Download for PC or e-Reader on TheAmusingBible.com

Leo Taksilis - Evangelijos Linksmybės

Autoriaus žodis

1 DALIS. Kristaus vaikystė

1 SKYRIUS. Zakarijo regėjimas.

2 SKYRIUS. Pirmtakas.

3 SKYRIUS. Šventosios dvasios įsikišimas.

4 SKYRIUS. Marija pas Elžbietą.

5 SKYRIUS. Juozapas susitaiko su visa šia istorija, kuri iš pradžių jam labai nepatiko.

6 SKYRIUS. Mesijo genealogija.

7 SKYRIUS. Gimimas ir piemenys.

8 SKYRIUS. Nors ir nesutepta, Marija vis dėlto apsivalo.

9 SKYRIUS. Magiškoji žvaigždė.

10 SKYRIUS. Žyniai garbina Jėzų.

11 SKYRIUS. Šventoji šeima bėga į Egiptą.

12 SKYRIUS. Karalius Erodas irgi turi nervus.

13 SKYRIUS. Jėzus Egipte.

14 SKYRIUS. Jėzus - vunderkindas.

2 DALIS. Pirmieji Žodžio žingsniai

15 SKYRIUS. Jėzaus šeima netiki savo giminaičio dievyste.

16 SKYRIUS. Nagus prikiša Jonas Krikštytojas.

17 SKYRIUS. Kaip velnias susigundė dievą gundyti.

18 SKYRIUS. Žodis gauna pirmuosius priedėlius.

19 SKYRIUS. Dievas vestuvėse.

20 SKYRIUS. Skandalas Jeruzalės bažnyčioje.

21 SKYRIUS. Nikodemas.

22 SKYRIUS. Jonas Krikštytojas atsiduria keblioje padėtyje.

23 SKYRIUS. Jėzus laimi samarietę.

24 SKYRIUS. Pirmasis nepasisekimas.

25 SKYRIUS. Išgydymas iš tolo.

26 SKYRIUS. Velnio apsėstasis.

27 SKYRIUS. Visas glėbys stebuklų.

28 SKYRIUS. Stebuklingoji žūklė ir nauji išgydymai.

29 SKYRIUS. Pirmoji premija už niekšybę.

3 DALIS. Jėzus dirba

30 SKYRIUS. Betsajidos maudykla.

31 SKYRIUS. Fariziejų fariziejiškumas.

32 SKYRIUS. Apaštalų tuzinas sukomplektuotas.

33 SKYRIUS. Nutrauktos laidotuvės.

34 SKYRIUS. Jono Krikštytojo nemalonumai.

35 SKYRIUS. Jėzus susiranda draugę.

36 SKYRIUS. Jėzaus Kristaus šeima.

37 SKYRIUS. Nuraminta audra ir padūkusios kiaulės.

38 SKYRIUS. Baliukas pas muitininkus.

39 SKYRIUS. Jonui Krikštytojui nusibosta gyventi.

40 SKYRIUS. Silkė su bulkute - valgykit, jei patinka!

41 SKYRIUS. Pasivaikščiojimas ant vandens.

42 SKYRIUS. Ištremtis ir grįžimas į Galilėją.

43 SKYRIUS. Bandomasis žengimas į dangų ir pokalbis ore.

44 SKYRIUS. Tikėjimas kalnus verčia.

45 SKYRIUS. Kai žodžiai skiriasi nuo darbų.

46 SKYRIUS. Šėtrų arba palapinių šventė.

47 SKYRIUS. Moterys, prisiuvinėkite vyrams barzdas: su jumis dievas!

48 SKYRIUS. Stebuklingos dieviškų seilių ypatybės.

49 SKYRIUS. Magdalena pristato Jėzų savo šeimai.

50 SKYRIUS. Didysis žodžių tvanas.

51 SKYRIUS. Laimingas, kas laiku numiršta.

52 SKYRIUS. Naujas žodžių tvanas.

4 DALIS. Bjaurioji savaitė

53 SKYRIUS. Pigus triumfas.

54 SKYRIUS. Paskutiniai prilyginimai ir paskutiniai grasinimai.

55 SKYRIUS. Už pusaštunto.

56 SKYRIUS. Šeimyniniai kojų plovimo malonumai.

57 SKYRIUS. Kristaus kūnas ir kraujas, arba nei žuvis, nei mėsa.

58 SKYRIUS. Kas įpilta, reik išgerti.

59 SKYRIUS. Nenumatytos peštynės.

60 SKYRIUS. Pasiruoškim verkti ir gailiai raudoti.

61 SKYRIUS. Petras pasirodo esąs tikras bailys.

62 SKYRIUS. Kokio galo susilaukė sukčius Judas.

63 SKYRIUS. Nuo Piloto pas Erodą ir atgal.

64 SKYRIUS. Kaukolės vieta.

65 SKYRIUS. Atlikta!

5 DALIS. Stebuklai uždaromis durimis

66 SKYRIUS. Kaip nuimama nuo kryžiaus.

67 SKYRIUS. Netikras numirėlis.

68 SKYRIUS. Jis įsigeidė įdėti pirštą į žaizdą.

69 SKYRIUS. Žemė - dangus, skridimas be persėdimo.

Pastabos

AUTORIAUS ŽODIS

Dėl Jėzaus Kristaus asmens yra trys nuomonės:

1. Vieni teigia, kad tai dievas, kuriam laikui nužengęs į žemę žmogaus pavidalu.

2. Kiti spėja, kad jis buvęs žydas pamokslininkas, kurį jo priešininkai žiauriai persekioję, o jo socialinių - išsivadavimo idėjų šalininkai sudievinę.

3. Pagaliau treti mano, kad nebuvo nei Kristaus, nei jo apaštalų, o krikščioniškoji legenda, sufabrikuota daugelio kitų religinių legendų pavyzdžiu, buvo pramanyta pagonybės smukimo epochoje, kai žmonėms, turintiems naudos iš žmogiškojo kvailumo, prireikė naujos religijos.

Rūpestingai apsvarstęs visus argumentus už ir prieš, tvirtai stojau pastarosios versijos šalininkų pusėn.

1 DALIS. KRISTAUS VAIKYSTĖ

1 SKYRIUS. Zakarijo regėjimas

"Judėjos karaliaus Erodo dienomis buvo vienas kunigas, vardu Zakarijas, iš Abijo skyriaus. Jo žmona buvo iš Aarono dukterų, vardu Elžbieta. Juodu abu buvo teisūs dievo akivaizdoje ir elgėsi nepeiktinai pagal visus viešpaties įsakymus ir įstatus. Tačiau juodu neturėjo vaikų, nes Elžbieta buvo nevaisinga ir abudu buvo pasenusiu." (Luko 1, 5 - 7)

Tuo metu Žodis, tai yra ponas, vardu Jėzus*, dar nebuvo gimęs, o Jeruzalės kunigų tarpe buvo vienas levitas**, vardu Zakarijas.

*Jono evangelijos pradžioje sakoma: "Pradžioje buvo Žodis. Tas Žodis buvo pas dievą ir Žodis buvo dievas. Jis pradžioje buvo pas dievą" (Jono 1, 1 - 2). Krikščionybė moko, kad dievas yra vienas trijuose asmenyse: dievas tėvas, dievas sūnus ir dievas šventoji dvasia. Teologai dievo sūnaus sinonimu laiko Žodį, bet kadangi Jėzus kartu laikomas dievu, tai Žodis yra taip pat dievo sinonimas. Taksilis dažnai savaip panaudoja šią krikščionių religijos painiavą, Jėzų Kristų vadindamas "Žodžiu" arba "vaikščiojančiu Žodžiu". Įvairiai vadinamas ir dievas tėvas. Biblijoje jis - tiesiog dievas. Bet Biblijos Senasis testamentas yra ir judaizmo šventoji knyga. Vertime iš senovės hebrajų kalbos dievas kartais vadinamas Jahve arba Jehova. Sabaotas Senajame testamente vartojamas kaip dievo Jahvės papildinys. "Jahvė Sabaotas" reiškia "kareivijų dievas", "galybių dievas". Graikiškajame vertime šis papildinys buvo atplėštas nuo Jahvės vardo ir virto dievo tėvo pavadinimu. Tokią prasmę Sabaotas turi ir Biblijos vertimuose į kitas Europos kalbas.

**Pasak žydų padavimų, levitai - tai patriarcho Jokūbo sūnaus Levio palikuonys, gavę iš dievo ypatingas kunigystės privilegijas. Žydų dvasininkų buvo trys kategorijos: vyriausieji kunigai, kunigai ir levitai. Pastarieji atlikinėdavo žemesnes dvasininkų pareigas. Dažnai jie būdavo šventyklų muzikantai ir giesmininkai, o kartais šventųjų knygų lektoriai ir teisėjai. Tasai Zakarijas gyveno Judo miestelyje, esančiame Judėjos kalnuose. Jis turėjo žmoną (žydų kunigai būdavo vedę), vardu Elžbieta. "Juodu abu, - kaip sako apaštalas Lukas*, - buvo teisūs dievo akivaizdoje ir elgėsi nepeiktinai pagal visus viešpaties įsakymus ir įstatus" (Luko 1, 6). Tačiau jų dievobaimingumas buvo sunkiai bandomas. Gal jūs manote, jog tikintieji nemesdavo pinigų į jų taupyklę? Ne, čia buvo kitas dalykas.

*Graikų kalbos žodis "apaštalas" (apostolos) reiškia "pasiuntinys". Taip vadinami 12 pirmųjų Jėzaus Kristaus mokinių, kadangi juos Kristus siuntęs skelbti pasauliui apie save ir savo mokymą. Apaštalais vadinami ir kai kurie pirmieji įžymūs krikščionybės propagandistai, jų tarpe evangelistai Lukas ir Morkus, nors jie ir nebuvo Kristaus mokiniai, kaip Matas ir Jonas. Evangelijos (sen. graikų k. - linksma žinia, gera naujiena) - tai šventosios krikščionių religijos knygos, įtrauktos į Naująjį testamentą. Jose randame mitą apie Jėzų Kristų ir krikščioniškąją dogmatiką. Iš pradžių buvo parašyta daug evangelijų: beveik kiekviena krikščionių sekta ar srovė turėjo savo evangelijas. Visuotiniame Nikėjos susirinkime (325) kanoniškomis buvo pripažintos keturios evangelijos: Mato, Morkaus, Luko ir Jono. Evangelijų teksto nagrinėjimas parodė, kad jas sudarė daugelis autorių, atrinkdami ir apdorodami įvairius šaltinius. Nustatyta, kad evangelijos parašytos ne anksčiau, kaip II m. e. amžiaus viduryje. Kad evangelijos - ne istoriniai dokumentai ir pasakoja ne apie tikrus įvykius, turėjo pripažinti net patys bažnyčios tėvai. Antai šv. Augustinas (353 - 430) sakė: "Jeigu bažnyčios autoritetas manęs neįpareigotų, tai aš irgi netikėčiau evangelijomis." Zakarijas ir Elžbieta sielojosi dėl to, kad neturėjo vaikų, nors ir labai stengėsi.

Kunigas ir jo žmona buvo nebe pirmos jaunystės. Dar keletas žmonos nevaisingumo metų - ir garbingasis levitas būtų visam laikui atsisveikinęs su viltimi palikti ainių. Tai buvo juo skaudžiau, kad pas žydus nevaisingumas buvo laikomas gėda ir bevaikius badydavo pirštais.

Zakarijas nebežinojo, kurio galo griebtis. Tuo tarpu jam atėjo eilė tarnauti šventykloje ir Zakariją iššaukė į Jeruzalę. Žinoma, jis daug mieliau būtų sėdėjęs namie ir kartu su žmona taisęs gandralizdžius, tikėdamasis susilaukti iš gandro dovanų. Tačiau disciplina pirmoje vietoje.

Tad Zakarijas niurzgėdamas iškeliavo į Jeruzalę. Laimė, kiekvienas medalis turi dvi puses, o viena iš tų pusių yra, savaime aišku, maloni: kunigai savo pareigas pasiskirstydavo burtais ir Zakarijui teko smilkymas. O reikia pasakyti, kad didesnės garbės kunigas negalėjo nė laukti: tai ne menkniekis - žydiškosios pamaldos būdavo labai iškilmingos.

Pirmiausia, pačiame šventosios vietos vidury, tarp didžiulės septynšakės žvakidės ir staliuko su šventa duona, stovėjo aukso altorius. Ką jūs pasakysite? Argi tai ne puikumėlis? Ši šventyklos dalis buvo uždanga atskirta nuo kitos patalpos, vadinamos švenčių švenčiausiąja. Kaip tik tenai, paslėptas nuo žmonių akių, gyveno galingasis dievas Jahvė, kitaip vadinamas Jehova, arba aukščiausiasis, arba dievas Sabaotas.

Įžengti į švenčių švenčiausiąją ne kiekvienam buvo leidžiama: tą teisę turėjo tik smilkytojas. Jam pasirodžius Jeruzalės šventykloje, minia užtraukdavo džiaugsmingą himną, būdavo uždegamos žvakės, visi pagarbiai prasiskirdavo. Smilkytojas, giedančiuosius palikęs už pertvaros, vienas užlipdavo šventovės pakopomis ir vyriausiam kunigui davus ženklą, įberdavo į ugnį gryniausių, gardžiai kvepiančių smilkalų: tai būdavo tikinčiųjų siunčiamų maldų simbolis. Žemai nusilenkęs, smilkytojas eidavo į švenčių švenčiausiąją. Slinkdavo į ją atatupstas, kad, gink dieve, neatsuktų altoriui užpakalio. Jam išeinant iš švenčių švenčiausiosios ir teikiant žmonėms palaiminimą, gausdavo varpas. Levitai tuojau pat pradėdavo bambėti maldas, akompanuojant šventai kakofonijai. O, tai būdavo iš tikrųjų puiku, didinga, grandioziška - žodžiu, negalima nė apsakyti!

Ši ceremonija buvo tokia įspūdinga, kad visus maldininkus nejučiomis pagavo kažkoks paslaptingas virpulys. Tik pamanykite: kunigas, įžengęs į švenčių švenčiausiąją, perduoda jų maldas pačiam dievui, perduoda jas smilkalų pavidalu, kurie rūksta prieš nuleistą uždangą. Ir jeigu tik Jehova atmes jo auką, jeigu tik nubaus kunigą už kokį apsirikimą, toji bausmė užgrius visą Izraelio tautą, visus žydus ištiks sunki liga: su dieviškais dalykais menki juokai! Štai kodėl tikintieji taip nekantraudami laukė sugrįžtant smilkytojo. Kokį atsakymą atneš jis nuo aukščiausiojo? Šis klausimas kėlė nerimą visiems, esantiems šventykloje. Nenorėdamas, kad jie ilgai be reikalo jaudintųsi, smilkytojas paprastai stengdavosi pasirodyti kuo greičiau.

Bet šįkart Zakarijas užsibuvo. Izraelio sūnūs ne juokais susirūpino: ėjo sekundės, minutės, jos slinko lėtai tarsi amžiai, o Zakarijas vis nesirodė.

Galiausiai jis praskleidė uždangą ir iškišo nosį. Bet kokią nosį!.. Ji buvo ilga ilga, ištįsusi kaip pagaikštis ir liūdnai, niūriai karojo baimės perkreiptame Zakarijo veide. Be to, šio persigandusio veido ir nelinksmos nosies savininkas drebėjo it epušės lapas. Ar tik ko nors nenutiko anapus uždangos?

Taip, ten iš tikrųjų atsitiko kažkoks neregėtas dalykas. Taigi klausykitės ir drebėkite.

Zakarijas, būdamas nekvailas, nusprendė: "Jeigu jau man tenka perduoti viešpačiui dievui maldas už visą šią kompaniją, į kurią man, atvirai kalbant, tik nusispjauti, tai reikia bent pasinaudoti proga ir kreiptis į neregimąjį Sabaotą su mažučiu asmenišku prašymu." Taip pagalvojęs, jis puolė kniūpsčias ir ėmė kuždėti:

- Visagalis dieve, ar nepadarytumei man kartais nedidelio malonumo: ar neišgydytumei nuo nevaisingumo mano žmonos? Būk toks geras, padaryk, idant Elžbieta padovanotų man mažiuką ir neversk ilgai šito dalyko kaulyti.

Paskui Zakarijas pamaldžiai priklaupė ant vieno kelio.

Atsikėlęs kaktomuša susidūrė su spindinčiu angelu. Jam, neišmanėliui, reikėjo dėl to tik džiaugtis, o jis, nei iš šio, nei iš to, nusigando: visai nesitikėjo išvysti priešais dievo pasiuntinį. Angelui netgi teko jį raminti:

- Nesibijok, Zakarijau, laimingiausias iš visų Zakarijų! - tarė jam angelas. - Tavo malda pasiekė dangų ir viešpats ją išklausė. Panaudojęs ypatingą retroaktyvią jėgą, kurios negali suvokti žmogaus protas, jis transformuos tavo žmoną. Elžbietą palikai nevaisingą kaip dykumą; praeis devyni mėnesiai ir tu jos nebepažinsi. Pasakysiu dar daugiau: tau gims sūnus ir pavadinsi jį Jonu. Ir bus tau džiaugsmo ir Izraelio vaikai džiūgaus.

Tavo sūnus negers vyno ir kitų smarkių gėrimų. Jis sakys pamokslus ir žmonės juo tikės: blaiviu visada tiki. Daugelį netikinčių jis atves prie viešpaties dievo. O baigdamas, seni, aš tau pasakysiu, ko nė nesapnavai: tavo sūnus bus Mesijo pranokėjas!*

*Mesijas (sen. hebr. - pateptasis) - mitinis gelbėtojas, kurio paveikslas susiformavo judėjų religijoje apie VIII amž. pr. m. e. , tais laikais, kai Judėjoje ir Izraelyje žemę užgrobė diduomenė, o turtai ėmė koncentruotis valdančiosios klasės rankose. Skirtingos klasės nevienodai suprato šio paveikslo turinį ir šis supratimas kito, keičiantis istorinėms epochoms. Išnaudojamieji - vergai ir valstiečiai - tikėjosi, kad pasirodęs iš dangaus gelbėtojas įkurs teisingumo karalystę ir išvaduos juos iš priespaudos; valdančiosios klasės atstovai - vergvaldžiai, žemvaldžiai, pirkliai - svajojo apie karalių iš "Dovydo namų", atseit, iš senos dinastijos, kuris padarys jų valstybę galingą ir gins jų interesus. Stiprėjant romėnų priespaudai, mesiją ėmė vaizduotis kaip išvaduotoją iš svetimųjų jungo. Visose istorinėse epochose mesianizmas, atitraukdamas liaudies masių dėmesį ir jėgas nuo realios kovos dėl klasinių interesų, buvo reakcinis reiškinys.

Judaizmas skelbė, kad, prieš ateinant mesijui, pasirodys specialus pranašas. Krikščionys tokiu Jėzaus Kristaus pirmtaku laiko mitinį Joną Krikštytoją. Zakarijas nenorėjo tikėti savo ausimis. Manydamas, kad iš jo juokus daro, tarė angelui:

- Gerbiamasis, viešpats dievas man perdaug dosnus, juk aš prašiau menkniekio. Ar tik nesijuokia jis iš manęs? Sakysim, aš tavim patikėsiu, bet kaip įrodysi, kad tikrai esi dievo pasiuntinys?

Zakarijo abejonės angelą labai įžeidė.

- Negerai, negerai šitaip, seni, - atsiliepė jis. - Atėjau pas tave draugiškai, pasiųstas tėvo Sabaoto, o tu pamanei, kad noriu tave apmulkinti! To jau per daug! Tad žinok: esu Gabrielis, pačios pirmosios kategorijos arkangelas, tas, kuris stoviu dievo akivaizdoje. O kad tu daugiau neabejotum ir nereikalautum iš manęs paaiškinimų, nuo dabar ligi tos dienos, kai išsipildys tai, ką tau pranešiau, tu būsi nebylys.

Taręs tuos žodžius, arkangelas Gabrielis pakilo į palubę ir atsisveikindamas net nenusilenkė apkvaitusiam Zakarijui.

Arkangelo misija, matyt, iš tikrųjų buvo rimta, jei Zakarijas neteko žado: vargšelis pasidarė nebylus kaip žuvis!

Dabar jūs jau žinote, kad ne be reikalo nelaimingojo levito veidas buvo toks komiškas, kai jis pasirodė žmonėms.

Veltui jį klausinėjo:

- Kas?.. Kas atsitiko?.. Nagi kalbėk, kalbėk, dvasiškas tėve!

Zakarijas tiktai kratė galvą ir kažką murmėjo, nieko iš jo nesužinojo.

Tą vakarą Izraelio sūnūs atsigulė baisiausiai susirūpinę ir visą naktį juos kankino slogutis.

2 SKYRIUS. Pirmtakas

"Po šitų dienų jo žmona Elžbieta pradėjo ir slėpėsi per penkis mėnesius, sakydama: Taip man viešpats padarė, šiomis dienomis pažvelgdamas į mane, kad atimtų nuo manęs panieką žmonių tarpe." (Luko l, 24 - 25)

Pasibaigus tarnystės dienoms, Zakarijas, nieko nelaukdamas, grįžo į Judą. Netrukus jo garbingosios žmonos pilvas ėmė po truputį pūstis. Dėl to visi kaimynai ėmė malti liežuviais, tiktai jos vyro liežuvis liko visiškai nejudrus. Nelaimingasis Zakarijas ne tik neteko žado, bet dar ir apkurto, o tai buvo visai nenumatyta. *

*Luko evangelijoje iš pradžių pasakyta: "... tu būsi nebylys ir negalėsi kalbėti" (Luko 1, 20). O kiek žemiau sakoma, kad atėję į Zakarijo namus žmonės "klausė ženklais jo (Jono) tėvą", kaip pavadinti sūnų (Luko 1, 62). Vadinasi, Zakarijas dar ir apkurto. Matyt, arkangelas Gabrielis pamiršo, kad buvo ketinęs padaryti Zakariją tik nebyliu. O greičiausiai evangelijų sudarinėtojai vėl nesuvedė galų su galais. Tačiau ir kurčias jis puikiausiai suprato, jog žmonės šaiposi iš to, kad madam Elžbieta taip netikėtai pastojo. Todėl per paskutiniuosius penkis jos nėštumo mėnesius vyras savo žmoną slėpė nuo svetimų akių. "Toks atsiskyrėliškas gyvenimas, - sako katalikų teologai, - visai natūralus. Šito netikėto prasidėjimo stebuklą reikėjo slėpti nuo negerų žvilgsnių ir žmonių apkalbų." O stebuklas iš tiesų buvo neįtikėtinas, nei pridėt, nei atimt.

Bet štai atėjo laikas ir Elžbieta padovanojo pasauliui kūdikį. Angelo pranašystė išsipildė, tačiau išsipildė ne visai: juk Gabrielis buvo žadėjęs, kad gimus sūnui Zakarijas vėl atgausiąs žadą. Bet nieko panašaus: jis, kaip ir pirmiau, buvo kurčias ir nebylus, nes viešpats dievas norėjo, kad kunigas išgytų, publikai matant - juk argi vertėjo daryti stebuklus uždaromis durimis?

Tad Zakarijas liko kurčnebylis tol, kol atėjo laikas atlikti viešas religines apeigas, praktikuojamas žydų religijoje, gimus berniukui. Tai buvo apipjaustymo apeigos. Praėjus savaitei po to, kai Jonas - taip angelo įsakymu buvo pavadintas kūdikis - atsirado pasaulyje, jį nunešė į Jeruzalės šventyklą ir padarė chirurginę operaciją, kuri pas žydus ir musulmonus reiškia krikštą.

Tuo metu Zakarijas ūmai suriko:

- A-ja-jai!.. Kaip gerai!.. Aš galiu kalbėti!.. Mielieji mano, aš jau šneku.

Ir norėdamas atsigriebti už devynių mėnesių nebylumą, jis, taip sakant, vienu atsikvėpimu išpleškino ilgiausią savos kūrybos maldą Jehovos - Sabaoto garbei.

Iš tiesų reikėtų šią maldą pacituoti, ji to verta. Jos tekstas pateikiamas evangelijoje ir prasideda šitaip:

"Pagirtas teesie viešpats, Izraelio dievas, nes jis aplankė ir atpirko savo tautą! Jis pažadino mums galingą gelbėtoją savo tarno Dovydo namuose..." na ir taip toliau (Luko 1, 68 - 69).

Taip žodis žodin ir pasakyta, aš nieko neprasimanau. Bet ar verta gailėtis Zakarijo, jeigu jis taip džiaugėsi, kad jam Izraelio dievas įstatė ragus?..

Jonukas augo, švelniausiai globojamas savo motinos ir Zakarijo. Įdomi smulkmena: berniūkštis kiekviena proga pasprukdavo iš namų ir vienas dvakinėdavo po apylinkes, ištisas valandas kalbėdamasis patsai su savimi.

Kaip matote, Jonas buvo tikrų tikriausias žydų laukiamojo Mesijo pirmtakas.

Bet kada gi ir kaip gimė ilgai lauktasis Mesijas? Kaip tik apie tai dabar ir kalbėsime.

3 SKYRIUS. Šventosios dvasios įsikišimas

"Angelas jai tarė: Nebijok, Marija, nes tu radai malonę pas dievą. Štai pradėsi jsčioje ir pagimdysi sūnų ir praminsi jį vardu Jėzus." (Luko 1, 30 - 31)

Na ir vikruolis buvo tasai arkangelas Gabrielis, jaunasis Jehovos pasiuntinys! Jei tikėsime, ką apie jį pasakoja šventosios knygos, tai Gabrielis vienu atžvilgiu buvo tikras meistras: jis mokėdavo apstulbinti žmones pranešimais apie būsimą šeimos padaugėjimą. Mes jau matėme, kaip jis iš anksto painformavo, kad gims Jonas; dabar jį vėl išvysime tame pačiame vaidmenyje. Ir kaip jūs manote, kur? Ogi pas Elžbietos pusseserę.

Elžbieta turėjo pusseserę, vardu Marija, kuri gyveno Nazarete, atkampiame Galilėjos miestelyje. Jauna tamsiaveidė Marija buvo gražuolė, kokių reta - skanus kąsnelis, kurio neatsisakytų nė pats karalius.

Tuo metu Judėjoje karaliavo toks Erodas*, kurio žydai nepripažino tikruoju karaliumi.

*Erodas Didysis (73 - 4 metai pr. m. e.) - Judėjos karalius 40 - 4 metais pr. m. e. 40 metais pr. m. e. Romos senatas paskyrė jį tetrarchu (ketvirtuoju valdovu), vienu iš keturių Judėjos valdovų; vėliau Erodas gavo Romai pavaldaus vasalinio karaliaus titulą. Jį palaikė triumviras Markas Antonijus, o vėliau Romos imperatorius Oktavianas Augustas. Iš Oktaviano Erodas gavo sritį Viduržemio jūros pakraštyje ir Užjordanėje. Erodas įkūrė Cezarėją, pastatė Jeruzalėje karaliaus rūmus ir pertvarkė Jahvės šventyklą. Jis žiauriai malšindavo liaudies sąjūdžius prieš romėnų viešpatavimą. Tų žiaurumų prisiminimai, galimas daiktas, atsispindėjo Mato evangelijos mite apie nekaltųjų bernelių išžudymą.

Tačiau iš tikrųjų tuo metu, kai, pasak evangelijos, gimė Kristus, Erodas jau buvo miręs. Šis romėnų primestas monarchas buvo jų akyse paprastas išsišokėlis, užgrobęs teisėtojo karaliaus sostą. Tuo tarpu karališkojo Dovydo giminė* turėjo keletą palikuonių, tarp jų buvo ir vienas dailidė, vardu Juozapas.

*Dovydas - antrasis Senovės Izraelio karalius (XI amž. pabaiga - X amž pradžia pr. m. e.), pradėjęs dinastiją, valdžiusią iš pradžių visą Izraelį, o vėliau pietinę Judėjos karalystę iki "Babilono nelaisvės". Senovės žydų "Babilono ištremtis" (arba "Babilono nelaisvė") - tai prievartinis diduomenės, valdininkų, prekybininkų ir amatininkų iškraustymas į Babiloną. Tai įvyko VI amž. pr. m. e. , kai buvo paimta Jeruzalė (597 m.) ir kai Babilonijos karalius Nabuchodonosoras galutinai sutriuškino Judėjos karalystę (586 m.). Ketvirtajame VI amžiaus pr. m. e. dešimtmetyje persų karalius Kiras, nukariavęs Babiloniją, daugumai žydų leido grįžti į tėvynę.

Karaliaujant Dovydui, Jeruzalė tapo valstybės sostine. Dovydas pirmą kartą senovės žydų istorijoje paskyrė specialius metraštininkus, kurie turėjo nuolat registruoti visus įvykius. Vėliau tie metraščiai įėjo į biblines Karalių knygas. Kaip sako Biblijos legendos, Dovydas atlikęs daugelį žygdarbių (nugalėjęs milžiną Galijotą ir t.t.) ir sukūręs psalmes, sudėtas į Senąjį testamentą.

Be to, Dovydas išgarsėjo savo žiaurumu, klastingumu ir daugpatyste. Jis išdavė savo globėją Saulių, užgrobė sostą ir apsistatė pulkais moterų. Jis nužudė savo karo vadą Uriją, norėdamas pasiimti jo žmoną gražuolę Betsabėją. Nukariavęs Užjordanę, Dovydas įsakė nužudyti kiekvieną trečią tos srities gyventoją. Ir štai Mariją sužiedavo su Juozapu iš Dovydo giminės.

Merginos tėvas ir motina, Joakimas ir Ona, iš pradžių buvo nutarę pašvęsti savo vaiką viešpačiui dievui: Mariją dar visai mažytę atvedė į šventyklą ir ten iškilmingai prisaikdino, kad niekad neištekės ir pasišvęs tarnauti kunigėliams.

Bet vieną gražią dieną Joakimas ir Ona pakeitė savo ketinimą. Dėl kokios priežasties? Apie tai evangelija nieko nesako. Kaip ten buvo, kaip nebuvo, bet Joakimas ir Ona nutarė savo dukrą sužieduoti su dailide Juozapu. Galimas daiktas, kad jie paprasčių paprasčiausiai buvo jam įsiskolinę, o atsiteisti neturėjo iš ko, tad senasis sukčius Juozapas už skolą pareikalavo, kad tėvai atiduotų jam per žmoną savo mergiotę. Kartais sudaromi ir tokie sandėriai...

Vienu žodžiu, senieji pažadai buvo pamiršti ir Mariją su Juozapu iškilmingai sutuokė toje pačioje šventykloje, kur ji kitados buvo padariusi mergystės įžadą.

Reikia pasakyti, kad kunigai iš senų senovės pasižymėjo nepaprastu sukalbamumu: juk gražuolė, kaip žinia, buvo pažadėta jiems, bet už nedidelį atlyginimą jie sutiko perleisti ją kitam ir palaimino dailidės santuoką lygiai taip pat, kaip būtų palaiminę pirmo pasitaikiusio padaužos santuoką.

Bet Marija ėmė spyriotis: Juozapas buvo jau nebe pirmos jaunystės, paniurėlis, pliktelėjęs, ilga susitaršiusia barzda, o, be to, dar bambeklis - toks jaunikis nežadėjo ypatingos laimės. Antra vertus, mergelė rimtai žiūrėjo į savo priesaiką.

Kai su ja pradėjo kalbėti apie Juozapą, ji papūtė lūputes ir sušuko:

- Še tau, kad nori! Juk aš padariau mergystės įžadą!

Laimė, Juozapas buvo gana apsukrus diplomatas. Suleidęs

pirštus į skystas savo plaukų sruogas ir gudriai šypsodamasis, jis nerūpestingai pasakė:

- Klausyk, panele, jeigu tik šis vienas dalykėlis tau kelia nerimą, tai galiu nuraminti. Visa bėda, kad man vienam labai

nuobodu, nėra su kuo pasišnekėti. Turėjau papūgą, bet ji praeitą savaite pastipo. Pažiūrėk į mano kelnes! Patsai siuvuos sagas.

Matai, kaip blogai jos prisiūtos? Klausyk, žmona man reikalinga tik tam, kad keptų kotletus ir lopytų drabužius. Štai kaip aš suprantu vedybas!

Visa tai buvo pasakyta taip nuoširdžiai, kad motušė Ona susigraudinusi apsiašarojo. Ji atsisuko į dukrelę ir šnipštelėjo į pačią ausį:

- Nesiožiuok, kvailiuke! Jeigu mudu su tėvu leidžiame tave už vyro, tai nedrįsk nepaklausyti. Ano ketinimo teks atsisakyti.

Tu gi žinai, jog tėvui prastai sekasi. Priimdami tave į šventyklą, kunigai nulups mums tris kailius, o Juozapas neprašo jokio kraičio. Sutik, nenaudėle! Geresnio vyro kaip gyva nerasi.

Marija nuleido akis ir sukuždėjo:

- Gerai, mama, sutinku, . bet aš niekad nesulaužysiu įžado...

Juozapas nusilenkė ir tarė:

- Madmuazele, jūs darote man didelę garbę.

Šitaip tėtušio Joakimo dukrelė tapo karaliaus Dovydo palikuonio sužadėtine.

Laukdama jungtuvių dienos, juodukė mergina pasiliko pas tėvą ir motiną: gimdytojams išėjus į darbą, ji saugodavo namus.

Ir štai vieną kartą - tai atsitiko ankstyvą kovo mėnesio rytą, pačioje pavasario pradžioje - Marija, vienų viena sėdėdama savo kamarėlėje, išvydo žavų jaunikaitį.

Juodukė pakėlė galvutę; ji nustebo, bet tas nustebimas buvo malonus. Žavingai šypsodamasis, jaunikaitis prisiartino prie jos.

- Laba diena, Marija, - tarė jis. - Betgi tu iš tiesų meilutė!

Iškart matyti, kad esi pilna dievo malonės - jis yra su tavimi, mūsiškis visų grožybių kūrėjas. Tu esi laimingiausia iš moterų, nes kūdikis, kuris gims iš tavęs, bus tūkstantį kartų pagirtas.

Marija vis labiau stebėjosi, bet kartu ir džiaugėsi. Niekad ji nebuvo girdėjusi tokio melodingo balso: koks jis nepanašus į jai peršamo senio barzdylos kriunėjimą.

Tačiau labiausiai apstulbino Mariją žinia, kad jai gimsiąs kūdikis. Tai išgirdusi, ji gražiajam jaunikaičiui atsakė šitaip (cituoju evangelisto Luko žodžius, l perskyr. , 34 eil.): "Kaip tai įvyks, kadangi aš nepažįstu vyro?"

Toks mergaitės naivumas jaunikaitį neapsakomai sužavėjo.

- Gražuole Marija, prašom nesirūpinti, - atsakė jis. - Čia vieni niekai! Mano vardas Gabrielis, o iš profesijos aš angelas,

todėl gali manim visiškai pasitikėti. Aukščiausiojo galybė apgobs tave, o kaip bus toliau - pamatysim vėliau! Patikėk manim, meilute: tau gims vaikelis, tu jį praminsi Jėzumi, o visi kiti jį vadins dievo sūnumi.

Nuo tos valandėlės Marijai išsisklaidė visos abejonės.

- Aš esu nuolanki tavo vergė, - tarė ji, - teesie taip, kaip tu pasakei.

Kas gi tuo metu atsitiko Joakimo namuose Nazarete? Į šį klausimą vienas šventas vyskupas atsako: "Tą akimirką Žodis tapo kūnu."

Na ką gi, kūnu tai kūnu!

Atlikęs savo misiją, arkangelas Gabrielis suplasnojo sparnais ir išlėkė pro aukštinį.

Švenčiausioji mergelė buvo apvaisinta; šventosios dvasios įsikišimas pasibaigė puikiausiai.

Dėl to aš drįstu užduoti vieną nedidelį klausimą savo senam bičiuliui, mūsų šventajam popiežiui: kodėl Jėzus Kristus evangelijose vadinamas čia "dievo sūnumi", čia "žmogaus sūnumi"? Juk tai, velniai griebtų, ne tas pats! Juo labiau kad žodis "Gabrielis" žydiškai reiškia "dievo žmogus". Šventasis tėve, jūs padarytumėte didelę malonę, jeigu artimiausiame visuotiniame bažnyčios susirinkime mums tai paaiškintumėte. Mat, jeigu tikintieji manys, kad evangelistai, vadindami Jėzų čia žmogaus sūnumi, čia dievo sūnumi, norėjo pasakyti, kad kalbamasis Jėzus yra "dievo žmogaus" sūnus, tai čia mums gresia nauja erezija.

Tik labai prašau, šventasis tėve, nepamanykite, kad čia mano vieno samprotavimai.

Būdamas tikintis ligi pat kulnų, esu tikras, kad arkangelas Gabrielis neturi nieko bendra su šventosios dvasios išdaigomis. Esu linkęs tikėti - ir labai tikiu, - kad balandis apsiėjo be pašalinės pagalbos.

Tai daug įdomiau!

4 SKYRIUS. Marija pas Elžbietą

"Tomis dienomis Marija, atsikėlus, išėjo skubiai į kalnus, į Judo miestą. Ji įėjo į Zakarijo namus ir pasveikino Elžbietą. Ir atsitiko, kad kaip tik Elžbieta išgirdo Marijos pasveikinimą, kūdikis linksmai šokterėjo jos įsčioje ir Elžbieta pasidarė pilna šventosios dvasios... Marija pasiliko su ja apie tris mėnesius, paskui ji grįžo į savo namus." (Luko 1, 39 - 41. 56)

Taigi balandėlis atliko savo darbą ir reikia pasakyti, atliko neblogai. Taip neblogai, kad po kelių dienų Marija jau puikiai žinojo, kokia yra laiminga. Evangelija pažymi, kad ji niekam nieko nesakė, bet pati labai gerai suprato, kas ir kaip.

Ištisas dienas ji sėdėjo susisvajojusi, maloniai prisimindama gražiojo Gabrielio vizitą ir tai, kas atsitiko paskui.

Vakarais, grįždami namo iš darbo, tėtušis Joakimas ir motušė Ona stebėjosi: kodėl ta jų dukrelė pasidarė tokia susimąsčiusi?

- Apie Juozapą galvoja, - sakė tėvas, gudriai merkdamas akį.

- Ką tu čia niekus paistai! - atsakydavo nuovokesnioji Ona. - Čia kažkas ne taip... Ir Juozapas čia niekuo nedėtas...

- Tu taip manai?

- Guldau galvą!

- Tada, matyt, čia rimtesnis dalykas...

- Nieko baisaus! Marija ne kvailiukė. Esu tikra, kad mūsų išdykėlė bus kažką sugalvojusi... Jos amžiuje tai dovanotina, juk tokiuose metuose prabyla širdis... Be to, Marija - padori mergina ir mums nėra ko nerimauti... Ji protinga ir nepridarys kvailysčių. Kas kas, bet aš savo dukterį pažįstu! Juk ne veltui esu jos motina.

O Juozapas ir toliau merginosi Marijai, kaip dera tikram jaunikiui. Nebūdavo tos savaitės, kad jis neatvyktų į Joakimo namus, apsiginklavęs didžiule gėlių puokšte, kurioje daugiausia būdavo puikiųjų lelijų: čia pasireiškė jo delikatumas ir skonis. Antra vertus, dailidės visada buvo galantiški, bet ir neperžengė padorumo ribų.

Tuo tarpu Marija vis nesiryžo pasisakyti savo paslapties nei tėtei, nei mamai, nors pati neišpasakytai norėjo savo kupiną širdį atverti kuriai nors kitai ištikimai ir atsidavusiai širdžiai. Reikia pripažinti, kad toks noras yra visai natūralus.

Ir štai ji pasiprašė tėvų išleisti ją kurį laiką paviešėti pas pusseserę Elžbietą.

Joakimas ir Ona pasišnekėjo ir nutarė, kad nėra jokios priežasties užginti jai tą malonumą. Ir Marija iškeliavo į Judo miestelį.

Tuo metu Zakarijo žmona dar nebuvo pagimdžiusi mažojo Jonuko: Mesijo pirmtakas buvo dar tik užprojektuotas. Evangelistas Lukas, kurio žinios visada yra labai tikslios, teigia, kad Elžbieta pastojo lygiai šešis mėnesius prieš Marijos ir Juozapo jungtuves.

Išvydusi pusseserę, Elžbieta, gyvendama toli nuo žmonių, Judėjos kalnuose, labai nustebo ir apsidžiaugė. Abi moterys iš pirmo žvilgsnio suprato viena kitą.

- Sveika atvykusi, Marija, - kreipėsi Elžbieta į viešnią. Išsibučiavo.

- Brangioji sesele, - tarė Marija, kiek paraudusi iš sumišimo, - kad žinotum, kaip džiaugiuosi, tave matydama!

- Taip, taip, žinau, kur nežinosi... Mums abiem teko didelė laimė, ypač tau, ar ne taip?...Bet pamanyk, kaip įdomu: kai tik pamačiau tave - kūdikis tuojau pat suspurdėjo mano įsčioje. Tai geras ženklas, sakau tau!

Marija mielai patikėjo gerais pusseserės žodžiais. Jų kalboms nebuvo galo.

- Neišleisiu tavęs, širdele, pasiliksi pas mane bent kelias dienas, - tarė Elžbieta, - čia būdama, atneši man laimę.

Didesnį meilumą sunku ir įsivaizduoti.

Ir Marija ryžosi nesislėpti nuo Elžbietos. Papasakojo jai apie angelo vizitą ir apie savo meilę tam, kuris teikėsi atkreipti į ją dėmesį. Liete liejo savo jausmus. Pagauta entuziazmo, ji sušuko:

- Mano siela garbina viešpatį ir mano širdis, kai galvoju apie jį, kasdien prisipildo džiaugsmo. Aš esu savo viešpaties vergė, jis apipylė mane savo malonėmis ir padarė man kažkokį labai svarbų dalyką...

Elžbieta švelniai ir draugiškai šypsojosi.

Marija kalbėjo toliau:

- Jo vardas man šventas. Aš buvau išalkusi ir jis mane pasotino. Jis parodė man savo stiprybę. Todėl visais laikais

žmonės vadins mane palaimintąja*.

*"O Marija tarė: Mano siela garbina viešpatį ir mano dvasia džiaugiasi dievuje, mano išganytojuje. Nes jis pažvelgė į savo tarnaitės žemumą. Štai nuo dabar visos kartos vadins mane palaiminta. Nes didelių dalykų padarė man galingasis, kurio vardas šventas. Jo gailestingumas iš kartos į kartą tiems, kurie jo bijo. Jis parodo savo peties galybę, išsklaido tuos, kurie puikūs savo širdies mintyje. Jis numeta nuo sosto galiūnus ir išaukština žemuosius. Alkstančius jis pripildo gėrybių, o turtuolius paleidžia tuščius" (Luko 1, 46 - 53). Elžbieta paėmė ją už rankų.

- Tu žavinga, mano brangioji Marija!

Pusseserės pasakojosi viena kitai savo jausmus tris mėnesius, - iki tos dienos, kada kunigas Zakarijas pagal visas taisykles buvo paskelbtas tėvu.

Tą dieną Marija grįžo į Nazaretą. Bet kadangi jau buvo praėję trys mėnesiai nuo to laiko, kai Žodis tapo kūnu, mergaitės pilvukas ėmė atkreipti žmonių akis.

5 SKYRIUS. Juozapas susitaiko su visa šia istorija, kuri iš pradžių jam labai nepatiko

"Jos vyras Juozapas, būdamas teisus ir nenorėdamas jos skelbti, norėjo ją slapčia paleisti. Bet, jam tai bemąstant, štai viešpaties angelas pasirodė jam sapne ir tarė: Dovydo sūnau, Juozapai, nebijok priimti savo žmonos Marijos, nes kas joje gimė, yra iš šventosios dvasios; ji pagimdys sūnų, o tu praminsi jį vardu Jėzus, nes jis išgelbės savo tautą iš jųjų nuodėmių... Pabudęs iš miego, Juozapas padarė taip, kaip viešpaties angelas buvo jam įsakęs. Jis pasiėmė pas save savo žmoną." (Mato 1, 19 - 21. 24)

Mes jau žinome, kad Juozapas buvo paprasčiausias dailidė, bet, nepaisant prastokos išvaizdos, pasirodė esąs vyras ne iš kelmo spirtas, be to, dievas jam buvo nepašykštėjęs ir ambicijos.

- Jei išdygo daigelis, tai buvo pasėtas ir grūdelis! Vadinasi, kažkas mano darže šeimininkavo! - tarė jis, išvydęs savo gražuolę nuotaką.

Ir suspaudė dailidei širdelę kartus sielvartėlis. Tenka pripažinti, kad sielvartauti jam buvo dėl ko. Iš tikrųjų, argi galėjo toks doras ir naivus žmogus įsivaizduoti, kad jo varžovas - tiktai balandis ir kad Marija, tapusi ne juokais nėščia, pasiliko tokia pat mergelė, kokia buvo prieš įsikišant šventajai dvasiai? Ne, tokio dalyko Juozapas negalėjo įsivaizduoti.

Pastatykite į jo vietą patį dievobaimingiausią tikintįjį, įsivaizduokite, kad Marijos jaunikis pats pamaldžiausias žmogus ir kad, sugrįžęs namo po trijų mėnesių išvykos, tasai žmogus randa savo mieląją juoduke įtartinoje būklėje: kertu lažybų, kad jis sutriktų kur kas labiau, negu mūsų dailidė.

Juozapas ketino vesti žmoną tam, kad ji virtų jam pietus ir lopytų kelnes; bet vis dėlto jis nebuvo toks abejingas vedybinei meilei, kad visai neimtų į galvą tos juokingos padėties, kurioje neišvengiamai atsiduria vyras su prisiūta barzda.

Kartą, atėjęs pas Mariją, kaip paprastai, su gėlių puokšte, jis pastebėjo, kad jo nuotakos pilvukas gerokai padidėjęs. Įširdęs Juozapas tėškė puokštę žemėn ir sušuko:

- Velniai rautų, gerbiamoji! Per tą laiką, kol aš neturėjau malonumo tave matyti, tu šį tą nuveikei...

Marija suglumusi nuleido galvą. Tėtušis Joakimas ir motušė Ona tiesiog apdujo. Juozapas pasisuko į juos ir tarė:

- Tfu, po plynių! Jeigu jūs manote, kad dabar aš vesiu jūsų pajodžargą, tai laukite, kol ant palmės užaugs ridikėliai!.. Jau ir taip iš manęs draugai juokiasi, kad aš, girdi, pasigviešęs jauniklės! Dabar jie neduos man nė nosies iškišti! Tokių dainuškų apie mane sudės!.. O tie bjaurybės pameistriai iš kailio nersis, kad tik sugalvotų man dar kokią nors kiaulystę! Ne, labai ačiū, iš to nieko nebus... Atsiimu savo žodį... Nenoriu, kad mane plaktų liežuviais visa apylinkė.

Kol Juozapas šitaip kalbėjo, Marija nusiramino. Ji pamėgino palenkti jaunikį gražiais žodžiais ir meiliai šypsodamasi, saldžiu balseliu tarė:

- Juozapai, drauguži, prisiekiu tau - apsirinki... Aš tyra kaip tas kūdikėlis, kuris iš manęs gims...

- Tyra, kaip būsimasis pavainikis?! Na, žinote, to jau perdaug!

- Juozapėli, kiškuti mano, duodu žodį - aš tebesu kaip buvusi, tavęs verta... Nė vienas vyras negali pasigirti pabučiavęs bent mano piršto galiuką...

- Ne, užteks jau, gana! Ko ko, o manęs neapmausi! Kas gi, jei ne vyras, įstūmė tave į tokią apverktiną padėtį?

- Tai buvo balandis! Dailidė net pašoko:

- Ir tu dar drįsti iš manęs tyčiotis! - sušuko jis. - Na ir sukčiuvienė! Gerai dar, kad ėmė ištvirkauti prieš mūsų apsilankymą merijoje... O jeigu po vedybų, tai būčiau puolęs kaip į balą!

Sulig tais žodžiais Juozapas niršdamas išbėgo lauk.

Joakimas ir Ona visai suglumo. Jie taip nustebo, kad net išsižiojo.

Juozapui išėjus, namuose kilo baisus skandalas. Ant Marijos kaip kruša pasipylė pikti žodžiai. Tėtis ir mama žūt būt norėjo sužinoti, kas tasai padauža, padaręs tai, ką Joakimas ir Ona, nieko nežinodami apie dievo apvaizdą, laikė gėdingu dalyku. Kaimynystėje gyveno vienas vyrukas, vardu Panteras ir mamytės įtarimas iškart krito ant jo. Panteras buvo nebjaurus pažiūrėti ir kadaise piršosi Marijai.

Marija dievagojosi, kad dėl visa ko kaltas tik vienas balandėlis, bet niekas ja netikėjo.

Galų gale Ona ir Joakimas susikrimtę nutarė laukti ir žiūrėti, kas bus toliau.

Jau jie buvo praradę visas viltis išleisti dukrą už vyro, kai staiga vieną rytą vėl prisistatė pas juos Juozapas. Dailidė įėjo vidun, trindamas rankas; dar niekad jie nebuvo matę jo veide tiek laimės.

- Sveiki gyvi, būsimieji uošviai! Ar dar nepakeitėte savo ketinimo imti mane žentu?

- Še tau, kad nori! - vienu balsu sušuko Joakimas ir Ona. - O mes jau manėme, kad tu atsisakei Marijos po to mažo nemalonumo, kuris jai atsitiko...

- Kas tiesa, tai tiesa. Iš tikrųjų buvau supykęs, nesiginu... Bet dabar jau viską žinau...

Ona ir Joakimas dar labiau nustebo.

- Tai kaip čia dabar? - tarė tėtušis. - Jau viską žinai ir vis dėlto nori vesti?

- Kaip tik dėl to ir noriu.

- Mes, turbūt, blogai tave supratome...

- Sakau: kaip tik dėl to.

- Juokauji, Juozapai... Nereikia taip piktai tyčiotis iš mūsų nelaimės!

- Nejuokauju... Viską žinau ir galiu jus užtikrinti, kad mergaitė nepamelavo, sakydama, jog dėl visa ko kaltas balandis.

Ona ir Joakimas susižvelgė.

- Ko čia dairotės vienas į kitą tarsi katės, pieną paliejusios... Aš irgi sakau, jog tai balandis...

- Na ką gi, - suniurnėjo Joakimas, - jeigu jau taip nori, tegu bus balandis... Galų gale čia tavo reikalas.

- Suprantate, šiąnakt sapnavau tokį sapną... Gražus auksasparnis angelas ėmė ir atsisėdo ant mano lovos ir sukryžiavęs

kojas, tarė: "Klausyk, Juozapai, juk tu tikras avigalvis... Tik ištiesk ranką - ir turėsi lobį. O tu nenori nė piršto pajudinti!.." - "Kur, - klausiu aš angelą, - kur tas lobis?" - "Už poros žingsnių nuo tavęs, šitame pačiame miestelyje, Nazarete. Tas lobis - tai Marija, tėtušio Joakimo duktė, žavingoji brunetė, su kuria esi susižiedavęs." - "Taip tai taip, - atsakiau aš, - atseit, ta pati, kuri pastojo nežinia nuo ko. Visi mano, kad tai Pantero darbas. Jei Marija ir iš tiesų lobis, tai tik jau ne dorybių lobis." - "Klysti, Juozapai. Panteras čia niekuo nedėtas, niekuo nedėti ir visi kiti mirtingieji: Marija nekalta, kaip ką tik išriedėjęs iš kiaušinio viščiukas. Kūdikis, kurį ji nešioja savo įsčiose, - tai, brolyti, Mesijas, atsidūręs ten šventosios dvasios dėka." - "Vadinasi, kalbos apie balandį - teisybė?" - paklausiau. - "Teisybė, gryna teisybė. Aš esu arkangelas Gabrielis, todėl gali manimi tikėti." - "Jeigu jau šitaip, tai tyliu. O ką gi man patarsi daryti?" - "Vesk, brolyti, Mariją ir kaip galima greičiau. Tuo būdu pagal įstatymą tu be jokio vargo tapsi Mesijo tėveliu, to Mesijo, kuris išgelbės

Izraelio tautą, o kartu ir visą žmonių giminę."

Joakimas ir Ona nesitvėrė džiaugsmu. Juozapas kalbėjo toliau:

- Dabar, manau, jums aišku, kodėl skubu pasidaryti jūsų žentu... Neduok dieve kas nors kitas gaus iš dangaus tokį pat

apreiškimą ir nudžiaus man šitą lobį!

- Ką gi - duokš ranką, mielas Juozapai! - sušuko laimingi tėvai. - Atiduodame tau Mariją. Pagarsinsim sužadėtuves ir baigtas kriukis... Bet, žiūrėk, nekeisk žodžio!

- Nutarta!

Praėjo dešimt dienų po šio pokalbio ir jaunąją Mariją pradėjo vadinti ponia. Per jungtuves keletas vaikėzų buvo bepradedą kalbėti apie nuvytusį jaunosios vainikėlį, tačiau vyriausias kunigas Simeonas, dievo įkvėptas, kumštelėjo dailidei į pašonę ir tyliai šnipštelėjo į ausį:

- Nenuleisk nosies, laimės vaike!

6 SKYRIUS. Mesijo genealogija

"Taip tat viso nuo Abraomo iki Dovydo keturiolika kartų, nuo Dovydo iki ištrėmimo į Babiloną keturiolika kartų ir nuo ištrėmimo į Babiloną iki Kristaus keturiolika kartų. Su Kristaus gimimu buvo taip: Jo motinai Marijai esant pažadėtai Juozapui, anksčiau nekaip juodu susiėjo, pasirodė, kad ji pradėjusi iš šventosios dvasios." (Mato 1, 17 - 18)

Dabar, turbūt, reikia supažindinti skaitytojus su Jėzaus genealogija ir priminti tuos pažadus, kuriuos Jehova buvo davęs patriarchams. Ši įdomi genealogija - įdomi labiausiai tuo, kaip ji pasibaigia - išdėstyta evangelijoje. Todėl ir reikia apie ją kiek pašnekėti.

Visai galimas daiktas, kad tuo momentu, kai nekaltoji mergelė turėjo gimdyti, likdama vis dėlto ir toliau mergele, patriarchai pasiuntė pas Jehovą delegaciją, norėdami pareikšti jam savo džiaugsmą dėl to, kad tarp jų tiesioginių palikuonių ateis į pasaulį kūdikis, kuris, kaip sako pranašai, išgelbės žmonių giminę ir išpirks Adomo bei Ievos padarytą nuodėmę.

Pirmas pas aukščiausiąjį prisistatė Abraomas* ir tarė:

*Biblijos legendose sakoma, kad Abraomas - tai senovės žydų patriarchas, žydų tautos protėvis. Abraomas savo dorumu ir tikėjimo tvirtumu pralenkęs visus Senojo testamento teisuolius. Tačiau pačiame Senajame testamente yra pasakojimų, rodančių šio teiginio absurdiškumą. Abraomą gerbia ne tik judaizmas, bet ir krikščionybė ir islamas. - Viešpatie dieve, atsilygindamas už mano ištikimybę tavo dangiškiems įstatymams, tu esi pažadėjęs, kad aš tapsiu palaimintosios giminės protėviu ir kad tarp mano tiesioginių palikuonių bus Mesijas. Ir štai tas laikas atėjo. O visagali dieve! Tavo pažadai šventi ir nekintami, tu ištesėsi savo žodį.

- Žinoma, Abraomai, mielai ištesėsiu.

- Viešpatie, man gimė Izaokas.

Atėjo Izaokas ir tarė: "Dieve, man gimė Jokūbas." Atėjo Jokūbas ir tarė: "Man gimė Judas." Atėjo Judas ir tarė: "Man gimė Paras." Atėjo Paras ir tarė: "Man gimė Esronas." Atėjo Esronas ir tarė: "Man gimė Aramas." Atėjo Aramas ir tarė: "Man gimė Aminadabas." Atėjo Aminadabas ir tarė: "Man gimė Naasonas. Atėjo Naasonas ir tarė: "Man gimė Salmonas." Atėjo Salmonas ir tarė: "Man gimė Boozas." Atėjo Boozas ir tarė: "Man gimė Obedas." Atėjo Obedas ir tarė: "Man gimė Jėsė." Atėjo Jėsė ir tarė: "Man gimė Dovydas."

Atėjo Dovydas. Jehova draugiškai patapšnojo jam per skruostą ir tarė:

- o Mielas Dovydai, tu visada buvai mano numylėtinis. Todėl tau esu pakartojęs tuos pažadus, kuriuos daviau Abraomui. Istorijoje tu, mano brangusis, būsi vadinamas Mesijo pirmtaku.

Dovydas žemai nusilenkė ir tarė:

- Man gimė Saliamonas.

Atėjo Saliamonas ir tarė: "Man gimė Roboamas." Atėjo Roboamas ir tarė: "Man gimė Abijas." Atėjo Abijas ir tarė: "Man gimė Asą." Atėjo Asą ir tarė: "Man gimė Jozapatas." Atėjo Jozapatas ir tarė: "Man gimė Joramas." Atėjo Joramas ir tarė: "Man gimė Ozijas." Atėjo Ozijas ir tarė: "Man gimė Joatamas." Atėjo Joatamas ir tarė: "Man gimė Akazas." Atėjo Akazas ir tarė: "Man gimė Ezekijas." Atėjo Ezekijas ir tarė: "Man gimė Manasas."

Atėjo Manasas. Jau jis buvo besakąs savo sūnaus vardą, bet viešpats mostu jį pertraukė.

- Ką ką, bet tave, Manasai, aš puikiai pažįstu, - tarė jis. - Tau gerai pavyko, jei atsidūrei Mesijo pirmtakų sąraše. Neįsižeisk, bet aš tau pasakysiu, kad visą gyvenimą buvai toks niekšas, kokių reta. Tavo sąžinę slegia ne vienas piktas darbas: tu garbinai velnią, įsakei pusiau perpjauti Izaiją, vieną iš mano mylimųjų pranašų. Po dienos kitos gims Kristus - nejau tu manai, kad jam bus malonu turėti tave savo protėvių tarpe?

- Kas teisybė, tai ne melas, - sutiko Manasas, - prisipažįstu, kad buvau nedorėlis ir netikėjau savo dievu. Norėdamas įtikti stabams, liepiau nugalabyti tavo pranašą Izaiją*.

*"Dvylikos metų buvo Manasas, pradėdamas - karaliauti ir penkiasdešimt penkerius metus karaliavo Jeruzalėje. Jo motinos vardas Hafsiba. Ir elgėsi jis blogai viešpaties akivaizdoje, pamėgdžiodamas pagonių tautas, - kurias viešpats išnaikino Izraelio sūnų akyse. Ir vėl jis įrengė aukštumas, kurias buvo sunaikinęs jo tėvas Ezekijas; ir pastatė aukurus Baalui ir padarė gojus, kaip buvo padaręs Izraelio karalius Akabas ir garbino visą dangaus kareiviją ir šlovino ją... Taip pat jis pastatė Astartos stabą... Ir dar Manasas praliejo labai daug nekaltųjų kraujo, kol užtvindė juo visą Jeruzalę, neskaitant tos nuodėmės, kad privertė nusidėti Judą, paskatinęs jį daryti pikta viešpaties akivaizdoje" (4 Karalių 21, 1 - 4. 7. 16). Bet juk teisybė, viešpatie, kad aš nelaužiau moralės įstatymų, kaip Saliamonas, nespekuliavau savo žmonos grožiu, kaip Abraomas, nesu paleistuvės sūnus, kaip dručkis Boozas.*

*Senajame testamente yra legendų apie Saliamoną, kurios anaiptol nepatvirtina, kad šis karalius, teologų ir kunigų vadinamas "išmintinguoju", būtų laikęsis aukštų moralinių principų. Siekdamas savo tikslų, jis nesibiaurėjo nei niekšybėmis, nei žmogžudystėmis: Saliamonas įsakė nužudyti savo brolį Adoniją, bičiulį karo vadą Joabą, jis ištrėmė kunigą Abiatarą ir t.t. O štai kas sakoma Biblijoje apie jo pažiūras į šeimą ir santuoką: "Karalius Saliamonas mylėjo daugelį svetimšalių moterų, taip pat faraono dukterį ir moabites ir amonites ir idumietes ir sidonietes ir hetietes iš tų tautų, apie kurias viešpats yra pasakęs Izraelio sūnums: Neįeikite pas jas, nei jos teneįžengia pas jus, kadangi jos tikriausiai palenks jūsų širdis prie savo dievų garbinimo. Prie jų tad prisirišo Saliamonas karščiausia meile ir turėjo jis septynis šimtus žmonų, lyg karalienių ir tris šimtus sugulovių" (3 Karalių knyga 11, 1 - 3).

Ne patrauklesnė asmenybė buvo ir patriarchas Abraomas. Jis, tiesą sakant, buvo tikras suteneris. Tai liudija šis epizodas (o tokių yra nemažai!): "O būdamas pasiryžęs įeiti į Egiptą, jis tarė savo pačiai Sarajai: Žinau tave esant gražią moteriškę ir kad, tave išvydę, egiptiečiai sakys: Tai jo pati ir jie mane užmuš, o tave pasiliks. Sakykis tad, meldžiamoji, mano sesuo esanti, kad man būtų gera dėl tavęs ir kad per tave būtų išgelbėta mano gyvybė. Taigi Abraomui įėjus į Egiptą, egiptiečiai matė moteriškę esant labai gražią. Ir kunigaikščiai tai pranešė faraonui ir ją gyrė jo akyse; ir moteriškė buvo paimta į faraono namus. Su Abramu gi gerai buvo elgiamasi dėl jos; ir jis turėjo avių ir jaučių ir asilų ir vergų ir tarnaičių ir asilių ir kupranugarių" (Pradžios 12, 11 - 16). - Atsiprašau, man pasigirdo, kad tamstelė kažką pasakei apie mane? - susirūpino Boozas.

- Kas yra? Kuris čia galas? - pasidomėjo Abraomas ir Saliamonas.

- Galas čia tas, - atsakė Manasas, - kad viešpats prikiša man šventvagystę, o aš nurodau švelninančias aplinkybes ir palyginu save su jumis. Mesijui ne perdaug malonu vadinti mane savo protėviu, su tuo aš galiu sutikti. Bet, man rodos, dėl manęs jam teks raudonuoti nė kiek ne daugiau, kaip dėl Boozo motinos Rūtos, Jericho ištvirkėlės...

- Tyliau, tyliau... - pertraukė jį aukščiausiasis. - Kam čia mums tikrinti savo nešvarius marškinius visų šių jaunųjų kerubinų ir serafimų akivaizdoje? Nusiraminkite, gerbiamieji! Manasai, drauguži mano, atleidžiu visas tavo machinacijas, bet ir tu nekritikuok kitų Kristaus protėvių. Pasižvalgykime toliau po genealogiją, kuri gana įdomi ir rodo, jog aš tesėjau savo pažadus, duotus Abraomui ir Dovydui. Na, tai kas gi tau gimė, Manasai?

Manasas atsakė:

- Man gimė Amonas.

Atėjo Amonas ir tarė: "Man gimė Josijas." Atėjo Josijas ir tarė: "Man gimė Jekonijas." Atėjo Jekonijas ir tarė: "Man gimė Salatijelis." Atėjo Salatijelis ir tarė: "Man gimė Zorobabelis." Atėjo Zorobabelis ir tarė: "Man gimė Abijudas." Atėjo Abijudas ir tarė: "Man gimė Elijakimas." Atėjo Elijakimas ir tarė: "Man gimė Azoras." Atėjo Azoras ir tarė: "Man gimė Sadokas." Atėjo Sadokas ir tarė: "Man gimė Akimas." Atėjo Akimas ir tarė: "Man gimė Elijudas." Atėjo Elijudas ir tarė: "Man gimė Eleazaras." Atėjo Eleazaras ir tarė: "Man gimė Matanas." Atėjo Matanas ir tarė: "Man gimė Jokūbas."

Iš savo vietos pakilo Jokūbas.

- Uf! - atsiduso Jehova. - Likai tu vienas, mano mylimasis Jokūbai numeris antras.

- Taip, taip, viešpatie, visai neseniai tu išbraukei mane iš gyvųjų sąrašo, bet mano sūnus dar tebėra gyvas ir sveikas.

- O kas gi tau gimė?

- Man gimė Juozapas, - atsakė Jokūbas.

Patriarchai susižvelgė.

- Vadinasi, šis Juozapas ir bus Mesijo tėvas? - paklausė Abraomas.

- Nieko panašaus, Juozapas yra tiktai vyras tokios Marijos, kuri pagimdys kalbamąjį Kristų.

- Taigi aš ir sakau, - pastebėjo Dovydas, manydamas, kad jis viską supranta. - Tasai Juozapas, mano palikuonis, bus pažadėtojo Mesijo tėvas.

- Na ką tu, po šimts pypkių!.. Juozapas neturi su juo nieko bendra. Jis - Marijos vyras ir tiek. Visa kita ne jūsų dalykas.

Patriarchai kažko ilgai kuždėjosi, paskui sušuko:

- Išeina taip, viešpatie, kad tu iš mūsų pasijuokei?!

- Kuriems velniams man visa ta genealogija, - tarė Abraomas, - jei paskutinysis iš mano giminės nė piršto nepakrutino,

kad ateitų į pasauli Mesijas?.. Mane tiesiog apmovė!

- Visus mus apmovė! - pritarė kiti.

Dievas tėvas dėjo kumščiu į savo rašomąjį stalą (tai buvo nuostabus rašomasis stalas, papuoštas briliantais).

- Na ir užsispyrėliai! - užriko jis. - Nė velnio patys nesupranta, tu jiems duok gatavą mįslės sprendimą!

- Jei mįslė, tai mįslė! Kaip sau nori, dievuli, - pastebėjo Dovydas. - Bet juk tu man pažadėjai, kad Mesijas kils iš mano giminės? Taip ar ne?

- Pažadėjau.

- O man? - užsipuolė dievą Abraomas.

- Kalbos nėr. Kaip tik todėl jūsų tiesioginis palikuonis ir yra dailidė Juozapas, vyras Marijos, kuri rytoj taps Kristaus

motina.

- Susimildamas, viešpatie dieve, - suūžė kartu visa kompanija, - bet jei tasai Juozapas yra tik platoniškas vyras...

- Kad ir taip, o jums kas?

- Kaip tai kas mums?! Tu laužai savo įsipareigojimus!

- Atsiprašau, gerbiamieji, bet...

- Tu nenori jų vykdyti!

- Tikrai nenoriu.

- Na, to jau per daug!

Ir tariamieji Mesijo protėviai ėmė trypti kojomis, nė nemėgindami slėpti įniršio, kuris pagavo juos po tokio baisaus nusivylimo.

Aukščiausiasis neteko kantrybės, jis irgi nebesitvėrė pykčiu.

- Tegu juos perkūnas trenkia! - sušuko jis nesavu balsu. - Galų gale jūs man įgrisote! Nešdinkitės lauk iš čia ir kuo greičiau! Jūsų pretenzijos tiesiog absurdiškos. Savo pažadus aš įvykdžiau todėl, kad esu neklaidingas. Juozapas nėra Mesijo tėvas, ir vis dėlto Mesijas kils iš jūsų giminės. Ar jums ne gana to, kad aš tai tvirtinu? O pagaliau šis dalykas ne jūsų nosiai, kadangi čia paslaptis.

Tačiau patriarchai šurmuliavo toliau. Tuomet Sabaotas įsakė: - Sostai, Galybės, Pradžios! Išmeskite juos už durų!

Akimirka įsakymas buvo įvykdytas.

Štai kodėl evangelija mums, kaip įmanydama, stengiasi įrodyti, kad Jėzus Kristus kilęs iš Dovydo ir Abraomo, nors ir nėra Juozapo, tiesioginio šių dviejų dievo numylėtųjų patriarchų palikuonio, sūnus*.

*Kad niekas neapkaltintų manęs, jog aš prasimanau visokius nebūtus dalykus ir juos priskiriu vadinamosioms šventoms knygoms, žodis žodin pateikiu šešiolika pirmųjų Mato evangelijos eilučių:

"l perskyrimas. - 1. Knyga giminės Jėzaus Kristaus, sūnaus Dovydo, sūnaus Abraomo. - 2. Abraomui gimė Izaokas, Izaokui gimė Jokūbas, Jokūbui gimė Judas ir jojo broliai; - 3. Judui gimė Paras ir Žara iš Tamaros, Parui gimė Esronas, Esronui gimė Aramas; - 4. Aramui gimė Aminadabas, Aminadabui gimė Naasonas, Naasonui gimė Salmonas; - 5. Salmonui gimė Boozas iš Raabos; Boozui gimė Obedas iš Rūtos, Obedui gimė Jėsė, Jėsei gimė karalius Dovydas. - 6. Karaliui Dovydui gimė Saliamonas iš tos, kuri buvo Urijo; - 7. Saliamonui gimė Roboamas, Roboamui gimė Abijas, Abijui gimė Asą. - 8. Asai gimė Jozapatas, Jozapatui gimė Joramas, Joramui gimė Ozijas. - 9. Ozijui gimė Joatamas, Joatamui gimė Akazas, Akazui gimė Ezekijas. - 10. Ezekijui gimė Manasas, Manasui gimė Amonas, o Amonui gimė Josijas. - 11. Josijui gimė Jekonijas ir jo broliai ištrėmimo į Babiloną laikais. - 12. Po ištrėmimo į Babiloną Jekonijui gimė Salatijelis, Salatijeliui gimė Zorobabelis; - 13. Zorobabeliui gimė Abijudas, Abijudui gimė Elijakimas, Elijakimui gimė Azoras. - 14. Azorui gimė Sadokas, Sadokui gimė Akimas, Akimui gimė Elijudas. - 15. Elijudui gimė Eleazaras, Eleazarui gimė Matanas, Matanui gimė Jokūbas. - 16. Jokūbui gimė Juozapas, vyras Marijos, iš kurios užgimė Jėzus, vadinamas Kristumi."

Skaitant evangeliją, nenoromis stebina daugybė pasipiktinimą keliančių kvailybių ir prieštaravimų. Argi ne absurdiška ta religinė doktrina, kuri remiasi daugiausia Marijos nekaltybe ir grasindama atskyrimu nuo bažnyčios, liepia nė iš tolo neprisileisti tos minties, kad Juozapas yra Mesijo tėvas? Tačiau, antra vertus, evangelija uoliausiai veda pasyviojo Marijos vyro genealogiją nuo Dovydo ir Abraomo ir tuo būdu stengiasi įrodyti, jog dievas įvykdęs savo pažadus, duotus patriarchams ir Mesijas esąs jų palikuonis. Koks šaunus kvailybės paminklas!

Bet evangelija prieštarauja pati sau net ir šiame teigime. Antai, Kristaus genealogija, kurią pateikia šventas Lukas ir šventas Matas, - anaiptol nėra ta pati. Štai kaip dėsto Mesijo genealogiją evangelistas Lukas:

"3 perskyrimas. - 23. Jėzui buvo apie tris dešimtis metų, kai jis pradėjo. Jis buvo laikomas Juozapo sūnumi, kurs buvo Helio, kurs buvo Matato, - 24. kurs buvo Levio, kurs buvo Melkio, kurs buvo Janės, kurs buvo Juozapo, - 25, kurs buvo Matatijo, kurs buvo Amoso, kurs buvo Naumo, kurs buvo Heslio, kurs buvo Nagės, - 26. kurs buvo Mahato, kurs buvo Matatijo, kurs buvo Semėjo, kurs buvo Juozapo, kurs buvo Judo, - 27. kurs buvo Joanos, kurs buvo Rėsos, kurs buvo Zorobabelio, kurs buvo Salatijelio, kurs buvo Nerio, - 28. kurs buvo Melkio, kurs buvo Adio, kurs buvo Kosano, kurs buvo Elmadamo, kurs buvo Hero, - 29. kurs buvo Jėzaus, kurs buvo Eliezerio, kurs buvo Jorimo, kurs buvo Matato, kurs buvo Levio, - 30. kurs buvo Simeono, kurs buvo Judo, kurs buvo Juozapo, kurs buvo Jonos, kurs buvo Eliakimo, - 31. kurs buvo Meleos, kurs buvo Menos, kurs buvo Matatos, kurs buvo Natano, kurs buvo Dovydo, - 32. kurs buvo Jėsės, kurs buvo Obedo, kurs buvo Boozo, kurs buvo Salmono, kurs buvo Naasono, - 33. kurs buvo Aminadabo, kurs buvo Aramo, kurs buvo Esrono, kurs buvo Paro, kurs buvo Judo, - o 34. kurs buvo Jokūbo, kurs buvo Izaoko, kurs buvo Abraomo..."

Tuo būdu šventas Matas ir šventas Lukas sutaria vadinamojoje Jėzaus Kristaus genealogijoje nuo Abraomo iki Dovydo; tačiau, pradedant Dovydu, šie du evangelistai, abu įkvėpti balandžio, aiškiai vienas kitam prieštarauja: pasak Mato, giminė ėjo per Saliamoną, o pasak Luko, dievas savo pažadus vykdė per kitą Dovydo giminės šaką - Natano. Ir - o stebuklų stebuklas! - šios dvi priešingos šakos vis dėlto užsibaigia dailide Juozapu: štai koks galingas Jehova!

I š v a d a : abi evangelijose pateikiamos Jėzaus Kristaus genealogijos ne tiktai pačios savaime juokingos, kadangi jų išvada sugriauna visą jų konstrukciją, bet dar, be to, aiškiausiai viena kitai prieštarauja, o tai jau - kvailybių kvailybė. Broliai, nulenkime galvas prieš šią kvailybę ir patikėkime ja, ničnieko čia nesuprasdami.

7 SKYRIUS. Gimimas ir piemenys

"Toje pačioje šalyje buvo piemenų, kurie budėjo ir sergėjo per naktį savo bandą. Štai viešpaties angelas atsistojo prie jų ir dievo skaistumas apšvietė juos. Jie labai nusigando, bet angelas jiems tarė: Nebijokite! Nes štai aš skelbiu jums didelį džiaugsmą, kurs bus visai tautai, kad šiandien jums gimė Dovydo mieste išganytojas, kurs yra Kristus, viešpats... Angelams pasišalinus nuo piemenų į dangų, jie sakė vienas kitam: Nueikime lig Betliejui ir pažiūrėkime to, kas įvyko, ką Viešpats yra mums apskelbęs. Jie atėjo skubindamiesi ir rado Mariją, Juozapą ir kūdikį, paguldytą prakarte." (Luko 2, 8 - 11. 15 - 16)

Mes jau žinom, kad Juozapas susapnavo sapną ir kaip mat nusiramino. Viskas rodė, kad šis pavyzdingas jaunikis bus neįkainojamas vyras. Be reikalo, tikrai be reikalo Marija taip bijojo tekėti!

Tuojau pat po jungtuvių dailidė pareiškė, kad juodu su žmona gulėsią atskirose lovose. Ar jis tesėjo savo žodį? Evangelijos legenda apie tai nieko nesako. Toliau iš visko galima spręsti, kad nekalčiausioj! Nazareto mergelė, matyt, ne visada buvo tokia griežta savo garbingajam vyrui. Bet neužbėkime įvykiams už akių.

Teisybę sakant, reikia pripažinti, (ir mes tai mielai darome), kad bent jau iš pradžių Marija pasitenkino vien tik šventosios dvasios vizitu*.

*Šventasis tekstas, kurį pateikia teologijos fakulteto profesorius Ruane kunigas Fuaras knygoje "Jėzaus gyvenimas", skamba taip: "Po jungtuvių apeigų jaunoji žmona sugrįžo į savo namus; bet Juozapas jos nepažino tol, kol ji pagimdė sūnų ir pavadino jį Jėzumi" (ištrauka iš Vulgatos*).

- Na, o paskui? - paklaus smalsus skaitytojas.

Paskui?... Pamatysime.

Vulgata - Jeronimo atlikto lotyniško Biblijos vertimo pavadinimas. Šį vertimą visuotinis Tridento susirinkimas (1546) pripažino vieninteliu teisingu lotynišku vertimu, savo reikšme ir dieviškuoju įkvėpimu tolygiu originalui. Iš tikrųjų gi tame vertime, atliktame IV a. pabaigoje, yra daugybė klaidų, atsiradusių dėl vertėjo kaltės ir dėl perrašinėtojų neatidumo. 1590, 1592, 1593 ir 1598 metais popiežiai stengėsi pašalinti klaidas. 1598 m. leidimas buvo pripažintas galutiniu variantu, kurio nebegalima taisyti. Tačiau ir jame liko daug žymių klaidų. Juozapas savo ruožtu labai didžiavosi jam tekusia garbe. Nors jis ir nebuvo Mesijo tėvas, bet vis dėlto juo vadinosi, - o tai juk ne juokai! Jis džiaugsmingai pasiskelbė teisėtu laukiamo kūdikio tėvu ir kuo švelniausiai rūpinosi Marija.

Tomis dienomis išėjo ciesoriaus Augusto įsakymas surašyti visus Romos imperijos pavaldinius.*

Augustas (63 m. pr. m, e. - 14 m. e. m.) - Romos imperatorius (cezaris, arba ciesorius) (27 m. pr. m. e. - 14 m. e. m.) anūkinis Juliaus Cezario sūnėnas, 27 m. pr. m. e. pasivadinęs Cezariu Augustu (t. y. šventuoju, dievų išaukštintuoju). Augustas sugebėjo paimti į savo rankas visą pasaulietinę ir dvasinę valdžią. 12 m. pr. m. e. jis buvo išrinktas didžiuoju romėnų religijos pontifiku (šventiku, kunigu). Vėliau Augustas buvo paskelbtas dieviškuoju (divus) ir buvo įsteigtas jo kultas. Visoje Romos imperijoje buvo statomos jo garbei statulos ir šventyklos. Augusto laikais Romos imperija valdė didžiules teritorijas. Viena iš jos provincijų buvo Judėja, esanti Mažosios. Azijos pusiasalyje.

Tais laikais Romos imperijoje gana reguliariai būdavo surašinėjami žmonės (daugiausia norint sužinoti karinei tarnybai tinkamų gyventojų skaičių ir nustatyti mokesčius pagal turimą turtą). Tačiau artimiausias tiems laikams surašymas Samarijoje ir Judėjoje vyko, tik praėjus 6 - 7 metams po mitinio Kristaus gimimo ir jis nelietė Galilėjos, kur buvo mitinis Nazareto miestas (istorijos mokslas yra nustatęs, kad tokio miesto Palestinos teritorijoje I m. e. amžiuje nebuvo). Judėja tada buvo tos galingosios valstybės dalis; ją valdė ciesoriaus įgaliotiniai ir vienas iš jų buvo minėtasis tetrarchas Erodas.

Imperatoriaus įsakymu, kiekvienas valdinys turėjo užsirašyti ne ten, kur buvo gimęs ar gyveno, bet toje vietoje, iš kur buvo kilusi jo šeima ar giminė. Todėl Juozapui, priklausiusiam Dovydo giminei iš Betliejaus miesto, teko vykti į Betliejų.

Laikas kelionei pasitaikė labai nepatogus: reikėjo palikti Nazaretą, o Marija buvo jau dieni.

Kas beliko daryti? Teko ieškotis nors menkos prieglaudos. Įsikūrė pirmame pasitaikiusiame tvarte. Ir čia šaltą žiemos naktį be jokios pagalbos Marija pagimdė mūsų herojų tiesiog ant šiaudų, pakreiktų galvijams. Iš tikrųjų skurdžiai pasirodė pasaulyje dievybė!

Tačiau nesikrimskime dėl šio veikiau komiško, negu liūdno nutikimo. Verčiau apgailėkime tuos vargšus, su kuriais tokios bėdos atsitikdavo ne kartą ir ne jų pačių noru. Juk nereikia pamiršti, kad Jėzus viską numatė ir pats pageidavo sau tokios skurdžios dalios, kad niekas nevertė jo gimti tvarte ir kad tiktai paties Jėzaus noru jaučiui ir asilui teko garbė išgirsti jo pirmą dieviškąjį riksmą. Pataupykime savo užuojautą tiems tikrai nelaimingiems žmonėms, kurie visai be reikalo ir kur kas didesnius vargus kenčia. O Juozapas buvo juk laimingas: štai jis, jo Mesijas, - jis laiko jį savo rankose, vysto, ūžčioja! Tik jis ir niekas kitas, nuo šiol bus laikomas šio mažyčio tėtušiu. Kokia šlovė!

Apie tai, kad Juozapui buvo lemta stebėtis, neverta nė kalbėti. Tačiau staigmenos jam tik prasidėjo.

Pirmiausia, iš visų aplinkinių kalvų ėmė plūsti piemenys, norėdami pagarbinti jo sūnų.

Gal jūs netikite, kad pačiame viduržiemy - juk šitie dalykai dėjosi gruodžio 25 dieną - po kalvas bastėsi piemenys? Taip, taip, malonūs skaitytojai, tai buvo tikrų tikriausi gyvi piemenys, tie, kurie ganė bandas šaltą žiemos naktį. Jus tai stebina? O tuo tarpu bažnyčia duoda garbės žodį, kad taip buvo.

Tie piemenys Betliejaus kalvose sergėjo avis. Staiga jie išvydo skaisčią šviesą. Dangus prasivėrė ir iš ten ėmė virste virsti angelai; jie pradėjo pūsti trimitus ir pakėlė neapsakomą triukšmą.

Triukšmas, matyt, buvo iš tiesų kurtinantis, nes, kaip sako šventas Lukas, piemenys "labai nusigando".

- Nebijokite, piemenys, - tarė jiems angelai. - Mes pasirodėme, norėdami paskelbti jums ir jūsų tautai didelį džiaugsmą. Tad klausykite: ką tik gimė išganytojas. Eikite šituo vieškeliu, paskui pasukite kairėn į trečią gatvę. Nepriėję per penkiasdešimt žingsnių iki šeštojo žibinto, pamatysite nedidelę daržinę, kurios durys bus praviros. Daržinėje išvysite jauną moterį, jautį, senį, asilą ir nuogą kūdikį. Tas kūdikis ir yra Mesijas. Ar skaitėte pranašų knygas? Žinoma, kad neskaitėte, juk esate neraštingi. Bet tai nesvarbu: žinokite, kad pranašai pranašavo Mesijo atėjimą; visas pasaulis jo laukia ne nuo vakar dienos, o jau keturi tūkstančiai metų. Šiandien ilgai lauktasis Mesijas jau jūsų panosėje. Tad greičiau bėkite į Betliejų ir ten jį rasite!

Piemenys pakilo, o angelai, grįždami ten, iš kur buvo pasipylę, iš visų plaučių užtraukė: "Osana! Osana! Osana dievui aukštybėse, o žemėje taika geros valios žmonėms!"

Nepraėjo nė valanda ir piemenys jau susigrūdo į tvartą ir parpuolė ant kelių prieš mažylį, kuris klykė, kaip klykia paprastai visi jo amžiaus vaikai. Jie pagarbino jį, padovanojo jam sviesto, pieno ir visokiausių sūrių.

Juozapas padėkojo, spausdamas jiems rankas ir kimšdamas sūrius į savo krepšį. Su džiaugsmo ašaromis akyse jis kalbėjo: - Tai bus kūdikėliui.

8 SKYRIUS. Nors ir nesutepta, Marija vis dėlto apsivalo

"Pasibaigus jos apsiplovimo dienoms, įsakytoms Mozės įstatymo, jie nunešė jį į Jeruzalę, kad statytų jį viešpaties akivaizdoje." (Luko 2, 22)

Atlikęs visus žmonių surašymo formalumus, Juozapas skubėjo iš Betliejaus, iš to nesvetingo miesteliūkščio, kur mergelėms tenka gimdyti arklidėse.

Pasiėmęs žmoną ir vaikelį, jis nuvyko į Jeruzalę, kad, kaip reikalavo papročiai, nuneštų kūdikį į šventyklą.

Praėjus aštuonioms dienoms, taip irgi reikalavo žydų religija, mažąjį Jėzuliuką reikėjo apipjaustyti.

Dėl šio apipjaustymo mokytieji teologai daug diskutavo. Kas atliko šią operaciją? - klausinėjo vienas kitą krikščioniškieji gydytojai. Evangelistai apie tai nieko nesako, tuo tarpu šią problemą būtų gana įdomu išaiškinti.

Nuovokesnieji spėja, kad šventąją apeigą atliko patsai Juozapas; tuo būdu tėvelis maitintojėlis savo rankomis praliejo pirmuosius dieviškojo kraujo lašus.

Tačiau negaiškime laiko, nustatinėdami šių spėliojimų tikrumą. Verčiau atkreipkime dėmesį į nuostabų dievo nenuoseklumą: juk jis nužengė į žemę specialiai tam, kad, sunaikinęs žydų religiją, jos vietoj įkurtų kitą ir tuo tarpu pirmiausia leido (nes be jo valios nieko neatsitinka) atlikti su savim žydišką apeigą*.

*Krikščionybė nepripažįsta apipjaustymo apeigos. Atliekant apipjaustymo operaciją, naujagimiams būdavo duodamas vardas. Mūsų herojų pavadino Jėzumi; šį vardą arkangelas Gabrielis rekomendavo Marijai pirmojo savo vizito Nazarete metu. Kaip gyvą, taip ir mirusį Jėzų vadino daugybe kitų vardų, tarp kurių buvo ir pravardė Kristus, tai yra "gelbėtojas", Žodis, arba, teisingiau sakant, vaikščiojantis Žodis, pateptasis, arba aliejais pateptasis ir taip toliau.

Tačiau duoti kūdikiui vardą - tai dar ne viskas.

Pagal Mozės įstatymą* negana būdavo atnešti naujagimį į šventyklą: reikėjo dar atlikti motinos apvalymo apeigą.

*Mozė - mitinis Biblijos pranašas (XVI - XV amž. pr. m. e), kuris tariamai išgelbėjęs senovės žydus nuo Egipto faraonų persekiojimo ("išėjimas iš Egipto"), parašęs vadinamąją Penkiaknygę (pirmąsias penkias Biblijos knygas), įvedęs žydų tautoje įstatymus ir atlikęs daugelį kitų darbų.

Mokslinė biblijos kritika jau seniai padarė išvadą, kad Mozės Penkiaknygės negalėjo parašyti vienas žmogus, šios knygos - o tai įvairaus senumo ir skirtingos kilmės mitų bei padavimų rinkinys.

Visi padavimai apie Mozę yra beveik vien tik Penkiaknygėje ir be to, daugiausia susiję su įstatymų kodeksais, kurie pasirodė palyginti vėlyvoje epochoje ir tik dirbtiniu būdu buvo nukelti į senovę. Galutinė Penkiaknygės redakcija siekia V amž. pr. m. e.

Visi archeologijos ir istorijos duomenys rodo, kad Mozė ir jo veikla priklauso mitologijai. Nuo žilos senovės dvasininkai pasižymėjo nepaprastu išradingumu, sugalvodami įvairius pasipelnymo būdus. Norėdama apsivalyti, moteris, kurią bažnyčia skelbė esant suteptą gimdymo, turėdavo nunešti kunigams dovanų purplelį ir avinėlį, o jų neturėdama, atitinkamos sumos piniginę kompensaciją. Avinėlį pačirškindavo ant altoriaus, o paskui jis pakliūdavo į kunigo namus ir ten jį skaniai sušveisdavo dievo tarnas. Pinigai taip pat eidavo į jo kišenę.

Marija nerado reikalo atsisakyti nustatyto papročio. Be abejo, ji - galėjo sakyti, kad šventosios dvasios įsikišimas jos visai nesutepė, kad ji dabar yra dar tyresnė, nei kada nors anksčiau, todėl jai nereikalingas joks apsivalymas. Bet, matyt, ji pati nebuvo taip tvirtai įsitikinusi savo nekaltybe, kaip jos vyras - dailidė.

Beje, gerai ji padarė, nuvykdama į Jeruzalės šventyklą, nes ta proga susitiko ten senį Simeoną, tą patį, kuris palaimino jos sąjungą su Juozapu ir išgirdo iš jo lūpų evangelijoje pateikiamą maldą.

Nors ir buvo senyvo amžiaus, Simeonas puikiai atsimindavo matytus žmones. Jis iš pirmo žvilgsnio pažino Mariją ir Juozapą, o kai jam parodė Jėzuliuką, senis sušuko diskantu:

- Dabar aš galiu ramiai mirti, nes mano akys regėjo Izraelio tautos išganytoją!

9 SKYRIUS. Magiškoji žvaigždė

"Taigi, Jėzui gimus Judo Betliejuje karaliaus Erodo dienomis, štai, išminčiai iš rytų atėjo į Jeruzalę ir sakė: Kur yra gimusis Žydų karalius? Nes mes matėme jo žvaigždę rytuose ir atėjome jo pagarbinti." (Mato 2, 1 - 2)

Tais laikais toli Rytuose buvo daug nedidelių valstybėlių. Jas valdė monarchai, vadinami žyniais, arba magais, kadangi užsiiminėjo magija, astrologija ir panašiais mokslais.*

Jas valdė monarchai, vadinami žyniais, arba magais, kadangi užsiiminėjo magija, astrologija ir panašiais mokslais.

Keletą amžių prieš mūsų erą Asirijoje ir Babilonijoje klestėjo astrologija ir panašūs "mokslai", kurie tyrinėjo dangaus šviesulius ir pagal jų išsidėstymą danguje spėdavo žmonių likimą. Evangelinę legenda pasakoja, jog trys Rytų žyniai buvo atvykę pagarbinti gimusio kūdikėlio Jėzaus. Vėliau bažnyčios tėvų ir kitų krikščionybės skelbėjų pastangomis, siekiant pakelti Kristaus autoritetą, tie trys burtininkai virto išmintingaisiais karaliais: Gasparu, Melchioru ir Baltazaru. Trys tokie monarchai - išminčiai buvo geri bičiuliai; jie paeiliui rinkdavosi čia pas vieną, čia pas kitą ir kartu studijuodavo savo burtų knygas.

Tų mokytųjų valdovų vardų evangelistai nežinojo, tačiau Beda Venerabilis, anglų vienuolis, gyvenęs VIII amžiuje*, gavo šiuo reikalu dievo apreiškimą ir jo dėka dabar visas katalikiškasis pasaulis atmintinai žino jų vardus.

Beda, pramintas "garbinguoju" (Venerabilis) (673 - 735), anglosaksų mokytas vienuolis iš Nortamberlendo. Už istorinius veikalus jį Anglijoje vadino "istorijos tėvu." Jis parašė penkių tomų "Anglų bažnyčios istoriją", kurioje dėstoma Britanijos istorija nuo Juliaus Cezario laikų iki 731 metų.

Beda parašė daug Senojo ir Naujojo testamentų knygų komentarų, o taip pat daugelio bažnyčios šventųjų "biografijas", arba vadinamuosius "šventųjų gyvenimus." Taigi jie vadinosi šitaip: pirmasis - Melchioru, antrasis - Gasparu ir trečiasis - Baltazaru.

Beda Venerabilis, žinojęs apie juos nepalyginamai daugiau, negu visi keturi evangelistai kartu, pateikia mums daugybę įvairiausių žinių: "Melchioras buvo žilaplaukis senis su didele barzda. Atvirkščiai, Gasparas, kuris buvo jaunas, barzdos nenešiojo; jis buvo raudonodis. O Baltazaras priklausė juodajai rasei ir barzdos neskuto."

Kartą giedrą rudens naktį trys mūsų išminčiai buvo susirinkę vieno iš jų observatorijoje ir stebėjo dangaus šviesulius, stengdamiesi rasti kokią nors iki tol dar nežinomą kometą. Ūmai jie išvydo, jog dangaus skliaute pasirodė nepaprastai šviesi žvaigždė, kuri tuojau pat ėmė išdarinėti kažkokius keistus judesius. Stebėtojai apstulbo.

- Matote tą žvaigždę? - kreipėsi Melchioras į bičiulius. - Jinai juda, ar ne tiesa?

- Aha, slenka iš dešinės į kairę, o paskui iš kairės į dešinę, - patvirtino Baltazaras.

- Dar daugiau! - sušuko Gasparas. - Man rodosi, ji šoka polką!

Ką tai galėtų reikšti? - susimąstė žyniai.

Melchioras, kaip mokslo draugijos pirmininkas, iškėlė tokį pasiūlymą:

- Padarykime šitaip, bičiuliai: valandėlę nueikime kiekvienas į atskirą kabinetą ir ten tyliai, ramiai ir atsidėję išnagrinėkime šį reiškinį; paskui vėl susirinkime ir palyginkime savo apskaičiavimų rezultatus.

Taip jie ir padarė.

Per valandą trys mokytieji monarchai išmargino skaičiais krūvas pergamento. Per tą trumpą laiką jie išblyško ir pablogo - taip juos iškamavo darbas. Sugrįžę į didžiąją observatorijos salę, jie iškilmingai paklojo prirašytus pergamentus ant stalo, paskui netrukus vėl priėjo prie lango.

Mįslingoji žvaigždė vis dar mirgėjo prieš juos ir kaip patrakusi lakstė po dangų.

- Keista, labai keista, - burbėjo žyniai, vėl sėsdami prie stalo.

Pirmasis žodį tarė Melchioras:

- Aš apskaičiavau, kiek žvaigždė padaro šuolių per septyniolika minučių; tą skaičių padauginau iš 4228695, iš sandaugos atėmiau 5372. Liekaną padalijau iš 47. Po to dvidešimt devynis kartus dauginau, tiek pat kartų atėmiau ir dalijau, panaudodamas vis tą patį daugiklį, tą pati atėminį ir tą patį daliklį. Štai mano galutinis rezultatas.

Ir Melchioras parodė ilgiausią skaičių.

Gasparas ir Baltazaras buvo taip pat stropiai pasidarbavę ir atlikę daugybę matematinių apskaičiavimų su pirmu į galvą atėjusiu skaičiumi.

Tuo tarpu - argi ne stebuklas? - jų gauti rezultatai taškas į tašką sutapo su Melchioro rezultatu.

Išmintingieji monarchai susižvelgė ir visi trys vienu balsu iškilmingai pareiškė:

- Mūsų atlikti žvaigždės judėjimo apskaičiavimų rezultatai nenuginčijamai rodo, kad Jeruzalės apylinkėse šią žiemą gimsta naujas žydų karalius ir kadangi tas karalius yra dievas, mes turime vykti jo pagarbinti.

Koks puikus dalykas matematika! Ar gali būti geresnis dalykas už tiksliuosius mokslus?

Žiūrėkite, aš nė kiek neperdedu: pačioje evangelijoje pasakyta, kad ne angelas apreiškė žyniams Kristaus gimimą; iš žvaigždės judėjimo, iš jos slinkimo dangaus skliautu jie padarė išvadą, jog Jeruzalės apylinkėse ir t. t...

Kadangi pati žvaigždė nieko jiems nesakė, vadinasi, šios fenomenalios problemos raktą jie surado, darydami savo nepaprastus apskaičiavimus.

- Keliaukime pagarbinti naujojo žydų karaliaus, - dar kartą patvirtino savo nutarimą Gasparas, Baltazaras ir Melchioras.

Negaišdami laiko atsisveikinimui su savo žmonomis, jie išvyko į kelionę, nė nepagalvoję, kad, galimas daiktas, gana ilgą laiką nesant jiems namie, valstybės pasiliks be valdovų.

Kelionė truko keturis mėnesius. Pačioje vasario pradžioje trys monarchai atvyko į Jeruzalę.

Remdamiesi savo apskaičiavimais, mokytieji valdovai žinojo, kad Judėjoje turėjo gimti naujas karalius; tačiau tie apskaičiavimai nenurodė tikslios to stebuklingojo gimimo vietos. Bet jie turėjo labai gerą vadovą - tą pačią žvaigždę. Ji ėjo priešais, švietė jiems ir naktį ir dieną. Reikėjo tik sekti jai iš paskos. Taip ji atvedė žynius į Jeruzalę, praslinkus kelioms dienoms po to, kai Marija atliko apsivalymo apeigas ir atnešė kūdikį į šventyklą.

10 SKYRIUS. Žyniai garbina Jėzų

"Jie, išklausę karalių, iškeliavo. Ir štai žvaigždė, kurią buvo matę rytuose, ėjo pirm jų, iki atėjus sustojo viršuje vietos, kur buvo vaikelis. Pamatę žvaigždę, jie džiaugėsi labai dideliu džiaugsmu. Įėję į namus, jie rado vaikelį su jo motina Marija ir parpuolę pagarbino jį. Paskui jie atidengė savo turtus ir davė jam dovanų: aukso, smilkalų ir miros." (Mato 2, 9 - 11)

Atvykę į Jeruzalę, mūsų išminčiai sužinojo, kad naujas karalius gimė prieš šešias savaites. Jie iškeliavo tris mėnesius prieš jo pasirodymą pasaulyje.

Nesunku įsivaizduoti, kaip nustebo Jeruzalės gyventojai, pasirodžius prabangiam Rytų monarchų karavanui. Tokio prašmatnumo jie seniai nebuvo regėję. Vaikezai pasipylė į gatvę ir susižavėję spoksojo į kupranugarius, apdengtus gūniomis iš brangaus audeklo.

Žyniai pasisamdė gidą, kuris juos nuvedė pas karalių. Kadangi iš apskaičiavimų nebuvo aišku, kad naujai gimęs princas nieko bendra neturi su karaliaus Erodo šeima, tai jie tikėjosi rasti gerbiamąjį vaikelį pačiuose svarbiausiuose miesto rūmuose.

Karalius Erodas be galo nustebo, kai jo vainikuotieji kolegos, atvykę iš tolimų šalių, kreipėsi į jį gryniausia žydų kalba šitokiais žodžiais:

- Brangusis kolega, mes atvykome pasveikinti tavęs, laimingai sulaukus sūnaus.

- Kaipgi čia dabar?! - sušuko Erodas. - Mano žmona jau kuris laikas nieko nebegimdo!

- Vis dėlto, - atsiliepė Melchioras, - mums matematiniu tikslumu yra žinoma, kad prieš keturiasdešimt dienų gimė būsimasis žydų karalius. Jeigu jis nepriklauso tavo dinastijai, tai gal malonėtumei nurodyti, kur galima jį rasti?

- Klausykite, kokius čia niekus man paistote? - paklausė Erodas.

- Jūsų didenybe, mums pasirodė žvaigždė, stebuklinga žvaigždė, žvaigždė, kuri juda. Ji ir atvedė mus į šį kraštą. Jūs

juk suprantate, kad jei žvaigždė išdarinėja šitokius dalykus, tai tam yra rimtų priežasčių. Vienu žodžiu, esame tikri, kad kalbame teisybę. Mes nuodugniausiai ištyrinėjome mokslą apie dangaus šviesulius ir galime tik pakartoti savo klausimą: jeigu busimojo žydų karaliaus nėra šiuose namuose, tai sakyk, kur jis? Pamatęs, kad šie mokytieji valdovai kalba labai įsitikinę, Erodas sutriko. Jis pagalvojo sau vienas, kad tokie garbingi žmonės vargu ar būtų joję kupranugariais kažkur iš pasaulio krašto, vien tik norėdami iš jo pasityčioti. O kadangi Erodas manė, jog žydų karaliumi gali būti tik jo teisėtas įpėdinis, jį mirtinai išgąsdino mintis apie kažkokį paslaptingą konkurentą.

Tačiau, būdamas prityręs žmogus, jis neparodė jokio nerimo ir šypsodamasis atsakė žyniams:

- Brangieji išminčiai, jūsų praneštoji naujiena yra iš tikrųjų netikėta, bet ji mane labai nudžiugino. Malonėkite ir toliau sekti paskui savo žvaigždę, o suradę būsimąjį žydų karalių, grįžkite atgal į rūmus ir pasakykite man, kur yra jo rezidencija. Aš irgi būsiu laimingas, galėdamas padaryti vizitą jo šviesybei karališkajam kūdikiui.

- O, mes einame pas jį ne šiaip su paprastu vizitu! - pastebėjo Gasparas. - Būsimasis žydų karalius bus galingesnis už mus su tavimi. Mes vykstame jo pagarbinti.

- Ak šit kaip! - sušuko Erodas. - Ką gi ir aš noriu jį pagarbinti. Neatsakykite man šito malonumo.

Erodas pasiūlė žyniams po taurelę vyno su biskvitais. Keliautojai išvyko toliau, pažadėję grįždami pranešti tikslų būsimojo karaliaus adresą.

Nuo to momento Erodas nebeturėjo ramybės. Gavęs staigią žinią apie konkurento gimimą, jis taip apstulbo, kad nė nepagalvojo pasinaudoti paprasčiausiu jo suradimo būdu. O tas būdas buvo toks: Erodui tereikėjo eiti paskui žvaigždę, kaip darė žyniai. Bet tokia mintis jam neatėjo į galvą.

Baltazaras, Melchioras ir Gasparas vieni nukiūtino paskui klajojantį šviesulį. Kaip jūs manote, kurgi juos galų gale jis nuvedė? Į Nazaretą? Nieko panašaus!

Užsiregistravęs surašymo dokumentuose, Juozapas su šeima iš Betliejaus patraukė į Jeruzalę, kur turėjo nunešti Jėzų į šventyklą. Po to jam nieko daugiau neliko, kaip grįžti namo į savo gimtąjį Nazaretą, bet jis kažkodėl vėl pasuko į nesvetingąjį Betliejų, nes, jei tikėsime evangelija, žyniai pagarbino Jėzų Betliejuje.

Veltui jūs man sakytumėte, kad tai įvyko prieš nunešant Jėzų į šventyklą. Aš atsakyčiau, jog tai nesąmonė: kadangi Erodas žinojo apie Mesijo gimimą ir jo ieškojo, tai kūdikėlis Jėzus' tikriausiai nebūtų išvengęs karaliaus pykčio, jeigu tokiu neramiu metu jo tėvai būtų išdrįsę nunešti kūdikį į sinagogą, kad tenai vyriausias kunigas Simeonas viešai atliktų su juo atitinkamas apeigas*.

*Kai kas gali ginčyti, kad žynių pagarbinimo datą bažnyčia yra nustačiusi sausio 6 dieną, tuo tarpu kai Marijos apsivalymas minimas vasario 2 dieną ir tokiu būdu išeina, kad žynių vizitas įvyko prieš dievo motinos apsivalymą. Į tai aš atsakysiu: bažnytinio kalendoriaus datos apskritai prieštarauja sveikam protui. Iš tikrųjų, kaip paaiškinti, kad žyniai pagarbino Jėzų sausio 6 dieną, o kūdikių išžudymas (to pagarbinimo pasekmė), kaip rodo katalikų kalendoriai, įvyko devynias dienas anksčiau, tai yra gruodžio 28 dieną?

Taigi ir čia matome, kad krikščioniškoji legenda - tai grynas prasimanymas, o kulto tarnautojai tiesiog begėdiškai meluoja ir jų pasakojimuose prieštaravimai patys lenda į akis. Galvojant logiškai, - jeigu apskritai galima kalbėti apie evangelijos pasakų logiką, - Juozapo šeima iš pradžių sutvarkė visus formalumus, tai yra, kaip buvo įsakyta Mozės, atnešė kūdikį į bažnyčią, atliko jo motinos apsivalymo apeigas, o paskui be jokio reikalo grįžo į Betliejų. Antra vertus, ką gali žinoti: gal kartais dailidė buvo pamiršęs tvarte kokį tuziną ar daugiau savo apykaklių?..

Taigi žvaigždė sustojo Dovydo mieste kaip tik virš legendinės arklidės. Joje tikriausiai dar tebebuvo jautis ir asilas. O kai dėl Juozapo, tai, jei tikėsime šventuoju Matu, jo ten nebuvo.

Žyniai, sakoma Naujajame testamente, "įėję į namus, rado vaikelį su jo motina Marija ir parpuolę pagarbino jį. Paskui jie atidengė savo turtus ir davė jam dovanų: aukso, smilkalų ir miros" (Mato 2, 11).

Žynių dovanos mane visą laiką stebina.

Bažnyčios rašytojai smulkiai nurodinėja, kuris žynys ką padovanojęs ir reikia pripažinti, kad pora iš jų neparodė ypatingo dosnumo.

Melchioras atidarė savo dėžutę ir atidavė iš jos viską: tai buvo auksas. Gasparas padovanojo smilkalų - ne kažin kokį brangų daiktą. Baltazaras padėjo prie ėdžių truputį miros - kvepiančių sakų, kainuojančių nė kiek ne daugiau, kaip smilkalai.

Gasparas ir Baltazaras, būdami monarchai ir atvykę iš tolimos šalies, parodė negirdėtą šykštumą. Iš tiesų, nevertėjo grūstis kažin kur, gabenant tokias dovanas! Su smilkalais dar pusė bėdos: žinoma, dovana skatiko verta, bet čia bent galima įžiūrėti norą pameilikauti. Nedaug kainavo Gasparui komplimentas...

Bet Baltazaras... Tai bent Baltazaras! Tikras nagas!.. Žiupsnelis miros - štai ir viskas, kuo jis apdovanojo savo dievą!.. Na, argi ne pikta? O ką gi reiškė tavo mira, Baltarazai? Beda Venerabilis paaiškina mums, koks čia dalykas: "Mira, kurią savo rankose laikė karalius negras, priminė, kad žmogaus sūnus turi mirti." Senovėje iš tikrųjų mira buvo vartojama numirėlių balzamavimui. Ką jūs pasakysite? Koks mielas rūpestingumas, kokia puiki dovanėlė - balzamavimo sakai naujagimiui, ar ne tiesa?

Aš negaliu sutikti su anglų vienuolio aiškinimu: man atrodo, kad Baltazaras buvo tiesiog šykštūnas, kuris gailėjo pinigų dovanoms; vis dėlto nemanau, kad jis norėjo iškirsti Mesijui piktą pokštą, įteikdamas gimimo proga tai, kas tinka laidotuvėms. Štai mano nuomonė: kaip žinoma, mirą kartu su kitomis medžiagomis farmaceutai vartoja, gamindami vaistus, duodamus mažiems vaikams, kad jie nešlapintų vystyklų. Tikriausiai šiuo tikslu Baltazaras ir padovanojo tuos savo sakus. Tai man atrodo panašiau į tiesą.

Šiaip ar taip, kartu su aukso dėžute žyniams pavyko įbrukti dievui smilkalus ir mirą. Tačiau Melchioro dovaną reikia laikyti tikrai karališka. Net jeigu jis atnešė vidutinio didumo dėžutę, tai ir tuomet joje buvo aukso maždaug už trisdešimt - keturiasdešimt tūkstančių frankų. Anais laikais tai buvo jau apvali sumelė.

Bet čia mano naivumui iškyla nauja mįslė: apie šį gana padorų turtą evangelija daugiau nė karto nebeužsimena. Atvirkščiai, šventame rašte kalbama, kad Marija ir Juozapas visada skurdę. O Kristus buvęs tiesiog elgeta ir visą gyvenimą jį išlaikiusios dosnios ir apsukrios gana abejotino elgesio moterys, apie kurias mes dar kalbėsime.

Iš to, kad Marija taip greit prašvilpė Melchioro padovanotą auksą, galima spėti, jog jaunoji juoduke turėjo kažkokių slaptų aistrų. Kas žino? Gal ji nuslėpė nuo Juozapo, kokį netikėtą lobį gavo iš senojo žynio! Tikėdamasi padidinti savo turtą, šelmė, galėjo dalyvauti loterijoje ir visai galimas daiktas, kad ji, taip sakant, prasilošė iki apatinių.

11 SKYRIUS. Šventoji šeima bėga į Egiptą

"Gavę gi sapne perspėjimą nebeiti atgal pas Erodą, jie kitu keliu sugrįžo į savo šalį.

Jiems išvykus, štai viešpaties angelas pasirodė Juozapui sapne ir tarė: Kelkis, imk vaikelį ir jo motiną, bėk į Egiptą ir būk tenai, kol tau pasakysiu, nes Erodas ieškos vaikelio nužudyti." (Mato 2, 12 - 13)

Nieko neįtardami, trys mūsų žyniai buvo tvirtai pasiryžę tesėti Erodui duotą pažadą. Jie ruošėsi aplankyti tetrarchą ir pranešti jam, kur yra arklidė, virtusi jo būsimojo konkurento rezidencija. Reikia pasakyti, kad jie vos neįsivėlė į gana nemalonią istoriją. Laimė, Jehova iš aukštybių akylai stebėjo dievo sūnų (pavadintą taip todėl, kad jis gimė iš balandžio).

Vieną naktį visi trys žyniai susapnavo vienodą sapną. Kažkoks balsas juos įspėjo:

- Tik neikite pas Erodą. Jis niekšas, jis yra sumanęs nedorą dalyką prieš kūdikėlį, kurį jūs pagarbinote. Į Jeruzalę nebekiškite nosies, verčiau nešdinkitės sau kitais keliais. Žyniai paklausė to patarimo.

Kaip jie pasiekė namus, kaip aplenkė tą kelią, kuriuo ėjo į Jeruzalę, apie tai šventajame rašte nekalbama. Matyt ir šį kartą jiems vadovu pabuvo kokia nors kita, o gal ir ta pati žvaigždė. Sugrįžę jie, aiškus daiktas, rado valdinius susirūpinusius, kad taip ilgai nėra šeimininkų ir vėl paėmė valdžios vairą. Bet štai kas įdomu: monarchai, sugaišę kelionėje iš viso aštuonis mėnesius ir pagarbinę naująjį dievą, nė nepagalvojo įvesti savo šalyse to dievo religijos. Iš tikrųjų nė vienas istorikas nieko mums nesako, kad Persijoje, tai yra krašte, kur viešpatavo tie monarchai, būtų kada nors egzistavęs Kristaus kultas.

Kita vertus, tai tik smulkmenos. Verčiau grįžkim prie Juozapo. Neilgai trukus po žynių apsilankymo, dailidei vėl prisisapnavo arkangelas Gabrielis (kaip matote, šventajame rašte sapnai atlieka labai svarbų vaidmenį). Dangaus pasiuntinys jį perspėjo, kad Jėzuliukui gresia pavojus.

- Kelkis, Juozapai, - tarė arkangelas, - imk vaikelį ir jo mamytę ir dumkite visi kuo greičiausiai! Drožkite į Egiptą, tai visai netoli, tik pereisite Arabiją. Biblija pasakoja, kad Abraomas tokiai kelionei sugaišo šešiasdešimt metų, tačiau dėl visuotinio progreso jūs ten atsidursite žymiai greičiau. Tad bėk, Juozapai, bėk, kol ne vėlu, nes jau rytoj Erodas pradės ieškoti kūdikėlio Jėzaus, norėdamas jį pasmaugti.

Juozapo nereikėjo ilgai įkalbinėti. Jis nelaukė, kol išauš. Pribakštino žmoną, kuri, gulėdama ant šiaudų čiužinio, sapnavo šventąją dvasią.

- Žmon, a žmon, kelkis greičiau! - šūktelėjo jai.

- Kas yra? Kas atsitiko? - klausinėjo Marija, trindama akis.

- Kelkis, kelkis! - kartojo vyras.

- Ak Juozapai, koks tu įkyrus! Kam mane prižadinai?

- Ne laikas kirmyti, žmonele: karalius Erodas baudžiasi nužudyti Jėzų. Nejau tu nori prasidėti su galinguoju tetrarchu? Aš suprantu, kad tavo sūnus - dievas ir neleis savęs nugalabinti, bet man rodos, kad kol kas dar anksti pasikliauti mažutėlio dieviška jėga. Todėl kur kas protingiau bus sprukti kuo toliau nuo ruošiamų skerdynių. Verčiau imk savo bamblį ir maukim iš čia!

Po šių įsakmiai ištartų žodžių dailidės žmona atsikėlė.

- Jei nešdintis, tai nešdintis, - pasakė ji. - Bet kas temps mūsų mantą? Manau, tu supranti, kad, be kūdikio, daugiau aš

nieko nepanešiu.

- O madam, tuo nesirūpink: mes pasiimsim asilą.

- Bet juk jis ne mūsų. Jį kažkas paliko čia tvarte. Paprasčiausias padorumas neduoda mums teisės jį pasisavinti.

- Atsiprašau, bet mes tai darome ne savo pačių interesais: mums reikia išgelbėti sūnų. O argi Jėzus ne pasaulio valdovas?

Prieštarauti nebuvo kaip. Asilo klausimas buvo išspręstas. Marija sėdo raita, pasiėmė sūnelį ant rankų ir visi leidosi į kelionę.

Saulei patekėjus, šventoji šeima jau buvo toli nuo Betliejaus. Bėgliai ėjo visą dieną. Temstant juos apsupo kažkokie įtartini tipai žiauriomis fizionomijomis.

- Pinigus arba gyvybę! - riktelėjo gaujos vadas.

Marija buvo nuslėpusi nuo Juozapo, kad ji pasiėmė dėžutę su auksu, padovanotu žynio. Todėl į plėšiko reikalavimą Juozapas visai nuoširdžiai atsakė:

- Broleliai mano, jūs apsirinkate: mes anaiptol ne kokie turtuoliai keleiviai, kuriais jūs, matyt, mus laikote. Aš patsai esu neturtingas dailidė, beveik tuščiomis rankomis keliauju iš gimtojo krašto. Pjūklas ir oblius - tai visas mano turtas. Ši jauna moteris - mano žmona, o vaikiūkštis - ne kas kitas, kaip Mesijas, kurį pranašai pažadėjo žydų tautai.

Plėšikas, matyt, buvo skaitęs pranašystes ir netgi jomis tikėjo. Jis puolė ant kelių prieš nesuteptąją mamą, nužemintai atsiprašydamas už kiek nemandagų prakalbinimą.

- Madam ar madmuazele, - kreipėsi jis į ją, - mano vardas Dimasas. Iš profesijos aš vagis, bet tai nekliudo man būti

labai jautriam. Prašau atleisti, kad sulaikiau jus, o už tai, kad išgąsdinome, leiskite pakviesti jus pas mane pernakvoti. Aš irgi turiu vaikiuką, jis, vargšelis, serga. O kadangi jūsų bamblys - Mesijas, tai. jo apsilankymas mano namuose atneš laimę.

- Kaip tau atrodo šis pakvietimas? - paklausė Juozapas Mariją. - Manding, jis nuoširdus. O, be to, lyg ir taisosi lyti. Nejau leisime, kad dieviškasis berniūkštis, kurį mums patikėjo Jehova, gautų slogą?

- Tarp vagių irgi pasitaiko padorių žmonių, - atsiliepė nekalčiausioj! mergelė. - Priimkime jo kvietimą.

Krikščioniškoji legenda neišsaugojo kitų atsiminimų apie bėgimą į Egiptą. Pirmą naktį Juozapo šeima praleido pas plėšiką Dimasą, su kuriuo mes dar susitiksime šio pasakojimo pabaigoje. Kitą dieną, kai Juozapas paliko svetingąją galvažudžio pastogę, ligotasis kūdikis jau buvo sveikas kaip ridikas.

Reikia dar pasakyti, kad netoli Dimaso namų sroveno šaltinis, kuriame Marija išskalbė savo dieviškojo kūdikėlio vystyklus; nors Jėzus ir buvo dievas, jam turėjo galią visi žmogiškosios prigimties dėsniai.

Iki mūsų dienų Betliejaus apylinkėse maldininkams rodomas Dimaso šaltinis, kur buvo skalbiami Jėzuliuko suteršti vystyklai. Tam įvykiui atminti šaltinis ir dabar tebedaro didelius stebuklus.

12 SKYRIUS. Karalius Erodas irgi turi nervus

"Tuomet Erodas, matydamas, kad jis išminčių apviltas, labai įpyko ir nusiuntęs išžudė visus buvusius Betliejuje ir visose jo apylinkėse vaikus, dviejų metų ir jaunesnius, žiūrėdamas laiko, kurį jis buvo iškvotęs iš išminčių." (Mato 2, 16)

Tuo tarpu, kaip jau buvo sakyta, karalius Erodas įtarė, kad pasaulyje pasirodė mažiukas dievo pateptasis. Pasak žynių, kurie, matyt, buvo gerai informuoti, naujagimiui buvo lemta vėliau tapti žydų karaliumi; tai reiškė, kad jam, Erodui, grėsė pavojus netekti sosto. Tetrarchas dėl to baisiai susirūpino, nes labai brangino savo karūną.

Karalius Erodas liepė sukviesti į savo rūmus vyriausius kunigus ir rašto žinovus. Smulkiai papasakojęs jiems apie žynių apsilankymą ir apie tai, ką jie pranešė, paminėjęs, be to, atsitikimą su klajojančia žvaigžde, jis labai rimtai paklausė:

- Kas visoje šioje istorijoje yra teisybė?

Vyriausieji kunigai atsakė:

- Taip, mes matėme karaliaujančių žynių karavaną, matėme danguje klajojančią žvaigždę, bet nežinome, ką tai reiškia.

- Atseit, esate tikri asilai! - piktai užriko karalius Erodas. - Tik pamanykite, žyniai, niekad neskaitę jūsų pranašų knygų,

pagal šviesulio judėjimą apskaičiavo, jog netoli Jeruzalės turi gimti naujas karalius, o jūs, kuriuos mokė didelių mokslų Jeruzalės šventykloje, jūs, kurie atmintinai žinote visas pranašystes, - jūs ničnieko nežinote, kas įvyks! Ar tai girdėtas daiktas?!

Jūs, ponai, veltui imate pinigus! Nagi, tučtuojau išaiškinkite man pranašystes, kitaip visiems bus kartuvės!

Ši perspektyva rašto žinovams ir vyriausiems kunigams nelabai patiko. Jie atsitempė visas savo knygas ir ėmė nerimastingai jas vartyti.

Biblijoje niekur visai aiškiai nepasakyta apie žydų karaliaus gimimą ciesoriaus Augusto laikais. Bet jeigu jau žūt būt reikėjo patenkinti Erodą, tai jie išvertė jam vieną eilutę iš pranašo Mikėjo raštų, kur pasakyta:

"Bet tu, Betliejau Efrata, esi, tiesa, mažas Judo tūkstančiuose, tačiau iš tavęs išeis man tas, kurs bus valdovas Izraelyje, kurio kilmė yra nuo pradžios ir nuo amžinybės dienų" (Mikėjo 5, 2).

Kada ir kaip turėjo tas karalius gimti, apie tai Mikėjo pranašystė nieko nesakė.

Tačiau, nenorėdami prieštarauti Erodui, mokytieji žydai pareiškė tokią mintį, kad galima, esą, įžiūrėti sutapimą tarp gana miglotų pranašysčių ir žynių matematinių apskaičiavimų.

- Gerai, - pagalvojęs tarė Erodas, - teks atkreipti dėmesį į Betliejų.

Jis išlydėjo kunigus, nepasakęs jiems nieko apie klastingą planą, kurį jau sudarinėjo. Taip, jis iš tiesų brandino klastingą planą.

Tarp žydų dvasininkijos atstovų vis dėlto buvo vienas žmogus, kuris galėjo gana tiksliai painformuoti karalių Erodą rūpimu klausimu. Tas žmogus, tai vyriausias kunigas Simeonas, dalyvavęs Marijos apvalymo ir Jėzaus atnešimo į šventyklą apeigose: juk ant Simeono - skaitytojas, reikia manyti, tai prisimena - buvo nužengusi dievo malonė ir jis iš pirmo žvilgsnio pažino Mesiją. Nėra abejonės, kad Simeonas dalyvavo vyriausiųjų kunigų susirinkime tetrarcho rūmuose. Kodėl gi jis nepasakė to, kas jam buvo žinoma? Aišku, kad Jehova, kuris vasario 2 dieną padarė jį tokį kalbų, šį sykį užrišo jam burną.

Erodas nusprendė laukti sugrįžtant žynių, bet šie, paklausę balso iš dangaus, nuėjo kitu keliu ir neužsuko į Jeruzalę.

Vis labiau ir labiau pykdamas, karalius Erodas galų gale ėmė baisiausiai šėlti. Jo įniršis buvo be galo, be krašto! Sudaužė visus indus, apskaldė tarnus, prikalbėjo stačiokiškų žodžių niekuo nedėtai savo pačiai, nusirovė kelis kuokštus plaukų ir netgi išsinarino ranką, kai per daug užsimojo, norėdamas trenkti į veidrodį.

Pasiėmęs budelį ir jo pagalbininką, jis nuvyko į Betliejų. Ten susišaukė įžymius piliečius.

- Ar nebuvo čia visai neseniai trys Rytų monarchai? - paklausė jis.

- O kaipgi, jūsų didenybe, buvo. Trys monarchai, raiti ant prašmatnių kupranugarių, jojo paskui kažkokią žvaigždę ir pasuko į tvartą.

- Į tvartą?

- Taigi, jūsų didenybe, į tvartą, kur buvo apsigyvenęs toks seniokas su žmona, neseniai pagimdžiusia kūdikį.

- Ar jūs tikrai žinote?

- Tikriausiai, jūsų didenybe, juk mūsų mieste nėra nė trijų tūkstančių gyventojų, - atsakė įžymieji piliečiai. - Mes čia visi vienas kitą pažįstame ir nejaugi jūs manote, kad galėjome nepastebėti trijų monarchų? Mes gerokai nustebome, pamatę, kaip trys karaliai ant kupranugarių iškilmingai pasuko arklidės link!.. Nujojo prie paties paprasčiausio tvarto, esančio oloje, kur paprastai laiko savo gyvulius piemenys ir neturtingi valstiečiai.

Erodas valandėlę susimąstė, o paskui klausinėjo toliau:

- Kur dabar tie trys keistuoliai karaliai, apsilankę pas tvarto gyventojus?

- To mes iš tiesų nežinome. Jie nieko neužkalbino, nieko neklausinėjo, nes visiškai pasikliovė savo žvaigžde; išnyko jie taip pat netikėtai, kaip ir pasirodė.

- O tasai seniokas su savo žmona ir naujagimiu vis dar tebėra arklidėje?

- Ne, jūsų didenybe! Vieną gražų rytą arba, teisingiau sakant, vieną gražią naktį jie irgi dingo. Vienam vargšui šovė į galvą mintis palikti arklidėje asilą, tai jie ir tą asilą išsivedė.

Mes nieko nežinom, kas tai per šeimynėlė, bet, kaip atrodo, jie netikę žmonės.

- Gana! - burbtelėjo Erodas. - Jūs - man meluojate. Jūs slapstote tą nepaprastąjį kūdikį, dėl kurio trys karaliai buvo atkeliavę į Betliejų paskui savo žvaigždę.

- Prisiekiame tau, jūsų didenybe...

- O aš netikiu! Politiniais sumetimais aš suinteresuotas, kad tas kūdikis neišgyventų nė vienos nereikalingos sekundės ir man reikalinga garantija, kad jis nepaspruks iš mano rankų. Todėl ponas budelis ir jo pagalbininkas, kuriuos turiu garbę jums pristatyti, tuojau pat pradės žudyti visus Betliejaus berniukus iki dviejų metų amžiaus.

Pakilo riksmas. Įžymieji piliečiai ašarodami puolė prie karaliaus Erodo kojų. O jis buvo nepermaldaujamas.

- Budeliai! - sušuko jis. - Girdėjote mano įsakymą? Pradėkite vykdyti savo pareigą!

Budeliai tučtuojau ėmė krėsti du ar tris šimtus namų - tiek jų ir tebuvo miestelyje, - ir kai vakare saulė pasislėpė už horizonto, kruvinas darbas buvo jau baigtas: miestelyje, kuriame gyveno vos trys tūkstančiai žmonių*, žuvo, pasak bažnyčios, dvidešimt tūkstančių nekaltų berniukų.

*Betliejuje niekad nebuvo daugiau kaip trys tūkstančiai gyventojų - tai pats didžiausias jo gyventojų skaičius. Tuo tarpu dievas tėvas nė piršto nepajudino ir nesustabdė baisingų skerdynių. Nekaltųjų karaliaus rūstybės aukų likimas turėjo (taip bent man atrodo) ypatingai sudominti nors truputį širdies turintį teisėją. Visagalis dievas vienu kvėptelėjimu galėjo išgelbėti visus tuos mažyčius, kurie, šiaip ar taip kalbėsime, buvo visiškai nekalti dėl Kristaus gimimo. Tačiau dievas Sabaotas šį kartą nerado reikalo nužengti žemyn nuo savo debesies ir abejingai stebėjo kruvinas skerdynes.

