Pasikalbėkime apie Keviną Лайонел Шрайвер

Talentinga žurnalistė ir rašytoja Lionel Shriver (Lajonelė Šraiver) knygoje drąsiai ir be sentimentų atsigręžia į vyro ir moters, tėvų ir vaikų santykius ir atvirai kalba apie tai, ko daug moterų nedrįsta garsiai pasakyti: apie baimę tapti motina ir nuogąstavimus, kad gimusiam vaikui nesugebės duoti tiek meilės, kiek jam reikia. Įtaigi, jautri moters, sunkiai mezgančios santykį su savo vaiku, išpažintis intriguoja ir skatina susimąstyti apie santuoką, šeimą, motinystę, karjerą bei meilės ir nemeilės kainą.

Visa intelektinė nuosavybė į šios el. knygos turinį yra saugoma. Pirkėjui leidžiama naudotis el. knyga tokia apimtimi, kiek tokių teisių suteikė autorių teisių turėtojas.

Ši el. knyga skirta tik asmeniniam naudojimui Pirkėjo turimuose el. knygos skaitymo įrenginiuose.

Pirkėjui nesuteikiamos teisės daryti el. knygos ar jos dalių kopijas, platinti, atgaminti el. knygą bet kokiu būdu ir forma ir naudoti ją bet kokiais kitais būdais nei nurodyta šiose taisyklėse (toliau – Taisyklės), išskyrus teisę atgaminti nedidelę dalį el. knygos išimtinai asmeniniais nekomerciniais naudojimosi tikslais, nepažeidžiant galiojančių LR teisės aktų reikalavimų.

Suprasdamas, kad nuosavybės teisė į el. knygos turinį nesuteikiama bei jokios autoriaus turtinės teisės bei kita intelektinė nuosavybė į suteikiamą naudotis el. knygą Pirkėjui neperduodama ir nesuteikiama, Pirkėjas įsipareigoja nenaudoti el. knygos tokiu būdu, kad būtų pažeidžiamos autoriaus turtinės ar kitos intelektinės nuosavybės teisės į el. knygą bei pasižada neperduoti jų jokiems tretiesiems asmenims, nesudaryti sąlygų tretiesiems asmenims jokiu būdu pasinaudoti el. knyga. Jeigu Pirkėjas netinkamai naudojasi (nesilaikydamas šių Taisyklių) el. knyga, el. knygos leidėjas ir (arba) platintojas turi teisę uždrausti toliau naudotis netinkamai naudojama el. knyga, o Pirkėjas įsipareigoja nedelsiant nuo reikalavimo gavimo momento nutraukti naudojimąsi ir įsipareigoja atlyginti dėl to leidėjo, platintojo ir (arba) trečiųjų asmenų patirtus visus tiesioginius ir netiesioginius nuostolius. Tokį reikalavimą visi nurodyti asmenys turi teisę pareikšti bet kuriuo metu, nes šios Taisyklių sąlygos lieka galioti visą el. knygos naudojimosi laikotarpį bei visą laikotarpį, kol bus tinkamai atlyginti leidėjo, platintojo ir (arba) trečiųjų asmenų patirti nuostoliai.

Draudžiama panaikinti el. knygos apsaugą, pašalinti el. knygos pavadinimą, viršelį, šriftų rinkinį ir (arba) ir kitus su el. knygos turiniu susijusius elementus.

El. knygos leidėjas ir (arba) platintojas nėra atsakingi už žalą, atsiradusią dėl netinkamo naudojimosi el. knyga.

Naudodamasis šia el. knyga, Pirkėjas sutinka su visomis aukščiau nurodytomis taisyklėmis ir sąlygomis.

Versta iš:

Lionel Shriver

WE NEED TO TALK ABOUT KEVIN

Counterpoint, a Member of the Perseus

Books Group, New York, 2003

ISBN 9786090105429

Iš anglų kalbos vertė Gabrielė Gailiūtė

Redaktorė Vitalija Dalmantaitė

Korektorė Marijona Treigienė

Viršelio dailininkas Agnius Tarabilda

Maketavo (ePub) Albertas Rinkevičius

Skiriu Terei

Tokio blogiausio atvejo abi išvengėme.

Tavo meilės vaikui labiausiai reikia tada,

kai jis mažiausiai jos vertas.

ERMA BOMBECK

2000 M. LAPKRIČIO 8 D.

Mielas Franklinai,

pati nelabai suprantu, kodėl vienas smulkus šiandienos incidentas paskatino mane tau parašyti. Bet nuo tada, kai išsiskyrėme, ko gero, labiausiai ilgiuosi to, kaip grįždavau namo ir išpasakodavau visas dienos įdomybes, kaip katė padeda po kojų peles: menkas, kuklias aukas, kurias suneša poros, pasilaksčiusios po skirtingus kiemus. Jei dar vis sėdėtum mano virtuvėje ir teptum traškų žemės riešutų sviestą ant grūdėtos duonelės, nors jau beveik metas vakarieniauti, vos spėčiau padėti maišus, kurių vienas varva skaidriomis gliaumėmis, tuojau pasipiltų šita pasakaitė, net anksčiau, negu subarčiau tave, kad malonėk nevalgyti viso šito sumuštinio, nes šįvakar bus makaronų.

Žinoma, iš pradžių mano pasakaitės buvo egzotiškos, importinės: iš Lisabonos, iš Katmandu. Bet iš tikrųjų pasakojimai iš užsienio niekam neįdomūs, ir iš tavo iškalbingo mandagumo supratau, kad paslapčia tau mielesnės lauktuvių pasakos iš arčiau: pavyzdžiui, ekscentriškas pokalbis su Džordžo Vašingtono tilto muitininku. Kasdienybės stebuklai padėjo įtvirtinti tavo požiūrį, kad visos mano kelionės į užsienį tam tikra prasme buvo neištikimybė. Mano lauktuvės – mažumėlę padžiūvusių belgiškų vaflių pakelis, britiškas žodis, reiškiantis „paistalus“ (sapalionė!) – buvo dirbtinai prisodrintos kerų vien todėl, kad buvo tolimos. Kaip tie niekučiai, kuriuos vieni kitiems dovanoja japonai – dėžutė maišelyje, dėžutė maišelyje – mano tolimųjų aukų spindesį sudarė vien pakuotės. Kaip daug didesnė pergalė – suleisti šaknis paprastos senutės Niujorko valstijos netranssubstancijuotose šiukšlėse ir iškapstyti pikantišką akimirką iš kelionės į Najako Grand Union prekybos centrą.

Čia ir nutiko mano istorija. Regis, pagaliau ėmiau suprasti tai, ko visada stengeisi mane pamokyti, kad mano tėvynė ne mažiau egzotiška ir net pavojingesnė už Alžyrą. Stovėjau prie pieno šaldytuvų, reikėjo man nedaug; o kaip kitaip. Dabar niekada nebevalgau makaronų, kai tu nesuryji beveik viso dubens. Labai ilgiuosi tavo apetito.

Man dar nelengva pasirodyti viešumoje. Būtų galima pamanyti, jog šalyje, garsėjančioje tuo, kad neturi „istorijos jausmo“, kaip tikina europiečiai, garsioji Amerikos amnezija galėtų išeiti man į naudą. Nieko panašaus. Šioje „bendruomenėje“ nematyti nė menkiausių užmaršties požymių net po metų ir aštuonių mėnesių – lygiai tiek. Tad kai maisto atsargos baigiasi, tenka ryžtis. Ak, Hopvelio gatvės 7-Eleven pardavėjai su manim jau apsiprato, ir galiu nevarstoma žvilgsnių nusipirkti kvortą pieno. Bet mūsų įprastas Grand Union vis dar kaip tikras karo teismas su špicrutėmis.

Man čia visada baugštu. Kad būtų drąsiau, prisiverčiu išsitiesti ir pasitempti. Dabar suprantu, ką reiškia „laikyti galvą aukštai“, ir kartais stebiuosi, kaip smarkiai transformuojasi vidus, kai kūnas ištemptas kaip styga. Kai fiziškai atrodau išdidi, jaučiu bent trupučiuką mažėliau gėdos.

Svarstydama, geriau vidutiniai ar dideli kiaušiniai, pažvelgiau jogurto pusėn. Už kelių pėdų nudryžę juodi kitos pirkėjos plaukai ties šaknimis per gerus du pirštus baltavo, o garbanojosi tik galai: nuaugęs senas cheminis sušukavimas. Jos švelniai violetinė palaidinė ir priderintas sijonas kadaise tikriausiai buvo stilingi, bet dabar pažastys pasidarė per ankštos, o pūsti skvernai tik pabrėžė stambius klubus. Drabužiai buvo nelyginti, o ant pečių su įsiuvais buvo matyti nežymus pablukęs dryželis nuo pakabo. Nusprendžiau, kad jie ištraukti iš spintos gilumos, kur lendama tada, kai visa kita purvina arba mėtosi ant grindų. Kai moteris pasuko galvą lydyto sūrio pusėn, pastebėjau dvigubo pagurklio raukšlę.

Nemėgink spėlioti; iš tokio apibūdinimo niekaip jos nepažintum. Kadaise jos būta tokios neurotiškai lieknos, aštriais kampais ir tviskančios lyg profesionaliai įpakuota dovanėlė. Galbūt romantiškiau įsivaizduoti, kad nuo gedulo lieknėjama, bet, matyt, ne mažiau sėkmingai negu vien geriant vandenį iš čiaupo galima gedėti ir kemšant šokoladą. Be to, kai kurios moterys stengiasi būti grakščios ir pasitempusios ne tiek vyro malonumui, kiek lenktyniaudamos su dukra, o ji dėl mūsų kaltės šio paskatinimo dabar nebeturi.

Tai buvo Merė Vulford. Man ir pačiai nesmagu prisipažinti, bet neįstengiau su ja pasisveikinti. Man net galva susisuko. Rankos, kuriose laikiau dėžutę ir tikrinau, ar kiaušiniai nesudužę, sudrėko. Nutaisiau veidą, lyg būčiau ką tik prisiminusi ką nors gretimoje lentynų eilėje, ir sugebėjau neatsigręždama padėti kiaušinius ant kūdikio sėdynės. Nuskubėjusi tuo išsigalvotu reikalu, vežimėlį palikau, nes jo ratukai girgždėjo. Kvapą atgavau, pribėgusi iki sriubos.

Turėjau būti pasirengusi, dažnai ir būnu – apsišarvavusi, budri, kaip dažnai paaiškėja, be jokio reikalo. Bet juk negaliu vilkti pro duris visų šarvų, vos prireikia sutvarkyti kokį paiką menkniekį, be to, kuo Merė dabar galėtų man pakenkti? Ji stengėsi kaip pašėlusi; net padavė mane į teismą. Bet vis tiek širdis nesuvaldomai daužėsi, ir negalėjau išsyk grįžti į pieno skyrių net tuomet, kai supratau vežimėlyje palikusi tą siuvinėtą rankinę iš Egipto su pinigine.

Vien dėl to apskritai neišėjau iš Grand Union. Galiausiai teko spūdinti atgal prie rankinės, tad meditavau, vėpsodama į Campbell’s šparagų ir sūrio sriubos skardinę, tuščiai svarstydama, kad Varholas naujuoju jos dizainu tiesiog pasibaisėtų.

Kai parslinkau atgal, priešas buvo atsitraukęs, ir aš pastvėriau vežimėlį lyg užsiėmusi karjeristė, kuriai reikia skubiai apsimėtyti buities reikalus. Tu tikriausiai pamanytum, kad man toks vaidmuo pažįstamas. Bet aš taip seniai šitaip apie save nebegalvojau, kad buvau įsitikinusi, jog priešais mane eilėje prie kasos stovintys pirkėjai mano nekantrumą palaikė ne dirbančios moters, kuriai laikas – pinigai, valdingumu, o suplukusia, skubia bėglės panika.

Kai iškrausčiau savo margus pirkinius, kiaušinių dėžutė pasirodė lipni, todėl pardavėja ją atidarė. Ak. Merė Vulford mane vis dėlto pastebėjo.

– Visi dvylika! – aiktelėjo mergina. – Paprašysiu, kad atneštų jums kitą dėžutę.

Sulaikiau ją.

– Ne, ne, – pasakiau. – Aš skubu. Bus gerai ir tokie.

– Bet jie visai…

– Bus gerai ir tokie!

Šioje šalyje žmonės lengviausiai tau nusileidžia tada, kai pasirodai truputį trenkta. Pabrėžtinai nuvaliusi brūkšninį kodą nosinaite, ji nuskenavo kiaušinius, tuomet vaipydamasi nusišluostė rankas rankšluosčiu.

– Kačiadurian, – ištarė mergina, kai padaviau jai banko kortelę. Ji kalbėjo garsiai, lyg kitiems eilėje laukiantiems pirkėjams. Buvo vėlyva popietė, tokioj pamainoj ji tikriausiai dirbo po pamokų; maždaug septyniolikos metų, šita mergina galėjo būti Kevino bendraklasė. Žinoma, šiame rajone yra pustuzinis gimnazijų, o galbūt jos šeima ką tik čia atsikraustė iš Kalifornijos. Bet pamačiusi jos žvilgsnį, taip nebegalvojau. Ji dėbtelėjo į mane.

– Kokia įdomi pavardė.

Pati nežinau, kas man užėjo, bet aš nuo viso šito taip pavargau. Ne todėl, kad neturiu gėdos. Priešingai, aš nualinta gėdos, visa gliti nuo jos lyg nuo lipnių kiaušinių baltymų. Tokia emocija niekur neveda.

– Aš vienintelė Kačiadurian visoje Niujorko valstijoje, – pasigyriau ir pastvėriau iš jos kortelę. Ji nutėškė mano kiaušinius į maišelį, o jie varvėjo toliau.

Tad dabar aš namie – ar bent taip juos pavadinkim. Žinoma, tu čia niekada nebuvai, todėl leisk apie juos papasakoti.

Tu labai nustebtum. Labiausiai dėl to, kad nusprendžiau likti Gladstoune, nors kadaise taip spyriojausi apskritai nenorėdama kraustytis į priemiesčius. Bet man atrodė, kad reikia gyventi ten, iš kur galima mašina nuvažiuoti pas Keviną. Be to, kad ir kaip trokštu anonimiškumo, nenorėčiau, kad kaimynai pamirštų, kas esu; norėčiau to, bet tokios galimybės nesuteiktų joks miestelis. Čia vienintelė vieta pasaulyje, kur iki galo juntami mano gyvenimo padariniai, o dabar būti suprastai man daug svarbiau, negu būti mėgstamai.

Sumokėjus advokatams, liko pakankamai trupinių, kad nusipirkčiau nedidelį namuką, bet man patiko nuomos teikiamas neužtikrintumas. Be to, gyvenimas šiame žaisliniame daugiabutyje man atrodė derąs prie mano būdo. Ak, tu tiesiog pašiurptum; jo palaikės presuotų drožlių spintutės prieštarauja tavo tėvo šūkiui: „Svarbiausia – medžiagos.“ Bet man tokia kokybė, kai viskas vos sutverta, yra kaip tik brangi.

Čia viskas nepatikima. Statūs laiptai į antrą aukštą be turėklų, tad lipant į lovą po trijų taurių vyno ima maloniai siūbuoti žemė. Grindys girgžda, pro langų rėmus varva, o visa atrodo trapu ir nepatikima, lyg bet kurią akimirką visas statinys galėtų tiesiog pranykti kaip nevykęs sumanymas. Ant surūdijusių drabužių pakabų nuo nutiesto per lubas elektros laido linguojančios halogeninės lemputės retsykiais blikčioja, ir virpanti jų šviesa sustiprina tą įsijungimo ir išsijungimo jausmą, kuriuo persmelktas mano naujasis gyvenimas. Net vienintelio telefono lizdo viduriai išskobti; mano netvirtas ryšys su išoriniu pasauliu kabo ant dviejų prastai sulituotų laidų ir dažnai nutrūksta. Nors šeimininkas pažadėjo žmonišką viryklę, man iš tikrųjų visai tinka ir kaitlentė – kurios lemputė nedega. Vidinė laukujų durų rankena dažnai lieka rankoje. Kol kas įstengiu įtaisyti ją atgal, bet spynos mechanizmo bigė erzina mane, primindama motiną: negalinčią išeiti iš namų.

Taip pat pripažįstu ir visuotinį savo butuko polinkį panaudoti visus išteklius iki paskutinio trupinio. Šildymas menkas, nuo radiatorių lyg pradvisęs kyla negilus alsavimas, ir nors dar tik lapkričio pradžia, jau įjungiau juos visu pajėgumu. Kai maudausi po dušu, atsuku vien karštą vandenį, be šalto; sušyla tik tiek, kad nedrebėčiau, bet žinodama, kad jokių atsargų nėra, prausiuosi neramiai. Šaldytuvo rodyklė atsukta iki didžiausio šalčio, bet pienas sugyžta per tris dienas.

O interjeras kažkodėl atrodo taikliai pašaipus. Pirmas aukštas išdažytas skubotai, veriamai ryškia geltona spalva, lyg ištepliotas kreidele. Viršuje, miegamajame, ciano spalvos sienos mėgėjiškai nutapšnotos kempine lyg pradinuko piešinys. Šitas virpantis namukas – jis atrodo beveik netikras, Franklinai. Ir aš taip pat.

Tačiau tikiuosi, kad manęs nesigaili; mano intencija visai ne tokia. Jei būčiau norėjusi, būčiau galėjusi susirasti prabangesnį rūmą. Man čia tam tikra prasme patinka. Butas nerimtas, žaislinis. Gyvenu lėlių namelyje. Net baldai keistų dydžių. Valgomasis stalas siekia krūtinę, ir prie jo jaučiuosi lyg mažametė, o staliukas prie lovos, ant kurio pasidėjau šį kompiuterį, tikrai per žemas rašyti – jo aukštis geriausiai tiktų darželinukams vaišintis kokosiniais sausainiukais ir ananasų sultimis.

Galbūt tokia iškreipta, mažvaikiška atmosfera paaiškintų, kodėl vakar nebalsavau prezidento rinkimuose. Tiesiog pamiršau. Viskas aplink mane, regis, vyksta taip toli. O dabar, užuot sudariusi tvirtą atsvarą mano klejonėms, visa šalis, regis, kartu su manim atsidūrė siurrealybėje. Balsai suskaičiuoti. Bet lyg kokiame Kafkos apsakyme, atrodo, niekas nežino, kas laimėjo.

O aš turiu tuziną kiaušinių – tai, kas iš jų liko. Likučius supyliau į dubenį ir išgraibiau lukštus. Jei būtum čia, galbūt suplakčiau mudviem skanios fritatos su pjaustytais pomidorais, kalendromis ir slapta sudedamąja dalimi – šaukšteliu cukraus. O viena suversiu juos į keptuvę, suvelsiu ir lesiu susiraukusi. Bet vis tiek suvalgysiu. Merės poelgis nežinia kodėl, nežinia kuo man pasirodė visai elegantiškas.

Iš pradžių maistu šlykštėjausi. Lankydama motiną Rasine, pažaliavau priešais jos įdarytą dolmą, nors ji visą dieną plikė vynuogių lapus ir vyniojo ėrienos ir ryžių įdarą į dailius ryšulėlius; priminiau jai, kad juos galima užšaldyti. Manhatane, kai skubindavausi pro 57-osios gatvės delikatesų krautuvėlę pakeliui į Harvio advokatų kontorą, nuo aštraus pastrami riebalų kvapo mane net pykindavo. Bet šleikštulys praėjo, o man jo stigo. Kai po keturių ar penkių mėnesių pradėjau justi alkį – net žvėrišką alkį – toks apetitas man pasirodė nemandagus. Todėl ir toliau vaizdavau moterį, praradusią potraukį maistui.

Bet maždaug po metų pripažinau, kad veltui vaidinu. Jei sulysiu kaip lavonas, niekam nerūpės. O kaip kitaip, nejau tu apimsi mano šonkaulius tomis milžiniškomis rankomis, kuriomis reikėtų matuoti žirgų ūgį, ir iškelsi mane į padanges griežtu priekaištu, kurio paslapčia trokšta kiekviena Vakarų moteris: „Tu per daug liekna“?

Tad dabar kasryt prie kavos suvalgau raguolį, paseilėjusi pirštą surenku kiekvieną trupinėlį. Dalį ilgų vakarų praleidžiu kruopščiai pjaustydama kopūstus. Porą sykių net atsisakiau tų kelių kvietimų pavakarieniauti restorane, kurie dar retsykiais sudžeržgina mano telefoną, dažniausiai draugų iš užsienio, kartais parašančių elektroninį laišką, bet jau daug metų nematytų. Ypač jei jie nieko nėra girdėję, o aš visada atskiriu – nežinantieji kalba per daug džiaugsmingai, žinantieji pradeda nuolaidžiai mikčioti prislopintu balsu lyg bažnyčioje. Aišku, nenoriu pasakoti visos istorijos. Ir visai netrokštu nebylios užuojautos iš draugų, kurie nežino, ką ir pasakyti, tad leidžia man pačiai išsilieti, kad būtų apie ką kalbėtis. Bet dažniausiai puolu atsiprašinėti esanti baisiai „užsiėmusi“, nes mane ima siaubas nuo minties, kad užsisakysime salotų, paskui atneš sąskaitą, o bus dar tik aštunta ar devinta valanda vakaro, ir man grįžus į savo butuką nebus ką pjaustyti.

Keista, tiek laiko keliavusi su Wing and a Prayer – kas vakarą vis kitas restoranas, kur padavėjai kalba ispaniškai arba tajų kalba, o valgiaraštyje įrašyti seviche ar šuniena – šitaip įjunkau į tokią griežtą dienotvarkę. Siaubas, kokia aš pati sau panaši į savo motiną. Bet negaliu nutraukti šitos trumpos sekos (gabalėlis sūrio arba šešios septynios alyvuogės; vištos krūtinėlė, šonkauliukas arba omletas; karštos daržovės; vienas sausainis su vaniliniu kremu; vyno tik tiek, kad baigčiau lygiai pusę butelio), tartum eičiau buomu ir dėl vieno klaidingo žingsnelio galėčiau nuvirsti. Man teko visiškai atsisakyti cukrinių žirnelių, nes jų paruošimas nepakankamai sudėtingas.

Šiaip ar taip, net mudviem nutolus, nujaučiau, kad rūpinsiesi, ar valgau. Visada rūpindavaisi. Menkas Merės Vulford kerštas leido man šįvakar gausiai pasisotinti. Pasirodo, ne visos mūsų kaimynų patyčios buvo tokios beskausmės.

Pavyzdžiui, tie galonai ryškiai raudonų dažų, ištaškytų po visą verandą, kai dar gyvenau mūsų dvarelyje lyg kokia nuvorišė (taip ir buvo, Franklinai, nesvarbu, kad tau negražiai skamba – dvarelis) Paliseido alėjoje. Ant langų, laukujų durų. Jie atėjo naktį, o kai kitą rytą pabudau, dažai buvo beveik išdžiūvę. Tuomet, vos mėnuo po to – kaip man pavadinti tą Ketvirtadienį? – maniau, kad nebeįstengsiu nei baisėtis, nei skaudintis. Matyt, taip dažnai apsigaunama, kai manoma, jog esi jau taip sužalota, kad pati žala, tokia visuotinė, tave apsaugo.

Kai tą rytą pasukau iš virtuvės į svetainę, supratau, jog tas įsivaizdavimas, kad esu atspari, yra sapalionė. Aiktelėjau. Pro langus plūdo saulė, bent pro tuos, kurie nebuvo užterlioti dažais. Ji taip pat švietė pro vietas, kur dažų sluoksnis buvo ploniausias, ir balsvos to kambario sienos nusidažė vulgariu raudonu švitesiu lyg kinų restorane.

Mano nuostata, kuria tu žavėjaisi, visada būdavo nevengti to, ko bijau, nors tokią taisyklę susikūriau tada, kai didžiausia mano baimė buvo pasiklysti nepažįstamame mieste, – vaikų žaidimas. Kažin ką dabar atiduočiau už tai, kad galėčiau sugrįžti į laikus, kai nė nenutuokiau, kas manęs laukia (pavyzdžiui, ir pats vaikų žaidimas). Tačiau įpratimas – antras prigimimas, todėl, užuot skuodusi atgal į mūsų lovą ir užsiklojusi galvą, pasiryžau įvertinti žalą. Bet laukujės durys neatsidarė, uždžiūvo tiršti raudoni emaliniai dažai. Kitaip negu lateksas, emalis netirpsta vandenyje. Be to, Franklinai, emaliniai dažai brangūs. Kažkas nepagailėjo pinigų. Žinoma, senasis mūsų rajonas turėjo visokiausių trūkumų, bet pinigų čia niekada nestigo.

Tad išėjau pro šonines duris ir su chalatu nuėjau prie namo fasado. Nužvelgusi kaimynų meną, pajutau, kad veidas sustingsta kaip ta pati „abejinga kaukė“, kurią New York Times aprašė iš teismo posėdžių. Post ne taip mandagiai mano išraišką apibūdino kaip „įžūlią“, o mūsų vietinis Journal News nuėjo dar toliau: „Sprendžiant iš ledinės Evos Kačiadurian ramybės, jos sūnus prasikalto ne daugiau, negu būtų pamirkęs rašalinėje kasos galiuką.“ (Sutinku, teisme buvau pastirusi, prisimerkusi ir įtraukusi skruostus tarp krūminių dantų; prisimenu, kaip kartojau vieną iš tavo kietuoliškų šūkių: „Neparodyk, kad prakaituoji.“ Bet, Franklinai, „įžūli“? Aš vos tvardžiau ašaras.)

Jei mėgsti sensacijas, o tuomet aš jų tikrai nemėgau, vaizdas buvo tiesiog didingas. Namas atrodė lyg perrėžta gerkle. Aptaškytas beprotiškomis, nuvarvėjusiomis Roršacho dėmėmis, taip kruopščiai parinktos spalvõs – sodrios, tirštos ir vešlios, su melsvu violetiniu pustoniu, – kad ji galėjo būti net specialiai sumaišyta. Man bukai toptelėjo – jei kaltininkai paprašė tokios spalvos, o ne pasiėmė ją iš lentynos, policijai gali būti lengviau juos surasti.

Neketinau daugiau eiti į policijos nuovadą savo noru.

Mano kimono buvo plonytis, tas, kurį padovanojai per pirmąsias metines 1980-aisiais. Nors ir vasarinis, jis buvo vienintelis chalatas, kurį buvau gavusi iš tavęs, todėl nieko kita nevilkėjau. Daug daiktų išmečiau, bet nieko iš to, ką tu padovanojai ar palikai. Prisipažinsiu, tie talismanai man nepakeliamai skaudūs. Todėl juos ir saugau. Tie įkyrūs psichoterapeutai sakytų, kad mano kimšte prikimštos spintos „nesveikos“. Aš nesutinku. Kitaip negu susigūžęs, gėdingas Kevino, dažų, kriminalinio ir civilinio teismo skausmas, šitas skausmas geras. Septintajame dešimtmetyje be gailesčio menkinamas gerumas yra savybė, kurią ėmiau vertinti kaip netikėtai retą.

Taigi gniauždama tą švelnią mėlyną medvilnę ir vertindama gana atsainų dažytojo, kurį nemokamai mums įtaisė kaimynai, darbą sušalau. Buvo gegužė, bet vėsu, pūtė žvarbus vėjas. Kol savo kailiu nepatyriau, galbūt įsivaizdavau, kad po asmeninės apokalipsės smulkūs gyvenimo nepatogumai ims ir pranyks. Bet tai netiesa. Vis tiek būna šalta, vis tiek sielojiesi, kai siuntinys pasimeta pašte, ir vis tiek susierzini, pastebėjusi, kad Starbucks kavinėje atidavė per mažai grąžos. Tokiomis aplinkybėmis gali atrodyti, kad begėdiška ir toliau norėti megztinio ar movos, arba prieštarauti, kad mane apsuko doleriu ir penkiasdešimt centų. Bet nuo to Ketvirtadienio visas mano gyvenimas užklotas tokia gėdos antklode, kad nusprendžiau šituos trumpalaikius geluonis laikyti paguoda, išlikusio orumo ženklais. Jei būnu apsirengusi ne pagal metų laiką ar piktinuosi, kad galvijų turgaus dydžio Wal-Mart prekybos centre negaliu rasti vienos dėžutės virtuvės degtukų, džiaugiuosi emocijų kasdieniškumu.

Vėl tipendama prie šoninių durų, sukau galvą, kaip marodierių minia galėjo šitaip užpulti namus, kol aš viduje miegojau ir nieko nejutau. Kaltinau didelę dozę raminamųjų, kuriuos gerdavau kas vakarą (būk geras, tik nieko nesakyk, Franklinai, žinau, kad tu nepritari), kol suvokiau, kad visai klaidingai viską įsivaizduoju. Juk viskas įvyko po mėnesio, ne po dienos. Niekas nespygavo ir nešūkavo, nesidangstė slidininkų kaukėmis ir negrūmojo nupjautavamzdžiais šautuvais. Jie atėjo paslapčia. Vieninteliai garsai buvo lūžtančios šakelės, prislopintas dunkstelėjimas, kai pirma pilna skardinė aptaškė mūsų prabangias raudonmedžio duris, liūliuojantis lyg vandenyno bangelės dažų teškėjimas į stiklus, tylutėlis tratatata, kai jie tiško, lyg lengvas lietutis. Mūsų namas buvo ne apipurkštas Day-Glo dažais iš spontaniško įniršio, o išterliotas neapykanta, kuri brendo, kol pasidarė tiršta ir gosli lyg puikus prancūziškas padažas.

Tu būtum užsispyręs, kad pasamdytume ką nors kita nuvalyti. Visada laikeisi įsikibęs to šaunaus amerikietiško polinkio specializuotis, neva esama žinovų kiekvienam gyvenimo atvejui, ir kartais vien dėl įdomumo vartydavai geltonuosius puslapius. „Dažų valymas: Raudoni emaliniai dažai.“ Bet laikraščiuose buvo tiek prirašyta, kokie mes turtingi, koks Kevinas buvęs išlepintas. Nenorėjau suteikti Gladstounui malonumo šaipytis, žiū, ji tiesiog pasisamdė dar vieną pakaliką viskam sutvarkyti, kaip tą brangų advokatą. Ne, priverčiau juos diena iš dienos žiūrėti, kaip pati grandau rankomis, o plytoms išsinuomojau smėlio šveistuvą. Vieną vakarą, po visos dienos triūso, pastebėjau savo atspindį – purvini drabužiai, nulūžinėję nagai, pridulkėję plaukai – ir suklikau. Vieną sykį tokį veidą jau esu mačiusi.

Keli plyšeliai aplink duris galbūt dar tvyksčioja rubinu; giliai tarp tų dirbtinai pasendintų plytų galbūt dar švyti keli lašeliai pykčio, kurių nepasiekiau net nuo kopėčių. Iš kur man žinoti. Tą namą pardaviau. Po civilinio teismo kitaip nebegalėjau.

Maniau, atsikratyti jo bus vargas. Juk prietaringi pirkėjai tikrai pasišalins, sužinoję, kam jis priklausė. Bet tik dar sykį įsitikinau, kaip prastai suprantu savo šalį. Kadaise apkaltinai mane, kad visą savo smalsumą švaistau „trečiojo pasaulio išvietėms“, nors tiesiai man panosėje stūkso, ko gero, pati nuostabiausia imperija žmonijos istorijoje. Tu buvai teisus, Franklinai. Visur gerai, namie geriausia.

Vos namas buvo pasiūlytas parduoti, pasipylė pirkėjai. Ne todėl, kad jie nežinojo; todėl, kad žinojo. Mūsų namas buvo parduotas brangiau, negu buvo vertas – už daugiau nei tris milijonus dolerių. Per savo naivumą nesupratau, jog kaip tik prasta namo šlovė geriausiai padės jį parduoti. Landžiodamos po mūsų sandėliuką ambicingos porelės, pasirodo, džiugiai įsivaizduodavo šlovingiausią įkurtuvių puotos akimirką.

[Din-din!] Ei, klausykit. Pasiūlysiu tostą, bet pirma, jūs nepatikėsit, iš ko nusipirkom šituos plotus. Pasiruošę? Iš Evos Kačiadurian… Girdėta? O kaip kitaip. Tai kur mes atsikraustėme? Į Gladstouną!.. Taip, tos Kačiadurian, Pitai, o kiek dar Kačiadurianų žinai? Jėzau, vaikine, koks nenuovokumas.

…teisingai, „Kevinas“. Siaubas, ką? Mano vaikis Lorensas gavo jo kambarį. Vieną vakarą net pamėgino gudrauti. Pasakė, kad turi sėdėti su manim ir žiūrėti „Henrį: žudiko maniako portretą“, nes jo kambaryje „vaidenasi Kevinas Kečupas“. Nepasisekė vaikiui. Atleisk, pasakiau, Kevinas Kečupas niekaip negali vaidentis tavo kambaryje, nes tas velnio vaikis sveikas ir gyvas tupi kokiame nors mažamečių kalėjime. Jei būtų mano valia, biče, tas velnio išpera būtų sėdęs į kėdę… Ne, ne taip baisu kaip Kolumbaine. Kiek ten buvo, mieloji, dešimt? Teisingai, devyni, septyni vaikai, du suaugusieji. O ta mokytoja, kurią jis užlenkė, buvo, tipo, to bjaurybės didžioji gerbėja, ar ką. Ir aš abejoju, ar kalti vaizdo klipai, rokas. Juk ir mes vaikystėje klausėmės roko, ką? Nė vienas nepuolėme šaudyti gimnazijoje. Arba štai Lorensas. Tas mažius prisižiūri kraujų ir žarnų per televiziją, ir nesvarbu, kaip aiškiai viskas rodoma, jis nė nekrūpteli. Bet kai jo triušiuką suvažinėjo? Jis savaitę verkė. Jie moka atskirti.

Mes jį auklėjam taip, kad žinotų, kas gerai, o kas blogai. Galbūt tai neteisinga, bet tenka susimąstyti apie tėvus.

Eva

2000 M. LAPKRIČIO 15 D.

Mielas Franklinai,

žinai, stengiuosi būti mandagi. Tad kai mano bendradarbiai – tikrai taip, aš dirbu, Najako kelionių agentūroje, nori tikėk, nori ne, ir dar su džiaugsmu – pradeda putoti dėl neproporcingo balsų už Petą Bukananą skaičiaus Palm Biče, aš taip kantriai laukiu, kol jie liausis, kad iš dalies net tapau brangiu turtu: vienintelė kontoroje leidžiu jiems pabaigti sakinį. Jei atmosfera šioje šalyje staiga pasidarė lyg karnavalo, šventiška nuo įnirtingų nuomonių, aš jaučiuosi nepakviesta į puotą. Man nerūpi, kas prezidentas.

Tačiau nepaprastai gyvai regiu šią savaitę pro savo asmeninio „jeigu“ lęšį. Aš būčiau balsavusi už Gorą, o tu – už Bušą. Būtume gerokai įsikarščiavę prieš rinkimus, bet dabar – dabar – ak, tai būtų buvę nuostabu. Triukšmingi, įžūlūs trankymai kumščiu į stalą ir durų daužymai, aš cituočiau ištraukas iš New York Times, tu įtūžęs braukytum Wall Street Journal vedamuosius – ir visą laiką tvardytume šypsenas. Kaip aš pasiilgstu tų peštynių dėl niekniekių.

Galbūt nenuoširdžiai praėjusio laiško pradžioje užsiminiau, kad mums kalbantis po darbo dienos aš papasakodavau viską. Priešingai, viena iš priežasčių, kodėl jaučiuosi priversta tau rašyti, yra tai, kad mano protas tinsta nuo visų smulkių istorijėlių, kurių tau nepapasakodavau.

Nemanyk, kad paslaptys man teikė malonumo. Jos mane įkalindavo, užgriozdindavo, ir kadaise man nieko nebūtų buvę maloniau, negu išlieti širdį. Bet, Franklinai, tu nenorėjai to girdėti. Neabejoju, ir dabar nenori. Galbūt man reikėjo tuomet labiau pasistengti, kad priversčiau tave išklausyti, bet mes nuo pat pradžių įsitaisėme priešingose kažko pusėse. Daugeliui besivaidijančių porų tai, kieno priešingose pusėse jie yra, gali būti neapibrėžta, kažkokia riba, kokia nors jas skirianti abstrakcija – istorija ar sena nuoskauda, negailestinga galios dvikova, pradėjusi gyventi savarankiškai: voratinkliai. Galbūt kai tokios poros susitaiko, tos ribos nerealumas padeda jai pačiai išnykti. Klausyk, – su pavydu įsivaizduoju jas sakant, – kambaryje nieko nėra, mes galime ištiesti rankas per gryną orą tarp mudviejų. Bet tai, kas skyrė mus, buvo puikiausiai apčiuopiama, ir jei kambaryje tuo metu nebūdavo, galėjo savarankiškai ten įeiti.

Mūsų sūnus. Kuris yra ne trumpų pasakaičių kebeknė, bet viena ilga pasaka. Ir nors natūralus pasakotojų impulsas yra pradėti nuo pradžių, aš jam atsispirsiu. Turiu keliauti dar toliau atgal. Kiek daug istorijų būna nulemta dar prieš joms prasidedant.

Kas mums užėjo? Mes buvome tokie laimingi! Tuomet kodėl nusprendėme viską statyti ant kortos tame kraupiame lošime ir susilaukti vaiko? Žinoma, tau vien toks klausimas atrodo šventvagystė. Nors nevaisingiesiems leidžiama mėgautis rūgščiomis vynuogėmis, taisyklės griežtai draudžia bent šiek tiek laiko praleisti tame ištremtame paraleliniame gyvenime, kuriame vaikų nesusilaukei, jei iš tikrųjų jų turi. Bet iškrypęs Pandoros smalsumas vilioja mane pradrėksti tai, kas uždrausta. Turiu vaizduotę ir mėgstu iššūkius. Ir pati iš anksto žinojau: esu kaip tik tokia moteris, kuri, kad ir kaip kraupu tai būtų, įstengs apraudoti net tokį neatšaukiamą dalyką kaip kitas žmogus. Kita vertus, Kevinui juk neatrodė, kad kitų žmonių egzistencija neatšaukiama – tiesa?

Atleisk, bet juk nemanai, kad to vengsiu. Gal ir nežinau, kaip jį pavadinti, tą Ketvirtadienį. Skerdynės skamba lyg iš laikraščio, incidentas nešvankiai sumenkina esmę, o diena, kai mūsų pačių sūnus įvykdė masinę žmogžudystę, juk būtų per ilgai, tiesa? Kiekvieną kartą, kai ją minėsiu? Bet vis tiek minėsiu. Tai, ką jis padarė, mane lydi kasryt nubudus ir vakare einant gulti. Štai kas beviltiškai atstoja man vyrą.

Tad suku galvą, mėgindama atkurti tuos kelis 1982 metų mėnesius, kai mudu oficialiai „sprendėme“. Dar gyvenome tame erdviame lofte Traibekoje, kur mus supo homoseksualų grietinėlė, laisvamaniai menininkai, kuriuos tu niekinai kaip „lepūnus“, ir nerūpestingos profesionalų poros, kas vakarą valgančios Tex-Mex restoranuose ir drybsančios Limelight naktiniame klube iki trijų ryto. Vaikų tame rajone pasitaikydavo ne dažniau nei dėmėtųjų pelėdų ir kitų nykstančių rūšių, tad nieko keista, kad mūsų svarstybos strigo ir buvo abstrakčios. Dėl Dievo meilės, mes net nustatėme sau terminą – mano trisdešimt septintąjį gimtadienį rugpjūčio mėnesį – nes nenorėjome vaiko, kurs dar gyventų pas mus, kai įkopsim į septintąją dešimtį.

Septintąją dešimtį! Tuomet šis amžius atrodė toks pat gluminamai teoriškas, kaip ir kūdikis. Tačiau aš ketinu leistis į tą svečią šalį vos po penkerių metų nuo dabar ir lygiai taip pat neceremoningai, kaip lipčiau į miesto autobusą. Šuolį laiku padariau 1999 metais, nors senatvę pastebėjau ne tiek veidrodyje, kiek kitų žmonių elgesyje. Pavyzdžiui, kai praėjusį sausį atėjau pratęsti vairuotojo pažymėjimo galiojimo, valdininkas visai nenustebo, kad man net penkiasdešimt ketveri, o juk pameni, kokia šiuo klausimu buvau išlepinta, pratusi prie nuolatinių aikčiojimų, jog atrodau bent dešimčia metų jaunesnė. Aikčiojimai visiškai nutilo beveik iškart. Vieną sykį net turėjau gėdos, netrukus po Ketvirtadienio, kai Manhatano metro kontrolierius atkreipė mano dėmesį, kad sulaukus šešiasdešimt penkerių metų taikoma vyresniojo amžiaus žmonių nuolaida.

Mes sutarėme, kad tai, ar tapsime tėvais, bus „pats svarbiausias sprendimas, kurį reikės priimti sykiu“. Tačiau jau vien dėl to, kad tas sprendimas buvo toks milžiniškas, jis niekaip neatrodė tikras, todėl liko užgaidos lygio. Kaskart kai kuris nors iškeldavome tėvystės klausimą, pasijusdavau lyg septynmetė, svajojanti per Kalėdas gauti Coliukę, kuri moka šlapintis.

Aiškiai prisimenu kelis to meto pokalbius, kurie, regis, atsitiktiniu ritmu svyravo tarp „už“ ir „prieš“. Turbūt energingiausias iš jų buvo po sekmadienio pietų su Brajanu ir Luiza Riversaido gatvėje. Vakarienių jie neberuošdavo, nes jos visada virsdavo tėvų apartheidu: vienas vaidindavo suaugusįjį, skanaujantį calamata alyvuoges ir kabernė, o kitas surinkdavo, nuprausdavo ir guldydavo į lovas tas dvi raudonskruostes mergytes. Aš visada labiau mėgdavau bendrauti vakarais – tai kažkaip nepadoriau, – nors nepadorumo niekaip nebegalėjai priskirti tam šiltam, išsilaksčiusiam Home Box Office scenarijų autoriui, kuris pats gamindavo makaronus ir laistydavo varganas petražoles ant palangės.

Leidžiantis liftu žemyn, nusistebėjau:

– O jis buvo toks kokaininis.

– Pasakei taip, lyg čia būtų ko ilgėtis, – papriekaištavai.

– Ak, neabejoju, dabar jis laimingesnis.

Abejojau. Tuomet gerumas man vis dar atrodė įtartinas. Tiesą sakant, mes labai „maloniai“ praleidome laiką, ir dėl to man pasidarė gluminamai graudu. Aš gėrėjausi ąžuoliniais valgomojo baldais, pusvelčiui nustvertais per išpardavimą kažkur valstijos gilumoje, o tu nė necyptelėdamas kruopščiai išnagrinėjai visą jaunesniosios mergytės Cabbage Patch Kids rinkinį, ir dar taip kantriai, kad man amą atėmė. Mes su išradingu uolumu gyrėme naujoviškas salotas, nes devintojo dešimtmečio pradžioje ožkos sūris ir saulėje džiovinti pomidorai dar nebuvo išėję iš mados.

Prieš daugelį metų buvome sutarę, kad judu su Brajanu nesileisite į kalbas apie Ronaldą Reiganą – tau jis buvo geraširdė žvaigždė, plačiai besišypsanti ir išradingai tvarkanti fiskalinę politiką, kuri sugrąžino šaliai orumą; o Brajanui – grėsmingos silpnaprotybės įsikūnijimas, kuris nuvarys šalį į bankrotą, karpydamas turtuoliams mokesčius. Tad kalbėjome tik saugiomis temomis, suaugusiųjų garsu murkė Ebony and Ivory, o aš stengiausi nesierzinti dėl to, kad mergytės traukia kartu, nepataikydamos į toną, ir kad leidžia vis tą pačią dainą. Tu aimanavai dėl to, kad Knicks krepšinio komanda nepakliuvo į atkrintamąsias varžybas, o Brajanas įspūdingai vaizdavo susidomėjusį sportu. Visi buvome nusiminę, kad netrukus baigsis paskutinis All in the Family sezonas, bet sutikome, kad serialas baigia išsisemti. Kone vienintelis konfliktas per visą popietę buvo dėl tokio pat „Karo lauko ligoninės“ likimo. Gerai žinodamas, kad Brajanas jį dievina, išvadinai Aleną Aldą „pasipūtėliu“.

Tačiau nesutarimas buvo nykiai draugiškas. Brajanas visada užtardavo Izraelį, ir man kilo pagunda pasalūniškai paminėti „judeo-nacius“ ir išsprogdinti šitą širdingą susiėjimą. Tačiau tik paklausiau jo, apie ką bus naujasis scenarijus, bet žmoniško atsakymo taip ir nesulaukiau, nes vyresnioji mergytė į barbiškus šviesius plaukus įsivėlė kramtomosios gumos. Buvo ilgai aiškinamasi apie tirpiklius, bet galiausiai Brajanas viską nutraukė, nupjaudamas sruogą mėsos peiliu, o Luiza truputį pyktelėjo. Bet tai buvo vienintelis sambrūzdis, o šiaip niekas neprisigėrė ir neįsižeidė; jų namai buvo malonūs, maistas buvo malonus, mergytės buvo malonios – malonu, malonu, malonu.

Net pati savimi nusivyliau, kad visiškai mielų pietų su visiškai miela pora man pasirodė per maža. Kodėl taip troškau susirieti? Juk tos mergytės buvo tokios žavios, tad koks skirtumas, kad jos nuolat pertraukdavo pokalbį, ir visą popietę negalėjau užbaigti nė vienos minties? Juk esu ištekėjusi už mylimo vyro, tad kodėl kažkoks kipšas mano viduje troško, kad Brajenas pakištų ranką man po sijonu, kai padėjau jam atnešti iš virtuvės dubenėlius Häagen-Dazs ledų? Dabar pagalvojus, visai pagrįstai graužiausi. Vos po keleto metų būčiau daug sumokėjusi, kad tik gaučiau pakliūti į paprastą, draugišką šeimos sambūrį, kur blogiausia, ką gali iškrėsti vaikai, – įsivelti į plaukus kramtomosios gumos.

Tačiau tu, išėjus į koridorių, išdidžiai pareiškei:

– Nuostabu. Jie abu – tikri šaunuoliai. Būtinai reikia netrukus juos pasikviesti, jei tik jiems pavyktų rasti auklę.

Aš prikandau liežuvį. Tu nebūtum švaistęs laiko mano kabinėjimuisi, kad pietūs buvo mažumėlę prėski, ar tau esą nepasirodė keista, kam visa tai, ar nesą kažkaip nyku, niūru ir išgverę, kad Brajanas, kuris kadaise (bent jau aš galiu prisipažinti sykį paskubomis pasismaginusi su juo svečių kambaryje per vakarėlį, kai dar nebuvau susipažinusi su tavim) buvęs toks pramuštgalvis, dabar atrodo lyg iš serialo „Tėvas žino geriau“. Visai galimas daiktas, tu jauteisi panašiai kaip aš, ir šis iš pažiūros visai vykęs pasibuvimas tau taip pat atrodė slogus ir bedvasis, bet neturėdamas kito modelio, kuriuo galėtum sekti – juk neketinome eiti susišaudyti gramo kokaino, – tu verčiau puolei tai neigti. Jie geri žmonės, jie gražiai su mumis elgėsi, todėl mes gerai praleidome laiką. Bet kokia kita išvada baugintų, ji prikeltų lyg pamėklę kažkokią bevardę kiekybę, be kurios negalime apsieiti, bet kurios negalime prisišaukti, kada panorėję, ypač jei deramai laikysimės nustatytos formulės.

Tau atpirkimas atrodė valios aktas. Tu bardavai žmones (tokius kaip aš), kurie, po galais, vis nežinia kuo nepatenkinti, nes tas, kuris nesugeba įvertinti paprastos laimės būti gyvam, parodo silpną būdą. Tu niekada negalėdavai pakęsti išrankių maistui, hipochondrikų ir snobų, kurie raukosi, žiūrėdami „Švelnumo kalbą“, vien todėl, kad filmas populiarus. Malonus maistas, maloni vieta, malonūs žmonės – ko dar būtų galima norėti? Be to, geras gyvenimas pats nepasibeldžia į duris. Džiugesį reikia užsidirbti. Tad jei gana uoliai tikėsi, kad teoriškai mums su Brajanu ir Luiza buvo smagu, tuomet mums iš tikrųjų bus buvę smagu. Vienintelė užuomina, išdavusi, kad iš tikrųjų ir tau mūsų popietė pasirodė dirbtinė, buvo per didelis tavo entuziazmas.

Kai išnirome pro sukamąsias duris į Riversaido gatvę, esu įsitikinusi, nerimavau tik neaiškiai ir probėgšmais. Vėliau tos mintys mane persekios, nors negalėjau numatyti, kad tavo būtinas poreikis jėga įbrukti savo pasišiaušusią, netvarkingą patirtį į dailią dėžutę, lyg kas mėgintų sugrūsti jūržolių kūtvėlą į kietą Samsonite lagaminą, ir tas nuoširdus nesugebėjimas atskirti to, kas yra, nuo to, kas turėtų būti, – tavo širdį graudinantis polinkis painioti tai, ką turi, su tuo, ko beviltiškai trokšti, – sukels tokius tragiškus padarinius.

Aš pasiūliau pareiti namo pėsčiomis. Keliaudama su Wing and a Prayer visur vaikščiodavau pėsčia, toks impulsas man buvo visai natūralus.

– Iki Traibekos kokios šešios ar septynios mylios! – paprieštaravai tu.

– Tu sėsi į taksi, kad galėtum septynis su puse tūkstančio kartų pašokinėti per virvutę, žiūrėdamas Knicks rungtynes, bet žvitrus pasivaikščiojimas ten, kur vis tiek reikia nukakti, tave išvargina.

– Taip, po galais. Viskam savo vieta.

Jei taip galvotum apie sportą ar griežtą marškinių lankstymo tvarką, tavo drausmė būtų žavi. Bet kai kontekstas būdavo rimtesnis, Franklinai, manęs taip nežavėjai. Pamažu tvarka nesunkiai virsta konformizmu.

Tad pagrasinau pareiti namo viena, taip ir padarėm; po trijų dienų turėjau išvykti į Švediją, ir tu buvai ištroškęs mano draugijos. Mes nužingsniavome takučiu per Riversaido parką, kur žydėjo ginkmedžiai, o nuožulnioje pievelėje anoreksikės darė tai či pratimus. Apsvaigusi dėl to, kad pabėgau nuo tikrų savo draugų, aš suklupau.

– Tu girta, – pasakei tu.

– Dvi taurės!

Tu caktelėjai liežuviu.

– Vidury dienos.

– Reikėjo išgerti tris, – atkirtau. Tu taip saikingai leidai sau visus malonumus, išskyrus televiziją, kad kartais man norėjosi, jog tu atsipalaiduotum kaip mūsų jaunomis dienomis, kai dar tik mergindamas mane išdygdavai prie mano slenksčio su dviem buteliais pinot noir, šešiais – St Pauli Girl ir ištvirkusiu šypsniu, sakančiu, kad neketini laukti, kol išsivalysime tarpdančius.

– Brajano vaikai, – oficialiai pradėjau. – Juos matant, tau ir pačiam jų norisi?

– G-g-galbūt. Jos mielos. Bet juk ne man reikia sukišti tas laukinukes į lovą, kai jos nori sausainių, pono Kiškinaičio ir penkių milijonų stiklinių vandens.

Supratau. Šitie mūsų pokalbiai turėjo savas taisykles, ir tavo pirmasis ėjimas buvo neįpareigojantis. Vienas iš mūsų visada imdavosi menkinti tėvystės džiaugsmus, o aš vaikais baisėjausi praėjusį kartą: vaikas kelia triukšmą, viską suverčia, suvaržo laisvę ir būna nedėkingas. Šįsyk ėmiausi narsesniojo vaidmens.

– Bet jeigu aš pastočiau, kas nors bent jau nutiktų.

– Žinoma, – sausai atsakei tu. – Tu pagimdytum kūdikį.

Nusitempiau tave pėsčiųjų taku palei upę.

– Man tiesiog patinka mintis atversti naują lapą.

– Nieko nesupratau.

– Na, mes laimingi? Nesutinki?

– Aišku, – atsargiai pritarei. – Turbūt.

Tu nemėgai narstyti mūsų patenkintos ramybės – lyg ji būtų baugštus paukštukas, lengvai nubaidomas, ir vos kuris nors iš mūsų sušuks: „Žiū, kokia graži gulbė!“, ji nuskris.

– Na, galbūt mes per daug laimingi.

– Aha, seniai norėjau apie tai pasikalbėti. Norėčiau, kad pasistengtum padaryti mane truputį nelaimingesnį.

– Liaukis. Aš turiu galvoje istoriją. Pasakose eilutė: „Ir jie gyveno ilgai ir laimingai“ būna paskutinė.

– Klausyk, būk gera. Kalbėk su manim kaip su kvailu.

Ak, tu puikiai supratai, ką norėjau pasakyti. Ne tai, kad laimė būtų nuobodi. Tiesiog apie ją nėra ko pasakoti. O senstant vienas iš patraukliausių užsiėmimų yra ne tik kitiems, bet ir sau pasakoti savo istoriją. Pati žinau; aš kasdien sprunku nuo savo istorijos, o ji persekioja mane lyg ištikimas priklydęs šuva. Kaip tik todėl vienintelis bruožas, kuriuo skiriuosi nuo savęs jaunystėje, yra tai, kad dabar žmonės, beveik neturintys ką sau papasakoti, man atrodo pasakiškai laimingi.

Mes sulėtinome žingsnį prie teniso kortų svilinančioje balandžio saulėje, stabtelėjome pasigėrėti pro plyšį žalio tinklo tvorelėje galingu kirčiu.

– Viskas atrodo taip sutvarkyta, – skundžiausi. – Wing and a Prayer įsibėgėjo, todėl vienintelis dalykas, kuris galėtų man nutikti darbe, yra tai, kad įmonė žlugtų. Visada galėčiau užsidirbti daugiau pinigų – bet aš tikra pigių krautuvėlių maniakė, Franklinai, ir nežinočiau, ką su jais veikti. Pinigai man nuobodūs, o dėl jų imame gyventi kitaip, ir man tai ne visai patinka. Daugybė žmonių neturi vaikų dėl to, kad neįstengtų jų išlaikyti. O man būtų lengviau, jei surasčiau ką nors prasminga, kam galėčiau leisti pinigus.

– O aš neprasmingas?

– Tavo norai per menki.

– Nauja šokdynė?

– Dešimt žalių.

– Na, – sutikai tu, – vaikas bent jau atsakytų į „didįjį klausimą“.

Ir aš mokėjau išsidirbinėti.

– Kokį didįjį klausimą?

– Juk žinai, – atsainiai atsakei tu ir nutęsei lyg renginių vedėjas: – E-e-egzistencinę dilemą.

Tiksliai nesupratau kodėl, bet tavo „didysis klausimas“ visai manęs nejaudino. Man daug labiau patiko mano naujas lapas.

– Visada galėčiau nusigauti į naują šalį…

– O tokių dar liko? Tu šalis mainai kaip kojines.

– Rusija, – pasakiau. – Tačiau bent kartą gyvenime aš negrasinu parduoti dūšios Aeroflot. Nes pastaruoju metu… visur man ima atrodyti kažkaip vienoda. Maistas visose šalyse skirtingas, bet visur esama maisto, supranti?

– Kaip tai vadinama? Tiesa! Sapalionės.

Matai, tuomet tu buvai įsitaisęs nikį apsimesti, kad nė nenutuoki, apie ką aš kalbu, jei tik užsimindavau apie ką nors painaus ar subtilaus. Vėliau šita strategija apsimesti kvailiu, kuri iš pradžių buvo švelnus pasikandžiojimas, išvirto šiurpesniu nesugebėjimu suvokti, apie ką aš kalbu, ne todėl, kad šnekėjau užuolankomis, o todėl, kad tau tai būdavo visiškai aišku, bet tu to nenorėdavai.

Tuomet leisk man tave apšviesti: visose šalyse orai skirtingi, bet visur yra vienokie ar kitokie orai, vienokia ar kitokia architektūra, riaugėjimas prie vakarienės stalo laikomas komplimentu arba nemandagumu. Todėl ėmiau mažiau paisyti, ar Maroke sandalus dera palikti prie durų, ir dažniau pastebėti konstantą, jog, kad ir kur nukeliaučiau, vietos kultūroje bus koks nors paprotys, susijęs su apavu. Atrodė baisiai daug pastangų – patikrinti bagažą, prisitaikyti prie kitos laiko juostos – vien dėl to, kad vis tiek neištrūktum iš to paties orų ir apavo kontinuumo; pats kontinuumas ėmė atrodyti kaip kažkokia vieta, todėl negailestingai nusileisdavau vis ten pat. Nors retsykiais burnodavau prieš globalizaciją – tavo mėgstamiausius šokolado spalvos Stove žygio batus dabar galėjau nupirkti Banana Republic parduotuvėje Bankoke, – iš tikrųjų monotoniškas pasidarė pasaulis mano galvoje, tai, ką mąsčiau, kaip jaučiausi ir ką kalbėjau. Vienintelis būdas pakreipti galvą iš tikrųjų nauja linkme buvo iškeliauti į kitokį gyvenimą, o ne į kitą oro uostą.

– Motinystė, – apibendrinau parke. – Čia tai bent svečia šalis.

Tais retais sykiais, kai atrodė, kad iš tikrųjų galėčiau to įsigeisti, tu susinervindavai.

– Galbūt tu patenkinta savo sėkme, – atsakei tu. – O man vietų paieška Medisono aveniu reklamos klientams nesuteikė savirealizacijos orgazmo.

– Gerai, – sustojau ir pasirėmiau į šiltą medinį turėklą, nusidriekusį palei Hadsoną, ir ištiesusi rankas į šalis pažvelgiau stačiai į tave. – Tuomet kas nutiks? Tau darbe, ko mes laukiam ir tikimės?

Tu pakraipei galvą, įdėmiai žvelgdamas į mane. Regis, pajutai, kad nenoriu sumenkinti tavo laimėjimų ar tavo darbo svarbos. Kalbėjau apie ką kita.

– Galėčiau ieškoti vietų meniniams filmams.

– Bet tu visada sakydavai, kad darbas toks pat. Tu surandi drobę, o peizažą tapo kas nors kitas. O už reklamą geriau mokama.

– Tai nesvarbu, jei esi vedęs ponią su krūva pinigų.

– Tau svarbu.

Tavo brandus požiūris į tai, kad uždirbu be saiko daugiau už tave, turėjo ribas.

– Aš svarsčiau, ar nepamėginus užsiimti visai kuo kitu.

– Tai ką, visas užsivesi ir atidarysi nuosavą restoraną?

Tu nusišypsojai.

– Jie niekada ilgai neišsilaiko.

– Būtent. Tu per daug praktiškas. Galbūt padarysi ką nors kitaip, bet liksi daugiau ar mažiau tokio pat lygmens. Ir aš turiu galvoje topografiją. Emocinę, naratyvinę topografiją. Mes gyvename Olandijoje. O kartais mano širdį traukia Nepalas.

Kadangi kiti niujorkiečiai labai ambicingi, tu galėjai užsigauti, kad tavęs tokiu nelaikau. Bet tu ir į save žiūrėjai praktiškai, todėl neįsižeidei. Tu buvai ambicingas – savo gyvenimo atžvilgiu, tokio, koks jis yra, kai rytą nubundi, o ne kokios nors pergalės. Kaip dauguma žmonių, kurie nuo vaikystės nepajunta aiškaus pašaukimo, darbą tu laikei atstu nuo savęs; bet koks užsiėmimas užpildydavo tavo dieną, bet ne širdį. Tuo tu man patikai. Be galo patikai.

Mes vėl ėmėme žingsniuoti, ir aš siūbavau tavo ranką.

– Netrukus mirs mūsų tėvai, – kalbėjau toliau. – Tiesą sakant, vienas po kito visi mūsų pažįstami atsikratys šio mirtingo kiauto. Mes pasensim, o vieną kartą ateina metas, kai prarandi daugiau draugų, negu susirandi naujų. Žinoma, galim važinėti atostogų, galiausiai nusileisti iki lagaminų su ratukais. Galim valgyti daugiau maisto, siurbti daugiau vyno ir daugiau mylėtis. Bet – tik neįsižeisk – man neramu, kad viskas ima po truputį atsibosti.

– Kuris nors visada galime susirgti kasos vėžiu, – maloniai atsakei tu.

– Aha. Arba įvažiuoti pikapu į betono maišyklę, ir tuojau sukaustys įtampa. Bet aš ne apie tai. Viskas, kas tik nuo šiol gali mums nutikti, kiek įstengiu sugalvoti, – supranti, ne tai, kad gausime malonų atviruką iš Prancūzijos, bet iš tikrųjų nutikti – yra vienas siaubas.

Tu pakštelėjai man į plaukus.

– Kokios niūrios mintys tokią nuostabią dieną.

Kelis žingsnius mudu nuėjome pusiau apsikabinę, bet nepataikėme koja kojon; todėl tik įsikibau pirštu tavo diržo kilpelės.

– Žinai tą eufemizmą ji laukiasi? Jis taiklus. Kūdikio gimimas, jei tik jis sveikas, yra tai, ko laukiama. Tai geras dalykas, reikšmingas, geras, milžiniškas įvykis. Ir nuo tada kiekvienas geras dalykas, kuris nutinka jam, nutinka ir tau. Žinoma, taip pat ir blogi, – skubiai pridūriau, – bet taip pat, supranti, pirmieji žingsneliai, pirmieji pasimatymai, pirmoji vieta maišų lenktynėse. Vaikai baigia mokyklą, tuokiasi, patys susilaukia vaikų – tam tikra prasme viską padarai dusyk. Net jei mūsų vaikas turėtų problemų, – nutariau kaip idiotė, – jos bent jau nebebūtų tos pačios nuvalkiotos problemos…

Gana. Širdis plyšta, prisiminus šį pokalbį.

Dabar man atrodo, kad galbūt, kai sakiau, jog noriu daugiau „istorijos“, iš tikrųjų norėjau pasakyti, kad noriu mylėti dar ką nors. Tiesiai tokių dalykų niekada nekalbėdavome; per daug drovėjomės. O aš baiminausi net užsiminti, kad man tavęs negana. Tiesą sakant, kai likimas mus išskyrė, gailiuosi, kad neįveikiau savo drovumo ir dažniau nepasakiau tau, kad pamilti tave buvo svaigiausia, kas kada nors man yra nutikę. Ir ne tik pamilti, ne tik ta smulki ir trumpa pradžia, bet ir mylėti. Kiekvieną dieną, kurią praleisdavome atskirai, aš įsivaizduodavau tavo plačią krūtinę, kurios raumenų kauburiai tvirtai pūpsojo nuo kasdien daromų šimto atsispaudimų, jos raktikaulio slėnį, kuriame priglausdavau galvą tais dieviškais rytais, kai neskubėdavau į lėktuvą. Kartais net girdžiu, kaip iš už kampo šauki mane vardu – „Ee-VA!“ – dažnai irzliai, striukai, reikliai, šauki mane prie kojos, nes aš tavo, lyg šuva, Franklinai! Bet aš buvau tavo ir dėl to nepykau, net norėjau, kad taip šauktum lyg šeimininkas: „Eeeeeeee-VAAAAA!“, visada pabrėždamas antrąjį skiemenį, o kartais vakarais vos įstengdavau atsiliepti, nes gerklėje įstrigdavo gumulas. Tekdavo liautis pjausčius ant stalo obuolius pyragui, nes akis aptraukdavo plėvelė, ir virtuvė išskysdavo, imdavo virpėti, todėl jei pjaustyčiau toliau, tikrai įsipjaučiau. Tu visada ant manęs šaukdavai, kai įsipjaudavau, tiesiog užsiusdavai, ir tas pyktis būdavo toks iracionalus, kad man kone kildavo pagunda įsipjauti dar kartą.

Niekada, niekada nelaikiau tavęs savaime suprantamu dalyku. Mes per vėlai susitikome, kad taip elgčiausi; tuomet man buvo beveik trisdešimt treji, o mano praeitis be tavęs buvo per daug griežta ir nepamirštama, kad bendrystės stebuklas galėtų pasirodyti paprastas. Bet šitiek laiko mitusi trupiniais nuo savo pačios emocijų stalo, tavo buvau lepinama kasdienėmis vaišėmis iš sąmokslininkiškų žvilgsnių vakarėliuose, sakančių „koks kiaulė“, netikėtų gėlių puokščių be jokios progos ir magnetukais prie šaldytuvo pritvirtintų raštelių, kuriuos tu visada pasirašydavai „****, Franklinas“. Per tave pasidariau godi. Kaip bet kuris, vertas narkomano vardo, norėjau vis daugiau. Ir man buvo smalsu. Svarsčiau, kaip jausčiausi, jeigu iš už to paties kampo pypsintis balselis sušuktų: „Maa-MAAA?“ Tu pirmas pradėjai – kaip tas, kuris padovanoja vieną drambliuką, išdrožinėtą iš juodmedžio, ir staiga topteli mintis, kad būtų visai smagu imti juos kolekcionuoti.

Eva

P. S. (3.40 val. ryto)

Mėginau vienu mostu mesti migdomuosius, bent jau dėl to, kad žinau – tau nepatiktų, jog juos geriu. Tačiau be tablečių vis vartausi. Rytoj kelionių agentūroje iš manęs nebus jokios naudos, bet norėjau užrašyti dar vieną to meto prisiminimą.

Pameni, kaip lofte valgėme minkštakiaučius krabus su Eilina ir Belmontu? Tas vakaras tikrai buvo nepadorus. Net tu, pamiršęs apdairumą, antrą valandą ryto svirduliavai aviečių brendžio. Niekieno netąsomi apžiūrinėti lėlių drabužėlių, be baimės, kad rytoj reikės į mokyklą, mes rijome vaisius, šerbetą ir be saiko taškėmės skaidraus, svaigaus framboise taurelėmis, šūkavome, klausydamiesi vienos už kitą įžūlesnių istorijų, siautėjome amžinos paauglystės orgijoje, kaip dažnai nutinka, sulaukus brandaus amžiaus ir neturint vaikų.

Kalbėjomės apie savo tėvus – deja, nė vienam iš jų tai nebuvo palanku. Surengėme lyg kokias neoficialias rungtynes: kieno tėvai trenkčiausi. Tau nesisekė; sunku parodijuoti bedvasius ir stojiškus lyg pati Naujoji Anglija savo tėvus. O mano mamos išradinėjamos gudrybės, kad nereikėtų išeiti iš namų, priešingai, puikiai tiko pasismaginimui, ir net įstengiau paaiškinti slaptą mano ir brolio Džailso pokštą, ką reiškia: „Tai labai patogu“, – mūsų šeimoje šitaip sakydamas, turėdavai galvoje: „Iš ten pristatoma į namus.“ Tuomet (prieš tai, kai nebeleido savo vaikams nė prisiartinti prie manęs) pakakdavo tiesiog pasakyti Džailsui: „Tai labai patogu“, ir jis imdavo krizenti. Paryčiais jau galėjau pasakyti: „Tai labai patogu“ Eilinai ir Belmontui, ir jie taip pat griūdavo juokais.

Nė vienas iš mudviejų negalėjome prilygti tai šilto ir šalto regėjusios skirtingų rasių bohemos vodevilio komandai. Eilinos motina buvo šizofrenikė, o tėvas – profesionalus kortuotojas ir sukčius; Belmonto motina – buvusi prostitutė, kuri vis dar rengdavosi kaip Betė Deivis filme Whatever Happened to Baby Jane?, o tėvas – gana žinomas džiazo muzikantas, grojęs su Diziu Gilespiu. Nujaučiau, kad tas istorijas jie buvo pasakoję ir anksčiau, todėl jas liejo labai sklandžiai, o krabų vaišes užgėrusi šitiek šardonė, kvatojausi iki ašarų. Sykį man toptelėjo, ar nepakreipus pokalbio prie to kraupaus sprendimo, kurį mudu mėginome pasiekti, bet Eilina ir Belmontas buvo bent dešimtmečiu vyresni, ir tiksliai nežinojau, ar vaikų neturėjo savo noru; iškelti tokį klausimą galėjo būti negražu.

Jie išėjo tik prieš pat ketvirtą ryto. Ir aiškiai suprask: tuomet aš nuostabiai praleidau laiką. Tai buvo vienas tų retų vakarų, dėl kurių verta lėkti į žuvų turgų ir pjaustyti šitiek vaisių, dėl jo turėjo būti verta netgi tvarkyti virtuvę, apdulkėjusią miltais, kuriuose voliojome krabus, ir lipnią nuo mangų žievelių. Galėjau būti mažumėlę nusiminusi, kad vakaras baigėsi, ar mažumėlę apsunkusi nuo tiek daug alkoholio, kurio svaigulys jau malšo, palikdamas tik šiek tiek netvirtas kojas ir sunkumą susikaupti, kad neišmesčiau vyno taurių. Bet graudinausi ne dėl to.

– Kokia tu tyli, – pasakei tu, kraudamas lėkštes į stirtą. – Nusikalei?

Aš kramsnojau vienišą krabo žnyplę, iškritusią iš keptuvės.

– Mes juk kokias keturias penkias valandas kalbėjomės apie savo tėvus.

– Tai kas? Jei jautiesi kalta, kad apkalbinėjai savo motiną, tavęs laukia atgaila iki 2025 metų. Tai tavo mėgstamiausia sporto šaka.

– Žinau. Dėl to ir sielojuosi.

– Ji tavęs negirdėjo. Ir niekas už stalo nepamanys, jog vien dėl to, kad tau ji atrodo juokinga, sykiu negali atrodyti ir tragiška. Ar kad tu jos nemyli, – pridūrei. – Savaip.

– Bet kai ji mirs, mes, aš nebegalėsiu šitaip šnekėti. Nebebus galima šitaip kandžiotis ir nesijausti lyg išdavikei.

– Tuomet ėsk tą vargšę moterėlę, kol gali.

– Bet ar sulaukę tokio amžiaus, turėtume valandų valandas apkalbinėti tėvus?

– O kas čia tokio? Tu taip kvatojaisi, kad tikriausiai net apsisiusiojai.

– Kai jie išėjo, man prieš akis iškilo toks vaizdas – mes visi keturi, sulaukę aštuoniasdešimties, išmušti senatvės dėmių, toliau maukiam ir pasakojam tas pačias istorijas. Galbūt atmieštas švelnumu ar gailesčiu, nes jie bus mirę, bet vis dar apkalbinėjam keistuolius mamą ir tėtį. Juk tai truputį apgailėtina, ką?

– Verčiau kamuosiesi dėl El Salvadoro.

– Aš ne…

– …arba dalinsi kultūrinius mėtinukus po valgio: belgai nemandagūs, tajams nepriimtina graibytis viešumoje, vokiečiams visur vaidenasi šūdai.

Pastaruoju metu kartėlio tokiuose priekaištuose padaugėjo. Mano sunkiai surankioti antropologijos grynuoliai, regis, priminė, kad aš patyriau nuotykių užsienyje, o tu tuo metu Naujojo Džersio priemiestyje ieškojai apgriuvusio garažo Black and Decker reklamai. Galbūt galėjau atrėžti: atsiprašau, jei mano kelionių istorijos tau nuobodžios, bet iš tikrųjų tu tik šaipeisi, buvo vėlu, o aš neturėjau nuotaikos peštynėms.

– Nekvailiok, – pasakiau. – Aš tokia pat kaip visi: mėgstu kalbėti apie kitus žmones. Ne tautas. Žmones, kuriuos pažįstu, kurie man artimi – kurie mane varo iš proto. Bet jaučiuosi taip, lyg baigčiau suvartoti savo šeimą. Tėvas žuvo prieš man gimstant; vienas brolis ir mama – menkas derlius. Rimtai, Franklinai, galbūt mums reikia vaiko vien tam, kad turėtume dar apie ką kalbėtis.

– Dabar jau, – trinktelėjai į kriauklę špinatų puodą, – visai lengvabūdiškai pareiškei.

Sulaikiau tavo ranką.

– Ne. Kalbam apie tai, apie ką galvojam, kas svarbu mūsų gyvenime. Nežinau, ar visą savo gyvenimą noriu dirsčioti pro petį į kartą, kurios paveldą pati padedu nutraukti. Neturėti vaikų šiek tiek nihilistiška, Franklinai. Tarsi netikėtum pačiu žmogumi. Jei visi elgtųsi kaip mes, po šimto metų rūšis išnyktų.

– Liaukis, – nusišaipei tu. – Juk niekas negimdo vaikų vien tam, kad pratęstų giminę.

– Sąmoningai gal ir ne. Bet tik maždaug nuo 1960 metų galime taip apsispręsti, nestodamos į vienuolyną. Be to, po šitokio vakaro turėti suaugusių vaikų, kurie valandų valandas su savo draugais apkalbinės mane, yra šioks toks poetinis teisingumas.

Kaip mes dangstomės! Nes tokio vertinimo galimybė man aiškiai atrodė patraukli. Kokia mama buvo graži! Kokia mama buvo drąsi! Vaje, ji pati viena nusigavo į šitiek pavojingų kraštų! Tokie mano vaikų naktinių meditacijų apie savo motiną blyksniai buvo aptraukti šydu tokio dievinimo, kokio akivaizdžiai stigo man, kai įnirtingai mėsinėjau savo motiną. Greičiau jau: Kokia mama pretenzinga! Kokia milžiniška jos nosis! O tie kelionių vadovai, kuriuos ji kepa, toooookie nuobooooodūs. Negana to, mirtinai tikslų atžalų kabinėjimąsi tik palengvina artumas, pasitikėjimas, atsivėrimas savo noru, todėl išdavystė dviguba.

Tačiau net dabar toks troškimas „turėti dar apie ką kalbėtis“ visai neatrodo lengvabūdiškas. Pamėginti pastoti visų pirma mane sugundė kaip tik tokie viliojantys vaizduotės ryšulėliai, lyg kino anonsai: kaip atidarau laukujes duris vaikinui, kurį mano dukra (prisipažinsiu, visada įsivaizduodavau dukrą) pirmą sykį įsimylėjo, kaip padedu jam įveikti nejaukumą maloniais plepalais ir nepaliaudama jį vertinu – žaismingai, be gailesčio, – kai jis išeina. Mano troškimas visą naktį sėdėti su Eilina ir Belmontu, bent sykį sukant galvas dėl jaunų žmonių, kuriems gyvenimas dar prieš akis – išgyvenančių naujas istorijas, apie kurias galėčiau susidaryti naują nuomonę, kurios dar nenudrengtos begalinio perpasakojimo – buvo visai tikras, jis nebuvo paviršutiniškas.

Ak, bet man nė į galvą nešovė, ką galėsiu papasakoti, kai pagaliau sulauksiu savo brangiosios naujosios medžiagos. Juolab nenumačiau geliančios O. Henrio ironijos, kad nušvitusi savo naująja, pagauliąja pokalbio tema prarasiu žmogų, su kuriuo labiausiai norėjau kalbėtis.

2000 M. LAPKRIČIO 28 D.

Mielas Franklinai,

tas karnavalas Floridoje, regis, nė neketina išsikvėpti. Visa kontora grumiasi dėl kažkokios per daug išsidažiusios valstijos pareigūnės, ir nemažai persitempusių mano bendradarbių pranašauja „konstitucinę krizę“. Nors įdėmiai visko nesekiau, aš tuo abejoju. Kai žmonės valgyklose prie prekystalių drasko vieni kitiems akis, nors anksčiau valgydavo tylomis, aš pastebiu ne tai, kad jie jaučiasi atsidūrę pavojuje, bet tai, kad jie jaučiasi visiškai saugūs. Tik šalis, kuri save laiko nenugalima, gali sau leisti politinę suirutę paversti pramoga.

Tačiau retas Amerikos armėnas jaučiasi taip pat saugiai ir patogiai kaip jų tautiečiai, nes dar gyvi prisiminimai, kaip jie vos nebuvo išnaikinti (žinau, kad tau atsibodo apie tai klausytis). Net mano pačios gyvenimo skaičiai apokaliptiniai. Gimiau 1945-ųjų rugpjūtį, kai dviejų nuodingų grybų sporos lyg įspėjimą suteikė mums visiems kąsnelį pragaro. O Kevinas gimė, kai nervingai laukėme 1984 metų – kaip prisiminsi, visi baiminosi; nors aš šaipiausi iš tų, kurie atsitiktinį Džordžo Orvelo pavadinimą priėmė paraidžiui, bet tie skaičiai man vis dėlto lėmė diktatūros eros pradžią. Ketvirtadienis ištiko 1999-aisiais, iš anksto tie metai dažnai buvo skelbiami pasaulio pabaiga. O ji neatėjo.

Nuo tada, kai paskutinį sykį rašiau, rausiausi savo atminties palėpėje, ieškodama, dėl ko iš tikrųjų dvejojau tapti motina. Prisimenu baimių gumulą, nors visos jos buvo nepagrįstos. Jei būčiau surašiusi tėvystės trūkumų sąrašą, „sūnus gali tapti žudiku“ jame niekada nebūtų nė šmėstelėję. Greičiau jis būtų atrodęs maždaug taip:

1. Vargas.

2. Liks mažai laiko mums dviem. (Tiksliau, visai neliks laiko mums dviem.)

3. Kiti žmonės. (Tėvų komiteto susirinkimai. Baleto mokytojos. Nepakenčiami vaiko draugai ir nepakenčiami jų tėvai.)

4. Aš pavirsiu paršavede. (Buvau liekna, ir taip man buvo geriausia. Mano svainei per nėštumą ant kojų baisiausiai išsipūtė venos, o po gimdymo nebesusitraukė, ir vien mintis apie mėlynomis medžių šaknimis išraizgytas blauzdas man kėlė neapsakomą siaubą. Todėl nieko apie jį ir nesakiau. Aš tuščiagarbė, ar bent kadaise tokia buvau, ir mano tuščiagarbystė pasireikšdavo tuo, kad vaizduodavau tokia nesanti.)

5. Nenatūralus altruizmas: teks priimti sprendimus pagal tai, kas geriausia kitam žmogučiui. (Aš kiaulė.)

6. Mažiau kelionių. (Atkreipk dėmesį: mažiau. Ne jokių.)

7. Nuobodulys iki pamišimo. (Man maži vaikai atrodė kankinamai nuobodūs. Nuo pat pradžių sau tai pripažinau.)

8. Nevykęs socialinis gyvenimas. (Nesu nė sykio padoriai pasikalbėjusi su drauge, jeigu kambaryje yra jos penkiametis.)

9. Socialinis nuosmukis. (Buvau gerbiama verslininkė. Jei visur su savim tąsysiuosi mažių, kiekvienas pažįstamas vyras – o dar graudžiau, ir kiekviena moteris – į mane žiūrės ne taip rimtai.)

10. Viskas turi savo kainą. (Tėvystė – skolos grąžinimas. Bet kas norėtų grąžinti skolą, jeigu gali išsisukti? Regis, bevaikiai – tikri gudragalviai. Be to, kokia nauda sumokėti skolą ne tam, iš ko skolinaisi? Tik visai iškrypusi motina pripažintų, jog jai atlyginta už vargus, matydama, kad pagaliau ir jos dukros gyvenimas kraupus.)

Kiek pamenu, tokios menkutės buvo mano abejonės, svarstomos iš anksto, ir stengiausi jų stulbinamo naivumo neapkrėsti tuo, kas nutiko iš tikrųjų. Aiškiai visos priežastys likti bergždžiai – koks gniuždantis žodis – buvo vien smulkūs nepatogumai ir mažutės aukos. Jos buvo savanaudiškos, piktos ir kietakaktiškos, tad bet kuri, sudariusi tokį sąrašą ir vis tiek nusprendusi pasilaikyti savo švarų, troškų, statišką, beprasmį, nudžiūvusį gyvenimą be vaikų, yra ne vien trumparegė, bet ir tiesiog bjauri.

Tačiau dabar žvelgdama į šį sąrašą netikėtai suvokiu, kad nors ir kokios smerkiamos, įprastos abejonės dėl tėvystės yra praktiškos. Šiaip ar taip, dabar vaikai nebearia tavo laukų ir nepriglaudžia tavęs, kai nebenulaikai šlapimo, todėl nėra jokios logiškos priežasties jų turėti, ir nuostabu, kad atsiradus veiksmingai kontracepcijai kas nors dar apskritai apsisprendžia daugintis. Priešingai, meilė, istorijos, pasitenkinimas, tikėjimas žmonija – šiuolaikinės paskatos yra lyg dirižabliai, milžiniški, plūduriuojantys ir retai sutinkami; optimistiškos, širdingos, net gilios, bet pavojingai nepagrįstos.

Aš daug metų laukiau iš kojų verčiančio troškimo, apie kurį nuolat girdėdavau pasakojant, svaigaus ilgesio, kuris bevaikes moteris nesuprantamai gena prie nepažįstamų žmonių vežimėlių parkuose. Norėjau paskęsti hormonų imperatyve, vieną dieną nubusti, apkabinti tavo kaklą, prisitraukti tave ir melstis, kad kol po mano akių vokais žydi juoda gėlė, tu įtupdytum vaikelį man po širdimi. (Vaikelis po širdimi: šis posakis toks maloniai šiltas, archajiškas, bet meilus pripažinimas, kad devynis mėnesius, kur tik eini, esi ne viena. Priešingai, nėščia – sunkus, išsipūtęs žodis, kuris mano ausį visada rėžia lyg bloga žinia: „Aš nėščia.“ Man prieš akis tuojau iškyla šešiolikametė prie vakarienės stalo – išblyškusi, ligota, su netikša draugeliu – prisiverčianti garsiai iškošti didžiausią motinos baimę.)

Kad ir koks dirgiklis tai turėjo būti, man jis taip ir neatsirado, ir dėl to jaučiausi apgauta. Kai motinystės ruja manęs neapėmė, sulaukusi trisdešimt penkerių, susijaudinau, kad man kas nors negerai, ko nors trūksta. Kai, sulaukusi trisdešimt septynerių, pagimdžiau Keviną, jau buvau pradėjusi graužtis, ar, nesugebėdama ramiai priimti šio trūkumo, nebūsiu atsitiktinio, galbūt tiesiog cheminio stygiaus išpūtusi į šekspyriško dydžio ydą.

Tad kas galiausiai privertė mane apsispręsti? Visų pirma tu. Nes jei mes buvome laimingi, tu ne, bent ne visai, ir aš tai tikriausiai suvokiau. Tavo gyvenime buvo spraga, kurios aš niekaip negalėjau užpildyti. Turėjai darbą, ir jis tau tiko. Landžiodamas po neatrastas arklides ir ginklų sandėlius, ieškodamas lauko, būtinai aptverto skersinių tvora, su vyšnios raudonumo siloso bokštu ir juodmargėmis karvėmis (Kraft – kurio pjaustytas sūrio gaminys buvo gaminamas iš „tikro pieno“), tu pats nustatydavai savo darbo valandas, savo tolius. Tau patiko ieškoti vietų. Bet meilės tam darbui nejautei. Tavo aistra buvo žmonės, Franklinai. Tad kai pamačiau, kaip žaidi su Brajano vaikais, niurkai jas žaisline beždžione ir giri jų nuplaunamas tatuiruotes, troškau suteikti tau galimybę pajusti įkarštį, kurį man kadaise teikė A Wing and a Prayer – ar, kaip tu vadindavai, AWAP.

Prisimenu, sykį netvirtai mėginai išsakyti, kas tau nebūdinga; nei jausmas, nei kalba. Tau visada būdavo nejauki emocijų retorika, o tai visai kas kita nei nesugebėjimas tvarkytis su pačiomis emocijomis. Tu baiminaisi, kad per daug įdėmiai nagrinėjami jausmai liks nubrozdinti kaip salamandra, geranoriškai, bet brutaliai gniaužoma stambių nerangių rankų.

Mes gulėjome lovoje, vis dar tame erdviame lofte Traibekoje, kurio girgždantis rankinis liftas amžinai gesdavo. Gilus kaip gerklė, dulkėtas, nesuskirstytas staliukais į civilizuotas kabinas, loftas visada man primindavo slėptuvę, kurią su broliu buvome susirentę Rasine iš gofruotos skardos. Mudu pasimylėjome, ir aš kaip tik ėmiau snausti, bet staiga atsisėdau. Po dešimties valandų turėjau sėsti į lėktuvą Madridan ir buvau pamiršusi nustatyti žadintuvą. Kai nustačiau laikrodį, pamačiau, kad tu guli ant nugaros. Tavo akys buvo atmerktos.

– Kas yra?

Tu atsidusai.

– Nesuprantu, kaip tu taip gali, – kai vėl susirangiau, nusiteikusi maloniai klausytis eilinės giesmės apie savo nuostabią drąsą ir nuotykių troškimą, tu tikriausiai pajutai mano klaidą, nes skubiai pridūrei. – Išvykti. Vis išvykti tokiam ilgam laikui. Palikti mane.

– Bet man tai nepatinka.

– Kažin.

– Franklinai, juk neišsigalvojau savo įmonės vien tam, kad ištrūkčiau iš tavo gniaužtų. Nepamiršk, ji senesnė už mūsų bendrą gyvenimą.

– Ak, ir kaip galėčiau pamiršti.

– Toks mano darbas!

– Bet nebūtinai.

Atsisėdau.

– Tu…

– Ne, – tu mane vėl švelniai paguldei; viskas klostosi ne taip, kaip tu suplanavai, o aš mačiau, kad tu suplanavai. Tu apsivertei ir pasirėmei alkūnėmis man iš šonų, o kakta glustelėjai prie manęs. – Nenoriu atimti iš tavęs tavo serijos. Žinau, kokia ji tau svarbi. Čia ir bėda. Jei būtų atvirkščiai, aš taip negalėčiau. Negalėčiau rytoj atsikelti ir išskristi į Madridą, ir dar atkalbinėti tave, kad po trijų savaičių neateitum manęs pasitikti į oro uostą. Gal vieną kitą sykį. Bet ne nuolat.

– Jei reikėtų, galėtum.

– Eva. Ir tu žinai, ir aš. Tau nereikia.

Pasimuisčiau. Tu buvai taip arti; man pasidarė karšta, o tarp tavo alkūnių pasijutau lyg narve.

– Mes apie tai jau kalbėjomės…

– Ne dažnai. Tavo kelionių vadovai parduodami sėkmingai. Galėtum pasamdyti koledžo studentų, kad slankiotų po visus tuos lūšnynus, užuot basčiusis pati. Jie ir taip juk jau surenka tau didžiąją dalį medžiagos, tiesa?

Aš pykau; mes apie tai jau kalbėjomės.

– Jei jų neprižiūrėsiu, jie sukčiaus. Jie sako, kad patvirtino, jog įrašas dar galioja, nesuka sau galvos ir eina prisitvoti. O paskui paaiškėja, kad pasikeitė viešbutuko savininkai, ir dabar ten pilna utėlių, arba jis persikraustė į kitą vietą. Man skundžiasi žygeiviai dviračiais, kurie nuvažiuoja šimtą mylių, o vietoj sunkiai užtarnautos lovos randa draudimo kontorą. Jie niršta, ir teisingai. O jei viršininkė nežiūrės jiems pro petį, kai kurie studentai atsipūs. Didžiausias AWAP turtas – reputacija…

– Gali ką nors pasamdyti ir tikrinti vietas. Taigi rytoj skrendi į Madridą todėl, kad nori. Čia nieko baisaus, tiesiog aš neskrisčiau ir negalėčiau. Žinai, kai tavęs nėra, aš visą laiką apie tave galvoju. Kas valandą pagalvoju, ką tu valgai, su kuo susitinki…

– Bet ir aš galvoju apie tave!

Tu nusikvatojai, juokas skambėjo draugiškai; nemėginai ieškoti priekabių. Paleidai mane ir apsivertei ant nugaros.

– Niekai, Eva. Tu galvoji, ar falafelių kioskelis ant kampo dar veiks iki naujo leidimo ir kaip aprašyti dangaus spalvą. Gerai. Bet tokiu atveju tai, ką tu jauti man, yra kas kita, negu tai, ką aš jaučiu tau. Tik tiek ir noriu pasakyti.

– Rimtai sakai, kad tu mane myli labiau negu aš tave?

– Tu mane myli kitaip. Čia visai ne laipsnio klausimas. Tiesiog kažkas, tu branginiesi, – ieškojai žodžių. – Galbūt aš to pavydžiu. Lyg koks rezervuaras, ar kas. Išeini iš čia, ir įsijungia tas kitas šaltinis. Bastaisi po Europą ar Malaiziją, kol jis galiausiai išsenka, ir tu grįžti namo.

Tačiau iš tikrųjų tai, ką apibūdinai, labiau priminė mane laikais iki Franklino. Kadaise buvau kompaktiška ir patogi lyg kelioninis dantų šepetėlis, kuris susideda į dėžutę. Žinau, kartais per daug romantiškai žvelgiu į tuos laikus, nors, ypač iš pradžių, visa degte degiau. Iš tikrųjų buvau tik vaikas. Wing and a Prayer idėja man kilo, kai pati pirmą sykį keliavau po Europą, pasiėmusi per mažai pinigų. Sumanymas parašyti bohemišką kelionių vadovą man suteikė prasmės jausmą, nes visa kita iš esmės virto vienu nepaliaujamai siurbčiojamu puodeliu kavos, ir nuo tada visur keliavau su nudriskusia užrašų knygele, kurioje žymėdavausi vienviečių kambarių kainas, ar juose esama karšto vandens, ar darbuotojai moka angliškai, ar tualetai neužsikimšę.

Dabar, kai AWAP turi tiek konkurentų, tai nesunku pamiršti, bet septintojo dešimtmečio viduryje svieto perėjūnai iš esmės buvo priklausomi nuo The Blue Guide malonės, o jo tikslinė auditorija buvo vidutinio amžiaus ir viduriniosios klasės atstovai. 1966 metais, kai beveik iškart teko kartoti pirmojo Western Europe on a Wing and a Prayer leidimo tiražą, supratau, kad aptikau aukso gyslą. Dažnai vaizduojuosi esanti apdairi, bet juk abu suprantame, kad man tiesiog pasisekė. Negalėjau numatyti, kaip išpopuliarės pigios kelionės, ir nebuvau tokia puiki demografė mėgėja, kad būčiau įstengusi tyčia pasinaudoti visais tais neramiais bumo kūdikiais, kurie visi užaugo vienu metu, penimi tėtušio pinigėliais klestėjimo eroje, ir kurie visi optimistiškai tikėjo, kad Italijoje keli šimtai dolerių – pasakiškas turtas, visi trokšte troško patarimų, kaip kuo ilgiau ištempti kelionę, į kurią tėtis apskritai nenorėjo jų išleisti. Aš tiesiog pagalvojau, kad kitas keliautojas po manęs bijos, kaip bijojau aš, ir jaudinsis, kad gali susimauti, kaip aš kartais susimaudavau, ir jei aš sutiksiu pirmoji apsinuodyti maistu, bent jau galėsiu pasirūpinti, kad mūsų jaunasis keliauninkas pirmosios audringos nakties užsienyje nepraleistų apsikabinęs klozetą. Nenoriu pasakyti, kad buvau geraširdė, aš tik parašiau vadovą, kokiu būčiau norėjusi pasinaudoti pati.

Tu vaipaisi. Šita pasakaitė nuvalkiota ir galbūt neišvengiama, kad kaip tik tai, kuo visų pirma patraukia tave kitas žmogus, galiausiai vėliau ima erzinti. Turėk kantrybės.

Juk žinai, visada baiminausi, kad tik netapčiau tokia kaip mano motina. Keista, mudu su Džailsu žodį „agorafobija“ išmokome tik sulaukę trisdešimties, ir mane visada trikdydavo griežtas jo apibrėžimas, kurį ne sykį esu susiradusi žodyne: „atvirų ar viešų vietų baimė“. Mano galva, visai netikslus jos negalavimo apibūdinimas. Mano motina nebijojo futbolo stadionų, ji bijojo išeiti iš namų, ir man regėjosi, kad uždarų erdvių ji baiminasi ne mažiau negu atvirų, jei tik tos uždaros erdvės nėra Enderbio prospekto 137 namas Rasine, Viskonsino valstijoje. Bet tam žodžio, regis, nėra (Enderbifilija?), o kai vadindavau motiną agorafobike, žmonės bent jau suprasdavo, kad ji užsisako maistą į namus.

Jėzau, kokia ironija, – girdėjau nesuskaitomą begalę sykių. – O tu – šitokia keliauninkė? Kitiems žmonėms baisiai patinka iš pažiūros priešingų dalykų simetrija.

Bet pasakysiu atvirai. Aš daug kuo panaši į motiną. Galbūt dėl to, kad vaikystėje nuolat būdavau varinėjama jos reikalais, kuriuos tvarkyti buvau per maža, ir todėl jie mane gniuždė; aštuonerių buvau pasiųsta naujų tarpinių virtuvės kriauklei. Versdama mane būti jos pasiuntine, kai buvau tokia mažutė, mama sukėlė man tokį pat neproporcingą siaubą dėl smulkių susidūrimų su išorės pasauliu, kokį jautė pati, sulaukusi trisdešimt dvejų.

Neprisimenu nė vienos kelionės į užsienį, kurion, tiesą sakant, būčiau norėjusi leistis, kurios nebūčiau kaip nors bijojusi ir beviltiškai troškusi išsisukti. Mane vis prievarta stumdavo pro duris ankstesnių įsipareigojimų sąmokslas: nupirktas bilietas, užsakytas taksi, daugybė patvirtintų rezervacijų, o kad visai įspeisčiau save į kampą, visada, dar prieš spalvingus atsisveikinimus, būdavau prisišnekėjusi apie kelionę draugams. Net lėktuve būčiau buvusi visiškai laiminga ir patenkinta, jei tas skriejantis kūnas visą amžinybę būtų skrodęs stratosferą. Nusileisti buvo gryna kankynė, susirasti lovą pirmai nakčiai būdavo gryna kankynė, nors pats poilsis – skubotai atkurtas Enderbio prospektas – būdavo dieviškas. Paskui įjunkau į šitą vis augančio siaubo seką, kuri galiausiai svaigindama nublokšdavo mane ant laikino čiužinio. Visą gyvenimą prisiversdavau ką nors daryti. Niekada nekeliavau į Madridą, Franklinai, išalkusi paelijos, ir kiekviena iš tų kelionių rinkti medžiagos, kuriomis, tavo nuomone, pasinaudodavau, kad ištrūkčiau iš mūsų namų ramybės pančių, iš tikrųjų buvo pirštinė, kurią pati mesdavau ir versdavau save pakelti. Jei kada ir džiaugdavausi, kad keliauju, niekada nesidžiaugdavau iškeliaudama.

Bet metams bėgant, šiurpas atlėgo, o įveikti paprastą susierzinimą – ne kažin koks žygdarbis. Kai įpratau atsiliepti į savo pačios mestą iššūkį – nuolat įrodyti, kad esu nepriklausoma, sumani, judri ir suaugusi – baimė galiausiai išsivertė išvirkščia: vienintelis dalykas, kurio bijojau labiau negu dar vienos kelionės į Malaiziją, buvo likti namie.

Tad bijojau tapti ne tik savo motina, bet ir motina apskritai. Bijojau, kad būsiu tvirtas, patikimas inkaras, kuris suteikia trampliną kitai jaunai nuotykių ieškotojai, kurios kelionių galbūt imsiu pavydėti ir kurios ateitis dar neišmatuota ir nepažymėta. Bijojau virsti ta archetipine figūra tarpduryje – nevalyva, mažumėlę nutukusia, – kuri moja atsisveikindama ir siunčia oro bučinius, kai į bagažinę kraunama kuprinė; kuri šluostosi akis prijuostės raukinukais, uostydama išmetamąsias tolstančios mašinos dujas; kuri graudžiai nusigręžia ir užrakina duris, išplauna vos kelis indus kriauklėje, o tyla kambaryje slegia lyg užgriuvusios lubos. Daug labiau negu išvykimas mane ėmė siaubas nuo minties, kad būsiu palikta. Kiek sykių taip pasielgiau su tavim, apkroviau tave per atsisveikinimo vakarienę prancūziškojo batono trupiniais ir nušvilpiau į laukiantį taksi. Tikriausiai niekada nesu tavęs atsiprašiusi, kad priverčiau ištverti šitiek mažų nuolatinio palikimo mirčių, kad pasmerkiau tave visai pateisinamą apleistumo jausmą parodyti vien retsykiais susibarus.