13 SKYRIUS. Jėzus Egipte

"Erodui mirus, štai viešpaties angelas pasirodė sapne Juozapui Egipte ir tarė: Kelkis, imk vaikelį ir jo motiną ir eik į Izraelio žemę, nes mirė, kurie ieškojo vaikelio gyvybės. Jis atsikėlęs pasiėmė vaikelį ir jo motiną ir atėjo į Izraelio žemę." (Mato 2, 19 - 21)

Nuo Betliejaus iki Egipto miesto Heliopolio, kuriame, kaip sako krikščionių padavimas, slėpėsi Juozapo šeima, yra geri keturi šimtai kilometrų. Be to, žinokite, kad bėgliams teko pereiti Arabijos dykumą pačioje plačiausioje jos vietoje, kur visai nėra kelių, kad jiems reikėjo eiti per smėlynus ir akmenynus, kur be kompaso (ar bent nerodant kelio stebuklingai žvaigždei) tiesiog neįmanoma nepaklysti, - ir jūs suprasite, kad bėgimas į Egiptą šventajai šeimai toli gražu nebuvo maloni pramoga.

Vis dėlto motinėlė - mergelė ir jos vyras nepaklydo. Jie ėjo ir ėjo sau tiesiai, o angelai kartas nuo karto rodė jiems kelią. Naktį jie apsieidavo be žibinto: "dieviškojo kūdikėlio kūnas skleidė aplinkui skaisčią šviesą".

Bet kaip išliko gyvas toje kelionėje per dykumą asilas, paimtas iš arklidės, - šito niekas nežino.

Bažnyčios nuomone, šventąją šeimą lydėjo įvairiausi stebuklai ir visaip lengvino kelionę. Savaime tiesėsi keliai, gaila tiktai, kad jie dingdavo, kai tik Juozapo šeimai pasidarydavo nebe reikalingi. Dykumos smiltys - irgi laikinai - virsdavusios derlinga žeme, kurioje vienai minutei pražysdavusios Jericho rožės. Vaisių šventajai šeimai būdavę pilna tiesiog kiekviename žingsnyje, šventas Juozapas be jokio vargo galėdavęs jais naudotis, nes medžiai patys nulenkdavę jam savo šakas.

Savaime aišku, kad tokiomis sąlygomis šventoji šeima galėjo lengvai pereiti nors ir dvi dykumas. Tuo labiau kad Arabijos liūtai, tigrai ir net slibinai (tais laikais slibinų dar buvo) ištisais pulkais atbėgdavo prie Jėzaus ir puldavo prie jo kojų, garbindavo jo dievystę.

Juozapo šeima Egipte apsigyveno Heliopolyje, arba One, dabar vadinamame Matariechu, aštuoni kilometrai nuo Kairo. Niekas nežino, ką veikė šventieji emigrantai ištremtyje. Ryškiausią tuometinio Jėzaus gyvenimo epizodą primena šiuo metu koptų vienuoliai Matarieche: jie už tam tikrą atlyginimą rodo maldininkams laukinį figmedį, kurį didžiai pagerbė dievo gimdytoja, pamaitinusi jo paunksnėje savo rubuiliuką.

Gal jūs pasakysite, kad tasai figmedis jau turėjo seniai nudžiūti? Kur tau! Jis žaliuoja kaip žaliavęs ir nepaisydamas tūkstančio devynių šimtų metų amžiaus, tebėra visame jaunystės žavume.

Kas netiki tokiais stebuklais, tegu nuvyksta į Matariecho vienuolyną ir pagyvena ten bent du ar tris šimtus metų, o aš luktelėsiu iš jo žinių.

Kitas stebuklas, kuriuo kiekvienas gali įsitikinti, niekur neišvykdamas, - tai stebuklas su datulėmis. Nusipirkite maišelį datulių ir suvalgykite jas. Kiekviename šio vaisiaus kaulelyje jūs pastebėsite mažą "O" raidės formos ratuką. Anksčiau datulės neturėdavo jokių "O" - kauleliai būdavo visiškai lygūs.

Atsitiko štai kas: kai Jėzui buvo pusantrų metukų, motina davė jam kartą datulių. Mažytis, iki tol veblenęs kažkokius nesuprantamus garsus, pamatęs datules, ūmai sušuko: "O, kokie puikūs vaisiai!" Nedidelis "O" datulių kauleliuose yra amžinas šio stebuklingo šūksnio priminimas.

Pasak švento Bonaventūros*, šventoji šeima ištrėmime gyveno septynerius metus. Per visą tą laiką Jėzuliuką globojo motina, maitindama jį savo krūtimis.

*Bonaventūra (1221 - 1274) - vienas žymiausių religijos veikėjų viduramžiais. Jis mokė, kad krikščionybės tiesas galima suvokti ne protu, bet dieviškuoju įkvėpimu. Bonaventūra paliko daugybę religinių - mistinių kūrinių. XV amžiuje buvo paskelbtas šventuoju, o XVI a. pavadintas vienu iš penkių pačių didžiausių bažnyčios "daktarų". Mergelės pienas - štai jums dar vienas stebuklas. Vaikiščias, kaip ir dera sūnui, žaisdavo tėvo darbo įrankiais, o tėtis, kaip ir dera tėvui, darydavo jam žaisliukus. Vienu žodžiu, Kristaus vaikystė, neskaitant keleto mažu stebukliukų, buvo tokia, kaip visų vaikų ir visai galimas daiktas, kad mažiukas savo dieviškuosius snarglius nusišluostydavo mamytės rankove arba sijono pakraščiu.

Angelai Juozapui tolydžio pranešinėjo, ką daro Erodas. Jis sužinojo ir apie dvidešimties tūkstančių nekaltųjų Betliejaus berniukų nugalabijimą. Galima įsivaizduoti, kaip jis džiaugėsi, laiku išnešęs kudašių!

Juozapas sužinojo ir apie be galo nuostabų atsitikimą. Rachelė, mylima senojo Jokūbo, Izaoko sūnaus, žmona, seniai palaidota Rainoje, netoli nuo Betliejaus, skerdynių dieną pabudo savo karste ir ėmė gailiai raudoti; ši rauda buvo girdima už keturių kilometrų. Stebuklą paliudija evangelija: "Girdėta balsas Ramoje, daug verksmo ir klyksmo; tai Rachelė, verkianti savo sūnų ir ji nenori nusiraminti, nes jų nebėra" (Mato 2, 18).

Erodui mirus, angelas tučtuojau pranešė apie tai Juozapui Šis suprato, kad atėjo laikas grįžti į Galilėją ir pardavęs savo įmonę, vėl išvyko į gimtąjį Nazaretą (Luko 2, 39).

Baigdamas apie Erodą, nurodysiu vieną esminį nesutarimą tarp istorikų ir evangelistų. Istoriniai dokumentai sako, kad Erodas mirė lygiai keturis metus prieš tą datą, kurią bažnyčia nurodo kaip Kristaus gimimo datą.

Be šio menkniekio, visur kitur krikščioniškoji legenda atspindi gryniausią tiesą. Taigi karalius Erodas iš tikrųjų buvo niekšas, mažų vaikų žudikas. Tad tebūnie prakeiktas tasai nevidonas, kuris net po savo mirties priiminėjo karaliaujančius žynius ir ruošė kruvinas skerdynes!

14 SKYRIUS. Jėzus - vunderkindas

"Kai jam buvo jau dvylika metų, jie atėjo, kaip buvo šventės paprotys, į Jeruzalę. Kada gi, šventės dienoms pasibaigus, jie grįžo, vaikas Jėzus pasiliko Jeruzalėje... Ir atsitiko, kad po trijų dienų jie rado ji šventykloje, sėdintį mokytojų tarpe, besiklausantį jų ir juos beklausinėjantį. O visi, kurie girdėjo jį, stebėjosi jo išmanymu ir atsakymais." (Luko 2, 42 - 43. 46 - 47)

Juo didesnis augo Jėzus, tuo darėsi išmintingesnis - taip jį vaizduoja evangelistas Lukas. Bažnyčios tėvai priduria: "Jo protas didėjo, stiprėjant jo kūnui" (Vatikano, Sinajaus ir Bezos rankraščiai).

Atkreipkite dėmesį: pasirodo, jog dieviškasis Kristaus protas dar nebuvo subrendęs prasidėjimo metu. Vadinasi, motinos įsčiose jisai spurdėjo kaip paprasčiausias gemalas? Vadinasi, kol jaunieji organai buvo netobuli, jo dieviškasis protas irgi buvo netobulas? Keista, keista...

Mažasis Jėzuliukas neišvengė tų keblumų, su kuriais susiduria kiekvienas kūdikis, bet jam pasisekė bent tuo atžvilgiu, kad jo protas brendo nepaprastai sparčiai.

Jam visai nieko nereiškė susyk išmokti skaityti: reikėjo tik panorėti. Tačiau jis nusprendė verčiau to nepanorėti ir pradėjo mokytis rašto kaip visi vaikai, skiemenuodamas.

Pirmoji mokytoja buvo motina: skaityti mokė iš Biblijos. "Šventajame rašte buvo kalbama apie jį patį, - rašo teologai. - Marija žinojo, kas jis per vienas, todėl mokydama nepamiršdavo jo garbinti."

Ieškojo visur, kreipėsi į miesto valdžią, apžiurėjo pasilinksminimo įstaigas - Jėzus kaip ugny sudegė!

Juozapas baisiai nusiminė: tiesiog netikėjo, kad užgriuvo tokia nelaimė; rovėsi plaukus, pyko ant savęs už nerūpestingumą, - o pykti tikrai buvo ko. Jam jau vaidenosi baisusis dievo teismas, ausyse skambėjo perkūniškas aukščiausiojo balsas:

- Eikš čionai, Juozapai!.. Arčiau, arčiau! Aš kaip mat sutrinsiu tave į dulkes!.. Patikėjau tau savo sūnų, teisingiau sakant, balandžio sūnų, kad tu jį prižiūrėtumei. Tas kūdikis - Mesijas, jis būtų atpirkęs žmonių giminės nuodėmes... Pasitikėjau tavimi ir maniau, kad sugebėsi išauginti dieviškąjį vaikiščią, kaip būčiau padaręs aš pats, jeigu tik būčiau turėjęs laiko nužengti žemėn. O kas iš to išėjo? Vos jam sukako dvylika matų, o tu ėmei ir pametei jį! Ne, tamsta, didesnio žioplumo negali būti!.. Ar tu žinai, kad už tavo galvos dabar žmonių giminė nebesulauks išganymo? Juk mano Mesijo - kaip nebūta?! Ir tu manai, kad tau taip ir praeis? Tavo nerūpestingumas - tai nusikaltimas, už kurį būsi griežtai nubaustas. Todėl pasmerkiu tave trigubai amžinoms pragaro kančioms. To tu nusipelnei!

Vargšas dailidė klausinėjo save, ar kartais visa tai ne sapnas - tokia neįtikėtina atrodė jam šita nelaimė. Kas pusvalandis iškraustydavo vieną kurį lagaminą, tikrindamas, ar nebus ten išdykaudamas pasislėpęs Jėzuliukas.

Marija buvo tiesiog leisgyvė iš sielvarto. Ji būtų sutikusi verčiau kentėti bet kokias kančias, kad tik išsivaduotų iš to baisaus nerimo.

Veltui ieškojo jie ištisas dvi dienas ir tik trečią dieną surado berniuką "šventykloje, sėdintį mokytojų tarpe, besiklausantį jų ir juos beklausinėjantį. O visi, kurie girdėjo jį, stebėjosi jo išmanymu ir atsakymais" (Luko 2, 46 - 47).

Matyt, Jėzus iš tikrųjų buvo vunderkindas. Į šventyklą jis įžengė drąsiai ir užtikrintai, kaip į savo namus ir iškart uždavė keletą keblių klausimų labiausiai prityrusiems teologams, su didžiausiu malonumu suriesdamas juos į ožio ragą.

Tačiau šventyklos mokytojai irgi pasirodė ne iš kelmo spirti. Tai buvo aukščiausieji žydų dvasininkai: "Hilelis, giriamas lygiai kaip ir Mozė ir dar išsaugojęs visą senatvės didybę; nepalenkiamasis Samajus, surišęs visa, ką atrišdavo Hilelis; Juzielio sūnus Jonatas, kurio žodis būdavo toks liepsningas, jog paukščiai arba sudegdavo, praskrisdami virš jo galvos, arba virsdavo serafimais*.

1 Misma. Sukka, 28; Baba-Batra, 134. Greta jų Jėzaus gimdytojai galėjo dar pamatyti kunigą Simeoną, tą pati, kuris pranašavo apsivalymo apeigų metu ir Juozapą iš Arimatėjos, senatorių."

Mažasis Jėzus visus šiuos vyrus stebinte stebino. Jis savotiškai supindavo ir išnarpliodavo sudėtingiausias teologines problemas. Galų gale visi pamatė, kad geriau nutilti; Jėzus niekam nedavė žodžio ištarti ir jie išsižioję klausėsi jo postringavimų.

Vis dėlto Marija, nepaisydama šios scenos nuostabumo, negalėjo pamiršti, ką yra iškentėjusi ir ėmė karčiai priekaištauti:

- Ką gi tai reiškia, išdykėli? Tu pasprukai nuo savo gimdytojų ir kol tėvas su motina lyg be galvos ieško tavęs po visą miestą, sėdi sau čia ir filosofuoji?! Greičiau marš namo, padauža tu!

Jėzus, kuris turėjo gerą liežuvėlį, atsakė šypsodamasis ir išsisukinėdamas:

- Še, kad nori! O kam jūs manęs ieškojote? Argi nežinojote, kad man reikia užsiiminėti tais dalykais, kurie yra mano tėvo*?

*"Pamatę jį, jie nustebo ir jo motina jam tarė: Sūnau, kam mums taip padarei? Štai, tavo tėvas ir aš su skausmu ieškojome tavęs. Jis jiems tarė: Kam manęs ieškojote? Argi jūs nežinojote, kad man reikia būti

tuose dalykuose, kurie yra mano tėvo? " (Luko 2, 48 - 49). Juozapas, laikydamas save vieninteliu teisėtu tėtušiu, nenorėjo nė girdėti tokių sąmojų. Jis čiupo vaikigalį už ausies ir ištempė iš šventyklos; paskui šventoji šeima jau visa kartu patraukė į Nazaretą.

Galima netgi spėti, kad Juozapas, norėdamas apsisaugoti ateityje nuo panašių pokštų, tuojau pat nutraukė tolesnes berniuko studijas ir nuo tos dienos ėmė jį mokyti amato savo dirbtuvėje. Mūsų jaunasis mąstytojas pasidarė paprastu dailidės mokiniu ir buvo juo tol, kol vėl apsėdo mokymo šišas.

Ir iš tikrųjų, Jėzaus bendrapiliečiai, išgirdę, kaip jis moko Nazareto sinagogoje, sušuko (apie tai pasakyta evangelijoje): "Bet juk tai dailidė, Marijos sūnus!"

Iki trisdešimties metų Jėzus gyveno ramiai, triūsė dirbtuvėje, darbavosi pjūklu ir obliumi, o Juozapui mirus, užėmė jo vietą. Dabar mums teks žvilgtelėti, kaip jis visu rimtumu ėmėsi to, ką vadino savo dieviškąja misija, kuri galų gale buvo ne kas kita, kaip dykinėjimas ir tuščiažodžiavimas.

Nuo tos dienos, kai Jėzus pradėjo ištisas valandas be perstojo malti liežuviu, sėdėdamas tarp mokytojų Jeruzalės šventykloje, jis nusipelnė, kad jį vadintų Žodžiu - žodžių jis iš tikrųjų niekad nepristigdavo!

2 DALIS. PIRMIEJI ŽODŽIO ŽINGSNIAI

15 SKYRIUS. Jėzaus šeima netiki savo giminaičio dievyste

"... Net jo broliai netikėjo į jį." (Jono 7, 5)

Išgirdę tai saviškiai, išėjo jo sulaikyti, nes jie sakė: Jis išėjo iš proto. (Morkaus 3, 21)

Taigi iki trisdešimtųjų savo amžiaus metų Jėzus buvo gana gausios savo šeimos ramstis.

Juozapas, kaip mes matėme, Marijos "nepažinojo, kol ši pagimdė savo pirmgimį sūnų ir jį praminė vardu Jėzaus"; bet užtat po to jis jau nebesnaudė.

Žinoma, Marija, kuri, būdama sužadėtine, su pasibaisėjimu galvojo, kaip jai reikės visą amžių gyventi dviese su dailide, pamažu nusikratė savo būgštavimais ir galiausiai įsitikino, kad jos mergiška baimė yra be pagrindo.

Kavalierius, dovanojęs jai lelijų puokštes, pasirodė esąs gana šaunus vyras: jis atrodė šiurkštus, bet buvo švelnios širdies.

Be to, dabar jau yra visai aišku, kad iš tikrųjų Juozapas buvo kur kas žvalesnis, negu atrodė, jis galėjo lengvai nušluostyti nosį tiek jaunajam Panterui, tiek ir kitiems Marijos vienmečiams.

Ilgainiui nekalčiausioj! mergelė ir žmona suprato, jog jai visiškai užtenka to, kad puikiausiai išsaugojo savo nesuteptąją skaistybę, gimdydama mesiją ir kad savo pareigą dievui ji yra prideramai įvykdžiusi.

Antra vertus ir šventajai dvasiai nebebuvo jokio reikalo vėl nusileisti žemėn ir pradėti antrąjį Kristų.

Marijos nevaržė jokie įsipareigojimai. Tiesa, dar pusmergė ji buvo padariusi šventykloje mergystės įžadą; bet argi jos neatleido nuo to įžado vyriausias kunigas, palaimindamas jos santuoką? O juk visos teka ne tam, kad su vyru vien rožančių kalbėtų.

Kai dėl pačios Marijos duoto sau žodžio, kad ji niekad nepažeisianti sužadėtuvių metu iškeltų sąlygų, tai čia, žinoma, buvo gyvi niekai. Kiek sykių mergina, pasižada: "Būsiu protinga", bet lig tik pasitaiko proga paragauti uždrausto vaisiaus - ji čia pat priduria: "... nuo ryt dienos!" Sau pačiam duotos priesaikos visada labai netvirtos.

Juozapui teko gana sumaniai manevruoti. Aišku, jis stengėsi jokiu būdu nepažeisti savo jaunosios žmonos skrupulingumo. Gimus balandžio sūnui, - dėl to aš guldau galvą, - jis liko toks pat santūrus, kaip ir anksčiau. Tiesą sakant, tokia jau buvo jo taktika: kad ir senyvo amžiaus, Juozapas labai neskubėjo.

Aš nė kiek nesistebėčiau, jei paaiškėtų, kad iniciatyvą parodė pati Marija. Galų gale ko gi čia stebėtis? Po truputį Marija vis labiau prisirišo prie dailidės: mažuoju Jėzuliuku jis rūpinosi kaip tikras tėtis, apsaugojo dieviškąjį bamblį nuo pražūties, maitino, augino jį kaip savo paties vaiką.

Palaipsniui - tuo esu tikras - Marijai vyras ėmė rodytis nebe šlykštus: kimiame senio balse jai suskambo kažkoks švelnumas, manieros irgi pasidarė gana malonios. Ir štai vieną vakarą ji pagalvojo: "Vargšas tas Juozapėlis! Aš jam perdaug griežta - juk jis man toks geras!.."

Kai moteriškei ateina į galvą panašios mintys, vadinasi, turi atsitikti rimtas dalykas.

Viso to - rezultatas buvo tas, kad visi keturi evangelistai pripažįsta, jog Jėzus turėjo brolių ir seserų (Matas 12, 46 - 50; Morkus 3, 31 - 35; Lukas 8, 19 - 21; Jonas 7, 3 - 10). Seserų vardų ir jų skaičiaus nežinome, užtat Naujajame testamente tiksliai . nurodyti keturių Jėzaus brolių vardai: Jokūbas, Juozapas, Simonas ir Judas (Morkaus 6, 3).

Šventasis Epifanijus*, bažnyčios tėvas ir labai sumanus žmogus, atkakliai tvirtina, kad tie Jėzaus broliai ir seserys - tai Juozapo vaikai, jo sugyventi pirmoje santuokoje.

Epifanijus (mirė 403 m.) - Kipro arkivyskupas. Platino krikščionybę Egipte ir Persijoje. Parašė "Ankoratą" ("Tikėjimo inkarą") ir "Panarijų" ("Namų vaistinę"). Sek šitas pasakėles savo bobutei, gudruoli tėve Epifanijau!

Visų pirma, niekur evangelijose nėra pasakyta, kad dailidė, vesdamas Mariją, buvo našlys.

Be to, yra viena bažnyčios pripažinta legenda, kurios mes kol kas nelietėme, bet apie kurią labai pravartu pakalbėti kaip tik dabar.

Kai tėtušis Joakimas ir motušė Ona, atsisakę savo sumanymo pašvęsti Mariją šventyklos tarnams, nutarė išleisti ją už vyro, visi pretendentai gauti jos ranką susirinkę nusprendė, kad mergelė teks tam, kuris bus iš visų jų skaisčiausias. Įvyko savotiškas nekaltybės konkursas. Jo sąlygos buvo šitokios: kiekvienas pretendentas atsinešė paprastą sausą lazdą ir visi jie pasikliovė dievo valia, laukdami stebuklo. Ir stebuklas įvyko: visos lazdos liko sausos, tik viena Juozapo lazda ūmai pražydo - iš jos išaugo puiki lelija. Ta lelija bylojo iškalbingiau už visus žodžius.

Atsiprašome skaitytoją, kad anksčiau nepapasakojome šio atsitikimo, bet juk pasakyti įdomų dalyką niekad nevėlu.

Pagaliau jei Juozapas būtų turėjęs vaikų iš pirmosios santuokos, mes būtume juos matę Betliejuje žmonių surašymo metu, jisai būtų juos išsivedęs ir į Egiptą.

Todėl, didžiai gerbiamas šventasis Epifanijau, verčiau pasilaikyk sau tą versiją, nes tas, kuris stengiasi per daug įrodyti, nieko neįrodo.

Visai natūralu manyti, kad Jėzus buvo vyriausias iš visų brolių ir seserų, kad jie gimė netrukus po sugrįžimo iš Egipto ir kad Kristus, tiek Juozapui esant gyvam, tiek po jo mirties, buvo vyriausias šeimos maitintojas.

Kai Jėzui sukako trisdešimt metų, du jo broliai buvo jau beveik suaugę. Manydamas, jog šeimai padėti nebereikia, jis nusprendė pamokslininkauti.

Iš pradžių, kai tik pasireiškė Kristaus polinkis į plepumą, šeima iš jo juokėsi. Visi nustebę traukė pečiais, išgirdę, jog jis ketina išjudinti pasaulį vien savo balso jėga.

Broliai, giminės ir bičiuliai susitikę sielodavosi ir galimas daiktas, kalbėdavosi maždaug šitaip:

- Na, kaip Jėzus?

- Vakar mačiau. Vis įsikandęs tą savo idėją...

- Vadinasi, nepraeina?..

- Deja, nepraeina.

- Tai ką, vis tebenori atversti žmonių giminę?

- Netgi atkakliau, nei pirma!

- Kaip nemalonu! Ypač gaila jo motutės: geroji moteriškė to nenusipelnė.

- Nieko nebepadarysi. Reikia su tuo apsiprasti. Jėzui, matyt, ne viskas namie, be to, jis užsispyręs kaip senas asilas. Užsimanė pamokslininkauti, tai ir pamokslininkaus.

- Tai pritauzys niekų.

- Nežinau, ką jis ten taukš visokiems išsižiojėliams, bet mes, jo broliai, aišku, neketiname klausytis. Jau ir taip jis mums ausis išūžė savo plepalais apie aną pasaulį: paklausai žmogus valandą - ir jau gali pakvaišti. Todėl, kai tik jam užeina, mes sprunkam lauk iš namų.

- Gaila, gaila; matyt, tikrai susimaišė protelis...

- Tamstos teisybė.

- Tokia nelaimė jūsų šeimai! Tas jam geruoju nepraeis...

Taip pasišnekėję, giminės ir bičiuliai išsiskirstydavo, liūdnai kinknodami galvas.

Manote, kad aš perdedu? Pasiskaitykite Jono evangelijoje: "Nes net jo broliai netikėjo į jį" (7, 5). O jei to negana, pažiūrėkite, ką rašo šventas Morkus: "Išgirdę tai saviškiai, išėjo jo sulaikyti, nes jie sakė: Jis išėjo iš proto" (3, 21).

Jeigu tuo metu, kai dar tik budo Jėzaus polinkis valkatauti, būtų gyvenęs Juozapas, jis, galimas daiktas, būtų ėmęsis kokių nors priemonių. Bet senis jau sėdėjo pas Abraomą. Mirė jis, turbūt, paprasčiausiu būdu, kadangi evangelijoje nė nekalbama, kokiomis aplinkybėmis dailidė padėjo šaukštą.

Žodžiu, šiaip ar taip kalbėsime, Jėzus turėjo šeimą ir ji netikėjo dieviška jo misija. Savo liokajui didis žmogus niekad neatrodys genijus, savo tikram broliui pranašas niekad nebus pranašas.

16 SKYRIUS. Nagus prikiša Jonas Krikštytojas

Atsitiko, kad anomis dienomis atėjo iš Galilėjos Nazareto Jėzus ir buvo Jono pakrikštytas Jordane. Tuojau išeidamas iš vandens, jis matė atvirą dangų ir dvasią nužengiančią kaip karvelį ir pasiliekančią ant jo. (Morkaus 1, 9 - 10)

Patikslinkime kai kurias datas ir truputį paerzinkime krikščioniškosios legendos šalininkus. Remiantis nepaneigiamais istoriniais dokumentais, nustatyta, jog Erodas mirė 750 metais nuo Romos miesto įkūrimo, balandžio mėnesį*.

*Istoriko Žoseva darbai nepalieka jokių abejonių dėl Erodo mirties datos tikslumo. Neklaidingųjų popiežių įsakymu, krikščioniškosios eros pradžia priimta laikyti Kristaus gimimo metus, kurie irgi sutinkamai su šventųjų tėvų nuomone, atitinka 753 - uosius metus pagal romėniškąjį laiko skaičiavimą.

Vadinasi, nuo Erodo mirties iki Kristaus gimimo praėjo devyni 750 - ųjų metų mėnesiai, visi 751 metai, visi 752 metai ir be šešių dienų 753 metai, tai yra iš viso beveik ketveri metai.

Bažnyčia dar teigia, kad Jėzus pradėjęs pamokslininkauti, turėdamas trisdešimt metų, pamokslininkavęs trejus metus ir miręs trisdešimt trejų metų amžiaus. Čia atrodo viskas aišku..

O štai kas pasakyta Luko evangelijoje: "Penkioliktaisiais ciesoriaus Tiberijaus viešpatavimo metais, Pontijui Pilotui valdant Judėją, Erodui* gi esant Galilėjos tetrarchu, jo broliui Pilypui Iturėjos ir Trakonities krašto tetrarchu, Lizanijui Abilėnės tetrarchu, po vyriausiais kunigais Annu ir Kajipu, viešpaties žodis pasigirdo Zakarijo sūnui Jonui tyruose"** (3, l - 2).

*Kalbama apie Erodą Antipą. Šis Erodas Antipas buvo vienas iš Erodo Didžiojo sūnų, to paties Erodo, kuris, praėjus ketveriems metams po savo mirties, stengėsi nužudyti kūdikėlį Jėzų.

**Tiberijus Klaudijus Neronas - antrasis Romos imperatorius. Pradėjo valdyti 14 m. e. m. Mirė 37 m. Tuo būdu evangelijose aprašomi įvykiai dėjosi tada, kai Tiberijus buvo imperatoriumi. Tačiau šaltiniai nė vienu žodžiu neužsimena apie evangelijose aprašomus įvykius. Ne tiktai Jėzaus mirtis niekur neminima, bet nekalbama nė apie stebuklus, tariamai įvykusius po Jėzaus mirties (saulės užtemimas, žemės drebėjimas ir t.t.), nors apie tokius reiškinius būdavo tuojau pranešama į Romą. Visos bažnytininkų pastangos surasti žiniose apie Tiberijų kokių nors duomenų, patvirtinančių Jėzaus egzistavimą, liko tuščios.

Pontijus Pilotas - Romos prokuratorius (vietininkas) Judėjoje nuo 26 iki 36 m. Tai, kad Piloto valdymo laikų dokumentuose visai neminimas Kristus, patvirtina šios asmenybės mitiškumą.

Evangelijų liudijimas apie du vyriausius kunigus, Aną ir Kajipą, labai neįtikimas, nes pagal judėjų religijos nuostatus vienu metu galėdavo būti tik vienas vyriausias kunigas. Be to, Naujasis testamentas teigia, kad Jonas pradėjęs pamokslus sakyti tik keletą mėnesių prieš pirmą viešą Jėzaus pasirodymą.

Antra vertus, yra žinoma, kad Tiberijaus įpėdinis Augustas mirė 767 metų rugpjūčio 19 dieną nuo Romos miesto įkūrimo; vadinasi, penkioliktieji Tiberijaus valdymo metai prasidėjo 781 metų rugpjūčio 19 dieną ir tokiu būdu išeina, kad Jėzui tada buvo ne trisdešimt, bet tik dvidešimt aštuoneri metai.

Iš to matome, kad evangelija, nors ir būdama šventosios dvasios padiktuota ir šį kartą aiškiai pati sau prieštarauja. Jei sakysime, kad Kristus pradėjo savo veiklą trisdešimties metų, tai reiks pripažinti, kad jis yra gimęs porą metų prieš krikščioniškosios eros pradžią. Na, argi tai neįdomu?

Bet kam gaišti laiką su tokiomis smulkmenomis? Verčiau grįžkime prie Jono, Zakarijo sūnaus.

Jonas iš mažų dienų mėgo trainiotis be jokio darbo. Jis ne - žaisdavo su savo vienmečiais, bet kiūtindavo į dykumą ir ten kalbėdavosi patsai su savimi. Ta jo dykuma buvo nedirbama žemė tarp Hebrono ir Jeruzalės - kalvų virtinė ir joje šen bei ten išsimėtę sausi nederlingi kloniai. Tik skurdūs krūmokšniai kiek įvairino šiuos nuobodžius klintynus, kurių akinamas baltumas vargindavo akis. Tačiau, artėjant prie Negyvosios jūros, nebeaugo net ir tokia skurdi augmenija: ten viešpatavo jau visiška nykuma.

Taip atrodė dykuma, kurioje Jonas išbuvo iki trisdešimties savo amžiaus metų. Kyla klausimas: kuo gi jis ten maitinosi? Gal būt, dievas Sabaotas siuntinėjo jam iš dangaus keptas putpeles? Evangelistas Matas sako, kad Jonas misdavęs vien tiktai rūkytais skėriais*.

*"Pats gi Jonas vilkėjo apdaru iš kupranugario plaukų ir buvo susijuosęs savo strėnas šikšniniu diržu, o jo valgis buvo skėriai ir miškinis medus" (Mato 3, 4). Retkarčiais keleiviai sutikdavo mūsų pakvaišėlį, papasakodavo apie jį vietos gyventojams ir nemaža smalsuolių eidavo pasižiūrėti to keistuolio, kuris nuo ryto ligi vakaro rėkavo dykumoje.

"Taisykite viešpaties kelią, - šaukė jis nenuilsdamas, - darykite jo takus tiesius. Kiekvienas slėnis tebūnie užpiltas, o kiekvienas kalnas ir kalnelis sužemintas; kas kreiva, tebūnie tiesu; kur nelygu, tebūnie lygūs keliai" (Luko 3, 4 - 5).

Be to, šventraštis nurodo, jog šis šventas žmogus niekad nesikirpo plaukų. Ilgos kasos, šikšninis diržas ir kupranugario kailis - toks buvo jo apdaras.

Įdomios Jono keistenybės šiek tiek jį išgarsino.

Pastebėjęs, kad žmonės juo domisi, Zakarijo sūnus įsikūrė Jordano pakrantėse. Jis ragino savo lankytojus įbristi ligi bambos į vandenį ir tada šliūkštelėdavo jiems ant galvos rėčkutę vandens. Ir visada atsirasdavo mėgėjų, kurie mielai sutikdavo dalyvauti šioje nekaltoje pramogoje.

Bet štai vieną kartą, prasiveržęs pro smalsuolių minią, savo pusbroliui prisistatė pats Jėzus. Jonas anksčiau niekad nebuvo jo matęs, tačiau iškart pažino.

- Kuo galiu patarnauti? - kreipėsi jis į Kristų.

- Kaip tai?! Aš irgi atėjau krikštytis, - atsakė Jėzus.

- Juokauk sveikas! - nustebo Jonas. - Aš pats turiu prašytis, kad mane pakrikštytum, o tu ateini pas mane?!

- Nesimaivyk, meldžiamasis, - pertraukė jį Kristus. - Kol kas krikštytojo pareigos priklauso tau, todėl ir krikštyk mane!

Jonas nusprendė, kad atsisakinėti būtų nemandagu. Jis paėmė Marijos sūnų ant rankų, įmurdė į vandenį, o paskui apliejo, kaip darydavo ir kitiems.

Kai Jėzus, purtydamasis ir prunkšdamas, išbrido iš Jordano,

dangus ūmai prasivėrė, iš ten purptelėjo balandis (beje, tai visai galėjo būti antis) ir atsitūpė Jėzui ant peties. Jonas išgirdo, kaip paukštytė aiškiai ištarė:

"Tas yra mano mylimasis sūnus, kurį aš sau pamėgau" (Mato 3, 17).

Deja, stebėję šią sceną žmonės negirdėjo balandžio balso. Kitaip jie čia pat vietoje būtų atsivertę į naują tikėjimą - tai aišku kaip diena. Vis dėlto, net ir pasirodžius stebuklingam paukščiukui - šventajai dvasiai, niekas neatsivertė. Dalykas tas, kad Jonas buvo vienintelis stebuklo liudininkas; visi kiti, matyt, užsikimšo ausis ir užmerkė akis.

Šventasis Justinas* priduria, jog po Jėzaus krikšto, Jordanas bematant virtęs ugnies upe (Dialogas su Trifonu, § 88).

*Justinas (apie 105 - 166 m.) - ankstyvosios krikščionybės teologas, parašęs apologiją "Pasikalbėjimas su žydu Trifonu", "Apologiją" ir veikalą apie ankstyvosios krikščionybės erezijas. Bet man kažkodėl atrodo, kad ugnies upė buvo pavirtusi punšo jūra ir visi gėrė to punšo, kiek tik jiems tilpo.

17 SKYRIUS. Kaip velnias susigundė dievą gundyti

"Jėzus, pilnas šventosios dvasios, sugrįžo nuo Jordano. Jis buvo dvasios vedžiojamas tyruose keturiasdešimt dienų ir buvo velnio gundomas. Tomis dienomis jis nieko nevalgė ir joms pasibaigus, buvo alkanas... Visam gundymui pasibaigus, velnias atstojo nuo jo iki laikui." (Luko 4, 1 - 2. 13)

Nėra labiau limpamos epidemijos, kaip kvailystė. Jonas Krikštytojas liguistai mėgo dykumą. Vos tik pasikrikštijęs, Jėzus ir pats kaip mat užsikrėtė šia manija. Jonas mito vien rūkytais skėriais, Jėzus nutarė jį šiuo atžvilgiu nurungti.

Netoliese buvo gerokas žemės sklypas, labai panašus į dykumą, kur gyveno Jonas. Kaip tik ten patraukė ir Kristus. Savo rezidenciją jis įkūrė kalvoje su daugybe olų; vėliau ši kalva buvo pavadinta Keturių dešimčių dienų kalnu - taip buvo pagerbtos Marijos sūnaus ten praleistos šešios savaitės.

Toje dykumoje nebuvo nė vieno net nusususio skėrpalaikio, kuriuo būtų buvę galima nors kiek nustumti alkį, - nieko ten nebuvo, tik laukiniai žvėrys. Pranašai yra mums palikę gana spalvingą šios nykios vietovės aprašymą. Tenai, tarp plėšrūnų, Jėzus praleido vienų vienas ištisus pusantro mėnesio. Kad Jėzui kompaniją sudarė tik laukiniai gyvūnai, pažymi ir evangelistas Morkus (1, 13).

Jėzus, tobulumu pralenkęs Joną - kadangi jis, šiaip ar taip kalbėsime, buvo dievas, - visą tą laiką gyveno, visiškai badaudamas. Teisybę sakant, kaip tik dėl Jėzaus dieviškosios prigimties šis badavimas buvo ne kažin koks žygdarbis. Stebuklu greičiau galima laikyti tai, kad šakalai, liūtai ir leopardai nesudraskė Kristaus kūno bifšteksams: jie juk irgi neturėjo ko ėsti, todėl puikiausiai galėjo pasivaišinti mėsa tos būtybės, kuri užsimanė kišti nosį į jų valdas.

Tiesa, visagaliui dievui nieko nereiškė pasidaryti neapčiuopiamu, jeigu grobuonys būtų mėginę suleisti nagus į "Žodį, tapusį kūnu".

"Ir angelai jam tarnavo", - priduria evangelistas Morkus. Įdomu, koks gi buvo tasai tarnavimas, jeigu Jėzus nieko neėmė nė į burną, pasmerkęs save visiškam badavimui? Žinoma, jie nepadavinėjo jam sidabrinėje lėkštėje antrekotų su obuoliais. Tad sakykite, kaipgi jie tarnavo Jėzui? Beje, aš jau pradedu suprasti: jie tikriausiai valė jam pusbačius.

Tuo tarpu velniui šovė į galvą keista mintis: jis nusprendė Kristų gundyti. Gimus mesijui, atėjusiam į pasaulį išpirkti baisios pirmapradės nuodėmės, šėtonas taip siuto, kad nepasistengė net šitaip pasamprotauti: "Jeigu kas yra be nuodėmės, tai tikriausiai pats viešpats dievas. Tiesiog neįtikėtina, kad jis ryžtųsi nusidėti! Todėl neverta nė laiko gaišti kažkokiam kvailam gundymui."

Apie tai Šėtonas nepagalvojo ir išėjo dirbti savo juodo darbo, tikėdamasis, kad pasiseks.

"Jeigu įvelsiu Kristų į kokią nors negražią istoriją, - galvojo jis, - tai bent bus juoko! Viešpats dievas pragare - ką jūs pasakysite?! Na ir užkurčiau aš tada ugnelę po savo keptuvėle!.."

Ir klastingasis gundytojas, linksmai švilpiniuodamas, pasileido į Jericho dykumą.

Buvo keturiasdešimtoji Jėzaus pasninkavimo diena. Nepaisant visų dieviškųjų pranašumų, Marijos sūnui pradėjo mausti paširdžius. Per visas keturiasdešimt dienų jis neturėjo jokio apetito, bet galų gale tuščias skilvis sugurgė.

Apie tai nedviprasmiškai sakoma evangelijoje: "Keturiasdešimt dienų... jis nieko nevalgė ir joms pasibaigus, buvo alkanas" (Luko 4, 2).

Tada ir pristojo prie jo Šėtonas. Su velnišku mandagumu jis žemai nusilenkė Jėzui ir šitaip prabilo:

- Nejaugi tu nė nemėginai nusikratyti pilvo diegliais? Kas gi tuo patikės? Turėti priešais tiek akmenų ir nenuraminti jais alkio - tai būtų baisiai naivu!.. Jėzus gūžtelėjo pečiais.

- Aš nejuokauju, - varė toliau velnias. - Argi tu ne dievo sūnus? Jei taip, tai įsakyk, kad šie akmenys pavirstų duona ir jie mielai tai padarys.

Toks buvo pirmasis gundymas. Sakykime, kad Jėzus paklausė Šėtono patarimo: čia aš nematau jokios mirtinos nuodėmės. Už stebuklingą duonos pagaminimą neverta bausti pragaro kančiomis. Atvirkščiai, daugelį šventųjų bažnyčia kanonizavo kaip tik dėl to, kad jie išdarinėdavo panašius fokusus. Be to, argi pats Jėzus vėliau nedarė tokių stebuklų ir dar ne vieną kartą?

Nuodėmė čia galėjo būti vien pasninko sulaužymas, to pasninko, kurio Jėzus turėjo laikytis, vykdydamas tėtušio Sabaoto įsakymą. Bet juk kaip tik tuo momentu pasninkas baigėsi, kadangi nuo tos dienos Jėzus vėl pradėjo valgyti!

Ir vis dėlto Kristus nepasidavė velnio pagundai. Jis atsakė Šėtonui:

- Nėra man reikalo šiuos akmenis paversti duona, nes ne viena duona gyvena žmogus, bet kiekvienu žodžiu išeinančiu iš dievo burnos*.

*"Tuomet gundytojas, prisiartinęs, jam tarė; Jei tu dievo sunūs sakyk, kad iš šitų akmenų pasidarytų duonos. Jis atsakydamas tarė: Parašyta: Žmogus yra gyvas ne viena duona, bet kiekvienu žodžiu, kurs išeina iš dievo burnos" (Atkartoto įstatymo 8, 3) (Mato 4, 3 - 4). Šėtonas neturėjo ką atsakyti: matyt, dievo žodis iš tikrųjų gana kaloringas maistas. Jeigu būčiau vyskupo virėjas, o jis įsakytų man iškepti kiaušinienės, tai aš vietoj to paskaityčiau Bibliją: įdomu, kaip jam tai patiktų?..

Velnias nepradėjo ginčytis: jis atsargoje turėjo dar dvi priemones. Čiupęs Jėzų į glėbį, nuskrido į Jeruzalę ir pastatė jį ant šventyklos stogo. Teologų nuomone, tai buvusi rytiniame Jordano ištakos krante esančio Saliamono portiko viršūnė. Aukšto portiko stogas kyšojo virš šventyklos kiemo. Tada velnias, rodydamas į susirinkusią aikštėje minią, ėmė kurstyti Jėzų, kad šis padarytų kokį nepaprastą dalyką:

- Tik pažiūrėk! Nieko sau aukštis?! Štai, mielasis, nebloga proga parodyti, ką pats gali. Stryktelk žemyn! Tau nėra ko bijoti, kad susilaužysi šonkaulius: juk tave saugo angelai, jie laiku sugriebs, kad tu, neduok dieve, nesusižeistum savo dieviškųjų kulnų.

Atsispyrė Jėzus ir antrajam gundymui, nepadarė to, kas draudžiama dievams. Ir šį kartą jis velnišką pasiūlymą atmetė pačiais paprasčiausiais žodžiais.

- Kažkur yra parašyta: "Negundysi savo viešpaties dievo", - toks buvo jo atsakymas.

Tada Šėtonas vėl griebė savo dievą Jėzų ir iškilo su juo taip aukštai, kiek tik valiojo. Galiausiai pastatė jį ant milžiniško kalno viršūnės. Nuo to kalno, kaip teigia evangelija, atsivėrė prieš akis "visos pasaulio karalystės". Vis dėlto, kad ir koks aukštas buvo tas kalnas, sunku paaiškinti, kokiu būdu nuo jo viršūnės buvo galima aprėpti žvilgsniu visą žemę, jei žinoma, kad žemė yra rutulio formos. Bet ar verta kalbėti apie tokias smulkmenas?

Šėtonas parodė Jėzui "visas pasaulio karalystes ir jų šlovę" (Mato 4, 8).

- Na ir gražumėlis! - sušuko jis. - Ir visos tos didžiulės valdos priklauso man. Aš jas daliju, kam patinkamas. Jei nori, padovanosiu porą, o jei kaip, tai ir dvi poras? O gal kartais nori jų visų? Prašau, galiu atiduoti visas, bet su viena sąlyga: jeigu tu, mano dievas, parpulsi prieš mane kniūpsčias ir pagarbinsi mane, velnią.

Išgirdęs tokį pasiūlymą, Jėzus turėjo nusikvatoti velniui į snukį, nes, tai sakydamas, Šėtonas buvo tikriausiai pamišęs.

Ir iš tiesų, Kristus, iki tol kantriai kentęs pragariškus velnio glėbesčiavimus ir velnio glėbyje atlikęs keletą oro kelionių, šį kartą užsispyrė.

- Ne, jau gana! - nepatenkintas sumurmėjo jis. - Nešdinkis iš čia ir kuo greičiau! Mat, ko jis įsigeidė - susikeisti vaidmenimis! Ne, senasis sukčiau, tai tu turi mane pagarbinti ir mantarnauti. Užteks man tavo pokštų. Traukis šalin, piktoji dvasia.

Velnio ilgai prašyti nereikėjo: jis nuolankiai pakluso ir nusiminęs dėl nesėkmingo mėginimo sugundyti dievą, nugarmėjo į pragarą*.

*Tuos, kurie norėtų įsitikinti, kad, pasakodamas apie Jėzaus gundymą, griežtai laikiausi šventojo rašto teksto, prašau patikrinti šiuos šaltinius: Mato 4, 1 - 11; Morkaus 1, 12 - 13, Luko 4, 1 - 13.

18 SKYRIUS. Žodis gauna pirmuosius priedėlius

"Kitą dieną vėl stovėjo Jonas ir du jo mokiniai. Pažvelgęs į praeinantį Jėzų, jis tarė: Štai dievo avinėlis. Kai tik du mokiniai išgirdo jo žodžius, jie nuėjo paskui Jėzų." (Jono 1, 35 - 37)

Kol Kristus nuolaidžiavo velniui ir leidosi tampomas čia ant šventyklos šelmens, čia ant kalno viršūnės, Jonas dar labiau, negu pirma, plyšojo, skardendamas ramius Jordano krantus.

Pamažu Jeruzalėje pasklido gandai, kad Betanijoje pasirodęs kažkoks keistuolis, kuris šlakstąs žmones vandeniu, murkdąs juos upėje ir kad apie vieną šitaip pakrikštytą žmogų Jonas pasakęs: "Jis yra tas, apie kurį aš kalbėjau: Kurs po manęs ateis, buvo pirm manęs, nes jis buvo anksčiau už mane" (Jono 1, 15).

Sužinoję apie tai, kai kurie sinedriono, aukščiausiosios žydų dvasininkijos tarybos, nariai* susirūpino ir pagalvojo: kažin, ar verta leisti, kad šitas Jonas Krikštytojas ir toliau išdarinėtų religines keistybes?

*Sinedrionas - aukščiausias žydų teismas. Sinedrionas buvo Jeruzalėje ir susidėjo iš 72 narių, pirmininkaujant vyriausiam kunigui. Rabinai ir talmudistai teigia, kad sinedrionas siekia Mozės laikus. Jis spręsdavo daugelį svarbių visuomeninio gyvenimo klausimų: karo ir taikos klausimus, vyriausybinių pareigūnų paskyrimą ir t.t. Prieš nukariaujant Judėją romėnams, sinedrionas turėjo teisę skelbti mirties nuosprendžius. Vėliau jo galia buvo apribota: mirties nuosprendžio vykdymui buvo reikalingas Romos vietininko sutikimas. Ar tik jis nėra pavojingas konkurentas, ketinantis sukurti naują kultą? O gal į jį reikia žiūrėti tiesiog kaip į vieną iš daugelio pamišėlių, kurių beprotybė nekelia nė mažiausio pavojaus?

Norėdamas veikti užtikrintai, sinedrionas įgaliojo kelis savo narius nuvykti pas Krikštytoją ir diplomatiškai viską iš jo iškvosti. Šiai misijai išrinkti atstovai priklausė fariziejų sektai, o fariziejai pas žydus turėjo tokią pat padėtį, kaip jėzuitai pas katalikus.*

*Taksilis turi galvoje jėzuitų ir fariziejų veiklos metodų panašumą, nes fariziejai, skleisdami savo pažiūras, nesiskaitydavo su priemonėmis.

Jėzuitų ordiną įsteigė ispanų bajoras Ignacas Lojolą 1534 m., paskyręs jam tikslą skleisti katalikybę eretikų ir pagonių tarpe. Šis ordinas tebeegzistuoja ir atlieka svarbų vaidmenį katalikiškajame pasaulyje. Valdydamas milžiniškus turtus, jis išlaiko daugybę jėzuitiškų mokyklų įvairiose šalyse ir varo plačią propagandą.

Fariziejai (sen. hebr. "perušim" - atskirtieji) - religinė - politinė partija Judėjoje (I amž.), kurią sudarė turtingi vergvaldžiai, prekybininkai, aukštoji dvasininkija. Fariziejai taikėsi prie romėnų priespaudos, kurios sunkumą suversdavo ant darbo žmonių pečių, o patys iš to pelnydavosi. Religinėms fariziejų pažiūroms būdingas tikėjimas sielos nemirtingumu ir pomirtiniu atpildu, o taip pat teiginys apie žmogaus valios laisvės ributumą. Fariziejai kėlė darbo žmonių masių nepasitenkinimą ne tik tuo, kad gynė stambiųjų vergvaldžių interesus, bet ir dėl to, kad save laikė vieninteliais "dievo išrinktosios" tautos atstovais. Fariziejai buvo sudarę savotišką religinę bendruomenę; jos nariai gyveno pasaulietiškai ir buvo labai gerbiami; jie užsiiminėjo politika, visas ligas gydė užkeikimais, bet labiausiai siekė valdyti savo bendrapiliečius ir bendratikius. Trumpai tariant, tai buvo garbėtroškos intrigantai.

Delegatai nuvyko į Betaniją.

- Kas tu esi? - kreipėsi jie į Krikštytoją. - Ar kartais nebūsi Mesijas, kurio visi laukiame?

- Jokiu būdu! - atsakė Jonas. - Aš Mesijas? O ne, visai ne.

- Tai gal Elijas*, kuris išnyko prieš kelis šimtus metų, o dabar vėl pasirodė žemėje?

*Elijas - mitinis senovės žydų pranašas, kurį dievas gyvą pasiėmęs į dangų. - Ne, aš ne Elijas.

- Bet gal vis dėlto pranašas?

- Nė trupučiuko.

- Tai kas gi tu galų gale?

- Aš esu balsas, šaukiantis tyruose: taisykite viešpaties kelią!

Fariziejams pasidarė aišku, su kuo jie kalba. Tačiau vienas iš jų, manydamas, kad Jonas neturi teisės maudyti savo lankytojų, uždavė jam tokį klausimą:

- Tai kuriems galams tu krikštiji, jei tu nei Mesijas, nei Elijas, nei pranašas?

Vengdamas tiesaus atsako, Jonas atsiliepė:

- O kas jums darbo, kad aš krikštiju? Krikštiju vandeniu, bet jūsų tarpe stovi tas, kurio jūs nepažįstate: jis kaip tik ir yra

tas, kuris eina po manęs, bet kuris buvo pirma manęs; ir štai tam, kuris yra tarp jūsų, aš esu nevertas atrišti apavo dirželio*!

*Visas šis paistalas yra Jono evangelijoje (1, 19 - 27). Fariziejai buvo patenkinti. Komplimentą, esantį paskutinėje Krikštytojo frazėje, kiekvienas iš jų galėjo prisitaikyti sau. Jie sugrįžo į Jeruzalę ir apie savo tyrinėjimų rezultatus pranešė sinedrionui.

Jų nuomonė buvo tikriausiai tokia:

- Mes matėme Krikštytoją, draugai! Na ir glušas! Iš tiesų, ne dažnai tenka išgirsti dargi pamišėlį, paistantį tokias nesąmones! Apie jo pavojingumą nė nebekalbame. Jeigu jam patinka sėdėti dykumoje ir ten laidyti gerklę, tai tegu sau tupi į sveikatą! Jam ne visi namie - štai kas yra!

Kitą dieną po fariziejų vizito Jėzus, jau nukopęs nuo aukštojo kalno, ant kurio leidosi velnio užtempiamas, savo ruožtu nukako pas Joną Krikštytoją.

Vos tik pastebėjęs giminaitį, Zakarijo sūnus sušuko:

- Štai jis! Štai dievo avinėlis! Štai tasai, kuris prisiėmė sau visas pasaulio nuodėmes!

Susirinkusieji žmonės, nematydami nei mažo avinėlio, nei didelio avino, nekreipė dėmesio į Jono šūkalojimus. O jis varė toliau:

- Aš jo nepažinojau, nepažinojau aš dievo avinėlio. Bet jis eina paskui mane ir stovi aukščiau už mane, kadangi buvo prieš mane.

- Tu jau apie tai kalbėjai, - kažkas pastebėjo.

- Na tai kas? Aš ir vėl pasakysiu. Ir jeigu paklausite, kodėl krikštiju vandeniu, tai žinokite: todėl, kad šis avinėlis apsireikštų Izraeliui.

Aplink Joną pradėjo telktis minia. Smalsuolių artumas pakurstė Krikštytoją ir jis vis labiau karščiavosi.

- Aš mačiau šventąją dvasią, - rėkė Jonas, - mačiau, mačiau ją! Iš dangaus nusileido karvelis, atsitūpė ant avinėlio ir

pasiliko ant jo. Galiu prisiekti, kuo tik norite, kad jo nepažinau. Bet tas, kuris mane siuntė krikštyti, sakė man: "Ant ko pamatysi dvasią nusileidžiančią ir pasiliekančią ant jo, tas krikštys šventąja dvasia" (Jono 1, 29 - 34).

Niekam nė į galvą neatėjo, kad Jonas turi galvoje Jėzų ir publika pradėjo skirstytis, šiaip ir taip aiškindama Krikštytojo beprotybę.

Kitą dieną Jonas Krikštytojas vėl buvo toje pačioje vietoje su dviem Galilėjos žvejais: Andriejumi ir Zebediejaus sūnumi Jonu. Pastarasis buvo dar visai jaunas vaikinukas ilgais šviesiais plaukais - tikras gražuolis.

Pro šalį praėjo Jėzus. Šį kartą Krikštytojas pirštu parodė Marijos sūnų ir vėl užtraukė savo giesmę be galo:

- Pažvelkite į šį šviesų šateną. Tai ir yra tasai dievo avinėlis, apie kurį visą laiką kalbu.

Jonas ir Andriejus paliko Krikštytoją ir nusekė paskui Jėzų. Jėzus atsigręžė ir matydamas, kad jie seka iš paskos, paklausė;

- Ko jūs ieškote?

Jie atsakė:

- Tu tik pasakyk mums, kur gyveni?

- Na, jeigu taip, tai eikite su manimi, - tarė Jėzus.

Atvedė juos į apleistą lūšną, kur kartais nakvodavo ir jiems įėjus vidun, tvirtai uždarė duris. Buvo ketvirta valanda po pietų.

Kas dėjosi lūšnoje, evangelijoje nieko nepasakyta. Apie ką Žodis kalbėjosi su pirmaisiais dviem savo priedėliais, lieka paslaptis.

Kaip ten buvo, kaip nebuvo, bet Andriejus ir gražuolis Jonas susižavėjo savo naujuoju pažįstamu. Andriejus papasakojo apie jį savo broliui Simonui irgi žvejui ir atvedė jį pas Jėzų.

Jėzus kreipėsi į Simoną šitokiais žodžiais:

- Tu Simonas, ar ne tiesa? Tai va, nuo šios dienos aš pakeičiu tavo vardą - vadinsiesi Petru, tai yra "akmeniu", "uola".

Simonas sutiko, kad jį vadintų Akmeniu.

Kitą dieną vis ten pat, Jordano pakrantėje, Jėzus sutiko ketvirtą galilėjieti, vardu Pilypas. Jis buvo kilęs iš Betsajidos, iš to paties miestelio, kaip Andriejus ir Simonas - Petras.

- Eik paskui mane, - tarė jam Jėzus. - Kas mane myli, tas eina paskui mane.

Pilypas nuėjo paskui Jėzų.

Pagaliau, primygtinai prašant Pilypui, prie šios nedidelės kompanijos prisidėjo dar toks Natanaelis, Tolmajaus sūnus (Bar - Tol - maj), ta proga pavadintas Baltramiejum.

Kai jį pristatė Jėzui, Mesijas tarė:

- Čia tai iš tiesų tikras žydas! Man patinka šis vaikinas!

- Klausyk, iš kur tu mane pažįsti? - pasidomėjo Baltramiejus.

- Aš tave mačiau.

- Kada gi?

- Prieš tai, kai tave pašaukė Pilypas.

- O kur?

- Kaip kur? Po figmedžiu (Jono 1, 48 - 50).

- Čia tai bent! - sušuko Baltramiejus. - Tu iš tikrųjų šaunuolis! Guldau galvą, jog tu esi dievo sūnus, Judėjos karalius.

Jėzus kalbėjo toliau:

- Tave tai stebina, mielasis? Tu patikėjai dėl to, kad pasakiau matęs tave po figmedžiu. Bet čia tik niekai: truputėlį palauk ir tu ne tokių dalykų pamatysi!

- O ką gi aš galiu pamatyti? - susidomėjo Baltramiejus.

Visi kiti mokiniai irgi smalsiai žiūrėjo į Kristų.

- Tu pamatysi... jūs pamatysite atvirą dangų ir dievo angelus, įžengiančius ir nužengiančius ant manęs (Jono 1, 50 - 51).

Iš anksto grožėdamiesi tokiu nuostabiu reginiu, mokiniai ėmė šokinėti iš džiaugsmo.

Taip Jėzus subūrė apaštalų branduolį. Jame buvo Andriejus, Jonas, Simonas - Petras, Baltramiejus ir Pilypas.

Žodis pasipildė penkiais priedėliais - mokiniais, kurie savo ruožtu pritraukė naujų sekėjų.

19 SKYRIUS. Dievas vestuvėse

"Tą stebuklų pradžią Jėzus padarė Galilėjos Kanoje; taip jis apreiškė savo garbę ir jo mokiniai tikėjo į jį." (Jono 2, 11)

Su šiuo nedideliu penkių mokinių būreliu Kristus leidosi į kelionę. Pirmiausia jie patraukė Nazareto link. Nei ekipažo, nei arklių neturėjo, todėl, pernakvoję vieną kartą Sicheme, kitą - El Ganime, jie pėsčiom perėjo Esdrelono lygumą ir šiaip taip pasiekė niekuo neišgarsėjusį miesteliuką, kur gyveno Jėzaus šeima.

Mūsų keleiviai - to nereikia pamiršti - kišenėje neturėjo nė skatiko: visi šeši buvo metę savo lūšnas ir nelabai pelningus, bet užtat dorus amatus ir nusprendę nuo šiol gyventi gailiaširdžių mulkių sąskaita. Jie, be abejo, uždėdavo kontribuciją pakeliui pasitaikančioms vištidėms ir sodams, tad jų žygio bendram stalui niekad netrūkdavo ko nors pasigardžiuoti.

Be to, jie pasikliovė šiokia tokia savo nazariečių bičiulių parama, bet, nuvykę į vietą, Jėzaus šeimos nerado namie - visi buvo išėję į vestuves.

- Puiku, - tarė Jėzus, - eikime ir mes į vestuves.

Ir jie išvyko į Kaną už kokių keturių kilometrų nuo Nazareto, kur kuklūs amatininkai tekino dukrą.

Judėjoje vestuvės būdavo didelis įvykis, todėl ir neturtingos šeimos jas švęsdavo labai iškilmingai ir prašmatniai.

Jėzus ir penki jo palydovai pataikė į pati iškilmių įkarštį. Visos įprastinės apeigos buvo jau baigtos ir ūžė vestuvių puota. Mūsų bastūnai atvyko kaip tik laiku: jiems pasitaikė gera proga atsakančiai išgerti ir užkąsti vien už ačiū, juoba kad vestuvių balius kartais trukdavo kelias dienas.

Nejausdami sąžinės priekaištų, jie prisiplakė prie kviestinių svečių, o namų šeimininkas, nenorėdamas jų gėdinti ir trikdyti linksmybės, apsimetė nieko nepastebįs.

Marija norėjo Jėzų motiniškai sudrausti, bet šis, pasižymėdamas nė kiek ne didesne sūniška pagarba, kaip ir išauklėjimu, gana aštriai ją pertraukė:

- Kas man ir tau darbo, moteriške?

Jono evangelija (2, 4) pateikia šiuos atžarius žodžius taip ramiai, tarsi paprasčiausią ir natūraliausią sūnaus atsakymą mamytei.

Beje, atkreipkite dėmesį: šie žodžiai rodo, kad Jėzus buvo ne tik stačiokas, bet ir visiškai neišauklėtas žmogus. Juozapui Jėzus gal ir būtų galėjęs pasakyti: "Tarp mūsų nėra nieko bendra." Bet leptelėti tokį žodį tikrai motinai?! Tai jau iš tiesų kvailumo ir chamiškumo pavyzdys!

Aš klausiu visus tėvus ir motinas: ar už tokį išsišokimą nereikėtų gerai sudrožti per sprandą?

Pateisinti Jėzų gali tik viena aplinkybė: tikriausiai, eidamas į salę, jis jau buvo per daug išmetęs ir nuo to jam ūžė galva.

Pagaliau ar ne vis tiek? Kaip ir daugumas moterų, Marija turėjo vieną silpnybę: ji tiktai kreipėsi į šeimininką ir tarnus, sakydama:

- Gerai, netrukdykite jam, tegu daro, ką norėdamas.

Ir štai visa šventoji kompanija susėdo už bendro stalo. Andriejus, Simonas, Jonas, Pilypas ir Baltramiejus, kurių anksčiau niekas nė matyte nebuvo matęs ir kurių niekas nebuvo kvietęs, nesivaržydami užėmė pačias garbingiausias vietas.

Kalbos nėr, kad tokia publika kaip mat ištuštino visus butelius, o po kurio laiko svečiai ėmė reikalauti dar daugiau vyno.

Jėzui, kuriam irgi norėjosi praplauti gerklę, labai knietė parodyti visą savo galybę. Jis nusprendė paleisti į darbą savo dievystę ir padaryti stebuklą.

Puotos salėje buvo šeši akmeniniai indai; baigiantis pokyliui, juos pripildavo vandens, kad svečiai galėtų nusiplauti rankas.

Kristus pasišaukė tarnus ir tarė jiems:

- Pripildykite indus vandens.

Tarnai pripylė juos sklidinai.

- O dabar semkite iš jų ir neškite svečiams.

Tarnai padarė, kaip jis liepė.

- Ir - o stebuklas! - vanduo pavirto vynu ir dar kokiu

vynu!

Jaunosios tėvas pamanė, jog tai žentas paruošė svečiams tokią staigmeną ir kreipėsi į savo naująjį giminaitį:

- Žaviuosi jumis! Jūs elgiatės ne taip, kaip kiti! Paprastai iš pradžių svečiams duoda gero vyno, o paskui, kai įkaušta, pakiša bet kokio raugalo, manydami, kad dabar jie viską išmauks.

Jūs, priešingai, iš pradžių pavaišinote geru vynu, o dabar įpylėte dar geresnio. Tai pagirtina, drauguži, labai pagirtina! Aš jus gerbiu. (Jono 2, 10).

Bet jaunikis puikiai žinojo, kiek jis turėjo butelių vyno; jis negalėjo nepripažinti, kad keliaujantis dailidė pasielgė garbingai: staiga paprastą vandenį pavertęs puikiausiu vynu, jis su kaupu atsilygino ir už save ir už savo nekviestus bičiulius. Tuo būdu, Jėzus, į kurį iš pradžių visi po truputį šnairavo, susyk pasidarė iškilmių didvyris.

Jėzaus dėka geriausios rūšies vynas liejosi upeliais. Visi šauniai nusitašė ir išsiskirstė namo įsismaginę kaip reikiant.

Taigi pirmuoju savo stebuklu Kristus pasitarnavo ne kam kitam, o girtuokliams.

20 SKYRIUS. Skandalas Jeruzalės bažnyčioje

"Žydų Velykos buvo arti ir Jėzus nuėjo į Jeruzalę. Jis rado šventykloje parduodančių jaučius, avis ir karvelius ir sėdinčių pinigų mainininkų. Pasidaręs tarsi rimbą iš virvelių, jis išvarė visus iš šventyklos, taip pat avis ir jaučius, išbarstė mainininkų pinigus ir parvertė stalus." (Jono 2, 13 - 15)

Galite įsivaizduoti, kokį triukšmą sukėlė pasakojimai apie ši stebuklą Nazarete. Tačiau Jėzaus žemiečiai nelabai norėjo tikėti jo stebuklų darymo galia.

- Ar girdėjote, - kalbėjosi nazariečiai rytojaus dieną po vestuvių Kanoje, - ar girdėjote apie Jėzų, dailidės sūnų?

- Na? Turbūt, vėl kokį pokštą iškrėtė?

- Vakar jis nei iš šio, nei iš to ėmė ir atidrožė į vestuves pas Eleazarą...

- Nė kiek tuo nesistebiu, nes žinau, koks jis akiplėša!

- Tai dar ne viskas: jis atsivedė kažkokius penkis draugus.

Nežinia, kur su jais susipažino; vadina juos savo mokiniais...

- O kas toliau?

- Gėrė jie be saiko, o kai nebeliko nė lašo, dailidė pats padarė vyno...

- Padarė vyno?! Iš ko gi?

- Iš vandens.

- Suprantama: nudažė kuo nors vandenį, kaip daro visi smulkūs prekybininkai.

- Kur tau? Sako, jis daugiau nieko neturėjo, tik gryno vandens...

- Iš kur žinai? Ar pats buvai vestuvėse?

- Pats nebuvau, bet man pasakojo apie tai Nabajus, o Nabajus sužinojo iš Matusalio, tas - iš Josijo, Josijas sužinojo iš

Gedeono, kuriam apie visa tai papasakojo pusbrolis Girkanas.

- Oho! Juk tasai Girkanas yra jaunosios, tos rudaplaukės Noamos, dėdė?

- Taigi, taigi.

- Bet kad juo negalima tikėti! Jis baisus girtuoklis. Matyt, prisiplempė, kaip visada, o jau tada jį dailidė įtikino, kuo tik norėdamas!

- O ką tu manai, visai galimas daiktas! Antra vertus, ten visi buvo geri...

- Ką čia kalbėti! Tas Jėzus tiesiog pasijuokė iš jų ir viskas!

Tasai, stebuklas - paprasčiausia jo apgavystė.

Taigi Kanos stebuklas išjudino visus Nazareto liežuvius, tačiau atsirado nemažai ir tokių žmonių, kurie juo abejojo, gūžčiojo pečiais.

Tai aiškiausiai matyti evangelijoje.

Jonas, vienas iš Kristaus mokinių, dalyvavęs vestuvėse, negali nuslėpti apmaudo kiekvieną kartą, kai tenka jam kalbėti apie nazariečius.

Antai jis rašo: "Ar gali būti kas gero iš Nazareto?" (Jono 1, 46). Tokios pat nuomonės buvo ir Baltramiejus.

Išvada: jei neskaitysime svečių, buvusių vestuvėse, bet, deja, nepasirūpinusių palikuonims papasakoti savo įspūdžius ir dar Jono, tai garsusis vandens pavertimo vynu triukas niekam nekelia pasitikėjimo.

Jėzus greit pamatė, jog Nazarete su savo repertuaru neturės pasisekimo ir paskubėjo dingti iš to miesto, kur jį visi kiaurai pažino.

Jis nuvyko prie Genezareto ežero: ten ir gamta buvo gražesnė ir žmonės paprastesni. Be to, aplink ežerą buvo daugybė užmiesčio vilų, kuriose gana linksmai leisdavo laiką Galilėjos gražuolės, o mūsų nutrūktagalvis Jėzus irgi nesišalindavo jaunų ir dailių nusidėjėlių. Ypatingai tokiomis gražuolėmis garsėjo ežero pakrantės miestai Kaparnaumas, Magdala ir Tiberiada. Pagaliau ir patys Genezareto krantai buvo itin patogūs Jėzaus pamokslams. Kristus įlipdavo į laivelį ir atsisukęs į susirinkusius krante žioplius, sapaliodavo visokius niekus. Pasirodžius to meto policininkams, jis kaip mat pakeldavo inkarą ir visomis burėmis pasileisdavo į priešingą krantą.

Pirmą sustojimo vietą Kristus pasirinko kurortiniame Kaparnaumo mieste, bet čia jis neilgai užtruko.

Nusprendęs, kad Kanos istorija jau pamiršta, Jėzus užsimanė šį kartą pasireikšti pačioje Jeruzalėje. Artėjo Velykos; iš visų Galilėjos pakraščių karavanai traukė į šventąjį miestą, Jėzus ir penki jo draugai kartu su kitais pavargėliais, šventeivomis ir valkatomis prisijungė prie vieno tokio karavano.

Atvykęs į Jeruzalę, Jėzus pirmiausia sumanė aplankyti šventyklą. Žmonių joje buvo sausakimšai. Norėdamas atkreipti dėmesį kokiu nors skandalingu išsišokimu, geresnės vietos niekur nebūtum radęs. O Kristus galvoje jau turėjo kažkokį sumanymą.

Šventykla tuo metu buvo pilna prekybininkų, pardavinėjančių visokiausius daiktus, reikalingus aukojimams, Šventoriuje, aikštėje, gretimose gatvėse ir net prie pačių šventyklos durų buvo priversta visko, ko tik galėjo prireikti pamaldoms. Panašiai kaip mūsų dienomis aplink bažnyčias ir šventoriuje tikintiesiems įrengiamos tikros religinio kulto reikmenų turgavietės, taip ir Kristaus laikais pirkliai siūlydavo maldininkams įstatymo reikalaujamas aukas. Šiuo metu prekiaujama įvairiomis žvakėmis, paveikslais, rožančiais, visokiomis relikvijomis, paveikslėliais su karštų maldų tekstais, religine literatūra ir kitokiais niekais, kuriuos apsukrūs prekininkai įbruka naiviems žmonėms, tikintiems, kad visa tai padės nusikratyti nuodėmėmis. O tada buvo prekiaujama balandžiais ir jaučiais bei avimis; pirmuosius pirkdavo aukoms vargšai, pastaruosius - turtingieji. Avinėlis kruvinajai aukai buvo skiriamas tik per Velykų šventes. Žydai, gyvenę tolimuose miestuose ir atvykdavę į Jeruzalę kartą metuose, taupydavo visas savo dievobaimingumo atsargas šiai didžiajai religinei šventei. O jau tada vienu atsikvėpimu įvykdydavo visus įžadus, susikaupusius per dvylika mėnesių ir atbelsdavo visas maldas. Nuo to laiko, kaip matote, mažai kas tepasikeitė.

Norint įsivaizduoti, kas dėjosi per Velykas aplink Jeruzalės šventyklą, užtenka pabuvoti Paryžiaus Panteone per šventosios Genovaitės atlaidus.

Tai būdavo paprasčiausias turgus, kur prisirinkdavo visokių žmonių - netrūkdavo net pinigų keitėjų. Pagal Biblijos nuostatus (Išėjimo 30, 11 - 16), kiekvienas turėdavo mokėti duoklę kunigams, kaip "užmokestį už savo dūšią". Tačiau, kai Palestiną nukariavo romėnai, žydiškieji pinigai virto retenybe ir daugumas maldininkų turėdavo tik monetų su ciesoriaus atvaizdu, Suprantama, tokių pinigų negalima buvo duoti viešpačiui dievui. Dėl to žydų kunigai prie įėjimo į šventyklą įsteigė pinigų keitimo kontoras. Kaip matyti, tuometiniai kunigai buvo nekvaili! Už mainų teisę jie reikalaudavo sumokėti sidabrinę monetą, kurią begėdiškiausiai pasiglemždavo.

Kaip tik ten ir atėjo Jėzus su savo svita.

- Nieko sau! - burbtelėjo Simonas - Petras, išsproginęs akis. - Tai bent pinigo - kaip žvyro! O mes tuo tarpu neturim nė skatiko.

- O jaučių kiek, o avinų! - pridūrė Andriejus.

- Kad taip mums bent vieną aviniuką pasimovus ant iešmo! - įsisvajojo Baltramiejus.

- Mielai nupeščiau porelę balandžių, - reikšmingai tarė Jonas.

Šešetas bastūnų susižvelgė.

- Dėmesio! - pasakė Jėzus. - Ir pasisaugokite spūsties!

Tai taręs, čiupo pundą virvių ir kaip patrakęs puolė į patį prekiautojų vidurį. Šauniai darbuodamasis kojomis, jis išvartė keitėjų stalus, jų pinigai skambėdami pabiro žemėn. Tuo pat metu jis kuo pakliūva tvatijo jaučius, avinus, avis ir ėriukus, kurie mekendami ir bliaudami dūmė nuo jo tolyn. Kai dėl balandžių, kuriems Jėzus buvo giminė iš tėvo pusės, tai jis laužė jų narvus, šaukdamas visa gerkle:

- Lauk iš čia, besarmačiai verteivos! Jūs išniekinate maldos namus! Jūs paverčiate juos vagių lindyne!

Kilo peštynės. Gindamasis vienas, Jėzus būtų gavęs kaip reikiant, prekiautojai būtų jam gerai išvanoję šonus. Vienas žmogus, kad ir stipriausias, negali atsilaikyti muštynėse prieš kelis šimtus įniršusių prekiautojų, kuriems palankiai nusiteikusi minia. Ir atvirkščiai, šutvė perėjūnų, sukėlusių evangelijoje aprašytą skandalą, lengvai galėjo didinti paniką, beveik niekuo nerizikuodama. Nėra abejonės, kad taip viskas ir buvo.

Jėzus pats prisiėmė sunkiausią šio puikaus sumanymo dalį, o jo penki bičiuliai ir kiti valkatos, su kuriais susipažino jau Jeruzalėje, jam padėjo.

Proga šiam skandalui buvo neblogai sugalvota.

Tarp mūsų kalbant, tai buvo tik dingstis. Ir štai kodėl aš taip manau: Jėzus buvo dievas, dėl to nesiginčiju; būdamas dievas, jis turėjo aiškiaregystės dovaną ir iš anksto žinojo, kad krikščionių kunigai prekiaus devocionalijomis savo bažnyčių šventoriuose lygiai taip pat, kaip darė žydų kunigai Jeruzalės bažnyčios šventoriuje. Būdamas dievas, Jėzus tebegyvena ir dabar ir jis visagalis - čia nėra abejonės. Gyvendamas jis mato, kad dabartiniai krikščionių kunigai turi tą pačią komercinę gyslelę, kaip ir anų laikų žydų kunigai. Ir jeigu visagalis Jėzus vis dėlto nesumala į dulkes rožančių ir škaplierių pardavėjų, savo prekėmis užvertusių bažnyčių šventorius, vadinasi, jis mano, kad prekyba neišniekina jo dieviškųjų namų. Žinodami Jėzaus dievystę, aiškiaregystę, amžinumą ir visagalybę, turime drąsiai daryti išvadą, kad balandžio sūnus tiktai suvaidino komediją, išvydamas iš Jeruzalės bažnyčios prekiautojus ta dingstimi, kad šventoje vietoje tariamai nedera prekiauti tikybiniais reikmenimis.

Šitaip Jėzus padarė, norėdamas išgarsėti Judėjos sostinėje, o kartu ir įsigyti pinigų bei maisto savo mokiniams.

Kai apstulbinta minia kiek atsitokėjo, kai kurie kreipėsi į pašėlusį bastūną, klausdami, kodėl jis taip padarė.

- Kodėl?! - išdidžiai atrėžė Kristus. - Argi aš turiu duoti jums ataskaitą? Aš juk Mesijas, po šimts pypkių!

- Mesijas? - nustebo žmonės. - O kaip tu įrodysi?

- Labai paprastai: sugriaukite šią šventyklą, o aš apsiimu ją per tris dienas atstatyti.

- Tai bent gražiausia! - sušuko žydai. - Šitą šventyklą statė keturiasdešimt šešerius metus, o tu ketini pastatyti per tris dienas? Kuo gi tu mus laikai? (Jono 2, 18 - 20).

- Savo žodžių aš neatsiimu, - atsakė Jėzus. - Kas nori lažintis?

Šį kartą Kristaus žodžiai buvo sutikti kapų tyla. Žodis triumfavo ir jam net nebeprireikė daryti stebuklo.

Reikia manyti, kad vien dėl malonumo pasiginčyti niekas nebūtų norėjęs griauti šventyklos. O, be to, jie neturėjo reikiamų instrumentų. Pagaliau griauti visuomeninius pastatus buvo draudžiama įstatymu.

O pinigų keitėjai ir avinų pardavėjai turėjo rimtesnių rūpesčių ir jiems nebuvo kada aiškintis, ko vertas mūsų herojaus pasigyrimas: vieni rankiojo savo monetas, kiti nusivijo išbėgiojusius galvijus.

Pasinaudodamas visuotiniu sąmyšiu, kilusiu dėl jo neapsakomos garbėtroškos, Jėzus pasislėpė minioje ir prisijungė prie savo mokinių, kurie, reikia manyti, laiko veltui negaišo.

21 SKYRIUS. Nikodemas

"Buvo tenai vienas žmogus iš fariziejų, vardu Nikodemas, žydų vyresnysis. Jis nakčia atėjo pas Jėzų ir jam kalbėjo: Rabi, mes žinome, kad tu atėjai nuo dievo, kaip mokytojas, nes niekas negalėtų daryti tų stebuklų, kuriuos tu darai, jei dievas nebūtų su juo." (Jono 3, 1 - 2)

Tikriausiai prisimenate fariziejų delegaciją, kurią sinedrionas buvo nusiuntęs pas Joną Krikštytoją. Prisimenate, jog tie delegatai grįžo į Jeruzalę, įsitikinę, kad skėrių ėdikas nuo Jordano pakrančių yra kuoktelėjęs.

Tad štai, teisybės dėlei turiu pripažinti, jog vieną fariziejų ėmė kamuoti abejonės. Niekam nieko jis nesakė, bet, sugrįžęs vakare namo, pradėjo save klausinėti.

- Kas jis? Nejau paprastas pusgalvis, tas Jonas? O gal tikrai turi dievo malonę? Gal jis juokdarys, kuris paisto visokias nesąmones? O gal pranašas kaip reikiant? Bet jis tai neigia, neigia taip pat, kad jis Elijas. Jis verčia vandenį rėčkomis žmonėms ant galvų ir skelbia, kad ateis ponas, kuriam, anot jo, nevertas esąs atrišti apavo dirželio. Kažin, ar tas ponas jau atėjo? Galima tikėti tuo Jonu ar negalima? Gal vertėtų pranešti kur reikia, kad tą vyruką nugabentų į pamišėlių namus? O gal nueiti pas jį ir pulti ant kelių, maldauti, kad pašlakstytų mano pakauši Jordano vandeniu?

Mūsų fariziejus visiškai nebežinojo, ką daryti. Jo vardas - Nikodemas. Šis vardas virto bendriniu: kai norima kam nors pasakyti, kad jis kvailas, paprastai sakoma: "Na ir Nikodemas gi tu!"

Išvydęs Joną Krikštytoją, Nikodemas ėmė jaustis kaip ant adatų. Slapčiomis jis žvilgčiojo į savo kamerdinerį, į sodininką, į virėją ir galvojo:

- O jeigu jis Mesijas? Jis man tarnauja, o aš, galimas daiktas, esu nevertas atrišti jam kurpių dirželio...

Paskui, atidžiai įsižiūrėjęs į savo tarną, jis ėmė galvoti apie save:

- Ak Nikodemai, Nikodemai! Kokių galų rodytis mesijui šitokiu laiku? Dar niekad tikėjimas dievu nebuvo toks tvirtas, kaip dabar, niekad žmonės nebuvo tokie pamaldūs. Kiekvienais metais per Velykų šventes bažnyčia sausakimša maldininkų, atvykusių iš visų Judėjos pakraščių. Ne, tikėjimas nė neketina mirti, vadinasi, Mesijas ateis vėliau.

Naktį, kai Nikodemas atsiguldavo į savo minkštą patalą, jo širdį vėl imdavo kamuoti abejonės ir jis užmigdavo, galvodamas apie Joną Krikštytoją.

Nuo to laiko neryžtingojo senatoriaus gyvenimas pasidarė nebepakenčiamas (tarp kitko, Nikodemas buvo taip pat ir žydų senato narys).

Ir štai, Jėzui šventykloje sukėlus aprašytą bakchanaliją, Nikodemas, išgirdęs apie tai, didžiai nustebo ir pamatė, kad šis įvykis labai sutampa su Jono Krikštytojo pranašyste.

- Žmogus, išvartaliojęs pinigų keitėjų stalus, - manė jis, - yra, be abejo, ypatingas žmogus ir ne kiekvienas išdrįs atrišti

jam kurpių dirželį.

Ir Nikodemas jau kelintą kartą iškėlė sau klausimą: o gal jis tikrai Mesijas?

Nikodemas nusprendė dėl visa ko paklausti patį Jėzų, ar tik ne apie į j kalbėjo pranašai.

Vis dėlto, nors ponui Nikodemui ir labai rūpėjo išaiškinti abejones, jis anaiptol nenorėjo susikompromituoti: palaukė nakties ir tik tada išvyko pas Jėzų.

Jam pasisekė - evangelija nenurodo, kokiu būdu - surasti mūsų bastūno buveinę ir jis pasibeldė į duris.

Laikydamas save diplomatu, Nikodemas nepradėjo pokalbio klausinėjimais. Jis ketino viską išgauti iš dailidės, išprovokuodamas jį patį atvirai pasisakyti.

Nikodemas nusilenkė Jėzui iki žemės ir pavadino jį "rabi".

Žydų kalboje buvo du žodžiai, prasideda "ra": vienas jų reiškė aukščiausią pagarbą, o kitas, priešingai, buvo pikčiausias keiksmas. Tie žodžiai - "rabi" ir "raka"*.

*Rabi (hebr.) - mokytojas. Raka - senovės hebrajų keiksmas. Pavadintas "rabi", žmogus jausdavosi tarytum gavęs didžiausią pagyrimą, o pavadintas "raka" - turbūt, blogiau, negu viešai apmuštas per veidą.

- Rabi, - saldžiu balsu kreipėsi į Jėzų Nikodemas, - mes visi žinome, kad tu esi mokytojas, atėjęs nuo dievo mūsų mokyti.

Visa Jeruzalė vienu balsu šlovina stebuklus, kuriuos tu darai visų mūsų pasitenkinimui. O kadangi tu darai stebuklus, vadinasi, su tavimi yra dievas.

Na, argi ne žavinga sukto senatoriaus diplomatija? Iki tol Jėzus dar nebuvo padaręs Jeruzalėje nė vieno stebuklo. Kol kas savo aktyve jis teturėjo vieną istoriją - įkaušusiems Kanos vestuvininkams buvo pavertęs vandenį vynu ir tuo mikliai atliktu triuku gerokai pralinksminęs netikinčiuosius nazariečius. Šiaip ar taip, jeigu šis pokštas ir buvo stebuklas, gandai apie jį dar nebuvo pasiekę sostinės. Nikodemas apie tai nieko nežinojo, bet, kad iš karto nusipelnytų Kristaus simpatiją, manė, jog pradžioje ne pro šalį truputį Jėzui pameilikauti.

Tačiau Nikodemas sutiko stiprų priešininką.

Jėzus įsisprendė ir atsakė:

- Tai labai miela iš tavo pusės. Bet aš žinau, ko tu čia atėjai:

nori gauti tikrų žinių apie mano misiją. Tačiau, mano drauge, norint išvysti dievo karalystę, reikia iš pradžių pasistengti iš naujo užgimti.

Atsakas, kaip matote, gana miglotas. Nikodemas visiškai nieko nesusigaudė.

- Atleiskite, - tarė jis, - bet aš nelabai suprantu šiuos žodžius. Kaipgi gali žmogus gimti, jeigu jis jau senas? Nejau gali sugrįžti į motinos įsčias, kad paskui antrą kartą ateitų į pasaulį?

Jėzus vos ištvėrė nesusijuokęs.

"Na ir mulkis! - galvojo jis. - Nesupranta užuominų! Nieko nepadarysi, teks jam padėti." Ir jis pasakė:

- Iš tikrųjų, iš tikrųjų sakau tau, mieliausias Nikodemai, jeigu kas neatgims iš vandens ir dvasios, tas negalės įeiti į dievo karalystę.

- Iš vandens?..

- Žinoma, iš vandens ir dvasios.

- Kaipgi tai suprasti?

- Čia ir yra visas dalykas: mano pusbrolis Jonas tavęs neįmurdė į vandenį, balandis nepapūtė į tavo plikę, todėl tu ničnieko ir nenutuoki. Kas gimė iš kūno, yra kūnas, o kas gimė iš dvasios, yra dvasia.

Nikodemas išpūtė akis.

Jėzus kalbėjo toliau:

- Nesistebėk tuo, ką tau pasakoju. Čia labai rimti dalykai. Kartoju, kad tau reikia iš naujo gimti. Balandis pučia, kur užsimano ir jūs girdite jo balsą, bet nežinote, iš kur jis ateina ir kur nueina. Taip būna kiekvienam, kuris gimsta iš balandžio.

- Kas per velnias! - sušuko Nikodemas. - Niekaip nesuprantu, ką tu čia man prikalbėjai; matyt, tai ne mano galvai. Na, sakysim, kad ir tas balandis, kuris pučia ir iš kurio gimsta žmonės; arba, pavyzdžiui, ta vonia, kurioje reikia išsimaudyti pas tavo pusbrolį Joną, kad vėl antrą kartą gimtum, - kaipgi visa tai galima?

Dabar jau Jėzus padarė nustebusią miną ir tarė:

- A - ja - jai! Tu toks gudrus teologas, sinedriono narys ir negali suprasti, ką turiu galvoje! Keista, labai keista.

- Bet kad aš tikrai nesuprantu!

- Iš tikrųjų, iš tikrųjų sakau tau, aš nekalbu to, ko nežinau ir ko negaliu įrodyti. Apie ką kalbu, pats mačiau, o tu stovi išsižiojęs, tarsi aš pasaką sekčiau. Bet jeigu jūs netikite manimi, kai kalbu apie vandenį ir dvasią, tai yra apie žemiškus dalykus, kaipgi tikėsite, kai imsiu kalbėti apie dangiškuosius? Juk niekas neįžengė į dangų, kaip tik tas, kurs nužengė iš dangaus - žmogaus sūnus, kurs yra danguje. Ir kaip Mozė pakėlė aukštyn žaltį dykumoje...* Ar tu klausai manęs?

*Turimas galvoje Biblijos pasakojimas apie žydų tautos klajones, bėgant iš Egipto. Tauta buvo nepatenkinta dievu, nes dykumoje, per kurią reikėjo keliauti, nebuvo nei vandens, nei maisto. Tada užsirūstinęs dievas užleido izraelitus nuodingais žalčiais. "Atėjo (tauta) pas Mozę ir sakė: "Nusidėjome, nes kalbėjome prieš viešpatį ir tave; melskis, kad atimtų nuo mūsų žalčius. Ir pasimeldė Mozė už tautą ir tarė jam viešpats: Padaryk varinį žaltį ir iškelk jį aukštyn; kas, įgeltas, pažvelgs į jį, liks gyvas. Ir padarė Mozė varinį žaltį ir iškėlė jį aukštyn; pažvelgę į jį, įgeltieji išgydavo." (Skaičių 21, 7 - 9).

Teologai, remdamiesi Jono evangelija, varinį žaltį laiko Jėzaus Kristaus prototipu, nes nukryžiuotas Kristus išpirkęs žmonių nuodėmes: "Ir kaip Mozė pakėlė aukštyn žaltį tyruose, taip turi būti aukštyn pakeltas žmogaus sūnus, kad kiekvienas, kuris į jį tiki, nepražūtų, bet turėtų amžinąjį gyvenimą" (Jono 3, 14 - 15). - Klausau, varyk toliau!

- Taigi matai... taip turi būti aukštyn pakeltas žmogaus sūnus...

- Bet kur čia logika? Kur prasmė?

- Idant kiekvienas, kurs juo tiki, nepražūtų, bet turėtų amžinąjį gyvenimą. Matai, mielas bičiuli, dievas taip pamilo pasaulį, jog davė savo vienintelį sūnų. Tu stebiesi? O vis dėlto taip yra. Nes dievas nesiuntė savo sūnaus į pasaulį pasaulio teisti, bet kad pasaulis per ji būtų išgelbėtas. Visa tai aš tau aiškinu todėl, kad žinotum, jog dievo sūnus - tai... tai kažkas, apie ką tu nė su pratimo neturi..

Šis pokalbis ištisai pateikiamas Jono evangelijoje, 3 perskyrime, l - 17 eilutėse. Atkreipkite dėmesį, brangūs skaitytojai, kad aš čia kapituliuoju, nes visai nenoriu, kad su jumis atsitiktų taip, kaip atsitiko su Nikodemu, kai jis pasitraukė nuo viešpaties.

Vargšas senatorius visai apkvaito. Iš pradžių jį suintrigavo Jonas Krikštytojas, o dabar galvą susuko Marijos sūnus. Beje, Krikštytojas sugebėjimu girtis buvo nevertas savo pusbrolio puspadžio.

Niekur evangelijoje nerandame pasakyta, kad Jonas Krikštytojas būtų nors kiek pasižymėjęs iškalbingumu. Visai kas kita - Jėzus. Tiesa, jo kalbose dažnai stigdavo prasmės, bet užtat jis galėjo ištisas valandas malti be atvangos: jam tai būdavo vieni niekai. Ėmęs kalbėti nesąmones, viešpats jų tikrai nepašykštėdavo.

Vargšui Nikodemui kelias dienas galva plyšo nuo padrikų frazių, kurių buvo primalęs tas dieviškasis malūnas. Kai parėjo namo, jam vis tebespengė ausyse, rodėsi, kad be paliovos ūžia girnos.

Vienu žodžiu, jis buvo sugalvojęs gudrų manevrą, tik iš to nieko neišėjo. Namo jis grįžo toks pat kvailas, koks buvo išeidamas ir dar atkakliau klausinėjo save:

- Mesijas jis ar ne Mesijas? Ar tik ne pats Jonas Krikštytojas bus Mesijas? O gal ir Jėzus? Gal kartais nei vienas, nei antras? Ar tik netrūksta Jonui vieno šulo galvoje? Galimas daiktas, Jėzus pasijuokė iš manęs? Kaipgi man dabar gimti iš naujo?

Ar pasakyti Sinedriono kolegoms, kad netrukus ateis žmogaus sūnus? O gal geriau pasakyti jiems, kad nė kiek nesijaudintų ir mažiau klausytųsi, ką tauškia visokie juokdariai? O jeigu pranešti Erodui? Bet ne, gal verčiau luktelėti, kol pajusiu savo plike balandžio kvėptelėjimą?

22 SKYRIUS. Jonas Krikštytojas atsiduria keblioje padėtyje.

"...Erodas buvo nusiuntęs suimti Joną ir buvo jį apkaldinęs kalėjime dėl savo brolio Pilypo moters Erodiados, kurią jis buvo vedęs. Nes Jonas sakė Erodui: Tau nedera turėti savo brolio moteries." (Morkaus 6, 17 - 18)

Vis dėlto nepamanykite, kad šį kartą Jėzus apsigyveno Jeruzalėje; jis buvo baisus nenuorama ir negalėdavo ilgai nustygti vienoje vietoje. O, be to, išvaikius prekiautojus iš šventyklos, Jėzui ir jo mokiniams Jeruzalėje šlaistytis nebebuvo labai saugu, todėl jis išvyko į tolesnę kelionę po Judėją.

Kurgi jis patraukė? Nežinia. Mokytieji teologai spėja, kad link Idumėjos pasienio ir mėgina pateikti atitinkamus argumentus. Nesiginčysim su jais dėl tokių niekų.

Šiaip ar taip, Jėzus nevaikštinėjo nei kalvomis, nei po nevaisingą dykumą: evangelijoje pasakojama, kad po tų atmintinų Velykų jis pradėjo krikštyti lygiai taip, kaip Jonas.

Zakarijo sūnus būtų galėjęs laikyti tokią konkurenciją neteisėta, bet jis buvo sukalbamas vyrukas.

To negalima pasakyti apie Jono Krikštytojo mokinius (skėrių ėdikas, mat irgi buvo subūręs keletą minkštapročių, pritariančių jo kvailoms idėjoms). Tie keistuoliai žiūrėjo į savo amatą kaip į šventas apeigas ir murdė žmones į vandenį be galo rimtai. Jie manė - ir turėjo tam tikrą pagrindą, - kad vandens liejimo ant galvos procedūra yra jų mokytojo išradimas, todėl, sužinoję, kad Jėzus irgi pradėjo taip šventinti žmones, pakėlė triukšmą, apšaukė jį apgaviku.

Jie atėjo pas Joną Krikštytoją ir kreipėsi tokiais žodžiais:

- Mokytojau, mes šį tą sužinojome apie tą aukštą šviesų šateną, kurį tu kitados pakrikštijai, dar būdamas prie Jordano krantų.

- Puiku, mano bičiuliai. Na ir kaip jis gyvuoja?

- Tai apgavikas. Jis mėgdžioja tave: pradėjo krikštyti mūsų pavyzdžiu ir elgiasi taip, tarsi kaip gyvas niekuo daugiau nebūtų vertęsis. Bet pikčiausia, kad visi eina pas ji.

Ar jūs jaučiate, koks gailus buvo jų skundas?

Jonas Krikštytojas ir jo mokiniai jau seniai nebekrikštijo dykai, o štai dabar pašonėje atsirado konkurentas. Mokiniai tuo labai piktinosi.

Įsivaizduokite jų vieloje save: vos tik amatas ėmė duoti pelno, atsirado kažkoks perėjūnas ir gadina visą biznį. Buvo dėl ko į pykti.

Tačiau Jonas visiškai ramiai klausėsi jų skundo. Patraukė pečiais ir šitaip atsakė mokiniams:

- Saulė šviečia visiems, konkurencija - tai prekybos siela.

Žmogus nieko neturi, ko nėra gavęs iš dangaus. Reikia, draugužiai, plačiau žiūrėti į dalykus! Aš jums visada sakydavau, kad aš ne Kristus, kad aš tik siųstas skelbti jo atėjimo.

- Tegu bus ir taip, - atsakė mokiniai. - Bet juk pirmas, kuriam atėjo mintis apie vandens kubilą, buvai tu, ar ne tiesa?

Kristus turėjo tai žinoti ir nežlugdyti mūsų komercijos.

Jonas vėl gūžtelėjo pečiais.

- Juokas man iš jūsų! - sušuko. - Verčiau pasiklausykite, aš pasakysiu jums tokį palyginimą. Sužieduotinis yra tas, kuris turi sužieduotinę, - ar ne taip? O kai žmogus dalyvauja savo bičiulio vestuvėse, jis džiaugiasi vedančiojo bičiulio laime. Tad ir aš džiaugiuosi, kad mano pusbrolis Jėzus jaučiasi laimingas krikštydamas. Užuot pavydėjęs jam, aš džiaugiuosi. Iš to ir pažįstame tikrus bičiulius! Jėzus diena iš dienos vis auga, o aš pagal sugebėjimą ir galimybes darausi vis mažesnis. Taigi tegyvuoja mano pusbrolis!

Kadangi šie samprotavimai mokinių neįtikino, Zakarijo sūnus pridūrė:

- Matote, mano romieji avinėliai, mes esame kilę iš žemės, o mano pusbrolis atėjo iš dangaus. Vadinasi, jis aukštesnis už mus. Manau, kad jums aišku?

Mokiniai šypsojosi.

- Liaukitės pagaliau juoktis! - užriko Jonas Krikštytojas. - Galų gale jūs man atsipykote. Jėzus - balandžio vaikas, o balandis - tai dievas. Ir tikriausiai ne be reikalo balandis davė pasauliui sūnų. O dievas, manau, myli savo sūnų. Taigi, jūs paklausykite mano patarimo ir verčiau palikite Jėzų ramybėje, nes kas tiki sūnų, tas turi amžinąjį gyvenimą, o kas netiki sūnumi, tas nematys gyvenimo ir ant jo pasilieka dievo rūstybė. Štai kaip!

Dabar jau mokiniai pamatė, kad neverta ginčytis. Jie nepakeitė nuomonės, bet nutarė nepriešgyniauti mokytojui: perkalbėti Joną Krikštytoją buvo neįmanoma.

O jis nė nemanė pykti ant Jėzaus, kad šis jį pamėgdžioja. Jis kaip niekur nieko ir toliau vertė žmonėms ant galvų vandens rėčkas ir net susirado naują užsiėmimą: pasidarė politiniu oratoriumi ir ėmė kritikuoti vyriausybę.

Galilėjos tetrarchu buvo Erodas Antipas, Erodo Didžiojo sūnus iš jo ketvirtosios žmonos samarietės, vardu Malta. Šis Antipas turėjo brolį Pilypą, Batanėjos, Trachonities ir Gaulanities tetrarchą. Jo motina 'buvo Mariamna, vyriausiojo kunigo duktė, Erodo Didžiojo trečioji žmona.

Pilypas vedė vieną savo giminaitę, gražuolę Erodiadą, labai valdingą ir temperamentingą merginą.

Kartą Antipas, viešėdamas brolio Pilypo dvare, ligi ausų įsimylėjo Erodiadą, kuri buvo ne tik jo brolienė, bet ir dukterėčia.

Ilgai Antipas stengėsi nuslopinti šią stiprėjančią aistrą, bet galų gale nebeatsispyrė. Tada jis pasikvietė brolį Pilypą su žmona pas save pietų, iškėlęs jų garbei prašmatnią puotą.

Pilypas labai nustebo.

- Keistas dalykas, - galvojo jis, - šiandien mano brolelis velniškai man meilus. Nėra abejonės, kad jis nori mane kažko prašyti. Tikriausiai ketina kariauti su kaimynu princu ir dabar, kol paduos naują patiekalą, prašys mane pagalbos. Na ir nevidonas, na ir gudruolis! Bet aš žinau visus jo vylius!

Iš tikrųjų Pilypas nieko nesuprato. Antipui karas nė nerūpėjo. Pagerbdamas svečius, jis žmoną pasodino greta Pilypo, o Erodiadą atsisėdo šalia jo.

Per pietus Antipas tolydžio spaudė savo gražiosios kaimynės kelį, o Pilypas, nieko neįtardamas, stropiai pylėsi į taurę vyną.

Puikiausi patiekalai ėjo vienas po kito, o Antipas vis spaudė ir spaudė Erodiadai kelį. Galiausiai padavė desertą.

- Pilypai, - kreipėsi Galilėjos tetrarchas į brolį, - turiu tau šį tą pasakyti.

- Ehė! - pagalvojo Pilypas ir kiek vylingai tarė: - Na, na, kalbėk, brangusis Antipai!

- Tik ne dabar, po pietų.

- Kaip sau nori.

- Supranti, Pilypai, apie tai, ką noriu tau pasakyti, negalima kalbėti, girdint damoms.

- Kas per velnias! - nustebo Batanėjos tetrarchas.

Vadinasi, apie karinę sąjungą negalėjo būti nė kalbos. Bet kodėl brolio Antipo veidas toks mįslingas? Jei abiem žmonoms nedera dalyvauti pokalbyje, čia bus kažkoks delikatus reikaliukas...

Be galo suintriguotas, Pilypas paskubomis prarijo desertą ir, net nenusišluostęs servetėle uogiene išteptos burnos, pakilo nuo stalo. Antipas nusekė paskui jį.

Broliai viešpačiai paėmė vienas kitą už parankės ir požemine galerija nuėjo į sodą.

- Na, tai ką gi nori man pasakyti?

- Brangusis mano, man žmona taip nusibodo, kad tiesiog nebegaliu į ją žiūrėti. Žadu skirtis.

- Dabar suprantu, kodėl negalėjai kalbėti su manimi prie stalo... Tačiau klausyk, Antipai, tavo žmona visai nebjauri, ji gana graži...

- Galimas daiktas, bet aš jos? nebemyliu, aš myliu kitą...

- Čia jau blogiau... Na ką gi. skirkis su žmona, jeigu jos nebemyli ir vesk tą, kurią pamilai. Bet žinok: tavo uošvis - smarkus žmogus. O, be to, jis galingas: jis Arabijos karalius, turi didelę kariuomenę. Kalbos nėra, kad jis į šį dalyką nenumos ranka, bet patrauks prieš tave su kariuomene...

- Teisybę sakai! Bet aš beprotiškai myliu savo mylimąją!

- Na ir įsivėlei, vargšeli! Nuoširdžiai užjaučiu tave... Juk žinai, Antipai, kaip tave myliu. Manimi gali pasikliauti. Jei uošvis įsibraus į tavo žemę, prižadu ateiti į pagalbą.

- Ačiū, Pilypai.

- Tad vesk antrą kartą! Tikimos, pakviesi mane į vestuves?

- Pilypai, viską tau pasakysiu... Aš noriu skirtis su žmona, bet negaliu vesti tos, kurią myliu.

- Kodėl?

- Ji ištekėjusi...

- Tai pagrobk ją!

- Koks tu greitas!.. Kartais būna tokių aplinkybių, su kuriomis reikia skaitytis... Manau, kad jei tu įsimylėtumei savo geriausio draugo žmoną, tai jos ne pagrobtum?

- Taip, čia gana keblus atvejis - - Kad taip būtų galima susitarti su draugu, kad taip jis būtų toks geras ir perleistų savo žmoną, tada kitas dalykas!

- O tu imk ir pamėgink, Atlipai. Nueik pas tą draugą ir atvirai jam pasisakyk.

- Jis pasiųs mane velniop!

- Ką gali žinoti? Juk ne visi eina iš galvos dėl savo aistrų, kaip tu, mano vargše Antipai. Yra ir kitokių. Pavyzdžiui, kad ir aš. Man žmona - tai nelyginant baldas, be to, netgi ne pats brangiausias.

Antipas lengviau atsikvėpė ir įsidrąsinęs pridūrė:

- Pilypai, tu mane pradžiuginai. Prižadėjau tau viską pasakyti... viską ir pasakysiu...

- Ar aš pažįstu tavo mylimąją?

- Pažįsti.

- Gal galiu patarpininkauti?

- Gali.

- Tai pasakyk man jos vyro vardą ir jeigu jis tos pačios kategorijos, apie kurią tau kalbėjau, apsiimu jį įtikinti, kad išsiskirtų su žmona ir padarytų tau malonumą.

- Bet supranti, Pilypai... brangusis Pilypai...

- Kas dar?

- Supranti...

- Nagi kalbėk tu, po perkūnais!

- Pasakyti?.. Tu nori?.. Tai klausyk: tas vyras - tai tu!

- Ak šit kaip! Vadinasi, tu myli Erodiadą?

- Jeigu tik mylėčiau!.. Bet aš ją dievinu, iš proto kraustausi! Šiuo metu Vezuvijus jau nebe Neapolyje, Pilypai, bet mano krūtinėje...

Tardamas tuos žodžius, Antipas iš visų jėgų tvojo sau kumščiu per pilvą. Pilypas baisiai nustebo. Bet atsitokėjęs pasileido juoktis:

- Tai bent numeris! - sušuko. - Visai nesitikėjau! Tu myli mano žmoną ir iki šiol tylėjai?

- O ką darysi, Pilypai? Būna taip, kad negali šaukti apie savo meilę visose kryžkelėse!

- Vienu žodžiu, tu esi įsimylėjęs, tu išsiskirsi ir nori, kad aš taip pat išsiskirčiau... Paskutinis klausimas: ar mano žmona myli tave?

- Dieve tu mano!.. Prisiekiu, tavo garbė tebėra nesuteršta nė per nago juodymą...

- Man gana tavo žodžio... Na gerai, Antipai, brangusis mano Antipai, jeigu tu myli Erodiadą, kuri galų gale yra abiejų mūsų dukterėčia, tai aš perleidžiu ją tau. Išsiskirsiu ir vesk ją sau į sveikatą!

- O aš nedrįsau nė prasižioti apie tai.

- Na ir kvailys!

Ir broliai meiliai pasibučiavo.

Tokia naujiena be galo nudžiugino Erodiadą. Užtat Antipo žmonai ji nepatiko. Nelaukdama, kol jos skyrybos su vyru bus paskelbtos oficialioje spaudoje, ji oriai pasišalino į Machero tvirtovę, esančią ant vieno kalno rytinėje Negyvosios jūros pusėje.

Pilypas tesėjo žodį: skyrybos įvyko geruoju ir Antipas iškilmingai susituokė su Erodiadą. Buvęs jos vyras dalyvavo jungtuvių apeigose ir net galima spėti, kad pasirašė kaip liudytojas, jei, žinoma, tais laikais buvo tokia tvarka.

Vienu žodžiu, Pilypas pasielgė su Antipu tikrai broliškai ir Antipas nebežinojo, kaip jam atsidėkoti.

Atverdamas savo meilės kupiną širdį, jis sakydavo Erodiadai:

- Kitas jo vietoje tikriausiai būtų ne taip pasielgęs... Pilypas tiesiog auksas, o ne žmogus!

Ir jis priglausdavo Erodiadą prie širdies.

- Pilypas visuomet buvo man geras, - sakydavo ji. - Už savo laimę turime dėkoti jo kilniai širdžiai.

Ji švelniai padėdavo galvutę Antipui ant peties ir įsimylėjėliai bučiuodamiesi kuždėdavosi:

- Telaiko viešpats ilgus metus gyvą mūsų nuostabųjį Pilypą!

Bet atsirado vienas ponulis, kurį šis broliškas sandėris įsiutino. Tai buvo Jonas Krikštytojas.

Maldininkai, atvykę į dykumą tam, kad gautų ant galvos rėčką vandens, girdėdavo Jono samprotavimus apie Erodo poelgį.

- Kokia šlykštybė! Tikras skandalas! - riaumojo Krikštytojas. - Tasai karalius - dvigubas kraujomaiša: jo naujoji žmona yra jo dukterėčia ir kartu brolienė! Gėda! Gėda!

- Atleiskite, - prieštaraudavo kai kurie. - Kai dėl santuokos tarp dėdės ir dukterėčios, tai toks dalykas šiame pasaulyje atsitinka nebe pirmą kartą. Juk ir tu pats nieko nesmerkei, kai Erodiadą vedė Pilypas. O dėl pastabos apie brolienę, tai ką tu gali sakyti prieš, jeigu Pilypas išsiskyrė gera valia ir teisėtai?

- Ką aš galiu sakyti prieš?.. Man tai nepatinka ir baigtas kriukis!

- Bet privatus žmonių gyvenimas neturėtų tau rūpėti.

- O jis man rūpi! Aš nenoriu, kad egzistuotų ši santuoka, kurios nekenčiu.

- Įdomu, kaip ketini ją išardyti?

- Šauksiu nuo ryto iki vakaro ir nuo vakaro iki ryto, kad Erodas - niekšas, o Erodiada - tokia pat, kaip jis.

- Šitaip nieko nelaimėsi. Dėl to, kad šauksi ir piktinsies, karalius vargu ar sugrįš prie pirmosios žmonos.

- Kas bus, tas, bet šaukti jūs man neužginsite.

- Betgi tave išjuoks! Galų gale Erodas užpyks ir pasodins tave į šaltąją.

- Jis neišdrįs to padaryti.

- Gali būti ir blogiau!

Jonas Krikštytojas neklausė gerų patarimų. Jis ėmė skleisti apie Erodą visokias paskalas.

Iš pradžių tetrarchui buvo tik juokas, kad tasai vandens rėčkų pardavinėtojas ėmėsi nagrinėti jo poelgius. Bet ilgainiui tai jam vis dėlto įkyrėjo ir jis pareikalavo, kad Jordano pakrančių aiškiaregys paliktų jį ramybėje. Bet Jonui Krikštytojui tai buvo nė motais. Kadangi įspėjimas liko neįvykdytas, Erodas davė griežtą įsakymą. Pas Joną Krikštytoją atvyko policininkai.

- Kol tu nieko daugiau neveikei, tiktai maudei žmones, niekas tavęs netrukdė, - kreipėsi į jį vyresnysis policininkas. - Fariziejai pranešė, kad. tau galvoje trūksta vieno šulo, tačiau tavo nekaltas keistybes dar buvo galima kęsti. Bet dabar tu pasidarei pavojingas. Sistemingai plūsti vyriausybę. Sakai, jog skelbi religiją, o juk religija moko klausyti valdžios. Vadinasi, pats sau prieštarauji, o tai rodo, kad visiškai nebeturi proto. Kadangi tokia padėtis trunka jau gana ilgą laiką, mes turime garbę tave areštuoti.

Krikštytoją suėmė, kubiliuką konfiskavo, o lūšną užantspaudavo. Jį patį uždarė Machero tvirtovėje, toje pačioje tvirtovėje, kur buvo pabėgusi pirmoji Antipo žmona. Tik buvo toks skirtumas, kad išsiskyrusi žmona gyveno laisvėje, o Jonas Krikštytojas tupėjo už geležinių grotų ir tvirtai užrakintas - padėtis tikrai nelinksma, ypač dykumų gyventojui ir plačių horizontų mėgėjui.

Užuot nusiraminęs, areštuotasis Kristaus pirmtakas visai padūko. Kai kregždė, purptelėjusi nuo tvirtovės sienos, pasileido į erdves, Jonas Krikštytojas, mosikuodamas rankomis pro grotas, šaukė jai iš paskos kaip patrakęs:

- Mieloji kregždute, skrisk pas Erodą ir sakyk jam, kad aš jo visiškai nebegerbiu ir kad jam dėl to atsitiks nelaimė!

23 SKYRIUS. Jėzus laimi samarietę

"Moteriškė atsakė: Aš neturiu vyro. Jėzus jai tarė: Gerai pasakei: aš neturiu vyro. Nes tu turėjai penkis vyrus ir tas, kurį dabar turi, tai ne tavo vyras; čia tu tiesą pasakei. Moteriškė jam tarė: Viešpatie, matau, kad tu pranašas." (Jono 4, 17 - 19)

Nors Kristus buvo visagalis, vis dėlto jo nieku būdu negalima skirti prie tų žmonių, kuriuos paprastai vadina drąsuoliais. Maža to, iš prigimties jis buvo bailus.

Sužinojęs apie Jono Krikštytojo areštą, jis pamanė, kad netrukus gali ateiti jo eilė ir paskubėjo į kitą vietą.

Švelnindama komišką įspūdį, kurį daro toks bailus pabėgimas, evangelija paaiškina, kad Kristus šitaip padarė, ne savo valia, bet įkvėptas iš aukščiau: ir šį kartą įsikišusi šventoji dvasia. Šį dalyką taip sumaniai paaiškino ne kas kitas, kaip šventas Lukas (4, 14).

Taigi mūsų keliautojas tada krikštijo prie pat Idumėjos; nusprendęs patraukti į Galilėją, jis turėjo pereiti visą Judėją, o paskui Samariją.

Apaštalas Jonas nepatingėjo mums papasakoti apie tą kelionę.

Apie pusiaudienį - žiūrėkite, kaip viską tiksliai Jonas atsimena* - Jėzus peržengė Samarijos ir Judėjos sieną.

*Tik pamanykite: Jonas rašė savo evangeliją, būdamas devynių dešimčių metų senis. Kokia nuostabi atmintis! Ir štai kairėje kelio pusėje pasirodė Samarijos miestas Sikaras, apsuptas sodų ir ganyklų. Tačiau Jėzus, pavargęs iš kelionės, nėjo į miestą. Jis sustojo prie šulinio, kaip tik toje vietoje, kur prasideda slėnis su miestu. Jo mokiniai nuėjo į Sikarą, nes jų maistas jau baigėsi ir reikėjo pagalvoti, kaip ir kur gauti pavalgyti.

Likęs vienas, Jėzus atsisėdo ant suolo po stogeliu (Rytuose šuliniai paprastai apdengti stogeliais, o prie jų būna suolai). Jis ėmė galvoti, kaip atsigerti: kibiro arti nebuvo, ant suktuvo kabojo tik virvė. Žmonės, ateidami vandens, atsinešdavo ąsočius, pririšdavo juos ant virvės, pasisemdavo vandens ir nešdavosi namo.

Jėzus nebesitvėrė troškuliu ir jam nieko kito nebeliko, kaip čiulpti šlapią virvę. Jau buvo taip bedarąs, tik ūmai išvydo ateinančią moterį su ąsočiu ant peties. Tai buvo samarietė - jauna, liekna ir graži.

"Pačiu metu", - pagalvojo mūsų bastūnas ir ėmė laukti jos.

Staiga jam šovė į galvą mintis, kad, pamačiusi nepažįstamą vyrą, Sikaro gražuolė gali išsigąsti ir ko gero, pabėgti. Tiesą sakant, rytietės moterys nepaprastai drovios ir baikščios. Paprastai jos vidurdienį nė neina vandens. Žinodamos, kad vyrai - energingi žmonės, jos eina prie šulinio tik visu būriu ir be to, saulei leidžiantis. Tuo tarpu ši moteris ėjo visiškai viena ir nė trupučio neišsigando net ir tada, kai pastebėjo, kad prie šulinio ant suolo sėdi atsidrėbęs sumitęs žaliūkas. Aiškus daiktas, ji buvo ne iš dorovingųjų, - abejonių čia negalėjo būti. Moteris užnėrė virvę ant ąsočio, nuleido jį į šulinį ir prisėmė vandens.

- Duok man gerti! - be jokių įžangų išpyškino Jėzus.

Samarietė žvilgtelėjo į nepažįstamąjį. Matyt, mandagumas nebuvo jo svarbiausioji dorybė. Iš tarties ir apsivilkimo gražuolė suprato kalbanti su žydu.

- Keista, - atsiliepė ji kiek ironiškai, - kad tu, būdamas žydas, prašai gerti mane, samarietę.

Mat, reikia žinoti, kad samariečiai ir žydai vieni kitų baisiai nekentė. Išdidūs Judėjos sūnūs savo kaimynus iš Samarijos laikė paskutiniais netikėliais.

Tačiau Jėzus nė nemanė demonstruoti savo išpuikimo: jis labai norėjo gerti. Ir štai keistas dalykas: šis vikrus pokštininkas, sugebėjęs Kanos vestuvėse padaryti vyno, čia, Sikare, nepajėgė pasidaryti vandens.

Vargšelis alpo troškuliu ir norėdamas gauti keletą lašų vandens, kurio taip reikėjo jo perdžiūvusiam gomuriui, ryžosi paflirtuoti su samariete.

- O! - sušuko jis, atsiliepdamas. - Visokio yra vandens.

Kaip žinai, nelygu daiktas daiktui. Aš prašau tave gerti, o tu man atsakai. Bet jei žinotum, kas į tave kreipiasi, tu neatsakytum, bet pati paprašytum, kad duočiau tau gyvojo vandens.

- Juokiesi iš manęs, ar ką? - tarė samarietė. - Įdomu, kaip tu jo pasemtum? Juk šulinys gilus, o tu neturi nei kibiro, nei ąsočio. Nejaugi esi gudresnis už mūsų tėvą Jokūbą, kuris mums paliko šitą šulinį, pats iš jo gėrė, taip pat jo vaikai ir gyvuliai?

Tai tarusi, gražuolė, kuri buvo labai geros širdies, pasėmė ąsotį vandens, padavė Jėzui ir šis atsigėrė.

- Klausyk, - vėl prabilo jis, - šito šulinio vanduo visai ne nuramina troškulio, bet vanduo, apie kurį aš kalbu, tai padaro visam laikui. Atsigėrus! iš mano šaltinio, tu jau per amžius nebeprašysi gerti.

"Na ir juokdarys", - pagalvojo samarietė ir garsiai pasakė:

- Iki šiol tu jau galėjai pagirdyti mane tuo vandeniu, kad niekad nebenorėčiau gerti.

Jėzus gudriai mirktelėjo:

- Eik ir atsivesk čia savo vyrą, aš mielai su juo susipažinsiu.

Samarietė pasileido kvatotis.

- Tai kad aš neturiu vyro, - pasakė ji.

- Pasakok sveika! Neturi vyro? Juk tu jų nė nebesuskaičiuoji! Turėjai vieną, du, tris, keturis, penkis - visą pulką vyrų!

Ir tas, kurį dabar turi, tai juk ne tavo vyras. Jau aš, meldžiamoji, žinau!

Moteris atidžiai pasižiūrėjo Jėzui į akis ir sušuko: - Dievaži, tu mane sukirtai! Viską atspėjai iš pirmo žvilgsnio! Gal tu burtininkas? Vadinasi, teisybę sakė žmonės, kad Jeruzalės rašto žinovai viską žino... Dabar man jau aišku, kad tu esi Jeruzalės rašto žinovas... Bet, sprendžiant iš tavo menko apdaro, to nepasakysi. Beje, gal jūsiškiai mokslo žmonės visi apskurę... Žiūrėk, kaip lengvai susišnekame... Abi mūsų tautas skiria vieni niekai: mūsų tėvai garbindavo dievą šitame, kalne, o tu sakai, kad toji vieta, kurioje reikia garbinti, esanti Jeruzalėje...

Jėzus prisitraukė samarietę arčiau.

- Tikėk manimi, - tarė jis, - ateina valanda, kada jūs nei šitame kalne, nei Jeruzalėje negarbinsite tėvo. Tasai, kurį jūs imsite garbinti, brangute, bus Mesijas, Kristus.

- Teisybė, teisybė, taip ir šventykloje kalbėjo, kad turįs pasirodyti kažkoks Mesijas ir kad jis mus šio to pamokys. O kurgi tasai Mesijas?

- Tai aš, kuris su tavim kalbu!

- Ot tai tau..

- Sakau, gali patikėti mano žodžiu.

Samarietė, kaip ir kiekviena laisvo elgesio moteris, buvo labai pamaldi. Jai nieko daugiau nereikėjo, kad tik būtų ką garbinti. Ji puolė po kojų mūsų bastūnui ir ėmė bučiuoti rankas. Jėzus džiaugėsi pasisekimu.

Staiga pasirodė mokiniai.

"Po šimts pypkių, - nusikeikė mintyse Jėzus, - koks nelabasis juos čia atnešė kaip tik tą akimirką, kai gražuolė atvėrė širdelę."

Samarietė, susigėdusi, kad ją užklupo bučiuojančią vyrui rankas, greit pašoko ir nudūmė - palikusi ąsotį.

Sikaro gyventojai, sutikę ją kelyje tokią sutrikusią, ėmė klausinėti:

- Kas atsitiko? Kur taip leki? Visa tokia pergedusi!

- Ne iš piga! - atsakė moteriškė. - Sutikau žmogų, kurio niekad anksčiau nebuvau mačiusi ir pasirodo, kad jis viską apie mane žino. Jis pasakė esąs Kristus. O jeigu tai teisybė?

Sikaro gyventojai, žinoma, tuojau pat pasileido prie šulinio, kur buvo tas keistas subjektas, apie kurį jiems ką tik papasakojo moteris.

Mūsų herojus, pamatęs, kad juo visi susidomėjo, nedelsdamas ėmė pūsti į akis miglą. Kai bičiuliai pasiūlė jam valgyti, sakydami: "Valgyk, mokytojau", jis garsiai, kad visi girdėtų, atsakė:

- Be reikalo, bičiuliai, siūlote man valgyti. Ačiū jums, bet aš turiu maisto, kurio jūs nežinote.

Nustebę mokiniai kalbėjosi tarpusavy:

- Tikriausiai jau kas nors jį pavalgydino; matyt, toji moteriškė, su kuria jį užtikome.

"Bet Jėzus turėjo galvoje visai ne kūnišką maistą, - pastebi vienas teologas. - Jis labai apsidžiaugė, kad įžiebė savo dieviškos meilės kibirkštį samarietės sieloje, jo širdis tuo pasisotino ir todėl jis pamiršo bet kurį kitą alkį."

Štai kodėl Jėzus tarė:

- Mano valgis yra daryti valią to, kurs mane siuntė, kad ištesėčiau jo darbą.

Sikaro gyventojai pagalvojo:

"Jeigu jis pasikliauja ta vištele, tai jo tiesiog gaila."

Jėzus, kreipdamasis į savo draugus, kalbėjo toliau:

- Pakelkite savo akis ir teikitės pasižiūrėti į laukus. Jūs sakote, kad pjūties metas ateis po keturių mėnesių. O štai ką aš jums sakau: laukai jau pabalę ir pribrendę pjūčiai. Ir dar sakau:

dažnai būna taip, kad vienas sėja, o kitas pjauna. Tuo tarpu ir vienas ir kitas patenkinti. Teisingai supraskite mano užuominą:

aš pasiunčiau jus pjauti, kas reikalinga mitybai ir kol jūs buvote toli, atėjo čia moteriškė, kurią aš sudorojau.

Šitaip postringaujantį Jėzų apstojo smalsuoliai. Daugelis, pradžiugę, kad pasitaikė proga išgirsti dievo sūnų, kvietė jį pasilikti mieste ir jis porą dienų ten pabuvo.

Samarietė, sutikusi Jėzų prie šulinio, visiems pasipasakojo apie savo naują pažįstamą, kuris, anot jos, esąs tiesiog žavingas.

Sikaro gyventojai kalbėjo samarietei:

- Tai, kad jis tave nustebino, visai galimas daiktas - jis ir mums prišnekėjo daug visokių dalykų. Pasiklausę mes įtikėjome, kad jis iš tikrųjų Kristus ir kad jis bus pasaulio gelbėtojas.

Taip bent sakoma evangelijoje. Kadangi patsai aš ten nebuvau, negaliu garantuoti, kad sikariečiai kalbėjo kaip tik tokiais žodžiais. Bet aš ir neneigiu to, anaiptol. Aš tik konstatuoju ir primenu jums, kad net evangelijoje nerandame nė vienos nors kiek aiškesnės eilutės apie viso miesto atsivertimą.

Sikaro gyventojai pareiškė, kad Jėzus esąs Kristus ir kad jis išgelbės pasaulį. Tačiau nė vienas iš jų neprisijungė prie nedidelio jo mokinių eskorto. Tuo būdu šis jų atsivertimas buvo vis dėlto gana platoniško pobūdžio.

Toksai buvo pirmasis Kristaus apsireiškimas savo tėvynainiams. (Jono 4, 1 - 42).

Savo veiklą jis pradėjo, padarydamas stebuklą girtos kompanijos labui. Jeruzalėje pirmą kartą išgarsėjo, atvirai kalbant, kaip triukšmadarys. O kai pagaliau apsireiškė žmonėms, tai pirmiausia užkariavo lengvabūdės moters širdį. Mat, visi komentatoriai sutaria, kad samarietė, sutikusi Jėzų prie šulinio, buvo ištvirkėlė.

24 SKYRIUS. Pirmasis nepasisekimas

"Visi sinagogoje, tai girdėdami, pasidarė pilni rūstybės. Jie atsikėlė, išvarė jį iš miesto ir nuvedė jį iki viršūnei kalno, ant kurio buvo pastatytas jų miestas, kad jį žemyn nustumtų. Bet jis, praėjęs tarp jų, nuėjo šalin." (Luko 4, 28 - 30)

Baigęs propagandinę veiklą Samarijoje, Jėzus grįžo į Galilėją ir patraukė į Nazaretą.

Pašaipos, kuriomis jį sutiko nazariečiai Kanoje, nedavė Jėzui ramybės, bet jis nenusiminė ir svajojo kada nors susitikti su žemiečiais, pažinojusiais jį kaip paprastą dailidę. Gandas apie skandalą Jeruzalėje, galvojo jis, turėjo pasiekti ir Nazaretą, jei kelionėje pavyks dar kuo nors sutvirtinti savo šlovę, tai kukliame miestelyje bus užtikrintas tikras triumfas.

Tuo tikslu jis visur, kur tik pasitaikydavo proga, dėdavosi mokslo vyru, gerai išmanančiu visus teologinius klausimus.

Jį priimdavo sinagogose ir prašydavo sakyti pamokslus. Palieku skaitytojams spręsti, kaip mielai mūsų pateptasis balandžio sūnus sutikdavo tai daryti ir kaip mikliai darbuodavosi liežuviu.

Pirmąją pasitaikiusią frazę iš Biblijos jis panaudodavo begaliniams tuščiažodžiavimams.

Atkreipkite dėmesį, kad Jėzus buvo visai nesimokęs, bet laikė save pilnateisiu teologijos daktaru. Tai, kas būtų buvę neteisėta kitam, jam atrodė visai natūralu: juk jis buvo balandžio sūnus ir neregėtas gudragalvis, o kiekviena iš jo lūpų išskridusi nesąmonė skambėjo kaip pranašystė, kadangi buvo pasakyta dieviškos būtybės. Už jo kalbas buvo atsakingas vien balandis, jo tėvas ir šventosios Trejybės kompanionas; jisai tas kalbas įkvėpdavo ir jeigu kur nors prašaudavo, kaltę, be abejo, turėdavo prisiimti sau.

Taigi Jėzus toliau dirbo savo darbą, nepaisydamas kritikos. Atėjęs į kokią gyvenvietę, jis pirmiausia skubėdavo į sinagogą, kur vykdavo pamaldos.

Tais laikais visos sinagogos būdavo statomos vienodos. Jos skirdavosi tik turtingumu ir didumu - žiūrint, koks miestas. Tai būdavo ilga salė tarp dviejų portikų, o tos salės gale - šventovė. Sinagogos neturėdavo nei paveikslų, nei altoriaus, bet užtat jose stovėdavo medinė skrynia, kurioje po apdangalu buvo laikomos šventosios Izraelio knygos. Šis baldas, panašus į tą dėžę, kurioje tupėjo dievas per naktinį pokalbį su jaunuoju Samueliu*, sinagogoje užimdavo garbingą vietą.

*Biblijos legenda sako, kad būsimajam pranašui Samueliui, kai jis buvo dar pusbernis, apsireiškęs dievas. Jis kelis kartus pašaukęs Samuelį, nakvojusį šventykloje prie "sandoros skrynios" (I Karalių 3, 1 - 14). Bet garbingiausia sinagogos dalis buvo šventovė. Kaip tik ten stovėjo sėdynės, kuriose ilsėdavosi garbingieji rašto žinovų ir fariziejų užpakaliai; taip pat ten būdavo vietos, skirtos turtingiausiems tikintiesiems, nes piniguočius visais laikais bažnytininkai labiausiai gerbdavo, o piniginė buvo ir tebėra jiems didžiausia šventenybė.

Sinagogos viduryje būdavo pakyla, savotiška estrada. Iš jos rabinas skaitydavo šventąsias knygas ir mokydavo tikinčiuosius. Šiems pastariesiems reikėdavo būti navoje, kurią barjeras skirdavo į dvi dalis: vieną iš jų užimdavo vyrai, kitą moterys.

Priešais skrynią su šventomis knygomis dieną naktį degdavo amžinoji ugnis - žibintas.

Virš visų aplinkinių namų turėdavo būti iškilęs sinagogos stogas, o jei ne stogas, tai bent aukštas špilis, šiek tiek primenąs šiuolaikinių bažnyčių varpines arba musulmonų mečečių minaretus.

Prie sinagogos durų ant kolonų kabojo aukų dėžutės, į kurias naivūs tikintieji mesdavo pinigus.

Kaip matote, krikščionių religijos įkūrėjai visus judaizmo išradimus nukopijavo su menkiausiomis smulkmenomis.

Kiekvienoje sinagogoje vyriausi buvo rabinas ir seniūnų taryba (juos vadino ganytojais). Šis sinklitas vadovavo visoms religinėms apeigoms, teisė, valdė, baudė ir netgi mesdavo iš bendruomenės drąsuolius, pasišaipiusius iš to švento balagano. O ypatingais atvejais, kai dievo niekintojų įžūlumas virsdavo šventvagyste, ganytojų taryba galėdavo nusikaltėlį sukaustyti grandinėmis ir nusiųsti į sinedrioną, aukščiausią dvasinį tribunolą Jeruzalėje.

Svarbiausią vaidmenį sinagogos taryboje turėjo personažas, vadinamas gana pavydėtinu vardu - angelu. Dažniausiai tai būdavo koks nors sukumpęs senis, bedantis, apsiseilėjęs, susiraukšlėjęs kaip grybas ir plikas kaip stručio kiaušinis. Vis dėlto jį vadino angelu, nors tikintieji ir galėjo susidaryti nelabai gerą nuomonę apie dangaus gyventojus.

Kiek žemesnis už šį garbingąjį senį buvo vadinamasis sazanas - antros kategorijos kulto tarnas, kuris padavinėdavo lektoriui, arba kantoriui*, šventąsias knygas, atidarinėdavo ir uždarinėdavo duris ir paruošdavo visa, kas reikalinga apeigoms.

*Kantorius - vyriausias giesmininkas sinagogoje. Pamaldų tvarka buvo tvirtai visam laikui nustatyta specialiais potvarkiais. Įeinant į sinagogą, reikėdavo pavilgyti pirštus švęstame vandenyje, atseit, nusiplauti rankas. Iškėlęs numazgotas rankas, kunigas kalbėdavo maldą. Tada visi užtraukdavo psalmę. Kiekvienas stengdavosi, kiek įmanydamas, laikytis takto, bet vis dėlto kildavo neapsakoma erzelynė ir tik kantoriaus spiegimas aiškiai išsiskirdavo iš padriko maurojimo. Paskui kunigas sakydavo trumpus pamokymus maldininkams, o šie choru juos užbaigdavo, sakydami "Amen!"

Po to sekdavo aštuoniolika palaiminimų ir pagaliau esminis patiekalas - pamokslas. Paprastai prakaituodavo vietos rabinas, bet kai sinagogoje pasirodydavo koks nors žinomas teologas iš kitur, jį tučtuojau užtempdavo ant pakylos, norėdami pasiklausyti jo išminties.1

Kai Jėzus atvyko į Nazaretą, buvo kaip tik iškilmingų pamaldų diena. Jėzaus šalininkai iš anksto susirinko į sinagogą surengti jam tinkamo priėmimo. Kol kas jie stovėjo minioje ir laukė.

Aliejais pateptasis išsipustė. Išmintingieji teologai teigia, kad tą dieną jis vilkėjo ilgu ir plačiu apsiaustu, o galvą kaip beduinas buvo apsigobęs skepeta, perrišta per kaktą virve. Iš paprastųjų rūbų jis teturėjo vien chitoną.

Beje, šis chitonas vertas ypatingo dėmesio. Jis buvo be jokios siūlės. Suprantate? Be jokios! Be to, Jėzus juo vilkėjo nuo pat gimimo dienos!!!

Šis idealus chitonas turėjo nuostabią ypatybę: jis augo ir tempėsi, augant ir bręstant Jėzaus kūnui. Jėzus stambėjo, darėsi raumeningas, kartais netgi pasirąžydavo. Tačiau chitonas nė karto neplyšo. Kai Jėzui užaugdavo pilvukas, chitonas paplatėdavo, o kai Jėzus sulysdavo, stebuklingasis chitonas susitraukdavo. Išganytojas jį išsaugojo iki pat mirties. Vėliau sužinosime, kas su juo atsitiko, nes apie šį drabužį irgi yra ypatinga legenda. Taigi gerasis samarietės bičiulis su savo beduinišku apdaru netikėtai pasirodė Nazareto sinagogos vidury. Gavę ženklą, jo šalininkai choru suriko:

- Mokytojas! Daktaras! Daktaras iš Jeruzalės! Tegu kalba!

Tegu kalba.

Tučtuojau, tarsi iš tiesų jo būtų užsigeidę pasiklausyti daugumas žmonių, Jėzus šoko prie pakylos ir mikliai ištraukė iš sazano rankų ilgą papiruso ritinį, suvyniotą ant dramblio kaulo strypo. Tokiuose ritiniuose seniau būdavo surašyti šventieji tekstai.

Išvyniojęs papirusą, Jėzus pradėjo skaityti, tikriau sakant, apsimetė skaitąs:

- Izaijo pranašystė... Dėmesio! "Viešpaties dvasia ant manęs, todėl jis patepė mane ir siuntė mane nešti linksmos naujienos beturčiams, gydyti tų, kurių širdis sutrinta, skelbti atvadavimo apkaltiems ir akliems, kad jie atgaus regėjimą, išvaduoti prislėgtųjų, apsakoti maloningų viešpaties metų ir atsilyginimo dienos" (Izaijo 61, 1 - 2) (Luko 4, 18 - 19).

Nesunku suprasti, kaip mūsų gudruolis ketino panaudoti šitą sumaniai parinktą citatą!

Suvyniojęs ritinį, atidavė jį šventyklos tarnui ir atsisėdo.

"Visų akys sinagogoje buvo į jį atkreiptos", - sako evangelija (Luko 4, 20).

Ir štai jis iškilmingai pareiškė:

- Ponios ir ponai! Šiandien toji pranašystė, kurią jums perskaičiau, išsipildė!

Jo žodžiai nuskambėjo kaip varpo garsas.

Tikinčiųjų minia, būdama visada pasiruošusi praryti kiekvieną jovalą, kuris tik jai pateikiamas pakankamai iškilmingai, kaip užkerėta spoksojo į Jėzaus lūpas ir gaudė kiekvieną žodį, pasigirstantį iš ultraišmintingos mokyto teologo burnos.

Jėzus buvo bekalbąs toliau, tik štai vienas ten buvęs žmogus, ne toks naivus, kaip kiti, ūmai sušuko:

- Palaukite! Tegu mane kur skradžiai, jeigu tai ne Juozapo sūnus! Kaip dievą myliu, juk tai mūsų dailidė!

Gana buvo to vieno šūksmo ir visas Jėzaus žavesys dingo kaip nebuvęs. Kas žino, kokia jautri įspūdžiams minia ir kokios nepastovios jos simpatijos, tas lengvai supras, kodėl taip staiga pasikeitė susirinkusiųjų nuotaika.

Vienas kitas iš tikinčiųjų jau nuo pat pradžios bambėjo sau panosėje:

"Kurgi aš mačiau šitą vyruką? Matytas snukis..."

O kai tasai riktelėjo: "Tai dailidė!", visa sinagoga atsiliepė vienu balsu, tiktai sakydama ne "amen", bet... ot velnias!"

Ir prasidėjo audra. Kiekvienas jautėsi įžeistas, kiekvienas stengėsi atsigriebti ir ant pateptojo galvos iš visų pusių pasipylė kandūs klausimai:

- Ei Jėzau, kur tavo oblius?

- Na ir įžūlumas!

- Kaip gyvuoja tavo namiškiai, pranaše?

- Jis norėjo mus apmuilinti, draugai!

- Tai ką, tu nebe dailidė, o komediantas? Liežuviu malti lengviau, kaip obliuoti?

- Ne tau aiškinti pranašus, ypač Izaiją! Juk jį perplovė pjūklu!*

*Izaijas - mitinis senovės žydų pranašas. Jam priskiriama viena Senojo testamento knyga, kurioje pranašaujama apie Mesijo atėjimą. Biblijos legenda sako, kad Izaiją karaliaus Manaso įsakymu perpjovė mediniu pjūklu. - O iš kur tu gavai daktaro titulą? Ar tik ne iš tėtušiuko Juozapo?

- Dailidė todėl ir ėmėsi Izaijo, kad nori jį dar sykį nužudyti!

- Grįžk prie savo varstoto, Jėzuliuk!

- Jeigu tu esi daktaras, verčiau išsigydyk pirmiau pats! Juk tau ne visi namie, vargšeli - reikia gydytis!

Pajuokos pylėsi ant balandžio vaiko kaip lietus. Jis mėgino nukreipti audrą. Pasinaudojęs trumpa pauze, Jėzus vėl prabilo, perrėkdamas triukšmą:

- Girdėjau, kaip kažkas man šaukė: "Gydytojau, gydyk patsai save!" Aš jus suprantu. Sprendžiant iš jūsų riksmų, manimi ne labai tikite. Jūs, be abejo, norėtumėte, kad aš Nazarete daryčiau tokius pat stebuklus, kokius, kaip girdėjote, dariau Galilėjos Kanoje; tuomet įtikėtumėte. Leiskite pasakyti jums vieną palyginimą. Kai pranašo Elijo dienomis trejus metus ir šešis mėnesius nebuvo lietaus ir kilo didelis badas visoje šalyje, atsirado daug našlių Izraelyje, tačiau Elijas atėjo į pagalbą tik vienai našlei ir ta buvo pagonė iš Sidonijos Sareptos. Taip pat buvo daug raupsuotų Izraelyje pranašo Elisiejaus laikais*.

*Elisiejus - biblinis pranašas, Elijo mokinys ir pasekėjas, tariamai matęs jo įžengimą į dangų. Bet ką pagydė Elisiejus? Manote, vieną iš savo tautiečių? Kur tau! Jis pagydė Naamaną, sirų karo vadą. Na, o jeigu tokie pranašai, kaip Elijas ir Elisiejus, stebuklus mieliau darė svetimšaliams, tai kodėl ir man nepasekti jų pavyzdžiu?

Atsakymas, kaip matote, gana įžūlus. Nenuostabu, kad jis visus užpykdė. "Visi sinagogoje, tai girdėdami, pasidarė pilni rūstybės" (Luko 4, 28). Ką čia ir kalbėti! Juos, Nazareto gyventojus, palygino su pagonimis ir raupsuotaisiais! To jau per daug!

Dabar Jėzus išgirdo nebe murmesį, bet sutartinį pasipiktinimo šauksmą:

- Šalin jį! Per kūbrį jam! Per kūbrį!

Susirinkusieji puolė oratorių, nutraukė jį nuo pakylos ir apkūlę kumščiais, apspardę, išbakštino iš sinagogos.

Jėzų gerokai apstumdė, bet jis to labai neėmė į galvą. Gaudamas kumščiu į sprandą arba keliu žemiau nugaros, patenkintas niurnėjo:

- Muškite, brangieji tėvynainiai, stenkitės, šveiskite! Aš jums tuojau pat padarysiu staigmeną!

O jie ir iš tikrųjų stengėsi, nė neįtardami, kas jiems ruošiama. Jie grūdo pateptąjį prieš save, paragindami antausiais ir niuksais. Taip nusivarė jį iki artimiausio kalno, stūksančio netoli miesto. Už to kalno buvo skardis ir mūsų mažatikiai tikriausiai ketino nustumti įžūlųjį dailidę nuo visai padorios aukštumos.

Bet, pasiekus jiems skardžio kraštą, Jėzus netikėtai paleido į darbą savo dieviškąją prigimtį: praskyrė visus ir "praėjęs tarp jų, nuėjo šalin" (Luko 4, 15 - 30).

Nazariečiai net pažaliavo. Tačiau Jėzus buvo juos taip įpykinęs, kad, nepaisant stebuklo, niekas juo nepradėjo tikėti.

Balandžio sūnus dėl to labai susikrimto. Jei nors vienas būtų įtikėjęs, jis būtų galėjęs didžiuotis šauniai pamokęs nepatikliuosius tautiečius: juk jis parodė jiems savo visagalybę! O dabar stebuklas nuėjo niekais, primindamas tik nevykusį jo pasirodymą sinagogoje. Tai buvo visiškas nepasisekimas.

Tik pamanykite! Dievas ir kartu dievo trečdalis suteikė Nazaretui didžiausią garbę, daugiau kaip dvidešimt metų būdamas jo gyventoju ir štai kaip jam už tai atsilygino tėviškė!

Jis tiek vargo, aiškindamas bendrapiliečiams, jog Izaijo pranašystė jau išsipildė, o jie sutartinai jį nušvilpė, nelyginant gaiduką pagavusį operos tenorą!

Jėzaus ambicija buvo užgauta ne juokais.

Jei kalbėsime apie apaštalus, tai susirėmimo metu jų nebuvo nei regėti, nei girdėti. Gal kuris nors ir gynė savo mokytoją, gal netgi mėgino išgelbėti jį nuo mirties prarajoje, bet evangelija apie tai kažkodėl neužsimena. Keista... Matyt, nutarę, kad reikalai prasti, ištikimieji Kristaus mokiniai nešė kulnus tolyn ir labai nustebo, kai mokytojas grįžo nuo kalno gyvas ir sveikas. Jeigu Jėzus būtų juos paklausęs: "Kurgi jūs buvote?" - jie tikriausiai butų atsakę, jog darė, ką tik įmanydami, kad išgelbėtų brangųjį savo mokytoją nuo pražūties, tačiau visos jų pastangos nuėjusios niekais, nes sinagogoje buvusi tokia spūstis... minia taip įsiutusi... ir taip toliau ir toliau.

25 SKYRIUS. Išgydymas iš tolo

"Tuomet Jėzus jam tarė: Jei jūs nematote ženklų ir stebuklų, jūs netikite. Valdininkas jam atsakė: Viešpatie, ateik pirma, nekaip mano sūnus numirs. Jėzus jam tarė: Eik, tavo sūnus gyvas. Žmogus įtikėjo žodžiams, kuriuos jam pasakė Jėzus ir išėjo. Jį jau pareinantį pasitiko tarnai ir pranešė jam, sakydami, kad jo sūnus gyvas." (Jono 4, 48 - 51)

Išguitas iš Nazareto, Jėzus nuvyko į Kaną, o iš ten keliavo toliau ir taip apėjo visus nedidelius miestelius, esančius Tiberiados ežero pakrantėje. Mes jau kalbėjome, kas daugiausia gyveno šiuose miesteliuose. Teisybę sakant, tai buvo madingi kurortai, kur suvažiuodavo pramogų ištroškusi publika ir savaime aišku, pačios mitriausios merginos iš visos Judėjos ir Galilėjos.

Pasak evangelijos, Kristus buvo prisiekęs ir pavyzdingas bastūnas; visą gyvenimą jis tariamai buvęs plikas kaip tilvikas ir neturėjęs kur galvos priglausti.

Man rodosi, evangelistai perdeda.

Jėzus nebuvo toks paprastas, kad nebūtų turėjęs kur pasidėti. Sakykime, jam patikdavo nakvoti po atviru dangumi - tam aš neprieštarauju, - bet niekas neprivers manęs patikėti, kad jo antklodė visada būdavo vien tik žvaigždėtas dangaus skliautas, tuo labiau kad moterys dėl jo kraustydavosi iš proto, - tai yra visiems žinoma. Nenuostabu, kad jis dažnokai užmegzdavo pačius intymiausius santykius su laisvo elgesio damomis.

Daugiausia tai būdavo tiesiog pasileidusios mergšės, į viską numojusios ranka. Kaip tik jos suteikdavo Jėzui geriausią prieglaudą. Evangelijoje nesunku rasti daugybę vietų, patvirtinančių šį teiginį.

Atsižvelgiant į šią aplinkybę, vargu ar kas patikės, jog mūsų mielas ir iškalbingas herojus labai dažnai nakvodavo gatvėje.

Taigi jis keliavo iš Kanos į Emausą, iš Emauso į Tiberiadą, iš Tiberiados į Magdalą, iš Magdalos į Genezaretą, iš Genezareto į Kaparnaumą, iš Kaparnaumo į Betsajidą, iš Betsajidos į Korozajiną ir visur kėlė furorą: jo žavesiui niekas neatsispirdavo! Mūsų kiek neaptašytas viliotojas neabejotinai buvo originalus, o kaip žinoma, uždrausto vaisiaus mėgėjos visada neapsakomai linksta į tai, kas bent kiek kitokio skonio, negu nusibodęs kasdienis penas.

Kartą Jėzus vaikštinėjo Kanoje ir prie jo staiga priėjo vienas Erodo rūmininkas.

"Vaje, vaje! - pagalvojo mūsų artistas. - Ar tik neteks man gulėti šaltojoje ant vienų gultų kartu su pusbroliu Jonu Krikštytoju!"

Penketas mokinių - jų vis dar buvo tik penketas - ėmė neramiai dairytis, ruošdamiesi pasipustyti padus ir žiūrėdami į kurią pusę geriau smukti.

Visai kompanijai apmirė širdys ir pradėjo virpėti kinkos, tačiau ir šį kartą viskas pasibaigė vien išgąsčiu.

Rūmininkas neturėjo jokių piktų kėslų: rankose jis laikė pergamento ritinį, bet tai buvo visai ne arešto orderis.

Šaunusis kareiva, - rūmininkas buvo kariškis, - ką tik buvo gavęs iš Kaparnaumo laišką iš savo namiškių, kuriame buvo rašoma, kad jo sūnus susirgo ir jau visai prie mirties.

Evangelija nenurodo rūmininko vardo. Kai kurie teologai spėja, kad tai buvęs toks Manaenas, karaliaus žindyvės sūnus arba "Erodo pienbrolis", atseit, jo bendraaugintinis; jis minimas kartu su pirmaisiais krikščionimis (Apaštalų darbų 13, 1). Kiti teigia, kad tai buvęs Erodo prievaizdas Kusas, kurio žmona Joana kartu su kitomis galilėjietėmis sekė Kristų (Luko 8, 3). Pagaliau šis vardas neturi jokios reikšmės.

Rūmininkas sužinojo apie mūsų bastūną iš girdų, pasklidusių mieste. Jis, esą, vandenį pavertęs vynu, atspėjąs žmonių mintis ir kiekvieno sutiktojo slapčiausius sumanymus ir darbus - vienu žodžiu, tikras burtininkas.

Kas nežino, kaip, neturėdami ko nusitverti, gandonešiai mažuose miesteliuose išpučia ir perdeda mažiausią nieką. Naivių provincialų plepalų dėka Jėzus daugelio akyse virto didžiausiu gydytoju, žinančiu kažkokius paslaptingus ir stebuklingus vaistus nuo visų ligų.

Tiesą sakant, vakarykštis dailidė dar nebuvo išgydęs nė vienos rimtesnės ligos, bet jau vadinosi įžymiu daktaru. Beje, jis turėjo tam teisę: juk šiaip ar taip jis buvo balandžio sūnus, o tam, kas gimęs iš balandžio, bet kokie stebuklai yra vieni niekai.

Taigi rūmininkas stojo Jėzaus akivaizdoje su ašaromis akyse.

- Mokytojau! - tarė jis. - Perskaityk šitą laišką, kurį gavau iš Kaparnaumo.

Jėzus paėmė papirusą ir perbėgo akimis.

- O aš kuo čia dėtas? - paklausė jis. - Neturiu garbės būti pažįstamas nei su tamsta, nei su tamstos sūnumi. Žinoma, liūdna,

kad jaunikaitis susirgo, aš tamstą nuoširdžiai užjaučiu.

Tačiau rūmininkas atėjo pas Jėzų anaiptol ne klausytis banalių užuojautų.

- Mokytojau! - vėl prabilo jis. - Vakar prie mano sūnaus lovos buvo susirinkęs geriausių gydytojų konsiliumas. Mokyčiausieji daktarai pareiškė, jog mano vaikas nebeišgis. Nebeišsikapstys...

- Labai liūdna...

- Ką čia ir kalbėti - juk aš jo tėvas! Bet nejaugi tu, mokytojau, negali išgelbėti mano brangaus sūnelio?

- Ką tamsta? Aš to nesakiau.

- Maldauju iš visos širdies, galiu net pulti ant kelių - matai? - tik išgelbėk mano sūnų! Jis miršta!

Jėzus pasirėmė delnu smakrą ir valandėlę susimąstė. Paskui tarė:

- Jei neklystu, tamsta prašai mane padaryti stebuklą... Negaliu to atsakyti. Bet leiskite pastebėti: visi jūs, žydai, vienodi!

Kol nepadarau jums stebuklo pagal pirmą pareikalavimą, niekas iš jūsų manimi netiki.

Rūmininkas buvo viskam pasiryžęs.

- Viešpatie! - suriko jis širdį veriančiu balsu. - Dėl viso, kas tau brangiausia, prašau, skubėk į Kaparnaumą, kol mano vargšas sūnus dar gyvas!

Koks žavus naivumas, ar ne tiesa? Rūmininkas tikėjo antgamtiniais Jėzaus sugebėjimais, nes juk atėjo prašyti jį stebuklo. Bet jeigu Jėzus galėjo daryti stebuklus, tai ko gi jam plūktis prie mirštančiojo lovos į Kaparnaumą? Juk lygiai tokiu pat pasisekimu jis galėjo atlikti savo pokštelį ir iš tolo!

Šiaip ar taip, bet Jėzus kaip tik taip ir nusprendė padaryti. Kanoje jis, be abejo, buvo paskyręs vakare kam nors pasimatymą ir neturėjo jokio noro pėstinti per karštį dešimtis kilometrų. Ir kokių galų, jei nelaimingąjį jaunuolį buvo galima išgelbėti be jokio nereikalingo vargo?

Todėl, kai rūmininkas dar pakartojo savo prašymą, Jėzus atkirto:

- Drauge mielas, o kam gi, teisybę sakant, man eiti pas tamstos sūnų? Juk jis gyvas.

- Gyvas? - suriko tėvas. - Gal ir taip. Bet vis dėlto jam likę nebe daug laiko gyventi...

- Visai ne - tamstos sūnus jaučiasi kuo puikiausiai!

o - Viešpatie, ar tai gali būti?

- Eik pas jį ir įsitikink. Viens, du, trys - tamstos sūnus jau išgijo!

Tų žodžių suramintas, rūmininkas nuvyko į Kaparnaumą. Buvo septinta valanda vietos laiku, arba pirma valanda dienos mūsų laiku.

Rūmininkas taip tvirtai tikėjo keliaujančiojo stebukladario žodžiu, kad net neskubėjo pamatyti savo sūnaus. Kelionėje jis užtruko ir pernakvojo vienoje smuklėje.

Kitą rytą, vos tik pradėjęs keliauti toliau, jis išvydo savo tarnus, skubančius pas jį į Kaną.

- Džiaukis! o - šaukė jie, manydami, kad praneša nuostabią naujieną. - Tavo sūnus sveikas!

- Žinau, - atsakė jis flegmatiškai. - O kada jam palengvėjo?

- Vakar septintą valandą.

- Aš taip ir maniau.

Nėra reikalo sakyti, kad tarnai nesuprato, iš kur ir kaip jų ponas pasidarė toks visažinis. Ilgai jie suko galvas, stengdamiesi suvokti šį paslaptingą įvykį, bet nieko nesuprato.

O rūmininkas apie viską papasakojo namiškiams, "ir įtikėjo jis ir visi jo namai" (Jono 4, 46 - 54).

Ir mes, malonūs skaitytojai, savo ruožtu galime nedvejodami įrašyti šį atsitikimą į Jėzaus aktyvą. Šį kartą jis pasielgė tikrai dieviškai... Gaila tiktai, kad ši mitinė asmenybė niekad neegzistavo.

26 SKYRIUS. Velnio apsėstasis

"Jų sinagogoje buvo žmogus nešvarios dvasios apsėstas. Tasai sušuko, tardamas: Kas tau darbo su mumis, Jėzau Nazarėnai? Ar tu atėjai mūsų pražudyti? Aš žinau, kas tu: Dievo šventasis. Jėzus sudraudė ją, tardamas: Nutilk ir išeik iš žmogaus. Ir nešvarioji dvasia, tąsydama ir dideliu balsu šaukdama, išėjo iš jo." (Morkaus 1, 23 - 26)

Labai nevienoda buvo žmonių nuomonė apie Jėzų tomis dienomis Nazarete ir Kaparnaume: jeigu pirmajame mieste Kristaus tiesiog neapkentė, tai kitame jis jau turėjo nusipelniusio stebukladario vardą.

Baltramiejus, Jėzaus favoritas Jonas ir trys kiti mokiniai pasakojo visiems, kas tik jų klausėsi, reikšmingą istoriją su rūmininko sūnumi. Jie stengėsi išsijuosę ir jau rytojaus dieną daugelis žmonių subėgo pasižiūrėti klajojančio daktaro.

Ta rytojaus diena buvo subata, žydiškas sekmadienis, kada šventeivos būtinai eina į sinagogą.

Subatoje pamaldos prasidėjo anksti rytą. Jėzus pasistengė ateiti į sinagogą per patį didžiausią susikimšimą. Smalsuoliai veržte veržėsi. Kiekvienas norėjo įsitaisyti patogiau, susirasti tokią vietą, iš kur galėtų netrikdomas klausytis nepaprastos gražbylystės, kuri tuoj tuoj paplūs iš dievo burnos.

Jėzus pasitaisė chitoną, apykaklę ir atsiraitojo rankoves. Vaikščiojantis Žodis ruošėsi didelei kalbai.

Pirmiausia Jėzus atsikosėjo, laukdamas, kad nustotų stumdyti kėdes sinagogoje. Kada pagaliau tai įvyko, pasidarė taip tylu, kad galėjai girdėti musę skrendant.

Žengęs vieną žingsnį atgal, vaikštinėjantis Žodis pasiglostė barzdelę, nuleido smakrą ant savo dieviškosios krūtinės, paskui ūmai žengė į priekį, efektingai ištiesė rankas ir pasakė šias žavingas frazes:

- Ponios ir ponai! Šiandien prieš jus stovi anaiptol ne koks nors žodžio kovose užsigrūdinęs karys, kaip jūs, be abejo, manote, todėl iš pradžių aš prašau gerbiamąją publiką man atleisti. Ne, gerbiamosios ponios ir gerbiamieji ponai, aš ne oratorius! Išaugintas ir išmaitintas dailidės šeimoje, negalėjau nuo pat kūdikystės kartu su motinos pienu čiulpti saldžiakalbystės medų ir retorikos tulžį. Iškalbos vingrybėmis teužsiiminėja rašto žinovai ir fariziejai, o aš būsiu laimingas ir džiaugsiuosi, jei mano paprasta kalba nors truputėlį patrauks jūsų dėmesį...

Gal kokią sekundę jis patylėjo, žiūrėdamas, kokį efektą padarė įžanga. Daugumas vyrų, susižavėjusių tokia kuklia ir santūria pradžia, sėdėjo plačiai pražioję bumas. Moterys mirkčiojo Jėzui ir kuždėjosi:

- Koks mielas pranašas! Tiesiog žavus! Kaip svaigina jo žodžiai! Jis nuostabus! Dieviškas!

Jėzus buvo patenkintas ir varė toliau:

- Dėkoju, ponios ir ponai, už maloningą atlaidumą. Aš pasistengsiu jūsų neapvilti.

Nauja pauzė, reikšmingas kosčiojimas. Paskui, iškart pradėdamas apie reikalą, Jėzus sušuko:

- Kiekvienos tautos gyvenime būna momentas, kai vikšras virsta lėlyte, o iš lėlytės išskrenda peteliškė. Bendraudama su dievybe, tauta nusikrato ilgaamžiu sustingimu, pakyla ir žengia pirmyn užkariauti naujų horizontų. Dar vakar niekam nežinomas, buvęs tamsus vargšas šiandien staiga pradeda spindėti akinama šviesa, o prašmatnus turtuolis sumišęs pasitraukia į šešėlį.

- Puiku! Žavinga! - šnibždėjosi entuziazmo pagauti klausytojai.

- Tokiais momentais dievo balsas ne tiktai pasiekia sielos apvalkalą, bet prasiskverbia gilyn, į širdies švenčių švenčiausiąją ir paskleidžia ten gardų tikėjimo kvapą. Visuomenės paniekintus nusidėjėlius ūmai pagauna įkvėpimas ir jie supranta, kad metas sutraukyti grandines, metas įvykdyti dangaus duotą pareigą, kuri...

Čia Jėzų pertraukė garsus klyksmas, pasigirdęs iš sinagogos kampo. Vaikščiojantis Žodis užsikirto. Klausytojai pašoko iš vietų, sulipo ant kėdžių, stengdamiesi pamatyti akiplėšą, išdrįsusį nutraukti tokią šaunią kalbą.

- Išmesti rėksnį už durų! Lauk bjaurybę! - pasigirdo pikti balsai.

- Sugrąžinti jam sumokėtus už įėjimą pinigus ir tegu nešdinasi! - spiegė damos.

Jėzus ištiesė rankas virš minios, mėgindamas nutildyti žmones. Tačiau rėksnys nesiliovė klaikiai šaukęs, mosikavo rankomis kaip beprotis. Sąmyšis vis didėjo.

Staiga vienas žmogus, matyt, apdairesnis už visus kitus ten buvusius, pažino triukšmadarį ir sušuko:

~ Bet juk tai patrakėlis. velnio apsėstasis!

Šie žodžiai nieko nenustebino: žmonių, kuriems velniai buvo iškirtę piktą pokštą, įlįsdami į kūną, tuo metu galėjai gana dažnai sutikti visose viešose vietose, netgi šventyklose.

Dabar velnio apsėstųjų nebėra ir mums sunku įsivaizduoti, kaip tokie parapijiečiai atrodydavo. Todėl reikia tikėti mokytaisiais teologais, smulkiausiai aprašinėjančiais tokius apsėstuosius.

Veltui įvairių medicinos fakultetų daktarai tikina, jog, kaip rodo naujausi moksliniai tyrinėjimai, velniai arba kipšai negali apsėsti žmonių; veltui šiuolaikinis mokslas teigia, kad toji būklė, kurioje atsiduria vadinamieji Šėtono tarnai, iš tikrųjų būna proto sutrikimo rezultatas, - bažnyčia spjauna į medikus ir mokslą. O savo versiją bažnyčia patvirtina gausiais atvejais, paimtais iš tokios tolimos senovės, kad juos patikrinti, deja, nėra jokios galimybės.

Sakoma, kad kitados buvę apsėstųjų, kurie, padedami velnių, darydavę iš tikrųjų fenomenalius dalykus.

Jei tikėsime teologais, nuodugniai išstudijavusiais kalbamąjį dalyką, piktoji dvasia žmogų apsėsdavo šitaip.

Velnias, sumanęs užvaldyti kokį žmogų, prisistatydavo pas jį anksti rytą. Tuo tikslu jis pasiversdavo pusiau gyvuliu, pusiau žmogumi, pavyzdžiui, žmogšuniu arba žmogvarle. Kai nelaimingasis įbaugintas iš siaubo sustingdavo, velnias įlįsdavo į jį pro burną.

"Įsikurdinęs apsėstojo kūne, - rašo vienas iš autoritetingiausių bažnyčios vyrų, vyskupas Segiuras, - velnias tampa pilnavaldžiu jo ponu. Jis nelaimingąjį bado, graužia, drasko jam širdį bei vidurius ir visaip jį kankina. Kartu jis skleidžia bjauriausią smarvę - apsėstasis dvokia siera arba senu ožiu. Kartais, - dažniausiai taip atsitinka su moterimis, - velnias priverčia savo aukas šlykščiai plūstis. Kai kuriuos apsėstuosius jis pakelia į orą ir nuneša į pragarą, kur jie su pasibaisėjimu mato prakeiktų sielų kančias. Kitus apsėstuosius velnias paverčia gyvuliais, medžiais arba vaisiais. Įniršęs jis gali nelaimingąjį net sudeginti, tačiau kai kurie velnio apsėstieji vis dėlto išsigydo ir atgauna buvusią išvaizdą švęsto vandens ir kunigų maldų dėka. Daugelis apsėstųjų gyvena tarp šlykščių roplių arba lavonų. Pasitaikydavo jų tarpe ir tokių, kurie patys parduodavo Šėtonui savo sielą ir krauju pasirašydavo su juo sutartį. Tie nelaimingieji jau iš anksto būna pasmerkti amžinoms kančioms. Pagaliau yra ir tokių apsėstųjų, kurie nieko nekenčia: tai tamsybių kunigaikščio globotiniai. Velnias juos gina, moko ir duoda aukso, atskleidžia jiems ateitį ir pragaro paslaptis, taipogi suteikia jiems stebuklų darymo galią; žinoma, tie stebuklai būna nešventi, nes daromi juodosios magijos ir burtų pagalba. Šių velnio palaižūnų sielos yra galutinai pasmerktos ir nesugrąžinamai žuvusios."

Kaparnaumo apsėstasis priklausė pačios pikčiausios dvasios aukų kategorijai. Jis raitėsi ant sinagogos grindų, klykdamas ir nepadoriai darkydamasis. Taip bent teigia kunigas Fuaras ir žinoma, ne mano reikalas jam prieštarauti.

Šis apsėstasis nepastebėtas įslinko į sinagogą kartu su minia, tačiau balandžio sūnaus žodžiai netrukus sutramdė jame tūnantį velnią ir šis išlindo kaip yla iš maišo. Apsėstasis, nebegalėdamas ilgiau ištverti, ėmė baisiausiai keiktis, apkaltindamas saldžialiežuvį pranašą visomis mirtinomis nuodėmėmis. Pagaliau jis nebuvo labai kaltas, nes jo lūpomis kalbėjo patsai velnias.

Iš pradžių skandalingas apsėstojo elgesys papiktino minią, bet pamažu visi nurimo: pirma, apsėstasis nebuvo atsakingas už savo žodžius ir veiksmus, o kita vertus, reginys buvo gana intriguojantis. Velnio susirėmimas su pranašu - ar gali būti įdomesnis dalykas?

Jėzus, būdamas dievas nuo pat viršugalvio iki kulnų, neabejojo savo pergale. Jis leido apsėstajam išsikalbėti, o paskui pareikalavo atvesti jį arčiau.

- Ko tu nori? - kreipėsi balandžio sūnus į apsėstąjį.

- Palik mus ramybėje - štai ko mes norime! - atsiliepė šis. - Kas tau darbo su mumis, Jėzau Nazarieti? Ar tu atėjai mūsų pražudyti? Žinau, žinau, kas tu esi: tu - dievo šventasis!

Šis velnio pripažinimas, šiaip ar taip, galėjo Jėzui tik patikti: jis konstatavo jo dievišką kilmę. Pamaldūs evangelijos komentatoriai teigia, kad Šėtonas ėmė taip kalbėti iš baimės, panašiai kaip plakamas vergas giria savo poną, tikėdamasis tokiu būdu jį sugraudinti.

Vis dėlto Jėzus atmetė šį meilikavimą. Priėjęs prie pat apsėstojo ir grūmodamas jame lindinčiam velniui, jis griežtai įsakė:

- Nutilk ir išeik iš žmogaus!

"Ir nešvarioji dvasia, tąsydama jį ir dideliu balsu šaukdama, išėjo iš jo" (Morkaus l, 26).

Reginys buvo iš tikrųjų labai keistas.

Kai lindo lauk velnias, nelaimingajam vos neišniro žandai; paskui žmogelis atsikėlė, o po to lyg niekur nieko atsisėdo. Jo kūne, kuris tiek laiko buvo pragaro jėgų buveine, neliko nė menkiausio velnių pėdsako.

Žmonės buvo neapsakomai sužavėti. Iš paprasto burtininko Jėzus susyk virto stebukladariu.

Žydai turėjo didelę daugybę apsėstųjų ir velnių išvarinėjimui buvo sugalvotos gana painios ceremonijos, kurių Jėzui visai neprireikė.

Pavyzdžiui, pasakojama, kad velnią traukdavo lauk, panaudodami žiedą, išdrožtą iš magiškos šaknies. Tokiais atvejais apsėstasis raičiodavosi žemėje, o velnias, įrodydamas, kad tikrai iš jo išėjo, turėdavo išvartyti visus indus su vandeniu, sustatytus aplinkui tam tikru atstumu.

Taigi Jėzus išsivertė be įprastinio švento ritualo. Jis ištarė kelis žodžius ir tamsos kunigaikštis išlėkė iš užgrobto kūno. Be to, apsėstasis kaip mat visiškai pasveiko, nors gydymo būdas buvo pats paprasčiausias.

"Kas tai yra? - klausinėjo vienas kitą apstulbę kaparnaumiečiai. - Koks tai naujas mokslas? Nes jis su galia liepia net nešvarioms dvasioms ir jos jo klauso! " (Morkaus l, 21 - 27).

27 SKYRIUS. Visas glėbys stebuklų

"Atėjus vakarui, kai saulė buvo nusileidus, jie atgabeno pas jį visus sergančius ir velnių apsėstuosius ir visas miestas buvo susirinkęs prie durų, Jis pagydė daugelį, kurie buvo visokių ligų kankinami ir išvarė daug velniu; jis nedavė jiems kalbėti, nes jie pažino jį." (Morkaus 3, 32 - 34)

Taip vienu sykiu Jėzus pelnė solidžią reputaciją, - bent Galilėjoje.

Tačiau mūsų dievas buvo ne toks žmogus, kad tuo pasitenkintų. Juoba kad jis atsargoje turėjo visą maišą kitų stebuklų.

Vos tik Jėzus su būriu susižavėjusių kaparnaumiečių išėjo iš sinagogos, prie jo pasileido Simonas - Akmuo ir taip suriko, kad išgirdo visi aplinkui:

- Viešpatie, nelaimė!

- Kokia nelaimė? - paklausė Jėzus.

- Tu žinai, kad mano šeima gyvena Betsajidoje?

- Žinau.

- Bet mano žmonos šeima gyvena čionai.

- Tikrai prisimenu: tu man pasakojai, kad vedei merginą iš Kaparnaumo... Tai kas atsitiko, seni, - tu su ja nesugyveni?

- Dabar aš ne apie ją...

- O apie ką gi?

- Apie savo uošvę. Senutė kažkur gavo karštinę ir aš bijau, kad ji nepaliktų šios ašarų pakalnės.

- Tavo uošvė?

- Taip, viešpatie.

- Nieko nesuprantu. Susirgo uošvė ir tu dėl to gadini sau kraują? Keista...

- Visai nekeista, viešpatie! Mano uošvė tokia, kad kitos tokios niekur nerasi - grynas auksas.

- Atseit, ne visos uošvės vienodos?

- Taigi, taigi, viešpatie. Geroji senutė man labai brangi ir prašau tave išgydyti ją.

- Negaliu atsisakyti, seni. Vesk mane pas tą fenomenalią uošvę!

Simonas - Akmuo, nelaukdamas pakartotinio raginimo, pasuko prie ligonės namų, o balandžio vaikas sekė paskui jį.

Netrukus juodu įėjo į vidų. Tai buvo kukli lūšna. Uošvė gulėjo ant menkučio pakloto ir kliedėjo: drugys purtė ją ne juokais.

Pamačiusi Jėzų, ligonė ėmė paistyti jau tikrus niekus, bet pateptasis neįsižeidė. Apskritai jis buvo vis dėlto neblogas vaikinas.

- Matai, ji nebežino, ką kalbanti, - suniurnėjo vienas žvejo Jono sūnus. - Ta jos karštligė mums visiems kelia nerimą. Kliedėdama ji plepa tokius dalykus, kad net ausys svyla. Ir taip nuo ryto ligi vakaro, nuo vakaro ligi ryto.

- Taip, čia rimtas dalykas, - sutiko Jėzus.

Jis pačiupinėjo ligonės pulsą, o paskui kreipėsi į karštligę lygiai taip, kaip į nelabąją dvasią sinagogoje:

- Karštlige! - sušuko. - Kas tau leido įsisukti į šios puikios moteriškės kūną?

Tačiau karštligės liežuvis, matyt, buvo ne toks šmaikštus, kaip nešvariosios dvasios ir ji nieko neatsakė.

- Karštlige, karštlige! - vėl iškilmingai pradėjo Jėzus. - Ko gi tyli? Supratai, kas aš per vienas? Na, marš lauk! Greičiau judinkis!

Tardamas šiuos žodžius, jis čiupo ligonę už rankos, pakėlė ir vien tik tuo savo prisilietimu sugrąžino nukamuotam kūnui jėgas ir gyvybę*.

*"Jis priėjo prie jos ir, paėmęs ją už rankos, ją pakėlė; drugys tuojau ją pametė ir ji jiems tarnavo" (Morkaus 1, 31). Taigi, karštinė išnyko, nepalikusi net įprastinio silpnumo. Tą pačią akimirką Simono - Akmens uošvė atsikėlė ir atsiminusi puodą ant viryklos, nulapeno į virtuvę graibyti krėnelės nuo buljono.

Dar po valandėlės sveika kaip arklys uošvė jau dengė stalą ir vaišino žentą ir visą garbingąją kompaniją.

Tai jau buvo antras stebuklas iš eilės: Kaparnaumiečiai nespėjo atsitokėti.

- Viešpatie aukščiausias, argi tai galimas daiktas? - tarškėjo kūmutės. - Kas per vienas šis žmogus, kuris vienu žodžiu išvaro velnius ir ligas?

Dabar jau visi žiūrėjo į Jėzų kaip į pirmos rūšies kerėtoją, bet niekam nė į galvą neatėjo, kad galią daryti stebuklus jis buvo gavęs iš dieviškojo tėtušio - balandžio. Antra vertus, jeigu jis ir būtų žmonėms paaiškinęs, kad jo tėvas - dangaus paukštytė, niekas būtų nesistebėjęs.

Kaip ten buvo, kaip ne, bet visokiausi ligonys, išgirdę apie Jėzaus padarytus stebuklingus išgydymus, ėmė virpėti iš džiaugsmo ir užsidegė viltimi nusikratyti pagaliau savo kentėjimais.

Tačiau jiems teko luktelėti, kol nusileis saulė ir diena pasibaigs, kadangi subata žydams buvo šventa poilsio diena, kada įstatymas žmogui draudė net išnarintą koją atstatyti: juk tai irgi darbas!

Bet vos tik saulė nusileido, Kaparnaumo gatves užtvindė luošiai. Miestelėnai dar niekad nebuvo matę tokios procesijos: jie pasijuto tarsi patekę į kažkokią baisią apsigimėlių karalystę. Maliarija sergantieji drebėjo visu kūnu, velnių apsėstieji daužėsi, pagauti epilepsijos priepuolių, bepročiai šlykščiai vaipėsi, linksmindami miesto vaikus, daugumas ligonių rodė savo bjaurias opas ir baisius auglius, nelaimingieji, kamuojami švento Vito ligos, kraupiai šoko ratelį, kurio vidury žmonės vežimėliuose tempė nejudančius paralitikus. Tame karnavale nebuvo tik begalvių, nešančių savo nukirstas galvas po pažastimi.

Netrukus triukšmingoji minia apsupo Simono - Akmens namus, kur turimomis žiniomis buvo apsistojęs didysis daktaras.

- Rabi! Rabi! - šaukė luošiai. - Pasigailėk mūsų kenčiančių!

Išgydyk mus!

Jėzaus ilgai prašyti nereikėjo. Kadangi stebuklai jam ničnieko nekainavo, derėtis su nelaimingaisiais prašytojais būtų buvę tiesiog nepadoru.

Taigi, išrikiavęs pacientus, Jėzus pradėjo priiminėti.

Palytėdamas ranka ligonius, jis išgydydavo juos visus vien. žodžiais, - paprasčiau nė nesugalvosi!

Kai ateidavo apsėstojo eilė, Jėzus liepdavo kipšui nešdintis iš užgrobtojo kūno. Atsiliepdama į tai, nelaboji dvasia imdavo taip derglioti, kad net plikiams šiaušdavosi plaukai, tačiau nedrįsdavo nepaklausyti ir išeidavo lauk pro burną arba pro nosį. Ta proga velnias nepamiršdavo šūktelėti:

- Trauk mane angelai, na ir stiprus gi tu, jei sugebi vienu žodžiu išvaryti mane iš mano būsto... Iš tikrųjų tu esi ne šiaip sau pranašas, bet dievo sūnus!

Vaikštinėjantis Žodis nelabai žavėjosi tokiais komplimentais. Atvirkščiai, jis įsižeisdavo, kad piktosios dvasios taip be niekur nieko demaskuoja jo dieviškąjį inkognito. Evangelija pabrėžia, kad jis grūmodavo velniams ir drausdavo kalbėti apie tai, ką jie žino, tai yra apie tai, kad jis Kristus.

Iš pradžių toks elgesys gali atrodyti keistas, tačiau, tik truputi pagalvojęs, supranti, koks jis buvo logiškas.

Dėdamasis paprastu mirtinguoju, Jėzus stebino žmones kaip nepaprastas gydytojas ir atvirkščiai: jeigu jie būtų sužinoję jo tikrąją kilmę, tai visi stebuklai nebebūtų teikę jam jokios šlovės. Tam, kuris iš nieko sukūrė visą pasaulį, išgydyti karštligę ar ištiesinti kreivą stuburą ne kažin koks laimėjimas!

Pateptasis gydė visą naktį. Jis nenuleido rankų net pačiais sudėtingiausiais atvejais. Nesvarbu, koks luošys ar ligonis prie jo atsirasdavo - jis ištiesdavo ranką ir ligos kaip nebūta.

Dėl tokios gausybės stebuklų evangelistas Matas susimąstė. Iškilo klausimas: kur dėjo Jėzus visą tą daugybę ligų, nuo kurių išvadavo žmones? Ir Matas priėjo išvadą, jog dieviškasis gydytojas patsai jas pasiėmė.

Ir iš tikrųjų, tos dienos stebuklai, anot jo, rodo, kad įvyko Izaijo pranašystė: "Jis ėmė ant savęs mūsų negalias ir nešė mūsų ligas" (Mato 8, 14 - 17).

Kaip žinoma, Jėzus atvyko į mūsų. planetą tam, kad susiverstų sau ant pečių visas žmonių giminės nuodėmes. Nereikia pamiršti, kad kiekvieną iš mūsų slėgė pirmapradė nuodėmė, kurią buvo padarę Adomas ir Ieva, suvalgydami rojuje obuolį ir pažeisdami griežčiausią dievo tėvo draudimą. Tada dievas Jehova pasakė:

- Jūs nusidėjote. O kad daugiau nebeužsimanytumėte šitaip daryti, nuo šiol visa žmonių giminė sirgs ligomis, kurių jūs anksčiau nepatyrėte. O svarbiausia - nuo šiol jūs visi mirsite, užuot

naudojęsi pažadėtomis amžinojo gyvenimo gėrybėmis.

Remdamiesi šiuo Biblijos teiginiu, žydai žiūrėdavo į ligonius kaip į žmones, kuriuos dievas baudžia už kažkokias slaptas nuodėmes. Todėl pirmuoju teisuolio požymiu buvo laikoma gera sveikata.

Štai kodėl Jėzus ir ėmėsi gydyti ligonius. Juk tokiu būdu jis apvalydavo nuo nuodėmių jų sielas!

Kai pasitraukė paskutinis luošys, numetęs prie Simono - Akmens durų nebereikalingus ramentus, jau švito diena. Jėzus per visą naktį nesumerkė akių. Atsikėlęs jis nuėjo miegančio Kaparnaumo gatvėmis, ieškodamas kokios nors nuošalios vietos, kur galėtų sukalbėti rytmetinius poterius.

Bet, matyt, likimo knygoje buvo parašyta, kad tą dieną jis neturės nė vienos ramios minutės. Vos tik Kaparnaumo gyventojai prasikrapštė akis, jie pastebėjo, kad jų daktaras kažkur dingo ir puolė jo ieškoti.

Ypatingai čia pasižymėjo Simonas - Akmuo su savo draugais. Jie sukosi taip vikriai, kad pirmieji surado apmąstymuose paskendusį Jėzų.

- Džiaukis! - sušuko jie. - Dabar viskas tvarkoj. Tavo šlovė neginčijama. Tavo stebuklai atvedė pas tave minias šalininkų. Žmonės pulkais ieško tavęs, reikalauja naujų stebuklų.

- Ne, tam kartui užteks, - atkirto Jėzus. - Gero daikto po truputį. Be to, kaparnaumiečiai jau ir taip gavo per daug mano malonių, o aš nužengiau ant žemės ne vien dėl jų. Yra ir daugiau kaimų bei miestų, kuriems taip pat reikalingos mano paslaugos. Mums metas keliauti.

Nespėjo jis ištarti šių žodžių, kai minia, sekusi jo mokinius, apsupo Jėzų iš visų pusių. Žmonės mėgino jį įtikinti, kad Kaparnaume būsią geriau, nei kur nors kitur, kad jam duosią puikų butą ir maitinsią karališkai miesto sąskaita ir kad apskritai jis čia jausiąsis kaip žuvis vandeny.

Ypač atkakliai įkalbinėjo moterys. Nebuvo nė vienos, kuri nebūtų mėginusi Jėzaus sugundyti. Jos vylingai vaipėsi, meilinosi jam ir murkė kaip įsimylėjusios katytės.

- Tu pamatysi, rabi, kaip mes tavimi domėsimės ir rūpinsimės!

- Tau gyventi čia bus miela ir smagu...

- Kituose miestuose tu gali susidurti su storžieviais, kurie tave užgaulios kaip Nazarete, o pas mus...

- Mes tave lepinsime...

- Puoselėsime...

- Popinsime...

- Gerbsime...

- Mylėsime...

- Taip, taip, mes visos tave mylėsime!

Tokie daug žadantys prašymai Jėzų sužavėjo, tačiau sėslus gyvenimas, kaip žinome, jam netiko.

- Brangutės, - atsakė jis Kaparnaumo koketėms, - jūs iš tiesų žavingos ir turbūt, niekur kitur nebūsiu taip nuoširdžiai sutiktas. Mielai pasilikčiau ilgesnį laiką jūsų svetingame Kaparnaume, bet, deja! Manoji pareiga šaukia mane toliau, pupytės mano. Aš turiu savo kuklių sugebėjimų šviesą nešti ten, kur jos trūksta. Todėl prašau man atleisti.

Jėzus buvo tvirtai pasiryžęs ir jo negalėjo sulaikyti jokie meilikavimai.

Kaparnaumo kūmutės, ypač smuklių šeimininkės, ne veltui norėjo, kad Jėzus pasiliktų. Jos puikiai suprato, kad gandas apie stebuklingus išgydymus privilios į miestą, kuriame apsistojęs stebukladaris, daug svečių; ir Kaparnaumas greit pasidarys madingiausias Tiberiados ežero kurortas. Jeigu Jėzus pasiliks Kaparnaume, miesto ateitis bus užtikrinta. Tai suprato visi gyventojai. Vyrai jau matė šaunius sandėrius, moterys iš anksto džiaugėsi būsimomis pergalėmis ir svajojo apie vakarienes atskiruose kabinetuose ir apie briliantų karolius, paliekamus atminimui atvykėlių iš svetur.

Viso to jiems teko atsisakyti. Visos jų viltys sugriuvo kaip kortų namelis, kai vaikščiojantis Žodis dar sykį iškilmingai prisiekė neturėsiąs pastovios buveinės nė viename mieste. Jėzus labai gražiai atsisveikino su kaparnaumiečiais, pažadėjo sugrįžti dar pas juos ir išėjo (žr. Morkaus l, 28 - 39; Luko 4, 38 - 44).

28 SKYRIUS. Stebuklingoji žūklė ir nauji išgydymai

"Atsakydamas Simonas jam tarė: Mokytojau, mes per visą naktį vargę nieko nesugavome, bet dėl tavo žodžio aš įleisiu tinklą. Tai padarę, jie užgriebė didelę žuvų daugybę, taip kad jų tinklas ėmė trūkti. Jie pamojo draugams, buvusiems kitame laive, ateiti ir jiems padėti. Tie atėjo ir pripildė abudu laivu, taip kad kone skendo. Tai pamatęs, Simonas Petras puolė Jėzui į kelius, sakydamas: Eik sau nuo manęs, viešpatie, nes aš žmogus nuodėmingas. Nes išgąstis buvo apėmęs jį ir visus su juo buvusius dėl to valksmo žuvų, kurias jie buvo sugavę; taip pat Zebediejaus sūnų du, Jokūbą ir Joną, kurie buvo Simono draugai. Jėzus gi tarė Simonui: Nebijok, nuo šio laiko tu jau žmones žvejosi." (Luko 5, 5 - 10)

Išėjęs iš Kaparnaumo, Jėzus patraukė ežero pakrante į šiaurę ir sustojo Betsajidos kaimelyje, iš kur buvo kilę jo pirmieji mokiniai.

Mes jau žinome, kad Jėzus susipažino Jordano pakrantėse su Simonu, kurį praminė Petru, tai yra Akmeniu ir jo broliu Andriejum, Jonos sūnumis, o taip pat su Jonu, Zebediejaus sūnumi, su nežinomos kilmės Pilypu ir su Natanaeliu, Bartolmajaus sūnumi (iš čia - Bartolomejus arba Baltramiejus). Visi jie, be Baltramiejaus, buvo kilę iš Betsajidos, kur gyveno kukliai ir buvo paprasti žvejai.

Kviesdami savo mokytoją į gimtąjį kaimą, pirmieji mokiniai tikėjosi užverbuoti ten naujų šalininkų. Mažasis Jonas turėjo vyresnįjį brolį; šventasis raštas jį vadina Jokūbu Didžiuoju. Šio neteko ilgai įkalbinėti. Jonas papasakojo jam apie nerūpestingą prašeivų gyvenimą, apie dykinėjimą, apie didelę šlovę, laukiančią kiekvieno, kuris prie jų prisidės ir kaip mat atvertė brolį į savo tikėjimą.

Dabar Jėzus turėjo jau šešis mokinius. Kurį laiką jie pabuvo Betsajidoje; tuo metu ten atsitiko vienas nepaprastas įvykis.

Gyventojų skaičiumi Betsajida nė iš tolo neprilygo Kaparnaumui. Be to, tai buvo viena iš neturtingiausių vietovių visoje paežerėje. Apskritai Kristaus mokinių kaimynai buvo neturtingi. Jie gyveno vien iš žvejybos, atseit, vargais negalais sudurdavo galus su galais.

Ir vis dėlto mokiniai - žvejai džiaugėsi, galėdami vėl apsilankyti tose vietose, kur pirmąsyk išvydo pasaulį. Jiems dargi norėjosi, prisiminus senovę, vėl imtis savo tinklų. Bet buvo jau praėjęs nemažas laiko tarpas ir suprantama, jie nebeturėjo senų įgūdžių.

Simonas - Akmuo, arba tiesiog Petras, jeigu šis vardas jums labiau patinka, buvo viso šio nuotykio iniciatorius: vieną vakarą Jėzui išėjus pasivaikštinėti po apylinkes, Petras ėmė kalbinti savo kolegas:

- Klausyk, Didysis Jokūbai, - tarė jis. - Gal šią naktį pa - žvejokim. Rytą parodytume savo mokytojui, ką mes galim! Na, kaip tu manai?

- Gerai! - sutiko Jokūbas. - Tėtis Zebediejus duos mums savo geriausią valtį, o tinklas bus geras ir manasis. Išsivirsim tokios žuvienės, kad nors pirštus laižyk!

- Tai bus puiku! Ir mes su jumis! - sušuko Andriejus, Pilypas ir mažasis Jonas.

Net Baltramiejus, kuris tik vienas buvo ne žvejys, karštai pritarė šiai idėjai ir su džiaugsmu prisidėjo prie ekspedicijos.

Greitosiomis šiaip taip aplopę senus žvejybos įkaboklius, visi šeši atėjo pas Didžiojo Jokūbo ir mažojo Jono tėvą Zebediejų.

- Labas, tėvuk! - tarė vienas iš sūnų. - Kaip krutate?

- Šiaip taip, vaikeliai, šiaip taip.

- Mes matėme, kaip tu neseniai grįžai iš ežero. Vadinasi, naktį daugiau nebežvejosi?

- Vargu... Be to, oras toks, kad neverta nė plaukti į jūrą*. Kai traukiau valtį, jau kilo vėjelis. Vanduo raibuliuoja, visos žuvys pasitraukė nuo kranto ir nusileido į gilumą, tad naktį geros žūklės nelauk.

*Taip vietos gyventojai pasididžiuodami vadino savo nediduką Tiberiados ežerą. - O mes kaip tik norim paprašyti tave laivelio nakčiai, - prabilo Simonas - Akmuo. - Paskolink mums savo geldą, tėtuši Zebediejau. Rytoj rytą sugrąžinsim.

Tėtušis Zebediejus atsikėlė, išėjo iš trobelės, buvusios pačiame krante ir kaip dera senam jūros vilkui, įdėmiai apžvelgė horizontą.

- Ką gi! - pagaliau tarė jis. - Valtį mielu noru duosiu: jūra vos raibuliuoja, paplaukioti galima. O kai dėl žuvies, tai pasakysiu stačiai: nepagausit jūs šią naktį nė gružlio! Verčiau nė nesitikėkite.

- Oras gali pasikeisti, o, antra vertus, geriausia žūklė būna tada, kai mažiausiai tikiesi.

- Tegu bus, kaip jūs sakote. Dėl laivelio nebijau; Didysis Jokūbas ir Simonas su juo mokės apsieiti. Laimingai, žvejukai, linkiu sėkmės!

Šešetas šaunuolių to tik ir norėjo. Karštai padėkoję seniui, jie prižadėjo iki ryt pusiaudienio būtinai sugrįžti.

Tėtušis Zebediejus, pakreipęs ant ausies kepurę, grįžo į trobelę, pašaipiai švilpiniuodamas madingą psalmę.

- Na ir avigalviai! - tarė jis likęs vienas. - Verčiau būtų paklausę senio Zebediejaus. Dabar mirks kiaurą naktį ir tegu mane pakaria, jei sugaus nors vieną varlę!

O šešetas bičiulių jau plyšojo tolumoje linksmą valtininkų dainušką. Po kelių minučių inkaras buvo pakeltas ir - plaukia sau laivelis!

Tačiau senasis lapinas Zebediejus sakė teisybę.

Kad ir kaip jie stengėsi, nesugavo nieko, net pačiose giliosiose vietose. Vidury ežero mėgino traukti tinklą paskui valtį, iškėlę visas bures. Ir vėl nieko. Sugrįžę arčiau kranto, ėmė braukti tinklais palei patį dugną. Taip pat veltui.

Beje, ne visai: iš pakrantės dumblo šaunieji žvejai ištraukė keletą senų katilų, kažkokių skudurų, porą pastipusių šunų ir didelę kolekciją sukultų puodynių.

Kai patekėjo saulė, visi šeši buvo nusiplūkę, pikti, išalkę, šlapi ir purvini kaip velniai. O laivelyje - kad nors vienas gružlys!

Susigėdę ir perpykę, jie nedrįso pažiūrėti vienas kitam į akis.

- Tai bent prisižvejojom! - burbėjo Dičkis Jokūbas.

- Taip, tas velnio dėdė Zebediejus išmano tokius dalykus, - pakurstė pyktį Pilypas. - Tai ne mes!

- Čia tai jis tikras meistras, nieko nepapūsi, - sutiko mažasis Jonas.

- Dabar ne tai svarbu! - atrėžė Simonas - Akmuo. - Ką mums pasakys mokytojas, kai sužinos, kad terliojomės visą naktį, o pusryčiams sužvejojom vos porą padvėsusių šunų!

Taip jiems bedejuojant, Jėzus iš tikrųjų pasirodė krante, visai netoli nevykėlių žvejų.

- Įkliuvom! - burbtelėjo Andriejus. - Dabar laikykitės. Jėzus priėjo arti.

- Žiūrėk tu man! - tarė. - Tai ką, vėl užsimanėte žuvelių pasigaudyti?

- Visai ne žuvelių, - sumišęs atsakė Simonas, - bet va naktis buvo tokia graži, tai mes ir nutarėm pasiirstyti. Kartu, žinoma, pasiėmėm ir tinklus, užmėtėme kartą kitą... Ne, apie žuvį negalvojome, o tik taip sau - dėl juoko! Oras žūklei netinkamas.

- Matau, matau, - pašaipiai tarė Jėzus. - Vietoj žuvies pakliuvo vien seni skudurai ir sudužę puodai. Bet gal jūs apsirikote, užmėtėte tinklus ne ten, kur reikia? Ar mėginote traukti tinklą paskui valtį vidury ežero?

- Kur nemėginsi!.. Irgi, žinoma, tik dėl juoko, šiaip sau.

- Ir ten nepasisekė? Keista, labai keista. Kertu lažybų: žuvis šiandien tik ir laukia, kad pakliūtų į tinklą!

Dičkis Jokūbas prisidėjo delną prie kaktos, kad būtų panašesnis į tėvą Zebediejų ir žinovo balsu atsakė:

- Prašau atleisti, mokytojau, bet tu apsirinki. Oras netinkamas. Iki saulėlydžio žuvims ežere nėra kas veikia.

- Ak šitaip? - sušuko Jėzus. - Aš apsirinku? Pažiūrėsim. Tuojau visiems jums parodysiu!.. Klausyk, Petrai, ar nesutiktum dar pasiirstyti ir paimti mane kartu?

Apaštalai susižvelgė. Iš nuovargio jie vos pastovėjo ant kojų, tačiau niekas nenorėjo, kad mokytojas palaikytų juos mazgotėmis.

- Plaukiam! - sutiko jie vienu balsu. - Visi į vietas!

Po pusvalandžio jie buvo jau toli nuo kranto. Pūtė gaivus vėjas, šiaušdamas ežero paviršių.

- Nagi, draugužiai! - sukomandavo pateptasis. - Meskite tinklą!

I nugaišusių šunų gaudytojus gaila buvo žiūrėti. Ir vis dėlto jie paklausė, nors iš veidų buvo matyti, jog dirba tuščią darbą.

Bet koks buvo jų nustebimas, kai tinklai pasirodė esą pilni žuvies!

- Na ką? - paklausė Jėzus. - Ką dabar pasakysit? Jums atrodo, kad oras netinkamas, o mano nuomone - pats geriausias.

Iš tikrųjų, iš tikrųjų sakau jums: kiek sykių šiandieną mesite tinklą, tuščio neištrauksite.

Apaštalai negalėjo atsikvošėti. Suvertę žuvį į valtį, jie vėl užmetė tinklą ir jis buvo pilnutėlis: žuvys spurdėjo kiekvienoje tinklo akutėje, vos vos atlaikė virvės.

Pro šalį praplaukė kita valtis: kažkokie kiti žvejai grįžo tuščiomis. Apaštalai pasišaukė juos į talką ir po ketvirčio valandos abu laiveliai buvo pilni žuvies.

Apaštalams - žvejams tai buvo lyg koks apreiškimas iš dangaus. Jie puolė prieš Kristų ant kelių, o Simonas - Akmuo visų vardu tarė:

- Mokytojau, tu iš tikrųjų esi visagalis viešpats! Eik tolyn nuo mūsų, nes mes esame tik paprasti žvejai.

Keistas dalykas, ar ne tiesa? Rodos, mokiniai turėjo džiaugtis, kad kartu su jais yra individas, galintis daryti stebuklus. Bet kur tau, juos pagavo siaubas.

Norėdami juos suprasti, turime žinoti vieną seną prietarą: senovės žydai manė, kad dievą išvydusio žmogaus dienos jau suskaitytos. Todėl Petras, Zebediejaus sūnūs ir visi kiti išsigando ne juokais - mirti niekas nenorėjo.

Jėzui teko juos raminti.

- Nesibijokite nieko! - pasakė jis.

Paskui, prisiminęs nesėkmingą nakties žūklę, pridūrė:

- Kadangi jūs be mano pagalbos negalite sugauti nė vieno karoso, teks keisti profesiją: nuo šiol padarysiu jus žmonių žvejais*.

*Pasaką apie stebuklingą žvejonę randame tik vienoje iš keturių evangelijų - Luko (5, 1 - 11). Labai gaila. Toks stebuklas galėjo sudominti ir kitus evangelistus! Po to jie sugrįžo į kaimą.

Bet labiausiai stebuklingoji žūklė apstulbino senį Zebediejų.

- Na, čia tai jau, žinote, per daug! - suriko jis. - Tiek žuvies ir tokiu oru? Tūkstantis velnių su visais velniūkščiais! Tai iš tiesų stebuklų stebuklas!

Tą dieną Jėzus galėjo puikiausiai apšviesti savo mokinius, nebelaukdamas sekminių, tai yra dešimtosios dienos po savo įžengimo į dangų, kada šviesa iš dangaus apšvietė jų sielas.

Iš tikrųjų, apaštalai, būdami Betsajidoje, sužinojo, jog žvejos žmones, tačiau visi evangelijos komentatoriai sutaria, kad nei Petras, nei jo draugai nesuprato tikrosios šių pranašiškų žodžių prasmės. Tik vienas šventasis Ambraziejus*, gyvenęs pirmaisiais mūsų eros amžiais, sugebėjo paaiškinti šią Luko evangelijos vietą.

*Ambraziejus (IV - V amž.) - vienas iš bažnyčios tėvų. Kovojo už tvirtą, galingą bažnyčios organizaciją, už gryną krikščionišką tikėjimą, buvo aršus eretikų priešas. Parašė penkias knygas "Apie tikėjimą". "Jėzus, - sako šis bažnyčios tėvas, - padarė žūklės stebuklą, idant parodytų apaštalams, kokią didelę galią žmonių sieloms perduoda jis į jų rankas. Šis stebuklas buvo vaizdingas jų misijos įkūnijimas. Nuo šiol jiems reikėjo palikti Genezareto ežerą ir gyventi žmonių jūroje tarp žmogiškųjų aistrų bangų, apsuptiems nuolatinių vargų ir rūpesčių. Ramų jų gyvenimą turėjo pakeisti audringas ir baisus, tačiau už tai jų laukė neįkainojamas atpildas: savo menko amato išsižadėjo, kad galėtų tarnauti dangui, savo prastas žvejybos priemones pakeitė evangelijos tinklais, kurie grobio nenužudo, bet, atvirkščiai, išsaugo ir apsaugo, iškeldami į šviesą tuos, kurie gyveno tamsos gelmėse" (Šv. Ambraziejus, In Lucam, IV kn.).

Tad štai koks yra žmonių gaudytojų amatas! Tuo būdu jūsų parapijos kunigas, malonūs skaitytojai irgi yra žmonių gaudytojas. Jo darbo įrankiai - evangelijos tinklai. Ir kai jis paisto kokius nors niekus, painiodamasis lotyniškose citatose, arba nevykusiai atpasakoja blogai išmoktą svetimą pamokslą, tai jis, pasirodo, ištraukia jus iš tamsos gelmių ir iškelia į šviesą. Jūs - jo žuvys.

Deja, šventas Ambraziejus, kalbėdamas apie šaunią ateitį, Jėzaus pažadėtą apaštalams, prašovė pro šalį: visi jie baigė gana liūdnai. Iš šešių mokinių, dalyvavusių šioje stebuklingoje žūklėje, penkis teismas nuteisė mirti ir nuosprendis buvo įvykdytas kaip paprasčiausiems valkatoms, o šeštasis, Jonas, mirė išprotėjęs.

Kaip ten buvo, kaip nebuvo, - jeigu tie šeši mūsų vyrukai ir nesuprato kaip reikiant, ką jų mokytojas turėjo galvoje, kalbėdamas apie naują žmonių gaudytojų profesiją, tai bent nusiramino ir vėl ėmė juo pasitikėti. Niekas nebeprašė Jėzaus eiti nuo jų tolyn. Priešingai, jie patys viską metė ir nusekė paskui jį.

Kartu su mokiniais pateptasis "vaikščiojo po visą Galilėją, mokydamas jų sinagogose, skelbdamas karalystės evangeliją ir gydydamas visokią ligą ir visokią negalią" (Mato 4, 23).

Pakalbėsime dar apie vieną stebuklingą išgydymą.

Kartą Jėzus atkeliavo į miestą, kurio pavadinimas, deja, liko nežinomas. Čia prie jo priėjo žmogus, parpuolė kniūpsčias ir ėmė maldauti, kad Kristus jį išgydytų.

Šis nelaimingasis neapsakomai kentėjo: jo kūną ėdė viena iš pačių baisiųjų ligų. - raupsai.

Susirgus raupsais, ligonio oda pasidaro šiurkšti tarsi dramblio, todėl medikai šią ligą vadina drambliaraupsiais. Europoje ji pasitaiko gana retai, užtat Egipte, Arabijos rytuose ir Azijoje ji - paprastas reiškinys. Kas sukelia raupsus, iki šiol tebėra neišaiškinta, todėl nenuostabu, jog senovėje žydai šią ligą laikė dievo bausme už pačius sunkiausius slaptus nusidėjimus ir nusikaltimus.

Raupsuotojo oda sustorėja, pašiurkštėja, sueižėja, poodiniame audinyje prisirenka balkšvo skysčio, arba gleivių, kurios pamažu tirštėja, virsdamos standžia, panašia į vašką, mase. Kartais raupsuotųjų oda pasidaro pusės centimetro storumo. Liga apima visą kūną, bet dažniausiai apatines galūnes, ypač blauzdas ir pėdas. Šlykščiomis opomis išbertos kojos suglemba ir ištinsta. Ligonius krečia drugys, kaip sergant karštlige, pakyla temperatūra, kankina nenumalšinamas troškulys ir tuo pačiu metu žmogus beveik visai negali valgyt, tik vargais negalais nuryja truputėlį maisto palaikyti gyvybei. Tokie priepuoliai pasikartoja kas mėnesį, jei ne dažniau ir kiekvieną kartą ligonio kūnas vis labiau išbrinksta; pagaliau nepaprastai ištinę nariai atrodo iš tikrųjų baisiai. Visa tai žinant, nesunku suprasti, kodėl raupsuotieji keldavo siaubą ir pasibjaurėjimą.

Fanatizmas ir žiaurumas visada eina kartu, todėl ir žydai šiuo požiūriu nebuvo išimtis. Raupsuotuosius išvarydavo iš bendruomenės, uždrausdavo jiems pasirodyti Jeruzalėje, pasmerkdavo bastytis po laukus. Kai reikėdavo valgio, ligoniai prašydavo išmaldos, šaukdami iš tolo miesto sargybiniams.

Be to, jie turėdavo vaikščioti apdriskę kaip šermenų raudotojai, plikai skustis galvas, burną pridengti tam tikru aprišalu ir bijodami mirties bausmės, įspėti visus praeivius kraupiu šauksmu: "Nešvarus! Nešvarus! Aš esu nešvarus!"

Kai kuriuos raupsuotuosius kunigai mėgindavo gydyti: tai būdavo turtuoliai, ūmai ištikti šios baisios ligos. Biblijoje, Kunigų knygoje, smulkiai aprašoma šitokia apvalymo procedūra.

Kunigas kartu su raupsuotuoju nueidavo toliau nuo miesto, pasiėmę du žvirblius - "švariuosius paukštelius". Vieną žvirblį kunigas paplaudavo "moliniame inde ant tekančio vandens". Tada, gyvąjį žvirblį ir lazdelę iš kedro medžio suvilgęs aukos krauju, kunigas septynis kartus pašlakstydavo raupsuotąjį tuo krauju, o po to gyvąjį žvirblį paleisdavo į laisvę. Dabar raupsuotasis turėdavo išsiskalbti savo skarmalus, švariai nusimazgoti pats ir nusiskusti visus kūno plaukus. Septynias dienas jis praleisdavo nuošaliai, o aštuntąją dieną, dar sykį nusimazgojęs ir nusiskutęs, paaukodavo "du nesuteptus avinėlius ir metinę nesuteptą avelę ir tris dešimtines smulkių miltų, apšlakstytų aliejumi ir atskirai aliejaus šeštinę", o taip pat nemažą pinigų sumą - kunigui už triūsą. Gavęs honorarą, kunigas ištardavo paslaptingą užkeikimą, patepdavo avies krauju, sumaišytu su miltais ir aliejumi, dešinę ligonio ausį ir jo dešinės rankos bei kojos pirštus. Paskui, supylęs jam ant galvos likusį aliejų, kunigas paskelbdavo, kad raupsuotasis jau apvalytas (Kunigų kn. 14 perskyr.).

Žinoma, raupsuotasis ir likdavo raupsuotas, tačiau šios apeigos apsaugodavo nuo įstatymo numatytų žiaurių apribojimų ir suteikdavo teisę gyventi ir gydytis taip, kaip jam patikdavo. Geromis sąlygomis jis galėdavo iš tikrųjų pagyti, kadangi drambliaraupsiai yra pagydoma liga, o tokiais atvejais prietaringi žmonės išgijimą priskirdavo antgamtinei kunigų galiai.

Mūsų raupsuotasis, kurį Morkaus evangelija mini tuojau po stebuklingosios žūklės, matyt, neturėjo lėšų apsivalymo apeigoms. Visai suprantama, kad, sužinojęs apie Jėzaus atvykimą, jis pasileido prie jo tekinas ir ėmė garsiai šaukti:

- Viešpatie, jei nori, gali mane apvalyti!

Tuomet Jėzus, jo pasigailėjęs, ištiesė ranką, palytėjo tą gyvą lavoną ir tarė:

- Noriu, būk nesuteptas!

Ir baisingoji liga, kuriai išgydyti reikėjo ilgų rūpestingiausios priežiūros metų, tą pačią akimirką išnyko kaip nebuvus.

Taip vaikščiojančio Žodžio sąskaitoje atsirado dar vienas gana vertingas stebuklas.

Apaštalai buvo sužavėti. Be to, dėl raupsuotojo tikrai vertėjo gaištį laiką: pagydytas jis tučtuojau parpuolė ant kelių prieš Jėzų ir kaip įmanydamas, ėmė reikšti visai suprantamą džiaugsmą. Tačiau balandžio sūnus pertraukė žmogelio padėkos.

- Drauge mano, - tarė jis, - jei nori padaryti man malonumą, ničniekam to nepasakok. Aš juk esu kuklus ir paprastas žmogus. Man bus gana, jei nueisi ir pasirodysi vyriausiems kunigams, kad šie, jei reikės, galėtų išduoti tau išgijimo liudijimą.

Stebuklingai išgydytasis teisingai suprato užuominą. Užuot prikandęs liežuvį, jis ėmė skambinti apie savo išgijimą visuose kryžgatviuose ir Jėzus netrukus visai nebeturėjo ramybės: kur tik pasisukdavo, kiekviename žingsnyje jo tykodavo visokiausi ligoniai (Morkaus l, 40 - 45).

Garsas apie jį pasklido visoje Sirijoje. Iš visur žmonės ėjo pas jį. Apaštalai patys atvesdavo pas Jėzų visus sergančius, visokių ligų ir kentėjimų suimtus, velnių apsėstus, mėnesienos liga sergančius ir stabo ištiktus, o jis juos visus gydė iš eilės, nevartodamas jokių vaistų (Mato 4, 24).

Mėnesienos liga - evangelijoje taip ir pasakyta - yra oftalmija, arba nervinis regėjimo sutrikimas, kurį anksčiau aiškindavo mėnulio poveikiu.

Jėzui ėmė įkyrėti visuotinis liaudies pripažinimas ir jis pasitraukė toliau nuo didelių miestų. Antra vertus, jis nenorėjo, kad į jį atkreiptų dėmesį nepaprastai įtarus Erodas.

Taip pasielgdamas, balandžio sunūs parodė reikiamą apdairumą. Kai, praėjus kelioms dienoms po raupsuotojo išgydymo, Jėzus grįžo į Kaparnaumą, ten jo laukė fariziejai ir rašto žinovai, susirinkę ne tik iš visos Galilėjos, bet taip pat iš Judėjos ir net iš pačios Jeruzalės.

Tik pažiūrėkit, kokie kietagalviai buvo tie žmonės! Juk Kristus padarė tiek stebuklų, tokių stebuklų, kad jų vietoje kiekvienas jau seniai būtų patikėjęs didžiojo gydytojo dieviškumu. Tuo tarpu jie tiktai kruopščiai tyrinėjo išgydytųjų ligos istorijas, nenorėdami matyti paties svarbiausio dalyko - nežemiškos Jėzaus kilmės. Didesnio apakimo nebegalima nė įsivaizduoti!

Užtat Kaparnaumo gyventojai elgėsi kur kas protingiau. Vaikščiojantis Žodis darė stebuklą po stebuklo. Todėl visi kaparnaumiečiai vieningai nutarė jį pripažinti jeigu ir ne dievu, tai bent įžymiu burtininku.

Ir štai, pasklidus gandui, kad Jėzus tesėjo žodį ir vėl atvyko į Kaparnaumą, prie namo, kur jis apsistojo, patraukė didžiulės minios. Ir viduje ir lauke prisirinko tokia daugybė žmonių, kad niekas nebegalėjo nei įeiti, nei išeiti.

Dieve, kokia laimė regėti tave gyvą ir sveiką! - vienas per kitą šaukė lankytojai.

- Patikėkite ir aš džiaugiuosi, galėdamas vėl jus susitikti! - atsiliepė Jėzus.

- Jei mūsų mieste nebėra ligonių, tai tik tavo dėka, mokytojau.

- Aš visuomet jums padėsiu, bičiuliai. Bet, galimas daiktas, mieste dar liko koks velnio apsėstasis, lunatikas ar blogiausiu atveju raupsuotasis?

- Ne, viešpatie, nė vieno.

- Gaila, tai yra tuo geriau! Apie kitus miestus to negalima pasakyti.

- Po velnių, juk neįmanoma vienu metu būti penkiasdešimtyje miestų! Palaiminti tik tie, kam pasitaikė garbė regėti tavo stebuklus!

Jėzus šyptelėjo, matydamas, kokie naivūs šie žmonės, įsivaizduoją, kad jo visagalybė ribota. Kur jau! Juk jis panorėjęs lengviausiai galėtų vienu kartu pasirodyti ne tiktai penkiose dešimtyse miestų - jis iškart atsidurtų visose žmonių gyvenamose vietose žemėje ir išgydytų visus pasaulio ligonius! O jeigu jis to nepadarė, tai, matyt, vien dėl to, kad nenorėjo per daug paikinti savo amžininkų.

Kai Jėzus šitaip galvojo, ūmai prasivėrė namo stogas.

Rytiečių namai paprastai būna su plokščiu stogu, kuris turi stumdomą dalį. Kaip tik tą judamą dalį ir nuėmė kaparnaumiečiai, užlipę ant namo viršaus. Angoje pasirodė rankos ir štai keturi vyrai atsargiai nuleido žemyn paralitiką su visa lova: tai buvo paskutinis Kaparnaumo ligonis.

Tie, kurie jį nešė, niekaip neprasimušė prie durų pro tirštą minią; lengviau buvo užsiropšti ant namo viršaus ir įsiveržti vidun kiek neįprastu būdu.

Jėzui patiko šis naujas tikėjimo įrodymas. Jis ištiesė ranką į sergantįjį ir tarė:

- Patikėk manimi, drauguži, tu sergi dėl savo nuodėmių. Bet dabar tavo nuodėmės tau atleistos!

Čia Naujasis testamentas mus painformuoja, kad į neofitų minią prasiskverbė keletas sinedriono žmonių. Išgirdę paskutiniuosius vaikščiojančio Žodžio žodžius, šnipukai ėmė kuždėtis:

- Dievaži, šis vaikinas neregėtas akiplėša! Negana to, kad jis gydo ligonius, - dabar jau ir nuodėmes atleidžia! Bet kas jam davė tokią teisę? Kas gali atleisti nuodėmes, jei ne vienas dievas?

Tačiau Jėzus, "tuojau savo dvasia pažinęs" šnipų mintis, atsisuko į juos ir pasakė štai ką:

- Ei jūs, kam taip manote savo širdyse? Jus apstulbino mano žodžiai? Jei taip, tai malonėkite paaiškinti, kas lengviau - sakyti stabo ištiktajam: "Tavo nuodėmės tau atleistos" ar "Kelkis ir dumk iš čia"? Tylite? Na, tai žinokite, jog aš turiu teisę atleisti nuodėmes ir sakau šiam paralitikui: "Kelkis, imk savo gultą ir eik į savo namus!"

Paralyžiuotasis kaip mat atsikėlė, susivyniojo savo patalynę ir išėjo.

Plojimų audra nuūžė per visą namą. O šnipukai pasišalino ir susigėdę bambėjo:

- Tai velniava! Niekuomet nesame matę nieko panašaus! (Morkaus 2, 1 - 12).

Evangelija nesako, kad fariziejai tučtuojau būtų susirinkę posėdžio ir ėmę galvoti, kaip pasodinti Jėzų į Machero tvirtovę, kur jau tupėjo jo pusbrolis Krikštytojas. Tačiau nesunku atspėti, kad kaip tik nuo tos dienos jie tvirtai pasiryžo nusikratyti tuo pernelyg neramiu daktaru.

29 SKYRIUS. Pirmoji premija už niekšybę

"Po to jis išėjo ir pamatė muitininką, vardu Levį, sėdintį muitinėje. Jam Jis tarė: Sek mane. Tas, visa palikęs, atsikėlė ir jį sekė. Levis pakėlė jam savo namuose didelį pokylį. Tenai buvo didelis būrys muitininkų ir kitų, kurie drauge su jais sėdėjo už stalo." (Luko 5, 27 - 29)

Ligi šiol vaikščiojančio Žodžio svitą sudarė tik šeši mokiniai. Netrukus prie jų prisidėjo septintas.

Tais laikais, kai, pasak evangelijos, vyko fantastiniai nuotykiai, iš kurių sudarytas garsusis Jėzaus gyvenimas, Judėja, kaip jau minėjau, buvo romėnų valdžioje. Nugalėtojai visose nukariautose šalyse paskirdavo valdininkus, kurie rinkdavo iš nugalėtųjų mokesčius.

Jokūbo šalyje tokius mokesčių rinkėjus vadindavo muitininkais.

Iš pradžių taip buvo vadinami romėnų raiteliai, išsinuomoję teisę rinkti mokesčius įvairiose provincijose.

Koks nors romėnų turtuolis ateidavo pas imperatorių ir sakydavo:

- Klausyk, ar nesutiktum išnuomoti man tokioje ir tokioje provincijoje mokesčių rinkimą? Nesvarbu, kokie būtų metai, geri ar blogi, tu gausi po milijoną ir be to, neturėsi jokių administracinių rūpesčių. Tai apsimoka! Kasmet sumokėsiu tau milijoną, pasiimdamas sau visas valdymo išlaidas, tau tik reikės pasirašyti mandatą, suteikiantį man teisę Romos imperijos vardu rinkti mokesčius ir duokles.

Paprastai ciesorius sandėrį pasirašydavo.

Nesunku suprasti, kad kiekvienas toks mokesčių atpirkėjas iš provincijos gyventojų lupdavo devynis kailius, stengdamasis gauti kuo didesnes pajamas.

Didesnėse provincijose šis dalykas įgaudavo platesnį užmojį, jame dalyvaudavo ištisi finansiniai susivienijimai. Šie susivienijimai, arba kompanijos, turėdavo Romoje savo oficialius atstovus, o visoje išnuomotoje provincijoje - smulkius rinkėjus, kurie kontroliuodavo apmokestinamų prekių įvežimą ir išvežimą ir daugiau ar mažiau teisingai nustatydavo jų vertę.

Kaip tik tokius mokesčių rinkėjus, savotiškus romėniškojo cezarizmo fiskalus, evangelistai ir vadina muitininkais. Paprastai j šias pareigas būdavo skiriami vietiniai nukariautos provincijos gyventojai. Mokėdami savo šalies kalbą, žinodami jos papročius ir išteklius, jie savo keblias pareigas atlikdavo žymiai geriau, negu svetimšaliai.

Tarp mūsų kalbant, muitininko pareigos būdavo laikomos nelabai garbingomis. Tokią vietą užimdavo žmonės, ne ypatingai mylintieji tėvynę; jie spausdavo iš žmonių paskutinį prakaitą, siekdami prikimšti svetimšalio despoto piniginę. Judėjoje muitininkai būdavo maždaug tiek pat populiarūs, kaip finansų inspektoriai, kurie nūnai užsimanytų plėšti iš prancūzų mokesčius Vokietijos patrankų karalių naudai.

Nesunku įsivaizduoti, kad, visų niekinami ir neapkenčiami, tie muitininkai vargu ar priklausė tautos elitui; dažniausiai jie būdavo verbuojami iš pačių paskutiniųjų padugnių, pasiryžusių už lęšienės dubenį parduoti gimtosios šalies interesus. Visai suprantama, kad tokie žmonės nesibodėdavo jokios savivalės ir jokio piktnaudžiavimo. Nuomojimo sistema virto rinkliavų sistema, o žodis "muitininkas" netrukus tapo lupiko sinonimu. Ciceronas* tiesiai vadina tokius nuomininkus arba muitininkus "pačiais bjauriausiais žmonėmis" (De officiis I, 42).

*Ciceronas Markas Tulijus (106 - 43 m. pr. m. e.) - įžymus senovės Romos oratorius, advokatas, rašytojas ir politinis veikėjas. Savo veikaluose "Apie valstybę", "Apie įstatymus", "Apie pareigas" ("De officiis") ir kt. išreiškė aristokratinio romėnų vergvaldžių sluoksnio idealus ir nuotaikas. Žinomasis graikų rašytojas Stebėjus* kalba apie juos kaip apie "žmogaus pavidalo lokius ir vilkus" (Serm. II, 34).

*Stobėjus Jonas (VI amž.) - Bizantijos kompiliatorius, kilęs iš Stobos miesto (Makedonija). Savo sūnaus Septinijaus auklėjimo ir lavinimo reikalui sudarė rinkinį citatų ir ištraukų, paimtų daugiau kaip iš 500 senovės filosofų, istorikų, poetų, oratorių veikalų. Tas rinkinys turi didelę reikšmę, studijuojant literatūros ir filosofijos istoriją. Vienu žodžiu, žydai žiūrėjo į muitininkus kaip į išsigimėlius, kurie žemesni už nusikaltėlius ir parsidavinėjančias merginas. Teisingumo dėlei reikia pridurti, kad tam jie turėjo pakankamą pagrindą.

Kaip tik tarp šitokių visuomenės atmatų balandžio sūnus susirado septintą mokinį. Kristui buvo apmaudu, kad jų tėra tik šešetas ir jis jau seniai buvo nusprendęs, jog metas sukomplektuoti apaštalų etatus ligi apvalaus tuzino.

Tuo tikslu Jėzus pradėjo lankytis visose smagiose Kaparnaumo vietose. Pirmiausia jis apėjo visas įtartinas smukles, labai atidžiai stebėjo tų landynių lankytojus, įsiterpdavo į jų. pokalbius. Prie gaižaus raugalo kaušo užsimegzdavo maždaug tokie dialogai:

- Tai kaip sekasi, drauguži? - klausdavo Jėzus.

- Kaip sekasi? Tu nori pasakyti, kaip gyvuoja mano mažytė Sidonija? Nagi neblogai! Nepraėjo nė dveji metai, kai paleidau į apyvartą tą storulę ir matosi, kad ji dar padarys karjerą... Aną savaitę užsikabino jai toks vienas skrabalas - senatorius... Tik va bėda: senasis ožys pavydus kaip tūkstantis velniu!

- Vadinasi, tu pats neturi jokio aiškaus užsiėmimo?

- Turėti tai turiu, tiktai va dabar mūsų užsiėmimuose laikinas sustingimas... Turiu pasakyti, šiuo metu priviso gyvas velnias tokių avigalvių, kurie lyg akis išdegę lenda į politiką ir vyriausybė sukėlė ant kojų visą policiją... Tik iškišk toliau nosį - kaip mat sutiksi valdžios atstovą! O tie, rodydami, kad nedykai gauna algą, dabar neniekina ir mūsų, nusidėjėlių, kai nepavyksta sučiupti už pakarpos sąmokslininkų.

- O kuo gi tu vertiesi?

- Mes darbuojamės su karavanais.

- Ir vienkart tiekiame mergužėles, jei neklystu?

- Visuomet galiu jums patarnauti.

Jėzus susižavėjęs žiūrėjo į savo pašnekovą ir manė sau vienas:

"Mitrus šunsnukis, nieko nepasakysi! Mielai jį pasikrikštyčiau ir padaryčiau savo apaštalu. Manau, kiti mokiniai irgi nesipriešins. Bet dar paieškosim; gal atsiras geresnis už šitą sukčių. Kas ieško, tas visad suranda!"

Ir jis toliau ieškojo po visus miesto užkaborius.

Pagaliau vieną kartą ežero pakrantėje Jėzus užėjo sukrypusią lūšną su iškaba: "Muitinė". Tai buvo Kaparnaumo muitininkų lindynė.

Pateptasis įsimaišė į šių niekšų kompaniją, pasikalbėjo su vienu, su kitu. Jo dėmesį atkreipė toksai Levis. Ėmė jį klausinėti. Levio tėvas, gerai žinomas Alfejus, iš mažų dienų buvo išmokęs sūnų visokių darbelių ir padaręs iš jo tikrą nenaudėlį. Sunku buvo įsivaizduoti žmogų, nusmukusį dar žemiau už tą Levį, susitepusį visais galimais nusikaltimais. Jeigu Judėjoje būtų buvęs skelbiamas niekšų konkursas, jis tikriausiai būtų kasmet laimėjęs pirmąją premiją.

Jis buvo suteneris, apgavikas ir šnipas - tikras visų nuodėmių ir ydų įsikūnijimas. Nelengvai galėjai surasti kitą toki pasturlaką. O dabar jis buvo pasiekęs paskutinę niekšybės ir išdavystės pakopą: būdamas žydas, Levis tarnavo savo tėvynės priešams.

"Kaip tik tokio apaštalo man ir reikia!" - pagalvojo Jėzus.

Ir daug nekalbėdamas, tuojau pat išklojo garbingajam Leviui savo programą.

Viską pasakęs, Kristus paklausė:

- Na, tai kaip tu manai? Dediesi prie mano kompanijos?

- Sutarta! - atsakė muitininkas. - Tavo mintys - mano mintys. Sutinku.

- Puiku! Tuomet sek mane.

- Einu.

Muitininkas pakilo, paspaudė rankas savo kolegoms muitininkams ir išėjo kartu su Jėzumi.

Šiam reikalaujant, jis pakeitė vardą. Nuo tos dienos Levis vadinosi Matu. Kaip tik ši garbingoji asmenybė ir parašė vieną iš keturių evangelijų (žr. Luko 5, 27 - 28; Morkaus 2, 13 - 14; Mato 9, 9).

3 DALIS. JĖZUS DIRBA

30 SKYRIUS. Betsajidos maudykla

"Ligonis jam atsakė: Viešpatie, aš neturiu žmogaus, kurs, vandeniui pasijudinus, įkeltų mane į tvenkinį, o kolei aš pats nueinu, kitas įžengia pirm manęs. Jėzus jam tarė: Kelkis, imk savo guolį ir vaikščiok. Tas žmogus tuojau pasveiko, pasiėmė savo guolį ir vaikščiojo." (Jono 5, 7 - 9)

Kol Jėzus nejuto bent kiek žymesnės vieningos paramos, jis svyravo ir abejojo, bet po nepasisekimo Nazarete entuziastingai sutiktas Kaparnaume, jis nusprendė, kad atėjo laikas ryžtingai ir galutinai vykdyti pavestąją misiją. Nors jo pasisekimas buvo gana ribotas, bet vis dėlto tai buvo pasisekimas ir jis galėjo žengti dar vieną žingsnį, kadangi jau turėjo pasekėjų.

Gana neužtikrintas vaikščiojančio Žodžio debiutas truko beveik metus. Tuo būdu mes vėl susitinkame su mūsų bastūnu eilinių Velykų švenčių išvakarėse.

Jėzus nepraleido progos dar sykį apsilankyti Jeruzalėje. Bet dabar jis nebeketino kelti naujų skandalų šventykloje, nors pinigų keitėjai ir prekiautojai ten darbavosi išsijuosę. Toks pasielgimas labai nelogiškas. Viena iš dviejų: arba prekiautojai išniekina šventyklą arba neišniekina. Kartą Jėzus pareiškė, kad išniekina, tad, norėdamas būti nuoseklus, turėjo vėl parodyti taurų pasipiktinimą, kaip buvo padaręs pereitais metais ir nebesitraukti atgal, kol prekiautojai atsisakys šventvagiškos komercijos.

Tačiau logika ir kuklumas - abu šie dalykai buvo vienodai svetimi balandžio vaikui.

Taigi šiais metais jis nusprendė palikti prekybininkus ramybėje.

Užuot pasirodęs šventykloje ir pradėjęs savo demaskavimus, Jėzus nuėjo į maudyklą prie Avių vartų. Ji buvo vadinama Betsajidos tvenkiniu. Betsajida hebrajų kalba reiškia "gailestingumo namai".

Tiesą sakant, Jėzus nuo šventyklos nuėjo ne per toliausiai. Avių vartai dėl to ir vadinosi Avių vartais, kad pro juos varydavo avis, kurias paskui pardavinėdavo aukoms.

Toji maudykla buvo gana didelis plaukiojimo baseinas, į kurį sutekėdavo geležingų ir karštų šaltinių vanduo. Jos įkūrėjai buvo sugalvoję atitinkamą legendą, kuri pritraukdavo lankytojų minias.

Pasak tos legendos, tam tikru metų laiku iš dangaus į maudyklą nužengdavęs viešpaties angelas ir sujudindavęs vandenį. Tuomet pirmas ir vienintelis (!) klientas, kuris suspėdavo pliumptelti į baseiną, vos "vandeniui pasijudinus, pasveikdavo, vis tiek, kokia liga jis sirgo".

Visi Jeruzalės gyventojai tikėjo šia pasaka ir ligoniai voromis traukdavo prie Betsajidos maudyklos. Nekantriai laukdavo jie to momento, kada vanduo sujudės. Manydami, kad vandenį judina neregima angelo ranka, visi vienas per kitą puldavo į baseiną ir kiekvienas stengdavosi pirmas pasinerti į stebuklingas bangas.

Aš iš anksto žinau, ką apie tai pasakys protingi ir apsišvietę žmonės. Jie pasakys:

- Betsajidos maudyklos savininkai - gana gudrūs sukčiai. Tarp naivių žmonių pasklidusi legenda buvo, aišku, nuo pradžios iki galo jų pačių sugalvota. O netikėtas vandens kunkuliavimas baseine paaiškinamas periodiniu karštųjų šaltinių pagyvėjimu. Štai ir viskas.

Jeruzalės kalnuose iš tikrųjų yra daugybė sieringų ir geležingų šaltinių, paprastos temperatūros ir karštų. Be to, po tuo kalnu, ant kurio stovėjo šventykla, buvo ištisas požeminis ežeras. Tasai milžiniškas geriamojo vandens rezervuaras garsėjo dar senovės laikais ir buvo laikomas vienu iš Jeruzalės stebuklų, kadangi padėdavo miestiečiams atlaikyti pačius ilgiausius apgulimus. Apie tai kalba jau Tacitas* savo "Istorijose" (V kn. , 12 sk.).

*Tacitas Publijus Kornelijus (apie 55 - 120) - įžymus romėnų istorikas. Jo veikalai "Analai", "Istorijos", "Germanija" ir kiti yra svarbūs istorijos šaltiniai. Palyginti neseniai vienuolės iš pagarsėjusio "Siono dukterų" ordino, dedamos pamatus našlaičių prieglaudai "Štai žmogus", aptiko senovines cisternas, gaunančias vandenį iš gausių šaltinių; iki šiol išlikęs vandentiekis eina nuo šių cisternų po šventyklos aptvaru.

Apie daugelį požeminių šaltinių žydai žinojo dar žiloje senovėje; apie juos psalmėse sakoma: "Upės srovė linksmina dievo miestą, šventąją aukščiausiojo buveinę" (Psalmė 45, 5). Ezekielis, tas pats garsusis pranašas, kuris valgė sumuštinius, apteptus žmogaus išmatomis irgi buvo entuziastingas šios šventosios upės garbintojas. Jis jai paskyrė dvylika pirmųjų eilučių keturiasdešimt septintajame savo pranašysčių perskyrime. Ten tarp kitko sakoma: "... iš po namų slenksčio tekėjo vanduo į rytus... Šitas vanduo, kurs teka į rytus prie smilčių kauburių ir nusileidžia į tyrumos lygumas, įtekės į jūrą ir vėl ištekės ir jūros vanduo pasidarys sveikas. Visa, kas gyva ir kas juda, kur tik ateis upelis, gyvens ir bus itin daug žuvų... ir pasidarys sveika ir gyvens visa, ką tik upelis pasieks" (Ezekielio 47, l - 12).

- Tokiu būdu, - daro išvadą ponai skeptikai, - didysis maudyklos stebuklas buvo paprasčiausias reiškinys. Jį visiškai nesunku paaiškinti. Paprastai Betsajidos maudykla būdavo pripildoma normalios temperatūros vandens. Jos savininkai, suradę kokį nors itin apsukrų simuliantą, kuriuo visiškai pasitikėdavo, kad jis suskubs murktelti į baseiną pirmas, kartkartėmis paleisdavo pro dugną patį karščiausią vandenį. Šis vanduo susimaišydavo su šaltuoju, baseino paviršius tarsi užvirdavo ir visi imdavo šaukti, kad apsireiškė neregimas angelas. Tą pačią akimirką tariamasis ligonis pūkštelėdavo žemyn galva į baseiną ir išnirdavo, garsiai skelbdamas, kad susyk pagijo nuo visų ligų. Kiti klientai sekdavo jo pavyzdžiu irgi maudydavosi, o kadangi šaltinių vanduo iš tikrųjų neretai turi tam tikrų gydomųjų savybių, ligoniai pasijusdavo kiek geriau. Tai būdavo priskiriama vandenį sujudinusio angelo stebuklingajai galiai ir kiekvienas ligonis grįždavo namo, tvirtai įsitikinęs, kad jeigu būtų pavykę startuoti pirmam, tai jo ligos nebebūtų nė pėdsako.

Į tokius protingų ir nusimanančių žmonių argumentus mokytieji teologai atsako šitaip:

- Kai tik iškyla kalba apie tikėjimą, galvoti ir samprotauti visai nedera. Jei evangelijoje, kuri padiktuota balandžio, atseit šventosios dvasios, pasakyta, kad viešpaties angelas nemačiomis sujudindavo baseine vandenį, kartu suteikdamas jam stebuklingų ypatybių, tai tuo reikia tikėti ir baigta! Buvo ar nebuvo tenkarštų versmių - nesvarbu. Šventasis raštas tvirtina, kad Betsajidos maudykloje vykdavo stebuklai, vadinasi, ji buvo stebuklinga. Galima būtų paklausti:

- O ar nemalonėtumėte pasakyti, ar tas antgamtinis baseinas išliko iki mūsų dienų?

Atsakymas:

- Taip, išliko. Jeruzalėje iki šiol maldininkams rodomas baseinas, - žinoma, ne veltui, nes visa, kas siejasi su legenda apie Kristaus gyvenimą, geriems krikščionims yra taip brangu, kad jie, kaip geri krikščionys, pasiryžę už tai sumokėti ir gerą kainą. Dar daugiau, šiuo metu Jeruzalėje tikintiesiems demonstruojamos net dvi Betsajidos maudyklos ir kiekvienos savininkas gali raštiškai paliudyti, kad kaip tik jo maudykla yra vienintelė tikra, toji pati, kuri egzistavo evangeliniais laikais. Pirmoji yra tarp Charamo ir šventojo Stepono vartų; antroji irgi netoliese nuo pirmosios, prie šventos Onos bažnyčios. Pastarąją surado ponas Mošas, prancūzas architektas, kuriam prieš keletą metų buvo pavesta restauruoti šventos Onos statulą. Galima tikėtis, kad, prasidėjus naujiems kasinėjimams tame Jeruzalės rajone, bus surasta trečia Batsajidos maudykla ir kad ji taip pat bus vienintelė tikra, kaip ir dvi pirmosios.

- O kaip su stebuklais? Ar jie vis dar tebevyksta kuriame nors iš šių maudymosi baseinų?

- Kai dėl stebuklų, tai apie juos nieko nebegirdėti.

Mūsų dienomis ligoniai gydytis važiuoja į kitas vietas. Jie mano, jog laukti, kol angelas sujudins maudykloje vandenį, - tai veltui gaišti laiką.

Ir iš tiesų, ims, mat, angelas rūpintis tokiais niekais! Jeigu net kuri iš mano gražuolių skaitytojų paprašytų savo angelą sargą paduoti į vonią muilą, tai jis tik nusijuoktų. Šie dangiškieji sutvėrimai, kitados buvę tokie paslaugūs žmonėms, dabar visiškai sulaukėjo. Tai iš tiesų labai liūdna.

Ak, kur dingote jūs, senieji geri laikai - bibliniai ir evangeliniai laikai?

Stebuklų tada būdavo tiek, kad nors šakėmis mėžk, nors vežimais vežk.

Žinoma, žydai entuziastingai atsiliepdavo apie tą baseiną, kur tiktai lukteli, kada angelas sujudins vandenį ir stebuklingi išgijimai pasipila kaip iš rankovės. Svarbiausia - murktelti pirmutiniam!

Tokiu būdu išgijusieji ligoniai šlovindavo dangų; tačiau, antra vertus, prie tos pačios maudyklos buvo nemažai ir tokių invalidų, kuriems baisiai nesisekė.

Tarp pastarųjų buvo vienas paralitikas. Į Betsajidos maudyklą jį nešiojo trisdešimt aštuonerius metus iš eilės, bet, kadangi jis negalėjo pats pasijudinti, visada atsirasdavo koks nors vikruolis, kuris užlįsdavo už akių.

Nesunku įsivaizduoti, koks nusiminęs buvo šis nevykėlis!

Žymiai sunkiau suprasti, kodėl jis neįkalbėjo nė vieno nešiko, kad įstumtų į vandenį reikiamu momentu ir net trisdešimt aštuonerius metus vertė juos tampyti save iš namų iki Avių vartų ir atgal. Tiek to, gana apie tai.

Jėzus pasirodė prie maudyklos kaip tik tada, kai mūsų paralitikas skundėsi savo likimu.

Vaikštinėjantį Žodį lydėjo minia žioplių. Maudyklos klientai, žiūrėdami į paralyžiuotąjį, nesitvėrė juokais - jį, aiškus daiktas, visi pažinojo ir jis jau seniai buvo jų pašaipos objektas.

- Nesuprantu, kas čia juokinga? - nusistebėjo Jėzus.

Vienas per kitą visi ėmė jam rodyti paralitiką, pasakoti jo istoriją. Kiekvienas stengėsi pasižymėti geriau už kitus. Pajuokos taip supykdė ligonį, kad jo įprastinė melancholija virto baisiausiu įtūžiu.

Jėzus dar niekad neturėjo tokios geros progos parodyti Jeruzalės gyventojams, jog dieviškasis balandis iš tikrųjų yra jo tėtušis.

Jis prisiartino prie stabo ištiktojo, kuris negalėjo nė piršto galiuko pajudinti ir paklausė:

- Ar nori būti sveikas?

- Kas per klausimas! - burbtelėjo paralitikas. - Kam gi daugiau mane čia nešioja štai jau trisdešimt aštuoneri metai!

- Vis dėlto, kiek aš suprantu, tau nelabai sekasi?

- Sekasi! Juk aš negaliu nė vieno žingsnio žengti, tai kaipgi man išsigydyti, sakykite, meldžiamasis? Kiekvieną kartą, kai vanduo sukunkuliuoja, paliestas angelo rankos, į jį visada suspėja pirmas įlįsti kas nors kitas.

- Nejaugi niekas tau nepadeda?

- Padės mat! Ši kvailių gauja neatsidžiaugia, kad aš pavėluoju. Jiems, matote, juokinga! Aš nė nesitikiu, kad kas nors iš jų pasigailėtų ir bent geru spyriu į pasturgalį įstumtų mane į vandenį. O juk aš visai nesupykčiau už tokį mielą pokštą, veikiau atvirkščiai.

- Iš tikrųjų reikėtų tavęs pasigailėti.

- Pasigailės kada nors... Bet ko gi tu čia atėjai? Apraudoti manęs? Argi be tavęs neužtenka kvailių, kurie tyčiojasi? O jeigu tau ir iš tiesų gaila manęs, tai stok greta ir kai tik vanduo ims burbuliuoti, švystelk mane žemyn!

Jėzus patraukė pečiais.

- Kelkis! - tarė jis paralitikui po valandėlės. - Kelkis, imk savo guolį ir vaikščiok!

Ligonis iš pradžių pamanė, kad balandžio sūnus juokiasi. Jau buvo beužpykstąs, tik ūmai pajuto, kad kraujas ėmė smarkiau vaikščioti gyslomis.

- Viešpatie dieve mano! - sušuko jis. - Žiū, pirštas lyg ir juda!

Ir tikrai, jis ėmė visai lengvai krutinti pirštus.

- Va ir koja krustelėjo!

Jis spyrė iš pradžių dešine, paskui kaire koja.

- Oho, dabar jau ir rankos atsileido... Viskas tvarkoj!

Ir buvęs paralitikas ėmė šokinėti nelyginant katinas, užmintas uodegą.

Žiūrovai buvo sužavėti. Pirtininkai apstulbo iš nustebimo. Septyni mokiniai pūtėsi kaip kalakutai, vaikščiojo išdidūs, tarytum tasai stebuklas būtų ir jų nuopelnas.

O Jėzus džiaugdamasis trynė rankas ir patenkintas žiūrėjo, kas dedasi aplinkui.

- O tai ačiū! - šaukė buvęs paralitikas, iš džiaugsmo daužydamasis kaip patrakęs. - Iš tiesų tu pats sumaniausias daktaras, kokius tik žinau!

Tai sakydamas, jis suvyniojo demblį, buvusį jam patalo vietoj, dar kartą padėkojo vaikštinėjančiam Žodžiui ir išskubėjo į gatvę.

Bet vos tik išgydytasis ten pasirodė, jį tuojau sulaikė du policininkai.

- Ei tu, šioks ir toks! - užbliovė jie. - Kurgi taip bėgi?

Buvęs paralitikas sustojo.

- Skubu pasirodyti giminėms, - atsakė jis. - Noriu, kad ir jie pasidžiaugtų mano išgijimu.

- Palauk, palauk, drauguži! Nemėgink mūsų apmauti. Sakai, išgijai... Mes ir patys matome... Bet nejau tu nežinai, kad šiandien subata - diena, kada griežtai draudžiama ką nors veikti ar dirbti?

Stebuklingai pagydytasis išsižiojo.

- Klausykite, - pagaliau suvebleno jis, - nuo kada gi išgijimas tapo darbu?

- Netauzyk, drauguži... Apie tavo sveikatą čia nėra jokios kalbos. Mes kalbam apie demblį, kurį neši po pažastimi.

- Kuo čia dėtas demblys?

- Šimts perkūnų, jis dar klausia! Ką tu, gal silpnaprotis? Jei taip, tai žinok: Mozės įstatymas draudžia subatoje bet kokį kraustymąsi.

Ir iš tikrųjų, pagal Biblijos nuostatus, subatoje galima tik ilsėtis.

Ką turėjo daryti stebuklingai išgydytasis? Jį nutvėrė laužant Mozės nuostatus.

Supratęs, kad policininkai tuoj surašys jam protokolą, buvęs paralitikas nutarė paaiškinti, kas jam nutiko.

Iš pradžių tvarkos saugotojai nenorėjo tikėti nė vienu jo žodžiu. Jiems atrodė neįtikima, kad kas nors staiga išgytų, net neapsiplovęs kunkuliuojančiu baseino vandeniu. Ir jie jau buvo bevedą įstatymo pažeidėją į nuovadą.

Laimė, kad aplinkui ėmė rinktis vėplos ir išgydytąjį netrukus kartu su policininkais apsupo geroka minia. Gal dvidešimt žmonių pasisiūlė prisiektinai paliudyti, kad buvęs paralitikas sako teisybę.

Vis dėlto atkaklieji policininkai, kurie, be to, dar priklausė fariziejų sektai, užsispyrė rašyti protokolą ir baigta. Fariziejai, kaip žinia, buvo baisiausi formalistai ir reikalaudavo tiksliai laikytis visų Mozės įstatymų. Todėl, norėdami susekti tikrąjį kaltininką, jie kreipėsi į buvusį paralitiką tokiais žodžiais:

- Mes beveik tikime, kad tu sirgai, o paskui išgijai. Vadinasi, tave kažkas išgydė ir tasai kažkas pažeidė Biblijos nuostatus, nes subatos dieną gydė.

- Bet jis ne gydytojas ir nieko nedirbo! - suriko visa gerkle išgydytasis. - Jis man tiek tepasakė: "Kelkis ir vaikščiok! " Stebuklas - tai ne darbas.

- Gana! Nuostatus aiškinti turi teisę tiktai valdžios atstovai.

Tavo stebukladaris - įstatymų pažeidėjas.

- Bet klausykite...

- Tylėk, pasakyta tau! Atsakinėk į klausimus! Kuo jis vardu?

- O ką aš žinau!.. Mudu nepažįstami. Šiandien aš jį pirmą kartą mačiau. Toks aukštas šviesus šatenas, plaukai ilgi, o kuo jis vardu - nežinau, nors užmuškit.

Daugiau iš jo nieko nepavyko iškvosti. Pagydytasis iš tiesų nepažinojo Kristaus, o vėplos, susirinkę aplink irgi negalėjo suteikti policininkams jokių žinių.

Tvarkos saugotojai nenoromis paleido buvusį paralitiką ir nuėjo rašyti pranešimo apie nežinomą gydytoją, kuris, laužydamas galiojančius įstatymus, subatoje gydo žmones, darydamas stebuklus.

Nuo tos dienos į Jėzų buvo atkreiptas dėmesys: įtarimas iš karto krito kaip tik ant jo. Sinedriono nariai, nepamiršdami vaikščiojančio Žodžio sukelto skandalo šventykloje pereitais metais, nutarė nebepaleisti iš akių pavojingojo bastūno.

Po kelių dienų įžūlusis įstatymo laužytojas pasirodė šventykloje ir ten sutiko buvusį paralitiką. Pagydytasis ėmė šokinėti iš džiaugsmo, pamatęs savo geradarį: jis tiesiog nesitvėrė kailyje, norėdamas dar kartą pareikšti didžiulį dėkingumą. Tačiau Jėzus atvėsino jo įkarštį.

- Aš sugrąžinau tau sveikatą, - tarė jis, - bet nemanyk, kad visą gyvenimą tave gydysiu! Liga, kaip tau turėtų būti žinoma, - tai bausmė už nuodėmes. Todėl nebenusidėk daugiau, kad negautum vėl kokios negalios. O jeigu tu vis dėlto susirgsi, tai juo blogiau tau! Duodu žodį - daugiau į šį dalyką aš nebesikišiu.

Buvęs paralitikas pasižadėjo nuo šiol būti romus kaip avinėlis, o kai jo gydytojas nuėjo tolyn, ėmė aplink esančių klausinėti, kas jis per vienas, tas nuostabusis žmogus.

Tarp tikinčiųjų atsirado žmonių, pažinojusių Jėzų.

Jie pasakė išgydytajam geradario vardą, o šis savo ruožtu netruko apie tai ištrimituoti visur.

Naujos ir šį kartą jau tikslios, žinios patvirtino sinedriono įtarimus. Tučtuojau buvo nutarta iškelti Mozės įstatymo pažeidėjui baudžiamąją bylą.

Šventojo teismo tardytojai atvyko pas Jėzų ir surengė formalią apklausą.

- Ar prisipažįsti, kad pereita subatą Betsajidos maudykloje išgydei vieną paralitiką?

- Prisipažįstu.

- Tu vertiesi gydytojo praktika?

- Ne.

- Kaipgi ne? Žmogus serga, tu jį gydai ir sakai, kad neužsiiminėji gydymu! Be to, tu negalėjai nežinoti, kad subatos diena skirta vien tik poilsiui.

Ką gi, jūsų manymu, atsakė Kristus?

Jis būtų galėjęs atkirsti, kad nereikia painioti stebuklingo išgydymo su paprastu gydymu, panaudojant vaistus ir medicinos nurodymus. Bet jis to nepadarė. Apklausą jis panaudojo kaip progą ilgiausiai kalbai, kurią jis, nieko nelaukdamas ir pasakė.

Nė kiek nešykštėdamas žodžių, kiekvieną frazę pabrėždamas keistais gestais, jis ėmė postringauti, kad tėvas amžinai kažką dirbąs; kad tėvas turįs sūnų, kuriam esą pavesta valdyti ir teisti; kad numirėliai, jeigu jiems pasiseksią ir jie išgirsią sūnų, gyvensią amžinai; kad jis pats neturįs savo valios, bet vykdąs valią to, kuris jį siuntęs; kad jo pusbrolis Jonas - tai deganti ir šviečianti lempa; ir kad pagaliau Mozė - tai kaltintojas, kuriuo jie pasitiki.

Visa ši nuobodinio pasaka tokia beprasmiška, kad, mano manymu, ją verta ištisai pacituoti. Tegu mano skaitytojai dar sykį įsitikina: aš nieko neprasimanau! Visos Kristaus frazės, minimos šioje knygoje, yra ne mano, bet jo.

Štai tie padriki mūsų mitinio krikščionybės įkūrėjo tauškalai, surašyti Jono evangelijos penktame perskyrime, 19 - 47 eil.

"Iš tikrųjų, iš tikrųjų, sakau jums, sūnus negali nieko daryti iš savęs, kaip tik tai, ką mato darant tėvą: nes ką tas daro, tai taip pat daro ir sūnus. Nes tėvas myli sūnų ir jam parodo visa, ką pats daro; jis jam parodys didesnių už šituos darbų, taip kad jūs turėsite stebėtis. Nes kaip tėvas prikelia numirusius ir atgaivina, taip ir sūnus atgaivina, ką nori. Nes tėvas nieko neteisia, bet visą teismą pavedė sūnui, kad visi gerbtų sūnų, kaip gerbia tėvą. Kas negerbia sūnaus, tas negerbia tėvo, kurs yra jį siuntęs. Iš tikrųjų, iš tikrųjų, sakau jums, kas klauso mano žodžio ir tiki tam, kurs yra mane siuntęs, tas turi amžinąjį gyvenimą ir neina į teismą, bet iš mirties pereina į gyvenimą. Iš tikrųjų, iš tikrųjų, sakau jums, ateina valanda ir dabar jau yra, kuomet mirusieji išgirs dievo sūnaus balsą ir kurie išgirs, bus gyvi. Nes kaip tėvas turi gyvenimą pats savyje, taip jis davė ir sūnui turėti gyvenimą pačiam savyje. Jis davė jam taip pat valdžios daryti teismą, nes jis žmogaus sūnus. Nesistebėkite tuo, kad ateina valanda, kurioje visi esantieji kapuose išgirs dievo sūnaus balsą; kurie gera darė, išeis atsikelti į gyvenimą, o kurie pikta darė, - keltis į teismą. Aš negaliu nieko daryti pats iš savęs. Kaip girdžiu, taip teisiu ir mano teismas teisingas, nes aš neieškau savo valios, bet valios to, kurs yra mane siuntęs. Jei aš pats liudiju apie save, mano liudijimas netikras. Yra kitas, kurs liudija apie mane ir aš žinau, kad tas liudijimas, kurį apie mane duoda, tikras. Jūs esate siuntę pas Joną ir jis liudijo apie tiesą. Aš neimu liudijimo iš žmogaus, bet tai sakau, kad jūs būtumėte išgelbėti. Jis buvo degąs ir šviečiąs žiburys, bet jūs tik trumpą laiką norėjote džiaugtis jo šviesa. Aš turiu liudijimą didesnį už Jono; nes darbai, kuriuos man davė tėvas ištesėti, tie patys darbai, kuriuos aš darau, liudija apie mane, kad mane yra siuntęs tėvas. Tėvas, kurs yra mane siuntęs, jis liudijo apie mane. Jūs niekuomet negirdėjote jo balso ir nematėte jo išvaizdos. Jūs net nepalaikėte savyje jo žodžio, nes netikite tam, kurį jis yra siuntęs. Jūs tyrinėjate raštus, nes tariatės juose turį amžinąjį gyvenimą; jie tai ir yra, kurie liudija apie mane. Bet jūs nenorite ateiti pas mane, kad turėtumėte gyvenimą. Garbės iš žmonių aš nepriimu; tačiau aš pažįstu jus, kad jūs neturite savyje dievo meilės. Aš atėjau savo tėvo vardu, bet jūs manęs nepriimate; jei kitas ateis savo vardu, tą jūs priimsite. Kaip galite tikėti jūs, kurie imate garbės vieni iš kitų ir neieškote garbės, kuri yra iš vieno dievo? Nemanykite, kad aš jus kaltinsiu pas tėvą; jūsų kaltintojas yra Mozė, kuriuo jūs tikitės. Nes jei jūs tikėtumėte Mozei, juk tikėtumėte ir man, nes jis rašė apie mane. Bet jei jūs netikite jo raštams, kaipgi jūs tikėsite mano žodžiams?"

Reikia garbingai prisipažinti, kad, nepaisant visų pastangų ir kuo palankiausio nusistatymo, sunku surasti šioje beprotiškoje makalynėje bent kruopelę sveiko proto. Jei šiandien koks nors baudžiamojo kodekso pažeidėjas užsimanytų apklausos metu išrėžti tokią kalbą, jį tuojau pat nugabentų pas psichiatrą patikrinti sveikatos.

Bet ir anais laikais, žinoma, niekas nesuprato visų tų plepalų. Sinedriono pasiuntiniai traukė pečiais, neišmanydami, ar galima tokį šnekų ir padriką Žodį laikyti pakaltinamu. Galiausiai jie nusispjovė ir Jėzaus neareštavo. Jų nuomone, jis pats nesuprato, ką kalbąs ir vargu ar galėjo atsakyti už savo poelgius (Jono 5, 1 - 47).

Pasitenkino tuo, kad pakišo jam panosėn subatoje draudžiamų darbų sąrašą ir įspėjo, kad ateity būtų apdairesnis.

Ta proga, manau, bus ne pro šalį supažindinti skaitytojus su kai kuriais tais draudimais, juokingais ir absurdiškais, kaip ir visi religiniai nuostatai.

Pilnas jų sąrašas yra vadinamoje Rabinų knygoje. Pateiksiu tik pačius tipiškiausius, norėdamas parodyti, į kokius absurdus nuveda religinis fanatizmas.

Sabato dieną, arba tiesiog subatoje, žydai buvo pasmerkti ničnieko neveikti.

"Sabato dieną draudžiama aklam vaikščioti su lazda. Visiems žydams draudžiama nešioti bet kokią sunkmeną, ar tai būtų vėduoklė, ar nuimamas danties vainikėlis, ar netgi kaspinėlis, neprisiūtas prie chitono. Draudžiama rašyti daugiau kaip vieną raidę paeiliui. Draudžiama užmušti vabzdį, net jeigu jis tave geltų ar kąstų. Draudžiama trinti bet kurią kūno dalį, jeigu sergi reumatu. Draudžiama skalauti skaudamą dantį actu, jeigu po to skystį išspjauni, bet nenuryji. Draudžiama į vištidę paberti grūdų daugiau, negu gali sulesti vištos, idant likęs grūdas nesudygtų ir neišeitų taip, kad jis tapo sabato dieną pasėtas. Draudžiama keleiviams, užtrukusiems kelionėje naktį iš penktadienio į šeštadienį, eiti toliau, net jeigu tamsa juos užkluptų miške ar lauke, lyjant ar vėjui pučiant, arba tokiose vietose, kur yra plėšikų."

Ir nemanykite, meldžiamieji, kad visa tai aš prasimanau savo paties malonumui. Visi minėtieji draudimai anais laikais iš tikrųjų galiojo ir jų buvo laikomasi. Netgi turime žinių apie vieną fariziejų, vardu Šamajus, kuris po ketvirtadienio nebesiryždavo patikėti tarnui pagoniui net menkiausio raštelio, bijodamas, kad šis jo neįteiktų adresatui sabato dieną.

Krikščionys absurdiškais draudimais irgi neatsilieka nuo žydų. Iki šiol kai kuriuose kraštuose sekmadienį taip pat bijoma ką nors dirbti, kaip bijojo senovės žydai subatoje. Pavyzdžiui, dar visai neseniai anglų teologai protestantai svarstė tokį aktualų klausimą: ar galima sekmadienį vaikščioti? Ir tik pamanykite, atsirado visiško nejudėjimo šalininkų!

31 SKYRIUS. Fariziejų fariziejiškumas

"Jis vėl įėjo į sinagogą; tenai buvo žmogus padžiūvusia ranka. Jie stebėjo jį, ar jis gydysiąs subatoje, kad jį apkaltintų. Tuomet jis tarė žmogui, turėjusiam padžiūvusią ranką: Stokis į vidurį. Jiems gi jis tarė: Ar dera subatoje gera daryti, ar pikta? Gelbėti gyvybę ar pražudyti? Bet jie tylėjo. Pažvelgęs paeiliui į juos rūsčiai, nuliūdęs dėl jų širdies aklumo, jis tarė žmogui: Ištiesk savo ranką. Jis ištiesė ir jo ranka vėl jam pasidarė sveika. Išėję gi fariziejai tuojau tarėsi su Erodo šalininkais prieš jį, kaip jį pražudyti." (Morkaus 3, 1 - 6)

Kad matytumėt, kaip susigraudina krikščionys, prisimindami tuos nemalonumus, kurių Jėzui pridarė fariziejai!

Jeigu jais tikėtume, tai po istorijos su Betsajidos maudykla, vaikščiojantį Žodį pradėjo tolydžio persekioti. Visur - dykumoje ir pakelėse, netgi tada, kai pats Jėzus tarėsi pagaliau esąs vienas su savo mokiniais, jį tariamai visa laiką uoliai sekę sinedriono šnipai ir kiekviena menkiausia proga užsiundydavę bastūną pranašą žiopliais, vadindavę jį piktžodžiautoju ir Mozės įstatymo laužytoju.