Franklinai, aš nežmoniškai bijojau turėti vaikų. Prieš pastojant mano suvokimas apie vaikų auklėjimą – kaip prieš miegą reikia skaityti pasakas apie traukinių vagonus su šypsenomis ir kimšti košę į vėpsančią burnytę – atrodė lyg svetimų žmonių nuotraukos. Siaubingai bijojau akistatos su, galimas daiktas, uždara, ledine prigimtimi, savo pačios savanaudiškumo ir dosnumo stokos, tirštų lyg degutas savo pačios apmaudo galių. Kad ir kaip nekantravau „atversti naują lapą“, mane ėmė kraupas, kad galiu beviltiškai įklimpti kito žmogaus istorijoje. Ir manau, šita baimė mane ir palenkė, kaip skardis pavilioja nušokti. Galiausiai mane patraukė tai, kad užduotis atrodė tokia neįveikiama ir tokia nepatraukli.

Eva

2000 M. GRUODŽIO 2 D.

Mielas Franklinai,

įsitaisiau kavinukėje Čatame, todėl rašau ranka; kita vertus, tu visada įstengdavai perskaityti mano keverzones vištos koja ant atvirukų, nes suteikiau tau tiek galimybių praktikuotis. Pora prie gretimo staliuko ne juokais susikibo dėl Seminolo apygardos išankstinio balsavimo procedūros – tokios smulkmenos dabar, regis, neduoda ramybės visai šaliai, nes visi mano aplinkoje virto procedūrų pedantais. O aš vis tiek šildausi jų įkarštyje lyg prie krosnies. Mano apatija stingdo iki kaulų smegenų.

Bagel Café – naminė užeigėlė, ir, manau, padavėja nesupyks, jeigu kurį laiką paaušinsiu kavos puoduką prie bloknoto. Čatamas taip pat naminis, autentiškas – siekdami sukurti tokio Vidurio Amerikos jaukumo įspūdį, turtingesni miesteliai, tokie kaip Stokbridžas ar Lenoksas, išleidžia krūvas pinigų. Į jo geležinkelio stotį dar atvyksta traukiniai. Pagrindinė komercinė gatvė puikuojasi tradicine eile knygynų iš antrų rankų (pilnų tų Loreno Estlemano romanų, kuriuos tu ryte rydavai), kepyklų su sėlenų keksiukais apdegusiais krašteliais, labdaros komisų, kino teatru, kurio iškaboje „teatras“ užrašyta britiška rašyba, provincialiai manant, kad taip ji atrodo aukštesnio lygio, ir gėrimų parduotuve, kurioje, be Taylor butelių vietiniams, parduodamas ir netikėtai brangus Kalifornijos zinfandel vynas atvykėliams. Dabar, kai dauguma vietos gamybos įmonių uždarytos, šio nubrizgusio miestuko gyvybę palaiko manhataniečiai, čia įsigiję antruosius namus – tie vasarotojai ir, žinoma, naujoji pataisos įstaiga miestelio pakraštyje.

Važiuodama čia galvojau apie tave, jei tai ne savaime suprantama. Kontrapunkto dėlei mėginau įsivaizduoti, už kokio vyro tikėjausi ištekėti, prieš sutikdama tave. Be abejo, tą viziją sudarė kelionėse sutiktų vaikinų, dėl kurių vis mane ėsdavai, kratinys. Kai kurie romantiški mano nuotykiai būdavo mieli, bet jei tik moteris vyrą vadina mielu, nuotykiui galas.

Jei galima remtis atsitiktinių bendrakeleivių Arlyje ar Tel Avive rinkiniu (atleisk – „nevykėliais“), man buvo lemta tekėti už perkarusio rimtuolio, kurio pašėlęs metabolizmas nežmonišku greičiu degina avinžirnių putreles. Smailios alkūnės, iššokęs Adomo obuolys, siauri riešai. Griežtas vegetaras. Kankinys, kuris skaito Nyčę ir nešioja akinius, svetimas šiems laikams ir niekinantis automobilius. Aistringas dviratininkas ir žygeivis. Profesine prasme marginalas – galbūt puodžius, kuris mėgsta medžio darbus ir augina žoleles, kurio svajones apie paprastą fizinio triūso ir ilgų saulėlydžių verandoje gyvenimą šiek tiek atmiešia užgniaužtas ledinis įniršis, su kuriuo jis sviedžia nepavykusias vazas į alyvos statinę. Neatsispiriantis žolei; mąslus. Neįkyrus, bet negailestingas humoro jausmas; sausas, tolimas juokas. Nugaros masažai. Perdirbimas. Sitaro muzika ir flirtas su budizmu, laimė, jau pamirštas. Vitaminai ir kortos, vandens filtrai ir prancūziški filmai. Pacifistas, turi tris gitaras, bet neturi televizoriaus, komandinis sportas kelia prastas asociacijas su vaikystės nuoskaudomis. Ties smilkiniais plaukai graudžiai praretėję; ant nugaros surišta švytuoja švelni, tamsi uodega. Gelsva lyg alyvuogių aliejus oda, beveik nesveika. Švelnūs sekso kuždesiai. Keistas drožinėto medžio talismanas, virvute parištas po kaklu, apie jį jis nepasakoja ir niekada jo nenusiima, net vonioje. Dienoraščiai, kuriuos man draudžiama skaityti, į juos suklijuotos trumpos nesveikos iškarpos, iliustruojančios, kokiame kraupiame pasaulyje gyvename. („Niūrus radinys: šešiose Tokijo centrinės geležinkelių stoties bagažo saugojimo kamerose policija rado žmogaus kūno dalių, tarp jų – porą plaštakų ir dvi kojas. Apžiūrėjus visas pustrečio tūkstančio mokamų kamerų, policija taip pat rado porą sėdmenų juodame plastikiniame šiukšlių maiše.“) Ciniškas požiūris į vyraujančią politiką ir neslūgstanti atsaini ironija populiariosios kultūros atžvilgiu. O svarbiausia? Sklandžiai kalba angliškai, tik su gražiu akcentu, užsienietis.

Mes gyventume kaime – Portugalijoje ar mažame Centrinės Amerikos kaimelyje – kur gretimame ūkyje galima nusipirkti šviežio pieno, ką tik sumušto saldaus sviesto ir apvalių moliūgų su daug sėklų. Mūsų akmeninis namelis būtų apžėlęs vijokliais, ant palangių raudonuotų snapučiai, o mudu keptume tąsią ruginę duoną ir morkų pyragus prasčiokams kaimynams. Nors ir labai išsilavinęs, mano svajonių vyras vis dar kapstytųsi mūsų idilės dirvoje, ieškodamas savo nepasitenkinimo sėklų. O apsuptas pasakiškos gamtos, iš pykčio pasidarytų asketas.

Jau kikeni? Nes tuomet pasirodei tu. Stambus, plačiapetis mėsėdis pasišiaušusiais šviesiais plaukais ir rausva oda, kuri pajūryje nudega. Ėdrus kaip vilkas. Sodrus, įžūlus juokas; žmogus, kuris pasakoja anekdotus, prasidedančius „tuk tuk“. Dešrainiai – net ne Rytų 86-osios gatvės dešrelės, o sočios, riebios kraupiai rausvos kiaulių žarnos. Beisbolas. Ir kepuraičių nepagailėkit. Žodžių žaismai ir populiarūs filmai, vanduo iš čiaupo ir skardinės alaus. Bebaimis, patiklus vartotojas, kuris skaito etiketes tik tam, kad pažiūrėtų, ar jose nestinga priedų. Ilgų kelių mėgėjas, aistringai dievinantis savo pikapą, nes dviračiai tik vėploms. Krušasi stipriai ir kalba nešvankiai; slapta, tačiau be savigraužos mėgsta pornografiją. Detektyvai, trileriai ir mokslinė fantastika; prenumeruoja National Geographic. Liepos 4-ąją lauke čirškina kepsnius, o anksčiau ar vėliau ketina išmokti žaisti golfą. Su džiaugsmu kemša bet kokį prastą užkandį: mėsainiai. Sukučiai. Sūreliai. Suktinukai – tu juokiesi, bet aš jų nevalgau – bet kas, kas panašiau į pakuotę, o ne į maistą, ir bent šešiais žingsniais nutolę nuo ūkio. Briusas Springstinas, ankstyvieji albumai, visu garsu, atvirais mašinos langais, plevėsuojančiais plaukais. Dainuoja kartu, nepataiko į toną – kaip gali būti, kad toks beklausis mane sužavėjo? Beach Boys. Elvis – niekada nepamiršai savo šaknų, ką, labai mėgai seną gerą rokenrolą. Iškalbingas. Bet ne per daug pasipūtęs; pamenu, kaip buvai pamėgęs Pearl Jam, kaip tik tada, kai Kevinas nustojo jos klausytis… (atleisk). Tau tiesiog reikėjo triukšmo; negaišdavai laiko mano Elgarui, mano Leo Kotkei, nors Aronui Koplandui padarei išimtį. Skubiai nusibraukei akis per Tanglewood festivalį, lyg vaikydamas uodus, tikėdamasis, kad nepastebėjau, jog nuo Quiet City siuitos pravirkai. Paprasti, akivaizdūs malonumai: Bronkso zoologijos sodas ir botanikos sodai, Konio salos linksmieji kalneliai, Staten Ailando keltas, Empire State pastatas. Tu buvai vienintelis mano pažįstamas niujorkietis, kuris iš tikrųjų nuplaukė keltu prie Laisvės statulos. Sykį ir mane ten nusitempei, ir mes buvome vieninteliai turistai kelte, kalbantys angliškai. Reprezentatyvus menas – Edvardas Hoperis. Ir, Viešpatie, Franklinai, respublikonas. Tiki stipria gynyba, bet šiaip jau silpna valdžia ir mažais mokesčiais. Taip pat ir fiziškai mane nustebinai – ir pats buvai stipri gynyba. Kartais jaudindavaisi, kad man atrodai per daug stambus, nes tiek daug šnekėdavau apie tavo didumą, nors svėrei visiškai normaliai – šimtą šešiasdešimt penkis, šimtą septyniasdešimt, vis mėgindamas numesti tuos penkis svarus, kuriais virsdavo čederio kąsneliai, nutūpę ant tavo diržo. Bet man tu atrodei tikras milžinas. Toks tvirtas ir stiprus, toks platus, toks storas, be jokių siaurų riešų kaip mano svajonėse. Stoto lyg ąžuolas, į kurį galėjau atremti pagalvę ir skaityti; rytais galėdavau susirangyti tarp tavo šakų. Kokia laimė, kai negauname to, ko manomės norį! Kaip man būtų įkyrėję tie kvaili puodai ir paini mityba, ir kaip aš nekenčiu sitaro inkštimo!

Bet pati didžiausia staigmena buvo tai, kad ištekėjau už amerikiečio. Ir ne šiaip kokio amerikiečio, žmogaus, kuris lyg tarp kitko yra amerikietis. Ne, tu buvai amerikietis ne vien iš prigimties, bet ir sąmoningai. Tiesą sakant, tu buvai patriotas. Tokio dar nebuvau sutikusi. Stuobrių – taip. Aklų, pasaulio neregėjusių neišmanėlių, kuriems atrodė, kad JAV – tai visas pasaulis, tad ką nors sakyti prieš šią šalį jiems reiškė smerkti pačią visatą arba orą. O tu buvai aplankęs kelias vietas – Meksiką, sykį tragiškai nukeliavai į Italiją su moterimi, kuri, be daugybės kitų dalykų, buvo alergiška ir pomidorams – ir nusprendei, kad tavo kraštas tau patinka. Ne, kad tu myli savo kraštą, jo sklandumą ir taupumą, jo praktiškumą, jo atviras, nepretenzingas tarmes ir nuolat pabrėžiamą sąžiningumą. Aš sakyčiau – ir sakiau – kad tu pamilai archajiškas Jungtines Valstijas, arba Ameriką, seniai likusią praeityje, arba apskritai niekada nebūtą; kad tu pamilai idėją. O tu sakytum – ir sakei – kad Amerika iš dalies ir yra idėja, o apie daugumą kitų šalių to nepasakysi, nes dažniausiai jos – tik praeities kratiniai ir kontūrai žemėlapyje. O ta idėja buvo puiki, graži, sakei tu ir pabrėždavai – o man teko sutikti – kad tauta, kuri visų labiausiai stengiasi išsaugoti savo piliečiams galimybę daryti iš esmės ką tik nori, yra kaip tik ta, kuri turėtų patraukti tokius žmones kaip aš. Bet taip neišėjo, prieštaraudavau aš, o tu atremdavai, išėjo geriau negu bet kur kitur, na ir prasidėdavo.

Tiesa, pamažu atvėsau. Bet vis tiek norėčiau tau padėkoti už tai, kad supažindinai mane su mano pačios šalimi. Juk šitaip ir susipažinome. AWAP nusprendėme įdėti reklamas į Mother Jones ir Rolling Stone žurnalą, o kai nemokėjau tiksliai paaiškinti, kokių nuotraukų noriu, Young & Rubicam agentūra atsiuntė tave. Tu išdygai mano kontoroje su flaneliniais marškiniais ir dulkėtais džinsais, gundantis akiplėša. Aš taip stengiausi elgtis profesionaliai, nes tavo pečiai mane blaškė. Galvojau, gal Prancūzija. Ronos slėnis. O tuomet ėmiau jaudintis dėl išlaidų – nusiųsti tave ten, įkurdinti. Tu nusijuokei. Nekvailiokit, numojai ranka. Galiu surasti Ronos slėnį Pensilvanijoje. Kaip tarei, taip ir padarei.

Lig tol JAV man atrodė vieta, kurią aš palieku. Kai tu įžūliai pakvietei mane į pasimatymą – verslininkę, su kuria tave siejo darbo santykiai, – įkalbėjai mane pripažinti, kad jei būčiau gimusi kur nors kitur, Jungtinės Valstijos tikriausiai būtų pirmoji vieta, kur mano klajonės mane atvestų: kad ir ką apie jas galvočiau, ši valstybė diktuoja madas ir nustato toną, čia kuriami filmai, parduodama kokakola, o „Žvaigždžių karai“ gabenami net į Javą; veiksmo sūkurys, šalis, su kuria privalai užmegzti santykius, net jei jie bus priešiški; šalis, kuri reikalauja būti jei ne priimta, tai bent jau atstumta – tik ne pamiršta. Šalis, kuri visoms kitoms drasko akis, kuri aplanko tave, nori ar nenori, beveik bet kuriame planetos kampelyje. Gerai, gerai, priešinausi. Gerai. Aplankysiu.

Ir aplankiau. Prisimeni, kaip nuolat stebėdavaisi tomis pirmomis dienomis? Kad niekada nesu mačiusi beisbolo rungtynių. Nesu buvusi Jeloustoune. Ar prie Didžiojo Kanjono. Vaipiausi iš jų, bet niekada nebuvau valgiusi karšto obuolių pyragėlio iš McDonald’s. (Prisipažįstu: jis buvo skanus.) Kada nors, pasakei tu, McDonald’s nebeliks. Vien dėl to, kad jų visur pilna, nereikia manyti, kad karšti obuolių pyragėliai neskanūs ar kad nesi privilegijuota, gyvendama laikais, kai gali jų nusipirkti už devyniasdešimt devynis centus. Tai buvo viena mėgstamiausių tavo temų: kad gausa, pasikartojimas, populiarumas nebūtinai menkina vertę ir kad vien per laiką visi tie dalykai pasidaro reti. Tu nuolat džiaugdavaisi esamuoju laiku ir geriau už bet kurį mano pažįstamą suvokdavai, kad kiekviena sudedamoji jo dalis laikina.

Taip tu žiūrėjai ir į savo kraštą: kad jis ne amžinas. Kad tai, žinoma, imperija, nors čia nesą ko gėdytis. Istoriją sudaro imperijos, o JAV visas kada nors pasaulyje viešpatavusias imperijas toli pralenkia didybe, turtais ir sąžiningumu. Ji neišvengiamai žlugs. Visos imperijos žlunga. Bet mums pasisekė, sakei tu. Mes dalyvaujame nuostabiausiame socialiniame eksperimente, koks tik kada nors buvęs surengtas. Žinoma, jis netobulas, pridurdavai tu taip pat skubiai kaip aš, prieš gimstant Kevinui, tarstelėdavau, jog kai kurie vaikai, aišku, „turi problemų“. Bet tu sakei, kad jei prie tavo gyvos galvos JAV žlugs ar nusilps, sugrius jos ekonomika, ją užkariaus agresoriai ar ji suges iš vidaus ir virs kokia nors baisybe, tu raudosi.

Tikiu, kad ir raudotum. Bet kartais tomis dienomis, kai tu tąsydavai mane į Smitsoną, versdavai paeiliui išvardyti prezidentus, tikrindavai, ar išmokau Heimarketo riaušių priežastis, galvodavau, kad iš tikrųjų nesilankau šalyje. Lankiausi tavo šalyje. Tokioje, kokią tu susikūrei, kaip vaikas susirenčia rąstų trobelę iš ledinukų pagaliukų. Tavoji kopija tikrai buvo labai miela. Net dabar, išgirdusi Konstitucijos preambulės nuotrupas: Mes, JAV žmonės… net pašiurpstu. Nes girdžiu tavo balsą. Nepriklausomybės deklaracija, Mums šios tiesos – tavo balsas.

Ironija. Mąsčiau apie tave ir ironiją. Tu visada pasišiaušdavai, kai mano draugai iš Europos įsidrąsinę pareikšdavo, kad mūsų tautiečiai „neturi ironijos jausmo“. Tačiau (ironiškai) dvidešimtojo amžiaus antroje pusėje ironija JAV buvo labai svarbi, net skausmingai. Man nuo jos net bloga darėsi, nors to nesuvokiau, kol nesutikau tavęs. Devintojo dešimtmečio pradžioje viskas pasidarė „retro“, atsirado pašaipi povandeninė srovė, atsiribojimas nuo visų tų šeštojo dešimtmečio valgyklų su chromuotomis kėdėmis ir milžiniškomis sasafrų šaknų alaus plūdėmis. Ironija reiškia turėti ir neturėti tuo pačiu metu. Ironijai reikalingas atsainus baksnojimas piršteliu, atsižadėjimas. Turėjome draugų, kurių butai buvo apversti sardonišku kiču – mažomis juodaodėmis lėlėmis, įrėmintomis trečiojo dešimtmečio Kellogg’s kukurūzų dribsnių reklamomis („Žiū, kaip tuštėja dubenėliai!“) – jie neturėjo nieko, kas nebūtų pokštas.

Tu taip gyventi nenorėjai. Ak, „neturėti ironijos jausmo“ neva reiškė nežinoti, kas tai yra – būti bukam – neturėti humoro jausmo. O tu žinojai, kas tai yra. Tu nusijuokei iš to kaltinės geležies juodo žokėjaus, laikančio lempą, kurį Belmontas įtaisė ant židinio atbrailos, iš mandagumo. Pokštą tu supratai. Tiesiog tau jis nepasirodė labai juokingas, o savo gyvenime tu norėjai daiktų, kurie būtų iš tikrųjų gražūs, o ne vien skirti pasijuokti. Tu buvai toks protingas žmogus, nuoširdus sąmoningai, o ne vien iš prigimties, amerikietis iš asmeninio apsisprendimo ir mielai priimdavai visa, kas iš to buvo gera. Ar galima naivuoliu vadinti tą, kuris naivus tyčia? Tu eidavai iškylauti. Atostogaudavai tradiciškai, lankydamas nacionalinius paminklus. Visa beklause gerkle plėšdavai „Virš laisvųjų šalies!“ per Mets rungtynes ir niekada nesišaipydavai. Jungtinės Valstijos, sakydavai tu, buvo egzistencinė naujovė. Tai šalis, kuri klesti beprecedentiškai, kur beveik visi gauna sočiai pavalgyti; šalis, kuri visomis jėgomis siekia teisingumo ir kurioje esama beveik bet kokių pramogų ir sporto, visų religijų, tautybių, profesijų ir politinių pažiūrų, su laukinių kraštovaizdžių, floros, faunos ir orų lobiais. Jei neįmanoma gražiai, turtingai, didingai gyventi šioje šalyje, su gražuole žmona ir sveiku augančiu sūneliu, tuomet tai neįmanoma niekur. Ir net dabar man atrodo, kad galbūt buvai teisus. Bet galbūt tai neįmanoma niekur.

9 VAL. VAKARO (NAMIE)

Padavėja mane pakentė, bet Bagel Café uždarė. O spausdintas laiškas galbūt neasmeniškas, bet jį skaityti lengviau. Tiesą sakant, aš net jaudinuosi, kad visą tą ranka rašytą gabalą skaitei probėgšmais, užbėgdamas į priekį. Jaudinuosi, kad vos pastebėjęs viršuje parašytą „Čatamas“ apie nieką daugiau nebeįstengei galvoti ir kad bent sykį tau nusispjaut į mano jausmus JAV atžvilgiu. Čatamas. Aš važinėju į Čatamą?

Važinėju. Važiuoju kiekviena proga. Laimė, šios dvisavaitinės kelionės į Klaverako jaunimo pataisos namus taikomos į tokį siaurą lankymo valandų langelį, kad neturiu galimybės važiuoti valanda vėliau ar kitą dieną. Išvažiuoju lygiai pusę dvyliktos, nes šiandien pirmasis mėnesio šeštadienis, ir turiu atvykti tiksliai po antrosios pietų pamainos antrą valandą. Neleidžiu sau svarstyti, koks siaubas mane ima jį matant, ar, kas sunkiau įsivaizduojama, laukti susitikimo. Važiuoju, ir tiek.

Tu priblokštas. O veltui. Jis ir mano sūnus, o motinai dera lankyti savo vaiką kalėjime. Kaip motina, esu baisiai nevykusi, bet visada laikiausi taisyklių. Tai paaiškėjo teisme – civiliniame ieškinyje. Pasibaisėjau, kokia šaunuolė atrodžiau ant popieriaus. Vinsas Mansinis, Merės advokatas, teisme mane apkaltino taip uoliai lankius sūnų areštinėje vien dėl to, kad nujaučiau, jog būsiu paduota į teismą už motinos aplaidumą. Aš tik vaidinau, sakė jis, norėjau pasirodyti. Žinoma, jurisprudencijoje niekada nėra vietos subtilybėms. Mansinis iš dalies teisus. Tose viešnagėse galbūt iš tikrųjų būta vaidybos elemento. Bet lankau jį ir tada, kai niekas nemato, nes jei mėginu įrodyti, jog esu gera motina, tai įrodinėju, kad ir kaip būtų nyku, lyg tyčia pati sau.

Net Kevinas nustebo, kad taip stropiai pasirodau, bet tai visai nereiškia, bent iš pradžių, jog apsidžiaugė. 1999 metais, būdamas šešiolikos, jis dar buvo tokio amžiaus, kai pasirodyti su mama buvo gėda: kaip graudžiai tokios tiesos apie paauglius tveria net tikrai suaugusių žmonių rūpesčiuose. O per tuos pirmus kelis apsilankymus vien pasirodžiusi jam reiškiau priekaištą, tad man nespėjus ištarti nė žodžio jis supykdavo. Atrodė nelogiška, kad tai jis pyksta ant manęs.

Bet panašiai ne sykį esu pastebėjusi: kai manęs perėjoje vos nepartrenkia mašina, vairuotojas įniršta – šaukia, mosikuoja, keikiasi – ant manęs, nors jis ką tik vos manęs nesuvažinėjo ir aš neabejotinai turėjau pirmumo teisę. Tokia dinamika ypač būdinga vairuotojams vyrams, kurie, regis, kuo labiau būna prasikaltę, tuo labiau siunta. Manau, emocinė logika, jei ją galima taip pavadinti, yra tranzityvi: dėl tavęs jaučiuosi blogai; blogai jausdamasis, pykstu, ergo, tu mane pykdai. Jei tuomet būčiau pajėgusi pastverti pirmąją tokio įrodymo dalį, galbūt Kevino elgesyje, kai jis bemat užsiraukia, būčiau įžvelgusi vilties kibirkštėlę. Bet tuo metu jo įsiūtis mane tiesiog glumino. Atrodė taip neteisinga. Moterys labiau linkusios susigėsti, ir ne tik vairuodamos. Tad aš kaltinau save, ir jis kaltino mane. Jaučiausi visų užsipulta.

Todėl, kai tik jis buvo įkalintas, mes iš tikrųjų nesikalbėdavome. Vos atsidūrusi priešais jį, suglebdavau. Jis išsiurbdavo iš manęs jėgas, kurių būtų pakakę bent apsiverkti, bet tai vis tiek nebūtų buvę labai produktyvu. Po penkių minučių kimiu balsu galbūt paklausdavau jo, kaip maistas. Jis žiopsodavo į mane, netikėdamas savo akimis, lyg tokiomis aplinkybėmis klausimas būtų toks idiotiškas, koks iš tikrųjų ir buvo. Arba paklausdavau: „Ar čia gerai su tavim elgiamasi?“, nors nė nežinojau, ką tai reiškia, ar bent norėčiau, kad prižiūrėtojai su juo „gerai elgtųsi“. Jis suveblendavo, kad: žinoma, kas vakarą pabučiuoja prieš miegą. Netrukus pro forma mamytės klausimai baigėsi, ir, manau, abu pajutome palengvėjimą.

Man nusikratyti ištikimos motinos, kuri tik rūpinasi, ar sūnelis valgo daržoves, pozos ilgai netruko, o dėl Kevino nepalaužiamos nepasiekiamo sociopato pozos mudu vis dar grumiamės. Matai, mano motinos, kuri, nieko nepaisydama, nepalieka savo sūnaus, vaidmuo iš esmės buvo menkinantis – jis bukas, neracionalus, aklas ir seilėtas, todėl su džiaugsmu jo nusikračiau, o Kevinas iš savo klišės semiasi per daug tvirtybės, kad tyliai ją nusimestų. Jis vis dar, regis, spiriasi man pademonstruoti, kad mano namuose gal ir buvo valdinys, kuris privalo suvalgyti viską, kas lėkštėje, bet dabar esąs įžymybė, pakliuvusi ant Newsweek viršelio, kurio frikatyvinis vardas Kevinas Kačiadurianas – arba KK geltonojoje spaudoje kaip Kenetas Kaunda iš Zambijos – smerkiamai nucaksėjo kiekvienos didesnės televizijos žinių vedėjo liežuviu. Jis net prisidėjo prie nacionalinio plano, jo dėka vėl pasigirdo balsų, reikalaujančių įvesti fizines bausmes, skirti mirties nuosprendžius nepilnamečiams ir įdiegti tėvų kontrolės programas televizoriuose. Cypėje, pranešė jis man, jis nesąs menkas chuliganėlis, o įžymus pabaisa, kuriuo mažiau pasiekę nepilnamečiai nusikaltėliai žavisi.

Sykį tuomet, iš pradžių (kai jis pasidarė kalbesnis), paklausiau jo: „Ką jie apie tave mano, kiti berniukai? Ar jie… jie nepritaria? Tam, ką tu padarei?“ Neišdrįsau paklausti tiesiau – ar tau kiša kojas koridoriuose, ar spjaudo į sriubą? Matai, iš pradžių dvejojau, nedrįsdavau. Jis mane baugino, fiziškai baugino, ir aš beviltiškai stengiausi jo nekurstyti. Žinoma, netoliese būdavo kalėjimo prižiūrėtojų, bet juk ir jo gimnazijoje buvo apsaugininkų, Gladstoune – policija, ir kas iš to? Daugiau niekada nebesijaučiu saugoma.

Kevinas prunkštelėjo, tas kimus, bedžiaugsmis juokas, prasiveržęs pro nosį. Ir atsakė maždaug: „Gal tu juokauji? Eina šikt, jie mane dievina, mamuliuk. Šitoje skylėje nėra nė vieno mažvaikio, kuris savo bendraamžių grupėje nebūtų nuskynęs bent penkiasdešimties šūdžių – svajonėse. Aš vienintelis turėjau smarvės tai padaryti iš tikrųjų.“ Kai tik Kevinas ima kalbėti apie ką nors „iš tikrųjų“, visada rėžia su tokiu pat tvirtumu, su kokiu fundamentalistai šneka apie rojų ir pragarą. Lyg mėgintų pats save kaip nors įkalbėti.

Žinoma, remiantis vien paties Kevino liudijimu, jis toli gražu nebuvo atstumtasis, jis tapo tiesiog mitine figūra banditėliams, kurie tik vogė mašinas ar peiliais smaigstė narkotikų prekybos konkurentus. Bet pamažu nusprendžiau, kad jis tikriausiai kadaise buvo įgijęs šiokio tokio prestižo, nes kaip tik šiandien aptakiai kaip visada užsiminė, kad pagarba ėmusi slūgti.

Jis tarė: „Klausyk, eina šikt, kaip mane užkniso pasakoti tą pačią sušiktą istoriją…“ – iš to supratau, kad tikriausiai atvirkščiai – kitiems kaliniams bus pabodę jos klausytis. Daugiau kaip pusantrų metų paaugliams – labai ilgas laikas, ir Kevinas jau nebe naujiena. Be to, jis jau suaugo tiek, kad suprastų, jog „nusikaltėlis“, kaip sakoma policijos serialuose, ir statistinis laikraščių skaitytojas, be kitų dalykų, skiriasi tuo, kad stebėtojai iš šalies turi prabangą būti „užknisti tos pačios sušiktos istorijos“ ir gali netrukdomi domėtis kitkuo. O nusikaltėliams lieka tikriausiai tironiška tos pačios nuzulintos giesmelės vergija. Kevinas visą likusį gyvenimą turės lipti laiptais į Gladstouno gimnazijos aerobikos treniruoklių nišą.

Tad jam apmaudu, ir suprantu, kad jam jau nusibodo savo paties žiaurumas ar kad jis pavydi kitiems galimybės jį pamiršti. Šiandien jis toliau skundėsi kažkokiu „cypliu“ Klaverako naujoku, kuriam tik trylika metų. Įdomumo dėlei Kevinas pridūrė: „Jo pimpalas – kaip Tootsie irisas. Tas mažiukas, žinai?“ Jis pakrutino mažąjį pirštelį. „Po tris už ketvirtuką.“ Kevinas pasimėgaudamas papasakojo, kokia šlove puikuojasi berniukas: pagyvenusi pora iš gretimo buto pasiskundė, kad jis per garsiai leidžia Monkees kompaktinę plokštelę trečią ryto. Kitą savaitgalį poros dukra aptiko savo tėvus lovoje, perskrostus nuo tarpukojo iki gerklės.

– Kaip baisu, – atsakiau. – Negaliu patikėti, kad šiais laikais kas nors dar klausosi Monkees.

Užsitarnavau šykštų prunkštelėjimą. Toliau jis papasakojo, kad vidurių policija taip ir nerado, o šią detalę pasičiupo žiniasklaida, nė neminint iškart susikūrusio berniuko gerbėjų klubo Klaverake.

– Koks apdairus tavo draugas, – pasakiau. – Dingę viduriai – juk tu mane mokei, kad norint būti pastebėtam šiame versle reikia pridėti iškalbingą smulkmeną?

Galbūt tu baisiesi, Franklinai, bet kad šitiek su juo pasistūmėčiau, man prireikė beveik dvejų metų, ir mūsų juodi, lediniai plepalai atstoja pažangą. Bet Kevinui mano narsa dar vis tiek nejauki. Aš uzurpuoju jo žodžius. Ir jis ima pavydėti.

– Nemanau, kad jis toks protingas, – atsainiai tarė Kevinas. – Jis tikriausiai tiesiog pasižiūrėjo į žarnas ir pagalvojo: Jėga! Nemokamos dešrelės!

Kevinas paslapčia dirstelėjo į mane. Mano abejingumas jį aiškiai nuvylė.

– Visi čia galvoja, kad tas pyplys toks kietas, – toliau kalbėjo Kevinas. – Visi tik ir šneka: „Biče, jeigu pasileisi kokius nors „Muzikos garsus“, tai niekas nesiskųs, kad per daug triukšmyji, – jis jau gana vykusiai pamėgdžioja afroamerikiečių tarmę, o kartais ji prasiskverbia ir į jo paties kalbą. – Bet aš nesusižavėjau. Jis tik mažius. Per mažas, kad suprastų, ką daro.

– O tu ne? – įgėliau.

Kevinas sukryžiavo rankas, atrodė patenkintas; aš vėl vaidinu Motiną.

– Aš puikiai supratau, ką darau, – jis parimo ant alkūnių. – Ir vėl padaryčiau.

– Žinoma, – teisuoliškai atsakiau, rodydama belangę patalpą, kurios sienos buvo išmuštos cinoberio ir salotine spalva; nė neįsivaizduoju, kodėl kalėjimai dažomi kaip laidoje vaikams Romper Room. – Tau čia puikiai klostosi.

– Tiesiog iš vienos šiknaskylės persikrausčiau kiton, – jis pamojo dešine ranka, ištiesęs du pirštus, ir supratau, kad pradėjo rūkyti. – Kuo puikiausiai susiklostė.

Tema baigta kaip visada. Bet vis tiek atkreipiau dėmesį į tai, kad mūsų sūnus nusiminė, jog tas trylikametis parveniu užtemdė jo šlovę Klaverake. Regis, mudu be reikalo jaudinomės, kad jam stinga ambicijų.

Maniau neaprašyti, kaip šiandien su juo išsiskyriau. Bet gali būti, jog kaip tik labiausiai reikia papasakoti tai, ką norėčiau nuo tavęs nuslėpti.

Prižiūrėtojas apgamais lyg purvu aptaškytu veidu paskelbė, kad laikas baigėsi; bent sykį mudu ištvėrėme visą valandą, didžiąją jos dalį nespoksodami į laikrodį. Sėdėjome priešingose stalo pusėse, ir jau ketinau sumurmėti ką nors tylai užpildyti, pavyzdžiui: „Pasimatysim po dviejų savaičių“, ir supratau, kad Kevinas dėbso tiesiai į mane, o ligi tol visada žiūrėdavo šnairai. Nuo to sutrikau, nepratariau nė žodžio ir pagalvojau, kažin kodėl apskritai kada nors norėjau, kad jis pažiūrėtų man į akis.

Kai baigiau negrabiai vilktis paltą, jis tarė:

– Galbūt šitais savo šaunuoliškais apsilankymais gali apgauti kaimynus, prižiūrėtojus, Jėzų ir trenktą savo mamą, bet manęs neapgausi. Jei nori gauti medalį, važinėk čia ir toliau. Bet nevargink savo sėdynės dėl manęs, – o tada pridūrė: – Nes aš tavęs nekenčiu.

Žinau, kad vaikai nuolat taip sako, apimti ožių: Aš tavęs nekenčiu, aš tavęs nekenčiu!, net prisimerkę ir ašarodami. Bet Kevinui jau beveik aštuoniolika ir kalbėjo jis ramiai.

Nujaučiau, ką derėtų atsakyti: Na, liaukis, juk iš tikrųjų taip negalvoji, bet žinojau – galvoja. Arba: Aš vis tiek tave myliu, ponaiti, nori nenori. Bet sukirbėjo mintis, jog kaip tik kartodama tokį iš anksto parašytą tekstą aš ir atsidūriau ryškiaspalviame per daug prikaitintame kambaryje, dvokiančiame kaip autobuso tualetas, šią malonią, neįprastai ramią gruodžio popietę. Todėl tuo pačiu informuojamuoju tonu atsakiau:

– Dažnai ir aš tavęs nekenčiu, Kevinai, – ir apsisukau ant kulno.

Tad supranti, kodėl man reikėjo kavos nuotaikai pakelti. Šitaip stengiausi nepasukti į barą.

Važiuodama namo, mąsčiau: nors ir kaip norėčiau atsižadėti šalies, kurios piliečiai, kai jiems leidžiama „daryti iš esmės ką tik nori“, ima skrosti senukus, buvo visiškai logiška ištekėti už kito amerikiečio. Labiau negu kitoms moterims užsieniečiai man turėjo būti nusibodę, nes jų egzotiką permačiau iki pat tuščios vietos, kokia jie yra vieni kitiems. Be to, sulaukusi trisdešimt trejų, buvau pailsusi, kamuojama susikaupusio nuovargio, kai visą dieną stovi ir tik atsisėdusi jį pastebi. Amžinai pati būdavau užsienietė, karštligiškai ieškanti turisto žodynėlyje, kaip itališkai pasakyti „duonos krepšelis“. Net Anglijoje reikėjo nepamiršti sakyti „grindinys“ vietoj „šaligatvis“. Suvokdama, kad esu šiokia tokia ambasadorė, kasdien paneigdavau krūvą piktų išankstinių nuostatų, stengdavausi nebūti arogantiška, įkyri, pretenzinga, nešvanki ar triukšminga viešumoje.

Bet net jei nusavinau visą planetą lyg savo kiemą, kaip tik toks įžūlumas mane darė beviltiška amerikiete, kartu su nežinia iš kur ištraukta mintimi, kad galėčiau pavirsti atogrąžų internacionalistų hibridu, kilusiu iš siaubingai konkretaus Rasino Viskonsino valstijoje. Net atsainumas, su kuriuo palikau gimtąją šalį, klasiškai dera mūsų landiems, neramiems, agresyviems tautiečiams, kurie visi (išskyrus tave) kuo ramiausiai mano, kad Amerika amžina. Europiečiai geriau susivokia. Jie žino, kokia istorija gyva, kokia vienalaikė, kokia godi, ir dažnai skubinasi namo puoselėti savo užžėlusių daržų, kad įsitikintų, jog, pavyzdžiui, Danija tebėra kur buvusi. Bet tiems, kam „invazija“ asocijuojasi vien tik su kosmosu, mūsų šalis atrodo neįveikiama uola, kuri mūsų sugrįžtant lauks neribotą laiką. Net aš ne sykį aiškinau užsieniečiams savo klajones, į kurias neva leidausi dėl to, kad „JAV jaučiuosi nereikalinga“.

Gėda, kad gyvenimo palydovą renkamės pagal tai, kokias televizijos laidas jis žiūrėjo vaikystėje, bet iš dalies aš pasielgiau kaip tik taip. Norėjau kokį perkarusį intelektualų žmogelį pavadinti Barniu Faifu, nesileisdama į kamuojamus paaiškinimus, kad Barnis – šilto, mažai eksportuoto serialo The Andy Griffith Show veikėjas; nemokša šerifo pavaduotojas, nuolat per savo kvailą galvą papuolantis į bėdą. Norėjau paniūniuoti The Honeymooners muzikėlę, kad tu pritartum: „Kaip tai miela!“ Ir norėjau, kad galėčiau pasakyti: „Metimas iš kairės“, ir nesigraužti, jog užsienyje beisbolo metaforos gali likti nesuprastos. Norėjau liautis apsimetinėti, kad esu kultūrinė išsigimėlė be savų papročių, turėti namus, kuriuose būtų savos taisyklės apavo klausimu, o svečiai privalėtų jų laikytis. Tu man grąžinai namų sampratą.

Kaip tik namus iš manęs atėmė Kevinas. Dabar kaimynai su manim elgiasi taip pat įtariai kaip su nelegaliais imigrantais. Jiems stinga žodžių, jie kalba su manim perdėtai raiškiai, kaip su moterimi, kuriai anglų kalba nėra gimtoji. O nuo tada, kai buvau ištremta į šią retenybių kategoriją, kai tapau vieno iš tų „Kolumbaino berniukų“ motina, ir pačiai man stinga žodžių, nemoku išversti savo nežemiškų minčių į išpardavimo du už vieno kainą ir automobilių stovėjimo aikštelės čekių kalbą. Kevinas vėl pavertė mane užsieniete savo šalyje. Ir galbūt šitaip galima paaiškinti, kodėl kas antrą šeštadienį jį lankau, nes tik Klaverako pataisos namuose man nereikia versti savo svetimos šnektos į priemiesčių kasdienybės kalbą. Tik Klaverako pataisos namuose galime daryti aliuzijas be paaiškinimų, galime laikyti suprantama bendrą kultūrinę praeitį.

Eva

2000 M. GRUODŽIO 8 D.

Mielas Franklinai,

kelionių agentūroje aš paprastai savo noru pasisiūlau likti ilgiau ir užbaigti dienos darbus, bet dauguma Kalėdų skrydžių jau užsakyti, ir šiandien popietę mes visi buvome „šventiškai“ paskatinti išeiti anksčiau, nes penktadienis. Pradėti dar vieną niūrų maratoną šiame butuke vos penktą valandą po pietų – man beveik isterija.

Rymodama prieš televizorių, knebinėdama vištieną, įrašinėdama lengviausius Times kryžiažodžio atsakymus, dažnai patiriu įkyrų jausmą, kad kažko laukiu. Neturiu galvoje to klasikinio atvejo, kai laukiama, kada prasidės gyvenimas, kaip koks mulkis prie starto linijos, neišgirdęs šūvio. Ne, laukiu kažko konkretaus – beldimo į duris, ir kartais tas jausmas pasidaro net labai stiprus. Šįvakar jis užgriuvo visa jėga. Pakreipusi ausį, kažkur širdyje, visą vakarą, kiekvieną vakarą, laukiu, kada tu grįši namo.

Šitaip neišvengiamai nukeliaujame į tą lemtingąjį 1982-ųjų gegužės vakarą, kai mano lūkestis, kad bet kurią akimirką gali įeiti į virtuvę, nebuvo toks nepagrįstas. Tu ieškojai vietos Ford reklamai kažkur Naujojo Džersio pietų pušynuose ir turėjai grįžti namo apie septintą vakaro. Aš buvau neseniai parskridusi po mėnesio kelionės, atnaujinant medžiagą Greece on a Wing and a Prayer, o nesulaukusi tavęs aštuntą valandą, prisiminiau, kad ir mano lėktuvas vėlavo šešias valandas, dėl to sugriuvo tavo planai pasigriebti mane JFK oro uoste ir nusivežti į Union Square Café.

Tačiau devintą valandą ėmiau nerimauti, be to, išalkau. Susimąsčiusi kramsnojau gabalą pistacijų chalvos iš Atėnų. Apimta etninio įkarščio, iškepiau skardą moussaka ir taip ketinau tau įrodyti: jei baklažanai suklostyti ant maltos ėrienos ir dosniai apibarstyti cinamonu, tu juos vis dėlto mėgsti.

Pusę dešimtos kreminis padažas ant viršaus ėmė ruduoti, o pakraščiai apskrudo, nors primažinau orkaitės kaitrą iki 250 laipsnių. Ištraukiau skardą. Vos tverdama tarp pykčio ir siaubo, leidau sau pasiautėti, trenkiau stalčių, ieškodama aliuminio folijos, murmėjau, kad priskrudinau šitiek baklažanų, o dabar jie visi virsta didele, sudžiūvusia, apanglėjusia koše! Ištraukiau iš šaldytuvo graikiškas salotas ir įniršusi išėmiau calamata alyvuogių kauliukus, bet paskui palikau jas vysti ant stalo, ir pusiausvyra pasikeitė. Nebeįstengiau pykti. Tiesiog krausčiausi iš galvos. Patikrinau, ar abu telefonai įjungti. Pažiūrėjau, ar veikia liftas, nors juk visada galėtum užlipti laiptais. Po dešimties minučių vėl patikrinau telefonus.

Štai dėl ko žmonės rūko, pagalvojau.

Kai maždaug po dešimtos dvidešimt telefonas vis dėlto suskambo, net pašokau. Išgirdus motinos balsą, širdis apmirė. Striukai pasakiau jai, kad tu vėluoji daugiau kaip tris valandas ir negerai užimti telefoną. Ji mane užjautė, o mano motinai taip nutikdavo retai, kita vertus, mano gyvenimą ji priėmė kaip vieną ilgą priekaištą, lyg vienintelė priežastis, dėl kurios belsčiausi į dar vieną šalį, būtų besti pirštu į tai, kad ji dar vieną dieną neišėjo iš savo verandos. Reikėjo nepamiršti, kad ji patyrė lygiai tą patį, būdama dvidešimt trejų, ir ne kelias valandas, o savaičių savaites, kol pro laukujų durų plyšelį įpleveno plonas vokas iš Karo departamento. O aš kalbėjau žiauriai ir nemandagiai, tada mečiau ragelį.

Be dvidešimt vienuolika. Pietų Naujajame Džersyje jokių pavojų nėra – vien medžiai ir ūkiai, ne kaip Niuarke. Bet mašinos – lyg nutaikytos raketos, o vairuotojai tokie kvaili, kad net tampa žudikais. Kodėl tu neskambini?

Mobiliųjų telefonų tada dar nebuvo, todėl negaliu pykti. Ir suprantu, kad toks nuotykis visiškai įprastas: tavo vyras, tavo žmona, tavo vaikas vėlinasi, siaubingai vėlinasi, o paskui vis dėlto grįžta namo ir viską paaiškina. Dažniausiai tokie susidūrimai su paraleline visata, kurioje jie negrįžta – kurioje esama paaiškinimo, bet jis visą gyvenimą padalija į prieš ir po, – pranyksta be pėdsako. Valandos, ištįsusios į dešimtmečius, staiga susiskleidžia lyg vėduoklė. Tad nors sūrus siaubo skonis dantenose atrodė pažįstamas, niekaip neprisiminiau konkretaus atvejo, kad būčiau taip pat žingsniais matavusi mūsų loftą kataklizmų užlietomis mintimis: aneurizma, įsiutęs pašto darbuotojas su automatu Burger King.

Vienuoliktą valandą pradėjau daryti įžadus.

Išmaukiau taurę sauvignon blanc, skonis kaip agurkų marinato. Štai koks vyno skonis be tavęs. Moussaka, sausas, negyvas luitas: maistas be tavęs. Mūsų loftas, gausiai išpuoštas tarptautiniu grobiu – krepšiais ir drožiniais, staiga tapo panašus į užverstą, kiču pradvisusią importo išparduotuvę: tai mūsų namai be tavęs. Daiktai niekada neatrodė tokie sustingę, tokie atgrasiai nepakankami. Iš manęs tyčiojosi tavo palikti daiktai: ant kabliuko suglebusi šokdynė; purvinos kojinės, pastirusios, subliūškusios tavo keturiasdešimt penkto dydžio pėdų karikatūros.

Ak, Franklinai, žinoma, supratau, kad vaikas neatstos vyro, nes mačiau, kaip mano brolis linko po našta būti „mažuoju namų šeimininku“; mačiau, kaip jis kamavosi, kad mama nuolat tyrinėja jo veidą, ieškodama panašumo su ta belaike nuotrauka ant židinio atbrailos. Taip neteisinga. Džailsas tėvo nė neprisiminė, nes šis žuvo, kai jam buvo treji, ir iš gyvo tėčio, kuriam ant kaklaraiščio varvėdavo sriuba, seniai virto aukštu, tamsiu paveikslu, kiūtančiu virš židinio su švarutėle aviacijos dalinio uniforma, nepriekaištinga emblema visko, kuo berniukas nebuvo. Džailsas ligi šiol laikosi baugščiai. Kai 1999 metų pavasarį jis prisivertė aplankyti mane ir nebuvo ką pasakyti ar padaryti, jis net iškaito nuo bežadžio apmaudo, nes aš jam prikėliau tą patį nevisavertiškumo jausmą, kuris persmelkė jo vaikystę. Jis dar labiau piktinosi visuomenės dėmesiu, atsispindėjusiu nuo mūsų sūnaus. Kevinas ir Ketvirtadienis iškrapštė jį iš triušio landos, ir už tokį apnuoginimą jis ant manęs tūžta. Vienintelis jo troškimas – būti nepastebimam, nes bet koks nagrinėjimas Džailsui reiškia, kad jis bus įvertintas prastai.

Bet vis tiek graužiausi, kad mudu išvakarėse mylėjomės, ir aš kaip paprastai įsikišau tą guminį dangtelį į gimdos kaklelį. Ką man veikti su tavo šokdyne, tavo purvinomis kojinėmis? Juk tėra vienintelis orus prisiminimas apie žmogų, kurį verta pasilaikyti, toks, kuris piešia Valentino dienos atvirukus ir mokosi parašyti Misisipė. Atžala niekaip tavęs neatstos. Bet jei turėčiau tavęs ilgėtis, ilgėtis amžinai, norėjau turėti žmogutį, su kuriuo sykiu tavęs ilgėčiausi, kuris tave pažinotų bent jau kaip spragą savo gyvenime, nes mano gyvenime tu esi spraga.

Kai beveik vidurnaktį vėl suskambo telefonas, neskubėjau atsiliepti. Buvo taip vėlu, kad galėjo skambinti iš ligoninės, iš policijos. Leidau jam suskambėti dar sykį, padėjusi ranką ant ragelio, šildydama plastiką lyg stebuklingą lempą, kuri galbūt išpildys paskutinį troškimą. Motina pasakoja, kad 1945-aisiais ji valandų valandas laikė laišką ant stalo ir plikė vieną puoduką po kito juodos, rūgščios arbatos, o paskui palikdavo ją atvėsti. Po paskutinės jo viešnagės namie ji jau laukėsi manęs ir dažnai lakstė į tualetą, užsidarydavo duris ir nedegdavo šviesos lyg slapstydamasi. Netvirtu balsu ji man pasakojo apie beveik gladiatorišką popietę: kaip stojo prieš stambesnį ir rambesnį priešininką, žinodama, kad pralaimės.

Tu atrodei nuvargęs, tavo balsas buvo toks išskydęs, kad vieną bjaurią akimirką palaikiau tave savo mama. Atsiprašei, kad privertei jaudintis. Vidury laukų sugedo pikapas. Dvylika mylių nuėjai pėsčias, kol radai telefoną.

Nebuvo prasmės ilgai kalbėtis, bet padėti ragelį atrodė tikra kankynė. Kai atsisveikinome, apsiašarojau iš gėdos, kad šūkteldavau: „Myliu!“, pakšteldama tave prie durų ir šitaip visiškai išjuokdama aistrą.

Manęs buvo pasigailėta. Per tą valandą, kol taksi tave parvežė į Manhataną, galėjau sau leisti grįžti į senąjį savo gyvenimą, kuriame jaudinausi dėl troškinių, gundžiau tave baklažanais ir ėsdavau, kad išskalbtum drabužius. Tokiame gyvenime galėjau atidėti progą susilaukti vaikų kitai nakčiai, nes mes dvejojome, o naktų bus dar daug.

Bet nenorėjau iškart atsipalaiduoti, suzmegti į atsainų lengvabūdiškumą, dėl kurio įmanomas kasdienis gyvenimas ir be kurio visi amžinai užsisklęstume savo svetainėje kaip mano mama. Tas kelias valandas tikriausiai kaip tik ir gavau patirti viso savo motinos pokario skonį, nes tai, ko jai stinga, galbūt yra ne drąsa, o būtina saviapgaulė. Jos tautą išskerdė turkai, jos vyrą danguje nuskynė klastingi geltoni žmogeliukai, ir mano motina regi prie slenksčio tykantį chaosą, o visi kiti gyvena dirbtiniame, žaisliniame pasaulyje, kurio geranoriškumas tėra kolektyvinė iliuzija. 1999 metais, kai visiems laikams nukeliavau į savo motinos visatą – tokią, kurioje bet kas gali nutikti, o dažnai ir nutinka, – ėmiau daug atlaidžiau žiūrėti į tai, ką mudu su Džailsu visada laikėme jos neuroze.

Tu tikrai grįši namo – bent šįsyk. Bet kai padėjau ragelį, jam spragtelint lyg kas sukuždėjo: dar gali ateiti diena, kai negrįši.

Todėl užuot atsileidęs ir virtęs begaliniu, laikas vis tiek atrodė šiurpiai trumpas. Kai įėjai, buvai toks pavargęs, kad vos įstengei ištarti žodį. Neverčiau tavęs vakarieniauti, bet miegoti neleidau. Esu patyrusi deginančių seksualinių geidulių, todėl užtikrinu, kad tai buvo kitokia nekantra. Norėjau pasiruošti atsarginį planą, tau ir mums, lyg įkiščiau kalkę į IBM Selectric. rašomąją mašinėlę. Norėjau užsitikrinti, kad jei kuriam nors iš mūsų kas nors nutiktų, liktų kas nors daugiau negu kojinės. Tą vakarą norėjau įkišti po kūdikėlį į kiekvieną užkampį kaip pinigus stiklainiuose, kaip išslapstytus degtinės butelius silpnavaliams alkoholikams.

– Aš neįsidėjau diafragmos, – sumurmėjau, kai baigėme.

Tu krustelėjai.

– Tai pavojinga?

– Labai pavojinga, – atsakiau. Tikrai, po devynių mėnesių galėjo išlįsti maža koks nepažįstamasis. Lyg būtume palikę neužrakintas duris.

Kitą rytą rengdamasis tu paklausei:

– Vakar naktį – tu juk ne šiaip sau pamiršai?

Patenkinta papurčiau galvą.

– Tikrai apsisprendei?

– Franklinai, mes niekada tikrai neapsispręsim. Mes nė neįsivaizduojam, ką reiškia turėti vaiką. O sužinoti yra tik vienas būdas.

Tu suėmei man už pažastų ir iškėlei virš galvos, o aš pažinau nušvitusį tavo veidą, tokį pat kaip tada, kai žaisdavai „lėktuvus“ su Brajano dukrelėmis.

– Fantastika!

Kalbėjau taip užtikrintai, bet kai nuleidai mane, ėmiau panikuoti. Ramybė sugeba grįžti savaime, ir jau buvau nustojusi jaudintis, ar šią savaitę liksi gyvas. Ką aš padariau? Kai vėliau tą mėnesį man prasidėjo mėnesinės, pasakiau tau, kad nusivyliau. Tada pirmą sykį apsimelavau, tiesiog miglas paleidau.

Kitas šešias savaites tu stengeisi kasnakt. Tau patiko turėti užduotį, ir mane apvaisinti mėginai taip pat išdidžiai trokšdamas, ką darai, daryti gerai, kaip ir kaldamas knygų lentynas. O man toks viduramžiškas dulkinimasis nebuvo taip labai prie širdies. Man visada patiko sekso žaismingumas, mėgau jį lengvabūdišką ir purviną. Nuo to, kad dabar į mane net Armėnų Ortodoksų Bažnyčia žvelgtų su širdingu palaiminimu, man visai dingo nuotaika.

Tada ėmiau suvokti savo kūną naujai. Pirmą sykį kauburėliai ant krūtinės man atrodė speniai, skirti jaunikliams žindyti, ir tai, kad jie fiziškai buvo panašūs į karvių tešmenis ar nutįsusius žindančios skalikės spenius, staiga pasidarė neišvengiama. Keista, kaip net moterys pamiršta, kam skirtos krūtys.

Pasikeitė ir plyšys mano tarpukojyje. Jis pasidarė nebe toks įžūlus, nešvankus, arba tapo kitaip nešvankus. Po jo skvernais dabar atsivėrė ne siaura, jauki aklavietė, o kažkokia kiaurymė. Pati anga virto keliu kažkur kitur, į tikrą vietą, o ne vien į mano minčių tamsą. Mėsos skiautelė priekyje pasidarė klastinga, akivaizdžiai pridėta turint slaptų kėslų, gundytoja, gardumynas už sunkiausią rūšies naštą, lyg ledinukai, kurių kadaise gaudavau pas dantų gydytoją.

Žiū, visa, dėl ko buvau graži, buvo neatsiejama nuo motinystės, ir pats mano troškimas patikti vyrams buvo kūno įranga savo pakaitalui išstumti. Neapsimesiu pirmąja moterimi, sužinojusia apie paukščiukus ir bitutes. Bet visa tai buvo nauja man. Ir tiesą sakant, aš tuo abejojau. Jaučiausi pakeičiama, vienkartinė, praryta biologinio projekto, kurio pati nepradėjau ir nepasirinkau, kuris sukūrė mane, bet taip pat mane sukramtys ir išspjaus. Jaučiausi išnaudojama.

Tu tikriausiai prisimeni, kaip pykomės dėl alkoholio. Anot tavęs, man apskritai negalima gerti. Aš raukiausi. Vos sužinosiu, kad laukiuosi – aš laukiausi, niekada nesakydavau, kad mes, – iškart nebegersiu. Bet pradėti kūdikį gali užtrukti keletą metų, ir aš neketinu visus juos kiekvieną vakarą lieti ašaras į pieno stiklinę. Daugybė moterų kartų linksmai girtuokliaudavo visą nėštumą, ir ką, nejau jos visos pagimdė atsilikėlius?

Tu piktinaisi. Užtildavai, jei tik aš įsipildavau antrą taurę vyno, ir priekaištingi tavo žvilgsniai gadino malonumą (kaip tu ir norėjai). Susiraukęs bambėdavai, kad, manim dėtas, tu nustotumei gerti, taip, jei reikėtų, ir ne vienus metus, o aš tuo nė neabejojau. Aš leidau tėvystei pakeisti mūsų elgesį; o tu norėjai, kad tėvystė jį diktuotų. Jei manai, kad tai subtilus skirtumas, iš tikrųjų jis – kaip dienos ir nakties.

Man nekliuvo ta filmų klišė, kai žiaukčiojama virš klozeto, bet, regis, filmų kūrėjams nepatogu pripažinti, jog kai kurių moterų rytais nepykina. Nors tu pasisiūlei palydėti mane su šlapimo mėginiu, aš tave atkalbėjau: „Juk ne dėl vėžio tiriuosi, ar ką.“ Prisimenu tą pastabą. Kaip ir juokaujant, kai žmonės pamini, ko nėra, tai būna labai iškalbinga.

Pas ginekologę pristačiau savo marinuotų artišokų stiklainį, skuba pridengdama gėdą, kad paduodu nepažįstamam žmogui dvokiančius kūno skysčius, ir laukiau kabinete. Daktarė Rainštein – kaip tokios profesijos, labai šalta jauna moteris, atsainaus, kliniško temperamento, kuris geriau derėtų farmaciniams žiurkių tyrimams – įlėkė po dešimties minučių ir palinko virš stalo kažko užsirašyti.

– Teigiama, – žvaliai pareiškė ji.

Kai pakėlė akis, net žengė atatupsta.

– Kas jums? Visa išbalot.

Mane tikrai nukrėtė keistas šaltukas.

– Eva, maniau, kad norit pastoti. Juk žinia turėtų būti gera.

Ji tai pasakė griežtai, lyg bardama. Man pasirodė, jei aš juo neapsidžiaugsiu, ji atims mano kūdikį ir atiduos tai, kuri galvoja teisingai – kuri šokinės iš džiaugsmo lyg televizijos žaidimo dalyvė, laimėjusi mašiną.

– Nuleiskit galvą tarp kojų.

Atrodo, ėmiau svirduliuoti.

Kai prisiverčiau atsisėsti tiesiai, bent jau dėl to, kad man pasirodė, jog jai baisiai nuobodu, daktarė Rainštein išvardijo ilgą sąrašą dalykų, kurių man negalima daryti, ko negalima valgyti ir gerti, kada turiu – nepaisant planų atnaujinti WEEWAP, kaip kontoroje tavo dėka buvo pramintas mūsų Vakarų Europos leidinys – ateiti pasitikrinti. Šitaip patyriau, kaip, peržengus motinystės slenkstį, tampama socialine nuosavybe, gyvu viešo parko atitikmeniu. Tas gudrus posakis „dabar valgai už du, mieloji“ tėra švelnus būdas parodyti, kad net vakarienė tau nebėra asmeninis reikalas; kai laisvųjų šalyje vis sparčiau daugėja landumo, tiksliau būtų sakyti „dabar valgai už mus“, maždaug du šimtus milijonų smalsuolių, iš kurių kiekvienas turi teisę prieštarauti, jei užsimanytum spurgos su džemu, o ne sotaus patiekalo iš neskaldytų grūdų ir lapinių daržovių, apimančio visas penkias pagrindines maistines grupes. Teisė nurodinėti nėščioms moterims tikrai netrukus paklius į Konstituciją.

Daktarė Rainštein išvardijo rekomenduojamus vitaminus ir atskaitė paskaitą apie tai, kokie pavojai gresia, jei nesiliausiu žaisti skvošo.

Turėjau visą popietę virsti švytinčia būsima motina. Instinktyviai pasirinkau kuklią medvilninę suknelę, ne seksualią, o dailią, paskui surinkau produktus agresyviai maistingai vakarienei (troškintas jūrų upėtakis nebus apvoliotas trupiniuose, į salotas įbersiu daigų). Tuo metu repetavau įvairius būdus suvaidinti nuvalkiotą sceną: drovią, neskubią; susimąsčiusią, apsimestinai atsainią; spygaujančią – ak, mielasis! Netiko nė viena. Blaškydamasi po loftą ir sprausdama į žvakides naujas žvakes, narsiai pamėginau niūniuoti, bet į galvą atėjo tik melodijos iš didelio biudžeto miuziklų, pavyzdžiui, Hello, Dolly!

Nekenčiu miuziklų.

Paprastai paskutinis darbas šventine proga būdavo išrinkti vyną. Graudžiai žvelgiau į turtingą mūsų stovą, kuriam dabar lemta apdulkėti. Na ir šventė.

Kai mūsų aukšte sužvangėjo liftas, neatsigręždama nutaisiau išraišką. Vos dirstelėjęs į varganą visokiausių trūkčiojimų rinkinį, kaip būna, kai „nutaisome“ miną, tu manęs pagailėjai.

– Tu laukiesi.

Gūžtelėjau pečiais.

– Regis, taip.

Tu pabučiavai mane, skaisčiai, be liežuvio.

– Tai kai sužinojai – kaip jauteisi?

– Tiesą sakant, vos nenualpau.

Švelniai prilietei mano plaukus.

– Sveikinu su naujo gyvenimo pradžia.

Kadangi alkoholis mano motinai kėlė ne menkesnį šiurpą negu gretima gatvė, taurė vyno man visada atrodė gundomai uždrausta. Nors nemaniau, kad turiu problemą, godus gurkšnis sodraus raudonojo po sunkios dienos man seniai reiškė suaugusio žmogaus gyvenimą, tą trokštamą amerikietišką Šventąjį Laisvės Gralį. Bet ėmiau nujausti, kad tikra branda nedaug kuo skiriasi nuo vaikystės. Kraštutiniu pavidalu ir viena, ir kita visų pirma reiškia laikytis taisyklių.

Todėl įsipyliau spanguolių sulčių į šampano taurę ir džiugiai pasiūliau tostą:

– La chaim!

Keista, kaip galima šaukštuku išsikasti sau kapą – menkiausiais kompromisais, nedideliais nugludinimais ar nežymiai suvaldytomis emocijomis, kad būtų mažumėlę mandagesnės ar pagarbesnės. Atsisakyti taurės vyno iš esmės man nebuvo labai sunku. Bet kaip į tą legendinę kelionę, kuri prasideda nuo vieno žingsnio, aš jau leidausi į savo pirmąją nuoskaudą.

Menką, bet nuoskaudos dažniausiai menkos. Ir dar tokią, kad dėl menkumo jaučiau pareigą ją nuryti. Tiesą sakant, juk tokia ir yra nuoskaudos prigimtis, prieštaravimas, kurio negalime pareikšti. Šią emociją tokią nuodingą daro ne pats nusiskundimas, o tyla, lyg kokie nuodai, nepašalinami su šlapimu. Taigi, kad ir kaip stengiausi brandžiai žiūrėti į spanguolių sultis, kruopščiai pasirinktas dėl panašumo į jauną beaujolais, giliai širdyje buvau padauža. Kol tu galvojai vardus (berniukui), aš sukau galvą, mėgindama suprasti, kur visur čia – sauskelnės, bemiegės naktys, važinėjimai į futbolo treniruotes – aš turėčiau rasti, ko laukti.

Norėdamas prisidėti, tu pasisiūlei irgi negerti, kol aš lauksiuosi, nors kūdikis ir nebus nė kiek žvitresnis nuo to, kad tu atsisakysi taurelės prieš vakarienę. Tad ėmei šventiškai maukti spanguolių sultis kaip už tėvynę. Regis, džiaugeisi proga parodyti, kaip mažai tau reiškia alkoholis. Aš susierzinau.

Kita vertus, pasiaukojimas tave visada žavėjo. Kad ir koks pagirtinas, tavo troškimas paskirti savo gyvenimą kitam žmogui iš dalies galėjo būti susijęs su tuo, kad visas tavo gyvenimas priklausė tau ir tu nežinojai, ką su juo veikti. Pasiaukojimas buvo lengva išeitis. Žinau, skamba užgauliai. Bet tikrai manau, kad šita tavo desperacija – atsikratyti pačiam savęs, jei ne per daug abstrakčiai pasakyta – labai slėgė mūsų sūnų.

Prisimeni tą vakarą? Juk reikėjo taip daug ką apšnekėti, bet buvo nejauku, pokalbis nesirišo. Nebebuvome Eva ir Franklinas, o mamytė ir tėtukas; tai buvo pirmoji mūsų šeimos vakarienė, o man ir šis žodis, ir pati idėja visada atrodė miglota. Aš buvau irzli, atmesdavau visus vardus, kuriuos tik tu siūlei: Stivą, Džordžą ir Marką, nes jie „baisiai paprastučiai“, o tu užsigavai.

Negalėjau su tavim kalbėtis. Jaučiausi užtvenkta, užsikimšusi. Norėjau pasakyti: Franklinai, nežinau, ar gerai sugalvojome. Girdėjai, kad paskutinius tris mėnesius nė nebeįleidžia į lėktuvą? Ir negaliu pakęsti viso šito uolaus pamaldumo, sveikos mitybos, gero pavyzdžio, geros mokyklos…

Buvo per vėlu. Mes turėjome švęsti, o aš turėjau skrajoti iš džiaugsmo.

Karštligiškai trokšdama susigrąžinti „atsarginio plano“ ilgesį, dėl kurio į tai ir įsivėliau, budinau prisiminimą apie tą naktį, kai tu užstrigai pušyne – bergždžias1, ar dėl to viską išsigalvojau? Bet skubotas to gegužės vakaro sprendimas buvo iliuzija. Tikrai buvau apsisprendusi, bet daug anksčiau, tada, kai taip stipriai ir neatšaukiamai pamilau tavo atlapaširdišką amerikietišką šypseną, tavo širdį veriantį tikėjimą iškylomis. Kad ir kaip būčiau nuvargusi, aprašinėdama svečias šalis, pamažu maistas, gėrimai, spalvos ir medžiai – pats buvimas gyvam neišvengiamai nusidėvi. Jei jo spindesys nublanko, tokį gyvenimą vis tiek mylėjau, o vaikams jame iš tikrųjų nebuvo vietos. Vienintelis dalykas, kurį mylėjau labiau, buvo Franklinas Plasketas. Tu taip mažai geidei; mano valioje buvo suteikti tau tik vieną tikrai reikšmingą dalyką. Kaip būčiau galėjusi atsakyti tau tos šviesos veide, kai iškeldavai krykštaujančias Brajano mergytes?

Negalėdami pavakaroti prie butelio, atsigulėme gana anksti. Tu jaudinaisi, ar mums „galima“ mylėtis, ar nepakenks kūdikiui, ir man ėmė stigti kantrybės. Aš ir taip buvau auka, lyg kokia princesė, kamuojama žirnio dydžio organizmo. Aš pirmą kartą per kelias savaites nuoširdžiai norėjau mylėtis, nes pagaliau galėsime dulkintis todėl, kad norim pasikrušti, o ne tam, kad pratęstume giminę. Tu sutikai. Bet buvai švelnus iki ašarų.

Nors maniau, kad mano dvejonės išsisklaidys, tokie jausmų konfliktai tik aštrėjo, todėl vis labiau juos slėpiau. Pagaliau reikia viską išpažinti. Manau, dvejonės neišsisklaidė dėl to, kad jos buvo ne tokios, kokios atrodė. Tiesa, kad „dvejojau“ dėl motinystės. Tu norėjai vaiko. Pusiausvyros dėlei aš nenorėjau. Sudėjus viena ir kita, tai atrodo kaip dvejonė, bet nors mudu buvome šauni pora, nebuvome tas pats žmogus. Baklažanų tu taip ir nepamėgai.

Eva

1 Žodžių žaismas: pine barrens – pušynas; barren – bergždžias. (Čia ir toliau – vert. past.)

2000 M. GRUODŽIO 9 D.

Mielas Franklinai,

žinau, kad rašiau vos vakar, bet dabar šita korespondencija vienintelė man padeda atsitokėti nuo Čatamo. Kevino nuotaika buvo ypač karinga. Vos man įėjus, jis puolė:

– Tu visai nenorėjai manęs susilaukti, taip?

Supančiotas lyg besikandžiojantis naminis gyvūnas, Kevinas nebuvo linkęs klausinėti apie mane, ir klausimas man net pasirodė šį tą žadantis. Ak, jis griebėsi jo iš buko nerimo, žingsniuodamas pirmyn atgal po savo narvą, bet kraustytis iš proto nuo nuobodulio vis dėlto verta. Jis tikriausiai ir anksčiau pripažino, jog gyvenu gyvenimą, kad šitaip tikslingai imtųsi jį sugriauti. Bet dabar jis dar ir pripažino, kad turiu valią: nusprendžiau susilaukti vaiko ir turėjau kitų siekių, kuriuos jo gimimas galėjo sutrikdyti. Tokia nuojauta taip prieštaravo psichoterapeutų „empatijos stokos“ diagnozei, kad, mano galva, jis nusipelnė sąžiningo atsakymo.

– Maniau, kad noriu, – pasakiau. – O tėvas, jis troško tavęs – tiesiog beviltiškai.

Nudelbiau akis; Kevinas išsyk nutaisė mieguisto sarkazmo išraišką. Galbūt nereikėjo šitaip imti ir pakišti jam tavo nevilties. Aš mylėjau tavo ilgesį; man asmeniškai tavo nepasotinama vienatvė išėjo į naudą. Bet vaikams toks alkis tikriausiai nemalonus, o Kevinas nemalonumą tučtuojau paversdavo panieka.

– Manei, kad nori, – pareiškė jis. – Persigalvojai.

– Maniau, kad man reikia permainų, – paaiškinau. – Bet permainos į bloga niekam nereikalingos.

Kevinas pasijuto nugalėjęs. Jis daug metų gundė mane elgtis bjauriai. O aš išlikdavau dalykiška. Pateikdama emocijas kaip faktus – nes tokios jos ir yra – įgyji trapią apsaugą.

– Būti motina buvo sunkiau negu tikėjausi, – dėsčiau. – Buvau pratusi prie oro uostų, vaizdų į jūrą, muziejų. O staiga buvau įkalinta keliuose vis tuose pačiuose kambariuose su lego.

– Bet aš visomis išgalėmis stengiausi, – jis negyvai šyptelėjo, lyg kabliukais patemptas, – kad nenuobodžiautum.

– Maniau, reikės šluostyti vėmalus. Kepti sausainius Kalėdoms. Niekaip negalėjau tikėtis… – Kevinas įžūliai žvelgė į mane. – Niekaip negalėjau tikėtis, kad tiesiog užmegzti ryšį su tavim, – suformulavau kuo diplomatiškiau, – pareikalaus tiek pastangų. Maniau… – atsidusau. – Maniau, tai suteikiama nemokamai.

– Nemokamai! – nusivaipė jis. – Net rytą atsibusti negauni nemokamai.

– Dabar nebe, – niūriai pritariau. Mudviejų su Kevinu kasdienio gyvenimo patirtis susiliejo. Laikas karo nuo manęs lyg odos išnara.

– Ar kada susimąstei, – klastingai pareiškė jis, – kad galbūt aš nenorėjau susilaukti tavęs?

– Jokia kita pora tau nebūtų labiau patikusi. Kad ir kuo jie gyvenime verstųsi, tau tai atrodytų kvaila.

– Kelionių vadovai šykštuoliams? Eilinio staigaus posūkio paieškos Jeep Cherokee reklamai? Sakyk ką nori, tai ypač kvaila.

– Matai? – pratrūkau. – Rimtai, Kevinai – ar tu pats norėtum susilaukti savęs? Jei esama pasaulyje teisybės, vieną rytą pabusi ir greta lovelėje rasi save!

Užuot atšokęs arba puolęs, jis suglebo. Šita jo savybė dažniau būdinga senukams, o ne vaikams: akys apniuko ir uždribo, raumenys ištižo. Tai tokia absoliuti apatija, kad panaši į duobę, kurion gali įkristi.

Manai, buvau jam negera, ir dėl to jis užsisklendė. O aš taip nemanau. Man atrodo, jis nori, jog būčiau jam bloga, kaip kiti žmonės žnaibosi, tikrindami, ar nemiega, ir greičiausiai jis suglebo nusivylęs, kad man pagaliau nutėškus kelias mažumėlę geliančias pastabas jis nieko nepajuto. Be to, tikriausiai kaltas buvo įvaizdis, kaip jis „atsibudęs randa save“, nes kaip tik tai jis ir daro, ir kasryt tai kainuoja taip brangiai. Franklinai, aš nepažįstu nė vieno žmogaus – o su savo vaikais tikrai reikia susipažinti, – kuriam jo paties egzistencija būtų tokia našta ar pažeminimas. Jei įsivaizduoji, kad aš jėga primečiau mūsų berniokui menką savivertę, galvok iš naujo. Tą pačią niaurią išraišką jo akyse mačiau tada, kai jam buvo vos metukai. Jis veikiau labai gerai apie save galvoja, ypač nuo tada, kai šitaip išgarsėjo. Yra didžiulis skirtumas, ar nepatinki sau, ar tiesiog nenori būti.

Atsisveikindama numečiau jam kaulelį:

– Bet aš aršiai grūmiausi, kad gautum mano pavardę.

– Aha, na, aš tau palengvinau gyvenimą. Mūsiškė K-a-č…? – vebleno jis. – Mano dėka dabar visa šalis moka taisyklingai ją parašyti.

Ar žinojai, kad amerikiečiai spokso į nėščias moteris? Kadangi pirmajame pasaulyje gimstamumas mažas, vaisingumas – įdomybė, o kai kiekviename kioske pardavinėjami papai ir subinės, tikra pornografija – ta, kuri kelia įkyrius intymius išskėstų kumpių, nelaikomo šlapimo, lyg ungurys besirangančios virkštelės vaizdinius. Išsipūtusiu pilvu pati dairydamasi po Penktąjį aveniu, nustebusi suvokdavau: kiekvienas iš šitų žmonių išlindo iš moters dziundzės. Mintyse vartodavau patį nešvankiausią žodį, kad geriau įsisąmoninčiau. Kaip krūtų paskirtis, tai irgi akivaizdus faktas, kurį paprastai užgniaužiame.

Bet vis tiek kadaise visų akis traukė mano trumpi sijonai, ir mirgantys svetimų žmonių žvilgsniai parduotuvėse ėmė mane erzinti. Jų veiduose, be susižavėjimo, net spangulio, pastebėdavau ir retsykiais perbėgantį pasišlykštėjimo šiurpulį.

Manai, per stipriai pasakiau. Ne. Ar esi kada pastebėjęs, kaip dažnai filmuose nėštumas vaizduojamas kaip užkratas, slapta kolonizacija? „Rozmari kūdikis“ buvo tik pradžia. „Svetimame“ baisus ateivis prasidrasko iš Džono Herto pilvo. „Mimikrijoje“ moteris pagimdo dviejų pėdų kirminą. Vėliau „X failai“ išpūstakius ateivius, su gliaumėmis ropojančius iš žmonių liemens, pavertė nuolatiniu motyvu. Siaubo ir fantastikos filmuose šeimininkas suėdamas arba sudraskomas, paverčiamas kiautu ar nuosėdomis, kad kokia nors košmarų pabaisa galėtų pergyventi savo šarvą.

Atleisk, tačiau aš tų filmų neišsigalvojau, ir bet kuri moteris, kuriai išpuvo dantys, išretėjo kaulai, išsitampė oda, žino, kokia žeminanti devynių mėnesių tranzuotojo kaina. Tie filmai apie gamtą, kur lašišų patelės braunasi prieš srovę, kad sudėtų ikrelius, o tada pastiptų – akys apsiblausia, nukrinta žvynai – mane siutino. Visą laiką, kol laukiausi Kevino, grūmiausi su Kevino idėja, jausmu, kad nusižeminau ir iš vairuotojos virtau mašina, iš namų šeimininkės – namu.

Fiziškai nėštumas buvo lengvesnis negu tikėjausi. Didžiausias pirmųjų trijų mėnesių iššūkis buvo vandeningas išpampimas, kurį nesunkiai galėjai palaikyti silpnybe Mars batonėliams. Mano veidas išbrinko, kampuoti androgeniški bruožai virto švelnesniais mergaitės kontūrais. Mano veidas atrodė jaunesnis, bet, mano galva, kvailesnis.

Nežinau, kodėl taip ilgai nepastebėjau, kad tu paprasčiausiai nusprendei, jog mūsų kūdikis gaus tavo pavardę, nesutarėme net dėl vardų. Tu siūlydavai Leonardą ar Piterį. Kai aš atkirsdavau – Enginas ar Garabetas, ar Selimas, kaip mano tėvo tėvas – tu nutaisydavai tokią pat tolerantišką išraišką kaip aš, kai Brajano dukrelės man rodydavo savo Cabbage Patch Kids lėles. Galiausiai tu pareiškei:

– Nejau rimtai siūlai man pavadinti savo sūnų Garabetu Plasketu.

– Nnee, – atsakiau. – Garabetu Kačiadurianu. Gražiau skamba.

– Skamba kaip vaikas, nesusijęs giminystės ryšiais su manim.

– Keista, kaip tik taip man skamba Piteris Plasketas.

Mes buvome Pajūrio gatvėje, tame žaviame bariuke už kampo Beach House, kurio, deja, nebėra, ir gerokai nusitašėme gryniausiomis apelsinų sultimis, nors aitriųjų paprikų troškinys ten tikrai buvo papuikintas.

Tu barbenai pirštais.

– Gal bent jau galime atsisakyti Plasketo-Kačiaduriano? Nes kai šitie brūkšniuotieji ims tuoktis tarpusavyje, jų vaikų pavardės nebetilps į telefonų knygą. O kadangi kam nors teks pralaimėti, paprasčiausia būtų laikytis tradicijų.

– Pagal tradicijas moterys kai kuriose valstijose negalėjo turėti nuosavybės iki aštuntojo dešimtmečio. Tradiciškai Artimuosiuose Rytuose mes vaikštome su juodais maišais, tradiciškai Afrikoje mums nupjausto klitorius lyg gyslas mėsoje…

Tu užkimšai man burną kukurūzų papločiu.

– Nepamokslauk, mažute. Kalbame ne apie moterų apipjaustymą, o apie savo vaiko pavardę.

– Vyrai visada vadina vaikus savo vardais, nors niekuo neprisideda prie jų atsiradimo, – man iš burnos byrėjo papločio trupiniai. – Metas keistis vietomis.

– Kodėl su manim? Jėzau, galėtum pamanyti, kad Amerikos vyrams dar maža talžymo kočėlais. Tai tu vis skundiesi, kad jie visi – quiche prisikimšę gėjai, kurie vaikšto į verkimo seminarus.

Sukryžiavau rankas ir pasiunčiau sunkiąją artileriją.

– Mano tėvas gimė Dier er Zoro koncentracijos stovykloje. Ten siautė ligos, o armėnai beveik neturėjo maisto, net vandens – neįtikėtina, kad kūdikis išgyveno, nes trys jo broliai mirė. Jo tėvas Selimas buvo nušautas. Du trečdaliai mano motinos giminaičių Serafianų buvo išnaikinti taip švariai, kad nė pasakojimuose neišliko. Atleisk, kad naudojuosi tarnybine padėtimi. Bet anglosaksai – toli gražu ne raudonojoje knygoje. Mano protėviai buvo sistemingai naikinami, ir niekas apie tai net nekalba, Franklinai!

– Pusantro milijono žmonių! – pragydai tu, įnirtingai mosuodamas rankomis. – Ar supranti, kad Hitleris holokaustui ėmė pavyzdį iš to, ką jaunaturkiai padarė armėnams 1915 metais?

Dėbtelėjau.

– Eva, tavo brolis turi du vaikus. Vien JAV yra milijonas armėnų. Niekas čia nežada išnykti.

– Bet tau tavo pavardė rūpi tik todėl, kad ji tavo. O man – na, tai atrodo svarbiau.

– Mano tėvai pakrauptų. Manytų, kad jų atsižadu. Arba kad esu tau po padu. Manytų, kad aš kiaulė.

– Aš turiu įsitaisyti venų varikozę dėl Plasketo? Kokia šlykšti pavardė!

Užsigavai.

– Nežinojau, kad tau nepatinka mano pavardė.

– Ta atvira A, ji kažkokia rėksminga ir nešvanki…

– Nešvanki!

– Ji tokia bjauriai amerikietiška. Primena man storus sniaukrojančius turistus Nicoje, kurių visi vaikai nori ledų. Kurie šūkauja: Mieloji, žiūrėk į tą „Plasketą“, nors žodis prancūziškas ir iš tikrųjų reikėtų tarti plaskė.

– Visai ne Plaskė, tu pasipūtusi antiamerikiete! O Plasketas, tai nedidelė, bet gerbiama škotų giminė, jos pavardę išdidžiai perduočiau savo vaikams! Dabar žinau, kodėl tekėdama nepakeitei pavardės. Tu nekenti mano pavardės!

– Atleisk! Aišku, tam tikra prasme tavo pavardę myliu, bent jau todėl, kad ji tavo…

– Žinai ką, – pasiūlei tu; šioje šalyje nukentėjusioji pusė įgyja didelį pranašumą. – Jei gims berniukas, bus Plasketas. O jei mergaitė – turėkis savo Kačiadurian.

Nustūmiau į šalį duonos krepšelį ir bedžiau pirštu tau į krūtinę.

– Tai į mergaitę tau nusispjaut. Jei būtum iranietis, neleistum jos į mokyklą. Jei būtum indas, parduotum ją svetimam diedui už karvę. Jei būtum kinas, numarintum ją badu ir pakastum kieme…

Tu iškėlei rankas.

– Gerai, tuomet mergaitė bus Plasket! Bet su viena sąlyga: berniuko vardas nebus joks ten Gara-souvlakis. Sugalvokim amerikietišką. Sutarta?

Taip ir sutarėme. O dabar atrodo, kad nusprendėme teisingai. 1996 metais keturiolikametis Baris Laukaitis mieste prie Mozės ežero, Vašingtono valstijoje, paėmė įkaitais visą klasę ir nušovė mokytoją ir du moksleivius. Po metų trylikametis Tronilas Mangumas nužudė savo pagrindinės mokyklos mokinį, kuris jam buvo skolingas keturiasdešimt dolerių. Po mėnesio šešiolikametis Evanas Ramzis Betelyje, Aliaskoje, nužudė moksleivį, direktorių ir dar du sužeidė. Tą rudenį šešiolikametis Lukas Vudhamas nužudė savo motiną ir du moksleivius, o septynis sužeidė Perle, Misisipės valstijoje. Po dviejų mėnesių keturiolikametis Maiklas Karnilas Padukoje, Kentukio valstijoje, nušovė tris moksleivius ir penkis sužeidė. Kitą pavasarį, 1998-aisiais, trylikametis Mičelas Džonsonas ir vienuolikametis Endriu Goldenas Džonsbore, Arkanzase, ėmė šaudyti mokykloje, nužudė vieną mokytoją ir keturis moksleivius, o dešimt sužeidė. Dar po mėnesio keturiolikametis Endriu Vurstas nužudė mokytoją ir sužeidė tris moksleivius Edinbore, Pensilvanijoje. Po mėnesio Springfilde, Oregono valstijoje, penkiolikametis Kipas Kinkelas paskerdė abu savo tėvus, o paskui nužudė dar du moksleivius ir dvidešimt penkis sužeidė. 1999 metais, praėjus vos dešimt dienų po vieno tokio Ketvirtadienio, aštuoniolikametis Erikas Harisas ir septyniolikametis Dilanas Kleboldas padėjo bombas Litltono gimnazijoje, Kolorado valstijoje, o tuomet ėmė šaudyti, žuvo vienas mokytojas ir dvylika moksleivių, dvidešimt trys buvo sužeisti, tada jie nusišovė patys. Tad jaunasis Kevinas – tavo išrinktas vardas – užaugo tikras amerikietis, kaip koks Smith and Wesson.

O dėl pavardės – mūsų sūnus Kačiadurianų vardui nusipelnė labiau už visą mano giminę.

Kaip daugybė mūsų kaimynų, kurie griebiasi tragedijos, kad tik išsiskirtų iš minios – vergijos, kraujomaišos, savižudybės – aš pabrėžtinai perlenkiau savo etninę nuoskaudą. Vėliau išmokau nesiprašyti tragedijų. Tik jų nepaliesti, sotūs ir laimingi gali svajoti apie kančias lyg apie dizainerio švarką. Mielai dovanočiau savo istoriją Gelbėjimo armijai, kad ją galėtų sunešioti kokia nors kita pelenė, kuriai trūksta spalvų.

Pavardė? Manau, tiesiog norėjau, kad kūdikis būtų mano. Niekaip negalėjau nusikratyti jausmo, kad esu nusavinta. Net kai pasidariau sonogramą ir daktarė Rainštein pirštu apvedė kirbantį gumulą monitoriuje, pagalvojau: Kas čia toks? Nors tiesiai po mano oda, plūduriuojantis kitame pasaulyje, tas pavidalas atrodė tolimas. O ar vaisius turi jausmus? Niekaip negalėjau numatyti, kad apie Keviną to paties klausiu, kai jam bus penkiolika.

Prisipažįstu, kai daktarė Rainštein parodė kilbuką tarpukojyje, aš net nutirpau. Nors pagal mūsų „susitarimą“ dabar nešiojau Kačiadurianą, vien tik suteikusi įpėdiniui savo pavardę, motina vaiko neaneksuoja. Vyrų draugija man patiko – mėgau jų paprastumą, agresiją dažnai palaikydavau nuoširdumu, o visokias saldybes niekinau – bet dėl berniukų labai abejojau.

Kai man buvo aštuoneri ar devyneri ir kai eilinį sykį buvau pasiųsta motinos parnešti kažko sudėtingo, suprantamo tik suaugusiesiems, mane užklupo pulkelis vos už mane vyresnių berniukų. Ak, manęs neišprievartavo; jie tik pakėlė mano suknelę, nutraukė kelnaites, pribėrė kelias saujas žemių ir nubėgo. Bet vis tiek išsigandau. Paaugusi ir toliau plačiu lankstu apeidavau vienuolikamečius parkuose – sukišusius nosis į krūmus, prasisegusius kelnes, vypsančius pro petį ir krizenančius. Net prieš tai, kai pati susilaukiau berniuko, kuo nuoširdžiausiai jų bijojau. O dabar, na, sakyčiau, bijau iš esmės visų.

Kad ir kaip prisimerkę žiūrime į dvi lytis, mėgindami jas išblukinti ir suvienodinti, kažin ar kam nors daužosi širdis, prasilenkiant su kikenančių mergaičių voromis. Bet moteris, kuri praeina pro pulką nuo testosterono apkvaitusių pašlemėkų ir nepaspartina žingsnio, nesibaimina pažiūrėti jiems į akis, kad nepasirodytų ieškanti bėdos ar viliojanti, ir viduje neatsidūstanti iš palengvėjimo, kai pasiekia kitą kvartalą, yra zoologinė kvailė. Berniukas yra pavojingas žvėris.

O vyrams kitaip? Niekada neklausiau. Galbūt jūs juos permatote kiaurai, įžvelgiate, kaip širdyje jie kamuojasi dėl to, ar normalu, kai penis kreivas, matot, kaip akivaizdžiai jie maivosi vienas prieš kitą (nors kaip tik to aš ir bijau). Šiaip ar taip, žinia, jog netrukus vieną tokį šventą pabaisą auginsi savo namuose, tave taip nudžiugino, kad net turėjai mažumėlę dangstyti entuziazmą. Ir vaiko lytis tau leido pajusti, kad kūdikis vis labiau tavo, tavo, tavo.

Rimtai, Franklinai, pasidarei toks savininkiškas, kad net nemalonu. Jei kada neatsargiai pereidavau per gatvę, tu rūpindavaisi ne mano pačios saugumu, bet siusdavai, kad aš tokia neatsakinga. Visa mano „rizika“ – kuri man atrodė tiesiog normalus mano gyvenimas – tau kažkodėl reiškė neatsargų elgesį su tavo asmenine nuosavybe. Kaskart, kai išeidavau pro duris, tu, dievaži, mažumėlę įtūždavai, lyg būčiau nepasiklaususi ir išsinešusi tavo vertingą daiktą.

Tu net neleidai man šokti, Franklinai! Tikrai, vieną popietę mano švelnus, bet neatlėgstantis nerimas, laimė, prasiblaivė. Pasileidau Talking Heads albumą Speaking in Tongues ir ėmiau žvaliai strikinėti po mūsų pustuštį loftą. Grojo vos pirma albumo daina Burning Down the House, o aš vos spėjau sušilti, tada sužvangėjo liftas, ir įžengei tu. Kai lyg perspėdamas pakėlei adatą, įbrėžei plokštelę, tad daina amžinai užstrigdavo ir kartodavo Baby what did you expect, niekaip nepasiekdama Gonna burst into fla-ame, todėl turėdavau švelniai paspausti volelį pirštu.

– Ei! – aiktelėjau. – Ką čia darai?

– Ką, po galais, čia sumanei?

– Bent sykį nutariau pasilinksminti. Uždrausi?

Tu stvėrei man už žasto.

– Tu stengiesi persileisti? Ar tau tiesiog kaifas tampyti liūtą už ūsų?

Išsivadavau.

– Kaip paskutinį kartą skaičiau, nėštumas nėra kalėjimas.

– Strakalioji čia, vartaisi ant baldų…

– Ak, liaukis, Franklinai. Dar neseniai moterys dirbdavo laukuose iki pat gimdymo, o tada pritūpdavo tarp daržovių lysvių. Senovėje vaikus tikrai rasdavo kopūstuose…

– Senovėje naujagimių ir gimdyvių mirtingumas buvo nežmoniškas!

– Ko tau parūpo gimdyvių mirtingumas? Jei tik iš mano bedvasio kūno iškrapštys vaiką, kol jo širdis dar plaks, tu pridėsi kelnes iš laimės.

– Kokias bjaurybes čia šneki.

– Man bjauri nuotaika, – niūriai atkirtau ir klestelėjau ant sofos. – Nors prieš grįžtant tėtušiui daktarui mano nuotaika buvo puiki.

– Dar du mėnesiai. Nejau taip sunku susitvardyti dėl naujo žmogaus gerovės?

Vaje, kaip man pabodo ta amžinai prikišama naujo žmogaus gerovė.

– Atrodo, mano gerovė dabar nė šūdo garo neverta.

– Muzikos gali klausytis, kiek tik nori – tik tokiu garsu, kad Džonas apačioje nedaužytų į lubas, – tu vėl uždėjai adatėlę A pusės pradžioje ir taip pritildei, kad Deividas Bernas pragydo Pelytės Minės balseliu. – Bet kaip normali nėščia moteris galėtum prisėsti ir trepsėti koja.

– Nežinau, – atsakiau. – Šitokia vibracija – ji gali pasiekti mažąjį lordą Fontlerojų ir sutrikdyti jo grožio miegelį. Ir juk reikia klausytis Mocarto? Galbūt Talking Heads knygoje neįrašyti. Galbūt leisdami Psycho Killer, kemšame jam į galvą Blogas mintis. Verčiau eik pasitikrink.

Tai tu skaitei visus tuos tėvystės vadovėlius apie kvėpavimą, dantų dygimą ir atjunkymą, o aš skaičiau Portugalijos istoriją.

– Liaukis savęs gailėtis, Eva. Maniau, kad norint tapti tėvais visų svarbiausia suaugti.

– Jei būčiau supratusi, kad tu šitaip galvoji, kad vaizduosi apsimetėlį niurzgą suaugusįjį, tikrai būčiau persigalvojusi.

– Niekada nedrįsk šitaip kalbėti, – pasakei išraudęs kaip burokas. – Dabar per vėlu persigalvoti. Niekada, niekada nesakyk, kad gailiesi pagimdžiusi mūsų vaiką.

Tuomet pravirkau. Kai dalydavausi su tavimi savo nešvankiausiomis seksualinėmis fantazijomis, taip prasilenkiančiomis su heteroseksualiomis normomis, kad, nepalaikoma tavo gėdingų dvokiančių minčių, nedrįstu jų čia aprašyti – nuo kada tarp mūsų esama ko nors, ko niekada, niekada negalima sakyti?

Baby what did you expect… Baby what did you expect…

Plokštelė užstrigo.

Eva

2000 M. GRUODŽIO 12 D.

Mielas Franklinai,

na, šiandien užsibūti agentūroje neturėjau jokio noro. Iš geraširdiško pasikandžiojimo tarp darbuotojų įsiplieskė tikras karas. Nedidelėje mūsų kontorėlėje stebėti tuos susirėmimus ir nestoti į niekieno pusę darosi šiek tiek komiška, lyg abejingai spoksotum į televizorių išjungtu garsu.

Mažumėlę nesusivokiu, kaip „Florida“ virto rasės klausimu, nebent viskas šioje šalyje anksčiau ar vėliau virsta rasės klausimu – paprastai anksčiau. Tad trys kiti demokratai svaidosi tokiais terminais kaip „Džimas Krou“2 į du vargšus respublikonus, o šie gūžiasi kontoros gilumoje ir kalba prislopintais balsais, kurie visiems kitiems panašūs į sąmokslininkišką kietakakčių murmesį. Keista; iki rinkimų niekas čia nė iš tolo nerodė susidomėjimo tuo, ką visi laikė nuobodžiomis varžybomis.

Šiaip ar taip, šiandien turėjo būti paskelbtas kažkoks Aukščiausiojo teismo sprendimas, ir visą dieną birbė radijas. Darbuotojų kaltinimai lakstė taip greitai ir nirtulingai, kad ne vienas klientas, pamirštas prie prekystalio, tiesiog išėjo. Galiausiai išėjau ir aš. Nors du konservatoriai tiesiai gina savo pusę, liberalai visada mini tiesą, teisingumą ar žmoniją. Nors kadaise buvau arši demokratė, seniai lioviausi ginti žmoniją. Dažniausiai nė savęs neįstengiu apginti.

Kita vertus, nors tikiuosi, kad ši korespondencija nevirto spigiu pasiteisinimu, ne mažiau jaudinuosi, kad galbūt susidaro įspūdis, jog visą kaltę už Keviną ketinu prisiimti sau. Kartais tikrai leidžiu sau taip pasvaičioti, kalte malšinu galingą troškulį. Bet jau sakiau – pasvaičioti. Šitaip mėgautis mea culpa yra šiek tiek savimyliška, tuščia. Kaltė suteikia svaiginamų jėgų. Ir ji viską supaprastina, ne vien pašalinių ir aukų akimis, bet labiausiai pačių nusikaltėlių. Ji sutvarko šlaką. Kaltė nurodo aiškias pamokas, kuriomis kiti gali guostis: jei tik ji nebūtų… ir šitaip tragedija ima atrodyti išvengiama. Nusprendus prisiimti visą atsakomybę, net galima rasti trapią ramybę, ir retsykiais toks nurimęs man atrodo Kevinas. Šį jo bruožą prižiūrėtojai klaidingai laiko sąžinės neturėjimu.

Bet man toks godus kaltės grandymas niekada nepadeda. Niekaip neįstengiu savo viduje sutalpinti visos istorijos. Ji didesnė už mane. Ji sužalojo tiek žmonių, tetų, pusbrolių ir geriausių draugų, kurių niekada nepažinosiu ir nepažinčiau, jei susitikčiau. Negaliu vienu metu surinkti visos kančios iš tiek šeimos vakarienių su viena tuščia kėde. Nesigraužiau, kad amžiams suteršta ta nuotrauka ant pianino, nes ji buvo atiduota laikraščiams, ar kad iš šonų rikiuojami brolių ir seserų portretai ir toliau žymi brandesnius įvykius – koledžo baigimą, vestuves – o sustingusi gimnazijos laikų nuotrauka blunka saulėje. Nepatyriau, kaip vienas mėnuo po kito ỹra kadaise tvirtos santuokos; neužuodžiau šleikščiai salsvo džino kvapo, vis ankstesnę dienos valandą sklindančio iš burnos anksčiau darbščiam nekilnojamojo turto agentui. Nejutau, kaip slegia visos tos dėžės, velkamos į sunkvežimį, kai vešliais ąžuolais apaugęs rajonas, kunkuliuojantis per nugludintus akmenukus garmančiais upeliūkščiais ir trykštantis kitų žmonių sveikų vaikų juoku, staiga pasidarė nebepakeliamas. Atrodo, norėdama bent kaip nors prasmingai išgyventi kaltę, turėčiau galvoje užgniaužti visas tas netektis. Tačiau kaip tuose kelionės žaidimuose, kai sakai: Važiuoju į kelionę ir pasiimu apvalų arbūzą, burbuliuojantį bimbalą, cypiančią citriną… man visada prieš pat abėcėlės pabaigą pritrūksta vieno kito elemento. Imu žongliruoti nenatūraliai gražia Merės dukra, trumparegiu Fergiusonų vaikiščiu, pametusiu galvą dėl kompiuterių, išstypėliu Korbitų raudonplaukiu, kuris mokyklos spektakliuose vis persistengdavo, o tuomet pridedu tą nesuvokiamai grakščią anglų kalbos mokytoją Deiną Roko, ir kamuoliukai pažyra ant grindų.

Žinoma, vien dėl to, kad neįstengiu nuryti visos kaltės, kiti nepaliauja ir toliau jos ant manęs karti, ir būčiau su džiaugsmu čia jiems pasitarnavusi, jei tik manyčiau, kad nuo to jiems bent kiek palengvėja. Vis grįžtu prie Merės Vulford, kurios neteisingumo patirtis kol kas suka kaip reta nepatogia vienos krypties gatve. Turbūt pavadinčiau ją išlepinta; ji tikrai be reikalo putojosi, kai Loros nepriėmė į lengvosios atletikos komandą, nors jos dukra, kad ir kokia miela, fiziškai buvo ištižusi ir visai nevykusi sportininkė. Bet galbūt neteisinga charakterio trūkumu vadinti tai, kad žmogus visada sėkmingai gyveno beveik be trukdžių. Be to, ji nerami moteris, kaip mano bendradarbiai demokratai, iš prigimties linkusi piktintis. Iki Ketvirtadienio ji buvo pratusi pasipiktinimą išlieti, nes, matyt, kitaip būtų sprogusi nuo jo, rengdama kampanijas, kad savivaldybė įrengtų pėsčiųjų perėją ar uždraustų Gladstoune steigti benamių prieglaudas; užtat negavusi finansavimo tokiai perėjai ar miesto pakraštyje sulaukusi gauruotų perėjūnų, anksčiau ji tai laikė katastrofa. Nežinau, kaip tokie žmonės įstengia suvokti tikrą nelaimę, kai šitiek sykių išlieja visą savo pasipiktinimo jėgą eismo spūstyje.

Tad suprantu, kad moteris, kuri seniai neramiai miega ant žirnių, vargu ar sugebės atsigulti ant priekalo. Vis dėlto gaila, kad ji neįstengė likti ramiame, tyrame gryniausio šoko šulinyje. Ak, suprantu, kad neįmanoma likti pakraupus – per daug spaudžia poreikis suprasti ar bent apsimesti, kad supranti – bet man pačiai platus baltas apstulbimas atrodo palaimingai ramus mano sąmonės užkampis. Ir bijau, kad Merės įniršio alternatyva, jos evangeliškas įkarštis nuteisti kaltuosius yra šurmulio užkampis, kuris sukuria iliuziją kelionės, siektino tikslo, bet tik tol, kol tikslas nepasiektas. Rimtai, per civilinį teismą vos tvardžiausi nepasivėdėjusi jos į šalį ir švelniai neužsipuolusi: „Juk nemanot, kad jei laimėsit, jums palengvės, ką?“ Tiesą sakant, net įtikėjau, kad daugiau paguodos jai suteiks tai, kad stebėtinai menka, kaip paaiškėjo, motinos aplaidumo byla bus atmesta, nes tuomet ji galės puoselėti tą teorinę alternatyvią visatą, ten ji sėkmingai perkėlė savo kančią jos labiau nusipelniusiai įžūliai, abejingai motinai. Regėjosi, kad Merė neatskiria, kokia iš tikrųjų yra problema. Problema nėra klausimas, ką už ką nubausti. Problema – tai, kad žuvo jos dukra. Nors užjaučiau ją visa širdimi, tokio klausimo niekam kitam neperkelsi.

Be to, galbūt palankiau žiūrėčiau į šią ultrasekuliarią nuostatą, kad kai tik nutinka kas nors bloga, kas nors turi už tai atsakyti, jei kaip tik tų žmonių, kurie manosi esą iš visų pusių apsupti blogio agentų, negaubtų įtartina nekaltybės aureolė. Atrodo, kad tie patys žmonės, kurie puola bylinėtis su statybininkais, tobulai neapsaugojusiais jų nuo žemės drebėjimo padarinių, pirmieji skuba įrodinėti, kad jų sūnus matematikos kontrolinį prastai parašė dėl dėmesio stokos sutrikimo, o ne todėl, kad visą vakarą praleido vėjais žaidimų salone, užuot kalęs kompleksines trupmenas. Negana to, jei už tokių jaudrių santykių su kataklizmais – esminio Amerikos viduriniosios klasės bruožo – slypėtų tvirtas įsitikinimas, kad blogi dalykai tiesiog neturi nutikti, ir taškas, toks naivumas man atrodytų žavus. Bet šitų karštakošių – kurie smalsiai gręžiojasi į kraupias avarijas greitkeliuose – giliausias įsitikinimas, regis, būsiąs tai, kad blogi dalykai neturi nutikti jiems. Galiausiai, nors žinai, kad vaikystėje šitaip prikimšta visos tos ortodoksijos, niekada nebuvau uoliai religinga (nors, laimė, kai sulaukiau vienuolikos, motina nebedrįsdavo nukeliauti iki cerkvės už keturių kvartalų ir rengdavo šiokias tokias „pamaldas“ namie), aš vis stebiuosi, kad mūsų rasė pasidarė tokia antropocentriška, kad visi įvykiai nuo ugnikalnių iki pasaulio temperatūros svyravimų virto reikalais, už kuriuos turi atsakyti pavieniai jos nariai. Pati rūšis, kaip čia kitaip pasakius, yra Dievo kūrinys. Aš asmeniškai teigčiau, kad konkrečių pavojingų vaikų gimimas taip pat yra Dievo planas, bet juk tai ir buvo sprendžiama mūsų byloje.

Harvis nuo pat pradžių manė, kad man reikia derėtis. Prisimeni Harvį Lendsdauną; tau jis atrodė susireikšminęs. Toks jis ir yra, bet jis sekdavo tokias nuostabias pasakas. Dabar jis vaikšto vakarienės pas kitus žmones ir seka pasakas apie mane.

Harvis mane mažumėlę sukrėtė, nes jis vis lekia tiesiai prie reikalo. Jo kontoroje aš mikčiojau ir pamesdavau mintį; jis naršė popierius, rodydamas, kad švaistau jo laiką ar savo pinigus – tas pats. Mes nesutarėme, kaip reikia suprasti tiesą. Jis norėjo esmės. O aš manau, kad esmę galima aptikti tik surinkus visas nebaigtas nuotrupas, kurios prie vakarienės stalo nieko nesužavi ir atrodo nesusijusios, kol nesukrauni jų į krūvą. Galbūt tai ir mėginu padaryti čia, Franklinai, nors bandžiau tiesiai atsakyti į jo klausimus, kai tik ištardavau paprastą, išteisinantį teiginį, pavyzdžiui; „Žinoma, kad myliu savo sūnų“, pasijusdavau pamelavusi taip, kad bet kuris teisėjas ar prisiekusysis suprastų.

Harviui tai nerūpėjo. Jis iš tų advokatų, kuriems teisė – žaidimas, o ne moralės pjesė. Girdėjau, kad tokie geriausi. Harvis mėgsta kartoti, jog dar niekas nelaimėjo bylos dėl to, kad buvo teisus, netgi neaiškiai pajutau jo nuostatą – jei teisybė tavo pusėje, tai yra nedidelis trūkumas.

Žinoma, visai nebuvau įsitikinusi, kad teisybė mano pusėje, o Harviui mano rankų grąžymas atrodė nykus. Jis įsakė man liautis verkšlenti dėl to, kaip atrodau, susitaikyti su Blogos motinos reputacija, ir jam aiškiai nė trupučio nerūpėjo, ar iš tikrųjų buvau bloga motina. (Franklinai, buvau. Buvau tiesiog siaubinga. Kažin ar kada įstengsi man už tai atleisti.) Jo logika buvo tiesmukai ekonominė, ir, kiek suprantu, taip išsprendžiama daug ieškinių. Jis sakė, kad tikriausiai galėtume sumokėti tėvams be teismo daug mažiau, negu lieptų sentimentalūs prisiekusieji. Svarbiausia, nesama jokios garantijos, kad gautume teismo išlaidų kompensaciją, net jeigu laimėtume. Tad tai reiškia, pamažu suvokiau, kad šioje šalyje, kur esi „nekalta, kol neįrodyta priešingai“, mane kas nors gali apkaltinti kuo tik panorėjęs, ir aš galiu prarasti šimtus tūkstančių, net jei įrodyčiau, kad kaltinimai nepagrįsti? Sveika atvykusi į JAV, smagiai pareiškė jis. Man trūksta tavęs, kad galėčiau išsiputoti. Harvio mano pasipiktinimas nedomino. Tokia teisės ironija jam atrodė juokinga, nes juk ne jis rizikavo savo verslu, kurį pradėjo nuo vieno lėktuvo bilieto su nuolaida.

Dabar atrodo, kad Harvis buvo visiškai teisus – tai yra dėl pinigų. O nuo tada svarsčiau, kas privertė mane neklausyti protingo advokato patarimo ir leisti Merei paduoti mane į teismą. Tikriausiai pykau. Jei buvau padariusi ką nors bloga, man atrodė, kad jau buvau su kaupu nubausta. Joks teismas negali man paskirti sunkesnės bausmės, negu šis slogus gyvenimas ankštame butuke su vištos krūtinėlėmis ir kopūstais, mirgančiomis halogeninėmis lemputėmis, kelionėmis į Čatamą kas dvi savaites lyg robotui – o galbūt dar blogiau, beveik šešiolika metų gyvenimo su sūnumi, kuris, kaip pats pareiškė, nenorėjo, kad būčiau jo motina, ir beveik kasdien suteikdavo man rimtų priežasčių nenorėti, kad jis būtų mano sūnus. Bet vis tiek turėjau susiprotėti, kad jei smerkiamas prisiekusiųjų nuosprendis niekaip nenumaldytų Merės sielvarto, palankesnis sprendimas nenuslopintų ir mano pačios jausmo, kad tapau nusikaltimo bendrininke. Gaila pripažinti, kad tikriausiai nemaža dalimi mane motyvavo beviltiškas troškimas būti viešai išteisintai.

Deja, iš tikrųjų troškau ne viešo išteisinimo, ir galbūt todėl dabar kas vakarą mėginu surašyti kiekvieną savo nusikaltimo smulkmeną. Žiū, koks apgailėtinas egzempliorius: subrendusi, laimingai ištekėjusi beveik trisdešimt septynerių metų motina sužino, kad laukiasi, ir kone nualpsta iš siaubo, bet tokią reakciją nuslepia nuo džiūgaujančio vyro po dailia languota suknute. Apdovanota naujos gyvybės stebuklu, ji mieliau burnoja dėl to, kad tenka atsisakyti taurės vyno ir kad plečiasi kojų venos. Ji blaškosi po svetainę pagal pigios popmuzikos melodiją, nė nesusimąstydama apie negimusį kūdikį. Užuot giliai širdyje mokiusis suvokti, ką iš tikrųjų reiškia mūsų, ji verčiau suka galvą, ar laukiamas kūdikis yra jos. Nors jau seniai turėjo būti pasimokiusi, ji vis dar burnoja dėl filmo, kuriame žmogaus gimimas painiojamas su peraugusio kirmino atsivedimu. Ji tokia veidmainė, kad jai neįmanoma įtikti: pripažinusi, kad trankymasis po pasaulį nėra stebuklingoji kelionė, kaip ji anksčiau vaizduodavo – kad tokios paviršutiniškos klajonės iš tikrųjų ėmė varginti ir pasidarė monotoniškos, – vos tokiam blaškymuisi iškelia grėsmę kito žmogaus poreikiai, ji ima svaigti dėl idiliško gyvenimo, kai žymėdavosi užrašų knygelėje, ar Jorkšyro jaunimo hosteliuose esama virtuvių. O blogiausia, jos niekuo nenusikaltusiam sūnui nė nespėjus ištverti nesvetingo jos užrukusių, nepatenkintų įsčių klimato, ji padaro tai, ką tu pats, Franklinai, oficialiai paskelbei neapsakomu siaubu: ji kaprizingai persigalvoja, lyg vaikai būtų tik drabužėliai, kuriuos parsineši namo pasimatuoti ir – kritiškai pasisukiojusi prieš veidrodį ir nusprendusi, kad, deja, ne, gaila, bet kažkaip netinka – nugabeni atgal į parduotuvę.

Suprantu, kad portretas, kurį čia nupiešiau, nėra patrauklus, tiesą sakant, nė neprisimenu, kada paskutinį sykį jaučiausi patraukli sau ar kam nors kitam. Dar daug metų prieš tai, kai pati pastojau, White Horse vyninėje Vilidže susitikau merginą, su kuria kartu studijavau koledže Grin Bėjuje. Nors nuo tada nebuvome bendravusios, ji buvo neseniai pagimdžiusi pirmąjį kūdikį, ir vos aš spėjau pasisveikinti, ji ėmė lieti tulžį. Smulki, neįprastai plačiais pečiais ir trumpais garbanotais juodais plaukais, Rita buvo patraukli moteris – fizine prasme. Mano nė neprašoma, ji ėmė šlovinti nepriekaištingą savo formą prieš pastojant. Ji kasdien treniruodavosi Nautilus treniruokliais, ir jos raumenys niekada nebuvo tokie ryškūs, raumenų ir riebalų santykis buvo neįtikėtinas, aerobinė būklė aukščiausio lygio. Tuomet nėštumas, na, tikras siaubas. Nautilus tiesiog nebebuvo smagu, ir jau teko liautis… O dabar, dabar ji visai ištežo, ji nesugeba net atsilenkimo padaryti, kur ten tris ratus žmoniškų preso pratimų, ji pradeda nuo nulio ar dar blogiau!.. Toji moteris tiesiog siuto, Franklinai; ji tikriausiai murmėdavo apie savo pilvo raumenis, kulniuodama gatve. Tačiau ji nė sykio nepaminėjo savo vaiko vardo, lyties, amžiaus ar tėvo. Prisimenu, atsitraukiau, atsiprašiusi nuėjau prie baro, tuomet išsmukau, neatsisveikinusi su Rita. Visų baisiausia, nuo ko turėjau pabėgti, buvo tai, kad ji atrodė ne tik nejautri ir narciziška, bet ir visai kaip aš.

Aš jau nebežinau, ar buvau nepatenkinta mūsų pirmuoju vaiku jam dar nė negimus. Sunku tiksliai prisiminti tą metą, neužteršiant jo milžiniškomis vėlesnių metų nuoskaudomis, kurios prasiveržia pro laiko ribas ir plūsta į metą, kai Kevino dar nebuvo, kai dar netroškau, kad jo nebūtų. Bet tikrai nenoriu pagražinti savo vaidmens šioje siaubingoje istorijoje. Kita vertus, esu pasiryžusi prisiimti deramą atsakomybę už kiekvieną nedorą mintį, kiekvieną kaprizą, kiekvieną savanaudiškumo akimirką ne tam, kad prisiimčiau sau visą kaltę, bet kad pripažinčiau, jog dėl to esu kalta, ir dėl ano taip pat, bet štai čia, čia, tiksliai čia brėžiu ribą, o už jos, dėl to, dėl to, Franklinai, dėl to kalta nesu.

Tačiau, kad nubrėžčiau tą ribą, bijau, teks prisiartinti prie pat jos.

Paskutinį mėnesį būti nėščiai pasidarė beveik smagu. Buvau tokia negraži, kad net jaučiausi linksmai ir įdomiai, o moteriai, kuri ligi tol buvo tokia stropiai lieknutė, virtus karve net palengvėjo. Jei nori, patyriau, kaip gyvena kita pusė – kiek suprantu, daugiau negu pusė, bent jau nuo 1998-ųjų, pirmųjų metų, kai oficialiai nutukusių žmonių JAV pasidarė daugiau negu lieknų.

Kevinas gimė dviem savaitėmis pavėlavęs. Dabar esu prietaringai įsitikinusi, kad jis net įsčiose vilko kojas – slapstėsi. Galbūt ne aš viena turėjau abejonių dėl šio eksperimento.

Kodėl tavęs nekamavo tokia negera nuojauta kaip mūsų? Turėjau atkalbinėti tave, kad nepirktum tiek triušiukų, vežimėlių ir minkštutėlių apklotėlių prieš gimdymą. O jei, sakydavau, nutiks kas nors bloga? Gal tu tik didini būsimą sielvartą? Tu prunkščiojai, kad ruoštis katastrofoms – tai jų prašytis. (Taigi įsivaizduodama juodesnį nuostabiai sveiko ir laimingo berniuko, kurio tu tikėjaisi, dvynį, paleidau į šį pasaulį laumės vaiką.) Aš buvau motina, vyresnė negu trisdešimt penkerių, todėl labai norėjau patikrinti, ar vaisius neturi Dauno sindromo; tu baisiai priešinaisi. Sakei, kad tyrimai parodo tik tikimybę procentais. Nejau nori pasakyti, kad jei tikimybė bus vienas iš penkių šimtų, vaikelį gimdysim, o jei vienas iš penkiasdešimties – išmesim ir pradėsim iš naujo? Žinoma, ne, atsakiau aš. Tuomet vienas iš dešimties. Vienas iš trijų. Kur riba? Kam versti save šitaip rinktis?

Tavo argumentai buvo įtikinami, nors kažin ar po jais neslypėjo neapgalvotai romantiškas požiūris į neįgalų vaiką: tokį nerangų, bet meilų Dievo pasiuntinį, kuris išmoko savo tėvus, kad gyvenime esama daug svarbesnių dalykų už protą, naivią būtybę, kuri taip pat glostoma ir dusinama dėmesiu kaip šeimos naminis gyvūnėlis. Ištroškęs nuryti bet kokį genetinį kokteilį, kokį tik patieks mūsų DNR, tu tikriausiai visai žavėjaisi visų papildomų taškų už pasiaukojimą galimybe: savo kantrybe, kai mūsų mielajam debilui teks pusę metų rodyti, kaip užsirišti batus, kuri pasirodo esanti antžmogiška. Atkaklus, pasirengęs mūru stoti už kūdikį, tu atrandi turįs, regis, neišsemiamą dosnumo šaltinį, iš kurio tavo žmona, ryt lekianti kur nors į Gajaną, niekada nesisemia, ir galiausiai tu paliauji ieškoti vietų reklamai, kad visą savo laiką paaukotum mūsų penkių pėdų ūgio trimečiui. Visi kaimynai giria tavo sugebėjimą susitaikyti su tuo, ką duoda Gyvenimas, ir siekti geriausia, ko tik gali, tavo brandumą, su kuriuo priimi tai, kas kitiems mūsų rasės ir klasės atstovams būtų triuškinamas smūgis. Tu tiesiog troškai stačia galva pulti į tėvystę, tiesa? Šokti nuo skardžio, mestis ant laužo. Nejau mūsų bendras gyvenimas tau atrodė toks nepakeliamas, toks nykus?

Niekada tau to nesakiau, bet tau nežinant vis tiek pasitikrinau. Optimistiškas rezultatas (maždaug vienas iš šimto) man leido dar sykį apeiti milžiniškus mūsų skirtumus. Aš buvau išranki. Mano požiūris į tėvystę buvo sąlygiškas, o sąlygos griežtos. Nenorėjau gimdyti imbecilo ar paralitiko; kaskart, matydama nualintas moteris, Najako ligoninėje stumdančias savo perkarusias, raumenų distrofijos perkreiptas atžalas į vandens terapiją, visai nesilydydavau, o tik šiurpdavau. Tiesą sakant, jei sąžiningai surašyčiau viską, ko nenorėjau auginti, nuo paprasčiausio kvailelio iki groteskiško nutukėlio, savo didžiausiai gėdai, ko gero, netilpčiau į vieną puslapį. Bet dabar manau, jog suklydau ne dėl to, kad tikrinausi slapčia, o dėl to, kad sužinojusi rezultatą nusiraminau. Daktarės Rainštein tyrimais nebuvo ieškoma pagiežos, pikto abejingumo ar įgimto blogio. Jei tai būtų galima patikrinti, kažin kiek žuvelių paleistume atgal į vandenį.

O pats gimdymas – visada vaizduodavau narsuolę skausmo akivaizdoje, o tai tiesiog reiškė, kad niekada nesirgau luošinama liga, nebuvau susilaužiusi nė vieno kaulelio, pakliuvusi į keturių mašinų avariją. Nuoširdžiai, Franklinai, nežinau, kodėl įsivaizdavau esanti tokia kieta. Buvau fizinio pasaulio Merė Vulford. Viską, ką sužinojau apie skausmą, patyriau užsigavusi kojos pirštą, nusibrozdinusi alkūnę ir iš mėnesinių spazmų. Žinojau, ką reiškia nedidelis maudulys po pirmosios skvošo sezono dienos; nė nenutuokiau, ką reiškia netekti rankos pramoniniame aparate arba kai Septintojo aveniu metro traukinys pervažiuoja koją. Bet kaip noriai mes patikime vieni kitų mitais, kad ir kokiais išpūstais. Mano narsą, įsipjovus pirštą virtuvėje – mano mielas, juk akivaizdžiai prašiausi tavo pagyrų – tu priėmei kaip pakankamą įrodymą, kad lygiai taip pat stojiškai pro angą, kurioje anksčiau nėra buvę nieko stambesnio už dešrelę, išstumsiu pavidalą, dydžio sulig statmenu šonkaulių kepsniu. Buvo tiesiog savaime aišku, kad anestetikų atsisakysiu.

Niekaip nesuprantu, ką mes taip stengėmės įrodyti. Tu – galbūt tai, kad aš esu pasakų didvyrė, kurią tu norėjai būti vedęs. Aš savo ruožtu galbūt įsivėliau į tas moterų varžytuves dėl gimdymo. Net nuolankioji Brajano žmona Luiza paskelbė, kad dvidešimt šešias Kailės gimdymo valandas ištvėrė vien gurkšnodama „aviečių lapų arbatėlę“, šią brangią šeimos paslaptį ji pakartojo tris kartus. Kaip tik nuo tokių pokalbių augo natūralaus gimdymo pamokėlių lankytojų gretos Naujojoje mokykloje, nors lažinuosi, kad dauguma tų mokinių, kurios narsiai kalbėjo „norinčios sužinoti, ką tai reiškia“, išskydo ir ėmė maldauti epidūro jau po pirmojo sąrėmio.

O aš ne. Nebuvau narsi, bet užsispyrusi ir išpuikusi. Bukas atkaklumas daug tvaresnis už drąsą, tik ne toks gražus.

Tad kai pirmą sykį viduriai susisuko lyg gręžiama šlapia paklodė, akys mažumėlę iššoko ant kaktos, iš nuostabos net išsipūtė; suspaudžiau lūpas. Mano ramybė tave sužavėjo. Aš to ir norėjau. Mes vėl pietavome Beach House, ir aitriųjų paprikų troškinio nusprendžiau nebaigti. Norėdamas pademonstruoti solidarumą, tu nurijai kąsnį kukurūzų paplotėlio, tada nuėjai į tualetą ir parnešei didžiausią stirtą švarių popierinių rankšluosčių; man nutekėjo vandenys, galonų galonai, ar bent taip atrodė, ir visas suoliukas permirko. Tu sumokėjai sąskaitą ir nepamiršai palikti arbatpinigių, o tada paėmei man už rankos ir parsivedei į loftą, vis dirsčiodamas į laikrodį. Mes nedarysim sau gėdos ir nelėksim į Bet Izraelio ligoninę neišlaukę kelių valandų, kol ims vertis gimdos kaklelis.

Vėliau tą popietę, kai vežei mane per Kanalo gatvę kūdikiškai melsvame pikape, tu murmėjai, kad viskas bus gerai, nors ką galėjai žinoti. Priimamajame mane pribloškė tai, kad mano būklė niekuo neišskirtinė; slaugė žiovavo, ir aš dar tvirčiau pasiryžau būti pavyzdinga pacientė. Žinojau, kad tai natūralus procesas, ir ketinau nezyzti. Tad kai nuo dar vieno sąrėmio susilenkiau dvilinka lyg gavusi smūgį į pilvą, tik patyliukais aiktelėjau.

Visa tai buvo kvailas ir visiškai beprasmis cirkas. Nebuvo jokios priežasties pakerėti daktarės Rainštein, kurios, tiesą sakant, nė nemėgau. Jei norėjau, kad tu manimi didžiuotumeisi, juk gimdžiau tau sūnų, to turėtų pakakti, kad pakęstum šiek tiek klyksmų ir keiksmų. Gal tau net būtų buvę sveika suvokti, kad tavo žmona – paprasta mirtingoji, kuri dievina patogumą ir nekenčia kančios, todėl kaip sveiko proto žmogus turėtų rinktis nuskausminimą. O aš, gulėdama ant vežimėlio koridoriuje, nevykusiai juokavau ir laikiau tau už rankos. Vėliau papasakojai, kad tos rankos vos nesulaužiau.

Ak, Franklinai, dabar nebėra reikalo apsimetinėti. Buvo tikras siaubas. Galbūt ir galiu šauniai ištverti tam tikrą skausmą, bet jei taip, mano jėga glūdi blauzdose ir rankose, o ne tarp kojų. Šios kūno dalies niekada nesiejau su ištverme, su tokiomis baisybėmis kaip mankšta. O valandoms slenkant, nejučia ėmiau įtarti, jog aš tam per sena, per daug neelastinga, būdama beveik keturiasdešimties, kad šitaip išsiskėsčiau naujai gyvybei. Daktarė Rainštein pasipūtusi sakė, kad aš ankšta, lyg nurodydama trūkumą, ir maždaug po penkiolikos valandų ji griežtai subarė: Eva! Pasistenkit pagaliau. Štai kaip ją pakerėjau.

Maždaug po dvidešimties valandų mano smilkiniais nusirito kelios ašaros, ir aš skubiai jas nusišluosčiau, kad tu nepamatytum. Man ne sykį siūlė epidūrą, o aš taip ryžtingai jo atsisakinėjau, kad tikriausiai buvo aptemęs protas. Laikiausi taip užsispyrusi, lyg svarbiausia būtų ištverti šį menką išmėginimą, o ne pagimdyti sūnų. Jei tik atsisakysiu adatos, nugalėsiu.

Galiausiai viską nulėmė grasinimas cezariu; daktarė Rainštein be užuolankų pareiškė, kad kabinete jos laukia kitos pacientės, o mano nevykęs pasirodymas jai atgrasus. Aš nesveikai bijojau būti prapjauta. Nenorėjau rando; kaip Rita, gėda prisipažinti, baiminausi dėl savo pilvo raumenų; o pati procedūra per daug priminė visus tuos siaubo filmus.

Todėl pasistengiau, ir tuomet teko pripažinti, kad ligi tol priešinausi gimdymui. Vos milžiniškas gumulas priartėdavo prie to siauro kanalo, aš įsiurbdavau jį atgal. Nes skaudėjo. Labai skaudėjo. Tuose Naujosios mokyklos kursuose mums kalė į galvas, kad skausmas yra geras, turi jam pasiduoti, stangintis per skausmą, ir tik atsigulusi aukštielninka supratau, koks silpnaprotiškas šitas patarimas. Skausmas geras? Mane apėmė baisi panieka. Tiesą sakant, niekada anksčiau tau nesakiau, bet emocija, kurios stvėriausi, kad prasibraučiau pro lemtingąjį slenkstį, buvo pasibjaurėjimas. Buvo šlykštu gulėti išsiskėtus lyg gyvuliui, kai tarp iškeltų kelių lankstosi nepažįstami žmonės. Šlykštus buvo smailas lyg žiurkės daktarės Rainštein snukelis ir skubrios, griežtos manieros. Nekenčiau savęs, kad apskritai sutikau dalyvauti šitame žeminančiame spektaklyje, nors ligi tol man sekėsi puikiai, o kaip tik šiuo metu galėčiau būti Prancūzijoje. Keikiau visas savo drauges, kurios anksčiau išsakydavo pastabas apie pasiūlos požiūrio ekonomiką ar bent apsimesdavo susidomėjusios paskutine mano kelione į užsienį, o dabar tauškė vien apie strijas ir vaistus nuo vidurių užkietėjimo arba džiaugsmingai sekė siaubo pasakėles apie mirtiną preeklampsiją ir vaiką autistą, kuris visą dieną vien linguoja pirmyn atgal ir kandžioja joms rankas. Nuo tavo amžinai viltingos, drąsinančios minos man darėsi bloga. Lengva tau norėti būti tėčiu, įsijausti į visus tuos kimštus triušiukus, bet juk man tenka išsipūsti kaip paršavedei, tai man tenka virsti geručiuke ir ryti vitaminus, tai man tenka žiūrėti, kaip išpampsta, išbrinksta ir paskausta krūtys, nors anksčiau buvo tokios dailios ir stačios, ir tai aš suplyšiu į skutelius, mėgindama sugrūsti arbūzą pro daržo laistymo žarnos pločio kanalą. Tikrai, nekenčiau tavęs ir tavo gugavimų, tavo murmesių, pykau, kam šluostai man kaktą drėgnu rankšluosčiu, lyg nuo to man būtų bent kiek lengviau, ir, regis, supratau, kad skaudžiai gniaužiu tau ranką. Ir taip, nekenčiau ir kūdikio – kuris kol kas nesuteikė man jokios vilties ateičiai, istorijai, turiniui ir „naujam puslapiui“, bet tik spyriojosi, darė gėdą, grumėjo po žeme dugne vandenyno, kuris ligi tol buvau aš.

Bet prasibrovus pro tą slenkstį mane apakino tokia agonija, kad nebeliko jėgų pasišlykštėjimui. Nusispjoviau į viską ir ėmiau klykti. Tą akimirką būčiau padariusi bet ką, kad tik viskas liautųsi: uždariusi įmonę, pardavusi vaiką į vergiją, pažadėjusi sielą velniui. „Prašau… – vaitojau, – suleiskit… epidūrą!“

Daktarė Rainštein subarė:

– Dabar jau per vėlu, Eva, jei nepakenčiat skausmo, reikėjo sakyti anksčiau. Jau matau kūdikio galvytę. Dėl Dievo meilės, tik dabar nepasiduokit.

Ir staiga viskas baigėsi. Vėliau juokavome, kaip ilgai spyriojausi ir kaip meldžiau pagalbos tik tada, kai jos nebebuvo, bet tuo metu nebuvo juokinga. Pačią savo gimties akimirką Kevinas man asocijavosi su mano pačios ribotumu – ne tik su kančia, bet ir su pralaimėjimu.

Eva

2 Taip vadinami seniai atšaukti rasinės segregacijos įstatymai JAV.

2000 M. GRUODŽIO 13 D.

Mielas Franklinai,

kai šįryt atėjau į darbą, iš niauriai susiraukusių demokratų veidų supratau, kad „Florida“ baigėsi. Abiejų stovyklų nusivylimas panašus į depresiją po gimdymo.

Bet jei nusivylė abejų pažiūrų mano bendradarbiai, pasibaigus tokiam gaivaus oro gūsiui, aš jaučiuosi dar labiau nusiminusi, nes manęs nė su jais nesieja bendras netekties jausmas. Daug kartų padauginta tokia mano vienatvė tikriausiai atitiktų mano motinos patirtį karo pabaigoje, nes mano gimimo diena, rugpjūčio 15-oji, sutampa su Pergalės prieš Japoniją diena, kai Hirohitas paskelbė japonams pasiduodąs. Kiek žinau, slaugės taip džiūgavo, kad nė neįstengė matuoti laiko tarp mano motinos sąrėmių. Klausydamasi, kaip koridoriuje pokši šampano kamščiai, ji tikriausiai jautėsi taip graudžiai pamiršta. Daugelio slaugių vyrai grįš namo, bet mano tėvas – ne. Visa šalis laimėjo karą, bet Rasino Viskonsino valstijoje Kačiadurianai pralaimėjo.

Vėliau ji tikriausiai panašiai nederėjo su jausmais, balzamuojamais komercinių sveikinimų atvirukų įmonės, kurioje įsidarbino (bet kur, tik ne Johnson Wax). Kaip nejauku krauti į dėžutes kitų žmonių sveikinimus vestuvių metinių proga, be jokio reikalo paslapčia įsikišti į rankinuką vieną ir sau, kai tokia data artėja savo namuose. Nesu tikra, ar reikia džiaugtis, kad tas darbas pakišo jai mintį pradėti savo rankų darbo atvirukų verslą, dėl kurio galėjo visiems laikams užsisklęsti Enderbio aveniu. Bet drąsiai sakau, kad atvirukas „Gimus pirmajam kūdikiui“, kurį ji nupiešė specialiai man – su žaliai ir mėlynai akvarele lieto dovanų popieriaus sluoksniais, – na, jis buvo labai mielas.

Tiesą sakant, kai Bet Izraelyje mano galva prašviesėjo, prisiminiau motiną ir pasijutau nedėkinga. Tėvas negalėjo palaikyti jos už rankos, kaip tu laikei mane. Tačiau, gavusi gyvo vyro delną, jį sutraiškiau.

Bet juk visi žino, kad gimdančios moterys kartais užsiunta, todėl man kyla pagunda prisipažinti, kad iš įtampos mažumėlę pasikarščiavau, ir tiek. Šiaip ar taip, juk tučtuojau pasigailėjau ir pabučiavau tave. Tais laikais daktarai dar neglausdavo naujagimio tiesiai prie motinos krūties, viso gleivėto, ir kol jam nukirpo virkštelę ir nuprausė, turėjome kelias minutes. Aš džiūgavau, glosčiau ir spūsčiojau tau ranką, kakta glaudžiausi prie švelnios vidinės alkūnės pusės. Dar nebuvau laikiusi glėbyje mūsų vaiko.

Bet negaliu taip paprastai išsisukti.

Iki 1983 metų balandžio 11 dienos su pasimėgavimu laikiau save išskirtiniu žmogumi. Bet nuo Kevino gimimo ėmiau manyti, kad visi iš esmės esame normatyvūs. (Tiesą sakant, save laikyti išskirtiniu tikriausiai yra veikiau taisyklė negu išimtis.) Konkrečiose situacijose keliame sau tikslius lūkesčius – net ne lūkesčius; reikalavimus. Kartais jie maži: jei mums surengia netikėtą šventę, mes džiaugiamės. Kartais – dideli: jei miršta kuris nors iš tėvų, mes sielvartaujame. Bet galbūt greta tų lūkesčių esama ir slaptos baimės, kad, reikalui prispyrus, neatitiksime konvencijos. Kad sulauksime lemtingo telefono skambučio, motina mirs, o mes nieko nepajusim. Kažin ar tokia tyli, neišsakoma baimė nėra dar aštresnė už pačios blogos žinios baimę: kad sužinosime esą pabaisos. Jei nepasirodys per daug atgrasu, visą mūsų santuokos laiką gyvenau lydima vieno siaubo: jei tau kas nors nutiktų, palūžčiau. Bet šalia visada buvo keistas šešėlis, pobaimė, jei nori, kad nepalūžčiau, – kad tą pačią popietę ramiausiai išeičiau pažaisti skvošo.

Tai, kad toji pobaimė retai kada apima, lemia aklas pasitikėjimas. Turi tikėti: jei tai, kas nesuvokiama, vis dėlto nutiks, neviltis užgrius pati savaime; pavyzdžiui, sielvartas nėra išgyvenimas, kurio reikia prašytis, ar įgūdis, kurį reikia lavinti, tas pats galioja ir privalomam džiaugsmui.

Taigi net tragediją gali lydėti nežymus palengvėjimas. Sužinoję, kad širdperša iš tikrųjų drasko širdį, galime guostis bent savo žmogiškumu (nors turint galvoje, ko žmonės prisidirba, keista tokį žodį vartoti vietoj užuojautos ar net emocinio kompetentingumo). Štai pavyzdys po ranka, Franklinai, vakar. Važiavau į darbą 9W keliu, staiga į dešinę pasuko Fiesta ir partrenkė šalikele važiuojantį dviratininką. Keleivio durelės priekinį dviračio ratą sulankstė kaip riestainį, o dviratininkas nulėkė per stogą. Jis nukrito keisčiausia neįmanoma poza, lyg būtų nupieštas nevykėlio dailės studento. Aš jau buvau pravažiavusi, bet užpakalinio vaizdo veidrodėlyje pamačiau, kad trys mašinos paskui mane sustojo kelkraštyje jam padėti.

Atrodo, kad guostis tokia nelaime – iškrypimas. Tačiau, matyt, nė vienas vairuotojas, kuris išlipo iš mašinos ir paskambino greitajai, asmeniškai nepažinojo to dviratininko, ir jo likimas neturėjo jiems rūpėti. Tačiau jie vis tiek nepabijojo nepatogumų, galimas daiktas, net būtinybės liudyti teisme. O mane pačią tokia drama sukrėtė – virpėjo rankos ant vairo, atvipo lūpa, išdžiūvo burna. Bet aš puikiai išsiteisinau. Vis dar išbąlu, išvydusi nepažįstamų žmonių kančias.

Tačiau žinau, ką reiškia nepataikyti į scenarijų. Netikėta šventė? Keista, kad ją paminėjau. Tą savaitę, kai man suėjo dešimt metų, ėmiau kažką nujausti. Kuždesiai, spinta, į kurią man draudžiama kišti nosį. Lyg tokių mirksnių būtų maža, Džailsas spygavo: „Tavęs laukia staigmena!“ Antrąją rugpjūčio savaitę supratau, kokia ypatinga data artinasi, o kai ji atėjo, kone sproginėjau iš nekantrumo.

Ankstyvą gimtadienio popietę man buvo liepta išeiti į kiemą.

– Staigmena!

Kai mane vėl pakvietė vidun, pamačiau, kad pro priekines duris, kol aš stengiausi ką nors įžiūrėti pro užtrauktas virtuvės užuolaidas, slapta įsivestos penkios mano draugės. Ankštoje mūsų svetainėje jos sėdėjo aplink kortų staliuką, užtiestą popieriaus karpinių staltiese ir padengtą spalvotomis popierinėmis lėkštėmis, šalia jų mama padėjo priderintas svečių korteles, išrašytas profesionaliu kaligrafišku jos raštu. Buvo ir pirktinių šventės papuošimų: mažučių bambukinių skėčiukų, birbynių, kurios išsivyniodavo ir švilpdavo. Ir tortas buvo iš kepyklos, o limonadą ji nudažė linksma rausva spalva, kad būtų šventiškiau.

Mama tikrai pastebėjo, kad aš nusivyliau. Vaikai visai nesugeba slėpti jausmų. Per šventę sėdėjau užsiraukusi, kalbėjau lakoniškai. Išskleidžiau ir suskleidžiau skėčiuką, bet jis man greitai pabodo, o tai keista; aš taip pavydėdavau mergaitėms, kurios eidavo į šventes, kur manęs nekviesdavo, ir paskui į mokyklą atsinešdavo kaip tik tokių rausvų ir melsvų skėčiukų. Tačiau kažkodėl, sužinojusi, kad jie parduodami po dešimtį plastikiniuose maišeliuose ir kad juos gali nusipirkti net tokie kaip mes, papuošimams nebeteikiau visiškai jokios reikšmės. Dviejų viešnių ne itin mėgau; tėvai niekada teisingai nesupranta, kas yra geriausi tavo draugai. Tortas buvo lyg glaistu apteptas ledo ritulys, ir dar per saldus; mama mokėjo iškepti skanesnių. Dovanų gavau daugiau negu paprastai, bet apie jas prisimenu tik tiek, kad kiekviena nežinia kodėl nusivyliau. Ir mane aplankė suaugusio žmogaus gyvenimo nuojauta, tiesmukas, vaikus retai kamuojantis jausmas, kad išėjimo nėra: kad mes sėdime kambaryje, ir nėra ką pasakyti ar padaryti. Vos viskas baigėsi, o ant grindų dar voliojosi trupiniai ir dovanų pakuotės, aš pravirkau.

Tikriausiai atrodau išlepinta, bet tokia nebuvau. Ligi tol mano gimtadienis nebuvo didelė šventė. Net ir dabar jaučiuosi tiesiog apgailėtinai. Motina taip stengėsi. Jos verslas jau seniai nenešė didelio pelno; ji daugiau kaip valandą piešdavo vieną atviruką, paskui parduodavo jį už ketvirtį dolerio, o pirkėjai nuo tokios kainos vis tiek vaipydavosi. Ji tikriausiai visai suglumo; jei būtų kitokia motina, būtų išpėrusi man nedėkingą sėdynę. Kažin ko aš tikėjausi, prieš ką mano netikėta šventė šitaip nublanko?

Nieko. Arba nieko ypatinga, nieko, ką galėčiau konkrečiai įvardyti net mintyse. Čia ir bėda. Aš laukiau kažko didžiulio ir neaiškaus, milžiniško dalyko, tokio nuostabaus, kad negalėjau nė įsivaizduoti. Jos surengta šventė buvo per daug įsivaizduojama. Tiesą sakant, jei ji būtų atvesdinusi dūdų orkestrą ir burtininkus, vis tiek būčiau raudojusi. Jokie stebuklai man nebūtų įtikę, nes jie būtų baigtiniai ir nekintami, tokie, o ne kitokie. Jie būtų tik tokie, kokie yra.

Matai, aš tiksliai nežinau, kas, mano galva, turėjo man nutikti pirmą kartą priglaudus Keviną prie krūties. Nebuvau numačiusi nieko konkretaus. Norėjau to, ko negalėčiau įsivaizduoti. Norėjau būti perkeista; norėjau būti perkelta. Norėjau, kad atsivertų durys ir prieš mane nusidriektų neregėti toliai, kurių nė nežinojau esant. Norėjau mažų mažiausiai nušvitimo, o nušvitimo juk kaip tik ir neįmanoma numatyti; jis žada tai, kas nuo mūsų dar paslėpta. Bet jei iš dešimtojo savo gimtadienio ko nors išmokau, tai to, kad dideli ir neapibrėžti lūkesčiai pavojingi.

Galbūt klaidingai save vaizduoju. Žinoma, kad turėjau abejonių. Bet mano lūkesčiai motinystei tikrai buvo dideli, kitaip nebūčiau jai pasiryžusi. Aš godžiai klausiausi draugų pasakojimų: Nesuprasi, ką tai reiškia, kol nesusilauksi savo. Vos užsimindavau, kad kūdikiai ir maži vaikai manęs per daug nežavi, imdavo raminti: Ir man taip buvo! Kitų žmonių vaikų negalėdavau pakęsti! Bet kai jie tavo, būna kitaip – visai visai kitaip. Man tai labai patiko, kitos šalies viltis, svetimo krašto, kuriame įkyrūs neklaužados stebuklingai paverčiami, kaip tu pats sakei, atsakymu į „didįjį klausimą“. Tikrai, galbūt klaidingai aprašiau savo jausmus svečioms šalims. Taip, kelionės ėmė mane varginti, ir taip, prieš šokdama į lėktuvą, visada turėdavau įveikti paveldimą siaubą. Bet žengdama pirmą žingsnį Namibijoje, Honkonge, net Liuksemburge visada skrajodavau lyg aitvaras.

Žinai, ko aš nesuvokiau, – pasakojo Brajanas, – kad savo vaikus įsimyli. Ne šiaip sau myli. O įsimyli. Ir ta akimirka, kai pirmą sykį juos išvysti – ji neapsakoma. Kaip aš trokštu, kad jis vis dėlto būtų ją apsakęs. Kaip trokštu, kad būtų bent pamėginęs.

Daktarė Rainštein pamojavo kūdikiu man virš krūties ir nuleido mažąjį padarėlį – nudžiugau išvydusi, kad ji tai vis dėlto sugeba – nepaprastai švelniai. Kevinas buvo drėgnas, o jo kaklo ir galūnių raukšlėse buvo kraujo. Nedrąsiai jį apkabinau. Jo perkreiptas veidukas buvo nepatenkintas. Kūnas suglebęs; tokios apatijos negalėjau suprasti kitaip nei entuziazmo stoka. Žįsti – vienas iš nedaugelio įgimtų instinktų, bet kai prikišau jo burnytę tiesiai prie išsipūtusio rudo spenelio, jis pasišlykštėjęs nusuko galvytę.

Aš vis stengiausi; jis vis priešinosi; kitas spenelis jam irgi nepatiko. O aš visą laiką laukiau. Alsavau negiliai, laukiau. Ir vis laukiau. Bet visi sako… – pagalvojau. Ir tuojau aiškiai suvokiau: Pasisaugok to, ką „visi sako“.

Franklinai, jaučiausi išsiblaškiusi. Vis rausiausi savo širdyje, ieškodama tos naujosios neapsakomos emocijos, lyg naršyčiau perpildytą stalo įrankių stalčių, nerasdama bulvių skustuko, bet kad ir kiek tarškinau, kad ir ką pastūmiau į šalį, jo ten nebuvo. Bulvių skustukas visada galiausiai atsiranda stalčiuje. Jis būna po mentele, įkrinta tarp virtuvės kombaino garantijos linkių…

– Koks jis gražus, – murmėjau; griebiausi televizijos teksto.

– Galima? – droviai paklausei tu.

Pakėliau kūdikį. Nors naujagimis Kevinas nepatenkintas muistėsi prie mano krūties, tavo kaklą jis apkabino rankute, lyg būtų radęs savo tikrąjį globėją. Kai pažvelgiau į tavo veidą, užmerktas akis, prie naujagimio sūnaus priglaustą skruostą, neįsižeisk, bet supratau: štai kur bulvių skustukas. Atrodė taip neteisinga. Tu aiškiai kone ašarojai, iki galugerklio užlietas žodžiais neišreiškiamos nuostabos. Jaučiausi, lyg žiūrėčiau, kaip tu laižai ledus, o man neduodi.

Atsisėdau, ir tu nenoromis jį grąžinai, o tuomet Kevinas ėmė inkšti. Laikydama kūdikį, kuris vis tiek nežindo, aš vėl pajutau tą patį, ką ir per dešimtąjį savo gimtadienį: štai mes susirinkome kambaryje, ir nėra ką pasakyti ar padaryti. Minutės slinko, Kevinas kaukė, suglebęs gulėjo ir retsykiais nekantriai trūkčiodavo; pajutau, kaip mane pamažu ima, koks siaubas, nepavadinsi kitaip nei nuobodulys.

Ak, tik nepradėk. Žinau, ką tu pasakytum. Buvau nuvargusi. Trisdešimt septynias valandas gimdžiau, absurdas manyti, kad įstengsiu pajusti ką nors daugiau negu buką nuovargį. Ir buvo absurdiška įsivaizduoti fejerverkus; kūdikis yra kūdikis. Tu ragintum mane prisiminti tą pakvaišusią istoriją, kurią tau pasakojau, kaip studijuodama trečiame kurse Grin Bėjuje pirmą sykį nuskridau į užsienį, išlipau ant nusileidimo tako Madride ir nežinia kodėl baisiai nusivyliau, kad Ispanijoje taip pat auga medžiai. Aišku, kad auga! – šaipeisi tu. Aš susigėdau; juk ir aš, žinoma, tam tikra prasme supratau, kad auga, bet dangus, žemė, vaikštinėjantys žmonės – na, tiesiog viskas atrodė taip pat. Vėliau tu minėdavai tą nutikimą, iliustruodamas, kad mano lūkesčiai visada nežmoniškai per dideli; kad pats mano egzotikos alkis esąs autodestruktyvus, nes vos pastveriu kažką nežemiška, tai atsiduria šioje žemėje ir nebesiskaito.

Be to, įkalbinėtum tu, tėvais juk netampama akimirksniu. Tai, kad atsirado kūdikis – nors ką tik jo nebuvo – taip trikdo, kad tikriausiai dar nespėjau visko įsisąmoninti. Aš apspangusi. Žinoma, taip, buvau apspangusi. Nebuvau beširdė ar nenormali. Be to, kartais, kai per daug įdėmiai save seki, tyrinėji savo jausmus, jie sprunka, nesileidžia pagaunami. Aš per daug save stebiu, per daug stengiuosi. Įsivariau sau kažkokį emocinį paralyžių. Juk ką tik pati pastebėjau, kad tos spontaniškai liejamos taurios aistros priklauso nuo tikėjimo. Tad mano tikėjimas susvyravo; leidau, kad laikinai mane apimtų pobaimė. Man tik reikia atsipalaiduoti ir leisti gamtai dirbti savo darbą. Ir, dėl Dievo meilės, pailsėti. Žinau, kad visa tai pasakytum, nes pati sau taip sakiau. O nuo to niekas nė per plauką nepasikeitė – liko jausmas, kad viskas nuo pat pradžių negerai, kad nesilaikau programos, kad beviltiškai nuvyliau mus ir mūsų naujagimį. Kad, tiesiai šviesiai, esu išsigimėlė.

Kol man susiuvo plyšimą, tu pasisiūlei vėl palaikyti Keviną, ir aš žinojau, kad turėčiau priešintis. Nesipriešinau. Man vėrė širdį dėl to, kad su džiaugsmu jį atidaviau. Jei nori žinoti tiesą, aš pykau. Bijojau, gėdijausi, bet taip pat jaučiausi apgauta. Norėjau netikėtos šventės. Galvojau, jei moteris negali tikėtis sėkmingai pasirodyti šitokia proga, tuomet ji niekuo negali pasitikėti; nuo šiol pasaulis apsivertė aukštyn kojom. Aukštielninka, išskėstomis kojomis, daviau sau žodį: gal ir išmokau parodyti visam pasauliui savo „slaptas“ vieteles, bet niekada niekam neprasitarsiu, kad gimdymas manęs visai nesujaudino. Tu turėjai savo nesakytiną dalyką: „Niekada, niekada nesakyk, kad gailiesi susilaukusi mūsų vaiko“; dabar ir aš turiu. Vėliau, draugijoje prisiminusi tą akimirką, griebdavausi to žodžio, neapsakoma. Brajanas tapo šauniu tėvu. Dienelei kitai pasiskolinsiu savo gero draugo švelnumą.

Eva

2000 M. GRUODŽIO 18 D.

Mielas Franklinai,

šįvakar darbe šventėme Kalėdas, o tai nelengva šešiems žmonėms, ką tik norėjusiems perkąsti vieni kitiems gerkles. Mes turime nedaug ką bendra, bet apskritai jų draugija man maloni – ne tiek dėl širdingų pašnekesių prie sumuštinių, kiek dėl kasdienių kalbų apie kelionių į Bahamus pasiūlymus. (Aš kartais jaučiuosi tokia dėkinga už kalną skrydžių, kuriuos reikia užsakyti, kad net verkti norisi.) Taip pat ir paprastas šiltų kūnų artumas suteikia giliausią gyvulišką paguodą.

Dėkoju vadybininkei, kad priėmė mane į darbą. Kadangi Ketvirtadienis sužalojo tiek šio rajono žmonių, iš pradžių Vanda jaudinosi, kad jie nustos pas ją vaikščioti vien todėl, kad nereikėtų to prisiminti. Tačiau būsiu sąžininga mūsų kaimynams: dažnai kaip tik ypatingai širdingi šventiniai linkėjimai man leidžia suprasti, kad klientas mane pažino. Nuvyliau tik darbuotojus. Jie tikriausiai tikėjosi, kad dirbdami su šiokia tokia įžymybe ir patys pasidarys įspūdingesni, kad apdovanosiu savo bendradarbius kraupiomis istorijomis, kurias galės pasakoti per vakarienę. Bet mūsų ryšys per daug tolimas, ir abejoju, ar jų draugams daro įspūdį. Dauguma mano pasakojimų paprasti. Iš tikrųjų jie nori išgirsti tik vieną istoriją, o ją mokėjo mintinai dar tada, kai aš čia nedirbau.

Vanda, išsiskyrusi moteris plačiais klubais, galbūt ir pati tikėjosi, kad tapsime artimomis bičiulėmis. Vos pirmą sykį mums išėjus papietauti, ji pasipasakojo, kad jos buvusiam vyrui pasistodavo, žiūrint, kaip ji siusioja, kad jai ką tik „užrišo“ hemorojaus mazgą ir kad ji liguistai vagiliaudavo parduotuvėse, kol jos vos nepagavo Saks apsaugininkas, kai ji buvo trisdešimt šešerių. O aš pranešiau, kad po šešių mėnesių savo žaisliniuose namuose pagaliau prisiruošiau nusipirkti užuolaidas. Galima suprasti, kad ji mažumėlę nusiminė, jog man teko Manhatanas, o jai – karoliukai.3

Tad šįvakar Vanda užspeitė mane prie fakso aparato. Ji nenorinti lįsti ne į savo reikalus, bet ar aš kreipiausi „pagalbos“? Žinoma, supratau, ką ji turi galvoje. Visiems Gladstouno gimnazijos moksleiviams mokyklos taryba nemokamai teikė psichoterapeuto paslaugas, ir net kai kuriems šių metų naujokams, nors 1999-aisiais jie ten nė nesimokė, mat šie tikino esą traumuoti ir griuvo ant kušetės. Nenorėjau pasirodyti priešiška ir tiesiai atsakyti, kad neįsivaizduoju, kodėl man turėtų bent kruopelyte palengvėti paprasčiausiai papasakojus savo rūpesčius nepažįstamam žmogui, ir kad psichoterapijos, žinoma, logiškai griebiasi tie, kieno problemos – efemeriškos fantazijos, o ne istoriniai faktai. Tad paprieštaravau, kad mano patirtis su psichikos sveikatos profesijos atstovais nenusisekė, bet mandagiai nutylėjau, kad psichiatrinės mano sūnaus slaugos nesėkmės buvo aprašytos visos šalies spaudoje. Be to, atrodė neprotinga išsiduoti, jog kol kas visa mano „pagalba“ buvo laiškai tau, Franklinai. Kažkodėl esu tikra, kad šie laiškai nėra skiriamų terapijos būdų sąraše, nes tu esi svarbiausias dalykas, kurį man reikia „įveikti“, kad „susitaikyčiau“. Ir koks siaubas būtų, jei taip nutiktų.

Net 1983 metais niekaip negalėjau suvokti, kodėl standartinė psichiatrų diagnozė – depresija po gimdymo – turėtų kaip nors guosti. Mūsų tėvynainiams, regis, labai prasminga užklijuoti etiketę ant savo negalavimų. Atrodo, jei tavo nusiskundimas toks dažnas, kad net turi pavadinimą, vadinasi, nesi vienas, todėl atsiveria visokių galimybių – pavyzdžiui, interneto pokalbių kambariai ir bendruomenės paramos grupėse, kuriose galima džiugiai apžiūrinėti savo popas. Toks poreikis burtis į bandą net prasiskverbė į amerikiečių kasdienius pokalbius. Nepamenu, kada paskutinį kartą kas nors man sakė, kad jam „rytais sunku keltis“. Vietoj to man pranešama, kad jis nesąs rytinis. Visi tie bendrakeleiviai, kuriems vos pabudus reikia kibiro kavos, matyt, nenorui šokti iš lovos ir nubėgti dešimt mylių suteikia daugiau pagrindo.

Galimas daiktas, kad geriau įvertinau savo pačios normatyvius polinkius, tarp jų – nepagrįstą lūkestį, kad pagimdžiusi vaiką ką nors pajusiu, net ką nors malonaus. Bet taip smarkiai nepasikeičiau. Būti tokiai kaip visi man nebuvo jokia paguoda. Ir nors daktarė Rainštein depresiją po gimdymo man įteikė lyg dovaną, nemokėjau specialistams už tai, kad jie apšnerkštų mane akivaizdžiais, vien deskriptyviais dalykais. Terminas buvo ne tiek diagnozė, kiek tautologija: po Kevino gimimo mane apėmė depresija, nes po Kevino gimimo mane apėmė depresija. Ačiū.

Tačiau ji taip pat sakė, kad Kevinui ir toliau nežindant mano krūties galbūt jaučiuosi atstumta. Aš nuraudau. Man buvo gėda, kad galėjau šitaip imti į plaučius neįžvelgiamus tokio mažučio, nesusiformavusio padaro polinkius.

Ji, žinoma, buvo teisi. Iš pradžių maniau, jog ką nors darau ne taip, nenukreipiu jo burnytės. Bet ne; įkišdavau spenelį jam tarp lūpų, o kur daugiau jį dėti? Jis porą sykių žįsteldavo, bet nusigręždavo, o melsvas pienas nuvarvėdavo jam per smakrą. Jis užsikosėdavo, ir galbūt man tik taip atrodė, bet jis net žiaukčiodavo. Kai išsigandusi atlėkiau pas ją, daktarė Rainštein šaltai pranešė, kad „kartais taip būna“. Viešpatie, Franklinai, kokių dalykų kartais būna, kaip sužinai turėdamas vaikų! Aš sielojausi. Jos kabinete mane iš visų pusių supo lankstinukai apie tai, kaip reikia stiprinti kūdikio imuninę sistemą. O aš viską išmėginau. Negėriau. Atsisakiau pieno produktų. Baisiausiai pasiaukojusi, nustojau valgyti svogūnus, česnakus ir aitriąsias paprikas. Atsisakiau mėsos ir žuvų. Ėmiau laikytis dietos be gliutelino, o tada man liko tik dubenėlis ryžių ir salotos be padažo.

Galiausiai aš badavau, o Kevinas ir toliau atsainiai mito iš mikrobangų krosnelėje pašildyto buteliuko, kurį jam sugirdyti galėjai tik tu. Mano pieno jis negerdavo net iš buteliuko, nė negurkštelėjęs imdavo muistytis. Jis užuosdavo. Užuosdavo mane. Tačiau alergijų testas buvo neigiamas, bent jau medicinine prasme. Anksčiau nedidelės mano krūtys ištįso, paskaudo ir varvėjo. Rainštein užsispyrusi liepė neleisti pienui išsekti, nes retsykiais tokia aversija – taip ji ir pasakė, Franklinai, aversija – praeinanti. Buvo taip nepatogu ir taip skaudėjo, kad taip ir neišmokau naudotis pieno pompa, nors tu buvai toks mielas, kad ėmei ir nupirkai ligoninėms skirtą Medela. Deja, ėmiau jos nekęsti, šalto plastikinio pakaitalo vietoj žindančio kūdikio. Aš taip troškau duoti jam paties žmogiškojo gerumo pieno, o jis jo nenorėjo, bent jau ne iš manęs.

Nereikėjo to priimti asmeniškai, bet kaipgi kitaip? Jis atsisakė ne motinos pieno, o Motinos. Net nusprendžiau, kad mūsų mažasis džiaugsmelis bus mane perkandęs. Kūdikiai turi puikią intuiciją, nes iš esmės neturi nieko kita. Neabejojau, kad jis pajunta, kaip iškalbingai įsitempia mano rankos, kai jį paimu. Buvau įsitikinusi, kad iš nežymaus kartėlio mano balse, kai burbuliuodavau ir guguodavau, jis pajusdavo, kad burbuliuoti ir guguoti man nėra natūralu, o apdairi jo ausis įstengdavo tame apsimestinio veblenimo sraute išskirti įžūlų, nepermaldaujamą sarkazmą. Be to, kadangi buvau skaičiusi – tai yra tu buvai skaitęs, – kad kūdikiams reikia šypsotis, nes nuo to jie taip pat šypsosi, aš šypsodavausi ir šypsodavausi, šypsodavausi, kol paskausdavo žandai, bet kai man paskausdavo žandai, jis tikrai suprasdavo. Kaskart, kai prisiversdavau nusišypsoti, jis aiškiai suprasdavo, kad šypsotis man nesinori, nes jis pats niekada nenusišypsodavo. Gyvenime šypsenų jis buvo matęs nedaug, bet matė, kaip šypsaisi tu, ir to pakako, kad galėtų atskirti, jog Motinos šypsena kažkokia ne tokia. Ji dirbtinai raitėsi; ji akivaizdžiai skubiai išgaruodavo, vos nusigręždavau nuo jo lovelės. Ar tada Kevinas to išmoko? Kalėjime, ta marionetės šypsena, lyg virveles patraukus.

Žinau, kad tu manim abejoji, bet aš tikrai labai stengiausi aistringai prisirišti prie sūnaus. Bet, pavyzdžiui, mano jausmai tau niekada neatrodydavo lyg pratimai, kuriuos privalau išmokti tarsi pianino gamas. Kuo labiau stengiausi, tuo aiškiau jutau, kad pačios mano pastangos yra pasibaisėtinos. Juk visas tas švelnumas, kurį iš esmės tiesiog suvaidinau, turėjo pabelsti į duris neprašytas. Taigi depresiją man kėlė ne tik Kevinas ar tai, kad susilaukdavau vis mažiau tavo dėmesio; depresiją sau kėliau pati. Prasilenkiau su emocine etika.

Bet Kevinas man irgi kėlė depresiją, ir aš tikrai turiu galvoje Keviną, o ne šiaip sau kūdikį. Nuo pat pradžių tas vaikas man buvo konkretus, o tu dažnai klausdavai: Kaip vaikelis? ar Kaip mano berniukas? arba Kur kūdikis? Man jis niekada nebuvo „kūdikis“. Jis buvo vienaskaitinis kaip retas klastingas tipas, kuris atsikraustė pas mus gyventi ir tik tarp kitko yra labai mažas. Tau jis buvo „mūsų sūnus“ – ar, kai dėl manęs vilčių nebeturėjai, „mano sūnus“. Tavo dievinimas buvo atkakliai plataus pobūdžio, ir, neabejoju, jis tai pajuto.

Kol nespėjai pasišiaušti, aš nekritikuoju. Tikriausiai kaip tik toks visa apimantis įsipareigojimas iš esmės abstrakcijai, savo vaikams, ar jie bus geri, ar blogi, gali būti daug nirtingesnis už įsipareigojimą jiems kaip konkretiems, sudėtingiems žmonėms, ir dėl to įstengi likti jiems ištikimas net tada, kai kaip individai jie nuvilia. O aš savo ruožtu kaip tik tokios plačios sandoros su teoriniais savo vaikais ir neįstengiau sudaryti, jos neįstengiau ir laikytis tada, kai Kevinas pagaliau ištempė mano motiniškus ryšius iki tobulos matematinės ribos tą Ketvirtadienį. Balsuodavau ne už partijas, o už kandidatus. Mano pažiūros buvo tokios pat ekumeninės, kaip ir mano maisto podėlis, tuomet dar kimšte prikimštas salsa verde iš Meksiko Sičio, ančiuvių iš Barselonos, žaliųjų citrinų lapų iš Bankoko. Aš neturėjau nieko prieš abortus, bet baisėjausi mirties bausme, o tai tikriausiai reiškia, kad šventa laikiau tik suaugusiųjų gyvybę. Mano aplinkosaugos įpročiai buvo kaprizingi; įmečiau plytą į tualeto bakelį, bet, iškentusi tuzinus darganojančių dušų su niekingu europietišku vandens slėgiu, pusę valandos lepindavausi verdančio vandens potvynyje. Mano spintoje kabojo indiški sariai, ganietiškos skraistės ir vietnamietiški au dais. Buvau prisirankiojusi importinių žodžių – gemütlich, scusa, hugge, mzungu. Taip maišiau visą planetą, jog kartais tu net jaudindavaisi, kad nesijaučiu įsipareigojusi jokiems žmonėms ar vietoms, nors tu klydai; tiesiog mano įsipareigojimai buvo plačiai iškleisti ir nesveikai konkretūs.

Šitaip pat negalėjau ir mylėti bet kokio vaiko; teks mylėti šį. Su pasauliu mane siejo besaikė gijų, o tave – kelios tvirtos virvės. Tas pats ir su patriotizmu: JAV idėją tu garbinai daug stipriau negu pačią šalį, ir tik visa širdimi priėmęs amerikietiškąsias ambicijas galėjai nepastebėti, kaip kiti jankiai tėvai su žuvienės termosais visą naktį stovi eilėje prie FAO Schwartz žaislų parduotuvės, norėdami nupirkti ribotos laidos Nintendo. Konkretybės gėdingos. Žemiškos šalys ir atskiri blogi berniukai gali eiti į pragarą; šalių idėja ir sūnų idėja triumfuoja per amžius. Ir nors nė vienas iš mūsų nevaikščiojome į bažnyčią, aš priėjau išvadą, kad tu iš prigimties buvai religingas žmogus.

Galiausiai mano beviltiškas maisto, nuo kurio Kevinui atgrasus mano pienas, paieškas užbaigė mastitas. Tikriausiai jam pasidaviau dėl prastos mitybos. Ir dar dėl to, kad vis stengiausi įkišti Kevinui krūtį, matyt, speneliai tiek suskirdo, kad pro juos infekcija pakliuvo iš jo burnytės. Priešindamasis mano pienui, jis vis tiek įstengė mane apkrėsti, lyg dar nė metukų neturėdamas jau būtų prisiragavęs daugiau šios žemės už mane.

Kadangi pirmasis mastito požymis yra nuovargis, nieko keista, kad ankstyvieji simptomai liko nepastebėti. Jis vargino mane savaičių savaites. Tu tikriausiai vis dar netiki manimi, kad jį apimdavo irzlumo priepuoliai, nors tikriausiai įniršis, kuris trunka šešias ar aštuonias valandas, yra veikiau natūrali būsena, o ne priepuolis, ir ramus miegelis, kurį matydavai tu, buvo tik keistas nukrypimas nuo jos. Mūsų sūnui būdavo ramybės priepuoliai. Ir galbūt tai skamba kaip visiška beprotybė, bet Kevinas taip nuosekliai žviegdavo visą laiką, kai likdavo tik su manimi, o paskui nutildavo staigiai lyg išjungta sunkiojo metalo radijo stotis, vos tu grįždavai namo – na, atrodė, kad jis tyčia taip elgdavosi. Tyloje man dar vis spengdavo ausys, o tu pasilenkdavai virš mūsų snaudžiančio angelėlio, kuris, tau nežinant, būdavo ką tik užmigęs po olimpinių dienos pastangų. Nors niekada tau nelinkėjau tokio galvos skausmo kaip mano, negalėjau pakęsti vos pastebimo nepasitikėjimo, kuris ėmė augti tarp mudviejų, kai tavo patyrimas apie mūsų sūnų ėmė nesutapti su manuoju. Kartais vėliau mane apimdavo iliuzija, kad jau lopšyje Kevinas mokėsi skaldyti ir valdyti, klasta demonstruodamas tokį skirtingą temperamentą, kad mudu neišvengiamai susipyktume. Kūdikystėje Kevino bruožai buvo kaip reta kampuoti, o mano ir toliau liko apvalūs ir patiklūs lyg Marlo Tomas, tarsi jis dar įsčiose būtų išsiurbęs visą mano žvitrumą.

Kol neturėjau vaikų, įsivaizdavau, kad kūdikių verksmas yra iš esmės nediferencijuotas. Būna triukšmingas ir mažiau triukšmingas. Bet tapusi motina, įgijau klausą. Kartais jie inkščia iš neišsakyto poreikio, o tai iš esmės – pirmosios negrabios vaiko pastangos kalbėti, apčiuopomis ieškant garsų, reiškiančių šlapia, maistas ar skauda. Kartais jie klykia iš siaubo – kad čia nieko nėra ir gali daugiau niekada nieko ir nebūti. Būna toks atsainus vee-vee, labai panašus į kvietimą mečetėn Artimuosiuose Rytuose ar improvizuotas dainas; tai kūrybinis verksmas, smagus verksmas, taip verkia kūdikiai, kurie yra viskuo patenkinti, bet tiesiog nepastebėjo, kad raudą paprastai siejame su nelaimėmis. Galbūt pats graudžiausias yra prislopintas, tolydus kniaukimas kūdikio, kuris galbūt yra nepaguodžiamai nusiminęs ir dėl prastos priežiūros ar tiesiog nujausdamas nebesitiki paguodos – kuris jau kūdikystėje susitaikė su mintimi, kad gyvenimas yra kančia.

Ak, manau, priežasčių, dėl ko verkia kūdikiai, esama ne mažiau negu priežasčių, dėl ko verkia suaugusieji, bet Kevinui nė vienas standartinis ašarojimo porūšis nebuvo būdingas. Žinoma, kai tu grįždavai, jis retsykiais paniurgzdavo kaip normalus kūdikis, kurį reikia pamaitinti arba pakeisti vystyklus, tuo pasirūpindavai ir jis nurimdavo; o tada tu pažvelgdavai į mane, – matai? – o man norėdavosi tave priploti.

O tau išėjus, kai likdavo su manim, Kevinas nebesileisdavo paperkamas jokiais laikinais niekniekiais – pienu ar pakeistomis sauskelnėmis. Jei prie decibelų lygio, galinčio prilygti pramoniniam pjūklui, prisidėdavo baimė būti paliktam, jo vienatvė atrodė pribloškiamai egzistenciškai tyra; jos negalėjo numaldyti aplink tūpčiojanti suvargusi karvė su savo šleikščiai trykštančiu baltu skystimu. O aš negirdėjau jokio maldaujamo ar prašančio verksmo, jokios kraupios nevilties, jokio bevardžio siaubo gurgenimo. Balsu jis švaistydavosi lyg ginklu, klyksmai trankydavosi į lofto sienas lyg beisbolo lazda, daužanti autobuso stotelės pastogę. Koncertuodamas, kumščiais trankydamas muzikinę karuselę virš lovelės, jis spardydavo antklodėlę lyg kikboksininkas, o retsykiais, paglosčiusi, paglamonėjusi ir perrengusi, atsitraukdavau ir gėrėdavausi tikrų tikriausiu jo atletiškumu. Buvo akivaizdu: šitą nepaprastą vidaus degimo variklį varo distiliuotas ir amžinai atsinaujinantis įniršio kuras.

Dėl ko? – galbūt paklausi tu.

Jis buvo sausas, pamaitintas, išsimiegojęs. Pamėgindavau jį užkloti ir nukloti; jam nebūdavo nei karšta, nei šalta. Jis būdavo atsirūgęs, o nuojauta man kužda, kad pilvo jam nepūtė; Kevinas žviegė ne iš skausmo, o iš pykčio. Virš galvos jam kabėjo žaislai, lovytėje būdavo guminių kubelių. Motina šešis mėnesius nedirbo, kad galėtų visą dieną leisti su juo, nešiodavau jį, kol rankos paskausdavo; niekaip nepasakysi, kad jam stigo dėmesio. Kaip po šešiolikos metų su pasimėgavimu rašė laikraščiai, Kevinas turėjo viską.

Esu sukūrusi teoriją, kad daugumą žmonių galima išdėstyti labai aptakiame spektre, ir su padėtimi jame susijęs bet kuris kitas jų bruožas: kiek tiksliai jiems patinka čia būti, tiesiog būti gyviems. Man atrodo, kad Kevinas to negalėjo pakęsti. Manau, Kevinas nė nepakliuvo į spektrą, jis tiesiog negalėjo pakęsti, kad yra čia. Galbūt jis net išsaugojo kokį nors pėdsaką dvasinės atminties iš laiko prieš savo prasidėjimą, ir šlovingos nebūties jis ilgėjosi daug labiau negu mano įsčių. Kevinas, regis, širdo dėl to, kad niekas jo nepasiklausė, ar jis pageidautų atsidurti lopšyje, laike, kuris vis bėga ir bėga, nes tame lopšyje visiškai niekas jo nedomina. Tokio nesmalsaus berniuko nebuvau regėjusi, o nuo kelių išimčių iš tos taisyklės mane krečia šiurpas.

Vieną popietę pasijutau dar labiau apsnūdusi negu visada, kartais net truputį sukosi galva. Jau keletą dienų neįstengiau sušilti, o buvo gegužės pabaiga; niujorkiečiai lauke vaikščiojo su šortais. Kevinas suskėlė virtuozišką rečitalį. Susirangiusi ant sofos, susisupusi į apklotą, apdujusi mąsčiau, kad tu dirbi dar daugiau negu paprastai. Žinoma, būdamas laisvai samdomas darbuotojas, nenorėjai, kad ilgalaikiai klientai susirastų tau pamainą, o mano įmonę buvo galima patikėti valdiniams, ir ji niekur nedings. Bet kažkodėl tai reiškė, kad aš visą dieną tupiu šitame pragare, o tu sau linksmai važinėjiesi kūdikiškai mėlynu pikapu ir dairaisi po laukus, ieškodamas reikiamos spalvos karvių. Įtariu, jei apsikeistume vietomis – tu būtum klestinčios įmonės vadovas, o aš – vieniša laisvai samdoma vietų ieškotoja – Eva turėtų tučtuojau mesti darbą lyg karštą bulvę.

Kai sužvangėjo ir sudrebėjo liftas, kaip tik pastebėjau nedidelį lopinėlį po dešine krūtimi, kuris pasidarė ryškiai raudonas, skaudus ir keistai pastiręs, toks pat kaip daug didesnis panašus lopinėlis ant kairiosios krūties. Tu atidarei lifto vartelius ir nuėjai tiesiai prie lovelės. Džiaugiausi, kad tapai tokiu dėmesingu tėvu, bet iš dviejų kitų mūsų lofto gyventojų tik tavo žmona mokėjo įvertinti, ką reiškia žodis labas.

– Būk geras, nepabudink jo, – sukuždėjau. – Jis užsnūdo vos prieš dvidešimt minučių, o šiandien tiesiog draskėsi. Abejoju, ar jis kada nors užmiega. Jis netenka sąmonės.

– Na, o ar jis pamaitintas? – kurčias mano maldavimams, tu pasiguldei jį ant peties ir ėmei baksnoti ramų veidelį. Jis atrodė apgaulingai patenkintas. Tikriausiai sapnavo nebūtį.

– Taip, Franklinai, – atsakiau, tvardydamasi iš visų jėgų. – Maždaug keturias ar penkias valandas klausiusi, kaip mažasis Kevinas siautėja, apie tai pagalvojau… Kam tau viryklė?

– Mikrobangų krosnelėje žūva maistingosios medžiagos, – pietaudamas McDonald’s, tu skaitydavai knygas apie kūdikius.

– Čia ne taip paprasta, kaip tiesiog suprasti, ko jis nori ir negali pasakyti. Dažniausiai jis nė nenutuokia, ko nori, – paaiškinau: tavo akys užvirto į lubas, lyg sakytų „po galais, ir vėl prasideda“. – Manai, aš perdedu.

– Aš taip nesakiau.

– Manai, jis „irzlus“. Jis kartais „nerimsta“, nes yra alkanas…

– Klausyk, Eva. Tikiu, kad kartais jis būna prastos nuotaikos…

– Matai? Prastos nuotaikos, – nusvirduliavau į virtuvę su visu apklotu. – Tu manim netiki! – mane ėmė pilti šaltas prakaitas, ir aš tikriausiai buvau arba išraudusi, arba išblyškusi. Einant skaudėjo padus, skausmas varstė kairiąją ranką.

– Tikiu, kad sakai tiesą, kaip tau tai atrodo sunku. Bet ko gi tu tikėjaisi, išeiginės?

– Gal ir ne atsainaus pasivaikščiojimo, bet jaučiuosi lyg apiplėšta!

– Klausyk, jis ir mano sūnus. Aš taip pat kasdien jį matau. Kartais jis truputį paverkia. Tai kas. Jaudinčiausi, jei neverktų.

Šit kaip, mano liudijimas nepatikimas. Teks iškviesti kitų liudytojų.

– Ar girdėjai, kad Džonas apačioje grasina išsikraustyti?

– Džonas – žydras, o tokie nemėgsta kūdikių. Visa šita šalis nusistačiusi prieš vaikus, tik dabar ėmiau pastebėti, – toks griežtumas tau nebuvo būdingas, tik tu pagaliau ėmei kalbėti apie tikrąją šalį, o ne žvaigždėtą Valhalą savo galvoje. – Matai? – Kevinas nubudo ant tavo peties, tuomet ramiai, nė neatsimerkdamas, ėmė žįsti buteliuką. – Atleisk, bet dažniausiai jis man atrodo visai draugiškas.

– Dabar jis nėra draugiškas, jis nusikalęs! Ir aš taip pat. Žinau, kad esu pavargusi, bet jaučiuosi prastai. Svaigsta galva. Krečia šaltis. Galbūt kyla temperatūra.

– Na, labai gaila, – oficialiai pareiškei tu. – Tuomet pailsėk. Aš paruošiu vakarienę.

Dėbtelėjau. Tau visai nebūdinga būti tokiam šaltam! Aš turėjau menkinti savo negalavimus, o tu – šokinėti aplink mane. Versdama tave laikytis senosios mudviejų tvarkos, atėmiau buteliuką ir prispaudžiau tavo ranką sau prie kaktos.

– Mažumėlę šilta, – pasakei, tuojau atitraukdamas ranką.

Deja, nebeįstengiau išstovėti ant kojų, o visur, kur lietėsi apklotas, tvilkė odą. Todėl vėl nusvirduliavau ant sofos, lyg atšokusi nuo suvokimo: tu ant manęs pyksti. Tave nuvylė ne tėvystė, o aš. Maneisi vedęs didvyrę. O tavo žmona pasirodė esanti zyzla, tokia pat mimoza, kokias ji smerkdavo tarp nepatenkintųjų persivalgiusių amerikiečių, kuriems kasdienis vargelis, pavyzdžiui, tris kartus iš eilės dingęs FedEx siuntinys, dėl kurio tenka eiti į depą, kelia nepakenčiamą „stresą“, vertą brangių psichoterapijų ir farmacinės pagalbos. Tu neaiškiai kaltinai mane net dėl to, kad Kevinas nežinda mano krūties. Aš iš tavęs atėmiau motinystės paveikslą, tą mielą sekmadienio ryto snaudulį pataluose su sviestuotu skrebučiu: sūnus žinda, žmona švyti, ant pagalvės virsta goslios krūtys, kol tenka keltis iš lovos pasiimti fotoaparato.

Maniau, ligi tol sėkmingai nuslėpiau tikruosius jausmus, kuriuos man kelia motinystė, kol jie pranyko; kaip daug melo santuokoje yra tiesiog nutylėjimai. Susilaikiau nenutėškusi ant kavos staliuko akivaizdžios depresijos po gimdymo diagnozės kaip kokio trofėjaus, o pasilaikiau šią akreditaciją sau. Tuo metu nešdavausi namo daugybę redagavimo, bet iš tikrųjų įveikiau vos kelis puslapius; prastai redagavau, prastai miegojau, o po dušu palįsti gaudavau geriausiu atveju kas trečią dieną; su niekuo nesusitikdavau ir retai išeidavau iš namų, nes Kevino įsiūtis viešoje vietoje buvo socialiai nepriimtinas; ir kasdien grumdavausi su įraudusiu, urzgiančiu, nepasotinamu įsiūčiu, o pati sau bukai, nieko nesuvokdama, vis kartojau: turiu jį mylėti.

– Jei tau sunku susitvarkyti, išteklių mums netrūksta, – tu stovėjai prie sofos su sūnumi, lyg galingas kaimietiškas pasiaukojimo šeimai ir tėvynei paveikslas sovietinėse freskose. – Galėtume pasamdyti merginą.

– Ak, pamiršau tau pasakyti, – sumurmėjau. – Šiandien telefonu kalbėjausi su kontora. Mes tiriame Afrikos leidimo paklausą. AFRIWAP. Man regis, gražiai skamba.

– Aš neturiu galvoje, – pritūpei tu, žemu balsu karštai kuždėdamas man į ausį, – kad kas nors kitas augintų mūsų sūnų, kol tu medžiosi pitonus Belgijos Konge.

– Zaire, – atsakiau aš.

– Čia mudviejų bendras reikalas, Eva.

– Tuomet kodėl tu visada gini jį?

– Jam tik septynios savaitės! Jis dar per mažas pulti!

Šiaip ne taip atsistojau. Galbūt tau pasirodė, kad ašaroju, bet iš akių skystis plūdo savaime. Kai nušliaužiau į vonią, ne tiek norėjau atsinešti termometrą, kiek pabrėžti, kad tu man jo nepadavei. Kai grįžau, įsikišusi jį į burną, ar man pasirodė, ar tu vėl nukreipei žvilgsnį į lubas?

Įdėmiai pažvelgiau į gyvsidabrio stulpelį lempos šviesoje.

– Štai – tu pažiūrėk. Man liejasi akyse.

Tu atsainiai pakišai termometrą, kur šviesiau.

– Eva, tu viską sugadinai. Tikriausiai prikišai jį prie lemputės, ar ką, – tu nupurtei gyvsidabrį, įkišai termometro galą man į burną ir nuėjai pakeisti Kevinui sauskelnių.

Aš nurėpliojau prie vystymo stalo ir ištiesiau savo atnašą. Tu pažvelgei į termometrą ir pervėrei mane tamsiu žvilgsniu.

– Nejuokinga, Eva.

– Ką čia šneki? – šįsyk iš tikrųjų apsiašarojau.

– Pakaitinti termometrą. Šūdinai juokauji.

– Aš jo nekaitinau. Tik pasidėjau lemputę po liežuviu…

– Po galais, Eva, jis rodo beveik 104 laipsnius.

– Ak.

Tu pažvelgei į mane. Pažvelgei į Keviną, bent sykį sudvejojęs, kuris tau svarbesnis. Skubiai pakėlei jį nuo stalo, tuomet taip paskubomis paguldei, kad jis pamiršo savo griežtą teatro tvarkaraštį ir paleido dieninę sireną, skelbiančią, kad nekenčia viso pasaulio. Su vyriškumu, kuriuo visada mane žavėjai, nekreipei į jį dėmesio.

– Atleisk man! – tu vienu mostu pakėlei mane nuo grindų ir nunešei atgal ant sofos. – Tu tikrai sergi. Paskambinsim daktarei Rainštein, nuvešim tave į ligoninę…

Mane ėmė miegas, jau snaudžiau. Bet prisimenu, pagalvojau, kad per daug prireikė. Svarsčiau, ar būtum uždėjęs man ant kaktos vėsų rankšluostį, atnešęs vandens su ledukais ir tris tabletes aspirino ir paskambinęs daktarei Rainštein, jei termometras būtų rodęs tik 101 laipsnį.

Eva

3 Užuomina į tai, kaip baltaodžiai kolonistai už bevertes smulkmenas nusipirko Manhatano salą iš indėnų.

2000 M. GRUODŽIO 21 D.

Mielas Franklinai,

aš mažumėlę sudirgusi, nes ką tik suskambo telefonas, o aš nė neįsivaizduoju, iš kur tas Džekas Marlinas gavo neskelbiamą mano numerį. Jis prisistatė kaip NBC dokumentinių filmų kūrėjas. Turbūt žaismingas darbinis jo projekto pavadinimas „Užklasinė veikla“ skamba visai autentiškai, ir jis bent jau iškart atsiribojo nuo „Sielvarto Gladstouno gimnazijoje“, tos skubotos Fox laidos, kurioje, kaip man pranešė Džailsas, daugiausia verkiama prieš kameras ir rodomos pamaldos. Bet vis tiek paklausiau Marlino, kodėl, jo nuomone, turėčiau įsigeisti dalyvauti dar viename sensacingame postmortem dienos, kai visas mano gyvenimas sudužo į šipulius, o jis atsakė, kad galbūt norėčiau papasakoti „savo istorijos pusę“.

– O kokia gi tai būtų pusė? – juk gerai žinoma, kad stojau prieš jį dar tada, kai Kevinui buvo septynios savaitės.

– Pavyzdžiui, ar jūsų sūnus nebuvo seksualinės prievartos auka? – meilikavo Marlinas.

– Auka? Ar mes čia apie tą patį vaikiną kalbam?

– O kaip ten dėl to prozako? – taip supratingai murkti galima tik tyčia. – Tokia buvo jo gynyba teisme, ir ji buvo neblogai pagrįsta.

– Taip sugalvojo jo advokatas, – tyliai pratariau.

– Bet apskritai galbūt manot, kad Kevinas buvo nesuprastas?

Atleisk, Franklinai, žinau, kad reikėjo padėti ragelį, bet aš taip retai gaunu pasikalbėti su žmonėmis ne darbe… Ką pasakiau? Maždaug: „Deja, savo sūnų suprantu kuo puikiausiai.“ Ir dar pasakiau:

– Tiesą sakant, Kevinas – tikriausiai vienas iš geriausiai suprastų jaunuolių visoje šalyje. Mažiau kalbų, daugiau darbų, tiesa? Man regis, savo asmeninę pasaulėžiūrą jis išreiškė aiškiau už daugumą žmonių. Man regis, turėtumėte kalbinti vaikus, kurių saviraiška daug ribotesnė.

– Kaip manot, ką jis norėjo pasakyti? – paklausė Marlinas, nudžiugęs, kad nustvėrė tikrą, gyvą iš esmės uždaro tėvų elito egzempliorių, nes tokie nežinia kodėl visai netrokšta sulaukti savo penkiolikos minučių šlovės televizijoje.

Neabejoju, kad skambutis buvo įrašomas, ir reikėjo prikąsti liežuvį. O aš išpyškinau:

– Kad ir kokia buvo jo žinia, pone Marlinai, ji aiškiai buvo pasibaisėtina. Kodėl gi norite suteikti jam dar vieną progą jai kartoti?

Kai pašnekovas leidosi dėstyti kažkokias nesąmones apie tai, kad įžvalgos apie nestabilius vaikinus gyvybiškai būtinos, kad kitą kartą „būtume pasirengę iš anksto“, pertraukiau jį:

– Aš buvau tam pasirengusi šešiolika metų, pone Marlinai, – atkirtau. – Ir kažin kokia iš to nauda.

Ir padėjau ragelį.

Žinau, kad jis tik atliko savo darbą, bet man jo darbas nepatinka. Man bloga nuo žurnaliūgų, šniukštinėjančių aplink duris lyg šunys, užuodę mėsą. Pavargau nuo to, kad manimi visi minta.

Nudžiugau, kad daktarė Rainštein, atskaičiusi paskaitą, jog tai beveik negirdėta, buvo priversta pripažinti, kad man tikrai abiejų krūtų mastitas. Tos penkios dienos Bet Izraelyje su antibiotikų lašeline buvo skausmingos, bet fizinį skausmą jau ėmiau branginti kaip kančią, kuri man suvokiama, priešingai negu gluminanti motinystės neviltis. Paprasčiausia tyla nešė neapsakomą palengvėjimą.

Vis dar apimtas šeimos maitintojo įkarščio ir galbūt – prisipažink – nenorėdamas patikrinti „draugiško“ mūsų sūnaus temperamento, pasinaudojai proga ir pasamdei auklę. Ar, tiksliau, dvi aukles, nes kol aš grįžau namo, pirmoji jau spėjo mesti darbą.

Tik tu šito man nepranešei. Veždamas mane namo pikapu, tiesiog ėmei tarškėti apie pasakiškąją Šivoną, ir man teko tave pertraukti.

– Maniau, jos vardas Karlota.

– Ak, šita. Žinai, daug iš tų merginų – imigrantės, kurios ketina dezertyruoti, vos jų viza atvirs į moliūgą. Vaikų jos iš tikrųjų nemyli.

Vos pikapui krestelėjus, man degindavo krūtis. Su siaubu laukiau kankinamo proceso grįžus, kai teks nusiurbti pieną, kaip buvo prisakyta uoliai daryti kas kelias valandas dėl mastito, net jei pieną reikės išpilti į kanalizaciją.

– Tai su Karlota nieko neišėjo.

– Iškart jai sakiau, kad jis kūdikis. Kakojantis, perdžiantis, riaugėjantis…

– …klykiantis…

– …kūdikis. O ji tikėjosi gal kokios savaime išsivalančios orkaitės, ar ko.

– Tai tu ją atleidai.

– Ne visai. Šivona – tikra šventoji. Nepatikėsi, iš Šiaurės Airijos. Galbūt žmonės, pratę prie bombų ir kitų šūdų, moka ramiau žiūrėti į šiokį tokį zirzimą.

– Tai yra Karlota metė darbą. Vos po kelių dienų. Nes Kevinas buvo – kaip ten teisingai sakoma? Irzlus.

– Tik įsivaizduok, vos po dienos. O kai per pietus paskambinau paklausti, kaip einasi, ji turėjo įžūlumo pareikalauti, kad sutrumpinčiau savo darbo dieną ir pasiimčiau iš jos sūnų. Man kilo mintis nemokėti jai nė cento, bet nenorėjau atsidurti juoduosiuose jos agentūros sąrašuose.

(Pranašiška. Jos agentūros juoduosiuose sąrašuose atsidūrėme po dvejų metų.)

Šivona tikrai buvo šventoji. Iš pirmo žvilgsnio ne itin daili, pasišiaušusiomis juodomis garbanomis ir ta mirtinai išbalusia airių oda, o kūnas – kaip lėlės kūdikio, ties sąnariais ne susiaurėja, o tik truputį susiraukšlėja; nors buvo palyginti liekna, galūnės kaip malkos ir nesusiaurėjantis liemuo ją storino. Tačiau laikui bėgant man ji pasidarė gražesnė, nes buvo tokios geros širdies. Tiesa, mums susipažinus, ji užsiminė esanti Alpha kursus rengiančios krikščionių bendruomenės narė, ir man pasidarė truputį nejauku. Tokius žmones laikiau bukais fanatikais ir su siaubu tikėjausi kasdienių pamokslų. Stereotipas, ir Šivona jo nepatvirtino; vėliau ji retai apie tai užsimindavo. Galbūt toks nuošalus religijos takelis buvo jos būdas išvengti katalikų ir protestantų rietynių gimtojoje Antrimo grafystėje, apie kurią ji niekada nepasakodavo ir nuo kurios ji lyg dėl viso pikto atsitraukė per visą Atlanto vandenyną.

Tu mane erzinai, jog taip pamilau Šivoną vien dėl to, kad ji buvo Wing and a Prayer gerbėja, nes naudojosi AWAP keliaudama po Europą. Nesuvokdama, ką veikti ją „pašauks“ Dievas, ji sakė neįsivaizduojanti smagesnio darbo negu profesionaliai bastytis po pasaulį ir šitaip pabudino mano nostalgiją jau tolstančiam gyvenimui. Ji įžiebė tokį pat pasididžiavimą, kokio kada nors tikėjausi iš Kevino, kai jis paaugs tiek, kad sugebėtų įvertinti savo tėvų nuopelnus. Retsykiais jau leisdavau sau pasvajoti, kaip Kevinas žiūrinėja senas mano nuotraukas ir karštai klausinėja: Kur čia? Kas čia? Tu buvai AFRIKOJE? Oho! Bet Šivonos susižavėjimas mane žiauriai suklaidino. Kevinas sykį tikrai apžiūrėjo mano nuotraukų dėžę – o tada apipylė žibalu.

Po antrojo antibiotikų kurso mastitas praėjo. Susitaikiusi su mintimi, kad Kevinas taip ir liks penimas iš buteliuko, leidau savo krūtims susitraukti ir išdžiūti, o tą rudenį, frontą laikant Šivonai, pagaliau galėjau grįžti į AWAP. Koks palengvėjimas gražiai rengtis, mitriai judėti, kalbėti ramiu, suaugusios moters balsu, nurodinėti, kam ką daryti, o paskui matyti, kad taip ir daroma. Iš naujo džiūgavau dėl to, nuo ko anksčiau buvau truputį pavargusi, bet sykiu priekaištavau sau, kad mažame sutrikusiame kamuolėlyje įžiūrėjau tokį piktybišką motyvą, kaip įvaryti pleištą tarp mudviejų. Sirgau. Prie naujojo gyvenimo prisitaikyti buvo sunkiau, negu tikėjausi. Atgavusi senąsias jėgas ir su malonumu pastebėjusi, kad iš to jaudulio susigrąžinau buvusias formas, maniau, kad blogiausia jau praeityje, ir įsidėmėjau – kitą sykį, kai kuri nors draugė pagimdys pirmąjį kūdikį, atskubėsiu jos užjausti.

Dažnai grįžusi namo pakviesdavau Šivoną likti ilgiau ir išgerti su manim puoduką kavos, o džiaugsmas kalbėtis su maždaug perpus už mane jaunesne moterimi galbūt buvo ne tiek malonumas įveikti kartų skirtumus, kiek tiesiog paprastas jaukumas kalbėtis su bet kuo. Išliedavau širdį Šivonai, nes neišliedavau jos savo vyrui.

– Tikriausiai baisiai troškot Kevino, – vieną sykį tarė Šivona. – Šitiek matydama, susitikdama tiek žmonių – ir dar viskas apmokėta, tik pamanykit! Neįsivaizduoju, kaip galima to atsisakyti.

– Aš neatsisakiau, – paaiškinau. – Po kokių metų vėl dirbsiu kaip anksčiau.

Šivona maišė kavą.

– Ir Franklinas taip mano?

– Tegu tik pabando nemanyti.

– Bet jis, šita gi, minėjo, – ji nemėgo nešioti paskalų, – kad šitie jūsų pasilakstymai ištisiems mėnesiams, na – kad su jais viskas baigta.

– Kurį laiką buvau mažumėlę perdegusi. Vis baigiasi švarūs apatiniai; Prancūzijoje vis streikuoja geležinkeliai. Gali būti, kad sudariau klaidingą įspūdį.

– Ak, taigis, – graudžiai atsakė ji. Abejoju, ar ji norėjo privirti košės, nors matė, kad ir taip verda. – Jam tikriausiai būdavo vieniša, kai jūs išvykdavot. O jei dabar vėl imsit keliauti, jam teks vienam rūpintis lėliuku Kevinu, kai manęs nebus. Žinoma, Amerikoje kartais tėtukai būna namie, o mamaitės eina darban?

– Amerikiečių būna visokių. Franklinas ne toks.

– Bet jūs vadovaujat visai įmonei. Juk tikrai galėtumėte sau leisti…

– Tik finansine prasme. Ir taip sunku, kai apie žmoną rašo Fortune žurnalas, o vyras tik surado, kur nufotografuoti reklamą gretimame puslapyje.

– Franklinas sakė, kad anksčiau penkis mėnesius per metus praleisdavote kelionėse.

– Žinoma, – sunkiai atsidusau, – dabar teks praleisti mažiau.

– Žinot, jūs gal pastebėsit, kad Kevinas truputuką, šita gi, savotiškas. Jis – neramus kūdikis. Kartais iš to išaugama, – šiaip taip įsidrąsino ji, – o kartais ne.

Manei, kad Šivona atsidavusi mūsų sūnui, bet man ji atrodė greičiau ištikima mudviem. Apie Keviną ji dažniausiai kalbėdavo tik griežtai logistine prasme. Sterilizuoti nauji buteliukai; baigiasi mūsų vienkartiniai „vystyklai“. Ji buvo tokia aistringa mergina, kad toks mechaniškas požiūris atrodė jai nebūdingas. (Nors sykį ji pasakė: „Jo akys, šita gi, kaip sagutės, tikrai! – nervingai nusijuokusi, ji patikslino: – Tai yra įdėmios.“ – „Taip, tikrai, net nejauku, tiesa?“ – pritariau kaip įmanydama neutraliau.) Bet mudu ji dievino. Ją tiesiog pakerėjo laisvė, kurią turėjome abu dirbdami savarankiškai, ir nors puoselėjo evangelišką meilę „šeimos vertybėms“, ją aiškiai trikdė, kaip mes savo noru apribojome tokią nepriklausomybę vergija kūdikiui. Ir galbūt mes suteikėme jai vilties dėl ateities. Mes buvome vidutinio amžiaus, bet klausydavomės The Cars ir Džo Džeksono; jei negražūs žodžiai jai ir užkliūdavo, tikriausiai apskritai vis tiek atrodė miela, kad beveik keturiasdešimties metų krienas abejotiną kūdikių priežiūros vadovėlį gali išvadinti šūdu. O mes savo ruožtu gerai jai mokėdavome ir prisiderindavome prie jos pareigų bažnyčioje. Retsykiais ką nors jai padovanodavau, pavyzdžiui, šilkinį šaliką iš Tailando, dėl kurio ji taip aikčiojo, kad net susigėdau. Tu jai atrodei pribloškiamas gražuolis, ji gėrėjosi tvirtu tavo stotu ir plevenančiais pakuliniais plaukais. Kažin ar nebuvai jai mažumėlę „kritęs į akį“.