Pirmąją subatą po Velykų švenčių Jėzus nusprendė grįžti atgal į Galilėją ir iškeliavo kartu su savo septyniais apaštalais.

Mes jau žinome, kad šventoji kompanija laikė savo nuosavybe visa, ką tik nutverdavo. Tai va, užsinorėję valgyti, jie įsibrovė į svetimą lauką, prisiskynė brandžiausių varpų, sutrynė jas ir pūsčiodami akuotus, ėmė valgyti grūdus.

Jie, be abejo, nežinojo, kad fariziejai nenuleidžia nuo jų akių. Aišku, sinedriono sekliai buvo persirengę, kitaip Jėzaus apaštalai būtų pasisaugoję. Taigi fariziejai staiga atidengė savo inkognito ir priėjo prie įžūliųjų grobuonių vado.

- Na, dabar tu įkliuvai! - tarė jie. - Šiandien, rodos irgi subatą?

- Subatą. O kas toliau?

- Ogi tas, kad įstatymas griežčiausiai draudžia plauti ir vėtyti sabato dieną! Tuo tarpu tavo parankiniai, mums matant, skynė varpas ir pūkščiojo grūdus. Pamėgink dabar išsisukti!

- Ką jūs, gerbiamieji? Turbūt, norite mane pajuokinti? - atsakė Jėzus, kurį buvo nepigu užklupti iš netyčių. - Iš kur jūs ištraukėte, kad mano mokiniai pjovė ir vėtė javus? Galite, jeigu jums patinka, vadinti juos vagimis, tačiau nemėginkite apkaltinti juos sulaužius subatos įstatymą.

- Plepėk, bet ir saiką turėk! - patarė jam fariziejai. - Šiuo klausimu jau seniai yra atitinkami aiškinimai. Pripažinta ir nustatyta, kad skinti varpas ir jas trinti delnais - tai vis tiek kaip plauti ir kulti javus. Žinok, meldžiamasis: mūsų dvasiškasis teismas, kurio sprendimai neklaidingi, paskutiniame posėdyje nustatė, jog net vaikščioti po lauką yra tas pat, ką ir kulti javus, dargi

gaudyti muses tolygu uždraustai medžioklei*.

*(Maimonidas*. Pamokymų knyga, 7 perskyr.)

*Maimonidas (Mozė ben Maimunas) (1135 - 1204) - viduramžių žydų filosofas, teologas ir medikas. Gimė Kordoboje (Ispanija), emigravo į Maroką, o paskui kaip medicinos žinovas buvo pakviestas į Kairą dirbti leibmediku Salacho-ad-dino rūmuose. Veikale "Dalalat al-chairin" ("Dvejojančių mokytojas", arba "Pamokymų knyga") Maimonidas stengiasi suderinti Aristotelio filosofiją su judaizmu. Prieštaravimus tarp religijos ir filosofijos Maimonidas stengiasi pašalinti, alegoriškai aiškindamas Biblijos mitus. Jėzus patraukė pečiais.

- Jūs per mažai mokyti, - pastebėjo jis, - kad galėtumėte būti Biblijos nuostatų aiškintojais.

- Nejaugi?

- Tikrų tikriausiai, gerbiamieji... Argi nežinote, ką darė kartą Dovydas, užsinorėjęs valgyti? Nuėjo į sinagogą ir suvalgė aukos kepalėlius, kurių niekas neturėjo teisės valgyti, tiktai kunigai, o dalį duonos atidavė savo palydovams. Tai buvo tais laikais, kada vyriausiuoju kunigu buvo Abiataras ir kai...

- Dievai nematę to Dovydo, bet kaip tu paaiškinsi savo bičiulių elgesį?

- Labai paprastai! Jei Dovydas išalkęs galėjo paimti šventą duoną ir atvirai sulaužyti Mozės nuostatus, tai ar galima kaltinti alkanus mano mokinius, kurie, kad nemirtų badu, nusiskynė iš javų lauko po porą saujų varpų?

Matyt, sinedriono šnipukai buvo neįgudę fariziejai. Kitaip jie būtų padarę pastabą vaikščiojančiam Žodžiui, kad jis pats ne per geriausiai žino Bibliją, nes, pirmiausia, Jėzaus paminėto vyriausio kunigo vardas buvo ne Abiataras, bet Achimelekas, o antra, Dovydas, Samuelio pašventintas karaliumi, buvo iš dievo gavęs palaiminimą, kuriuo, aišku, negalėjo pasigirti nė vienas iš mūsų bastūnų, negavusių palaiminimo nė iš vieno vyriausiojo kunigo.

Be to, Dovydas turėjo teisę valgyti aukos kepalėlius arba, kitaip tariant, "padėtines duonas". Dvylika tų kepalėlių simbolizavo dvylika žydų giminių. Juos kepdavo iš geriausių miltų ir dėdavo sinagogos altoriuje ant gražaus, paauksuoto juodmedžio stalo. Tų padėtinių duonos kepalų nuolat atnešdavo vis naujų, kadangi juos suvalgydavo kunigai. Žydų kunigai versdavo tikinčiuosius netiesiogiai - per dievą - aprūpinti juos visokiausiu maistu. Aukų pavidalu jie gaudavo avinėlių, avinų, jaučių bifšteksams ir nugarinėms ir net gryniausių miltų duonos. Dovydas buvo teisėtas karalius ir pranašas, todėl galėjo valgyti bet kurį maistą, atneštą į sinagogą, nepažeisdamas jokių įstatymų.

Taigi fariziejai, apstulbinti vaikščiojančio Žodžio įžūlumo, nieko neatsakė.

Tuomet Jėzus tarė:

- Dar galiu pridurti. Argi sabato diena padaryta dėl kunigų? Ne. Prasti tikintieji nieko neprivalo daryti subatoje, bet kunigų šis draudimas neliečia. Šventykloje nebūna sabato dienų. Tai va, jei norite žinoti, aš pats esu šventykla, todėl, kai mano mokiniai dirba kartu su manimi, jie nenusižengia jokiems įstatymams.

Fariziejai neturėjo ką atsakyti ir pasišalino.

Ginčytis su tokiu kalbočium iš tikrųjų buvo beprasmiška! Todėl jie grįžo į Jeruzalę rašyti pranešimo apie visa, ką matė ir girdėjo.

O pateptasis su savo palydovais ramiai žygiavo toliau.

Būdamas pranašas, Jėzus būtinai turėjo tą dieną pagalvoti apie ateitį - apie tuos laikus, kada judėjų šventikų pareigas perims krikščionių kunigai. Iš tikrųjų, dabar poilsio diena sekmadienis ir mūsų kunigai draudžia mums tą dieną dirbti. Tiesa, jie patys sekmadieniais dirba net sukaitę, bet kadangi jiems sekmadienis yra vienintelė darbo diena savaitėje, tai nepersidirba.

Anekdotiškasis pasakojimas apie varpų vogimą yra trijose evangelijose: Mato 12, 1 - 8; Morkaus 2, 23 - 38 ir Luko 6, 1 - 5.

Tai atsitiko, einant iš Jeruzalės į Galilėją. Evangelistai tiksliai nenurodo, kur po to apsistojo balandžio sūnus, pasivadinęs vaikščiojančia sinagoga. Jie pasitenkina miglota užuomina, kad fariziejų, mėginančių nutverti pateptąjį laužant subatos įstatymą, intrigos baisiai užrūstino Jėzų ir jis nuo tos dienos tyčia juos erzino ir darė stebuklus daugiausia subatomis, toms dienoms atiduodamas pirmenybę prieš kitas savaitės dienas.

Jau sekančią subatą jis tyčia užėjo į sinagogą ir ėmė dairytis, ar neras tarp besimeldžiančių kokio ligonio, kurį būtų galima išgydyti.

Tinkamas luošys pasitaikė: jam buvo padžiūvusi dešinė ranka. Žydų evangelija - tiesa, Nikėjos visuotinis bažnyčios susirinkimas paskelbė ją esant apokrifu* - sako, kad tai buvęs mūrininkas.

*Apokrifai (sen. graik. - slaptieji) - mitologinės - religinės literatūros paminklai, savo siužetu artimi bažnyčios kanonizuotiems veikalams, bet traktavimo būdu skirtingi nuo jų ir bažnyčios nepripažįstami kaip klaidingi, nuodėmingi. Apokrifiniai kūriniai atspindi įvairių srovių kovą, kuri vyko formuojantis religinei ideologijai. Nikėjos susirinkime iš daugelio evangelijų buvo atrinktos keturios: Mato, Morkaus, Luko ir Jono. Jos buvo pripažintos teisingomis, o visos kitos atmestos ir paskelbtos apokrifais, nors principinio skirtumo tarp jų ir apokrifų nėra. Ką gi, tegu bus ir mūrininkas.

Kur ir kaip atsitiko jam nelaimė, nežinia. Aišku tik viena: sausarankis mūrininkas niekaip negalėjo išmokti kaire ranka nulaikyti kelnės, todėl vaikščiojo, prašydamas išmaldos, kad nemirtų badu.

Jėzus nuėjo tiesiai prie jo.

Fariziejai - nuo jų niekur nebuvo galima nusišiepti - iš karto atspėjo, ką jis ketina daryti ir paskubėjo įsikišti.

- Atsiprašau, - kreipėsi vienas fariziejus į Jėzų, - ar tik nenori šito žmogaus gydyti?

- Kaip sakai? - valdingai atrėžė Jėzus, dėdamasis nenugirdęs klausimo.

- Aš pasakiau: ar nesirengi tamsta pademonstruoti savo mediciniškų sugebėjimų su šiuo sausarankiu žmogumi?

- O kodėl manęs to klausi, gerbiamasis?

- O todėl, kad šiandien subatą, gerbiamasis.

- Aš tai žinau, gerbiamasis!

- Tad štai, gerbiamasis, užsiiminėti gydomąja veikla subatoje griežtai draudžiama.

- Galimas daiktas, gerbiamasis, bet mano gydomoji veikla neturi nieko bendra su medicina.

- Tūkstantį kartų atsiprašau, gerbiamasis, bet drįstu pastebėti, kad jeigu tamsta kokiu nors būdu vis dėlto išgydytumei šį sausarankį, tai pažeistam ir subatos nuostatus. Ar gerai mane supratai, gerbiamasis?

Visi tikintieji, susirinkę sinagogoje, labai susidomėję sekė šį mandagų pokalbi, pilną paslėpto sarkazmo. Kieno bus viršus - kol kas sunku buvo spręsti. Tačiau vaikščiojantis Žodis, mokėjęs užkariauti minios simpatijas, atsakė šitokiu gudriu palyginimu:

- Norėčiau sužinoti štai ką: jeigu subatoje įkristų į duobę vienintelė jūsų avis, ar atsirastų tarp jūsų nors vienas, kuris neįliptų į duobę ir neištrauktų savo avytės?

Smūgis pataikė į tikslą. Pateptojo argumentui visi garsiai pritarė. Tuomet, pajutęs, jog dauguma yra jo pusėje, Jėzus pridūrė:

- O argi žmogaus sveikata ne brangesnė už aviną? Brangesnė! Vadinasi, gydyti žmones ne tiktai galima, bet ir reikia, net ir sabato dieną.

Po to, priėjęs prie sausarankio mūrininko, jis paliepė:

- Parodyk savo ranką!

Šis paklausė. Jėzus atidžiai apžiūrėjo sulenktą galūnę.

- Ponios ir ponai! - kreipėsi jis į žmones. - Idant pikti liežuviai paskui nesakytų, kad aš jus mulkinu ir kad šis žmogus - mano bendrininkas, iš anksto su manimi susitaręs, prašau visus apžiūrėti jo dešinę ranką ir įsitikinti, kad ji iš tikrųjų padžiūvusi.

Ir atsigręžęs į mūrininką, pridūrė:

- Nagi, drauguži, apeik ratu ir parodyk savo ranką visoms šioms ponioms ir visiems šiems ponams.

Mūrininkas padarė taip, kaip buvo liepta.

Nepatiklieji žiūrovai smarkiai gnaibė jam ranką, norėdami sužinoti, ar jis ne simuliantas, bet ranka iš tiesų buvo sausa ir mūrininkas nė sykio neaiktelėjo. Kažkuris fariziejus netgi suvarė į nejudrią galūnę smeigtuką, tačiau ir šį kartą luošys nepajuto skausmo.

Mūsų magas ir burtininkas, įsitikinęs, kad minia juo patikėjo, pasiraitojo rankoves ir didžiu balsu kalbėjo toliau:

- Ponios ir ponai, prašau žiūrėti: rankose neturiu nieko, kišenės tuščios!.. Vien tik savo valia aš tučtuojau atgaivinsiu šio nelaimingo žmogaus išdžiūvusioje rankoje kraujo apytaką. Na, drauguži, duok šen savo dešinę leteną. Puiku... Dėmesio! Viens, du, trys - tu sveikas!

Sulig šiais žodžiais mūrininkas džiaugsmingai riktelėjo ir ėmė krutinti ūmai atgijusius išgydytos rankos pirštus. - Bravo! Bravo! Bis! - šaukė minia.

O fariziejai, kaip sako evangelija, "pasidarė pilni nesąmonės". Tačiau, supratę, kad šiuo atveju liaudis pritaria Jėzui, jie pasišalino, murmėdami grasinimus ir šnibždėdamiesi:

- Tai akiplėša!

- Vėl jis mus apmovė!

- Na, nieko, bus vienąsyk ir mūsų šventė!

(Apie tai rašoma evangelijose: Mato 12, 9 - 21; Morkaus 3, 1 - 6; Luko 6, 6 - 11).

Balandžio sūnus triumfavo. Ir vis dėlto, matydamas, kad fariziejai spendžia jam visokiausias pinkles ir laukia pirmo neatsargaus žingsnio, kad galėtų atsiteisti, aliejais pateptasis pradėjo po truputį trauktis. Anksčiau ar vėliau fariziejai būtų sugebėję apgauti ir sukurstyti prieš jį minią, o tuomet jau būtų jam galas. Tačiau, "... jo valanda dar neatėjo."

"Dar neatėjo jo valanda", "jo laikas dar neatėjo", - kartoja krikščionių bažnyčios dvasininkai, šia fraze paaiškindami visas pono Jėzaus machinacijas iki to momento, kada jį pagaliau prikalė ant kryžiaus.

Jeigu jais tikėsime, tai romųjį dievo sūnų jo kolega balandis pradėjo specialiai tam, kad išpirktų pirmapradę ir visas kitas žmonijos nuodėmes. Viešpats dievas, vienas trijuose asmenyse, keturis tūkstančius metų sėdėjo danguje ir pasipiktinęs žiūrėjo, kaip žmonės gimsta su didele tamsia pirmapradės nuodėmės dėme sieloje, su nenuplaunama dėme, kurią paliko kaip paveldėjimą įžūlūs rojaus obuoliukų mėgėjai. Ne mažiau jam gadino nervus ir tai, kad nuodėmingi mirtingieji per savo neilgą gyvenimą suspėdavo dar padaryti nesuskaitomą daugybę kitų nusidėjimų ir galiausiai jų sielos pasidarydavo juodesnėmis už seniai nekrėstą kaminą. Būtinai reikėjo kažko imtis. Bet ko?

Trys Trejybės nariai pasitarė.

Jahvė, arba Jehova, pats kerštingiausias ir pagiežingiausias iš visų trijų, tarė:

- Kadangi žmonės nusidėdavo, nusideda ir nusidės - tuo galite patys įsitikinti! - tai tegu sau amžinai pleška pragaro ugnyje!

Tačiau Jėzus, tas gerumo įsikūnijimas, paprieštaravo:

- Ne, ne, mes turime nepasiduoti smulkmeniškam kerštingumui!

- Tai ką, gal nori, kad tie niekšai naudotųsi visais dangaus karalystės patogumais ir malonumais?

- O kodėl gi ne?

- Bet kaipgi jie išpirks milijonus, milijardus ir trilijonus savo nuodėmių?

- Šį dalyką pasižadu sutvarkyti pats - Aš įsikūnysiu žmoguje, taip sakant, įlįsiu į žmogaus kailį ir tam tikrą valandą leisiu save nukryžiuoti. Tuo būdu tapsiu auka ir atsiteisiu už visus indus, žmonių sukultus žemiškoje smuklėje.

Balandis nieko nesakė, bet jis jau seniai puoselėjo savo planą. Dabar nusprendė, jog atėjo tinkamas momentas pasisakyti.

- Sutinku su Jėzaus pasiūlymu, - suburkavo jis. - Nazarete, Judėjoje, yra viena mergelė, kuriai aš mielai pasimerginčiau.

Tegu kuris nors iš mūsų arkangelų nuskrenda pas ją, praneša apie mane ir kaip reikiant ją paruošia. Visa kita užbaigsiu aš pats. Praėjus nustatytam laikui, Jėzus įsikūnys kūdikėlyje.

- Puiku! - pritarė Jėzus. - Visa tai pavadinsime nekalto prasidėjimo paslaptimi. O kai aš būsiu tarp žmonių, tai jau pasistengsiu, kad mano naujieji giminaičiai nuteistų mane ir prikaltų prie kryžiaus, kai turėsiu nei mažiau, nei daugiau kaip trisdešimt trejus metus!

- Jeigu tokia perspektyva tau patinka, mielasis, - suniurnėjo Jehova, - aš neprieštarausiu. Daryk, kaip išmanai. Bet aš reikalauju, kad po šio iškilmingo atpirkimo pragaras nebūtų galutinai panaikintas. Už visas nuodėmes tu užmokėsi urmu, bet nusidėjėliai turi atsakyti kiekvienas už save, atskirai. Mes dargi įsteigsime jiems naują virtuvę, vardu "skaistykla", nes visų vienu kartu pragare neiščirškinsi.

Tokios buvo pagrindinės trijų Trejybės narių sutarties sąlygos.

Sutartis įsigaliojo.

Jėzus, kaip jau žinome iš pirmųjų šios knygos skyrių, įsikūnijo žmogaus sūnuje ir būdamas trisdešimt trejų metų, kaip pamatysime toliau, iš tikrųjų leidosi fariziejų bei aukštosios žydų dvasininkijos suareštuojamas ir pakabinamas ant kryžiaus.

Lygiai taip pat žinome, kad, nepaisant Jėzaus palankumo žmonėms, nepaisant to, kad jis atpirko visas žmonių giminės praeities ir ateities nuodėmes, Jehova pagal susitarimą ir toliau tebekeršija vargšams nusidėjėliams, spirgindamas juos arba skaistykloje, arba pragare.

Šiaip ar taip, Jėzus negalėjo leisti, kad būtų fariziejų sučiuptas, "kol neatėjo jo valanda".

Kaip tik dėl to, matydamas, kad sausarankio mūrininko išgydymas fariziejus baisiai įsiutino, jis ir šį kartą pasipustė padus ir nuskubėjo kuo toliau į šiaurinį Tiberiados ežero krantą.

32 SKYRIUS. Apaštalų tuzinas sukomplektuotas

"Jėzus, matydamas minias, užėjo į kalną ir kai jis atsisėdo, prie jo prisiartino jo mokytiniai. Atvėręs savo burną, jis mokė juos..." (Mato 5, 1 - 2)

Mesijo Jėzaus pasitraukimas į atsargines pozicijas įvyko pagal iš anksto paruoštą planą. Dieviškasis keistuolis su savo septyniais apaštalais pasitraukė į tą šalį, kurią valdė Pilypas.

Tačiau, kaip teigia evangelija, paskui jį sekė ištisos minios sukvailintų žmonių iš Galilėjos, Judėjos, Jeruzalės, Idumėjos ir nuo Jordano krantų. Sunku įsivaizduoti valstietį ar prekybininką, kuris mestų visus savo reikalus dėl malonumo dar sykį pasiklausyti vaikštinėjančio Žodžio arba pamatyti dar vieną stebuklingą išgydymą. Tačiau reikia tuo tikėti, jeigu taip pasakyta knygose, kurios parašytos diktuojant balandžiui.

Smalsūs žiopliai ėjo net iš pagonių kraštų, tokių, kaip Tiras ir Sidonas.

Žmonių prisirinko tiek, jog Jėzus išsigando, kad jo nesumaigytų grūstyje ir tarė Petrui:

- Man jau gana, aš sotus ligi kaklo. Surask greičiau laivelį, plauksim į kitą ežero pusę!

Ir iš tikrųjų, visi luošiai, šleivi ir kreivi, kibte kibo prie Jėzaus, tikėdami, kad, vos tik palietus jo garsųjį besiūlį chitoną, sugrįš sveikata.

Netgi velnių apsėstieji neatsispyrė visuotinei epidemijai. Jie stvarstė Jėzų už kojų ir nešvarios dvasios sprukdavo lauk iš jų, garsiai šaukdamos ir rodydamos savo bejėgiškumą.

Visa tai, suprantama, buvo labai malonu, tačiau ilgainiui nusibodo.

Dienos metu būdavo toks pacientų antplūdis, kad vakarop pateptasis nebegalėdavo nė piršto pajudinti iš nuovargio. Kartą, kaip sako šventas Lukas, Jėzus taip nusiplūkė, kad pabėgo į kalną ir ten visą naktį praleido melsdamasis.

Net patys mokyčiausi teologai nežino nė vieno žodžio iš tos ilgosios maldos, užtat jie su didžiausiu tikslumu nurodo kalną, ant kurio jis tą maldą sukalbėjo. Jų nuomone, tas kalnas yra tarp Kaparnaumo ir Tiberiados. Arabai dabar jį vadina "Chatino ragais", kadangi tas kalnas turi dvilypę viršūnę, o kalno papėdėje yra to paties vardo kaimas.

Kadangi pačios maldos niekas neužstenografavo, mes pateikiame apytikrį jos variantą:

- Tėve mano! - galimas daiktas, sušuko antrasis dieviškosios Trejybės narys. - Viešpatie, na ir įkliuvau! Už jokius pinigus nebūčiau įsikūnijęs, jei būčiau žinojęs, kuo tai kvepia! Jei būtų galima pradėti viską iš pradžių, aš, žinoma, to nebedaryčiau. Vaje, vaje! Na ir įsivėliau į istoriją! Niekad nė nesapnavau, kad Judėjoje ir Galilėjoje tiek nesveikų ir apsėstųjų. Vien tik šiandien išgydžiau dievažin kiek ligonių. Kiekvieną iš jų reikėjo palytėti ir dabar man tiesiog rankos leipsta. O kai pagalvoju, kad tai tik pati lengviausia mano žemiškosios kelionės dalis, tai net plaukai šiaušiasi! Kas gi bus, kai ateis pagaliau mano valanda ir reikės pasiduoti į nedorųjų fariziejų rankas, tų fariziejų, kurie net miegodami planuoja, kaip mane pakorus? Dievaži, brangusis mano tėtuši Sabaotai, tu dabar tikriausiai juokiesi iš manęs ten savo aukštybėse! Ir tavo teisybė, viešpatie! Na ir kvaila mintis atėjo man tada į galvą! Kurių velnių reikėjo man leistis į šitą žemę ir atpirkti visas mirtinas ir atleistinas žmonių nuodėmes? Matyt, neturėjau ką veikti... Et, ką čia dabar kalbėti! Kai vyno įpilta, reikia gerti. Amen. Uff!

Kitą rytą, lipdamas nuo Raguotojo kalno, Jėzus pagalvojo, kad būtų nebloga dalį savo pareigų perleidus apaštalams. Perduoti jiems stebuklų darymo galią buvo nesunku. Aštuoniese jie ne taip nuvargtų. Ir čia jam dingtelėjo į galvą mintis, kad jo mokinių etatai dar tebėra nesukomplektuoti. Nieko nelaukdamas, Jėzus į pagalbą septyniems pirmiesiems apaštalams parinko dar penkis naujus, kad būtų apskritas tuzinas.

Muitininkas Matas, Alpiejaus sūnus, šioms pareigoms rekomendavo du savo brolius, už jų lojalumą laiduodamas savo galva. Ir tikrai, evangelijoje sakoma, kad du nauji mokiniai, Tadas ir Jokūbas Jaunesnysis, buvo irgi Alpiejaus sūnūs.

Be jų, prie šventųjų bastūnų šutvės sutiko prisidėti Tomas, pravarde Želotas (Uolusis), Simonas Kananietis, arba Kananitas ir Judas iš Judėjos Karijato, kitaip - Judas Iskarijotas.

Taigi jų atsirado viso labo dvylika, kaip buvo dvylika Jokūbo sūnų, kaip buvo dvylika Izraelio giminių.

Štai visa mūsų bastūnų nomenklatūra: Simonas - Petras ir Andriejus, Jono sūnūs; Pilypas, mažasis Jonas ir Didžiulis Jokūbas, Zabediejaus sūnūs; Natanaelis, Tolmajaus sūnus (pseudonimas - Baltramiejus); Simonas Kananitas; Levis (pseudonimas - Matas), Tadas ir Jokūbas Jaunesnysis, Alpiejaus sūnūs; Tomas Želotas (Uolusis), arba Dvynukas ir pagaliau Judas Iskarijotas.

Sudaręs pilną apaštalų komplektą - kaip vėliau pamatysim, pasirinkimas buvo ne visai vykęs, - Jėzus visiškai pamiršo, kad pirmiausia reikėjo jiems suteikti stebuklų darymo galią; šią dovaną jie gavo žymiai vėliau iš šventojo balandžio. Tuo tarpu Jėzus nusivedė apaštalus ant savo pamėgtojo kalno ir ten juos pavaišino ilgiausia kalba:

- Ak! - sušuko jis. - Jūs nė neįsivaizduojate, kokie laimingi yra idiotai! Tiesa, jie nė nenumano savo laimės, bet jų dalios iš tikrųjų galima pavydėti, nes dvasios beturčiams priklausys dangaus karalystė!.. O tie, kuriems rieda ašaros? Galiu kirsti lažybų, kad jūs jų gailitės, bet jie irgi laimingi, nes verkiantieji galų gale bus paguosti!.. Be to, laimingi ir tie, kurie romūs kaip avelės, nes jie paveldės visą žemę!.. Palaiminti, kurie alksta ir trokšta teisybės, nes kada nors jie prisisotins jos ligi kaklo!.. Palaiminti, kurie nekerštingi, nes kai jie patys įklius už kokią nors šelmystę, tai atsiims su kaupu. Dar laimingesni tie, kurie regės dievą, nes įdomesnio reginio negalima nė įsivaizduoti: palyginus su juo, net operetė - kiauri niekai. Bet jeigu nori pamatyti dievą, reikia turėti nesuteptą širdį. Taigi palaiminti nesuteptos širdies! Palaiminti taipogi visokių peštynių priešininkai, nes, pirma, galima ir be peštynių pasidaryti dideliu peštuku, o antra, taikaus konfliktų sprendimo šalininkai nusipelnys dievo vaikų titulą, o tai juk ne koks dzinguliukas! Pagaliau palaiminti ir tie, kuriuos neteisingai tampo po teismus, nes paskirtu laiku jie kartu su idiotais kaip kompensaciją gaus dangaus karalystę!

Apaštalai patenkinti klausėsi šių nesąmonių. Kitų klausytojų nebuvo: Jėzus pasirūpino, kad jo Kalno pamokslo pirmąja laida pasinaudotų vien išrinktieji. Tik vėliau jis jį išleido masiniu tiražu plačiajai publikai.

Bet tai buvo toli gražu ne viskas.

Konfidencialiai kreipdamasis į apaštalus, Jėzus varė toliau: - Mano žodžiai skirti beturčiams dvasioje apskritai, o jums ypatingai. Dvasinių gėrybių požiūriu jūs esate anaiptol ne milijonieriai - čia jums neblogai pasisekė! Bet pasiseks dar labiau, kai visi kiti žmonės sukils prieš jus. Iš visur jus gainios lauk, plūs ir šmeiš išsijuosę, tyčiosis baisiausiai, o kai pakliūsite į teismą, tai net ir akyse tamsu pasidarys! Bet dėl viso to jūs turite tik džiaugtis ir linksmintis, nes tokiu būdu visiškai prilygsite pranašams. Ar žinote, kiek iškentėjo pranašai? Jų amžininkai nemažai pasidarbavo, stengdamiesi palinksminti jiems gyvenimą: pėrė juos rykštėmis, pririšdavo arkliams prie uodegų, įmesdavo į duobes su plėšriaisiais žvėrimis ir dargi perpjaudavo pusiau!

Taip bus ir jums. Kaip matote, jūsų laukia puikiausia karjera. O kol kas, iš anksto mėgaudamiesi šauniomis kančiomis, džiaukitės ir linksminkitės, mano bičiuliai. Laiminga ateitis jums užtikrinta!

Geraširdžiai apaštalai ėmė raukytis: tokios perspektyvos jiems, matyt, nelabai patiko.

- Nenusiminkite, bičiuliai! - postringavo Jėzus. - Taip reikia. Taip parašyta šventose knygose ir mes čia nieko negalime pakeisti, nei jūs, nei aš - reikia, kad pranašystės įvyktų. Bet jūs esate žemės druska, o jeigu druska išdvoks, tai kuo ji bus sūdoma?

Nustebę apaštalai susižvelgė: jie nieko nesuprato.

- Iš tikrųjų, iš tikrųjų sakau jums: druska neturi išdvokti, nes tada nebus kuo jos sūdyti. O jei druska bus nebe sūri, tai kam tada ji tiks? Teks išmesti ją laukan žmonėms mindžioti!

Aš nieko nepridėjau. Tai paties Jėzaus Kristaus žodžiai. Kas abejoja, gali juos perskaityti penktame Mato evangelijos perskyrime.

- Jūs druska, - toliau skiedė pateptasis, - ir kartu pasaulio šviesa. Kai miestas stovi ant kalno viršūnės, tai juk ne tas pat, jeigu jis stovėtų pačiame slėnyje, ar ne tiesa? Slėnyje jo nesimatytų, o kalno viršūnėje niekur nepasislėpsi. O štai dar palyginimas. Uždegus žvakę, ji nepavožiama po puodu, - tuomet jos visai nevertėtų uždegti! Atvirkščiai, žvakę įstato į žvakidę ir ji apšviečia visą namą. Kadangi jūs esate pasaulio šviesa, todėl nereikia slėptis po puodais, bet šviesti nuo savo žvakidžių.

Simonas - Petras ir kiti apaštalai, iš tiesų sumišę, krapštėsi pakaušius.

- Dar keletas žodžių, mano bičiuliai, - vis kalbėjo Jėzus. - Pikti liežuviai sakys, kad aš atėjęs panaikinti Mozės įstatymo ir paneigti pranašų pranašysčių. Tai netiesa. Nėra didesnio ortodokso žydo, kaip aš. Mozė pasakė: "Nežudyk! " Aš einu žymiai toliau. Aš ne tik sakau: "Nežudyk", bet priduriu: "Tebūnie prakeiktas tas, kuris pasakys savo broliui: "Raka! " Išvadinkite jį kaip tinkami, kad ir kiaule, kad ir šunsnukiu, jeigu jums patinka, tik nepasakykite jam: "Raka! " Lygiai tas pat ir su bylomis, nes jas laimi vien teisėjai. Verčiau susitarti su priešu ir baigti geruoju, kitaip jis nutemps tave pas teisėją, o teisėjas įkiš į šaltąją.

Tikėkite manimi, aš duodu jums draugišką patarimą, nuoširdžiai norėdamas visiems gero... Arba dar: Mozė draudžia svetimoteriauti. Bet tai ne viskas. Aš jums sakau: saugokitės net pasižiūrėti į savo kaimyno žmoną, nesvarbu, ar graži ji, ar bjauri kaip sena rupūžė! O jeigu pastebėsite, kad jūsų dešinė akis vis žvairuoja į kaimyno žmoną, tai, daug negalvodami, išlupkite savo dešinę akį ir numeskite tolyn nuo savęs. Tai pati radikaliausia priemonė, kitokių nepripažįstu! Taip pat, jeigu jums kur nors ne vietoje ims niežėti ir jūsų dešinė ranka pradės jus gundyti: nieko nelaukdami, nukirskite tą ranką ir meskite tolyn nuo savęs!

"Ar jis ne per daug įsismagino? " - pagalvojo apaštalai. - Jeigu jau mes palietėme šią temą, tai dar truputį pakalbėkime apie moteris, - nesiliovė balandžio vaikas. - Neslėpsiu, aš pats nieko neturiu prieš moteris. Juk pas mus - kokia tvarka? Kai ponia nusibosta ponui, jis pirma proga ją išveja. Argi tai gražu? Iš tikrųjų, iš tikrųjų sakau jums: ponas gali nusikratyti ponia tik tada, kai ši jam prisiuva barzdą. Visais kitais atvejais, netgi tada, kai ji piktesnė už uošvę, kai kepa jums kotletus su cukrumi, o uogienę verda su druska, kai rytais, neva žadindama jus, pūkšteli ant galvos kibirą vandens, o vakarais vietoj masažo apkulia lazda, - vis tiek turite kentėti.

- Lengva jam kalbėti, - burbtelėjo Jokūbas Didžiulis Tadui į ausį. - Jis moteris pažįsta vien iš gerosios pusės: visos Kaparnaumo šliundros dėl jo iš galvos kraustosi! O kad pakliūtų jam bent kartą kokia niurzgi ragana - kaip mat kitaip užgiedotų!

O Jėzų jau pagavo šišas. Atsikvėpęs jis pradėjo naują tiradą:

- Mozės įstatymas taip pat sako: "Niekada netark dievo vardo be reikalo." Tai, žinoma, nebloga, bet vien to irgi neužtenka. Žinote, ką daro visokie perėjūnai, norėdami apmauti savo artimą? Jie prisiekia Biblija, šventykla, šventu Jeruzalės miestu ir įsivaizduoja, jog taip daryti galima ir kad už tai jiems neklius. Nieko panašaus! Juoba kad paskui jie savo priesaikų netesi.

Tarp mūsų kalbant, čia yra didžiausia kiaulystė. Prisiekti niekuo negalima. Neturite teisės prisiekti net savo galva, nes patys negalite padaryti nė vieno plauko, kad jis būtų baltas ar juodas, nebent juos nudažytumėte. Ir apskritai, kai jus ko nors klaus, atsakykite paprastai: "Taip, taip", arba: "Ne, ne", o jeigu nepatikės jūsų žodžiu ir pareikalaus priesaikos, atsakykite: "Eik tu sau... žinai kur!"

Atsipūtęs balandžio sūnus kalbėjo toliau:

- Dar blogiau su keršto įstatymu. Mozė įsako: "Akį už akį, dantį už dantį." Dievaži, tai per žiauru! Aš esu kitokios nuomonės. Tūkstantį kartų yra lengviau iškęsti ir atleisti bet kokią niekšybę. Sakysime, tavo priešas prieina gatvėje prie tavęs, užmina nuospaudą ir skelia antausį. Užuot čia pat sutvarkius akiplėšą, reikia atsukti jam kitą veido pusę, - tada tavo priešas tai bent pašokinės! Arba štai toks atvejis: kam nors labai patiko tavo apsiaustas ir jis ruošiasi dėl jo paduoti tave į teismą. O tu jam pasakyk: "Tamstai patinka mano apsiaustas? Malonėk jį pasiimti, o priedo ir švarką: aš juos tamstai dovanoju! " Ir jeigu tu liksi vienais marškiniais, maža bėda: vasarą, kai karšta, taip vaikščioti dar patogiau. Arba, sakysim, kas nors ims ir užsigeis, kad tu nueitum su juo tūkstantį žingsnių. Tai tu sakyk jam: "Ką, tu nori, kad nueičiau su tavim tik tūkstantį žingsnių? Su didžiausiu malonumu! Galiu ir dar porą tūkstančių!"

Mozė reikalauja, - kalbėjo toliau Jėzus, - kad mylėtume savo artimą ir neapkęstume priešo. Aš tai laikau absurdiška. Verčiau sakykime taip: mylėkite tuos, kurie jums daro pikta. Jei kas nors jus persekioja, neapkenčia, šmeižia ir keikia - mylėkite jį kaip savo geriausią draugą. Šiaip ar taip, tai bus kažkas nauja. Ir dar pora žodžių apie išmaldą. Tai keblus klausimas. Veidmainiai neduos nė skatiko, iš anksto neištrimitavę apie savo labdarybę visam pasauliui. Mums taip elgtis nedera. Jeigu kada nors teks mums padėti kokiam nelaimingajam, turime tai daryti slapta, kad net mūsų kairioji ranka nežinotų, ką daro dešinioji.

- Atsiprašau! - nebeištvėrė Simonas - Akmuo. - Visa tai labai gražu, bet kada gi mes pereisime nuo žodžių prie darbų? Juk iki šiol mes vis prašinėjame išmaldos iš kitų ir kadangi mūsų apaštališkojo amato negalima pavadinti pelningu, tai kažkodėl neaišku, kaip mes galėsime slaptai ar viešai parodyti savo dosnumą.

- Tai visai nesvarbu! - tvirtai atsakė jam vaikštinėjantis Žodis. - Jeigu jau pradėjau sakyti jums pamokslus, tai juk turiu ką nors kalbėti!

Labai gaila, kad evangelijoje neužrašytas šis trumpas susikirtimas. Vis dėlto nėra abejonės, kad jis įvyko. Teisybę sakant, savo garsiajame Kalno pamoksle Jėzus pakartojo keletą teiginių, pasiskolintų iš filosofų, gyvenusių daug amžių prieš jo gimimą. Suprantama, jog jo mokiniai nustebo: tie teiginiai jau net per daug skyrėsi nuo kasdienės apaštalų govedos praktikos.

Bet grįžkime prie užsitęsusios Jėzaus kalbos, kuri yra nelyginant santrauka visos krikščionybės - to painaus mokymo, kur gražios ir dorovingos mintys primena mažus perlų grūdelius didžiulėje mėšlo kupetoje. Beje, tų vertingų pamokymų niekad praktiškai nesilaikė nei kunigai, nei kiti veidmainiai.

Taigi vaikštinėjantis Žodis varė toliau:

- Kai melsitės, tai nesimelskite garsiai ir stovėdami stati: taip daro veidmainiai kunigai, kad visi juos matytų. O jūs, priešingai, užsidarykite savo kambaryje, kad niekas jūsų nematytų ir negirdėtų. Be to, atsiminkite: juo trumpesnė malda, tuo geresnė. Nepamirškite, kad pasaulyje gyvena keli milijardai žmonių, - argi viešpats mūsų dievas gali visus juos išklausyti! Iš tikrųjų, iš tikrųjų sakau jums: jei malda užtrunka ilgiau kaip pusvalandį, ji tikriausiai nepasieks mūsų dangiškojo tėvo ausies - jam tiesiog pritrūks laiko!

Štai pati paprasčiausia malda, įsidėmėkite ją!

"Tėve mūsų, kurs esi danguje! " Geriau būtų sakyti: "visur - esantis", bet bus gerai ir taip. "Teesie šventas tavo vardas." Pasakysiu kaip didelę paslaptį: dievo vardas jau taip seniai yra šventas, kad iš naujo jį šventinti nėra prasmės, išeitų kaip sviestas sviestuotas; bet negaiškim laiko su tokiomis smulkmenomis. "Teateinie tavo karalystė..." Štai čia tai jau nebe smulkmena, - tokio dalyko verta norėti visa širdimi, nes mūsų viešpaties ginčas su Šėtonu kažkodėl per ilgai užtruko. Tiesa, kvaila prašyti dievą, kad jis pagaliau paimtų viršų - jis ir pats to nori, - bet priminti apie tai tėtušiui Sabaotui ne pro šalį, o svarbiausia, nieko nekainuoja... "Teesie tavo valia kaip danguje, taip ir ant žemės." Jūs galite man prikišti, kad kvailesnio prašymo nebegalima nė sugalvoti ir kad prašyti visagalę būtybę padaryti tai, apie ką pati svajoja, - gryniausias idiotizmas. Ką gi, nesiginčysiu. Ši frazė iš tikrųjų kvaila, beje, kaip ir visos pirmesnės, čia jūsų teisybė. Bet užtat šiaip ji skamba gana neblogai, todėl palikime ją tokią, kokia yra... "Kasdienės mūsų duonos duok mums šiandien." Savimi juk irgi reikia pasirūpinti, ar ne tiesa?.. "Ir atleisk mums mūsų skolas, kaip ir mes atleidžiame savo skolininkams." Tai iš tos pačios operos apie slaptą išmaldą, apie kurią jau kalbėjome. Kadangi mums niekas nieko neskolingas, tai nieko nereiškia dėtis kilniais kreditoriais, nespaudžiančiais savo skolininkų. Šiuo pagrindu galime drąsiai reikalauti, kad mums dovanotų visas mūsų skolas, kurių jau esame prisidarę nemažai, nes, kur tik einame, visur ir visada gyvename svetima sąskaita, mulkindami naivius kvailiukus*... "Ir nevesk mūsų į pagundą."

*Iš evangelijos konteksto matyti, kad, kalbant apie skolas, turimos galvoje mūsų nuodėmės dievui ir visi kitų žmonių nusikaltimai mums (ne vien tik skolos). Čia pat evangelijoje pridėta tokia pastaba: "Nes jeigu jūs atleisite žmonėms jų kaltes ir jūsų dangiškasis tėvas jums atleis jūsų nuodėmes. Jeigu gi jūs neatleisite žmonėms, nė jūsų tėvas jums neatleis jūsų nuodėmių" (Mato, 6, 14 - 15). Žinoma, toks prašymas gali pasirodyti keistas: prašyti dievą, kad jis mūsų negundytų ir neleistų nusidėti, - juk tai tikriausia erezija! Tai tolygu sakyti, jog viešpats mūsų dievas yra blogio kūrėjas! Kita vertus, o kodėl gi ne, jeigu niekas neįvyksta be jo valios? Taigi prašykime dievą, kad jis nebūtų mūsų velnias... "Bet gelbėk mus nuo pikto." Ši frazė papildo ankstesniąją. "Amen."

Toks yra mokymas, kurį Jėzus išdėstė Kalno pamoksle. Šis ilgas pamokslas, kurio nesiryžtu pateikti ištisai, bijodamas įkyrėti savo skaitytojams, yra tarsi viso Naujojo testamento kvintesencija. Ne atsitiktinai Mato evangelijoje jis užima ištisus tris perskyrimus - penktą, šeštą ir septintą.

Žinau, kad skaityti jį nuo pradžios iki galo - menkas malonumas, tačiau reikia tai padaryti. Visada apsimoka įsitikinti, kokia amorali ir veidmaininga yra religija, - čia kaip tik toks atvejis, kada "per daug" nebūna "per daug".

Aš kalbu apie krikščionybės veidmainingumą, kadangi Kristaus "moksle" įterpta keletas teisingų teiginių vien tam, kad jie užmaskuotų to mokymo esmę, o praktiškai jie vis tiek niekad nevykdomi. Prisiminkite visų laikų krikščionis! Argi jie duoda išmaldą slaptai? Atvirkščiai! Visus jų labdaringus darbus lydi reklaminis triukšmas ir kiekviena jų dovana smulkiai aprašoma pamokyti amžininkams ir palikuonims. Argi jie niekina turtus? Kur tau! Jų bažnyčios išpuoštos auksu ir sidabru, jų vyskupai vilki prabangiais rūbais, nusagstytais brangakmeniais, o vieno tik popiežiaus išlaikymas kainuoja po keletą milijonų kasmet. Argi jie atleidžia savo priešams nuoskaudas? Greičiau jie pasikars! Pasaulyje nėra kerštingesnių žmonių už šventeivas. Pamėginkite pasakyti kunigui nors ketvirtį to, ką apie jį žinote ir jis užtampys jus po teismus.

Kalbu apie krikščionybės amoralumą todėl, kad ta krikščioniškojo mokslo dalis, kuri iš tikrųjų vykdoma praktikoje, prieštarauja visiems natūralios žmogiškosios moralės principams. Jėzus kalbėjo savo mokiniams, kad reikia bjaurėtis darbu, o juk kaip tik darbas taurina žmogų. Apaštalų pasekėjai visada buvo dykūnai ir apgavikai. Šiuo atžvilgiu labai būdinga viena ištrauka iš to paties Kalno pamokslo:

"Žvilgtelėkite į dangaus sparnuočius: jie nesėja, nei pjauna, nei į kluonus nekrauna, o jūsų dangiškasis tėvas juos maitina. Argi jūs ne daug daugiau verti, kaip jie? Kas gi jūsų gali savo rūpesčiu padidinti savo ūgį, vienu mastu? Ir kam jūs bailiai rūpinatės drabužiu? Įsižiūrėkite į laukines lelijas, kaip jos auga: jos nesidarbuoja ir neverpia, tačiau aš sakau jums, kad ir Saliamonas visoje savo garbėje nebuvo taip apsivilkęs, kaip kiekviena iš jų...

Nebūkite tat bailiai susirūpinę ir nesakykite: Ką valgysime, ar ką gersime, ar kuo apsidengsime. Nes visų tų dalykų labai ieško pagonys. Juk jūsų tėvas žino, kad visa to jums reikia" (Mato 6, 26 - 29, 31 - 32).

Apie tokį begėdišką parazitizmo liaupsinimą nebežinai žmogus nė ką sakyti. Kas pasidarytų su žmonija, jei visi imtų gyventi, kaip mokė pateptasis veltėdis? Bijau, kad mes labai greit apaugtume gaurais ir grįžtume Į pirmykštę būklę.

Todėl, aš ir kartoju: tie, kurie sukūrė legendą apie Kristų ir į to mitinio personažo lūpas įdėjo šitokius pamokymus, buvo begėdiški apgavikai, skelbę amorališkumą ir veidmainybę.

33 SKYRIUS. Nutrauktos laidotuvės

"Prisiartinant jam prie miesto vartų, štai nešė numirėlį, vienatinį sūnų motinos, o ta buvo našlė; drauge, su ja ėjo didelė miesto minia. Pamatęs ja viešpats, gailestingumo sujudintas dėl jos, jai tarė: Neverk. Ir jis prisiartino ir prisilietė neštuvų. (Tie gi, kurie nešė, sustojo.) Tuomet jis tarė: Jaunikaiti, sakau tau, kelkis. Numirėlis atsisėdo ir ėmė kalbėti. O jis atidavė jį jo motinai." (Luko 7, 12 - 15)

Kai apaštalų tuzinas gavo preliminarinį instruktažą, Jėzus nusileido nuo kalno ir nuėjo į Kaparnaumą. Ten prie jo prisiartino šimtininkas, arba centurionas, tai yra romėnų karininkas, vadovavęs būriui legionierių, įsikurdinusių netoli ežero. Šimtininkas kreipėsi į vaikštinėjantį Žodį su tokiu prašymu:

- Viešpatie, mano namuose yra tarnas, kurį labai myliu. Nelaimingasis sunkiai serga reumatu ir labai kenčia. Pagelbėk jam, viešpatie!

- Gerai, - atsakė Jėzus. - Nueisiu pas tave ir jį išgydysiu. - Kam tau vargti, viešpatie! Tark tiktai žodi ir mano tarnas pats pasveiks.

Aliejais pateptasis, susižavėjęs tokiu giliu tikėjimu, ištarė maldaujamą žodį ir centuriono tarnas kaip mat atsikratė reumato (Luko 7, 1 - 10).

Kitą dieną po šito stebuklo Jėzus, kaip teigia evangelija, atsidūrė Najime. Tokia keliavimo sparta negali nenustebinti tų, kurie nors bendrais bruožais yra susipažinę su Mažosios Azijos geografija. Mat, nuo Kaparnaumo iki Najimo yra mažų mažiausia keluriasdešimt penki kilometrai. Tačiau Jėzus su savo apaštalais, nė truputėlio nepavargdamas, sukardavo ir ne tokius nuotolius, tarsi koks nykštukas, apsiavęs septynmyliais batais.

Tą dieną Najime buvo laidotuvės.

Jėzus išvydo laidotuvių procesiją.

Nėra liūdnesnio reginio už rytiečių laidotuves: giminės neša neštuvuose lavoną, suvyniotą į drobules ir aplaistytą kvapiais aliejais; priešakyje eina fleitininkai, dūdelėmis grodami graudžias ir šaižias melodijas; paskui neštuvus iš anksto apmokėtos raudotojos klykia ir rypuoja nedarniu choru, mušdamos! į krūtinę, iškeldamos rankas į dangų, plėšydamos savo skarmalus ir raudamos kuokštus plaukų iš savo sutaršytų frizūrų.

Matyt, tą dieną raudotojos buvo kaip reikiant svogūnais įsitrynusios akis, kadangi visos liejo tiesiog upelius ašarų ir atrodė be galo sielvartingai bei siaubingai.

Jėzų labai sujaudino jų nusiminimas, nors, būdamas dievas, galėjo suprasti, kad visa tai ne kas kita, kaip gerai vaidinamas farsas.

- Ką jūs laidojate? - paklausė jis.

Evangelijoje nepaminėtas nei mirusiojo vardas, nei pavardė. Pavadinkime jį tiesiog Našliavaikiu, kadangi jis buvo našlės sūnus.

- Tai Našliavaikis, - atsakė Jėzui kažkuris iš vietos gyventojų. - Vakar jis ėmė ir ūmai numirė. Kas jam atėjo į galvą, negali supaisyti! Juk buvo vienintelis savo mamytės našlės sūnus. Vargšelis! Kadangi ji našlė, o jis buvo vienintelis sūnus, tai dabar moteriškė liko be jokios atramos gyvenime.

Vienas apaštalas priėjo prie pateptojo ir šnipštelėjo jam į ausį:

Atrodo, būtų nebloga proga padaryti čia didelį stebuklą, ką? Tai iš karto pakeltų mūsų akcijas!

- Aš ir patsai apie tai galvoju, - atsakė Jėzus.

Ir iš tikrųjų, balandžio sūnus susimąstė. Iki šiol jis tiktai gydydavo ligonius ir išvarydavo nešvariąsias dvasias iš visokių apsėstųjų. Atgaivinti numirėlį buvo gana gundantis dalykas. Po tokio stebuklo jau niekas nebedrįs abejoti jo visagalybe.

Jėzus reikšmingai mirktelėjo savo mokiniams.

Įsimaišę į minią, apaštalai jau kurstė vietos mulkius, kad šie prašytų stebuklo.

- Tas aukštas šviesus šatenas, - sakė jie, - tikrai pranašas, tokio jūs dar nesate matę! Jeigu jis panorės, tai gali prikelti iš numirusių jūsų Našliavaikį.

- Rabi! Rabi! - ėmė šaukti vietos gyventojai. - Pasigailėk vargšės našlės sūnaus!

Laidotuvių procesija sustojo. Dailidė - gydytojas priėjo prie Našliavaikio motinos.

- Neverk, geroji moteriške, - tarė jis.

- Ak pone, gera jums sakyti, o aš taip kenčiu, taip kankinuosi... Ak, mano sūnus, vienintelis sūnus, mano senatvės ramstis, aš jo netekau!..

Fleitininkai ir raudotojos nutilo. Minioje buvo girdėti šnibždant:

- Tai ką, ar jis iš tiesų pranašas?

- Lyg ir nepanašus...

- Priešingai, panašus! Žiūrėk, koks liepsningas žvilgsnis!

Jam nieko nereiškia net ir numirėlį atgaivinti...

- Tai jau ne, nieko jis neatgaivins!

- Atgaivins!

- Neatgaivins!

- Du prieš vieną, kad atgaivins!

- Keturi prieš vieną, kad neatgaivins!

Tie, kurie sakė, kad Jėzus atrodo kaip tikras pranašas, laukė, kad jis tuojau pat ims veikti pagal visas stebukladarių meno taisykles, kaip kitados Elijas arba Elisiejus.

Mirusiųjų atgaivinimui buvo ištisas ritualas, apie kurį galima pasiskaityti Biblijoje. Norėdamas atgaivinti numirėlį, pranašas turėdavo atsigulti šalia jo, atverti jam burną ir daugelį kartų iš visų jėgų pūsti į gerklę. Todėl dabar, pamatę, kad Jėzus net nesirengia gulti šalia Našliavaikio, žmonės gerokai nustebo.

Iš tiesų Jėzus visai paprastai priėjo prie neštuvų, palietė juos ranka ir tarė:

- Nagi, jaunikaiti, sakau tau, kelkis!

Išgirdęs šį įsakymą, negyvėlis pašoko kaip kipšiukas ant spyruoklės, akimirka sudraskė drobules, prasikrapštė akis ir iš džiaugsmo, kad vėl gyvas, visa gerkle užtraukė šaunią dainelę.

- Na, jaunuoli! - tarė Jėzus. - Dainušką pabaigsi namie!

Dabar gi apkabink savo mamytę, puikiausią iš visų našlių ir gyvenk laimingai, kol vėl numirsi.

Našliavaikis pagaliau atsikvošėjo, bet jo motina niekaip negalėjo atsitokėti.

Ji puolė ant kelių prieš Kristų ir ėmė bučiuoti jo stebuklingojo besiūlio chitono skverną.

O Najimo gyventojai, užuot sukėlę didžiajam stebukladariui ovacijas, persigando mirtinai. "Visus apėmė baimė, - sako evangelistas Lukas, - ir jie garbino dievą, sakydami: "Didis pranašas kilo mūsų tarpe!" (Luko 7, 16).

Kodėl tokia panika?

Todėl, kad gerieji Najimo piliečiai samprotavo logiškai: - Jeigu jis gali vienu savo žodžiu prikelti numirėlius, vadinasi, gali mus vienu savo žvilgsniu taip pat paversti negyvėliais!

Todėl jie pasipustė padus ir dūmė, kas kur įmanydamas. Kad kiek, jie būtų prileidę kelnes...

Na ir daryk dabar naujus stebuklus! Dievaži, nevertėjo vargti dėl tokio abejotino pasisekimo (žr. Luko 7, 11 - 16).

Tuo tarpu prikeltasis iš numirusių susirinko savo šermenines drobules, nuėjo į turgų ir pardavė jas pagal svorį kaip utilinę žaliavą. Už gautus pinigus nusipirko kempinę šluostyti raudotojų ašaroms: juk tos moterėlės atsakančiai buvo išsitrynusios svogūnu akis ir nebegalėjo sulaikyti iš anksto apmokėtų ašarų srauto.

O laidotuvių biuro atstovai ir duobkasiai, netekę pelningo užsakymo, be abejo, linkėjo Jėzui viso pikto. Našliavaikio motina tikriausiai atsisakė apmokėti raudotojoms už pusiau atliktą darbą ir duobkasiams - už niekam nebereikalingą darbą. Vieni ir kiti tikrų tikriausiai iškėlė jai bylą, reikalaudami atlyginti šermenų ir laidojimo išlaidas. Bet kaip ta byla pasibaigė, nežinau.

34 SKYRIUS. Jono Krikštytojo nemalonumai

"Tuomet Jonas, pasivadinęs du iš savo mokytinių, siuntė pas Jėzų ir sakydino: Ar tu esi tas, kurs turi ateiti, ar mes kito laukiame?.. (Tą pačią valandą jis pagydė daugelį nuo ligų, slogų, nuo piktų dvasių ir daugeliui aklų dovanojo regėjimą.) Atsakydamas jis jiems tarė: Nuėję papasakokite Jonui, ką esate girdėję ir matę: akli regi, raiši vaikščioja, raupsuoti pagydomi, kurtiniai girdi, numirėliai keliasi, beturčiams skelbiama evangelija. Palaimintas, kas nepasipiktins manimi." (Luko 7, 21 - 23)

Tuo metu Jonas Krikštytojas sėdėjo užrakintas Machero tvirtovėje. Šio kalėjimo režimas nebuvo perdaug griežtas: netgi būdamas įkalintas, Zakarijo sūnus galėjo atsidėjęs sekti visus savo pusbrolio darbus ir poelgius. Jis tebeturėjo savo mokinius, netgi įsigudrino juos reguliariai mokyti. Visa tai dar kartą rodo, kad Erodas visai nepanėšėjo į žiaurų tironą, kaip jį vadina krikščionys, - priešingai, jis buvo gyvas pakantumo ir gerumo įsikūnijimas.

Paprastai kaliniai nieko nežino, kas dedasi už jų cypės sienų, o kai už grotų atsiduria piktadarių gaujos vadeiva, tai jam tuo labiau neleidžia susitikinėti su bendrininkais. Nepaisant to, Jono Krikštytojo šalininkai, kaip ir pirmiau, bastėsi po visą šalį, elgetavo, krikštijo lengvatikius žmonelius, imdami iš jų pinigus ir gana dažnai aplankydami savo vadą. Matyt, jie turėjo atitinkamą leidimą, parašytą ir pasirašytą pagal visus formalumus.

- Na kaip? - klausinėdavo juos Krikštytojas. - Kokios naujienos?

- Fariziejai, kaip visada, nenulipa nuo savo arkliuko - Mozės įstatymo. Jie ketina uždrausti mums krikštyti žmones subatomis.

- Manęs tai nestebina. O kaip Jėzaus reikalai?

- Sako, kad jis daro stebuklus miestuose ir kaimuose. Kartais jį netgi kviečia į namus...

- Pasiutimas! Pirmasis stebuklas, kurį jis būtų turėjęs padaryti, tai ištraukti mane iš šaltosios. Žinoma, čia man ne taip jau bloga: maistas gana padorus, patalas, kaip kalėjime, net ištaigingas ir direktorius man palankus, nuolaidžiauja visaip, bet vis dėlto aš čia kvaištu iš nuobodulio. Juk aš taip mėgstu gaivų dykumų orą!

Tokie samprotavimai pakišo Krikštytojui mintį, kad, galimas daiktas, Jėzus visai nėra tas Mesijas, kurio atėjimą jis turėjo skelbti: kaipgi kitaip paaiškinsi, kodėl vaikštinėjantis Žodis taip užmiršo savo pirmtaką?

Ir štai Krikštytojas parinko du savo šalininkus ir nusiuntė juos pas balandžio sūnų su tokiu laišku: "Būk geras, paaiškink šio laiško įteikėjams, ar tu tikrai esi tas, kuris turėjo ateiti, ar mums reikia kito laukti?"

Du krikštytojai išvyko ieškoti Jėzaus ir susitiko jį Najime. Kai jie atliko pavestą užduotį, pateptasis tarė sau:

"Še, kad nori! Netgi mano pirmtakas manimi abejoja... Puikiai žinau, ko mano pusbrolis iš manęs laukia. Žinoma, išvaduoti jį iš kalėjimo man lygu nusispjauti... Bet palauk, drauguži! Jei tu dar abejoji mano dievyste, tai aš padarysiu tokių stebuklų, kad visi tavo mokiniai išsprogins akis ir įtikės, užtat to stebuklo, kurio tu lauki, nepamatysi kaip savo ausų!"

Kai krikštytojo mokiniai atėjo pas Jėzų, laimingo atsitiktinumo dėka aplinkui buvo daugybė visokiausių ligonių ir luošių: kuprotų, aklų, raišų, bekojų, berankių, raupsuotųjų, velnio apsėstųjų, džiovininkų, sergančių raupais, kataru, vandenlige ir karštine. Be to, balandžio sūnų atakavo apsiverkę žmonės su mirusiais giminėmis karstuose.

Jėzus atsisuko į Krikštytojo pasiuntinius ir tarė:

- Vadinasi, jūsų mokytojas netiki, kad aš esu tikrasis Mesijas? Jei taip, tai plačiau atverkite savo akis ir žiūrėkite!

Jis ištiesė ranką, pasakė keletą kabalistinių žodžių, padarė nesuprantamą gestą. Ir tą pačią akimirką visi ligoniai pagijo, visiems luošiams išaugo trūkstamieji kūno nariai, o visi numirėliai pakėlė pušinius savo karstų dangčius, iššoko lauk ir ėmė iš džiaugsmo trypti.

- Na, ką dabar pasakysite? - paklausė Jėzus. - Ar esate matę tokius stebuklus?

Krikštytojo mokiniams teko pripažinti, kad šis stebuklas - pirmos rūšies.

- Eikite ir papasakokite Jonui, - kalbėjo toliau balandžio sūnus, - ką matėte ir girdėjote: akli praregi, raiši vaikščioja, raupsuoti apvalomi, kurtiniai girdi, numirėliai keliasi, o aš jiems visiems dykai sakau pamokslus. Ir jeigu Krikštytojas neateis į protą, vadinasi, jis tiesiog nenori manim tikėti.

Krikštytojai nuliūdo. Jie suprato, kad Jėzus yra tikrai Mesijas, bet kartu įsitikino, kad jis gydo visus iš eilės, nereikalaudamas nė iš vieno atsilyginti. Tai juos labai įžeidė. Iš evangelijos galima suprasti, kad Krikštytojo mokiniai, sužinoję, jog Jėzus sako pamokslus dykai, buvo tiesiog pritrenkti.

Jie patraukė pečiais ir burbtelėjo:

- Kas prekes dalija veltui, tas kenkia prekybai, kad jis kur nusprogtų!

Jėzus puikiai suprato, ką jie norėjo pasakyti. Todėl pridūrė:

- Klausykite, gerbiamieji, kodėl jūs tokie surūgę? Jeigu aš savo kalbas sakau dykai, tai čia mano vieno reikalas, ar ne?

Antra vertus, vargas tam, kas bus manimi nepatenkintas. Iš tikrųjų, iš tikrųjų sakau jums: jis degs nesudegdamas pragare!

Krikštytojai, nebelaukdami tolesnių Jėzaus žodžių, paskubėjo dingti. Minia palaikė Jėzų ir iš visur buvo girdėti murmant prieš kažkokius nepažįstamuosius, drįstančius abejoti jo daromais stebuklais. Irgi mat, atsirado kontrolieriai! Kai kas net sakė, kad reikėtų juos pasivijus gerokai apkulti, o kiti atvirai plūdo patį Joną Krikštytoją, nešykštėdami jam sūriausių žodžių. Pateptasis pamatė, kad metas sudrausti savo per daug įsismarkavusius šalininkus.

- Gana! - pasakė jis. - Krikštytojas, šiaip ar taip kalbėsim, ne toks jau blogas žmogus. Jį tiesiog pribaigė visi tie nemalonumai, kuriuos tenka iškęsti tame blakyne. Pusviriai žirniai ir sutrešę šiaudai - štai kur jo nepasitenkinimo priežastis. Vis dėlto tai jam netrukdo būti pranašu. Jis paskelbė mano atėjimą, pavadino mane dievo avinėliu, - iš jo pusės tai buvo labai gražu ir ši nuopelną reikia jam pripažinti. Todėl patariu jums nekelti triukšmo dėl jo blogos nuotaikos. Čia nėra jokio nusikaltimo.

Kadangi kai kurie vis dar stebėjosi, girdėdami tokias geraširdiškas kalbas, Jėzus pridūrė:

- Taip, taip, mano bičiuliai, jis nekaltas. Užtat yra kitų žmonių, kur kas bjauresnių, negu mano pusbrolio mokiniai. Aš kalbu apie fariziejus. Šitie visada nepatenkinti! Kai Krikštytojas ėmė valgyti vien tik skėrius, jie sakė: jis velnio apsėstas. O štai aš mėgstu pavalgyti kaip ir visi, nesibaidau ir taurelės vyno, tad jie sako, kad aš esąs šioks ir toks, rijūnas ir linksmų vietelių lankytojas... Ką tik darai, jie vis tiek prie tavęs kimba! Todėl geriausia - neklausyti jų tauškalų. Sakau jums, tai tikras dalykas!

Kai pasiuntiniai sugrįžo pas Joną Krikštytoją, šis verste užvertė juos klausimais:

- Na ką? Ką jis sako?

- Jis iš tikrųjų Mesijas, to negalima nuneigti, - atsakė pasiuntiniai. - Jis - daro stebuklus ir plepa nesustodamas. O jeigu jis tavęs neišvaduoja iš šios tvirtovės, tai tik dėl to, kad tavo kebli padėtis jam naudinga. Ne veltui sakoma, kad artimi giminės retai kada vienas kitą myli. Jei tu būtum Jėzui svetimas žmogus, seniai būtų tau padėjęs, bet tu esi jo pusbrolis, todėl jis galvoja:

tegu patsai išsikapanoja kaip mokėdamas!

- Atseit, tegu tupi kalėjime iki pasaulio pabaigos!

Ir tada iš nusiminimo, kad dieviškasis pusbrolis jį apleido, Jonas Krikštytojas išsirovė sau keturis kuokštus plaukų ir ėmė daužyti į sieną galvą (žr. Mato, 11, 2 - 19; Luko 7, 18 - 35).

35 SKYRIUS. Jėzus susiranda draugę

"Vienas fariziejus prašė jį pas save valgyti. Taigi, įėjęs į fariziejaus namus, jis atsisėdo prie stalo. Štai moteriškė, kuri buvo žinoma mieste nusidėjėlė, kaip tik patyrė jį esant prie stalo fariziejaus namuose, atsinešė alebastrinį indą tepalo ir atsistojusi užpakalyje prie jo kojų, ėmė laistyti jo kojas ašaromis, šluostė savo galvos plaukais, bučiavo jo kojas ir tepė tepalu." (Luko 7, 36 - 38)

Kaip jau kalbėjome, fariziejai Jėzaus negerbė. Tačiau, nepaisydami priešiškumo, kai kurie žiūrėjo į jį su tam tikru susidomėjimu. Tokie žmonės norėjo arčiau susipažinti su žmogumi, nusipelniusiu didžio gydytojo šlovę. Mes jau matėme, kaip Nikodemas slapta buvo atėjęs pas balandžio sūnų atvirai pasikalbėti.

Lygiai taip pat ir Najime atsirado smalsus fariziejus, vardu Simonas. Vietos fariziejų sektoje jis buvo didelis šulas. Ir štai kartą jisai sumanė išmėginti Nazariečio visagalybę ar bent intymiai su juo pasikalbėti.

Vieną rytą Jėzus gavo tokio turinio raštelį:

"Fariziejus Simonas ryt rengia priėmimą. Jis bus laimingas, galėdamas pamatyti pas save Jėzų iš Nazareto."

Mūsų šaunusis herojus tuojau pranešė Simonui priimąs pakvietimą. Ir štai skirtą valandą jis peržengė fariziejaus namų slenkstį.

Pagal tų laikų papročius, norėdami pagerbti svečią, prieš įeinant į namus, pasiūlydavo nusiplauti kojas, paskui apšlakstydavo jį kvepalais ir net pabučiuodavo į skruostą.

Fariziejus, kuris tik norėjo pasižiūrėti, kaip atrodo Mesijas, neatliko visų šių formalumu. Jėzų jis sutiko gana santūriai, pasitenkindamas pačiais banaliausiais komplimentais:

- Malonu susipažinti... Daug esu apie tave girdėjęs ir seniai norėjau pakviesti pusryčių. Prašom be ceremonijų, užkąsim, ko dievas davė... Tikiuosi, nepalaikysi už bloga.

Jėzus atsakė irgi panašiai. Galų gale jam visi pagarbos pareiškimai - buvę nebuvę; svarbiausia, kad būtų ko reikiant ir kiek reikiant pasivaišinti.

Jis ramiai atsisėdo už stalo ir kol kalba sukosi apie orą, kibo į kepsnį, stengdamasis sušveisti kuo daugiau, Teisybę kalbant, taip ir reikėjo daryti: juk jį pasikvietė ne iš draugiškumo, bet iš smalsumo, vadinasi ir jis turėjo atitinkamai elgtis.

Pokalbio metu jis nenukrypo nuo pačių bendriausių temų ir visai nerodė savo visagalybės.

Tuo metu mieste pasklido gandas, kad Jėzus užkandžiauja pas Simoną. Smalsumo genami, žiopliai iš visų pusių ir įvairiomis dingstimis ėmė rinktis į vaišingojo fariziejaus namus. Laikydamiesi šalies papročio, tarnai visus praleido Į pokylių salę. Durys nespėdavo užsidaryti.

Ir štai pas dailidę - stebukladarį šmurkštelėjo kažkokia moteris, kuriai pavyko prasismelkti pro minią. Tai buvo jauna, gana lengvai apsivilkusi ir dar graži šviesiaplaukė. Rankose ji laikė alebastrinį indelį su kvepalais.

Atsidūrusi greta Jėzaus, šviesiaplaukė puolė jam po kojų. Indelis iškrito iš rankų ir sudužo. Kvepalai išsiliejo ant grindų. Tada, pravirkusį iš apmaudo, gražuolė paleido plaukus, suvilgė juos išsiliejusiame aliejuje ir pradėjo šia improvizuota kempine trinti apdulkėjusias balandžio sūnaus kojas.

Tai matydami, žmonės kiek stebėjosi šiomis reikšmingomis apeigomis. Pagal anų laikų papročius, tai reiškė aiškų meilės prisipažinimą. Simonas tokius dalykus gerai žinojo ir jam iš karto viskas pasidarė aišku.

Tuo tarpu ji vis trynė, trynė ir trynė kvapiais aliejais kulnus, kulkšnis, blauzdas ir kitas jautrias Jėzaus kūno vietas, o šis markstėsi, kikeno ir žvygčiojo nuo malonaus gražuolės šviesių plaukų kutenimo.

Viskas atrodė pakenčiamai, bet visa bėda, kad gražuolė buvo anaiptol ne iš dorovingųjų. Baltų rožių vainiko už savo dorybes ji niekur nebūtų gavusi, tuo labiau Judėjoje. Atvirkščiai, dėl savo nuotykių ji garsėjo visai kitokia šlove. Ji vadinosi Marija. Buvo ištekėjusi, bet vyrą jau pasiuntusi velniop, prieš tai papuošusi jį ilgais ragais. Jos vyras buvo toks Papusas, Judo sūnus, iš profesijos įstatymų žinovas. Toji . gražuolė jam buvo ištaisius tikrai linksmą gyvenimėlį.

Pirmosiomis savo raguoto gyvenimo dienomis Papusas mėgino piktintis. Jis netgi pavyduliavo ir - kaip rašo visi mokytieji teologai, - vargšelę Mariją laikė uždaręs namuose.

Tai jam tiek tepadėjo, kiek numirėliui karšti kompresai. Marija savo vyro galvą puošė vis naujomis ragų atšakomis. Sodininkas, vežėjas, liokajus, virėjas, šveicorius, duonos išnešiotojas, bakalėjos krautuvės pardavėjas, atsilankąs į jų namus su sąskaitomis, - visi buvo jai geri. Ji buvo nepasotinama. Meilužiai nusivarydavo pabaigtinai, o ji vis dar gundomai dūsaudavo.

Vieną gražų rytą, pasinaudojusi trumpa Papuso išvyka, Marija pabėgo su jaunu karininkėliu, kurį buvo nusižiūrėjusi pro langą.

Karininkas tarnavo Magdalos įguloje. Marija persikėlė į tą miestą. Perpykęs vyras dar turėjo proto, - spjovė į neištikimą žmoną ir ją pamiršo; tuomet gražuolė, nieko nebesivaržydama, Įsismagino kaip reikiant, skubėdama atsiimti, kas prarasta.

Patys pamaldžiausi komentatoriai pripažįsta, kad gražuolė, prisiuvusi vyrui barzdą, neaplenkė nė savo meilužio. Trumpai kalbant, pasileidėlė atliko tiek daug žygdarbių, kad savo šlove apdalijo visą miestą; netrukus visi, kalbėdami apie Mariją, vadino ją Magdaliete, arba Magdalena, nes per kelis mėnesius ji suspėjo pernakvoti mažne su visais Magdalos miesto vyrais.

Pirmąsyk išvydusi Jėzų, Magdalena tarė sau: - Ne aš būsiu, jei nepasigausiu šio šaunuolio!

Nuo tos dienos persekiojo jį visur, mirkčiojo jam ir dalyvavo beveik visuose jo stebuklų seansuose. Tad ir Najime ji atsirado laiku ir pamatė našlės sūnaus iš numirusių prikėlimo stebuklą. Galiausiai supykusi, kad Jėzus jos nepastebi, ji akiplėšiškai įsiveržė į tuos namus, kur pateptasis sotinosi prie fariziejaus Simono stalo.

Dabar jau Magdalena buvo tikra savo pasisekimu! Ir iš tikrųjų, balandžio sūnus ne tik ją pastebėjo, bet dar maloningai leido gražuolei kutenti ir bučiuoti kojas.

Tuo tarpu fariziejų Simoną tai apstulbino. Ar galimas daiktas, kad žmogus, kuris dedasi pranašu, būtų toks aklas? Leisti balažin kokiai poniutei bučiuoti savo kojas - vien tai jau yra tikras skandalas. Bet nematyti, kad ta glaudi šviesiaplaukė yra paprasčiausia šliundra - to tai jau per daug!

"Na ir gyvatė! - galvojo sau vienas. - Betgi Jėzus, Jėzus! Tegu dabar sako, kam nori, tik ne man, kad jis numatąs ateitį. Jam ne pro šalį būtų pirmiausia suvokti, kas dedasi šiuo metu. Viena iš dviejų: arba jis mato, kad susitiko su paskutinės rūšies prostitute, arba nemato. Jeigu ne, tai jis toks pat pranašas, kaip ana tas puodukas palovyje, o jeigu taip, tada jis nieko sau paukštis!"

Matote, kur gali nuvesti menkas tikėjimas! Štai ką reiškia neteisingas požiūris!

Jėzus tuojau pat kiaurai permatė Simoną ir sužinojo, ką šis apie jį galvoja. Nutarė duoti jam trumpą, bet įsimintiną pamoką.

Ištiesęs gražuolei koją, kad būtų patogiau ją kutenti, jis kreipėsi į fariziejų, sakydamas:

- Simonai, noriu tau pakuždėti porą žodelių.

- Gerai, kuždėk, - atsakė šypsodamasis namų šeimininkas.

- Vienas kreditorius turėjo du skolininkus: pirmas buvo jam skolingas penkis šimtus denarų, o antras - penkias dešimtis.

Matydamas, kad vargu ar pavyks atgauti savo pinigus, kadangi abu skolininkai buvo suvargę kaip sinagogos žiurkės, kreditorius spjovė ir nusprendė būti kilniaširdis. Pasišaukęs abu, jis tarė:

"Mano bičiuliai, jūs esate man truputį skolingi, bet aš noriu padaryti jums malonę. Užmirškime tą skolą ir kvit! " Aišku savaime, skolininkai sušuko iš džiaugsmo ir ėmė dėkoti. Bet pasakyk man, Simonai, katras iš jų turėjo būti dėkingesnis nesavanaudžiam skolintojui?

- Aišku, jog tas, kuriam daugiau dovanojo! Kaipgi kitaip?

- Teisingai galvoji.

- Na ir kas toliau?

- Toliau tas, kad mano palyginimas taikomas tau ir šitai moteriškei.

- Ką, tu juokiesi?

- Anaiptol! Atvirkščiai, kalbu visai rimtai. Kai aš įėjau į tavo namus, tu nepasiūlei man, kaip yra įprasta, net vandens kojoms nusiplauti... O, aš tai sakau ne priekaištaudamas, bet vien konstatuoju faktą... Tuo tarpu ši moteriškė ištepė man kulnus pačiais geraisiais kvepalais. Nori pauostyti? Pats įsitikinsi, kaip jie gardžiai kvepia...

- Aš ir taip tikiu, mokytojau.

- Tu nepabučiavai net man veido, o ji bučiuoja man kojas, ir dar kaip karštai! Vadinasi, ši graži šviesiaplaukė myli mane labiau, nei tu, todėl ji ir reiškia dėkingumą...

- Dėkingumą? Už ką?

- Kaip už ką? Už tą paslaugą, kurią jai suteikiau ir apie kurią tu nieko nežinai!

- Kas tai per paslauga, jei galima paklausti?

- Aš turiu galią atleisti nuodėmes, Simonai. Gal tave tai stebina, bet vis dėlto... Sėsdamasis prie tavo stalo, aš atleidau tau keletą nuodėmėlių, kurios slėgė tavo sąžinę, nors tu, žinoma, nieko nepastebėjai. Lygiai taip pat, leisdamas šiai moteriai bučiuoti savo kojas, aš apvaliau jos sielą nuo nešvarybių ir gali manim patikėti, kad to jau seniai jai reikėjo. Ši gražutė blondinė tai suprato ir užtat pamilo mane... . Ji ir yra tasai skolininkas, kuriam kilniaširdis skolintojas dovanojo penkis šimtus denarų.

Tačiau Simonas vis dar abejojo: tikėjimo klausimuose jis buvo nepaprastai atkaklus.

- Bet iš kur toks atlaidumas šiai gatvės mergai? - paklausė jis.

- Nesunku suprasti: dėl jos nuodėmių pobūdžio. Aš baisiai palankus ištvirkėlėms. Juo labiau moteris atsiduoda meilei, tuo ji man mielesnė. O šitai ypatingai "atleidžiama daug nuodėmių, nes ji daug mylėjo" (Luko 7, 36 - 50).

Fariziejus Simonas nieko neatsakė. Bet jo dvasia visam laikui nusigręžė nuo Jėzaus Kristaus mokymo. Sau vienas jis pagalvojo, kad kitą kartą bus apdairesnis ir nebesikvies į namus tokios abejotinos moralės svečių.

Šios istorijos pabaigą evangelija praleidžia.

Tuo tarpu nėra jokios abejonės, kad Magdalena, matydama, kaip palankiai sutinka Jėzus jos meilinimąsi, nepasitenkino tuo, ką buvo pasiekusi. Aš, pavyzdžiui, esu tikras, kad ji buvo nusivedusi balandžio sūnų pas save.

Kai vyras leidžia, kad moteriškė kutentų jam papėdes savo pačios garbanų šepetukais, tai vargu ar jis pasitenkina vien tuo kutenimu.

Antra vertus, jei teologai iš kailio neriasi, stengdamiesi įrodyti vaikščiojančio Žodžio motinos Marijos nekaltybę, tai jie nė nemėgina tvirtinti, kad Jėzus sėkmingai priešindavosi daugybei meilių mergelių, su kuriomis praleisdavo dienas ir naktis.

Fariziejų Simoną, kuris netikėjo Kristumi, toks nedorovingumas galėjo papiktinti. Tačiau šventeivos, priešingai, kiekvieną net visai nedviprasmišką bet kurio švento personažo malonę laiko mažne dievo dovana. Antai jeigu kunigas, tai yra asmuo, turintis dievo malonės dalelę, paišdykauja su maža mergyte, gerieji krikščionys nemato čia nieko blogo. Civiliniai įstatymai smerkia perdaug karšto temperamento kunigus, užtat bažnytiniai kanonai juos pateisina. Jėzaus tarnas, pasodintas į kalėjimą už paleistuvystę ar mažamečių tvirkinimą, tučtuojau paskelbiamas kankiniu, o jo auka arba nuodėmės bendrininkė, nusipelniusi dievo malonę, tampa kone šventąja.

Tad juo labiau tiko pačiam Jėzui pašventinti Mariją, pirma padarius ją savo meiluže!

Neištikimoji daktaro Papuso žmona, apgaudinėjusi visus savo meilužius, net ir karininkėlį iš Magdalos, balandžio sūnaus glėbyje atgavo seniai prarastą nekaltybę. Ji karštai įsimylėjo Jėzų, o šis buvo labai patenkintas. Kurgi nebus! Juk jis buvo pirmas Magdalenos meilužis, kuriam Marija neprisiuvo barzdos.

Mes dar grįšime prie Kristaus ir Marijos Magdalenos meilės į nuotykių. Intymius judviejų santykius neigia tik kai kurie teologai, pagarsėję aklu fanatizmu. Ir atvirkščiai, juos be jokių išlygų pripažįsta daugelis bažnyčios tėvų, taip pat abatas Dedosas de la Bomas, švento Agrikolos Avinjoniečio kolegijos kanauninkas, išgarsėjęs savo knyga "Kristiada, arba Sugrąžintasis rojus".

36 SKYRIUS. Jėzaus Kristaus šeima

"Jam buvo pasakyta: Tavo motina ir tavo broliai stovi lauke ir nori su tavim pasimatyti. Atsakydamas jis jiems tarė: Mano motina ir mano broliai tie, kurie klauso dievo žodžio ir jį daro." (Luko 8, 20 - 21)

Linksmas ir patenkintas savo pergale, Mesijas Jėzus sugrįžo į Galilėją, į Nazareto apylinkes. Jį nepaprastai traukė tas miestas, kur gaudavo vien tik niuksus ir antausius. Matyt, balandžio sūnus buvo davęs sau žodį, kad vis tiek paims viršų.

Iš pradžių jis mėgino susidaryti čia sau pranašo reputaciją, sakydamas liepsningas kalbas, bet bendrapiliečiai iš jo tik pasijuokė. Paskui vikriai prasmuko į sinagogą, norėdamas suvaidinti mokyto Jeruzalės daktaro vaidmenį, bet jį atpažino, nuvijo nuo pakylos ir vos nenustūmė nuo kalno į prarają. Dabar balandžio sūnus sumanė laimėti moterų pagalba.

Jis jau iš anksto džiaugėsi, įsivaizduodamas, kaip nustebins žemiečius, lydimas Magdalenos, - iš tikrųjų gana efektingos ir be to, nepaprastai turtingos damos.

Būti mylimam ir žinoti, kad tave myli vien dėl tavęs, tai juk svajonė!

Jeigu Jėzus taip pasvajodavo, tai dabar ta jo svajonė išsipildė.

Jį, beturtį, pamilo pavydėtinai turtinga moteris. Būdamas anaiptol ne gražuolis, jis vis dėlto įsitaisė žavingą meilužę, patrauklią kaip nunokęs renetas.

Bet ką aš čia kalbu? Dabar jau buvo nebe viena, o visas būrys įsimylėjusių Jėzaus gerbėjų! Visur paskui jį sekiojo ištisas haremas! Mylimiausia sultonienė buvo, žinoma, Magdalena, bet teisingumo dėlei reikia pastebėti, kad ne vien ji domėjosi Jėzumi.

Evangelijoje minimi dar dviejų garbintojų vardai: Joanos ir Susanos. Apie Susaną nėra jokių žinių, nebent tiek, kad jos vardas hebrajų kalba reiškia "lelijos žiedas". O dėl Joanos, tai šventas Lukas sako, kad ji buvusi tokio Kuso, vieno iš Erodo dvarų valdytojo žmona. Pamačiusi kartą Jėzų, Joana tarusi sau: "Štai vyras, kuris man reikalingas!" Ir išpardavusi savo turtą, metė . vyrą ir nusekė paskui Jėzų.

- Kas mane myli, seks mane! - sakydavo vaikštinėjantis Žodis.

Ir iš tikrųjų, paskui jį sekiodavo minia moterų - buvusių žmonų, pabėgėlių nuo savo vyrų ir įvairiausio plauko ištvirkėlių. Visos jos buvo didelės uždraustų vaisių mėgėjos ir visos iš galvos kraustydavosi dėl savo viešpaties ir valdovo.

Jos taip dievino Jėzų, kad buvo pasiryžusios išlaikyti jį savo lėšomis. O jis savo ruožtu nesivaržydamas naudojosi jų gerumu.

Ir tenegalvoja skaitytojai, kad aš perdedu! Evangelijoje apie tai parašyta juodu ant balto.

Atverskite Luko evangelijos aštuntą perskyrimą, suraskite antrą ir trečią eilutes. Ten gana aiškiai pasakyta, kad su juo buvo "... ir kai kurios moterys, kurios buvo pagydytos nuo piktųjų dvasių ir ligų: Marija, vadinama Magdalena, iš kurios buvo išėję septyni velniai, Erodo užveizdo Kuso žmona Joana, Susana ir daug kitų, kurios jam tarnavo savo lobiu."

Kaip matote, išsisukti neįmanoma, kunigėliai!

Taip ir parašyta: "tarnavo jam savo lobiu" ir pasirašyta: "šventas Lukas".

Manau, jūs žinote, kaip žmonės vadina tokį diegą, kuris sutinka, kad moteris "tarnautų jam savo lobiu"? Tas pavadinimas perdaug nepadorus, kad galėčiau jį parašyti, nors tasai, apie kurį čia kalbama, tikrai jo nusipelnęs, todėl prašau leisti man įprastinį terminą pakeisti labiau šiuolaikiniu ir ne tokiu grubiu bendriniu daiktavardžiu - alfonsu*.

*Alfonsas - taip su panieka vadinamas vyras, gaunantis iš moters mokestį ar išlaikymą už intymius santykius su ja (pagal prancūzų rašytojo A. Diuma - sūnaus komedijos "Mesjė Alfonsas" herojaus vardą). Tuo būdu alfonsas - Kristus tarėsi galįs nepaisyti jokių prietarų. Pradėjęs valkatavimu, jis taip išsijuosė, kad tapo savo damų išlaikytiniu. Pasukęs šiuo keliu, jis neišvengiamai turėjo baigti kartuvėmis; galų gale taip ir atsitiko, nes kryžius anais laikais ir buvo paprastos kartuvės. Žavus personažas, ar ne? Krikščioniškoms avelėms kunigai parinko idealu visai užbaigtą herojaus tipą. Matyt, kunigai norėjo tiesiog pasityčioti iš lengvatikių žmonių ir sukūrė legendą apie fantastinį dievažmogį, priskirdami jam valkatos ir netgi alfonso privalumus, užuot padarę garbingu šeimos tėvu, doru piliečiu ir sąžiningu darbininku!

Bet, matyt, tokia yra visų religijų prigimtis, kad jos sudievina ir kanonizuoja pačius šlykščiausius žmogaus bruožus.

Tai labai įsidėmėtinas dalykas. Religijų kūrėjai, pradėdami savo darbą, tikriausiai samprotauja šitaip:

- Norint mulkinti liaudį, reikia priversti ją tikėti tam tikra aukščiausia būtybe, savotišku antgamtiniu pajacu, kurį mes valdome kaip marionetę. Bet kad ši aukščiausia būtybė pasidarytų suprantama ir artima paprastiems protams, reikia jai suteikti grynai materialią formą, reikia, kad ji pabūtų nors keletą metų visiems žinomoje žemiškoje aplinkoje, žmogaus kailyje. Vis dėlto, jeigu imtume ir sudievintume tikrą žmogų - teisingą, dorą, darbštų, visokeriopos pagarbos vertą sūnų, tėvą ir vyrą, pasižymintį visomis didelių žmonių dorybėmis, tai čia nebūtų jokio mūsų nuopelno. Tokius žmones gerbia ir be mūsų. Mūsų, teologų, uždavinys yra visai kitas. Mums reikia pažongliruoti alogizmais, priversti krūvas absurdų, ydą pavaizduoti dorybe, o blogį - gėriu ir apmulkinus tokiu būdu paprastus žmonelius, užvaldyti jų protus. Todėl paverskime savo dievą pačiu paskutiniu valkata!

Iš pradžių suteikime jam absurdiškiausią kilmę, sakysim, te - gimsta jis iš paukščio. Paskui padarykime jį blogu sūnumi ir broliu, o kartu ir tinginiu, kuriam dykinėti patinka labiau, negu dirbti. Tegu jis, užuot gerbęs savo šalies įstatymus, tolydžio juos perženginėja ir laužo. Tegu šarlatanauja, elgetauja ir vagia. Tegu bastosi su mergšėmis, kurios jį išlaikys savo užsidirbtais pinigais. Tegu jis pasirenka savo palydovais pačius paskutinius niekšus ir dargi tokį šlamštą, kaip savo šalies išdavikus. Tegu jis pats svetimoteriauja ir pateisina svetimoteriavimą. Tepasižymi jis visokiausiomis ydomis: garbės troškimu, bailumu, nedorumu ir melavimu. Ir jo niekingas gyvenimas tepasibaigia visiškai nusipelnyta mirtimi: tepakaria jį gėdingai kartuvėse tarp dviejų vagių, iš kurių vienas pasirodys esąs jo bičiulis. Ir tuomet, sugalvoję tokią legendą, kuri, galima sakyti, nuo pradžios iki galo yra tikras Šėtono paveikslas, mes pasakysime žmonėms: "Tai dievas, melskitės jam! " O visi tie, kurie bus tokie akli ir nepastebės šioje pasakoje nieko daugiau, kaip tik purvą, melą ir nusikaltimus, tebūnie amžinai prakeikti ir atstumti, net jeigu ir patys buvo kadaise verti sudievinimo. O tie, kurie patikės mūsų legenda ir nusilenks mūsų teologinei fikcijai, - tai mūsų grobis! Jie priklausys mums su siela ir kūnu ir visi jų pinigai plauks irgi į mūsų kišenę.

Štai vienintelis paaiškinimas, kurį galima duoti, kalbant apie dievo sukūrimo problemą. Juo niekingesnis personažas, tuo lengviau jį sudievinti. Juk aišku kaip diena, kad neįmanoma sukurti jokios religijos, prieš tai neapmulkinus liaudies masių. Todėl, norint sukurti naują kultą, reikia pirmiausia apversti aukštyn kojom visus natūralios žmogiškosios moralės principus.

Krikščionybės teoretikai šitaip ir kūrė Kristaus mitą ir visai nesivaržydami, padarė savo herojų panašų į žmogų, nusiritusį iki paskutinės niekšiškumo pakopos.

Ir jie dar drįso akiplėšiškai sakyti, kad net Jėzaus giminės raudonavę dėl jo iš gėdos.

Sužinoję, kad Jėzus vėl ateina į Nazaretą, visi jo šeimynykščiai nebeišmanė, kur dėtis. Jie keikte keikė nelaimingąjį bastūną lyg ir ketinantį užtraukti jiems nešlovę bei gėdą.

Stengdamiesi išsaugoti bent išviršinį padorumą, giminės dėjosi gailįsi Jėzaus.

- Vargšas vaikinas! - atsakydavo jie atėjusiems papasakoti apie naujus buvusio dailidės išsišokimus. - Jis išėjo iš galvos! Jis visai pamišo! Jis jau nebeatsako už savo veiksmus.

Tačiau širdies gilumoje jie savo giminaitį laikė nepataisomu niekšu, kurį reikia kuo greičiausiai įkišti į tokią vietą, kur jis nebegalėtų išdarinėti savo pokštų.

Tuo tikslu jie visi urmu išėjo pasitikti Jėzaus, norėdami jį nutverti ir pasodinti po užraktu.

Ši detalė užfiksuota Morkaus evangelijoje (3, 21): "... saviškiai išėjo jo sulaikyti, nes jie sakė: Jis išėjo iš proto."

Tai buvo šeimos reikalas ir jame nutarė dalyvauti visi Jėzaus giminės: broliai, seserys, dargi motina Marija nepanoro likti nuošaliai.

Ekspedicijos priešaky stojo keturi Kristaus broliai: Jokūbas, Juozapas, Judas ir Simonas (Morkaus 6, 3).

Bet kai jie atėjo į susitikimo vietą, pasirodė, kad neįmanoma prasibrauti iki Jėzaus. Balandžio sūnus varė velnią iš eilinio apsėstojo, kuris, pasak evangelisto Mato, buvo nebylys ir aklas, o pasak evangelisto Luko, tik nebylys.*

*Štai ką sako apie tai Matas ir Lukas. Matas (12, 22): "Tuomet pas jį buvo atvestas vienas velnio apsėstas, aklas ir nebylys ir jis pagydė jį, taip kad tas kalbėjo ir regėjo." Lukas (11, 14): "Vieną sykį jis išvarė velnią, kurs buvo nebylys. Jam išvarius velnią, nebylys kalbėjo ir minios stebėjosi." Pateptąjį akylai saugojo apaštalai: jis buvo iš anksto įsakęs jokiu būdu neprileisti prie jo giminių, jeigu šie imtų ir susigalvotų ateiti iš Nazareto. Kaip matote, jis nelabai pasitikėjo savo šeima.

Visa tai atsitiko vieškelyje. Jėzaus favoritės ilsėjosi artimiausioje smuklėje. Aplink vaikščiojantį Žodį ir jo apaštalus susirinko gausi minia.

Jėzus paliepė atvesti apsėstąjį.

- Tikiuosi, tu nekurčias? - paklausė jį balandžio sūnus.

Šis neigiamai papurtė galvą.

- Puiku! Tuomet klausyk, ką tau pasakysiu. Mano drauguži, tu pasidarei nebylys ir aklas (laikysimės šventojo Mato versijos) dėl to, kad tavyje apsigyveno nelabasis. Užuot gydęs tave nuo nebylystės ir aklumo, aš tiesiog išvysiu iš tavęs velnią, o tada tu praregėsi ir prakalbėsi.

Apsėstasis ar neapsėstasis, bet, šiaip ar taip, neregys ir nebylys, svajojo vėl atgauti regėjimą, o svarbiausia - kalbą. Savaime aišku, kad jis neprieštaravo Jėzaus nustatytąjai diagnozei. Jis degte degė nekantrumu kuo greičiau išgyti.

- Ei kipše! - suriko Jėzus. - Kas tau leido apsigyventi šio žmogaus kūne? Nagi, marš lauk, aš tau įsakau!

Jūs, brangūs skaitytojai, žinoma, neabejojate, kad nešvarioji dvasia tučtuojau pakluso. Ji, kaip ir visada, nenorėdama pažeisti įsigalėjusio papročio, garsiai klykdama, išlėkė pro ligonio burną. Šis tuojau pat atvėrė akis ir burną ir ėmė pasakoti visokius anekdotus, norėdamas parodyti, kad jo liežuvis veikia puikiausiai.

Kaip ir reikėjo laukti, stebuklas žioplių minią sužavėjo. Tiktai keletas gatvės raštininkų - evangelistai juos vadina rašto žinovais, - specialiai fariziejų atsiųstų iš Jeruzalės, nepatenkinti raukėsi ir sakė susirinkusiems:

- Gerieji žmonės! Užuot žavėjęs! šio žmogaus stebuklais, jūs verčiau duokite jam į sprandą ir gerai aplamdykit šonus! Kaip kitaip jis išvarytų paprastus velnius, jeigu nepadėtų Belzebubas, velnių kunigaikštis? Matyt, kad jis su Belzebubu dirba išvien, kalbos nėr!

Rašto žinovų užuomina pataikė į opią vietą; tai buvo puikiausias insinuacijos pavyzdys.

Jėzus kaip mat pajuto pavojų ir į smūgį atsakė smūgiu.

- Ką jūs žinote apie tokius dalykus, neišmanėliai? - sušuko jis. - Nemanykite, kad velnias toks mulkis! Kurių galų jis ims man talkininkauti? Kad aš paskui jį išvarinėčiau iš apsėstųjų? Kas tai matė! Žmogaus priešas negali būti pats sau priešas.

Kiekvienas namas, kai pats suskyla ir kai jo sienos neberemia viena kitos, negali išsilaikyti. Ir jei Šėtonas ims išvarinėti Šėtoną, tai jis pats prieš save sukils: kaipgi tuomet išsilaikys jo karalystė?

Argumentas buvo svarus. Be to, rašto žinovai aiškiai matė, kad ir publika Kristaus pusėje. Todėl jie, nieko nelaukdami, užsidėjo skrybėles ir miniai švilpiant bei juokiantis, movė, kol dar sveikas kailis.

Naudodamasis proga, Jėzus pradėjo susirinkusiems kalbą, iš papratimo naudodamasis daugiausia prilyginimais. Jis papasakojo, kaip vienas žmogus apsėjo savo lauką gera sėkla. Naktį atėjo priešas ir tą patį lauką apsėjo blogais grūdais. Gera ir bloga sėkla sudygo kartu, bet pasirodė, kad priešas buvo pasėjęs piktžoles, kurios ėmė stelbti kviečius. Tuomet, norėdamas gauti gerosios sėklos derlių, tas žmogus turėjo visame lauke išravėti piktžoles - darbas, reikia tiesiai pasakyti, gana nuobodus ir varginantis. To vargo jis būtų išvengęs, jei būtų savo priešui sutrukdęs pasėti naktį blogą sėklą, tai yra rauges.

Šio prilyginimo, paimto iš senovės Rytų pasakėčių, prasmę nesunku suvokti:

- Tai, ką jums kalbu, yra gera sėkla, todėl tikėkite mano žodžiu. O svarbiausia, gink dieve neklausykite tų, kurie užsimano mane diskredituoti, nes jų žodžiai - tai raugės. Jeigu klausysite mano priešų, nustosite saugotis, nustosite manimi tikėti ir tuomet raugės būtinai nustelbs kviečius.

Kunigai dažnai primena šį prilyginimą, kurį patys yra įdėję į savo dievo lūpas.

Tuo tarpu žmonių išmintis yra sukūrusi šitokią patarlę: "Kas klausosi vieno varpo, girdi vieną garsą." Vadinasi, norint susidaryti teisingą nuomonę apie kokį nors mokymą, religiją ir jos dvasininkus, būtinai reikia pasiklausyti ne tik tų, kurie giria, bet ir tų, kurie kritikuoja.

Kunigai neatsitiktinai šią išmintingą patarlę pakeitė pasakėčia apie kviečius ir rauges.

- Saugokitės, avelės, jaunos ir senos galvelės! - sako jie. - Neskaitykite antiklerikalinių knygų ir neklausykite ateistinių paskaitų! Mes jus nuo pat lopšio auklėjome taip, kad tikėtumėte nesąmonėmis, o ydas laikytumėte dorybėmis. Šį tikėjimą ir pasitikėjimą išsaugosite tik tada, jeigu saugositės visko, kas jus gali įtikinti priešingai.

Šitaip kovoti dėl žmonių sielų yra negarbinga, bet kas gi liktų iš religijos, jeigu ji visada elgtųsi garbingai?

Taigi apaštalai ir minia gėrėjosi prilyginimu.

Nustumti į pačias paskutines eiles, Jėzaus giminės tarėsi. Sučiupti ir nusivesti bastūną momentas buvo labai nepatogus. Atviram pagrobimui minia būtų tikrai pasipriešinusi.

Tuomet Jėzaus šeima nutarė griebtis gudrybės ir iš pradžių nusivilioti pateptąjį į atkampią vietą. Broliai pasakė, kad norėtų su juo pasikalbėti. Kažkas iš minios pasišovė jiems padėti.

- Rabi! - kreipėsi jis į Jėzų. - Čia yra visa tavo šeima: motina, seserys, broliai ir visi giminės. Jie atėjo iš Nazareto ir nori su tavimi pasimatyti.

- Spjaut man į visus šituos žmones! - atsakė Jėzus. - Tegu sau grįžta ten, iš kur atėjo!

- Klausyk, rabi, tu gal nenugirdai: čia yra tavo senoji močiutė!

- O aš tau sakau, kad man ji nerūpi!

Minia prasiskyrė; Marija, broliai ir kiti Jėzaus giminės galėjo šiek tiek prasistumti pirmyn. Išvydęs juos, pateptasis pakėlė balsą, kad giminės jį išgirstų ir sušuko:

- Tepalieka jie mane galų gale ramybėje! Kas yra mano motina? Kas yra mano broliai? Ar tik ne tie, kurie atėjo iš Nazareto?.. Juokai vieni. Be savo apaštalų ir gerųjų moterų, kurios mane myli, aš neturiu kitos šeimos! Ištikimiausieji mano palydovai - štai mano tikroji šeima!

. Ir rodydamas į gražuolį berniuką Joną, pasipūtusį iš puikybės, jis pridūrė:

- Štai mano mylimasis mokinys: jis yra man brolis, sesuo, žmona ir motina. O kai dėl tų, kurie vadina save mano giminėmis, tai jie gali sau nešdintis! Aišku?

Jėzaus giminės buvo užtenkamai protingi ir nebesispyrė. Dar labiau, nei kada nors kitą kartą, gėdydamiesi savo nedoro šeimynykščio, jie pasišalino, numoję į jį ranka (žr. Mato 12, 22 - 37, 46 - 50; 13, 1 - 53; Morkaus 3, 20 - 25; 4, 1 - 34; Luko 8, l - 21).

Tuo tarpu vaikščiojantis Žodis, luktelėjęs, kol minia išsiskirstys, kartu su apaštalais nuėjo į viešbutį pas savo gražiąsias gerbėjas.

37 SKYRIUS. Nuraminta audra ir padūkusios kiaulės

"Jo mokytiniai priėjo prie jo ir pažadino jį, sakydami: Viešpatie, gelbėk mus, žūname. Jėzus jiems tarė: Kodėl esate bailūs jūs, žmonės menko tikėjimo? Po to atsikėlęs jis sudraudė vėjus ir jūrą ir pasidarė didelė tyla. O žmonės stebėjosi ir sakė: Kas gi jis yra, kad vėjai ir jūra jo klauso?

...Netoli nuo jų ganėsi didelė kaimenė kiaulių. Taigi, velniai meldė jį, sakydami: Jei išvarai mus iš čia, leisk mus į kiaulių kaimenę. Jis jiems tarė: Eikite. Jie išėję įėjo į kiaules. Ir štai visa kaimenė padurmu metėsi Į jūrą ir žuvo vandenyje." (Mato 8, 25 - 27, 30 - 32)

Jėzus sumanė kiek pasilinksminti, bet pamiršo savo išaugusį populiarumą. Nespėjo jis su savo odaliskomis šnektelti nė dešimties žodžių, kai prie smuklės vėl susirinko minia. Žmonės norėjo jį pamatyti ir išgirsti, troško jo prisiliesti ar dar kokiu nors būdu išreikšti savo susižavėjimą.

Visa tai buvo labai ne laiku.

Pateptasis atsiprašė damas, kad negalėsiąs pabūti jų draugėje.

- Girdite, kas dedasi? - tarė jis. - Minia kas minutę didėja. Girdite, kaip žmonės laužia duris? Verčiau pasislėpsiu: įnirtę mano garbintojai vis tiek neduos man ramiai pernakvoti.

Taigi, pasakęs joms "iki pasimatymo", jis movė iš smuklės pro užpakalines duris.

Kartu su apaštalais nusigavo į artimiausią uostą, kur pareikalavo laivelio. Kaip tik tuo metu kėlė inkarą didelė barka, turėjusi plaukti į priešingą ežero krantą.

- Tai kaip tik mums, - tarė Jėzus. - Svarbiausia atsidurti aname krante, daugiau man nieko nereikia.

Kreipdamasis į barkos šeimininką, jis paklausė:

- Kur plaukiate?

- Į Gerazėnų šalį, - atsakė šis, pasak Mato; Morkus ir Lukas tvirtina, kad jis plaukęs į Gadaros šalį.

Apaštalai įlipo į laivelį paskui vaikščiojantį Žodį.

Visokių rūpesčių nukamuotas, Jėzus prigulė ant virvių pundo ir užsnūdo. Po kelių minučių jis jau knarkė, pašvilpdamas kaip kalvio dumplės.

Oras buvo puikus. Gaivus vėjelis šiaušė ežero paviršių ir įtempė bures. Barka linksmai skriejo pirmyn.

Apaštalai susirinko užuovėjoje, atsirėmę į falšbortą ir tingiai šnekučiuodamiesi, ilsėjosi.

- Iš tiesų mūsų mokytojas jau toks akiplėša, kokių reta, - pastebėjo Tadas. - Susodino visus į laivą, o pats neturi nė skatiko kišenėje. Įsivaizduoju, kaip susirauks barkos šeimininkas, kai nuplauksime į Gerazą ir teks užsimokėti!

- Ko tu jaudiniesi? - atkirto jam Simonas - Akmuo. - Iškart matyti, kad esi naujokas. Kai barkos šeimininkas paprašys iš mūsų pinigų, kaip ir iš kitų keleivių, mes paprasčiausiai išversime kišenes, kad jis nusiramintų, o Jėzus vietoj užmokesčio pasakys jam kokį nors prilyginimą.

- Gerai, jeigu šeimininkas tuo pasitenkins! Tik, man regis, tie jūreiviai ne tokie jau geručiai. Bijau, kad netektų užsimokėti savais šonais...

Ūmai horizonte pasirodė juodas debesis, pakilo smarkus vėjas ir barka ėmė šokinėti per bangas.

- Velniava! - keikėsi jūreiviai. - To betrūko... Na, dabar tai bus!

Barkos šeimininkas įsakė nuimti bures, bet netrukus pakilo tokia audra, kad jo laiviūkštis atsidūrė pavojuje.

Mažasis Jonas, kaip mylimiausias mokinys, miegojo kartu su Jėzumi, padėjęs galvą jam ant krūtinės, kaip ant pagalvio: mokytojas leido jam tokį familiarumą. Joną pažadino purslai ir audra, o pateptasis kriokė kaip niekur nieko: jį prižadinti buvo ne taip lengva.

Tuo tarpu padėtis darėsi vis rimtesnė. Bangos barką blaškė, vairininkas visai nusiplūkė, mėgindamas išlaikyti rankose šturvalą, laivo šeimininkas visa gerkle plyšojo, duodamas įsakymus. Be visų šių bėdų, prakiuro laivo dugnas. Šeimininkas kreipėsi į keleivius, prašydamas pagalbos: jūreiviai ir taip jau lakstė kaip be galvų. Paleido į darbą siurblį. Deja, vanduo sunkėsi greičiau, negu spėjo išpumpuoti ir jau buvo galima apskaičiuoti, per kiek laiko barka nueis į dugną.

O Kristus vis tebeknarkė.

Galiausiai išsigandę apaštalai puolė prie savo mokytojo ir ėmė jį purtyti. Jėzus nusižiovavo, pasirąžė ir paklausė, kam jie pažadino jį iš miego.

- Kas jums? - pasiteiravo jis nustebęs. - Taip gardžiai miegojau.

- Ogi tas, kad mes žūstame. Laivas tuojau nugrims. Išgelbėk mus! Gelbėk!

- Ir dėl tokio nieko jūs mane prižadinote? Atvirai kalbant, to iš jūsų nesitikėjau!

- Bet paklausyk, mokytojau...

- O jūs, mažatikiai, ko gi išsigandote? Ar gali jums kas bloga atsitikti, jei aš esu kartu?

- Be abejo, rabi, tavo teisybė, kaip ir visada, bet vandens laive vis daugėja, nebespėjame išpumpuoti ir po penkių minučių visi teksime žuvims!

- Jei tu panorėtum...

Tuomet Jėzus pakilo ir kreipėsi į vėją, karčiai priekaištaudamas:

- Kas čia dabar, gerbiamasis vėjau? Kaip tu drįsti staugti, šėlti ir blaškyti šį laivą? Tu išgąsdinai mano mokinius! Ne, šito jau per daug... Ir apskritai, kas tau leido pūsti? Tiesiog žodžių nerandu... Prakeiktas viesule, nežinau, kas dar mane sulaiko, bet, dievaži, jei nesiliausi triukšmavęs, aš tau taip papusiu, kad velniai čiaudės!

Atsiliepdamas vėjas dar smarkiau sušvilpė.

- Na, gana! - riktelėjo Jėzus. - Aš uždraudžiu tau pūsti.

Tylėk, kai kalba Žodis!

Po šios komandos vėjas kaip mat nutilo ir liovėsi pūtęs į barką.

Dabar Jėzus kreipėsi į ežerą, kuris vis dar tebesiūbčiojo bangas ant laivo denio ir įsisprendęs užsipuolė nepaklusnų gaivalą:

- O tu, Tiberiados jūra, ar negirdėjai? Ką pasakiau vėjui, taikoma ir tau. Tavo pokštai man nepatinka. Mes čia esam ne tam, kad tu mus prarytumei. Tučtuojau nusiramink, o jei ne, tai ir tu gausi į marmūzę.

Tiberiados jūra nutilo, lyg magiškai lazdelei mostelėjus. Jūreiviai ir keleiviai netikėjo savo akimis.

- Čia tai bent! - kuždėjosi jie. - Su tokiu menki juokai!

Kas gi jis yra, kad vėjai ir jūra jo klauso? Nenorėčiau su juo susidurti siaurame takelyje...

Kalbėdamiesi jie virpėte virpėjo iš siaubo. Net džiaugsmas, kad išvengė pražūties, negalėjo nuslopinti baimės prieš visagalį Kristų. O ką tu padarysi, jei šis vyrukas ims ir nusvies juos į mėnulį? Tik pamanykite.

Vis dėlto kelionė baigėsi visai laimingai. Net prasisunkęs į triumą vanduo ištekėjo atgal į jūrą, kaip ir buvo patekęs. Skylės barkos korpuse, reikia manyti irgi pačios savaime užako. Sakyk, ką nori, bet stebuklai - puikus dalykas!

Barka atplaukė į Gerazą švintant. Šeimininkas nė nemanė prašyti Jėzų ir jo palydovus užsimokėti už kelią: jis džiaugėsi, kad nepaprastojo keleivio dėka išliko sveika jo gelda. Ir žinoma, jam nė į galvą neatėjo mintis, kad Jėzus, tasai stichijos valdovas, galėjo pats sukelti netikėtą audrą, kad paskui turėtų progą ją nutildyti ir priskirti sau dar vieną stebuklą. Juk iš tiesų mūsų pateptajam nieko nereiškė sukelti sąmyšį atmosferoje: balandžio sūnus buvo visagalis net miegodamas! Ir ką gali žinoti, gal Jėzus ir pro miegus girdėjo, ką kalbėjo apaštalai, susirūpinę, kad neturi pinigų užsimokėti už kelią?

Taigi visi apaštalai išlipo į krantą.

Pirmas jų sutiktas žmogus buvo velnio apsėstasis. Bet šį kartą pasitaikė ne šiaip sau apsėstasis, o toks, kokio apaštalai dar niekad nebuvo matę.

To nelaimingojo buvo išsižadėjusi net šeima. Užuot retkarčiais surengęs įprastinius priepuolius, šis apsėstasis siautėjo visą laiką be atvangos. Todėl jį tiesiog ėmė ir išvijo iš miesto.

Jis gyveno viename pakrantės uolų urve. Jo drabužiai jau seniai buvo virtę skarmalais; dieną naktį jis bėgiodavo Adomo kostiumu, klaikiai rėkaudamas ir visiems praeiviams keldamas siaubą. Be to, jis savo išvaizda piktindavo damas.

Ilgainiui apsėstasis plačiai išgarsėjo. Tokioje apverktinoje būklėje jis gyveno jau daug metų ir motinos juo gąsdindavo neklusnius vaikus, kaip kad šiuo metu gąsdina piktomis raganomis.

- Tučtuojau nutilk tu man, nes pašauksiu apsėstąjį! - sakydavo jos.

Ir vaikas, visas drebėdamas, nutildavo ir slėpdavosi už motinos sijono.

Kartais nelaimingąjį pavykdavo sugauti. Jį tvirtai pririšdavo, bijodami jo smarkumo, bet jis buvo toks stiprus, kad sutraukydavo visas virves ir net geležines grandines. Niekas negalėdavo jo nuraminti ir jis su nieku nesiskaitydavo.

Tai šit kokį baisų velnio apsėstąjį sutiko apaštalai, vos išlipę iš barkos į krantą. Galima įsivaizduoti, ką jis išdarinėjo!

Jėzus iškart suprato, su kuo turi reikalą. Savo papratimu jis kreipėsi tiesiai į velnią, į tą tikrąją nelaimingojo pašėliškų šuolių, strakaliojimų ir kitokių gimnastikos pratimų priežastį.

- Atsakyk, nelabasis! - sušuko jis. - Ar jau seniai įlindai į ši žmogų?

Seniai, labai seniai! - atsiliepė velnias apsėstojo balsu. - Bet kam tokie klausimai? Palik mane ramybėje! Ko tau reikia iš manęs? Jeigu aš kamuoju savo apsėstąjį, tai čia mano reikalas... Tildyk sau audras, bet nekankink manęs! Tu nuramini bangas, o aš verčiu raičiotis šį tipą - kiekvienas turime savo amatą. Nejau tu tik tam ir atsiradai žemėje, kad neleistum apsėstiesiems šėlti?

- Diskutuoti su tavimi aš neketinu, - atrėžė Jėzus. - Nešvarioji dvasia, eik lauk iš šio žmogaus!

Tačiau šis velnias nenorėjo taip lengvai paleisti savo aukos - jis nė nepajudėjo.

- Kad tave galas! - sušuko Jėzus po kurio laiko. - Tai ką, negirdėjai? O gal lauki specialaus pakvietimo? Gal kartais būsi vienas iš pačių galingiausių velnių? Koks tavo vardas?

Dabar, malonūs skaitytojai, laikykitės! Pasirodo, kad apsėstąjį buvo apsėdęs ne vienas koks velniapalaikis, bet visas pragaro dvasių pulkas!

- Mano vardas - legionas, nes mūsų daug! - atsakė velniai apsėstojo balsu. - Viso labo mūsų yra šeši tūkstančiai viename kūne!

- Dabar man viskas aišku, - pastebėjo Jėzus. - Štai kodėl jis raitosi šešis tūkstančius kartų labiau už savo kolegas. Na ką gi, ponai velniai, nors jūsų čia ir visas legionas, vis tiek reikės išsinešdinti!

Tada, kaip sako evangelistas Matas, visi šeši tūkstančiai velnių baisiausiai nusiminė.

- Viešpatie dieve! - sustaugė jie. - Mes išeisim iš šito žmogaus kūno, jeigu tu liepi, bet kurgi mums dėtis? Suteik mums kokią nors prieglaudą! Neišvaryk mūsų iš šio krašto!

Jėzus tą rytą buvo gerai nusiteikęs.

Jis apsidairė ir netoliese pamatė kaimenę kiaulių, ramiai knaisiojančių žemę: jos, matyt, ieškojo ten bulvių.

Dievišku spartumu jis vienu akimoju suskaičiavo kriukes. Jų būta lygiai šeši tūkstančiai* - nei daugiau, nei mažiau. Juk pasitaiko kartais tokių laimingų atvejų!

*Vulgatoje ir lietuviškajame evangelijų vertime pasakyta: "... kaimenė, arti dviejų tūkstančių kiaulių" (Morkaus 5, 13). Pateptasis negaišo nė sekundės.

- Išeikite, ponai velniai, nesibijokite! - įsakė jis. - O išėję sulįskite ana į tas kiaules!

Kas toliau atsitiko, neįmanoma aprašyti.

Apsėstasis susyk nusiramino ir nutilo. Atsisėdęs ant plikos žemės, pradėjo valytis panages, flegmatiškai žvilgčiodamas į apaštalus.

O kiaulės, priešingai, - kad ėmė šokinėti, kriuksėti, žviegti, kvykti ir pulti viena kitą. Vienos šoko ant pasturgalinių kojų, kitos vaikščiojo ant pirmutinių, trečios darė mirties kilpas, vartėsi kūliais, o viso to cirko akompanimentas buvo toks linksmas, kad sunku net įsivaizduoti. Daugelis kiaulių, entuziazmo pagautos, raičiojosi ant žemės, o pačios mitriausios šokinėjo viena per kitą, nors, atvirai kalbant, šis jų numeris atrodė nelabai grakščiai.

Apaštalai kvatojo, susiėmę pilvus.

Tačiau šešiatūkstantinės bandos piemenų nė kiek neėmė juokas. Susirūpinę jie žiūrėjo į dūkstančias kiaules ir klausinėjo vienas kitą, kuo visa tai baigsis.

Nelaimingieji kiauliaganiai! Pateptojo iškrėstas pokštas jiems brangiai kainavo. Iki valiai prisidūkusios ir prisišokusios, kiaulės šuoliais pasileido į Tiberiados jūrą, puolė nuo kriaušio ir visos lig vienai prigėrė.

Reikia manyti, kad kaimenės savininkai tapo skurdžiais, virto elgetomis. Šeši tūkstančiai kiaulių, tai ne juokas! Tai šiek tiek kainavo!

O gal jūs, malonūs skaitytojai, abejojate šiuo mano pasakojimu? Jei taip, tai atsiverskite Mato evangeliją (8, 23 - 34), Morkaus evangeliją (4 - 35 - 40; 5, l - 20), o taip pat Luko evangeliją (8, 22 - 39) - pamatysite, kad nė kiek neperdedu.

Kai kas gali dar paklausti: iš kurgi šalyje, kur buvo griežtai laikomasi Mozės įstatymų, staiga atsirado kiaulių kaimenė, dargi šešių tūkstančių galvų? Juk kiaulieną valgyti žydams draudžiama, o už šio draudimo nepaisymą grėsdavo visokios bausmės, net mirties bausmė!

Prisipažinsiu, kad į šį klausimą nežinau, ką atsakyti.

Bet jeigu šventosios dvasios padiktuotoji evangelija teigia, kad ten kiaulių buvo, vadinasi, buvo.

Mums lieka tik stebėtis ir tikėti, arba, atvirkščiai, atsiminti dar kartą, kad kunigai savo ganomuosius laiko kvailais per visą pilvą, todėl patį grubiausią melą, sudurstytą iš didžiausių prieštaravimų, pateikia kaip šventą teisybę.

38 SKYRIUS. Baliukas pas muitininkus

"Visi verkė ir raudojo jos. Bet jis tarė: Neverkite, nes mergaitė nemirė, tik miega. Jie išjuokė jį, žinodami, kad ji mirusi. Bet Jėzus, laikydamas jos ranką, sušuko: Mergaite, kelkis! Jos dvasia sugrįžo ir ji tuojau atsikėlė. Jis liepė duoti jai valgyti. Jos gimdytojai stebėjosi, o jis liepė jiems niekam nesakyti, kas buvo įvykę." (Luko 8, 52 - 56)

Po šio žygdarbio vaikščiojantis Žodis manė, kad vietos gyventojai jį sutiks išskėstomis rankomis. Šį kartą pateptasis apsiriko. Vos tik gandas apie kiaulišką stebuklą pasklido apylinkėje, Gerazos gyventojai ėmė pulkais traukti pas Jėzų, prašydami eiti iš jų šalies.

Iš tiesų, kuriems galams buvo jiems reikalingas stebukladaris, galįs bet kurią valandą įkurdinti velnius jų kiaulėse, avinuose, antyse, jaučiuose, katėse, šunyse ir vištose?

Pateptasis sutiko pasišalinti, bet viena sąlyga: buvęs apsėstasis turėjo išgarsinti jo vardą visoje šalyje.

Išgydytasis apsiėmė tai padaryti ir Gerazos valdžia iškart sujudusi, kai iškilo reikalas greičiau nusikratyti Jėzumi, tučtuojau apmokėjo vaikščiojančio Žodžio ir jo apaštalų išvykimo išlaidas.

. Šventuosius palydėjo iki pat laivo.

Barkos šeimininkas, kreipdamasis į Gerazos miesto tarybos atstovus, paklausė:

- Kur šiuos ponus nuplukdyti?

- Ten, kur jie lieps, bet tik kuo toliau nuo šios vietos!

Jėzus paprašė perkelti juos į Genezaretą. Kadangi tas miestelis buvo kitoje ežero pusėje, gerazėnai mielai sutiko.

Pateptasis šešis tūkstančius velnių suvarė į šešis tūkstančius kiaulių anksti rytą. Gerazėnų žemėje jis neilgai užtruko, todėl tos pačios dienos vakarą jau išsikėlė į krantą prie Genezareto. Vos išlipęs iš laivo, Matas kreipėsi į draugus su tokiu viliojančiu pasiūlymu:

- Mano bičiuliai! Visi mes mirštame badu. Tik pamanykite:

Pasninkaujame jau nuo vakar vakaro! Tie storžieviai gerazėnai taip skubėjo mus išprašyti, kad net nepasiūlė užkąsti... Tai va, aš čia turiu senų draugų. Genezareto muitininkai seniai broliaujasi su visais Kaparnaumo muitininkais, jie bus tikrai laimingi, galėdami iškelti mūsų garbei pirmos rūšies banketą. Aš eisiu ir juos įspėsiu, o paskui sugrįšiu.

Matas vikriai apsisuko.

Sužinoję, kad Jėzus nori papuotauti jų kompanijoje, muitininkai iš džiaugsmo net iki lubų pašoko. Bet Matas juos sudraudė.

- Tiesa, jis kalba, lyg iš knygos skaitytų, - pasakė apaštalas, - bet apskritai mūsų visagalis mokytojas nosies per daug neriečia. Prie stalo jis būna visos kompanijos siela. Be to, jis toks malonus, taip meilinasi ponioms, tiesiog neapsakomai! Jeigu pas jus rasis šiokių tokių mergelių, tai būkite tikri - Jėzus pasirodys kaip reikiant.

- Ar tikrai? Ponių jis nesivaržo?

- Nė truputėlio.

- Bet tu nežinai, ką mes turime galvoje, kalbėdami apie ponias. Tai mūsų meilutės, šliundriukės kokių reta...

- Kuo jos blogesnės, tuo jam geresnės. Jis tai jau nežiopsos, pamatysite!

- Jei taip, tai tempk jį pas mus. Mes tuo tarpu padengsim stalą, prikviesim damų - tik laikykitės!

Jėzus tiesiog susižavėjo, išgirdęs, kad jam ruošiamas toks pokylis. Matas buvo beaiškinąs, kad jo draugai, Genezareto muitininkai, nors ir verčiasi bjauriu amatu, yra šaunūs gėrovai, kad jie ne tokie, kaip kiti mulkiai, kur nieko neišmano nei apie sukčiavimą, nei apie sutenerystę ir taip toliau, bet pateptasis pertraukė jį visiems žinomos patarlės žodžiais: "Sauso niekas neklauso."

- Savo paaiškinimus palik kitam kartui, - pridūrė jis. - O dabar, bičiuli Matai, vesk pas savo draugus!

Šventieji vyrai suvirto į namus, kur jų laukė muitininkai. Nereikia nė sakyti, kad tai buvo vieni iš įtartiniausių Genezareto namų. Lengvo elgesio merginos sukosi apie juos, kaip musės apie maitą; nuo ryto iki vakaro dešimtys jų raivėsi gultuose, kuriuose pokylio metu tįsodavo aplink stalą svečiai. Visi gėrė, rėkė, dainavo, barėsi ir glėbesčiavosi. Vaizdas čia buvo toks, kaip bjauriausiam kekšyne.

Kai pasirodė apaštalų lydimas Jėzus, jį sutiko džiaugsmingu, bet jau visai nežmonišku bliovimu.

Nesunku įsivaizduoti, kuo virto pokylis: tai buvo tikra orgija.

Šeimininkai ir svečiai pakėlė tokį triukšmą, kad subėgo visi kaimynai. Pietus jau ėjo į pabaigą ir puotautojai ūžė, pagauti didžiausio smagumo. Kiekvienas jau buvo pakėlęs savo tostą Jėzus išgėrė į mažojo Jono, savo mylimojo mokinio, sveikatą.

Dėl to ir įsiliepsnojo ginčas.

Jonas buvo toks dailus, o pateptasis taip jį lepino ir glamonėjo, kad kažkuris iš puotos dalyvių pareiškė, jog Jonas, matyt, esąs ne Jonas, bet Joana. Ir iš tiesų jo snukutis buvo angeliškas, šviesūs garbanoti plaukai, o mėlynos akys pilnos švelnaus ilgesio. Galima buvo prisiekti, jog tai gražutė mergelė.

Kai kurie muitininkai, manydami, kad vyriški Jono drabužiai yra maskaradas, mėgino jį apkabinti. Būdamas nepaprastai drovus, berniukas tiktai raudonavo, bet nesipriešino.

Taigi pokylio dalyviai juokdamiesi ginčijosi dėl jo tikrosios lyties ir kaip tik tuo metu į puotos salę įbėgo, kaimynai. Išvydę tokį baisų lėbavimą, jie nustebo ir pasipiktino. Kažkas, išgirdęs, kad Jėzus šūkauja garsiau už visus ir įsismaginęs daužo lėkštes, nebeištvėrė ir pasakė jam:

- Gėdytumeis tamsta! Žmogus, kuris dedasi mokytu teologu, nesiautėtų kartu su tokiais atmatomis!

Dėjęs kumščiu į stalą, Jėzus jam atrėžė:

- "Ką? Kaip? Tu mane mokysi? Tik pamanykite - šie ponai pasipiktinę! O leiskite paklausti, kas jums darbo?

- Atsiprašau, - tarė vienas fariziejus, - bet tu dediesi visuomenės veikėju, todėl tavo paties gyvenimas turi būti pavyzdys visiems kitiems. O čia mes matome, jog tu gaišini brangų laiką, lėbaudamas ir girtuokliaudamas su muitininkais bei paleistuvėmis!

- Jis mus užgaulioja! - subliuvo ūžautojai. - Jėzau, atkeršyk jam. Neleisk mūsų įžeidinėti!

Tuomet Mesijas, kandžiai šypsodamasis, atsigręžė į fariziejų:

- Sakykime, kad mano vaišių bendrai iš tiesų yra tokie, - tarė jis. - Na tai kas? Aš turiu visišką teisę būti kartu su jais.