Nematydama jokios priežasties, kodėl Šivona turėtų būti nepatenkinta darbu pas mus, sutrikau pastebėjusi, kad per keletą mėnesių ji ėmė atrodyti keistai išsekusi. Žinau, kad airės sensta negražiai, bet net būdama tokios plonaodžių rasės atstovė ji buvo smarkiai per jauna, kad įsitaisytų tokių gilių nerimo raukšlių kaktoje. Kai grįždavau iš darbo, kartais ji būdavo sudirgusi, piktai atšaudavo, kai paprasčiausiai nusistebėdavau, kad vėl baigiasi kūdikių maistelis.

– Och, juk ne visas jam į burnytę pakliūva, suprantat!

Ji tučtuojau atsiprašė ir nežinia kodėl vos nepravirko, bet nieko neaiškino. Darėsi vis sunkiau ją sugundyti atsipūsti prie puoduko kavos, lyg ji nekantrautų dingti iš mūsų lofto, o kai pasiūliau jai atsikraustyti pas mus, jos reakcija buvo visai nesuprantama. Prisimeni, pasiūliau atitverti sienomis tą prastai išnaudojamą kampą, kur kaupdavosi visokie niekniekiai, ir įrengti atskirą vonią. Tai, ką buvau sumaniusi, būtų buvę daug erdviau už tą urvelį Ist Vilidže, kuriame ji gyveno su paleistuve, girtuokle, bedieve padavėja, kurios ne itin mėgo. Algos sumažinti taip pat nežadėjau, tad ji būtų sutaupiusi nuompinigius. Tačiau mintis apsigyventi pas šeimą, kurioje dirba, jai buvo atgrasi. Kai ji protestavo, kad niekaip neįstengs nutraukti tos C aveniu landynės nuomos sutarties, tai skambėjo, na, šūdinai.

O tuomet ji ėmė neateiti dėl ligos. Iš pradžių vos vieną kitą kartą per mėnesį, bet galiausiai bent kartą per savaitę paskambindavo ir pranešdavo, kad skauda gerklę ar streikuoja pilvas. Ji tikrai atrodė prastai; tikriausiai blogai maitinosi, nes tos kūdikiškos rinkelės virto trapia kaip šakaliukas figūra, o kai airės išblykšta, jos atrodo kaip ekshumuotos. Tad nedrįsau apkaltinti jos simuliavimu. Atsargiai pasiteiravau, ar jai nekilę problemų su vaikinu, kaip laikosi jos šeima Karikferguse, ar ji nesiilginti Šiaurės Airijos.

– Nesiilgiu Šiaurės Airijos, – nusišaipė ji. – Jūs turbūt juokaujat.

Tokia šmaikštumo akimirka pabrėžė, kad ir juokauti ji ėmė rečiau.

Šitokios netikėtos jos atostogos man pridarydavo didelių nepatogumų, nes pagal dabar jau nusistovėjusią logiką, kad tavo laisvai samdomas darbas esąs nepastovus, o aš, kaip generalinė direktorė, esu tiesiog išlepinta saugumo, namie likti tekdavo man. Reikėdavo ne tik perkelti susitikimus ar nepatogiai dalyvauti juose telefonu, bet ir praleisti visą papildomą dieną su mūsų brangiuoju mažutėliu, ir mano trapi pusiausvyra suvirpėdavo; vakarais po dienos, kai nebūdavau iš anksto nusiteikusi neatlėgstančiam Kevino siaubui dėl savo paties egzistencijos, kaip mūsų auklė sakydavo, lipdavau sienom. Šitaip nepakeliamai pridėjus vieną dieną per savaitę, mudvi su Šivona, iš pradžių be žodžių, ėmėme viena kitą suprasti.

Dievo vaikams aiškiai skirta nemurmant džiaugtis didingomis Jo dovanomis, nes nesuvokiama Šivonos kantrybė galėjo kilti tik iš katekizmo. Kad ir kaip kamantinėjau, niekaip neišpešiau, dėl ko ji kiekvieną penktadienį atsiduria lovoje. Tad norėdama bent jau suteikti jai leidimą, ėmiau skųstis pati.

– Nesigailiu savo kelionių, – pratariau vieną ankstyvą vakarą, kai ji rengėsi išeiti, – bet gaila, kad mudu su Franklinu taip vėlai susipažinome. Ketverių metų su juo vienu tikrai per mažai, kad jis man pabostų! Manau, tikriausiai smagu sutikti savo partnerį iki trisdešimtmečio, kad pakaktų laiko pabūti bevaikiams ir, nežinau, gal net imti truputį nuobodžiauti. Tuomet, kai sueina trisdešimt, jau būni pasirengusi permainoms ir džiaugiesi kūdikėliu.

Šivona staiga pažvelgė į mane, ir nors tikėjausi jos žvilgsnyje išvysti priekaištą, pastebėjau tik keistą budrumą.

– Žinoma, nenorėjote pasakyti, kad Kevinu nesidžiaugiate.

Supratau, kad tokią akimirką derėtų skubiai patikinti, jog džiaugiuosi, bet niekaip neįstengiau. Vėlesniais metais man taip retsykiais nutiks: savaitė po savaitės nedvejodama sakysiu ir darysiu tai, kas priklauso, kol staiga atsitrenksiu lyg į sieną. Prasižiosiu, o žodžiai: Kaip gražiai nupiešei, Kevinai, arba Jei išrausim gėlytes iš žemės, jos mirs, negi nori, kad mirtų, ką? arba Taip, mes nepaprastai didžiuojamės savo sūnumi, pone Kartlandai, tiesiog nepasigirs.

– Šivona, – nenoromis pratariau. – Aš mažumėlę nusivyliau.

– Žinau, kad sirguliuoju, Eva…

– Ne tavimi, – pagalvojau, kad ji tikriausiai suprato mane visiškai teisingai, bet tyčia apsimetė nesupratusi. Nereikėjo užkrauti savo paslapčių naštos tai merginai, bet kažkodėl negalėjau susilaikyti. – Vien bliovimas ir bjaurūs plastikiniai žaislai… Gerai nežinau, ko tikėjausi, bet tikrai ne šito.

– Žinoma, jums galbūt po gimdymo šiokia tokia…

– Kad ir kaip tai pavadintum, aš nejaučiu džiaugsmo. Atrodo, Kevinas irgi.

– Jis kūdikis!

– Jam daugiau kaip pusantrų metų. Žinai, kaip žmonės vis aikčioja: Koks linksmas vaikutis! Na, tai reiškia, kad yra ir nelinksmų vaikų. Ir aš nieko negaliu pakeisti.

Ji rausėsi savo krepšyje, baisiausiai susikaupusi kraudama į jo angą paskutinius kelis daiktelius. Ji visada atsinešdavo knygą paskaityti, kol Kevinas miegos, ir galiausiai pastebėjau, kad ji jau kelis mėnesius krepšyje nešiojasi vieną ir tą pačią. Būčiau supratusi, jei tai būtų buvusi Biblija, bet tai buvo tik dvasingumo skaitiniai – plona knygelė, viršelis dabar jau labai dėmėtas, – o kadaise ji sakėsi esanti aistringa skaitytoja.

– Šivona, man su kūdikiais visai nesiseka. Su mažais vaikais niekada per daug gerai nesutardavau, bet tikėjausi… Na, kad motinystėje atsiskleis kitokia mano pusė, – pažvelgiau į skvarbias jos akis. – Bet neatsiskleidė.

Ji suglumo.

– Ar pasikalbat su Franklinu, kaip jaučiatės?

Trumpai juktelėjau.

– Tuomet reikėtų ko nors imtis. O ko?

– O nemanot, kad sunkiausi bus pora pirmų metų? Kad vėliau bus lengviau?

Apsilaižiau lūpas.

– Suprantu, kad negražiai šneku. Bet aš vis laukiu emocinės grąžos.

– Bet ką nors gauti galite tik duodama.

Ji mane gėdijo, bet paskui pagalvojau geriau.

– Atiduodu jam kiekvieną savo savaitgalį, kiekvieną vakarą. Net atidaviau jam savo vyrą, kuris nebenori kalbėti apie nieką, išskyrus mūsų sūnų, ir nebenori nieko kartu veikti, tik stumdyti vežimėlį Baterio parko taku. O už tai Kevinas varsto mane pikta akimi ir nepakenčia, kai paimu jį ant rankų. Man regis, apsikritai beveik nieko nepakenčia.

Nuo tokių kalbų Šivonai darėsi nejauku; tai naminės erezijos. Bet kažkas joje, regis, pasidavė, ir ji nebeįstengė strikinėti iš džiaugsmo. Tad užuot ėmusi pranašauti, kokie džiaugsmai manęs laukia, kai Kevinas taps savarankiška asmenybėle, ji niauriai pritarė:

– Taigis suprantu.

– Pasakyk, ar Kevinas į tave reaguoja?

– Reaguoja? – ji niekada nebūdavo šitokia sardoniška. – Galima sakyti ir taip.

– Kai dieną būni su juo, ar jis juokiasi? Patenkintas guguoja? Miega? – suvokiau, kad šitiek mėnesių stengiausi tokių dalykų jos neklausti, o tai reiškia, kad naudojausi jos skųstis nelinkusia prigimtimi.

– Jis tąso mane už plaukų, – tyliai pratarė ji.

– Bet visi kūdikiai – jie nežino…

– Jis pešiojasi labai skaudžiai. Dabar jau paaugo tiek, kad suprastų, jog man skauda. Ir, Eva, tas gražus šilkinis šalis iš Bankoko. Liko vieni skutai.

Džergžt dzin! Džergžt dzin! Kevinas atsibudo. Jis triukšmingai trankė tą metalofoną, kurį tu parnešei (deja), o gabumų muzikai aiškiai neturėjo.

– Kai jis būna vienas su manim, – pasakiau pro triukšmą, – Franklinas sako, kad jis būna irzlus…

– Jis išmėto iš maniežo visus žaislus, o tuomet ima žviegti, ir žviegia tol, kol viską surenku atgal, o tada jis vėl juos išmėto. Išsvaido.

Dz-dz-dzin-k-džergžt-DŽERGŽT! DZIN! DZ-DZ-DZ-dzindzindzindzin! Pasigirdo stiprus žvangesys, iš kurio supratau, kad Kevinas išspyrė instrumentą pro lovelės strypus.

– Nors sienom lipk! – Šivona kone lipo sienom. – Taip pat jis elgiasi ir savo kėdutėje, mėto dribsnius, košę, sausainius… Jei visas maistas, na, lekia ant grindų, aš nė neįsivaizduoju, iš kur jis turi tiek jėgų!

– Tai yra, – priliečiau jai ranką, – nesupranti, iš kur tu turi tiek jėgų.

Be… Be… Bmmmmmmmeme… Jis užsivedė lyg žoliapjovė. Mudvi su Šivona pažvelgėme viena kitai į akis. Be-yyy! YYYyyy! YYYYYYYY! YYaYYYYYYY! Nė viena neatsistojome.

– Žinoma, – viltingai pratarė Šivona, – kai jis savas, tikriausiai kas kita.

– Tai jau, – atsakiau. – Visai kas kita.

YYaYYYYaYYY! YYaYYYYaYYY! YYaYYYYaYYY!

– Anksčiau norėjau didelės šeimos, – pasakė ji ir nusigręžė. – O dabar jau abejoju.

– Tavim dėta, – atsakiau, – gerai pagalvočiau.

Tarp mudviejų stojusią tylą užpildė Kevinas, o aš vos tvardžiau kylančią paniką. Reikėjo pasakyti ką nors, kas atitolintų tai, kas artinosi, bet nesugalvojau jokios pastabos, kuri dar aiškiau nepatvirtintų to, ką karštligiškai trokštu sulaikyti.

– Eva, – pratarė ji. – Aš visai nuo kojų nusivariau. Manau, Kevinas manęs nemėgsta. Meldžiuosi iki pamėlynavimo – prašau kantrybės, meilės, jėgų. Maniau, Dievas man skyrė išmėginimą…

– Kai Jėzus sakė: Leiskite mažutėlius ir nedrauskite jiems ateiti pas mane4, – sausai atkirtau, – tikriausiai galvoje neturėjo auklės darbo.

– Kaip baisu pagalvoti, kad nuviliu Jį! Ar jus, Eva. Bet vis tiek, kaip manot, ar neatsirastų – ar nerastumėte man kokio darbelio Wing and a Prayer? Tie kelionių vadovai, minėjot, kad medžiagą daugeliui jų renka universitetų studentai ir panašiai. Gal galėtumėte – prašau, labai prašau, gal galėtumėte nusiųsti mane į Europą ar Aziją? Aš puikiai darbuočiausi, pažadu!

Net suglebau.

– Tai yra nori mesti darbą.

– Judu su Franklinu – baisiausiai padorūs žmonės, tikriausiai jums atrodo kraupiai nedėkinga. Bet vis tiek, kai išsikraustysit į priemiestį, vis tiek turėsit ieškotis kitos auklės, tiesa? Nes aš atvykau čia tvirtai pasiryžusi gyventi Niujorke.

– Ir aš! Kas sakė, kad mes kraustysimės į priemiestį?

– Žinoma, Franklinas.

– Mes nesikraustome į priemiesčius, – tvirtai pareiškiau.

Ji gūžtelėjo pečiais. Jau buvo tiek pasišalinusi iš mūsų šeimynos, kad nusprendė, jog toks nesusikalbėjimas – ne jos reikalas.

– Ar norėtum, kad daugiau mokėtume? – apgailėtinai pasiūliau; visą laiką gyvendama šioje šalyje pajutau jos įtaką.

– Jūs ir taip mokat sočiai, Eva. Aš tiesiog daugiau nebegaliu. Kasryt atsikeliu…

Puikiai supratau, kaip ji jaučiasi atsikėlusi. Ir daugiau taip su ja elgtis negalėjau. Manau, kad aš prasta motina, ir tu visada taip galvojai. Bet giliai mano viduje tūno retai aptinkamas motinystės kaulelis. Šivona daugiau neištvers. Nors tai visiškai prieštaravo mūsų interesams, turėjau galios suteikti jai žemišką išganymą.

– Mes ketiname atnaujinti NETHERWAP, – niūriai pratariau; mane apėmė siaubinga nuojauta, kad Šivona atsistatydina tuojau pat. – Norėtum? Vertinti Amsterdamo hostelius? Rijstafel labai skanūs.

Šivona užsimiršusi puolė manęs apkabinti.

– Ar man pamėginti jį nutildyti? – pasisiūlė ji. – Galbūt vystyklas…

– Abejoju; tai per daug racionalu. Ne, jau visą dieną atidirbai. Ir šią savaitę paatostogauk. Tu visai nusivariusi, – jau meilinausi jai, kad ji dar padirbėtų, kol susirasime kitą auklę. Kurgi ne.

– Dar kai kas, – pasakė Šivona, kišdamasi į kuprinę mano raštelį su NETHERWAP redaktorės pavarde. – Žinoma, lėliukai nevienodi. Bet Kevinas dabar jau tikrai turėtų kalbėti. Bent kelis žodžius. Galbūt pasiklauskit daktarės. Ar daugiau su juo kalbėkitės.

Pažadėjau taip ir padaryti, tada palydėjau ją iki lifto, piktai dėbteldama į lovelę.

– Žinai, kai jis savas, tikrai visai kitaip. Negali išeiti namo.

Tikrai, išeiti namo man norėdavosi vis dažniau, bet labiausiai tada, kai ir taip ten būdavau.

Mudvi liūdnai šyptelėjome viena kitai, ir ji pamojavo už grotų. Pro langą žvelgiau, kaip ji nubėga Hadsono gatve, kuo toliau nuo mūsų lofto ir lėliuko Kevino, taip greitai, kaip tik neša jos nedailios kojelės.

Grįžau prie sūnaus maratono ir pažvelgiau į besirangantį jo įniršį. Ant rankų jo tikrai neimsiu. O kas mane privers, jeigu nenoriu. Netikrinsiu, kaip Šivona siūlė, jo sauskelnių, nešildysiu pieno buteliuko. Tegu sau klykia į valias. Alkūnėmis pasirėmusi į lovelės turėklus, pasidėjau smakrą ant sunertų pirštų. Kevinas stovėjo keturiomis viena iš padėčių, kurias Naujoji mokykla siūlė gimdymui: pasirengęs fiziniam krūviui. Dauguma vaikų verkdami užsimerkia, bet Kevino akutės buvo šiek tiek praviros. Kai jis pažvelgė man į akis, pajutau, kad pagaliau bendraujame. Jo lėliukės dar buvo beveik juodos ir jose lyg titnage regėjau suvokimą, kad bent sykį Motina nesiplos į blyną dėl to, ko jis čia draskosi.

– Šivona mano, kad su tavim reikia kalbėtis, – išdidžiai pareiškiau pro triukšmą. – O kas daugiau su tavim kalbėsis, ją tai išvijai? Teisingai, tiek žviegei ir vėmei, kad ji išlėkė lauk. Kas tau yra, tu mažas šūdžiau? Didžiuojiesi, kad suėdei mamytei gyvenimą? – stengiausi kalbėti nusaldintu falcetu, kaip pataria specialistai. – Išdūrei tėvelį, bet mamytė tave perkando. Tu tikras šūdžius, ką?

Kevinas, ir toliau žviegdamas, atsistojo. Įsikibęs į strypus, jis klykė vos per sprindį nuo manęs, ir man ėmė mausti ausis. Šitaip surauktas jo veidukas buvo panašus į senio, o jo išraiška buvo lyg atkeršyti žadančio recidyvisto, jau ėmusio nagų dilde kasti tunelį. Kaip zoologijos sodo prižiūrėtoja, prisiartinau pavojingai; apie plaukus Šivona sakė tiesą.

– Kol mazuliukas Keviniukas neatsilado, mamytė buvo laiminga, zinai, taip? O dabar mamytė kasryt nubunda ir gailisi, kad neišvažiavo į Prancūziją. Dabar mamytės gyvenimas suknistas, matai, koks suknistas? Ar žinai, kad būna dienų, kai mamytė tiesiog norėtų numirti? Užuot dar bent minutėlę klausiusi, kaip tu spygauji, kartais mamytė mieliau šoktų nuo Bruklino tilto…

Apsigręžiau ir išbalau. Tokio ledinio tavo veido tikriausiai dar niekada nebuvau regėjusi.

– Kitų žmonių kalbą jie supranta daug anksčiau, negu patys išmoksta kalbėti, – pasakei ir, stumtelėjęs mane šalin, pasilenkei jo paimti. – Nesuprantu, kaip gali ramiai stovėti ir žiūrėti, kai jis šitaip verkia.

– Franklinai, nurimk. Aš tik juokavau! – atsisveikindama paslapčia dėbtelėjau į Keviną. Tai per jo bliovimą neišgirdau lifto. – Mėginu truputį išsilieti, supranti? Šivona metė darbą. Girdi? Šivona išėjo.

– Aha, girdžiu. Gaila. Susirasim kitą.

– Pasirodo, šitas darbas jai visą laiką buvo šiuolaikinė Jobo knygos interpretacija… Klausyk, aš pakeisiu jam sauskelnes.

Tu nedavei man jo.

– Nelįsk, kol nepradėsi blaiviai mąstyti. Arba nenušoksi nuo tilto. Žiūrint, kas nutiks anksčiau.

Nusekiau tau įkandin.

– Klausyk, kas čia per planai kraustytis į priemiestį? Nuo kada?

– Nuo tada, kai – cituoju – tikras šūdžius pradės vaikščioti. Tas liftas tiesiog mirtinai pavojingas.

– Galim liftą užtverti!

– Jam reikia kiemo, – tu pavyzdingai susukai šlapias sauskelnes kibire. – Kur būtų galima pamėtyti beisbolą, pripilti baseinėlį.

Aš staiga pakraupusi suvokiau, kad kalbame apie tavo vaikystę – idealizuotą vaikystę – kuri, kaip ir tavo įsivaizduojamos Jungtinės Valstijos, gali tapti galingu vėzdu. Kova su įsivaizduojamais dalykais yra beviltiškiausia, kokia tik gali būti.

– Bet man labai patinka Niujorke! – šnekėjau mašinų lipduko žodžiais.

– Čia purvina ir tarpsta ligos, o vaikų imuninė sistema iki galo nesusiformuoja net sulaukus septynerių metų. Ir visai nepakenktų išsikraustyti ten, kur būtų gera mokykla.

– Miesto privačios mokyklos geriausios visoje šalyje.

– Niujorko privačios mokyklos snobiškos, ten visi vieni kitiems segasi į gerkles. Šiame mieste jau šešiamečiai jaudinasi, ar įstos į Harvardą.

– O kaip tokia menka problemėlė, kad tavo žmona nenori kraustytis iš šito miesto?

– Dvidešimt metų galėjai daryti, ką panorėjusi. Ir aš taip pat. Be to, sakei, kad trokšti leisti pinigus vertingam tikslui. Štai, turi progą. Reikia nusipirkti namą. Su žeme ir sūpynėmis iš padangos.

– Mano motina nė sykio nepriėmė svarbaus sprendimo, remdamasi tuo, kas geriausia man.

– Tavo motina keturiasdešimt metų tupi užsirakinusi spintoje. Tavo motina pamišėlė. Kažin ar iš tavo motinos reikėtų imti tėvystės pavyzdį.

– Norėjau pasakyti, kai aš buvau maža, viską spręsdavo tėvai. Dabar pati esu motina, o viską sprendžia vaikai. Taigi mus dulkina pro abu galus. Neįtikėtina, – klestelėjau ant sofos. – Aš noriu į Afriką, o tu – į Naująjį Džersį.

– Kokia dar Afrika? Kodėl ją vis mini?

– Mes ketiname leisti AFRIWAP. Europoje mus stipriai spaudžia The Lonely Planet ir The Rough Guide kelionių vadovai.

– O ką tu turi bendra su šituo leidimu?

– Žemynas milžiniškas. Kas nors turi preliminariai pasižvalgyti po atskiras šalis.

– Kas nors kitas, o ne tu. Vis dar nesupranti, ką? Galbūt suklydai, įsivaizduodama, kad motinystė bus „kita šalis“. Čia tau ne atostogos užsienyje. Čia rimtas…

– Mes kalbame apie žmonių gyvybes, Džimai!

Tu nė nešyptelėjai.

– O ką sakytum, jeigu jis įkištų ranką pro lifto grotas ir jam ją nutrauktų? Jeigu susirgtų astma nuo tiek bjaurasties ore? Jei koks šlykštynė pagrobtų jį iš tavo parduotuvės vežimėlio?

– Iš tikrųjų tai tu nori namo, – užsipuoliau. – Tu nori kiemo. Susikūrei sau idiotišką pasaką apie Tėtį lyg iš Normano Rokvelo paveikslo, tai tu nori būti Mažosios lygos treneris.

– Teisingai, – tu pergalingai atsitiesei prie vystymo stalo, su Kevinu švytinčiomis naujomis sauskelnėmis ant klubo. – Ir mes du, o tu viena.

Su tokiu santykiu man teks susidurti dar ne sykį.

Eva

4 Šventasis Raštas. V.: Katalikų pasaulis, 1998.

2000 M. GRUODŽIO 25 D.

Mielas Franklinai,

per Kalėdas sutikau paviešėti pas mamą, todėl rašau iš Rasino. Paskutinę minutę – kai sužinojo, kad atvyksiu aš, – Džailsas nusprendė su šeima praleisti šventes pas uošvius. Galėjau ir įsižeisti, o brolio ilgiuosi bent jau tam, kad turėčiau su kuo šaipytis iš mamos, bet sulaukusi septyniasdešimt aštuonerių ji darosi tokia silpna, kad šitaip globėjiškai kraustytis dėl jos iš proto atrodo nedora. Be to, aš jį suprantu. Girdint Džailsui ir jo vaikams, niekada neužsimenu apie Keviną, Merės ieškinį; jausdamasi šiokia tokia išdavikė, niekada neužsimenu net apie tave. Bet net draugiškose diskusijose apie sniegą, ar dėti kedro riešutų į sarma, aš vis tiek įkūniju siaubą, kuris, nepaisydamas užrakintų mamos durų ir užkaltų langų, vis tiek prasibrovė vidun.

Džailsui nepatinka, kad ir aš prisiėmiau šeimos tragiškosios figūros vaidmenį. Jis išsikraustė tik į Milvokį, o arčiau po ranka pasipainiojantis vaikas visada būna mažiau branginamas, aš juk dešimtis metų užsidirbau duonai, lakstydama kuo toliau nuo Rasino. Kaip De Beers, apriboję deimantų pasiūlą, aš pasidariau retai matoma, Džailso nuomone, tai buvo tik pigi gudrybė, kad dirbtinai pakelčiau savo vertę. O dabar puoliau dar žemiau, naudojuosi sūnumi, kad užkariaučiau gailesčio rinką. Kadangi pats darbuojasi Budweiser ir niekam nelenda į akis, jis piktinasi ir žavisi visais, kurie pakliūva į laikraščius. Aš vis mėginu kaip nors jam paaiškinti, kad tokia pigi šlovė prieinama ir visai niekuo neypatingiems tėvams vos per šešiasdešimt sekundžių, kol automatas iššaus šimtą kulkų. Nesijaučiu ypatinga.

Žinai, šiame name tvyro keistas kvapas, kuris anksčiau man atrodydavo troškus. Prisimeni, kaip tu tikindavai, kad oras praretėjęs? Mama retai praveria duris, juolab vėdina kambarius, ir neabejojau, kad vos atvykus mane apėmęs galvosopis būdavo pirmasis apsinuodijimo anglies dvideginiu požymis. Bet dabar uždaras, klampus pasenusių ėrienos taukų, dulkių ir pelėsių kvapų mišinys, susiliejęs su medicininiu spalvoto jos rašalo dvoku, kažkodėl man teikia paguodą.

Daug metų buvau nurašiusi motiną, neva nesuvokiančią, kas dedasi mano gyvenime, bet po Ketvirtadienio susitaikiau su tuo, kad ir pati nepasistengiau jos suprasti. Mudvi dešimtis metų buvome nutolusios ne dėl to, kad ji agorafobikė, bet dėl to, kad aš buvau atsaini ir negailestinga. Kai man prireikė gerumo, ir pati dabar esu geresnė, ir mes nuostabiai sutariame. Kelionių laikais tikriausiai atrodžiau pasikėlusi ir ją pralenkusi, o dabar, beviltiškai trokšdama saugumo, atgavau tikro vaiko statusą. O aš savo ruožtu pripažinau – kadangi bet koks pasaulis neišvengiamai yra uždaras ir, bent jau jo gyventojams, visas yra čia – kad geografija reliatyvi. Mano narsuolei motinai svetainė gali būti Rytų Europa, senasis mano kambarys – Kamerūnas.

Žinoma, internetas yra ir geriausia, ir blogiausia, kas tik jai yra nutikę, ir dabar ji gali užsisakyti bet ką, nuo kraujotaką gerinančių pėdkelnių iki vynuogių lapų. Užtat begalė reikaliukų, kuriuos turėdavau už ją sutvarkyti, kai tik būdavau namie, jau tvarkomi, ir aš pasijutau mažumėlę nereikalinga. Turbūt gerai, kad technologija suteikė jai nepriklausomybę – jei tik taip dera ją vadinti.

Beje, mama visai nevengia kalbėti apie Keviną. Šįryt, kai išvyniojome negausias dovanas prie aptriušusios jos eglutės (užsisakytos internetu), ji pasakė, kad Kevinas retai kada išdykaudavo tradicine prasme, ir tai jai visada atrodę įtartina. Visi vaikai išdykauja, sakė ji. Geriau, kai jie išdykauja visiems prieš akis. Ir ji prisiminė, kaip lankėme ją, kai Kevinui buvo maždaug dešimt metų, – tiek, kad, anot jos, jau turėjo viską suprasti. Ji buvo ką tik baigusi gaminti dvidešimt penkis vienetinius Kalėdų atvirukus, užsakytus kažkokio turtingo Johnson Wax direktoriaus. Kol mes virtuvėje kepėme khurabia iš cukraus pudros, jis uoliai sukarpė atvirukus į apdriskusias popierines snaiges. (Tu kartojai – lyg mantrą – kad jis „tik norėjo padėti“.) Kažko tam berniukui trūko, – pareiškė ji būtuoju laiku, lyg jis būtų miręs. Ji stengėsi mane paguosti, nors nuogąstavau, kad tai, ko trūko Kevinui, buvo tokia motina kaip mano.

Tiesą sakant, dabartinio šiltų dukros jausmų žiedo užuomazgas atsekčiau iki telefono skambučio paties Ketvirtadienio vakarą. Kieno daugiau paguodos galėjau ieškoti, jei ne savo motinos? Ryšys buvo toks primityvus, kad net pribloškė. Nors galvą nukirsk, neprisimenu, kada Kevinas – nusiminęs, kad nusibrozdino kelį, susipyko su draugu, – šaukėsi manęs.

Iš jos ramaus, oficialaus pasisveikinimo: Klausau, čia Sonja Kačiadurian, supratau, kad vakaro žinių ji nematė.

Mama, – teįstengiau pratarti – gailiai, kaip pradinukė. Tolesnis gilus alsavimas tikriausiai priminė iškrypėlio skambutį. Staiga jos pagailėjau. Jei ji mirtinai bijo nueiti iki Walgreens vaistinės, kaip ji įstengs pakelti nežmoniškai didesnį siaubą, kad jos anūkas – žudikas? Jergutėliau, pagalvojau, juk jai septyniasdešimt šešeri, ji ir taip jau dairosi į pasaulį pro laiškų plyšį. Dabar ji visai nebeišdrįs išlįsti iš po antklodės.

Bet armėnai turi talentą sielvartauti. Žinai, ji nė nenustebo. Kalbėjo niūriai, bet liko rami, ir bent sykį, net ir būdama garbaus amžiaus, elgėsi ir patarė kaip tikra motina. Galiu ja pasitikėti, užtikrino ji, o ligi tol iš tokio pasakymo būčiau tik pasišaipiusi. Beveik atrodė, kad visas jos siaubas pagaliau atsipirko; lyg kažkur širdies gilumoje jai būtų palengvėję, kad jos nuolatinės parengties mūšiui gestalt nėra nepagrįstas. Šiaip ar taip, ji jau yra patyrusi, kaip viso pasaulio tragedijos skalavo jos krantus. Galbūt iš namų ji beveik ir neišeidavo, bet iš visos mūsų šeimos ji giliausiai suvokė, kaip nerūpestingas artimųjų gyvenimo būdas gali kėsintis į viską, kas tau brangu. Didžioji dalis jos giminių išskersta, o jos pačios vyras nuskintas japonų lyg šaudymo lėkštė; Kevino siautėjimas čia puikiai dera. Nuo mano skambučio kažkas joje net išsilaisvino, ne tik meilė, bet ir drąsa, jei tik jiedvi nėra du to paties dalyko aspektai. Nujausdama, kad policija tikriausiai reikalaus, kad likčiau pasiekiama, atsisakiau jos kvietimo į Rasiną. Mano užsidariusi motina iškilmingai pasisiūlė atskristi pas mane.

Netrukus po to, kai Šivona išnešė kudašių (ji daugiau tikrai nebeatėjo, o paskutinį jos atlyginimą turėjau išsiųsti AmEx į Amsterdamą), Kevinas liovėsi žviegęs. Ėmė ir užtilo. Galbūt, atsikratęs auklės, pasijuto įvykdęs misiją. Galbūt pagaliau suvokė, kad tokios aukštų decibelų treniruotės jo neišgelbės iš negailestingos gyvenimo kambaryje eigos, tad neverta švaistyti joms jėgų. O galbūt jis kurpė kokį naują kėslą, nes Motina pasidarė atspari zyzimui, kaip nutinka, kai labai ilgai kaukia pamiršta mašinos signalizacija.

Nors skųstis nė neketinau, Kevino tyla slėgė. Visų pirma tai iš tikrųjų buvo tyla – visiška, neprasižiojanti, be jokių gugavimų ir tylių aikčiojimų, kokius dažniausiai leidžia vaikai, kai tyrinėja be galo kerintį gabalėlį nailono tinklo savo manieže. Antra, ji buvo nejudri. Nors dabar jau mokėjo vaikščioti – to, kaip ir visų ateities įgūdžių, jis išmoko slapčia – atrodė, kad jam visai nesinori niekur eiti. Tad jis sėdėdavo manieže ar ant grindų valandų valandas, apsiblaususiose akyse raibuliuodavo bukas atsainumas. Niekaip nesuprasdavau, kodėl jis bent jau tuščiai nepešioja pūkų iš armėniškų kilimų, net jei nenori nerti spalvotų žiedų ant plastikinio smaigo ar traukti triukšmą keliančios Busy Box svirtelės. Apkraudavau jį žaislais (tu beveik kasdien parnešdavai vis naujų), o jis spoksodavo į juos arba nuspirdavo ką nors šalin. Jis nežaisdavo.

Tą metą tikriausiai prisimintum iš mūsų ginčų, ar reikia kraustytis ir ar man leistis ilgon kelionėn į Afriką. Bet aš geriausiai prisimenu, kai vėl išėjus auklei tupėdavau namie tomis ilgomis dienomis, ir jos paslaptingu būdu visai neslinkdavo greičiau negu tada, kai Kevinas bliaudavo.

Iki tapdama motina, įsivaizduodavau, kad nešiotis ant rankų mažą vaiką – tai lyg turėti mielą, draugišką šunytį, bet mūsų sūnus keldavo daug slogesnius jausmus už bet kokį gyvūnėlį. Nuolat aiškiai jusdavau, kad jis šalia. Nors jį apėmus flegmatizmui, namie pasidarė lengviau redaguoti, jausdavausi stebima ir imdavau nerimauti. Paridendavau kamuolį prie Kevino kojų, o sykį net įkalbėjau atridenti atgal. Susijaudinusi, kvailai džiūgaudama, vėl nuridenau; jis atrideno. Bet kai trečią kartą nuridenau kamuolį jam tarp kojų, žaidimas baigėsi. Abejingai nužvelgęs, jis paliko kamuolį gulėti prie kelio. Tikrai ėmiau galvoti, Franklinai, kad jis gudrus. Per šešiasdešimt sekundžių jis suprato: jei mes „žaistume“ toliau, kamuolys ritinėtųsi pirmyn atgal ta pačia trajektorija, o toks užsiėmimas jam aiškiai pasirodė beprasmis. Daugiau niekada neįstengiau jo tuo sudominti.

Dėl tokios nepajudinamos jo ramybės kartu su nekalbumu, užsitęsusiu daug ilgiau, negu visi tavo vadovėliai pranašavo pirmuosius mėginimus prašnekti, buvau priversta kreiptis į pediatrą. Daktaras Faulkas ramino iš anksto parengtu įprastu tėvų kamšalu, kad „normalios“ raidos elgesys apima daug idiosinkratiškų stabtelėjimų ir šuolių, nors daugybę paprastų tyrimų mūsų sūnui jis vis dėlto atliko. Aš rūpinausi, ar Kevinas nebus toks užsisklendęs dėl klausos sutrikimo; kai tik šūkteldavau jį vardu, jis atsigręždavo taip abejingai ir neskubėdamas, kad buvo neįmanoma suprasti, ar jis mane išgirdo. Tačiau nors jo tikriausiai nedomino tai, ką aš sakau, ausys buvo visiškai sveikos, o mano teorija, kad kūdikystės klyksmai sužalojo jo balso stygas, liko nepatvirtinta medicinos mokslo. Aš net susirūpinau, ar Kevino uždarumas nebus ankstyvas autizmo požymis, bet jis, pasirodo, neturėjo polinkio linguoti ir kartoti veiksmų, kurie būdingi tiems vargšeliams, įkalintiems savo pasaulėliuose; jei Kevinas ir buvo įkalintas, tai tik tame pačiame pasaulyje kaip tu ir aš. Tiesą sakant, daugiausia, ką man pavyko išpešti iš daktaro Faulko, buvo pastebėjimas, kad Kevinas „labai suglebęs berniukas, tiesa?“, turint galvoje tam tikrą fizinį glebumą. Daktaras pakeldavo mūsų sūnaus ranką, paleisdavo ją ir ranka šlepteldavo kaip šlapias makaronas.

Aš taip spyriausi, kad Faulkas priskirtų mūsų sūnui negalią, užklijuotų Kevinui ant kaktos pažįstamą amerikietišką sindromą, jog pediatras mane tikriausiai palaikė neurotiška motina, kuri trokšta, kad jos vaikas būtų išskirtinis, bet kuri, mūsų civilizacijai šitaip išsigimus, išskirtinumą įsivaizduoja tik kaip trūkumą ar ligą. O aš nuoširdžiai norėjau, kad jis surastų, kas Kevinui negerai. Troškau, kad mūsų sūnus turėtų kokį nežymų trūkumą ar ydą, kuri įžiebtų man užuojautą. Aš juk ne akmeninė, o kai tik pastebėdavau prie priimamojo kantriai laukiantį berniuką su pigmentine dėme ant skruosto ar plėvėmis tarp pirštų, visa širdimi jį užjausdavau ir net suvirpėdavau pagalvojusi, kokie kankinimai jo laukia mokykloje. Norėjau bent jau gailėtis Kevino, atrodė, kad tai būtų vis šis tas. Ar tikrai linkėjau savo sūnui plėvių tarp pirštų? Na, taip, Franklinai. Jei tik padėtų.

Jis buvo per mažo svorio, todėl niekada neturėjo tokių apvalių, švelnių putlučio kūdikėlio bruožų, nuo kurių net ne itin dailūs vaikai tą fotogenišką tarpelį tarp dvejų ir trejų metukų atrodo labai mieli. Jo veidukas nuo pat mažumės buvo smailus lyg kiaunės. Aš mažų mažiausiai norėčiau žiūrinėti pūstažandžio širdžių ėdiko nuotraukas ir svarstyti, kas jam nutiko. O tose, kurias turiu iš tikrųjų (o tu pyškinai be perstojo), visur atsispindi apdairumas ir nejauki savitvarda. Siauras rusvos spalvos veidas tučtuojau pažįstamas: įdubusios akys, tiesutėlė nosis plačia pertvara ir su nedidele kuprele, plonos, neperprantamai ryžtingai sučiauptos lūpos. Tos nuotraukos pažįstamos ne tik dėl panašumo į mokyklinę fotografiją, kuri buvo spausdinama visuose laikraščiuose, bet ir dėl panašumo į mane.

Bet aš norėjau, kad jis atrodytų kaip tu. Visa jo geometrija buvo pagrįsta trikampiu, o tavo – kvadratu; smailūs kampai kažkokie klastingi ir pasalūniški, o statūs – tvirti ir patikimi. Nesitikėjau, kad po namus bėgios mažasis Franklino Plasketo klonas, bet norėjau dirstelėti į sūnaus profilį ir, apimta džiaugsmo pliūpsnio, pastebėti, kad jis paveldėjo tvirtą, aukštą tavo kaktą – o ne aštriai stirksančią virš akių, kurios iš pradžių galbūt atrodo pribloškiamai gilios, bet su amžiumi joms lemta tiesiog įdubti. (Aš tai jau žinau.) Man buvo malonu, kad jo išvaizda aiškiai armėniška, bet tikėjausi, kad tavo sveikas anglosaksiškas optimizmas paspartins tingų, nuoskaudų nepamirštantį mano otomaniško paveldo kraują, nušvies gelsvą jo odą rudeninių futbolo rungtynių rausvumu, nykius juodus plaukus pamargins Liepos 4-osios fejerverkų atspindžiais. Be to, pasalūniškas jo žvilgsnis, klastinga tyla, regis, stojo prieš mane mano pačios apgaulės miniatiūra. Jis stebėjo mane, ir pati stebėjau save, šitaip dvigubai varstoma tiriamais žvilgsniais, pasijutau dvigubai nejaukiai, lyg apsimetėlė. Mūsų sūnaus veidas man atrodė per daug gudrus ir ramus, tokia pat neaiški, neperregima kaukė žvelgė į mane, kai valydavausi dantis.

Bodėdavausi nutėkšti Keviną prieš televizorių. Nekenčiau vaikiškų laidų; animacija būdavo hiperaktyvi, ugdomosios laidos – vien nenuoširdus strikinėjimas. Bet jam, regėjos, taip trūko dirgiklių. Tad vieną popietę, kai atsibodo burbuliuoti Laikas gerti sultytes!, įjungiau po pamokų rodomus animacinius filmukus.

– Man nepatinka.

Tučtuojau atšokau nuo šparaginių pupelių, kurioms vakarienei pjausčiau galiukus, nes iš negyvo monotoniško balso neabejotinai pažinau, kad šiuos žodžius ištarė ne A komanda. Atskubėjusi pritildžiau televizoriaus garsą ir pasilenkiau prie sūnaus.

– Ką tu sakei?

Jis tolygiai pakartojo:

– Man nepatinka.

Apimta tokio įkarščio, su kokiu dar niekada nebuvau leidusis į šiuos netvirtus santykius, suėmiau rankomis jo pečius.

– Kevinai? O kas tau patinka?

Atsakymo į šį klausimą jis neturėjo, net dabar, sulaukęs septyniolikos metų, neįstengia atsakyti į jį taip, kad liktų patenkintas pats, o aš – juo labiau. Tad grįžau prie to, kas jam nepatinka, netrukus paaiškės, kad tai neišsemiama tema.

– Mielasis? Ko prašai liautis?

Jis švystelėjo ranka į televizorių.

– Man nepatinka. Isjunk.

Susižavėjusi atsistojau. Ak, žinoma, išjungiau filmuką, galvodama: Jėzau, mano kūdikis turi gerą skonį. Lyg pati būčiau vaikas, užsimaniau eksperimentuoti su savo kerinčiu nauju žaisliuku, spaudyti jo mygtukus ir žiūrėti, kur dega lemputės.

– Kevinai, nori sausainio?

– Nemėgstu sausainių.

– Kevinai, ar kalbėsiesi su tėčiu, kai jis grįš?

– Nenolėsiu ir nesikalbėsiu.

– Kevinai, ar gali pasakyti „mamytė“?

Net galva sukosi, neišsirenkant, kaip norėčiau būti vadinama sūnaus. Mamytė skambėjo kūdikiškai, mamaitė – kaimietiškai, mamulė – vergiškai. Mama sako lėlės su baterijomis, mamukas skamba sąžiningai ir šmaikščiai, motina 1986-aisiais atrodė per daug oficialu. Dabar svarstau, ar nė vienas populiarus kreipinys į motiną man nepatiko ne dėl to, kad man nepatiko – na, kadangi vis dar nebuvau apsipratusi su tuo, jog apskritai tapau motina. Nesvarbu, nes atsakymas buvo nesunkiai nuspėjamas: „Ne.“

Kai tu grįžai, Kevinas iškalbos demonstruoti nebenorėjo, bet aš pakartojau kiekvieną žodį. Tu tiesiog džiūgavai.

– Pilnais sakiniais, lyg niekur nieko! Skaičiau, kad tie, kurie iš pradžių lyg ir vystosi lėčiau, kartais būna neįtikėtinai gabūs. Jie perfekcionistai. Nenori nieko išmėginti kitiems matant, kol nepasiseka teisingai.

Aš plėtojau konkuruojančią teoriją: kad, jau ne vienus metus paslapčia išmokęs kalbėti, jis su džiaugsmu klausėsi nieko nenutuokiančiųjų pokalbių; kad jis šnipinėjo. O jo gramatika mano akį traukė mažiau negu tai, ką jis sakė. Suprantu, tokios pastabos visada tau drasko širdį, bet aš tikrai kartais galvodavau, kad iš mudviejų aš Kevinu domėjausi labiau. (Mintyse jau matau, kaip tave ištinka širdies smūgis.) Tai yra domėjausi Kevinu tokiu, koks jis buvo iš tikrųjų, o ne Kevinu kaip savo sūnumi, kuriam teko nepaliaujamai grumtis su siaubingu svajonių etalonu tavo galvoje, su kuriuo jis varžėsi daug įnirtingiau negu kada nors – su Silija. Pavyzdžiui, tą vakarą aš tarstelėjau:

– Aš taip seniai laukiau, kada gausiu sužinoti, kas kirba už tų įdėmių akučių.

Tu gūžtelėjai pečiais.

– Sraigės, varlytės, šunų uodegytės5.

Matai? Man Kevinas buvo (ir tebėra) paslaptis. O tu susikūrei pats sau vėjavaikį berniūkštį ir lengvabūdiškai nusprendei, kad nėra, ką reikėtų apie jį sužinoti, nes pats esi viską patyręs. Ir, galimas daiktas, mudu nesutarėme tokiame giliame lygmenyje kaip pati žmogiškumo prigimtis. Tau vaikas atrodė dalinis kūrinys, paprastesnė gyvybės forma, kuri mūsų akivaizdoje išsivysto ir tampa sudėtingu suaugusiuoju. Bet nuo tos akimirkos, kai jį paguldė man ant krūtinės, Kevinas Kačiadurianas man atrodė visada buvęs, gyvenąs bekraštį, liūliuojantį vidinį gyvenimą, kurio subtilumas ir intensyvumas su amžiumi galėtų tik mažėti. O svarbiausia, jis atrodė paslėptas nuo manęs, o tu gavai patirti saulėtą, atlapą širdį.

Šiaip ar taip, kelias savaites jis dieną kalbėdavosi su manim, o kai tu grįždavai, užsiraukdavo. Vos išgirdęs žvangant liftą, jis sąmokslininkiškai mirkteldavo: išdursim tėtį. Galbūt vienintelė girdėdama sūnaus kalbą, ir jutau šiokį tokį malonumą, sužinodama, kad jam nepatinka ryžių košė nei su cinamonu, nei be, kad jam nepatinka daktaro Siuso knygos, kad nepatinka mano iš bibliotekos parneštos vaikiškos dainelės. Kevino žodynas buvo specializuotas; jis genialiai mokėsi žodžius iš N raidės.

Vienintelis mano prisiminimas apie tikrą vaikystės džiugesį iš to meto yra apie trečiąjį jo gimtadienį, kai aš pyliau į jo puoduką spanguolių sulčių, o tu raišiojai ant dovanų kaspinėlius, kuriuos vos po kelių minučių vis tiek turėsi už jį atrišti. Iš Vinierro’s cukrainės Pirmajame aveniu buvai parnešęs triaukštį sluoksniuotą marmurinį tortą, pagal specialų užsakymą išpuoštą beisbolo tema, ir išdidžiai padėjai jį ant stalo priešais jo kėdutę. Per tas dvi minutes, kol mes nematėme, Kevinas pademonstravo beveik tokį pat talentą, kaip ir anksčiau tą savaitę, kai metodiškai išpešė pro mažą skylutę visą kamšalą iš, bent jau mes taip manėme, savo mylimiausio triušiuko. Mano dėmesį patraukė sausas kikenimas, kurio nepavadinsi kitaip, kaip tik krizenimo užuomazgomis. Kevino rankos buvo kaip tinkuotojo. O išraiška – gryniausios euforijos.

Būdamas toks mažas jubiliatas, dar iki galo nė nesuvokdamas, kas yra gimtadienis, jis niekaip negalėjo suprasti, kas yra gabaliukai. Tu juokeisi, o kadangi buvai įdėjęs tiek pastangų, apsidžiaugiau, kad įstengi tokią nelaimę priimti kaip komediją. Bet kai drėgnu skuduru valiau jam rankas, kvatojau tyliau. Kevinas taip sukišo abi rankas į patį torto vidurį ir lyg chirurgas praskėtė jį visą pusiau, kad man neskaniai priminė medicinos serialų scenas, kur pacientas „atsijungia“ ir koks nors daktaras sušunka: „Pjaunam!“ Tūkstantmečio pabaigoje labiau kraujais paplūdę serialai vaizduotei nieko nebepaliko: elektriniu pjūklu perrėžiami šonkauliai, jie atitraukiami, o tada dailusis priimamojo gydytojas neria į raudoną jūrą. Kevinas ne šiaip sau žaidė su tuo tortu. Jis išplėšė jam širdį.

Galiausiai, žinoma, sutarėme dėl neišvengiamų mainų: aš įgaliosiu tave išrinkti mums namą anapus Hadsono; tu išleisi mane į žvalgybos misiją Afrikoje. Man ne itin nuskilo, bet į beviltišką padėtį pakliuvę žmonės dažnai renkasi trumpalaikį palengvėjimą mainais už ilgalaikius nuostolius. Tad pardaviau savo pirmagimystės teisę už sriubos dubenėlį.

Nenoriu pasakyti, kad pasigailėjau kelionės į Afriką, nors jos tekstūra nederėjo prie gyvenimo etapo. Motinystė nutempė mane arčiau reikalų, kuriuos paprastai laikome žemais: valgymo ir šikimo. O Afrikoje iš esmės nieko daugiau ir nėra. Gali būti, kad nieko daugiau nėra jokioje kitoje šalyje, bet aš visada brangindavau pastangas tai nuslėpti, ir galbūt man būtų geriau derėję keliauti pas puošnesnes tautas, kur tualetuose guli rožiniai muilai, o valgis papuoštas bent radicchio lapeliu. Brajanas tikino, kad vaikai – nuostabus priešnuodis nuovargiui; jis sakė, kad gali iš naujo grožėtis pasauliu pro jų susižavėjusias akis, ir viskas, nuo ko jauteisi pavargęs, staiga atrodo gyva ir nauja. Na, atrodė puiki panacėja, geresnė už veido tempimą ar valiumo receptą. Bet nusivylusi turiu pranešti – kai tik regėdavau pasaulį Kevino akimis, jis dažniausiai atrodydavo kaip reta nykus. Kevino akimis visas pasaulis atrodė kaip Afrika, žmonės grūdasi, elgetauja, tupia, gula ir miršta.

Bet visame tame šurmulyje neradau safarių įmonės, kurią būtų galima laikyti tikrai pigia; dauguma kainuodavo šimtus dolerių per dieną. Taip pat ir nakvynės paslaugos išsiskyrė taip, kad mano tikslinei rinkai nieko neliko: arba prabangios ir brangios, arba purvinos ir per daug prastos. Buvo nemažai nebrangių itališkų ir indiškų restoranų, bet autentiškose afrikietiškose maitinimo įstaigose dažniausiai būdavo patiekiama ožkiena be jokių prieskonių. Transportas klaikus, geležinkelių linijos dažnai tiesiog sustodavo, oro uostai apšnerkšti, pilotai ką tik baigę trečiarūšes aviacijos mokyklas, vairuotojai – tikri kamikadzės, klegančių keleivių autobusuose triskart daugiau, negu jų ten turėtų tilpti, ir kudakuojančių vištų.

Žinau, atrodau išranki. Tame žemyne lankiausi būdama dvidešimtmetė ir likau pakerėta. Afrika atrodė tikrai kitur. Tačiau nuo tada laukinės gyvūnijos populiacija smarkiai sumažėjo, o žmonių – pašėlusiai išaugo; dėl to viskas atrodė eksponentiškai graudžiau. Šįsyk, vertindama teritoriją profesionalės akimi, ištisas šalis atmečiau kaip nevertas dėmesio. Uganda dar vis rankiojo lavonus iš krokodilų nasrų, išmėtytus Amino ir Obotės; Liberiją valdė tas idiotas žudikas Samuelis Dou; net tada Burundyje hutai ir tutsiai kapojo vieni kitus į gabalus. Zairas buvo Mobutu Sesės Seko gniaužtuose, o Mengitsu ir toliau siaubė Etiopiją, Mozambike siautėjo Renamas. Jei įtraukčiau Pietų Afriką, JAV serijai grėstų boikotas. O likę lopinėliai – tu galbūt apkaltintum mane, kad esu atšiauri, bet nenorėjau prisiimti atsakomybės už neatsargius Vakarų jaunuolius, klajojančius po tuos pavojingus kraštus, apsiginklavusius vien gerai atpažįstamu dangaus žydrumo Wing and a Prayer leidiniu. Jei perskaityčiau apie apiplėšimus Cave, po kurių griovyje guli trys lavonai, praradę du tūkstančius šilingų, fotoaparatą ir kelionių vadovą, neabejotinai manyčiau, kad dėl to kalta vien aš. Kaip vėliau pailiustruos Kevinas, aš traukiu atsakomybę, tikrą ar įsivaizduojamą.

Todėl pamažu priėjau išvadą: rinkodarininkai taip užrietė nosis, kad nieko nebemato. Jie ištyrė paklausą, o pasiūlos – ne. Nesitikėjau, kad net mūsų bebaimė koledžo studentų armija ir kruopštieji mano darbuotojai įstengtų išleisti bent vieną vadovą, apsaugosiantį vartotojus nuo didžiausių pražangų, už kurias tektų sumokėti taip brangiai, kad net pigiausias žemynas pasaulyje to neatpirktų. Bent kartą jaučiausi kaip tikra motina – tokiems klientams kaip Šivona, o išblyškėlei Šivonai, tikinčiai, kad kiekvienas žmogus turi ką nors gera, visai nelinkėjau atsidurti saulės svilinamame, negailestingame Nairobio lūšnyne. AFRIWAP baigėsi nė neprasidėjęs.

Bet labiausiai nusivyliau savimi. Nors, atsisakiusi minties leisti AFRIWAP, galėjau laisvai bastytis po žemyną, nieko neužsirašinėdama, buvau pasidariusi priklausoma nuo medžiagos rinkimo, tik jis teikė kelionei prasmę. Atsikračiusi kelionės plano, padiktuoto patogiai skirtukais sužymėtų skyrių, pasijutau be tikslo. Afrika – visai netikusi vieta nepaliaujamai sukti galvą, ką čia veiki, nors jos lengvabūdžiai, dvokiantys, beviltiški miestai kažkodėl tokį klausimą vis kelia.

Niekaip neįstengiau išmesti iš galvos tavęs ir Kevino. Tai, kad baisiai tavęs ilgėjausi, veriamai priminė, jog ilgiuosi tavęs nuo tada, kai gimė Kevinas. Išvykusi pasijutau ne emancipuota, o trūkstama, kalta, kad jei pagaliau neišspręsi problemų su auklėmis, turėsi jį vežiotis su savimi, ieškodamas vietų reklamai. Kur tik keliavau, jaučiausi prislėgta, lyg duobėtomis Lagoso gatvėmis vilkčiau kojas, supančiotas penkių svarų grandinėmis: Niujorke buvau kai ką pradėjusi ir jokiu būdu nebaigusi, aš kratausi atsakomybės, o dar baisiau, kad tai, ko ėmiausi, nesiseka. Tiek sau pripažinau; tam izoliacija išėjo į naudą. Šiaip ar taip, ko ne ko, bet vaikų Afrikoje niekaip neišvengsi.

Paskutiniuose trijų mėnesių kelionės, kurią, kaip prisimeni, sutrumpinau, etapuose dariau įžadus. Per daug kelionių – o į šią leidausi ne tiek iš nuotykių ieškotojos dvasios, kiek iš užsispyrimo, kad įrodyčiau, jog mano gyvenimas nepasikeitė, kad dar jaučiuosi jauna, smalsi, laisva – tik neginčijamai įrodė, kad mano gyvenimas tikrai pasikeitė, kad keturiasdešimt vienų metų moteris toli gražu nėra jauna ir kad įvairiapusės laisvės niekaip nebegaliu pasiekti, nenuskandindama tos vienintelės mažutės pastovumo, tvarios prasmės ir neišsenkančio geismo salelės, kurią įstengiau aneksuoti šioje bekraštėje, permainingoje tarptautinio abejingumo jūroje.

Įsitaisiusi Hararės oro uosto laukiamajame ant murzino linoleumo, nes kėdžių nebuvo, o lėktuvas aštuonias valandas vėlavo, mat kažkokio vyriausybės ministro žmona pasičiupo visą 737 norėdama striktelėti į Paryžių apsipirkti, regis, nežinia kur praradau savo senąjį ramų įsitikinimą, kad nepatogumai (jei ne visiškos katastrofos) yra beveik kiekvieno tikro keliautojo būtina nuotykių sąlyga. Manęs nebeįtikino ta nuvalkiota frazė, įrašyta kiekvieno AWAP pratarmėje, kad blogiausia, kas gali nutikti bet kurioje kelionėje, yra tai, kad viskas eisis sklandžiai. Kaip bet kuri standartinė Vakarų turistė, aš irzau be oro kondicionieriaus ir niurzgėjau, kad iš gėrimų yra tik apelsininės fantos, o aš jos nemėgstu. Sugedus išparduotuvės šaldytuvams, ji tiesiog virė.

Tas ilgas, suplukęs laukimas leido man apmąstyti, jog kol kas mano mėginimas būti motina buvo atsargus braidymas pakrantėje. Pasiryžau, kad ir kaip būtų keista, iš naujo priimti tą sudėtingą 1982 metų sprendimą ir abiem kojomis šokti į motinystę. Reikėjo iš naujo susilaukti Kevino. Kaip ir jo gimimas, auginimas gali būti perkeičianti patirtis, bet tik jei nustosiu jai priešintis. Kaip visomis jėgomis nuo tada stengiausi išmokyti Keviną (beveik veltui), kad tavo dėmesio objektas retai kada būna savaime nuobodus ar patrauklus. Nėra nieko įdomaus, jei pats nesidomi. Veltui laukiau, kada mažasis Kevinas pasirodys, pademonstruos esąs vertas mano triūso, kol aš stovėsiu sudėjusi rankas. Per griežta to tikėtis iš mažo berniuko, kuris gali būti tik tiek meilus, kiek aš jam tai leisiu. Jau seniai metas ir man pasistengti, ne tik Kevinui.

Skrisdama į Kenedžio oro uostą, trykšte tryškau ryžtu, optimizmu ir geranoriškumu. Bet dabar jaučiu pareigą pasakyti, kad aistringiausiai atiduodavau visą save sūnui tada, kai jo šalia nebūdavo.

Linksmų Kalėdų –

Eva

5 Pagal: Motulės žąsies eilėraščiai, Vertė V. Palčinskaitė. V.: Vaga, 1998.

2000 M. GRUODŽIO 27 D.

Mielas Franklinai,

iš anksto švelniai pasiteiravusi, ar turėčiau ūpo, mama šįvakar čia surengė šventinį mergaičių pasisėdėjimą ir, manau, pasigailėjo pasirinkusi tokią datą. Kaip tyčia vakar Veikfilde, Masačusetse, labai stambus nelaimingas žmogus, programuotojas, vardu Maiklas Makdermotas, – visa šalis dabar žino, kad jis yra mokslinės fantastikos mėgėjas, kaip dauguma žmonių iš gatvės bus girdėję apie mūsų sūnaus polinkį dėvėti per mažus drabužius – atėjo į Edgewater Technology su šautuvu, automatu ir pistoletu ir nužudė septynis savo bendradarbius. Tikriausiai ponas Makdermotas buvo nusiminęs – štai, aš puikiai susipažinusi su jo finansinio gyvenimo smulkmenomis, net žinau, kad jo šešerių metų senumo automobilį bankas grasino atsiimti dėl nemokamos paskolos, – nes jo darbdaviai dalį jo atlyginimo nurašė įsiskolinimams mokesčių inspekcijai sumokėti.

Norom nenorom prisiminiau tavo tėvus, nes jie gyvena netoli Veikfildo. Tavo tėvas visada rūpindavosi, kad jo naujausių modelių įrankiai būtų dailiai proporcingi, o toks rūpestis neabejotinai apima ir elgesio proporcijas, tokias kaip teisė kreiptis į savo valdžios atstovus. Tavo tėvai tikriausiai vaizduojasi, kad fiziškai pasibaisėtinų dalykų pasaulis, kuris negerbia medžiagų, kėsinasi juos užgriūti.

Seniai metusios skausmingą spektaklį ir nebemėginančios kartais pasikviesti Sonjos Kačiadurian pavakaroti pas save, nebeklausančios painių pasiaiškinimų, kokiais ji penėdavo mane, kai neateidavo į mano mokyklos spektaklį, šitos moterėlės jau daug sykių buvo ragavusios mano mamos lahmajoon ir sezamu apibarstytų ziloog, todėl neturėjo noro aptarinėti užkandžių. Todėl, atsižvelgdamos į garbės viešnią, jos visos mažumėlę nedrąsiai nekantravo sušnekti apie Maiklą Makdermotą. Viena damutė ašaringai pasakė suprantanti, kad jaunas žmogus jaučiasi atstumtas, jei jo pravardė – „Makas“. Mano sukriošusi tetulė Alina sumurmėjo, kad dėl nesibaigiančių mūšių su mokesčių inspekcija – 1991 metais užginčyta septyniolikos dolerių skola per daug metų dėl palūkanų ir baudų už vėlavimą išaugo iki daugiau kaip tūkstančio trijų šimtų – netrukus gali priversti stvertis ginklo ir ją pačią. Bet visos subtiliai lenkėsi man, vietinei ekspertei, turinčiai įžvalgų į kirbančią sąmonę.

Galiausiai teko toms moterims aiškiai priminti, kad to visų pamiršto, nutukusio vienišiaus niekada nesu regėjusi. Atrodė, visos bemat suvokė, kad šiais laikais niekas visoje šalyje nėra pasirinkęs paprasčiausių žmogžudysčių specializacijos, kaip teisininkai nestudijuoja paprasčiausios Teisės. Būna Darbovietės skerdynės, o Šūviai mokykloje esą visai kita sritis, ir pajutau, kaip visos susigėdo, lyg būtų paskambinusios į Pardavimų skyrių, nors iš tikrųjų reikėjo kreiptis į Klientų aptarnavimą. Kadangi paminėti „Floridą“ draugijoje, kai tiksliai nežinai, ar visi toje pačioje pusėje, dar vis per daug pavojinga, kažkas apdairiai pakeitė temą ir vėl prašneko apie lahmajoon.

Šiaip ar taip, kas sako, kad nusikalsti neapsimoka? Abejoju, ar mokesčių inspekcija gaus dar bent skatiką iš Mako, o keturiasdešimt dvejų metų mokesčių nemokėtojo teismas Dėdei Semui neabejotinai kainuos daug brangiau, negu mokesčių inspekcija kada būtų įstengusi išspausti iš jo atlyginimo.

Žinoma, taip galvoju dabar, nes teisingumo kaina mano pačios gyvenime nebėra abstraktus klausimas, o aiškiai apčiuopiami doleriai ir centai. Ir tikrai dažnai vis prisimenu to teismo nuotrupas – civilinio teismo. Baudžiamasis beveik visai išsitrynė.

– Ponia Kačiadurian, – girdžiu, kaip Harvis griausmingai pradeda kryžminę apklausą. – Prokuroras ypač pabrėžė tai, kad vadovavote įmonei Manhatane, palikusi sūnų auginti svetimiems, o kai jam suėjo ketveri, buvote išvykusi į Afriką.

– Tuomet nežinojau, kad gyventi savo gyvenimą yra neteisėta.

– Bet kai grįžote iš tos kelionės, priėmėte naują žmogų prižiūrėti kasdienius įmonės reikalus, kad būtumėte geresnė motina savo vaikui?

– Teisingai.

– Ar tiesa, kad tapote pagrindine jo globėja? Be to, nors retsykiais ateidavo auklių, beveik visai atsisakėte pašalinių paslaugų?

– Atvirai kalbant, netekome vilties pasisamdyti auklę, nes neradome nė vienos, įstengiančios ištverti su Kevinu ilgiau negu kelias savaites.

Harvis paniuro. Jo klientė pati sau kenkia. Maniau, tokia savybe išsiskiriu iš kitų, bet nuvargusi advokato išraiška rodė, kad priklausau nusistovėjusiam tipui.

– Bet jūs rūpinotės, kad jam reikalingas tęstinumas, ir dėl to atsisakėte to jaunų merginų konvejerio. Nebeidavote į darbą nuo devynių iki penkių.

– Taip.

– Ponia Kačiadurian, juk labai mėgote savo darbą, tiesa? Jis jums teikė didelį asmeninį pasitenkinimą. Tad toks sprendimas buvo nemenka auka vien vaiko labui?

– Auka buvo milžiniška, – atsakiau. – Ir visai veltui.

– Daugiau klausimų neturiu, jūsų kilnybe, – mes buvome repetavę milžiniška, taškas; jis piktai dėbtelėjo į mane.

Ar 1987 metais jau planavau savo gynybą? Nors neribotam laikui iš AWAP išėjau su plačiu, perdėtai kompensuojamu užmoju, jis tebuvo kosmetinis. Maniau, kad taip gerai pasirodysiu. Niekada savęs nelaikiau linkusia dažnai mąstyti, ką pagalvos kiti, bet juodų paslapčių saugotojai neišvengiamai perdėtai rūpinasi išore.

Taigi, kai judu pasitikote mano lėktuvą Kenedyje, pirmiausia apkabinau Keviną. Jis vis dar nebuvo išaugęs tos nejaukios skudurinės lėlės fazės, „suglebęs“; jis manęs neapkabino. Bet aš apkabinau jį stipriai ir ilgai, demonstruodama savo atsivertimą Hararėje.

– Kaip aš tavęs pasiilgau! – pasakiau. – Mamytė turi dvi staigmenas, mažuti! Parvežiau tau lauktuvių. Bet taip pat pažadėsiu, kad mamytė daugiau niekada niekada taip ilgai neišvažiuos!

Kevinas tik dar labiau suglebo. Atsistojau ir susigėdusi suglosčiau neklusnius jo plaukų kuokštus. Aš vaidinau savo vaidmenį, bet pašaliniai iš nenatūralaus mano vaiko glebumo galėjo pamanyti, kad laikau jį prirakintą prie vandens šildytuvo rūsyje.

Pabučiavau tave. Nors maniau, kad vaikams patinka matyti tėvų tarpusavio švelnumą, Kevinas nekantriai trypčiojo ir ūbavo, tąsydamas tave už rankos. Galbūt aš klydau. Niekada nemačiau, kaip mano motina bučiuoja tėvą. O gaila.

Tu atsitraukei nuo manęs ir sumurmėjai:

– Gal kurį laiką užtruks, Eva. Tokio amžiaus vaikams trys mėnesiai – lyg visas gyvenimas. Jie pyksta. Pamano, kad niekada nebegrįši.

Jau ketinau nusišaipyti, jog Kevinas atrodo labiau pasipiktinęs dėl to, kad vis dėlto grįžau; viena iš pirmųjų aukų šeimos gyvenimui yra lengvi juokai.

– Kas tas juher, juher!? – paklausiau, kai Kevinas nesiliovė tavęs tąsyti ir ūbauti.

– Sūrio traškučiai, – smagiai atsakei tu. – Naujausia mada. Gerai, dički! Eime, surasim tau maišelį tamsoje šviečiančios petrochemijos, vaikuti!

Ir judu susikibę nutursenote terminalu, palikę mane pačią vilkti bagažą.

Pikape man teko nukrapštyti nuo keleivio sėdynės kelis ištežusius, daugiau ar mažiau pašvinkusius traškučius. Kevino mitybos entuziazmas neapėmė traškučių valgymo; jis juos čiulpdavo, nulaižydavo neoninius pabarstukus ir taip apseilėti jie aptirpdavo.

– Dauguma vaikų mėgsta cukrų? – džiugiai paaiškinai tu. – O mūsų – druską.

Fetišas druskai, matyt, visapusiškai pranašesnis už saldumynų pomėgį.

– Japonai mano, kad tai – priešingybės, – pasakiau, mesdama pro langą surankiotas gleives. Nors buvo nedidelė užpakalinė sėdynė, Kevino vaikiška kėdutė buvo įtaisyta tarp mūsų, ir man pasidarė gaila, kad negaliu padėti rankos tau ant šlaunies kaip anksčiau.

– Mamynė paperdė, – pareiškė Kevinas, dabar radęs kompromisą tarp mamytė ir motina. (Tai miela. Tikriausiai tai miela.) – Smirda.

– Tokių dalykų garsiai sakyti nedera, Kevinai, – sudraudžiau. Prieš sėsdama į lėktuvą Norfolke, suvalgiau pupelių ir bananų košės.

– Gal Junior’s? – pasiūlei tu. – Pakeliui ir ten patogu su vaikais.

Anksčiau tu būtum pagalvojęs, kad aš penkiolika valandų keliavau iš Nairobio, persivalgiau lėktuvuose dalijamų sausainiukų ir sūrio iš maišelių, ir visai neturiu nuotaikos eiti į triukšmingą, blizgančią, ryškiai nutviekstą valgyklą, kurioje vienintelis geras dalykas buvo varškės pyragas. Slapta tikėjausi, kad būsi susiradęs auklę ir atvažiuosi manęs pasitikti vienas, o tada nusiveši kur nors ramiai išgerti, kad aš tuomet galėčiau išdidžiai atskleisti verčianti naują motinystės lapą. Kitaip sakant, norėjau pasprukti nuo Kevino, kad kuo geriau galėčiau tau išaiškinti, kaip nuo šiol planuoju su juo praleisti daug daugiau laiko.

– Gerai, – tyliai atsakiau. – Kevinai, arba valgyk tuos sūriukus, arba aš juos atimsiu. Netrupink po visą mašiną.

– Eva, vaikai visada trupina! – linksmai atsakei tu. – Atsipalaiduok!

Kevinas man klastingai nusišypsojo oranžine burna ir sugrūdo traškutį man į skreitą.

Restorane vaikišką kėdutę Kevinas išjuokė kaip skirtą kūdikiams. Kadangi motinystė neabejotinai iškart paverčia žmogų nepakenčiama ožka, puoliau pamokslauti:

– GERAI, Kevinai. Bet nepamiršk. Sėdėti kaip suaugęs gali tik tada, jeigu taip ir elgiesi.

– NYNY, nynyny. Ny nynyny. Nynyny ny nynyny nyny ny nyny, nyny ny ny nynyny.

Su linguojančia pašaipa jis taip tobulai pamėgdžiojo mano griežtą toną ir pamokslaujamas priegaides, kad galbūt jo laukė šviesi ateitis, dainuojant garsias dainas banketuose.

– Liaukis, Kevinai, – stengiausi kalbėti atsainiai.

– Nyny, nynyny!

Atsigręžiau į tave.

– Ir kiek laiko šitai trunka?

– Ny ny ny nyny nyny nyny?

– Gal kokį mėnesį? Praeis. Išaugs.

– Ny nyny nynyny? Nyny. Nyny.

– Kad tik greičiau, – pasakiau, vis labiau stengdamasi neprasižioti, nes tas papūga viską tuojau išpyškins šitais savo nynyny.

Tu norėjai užsakyti Kevinui svogūnų žiedų, o aš paprieštaravau, kad jis tikriausiai visą dieną valgo vien sūrų šlamštą.

– Klausyk, – pasakei tu. – Aš, kaip ir tu, džiaugiuosi, kai jis apskritai ką nors valgo. Galbūt jam trūksta kokio mikroelemento, jodo ar panašiai. Sakyčiau, pasitikėkime gamta.

– Vertimas: tu irgi mėgsti triauškučius ir griaužučius, ir tokie kramsnojimai jus vienija. Užsakyk jam kotletą. Jam reikia baltymų.

Kai padavėja pakartojo mūsų užsakymą, Kevinas jį visą išnyniavo; „NY-nyny nynyny ny nyny nynyny“ reiškia „žaliosios salotos su naminiu padažu“.

– Koks mielas berniukas, – pasakė ji, beviltiškai žvalgydamasi į sieninį laikrodį.

Kai jam atnešė kotletą, Kevinas pasiėmė aukštą briaunotą druskinę didžiulėmis skylutėmis ir pylė druską ant mėsos, kol ji pasidarė panaši į neseniai apsnigtą Kilimandžaro kalną. Pasibjaurėjusi ištiesiau stalo peilį nubraukti, bet tu sulaikei mano ranką.

– Kodėl nenori, kad šitas vyrutis būtų smagus ar išdykautų? – tyliai subarei. – Ir ta druska praeis, iš jos jis irgi išaugs, o vėliau, kai jis bus vyresnis, pasakosim jam apie tai, ir jis jausis vaikystėje turėjęs daugybę asmeninių keistenybių. Toks gyvenimas. Geras gyvenimas.

– Abejoju, ar Kevinui kada pristigs keistenybių.

Nors motiniškos misijos jausmas, varęs mane pastarąsias dvi savaites, ėmė blėsti, aš buvau pasižadėjusi sau, o kai grįžau, pasižadėjau Kevinui, be žodžių – ir tau. Giliai atsikvėpiau.

– Franklinai, kol buvau išvykusi, priėmiau svarbų sprendimą.

Lyg tyčia, kaip visada būna valgant ne namie, tuomet priėjo padavėja su mano salotomis ir tavo varškės pyragu. Jos kojos gurgždėjo ant linoleumo. Kevinas išpylė ant grindų visą druskinę.

– Tos merginos veidas apkakotas.

Kevinas rodė apgamą ant kairiojo padavėjos skruosto, maždaug trijų colių skersmens, pavidalu primenantį Angolą. Ant didžiulės rudos dėmės ji buvo užsitepusi pudros, bet didžioji dalis jos buvo nusitrynusi. Kaip dažniausiai nutinka, užteptas trūkumas atrodė dar bjauresnis, tos pamokos pati dar nebuvau išmokusi. Man nespėjus jo užtildyti, Kevinas jai tiesiai tarė:

– Nusivalyk veidą. Jis apkakotas.

Puoliau atsiprašinėti merginos, kuriai buvo ne daugiau kaip aštuoniolika metų, ir ji neabejotinai visą gyvenimą kamavosi dėl to apgamo. Ji išspaudė liūdną šypsnį ir pažadėjo atnešti man padažo.

Užsipuoliau sūnų:

– Juk žinai, kad ten ne „kaka“, tiesa?

– Ny NYNY, ny ny ny nyny, nyny? – Kevinas susiraukė prie stalo, primerkęs degančias akis. Jis pasidėjo ant stalo pirštus ir prisispaudė nosimi prie jo krašto, bet iš iškalbingos žvairos kibirkštėlės supratau, kad po stalu jis vypso: plačiai, sučiaupęs lūpas, lyg per jėgą.

– Kevinai, juk žinai, kad ją užgavai, taip? – pasakiau. – Ar tau patiktų, jeigu pasakyčiau, kad tavo veidas „apkakotas“?

– Eva, vaikai nesupranta, kad suaugusieji išgyvena dėl savo išvaizdos.

– Tikrai nesupranta? Kur nors taip skaitei?

– Gal galėtum negadinti mūsų pirmosios dienos kartu? – maldavai tu. – Kodėl visada apie jį galvoji, kas blogiausia?

– Čia dabar? – sutrikusi paklausiau. – Man labiau panašu, kad tu visada galvoji, kas blogiausia apie mane.

Apsimestinis naivumas ir kitus trejus metus liks pagrindinė mano strategija. Tuo tarpu nuotaika mano pranešimui pasidarė visai nebetinkama, todėl pasakiau viską kuo kukliau. Deja, mano intencijos pasirodė gynybiškos: še tau kad nori, jei jau manai, kad aš tokia netikusi motina.

– Oho, – atsakei tu. – Tikrai? Tai svarbus įvykis.

– Prisiminiau, ką sakei apie Kevino kalbą, galbūt jis taip ilgai nekalbėjo dėl to, kad norėjo prašnekti teisingai. Na, ir aš perfekcionistė. O dabar nei AWAP gerai dirbu, nei būnu gera motina. Darbe nuolat neįspėjusi pasiimu išeiginių, ir leidiniai atsilieka nuo grafiko. O Kevinas atsibunda ir nė nenutuokia, kas šiandien juo rūpinsis, motina ar kokia beviltiška samdinė, kuri savaitės pabaigoje spruks kaip akis išdegusi. Žinai, W & P tai gali būti net į naudą. Įnešime naujo požiūrio, šviežių minčių. Galbūt serijoje mano balso per daug.

– Tavo balso, – siaubas ir nuostaba, – per daug?

– NYNY NYNY? NY NY?

– Kevinai, liaukis! Gana. Leisk mamynei ir tėveliui pasikalbėti…

– NYny, NYny!.. NyNY!..

– Rimtai, Kevinai, liaukis čia nyniuoti, arba eisim namo.

– Ny NY, nynyny, nyny ny nynyny nyny nyny ny NY!

Nežinau, kodėl grasinau jį išsivesti, nors jis nerodė nė menkiausio noro pasilikti. Šitaip pirmą sykį patyriau vėliau chronišku tapusį vargą: kaip nubausti berniuką, kurio abejingumas bet kam, ką kėsiniesi iš jo atimti, prilygsta dzen ramybei.

– Eva, nuo to tik dar blogiau…

– O kaip tu siūlai jį užčiaupti?

– Ny ny NY nyny ny nynynyyyyyyy?

Šleptelėjau jam. Neskaudžiai. Jis atrodė patenkintas.

– Kur tokių gudrybių išmokai? – niūriai paklausei tu. Tai tikrai buvo gudrybė: per visą pokalbį šitas sakinys buvo pirmasis, neišverstas į nyniavimą.

– Franklinai, jis triukšmavo. Žmonės pradėjo žiūrėti.

Dabar Kevinas ėmė inkšti. Mano galva, jo ašaros buvo truputį pavėluotos. Manęs jos nesujaudino. Neguodžiau jo.

– Jie žiūri todėl, kad tu jam trenkei, – pusbalsiu pratarei tu, paimdamas sūnų ir pasisodindamas ant kelių, nes inkštimas jau ėmė virsti klyksmais. – Taip nebedaroma, Eva. Bent jau čia. Man regis, įstatymas draudžia, ar panašiai. Arba turėtų drausti. Tai laikoma užpuolimu.

– Aš šlepteliu savo vaikui ir mane už tai areštuoja?

– Esama konsensuso – kad smurtas nėra būdas išreikšti tai, ką nori pasakyti. Ir visai teisingai, po galais. Daugiau niekada taip nedaryk, Eva. Niekada.

Taigi: aš šlepteliu Kevinui. Tu šlepteli man. Viskas aišku.

– Gal galim eiti iš čia? – šaltai pasiūliau. Kevinas dabar tik pasišniurkščiodamas kūkčiojo, bet tokį decrescendo jis be vargo dar galėtų melžti geras dešimt minučių. Jėzau, juk beveik paglosčiau. Na ir artistas.

Tu pamojai sąskaitos.

– Kažin ar tinkamas kontekstas mano pranešimui, – pasakei tu, servetėle valydamas Kevinui nosį. – Bet ir aš turiu naujieną. Nupirkau mums namą.

Aš kone atšokau.

– Tu nupirkai mums namą. Ne tik suradai, ką norėtum man parodyti. Viskas nutarta.

– Jei nebūčiau suskubęs, jį būtų pagriebęs kas nors kitas. Be to, tu visai tuo reikalu nesidomėjai. Maniau, džiaugsiesi, juk viskas baigta.

– Nieko sau. Kažin kiek galima džiaugtis dėl to, kam nuo pat pradžių nepritariau.

– Mat kaip? Negali pritarti niekam, kas nėra tavo pačios sumanymas. Jei pati asmeniškai nesukurpei PRIEMIESTWAP, tai ir putiesi čia. Sėkmės perskirstant pareigas darbe. Iš prigimties to nesugebi.

Tu palikai daug arbatpinigių. Papildomi trys doleriai, matyt, buvo už tuos pokštus apie apkakotą veidą. Tavo judesiai buvo mechaniški. Mačiau, kad tau skaudu. Šitiek ieškojai to namo, nekantravai, kada paskelbsi didžiąją naujieną, o pats namas tikriausiai tau labai patiko, kitaip nebūtum jo pirkęs.

– Atleisk, – sukuždėjau išeinant, o kiti klientai paslapčiomis varstė mus žvilgsniais. – Aš tiesiog pavargau. Aš džiaugiuosi. Noriu kuo greičiau jį pamatyti.

– Nyny. Ny nyny nynyny. Ny nynyny…

Pagalvojau: Visiems šiame restorane palengvėjo, kad mes išeinam. Pagalvojau: Pasidariau tokia, kokių anksčiau gailėdavausi. Pagalvojau: Ir vis tiek jų gailiuosi.

Labiau negu bet kada.

Eva

2001 M. SAUSIO 1 D.

Mielas Franklinai,

tebus čia Naujųjų metų pasiryžimas, nes daugybę metų vos tvardžiausi tau neišpyškinusi: to namo negalėjau pakęsti. Vos išvydusi. Ir niekada su juo neapsipratau. Kasryt nubusdavau tarp glotnių jo paviršių, išmaniųjų dizaino ypatybių, suglostytų horizontalių kontūrų, ir visa širdimi jo nekenčiau.

Sutinku, kad Najako apylinkės, apžėlusios mišku ir tiesiai ant Hadsono kranto, buvo parinktos tinkamai. Mano džiaugsmui, tu pasirinkai Niujorko Roklando apygardą, o ne Naująjį Džersį, valstiją, kurioje neabejotinai esama daugybės vietų, malonių gyventi, bet ji skamba taip, kad mane būtų pribaigusi. Pats Najakas buvo rasiškai integruotas ir bent iš pirmo žvilgsnio ne itin prabangus, toks pat mažumėlę aptriušęs kaip Čatamas – tik, priešingai negu Čatamo, jo skurdas ir kuklumas buvo iliuzija, nes jau dešimtmečiais beveik visi naujakuriai maudėsi piniguose. Didžioji gatvė amžinai užkimšta Audi ir BMW, sausakimšos nesuvokiamai brangios fajita užkandinės ir vyno barai, nutriušę dviejų kambarių lentučių namai pakraščiuose kainuoja septynis šimtus tūkstančių – Najako pretenzingumas labiausiai pasireiškė nepretenzingumu. Deja, priešingai negu paties Gladstouno, palyginti naujo miegamojo rajono šiaurėje, kurio mažučiukas miestelio centras – su dujinių gatvės žibintų imitacijomis, horizontalių rąstų tvoromis ir tokiomis verslo įstaigomis kaip Ye Olde Sandwich Shoppe6 – įkūnijo tai, ką britai vadina „cukraus vata“.

Tiesą sakant, kai pirmą sykį išdidžiai pasukai pikapą į ilgą, prašmatnų taką iš Paliseido alėjos, man net širdis į kulnus nukrito. Apie namą nebuvai man nieko pasakojęs, kad kuo labiau mane „nustebintum“. Taigi. Nustebau. Išsikerojęs stiklo ir smiltainio plytų vienaaukštis plokščiu stogu, iš pirmo žvilgsnio jis buvo panašus į kokios nors apsukrios geradarystės ir konfliktų sprendimo įmonės būstinę, kurioje pinigų daugiau negu proto, todėl dalijamos „taikos premijos“ Merei Robinson ar Nelsonui Mandelai.

Ar mes niekada nebuvome kalbėjęsi apie tai, ką aš įsivaizduoju? Juk tikriausiai bent nutuokei. Mano svajonių namas būtų senas, karalienės Viktorijos epochos stiliaus. Jei jis turėtų būti didelis, tai būtų aukštas, trijų aukštų su palėpe, pilnas užkaborių ir kambarėlių, kurių pirmoji paskirtis seniai pamiršta – vergų kambarių ir žvejybos priemonių sandėliukų, rūsių ir rūkyklų, keltuvų ir stogo terasų. Namas, kuris gūra į dulkes, barstydamas čerpes, varvina istoriją, prašyte prašosi smagių šeštadienio talkų klibančiai baliustradai suremontuoti, kol iš apačios kyla ant spintelių auštančių pyragų aromatas. Aš jį apstatyčiau naudotomis sofomis nublukusiais ir nuspurusiais gėlėtais gobelenais, per kiemo išpardavimą surankiotomis užuolaidomis su kutuotais raišteliais, puošniais raudonmedžio tualetiniais staliukais su šlakuotais veidrodžiais. Greta sūpuoklių verandoje iš seno skardinio pieno kibiro stiebtųsi vargani snapučiai. Niekas nerėmintų mūsų apspurusių antklodžių ir nepardavinėtų jų aukcionuose kaip tūkstančių dolerių vertės retų ankstyvųjų amerikietiškųjų raštų; mes tiestume jas ant lovos ir sudėvėtume. Kaip vilna, apkimbanti pūkais, namas, regis, pats savarankiškai kauptų visokį šlamštą: dviratį su nudėvėtomis stabdžių trinkelėmis ir nuleista padanga; kėdes, kurioms reikia iš naujo priklijuoti atkaltes; seną kampinę spintutę, gero medžio, bet nudažytą šlykščia ryškiai mėlyna spalva, kurią aš vis žadu nušveisti, bet niekaip neprisiruošiu.

Toliau nebepasakosiu, nes tu puikiai žinai, ką aš turiu galvoje. Žinau, kad juos sunku apšildyti, žinau, kad juose traukia skersvėjai. Žinau, kad varvėtų kanalizacijos talpykla, kad brangiai kainuotų elektra. Žinau, kad tu baimintumeisi dėl senojo šulinio kieme, nes jis pavojingai viliotų apylinkių gatvės vaikus, nes tuos namus įsivaizduoju taip aiškiai, kad galiu užsimerkusi pereiti tą apžėlusį kiemą ir pati į tą šulinį įkristi.

Rangydamasi iš pikapo ant betono pusračio priešais naująją mūsų buveinę, galvojau, buveinė, štai kaip reikia jį vadinti. Mano svajonių namai buvo jaukūs ir uždari nuo išorės pasaulio; Hadsono pusėje (reikia pripažinti, vaizdas buvo pribloškiamas) tie platūs vientiso stiklo paketo langai amžinai reklamavo atvirų durų dieną. Rausvais akmenukais nuberti ir akmens plytelėmis grįsti takai driekėsi jo platybėmis lyg vienas didžiulis durų kilimėlis. Fasadą ir centrinį taką supo žemi krūmai. Ne juodieji riešutmedžiai, ne apleistos rykštenės ir samanos, o krūmai. O aplink juos? Veja. Ir net ne ta miela, patraukli, kurios smulkūs ryškiaspalviai daigeliai gundo patinginiauti su limonadu ir bitėmis, bet ta tampri, badanti, kaip žali šveistukai indams plauti.

Tu plačiai atvėrei įėjimą. Fojė vedė į krepšinio aikštelės dydžio svetainę, o už jos – pora žemų laiptukų ir valgomasis „kambarys“, iš dalies atskirtas nuo virtuvės perskyra, pro kurią galima paduoti maistą – neabejotinai ką nors iš saulėje džiovintų pomidorų. Nė vienų durų dar nė akyse neregėjau. Ėmiau panikuoti, pagalvojusi: Nėra kur pasislėpti.

– Sakyk, ar ne dramatiška? – tarei tu.

Nuoširdžiai atsakiau:

– Žado netekau.

Galėtum pamanyti, kad mažas vaikas, paleistas ant tuščių, bekraščių žvilgančių medinių grindų, nutviekstų tingios saulėkaitos, imtų lakstyti, čiuožinėti koridoriais su kojinėmis, kikenti ir siautėti, visiškai nesuglumęs nuo antiseptiškos dykros – dykros, Franklinai, – kurioje atsidūrė. O Kevinas, įsikibęs tau ant rankų, suglebo kaip negyvėlis ir teko jį skatinti „eiti ištyrinėti“. Jis nuturseno į svetainės vidurį ir atsisėdo. Aš ne sykį esu pasijutusi svetima savo sūnui, bet tuomet – jo akutės pasidarė apskritos kaip Našlaitėlės Enės iš komikso ir apsitraukė lyg kokiu vašku, rankos šleptelėjo ant grindlenčių lyg žuvys ant prieplaukos – jaučiausi jam kaip niekad artima.

– Eikš, parodysiu miegamąjį, – pasakei tu, stverdamas man už rankos. – Kokie įspūdingi stoglangiai.

– Stoglangiai! – net nušvitau.

Mūsų milžiniškame miegamajame visi kampai buvo kreivi, lubos šlaitinės. Kambarys atrodė suveltas, o jame aiškiai įžvelgiamas nepasitikėjimas standartinėmis lygiagretėmis ir statmenomis linijomis, kaip ir kambario sąvokos vengimas visame pastate, atrodė nesaugus.

– Nieko sau, ką?

– Nieko sau!

Kurią nors tiksliai nenustatytą dešimtojo dešimtmečio akimirką dideli tikmedžio plotai išeis iš mados. Jos dar nesulaukėme, bet mane aplankė jos nuojauta.

Tu demonstravai į sieną įmontuotą skalbinių dėžę, kuri gudriai kartu buvo ir suoliukas, o ant jos dangčio raištukais buvo pririšta geltona lyg šypsenėlė pagalvė. Tu atstūmei spintos duris su ratukais ir bėgeliais. Viskas, kas name judėjo, buvo tylu, o paviršiai lygūs. Spintos durys neturėjo rankenų. Viskas, kas buvo iš medžio, buvo be jokių atsikišimų. Stalčiuose buvo švelnūs įdubimai. Virtuvės spintelės atsidarydavo ir užsidarydavo, spragteldamos spustelėjus. Franklinai, visas namas buvo prifarširuotas zolofto antidepresantų.

Išvedei mane pro stumdomąsias stiklo duris į terasą. Pagalvojau, turiu terasą. Niekada nešauksiu: „Aš verandoje!“, bet: „Aš terasoje.“ Sakiau sau, kad tai tik žodis. Bet vis tiek ta pakyla prašėsi grilių su kaimynais, kurių aš ne itin mėgau. Vieną minutę kardžuvės kepsniai bus žali, o kitą – jau perkepę, o man teks dėl to jaudintis.

Mielasis, žinau, kad atrodau nedėkinga. Tu labai uoliai ieškojai, prisiėmei pareigą surasti mums namus ne mažiau rimtai, negu ieškodavai vietos Gillette reklamai. Dabar geriau žinau, kaip šiose apylinkėse stinga nekilnojamojo turto, todėl tikiu, kad visi kiti namai, į kuriuos žvalgeisi, buvo tiesiog bjaurūs. O šitas nebuvo bjaurus. Statybininkai negailėjo išlaidų. (Vargas tiems, kurie negaili išlaidų. Aš juk žinau, nes tai – keliautojai, kuriems AWAP neįtinka, nes jie renkasi atostogoms „užsienyje“ tokias patogias šalis, kad jas beveik galima vadinti klinikine mirtimi.) Mediena buvo pasakiška – daugeliu atžvilgių – o čiaupai paauksuoti. Ankstesni savininkai pasistatė namą pagal tikslius savo pageidavimus. Tu nupirkai mums kitos šeimos Svajonių namus.

Aš viską regėjau. Mūsų darbščioji porelė pradeda nuo apskurusių nuomojamų būstų, paskui kraustosi iš vieno niekuo neypatingo namuko į kitą, kol pagaliau: palikimas, akcijų kainų šuolis, aukštesnės pareigos. Pagaliau jie gali sau leisti nuo pamatų susiręsti tokį namą, kokio trokšta širdis. Porelė tyrinėja brėžinius, svarsto, kur paslėpti kiekvieną spintą, kaip grakščiai pereiti iš svetainės į kabinetą (man norisi klykti „DURIMIS!“, bet mano sunkiasvoris patarimas jau pavėluotas). Visi tie naujoviški kampai popieriuje atrodo tokie dinamiški. Net ketvirčio colio aukščio krūmai atrodo visai mieli.

Bet aš turiu teoriją apie Svajonių namus. Ne veltui folly angliškai reiškia ir skubos klaidą, ir brangų dekoratyvinį pastatą. Nes aš dar nesu regėjusi nusisekusių Svajonių namų. Kaip ir mūsiškiai, kai kurie beveik nusiseka, nors lygiai taip pat dažnai pasitaiko ir nekvalifikuotų tragedijų. Problema iš dalies – tai, kad nesvarbu, kiek pinigų išmesi ąžuolinėms grindjuostėms, namas be istorijos neišvengiamai liks pigus kitame lygmenyje. Be to, problema, regis, kyla iš pačios grožio prigimties, tai netikėtai sunkiai pagaunama ypatybė, retai pavyksta ją paprasčiausiai nusipirkti. Jei per daug stengiesi, ji sprunka. Ji dosni atsainiesiems, o labiausiai ji mėgsta pasirodyti kaprizingai, netyčia. Keliaudama tapau tikra aptikto meno mėgėja: kaip šviesos spindulys įspįsta į apleistą 1914 metų ginklų gamyklą, kaip pamiršto reklamos stendo sluoksniai nusidėvi ir virsta žaviu pentimento koliažu iš Coca-Cola, Chevrolet ir Burma Shave plakatų, kaip tobulai nublukusios pagalvėlės pigiuose pensionuose visiškai neplanuotai dera prie plevenančių saulės nubalintų užuolaidų.

Taigi atitinkamai šio Gladstouno Ksanadu kiekviena sija turėjo virsti širdį veriančiu nusivylimu. Ar statybininkai sukčiavo, ar arogantiškas architektas nesilaikė tų kruopščių planų? Ne, ne. Iki pat alinamai beveidžių virtuvės spintelių buvo griežtai laikomasi dizaino vizijų. Tas Paliseido alėjos mauzoliejus išėjo lygiai toks, kaip jo kūrėjai troško, ir dėl to jis šitaip slėgė.

Tiesą sakant, spraga tarp daugumos žmonių sugebėjimo sukurti grožį nuo pirmojo žingsnio ir tik jį atpažinti išvydus, prilygsta Atlanto vandenynui. Tad nors niekas to nerodė, visai galimas daiktas, kad ankstesni savininkai turėjo visai neblogą skonį; jei taip, dar labiau gaila. Žinoma, tai, jog ši pora surentė siaubo kambarį, visai nepaneigia mano teorijos, kad jie ir patys puikiai žinojo surentę siaubo kambarį. Be to, neabejojau, kad nei vyras, nei žmona niekada neprasitarė savo antrajai pusei, kaip juos nuvylė ši tuščia baisybė, kad kiekvienas narsiai vaizdavo sulaukęs savo išmelstų namų, nors kiekvienas sau nuo pat įsikraustymo dienos rezgė planus, kaip iš čia ištrūkti.

Pats sakei, kad namas vos trejų metų. Trejų metų? Tiek būtų užtrukę jį pastatyti! Kas sudeda šitiek pastangų, o tada ima ir išsikrausto? Galbūt ponas Savininkas buvo perkeltas į Cincinatį, nors tokiu atveju jis sutiko su naujosiomis pareigomis. Kas daugiau galėtų išvyti jį pro tas didžiules laukujes duris, jei ne pasibjaurėjimas savo paties kūriniu? Kas galėtų diena iš dienos tverti savo vaizduotės stoką, suręstą iš kietų plytų?

– Kodėl, – paklausiau tavo vedžiojama po dailiai suformuotą kiemą, – žmonės, kurie šitą namą pasistatė, taip greitai išsikraustė? Surentę tokį aiškiai ambicingą namą?

– Man lyg ir susidarė įspūdis, kad jie, na, eina į skirtingas puses.

– Skiriasi.

– Na, juk dėl to namas nėra prakeiktas, ar ką.

Smalsiai pažvelgiau į tave.

– Aš juk taip ir nesakiau.

– Jeigu namai perduotų tokius dalykus, – puolei ginčytis tu, – visoje šalyje neliktų nė vienos lūšnos, kurioje laimingai santuokai būtų saugu.

Prakeiktas? Tu aiškiai nujautei, kad nors iš pažiūros sprendimas kraustytis į užmiestį buvo labai protingas – dideli parkai, tyras oras, geros mokyklos – mes pavojingai nuklydome. Tačiau dabar jaučiuosi priblokšta ne tavo negeros nuojautos, o tavo sugebėjimo nekreipti į ją dėmesio.

O manęs jokios nuojautos nelankė. Man tiesiog galvon netilpo, kaip aš po Latvijos ir Pusiaujo Gvinėjos atsidūriau Gladstoune, Niujorko valstijoje. Lyg stovėčiau Far Rokavėjaus mūšoje per nevalytų kanalizacijos nuotėkų potvynį, vos įstengdama nepargriūti – naujasis mūsų pirkinys plūdo viena gryniausio fizinio bjaurumo banga po kitos. Kodėl tu to nematai?

Galbūt dėl to, kad visada buvai linkęs suapvalinti. Jei penkiolikos procentų restorano sąskaitos būdavo septyniolika dolerių, arbatpinigių palikdavai dvidešimt. Jei su naujais bičiuliais praleisdavome nykų vakarą, aš juos nurašydavau; tu norėdavai pamėginti dar sykį. Kai ta mano vos pažįstama italė Marina du vakarus pasirodė mūsų lofte, o paskui dingo tavo laikrodis, aš tiesiog putojau; tu tik dar tvirčiau įsitikinai, kad būsi palikęs jį sporto salėje. Pietūs su Brajanu ir Luiza turėjo būti smagūs? Jie ir buvo smagūs. Tu, regis, sugebėdavai prisimerkti ir nublukinti aštrius kampus. Kai išdidžiai vedžiojai mane po naujuosius namus, šnekėjai lyg stovyklos vadovas, pardavinėjantis kelialapius, bet akyse, priešingai, švietė maldaujamas žvilgsnis, prašyte prašantis nesikabinėti. Tu neužsičiaupdamas šnekėjai, lyg prisirijęs amfos, o isterijos gaidelės lemtingai išdavė, kad ir pats įtari, jog Paliseido alėjos dvyliktas numeris yra ne įspūdinga architektūros naujovė, o pasipūtėliškas kičas. Tačiau pasitelkęs sudėtingą optimizmo, ilgesio ir narsos kombinaciją, tu vis tiek jį suapvalinai. Nors toks procesas šiurkščiau vadinamas melu, galima būtų sakyti, kad apgaulė yra kilnumo atmaina. Šiaip ar taip, apvalinti treniravaisi su Kevinu nuo pat jo gimimo dienos.

O aš – užsispyrėlė. Man labiau patinka gerai sufokusuotos nuotraukos. Gal nuskambės tautologiškai, bet žmonės man patinka tiek, kiek patinka. Mano emocinis gyvenimas toks aritmetiškai tikslus, iki antrojo ar trečiojo skaičiaus po kablelio, kad net esu linkusi įžvelgti savo pačios sūnaus pakenčiamumo laipsnius. Kitaip sakant, Franklinai: aš palieku septyniolika dolerių.

Viliuosi, pavyko tave įtikinti, kad namas man labai patinka. Tai buvo pirmas rimtas sprendimas, kurį tu nepriklausomai priėmei už mus visus, ir nenorėjau tau jo apsiusioti vien dėl to, kad nuo minties apie gyvenimą čia man norėjosi persirėžti riešus. Mintyse nusprendžiau, jog viską nulėmė ne tiek kitoks tavo estetikos suvokimas ar jo stoka, kiek tai, kad lengvai pasiduodi įtaigai. Manęs nebuvo, nekuždėjau tau į ausį apie keltuvus. O be manęs tu grįžai prie savo tėvų skonio.

Arba naujesnės jo versijos. Paliseido alėja mirtinai stengėsi „neatsilikti nuo laiko“; namas, kurį tavo tėvai pasistatė Glosteryje, Masačusetso valstijoje, buvo tradicinė Naujosios Anglijos konstrukcija. Bet jame buvo aiškiai justi, kad nepagailėta išlaidų darbams, kad naiviai tikima Gražumu.

Džiaugsmas, kurį man kėlė tavo tėvo šūkis: „Svarbiausia – medžiagos“, buvo ne vien pašaipa iš jo. Iki tam tikros ribos vertinau žmones, kurie gamina daiktus, ir dar laikydamiesi aukščiausių standartų: Herbas ir Gladisė patys pasistatė namą, patys rūkydavo lašišą, patys varydavo alų. Bet dar nebuvau sutikusi žmonių, kurie taip aiškiai gyventų trijuose matavimuose. Susijaudinusį tavo tėvą regėdavau tik dėl tigrinio klevo židinio atbrailos ar tirštos tamsiojo alaus putos, ir manau, kad jį pakylėdavo statiška fizinė tobulybė; sėdėti prie židinio, gerti alų buvo tik priedai. Tavo motina gamindavo tiksliai lyg chemikė, ir viešėdami skaniai valgydavome. Jos aviečių pyragai su morengų viršumi atrodė lyg žurnalo iškarpos, nors man vis tiek kildavo stiprus įspūdis, kad tikslas buvo pyragas kaip objektas, o valgyti pyragą, draskyti jos kūrinį buvo tam tikras vandalizmas. (Kaip iškalbinga, kad tavo lyg lavonas perkarusi motina yra šauni virėja, bet visiškai neturi apetito.) Jei konvejerinė gamyba atrodo mechaniška, taip jie ir atrodė. Man visada trupučiuką palengvėdavo, išvykus iš tavo tėvų namų, o jie man buvo tokie geri, net jei ir materialiai, kad net drovėdavausi.

Tačiau viskas jų namuose buvo stropiai, ryškiai išblizginta, tiek atspindžių, dangstančių tai, kad po jais nieko nėra. Jie neskaitė; buvo keletas knygų, enciklopedijų rinkinys (vyno spalvos nugarėlės sušildydavo darbo kambarį), bet iš tikrųjų nuvartytos buvo tik instrukcijos, meistravimo vadovėliai, kulinarijos knygos ir apdriskęs „Kaip viskas veikia“ pirmas ir antras tomas. Jie visiškai nesuprato, kaip žmonės gali savo noru žiūrėti filmus, kurie baigiasi nelaimingai, ar pirkti negražius paveikslus. Jie turėjo stereogrotuvą su kolonėlėmis, kainuojančiomis po tūkstantį dolerių, bet tik kelias lengvos muzikos ar „geriausių gabalų“ kompaktines plokšteles: Opera Stoppers; Classical Greatest Hits. Atrodo, lyg tingėtų pasidomėti, bet, manau, greičiau jie buvo bejėgiai: jie nesuprato, kam reikalinga muzika.

Taip būtų galima apibūdinti bet kurią tavo šeimos gyvenimo sritį: jie nesuprato, kam jis reikalingas. Jie puikiai perpranta gyvenimo mechaniką; jie žino, kaip sujungti sraigtelius, bet nujaučia, kad gamina aparatą šiaip sau, kaip tie kavos staliukų žaisliukai, kurių sidabrinio metalo rutuliukai tuščiai dzingsi pirmyn atgal, kol trintis juos priveikia. Kai baigė statyti namą, tavo tėvas liko juo baisiai nepatenkintas ne todėl, kad kas nors būtų nepavykę, o dėl to, kad viskas pavyko. Buvo be priekaištų įrengta aukšto slėgio dušo galvutė ir hermetinė stiklo kabina, ir lygiai taip, kaip jis surinko beveidę, nerūpestingą „geriausių gabalų“ kompaktinių plokštelių kolekciją, kurią grūdo į didingą stereogrotuvą, nesunkiai galėjau įsivaizduoti, kaip tavo tėvas išbėga į lauką ir pasivolioja purve vien tam, kad tas dušas turėtų raison d’être. Tiesą sakant, jų namas toks švarutis, blizgutis ir tvarkingutis, toks prikimštas rakandų, kurie minko ir kapoja, atšildo ir supjausto bandeles, kad jam, regis, nė nereikalingi gyventojai. Tie vemiantys, šūkaujantys, kavą laistantys padarai – vieninteliai nešvaros nešėjai toje šiaip jau nepriekaištingoje, savarankiškoje biosferoje.

Žinoma, viešėdami pas juos, apie visa tai kalbėdavomės – išsamiai, nes, persivalgę ir keturiasdešimt minučių kelio nutolę nuo artimiausio kino teatro, mes imdavome pramogai nagrinėti tavo tėvus. Matai, kai Kevinas – tą Ketvirtadienį – na, jie nebuvo pasirengę. Jie nebuvo įsigiję reikiamo aparato kaip jų vokiečių gamybos aviečių sėklų rinkiklis, kuris būtų apdorojęs tokius įvykius ir padėjęs juos suvokti. Kevinas pasielgė neracionaliai. Nuo jo poelgio variklis nepradėjo dirbti tyliau, svirtelė nepasidarė efektyvesnė; jis nevarė alaus ir nerūkė lašišos. Jis neskaičiavo; tai buvo fiziškai idiotiška.

Ironiška, nors tavo tėvai visada priekaištaudavo dėl protestantiško darbštumo stokos, juodu su Kevinu turi daugiau bendra negu bet kuris mano pažįstamas. Jei jie nežino, kam reikalingas gyvenimas, ką su juo veikti, to nežino ir Kevinas; įdomu tai, kad abu tavo tėvai ir mudviejų pirmagimis negali pakęsti laisvalaikio. Tavo sūnus visada tiesiai stodavo prieš tokią antipatiją, jei gerai pagalvoji, tam juk reikia šiokios tokios drąsos; jis niekada neapgaudinėdavo savęs, kad vien užpildydamas laiką išnaudoja produktyviai. O, ne – juk prisimeni, kaip jis valandų valandas sėdėdavo ir niršdavo, ir nedarydavo nieko, tik keikdavo kiekvieną šeštadienio popietės minutę.

Tavo tėvus, žinoma, vien mintis apie nieko neveikimą baugina. Jie, priešingai negu Kevinas, neturi tokio stuburo, kad stotų prieš tuštumą. Tavo tėvas vis kur nors knebinėdavosi, tepdavo kasdienybės mašiną, nors baigus darbą didesnis patogumas jį prislėgdavo tik dar ilgesniu bjauriuoju laisvalaikiu. Maža to, įrengdamas vandens minkštinimo filtrą ar sodo laistymo sistemą, jis nė neįsivaizduodavo, ką mėgina pagerinti. Kietas vanduo reiškė džiaugsmingą viltį nuolat uoliai šveisti kalkių nuosėdas nuo džiovyklės prie virtuvės kriauklės, o laistyti sodą rankomis jam visai patiko. Skirtumas toks, kad tavo tėvas savo noru įrengė vandens filtrą be jokios priežasties, o Kevinas – ne. Beprasmybė tavo tėvui niekada nesuko galvos. Jam gyvenimas – ląstelių ir elektros impulsų darinys, jis yra medžiaga, kaip tik todėl svarbiausia – medžiagos. Ir tokios proziškos vizijos jam pakanka – ar pakako. Tad štai kur kontrastas: Kevinas taip pat nujaučia, kad svarbiausia – medžiagos. Tiesiog medžiagos, kaip tyčia, jam visai nerūpi.

Niekada nepamiršiu pirmosios viešnagės pas tavo tėvus po Ketvirtadienio. Prisipažįstu, atidėliojau ją, nes buvau silpna. Neabejoju, kad ji būtų buvusi be galo sunki, net jei būtum galėjęs vykti su manim, bet, žinoma, to neleido nesugrąžinama netektis. Viena, be jų sūnaus jungiamojo audinio, gavau patirti nuogą faktą, kad mes nebesame organiškai susiję, ir manau, jie abu pajuto tą patį. Kai tavo motina atidarė duris, jos veidas papilkėjo, bet kai pakvietė mane užeiti, jos balsas buvo toks pat mandagus, kaip kviečiant Hoover vertikaliųjų dulkių siurblių pardavėją.

Būtų neteisinga vadinti tavo motiną susikausčiusia, bet socialinės formos jai tikrai labai rūpi. Ji mėgsta aiškiai žinoti, ką dabar daryti ir kas bus toliau. Štai kodėl ji taip žavisi prabangiais valgiais. Nustatyta patiekalų tvarka jai – atvanga, pirma sriuba, paskui žuvys, ir ji, priešingai negu aš anksčiau, nesipriešina tam, kaip trijų dienos valgių gaminimas, patiekimas ir paskui susitvarkymas gali bukinamai užpildyti šeimininkės laiką nuo ryto iki vakaro. Ji, priešingai negu aš, nusistovėjusių normų nelaiko suvaržymais; ji miglotai geranoriška, bet neturi vaizduotės, todėl taisyklės jai malonios. Deja, nėra užrašytas – kol kas – popietės arbatėlės su buvusia marčia etiketas anūkui įvykdžius masines žudynes.

Ji mane pasodino oficialiojoje svetainėje, o ne bibliotekoje, o tai buvo klaida; standūs krėslai aukštomis atkaltėmis ir su ranktūriais tik pabrėžė, kad Taisyklės, priešingai, laisvai krinta. Aksomo spalvos – jūros žaluma ir pastelinė rožių – taip neatitiko žvilgančios, tviskančios mano viešnagės potekstės, kad net atrodė apipelijusios ar mažumėlę šleikščios; tai buvo pelėsių spalvos. Tavo motina spruko į virtuvę. Jau ketinau šūktelėti jai, kad nevargtų, nes vis tiek nė kąsnio neįstengsiu praryti, bet suvokiau, kad atimti iš jos šį vienintelį apsimestinai darbštų pretekstą atidėlioti, kuriuo ji taip džiaugėsi, būtų žiauru. Vėliau net prisiverčiau suvalgyti vieną jos griujero lazdelę, nors nuo jos šiek tiek pykino.

Gladisė tokia nervinga, įsitempusi moteris, kad jos trapumas – nenoriu pasakyti, kad ji neįstengia būti šilta ar maloni, – kūno trapumas išsaugojo jos išvaizdą beveik nepakitusią. Tiesa, raukšlės kaktoje susiklostė į amžinai sutrikusią išraišką; akys, labiau paklaikusios negu visada, lakstė į visas puses, o ypač kai ji nejusdavo, kad į ją žiūriu, jos veide šmėsteldavo kažkoks pasimetimas, kuris man leisdavo įsivaizduoti, kaip ji tikriausiai atrodė vaikystėje. Visa kartu sudarė palūžusios moters įspūdį, bet atskiri tokio įspūdžio elementai buvo tokie subtilūs, kad net fotoaparatas tikriausiai nebūtų jų užfiksavęs juostelėje.

Kai iš rūsio atėjo tavo tėvas (girdėjau, kaip jis lipa laiptais, ir mane ėmė siaubas; net ir sulaukęs septyniasdešimt penkerių metų, jis tebebuvo toks pat energingas kaip visada, o jo žingsniai atrodė per daug lėti ir sunkūs), pokyčiai pasirodė visai ne subtilūs. Medvilniniai darbo drabužiai karojo ant jo stambiomis nutįsusiomis klostėmis. Praėjo vos šešios savaitės, ir aš apstulbau, kiek svorio galima netekti per tiek laiko. Visa jo suvargusio veido oda karojo; nutįsę apatiniai akių vokai atidengė raudonus jų kraštus; skruostai tabalavo lyg bladhaundo. Jaučiausi kalta, apsikrėčiau visa griaunančiu Merės Vulford įsitikinimu, kad kas nors turi už tai atsakyti. Kita vertus, tavo tėvas irgi buvo tuo įsitikinęs. Jis ne kerštingas, bet pensininkas, buvęs elektroninių mašininių įrankių gamintojas (tiesiog tobula, jis gamindavo mašinas, kurios gamindavo mašinas), labai rimtai žiūrėdavo į korporatyvinę atsakomybę ir geresnę verslo praktiką. Kevinas pasirodė esąs brokuotas, o aš – jo gamintoja.

Tarškindama rantuotu arbatos puoduku į auksuotą lėkštutę, jaučiausi nerangi. Paklausiau tavo tėvo, kaip sekasi sodininkauti. Jis, regis, sutriko, tarsi būtų pamiršęs, kad augina sodą.

– Šilauogių krūmai, – gedulingai prisiminė jis, – kaip tik ima vesti vaisius.

Žodžiai vesti vaisius pakibo ore. Krūmai – gal, bet tavo tėvas jokio vaisiaus nebeatves.

– O žirneliai? Visada augindavot tokias skanias cukrines ankštis.

Jis mirkčiojo. Laikrodis išmušė ketvirtą. Apie žirnelius jis taip ir nepaaiškino, o tyla atrodė siaubingai nuoga. Mes atskleidėme, kad visus tuos kartus, kai klausdavau apie žirnelius, jie man iš tikrųjų nerūpėdavo, ir kad visais tais kartais, kai man atsakydavo, jam visai nerūpėdavo atsakyti.

Nudelbiau akis. Atsiprašiau, kad neaplankiau anksčiau. Jie nepuolė stenėti viskas gerai, suprantam. Jie visai nepuolė stenėti, nieko nesakė, todėl kalbėjau toliau.

Pasakiau, kad norėjau nueiti į visas laidotuves, jei tik būsiu ten pageidaujama. Tavo tėvų, regis, nesutrikdė toks non sequitur; iš esmės apie Ketvirtadienį kalbėjomės nuo pat tada, kai tavo mama atidarė duris. Pasakiau, kad nenorėjau pasirodyti abejinga, todėl iš anksto paskambinau tėvams; pora jų tiesiog metė ragelį. Kiti labai prašė manęs nesirodyti; tai būtų nepadoru, sakė Merė Vulford.

Tuomet papasakojau jiems apie Telmą Korbit – prisimeni, jos sūnus Denis buvo tas perkaręs raudonplaukis, būsimoji teatro žvaigždė, – ji buvo tokia maloni, kad net apstulbau. Nedrąsiai užsiminiau tavo motinai, kad tragedijos atskleidžia visokiausias netikėtas žmonių savybes. Pasakiau, kad, regis, kai kurie žmonės (galvojau apie Merę) pamirkyti plastike, įpakuoti vakuumu lyg turistų lauknešėliai, todėl negali daryti nieko daugiau, kaip tik prakaituoti savo asmeniniame pragare. O kitus, atrodo, ištinka priešinga problema, lyg nelaimė būtų juos įmerkusi į rūgštį ir nutvilkiusi išorinį odos sluoksnį, anksčiau saugojusį juos nuo siaubingų nesėkmių, kurias patiria kiti žmonės, strėlių. Tokiems vien žingsniuoti gatve paskui kiekvieno praeivio nelaimių tvaiką pasidarė gryna kančia, maudulys vilktis paskui nesenas šito skyrybas ir anos mirtiną gerklės vėžį. Jie taip pat buvo pragare, bet pragaras buvo visų, milžiniška, bekraštė, teliūskuojanti nuodingų atliekų jūra.

Abejoju, ar tuomet kalbėjau taip išraiškingai kaip dabar, bet tikrai pasakiau, kad Telma Korbit buvo moteris, kurios asmeninė kančia virto kitų žmonių kančių laidu. Ir, žinoma, nedžiuginau tavo tėvų perpasakodama visą skambutį, bet mane pačią užplūdo prisiminimai apie visą pokalbį: Telma tučtuojau išreiškė susižavėjimą „narsa“, kurios man tikriausiai prireikę, kad pridėčiau prie ausies ragelį, ir puolė kviesti mane į Denio laidotuves, bet tik jei man pačiai nebūsią per daug skaudu ten ateiti. Prasitariau Telmai, kad galbūt man palengvėtų, jei pati pareikščiau sielvartą dėl jos sūnaus netekties, ir bent sykį suvokiau ne tik daranti, kas priklauso, sakanti, ką reikia. Nei iš šio, nei iš to Telma papasakojo, kad Denis buvo pavadintas pagal restoranų tinklą, viename jų juodu su vyru lankėsi per pirmąjį pasimatymą. Vos jos nepertraukiau, nes atrodė, kad man būtų lengviau kuo mažiau žinoti apie jos berniuką, bet ji aiškiai manė, kad mums abiem bus geriau, jeigu tiksliai žinosiu, ką nužudė mano sūnus. Ji kalbėjo, kad Denis repetavo pavasarinį mokyklos spektaklį, Vudžio Aleno „Negerk vandens!“, o ji padėjusi jam mokytis tekstą. „Mes tiesiog leipdavom juokais“, – pratarė ji. Atsakiau, kad pernai mačiau jį vaidinantį „Tramvajuje“7 ir kad (šiek tiek perlenkiant) jis pasirodė fantastiškai. Ji taip nudžiugo, bent jau dėl to, kad jos berniukas man nebuvo vien statistika, vardas laikraštyje ar kankynė. Tuomet ji pasakė galvojanti, ar nebus man sunkiausia iš jų visų. Aš nesutikau. Pasakiau, kad taip būtų neteisinga; šiaip ar taip, aš bent jau tebeturiu sūnų, o kiti jos žodžiai mane sužavėjo. Ji tarė: „Tikrai? Tikrai tebeturit?“ Aš nieko neatsakiau, bet padėkojau jai už gerą širdį, o tuomet abi paskendome tokiame abipusio dėkingumo tvane – beveik beasmenio dėkingumo vien už tai, kad ne visas pasaulis vien tik bjaurybės, – ir abi pravirkome.

Taigi, kaip pasakojau tavo tėvams, nuėjau į Denio laidotuves. Sėdėjau gale. Buvau apsirengusi juodai, nors šiais laikais laidotuvėse tai nemadinga. O tuomet, sulaukusi eilės pareikšti užuojautą, ištiesiau Telmai ranką ir pasakiau: „Labai užjaučiu mus dėl netekties.“ Taip ir pasakiau, netyčia, liežuvis susipynė, bet maniau, kad būtų dar blogiau pulti taisytis – „tai yra užjaučiu jus“. Tavo tėvams atrodė, kad aš pati nesuprantu, ką šneku. Jie išpūtė akis.

Galiausiai griebiausi logikos. Teisės sistema – taip pat aparatas, ir galėjau papasakoti, kaip jis veikia, lygiai kaip tavo tėvas kadaise man su tiesiog poetiniu polėkiu aiškino, kaip veikia katalizinis konverteris. Pasakiau, kad Kevinui pareikšti kaltinimai, ir jis suimtas be teisės būti paleistas už užstatą, ir vyliausi, kad terminologija, puikiai pažįstama iš televizijos, suteiks paguodos; bet nesuteikė. (Kokia ji būtina, ta kieto stiklo ekrano pertvara. Žiūrovai nenorėtų, kad tie serialai netvarkingai pažirtų į jų namus, kaip nenori, kad iš jų tualetų imtų virsti kitų žmonių nuotėkos.) Pasakiau, kad nusamdžiau geriausią advokatą, kokį tik radau, – žinoma, turėjau galvoje brangiausią. Maniau, kad tavo tėvas pritars; jis ir pats visada pirkdavo, kas brangu. Suklydau.

Jis bukai mane pertraukė:

– O kam?

Nebuvau girdėjusi, kad jis šitaip klaustų apie ką nors pasaulyje. Toks postūmis mane sužavėjo. Jiems negirdint, mudu visada juos išjuokdavome kaip sudžiūvėlius.

– Nežinau, atrodė, kad taip reikia… Kad Kevinas kuo lengviau išsisuktų, matyt, – susiraukiau.

– Tikrai to nori? – paklausė tavo mama.

– Ne… Aš noriu atsukti laiką atgal. Noriu pati niekada nebūti gimusi, jei tik padėtų. Bet to, ko noriu, negausiu.

– Bet juk norėtum, kad jis būtų nubaustas? – nenusileido tavo tėvas. Tiesa, jis neatrodė įniršęs; tam neturėjo jėgų.

Deja, nusikvatojau. Tiesiog niūriai prunkštelėjau. Bet vis tiek tai buvo nemandagu.

– Atleiskit, – paaiškinau. – Bet sėkmės jiems. Aš beveik šešiolika metų stengiausi nubausti Keviną. Tai, ką iš jo atimdavau, jam vis tiek nerūpėdavo. Kažin ką gali padaryti Niujorko valstijos nepilnamečių teismų sistema? Lieps jam eiti į savo kambarį? Mėginau. Jam nerūpėjo niekas nei savo kambaryje, nei ne; koks skirtumas? Ir vargu ar pavyks jį sugėdinti. Tai gresia tik tiems žmonėms, kurie turi sąžinę. Galima nubausti tik tuos, kurie turi vilčių, galinčių žlugti, arba ryšių, galinčių nutrūkti; kurie jaudinasi dėl to, ką apie juos galvoji. Iš tikrųjų galima nubausti tik tuos žmones, kurie vis dėlto yra bent truputį geri.

– Bent jau būtų galima sulaikyti jį, kad daugiau nieko nenuskriaustų, – neprieštaravo tavo tėvas.

Brokuotas gaminys atšaukiamas, pašalinamas iš rinkos. Išdidžiai atsakiau:

– Na, surengta kampanija, kad jis būtų teisiamas kaip suaugęs ir nubaustas mirties bausme.

– O kaip pati jautiesi? – paklausė tavo mama. Dieve brangus, tavo tėvai manęs klausinėdavo, ar kada nors parduosiu Wing and a Prayer akcijas viešai; ar tie gariniai aparačiukai, mano galva, kelnes lygina taip pat gerai kaip lygintuvas. Jie niekada neklausdavo, kaip jaučiuosi.

– Kevinas nėra suaugęs. Bet kai suaugs, ar bus kuo nors kitoks? – (teoriškai galbūt tai skirtingos specializacijos, bet Skerdynės darbovietėje iš tikrųjų tėra Šūviai mokykloje suaugusiesiems). – Tiesą sakant, kartais, – niauriai pažvelgiau pro langą, – ir pati noriu, kad jam skirtų mirties bausmę. Būtų viskas baigta. Bet galbūt taip kratausi atsakomybės.

– Nejau kaltini save, brangioji! – pragydo tavo motina, bet nervingai; jei kaltinu, ji nieko nenori apie tai girdėti.

– Man jis niekada itin nepatiko, Gladise, – tvirtai pažvelgiau jai į akis, kaip motina su motina. – Suprantu, kad tėvai dažnai griežtai sako savo vaikams: „Aš tave myliu, bet ne visada man patinki.“ Bet argi čia meilė? Man regis, iš esmės tai reiškia: „Nesu tau visiškai abejinga – tai yra vis tiek gali mane įskaudinti, – bet negaliu pakęsti tavęs šalia.“ Kas gi norėtų būti šitaip mylimas? Jei galėčiau rinktis, galbūt vietoj gilaus kraujo ryšio pasirinkčiau būti mėgstama. Kažin ar nebūčiau labiau susijaudinusi, jei ir mano motina būtų apkabinusi mane ir pasakiusi: „Tu man patinki.“ Kažin ar nėra svarbiau tiesiog džiaugtis, kai tavo vaikas šalia.

Padariau jiems gėdą. Be to, padariau būtent tai, dėl ko Harvis jau buvo mane įspėjęs. Vėliau jie abu davė parodymus, ir šios mirtinos prakalbos nuotrupos buvo cituojamos žodis į žodį. Nemanau, kad tavo tėvai turėjo ką nors prieš mane, bet jie buvo sąžiningi Naujosios Anglijos žmonės, o aš nedaviau jiems jokio preteksto mane ginti. Matyt, to ir nenorėjau.

Kai ėmiau čežėti, rodydama, kad ruošiuosi eiti, padėjusi visiškai atšalusią arbatą, jiems, regis, palengvėjo, bet jie vis žvalgėsi vienas į kitą tarsi spirgėdami. Tikriausiai suvokė, kad šios mūsų jaukios arbatėlės nebus dažnos, ir galbūt vėliau vakare, neįstengdami užmigti, jie prigalvos klausimų, kuriuos galėjo užduoti. Žinoma, jie elgėsi širdingai, kvietė mane bet kada juos aplankyti. Tavo motina užtikrino: kad ir kas būtų įvykę, jie vis tiek mane laiko šeimos nare. Dabar toks svetingumas atrodė ne taip nuoširdžiai, kaip būtų atrodęs prieš šešias savaites. Tuomet mintis būti priglaustai bet kokios šeimos atrodė tokia pat patraukli, kaip įstrigti lifte tarp aukštų.

– Dar kai kas, – prie durų tavo tėvas prilietė man ranką ir vėl uždavė tokį klausimą, kokio beveik visą gyvenimą vengė. – Ar supranti kodėl?

Bijau, kad mano atsakymas bus tik dar labiau atgrasęs jį nuo tokių svarstybų, nes atsakymai taip dažnai netenkina.

Laimingų Naujųjų metų, mano mielas –

Eva

6 Pavadinimas užrašytas neva senoviškai, t. y. dvelkia nusaldintu kiču.

7 Turima galvoje Tennessee Williamso pjesė „Geismų tramvajus“.

2001 M. SAUSIO 6 D.

Mielas Franklinai,

rinkimų kolegija ką tik patvirtino prezidentą respublikoną, ir tu tikriausiai džiūgauji. Bet nors vaizduodavai vėliava mosuojantį seksistą retrogradą, kaip tėvas buvai geručiukas liberalas, fizinėmis bausmėmis ir nesmurtiniais žaislais rūpinaisi taip uoliai, kaip reikalavo laikai. Aš nesišaipau, tik galvoju, ar tu taip pat vis meni tą apdairumą ir svarstai, kur mes suklydom.

O man Kevino auklėjimą įvertinti padėjo išlavintos teisininkų smegenys.

– Ponia Kačiadurian, – kamantinėjo mane Harvis ant pakylos, – ar jūsų namuose buvo taisyklė, kad vaikams nevalia žaisti su žaisliniais ginklais?

– Buvo, tik kas iš to.

– Ir prižiūrėdavote, ką jis žiūri per televiziją ar vaizdo grotuvus?

– Mes stengėmės, kad Kevinas nematytų per daug smurto ar seksualumo, ypač kol jis buvo mažas. Deja, tai reiškė, kad mano vyras negalėdavo žiūrėti to, ką labiausiai mėgo pats. O vieną išimtį turėjome padaryti.

– Kokią? – jis vėl erzinasi; tai neplanuota.

– History Chanel.

Krizenimas; pataikauju žiopliams.

– Nenukrypkim, – sukandęs dantis, toliau kalbėjo Harvis. – Jūs visomis išgalėmis stengėtės, kad jūsų sūnaus nepasiektų nederama įtaka, tiesa?

– Namie, – atsakiau. – Tai šeši akrai iš visos planetos. Ir net ten nebuvau apsaugota nuo nederamos Kevino įtakos.

Harvis nutilo ir atsikvėpė. Pajutau, kad tai koks nors pratimas, kurio jį pamokė alternatyviosios medicinos specialistas.

– Kitaip sakant, negalėjote sužiūrėti, su kuo Kevinas žaidžia ar ką žiūri, kai viešėdavo pas kitus vaikus?

– Tiesą sakant, kiti vaikai retai kada kviesdavo Keviną į svečius daugiau negu vieną kartą.

Įsiterpė teisėja:

– Ponia Kačiadurian, prašom tiesiai atsakinėti į klausimus.

– Ak, turbūt, – atsainiai paklusau; man darėsi nuobodu.

– O kaip internetas? – klausinėjo Harvis. – Ar jūsų sūnus galėjo laisvai naršyti bet kokiose svetainėse, kuriose tik norėjo, sakykim, įskaitant ir smurto ar pornografijos?

– Ak, mes turėjome visų tų „tėvų kontrolės“ žaisliukų, bet Kevinas per dieną juos nulaužė.

Atsainiai mostelėjau ranka. Harvis buvo mane įspėjęs nė akimirką nesudaryti įspūdžio, kad nerimtai žiūriu į teismą, o ši byla tikrai pažadino mano vidinę išdykėlę. Bet dar sunkiau man buvo susikaupti. Grįžus prie atsakovo stalo, mano akių vokai lipdavo, galva svirdavo. Vien tam, kad išsibudinčiau, pridėjau kaip tik tokią neprašytą pastabą, o teisėja – pasitempusi, žvitri moterėlė, kuri man priminė daktarę Rainštein, – įspėjo to nedaryti.

– Matot, – kalbėjau, – kai jam buvo vienuolika ar dvylika metų, jau buvo per vėlu. Taisyklės neturėti ginklų, kompiuterio slaptažodžiai… Vaikai gyvena tame pat pasaulyje, kaip ir mes. Apgaudinėti save, kad galime juos nuo jo apsaugoti, yra ne tik naivu, tai – tuštybė. Norime patys save pagirti už tai, kokie geri tėvai esame, kad stengiamės, kiek tik galime. Jei reikėtų viską pakartoti iš naujo, aš būčiau leidusi Kevinui žaisti su viskuo, ko tik jis panorėtų; jis ir taip nedaug ko norėjo. Ir būčiau šveitusi velniop taisykles apie televiziją, filmų skirstymą pagal amžių. Nuo to tik patys kvailai atrodėme. Tai atskleidžia, kokie buvome bejėgiai, ir jam tai kėlė panieką.

Nors teisiškai man buvo leidžiama dėstyti monologą, galvoje jį nutraukiau. Dabar jurisprudencijos nekantrumas manęs nebevaržo, todėl, tau leidus, išsiplėsiu.

Kevinui panieką kėlė ne, kaip lyg ir užsiminiau, mūsų neišvengiamas nesugebėjimas apsaugoti jį nuo Didelio Pikto Pasaulio. Ne, Kevinas šaipėsi iš mūsų tabu turinio, o ne jų neveiksmingumo. Seksas? Ak, kai sužinojo, kad to bijau, bent jau to, kas susiję su juo, jis naudodavosi tuo, bet šiaip? Nuobodybė. Neįsižeisk, nes mudu su tavim visada teikėme vienas kitam didžiulį malonumą, bet seksas tikrai nuobodybė. Kaip Tool Box žaislai, kuriuos paniekino dar visai mažutis Kevinas, apskritas kaištis lenda į apskritą skylutę. Paslaptis tokia, kad paslapties nėra. Gryniausias dulkinimasis jo gimnazijoje buvo taip paplitęs, virtęs tokia kasdienybe, kad abejoju, ar labai jį jaudino. Viena apskrita skylutė po kitos klostosi į nusidėvintį naujumą, jis būtų iškart perpratęs, kad tai iliuzija.

O smurto paslaptis – greičiau pigi gudrybė.

Prisimeni, kai galiausiai atsisakėme filmų skirstymo, kad galėtume pamatyti kelis padorius filmus, kaip žiūrėjome „Narsiąją širdį“, leisiu pasakyti, visa šeima? Paskutinėje kankinimų scenoje Melas Gibsonas laužomas ant rato, keturios galūnės pririštos prie kompaso kampų. Kaskart, kai jį sugavę anglai tvirčiau įtempdavo virves, jos vaitodavo, ir aš kartu. Kai budelis įsmeigė dantytą peilį Melui į papilvę ir perrėžė aukštyn, aš susiėmiau delnais už smilkinių ir inkščiau. Bet kai pro rankos linkį dirstelėjau į Keviną, jo žvilgsnis į ekraną buvo atsainus. Burna, kaip paprastai ilsintis, buvo perkreipta pikto šypsnio. Times kryžiažodžio jis iš tikrųjų nesprendė, tik užsisvajojęs juodu flomasteriu spalvino visus baltus langelius.

Mėsinėjimus kine sunku žiūrėti tik tada, jei kuriame nors lygmenyje tiki, kad kankinamas esi pats. Net ironiška, kad tokie reginiai taip keiksnojami religinių fanatikų, nes šlykščių specialiųjų efektų poveikis priklauso nuo visiškai krikščioniško žiūrovų troškimo pabūti savo artimo kailyje. Bet Kevinas perprato paslaptį: tai, kas rodoma, yra ne tik ne iš tikrųjų, bet ir ne jam. Daug metų mačiau, kaip Kevinas žiūri į galvų kapojimus, pilvų skrodimus, galūnių pjaustymus, plakimus, sodinimus ant kuolo, akių lupimus ir nukryžiavimus, bet jis niekada nė nekrūptelėjo. Nes perprato gudrybę. Jei atsisakai tapatintis, pjaustinėjimai ir mėsinėjimai nėra nė kiek šiurpiau, negu žiūrėti, kaip mama ruošia jautieną befstrogenui. Tai nuo ko tiksliai turėjome jį apsaugoti? Smurto praktika yra paprastutė geometrija, jos dėsniai – kaip gramatikos; kaip pradinukų prielinksnio apibrėžime, smurtas yra viskas, ką lėktuvas gali padaryti debesiui. Mūsų sūnus ir geometriją, ir gramatiką išmanė geriau negu vidutiniškai. „Narsiojoje širdyje“– ar „Pasiutusiuose šunyse“, ar „Čakyje II“ – vargu ar buvo ko nors, ko Kevinas nebūtų galėjęs išsigalvoti pats.

Galiausiai kaip tik to Kevinas mums ir neatleido. Galbūt jis nepyksta, kad mėginome atskirti jį nuo suaugusiųjų siaubų, tykančių už pertvaros. Bet jis tikrai širsta, kad vedėme jį sodo takeliu – kad viliojome jį egzotika. (Juk ir pati puoselėjau svajonę kada nors atsidurti šalyje, kuri būtų kur nors kitur.) Dangstydami suaugusiųjų paslaptis, kurioms Kevinas buvo per mažas, sykiu jam žadėjome, kad atėjus laikui uždanga pakils ir pasirodys – kas? Kaip toji neaiški emocinė visata, kurią tikėjausi surasti anapus gimdymo, vargu ar Kevinas buvo susidaręs ryškų paveikslą to, ką nuo jo slėpėme. Bet vienintelis dalykas, kurio jis negalėjo įsivaizduoti, yra tai, kad slėpėme nieką. Kad anapus paikų mūsų taisyklių nėra nieko, nieko.

Iš tikrųjų būsimųjų tėvų tuštybė, kurią minėjau teisme, yra didesnė negu „žiū, kokie mes atsakingi gimdytojai“. Mūsų draudimai taip pat ramsto mūsų susireikšminimą. Jie sustiprina konstruktą, kad visi suaugusieji yra išrinktieji. Pasipūtimas mums atskleidžia nerašytą Talmudą, kurio širdį draskantį turinį mes prisiekiame slėpti nuo „nekaltųjų“ jų pačių labui. Pataikaudami tokiam naivumo mitui, mes patys tarnaujame savo legendai. Neva patys žvelgėme į akis siaubui, lyg žvelgtume tiesiai į saulę, burbuliuojančiam siautulingais, pagedusiais padarais, kurie lieka paslaptis net mums patiems. Pasišlykštėję tuo, ką išvydome, norėtume atsukti laiką atgal, bet niekaip nenusikratysi šio šlykštaus kanono pažinimo, niekaip negrįši į palaimingai nusaldintą vaikystės pasaulį, nėra kitos išeities, kaip tik užsidėti ant pečių tą sunkią juodą išmintį, kurios kilniausias tikslas yra apginti mūsų tuščiagalvius neūžaugas nuo tos bedugnės žvilgsnio. Net saldu, kokia auka.

Mes jokiu būdu nenorime pripažinti, kad uždraustas vaisius, kurį kramsnojame nuo tada, kai pasiekėme stebuklingą dvidešimt vienų metų amžių, yra tas pats skalsus Golden Delicious obuolys, kurį brukame į vaikų pietų dėžutes. Nieku gyvu nenorime pripažinti, kad peštynės žaidimų aikštelėje tobulai parengia susirinkimų kambario machinacijoms, kad mūsų socialinė hierarchija tėra ginčo, kas pirmas pasirinktas į beisbolo komandą, tąsa, o suaugusieji vis dar skirstomi į pikčiurnas, storulius ir verksnius. Ką vaikas turi sužinoti? Mes neva puikuojamės prieš juos išskirtiniu sekso veiksmu, bet ta apgaulė bemat išgaruoja, vos pagalvoji, kad ji tikriausiai kyla iš kažkokio kolektyvinės amnezijos sąmokslo. Ligi šiol vieni ryškiausių seksualinių mano prisiminimų yra iš to laiko, kai man nebuvo nė dešimties, kaip esu tau kuždėjusi po antklode geresniais laikais. Ne, seksas jiems taip pat pažįstamas. Iš tikrųjų mes esame didesni, godesni egzemplioriai iš tos pačios valgančios, šikančios, besidulkinančios gaujos, kurie net išsišiepę stengiasi nuo ko nors, bent jau nuo trimečio, nuslėpti, kad iš esmės nieko daugiau ir neveikia, tik valgo, šika ir dulkinasi. Paslaptis yra tai, kad paslapties nėra. Štai ką iš tikrųjų norime nuslėpti nuo savo vaikų, ir tai yra tikroji suaugusiųjų sandora, mūsų sudaryta sutartis, mūsų saugomas Talmudas.

Žinoma, kai jam suėjo keturiolika, jau nebeturėjome jėgų prižiūrėti, ką jis žiūri, kada miega ar bent šį tą skaito. Bet žiūrėdamas tuos kvailus filmus ir naršydamas tose kvailose svetainėse, maukdamas tą kvailą pilstuką, žįsdamas tas kvailas cizas ir dulkindamas tas kvailas mokinukes, Kevinas tikriausiai pasijuto žiauriai apgautas. O Ketvirtadienį? Tikriausiai vis dar jautėsi apgautas.

Tuo tarpu iš kantrios Harvio minos supratau, kad mano paskaitėlė jam taip pat atrodo destruktyvus nuolaidžiavimas sau. Mūsų byla – iš tikrųjų jo byla – buvo pagrįsta teiginiu, kad buvau normali motina, normaliai motiniškai šilta, kuri normaliai rūpinosi išauginti normalų vaiką. Ar tapome aukomis nesėkmės, ar netikusių genų, ar netikusios kultūros, turėtų spręsti šamanai, biologai ar antropologai, o ne teismai. Harvis ketino sukelti kiekvienam tėvui ir motinai giliausią baimę, kad galima absoliučiai viską padaryti teisingai, o paskui vis tiek įsijungti žinias ir išvysti košmarą, iš kurio niekaip nebeatsibusi. Dabar atrodo, kad toks požiūris buvo net labai protingas, ir praėjus maždaug metams mažumėlę apgailestauju, kad tuomet elgiausi kaip ožka.

Tačiau kaip tas beasmenis depresijos po gimdymo antspaudas, mūsų gynyba „iš Dievo malonės“ man buvo atgrasi. Norėjosi išsiskirti iš visų tų normalučių mamyčių, bent jau ypatingu liūdesiu, ir net jei tai gali kainuoti pusseptinto milijono (ieškovai išsiaiškino, kiek verta W & P). Jau buvau visko netekusi, Franklinai, tai yra visko, išskyrus įmonę, kurią tokiomis aplinkybėmis ir toliau turėti man atrodė nešvanku. Tiesa, vėliau kartais su ilgesiu prisimindavau savo korporatyvinį kūdikį, dabar priglaustą svetimų, bet tuomet nieko neėmiau į galvą. Nebijojau pralaimėti bylos, jei tik ją nagrinėjant bent jau įstengsiu neužmigti, nebijojau prarasti visų pinigų ir tiesiog melste meldžiausi, kad būčiau priversta parduoti šlykštųjį mūsų namą. Nieko neėmiau į galvą. O apatija teikia laisvę, pašėlusią, galvą sukančią laisvę, nuo kurios galima beveik apgirsti. Bet ką gali padaryti. Paklausk Kevino.

Kaip visada vietoj ieškovo advokatų pati atlikau savo kryžminę apklausą (jie mane tiesiog dievino; būtų norėję pasikviesti liudytoja savo pusėje), tad buvau paprašyta nulipti nuo pakylos. Pusiaukelėje stabtelėjau.

– Atleiskit, jūsų kilnybe, ką tik kai ką prisiminiau.

– Norit pataisyti parodymų protokolą?

– Vis dėlto leidome Kevinui turėti vieną šautuvą, – (Harvis atsiduso). – Vandens šautuvą, kai jam buvo ketveri. Mano vyras vaikystėje labai mėgo vandens šautuvus, todėl padarėme išimtį.

Tai buvo išimtis iš taisyklės, kuri man ir pati atrodė kvaila. Jei vaikams neduosi muliažų, jie atkiš į tave pagalį, o aš raidos požiūriu nematau jokio skirtumo tarp grasinimo plastiko liejiniu, kuris naudodamas baterijas daro tratata, ir medžio gabalo, lydimo šūksnių „bum bum bum!“ Vandens šautuvas Kevinui bent jau patiko, nes pastebėjo, kad juo galima bandyti kitų kantrybę.

Kol kraustėmės iš Traibekos, jis vis aplaistydavo kraustytojams tarpkojus, o paskui kaltindavo, kad jie „apsisiusiojo“. Toks kaltinimas atrodė įžūlus, turint galvoje, kad berniukas vis dar niekaip neklausė atsargių mūsų raginimų išmokti „daryti balą kaip mamynė ir tėtis“, nors dauguma vaikų jau porą metų būtų varę pasistrykčiodami. Jis buvo užsidėjęs medinę kaukę, kurią parvežiau jam iš Kenijos, su išsidraikiusiais, lyg įsielektrinusiais pakuliniais plaukais, mažutėmis skylutėmis akims, apsuptomis milžiniškų tuščių baltymų, ir aštriais trijų colių dantimis, pagamintais iš paukščių kaulų. Ant jo perkarusio kūno kaukė atrodė milžiniška, ir jis buvo panašus į vudu lėlytę su sauskelnėmis. Nesuprantu, ką sau galvojau, kai ją pirkau. Kam tokiam berniukui kaukė, jei jo nuogas veidas ir taip neperregimas, o dovanos išraiška – gryniausias kerštingas įtūžis – mane kėlė šiurpą.

Tąsyti dėžes šlapiu, niežinčiu tarpkoju tikriausiai nebuvo didelis džiaugsmas. O jie buvo malonūs vaikinai, nesiskundė ir elgėsi atsargiai, tad vos pastebėjusi, kad jų veidai trūkčioja, liepiau Kevinui liautis. Tuomet jis staiga atgręžė kaukę į mane, pasitikrino, ar aš žiūriu, ir paleido vandens čiurkšlę liesam juodaodžiui kraustytojui į pasturgalį.

– Kevinai, juk sakiau liautis. Kad daugiau man nelaistytum šitų gerų dėdžių, kurie mums tik padeda, ir aš rimtai.

Žinoma, šitaip tik leidau suprasti, kad pirmąjį sykį įspėjau nerimtai. Sumanus vaikas peržengia visas „šįsyk sakau rimtai, vadinasi, pirma kalbėjau nerimtai“ aukštosios matematikos ribas ir nutaria, kad visi mamos įspėjimai – pezalai.

Taigi ėmėmės kiekvienas savo vaidmens. Čiurkšt čiurkšt čiurkšt. Kevinai, tučtuojau liaukis. Čiurkšt čiurkšt čiurkšt. Kevinai, daugiau nekartosiu. O tuomet (čiurkšt čiurkšt čiurkšt) – tai, kas neišvengiama: Kevinai, jeigu dar kartą aplaistysi žmogų, atimsiu vandens šautuvą, o už tai susilaukiau: „NYnyny? Nyny NY NYny nynynyny NYny, nynyny nyny nynyNYYYYYY.“

Franklinai, kokia nauda iš tų tavo auklėjimo knygų? Staiga tu pritūpei greta sūnaus ir pasiskolinai tą prakeiktą jo žaislą. Girdžiu prislopintą krizenimą ir kažką apie mamynę, ir tada tu aplaistai mane.

– Franklinai, nekvailiok. Liepiau jam liautis. Tu nepadedi.

– NYny? Nynyny. Nyny ny nyny. Ny nynynyny.

Neįtikėtina, bet šįsyk nyniavai tu, o paskui šovei man į tarpuakį. Kevinas suūkė (žinai, jis ligi šiol neišmoko juoktis). Kai grąžinai jam šautuvą, jis paleido tikrą krioklį man į veidą.

Aš atėmiau šautuvą.

– Oi! – sušukai tu. – Eva, kraustynės – ir taip rakštis sėdynėje! – (Sėdynėje, štai kaip mes dabar kalbėdavome.) – Negi negalim truputį pasismaginti?

Dabar aš turėjau vandens šautuvą, todėl viena lengva išeitis buvo visai pakeisti toną: džiugiai aplaistyti tau nosį, tuomet kiltų triukšmingos šeimos riaušės, tu atimtum šautuvą iš manęs ir švystelėtum Kevinui… Ir mes kvatotumės, griuvinėtume vienas ant kito, o galbūt po daugelio metų net prisimintume tas legendines laistynes dieną, kai kraustėmės į Gladstouną. O tada kuris nors grąžintume žaislą Kevinui, ir jis vėl laistytų kraustytojus, o aš neturėčiau kaip jo sudrausti, nes ir pati laisčiau žmones. Arba galėjau būti rukna, – taip ir pasielgiau, ir įsikišti ginklą į rankinę, – taip ir padariau.

– Kraustytojai apsisiusiojo, – pasakei tu Kevinui, – bet mamynė sukakojo visas linksmybes.

Žinoma, buvau girdėjusi, kaip kiti tėvai šnekasi, kad nesąžininga pasiskirstyti gerojo ir blogojo policininko vaidmenimis, nes gerasis policininkas visada būna vaiko numylėtinis, o blogajam kliūva visa sunkiausia našta, ir galvodavau, eina šikt, koks stereotipas, kaipgi man galėjo šitaip nutikti? Manęs visa tai nė nedomina.

Kevino vudu alter ego įsidėmėjo, kad šautuvas dabar mano rankinėje. Kiti berniukai jo vietoj turbūt būtų pravirkę. O jis nebyliai atgręžė į motiną iššieptus paukščių kaulus. Nuo ikimokyklinio amžiaus Kevinas buvo pasalūnas. Jis mokėjo sulaukti tinkamo meto.

Vaiko jausmai lengvai užgaunami, todėl privilegijų jis turi mažai, jo nuosavybė menka, net jeigu tėvai pasiturintys, buvau girdėjusi, kad nubausti savo vaiką yra nežmoniškai skaudu. Bet iš tikrųjų, atėmus Kevino vandens šautuvą, mane užliejo pašėlęs džiaugsmas. Kai pikapu važiavome paskui kraustytojų sunkvežimį į Gladstouną, neatiduodama mėgstamiausio Kevino žaislo jutau tokį malonumą, kad net išsitraukiau jį iš rankinės ir, važiuodama priekyje, pirštu čiupinėjau gaiduką. Diržu prisegtas priekyje tarp mūsų, Kevinas pabrėžtinai nerūpestingai pakėlė akis nuo mano skreito į prietaisų skydelį. Kevino laikysena buvo rami, kūnas suglebęs, bet kaukė jį išdavė: viduje jis virte virė. Nekentė manęs visa savo esybe, o aš džiūgavau lyg geležėlę radusi.

Manau, jis pajuto, kaip man smagu, ir pasiryžo ateityje man tą smagumą sugadinti. Jis jau nujautė, kad prieraišumas – net vandens šautuvui – jį daro pažeidžiamą. Kadangi to, ko jis norėjo, aš puikiausiai galėjau jam neduoti, bet koks troškimas jam tik trukdė. Lyg atiduodamas pagarbą tokiam nušvitimui, jis nutėškė kaukę ant pikapo grindų, atsainiai paspyrė ją teniso bateliu ir nulaužė kelis dantis. Nemanau, jog jis buvo toks apdairus berniukas – tokia pabaisa, – kad būdamas ketverių su puse, jau būtų nugalėjęs visus savo žemiškus troškimus. Atgauti vandens šautuvą jis vis tiek norėjo. Bet abejingumas galiausiai pasirodys esąs griaunantis ginklas.

Atvažiavus namas atrodė dar bjauresnis, negu prisiminiau, svarsčiau, kaip reikės jame nakvoti ir nepulti į ašaras. Iššokau iš kabinos. Kevinas jau mokėjo pats atsisegti diržus ir kratydavosi pagalbos. Jis atsistojo ant laiptelio taip, kad negalėčiau užtrenkti durelių.

– Tučtuojau atiduok man šautuvą.

Tai nebuvo zirzimas mamai iškamuoti, o ultimatumas. Kitos progos neturėsiu.

– Tu elgeisi kiauliškai, Kevinai, – atsainiai atkirtau, už pažastų nukeldama jį ant žemės. – Kiaulės žaislų negauna.

Pagalvojau, nieko sau, gal man visai patiks būti mama. Kaip smagu.

Iš vandens šautuvo varvėjo, todėl nebenorėjau jo kišti į rankinę. Kai kraustytojai pradėjo nešti daiktus vidun, Kevinas nusekė paskui mane į virtuvę. Pasilypėjau ant spintutės ir pirštų galais nustūmiau jo vandens šautuvą ant viršutinių spintelių.

Turėjau nurodinėti, kur ką dėti, ir į virtuvę neužsukau gal kokias dvidešimt minučių.

– Ką čia darai, ponaiti, – pasakiau. – Sustok.

Kevinas pristūmė vieną dėžę prie dviejų, sukrautų viena ant kitos, ir pasidarė laiptukus ant spintutės, ant kurios kraustytojai buvo užkėlę indų dėžę – dar vieną laiptuką. Bet, prieš lipdamas pačiomis spintelių lentynomis, jis palaukė, kol išgirs mano žingsnius. (Kevino nuomone, jeigu neklusnumo niekas nemato, viskas veltui.) Kai atėjau, jo teniso bateliai jau tupėjo ant trečiosios lentynėlės. Kairiąja ranka jis buvo įsitvėręs linguojančių spintelės durų, o dešinioji buvo vos už kelių colių nuo vandens šautuvo. Nereikėjo šaukti: Sustok! Jis ir taip pozavo, lyg kas nors jį būtų fotografavęs.

– Franklinai! – skubiai sušukau. – Ateik čia! Kuo greičiau!

Aš nepasiekiau nukelti jo ant grindų. Stovėdama apačioje, kad sugaučiau, jei jis kristų, pažvelgiau Kevinui į akis. Jo lėliukėse kirbėjo galbūt pasididžiavimas, ar džiaugsmas, ar gailestis. Dieve, pagalvojau. Jam dar tik ketveri, o jis jau laimi.

– Nagi, šaunuoli! – tu nusikvatojai ir nukėlei jį, bet jis dar spėjo pastverti šautuvą. Franklinai, kokios gražios buvo tavo rankos. – Tu dar per mažas mokytis skraidyti!

– Kevinas labai labai negeras! – bambėjau. – Dabar turėsim atimti tą šautuvą labai labai labai ilgam!

– Ak, juk jis jį užsitarnavo, tiesa, vaikuti? Vaje, šitaip užsikarti reikia drąsos. Tu tikras beždžioniukas, ką?

Jo veide šmėstelėjo šešėlis. Jis galbūt pagalvojo, kad kalbiesi su juo iš aukšto, bet jeigu taip, tokia laikysena buvo jam paranki.

– Aš beždžioniukas, – šaltutėliai pasakė jis. Jis išžygiavo iš virtuvės, prie šono tabalavo vandens šautuvas, o toks arogantiškas atsainumas man buvo panašus į lėktuvų grobiko.

– Tu ką tik mane pažeminai.

– Eva, jau mums sunku kraustytis, bet vaikams tai tikra trauma. Pasigailėk jo. Klausyk, žinai, tas tavo supamasis krėslas…

Kitą vakarą šventinei vakarienei naujuosiuose namuose nupirkome jautienos didkepsnių, o aš apsivilkau savo mėgstamiausią kaftaną, balto brokato vienspalviais raštais, iš Tel Avivo. Tą patį vakarą Kevinas išmoko į vandens šautuvą pripilti mėlynųjų vynuogių sulčių. Tau buvo juokinga.

Tas namas manęs neprisileido ne mažiau negu aš jo. Niekas netiko. Buvo taip mažai stačių kampų, kad įstūmus į kampą paprasčiausią komodą visada likdavo nepatogus tuščias trikampis. Ir mano baldai atrodė nudrengti, nors Traibekos lofte ta suvargusi rankų darbo žaislų dėžė, išsiderinęs nedidelis fortepijonas, patogiai įdubusi sofa, iš kurios pagalvėlių draikėsi vištų plunksnos, sudarė kaip tik reikiamą jaukumo įspūdį. Staiga glotniuosiuose naujuosiuose namuose jaukumas virto prastumu. Gailėjau tų daiktų taip, kaip gailėčiau prasčiokų, bet geraširdžių moksladraugių iš Rasino, vakarėlyje išsklidusių tarp šaunuolių aštrialiežuvių niujorkiečių, tokių kaip Eilina ir Belmontas.

Tas pats ir virtuvėje: padėtas ant glotnių žalio marmuro stalviršių, mano penktojo dešimtmečio plaktuvas iš mielo virto purvinu. Vėliau tu parnešei kulkos formos KitchenAid, o aš lyg nuvaryta su pistoletu prie smilkinio senąjį plaktuvą atidaviau labdarai. Kai išpakavau aplankstytus puodus ir keptuves – storas aliuminis apskretęs, aplūžinėjusios rankenos suklijuotos lipnia juosta – atrodė, kad namuose, kurių klajūnai gyventojai išlėkė į Rio, įsikūrė koks nors benamis. Keptuves irgi atidavėme; tu Macy’s parduotuvėje radai madingą derantį raudonai emaliuotą jų rinkinį. Aš nė nepastebėjau, kokie murzini atrodė tie seni rakandai, nors nepastebėti man visai patiko.

Apskritai turbūt galėjau vadintis turtinga, nors niekada neturėjau daug, išskyrus Pietryčių Azijos šilko paveikslus, kelis Vakarų Afrikos raižinius ir armėniškus kilimus iš mano dėdės, tad beveik viso mano turto iš senojo Traibekos gyvenimo atsikratėme bauginamai greitai. Net kelionių suvenyrai ėmė atrodyti neautentiški, lyg pastverti prabangioje importo prekių išparduotuvėje. Kadangi mūsų estetinės pertvarkos sutapo su mano ilgomis atostogomis AWAP, jaučiausi lyg pati garuočiau.

Todėl man buvo taip svarbu įsirengti darbo kambarį. Suprantu, kad tau tas nutikimas geriausiai rodo, kokia buvau netolerantiška, susikausčiusi, kaip nenorėjau nuolaidžiauti vaikams. Bet man jis reiškia ne tai.

Darbo kambarį pasirinkau vienintelį tokį namuose, kuriame neaugo medžiai, buvo tik vienas stoglangis ir kuris buvo beveik keturkampis – aiškiai suprojektuotas vienas iš paskutinių, kai, laimė, mūsų Svajonių namų porelei ėmė stigti išradingų idėjų. Daugumai žmonių apklijuoti apmušalais gerą medį atrodo pasibaisėtina, bet mes tiesiog skendome tikmedyje, ir man šovė mintis, nuo kurios bent tame viename kambaryje pasijusčiau kaip namie: išklijuosiu darbo kambarį žemėlapiais. Jų turėjau dėžių dėžes: Oporto ar Barselonos miesto planų su raudonai apibrauktais visais hosteliais ir pensionais, kuriuos ketinau paminėti IBERIWAP; Ronos slėnio Geographical Survey žemėlapių, kuriuose tingia kreive rangėsi geltonai pažymėta mano kelionės traukiniu trajektorija; žemynai, tušinuku ir liniuote suraižyti ambicingais oro linijų maršrutais.

Kaip žinai, žemėlapiai visada buvo mano aistra. Kartais manydavau: jei grėstų atominis puolimas ar artintųsi priešo kariauna, tie, kurie pasidarytų galingiausi, būtų ne baltųjų viršenybės propaguotojai su šautuvais ir ne mormonai su konservuotomis sardinėmis, o išmanantieji kartografiją, kurie žinotų, kad šis keliukas veda į kalnus. Todėl pirmiausia atvykusi į naują vietą įsitaisau žemėlapį ir tai tik tada, jeigu prieš šokdama į lėktuvą nespėju užsukti į Randy McNally žemėlapių parduotuvę miesto centre. Be žemėlapio jaučiuosi lengvai pažeidžiama ir pasimetusi. Vos gavusi jį, imu susigaudyti mieste lengviau už daugumą jo gyventojų, kurių nemaža dalis nerastų kelio niekur už ankštos patisserie, charcuterie ir Luizos namų orbitos. Seniai didžiuojuosi savo navigacijos sugebėjimais, nes du matavimus paversti trimis įstengiu geriau už vidutinį lokį, išmokau rasti kelią pagal upes, geležinkelius ir saulę. (Atleisk, bet kuo daugiau dabar galėčiau girtis? Aš senstu, ir žiū. Dirbu kelionių agentūroje, o mano sūnus žudikas.)

Tad žemėlapiai man reiškė meistriškumą, galbūt tikėjausi, kad rodydami kryptį tiesiogine prasme jie padės man ir perkeltine prasme susiorientuoti šiame svetimame nedirbančios priemiesčio motinos gyvenime. Troškau kokio nors apčiuopiamo savo ankstesniosios „aš“ ženklo, bent tam, kad nepamirščiau, jog palikau tokį gyvenimą savo noru ir galiu kada tik panorėjusi į jį grįžti. Puoselėjau tolimą viltį, kad paaugęs Kevinas galbūt ims smalsauti, parodys Maljorką kamputyje ir paklaus, kaip man ten patikę. Didžiavausi savo gyvenimu ir nors tikinau save, kad turėdamas daug pasiekusią motiną Kevinas galbūt išmoks didžiuotis ir savimi, turbūt paprasčiausiai norėjau, kad jis didžiuotųsi manimi. Vis dar nė neįsivaizdavau, koks sudėtingas gali būti toks pageidavimas kiekvienam tėvui ar motinai.

Įgyvendinti sumanymą buvo tikra krapštalynė. Visi žemėlapiai skirtingų dydžių, ir man reikėjo juos išdėlioti nesimetriška ir nesisteminga tvarka, kuri vis tiek būtų maloni akiai, suderinti spalvas ir kruopščiai sulyginti miestų centrus su žemynais. Reikėjo išmokti dirbti su apmušalų klijais, o jie terliojosi, senesnius, labiau apdriskusius žemėlapius reikėjo išlyginti; popierius lengvai ruduoja. Naujuose namuose rūpesčių buvo daug, o aš dar nuolat patarinėdavau Luisui Roului, naujajam AWAP vyriausiajam redaktoriui, todėl išklijuoti darbo kambarį žemėlapiais užtruko keletą mėnesių.

Štai ką turiu galvoje, kai sakau, kad jis mokėjo laukti. Jis sekė, kaip aš klijuoju darbo kambarį, ir matė, kiek daug ten vargo; jis pats asmeniškai prisidėjo, kad vargo būtų dar daugiau, nes tąsė apmušalų klijus po visus namus. Galbūt jis nepažino šalių, kurias vaizdavo žemėlapiai, bet tikrai suprato, kad jos man kai ką reiškia.

Kai užtepiau paskutinį keturkampį prie lango, topografinį Norvegijos žemėlapį, išraižytą fjordais, nulipau nuo kopėčių ir sukdamasi ratu gėrėjausi savo darbu. Pasaka! Dinamiška, išradinga, veržlu ir sentimentalu. Tarpuose – traukinių bilietai, muziejų planai ir viešbučių sąskaitos, nuo to koliažas atrodė dar asmeniškesnis. Vieną šito tuščio, nykaus namo kampelį priverčiau šį tą reikšti. Pasileidau Džo Džeksono Big World, uždariau klijus, susukau drobę, kuria buvau apklojusi šešių pėdų uždengiamą rašomąjį stalą ir išpakavau paskutinę dėžę, dailiai sudėsčiau senovišką rašalinių parkerių stovą, raudono ir juodo rašalo buteliukus, lipnią juostelę, segiklį ir visokius niekučius – mažutį šveicarišką varpelį karvei po kaklu parišti, terakotinį nusidėjėlį iš Ispanijos.

Visą laiką murmėjau Kevinui lyg kokia Virdžinija Vulf:

– Kiekvienam reikia savo kambario. Žinai, tu turi savo kambarį? Na, o čia – mamynės kambarys. Ir visi mėgsta savo kambarį pasidaryti kuo nors ypatingą. Mamynė yra daug kur buvusi, o šitie žemėlapiai man primena mano keliones. Pamatysi, galbūt kada nors ir tu panorėsi savo kambarį pasidaryti kuo nors ypatingą, ir jei norėsi, galėsiu tau padėti…

– Ką reiškia ypatingą, – pasakė jis, susiėmęs už alkūnės. Nukarusioje laisvojoje rankoje varvėjo vandens šautuvas, dabar dar labiau. Nors pagal amžių dar buvo smulkus, vargu ar esu sutikusi žmogų, kuris užimtų daugiau metafizinės erdvės. Slegianti niūrastis niekaip neleido pamiršti, kad jis šalia, kalbėdavo mažai, bet spoksodavo visada.

– Taip, kad jis primintų tavo asmenybę.

– Kokią asmenybę.

Neabejojau, kad jau esu aiškinusi tą žodį. Nuolat kimšau jam į galvą naujus žodžius ar kas buvo Šekspyras; lavinamieji plepalai užpildydavo tuštumą. Nujaučiau, kad jis norėtų mane užčiaupti. Informacijai, kurios jis nepageidavo, regis, nebuvo galo.

– Štai, tavo vandens šautuvas, jis rodo tavo asmenybę, – susilaikiau nepridūrusi, štai, kaip sugadinai mano mėgstamiausią kaftaną, tai rodo tavo asmenybę. Ar kad vis dar šiki į sauskelnes, net ir sulaukęs beveik penkerių metų, tai taip pat rodo tavo asmenybę. – Klausyk, Kevinai, tu tiesiog spyriojiesi. Man regis, tu žinai, apie ką aš kalbu.

– Reikia kabinti ant sienų nesąmones, – atrodė, kad jį kažkas nuskriaudė.

– Nebent nenori.

– Nenoriu.

– Puiku, radome dar vieną dalyką, kurio nenori daryti, – pasakiau. – Nenori eiti į parką, nenori klausytis muzikos, nenori valgyti, nenori žaisti su lego. Tikriausiai net ir labai pasistengęs nesugalvotum, ko dar nenori.

– Visi tie kvadratiniai popiergaliai, – tučtuojau pareiškė jis. – Kokia nesąmonė.

Neskaitant Manepatinka, mėgstamiausias jo žodis buvo nesąmonė.

– Bet savas kambarys tai ir reiškia, Kevinai. Tai niekieno reikalas. Man nerūpi, kad mano žemėlapiai tau atrodo nesąmonė. Man jie patinka.

Prisimenu, kaip išskleidžiau gynybos skėtį: čia tai jau jis neužtrauks man debesų. Mano darbo kambarys atrodė šauniai, jis vien mano, aš sėdėsiu už savo stalo ir vaidinsiu suaugusiąją, ir nekantrauju prisukti svarbiausią paskutinę smulkmeną – durų skląstį. Taip, pasisamdžiau vietos stalių ir įstatydinau duris.

Bet Kevinas nenusileido. Kažką jis man norėjo pasakyti.

– Aš nesuprantu. Buvo tiek fe. Užtruko šimtą metų. Dabar viskas atrodo nesąmoningai. Koks skirtumas. Kam tiek stengtis, – jis treptelėjo koja. – Nesąmonė!

Kevinas peršoko kodėlčiaus amžių, paprastai užeinantį apie trečius metus, nes tuomet dar tik pradėjo kalbėti. Nors kodėlčiaus amžius gali atrodyti kaip nepasotinamas troškimas suvokti priežastį ir pasekmę, buvau tiek prisiklausiusi pokalbių žaidimų aikštelėse (Metas eiti ruošti vakarienės, mažute! Kodėl? Nes tuojau išalksim! Kodėl? Nes taip mūsų kūnas mums primena pavalgyti! Kodėl?), kad kiaurai viską perpratau. Trimečių nedomina virškinimo chemija; jie tiesiog būna aptikę stebuklingą žodį, kuris visada sulaukia atsakymo. Bet Kevinas pasiekė tikrąjį kodėlčiaus amžių. Jam mano apmušalai atrodė nesuvokiamas laiko švaistymas, ir beveik viskas, ką daro suaugusieji, jam atrodė absurdiška. Tai jį ne tik trikdė, bet tiesiog siutino, ir kol kas Kevino kodėlčiaus amžius atrodo ne išaugamas raidos etapas, o nuolatinė būsena.

Atsiklaupiau. Pažvelgiau į jo apniukusį, surauktą veiduką ir uždėjau ranką ant peties.

– Nes man labai patinka mano naujasis darbo kambarys. Man labai patinka žemėlapiai. Be galo.

Lyg būčiau šnekėjusi urdu kalba.

– Nesąmonė, – lediniu balsu atsakė jis. Atsistojau. Nuleidau ranką. Skambėjo telefonas.

Dar nebuvo įrengta atskira linija mano darbo kambaryje, todėl išėjau pakelti ragelio virtuvėje. Skambino Luisas, JAPWAP ištiko eilinė krizė, ir prireikė nemažai laiko jai išspręsti. Ne sykį šūktelėjau Kevinui, kad ateitų ten, kur jį matyčiau. Bet vis tiek turėjau sutvarkyti verslo reikalą, o ar įsivaizduoji, kaip nusialini, kiekvieną akimirką nenuleisdama akių nuo mažo vaiko? Aš be galo užjaučiu tas uolias motinas, kurios vos tik nusigręžia – palieka vaiką vonioje, nueina atidaryti durų ir pasirašyti, kad gavo siuntinį, o parlėkusios atgal pamato, kad mergytė atsitrenkė galva į čiaupą ir paskendo dviejuose coliuose vandens. Dviejuose coliuose. Ar kas nors padėkoja tai moteriai už dvidešimt keturias valandas minus tris minutes per parą, kai ji sekė tą vaikutį sakalo akimi? Už mėnesių mėnesius, metų metus kartojamus „nekišk į burną, mažute“ ir „vaje! vos nepargriuvom“? O, ne. Mes teisiame tokius žmones, vadiname tai „nusikalstamu tėvų aplaidumu“ ir tąsome juos po teismus, nepaisydami jų pačių sielvarto snarglių ir karčių ašarų. Nes svarbios tik tos trys minutės, tos apgailėtinos trys minutės, kurių pristigo.

Pagaliau baigiau pokalbį. Kitame koridoriaus gale Kevinas kaip tik atrado kambario su durimis džiaugsmus: darbo kambarys buvo uždarytas.

– Ei, vaikuti, – šūktelėjau sukdama rankeną, – kai tu toks tylus, man neramu…

Mano apmušalus lyg voratinkliai apraizgė raudono ir juodo rašalo čiurkšlės. Lengviau skysčius geriantį popierių jau mušė dėmės. Ir lubos, nes ir jas buvau išklijavusi; stovėti ant kopėčių užvertus galvą buvo tikra kankynė nugarai. Iš viršaus kapsintys lašai gadino vieną iš vertingiausių mano dėdės armėniškų kilimų, vestuvių dovaną. Kambarys buvo toks aptaškytas ir šlapias, kad atrodė, jog suveikė gaisro signalizacija ir paleido purkštukus, tik iš jų tryško ne vanduo, o variklių alyva, vyšninis havajietiškas punšas ir gervuogių šerbetas.

Iš pereinamų liguistų violetinių čiurkšlių galbūt vėliau būčiau supratusi, kad pirmiausia jis sunaudojo buteliuką juodo indiško rašalo, o paskui ėmėsi raudonojo, bet Kevinas nieko nepaliko mano dedukcijai: jis kaip tik pylė paskutinius raudonojo rašalo lašus į vandens šautuvo bakelį. Kaip pozavo, siekdamas ant viršutinės virtuvės spintelės padėto šautuvo, taip, regis, ir dabar paskutinį šaukštą pasitaupė, kol aš ateisiu. Jis stovėjo ant mano darbo kėdės, iš susikaupimo net sulinkęs; nė akių nepakėlė. Skylutė vandeniui įpilti buvo maža, ir nors jis pylė stropiai, mano lakuoto ąžuolo stalas buvo visas aptiškęs rašalu. Jo rankos varvėte varvėjo.

– Dabar, – tyliai pareiškė jis, – čia ypatinga.

Atėmiau šautuvą, tėškiau jį ant grindų ir sutrypiau į šipulius. Avėjau gražius geltonus itališkus batelius. Rašalas juos sugadino.

Eva

2001 M. SAUSIO 13 D.

Mielas Franklinai,

taip, antrasis mėnesio šeštadienis, ir vėl ilsiuosi Bagel Café. Akyse stovi tas sargybinis apgamais nutaškytu veidu, kuris šiandien žiūrėjo į mane kaip visada pusiau graudžiai, pusiau pasibjaurėjęs. Man panašius jausmus kelia jo veidas. Apgamai stambūs ir išpurtę lyg puntančios erkės, grublėti ir drebantys, lyg musmirės platėjantys į viršų, kai kurie net nukarę. Svarsčiau, ar jis sielojasi dėl tokių vočių, ar dirba Klaverake viršvalandžius, kad susitaupytų jų šalinimui, ar šleikščiai įprato jomis džiaugtis. Žmonės, regis, sugeba apsiprasti su bet kuo, o nuo prisitaikymo iki prieraišumo – tik vienas žingsnelis.

Neseniai net skaičiau, kad sukurta nervų operacija, po kurios kai kurie Parkinsono liga sergantys pacientai beveik išgyja. Ji tokia sėkminga, kad ne vienas pacientas net nusižudė. Taip, teisingai perskaitei: nusižudė. Nebedrebi, nebetrūkčioja rankos restorane, neišlaistai vyno. Bet taip pat nebelieka ir veriančios užuojautos drėgnose nepažįstamų žmonių akyse, nesveikai atlaidūs sutuoktiniai nebeima spontaniškai trykšti švelnumu. Pasveikusiuosius apima depresija, jie užsisklendžia. Štai ko jie negali pakelti: būti kaip visi.

Tarp mūsų šnekant, pradėjau nerimauti, ar nebūsiu netyčia prisirišusi prie iškreipto savo gyvenimo. Dabar vien nešlovė leidžia man suvokti, kas esu ir koks mano vaidmuo kitų dramose. Esu „vieno iš tų visų Kolumbaino vaikų“ motina (o kaip Kevinas sielojasi, kad bendriniu žodžiu tapo Litltonas, o ne Gladstounas). Kad ir ką pasakyčiau ar padaryčiau, niekas tam neprilygsta, tad kyla pagunda liautis priešintis ir pasiduoti. Tikriausiai todėl mano dalios ištiktos motinos kartais ima ir atsisako bet kokių pastangų susigrąžinti ankstesnį gyvenimą, kai buvo rinkodaros vadovės ar architektės, ir ima skaityti viešas paskaitas ar vadovauti Milijono mamų eitynėms8. Galbūt apie tai kalbėjo Šivona, sakydama „pašaukimas“.

Tikrai, ėmiau sveikai gerbti patį faktą, jo didingą viešpatavimą prieš atlikimą. Jokia interpretacija, kuria dangstau įvykius šituose maldavimuose, neįstengtų nustelbti gryniausio Ketvirtadienio aktualumo, ir galbūt tą popietę Kevinas kaip tik ir atrado patį fakto stebuklą. Galiu komentuoti iki pamėlynavimo, bet tai, kas nutiko, tiesiog smakso ir triumfuoja lyg trys matavimai prieš du. Kad ir kiek emalinių dažų tie vandalai užpylė ant mūsų langų, namas liko namas, o Ketvirtadienis – toks pat nepajudinamas, lyg daiktas, kurį galiu nudažyti, bet kurio milžiniškas fizinis dydis vis tiek prasišvies forma, nesvarbu, kokios bus spalvos.

Franklinai, bijau, kad šiandien Klaverako lankytojų laukiamajame būsiu pasidavusi. Ir, beje, ta įstaiga niekaip nedrįsčiau skųstis. Neseniai pastatyta, kad patenkintų milžiniškus rinkos poreikius, ji dar nėra perpildyta. Stogai nevarva, tualetuose nusileidžia vanduo; Juvenile Detention on a Wing and a Prayer (JUVIEWAP) tą skylę aprašytų su entuziazmu. Galimas daiktas, kad Klaverako klasėse teikiamas geresnis nepersūdytas išsilavinimas negu priemiesčio gimnazijose, kurių tvarkaraščiai prikimšti tokių pamokų kaip eskimų literatūra ir seksualinio priekabiavimo atpažinimo įvadas. Bet, nepaisant nežinia kieno sumanytų pirminių Romer Room spalvų lankymo erdvėje, estetiniu požiūriu Klaverakas blankus – jis apnuogina, kiek siaubingai mažai lieka, kai atimi iš gyvenimo niekniekius. Betono blokelių sienos akinamai baltos, žirnelių žalumo linoleumas be raštų, lankytojų laukiamajame žiauriai trūksta į ką paganyti akis – neįpareigojančio kelionių į Belizą plakato, bent vieno Glamour egzemplioriaus – lyg norėta tyčia užkirsti kelią saviapgaulei. Šis kambarys nenori būti painiojamas su niekuo tokiu nuskausminamu kaip oro bilietų prekybos kontora ar odontologo priimamasis. Vienišas AIDS prevencijos plakatas ne tiek puošia, kiek kaltina.

Šiandien greta manęs atsisėdo smulki, rami juodaodė moteris, visa karta jaunesnė, bet neabejotinai motina. Susižavėjusi vis dirsčiojau į jos plaukus, supintus sudėtingomis spiralėmis, pranykstančiomis jos viršugalvio begalybėje, ir gėrėdamasi maldžiau neskanią viduriniosios klasės nuojautą apie tai, kiek laiko tokios kasos netrinktos. Ji buvo rami ir nuolanki, kaip dauguma juodaodžių giminaičių tame kambaryje; aš gerai ištyrinėjau.

Baltosios nusikaltėlių motinos, statistiškai retesnė padermė, paprastai muistosi, o jei sėdi ramiai, tai lyg mietą prarijusios, sukandusios dantis, pastirusia iškelta galva, lyg prilaikoma per kompiuterinės tomografijos tyrimą. Jei lankomumas nedidelis, baltosios mamos visada užsiima kėdę, kuriai iš abiejų šonų esama bent po dvi laisvas plastikines sėdynes. Jos dažnai atsineša laikraštį. Vengia pokalbių. Jų laikysena įžūliai sako viena: kažkas pažeidė erdvės ir laiko kontinuumą. Joms čia ne vieta. Dažnai pajuntu į Merės Vulford panašų pasipiktinimą, tarsi tos motinos įnirtingai dairytųsi po patalpą, ieškodamos, ką paduoti į teismą. Arba mane nutvilko stiprus jų „negali būti“ jausmas – toks karingas netikėjimas, kad laukiamajame sukuria hologramą paralelinės visatos, kurioje tą dieną Džonis ar Bilis parėjo namo kaip visada tuo pačiu laiku iš mokyklos, ir popietė buvo visai paprasta, jis gėrė pieną su Ho-Hos meduoliais ir ruošė pamokas. Mes, baltieji, vis laikomės įsikibę tokios visa apimančios puikybės, kad kai nutinka kas nors ne taip, niekaip neįstengiame atsikratyti to kankinamai saulėto, idiotiškai linksmo pasaulio doppelgänger, kurio jaučiamės nusipelnę, o gyvenimas ten nuostabus.

Juodaodės motinos, priešingai, sėdi arti viena kitos, net jei patalpa beveik tuščia. Jos ne visada šnekučiuojasi, bet jų artumas rodo bendrystę, esprit de corps, panašią į skaitytojų klubą, kurio visos narės sukandusios dantis skaito tą pačią nepakeliamai ilgą klasikos knygą. Jos niekada neatrodo piktos ar pagiežingos, nesistebi, kad čia atsidūrė. Jos sėdi toje pat visatoje kaip visada. Ir atrodo, kad juodaodžiai daug geriau suvokia įvykių laike prigimtį. Paralelinės visatos yra mokslinė fantastika, o Džonis – ar Džamilis – tą popietę negrįžo namo, tiesa? Ir tiek.

Bet visame mūsų būrelyje vis tiek esama nerašyto susitarimo, kad neklausinėsi, koks prasižengimas čia atginė tavo kaimynės atžalą. Nors dažnai kaip tik toji pražanga yra pats viešiausias visos šeimos veidas, tame kambaryje mes laikomės padorios nuostatos, kad Times Miesto skiltyje, Post pirmajame puslapyje aprašyti dalykai yra asmeninis reikalas. Ak, retsykiais kai kurios motinos ims suokti kaimynei į ausį, kad Taironas tikrai nevogė to ausinuko arba kad tą kilogramą tik pasaugojo, paprašytas draugo, bet tuomet motinos ima žvalgytis viena į kitą ir kreivai šypsotis, ir netrukus Panelytė, Susiruošusi Apeliacijai, užčiaupia srėbtuvę. (Kevinas pranešė, kad viduje niekas netikina esąs nekaltas. Priešingai, jie seka pasakas apie žvėriškus nusikaltimus, už kuriuos jų niekas nepagavo. „Jei tie nuopisos sakytų bent pusiau tiesą, – apsnūdęs vebleno jis prieš mėnesį, – visoje šalyje beveik nebebūtų gyvų žmonių.“ Tiesą sakant, Kevinas ne sykį gyrėsi Ketvirtadieniu, o naujokai juo netikėjo: „O aš – Sidnis Puatjė, biče.“ Pasirodo, vieną tokį skeptiką jis net nusitempė į biblioteką ir pademonstravo savo kredencialus sename Newsweek egzemplioriuje.)

Tad šitos jaunos moters ramybė man krito į akį. Užuot valiusis panages ar glamžiusi senus čekius piniginėje, ji sėdėjo tiesi, ramiai sudėjusi rankas ant kelių. Ji žvelgė tiesiai priešais save, turbūt šimtąjį kartą skaitydama AIDS plakatą. Tikiuosi, nepasirodysiu rasistė – šiais laikais visai nebežinau, kas gali pasirodyti įžeidu, – bet juodaodžiai nežmoniškai puikiai sugeba laukti, lyg būtų paveldėję kantrybės geną kartu su pjautuvo pavidalo ląstelių genu. Tą patį pastebėjau ir Afrikoje: dešimtys afrikiečių sėdi ar stovi šalikelėje, laukdami autobuso ar, dar sunkiau, laukdami nežinia ko, ir niekada neatrodo neramūs ar susierzinę. Jie nepešioja žolės ir nekramto minkštų kotelių priekiniais dantimis; sausame raudoname molyje nepaišo beprasmių paveiksliukų plastikinių sandalų nosimis. Jie būna ramūs ir neklajoja mintimis. Toks sugebėjimas egzistencinis, sugebėjimas tiesiog būti, o jo gelmės nepasiekia net ir labai išsimokslinę žmonės.

Vieną sykį ji priėjo prie saldainių automato kampe. Tikriausiai degė lemputė, rodanti, kad grąža neduodama, nes ji grįžo ir paklausė, ar negalėčiau iškeisti dolerio. Plojausi į blyną, išnaršiau kiekvieną palto kišenę, kiekvieną rankinuko užkaborį, tad kai pagaliau susėmiau visas monetėles, ji tikriausiai apskritai pasigailėjo paprašiusi. Dabar taip retai bendrauju su nepažįstamais žmonėmis – kelionių agentūroje man vis dar maloniau užsakinėti skrydžius giliajame kambaryje, – kad per trumpus susidūrimus imu panikuoti. Galbūt beviltiškai troškau padaryti teigiamą įtaką kieno nors gyvenimui, bent jau suteikdama galimybę nusipirkti Mars batonėlį. Tačiau toks nejaukus pokalbis bent jau pralaužė ledus, ir, atsidėkodama man už, kaip paaiškėjo, tokias uolias pastangas, grįžusi į savo vietą ji mane užkalbino.

– Turbūt reikėtų atnešti jam vaisių, – lyg atsiprašydama ji dirstelėjo į M & M’s skreite. – Bet, Viešpatie, juk pati suprantat, kad jis jų tikrai nevalgytų.

Mes supratingai susižvalgėme, vieningai nusistebėdamos, kad vaikai, kurie nusikalsta kaip suaugusieji, saldainius vis tiek mėgsta taip pat kaip maži berniukai.

– Mano sūnus sako, kad Klaverako maistas – „kiaulių jovalas“, – tariau.

– Ak, ir mano Marlonas vien skundžiasi, ir gana. Sako, kad jis „netinkamas žmonėms vartoti“. O girdėjot, kad bandelėse įkepa salietros?

(Šis nuvalkiotas vasaros stovyklų gandas neabejotinai kilęs iš paauglių tuštybės: esą paauglio libido toks įsisiautėjęs, kad jį tramdyti tenka net paslapčia.)

– Ne, aš išpešiau tik „kiaulių jovalą“, – atsakiau. – Bet maistas Kevino niekada nedomino. Kai jis buvo mažas, baimindavausi, kad nemirtų badu, kol supratau: jis valgo, jeigu tik aš nematau. Jam nepatiko, kai kas nors mato, kad maistas jam reikalingas, – lyg alkis būtų silpnybės požymis. Tad palikdavau sumuštinį taip, kad jis jį tikrai surastų, ir nueidavau šalin. Lyg šunį šertum. Iš už kampo matydavau, kaip jis dviem ar trimis kąsniais susikemša jį į burną ir dar apsidairo, ar niekas nepastebėjo. Sykį pamatė, kad aš dirsčioju, ir išspjovė. Paėmė apkramtytą duoną su sūriu ir tėškė į stiklines duris. Prilipo. Ilgų ilgiausiai nenuvaliau. Pati nežinau kodėl.

Mano pašnekovės akys, ligi tol budrios, apsiblausė. Nebuvo jokio reikalo domėtis mano sūnaus mitybos ypatumais, o dabar atrodė, kad ji pasigailėjo mane užkalbinusi. Atleisk, Franklinai – tiesiog dienų dienas beveik visai nešneku, o jei jau pradedu kalbėti, viskas liejasi srautu lyg vėmalai.

– Šiaip ar taip, – kiek susitvardžiusi kalbėjau toliau, – įspėjau Keviną: kai jį perkels į suaugusiųjų kalėjimą, maistas tikrai bus daug blogesnis.

Moteris primerkė akis.

– Jūsų berniukas neišeis, sulaukęs aštuoniolikos? Kaip gaila.

Vengdama laukiamojo tabu temos, ji turėjo galvoje: jis tikriausiai padarė ką nors bloga.

– Nusikaltėliams iki šešiolikos metų Niujorkas gana švelnus, – atsakiau. – Bet net šioje valstijoje vaikams skiriama mažiausiai penkeri metai už žmogžudystę – ypač septynių gimnazistų ir anglų kalbos mokytojos, – jos veidas persimainė, o aš pridūriau: – Ak, ir dar valgyklos darbuotojo. Galbūt vis dėlto maistas Kevinui svarbesnis, negu aš maniau.

Ji sukuždėjo:

– KK.

Girdėjau, kaip jos galvoje sukasi ritės, kol ji skubiai perkratė viską, ką ligi tol pasakiau, kai ji tik pusiau klausėsi. Dabar jai atsirado reikalas domėtis mano sūnaus slapūnišku apetitu – ir jo „muzikaliu“ pomėgiu klausytis atsitiktinai kompiuterio generuojamos kakofonijos, jo gudriu žaidimėliu, kai jis rašydavo mokyklos rašinius vien iš trijų raidžių žodžių. Ką tik suskėliau šiokį tokį triuką. Staiga ji neteko amo ne dėl to, kad jai buvo nuobodu, bet dėl to, kad susigėdo. Jei įstengtų paskubomis susišluoti kraitelę apdaužytų, bet gardžių smulkmenų iš mano pokalbio krituolių, kitą dieną įteiktų ją seseriai telefonu lyg Kalėdų krepšelį.

– Tas pats, – atsakiau. – Keista, anksčiau KK reikšdavo Krispy Kreme spurgas.

– Jums tikriausiai… – ji sudvejojo. Prisiminiau, kai buvau nemokamai perkelta iš ekonominės klasės į verslo ir pasodinta greta Šono Konerio. Netekusi žado, nesugalvojau, ką daugiau pasakyti, kaip tik: „Jūs – Šonas Koneris“, o tai jis tikriausiai ir pats žinojo.

– Jums tikriausiai teko s-sunkus kryžius, – lemeno ji.

– Taip, – atsakiau. Jau nebetroškau jos dėmesio; sulaukiau jo. Įstengiau suvaldyti plepalų pliūpsnį, dėl kurio prieš kelias minutes taip susidrovėjau. Apėmė sėdėjimo jausmas, įkūnytas, sunkiai tikėtina, fiziškai patogioje padėtyje ant prigludusios oranžinės kėdės. Bet kokia pareiga pasidomėti šios jaunos moters sūnaus vargais, regis, pranyko. Dabar aš buvau ramioji ir geidžiamoji. Pasijutau beveik kaip karalienė.

– Jūsų berniukas, – pratarė ji. – Jis gerai laikosi?

– Ak, Kevinui čia baisiai patinka.

– Tikrai? Marlonas tai nepaliauja plūstis.

– Kevinas mažai kuo domisi, – atsakiau, nenorėdama tiesiai ir aiškiai rėžti, kad nesidomi niekuo. – Vis nežino, ko nusitverti. Po pamokų ir savaitgaliais valandos karodavo ant jo sunkiomis klostėmis lyg per didelis paltas. O čia jo diena maloniai suskirstyta nuo pusryčių iki tamsos. Ir dabar jis gyvena pasaulyje, kur visą dieną niršti yra visiškai normalu. Manau, jis net jaučia šiokią tokią bendrystę, – prasitariau. – Galbūt ne su kitais kaliniais. Bet jų vyraujančios nuotaikos – pasišlykštėjimas, atšiaurumas, panieka – jam lyg senos bičiulės.

Kitos lankytojos aiškiai klausėsi mūsų, nes paskubomis, godžiai lyg driežo liežuvis dirsčiojo į mūsų kėdes nudelbtomis akimis. Galėjau kalbėti ir tyliau, bet man patiko turėti klausytojų.

– Jis prisimena, ką padarė, jis jaučiasi, na, žinot…

– Kaltas? – sausai padėjau. – O ko gi jis galėtų gailėtis? Dabar jis reikšmingas, tiesa? Ir jis surado save, kaip būdavo sakoma mano laikais. Dabar jam nebereikia sukti galvos, ar jis išsigimėlis, ar moksliukas, ar šiukšlė, ar raumenų kalnas, ar nuoboda. Jam nereikia svarstyti, ar nėra gėjus. Jis – žmogžudys. Tai pasakiškai tiesmuka. O visų geriausia, – atsikvėpiau, – jis paspruko nuo manęs.

– Regis, nėra to blogo, – ji laikėsi vienu kitu coliu tolėliau, negu paprastai sukiša nosis moterys, įsileidusios atlapaširdžiauti, ir žvelgė į mane kampu, maždaug trisdešimčia laipsnių nukrypstančiu nuo tiesios linijos. Toks subtilus atsitraukimas atrodė beveik moksliškas: aš – egzempliorius. – Na, ir jūs nuo jo pasprukote.

Bejėgiškai mostelėjau, rodydama laukiamąjį.

– Ne visai.

Dirstelėjusi į Swatch, ji išsidavė vis geriau suvokianti, kad galbūt tokia proga pasitaikys tik sykį gyvenime, tad būtinai turėjo kaip nors paklausti to, ko visada troško paklausti pačios KK motinos, kol nevėlu. Žinojau, ką ji pasakys.

– Ar kada suvokėt, kas jį privedė prie to – ar kada suvokėt kodėl?

To nori paklausti visi – mano brolis, tavo tėvai, mano bendradarbiai, dokumentinių filmų kūrėjai, Kevino psichiatrijos konsultantas, Gladstone_carnage.com puslapio dizaineriai, nors, keista, mano pačios motina – ne. Kai susikaupiau ir priėmiau mandagų Telmos Korbit kvietimą kavos kitą savaitę po jos sūnaus laidotuvių (nors garsiai ji niekada neklausė, o didžiąją dalį mūsų susitikimo skaitė man savo sūnaus eiles ir rodė, regis, šimtus nuotraukų iš Denio mokyklos spektaklių), ji tuo tvinkčiote tvinkčiojo, klausimas stvarstė mano suknelę: troškimas suvokti, beveik prilygstąs isterijai. Kaip ir visi tie tėvai, ji buvo draskoma nuojautos, kad visa ta kruvina košė, kurios lipnius gabalėlius mudvi abi rankiosime visą likusį gyvenimą, buvo nebūtina. Beveik. Ketvirtadienis – pasirenkamasis dalykas, kaip grafika ar ispanų kalba. Bet toks nepaliaujamas kamantinėjimas, tas gailus priegiesmis kodėl, kodėl, kodėl – tai taip kraupiai neteisinga. Kodėl, šitiek iškentusi, turiu sutvarkyti jų chaosą? Nejau negana, kad turiu kęsti pačių faktų naštą, neužsikraudama dar ir tokios nepagrįstos atsakomybės dėl to, ką jie reiškia? Tikriausiai ta jauna moteris Klaverake nenorėjo nieko bloga, bet pažįstamas jos klausimas sukėlė man kartėlį.

– Tikriausiai aš kalta, – išdidžiai pareiškiau. – Nebuvau labai gera motina – šalta, smerkianti, savanaudė. Nors negali sakyti, kad neturėjau už tai sumokėti.

– Na, ką gi, – nutęsė ji, prisiartindama tuos du colius ir atgręždama žvilgsnį trisdešimties laipsnių kampu, kad pažiūrėtų man į akis. – Jūs galite kaltinti savo motiną, o ji tekaltina saviškę. Šitaip anksčiau ar vėliau kaltininkė bent jau bus mirusi.

Kaltės sukaustyta, apglėbusi ją lyg mergytė žaislinį triušiuką, nesupratau jos.

– Grinlif? – sušuko sargybinis. Mano pašnekovė įsikišo į kišenę saldainius ir atsistojo. Mačiau, kaip ji apskaičiuoja turinti kaip tik tiek laiko, kad suspėtų užduoti dar vieną klausimą ir išgirsti atsakymą arba išsakyti mintį atsisveikinimui. Kai sutinki Šoną Konerį, dėl to visada ir mindžikuoji: siurbti informaciją ar lieti. Kažkodėl mane sužavėjo tai, kad ji pasirinko lieti.

– Juk visada kalta motina, tiesa? – švelniai pratarė ji, pasiimdama paltą. – Tas berniukas užaugo netikęs, nes mama girtuoklė ar narkomanė. Ji leido jam siautėti, neišmokė, kas gerai, o kas blogai. Kai jis grįždavo iš mokyklos, jos niekada nebūdavo namie. Niekas niekada nesako, kad tėtis girtuoklis ar kad tėčio nebūdavo namie po pamokų. Ir niekas niekada nesako, kad kartais vaikai tiesiog būna bjaurūs. Tik jau netikėkit ta sena pasaka. Neleiskit, kad visus šunis kartų ant jūsų.

– Loreta Grinlif!

– Sunku būti mama. Niekas niekada nepriėmė įstatymo, kad prieš pastodama turi būti tobula. Neabejoju, kad stengėtės iš visų jėgų. Jūs čia, šitoje skylėje, tokią gražią šeštadienio popietę? Ir dabar dar stengiatės. Todėl žiūrėkit savęs, mieloji. Ir daugiau tokių niekų nešnekėkit.

Loreta Grinlif suėmė man ranką ir paspaudė. Man akis nutvilkė karštis. Taip pat paspadžiau jai ranką, taip stipriai ir ilgai, kad ji turbūt išsigando, jog visai nepaleisiu.

Vaje, kava atšalo.

Eva

(21 VAL.)

Dabar, grįžusi į savo butą, aš gėdijuosi. Nereikėjo išsiduoti, kad esu Kevino motina. Mudvi su Loreta Grinlif būtume galėjusios tiesiog pasišnekučiuoti apie Klaverako maitinimo paslaugas: Iš kur jie ištraukė, kad salietra slopina seksualumą? ar net: Kas, po galais, ta salietra?

Jau ketinau rašyti: „Nežinau, kas man užplaukė“, bet, deja, Franklinai, žinau. Troškau bendrystės ir pajutau, kad jos ryšys su ta pezančia baltaode silpsta. Turėjau galios panorėjusi ją pakerėti, tuo ir pasinaudojau.

Žinoma, iškart po Ketvirtadienio labiausiai norėjau įšliaužti į kanalizacijos šulinį ir užsistumti dangtį. Troškau niekam neužkliūti kaip mano brolis ar likti nepastebėta, jei tik tai nėra paprasčiausias troškimo numirti sinonimas. Mažiausiai pasaulyje mane jaudino mano išskirtinumo jausmas. Bet tiesiog kraupu, kokia dvasia gaji. Kaip minėjau, dabar jaučiu alkį, ir ne tik vištienai. Ko tik neatiduočiau, kad galėčiau grįžti į laikus, kai sėdėdavau greta nepažįstamų žmonių, o jie mane įsimindavo, nes įkūriau sėkmingai veikiančią įmonę ir apkeliavau visą Laosą. Nostalgiškai prisimenu metą, kai Šivona plodavo rankomis ir su pasigėrėjimu aikčiodavo, kad keliaudama po Europą naudojosi Wing and a Prayer. Štai kokią šlovę pasirinkau pati. Bet mes visi išradingi ir naudojamės tuo, kas mums kliūva. Netekusi įmonės, turto ir gražuolio vyro, nupuolu iki vienintelės užtikrintos žymos, kuri leidžia man būti kažkuo.