Juk jūs esate be nuodėmės, o jie, pasak jūsų, užkietėję nusidėjėliai. Puiku... Bet kadangi aš rūpinuosi visais žmonėmis, tai man ir dera daugiau domėtis nusidėjėliais, negu nekaltais teisuoliais. Gydytojas reikalingas ne sveikiesiems, bet sergantiems.

Šie žodžiai buvo sutikti audringais plojimais. Pamatę, kad Jėzui prieštarauti pavojinga, fariziejai nutilo.

Vis dėlto tuo ginčas nesibaigė ir vaikštinėjančiam Žodžiui teko išgirsti priekaištų iš kitos pusės.

Susidomėję triukšmu ir šauksmais, į namus užsuko Krikštytojo mokiniai ir savo ruožtu užsipuolė Jėzų.

- Mūsų mokytojas, - sakė jie, - kamuojasi Machero tvirtovės kalėjime. Jis valgo juodą duoną, geria pašvinkusį vandenį, o tu, jo pusbrolis, springsti čia išsijuosęs! Nejau pamiršai savo pirmtaką?.. Juk jis yra didis pranašas! Mes jį apverkiame, mes pasninkaujame, kad būtume į jį panašūs, mes nešiojame dėl jo gedulą, o tu...

- Galų gale man visa tai nusibodo! - piktai sušuko Jėzus. - Argi aš kaltas, kad Krikštytojas kvailai pakliuvo į Erodo nagus?.. Antra vertus, jeigu jau taip, tai juk pats Krikštytojas neseniai mane palygino su jaunikiu... O jeigu aš jaunikis, tai turi būti ir vestuvių puota. Be to, kai jaunikis puotauja, tai ar gali jo bičiuliai pasninkauti? Suspės jie prisipasninkauti, kai manęs su jais nebebus, atseit, kai mane irgi ištiks koks nors nemalonumas.

Ir norėdamas pabrėžti, kad šis reikalas jau baigtas, vaikščiojantis Žodis atsuko savo neišsemiamo prilyginimų kubilo čiaupą.

- Niekas nesiuva naujos gelumbės lopo prie palaikio drabužio, nes naujas lopas atplėšia dalį palaikio ir darosi didesnė skylė. Lygiai taip pat niekas nepila jauno vyno į senus vynmaišius, nes vynas perplėštų vynmaišius ir ištekėtų ant žemės. O kita vertus, jeigu jūs įpratote gerti seną, išlaikytą vyną, tai jaunas vynas jums nebepatiks ir jūs reikalausite seno vyno, kadangi jis stipresnis...

- Žinoma! - šūktelėjo kažkas. - Bet ką tu nori čia pasakyti?

- Kaip ką! Argi nesuprantate?

- Šitose nesąmonėse mes visai nesusigaudome!

- Labai gaila. Bet aš juk žinau, ką norėjau pasakyti ir man to užtenka.

Jėzus buvo bepradedąs jau kitą prilyginimą, bet tuo metu pro minią prie jo prasigrūdo vietos sinagogos "angelas", vardu Jajiras.

- Mokytojau! - tarė jis. - Prieš tave sielvarto palaužtas tėvas. Pats supranti: ryžausi įžengti į šiuos namus ne iš didelio džiaugsmo, nors, tiesą sakant, būčiau aplakstęs visas lindynes.

Na, bet svarbiausia, kad tave suradau. Tad štai koks dalykas: mano duktė, mano vienintelė duktė miršta! Šiuo metu, kai su tavim kalbuosi, jinai jau tikriausiai bus mirusi. Bet tu, sako, turi stebuklingą galią. Aš tikiu tavimi! Eik su manimi, mokytojau, uždėk ranką ant mano dukters ir aš esu tikras, kad to užteks - ji prisikels!

- Pagaliau atsirado nors vienas žmogus, kuris manimi pasitiki! - pradžiugo Jėzus. - Labai gerai! Aš jo neapvilsiu. Eime pas jį, mano bičiuliai ir apaštalai. Paskui sugrįšim ir baigsim puotą.

Visi pakilo nuo stalo ir lydimi minios, patraukė į Jajiro namus.

Procesija buvo didžiulė. Miesto prekybininkai, pamatę tokią daugybę žmonių, išbėgo laukan, nesitverdami smalsumu.

- Kurgi jūs dabar einate? - klausinėjo jie procesijos dalyvius. - Kas čia per eitynės?

Žmonės atsakinėjo:

- Jėzus ketina atgaivinti mirštančią mergiotę!

Minia didėjo su kiekvienu žingsniu. Vaikščiojančiam Žodžiui jau teko jėga brautis pirmyn.

Tuo metu į minią įsimaišė viena gera miestietė ir ėmė skverbtis į priekį. Pamažėle palengvėle ji vis artėjo prie pateptojo. Dar kokie penki šeši žingsniai ir ji jau galėjo pasiekti jį ranka. Žmonės grūdosi kaip per fejerverką ir niekas nekreipė į ją dėmesio.

Ši geroji Genezareto gyventoja jau dvylika metų sirgo hemorojumi ir niekaip negalėjo išsigydyti. Jos išeinamoji anga buvo pasibaisėtina - šiaip ar taip, pati evangelija pabrėžia šią smulkmeną. Apie nelaimingąją damą, kuri stengėsi Genezarete palytėti Jėzų, šventame rašte pasakyta, jog ji "dvylika metų sirgo kraujo plūdimu; ji buvo daug iškentėjusi nuo daugelio gydytojų, praradusi visa, ką turėjo, o nė kiek nepasitaisiusi, bet dar labiau blogyn ėjo" (Morkaus 5, 25 - 26). Medicinos veikaluose nėra, tokios diagnozės "sirgti kraujo plūdimu", ją randame tik Naujajame testamente. Visiškai aišku, jog šventoji dvasia, diktuodama šią knygą, turėjo galvoje ne mirštamą, bet skausmingą trūkusių venų kraujavimą išeinamojoje angoje.

Dvylika metų sirgti hemorojum! Iš tikrųjų ta moteris buvo didelė kankinė. Ji raitydavosi kaip ant žarijų ir kas minutę kasydavosi, stengdamasi nuraminti nepakenčiamą niežulį. Bet ši kentėtoja tikėjo.

"Jeigu man pavyktų palytėti nors Kristaus drabužį, - galvojo sau viena, - aš būtinai išgyčiau!"

Ir štai pagaliau ji atsidūrė greta didžiojo gydytojo. Ryžtingai įsikibo į jo tunikos kraštą ir visi jos hemorojiniai gumbai kaip mat išnyko.

Ar esate girdėję ką nors panašaus? Pasirodo, Marijos ir balandžio sūnus buvo toks stebukladaris, kad išgydydavo, patsai to nežinodamas! Šiaip ar taip, tokį dalyką teigia evangelija. Jėzus nė neįtarė, kad nelaimingoji dama su įsisenėjusiu hemorojumi prasiskverbė, norėdama palytėti jo drabužį. Ir vėl prireikė naujos rūšies stebuklo, kad jis sužinotų apie įvykusį išgijimą. Vos tik ligonė palietė tunikos skverną, Jėzus pajuto kažkokį šoką, panašiai kaip katinas, iš kurio ūmai pasipila kibirkštys, jeigu paglostai prieš plauką: taip iš jo išlėkė stebuklas ir nukeliavo į mūsų gerosios moteriškės hemorojų.

Tuomet Jėzus atsisuko į minią ir paklausė:

- Kas prisilietė prie mano drabužio? Kas tai padarė?

- Ką tu čia dabar! - suniekino jį Petras. - Matai, kokia spūstis, žmonės smelkiasi iš visų pusių, o tu klausi: "Kas mane palietė?" Juk tai tas pat, kaip ieškoti adatos šieno kaugėje!

- Man kažkaip negera, - atsiliepė Kristus. - Jaučiu, kad iš manęs iššoko stebuklas. Vadinasi, mane kažkas palietė.

Jis permetė akimis minią ir įbedė žvilgsnį į pagydytąją - savo dievišką žvilgsnį, kuris prasiskverbia į širdies ir hemorojaus gelmes.

Nelaimingoji, matydama, kad ją surado ir bijodama, kad didysis gydytojas nesupyktų ant jos už tai, jog patyliukais ištraukė iš jo stebuklą, išsigandusi ir drebėdama puolė ant kelių.

- Viešpatie, viešpatie! - maldavo, apsipylusi ašaromis. - Tik nebesugrąžink man ligos!

Jėzus nusišypsojo.

- Dukra! - tarė jai. - Aš ne toks jau nedorėlis. Žinoma, tavo išgijimo nėra kaip viešai skelbti, bet dievai jo nematę, tuo geriau tau.

Jam taip bekalbant, prie jų prasimugino Jajiro tarnai.

- Kas, kas dar atsitiko? - o sunerimęs paklausė juos sinagogos angelas.

- Šeimininke, tavo duktė numirė, - atsakė jie. - Taigi burtininko nebereikia trukdyti.

Tėtušis Jajiras pasižiūrėjo į Jėzų tokiu maldaujamu žvilgsniu, kurį galėjai suprasti šitaip: tu ką tik išvadavai nuo hemorojaus kažkokią prastą moteriškę. O aš, garbės žodis, esu už ją truputį vertesnis, tad būk geras, padaryk dabar stebuklą, atitinkanti mano užimamą padėtį. Jeigu jau mano duktė visiškai numirė, tai tau puiki proga pasižymėti!

- Eime! - trumpai tarė Jėzus, viską supratęs.

Minia vėl pajudėjo pirmyn. Netrukus didysis gydytojas ir jo palydovai pasiekė tėtušio Jajiro namus.

Įėjęs į vidų, Jėzus pamatė raudotojas, kurios jau dirbo savo darbą. Tos moterėlės, didmenomis ir mažrnenomis pardavinėjusios ašaras, negaišdavo laiko! Nespėdavo numirėlis ataušti, o jos jau atsirasdavo prie jo. Itin vikrios buvo jos šiuo atveju: jaunos mergaitės mirtis žadėjo visą dieną gerai apmokamų raudų.

Raudotojos stengėsi, kiek galėdamos, skardeno namus aukščiausios rūšies klyksmais ir brangiais, širdį veriančiais verksmais.

- Ko jūs sielojatės? - kreipėsi į jas Jėzus. - Neverkite! Jūsų mergelė nemirė, ji miega.

Raudotojos jo žodžius sutiko pašaipomis:

- Kaip tai nemirė?

- Jis nori pasakyti, kad mes be reikalo vargstame!

- To dar nebuvo!

- Na ir juokdarys! Nieko sau gydytojas, jei nemoka atskirti miegančios nuo mirusios!

Ir jos jau taisėsi vėl užraudoti, bet Jėzus neleido.

- Išeikite iš čia visi! - paliepė jis. - Mirusios kambaryje su manimi tepasilieka tik mergaitės tėvas ir motina, o taip pat Petras, Jokūbas ir Jonas.

Įsakymas buvo įvykdytas.

Tuomet jis paėmė numirėlę už rankos ir tarė:

- Talita kumi! Mergaite, sakau tau, kelkis!

Įsidėmėkite šiuos žodžius, kurių gali prireikti, jei kada panorėsite ką nors atgaivinti. "Talita kumi! " Šių penkių skiemenų pagalba Jėzus sugrąžino gyvybę Jajiro dukteriai. Taip sako evangelistas Morkus, kuris, beje, pats nedalyvavo šioje operacijoje. O evangelistas Jonas savo evangelijoje nė vienu žodžiu neužsimena apie šį stebuklą, nors visi bažnyčios tėvai remiasi juo, kaip pačiu patikimiausiu liudytoju.

Išgirdusi magiškąjį "talita kurni", mergaitė atsikėlė ir džiaugdamasi, kad vėl gyva, ėmė lakstyti po visus kambarius. Jos tėvai jautėsi kaip devintame danguje. Jėzus sugrąžino juos į tikrovę.

- Džiaugiuosi, kad galėjau padaryti jums paslaugą, - tarė jis, - bet tai ne viskas. Reikia truputį pagalvoti ir apie vargšą vaiką! Ji taip ilgai nieko nevalgė, tad dabar tikriausiai baisiai alkana. Reikia ją pirmiausia pavalgydinti.

Po to pateptasis sugrįžo į muitininkų namus išgerti už ligonės sveikatą, kaip buvo žadėjęs apaštalo Mato draugams ir draugėms (Žr. Mato 9, 10 - 26; Morkaus 2, 15 - 22; 5, 21 - 43; Luko 8, 29 - 56).

Po šių įsidėmėtinų darbų Jėzus dar sykį aplankė Nazaretą, bet ir dabar iš jo ten pasijuokė. Mat, taip buvo parašyta likimo knygoje, kad nazariečiai liks kurti savo žemiečio pamokymams. Iškyla tik toks klausimas: kodėl Jėzus užsispyrė ir toliau neatsisakė tokio beviltiško sumanymo? Kaip dievas, jis turėjo žinoti tiek praeitį, tiek dabartį, tiek ateitį, atsisakyti visų iliuzijų ir iš nazariečių nieko gero nebelaukti.

Evangelistas Morkus šeštame perskyrime (l - 6 eil.) sako, kad Nazareto gyventojai ir šį kartą sutiko Jėzų labai nepasitikėdami. - Kurgi jis galėjo įsigyti išminties ir galybės? - kalbėjo jie. - Tegu šis šarlatanas mulkina žioplius kituose miestuose, kur jo niekas nežino. Tuo tarpu mes jį ir nuluptą pažintume! Juk tai paprasčiausias dailidė! Argi jis ne Marijos sūnus? Argi jis ne Jokūbo, Juozapo, Judo ir Simono brolis? Ir argi jo seserys ne čia pas mus yra?

"Niekas nėra pranašas savo tėvynėje", - melancholiškai pagalvojo pateptasis ir kuriam laikui atsisakė minties atversti žemiečius į savo tikėjimą.

Jis dargi sumanė išeiti trumpų atostogų. Tuo tikslu Jėzus sušaukė visą apaštalų tuziną ir pasakė tokią kalbą:

- Nuo šios dienos, kol gausite naujus nurodymus, jūs pavaduosite mane. Suteikiu jums visus savo įgaliojimus. Be manęs jūs išvyksite į turnė spinduliniu maršrutu ir visur skelbsite, jog dangaus karalystė nebe taip jau toli, kaip paprastai manoma. Gydykite ligonius, gaivinkite mirusiuosius, apvalykite raupsuotuosius, tiesinkite kuprotus ir išvarinėkite velnius iš apsėstųjų. Ir nemanykite spekuliuoti: stebuklai jums patiems nekainuos nė skatiko, todėl malonėkite daryti juos nemokamai. Bet kadangi viena meile ir vandenėliu negyvensi, tai leidžiu jums naudotis vaišingumu tų, kurie pasikvies jus į savo namus. Kartu nepamirškite, kad labiausiai turite domėtis lengvo elgesio moterimis: toms gražutėms nusidėjėlėms galima daug atleisti. Be to, rekomenduoju neužmiršti mažų vaikučių - būkite jiems meilūs ir atlaidūs. Baigdamas sakau jums: visur skelbkite mano mokslą. Būkite gudrūs kaip žalčiai ir romūs kaip balandžiai!

Į tai atsargusis Simonas - Akmuo atsakė:

- Mes eisime, o viešpatie, bet juk tu siunti mus pas priešus.

Su jais būsim kaip avys tarp vilkų!

- Na ir puiku!

- Koks čia puikumas: vilkai ims ir suės avis!

Jėzaus atsakymą Petrui reikėtų atskirai paminėti:

- Negyvam avinui vilkai nebaisūs!

Pagaliau jie atsisveikino. Apaštalai poromis išsiskirstė į visas puses, pažadėję pranešinėti Kristui apie savo darbus. O Jėzus, juos išlydėjęs, nuėjo ilsėtis Magdalenos, Joanos, Susanos ir kitų savo gerbėjų prieglobstyje (žr. Mato 10, 5 - 42, Morkaus 6, 7 - 13; Luko 9, l - 6). Papildomų žinių galima rasti Klemenso Aleksandriečio* raštuose.

*Klemensas Aleksandrietis (II - III amž.) - krikščionių teologas, vienas iš bažnyčios tėvų, bažnytinės mokyklos Aleksandrijoje vadovas. Gynė krikščionybę veikaluose "Pamokomas žodis graikams", "Pedagogas", "Stromatai" ir daugelyje kitų.

39 SKYRIUS. Jonui Krikštytojui nusibosta gyventi

"Tuomet Erodiados duktė išėjusi šoko ir patiko Erodui ir taip pat drauge sėdėjusiems už stalo. Karalius tarė mergaitei: Prašyk iš manęs, ko tu nori, aš tau duosiu. Ir jis jai prisiekė: Ko tik prašysi, aš tau duosiu, kad ir savo karalystės pusę... Tuojau įėjus skubiai o pas karalių, ji prašė, sakydama: Noriu, kad tuojau man duotumei padėkle Jono Krikštytojo galvą... Taigi, jis nusiuntė budelį ir liepė atnešti padėkle jo galvą. Tas nukirto jį kalėjime, atnešė jo galvą padėkle ir padavė ją mergaitei, o mergaitė savo motinai." (Morkaus 6, 22 - 23. 25. 27 - 28)

Jonas Krikštytojas gyveno ne taip, kaip Jėzus ir odaliskų neturėjo. Jau buvo praėję daugiau kaip dvylika ilgų mėnesių nuo to laiko, kai suėmė jį už tai, kad perdaug atvirai reiškė savo nuomonę dėl karaliaus Erodo privataus gyvenimo.

Krikštytojo mokiniai, mėgindami sugraudinti Jėzų, sakė, kad jų mokytojas valgo juodą duoną ir geria pašvinkusį vandenį. Jie perdėjo: kaip sakoma šventame rašte, su pateptojo pusbroliu Machero tvirtovėje elgėsi visai padoriai. Mes jau žinome, kad Jono mokiniai tolydžio ateidavo pas jį ir išeidavo, vykdydami įvairiausius jo pavedimus.

Evangelija priduria, kad netgi Erodas kartais aplankydavo savo belaisvį ir prašydavo patarimų.

Imkime, pavyzdžiui, kad ir Morkaus evangelijos šeštą perskyrimą, dvidešimtąją eilutę:

"...Erodas bijojo Jono, žinodamas jį esant teisų ir šventą; jis sergėjo jį, pasiklausęs jo, daug darė ir mielu noru jo klausydavo."

Erodas dėl to ir laikė Krikštytoją po užraktu, kad jo bijojo, tačiau tai netrukdė jam labai domėtis Jonu. Taip teigia evangelija. Vadinasi, mūsų pusbrolis Krikštytojas buvo privilegijuotas kalinys.

Jeigu jis būtų turėjęs nors truputėlį nuovokumo, jau seniai būtų išėjęs iš kalėjimo su didele pagarba. Bet šiam neišmanėliui labiau patiko siuntinėti Jėzui vieną po kito laiškus.

Kadangi draudimas keliauti iš vietos į vietą, - beje, vienintelis jam taikomas draudimas, - buvo Jonui nepakeliamas ir kadangi pusbrolis Jėzus elgėsi su juo kaip tikras išdavikas, tai Krikštytojas galėjo ramiausiai pasidaryti Erodo patikėtiniu, nejausdamas nė mažiausio sąžinės priekaišto.

Tetrarchas būtų apsidžiaugęs, kad įsigijo tokį patarėją!

Jis, be abejo, tuojau pat būtų nuėmęs nuo jo grandines ir davęs jam pačią aukščiausią tarnybą rūmuose.

Bet maža to. Krikštytojas, kaip įmanydamas, pats sau kenkė. Būdamas visiškoje Erodo valdžioje, jis vis dėlto, kiekviena proga susitikęs jį, visaip plūdo dėl vedybų. Suprantama, kad tie nemalonūs žodžiai nepatiko jo didenybei. O be viso to, Krikštytojas dar įsigijo sau mirtiną priešą - ponią Erodiadą, kurią savo kalbomis irgi užgauliodavo.

Niekad nesikišk į moteriškus reikalus, sako gana protingas priežodis. Ir iš tiesų, tai viena pagrindimų priežasčių, dėl kurios susivaidija net geriausi bičiuliai. Sakysime, jūsų draugas žavisi gražuole, kuri, jūsų akimis žiūrint, baisesnė už patį marą ir kurios negalite pakęsti. Spjaukite! Tegu sau mylisi ir mėgaujasi, kiek tik jiems telpa. Gink dieve, nekiškite piršto tarp kūjo ir priekalo! Bet jeigu nesilaikysite šios išmintingos taisyklės ir užsimanysite duoti draugui patarimus, kurių tas neprašo, galite būti tikri, kad jums už tai nepadėkos. Draugas vargu ar susitaikys su jumis, net ir pasiuntęs savo įkyrėjusią Dulsinėją po velnių. Taip buvo jau ne kartą.

Jonas Krikštytojas buvo iš tų nepakenčiamų kvailių, kurie laiko savo pareiga kištis į svetimų šeimų reikalus.

Erodas, kreipdamasis į jį patarimo kokiu nors valstybiniu klausimu, visada būtinai išgirsdavo įkyrėjusią nuobodinio pasaką:

- Taigi, jūsų didenybe, darykite taip ir taip, manau, jog tai bus geriausia. Bet politika - tai dar ne viskas. Nereikia pamiršti savo privataus gyvenimo ir čia aš turiu pasakyti, kad jūsų vietoje jau seniai būčiau išprašęs Erodiadą už durų ir susigrąžinęs senąją žmoną. Tai jūsų šventa pareiga, jūsų pirmutinė prievolė dievui ir tėvynei.

Erodas suraukdavo antakius ir tylomis išeidavo.

O naktį, gulėdamas su savo Erodiada, jis gaudavo garo iš žmonos. Jeigu toji nelemtai paklausdavo: "Na, kaip mūsų Krikštytojas? " - jis iškošdavo pro barzdą: "Geriau nė nekalbėk... Šiaip jis žmogus neblogas, tik va tas vienas dalykėlis..." - "Atseit, vėl traukia savo senąją giesmelę apie mūsų vedybas?" "Verčiau nė nekalbėk..." - "Nususęs galvijas!" - užbaigdavo Erodiada, grieždama dantimis.

Erodiada buvo nervinga ir jautri moteris. Be paliovos pasikartojantys Jono priekaištai karalienę taip išerzino, kad ji puldavo į isteriją, vien tik apie jį pagalvojus. Jėzaus pusbrolis keldavo jai siaubą.

Iš pradžių Erodiada atsiliepdavo apie jį šitaip: "Tai tipas, kuris kiša nosį ne į savo reikalus." Paskui ji Krikštytoją perkrikštijo Sena pipirine. "Kaip gyvena Senoji pipirinė? Ar dar Senoji pipirinė nesubyrėjo?" Galiausiai jis jai virto Nusususiu galviju.

Nususęs galvijas - tai paskutinė karalienės pykčio stadija.

Po nusususio galvijo belieka kartuvės.

Tetrarchas jau seniai apgailestavo persakinėjęs žmonelei nesantūrius Krikštytojo žodžius. Dėl to, kad nesugebėjo iš pradžių sušvelninti Jono kaltinimų ir suteikti jiems lengvai virškinamą formą, jis dabar turėjo ginti savo belaisvį nuo Erodiados įniršio. O jai į galvą įlindo įkyri idėja.

"Tas prakeiktas Krikštytojas kiš nosį, kur nereikia, kol aš jos nenuplausiu!" - galvodavo ji dieną ir naktį.

Nosį ar galvą nuplauti - ne toks jau didelis skirtumas. Erodiada nepraleido progos tuo pasinaudoti. Štai kaip tai atsitiko.

Karalius Erodas nekeldavo vardinių, nes neturėjo švento vardo: bažnytinis kalendorius tuo metu buvo dar nesugalvotas. Sekdamas romėnų papročiu, jis švęsdavo savo gimimo dieną.

Tais metais iškilmes jis padarė Machere.

Gimimo dienos proga buvo iškelta puota Galilėjos didžiūnams, tūkstantininkams ir seniūnams. Visa, ką mes žinome apie Erodo turtus, apie jo išlaidumą ir apie jo dvaro prabangą, leidžia manyti, kad šventė ir puota buvo labai šauni.

Erodiada, puikiai žinodama vyro silpnybes, svečių linksmumu rūpinosi pati. Ji buvo anaiptol nekvaila, toji Erodiada!

Tuo tarpu patsai Erodas Antipas žiūrėjo tik pokylio stalo ir rūpinosi kitomis išlaidomis.

Lyg tarp kitko karalienė jam tarstelėjo: - Baigiantis vakarui, suruošiu baletą.

Kaip tik tas baletas ir buvo jos sugalvoti spąstai. Jūs tuojau pamatysite, kaip ji gudriai viską suplanavo.

Pokylis ėjo nustatyta tvarka. Iš pradžių svečiai kaip reikiant papietavo ir drūčiai išgėrė. Paskui, ištuštėjus paskutiniams indams, visi perėjo į žydrąją svetainę, kur buvo iš anksto pastatyta pakyla šokėjams. Erodui baisiai patiko aistringi šokiai, atvežti iš Italijos, todėl jis paskubėjo atsisėsti pirmoje eilėje.

Prasidėjo baleto programa. Šokėjos, viena už kitą šmaikštesnės, buvo parinktos iš geriausių Terpsichores* mokinių.

*Terpsichora - graikų mitologijoje viena iš devynių mūzų, globojusių menus ir mokslus. Terpsichora buvo laikoma šokio ir chorinio giedojimo globėja. Buvo vaizduojama su lyra rankose. Bet pati dailiausia buvo, žinoma, Salomėja, Erodiados duktė iš pirmosios santuokos. Kojų kilnojimo menu niekas jai neprilygo!

Žavioji mergytė savo numerį atliko taip, kad visi šaukė patenkinti. Gėlių puokštės birte biro į sceną. Erodas susižavėjo. - Bravo, mergele, bravo! - šaukė jis. - Koks grakštumas! Kokie šuoliai! Nieko panašaus man dar neteko matyti! Prisiekiu, už tokį malonumą atiduočiau gražuolei visa, ko ji panorėtų, nors ir pusę karalystės!

- Tėveli, žodį reikės ištesėti! - tarė Salomėja.

- Galiu jį pakartoti! - atsiliepė Erodas Antipas.

Salomėja nubėgo pas motiną ir šnipštelėjo jai į ausį:

- Mamyte, ko man paprašyti?

- Paprašyk Krikštytojo galvos, - atsakė Erodiada. Ir štai meilusis padarėlis grįžta pas Erodą, mirkčioja jam akutėmis ir žaviausiai šypsodamasis, čiauška:

- Mažoji Saliamutė nori gauti Krikštytojo galvutę, padėtą ant gražučio sidabrinio padėklo - ot!

Tokio vyliaus Erodas nesitikėjo. Jis net pašoko savo krėsle, paskui panarino galvą kaip žmogus, kuriam reikia gerokai pagalvoti.

Tačiau dvariškiams Salomėjos užgaidas labai patiko ir jie sutartinai kartojo:

- Krikštytojo galvą! Krikštytojo galvą! Krikštytojo galvą!

Monarchui nėra nieko brangesnio už duotą žodį, - žinoma, jeigu jis linkęs jį ištesėti.

Antipas turėjo pašaukti budelį, kurį apdairioji Erodiada iš anksto buvo pakvietusi į pokylį.

- Garsonai, - įsakė karalius, - atnešk madmuazelei Salomėjai Krikštytojo galvą!

- Ant sidabrinio padėklo! - pridūrė Salomėja, norėdama, kad jos užsakymas būtų įvykdytas kaip reikiant.

Po ketvirčio valandos švelnioji dukra nunešė savo mamytei nevykėlio pirmtako galvą ant minėtojo padėklo.

Jei tikėsime šventuoju Jeronimu, kuris, beje, negalėjo dalyvauti toje atmintinoje puotoje, kadangi gimė trimis šimtais metų vėliau, Erodiada, nesitverdama moterišku kerštu, tuojau pat smeigtuku perdūrė pranašo liežuvį.

Po to Jonas Krikštytojas galutinai prarado norą gyventi.

Tą ir visas kitas naktis tetrarchą kamavo košmaras. Jis vis sapnavo savo auką. Krikštytojas vaidendavosi jam, išlįsdamas iš pačių netikėčiausių daiktų, kartais gana intymių. Erodas matydavo, kad jis išlenda net iš jo naktinės spintelės! Išblyškęs Zakarijo sūnus iš visur rodydavo pirštu į jį ir bosu sakydavo:

- Žudikas! Žudikas! Žudikas!

- Maža to. Kai Erodui pranešė apie Jėzaus darbus, jis nusiminęs suniurnėjo:

- Žinau, kas jis toks... Tai Jonas, kuriam aš nukirsdinau galvą. Dabar jis prisikėlė ii numirusių, išėjo iš kapo ir daro visokius stebuklus! (Žr. Mato 14, 1 - 12; Morkaus 6, 14 - 29; Luko 9, 7 - 9).

40 SKYRIUS. Silkė su bulkute - valgykit, jei patinka!

"Jis paėmė penkis duonos kepalus ir dvi žuvis, pažvelgė į dangų, palaimino, laužė duoną ir davė savo mokytiniams, kad jie padėtų ties jais; ir dvi žuvis jis visiems išdalino. Visi valgė ir privalgę lig sočiai. Jie dar pririnko dvylika pilnų pintinių duonos trupinių, kurie buvo likę ir žuvų. Valgiusiųjų buvo penki tūkstančiai žmonių." (Morkaus 6, 41 - 44)

Vis dėlto grįžkime prie mūsų apaštalų, kuriuos pateptasis išsiuntinėjo poromis į visus Judėjos kampus, davęs jiems ypatingą pavedimą. Jie vieni iš pirmųjų sužinojo apie liūdną Jono Krikštytojo likimą ir nebelaukdami tolesnių nurodymų, skubiai sugrįžo pas Jėzų.

- Viešpatie dieve! Mokytojau! Mums papasakojo tokią šiurpią naujieną, kad plaukai piestu atsistojo!

- O kas gi atsitiko?

- Prasti reikalai. Atrodo, kad tavo pusbrolį Krikštytoją nusiuntė pas Abraomą. Sako, jam nukirto galvą.

- Žinau. Tebūnie viešpaties valia!

- Kuo čia dėtas viešpats? Įvyko ne viešpaties, bet ponios Erodiados valia, jeigu mes dar ką nors suprantame.

- Galimas daiktas. Bet kadangi nieko neatsitinka be dievo sutikimo, tai mano pusbrolis Jonas buvo nukirsdintas tik dėl to, kad taip nusprendė dangiškasis tėvas.

- Tavo dangiškasis tėvas nelabai palankus savo sūnėnui. Kodėl jis ant jo taip užsiuto?

- Nežinomi viešpaties keliai.

Toks paaiškinimas, žinoma, negalėjo nuraminti apaštalų. Jie paklausė, ar ne geriau būtų jiems laikinai kur nors pasislėpti.

- Luktelėkite, - atsakė Jėzus. - Man reikia pasižiūrėti į savo likimo laikrodį.

Kiek patylėjęs, jis tarė:

- Ne, mano valanda dar neatėjo. Reikia sprukti!

Šventoji kompanija nukulniavo į artimiausią uostą, o iš ten persikėlė į šiaurinį Tiberiados jūros krantą.

Mūsų keliautojai išsilaipino netoli Betsajidos, jau išgarsėjusios savo rekordinės žūklės stebuklu. Šis kaimas buvo Pilypo valdomoje teritorijoje. Prieš metus jis buvo pavadintas miestu ir tetrarchui įsakius, gavęs net kitą vardą. Norėdamas padaryti malonumą imperatoriaus Augusto dukteriai, Pilypas paliepė Betsajidą vadinti Julija.

Aplink naująjį miestą plytėjo dykumos, iš rytų pusės supamos kalvų, tokių pat nykių ir plikų, kaip ir mūsų dienomis. Kaip tik čionai balandžio sūnus tikėjosi susirasti ramią vietą ir kurį laiką patūnoti.

Deja, apskaičiavimai nepasitvirtino. Nors didysis gydytojas pasišalino kiek galima kukliau, vis dėlto keletas žvejų pastebėjo nutolstančią laivelio burę ir įspėjo žmones. Tikintieji urmu nuskubėjo krantu paskui jį, stengdamiesi nepaleisti iš akių burės. Dėl nepalankaus vėjo barka plaukė palengva, todėl minia ją pralenkė ir kai Jėzus su apaštalais išlipo į krantą, jį kaip mat apspito tokia daugybė žmonių, kokios jis nebuvo matęs nei Kaparnaume, nei Najime.

Tai buvo Velykų švenčių išvakarės, maldininkai plūdo iš visų pusių. Iš tolo traukė ilgiausi smalsuolių karavanai. Tėtušis Zebediejus, sužinojęs, kad netrukus atvyks jo sūnūs su Jėzumi ir kompanija, tiesiog plėšėsi, kurstydamas miestelio gyventojų entuziazmą.

- Jūs patys pamatysite tą Jėzų! - kalbėjo jis kiekvienam, kurį tik sutikdavo. - Na ir galingas jis, turiu jums pasakyti!

Kartą, žinotumėt, oras buvo visai netinkamas žvejybai - aš gi jau senas vilkas, truputį šį dalyką išmanau, - o jis su mano sūnumis per vieną rytą prigaudė du pilnus barkasus! Dievaži, tai buvo labai panašu į stebuklą. Jus tik paprašykite ir jis pridarys jums stebuklų, kiek tik panorėsite: kad ir šimtą, kad ir tūkstantį!

Taip suagituoti, Betsajidos - Julijos gyventojai sutiko Jėzų be galo svetingai.

- Rabi! Mokytojau! Geradari! - šaukė minia visais balsais. - Padaryk mums stebuklą! Stebuklą!

- Tik ne dabar, - atsakė pateptasis. - Stebuklais nereikia piktnaudžiauti. Kada nors kitą kartą.

- Labai prašome! Būk toks geras! Stebuklą! Stebuklą!

- Pasigailėkite, aš baisiai pavargęs...

- Nuo stebuklų tu nepavargsti! Tau padaryti stebuklą - tolygu nusispjauti! Stebuklą! Stebuklą!

- Bet man reikia bent prasivėdinti ir pabūti vienam!

- Stebuklą! Duok šen stebuklą!

Jėzus tikrai nusispjovė iš apmaudo ir prasibrovęs pro šaukiančią minią, kartu su apaštalais nuėjo prie artimiausių kalvų. Tačiau atkaklūs Betsajidos gyventojai ir ne mažiau atkaklūs maldininkai nusekė jam iš paskos. Jėzus užlipo ant vienos kalvos, ant kitos, ant trečios - jie sekiojo jį pridurmui, neatstodami nė per žingsnį.

Tuomet vietoj stebuklo jis pavaišino juos savo paties gamybos ilgiausiu pamokslu.

Jis buvo toks gražbylys, kad jo klausytojai visai pamiršo, kokiu tikslu atklydo taip toli į dykumą. Tuo tarpu pamokslui nesimatė galo. Jėzus kalbėjo visą dieną, bet niekas nė nepagalvojo grįžti namo pietų.

O kai pagaliau vaikštinėjantis Žodis sustabdė savo žodžių srautą, nė sykio net nesuvilgęs burnos pasaldinto vandens stikline, - kaip matyt, dieviška gerklė nuo pamokslų neišdžiūsta, - buvo jau vakaras ir saulė artėjo prie laidos.

Tik tada Kristaus mokiniai susirūpino visos gausybės klausytojų sveikata, o visų pirma - jų skrandžiais.

- Štai kokie mes! - kalbėjosi apaštalai. - Kur tik pažvelgsi - visur dykuma, šie geri žmonės paliko savo židinius, norėdami pasiklausyti dievo žodžio, o mes net nežinome, kuo juos pavalgydinti.

- Tai ne problema! - pastebėjo aliejais pateptasis. - Nupirkite duonos ir išdalykite miniai.

- Nupirkti? O kurgi, malonėkite pasakyti? Ir kuo pirkti - gal špyga? Kišenės tuščios, o aplinkui - nė vienos duonos parduotuvės. Kepėjai kažkodėl nemėgsta tyrlaukių!

- Tegu bus ir taip. Vis dėlto sunku patikėti, kad visų šių maldininkų krepšiuose neatsirastų ko nors pavalgyti!

Andriejus užsirito ant uolos nuolaužos ir kreipėsi į minią:

- Gerbiamieji klausytojai! Gal kas turite kokią žiauberę duonos?

Žengęs į priekį, vienas berniūkštis atsakė:

- Aš turiu penkias bulkutes ir dvi žuveles.

- O, mums gerai pasisekė! - sušuko Jėzus.

- Manai, kad to visiems užteks? - ironiškai paklausė Andriejus.

- Vis vien išdalykite, o kas liks, atneškite man!

Po to Jėzus liepė susodinti visus susirinkusiuosius ant žemės būriais po penkiasdešimt žmonių. Tai buvo bematant padaryta.

Tada jis paėmė penkis mažus kepalėlius, laužė juos ir davė apaštalams, kurie savo ruožtu tuos gabalėlius dalijo žmonėms. Lygiai taip pat jis padarė ir su dviem žuvimis, greičiausiai rūkytomis silkėmis. Ir žinote, didžiojo daktaro rankose tos bandelės ir silkės pasidaugino iki begalybės! Kai jau nieko nebebuvo, vis dėlto šis tas dar buvo. Jis vis laužė nieką ir dalijo šį tą, kol visi susirinkusieji prisipūto kiek telpa ir ėmė šaukti:

- Gana! Užtenka! Nebereikia!

Vis dėlto, norėdamas įrodyti, kad, nepaisant stebuklingos galios, jis yra taupus žmogus, Jėzus tuo nepasitenkino ir liepė surinkti visa, kas liko nuo bulkučių ir rūkytų silkių.

Jo noras buvo įvykdytas. Pasibaigus improvizuotajam piknikui, žmonės surinko visus valgio likučius ir prikrovė ligi pat kraštų tuziną didžiulių pintinių.

Po to maldininkai ir Betsajidos - Julijos gyventojai išsiskirstė kas sau ir temstant sugrįžo į miestą, labai nudžiugindami likusius jo gyventojus, kurie buvo ne juokais susirūpinę tokia netikėta emigracija.

Kalbos apie šitą stebuklą ilgai nenutilo visoje Galilėjoje. Ką čia kalbėti, stebuklas buvo aukščiausios rūšies! Teisybę sakant, tai buvo net ne vienas stebuklas, bet keli, ko evangelistai, deja, nepastebėjo.

Pirma, ištiso miesto gyventojai išėjo iš namų klausytis pamokslo kažkur toli į dykumą, pamiršę pasiimti nors po sumuštinį, - tai juk aiškiausias stebuklas!

O antra, įsivaizduokite visus tuos žmones, kurie neranda reikalo apsirūpinti maistu, bet vis dėlto tempia su savimi dvylika didžiulių tuščių pintinių, - argi tai vėl ne stebuklas?

Tokia yra bendrais bruožais bulkučių ir rūkytų silkių padauginimo istorija. Kaip matote, ji netgi stebuklingesnė, negu atrodo krikščionims (žr. Mato 14, 13 - 21; Morkaus 6, 30 - 44; Luko 9, 10 - 17; Jono 6, 1 - 15).

41 SKYRIUS. Pasivaikščiojimas ant vandens

"Matydamas, kaip jie vargsta bestirdami (nes vėjas buvo jiems priešingas), apie ketvirtą nakties sargybą jis atėjo pas juos, eidamas jūros paviršiumi ir norėjo pro juos praeiti. Jie, kaip tik pamatė jį einantį jūros paviršiumi, manė, kad šmėkla ir sušuko. Nes visi jį matė ir nusigando. Jis tuojau kalbėjosi su jais ir jiems tarė: Pasitikėkite, tai aš, nebijokite. Jis įsėdo pas juos į laivą; vėjas liovėsi. Jie dar labiau stebėjosi tarp savęs." (Morkaus 6, 48 - 51)

Manau, niekas nesistebės, sužinojęs, kad po šio masinio stebuklo, padaryto tūkstantinės minios akivaizdoje, Betsajidos gyventojai įsinorėjo suimti Jėzų ir paskelbti karaliumi.

Sumanymas buvo gana logiškas. Betsajidiečiai visai protingai samprotavo, kad jeigu turės tokį galingą vadą, tai jis padės nugalėti bet kokį priešą, pradedant Romos legionieriais, kurie buvo žydams įgrisę pikčiau už kartų ridiką.

Tačiau tokia perspektyva anaiptol neviliojo vaikštinėjančio Žodžio. Balandžio sūnus užskrido į improvizuotą tribūną kalvos viršūnėje ir iš ten paleido gražbylystės srautus visai ne tam, kad pasidarytų sukilėlių vadu ir įsiveltų į abejotiną karą. Mat, jo valanda buvo dar neatėjusi, - senoji formuluotė tebegaliojo.

Kai jam pranešė Betsajidos gyventojų kėslus, Jėzus ryžtingai užprotestavo:

- Ne, ne ir ne! - sušuko jis. - Nereikia man jokios karūnos! Palikite mane ramybėje, aš noriu gydyti nebylius ir paralitikus, niekas daugiau manęs nedomina.

Tačiau apaštalai buvo kitokios nuomonės. Jie svajojo apie šlovę, visiškai pritarė karingiems betsajidiečių siekimams ir todėl mėgino perkalbėti Jėzų.

- Viešpatie, - sakė apaštalai, - jei tu vadovausi sukilimui, kuris jau seniai bręsta, pergalė tikrai bus mūsų. Mes tiems romėnams parodysim, iš kur kojos dygsta, pamatysi!

- Pamatysiu, tiktai klausimas ką? - atsikirto pateptasis. - Prieš mus eis ne tik Romos legionai, bet ir Erodo kariuomenė, ir sinedriono kareiviai!

- Na ir kas? Juk tu esi dievo sūnus, kokių gi velnių tau reikia bijoti? Vienu savo žodžiu tu sutrinsi į dulkes visus mūsų priešus, kad ir kažin kiek jų būtų.

- Labai galimas daiktas, tačiau vadovauti sukilimui aš neketinu.

- Bet paklausyk, mokytojau...

- Jokių "bet"! Pats žinau, ką man reikia daryti. Jeigu jau pripažinote mane savo vadu, tai malonėkite klausyti! Aklas paklusnumas - pirmoji krikščionių dorybė. Todėl tučtuojau sėskite į laivą ir plaukite į Kaparnaumą. Ir kad man nebūtų jokių atsikalbinėjimų!

Nuleidę nosis, apaštalai paklausė. Kai jų laivelis buvo jau toli, Jėzus paleido namo minią, vėl susirinkusią jo pasiklausyti ir sutemus paspruko į kalnus. Pagaliau jis liko vienas!

Tuo metu virš Jordano slėnio pakilo debesys ir naktį užėjo audra. Tiberiados jūroje vėjas sukėlė bangas, į apaštalų laivelį pradėjo lietis vanduo. Jų padėtis buvo toli gražu ne linksma, juoba kad šį kartą su jais nebuvo aliejais pateptojo stebukladario.

Apaštalai keikė savo likimą. Jie mėgino kovoti, bet viskas buvo veltui. Audra vis stiprėjo, bangos didėjo, barkos vairas sugedo ir ji nukrypo nuo kurso.

Ketvirtą valandą nakties jie vis dar buvo pusiaukelėje nuo kranto, o pavojus kaskart rimtėjo.

Staiga apaštalai pamatė netoliese žmogų, kuris kuo ramiausiai ėjo virš vandens. Galima buvo prisiekti, kad jis vaikštinėja tvirta žeme - taip drąsiai ir ramiai žingsniavo nuo vienos bangos prie kitos. Jį supo ryški šviesa - tai buvo Jėzus.

Logiškai galvojant, apaštalai turėjo tik apsidžiaugti, pamatę, kad jų mokytojas skuba jiems į pagalbą. Bet kur tau! Siaubo pagauti, jie ėmė klykti ir šaukti.

- Liaukitės plyšoję, kvailiai! - nebeiškentė pateptasis. - Tai aš.

- Ne, ne, tai ne jis! - aimanavo apaštalai. - Tai šmėkla!

- O aš sakau jums, kad tai aš.

Pirmasis ryžosi juo patikėti Simonas - Petras.

- Viešpatie, - suvebleno jis, - jeigu čia tikrai tu, liepk man nueiti pas tave per vandenį!

- Eik, Petrai, jeigu taip nori.

- O ar garantuoji, kad nepaskęstu?

- Duodu garbės žodį.

Petras kaip mat persirito per valties bortą ir atsargiai pradėjo eiti prie aliejais pateptojo. Širdies gilumoje jis vis dėlto būgštavo, kad kartais tas skystasis takelis neiškrėstų jam pikto pokšto. Bet iš pradžių viskas klojosi gerai. Jis šlepsėjo bangomis kaip asfaltu, kad net purslai tiško! Bet ūmai siūbtelėjo škvalas ir - triokšt! Apaštalas pramušė nelygų paviršių ir ėmė grimzti. Kai vanduo pasiekė kelius, Petras rimtai susirūpino savo kailiu.

- Mokytojau! Mokytojau! - užbliovė jis nesavu balsu. - Gelbėk mane, skęstu!

- Tau tik taip atrodo, - atsiliepė Jėzus, vikriai balansuodamas ant bangos keteros. - Žiūrėk, ar matai, kaip tvirtai aš stoviu?

- Oi ne, mokytojau, man visai neatrodo. Gal tau, balandžio vaikui, šis skystis yra pakankamai tvirtas, bet man tai ne... Juk aš esu tik paprasčiausias apaštalas... O viešpatie, paskubėk, nes vanduo jau siekia bambą! Ištrauk mane dėl dievo, maldauju tave... Ir kurių velnių tu išviliojai mane iš laivelio į tokį baisų vandenį? Kvaili juokai! Gelbėk, o viešpatie!

Jėzus pagaliau pasigailėjo nelaimingojo Petro, kuris taškėsi kaip pašauta antis. Jis ištiesė jam ranką, ištraukė ir draugiškai pabarė:

- Jei nebūtum suabejojęs manimi, seni, nebūtų tekę nė išsimaudyti. Pats kaltas, mažatiki!

Po to, kits kitą prilaikydami, jie pasiekė laivelį.

Vos tik Jėzus peržengė bortą, vėjas tuojau pat nutilo ir jie susyk atsirado prie tos vietos, į kurią plaukė (žr. Mato 14, 22 - 33; Morkaus 6, 45 - 52; Jono 6, 16 - 21).

Šį kartą apaštalai jau neabejojo. Jie puolė ant kelių prieš savo vadą, kuris taip sumaniai išgelbėjo juos nuo pražūties ir sakė jam:

- Tu esi nepaprastas pranašas, kad mes kur visi prasmegtume skradžiai! Tu iš tikrųjų balandžio sūnus, tai yra dievo sūnus!

42 SKYRIUS. Ištremtis ir grįžimas į Galilėją

"Jėzus jiems atsakė: Aš gyvenimo duona; kas ateina pas mane, tas nealks ir kas tiki į mane, niekuomet netrokš. Bet aš jums sakiau, kad nors jūs ir matėte mane, tačiau netikite. Visa, ką man tėvas duoda, ateis pas mane ir ateinančio pas mane aš neišstumsiu laukan. Nes aš nužengiau iš dangaus ne savo valios vykdyti, bet valios to, kurs yra mane siuntęs." (Jono 6, 35 - 38)

Praėjus dvidešimt keturioms valandoms po šio atsitikimo, pateptasis jau sakė pamokslą Kaparnaumo sinagogoje, sausakimšai prisigrūdusioje klausytojų. Be vietos gyventojų, čia buvo ir betsajidiečių. Sužinoję, kad barka su apaštalais išplaukė be Jėzaus, jie puolė ieškoti jo po kalnus ir slėnius, norėdami atgabenti pas jį savo ligonius. Niekur neradę dailidės - daktaro, Betsajidos gyventojai baisiai nustebo. Bet neilgam.

Tais laikais dar nebuvo nei telegrafo, nei telefono. Ir vis dėlto, jei tikėsime evangelija, betsajidiečiai tą pačią dieną sužinojo, kad balandžio sūnus yra Kaparnaume ir tą pačią dieną suspėjo ten nuvykti.

Taigi kitą rytą abiejų miestų gyventojai visi kartu ėmė maldauti vaikščiojantį Žodį padaryti jiems didelę malonę ir pasakyti vieną iš tų be galo ilgų pamokslų, kuriuos tik jis vienas mokėjo sakyti. Jėzus, žinoma, sutiko.

Vis dėlto, kai po pamokslo jį pradėjo prašyti, kad pakartotų užvakarykštį stebuklą, tai yra bulkučių ir rūkytų silkių padauginimo stebuklą, pateptasis užsispyrė. Ir taip užsispyrė, kad vos neatsitiko gana didelis nemalonumas.

- Eikit jūs nuo mano galvos! - užriko jis. - Pasitaisysite jūs kada nors ar ne? Matyt, vėl išalkote, kad atėjote prašyti duonos?

Gerai, aš jus pasotinsiu, tik ne tuo, ko prašote. Aš jus pavaišinsiu pačiu savimi, nes aš - gyvenimo duona, nužengusi iš dangaus.

Išgirdę šį, reikia pasakyti, gana abejotiną pasiūlymą, susirinkusieji, nepaisydami visų simpatijų saldžialiežuviui dailidei, pradėjo murmėti.

O šis, užuot paaiškinęs savo mintį, tuo pačiu tonu varė toliau:

- Taip, taip, duona, kurią jums duosiu - tai mano kūnas.

Norit paragauti?

- Ne! - sutartinai atsiliepė šimtai balsų.

- Tuo blogiau jums. Dusyk nekviesiu. Jūs regėjote, kaip aš prikeliu numirėlius. Tad, jei norite, kad prikelčiau jus, kai numirsite, teks jums valgyti mano kūną ir gerti mano kraują!

Šios žmogėdriškos vaišės susirinkusiems aiškiai nepatiko. Jie mielai būtų dar kartą užkandę rūkytos silkės su bulkute, bet bifšteksas iš oratoriaus kinkos neviliojo nė vieno.

- Tai ką, gal čia naujas prilyginimas? - šūktelėjo jam kažkas. - Manau, tu kalbi alegoriškai?

- Visai ne! "Nes mano kūnas tikrai yra valgis ir mano kraujas tikrai yra gėrimas. Kas valgo mano kūną ir geria mano kraują, tas pasilieka manyje ir aš jame... Kurs mane valgo, bus gyvas dėl manęs" (Jono 6, 56 - 58).

To jau buvo per daug! Visi susirinkusieji nuoširdžiai pasipiktino; murmėjo ir daugelis Jėzaus šalininkų, kurie savo noru sekė iš paskos, norėdami būti jo mokiniais.

- Gana! - pasigirdo balsai. - Šalin! Tai šlykštu! Jis išėjo iš proto!

Bet nei kaparnaumiečiai, nei betsajidiečiai netroško vaikščiojančiam Žodžiui pražūties. Todėl jie tiktai paliko jį vieną bekliedintį ir spjaudydamiesi išsivaikščiojo kas sau.

"Nuo to meto, - melancholiškai pastebi evangelistas Jonas, - daug jo mokinių pasitraukė šalin ir jau nebevaikščiojo su juo" (Jono 6, 67).

Jėzus pasiliko su dvylika apaštalų.

- Na, - tarė jis, - gal jūs irgi norite pasitraukti?

- Ne! - atsakė Simonas - Akmuo. - Mes jau pamiršome amatą, iš kurio gyvenome ir įpratome gyventi laisvai, tad verčiau pasiliksime. Tiesa, jei tu dabar pavaišinsi mus, atrėžęs gabalą iš savo kumpio, tai mums, žinoma, pasidarys šleikštu, bet ilgainiui mes tikriausiai apsiprasime. Tu mums parodei jau tiek stebuklų, kad dabar niekas mūsų nebenustebins. Vienu žodžiu, mes tavimi tikime. Jei nori, galime dar kartą išpažinti savo tikėjimą: tu iš tikrųjų esi balandžio sūnus, atseit, dievo sūnus!

- Ačiū! - tarė Jėzus. - Dėkoju jums, bičiuliai!

Kartu su tuzinu ištikimųjų mokinių jis išėjo iš sinagogos ir patraukė Kaparnaumo gatvėmis. Nustebę miestelėnai žiūrėjo jiems įkandin ir pasipiktinę kalbėjosi:

- Nieko sau, gražiais darbeliais jie užsiiminėja, pasilikę vieni!

- Tik pamanykite! Mūsų laikais prieiti ligi kanibalizmo!

- Kaip jiems ne šlykštu?..

Visai natūralu, kad šis atsitikimas gerokai pakenkė Kristui. Galų gale jis ir pats suprato, kad reikia kuriam laikui išnykti. Todėl jis netrukus paliko miestą, o paskui ir visai išvyko iš Judėjos. Po kelių dienų Jėzus buvo jau Tiro mieste, Kanaano šalyje - Evangelija labai šykščiai pasakoja, ką veikė vaikščiojantis Žodis pas pagonis. Paminima tik tiek, kad Jėzus suteikęs paslaugą vienai moteriškei, tiesa, iš pradžių ją gerokai išplūdęs paskutiniais žodžiais, nes balandžio vaikas toli gražu ne visada buvo romus kaip balandis.

Toji moteris buvo pagonė, Sirijos finikietė ir paprašė išvaryti velnią iš dukters - epileptikės.

Iš pradžių Jėzus pasielgė su ja chamiškai.

- Mano stebuklai ne šunims! - tarė jis.

Nelaimingoji motina neužsigavo.

- Tavo teisybė, viešpatie, - sutiko ji, - bet ir šunys renka trupinius, nukrentančius į pastalę, - duok man nors trupinėlį iš savo stebuklų!

Jėzus buvo toks malonus, kad liovėsi užgauliojęs moterį ir nors ir raukydamasis, suteikė jai prašomą stebuklo trupinėlį*.

*"Ta moteriškė buvo pagonė, gimimo Sirofinikietė. Ji meldė išvaryti iš jos dukters velnią. Jis jai tarė: Duok pirma vaikams pasisotinti, nes būtų negera imti vaikų duoną ir mesti šunims. Ji gi atsakė ir jam tarė: Taip, viešpatie, juk ir šunyčiai ėda po stalu vaikų trupinius. Jis jai tarė: Dėl tų žodžių eik; velnias iš tavo dukters išėjo" (Morkaus 7, 26 - 29). Po kurio laiko pas jį atvedė kurčnebylį.

Jei norite smulkiau susipažinti su nauju gydymo būdu, kurį šį kartą panaudojo Jėzus, labai patariu perskaityti septintą Morkaus evangelijos perskyrimą.

Trumpai kalbant, įvyko štai kas.

Jėzus įkišo pacientui pirštus į ausis, prispjovė jam į burną ir sušuko:

- Effeta!

Kurčnebylis tuojau pat ėmė girdėti ir atgavo kalbos dovaną.

Po kelių dienų Jėzui pasitaikė proga pakartoti bulkučių ir silkių padauginimo stebuklą. Betsajidos gyventojai, sužinoję, kad jis padarė pagonims tai, ką griežtai buvo atsisakęs padaryti tikratikiams Kaparnaume, būtų pažaliavę iš pavydo.

Mūsų herojus Tiro ir Sidono žemėje gyveno tarp pagonių šešis ilgus mėnesius. Visą tą laiką jis vos nemirė iš nuobodulio.

Ilgėjosi Galilėjos ir ypač dažnai prisimindavo Magdalą, kur buvo likęs jo mažas haremas. Todėl, nusprendęs, kad būti ištremtyje jau gana, Jėzus pirmiausia nuskubėjo į Magdalą.

Šventosios poniutės pasitiko jį entuziastiškai, - kitaip negalėjo nė būti. Visą pusmetį jis kažkur buvo dingęs! O joms taip jo trūko! Ir per visą tą laiką netgi žinutės neatsiuntė, plevėsa!

Norėdamos kaip reikiant atšvęsti išdykėlio sugrįžimą, susirinko visos pamaldžiosios mergelės. Apibėrė jį švelniais priekaištais, prisaikinėjo, kad daugiau niekad taip nebedarytų ir galiausiai, atleidusios bjauriajam valiūkui, prideramai atsilygino už visus šešis priverstinio pasninko mėnesius.

Kaip tik tuo metu atsirado liūdnai pagarsėjęs kalambūras, kurį evangelija priskiria Kristui.*

*Taksilis turi galvoje tą liūdną vaidmenį, kurį atliko krikščionybė, ypač katalikybė, žmonijos istorijoje. Popiežiai savo veiksmus, savo siekimus viešpatauti žmonių protams ir patiems žmonėms dažniausiai pateisindavo kaip tik šia evangelijos vieta. Popiežiai teigė, kad jų valdžia krikščionių bažnyčioje tekusi jiems iš Petro, tos mitinės asmenybės, kurią jie paskelbė pirmuoju Romos vyskupu ir popiežiumi. Vieną rytą, kalbėdamasis su savo apaštalais, jis staiga paklausė:

- Klausykite, jūs visur landžiojate ir gaudote visokias paskalas: įdomu, ką gi žmonės šneka apie mane?

- Atvirai kalbant, - atsakė apaštalai, - niekas netiki, kad tu Mesijas. Mes klausinėjome kiekvieną sutiktąjį. Vieni sako, kad tu kuoktelėjęs, kiti tave laiko iš numirusių prisikėlusiu pranašu Jeremiju - šie bent pripažįsta tau kai kurias geras savybes, - bet daugumas mūsų tėvynainių laiko tave apsišaukėliu sukčiumi arba juokdariu.

- Na, o jūs ką apie mane galvojate?

- Mes, rabi, - visų vardu atsakė Petras, - mes manome tą patį, kaip ir pirmiau. Mums tu esi balandžio sūnus; taip mes visur apie tave sakome.

- Puiku, mano bičiuliai, aš esu jumis patenkintas. Ypač tavimi, Petrai. Bravo, kad ryžaisi kalbėti už visus, ačiū. Apskritai kalbant, tu neblogas vyras, todėl klausyk atsidėjęs, ką tau pasakysiu. Juk tavo vardas Petras, ar ne tiesa?

- Žinoma! Juk tu pats davei man šitą vardą vietoj senojo - Simono.

- Na, o jeigu tu Petras, atseit, Akmuo, tai aš ant to akmens pastatysiu savo bažnyčią.

- o Persiprašau, aš, turbūt, nenugirdau?

- Aš sakau, kad ant Petro, tai yra ant akmens, kuriuo tu esi, pastatysiu savo bažnyčią ir pragaro vartai jos nenugalės (Mato 16, 18).

- Pragaro vartai?

- Taigi, pragariški vartai.

- Kažkodėl aš nesusigaudau...

- Tai ir nesvarbu. Be to, aš tau duosiu pundą raktų. Tai bus dangaus karalystės raktai, tos karalystės, kuri yra ten aukštai, virš mėnulio. Ir kai tu užriši mazgą čia žemėje, tai bus užrišta ir ten danguje. O kai atriši čionai, tai ten viršuj irgi bus atrišta.

- Nužemintai dėkoju! - tarė Simonas - Akmuo. - Tai nemaža man garbė. Pasistengsiu tavęs neapvilti.

Ir atsisukęs į visus kitus apaštalus, glostydamas barzdą, iškilmingai pridėjo:

- Girdite? Vadinasi, nutarta: nuo šiol aš esu šios draugijos vicepirmininkas! (Žr. Mato 15, 21 - 39; 16, 1 - 20; Morkaus 7, 1 - 37; 8, 1 - 30; Jono 6, 22 - 72).

43 SKYRIUS. Bandomasis žengimas į dangų ir pokalbis ore

"Praslinkus šešioms dienoms, Jėzus pasiėmė su savim Petrą, Jokūbą ir jo brolį Joną ir užsivedė juos nuošaliai į aukštą kalną. Tenai jis atsimainė jų akivaizdoje: jo veidas sužibo kaip saulė, o jo drabužiai pasidarė balti kaip sniegas. Ir štai jiems pasirodė Mozė ir Elijas, kuriuodu kalbėjosi su juo." (Mato 17, 1 - 3)

Po savaitės Jėzus nuėjo į kalnuotą vietovę vakariniame Genezareto ežero krante. Vakarop kartu su apaštalais - Simonu - Akmeniu, Didžiuliu Jokūbu ir mažyliu Jonu - jis užlipo į aukštą kalną, vadinamą Taboru.

Užsikabarojęs į kalno viršūnę, Jėzus kreipėsi į savo mokinius:

- Aš čia, prieš guldamas, pasimelsiu. Jūs irgi, jei turite noro, galite pasimelsti su manimi.

Tada jis puolė ant kelių, rankas iškėlė aukštyn ir ėmė bambėti maldą. Po pirmos maldos pradėjo antrą, paskui trečią, ketvirtą, penktą ir taip toliau.

Apaštalai pasekė jo pavyzdžiu. Jie irgi atsiklaupė, iškėlė aukštyn rankas ir užtraukė "Tėve mūsų".

Kartu jie iš patykių vienas kitam mirkčiojo, lyg norėdami pasakyti:

- Tegu jį galas, tą aliejais pateptąjį balandžio sūnų! Jam kas. jis visada po ranka turi dvi prigimtis - žmogišką ir dievišką. Kada nori, jis pavargsta kaip ir visi žmonės, o kai nenori, nepavargsta. Štai ir dabar jau visas pusvalandis kėkso, aukštyn iškėlęs rankas: matyt, įjungė savo dieviškąją prigimtį. Taip jis gali išklūpėti dar bent tris ar keturias valandas, nė nepajudėdamas... Betgi mes, velniai griebtų, esam iš kitokios tešlos padaryti! Mes teturime vieną prigimtį, žmogišką ir jau po penkių minučių mums pakerta rankas ir kojas!

Ir iš tiesų Jėzus meldėsi su tokiu nepaprastu uolumu, jog, rodos, visai nejuto nuovargio dėl nepatogios pozos. O trims apaštalams jau maudė kelius ir rankos pačios sviro žemyn.

Galop, nebegalėdami atsispirti nuovargiui, jie ramiausiai atsigulė ant plikos žemės truputėlį snustelėti. Netrukus visi trys kietai miegojo.

Ir kaip tik tada, kai jie labai sutartinai knarkė lyg iš gaidų, ant Taboro kalno atsitiko tikrai nuostabus dalykas.

Jėzus liovėsi bambėjęs maldas, atsistojo ir iš lėto pakilo virš žemės, nelyginant oro balionas. Tiesa, jis pakilo visai neaukštai - viso labo kiek daugiau kaip metrą. Juk tai buvo tik bandymas! Tikrasis žengimas į dangų turėjo įvykti iškilmingesnėmis aplinkybėmis. Todėl šį kartą jis nejudėdamas pakibo ore prie pat žemės, tarsi norėdamas parodyti, kad gamtos dėsniai jam neegzistuoja ir į visas žemės traukas jam tik nusispjauti.

Tuo pačiu metu prasivėrė dangus ir iš ten nusileido du pagyvenę ponai. Vienam ant galvos tviskėjo du ragai - tai buvo Mozė. Kitas nuvažiavo žemyn ugnies karieta, kuri nardė tarp debesų kaip žuvis vandeny - tai buvo pranašas Elijas.

Tėtušis Mozė pakibo greta Jėzaus, Elijas išlipo iš savo ekipažo ir tokiu pat būdu pritapo iš antros pusės. Visi trys kyburiavo ore per metrą nuo žemės, tarsi pririšti ant nematomų virvių. Reginys buvo baisiai įdomus! Tokioje padėtyje jie ramiai ir draugiškai šnekučiavosi.

- Labai malonu, - pradėjo Jėzus, - kad jūs tokiu vėlyvu metu atvykote manęs aplankyti.

- Ką tu! - atsakė Mozė. - Tai mūsų šventa pareiga, kurią per ilgai atidėliojome... Verčiau papasakok, kaip tau sekasi žemėje. Viskas tvarkoj? Ar žmonės klauso tavo balso? Atgailauja?

- Hm, kaip čia tau pasakius... Kai kurie nelabai spyriojasi, bet apskritai nubyra gana daug. Viskas eina ne taip sklandžiai, kaip tikėjausi.

- Ką čia ir kalbėti! - įsikišo pranašas Elijas. - Argi aš nepažįstu savo tautiečių? Juk jie užsispyrę kaip Andalūzijos mulai! Aš pats keletą metų skelbiau jiems dievo žodį ir kas iš to?

Po kiekvieno mano pamokslo jie dar giliau nugrimzdavo į savo nedorybes.

- Ne geriau ir man sekėsi su jais, - prisipažino Mozė. - Beje, teisingumo dėlei reikia pasakyti, kad man būdavo geros visos priemonės. Jei senovės žydai per daug užsiožiuodavo, aš jiems proto įkrėsdavau ugnimi ir kalaviju. Norint užsispyrėlę tautą atvesti į tiesos kelią, geriausiai padeda masinės žudynės.

- Ne, Moze, - nesutiko Jėzus, - tavo įstatymai vis dėlto per žiaurūs, sakau tau kaip draugui. Aš labiau linkęs muses ne traiškyti, bet gaudyti medumi.

- Ką gi, jeigu tau pasiseks - labai prašom! Bet aš jau turiu patyrimo, tikėk manimi. Jei nori įsteigti naują religiją, tai švelnumu nieko nepadarysi - visos pastangos nueis šuniui ant uodegos!

- Iš pradžių - taip, bet užtat paskui...

- Paskui tave pradės persekioti, koneveikti, juoktis iš tavęs, o galų gale nukankins.

- Aš tai žinau, bet užtat koks triumfas manęs laukia ateityje!

- Na, jeigu taip nori, kad tave nukryžiuotų, tada žinokis, - pasakė Elijas. - Iš visos širdies linkiu pasilinksminti! Kai dėl manęs, tai aš nuoširdžiai esu dėkingas šauniajam tavo tėvui Sabaotui, kad suspėjo mane gyvą nusigabenti į dangų, kai amžininkai jau ketino mane užpampinti. Tada jis padarė labai gražiai, nepaprastai...

Mūsų kabantieji džentelmenai šitaip šnekučiavosi dar kelias minutes. Aplink juos tvieskė neapsakoma šviesa. Net jų kūnai atrodė skaidrūs - tokie stiprūs buvo jų skleidžiami spinduliai. Jėzaus "drabužiai pasidarė žibantys ir labai balti, kaip sniegas, tokie, kaip nė vienas skalbėjas žemėje negali išbaltinti" (Morkaus 9, 2). Tai buvo puikus, tikrai puikus reginys!

Spindintis regėjimas buvo toks akinantis, kad pagaliau net mūsų apaštalai pabudo. Jie išpūtė akis, apžilpo nuo šviesos, bet, pasak evangelijos, vis dėlto išgirdo, kaip Elijas ir Mozė kalbėjosi su Jėzumi. "Jie buvo regimi garbėje ir kalbėjo apie mirtį, kurią jis turėjo iškentėti Jeruzalėje" (Luko 9, 31).

Tačiau toks šaunus reginys, aiškus daiktas, negalėjo ilgai trukti: juk viskam ateina galas! Net ir filmas pasibaigia, kai iki galo išsivynioja juosta.

Todėl švytinti vizija pradėjo po truputį blankti, blėsti, o paskui ir visai išnyko. Elijas ir Mozė ištirpo kaip projekcinio aparato šešėliai.

Petro nuomone, viskas pasibaigė per greit.

- Mokytojau! - tarė jis. - Kaip čia gera! Jei tu nieko prieš, mes kaip mat pastatysime tris palapines: vieną tau, vieną Mozei ir vieną Elijui; patys irgi pasiliksime ant šio stebuklingo kalno.

- Niekus plepat! - pasipiktino Jėzus. - Trys palapinės šešiems? O kurgi patys miegosite?

- Kaip nors sutilpsim. Tu pasiimsi mažąjį Joną, o mes su Didžiuliu Jokūbu įsitaisysime vienas kartu su Moze, kitas su Eliju ir visi būsim patenkinti.

Dar jam tebedėstant savo planą, ūmai visus apgaubė debesis ir trenkė toks perkūnas, kad Petras vos neužspringo. Tada iš debesies sugriaudėjo balsas:

- Tai yra mano mylimasis sūnus, jo klausykite!

Balsas taip nepanėšėjo į balandžio burkavimą, kurio buvo galima tikėtis, kad apaštalai nežinojo nė ką atsakyti. Jie krito kniūpsti ant žemės, užsimerkė ir tylėjo it pieną palieję katinai.

Tik po kurio laiko, matydami, jog dangus negriūva ant galvų, mūsų narsuoliai įsidrąsino pramerkti akis. Apsičiupinėję nuo galvos iki kojų, jie džiaugdamiesi įsitikino, kad lyg ir viskas tebėra savo vietoje.

Jėzus sėdėjo netoliese ant uolos skeveldros. Jis buvo vienas ir gana paniekinamai žiūrėjo į juos.

- Taigi matote! - tarė jis. - Kiek aš suprantu, jūs esate, taip sakant, nei gyvi nei mirę iš baimės. Atrodo, kad ir jums patiems neaišku - gyvi jūs ar nebe gyvi. Suskaičiuokite savo kaulus, patikrinkite, ar visi jie sveiki, o podraug ir sunumeruokite: gal kitą kartą pravers! Ne, garbės žodis, mačiau aš daug asilų, bet tokių!.. Kada pagaliau įkalsiu jums į galvas, kad, kol tebesu čionai, jums nieko neatsitiks?!

Apaštalams tikrai jau buvo gana. Jokūbas Dičkis, išreikšdamas savo kolegų nuomonę, prasitarė, kad metas būtų grįžti į miestą. Kiekvienas stengėsi save įtikinti, kad tas užburtas kalnas, galų gale ne toks jau baisus, kaip jiems pasirodė.

Ilgiau Jėzus jų nebekankino: jis nebuvo žiauraus būdo. Sutiko nulipti nuo kalno ir paėjėti iki artimiausio miesto. Beje ir dangus ėmė giedrėti. Brėkštant jie buvo jau žemai.

Eidamas Jėzus paaiškino mokiniams, kad šis bandomasis žengimas į dangų ir pokalbis su ore pakibusiais pranašais įvyko specialiai tik jiems, todėl visa tai, ką jie matė ir girdėjo, turį laikyti griežčiausioje paslaptyje.

- Niekam nepasakokite apie šį regėjimą! - įsakė balandžio sūnus.

Galimas daiktas, kaip tik dėl to mažasis Jonas apie šį puikų regėjimą tyli kaip nebylys. Jis buvo vienintelis evangelistas, matęs tą spektaklį ir kaip tik jis vienintelis iš keturių nieko apie jį nerašo.

Atsiverskite evangeliją ir jūs pamatysite, kad apie šį stebuklingą regėjimą pasakoja:

a) šventas Matas (17, 1 - 13), nors jo paties, kaip žinia, ant Taboro kalno nebuvo;

b) šventas Morkus (9, 1 - 12), kurio ten irgi nesimatė;

c) šventas Lukas (9, 28 - 36); šventas Lukas su šia istorija susijęs nė kiek ne daugiau, kaip minėti du jo kolegos.

Ir tiktai ketvirtasis, šventas Jonas, tyli apie tai kaip žuvis.

Taigi Jonas mažylis šventai išsaugojo bandomojo dangun žengimo paslaptį. Bet, atleiskite, kokiu gi būdu apie jį sužinojo trys kiti evangelistai?

Pagaliau dar sykį atleiskite, aš visai pamiršau: juk jie rašė, diktuojant balandėliui!

Vadinasi, pataręs apaštalams prikąsti liežuvius, Jėzus paskui jiems apreiškė, kad prisikels iš numirusių.

Čia vėl ne pro šalį paimti į rankas evangeliją.

Apaštalai negalėjo atsikvošėti.

- Kaipgi jis gali prisikelti iš numirusių? - klausinėjo jie save. - Ir kur dingo Elijas? Juk rašto žinovai sakė, kad Elijas turįs pasirodyti prieš Mesiją ir viską sutvarkyti! Vadinasi, mūsų mokytojas visai ne Kristus?

Jei tikėsime šventuoju raštu, tai šie klausimai kėlė daug nerimo Jėzaus mokiniams.

Vis dėlto imkim ir kai ką išsiaiškinkim. Viena iš dviejų: matė apaštalai Jėzaus stebuklus ar nematė? Juk matė, tiesa? Tai kodėl gi jie abejojo? Jeigu Jėzus jų akivaizdoje prikėlinėjo kitus numirėlius, tai kodėl jis pats, būdamas visagalis, negali prisikelti?

Kai dėl manęs, tai, pavyzdžiui, jeigu net ir paskutinis vėpla mano akyse pakiltų į orą ir laikytųsi be jokios virvės ir be jokių kitų prietaisų, jeigu jis paprašytas atgaivintų mano senelę, ištaręs jai "talita kumi", jeigu jis prie manęs išgydytų kurčnebylį, Įkišęs jam pirštus į ausis ir prispjovęs į burną, tai aš, nors esu ir didelis skeptikas, dargi tą vėpla paskelbčiau dievu ir imčiau jam melstis.

Mastydamas apie apaštalus, kurie matė, kaip Jėzus darė nesuskaitomus stebuklus ir kurie vis dėlto retkarčiais suabejodavo, ar jis Kristus, aš samprotauju šitaip:

Dangaus nėra, tuo esu įsitikinęs, bet jeigu jis būtų, aš tikrai ten patekčiau. Apaštalai, kurie kartas nuo karto suabejodavo viešpačiu dievu, nors neturėjo tam jokio pagrindo, netgi priešingai, - vis dėlto nuėjo į dangų ir užėmė ten pačias geriausias vietas, laikomi pirmos kategorijos šventaisiais. O aš nesu matęs nė vieno stebuklo, todėl jei ir netikiu dievu, tai turiu lengvinančių aplinkybių ir mūsų dangiškasis tėvas, - manau, kad tą dieną, kai stosiu jo akivaizdoje, jis bus gerai nusiteikęs, - įteiks man bent jau ketvirtos kategorijos šventojo diplomą. Daugiau man nė nereikia. "Šventasis Leonas Taksilis" - dievaži, tai gana neblogai atrodys bažnytiniame kalendoriuje! Bet gana apie tai: mes jau ir taip per daug skyrėme vietos apaštalų abejonėms.

Jėzus daug negalvojo. Jis tiesiog pasakė apaštalams:

- Gal jūs manote, kad aš ne Kristus? Jums neaišku, kaip aš prisikelsiu iš numirusių? Nesijaudinkite dėl to! Sako, prieš mane turįs ateiti Elijas... Tad žinokite: jis jau buvo atėjęs, tik niekas neatkreipė į jį dėmesio. Jis slėpėsi, prisidengęs mano pusbrolio Krikštytojo pavidalu, - štai ir viskas! O kadangi krikštytojas iš Pajordanės iš tikrųjų buvo ne kas kitas, kaip persirengęs Elijas, vadinasi, aš - mesijų Mesijas!

44 SKYRIUS. Tikėjimas kalnus verčia

"Ir Jėzus sudraudė jį. Velnias iš jo išėjo ir tą pačią valandą vaikas pagijo. Tuomet mokytiniai slapčia priėjo Jėzų ir tarė: Kodėl mes negalėjome jo išvaryti? Jėzus jiems tarė: Dėl jūsų netikėjimo. Nes iš tikrųjų, sakau jums, jei turėsite tikėjimą kaip garstyčios grūdą, jūs sakysite šitam kalnui: Persikelk iš čia į tenai ir jis persikels; ir jums nebus nieko negalima. Šita gi veislė kitaip neišvaroma, kaip tik malda ir pasninku." (Mato 17, 17 - 20)

Taip šnekučiuodamiesi, Jėzus ir trys apaštalai pasiekė miesto pakraščius. Čia jie susitiko kitus savo kompanionus, apsuptus didelės minios.

Nesant Jėzaus, jo mokiniai užsimanė išgydyti kurčnebylį epileptiką. Jie patikėjo savo mokytojo pažadu, kad irgi galėsią daryti stebuklus ir štai pamėgino, bet kažkodėl jiems nieko neišėjo.

Kai kurčnebylio tėvas kreipėsi į Andriejų, šis jam pasakė:

- Tavo sunūs yra kurčnebylis ir be to, serga nuomariu?

Niekai! Mes galime daryti stebuklus ir jūsų vaiką kaip mat pagydysime...

Kurčnebylis kelis kartus riktelėjo ir susirietė. Jį tvirtai suėmė, o apaštalai pradėjo kerėti, pamėgdžiodami Jėzaus žodžius ir gestus. Jie skyrėsi tik tuo, kad nedavė jokių rezultatų.

Veltui kiekvienas jų paeiliui spjaudė kurčnebyliui į burną, veltui kaišiojo jam pirštus į ausis, veltui tiesė virš jo galvos rankas ir šūkalojo visokias sapaliones. Susimovė visiškai.

Rašto žinovai, seniai skersavę į apaštalus, dabar juokėsi iš jų tuščių pastangų ir triumfavo. Bet, kai į sceną įžengė balandžio sūnus, viskas iškart pasikeitė.

- O, šit ir mokytojas! - sušuko Baltramiejus, kurio veidu prakaitas žliaugė čiurkšlėmis. - Pačiu laiku pasirodė!

- Ko jūs čia dabar ginčijatės? - paklausė pateptasis.

Iš minios išėjo kurčnebylio tėvas.

- Rabi! - tarė jis. - Atvedžiau jiems savo sūnų, kuris nuo mažens serga nesuprantama liga. Negana to, kad jis kurčias ir nebylys, - kartais jis raitosi nuo baisių spazmų, voliojasi po žemę, griežia dantimis, taškosi seilėmis ir diena iš dienos džiūsta.

Pats supranti, jog tai nenatūralu; galimas daiktas, jo viduriuose tupi kipšas, kuris ir verčia jį išdarinėti tokius akrobatinius numerius. Prašiau tavo mokinius išvaryti velnią, bet jiems nepasisekė. Tačiau tu, viešpatie, ne toks, kaip visi žmonės ir aš tikiu, kad tu lengvai susidorosi su nešvaria dvasia, kankinančia mano sūnų. Padaryk man tą paslaugą, išgydyk jį, maldauju tave, juk tai mano vienintelis vaikas!

Tai sakydamas, jis parpuolė prie Jėzaus kojų. Didysis gydytojas buvo patenkintas.

- Vesk čia savo sūnų! - paliepė jis.

Vaiką atvedė. Bet, vos tik išvydęs Jėzų, jis krito ištiktas nuomario ir apsiputojęs ėmė voliotis.

- Ar dažnai taip jį suima? - pasiteiravo pateptasis.

- Labai dažnai. Jis taip nusikamavo, kad kartą šoko į vandenį, norėdamas prisigirdyti, o kitą sykį įsirito į ugnį... Ak viešpatie, kokia nelaimė! Nėra abejonės, kad velnias verčia jį taip baisiai elgtis... Rabi, rabi, pasigailėk jo, pasigailėk mūsų!

- Jeigu tu tiki mane, tai tavo sūnus išsivaduos nuo nešvariosios dvasios.

Iš baimės, kad jis ims ir pasirodys nepakankamai tikintis, kurčnebylio epileptiko tėvas net pravirko.

- Rabi! - tarė jis. - Garbės žodis, padarysiu visa, kas galima, kad patikėčiau tavimi. Bet, jeigu man tai nepavyktų, tu man padėk nusikratyti netikėjimu!

Tuo metu pateptąjį iš visų pusių apsupo žmonių minia. Jėzus dar sykį pasižiūrėjo į traukulių tampomą berniuką ir tarė:

- Nešvarioji, kurčia ir nebyle dvasia, aš tau įsakau: išeik iš jo ir daugiau į jį nebeįeik!

Velnias piktai supurtė apsėstojo kūną ir išlėkė lauk, kaip ir visada, garsiai šaukdamas.

Berniukas vėl nuvirto ant žemės. Putos ant jo lūpų kaip mat išdžiūvo, kūnas nebetrūkčiojo, bet jis gulėjo kaip negyvas.

- Tai bent pagydė! - džiaugdamiesi suriko rašto žinovai. - Žiūrėkit, berniukas juk numirė!

Bet Jėzus paėmė berniuką už rankos, pakėlė jį ir vaikas visiškai sveikas atsistojo lyg niekur nieko. Rašto žinovams beliko tik į žemę lįsti. Minia plojo ir šaukė "bravo". Tai buvo tikras pasisekimas. Balandžio sūnus, kuklus kaip miško žibuoklė, skubiai pasislėpė nuo publikos entuziazmo artimiausiame name. Apaštalai nuspūdino paskui jį, nedrįsdami žiūrėti vienas kitam į akis ir nežinodami, kuo paaiškinti savo gėdingą bejėgiškumą. Pasilikę vieni su savo mokytoju, apaštalai pareikalavo pasiaiškinti.

- Tai kaipgi čia galų gale? - paklausė vienas viso tuzino vardu. - Prieš pusę metų tu išsiuntei mus, davęs svarbų pavedimą ir suteikęs galią daryti stebuklus. Iki šiol mes ta galia neblogai naudojomės: mūsų dėka keletas žmonių net pagijo. Bet šiandien, kai norėjome pakartoti senąjį pokštą, jis ėmė ir neišdegė!

Kodėl? Sakyk atvirai: gal tu atėmei iš mūsų stebuklingąją galią? O jei taip, tai kodėl?

- Vargšai mano avinėliai, - atsakė Jėzus. - Viskas yra daug paprasčiau. Dalykas tas, kad jūs nebeturite to tikėjimo, kurį turėjote prieš pusę metų. Iš tikrųjų, iš tikrųjų sakau jums: kas be galo patikės manimi, tas turės ir begalinę jėgą. Kiekvienas, tikėdamas mano dieviškumu, galės sakyti kalnui: "Persikelk iš čia į tenai!" ir kalnas persikels. Įsidėmėkite: tikėjimas kalnus verčia (žr. Mato 17, 14 - 20; Morkaus 9, 13 - 29; Luko 9, 37 - 43).

Šie žodžiai, kuriuos evangelija priskiria Jėzui ir kuriuos tolydžio kartoja visi krikščionys, sukelia man liūdnų minčių. Man rodos, jie byloja, kad Prancūzijos dvasininkai - menki patriotai. 1870 metais vokiečių armija užėmė Prancūziją, tą pačią Prancūziją, kurią teologai vadina vyresniąja katalikų bažnyčios dukterimi. Kai dėl vokiečių, tai jie, pasak tų pačių teologų, eretikai, pasmerkti degti pragare. Dabar dėl tikėjimo. Pirmiausia, mūsų viešpačiu dievu turi tikėti kunigai; mat, jeigu jie netikės, tai ko norėti iš mūsų, paprastų nusidėjėlių! O kadangi kunigų tikėjimas yra begalinis, jie galėtų savo noru net kalnus kilnoti. Dabar pamėginkite įsivaizduoti, kaip šauniai būtų galėjusi Prancūzija susidoroti su vokiečiais, jei Prancūzijos kunigai būtų turėję nors lašelį patriotizmo! Besibraunantiems gilyn į Prancūziją prūsams jie būtų užgriozdinę kelią didžiausiomis kliūtimis. Priešas nebebūtų nė galvojęs apie įsiveržimą. Paryžiaus arkivyskupui tarus žodį, grobikų kelyje būtų atsiradę nepereinami Himalajai ir prūsai nebūtų peržengę net mūsų sienos. O jeigu dėl vokiečių užsispyrimo Vilhelmo kariuomenė vis dėlto būtų užsirepečkojusi ant perkeltų prie Reino Himalajų kalnagūbrio šlaitų, tai Lijono kardinolas būtų galėjęs tučtuojau sukomanduoti:

- O dabar, Himalajų kalnyne, marš į Šiaurės ašigalį! Prancūzija būtų visam laikui nusikračiusi vokiečių kariauna ir Garibaldžiui nebūtų reikėję eiti mums į pagalbą.*

*Garibaldis Džuzepė (1807 - 1882) - įžymus italų revoliucionierius, atlikęs svarbų vaidmenį kovoje dėl Italijos susivienijimo, dėl jos išvadavimo. 1870 m. Garibaldis pats pasiūlė savo pagalbą Prancūzijos respublikai, kariaujančiai su prūsų kariuomene. Prancūzijos - Prūsijos kare 1870 - 1871 m. Garibaldis vadovavo korpusui.

45 SKYRIUS. Kai žodžiai skiriasi nuo darbų

"Vargas pasauliui dėl papiktinimų! Nes reikia, kad ateitų papiktinimai, tačiau vargas tam žmogui, per kurį papiktinimas ateina. Jei tavo ranka ar tavo koja tave piktina, nukirsk ją ir mesk šalin nuo savęs, nes tau geriau įeiti į gyvemą luošam ar raišam, kaip, turint abi rankas ar abi kojas, būti įmestam į amžinąją ugnį. Ir jei tavo akis tave piktina, išlupk ją ir mesk šalin nuo savęs; tau geriau vienakiui įeiti į gyvenimą, kaip, turint abi akis, būti įmestam į ugnies pragarą." (Mato 18, 7 - 9)

Mes jau žinome, kad Jėzus labai simpatizavo Kaparnaumo gyventojams: jį ten visada gerai priimdavo iki pat tos atmintinos subatos, kai jis užsimanė išdėstyti savo žmogėdriškąją teoriją. Tad jis nusprendė vėl susigrąžinti šio miesto gyventojų palankumą. Sumanyta - padaryta. Ir štai aliejais pateptasis jau drožia į Kaparnaumą.

"Po pusės metų nesimatymo, - galvojo Jėzus, - jie tikriausiai bus manęs bent pasiilgę."

Tačiau jis skaudžiai apsiriko. Nuo to laiko, kai balandžio sūnus pasiūlė kaparnaumiečiams paragauti savo kūno bifšteksų, jie visai liovėsi juo tikėję. Jėzaus įžengimas į miestą šį kartą buvo visai nepanašus į aną triumfą: menkas šventų bastūnų būrelis be jokios pompos nukiūtino per visą Kaparnaumą, lydimas priešiškų minios žvilgsnių.

Tiktai mokesčių rinkėjai prisiplakė prie jų ir vienas jų pasakė Petrui:

- Štai ką, drauge mielas: jūsų mokytojas ligi šiol vedžiojo mus už nosies. Kaip žinai, mums yra pavesta rinkti didrachmas, tai yra po porą drachmų iš kiekvieno žydo kasmet - tai išpirka, kurią Izraelio sūnūs moka Jehovai už savo nuodėmes. Didrachmas moka visi: vargšai ir turtuoliai, nes jos skiriamos Jeruzalės šventyklos išlaikymui. Tik mokytieji teologai atleidžiami nuo šios duoklės. Iki šiol mes jūsų vadovą laikėme teologijos daktaru, todėl niekad nieko iš jo nereikalavome. Bet dabar jau žinome, su kuo turime reikalą: jis toks pat teologijos daktaras, kaip aš arba mano velionė bobutė. Tai paprasčiausias lankstaus liežuvio šarlatanas ir daugiau nieko! Tad malonėk jam pasakyti, kad jis sumokėtų mums didrachmą, arba pusę statero - tai yra vis tiek pat, - kol jį geruoju prašome. O jei nenorės - tegu malonėja į neišsimokančiųjų skolininkų cypę. Mes, žinote, ilgai nesiterliojam!

Pusė statero - ne dievažin kokia suma, tai maždaug pusantro franko arba truputį daugiau kaip vienas rublis. Bet ir tiek Jėzus negalėjo sumokėti, kadangi su savimi, kaip paprastai, neturėjo nė skatiko. Jei Kaparnaume būtų buvusi Magdalena, jis, be abejo, būtų nuėjęs pas ją ir pasiskolinęs reikiamą pusę statero.

- Klausyk, pupyte, - būtų pasakęs jai, - man atsitiko bėda! Tie galvijai mokesčių rinkėjai reikalauja iš manęs didrachmos, kadangi aš neturiu teologijos daktaro diplomo. Būk gerutė, gražuole, gelbėk mane, paskolink rublinę, o aš jau kaip nors tau atsilyginsiu! Žinoma, ne dabar - pati supranti...

Ir aiškus daiktas, Magdalena nebūtų atsakiusi Jėzui, kuriam tarnavo savo lobiu. Bet, deja, Magdalenos Kaparnaume nebuvo.

Jėzus tik patraukė pečiais, kai Petras pranešė jam apie mokesčių rinkėjų reikalavimą.

- Na ir žmonės! - tarė jis. - Nesupranta pačių paprasčiausių dalykų. Tik pats pagalvok, Petreli. Didrachmas renka Jehovos šventyklai, ar ne taip? Žinoma, kad taip. Dabar sakyk: kaip tu manai, iš ko žemiškieji karaliai renka mokesčius? Iš savo sūnų ar iš pašalinių?

- Buvo ko čia klausti! Aišku, kad iš pašalinių, iš savo valdinių!

- O aš juk esu dievo sūnus! Tad kodėl turiu mokėti duoklę savo tėtušiui?

- Iš tikrųjų velniava, - suglumo Petras. - Be abejo, tu samprotauji logiškai ir teisingai, bet, antra vertus, bijau, kad tie prakeikti rinkėjai nuo mūsų vis vien neatstos. Samprotavimų jiems nereikia - jiems duok pinigą! O jei nesumokėsi - grasina įkišti į blakyną.

- Tai reikia sumokėti. Mano valanda dar neatėjo.

- Sumokėti? Bet kuo?

- Ar neturite čia kokio bičiulio, kuris paskolintų mums tą nedidelę sumelę?

- Kaparnaume? Po pamokslo apie tavo mėsą ir kraują kaparnaumiečiai jau nebe tie. Dabar iš jų nebeiškaulysi nė skatiko, nors užstato pasiūlytum visą dangaus karalystę!

- M-taip, tokie dalykėliai...

- O tu imk ir padaryk stebuklą, mokytojau!

- Stebuklą, žinoma, galima padaryti, bet stebuklais nereikia piktnaudžiauti... Pagaliau jei kitos išeities nėra, klausyk manęs, ištempęs ausis! Gauk kur nors meškerę, valą ir kabliuką. Paskui nueik prie ežero ir pameškeriok. Pirmosios sugautos žuvies pasistenk nepaleisti. Pražiodyk ją ir rasi tarp žiaunų staterą, tai yra keturias drachmas. Paimk tą staterą ir sumokėk duoklę už mane ir save.

Petras paklausė. Stebuklas įvyko ir duoklė buvo sumokėta (Mato 17, 23 - 27).

Tą dieną Jėzus buvo gerai nusiteikęs. Jis nepiktai šaipėsi iš apaštalų, kurie niekaip negalėjo suprasti, kodėl jis į Taboro kalną buvo pasiėmęs tik tris išrinktuosius, bet ne visus. Matydamas, kad jie visi vienodai veržiasi užimti šventosios draugijos vicepirmininko postą, jis jiems tarė:

- Kas nori būti pirmas, turi būti pats paskutinis ir visų kitų tarnas.

Visiems žinoma, kad popiežius yra katalikų bažnyčios galva, bet aš niekad negirdėjau, kad jis praktiškai vykdytų šį Kristaus įsakymą ir valytų batus maldininkams, atvykstantiems jo pasižiūrėti. Atvirkščiai, maldininkai patys laižo jo šliures!

Paskui Jėzus pasisodino ant kelių kūdikį, pabučiavo jį ir paaiškino apaštalams, kad jie turi mylėti mažiukus, o svarbiausia - saugoti jų nekaltybę.

- Jei kas nors sugundys vieną iš šių bamblių, - pasakė jis,tai geriau būtų jam užnerti ant kaklo girnapusę ir paskandinti jūrų gelmėje!

Kaip matote, kartais evangelija į Jėzaus lūpas įdeda visai protingus žodžius, - matyt, tam, kad jais atsvertų amoralius posakius, apie kuriuos jau kalbėjome ankstesniuose skyriuose.

Deja, šventojo balandžio sekretoriai - Matas, Morkus, Lukas ir Jonas - nė karto neparodė mums, kaip Kristus pats vykdė savo nedaugelį gerų patarimų. Viena vertus, jis kalba apie dorumą ir ragina apaštalus saugoti vaikus, o antra - pats trainiojasi su mergšėmis, yra jų išlaikytinis ir toks švelnus mažyliui Jonui, kad norom nenorom susimąstai žmogus.

Tikriausiai kaip tik dėl to broliai vienuoliai nepaiso Kristaus žodžių ir seka jo poelgiais.

Kalbėdamas toliau, aliejais pateptasis paskelbė apaštalams, kad kiekvieną kartą, kai jų susirinksią bent trejetas, jis būsiąs tarp jų ketvirtasis, nors jie jo ir neregėsią.

Įsidrąsinęs Petras paklausė brangųjį mokytoją, kiek kartų reikia atleisti savo priešams ir apskritai, ar yra kokios ribos kantrybei.

- Fariziejai, - sakė Petras, - tam pačiam žmogui atleidžia iki trijų kartų. O jei mane ims kas erzinti, ar užteks, jeigu atleisiu iki septynių kartų?

- Ne iki septynių, - atsakė Jėzus, - bet iki septynias dešimtis kartų septynių kartų!

Kuo gi daugiau, jei ne šituo Kristaus priesaku, galima paaiškinti, kodėl nėra pasaulyje kerštingesnių ir nepakantesnių žmonių už Kristaus bažnyčios tarnus? Pamėginkite bent kartą užkabinti dvasininką - jis kaip mat iškels jums bylą ir jeigu neatsiprašysite, užtampys po teismus: tai aš jums garantuoju!

Kad mintis būtų visiškai aiški, Jėzus galiausiai papasakojo apaštalams eilinį prilyginimą.

Už devynių kalnų, už devynių jūrų gyveno karalius. Kartą susišaukė jis visus savo tarnus ir įsakė atsiskaityti. Ir atsirado vienas toks tarnas, kuris buvo karaliui įsiskolinęs dešimtį tūkstančių talentų, atseit, dešimtį tūkstančių svarų sidabro, - kiek tai bus mūsų pinigais, suskaičiuokite patys.

Šis karaliaus tarnas buvo turtingos provincijos gubernatorius, rinkdavo karaliui mokesčius, bet, matyt, prasilošė. Pagal įstatymą karalius turėjo teisę konfiskuoti visą išeikvotoja turtą ir net parduoti į vergovę visą jo šeimą: jį patį, jo žmoną ir vaikus. Bet karalius buvo labai geras žmogus. Jis dovanojo gubernatoriui su ta sąlyga, kad šis ateityje elgsis kukliau ir pamažu išmokės skolą.

Taigi gubernatorius ramiai išėjo iš rūmų. Lipdamas nuo paskutinės pakopos, jis kaktomuša susitiko vieną žmogų, kuris buvo jam skolingas šimtą denarų, tai yra žymiai mažiau negu vieną talentą.

- Aha, pakliuvai, brolyti! - suriko gubernatorius ir puolė nelaimingąjį. - Jau seniai tavęs ieškau! Tučtuojau atiduok visą skolą, o jei ne, tai sutraiškysiu kaip musę!

Reikia pasakyti, kad jis tikrai pačiupo jį už gerklės. Vargšelis ėmė prašytis, bet gubernatorius buvo nepermaldaujamas. Jis pats nuvedė skolininką į policijos nuovadą ir įsakė laikyti kalėjime, kol nesumokės viso šimto denarų su procentais.

Apie tai sužinojo karalius. Jis įsakė atvesti gubernatorių ir kaip reikiant jam ištrinko galvą.

- Ak tu, niekše! - šaukė valdovas. - Iš tavęs aš nereikalavau tučtuojau sumokėti dešimties tūkstančių talentų, nususęs eikvotojau, o tu nepasigailėjai vargšo, pasiskolinusio iš tavęs tik šimtą denarų! Na gerai!

Ir užsirūstinęs valdovas atidavė jį budeliams, kurie tuojau pat pakorė gubernatorių aukštai ir tvirtai.

Toks buvo Jėzaus prilyginimas. Apaštalams jis labai patiko ir juos pralinksmino: tokios pasakėlės kaip tik atitiko jų skonį.

Kunigai iki šiol tebepasakoja šiuos prilyginimus per pamokslus, mokydami tikinčiuosius. Bet, vos baigęs plūsti gobšą gubernatorių, pasodinusį į šaltąją savo skolininką dėl nelaimingosios šimtinės denarų, tas pats kunigėlis sumala į dulkes savo vargšą parapijietį, nespėjusį užsimokėti už krikštą (žr. Mato 18, l - 35; Morkaus 9, 32 - 49; Luko 9, 46 - 50).

46 SKYRIUS. Šėtrų arba palapinių šventė

"Daugelis iš minios įtikėjo į jį ir sakė: Kada Kristus ateis, ar jis darys daugiau stebuklų, kaip kad šitas daro? Tokias minios šnekas apie jį išgirdo fariziejai. Todėl vyriausieji kunigai ir fariziejai siuntė tarnų jo sugauti." (Jono 7, 31 - 32)

Atsitikimai, aprašyti trijuose ankstesniuose skyriuose, vyko tuo metu, kai žydai šventė savo nacionalinę šventę, vadinamąją palapinių šventę. Paprastai ji būdavo rudenį. Šventė buvo įvesta paminėti senovės žydų kelionei per dykumą. Ji trukdavo septynias dienas ir visas tas septynias dienas žydai gyvendavo budelėse, padarytose iš medžių šakų, panašiai kaip kitados jų protėviai gyveno palapinėse.

Tiksliai išvertę hebraišką žodį, kuriuo vadinama ši šventė, pamatysime, kad ją reikėtų vadinti palapinių, šėtrų arba būdelių švente, bet ne padangčių švente, kaip vadinama dabar.

Tomis dienomis džiūgaudavo visa šalis. Žmonės išeidavo iš savo namų ir netoliese pasistatydavo dailias palapines iš alyvmedžių, pušų, mirtų ir palmių šakų. Septynias naktis miegodavo jie, sulindę į tas būdeles, kurių daugybė pridygdavo aikštėse, gatvėse, kiemuose ir miesto apylinkėse. Visą savaitę Jeruzalė būdavo panaši į ošiantį mišką, o vagys ir plėšikai tik džiaugdavosi, landžiodavo po ištuštėjusius namus ir čiupdavo visa, kas pakliūdavo po ranka. Bet tai jau buvo įšvirkščioji medalio pusė ir niekas nenorėdavo apie ją galvoti - toks didelis būdavo visuotinis džiaugsmas ir linksmybė.

Visur skambėdavo smagios dainelės, Jeruzalės šventyklos terasoje gausdavo triūbos. Iš džiaugsmo visi vaikščiodavo, laikydami rankose palmių lapus arba šakelę, aplipusią persikais, citrinomis ar dar kokiais nors vaisiais, prinokusiais tuo metų laiku. Žydų džiaugsmas būdavo juo didesnis, kad palapinių šventė sekdavo tuojau pat po didžiosios nuodėmių atpirkimo dienos ir kiekvienas jausdavosi laisvas ir švarus nuo visų nuodėmių, padarytų po paskutiniųjų velykų.

Žmonės iš visur plūsdavo į Jeruzalę.

Kai mūsų herojai prisiminė artėjančias rudens iškilmes, Jonas, tas dailusis berniukas, sušuko:

- Palapinių šventė? Tai bus gražumo!

Tačiau aliejais pateptasis kaip mat atvėsino savo mylimojo mokinio karštį.

- Branguti mano! - tarė. - Pavojinga mums rodytis Jeruzalėje. Visi mus gerai pažįsta ir jei ten pasirodytume, visiems būtų riesta.

Tada prie Jėzaus priėjo jo giminės, kurie kažkodėl atsirado Kaparnaume ir taip pat ėmė kviesti į šventę.

- Mes būtinai eisime, - pareiškė jie. - Kodėl gi ir tau nenuėjus kartu su mumis? Jei tu iš tiesų esi didis pranašas, kaip sakai, tai geresnės progos parodyti savo talentams nerasi. Jau seniai visi plepa, kad tu kažkodėl slampinėji tik po kaimus ir po atkampius miestelius. Pasirodyk dabar sostinėje, visiems žmonėms, kitaip tave priešai galutinai apjuoks. Pagaliau, jeigu tu iš tikrųjų turi kokių dieviškų sugebėjimų, tai kodėl slapstaisi?

- Mano valanda dar neatėjo, - atsakė Jėzus be jokių paaiškinimų. - O jūsų aš nelaikau, eikite ir linksminkitės sau į sveikatą.

Širdies gilumoje Jėzus neišpasakytai norėjo nuvykti į Jeruzalę. Tą savo norą jis stropiai slėpė, tik norėdamas apgauti kitus, nes aliejais pateptasis kartais nesidrovėdavo ir pameluoti.

Jau seniai jis ketino nepraleisti šios palapinių šventės, bet norėjo, kad apie jo buvimą šventame mieste niekas nežinotų. Jėzus privengė sinedriono, fariziejų ir rašto žinovų, kurie galėjo kokia nors dingstimi sukurstyti prieš ji minią.

Pacituokime evangelistą Joną:

"Buvo arti žydų padangčių šventė. Tuomet jo broliai jam sakė:

Eik iš čia ir keliauk į Judėją, kad ir tavo mokytiniai matytų tavo darbus, kuriuos darai. Nes niekas nedaro nieko slapčia, jei pats nori būti žinomas. Jei tu tai darai, tai duokis pažinti save pasauliui.

. Nes net jo broliai netikėjo į jį. Jėzus jiems atsakė:

... Jūs eikite į tą šventę, o aš į tą šventę neisiu, nes mano laikas dar nepilnas.

Tai pasakęs, jis pasiliko Galilėjoje. Jo broliams išėjus ir jis nuėjo į šventę, ne viešai, bet lyg slapčia" (Jono 7, 2 - 10).

Taigi pateptasis nusikratė savo giminėmis. Jo broliai nuėjo į Jeruzalę keliu palei Jordaną, o jis su apaštalais patraukė aplinkiniu keliu, per Samariją.

Pasak evangelisto Luko, balandžio sūnus buvo be ūpo. Jį neapsakomai traukė šventė ir kartu slėgė patys niūriausi nujautimai. Todėl nenuostabu, kad jis pirmiausia nusprendė ištirti, ar laisvas kelias ir kaip sako Lukas, "siuntė pirma savęs pasiuntinius".

Jei tikėsime šventuoju raštu, tai ši kelionė buvo ne iš linksmųjų. Samariečiai visada pavydėjo sostinės gyventojams ir kreivai žiūrėjo į dykinėjančius turistus, kurie keliaudavo per jų žemę į Saliamono miestą. Jėzui ir jo mokiniams visur užtrenkdavo duris. Jiems atsisakydavo padėti, neduodavo maisto. Galų gale Jokūbas ir Jonas įsiuto.

- Viešpatie! - tarė jie. - Na ir biaurūs čia žmonės! Jei nori, mes įsakysime, kad ugnis nužengtų iš dangaus ir sunaikintų juos. Taip darydavo Elijas.

- Dabar ne metas tokiems juokams, - atsakė Jėzus. - Eime toliau!

Ir jie tęsė kelionę.

Beeidami susitiko rašto žinovą. Šis suktas žmogus buvo prisiklausęs apie pateptąjį visokiausių kalbų ir nusprendė, kad, prisišliejęs prie jo, tiesiog apsipiltų auksu ir gyventų be jokių rūpesčių. Tačiau rašto žinovas apsiriko, pervertinęs apaštalų gyvenimo pranašumus. Jis nežinojo, kad, nuolat besibastant, pasitaiko visokių nemalonumų, kad jo laukia ne vien garbė, bet ir pažeminimas ir kad tik Magdalenos bei kitų panašių poniučių dėka Kristaus mokiniai gali kartais sočiai prisikirsti, o dažniausiai jie vaikšto, kietai susiveržę diržus. Dabar buvo kaip tik toksai periodas.

Jėzus rašto žinovui paaiškino situaciją.

- Drauge mielas, - sakė jis, - tu prašovei pro šalį. Net lapės turi urvus, o dangaus paukščiai - lizdus, tuo tarpu žmogaus sūnus neturi kur galvos priglausti.

Rašto žinovas nesusiviliojo dėtis prie tokios kompanijos ir nuspūdino šalin.

Pagaliau po visokių nemalonių susitrukdymų, Jėzus pasiekė Jeruzalę. Čia apie jį visi jau žinojo. Buvo daug kalbų, įvairių nuomonių.

Kai kurie nedrąsiai mėgino ginti balandžio sūnų.

- Jis geras žmogus, - sakė jie.

Kiti - o jų buvo dauguma - prieštaravo.

- Koks ten gerumas! Jis apgaudinėja žmones!

Pirmosiomis švenčių dienomis Jėzus tylėjo ausis suglaudęs.

Bet paskui, nebegalėdamas atsispirti norui parodyti savo teologines žinias, jis nuėjo į šventyklą, atsisėdo pačioje kukliausioje vietoje ir ėmė dėstyti savo dieviškąsias nesąmones.

Iš pradžių seniūnai ir žmonės stebėjosi tokia drąsa. Jie tikėjo kiekvienu jo žodžiu. Bet paskui, atsitokėję, pradėjo duoti pateptajam klastingus klausimus. Antai jie paklausė, kokią jis turi teisę aiškinti Bibliją, jei niekur nesimokė.

Jėzus truputį išsigando, bet, norėdamas palenkti į savo pusę minią irgi paklausė vyriausiuosius kunigus:

- Už ką jūs norite mane užmušti?

Stojo slogi tyla. Visi pamanė, kad apsišaukėlis teologas tiesiog kuoktelėjęs. Galiausiai kažkas jam atsakė:

- Tau, mielasis, matyt, ne visi namie. Ar tik neįlindo į tave nelabasis, kad tu imi ir nušneki? Kas nori tave užmušti? Kam tu pagaliau esi reikalingas?

Bet Jėzus jau buvo įsismaginęs. Nekreipdamas dėmesio į netaktiškus klausimus, jis ėmė pasakoti apie savo stebuklą Betsajidos tvenkinyje.

Tema buvo dėkinga, kadangi gandai apie tą įvykį sklido visame mieste.

Jėzus pačiu laiku prisiminė išgydytąjį paralitiką. Minia iškart ėmė reikšti simpatijas pateptajam ir sinedriono nariai neišdrįso jo suimti, nors nagus jiems niežėte niežėjo. Jie pasitraukė, bet įsakė šventyklos sargybai areštuoti Jėzų tuojau, kai tik jis liks vienas ir nukišti jį kur nors toliau.

Tačiau šio įsakymo įvykdyti nepavyko. Sargybiniai kariai susimaišė su minia ir užsikrėtė bendra nuotaika. Jie patys ėmė klausytis balandžio sūnaus žodžių, o šis, supratęs, kad gali būti riesta, pradėjo taip saldžiai suokti ir taip pataikauti miniai, kad net sinedriono tarnai pastatė ausis ir pražiopsojo tinkamą momentą.

Kai jie vakarop atėjo į sinedrioną, pranešdami apie nepasisekimą, perpykę vyriausieji kunigai ėmė juos plūsti, klausinėdami, kodėl nesuėmė Jėzaus, kai minia išsiskirstė ir kai buvo galima jį nutverti be triukšmo.

- Kodėl jo neatvedėte? - kartojo jie.

Sargybos kapitonas kažką vapėjo, teisindamasis: girdi, vaikštinėjančio Žodžio iškalbingumas padaręs ir jam įspūdį.

- Lengva įsakinėti, - burbleno jis. - Bet jūs patys pamėginkite! Ką aš galėjau padaryti? To vaikino liežuvis baisiai lankstus! Jis mus tiesiog apžavėjo...

- Vadinasi ir tu praskydai kaip ta prastuomenė? - susierzinę klausinėjo sinedriono nariai. - Stuobriai! Liurbiai! Nejau kasnors iš viršininkų ir fariziejų taip pat juo patikėjo? Juk bet kuris žydas, jeigu tik moka skiemenuoti, nepatikėtų jo pasakoms! Jos tinka tik kūdikėliams, nežinantiems nė vieno Biblijos žodžio. Tai prakeikti avigalviai, paskutiniai neišmanėliai! O mes manėme, kad jūs protingesni...

Kapitonas ir sargybiniai nebežinojo, kur dingti. Jie davė žodį, kad kitą kartą pasistengs įvykdyti sinedriono įsakymą ir nebesiklausys vaikščiojančio Žodžio tauškalų.

Vienas iš aukščiausiojo teismo narių - tai buvo Nikodemas, kuris, kaip žinome, negalėdavo nė musės nuskriausti, - pamėgino perkalbėti savo kolegas. Jis irgi netikėjo dieviška Jėzaus kilme, bet ir nenorėjo pateptajam blogo, laikydamas jį nekenksmingu ramiu kvaileliu. Taigi, Nikodemas surizikavo jį užsistoti. - Sakykime, - tarė jis, - kad to žmogaus kliedesiai kelia tam tikrą pavojų. Gal ir taip! Bet ar vien dėl to galima jį areštuoti? Bijau, kad ne. Mano nuomone, verčiau reikėtų pakviesti jį čia ir išklausyti. Tegu jis pats papasakoja apie savo darbus, ir. tada mes nutarsime, ar verta bausti. Negalima, velniai griebtų, smerkti žmogaus, neleidus jam pasisakyti!

Tačiau pats Nikodemas pašnekėjo labai netikusiai. Visas sinedrionas buvo nusistatęs prieš Kristų. Tad suprantama, kad Nikodemui, užsimaniusiam jį ginti, pirmam ir kliuvo:

- Čiagi dabar! Gal tu pats esi iš Galilėjos, ar ką? - šaukė jam. - O gal tu rašto nežinai? Paimk Bibliją - pats pamatysi: iš Galilėjos dar nebuvo nė vieno pranašo!

Nikodemas prikando liežuvį. Jis jau nerimavo, kad dėl jo kilo toks triukšmas. Kita vertus, jo nedrąsus įsikišimas atliko savo, kadangi sutapo su sargybos nesėkme ir laikinai išgelbėjo Jėzų.

Sinedriono nariai išsiskirstė į namus, nepadarę jokio nutarimo (žr. Mato 8, 19 - 22; Luko 9, 51 - 62; Jono 7, 1 - 53).

47 SKYRIUS. Moterys, prisiuvinėkite vyrams barzdas: su jumis dievas!

"Tuo tarpu rašto žinovai ir fariziejai atvedė pas jį moteriškę, sugautą svetimoteriaujant. Jie pastatė ją į vidurį ir jam tarė: Mokytojau, šita moteriškė ką tik sugauta svetimoteriaujant... Vėl atsitiesęs Jėzus jai tarė: Moteriške, kame tie, kurie tave kaltino? Niekas tavęs nepasmerkė? Ji atsakė: Niekas, viešpatie. Tuomet Jėzus jai tarė: Nė aš tavęs nepasmerksiu; eik ir daugiau nebenusidėk." (Jono 8, 3 - 4, 10 - 11)

Tos pačios dienos vakarą Jėzus dėl visa ko pasitraukė iš Jeruzalės. Jis nusprendė verčiau pernakvoti Alyvų kalne. Oras buvo puikiausias ir jis ramiai užsnūdo po medžiais. Bet išaušus pateptasis vėl sugrįžo į šventyklą ir ėmė mokyti, surinkęs aplink save didžiulę minią.

Sinedriono nariai neatsisakė minties nusikratyti plepiu. Tiktai šį kartą jie nutarė iš pradžių pakirsti jo autoritetą liaudyje, bet kuria kaina jį diskredituoti, o tik paskui pasodinti į kalėjimą. Kol jie suko galvas ir svarstė, kaip prigriebti vingrų balandžio vaiką, atsitiko vienas įvykis, žymiai palengvinęs šį uždavinį.

Septynios dienos ir septynios naktys, kurias reikėjo praleisti žaliuojančių palapinių pavėsyje, Jeruzalės ponioms buvo nemenkas dorybių išmėginimas. Visi linksminosi kaip pašėlę: juokėsi, dainavo, kvailiojo, lankėsi vieni pas kitus. Temstant nekuklūs ūžautojai, praskleidę šakas, žvilgčiojo į jaukias būdeles, kuriose nusirenginėjo dailios žydaitės. Nakties tamsoje ne vienas padauža pasiklysdavo ir kai kurios damos, netikėtai užkluptos, nesiryždavo kelti triukšmo, kad išvengtų viešo skandalo. Antra vertus, visuotinis džiaugsmas buvo toks didelis, jog daug kas tomis dienomis atrodė dovanotina. Tą linksmybių savaitę kiekvienas stengėsi iškrėsti kokią pikantišką išdaigą, - svarbiausia buvo neįkliūti, o visa kita nusispiauti! Ir štai kaip tik tą naktį, kai Jėzus nakvojo po alyvmedžiais, vieną damą užklupo nusikaltimo vietoje. Svetimavimo faktas buvo neginčytinas. Ją užtiko jauno padaužos glėbyje.

Įsiutęs vyras išpėrė jaunuolį, o neištikimąją žmoną perdavė sinedriono teismui, kad vyriausieji kunigai ją nubaustų.

Tais laikais buvo jaučiamas švelninantis romėnų kultūros poveikis ir daugiausia, ką galėjo daryti apgautasis vyras, tai iškilmingai atsisakyti neištikimos žmonos. Senieji geri laikai, kada už svetimavimą pagal Mozės įstatymą žmoną užmušdavo akmenimis, buvo praėję negrįžtamai ir dabar įžeistasis vyras galėdavo tik išsiskirti su tokia žmona ir viskas.

Roma buvo primetusi Judėjai savo baudžiamąjį kodeksą. Dabar tik ciesoriaus atstovai turėjo teisę bausti mirtimi arba pasigailėti, o Romos vietininkai niekada nenuteisdavo neištikimų žmonų aukščiausia bausme.

Kai nusidėjusią moterį atvedė į sinedrioną, kad vyras galėtų pagal visas įstatymo taisykles jos atsisakyti, vienas senas religinio teismo kazuistas ūmai sušuko, trindamas rankas:

- Gerbiamieji kolegos, dabar Jėzus įkliuvo!

- Kokiu gi būdu? - nustebo gerbiamieji kolegos.

- Ogi štai kokiu! Kadangi ši asmenybė laiko save Biblijos žinovu, tai mes jam iškirsim neblogą pokštą. Pagal Mozės įstatymą žmoną, sugautą svetimaujant, reikia akmenimis užmušti. Tad tegu jis ir gvildena šį atvejį. Jeigu pasakys, kad reikia nuteisti pagal Mozės įstatymą, tai smarkiai pakenks savo, kaip geraširdžio žmogaus, reputacijai ir niekas nebetikės jo kalbomis apie gailestingumą. Be to, šitaip jis užsitrauks Romos gubernatoriaus Piloto pyktį. O jeigu mūsų plepys nuspręs, jog užtenka paprastų skyrybų, tada mes visur išgarsinsim, kad jis negerbia Biblijos nuostatų. Ir vienu ir kitu atveju mes neprakišime, o jis atsidurs keblioje padėtyje.

Sinedriono nariai entuziastingai sutiko šį pasiūlymą.

Jie negaišdami nuėjo į tą šventyklos vietą, kur paprastai postringaudavo Jėzus ir rado jį, apsuptą daugelio klausytojų. Vaikščiojantis Žodis kaip tik kalbėjo šventojo rašto temomis. Sinedriono tarnai atitempė ir nelaimingąją moterį, nesugebėjusią nuslėpti savo aistros jaunuoliams.

- Kas ji tokia? - klausinėjo žmonės.

- Tai viena poniutė, prisiuvusi vyrui barzdą. Įkliuvo nusikaltimo vietoje...

- Bet ji iš tikrųjų nebjauri! Vargšė katytė, galiu lažintis, kad jos vyras senas krienas.

- Nesvarbu, ji vis tiek neturėjo teisės taip daryti. O jeigu jis senas, tai juo labiau barzda jo neatjaunins!

- Na ką jūs, čia vieni niekai...

- Niekai? O ne! Ji nusipelnė pavyzdingos bausmės.

- O kokios? Gal pasakysi tu, jeigu pats esi toks pavyzdingas!

- Kam man sakyti? Viskas pasakyta Mozės įstatyme.

- Betgi tasai įstatymas jau šimtus metų nebetaikomas!

Tokios prieštaringos mintys ir jausmai jaudino minią, kai sinedriono tarnai skverbėsi - prie Jėzaus. Ypatingai piktinosi vyrai.

Jie apgailestavo, kad su svetimautoja negalima susidoroti pagal rūstų Mozės įstatymą.

Pagaliau sinedriono tarnai kartu su neištikima moterimi prasistūmė ligi vaikščiojančio Žodžio. Nutaisę be galo sielvartingas minas, jie prašneko saldžiais balsais, rodydami į prasikaltusią moteriškę:

- Mokytojau, štai žmona, užklupta tuo momentu, kai siuvo savo vyrui ilgiausią barzdą. Mozė įsakė mums svetimautojas užmušti akmenimis. Bet mes abejojame. Kaip tu manai, ką reikia su ja daryti?

Jėzus dėjosi negirdįs klausimo ir nieko nematąs. Užuot atsakęs, jis ramiai pasilenkė ir ėmė pirštu kažką piešti purvinoje asloje. Sunku buvo parodyti didesnę nepagarbą! Jis tarytum norėjo pasakyti, kad beprasmiškas piešimas dulkėse nieko nereiškiančių žodžių ir ženklų jam tūkstantį kartų svarbesnis už visus mokytų sinedriono daktarų klausimus.

Tuo metu patys pavydulingieji vyrai, išgirdę minint Mozės įstatymą, baisiausiai įširdo. Svetimautojos jie neapkentė visa širdimi, todėl, ilgai nelaukdami, prisirinko čia pat esančioje statyboje akmenų ir jau ketino ją žiauriai užpampinti. Tuo tarpu fariziejai ir rašto žinovai apsimetė, jog nesupranta niekinamo Jėzaus tylėjimo. Jie ir toliau klausinėjo, kaip reikia pasielgti su ištikimybės laužytoja, kuri, matydama pikta lemiančius pasiruošimus mirties bausmės vykdymui, jautėsi gana prastai. Beširdžiai vyrai apsupo ją iš visų pusių, vienas kitas netgi užsimojo akmeniu - vaizdas buvo visai nelinksmas. Fariziejai ir rašto žinovai neatlyžo.

- Tai ką gi pasakysi? - klausinėjo. - Užmušti šią nedorėlę akmenimis ar numoti, ranka į Mozės įstatymą? Atsakyk mums!

Galų gale balandžio sūnus pritrūko kantrybės. Jis atsitiesė ir prabilo:

- Tas, kuris niekad nieko neapgaudinėjo, pirmas temeta į ją akmeniu!

Vyrai susižvelgė. Padėtis buvo iš tiesų kvaila.

Kad ir gėda vyrų giminei, bet reikia pasakyti, jog daugelis jos atstovų visada greiti pasmerkti žmonių neištikimybę. Jie iškart pastato save apgauto vyro vietoj ir neištikimai moteriai neranda jokių lengvinančių aplinkybių. Bet, šitaip darydami, jie pamiršta vieną mažą smulkmeną: neištikimybė vyrui, arba svetimavimas, neįmanomas be kokio nors vyro pagalbos. Meilužio kaltė juos mažai domina, nors ji kartais būna nė kiek ne mažesnė už meilužės kaltę. Toks ponulis mielai prisiuvinėja barzdas kitiems, bet visada pasmaugtų savo žmoną netgi už tai, kad ji atsakė į pusbrolio arba jaunesniojo brolio laiškelį.

Jėzus žinojo, kokį klavišą paspausti. Jis privertė aršius sutuoktinių ištikimybės gynėjus žvilgtelėti į dalykus realiai. Jūs, vyrai, smerkiate nusidedančias moteris, bet pamirštate, kad kaip tik jūs trimis atvejais iš keturių patys sugundote jas nusidėti! Štai ką reiškė ta netikėta frazė, padariusi rašto žinovams ir fariziejams tokį įspūdį, tarsi juos būtų kas perliejęs šalto vandens kibiru.

Kad būtų aiškiau, Jėzus galėjo pasakyti: "Suraskite šios moters meilužį ir užmuškite akmenimis juos abu, jeigu toks Biblijos įstatymas." Tačiau mes žinome, kad pats Jėzus buvo prisiuvęs barzdą vargšui Papusui, Magdalenos vyrui ir turtingajam Kusui, Joanos vyrui, todėl buvo toks atlaidus lengvabūdėms žmonoms.

Taigi pateptojo atsakymas kaip mat atvėsino pavydulingųjų vyrų pyktį. Jų rankos nusviro, lygiai kaip rašto žinovų ir fariziejų rankos, paskui atsigniaužė pirštai ir akmenys, skirti neištikimąjai žmonai, nukrito žemėn. Sumišę, kad viskas taip netikėtai pasikeitė, jie bematant vienas po kito pasišalino - iš pradžių seni ištvirkėliai, rėkavę garsiau už kitus, o paskui ir nė kiek . ne mažesni kietaširdžiai jaunieji padaužos.

"Pasiliko vienas Jėzus ir moteriškė, stovėjusi viduryje", - sako evangelija.

Apie ką gi jie kalbėjosi? Reikia manyti, nevykėlė svetimautoja prisipažino, kad nori dailidės - gydytojo garbei uždegti pačią storiausią, žvakę.

- Jei ne tu, - tikriausiai sakė jinai, - būčiau visai įkliuvusi. Kad žinotum, kaip aš tau dėkinga už tavo kilnumą!

- Ponia, nors aš esu iš dailidės šeimos ir jokių universitetų nebaigiau, tačiau trupučiuką nusimanau, kaip reikia elgtis su dailiąja lytimi.

- Aš tai pastebėjau. Dieve, kaip sumaniai tu juos sumovei!

- Nemėgstu, kai su manimi pradeda gudrauti. Man pačiam gudrumo gana. Jie norėjo mane suriesti į ožio ragą! Bet argi aš galiu pasmerkti gražią moterį, kurios visa kaltė yra ta, kad ji myli? Argi aš nesu pasakęs: "Kas daug mylėjo, tam daug atleidžiama?"

- Vadinasi, tu man patari...

- Tau patariu kaip nors susitaikyti su vyru ir toliau stengtis, kad tavo, kaip žmonos, garbė nė kiek nenukentėtų. Juk supranti: jei dar sykį tave nutvers, o manęs čia nebus, tai kas tada tave apgins?

- Taip, tavo teisybė. Bet ką daryti, jei vyras manęs nebepriims?

- Teikis nesirūpinti. Jeigu taip atsitiktų, ateik pas mane: aš duosiu rekomendacinį laišką savo ištikimoms gerbėjoms Magdaloje ir Tiberiadoje, kurios priims tave į mano šventųjų moterų ratelį. Yra kur kas didesnių nuodėmių, negu ši. O pati didžiausia nuodėmė - tai netikėti manimi.

- Viešpatie, aš tikiu tavimi!

- AČIŪ.

- Vadinasi, mano nuodėmės atleistos?

- Ir dar kaip! Dažniau prisimink mane, aš irgi prisiminsiu tave... Galimas daiktas, mums dar bus lemta susitikti: gyveni mas pilnas visokių netikėtumų.

- Viešpatie, savo mintimis nuo šiol būsiu visada su tavimi.

- Tuo geriau. Tuomet tu tikrai pateksi į dangų.

- O kas yra dangus?

- Tai amžinos laimės vieta, kur aš suteiksiu džiaugsmo kiek vienam ir kiekvienai, kas mane myli.

- Jei taip, tai ir aš noriu būti danguje.

- Neskubėk, ne viskas iš karto... Kai ateis laikas, nuvesiu tave į dangų, aš prižadu, žinoma, jei pamilsi mane labiau už viską.

- Prisiekiu tau, viešpatie..

- Gerai, gerai, stokis... Čia eina žmonės.

Dailioji nusidėjėlė iš tikrųjų puolė ant kelių prieš paslaptingą nepažįstamąjį, išgelbėjusį jai gyvybę ir jau ketino įrodyti, kaip stipriai myli. Bet kaip tik tuo metu ant šventyklos laiptų pasirodė apaštalai, ieškoję savo mokytojo po visą Jeruzalę.

Pateptasis teatrališku mostu padėjo neištikimajai moteriškei atsistoti ir garsiai pasakė:

- Eik ir daugiau nebenusidėk!

Po to Jėzus nuėjo į "iždyną" - į ypatingą šventyklos dalį, skirtą vien moterims. Čia jau visoms buvo žinoma, kad jis apgynė svetimautoją, todėl lengva įsivaizduoti, su kokiu entuziazmu sutiko balandžio sūnų dėkingosios damos. Evangelija pastebi, kad iždyne Jėzus galėjo kalbėti visa, kas tik jam užėjo ant seilės ir niekas iš sinedriono tarnų nedrįso jo suimti, nors rašto žinovai ir fariziejai tiesiog nesitvėrė pykčiu (Jono 8, l - 20).