Dabar aš esu siaubingojo Kevino Kačiaduriano motina, tokia tapatybė – dar viena nedidelė mūsų sūnaus pergalė. AWAP ir mudviejų santuoka liko tik išnašos, įdomios tik tiek, kiek nušviečia mano, visų su pasimėgavimu nekenčiamo vaikio motinos, vaidmenį. Pačiose širdies gelmėse tai, kad sūnus mane šitaip apiplėšė, atimdamas visa, kas anksčiau buvau pati sau, galbūt yra didžiausia mano nuoskauda. Pirmąją gyvenimo pusę save buvau susikūrusi pati. Iš alsios, uždaros vaikystės nuliejau žvitrią, gyvybingą suaugusią moterį, šiek tiek susišnekančią tuzinu kalbų ir įstengiančią skverbtis nepažįstamomis bet kokio miesto užsienyje gatvėmis. Tokia nuostata, kad pats esi savo meno kūrinys, yra amerikietiška, kaip skubėtum pasakyti tu. O dabar mano perspektyva europietiška: aš esu kitų žmonių istorijų kratinys, aplinkybių kūrinys. O Kevinas ėmėsi tos agresyvios, optimistinės užduoties susikurti pats save.

Galbūt mane ir persekioja tas klausimas kodėl, bet kažin ar tikrai pasistengiau į jį atsakyti. Nesu tikra, ar noriu suprasti Keviną, aptikti savo širdyje tokį juodą šulinį, iš kurio gelmių tai, ką jis padarė, atrodytų suvokiama. Tačiau pamažu, lyg už plaukų velkama, imu pastebėti Ketvirtadienio racionalumą. Dabar Markas Deividas Čapmanas gauna gerbėjų laiškų, kurių nebegali gauti Džonas Lenonas; Ričardas Ramiresas, „Naktinis persekiotojas“, galbūt atėmė tuzinui moterų galimybę patirti vedybinę laimę, bet pats, sėdėdamas kalėjime, vis dar sulaukia daugybės piršlybų. Šalyje, kurioje šlovė ir nešlovė reiškia tą patį, pastaroji, regis, paprasčiausiai lengviau pasiekiama. Todėl mane dabar stulbina ne tai, kad vis daugėja viešų pasišvaistymų užtaisytais automatais, bet tai, kad kiekvienas ambicingas amerikietis neužsikaria ant prekybos centro stogo, apsikarstęs šovinių juostomis. Tai, ką Kevinas padarė Ketvirtadienį, ir tai, ką aš šiandien padariau Klaverako laukiamajame, skiriasi tik mastu. Trokšdama pasijusti nepaprasta, užsispyriau patraukti kito žmogaus dėmesį, net jei tam prireiks pasinaudoti devynių žmonių nužudymu.

Nesunku paaiškinti, kodėl Kevinas Klaverake jaučiasi kaip namie. Gimnazijoje jis maištaudavo, ten buvo per daug konkurentų; dešimtys kitų berniukų grūmėsi dėl susiraukusio nevėkšlos klasės gale vaidmens. O dabar jis susirado nišą.

Jis turi ir bendražygių Litltone, Džonsbore, Springfilde. Kaip ir daugumoje dalykų, rungtyniavimą lydi draugiškesnis bendro tikslo jausmas. Kaip daugelis šviesuolių, jis griežtai žiūri į savo amžininkus, kelia jiems aukštus standartus: jis niekina verkšlentojus, tokius kaip Maiklas Karnilas iš Padukos, kurie persigalvoja, kurie suteršia savo tyrą poelgį bailia atgaila. Jis žavisi stilingumu – pavyzdžiui, Evano Ramzio pokštu, kai nusitaikė į matematikos pamoką Betile, Aliaskos valstijoje: „Tikrai smagiau negu algebra, ką?“ Jis vertina apgalvotą planą: Karnilas, prieš nutaikydamas 22 kalibro Luger, įsikišo ausų kamštukus; Baris Laukaitis mieste prie Mozės ežero privertė motiną nuvežti jį į septynias parduotuves, kol išsirinko geriausią deramą ilgą juodą paltą, po kuriuo paslėps 30 kalibro medžioklinį šautuvą. Kevinui taip pat būdinga rafinuota ironija, jį žavi tai, kad mokytoja, kurią nušovė Laukaitis, visai neseniai ataskaitoje apie šį vien geriausiais pažymiais besimokiusį vaikiną buvo parašiusi: „Vienas malonumas, kai jis pamokoje.“ Kaip kiekvienas profesionalas, jis su panieka žiūri į tokią kraupią nekompetenciją kaip Džono Sirolos, keturiolikamečio iš Redlandso Kalifornijos valstijoje, kuris 1995 metais šovė mokyklos direktoriui į veidą, o paskui sprukdamas suklupo ir nusišovė pats. Ir kaip geriausiai pripažinti specialistai, Kevinas įtariai žiūri į prašalaičius, kurie mėgina prasibrauti į jo specializaciją, vos turėdami reikiamą kvalifikaciją – pameni, kaip jis tyčiojosi iš to trylikamečio skrodėjo. Jį sužavėti nelengva.

Džonas Apdaikas vadina Tomą Volfą „rašeiva“, o Kevinas labai panašiai ir ypatingai niekina Luką Vudhamą, „lepšį“ iš Perlo Misisipės valstijoje. Ideologinei krypčiai jis pritaria, bet pompastiškas moralizavimas jam atrodo nieko vertas, o koks gi anas Šaudymo mokykloje aistruolis, jei nesugeba patylėti – prieš nukaldamas savo trumpalaikę buvusią merginą 30–30 kalibro šautuvu, Vudhamas nesusilaikė ir padavė klasės draugui raštelį (kad tu girdėtum, kokiu inkščiančiu balsu tavo sūnus jį deklamuoja): „Žudžiau dėl to, kad su tokiais kaip aš kasdien elgiamasi blogai. Norėjau parodyti visuomenei, kad jei mus spaus, mes atsikirsim.“ Vudhamo šniurkščiojimą per Prime Time Live laidą, ant oranžinio kombinezono varvant snargliams, Kevinas išvadino visiškai nekietu: „Aš pats sau ponas! Ne koks tironas. Nesu blogas žmogus, turiu širdį, turiu jausmus!“ Vudhamas prisipažino, kad apšilimui aptalžė savo šunelį Sparkį, suvyniojo jį į plastikinį maišą, apliejo žiebtuvėlių skysčiu, pasiklausė, kaip anas inkščia, o tada įmetė į kūdrą, ir uoliai viską apmąstęs Kevinas nusprendė, kad kankinti gyvūnus – neoriginalu. Galiausiai jis ypač smerkia tai, kad tas zyzla mėgino išvengti atsakomybės, apkaltinęs satanistų sektą. Pati istorija buvusi gudri, bet Kevinui tokia neištikimybė savo rankų darbui atrodo ne tik ne ori, bet ir genties išdavystė.

Pažįstu tave, mano mielas, o tu nekantrus. Kad ir kokia buvo preliudija, tu nori sužinoti, kaip sekėsi pats apsilankymas – kokia jo nuotaika, kaip jis atrodo, ką sakė. Na, gerai. Bet iš esmės tu pats prisiprašei.

Jis atrodo visai neblogai. Nors jo oda dar mažumėlę per daug pamėlusi, smulkios gyslelės smilkiniuose rodo, kad artinasi trapesnis metas. Plaukus jis išsikarpė nelygiais kuokštais, o aš tai laikau sveiko rūpesčio savo išvaizda požymiu. Amžinas kreivas šypsnys dešiniame lūpų kamputyje jau baigia visiems laikams įrėžti skruoste kabutę, ji matyti ir tada, kai jis susiraukęs papučia lūpas. Kairėje pusėje kabutės nėra, ir tokia asimetrija trikdo.

Šiais laikais Klaverake nebeliko vienodų oranžinių kombinezonų. Tad Kevinas gali ir toliau rengtis taip keistai, kaip paprato nuo keturiolikos metų, matyt, nusprendęs prieštarauti vyraujančiai madai vilkėti per didelius drabužius – kaip Harlemo kietuoliai, išsipešę trumpikes į dienos šviesą, lėtai žingsniuojantys judria gatve, o džinsų, galinčių atstoti burę nedideliam laiveliui, juosmuo smunka prie kelių. Bet jei priešinga Kevino apranga atrodo tikslinga, galiu tik aklai spėlioti, ką ji reiškia.

Kai pirmą sykį aštuntoje klasėje pasirodė taip pasipuošęs, maniau, kad marškinėliai, įsirėžę į pažastis ir klostėmis susimetę ant krūtinės, yra seniai numylėti ir jam gaila juos išmesti, tad nėriausi iš kailio, kol radau lygiai tokius pat, tik didesnius. Jis jų nė nepalietė. Dabar suprantu, kad kombinezonas, kurio užtrauktukas neužsisegė iki galo, buvo kruopščiai parinktas. Taip pat ir striukės, kurių rankovės šliauždavo riešu aukštyn, kaklaraiščiai, karantys trys coliai virš diržo, kai priversdavome jį „pasipuošti“, marškiniai, tarp kurių trūkinėjančių sagų žiojėdavo tarpai.

Leisiu pabrėžti, kad ankšti drabužiai tikrai daug ką pasakė. Iš pirmo žvilgsnio jis atrodė vargšas, ir aš ne sykį nurijau pastabą, kad „žmonės pamanys“, jog nepakankamai uždirbame, kad nupirktume augančiam berniukui naujus džinsus; paaugliai taip godžiai trokšta ženklų, kad tėvams nerūpi niekas kita, tik socialinė padėtis. Be to, atidžiau apžiūrėjus, išvysdavai, kad susitraukę jo drabužiai su dizainerių etiketėmis, tad varguolio įvaizdis primindavo parodiją. Lyg komiškas vėpla būtų netyčia išskalbęs drabužius labai aukštoje temperatūroje, o kai vaikiško dydžio švarkelis suverždavo pečius, jo rankos kartais paikai styrodavo į šalis lyg babuino. (Daugiau niekuo jis nepriminė tradicinio klouno įvaizdžio; su kuo tik kalbėjausi apie savo sūnų, dar niekas neužsiminė, kad jis būtų jiems juokingas.) Kai džinsų klešnės baigdavosi aukščiau kojinių, jis primindavo kaimietį, o tai atitiko jo pomėgį apsimesti kvailiu. Jo stilius gana gyvai priminė Piterį Peną – nenorą užaugti – nors nesuprantu, kam jam taip stengtis likti vaiku, juk visą vaikystę jis, regis, nesižinojo, kur dėtis, po tuos metus jis trankėsi taip pat, kaip aš po milžinišką mūsų namą.

Eksperimentinė Klaverako politika leisti kaliniams dėvėti gatvės drabužius Kevinui leido ir viduje demonstruoti savo madas. Niujorko gatvės vaikiai, plevėsuojantys per dideliais drabužiais, iš tolo atrodo kaip maži vaikai, o susitraukę Kevino drabužiai, priešingai, daro jį stambesnį – labiau suaugusį, netelpantį. Vienas iš jo psichiatrijos konsultantų apkaltino mane, kad toks stilius man atrodo slogus dėl agresyvaus seksualumo: Kevino praskiepas įsirėžęs į sėklides, o iš po apipaišytų marškinėlių styro speneliai. Galbūt; ankšti rankogaliai, veržiančios apykaklės ir užveržti juosmenys jo kūną suraižo lyg virvės, kurios man tikrai primena pančius.

Atrodo, kad jam nepatogu, ir šia prasme drabužiai labai iškalbingi. Kevinui tikrai nepatogu; per maži drabužiai atkartoja suvaržymus, kuriuos jis jaučia savo paties odoje. Jei tokią dusinančią aprangą laikysime nusidėjėlio ašutinės atitikmeniu, galbūt ir perlenksime lazdą, bet juosmenys braižo, apykaklės trina jam odą. Nepatogumas, žinoma, kelia nepatogumą ir kitiems, matyt, tarp jų esu ir aš. Dažnai pastebiu, kad būdama su juo tąsau savo drabužius, paslapčia išsikrapštau siūlę iš sėdmenų tarpo ar atsegu dar vieną palaidinės sagutę.

Žvalgydamasi į lakoniškai besikalbančius prie gretimų stalų, pastebėjau, jog kai kurie kiti kaliniai ėmė mėgdžioti ekscentrišką Kevino aprangą. Įtariu, neįprastai mažų dydžių marškinėliai virto vertingu turtu, o Kevinas patenkintas užsiminė, kad iš mažių atiminėjami drabužiai. Mėgdžiotojus jis gal ir pašiepia, bet, atrodo, tikrai jaučiasi pagerbtas, kad pats pradėjo diktuoti madas. Jei prieš dvejus metus būtų taip pat rūpinęsis originalumu, tie septyni moksleiviai, atstoję jam taikinius, dabar jau rengtų prašymus stoti į pasirinktus koledžus.

Tai va, šiandien? Jis išsidrėbė lankomajame apsivilkęs, matyt, kažkurio mažiaus sportinėmis kelnėmis, nes neprisiminiau, kad būčiau pati jas pirkusi. Ankšti languoti marškiniai buvo susegti tik dviem vidurinėmis sagutėmis ir liemuo nuogas. Galbūt jam nepatiktų, kad taip sakau, bet jis grakštus. Tingūs jo judesiai, tingi ir kalba. Ir dar jis visada kažkaip klišuoja; vaikšto skersas kaip krabas. Atkištas kairysis klubas kažkuo subtiliai panašus į supermodelį ant podiumo. Jei suprastų, jog kai kuo man atrodo mažumėlę sumoteriškėjęs, abejoju, ar įsižeistų. Jis brangina dviprasmybę; labai mėgsta būti neperprantamas.

– Kaip netikėta, – ramiai pareiškė jis, atitraukdamas kėdę; užpakalinės jos kojos buvo be plastikinių kamštukų, ir nuogas aliuminis cypdamas raižė cementą, garsas lyg nagu per lentą, o Kevinas tyčia jį ištęsė. Jis nusliuogė alkūne per stalą, parėmė kumščiu smilkinį ir savotiškai persikreipė, visas kūnas atrodė sardoniškas. Stengiausi susilaikyti, bet kai tik jis atsisėda priešais mane, atšoku atatupsta.

Tikrai erzinuosi, kad vien tik aš turiu visada sugalvoti, apie ką kalbėtis. Juk jis ne toks mažiukas, kad neįstengtų palaikyti pokalbio. O kadangi jis įkalino mane mano gyvenime lygiai taip pat, kaip ir save, mums vienodai stinga naujų temų. Dažnai kartojame tą patį scenarijų:

– Kaip laikaisi? – be užuolankų klausiu.

– Nori, jog pasakyčiau, kad gerai?

– Noriu, kad ką nors pasakytum, – atkertu.

– Tai tu atėjai manęs aplankyti, – primena jis. Ir puikiausiai sugeba išsėdėti visą valandą. O kuris lengviau pakenčiame tuštumą, neverta nė spėlioti. Jis visą šeštadienį išsikėtęs prakiurksodavo, žiūrėdamas Weather Channel.

Tad šiandien praleidau net patį atsainiausią ką tu?, nusprendusi, kad tie, kurie vengia tuščių plepalų, vis tiek jų griebiasi, kad įveiktų tai, kas skiria, bet išmoksta priversti visą darbą nudirbti kitus. Ir vis dar buvau susijaudinusi po pokalbio su Loreta Grinlif. Galbūt sugundęs savo motiną girtis ryšiu su jo purvinu smurtu, jis mažumėlę nudžiugtų. Bet, regis, mano mesijinis impulsas prisiimti atsakomybę už Ketvirtadienį sau Kevinui atrodo vagystė.

– Gerai, – tiesiai tariau. – Man reikia išsiaiškinti. Ar kaltini mane? Jei taip galvoji, nebijok pasakyti. Ar taip šneki psichiatrijos konsultantams, ar taip sako jie patys? Viskas susiję su motina.

Jis atrėžė:

– Kodėl gi visi nuopelnai turėtų atitekti tau?

Pokalbis, kurį tikėjausi truksiant visą mūsų valandą, baigėsi per devyniasdešimt sekundžių. Sėdėjome.

– Ar gerai prisimeni ankstyvą vaikystę, Kevinai? – kažkur buvau skaičiusi: jei vaikystė būna skaudi, žmonės dažnai vėliau jos neprisimena.

– O ką ten prisiminti?

– Na, pavyzdžiui, iki šešerių metų vaikščiojai su sauskelnėmis.

– Na ir kas, – jei tikėjausi jį sugėdinti, klydau.

– Turbūt buvo nemalonu.

– Tau.

– Ir tau.

– Kodėl? – ramiai paklausė jis. – Būdavo šilta.

– Neilgai.

– Ilgai kentėti ir netekdavo. Tu buvai gera mamulė.

– O kiti vaikai darželyje iš tavęs nesišaipydavo? Tada dėl to jaudinausi.

– Ak, turbūt nė bluosto nesudėdavai.

– Jaudinausi, – šaltai atsakiau.

Jis gūžtelėjo vienu petimi.

– O ko jiems šaipytis? Man pavyko tai, kas jiems nepavykdavo.

– Aš pagalvojau, ar dabar, po tiek laiko, galėtum mažumėlę paaiškinti, kodėl taip ilgai. Juk tėvas tiek sykių rodė.

– Keviukai špokiukai! – paplonintu balseliu suokė jis. – Mažuti gražuti! Žiūrėk į tėtušį! Matai, kaip jis siusioja į kakinyką? Gal ir tu taip norėtum, Kevinuli? Gal būtų visai smagu būti tokiam kaip tėčius, pakabinti dūdeliukę virš tualetuko? Aš tik penėjau jūsų pačių silpnaprotystę.

Suklusau, kad jis leido sau išsidirbinėti žodžiais; paprastai labai saugosi neparodyti, kad turi smegenis.

– Gerai, – atsakiau. – Nenorėjai naudotis tualetu pats, o mudu – nenorėjai ir dėl manęs. Bet kodėl nenorėjai dėl tėvo?

– Dabar tu jau dičkis! – vebleno Kevinas. – Tu mano dičkis! Mano mažas vyriukas! Siaubas. Koks šiknius.

Atsistojau.

– Niekada nedrįsk taip sakyti. Niekada, niekada nedrįsk šitaip šnekėti. Nė sykio, niekada, kad daugiau negirdėčiau!

– Arba kas bus, – tyliai atsakė jis, šaudydamas akimis.

Vėl atsisėdau. Turėčiau nesileisti šitaip jo užvedama. Paprastai ir nesileidžiu. Bet kai įžeidinėja tave…

Ak, galbūt reikėtų džiaugtis, kad jis dažnai taip nesielgia. Kita vertus, pastaruoju metu iš dalies taip elgiasi nuolat. Tai yra didžiąją dalį jo vaikystės siauri, kampuoti bruožai nejaukiai man priminė mano pačios atspindį. Bet pastaraisiais metais jo veidas ėmė pilnėti, o jam platėjant, imu atpažinti stambesnius tavo kaulus. Nors kadaise tikrai godžiai tyrinėjau Kevino veidą, ieškodama panašumo į tėvą, dabar vos tvardau stiprėjantį įspūdį, jog jis taip daro tyčia, kad mane pakamuotų. Nenoriu to panašumo matyti. Nenoriu pastebėti tokių pat manierų, to su niekuo nesupainiojamo mosto ranka žemyn, kai norėdavai parodyti, jog kas nors nereikšminga, pavyzdžiui, toks niekniekis, kad vienas kaimynas po kito uždraudė savo vaikams žaisti su mūsiškiu. Matydama bjauriai atsikišusį tavo tvirtą smakrą, tavo plačią, tiesią šypseną, perkreiptą į klastingą vypsnį, jaučiuosi lyg žiūrėčiau į demono apsėstą savo vyrą.

– O ką gi tu būtum daręs? – paklausiau. – Su berniuku, kuris varo į kelnes iki pat mokyklos?

Kevinas dar labiau pasviro ant alkūnės, žasto raumuo prisiplojo prie stalo.

– Juk žinai, ką daro su kačiukais, tiesa. Jie pridergia namie, o šeimininkas sukiša snukutį į jų pačių šūdą. Jiems nepatinka. Ir jie nueina į dėžutę, – patenkintas jis atsilošė.

– Juk ir aš panašiai padariau, ką? – sunkiai pratariau. – Prisimeni? Prie ko mane privedei? Kaip pagaliau išmokiau tave nueiti į tualetą?

Jis perbraukė pirštu nežymų baltą randelį ant rankos netoli alkūnės, regis, savindamasis jį, lyg glostytų augintinį kirminą.

– Žinoma.

Dabar jis patvirtino kitaip; pajutau, kad tikrai prisimena, o anie prisiminimai buvo post hoc.

– Aš didžiavausi tavim, – murkė jis.

– Didžiavaisi savim, – atsakiau. – Kaip visada.

– Klausyk, – tarė jis, palinkdamas į priekį. – Nieko sąžiningesnio tu nesi padariusi.

Pasimuisčiau ir pasiėmiau rankinuką. Kadaise galbūt troškau tokio pasigėrėjimo, bet ne už tai; už bet ką, tik ne už tai.

– Pala, – pasakė jis. – Aš atsakiau tau į klausimą. Dabar ir tu atsakyk.

To dar nėra buvę.

– Gerai, – tariau. – Pirmyn.

– Žemėlapiai, – tarė jis.

– Ką žemėlapiai, – pasakiau.

– Kodėl palikai juos ant sienų?

Vien dėl to, kad daug metų nenorėjau nuplėšti nuo darbo kambario sienų tų aptaškytų žemėlapių ir neleidau tau jų uždažyti, kad ir kaip spirgėjai, Kevinas „prisimena“ tą įvykį. Jis, kaip tu ne sykį minėjai tada, buvo labai mažiukas.

– Palikau juos, kad neišeičiau iš proto, – atsakiau. – Man reikėjo matyti ką nors, ką tu man padarei, ištiesti ranką ir paliesti. Įrodyti, kad piktos tavo valios nebuvau išsigalvojusi.

– Aha, – atsakė jis, vėl knebinėdamas randą ant rankos. – Puikiai suprantu.

Pažadu, kad paaiškinsiu, Franklinai, bet kol kas tiesiog negaliu.

Eva

8 Milijono mamų eitynės įvyko 2000 m. JAV, protestuojant prieš ginklų laikymą namie. Taip vadinasi ir to paties tikslo siekianti organizacija.

2001 M. SAUSIO 17 D.

Mielas Franklinai,

atleisk, kad sprukau nepaaiškinusi, nuo pat tada to pasiaiškinimo bijau. Šiandien, važiuojant į darbą, mane vėl aplankė prisiminimas iš teismo. Teoriškai sulaužiau priesaiką. Tiesiog nemaniau, kad turiu aiškintis tai teisėjai akimis kaip karoliukai (įgimtas sutrikimas, tokio dar nebuvau regėjusi, neproporcingai mažos lėliukės ją darė panašią į apdujusį filmuko personažą, kuriam ką tik užvažiuota per galvą keptuve) dėl to, ką dešimt metų slėpiau nuo savo vyro.

– Ponia Kačiadurian, ar jūs arba jūsų vyras kada nors mušėte savo sūnų? – Merės advokatas grėsmingai parimo ant liudininko pakylos.

– Smurtas tik moko vaikus, kad fizinė jėga yra tinkamas būdas pasiekti savo, – išpyškinau.

– Teismas, be abejo, jums pritaria, ponia Kačiadurian, bet labai svarbu, kad protokole neliktų jokių abejonių: ar jūs arba jūsų vyras kada nors fiziškai skriaudėte savo sūnų, kol jis augo pas jus?

– Jokiu būdu, – tvirtai atsakiau, o tada dėl viso pikto dar sykį sumurmėjau, – jokiu būdu.

Pasigailėjau pakartojusi. Jei žmogus mato reikalą ką nors pasakyti du sykius, toks pasakymas kažkuo įtartinas.

Kai nulipau nuo pakylos, koja užkliuvau už grindų vinies, ir nutrūko juodas guminis batelio kulniukas. Nušlubčiojau į savo vietą, galvodama, geriau suplyšę batai negu ilga medinė nosis.

Bet norint išsaugoti paslaptį, reikia drausmės. Niekada nelaikiau savęs gera melage, bet šiek tiek pasitreniravusi prisijaukinau apgavikų šūkį, kad melai ne tiek rezgami, kiek už jų tekama. Jei nori sėkmingai meluoti, negali tiesiog paleisti melo į pasaulį ir pamesti; kaip bet kokie įsipareigojusių žmonių santykiai, jis turi būti palaikomas, ir daug uoliau negu tiesa, kuri nerūpestingai lieka tiesa be jokių pastangų. Priešingai, mano melui manęs reikėjo ne mažiau negu man jo, tad jis reikalavo vedybų pastovumo: kol mirtis mus išskirs.

Suprantu, kad gėdijaisi Kevino sauskelnių, net jei pats berniukas, visiškai mus glumindamas, jų visai nesigėdijo. Mes jau pirkdavome pačias didžiausias; ilgai netrukus būtų tekę paštu užsakinėti medicininiam šlapimo nelaikymui skirtas priemones. Kad ir kiek tolerantiškų tėvystės vadovėlių prarijai, vis tiek turėjai senamadiško vyriškumo, kuris, keista, man buvo patrauklus. Nenorėjai, kad tavo sūnus būtų lepšis, kad priekabiaujantys vaikai nesunkiai rastų dėl ko jį erzinti ar kad jis taip viešai, akivaizdžiai laikytųsi įsitvėręs kūdikystės talismano, nes išsipūtusios kelnės aiškiai viską pasakydavo. „Jėzau, – murmėdavai tu, kai paguldydavome Keviną, – kodėl jis negalėtų tiesiog čiulpti nykščio?“

Tačiau tu pats vaikystėje ilgai kovojai su stropuole motina, vis nenuleisdamas tualete vandens, nes sykį jis išbėgo per klozeto kraštus, ir nuo tada, kaskart trūkteldamas svirtelę, tu siaubingai baimindavaisi, kad ekskrementų gabalai gali imti plūsti ant vonios grindų, lyg skatologinėje „Burtininko mokinio“ versijoje. O aš pritariau, kad tiesiog tragedija, kaip vaikai dėl siusių ir kakų susiriečia į neurotišką mazgą, ir koks tai nerimo švaistymas, todėl neprieštaravau naujajai teorijai, kad vaikams reikia leisti pasirinkti išmokti eiti ant puoduko tada, kai jie bus tam „pasirengę“. Vis dėlto mus abu jau ėmė neviltis. Tu ėmei mane tardyti, ar dieną jis matė, kaip aš einu į tualetą (patys nežinojome, ar geriau, kad matytų, ar kad ne), ar netyčia nepasakiau ko nors, kas jį atbaidytų nuo to civilizuoto gyvenimo sosto, palyginti su kuriuo tokie patogumai kaip prašom ir ačiū yra nebūtini lyg kokios nertos servetėlės. Pakaitomis mane kaltinai, kad skiriu tam per daug arba per mažai dėmesio.

Niekaip negali būti, kad skyriau tam per mažai dėmesio, nes šitas vienintelis raidos etapas, kurį mūsų sūnus, regis, pražiopsojo, griaute griovė man gyvenimą. Malonėk prisiminti, kad tik dėl naujojo edukacinio patologinio neutralumo etoso („nieko nėra geriau ar blogiau, tiesiog kitaip“) ir paralyžiuojančios teismų baimės (kurios kaustomi amerikiečiai vis labiau kratosi bet ką daryti – atlikti dirbtinį kvėpavimą burna į burną skenduoliams ar atleisti nekompetentingus tinginius darbuotojus) Keviną priėmė į tą brangų Najako vaikų darželį, nors jis dar, na, krovė į kelnes. Bet auklėtoja vis tiek nesutiko pakeisti sauskelnių penkerių metų berniukui, aiškindama, kad šitaip galėtų būti apkaltinta seksualine prievarta. (Kai tyliai paaiškinau Kerolei Fabrikant Kevino keistenybę, ji net įtariai pažvelgė į mane ir nedrąsiai paskelbė, kad toks nekonformistinis elgesys kartais esąs pagalbos šauksmas. Tiesiai ji nepasakė, bet kitą savaitę su baime laukiau, kol pabels į duris, už langų mirgant melsviems žiburėliams.) Tad vos devintą valandą ryto atveždavau jį į Love-’n’-Learn darželį ir grįždavau namo, turėdavau grįžti pusę dvyliktos su dabar jau gerokai nudėvėtu sauskelnių krepšiu.

Jei būdavo sausas, mažumėlę pakedendavau jam plaukus ir paprašydavau parodyti, ką piešia, nors ant šaldytuvo jau kabojo tiek jo „meno“, kad ir taip neblogai numanydavau. (Kiti vaikai jau buvo išmokę piešti žmogeliukus iš pagaliukų apskritomis galvomis ir kraštovaizdžius su siaura mėlyno dangaus juostele viršuje, o Kevinas vis dar keverzodavo beformes, dantytas terliones juoda ir violetine kreidele.) Tačiau labai jau dažnai vidudienio poilsį nutraukdavo telefono skambutis: panelė Fabrikant, pranešanti man, kad dabar Kevinas jau permirkęs, o kiti vaikai skundžiasi, nes jis smirda. Gal galėčiau?.. O kaipgi man atsisakyti? Tad kai antrą valandą dienos jį pasiimdavau, būdavau per dieną suvažinėjusi į Love-’n’-Learn keturis sykius. Še tau, sočiai laiko sau, kai Kevinas pradės eiti į darželį, pranyko nežinia kodėl tebepuoselėta svajonė, kad galbūt netrukus galėsiu vėl dirbti AWAP direktore.

Jei Kevinas būtų mielas, uolus berniukas, kuris kaip tyčia turėjo vienintelę tokią nemalonią problemėlę, galbūt ji būtų jo gailėjusi. Bet panelės Fabrikant santykiai su mūsų sūnumi nesimezgė dėl kitų priežasčių.

Galbūt padarėme klaidą, išleidę jį į Montesori darželį, kur žmogaus prigimties filosofija buvo mažų mažiausiai optimistiška. Jo prižiūrimas, bet nestruktūruotas ugdymas – vaikai būdavo įkurdinami „stimuliuojančioje“ aplinkoje, su žaidimų stotelėmis, pavyzdžiui, kubeliais su raidėmis, skaičiavimo karoliukais ir žirneliais vazonėliuose – buvo pagrįstas prielaida, kad vaikai yra autodidaktai iš prigimties. Tačiau, kiek man teko patirti, palikti savo nuožiūrai, žmonės daro viena iš dviejų: kaip ir nieko arba nieko gera.

Tą lapkritį pirminėje Kevino „pažangos“ ataskaitoje buvo užsiminta, kad jis „truputį nepakankamai socializuojasi“ ir kad jam „gali prireikti pagalbos sprendžiant, kaip elgtis“. Panelė Fabrikant buvo nelinkusi kritikuoti savo globotinių, todėl buvo tikra kankynė iš jos išpešti, kad pirmuosius du mėnesius Kevinas suglebęs sėdėjo ant grindų kambario viduryje ir bukai žvelgė į šurmuliuojančius bendramokslius. Pažinau tą žvilgsnį, apdairų, seniokišką, apsiblaususiomis akimis, kurios tvyksteldavo nebent atsitiktine niekinamos nuostabos kibirkštėle. Paragintas žaisti su kitais berniukais ir mergytėmis, jis atsakydavo, kad tai, ką jie veikia, yra „nesąmonė“, ir kalbėdavo su tokiomis pastangomis ir lyg nuvargęs, kad progimnazijos istorijos mokytojai atrodydavo, jog jis girtas. Kaip ji įkalbėdavo jį imtis tų tamsių, nirtulio pilnų piešinių, aš nė neįsivaizduoju.

Aš tik vargais negalais išspausdavau pasigėrėjimo šūksnį, matydama tas kreidelių keverzones. Greitai pristigau komplimentų (Kiek čia energijos, Kevinai!) ir išradingų interpretacijų (Ar čia audra, mažuti? O gal čia nupiešei plaukus ir muilą, kuriuos ištraukėme iš vonios kanalizacijos!). Vargais negalais sunkdama pagyras jo sumaniai parinktoms spalvoms, nors jis piešdavo vien juodai, rudai ir violetine spalva, galiausiai neištverdavau ir nedrąsiai pasiūlydavau, kad jei jau abstraktusis ekspresionizmas šeštajame dešimtmetyje išsisėmė, galbūt jam vertėtų pamėginti nupiešti ką nors panašaus į paukščiuką ar medelį. Bet panelei Fabrikant Kevino natiurmortai su kanalizacijos kamščiais buvo gyvas įrodymas, kad Montesori metodas daro stebuklus net su akmeniu.

Vis dėlto net Kevinas, kuris tam šitoks gabus, įstengia tik ribotą laiką likti sustingęs ir nedaryti nieko, nuo ko gyvenimas būtų trupučiuką įdomesnis, kaip aiškiai išvydome Ketvirtadienį. Kai mokslo metai ėjo į pabaigą, panelė Fabrikant tikriausiai nostalgiškai prisiminė laikus, kai Kevinas Kačiadurianas visiškai nieko nedarydavo.

Galbūt neverta nė minėti, kad žuvo žirneliai ir jų vieton pasodintas avokado daigas, o aš tuo pačiu metu atsitiktinai pastebėjau, kad dingo baliklio butelis. Nutikdavo detektyvų: po vienos konkrečios sausio dienos, vos atvedžiau Keviną už rankutės į klasę, mergytė su Širlės Templ garbanėlėmis ėmė verkti ir sriūbaudavo vis smarkiau, kol kažkada vasarį visai nebepasirodė. Kitas berniukas, rugsėjį buvęs agresyvus ir judrus, toks nenuorama, amžinai boksuojantis suaugusiesiems į koją ir smėlio dėžėje stumdantis kitus vaikus, staiga pasidarė tylus ir užsisklendęs, o tuo pačiu metu sunkiai apsirgo astma ir nežinia kodėl ėmė siaubingai bijoti drabužinės spintos, imdavo dusti, vos prisiartindavo prie jos penkios pėdos. Kuo čia dėtas Kevinas? Nežinau; galbūt niekuo. O kai kurie įvykiai žalos beveik nepadarė, pavyzdžiui, kai mažasis Džeisonas įgrūdo kojas į ryškiai raudonus kaliošus, bet pasirodė, kad į juos prikrauta obuolių pyrago gabalėlių, likusių nuo pavakarių. Vaikų žaidimai – jei tikrai vaikų žaidimai – sakydavome mes.

Žinoma, labiausiai panelę Fabrikant jaudino tai, kad jos globotiniai vienas po kito ėmė regresuoti puoduko klausimu. Metų pradžioje mudvi viltingai sutarėme, kad galbūt Keviną įkvėps kitų vaikų pavyzdys einant į tualetą, bet, bijau, nutiko visai priešingai, ir kai jis baigė darželį, jame buvo ne vienas šešiametis su sauskelnėmis, o trys ar keturi.

Mane labiau baugino pora nereikšmingų įvykių.

Vieną rytą kažkokia smulkutė gėlelė, vardu Mafetė, atsinešė parodyti arbatos servizą. Jis buvo ne paprastas, o puošnus, su daug puodukų, o jo dalys būdavo laikomos joms skirtose vietose aksomu išklotoje raudonmedžio dėžėje. Vėliau jos motina putojo, kad tai buvusi šeimos relikvija, kurią Mafetei leista išsitraukti tik ypatingomis progomis. Žinoma, servizo apskritai nereikėjo neštis į darželį, bet mergytė didžiavosi daugybe derančių indų ir buvo išmokusi atsargiai su jais elgtis, kruopščiai išrikiavo puodukus ant lėkštučių su porceliano šaukštukais priešais tuziną bendramokslių, susėdusių už stalų iki kelių. Kai ji įpylė visiems „arbatos“ (amžinai siurbčiojamų ananasų ir greipfrutų sulčių), Kevinas iškėlė savo puoduką už mažulytės ąselės, lyg ketintų sakyti sveikinimo tostą, – ir tėškė jį ant grindų.

Tučtuojau vienas paskui kitą visi vienuolika kitų arbatėlės svečių padarė tą patį. Panelei Fabrikant nespėjus jų sutramdyti, lėkštutes ir šaukštelius tuojau ištiko tokia pat skimbčiojanti dalia, ir kai tą popietę Mafetės motina atsiėmė kūkčiojančią dukrą, iš brangiojo servizo buvo likęs tik arbatinukas.

Jei kada ir puoselėjau viltį, kad mano sūnus gali turėti lyderio savybių, galvoje turėjau visai ne tai. Tačiau kai kažką panašaus prasitariau garsiai, panelė Fabrikant visai nebuvo nusiteikusi šmaikštauti. Pajutau, kad apskritai jos jaunatviškas entuziazmas iš tų klusnių lėliukų padaryti multikultūriškai išprususius, aplinką tausojančius vegetarus, pasirengusius atitaisyti nelygybę trečiajame pasaulyje, ėmė blėsti. Tai buvo pirmieji metai, kai ji krapštydavosi iš antakių plakatinius klijus, vakare guldavosi su sūriu plastelino skoniu burnoje ir tremdavo „pailsėti“ tiek vaikų vienu metu, kad nė nebelikdavo užsiėmimo, nuo kurio būtų galima ilsėtis. Šiaip ar taip, kai susipažinome rugsėjį, ji pareiškė „tiesiog mylinti vaikus“, o aš amžinai abejoju tokiais pareiškimais. Kai taip sako tokios merginos kaip panelė Fabrikant su nosimi lyg Charlotte veislės bulvytė ir Aidaho pločio klubais, tuos žodžius norisi šifruoti: „Aš noriu ištekėti.“ Kai pati pagimdžiau ne šiaip sau vaiką, o būtent šitą, niekaip nebegalėjau suprasti, kaip kas nors gali skelbtis mylįs vaikus apskritai, juk sunku patikėti, kai kas nors tikina mylįs žmones tokia plačia prasme, kad apimtų ir Pol Potą, Doną Riklsą ir viršutinį kaimyną, kuris trečią valandą ryto atlieka du tūkstančius šuoliukų.

Paklaikusiomis akimis atšnabždėjusi siaubo pasakėlę, ji aiškiai tikėjosi, kad pulsiu padengti servizo kainos. Žinoma, finansiškai būčiau galėjusi, kad ir kiek jis vertas, bet niekaip negalėjau kartu prisiimti ir visos kaltės. Pripažink, Franklinai, tu būtum užsiutęs. Tu labai jaudinaisi, kad tavo sūnus nebūtų užsipultas, ar, kaip tu pats sakytum, persekiojamas. Teoriškai jis sudaužė tik vieną puoduką, ir geriausiu atveju tu palaimintum kompensaciją už dvyliktąją žalos dalį. Aš taip pat pasisiūliau pasikalbėti su Kevinu apie tai, kad „reikia gerbti kitų nuosavybę“, nors panelės Fabrikant tai neįtikino. Galbūt ji nujautė, kad tokie vienodi mano moralai jau ėmė linguoti lyg pašaipiai deklamuojami eni beni diki daki, pagal kuriuos mergaitės šokinėja per šokdynę.

– Kaip negražu, Kevinai, – pasakiau mašinoje. – Sudaužei Mafetės puoduką.

Neįsivaizduoju, kodėl mes, tėvai, taip spiriamės tikėti, jog mūsų vaikai trokšta elgtis gražiai, nes kai patys apie pažįstamus sakome: jie labai gražiai elgiasi, paprastai tai reiškia, kad jie nuobodūs.

– Jos vardas kvailas.

– Tai nereiškia, kad galima…

– Išsprūdo, – nevykusiai atsakė jis.

– O panelė Fabrikant sakė, kad ne.

– Iš kur jai žinoti, – jis nusižiovavo.

– O kaip tu pasijustum, vaikuti, jeigu turėtum ką nors brangesnio už viską pasaulyje, atsineštum jį į darželį parodyti kitiems, o tada kas nors imtų ir sudaužytų?

– Ką, pavyzdžiui? – paklausė jis, naiviai ir sykiu pergalingai.

Atsainiai paieškojau mintyse pavyzdžio, ką Kevinas ypač brangina, ir neradau. Labiau įtempusi protą, pajutau kylant tokį pat nepasitenkinimą, lyg būčiau apsičiupinėjusi visas kišenes, nes pastebėjau, kad ta, kurioje paprastai nešiojuosi piniginę, tuščia. Tiesiog nenatūralu. Pati gana skurdžioje vaikystėje net menkiausią brangenybę saugojau kaip savo akį, nuo prisukamo asiliuko su trimis kojomis, vardu Risniukas, iki išskalautų maisto dažų buteliukų rinkinėlio.

Juk daiktų Kevinui tikrai nestigo, nes tu pilte apipylei jį žaislais. Kai prasitardavau, kad į visus tuos Junior Game Boy ir Tonka sunkvežimius jis nekreipia dėmesio, jausdavausi kietaširdė, nes pats tavo dosnumas rodė, jog pajutai, kad ankstesnės tavo dovanos neprigijo. Galbūt persistengei su jomis, išklodamas žaidimų kambarį, jo galva, tikriausiai kažkokiu plastikiniu purvu; ir galbūt jis suprato, kad mums, turtingiems, komercines dovanas dovanoti lengva, nes, kad ir kaip brangiai jos būtų kainavusios, vis tiek yra pigios.

Bet aš savaičių savaites gamindavau namų darbo, asmeninius žaislus, kurie hipotetiškai turėjo kai ką reikšti. Taip pat pasistengdavau, kad Kevinas mane matytų ir žinotų, jog tai – meilės kūriniai. Jei kada apskritai parodė smalsumą, tai tik susierzinęs paklausė, kodėl tiesiog nenuperku pasakų knygelės. O šiaip, kai ranka pieštą vaikišką knygą įspraudžiau tarp dažyto kartono viršelių, praurbiau skylutes ir įrišau ryškiaspalviu siūlu, jis niauriai žvelgė pro langą, kol garsiai ją skaičiau. Prisipažinsiu, pasaka buvo nuvalkiota, apie berniuką, kuris neranda savo mylimo šuniuko Snipio, išsigąsta ir visur ieško, o galiausiai Snipis, žinoma, atsiranda – tikriausiai nusirašiau nuo „Lesės“. Niekada nevaizdavau talentingos rašytojos, o vandens dažai buvo išsilieję; buvau klaidingai įsitikinusi, kad svarbiausia – geri norai. Bet kad ir kiek prikaišiojau užuominų apie tamsius berniuko plaukus ir gilias rudas akis, jis niekaip nesitapatino su pasakos berniuku, raudančiu dingusio šunelio. (Prisimeni, kaip norėjai nupirkti Kevinui šunį? Maldavau, kad nepirktum. Džiaugiausi, kad niekada nevertei manęs paaiškinti, nes ir pati sau nebuvau išsiaiškinusi. Tik žinau, kad vos įsivaizduodavau mūsų strykčiojantį juodą labradorą ar patiklų airių seterį, mane apimdavo siaubas.) Vienintelis dalykas knygoje, kuris jį sudomino, kai palikau jį vieną ir nuėjau ruošti vakarienės, o paskui pamačiau, kad jis Magic Marker flomasteriu pripaišė kiekviename puslapyje – regis, buvo pirmasis interaktyvusis leidinys. Vėliau jis paskandino iš kojinės pasiūtą meškutį su sagomis vietoj akių, kaip tyčia taikliai, Lokių ežere; kelis mano juodos ir baltos medinės dėlionės su zebriuku gabalus jis sumetė į kanalizaciją kieme.

Griebiausi senovės istorijos.

– Prisimeni vandens šautuvą?

Jis gūžtelėjo pečiais.

– Prisimeni, kai mamynė nesusitvardė, sutrypė jį ir jis sulūžo?

Buvau įsitaisiusi keistą įprotį apie save kalbėti trečiuoju asmeniu; galbūt jau buvau pradėjusi disocijuoti, ir „mamynė“ dabar buvo mano uolioji alter ego, maloniai putlus motinystės paveikslas su miltuotomis rankomis ir ugnimi, degančia pilvotoje krosnyje, motinos, kuri spręsdavo kaimynų neklaužadų ginčus kerinčiomis pasakomis ir karštais sausainiukais su šokolado trupiniais. O Kevinas mamynę visai pamiršo, ir šitaip naujadaras liko tik visai paiku vardu, kuriuo vadinau pati save. Mašinoje nejaukiai suvokiau, kad jis apskritai niekaip į mane nebesikreipia. Tai atrodė neįmanoma, bet paprastai vaikai kaip nors kreipiasi tik ko nors norėdami, bent jau dėmesio, o Kevinas vengė manęs maldauti ir net pasukti galvą.

– Tau juk buvo nesmagu, ką?

– Man nerūpėjo, – atsakė Kevinas.

Mano rankos ant vairo nuo dešimtos ir antros valandos graudžiai nuslydo ties septinta ir penkta. Jo atmintis tiksli. Kadangi nusprendei, jog subjaurodamas žemėlapius jis tik norėjo padėti, tu nupirkai naują vandens šautuvą, o jis švystelėjo jį į augančią stirtą žaislų dėžėje ir niekada nė neprilietė. Vandens šautuvas jau atitarnavo. Kai sutrypiau ant grindų jo vamzdį, mane net apėmė šiurpi nuojauta, jog dėl to, kad buvo prie šautuvo prisirišęs, jis net apsidžiaugė jo netekęs.

Kai papasakojau tau apie servizą, tu jau norėjai numoti ranka, bet aš įspėjamai dėbtelėjau; mes kalbėjomės, kad reikia būti vieningiems.

– Klausyk, Kevai, – draugiškai pasakei tu. – Žinau, kad arbatėlės – mergaičių reikalai, ir dar truputėlį skysti, bet nedaužyk puodukų, gerai? Taip nekieta. Na, tai gal pamėtykime lėkštę? Kaip tik turime laiko prieš vakarienę pasitreniruoti mesti iš šono.

– Mielai, tėti!

Prisimenu, kaip Kevinas nulėkė į spintą atnešti lėkštės, o aš nieko nesupratau. Sugniaužęs kumščius, mosuodamas alkūnėmis, jis, dievaži, atrodė paprastas, žvitrus vaikas, džiaugsmingai žaidžiantis kieme su tėvu. Tik jis atrodė per daug kaip paprastas vaikas; beveik dirbtinai. Net tas Mielai, tėti! skambėjo lyg surepetuotas, lyg nyniavimas, tik niekaip negalėjau suvokti kodėl. Toks pat neaiškus jausmas mane apimdavo savaitgaliais, kai Kevinas pragysdavo – taip pragysdavo – „Vaje, tėti, šeštadienis! Gal galim nuvažiuoti pažiūrėti dar vieno mūšio lauko?“ Tu likdavai toks apžavėtas, kad man neapsiversdavo liežuvis pasakyti, kad galbūt jis tave mausto. Panašiai ir žvelgdama pro valgomojo langą, kažkodėl negalėdavau patikėti, kad, šitiek mokytas, Kevinas vis dar niekaip neišmoksta mėtyti lėkštės. Jis vis dar mesdavo ją šonu, viduriniu pirštu užkabinęs kraštą, ir nusviesdavo ją už dešimties pėdų nuo tavo kojų. Tu buvai kantrus, bet aš jaudinausi, kad kaip tik tavo kantrybė gundo Keviną ją bandyti.

Ak, neprisimenu visų tų metų įvykių, tik tai, kad jų buvo keli, o tu vienodai numojai į juos ranka: „Eva, visi berniukai kartais tamposi už kasų.“ Ne sykį nieko tau ir nepasakojau, nes kai pranešdavau apie blogą sūnaus elgesį, jausdavausi lyg skųsčiau jį. Blogai pasirodydavo ne jis, o aš. Jei būčiau jo sesuo – dar suprantama, bet ar gali motina būti skundikė? Pasirodo, gali.

Tačiau vaizdas, kurį išvydau – regis, kovą, na, pati gerai nesuprantu, kodėl jis taip mane sutrikdė, bet neįstengiau jo nutylėti. Įprastu laiku nuėjau pasiimti Kevino, bet niekas nežinojo, kur jis. Panelė Fabrikant susiraukė, nors jei Kevinas būtų pagrobtas žudikų pedofilų, kuriais, tykančiais už kiekvieno krūmo, tuomet buvome prigąsdinti, dabar jau būčiau įtarusi, kad pati juos ir pasamdė. Kadangi dingęs vaikas buvo mūsų sūnus, ilgą laiką nė viena nesusipratome užsukti į tualetus, kurie vargu ar buvo jo mėgstama slėptuvė.

– Štai jis! – nudžiugo auklėtoja mergaičių kambarėlio tarpduryje. O tuomet aiktelėjo.

Abejoju, ar tu jau taip ryškiai prisimeni šias aprūdijusias istorijas, todėl leisk atšviežinti tavo atmintį. Buvo tokia smulki tamsiaplaukė darželinukė, vardu Violeta, kurią tikriausiai tais mokslo metais jau buvau minėjusi, nes ji taip mane graudino. Ji buvo tyki, uždara; slėpdavosi panelės Fabrikant sijonuose, ir šimtą metų ją šnekinau, kol pagaliau išpešiau vardą. Iš tikrųjų visai daili, bet kad tai pastebėtum, reikėjo gerai įsižiūrėti, o dauguma žmonių neįsižiūrėdavo. Jie matydavo tik žvynelinę.

Atrodė kraupiai. Ji visa buvo išmušta milžiniškomis žvynuotomis dėmėmis, raudonomis, pleiskanojančiomis, o kartais įtrūkusiomis, ten susidarydavo šašai. Visos rankos ir plonos kojytės, o baisiausia – ir visas veidukas. Oda buvo raukšlėta lyg roplio. Buvau girdėjusi, kad odos ligos susijusios su emociniais sutrikimais; galbūt ir pati pasidaviau madingiems svaičiojimams, nes vis spėliodavau, ar Violetos kas nors neskriaudžia, ar jos tėvai neįsivėlę į bjaurias skyrybas. Šiaip ar taip, vos ją išvysdavau, man nudiegdavo širdį, norėdavosi čiupti ją į glėbį. Šiaip jau niekada nebūčiau linkėjusi mūsų sūnui didžiulių skaudžių vočių, bet būtent tokios širdį draskančios ligos prašiausi pas daktarą Faulką: kokios nors laikinos nelaimės, kuri praeitų, bet per tą laiką mano širdyje sužadintų bedugnę užuojautos versmę, vos pažvelgčiau į savo berniuką, ta versmė kunkuliuodavo, kai tik mano akivaizdoje droviai išdygdavo Violeta – svetimas vaikas.

Aš žvynelinę esu turėjusi tik sykį, ant blauzdos, vos paragavau, bet žinau, kad ji niežti lyg pasiutusi. Buvau nugirdusi motiną patyliukais raginant mergytę nesikasyti ir maniau, kad kremo tūtelėje, kurią visada nešiodavosi Violeta gėdingai įkištą į megztuko kišenę, buvo tepalas nuo niežėjimo, nes jei ten buvo vaistai, tai tik placebas; kiek aš mačiau, Violetos žvynelinė tik sunkėjo. Bet vaistai nuo niežėjimo ne itin veiksmingi, o jos savitvarda buvo įspūdinga. Ji lėtai perbraukdavo nagu per ranką, o tada nusikaltėlį pirštą sugriebdavo kita ranka, lyg paimdama už pasaitėlio.

Tai va, kai panelė Fabrikant aiktelėjo, aš atskubėjau pas ją į tarpdurį. Kevinas stovėjo nugara į mus ir kuždėjo. Kai platėliau pravėriau duris, jis nutilo ir žengė atatupstas. Veidu į mus prie kriauklių stovėjo Violeta. Jos veido išraiškos nepavadinsi kitaip, kaip tik palaiminga. Užmerkusi akis, angeliškai sukryžiavusi rankas ant pečių, o kūnas tarsi lingavo. Juk tikrai nebūtume gailėjusios mergytei ekstazės, kurios ji tikrai nusipelnė, tik kad ji visa buvo kruvina.

Nenoriu kelti dramų. Kai panelė Fabrikant sukliko ir, nustūmusi Keviną, puolė prie popierinių rankšluosčių, netruko paaiškėti, kad Violeta nenusidraskė taip baisiai, kaip atrodė. Laikiau jos rankas, kad nesidraskytų toliau, o auklėtoja drėgnais rankšluosčiais vilgė galūnes ir veidą, veltui stengdamasi bent truputį ją apvalyti, kol neatvyko motina. Pamėginau nubraukti nuo tamsiai mėlyno megztuko baltų pleiskanų dulkes, bet odos atplaišos kibo prie flanelės lyg lipdukai. Aiškiai nebuvo kada skalbti kraujo dėmių jos kojinaičių nėriniuose ir pūstų baltų rankovių raukiniuose. Dauguma įdrėskimų buvo negilūs, bet apdraskytas buvo visas kūnas, ir vos panelė Fabrikant suvilgydavo žvynelinės lopą – iš niūriai rausvo virtusį skaisčiai violetiniu – iš jo tuojau vėl imdavo trykšti ir varvėti kraujas.

Klausyk: nenoriu vėl iš naujo ginčytis. Puikiai suprantu, kad Kevinas jos galbūt nė piršteliu neprilietė. Kiek aš mačiau, ji ir be jo pagalbos prasidraskė iki kraujų. Jai niežėjo, ir ji pasidavė, drįsčiau įtarti, kad pagaliau suleisti nagus į tą šlykščią raudoną plutą tikriausiai buvo vienas malonumas. Iš to, kiek ji susižalojo, net pagalvojau, kad ji pajuto keršto saldumą arba galbūt mediciniškai klaidingai manė: jei pakankamai chirurgiškai pasidarbuos, visiems laikams nusikrapštys žvynuotą savo gyvenimo ėdiką.

Tačiau niekada nepamiršiu, kaip atrodė jos veidelis, kai ją suradome, nes jame buvo matyti ne tik paprastas malonumas, o ir išlaisvinimas, uždegantis, primityvokas, beveik pagoniškas. Ji žinojo, kad vėliau skaudės, žinojo, kad liga tik pasunkės, žinojo, kad mama galvą nuraus, ir kaip tik toks suvokimas, kuriuo buvo persmelkta jos išraiška, net ir penkerių metų mergytę darė kažkokią pasileidusią. Ji paaukojo save šitam vienam šlovingam nusigrandymui, ir velniop pasekmes. Ką tu, kaip tik tos groteskiškos pasekmės – kraujas, skausmas, plaukų rovimasis namie, bjaurūs juodi šašai, kurie liks dar kelias savaites – regis, ir kėlė jai patį didžiausią malonumą.

Tą vakarą tu įtūžai.

– Na, mergaitė pasikasė. Kuo čia dėtas mano sūnus?

– Jis irgi ten buvo! Ta vargšė mergytė sau gyvai dyrė odą, o jis nieko nedarė.

– Jis ne jos auklėtojas, Eva, jis ir pats vaikas!

– Juk galėjo ką nors pakviesti, ką? Kol ji per daug nesusižalojo?

– Galbūt, bet jam dar tik po mėnesio sueis šešeri. Juk jis dar ne toks sumanus, jis gal nė nesuprato, kad ji „susižalos“, jeigu ji tiesiog kasėsi. Ir dėl to man nė kiek ne aiškiau, kodėl leidi Kevinui šlepsėti po namus, įtariu, visą popietę, apskretusiam šūdais!

Reta klaida. Pamiršai sakyti kakomis.

– Tai dėl Kevino kaltės Kevino sauskelnės dvokia, nes tik dėl Kevino kaltės jis apskritai jas dėvi, – išmaudytas užsiutusio tėvo, Kevinas buvo savo kambaryje, bet puikiai žinojau, kad girdi mano balsą. – Franklinai, aš nebežinau, ką daryti! Pripirkau šitiek mokomųjų knygų, aiškinančių, kad kakos visai ne purvinos, o dabar tos knygos jam atrodo kvailos, nes parašytos dvimečiams. Mes turime laukti, kol jis susidomės, bet jam neįdomu, Franklinai! O ko jam domėtis, jeigu Motina visada nuvalys? Kiek šitai tęsis, kol jis įstos į koledžą?

– Gerai, sutinku, kad įkliuvome į teigiamo pastiprinimo kilpą. Jis susilaukia dėmesio…

– Čia ne kilpa, o karas, Franklinai. Ir mūsų daliniai mažėja dešimtis kartų. Mums stinga šovinių. Mūsų sienos apsiaustos.

– Gal galim kai ką išsiaiškinti? Ar čia kokia nauja teorija apie mokymąsi naudotis tualetu – leisti jam šliaužioti savo paties išmatose ir išterlioti jomis mūsų baltą sofą? Čia pamoka? Ar čia bausmė? Šita naujausioji tavo terapija atrodo sumišusi su idiotišku pykčiu dėl to, kad kažkokiam kitam vaikui niežėjo.

– Jis ją skatino.

– Ak, po galais.

– Ji labai labai tvardėsi ir nesikasė žvynelinės. O staiga aptinkame ją tualete su naujuoju draugu, kuris slankioja aplink ir ragina ją… Dieve, Franklinai, kad tu būtum matęs! Ji man priminė tą seną baisią pasaką iš septintojo dešimtmečio, kaip kažkoks LSD apsirijęs bičas nusidraskė rankų odą, nes jam atrodė, kad ji apkrėsta vabalais.

– O tau nešovė į galvą, kad jei vaizdas buvo toks jau kraupus, tai galbūt Kevinas ir pats mažumėlę traumuotas? Kad galbūt jam reikia paguodos, ramybės ir su kuo nors apie tai pasikalbėti, o ne būti ištremtam į savo asmeninę kanalizaciją? Jėzau, dar ne už tokius dalykus atima tėvystės teises.

– Kad man tokia laimė, – sumurmėjau.

– Eva!

– Juokauju!

– Kas tau yra? – draskeisi tu.

– Jis nebuvo „traumuotas“, jis buvo patenkintas. Pakeliui namo jo akys tiesiog švytėjo. Nemačiau jo tokio savim patenkinto nuo tada, kai išmėsinėjo gimtadienio tortą.

Tu klestelėjai ant nepraktiškos baltos sofos galo ir susiėmei rankomis už galvos; negalėjau prisėsti greta, nes kitas galas dar buvo išterliotas rudai.

– Aš tiesiog nebežinau, ką daryti, Eva, – tu pasitrynei smilkinius. – Bet ne dėl Kevino.

– Tu grasini?..

– Negrasinu…

– Ką čia šneki!

– Eva, prašau, nurimk. Aš niekada negriausiu mūsų šeimos.

Anksčiau tu būtum pasakęs: Aš niekada tavęs nepaliksiu. Atsargesnis tavo pareiškimas buvo toks tvirtas, o amžinos ištikimybės mylimajai priesaikos garsėja nepatikimumu. Tad svarsčiau, kodėl toks tvirtas it plienas tavo atsidavimas mūsų šeimai mane nuliūdino.

– Aš jį rengiu, – pasakiau. – Kai jis leidžiasi, maitinu, visur vežioju. Kepu užkandžius darželiui. Nuo ryto iki vakaro esu jo paslaugoms. Šešis kartus per dieną keičiu sauskelnes, o girdžiu tik apie vienintelę dieną, kai jis taip mane sutrikdė, net išgąsdino, kad neįstengiau prie jo prisiartinti. Aš nenorėjau jo nubausti. Bet ten, vonioje, jis atrodė toks, ak… – atmečiau tris ar keturis per daug smerkiamus būdvardžius, galiausiai nustojau stengtis. – Pakeisti sauskelnes atrodė per daug intymu.

– Tu tik paklausyk. Nes aš visai nesuprantu, ką čia šneki. Auginame linksmą, sveiką berniuką. Ir net imu manyti, kad jis kaip reta sumanus.

(Susilaikiau neįterpusi: To aš ir bijau.)

– Jei jis kartais nešnekus, tai dėl to, kad susimąstęs, gilus. O šiaip jis žaidžia su manim, apkabina prieš miegą, skaitau jam pasakas. Kai būname tik dviese, jis viską man pasakoja…

– Tai yra ką pasakoja?

Tu iškėlei delnus.

– Ką jis piešė, ką valgė pavakariams…

– Ir tu manai, tai reiškia, kad pasakoja tau viską.

– Gal tu iš proto išsikraustei? Jam penkeri metukai, Eva, ką dar jis galėtų papasakoti?

– Nuo pradžių? Kas nutiko pernai toje po darželio susirenkančioje žaidimų grupėje. Vieną po kito mamos atsiėmė visus vaikus. Ak, visada būdavo pasiteisinimas – Džordanas vis peršąla, Tifanei nesmagu būti jauniausiai. Kol likome tik aš ir Lornos vaikai, o ji sumurmėjo kažką, kad grupės kaip ir nebėra, ir galas. Po kelių savaičių nepranešusi užsuku pas Lorną nunešti Kalėdų dovanos. Visa žaidimų grupė vėl susirinkusi jos svetainėje. Ji susigėdo, ir mes apie tai nekalbėjome, bet kadangi Kevinas tau viską pasakoja, gal paprašyk jo paaiškinti, kas galėjo priversti visas tas mamas paslapčia išsliūkinti ir vėl susirinkti kitur, tik be mūsų „linksmo, sveiko“ sūnaus.

– Neklausiu jo, nes tokia bjauri istorija jį tik įžeistų. Ir nematau čia jokio detektyvo – paskalos, uždari būreliai ir mažo miestelio kivirčai. Tipiškos nedirbančios motinos, turinčios per daug laiko.

– Ir aš nedirbanti motina, drįsiu priminti, nemažai paaukojusi, patikėk, jei ko ir neturime per daug, tai laiko.

– Na, jis buvo atstumtas! Kodėl nepyksti ant jų? Kodėl manai, kad tai mūsų sūnus ką nors padarė, o ne kokia neurotikė višta, kuriai katės draskosi?

– Nes aš labai puikiai žinau, kad Kevinas nepasakoja man visko. Ak, taip pat galėtum jo paklausti, kodėl nė viena auklė neateina antrą kartą.

– Nereikia nė klausti. Dauguma paauglių čia gauna po 100 dolerių per savaitę kišenpinigių. Tik 12 žalių per valandą ne itin vilioja.

– Tuomet bent jau paprašyk savo mielo, atlapaširdžio sūnelio papasakoti, ką jis pasakė Violetai.

Juk ne visą laiką barėmės. Bet aš, priešingai, geriausiai prisimenu barnius; keista, kad greičiausiai blėstantys prisiminimai yra apie paprastas dienas. Ir aš juk ne iš tų, kurie minta suirutėmis – pasirodo, tuo blogiau man. Tačiau vis tiek gal ir būčiau norėjusi nudraskyti sausą mūsų kasdienės santarvės paviršių, kaip Violeta nusigrandė suvytusią galūnių žievę, kad tik kas nors ryškus ir skystas imtų vėl srūti, matomas ir glitus tarp pirštų. Vis dėlto bijojau to, kas slypi giliau. Bijojau, kad gilumoje nekenčiu savo gyvenimo, negaliu pakęsti būti motina, o kartais netgi negaliu pakęsti būti tavo žmona, nes tai tu man šitaip padarei, pavertei mano dienas nesibaigiančiu šūdų, myžalų ir sausainių, kurių Kevinas nė nemėgo, srautu.

Kad ir kiek šūkavome, sauskelnių krizė nesibaigė. Jei retsykiais susikeisdavome vaidmenimis, tau problema būtinai atrodydavo labai paini viduje, o man ji atrodė paprasčiausia: mes norime išmokyti jį eiti į tualetą, todėl jis neina. Kadangi norėti nesiliausim, nežinojau, ką daryti.

Kai pasakiau karas, tau tai, be abejo, pasirodė kraupu. Bet užvertusi Keviną ant vystymo stalo – dabar jau per mažo; jo kojos karojo per paaukštintą šoną – dažnai pagalvodavau apie partizanines suirutes, kai menkai aprūpintos, nudriskusios maištininkų pajėgos įstengia pridaryti netikėtai didelių nuostolių galingoms valstybės kariuomenėms. Neturėdami milžiniško, kad ir nepaslankaus, tikros kariaunos arsenalo, maištininkai griebiasi klastos. Jų puolimai, nors paprastai menki, būna dažni, o ilgą laiką trunkantis vargas pamažu demoralizuoja net labiau negu keli daug aukų nusinešantys spektakliai. Šitaip stokodami išteklių, partizanai naudojasi viskuo, kas tik papuola po ranka, kartais kasdienėms medžiagoms išrasdami antrą, griaunamąją paskirtį. Kiek žinau, pavyzdžiui, galima pasigaminti bombą iš metanuojamo mėšlo. Kevinas taip pat vykdė improvizuotą operaciją ir Kevinas taip pat išmoko pasigaminti ginklą iš šūdo.

Ak, pakeisti sauskelnes jis leisdavo visai ramiai. Jis, atrodė, mėgaudavosi tuo ritualu, o kadangi aš ėmiau vis labiau skubėti, jis galbūt nujautė, kad gėdijuosi, ir tuo džiaugėsi, nes šluostyti jo kietus kiaušiukus, kai jam buvo beveik šešeri metai, jau ėmė darytis mažumėlę nepadoru.

Jei mūsų slaptieji pasimatymai Kevinui ir patikdavo, tai man – tikrai ne. Manęs niekas taip ir neįtikino, kad net kūdikio išskyros kvepia „gardžiai“; darželinuko išmatos nė tokios reputacijos neturi. Kevino ekskrementai pasidarė kietesni ir lipnesni, ir vaikų kambaryje dabar tvyrojo rūgštus alsas, lyg benamių kolonizuotuose metro tuneliuose. Drovėjausi kalno nesuyrančių Pampers, kurias versdavome į vietos sąvartyną. O baisiausia, kad kartais Kevinas, regis, tyčia užverždavo žarnas ir pasitaupydavo dar vienam smūgiui. Nors kreidelėmis Leonardui neprilygo, jis tapo tikru savo išangės virtuozu.

Matai, aš čia dengiu stalą, bet jokiu būdu neteisinu to, kas nutiko aną liepą. Manau, tiesiog pasibaisėsi. Nė neprašau tavo atleidimo; tam jau per vėlu. Bet man baisiai reikia, kad suprastum.

Birželį Kevinas baigė darželį, ir mudu visą vasarą likome vieni. (Klausyk, aš Keviną užknisdavau ne mažiau negu jis mane.) Nors panelei Fabrikant pasisekė šio to pasiekti su kanalizacijos valymo iliustracijomis, mūsų namuose Montesori metodas jokių stebuklų nedarė. Kevinas taip ir neišmoko žaisti. Paliktas užsiimti pats, jis sėdėdavo ant grindų lyg kupstas, niauriai atsainus, ir visame name stodavo slegianti atmosfera. Tad pamėginau sudominti jį darbeliais, sunešiau į žaidimų kambarį siūlų, sagų, klijų ir spalvingų audinio skiautelių lėlėms iš kojinių gaminti. Atsisėsdavau greta jo ant kilimo ir, tiesą sakant, pati iki soties prisismagindavau, bet galiausiai aš būdavau pagaminusi kramsnojantį kiškutį raudono veltinio burnyte, didelėmis mėlynomis nuleipusiomis ausimis ir ūsais iš gėrimų šiaudelių, o Kevinas ant rankos užsismaukdavo paprastą kojinę iki kelių, pamirkytą klijuose. Nebūtinai troškau, kad mūsų vaikas būtų rankdarbių vunderkindas, bet juk galėjo nors pamėginti.

Taip pat mėginau paruošti jį pirmajai klasei, pamokydama pagrindinių dalykų.

– Susipažinkime su skaičiais! – siūlydavau.

– O kam.

– Kad kai nueisi į mokyklą, geriau už visus mokėtum aritmetiką.

– O kas iš tos aritmetikos.

– Na, prisimeni, vakar mamynė mokėjo sąskaitas? Kad galėtum apmokėti sąskaitas ir žinotum, kiek pinigų liko, reikia išmokti sudėti ir atimti.

– Tu skaičiavai mašinėle.

– Na, reikia mokėti aritmetiką, kad žinotum, ar mašinėlė suskaičiavo teisingai.

– O kam apskritai ja skaičiuoti, jeigu ji ne visada skaičiuoja teisingai.

– Visada skaičiuoja teisingai, – nusileidžiu.

– Tai aritmetikos nereikia.

– Kad galėtum naudotis skaičiavimo mašinėle, – imu karščiuotis, – vis tiek reikia žinoti, kaip atrodo penketas, tiesa? Nagi, pasimokykim skaičiuoti. Kas eina po trijų?

– Septyni, – sako Kevinas.

Šitaip ir niurkydavomės, kol po eilinio atsitiktinio pokalbio („Kas eina prieš devynis?“ – „Penkiasdešimt trys.“) jis negyvomis akimis pažvelgė į mane ir monotoniškai išbėrė lyg žirnius į sieną: „Viensdutrysketuripenkišešiseptyniaštuonidevynidešimtvienuolikadvylika…“, du ar tris sykius atsikvėpdamas, bet šiaip jau be klaidų nuvarė iki šimto.

– Dabar jau gana?

Pasijutau tikra kvaiša.

Skaitymas taip pat nesukėlė entuziazmo.

– Jau žinau, – pertraukiau jį, vos užsiminusi apie skaitymo valandėlę. – O kam. O kas iš to. Na, aš tau paaiškinsiu. Kartais tau bus nuobodu, ir neturėsi ką veikti, bet visada galėsi paskaityti knygą. Net traukinyje ar autobuso stotelėje.

– O jei knyga bus nuobodi.

– Tuomet susirasi kitą. Pasaulyje tiek knygų, kad visų niekaip nespėsi perskaityti, todėl niekada nepristigsi.

– O jei jos visos nuobodžios.

– Manau, tai neįmanoma, Kevinai, – sausai atsakiau.

– O aš manau, įmanoma, – spyrėsi jis.

– Be to, kai užaugsi, tau reikės darbo, o tuomet turėsi mokėti labai gerai skaityti ir rašyti, kitaip niekas tavęs nepriims dirbti, – mintyse, žinoma, pagalvojau, kad jei taip būtų, dauguma mūsų kraštiečių liktų bedarbiai.

– Tėtis nerašo. Jis važinėjasi ir fotografuoja.

– Yra ir kitų darbų…

– O jei aš nenoriu dirbti.

– Tuomet tau teks gyventi iš pašalpų. Valdžia tau mokės labai mažai pinigų, kad nenumirtum iš bado, bet jų neužteks, kad galėtum veikti ką nors smagaus.

– O jei aš ir nenoriu nieko veikti.

– Manau, kad norėsi. Jeigu pats užsidirbi, gali vaikščioti į kiną ir restoranus, ir net važinėti į svečias šalis kaip anksčiau mamynė, – nuo to anksčiau net krūptelėjau.

– Manau, aš norėčiau gyventi iš pašalpų.

Tokius pareiškimus kiti tėvai kvatodamiesi kartodavo svečiuose, ir aš iš visų jėgų pasistengiau galvoti, kad tai miela.

Nesuprantu, kaip susitvarko tos šeimos, kurios moko vaikus namie. Kevinas niekada nesusikaupdavo, lyg klausytis būtų pažeminimas. Bet kažkaip, man už akių, jis pramoko to, ką jam reikėjo žinoti. Jis mokėsi taip pat, kaip valgydavo – skubiai, paslapčiai, kimšdavo informaciją lyg sumaitotą sumuštinį su sūriu, kai niekas nematydavo. Jis baisiai nemėgdavo prisipažinti, jog ko nors dar nežino, o nuolatinis kvailelio vaidmuo buvo klastingai suplanuotas taip, kad nuslėptų bet kokias tikras išsilavinimo spragas. Kevino galva, apsimestinis neišmanymas – ne gėda, ir aš niekaip neatskirdavau, kada jis apsimeta kvailu, o kada tikrai nežino. Užtat jei per vakarienę kritikuodavau Robino Viljamso vaidmenį „Mirusių poetų draugijoje“, nes jis nuvalkiotas, jausdavau pareigą paaiškinti Kevinui, kad tas žodis reiškia „toks, kaip jau yra darę daug žmonių“. Bet tokį apibrėžimą jis priimdavo, atsargiai tarsteldamas aha. Nejau žodį nuvalkiotas išmoko būdamas trejų, kai apsimetinėjo apskritai nemokąs kalbėti? Gal tu žinai?

Šiaip ar taip, savaičių savaites karingai gadinęs abėcėlės pamokas („Kas eina po R?“ – Elemeno), vieną mano tiradą – apie tai, kad negalima šitaip kėpsoti ir manyti, jog mokslas savaime liesis jam į ausis – jis pertraukė, nuo pradžios iki galo sklandžiai sudainuodamas abėcėlės dainelę, nors taip agresyviai nepataikydamas į toną, kad buvo sunku patikėti, net jei jis būtų visiškas beklausis, o melodija taip buvo persmelkta minorinės tonacijos, kad ši smagi vaikiška mnemonika skambėjo lyg kadišas. Tikriausiai jos mokė Love-’n’-Learn darželyje, tik Kevinas, aišku, neišsidavė. Kai jis pašaipiai užbaigė: Abėcėlė sudainuota, pasakyk, kaip tau atrodo, įniršusi atrėžiau:

– Man atrodo, kad tu – bjaurus berniūkštis, kuris tyčia gaišina mamą!

O jis nusišypsojo, prabangiai, abiem lūpų pusėmis.

Negalėtum pasakyti, kad jis buvo neklusnus, kaip tik dėl to dažnai klysta sekmadieninių žurnalų straipsniai. Jam pavestų užduočių raidės jis laikydavosi kraupiai tiksliai. Kurį laiką, žinoma, vaizdavęs nemokšą – luošos, nesueinančios P plevendavo žemiau linijos lyg pašautos – jis palieptas atsisėdo ir tiksliai tarp sąsiuvinio eilučių parašė: „Žiū, Sele, žiū. Eik. Eik. Eik. Bėk. Bėk. Bėk. Bėk, Sele, bėk.“ Nemoku paaiškinti, kodėl tai buvo taip šiurpu, bet jis man parodė pradinukų elementoriuje tūnantį nihilizmą. Net raides raitė taip, kad man darėsi nejauku. Jos buvo beveidės. Na, iš esmės jis neįgijo rašysenos kaip ją suprantame, ryškaus asmeninio įspaudo standartinėje rašyboje. Nuo tada, kai prisipažino, kad moka, jo spausdintinės raidės neklysdamos kartojo pavyzdžius vadovėlyje, be jokių uodegėlių ar užraitymų; brūkšneliai ant T, taškeliai ant I, o išsipūtusiame B, O ir D viduje dar niekada nėra buvę šitiek tuštumos.

Noriu pasakyti, kad nors techniškai jis nesunkiai pasiduodavo, mokyti jį buvo vienas vargas. Grįžęs namo, tu gėrėdavaisi nepaprasta jo pažanga, bet man nekliuvo nė viena tokia staigaus persilaužimo Eureka! akimirka, kuriomis suaugusieji apdovanojami už valandų valandas kantraus įkalbinėjimo ir buko kartojimo. Mokyti vaiką, kuris nenori mokytis tavo akyse, yra taip pat nyku, kaip penėti, paliekant jam lėkštę virtuvėje. Jis aiškiai tyčia nenorėjo, kad patirčiau pasitenkinimą. Buvo užsispyręs priversti mane jaustis niekam tikusia ir nereikalinga. Nors taip karštai kaip tu netikėjau, kad mūsų sūnus – genijus, jis buvo – na, turbūt ir tebėra, jei taip galima pasakyti apie vaikiną, kuris laikosi įsitvėręs tokio karališko idiotizmo akto, – labai sumanus. Bet mano, kaip jo mokytojos, kasdienė patirtis buvo tokia: lyg mokyčiau išskirtinį vaiką tik pagal eufemistinę tradiciją, kurioje, regis, kasmet sugalvojamas vis nesąžiningesnis pavadinimas pusgalviui. Vis kaldavau ir kaldavau, ir kaldavau, kiek bus du plius trys, kol vieną sykį, kai jis išdidžiai, piktai nesiteikė pasakyti penki, aš pasodinau jį ir iškeverzojau:

12 387

6945

138 964

3 987 234

Apačioje užbrėžiau brūkšnį ir tariau:

– Še! Tai sudėk, kad gudrus! O jei jau taip gerai apie save galvoji, dar ir padaugink iš dvidešimt penkių!

Dieną ilgėdavausi tavęs, ilgėdavausi ir savo senojo gyvenimo, kai dieną neturėdavau kada tavęs ilgėtis. Buvau neblogai perpratusi Portugalijos istoriją, net žinojau karalių tvarką ir kiek žydų nužudė inkvizicija, o dabar štai deklamuoju abėcėlę. Ne kirilicą, ne hebrajišką, o abėcėlę. Net jei Kevinas būtų buvęs uolus mokinys, man šis užsiėmimas vis tiek atrodytų toks staigus pažeminimas pareigomis, kokių paprastai pasitaiko tik sapne: staiga vėl sėdžiu klasės gale ir rašau kontrolinį nulūžusiu pieštuku ir be kelnių. Vis dėlto galbūt būčiau pakėlusi tokį menką vaidmenį, jei ne papildomas pažeminimas daugiau kaip šešerius metus gyventi šūdinai iki alkūnių.

Gerai – kloju viską.

Atėjo tokia liepos diena, kai Kevinas tradiciškai sykį pridėjo į kelnes ir buvo nušluostytas, išteptas kremu ir pabarstytas talku, o vos po dvidešimt minučių baigė tuštinti vidurius. Bent aš taip maniau. Tačiau šįsyk jis pranoko pats save. Tą pačią dieną, kai aš liepiau jam parašyti prasmingą sakinį apie savo gyvenimą, o ne dar vieną įkyriai buką eilutę apie Selę, jis sąsiuvinyje įraitė: „Darželyje visi sako, kad mano mama atrodo labai siana.“ Aš išraudau kaip burokas ir kaip tik tuomet užuodžiau iškalbingą dvoką. Nors buvau ką tik dusyk jį pervysčiusi. Jis sėdėjo ant grindų sukryžiavęs kojas, o aš už liemens jį pastačiau ir praskleidžiau Pampers patikrinti. Nebeištvėriau.

– Kaip tu taip sugebi? – užrikau. – Tu beveik nieko nevalgai, iš kur jie randasi?

Mano kūną perliejo kaitra, ir aš vos pastebėjau, kad Kevinas dabar beveik nebesiekia kojomis kilimo. Jis, regis, buvo besvoris, lyg tas stamantrus, kietas kūnelis, prikrautas nesibaigiančių šūdų atsargų, iš tikrųjų būtų pilnas putplasčio žirniukų. Niekaip kitaip to nepasakysi. Šveičiau jį per pusę vaikų kambario. Jis dusliai atsitrenkė į nerūdijančiojo plieno vystymo stalo kraštą. Klausiamai pakreipęs galvą, lyg pagaliau būtų kuo nors susidomėjęs, jis, regis, sulėtintai nusliuogė ant grindų.

Eva

2001 M. SAUSIO 19 D.

Mielas Franklinai,

tai dabar jau žinai.

Kai pripuoliau prie jo, paskubomis dar tikėjausi, kad gal jis nesusižeidė – jokių žaizdų nebuvo matyti, – kol neapverčiau jo ir neišvydau rankos, ant kurios nukrito. Kai, anot tavęs, mūsų sūnus pirmą sykį pamėgino skraidyti, dilbiu tikriausiai trenkėsi į vystymo stalą. Ranka buvo kruvina, mažumėlę pakrypusi, o per vidurį išsipūtusi, ten kyšojo kažkas baltas, ir man pasidarė bloga. Atleisk, atleisk, labai atsiprašau! – kuždėjau. Tačiau kad ir kaip kaltė pakirto kojas, vis dar svaigino akimirka, kuri gali atskleisti, kad šitaip puikuodamasi, jog niekaip nesuvokiu Ketvirtadienio, meluoju. Jos pakraščiuose nustėrau. Bet pačiame tos akimirkos viduryje buvo palaima. Nušveisdama mūsų berniuką nesvarbu kur, kad tik šalin, kaip Violeta beatodairiškai pasidaviau ir ėmiau draskyti chronišką, kamuojamą niežulį.

Kol galutinai manęs nepasmerkei, meldžiu suprasti, kaip labai stengiausi būti gera motina. Bet stengtis būti gera motina ir ja būti skiriasi taip pat, kaip stengtis smagiai pasilinksminti ir tikrai smagiai pasilinksminti. Nuo pat tos akimirkos, kai jis buvo paguldytas ant mano krūties, nepasitikėdama kiekvienu savo impulsu, uoliai laikiausi režimo ir apkabindavau savo mažylį vidutiniškai tris kartus per dieną, bent du sykius pasigėrėdavau tuo, ką jis daro, o Aš tave myliu, vaikuti arba Juk žinai, kad mudu su tėčiu labai tave mylime kartodavau nuspėjamai ir vienodai, lyg kokį liturginį tikėjimo išpažinimą. Tačiau jeigu sakramentų laikomasi per griežtai, jie dažniausiai pasidaro tušti. Be to, šešerius metus be jokios atvangos kiekvieną sakinį vėluodavau ištarti penkias sekundes, lyg į eterį telefonu kalbanti radijo klausytoja, rūpindamasi, kad neištransliuočiau ko nors nešvankaus, šmeižikiško ar prieštaraujančio įmonės politikai. Toks budrumas turėjo savo kainą. Nuo jo pasidariau atšiauri, nerangi ir mikčiojanti.

Tuo sklandžiu adrenalino varomu skrydžiu švysteldama Kevino kūną, bent sykį pasijutau grakšti, nes pagaliau tai, ką dariau, tiesiogiai plaukė iš to, ką jutau. Nelabai gražu taip sakyti, bet smurtas šeimoje turi ir privalumų. Netramdomas ir laukinis jis nuplėšia civilizacijos šydą, kuris skiria mus tiek, kad gyventi būtų įmanoma. Galbūt jis netinkamas pakaitalas aistrai, kurią šloviname, bet tikra meilė turi daugiau bendra su neapykanta ir įsiūčiu negu su švelnumu ir mandagumu. Dvi sekundes jaučiausi gyva, tikra Kevino Kačiaduriano motina. Jaučiausi jam artima. Buvau savimi – tikrąja, nesuredaguotąja savimi – ir man atrodė, kad pagaliau ėmėme bendrauti.

Kai nubraukiau nuo drėgnos kaktos plaukų sruogą, Kevino veido raumenys įnirtingai darbavosi; akys primerktos, burna perkreipta beveik šypsnio. Net kai nulėkiau atnešti to ryto New York Times ir pakišau laikraštį po jo ranka, jis nepravirko. Laikydama laikraštį – dar prisimenu antraštę ties jo alkūne: „Didesnė Baltijos šalių autonomija Maskvai kelia nerimą“ – padėjau jam atsistoti, paklausiau, ar skauda dar kur nors, o jis papurtė galvą. Norėjau jį pakelti, jis vėl papurtė galvą; eis pats. Kartu nutipenome prie telefono. Gali būti, kad man nematant jis nubraukė kokią ašarėlę, bet rodyti kitiems savo kančią Kevinas buvo nelinkęs taip pat, kaip ir mokytis skaičiuoti.

Mūsų vietos pediatras daktaras Goldblatas pasitiko mus mažučiame, gniuždomai intymiame Najako ligoninės skubios pagalbos skyriuje, kur man vis rodėsi, kad visi supranta, ką aš padariau. Niujorko šerifo pagalbos aukoms linijos skelbimas greta registratūros langelio atrodė pakabintas specialiai mano sūnui. Kalbėjau per daug ir pasakiau per mažai; veblenau priimamojo slaugei apie tai, kas nutiko, bet ne kaip nutiko. O nenatūrali Kevino savitvarda virto tiesiog generolo laikysena; jis stovėjo tiesus, iškėlęs smakrą, ir sukiojosi tik stačiais kampais. Pats perėmęs prilaikyti laikraščiu parištą ranką, žingsniuodamas koridoriumi, jis leido daktarui Goldblatui uždėti ranką ant peties, bet manęs nusikratė. Kai įėjo į ortopedijos chirurgo apžiūros kabinetą, jis apsigręžė tarpduryje ir striukai pareiškė:

– Pas daktarą galiu eiti ir vienas.

– Nenori, kad pabūčiau šalia, jeigu skaudės?

– Tu palauk čia, – įsakė jis, o kad ir taip jau skauda, rodė tik sukąsto žandikaulio raumenų raibuliai.

– Jis tikras vyras, Eva, – pasakė daktaras Goldblatas. – Regis, gavai nurodymą.

Mano siaubui, jis uždarė duris.

Tikrai labai norėjau būti šalia Kevino. Beviltiškai troškau vėl parodyti, kad esu motina, kuria galima pasitikėti, o ne pabaisa, kuri bet kurią akimirką gali sviesti jį per kambarį lyg kerštingas vaiduoklis iš „Poltergeisto“. Bet, taip, kartu siaubingai bijojau, kad Kevinas pasakys chirurgui arba Bendžaminui Goldblatui, ką padariau. Tokius dalykus draudžia įstatymai. Mane gali areštuoti; mano bylą Rockland County Times pasibaisėjusiu tonu aprašys trumpųjų žinių skiltyje. Šitaip neskoningai pajuokavusi, kad to norėčiau, dabar iš tikrųjų galiu prarasti Kevino globą. Mažų mažiausiai man gali tekti kas mėnesį gėdingai būti lankomai kokios susiraukėlės socialinės darbuotojos, kuri tikrintų, ar sūnus neturi mėlynių. Kad ir kaip buvau verta priekaištų, man vis tiek lėtai kunkuliuojanti savigrauža buvo mielesnė už įkaitintą viešos gėdos botagą.

Tad apdujusiomis akimis žvelgdama į įstiklintą rėmelį, kuriame buvo saugomi seilėti patenkintų klientų laiškai slaugėms, pakniopstomis ieškojau sušvelninimų. Ak, daktare, juk žinot, berniukai visada perdeda. Mečiau jį? Jis lyg akis išdegęs bėgo koridoriumi, o kai aš išėjau iš miegamojo, susidūriau su juo, netyčia… Tuomet jis, na, žinoma, griuvo, skaudžiai – atsitrenkė į toršerą!.. Pačiai nuo savęs darėsi bloga, ir kiekvienas mano suregztas melas atrodė siaubingas. Be to, sėdėdama ant kietos jūros žalsvumo metalinės kėdės laukiamajame, turėjau sočiai laiko virti savo sultyse; slaugė man pranešė, kad mūsų sūnų teko operuoti, nes reikėjo „nuvalyti kaulų galus“, daugiau nieko apie tą procedūrą nesužinojau ir tuo džiaugiuosi.

Bet kai po trijų valandų pasirodė Kevinas su akinamai baltu gipsu, daktaras Goldblatas plekšnojo mūsų sūnui per nugarą ir gyrė, kokį narsų jaunuolį užauginau, o ortopedijos chirurgas šaltai paaiškino, koks buvęs lūžis, kokie gresia užkratų pavojai, kaip svarbu nešlapinti gipso ir kada Kevinui vėl pas jį apsilankyti. Abu daktarai maloniai nutylėjo, kad darbuotojams teko pakeisti pridergtas mūsų sūnaus sauskelnes; Kevinas nebedvokė. Bukai kinksojau galvą aukštyn žemyn, kol paslapčia dirstelėjau į Keviną, – jo akyse aiškiai švytėjo tobulo sąmokslininko kibirkštėlės.

Aš jam skolinga. Jis žino, kad aš jam skolinga. Ir būsiu skolinga dar labai ilgai.

Važiuojant namo, be perstojo plepėjau. (Mamynė pasielgė labai labai negerai, ir ji baisiausiai gailisi – nors tikriausiai nuo šios atsitolinimo priemonės, kalbant trečiuoju asmeniu, mano apgailestavimai galėjo pasirodyti abejotini, lyg jau būčiau apkaltinusi dėl to įvykio savo įsivaizduojamą draugę.) Kevinas nieko neatsakė. Išraiška buvo rami, beveik atsaini, sugipsuotos rankos pirštai lyg Napoleono užkišti už marškinių, o pats tiesiai sėdėjo priekinėje kėdėje ir pro šoninį langelį sekė šmėsčiojančius Tapano Zi tilto pastolius, dievaži, lyg triumfuojantis generolas, garbingai sužeistas kovoje ir dabar su malonumu stebintis minios ovacijas.

Aš tokios pusiausvyros nepasiekiau. Galbūt išsisukau nuo policijos ir socialinės tarnybos, bet buvau pasmerkta dar vienai špicrutei. Užspeista į kampą dar būčiau galėjusi ką nors pritaukšti, kaip atsitrenkiau į Keviną, daktarui Goldblatui, bet niekaip neįsivaizdavau, kad galėčiau žiūrėti tau į akis ir paistyti visiškas nesąmones.

– Labas! Kur judu buvot? – sušukai tu, kai įėjome į virtuvę. Stovėjai nugara į mus ir tepei žemės riešutų sviestą ant Ritz sausainiukų.

Mano širdis daužėsi, ir aš dar vis neįsivaizdavau, ką tau pasakyti. Kol kas niekada savo valia nebuvau padariusi nieko, kas keltų pavojų mūsų santuokai – arba mūsų šeimai, – bet neabejojau, jei kas nors ir galėtų privesti mus prie liepto galo, tai šis įvykis.

– …Jėzau, Kevai! – aiktelėjai pilna burna trupinių, sunkiai rydamas juos, nė nesukramtęs. – Kas, po galais, tau nutiko?

Tu skubiai nusibraukei rankas ir puolei ant kelių prieš Keviną. Visa mano oda šiurpo, lyg kas būtų paleidęs srovę man sėdint ant elektrinės tvoros. Patyriau aiškią nuojautą, kad dar po sekundės kitos niekas nebebus, kaip buvę, tą pačią glebią nuojautą, kuri aplanko pastebėjus savo juostoje iš priekio atvažiuojančią mašiną, o pasukti vairą jau per vėlu.

Bet paskutinę minutę susidūrimo stačia kakta buvo išvengta. Jau pratęs labiau pasitikėti savo sūnaus, o ne žmonos pasakojimais apie tai, kas nutiko, kreipeisi tiesiai į Keviną. Šįsyk suklydai. Jei būtum paklausęs manęs, duodu žodį – ar bent jau man maloniau taip manyti, – kad, nuleidusi galvą, būčiau tau papasakojusi tiesą.

– Susilaužiau ranką.

– Matau. Kas nutiko?

– Nugriuvau.

– Kur nugriuvai?

– Prikroviau kelnes. Mamynė nuėjo atnešti servetėlių. Nukritau nuo vystymo stalo. An… ant Tonka sunkvežimiuko. Mamynė nuvežė mane pas daktarą Goldbatą9.

Šaunuolis. Tikrų tikriausias šaunuolis; tu galbūt nė neįvertinsi, koks šaunus. Šnekėjo sklandžiai – pasakojimas buvo paruoštas. Neliko jokių nesutampančių ar nereikalingų smulkmenų; jis niekindavo išmoningas pasakas, kuriomis dauguma jo amžiaus vaikų dangsto išlietą gėrimą ar sudaužytą veidrodį. Išmoko tai, ką pastebi visi įgudę melagiai, jei tik svajoja iš to užsidirbti: visada panaudoti kuo daugiau tiesos. Gerai sukonstruotas melas lyg iš kubelių su raidėmis sudėstomas iš faktų, kurie lengvai sugula į piramidės pagrindą. Jis tikrai prikrovė kelnes. Jis teisingai prisiminė, kad kai antrą sykį tądien jį pervysčiau, pabaigiau pradėtą Wet Wipes dėžutę. Iš esmės jis ir nukrito nuo vystymo stalo. Tonka savivartis – vėliau tą vakarą patikrinau – tikrai tuo metu buvo ant grindų vaikų kambaryje. Be to, žavėjausi, kaip jis nujautė, kad tiesiog nukristi ant grindų iš trijų pėdų aukščio nepakaktų tam, kad susilaužytų ranką; tektų nesėkmingai kristi ant kokio nors kieto metalinio daikto. Ir nors trumpa, jo pasaka buvo papuošta elegantiškomis detalėmis: sakydamas mamynė, nors jau keletą mėnesių buvo pamiršęs tokią meilią pravardę, pasakojimui suteikė švelnumo ir jaukumo, fantastiškai dangstančio tikrosios istorijos melą; daktaras Goldbatas skambėjo žaismingai skatologiškai ir tave nuramino – tavo linksmas, sveikas berniukas jau vėl toks kaip visada. Galbūt visų įspūdingiausia, kad jis, priešingai negu priimamajame, neleido sau nė sykio perverti manęs žvilgsniu, nes taip galėjo išsiduoti.

– Vaje, – aiktelėjai tu. – Turbūt skaudėjo!

– Ortopedas sako, kad kaip atviras, – pasakiau, – nes išlindo pro odą, lūžis gana švarus ir turėtų nesunkiai gyti.

Dabar mudu su Kevinu susižvalgėme, tik tiek, kad užtvirtintume sutartį. Pardaviau sielą šešiamečiui.

– Leisi man pasirašyti ant gipso? – paklausei tu. – Žinok, tokia tradicija. Draugai ir giminaičiai pasirašo ir linki tau greičiau pasveikti.

– Mielai, tėti! Bet pirma man reikia į tualetą, – jis nukulniavo, mojuodamas laisvąja ranka.

– Aš gerai išgirdau? – tyliai paklausei tu.

– Matyt.

Valandų valandas pastirusi – baimė yra izometrinė mankšta – buvau nuvargusi, todėl bent sykį visai išmečiau iš galvos savo sūnaus tualeto įpročius.

Tu apkabinai man pečius.

– Vaje, turbūt baisiai išsigandai.

– Tai aš kalta, – nejaukiai pratariau.

– Jokia motina negali prižiūrėti vaiko kiekvieną sekundę.

Ir kodėl gi tu toks supratingas?

– Taip, bet reikėjo…

– Ša! – tu iškėlei pirštą, o iš koridoriaus tualeto pasigirdo švelnus čiurlenimas: muzika tėvų ausims. – Kaip manai, kas padėjo, tiesiog šokas? – sukuždėjai tu. – Arba gal jam baisu vėl gultis ant to vystymo stalo.

Gūžtelėjau pečiais. Kad ir kaip atrodytų, nemaniau, kad užsiusdama dėl eilinių priterštų sauskelnių būčiau jėga privertusi mūsų berniuką naudotis tualetu. Ak, tai neabejotinai buvo susiję su mūsų kivirču vaikų kambaryje. Aš gavau atlygį.

– Tai reikia atšvęsti. Nueisiu ir pasveikinsiu mažylį…

Uždėjau ranką tau ant žasto.

– Nepersistenk. Tegu tyliai susitvarko, neišpūsk šito reikalo. Kevinas labiau mėgsta, kai jo sugebėjimų niekas nepastebi.

Vis dėlto puikiai supratau, kad siusiojimas į puoduką toli gražu nėra prisipažinimas pralaimėjus. Jis laimėjo didesnį mūšį; nueiti į tualetą tebuvo didžiadvasiška nuolaida, kurią kilniaširdis nugalėtojas pamėtėja sutriuškintam priešui. Mūsų šešiametis sėkmingai privertė mane pažeisti savo pačios nustatytas taisykles. Aš padariau karo nusikaltimą – už kurį, jei tik mano sūnus gailestingai netylėtų, mano pačios vyras ekstrahuotų mane Hagai.

Kai Kevinas grįžo iš tualeto, viena ranka timpčiodamas kelnes, pasiūliau vakarienei pasispraginti didelį dubenį kukurūzų, su daugybe druskos! Gerdama į save normalaus gyvenimo muziką, su kuria vos prieš kelias minutes jau buvau atsisveikinusi – kaip tu triukšmingai tarškini puodus, kaip skardžiai dzingsi nerūdijančiojo plieno dubuo, kaip linksmai spragsi grūdeliai, – nujaučiau, kad šitaip ant pilvo lyg roplys šliaužiosiu beveik neribotą laiką, kol tik Kevinas neprasižios.

Kodėl jis neprasitarė? Atrodytų, kad gynė savo motiną. Gerai. Tebūnie taip. Vis dėlto šį tą galėjo lemti ir buhalterinis išskaičiavimas. Iki tolimos galiojimo laiko pabaigos paslaptis kaupia palūkanas todėl, kad yra saugoma; papildoma melo. Tėti, žinai, kaip aš iš tikrųjų susilaužiau ranką? – po mėnesio galėjo turėti dar baisesnių padarinių. Be to, jei tik sąskaitoje laikys nelaimės principą, galės naudoti jį ir kaip užstatą paskoloms, o prašvilpęs visą pluoštą išsyk ir vėl liktų tik su penkiais doleriais per savaitę šešiamečio kišenpinigių.