Šis anekdotinis atsitikimas su neištikima žmona buvo įvairiai vertinamas. Daugumas evangelijos komentatorių pripažįsta, kad juos stebina Jėzaus atlaidumas žmonoms, apgaudinėjančioms vyrus. Ilgą laiką bažnyčia visai tylėjo apie šią neištikimybės istoriją. Pavyzdžiui, armėnų vienuolis Nikonas, gyvenęs dešimtame amžiuje, pasakoja, kad iš ankstyvojo Naujojo testamento vertimo į armėnų kalbą ji buvusi išmesta kaip nesuderinama su religine morale*.

*Minis. Graikų patrologija, I, 656 p. Iš tiesų istoriją apie neištikimą žmoną senuose evangelijų rankraščiuose surasti ne taip jau lengva. Mes galime išvardyti daugelį autentiškų rankraščių, kuriuose ji buvo išmesta: Aleksandriškis nuorašas, Sinajiškis nuorašas, Efremo palimpsestas, o taip pat evangelijos vertimai, atlikti tokių autoritetingų bažnyčios tėvų, kaip Origenas, šventasis Kirilas, šventasis Tertulijonas, šventasis Kiprijonas ir šventasis Jonas Auksaburnis*.

*Origenas Aleksandrietis (185 - 254) - krikščionių rašytojas, daugelio teologinių veikalų autorius. Derino krikščionybę su filosofinės neoplatonizmo mokyklos idėjomis. Remdamasis teologiniais samprotavimais, netikėtai priėjo išvadą, kad materija turi būti amžina, nes be gamtos dievui "nebūtų buvę kas veikia". Origeno nuomone, su nusidėjėliais reikia kovoti, panaudojant kankinimus ir net sudeginimą ant laužo. Jo patarimai buvo praktiškai pritaikyti viduramžių inkvizitorių veikloje.

Kirilas - Aleksandrijos patriarchas (421 - 445), baisus fanatikas, vienuoliškojo gyvenimo ir asketizmo propaguotojas. Jo laikais buvo sunaikinta didžioji Aleksandrijos bibliotekos dalis.

Tertulijonas Kvintas Septimijus Florensas (II - III am.) - įžymus krikščionių teologas. Parašė daug apologetinio, dogmatinio pobūdžio veikalų, gynė krikščioniškas apeigas ir maldas, kovojo su pagonimis. Svarbiausi jo kūriniai: "Apie kantrybę", "Apie spektaklius", "Apie sielą", "Apie stabmeldystę" ir kt.

Kiprijonas (mirė 258 m.) - krikščionių teologas, Kartaginos vyskupas, aršus dvasininkų hegemonijos bažnyčioje šalininkas. "Laiške Donatui" ryškiai aprašė savo laikų pagoniškus papročius.

Jonas Auksaburnis (345 - 407) - vienas įžymiausiu bažnyčios veikėjų, pamokslirinkų ir rašytojų. Dėl savo iškalbingumo pramintas Auksaburniu (Chrizostomu). Buvo Konstantinopolio arkivyskupas. Yra parašęs daug veikalų, daugiausia įvairių Senojo ir Naujojo testamento knygų komentarų ir pamokslų įvairiomis religinėmis temomis. Visi šie sutrumpinimai rodo, jog daugelis įžymių bažnyčios vyrų buvo nelabai patenkinti savo dievu, kurį krikščioniškoji legenda vaizduoja kaip neištikimų žmonų gynėją.

*Augustinas Aurelijus (354 - 430) - įtakingiausias katalikų bažnyčios autoritetas. Buvo Afrikos miesto Hiponos vyskupas. Parašė daug veikalų, gindamas ir pagrįsdamas krikščionybę. Be teologinių klausimų, domėjosi filosofinėmis - psichologinėmis problemomis. Ir tik vienas šventasis Augustinas*, kuriam buvo nei šilta, nei šalta, ką pasakys jo ganomieji ir kuris mielai rodydavo savo palankumą dailioms vienuolėms, išsaugojo minėtąją istoriją visuose evangelijos vertimuose, atliktuose jo priežiūroje.

48 SKYRIUS. Stebuklingos dieviškų seilių ypatybės

"Praeidamas Jėzus pamatė žmogų aklą gimusį. Jo mokytiniai paklausė jį: Rabi, kas nusidėjo, šitas ar jo gimdytojai, kad jis gimė aklas. Jėzus atsakė: Nei šis nenusidėjo, nei jo gimdytojai, bet kad apsireikštų jame dievo darbai... Tai pasakęs, jis spiovė žemėn, padarė iš seilių purvo, patepė purvu jo akis ir jam tarė: Eik, nusiprausk Silojės tvenkinyje (išvertus tai reiškia Siųstasis). Jis nuėjo, nusiprausė ir parėjo regįs." (Jono 9, 1 - 3, 6 - 7)

Jeigu Jėzus iš tikrųjų būtų buvęs toks protingas, kaip teigia patsai, tai būtų pasitenkinęs savo pasisekimu su moterimis iždyne. Bet ne, aliejais pateptasis užsimanė pradėti masinę sielų žvejybą ir tas sumanymas vos nekainavo jam per brangiai. Nedaug betrūko, kad jo valanda, kuri dar buvo neatėjusi, būtų išmušusi prieš laiką.

Jis postringavo be paliovos, tarytum išnešiotojas kryžgatvyje, girdamas savo prekes. Tuo tikslu jis persikėlė į pačią erdviausią Jeruzalės bažnyčios vietą. Apkvaišęs nuo savo paties kalbų, jis pasivadino "pasaulio šviesa", tvirtindamas, kad "tik tie, kurie paskui jį sekioja, nevaikščioja tamsybėje".

Kai kurie klausytojai ėmė juoktis.

- Tavo žodžiai nieko nereiškia, - sakė jam. - Tu liudiji pats apie save, todėl tavo liudijimas netikras. Kodėl mes turime juo tikėti? Va jei susirastų nors du liudininkai, kurie patvirtintų tai, ką tu kalbi, tada mes, gal būt, patikėtume. Kitaip - jokiu būdu.

- Gerai, - sutiko Jėzus (jį buvo ne taip lengva sukirsti). - "Štai aš pats patvirtinu savo žodžius - tai jau vienas liudijimas.

Klausytojai patraukė pečiais, o Jėzus varė toliau:

- Be to, mano tėvas, kurs mane siuntė, kalba tą patį, kaip ir aš, - štai jums antras liudijimas. Viso labo du liudijimai mano naudai, ką ir reikėjo įrodyti.

- Bet kurgi jis, tas tavo tėvas? - paklausė jį.

- Čia tai jau nebe jūsų reikalas. Aš žinau, kur jis yra - ir kvit. Jūs turite tikėti mano žodžiu! Kas įtikės mane, pažins tiesą ir tiesa padarys jį laisvą.

Paskutiniuosius žodžius klausytojai sutiko murmėdami. Žydai tais laikais buvo romėnų valdžioje ir nemėgo, jei kas jiems tai primindavo.

- Klausyk! - riktelėjo kažkas Jėzui. - Mes ir taip esam ne vergai! Mes - Abraomo vaikai, atseit, dievo vaikai ir ne tau mums kalbėti, kas yra patriotizmas!

Tokios replikos pateptąjį visai išmušė iš pusiausvyros. Jis pradėjo malti liežuviu be pradžios ir pabaigos, įrodinėdamas, kad pats irgi esąs iš Abraomo giminės ir taip pat dievo sūnus ir galiausiai leptelėjo visišką kvailybę.

- Aš esu vyresnis už Abraomą, kuris mirė, - pareiškė jis. - Jūsų tėvas Abraomas džiaugėsi, kad turėjo matyti mano dieną, jis ją matė ir džiaugėsi.

O minia kad užriaumojo:

- Kaipgi čia dabar?!

- Jis, matyt, iškvakšėjo!

- Na, žinote, to jau per daug!

- Kaip tu galėjai matyti Abraomą, jei pačiam ne daugiau, kaip trisdešimt metų?

- Šalin! Po šaltu dušu beprotį! Surišti jį! Šalin!

Bet Jėzus ramiai pridūrė:

- Iš tikrųjų, iš tikrųjų sakau jums: anksčiau, negu buvo Abraomas, aš esu!

Tai jau buvo aiškiausias kliedesys. Nutarę, kad Jėzus, laiko juos paskutiniais kvailiais ir tyčiojasi, perpykę žydai nebeištvėrė. Jie šoko prie krūvos akmenų, atvežtų šventyklai, - tuo metu Jeruzalės šventykla dar buvo nebaigta, - tvirtai pasiryžę akiplėšą nazarietį lapiduoti, tai yra mirtinai užmėtyti akmenimis. Tačiau Jėzus jokiu būdu nenorėjo sutikti, kad jo valanda ateitų anksčiau, negu reikia. Todėl jis, pasinaudojęs sąmyšiu ir visuotiniu sutrikimu, spruko iš šventyklos ir kad kūrė, tai kūrė.

Apaštalai, neišdrįsdami jo ginti, nurūko paskui savo mokytoją. Kai pagaliau jį pasivijo, Jėzus jau klausinėjo kažkokį aklą prašeiką.

Tasai elgeta su šuniu sėdėjo ant tvorelės netoli kryžgatvio; jam ant kaklo kabojo lentelė maždaug su tokiu užrašu: "Gerieji piliečiai, pasigailėkite nelaimingo neregio nuo pat gimimo, leidžiant nuovados viršininkui."

- Įdomus atvejis, - tarė pateptasis, kreipdamasis į uždususius mokinius. - Čia jums ne pseudoneregys, kokių dabar priviso pilni patvoriai, - tai rimtas, tikras neregys. Jis ką tik man papasakojo apie savo bėdas. Žydų širdys užkietėjo, jie nebemato jo kentėjimų ir nesijaudina dėl jo skurdo. Vaikai tyčiojasi iš jo, mėto į jo dėžutę suplotas kelnių sagas ir žinoma, kai jis ateina su tokia moneta pas duonos pardavėją arba į smuklę, negauna nei degtinės, nei duonos... Iš tiesų šis nelaimingasis vertas pasigailėjimo! Tik pamanykite: jis nemato net manęs, pasaulio šviesos!

- Viešpatie, tai ko dar lauki? - atsiliepė kažkuris apaštalas. - Grąžink jam regėjimą ir viskas!

- Matote, tai ne taip jau paprasta. Juk jis neregys nuo pat gimimo, tad apie "sugrąžinimą" negali būti nė kalbos. Jam reikia duoti, ko jis neturėjo. Va, jeigu jis būtų apakęs dėl nelaimingo atsitikimo, tuomet viskas būtų daug lengviau.

Išgirdęs tokias kalbas, neregys suvokė, kad prieš jį stovi visoje Judėjoje išgarsėjęs gydytojas ir ėmė maldauti nepažįstamąjį okulistą, kad išgydytų.

Jėzus spiovė žemėn, paskui pasilenkęs suminkė iš seilių ir dulkių gumulėlį purvo. Šiuo seiliapurviu patepė neregiui akis. Kai neregys buvo, jo nuomone, pakankamai išpurvintas ir pasidarė atsakančiai bjaurus, Jėzus jam paliepė:

- Eik, nusiprausk Silojės tvenkiny!

Silojės, kitaip sakant, "Iš dangaus siųstoji" maudykla buvo čia pat, už poros žingsnių. Neregys nustrapaliojo prie jos taip greitai, kaip galėjo ir pūkštelėjo į baseiną kartu su savo šuneliu.

Kaip jūs manote: praregėjo šis apsigimęs neregys ar ne? Na, žinoma, praregėjo!

- Visi, kurie tai matė, tiesiog apstulbo.

Kaimynai, mačiusieji, kaip neregys dar rytą prašė išmaldos kryžgatvyje, netikėjo savo akims.

- Nejaugi tai tas pats neregys? - klausinėjo jie vienas kitą.

- Taip, tas pats.

- Negali būti! - abejojo skeptikai. - Tai kas nors panašus į ji.

- Jei taip, tai jie nuostabiai vienas į kitą panašūs.

- Gal čia jo brolis dvynukas? Su dvynukais būna taip, kad neatskirsi vieno nuo kito.

- Geriausia - pasiklauskime jį patį.

Aplink buvusį neregį susirinko smalsuoliai.

- Atleiskite, gerbiamasis, ar tai tikrai tu? O gal tai tavo brolis?

Buvęs neregys atsakė (pagal Jono evangeliją):

- Tai aš.

- Palauk, mielasis! Kaipgi atsivėrė tau akys? Gal tu esi vienas iš tų simuliantų, kurie tik dedasi neregiais? Tokių pilna visuose kryžgatviuose! Vadinasi, iki šiol tu mus mulkinai?

- Visai aš ne simuliantas. Aš aklas nuo pat vaikystės. Juk jūs tai žinote! Kiek sykių tyčiojotės iš manęs... Pasiklauskite kad ir gatvės berniūkščius, - jie mane praminė Baltakiu ir dažnai ištempdavo skersai gatvės virvę... Tai ką, gal manote, kad griūdavau ant žemės savo malonumui? Dievaži, buvau tikrų tikriausias neregys! O šiandien kažkoks žmogus - jį vadina Jėzumi - padarė kažkokio purvo - iš ko padarė, nežinau, tik purvas buvo gana glitus, - patepė man tuo purvu akis ir liepė nusiprausti Silojės tvenkinyje. Padariau, kaip jis liepė ir štai matote, kas atsitiko.

- Kurgi tas tavo gydytojas?

- To tai nežinau.

"O buvo subata, kai Jėzus padarė purvo ir atvėrė akis."

Tuo būdu pateptasis ir vėl pažeidė rabinų nuostatus, draudžiančius šventą subatos dieną vartoti kokius nors vaistus, netgi seilėmis ištrinti ligoniui akis*.

*Maimonidas, Sabatas, 21; Laitfutas. Senovės žydų papročiai, IX. Ir tuojau po to, kai fariziejai ir rašto žinovai norėjo užmušti jį akmenimis! Iš tiesų dar niekas nedrįso taip akiplėšiškai tyčiotis iš Biblijos įstatymų.

Naujo stebuklo liudininkai tuojau nulėkė į sinedrioną pranešti apie visa tai vyriausiems kunigams.

Sabato dieną sinedrionas beveik niekad visas nesusirinkdavo, tačiau dabar, palapinių švenčių proga, daugumas jo narių buvo šventyklos ribose: jie ten skaičiavo gausias tikinčiųjų suneštas aukas.

Sužinoję, kas atsitiko, sinedriono fariziejai įsakė atvesti pas juos buvusį neregį. Šis buvo ne juokais susirūpinęs, kad Jėzus dėl jo gali turėti nemalonumų ir atvyko labai prastai nusiteikęs.

"Viešpatie, ko gi jiems reikia? - niurnėjo jis. - Dėl kažkokios poros nelaimingų akių, kurios anksčiau nematė, o dabar mato... Gal man reikėjo nepraregėti iki rytojaus?"

- Tu čia niekuo nedėtas, - paaiškino jam fariziejai. - Kalbama apie tavo gydytoją. Juk jis, rodos, pasinaudojo kažkokiu tepalu? Vadinasi, jis jį padarė? Vadinasi, dirbo sabato dieną?

- Bet jis iš manęs nepaprašė už darbą nė skatiko!

- Tai nesvarbu. Atsakyk: ar naudojosi jis kokiais nors vaistais? Taip ar ne?

- Būta gi vaistų!.. Jei purvas jums vaistai...

- Be jokios abejonės!

- Gerai, jei taip, tai aš nieko nebesakysiu, nes jūs dar ir mano pudeliui primesite kokią nuodėmę: jis irgi kartu su manimi išsimaudė!

Sinedriono nariai ėmė tartis.

- Jėzus negali būti dievo siųstasis, - kalbėjo jie. - Jis nepaiso subatos draudimų, kuriuos nustatė Mozė dievo vardu.

- Bet jeigu tai būtų nuodėmė, - prieštaravo kiti, - tai dievas neleistų nusidėjėliui daryti stebuklų!

Matydami, kad neprieis vieningos nuomonės, fariziejai vėl ėmė klausinėti buvusį neregį.

- Ką tu pasakysi apie žmogų, sugrąžinusį tau regėjimą? - paklausė jie.

- Sugrąžinusį regėjimą? Kad aš jo nebuvau praradęs.

- Nesvarbu! Tave klausia, ką manai apie tą, kuris tau atvėrė akis?

- Atleiskite, pirmiausia prašau manęs ne "tūtuoti". O kai dėl mano gydytojo, tai, pirma, jis puikiausias žmogus, o antra, tai tikras pranašas. Ar dabar jūs patenkinti?

- Nesišiaušk, drauguži! - patarė buvusiam akliui vienas siuedriono seniūnas. - Tu jau per daug įsidrąsinai. Ar tik nebūsi kartais to vadinamojo pranašo bendrininkas?

Daugumas sinedriono narių pritariamai suūžė:

- Labai galimas daiktas! Tikriausiai! Kaip to mes iš karto nesupratom?

Tuo tarpu įtarusis senis kalbėjo toliau:

- Siūlau sulaikyti šitą įtartiną žmogų ir išaiškinti, kas jis toks. Reikia pašaukti jo tėvus. Paklausysime, ką jie pasakys, tada ir nuspręsime.

Buvęs neregys gūžtelėjo pečiais.

- Liaukitės kvailioję! - tarė jis. - Pasielgsite daug protingiau, jei patikėsite mano žodžiais. Visais savo tyrinėjimais jūs tiek tepasieksite, kad apie mano išgydymo stebuklą sužinos visi.

Jeigu jūs to norite, - labai prašau, tik bijau, kad paskui patys gailėsitės.

Jis nupasakojo, kur gyvena jo tėvai ir keturi policininkai nuvyko nurodytu adresu. Po valandos jie atvedė iškaršusį senį ir senutę, virpančius iš džiaugsmo, kad jų sūnus praregėjo; bet kartu jie buvo mirtinai persigandę dėl netikėto iškvietimo į aukščiausiąjį teismą. Stoti vyriausiųjų kunigų akivaizdoje - tai ne juokai! Vargšai senukai nebežinojo nė ką manyti. Nejaugi juos įkiš į kalėjimą dėl to, kad sūnus praregėjo?

- Prieikite arčiau! - oriai pasakė sinedriono pirmininkas.

- Susimildami pasigailėkite, gerieji ponai! - ėmė verkšlenti senis ir senė, parpuolę ant kelių. - Mes niekam nepadarėm nieko blogo. Mes nekalti, kad mūsų sūnus praregėjo. Dovanokite jam, daugiau jis taip nebedarys! Tik nenubauskite jo mirtimi!

Juos privertė atsistoti, bet senukai dar ilgai negalėjo nusiraminti.

- Jums reikia duoti tiktai liudytojų parodymus, - dėstė toliau teismo pirmininkas. - Jei sakysite teisybę, mes jūsų nesulaikysime. Taigi papasakokite visa, ką žinote šiuo reikalu ir nieko nebijokite. Bet tiktai teisybę, gryną teisybę, nieko daugiau, tik teisybę!

- Teisybę, ponas teisėjau? Betgi mes verčiau numirsim, negu sumeluosim nors vieną žodį!

Sinedriono nariai nusprendė, kad seniais galima tikėti: jie nebuvo panašūs nei į rašto žinovus, nei į fariziejus, nei į vyriausius kunigus, vadinasi, buvo dori žmonės.

- Na, tai sakykite: ar tikrai čia jūsų sūnus? - paklausė pirmininkas.

- Kam dar klausiate! - atsakė senutė. - Juk aš esu jo motina! Aš gi jį išnešiojau, aš jį pagimdžiau, aš jį savo krūtimis maitinau iki pusantrų metukų, aš jį...

- Gerai, gerai, užteks! Ar jis tikrai buvo aklas nuo gimimo?

- Deja, ponas teisėjau, - įsikišo senis tėvas, - jis visai nieko nematė, nė trupučiuko! Tai buvo tokia nelaimė... ir jam ir mums. O svarbiausia, nežinia, iš kur tokia bėda! Mano prosenelis buvo, tiesa, kairys, kaip ir aš, bet žabalų mūsų giminėje niekad nepasitaikė.

- Ar galite prisiekti, kad sakote teisybę?

- Žinoma! Prisiekiam! - vienu balsu atsiliepė seniai. - Prisiekiam visais šventaisiais!.. Prisiekiam Biblija! Mūsų mirusių protėvių kaulais! Gyvybe! Prisiekiam šventu tikėjimu!

- Užtenka! Dar vienas klausimas: kokiu būdu jūsų sūnus ėmė regėti?

- Ak, ponas teisėjau, apie tai mes patys sužinojom tiktai iš jūsų kareivių. Jie tarė: "Jūsų sūnus jau nebe aklas." Tai mes net surikom iš džiaugsmo! Bet tada jūsų ponas kapralas ir sako:

"Už tai jį suareštavo." Tada mes taip išsigandom, kad ėmėm raudoti... Mūsų sūnų areštavo... Kokia gėda šeimai! Mūsų sunūs susidėjo su nusikaltėliais... Kas galėjo pamanyti? Oi, mes numirsim iš sielvarto! Ponas teisėjau, sakykite, ar jį paleisite? Jis visai nekaltas, prisiekiam! Juk jis nežinojo, vargšelis, kad jam negalima praregėti.

Sinedriono nariai irgi neišmanė, kaip jiems dabar išsipainioti. Padėtis buvo kebli. Viskas rodė, kad Jėzus tikrai padarė stebuklą, o jie net už jokius pinigus nenorėjo to stebuklo pripažinti. Apkaltinti du dorus ir naivius senius melagingu liudijimu buvo neįmanoma. Tad juos paleido ir paliko ramybėje, bet buvusį neregį įsakė sulaikyti.

- Na tiek to, pajuokavai ir užteks, - įkalbinėjo jį vyriausieji kunigai. - Prisipažink, kad nuo pat mažens apgaudinėjai savo gimines. Prisipažink, kad mulkinai visus iki šios subatos! Prižadame, kad tau nieko nebus. Arba, jei nori, padėkok dievui už išgijimą, tik nebekalbėk daugiau, kad tave išgydė Jėzus. Juk mes žinom, kad jis yra nusidėjėlis ir todėl negali daryti stebuklų.

Tačiau buvusiam žabaliui tarsi vadelė pakliuvo po uodega.

- Nusidėjėlis jis ar ne nusidėjėlis, to aš nežinau, - atsakė jis. - Tiek težinau, kad buvau aklas, o dabar matau.

Tuomet vyriausieji kunigai viską pradėjo iš pradžios:

- Tai ką gi jis, galų gale, padarė? Kaip jis atvėrė tau akis?

- O viešpatie, kaip jūs man įkyrėjote, stačiai nebėra kantrybės. Žinoma, kad ne peiliu: juk akys - tai ne austrės! Tai, ką jis darė, aš jau jums sakiau, viską išaiškinau ir jūs viską girdėjote. Ko gi taip prikibote prie manęs, iš tikrųjų... Ką, gal jūs ketinate tapti jo mokiniais?

- Tas chamas, žiūrėkit, juokiasi iš mūsų! - ėmė bambėti vyriausieji kunigai.

"... Jie ėmė keikti jį", tai yra plūsti paskutiniais žodžiais:

- Tu pats esi jo mokinys, kiaulė nususėlė! O mes Mozės mokiniai, įsidėmėk, niekše! Mozę mes žinome, su juo kalbėjo pats dievas, o iš kur atsirado tas tavo Jėzus - nežinia!

- Tai rodo, kad jūs mažai žinote, - atkirto padrąsėjęs buvęs neregys. - Save jūs laikote dideliais išminčiais, bet nesuprantate, jog tas, kuris atvėrė man akis, - tikras pranašas. Aš, sakysim, nestudijavau teologijos, bet iš karto susivokiau, kas jis per žmogus!

Tai išgirdę, vyriausieji kunigai įsiutę pašoko iš savo vietų. Kažkoks elgeta drįsta prieštarauti Abraomo kaimenės ganytojams!

"Atsakydami jie jam tarė: Tu visas esi gimęs nuodėmėse ir į nori mus mokyti? Ir išmetė jį laukan."

Nusiritęs šventyklos laiptais, praregėjęs aklys vos nesusidūrė su Jėzumi, kuris jo lūkuriavo. Jis iškart pažino savo gydytoją, nors niekad nebuvo jo matęs: aliejais pateptasis tepė jam akis seilių purvu tada, kai aklasis dar neregėjo.

- O viešpatie, - sušuko praregėjusis, - kaip džiaugiuos, tave matydamas!

- Ar tiki dievo sūnų? - paklausė Jėzus.

- O kas jis toks, kad aš jį tikėčiau? Pagaliau, man vis vien - kuo liepsi tikėti, aš ir tikėsiu.

- Tuomet žinok: dievo sūnus - tai aš.

- Taip ir maniau... Na žinoma, tavimi tai aš tikiu!

Ir jis kartu su savo pudeliu parpuolė ant žemės prieš Jėzų.

Sinedriono nariai, stovėdami ant šventyklos laiptų viršutinių pakopų, stebėjo visą šitą sceną.

Nesunku įsivaizduoti, kaip jie siuto. Pagaliau kažkuris fariziejus nebeišlaikė, nulipo laiptais žemyn ir kreipėsi į Jėzų:

- Klausyk, neregių gydytojau, - tarė jis. - Gal kartais tu manai, kad ir mes neturime akių ir nieko nematom?

- Įsivaizduokite, kad matote, - atsakė balandžio vaikas. - Tai jūsų pačių reikalas ir kaip sakoma, jums geriau matyti!

Paskui, atsisukęs į buvusį neregį, vaikštinėjantis Žodis atvėrė savo iškalbos versmes:

- Tave, mano bičiuli, išmetė iš šventyklos. Mane irgi. Jei šis nemalonumas gadina tau nuotaiką, pasiguosk šiuo mažu prilyginimu, kurį tuojau tau pasakysiu.

Įsivaizduok avidę. Avidėje yra avys, o avims ganyti yra piemenys. Ką daro piemuo, eidamas prie savo avelių į avidę? Jis įeina pro duris. Ir atvirkščiai, kai į avidę lenda vagis, tai jis lenda pro langą, bet nesibeldžia į duris, nes iš anksto žino, kad sargas jam neatidarys. Bet tai dar ne viskas! Piemuo, vesdamas savo avis į ganyklą, eina priešaky, o avelės - seka iš paskos, kadangi pažįsta jo balsą. Ir atvirkščiai, kai avis varo į ganyklą svetimas žmogus, tai jos išsibėgioja, kuriai kur patinka, kadangi jo balsas joms visai svetimas.

Dabar klausyk ir žiūrėk, ką reiškia mano prilyginimas: aš - tai avidės durys. Visi, kurie eina ne pro mane, yra vagys ir plėšikai. Be to, būdamas durimis, aš podraug esu geras piemuo, kuris nebijo vilkų ir atiduoda savo gyvybę už avis.

Buvęs neregys susižavėjo. Tie, kurie stovėjo netoliese, sumišę kalbėjosi tarpusavy. Nuomonės nesutapo.

- Jis velnio apsėstas arba tiesiog beprotis! - sakė vieni.

- Ką jūs! - prieštaravo kiti. - Visa, ką jis kalba, ne taip jau kvaila. Ir jis visai ne velnio apsėstas. Kaipgi gali velnias atverti aklo gimusiojo akis?

Tačiau Jėzus visai nesidomėjo šia diskusija ir nuėjo sau tolyn. Netrukus pateptasis visai paliko Jeruzalę; atsisveikindamas jis draugiškai paspaudė ranką buvusiam akliui.

Man būtų be galo nesmagu, jei mano malonūs skaitytojai ir žaviosios skaitytojos nors akimirką pagalvotų, kad aš šiame skyriuje nutolau nuo pirmojo šaltinio ir ėmiau fantazuoti. Todėl baigdamas drįstu nurodyti citatas, kurios sako, kad aš nieko neprasimaniau.

Paimkite Jono evangeliją, visą jos devintą perskyrimą ir dešimto perskyrimo l - 21 eilutes. O kai dėl stebuklingojo seiliapurvio, tai pacituosiu atitinkamą ištrauką, kad niekam neliktų abejonių:

"Tai pasakęs, jis spiovė žemėn, padarė iš seilių purvo, patepė purvu jo akis" (Jono 9, 6).

Čia viskas nurašyta tiksliai, ligi paskutinio kablelio.

Na, tai ką jūs dabar pasakysite apie mūsų viešpaties Jėzaus seiles? O taip pat ir apie jo švarumą?

49 SKYRIUS. Magdalena pristato Jėzų savo šeimai

"Jiems einant toliau, atsitiko, kad jis įėjo į vieną kaimą. Tenai viena moteriškė, vardu Morta, priėmė jį į savo namus. Ji turėjo seserį, vardu Mariją, kuri atsisėdo prie viešpaties kojų ir klausėsi jo žodžių. Morta turėjo daug visokio darbo su patarnavimu. Ji sustojo ir tarė: Viešpatie, tau nerūpi, kad mano sesuo palieka tarnauti mane vieną? Sakyk jai, kad ji man padėtų. Viešpats atsakydamas jai tarė: Morta, Morta, sielojiesi ir esi susirūpinusi daugeliu dalykų, o reikia tik vieno. Marija išsirinko geriausią dalią, kuri nebus iš jos atimta." (Luko 10, 38 - 42)

Atspėkite, kur patraukė pateptasis iš Jeruzalės ir ką jis pirmiausia padarė? Patraukė į Galilėją. Tai rodo, kad jis nemėgo įvairinti savo pasivaikštinėjimų ir apskritai paėmus, verčiau eidavo pramintais takeliais.

O padarė jis štai ką: paskelbė neribotą papildomą mokinių priėmimą. Tai rodo, kad dvylikos, nors ir gerai išdresiruotų, apaštalų jau nebeužteko ginti nuo pavojų, kol jo valanda dar nebuvo atėjus.

Jėzus šiuo reikalu kreipėsi į galilėjiečius, kurie juo tikėjo. Maždaug iš šimto tūkstančių Galilėjos gyventojų į jo kvietimą atsiliepė viso labo septynios dešimtys žmonių. Tai ne dievažin kiek. Vis dėlto pateptasis nenusiminė. Aštuoniasdešimt du žmonės po vieną nieko nereiškia, bet, surikiuoti į vieną koloną ir pasiųsti į kokį nors miestą, jie padarytų gyventojams atitinkamą įspūdį. Ta mintis pakėlė Jėzaus nuotaiką.

Taigi jis pirmą kartą surinko visą savo kariauną, vyrus ir moteris. Magdalena, Joana ir Susana surado jo haremui naujų gražuolių, kad Jėzus turėtų su kuo pasismaginti. Susidarė gana įspūdingas būrys su gurguole.

Kruopščiai buvo apgalvota rikiuotės tvarka žygio metu. Štai ką apie tai sako šventas Lukas dešimtame savo evangelijos perskyrime: "... Septynias dešimtis du išsiuntė po du pirma savęs į visus miestus ir vietas, kur jis pats turėjo ateiti." Bet, kad prieš laiką neatkreiptų gyventojų dėmesio, Jėzus liepė savo mokiniams nesiveržti į gyvenamąją vietovę visu būriu, o skverbtis nežymiai, po du, pora už poros.

Jis jiems sakė:

- Niekuo nesirūpinkite. Neimkite su savimi nei maišelio, nei delmono, nei atsarginio autuvo. Nieko kelyje nesveikinkite. Įėję į pirmus pasitaikiusius namus, sakykite: "Ramybė teesie šitiems namams", - ir tuojau pat sėskite už stalo. Mums gali padėti tik akiplėšiškumas. Pasilikdami tuose namuose valgykite ir gerkite, ką tik rasite, tarsi būtumėte namie. Jei pastebėsite, kad šeimininkas raukosi, tai, užuot sumokėję, papasakokite kokią pasaką, kurią prisiminsite. Jeigu jus išmes pro duris, o miesto žmonės palaikys valkatomis ir veltėdžiais, tai nukratykite dulkes nuo savo sandalų ir sakykite: "Matote, mes nieko iš jūsų neišsinešame, net dulkelės, bet tuo blogiau jūsų miestui, kadangi jūsų miestas prakeikiamas už tai, kad nedavėt mums valgyti."

Mokiniai pasinaudojo mokytojo patarimu.

Tačiau miestelėnams buvo nei šilta, nei šalta nuo prakeikimų, o, užpulti ėdrių dvikojų skėrių, jie griebdavosi ryžtingų priemonių. Todėl, kad netektų pakratyti kinkų, visi turėjo ne kartą kreiptis pagalbos į Magdaleną, Joaną, Susana ir kitas turtingas Kristaus damas.

Sužinojęs, kad mažne visur jo mokinius žmonės veja lauk, balandžio vaikas neapsakomai įtūžo.

- Vargas tau, Korozajine! - šaukė jis. - Vargas tau, Betsajida! Pagonių miestai Tiras ir Sidonas ir tie pasielgė su mumis kur kas padoriau, užtat baisiojo teismo dieną su jais bus švelniau pasielgta. Tuo tarpu tau, Kaparnaume, aš nepavydžiu: už viską tu man užsimokėsi, kai vieną gražią dieną nugarmėsi į pragarą!

Vis dėlto atsirado nedidelis kuklus kaimelis - evangelija net nenurodo jo pavadinimo, - kuris svetingai priėmė visą Jėzaus mokinių šutvę. Nudžiugę, kad jų neapmėtė kopūstkočiais, jie skubiai sugrįžo pas balandžio sūnų su netikėtai gera žinia.

Pateptasis savo ruožtu irgi nuskubėjo tenai. Jis paskelbė gyventojams, kad jo apsilankymo dėka jie gali nuo šiol nebesibijoti nei skorpijonų, nei gyvačių. Paskui pasakė žavingą kalbą, žadėdamas kaimelio gyventojams amžinąjį gyvenimą.

Atsitiktinai ten buvęs vienas mokytas įstatymų žinovas paklausė, kaipgi jie gaus tą amžiną gyvenimą, neturėdami jokio gyvybės eleksyro.

Jėzus atsakė:

- Mylėk viešpatį savo dievą visa širdimi, o savo artimą kaip pats save - to ir užteks.

- Bet kas yra mano artimas? - nesiliovė įstatymų žinovas.

- Ištempk ausis ir klausykis! - atsakė pateptasis. - Gyveno kitados žmogus. Kartą jis keliavo iš Jeruzalės į Jerichą ir buvo - užpultas galvažudžių, kurie apiplėšė jį iki apatinių, primušė ir paliko miške leisgyvį: nelaimingojo kūnas atrodė kaip viena baisi žaizda.

Tą pačią dieną tuo keliu ėjo kunigas. Pamatęs nelaimingą keleivį, jis ir sako:

- Žiūrėk tu man, kaip drūčiai jį apkūlė!

Ir nuėjo tolyn, nė nepagalvojęs padėti mirštančiam. Kunigų gerumas visiems žinomas! Pagalbos iš jų nelauk!

Paskui pasirodė levitas, arba zakristijonas. O tiek zakristijonas, tiek ir klebonas - abu labu tokiu! Levitas pasižiūrėjo į vargšelį, pagalvojo tą patį, kaip ir kunigas ir nuėjo toliau savo keliu.

Laimė, pasaulyje gyvena ne vien kunigai ir zakristijonai - yra dar ir samariečių. Ir štai atėjo vienas toks samarietis.

- Po velnių! - sušuko jis. - Argi galima šitaip išmarginti žmogų? Matyt, vietiniai plėšikai - tikri nevidonai!

Paskui jis paėmė tvarstį, balzamo ir gydomojo vyno (jis turėjo kelioninę vaistinėlę), aprišo vargšeliui žaizdas, pasisodino užpakaly savęs ant mulo ir - no-o-o, Širmuk! - nugabeno jį į artimiausią smuklę. Kitą dieną išsitraukė iš savo piniginės du denarus ir pasakė smuklininkui:

- Pasirūpink vaikinu! Jei šių smulkių neužteks, grįždamas aš dar duosiu.

Smuklininkas pažinojo samarietį ir patikėjo jo žodžiu.

- Čia tai bent! - suūžė minia, pasiklausiusi pasakėlės. - Kad taip būtų daugiau tokių samariečių!

Jėzus atsigręžė į įstatymų žinovą:

- O tau kaip atrodo šitoks dalykas, kolega? - paklausė jis. - Kaip tu manai, kas buvo apiplėštojo keleivio artimas: samarietis, kunigas ar zakristijonas?

- Žinoma, samarietis!

- Taigi, - užbaigė pateptasis, - darykite taip, kaip jis, kai pamatysite miške tokį pat nelaimingą, apiplėštą ir sudaužytą žmogų.

Mokytasis įstatymų žinovas nieko neatsakė, bet sau vienas pagalvojo:

- Na ir moka jis tauzyti! Tačiau vien gražių žodžių neužtenka. Kas iš to, kad jis kartais moko įsigyti dorybių? Metas būtų jam nuo žodžių pereiti prie darbų ir pačiam įsigyti dorybių!

Netrukus po to Jėzus nuvyko į Betsajidą. Jis norėjo padaryti malonumą savo draugei Magdalenai, pas kurią ten buvo sesuo ir brolis. Brolio vardas buvo Lozorius, o sesers - Morta.

Pasak evangelijos, tai buvo turtingi žmonės. Lozorius turėjo gana aukštą postą: ne veltui jo sesuo Marija Magdalena, kaip mes jau žinome, buvo Judėjos senatoriaus žmona. Vadinasi, tai buvo, taip sakant, padori šeima.

Magdalena panoro pati pranešti seseriai ir broliui, kad greitai atvyks jos meilužis.

Pamatę seserį gimtųjų namų duryse, Morta ir Lozorius puolė glėbesčiuotis ir bučiuotis.

- Marija, brangute, kaip seniai tave mačiau! - spiegė Morta.

- Ir aš! Ir aš! - bosu pritarė Lozorius.

- Kaip gyvena tavo vyras, tasai šaunusis Papusas? Palikai jį namie, o gal abu kartu atvykote?

- Kuo čia dėtas Papusas? - nustebo Magdalena. - Būta gi brangenybės!.. Aš jau seniai jį pasiunčiau po plynių!

- Kaipgi čia dabar? Tai jūs ne kartu? - nesuprato Lozorius.

- Nejaugi jus išsiskyrėte? - pasibaisėjo Morta.

- Man skirtis?.. Iš tiesų nebežinau. Pasakysiu tik tiek: tasai senas krienas man taip įgriso, kad jau nebegaliu! Tiesiog iki gyvo kaulo! Bambėdavo ir bambėdavo nuo ryto iki vakaro... Praeis, būdavo, pro langą koks jaunuolis, o jis ir meta į jį kuo pakliuvo: lempa - tai lempa, dubuo - tai dubeniu. Nieko daugiau iš jo nepatyriau, tik pavydą. Vakarais, kai jam meilindavausi ir sakydavau: "Eikš pas mane, mano paršiuk, eikš, mano mažasis Papusiuk", jis imdavo man aiškinti Biblijos tekstus ir, laikydamas save teologijos daktaru, atsakydavo citatomis iš Mozės knygų arba Jeremijo raudų... Kartais įvairumo dėlei jis man papasakodavo, ką tą dieną svarstė senate, kadangi jis, matote, buvo dar ir senatorius! Įsivaizduojate, kaip man buvo linksma?

- Iš tikrųjų, - burbtelėjo Morta, - menkas linksmumas.

- Tai buvo tiesiog siaubinga, brangioji!

- Tai sakyk galų gale! - nebeišlaikė Lozorius. - Jeigu jau nebesugyvenote, vadinasi, išsiskyrėte?

- Ne, mes neišsiskyrėm, aš jį pati mečiau... Vieną gražų rylą ėmiau ir pabėgau.

- Kodėl gi neatėjai pas mus iš karto?

- Dar ko?.. Pabėgusi nuvykau prie ežero... Ar jūs buvote kada Magdaloje?

- Ne, - atsakė Morta. - Bet girdėjau, jog tai labai mielas miestukas.

- Nuostabus! Ten tiek romėnų karininkų ir visi jie tokie gražuoliai!.. O viešpatie, kad žinotum, kokių Magdaloje yra karininkų!

Lozorius nepatenkintas susiraukė:

- Marija, nejaugi tau patinka soldafonai?

- Klausyk, Lozoriau, kalbėkim tiesiai ir atvirai. Taip, aš mėgstu kariškius. Jie tokie žavingi..

- Kariškiai? Netgi daugiskaita! Hm!.. Vadinasi, tu susiradai meilužį karininką?

- Taip... Iš pradžių vieną. Jis buvo toks meilučiukas... O, kaip aš mylėjau tą galvažudį!

- Kaip iš pradžių vieną? Atseit, susiradai ir kitą?

- Ką čia slėpti nuo tavęs, Lozoriau? Tu juk žinai, tau aš negaliu meluoti...

- Po velnių, kaip matau, tu nesnaudei!

- Paskui susipažinau su trečiu... Supranti, vos tik pamatau mundierių - kaip mat pametu galva... Tu nežinai, kiek Magdaloje šaunių karininkų!

- Tegu jie skradžiai žemę! Aš pats nesu davatka, bet tavo elgesys, Marija... nežinau, nė kaip pavadinti. Manau, kad jau trečiojo buvo gana? Juk nenakvojai su visu garnizonu iš eilės?

- Su visu, žinoma, ne. Matyt, Papusas mane visam laikui atgrasė nuo senių.

- Nuo senių? Vadinasi, vis jauni?..

- O, visi jaunėliai mane taip mylėjo! Turiu visų jų portretus, aš tau kada nors parodysiu savo albumą ir tu pamatysi, kokie jie gražuoliai!

Morta sumišusi tylėjo. Lozorius, anot jo paties, nebuvo ypatingas skaistuolis, o galų gale Marija buvo jo mylimoji sesuo. Negalėdamas pakeisti to, kas įvyko, jis nusprendė dovanoti begėdei seseriai, bet pats nė neįtarė, kad pats įdomiausias dalykas dar nepasakytas.

Apibaręs ją kiek dėl akių, Lozorius tarė:

- Gerai, Marija, jeigu tu laiminga, tai aš tik džiaugiuosi. Bet kurgi tas gražuolis karininkas, kurį tu išsirinkai? Parodyk jį mums. Gali neabejoti, mes jį gerai priimsime.

- Matai, Lozoriau, tas gražuolis karininkas, visai ne karininkas.

- Čia gi kas per naujiena?

- Matai, aš mečiau savo garnizoną, kaip mečiau Papusą.

- Velniai rautų! Kas gi jis pagaliau?

- Jis toks mielas...

- Tą aš ir pats numanau! Bet kas jis? Kuo jis vardu?

- Ir vardas jo mielas - Jėzus...

- Jėzus? Pala, pala... Tas vardas man girdėtas! Man kalbėjo apie kažkokį Jėzų, kuris sukėlė skandalą Jeruzalėje per paskutines palapinių šventes... Gal kartais tasai?

- Tas pats.

- Jėzus iš Nazareto, dailidė, metęs savo piūklą ir kirvį?

- Taip, tai jis.

- A-ja-jai! Žinai, Marija, šito iš tavęs tai nesitikėjau! To tipo tokia reputacija, kad neklausk. Sako, jis tiesiog nuodėmių maišas... Be to, jis bastosi su tokių pat perėjūnų gauja...

- Žinoma, kalbėti galima, ką tik nori... Vargšelis Jėzus, visi jį šmeižia! O tu, kaip matyt, apie jį esi girdėjęs vien tik iš pikčiausių jo priešų. Tuo tarpu jis toks nuostabus, toks lipšnus! Kad tu pasiklausytum, kaip jis kalba... Tiesiog už širdies stveria! Tiesa, jis visą laiką vaikšto po miestus ir kaimus ir retai kada praleidžia dvi ar tris naktis iš eilės vienuose namuose, bet kas čia blogo? Jis tiesiog mėgsta keliauti ir viskas!

- Klausyk, galų gale čia tavo pačios reikalas. Pasakiau tau, ką girdėjau. Gal Jėzus visai ne toks, kaip apie jį kalba... Kita vertus, aš žinau tavo skonį: tu nesusidėtum su kokiuo nors netašytu stuobriu. Galimas daiktas, kad tavo Jėzus ir gražus ir dosnus, kaip kauštelėjęs pirklelis, ar ne taip?

- O ne, Lozoriau, to nepasakyčiau... Jei kalbėsim apie pinigus, tai vargšelis Jėzus ne pernelyg turtingas. Kirviu ir piūklu turto nesusikalsi, o iš jo pranašysčių pelnas irgi ne kažin koks...

Be to, aš ne tokia moteris, kuri gaudytų vyrus dėl pinigų. Ačiū dievui, aš esu aukščiau viso to. Jėzus neturtingas, bet tai nekliudo man mylėti jį visa širdimi.

- Bet vis dėlto, jeigu jis neturi turto ir jeigu mėgėjo konferansje profesija neduoda jam nė skatiko, tai iš ko gi jis gyvena?

- Aš jam padedu savo turtu.

Lozorius net pašoko.

- Vadinasi, tu jį išlaikai? - suriko jis. - Vargšelė Marija, kas tau susuko galvą, kad įsimylėjai tą perėjūną? Juk jis tave švariai nualins!

- Lozoriau, tu perdaug griežtas mano Jėzui. Argi jis kaltas, kad bastūnams oratoriams beveik nieko nemoka? O, be to, ne aš viena apmoku jo išlaidas. Mūsų, jo išrinktųjų damų, yra daug ir visos esam jam atsidavusios ir padedame jam savo turtu...

- Atseit, ne tu viena tokia? Juo toliau, tuo gražiau! Vadinasi, tas vaikinas turi daug damų? Žinai ką, brangioji, tai ne visai atitinka mūsų papročius... Jis, tur būt, įsivaizduoja, kad gyvena Saliamono laikais, tas tavo gražuolis Jėzus? O ar jūs viena kitai nepavydite?

Magdalena išdidžiai pakėlė galvą.

- Tai visos kitos pavydi jo man! - pasakė ji. - Aš esu jo numylėtinė, jo favoritė!

Lozorius liūdnai nusišypsojo. Valandėlę jis meiliai ir gailiai žiūrėjo į seserį.

- Vargšele tu mano, vargšele, - pasakė jis.

- Nieko tu nesupranti, Lozoriau! - atsikirto Magdalena. - Būti Jėzaus favorite, jo numylėtine - tai ne žąsis ganyti! Jėzus ne paprastas vyras, ne toks, kaip visi. Pirmiausia, jis ne žmogus.

- Ką reiškia "ne paprastas vyras, ne toks, kaip visi"? Ar tik nenori pasakyti, kad jis...

- O ne!

- Ir jis ne žmogus?

- Ne.

- Tegu mane galas - nieko nesuprantu!

- Jei tu dar nesusivoki, tai pasakysiu kaip paslaptį, kas jis.

Morta, kuri jau seniai nežinojo, kur dėtis nuo tokių šnekų, žengė durų link, bet Magdalena ją sulaikė.

- Kur tu? - paklausė ji.

- Aš verčiau eisiu - suprantu, kad man, merginai, nedera žinoti to, ką tu nori pasakyti Lozoriui.

Magdalena pasileido juoktis.

- Tu ne taip supratai, - tarė ji. - Matyt, įsivaizduoji, kad jis... Cha-cha-cha! Tai bent mergaitė! Ne, Morta, tu gali ramiai pasilikti. Aš noriu atskleisti jums vieną paslaptį, bet čia nėra nieko tokio...

Morta ir Lozorius pastatė ausis.

- Tai kalbėk gi, Marija! - prašė jie, degdami smalsumu. - Sakyk, nekankink!

- Taigi va, Jėzus visai ne žmogus. Jėzus... dievas!

Magdalenos brolis ir sesuo riktelėjo.

- Dievas? - perklausė Lozorius. - Bet juk yra tik vienas dievas - Jehova, tas pats Jehova, kurį mes garbiname!

- Taip, bet Jėzus yra jo sūnus ir tuo pačiu metu dievas. Kaip čia geriau jums paaiškinus? Apskritai dalykas toks: Jehovos dvasia, kuri turi balandžio išvaizdą, pradėjo Jėzų kartu su viena nekalta mergele, dailidės Juozapo žmona ir dabar jie visi trys - Jehova, Jėzus ir balandis - tapo vienu dievu.

- Na ir painiava! Ar pats Jėzus papasakojo tau tokią nesąmonę?

- Jis pats, bet aš esu tikra, kad jis manęs neapgaudinėja!

Jis iš tikrųjų dievas - galvą galiu guldyti, o, be to, jis man tai įrodė.

- Kokiu gi būdu?

- Na, Lozoriau, tu perdaug nekuklus... Gana jau, kad aš esu Jėzaus skelbiamos naujos religijos išrinkta šventoji ir kad man pirmai atskleistos šventos paslaptys... Patikėk mano žodžiais ir gerai įsidėk į galvą: Jėzus, kurį tu ką tik niekinai, - tai pranašų žadėtasis Mesijas, tai dievo avinėlis, kuris išpirks Adomo ir Ievos nuodėmę, tai Kristus, kuris pasaulio pabaigoje nužengs į žemę teisti gyvų ir mirusiųjų, - štai, kas jis toks!

Visa tai Magdalena išpyškino su tokiu entuziazmu, koks gali įsižiebti moters širdyje tik tada, kai ji aistringai... tiki, žinoma. O Lozorius vis dar abejojo.

- Ar tu iš tikrųjų tiki tuo, ką kalbi? - paklausė jis. - Jeigu tai teisybė, tai čia rimtas dalykas, labai rimtas.

- Taip ir yra, prisiekiu tau savo garbe!

- Na, jeigu jau tu prisieki savo garbe, tai jis tikrai dievas.

Klausimas pagaliau buvo išspręstas. Lozorius ir Morta irgi įtikėjo balandžio vaiku. Magdalena triumfavo.

- Dabar jūs suprantate, kaip garbinga būti dievo meiluže? - paklausė ji. - Suprantate, kaip nuostabiai man pasisekė?

Ji tiesiog pūtėsi iš pasididžiavimo.

Morta buvo iš prigimties smalsi kaip ir visos moterys. Ji paklausė Magdaleną:

- O ar galima būtų tą tavo poną dievą pamatyti?

- Ar tu tikrai nori su juo susipažinti?

- Žinai, kad noriu.

- Aš irgi, - pasakė Lozorius.

- Tai aš nueisiu ir pakviesiu: jis atvyko su manimi į Betsajidą. Jūs patys pamatysite, koks jis gražuolis, tas mano dieviškasis mokytojas! Nė vienas Magdalos karininkas net jo puspadžio nevertas. Paskui jūs man pasakysite, kaip jis jums patiko.

Tik įsidėmėkite: apie paslaptį, kurią jums pasakiau, nieko neprasitarkite! Apsimeskite, kad nieko nežinote.

Tai tarusi, ji išlėkė.

O Morta svajingai susimąstė.

Maždaug po valandos Magdalena grįžo kartu su Jėzumi. Pateptasis buvo pagal visas mandagumo taisykles pristatytas broliui ir seseriai.

"Jinai į jį žiūri savo širdies akimis, - pamanė sau Lozorius. - Jis visai ne gražus, greičiau atvirkščiai. Bet kadangi jis dievas, tai jai vis dėlto pasisekė, kad pasigavo tokį meilužį."

Priėmimas įvyko be ypatingų ceremonijų. Jėzus įsišnekėjo ir netrukus sužavėjo savo naujuosius klausytojus. Beje, reikia pasakyti, kad Magdalena buvo neblogai juos paruošusi.

Lozorius pakvietė Jėzų pasilikti pietų. Nazarietis nesispyriojo. Morta ėmė taisyti valgius. Triūsdama ir žiūrėdama, kad viskas būtų padaryta kaip reikiant, ji retkarčiais vogčiomis žvilgčiodavo į pateptąjį ir jis jai taip pat pasirodė gražus. Ji gaudyte gaudė kiekvieną jo žodį, sekė kiekvieną jo judesį. Netrukus ji pati sau prisipažino, kad kaip gyva dar nebuvo sutikusi tokio žavingo žmogaus. Morta nuoširdžiai pavydėjo savo seseriai.

- Nenaudėlėms visada sekasi, - niurnėjo ji, šveisdama virtuvėje puodus. - Dabar tiesiog nebesinori būti dora mergina!

Mortos širdyje suliepsnojo ne menkesnė aistra, kaip jos sesers. Ji pavydžiai stebėjo, kaip Jėzus pataikauja Magdalenai.

Lozorius valandėlę išėjo į rūsį atsinešti dar vieną ąsotį vyno. Tuo pasinaudodama, Magdalena ėmė švelniai meilintis Jėzui. Morta tuo tarpu buvo užsiėmusi namų ruoša.

Pagaliau Morta nebesulaikė apmaudo. Įsisprendusi ji atsistojo priešais besimeilinančią porelę ir užsipuolė seserį:

- Ir kaip tau ne gėda, tingine! Užuot padėjusi man ruoštis, sėdi kaip prilipusi! Negi nebeturi nė truputėlio sąžinės?

Kadangi Magdalena net nesiteikė jai atsakyti, Morta kreipėsi į Jėzų:

- Viešpatie, prašau tave: nors tu liepk jai, kad man padėtų!

Argi tau nesvarbu, kad sesuo paliko ruoštis mane vieną?

Balandžio vaikas neblogai pažinojo žmones. Jis tuojau suprato, kas dedasi Mortos širdyje. Ši jo naujai įžiebta meilė maloniai kuteno jo ambiciją ir norėdamas ją dar smarkiau pakurstyti, atsakė šypsodamasis, o ta šypsena net sukrėtė vargšę mergaitę:

- Ak Morta, Morta, tu vis rūpiniesi, stengiesi man įtikti ir gerai darai. Bet tu pyksti ant sesers, o čia jau negerai. Ji pasirinko šią vietą šalia manęs ir ji nebus iš jos atimta.

- Ką, gavai? - prunkštelėjo Magdalena.

Morta ko tik nepaleido į savo sesutę lėkšte. Vos tvardydamasi, ji nusinešė į virtuvę savo nuoskaudą, slapčia šluostydamasi karčias ašaras (žr. Luko 10, 1 - 42).

Bet nejaugi Jėzus jos taip ir nepaguodė?

Iš evangelijos galima spėti, kad buvo priešingai.

Pateptasis, nutaikęs patogų momentą po pietų, tikriausiai pasivedė Mortą į šalį ir šnipštelėjo:

- Aš ką tik tave įskaudinau, vargše Mortute, ar ne?

- O taip, viešpatie.

- Kodėl pavyduliauji Marijai? Nejaugi taip mane myli?

- Viešpatie, aš visa esu tavo. Mirti dėl tavęs - man didžiausia laimė.

- Bet juk tu mane vos pusė dienos kai pažįsti!

- Tikroji meilė, viešpatie, gimsta akimirka, negalvojant.

- Tai ko gi nori iš manęs, Morta?

- Viešpatie, aš labai nelaiminga. Jaučiu, kad į mano meilę tu neatsiliepsi. Tavo širdis jau užimta Marijos.

- Nusiramink, žavusis mano kūdiki! Dieviškoji meilė bedugnė, bekraštė, ji gali apimti vienu kartu visa, kas egzistuoja. Todėl, jei tu, Mortute, mane myli, aš irgi myliu tave.

- Koks tu geras! Kaip man malonu tai girdėti!

- Tikėk mane, pasitikėk manimi ir būsi laiminga viešpaties glėbyje.

- Tu prižadi man?.. Aš busiu laiminga?

- Tokia laiminga, kad pati nematysi savo laimės galo.

- Tu mylėsi mane?.. Trupučiuką? Labai? Karštai?

- Beprotiškai.

Ir iš tiesų. Jėzaus širdis buvo nelyginant kopūsto galva. Jis dalydavo lapą po lapo čia vienai, čia kitai, čia trečiai. Tuo būdu ir Morta paragavo dangiškos laimės, tačiau didesnioji ir geresnioji jos dalis tekdavo, kaip ir pirmiau, Magdalenai.

50 SKYRIUS. Didysis žodžių tvanas

"Į jį artinosi muitininkai ir nusidėjėliai jo klausytų. O fariziejai ir rašto žinovai murmėjo ir sakė: Tas priima nusidėjėlius ir su jais valgo. Tuomet jis pasakė jiems šitą prilyginimą..." (Luko 15, 1 - 3)

Tiesiog negali žmogus atsistebėti, kokios neišsenkamos buvo vaikščiojančio Žodžio prilyginimų atsargos!.. Nors, kita vertus, esant dviese su gražia moterimi, galima buvo apsieiti ir be tų prilyginimų bei alegorijų.

Po kelių pažinties dienų su Morta, ta skaisčia gėlele, matyt irgi pakankamai meilia ir patrauklia, Jėzus išvyko į turnė po Perėją, Erodui Antipui pavaldžią sritį. Čia jisai surengė, galima sakyti, tikrą prilyginimų festivalį. Visus juos atpasakoti neužtektų laiko. Atrodo, kad vietos gyventojai visą laiką po truputį šaipėsi iš apaštalų; kai tik šie prašeikos pasirodydavo kokioje nors gyvenvietėje, jiems į krepšius brukdavo įvairiausius ir nereikalingiausius daiktus. Antai kartą Andriejus, o gal ir Petras - tiksliai to niekas nežino - paprašė vieną valstietį duonos, žuvies ir kiaušinių, o tasai vietoj duonos padavė jam į rankas akmenį, vietoj žuvies - gyvatę, o vietoj kiaušinių - skorpioną. Jėzus tuojau pat išaiškino apaštalams, kad jie turi ir toliau elgetauti, nekreipdami dėmesio į tuos visus nemalonumus.

Pas vieną neturtingą, bet vaišingą žmogų, kalbėjo jis, atėjo naktį keleivis. Šeimininkas tuojau puolė pas savo draugą. "Paskolink man tris duonos kepalus, - šaukė, belsdamasis į duris, - nes pas mane yra svečias, išvargęs po ilgos kelionės, o aš neturiu kuo ji vaišinti." Bet bičiulis miegojo, vaikai irgi, durys buvo užrakintos ir niekas nenorėjo keltis vidurnaktį. "Ak tu, - rėkavo įpykęs kaimynas, - tu tingi keltis? Na, palauk tu man!" Ir jis ėmė būgnyti į duris iš visų jėgų ir beldė tol, kol jo bičiulis atsikėlė ir davė prašomus tris duonos kepalus, kad tik nusikratytų įkyruoliu.

Taigi, - užbaigė Jėzus, - sekite šiuo pavyzdžiu. "Prašykite ir bus jums duota, ieškokite ir rasite, belskite ir bus jums atidaryta" (Luko 11, 5 - 13).

Maždaug tuo pačiu metu jis išgydė du neregius ir vieną nebylį. Nebylio išgydymas, matyt, taip nudžiugino vieną moterį, kad ji sušuko:

- Palaiminta įsčia, kuri tave nešiojo ir krūtys, kurias žindai (žr. Luko 11, 27).

Netrukus po šio įvykio Jėzus sutiko papietauti pas vieną fariziejų, kuris iškrėtė jam šunybę, sukvietęs vien fariziejus ir rašto žinovus, atseit, raštininkus. Vos įžengęs į salę, Jėzus pamatė, kad pakliuvo į spąstus.

Tuomet, norėdamas atkeršyti šeimininkui, jis prigulė prie stalo, nenusiplovęs kojų, kaip to reikalavo paprotys. Svečiai pradėjo murmėti. Jėzus apsimetė nesuprantąs jų nepasitenkinimo ir pietavo lyg niekur nieko.

Kai padavė desertą, jis vietoj tosto pavaišino susirinkusius prakeikimų srautu, ėmė prikaišioti, jog jie visuomet pasirenka sinagogose geriausias vietas ir nori būti sveikinami gatvėse. Už tai jis fariziejus palygino su pabaltintais karstais, kuriuos palietęs, žmogus susitepa ir taip toliau ir toliau.

Šis žodžių tvanas - vargas jums, kurie taip darote; vargas jums, kurie taip nedarote! - išsėmė susirinkusiųjų kantrybę. Pasigirdo šauksmai:

- Akiplėša! Ištrinkt jam galvą už tokį įžūlumą - ištrinkt taip, kad ilgai atsimintų!

Bet Jėzus nesutriko. Jis stryktelėjo ant stalo, apvertė suolus ir didžiulėje salėje prasidėjo pašėliškos gužynės. Žinoma, jis galų gale būtų įkliuvęs ir kaip reikiant gavęs į kailį, jei minia žmonių, susirinkusių anapus durų, nebūtų įsilaužusi vidun ir apgynusi Jėzų (Luko 11 - 12 perskyrimai).

Pasinaudodamas proga, jis tuojau pat ėmė varstyti savo prilyginimų rąžančių:

Nr. 1. - Turtingas žemdirbys nuima nuo savo lauko tokį derlių, kad nebežino, kur jį dėti. Vadinasi, reikia pastatyti didesnius ir talpesnius klojimus. Bet vos tik jis spėjo duoti architektui užsakymą ir planus, kai tą pačią naktį bac ir numirė.

Nr. 2. - Kitas žemdirbys turi viso labo vieną figmedį, kuris jau treti metai neduoda vaisių. Žemdirbys sako: "Šiais metais aš dar kartą išpurensiu žemę aplink medį ir patręšiu, bet jeigu rudenį ant jo ir vėl nebus figų, tai iškirsiu jį be pasigailėjimo ir įmesiu tą nevaisingą vaismedį į ugnį!"

Kaip matote, gudrybė čia nedidelė.

Tarp tų dviejų prilyginimų jis išgydė moteriškę, sirgusią įdomia liga. Ji buvo pačioje jaunystėje, tačiau sulinkusi labiau, nei aštuoniasdešimtmetė senutė. Matyt, pats velnias ją buvo surietęs ir be to, lygiai perpus. Ji vaikščiodavo, užpakalį atstačiusi į padanges, o smakru ardama žemę. Nesunku suprasti, kad šitaip susuktam žmogui neįmanoma verstis kokiu nors amatu. Užsidirbti pragyvenimui moteriškė galėjo, nebent rinkdama nuorūkas; bet tais laikais papirosai buvo dar neišrasti, todėl ji neapsakomai skurdo ir kamavosi.

Jėzus jos pasigailėjo: ištarė du žodžius ir geroji moteriškutė akimoju išsitiesė, pasidarė liekna kaip tuopa.

Ilgiau Jėzus Perėjoje neužsibuvo: bažnyčios konsekracijos šventei jis grįžo į Jeruzalę. Šios šventės kilmė buvo tokia: kaip žinoma, Judas Makabiejus buvo vienas žydų vadų, didvyriškai kovojusių prieš svetimšalius grobikus. Žymiai mažiau yra žinomas tas faktas, kad po pergalės prieš Sirijos karalių Makabiejui teko atlikti Jeruzalės šventyklos apvalymo ir pašventinimo apeigas. Tad štai, kai tik jis įžengė į šventyklą, pasirodė, kad grobikų sudaužyti beveik visi indai su šventais aliejais - sveikas likęs vos vienas. Padėtis buvo be išeities! Pagaminti šventų aliejų netaip piga - reikia atlikti sudėtingas, o svarbiausia, ilgas ceremonijas. Ką daryti? Dėl visa ko Judas Makabiejus norėjo įpilti aliejaus bent į keletą žibintų ir įsivaizduokite tokį dalyką: vienui vieno indo užteko visiems šventyklos žibintams ištisą savaitę!

Minėdami šį stebuklą, žydai kasmet linksminasi aštuonias dienas iš eilės, lygiai kaip per velykas ir palapinių šventes. Balandžio vaikas dalyvavo šiose linksmybėse ir jo vos neužmušė akmenimis už tai, kad viešoje vietoje atkakliai tvirtino, jog jis ir jo tėvas yra nedalomas vienetas (žr. Luko 13, 6 - 9, 10 - 18; Jono 10, 29 - 42). Šįkart reikalas buvo toks rimtas, kad Jėzui teko skubiai grįžti ten, iš kur buvo atkakęs.

Antrą kartą atsilankęs Perėjoje, jis pasižymėjo stebuklu, kurį padarė pačiame puotos įkarštyje, dalyvaujant ir vėl vien fariziejams. Tas juokdarys Jėzus taip mėgo gerai pavalgyti, kad iš eilės priimdavo visus pakvietimus pietų - eidavo ir pas draugus ir pas priešus.

Tie pietus buvo subatoje. Fariziejai tyčia atsivedė žmogų, sergantį vandenlige, išpampusį nelyginant didžiulis vynmaišis.

Jėzus kaip mat suvokė, kokias pinkles jam spendžia ir užbėgdamas įvykiams už akių, pirmas uždavė susirinkusiems klausimą:

- Ar galima subatoje gydyti?

Klausimas buvo įžūlus, o svarbiausia, atsakyti į jį buvo gana keblu. Sakysi "taip" - pažeisi Mozės įstatymą, kuriuo fariziejai remdavosi kiekviename žingsnyje. Pasakysi "ne", girdint ligoniui, - užsitrauksi žmonių nepasitenkinimą ir pyktį dėl kietaširdiškumo. Todėl susirinkusieji nieko neatsakė.

Tuomet Jėzus prisiartino prie sergančio vandenlige, padarė kažkokį judesį ir milžiniškas ligonio pilvas kaip mat subliūško. Evangelijoje nepasakyta, kur pasidėjo pilve buvęs vanduo. Reikia manyti, kad šį kartą jis nepavirto vynu.

Išgydytasis, matyt, neturėjo ką veikti, nes tuojau išbėgo girtis savo sulysusiu pilvu. Ir štai tada visi raišieji, aklieji ir kitokie luošiai ėmė virste virsti į puotos salę, o jiems iš paskos - miesto driskių minia. Žmonių prisigrūdo tiek, kad apie desertą nebebuvo ko nė galvoti. Tada Jėzus šnipštelėjo šeimininkui į ausį:

- Jums reikėtų pakviesti visus šiuos žmones prie stalo ir išgerti su jais po stikliuką...

- Ką? Manau, jūs juokaujate? Visus šiuos valkatas?! Nieko sau kompanija..

Tada vaikščiojantis Žodis, norėdamas įgelti svečiams, ėmė tyčia liaupsinti neturtą ir net pastebėjo namų šeimininkui, kad reikėjo verčiau sukviesti visus šiuos nuskurėlius, negu savo bičiulius ir tėvus.

Svečiai apstulbsta. Skarmalių minia ima ploti. O Jėzus išdrožia eilinį prilyginimą:

- Vienas žmogus, - sako jis, - sumanė iškelti puotą ir išsiuntinėjo visiems bičiuliams pakvietimus. Skirtą valandą, matydamas, kad niekas neateina, jis išsiuntė tarnus pranešti bičiuliams, jog viskas jau paruošta ir kad jis jų laukia. Tačiau visi, lyg susitarę, ėmė atsikalbinėti, atsisakinėti. Vienas sakė: "Labai apgailestauju, kad teks atsisakyti tokio malonaus pakvietimo, bet aš pirkau fermą ir kaip tik šiandien man reikia važiuoti jos apžiūrėti." Kitas pasakė: "Jokiu būdu negaliu ateiti: mano uošvė susirgo, o aš ją taip myliu, kad nė sekundės negaliu pasitraukti nuo jos galvūgalio." Trečias sakė: "Aš vos prieš penkias dienas vedžiau žmoną, todėl supraskite patys, kad esu dar labai užsiėmęs." Ketvirtas pasakė: "Ką jūs, gerbiamieji! Neseniai prarijau persiko kaulelį ir dabar kankina mane vidurių užkietėjimas; aiškus daiktas, kol ši bėda nepraeis, man ne puotos galvoj!" Penkias sakė: "Šiandien mano tarnaitės gimimo diena; užsakiau jai puikią gėlių puokštę ir būtinai turiu pats įteikti." Panašaus pobūdžio buvo ir visi kiti pasiteisinimai.

- Ak, tai jie man šitaip?! - užriko labai įsižeidęs namų šeimininkas ir kreipėsi į tarnus: - Eikite į miesto aikštes ir gatvių sankryžas, į kelius ir patvorius, surinkite visus beturčius, luošus, raišus ir aklus ir suvarykite juos čionai, kad mano namai būtų pilni - aš nenoriu, kad patiekalai nueitų niekais!

Prilyginimas, tarp mūsų kalbant, šiuo atveju buvo nei į tvorą, nei į mietą, kadangi tą dieną visi svečiai buvo vieningai priėmę šeimininko kvietimą, bet Žodis nebūtų buvęs Žodis, jei būtų neišpleškinęs žodžių srauto, nors ir ne vietoj, kaip kad atsitikdavo trimis atvejais iš keturių (Luko 14, 1 - 24).

Kaip pavyzdį, galima dar pacituoti keletą gražių pamokymų, Jėzaus pasakytų didžiulei miniai:

"Jei kas pas mane ateina ir nelaiko neapykantoje savo tėvo, motinos, žmonos, vaikų, brolių ir seserų, dargi ir savo gyvybės, tas negali būti mano mokiniu" (Luko 14, 26).

Tegu šventeivos pamėgina dabar sakyti, kad jų religija skelbia meilę šeimai! Kaip atsakymą, jiems visada galima pakišti panosėn atitinkamą jų pačių evangelijos tekstą.

Jėzaus amžininkai priekaištaudavo jam, kad jis sėbrauja vien su paskutiniais visuomenės atmatomis. Štai ką sako Lukas (15, 1 - 6):

"Į jį artinosi muitininkai ir nusidėjėliai jo klausytų. O fariziejai ir rašto žinovai murmėjo ir sakė: Tas priima nusidėjėlius Ir su jais valgo. Tuomet jis pasakė jiems šitą prilyginimą: Kas iš jūsų, turėdamas šimtą avių, jei prapultų jų viena, nepalieka devynių dešimčių devynių tyruose ir neina paskui prapuolusiąją, kolei ją randa? Radęs ją, jis su džiaugsmu užsideda sau ant pečių; parėjęs namo, sušaukia prietelius ir kaimynus ir jiems sako: Džiaukitės drauge su manimi, nes suradau savo avį, kuri buvo prapuolusi."

Sveiko proto požiūriu šis prilyginimas, traukiantis šventeivoms graudžias ašaras, vis dėlto labai primena piktą parodiją. Fariziejai ir rašto žinovai, kurie buvo kur kas labiau išprusę negu uolūs, bet visiški tamsuoliai Kristaus sekėjai, kvatojo pilvus susiėmę, klausydamiesi šios nesąmonės. Įsivaizduoju, kaip koks nors linksmų plaučių žydas Jėzui šitaip atrėžė:

- Tavo piemuo, matyt, buvo didelis juokdarys. Metęs devyniasdešimt devynias avis dykumoje, pats nuėjo gelbėti vienos paklydusios! Įdomu, kiek vilkai dar sudraskė jam avelių, kol jis ieškojo vienos paklydėlės?

Bet Jėzui buvo nusispiauti į panašius prieštaravimus. Jo mintis labai aiški ir jis pasakė kaip tik tai, ką norėjo pasakyti: vienas avigalvis jam brangesnis už devyniasdešimt devynis dorus žmones.

Štai dar viena panaši istorija iš to paties Luko evangelijos penkioliktojo perskyrimo.

Gyveno kartą žmogus, kuris turėjo du sūnus. Ir štai ateina jaunėlis sūnus pas tėvą ir sako:

- Tėtušėli, tavo skrynutė, matyt, netuščia ir po mirties paliksi man apvalią sumelę. Tai va koks dalykas: man jau dabar prireikė pinigų - baisiai užsimaniau paūžti. Aš visai nenoriu, kad tu šiandien mirtum, iš mano pusės tai būtų labai nemandagu.

Todėl garbingai tave prašau: duok man dabar, ką aš vis tiek gausiu anksčiau ar vėliau. Nemėgstu ilgai laukti.

Tėtušis tuojau čiupo skaitiklius:

- Aš turiu iš viso tiek ir tiek. Tavo broliui tenka tiek ir tiek, o tau - tiek ir tiek. Štai tavo dalis. Linkiu, kad jos tau užtektų kuo ilgesniam laikui.

Ne tėtušėlis, o tikras auksas, ar ne?

Jaunėlis susiglemžė savo dalį ir tuojau pat išvyko į tolimas šalis, kad ten su linksmomis mergužėlėmis viską prašvilptų. Tai jam visiškai pavyko. Netrukus jis liko plikas kaip tilvikas ir nebežinojo, ką toliau veikti. Į ką tik jis kreipėsi, niekas nieko neskolino. Kai dar turėjo pinigų, pamiršo užsimokėti siuvėjui ir šis dabar atėmė iš jo net kelnes; mūsų lėbautojas atsidūrė gatvėje su vienomis glaudėmis.

Pasistumdęs eilėse prie samdymo kontorų, jis pagaliau gavo kiauliaganio vietą kažkokio valstiečio fermoje. Tačiau tasai seniokas pasirodė esąs tikras titnagas: savo darbininkui duodavo lygiai tiek, kiek reikėjo, kad nepastiptų badu. Nelaimingasis ėmė pavyduliauti net savo ganomosioms kiaulėms. Mielai jis būtų prisikimšęs skrandį jovalo, tačiau per kiaules negalėjo prieiti prie lovio.

Ilgai jis sielvartaudamas laužė galvą ir galop nusprendė:

- Paskutinis mano tėvo arklių šėrikas turi duonos, kiek nori, o aš čia badmiriauju kaip kvailys. Mat jį velniai - grįšiu pas tėvą! Juk jam neužteks širdies atsakyti man kokio nors tarno vietos!

Pasakyta - padaryta. Kelias buvo tolimas. Vos parsivilko namo.

Ir įsivaizduokite, kokia laimė! Kaip tik tą valandą, kai sūnus palaidūnas pasirodė kelyje, tėvelis šildėsi balkone.

"Koks ten pavargėlis kiūtina? - pagalvojo sau gerasis tėtis, matydamas ateinant sūnų. - Visas purvinas, skarmaluotas. Kaip gyvas nesu matęs tokio nuskurusio valkatos... Ehė! Bet juk tai mano jaunėlis! Na žinoma, kas gi daugiau!.."

Ir štai tėvas nusirita nuo balkono (balkonas buvo pirmame aukšte) ir skuodžia keliu pasitikti sūnaus. "Pribėgęs jis puolė jam ant kaklo ir jį pabučiavo" (Luko 15, 20).

- Kokia laimė, kad sugrįžai! Be tavęs aš taip liūdėjau, kad vos nenumiriau... Tu tikriausiai prašvilpei visą palikimą?.. Taip, taip, nesigink - matau... Na, nekalbėsim apie tavo išdaigas.

Svarbiausia, kad esi sveikas... Apkabink mane dar sykį... O viešpatie, koks aš laimingas!

Jaunėlis nesitikėjo tokio sutikimo. Jis žinojo, kad tėvas geras, bet vis dėlto nemanė, kad taip labai.

- Tėveli! - dejavo jis. - Tu esi pats geriausias, pats maloniausias, na, tiesiog tėvų tėvas! O aš niekšas, nenaudėlis, valkata, šunsnukis...

Ir jis iš sielvarto ėmė daužytis kumščiais krūtinę. - Gana, gana, sūneli! Jeigu tu taip būgnysi sau per pilvą, sugadinsi skrandį... Aš gi jau pasakiau, kad viskas užmiršta, tad nėra ko čia save žaloti.

Tada šaunusis tėtušis susišaukė savo tarnus ir tarė:

- Matote šį elgetą? Tai mano sūnus, tas pats, kuris buvo pražuvęs, bet atsirado. Bėkite ir atneškite iš mano garderobo geriausią tuniką, aš noriu, kad mano gerasis jaunėlis ja apsivilktų.

Užmaukite jam ant piršto brangiausią mano žiedą. Ir nepamirškite sandalų, nes jis parėjo basas. Paskui sustatykite stalus kaip didelei šventei - iškelsim balių, duosim garo ant viso dvaro!

Tvarte stovi nupenėtas riebus veršis, paplaukite jį, nieko nelaukdami. Valgysim ir linksmi būsim. Taip pat nepamirškit pasamdyt muzikantų: kad ūžti, tai ūžti!

Puota išėjo tikrai šauni. Tėvas buvo toks laimingas, kad net pamiršo savo antrą sūnų, tą vyresnįjį, kuris dirbo lauke ir kurio reikėjo palaukti bent iš mandagumo.

Vyresnysis sūnus grįždamas prie namų išgirdo dainavimą, linksmybes ir labai nustebo.

- Čiagi dabar! - pagalvojo. - Sėdo prie stalo prieš laiką ir net manęs nepalaukė. Puotauja, linksminasi, o manęs nė nepakvietė. Keista, labai keista...

Ir pasišaukęs vieną iš tarnų, kurie zujo po namus, paklausė:

- Kas čia dedasi?

- Tamstos brolis sugrįžo, - atsakė jam šelmis tarnas. - O tamstos tėtušis taip džiaugiasi, taip džiaugiasi..

- Šit kaip! Labai gražu iš jo pusės. Tik pamanykite! Negalėjo net pasiųsti, kad mane pašauktų iš fermos... Ir vis dėl to padaužos Anatolio, kuris iššvaistė visą savo dalį, netgi nepalaukęs, kol taps teisėtu įpėdiniu!

Vyresnysis brolis supyko toli gražu ne juokais. O kadangi jo nepakvietė dalyvauti bendrame džiaugsme, tai jis net nepanoro eiti į puotos salę. Teko pačiam tėčiui jį prašyti.

- Klausyk, Ernestai, - tarė tėvas, - nebūk toks jautrus. Einam, sudaušim stiklelius į tavo brolio sveikatą!

- Pats nežinai, ką kalbi, tėve; tu mane skriaudi. Šitiek metų plušu, didinu tavo turtus. Sukuos kaip velnias, visada vykdau tavo įsakymus, esu pavyzdingiausias sūnus, paklusnumo idealas.

O tas dykūnas Anatolis, kuris tingėdavo net pirštą pajudinti, kuris nesugeba nė sau duonos užsidirbti, - vos tik pasirodė prasilakęs, tuojau viską jam atleidi, jį paikini!.. Tau niekad nė į galvą neatėjo duoti man nors ožiuką, kad pasilinksminčiau su draugais, o Anatolis praūžė su ištvirkėlėmis pusę tavo lobio ir tu jo garbei paplovei nupenėtą veršį, nei iš šio, nei iš to iškėlei tikrą puotą... Ne, tai neteisinga!

- Nusiramink, Ernestai, nepavydėk savo jaunesniam broliui, kurį aš taip myliu. Visas mano turtas po mano mirties liks tau...

O kol kas einam ir linksminkimės, kad sugrįžo mūsų šaunusis Anatolis!

Prilyginime nepasakyta, ar pavyko tėvui šitokiais rimtais argumentais įtikinti savo vyresnįjį sūnų. Antra vertus, tai nesvarbu. Svarbiausia yra tai, kad, švelniai kalbant, Jėzus skelbė gana įdomias justicijos ir teisingumo idėjas.

Argi reikia dar pavyzdžių, kurie parodytų, kokie absurdiški yra Kristaus pamokymai? Manau, bus gana, jeigu pateiksime kitą prilyginimą, kur nedorybė liaupsinama dar atviriau (tik vargu ar tai įmanoma), negu istorijoje apie sūnų palaidūną.

Buvo turtingas žmogus, kuris turėjo savo ūkvaizdį. Tačiau tasai ūkvaizdis begėdiškai jį apgaudinėdavo, falsifikuodavo ataskaitas ir vogė, kada užsimanydamas, šeimininko pinigais apmokėdamas savo šunybes.

Šeimininkas sužinojo apie savo ūkvaizdžio machinacijas. Pasišaukė jį ir pasakė štai ką:

- Ką aš girdžiu apie tave? Gyveni visai ne pagal išteklius!

Išleidi šimtą kartų daugiau, nei gauni. Matyt, beveik už viską moki iš mano kišenės, atseit, iš mano kasos? Tučtuojau duok man apyskaitą ir jeigu ji patvirtins įtarimus, neišvengsi mano rūstybės!

Ūkvaizdis išėjo, pakabinęs nosį.

"Ką daryti? - klausė jis pats save. - Pražuvau! Dar gerai, jei šeimininkas tik išmes mane pro duris. Duoti jam apyskaitą neįmanoma! Et, kol tebesu ūkvaizdžiu, imsiu ir susirasiu draugų. Jie mane priims ir pavalgydins, kai liksiu be vietos."

Ir nieko nelaukdamas, sušaukė visus šeimininko skolininkus.

- Kiek tu esi skolingas mano ponui? - paklausė pirmąjį.

- Šimtą statinių aliejaus. Prižadėjau atiduoti gale mėnesio.

- Puiku! Šeimininkas nieko nenutuokia ūkyje. Tu pažadėjai atiduoti šimtą statinių aliejaus. Štai tavo raštas. Aš jį suplėšau!

Sėsk ir skubiai rašyk: esu skolingas tik penkiasdešimt!

- Nuolankiai dėkoju, - atsakė skolininkas. - Su tamsta turėti reikalą - vienas malonumas!

Po to ūkvaizdis kreipėsi į kitą skolininką. - O tu kiek skolingas? Šis atsakė:

- Šimtą saikų kviečių.

- Labai gerai! Sėsk prie šito stalo. Tavo paskolos raštą suplėšau: rašyk - aštuoniasdešimt. Matai, man teks palikti šią vietą, todėl, prieš pasitraukdamas, noriu padaryti tau paslaugą, tikiuos, supranti mane?

- Tu praktiškas žmogus, geriau nė nesugalvosi. Visą gyvenimą būsiu tau dėkingas!

Na ir taip toliau. Taip šis suktas ūkvaizdis šeimininko sąskaita įsigijo būrį bičiulių.

Ir ką gi jūs manote: gal Kristus savo prilyginime šį sukčių pasmerkė? Kur tau! Atvirkščiai. Evangelija teigia, kad sukčius ūkvaizdis pasielgė teisingai ir kad aukščiausias teisėjas paskutinio teismo dieną išteisins tą kombinatorių su visomis jo šunybėmis dėl to, kad "šio pasaulio vaikai gudresni su sau lygiais už šviesos vaikus" (Luko 16, 8), tai yra dėl to, kad jis buvo sumanesnis už kitus apgavikus.

Ir Kristus priduria (žodis į žodį):

"Ir aš jums sakau: Darykite sau prietelių apgaulingų turtų pagalba, kad jums mirus priimtų jus į amžinąsias padangtes" (Luko 16, 9).

Štai ką sako krikščioniškoji moralė apis ištikimybą ir sąžiningumą. Dabar aišku, kodėl žodžiai "apgavikas" ir "bažnytininkas" yra lygiareikšmiai. Vokite, vokite, kiek tik jums patinka, tik dalį pasivogto turto atneškite savo kunigui; jis tada atleis visas nuodėmes ir jums plačiai atsivers dangaus karalystės durys.

Bet, kol mes šios tobulybės dar nesame pasiekę, panagrinėkime toliau evangelijos moralę. Šventasis Lukas duoda begalę gražių pamokymų, panašių į tuos, su kuriais jau spėjome susipažinti.

Svarbiausias dalykas, kuriam šventasis Lukas nesigaili pagyrimų, - tai neturtas. Tačiau įsitikinkime patys. Jis neturtą visada rodo kaip tinginio ir dykinėjimo pasekmę, tačiau dykaduonio skurdą vis dėlto visada priešpastato gerovei, kurią dorų tikinčiųjų akyse kažkodėl stengiasi pavaizduoti vos ne yda. Ir jeigu ūkvaizdis apvagia šeimininką, tai jis - šaunuolis.

Todėl aš niekam nepatarčiau kasininku samdyti krikščionį, kuriam jo kunigas skelbia tokius krikščioniškosios buhalterijos principus!

Absurdiško turtuolio tipas parodytas anekdote apie Lozorių. Tas Lozorius, neturįs nieko bendra su Magdalenos broliu, buvo paskutinis dykūnas iš tų dykūnų, kurie patenkinti drybso purve ir puvėsiuose. Užuot dirbęs, jis kaulijo nuograužų nuo turtuolio stalo. Taip juk ir paprasčiau ir pelningiau.

Kaip sako evangelija, vienas turtuolis, vilkįs purpuru ir ploniausia drobe, įpratęs kasdien pokyliauti, nė sykio nedavė tam elgetai - parazitui nė trupinio duonos.

Ir štai kartą elgeta ir turtuolis pasimirė. Apskretusį purvais tinginį Lozorių angelai nuskraidino į Abraomo prieglobstį, o turtuolis buvo nugramzdintas į pragarą. Spirgėdamas pragaro ugnyje, laižomas velniškų liepsnos liežuvių, turtuolis ūmai pastebėjo Lozorių viename Abraomo prieglobsčio kamputyje. Ir tada jis sušuko:

- Tėve Abraomai, pasigailėk manęs ir siųsk pas mane Lozorių, kad jis, padažęs vandenyje piršto galiuką, suvilgytų man liežuvį, nes aš kenčiu neapsakomas kančias šitame pragare!

Bet Abraomas jam atsakė:

- Kiekvienas atsiima, kas jam priklauso, gerbiamasis. Gyvendamas tu puotavai dienas ir naktis, o Lozorius, atvirkščiai, pasiliko vargšas kaip Jobas. Dabar viskas pasikeitė: Lozorius puotauja, o tu prakišai.

Turtuolis nesutiko:

- Jeigu jau tokia tvarka, kad gerovė gyvenime virsta nelairne po mirties, pasiųsk Lozorių, kad įspėtų mano giminaičius. Aš turiu penkis brolius, visi anaiptol ne vargšai ir gana sėkmingai prekiauja. Tegu Lozorius išaiškina, kas jų laukia po mirties, idant patys imtųsi atitinkamų priemonių ir neateitų pas mane į šią kančių vietą.

Abraomas nusikvatojo, o Lozorius jam pritarė. Didelis čia daiktas kažkoks turtuolis, kuris rūpinasi savo brolių likimu!

- Jie turi Mozę ir pranašus, tegu jų klauso! Nėra reikalo varginti Lozorių.

Turtuolis vis neatlyžo:

- Ne, tėve Abraomai! Jei kas nors iš mirusiųjų sutiktų padaryti nors trumputį vizitą mano broliams, tai būtų geras darbas. Mano broliai, žinoma, patikėtų numirėlio žodžiais, susitaikytų su visais nepritekliais, atgailautų ir būtų laimingi nors po mirties.

Abraomas patraukė pečiais:

- Jei tavo broliai neklauso Mozės ir pranašų, tai nepatikės, jeigu kas ir iš mirusių atsikeltų.

Čia tėvas Abraomas vėl prunkštelėjo, o Lozorius parodė špygą turtuoliui, kuris kepė pragaro ugnyje nelyginant šašlykas (Luko 16, 19 - 31).

51 SKYRIUS. Laimingas, kas laiku numiršta

"Atritus akmeni, Jėzus pakėlė aukštyn akis ir tarė: Tėve, dėkoju tau, kad mane išklausei. Aš, tiesa, žinojau, kad tu visuomet mane išklausai, bet tai pasakiau dėl čia aplinkui stovinčių žmonių, kad jie tikėtų, jog tu esi mane siuntęs. Tai pasakęs, jis sušuko garsiu balsu: Lozoriau, išeik laukan. Numirėlis tuojau išėjo surištomis raiščiais kojomis ir rankomis ir jo veidas buvo aprištas skepeta. Jėzus jiems tarė: Atraišiokite jį ir leiskite eiti. Daugelis žydų, kurie buvo atėję pas Mariją ir Mortą ir buvo matę, ką Jėzus padarė, įtikėjo į jį." (Jono 11, 41 - 45)

Pamiršau pasakyti, kad Betanija buvo visai netoli Jeruzalės.

Jėzus, būdamas protingas, nepiktnaudžiavo Lozoriaus Nr. l, Magdalenos ir Mortos brolio, vaišingumu, tačiau, keliaudamas po Perėją, toliau palaikė paštu draugiškus ryšius su šia jam ištikima šeima.

Ir štai, kai balandžio vaikas keliavo Perėjoje iš vieno kaimo į kitą ir pasakojo visur kvailus senus anekdotus, jam vieną rytą prisistatė pasiuntinys su paprastu neužantspauduotu laišku, kuriame buvo parašyta:

Ponui Jėzui Kristui Perėjoje.

Jeigu adresas pasikeitęs, surasti adresatą.

"Viešpatie, tas, kurį tu myli, serga...

Morta ir Marija."

Jėzus suglamžė raštelį ir atsakė pasiuntiniui:

- Niekai! Be reikalo jos jaudinasi. Ne nuo kiekvienos ligos mirštama. Lozorius išsikapstys, galiu garantuoti.

Ir pasiuntinys grįžo pas dvi numylėtąsias aveles su šituo jų ganytojo atsakymu.

Bet kadangi Lozorius sunkiai sirgo, tai toks atsakymas jų anaiptol nenuramino. Morta ir Marija Magdalena jautėsi kaip ant adatų ir manė, kad Jėzus į šį reikalą žiūri perdaug lengvapėdiškai. Nejaugi jis nieko nesupranta, tas jų gražuolis šatenas?

Nieko panašaus! Balandžio sūnus puikiai žinojo ir suprato, kas yra su bičiulio Lozoriaus sveikata. Jis tik nenorėjo kištis į ligos eigą. Kodėl? Tai mes tuojau sužinosime.

Dvi dienas Jėzus dėjosi visai pamiršęs ligonio seserų laišką. Antros dienos vakarą Lozorius nukeliavo pas Abraomą. Marija ir Morta nusiminė! Jos nuplovė Lozorių, ištepė kvepalais, kietai suvyturiavo į kvepiančias drobules, išsiuntinėjo pranešimus apie šermenis.

Kadangi Lozorius tarp žydų buvo užėmęs gana aukštą padėtį, jį laidojo pagal pirmąją kategoriją. Žmonių susirinko nematyta daugybė. Lozorių padėjo į puikią olą, kuri buvo šeimos kapo rūsys. Tris dienas jo verkė brangiausiai apmokamos raudotojos: Magdalena nusprendė, jog ašaroms pinigų gailėti neverta, tad ritualinių raudojimų buvo daugiau, negu reikia.

Morta ir Marija irgi prisijungė prie raudotojų choro ir stropiai liejo sodrias ašaras. Tiesa, jos verkė nuoširdžiai, nes iš tikrųjų labai mylėjo savo brolį. Ypač sielvartavo Magdalena, kuri niekaip negalėjo patikėti tokia staigia mirtimi.

- Brangusis mūsų Lozorius! - šaukė jinai. - Vos prieš savaitę jis buvo sveikas ir tvirtas kaip ąžuolas, o šiandien guli kape... Negali būti, kad jis mirė!

Ir ji pareikalavo, kad rūsį atidarytų. Nuo Lozoriaus veido nuėmė drobulę. Atrodė, kad jis numirėlis kaip reikiant. Tuomet olą vėl užrito akmeniu ir užmūrijo. Šeimos bičiuliai galutinai įsitikino, kad Marijos ir Mortos brolį palaidojo ne be reikalo.

Bet tą valandą, kai Lozorius padėjo šaukštą, Jėzus, kuriam viskas buvo žinoma, tuojau pat gavo - aišku, iš savo tėvo-balandžio - žinią apie tą liūdną įvykį.

Ūmai jis tarė mokiniams:

- Eime vėl į Judėją.

- Į Judėją? - suriko mokiniai. - Tu, tur būt, juokauji! Visai neseniai vos išsigelbėjai nuo savo priešų įniršio, o dabar vėl nori grįžti į Jeruzalę? Ne! Gal pamiršai, kad tave norėjo užmušti akmenimis? Velniai griebtų, trumpa tavo atmintis!

- Visa tai nesvarbu, - atrėžė Jėzus. - Mes eisim į Judėją.

Ir jei ne į Jeruzalę, tai tikriausiai į Betaniją.

- Tai ką, gal Magdutės pasiilgai? - familiariai paklausė vienas apaštalas, manydamas, kad atspėjo, kodėl mokytojas taip staiga užsimanė grįžti į Judėją.

- O ne, apie Magdaleną dabar nė negalvoju. Galvoju apie savo brolį Lozorių, kuris užmigo ir aš einu jo prikelti.

- Iš tikrųjų! - prisiminė kažkuris. - Juk prieš porą dienų tau pranešė, kad Lozorius serga. Bet jeigu dabar jis užmigo, vadinasi, pasveiks - tai geras ženklas.

Apaštalas manė, kad jo mokytojas, kalbėdamas apie užmigusį Lozorių, turėjo galvoje tą gerą miegą, kuris, sergant kai kuriomis ligomis, būna pasveikimo ženklas. Tačiau Jėzus tuojau pat ištaisė jo klaidą.

- Sakydamas, kad Lozorius užmigo, norėjau pasakyti, kad jis pasimirė.

- Lozorius mirė?

- Taip, mano bičiuliai.

- Tai kas dabar bus?

- Dabar aš džiaugiuos.

- Džiaugies?!

- Taip, džiaugiuos, nes galiu jį prikelti. O kai prikelsiu, tai visi turėsite pripažinti, kad esu visagalis... Bet gana kalbų, einam pas jį!

Tačiau apaštalai vis dar abejojo. Tuomet Tomas, iš visu kitų išsiskyręs savo narsumu, davė jiems pavyzdį.

- Eime su juo, - tarė jis didžiadvasiškai, - ir numirkime kartu su savo mokytoju!

Ir štai šventasis būrys leidosi į kelionę. Į Betaniją jis atvyko ketvirtą dieną po Lozoriaus laidotuvių. Daugelis bičiulių, kaip įmanydami, guodė abi seseris.

Morta, išgirdusi, kad Jėzus ateina į Betaniją, išbėgo jo pasitikti, o Magdalena pasiliko namie.

Ir Morta pasakė Jėzui:

- Ak viešpatie, kodėl neatėjai anksčiau? Kai mes su seseria davėm tau žinią, dar buvo galima išgelbėti nelaimingąjį Lozorių.

Jei būtum atėjęs laiku, būtum galėjęs jį išgydyti ir dabar mūsų Lozorius būtų gyvas.

- Na ir kas, kad Lozorius numirė? Jis prisikels!

- Deja, tik šitokią paguodą aš girdžiu per šias paskutines keturias dienas. Prisikels paskutiniojo teismo dieną! Visi mano draugai iš Jeruzalės man tai nuolat kartoja.

- O ne, Morta, aš kalbu apie ką kita. Aš patsai esu prisikėlimas ir gyvenimas; kas tiki mane, tai ir numiręs atgis. Ar tiki mane, Morta?

- Kalbos nėr, viešpatie. Tikiu, kad esi Kristus, tėvo Sabaoto sūnus. Ar dabar tu patenkintas?

- Taip, Morta. Liaukis verkusi, aš jus abi pradžiuginsiu.

Morta prisiminė pasilikusią namie Magdaleną ir nuskubėjo pas ją.

- Marija, Marija! - ėmė kuždėti ji. - Mokytojas čia ir tave šaukia.

Šiuos žodžius ji šnipštelėjo seseriai į ausį, kad namuose niekas daugiau jų neišgirstų.

Magdalena, kai tik sužinojo, kad jos mylimasis yra už kelių žingsnių, skubiai pakilo ir išėjo pas jį.

- Kurgi ji dabar išskubėjo? - sujudo namų bičiuliai.

- Ji išėjo verkti prie Lozoriaus kapo.

Išėjo ir jie paskui ją, kad kartu paraudotų ir taip pasaldintų jos ašarų kartumą.

Bet Magdalena, atėjusi ten, kur buvo Jėzus ir jį išvydusi, puolė po kojų ir ėmė kartoti Mortos priekaištus:

- Ak viešpatie, jei būtumei atėjęs nors kelias dienas anksčiau, mano brolis nebūtų numiręs!

Daugiau ji nieko nepasakė. Iš jos akių pasipylė ašaros, daug iškalbingesnės už bet kokius žodžius. Toks nevilties protrūkis užkrėtė ir kitus. Kartu su Magdalena atėję žydai ėmė visi bliauti choru. Pats Jėzus labai susijaudino ir vos nepasidavė visuotiniam raudojimui. Tačiau balandžio vaikas laiku atsiminė, kad jis vis dėlto yra dievas ir kad jam nėra ko vaitoti, nes jis tuojau pat prikels nelaimingąjį numirėlį.

- Kur jūs jį padėjot? - staiga paklausė jis.

Jam atsakė vienu balsu:

- Viešpatie, malonėk eiti su mumis ir pats pamatysi.

Ir jis nuėjo su jais. Apsigalvojęs jis nusprendė, kad ne pro šalį butų ir jam paverkti kartu su visais. Ir štai Jėzus apsiašarojo. O žydai, jo ašaras laikydami grynu pinigu, kalbėjo pašnibždom:

- Nagi žiūrėk, vis dėlto jis velniškai jį mylėjo!

Pagaliau, kai kurie, pasak to paties evangelisto, skeptiškai . suburbėjo:

- Jei iš tikrųjų būtų jį taip mylėjęs, tai nebūtų leidęs numirti: juk jis vis dėlto atvėrė aklo gimusiojo akis! Nors, galimas daiktas, visi jo stebuklai - apgavystė!

Šie žodžiai Jėzų kaip botagu perliejo. Jis paspartino žingsnį. - Greičiau! - pasakė. - Kur tas rūsys? Tai buvo, kaip jau sakėme, ola, užritinta sunkiu akmeniu.

- Nuriskite akmenį! - sukomandavo Jėzus, prisiartinęs prie kapo.

Bet čia užprotestavo Morta.

- Nuristi akmenį? - sušuko ji. - Ačiū už malonumą! Nors aš ir labai mylėjau brolį, bet vis dėlto nenoriu kvėpuoti numirėlio dvoku. Viešpatie, juk jis iš tikrųjų smirdi!

- Netrukdyk man, Morta, - sudraudė Jėzus.

Žydai nuritino akmenį, balandžio sūnus, atsistojęs ant olos slenksčio, suriko didžiu balsu:

- Lozoriau, Lozoriau, kelkis!

Sulig tuo įsakymu negyvėlis atsisėdo.

Visi ten buvusieji sukliko. Lozorius ėmė judėti ir be galo sunkiai, svyruodamas atsikėlė. Tai padaryti buvo ne taip jau lengva, kadangi seserys jį buvo labai tvirtai surišusios laidotuvių drobulėmis. Pagaliau vargais negalais, kad ir labai svirduliuojant, jam pavyko atsistoti.

Šis reginys visiems įvarė siaubą.

- Vikriau, gerbiamieji! - užsipuolė juos Jėzus. - Padėkite mano bičiuliui Lozoriui! Atriškite tuos vystyklus, kad juos kur galas! Kitaip jis niekad neišsikrapštys iš to kapo.

Pagaliau žmonės ryžosi atraišioti prisikėlusįjį. Jam paskolino šiokius tokius drabužius, kadangi, išsivadavęs iš drobulių, Lozorius liko Adomo kostiumu ir žygiuoti tokia uniforma per visą miestą buvo nelabai padoru.

Tuo tarpu smalsieji žydai, atsipeikėję nuo pirmojo sukrėtimo, apstojo buvusį numirėlį. Morta karštai dėkojo Jėzui. Magdalena, kuriai nebeliko dėl ko verkti, atgavo buvusį linksmumą ir ėmė erzinti brolį:

- Tik pamanykit! - juokdamasi kalbėjo ji Lozoriui. - Dabar tu galėsi pasakoti anūkams, kur esi buvęs! Bet ir iš tikrųjų, ką gi tu matei per tas keturias mirties dienas?.. Sakyk, ar baisu buvo? Klausyk, papasakok mums savo įspūdžius iš ano pasaulio!

Jėzus, be abejo, suspėjo duoti Lozoriui ženklą, kad tylėtų, nes evangelijoje niekur nėra pasakyta, kad Marijos ir Mortos; brolis būtų kam nors atskleidęs pomirtinio gyvenimo paslaptį... O gaila! Tikrai gaila. Užuot ką nors kalbėjęs, Lozorius tik pašėliškai kasėsi šlaunis ir kitas vietas, nes jam visą kūną niežėjo nuo kirminų, kurie jau buvo pradėję savo puotą.

Žmonės, išpūtę akis, žiūrėjo, kaip jis kasosi. Jų baimė virto begaline nuostaba! Iš teisybės! Juk ne kasdien galima sutikti žmogų, keturias ar penkias dienas išbuvusį lavonu!

Ligi soties atsigrožėję prisikėlusiuoju, jie išsivaikščiojo namo. Daugelis eidami kalbėjo:

- Tegu mane kur skradžiai, tas Jėzus ne iš kelmo spirtas!

Ir daugelis jį įtikėjo.

O kiti, kiek įkabindami, nulėkė pas fariziejus ir mįslingai jiems kalbėjo:

- Ar girdėjote, kas atsitiko Betanijoje?

- Na, na? O kas gi?

- Ar pažįstate tą, kaip jis, Jėzų? Jėzų iš Nazareto?

- Pažįstame. O kas toliau?

- Tą patį, kuris turi meilužę - tokią Mariją Magdaleną...

- Toliau, toliau!

- Tai va, toji Marija iš Magdalos turėjo, tikriau sakant, turi brolį. Ne, aš teisingai pasakiau: turėjo brolį!.. Tai yra ir vienaip ir kitaip: turėjo brolį ir turi brolį...

- Kas per nesąmonės!

- Jo vardas buvo... arba jo vardas yra Lozorius...

- Tą Lozorių visi žino. Toliau!

- Prieš keturias dienas jį palaidojo.

- Taip, šis gandas jau pasiekė Jeruzalę.

- Bet šiandien Lozorius, pasiramsčiuodamas lazdele, vaikštinėja po Betaniją, lyg niekad nebūtų numiręs!

- Keista. Kas gi jam davė teisę liautis buvus numirėliu?

- Ogi štai kas! Jėzus atėjo prie olos ir tarė lavonui: "Lozoriau, kelkis!"

- Jūs patys tai matėte?

- Ne tiktai matėme! Mes dar padėjome tam neklaužadai numirėliui išsivaduoti iš laidotuvių drobulių.

- Atseit, jis apsimetė negyvėliu, o dabar dedasi prisikėlusiu iš numirusių.

- Nelaikykite mūsų idiotais. Mes aiškiai užuodėme lavono kvapą. Jis dvokė taip stipriai, kaip užsigulėjusi žvėriena - apsirikti negalėjome!

- Reikia manyti, jo artimiesiems dabar ne kažin koks malonumas?

- Nieko, tai praeis!

- O ką jūs patys manote apie tokį stebuklą?

- Tai iš tikrųjų stebuklų stebuklas.

- Prasti reikalai, po perkūnais!

Fariziejai buvo visai sutrikę. Šią naujieną jie pranešė vyriausiems kunigams.

Tuomet fariziejai ir vyriausieji kunigai sušaukė pasitarimą pas Kajipą, kuris tais metais buvo vyriausių kunigų viršininkas.

- Situacija gana kebli, - pasakė vienas. - Jeigu mes ir toliau leisime tam žmogui daryti stebuklus, tai visa liaudis pristos prie jo. Romėnai, manydami, kad ruošiamas sukilimas, vėl pasiųs prieš mus kariuomenę ir tada iš Jeruzalės nieko nebeliks.

- Nė velnio jūs nesuprantate! - atkirto Kajipas. - Jeigu mes patys imsimės priemonių, tai romėnai paliks mus ramybėje.

- Kokių gi priemonių?

- Reikia tuo Jėzumi nusikratyti. Ar ne geriau, jei vienas žmogus mirtų už tautą, o ne visa tauta pražūtų?

Fariziejai ir vyriausieji kunigai pritarė šiam pasiūlymui absoliutine balsų dauguma. Nuo tos dienos, kaip sako evangelistas, jie tik ir žiūrėjo, kad, vykdydami priimtą nutarimą, kaip nors užmuštų Jėzų. Todėl Jėzus, kurio valanda artėjo, bet dar nebuvo išmušusi, jau nebevaikščiojo atvirai tarp žydų, bet nuėjo į šalį netoli dykumos į nusususį miesteliūkštį Efremą ir ten pasiliko su savo mokiniais (Jono 11, l - 56).

Baigiant nepaprastą Lozoriaus prikėlimo istoriją, reikia pasakyti dar keletą žodžių.

Apie šitą stebuklą pasakoja tik vienas evangelistas iš keturių - šventasis Jonas. Įdomu, ar ne tiesa? Juk stebuklas pirmos rūšies ir kiti evangelistai, kaip sau norit, neturėjo praleisti progos bent apie jį užsiminti! Tačiau Lukas, Morkus ir Matas tyli kaip kapai, tarsi niekad nė girdėt negirdėję apie tokį atsitikimą, kaip Marijos ir Mortos brolio prikėlimas iš numirusių.

Antra vertus, anot Jono, žydai mažiausiai tikėjosi, kad Lozorius prisikels. Jie tik kalbėjo: "Ar tas, kuris atvėrė akis aklam gimusiam, negalėjo padaryti, kad šitas nebūtų miręs?" (Jono 11, 37). Kitaip sakant, jei tikėsime Jonu, žydai net neįtarė Jėzų galint prikelti numirėlius.

Bet tuomet jie nieko nežinojo nei apie Najime padarytą stebuklą su našlės sūnumi, nei apie Kaparnaumo stebuklą su Jajiro dukterimi! Bet kaipgi čia dabar? Juk Marija Magdalena kaip tik dėl to ir susipažino fariziejaus Simono namuose Najime su Jėzumi, kad jis buvo prikėlęs iš numirusių našlės sūnų! Tai kodėl gi ji taip sielvartavo dėl brolio mirties? Argi ji nebuvo iš anksto įsitikinusi, kad Jėzus galės pakartoti Betanijoje tai, ką jau buvo padaręs Najime ir Kaparnaume? Įdomu, ar ne? Jeigu Lukas, Morkus ir Matas nė vienu žodžiu neužsimena apie Lozoriaus prikėlimą, tai pats Jonas, matyt, ničnieko nežinojo apie anuos du prikėlimus. Šiaip ar taip, jo evangelijoje apie tai nėra net užuominos.

Prieš sėdant rašyti savo legendas, keturių evangelijų kūrėjams būtų buvę ne pro šalį susitarti tarpusavy!

52 SKYRIUS. Naujas žodžių tvanas

"...Prie jo priėjo moteriškė su alebastriniu indu brangaus tepalo ir išpylė ant galvos, jam sėdint už stalo. Tai matydami, mokytiniai buvo nepatenkinti ir sakė: Kam tas eikvojimas? Nes tai buvo galima brangiai parduoti ir duoti beturčiams. Tai žinodamas, Jėzus jiems tarė: Kam esate įkyrūs šitai moteriškei? Ji juk padarė man gerą darbą. Nes beturčių jūs visuomet turite su savim, o mane ne visuomet turite. Nes, išpildama šitą tepalą ant mano kūno, ji tai padarė mano laidotuvėms." (Mato 26, 7 - 12)

Gėdydamasis tautiečių, kuriems net stebuklingiausi stebuklai neatvėrė akių ir nepadėjo pamatyti jo dieviškos esmės, Jėzus ilgai neužtruko Betanijoje. Be to, jis laiku susivokė, kad nė vienas miestas nebegali būti jam saugi prieglauda, tad nuo šiol stengėsi kuo dažniau keisti gyvenamąją vietą.

Eidamas per Samariją ar Galilėją, jis vienu kartu išgydė dešimtį raupsuotų nedidelio kaimelio gyventojų. Tačiau iš dešimties tik vienas susiprato padėkoti didžiajam daktarui ir tas vienas pasirodė esąs samarietis.

Ta proga Jėzus pasakė savo apaštalams:

- Matote? Atsimenat, ką jums kartą sakiau? Samariečiai - pavyzdingiausi žmonės visoje Judėjoje. Kai samarietis eidamas pamato nelaimingą, vagių apiplėštą žmogų, jis juo rūpinasi ir nugabena į smuklę... Pasižiūrėkite į šitą samarietį! Jis sirgo raupsais, o kai išgijo, tai man už tai padėkojo, tuo tarpu visi kiti devyni raupsuotieji... Beje, ar ne dešimt apsivalė? Tai kurgi dar devyni? Kaip, ar jie negrįžo pašlovinti dievo? Eik, Jonai, pažiūrėk, gal kartais jie grįžta! (Luko 17, 11 - 19).

Tuo metu fariziejai, prisigretinę prie Jėzaus, paklausė:

- Tu visur skelbi dievo karalystę. Ar nebūtum toks malonus paaiškinti, kame gi ta karalystė, arba, tikriau sakant, ar greit ji ateis?

Jis atsakė:

- Dievo karalystė ateis nepastebimai. Ir niekas negalės pasakyti: "Štai, ji čia", arba: "Štai, tenai." Ir niekas jos nematys.

Pasakysiu dar daugiau: dievo karalystė jau dabar yra jumyse.

Tenykščiai fariziejai buvo kur kas geresni žmonės už Judėjos fariziejus. Užuot užmušę plepį akmenimis, kaip kad būtų padarę Jeruzalėje, jie tik patraukė pečiais ir nuėjo sau, nebenorėdami daugiau girdėti tokių nesąmonių. Jėzus pasiliko su savo mokiniais, kuriems ir teko iki galo klausytis jo postringavimų.

Balandžio vaiko kalba tokia žavingai beprasmiška, kad paprašysiu savo skaitytojus leidimo pateikti ją žodis į žodį, neišmetant nė vieno kablelio:

"Ateis dienų, kuomet geisite matyti vieną žmogaus sūnaus dieną, bet neregėsite. Jums sakys: Štai, jis čia, štai tenai. Neikite ir nesekite. Nes kaip žaibas, žaibuodamas padangėje, nušviečia visa, kas po dangumi, taip bus savą dieną žmogaus sūnus. Bet pirma jis turi daug kentėti ir būti šitos giminės atmestas. Kaip atsitiko Nojaus laikais, taip bus ir žmogaus sūnaus dienomis. Jie valgė ir gėrė, vedė moteris ir jos tekėjo iki tai dienai, kurią Nojus įėjo į laivą; tuomet atėjo tvanas ir sunaikino visus. Taip pat atsitiko Loto laikais; jie valgė ir gėrė, pirko ir pardavinėjo, sodino ir statė namus: bet tą dieną, kurią Lotas išėjo iš Sodomos, lijo iš dangaus ugnis ir siera ir visus sunaikino. Panašiai bus tą dieną, kurią žmogaus sūnus apsireikš. Tą valandą kas bus ant stogo, o jo rakandai namuose, tegu nelipa žemyn jų pasiimti ir kas lauke, taip pat tenegrįžta atgal. Atsiminkite Loto moterį. Kas rūpinasi savo gyvybę išgelbėti, prapuldys ją ir kas ją praranda, išgelbės ją. Sakau jums, tą naktį du bus viename patale; vienas bus paimtas, kitas paliktas. Mals dvi drauge; viena bus paimta, kita palikta. Bus du lauke; vienas bus paimtas, kitas paliktas.

Atsiliepdami jie jam tarė: Kur, viešpatie?

Jis jiems atsakė: Kur yra maita, ten renkasi ir ereliai" (Lukoj 17, 22 - 37).

Truputėlį atsipūskime. Ir tokius tauškalus kunigai priskiria savo dievui! Ir dar pyksta, kad žydai pasmerkė kančioms tą balandžio sūnų, kurį jie vadina žmogaus sūnumi! Žinoma, už tokius kliedesius jį reikėjo verčiau pakišti po šaltu dušu.

O štai dar iš tos pačios statinės be dugno:

"Viename mieste buvo teisėjas, kurs dievo nebijojo ir žmogaus nesidrovėjo. Tame mieste buvo viena našlė; ji ateidavo pas jį ir sakydavo: Apgink mane nuo mano priešininko.

Ilgai jis nenorėjo, o paskui pats sau vienas tarė: Nors aš nebijau dievo ir žmogaus nesidroviu, tačiau kadangi ta našlė man įkyri, tai aš apginsiu jos teises, kad pagaliau atėjus neapdaužytų man veido.

Viešpats pridūrė: Klausykite, ką sako tas neteisingasis teisėjas. Argi dievas negintų teisių savo išrinktųjų, šaukiančių į jį dieną ir naktį ir ar gaištų jiems padėti? Aš sakau jums: Jis greitai apgins jų teises. O žmogaus sūnus kuomet ateis, ar ras jis tikėjimo žemėje? " (Luko 18, 2 - 8).

O štai iš kitų gaidų:

"Du žmonės atėjo į šventyklą melstis; vienas buvo fariziejus, kitas muitininkas.

Fariziejus stovėdamas taip pat sau vienas meldėsi: Dėkoju tau, dieve, kad aš ne toks, kaip kiti žmonės: plėšikai, neteisūs, svetmoteriai, taip pat ir kaip šitas muitininkas. Aš pasninkauju du kartus savaitėje, duodu dešimtines viso, ką turiu.

Muitininkas, atstu stovėdamas, nedrįso nė akių pakelti į dangų, tik mušėsi į krūtinę ir sakė: Dieve, būk gailestingas man nusidėjėliui.

Sakau jums: šitas nuėjo į savo namus nuteisintas, anas ne" (Luko 18, 10 - 14).

Ir dar dėl įvairumo:

"Pas jį (Jėzų) atnešdavo taip pat vaikų, kad jų prisiliestų. Tai matydami, mokytiniai barė juos. Jėzus gi pasivadino juos ir tarė: Leiskite vaikus eiti pas mane ir neginkite jiems, nes tokių yra dievo karalystė" (Luko 18, 15 - 16).

Šitokie žodžiai, žinoma, visus labai sujaudino.

Bet tuo metu pro šalį ėjo vienas jaunas ir gana padorus žmogus. Ir štai jis kreipėsi į oratorių, vaikų bičiulį:

- Gerasis mokytojau! Tu daliji žmonėms amžinojo gyvenimo gėrybes kažkokiomis nustatytomis sąlygomis. Kokios gi yra tos sąlygos?

- Pirmiausia, - atsakė jam Jėzus, - kodėl vadini mane geru?

Aš visai nesu geras. Geras yra tik vienas dievas.

- Sakykime, kad aš tavęs taip nepavadinau...

- Na, tiek to. Ar vykdai Mozės įstatymus?

- O kaipgi. Aš nieko neužmušiau, su niekuo nesvetimoteriavau, nieko nepavogiau, neliudijau neteisingai, gerbiau savo tėvą ir motiną.

- To maža. Jei nori amžinai gyventi, parduok visa, ką turi, o pinigus išdalyk vargšams. Paskui ateik pas mane ir sekiok paskui mane visur, kur tik aš eisiu.

Jaunuolis susiraukė: jis buvo labai turtingas. Tuomet Jėzus kreipėsi į savo mokinius:

- Visi jie tokie, visi laikosi įsikibę į savo lobius. Kad jie žinotų, kaip sunku turtingiems žmonėms patekti į dievo karalystę! Kaip jūs manote, ar gali kupranugaris išlįsti pro adatos ausį?

- Jokiu būdu! Nors jis kažin kaip stengtųsi, vis tiek nieko neišeitų.

- Gerai pasakyta. Tad žinokite: lengviau kupranugariui išlįsti pro adatos ausį, kaip turtingam patekti į dangų.

- Jei taip, - kažkas pastebėjo, - tai durys į dievo karalystę nelabai patogios.

- Dievas įsileidžia į dangų, ką nori, - atsakė Jėzus. - Kas negalima žmonėms, galima dievui.

- Man tai nėra ko jaudintis, - pastebėjo Petras. - Turėjau amatą, bet jį mečiau ir dabar nieko nebedirbu, o pinigų - nė skatiko. Vadinasi, aš į dangaus karalystę turiu pilną teisę.

Jėzus jam atsakė:

- Tarp mūsų kalbant, Petrai, tu paaukojai ne kažin kiek, bet ir tai bus tau užskaityta. Iš tikrųjų, iš tikrųjų sakau tau: kas palieka dėl manęs savo namus, ar gimdytojus, ar brolius, ar seseris, ar žmoną, ar vaikus, - gaus vietoj to nemažai naudos ir dabar ir būsimajame amžino gyvenimo pasaulyje.

Staiga šovė jam į galvą mintis. Pasišaukęs į šalį mokinius, Jėzus tarė:

- Čia aš jau gana prisišnekėjau. Dabar grįžkime į Jeruzalę.

Puikiai žinau, kas ten manęs laukia, bet mano valanda jau atėjo.

Žmogaus sūnų išduos į rankas geriems žmonėms, kurie iš tikrųjų nėra jau tokie geri; jie tyčiosis iš jo, plaks ir spiaudys į veidą, o paskui užmuš, bet tai jam nesvarbu, nes po trijų dienų jis prisikels.

Ir štai jie vėl pasuko į Jeruzalę.

Kad nenutrauktų praktikos, Jėzus kelyje, netoli Jericho, išgydė dar vieną neregį (Luko 18, 35 - 43).

Be to, jis papasakojo mokiniams anekdotą apie šeimininką - žemdirbį, kuris pasisamdė darbininkų vynuogynui ir mokėjo vienodai tiek tiems, kurie dirbo, liedami prakaitą nuo pat aušros, tiek ir tiems, kurie dykinėjo iki penktos valandos vakaro (Mato 20, 1 - 16).

Tuo metu Salome, ilgšio Jokūbo ir maželio Jono motina, kreipėsi į Jėzų, prašydama suteikti abiem sūnums šiltas vieteles toje karalystėje, kurią jis skelbė.

- Būsiu laimingiausia motina, - pasakė geroji moterėlė, - jei tu vieną mano sūnų pasisodinsi dešinėje, o kitą - kairėje.

- Pati nežinai, ko prašai! - suniekino ją Jėzus ir davė mamytei bei abiem sūneliams nedidelę pamoką, kad atgrasytų juos nuo per didelio garbės troškimo (Mato 20, 20 - 28).

Kaip toliau byloja evangelija, jis apsinakvojo Jeriche pas tokį Žakajų, labai nedorą žmogų ir tuo sukėlė visuotinį pasipiktinimą. Tačiau mūsų, kurie žingsnis po žingsnio sekėme visą Jėzaus kelią, šis poelgis nė kiek nestebina.

Čia buvo papasakotas dėmesio vertas prilyginimas apie minas, atseit, monetas, kurių vertė lygi svarui sidabro.

Vienas aukštos kilmės žmogus norėjo įsigyti karalystę šalyje, esančioje tolokai nuo jo namų. Sumanymas buvo gana rizikingas, bet jis vis dėlto išvyko į tą kelionę, tik prieš tai pasišaukė dešimtį savo vergų ir pasakė:

- Štai duodu jums kiekvienam po miną. Kol aš stengsiuos pasiglemžti nužiūrėtą karalystę, jūs paleiskite šiuos pinigus į apyvartą. Kuo daugiau uždirbsite, tuo geriau. Kai sugrįšiu, atsiskaitysite.

Tam žmogui pasisekė ir jis nukariavo geidžiamąją karalystę. Tada pasišaukė savo dešimtį vergų ir ėmė klausinėti, kiek kuris uždirbo.

Atėjo pirmasis vergas ir tarė:

- Pone, tavo mina laimėjau dešimtį minų.

- Puiku, drauguži! - apsidžiaugė naujai iškeptas karalius. - Atsilygindamas už ištikimybę, skiriu tave savo karalystėje dešimties miestų valdovu.

Antrasis tarė:

- Man nė taip pasisekė, kaip mano kolegai, bet vis dėlto tavo mina laimėjau penkias minas.

- Nieko, mano berniuk, tu stengeisi, o tai svarbiausia. Tau duodu valdyti penkis miestus. Atėjo trečias vergas.

- Pone, - pradėjo jis, - komercinių sugebėjimų aš neturiu, todėl bijojau, kad neprakiščiau. Ir aš pagalvojau: "Jeigu neįstengsiu sugrąžinti ponui jo sidabro, tai jis man kailį nudirs! Tad verčiau, po perkūnais, išsaugosiu bent tai, ką turiu." Ir jūsų svarą sidabro aš įrišau į nosinę. Štai jis!

- Ak tu, biaurybe! - subliuvo persiutęs monarchas. - Šlamštas tu, o ne vergas! Nejau negalėjai padėti mano pinigų į banką, tai bent būtų priaugę procentų!

Ir kreipdamasis į kitus, pridūrė:

- Paimkite iš jo tą miną ir atiduokite tam, kuris sugebėjo uždirbti dešimtį.

Bet čia jam kažkas pastebėjo, kad tas niekam tikęs vergas iš tikrųjų ne toks jau kvailas ir kad jo mina irgi atnešė jam dešimteriopą pelną. Tada karalius įsakė klastingąjį vergą pasmaugti.

Prilyginimo pabaiga apstulbina mus nepaprastu žiaurumu, nors mes jau ir žinom, kad Jėzus kartais nusimesdavo romumo kaukę.

- Aš sakau jums, - kreipėsi jis į mokinius, - kad kiekvienam turinčiam bus duodama ir turtinguosius padarysiu dar turtingesnius. O iš to, kuris neturi, bus atimta net ir tai, ką jis turi. O tuos mano priešus, kurie nenorėjo, kad jiems karaliaučiau, įsakau atvesti čionai! Ir tegu juos mano akyse papjauna! (Citata beveik žodis į žodį. Luko 19, 11 - 27).

Ta proga pastebėsime, kad šis prilyginimas visiškai prieštarauja tam, kurį Jėzus dar visai neseniai buvo pasakęs, reikšdamas panieką turtui.

Iš čia Jėzus nosies tiesumu patraukė į Betaniją, kur jo laukė Magdalena ir Morta. Jis papietavo pas raupsuotąjį, vardu Simonas. Baigiant valgyti, Magdalena sumušė į jo galvą alebastrinį ąsotį su gaiviais kvepalais - be abejo, tam, kad jis nusiramintų. Evangelija byloja, kad ąsotyje buvo kvepalų mažų mažiausia už tris šimtus frankų.

Judas Iskarijotas, visos kompanijos sąskaitininkas ir kasininkas, ilgai gailėjo šių brangių kvepalų. Juos realizavus, būtų buvę galima miesto beturčiams išdalyti ne mažiau kaip tris šimtus denarų. Šiaip ar taip, tokia buvo jo nuomonė.

Tačiau Jėzus, labai patenkintas savo favoritės meilumu, manė, kad jo galva verta kvepalų už tris šimtus denarų ir tuojau pat sudraudė Judą Iskarijotą, išdrįsusį daryti pastabas ne vietoj ir priekaištauti Marijai Magdalenai (Mato 26, 6 - 13; Morkaus 14, 3 - 9; Jono 12, l - 11). Galima spėti, kad naktį Jėzus ne vien tik žodžiais išreiškė Magdalenai savo dėkingumą ir visišką pasitenkinimą.

4 DALIS. BJAURIOJI SAVAITĖ

53 SKYRIUS. Pigus triumfas

"Kada jie prisiartino prie Jeruzalės ir atėjo į Betfagę, prie Alyvų kalno, tuomet Jėzus siuntė du mokytinius, jiems sakydamas: Eikite į miestelį, kurs ties jumis ir tuojau rasite pririštą asilę ir su ja asilaitį; atriškite ir man atveskite; ir jei kas jums ką nors tartų, sakykite, kad jų reikia viešpačiui ir tuojau juos paleis." (Mato 21, 1 - 3)

Ir štai atėjo laikas, kada nekaltąjį dievą reikėjo paaukoti teisingajam dievui, siekiant permaldauti rūstųjį dievą. Kristaus gyvenimą matuojančio laikrodžio rodyklės artėjo prie tos valandos, kada joms buvo lemta sustoti. Keturis tūkstančius metų prieš tai Adomas ir Ieva, du žmonės, kurių vienas buvo sutvertas iš purvo, kitas - iš karbonado su šonkauliu, padarė baisų nusikaltimą, krimstelėję po kąsnelį obuolio. Šis nusikaltimas nuo to laiko slėgė visą žmoniją Tiesą sakant, kas gi ją galėjo išpirkti? Žmonija? Deja, ne. Vien tik tas, kuris nieko bendra su žmonija neturėjo, atseit, patsai dievas, dievas teisėjas, dievas, paskelbęs nuosprendį. Iš pradžių dievas atliko kaltintojo vaidmenį, dabar gi jam reikėjo tapti vienu kartu ir budeliu ir auka, nes Jėzus ir Sabaotas plius balandis yra vienas asmuo.