Maža to, po šitiek šventeiviškų giesmelių (O kaip tu jaustumeisi?..), suteikiau jam retą progą aneksuoti moralinę aukštumą – iš kurios atsivers keli nauji vaizdai, net jei galiausiai tokia teritorija neatitiktų jo reikalavimų nekilnojamajam turtui. Ponas Skaldyk ir Valdyk galbūt taip pat nujautė, kad paslaptys jungia ir skiria, griežtai priklausomai nuo to, kas jas žino. Apsimestinai smagiai ir išraiškingai pliurpiau tau, kad Kevinui reikės praustis vonioje, o ne po dušu, kad nesušlaptų gipsas; kai paklausiau Kevino, ar nori ant spragėsių pašildyto parmezano, klausimas trykšte tryško maldavimu, siaubu ir vergišku dėkingumu.

Nes bent vienu atžvilgiu buvau sujaudinta, ir tebesu: manau, jis patyrė artumą man, kurio nenorėjo prarasti. Mes ne tik sykiu apsimelavome, bet ir per patį nuslėptą įvykį Kevinas irgi galbūt pasijuto gyvas, jėga prikeltas nuostabios bambagyslės virvelės jėgos. Bent sykį pažinau save kaip jo motina. Tad jis galbūt taip pat, kai priblokštas skriejo per vaikų kambarį kaip Piteris Penas, pažino save kaip mano sūnų.

Likusi vasara prieštaravo bet kokiai mano naratyvinei nuojautai. Jei būčiau rašiusi televizijos filmo scenarijų apie smurtaujančią žiežulą, kurią apima aklo įsiūčio priepuoliai su užplūstančia nežmoniška jėga, jos mažas berniukas vaikščiotų po namus ant pirštų galiukų, virpėdamas šypsotųsi jai, beviltiškai stengtųsi susitaikyti ir apskritai gūžtųsi, lankstytųsi ir nuolaidžiautų, kad tik netektų nelauktai skrieti per visą namų kambarį, nė nepriliečiant kojomis grindų.

Še tau, kad nori, ir filmas. Tai aš vaikščiojau ant pirštų galiukų. Tai mano šypsena virpėjo. Tai aš gūžiausi ir lanksčiausi lyg menestrelis per perklausą.

Nes pasikalbėkime apie galią. Namų polyje, anot mito, tėvai jos turi neproporcingai daug. Kažin. Vaikai? Visų pirma jie gali užgauti mums širdį. Jie gali užtraukti mums gėdą, nuvaryti į bankrotą, ir aš asmeniškai galiu paliudyti, kad jie gali priversti mus gailėtis, jog apskritai gimėme. Ką mes galime padaryti? Neišleisti jų į kiną. Bet kaip? Kuo pagrįsti draudimus, jei vaikas karingai mauna pro duris? Nemaloni tiesa yra ta, kad tėvai – lyg vyriausybė: savo autoritetą palaikome atvirai ar slapta grasindami fizine jėga. Vaikas daro tai, ką mes liepiam, – gerai įsisąmonink – todėl, kad galime sulaužyti jam ranką.

Tačiau baltas Kevino gipsas virto degančia emblema ne to, ką jam galėjau padaryti, o to, ko negalėjau. Griebusis paskutinės galios, pati iš savęs ją atėmiau. Kadangi negalima tikėtis, kad jėga naudosiuosi saikingai, man liko bejėgis arsenalas, nereikalingas ginklų perteklius, lyg stirta atominių ginklų. Jis puikiai žinojo, kad daugiau niekada jo nė piršteliu nepaliesiu.

Tad jei jaudiniesi, kad 1989 metais būčiau virtusi žiauria neandartaliete, visa ta gyvybė, tikrenybė ir artenybė, kurias pajutau panaudojusi Keviną kaip rutulio stūmikė, išgaravo per vieną Niujorko minutę. Prisimenu, jaučiausi fiziškai žemesnė. Mano laikysena sukumpo. Balsas pasidarė kimus. Kiekvieną prašymą Kevinui išsakydavau kaip neprivalomą pasiūlymą: Mielasis, gal norėtum sėsti į mašiną? Ar nesupyktum, jeigu užsuktume į parduotuvę? Gal būtų geriau, jeigu nekrapštytum plutos iš vidurio pyrago, kurį mamynė ką tik iškepė. O kadangi pamokos jam atrodė toks įžeidimas, vėl grįžau prie Montesori metodo.

Iš pradžių jis vertė mane nertis iš kailio lyg dresuodamas cirko lokį. Pietums užsiprašydavo ko nors, ką reikia ilgai gaminti, pavyzdžiui, naminės picos, o kai aš visą rytą praleisdavau minkydama tešlą ir troškindama padažą, jis nulupdavo nuo savo riekelės du kąsnelius dešros, o kas liko, sugniaužydavo į glitų kamuolį ir sviesdavo į kriauklę. Paskui nuo žaislinės Motinos pavargo, kaip pavargdavo ir nuo visų kitų žaislų, matyt, man pasisekė.

Tiesą sakant, kai apibėriau berniuką kaip tik tais druskos pilnais sūriukais ir kramtukais, kurie anksčiau būdavo šykščiai dalijami po unciją, mano nuolankumas netrukus ėmė jį erzinti. Buvau linkusi tupinėti, o Kevinas svaidė į mane peilius, kaip dėbčiojama į nepažįstamą žmogų, atsisėdusį greta traukinyje, nors vagonas beveik tuščias. Pasirodžiau neverta priešininkė, ir bet kokios tolesnės pergalės prieš globėją, kuri jau privesta prie tokios susitraukusios, nuolankios būklės, neabejotinai bus pigios.

Nors su parišta ranka tai buvo nelengva, dabar jis maudydavosi pats, o jei pasilenkdavau susupti jo į švarų rankšluostį, jis atšokdavo, tada apsigaubdavo pats. Nors ką tik nuolankiai leido keisti sauskelnes ir šluostyti sėklides, jis net pasidarė griežtai drovus, ir rugpjūtį man nebebuvo galima kelti kojos į vonią. Jis apsirengdavo vienas. Išskyrus nepaprastas dvi savaites, kai būdamas dešimties susirgo, jis daugiau neleido man išvysti jo nuogo, kol sulaukė keturiolikos – o tada tos privilegijos būčiau su džiaugsmu atsisakiusi.

O mano pačios nevaldomi švelnumo proveržiai buvo užteršti atsiprašymais, ir jų Kevinas klausyti nenorėjo. Kai bučiuodavau jam kaktą, jis nusibraukdavo ją ranka. Kai šukuodavau plaukus, jis ranka modavo man pasitraukti ir susiveldavo garbanas. Kai apkabindavau jį, jis šaltai prieštaraudavo, nes jam esą skauda ranką. O kai pareikšdavau: „Aš tave myliu, vaikuti“ – nebe iškilmingai lyg Apaštalų tikybos išpažinimą, o karštligiškai, pašėlusiai maldaujamai, lyg Sveika, Marija – jis nutaisydavo neįžvelgiamą išraišką, iš kurios galiausiai išsivystė ta amžinai kairėn pakrypusi burna. Vieną dieną vėl dievagojausi: Aš tave myliu, vaikuti, o Kevinas atrėžė: Ny nyny NYny nynynyyyyy! ir daugiau nebesistengiau.

Jis aiškiai manėsi mane perpratęs. Dirstelėjo už užuolaidos, ir, kad ir kiek būčiau gugavusi ir penėjusi jį nesveiku maistu, niekaip negalėjau ištrinti vaizdo, įsirėžiančio bent tiek, kiek pirmasis susidūrimas su tėvų seksu. Tačiau stebėjausi, kaip labai jį džiugino tokios tikrosios motinos spalvos – jos įniršis, jos smurtas. Jei jis mane perkando, jam tai kėlė daug didesnį smalsumą negu iki „nelaimės“ mūsų kartoti šleikštūs aritmetikos dvejetai ir trejetai, ir jis šnairavo į motiną su visai nauju – nedrįsčiau pavadinti to pagarba – susidomėjimu. Taip.

Na, o mudu – iki tos vasaros jau buvau pratusi kai ką nuo tavęs slėpti, bet dažniausiai minčių nusikaltimus – kaip bjauriai nieko nepajutau, gimus Kevinui, koks man atgrasus mūsų namas. Nors iš dalies visi saugome vienas kitą nuo siaubo kakofonijos savo galvoje, net tie neapčiuopiami nutylėjimai man buvo gailūs. Bet viena buvo neprasitarti apie siaubą, kuris apimdavo mane vos ateidavo laikas pasiimti iš darželio sūnų, o visai kas kita – pamiršti tau pasakyti, kad ak, beje, aš sulaužiau jam ranką. Kad ir kokios piktos, mintys neužėmė vietos mano kūne, o saugodama trijų matavimų paslaptį jaučiausi lyg prarijusi patrankos sviedinį.

Tu atrodei toks nutolęs. Kai vakare nusirengdavai, sekdavau tave akimis su pamėkliška nostalgija, beveik įsivaizduodama, kad kai eisiu valytis dantų, tu pereisi kiaurai mano kūną lyg mėnesieną. Žiūrėdama, kaip kieme mokai Keviną gaudyti beisbolo kamuoliuką pirštine ant sveikosios dešinės rankos – nors iš tikrųjų picą mėtyti jam sekdavosi geriau – priglausdavau delną prie saulės sušildyto stiklo lyg prie dvasinės užtvaros, perverta to paties svaigaus linkėjimo ir maudžiančio atskirtumo jausmo, koks būtų mane kamavęs, jei būčiau mirusi. Net kai uždėdavau ranką tau ant krūtinės, regis, vis tiek tavęs nepaliesdavau, tarsi kaskart tau nusirengus po apačia lyg Bartolomiejaus kepurės10 pasirodydavo dar vieni L. L. Bean darbiniai marškiniai.

Mudu daugiau niekada neišeidavome pasižmonėti vienu du – pažiūrėti „Nusikaltimų ir prasižengimų“, užkąsti River Club Najake, juolab pasilepinti Union Square Café mieste. Su auklėmis, tiesa, nesisekė, bet tu visai mielai susitaikei su vakarojimu namie, mat šviesiais vasaros vakarais buvo gera mokyti Keviną amerikietiškojo futbolo, krepšinio ir beisbolo gudrybių. Mane mažumėlę erzino, kad tu visiškai nepastebi, jog Kevinui joks sportas visiškai nerūpi, ir jam jis neturi jokių gabumų, bet labiausiai liūdėjau dėl to, kad niekada netroškai tokio pat kokybiškai praleisto laiko su savo žmona.

Nėra čia ko sukti ratais. Aš pavydėjau. Ir jaučiausi vieniša.

Rugpjūčiui baigiantis, kaimynas priekaištingai mygo mūsų durų skambutį. Virtuvėje išgirdau, kaip tu atidarei duris.

– Pasakyk savo vaikui, kad man nejuokinga! – užriko Rodžeris Korlis.

– Oho, Rodžai, ramiau, – atsakei tu. – Jeigu nori kritikuoti kieno nors humoro jausmą, pirma turi papasakoti juokelį.

Nors šnekėjai lyg pokštaudamas, nepakvietei jo užeiti, o kai kyštelėjau galvą į prieangį, pastebėjau, kad duris pravėrei tik pusiau.

– Trentas ką tik leidosi nuo tos aukštos kalvos Paliseido alėjoje, nesuvaldė dviračio ir virto į krūmus! Smarkiai apsibrozdino!

Aš stengiausi nesipykti su Korliais, kurių sūnus buvo porą metų vyresnis už Keviną. Nors nepaaiškinamai pranyko iš pradžių tryškęs Moiros Korli entuziazmas atvesti vaikus pažaisti kartu, sykį ji mandagiai pasidomėjo mano armėniška kilme, o aš vos diena anksčiau buvau užsukusi pas ją užnešti kepalo ką tik iškepto katah – ar kada pasiilgsti jo? – tos salsvos, gausiai sviestinės sluoksniuotos duonos, kurią kepti išmokė mama. Draugiškai bendrauti su kaimynais buvo vienas iš nedaugelio patrauklių dalykų, gyvenant priemiestyje, ir baiminausi, kad šitaip šykščiai pravėręs laukujes duris pasirodysi nesvetingas.

– Rodžeri, – pasakiau tau už nugaros, šluostydamasi rankas virtuviniu rankšluosčiu, – gal užeik ir pasikalbėsim? Atrodo, supykai.

Kai visi įsitaisėme svetainėje, pastebėjau, kad Rodžerio apranga mažumėlę nevykusi; jo pilvas buvo per didelis aptemptiems dviratininko šortams, o su dviratininko batais jis kinkavo lyg balandis. Tu užėjai už krėslo, palikdamas jį tarp savęs ir Rodžerio lyg karinį įtvirtinimą.

– Baisiai gaila, kad Trentas nugriuvo, – pasakei tu. – Galbūt dabar verta pasikartoti, kaip reikia saugiai važinėti dviračiu.

– Jis žino, kaip saugiai važinėti, – atšovė Rodžeris. – Pavyzdžiui, niekada negalima palikti rato greitojo atsukimo stebulės atviros.

– Taip ir buvo? – paklausiau.

– Trentas pasakojo, kad priekinis ratas ėmė judėti. Patikrinome dviratį, ir stebulė buvo ne tik atvira, bet ir kelissyk pasukta, kad šakė atsilaisvintų. Nereikia nė Šerloko Holmso, kad suprastum, jog kaltas Kevinas!

– Pala, pala, – atsakei tu. – Ką tu čia dabar…

– Trentas vakar rytą ramiausiai važiavo dviračiu. Niekas nebuvo užėjęs, tik tu ir Eva su sūnumi. Ir noriu padėkoti už duonelę, – ramiau pridūrė jis. – Ji buvo labai skani, dėkojam, kad mūsų nepamiršai. Bet negerai, kad Kevinas kišo nagus prie Trento dviračio. Jei jis būtų važiavęs greičiau ar jei būtų pasitaikę mašinų, mano vaikas galėjo ir užsimušti.

– Tu čia labai jau didelius minčių šuolius darai, – suurzgei tu. – Juk stebulė galėjo atsipalaiduoti ir kai Trentas griuvo.

– Niekaip. Aš pats dviratininkas, esu ne sykį ir griuvęs. Stebulė niekada neatsilenkia iki galo – juolab pati neatsisuka ir neatleidžia spyruoklės.

– Net jei Kevinas tikrai taip padarė, – pasakiau (tu dėbtelėjai į mane), – galbūt jis gerai nežinojo, kam ta svirtelė. Kad ją atlenkti pavojinga.

– Galimas daiktas, – sumurmėjo Rodžeris. – Kad jūsų sūnus – avinas. Bet Trentas ne taip apie jį pasakoja.

– Klausyk, – pasakei tu. – Galbūt Trentas žaidė su ta stebule, o dabar nenori likti kaltas. Dėl to visai nebūtina kaltinti mano sūnaus. O dabar, tau leidus, mes turime darbo kieme.

Kai Rodžeris išėjo, mane nusmelkė jausmas, kad airiškos sodos duonos, kurios man pažadėjo atsidėkodama iškepti Moira, taip ir nesulauksim.

– Vaje, kartais man atrodo, kad tu teisi, – pasakei nekantriai žingsniuodamas. – Šiais laikais vaikas nė kelio negali nusibrozdinti, kad jo tėvai neapkaltintų ko nors kito. Šitoje šalyje visai nebesuvokiama, kad būna nelaimingų atsitikimų. Kai Kevinas susilaužė ranką, ar aš tau priekaištavau? Ar reikėjo ką nors apkaltinti? Ne. Visko pasitaiko.

– Nori paklausti Kevino apie Trento dviratį? – pasakiau. – Ar man paklausti?

– O kam? Man regis, jis nieko nepadarė.

Sumurmėjau panosėje:

– Tau visada taip regis.

– O tau – visada priešingai, – ramiai atsakei tu.

Įprastas pokalbis – net ne itin piktas, – tad nežinau, kodėl nuo jo kažkas mano krūtinėje atšoko lyg Trento Korlio stebulė. Galbūt dėl to, kad dabar jis tikrai buvo įprastas, o kadaise toks nebūdavo. Užsimerkiau ir rankomis suėmiau krėslo atkaltę, užstojančią mus nuo prasimanytų Rodžerio Korlio kaltinimų. Tiesą sakant, nė pati nežinojau, ką pasakysiu, kol nepasakiau.

– Franklinai, aš noriu dar vieno vaiko.

Atsimerkiau ir mirktelėjau. Nustebinau pati save. Galimas daiktas, kad pirmą sykį per šešerius ar septynerius metus pasielgiau spontaniškai.

Tu pakraupai. Atsakei taip pat spontaniškai.

– Netikiu savo ausimis.

Atrodė, dabar ne laikas tau priminti, kad Džoną Makenrojų11 išvadinai savimyla.

– Norėčiau tuojau pradėti stengtis pastoti.

Kaip keista. Jaučiausi visiškai užtikrinta, ir ne kaip nors nirtulingai, nekantriai, kaip nutiktų, jei tai būtų pašėlusi užgaida ar karštligiškas vedybinės panacėjos kąsnis. Jaučiausi susitvardžiusi ir paprasta. Sulaukiau kaip tik to besaikio pasiryžimo, kurio meldžiau, kai tiek laiko svarstėme, ar norime tapti tėvais, ir kurio neturėdami mudu kamuodamiesi vingiavome abstrakčiais „naujo puslapio“ ir „didžiojo klausimo“ takais. Dar niekada gyvenime dėl nieko nebuvau tokia tikra, net sutrikau, kad tu, regis, galvojai, jog dar yra ką aptarti.

– Eva, pamiršk. Tau keturiasdešimt ketveri. Pagimdytum kokią trigalvę rupūžę.

– Šiais laikais moterys dažnai gimdo, sulaukusios keturiasdešimties.

– Liaukis! Maniau, kai Kevinas ims lankyti mokyklą visą dieną, tu planuoji grįžti į AWAP! O kaip visi didieji planai po glasnost imtis Rytų Europos? Suskubti pirmiems, aplenkti The Lonely Planet?

– Galvojau grįžti į AWAP. Gal ir grįšiu. Bet dirbti galėsiu visą likusį gyvenimą. O kaip tu itin jautriai ką tik pasakei, tik vieną dalyką galiu daryti jau labai neilgai.

– Negaliu patikėti. Tu rimtai! Tu rimtai… rimtai!

– Norėčiau pastoti būtų nevykęs pokštas, Franklinai. Ar tu nenorėtum, kad Kevinas turėtų su kuo žaisti?

Tiesą sakant, ir aš norėjau turėti su kuo žaisti.

– Jie vadinami bendraklasiais. O broliai ir seserys visada vieni kitų nekenčia.

– Tik jei būna panašaus amžiaus. Ji būtų mažiausiai septyneriais metais jaunesnė už Keviną.

– Mat kaip, ji? – nuo to įvardžio net pasišiaušei.

Kilstelėjau antakius.

– Tarkim.

– Tai tik dėl to, kad tu nori mergaitės? Kad galėtum ją rengti suknelėmis? Eva, tu lyg nesava.

– Ne, norėdama rengti mergaitę suknelėmis būčiau nesava. Todėl visai nepagrįstai šitaip šneki. Klausyk, suprantu, kad abejoji, bet paaiškink, kodėl mintis vėl pastoti tave taip siutina?

– Nejau nematai?

– Niekaip. Maniau, tau patinka būti tėvu.

– Man patinka, taip! Eva, iš kur tu ištraukei, kad net jei tikrai pagimdysi tą svajonių dukrelę, viskas bus kitaip?

– Nesuprantu, – apsimečiau, iš sūnaus išmokusi, kad kartais verta apsimesti kvailai. – Kodėl gi turėčiau norėti, kad viskas būtų kitaip?

– Kas tave apsėdo, kad kai šitaip viskas susiklostė, nori dar kartą daryti tą patį?

– Kaip susiklostė? – ramiai paklausiau.

Tu skubiai dirstelėjai pro langą, ar Kevinas vis dar sukioja ant virvės pririštą kamuolį pirma į vieną pusę aplink kuolą, paskui į kitą; jis mėgo monotoniją.

– Tu niekada nenori pasiimti jo kartu, tiesa? Vis ieškai, kam jį užkrovus, kad galėtume šokuoti sau vieni du kaip, matyt, tavo supratimu, senais gerais laikais.

– Kada gi aš ką nors panašaus sakiau? – tariau lediniu balsu.

– Nereikia nė sakyti. Matau, kaip tu nusimeni kaskart, kai pasiūlau veikti ką nors, kur galėtų prisidėti ir Kevinas.

– Tai štai kodėl mudu nesuskaitomą daugybę sykių tingiai, apkvaitę leidome vakarus brangiuose restoranuose, kol sūnų dusino svetimi.

– Matai? Tu pyksti. O kaip ši vasara? Tu norėjai keliauti į Peru. Gerai, aš sutikau. Bet maniau, kad atostogausime su šeima. Tad imu svarstyti, kiek šešiametis įstengtų nužygiuoti per dieną, ir kad būtum mačiusi savo veidą, Eva. Jis subliūško lyg balionas. Jei tik į Peru važiuos Kevinas, tu nebenori. Na, atleisk. Bet aš vaiko susilaukiau ne tam, kad kuo dažniau nuo jo pasprukčiau.

Šitaip pakrypęs pokalbis man pasidarė įtartinas. Žinojau, kad anksčiau ar vėliau teks apšnekėti viską, kas liko nepasakyta, bet nebuvau tam pasirengusi. Man reikėjo balasto. Reikėjo įkalčių, kuriuos surinkti užtruks mažiausiai devynis mėnesius.

– Aš su juo visą dieną, – atsakiau. – Juk logiška, kad labiau už tave noriu nuo jo pailsėti…

– O aš vis girdžiu tą pačią giesmelę, kiek daug tu paaukojai.

– Gaila, kad tau ji tokia nereikšminga.

– Nesvarbu, ar man reikšminga, ar ne. Jam turėtų būti reikšminga.

– Franklinai, nesuprantu, kur…

– Kaip visada, ką? Tu būni namie su juo, kad aš tavim žavėčiausi. Jis nieko nereiškia, ką?

– Iš kur tu visa tai trauki? Aš tik norėjau tau pasakyti, kad norėčiau turėti dar vieną kūdikį ir kad tu tuo džiaugtumeisi ar bent jau imtumei pratintis prie tokios minties.

– Tu ieškai priekabių, – pasakei tu. Vėl apdairiai dirstelėjęs į žaidimų aikštelę už lango, regis, tik įsibėgėjai. – Tu kaltini jį dėl visko, kas tik namie nutinka. Ir darželyje. Tu skundeisi vargšu vaikučiu kiekviename žingsnyje. Pirma jis per daug verkia, paskui per daug tyli. Jis išsigalvoja savo kalbą, o tave ji erzina. Jis neteisingai žaidžia – vadinasi, ne taip, kaip tu žaisdavai. Jis nesielgia su tavo pagamintais žaislais kaip su muziejaus eksponatais. Jis nepaploja tau per petį kaskart, kai išmoksta parašyti naują žodį, o kadangi nė vieni kaimynai nesibūriuoja nekantraudami įsirašyti į jo šokių kortelę, tu užsimojai laikyti jį atstumtuoju. Jam kyla viena, taip, rimta psichologinė problema, susijusi su naudojimusi tualetu – čia nieko tokio neįprasto, Eva, bet vaikui gali būti labai skaudu – o tu būtinai tai aiškini kaip piktavales, asmenines savo ir jo rungtynes. Džiaugiuosi, kad problema, regis, išsisprendė, bet nesistebiu, kad ji taip ilgai truko, kai tu šitaip į jį žiūri. Kaip įmanydamas stengiuosi atsilyginti už tavo – ir labai atsiprašau, jeigu tai tave įžeidžia, bet nežinau, kaip kitaip tai pavadinti – šaltumą. Bet motinos meilės niekas neatstos ir, po galais, neleisiu tau marinti šalčiu dar vieno savo vaiko.

Likau priblokšta.

– Franklinai…

– Pokalbis baigtas. Man visai nesmagu šitaip kalbėti ir vis dar tikiuosi, kad viskas pasitaisys. Žinau, tu manai, kad stengiesi – na, galbūt tau tai ir yra pastangos – bet kol kas jų negana. Visi stenkimės ir toliau… Ei, drauguži!

Tu paėmei ką tik iš verandos įėjusį Keviną ir iškėlei virš galvos, lyg pozuodamas Tėvo dienos reklamai. – Kaip kamuolys?

Kai jį nuleidai, jis atsakė:

– Apvyniojau kamuolį aštuonis šimtus keturiasdešimt tris kartus.

– Šaunuolis! Turbūt kitą kartą apvyniosi aštuonis šimtus keturiasdešimt keturis!

Tu mėginai kaip nors užbaigti barnį, po kurio jaučiausi lyg sunkvežimio pervažiuota, bet, deja, manęs nejaudina holivudiškos šėlionės, neva priderančios šiuolaikiniams tėvams. Ir paties Kevino išraiškoje šmėstelėjo: „O, ne, ir vėl.“

– Jei labai pasistengsiu, – nė nemirktelėjęs atsakė jis. – Kaip gera turėti tikslą.

– Kevinai, – pasišaukiau jį ir pritūpiau. – Deja, tavo draugas Trentas susižeidė. Nelabai smarkiai, greitai pasveiks. Bet galbūt mudu nupieškim jam atviruką su linkėjimais – kaip močiutė Sonja tau nupiešė, kai užsigavai ranką.

– Aha, gal, – atsakė jis, kiūtindamas šalin. – Jis labai įsivaizdina su tuo savo dviračiu.

Tikriausiai buvo per stipriai atsuktas oro kondicionierius; atsistojau ir pasitryniau rankas. Neprisiminiau, kad būčiau ką nors sakiusi apie dviratį.

Eva

9 Kevinas neteisingai ištaria pavardę ir susidaro nešvanki dviprasmybė: Goldbutt reiškia „auksašiknis“.

10 Užuomina į labai populiaraus amerikiečių autoriaus Dr. Seusso vaikišką knygelę.

11 John McEnroe – JAV tenisininkas. Ypač išgarsėjo vienas jo incidentas su teisėju. Manydamas, kad šis jam nesąžiningas, pasakė: You cannot be serious („Netikiu savo ausimis“).

2001 M. VASARIO 1 D.

Mielas Franklinai,

kažkodėl įsivaizduoju, jog tau bus ramiau žinoti, kad vis dar prenumeruoju Times. Bet, regis, pamečiau schemą, pagal kurią kadaise atsirinkdavau, ką verta skaityti. Badas ir skyrybos Holivude atrodo vienodai būtinos ir vienodai menkavertės žinios. Nesirankiodama arba nekramčiusi ryju laikraštienos sriubą, arba kuo ramiausiai šveičiu ją į stirtą prie durų. Kaip teisingai tada galvojau; kaip nesunku JAV gyventi be manęs.

Pastarąsias dvi savaites mėčiau juos neskaitydama, nes, jei gerai pamenu, nuoširdi prezidento inauguracijos pompastika manęs nežavėjo net tada, kai aiškiau skyriau entuziazmą nuo atgrasumo. O šįryt, pagauta užgaidos, perskaičiau viską, net ir straipsnį apie nežmoniškus Amerikos darbuotojų viršvalandžius – ir galbūt tikrai įdomu, nors ką aš žinau, kad Laisvųjų šalyje dirbti mėgstama labiau, negu ilsėtis. Skaičiau apie jauną elektros linijų prižiūrėtoją, kuris netrukus ketino vesti ir, trokšdamas susitaupyti būsimai šeimai, per dvi su puse paros miegojo tik penkias valandas. Jis laipiojo stulpais dvidešimt keturias valandas be pertraukos:

Sekmadienio rytą padaręs pertraukėlę papusryčiauti, jis sulaukė dar vieno iškvietimo.

Maždaug vidudienį jis įkopė į 300 pėdų stulpą, užkabino saugos diržus ir, neužsidėjęs apsauginių pirštinių, prilietė 7200 voltų įtampos laidą. Plykstelėjo šviesa, ir ponas Čerčilis liko nejudėdamas kaboti ant diržų. Jo tėvas, atvykęs anksčiau už kopėčių keltuvą ir manydamas, kad sūnus dar gali būti gyvas, daugiau kaip valandą stovėjo po stulpu ir maldavo, kad kas nors nukeltų jo kūną.

Viršvalandžiai man nekelia gilių jausmų; nepažįstu jokių elektros linijos darbininkų. Tik žinau, kad tas vaizdas – kaip tėvas maldauja tokių pat bejėgių praeivių, o darbštuolis sūnus siūbuoja vėjyje lyg pakaruoklis – mane pravirkdė. Tėvai ir sūnūs? Sielvartas ir iššvaistytas uolumas? Esama sąsajų. Bet taip pat raudojau ir dėl tikro to jaunuolio tėvo.

Matai, vos išmokau kalbėti, man buvo įkalta, kad pusantro milijono mano tautiečių buvo išžudyti turkų; ir mano tėvas žuvo kare prieš visa, ką turime blogiausia, o tą patį mėnesį, kai aš gimiau, mums teko pasitelkti tai, ką turime blogiausia, kad nugalėtume anuos. Kadangi Ketvirtadienis tapo gličiu šios gyvačių puotos padažu, nenustebčiau, jei mano širdis užkietėtų. Bet esu lengvai sugraudinama, net per daug sentimentali. Galbūt lūkesčiai kitų žmonių atžvilgiu taip susitraukė, kad net menkiausias gerumas mane pribloškia, nes, kaip ir pats Ketvirtadienis, yra toks nebūtinas. Holokaustai manęs nestulbina. Prievartavimai ir vaikų išnaudojimas manęs nestulbina. Ir Franklinai, žinau, kad tu nesutiksi, bet ir Kevinas manęs nestulbina. Apstulbstu, kai gatvėje pametu pirštinę, o paauglys du kvartalus mane vejasi, kad ją grąžintų. Apstulbstu, kai kasininkė su grąža apdovanoja mane ir plačia šypsena, nors mano pačios veidas būna sustingęs į praktišką kaukę. Pamestos piniginės, paštu parsiųstos savininkams, nepažįstami žmonės, smulkiai paaiškinantys kelią, kaimynai, kurie laisto vienas kito gėles – štai kas mane stulbina. Silija mane apstulbino.

Kaip tu ir liepei, to klausimo daugiau nekėliau. Ir visai nesidžiaugiau tave apgavusi. Bet tas nežemiškas tikrumas, apėmęs mane rugpjūtį, taip ir neišsisklaidė, o tu nepalikai man iš ko rinktis.

Gipsą Kevinui nuėmė prieš dvi savaites, bet jaustis kalta nustojau po Trento Korlio nelaimės. Ėmiau ir nustojau. Niekaip nesulyginsi to, ką buvau padariusi ir ką ketinau padaryti, – tai buvo visiškai iracionalu, – bet vis tiek, regis, aptikau tobulą priešnuodį ar atgailą. Išmėginsiu save. Nė iš tolo nebuvau tikra, ar iš antro karto išlaikysiu.

Tu pastebėjai, kad pasidariau „įsiaudrinusi kaip triušiukas“, ir, regis, džiaugeisi geismu, kuris, nors mes niekada tiesiai apie tai neužsimindavome, deja, buvo apmalšęs. Kai vienas ar kitas prieš einant miegoti imdavome išraiškingai žiovauti, kad esame „nusikalę“, užuot mylėjęsi beveik kasnakt, pasiekėme Amerikos vidurkį – sykį per savaitę. Mano naujai užgimusi aistra nebuvo apsimestinė. Tikrai troškau tavęs, taip karštai, kaip jau seniai nebuvau troškusi, ir kuo daugiau mes mylėjomės, tuo labiau nepasotinama jaučiausi visą dieną, neįstengdavau nusėdėti, prie stalo pieštuku trindavau vidinę šlaunies pusę. Aš taip pat džiaugiausi supratusi, kad dar nespėjome negrįžtamai nugrimzti į mechanišką pasidulkinimą prieš miegą, kuris taip dažnai gena sutuoktinius į svetimą glėbį per pietų pertrauką.

Nes nuo tada, kai kitame koridoriaus gale ėmė miegoti mažas berniukas, tu taip pritilai lovoje, kad dažnai turėdavau pertraukti: „Ką?.. Ką sakai?“ Nešvankiai kalbėtis semaforu buvo per daug sudėtinga, ir pamažu užsidarėme kiekvienas savo asmeniniame seksualiniame kino teatre. Nekurstomos tavo improvizacijų – o tu turėjai nešvankybių dovaną; kokia gėda neišnaudoti tokio talento – mano fantazijos man pasidarė nuobodžios, ir verčiau pasinerdavau į plūduriuojančius vaizdus, dažniausiai tiesiogine prasme ne erotiškus, ir visada su viena ryškia tekstūra ir atspalviu. Bet pamažu tie reginiai aprūdijo, kaip iš arti matomi šašai ar geologinės atvėsusios magmos iliustracijos. Kartais naktimis manęs nepalikdavo pridergtų sauskelnių ir kietų, nenusileidusių sėklidžių vaizdiniai, tad gali suprasti, kodėl ir pati prisidėjau prie tvarkaraščio praretinimo iki vieno karto per savaitę. Galbūt visų baisiausia, kad ryškiai raudonos ir dangiškos spalvos, mano galvą persmelkusios, kol neturėjome vaikų, pamažu apsinešė ir prarado spindesį, kol dumblas mano akių vokuose ėmė kunkuliuoti tokiais pat nirtulingais juoduliais ir šešėliais kaip piešiniai ant šaldytuvo durelių.

Kai pradėjau palikti diafragmą dangaus mėlio dėžutėje, mano minčių toliai mylintis nušvito. Anksčiau vaizdo perimetrai būdavo uždari, o dabar išvydau bekraštes platybes, lyg dairyčiausi nuo Ararato kalno ar sklandytuvu sklęsčiau virš Ramiojo vandenyno. Žvelgiau į ilgus koridorius, kurie be galo raibuliavo, kol pranykdavo viename taške, jų marmurinis parketas švytėdavo, iš abiejų šonų pro langus spigindavo saulė. Viskas, ką regėdavau, būdavo ryšku: vestuvinės suknelės, debesys, edelveisų pievos. Būk geras, nesijuok iš manęs – žinau, kai šitaip pasakoju, tai panašu į tamponų reklamą. Bet buvo gražu. Pagaliau jaučiausi perkelta. Mano protas atsivėrė, o anksčiau atrodė, kad galva leidžiasi į vis siauresnį, vis blausiau apšviestą urvą. Projekcijos didžiajame ekrane nebuvo saldžiai sufokusuotos, o aiškios ir gyvos, prisimindavau jas net tada, kai baigdavome. Miegojau kaip kūdikėlis. Tiksliau, tai netrukus sužinosiu, kaip kai kurie kūdikėliai.

Žinoma, nebebuvau itin vaisinga, ir užtruko net metus. Bet kai kitą rudenį pagaliau nepasirodė mėnesinės, uždainavau. Šįsyk ne serialų melodijas, o armėniškas liaudies dainas, kurias motina lyg serenadas traukdavo mudviem su Džailsu, kamšydama mus miegoti – kaip Soode Soode („Tai melas, tai melas, tai melas, viskas melas; šiame pasaulyje – vien melas!“). Pastebėjusi, kad kai kuriuos žodžius pamiršau, paskambinau jai ir paprašiau užrašyti. Ji užrašė su džiaugsmu, nes, motinos akimis, tebebuvau užsispyrėlė mergaitė, kuriai armėnų kalbos pamokos atrodė tik papildomi namų darbai, ir ji užrašė mano mėgstamiausias – Komito Vardapeto Kele, Kele; Kujn Ara; Gna Gna – tušu nupieštuose atvirukuose su vaizdeliais iš kaimų kalnuose ir armėniškų kilimų raštais.

Kevinas pastebėjo, kad pasikeičiau, ir nors po namus lyg kirminas šliaužiojanti motina jam galbūt nepatiko, jai išsiveržus iš kokono lyg drugeliui, jis taip pat neapsidžiaugė. Jis niūriai raukėsi ir murmėjo: „Tu nepataikai į toną“ arba įsakinėdavo, nusiklausęs iš daugiatautės pradinės mokyklos: „Kalbėk angliškai.“ Nesusierzinusi paaiškinau jam, kad armėnų liaudies dainos polifoninės, o kai jis apsimetė, kad suprato, paklausiau, ar žino, ką reiškia tas žodis.

– Jis reiškia „kvailos“, – atsakė jis.

Pasisiūliau pamokyti jį vienos kitos dainos ir priminiau jam:

– Žinok, ir tu armėnas.

Bet jis nesutiko:

– Aš amerikietis, – spyrėsi jis niekinamu tonu, lyg sakytų akivaizdų dalyką, pavyzdžiui: „Aš žmogus“, o ne vamzdžiadantis.

Kažkas ne taip. Mamynė nebesigūžia ir nebevelka kojų, nebekalba paplonintu balseliu, tačiau nesugrįžo ir mamynė iš laiko prieš rankos lūžį: skubri, kiek oficiali moteris, kuri motinystės laukais žygiuodavo lyg kareivis parade. Ne, šita mamynė sukosi savo darbeliuose lyg burbuliuojantis upeliūkštis, o kad ir kiek akmenukų mėtytum į jos sūkurius, jie paprasčiausiai pūkšteldavo ir grimzdavo į jos dugną. Sužinojusi, kad, anot sūnaus, visi jo bendraklasiai antroje klasėje yra „atsilikėliai“, ir viską, ko jie mokosi, jis „jau žinąs“, šita mamynė nesubarė, kad jis netrukus pamatys, jog žino ne viską; ji nepriekaištavo jam už žodį atsilikėlis. Ji tik nusijuokė.

Nors iš prigimties esu linkusi griebtis už galvos, nesusijaudinau net dėl vis garsiau reiškiamų Valstybės departamento grasinimų dėl Irako invazijos į Kuveitą.

– Paprastai taip dramatiškai žiūri į tokius dalykus, – pasakei tu lapkritį. – Negi nesijaudini?

Ne, nesijaudinau. Dėl nieko.

Kai mėnesinių nebuvo trečią sykį, Kevinas ėmė mane kaltinti, kad sustorėjau. Jis besdavo pirštu man į pilvą ir vypsodavo:

– Tu milžinė!

Paprastai labai susirūpinusi savo figūra, dabar linksmai pritardavau:

– Teisingai, mamynė – stora kiaulė.

– Žinai, gal ir tikrai pilvuką užsiauginai, – pagaliau pastebėjai tu vieną gruodžio vakarą. – Gal truputį sumažinkim bulvių, ką? Ir man nepakenktų numesti porą svarų.

– Mhm, – numykiau ir kone susigrūdau kumštį į burną, kad nenusijuokčiau. – Man truputis antsvorio netrukdo. Įspūdingesnė persona pasidariau.

– Vaje, kas čia dabar, branda? Paprastai kai užsimenu, kad priaugai bent unciją, tu pasiunti! – tu išsivalei dantis, tada atėjai pas mane į lovą. Pasiėmei detektyvą, bet tik barbenai pirštais per viršelį, o kita ranka slinkai prie išbrinkusios krūties. – Gal ir teisingai, – sumurmėjai tu. – Truputį stambesnė Eva visai seksuali, – numetęs knygą ant grindų, atsigręžei į mane ir kilstelėjai antakį. – Tiesa?

– Mhm, – vėl numykiau, lyg pritardama.

– Tavo speneliai stambūs, – prigludęs pasakei. – Laikas mėnesinėms? Regis, seniai nebuvo.

Tavo galva tarp mano krūtų sustingo. Tu atsitraukei. Pažvelgei man į akis nepaprastai rūsčiai. O tuomet išbalai.

Man širdis į kulnus nusirito. Supratau, kad bus baisiau, negu maniau.

– Kada būtum man pasakiusi? – paklausei lediniu balsu.

– Greitai. Iš tikrųjų jau prieš kelias savaites norėjau. Tik vis neprisitaikiau.

– Galiu suprasti kodėl, – atsakei tu. – Manei, pavaizduosi, kad netyčia taip išėjo?

– Ne. Nebuvo netyčia.

– Maniau, mes apie tai kalbėjomės.

– Kaip tik kalbėtis mes ir nesikalbėjome. Tu išpyškinai savo. O manęs nesiklausei.

– Tai tu tiesiog ėmei ir – fait accompli – tiesiog lyg koks apiplėšimas. Lyg aš čia būčiau niekuo dėtas.

– Tu čia daug kuo dėtas. Bet aš buvau teisi, o tu klydai.

– Šitaip išpuikusiai… arogantiškai tu dar niekada nesi pasielgusi.

– Taip. Tikriausiai.

– Dabar, kai jau nebesvarbu, ką aš galvoju, paaiškinsi, kas tau užplaukė? Klausau.

Neatrodė, kad klausai.

– Turiu kai ką išsiaiškinti.

– Ką gi? Kiek gali mane spausti, kol aš kirsiu atgal?

– Apie… – nusprendžiau neatsiprašinėti už tokį žodį, – apie savo sielą.

– O tavo visatoje dar kas nors egzistuoja?

Nuleidau galvą.

– Norėčiau, kad egzistuotų.

– O kaip Kevinas?

– O ką.

– Jam bus sunku.

– Kažkur skaičiau, kad kiti vaikai turi brolių ir seserų.

– Nesišaipyk, Eva. Jis pratęs prie nedalomo dėmesio.

– Kitaip sakant, jis išlepintas. Arba gali išlepti. Nieko geresnio tam berniukui ir negali nutikti.

– Kažkodėl nujaučiu, kad jam pasirodys ne taip.

Trumpai susimąsčiau, kad per penkias minutes mes jau spėjome sušnekti apie sūnų.

– Galbūt ir tau tai išeis į naudą. Mums.

– Šitaip rašinėja moteriškų žurnalų patarimų skiltyje. Kvailiausias būdas pamėginti sulipdyti braškančią santuoką yra susilaukti kūdikio.

– O mūsų santuoka braška?

– Tu ką tik ją sukrėtei, – atrėžei tu ir nusigręžei nuo manęs.

Išjungiau šviesą ir nuslydau ant pagalvės. Mes nesilietėme. Pravirkau. Kai tu mane apglėbei, man taip palengvėjo, kad įsiraudojau dar smarkiau.

– Klausyk, – pasakei tu. – Ar tu tikrai galvojai?.. Ar tikrai taip ilgai man nesakei tam, kad būtų per vėlu? Tikrai manei, kad tavęs to prašyčiau? Mūsų vaikui?

– Žinoma, ne, – šniurkščiojau.

Bet kai aprimau, tu prašnekai griežčiau.

– Klausyk, aš su tuo susitaikysiu tiesiog todėl, kad reikia. Bet tau keturiasdešimt penkeri, Eva. Pažadėk, kad išsitirsi.

„Išsitirti“ buvo prasmės tik tada, jeigu būtume pasiryžę imtis veiksmų nepageidaujamo rezultato atveju. Mūsų vaikui. Kažin kodėl kuo ilgiau delsiau tau pasakyti.

Neišsityriau. Ak, tau pasakiau, kad išsityriau, o naujoji mano susirasta ginekologė – kuri buvo labai šauni – siūlė, bet, priešingai negu daktarė Rainštein, ji nelaikė visų nėščių moterų viešąja nuosavybe ir nieko nebrukdavo. Ji tik išreiškė viltį, kad esu pasirengusi mylėti ir auginti tą – ji turėjo galvoje tą padarą, – kuris gims. Atsakiau, kad tikriausiai nežiūriu romantiškai į neįgalaus vaiko priežiūros malonumus. Bet tikriausiai per griežtai renkuosi, ką mylėti. Todėl noriu pasitikėti. Bent sykį, sakiau. Aklai tikėti – nusprendžiau nesakyti gyvenimu, likimu ar Dievu – savimi.

Kad antrasis vaikas mano, niekada nekilo abejonių. O tu atitinkamai visai nepuolei valdingai manęs stumdyti kaip savo nuosavybės kaip tada, kai laukiausi Kevino. Pati nešiojau pirkinius. Nesiraukei, jeigu išgerdavau taurę raudonojo vyno, kurio sau vis įsipildavau nedidelį, protingą kiekį. Sportuoti ėmiau net daugiau, bėgiojau, dariau ritminės gimnastikos pratimus ir net šiek tiek žaisdavau skvošą. Nors tylus, mūsų susitarimas buvo visiškai aiškus: ką darysiu su šituo pilvu – mano reikalas. Ir man tai patiko.

Kevinas jau suuodė neištikimybę. Jis dar labiau laikėsi atstu nuo manęs, dėbčiojo iš pakampių, gurkšnodavo sultis lyg ragaudamas, ar nėra arseniko, ir taip apdairiai baksnodavo viską, ką palikdavau jam valgyti, dažnai išnarstydavo į sudedamąsias dalis ir tolygiai išdėliodavo lėkštėje; atrodė, kad ieško stiklo šukių. Namų darbus darydavo paslapčia, saugodavo juos lyg kalinys, užšifruojantis laiškus su pasakojimais apie žvėriškus savo sargybinių kankinimus, kuriuos ketina slapta perduoti Amnesty International.

Kažkas turi jam pasakyti ir kuo greičiau; jau ėmė matytis. Tad pasiūliau, kad pasinaudotume proga ir apskritai papasakotume apie seksą. Tu nenorėjai. Tiesiog pasakyk, kad laukiesi, siūlei tu. Koks jam skirtumas, kaip ji ten atsidūrė. Jam tik septyneri. Gal galėtume dar kurį laiką pasaugoti jo nekaltybę? Nieko sau nekaltybės suvokimas, prieštaravau, neišmanymą apie seksą tu sulygini su laisve nuo nuodėmės. O neįvertinti, kiek tavo vaikas išmano apie seksą, yra seniausia klaida pasaulyje.

Tikrai. Vos apie tai prasitariau gamindama vakarienę, Kevinas nekantriai pertraukė:

– Čia apie dulkinimąsi?

Tiesa: antrokai nebe tokie kaip anksčiau.

– Geriau sakyti seksas, Kevinai. Anas žodis kai kuriuos žmones gali užgauti.

– Bet visi taip vadina.

– Ar žinai, ką tai reiškia?

Nusivaipęs Kevinas išpyškino:

– Berniukas įkiša savo pypuką mergaitei į skylutę.

Papasakojau visas tas prašmatnias nesąmones apie „sėklas“ ir „kiaušinėlius“, nuo kurių vaikystėje maniau, kad mylėtis reiškia kažką tarp bulvių sodinimo ir vištų auginimo. Kevinas tolerancijos turėjo ne daugiau už mane.

– Aš ir taip žinojau.

– Kaip netikėta, – sumurmėjau. – Ar nori ko nors paklausti?

– Ne.

– Nieko? Nes visada gali klausti manęs arba tėčio apie berniukus ir mergaites, arba apie seksą, arba apie savo kūną, jeigu ko nors nesupranti.

– Maniau, pasakysi man ką nors nauja, – niauriai atkirto jis ir išėjo.

Keistai susigėdau. Sukursčiau jo lūkesčius, o tada juos sugrioviau. Kai paklausei, kaip sekėsi pokalbis, atsakiau, kad, matyt, neblogai; o tu paklausei, ar jis išsigando, sutriko ar nesuprato, o aš atsakiau, kad, tiesą sakant, jis atrodė nesužavėtas. Tu nusikvatojai, o aš graudžiai pratariau, tai kas gi jį gali sužavėti?

Tačiau antrasis gyvenimo tiesų etapas neišvengiamai buvo sunkesnis.

– Kevinai, – tariau kitą vakarą. – Prisimeni, apie ką vakar kalbėjomės? Apie seksą? Na, kartais tai daro ir mamynė su tėčiu.

– O kam.

– Pavyzdžiui, tam, kad turėtume tave. Bet galbūt ir tu nori ką nors turėti. Ar niekada nenorėjai turėti su kuo pažaisti tiesiog namie?

– Ne.

Pritūpiau prie žaidimų stalo, ant kurio Kevinas metodiškai laužė į gabalėlius visą šešiasdešimt keturių Crayola kreidučių rinkinį.

– Na, bet turėsi. Mažą kūdikėlį – broliuką arba sesutę. Ir pamatysi, galbūt tau net patiks.

Jis niauriai dėbtelėjo į mane, nors neatrodė itin nustebęs.

– O jei nepatiks.

– Tuomet priprasi.

– Vien todėl, kad prie ko nors pripranti, dar nereiškia, kad tai tau patinka, – perlauždamas ryškiai violetinę, jis pridūrė. – Tu pripratai prie manęs.

– Taip! – atsakiau. – O po kelių mėnesių visi priprasim prie naujo žmogučio!

Kuo trumpesni kreidelių gabaliukai, tuo sunkiau juos laužyti, ir dabar Kevino pirštai įsitempę maigė tokią užsispyrusią bigę.

– Tu dar pasigailėsi.

Galiausiai ji lūžo.

Mėginau tave paakinti galvoti vardus, bet tu likai abejingas; tuomet jau buvo prasidėjęs Įlankos karas, ir tavęs nebuvo įmanoma atplėšti nuo CNN. Kai Kevinas kėpsodavo greta tavęs svetainėje, pastebėjau, kad berniukiški generolų ir karo lakūnų reikalai jį masina ne daugiau negu abėcėlės dainelė, nors, tiesa, jis atsargiai žavėjosi „tominės bombos“ prigimtimi. Nekantriai stebėdamas mūšį televizijos ekrane, jis niurnėjo:

– Nesuprantu, kodėl Konas Paueras12 užsiima tokiais niekais, tėti. Iškept juos. Tuomet rakiečiai supras, kas kiečiausias.

Tau tai atrodė žavu.

Stengdamasi būti teisinga, priminiau tau senąją mūsų sandorą ir pasiūliau antrąjį vaiką pavadinti Plasketu. Nekvailiok, tu numojai ranka, neatitraukdamas akių nuo artėjančios Patriot raketos. Du vaikai skirtingomis pavardėmis? Žmonės manys, kad vienas iš jų įvaikintas. Taip pat abejingai žiūrėjai ir į vardus. Kaip tik nori, Eva, pasakei, mostelėjęs ranka, man visaip tinka.

Tad berniukui siūliau Frenką. O mergaitei – tyčia atmečiau Karu ar Sofiją iš pragaišusio savo motinos klano ir ėmiau ieškoti pragaišusiųjų tavo pusėje.

Kai buvai dvylikos, tave sunkiai prislėgė tetos Silijos, bevaikės jaunesniosios motinos sesers, mirtis. Dažnai jus lankiusi patrakėlė teta Silija žaismingai domėjosi okultizmu; ji padovanojo tau stebuklingą biliardo rutulį, kuris pranašaudavo ateitį, o judu su sesute vesdavosi į seansus prieblandoje, juo mielesnius dėl to, kad tam nepritarė tėvai. Mačiau jos nuotrauką, ir ji buvo širdį draskomai ne itin graži, plačia burna ir plonomis lūpomis, bet veriančiomis, aiškiaregėmis akimis, sykiu ir narsiomis, ir mažumėlę išsigandusiomis. Ji mėgo nuotykius, kaip ir aš, mirė jauna ir netekėjusi, kai kopė į Vašingtono kalną su gražuoliu alpinistu, iš kurio daug tikėjosi, bet žygeivius užklupo baisi pūga ir ją pakirto hipotermija. Bet tu susierzinęs gūžčiojai pečiais iš tokios garbės, lyg būčiau pasitelkusi prieš tave pačios tetos Silijos nežemiškas priemones.

Antrasis mano nėštumas buvo begalę sykių lengvesnis negu pirmasis, o Kevinui pradėjus lankyti antrąją klasę, galėjau daugiau darbuotis AWAP. Su kūdikiu po širdimi taip pat jaučiausi ir ne tokia vieniša, ir kai garsiai kalbėdavau, nors tu būdavai išvažiavęs dirbti, o Kevinas išėjęs į mokyklą, neatrodydavo, kad šnekuosi su savim.

Žinoma, antrą kartą visada lengviau. Buvau pakankamai patyrusi, kad paprašyčiau nuskausminimo, nors kai atėjo metas, Silija pasirodė esanti tokia smulkutė, kad tikriausiai būčiau galėjusi apsieiti be jo. Taip pat iš patirties žinojau, kad neverta tikėtis akinamo lyg ugnikalnio išsiveržimas proto ištežimo, kai ji gims. Kūdikis yra kūdikis, kiekvienas savaip stebuklingas, bet reikalauti persimainymo gimimo akimirką yra užkrauti per didelę naštą mažam sutrikusiam kamuoliukai ir nualintai pusamžei motinai. Vis dėlto kai ji pasiprašė gimti birželio 14-ąją, dviem savaitėmis per anksti, nejučia vis tiek nusprendžiau, kad ji nekantrauja, kaip kadaise taip pat dvi savaites kojas vilkęs Kevinas man atitinkamai atrodė visai netrokštąs gimti.

Ar kūdikiai turi jausmus jau nuo pirmosios valandos? Iš kuklaus dviejų egzempliorių tyrimo sprendžiu, kad turi. Jie dar nemoka jausmų pavadinti, o be juos skiriančių vardų emocijas, ko gero, patiria lyg kokį guliašą, kuriame be vargo telpa prieštaravimai; aš tikriausiai sakyčiau, kad jaučiuosi nerami, o naujagimis galbūt be vargo gali jaustis vienu metu nejaukiai ir atsipalaidavęs. Tačiau gimus mano vaikams, tučtuojau atpažinau dominuojantį emocinį toną, lyg viršutinę akordo gaidą ar ryškiausią paveikslo spalvą. Kevino gaida buvo šaižus apsaugininko švilpuko klyksmas, spalva – tvinksintis aortos raudonis, o jausmas – įniršis. Viso to įtūžio klyksmai ir tvinkčiojimai negalėjo tverti ilgai, todėl paaugus jo gaida nusileido iki abejingo blerbimo, kai užguli mašinos signalą; ryškiausia spalva pamažu sutirštėjo, atspalvis sukrešėjo ir virto tingiu juosvu kepenų violetu, o vyraujanti emocija iš pykčio proveržio virto pastovia, nenumaldoma pagieža.

Tačiau kai Silija atsidūrė mano glėbyje, ji gal ir atrodė išraudusi kaip burokas ir kruvina, bet jos auros spalva buvo šviesiai mėlyna. Mane užplūdo tas pats giedro dangaus mėlis, kuris mane lankydavo, kai mylėdavomės. Gimusi ji nepravirko, o jei ir leido kokį simbolinį garsą, tai tykią, svajingą toli nuo namų atsidūrusio klajūno dainelę, traukiamą su džiaugsmu vaikštinėjant ir manant, kad niekas negirdi. O ryškiausia emocija, sklindanti nuo šito aklo padarėlio, – rankytėmis ji ne gniaužė orą, o klajojo per jį ir stebėjosi juo, burnytė, vos prikišta prie spenelio, tuojau ėmė žįsti – buvo dėkingumas.

Nežinau, ar skirtumas buvo akivaizdus iškart, bet kai Silija buvo pamaitinta, užrišta bambute, suvystyta ir paduota tėvui, tu tikrai gana skubiai ją grąžinai. Galbūt vis dar buvai susierzinęs dėl mano klastos ir galbūt mažosios dukrytės tobulybė tave dar labiau dirgino, tai gyvas įrodymas, kad mano apgaulė buvo pagrįsta. Šiaip ar taip, vėlesni metai patvirtins pirmąją mano nuojautą: kad tu pajutai skirtumą ir kad nuo to skirtumo supykai. Manai, tu panašiai šiauštumeisi, jeigu daug metų pragyvenęs mūsų mirtinai vidutiniškuose Svajonių namuose staiga įeitum į karalienės Viktorijos stiliaus pastatą su sūpuoklėmis verandoje, virtuvės liftu valgiams paduoti ir raudonmedžio baliustrada, ir sužinotum, kad jis parduodamas. Pasigailėtum apskritai jį išvydęs ir kažkur giliai širdyje trupučiuką jo nekęstum. Parkulniavus atgal į mūsų nevykusią tikmedžio katedrą, tau nuo akių valktis nukristų, ir išvystum vien suverstą pretenzijų krūvą, o narsus tavo sugebėjimas įžvelgti, kas geriausia, liktų sužalotas visam gyvenimui.

Tik taip galiu paaiškinti tavo atsainumą, nes atrodė, kad visai netrokšti jos paimti ir stengiesi nežiūrėti į ją tais ilgais, dvasingais žvilgsniais, kai, anot Brajano, tėvai įsimyli. Manau, ji tave baugino. Manau, potraukį savo dukrai laikei išdavyste.

Gimdymas praėjo taip sklandžiai, kad nakvojau tik vieną naktį, o pasiimdamas mus iš Najako ligoninės tu sykiu atsivežei Keviną. Aš jaudinausi, puikiai suvokdama, kaip pirmagimį turėtų siutinti vien mintis apie tai, kad į jo teritoriją braunasi bebalsė nupiepėlė. Bet kai Kevinas paskui tave įėjo į ligoninės palatą, jis visai nešoko ant lovos dusinti mano žindančios dukrelės pagalve. Aprengtas marškinėliais „Aš – Didysis Brolis“ su šypsenėle O raidėje – kvadratinės raukšlės ir etiketė su kaina ant kaklo rodė, kad rekvizitus paskutinę akimirką nusipirkote suvenyrų parduotuvėje ligoninės fojė – jis nukepėstojo aplink lovūgalį, nurėpliojo į kitą pusę, išpešė gvaizdūnę iš tavo dovanotos puokštės prie lovos ir įsitaisęs ėmė pešioti žiedlapius. Galbūt saugiausia išeitis bus, jei Silija jam atrodys tiesiog nuobodi.

– Kevinai, – pasakiau. – Ar nori susipažinti su sesute?

– O kam man su ja pažindintis, – nuvargęs atsakė jis. – Ji važiuoja su mumis namo, tiesa. Vadinasi, matysiu ją kasdien.

– Todėl reikėtų bent jau žinoti jos vardą, taip? – švelniai atitraukiau kūdikį nuo krūties, kuria Kevinas kadaise taip ryžtingai nesidomėjo, nors ji buvo ką tik pradėjusi žįsti. Tokiu atveju dauguma kūdikių imtų žviegti, bet Silija nuo pat pradžių nusprendė, kad jos dalia – stokoti, ir kiekvieną jai suteiktą smulkmeną priimdavo iš nuostabos išpūtusi akis. Trūktelėjau aukštyn antklodę ir pakėliau mergytę jam apžiūrėti.

– Čia Silija, Kevinai. Suprantu, kol kas iš jos nedaug džiaugsmo, bet kai ji truputį paaugs, pamatysi, ji bus tavo geriausia draugė, – svarsčiau, ar jis apskritai žino, kas tai yra. Dar niekada nebuvo iš mokyklos parsivedęs į svečius bičiulio.

– Tai yra ji valkiosis man iš paskos ir panašiai. Mačiau, kaip būna. Užknisa.

Tu iš nugaros pliaukštelėjai Kevinui per pečius ir ėmei bičiuliškai linguoti. Kevino veidas persikreipė.

– Aha, na, juk tai ir reiškia būti didžiuoju broliu! – atsakei tu. – Aš juk žinau, ir pats turėjau mažą sesutę. Jos niekada neatstoja! Nori žaisti su mašinėlėmis, o jos vis reikalauja, kad žaistum su jų lėlėmis!

– Aš žaidžiau su mašinėlėmis, – paprieštaravau ir dėbtelėjau į tave; kai grįšim namo, reikės pasišnekėti apie šituos retrogradiškus paistalus apie lyčių vaidmenis. Gaila, kad tikri pametinukai judu su seserimi Valerija – geručiuke mergyte, tapusia valdinga moterimi, nuolat sukančia galvą dėl užuolaidų sukirpimo ir per trumpas mūsų viešnages Filadelfijoje užsispyrusiai organizuojančia „išvykas“ į istorinius namus – niekada nebuvote labai artimi. – Ką gali žinoti, ką pamėgs Silija, ir negali pasakyti, ar Kevinui nepatiks žaisti su lėlėmis.

– Kai kiaulės skraidys! – broliškai šūktelėjai tu.

– Vėžliukai nindzės? Žmogus voras? Superherojų figūrėlės yra lėlės.

– Nuostabu, Eva, – sumurmėjai tu. – Įvaryk mažyliui kompleksą.

Tuo tarpu Kevinas prisliūkino arčiau lovos ir pamerkė ranką į vandens stiklinę ant staliuko prie jos. Įtariai žvelgdamas į kūdikį, jis iškėlė šlapią ranką virš jos veiduko, ir lašai ėmė kapsėti, kapsėti ant jos. Silija sutrikusi pasimuistė, bet toks krikštas jai, regis, nebuvo nemalonus, nors vėliau išmoksiu nekreipti dėmesio į tai, kad dukrelė nesiskundžia ar neverkia. Nuo reto, nors ir kliniško smalsumo atgijusiu veidu Kevinas vėl sušlapino ranką ir aptaškė sesytei nosį ir burną. Nežinojau, ką daryti. Krikštijantis Kevinas man priminė pasakas, kuriose nuskriaustas giminaitis atvyksta prakeikti karalaitės lopšyje. Tačiau iš tikrųjų jis jai nedarė nieko bloga, ir nenorėjau, kad pirmąją jų pažintį užtemdytų drausminimai. Tad kai jis trečią sykį suvilgė ranką, patogiau atsilošiau ant pagalvės ir, antklode nušluosčiusi jos veiduką, paslapčia patraukiau kūdikį taip, kad Kevinas nepasiektų.

– Klausyk, Kevai! – tu pasitrynei rankas. – Mamytei reikia apsirengti, todėl eime paieškoti ko nors labai riebaus ir sūraus tuose automatuose koridoriuje!

Kai visi kartu išėjome iš ligoninės, tu pasakei, kad tikriausiai nusivariau, visą naktį budindamasi maitinti naujagimio, ir pasisiūlei ją pažiūrėti, kol aš pasnausiu.

– Ne, žinai, labai keista, – sukuždėjau. – Porą sykių atsibudau jos papenėti, bet reikėjo nusistatyti žadintuvą. Franklinai – ji neverkia.

– Mat kaip. Na, tik nepriprask.

– Ką gali žinoti – visi kūdikiai skirtingi.

– Kūdikiai turi verkti, – ryžtingai atsakei tu. – Jei vaikas tik kėpso lovoje ir visą dieną miega, tai užaugs mazgotė.

Parvažiavusi namo pastebėjau, kad nuo staliuko fojė dingo įrėminta nuotrauka, kai neturėjau nė trisdešimties, ir paklausiau, ar tu ją patraukei. Tu atsakei, kad ne, gūžtelėjai pečiais, o aš toliau aiškintis nebeturėjau noro, nusprendusi, kad atsiras. Neatsirado. Mažumėlę nusiminiau; nebeatrodžiau tokia graži, o tokie patvirtinimai, kad kadaise neturėjome raukšlių ir buvome dailučiai, tikrai pasidaro brangūs. Nuotrauką Amsterdamo gyvenamajame laive padarė jo kapitonas, su kuriuo buvau užsukusi trumpą, nesudėtingą romaniūkštį. Man buvo labai graži jo įamžinta išraiška – drąsi, atsipalaidavusi, šilta; ji išreiškė paprastą džiaugsmą viskuo, ko tada troškau iš gyvenimo: šviesos ant vandens, skaidraus baltojo vyno, gražaus vyriškio. Portrete sušvelnėjo griežtumas, būdingas daugumai mano atvaizdų, ta atsikišusi kakta, gilios akys šešėlyje. Kapitonas man buvo atsiuntęs nuotrauką, o negatyvo aš neturėjau. Na, ką gi. Matyt, kol buvau ligoninėje, Kevinas pastvėrė nuotrauką, kad turėtų į ką smaigstyti adatas.

Šiaip ar taip, neturėjau nuotaikos kelti vėjus dėl vienos kvailos nuotraukos. Tiesą sakant, nors baiminuosi, kad karinė metafora pasirodys perdėta, kai įsinešiau Siliją per slenkstį, mane apėmė džiugus jausmas, kad mūsų daliniai pagaliau sveikai susilygino. Iš kur galėjau žinoti, kad kaip karinė sąjungininkė patikli maža mergytė yra blogiau negu nieko, neginamas sparnas.

Eva

12 Kevinas neteisingai ištaria Kolino Pauelo (Colin Powell) pavardę.

2001 M. VASARIO 18 D.

Mielas Franklinai,

žinai, kaip tik galvojau, kad galbūt būčiau įstengusi pakelti viską – Ketvirtadienį, teismus, net mudviejų išsiskyrimą – jei tik būčiau galėjusi pasilikti Siliją. Vis dėlto (ir tu galbūt nustebsi), man smagu įsivaizduoti ją su tavim, įsivaizduoti judu sykiu. Džiaugiuosi, jei pagaliau judu ėmėte geriau vienas kitą pažinti. Tu buvai jai geras tėvas – nenoriu kritikuoti, – bet visada taip rūpindavaisi nepažeminti Kevino, kad galbūt persistengei, įtikinėdamas, jog tebesi jo pusėje. Neprisileisdavai jos iki galo. Kai ji paaugo, pasidarė tokia graži, tiesa? Nedrąsi, lyg susidrovėjusi savo plonų auksinių plaukučių, amžinai plevenančių aplink veiduką. Matau, tu tuo piktinaisi už Keviną – kad kitiems žmonėms ji atrodė tokia pasakiška, o į Keviną jie paprastai žvelgdavo įtariai ir taip perdėtai širdingai, apsimestinai, kartais jiems taip akivaizdžiai palengvėdavo, kai užsukdavome pas juos į namus be jo. Tau tai atrodė neteisinga. Matyt, ir nebuvo teisinga tuo plačiuoju, visuotiniu rakursu žvelgiant.

Galbūt mylėti Siliją man buvo per daug lengva. Galbūt, mano pačios požiūriu, ji buvo tam tikra apgaulė, nes visą gyvenimą uoliai stengdavausi įveikti sunkumus, nugalėti siaubus. Silija paprasčiausiai buvo meili. Neprisimenu nė vieno žmogaus, kuriam ji nebūtų pasirodžiusi miela, nors kažin ar ji įsimindavo ilgam. Kaimynams Kevinas dažniausiai nepatikdavo, net jei mandagumas neleisdavo jiems to pasakyti tiesiai, bet jį jie įsidėmėdavo. Mūsų abiejų giminaičiai rodė ragus. Tavo sesuo Valerija nenorėdavo palikti Kevino be priežiūros bet kurioje kuo uoliausiai išpuoštų namų vietoje ir, vien norėdama pažiūrėti, ką jis veikia, nešiodavo mūsų sūnui sumuštinius, o šis jų nenorėdavo; kai tik jis paimdavo saldainių vazą ar imdavo žaisti su užuolaidos kutu, ji pašokdavo ir atimdavo, ką jis paėmęs. Dar gerokai anksčiau, negu Kevino trūkumai virto nacionalinėmis naujienomis, kai tik Džailsas paklausdavo apie mūsų sūnų, atrodydavo, kad mano brolis paslapčia prašo negražių pasakų, kurios patvirtintų jo asmenines nuostatas. Keviną pamėgti buvo sunku, juolab pamilti, bet šia prasme jis buvo tobulai priderintas tokioms kaip jo motina. Mylėti Keviną buvo taip pat sunku, kaip skaniai pavalgyti Maskvoje, susirasti pigią nakvynę Londone ar aptikti viešą skalbyklą Bankoke. Bet aš persikrausčiau atgal į JAV, suminkštėjau. Kaip retsykiais pasiduodavau patogumui ir užsisakydavau kario troškinį išsineštinai su gabalėliu naan papločio, užuot valandų valandas ant viryklės troškinusi vištieną ciberžolėse, pasirinkau lengvą ir patogią klusnios, pusgaminio atžalos meilę, užuot smulkinusi tąsius sunkaus vaiko plaušus ilga neaukšta temperatūra. Beveik visą gyvenimą priimdavau iššūkius. Pavargau, o vėliau ir aptingau; dvasine prasme praradau formą.

Bet juk visai natūralu, kad emocijų srovė teka mažiausio pasipriešinimo keliu. Mano nuostabai, kai paguldydavau Siliją, ji miegodavo; matyt, tikrai auginome „mazgotę“. Kevinas žviegdavo net ir patenkinus bet kokį poreikį, o Silija visokiausią materialinę stoką pakęsdavo vos kiaukteldama ar krusteldama, o jei pamiršdavau patikrinti, ji galėdavo valandų valandas marinuotis šlapiose sauskelnėse. Ji niekada neverkdavo iš alkio, bet visada žįsdavo krūtį, todėl teko ją penėti pagal griežtą tvarkaraštį. Gali būti, kad tapau pirmąja motina žmonijos istorijoje, sielvartaujančia dėl to, kad jos kūdikis verkia per retai.

Nepaguodžiama Kevino kūdikystė išseko ir virto visuotiniu nuoboduliu; Siliją pakerėdavo menkiausias blizgutis. Spalvoto dovanų popieriaus skiautele patenkinta ne mažiau negu brangia perlamutrine muzikine karusele virš lopšelio, ji be išlygų žavėjosi liečiamąja visata taip, kad tavo viršininkai Medisono aveniu būtų išėję iš galvos. Ironiška, kad taip lengvai pradžiuginamai mergytei pasidarė sunku nupirkti dovanų, nes ji taip dievino žaislus, kuriuos jau turėjo. Kai paaugo, taip aistringai prisirišdavo prie apdriskusių kimštų žaislų, kad gavusi minkštų puriakailių padarų ji, regis, sutrikdavo – tarsi kaip jos tėvas ji baimintųsi išplėsti savo mažąją šeimynėlę, kad nenukentėtų senesni, primityvesni įsipareigojimai. Naujesni žvėreliai pakliūdavo į jos glėbį lovoje tik tada, kai įrodydavo savo vertę netekdami ausies arba įsiliedavo į klystantį, mirtingą pasaulį troškintų brokolių krikštu. Išmokusi kalbėti, ji man papasakojo, jog labai stengiasi kasdien pažaisti su kiekvienu savo žvėryno augintiniu, kad kuris nors nepasijustų pamirštas ar neimtų pavydėti. Jos mylimiausi, atkakliausiai ginami žaislai būdavo (su Kevino pagalba) sulūžę.

Galimas daiktas, tau ji atrodė per daug mergaitiška, o jos moteriškas nuolankumas ir trapumas man taip pat buvo svetimas. Galbūt tu būtum labiau mylėjęs triukšmingą, bebaimę pramuštgalvę, kuria didžiuotumeisi, kai ji būtų įveikusi karstyklių viršūnes, nulenkusi ranką berniukui ir paskelbusi svečiams, kad ketina tapti astronaute, – padaužą nutrūktgalvę, kuri būtų laksčiusi po namus su kaubojiškomis antkelnėmis, išterliotomis mašinine alyva. Man tokia mergytė galbūt taip pat būtų patikusi, bet mūsų dukrelė buvo ne tokia.

Silija mėgo puoštis nėriniuotomis suknutėmis ir teptis lūpų dažais, kuriais aš dažydavausi retai. Bet ji buvo mergaitiška ne tik dėl to, kad žavėjosi mano papuošalais ant tualetinio staliuko ar klibikščiuodavo su mano aukštakulniais. Ji apskritai buvo silpna, nesavarankiška ir patikli. Turėjo tiek mielų savybių, bet neturėjo narsos. Amžinai ko nors bijodavo, ir ne vien tamsos, bet ir dulkių siurblio, rūsio ir kanalizacijos. Norėdama visiems įtikti, ji ėmė naudotis puoduku dar nė nesulaukusi dvejų metukų, bet net lankydama darželį niekaip nedrįsdavo viena nueiti į tualetą. Sykį ji pamatė, kaip atidariau ir išmečiau supelijusį Columbo indelį ir paskui savaičių savaites nė nesiartindavo prie šaldytuvo ir neliesdavo nieko, kas primindavo jogurtą, pavyzdžiui, vanilinio pudingo ar net baltų plakatinių dažų. Kaip daugelis vaikų, ji buvo nepaprastai jautri tekstūrai; nors dumblą pakęsdavo, šlykštėdavosi tuo, ką vadino „sausapurviu“, tariama kaip vienas žodis: smulkia puria dirva, dulkėmis ant linoleumo, net paprasčiausiais miltais. Kai pirmą sykį pamokiau ją iškočioti pyrago paplotį, ji it pakirstomis kojomis stovėjo vidury virtuvės, išskėtusi miltuotas rankas ir pirštus, išpūtusi akis. Siaubą Silija visada reikšdavo tylomis.

O dėl maisto – aš ne iškart išsiaiškinau, kas jai be galo šlykštu. Nenorėdama pasirodyti išranki, ji prisiversdavo nuryti viską, kas tik duodama, nebent pastebėdavau jos susigūžusius petukus ir prislopintą žiaukčiojimą. Jai buvo bjauru viskas su „gumulais“ (tapioca, ruginė duona su razinomis), „glitėsiais“ (ybiškės, pomidorai, kukurūzų krakmolu sutirštinti padažai) ir „odelėmis“ (guminis želės pagrindas, atvėsęs rudas karštos kakavos paviršius, net nenuluptas persikas). Nors man palengvėjo, kad šitas vaikas bent jau apskritai turi skonį – Kevinui valgį galėjau gaminti nors ir iš spalvoto vaško, – virpėdama priešais šituos valgius, ji taip išbaldavo ir išprakaituodavo, kad atrodydavo, jog tai maistas ruošiasi ją ėsti. Silijai visa aplinka buvo gyva, ir kiekviename tapioca gumule tvėrė tanki, šleikšti sielelė.

Žinau, atsibosdavo niekada nepamiršti palikti šviesos koridoriuje ar keltis vidury nakties palydėti jos į tualetą. Tu nesyk mane kaltinai, kad ją lepinu, nes nusileisti baimei reiškia ją auginti. Bet ką turėjau daryti, trečią valandą paryčiais aptikusi keturmetę koridoriuje, vien su naktiniais, sušalusią ir susiėmusią tarpkojį, jei ne paprašyti jos visada visada pažadinti kurį nors iš mūsų, jeigu prireikia pasiusioti? Be to, Silija bijojo tiek daug ko, kad, visai galimas daiktas, savaip buvo drąsuolė. Kiek siaubingų tekstūrų ar tamsių užkaborių ji dar galėjo baimintis, bet tyliai su tuo susitvarkė pati?

Bet kai ėmei siautėti, kad Silija „priskretusi“, man buvo gana. Koks šlykštus žodis, ką, jis širdies medų apibūdina kaip kibią, bjaurią medžiagą, kurios negali nukrapštyti. O kai priskretimas nėra tik piktas pavadinimas pačiam brangiausiam dalykui pasaulyje, jis reiškia nepriimtinai neperstojamą dėmesio, pritarimo, atsidavimo reikalavimą. Bet Silija nieko iš mūsų nemeldė. Ji nezyzdavo, kad ateitume pažiūrėti, ką ji pastatė žaidimų kambaryje, netąsydavo ir nekepšnodavo, kai norėdavome skaityti. Kai neprašyta ją apkabindavau, ji irgi apglėbdavo mane su dėkingu uolumu, kuriuo tarsi rodydavo nesanti to verta. Kai grįžau dirbti į AWAP, ji niekada nesiskųsdavo, kad manęs nėra, nors kai išleisdavau ją darželyje, jos veidukas papilkėdavo iš sielvarto, o kai grįždavau namo, ji nušvisdavo lyg Kalėdų eglutė.

Silija nebuvo priskretusi. Ji tiesiog buvo meili. Kartais virtuvėje apsikabindavo mano koją, skruostu priglusdavo prie kelio ir susižavėjusi aikteldavo: „Tu mano draugė!“ Tačiau kad ir kaip tau buvo nelengva susitaikyti su jos atėjimu į šį pasaulį, niekada nebuvai toks kietaširdis, kad tokia meilės išraiška tavęs nesujaudintų. Suvokimas, kad esame jos draugai, ją kerėjo daug labiau už plačius, gana abstrakčius tėvų meilės prisipažinimus. Nors žinau, tau Kevinas atrodė iš jųdviejų daug sumanesnis, bet Kevinas į šį pasaulį atėjo visiškai suriestas į ragą nesugebėjimo suvokti, kam jis ir ką su juo veikti, o Silija su savimi atsinešė nepajudinamą tikrumą, ko ji nori ir dėl ko verta gyventi: ta nenukrapštoma košė. Juk vaikui tai irgi proto požymis.

Gerai, mokykloje jai nesisekė. Bet tik todėl, kad ji per daug stengėsi. Ji taip įsitempdavo, norėdama viską padaryti teisingai, baimindamasi nuvilti tėvus ir mokytojus, kad neįstengdavo imtis pačios užduoties. Ji bent jau neniekino visko, ko ją mėgino išmokyti.

Bandžiau jai įkalti: tiesiog atsimink, kad Floridos sostinė yra Talahasis, ir taškas. Paslaptingais dalykais tikėdama ne mažiau už vardą jai dovanojusią tetą, Silija negalėdavo įsivaizduoti, kad viskas taip paprasta, kad nesama kokios stebuklingos gudrybės, ir abejodavo savimi, tad kai reikėdavo rašyti kontrolinį apie valstijų sostines, ji tučtuojau suabejodavo dėl „Talahasio“ viskuo, kas tik šaudavo jai į galvą. Kevinui paslaptys niekada nekėlė sunkumų. Jis visą pasaulį regėjo vienodai siaubingai tolygų, ir klausimas visada būdavo ne tai, ar jis įstengtų ko nors išmokti, bet ar verta vargintis. Silijos tikėjimas, ryškus kitų atžvilgiu ir toks pat silpnas savo pačios, ją užtikrino, kad niekas niekada nelieps jai mokytis akivaizdžiai beprasmiškų dalykų. Kevino cinizmas lygiai taip pat jį užtikrino, kad piktybinė, sadistinė pedagogika jam pakiša vien pelus.

Nenoriu pasakyti, kad manęs Silija neišvesdavo iš kantrybės. Kaip ir Kevino, jos buvo neįmanoma nubausti, nors retai kada to prireikdavo, nebent už tai, ko, kaip vėliau paaiškėdavo, ji nepadariusi. Bet vis tiek net menkiausią priekaištą ji imdavo į širdį, tad subarti ją visada būdavo lyg užmušti musę kūju. Vos užsiminus, kad mus nuvylė, ji puldavo nepaguodžiamai graužtis ir visaip atsiprašinėti, nė gerai neišsiaiškinusi, už ką turėtų atgailauti. Nuo vieno stipresnio žodžio ji visai išskysdavo, ir pripažinsiu, būtų buvę malonu bent retsykiais galėti užrikti: „Silija, juk liepiau padengti stalą!“ (neklausydavo ji retai, bet būdavo išsiblaškiusi), taip, kad dukrelė negaišintų mano laiko ašaringais atsiprašinėjimais.

Bet labiausiai erzinausi dėl kitko. Protingai pasireiškianti baimė yra naudinga savisaugos priemonė. Nors kanalizacijos vamzdis negali iššokti ir įkąsti, Silijai su kaupu pakako šiurpų, kad pasisaugotų ir tikrų pavojų. Mūsų namuose jai pagrįstai reikėjo bijoti vieno dalyko, o jinai jį dievino.

Nepakęsiu jokių ginčų ir ketinu įžūliai naudotis tuo, kad čia mano pasakojimas, o tu neturi kitos galimybės, kaip tik paklusti jo perspektyvai. Nepasimetu, kad žinau, kaip viskas buvo iš tikrųjų, nes nemanau, jog tu arba aš kada nors visa tai sužinosime iki galo. Nejaukiai prisimenu, kad mano vaikystėje Enderbio aveniu, kur mano ir brolio aljansas buvo daug nepastovesnis, didžiąją gyvenimo dalį mudu su Džailsu gyvenome žemiau motinos akiračio. Retsykiais vienas kuris nulėkdavo pas ją apskųsti kito (tai buvo laikoma negarbingu elgesiu), bet dažniausiai mūsų susidūrimai, mūšiai ir abipusiai kankinimai vykdavo jei ir matomoje vietoje, tai slapta kalba. Pati buvau taip visiškai panirusi į kitų žemaūgių žmonių pasaulį, kad maždaug iki dvylikos metų mano prisiminimuose suaugusiųjų beveik nėra. Galbūt judviem su Valerija buvo kitaip, nes judu vienas kito nelabai mėgote. Bet daug, galbūt daugiausia brolių ir seserų gyvena uždaroje visatoje, kurioje tarpsta geranoriškumas, išdavystės, keršto priesaikos, susitaikymas, galios naudojimas geram ir piktam, apie kuriuos tėvai beveik nieko nežino.

Tačiau nebuvau akla, o tėvai dažnai nieko neišmano paprasčiausiai todėl, kad nesidomi. Jei įėjusi į žaidimų kambarį rasdavau dukrelę susirangiusią ant šono, ilgomis kojinėmis surištomis kulkšnimis, plaukų kaspinu už nugaros sumazgytomis rankomis, lipnia juosta užklijuota burna, o sūnaus nebūdavo nė ženklo, ir pati sumodavau, ką reiškia jos proverksmiu dėstomas paaiškinimas, kad jie „žaidė pagrobimą“. Gal ir nežinojau slaptažodžių, kuriais vaikai lyg kokie masonai užsisklenddžia savo sektoje, bet pažinojau savo dukrelę tiek, kad neabejočiau, nors ji tikina priešingai, jog ji tikrai nelaikytų savo mylimiausio plastikinio arkliuko galvos virš viryklės liepsnos. O jei ji ir sugebėdavo bauginamai klusniai nuryti maistą, kol dar nespėdavau išsiaiškinti, kad ji jo nekenčia, ji nebuvo tikra mazochistė. Todėl kai aptikau ją pririštą prie vaikiškos kėdutės prie apvemto pietų stalo, visai logiškai nusprendžiau, kad prieš ją stovintis dubuo su majonezu, braškių uogiene, tailandietiška kario pasta, vazelinu ir sumaigytos duonos gumulais yra ne jos asmeniškai sumanytas receptas.

Tu, žinoma, tikindavai – tada turėjai tokią madą – kad vyresnieji broliai ar seserys tradiciškai kankina jaunesniuosius, o smulkios Kevino kankynės neperžengė visiškai normalaus elgesio ribų. Dabar galbūt prieštarausi, kad tik po laiko pastebiu, jog įprasto vaikiško žiaurumo apraiškose būta kažko grėsmingo. Juk milijonai vaikų užauga šeimose, kur nuolat šiurkščiai juokaujama, ir dažnai iš to net turi naudos, nes geriau supranta darvinistinę suaugusiųjų pasaulio tvarką. Nemažai tokių kadaise buvusių tironų tampa jautriais vyrais, nepamirštančiais vedybų metinių, o buvusios aukos išauga į pasitikinčias savimi jaunas moteris, pasiekiančias svaiginamos karjeros ir agresyviai kovojančias už moterų teisę rinktis. Tačiau dabartinė mano padėtis ir taip turi nedaug privalumų, o po laiko daug kas matyti geriau, Franklinai, jei tik geriau – tinkamas žodis.

Kai praėjusį savaitgalį nuvykau į Čatamą, svarsčiau, kaip iš mūsų drovios, trapios dukrelės galėčiau pasimokyti krikščioniško atlaidumo. Bet sunkiai suvokiamas Silijos nesugebėjimas nuo pat gimimo laikyti pykčio, regis, rodytų, kad mokėjimas atleisti yra veikiau temperamento dovana, o ne seniams išmokstamas dalykas. Be to, kaip pati sakiau, ne visai žinau, ką reikštų „atleisti“ Kevinui. Juk tikrai ne dirbtinai sušluoti Ketvirtadienį po kilimu ar liautis laikyti jį atsakingu, nes tai prieštarautų platesniems moraliniams jo interesams. Nemanau, kad turiu viską pamiršti, lyg stryktelėjusi per žemą akmeninę tvorelę; jei Ketvirtadienis buvo kokia nors riba, tai tik spygliuotos vielos, ir per ją aš ne peršokau, o nėriau kiaurai, todėl dabar esu sudraskyta ir įveikusi ją nebent laiko atžvilgiu. Negaliu apsimesti, kad jis to nepadarė, negaliu apsimesti, kad nesigailiu, jog jis tai padarė, o jei palikau tą laimingą paralelinę visatą, kurioje taip mėgsta gyventi mano baltosios bendražygės Klaverake, savo asmeninių „kas būtų, jeigu būtų“ atsikračiau greičiau dėl išsekusios vaizduotės, o ne dėl sveiko susitaikymo „kas buvo – pražuvo“. Kai Kerolė Rivs CNN eteryje oficialiai „atleido“ mūsų sūnui už tai, kad jis nužudė jos berniuką Džefrį, jau taip gražiai grojusį klasikine gitara, kad jį net ėmė vaikytis Džuliardas13, nuoširdžiai nesupratau, ką ji ten šneka. Ar ji galvoje uždarė Keviną į dėžę, žinodama, kad jos viduje – vien įtūžis; ar mūsų sūnus dabar tiesiog ten, kur jos mintys neužklysta? Geriausiu atveju nusprendžiau, kad jai pavyko nuasmeninti jį ir paversti nelaimingu gamtos reiškiniu, kuris užgriuvo jos šeimą lyg uraganas ar pravėrė kiaurymę svetainėje lyg žemės drebėjimas, ir ji nusprendė, kad vaitodama dėl orų ar tektoninių plokščių judesių nieko nelaimėsi. Kita vertus, nieko nelaimėsi vaitodama dėl bet ko, bet dauguma mūsų vis tiek vaitojame.

Bet Silija. Neįsivaizduoju, kad Silija sėkmingai uždarė į dėžutę ar pavertė praplyšusiu debesiu tą dieną, kai Kevinas atsargiai lyg būsimasis entomologas nukrapštė nuo baltojo ąžuolo kieme maišuočių lizdą ir įkišo juos išsiperėti į jos kuprinę. Paskui ji, pirmaklasė, įkišo ranką į kuprinę, norėdama išsitraukti rašybos vadovėlį, o jis visas buvo apkibęs dryžuotais vikšrais – juos Kevinas terasoje traiškydavo į žalią košę – ir keli užsliuogė jos delnu ant pastirusio dilbio. Deja, Silija nebuvo linkusi klykti, šitaip pagalba galbūt būtų atskubėjusi greičiau. Bet, įsivaizduoju, ji tik pastiro – ėmė sunkiai šnopuoti, išpūtė šnerves, akių lėliukės išsiplėtė kaip lėkštės – o mokytoja lentoje toliau aiškino „kietąją C“ žodyje candy. Galiausiai gretimuose suoluose ėmė žviegti mergaitės, ir kilo tikras pragaras.

Tačiau kad ir kaip ryškiai prisimintų tuos maišuočius, kažkodėl apie tai nė nesusimąstė po dviejų savaičių, kai Kevinas pasiūlė „panėšėti“ ją ant kupros, ropšdamasis į ąžuolą, ir ji apkabino jam kaklą. Ji neabejotinai nustebo, kai Kevinas paragino ją nulipti ant virpančios aukštutinės šakos, o pats ramiai nusileido ant žemės. „Kelinai! Kelinai, as nemoku nuliti!“ Ji tikriausiai nuoširdžiai tikėjo, kad net palikęs ją dvidešimties pėdų aukštyje ir ramiausiai patraukęs namo sumuštinio jis grįš iškelti jos iš medžio. Ar tai atleidimas? Kaip Čarlis Braunas, ir vėl spiriantis Liusės laikomą kamuolį14, kad ir kiek pliušinių žaislų jis išskrodė, kad ir kiek iš konstruktoriaus kubelių pastatytų katedrų nugriovė, Silija niekada nesiliovė tikėti, kad giliai širdyje jos didysis brolis yra geras.

Tai galima vadinti nekaltumu arba patiklumu, bet Silija padarė dažniausią geraširdžių klaidą: ji manė, kad visi tokie kaip ji. Priešingą teiginį pagrindžiantys įrodymai nerado sau vietos kaip knyga apie chaoso teoriją bibliotekoje, kurioje nesama fizikos lentynos. Taip pat ji niekada jo neįduodavo, o be liudininkės parodymų dažnai būdavo neįmanoma dėl jos nelaimių apkaltinti brolį. Užtat nuo pat sesers gimimo akimirkos Kevinas Kačiadurianas bent perkeltine prasme galėjo nors ir žudyti.

Prisipažįstu, kai Silija buvo mažutė, Kevinas nuo manęs nutolo dviem milžiniškais žingsniais atgal, lyg žaidžiant „Mama, mama“. Maži vaikai traukia, bet jis paskelbė karinę nepriklausomybę. O tu taip puikiai sugebėdavai laisvalaikiu vedžiotis jį į sporto rungtynes ar muziejus, kad galbūt šiek tiek jį tau ir atidaviau. Todėl likau tau skolinga, užtat man ypač nepatogu pasakyti tai, kas iš tų dviejų milžiniškų žingsnių atstumo ėmė dar labiau kristi į akis.

Franklinai, mūsų sūnaus asmenybė darėsi panaši į juodos ir baltos spalvos sausainiuką. Tai prasidėjo darželyje, jei ne anksčiau, bet vis sunkėjo. Kad ir kaip tai erzintų, žmones pažinti galime vien tik nuolat būdami arti, todėl atsitiktinai išvysti mylimą žmogų tiesiog žingsniuojant gatve atrodo taip miela. Tad tu turėsi tiesiog manim patikėti – žinau, nepatikėsi, – kai tavęs nebūdavo namie, Kevinas būdavo surūgęs, slapukas ir sarkastiškas. Ir ne tik retsykiais, niūrią dieną. Kiekviena diena būdavo niūri. Ši lakoniška, pasipūtusi, nešneki jo asmenybės pusė atrodė tikra. Galbūt ne vien ji buvo tikra, bet neatrodė visiškai apsimestinė.

Kai šalia būdavai tu – Franklinai, man taip nesmagu tai sakyti, lyg kėsinčiausi iš tavęs atimti ką nors, kas tau brangu, – Kevino elgesys būdavo priešingas. Tau įėjus, jo veidas persimainydavo. Jo antakiai šaudavo aukštyn, galva pakrypdavo, o aukštai ant smakro, ties viršutinėmis dantenomis, ištįsdavo šypsena sučiauptomis lūpomis. Apskritai jo bruožai sustingdavo kaip amžino džiaugsmo ir nuostabos išraiška, kaip tų senstančių žvaigždučių, pasidariusių per daug plastinių operacijų. Labas, tėti! – sušukdavo jis. – Kaip šiandien sekėsi darbe, tėti? Nufotografavai ką nors labai kieto? O karvių dar matei, tėti? Dar laukų ar didelių pastatų, ar labai turtingų žmonių namų? Tu nušvitęs imdavai entuziastingai pasakoti, kaip fotografavai kelio ruožus, o jis džiūgaudavo: Vaje, geras! Ir vėl mašinos reklama! Aš visiems mokykloje papasakosiu, kad mano tėtis fotografuoja Oldsmobile! Vieną vakarą tu parnešei namo naująjį Atlantic Monhlty numerį ir išdidžiai atvertei Colgate reklamą, kurioje puikavosi mūsų pačių rausvo marmuro vonios kambarys. Vaje, tėti! – aikčiojo Kevinas. – Jeigu mūsų vonia nufotografuota dantų pastos reklamoje, ar mes – įžymybės? „Tik truputį“, – tarstelėjai tu, o aš prisimenu, kaip skėliau išminties perlą: „Jei šioje šalyje nori būti tikra įžymybė, turi ką nors nužudyti.“

Ak, toli gražu ne tu vienas buvai toks patiklus; Kevinas daug metų pūtė miglas mokytojams į akis. Tavo dėka tebeturiu stirtas jo mokyklinių sąsiuvinių. Kadangi domėjaisi Amerikos istorija, tu buvai šeimos kronikininkas, fotografas, albumų klijuotojas, o aš dažniau linkdavau suvenyrais laikyti pačią patirtį. Tad pati gerai nesuprantu, kas mane apsėdo, kad persikraustydama nė nedirstelėjau į Stairmasters treniruoklį ir kiaušinių pjaustykles, bet pasiėmiau segtuvus su Kevino rašiniais.

Ar tuos segtuvus išsaugojau vien dėl tavo smulkios, pasvirusios rašysenos, „Pirmoji klasė“? Bent sykį manau, kad ne. Aš ištvėriau du teismus, jei trečiuoju nelaikysime to, kas vyko prieš juos, ir išmokau viską vertinti kaip įkalčius. Net taip įpratau perduoti kitiems savo gyvenimo nuosavybės teises – žurnalistams, teisėjams, tinklaraštininkams; mirusių vaikų tėvams ir pačiam Kevinui – kad net dabar nenoriu sulankstyti ar išniekinti savo sūnaus rašinių, nes tai gali būti palaikyta įkalčių gadinimu.

Šiaip ar taip, dabar šeštadienio popietė, o aš mėginu prisiversti kelis iš jų perskaityti. (Ar įsivaizduoji, galėčiau juos parduoti? Ir ne už grašius. Pasirodo, kaip tik tokie niekniekiai eBay aukcionuose parduodami už tūkstančius, kartu su pusėtinais Adolfo Hitlerio peizažais.) Nekaltas fizinis jų pavidalas net širdį veria: riebios, beveidės spausdintinės raidės, trapus pageltęs popierius. Kaip proziška, galvojau iš pradžių; nesužinosiu nieko daugiau, tik tai, kad jis darydavo namų darbus kaip geras berniukas. Bet skaitydama toliau, susidomėjau, nervingai apžavėta įsitraukiau, kaip įsitraukiama maigyti ir spaudyti kylančios voties ar įaugusio plauko.

Nusprendžiau, kad Kevinas savo mokytojus apiberdavo ne tiek tuo švarutėliu Partridžų šeimynėlės15 žvitrumu, su kuriuo pasitikdavo tave grįžusį iš darbo, kiek nejaukiu bejausmiškumu. Kevinas rašiniuose visada perdėtai tiksliai laikosi užduoties raidės; jis nieko neprideda, o jei sumažinamas pažymys, tai paprastai už tai, kad jie per trumpi. Juose nėra nieko bloga. Jie faktiškai teisingi. Rašyba tvarkinga. Retsykiais, kai mokytojai parašo neaiškių pastabų, kad jis galėtų „asmeniškiau pažiūrėti į medžiagą“, jie niekaip neįstengia parodyti, ko tiksliai rašiniuose stinga:

Abraomas Linkolnas buvo prezidentas. Abraomas Linkolnas turėjo barzdą. Abraomas Linkolnas išlaisvino juodaodžius vergus. Mokykloje visą mėnesį mokėmės apie didžiuosius Amerikos juodaodžius. Yra daug didžiųjų Amerikos juodaodžių. Pernai per Juodaodžių amerikiečių istorijos mėnesį mokėmės apie tuos pačius Amerikos juodaodžius. Kitais metais per Juodaodžių amerikiečių istorijos mėnesį mokysimės apie tuos pačius Amerikos juodaodžius. Abraomą Linkolną nušovė.

Jei leisi bent sykį stoti į Kevino pusę, tu ir visi jo pradinės mokyklos mokytojai manėt, jog jam reikia pagalbos ugdant organizacinius įgūdžius, bet aš nusprendžiau, kad jo organizaciniai įgūdžiai buvo tiesiog tobuli. Nuo pat pirmos klasės tokiose užduotyse matyti intuityvus sugebėjimas įvertinti atsitiktinumą, bukinančią pasikartojimo galią ir absurdistines non sequitur galimybes. Be to, robotiški jo teiginiai nerodo nesugebėjimo įvaldyti prozos stiliaus vingrybių; jie yra jo prozos stilius, nusvidintas ne mažiau stropiai negu H. L. Menkeno. Nors gaudavom nesmagių pastabų per tėvų susirinkimus, kad Kevinas „lyg neįdėtų širdies į mokyklos užduotis“, buvo priešingai, Kevinas dėjo širdį į mokyklos užduotis, širdį ir sielą. Žiū, kaip jis ketvirtoje klasėje įvykdė užduotį „Susipažinkite: mano mama“:

Mano mama kur nors išvažiuoja. Mano mama miega kitoje lovoje. Mano mama valgo kitokį maistą. Mano mama grįžta namo. Mano mama miega namie. Mano mama valgo namie.