Būtų buvę kur kas paprasčiau, jei Jėzus nebūtų lindęs į žmogaus kailį ir jei tas Sabaotas-Kristus-balandis būtų ėmęs ir atleidęs žmonėms tą siaubingą prasikaltimą - rojuje suvalgytą obuolį!

Savo ruožtu Jėzui būtų nereikėję pergyventi labai nemalonios savaitės - viešpaties kančios savaitės, apie kurią kunigėliai postringauja su neišsenkamu iškalbingumu, stengdamiesi mus sugraudinti. Atvirai kalbant, tie puikūs pasakojimai apie labai abejotinus kentėjimus man nekelia nė mažiausios užuojautos.

O, jei visa tai būtų teisybė, jei Jėzus būtų tikrai egzistavęs, jei koks nors kuoktelėjęs šarlatanas būtų iš tikrųjų buvęs nuplaktas ir nukryžiuotas, - aš tuomet nebegalėčiau šaipytis! Galima niekinti nusikaltėlį, bet niekas neims juoktis iš jo kančių, kai vykdoma mirties bausmė. Tačiau Jėzus net ir Golgotoje lieka komediantas. Visa ši istorija - tai tik dvasininkų vaizduotės kūrinys. Kunigas - vienintelis realus bet kurios religijos personažas, lygiai kaip prievolė mokėti kunigui už pamaldas yra vienintelė reali bausmė, ištinkanti naivius tikinčiuosius, įbaugintus pragaro baisumais. Taigi neverta lieti ašarų, prisimenant mitinės Nazareto būtybės kentėjimus, nes dargi bažnytinė legenda teigia, kad ji kentėjo tik dėl to, jog pati to norėjo; pataupykime savo užuojautą tiems nelaimingiesiems, kurie iš tiesų kenčia, - žmonėms su kūnu ir krauju, sutinkamiems kasdien kiekviename žingsnyje.

Daugiau apie tai nešnekėsim ir negaišuodami imsimės paties neįtikimiausio krikščionių legendos epizodo.

Veiksmo vieta - Jeruzalė; laikas - pats Velykų įkarštis. Žydai stebėjosi, nematydami Jėzaus šventykloje, kur jis anksčiau kasmet tiksliai pasirodydavo tos šventės dienomis.

- Kurgi jis? - klausinėjo jie.

Tie, kurie tarėsi esą geriau painformuoti, atsakydavo:

- Jis Finikų namuose.

Kiti prieštaravo:

- Ne, jis Žaliuojančių figų namuose.

Mat, hebrajų kalba Betanija reiškia "finikų namai", o Betfagė - "žaliuojančių figų namai".

- Bet ką jis ten veikia, tuose Finikų namuose?

- Kas mielą dienelę prikeldinėja numirėlius. Štai neseniai paliko šį pasaulį jo draugužis Lozorius, tuomet jis ištempė jį iš kapo gyvą, nors ir apgraužtą kirminų.

- Neblogas užsiėmimas, reikės nueiti pasižiūrėti.

Vos tik baigėsi sabato šventė, daugelis išvyko - kas į Betaniją, o kas į Betfagę.

Evangelistas Jonas sako, jog smalsuoliai, atėję į Betaniją, išvydo Lozorių tokį žvalų ir apvalų, tarsi jis niekad nebūtų miręs. Beje, ar kas nors iš tų smalsuolių matė Lozorių mirusį, evangelistas kažkodėl užmiršo pasakyti.

Kaip ten buvo, kaip ne, bet tas reginys labai pradžiugino svečius iš Jeruzalės, o vyriausieji kunigai tiesiog virte užvirė iš įsiutimo.

- Kad būtų galas šitokioms kalboms, reikia vieno dalyko, - pasiūlė kažkuris dievo tarnas: - užmušti tą prikeltąjį!

Taip jie ir nutarė, bet staiga atsirado naujų rūpesčių. Jeruzalę pasiekė gandas iš Betanijos, jog kitą dieną į miestą ketina atvykti pats Jėzus. Tai buvo jau žymiai rimtesnis dalykas.

Rytojaus dieną Jėzus iš tiesų paliko Simono namus, kur svečiavosi, karštai apkabino Magdaleną ir nuolankiąją Mortą, paspaudė ranką savo bičiuliui Lozoriui ir pasuko į Alyvų kalną. Iš paskos jam ėjo mokiniai ir smalsių žioplių būrelis.

- Žinote ką? - tarė Jėzus. - Netinka mums pasirodyti Jeruzalėje kaip paprastiems valkatoms. Galų gale kas aš: žmonių karalius ar ne karalius?

- Karalius, karalius! - šaukė apaštalai.

- Jeigu taip, tai man reikalinga karieta.

Deja, niekur aplink nebuvo net paprastų vežėčių. Tačiau Jėzus dėl to nenusiminė.

- Eikite ana į tą kalnelį, kur matyti dešinėje, - įsakė jis. - Įeidami į kaimą, pamatysite asiliuką. Atriškite jį ir atveskite čia.

O jei kas ims barti už tokį akiplėšiškumą, atsakykite: "Asilas reikalingas didžiajam Judėjos prokuratoriui." Tada jūsų niekas nesulaikys*.

*Dėl šio epizodo evangelistai aiškiai nesutaria. Lukas, Morkus ir Jonas kalba tik apie asilaiti, tuo tarpu Matas tvirtina, kad ten buvusi asilė su asiliuku. Kita vertus, Matas, Morkus ir Lukas pripažįsta, kad Kristus jį tiesiog pavogė, užtat Jonas surado šiam poelgiui žavingą formuluotę: "Jėzus, radęs asilaitį, sėdosi ant jo", kad išsipildytų pranašystės žodžiai (Jono 12, 14 - 16).

Viskas įvyko lygiai taip, kaip sakė Jėzus. Jo mokiniai kelio posūkyje rado pririštą prie tvoros asiliuką ir atrišo jį. "Ką jūs darote?" - ėmė šaukti kaimynai, matydami, kad žmonės pradeda taip be niekur nieko grobti svetimus asilus. "O, nekreipkite dėmesio, mes vykdome savo viešpaties įsakymą!" - atsakė mokiniai. Savo viešpaties! Tie žodžiai kaip mat nuramino kaimynus ir iškart užčiaupė jiems burnas.

Pagrobdamas asilą iš valstiečio, kuriam tas gyvulys buvo daug reikalingesnis, negu jam, Mesiras Jėzus pasielgė visai pagal savo šeimos tradicijas. Jūs, be abejo, atsimenate, kaip jo tėtis Juozapas, bėgdamas į Egiptą, lygiai taip pat be jokių ceremonijų išvedė Betliejuje iš tvarto svetimą asilą.

Ant vargšo gyvulėlio vietoj papuošalų užvertė stirtą apsiaustų. Asiliukas romiai leidosi apkraunamas ir triumfalinė eisena prasidėjo. Ak, kaip aš būčiau norėjęs dalyvauti tame spektaklyje - juk reginys, reikia manyti, buvo stulbinantis!

Visi eisenos dalyviai apsiginklavo palmių šakomis. Jie ėjo, mosikuodami tomis šakomis ir šaukdami: "Osana Dovydo sūnui! Palaimintas, kurs ateina viešpaties vardu, Izraelio karalius! Garbė aukštybėse!"

Praeiviai sustodavo stebėdamiesi.

- Kas čia dedasi? - klausinėjo jie.

- Tai Jėzaus iškilmės, - sakydavo apaštalai, atkišami smakrus. - Nuo šiol Izraelio tautoje bus naujas karalius, kilęs iš žydų.

- Ar tai šitas karalius? - paniekinamai vaipydamiesi, klausinėjo gatvės padaužos. - Aš tokiam karaliui neduočiau nė sandalų užrišti!

Vienu žodžiu, eisenos pasisekimas buvo gana abejotinas: apaštalai su menku būreliu žioplių, atėjusių iš Betanijos, sukėlė triukšmą ir viskas. Taip jie nužygiavo ligi Alyvų kalno viršūnės, iš kur buvo matyti visa Jeruzalė. Išvydęs miestą, Jėzus ėmė žliumbti pasikukčiodamas. Šitokį netikėtą sielvartą evangelistai aiškina tuo, kad jis ūmai pamatęs Jeruzalės laukiantį liūdną likimą. Pasak jų, Jėzus išpranašavęs, kad Saliamono miestas būsiąs visam laikui sugriautas, kad jame neliksią akmens ant akmens. Tačiau, nepaisant to, Jeruzalė tapo vienu iš didžiausių Mažosios Azijos miestų. Daug logiškiau būtų manyti, kad Jėzui prasiblaivė sąmonė - o tai atsitikdavo retai, - ir jis pravirko, įsivaizdavęs visas artėjančias nelaimes, kurias pats ir užsitraukė, nes jo surengtos juokdariškos iškilmės buvo tik nemalonumų preliudija. Bet trauktis atgal buvo jau vėlu.

Išgirdę Jėzaus raudas, jo šalininkai susirūpino, bet neilgam: jie jau buvo taip apsipratę su savo mokytojo nuotaikos pasikeitimais, kad beregint nusiramino.

Pagaliau jie atvyko į Jeruzalę. Keletas dykinėjančių žioplių prisijungė prie eisenos, tačiau nesuteikė jai ypatingo žavesio. Asilas bidzeno, nuleidęs galvą, Jėzus vos laikėsi ant skarmalų krūvos ir iš paskutiniųjų stengėsi atrodyti kaip nugalėtojas; kažkokie juokdariai nusisiautė tunikas ir patiesė ant kelio, kad Dovydo sūnaus asilas užliptų ant jų savo kanopomis, tuo tarpu apaštalai, kaip įmanydami, plyšojo, šaukdami pasipiktinimą keliančias nesąmones. Nepaisant to, jų pasirodymas mieste nesukėlė sensacijos. Žiūrėjo į juos žmonės ir šaipėsi: reginys buvo pasigailėtinas.

Fariziejams - teisybę sakant, jie niekad nebuvo tokie niekšai, kaip juos vaizduoja evangelistai - tėviškai pagailo peraugusio plevėsos iš Nazareto. Jie prisiartino prie Jėzaus, norėdami duoti jam draugišką patarimą.

- Rabi, - sakė jie, - sudrausk savo mokinius ir neleisk jiems taip klykti: juk jie tave kompromituoja.

Tačiau Jėzus, apsvaigintas nors ir nelabai nuoširdžių, bet užtat rėksmingų savo nedaugelio šalininkų pagyrimų, išdidžiai atsakė:

- Tegu garbina, kaip išmano! Jeigu jie nutils, tai tada akmenys ims šaukti.

Iš čia aišku, kad tam tikrais atvejais Šėtonui visai nebuvo reikalo gundyti Jėzų: jis ir pats sugebėdavo padaryti pačią baisiausią puikybės nuodėmę. Ir jis traukė toliau gatvėmis, įsivaizduodamas, jog tai jo triumfas.

Bet kiek gi galima šaukti ir žavėtis?

Pamažu eisena išsisklaidė: pirmiausia vienas po kito atsiliko smalsuoliai, paskui balandžio vaiko šalininkai ir pagaliau apaštalai. Prijojęs kalvą, ant kurios stovėjo šventykla, Jėzus pamatė, kad liko vienas. Šį faktą pripažįsta visi šventraščio komentatoriai.

Pasak Morkaus, balandžio sūnus tiktai žvilgtelėjo į prekiautojų eiles ir daugiau tą dieną nieko nebedarė. Artėjo naktis. Aplinkui neatsirado nieko, kas būtų galėjęs jam padėti, todėl Jėzus paskubėjo slėptis saugesnėje vietoje, tai yra pasišalino iš miesto. O kurgi jis nuėjo? Šventoji evangelija tai nutyli, bet galima spėti, kad jis galų gale susitiko keletą savo mokinių ir su jais praleido naktį po atviru dangumi.

O apie asilą Naujasis testamentas daugiau nebeužsimena, tačiau kitos legendos pasakoja apie jo tolimesnį likimą. Misonas* savo "Kelionėje po Italiją" (I tomas) pateikia ištisą šio garbingojo keturkojo epopėją.

*Misonas Fransua Maksimilijonas (miręs 1722 m.) - prancūzų rašytojas. Prancūzijos parlamento deputatas. Gimė protestantiškoje šeimoje. Atšaukus 1685 m. Nanto ediktą, kuriuo protestantams Prancūzijoje buvo suteikta tikėjimo laisvė (viešpataujanti religija buvo katalikų), Misonas atsistatydino ir emigravo į Angliją. Keliavo po Vokietiją, Olandiją ir Italiją. Didelį pasisekimą turėjo jo veikalas "Nauja kelionė po Italiją". Pasilikęs vienas, Jėzus nulipęs nuo asilo ir metęs jį likimo valiai, visai negalvodamas, kad jį reikėtų sugrąžinti savininkui.

Tuo būdu mūsų asilas ėmė vienas dvakinėti po miestą. Puikiai suprasdamas, kas su juo atsitiko, jis ryžosi truputį linksmai pasivaikščioti.

Iš pradžių jis bastėsi po Judėją. Smulkiai susipažinęs su gimtąja šalimi, nusprendė išvykti į užsienį.

Jam šovė į galvą pasišvaistyti po Italiją. Norėdamas į ją patekti, mūsų asilas būtų turėjęs gana toli keliauti aplink Juodąją jūrą arba laivu perplaukti Viduržemio jūrą. Tačiau jis nepaprastai brangino savo nepriklausomybę ir pagristai būkštavo, kad laive gali ji pririšti arba, dar blogiau, atiduoti virėjui, kad padarytų iš jo keleiviams dešrų.

Bet šventasis asilas pačiu laiku atsiminė, kad Jėzus vaikščiojo vandeniu kaip sausuma ir pats sau tarė: "O kodėl gi ir man taip nepadarius?"

Drąsiai nukepėstavo asilas į paplūdimį ir užkėlė kanopą ant pirmos atsiritusios bangos. Ir - o stebuklas! - Banga iškart pasidarė kieta kaip jo paties kanopa. Paskui jis pamėgino užkelti antrą kanopą ant kitos bangos, kuri irgi tuojau sukietėjo kaip ir pirmoji. Ir štai, visų nuostabai, mūsų asilas, linksmai šokinėdamas nuo vienos keteros ant kitos, pasiekė Kipro salą. Vieną po kitos aplankė jis Rodo, Kretos, Maltos, Sicilijos salas, nepamiršdamas pasiskabyti dagių, kurie specialiai išaugdavo ant kietėjančių bangų. Galiausiai jis atkeliavo į Venecijos įlanką. Tais laikais Venecijos dar nebuvo. Buvo tik vieta, kur vėliau išaugo tas nuostabus miestas, apie kurį ėmė kalbėti: "Pamatyti Veneciją - ir tada mirti." Todėl mūsų asilas - turistas, pasiėmęs savo lagaminą ir kartoninę dėžę su cilindru, patraukė į Veroną.

Kaip tik tame mieste jis užbaigė savo dienas, visų labai gerbiamas už didžius stebuklus. Ligi šiol Veronoje tebegarbinamos šventojo asilo relikvijos dievo motinos bažnyčios altoriuje. Dusyk per metus daroma iškilminga procesija: gatvėmis nešami jo garbingi ir stebuklingi kaulai.

Šio asilo garbės gali pavydėti kitas asilas, tas, kuriuo šventoji šeima bėgo į Egiptą. Juk jam, kaip ir Veronos asilui, teko garbė nešti ant savo nugaros Kristų! Tad kodėl gi tik jo kolega naudojasi tokiomis privilegijomis? Ir šventeivos dar drįsta sakyti, jog dievas esąs teisingas. Nieko sau teisingumas...

54 SKYRIUS. Paskutiniai prilyginimai ir paskutiniai grasinimai

"Išėjęs iš šventyklos, Jėzus ėjo toliau. Tuomet priėjo jo mokytiniai jam parodyti šventyklos pastatų. Jis, atsakydamas jiems, tarė: Ar matote visa tai? Iš tiesų, sakau jums, neliks čia akmens ant akmens, kurs nebūtų išgriautas. Sėdint jam Alyvų kalne, prie jo priėjo skyrium mokytiniai ir tarė: Pasakyk mums, kada tai bus? Ir koks tavo atėjimo ir pasaulio pabaigos ženklas?" (Mato 24, 1 - 5)

Būdamas dievas, Mesijas Kristus tuo pačiu metu buvo ir žmogus; mes jau žinom, kad savo dispozicijoje jis visuomet turėjo dvi prigimtis - pasirinktinai. Nakvodamas po atviru dangumi, jis labai išvargo. Antra vertus, per visą vakarykštę dieną, kuri prasidėjo lyg ir triumfališkai, o pasibaigė skubotu pabėgimu, jis niekur negavo nė užkąsti. Minios susižavėjimas gali apsvaiginti, bet jis ne kažin kaip pasotina; kinkų virpėjimas užmuša apetitą, bet, kai kinkos nustoja virpėjusios, alkis juo smarkiau sukyla.

Vaikštinėjančiam Žodžiui skaudžiai raižė tuščią skrandį. O aplinkui buvo plynas laukas. Kur tu čia atsigavėsi?

- Petrai! Jokūbai! Andriejau! Jonai! Baltramiejau! - ėmė šaukti peralkęs balandžio vaikas.

Apaštalai šaukiami atskubėjo.

- Ar paėmėte Jeruzalėje ko nors pavalgyti?

- O kaipgi, viešpatie.

- Puiku. Duokite šen viską!

- Bet, viešpatie...

- Kokie čia dar gali būti "bet"?

- Bet kad mes viską jau suvalgėm vakar vakare.

Jėzus nusivylęs nebeištvėrė ir apmaudžiai sušuko:

- Tuomet suraskite nors kokį kąsnelį!

- Gryname lauke? Iš kurgi paimsi, viešpatie?

- Gerai. Eisiu pats ieškoti, gal surasiu bent laukinės figos vaisių...

Ir jis išėjo keliu, lydimas dviejų mokinių.

Palei kelią žaliavo sodai, o tarp jų slėpėsi Jeruzalės turčių vilos. Atskiros vaismedžių šakos sviro per tvoras ir kabojo virš kelio. Reikia pasakyti, kad žydų papročiai leidžia bet kuriam keleiviui numalšinti alkį ir troškulį pakelės medžių vaisiais, jeigu jų šakos būna išsikišusios per tvorą.

Pirmas toks Jėzaus pamatytas medis buvo puikiausias figmedis. Alkanas balandžio sūnus pasileido prie jo kiauliarisčia. Praskleidęs šakas, apčiupinėjo lapus, bet, po šims pypkių, figų ten buvo ne daugiau, kaip ant epušės.

Vaikščiojantis Žodis, kaip mes jau ne kartą matėme, nepasižymėjo sukalbamumu. Neradęs ant šio vešlaus vaismedžio nė vienos figos, Jėzus net pajuodo iš pykčio. Išplūdęs niekuo nedėtą medį, jis pagaliau prakeikė jį pagal visas taisykles. Figmedis persigandęs kaip mat pradėjo džiūti.

Šis atsitikimas, tarp mūsų kalbant, dar sykį patvirtina, kad balandžio sūnus, pasitaikius progai, imdavo plūsti taip, kad jam galėjo pavydėti bet kuris smarkaujantis pamišėlis. Beje, medis buvo visai nekaltas, kad ant jo nebuvo vaisių: juk tada buvo dar ne vaisių metas! Nereikia pamiršti, kad tai atsitiko pirmadienį prieš velykas, o figos, kaip žinoma, nė vienoje šalyje neprinoksta ankstyvą pavasarį. Be to, jei Kristus galėjo savo prakeikimo jėga nudžiovinti medį, tai kodėl jis nepanaudojo savo antgamtinės galios pagal tiesioginę paskirtį? Juk būtų buvę kur kas humaniškiau priversti nelaimingą ir visai nekaltą figmedį akimirka pasipuošti prinokusiais sultingais vaisiais!

Jėzus, matyt, neturėjo laiko apie tai pagalvoti. Jis prakeikė figmedį ir figmedis nuvyto. Neįtikai man - tai še tau, pastipk!

Pravartu žodis į žodį pateikti šią istoriją, kurią mums pasakoja evangelistas Morkus:

"Kitą dieną, jiems išeinant iš Betanijos, jis buvo alkanas. Pamatęs iš tolo figos medį, turintį lapų, jis priėjo, ar kartais neras ko nors jame; bet priėjęs prie jo, jis nerado nieko, tiktai lapų, nes buvo ne figų metas.

Atsiliepdamas jis jam tarė: Jau tegu niekas daugiau per amžius nebevalgo nuo tavęs vaisiaus" (Morkaus 11, 12 - 14).

Jo kolega Matas, maždaug taip pat rašydamas apie tą atsitikimą, priduria: "Ir figos medis tuojau padžiūvo" (Mato 21;19).

Jėzaus nuotaika buvo tokia, kad jis nebeiškentė tučtuojau nenuvykęs į Jeruzalę ir nepakėlęs ten skandalo. Jis vėl atsidūrė šventykloje ir pakartojo spektaklį, pirmą kartą suvaidintą prieš trejetą metų: apvagino balandžių ir avinėlių pardavėjus, išvartė prekydėžes ir pinigų keitėjų stalus.

Šventoji kompanija tuo metu jau nebesivaržė nieko ir galėjo padaryti viską, kad tik gautų nors truputėlį maisto ir pinigų.

Paskui Jėzus urmu išgydė visą pulką šlubių ir neregių. "Aklų ir raišų" - pasakyta evangelijoje. Nė vienas kitoks ligonis ar invalidas tą dieną nebuvo pagydytas. Pastebėsime, kad, būdamas žemėje, Jėzus neištiesino nė vieno kuprio. Gal būt, jis jais bjaurėjosi? To niekas nežino. Tai šventa paslaptis.

Vienas bažnyčios tėvas, toks Euzebijus, teigia, kad tą pačią dieną, vadinamą didįjį pirmadienį, pateptasis išgydė taip pat vieną raupsuotąjį ir tai padarė, taip sakant, neakivaizdiniu būdu, per laišką. Pas vieną apaštalą, pas Pilypą, atėjo svetimšaliai ir pasakė norį matyti Jėzų. Pilypas juos pasiuntė pas Andriejų. Šis pranešė Jėzui, kuris neužlaikė savo lankytojų prieškambaryje ir tuojau pat davė jiems audienciją.

- Kuo galiu patarnauti? - paklausė jis.

- Mus pasiuntė mūsų valdovas Abgaras V, Edesos karalius.

Jisai siūlo jums prieglaudą savo karalystėje, jeigu nesugyvenate su savo šalies valdžia.

Jėzus padėkojo jiems už tokį malonų pasiūlymą, tačiau atsisakė jį priimti. Iš tikrųjų, jeigu jis būtų sutikęs, tai kas gi būtų išvadavęs nuo nuodėmių naštos žmonių giminę, išdrįsusią sušveisti rojaus obuolį?

Tuomet pasiuntiniai pranešė, kad jų ponas susirgęs raupsais. Ši baisi liga nepasigailėdavo nei karalių, tačiau šie bent naudodavosi kai kuriomis privilegijomis: raupsais sergančių karalių neuždarydavo į karantiną.

Jėzus paskubėjo nuraminti savo kilmingus prašytojus ir užtikrino, kad jo didenybė išgysiąs tą pačią dieną, kai gausiąs atsakymą.

Evangelistas Jonas mini tų įžymių svetimšalių apsilankymą, bet juos vadina graikais, tuo tarpu Euzebijus prisiekinėja visais šventaisiais, kad tai buvę karaliaus Abgaro V pasiuntiniai (beje, apie tokį karalių niekas nieko nežino). Pagaliau tai nesvarbu.

Jonas pasakoja, kaip tos pačios dienos vakare siaubas pagavo mūsų viešpatį dievą:

"Dabar mano siela nerami... - sakė jis. - Tėve, gelbėk mane iš šios valandos! Bet juk tam aš atėjau į šią valandą" (Jono 12, 27).

Kitaip sakant: "Tėveliuk, o ar negalima kaip nors iš to išsisukti? Negalima? Ką gi, tegu būna, kas turi būti!"

Antradienį apaštalai vėl kiek paplepėjo apie Jėzaus prakeiktą ir nudžiūvusį figmedį.

- Tu tik pažiūrėk, - pastebėjo Petras, - nepraėjo nė diena!

- Mačiau jį šįryt, - atsiliepė Baltramiejus. - Jis buvo sausas kaip sausiausia pliauska.

Į pokalbį įsiterpė vaikščiojantis Žodis:

- Draugai! Jeigu turite tikėjimą, tai ir jūs galite daryti stebuklus, ne menkesnius už tuos, kuriuos matėte. Svarbiausia - tikėjimas. Kol neabejosite, galėsite ne tiktai figmedžius džiovinti. Galėsite net sakyti va šitam kalnui: "Pasikelk iš vietos ir meskis į jūrą! " - ir kalnas kaip mat pūkštels į jūrą.

Apaštalai, kuriuos sužavėjo fokusas su figmedžiu, apstulbo, sužinoję, kad ir jie gali daryti ne menkesnius stebuklus. Stebėdamiesi jie pasižiūrėjo į Alyvų kalną ir jiems net kvapą užėmė, pagalvojus, kad jie gali pajudinti tokį milžiną. Pamėginkite valandėlę įsivaizduoti save jų vietoje.

Apie vidurdienį visa kompanija vėl nulipo į Jeruzalės miestą. Jų vadas dar kiek papostringavo šventykloje, mėgindamas, kaip paprastai, diskredituoti fariziejus. Palygino juos su žmonėmis, kurie žodžiais tarnauja dievui, o iš tikrųjų žiūri tik savo užgaidų.

Jis papasakojo prilyginimą:

"Vienas žmogus turėjo du sūnus. Atėjęs pas pirmąjį, tarė:

- Eik šiandien dirbti mano vynuogyne.

Šis atsakė:

- Kažkodėl nesinori!

Bet paskui, atgailos sujaudintas, nuėjo.

Tą patį pasakė tėvas ir antrajam. Tasai atsakė:

- Einu, tėveli!

Tačiau ramiausiai pasiliko sėdėti namie."

Vis dėlto bijodamas, kad fariziejai gali nesuprasti net ir tokios aiškios užuominos, Jėzus čia pat patikslino savo mintį:

"Iš tikrųjų sakau jums, muitininkai ir paleistuvės pirma jūsų eis į dievo karalystę!" (Mato 21, 31).

Kadangi jam ir to atrodė per maža, tai sugalvojo kitą prilyginimą, dar užgaulesnį. Jame fariziejus palygino su vynuogininkais, kurie, užuot sąžiningai prižiūrėję šeimininko vynuogyną, nužudė visus jo tarnus, o paskui ir šeimininko sūnų. Bet ateisiąs vynuogyno savininkas ir savo ruožtu išmušiąs visus nedorus vynuogininkus.

Galų gale jis pasakė pasakėlę apie vieną vaidingą turčių. Tasai ponulis vedė. Į vestuves pakvietė daugybę svečių. Pokylio įkarštyje jaunikis pamatė, kad vienas iš jų be paradinio drabužio. Ką gi padarė mūsų jaunavedys? Jis pašaukė vergus, įsakė čiupti svečią, parodžiusį jam tokį nepagarbumą, surišti jam rankas ir kojas ir įkišti į belangę, kad aklinoje tamsoje verktų ir dantimis griežtų.

Įerzinti šitokių žodžių, taikomų į pačią opiausią vietą, fariziejai nutarė atkeršyti Jėzui ir nuėjo pas Erodo šalininkus. Šie, atvykę į šventyklą, tariamai susiginčijo tarpusavy, o paskui ūmai kreipėsi į nenutylantį plepį, prašydami, kad jis juos apšviestų.

- Rabi, - su perdėtu švelnumu kreipėsi į jį, - mes žinome, kad tu kaip niekas kitas gerai išmanai daugybę dalykų. Tad būk toks malonus ir paaiškink mums: reikia mokėti ciesoriui mokesčius ar nereikia?

Šį kartą žabangai buvo gudriai paspęsti. Paneigsi mokesčius - iškrėsi kiaulystę Pontijui Pilotui, romėnų vardu valdžiusiam Judėją. Pripažinsi mokesčius teisėtų dalyku - pataikausi nugalėtojams, įžeisdamas patriotinius žydų jausmus.

Tačiau Jėzus iškart atspėjo šią gudrybę.

- Vaikučiai! - tarė. - Jei norit mane sugauti, turėkit daugiau proto. Nagi, atneškite man monetą, kuria mokate mokestį!

Kažkas padavė jam denarą.

- Sakykite, kas pavaizduotas šioje monetoje ir kieno vardas čia iškaltas? - paklausė Jėzus.

- Ciesorius! Ciesoriaus! - vienu balsu atsakė jam.

- Tad atiduokite ciesoriui, kas ciesoriaus, o dievui - kas dievo.

Kas duobę kasė, tas į ją ir įpuolė! Vaikščiojantis Žodis paprasčiausiai apėjo klausimą. Atsakymas buvo toks suktas, kad geriau nė nereikia, tačiau kartu tai buvo frazė ir dar kokia frazė! Todėl tamsuolių minia, kuri visais laikais buvo ir lieka skambių žodžių auka, sutiko Jėzaus atsakymą audringais plojimais, virtusiais ovacijomis.

Po Erodo šalininkų prie Jėzaus prisiartino sadukiejai - įtakingos žydų sektos šalininkai*.

*Sadukiejai, arba Sadoko palikuonys, - religinė - politinė partija Judėjoje (II amž. pr. m. e. - I m. e. amž.), Jeruzalės diduomenės, lupikautojų, dvasininku aristokratijos ideologai. Nuo fariziejų skyrėsi tiktai kitokiu kai kurių religinių klausimų traktavimu: jie tikėjo laisva žmogaus valia, reikalavo griežtai laikytis rašytų įstatymų, nepripažino kūno prisikėlimo iš numirusių. Jie uždavė jam tokį klausimą:

Vienas sadukiejus turėjo šešis brolius. Tasai žmogus vedė ir pasimirė, žmoną palikęs našlę. Našlė ištekėjo už vieno velionio brolio. Tasai irgi mirė. Našlė ištekėjo už trečio brolio, paskui dėl tos pat priežasties už ketvirto ir taip toliau. Galiausiai visi broliai atidavė dievui sielas. Tad kieno gi žmona ji bus laikoma tada, kai paskutiniojo teismo dieną prisikels visi broliai?

Jėzus atsakė:

- Kai visi numirėliai prisikels, vyrai neturės žmonų, o žmonos - vyrų, nes visi pasidarys kaip angelai danguje. Vadinasi, galite nesijaudinti, jokių komplikacijų nebus.

Sadukiejams į pagalbą atėjo kažkoks raštininkas arba rašto žinovas.

- Mokytojau, - tarė jis, - jeigu jau pradėjote spręsti teologines problemas, tai leiskite paklausti, kurį iš visų Mozės įstatymų jūs laikote svarbiausiu?

- Pirmąjį įsakymą, - atsakė Jėzus: - "Mylėsi viešpatį, savo dievą, visa savo širdimi, visa savo siela ir visa savo galia" (Morkaus 12, 30). Bet yra ir kitas priesakas, ne mažiau svarbus, kaip pirmasis: "Mylėsi savo artimą, kaip patsai save" (Morkaus 12, 31).

- Bravo! - sušuko rašto žinovas. - Puikus atsakymas!

Matyt, šis rašto žinovas nesistengė, kaip fariziejai, sadukiejai ir Erodo šalininkai, pastatyti vaikščojantį Žodi į keblią padėtį. O Jėzus tuo metu jau silpo iš nuovargio. Visų tų klausimų jam buvo gana per akis.

Atsisukęs į žmones, jis užsipuolė priešus visu savo iškalbingumu. Visi keiksmai, kokius tik galėjo prisiminti, pabiro ant fariziejų galvos. Jis apliejo juos pamazgomis, sumaišė su purvais, apspiaudė ir apspardė. Išvadino juos "veidmainiais", "našlių namų rijikais", žmonėmis, kurie "iškošia uodus", bet "praryja kupranugarius", "pabaltintais karstais, pilnais mirusiųjų kaulų ir visokių puvėsių", "žalčiais ir gyvačių veisle" ir t.t. Galų gale jiems suvertė kaltę už visą žemėje pralietą nekaltųjų kraują, pradedant teisiuoju Abelių ir baigiant Barakijo sūnumi Zakariju.

Pavadinti ką nors Zakarijo žudiku žydams buvo baisiausias įžeidimas, baisesnis, negu, sakysim, Don Žuaną pavadinti eunuchu. Zakarijo nužudymą izraelitai laikė sunkiausiu nusikaltimu, už kurį perpykęs Jehova nubaudė Jeruzalę. Ir nepaisant to, kad Zakarijas buvo nugalabytas prieš šimtą metų, žydai tėkšdavo šį klaikų kaltinimą į akis visiems, kurių neapkęsdavo.

Zakarijas buvo kunigas ir aukodavo aukas. Jo kolegos nudobė jį, einantį tarnybos pareigas, žengiantį prie altoriaus. Nužudytojo kraujas vis nesiliovė putojęs šventyklos grindyse ir niekas negalėjo jo nuplauti. Karalius Nabuchodonosoras, įėjęs į šventyklą, pamatė tą kraujo putą ir labai nustebo. Norėdamas permaldauti teisuolio kraują, karalius nutarė už jį atkeršyti: įsakė atitempti į tą pačią vietą visus rabinus ir išskersti. Tačiau kraujas ir toliau putojo. Karalius įsakė suimti iš mokyklos grįžtančius vaikus; juos irgi paaukojo. Kraujas vis putojo. Nabuchodonosoras pasišaukė jaunuosius kunigus ir juos nužudė. Zakarijo kraujas nenusiramino. Apie šimtas tūkstančių aukų niekaip negalėjo permaldauti šio teisuolio kraujo. Tada Nabuchodonosoras priėjo prie žmogžudystės vietos ir sušuko:

- Zakarijau! Zakarijau! Juk tu jau sunaikinai savo tautos žiedą. Nejau nori, kad išnaikinčiau visus žydus?

Tik po tų žodžių kraujas liovėsi putojęs.

Tokia yra legenda apie Zakariją. Kaip matote, apkaltinti ką nors jo žudiku buvo ne juokai. Todėl fariziejai, jau ne kartą norėję susidoroti su Jėzumi, nutarė dabar nebedelsti.

Kol jie spendė žabangas vaikščiojančiam Žodžiui, šis, apaštalų lydimas, vaikštinėjo po šventyklą, stebėdamas jos restauravimo darbus. Vienoje terasoje stovėjo dėžutės aukoms. Mes žinome, kad šis paprotys išliko iki mūsų dienų: daugelyje bažnyčių yra dėžutės aukoms dievo motinos koplyčiai, mišioms už mirusiųjų sielas, kenčiančias skaistykloje, bažnyčios išlaikymui, kunigų seminarijos išlaikymui, vargšų šelpimui, mažųjų kinukų atvertimui į Kristaus tikėjimą ir dar dievai žino kokiems reikalams - visų dėžučių ir reikalų neišskaičiuosi. Jeruzalės šventykloje tokių dėžučių buvo trylika, visos viena už kitą didesnės, su plačiomis nepasotinamomis gerklėmis, į kurias tikintieji, vieni prieš kitus puikuodamiesi, bruko dideles sidabrines monetas. Ir štai priėjo neturtinga moteriškė ir droviai įmetė į dėžutę du variokus, vieno kvadranto vertės, kaip sako evangelija, tai yra maždaug dvidešimt kapeikų.

- Ar matėte tą vargšę moterį? - paklausė Jėzus apaštalus.

- Taip, mokytojau.

- Ji davė daugiau už visus kitus turtuolius, nes šie atiduoda savo turto perteklių, o ji, matyt, atidavė paskutinius skatikus, kurie jai pačiai labai reikalingi.

Būdamas iki galo logiškas, jis būtų galėjęs pridurti, kad net turtuoliai, atiduodantys savo perteklių, buvo daug dosnesni už jį patį, nes nei jis, nei jo apaštalai niekad nepaaukojo nė skatiko.

Užsikoręs ant statybos pastolių, Jėzus pareiškė, kad šventyklos neverta baigti statyti, kadangi vieną gražią dieną iš jos neliksią akmens ant akmens. Čia jis nesumelavo, nes toks likimas laukia visų architektūros paminklų: kad ir kokius tvirtus mūrus statytų, laikas vis tiek juos sugriauna.

Galiausiai, jau vakarop, Jėzus nusivedė apaštalus į Alyvų kalną, kur, matyt, ketino nakvoti. Prieš eidamas gulti, atseit, prieš išsitiesdamas ant vejos, jis papasakojo paskutinį anekdotą.

Gyveno kartą dešimt mergelių ir reikėjo joms palydėti į jungtuves ištekančią draugę. Pagal papročius visa dešimtis atėjo iš vakaro į jaunosios namus. Bet štai koks dalykas: penkios merginos buvo išmintingos, o penkios neprotingos. Kaip reikalavo paprotys, kiekviena iš jų atsinešė po žibintą, kad naktį turėtų kuo pasišviesti. Tačiau penkios neprotingosios merginos ėmė ir pamiršo pripilti į žibintus aliejaus. Atsitiko taip, kad avimis pavirs visi tie, kurie pataikavo kunigams, kiti visi bus ožiai. Nuosprendis bus irgi trumpas:

- Palaimintosios avelės, - tars teismo pirmininkas, - nuo šiol jūs per amžius amžinuosius paveldėkite dangaus karalystę su visais jos džiaugsmais. O jūs, ožiai prakeiktieji, tiek pat laiko degsite ugnyje ir niekad kaip reikiant . nesušusite savo pačių skystime. O velniai, kurie jus spirgins irgi degs toje pačioje liepsnoje.

Apie viską, kas pasakyta šiame skyriuje, galima rasti žinių pirmuosiuose šaltiniuose. Kristaus įjojimas į Jeruzalę aprašytas Mato (21, 1 - 2), Morkaus (11, 1 - 2), Luko (19, 29 - 44; 21, 37 - 38), Jono (11, 55 - 56; 12, 12 - 19); figmedžio prakeikimas - Mato (21, 18 - 22), Morkaus (11, 12 - 14, 20 - 26); skandalas šventykloje - Mato (21, 12 - 17), Morkaus (11, 15 - 19), Luko (19, 45 - 48); graikų vizitas pas Jėzų - Jono (12, 20 - 50); prilyginimas apie du sūnus - Mato (21, 28 - 32); prilyginimas apie vynuogininkus galvažudžius - Mato (21, 33 - 46), Morkaus (12, 1 - 12), Luko (20, 9 - 19); apie ciesoriaus denarą - Mato (22, 15 - 22), Morkaus (12, 13 - 17), Luko (20, 20 - 26); sadukiejų klausimas - Mato (22, 23 - 33), Morkaus (12, 18 - 27), (20, 27 - 39); rašto žinovo klausimas - Mato (22, 34 - 40), Morkaus (12, 28 - 34), Luko (20, 27 - 39); fariziejų iškoneveikimas - Mato (22, 1 - 36), Morkaus (12, 38 - 40), Luko (20, 45 - 47); našlės auka - Morkaus (12, 41 - 44), Luko (21, l - 4); šventyklos sugriovimas - Mato (24, l - 2), Morkaus (13, l - 2), Luko (21, 5 - 6); prilyginimas apie išmintingas ir neprotingas mergeles - Mato (25, l - 13); paskutinis teismas - Mato (25, 31 - 46).

55 SKYRIUS. Už pusaštunto

"Tuomet vienas iš dvylikos, kurs vadinosi Judas Iskarijotas, nuėjo pas vyriausius kunigus ir jiems tarė: Ką norite man duoti ir aš jį jums išduosiu? Jie gi jam paskyrė tris dešimtis sidabrinių. Ir nuo to meto jis ieškojo progos jį išduoti." (Mato 26, 14 - 16)

Tegu jį velniai! Kad jis skradžiai žemę! Kad jį perkūnas nutrenktų! Jį patį ir visą jo giminę!..

Maždaug šitokiais prakeikimais balandžio sūnų garbstė bažnyčios kunigaikščiai, fariziejai ir Erodo šalininkai, susirinkę Kajipo rūmuose.

Tai buvo trečiadienį, rytojaus dieną po to, kai romusis ir švelniaširdis Jėzus išliejo ant jų savo prakeikimų srautą. Ypač siuto fariziejai: su "kupranugarių rijikais" jie dar būtų apsipratę, bet "pabaltintų karstų" niekaip nevirškino.

- Štai jau treji metai, kai mes renkamės kas sau, - prabilo vienas iš jų, toks liesas, kaulėtas išstypėlis, - ir kas sau svarstome, kaip atsikratyti tuo nelaiminguoju Jėzumi. O rezultatai?

Aš klausiu: kokia nauda iš visų mūsų pokalbių, jeigu Jėzus iki šiol vaikštinėja laisvas?

Jo kalba buvo kupina kartėlio.

- Reikėtų mums mažiau plepėti, o daugiau veikti! - drebančiu balseliu parėmė jį senukas.

- Šventa teisybė! Gerai pasakyta! - vienu balsu pritarė visi kiti.

Kajipas, kuris, būdamas tais metais vyriausiu kunigu, ėjo pirmininko pareigas, pareikalavo nutilti.

- Ponai, - tarė jis, kai susirinkusieji nurimo, - veiksmai, žinoma, turi savo pranašumų, bet juos reikia iš anksto gerai apgalvoti. Visi anksčiau padaryti nutarimai rodo mūsų nepalaužiamą troškimą veikti, tuo tarpu begaliniai atidėliojimai ir nutarimų vykdymo delsimas ne mažiau nenuneigiamai rodo mūsų pakantumą, humaniškumą ir gailestingumą. Mes visam pasauliui įrodėme, kad buvome ir esame didžiadvasiai žmonės, moką pareigos jausmą suderinti su didele kantrybe. Bet šiandien dargi mūsų kantrybei atėjo galas. Nešvankūs Jėzaus tauškalai peržengė visas ribas! Todėl siūlau kuo greičiausiai priimti nutarimą, kuris šį kartą bus įvykdytas be jokių atidėliojimų ir delsimo.

- Puiku! Labai gerai! Pagaliau! - vieningai pritarė jam susirinkimas, tiktai Nikodemas ne: jis apskritai labiau mėgo susilaikyti ir niekad nenusižengė šiai taisyklei.

- Kas dar nori žodžio? - paklausė pirmininkaujantis Kajipas.

Atsistojo kažkoks fariziejus.

- Kalbėkite!

Atsikosėjęs ir nusišnypštęs, fariziejus prabilo:

- Ponai, aišku kaip diena, kad tasai žmogus labai pavojingas maištininkas. Savo keistais išsišokimais jis sugebėjo suburti ištisą sukčių ir mulkių gaują: vienus pas jį atvedė nedorybės, kitus - nepaprastas kvailumas. Ši sukčių goveda dabar jau rimtai graso viešajai tvarkai ir saugumui, bet, aišku, pasidarys visai nepavojinga, jei neteks vadovo. Vadinasi, mes visi turime stengtis užklupti maištininką netikėtai, nesukėlę įtarimo kitiems gaujos nariams. O kai jis bus mūsų rankose, su juo mikliai susidorosim, nes nėra tokios nedorybės, kurios jis neturėtų ir nėra tokio prasižengimo ar nusikaltimo, kurio šis avigalvis nebūtų padaręs.

- Teisybė! Gerai šneka!

- Pradedant straipsniu, numatančiu bausmę būrėjams ir ateities spėjėjoms už piktnaudžiavimą visuomenės pasitikėjimu ir baigiant įsaku prieš darbo jėgos verbuotojus, duodančius melagingus įsipareigojimus, jis yra pažeidęs visus mūsų įstatymus. Sudaryti kaltinamąją išvadą bus vieni niekai: draudžiami susirinkimai, viešas ir slaptas ginklo nešiojimas, gatvėse sukelti neramumai, slapta draugija, sąjūdžiai, gresia visuomenės saugumui, valkatavimas, manifestacijos su lozungais ir simboliais, propaguojančiais neklusnumą, elgetavimas, įžeidimai veiksmu, raginimai vykdyti nusikalstamus aktus, tarpusavio neapykantos ir nesantaikos kurstymas, agitacija prieš teisėtą valdžią, vagystės, apgavystės, kulto tarnautojų įžeidinėjimai, valstybinės religijos pajuokimas, kėsinimasis į privatinę nuosavybę, amoralus elgesys, šeimas krikdančios kalbos, mėginimas nuversti esamą valstybinę santvarką, gynimas veiksmų, kuriuos įstatymas kvalifikuoja kaip nusikalstamus, kėsinimasis į prekiavimo laisvę, pasipriešinimas valdžios organams ir taip toliau ir toliau... Todėl, ponai, priimkime šitokį nutarimą: tuojau pat po velykų minėtąjį Jėzų reikia suimti ir nedelsiant nuteisti. Aš baigiau, ponai. Dėkoju už dėmesį.

Griausmingai aidint susijaudinusios auditorijos aplodismentams, oratorius atsisėdo ir Kajipas susirinkusiųjų vardu jam padėkojo.

- Jūs išreiškėte visų mūsų jausmus, - pasakė jis. - Leiskite jus nuoširdžiausiai pasveikinti. Nemanau, kad kas nors galėtų sugriauti tokius įtikinamus ir logiškus argumentus, todėl jūsų pasiūlymą siūlau balsuoti.

- Teisingai! Balsuoti! Balsuoti!

- Taigi visi, kurie sutinkate, kad minėtąjį Jėzų tuojau po Velykų reikia suareštuoti ir perduoti kompetentingiems tardymo organams, turite įmesti biuletenį su žodžiu "už". Jeigu kas, - nors aš tokia galimybe netikiu, - minėtojo Jėzaus veiksmų nelaiko nusikalstamais, teparašo žodį "prieš".

Sinedriono balsų skaičiavimo komisijos nariai perėjo su urnomis palei suolus ir netrukus pirmininkaujantis Kajipas paskelbė balsavimo rezultatus.

Svarstyta: Pasiūlymas areštuoti minėtąjį Jėzų tuojau pat po velykų.

Dalyvavo - 247 žmonės

Balsavo - 247 žmonės

Už pasiūlymą balsavo - 246 žmonės

Prieš - nė vieno

Susilaikė - l žmogus

Nutarta: Pasiūlymą priimti vienbalsiai.

Susilaikė, savaime aišku, atkaklusis Nikodemas. Nepaisant to, šį kartą derybos davė apčiuopiamą rezultatą: buvo priimtas nedviprasmiškas ir aiškus nutarimas. Jį vykdyti pavedė vyriausiam kunigui. Tas jau norėjo užbaigti susirinkimą, kai žodžio paprašė šventyklos sargybos kapitonas. Jis pasakė turįs nepaprastai svarbų pranešimą ir visi vėl susėdo į savo vietas.

- Kapitone, - paklausė Kajipas, - ar jūsų naujiena turi ką nors bendra su ne kartą jau minėtu Jėzumi?

- Taip, tamsta pirmininke, turi!

- Mes dabar, kaip matote, domimės tik to maištininko veiksmais. Bet jeigu turi, tai kalbėkite.

- Tamsta pirmininke, štai jau kiek kartų jūs buvote įsakęs man ir mano šauniems vyrukams sulaikyti minėtąjį Jėzų. Bet ar jums žinoma, kodėl iki šiol negalėjome įvykdyti jūsų įsakymo?

- Aišku, kad žinome. Jūs eidavote jo suimti, būdami visai rimtai nusiteikę tai padaryti, bet kiekvieną kartą nuvykdavote tokiu momentu, kai jis sakydavo prakalbas ir jus sužavėdavo jo tauškalai - beje, kaip ir daugelį mūsų tamsių tautiečių, - ir jūs tiesiog pamiršdavote įteikti jam arešto orderį. Bet ar verta prisiminti tai, kas buvo? Juk jūs jau prižadėjote, pasitaikius pirmai progai, veikti greit ir ryžtingai...

- Pirma tai pirma proga, tamsta pirmininke. Bet leiskite man truputį pasiaiškinti. Dalykas čia ne vien tas, kad, kaip jūs sakote, jis apžavėdavo mus savo prakalbomis...

- Sužavėdavo.

- Atleiskite, nesupratau...

- Aš pasakiau: "sužavėdavo".

- Sužavėdavo ar apžavėdavo - man vis tasia. Taigi, prašau atleisti, dalykas ne tas, bet tas, kad kiekvieną kartą, duodami įsakymą, jūs primygtinai reikalaudavote vengti skandalo, o kadangi asmuo, kurį reikia sulaikyti, kiekvieną kartą būdavo apsuptas gana didžiulės minios, tai reikėjo pasisaugoti, kad kokiu nors nenumatytu būdu jis nepaspruktų ir todėl...

- Kalbėk aiškiau!

- Tai aš va kaip tik ir sakau, prašau atleisti, tamsta pirmininke ir visi aukštieji susirinkimo dalyviai, aš ir sakau: kaip tik todėl šiuo momentu yra patogiausias ir taip sakant, palankiausias momentas...

- Ką jūs? Nejaugi ruošiatės areštuoti Jėzų per pačias Velykų šventes?

- Taip, tamsta pirmininke, tai yra ne... Čia, matote, yra toks vienas dalykėlis...

- Paaiškinkite, tiktai trumpiau!

- Taip, tamsta pirmininke... Taigi, vienas iš tos šutvės...

- Kokios šutvės?

- Minėtojo Jėzaus šutvės, po perkūnais!

- Na tai kas?

- Tai va aš ir sakau, yra čia toks vienas žmogus, kaip čia jums pasakius... na, vienu žodžiu, jis siūlosi išduoti nusikaltusį asmenį ryt arba poryt, kaip jums patogiau ir tokioje vietoje, kur nebus minios, tai yra kalbamojo asmens gyvenamoje vietoje... tai yra ne jo gyvenamoje vietoje, kadangi jis tokios vietos neturi; aš norėjau pasakyti: toli nuo visų triukšmingų susirinkimų, kalvoje, kur jis gyvena... tai yra ne gyvena, žinoma, bet... na, vienu žodžiu, man aišku, ką aš noriu pasakyti.

- Mes irgi supratome, ką jūs norėjote pasakyti, kapitone.

- Dėkoju, tamsta pirmininke

Kajipas kreipėsi į susirinkimą:

- Ką jūs apie tai manote?

- Jei yra galimybė areštuoti Jėzų tuojau pat ir be ypatingo triukšmo, tai reikia taip ir daryti, - atsiliepė vienas iš vyriausių kunigų. - Bet iš pradžių reikėtų išklausyti tą gaujos narį, kuris sutinka išduoti teisingumui savo vadovą.

- Ir aš taip manau, - pritarė Kajipas.

- Jis jau čia, - pastebėjo sargybos kapitonas.

- Įveskite jį!

Žmogus įėjo.

- Kuo tu vardu?

- Judas, jūsų malonybe.

- Ar tu esi to Jėzaus draugijos narys?

- Aš esu vienas iš dvylikos, kuriuos jis vadina apaštalais.

- Kodėl tu metei savo vadeivą?

- Matote... aš įstojau į jo kompaniją dėl to, kad visada norėjau būti patsai sau ponas, nuo nieko nepriklausyti. Jo kalbos man patikdavo, jis žadėjo mums nerūpestingą ir laimingą gyvenimą... Vėliau pastebėjau, kad tas kalbočius - paprastas apgavikas. Be to, jis jau kelis kartus siūlė mums paragauti savo kūno ir kraujo, o aš toks žmogus, kuriam šitie dalykai šleikštūs... Jau seniai supratau, ką tas vyrukas planuoja! Jis nori, kad jį paskelbtų Izraelio karaliumi vietoje mūsų gerbiamojo monarcho jo didenybės Erodo... O aš nenoriu kištis į politiką. Tik pamanykite - sukilimas! Reikia būti aklam ir kurčiam, kad nesuprastum, kuo visa tai kvepia... Be to, jis verčia mus vagiliauti... Štai visai neseniai, pereitą sekmadienį, mes už jo galvos įsipainiojome į tikrą vagystę...

- Vagystę?

- Na taip, jis privertė mus pavogti asilą, kad turėtų kuo joti į Jeruzalę.

- Vadinasi, tai buvo vogtas asilas?

- O argi jis turi ką nors savo? Asilą nudžiovėm viename kaime... Taigi supraskite, kad man jau gana visų šitų fokusų, ir aš laikau savo pareiga padaryti paslaugą vyriausybei. Galiu nurodyti jums vietą, kur jis slapstosi, net galiu nuvesti ten šventyklos sargybos būrį, kai sutems ar anksti rytą, dar neišaušus.

Čia nėra ko delsti!

- Judai, mes tau reiškiame padėką ir priimame tavo pasiūlymą.

- Galite manimi neabejoti. Vien tik noras ištaisyti padarytą klaidą ir padėti teisingumui...

- Aišku, aišku! Kiek nori už vargą?

- O ponai, kaip jūs galėjote pamanyti?..

- Kiekviena paslauga verta atlyginimo. Kiek tu nori už savąją?

- Manyčiau, kad keturiasdešimt siklų...

- Stop, neužsiprašyk! Vidutinis vergas kainuoja dabar aštuoniasdešimt siklų. Manau, kad tokiam nusikaltėliui, kaip Jėzus, pati aukščiausia kaina - ketvirtis vergo kainos. Sakysim: dvidešimt siklų.

- Nemėgstu derėtis, ponai. Susitarsim per pusę.

- Atseit, trisdešimt siklų?

- Taigi.

- Tegu bus taip, duokš ranką!

- Kada galėsiu gauti tą kuklią sumelę?

- Eik pas kasininką, jis tau išmokės viską kaip reikiant.

Po penkių minučių Judas gavo trisdešimt siklų, arba sidabrinių. Siklas tada buvo lygus vienam frankui dvidešimt penkiems santimams; mūsų pinigais tai bus maždaug dvidešimt penkios kapeikos. Vadinasi, mūsų dievą viešpatį Jėzų amžininkai įkainojo septynis su puse rublio (žr. Mato, 26, l - 5, 14 - 16; Morkaus 14, 1 - 2, 10 - 11; Luko 22, 1 - 6).

56 SKYRIUS. Šeimyniniai kojų plovimo malonumai

"...Žinodamas, kad tėvas buvo visa davęs jam į rankas, kad jis nuo dievo išėjo ir pas dievą eina, jis (Jėzus) keliasi nuo stalo, padeda savo drabužius ir pasiėmęs drobulę, susijuosia. Po to pilasi vandens į praustuvę ir pradeda mazgoti mokytinių kojas ir šluostyti drobule, kuria buvo susijuosęs." (Jono 13, 3 - 5)

Ketvirtadienio rytą į Jėzų kreipėsi Petras ir Jonas:

- Klausyk, šeimininke, - tarė jie, - metas būtų jau pasirūpinti Velykiniu stalu. Kur mes kelsime savo Baltazaro puotą?*

*Pranašo Danieliaus knygos penktame perskyrime pasakojama apie puota, kurią iškėlęs Babilonijos karalius Baltazaras. Pačiame puotos įkarštyje ant sienos pasirodę trys paslaptingi žodžiai: "mane", "tekel", "fares". Pranašas Danielius juos išaiškinęs šitaip: Baltazaro karaliavimui artėjąs galas, o jo valstybė būsianti padalyta. Pasak Biblijos, Baltazaras buvęs tą pačią naktį nužudytas. Ši istorija - grynas prasimanymas, nes jokiuose istoriniuose šaltiniuose nėra žinių apie tokį Babilonijos karalių. - Prakeikimas! Aš ir pats dar nežinau. Nagi, pagalvokim...

- Apie Jeruzalę nėra ko nė galvoti. Ten mus sutiks su vėzdais, o tau išvis pavojinga rodytis mieste.

- Niekis! - pareiškė Jėzus, kuris turėjo savo planą. - Klausykite, ką jums pasakysiu. Malonėkite nusileisti žemyn į miestą.

Kai pasieksite Jeruzalę, atidžiai stebėkite praeivius, kol pamatysite žmogų, nešantį indą su vandeniu. Sekite paskui tą žmogų...

- O kas toliau?

- Įeikite paskui jį į namus...

- Aišku, o kas toliau?

- Paklauskite, kas yra tų namų šeimininkas ir pasakykite jam štai ką: "Malonus pone, išmušė mūsų didžiojo rabi, mūsų mokytojo valanda. Būkite toks geras ir parodykite patalpą, kurioje galėtume įsikurdinti." Tuomet jis parodys jums salę, aukštą ir erdvią, papuoštą kilimais ir iš anksto sutvarkytą. Ten prirenkite visa, kas reikalinga puotai.

Jonas ir Petras paklausė.

Eidami į Jeruzalę, jie ėmė girti Jėzų Kristų:

- Sakyk, ką nori, bet kito tokio, kaip mūsų šefas, nerasi visame pasaulyje!

- Kas tiesa, tai tiesa, jis vis ką nors sugalvoja. Prie miesto vartų jie pamatė žmogų su ąsočiu ant peties: jis ėjo nuo Silojės baseino.

- Štai tasai, kuris mums reikalingas! - nusprendė apaštalai.

Viskas klojosi taip, kaip sakė Jėzus. Apaštalai tuo nė nesistebėjo: jie jau ėmė apsiprasti su visokiais stebuklais, kuriais iš pradžių taip žavėdavosi.

Namų šeimininkas Jonui ir Petrui pasisakė, kad jis esąs karštas Jėzaus gerbėjas ir kad labai džiaugiasi, galėdamas užleisti nazariečiui savo aukštąją salę.

Iki šiol musulmonai, valdantys Jeruzalę, teberodo maldininkams krikščionims kažkokią vietą, kur, anot jų, stovėjęs kitados namas, kuriame Jėzus paskutinį kartą vakarieniavęs. Maldininkai krikščionys tuo patenkinti. Jie žiūri į tą vietą, bučiuoja žemę ir dalija pinigus gudruoliams musulmonams.

Šiandien ten nieko daugiau nėra, tik tuščia ir labai abejotina vieta, kur tariamai buvusi garsioji puotos salė, tačiau teologai vis dėlto kuo smulkiausiai aprašinėja tą kambarį. Salė turėjusi skliautuotas lubas ir baltas sienas; vidury stovėjęs žemas, ryškiai išdažytas stalas, iš trijų pusių apsuptas gana plačiais guoliais svečiams; iš ketvirtos, laisvosios, pusės prieidavę tarnai su patiekalais ir gėrimais. Stalas buvęs skirtas trims asmenims. Jėzus tą vakarą atėjo, lydimas tuzino mokinių.

Teologai taip pat labai gerai yra painformuoti, kokia tvarka šventoji kompanija susėdo prie stalo.

"Jėzus, - sako kunigas Fuaras, - užėmė vietą viduryje, Jonas atsigulė jam iš dešinės; panorėjus uždėti galvą mokytojui ant krūtinės, jam reikėjo tik atsilošti. Petras buvo greta Jėzaus numylėtinio, o Judas - šalia Jėzaus."

Taigi pateptasis atsidūrė tarp Judo ir maželio Jono.

Bam! Bam! Bam! Bam! Bam!

Šį kartą valanda iš tikrųjų išmušė. Jėzus buvo gerai nusiteikęs. Jis puikiai žinojo, kad jam teks patirti visą seriją gana nemalonių išmėginimų, tačiau šiuo metu jis visų pirma galvojo apie užkandžius.

- Geiste geidžiau valgyti drauge su jumis šitą Velykų vakarienę, - sakė jis, - prieš kentėdamas dėl jūsų.

Jis linksmai paėmė taurę, pripylė ją ir pavilgęs vynu lupas, paleido aplinkui.

Tarnai atnešė didelę praustuvę su vandeniu apsiplovimui. Jėzus pakilo.

- Ne, - pasakė jis, - rankų neplausime!

- Bet juk pagal paprotį visiems reikia nusiplauti rankas, - paprieštaravo kažkuris iš apaštalų.

- Na ir kas? Aš paprotį pakeisiu.

Tai pasakęs, jis pasiraitojo rankoves - o pasak kai kurių teologų, dargi nusivilko tuniką ir apsinuogino ligi juosmens, - paėmė rankšluostį ir su praustuve, pilna vandens, prisiartino prie Petro.

- Čia dabar kas? - nustebo Petras. - Ko tau iš manęs reikia?

- Tylėk! Tuojau nuplausiu tau kojas.

- Kojas man nuplausi?!

- Taip. Nusiauk.

Petras nusiavė sandalus ir atstatė savo pėdas, juodas, kaip gedulo pranešimas.

- Taip, tokių purvinų kanopų dar nesu matęs, - prisipažino Jėzus. - Čia teks padirbėti.

Sutrikęs Petras parietė kojas.

- Ne, viešpatie, - suniurnėjo. - Neleisiu, kad tu taip nusižemintum ir imtum gramdyti nuo manęs purvą... Ne, ne, niekuomet!

- Na gerai, gana ožiuotis! Tu nė nesupranti, ką noriu daryti, todėl prašau, netrukdyk man!

- Ne, ne ir ne!

Tuomet, - norėdamas palaužti Petro - Akmens pasipriešinimą, Jėzus tarė:

- Nenori? Tuo blogiau tau. Bet įspėju: jei neleisi man numazgoti savo kojų, tai po mirties neįeisi į dangaus karalystę.

- Po velnių! - sušuko Petras. - Dabar jau sutinku. Gali mazgoti man ne tiktai kojas, bet ir rankas ir galvą ir...

Tačiau Jėzus buvo tos nuomonės, kad reikia atvėsinti per didelį savo apaštalo karštį.

- Kas išsimaudęs, tam reikia tik nusiplauti dulkes nuo kojų, - pastebėjo jis, - nes jis ir taip visas švarus.

Šis kojų plovimo epizodas aprašytas evangelijoje su visomis smulkmenomis.

Po to, kai balandžio sūnus nukrapštė purvus nuo Petro nuospaudų, atėjo kitų apaštalų eilė. Ši higieniška procedūra buvo atlikta visiems, be išimties.

Mus, nusidėjėlius, juokas ima, skaitant šitokius niekus. Mums ši purvinų kojų plovimo scena atrodo juokinga, o jautresniesiems kelia pasibiaurėjimą. Be abejo, šitaip yra todėl, kad mes netikime balandžio sūnumi. Užtat Bosiue*, kuriam dievas tikėjimo tikrai nepagailėjo, dėl šio epizodo patenka į ekstazę.

*Bosiue Žakas Beninis (1627 - 1704) - prancūzų rašytojas ir pamokslininkas. Kovojo su protestantizmu. Parašė "Traktatą apie dievo ir savęs pažinimą", "Samprotavimus apie visuotinę istoriją" ir kitus veikalus. 1682 m. Bosiue vadovavo Prancūzijos dvasininkų susirinkimui, Prancūzijos karaliaus sušauktam dėl ginčo su popiežium. "Atkreipkite dėmesį, - rašo jis savo "Evangeliniuose apmąstymuose", - atkreipkite dėmesį į tai, kad Jėzus viską pats atliko! Jis pats nusivelka drabužius, pats paima rankšluostį, pats įsipila vandens į praustuvę - visa tai daro savo paties rankomis, dieviškomis rankomis, kurių vieno tik uždėjimo, vieno prisilytėjimo užteko išgydyti ligoniui arba prikelti numirėliui! Ir štai tomis rankomis jis pila vandenį į praustuvę, plauna ir nušluosto savo mokinių kojas."

Pasirodo, kad šis masinis kojų plovimas turėjo ypatingą reikšmę, nesuvokiamą mums, įžūliems skeptikams, Šėtono vaikams. Nuplovęs apaštalams kojas, Jėzus, mat, kartu nuplovė ir visas jų nuodėmes.

Bet jeigu taip, tai Kristus ir Judui nuplovė didžiąją išdavystės nuodėmę, juk Jėzus ir jam padarė pedikiūrą! O gal Iskarijotas buvo išimtis?..

Baigęs švarinti apaštalus, Jėzus vėl išsitiesė savo guolyje.

- Ar žinote, ką aš dabar padariau? - kreipėsi jis į mokinius.

- Kaip nežinosi, po galais! Nuplovei mums kojas.

- Palaukit! Duokite užbaigt..."Jūs vadinate mane mokytoju ir viešpačiu ir gerai sakote, nes aš esu. Taigi, jei aš, viešpats ir mokytojas, mazgojau jūsų kojas, tai ir jūs turite vienas kitam mazgoti kojas, nes aš daviau jums pavyzdį, kad, kaip aš jums dariau, taip ir jūs darytumėte" (Jono 13, 13 - 15).

(Žr. Mato 26, 17 - 20; Morkaus 14, 12 - 17; Luko 22, 7 - 18 ir to paties Jono 13, 1 - 20.)

- O dabar, mano bičiuliai, - užbaigė Jėzus, - imsimės to darbo, kuriam ir susirinkome.

Ir visi kaip vienas ėmė darbuotis žandais.

57 SKYRIUS. Kristaus kūnas ir kraujas, arba nei žuvis, nei mėsa

"Vienas iš jo mokytinių, kurį Jėzus mylėjo, buvo prie stalo, prisišliejęs prie pat Jėzaus krūtinės; Jam pamojo Simonas Petras, kad paklaustų: Kas tas, apie kurį jis sakė. Prisišliejęs prie Jėzaus krūtinės, jis paklausė: Viešpatie, kas tai? Jėzus atsakė: Tai tas, kuriam aš paduosiu padažytos duonos. Ir padažęs duonos, jis padavė Simono sūnui Judui Iskarijotui." (Jono 13, 23 - 26)

Nurijęs porą duonos kąsnelių, mesiras Jėzus susimąstė dėl to, kad štai kaimynas iš kairės - Judas - iš tiesų ketina pakišti jam koją. Balandžio vaikas nusprendė jam parodyti, kad pats yra ne toks jau kvailas ir jeigu leisis sučiumpamas, tai tik savo gera valia.

Tuo metu prie stalo buvo kalbama apie orą, tai yra apie nieką.

Jėzus priminė apaštalams, kad artėja dideli įvykiai.

- Mes čia vakarieniaujame ir niekas mums nerūpi, ar ne tiesa? - tarė jis. - O vis dėlto, kol išvysite naujos dienos rytą, o aš - vidurdienį, atsitiks toks dalykas, kurio dar niekas nematė!

Visoje šitoje senų šventų knygų šūsnyje yra šiokių tokių pranašysčių, kurios turi išsipildyti. Iš tikrųjų sakau jums: tai, kas turi įvykti, įvyks tiksliai. "Kas valgo mano duoną, pakels prieš mane savo kulną." Kalbu jums apie tai dabar, kad, kai įvyks, kas išpranašauta, jūs sakytumėte vienas kitam: "Žiūrėk tu man! O vis dėlto mūsų Jėzus ne iš tokių, kurie šauna pro šalį! "

Tardamas tuos žodžius, jis dėbtelėjo į Judą, bet šis dėjosi nesuprantąs užuominos.

- Iš tikrųjų, iš tikrųjų sakau jums, - toliau postringavo Jėzus, - vienas iš jūsų išduos mane, tasai, kuris dabar kartu su manimi valgo.

Apaštalai, didžiai nustebę, susižvelgė.

- Tu, turbūt, juokauji, viešpatie, - sakė jie, - niekas iš mūsų tavęs neišduos. Negali būti!

- Atleiskite, bet man dabar ne juokai galvoje, - atrėžė pateptasis.

- Tai kas gi tas išdavikas? Ar tik ne aš? Kas? - vienas per kitą suklego apaštalai.

Jėzus atsakė:

- Tai vienas iš dvylikos. Jis kartu su manimi siekia ranka dubens. Jis ir išduos mane mano priešams.

Tikriausiai tuo metu ne vien Judas kišo savo duonos gabalą į padažą, nes kitaip visi tuojau pat būtų atspėję, kad kalbama kaip tik apie Judą ir jam tą vakarą būtų buvę riesta.

Jėzus tuo tarpu toliau dėstė savo demaskavimus.

- O ko jūs norite? - sakė jis. - Taip yra parašyta danguje.

Planą sudarėme iš anksto - aš ir mano dievas tėvas. Aš turiu būti paaukotas ir tapti išdavystės auka. Kitos išeities nėra, Bet vargas tam, kuris turi mane išduoti! Geriau būtų jam visai negimus!

Judas, kaip galima įsivaizduoti, jautėsi kaip ant adatų. "Tegu velniai mane rauna! - galvojo jis. - Nejaugi jis ką nors suuodė?"

Norėdamas išsiaiškinti, kaip turėtų elgtis, jis pasilenkė prie Jėzaus ir sukuždėjo jam į ausį:

- Sakyk, viešpatie, ar ne aš tave išduosiu?

Jėzus irgi pašnibždom atsakė:

- Tu pasakei, Judai, tai tu.

Išdavikui net nosis ištįso. Jis jau neabejojo, kad dabar jį galutinai demaskuos ir gerokai sugadins jam nervus. Tačiau matydamas, kad balandžio sūnus tyli ir visai nesirengia atiduoti jo sudoroti kitiems šutvės nariams, Judas kiek padrąsėjo. Jis vienas sau tikriausiai taip pagalvojo: "Iš tiesų, jeigu jis nusprendė padaryti taip, kad aš jį išduočiau šventyklos sargybai, tai, matyt, turėjo savo sumetimų ir todėl man nėra ko varžytis. Kas žino, gal širdy jis net džiaugiasi šituo dalyku? Viešpaties keliai nežinomi. Šiuo atveju aš esu tik įnagis dievo rankoje. Taigi kol dar neįvyko dangaus valia ir kol aš dar neatlikau savo vaidmens, reikia drūtai išgerti ir užkąsti."

Taip pagalvojęs, jis mauktelėjo geroką gurkšnį vyno. Beje, Judas ne tiktai gėrė, bet ir valgė už tris, nieko neimdamas į galvą. Vienu žodžiu, jis vienintelis iš visų apaštalų kaip reikiant pagerbė Velykinį stalą.

Puotai baigiantis, Jėzus paėmė vieną ilgą duonos kepalą ir atlaužė nuo jo kampą.

"Še, kad nori! - pamanė apaštalai. - Negi jis dar neprivalgė? Na ir apetitas!"

Visi žiūrėjo į pateptąjį, išpūtę akis.

O jis pakėlė atlaužtą duonos gabalą ir tarė:

- Aš jau seniai esu jums sakęs, kad mano kraują galima laikyti gėrimu, o kūną - mėsa ir kad ateis diena, kai jūs gersite mano kraują ir valgysite mano kūną. Tad štai, sakau jums, ta diena atėjo.

- Viešpatie, pasigailėk! - choru sušuko apaštalai, teisybę sakant, nelabai tikėdami tais žodžiais, kadangi jau buvo apsipratę su savo vadovo juokais.

- Taip, taip, aš visai rimtai turiu garbę jums pranešti: toji diena atėjo.

Apaštalai net apstulbo.

- Bet jūs nesijaudinkite, - : varė toliau Kristus. - Aš neliepsiu jums gerti kraują tiesiai iš mano venų ir užkandžiauti bifšteksu iš mano... hm-hm... Matote šią duonos žiauberę?

- Matome!

- Taigi ši duona - mano kūnas. Be abejo, pažiūrėti ji visai nepanaši į mėsą, bet nereikia tikėti apgaulinga išore. Šis duonos gabalas, kurį galima palaikyti paprasta duona, iškepta gretimoje kepykloje, iš tikrųjų yra mano kūnas. Suvalgykite jį ir būsite paragavę mano kūno. Ir nebevartykite akių - aš kalbu visai rimtai!

Tada jis atsigręžė į Joną ir Petrą:

- "Imkite ir valgykite, nes tai yra mano kūnas!" Kramtykite ir nurykite ir ne po trupinėlį, bet po visą gabalą!

Ir jis liepė kiekvienam suvalgyti po gerą gabalą duonos.

Štai jums dar viena scena, kurioje mes, nusidėjėliai, matome tik keistą jausmų ir minties iškraipymą. Tuo tarpu šventeivos yra įsitikinę, kad Jėzus nė nemanė pasijuokti iš apaštalų.

Paskui pateptasis paėmė savo taurę ir pradėjo išdarinėti su ja tas pačias nesąmones:

- Gerkite visi, nes tai yra mano kraujas, nors jums atrodo,

kad - vynas. O iš tikrųjų čia yra mano kraujas, kuris bus išlietas už jus. Todėl nesiraukykite ir gerkite, gerkite, draugai, mano kraują - jo skonis visai neblogas!

Apaštalai apsiramino. Tokio kraujo jie būtų galėję išmaukti ne vieną litrą. Tad ilgai įkalbinėti neteko nė vieno.

Taip buvo amžiams įsteigtas šventosios komunijos ritualas. Kaip tik šia evangelijos vieta remiasi kunigai, kad turėtų progą kiekvieną rytą prieš pusryčius gurkštelėti balto vynelio ir tariamai atlikti kažkokią didelę misteriją, neįmanomą suprasti paprastiems mirtingiesiems.

Paskui Jėzus pridūrė:

- Kai manęs jau nebus su jumis ir kai panorėsite prisiminti savo brangųjį mokytoją, darykite, kaip aš jus pamokiau, tai yra išgerkite ir užkaskite - tai ir bus mano atminimas.

Reikia manyti, kad balandžio vaikas neiškentė nepadaręs dar vienos užuominos išdavikui, esančiam toje pačioje salėje, nes Petras norėjo tą klausimą išsiaiškinti iki galo. Kaip sako evangelija, tuo momentu Jonas, kurį Jėzus mylėjo labiau už kitus, išsitiesė savo guolyje ir padėjo galvą ant mokytojo krūtinės.

Petras kumštelėjo alkūne Joną ir šnipštelėjo jam į ausį:

- Kadangi tu esi numylėtinis, tai paklausk jį: kuris gi iš mūsų esam išdavikas?

Jonas dar labiau prisiglaudė prie Jėzaus krūtinės ir tyliai pakartojo klausimą.

- Mane išduos tasai, kuriam paduosiu duonos gabalą, pavilgytą dubenyje, - atsakė Mesijas Jėzus taip, kad galėjo girdėti tik vienas Jonas.

Judas net neįtarė, kad šį kartą mokytojas taip nedviprasmiškai išduos jį vienam iš apaštalų. Todėl, kai Jėzus atkišo jam duonos gabalą, jis ramiai jį paėmė.

"Tai niekšas!" - tur būt, pamanė Jonas.

Tačiau Jėzaus favoritas nusprendė pasipiktinimą nuslėpti: evangelijoje niekur nepasakyta, kad jis būtų bent pamėginęs demaskuoti veidmainį kolegą.

Tuo tarpu laikas ėjo, nakties tamsa tirštėjo, buvo jau vėlu. Jėzus norėjo greičiau viską baigti.

- Klausyk tamsta, - kreipėsi jis į Judą. - Jeigu turi reikalą, tai nebedelsk. Ką manai daryti, daryk greičiau!

- Apie ką tu, o viešpatie? Ir tu man sakai tokį dalyką!..

- Gerai, eik greičiau, kur tau reikia!

Mokiniai girdėjo paskutiniuosius Jėzaus žodžius, bet pagalvojo, kad jis liepė Judui dar ko nors nupirkti šventėms: juk kaip tik Judas buvo visos kompanijos kasininkas.

Tik vienas Jonas galėjo suprasti, kas iš tikrųjų dedasi. Jis matė, kaip Judas, paėmęs iš Kristaus rankų duoną, tuojau atsikėlė ir išėjo. Dabar jo niekas nebesulaikė. Užgniaužęs paskutinius sąžinės priekaištus, jis pasileido šventyklos link.

Jam išėjus, vėl prasidėjo pokalbis prie stalo.

Jėzus ėmė sakyti apaštalams paskutinius pamokymus. Jis vadino juos savo vaikais ir kalbėjo apie vietą, kur eina ir kur niekas negali juo pasekti.

Petras, visą vakarą nepraleidęs nė vieno tosto, buvo jau, taip sakant, įkaitęs.

- Kame gi ta vieta, kur mes negalime paskui tave eiti? - suriko jis. - Nėra tokios vietos žemėje!.. Štai, sakysim, aš prisiekiu, kad nė už ką tavęs nepaliksiu! Kur eisi tu, ten eisiu ir aš... Kur būsi tu, ten bus ir Petras. Su tavimi gyvensiu ir mirsiu!.. Šimts perkūnų! Tik tark žodį ir aš numirsiu už tave! Balandžio vaikas patraukė pečiais.

- Dievulėli, koks entuziazmas! - pastebėjo jis, - gerai, kad aš viską žinau iš anksto... Jei pasikliaučiau vien tavimi, mielasis, tai mano priešams nebūtų kas veikia. Bet aš pasikliaunu tik pačiu savimi. Aš turiu save paaukoti. Ir esu tam pasiruošęs...

- Tegu mane kur skradžiai! - plyšojo toliau Petras. - Kas čia per auka, kurios negalima atšaukti?! Prisiekiu, aš eisiu su tavimi ir į kalėjimą ir į mirtį!

- : Gana, Petrai, užteks girtis...

- Viešpatie, nekalbėk taip!..

- Verčiau klausyk manęs! Pirm, negu gaidys užgiedos, tu dar šiandieną tris kartus išsiginsi manęs.

- Dar ką išgalvojai! Aš gi...

- O aš tau sakau, Petrai, kad taip ir bus.

Nebežinodamas, ką daugiau sakyti, Petras nukorė galvą.

Bet sau vienas nusprendė įrodyti mokytojui, kad šis smarkiai klysta ir jo kaip reikiant nevertina. Jėzus vėl paklausė apaštalus:

- Kai aš jus siunčiau į Galilėjos kalnus be pinigų, be apavo ir net be krepšio, tai ar jums ko nors trūko, jei neskaitysim šių smulkmenų?

- Ne, viešpatie.

- Tad dabar tas, kuris turi krepšį ar maišą, tepasiima jį, o tas, kuris nieko neturi, tegu viską parduoda, net drabužius ir tegu nusiperka sau kalaviją, nes netrukus prasidės tokios peštynės... Ir išsipildys tą dieną pranašystė apie Izraelį.

- Kokia pranašystė?

- Ogi tokia, kad Mesijas bus pastatytas greta galvažudžių.

- Nebijok! Mes tave apginsim! Žiūrėk, mes jau turim du kalavijus!

- Oho, tai dargi daugiau, negu reikia, - pasakė Jėzus ir užbaigė: - Na, pasikalbėjom ir gana. Dabar eikim pakvėpuoti grynu oru. (Žr. Mato 26, 21 - 29; Morkaus 14, 18 - 25; Luko 22, 19 - 23; Jono 13, 23 - 38.)

58 SKYRIUS. Kas įpilta, reik išgerti

"Po to pasitraukęs nuo jų akmenimi primetamai ir atsiklaupęs, jis meldėsi ir sakė: Tėve, jei nori, atimk šitą taurę šalin nuo manęs. Tačiau tebūnie ne mano valia, bet tavo. Tuomet pasirodė jam angelas iš dangaus, kurs jį stiprino." (Luko 22, 41 - 43)

- Dabar eikim pakvėpuoti grynu oru, - pasakė Jėzus ir pasuko į duris.

Mokiniai nusekė paskui mokytoją. Naktis buvo nuostabi. Pateptasis nusivedė visą kompaniją keliu į Alyvų kalną.

Eidamas jis toliau šnekučiavo su apaštalais. Jis tiek daug pripasakojo jiems apie savo dangiškąjį tėvelį, kuris yra danguje, kad Pilypas, smalsus kaip vienuolyno naujokė, nebeištvėrė ir paklausė:

- O ar nebūtų galima jį pamatyti, tą tavo tėtušį, apie kurį tiek daug kalbi?

- Pasižiūrėk į mane, Pilypai, - atsakė Jėzus.

- Žiūriu, viešpatie. Na ir kas?

- Ką matai?

- Kaip ką? Tave, žinoma!

- Puikiai pasakyta, drauguži. Taigi va, žinok: kas mane mato, tas...

- Ką "tas"?

- Tas vienu metu mato ir mano tėvą.

- Na, jeigu tu taip sakai, aš tavimi tikiu.

Po to Jėzus, kuris drauge su savo dievu tėvu sudarė vieną visumą, - beje, tasai tėvas nebuvo jo tėvas, nes tikrasis tėvelis buvo balandis, - taigi Jėzus palygino save su tikra vynmedžio šakele. Evangelistas Jonas atpasakoja mums tą prakalbą, tapusią paskutine vaikščiojančio Žodžio vieša paskaita.

- Aš esu tikras vynmedis, - paskelbė buvusio dailidės palikuonis.

Po tokio pareiškimo galima pamanyti, kad visi kiti vynmedžiai yra netikri; matote, vieni vynmedžiai yra tikri, o kiti dirbtiniai! Jėzus, žinoma, save priskyrė tikrųjų kategorijai.

- O. jeigu aš esu tikras vynmedis, - teigė jis, - tai mano tėvas yra vynuogininkas. Kaip tikras vynmedis, aš, be abejo, turiu šakeles ir atžalas*.

*Ar tik ne iš čia kilo posakis "mano atžalos"? Tačiau ne kiekviena šakelė duoda vaisių. Taigi va, mano tėvas nukapos visas šakeles, ant kurių nebus vynuogių. Norėdamas būti vaisinga šakele, turi laikytis arčiau vynmedžio. O kas to nedarys ("nepasiliks manyje"), "bus laukan išmestas ir sudžius; tokias šakeles surenka, įmeta į ugnį ir jos sudega" kaip seni nevaisingi stagarai.

Kokia gili mintis, ar ne? Kokie puikūs žodžiai dievo lūpose! Iš tiesų nuostabus dalykas religija! Jei kas iš mano skaitytojų užsigeistų kaip reikiant pasigėrėti šiuo gražbylystės pavyzdžiu, gali jį susirasti Jono evangelijos 12 - 16 perskyrimuose. Jėzus užbaigė taip:

- Dar daug turiu jums pasakyti, bet, gaila, maža laiko ir, be to, dabar jūs ne viską atsiminsite.

Visai sveikas samprotavimas!

Tuo momentu mokytojas su savo mokiniais priėjo iki žemutinio tilto per Kedrono upę, iš kur prasidėjo kelias į Getsemanę. Jėzus dar kreipėsi su vienu prašymu į savo tėvą, perėjo tiltą ir atsidūrė kalvos papėdėje. Iki šiol ten tebėra skurdus sodelis su septyniais nugeibusiais alyvmedžiais. Atvykstantieji į Jeruzalę maldininkai krikščionys mano, kad tie septyni medžiai išliko nuo tų laikų, kai evangelistai nukryžiavo gerąjį dievo sūnų. Kaip tik ta vieta ir vadinasi Getsemanės sodu arba tiesiog Getsemanę; hebrajų kalba tai reiškia "alyvų. spaustuvas".

Jėzus pasiūlė mokiniams prisėsti ir atsipūsti.

- Fotelių negaliu jums pasiūlyti, - atsiprašė jis, - todėl pasėdėkite ant žemės ir paplepėkite. Aš tuo tarpu pasimelsiu, bet man reikia pabūti vienam. Po poros minučių aš vėl būsiu laisvas.

Paskui, kiek pagalvojęs, pridūrė:

- Beje, štai koks dalykas: jūsų čia iš viso vienuolika, trimis ketvirtadaliais daugiau, negu reikia. Pasilikite aštuoniese, o tris - Joną, Petrą ir Jokūbą - imu sau į kompaniją.

Išvardytieji apaštalai išėjo iš gretų ir nusekė paskui Jėzų.

Tą akimirką - čia evangelistai, kad ir kaip keista, visiškai sutaria - Jėzus pajuto širdgėlą, primenančią priešmirtines kančias.

Kreipdamasis į Joną, Petrą ir Jokūbą, jis tarė:

- Nežinau, kas yra, bet man bloga...

- Gal kartais persivalgei? - spėjo Petras.

- O ne, aš numanau...

- Tai kas gi tau, viešpatie?

- Ogi tas, kad šį kartą mano valanda iš tikrųjų išmušė...

Ak, velnias! Menkas malonumas...

- Mokytojau, gal mes tau galėtume padėti?

- Ne, bičiuliai. Iš tikrųjų, iš tikrųjų sakau jums: mano tėvas atsiųs vieną angelą, ir jis paduos man taurę su gana karčiu gėrimu. Jūs, žinoma, galėtumėte sriūbtelėti iš tos taurės po gurkšnelį, bet apie tai neverta nė galvoti! Ši kartybių taurė skirta man vienam...

Tardamas šiuos žodžius, jis buvo liūdnas kaip botagu perlietas kiemsargis šunelis.

Evangelija teigia, jog mokiniai dar niekad nebuvo matę jo tokio nusiminusio: "...pradėjo išgąstauti ir bodėtis" (Morkaus 14, 33).

Šią charakteristiką būtų galima pakeisti trumpesne: "Jam ėmė virpėti kinkos."

Jėzus kreipėsi į savo palydovus:

- Pabūkite čia, budėkite ir melskitės, - suniurnėjo jis.

Paskui, pasitraukęs nuo jų per akmens metimą ("akmenimi primetamai" - Luko 22, 41), pirma atsiklaupė, paskui atsigulė kniūpsčias ir meldėsi.

- Tėve! Tėve! - šaukė, kreipdamasis į tėtušį Sabaotą. - Bijau, kad, sutikdamas kentėti čia, žemėje, nepakankamai įvertinau savo jėgas. Norėčiau iškęsti visas kančias, dargi kai kuriuos kankinimus ir porą niuksų, bet dabar, kai žinau, kas manęs laukia, aš visa širdimi gailiuosi, kad palikau dangų.

Tuo metu iš dangaus atskrido angelas su taure, sklidina kartėlio. Nusiminęs Jėzus sunkiai atsiduso.

- Klausyk, - tarė jam angelas, - juk tu pats to norėjai. Niekas tavęs nevertė lįsti į žmogaus kailį, kad patirtum visus tuos nemalonumus, su kuriais tu jau susipažinai. O dabar visi tau skirti kentėjimai jau įrašyti į likimo knygą. Taigi nieko nebepadarysi.

- Tėve, mano tėve, na, jeigu ir buvau kvailas, tai juk nereikia bausti manęs be jokio pasigailėjimo!.. Tėve, mano tėve, maldauju tave, atleisk mane nuo įsipareigojimų!

Ir jis ryžtingai atstūmė taurę, kurią laikė jam atkišęs angelas. Tačiau dangiškasis pasiuntinys nenusileido:

- Dėl tų savo kentėjimų tu juk pasirašei sutartį. Jos vykdymo terminas atėjo. Žodį reikia tesėti, Jėzau, - juk pasirašei dokumentą! Jei neiškentėsi visų sutartų kentėjimų, tai kontraktas bus nutrauktas ir tave paskelbs subankrutavusiu.

- Vargas man! - vaitojo dievažmogis. - Tuomet aš užsitrauksiu gėdą... Verčiau jau išgerti šią taurę, kad ir kokia ji karti... Oi tėve, tėveli, tebūnie tavo valia, bet ne mano!

Angelas vėl pakišo jam taurę ir Kristus nugėrė gurkšnį kartybių.

- Br-r-r! Na ir šlykštybė!

Ir pašokęs ant kojų, baisiai susiraukė.

"Jėzus sugrįžo pas savo mokytinius, ieškodamas pas juos paguodos ir palengvinimo kentėjimuose, bet pasijuto dar labiau vienišas ir apleistas", - pastebi dievobaimingasis komentatorius.

Petras, tą naktį gerokai kauštelėjęs, knarkė kaip visas būrys prūsų. Jokūbas, kuris mėgdavo girtis drąsa ir Kristaus mylimasis mokinys Jonas pritarė jam ne mažiau skambiu parpimu, pūtė kaip į triūbas. Klausytis šio trio kitoje vietoje ir kitu laiku būtų buvę dargi malonu ir naudinga, tačiau dabar Jėzus užsirūstino.

"Tai kiaulės! - pamanė jis. - Prašiau nepalikti manęs vieno, melstis su manimi ir budėti, o jie... Ką tik rodė toki atsidavimą, tokį užsidegimą, bet vos tik nusisukau, užknarkė iš visų plaučių. O dar gyrėsi savo ištverme ir drąsa... Koks pasitikėjimas! Argi tai žmonės? Nususę paršai - štai kas jie!"

Jėzus ėmė be ceremonijų purtyti Petrą.

- Ei Simonai - Petrai, miegi?

Petras pasikėlė, trindamas akis.

- Kas čia dabar? Kas atsitiko? Ko reikia?

- Tai aš, tavo mokytojas ir dievas... Aš, Jėzus!

- Taip, taip, žinau... Ko tau reikia? Kuo galiu patarnauti?

- Niekuo. Aš tik norėjau įsitikinti, ar nemiegi, ar budi ir meldiesi, kaip tave prašiau...

- O kaipgi, viešpatie... Aš budžiu... Ir meldžiuos. Vis galvoju apie tave.

- Verčiau patylėtum! Tu knarkei taip, kad, užėjus audrai, net griausmą būtum užtrenkęs!

- Garbės žodis, viešpatie... Aš tik snustelėjau.

- Pasakok sveikas kam kitam!

- Prisiekiu tau, mokytojau...

- Neprisiek, nes tik padidinsi savo nuodėmę. O kaip tavo kolegos?.. Irgi kirmija kaip užmušti! Nieko sau mano mokiniai!

Jėzus pažadino Jokūbą su Jonu ir gerokai davė jiems pipirų.

- Iš tikrųjų sakau jums: budėkite ir melskitės! Man būtinai reikia žinoti, kad jūs esate su manimi. Budėkite, idant neįpultumėt į pagundą.

Petras būtų galėjęs jam atsakyti: "Kaip tik miegodami mes mažiausiai rizikuojame pasiduoti pagundai!"

Bet jis nieko neatsakė.

- Dvasia tvirta, bet kūnas silpnas, - užbaigė Jėzus ir grįžo iš kur atėjęs.

Matyt, jis dar nebuvo iki dugno ištuštinęs garsiosios kartybių taurės.

Atsidūręs prie tos neskanios taurės, dievažmogis vėl ėmė maivytis ir verkšlenti:

- Viešpatie, dieve mano, kaip ilgai nesibaigia ši velniava!

A-ja-jai! Jei būčiau žinojęs, kas manęs laukia, kai skverbiausi į nesuteptąją savo mergiškosios mamos įsčią, tai už jokius pinigus nebūčiau daręs tokios kvailystės! O svarbiausia, aš jau dabar numatau: žmonės nė nepadėkos man, kad save aukoju... Tėve, mano tėve, atimk nuo manęs tą šlykštų gėrimą!..

Bet angelas neatstojo ir vis kišo jam lemtingąją taurę.

- Gerk, Jėzau, gerk! - įkalbinėjo jis pateptąjį. - Kas įpilta, turi būti supilta. Vis tiek neišsisuksi, tad verčiau užbaik greičiau. Juk mirštama tik vieną kartą!

- Žinau, girdėjau tuos plepalus, mano angeliškasis bičiuli, bet pasakok tu tuos dalykus kam nors kitam. Tu taip kalbi, kad pasaldintum man tą piliulę, o pats netiki nė vienu savo žodžiu.

Ir jis suvirpėjo visu kūnu. Tačiau netrukus Jėzus truputį atsigavo ir su nauju įkarščiu ėmė verkšlenti:

- Tėve, mano tėve! Jei ta taurė negali praeiti mano neišgerta, tebūnie tavo valia!

Vienu mauku užsivertė jis tą nelemtą indą ir supylė viską į gerklę; dugne tepasiliko vien karčios nuosėdos.

Sugrįžęs pas mokinius, Jėzus vėl rado juos miegančius, kaip ir pirmą kartą. Teko vėl juos purtyti ir gėdyti dėl netinkamo elgesio. "Ir jie nežinojo, ką jam atsakyti", - pastebi evangelistas Morkus.

Jėzus pasitraukė trečią kartą. Angelas laukė jo, reikalaudamas išlaižyti net ir tirščius - viską ligi paskutinio lašo. Iš tiesų tai buvo jau per daug! Kartu angelas papasakojo Jėzui, kokie nemalonumai laukia jo artimiausioje ateityje ir šis pareiškė visų tų kentėjimų nepakelsiąs. Po to jis puolė į tikrą isteriją, visiškai kaip silpnučių nervų gražuolė ir gerą ketvirtį valandos voliojosi po žemę, pasišokėdamas it karšis keptuvėje.

- Ne, ne, to jau per daug, mano tėve! - klykė jis spardydamasis.

"Jo prakaitas pasidarė kaip lašai kraujo, varvančio žemėn", - tvirtina evangelistas Lukas (22, 44).

Tačiau angelas buvo nepermaldaujamas.

- Baik viską laižyti! - vėl užriko jis ir privertė Jėzų praryti pačias karčiausias nuosėdas ligi paskutinės raselės.

Tik tada tėtušis Sabaotas pasigailėjo savo, taip sakant, sūnaus. Taurei ištuštėjus, jis pasiuntė angelui neblogą mintį.

Jėzus tuo momentu buvo jau visiškai nusiplūkęs. Angelas pasilenkė prie jo ir sušnibždėjo į ausį:

- Nebūk kvailas ir negadink sau nervų dėl kažkokio tuzino antausių! Jei būtum paprastas mirtingasis, tada, žinoma, būtų ne juokai, betgi tu esi dievas! Ką, nejaugi pamiršai? Vadinasi, tu kentėsi lygiai tiek, kiek pats panorėsi. O jei patinka, gali ir visai nekentėti, tik apsimesti, kad kenti už žmonių giminę. Supratai?

Jėzus kaip mat atsitokėjo ir pašoko ant kojų. Jis padėkojo angelui, laiku priminusiam jo visagalybę ir išdidžiai mostelėjęs, ištarė:

- Nūnai jaučiuosi galįs iškęsti bet kurias kančias!

Trečią kartą sugrįžo jis pas mokinius, trečią kartą rado knarkiančius dar smarkiau ir trečią kartą juos vargais negalais pribakštino.

- Jūs nepataisomi, - pareiškė balandžio vaikas. - Kelkitės, kad jus kur galas! "Kelkitės, eikime, štai prisiartino tas, kurs mane išduos." (Žr. Mato 26, 36 - 46; Morkaus 14, 32 - 42; Luko 22, 40 - 46; Jono 15, 1 - 27; 16, 1 - 33; 17, 1 - 26.)

59 SKYRIUS. Nenumatytos peštynės

"Vienas jų ištiko vyriausiojo kunigo tarną ir nukirto jam dešinę ausį. Atsiliepdamas Jėzus tarė: Liaukitės, jau gana; ir prisilietęs jo ausies, išgydė jį. Tiems gi, kurie buvo atėję prie jo, vyriausiems kunigams, šventyklos viršininkams ir vyresniesiems Jėzus tarė: Išėjote su kalavijais ir su vėzdais, lyg kad prieš galvažudį." (Luko 22, 50 - 52)

Dabar, jei jūs nieko prieš, grįžkime prie neištikimojo apaštalo Judo.

Jėzus, kaip žinoma, gana įsakmiai išreiškė savo sutikimą, kad Judas išduotų jį į vyriausių kunigų rankas. Todėl Judas ir išvyko ieškoti šventyklos sargybinių.

Pamatęs uždususį apaštalą, šventosios milicijos kapitonas susirūpino.

- Jau? - paklausė. - Vadinasi, čiumpame jį šiandien?

- Negalima gaišti nė minutės! - atsakė Judas. - Dabar Jėzus ką tik pavakarieniavo ir eina į Alyvų kalną - truputį pasivaikščios, kad skrandis geriau virškintų. Jeigu jūs teiksitės eiti paskui mane, mes jį nutversim be jokio vargo. Kitos tokios progos nebebus!

- Tuojau paskelbsiu būriui kovinį aliarmą.

Surinkęs sargybinius, kapitonas sukomandavo:

- Bū-ryyys, dešinės sukimuuu, žengteee... arš!

Sargybiniams iš paskos nuskubėjo keletas atsakingų sinedriono valdininkų ir vyriausių . kunigų tarnų. Taip visa procesija nužygiavo iki Getsemanės sodo tvoros. Čia sargybos kapitonas susirūpino:

- Palaukite. O kaip mes pažinsime mesirą Jėzų tarp visų kitų driskių?

- Teikitės nesijaudinti, - atsakė Judas. - Tai jau mano reikalas. Ką pabučiuosiu, tas ir bus mums reikalingas žmogus.

- Aišku.

Buvo dar tamsoka. Kareiviai užsidegė deglus ir žibintus. Apaštalai, pažadinti tos iliuminacijos, naiviai stebėjosi:

- Žiū! O čia kas per deglų eisena? Matyt, kur nors netoliese vestuvės ir jie nori pagerbti jaunavedę!

Jie nė neįtarė, kad šią naktį jaunosios vaidmuo teks balandžio vaikui.

O Jėzus neturėjo jokių iliuzijų. Jis žinojo. Jis ramiai laukė, kada sargyba sueis į sodą.

Judas tuo metu nusprendė įspėti kareivius, kad areštuotinas asmuo turi antgamtinių sugebėjimų. Kad ir kaip atrodys keista mano skaitytojams, bet faktas yra faktas: evangelija teigia, kad Judas atsisuko į sargybos kapitoną ir pasakė:

- Būkite atsargūs! Jis gali padaryti visokių stebuklų, todėl čiupkite kuo greičiau, kol neatsikvošėjo. O kai nutversite, tada jis nieko jums nebepadarys, tada visos dieviškosios savybės jam nebepadės. Bet veikti reikia vikriai. Svarbiausia - pulti jį ir sučiupti, kai tik aš parodysiu.

Tačiau įvykdyti savo plano jis nesuspėjo. Vos tik kareiviai įsiveržė į sodą, Jėzus išėjo priešais ir paklausė:

- Ko ieškote?

Judas suprato, kad visi jo apskaičiavimai žlugo ir stovėjo žado netekęs. Bet sargybos kapitonas, kuris neturėjo ko slėpti, atsakė:

- Mums reikia Jėzaus iš Nazareto.

Pateptasis žengė žingsnį į priekį ir paprastai tarė:

- Tai aš.

Efektas buvo baisus. Tardamas tuos žodžius, Jėzus kvėptelėjo ir visas sargybos būrys virto ant žemės - sugriuvo nelyginant kortų namelis. Iš jo liko tik netvarkinga krūva. Vargšai kareiviai pamanė, kad juos perkūnas trenkė. Gulėdami ant žemės, jie čiupinėjo išsigandę savo rankas bei kojas ir šnibždėjosi:

- Čia tai bent! Ranka, rodos, sveika... O koja?

- O mano ranka kur? Aha, šit kur ji!

- Aš maniau, kad jau nebegyvas...

Tokie sakiniai buvo girdėti iš visų pusių. Jėzus šypsojosi. Jis tik norėjo pademonstruoti savo stebuklingąją galią ir tai jam visiškai pavyko. Jam buvo svarbu pabrėžti, kad jei ir pateks į priešų rankas, tai tik savo paties noru. Įvykdęs šį sumanymą, balandžio sūnus pasiruošė toliau vaidinti pasirinktą rolę.

- Tad sakykite, pagaliau, ko jums reikia? - vėl paklausė.

- Mums reikia Jėzaus iš Nazareto, - vėl atsakė sargybos kapitonas.

- Taigi aš jau sakiau, kad Jėzus iš Nazareto - tai aš!

Šį kartą niekas nebevirto aukštyn kojom. Ir sargybai nebeliko jokių abejonių, todėl Judui nebebuvo jokio reikalo bučiuoti savo mokytoją, jau du kartus prisistačiusį policijai.

Vis dėlto šventyklos sargybiniai buvo labai sumišę. Teisės pažeidėjas, kuris vienu kvėptelėjimu gali parblokšti visą kareivių būrį, aiškiai atrodė jiems perdaug pavojingas.

- Jeigu jums esu reikalingas tik aš, - kalbėjo toliau Jėzus, - tai leiskit pasišalinti mano bičiuliams.

Sargyba mielai sutiko. Tuomet Judas, žadėjęs pabučiuoti Jėzų ir norėdamas įvykdyti prisiimtą įsipareigojimą, priėjo prie balandžio sūnaus, nors tokie meilumai dabar buvo visai nebereikalingi.

- Mokytojau! - sušuko jis.

- O, tai tu?

- Taip, mokytojau, aš noriu su tavim atsisveikinti.

Ir užuot paprastai paspaudęs ranką Jėzui, Judas jį apkabino ir pabučiavo. Reikia pasakyti, kad šis Judo bučinys buvo tarsi garstyčios po pietų - visiškai nereikalingas dalykas. Tačiau Jėzus jį kantriai priėmė ir tiek tepasakė išdavikui:

- Mano bičiuli, tarp mūsų kalbant, aš puikiai žinau, ką reiškia tavo apkabinimas. Matai, mane ne taip lengva apgauti. Aš žinau, ko tu čia atėjai ir galiu tave tik užjausti. Pabučiavimu išduodi žmogaus sūnų, - tai, pasakysiu, tiesiog nepadoru!

Tuo tarpu kareiviai pastebėjo, kad Judas, nors ir baisus akiplėša, neparvirto žemėn nei prieš, nei po išdavikiško pabučiavimo. Todėl jie aiškiausiai pamatė, kad nebėra ko bijoti ir sutartinai puolė dievažmogį, kaip matyt, netekusį visos savo galybės.

Mes jau žinome, kad vienuolikos apaštalų būrelis turėjo du kalavijus. Vienas jų buvo Petro.

Ir štai vienas apaštalas, tas, kuris turėjo antrąjį kalaviją, paklausė:

- Gal būt, mirsime kaip didvyriai?

Jėzus nespėjo nė atsakyti, o Simonas - Petras jau švaistėsi ginklu. Jis puolė vieną čia pat stovintį vyriausių kunigų vergą ir savo kirtikliu kopūstams kapoti taip rėžė jam per ausį, kad ši nulėkė kaip nebuvusi.

Evangelija išsaugojo tos nekaltos aukos vardą: tarnas, netekęs ausies, vadinosi Malkumi.

Šis nuožmus pasipriešinimas su kraujo praliejimu galėjo sukelti nenumatytas komplikacijas. Įsiutę kareiviai, keršydami už sužalotą bičiulį, būtų tikriausiai puolę apaštalus ir per tris minutes pavertę juos kotletais, bet įsikišo Jėzus. Ir labai laiku! Vos prieš kelias minutes jis pats blaškėsi iš baimės nei gyvas nei miręs, bet dabar jau buvo atgavęs šaltakraujiškumą ir visus nuramino.

Priėjęs prie Malkaus, Jėzus pakėlė nuo žemės nukirstą kremzlę, paspiaudė ją, pridėjo prie nelaimingojo vergo galvos. Ir - o stebuklas! - ausis bematant priaugo ir nuo tos dienos laikėsi savo vietoje žymiai tvirčiau, negu ligi tol.

Jei tikėsime evangelija, tai Malkus atsilygino stebukladariui labai storžieviškai - nė dėkui Kristui nepasakė. Tuo tarpu Jėzus, atsisukęs į Petrą, tėviškai apibarė savo mokinį:

- Tai kaip čia dabar? Tu priešiniesi valdžios organams? To aš nepakęsiu!.. Kas tau darbo, kas čia dedasi? Nagi, greičiau kišk kardą į makštis! Nes kas kardu kovoja, nuo kardo ir žūva.

Petrui ši pastaba atrodė nei šiokia, nei tokia. Juk jis pademonstravo atsidavimą ir uolumą. Jis parodė kitiems apaštalams drąsumo pavyzdi. Ir štai dabar kaip atpildo turi klausytis gaižaus pamokslo. Jo vietoje kiekvienas būtų sutrikęs. Nieko nesuprasdamas, Petras įkišo kalaviją į makštis. Jei mokytojas taip liepia, tegu taip ir bus, tačiau sau vienas jis pagalvojo:

"Štai ir gink tokį asilą! Jeigu mane dar sykį paprašys jį užstoti, tai aš nebeprižadėsiu. Na ir įsivėliau!.. Trauk velniai, tegu dabar išsikapsto, kaip išmano!"

Jei Petras šių žodžių ir neištarė visu balsu, tai tikriausiai suniurnėjo, nes Jėzus, norėdamas, kad jis užsičiauptų, tarė:

- Aš pats įsisiūliau į visus šiuos nemalonumus, supranti? Nejaugi tu manai, kad negalėčiau jų išvengti, jei norėčiau? O gal manai, kad negaliu dabar paprašyti savo tėvą ir kad jis neapgintų manęs, atsiuntęs dvylika legionų angelų? Reikalas čia toks, kad jeigu sunaikinčiau kareivius - o tai man tik nusispiaut, - tai kaipgi tada įvyks, kas parašyta? Ne, aš to nepadarysiu, nes reikia, kad išsipildytų pranašystės.

Dabar Petras nusprendė nebetarti nė žodžio ir nė piršto nepajudinti, nors ir kažin kas atsitiktų.

Iš keisto teisės pažeidėjo keistų kalbų kareiviai irgi suprato, kad niekas negresia ir kad galima jį ramiai suimti, nieko nesibijant. Todėl jie apsupo Jėzų ir tvirtai virvėmis surišo jam rankas.

Per patį sumišimą prie balandžio vaiko ūmai atsirado būrelis senų pažįstamų iš sinedriono. Jėzus pažino juos.

- Ką aš matau? - sušuko jis. - Tarytum prieš galvažudį išėjote su kalavijais ir vėzdais, norėdami mane suimti! Tuo tarpu aš kiekvieną dieną būdavau su jumis šventykloje, mokydamas jus, bet jūs manęs nesuėmėte. Taigi va, sakau jums, ką jau pasakiau Petrui: "Teįvyksta raštai! " Nes, jeigu panorėčiau ir neleisčiau įvykti tam, kas įvyko, tai visus tuos raštus ir pranašystes būtų galima panaudoti vietoj kraiko kiaulėms!

Savaime suprantama, kad nuolatiniai šventyklos lankytojai, išgirdę tokius žodžius, įsižeidė ir ėmė baisiai šaukti, plūsdami ir niekindami Jėzų. Matydami tokį vieningą pykčio prasiveržimą, apaštalai išsigando.

- Metas būtų ir mums pasireikšti, - bailiai pasakė kažkuris.

- Taip, dabar pats laikas...

- Tai spaudžiam..

Ir jie visi kaip vienas nukurnėjo. O Jėzų nusivedė sargyba.

Pasak evangelisto Morkaus, tik vienas jaunuolis, - beje, jo vardas nepaminėtas, - sekė iš tolo paskui mokytoją. Tai buvo paauglys, gyvenęs Kedrono slėnyje. Prižadintas vidurnaktį garsaus triukšmo ir šauksmų, jis iškart suprato, kas atsitiko ir išbėgo iš namų, vos spėjęs, kaip pasakyta evangelijoje, užsimesti "paklodę" ant nuogo kūno - greičiausiai tai buvo tunika. Jį pastebėję, sargybos kariai įtarė kažką negera.

- O čia kas per vaikinas? - ėmė jie murmėti. - Ar tik neketina jis išlaisvinti suimtąjį? Čia, matyt, kokia velniava. Paimkim ir jį kartu su šituo nazariečiu, taip bus ramiau!

Kareiviai buvo jau besugriebią jaunuolį, bet jis išsisuko kaip ungurys ir palikęs paklodę jų rankose, nudūmė Adomo kostiumu. (Žr. Mato 26, 47 - 56; Morkaus 14, 43 - 52; Luko 22, 47 - 53; Jono 18, 2 - 11.)

60 SKYRIUS. Pasiruoškim verkti ir gailiai raudoti

"Tie vyrai, kurie laikė Jėzų, tyčiojosi iš jo ir mušė jį. Jie dangstė jį, mušė jį į veidą ir klausė jį, sakydami: Pranašauk, kas tave užgavo. Piktžodžiaudami jie sakė prieš jį ir daug kitų dalykų." (Luko 22, 63 - 65)

Kai mama Ieva kartu su tėčiu Adomu, savo vyreliu, krimto rojuje obuolį, jie nė neįtarė, kokios bus to mažo pikniko gamtos prieglobstyje pasekmės. Lygiai taip pat, kai mergelė Marija kartu su šventąja dvasia ragavo kiek kitokios rūšies obuolio, jiems ir į galvą neatėjo, kad to galantiško flirto vaisius, išnešiotas palaimintoje įsčioje, vėliau patirs daugybę baisiai nemalonių pergyvenimų.

Todėl, mielosios ponios, niekad nevalgykite obuolių, nes nežinia, kokios bus pasekmės.

Jei nebūtų buvę Ievos, nebūtų buvę ir pirmapradės nuodėmės problemos. Antra vertus, jei Joakimo duktė nebūtų paišdykavusi su balandžiu, nebūtų buvę nei Jėzaus, nei mūsų viešpaties kentėjimų.

Bet kokia prasmė apgailestauti dėl to, kas jau įvykę? Kaip bausmę už rojaus vidaus tvarkos taisyklių pažeidimą, - už kurį, beje, žmonių giminė, kaip žinoma, buvo jau smarkiai nubausta, - mūsų viešpaties dievo sūnus turėjo iškentėti visokias kančias, kurias jis pats iš anksto nusistatė ir pasiskyrė. Tad pasiimkite švarias nosines, nes dabar, mano bičiuliai, reikės verkti ir gailiai raudoti.

Rūpestingai surištą Jėzų nuvedė iš pradžių pas Aną, kuris buvo Kajipo uošvis.

Sakydamas "nuvedė", aš ne visai tiksliai kalbu. Pasak evangelijos, visagalį mūsų viešpatį, žemės ir dangaus sutvėrėją, tempte tempė iki pat minėtojo Ano namų, paragindami spyriais ir smūgiais į sprandą. Bet juo labiau niršo žiaurūs kareivos, tuo labiau džiaugėsi visagalis sutvėrėjas ir linksminosi širdyje.

"Tai bent pasisekė! - kalbėjo sau vienas. - Kareivėliai darbuojasi puikiai! Būbt!!! - kumščiu į nugarą... Bac!!! - batu truputį žemiau... Taip! Visiškai teisinga bausmė už suvalgytą obuolį... Ir jei tėtis Sabaotas vis dar nepatenkintas, tai jam nė pats velnias neįtiks!"

Anas ėmė klausinėti Jėzų apie jo skelbtąją doktriną.

Jėzus, stengdamasis kuo daugiau kentėti, atsakinėjo jam gana aštriai:

- Tai, ką aš kalbėjau, turėjo būti pasakyta. Kam klausinėji mane? Pasiklausk girdėjusius, ką kalbėjau - jie viską žino.

Ir parodė į aplinkui susirinkusią minią.

Tuomet vienas žmogus, užsigavęs dėl to, kad nori jį įvelti į kažkokią tamsią istoriją, smagiai vožė Jėzui per dieviškąjį skruostą, sakydamas:

- Tai šitaip tu atsakinėji vyriausiajam kunigui?

Šis argumentas prablaivė pateptąjį ir jis susyk pasidarė romus kaip avinėlis.

- Jeigu aš sakiau netiesą, - sumurmėjo jis, - įrodyk, kad tai netiesa. O jeigu tiesą, tai kam mane muši?

Reikia priminti - ir daugiau to nebepamiršti, - kad Kristus turėjo dvi prigimtis: dievišką ir žmogišką. Kaip tik dėl tos priežasties per visą viešpaties kančią mes matysime, kad jis čia juokiasi iš savo priešų kaip dievas, kuriam nusispiaut į visus kentėjimus, čia raitosi iš skausmo ir žmogiškai galvoja vien apie tai, kad kuo greičiau pasibaigtų šis kvailas spektaklis.

Nustatyti, kuriuo momentu veikė dieviškoji Kristaus prigimtis, o kuriuo - žmogiškoji, yra be galo svarbi teologinė problema. Dviejų prigimčių paslaptis nepaprastai paini ir sudėtinga.

Tarp mūsų kalbant, - malonūs skaitytojai, tikiuosi, jog su jumis galiu būti atviras, - jei aš būčiau vienas iš tų vikruolių, kurie sugalvojo krikščionių religiją, tai nebūčiau į ją įtraukęs juokdariškos dvilypės prigimties dogmos. Aš būčiau tiesiai pasakęs, jog nuo tos akimirkos, kai balandis įbruko į mergelės Marijos skreitą savo kolegą iš dieviškosios trejybės, pastarasis neteko dievystės ir atgavo ją tik po mirties. Poną Jėzų visose žemiškose peripetijose aš būčiau pavaizdavęs kaip paprasčiausią žmogų; jis man butų nedaręs jokių stebuklų, o kiekvieną kartą, kai veiksmo eiga būtų pareikalavusi dievo įsikišimo, tą vaidmenį gana sėkmingai būtų atlikęs patsai tėtis Sabaotas, parodydamas mažatikiams, kad jis su Jėzumi veikia išvien. Mano Jėzus, jeigu aš būčiau jį sugalvojęs, būtų vėl virtęs dievu, tik po paskutinio žmogiško atodūsio.

Dabar gi patys spręskite, ar galima rimtai žiūrėti į viešpaties kančias, kai net kunigai teigia, jog balandžio sūnus buvęs kartu žmogus ir dievas ir galėjęs savo noru arba kentėti kančias, arba nieko nejausti?

Atvirai kalbant, tiktai geroką kvailį gali sugraudinti šitokios nesuprantamos būtybės pergyvenimai.

Anas nieko taip ir neišgavo iš mūsų lyg ir dievo, lyg ir žmogaus, suvaržyto virvėmis tarsi rūkyta dešra ir šitokį jį pasiuntė savo žentui Kajipui.

Kajipas, šventyklos sargybos kapitono įspėtas, tuo metu jau buvo sušaukęs sinedrioną, vykdžiusį Judėjoje aukščiausiojo teismo funkcijas. Susirinkus pilnam kvorumui, posėdyje dalyvaudavo septyniasdešimt vienas narys, tačiau užtekdavo ir dvidešimt trijų dalyvių, kad dvasinio tribunolo nutarimai įgytų įstatymo galią.

Svarstant bylas, sinedriono seniūnas, arba nazis, sėdėdavo specialioje pakyloje; jo nesant, šias pareigas eidavo aukščiausias vyriausiasis kunigas, renkamas kiekvienais metais. Aplinkui jį ant pagalvių, sudėtų tiesiog ant žemės, pusračiu susėsdavo visi kiti teismo nariai. Iš šio pusračio kraštų sėdėdavo du sekretoriai; vieno pareiga būdavo užrašinėti kaltinimus, o kito - surinkti visa, ką buvo galima pasakyti kaltinamojo naudai. Nazio dešinėje sėdėdavo dar viena žymi asmenybė - saganas, arba teismo tėvas, kuris sekdavo diskusijų eigą, o šalia jo - išminčiai, nuolatiniai teismo tarėjai. Jaunesnieji sargybos karininkai su virvėmis ir diržais rankose saugodavo kaltinamąjį, pasirengę kiekvieną akimirką surišti jį, jei sumanytų priešintis. Kaip matote, viskas vykdavo pagal tvirtai nustatytas taisykles, be jokių nukrypimų.

Kaip tik toks, jei tikėsime evangelija, buvo dvasinis teismas, prieš kurį stojo Jėzus.

Reikia pasakyti, kad šiuo atveju kai kuriems teismo dalyviams visiškai nebuvo ko veikti: būtent, sekretoriui, turėjusiam užrašinėti palankius kaltinamajam parodymus. Spręskite patys: apaštalai išsibėgiojo visi ligi vieno, o daugiau ten nebuvo jokio liudininko, galėjusio ginti mūsų viešpatį.

Raštininkas pradėjo šaukti kaltinimo liudininkus. Jų prisirinko visas būrys. Šios knygos, kuri parašyta tiksliai pagal evangelijų medžiagą, skaitytojai jau žino, kad Jėzus gyveno toli gražu ne be priekaištų, todėl teismui pateiktos žinios apie kaltinamojo poelgius tikriausiai padarė teisėjams labai blogą įspūdį. O kai dėl jo biauraus pagyrūniškumo, tai čia įrodymų buvo tiek ir tiek. Tarp kitko du liudininkai priminė Jėzui, kaip jis ne kartą gyrėsi šventykloje: galiu, girdi, sugriauti dievo šventyklą ir per tris dienas ją vėl atstatyti be kitų pagalbos.

Pamenate tą istoriją? Mesiras Kristus, jausdamas minios paramą, dažnokai girdavosi turįs antgamtinę galią ir sugebąs iškrėsti pačius neįtikimiausius triukus.

Liudininkai paaiškino teismui, kad kaip tik tokiu pagyrūniškumu Jėzus sugundęs daugybę naivių kvailių, tikinčių net pačių paskutinių šarlatanų žodžiais. Liudininkus prisaikino.

- Žinokite, - pasakė jiems Kajipas, - jeigu jūs pamelavote, tai nekaltojo kraujas kris ant jūsų ir ant jūsų vaikų.

Tai buvo tradicinė formulė. Po tokio iškilmingo įspėjimo liudininkai pakartojo savo parodymus.

Labai įdomu - manau, kad skaitytojai tai įvertins, - jog visi keturi evangelistai vadina melagingais liudininkais tuos žmones, kurie tik pakartojo tai, ką truputį anksčiau pasakojo patys evangelistai!

Jėzus į šį kaltinimą nieko neatsakė.

Kajipas atsistojo ir kreipėsi į suimtąjį.

- Girdėjai parodymus? - paklausė. - Ar tiesa, kad, piktnaudžiaudamas tamsių žmonių pasitikėjimu, tu stengeisi juos sugundyti, gyreisi turįs antgamtinę galią ir žadėjai per tris dienas vėl atstatyti dievo bažnyčią, jeigu ji sugriūtų? Ar tiesa, kad taip sakei?

Jėzus, kaip ir pirmiau, tylėjo.

- Ko gi tu nieko neatsakai? - klausinėjo toliau vyriausias kunigas. - Juk jeigu taip esi sakęs, vadinasi, gyreisi savo visagalybe. Norint padaryti tokį stebuklą, reikia būti pačiu dievu ar bent dievo sūnumi... Todėl prisaikinu tave gyvuoju dievu, pasakyk mums: ar tu tikrai esi dievo sūnus?

- Aš esu! - atsakė pagaliau pateptasis.

Jo žodžiai sukėlė pasipiktinimo audrą. Aukščiausias vyriausiasis kunigas ir visas sinedrionas įsižeidė. Nesunku suprasti kodėl! Niekas ten nežinojo apie istoriją su balandžiu ir visi manė, kad Jėzaus tėvas buvo dailidė Juozapas. Tiesa, Juozapas, kol gyveno, garsėjo kaip žmonos apgautas vyras, bet niekam nė į galvą neateidavo, kad barzdą jam prisiuvo balandžių šeimos paukštis. Jeigu Jėzus būtų pasiaiškinęs, tai teisėjai bent būtų žinoję, kas prieš juos stovi. Tačiau jis nusprendė nutylėti, kad Mariją, palikdamas ir toliau mergele, apvaisino kažkoks balandis, toks pat dievas, kaip Sabaotas ir kad jis, Jėzus, tuo būdu yra dievo sūnus. Nieko tokio jis nepasakė, užsispyręs kartojo savo ir aiškus daiktas, labai įsiutino susirinkimo dalyvius. Kajipas iš pykčio nebežinojo, ką daryti.

- Jūs girdėjot, kaip jis niekina dievą? - rėkė vyriausias kunigas. - Ką, juk visi girdėjote? Iš tikrųjų tai pasibaisėtina!

Vargas mums!

Ir tada, pagautas dievobaimingos rūstybės, Kajipas suplėšė savo drabužius. Salėje buvusios moterys gėdingai nusigręžė, kad nepamatytų šventojo tėvo riebių šlaunų, atidengtų visuotinei apžiūrai.

Susitvardęs Kajipas šiaip taip prisidengė likusiais drabužių skudurais. Širdyje jis jau gailėjosi, kad laiku nesusivaldė, - iš tokių audringų jausmo prasiveržimų naudos turi tik siuvėjai.

- Manau, - tarė jis, kreipdamasis į sinedrioną, - viskas aišku. Kam dar mums liudininkai? Dabar girdėjote, kaip jis niekino dievą. Ką pasakysite, kolegos?

Visi vienu balsu sušuko:

- Mirtis jam!

Bausmė, reikia pasakyti, perdaug žiauri už tokius nereikšmingus prasižengimus. Mano kuklia nuomone, Jėzui nereikėjo taikyti aukščiausios bausmės, net jeigu sutiksime, kad jis niekino dievą. Kajipo vietoje aš būčiau nuteisęs Kristų priverčiamam gydymui šaltu dušu, kad jis kiek atvėstų, manau, skaitytojai čia su manimi sutiks.

Kaip matote, laisvamaniai žmonės daug gailestingesni už tikinčiuosius! Žydų šventeivos buvo tos nuomonės, kad eretikus būtinai reikia karti; paėmę valdžią, krikščioniškiausieji bažnyčios tėvai už tuos pačius prasižengimus ėmė savo priešininkus gyvus deginti.

Taigi ne krikščionys turėtų kaltinti žiaurumu žydus, nors šie ir nuteisė mirti paprastą pagyrūną, mano manymu, visai nepavojingą kitiems žmonėms.

Išsiaiškinęs, kokia yra viešoji nuomonė, Kajipas nutraukė posėdį ir , palikęs užsispyrėlį dailidę saugoti kareiviams, nuskubėjo namo, kad žmona sulopytų jam tuniką ir kelnes.

Tuo tarpu liaudis baisiai piktinosi Kristaus elgesiu ir jei ne sargybiniai, tai iš balandžio vaiko būtų likę vien skutai.

O sargybiniams visa ši istorija greičiausiai atrodė komiška: kaip žinome, visi kareivos linksmo būdo - tokie jie buvo senovės laikais, tokie ir dabar.

Jie pasodino Jėzų ant suolo ir prasimanė linksmą pramogėlę, kurią galime palyginti nebent su mūsų laikų žaidimu, kai reikia atspėti, kas tau pliaukštelėjo per delną, atkištą už nugaros. Balandžio sūnui užrišo akis ir prasidėjo kvaili juokai; kareiviai elgėsi kaip iš buto išmesti neužsimokėję gyventojai, pagaliau nutvėrę į savo nagus raganą šeimininkę.

Vienas kuris kareivis gnaibė viešpačiui dievui pasturgalį, o visi kiti šaukė:

- Ei visažini! Pranaše! Aiškiaregy! Nagi, pasakyk, kas tave įgnybo?

Kiti vaišino jį stipriais smūgiais per sprandą, skambiais sprigtais, atsakančiais niuksais, o kai kurie net "mušė jį per veidą plaštakomis". Didžiausieji storžieviai spiaudė į veidą.

Jėzus, be abejo, galėjo nutraukti tą pramogą po paties pirmojo gnybtelėjimo ar antausio. Jam būtų reikėję tik atsakyti: - Man įgnybo Jokūbas Trucheliubabelis, šventyklos sargybinių kapralas; gimimo vieta - Sichemas, laikas - trečioji šeštos kalendos diena, prieš keturiasdešimt vienerius metus!

Nėra jokios abejonės, kad jeigu jis būtų taip atsakęs, kareiviai ne tiktai būtų palikę jį ramybėje, bet ir tučtuojau pripažinę ir viešai išpažinę, kad jis dievas. Jis, net nepajudėjęs iš vietos, būtų iš kaltinamojo virtęs nugalėtoju.

Tačiau Jėzus to nenorėjo.

Priešingai, jis, matyt, labai džiaugėsi, gaudamas per sprandą ir per kūbrį. Sau vienas jis tikriausiai kalbėjo:

"Tai bent laimė! Gnybiai, niuksai, sprigtai, antausiai - kaip iš gausybės rago byra! Dabar Adomas ir Ieva galės pagaliau suvirškinti tą obuolį, kuris buvo įstrigęs jų skrandžiuose... Jeigu išvardyčiau visus šiuos kareivas, tai jie kaip mat nutrauktų savo nedorą pramogą... Bet juk tada pirmapradė nuodėmė liktų neišpirkta!" (Žr. Mato 26, 57 - 68; Morkaus 14, 53 - 64; Luko 22, 54 - 65; Jono 18, 12 - 14, 19 - 24.)

61 SKYRIUS. Petras pasirodo esąs tikras bailys

"Po valandėlės pamatęs jį kitas tarė: Ir tu esi iš jų tarpo. Petras gi atsakė: O, žmogau, nesu. Arti vienos valandos praslinkus, dar kitas tvirtino, sakydamas: Tikrai ir šitas buvo su juo, nes jis ir galilėjietis. Bet Petras tarė: Žmogau, aš nežinau, ką tu sakai. Ir tuojau, dar jam tebekalbant, gaidys pragydo. Tuomet viešpats atsigręžęs pažvelgė į Petrą; ir Petras atsiminė viešpaties žodį, kaip jis buvo pasakęs: Pirma kaip gaidys giedos, tu tris kartus išsiginsi manęs. Po to Petras, išėjęs laukan, karčiai verkė." (Luko 22, 58 - 62)

Tuo metu, kai visagalis dangaus ir žemės sutvėrėjas kentėjo grubius šventyklos sargybinių juokus, apaštalas Petras darė, ką galėdamas, kad tik pateisintų savo mokytojo pranašavimus.

Bėgdamas iš Getsemanės sodo, jis susigėdo dėl savo bailumo ir grįžo.

"Kur, po perkūnais, nuvedė mano mokytoją? " - klausinėjo jis save.

Paskui, gerai pagalvojęs, - kai kurie ratukai jo galvoje vis dėlto sukosi, - jis nusprendė, kad Jėzaus reikia ieškoti vyriausiųjų kunigų rūmuose. Priėjęs tokią išvadą, apaštalas nuvyko į rūmus.

Nuėjęs tenai rado prie durų smalsuolių minią ir prasiskverbti į posėdžių salę negalėjo. Turėjo pasitenkinti kuklia vieta kiemo kamputyje.

Nors metų laikas buvo pats šilčiausias, - jei pamenate, apaštalai miegojo tiesiog ant plikos žemės, - pasak evangelijos, ūmai pasidarė šalta. Tarnai, kareiviai ir vergai, susimetę kieme, užkūrė didelį laužą iš dygaus krūmo žabų ir visi sustojo prie ugnies pasišildyti. Kiekvienas smaginosi, kaip išmanė: vieni plepėjo apie nakties įvykius, kiti pasakojo anekdotus.

Petras stovėjo, prikandęs liežuvį, klausydamasis, ką kiti kalba: norėjo žinoti, kuo visa tai baigsis.

Staiga viena Kajipo tarnaitė pliaukštelėjo per rankas kareiviui, kuris jau per stipriai ir atkakliai spaudė jai kelį ir įsižiūrėjusi į laužo ryškiai apšviestą apaštalo veidą, tarė: - Klausyk, aš juk tave pažįstu!

- Ar man sakai, ponia? - atsiliepė išsigandęs Simonas - Petras.

- Žinoma, tau! Kurgi aš tave mačiau?..

- Mane?

- Taigi.

- O kur?

- Prisiminiau! Tu buvai kartu su Jėzumi iš Nazareto.

Petras gūžtelėjo pečiais.

- Pati nežinai, ką kalbi? - atsakė jis.

- Aš, mat, nežinosiu? Neapsimesk nekaltu kūdikėliu!

- Bet kad aš to žmogaus nė matyti nemačiau!

Ir norėdamas parodyti, kad jam visa tai nieko nereiškia, apaštalas nerūpestingai prisiartino prie ugnies.

Tarnaitė nesispyrė, bet tuojau pat savo įtarimus pasakė draugėms.

- Iš tikrųjų, - pastebėjo viena iš jų, - aš puikiai pamenu šitą seną krieną! Jo toks snukis, kad negreit pamirši!

Ir savo ruožtu priėjo prie Petro, kad geriau jį įsižiūrėtų. Apaštalui visi tie apžiūrinėjimai pradėjo dilginti nervus. Jis apmaudžiai susiraukė.

- Na, o šitai... ko gi jai iš manęs reikia! - burbtelėjo Petras, sukandęs dantis.

- Gerai, gerai, nesiplūsk! - nutildė jį tarnaitė. - Mes dar ne tokių esame matę! O tave pažintume ir nuluptą. Gali nesiginti.

Tu esi vienas iš tų, kurie buvo su Jėzumi iš Nazareto, - gal sakysi, kad ne!

Simonas - Petras pradėjo irzti.

- Klausykite! - tarė jis. - Kalbėkim rimtai. Aš jums oficialiai pareiškiu, kad klystate. O jeigu jūs juokaujate, tai tokie juokai labai nevykę. Traukite per dantį ką nors kitą, o mane palikite ramybėje.

- Žiūrėk tu man, koksai! - nesiliovė tarnaitė. - Verčiau jau tylėtų arba sektų savo pasakas senoms mergoms. O mes ne pirmą kartą ištekėjusios, žinote ir mus ne gandras atnešė. Tave matėme kartu su tavo ponu - dievo niekintoju, gali kalbėt tu čia dabar, ką nori, niekas nepatikės.

- Prisiekiu dievu, visais šventaisiais ir prakeiktaisiais! - prapliupo Petras, dėjęs kumščiu į artimiausią stalą ar tvorą. - Jeigu jau bobai įstrigs kas į makaulę, tai nė su basliu nebeišmuši!

Jeigu sakau jums, kad nieko nepažįstu, tai ir nepažįstu, velniai jus visus griebtų!

Vienas kareivis, klausęs to ginčo, paklausė:

- Argi tu iš tiesų ne iš tos kompanijos? Rimtai?

- Žinoma, kad rimtai.

- Na, tai gerai.

Pagaliau nuo Petro atstojo ir apie valandą laiko jis ramiai šildėsi prie laužo.

Nelaimė, tardamasis esąs visiškai saugus, apaštalas netrukus įsikišo į bendrą pokalbį ir ėmė švaistytis visokiais mikliais žodeliais. Taip jis tauškė, kol kitas kareivis sušuko:

- Šimts perkūnų! Na žinoma, jis iš to Jėzaus govėdos! Ir nemuilink mumis akių, seni, tavo tartis tave išduoda: tu esi kilęs iš Galilėjos.

- Pala, pala! - tarė vienas vyriausio kunigo vergas. - Na kaipgi, tu esi vienas iš to nazariečio dailidės parankinių! Aš net prisimenu, kad mačiau tave kartu su juo šiąnakt sode, puikiai atsimenu!

Petras pasijuto lyg ant karštų žarijų. Jį pažinęs vergas, lyg tyčia, buvo Malkaus giminaitis, to paties Malkaus, kuriam apaštalas buvo nušniojęs ausį. Tada jis ryžosi viską pastatyti ant kortos.

Su didžiausiu užsidegimu jis ėmė tikinti susirinkusius, - jog esąs kažkokių nelemtų aplinkybių auka ir net nesuprantąs, kas čia per dalykas. Kartu jis, kaip įmanydamas, dievagojosi ir prisiekinėjo.

Ir štai tuomet gretimoje vištidėje užgiedojo gaidys*.

*Anekdotas apie gaidį atrodo labai abejotinas visiems, kas yra gerai susipažinęs su Judėjos istorija ir papročiais. Jeruzalės miesto ribose buvo griežčiausiai draudžiama laikyti ir lesinti gaidžius ir šios taisyklės visi pagarbiai laikėsi.

Įvyko keistas sutapimas: Jėzų, iki soties pavaišintą kareivišku jumoru, kaip tik tuo momentu vedė per kiemą vėl pas Kajipą. Eidamas pro Petrą, mokytojas įsmeigė į jį reikšmingą žvilgsnį. Tas žvilgsnis sakė:

"Na ką, Petreli, ar dabar įsitikinai, kad aš žodžių tuščiai nemėtau? Aš tau išpranašavau, jog tris kartus manęs išsiginsi pirm, negu užgiedos gaidys. Girdi? Gaidys gieda!"

Simonas - Petras suprato.

Nusiminęs, nieko daugiau nebepaisydamas, šoko jis iš kiemo į gatvę ir paleido tokį ašarų srautą, kad kaip mat pripildė pakelės griovį. (2r. Mato 26, 58 - 75; Morkaus 14, 54 - 72; Luko 22, 54 - 62; Jono 18, 15 - 27.)

62 SKYRIUS. Kokio galo susilaukė sukčius Judas

"Tuomet Judas, kurs buvo jį išdavęs, matydamas, kad jis pasmerktas, gailesčio vedamas, nunešė atgal vyriausiems kunigams ir vyresniesiems tris dešimtis sidabrinių ir tarė: Nusidėjau, išduodamas nekaltą kraują. Bet jie tarė: Kas mums darbo? Tu žinokis. Ir numetęs sidabrinius šventykloje, jis išėjo ir nuėjęs pasikorė." (Mato 27, 3 - 5)

Aurora jau buvo iškišusi iš už horizonto savo rausvos nosytės galiuką, kai Jėzus vėl stojo prieš sinedrioną.

Kajipas ir jo kolegos - be Nikodemo, kuris ir toliau tylėjo kaip kapas, - skubėjo greičiau nusikratyti neramiuoju nazariečiu.

Aukščiausias vyriausiasis kunigas, kol jam namie susiuvinėjo nuo viršaus ligi apačios perplėštą tuniką, suvokė vieną dalyką, kurio vos nepražiopsojo: mat, po romėnų pergalės žydų justicija nebeturėjo teisės skelbti mirties nuosprendžių - tai tapo išimtine ciesoriaus vietininkų privilegija.

Reikia pasakyti, kad Kajipas buvo aršus patriotas: jeigu Jėzus būtų buvęs tik paprastas apgavikas, tai dar pusė velnio, bet Kajipas buvo tos nuomonės, kad suimtasis neapsakomai pavojingas visiems jo bendrapiliečiams.

Jėzus, lyg koks maniakas, visur tvirtino esąs žydų karalius. Tai galėjo anksčiau ar vėliau patraukti jo pusėn žioplių minią ir sukelti neramumus, kuriais romėnai būtų mielai pasinaudoję kaip dingstimi suruošti naujas žydų skerdynes ir nugalėtuosius apkrauti naujais mokesčiais.

"Reikia tučtuojau nuteisti sulaikytąjį, - samprotavo Kajipas pats vienas. - Jis be galo daug kartų yra pažeidęs mūsų įstatymus ir nusipelnęs sunkios bausmės. Tokiu pasmerkimu mes parodysime romėnų valdžiai, kad su šiuo dykūnu ir jo gauja nenorime turėti nieko bendra. O paskui bus galima jį nusiųsti pas Pontijų Pilotą - gubernatorius kaip mat jį sutvarkys."

Tuo būdu antrasis Jėzaus apklausimas virto tuščiu ir visai neįdomiu formalumu.

Jį paklausė, ar tikrai jis laiko save Kristumi, tai yra Mesiju, kuris turi išvaduoti žydus.

- Jei tu Kristus, pasakyk mums! - pareikalavo Kajipas.

Tuo metu Jėzaus dieviškoji prigimtis buvo išėjusi iš rikiuotės ir funkcionavo vien tik žmogiškoji silpnybė: jis neatsakė nei "taip", nei "ne", tikėdamasis tokiu būdu palengvinti savo dalią.

- Matote, - suniurnėjo jis, - jei pasakysiu, kad esu Kristus, jūs vis tiek nepatikėsite, o jei pradėsiu savo ruožtu duoti jums klausimus, jūs man neatsakysite ir manęs nepaleisite. Tad verčiau patylėsiu.

- Kadangi kaltinamasis tebesispyrioja ir atsakinėja dviprasmiškai, tegu jį veda pas Pontijų Pilotą! - įsakė Kajipas.

Sargybos kapitonas perdavė įsakymą savo pavaldiniams, o. šie bematant jį įvykdė.

Kas gi tuo metu dėjosi su Judu?

Kai kareiviai išėjo iš Getsemanės sodo, Judas, kiek atsilikęs, sekė jiems iš paskos ir taip atėjo iki vyriausiojo kunigo rūmų. Kol buvo nagrinėjama byla, jis įdėmiai sekė įvykius. Ir pagaliau, taip sakant, pačiu laiku, pajuto sąžinės priekaištus.

Trisdešimt monetų, kurių vertė buvo trisdešimt penki frankai ir penkiasdešimt santimų, staiga pasidarė jam tokios sunkios, tarsi nukaltos iš švino.

Ūmai jis pamatė, kad nepastovumas, nedorumas ir kitos Jėzaus ydos vis vien nepateisina jo, Judo, padarytos išdavystės. Išdavystė visada šlykšti.

Nedelsdamas nė minutės, Judas paėmė pinigus, iš kurių dar nebuvo išleidęs nė skatiko ir nuėjo pas vyriausius kunigus ir seniūnus.

- Ko dar tau reikia? - paklausė tie jį. - Manai, kad per mažai tau užmokėjo?

- O ne, kur jau čia! Atvirkščiai, aš noriu grąžinti jums tuos trisdešimt sidabrinių. Man jų nereikia.

- Še tau dabar! Keista, labai keista. Prieš porą dienų derėjosi kaip turguje dėl kiekvieno denaro, o dabar ir trisdešimt siklų jam nebereikia! Kas gi atsitiko?

- Pasiimkite savo pinigus! - suriko Judas. - Jie degina man rankas. O pagaliau Jėzus ne toks jau kaltas, kaip anksčiau maniau. Aš išdaviau nekaltą. Esu asilas ir paskutinis žmogus - štai kas aš! Šekit prakeiktąjį sidabrą.

Vyriausieji kunigai ir seniūnai susižvalgė.

- Klausyk, meldžiamasis, - tarė vienas iš jų, - vėlokai tu susigriebei! Jėzus pats save pasmerkė ir pasirašė nuosprendį. Jis tolydžio niekina dievą, piktžodžiauja... Pinigus tu dorai uždirbai, todėl gali ramiai pasilikti juos sau.

- O ne, sakau jums, kad nenoriu!

- Kita vertus, tai sukomplikuoja mūsų atskaitomybę. Mes nuoširdžiai apgailestaujame, kad negalime tavęs išvaduoti iš keblios padėties, bet nieko nepadarysi... Manykis dabar kaip žinai.

Judas nusispiovė, metė nelaiminguosius sidabrinius, apsisuko ir išbėgo iš šventyklos.

Jis nuėjo ten, kur į Kedroną įteka Chino upelis ir pasikorė ant medžio vieno puodžiaus lauke. Apaštalų darbuose, papildančiuose evangelijas, pasakyta, kad pasikoręs Judas perplyšo pusiau. Perplyšo, tai perplyšo - su tuo mielai sutinkame.

Atrodo, kad anais laikais žemės sklypai Jeruzalėje beveik nieko nekainavo, kadangi kitą dieną kunigai, sužinoję apie Judo savižudybę, nupirko puodžiaus žemę už tuos pačius trisdešimt penkis frankus penkiasdešimt santimų ir palaidojo toje vietoje tą, kuris išdavė Kristų.

Didieji krikščionybės švyturiai įvairiai nušviečia Judo mirties aplinkybes.

Tas klausimas taip ir liko iki galo neišaiškintas. Evangelistas Matas sako, kad Judas "išėjo ir nuėjęs pasikorė" (Mato 27, 3 - 10). Lukas savo evangelijoje nieko apie tai nekalba, užtat Apaštalų darbuose pasakojama, kad išdavikas pasikoręs, paskui pusiau perplyšęs ir "visi jo viduriai išėjo" (Apaštalų darbų l, 18 - 19). Evangelistas Morkus apie paskutines Judo dienas visai nerašo. Pagaliau Jonas, evangelijoje neprasitaręs apie tai nė žodžio, paskui ėmė ir papasakojo savo ištikimajam mokiniui Papijui, kad nedorasis apaštalas vis dėlto pasikoręs, kad virvė besikariant nutrūkusi ir tasai puspakaruoklis paskui ilgai ir laimingai gyvenęs.

Susigaudyk dabar, kad geras, šitoje senų prieštaravimų kupetoje!

Kai dėl manęs, tai vargu ar reikia čia dėstyti mano nuomonę: skaitytojas jau žino ją. Esu tikras, kad Jėzaus niekad nebuvo, lygiai kaip nebuvo ir Judo, Mato, Morkaus, Luko ir Jono ir kad visos tos evangelijos geriausiu atveju parašytos ne anksčiau, kaip mūsų eros antrojo amžiaus pabaigoje, tai yra tuo metu, kai buvo išrasta krikščionių religija, padovanojusi žmonijai tokius dievo avinėlius, kaip Aleksandras VI Bordžija ir Mastajus, Pijus IX*.

*Aleksandras VI (1442 - 1503) - popiežius (1492 - 1503), kilęs iš ispanų bajorų Bordžijų giminės, atsikėlusios į Italiją. Jo popiežiavimas - tai nuolatinis savivaliavimas, klastos ir ištvirkimas. Jis naikino savo priešus durklu ir nuodais. Marksas jį pavadino "ištvirkimo pabaisa".

Pijus IX (grafas Džiovanis Marija Mastajus Feretis, 1792 - 1878) - popiežius (1846 - 1878). 1850 m. įvedė popiežiaus valstybėje teroristinį režimą. Kaip įmanydamas, kovojo prieš revoliucinius sąjūdžius, buvo Italijos suvienijimo priešininkas. Vykdė reakcinę ir antinacionalinę politiką. 1870 m. Pijus IX privertė Vatikano visuotinį susirinkimą paskelbti popiežiaus neklaidingumo dogmą.

63 SKYRIUS. Nuo Piloto pas Erodą ir atgal

"Pilotas jį klausė: Ar tu esi žydų karalius? Jis, atsakydamas jam, tarė: Tu tai sakai. Tuomet vyriausieji kunigai kaltino jį daugeliu dalykų. Pilotas vėl jį klausė, sakydamas: Ar tu nieko neatsakai? Žiūrėk, dėl kokių didelių dalykų jie tave skundžia. Bet. Jėzus daugiau nieko nebeatsakė, taip kad Pilotas stebėjosi." (Morkaus 15, 2 - 5)

- Sargyba, klausyk mano komandos! - suriko kapitonas. - Kryptis - vietininko rūmai. Pirmyn, žengte... arš!

Ir štai Jėzus, kareivių lydimas, nužygiavo į Romos ciesoriaus vietininko Pontijaus Piloto pretoriją*.

*Pretoriją - teismo vieta. Kunigai pasiliko šventykloje, kur buvo jau prasidėję rytmetiniai aukojimai; visi kiti nuskubėjo paskui kareivius, sudarę gana ilgą procesiją. Slinkdama per miestą, ji vis augo, patraukdama daug smalsių praeivių ir žioplių ir netrukus pasidarė visai įspūdingo dydžio.

Tuo metu miestiečiai buvo jau atsikėlę ir ruošėsi imtis kasdienių darbų, bet kur tau!

Daržininkai, prekiaujantys morkomis ir kalafiorais, paukščių lesalo pardavėjos, kaminkrėčiai, daržovininkai, vykstantieji į turgų su daržovėmis ir vaisiais, pienininkės su bidonais, bakalėjininkai, jau atidarę savo krautuvėles, - vienu žodžiu, visa Jeruzalė metė darbą ir pasileido paskui pasmerktąjį į vietininko rūmus, nes visi norėjo pažiopsoti ir pasižiūrėti nemokamo spektaklio.

Jėzų įvedė į pretoriją. Kurį laiką jį paliko ten vieną, tačiau sargyba saugojo visus įėjimus ir išėjimus. Pas kaltinamąjį išėjo Pilotas. Tvirtai surištas balandžio sūnus atrodė taip skurdžiai ir buvo toks nepanašus į pavojingą nusikaltėlį, kad Pilotui jo pagailo. Jis jau buvo girdėjęs apie to tamsaus prastuolio pranašystes ir apie jo raginimą sukilti prieš romėnus, tačiau, kol dar jokio sukilimo nebuvo matyti, nenorėjo kelti savo baudžiančios rankos.

Taigi Pilotas pasižiūrėjo į buvusį dailidę, grįžo pas žydus ir paklausė?

- Kuo jūs kaltinate šitą žmogų, kurį atvedėt į mano pretoriją? Kaltinimai pasipylė, kaip iš kiauro maišo:

- Jis maištininkas!

- Pasileidėlis!

- Jis priešinosi mūsų įstatymams, baudžiantiems svetimautojas!

- Jis laužė subatos įstatymą, draudžiantį sabato šventės dieną dirbti!

- Jis trainiojosi su kekšėmis!

- Jis kurstė liaudį prieš vyriausybę!

- Jis valkata!

- Plėšikas!

- Jis pavogė asilą!

Ir taip toliau ir toliau.

- Visa tai suprantama, - atsakė Pilotas, - bet kas man darbo su jūsų belaisviu? Imkite jį ir bauskite pagal savo įstatymus.

- Matote, - paaiškino jam vienas sinagogos išminčius, - už keletą jo įvykdytų nusikaltimų mūsų įstatymas numato mirties bausmę. O tu žinai pats, kad po to, kai mūsų šalis įsijungė į Romos imperiją, mes netekome teisės skelbti mirties nuosprendžius, iš anksto nesusitarę su ciesoriaus atstovu.

- Tai labai pavojingas maištininkas! - pridūrė kitas, matyt, mokesčių rinkėjas. - Jis ne kartą ragino žmones nemokėti mokesčių, vadindamas save žydų karalium. Be to, jis tikino esąs Kristus, atseit, išganytojas, arba Mesijas, kurio užduotis - išlaisvinti Judėją. O tai dar blogiau!

- Gerai, - sutiko Pilotas. - Bet pirmiausia aš noriu jį pats apklausti.

Vietininkas grįžo pas Jėzų.

- Klausyk, ar tu iš tikrųjų laikai save žydų karaliumi? - paklausė.

Jėzus atsakė:

- Ar tu to klausi savo noru, ar pakurstytas mano priešų, kurie mane kaltina, jog aš laikąs save žydų karaliumi?

Ir vėl veikė tiktai žmogiškoji Kristaus prigimtis, todėl jis tiesiog išsisuko nuo atsakymo. Pilotas susiraukė.

- Tavo priešai man visai nerūpi. Aš esu romėnas, bet ne žydas. Į jūsų žydiškus vaidus nesikišu. Tavo žmonės ir tavo kunigai atvedė tave pas mane. Paaiškink, ką padarei?

Tačiau Jėzus susilaikė nuo atsakymo.

- Bent pasakyk, kas ta tavo karalystė, į kurią tu, kaip sako, pretenduoji?

- Mano karalystė ne čia. Jeigu ta karalystė butų žemėje, tai mano šalininkai kovotų už mane ir nebūtų leidę pakliūti man į priešų rankas.

- Vadinasi, tu esi karalius be karalystės?

- Kartoju: mano karalystė ne šio pasaulio.

- Nesvarbu, kur ji, bet tu vis dėlto laikai save monarchu, ar ne taip? Vadinasi, tu karalius?

- Tu tai pasakei.

"Atrodo, vargšelis tikrai silpnaprotis", - pagalvojo Pilotas. Jis vėl nuėjo pas vyriausius kunigus ir žmones.

- Mano nuomone, - tarė jis, - jūsų belaisvis nenusipelno kartuvių.

Atsiliepdama visa minia vienu balsu užbliovė:

- Ne, ne! Nusipelno! Mirtis jam!

Ir vėl ant pateptojo galvos pasipylė baisiausi kaltinimai. Tuomet vietininkas įsakė atvesti Jėzų ir kreipėsi į jį:

- Girdi, kiek daug liudytojų prieš tave?

Buvęs dailidė tylėjo. Jį vėl apkaltino kursčius žmonėse maištą ir Pilotas paklausė:

- Kurgi jis sakė kurstomas kalbas?

- Visur! - atsakė jam. - Nuo Galilėjos iki Jeruzalės!

Žodis "Galilėja" pakišo valdovui išeitį iš padėties: jis visai nenorėjo imtis atsakomybės šioje painioje byloje.

- Klausyk, Jėzau, - apsidžiaugė jis: - ar tu kartais nebūsi galilėjietis.

- Žinoma, galilėjietis!

- Tuomet, ponai, - tarė Pilotas, kreipdamasis į vyriausius kunigus ir žmones, - ši byla neįeina į mano kompetenciją. Tai vieno Erodo reikalas. Taigi pasiimkite savo kaltinamąjį ir tegu jį pakaria Erodas, jeigu nori. Aš čia niekuo nedėtas.

Ir štai Jėzų nuvedė pas tetrarchą. Erodas jau buvo prisiklausęs apie Kristų. Pasak evangelisto Luko, "Erodas, pamatęs Jėzų, labai apsidžiaugė; jis jau seniai norėjo jį pamatyti, nes... tikėjosi išvysiąs jį darant kokį nors stebuklą". Deja, tą dieną Jėzus neturėjo ūpo ir griežtai atsisakė pademonstruoti net patį menkiausią pokštą. Veltui įkalbinėjo Erodas: buvęs dailidė, vienu savo žodžiu galįs pajudinti kalnus, nieko nesakė ir nieko nedarė.

Erodas, kaip ir Pilotas, pamanė, kad kaltinamajam tiesiog trūksta galvoje vieno šulo ir kad vargu ar galima suversti jam atsakomybę už priešiškus tauškalus.

Jis liepė apvilkti Jėzų baltais drabužiais - tais laikais tai buvo įprastinė pamišėlių ir silpnapročių uniforma - ir taip papuoštą, nusiuntė atgal pas Pilotą.

Romos vietininkas buvo jau atkandęs dantis į šią istoriją.

- Jūs atvedėte man šitą žmogų, - sakė jis vyriausiems kunigams, - ir apkaltinote tuo, kad jis kurstąs žmones sukilti. Aš jį apklausiau ir nelaikau pavojingu nusikaltėliu. Nusiunčiau pas Erodą, bet ir tas nerado reikalo nubausti jį mirtimi. Tai ko gi jūs dar norite?

Šventyklos kunigai, jau užbaigę rytmetinius aukojimus ir tuo metu atskubėję į Piloto rūmus, sutiko jo žodžius murmėdami. Jiems reikėjo trūks pliš nusikratyti nazariečiu! Kaip žinia, visų laikų ir visų tautų dvasininkai vienodai žiaurūs.

Išgirdęs murmėjimą, Pontijus Pilotas ryžosi kunigus nuraminti ir pasiūlė:

- Už visokius smulkius prasižengimus Jėzus bus nubaustas:

aš įsakysiu jį nuplakti, bet paskui paleisiu.

- Ne, ne! - ėmė rėkti Jeruzalės, kunigai. - Mes visai ne dėl to čia atėjom! Pagal mūsų įstatymus jis turi mirti. Mirtis jam!

Tuomet valdovui atėjo į galvą mintis, dar kartą rodanti, kad jis buvo humaniškas. Pontijus Pilotas prisiminė savo turimą teisę amnestuoti velykų šventėms vieną kalinį. Tai buvo daroma tam, kad liaudis matytų romėnų gailestingumą.

Jis įsakė savo kariams atvesti iš kalėjimo baisiausią nusikaltėlį. Tai buvo toksai Barabas, per visą savo gyvenimą pridaręs visokiausių galimų ir negalimų piktadarybių.

Piloto sumanymas buvo paprastas.

"Parodysiu miniai Jėzų ir Barabą, - galvojo jis. - Paskui paklausiu: "Katrą norite, kad paleisčiau? " Kunigai pyksta ant Jėzaus, tačiau liaudis turi labiau bijotis Barabo. Antra vertus, šiandien čia prie rūmų susirinko mažne visa Jeruzalė. Jeigu tasai Jėzus tikrai yra išgydęs daugybę luošių, kaip teigia jo sekėjai, tai visi tie buvusieji šlubiai, neregiai, vienaakiai, raupsuotieji ir paralitikai turi mūru stoti už savo gydytoją."

Mintis buvo iš tikrųjų nebloga.

Bet - deja, deja ir dar kartą deja! - Pilotas pamiršo žmonių nedėkingumą. Jis neįtarė, kad buvę vienaakiai, buvę šlubiai, buvę bekojai ir visi kiti į juos panašūs pirmieji pareikalaus mirties savo gydytojui ar bent prisidės prie Jėzaus priešų choro. Todėl, vos parodęs miniai Jėzų ir Barabą, Pilotas vietoj atsakymo išgirdo sutartinį kauksmą:

- Paleisk mums Barabą! Nukryžiuok, nukryžiuok Jėzų!

Tai buvo paskutinis mėginimas. Veltui Piloto žmona, ponia Klaudija Prokula, norėdama išgelbėti balandžio sūnų, siuntė savo vyrui raštelį, kur buvo parašyta: "Nesikišk į šį reikalą. Naktį aš dėl to Jėzaus sapnavau baisų sapną, o tai blogas ženklas." Pilotas nusprendė, kad atgal trauktis jau vėlu, nes minios reikalavimas labai vieningas ir aiškus.

Jis liepė nuimti grandines nuo Barabo, pasakė vyriausiems kunigams, kad gali daryti su Jėzumi, kas tik jiems ateis į galvą, o kad aiškiau parodytų, jog pats nusiplauna rankas, Įsakė atnešti praustuvę ir savo pareiškimą patvirtino veiksmu.

Tuo metu kareiviai jau plakė Jėzų, o susirinkusieji neapsakomai džiaugėsi.

Krikščionių bažnyčios teologai, siekdami sugraudinti tikinčiuosius, pasakoja apie tą plakimą siaubingus dalykus: nuo Jėzaus tariamai nuplėšę rūbus, apnuoginę jį ligi pusiau, pririšę prie stulpo ir ėmę talžyti virvėmis, rykštėmis ir jaučio sausgyslėmis. Čia jiems būtų galima atsakyti, kad inkvizicijos kankinimai buvo daug baisesni už Kristaus plakimą. Jam juk neišsukiojo nei rankų, nei kojų, netrupino gniaužtuvuose kaulų, neplikino verdančiu aliejumi arba ištirpintu švinu, nedegino krūtinės karšta derva, nespaudė kaukolės tam tikru lanku ir nepylė į specialia kėtokle pražiodytą burną kibirų vandens, be to, ne vienu kartu, o lašais per įbruktą tarp dantų kempinę arba skudurą. Dar galima čia pridurti, kad žydų kunigai nenukapojo Jėzui plaštakų, nesutrupino kojų "ispaniškuose batuose", neraižė diržų iš nugaros, nepamovė ant geležinio kuolo, neišsukiojo rankų ir nebuvo pakorę už kojų. Taigi Nazareto dailidė, kuris buvo kartu ir dievas ir visada turėjo savo dispozicijoje antrąją, dievišką, prigimtį, įgalinusią visai nieko nejusti, kai kentėjimai pasidarydavo žmogui nepakeliami, nekentėjo nė šimtosios dalies to, ką iškentė laisvosios minties kankiniai nuo gailestingųjų dievo tarnų.

Bet mes nepradėsime viso to kalbėti mūsų kunigams. Gana bus ir to, jeigu paimsime į rankas evangeliją ir pasakysime jiems, kad visos pasakos apie Kristaus plakimą, apie pralietą kraują ir sukapotą odą - jų liguistos vaizduotės vaisius.

Mato evangelijoje (27, 26) pasakyta:

"Tuomet jis jiems paleido Barabą, o Jėzų nuplakdinęs padavė jiems prikalti ant kryžiaus.

Morkaus evangelija (15, 15) kartoja:

"Tuomet Pilotas, norėdamas patenkinti tautą, išleido jiems Barabą ir rykštėmis nuplakdinęs Jėzų, padavė jį prikalti ant kryžiaus."

Lukas apie tai visai neužsimena.

Jono evangelija (19, 1) sako:

"Tuomet Pilotas liepė imti Jėzų ir nuplakti."

Reikia pasakyti, kad vertime veiksmažodis "nuplakti" neperduoda originalo prasmės "čaižyti", susijusios su rykščių sąvoka. Kalbant iš esmės, išgarsintoji viešpaties kančia, dėl kurios jausmingieji šventeivos tiek ašarų išlieja per didžiąją savaitę, buvo paprasčiausias išperimas. Be to, iš evangelistų pasakojimų aiškėja, kad jei vyriausieji kunigai ir Jeruzalės žmonės reikalavo Jėzaus mirties, tai sargybiniai kareiviai tiktai keikėsi, skaldė antausius, na ir pagaliau negražiai šaipėsi. O tai juk visai nepanašu į rafinuotą sadizmą. Pora smūgių per sprandą, pustuzinis spyrių į pasturgalį, spiūvis į veidą - štai ir visos garsiojo plakimo kančios.

Nenorėdamas atsilikti nuo linksmuolių žydų, Pilotas ne tiktai paliko Jėzui baltąjį pamišėlio drabužį, bet dar nuo savęs pridėjo "purpurą" - raudoną vilnonį apsiaustą, - įdavė jam į dešinę ranką lazdelę ir liepė uždėti ant galvos vainiką, nupintą iš jaunų nendrių ir poros dagio šakelių*.

*Paryžiaus vyskupas tikina, kad šis garsusis "erškėčių vainikas" yra Paryžiaus Dievo motinos katedroje. Už nedidelį atlyginimą galima jį ten pamatyti. Aš pats esu jį regėjęs. Tai paprastas vainikėlis iš jūros nendrių, kuriame nėra jokių spyglių. Taip aptaisytą Jėzų jis parodė miniai, sakydamas:

- Štai žydų karalius! Pasidžiaukite!

Kad būtų linksmiau, kareiviai užtempė buvusį dailidę ant pakylos ir keletą kartų ta lazdele jam kepštelėjo.

O Pilotas, gerai nusimazgojęs rankas, paskutinį kartą kreipėsi į žmones:

- Labai rimtai jus įspėju: jeigu nuteisėte šitą žmogų ir vienbalsiai reikalaujate jo mirties, tai aš nesipriešinsiu, bet žinokite - tai jūs jį pasmerkėte, bet ne aš. Ir jeigu jis nekaltas, tekrinta jo kraujas ant jūsų.

- Sutinkame! - subliuvo minia. - Tekrinta! Neprieštaraujame!

Čia Jėzus, galimas daiktas, pagalvojo, kad, deja, jo kraujas negali ant nieko kristi, nes jis tam ir atėjo į pasaulį, kad tą kraują išlietų žemėje, išpirkdamas praeities, dabarties ir ateities nuodėmes, kurias padarė, daro ir darys žmonių giminė. Tai atsitiko tarp pusės vienuoliktos ir vienuoliktos valandos ryto. Dabar jau nebebuvo jokių kliūčių įvykdyti mirties bausmę pasmerktajam. (Žr. Mato 27, 2 - 31; Morkaus 15, 1 - 20; Luko 23, 1 - 25; Jono 18, 28 - 40; 19, 1 - 16.)

64 SKYRIUS. Kaukolės vieta

"Taip jie nuvedė jį į Golgotos vietą, tai reiškia, kaukolės vietą. Tenai jie davė jam gerti vyno, sumaišyto su mira, bet jis neprisiėmė." (Morkaus 15, 22 - 23)

Ir štai mes jau einame į mirties bausmės vykdymo vietą. Tad, laikydami rankose evangeliją, stebėkime būtybę su dviem prigimtimis ir pažiūrėkime, ar sugebės ji numirti nesudrebėjusi, kaip dera herojui. Pirmiausia, kur jį nuvedė iš Piloto pretorijos? Romėnų liktoriai susimaišė su šventyklos sargybos kareiviais, o paskui juos grūdosi visa minia su vyriausiais kunigais, rašto žinovais ir fariziejais priešakyje. Iš pradžių visas kortežas patraukė prie Jeruzalės kalėjimo. Ten Jėzui nuvilko raudonąjį apsiaustą bei pamišėlio rūbą ir sugrąžino senuosius drabužius. Ten pat prie Jėzaus prijungė dar du perėjūnus, kaip ir jis pasmerktus aukščiausiai bausmei.

Taip papildyta procesija vėl pajudėjo į priekį, artėdama į kalvą už miesto, kur paprastai būdavo vykdomos mirties bausmės. Toji kalva vadinosi Golgota, arba Kaukolės vieta. Tokį pavadinimą ji gavo dėl to, kad jos viršuje buvo plika uola, šiek tiek primenanti žmogaus kaukolę. Evangelijos komentatoriai, kuriems vis nagai niežti visur surasti visokiausių stebuklų, tikina, jog toji kalvelė, ant kurios nukryžiavo Jėzų, vadinosi kaukolės vieta dėl to, kad ten palaidota Adomo kaukolė. Reikia iškart pasakyti: ligi šiol ten dar niekas neiškasė nieko, kas nors iš tolo panėšėtų į minėtąjį daiktą.

Žemiau papasakosiu, kaip kunigai aiškina šį nesutapimą, vis dėlto ir toliau tvirtindami, kad garsioji kaukolė iš tikrųjų esanti palaidota Golgotoje.

Taigi procesija patraukė miesto gatvėmis. Kiekviename kryžgatvyje nelaimingasis balandžio sūnus turėjo kentėti vis naujas patyčias. Kiekviename kampe jis susitikdavo kokį nors buvusį neregį, kuriam buvo sugrąžinęs regėjimą, ar buvusį paralitiką, kurį jis pastatė ant kojų ir tikriausiai tikėjosi, kad tie žmonės, tiek daug patyrę iš jo gero, puls kareivius ir išvaduos savo geradarį. Per visą savo gyvenimą jis buvo padaręs tiek stebuklų, kad visi stebuklingai išgydytieji, stebėjusieji viešpaties kančią, būtų lengvai malte sumalę visus jo priešus.

Bet deja! Beširdžiai eksluošiai tik juokėsi, žiūrėdami į pasigailėtiną savo gydytoją. Nė vienas iš jų net nepagalvojo ateiti jam į pagalbą!

Prakąsto obuolio nuodėmės atpirkimas vyko pagal visas taisykles.

Pirmieji pasmerktojo pasigailėjo sargybiniai.

Svarbiausias kryžių sandėlis buvo kalėjime. Pagal paprotį pasmerktasis turėdavo pats tempti kryžių iki pat bausmės vietos. Abu galvažudžiai savo kryžius užsivertė ant pečių ir nešė juos gana lengvai. Tuo tarpu Jėzui, be visų tų bėdų, dar teko pats sunkiausias, prastai nuobliuotas kryžius, kuris kaip mat ėmė skaudžiai slėgti nugarą.

Mes žinome, jog buvęs dailidė neblogai mokėjo savo amatą, todėl dabar jis kentėjo dvigubai: fiziškai - dėl kryžiaus sunkumo ir morališkai - dėl to, kaip tas kryžius padarytas, nes profesionalo akimis iškart pamatė, koks tai nedailus darbas.

Be to, nereikia pamiršti, kad jau Getsemanės sode, kur angelas privertė jį išmaukti kartybių taurę, mūsų pateptojo būklė buvo labai sunki. Vadinamosios šventos knygos teigia, kad Getsemanės sode prasidėjusi jo agonija. Todėl dabar, kai žmogiškoji prigimtis veikė stipriau, negu dieviškoji, jis vos vilko kojas ir vos negriuvo, prislėgtas sunkaus kryžiaus. O už miesto vartų jis visai žnektelėjo ant kelio ir nebepajėgė atsikelti.

Tuomet kareiviai ėmė tartis.

- Vargšelis, vos gyvas, - kalbėjo jie. - Versti jį toliau vilkti šį sienoją su skersiniu būtų tiesiog žiauru.

Jie apsidairė ir smalsuolių minioje pamatė vieną žaliūką.

- Ei tu, kaip tavo vardas? - pašaukė jį vienas kareivis.

- Simonas.

- Na, Simonai, čiupk kryžių: nuneši jį iki Golgotos!

Simonui, - vėliau paaiškėjo, kad jis buvo kirenietis, - šis pasiūlymas nepatiko.

- Neškite šias kartuves patys! - suburbėjo jis. - Kuo čia aš dėtas?

Bet išsisukti jam nepavyko.

Keikdamasis paskutiniais žodžiais, Simonas užsivertė kryžių ant peties ir ėmė pūkšti paskui Jėzų.

Beje, man seniai rūpi toks klausimas: kodėl kunigai taip liaupsina Simoną Kirenietį? Jie jį vadina ištikimu Kristaus bičiuliu ir padaro jį vos ne šventuoju, nors evangelijoje aiškiai pasakyta, kad kareiviai "privertė jį nešti kryžių". Kaip tik taip sako evangelistas Matas ir visi kiti.

Nelaimingasis dangaus ir žemės sutvėrėjas buvo taip išvargęs, kad sargybiniams teko jį vilkte vilkti iki Kaukolės vietos (žr. Morkaus 15, 22).

Kelyje jie susitiko būrelį moterų. Pamačiusios tokį suvargusį Jėzų, jos susigraudino ir pravirko. Šią smulkmeną mini tik šventas Lukas. Kiti trys evangelistai, atvirkščiai, tvirtina, kad visame kryžiaus kelyje nepasigirdo nė vieno užuojautos žodžio pateptajam kentėtojui.

Taigi, jei tikėsime šventuoju Luku, keletas damų ėmė lieti ašaras. Jėzus kaip mat atgavo žadą, kreipėsi į jas ir pasakė žodis į žodį štai ką:

- Jeruzalės dukterys! Ne manęs verkite, bet verkite verčiau pačios savęs ir savo vaikų. Nes štai ateina dienos, kuriose sakys: Palaimintos nevaisingosios! Palaimintos, kurios negimdė ir krūtys, kurios nežindė! Tuomet jie ims sakyti kalnams: "Griūkite ant mūsų! " ir kalvoms: "Apdenkite mus! " Nes jei taip daroma žaliam medžiui, tai kas bus sausam?

Prie šios evangelisto Luko pasakėlės bažnyčia vėliau pridėjo kitą legendą, kurios nėra nė viename šventraščio tekste. Kita vertus, šių tekstų autentiškumas jau ir taip pakankamai abejotinas.

Dvasininkai tikina, jog toliau buvusi tokia scena.

Viena iš verkusių moterų, kurios vardas Veronika, pastebėjo, kad Jėzus visas suprakaitavęs. Matyt, bijodama, kad jis nepersišaldytų, ji prisiartino ir priglaudė prie jo veido savo nosinę, norėdama nušluostyti prakaitą nuo dieviškosios kaktos.

Ir štai - naujas stebuklas! Nosinėje atsispaudė Jėzaus veido bruožai. Tai buvo savotiška momentinė ir be to, spalvota nuotrauka, su visomis smulkmenomis atspindėjusi pasmerktojo fizionomiją.

Atkreipkite dėmesį, kokia didelė žydų tautos ir kareivių kaltė: net po šio stebuklo jie nesuprato, kad jų auka buvo tikras dievo sūnus! Deja, niekas negali apšviesti žmonių, iš anksto prieš ką nors nusistačiusių. Tie, kurie nenori girdėti, yra blogesni už visus kurtinius, o tie, kurie nenori matyti, neprilygsta nė akliems gimusiems.

Kaip ir reikėjo laukti, Veronikos nosinė išliko ligi mūsų dienų. Šimtai skalbimų ir plovimų iš jos neišdildė Jėzaus veido bruožų. Dabar šią brangią relikviją saugo Romos kunigai švento Petro katedros lobyne. Norintieji gali ją ten pamatyti, prieš tai gerokai patepę putnią zakristijono ranką.

Beje, išmaningi ir graikų kalbą išstudijavę žmonės sako, kad gerosios moters, už gailestingumą vėliau paskelbtos šventąja, iš tikrųjų niekada nebuvo, nes Veronikos vardo etimologija mus veda prie dviejų žodžių: "vera ikonika", kurie reiškia "tikras atvaizdas". Suprantama, šių žodžių samplaiką greičiau galima pritaikyti švento Petro katedros nosinei, negu gyvai būtybei. Bet jeigu "veronika" buvo nosinė, tai kas gi belieka iš legendos apie gailestingąją moteriškę?

Kai Jėzaus prakaitas buvo jau nušluostytas nosine - žinoma, jei tikėsime Luku, bet netikėsime kitais evangelistais, - trys pasmerktieji pajudėjo toliau ir pagaliau pasiekė Golgotos viršūnę.

Kristus tuo metu jau buvo galutinai nusiplūkęs. Kareiviai skubiai sutaisė vyno su mira ir pasiūlė balandžio sūnui. Žinoma, toks gėralas savo skoniu nepanėšėjo net į pigiausią burgundinį, bet jis buvo gaivingas, o kareiviai šitaip pasielgė, norėdami tiktai gero. Mat, mira stipriai sujaudina organizmą ir palengvina pasmerktajam iškęsti skausmą.

Bet Jėzus nepanoro nuryti nė gurkšnio. Tada kareiviai pasodino jį ant žemės ir pradėjo paskutinius pasiruošimus egzekucijai.

Pirmiausia jie iškasė duobes kryžiams. Paskui prie duobių pastatė kopėčias. Tada kiekvieną pasmerktąjį paguldė ant kryžiaus ir prikalė vinimis rankas ir kojas. Du plėšikai - galvažudžiai, turėdami visą sąmonę, reikia manyti, kankinosi žymiai daugiau, negu Jėzus. Pagaliau argi tai svarbu? Net jeigu sutiksim, kad Kristus kartkarčiais, norėdamas truputėlį atsikvėpti, pasitelkdavo į pagalbą dieviškąją prigimtį, vis tiek nukryžiavimas, mano nuomone, buvo perdaug žiauri bausmė už vieną suvalgytą obuolį, juoba, kad jį suvalgė juk visai ne Jėzus!

Taigi nelaimingajam dievui ir dviems galvažudžiams, jo kolegoms, buvo padaryta ši nemaloni operacija. Romos kariai, vykdydami Piloto įsakymą, Jėzaus kryžių papuošė lentele, kurią prikalė virš galvos.

Čia mūsų linksmieji juokdariai evangelistai vėl pradeda paistyti viena už kitą gražesnes nesąmones.

Matas (27, 37): "Viršuje jo galvos jie prisegė parašytą jo kaltę: Šitas yra Jėzus, žydų karalius."

Morkus (15, 26): "Buvo taip pat parašytas įrašas, kurs rodė jo kaltę: "Žydų karalius."

Jonas (19, 19): "Pilotas padarė taip pat ir įrašą ir padėjo viršuje kryžiaus. Buvo gi parašyta: Jėzus Nazarėnas, žydų karalius." Šie gana keisti ponų evangelistų teksto variantai negali neerzinti žmonių, kurie mėgsta tikslumą. Gal kaip tik dėl to mūsų kunigai ant krucifiksų nededa nė vieno iš tų įrašų? Jie pasitenkina lotyniškais inicialais: I. N. R. I. , neretai suklaidinančiais senas davatkėles, kurios mano, kad Kristų vadindavo Inriu. Iš tikrųjų čia yra vien tik pirmosios raidės žodžių: Iesus Nasarenus Rex Iudaeorum - Jėzus Nazarietis, Žydų Karalius.

Jei tikėsime Jonu, tai Pilotas pats padarė tą užrašą. Matyt, Romos imperatoriaus vietininkas turėjo tam tikrų gabumų kaligrafijai ir reikia manyti, jais labai didžiavosi.

Pasak to paties Jėzaus numylėtinio Jono, vyriausieji kunigai pasipiktino įrašo turiniu. Jie atėjo pas Pilotą ir jam tarė:

- Jūsų įraše ant Jėzaus kryžiaus parašyta: "..Žydų Karalius". Jei būtų nesunku padaryti nedidelę pataisėlę, būtume jums labai dėkingi. Malonėkite parašyti: "Vadinęs save Žydų Karaliumi".

- O, dieve, kokie jūs formalistai! - sušuko Pilotas, pakėlęs akis į dangų.

- Mes, žinoma, suprantame, kad tai tik niuansas, taip sakant, atspalvis, bet mums jis labai svarbus.

- Labai apgailestauju, - atsakė Pilotas, - bet jūs per vėlai susigriebėt. Ką parašiau, tai parašiau. (Žr. Mato 27, 32 - 38; Morkaus 15, 21 - 28; Luko 23, 26 - 38; Jono 19, 17 - 22.)

65 SKYRIUS. Atlikta!

"Tuomet prikalta ant kryžiaus draug su juo du galvažudžiu, vienas dešinėje, o kitas kairėje. Einantieji pro šalį jam piktžodžiavo, kraipydami savo galvas ir sakydami: Še tau, kurs sugriauni dievo šventyklą ir per trejetą dienų ją atstatai; gelbėk pats save; jei tu dievo sūnus, nuženk nuo kryžiaus." (Mato 27, 38 - 40)

Uolieji Kristaus sekėjai, liepsningosios širdys, tikinčiosios avelės - atėjo graudžių verksmų valanda! Deja, romiausias avinėlis, patsai save paaukojęs, idant atpirktų baisią pirmapradę nuodėmę, įvykusią dėl rojuje suvalgyto obuolio, baltojo balandžio ir nekalčiausios mergelės sūnus, pakabojęs truputį ant kryžiaus, pradėjo atsipeikėti ir netrukus apniko jį mintys, dar kartesnės, negu Getsemanės sode išgertoji taurė.

Jis ėmė galvoti, kad senukas Sabaotas - kartu ir jo tėvas, nors nežinia, iš kurios pusės, - iškrėtė kvailą pokštą, leidęs jį nukryžiuoti, užuot kuo greičiau baigęs tą dievažmogišką auką.

Pamėginkime valandėlę įsigilinti į Jėzaus samprotavimus.

Dievo sūnus mąstė apie tamsią dėmę, kuri teršia mūsų sąžinę nuo pat gimimo dienos, ar ne tiesa? Iki Kristaus nukryžiavimo žmonės, nešioję tą juodą nuodėmės dėmę nuo pat pasirodymo iš motinos įsčios, buvo iš anksto pasmerkti kančioms ir negalėjo nė svajoti apie dangaus karalystę. Paskui - nokus pokus! - vaikščiojantis Žodis virsta kabančiu Žodžiu, pasirinkdamas paskutine savo tribūna kryžių Golgotoje ir nuo to momento žmonija išsivaduoja iš pirmapradės nuodėmės. Kūdikių sielos dabar jau nė kiek nesuteptos, tarsi Adomas ir Ieva būtų nė neparagavę obuolio. Juk taip manote jūs, mano paprasti nusidėjėliai skaitytojai?

O vis dėlto pasirodo, kad yra visai ne taip. Žmonijai Kristaus nukryžiavimas absoliučiai nieko nedavė. Ir pirmapradė nuodėmė tebeteršia nekaltųjų kūdikių sielas, tarsi Kristus būtų niekad nė nekabojęs ant kryžiaus.

Tai ko gi mus moko šventoji bažnyčia?

Ogi to, kad be krikšto mes negalime patekti į dangų. Vadinasi, tiktai krikštas, išrastas Jono Krikštytojo ir įėjęs į madą Kristaus dėka, gali nuplauti garsiąją mūsų sielos juodąją dėmę?

Į šį klausimą kunigai atsako:

- Taip tai taip, žinoma, bet jeigu dievo avinėlio nebūtų prikalę vinimis prie kryžiaus, tai krikštas neturėtų jokios galios.

Puiku, kunigėliai! Bet tuomet liaukitės tauziję nesąmones, kad Jėzus tariamai kentėjo už visą žmonių giminę! Juk iš tiesų - aišku, kalbame tik apie bažnyčios legendą - jis leido save nukryžiuoti vien dėl tų, kuriems pavyks sutikti gyvenime kažkokį sutanotą geradarį, o šis savo ruožtu apšlakstys jiems vandeniu galvą.

Tokiu būdu koks nors nelaimingas vaikelis, kaip ir pirmiau, per amžius amžinuosius nematys dangaus linksmybių, jei tik numirs, vos pasirodęs pasaulyje ir jeigu jo nespės pakrikštyti. Tam vargšui kūdikėliui vis vien, pralietas dėl jo nekaltojo avinėlio kraujas, ar nepralietas. O jūs dar sakote, jog tėvas Sabaotas - teisingas ir gailestingas dievas! Bent gėdytumėtės taip nežmoniškai meluoti, dvasiškieji tėveliai!

Iš šio užburto rato išeiti neįmanoma, jei nori likti iki galo nuoseklus. Jeigu Jėzus buvo iš tikrųjų gerojo dievo geras pasiuntinys, tai jis turėjo nuo kryžiaus aukštybių pasiųsti savo tėvą Sabaotą po šimts pypkių ir dar prakeikti jį už tai, kad jo, Jėzaus, kančiomis pasinaudos tik visai menka visos žmonių giminės dalis. Juk galų gale nukryžiavimas virto begėdiška mistifikacija, žiauriu pokštu, kurį dievas tėvas iškrėtė savo dievui sūnui.

Tačiau pateptajam tuo momentu kėlė rūpestį ne tiktai jo paties aukojamos aukos rezultatai.

Jis pažvelgė į kareivius, kurie dalijosi kryžiaus papėdėje jo rūbus. Apsiaustą jie supiaustė į keturias dalis, o kai atėjo eilė chitonui, nutarė jo neplėšyti, bet mesti burtus: kam teks, tam ir atiteks. Tai buvo tas pats mergelės Marijos nunertas chitonas, kuris ištikimai tarnavo Jėzui nuo pat gimimo dienos ir matyt, augo kartu su juo. Atrodo, kad kareivis, gavęs chitoną, mirdamas užrašė jį testamentu kokiam nors uoliam krikščioniui, nes vėliau, eidamas iš rankų į rankas, jis atsidūrė pagaliau pas Aržantje kleboną. Šiaip ar taip, šį graikišką apsiaustą ligi šiol tebedemonstruoja Aržantje bažnyčioje, netoli Paryžiaus, kur jis pritraukia nemažai smalsuolių.

Pamatęs drabužių dalybą ir jausdamas aštrų skausmą pradurtuose delnuose - dieviškoji Žodžio prigimtis neveikė, - Jėzus visiškai atgavo sąmonę. Atsipeikėjęs jis tarė:

- Tėve, atleisk jiems, nes jie nežino, ką daro.

Tačiau susirinkusieji žmonės ir kareiviai, kurių širdys buvo tikrai akmeninės, tik juokėsi iš nukryžiuotojo ir jo maldų.

- Ei! - šaukė jie. - Tu, kuris sugriauni šventyklą ir per tris dienas ją atstatai! Štai tau puiki proga padaryti dar vieną stebuklą: atsikabink ir nuženk nuo kryžiaus, jei gali! Tai būtų mums gražu pažiūrėti!

Kiti jiems pritarė:

- Gyrėsi, kad visus išgelbės, o savęs negali išgelbėti!

Treti pridėjo:

- Beje, juk jis mums ausis išūžė, sakydamas esąs dievo sūnus! Kodėl gi dangiškasis gimdytojas jo neišgelbsti?

Tačiau Jėzus, kuris turėjo savų sumetimų, nusprendė nenužengti nuo kryžiaus.

Du sukčiai, nukryžiuoti greta balandžio sūnaus iš dešinės ir iš kairės irgi ėmė kibti prie jo su klausimais.

Čia evangelistai ir vėl niekaip nesutaria:

Matas rašo: "Tą pat valandą jam prikaišiojo ir du galvažudžiu, kuriuodu draug su juo buvo prikaltu ant kryžių" (27, 44).

Morkus pritaria: "Taip pat ir tuodu, kurie su juo buvo prikalti ant kryžių, tyčiojosi iš jo" (15, 32).

Jonas visai nieko nekalba apie brolių - galvažudžių keiksmus.

Tuo tarpu Lukas teigia:

"Vienas tų dviejų galvažudžių, kurie kabėjo, ėmė jam piktžodžiauti, sakydamas:

- Jei tu Kristus, gelbėk pats save ir mus!

Bet atsiliepdamas kitas draudė jį ir sakė:

- Ir tu dievo nebijai, nors esi taip pat pasmerktas! Mudu juk pelnytai kenčiame, nes gauname tai, ko mūsų darbai verti, o šitas nepadarė nieko pikta.

Tuomet jis tarė Jėzui:

- Viešpatie, atsimink mane, kai įeisi į savo karalystę!

Jėzus jam atsakė:

- Iš tikrųjų sakau tau, šiandien tu būsi su manimi rojuje" (23, 39 - 43).

Šios penkios Luko evangelijos eilutės davė pagrindą legendai apie gerąjį galvažudį. Komentatoriai - teologai, pasukę makaules, sugalvojo pamaldžiajam niekšui Dimaso vardą ir dabar sako, girdi, tai buvęs tas pats Dimasas, kuris svetingai priėmė Mariją, Jėzų ir Juozapą, bėgančius į Egiptą. Tik pamanykite, kur žmonės nesusitinka! Iš tikrųjų pasaulis ankštas...

Taigi, pasak bažnyčios, pirmas į dangų pateko plėšikas ir vagis. Antra vertus, Dimasui danguje kompaniją netrukus sudarė daugybė kitų smurtininkų ir žmogžudžių, suspėjusių prieš mirties bausmės įvykdymą prieiti išpažinties.

O kas dėjosi toliau?

Čia mums teks iš eilės pacituoti visus keturis evangelistus, kad parodytume, kaip jie vis labiau ir labiau painiojasi, nors, teisybę sakant, yra įkvėpti tos pačios šventosios dvasios:

Matas (27, 45 - 50): "Nuo šeštos valandos pasidarė tamsu visoje žemėje iki devintai valandai. O apie devintą valandą Jėzus šaukė dideliu balsu:

- Eli, Eli, lama sabaktani!

Tai yra: Mano dieve, mano dieve! Kam mane apleidai! Kai kurie ten stovėdami ir tai girdėdami, sakė: Jis šaukia Eliją.

Ir tuojau vienas iš jų pribėgęs paėmė kempinę, primirkė ją acto, užmovė ant nendrės ir davė jam gerti.

Kiti sakė: Liaukis, žiūrėkime, ar ateis Elijas jo išvaduoti.

O Jėzus, vėl šaukdamas dideliu balsu, atidavė dvasią."

Morkus (15, 33 - 37) pateikia aprašymą, gana panašų į Mato pasakojimą.

Luko evangelijoje kvailas pokštas su acte primirkyta kempine atsitinka žymiai anksčiau, dar prieš tai, kai nukryžiuotieji vagys pradėjo plūsti Kristų. Nėra čia ir gėdingų žodžių: "Eli, Eli, lama sabaktani! " arba, kaip rašo Morkus, "Eloi, Eloi! Lama sabaktani, " Lukas teigia, kad Kristus paprastai pasakęs: "Tėve, į tavo rankas aš atiduodu savo dvasią!"

Pagaliau prisikasėm iki Jono. Kaip tik jis nieku būdu nesutinka su savo kolegomis evangelistais. Nei iš šio, nei iš to jis pareiškia, kad po kryžiumi staiga atsirado Marija, Jėzaus motina, dar viena Marija, Magdalena, o taip pat mylimasis jo mokinys, atseit, pats Jonas.

Kiti trys evangelistai sutartinai teigia, kad visos šios damos laikėsi atokiai nuo Golgotos kryžiaus. Na, dievai jų nematę.

Taigi mylimasis mokinys, kuris, pasirodžius kareiviams Getsemanės sode, pasipustė padus ir skuodė greičiausiai už visus kitus apaštalus, dabar nežinia iš kur atsirado egzekucijos vietoje. Jėzus tuojau pat pasakė jam, rodydamas į savo motiną: "Jonai, štai tavo motina!" O savo motinai pasakė, rodydamas į Joną: "Moteriške, štai tavo sūnus! " Ir nuo to laiko, sako toliau evangelistas, tas mokinys paėmė ją pas save. Tasai "pas save" - tiesiog šedevras! Mes juk žinom, kad Jonas, kaip ir visi apaštalai, buvo plikas kaip tilvikas ir nuolatos valkatavo!

Po to Jėzus suriko: "Trokštu! " - tai yra "Labai noriu gerti! " Tik tada, jei tikėsime Jonu, kareiviai, prašomi nukryžiuotojo, padavė jam kempinę ir jis iščiulpė actą. Bet tuo metu Jėzus visai nepriekaištavo savo tėvui ir nesakė: "Eli, Eli! Lama sabaktani! " Atvirkščiai, jis buvo nuostabiai ramus. Nulenkęs galvą, Jėzus suniurnėjo: "Atlikta" - ir atidavė dvasią.

Be to, nei Matas, nei Morkus, nei Lukas nežino, kad, Jėzui išleidus dvasią, vienas karys bakstelėjo ietimi numirėliui į paširdžius, iš kur "tuojau išėjo kraujo ir vandens", o kai dėl kitų dviejų latrų, tai "kareiviai atėjo ir sulaužė blauzdas vienam ir kitam, kurie buvo prikalti ant kryžių drauge su juo". Tai žino vien tik Jonas (19, 25 - 27).

Po to įvyko du nuostabūs atsitikimai.

Jėzaus mirtis šventyklos uždangai padarė tokį stiprų įspūdį, kad ji pasekė vyriausiojo kunigo Kajipo kelnių pavyzdžiu: perplyšo nuo viršaus iki apačios, - skirtumas buvo tik tas, kad uždanga tai padarė be kieno nors pagalbos.

Žemė savo ruožtu irgi išėjo iš galvos. Ją ėmė krėsti nervinis drebulys ir kurį laiką - evangelijoje tiksliai nenurodyta, bet, reikia manyti, gana ilgą laiką - ji taip drebėjo, kaip ištikta nuomario. Keliose vietose net prasižiojo! Golgota, pavyzdžiui, prasivėrė, nelyginant austrė saulėkaitoje. O Adomo kaukolė, kuri, kaip jau kalbėjome, tenai tūnojo, nudardėjo skradžiai žemę. Tik dėl šios priežasties jos iki šiol niekaip nesuranda.

Tuo pačiu metu daugybė kapų visose pasaulio dalyse patys atsivėrė, numirėliai pakėlė antkapius ir iškišo nosis į margą pasaulį. Teologų teigimu, prasidėjo visuotinis prisikėlimas. Baisiai patenkinti, kad pavyko išropoti iš kapų, atgiję numirėliai linksmai dvakinėjo gatvėmis. Kavinės ir restoranai tą dieną buvo sausakimši. Žemės gyventojų skaičius ūmai padidėjo, nes prie gyvųjų prisidėjo visi tie, kurie per visus ankstesnius šimtmečius buvo užmerkę akis, užmigę viešpatyje, padžiovę kojines, padėję šaukštą, užrietę barzdas, pakratę kojas, atsigulę amžino poilsio, nusibaigę, nuėję pas Abraomą, palikę šią ašarų pakalnę, nusistekenę, nugaišę, pragaišę, atsigulę į medinį maišą ar dar kokiu nors būdu numirę.

Aš nė kiek neperdedu. Taip sako Matas, štai evangelijos žodžiai: "Ir išėję iš kapų po jo prisikėlimo, jie atėjo į šventąjį miestą ir pasirodė daugeliui" (Mato 27, 53).

Tikiu tavimi, šventasai Matai! Toks reginys vargu ar galėjo likti nepastebėtas.

Jėzų sergėjusių karių šimtininkas, pajutęs, kad žemė ėmė šokti pasiutpolkę, iš visų jėgų įsikibo į svyruojančią uolą ir užriaumojo:

- Po perkūnais! Kad tik aš neprasmegčiau - šis vyrukas tikrai buvo dievo sūnus!

Paskui, jis, reikia manyti, pridėjo:

- Dievaži, gaila, kad jis numirė! Tikrai apmaudu!

Tačiau evangelijoje šie žodžiai neužfiksuoti.

Vyriausieji kunigai, rašto žinovai, fariziejai, išgydyti nedėkingieji luošiai ir kiti dabar irgi puikiai suprato, kas per vienas tasai Jėzus. Patys pagalvokite, argi toks visuotinis gamtos dėsnių sutrikimas nebuvo lemiamas jų aukos dieviškumo įrodymas?

Tačiau tais laikais žmonės buvo tokie gudrus bestijos, jog visi kaip vienas susitarė niekur ir niekada neužsiminti apie šį ultranepaprastą atsitikimą. Baisiai nedėkingai pasielgė netgi prisikėlusieji numirėliai. Visokios įžymybės, kuriuos Kristaus mirtis vėl prikėlė gyventi, kažkokiu būdu padarė taip, kad apie šiuos žmones niekas nieko negirdėjo per visą jų antrąjį gyvenimą.

Tikriausiai tik tuo ir galima paaiškinti faktą, kad nė vienoje tų laikų knygoje, žinoma, be evangelijų, nė vienu žodžiu neužsimenama apie tą stebuklą, kuriam iki šiol niekas negali prilygti.

5 DALIS. STEBUKLAI UŽDAROMIS DURIMIS

66 SKYRIUS. Kaip nuimama nuo kryžiaus

"Štai buvo vienas vyras, vardu Juozapas, iš Judėjos miesto Arimatajos, tarybos narys, žmogus geras ir teisus. Jis nebuvo pritaręs jų sumanymui ir darbams ir pats laukė dievo karalystės. Tas atėjo pas Pilotą ir prašė Jėzaus kūno; nuėmęs įvyniojo į maršką ir paguldė jį iškaltame kape, kuriame dar nieko nebuvo paguldyta. Tai buvo prisirengimo diena ir turėjo prasidėti subata." (Luko 23, 50 - 54)

Malonūs skaitytojai, tikiuosi, kad nepamiršote Nikodemo, to paties šauniojo rašto žinovo, kuris buvo kartą atėjęs pas Jėzų nakties metu paplepėti ir nuėjo sau, vis dėlto nepatikėjęs, kad Marijos sūnus yra dievo sūnus. Nikodemas abejojo. Sinedriono posėdžiuose jis nebalsavo nei už, nei prieš Jėzų, išmintingai susilaikydamas nuo bet kokio sprendimo.

Pašėlęs senutės Žemės šokis penktadienį prieš velykas padarė galą jo slogioms abejonėms. Dabar jis jau žinojo, ko laikytis. Panašiai kaip šimtininkas Golgotoje, jis pamanė sau vienas:

- Iš tikrųjų šis žmogus buvo dievo sūnus!

Jo nuomonei pritarė kitas aukštas valdininkas ir netgi velniškai panašiu būdu. Turiu galvoje įtakingą ir galingą senatorių, valdžiusį pasakiškus turtus. Jo vardas - Juozapas iš Arimatajos.

Norėdamas jis tikriausiai būtų galėjęs išgelbėti Jėzų nuo mirties ant kryžiaus, jeigu būtų įsikišęs į teismo bylą ir stojęs ginti kaltinamojo. Jeigu jis to nepadarė anksčiau, tai visai ne todėl, kad bijojo, o kad laikė sau negarbe kištis į smulkia kažkokio dailidės bylą su sinedrionu.

Nepaprastas spektaklis, tai yra visuotinis seniai palaidotų numirėlių prisikėlimas, susyk pavertė jį uoliausiu Kristaus šalininku. Savaime suprantama, kad senatorius truputį pavėlavo, bet, kaip sakoma, geriau vėliau, negu niekad.

Taigi tasai Juozapas Arimatietis atėjo pas Pilotą ir tarė:

- Sveikinu tamstą, drauguži! Atlikote gerą darbą!..

- Leisdamas nukryžiuoti Jėzų?

- Žinoma.

- Nesuprantu, ką jūs norite pasakyti.

- Tikiuos, jog dabar pagaliau įsitikinote, kad tai buvo nepaprastas veltėdis.

- O kaipgi, dabar jau žinau, kad sukvailiojau. Bet klausykite, jei tas Jėzus būtų panorėjęs apreikšti savo tikrąją prigimtį - o kaip mes su Erodu jį įkalbinėjome! - tai nieko panašaus nebūtų atsitikę.

- Verčiau prisipažinkite, kad jums pritrūko ryžto.

- Mielas mano, galiu pasakyti tik viena: net neįtardamas, kad Jėzus yra dieviškos kilmės, aš vis dėlto padariau visa, ką tiktai galėjau, mėgindamas jį išgelbėti. Bet jūsų Jeruzalės gyventojai tiesiog pasiuto! Tas vyrukas daugeliui savo tautiečių buvo padaręs didelių paslaugų, o jie, užuot atsidėkoję, ėmė reikauti jo mirties. Sakau jums, aš išmėginau visus būdus...

- Žinau, žinau: baltas apsiaustas, nuplakimas, Barabas... O paskui jūs nusiplovėte rankas...

- Nusiploviau! Ir būčiau kartu nusimazgojęs kaklą, kojas ir visa kita, jeigu tik būtų reikėję... Bet kur jūs kreipiat šneką?

- Ogi šit kur. Aš labai apgailestauju, kad dievo sūnus pasimirė, todėl noriu bent prideramai jį palaidoti. Netgi nusprendžiau užleisti, jam savo paties puikų rūsį viename savo dvare.

- Labai prašau, aš nė kiek neprieštarauju. Bet vis dėlto, gerbiamasis Juozapai, leiskite duoti jums vieną klausimą... Pasakykite man, ar jūs esate tikras, kad jis numirė?

- Reikia tikėti! Aš kalbėjau su vienu kareiviu, sergėjusiu Kaukolės vietą. Jis tikina, kad nelaimingąjį mūsų viešpatį dievą dėl viso pikto dar persmeigė ietimi, kad būtų, taip sakant, visiška garantija, taigi dabar jis jau tikriausias numirėlis.

Reikia manyti, kad tuo metu šimtininkas jau buvo grįžęs iš Golgotos, nes Pilotas, kaip sako evangelija, kreipėsi į jį, klausdamas, ar galima patenkinti senatoriaus pageidavimą.

Oficialus šimtininko raportas patvirtino Juozapo Arimatiečio žodžius ir Pilotas pareiškė sutinkąs, kad buvusio dailidės bičiuliai palaidotų lavoną.

Išėjęs iš rūmų, Juozapas Arimatietis kaktomuša susidūrė su Nikodemu, kuris skubėjo pas Pilotą tokiu pat reikalu.

Du aukšti asmenys pasisveikino, pasipasakojo naujienas ir pamatę, kad abu turi tą pačią idėją, nutarė veikti išvien.

Ir štai jau abu jie išvyko pas balzamuotoją, nes norėjo padaryti viską kaip reikiant.

Čia bus ne pro šalį priminti vieną svarbią aplinkybę: visa tai vyko penktadienį ir saulė jau krypo į vakarus. Reikėjo skubėti, nes rytojaus diena, subata, buvo švento nieko neveikimo diena.

Taigi Juozapas ir Nikodemas ėmė suktis išsijuosę. Už apvalią sumelę balzamuotojas sutiko atidėti vakarienę ir ėmė rankioti instrumentus. Kol jis ruošė drobules ir kvepalus, Juozapas su Nikodemu vėl užsirepečkojo ant Golgotos, tikėdamiesi ten susitikti velionio gimines.

Ir iš tiesų visos trys Marijos, tarp kurių buvo ir Jėzaus motina, nesitraukė nuo kryžiaus papėdės; kartu su jomis buvo ir meilusis Jonas.

- Mamyte, nesisielok taip labai! - kalbėjo mylimasis Jėzaus mokinys.

- Ak Jonuk, sūneli mano! - atsiliepė Marija iš Nazareto.

Išgirdęs tokius žodžius, Nikodemas iš nustebimo net išsižiojo ir išpūtė akis. Tačiau tas jo nustebimas mūsų nestebina, nes mes žinom, kad šio rašto žinovo Kaukolės vietoje nebuvo tą graudų momentą, kai Jėzus mažėlį Joną paskyrė savo pavaduotoju sūnaus reikaluose.

Pirmas prie moterų būrelio prisiartino Juozapas Arimatietis.

- Gerbiamoji ponia, - tarė jis, pagarbiai nusilenkęs Marijai iš Nazareto, - priimkite nuoširdžiausią mūsų užuojautą. Jūsų patirtas baisus nuostolis yra iš tikrųjų neatlyginamas ir mes jus labai atjaučiame.

Jėzaus motina ėmė balsu raudoti. Nepaisant visų nemalonumų, kuriuos jai buvo padaręs vyresnysis sūnus, ji vis dėlto Jėzų mylėjo labiau už visus kitus vaikus.

- Maloningasis pone, - atsakė ji, - dėkoju jums, kad atėjote čionai tokią liūdną valandą ir užjautėt mus nelaimėje... Tačiau su kuo turiu garbę?.. Man regis, aš neturėjau laimės...

- Juozapas Arimatietis, senatorius, - prisistatė šis nusilenkdamas.

Visos trys Marijos net pritūpė iš nustebimo.

- Atleiskite, - tarė Marija Magdalena, - bet jeigu jūs tikrai senatorius, kaip sakote, tai mes nesuprantame, apie kokią užuojautą dabar kalbate? Argi jūs nebuvote vienas iš Jėzaus priešų?

Juozapas Arimatietis paaiškino, koks dalykas ir kartu pristatė Nikodemą. Iš pradžių Marijos klausėsi jo netikėdamos, bet, išvydusios Piloto pasirašytą leidimą nuimti nuo kryžiaus Jėzaus kūną, patikėjo.

Geriausią įspūdį joms padarė Nikodemas, kuriam iš paskos atbėgo balzamuotojas su daugybe visokių kvepalų. Dalyvavęs šioje operacijoje evangelistas Jonas, nė kiek neabejodamas, kalba apie šimtą svarų aloės ir miros mišinio (19, 39). Vos ne penkiasdešimt kilogramų kvepalų - tai ne juokai!

Senatorius atsivedė du vergus su kopėčiomis, replėmis, virvėmis, drobulėmis ir kitais reikmenimis, būtinais nuimant nuo kryžiaus gerąjį dievo sūnų.

Ši operacija buvo tikrai nelengva, juoba kad budeliai neabejotinai savo auką buvo atsakančiai prikalę. Ir vis dėlto, pasak kunigų, ji pavyko labai sklandžiai - Jėzaus rankos liko net neįdrėkstos.

Kai kurie skaitytojai gali skeptiškai pastebėti:

- Reikia manyti, Mesijas Jėzus tuo metu vos neplyšo juokais! Ką čia kalbėti: juk jis tik dėjosi lavonu, kadangi dievas negali mirti. Jis ir nebuvo nė sekundei numiręs, o paskutinis atodūsis ir visa kita - visas tas spektaklis buvo sugalvotas galerijos publikai.

Bet aš su tuo negaliu sutikti. Mesiras Jėzus buvo tikrai nebegyvas ir Juozapo Arimatiečio tarnai su Nikodemo balzamuotoju triūsė prie lavono.

Mano bičiuliai kunigai jums dargi paaiškins, kur nulėkė po mirties Jėzaus siela, nes, jų nuomone, mes turime sielą, kuri gyvena atskirai, nepriklausomai nuo kūno.

Taigi Jėzaus vėlė, palikusi savo žemiškąją buveinę, kaip sako mistikai, nusileido nelyginant Orfėjus į šešėlių karalystę*.

*Orfėjus - senovės graikų mitologijos herojus, dainininkas ir poetas. Jo lyra taip nuostabiai skambėdavusi, kad laukiniai žvėrys išeidavę iš urvų ir sekdavę paskui jį, medžiai ir uolos pajudėdavę iš savo vietų, norėdami pasiklausyti jo žavingos muzikos. Vienas mitas pasakoja, kaip Orfėjus nusileidęs į požeminę karalystę, ieškodamas savo žmonos Euridikės. Ir tenai, pasak teologų, ji išvydo vėles visų, kurie buvo mirę nuo pat pasaulio sutvėrimo.

Tiesa, tie šaunuoliai teologai pamiršta, kad vos prieš penkias minutes tikino mus, jog Jėzaus mirties valandą įvykęs visuotinis numirėlių prisikėlimas visame Žemės rutulyje. Bet nebūkime pedantai! Ar verta taip šaipytis dėl begalinių prieštaravimų, kuriuose painiojasi bažnytininkai? Juk visa tai galų gale kelia mums veikiau juoką, negu pasipiktinimą. Pasijuokėme ir eikime toliau!

Taigi visos kitos vėlės sutiko Jėzaus vėlę su negirdėtu entuziazmu. Jai pakėlė tikras ovacijas. Jeigu ten viršuj, žemėje, dievo sūnaus raudojo, tai čia, žemai, prasidėjo neapsakoma linksmybė.

- Gerasis mūsų Kristus! Koks jis mielas! Koks maloningas!

Jis numirė už mus! Jis mus išgelbėjo! Jis dėl mūsų kentėjo!

Koks kilnumas!

Ypatingai džiaugėsi našlė Judita, ta pati, kuri nužudė Holoferną*, kad įtiktų seniui Sabaotui. Ir dar kaip džiaugėsi!.. Jūs tuojau suprasite kodėl.

*Judita - Biblijos personažas. Juditos knyga pasakoja apie šios našlės iš Betulijos miesto žygdarbį. Asirų armija, vadovaujama mitinio karo vado Holoferno, apsupo Betuliją. Judita prasiskverbė į jų stovyklą, nukirto Holofernui galvą, kai šis miegojo ir tokiu būdu sukėlė paniką užpuolikų armijoje, privertė ją bėgti. Visa ši istorija prasimanyta. Betulijos miesto, lygiai kaip ir karo vado Holoferno, iš tikrųjų niekad nebuvo. Kaip sako biblinė legenda, Judita žemėje gyveno labai dorovingai: nė viena mergelė nebuvo taip verta dangaus. Deja, vis dėl tos pirmapradės nuodėmės dangus liko jai nepasiekiamas. Kartu su Abraomu, Moze, Dovydu, Jokūbu ir kitais Judita turėjo laukti atpirkimo valandos niūrioje šešėlių buveinėje, kurią katalikų teologai kažkodėl vadina pragarais.

Štai kodėl dabar Juditos vėlė nebeištvėrė ir išbučiavo Jėzaus vėlę. Suprantama, tai buvo skaistus bučinys - dvasių apsikabinimas negali papiktinti dorovės saugotojų.

- Ak mano išganytojau, koks tu geras! - sušuko ji.

- Meilute mano! - atsakė Jėzus.

Vienu žodžiu, ten viešpatavo toks linksmumėlis, kad nei apsakysi, nei aprašysi.

Kristų ėmė klausinėti, kaip jam praėjo kentėjimai, - panašiai muzikos mėgėjai aptaria kokios nors operos premjerą.

- Sako, tave nuplakė. Ar tiesa? - domėjosi Gedeono* vėlė.

*Gedeonas - Biblijos personažas, mitinė asmenybė. Apie jį pasakojama Senojo testamento Teisėjų knygoje. Gedeonas tariamai buvęs izraelitų teisėjas ir apgynęs izraelitų tautą nuo madianitų ir kitų klajoklių tautelių užpuolimo. - Taip ir žinote, tarp tų, kurie mane čaižė, aš pastebėjau vieną seržantą, kurio tokia sunki ranka, kad tik laikykis!

- Tuo geriau, tuo geriau! - šaukė vėlės, džiaugdamosi, kad dabar dangaus vartai joms jau plačiai atverti.

Pagaliau Jėzus paliepė vėlėms išsiskaičiuoti paeiliui, įsidėmėti savo numerius ir nusivedė jas paskui save pristatyti tėvui Sabaotui.

Seniokas dievas tėvas nepaprastai apsidžiaugė, kad jo dangaus karalystę dabar jau pripildys marga atpirktų sielų minia - tai vis dėlto šiokia tokia pramoga! Ir įsakė jas kuo geriausiai priimti.

Kai procesija žengė jau per dangaus slenkstį, Jėzaus dvasia ūmai sušuko:

- Viešpatie, juk ryt sekmadienis! Jei nebūčiau laiku susigriebęs, mūsų pranašai būtų likę melagiais... Labai apgailestauju, ponios ir ponai, bet turiu jus palikti. Man reikia dar grįžti atgal į savo kūną, kad Velykoms prisikeičiau iš numirusių. Iki greito pasimatymo, tėve mano, iki greito susitikimo, mielosios dvaselės!

Tai tarusi, dieviškoji dvasia kūliavirsčia nusirito į žemę.

Kol aname pasaulyje dėjosi visi šie įvykiai, šiame pasaulyje Jėzaus bičiuliai balzamavo jo lavoną. Štai kaip tai būdavo daroma.

Iš kūno išimdavo visus vidurius, o iš galvos - smegenis. Paskui visas ertmes ir venas pripildydavo įvairių kvepalų. Tada kūną panardindavo į kvapų aliejų ir pagaliau subintuodavo šermenų drobulėmis.

Tuo būdu Jėzų išraišė kaip viščiuką ir kai jo dvasia sugrįžo į palaidojimo vietą, kur Juozapas Arimatietis, Nikodemas, Jonas ir šventosios Marijos buvo padėję jo palaikus, negalėjo nepastebėti, jog ten daug ko trūksta. Bet tiek to! Dieviškoji apvaizda nusprendė, kad Kristus po savo prisikėlimo išbus žemėje tik keturiasdešimt dienų - tai ko čia per daug nusiminti? Kadangi Jėzus yra visagalis, tai jam tą laiką pragyventi be smegenų ir skilvio nieko nereiškia. (Žr. Mato 27, 57 - 61; Morkaus 15, 42 - 47; Luko 23, 50 - 56; Jono 19, 38 - 42.)

67 SKYRIUS. Netikras numirėlis

"Pirmą savaitės dieną labai anksti jos atėjo pas kapą, nešdamos su savimi prirengtus kvepalus ir rado akmenį atrištą nuo kapo. Įėjusios jos nerado viešpaties Jėzaus kūno." (Lako 24, 1 - 3)

Juozapas Arimatietis turėjo sodą, esantį pačioje Golgotoje, netoli tos vietos, kur stovėjo kryžiai. Evangelijoje nėra aiškiai pasakyta, kad sodas priklausė senatoriui, bet kunigai taip tvirtina ir prisipažinsiu, neturiu noro su jais ginčytis dėl tokio nieko.

Dievo lavoną nešte nunešė iki Juozapo Arimatiečio sodo. Čia buvo tasai puikusis naujas rūsys, apie kurį senatorius kalbėjo Pilotui. Trys Marijos ir gražuolis Jonas vieninteliai matė šias laidotuves, kurios buvo atliktos skubotai ir be jokių iškilmių.

Marija, Kleopo žmona ir Marija Magdalena norėjo savo akimis įsitikinti, kad viskas bus padaryta be apgaulės. Jos įdėmiai stebėjo visas liūdnų apeigų smulkmenas ir pasitraukė tik tada, kai Juozapo tarnai įėjimą į rūsį užvertė sunkiu akmeniu.

Tuo metu, netrukus po Arimatajos senatoriaus apsilankymo, pas Pilotą atvyko vyriausiųjų kunigų delegacija.

- Valdove, - tarė sinedriono pasiuntiniai. - Jėzus numirė, bet tai dar ne viskas. Mes atsiminėme, kaip jis, gyvas būdamas, gyrėsi: praėjus trims dienoms, aš, girdi, prisikelsiu! Dabar va mes ir bijom, kad jo šalininkai neišvogtų lavono, o paskui neimtų visur šaukti: "Žiūrėkite, jo nebėra! Žiūrėkite, jis tikrai buvo dievas ir tikrai prisikėlė!"

- Na ir kas? - atrėmė Pilotas. - Jeigu jie tai ir padarytų, tai argi lavono dingimas įrodys prisikėlimo tikrumą? Atvirkščiai, vienintelis nesugriaunamas argumentas galėtų būti tiktai paties Jėzaus pasirodymas - gyvo ir sveiko.

- Ak, jūs nežinote, kokie sukčiai tie jo mokiniai ir kokie lengvatikiai gatvių žiopliai! Vieni kalbės, ką norėdami, o kiti jais tikės, net ir tada, jei nukryžiuotojo kūnas bus tiktai dingęs.

- Tai ką jūs siūlote?

- Liepkite pastatyti prie rūsio sargybą, kad ji nors pirmas tris dienas nieko net artyn neprileistų. Pilotas kiek pagalvojo, paskui atsakė:

- O kodėl jūs nenorite pastatyti savo sargybos? Argi neturite kareivių?

- Turime, ponas vietininke.

- Tuomet pastatykite juos prie rūsio arba saugokite patys.

Vyriausieji kunigai nuėjo paimti šventyklos sargybos kareivių, atvedė juos į Juozapo Arimatiečio sodą ir kuo griežčiausiai įsakė saugoti rūsį kaip akies vyzdį. Be to, atsargos dėlei jie užantspaudavo akmenį, dengusį įėjimą į rūsį.

Subata prieš Velykų šventes pasibaigė be jokių įvykių. Kristaus kūnas buvo paprasčiausias lavonas, nes jo dvasia tą dieną pristatinėjo tėvui Sabaotui pragarų vėles, kurioms buvo suteikta dangaus laimė. Užtat sekmadienį iš pat ryto reikalai ėmė klostytis visiškai ne pagal planą.

Sargybiniai, žinoma, miegojo savo postuose kaip užmušti. Buvo dar tamsu, kai Magdalena su kita Marija atėjo prie kapo su nauja kvepalų porcija: jos bijojo, kad penkių dešimčių aloės ir miros kilogramų, paaukotų Nikodemo, gali neužtekti ir norėjo dar pridėti kvapiųjų aliejų, kad tiktai kūnas nepradėtų pūti.

Ūmai žemė susiūbavo po jų kojomis. Tą pačią akimirką pabudo ir persigandę sargybiniai.

Jie išvydo angelą, nusileidžiantį iš dangaus akinamai, tarsi žaibas, spindinčiu veidu, baltais kaip sniegas rūbais. Vienu rankos mostu angelas nurito nuo rūsio sunkų akmenį. Kareiviai iš baimės puolė kniūpsti, subesdami nosis į žemę. Matyt, kaip tik tuo momentu Jėzus išėjo iš kapo.

Keturi evangelistai ir vėl kiekvienas savaip, pasakoja apie Kristaus prisikėlimą. Jei tikėsime Matu, tai Magdalena su kita Marija ėjo prie kapo ir vos pasiekusios sodą, pamatė angelą, tačiau Kristaus nepastebėjo. Morkus sako, jog moterų buvo trys: Magdalena, Marija Kleopienė ir Salomėja. Kai jos atėjo, prisikėlimas jau buvo įvykęs - angelas ilsėjosi ant akmens, gana atokiai nuridento į šalį, o kareiviai visi buvo išsilakstę. Lukas pasakoja, kad į sodą, be Magdalenos ir Jono, atėjusios visos kitos damos, kurios tik buvo Golgotoje, kad angelai buvę du, o ne vienas ir sėdėję ne prie įėjimo, bet pačiame rūsyje. O pasak Jono, išeina, jog prie kapo atėjusi viena Magdalena, jokio angelo ji nemačiusi ir nubėgusi pas Petrą, kad šis drauge su ja paliudytų, jog rūsys tuščias.

Kadangi evangelistai vienas kitam prieštarauja, tai protingiausia bus remtis kuria nors viena versija. Vadinamajame šventraštyje tiek nesąmonių ir prieštaravimų, kad pats velnias ragus nusilaužtų. Verčiau laikykimės kurio nors vieno, na, kad ir Jono.

Taigi Magdalena įėjo į sodą.

- Tai bent istorija! - sušuko ji. - Vaje, rūsys atviras!

Pasižiūrėjo vidun.

- Ir tuščias, dievaži, tuščias!

Kiek kojos įkerta, ji leidosi bėgti iš sodo pas Petrą ir Joną.

- Eikit šen greičiau! - tarė ji. - Kažkas išnešė mano mylimąjį iš kapo, išnešė jūsų mokytoją ir viešpatį! Sužinok dabar, kad geras, kur jį padėjo!

- Nusiramink, Magdalen, - atsiliepė Petras. - Lavonas - tai ne skėtis, jį ne taip lengva paslėpti. Atsiras!

Magdalena, Petras ir Jonas nuskubėjo į senatoriaus sodą. Jonas, bėgęs greičiau už kitus, atsidūrė ten pirmas. Jis priėjo tiesiai prie rūsio, pasilenkė, žvilgtelėjo į vidų, bet nepamatė nieko, tik šermenų drobules ir rūpestingai suvyniotą galvos skepetą, padėtą atskirai. Paskui jį atpūkštė Petras, įėjo į rūsį ir konstatavo tą patį. Įsidrąsinęs įlindo į rūsį ir Jonas. Apstulbę apaštalai pasižiurėjo vienas į kitą ir netarę nė žodžio, vėl išlipo lauk. Paskui jie parėjo namo.

Prie karsto pasiliko viena Magdalena. Ji liejo upelius ašarų ir kalbėjo pro verksmus:

- Vargšas tas mano Jėzus! Nelaimingas mano nabagėlis!

Kad juos kur čemerys, tuos visus fariziejus ir rašto žinovus! Šunsnukiai... Taip išniekino mano mylimojo kūną! Esu tikra, kad jie jį pavogė. Oje, oje! Ir kam jiems prireikė numirėlio?..

Verkdama ji pasilenkė dar sykį žvilgtelėti į tuščią kapą ir staiga išvydo rūsyje du angelus baltais rūbais: vienas sėdėjo galvūgalyje, kitas kojūgalyje.

- Moteriške, ko verki? - paklausė angelai.

- Mano viešpatį išnešė ir nežinau, kur jį padėjo, - atsakė Magdalena.

Tariant Magdalenai šiuos žodžius, greta jos nežinia iš kur atsirado žmogus plačiabryle šiaudine skrybėle, su kastuvu rankose.

- Sodininkas? - nustebo Magdalena. - Ko jam čia reikia?

Žmogus pakartojo angelų klausimą:

- Moteriške, ko verki? Ko ieškai?

- Ponas sodininke! - ėmė maldauti Magdalena, grąžydama rankas. - Jeigu tu jį išnešei, tai pasakyk man, kur padėjai ir aš jį pasiimsiu. - (Cituoju tiksliai.)

Sodininkas žengė prie jos ir švelniai į ją žiūrėdamas, tarė:

- Marija...

- O, šitas balsas! - suriko Kristaus meilužė. - Dabar aš pažįstu šitą balsą... Ir tą barzdelę, juk tai mano brangiojo Jėzaus barzdelė!

Ir ji puolė prie jo, norėdama apkabinti, kartodama:

- O mano mokytojau! O mano viešpatie!

Tačiau pateptasis staiga mostelėjęs sulaikė ją:

- Žiūrėk, bet nepalytėk. Aš ką tik prisikėliau, neturiu vidurių ir šiaip esu dar labai silpnas. Iš pradžių man reikia pasistiprinti, o tu kol kas bėk ir papasakok mano mokiniams, ką matei.

Magdalena, būdama klusnesnė net už avelę, nukulniavo pas apaštalus ir papasakojo visa, kas atsitiko.

Evangelistas Matas rašo, kad šioje scenoje dalyvavo dvi moterys. Jos išbučiavusios prisikėlusiam kojas, o šis nė kiek neprotestavęs dėl prisilietimo.

Tas pats Matas savo pasakojimą baigia epizodu, kurio neduoda kiti trys evangelistai, - matyt, tasai atsitikimas jiems buvo nežinomas.

Atsikvošėję po pergyvento siaubo, kareiviai galvotrūkčiais nėrė iš sodo, kuriame vaikštinėjo atgiję numirėliai. Atbėgę į vyriausiųjų kunigų rūmus, jie buvo nebepanašūs į žmones.

- Kas atsitiko? Kas yra? - puolė prie jų šventyklos dvasininkai.

- Ogi tas, kad jūsų numirėlis, kurį liepėte saugoti, išdarinėja nieko sau pokštus.

- Kas per velniava! Apie ką jūs kalbat?

- Apie jūsų netikrą negyvėlį!

- Netikrą?

- Žinoma! Jeigu būtumėt matę jo bičiulius, nusileidžiančius iš dangaus... Visi balti, snukiai spindi kaip žaibai... Nurito kapo akmenį! Padarė žemės drebėjimą!.. Mums jau gana! Menkas malonumas saugoti tokius numirėlius...

Vyriausieji kunigai iš nustebimo neteko žado. Pagaliau tarė:

- Na, gerai, gerai. Tik niekam neplepėkit to, ką mums papasakojot. Imkit, štai jums puslitriui... Jeigu kas klaus, sakykit visiems: naktį atėjo Jėzaus mokiniai ir mums miegant, pavogė kūną.

Pasak Mato, jie davė kareiviams geroką pinigų sumą ir šie nuėjo į smuklę, kad kaip reikiant išgertų į vyriausiųjų kunigų ir Jėzaus sveikatą. (Žr. Mato 27, 62 - 66; 28, 1 - 15; Morkaus 16, 1 - 11; Luko 24, 1 - 12; Jono 20, 1 - 18.)

68 SKYRIUS. Jis įsigeidė įdėti pirštą į žaizdą

"Po aštuonių dienų jo mokytiniai vėl buvo viduje ir Tomas drauge su jais. Jėzus atėjo, durims esant užrakintoms, atsistojo viduryje ir tarė: Ramybė teesie jums. Po to jis tarė Tomui: Įdėk čia savo pirštą, matyk mano rankas, ištiesk savo ranką ir įdėk į mano šoną ir nebūk netikėlis, bet tikintis. Tomas atsakė ir jam tarė: Mano viešpats ir mano dievas. Jėzus jam tarė: Kadangi mane matei, Tomai, tu įtikėjai; palaiminti, kurie nematė ir tikėjo." (Jono 20, 26 - 29)

Vis dėlto kokie nepasitikintys yra žmonės! Nepasitikėjimas - tai, tur būt, būdingiausia mūsų ypatybė.

Kai Magdalena atkurnėjo pas apaštalus ir papasakojo, ką buvo regėjusi, tie pradėjo juoktis iš jos.

Pasak evangelijos, tik vienas Jonas iš karto patikėjo prisikėlimo stebuklu. "Paskui įėjo į kapą ir tas mokinys, kurs buvo pirmas atėjęs pas kapą; jis pamatė (kad kapas tuščias) ir įtikėjo", - sakoma šventraštyje... to paties Jono evangelijoje (20, 8).

Petras irgi matė išmėtytas žemėje drobules ir tvarkingai sudėtą galvos skepetą, tačiau tas reginys jam nieko nesakė. Jis pasikrapštė pakaušį, stengdamasis suvokti, kurgi dingo mokytojo kūnas.

- Mokytojas įžengė į dangų, - šnipštelėjo Jonas.

- "Įžengė, įžengė! " - pamėgdžiojo jį Petras. - Pasakyti "įžengė" - nesunku. O aš galiu statyti keturis grašius prieš vieną: velionį nusitempė tie bestijos fariziejai. Jie nori jį sudeginti slapta, kad mes nežinotume, kur jis ir negarbinturne jo kapo.

Petrui pritarė ir kiti mokiniai, kuriems jis pasakė savo samprotavimus. Lavono dingimas aiškiai rodė, kad kapas tuščias, tačiau tuščias kapas dar anaiptol nereiškė, jog dingęs numirėlis atgijo. Todėl, kai Magdalena tuojau po Petro ir Jono pasirodė paskutinės vakarienės salėje - ten, kur įvyko anas garsusis banketas su Kristaus kūnu ir krauju ir kur apaštalai rinkdavosi po mokytojo mirties, - visi ėmė ją traukti per dantį.

Iš pradžių Magdalena pasakė mačiusi kapo oloje du angelus. Simonas - Petras atrėžė, jog angelų ten buvo ne daugiau, kaip plaukų ant jo delno. Jonas, labiau linkęs į dangun žengimo variantą, griežtai subarė Jėzaus meilužę už faktų iškraipymą. Angelai, be jokios abejonės, buvę gražiosios nusidėjėlės fantazijos vaisius. Jis manė, kad reikia tiesiog tikėti Kristaus prisikėlimu, tačiau įtikinėti tuo kitus, remiantis cherubinais ar serafimais, kurių jis pats nematė, pirmiausia, esą neleistina, o antra, parodo blogą skonį.

- Kas nori per daug įrodyti, tas nieko neįrodo, - užbaigė Jonas.

Tačiau Magdalena nenusileido:

- Duokite man pasakyti, ką mačiau, o tada spręskite.

- Kaip, ar tu dar ką nors matei? - ėmė juoktis apaštalai. - Na, na, papasakok, pasiklausysim!

- Paskui aš mačiau patį Jėzų.

- Iš tikrųjų? Įdomu...

- Jėzų su kūnu ir krauju.

- Ir jis, žinoma, tave apkabino ir pabučiavo, kaip senais gerais laikais Kaparnaume, ar ne?

- Ne, jis manęs neapkabino, bet mes pasikalbėjom.

- Tik jūs klausykite! Ką gi jis tau pasakė?

- Paklausė, kodėl verkiu... kadangi aš verkiau. Paskui jis paklausė, ko ieškau...

- Ir tu jam atsakei: "Pupuliuk mano, žinoma, kad tavęs! " Ar taip?

- Ne, aš jam tiesiog pasakiau, kad ieškau savo mylimojo Kristaus... Duokit gi pasakyti! Iš pradžių aš nesupratau, kad tai jis.

- Tik pamanykit, nepažino savo mielojo! Kaipgi čia dabar.

- Ogi taip, dėl jo apdaro. Iš pradžių pamaniau, kad tai senatoriaus sodininkas. Sode, su kastuvu rankose, su didžiule šiaudine skrybėle, jis buvo toks juokingas... Tik tada, kai pašaukė mane vardu savo švelniu balsu, supratau, kas jis. Aš buvau tokia laiminga... kaip princesė! Norėjau pulti jam ant kaklo, bet jis neleido, kadangi dar buvo perdaug silpnas. "Rankomis neliesti! " - tarė jis. O paskui liepė eiti pas jus ir pranešti, kad jis prisikėlė ir dabar sveikutėlis, tarsi nė nebuvo miręs.

Apaštalai klausėsi ir abejodami kraipė galvas. O vienas iš jų žiūrėjo į Magdaleną kaip į kvailiukę - tai buvo Tomas, praminlas Dvyniu.

- Verčiau jis pats ateitų ir paskelbtų mums savo prisikėlimą, - pastebėjo Tomas. - Aš tai, "jei nepamatysiu jo rankose vinių perdūrimų, neįdėsiu savo piršto į vinių vietą ir neįdėsiu savo rankos į jo šoną, netikėsiu" (Jono 20, 25).

Pasijuokę iš Magdalenos, apaštalai ėmė jos gailėtis ir liepė nusiraminti.

- Vargšelė! - kalbėjosi jie tarpusavy. - Ji taip jį mylėjo!

Nenuostabu, kad jo tokia ankstyva ir liūdna mirtis sumaišė jai protą. Kur girdėta, kad senatoriaus sodininką palaikytų Jėzumi!

Na, nieko, pamažu praeis... Tikėkimės...

Tą dieną du buvusieji Kristaus palydovai - ne apaštalai, bet šiaip, antros rūšies mokiniai - vyko su reikalais į Emausą, mažą miestelį, esantį dviejų valandų kelio atstu nuo Jeruzalės. Eidami jie kalbėjosi apie praėjusios nakties įvykius. Netrukus prie jų prisidėjo dar vienas keleivis ir įsijungė į pokalbi.

- Apie ką gi taip šnekatės? - paklausė. - Kodėl tokie nuliūdę?

Vienas iš antrojo atskyrio mokinių, vardu Kleopas, atsakė:

- Tuojau matyti, kad jūs ne iš Jeruzalės, kitaip žinotumėte, kokia istorija čia atsitiko!

- Istorija? - Svetimšalis išpūtė akis. - Kokia istorija?

- Še, kad nori! Nejaugi jus niekad negirdėjote apie Jėzų iš Nazareto?

- Ne. Bet aš būsiu jums labai dėkingas, jei mane apšviesite.

- Tad klausykite. Tas Jėzus, dailidės sūnus ir pats iš profesijos dailidė, buvo kartu didelis pranašas ir visagalis stebukladaris. Trejus pastaruosius metus jis nieko daugiau nedarė, tik stebino žmones savo stebuklais. Mūsų vyriausieji kunigai ir senatoriai pavydėjo jam šlovės ir štai neseniai jie pasodino jį į belangę, o paskui pakorė...

- Taip, tai iš tikrųjų liūdna.

- Palaukite, tai dar ne viskas. Pats liūdniausias dalykas yra tas, kad Jėzus įsipareigojo per tris dienas prisikelti. Taigi va, šiandien jau trečia diena po nužudymo, tačiau nei apaštalai, nei mes iki šiol dar jo nematėm. Tiesa, Jonas ir Petras - tai du mūsų bičiuliai - nuėję į palaidojimo vietą, pamatė, kad kapas tuščias, bet, matyt, lavoną bus nusitempę fariziejai. Beje, Jėzaus meilužė prisiekinėja, kad matė jį apsirengusį sodininku, bet ir čia greičiausiai yra jos liguistos vaizduotės vaisius - juk ji dabar kaip be galvos iš meilės ir nusiminimo!.. Dabar, tikiuos, jūs supratot, kad mums nėra ko linksmintis? Juk mes pažinojome velionį...

- Nejaugi? Jūs buvote su juo pažįstami?

- O kaipgi? Toks buvo linksmuolis, žodžio pirkti jam nereikėdavo, o anekdotų kiek žinojo - be skaičiaus! Vargšas vaikinas...

- Ar manote, kad jis iš tiesų buvo pranašas?

- Pranašingesnio pranašo pasaulis dar nematė.

- Ir jis buvo visagalis?

- Galingesnio niekur nerasi.

- Tuomet, prašau neužsigauti, jūs tikri avigalviai.

- Atleiskite: Ką jūs čia dabar?

- Ogi štai ką. Jeigu jis buvo visagalis, jeigu buvo tikras pranašas ir jeigu žadėjo prisikelti, tai, reikia manyti, ištesėjo savo žodi ir dabar turi būti toks pat gyvas, kaip jūs arba aš.

Ir toliau, norėdamas parodyti, kad ir jis šį bei tą nusimano pranašystėse, nepažįstamasis pradėjo pilti atitinkamas citatas iš Biblijos.

Taip jie priėjo iki Emauso. Nepažįstamasis pasakė, kad jam reikia eiti toliau.

- Neikite! Juk tuoj sutems, o keliauti čia pavojinga... Neikite! - užprotestavo Jėzaus draugai. - Jūs toks įdomus pakeleivis. Suteikite mums garbę: sulaužykite mums duoną ir drauge pavakarieniaukite. Pernakvosime smuklėje, o ryt eisite toliau savais keliais; juk jau naktis, o keliai čia pavojingi...

Kelionės draugas sutiko. Užkandžiaudami visi trys kalbėjosi toliau. Kai jau reikėjo valgyti desertą, nepažįstamasis ūmai tarė:

- Jūs norėjote, kad laužyčiau su jumis duoną. Štai žiūrėkite!

Susidomėję bičiuliai liovėsi kramtę. Nepažįstamasis - mes, nusidėjėliai, jau seniai žinome, jog tai Kristus, nors neturime nei apaštalų tikėjimo, nei jų įžvalgumo - paėmė duonos griežinį ir pakartojo komediją, suvaidintą praėjusį ketvirtadieni: palaimino minkštimą kartu su pluta ir pasakė, jog ta duona virto jo kūnu. To užteko, kad jo gerbėjams atsivertų akys.

- Viešpatie! Jėzau! - ėmė šaukti jie ir jau norėjo pulti ant kelių, tik staiga - bum-trach-tara-rach! - brangusis mokytojas dingo kaip nebuvęs.

Nesunku įsivaizduoti, kaip paskui gailėjosi abu gerieji žmonės, kad nepažino Kristaus iš pirmo žvilgsnio. Nieko nelaukdami, jie čiupo savo lagaminėlius ir pasileido atgal į Jeruzalę pranešti bičiuliams linksmos žinios.

- Na ir kvailys gi aš! - graužėsi eidamas Kleopas. - Galėjau iškart susiprasti! Kai jis pradėjo kalbėti, man visas kraujas užvirė kaip buljonas ant stiprios ugnies.

- O man? Man gyslomis tarytum lava ėmė sroventi!

- Abu mes glušai, štai ir viskas.

- Kas tiesa, tai tiesa.

Dabar abu ėmė rasti tūkstančius ženklų, pagal kuriuos būtų galėję suprasti, kas buvo jų palydovas.

Pasiekę paskutinės vakarienės namus, jie apie viską papasakojo apaštalams. Šie tiesiog apkvaišo. Bet vos tik jie atgavo žadą ir pradėjo svarstyti nuostabų atsitikimą - bum-trach-tara-rach! - siena prasiskyrė ir Jėzus vėl pasirodė, šį kartą jau visai garbingajai kompanijai*.

*Evangelistai čia ir vėl susipainioja neišnarpliojamuose prieštaravimuose. Jei tikėsime Morkumi ir Luku, tai apaštalai tuo momentu buvo susirinkę visi "vienuolika". Vadinasi, Tomas irgi pamatė pasirodžiusį Jėzų, tačiau nė nepamėgino išreikšti abejonės, kuri vėliau jį taip gražiai išgarsino. Pasak Jono, Kristus jokiems Emauso keleiviams nesirodė: pasivertusį sodininku jį matė Magdalena, o paskui jis iškart įsibrovė pas apaštalus, kurie buvo užsibarikadavę nuo žydų paskutinės vakarienes kambaryje. Ten Tomo nebuvo ir jis išvydo Jėzų tik po aštuonių dienų. Matas tikino, kad Jėzus per pasimatymą su Magdalena liepė apaštalams susirinkti Galilėjos kalnuose ir kaip tik ten, ant kalno, o ne paskutinės vakarienės kambaryje Jeruzalėje, pasirodė jiems vienintelį kartą ir niekas, be apaštalų, jo nematė, o Emauso keleiviai čia visai niekuo nedėti.

"Nusigandę ir pilni baimės, jie tarėsi matą dvasią", - sako evangelija (Luko 24, 37). Perkalbėti buvo juos ne taip pigu. Jėzus parodė savo rankas ir kojas, liepė čiupinėti kūną ir šonkaulius. Nepaisant to, apaštalai niekaip negalėjo patikėti savo laime.

Tada Jėzus paklausė:

- Ar neturite ko užkąsti?

Jam padavė keptos žuvies ir gabalą medaus korio. Jis, visiems matant, dalį suvalgė, o likutį grąžino jiems. Paskui papūtė kiekvienam į veidą, tuo būdu parodydamas, kad nuo šiol ant jų nužengia šventoji dvasia.

- Aš ne šiaip sau pučiu jums į nosį, - pasakė jis. - Šis papūtimas - tai ne kas kita kaip mano tėvo balandis, pavirtęs mano kvapu, idant geriau prasiskverbtų į jus. Nuo šiol nuodėmės, kurias jūs atleisite, bus atleistos, o kurias sulaikysite, bus sulaikytos. Jūs galėsite išvarinėti velnius, galėsite kalbėti visomis kalbomis, nė trupučio jų nesimokę, galėsite imti į rankas gyvates, ir jos negels jūsų, pagaliau jei kas nors užsimanytų paduoti jums karšto buljono su aršeniku, tai jūs gersite jį kaip virintą pieną.

Tai apsidžiaugė apaštalai, išgirdę tokius puikius pažadus! Ką čia ir kalbėti! Jiems teko pripažinti, kad Jėzus tikrai prisikėlė ir vadinasi, tesėjo žodį.

Magdalena tiesiog negalėjo atsidžiaugti ir visaip erzino savo mylimojo mokinius, kad jie nenorėjo ja tikėti. Ji buvo negailestinga - beje, taip elgtis turėjo teisę.

- Kad žinotum, viešpatie, - ironizavo Magdalena, - kai papasakojau, kaip tu man pasirodei, persirengęs sodininku, jie sakė, kad aš kvaištelėjau! Na, ką tu pasakysi?

- Manęs tai nestebina: tikėjimo jie neturi nė už skatiką.

Jeigu ne mano antgamtiniai ir nepaprasti stebuklai, tai jie ničniekuo netikėtų!

- Mokytojau, dovanok mums! - atsiprašinėjo susigėdę apaštalai. - Ir tu, Magdalena, nepyk. Kam čia minėti, kas buvo? Kas buvo, pražuvo...

Pagaliau Magdalena, kuri vis dėlto buvo gera moteris, liovėsi iš jų šaipytis ir Kristus pasišalino, draugiškai pataręs savo mokiniams daugiau niekuo pasaulyje nebesistebėti.

Kaip sako evangelistas Jonas, tą diena, kai Jėzus leido sau malonumą apsireikšti mokiniams, vieno apaštalo nebuvo - Tomo.

- Na ir kvailai padarei! - sakė paskui jam draugai. - Ir kur tave nelabasis buvo nunešęs? Juk tą dieną mūsų mokytojas pusryčiavo kartu su mumis! Jis gyvas ir sveikas. Magdalena teisybę sakė.

Tomas atsakinėjo savo įprastine fraze:

- Tikėkite jūs sau, kiek norite, o aš netikėsiu, kol neįdėsiu savo piršto...

Tas Tomas Dvynukas buvo toks užsispyrėlis, kad apaštalai nebeteko vilties ir liovėsi jį įtikinėti.

Tomui reikėjo, kad Kristus dar kartą pasirodytų žmonėms. Ilgai laukti neteko.

Po kelių dienų šventoji kompanija vėl susirinko įprastinėje susitikimų vietoje, tai yra paskutinės vakarienės kambaryje. Šį kartą kvorumas buvo pilnas. Užsispyrėlis skeptikas irgi dalyvavo.

Bum-trach-tara-rach! Siena vėl prasiskyrė ir Kristus prasispraudė pro mūro plyšį.

- A-ja-jai, drauguži Tomai, tai tu netiki mano prisikėlimu?

Kaip tau ne gėda! Tu nori įkišti savo pirštus į mano atviras žaizdas? Na, ką padarysi - kišk, nesivaržyk. Bent jau suprasi, kad tai iš tikrųjų esu aš.

Tomas išsprogino akis.

"O jeigu čia mano bičiulių pokštai? " - pamanė jis.

Ir nė kiek nesivaržydamas, pareiškė, jog nori pačiupinėti Jėzų rankomis.

Ir štai jis čiupinėja.

Kaišioja pirštus į savo išganytojo žaizdas ir tik įsitikinęs, kad visa tai ne sapnas, puola ant kelių prieš balandžio sūnų ir šaukia:

- Dabar jau nebeabejoju, kad tai iš tiesų Jėzus, mano išganytojas! Dabar viskas tvarkoj!

Jėzus padeda jam atsistoti.

- Ak Tomai, Tomai, - burba jis priekaištingai. - Tu netikėjai, kol piršto neįdėjai. Palaiminti tie, kurie tiki nepatikrindami! (Žr. Morkaus 16, 12 - 14; Luko 24, 13 - 43; Jono 20, 19 - 31.)

69 SKYRIUS. Jis įsigeidė įdėti pirštą į žaizdą

"Iš ten jis nusivedė juos Betanijos link ir pakėlęs savo rankas, palaimino juos. Laimindamas jis atsiskyrė nuo jų ir pasikėlė į dangų. Jie pagarbino jį ir su dideliu džiaugsmu, sugrįžo į Jeruzalę." (Luko, 24, 50 - 52)

Šį kartą apaštalai vienbalsiai pripažino, kad Kristus atgijo.

Be to ir pats Jėzus gausiais stebuklais įrodė savo prisikėlimą. Vis dėlto teisybė verčia mane apgailestauti, kad jis visų tų stebuklų nepadarė viešai, Piloto, Erodo ir Kajipo panosėje.

Be apaštalų, niekas niekad nė negirdėjo apie tuos stebuklus - to iš tikrųjų verta gailėtis! Juk nuodėmingieji skeptikai gali pasakyti, kad balandžio vaikas nė neketino prisikelti ir kad apaštalai ėmė ir sukūrė dar vieną pasakėlę.

Tiesa, skeptikai gali eiti dar toliau: gali pareikšti, jog Jėzaus visai nebuvo ir kad legendą apie jį sufabrikavo krikščionių religijos įkūrėjai ne anksčiau, kaip trečiojo amžiaus pradžioje. Bet užtat jie ir skeptikai.

Iš tikrųjų, jeigu nė vienas istorikas nieko nekalba apie kažkokio nukryžiuotojo Jėzaus stebuklingą prisikėlimą, tai dar pusė bėdos, bet, antra vertus, nė vienas istorikas ir nė vienas tikras tų laikų dokumentas nepatvirtina, kad minėtasis individas egzistavo, o tai jau žymiai blogiau.

Įvairūs tos epochos autoriai - o jų yra nemaža, nes Romos imperijos kultūra buvo tada pačiame žydėjime - dažnai mini tetrarchą Erodą, Judėjos vietininką Pontijų Pilotą, vyriausią kunigą Kajipą, tačiau niekur, be evangelijų, nėra pasakyta, kad nors vienas iš tų istorinių personažų kada nors būtų turėjęs kokių reikalų su žmogumi, vardu Jėzus. Netgi jo mirtis, kuri būtinai turėjo sukelti kokį nors atgarsį dėl savo nepaprastumo, nepaminėta nė viename imperatoriaus Tiberijaus artininkų veikale.

Tuo būdu nuodėmingieji skeptikai gali kiek tinkami ironizuoti evangelijas, kurių prasimanymų ne tik nepatvirtina nė vienas rimtas autorius, bet kurios, be to, knibždėte knibžda absurdiškiausių prieštaravimų.

Padaręs šią išlygą, dabar aš ramiai galiu laikytis teologų požiūrio.

- Jėzus, - sako jie, - išėjo iš kapo.

- Na žinoma, puikiai sugalvota!

- Jis pasirodė apaštalams.

- O kaipgi, po velnių!

- Jis pakartojo visą seriją stebuklų, padarytų prieš mirtį.

- Sutinku, varykite toliau!

Neturėdamas ko veikti, vieną gražią dieną Simonas - Petras kartu su kitais išėjo pažvejoti ir nesugavo nė vieno buožgalvio. Balandžio sūnus iš mielo papratimo pasirodė jiems tuo kritišku momentu, kai apaštalai grįžo pakabinę nosis ir tuščiom rankom.

- Vaikučiai, ar neturite ko valgyti? - paklausė Jėzus.

- Ne.

- Maža bėda! Užmeskite tinklą į dešinę pusę nuo laivelio ir pagausite žuvies.

Petras ir jo kolegos paklausė. Po kelių akimirkų tinklas ėmė trūkinėti, perpildytas žuvies, o valtis vos neapvirto.

Kai žvejai nusiyrė prie kranto, Petras suskaičiavo laimikį ir pamatė, kad sugautos šimtas penkiasdešimt trys didelės žuvys. Nei daugiau, nei mažiau - taip tvirtina evangelija.

- Dabar papietaukite, - pasakė Jėzus.

Apaštalai ėmė šveisti žuvį. Bet juo smarkiau jie puto, tuo labiau daugėjo stambių žuvų.

Kaip gaila, kad vargšai žmonės neturi antgamtinės Jėzaus galybės! Ji jiems labai padėtų išmaitinti savo alkanas šeimas.

Pietūs buvo tikrai šaunūs, žuvys - geriausios rūšies, visų veislių, kokios tik veisiasi tose vietovėse. Trūko tik deserto. Užtat Jėzus pavaišino apaštalus nedidele prakalba.

- Petrai, ar myli mane? - paklausė jis Simoną - Akmenį.

- Taip, viešpatie, myliu.

- Tai aš padarysiu tave savo avinėlių ganytoju.

Po kokių penkių minučių Jėzus pakartojo klausimą:

- Petrai, ar myli mane?

Simonas - Akmuo atsakė kaip ir pirmą kartą.

Vaikščiojantis Žodis, labai mėgęs pakartojimus, vėl tarė:

- Tai ganyk mano avis.

Dar po penkių minučių šis giliamintis dialogas pasikartojo beveik žodis į žodį. Kaip tik šiuo dialogu remdamasi, bažnyčia teigia, kad Petras buvo pirmasis popiežius.

Jėzus dar ne kartą apsireiškė apaštalams.

Vieną rytą, gana anksti, jis nusivedė juos ant kalno.

Eidami apaštalai klausinėjo vienas kitą, ką tai galėtų reikšti.

- Gal jis vėl mus kurstys maištauti? Dar jam ne gana, kad jau vieną kartą nukryžiavo?

Kažkuris rimtai susirūpino:

- O jei dabar atėjo mūsų eilė kentėti?

Būti prikaltam ir pakabintam ant kryžiaus - šitokia perspektyva neviliojo nė vieno.

Užkopęs į kalvos viršūnę, vaikščiojantis Žodis taip prabilo:

- Komedija baigta, metas nuleisti uždangą. Mano misija atlikta: šioje ašarų pakalnėje man nebėra ko veikti. Todėl aš grįžtu pas savo tėvą Jehovą. Apsikabinkime ir - iki pasimatymo geresniame pasaulyje!

Apaštalai apstulbo.

- Kaipgi čia dabar? Tu mus palieki?

- Nieko nepadarysi, taip reikia. Taip parašyta likimo knygoje.

- Bet kas bus su mumis, jei mus paliksi? Kas gi mums rodys pavyzdį?

- Nebijokite, aš jumis pasirūpinsiu. Aš jau papūčiau į jus, o netrukus mano tėvas numeris antras, atseit, šventoji dvasia, atskris iš dangaus, idant suteiktų jums mano pažadėtas brangias ypatybes. Nagi, pakštelėkim į ūsus paskutinį kartą! Mat, jau greit bus trečias skambutis.

Apaštalai ėmė bučiuotis su mokytoju.

Paskui, paskutinį kartą apkabinęs Magdaleną, Jėzus užlipo ant akmens, pritūpė, stipriai atsispyrė ir stryktelėjo aukštyn.

Tomui toptelėjo, kad jis ims ir nukris atgal ant žemės.

Nieko panašaus.

Balandžio vaikas puikiai laikėsi ore ir gana sparčiai kilo aukštyn.

Jis skrido vis aukščiau ir aukščiau, kol apaštalai pastebėjo, kad jau nieko nebeįžiūri.

Tada greta jų atsirado pora angelų, kurie melodingais balsais prabilo:

- Gerieji galilėjiečiai, gana jums spoksoti į dangaus skliautą!

Jėzus įžengė ir įžengė ilgam. Sugrįš tik pasaulio pabaigoje gyvųjų ir mirusiųjų teisti.

Tada ir apaštalai sugrįžo į paskutinės vakarienės kambarį. Ėjo tylėdami, nuleidę nosis, nes gerai suprato, kad nuo šiol jų kelias bus anaiptol ne rožėmis klotas.

(Apie šį paskutinį krikščioniškosios komedijos veiksmą žr. Mato 28, 16 - 20; Morkaus 16, 15 - 20; Luko 24, 44 - 53; Jono 21, 1 - 25.)

U ž d a n g a .

PASTABOS

Ši knyga parašyta ne tam, kad, sumenkinus Jėzų - dievą, būtų išaukštintas Jėzus - žmogus: nei vieno, nei kito egzistavimu autorius netiki. Jos tikslas - žingsnis po žingsnio sekant krikščioniškąja legenda, išryškinti visas joje glūdinčias nesąmones ir tuo būdu parodyti, jog visa istorija apie Jėzų Kristų - nesvarbu, ar jį laikytum žmogumi ar dievu - visais atžvilgiais yra ne kas kita, kaip melagingų ir kvailų prasimanymų rezginys.

Knyga "Evangelijos linksmybės" - tai ne mokslinis traktatas ir ne antireliginė apybraiža šiuolaikine šio žanro prasme. Autorius savo knygą pavadino "Jėzaus gyvenimu". Tokia antrašte XIX amžiuje pasirodė daug veikalų. Vieni mokslininkai ir teologai mėgino savo kūriniuose pateikti pilną dievažmogio Jėzaus gyvenimo aprašymą, remdamiesi evangelijomis ir bažnyčios tėvų prasimanymais. Kiti, pasinaudodami istoriniais šaltiniais, priešingai, įrodinėjo, kad jokio dievažmogio nebuvo, kad Jėzus Kristus - tai religinės fantazijos vaisius. Vieni buvo religijos gynėjai, kiti - ateistai. Autorių pasaulėžiūra nulėmė jų požiūrį į Kristaus asmenį.

Leonas Taksilis (tikrasis vardas: Gabrielis - Antuanas Žoganas - Pažesas) buvo ateistas. Vaikystės ir jaunystės metais jis mokėsi jėzuitu kolegijoje, tačiau vietoj religinės veiklos pasirinko kovotojo prieš religiją kelią. Šventraščio prieštaravimai ir absurdiškumas, dvasininkų melas, veidmainystė, šventeiviškumas, bukaprotiškumas ir gobšumas atvėrė jam akis, atskleidė tikrąją religijos esmę. Nuo 1879 m. per penkerius metus jis išleido apie dvidešimt antireliginių kūrinių - aštrių satyrinių pamfletų: "Popiežiaus Pijaus IX meilės nuotykiai", "Jėzuito sūnus", "Bordžijos šeima", "Nuodytojas Leonas XIII ir penki milijonai kanauninkų", "Šventieji pornografijos mėgėjai" ir daug kitų. 1882 m. Taksilis rašo "Biblijos linksmybes", o 1884 m. pasirodo jo "Jėzaus gyvenimas" ("Evangelijos linksmybės").

Leono Taksilio knygai "Jėzaus gyvenimas" būdinga tai, kad autorius nenaudoja specialios istorinės medžiagos, o tik retkarčiais pasiremia I amžiaus pr. m. e. ir pirmųjų mūsų eros amžių istorikų liudijimais. Čia daugiausia atpasakojamos evangelijos, vietomis įterpiant meninius prasimanymus; tačiau iš pasakojimo jauti, kad tai kalba žmogus, pasižymintis šviesiu protu ir laisvas nuo religinio fanatizmo. Skaitytojas įsitikina, kokie fantastiški ir prieštaringi evangelijos mitai, pamato, kad evangelija, skaitoma kritiškai protaujančio žmogaus, pati save demaskuoja ir pasmerkia.

Table of Contents

Autoriaus žodis

1 SKYRIUS. Zakarijo regėjimas.

2 SKYRIUS. Pirmtakas.

3 SKYRIUS. Šventosios dvasios įsikišimas.

4 SKYRIUS. Marija pas Elžbietą.

5 SKYRIUS. Juozapas susitaiko su visa šia istorija, kuri iš pradžių jam labai nepatiko.

6 SKYRIUS. Mesijo genealogija.

7 SKYRIUS. Gimimas ir piemenys.

8 SKYRIUS. Nors ir nesutepta, Marija vis dėlto apsivalo.

9 SKYRIUS. Magiškoji žvaigždė.

10 SKYRIUS. Žyniai garbina Jėzų.

11 SKYRIUS. Šventoji šeima bėga į Egiptą.

12 SKYRIUS. Karalius Erodas irgi turi nervus.

13 SKYRIUS. Jėzus Egipte.

14 SKYRIUS. Jėzus - vunderkindas.

15 SKYRIUS. Jėzaus šeima netiki savo giminaičio dievyste.

16 SKYRIUS. Nagus prikiša Jonas Krikštytojas.

17 SKYRIUS. Kaip velnias susigundė dievą gundyti.

18 SKYRIUS. Žodis gauna pirmuosius priedėlius.

19 SKYRIUS. Dievas vestuvėse.

20 SKYRIUS. Skandalas Jeruzalės bažnyčioje.

21 SKYRIUS. Nikodemas.

22 SKYRIUS. Jonas Krikštytojas atsiduria keblioje padėtyje.

23 SKYRIUS. Jėzus laimi samarietę.

24 SKYRIUS. Pirmasis nepasisekimas.

25 SKYRIUS. Išgydymas iš tolo.

26 SKYRIUS. Velnio apsėstasis.

27 SKYRIUS. Visas glėbys stebuklų.

28 SKYRIUS. Stebuklingoji žūklė ir nauji išgydymai.

29 SKYRIUS. Pirmoji premija už niekšybę.

30 SKYRIUS. Betsajidos maudykla.

31 SKYRIUS. Fariziejų fariziejiškumas.

32 SKYRIUS. Apaštalų tuzinas sukomplektuotas.

33 SKYRIUS. Nutrauktos laidotuvės.

34 SKYRIUS. Jono Krikštytojo nemalonumai.

35 SKYRIUS. Jėzus susiranda draugę.

36 SKYRIUS. Jėzaus Kristaus šeima.

37 SKYRIUS. Nuraminta audra ir padūkusios kiaulės.

38 SKYRIUS. Baliukas pas muitininkus.

39 SKYRIUS. Jonui Krikštytojui nusibosta gyventi.

40 SKYRIUS. Silkė su bulkute - valgykit, jei patinka!

41 SKYRIUS. Pasivaikščiojimas ant vandens.

42 SKYRIUS. Ištremtis ir grįžimas į Galilėją.

43 SKYRIUS. Bandomasis žengimas į dangų ir pokalbis ore.

44 SKYRIUS. Tikėjimas kalnus verčia.

45 SKYRIUS. Kai žodžiai skiriasi nuo darbų.

46 SKYRIUS. Šėtrų arba palapinių šventė.

47 SKYRIUS. Moterys, prisiuvinėkite vyrams barzdas: su jumis dievas!

48 SKYRIUS. Stebuklingos dieviškų seilių ypatybės.

49 SKYRIUS. Magdalena pristato Jėzų savo šeimai.