Mano mama pasako kitiems žmonėms kur nors važiuoti. Kiti žmonės miega kitoje lovoje. Kiti žmonės valgo kitokį maistą. Kiti žmonės grįžta namo. Kiti žmonės nakvoja namie. Kiti žmonės valgo namie. Mano mama turtinga.

Žinau, ką tu manai, ar ką manei tada. Kad paniurusi, atsaini Kevino laikysena su manim buvo apsimestinė, o greta tavęs jis galėjo atsipalaiduoti, būti žvitrus ir žvalus, koks yra iš tikrųjų. Kad visa persmelkęs jo rašinių striukumas rodo dažnai pasitaikančią spragą tarp minčių ir sugebėjimo jas išreikšti. Norėčiau sutikti, kad jo uždaras nuolaidžiavimas man buvo dirbtinis, net jei jausmas, kad jis laukia, nepaliekantis nuo pat tada, kai atėmiau vandens šautuvą, atrodė tikras. Bet nei Bebriukas Kliveris16, nei prisukamas mokinukas dėl to nepasidaro mažiau akių dūmimas. Kevinas buvo žaidimas antpirščiais, kuriame visi trys antpirščiai buvo tušti.

Vos permečiau akimis, ką ligi šiol parašiau, ir supratau, kad labai jau glaustai nupasakojau gerus septynerius mūsų bendro gyvenimo metus; be to, didžioji dalis tos santraukos buvo apie Siliją. Man dėl to gėda, tikrai, bet nors prisimenu, kaip per tuos metus praleidome vieną iš Silijos gimtadienių, mano prisiminimai apie Keviną nuo aštuonerių iki maždaug keturiolikos metų kažkokie susilieję.

Ak, išnyra kelios nuotrupos, ypač tragiškas mėginimas perteikti savo profesinio gyvenimo entuziazmą, vežantis tave ir trylikametį Keviną (kaip prisimeni, Silija, per maža keliauti, pasiliko su mano mama) į Vietnamą. Tą šalį pasirinkau tyčia, nes ji bet kuriam amerikiečiui, bent jau mūsų kartos, ką nors reiškia, todėl yra apsaugota nuo atsainaus Tiesiog Kažkur ir Koks Skirtumas jausmo, kurį taip nesunkiai sukelia užsienio kraštai, kai juose lankaisi pirmą sykį, ir kuriam natūraliai pasiduotų Kevinas. Be to, Vietnamas tik neseniai atvėrė sienas turistams, todėl ir pati negalėjau nepasinaudoti tokia proga. Bet pripažįstu, kad tas ryšio potyris, kaltės persmelktas artumas ryžių laukams ir suvargusioms senutėms kūgio formos šiaudinėmis skrybėlėmis labiausiai suvokiamas tau ir man. Būdama dvidešimtmetė, žygiavau per Vašingtoną, o tu, nors ir veltui, maldaute maldavai Šauktinių tarybos neatmesti tavęs dėl plokščiapėdystės; kadangi Saigonas jau buvo kritęs prieš trejus metus, kai susipažinome, mes ne sykį dar laužėme ietis dėl karo. Kevinas tokių asociacijų neturėjo, todėl galbūt, kad ir kokie buvo mano pačios ketinimai, iš tikrųjų nusitempiau jį Tiesiog Kažkur ir Koks Skirtumas Kur. Bet vis tiek niekada nepamiršiu skaudaus pažeminimo, kai mūsų sūnus – dievaži, mažų mažiausiai sugebantis greitai mokytis – rėplino per Hanojaus mopedų jūrą ir šūkavo „čiurkoms“ trauktis iš kelio.

Tačiau iš miglos eidetiškai iškyla dar vienas prisiminimas, ir tai nebus, Franklinai, dar vienas piktas, šmeižikiškas pavyzdys, koks beširdis nuo pat gimimo buvo mūsų sūnus.

Kalbu apie tas dvi savaites, kai jis sirgo. Jam buvo dešimt metų. Kurį laiką daktaras Goldblatas jaudinosi, kad jam nebūtų meningitas, nors baisiai skausminga stuburo punkcija parodė, kad ne. Nors apetito neturėdavo, apskritai Kevinas buvo sveikas berniukas, ir tik vieną sykį mačiau mūsų sūnų taip ilgai patiestą ant menčių.

Kai tik pasijuto blogai, pastebėjau, kad nosį nuo mano patiekalų suka nebe pašaipiai; jis pažvelgdavo į lėkštę ir susigūždavo lyg nugalėtas. Kadangi – kaip ir jo motina – buvo pratęs įveikti ne vien išorės galias, bet ir savo paties impulsus, jis pamėgino nuryti vieną mano ėrienos sarma, ir tik paskui pasidavė. Jis nekiūtojo šešėliuose ir tarsi generolas nežygiavo koridoriumi, bet ėmė klaidžioti ir rangytis ant baldų. Pastirusi veido išraiška suglebo, dingo pašaipi kreiva šypsenėlė. Galiausiai radau jį bejėgiškai susisukusį ant rašalu aptaškyto armėniško kilimo savo darbo kambaryje ir net aiktelėjau, nes kai padėjau jam atsistoti ir paguldžiau į lovą, jis nesipriešino. Franklinai, jis apkabino man kaklą.

Savo kambaryje jis leidosi mano nurengiamas, o kai paklausiau, kurią pižamą nori vilktis, užuot nusivaipęs ir atkirtęs bet kurią, jis trumpai susimąstė, o paskui tyliai sukuždėjo: „Su astronautais. Man patinka beždžioniukas raketoje.“ Pirmą sykį išgirdau, kad jam patinka bent vienas jo drabužis, o kai pamačiau, kad kaip tik ta pižama skalbinių krepšyje, susisielojau, išpurčiau ją ir nuskubėjau pas jį, žadėdama kitą dieną ją išskalbti, ir ji bus švari ir graži. Maniau, jis atsakys: „Nesvarbu“, bet vietoj to – ir vėl pirmą sykį – sulaukiau: „Ačiū.“ Kai apkamšiau jį, jis su džiaugsmu susivyniojo į antklodę iki pat smakro, o kai tarp įkaitusių lūpų įspraudžiau termometrą – jo veidas nuo temperatūros buvo išmuštas dėmėmis – jis ėmė švelniai ritmiškai čiulpti stiklą, lyg pagaliau, sulaukęs dešimties metų, būtų išmokęs žįsti. Kaip vaikui, temperatūra buvo aukšta – daugiau kaip 101 laipsnis – o kai drėgnu rankšluosčiu paglosčiau jam kaktą, jis ėmė niūniuoti.

Nežinau, ar sirgdami būname labiau savimi ar mažiau. Bet tos nepaprastos dvi savaitės man buvo nušvitimas. Kai sėdėdavau ant jo lovos krašto, Kevinas priglausdavo viršugalvį prie mano šlaunies; kai nusprendžiau, kad to nepasirodys per daug, užsikėliau jo galvą ant kelių, o jis įsikibo į mano megztinį. Porą sykių vemdamas nespėjo nubėgti į tualetą; bet kai viską išvaliau ir pasakiau jam nesijaudinti, jis visai neatrodė toks patenkintas savimi, kaip keičiant sauskelnes, bet inkšdamas atsiprašinėjo ir, nepaisydamas mano guodimo, gėdijosi. Žinau, kad sirgdami visi vienaip ar kitaip persimainome, bet Kevinas nebuvo tiesiog irzlus ar pavargęs, jis tapo visai kitu žmogumi. Ir tuomet supratau, kiek jėgų ir ryžto jam reikėjo visą tą laiką, kad suvaidintų tą kitą berniuką (ar berniukus). Net tu norom nenorom sutikdavai, kad Kevinas „mažumėlę priešiškai nusiteikęs“ sesutės atžvilgiu, bet kai mūsų dvimetė įtipeno į jo kambarį, jis leido jai drėgnomis rankytėmis paglostyti jam galvą. Kai ji nešė jam piešinius su linkėjimais pasveikti, jis nevadino jų nesąmonėmis ir nesinaudojo tuo, kad prastai jaučiasi, norėdamas visiškai pagrįstai pavaryti ją šalin, bet, sukaupęs visas jėgas, silpnai pratardavo: „Koks gražus paveiksliukas, Sile. Gal nupiešk dar vieną?“ Maniau, kad tas vyraujantis emocinis tonas, toks ryškus nuo pat gimimo, buvo nekintamas. Vadink jį įsiūčiu ar pagieža – tai tik laipsnio klausimas. Bet po to įniršio sluoksniais, kaip priblokšta pastebėjau, plytėjo nevilties paklotas. Jis nepyko. Jis liūdėjo.

Dar vienas dalykas, kuris mane pribloškė, buvo keistas jį apėmęs nenoras būti su tavim. Gal tu neprisimeni, nes kai sykį ar du jis tave atstūmė – kai užsukdavai, sakydavo, kad nori miego, arba tyliai, nuvargęs padėdavo ant grindų tavo dovanotus retus kolekcinius komiksus – tu taip įsiskaudinai, kad pats atsitraukei. Galbūt jis jautė neįstengsiąs nutaisyti smagios Labas, tėti minos kaip per judviejų šeštadienio popietės pasisvaidymus lėkšte, bet tuo atveju tokią linksmuolio berniūkščio laikyseną jis aiškiai laikė privaloma tėvo akivaizdoje. Aš tave guodžiau, kad sergantys vaikai visada labiau nori mamos, bet tu vis tiek trupučiuką pavydėjai. Kevinas laužė taisykles, ardė pusiausvyrą. Silija buvo mano, o Kevinas – tavo. Judu su Kevinu buvot artimi, jis tavim pasitikėdavo, jis į tave kreipdavosi ištikus nelaimei. Bet, manau, kaip tik dėl to jis atvėso: dėl tavo primygtinumo, dėl tavo artumo, dėl tavo troškimo, dėl tavo įkalbinėjančio, bičiuliško tėtiškumo. To jam buvo per daug. Jis neturėjo tiek jėgų – ne kad suteiktų tau artumą, kurio reikalavai, bet kad jam atsispirtų. Kevinas dėl tavęs susikūrė save, ir tikriausiai, sprendžiant iš paties to kūrinio painumo, jo širdyje glūdėjo gilus, veriamas troškimas įtikti. Bet ar kada pagalvoji, kaip jis turėjo nusivilti, kai klastą priėmei už tikrovę?

Kita pastanga, kuriai jėgų nebepakako, buvo vaizduoti apatiją – nors atrodytų, kad sergantis žmogus natūraliai būna apatiškas. Tačiau lyg sausumos kupsteliai šaltoje slūgstančioje jūroje ėmė kyščioti nedrąsių norų salelės. Kai jau nebeišvemdavo maisto, paklausiau, ko norėtų valgyti, ir jis prisipažino mėgstąs mano žuvienę, ir net patikino, kad jam skanesnė pieniška, o ne pomidorinė. Jis net paprašė paskrudinti riekelę katah, nors anksčiau iš visų jėgų stengdavosi pademonstruoti panieką viskam, kas armėniška. Prisipažino pamilęs vieną apskurusį pliušinį Silijos žaislą (gorilą), o ji iškilmingai lyg ant aukuro paguldė jį ant jo pagalvės, tarsi kukliam jos primatui būtų suteikta reta garbė – o taip ir buvo. Kai paklausiau jo, ką jam paskaityti ilgomis popietėmis – žinoma, buvau pasiėmusi laisvadienių iš AWAP – jis mažumėlę sutriko, bet, manau, tik dėl to, kad kai anksčiau kuris nors iš mūsų skaitydavome pasakas, jis nenorėdavo jų klausytis. Todėl vedama tiesiog nuojautos – atrodė, kad tokia istorija berniukui turėtų patikti – pasirinkau „Robiną Hudą ir jo linksmuosius vyrukus“.

Jam baisiai patiko. Prašė manęs vis iš naujo skaityti „Robiną Hudą“, kol tikriausiai mintinai išmoko ne vieną pastraipą. Iki šiol taip ir nesužinojau, ar būtent ta istorija jam taip patiko dėl to, kad perskaičiau ją kokią nors tinkamą cheminę akimirką – kai jis turėjo pakankamai jėgų klausytis, bet dar buvo per silpnas, kad sukurtų abejingumo galios lauką, – ar būtent šitoje istorijoje būta ko nors, kas įstrigo jo vaizduotėje. Kaip daugumai vaikų, įmestų į nesustabdomą civilizacijos koloną, kai ji jau yra gerokai nužygiavusi, galbūt jam buvo mieli apribojimai pasaulio, kurio veikimo principus jis įstengė perprasti; dešimtmečiui arklių traukiami vežimai ir lankai su strėlėmis maloniai suvokiami. Galbūt jam patiko vagystės iš turtuolių ir dalijimas vargšams, nes jis instinktyviai žavėjosi antiherojais. (Arba, kaip tu tuomet pareiškei, galbūt jis tiesiog būsimasis demokratas, linkęs spausti mokesčius ir paskui juos leisti.)

Tų dviejų savaičių niekada nepamiršiu, bet ne mažiau atmintyje įsirėžė ir rytas, kai jis pasveiko tiek, kad atsikėlė iš lovos, o tuomet pranešė man, kad apsirengsiąs pats, ir gal malonėčiau išeiti iš jo kambario. Paklusau, stengdamasi nuslėpti nusivylimą, o kai vėliau grįžau paklausti, ko jis norėtų pietums, galbūt vėl žuvienės, jis susierzinęs papurtė galvą. „Nesvarbu“, – atsakė jis, mėgstamiausias jo kartos žodis. Karšto sumuštinio su sūriu? „Man nusišikt“, – atsakė jis – tokia frazė, ištarta dešimtmečio vaiko, kad ir kiek žmonės kalbėtų, kaip vaikai šiais laikais greitai suauga, mane sukrėtė. Pasitraukiau, nors spėjau pastebėti, kad jo burna ir vėl perkreipta. Pasakiau sau, kad reikia džiaugtis; jam geriau. Geriau? Na, o man ne.

Tačiau karštis jam niekada nepakilo tiek, kad suskrudintų menkučio, vos užgimusio susidomėjimo sėkliukes iki pelenų. Kitą savaitę užklupau jį, patį skaitantį „Robiną Hudą“. Vėliau padėjau tau nupirkti jo pirmąjį lanką ir strėles prekybos centro sporto prekių parduotuvėje ir pastatyti šaudymo iš lanko taikinį mūsų nuožulnaus kiemo viršuje, visą laiką kalbėdama poterius, kad šitas mažas aistros žiedelis nenugeibtų, kol baigsime darbą. Visa širdimi jį palaikiau.

Eva

13 Garsi muzikos ir menų mokykla Niujorke.

14 Aliuzija į pasikartojančią temą populiariuose Peanuts komiksuose.

15 Aštuntojo dešimtmečio serialas The Partridge family.

16 Seno TV serialo personažas.

2001 M. VASARIO 24 D.

Mielas Franklinai,

kai šiandien aplankiau Keviną, jam ant kairio skruosto buvo mėlynė, o apatinė lūpa sutinusi; krumpliai nubrozdinti. Paklausiau, kas jam, o jis atsakė, kad skusdamasis įsipjovė. Galbūt cypėje šmaikštumą atstoja visai nevykę pastebėjimai. Jam aiškiai buvo malonu neleisti man išgirsti apie jo vidines kančias, o kaipgi aš galėčiau trukdyti menkus jo pasismaginimus; daugiau ir neklausinėjau. Paskui galbūt ir galėjau pasiskųsti kalėjimo vadovybei, kad ji neįstengė apsaugoti mūsų sūnaus, bet turint galvoje, ką pats Kevinas pridarė savo bendramoksliams, atrodė labai jau žema kelti vėjus dėl kelių nubrozdinimų.

Daugiau jokios įžangos nedariau. Vis mažiau rūpinuosi, kad jis patogiai jaustųsi, kai aš apsilankau, nes visos jo paties pastangos nukreiptos vien į tai, kaip sukelti man nepatogumų.

– Man kai kas neduoda ramybės, – tiesiai pareiškiau. – Beveik galiu suprasti, kaip pasiduodama kokiam nors beatodairiškam įsiūčiui, kaip liejama neviltis ant bet ko, kas pasipainioja po kojomis. Kaip tas tykus, į akis nekrintantis havajietis prieš metus ar dvejus, kuris tiesiog neatlaikė…

– Brajanas Jusugis, – padėjo Kevinas. – Jis laikė žuvytes.

– Septyni bendradarbiai?

Kevinas apsimestinai paplojo katučių.

– Du tūkstančiai žuvyčių. Ir tai buvo Xerox. Jis buvo kopijavimo aparatų meistras. Devynių milimetrų Glock.

– Kaip malonu, – pasakiau, – kad ši patirtis tave padarė bent šio to ekspertu.

– Jis gyveno „Lengvojoje gatvėje“, – įsiterpė Kevinas. – Tai buvo aklagatvis.

– Nesvarbu, bet Ujugis…

– JuSUgis, – pataisė Kevinas.

– Aiškiai buvo nesvarbu, kas tie darbuotojai…

– Tas vyrukas priklausė Havajų karpių asociacijai. Galbūt jis manė, kad jam priklauso skųstis.17

Kevinas maivėsi; palaukiau, kol įsitikinau, kad jo pasirodymas baigtas.

– Bet tavo susiėjimas sporto salėje, – kalbėjau toliau, – buvo „tik su kvietimais“.

– Ne visi mano kolegos nesirenka aukų. Pavyzdžiui, Maiklas Makdermotas pernai gruodį. Veikfildas, Masačusetso valstija, Edgewater Tech. – AK, 12 kalibro šautuvas. Konkretūs taikiniai. Buhalteriai. Bet kas, kas tik galėjo prisidėti atskaitant iš jo algos du tūkstančius žalių…

– Nenoriu kalbėtis apie Maiklą Makdermotą, Kevinai…

– Jis buvo storas.

– …nei apie Eriką Harisą ir Dilaną Kleboldą…

– Vėplos. Suteršė gerą masinių žudikų vardą.

Juk sakiau, Franklinai, jis niekaip negalėjo palikti ramybėje tų vaikių iš Kolumbaino, kurie aplenkė jį vos po dvylikos dienų, nužudę šešiais daugiau; neabejoju, juos paminėjau vien tam, kad jį paerzinčiau.

– Harisas ir Kleboldas bent jau turėjo mandagumo sutaupyti mokesčių mokėtojams nemenką sumelę ir skubiai išsinešdinti, – šaltai pasakiau.

– Menkystos, tik mėgino išpūsti savo aukų skaičių.

– O kodėl tu ne?

Jis, regis, neįsižeidė.

– O kam visiems viską palengvinti.

– Visiems – tai man?

– Taip pat ir tau, – ramiai atsakė jis. – Žinoma.

– Bet kodėl Deina Roko, o ne kita mokytoja, kodėl būtent tie vaikai? Kuo jie buvo ypatingi?

– Et, – atsakė Kevinas. – Man jie nepatiko.

– Tau niekas nepatinka, – tariau. – Kas, jie geriau už tave žaidė kvadratą? Ar tu tiesiog nemėgsti ketvirtadienių?

Turint galvoje naująją Kevino specializaciją mano neaiški užuomina į Brendą Spenser buvo klasikinė aliuzija. Brenda savo gimnazijoje San Karlose, Kalifornijos valstijoje, nužudė du suaugusiuosius ir sužeidė devynis studentus vien dėl to, kaip vėliau buvo tvirtinama Boomtown Rats grupės hite, kad „Man nepatinka pirmadieniai“. Tai, kad šios garsios skerdynės įvyko net 1979 metais, rodo, kad ši šešiolikametė aplenkė laiką. Paminėjusi jo vaikišką panteoną, užsitarnavau tai, kas kito vaiko veide vadintųsi šypsena.18

– Tikriausiai turėjai nemažai darbo, – pasakiau, – kol atrinkai sąrašą.

– Ne tas žodis, – mielai pritarė jis. – Iš pradžių turėjau gal penkiasdešimt ar šešiasdešimt rimtų kandidatų. Ambicinga, – pasakė jis ir papurtė galvą, – bet nepraktiška.

– Gerai, dar turime keturiasdešimt penkias minutes, – pasakiau. – Už ką Denis Korbitas?

– …suskis! – pareiškė jis, lyg būtų prie kasos tikrinęs pirkinių sąrašą.

– Tu prisimeni kopijavimo aparatų meistro iš Havajų pavardę, bet abejoji dėl savo nužudytų žmonių vardų.

– Jusugis bent jau kai ką padarė. O Korbitas, jei teisingai prisimenu, tiesiog smaksodavo prie sienos išpūtęs akis, lyg lauktų, kada režisierius nutrauks sceną.

– Norėjau pasakyti, na, Denis buvo suskis. Tai kas?

– Matei, kaip tas vėpla vaidina Stenlį „Tramvajuje“? Aš geriau pamėgdžiočiau pietietišką tarmę po vandeniu.

– Kokį vaidmenį tu vaidini? Užsiraukęs, pasikėlęs. Iš kur visa tai? Iš Bredo Pito? Žinai, tu ir pats šneki truputį pietietiškai. Ir nelabai gerai.

Kitų kalinių dauguma buvo juodaodžiai, ir atitinkamai ėmė krypti jo šnekta. Jis visada kalbėdavo keistai lėtai, lyg labai stengtųsi, lyg žodžius tektų krapštyti iš burnos semtuvu, tad atvėptalūpė miesto getams būdinga praleistų priebalsių ir veiksmažodžių ekonomija buvo natūraliai užkrečiama. Tačiau vis tiek džiūgavau; regis, pavyko jį suerzinti.

– Aš nevaidinu vaidmens. Aš esu vaidmuo, – įsikarščiavo jis. – Bredas Pitas turėtų vaidinti mane.

(Taigi jis girdėjo; Miramax jau pradėjo statyti filmą.)

– Nekvailiok, – atsakiau. – Bredas Pitas per senas, kad vaidintų neapsiplunksnavusį gimnazijos antroką. Net jei jis būtų tinkamo amžiaus, jokia auditorija niekada nepatikėtų, kad tokios sumanios išvaizdos vyrukas galėtų padaryti tokią kvailystę. Žinok, skaičiau, kad niekaip nesiseka rasti aktorių. Niekas visame Holivude nė piršteliu nenori priliesti tavo purvino vaidmenuko.

– Kad tik ne Dikaprijus, – sumurmėjo Kevinas. – Jis kvėša.

– Grįžtam prie reikalo, – atsilošiau. – Kuo tau užkliuvo Zigis Rendolfas? Vargu ar gali jį apkaltinti, kad neatitiko tavo pasakiškų meninių standartų kaip Denis. Sakoma, jo laukė profesionalaus baleto šokėjo ateitis.

– Profesionali ateitis, – atrėžė Kevinas, – laukė jo šiknaskylės.

– Visi labai susižavėjo, kai jis per susirinkimą suskėlė prakalbą, kad yra gėjus ir tuo didžiuojasi. Tu negalėjai to pakęsti, tiesa? Visi moksleiviai aikčiojo, koks jis drąsus.

– Ir kaip tau tai patinka, – žavėjosi Kevinas. – Visi ploja atsistoję už tai, kad bičą dulkina pro šikną.

– Bet aš niekaip nesuprantu, už ką Grierė Ulanov, – pasakiau. – Ta pasišiaušusi mergiotė, žema, stambiais dantimis.

– Atsikišusiais, – pataisė jis. – Kaip arklio.

– Apskritai labiau liejai pagiežą ant gražuolių.

– Galėjau padaryti bet ką, kad tik ji liautųsi tauškusi apie „milžinišką dešiniųjų sąmokslą“.

– Ak, tai ji, – užsiminiau. – Peticija.

(Nežinau, ar tu prisimeni, bet Gladstouno gimnazijoje buvo renkami parašai po pasipiktinusia peticija Niujorko Kongreso nariams, kai buvo apkaltintas Klintonas.)

– Pripažink, mamule, įsimylėti prezidentą – labai jau žemas lygis.

– O man atrodo, – pratariau, – kad tau nepatinka žmonės, kurie apskritai įsimyli.

– Daugiau teorijų neturi? Nes man atrodo, – atkirto jis, – kad tu neturi ką veikt.

– Turėjau. Tu viską atėmei.

Mes žvelgėme tiesiai vienas kitam į akis.

– Dabar tu – mano gyvenimas, – atsakiau jam. – Viskas, kas man liko.

– Va čia, – pareiškė jis, – tai jau apgailėtinai suskėlei.

– Bet nejau ne to norėjai? Tik tu ir aš, pagaliau imame vienas kitą pažinti.

– Ir vėl teorija! Koks aš nuostabus.

– Sovetas Vašingtonas, – manęs laukė dar ilgas sąrašas, ir reikėjo vykdyti programą. – Skaičiau, kad jis vėl vaikščios. Nusivylei?

– Koks man skirtumas?

– O koks buvo skirtumas tada? Kad net norėjai jį nužudyti?

– Nenorėjau jo nužudyti, – sausai atsakė Kevinas.

– Ak, mat kaip. Padarei jam po skylę šlaunyse, ir tai tyčia. Neduok Dieve, kad ponaitis Tobulas Psichopatas prašautų pro šalį.

Kevinas iškėlė rankas.

– Pala, pala! Klaidų dariau! Mažiausiai norėjau paleisti tą menkystą filmų žinovą nesužalotą.

– Džošua Lakronskis, – prisiminiau, nors mes skubėjome. – Ar girdėjai, kad tavo draugas Džošua pakviestas į Miramax tarybą kaip scenarijaus konsultantas? Jie siekia istorinio tikslumo. Kaip „filmų žinovui“ – tai tiesiog svajonė.

Kevinas prisimerkė. Jis nemėgsta, kai jo šlovę pasiglemžia šalutiniai veikėjai. Jis taip pat niršo, kai Leonardas Pugas sukūrė savo tinklalapį KK’s_best_friend.com, kurį aplanko tūkstančiai žmonių ir kuriame mėginama atskleisti juodžiausias mūsų sūnaus paslaptis vienu mygtuko spustelėjimu. Nieko sau geriausias draugas! – riaumojo Kevinas, kai pasirodė puslapis. – Lenis greičiau buvo mano žiurkėnas.

– Jei tau nuo to palengvės, – karčiai pridūriau, – Soveto krepšininko karjera jau nebevaro vienais tritaškiais.

– Aha, na, tiesą sakant, man nuo to lengviau. Pasauliui mažiausiai reikia dar vieno juodžiaus, kuris nori mėtyti kamuolį NBA. Neoriginalu kaip reta.

– Neoriginalu kaip reta! Dar vienos skerdynės mokykloje?

Kevinas krapštėsi panages.

– Man tai veikiau tradicija.

– Spauda manė, kad pasirinkai Sovetą todėl, kad jis juodaodis.

– Logiška, – prunkštelėjo Kevinas. – Devyni vaikai, užrakinti sporto salėje. Tik vienas iš jų negrų padermės, ir še kad nori, nusikaltimas iš neapykantos.

– Ak, juk tai tikrai buvo nusikaltimas iš neapykantos, – tyliai pratariau.

Kevinas šyptelėjo.

– Tai jau tikrai.

– Tą patį sakė ir apie Migelį Espinosą. Kad pasirinkai jį, nes jis buvo ispanakalbis.

– Superakiniuotis? Jei neįtraukčiau spalvotųjų bendruomenių, sakytų, kad diskriminuoju.

– Bet iš tikrųjų pasirinkai jį todėl, kad jis buvo tokia akademinė žvaigždutė, taip? Peršoko klasę. Gaudavo tokius svaiginamai aukštus balus valstijos pažangumo testuose ir bandomuosiuose brandos egzaminuose.

– Kai jis su tavim kalbėdavo, pasirodydavo, kad tiesiog ieškojo progos sakinyje pavartoti žodį „ešelonas“.

– Bet tu žinai, ką reiškia „ešelonas“. Tu moki visokiausių gudrių žodžių. Kaip tik dėl to tau atrodė taip smagu visą rašinį parašyti vien iš trijų raidžių žodžių.

– Gerai. Taip kad aš jam nepavydėjau. Jei teisingai suprantu šito nuobodaus tardymo tikslą, tu tai turėjai galvoje.

Trumpai nutilau; žinai, tikrai atrodė, kad Kevinui nuobodu. Dokumentinių filmų kūrėjai, tokie kaip Džekas Marlinas, kriminologai, kepantys populiarias knygas, direktoriai, mokytojai ir dvasininkai, kalbinti žiniose; tavo tėvai, Telma Korbit, Loreta Grinlif – visi tie žmonės suko galvas, kodėl KK taip padarė, išskyrus mūsų sūnų. Štai dar viena tema, kuria Kevinas tiesiog nesidomi: jis pats.

– Valgyklos darbuotojas, – prisiminiau. – Jis čia visai nedera. – (Vis drovėjausi, kad niekaip neprisimenu jo vardo.) – Jo sąraše nebuvo, tiesa?

– Šalutiniai padariniai, – mieguistai atsakė Kevinas.

– Ir, – spyriausi, būtinai norėdama pasakyti ką nors, nuo ko jis atrodytų kaip gyvas, – žinau tavo paslaptį apie Lorą Vulford. Ji buvo graži, taip?

– Išgelbėjau ją, – nutęsė Kevinas. – Vos būtų atsiradusi raukšlė, pati būtų nusižudžiusi.

– Labai labai graži.

– Taip. Tikriausiai ta mergina nudėvėjo visus veidrodžius.

– O tau ji krito į akį.

Jei dar buvo likę abejonių, perdėtas Kevino aikčiojimas jas visas išsklaidė. Dažnai jam nepavyksta, bet tuomet jis mane mažumėlę užgavo. Tie paaugliai kiaurai perregimi.

– Kuo tu mane laikai, – išsiviepė jis, – aš turiu skonį. Ta Barbė buvo vien aksesuarais apsikarsčiusi.

– Tau buvo gėda, taip? – baksnojau. – Akių pieštukas, Calvin Klein, dizainerių šukuosenos. Nailonas ir žvilgantys bateliai. Ne ledinis, mizantropiškas KK stilius.

– Kai aš baigiau, ji nebeatrodė taip dailiai.

– Juk tai taip nuvalkiota, – kursčiau. – Draugams niauriai užsiminęs, kad „jei ji neatiteks man, tai niekam…“, Čarlis Niekas paleido ugnį… Tai štai ką turėjo pridengti visa šita bjauri košė? Dar vienas spuoguotas paauglys, įsimylėjęs nepasiekiamą gražuolių karalienę, ima siautėti?

– Pasvajok, – atsakė Kevinas. – Nori šitą reikalą paversti Arlekino meilės istorija, tai savo niekingoje vaizduotėje, o ne mano.

– Lukas Vudhamas buvo nelaimingai įsimylėjęs, tiesa? Perle? Žinai, tas Zyzla.

– Su Kriste Menefi jis nuėjo tik į tris pasimatymus, o išsiskyrę jie buvo jau metus!

– Lora tave atstūmė, taip?

– Aš nė iš tolo nesiartinau prie tos kekšės. O tas šmikis Vudhamas, ar žinai, kad jo motina ėjo į visus pasimatymus kartu su juo? Štai dėl ko jis perskrodė ją mėsininko peiliu.

– Tai kas nutiko? Pagaliau sukaupei drąsą priremti ją prie spintutės per pietų pertrauką? Ji tau skėlė antausį? Juokėsi į akis?

– Jeigu nori pati sau sekti tokią pasaką, – atsakė jis, kasydamasis nuogą juosmenį, – sek į sveikatą.

– Ir kitiems. Neseniai man skambino dokumentinių filmų kūrėjas. Baisiausiai troško išgirsti „mano pusę“. Gal reikėtų jam paskambinti. Galėčiau jam paaiškinti, kad iš tikrųjų dėl visko kalta meilė be atsako. Mano sūnus iki ausų įsimylėjo tokią gražuoliukę, o ji į jį nė nepažiūrėjo. Šiaip ar taip, kaip žuvo Lora? Į likusią minią Kevinas šaudė kaip pakliuvo, bet jai peršovė pačią širdį, tas mūsų Gladstouno amūras. Visi tie kiti bedaliai buvo tik priedanga, tik – kaipgi jis ten sakė? Šalutiniai padariniai.

Kevinas palinko pirmyn ir prašneko prislopintu sąmokslininko balsu:

– Kiekgi tau rūpėjo, kokios merginos man patinka ar nepatinka, kol poros jų nepatiesiau? Kiek tau rūpėjo bet kas, kas dedasi mano galvoje, kol viskas neištrūko lauk?

Deja, čia mažumėlę nesusitvardžiau.

– Nori, kad tavęs gailėčiausi? – paklausiau skardžiu balsu; apgamuotasis sargybinis dirstelėjo mūsų pusėn. – Na, pirmiausia aš gailiu Telmos Korbit ir Merės Vulford. Fergiusonų ir Rendolfų, Ulanovų ir Espinosų. Te plyšta mano širdis dėl mokytojos, kuri iš kailio nėrėsi, kad tik įlįstų į tavo brangiąją galvą, dėl krepšininko, kuris vos paeina, ir net dėl nepažįstamo valgyklos darbuotojo, o tuomet pažiūrėsim, ar dar liks gailesčio ir tau. Galbūt liks, bet tau priklauso tik trupiniai nuo mano stalo, ir net jais turėtum džiaugtis.

– Ny ny nynyny nyny!

Tuomet jis nusikvatojo. Ak, Franklinai. Vos aš susilaikau, jis visada atrodo toks patenkintas.

Prisipažįstu, šiandien stengiausi jį supykdyti. Buvau pasiryžusi jį sumenkinti, pasijusti ne gilia, juoda Mūsų Šiuolaikinės Visuomenės kebekne, o pajuokos objektu, savo paties kvailumo auka. Nes kaskart, kai Kevinas nusilenkia lyg Blogio Įsikūnijimas, jis mažumėlę ištįsta. Kiekvienas jam sviestas kaltinimas – nihilistas, morališkai degradavęs, smukęs, degeneratas ar iškrypėlis – jo liesą kūną išpučia sėkmingiau už bet kokius mano sumuštinius su sūriu. Štai dėl ko jis pučiasi. Jis pusryčiams punta nuoširdžius viso pasaulio prakeiksmus. Na, o aš nenoriu, kad jis jaustųsi neaprėpiamas, didžiulė įmitusi visos kartos nusivylimo alegorija; nenoriu jam leisti uždangstyti šleikščių jo kičinio, nevykusio, išpūsto, nuvalkioto pokšto detalių didinga Pasimetusio Šiuolaikinio Jaunimo mantija. Noriu, kad jis pasijustų kaip vienas iš daugybės nusmurgėlių, puikiausiai perprantamų tiesiog kvailų vaikiščių. Noriu, kad jis jaustųsi nereikšmingas, susitraukęs ir nepastebimas, ir labiausiai pasaulyje stengiuosi neišsiduoti, kaip dažnai kasdien, kiekvieną dieną, suku galvą, mėgindama suprasti, ką tas vaikis sau galvoja.

Kad įsimylėjo Lorą, erzinau tik iš apmąstyto spėjimo. Nors bet kokia užuomina, kad jo didžiosios skerdynės kilo vien dėl paprasčiausios, menkiausios sužeistos širdies, neabejotinai turėjo jį įžeisti, aš nuoširdžiai nežinau, kiek prie Ketvirtadienio prisidėjo tai, kad Kevinas buvo įsimylėjęs Lorą Vulford. Ką aš žinau, gal jis norėjo ją sužavėti.

Bet tas aukas aš ištyrinėjau, nesvarbu, ar jam pačiam įdomu aptarinėti tą sąrašą. Iš pirmo žvilgsnio tai buvo atsitiktinis pulkelis, toks margas, lyg pavardės būtų ištrauktos iš kepurės: krepšininkas, ispanų kilmės moksliukas, kino mėgėjas, klasikinės gitaros atlikėjas, emocingas teatralas, kompiuterių programišius, gėjus baleto šokėjas, nedaili politikos aktyvistė, paauglė pamaiva, valgyklos padėjėjas ir atsidavusi anglų kalbos mokytoja. Margas pasaulis; atsitiktinai parinkti vienuolika personažų, bet kaip ištrauktų iš kokių penkiasdešimties, kurie mūsų sūnui lyg tyčia nepatiko.

Bet aukas siejo ne vien Kevino neprielankumas. Gerai, atmeskime valgyklos darbuotoją, kuris ten aiškiai atsidūrė per klaidą; Kevino protas tvarkingas, jam būtų labiau patikęs apvalus skaičius dešimt. O šiaip kiekvienas iš jų ką nors mėgo. Nesvarbu, ar ta aistra buvo tokia jau spindinti; kad ir ką sakytų jo tėvai, kiek suprantu, Sovetas Vašingtonas iš tikrųjų negalėjo tikėtis tapti profesionalu; Denis (atleisk, Telma) buvo siaubingas aktorius, o Grierės Ulanov peticija Niujorko Kongreso nariams, kurie vis tiek ketino balsuoti už Klintoną, buvo laiko švaistymas. Dabar niekas nenori to pripažinti, bet Džošuos Lakronskio aistra filmams, regis, erzino ir kitus moksleivius, ne tik mūsų sūnų; jis amžinai cituodavo ilgiausius dialogus iš Kventino Tarantino scenarijų, o per pietus, kai kiti už stalo labiau norėdavo mainytis keptos jautienos sumuštiniais ir pyragu, o ne rungtyniauti, pradėdavo varginančias viktorinas, kas išvardins dešimt Roberto De Niro filmų chronologine tvarka. Šiaip ar taip, Džošua tikrai labai mėgo filmus, ir net tikras jo įkyrumas netrukdė Kevinui pavydėti pačios meilės. Jam, regis, nerūpėjo, ką kiti myli. Sovetas Vašingtonas mėgo sportą ir bent jau ateities Knicks iliuziją; Migelis Espinosa – mokslus (bent jau Harvardą); Džefas Rivsas – Telemaną; Denis Korbitas – Tenesį Viljamsą; Peliukas Fergiusonas – Pentium III procesorių; Zigis Rendolfas – „Vest Saido istoriją“, taip pat ir kitus vyrus; Lora Vulford mylėjo save; o Deina Roko – jai niekada nebus atleista – mylėjo Keviną.

Suprantu, kad savo pasibjaurėjimo Kevinas nelaiko pavydu. Kevinui visos dešimt jo aukų atrodė nesuvokiamai kvailos. Kiekvienas jų strikinėjo dėl niekniekių, ir jų entuziazmas atrodė komiškas. Bet kaip ir mano apmušalai iš žemėlapių, nesuvokiamos aistros niekada Kevino nejuokino. Nuo ankstyvos vaikystės jos jį siutino.

Žinoma, daug vaikų mėgsta krėsti šunybes. Ką nors sudraskyti lengviau, negu pagaminti; kad ir kaip stropiai jis ruošėsi Ketvirtadieniui, jam tikrai neprireikė tiek pastangų, kiek būtų reikėję norint susidraugauti su tais žmonėmis. Tad anihiliacija tam tikra prasme yra tinginystė. Bet jis vis tiek teikia veiklumo pasitenkinimą: griaunu, todėl esu. Be to, daugumai žmonių kūryba būna įtempta, reikalauja susikaupimo ir savitvardos, o vandalizmas teikia išlaisvinimą; turi būti šioks toks menininkas, kad suteiktum atsainumui pozityvią išraišką. Be to, griūtis gali būti valdoma, pažinta; nusavinta. Šitaip Kevinas priglaudė Denį Korbitą ir Lorą Vulford prie krūtinės, įkvėpė jų širdį ir jų pomėgius. Griūties motyvas gali būti niekas daugiau, kaip tik įgijimas, kažkoks nerangus, nesuvaldytas godulys.

Beveik visą Kevino gyvenimą stebėjau, kaip jis gadina malonumą kitiems. Nesuskaitomą daugybę sykių suplukusiuose motiniškuose pamoksluose minėdavau žodį mėgstamiausias – raudoni kaliošai, darželyje prikimšti pyrago, buvo mėgstamiausi Džeisono batukai. Kevinas nesunkiai galėjo nugirsti, kad baltasis kaftanas, aptaškytas raudonų vynuogių sultimis, buvo mano mėgstamiausia ilga suknelė. Tiesą sakant, kiekvienas judančiu taikiniu virtęs paauglys toje sporto salėje buvo mylimiausias kurio nors mokytojo mokinys.

Regis, jį ypač siutina malonumai, kuriuos tegaliu pavadinti nekaltais. Pavyzdžiui, jis visada sukdavo tiesiai prie žmogaus, pasiruošusio fotografuoti, ir tyčia pražingsniuodavo priešais objektyvą. Pradėjau baimintis mūsų išvykų prie nacionalinių paminklų, bent jau dėl japonų, gadinančių juosteles. Ką ten, visame pasaulyje išsibarstę tūkstančiai kolekcinių nuotraukų, susiliejusių dėl garsiojo KK profilio.

Tolesnės iliustracijos nesuskaitomos; pacituosiu smulkiai tik vieną.

Kai Kevinui buvo ką tik suėję keturiolika metų, jo progimnazijos tėvų komitetas paprašė manęs prižiūrėti aštuntokų pavasario šokius. Prisimenu, mažumėlę stebėjausi, kad Kevinas susiruošė į juos eiti, nes organizuotą mokyklos veiklą jis paprastai boikotuodavo. (Dabar atrodo, kad galbūt jį masino Lora Vulford, kurios ta proga vilkėta raibuliuojanti suknutė, vos dengianti šakumą, Merei tikriausiai kainavo šimtus.) Ši metų pabaigos šventė buvo svarbiausias įvykis mokyklos socialiniame kalendoriuje, ir dauguma jo bendraklasių tikriausiai nuo šeštos klasės laukė, kada bus įleisti į šias vien vyresniokams pasiekiamas brandos apeigas. Taip buvo sumanyta tam, kad vaikai gautų pasitreniruoti būti Tikrais Paaugliais ir galėtų pasipuikuoti būdami vyresni už visus, prieš pereidami į greta stovinčią gimnaziją, kur bus visų skriaudžiami pirmokai pačioje piramidės apačioje.

Šiaip ar taip, sutikau, nors nepernelyg žavėjausi mintimi atiminėti pintas Southern Comfort; branginau savo pačios prisiminimus apie Rasino Viljamo Horliko gimnaziją, kur paslapčia už scenos užuolaidų gurkšnodavome deginantį skystį iš gertuvių. Niekada per daug nemėgau Didelės Malonumą Gadinančios Pikčiurnos vaidmens ir svarsčiau, ar nebūtų galima tyliai pažiūrėti pro pirštus, jei tik vaikai bus atsargūs ir neprisigers tiek, kad ant kojų nepastovėtų.

Žinoma, buvau naivi, ir Southern Comfort administracijai mažiausiai rūpėjo. Savaitę prieš renginį sukviestame susitikime prižiūrėtojai pirmiausia buvo pamokyti pažinti kreko buteliuką. Dar liūdniau, darbuotojai vis dar nerimavo dėl poros įvykių šalyje kalendorinių metų pradžioje. Galbūt aštuntąją klasę baigiantiems vaikams tik keturiolika, bet Tronilui Mangumui buvo tik trylika, kai sausio mėnesį Vest Palm Biče jis visos progimnazijos akyse nušovė bendraklasį, nes šis buvo jam skolingas keturiasdešimt dolerių. Vos po trijų savaičių Betelyje, Aliaskoje (gėda, Franklinai, bet visa tai įsiminiau dėl to, kad, Klaverake pokalbiams stringant, Kevinas dažnai ima pasakoti savo mėgstamiausias pasakėles prieš miegą), Evanas Ramzis pasiėmė 12 kalibro šeimos šautuvą, nušovė visų mėgstamą mokyklos sportininką prie jo stalo, apšaudė mokyklą, o tada metodiškai susekė ir nudobė savo mokyklos direktorių – mano laikais buvome mokomi atskirti to žodžio rašybą nuo principle, pasinaudodami mnemotechnika: The principal is your PAL19.

Žinoma, statistiškai šalyje, kurioje gyvena penkiasdešimt milijonų moksleivių, žudynės buvo nereikšmingos, ir prisimenu, kad grįžusi namo iš to susirinkimo skundžiausi tau, kad mokytojai perdeda. Jie dejavo dėl to, kad biudžete neliko pakankamai pinigų metalo detektoriams, o visą būrį prižiūrėtojų mokė kiekvieną vaiką įeinant apieškoti. Ir leidau sau mažumėlę pasipiktinti kaip tikra liberalė (tu to vis negalėdavai pakęsti).

– Aišku, jau seniai juodaodžiai ir ispanakalbiai vaikai šaudo vienas kitą šūdinose Detroito progimnazijose, – dėsčiau prie vėlyvos to vakaro vakarienės, – ir tai tik tarp kitko. Keli baltaodžiai vaikai, viduriniosios klasės vaikai, apsaugoti, turintys asmeninę telefono liniją, nuosavą televizorių, priemiesčių vaikai pasiautėja, ir staiga tai tampa nacionaliniu prioritetu. Be to, Franklinai, kad būtum matęs, kaip godžiai tėvai ir mokytojai klausėsi, – įdaryta vištos krūtinėlė mano lėkštėje vėso. – Tu nesi matęs šitokio susireikšminimo, o kai pajuokavau, visi sužiuro į mane tokiais veidais, lyg sakytų nejuokinga, kaip oro uosto apsaugininkai, kai papokštauji apie bombą. Jiems visiems labai patinka mintis, kad atsidūrė fronte, kad daro kažką ojojoi kaip pavojinga, o ne vien prižiūri klasės žiburėlį, dėl Dievo meilės, kad yra visos šalies dėmesio centre, todėl gali kaip visada įsitraukti į isterišką politikavimą. Dievaži, tam tikra prasme jie visi pavydi, nes miestas prie Mozės ežero, Palm Bičas ir Betelis turi, o kuo Gladstounas blogesnis, mes irgi tokio norim. Lyg visi slapta tikėtųsi, jei tik Jaunėlis ar Mažoji Džeinė išsisuks nenukentėję, tai būtų visai įdomu, jeigu aštuntokų šokiai virstų mūšio lauku ir mus parodytų per televizorių, kol šitas nuvalkiotas numeris dar neišėjo iš mados…

Man ir pačiai dabar mažumėlę bloga darosi, bet, deja, tikrai šitaip tauškiau, ir taip, Kevinas tikriausiai girdėjo. Bet abejoju, ar JAV būta namų, kuriuose vienaip ar kitaip nebūtų aptarinėjami tie šaudymai. Kad ir kaip smerkčiau „isterišką politikavimą“, jie tikrai užkliudė skaudžią vietą.

Neabejoju, mano mintyse tie šokiai iškilo tokiu ryškiu reljefu dėl to, kur jie vyko. Šiaip ar taip; maža ta atmintis; nesvarbu, ar nusivylė tie tėvai, ar ne, bet renginys praėjo be jokių trikdžių, o vienintelė moksleivė, kuri tikriausiai tą vakarą prisimena kaip nelaimę, – aš jos nė vardo nežinau.

Sporto salė. Jis vyko sporto salėje.

Kadangi progimnazija ir gimnazija buvo pastatytos greta, jos dažnai dalydavosi patalpomis. O patalpos buvo ne bet kokios, nes iš dalies kaip tik šita gera mokykla paakino tave nupirkti mums namą netoliese. Kadangi, didžiausiam tavo sielvartui, mokyklos sporto Kevinas vengė, mes neidavome į jo progimnazijos krepšinio varžybas, todėl šita beveik auklės užduotis yra vienintelis mano prisiminimas apie pastato vidų. Pastatytas atskirai, jis buvo erdvus, daugiau negu dviejų aukštų, glotnus ir brangus – atrodo, jį net buvo galima paversti ledo ritulio aikšte. (Kaip gaila, kad Najako mokyklų taryba, kiek skaičiau, nusprendė jį nugriauti; pasirodo, moksleiviai išsisukinėja nuo kūno kultūros pamokų, sakydami, kad sporto salėje vaidenasi.) Tą vakarą arena virto aidinčia mene didžėjui. Visi sporto reikmenys buvo išnešti, ir nors tikėdamasi balionų ir kaspinų aiškiai buvau tiesiog pagiringa nuo savo pačios pirmųjų šokių, kai 1961 metais šokau tvistą, palubėje sukosi veidrodinis rutulys.

Galbūt buvau niekam tikusi motina – užsičiaupk, taip yra, – bet nebuvau tokia apgailėtina, kad tąsyčiausi keturiolikamečiam sūnui iš paskos per mokyklos šokius. Todėl įsitaisiau priešingame sporto salės gale, iš kur gerai mačiau, kaip jis persikreipęs ramsto šlakbetonio sieną. Man buvo smalsu; retai kada matydavau jį jo platesnėje socialinėje aplinkoje. Vienintelis moksleivis greta jo buvo neatskiriamas Leonardas Pugas, krizenančios žebenkšties veidu ir net per šimtą jardų spinduliuojantis kažkokį rūpužės nevalyvumą, kikenantį atidumą, kuris visada derėdavo prie jo nestipraus senstelėjusios žuvies kvapo. Lenis neseniai buvo persivėręs nosį, ir aplink auskarą įsimetė užkratas – viena šnervė buvo ryškiai raudona ir dvigubai didesnė už kitą; šviesoje blykčiojo ant jos užteptas antibiotikų kremas. Tas vaikas kažkuo man visada primindavo rudas dėmes apatiniuose.

Kevinas neseniai buvo išsigalvojęs dėvėti per mažus drabužius, o Lenis (kaip visada) jį mėgdžiojo. Juodi Kevino džinsai tikriausiai jam tiko tada, kai buvo vienuolikos metų. Klešnės siekė iki pusės blauzdų, iš po jų styrojo tamsūs kojų plaukai; praskiepas, kurio užtrauktukas neužsisegė iki galo, aiškiai rodė jo įrangą. Rusvai oranžinės medvilninės Lenio kelnės būtų atrodžiusios taip pat šlykščiai, jei būtų ir tinkamo dydžio. Abu dėvėjo aptemptus baltus Fruit of the Loom marškinėlius, kaip visada palikdami nuogus tris colius juosmens.

Galbūt man tik atrodė, bet pro šalį einantys bendraklasiai tuodu, regis, aplenkdavo plačiu lankstu. Galėjau jaudintis dėl to, kad man pasirodė, jog mano sūnaus vengiama – ir tikrai jaudinausi, gerokai, nors bendraklasiai neprunkštė iš Kevino lyg iš socialiai atstumtojo. Priešingai, jei kiti moksleiviai juokdavosi, prie jų nutildavo. Apskritai, kai eidavo priešais tą porelę, kiti moksleiviai visai nustodavo kalbėtis ir vėl sušnekdavo tik tada, kai aniedu jų nebegirdėdavo. Merginos laikėsi nenatūraliai pasitempusios, lyg sulaikiusios kvapą. Užuot įtariai šnairavę į per mažus drabužius, net futbolininkai žiūrėdavo tiesiai prieš save, tik nedrąsiai dirsteldami pro petį, kai atsidurdavo saugiu atstumu nuo Kevino ir jo žiurkėno. Nors aštuntokai nesiartino prie šokių aikštelės ir ramstė sienas, iš abiejų šonų mūsų sūnui ir jo pakalikui atsirado po gerų dešimties pėdų spragą. Nė vienas bendraklasis nelinktelėjo, nenusišypsojo, nė nemėgino nekalčiausiai paklausti, kaip sekasi, lyg nedrįstų rizikuoti – kuo?

Nujaučiau, kad nuo muzikos pasijusiu sena – gros man niekada negirdėtos grupės, kurių bumbsėjimas seniams nebepatrauklus. Bet kai įsijungė garso sistema, nustebusi pažinau tarp amžinos cukrinės muzikėlės gabalų skambant kai kuriuos tuos pačius „atlikėjus“, kaip tada pretenzingai juos vadinome, pagal kurių muziką strikinėjome ir mudu, būdami dvidešimties: The Stones, Credence, The Who; Hendriksą, Džoplin ir grupę; Franklinai, Pink Floyd! Nieko nenusitverdama ir bjaurėdamasi saldžia raudona gaiva (kuri prašyte prašėsi šlakelio degtinės), svarsčiau, ar dėl to, kad Kevino bendraamžiai linksi galvomis į taktą Krosbiui, Stilsui, Nash & Young, The Grateful Dead, ir net The Beatles, mūsų jaunystės laikai yra ypač išskirtiniai, ar jo – ypač skurdūs. Kai užgrojo Stairway to Heaven – koks senas kuinas! – vos susitvardžiau nesusijuokusi.

Niekada nemaniau, kad Kevinas šoks; tai būtų nesąmonė, o tas berniukas kai kuriais atžvilgiais niekuo nepasikeitė nuo tada, kai jam buvo ketveri. Likusių paauglių nenoras lįsti į šokių aikštelę buvo pro forma; mes buvome tokie pat, niekas nenorėdavo išeiti pirmas, labai stipriai ir neišvengiamai nemaloniai atkreipti į save dėmesį. Mano laikais nepaliaujamai vienas kitą bakindavome, už užuolaidų gurkšnodavome dėl drąsos, kol galiausiai atlipdavome nuo sienų visi kartu, kai „kuo daugiau, tuo saugiau“ kvorumas pasiekdavo bent dešimt. Tad kai į aikštelę, tuščią ir vien mirgančią taškučiais nuo veidrodinio rutulio, žengė vieniša siela, aš buvau sužavėta. Ir ji išėjo ne į tamsų kamputį, o į patį vidurį.

Blyškios, perregimos odos mergaitė turėjo ne tik šviesius plaukus, bet ir šviesius antakius bei blakstienas, dėl kurių blankumo jos bruožai atrodė lyg nuskalbti. Silpnas buvo ir jos smakras – mažas ir nuožulnus – ir labiausiai dėl šio vienintelio ne visai klasikinio bruožo ji niekada nebus laikoma gražia (kaip nesunku mus sudirbti). Kita problema buvo jos drabužiai. Dauguma mergaičių eidamos į šokius nepersipuošė ir apsimovė džinsus, ir vos kelios suknelės, kiek pastebėjau, buvo arba juodos odos, arba aptemptos, žibančios ir pribloškiamos kaip Loros Vulford. Bet ši keturiolikametė – kad būtų paprasčiau, pavadinkim ją Alisa – vilkėjo suknelę beveik iki kelių, nugaroje surištą kaspinu. Ji buvo rusva ir klostuota. Su pūstomis rankovėmis. Plaukuose ryšėjo kaspiną ir avėjo odinius batelius. Ją aiškiai papuošė motina, besilaikanti kažkokių apgailėtinai neaiškių įsitikinimų apie tai, ką mergaitė turi vilktis į „vakarėlį“, nesvarbu, kurie dabar metai.

Net aš iškart supratau, kad Alisa nekieta – tai, kad šis žodis iš mūsų kartos perėjo ir kitai, liudija, jog ir pati sąvoka amžina. Tai, kas yra kieta, kinta; kad esama tokio dalyko kaip kietumas, tveria amžinai. Ir bent jau mūsų šlovingomis dienomis vidutinis vėpla būdavo mažumėlę paskatinamas už tai, kad atrodo susigėdęs ir vis atsiprašinėja, nudelbęs akis į batus. Bet, deja, šita vargšė besmakrė būtybė neturėjo tiek socialinio sumanumo, kad sielvartautų dėl savo šventinės suknelės pūstomis rankovėmis, rusvomis klostėmis ir su kaspinu. Kai motina parnešė ją namo, ji neabejotinai puolė anai į glėbį, apimta romantiško dėkingumo.

Pasipuikuoti prieš visus ją sugundė Stairway to Heaven. Tačiau kad ir kaip visi brangintume tą seną Led Zeppelin gabalą, jis nežmoniškai lėtas, ir aš asmeniškai prisimenu, kad pagal jo melodiją šokti buvo neįmanoma. Tik Alisos tai nesulaikė. Ji ištiesė rankas ir užmerktomis akimis sukosi vis platesniais ratais. Ji aiškiai buvo užsisvajojusi ir nė nepastebėjo, kad, džiugiai sukantis, pasimato jos kelnaitės. Kai ją ėmė supti bosinė gitara, judesiai pasidarė visai nebepanašūs į rokenrolo bugį ir išvirto į kažką tarp nevykusio baleto ir sufijų šokių.

Jei atrodo, kad šaipausi iš jos, iš tikrųjų ji mane pakerėjo. Mūsų mažoji Izadoros Dankan dublerė taip nesidrovėjo, taip džiaugėsi! Gal net mažumėlę jai pavydėjau. Ilgesingai prisiminiau, kaip laksčiau po mūsų loftą Traibekoje pagal Talking Heads, kai laukiausi Kevino, ir man pasidarė liūdna, kad daugiau to nebedarau. Ir nors ji buvo gerais aštuoneriais metais vyresnė už Siliją, ši iš vieno sporto salės galo į kitą plevenanti ir besisukiojanti mergaitė kažkuo man buvo panaši į mūsų dukrą. Kadangi vargu ar buvo ekshibicionistė, šokti ji greičiausiai išėjo todėl, kad tai buvo viena iš jos mėgstamiausių dainų – štai ir vėl tas žodis – ir dėl to, kad tuščioje erdvėje buvo lengviau svajingai skrajoti po aikštelę. Ji tikriausiai pagal tą pačią dainą jausmingai blaškydavosi ir po savo kambarį, todėl nematė jokios priežasties nešokti lygiai taip pat išraiškingai vien dėl to, kad pakraščiuose vypso du šimtai pašaipūnų paauglių.

Ji visada atrodo begalinė, bet Stairway to Heaven jau tikrai artėjo prie pabaigos; galėjo juk jis dar porą minučių pakentėti. Bet ne. Kai Kevinas tingiai atsilupo nuo šlakbetonio ir neklystamai tiesia linija nusliūkino prie Alisos, sekdamas ją lyg Patriot raketa, nusitaikiusi į Scud, mane nusmelkė keista baimė. Tuomet jis sustojo tiesiai po veidrodiniu rutuliu, tiksliai apskaičiavęs, kada kitas Alisos piruetas atves jos kairę ausį tiesiai prie jo burnos. Štai. Pataikė. Jis palinko, vos truputėlį, ir sukuždėjo.

Nedrįsčiau apsimesti, kad žinau, ką jis pasakė. Bet šis vaizdas nulėmė visas tolesnes mano minčių Ketvirtadienio rekonstrukcijas. Alisa pastiro. Jos veidas iškaito nuo gėdos, kurios vos prieš akimirką ji nejautė nė kruopelytės. Jos akys ėmė lakstyti į šalis ir nerado nė vienos vietos, kur galėtų ramiai atsipūsti. Staiga aiškiai suvokusi, kad yra stebima, ji, regis, pajuto pareigą tęsti savo pradėtą kvailystę; daina dar nebuvo pasibaigusi, ir jai teko bent dėl vaizdo sušokti dar kelis taktus. Kitas maždaug keturiasdešimt sekundžių ji lingavo pirmyn atgal makabriškame lėtame mirties šokyje kaip Fajė Danavei „Bonės ir Klaido“ pabaigoje.

Didžėjus paskui sumaniai parinko Jefferson Airplane – White Rabbit, ji susigriebė už rusvai klostuoto sijono ir sugniaužė jį tarp kojų. Nušokavusi į tamsų kamputį, Alisa tvirtai prispaudė alkūnes prie liemens, o rankos ėmė grumtis, kuri kurią pridengs. Pajutau, kad per pastarąją minutę ji kažkaip nesveikai staiga suaugo. Dabar ji žinojo, kad jos suknelė kvaila, kad jos smakras silpnas. Kad motina ją išdavė. Kad ji nekieta; kad niekada nebus graži. O svarbiausia, ji išmoko daugiau niekada niekada nežengti į tuščią šokių aikštelę – ir galbūt apskritai į jokią šokių aikštelę – kol tik bus gyva.

Ketvirtadienį manęs nebuvo. Bet dvejais metais anksčiau mačiau jo pranašą toje pačioje sporto salėje, kai buvo nužudyta viena Gladstouno progimnazijos absolventė.

Eva

17 Žodžių žaismas: carp reiškia ir „karpis“, ir „skųstis, kabinėtis“.

18 Iš tiesų Brenda Spencer 1962 m. šaudė ne į savo gimnazijos moksleivius, o į pradinę mokyklą, kuri buvo matyti pro namų langą. Tik daina parašyta 1979 metais.

19 Angliškai žodžiai principle – „principas“ ir principal – „direktorius“ tariami vienodai; pal reiškia „bičiulis“.

2001 M. KOVO 2 D.

Mielas Franklinai,

šiandien į darbo pabaigą prie manęs prisiartino kolega Rikis, ir jo pasiūlymas buvo panašiausias dalykas į užuominą apie tai, kas neminėtina, kiek tik jis yra su manim kalbėjęs: jis pakvietė mane lankyti jo bažnyčią. Susigėdau, padėkojau jam, bet netvirtai atsakiau: „Nemanau“; jis nenusileido ir paklausė kodėl. Ką reikėjo sakyti: „Nes ten vieni paistalai?“ Su religingais žmonėmis man visada norisi elgtis nuolaidžiai, nes jie nuolaidžiai elgiasi su manim. Todėl atsakiau, jei tik galėčiau, jei tik tikėčiau, o kartais labai stengiuosi įtikėti, bet pastarieji keleri mano gyvenimo metai niekaip nerodo, kad mane stebi bent mažumėlę geranoriška būtybė. Nė vieno iš mūsų per daug nesužavėjo Rikio atsakymas apie nežinomus kelius. Nežinomi, atsakiau. Tai jau tikrai.

Dažnai prisimenu, ką tu pasakei Riversaido parke prieš mudviem tampant tėvais: „Vaikas bent jau atsakytų į didįjį klausimą.“ Tuomet nuogąstavau, kad tavo gyvenime tas „didysis klausimas“ kyla taip atkakliai. Turbūt gyvenimas be vaikų turėjo ir trūkumų, bet prisimenu, kad tame pačiame pokalbyje ginčijausi, jog esame „per daug laimingi“, o tai daug malonesnis perteklius už alinančios tuštumos antplūdį. Galbūt aš lėkšta, bet man tavęs pakako. Labai mėgdavau minioje ieškoti tavo veido prie muitinės po tų ilgų kelionių, kurios tave vargindavo daug labiau negu mane, o kitą rytą ilgai miegoti alsiame krūtinės raumenų kokone. To pakako. Bet, regis, mūsų dvejeto tau buvo negana. Nors, tarp mūsų šnekant, dėl to tikriausiai esi dvasiškai pažangesnis už mane, man buvo skaudu.

Tačiau jei be vaiko nėra prasmės gyventi, kaip ji gali atsirasti su vaiku? Į vieną gyvenimą atsakyti kitu yra tiesiog perkelti tikslo svarstybas kitai kartai; o tai iš esmės yra bailus ir galbūt begalinis atidėliojimas. Tavo vaikų atsakymas, matyt, taip pat bus daugintis ir šitaip užsimiršti, savo beprasmybę primesti atžaloms.

Apie tai šneku dėl to, kad, man regis, tu tikrai tikėjaisi, jog Kevinas atsakys į tavo „didįjį klausimą“, o jis fantastiškus lūkesčius pajuto dar labai mažas. Kaip? Iš smulkmenų. Agresyviai žvalus tavo balsas, po kuriuo žiojėjo drovi neviltis. Ryžtas, su kuriuo kiekvieną savaitgalį nusikratydavai visų reikalų, kad galėtum leisti laiką, kaip tik jis užsimanys; nors įtariu, kad vaikams patinka užimti tėvai, jie nenori, kad jiems tektų užpildyti tavo dienotvarkę savo menkais poreikiais. Vaikai trokšta būti patikinti, kad yra ką veikti, kad yra svarbių reikalų; kartais net svarbesnių už juos.

Nesiūlau palikti vaikų likimo valiai. Bet jis buvo tik mažas berniukas, ir jam vienam teko atsakyti į „didįjį klausimą“, dėl kurio suko galvą suaugęs jo tėvas. Kokia našta naujajam atvykėliui! Negana to, vaikai, kaip ir suaugusieji, drastiškai skiriasi tuo, ką galiu pavadinti nebent religiniu apetitu. Silija buvo panašesnė į mane: bučkis, kreidelė, sausainiukas, ir ji pasisotindavo. Nors Kevinas iš pažiūros nenorėjo beveik nieko, dabar suprantu, kad jo dvasia buvo žvėriškai alkana.

Abu buvome atsimetėliai, todėl atrodė logiška neauklėti vaikų nei armėnų ortodoksais, nei presbiterijonais. Nors nenorėčiau manyti, kad Šiuolaikiniam Jaunimui tereikia atsiversti Senąjį Testamentą, man baugu, kad per mus Kevinas galbūt niekada nėra buvęs bažnyčios viduje. Tai, kad mudu turėjome ką palikti, galbūt ėjo mums į naudą, nes žinojome, kas liko už nugaros ir kas mes nesame. Tad galvoju, ar Kevinui taip pat nebūtų buvę sveika, jei būtume prisvaigę smilkalais dvokiančių nesąmonių, kurias jis būtų galėjęs tėkšti mums į veidą – visi tie neįtikėtini paistalai apie nekaltą prasidėjimą ir įsakymus nuo kalno viršūnės tikrai stringa vaikams gerklėje. Aš nepraktiška; abejoju, ar būtume įstengę dėl vaikų apsimesti tikinčiais, o jie būtų supratę, kad mes vaizduojam. Nors atsižadėti tokių akivaizdžių smulkmenų kaip kelionių vadovai ar Oldsmobile reklamos tikriausiai taip menka.

Kaip tik Kevino alkio jo mokytojai – išskyrus Deiną Roko – niekada nepastebėjo ir mūsų mažąjį dvejetukininką mieliau laikė dar viena madingojo dėmesio stokos sutrikimo auka. Jie užsispyrė surasti jo viduje mechaninį trūkumą, nes sugedusias mašinas galima sutaisyti. Buvo lengviau slaugyti pasyviai nepajėgųjį, negu imtis baugesnio, nirtaus, kibirkščiuojamo abejingumo. Kevino sugebėjimas sutelkti dėmesį aiškiai buvo gana stiprus – žiū, kaip uoliai jis ruošėsi Ketvirtadieniui ar kaip dabar nepriekaištingai vardija piktadarių Garbės lentą, net žino, kiek Jusugis turėjo žuvyčių. Jis palikdavo užduotis nebaigtas ne dėl to, kad negalėjo jų užbaigti, o dėl to, kad galėjo.

Toks rajumas nemaža dalimi galėtų paaiškinti jo žiaurumą, kuris, be viso kito, turėtų būti ir nenusisekęs mėginimas įsitraukti. Niekada nematęs prasmės – daryti ką nors – jis tikriausiai jaučiasi brutaliai atstumtas. The Spice Girls yra nesąmonė, Sony Playstation yra nesąmonė, „Titanikas“ yra nesąmonė, slampinėti po prekybos centrą yra nesąmonė, ir ar galėjome su tuo ginčytis? Taip pat fotografuoti The Cloisters20 yra nesąmonė, ir šokti pagal Stariway to Heaven dešimtojo dešimtmečio pabaigoje yra nesąmonė. Kevinui artėjant prie šešiolikos metų, tokie įsitikinimai prasiveržė smurtu.

Jis nenorėjo būti tavo atsakymas į „didįjį klausimą“, Franklinai. Jis norėjo atsakymo iš tavęs. Išradingas valkatavimas, atstojantis vaisingą gyvenimą, Kevinui nuo pat lopšio atrodė toks bukas, kad praėjusį šeštadienį sakydamas, jog Ketvirtadienį „išgelbėjo“ Lorą Vulford, galimas daiktas, kalbėjo nuoširdžiai.

Bet aš paviršutiniška. Net kai kelionės prarado žavesį, tikriausiai būčiau galėjusi visą likusį gyvenimą ragauti tuos pačius užsienietiškus valgius ir mėgautis tuo pačiu užsienietišku oru, jei tik grįžusi namo Kenedyje galėsi pulti tau į glėbį. Daugiau beveik nieko netroškau. Tai Kevinas man iškėlė „didįjį klausimą“. Kol jo nebuvo, aš taip rūpinausi klestinčiu verslu ir pasakiška santuoka, kad neturėjau kada sukti galvos, kam visa tai. Tik kai gimė nuobodžiaujantis vaikas ir atsikrausčiau į bjaurų namą, dienų dienas savęs klausinėdavau, kas iš to.

O nuo Ketvirtadienio? Jis atėmė mano paprastą atsakymą, mano apgaulingą, netvarkingą gyvenimo prasmės santrauką.

Paskutinį sykį kalbėjome apie keturiolikos metų Keviną, ir man darosi neramu. Galbūt taip daug pasakojau apie jo vaikystę tam, kad nereikėtų minėti naujesnių įvykių, kurie mudu šitaip skaudžiai supriešino. Mes, be abejo, abu baiminamės vėl bristi į tuos įvykius, kurių vienintelė gera ypatybė yra tai, kad jie baigėsi. Bet jie nesibaigė. Bent jau man.

Pirmąjį Kevino devintosios klasės semestrą 1997 metais buvo dar du Šaudymai mokyklose: Perle, Misisipės valstijoje, ir Padukoje, Kentukio valstijoje, mažuose miesteliuose, apie kuriuos niekada nebuvau girdėjusi, o dabar jie abu visiems laikams įtraukti į Amerikos žodyną kaip paauglių smurto sinonimai. Tai, kad Lukas Vudhamas Perle ne tik peršovė dešimt vaikų, iš kurių trys mirė, bet ir nužudė savo motiną – septynis kartus jai dūrė ir aliuminine beisbolo lazda sutraiškė žandikaulį – mane asmeniškai galbūt privertė ypač susimąstyti. (Kai tik pradėjo plūsti pranešimai, net pastebėjau: „Klausyk, jie tik šneka, kad jis nušovė tuos vaikus. O paskui, ak, tarp kitko, jis taip pat nužudė savo motiną. Tarp kitko? Juk akivaizdu, kad viskas nuo motinos ir prasidėjo.“ Atėjus laikui, tokia pastaba bus laikoma pasisakymu prieš savo interesus.) Bet nesu tokia pretenzinga, kad prisiskirčiau sau tuo metu patirtą stiprią asmeninės nelaimės nuojautą, lyg šias žiniose vis pasikartojančias tragedijas laikyčiau nesuvaldomai vedančiomis prie mūsų pačių šeimos nedalios. Visai ne. Kaip visos naujienos, jos man atrodė niekuo nesusijusios su manim. Tačiau nori nenori iš sumanios keliauninkės virtau dar viena baltaode pasiturinčia priemiesčio motina, ir mane vis dėlto jaudino mirtinas mano pačios padermės jauniklių proto aptemimas. Gaujų žudynės Detroite ar Los Andžele vyko kitoje planetoje; Perlas ir Paduka – mano.

Tikrai perdėtai bjaurėjausi berniukais, kurie negali ištverti vienos kitos neištikimos merginos, įkyraus bendraklasio ar šiek tiek dirbančios vienišos motinos išsiblaškymo, – kurie negali atsėdėti jiems skirto apgailėtino laiko apgailėtinose valdiškose mokyklose taip kaip visi – savo nuvalkiotų problemų visiems laikams neįrėždami kitų šeimų gyvenime. Tokia pat menka tuštybė vos mažumėlę sveikesnio proto šitų berniukų bendraamžius verčia išraižyti savo menkus vardelius nacionaliniuose paminkluose. O savigaila! Tas trumparegis Vudhamas, prieš rodydamas ožius su tėvo elniniu šautuvu, draugui padavė raštelį: „Visą gyvenimą iš manęs tyčiojosi. Visada mušamas, visada nekenčiamas. Ar jūs, visuomenė, galit mane kaltinti dėl to, ką darau?“ O aš galvojau: Taip, tu šūdžiau! Ir dar kaip!

Maiklas Karnilas iš Padukos buvo panašus – nutukęs, erzinamas, besivoliojantis savo menkose kančiose, lyg mėgintų maudytis baloje. Bet anksčiau jis niekada neturėjo problemų dėl drausmės; blogiausia, ką ligi tol buvo prisidirbęs – įkliuvo, žiūrėdamas Playboy vaizdo kanalą. Karnilas pasižymėjo tuo, kad ėmė ir paleido ugnį į maldos būrelį. Jam pavyko nužudyti tris moksleivius ir penkis sužeisti, bet, sprendžiant iš pamaldų, nuteikiančių atgręžti kitą skruostą, ir gailestingų užrašų klasės languose – viename iš jų buvo vaizduojamos ne tik aukų, bet ir paties Karnilo nuotraukos širdutėje, – atsivertėliai jam atkeršijo mirtinai atleisdami.

Spalio vakarą, kai pranešė naujieną iš Perlo, mudviem žiūrint laidą Jim Lehrer Newshour, aš pratrūkau:

– Jėzau, kas nors pavadina jį žydru ar stumteli koridoriuje, o jis staiga ojojoi, ojojoi, aš iššaudysiu visą mokyklą, neištversiu tokios siaubingos įtampos! Nuo kada Amerikos vaikai tokie skysti?

– Aha, norom nenorom kyla klausimas, – pritarei tu, – kodėl dabar niekas nebeina išsiaiškinti santykių žaidimų aikštelėje?

– Gal bijo išsitepti, – mūsų sūnus kaip tik traukė į virtuvę; jis klausėsi nematomas, paprastai taip elgdavosi mieliau negu dalyvaudavo šeimos pokalbiuose; jį ir užkalbinau. – Kevinai, ar tavo mokykloje berniukai kartais eina senamadiškai išsiaiškinti santykių kumščiais?

Kevinas stabtelėjo ir nužvelgė mane; jam visada reikėdavo įvertinti, ar tai, ko jo klausiu, verta atsakymo.

– Ginklų pasirinkimas, – pagaliau pratarė jis, – nulemia pusę kovos.

– Kaip suprasti?

– Vudhamas silpnas, suglebęs, nemėgstamas. Laimėti kumštynes vilties mažai. Pasiėmęs 30 kalibrą, tešlius savo reikalus gerokai pataisė. Gudruolis.

– Kažin kas čia gudraus, – karščiavausi. – Jam šešiolika metų. Daugumoje valstijų nuo tokio amžiaus jis bus teisiamas kaip suaugęs. Sės visam gyvenimui.

(Lukas Vudhamas iš tikrųjų gavo tris nuosprendžius iki gyvos galvos ir dėl viso pikto dar šimtą keturiasdešimt metų.)

– Tai kas? – Kevinas atsainiai šyptelėjo. – Jo gyvenimas ir taip jau baigtas. Kol galėjo, pasismagino daugiau negu dauguma mūsų. Taip jam ir reikia.

– Nurimk, Eva, – įsikišai tu, kai ėmiau aikčioti. – Sūnus tave mausto.

Didžiąją gyvenimo dalį ir Kevino problemos būdavo menkos. Jis turėjo galvą ant pečių, bet nekentė mokyklos; turėjo mažai draugų, o vienintelis, kurį pažinojome, buvo apkiautėlis; pasitaikydavo visokių neaiškių nutikimų, nuo Violetos iki vadinamosios Alisos, nuo kurių pavojaus varpai suskambėdavo taip, kad juos girdėdavau, regis, tik aš. Tačiau charakteris reiškiasi nepaprastai tolygiai, nesvarbu, ar kovos lauke, ar prekybos centre. Man Kevinas atrodė vientisas. Jei mano teorijos apie jo egzistencinę laikyseną atrodo per daug išpūstos, jį rišančius klijus sutraukime iki vieno žodžio: pagieža. Taigi kai tą 1997 metų gruodžio vakarą prie mūsų durų išdygo du Orindžtauno policininkai, vedini Kevinu ir smirdžiumi Leonardu Pugu, tu pasibaisėjai, o aš tokios viešnagės jau seniai laukiau.

– Kuo galiu padėti, pareigūnai? – nugirdau.

– Ponas Kačiadurianas?

– Plasketas, – ne pirmą sykį pataisei tu. – Bet aš – Kevino tėvas.

Ligi tol padėjusi Silijai ruošti namų darbus, atslinkau ir susigūžiau už tavęs fojė, net kirbėdama iš vojeristės jaudulio.

– Mums paskambino transporto priemonės vairuotojas ir pasiskundė, deja, ant pėsčiųjų tilto virš 9W kelio užtikome jūsų sūnų ir jo draugą? Juos teko vytis, bet atrodė visai akivaizdu, kad tai jie mėtė šiukšles ant greitkelio.

– Ant mašinų? – paklausei tu. – Ar tik ant tuščių juostų?

– Tuščios juostos – ne kažin kokia pramoga, – vyptelėjo antrasis pareigūnas.

– Daugiausia mėtėme vandens balionus, tėti! – policininkams už nugaros tarė Kevinas. Žinau, jo balsas lūžinėjo, bet kai tik kalbėdavo su tavim, Franklinai, pašokdavo visa oktava.

– Tas vairuotojas skambino ne dėl vandens balionų, – pasakė antrasis, kresnesnis policininkas, kuris atrodė labiau sudirgęs. – O dėl akmenų. Mes apžiūrėjome greitkelį abiejose perėjos pusėse – pilna plytgalių.

Skubiai įsikišau:

– Kas nors nukentėjo?

– Laimė, tiesiai į nieką nepataikė, – pasakė pirmasis pareigūnas. – Dėl to šitiems berniūkščiams labai labai pasisekė.

– Nežinau, ar pasiseka, – inkštė Lenis, – kai pagauna policija.

– Kad galėtum bandyti savo laimę, reikia jos turėti, – pasakė labiau įsikarščiavęs policininkas. – Ronai, vis tiek manau, kad reikia…

– Klausykit, pone Plastikai, – pertraukė pirmasis policininkas. – Mes patikrinome jūsų sūnų per kompiuterį, ir jo įrašai švarūs. Kiek suprantu, jis iš geros šeimos. – (Gera, žinoma, reiškia turtinga.) – Todėl paleisim šitą jaunuolį tik su įspėjimu. Bet į tokius dalykus mes žiūrime labai rimtai…

– Po galais, – įsiterpė antrasis policininkas, – prieš keletą metų kažkoks psichas numetė ketvirtuką priešais moterį, važiuojančią septyniasdešimt penkios mylios per valandą? Sudaužė priekinį stiklą ir įsmigo tiesiai jai į galvą!

Ronas dėbtelėjo į partnerį, lyg siūlydamas kuo greičiau lėkti į Dunkun’ Donuts.

– Tikiuosi, rimtai pasikalbėsite su šituo jaunuoliu.

– Ir dar kaip, – atsakiau.

– Jis tikriausiai nė nesuprato, kaip pavojingai žaidžia, – pasakei tu.

– Aha, – niauriai pratarė Policininkas Nr. 2. – Štai dėl ko taip smagu mėtyti plytas nuo perėjos. Atrodo, kad nieko neatsitiks.

– Labai dėkoju, kad jūs toks atlaidus, – pareiškė Kevinas pirmajam. – Aš tikrai pasimokiau, pone. Daugiau taip nedarysiu, pone.

Policininkai tikriausiai dažnai girdi tokius pone; neatrodė, kad būtų suskydę.

– Daugiau atlaidūs nebūsim, bičiuli, – atsakė antrasis policininkas, – kad mane kur.

Kevinas atsigręžė į karštagalvį ir su kibirkštėlėmis akyse pažvelgė į jį; regis, jie vienas kitą suprato. Nors (kiek žinau) pirmą sykį gyvenime įkliuvęs policijai, jis nesutriko.

– Ir dėkoju, kad parvežėte namo. Seniai norėjau pasivažinėti policijos mašina – pone.

– Vienas malonumas, – atkirto policininkas, lyg pliaukšteldamas gumele. – Bet aš statau už tai, kad ne pirmą sykį gavai palakstyti juodai baltąja – bičiuli.

Mums abiem dar kelissyk be saiko padėkojus, jie išėjo, o pasukdama iš verandos, nugirdau Lenį inkščiant:

– Mes nuo jūsų beveik pasprukom, žinokit, nes jūs, tipo, visai be formos!..

Visą pokalbį atrodei toks ramus ir mandagus, tad kai atsigręžei, uždaręs duris, nustebau, išvydusi iš įsiūčio išraudusį tavo veidą. Tu stvėrei mūsų sūnų už žasto ir užrikai:

– Juk galėjot sukelti avariją, šūdas, tikrą katastrofą!

Iškaitusi nuo bjauraus pasitenkinimo, žengiau atatupsta ir užleidau vietą tau. Keiksmažodžiai, nieko sau! Tiesa, jei kuri nors plyta tikrai būtų įlėkusi pro priekinį mašinos stiklą, šio menko džiūgavimo mielai būčiau atsisakiusi ir pasileidusi į bekraštes kančias, kurias vėliau gavau taip dažnai patirti. Bet išvengus nelaimės galėjau ramiai sau mintyse traukti žaidimų aikštelės priegiesmį: Oi, dabar tai gau-si! Nes taip nekantravau! Nesibaigianti nesėkmių virtinė, nusidriekusi paskui Keviną, tavo akimis atrodė niekuo nesusijusi su juo. Pagaliau atsirado kitas skundikas, ne aš – policija, kuria Ponas Reigano Respublikonas neišvengiamai turėjo pasitikėti, – kuris pagavo mūsų nekaltai skriaudžiamąjį nusikaltimo vietoje, ir man bus smagu. Be to, džiaugiausi, kad ir tu patirsi keistą bejėgiškumą, kai lyg ir esi visagalis tėvas, bet nė neišmanai, kokią bausmę skirti, kad ji turėtų bent menkiausią atgrasomąjį poveikį. Norėjau, kad pats suprastum, kaip kvaila siųsti keturiolikametį „pailsėti“, kaip nevykusiai nuspėjama „neišleisti jo iš namų“, nors jis ir taip niekada nenori niekur eiti, ir koks siaubas suvokti, kad jei jis tikrai išlėktų prie šaudymo taikinio, nepaklusdamas tavo draudimui užsiimti vieninteliu dalyku, kuris jam atrodo malonus, tau tektų spręsti, ar reikia fiziškai nuversti jį ant žolės. Sveikas atvykęs į mano gyvenimą, Franklinai, pagalvojau. Sėkmės.

Silija nebuvo pratusi matyti, kaip grumiesi su jos broliu, ir ėmė sriūbauti. Skubiai išvedžiau ją iš fojė daryti namų darbų prie valgomojo stalo, ramindama, kad policininkai – mūsų draugai, jie tik klausė, ar mums viskas gerai, o tu nusitempei stojišką mūsų sūnų koridoriumi į jo kambarį.

Tokia susijaudinusi vos įstengiau susikaupti, vėl įkalbinėdama Siliją sėstis prie elementoriaus apie ūkio gyvulius. Riksmai netikėtai greitai nutilo; kai pykdavai ant manęs, tikrai taip sparčiai neatlėgdavai. Matyt, verčiau įjungei iškilmingą nusivylimą, kuris vaikus dažnai slegia dar labiau negu netramdomas įniršis, nors su mūsų pirmagimiu griežtumą išbandžiau ad nauseam, ir tai buvo dar viena bevertė procedūra, kurią linkėjau tau išmėginti. Kur ten, aš vos susilaikiau nenutykinusi koridoriumi ir nepasiklausiusi už durų.

Pagaliau išėjęs, už savęs iškilmingai lyg dvasininkas uždarei Kevino duris, o kai grįžai į valgomąjį, tavo išraiška atrodė keistai rami. Nusprendžiau, kad tau tikriausiai palengvėjo, atsikračius šitiek gėdos ir pasišlykštėjimo, o kai pamojai man ateiti į virtuvę, maniau, paaiškinsi, kokią skyrei bausmę, kad galėtume vieningai ją vykdyti. Tikėjausi, kad sugalvojai ką nors nauja, nesunkiai įgyvendinama, kas pataikytų sūnui į skaudžią vietą – aš tokios niekada neradau. Abejojau, ar dabar jis gailisi mėtęs plytas, bet galbūt tu jį įtikinai, kad tiesmukas nepilnamečio nusikaltimas buvo taktinė klaida.

– Klausyk, – sukuždėjai tu. – Visą tą išdaigą sugalvojo Lenis, o Kevinas sutiko, nes iš pradžių Lenis siūlė mėtyti tik vandens balionus. Jis manė, kad balionai tiesiog ištikš, – ir juk žinai, vaikams tokie dalykai atrodo juokingi. Pasakiau jam, kad net sprogęs nedidelis balionas gali priversti vairuotoją krūptelėti ir sukelti pavojų, o jis sako, kad dabar tai supranta.

– O kaip, – pasakiau. – O – kaip – plytos.

– Na, balionai baigėsi. Taigi Kevinas sako, kad jam nespėjus nė apsižiūrėti Lenis metė akmenį – galbūt ir plytos gabalą – į atvažiuojančią mašiną. Kevinas sako tuojau liepęs Leniui taip nedaryti, nes galima ką nors sužeisti.

– Aha, – kimiai atsakiau. – Kevinas visada taip šneka.

– Matyt, Lenis spėjo numesti per turėklą dar kelis plytgalius, kol Kevinas įstengė jį taip prispausti, kad jis liautųsi. Tikriausiai tuomet kas nors paskambino policijai mobiliuoju telefonu. Jie, regis, vis dar stoviniavo ten, supranti, šiaip sau, o tada pakelėje sustojo policija. Tai buvo pasakiškai kvaila – jis ir pats prisipažįsta, – bet vaikui, kuris niekada neturėjo reikalų su teisėsauga, tos mirgančios mėlynos šviesos tikriausiai pasirodė labai baisios, ir nesusimąstęs…

– Tu visada sakai, kad Kevinas – labai sumanus berniukas, – iš mano burnos žodžiai sunkėsi tiršti ir suvelti. – Nujaučiu, kad jis sočiai primąstė.

– Mamyte…

– Mažute, – pasakiau, – grįžk daryti namų darbų, gerai? Tėtis pasakoja mamytei labai įdomią istoriją, ir mamytė nekantrauja išgirsti, kuo baigsis.

– Tai va, – toliau kalbėjai tu, – jie pabėgo. Tik netoli, nes jis suprato, kad bėgti kvaila, ir stvėrė Lenį už striukės, kad sustabdytų. Ir štai kas: atrodo, kad mūsų bičiulis Lenis Pugas jau turi įrašų – kažkam pripylė cukraus į degalų baką ar panašiai. Leniui buvo pasakyta, kad jei jį dar kartą pagaus, pareikš kaltinimus. Kevas nusprendė, kad pats yra švarus, todėl jį turėtų tik įspėti. Todėl Kevinas pasakė policijai, kad jis viską sumanė ir kad tik jis vienas mėtė plytgalius. Reikia pasakyti, kai viską išsiaiškinom, pasijutau truputį kaltas, kad taip jį užsipuoliau.

Priblokšta ir susižavėjusi pakėliau akis.

– Tu atsiprašei?

– Žinoma, – gūžtelėjai pečiais. – Tėvai visada turi pripažinti, kai suklysta.

Pasiramstydama pasiekiau prie virtuvės stalo stovinčią kėdę; man reikėjo prisėsti. Tu įsipylei stiklinę obuolių sulčių, o aš atsisakiau (kas gi tau užėjo, kad nematei, jog man reikia išgerti?). Tu taip pat prisitraukei kėdę ir draugiškai palinkai į priekį, lyg visas šitas nesusipratimas turėtų mus paversti dar glaudesne, artimesne šeima, kuri juokais prisimins tą kvailą reikalą perėjoje.

– Žinai ką, – pasakei tu ir gurkštelėjai sulčių, – mes taip smagiai pasikalbėjome apie lojalumo painiavą, supranti? Kada palaikyti draugus, o kur riba, kai jie daro ką nors, kas tau atrodo negerai, kiek reikėtų asmeniškai aukotis dėl bičiulio. Nes aš jį įspėjau, jis galėjo ir neapskaičiuoti, prisiimdamas kaltę. Jį galėjo įrašyti. Jis gražiai pasielgė, bet pasakiau jam, kad nesu tikras, ar Lenis Pugas to vertas.

– Vaje, – atsakiau, – tiesiog iš širdies.

Tu staiga atsigręžei į mane.

– Tu šaipaisi?

Tiek to, jeigu tu nesiimsi teikti skubios medicininės pagalbos, aš pati įsipilsiu taurę vyno. Vėl atsisėdau ir dviem gurkšniais išmaukiau pusę taurės.

– Labai išsamiai papasakota. Tau leidus, norėčiau šį tą išsiaiškinti.

– Pirmyn.

– Lenis, – pradėjau aš. – Lenis yra kirminas. Iš tikrųjų Lenis gana kvailas. Kurį laiką nesupratau, kuo jis patrauklus, – tai yra Kevinui. Paskui sumojau: tuo ir patrauklus. Tuo, kad yra kvailas, nuolankus, menkysta kirminas.

– Pala, man jis irgi ne itin patinka, bet menkysta?..

– Ar pasakojau, kad užtikau juos kieme, ir Lenis buvo be kelnių?

– Eva, juk žinai, kokie būna bręstantys berniukai. Tau galbūt nejauku, bet kartais jie eksperimentuoja…

– Kevinas nebuvo be kelnių. Jis buvo apsirengęs.

– Na, ir ką tai turėtų reikšti?

– Kad Lenis nėra jo draugas, Franklinai! Lenis – jo vergas! Lenis daro viską, ką jam liepia Kevinas, kuo labiau jį žemina, tuo geriau! Tad man tiesiog galva neišneša, kaip toks apgailėtinas, krizenantis subinlaižys vėpla galėjo ką nors sugalvoti – juolab tokią bjaurią, pavojingą išdaigą ir nusitempti vargšą gerutį Keviną kartu prieš jo valią!

– Gal gali tyliau? Ir man rodos, daugiau vyno tau nebereikia.

– Teisingai. Man reikia butelio džino, bet teks tenkintis Merlot.

– Klausyk. Jis galbūt ir neapgalvotai pasielgė, ir mudu apie tai pasikalbėjome. Bet prisiimti kaltę vis tiek buvo narsu, ir aš, po galais, didžiuojuosi…

– Plytos, – pertraukiau. – Jos sunkios. Jos didelės. Statybininkai nekrauna plytų ant pėsčiųjų perėjų. Iš kur jos ten atsirado?

– Plytgaliai. Sakiau – plytgaliai.

– Taip, – suglebau. – Neabejoju, kad ir Kevinas taip sakė.

– Jis mūsų sūnus, Eva. Dėl to turėtum bent truputį juo tikėti.

– Bet policija sakė…

Nebaigiau minties, nes nebeliko entuziazmo tave įkalbinėti. Jaučiausi lyg užguitas advokatas, kuris supranta, kad prisiekusiųjų simpatijas jau prarado, bet vis tiek turi atlikti pareigą.

– Paprastai tėvai, – pasakei tu, – stengiasi suprasti savo vaikus, o ne knaisiotis kiekvienoje…

– Aš stengiuosi jį suprasti, – tikriausiai pasakiau taip karštai, kad buvo girdėti visuose namuose; kitapus pertvaros ėmė zyzti Silija. – Bet tu – ne!

– Teisingai, eik rūpintis Silija, – sumurmėjai tu, kai aš atsistojau. – Eik nušluostyk Silijai akutes, paglostyk gražius auksinius Silijos plaukučius ir padaryk už Siliją namų darbus, nes, neduokdie, jai teks atlikti bent kokią menką užduotėlę pačiai. Mūsų sūnų ką tik sugavo policija už tai, ko jis nepadarė, ir jis labai sukrėstas, bet tai nesvarbu, nes Silija nori sausainių ir pienuko.

– Teisingai, – atkirtau. – Nes vienas mūsų vaikas mokosi rašyti gyvulių vardus, o kitas mūsų vaikas mėto plytas į atvažiuojančias mašinas. Galėtum ir tu išmokti juos atskirti.

Dėl to vakaro tikrai pykau ir beveik visą kitą darbo dieną AWAP iššvaisčiau murmėdama panosėje, kaip galėjau ištekėti už visiško avino. Atleisk. Ir tai labai niekinga, bet niekada tau nesakiau, ką užtikau vėliau tą popietę. Galbūt tiesiog gėdijausi arba per daug didžiavausi.

Tad lipdama sienomis iš įniršio ir bejėgiškumo, nieko neįstengiau nudirbti, todėl pasinaudojau direktorės privilegija anksčiau išeiti iš darbo. Grįžusi ir paleidusi Silijos auklę Robertą, koridoriuje išgirdau balsus. Atrodo, tas kvailas, nuolankus, menkysta kirminas net nesusiprato kelias dienas nesirodyti prie mūsų durų atvedęs policiją, nes pažinau iš košmariškai tvarkingo Kevino kambario sklindantį nosinį, irzlų inkštimą. Durys buvo praviros, o tai buvo neįprasta; kita vertus, dar dvi valandas neturėjau grįžti namo. Pasukusi į vonią nesistengiau klausytis svetimų pokalbių, bet – ak, tiek to, stengiausi. Pasiklausyti už tų durų troškau jau nuo vakar vakaro, ir troškimas nepraėjo.

– Ei, matei, kaip tam policininkui lašiniai kabėjo virš kelnių? – prisiminė Lenis. – Darbininko šypsena nuo ausies iki ausies! Jeigu tas bičas bėgdamas būtų apsišikęs, tikriausiai diržas atsipalaiduotų!

Kevinas, regis, nekikeno kartu su Leniu.

– Na, ką gi, – atsakė jis. – Tau pasisekė, kad nusikračiau Pono Plastiko. Bet kad būtum girdėjęs, kokia scena čia vyko, Pugai. Tiesiai iš Dawson’s Creek . Net bloga. Maniau, apsiverksiu, nė nesulaukęs reklaminio mūsų rėmėjų pranešimo.

– Klausyk, rimtai! Tipo, su tais mentais, biče, tu gražiai ten su jais, biče, maniau, kad tas storas bybys nusives tave į kokį kambarėlį ir suspardys kaip šūdo gabalą, nes tu, tipo, jį iš proto varei! Pone, aš tikrai turiu rimtai protestuosi, pone, kad čia aš…

– Kad tai aš, tu berašti. Ir tik nepamiršk, bičiuli, tu man skolingas.

– Žinoma, brolau. Ir dar kaip skolingas. Tu prisiėmei kaltę kaip koks superdidvyris, kaip – kaip koks Jėzus!

– Aš rimtai, vyruti. Tau tai brangiai kainuos, – atsakė Kevinas. – Nes tavo nevykęs pokštas galėjo rimtai pakenkti mano reputacijai. Aš žinau savo vertę. Visi žino, kad žinau. Šįsyk išgelbėjau tavo pasturgalį, bet nesitikėk tęsinio, tipo, „Pasturgalio gelbėjimas II“. Man nepatinka būti maišomam su tokiais šūdais. Akmenys ant perėjos. Kokie niekai, biče. Visai neklasiška, sušikti niekai.

Eva

20 Niujorko Metropolitano muziejaus dalis, skirta viduramžių Europos menui ir architektūrai.

2001 M. KOVO 3 D.

Mielas Franklinai,

tu mane perpratai: gėdijausi neteisingai jį apkaltinusi, ir iš tikrųjų dėl to nusprendžiau pakviesti Keviną į motinos ir sūnaus pasižmonėjimą, vienu du. Tau tokia mintis pasirodė keista, o kai ėmei taip širdingai mane girti, kad dažniau turėtume su Kevinu šitaip leisti laiką, supratau, jog tau ji nepatinka – ypač kai dar įgėlei, kad mudviem verčiau vengti pėsčiųjų perėjų, „nes, supranti, Kevą apimtų nevaldomas noras numesti ant kelio visą sofą“.

Nervinausi jį kviesdama, bet prisiverčiau, nes, maniau, nėra prasmės zyzti, kad paauglys niekada nesišneka su tavim, jei pati su juo nesišneki. Ir, maniau, ta kelionė į Vietnamą praėjusią vasarą nenusisekė dėl to, kad buvo per ilga, trys savaitės glaudžiame šeimos būrelyje, kai iš tikrųjų joks trylikametis nepakenčia rodytis kartu su tėvais, net komunistams. Juk tikrai bus lengviau ištverti vieną dieną. Be to, jėga brukau jam savo pačios entuziazmą keliauti, užuot pasistengusi nuveikti ką nors, ko norėtų jis – kad ir ko užsigeistų.

Iš anksto tiek dvejojau, kaip jį užkalbinti, kad pasijutau lyg drovi mokinukė, įsidrąsinusi pakviesti mūsų sūnų į roko koncertą. Kai pagaliau užspeičiau jį į kampą – tiksliau, užspeičiau save – virtuvėje, pasidaviau tokiam jausmui ir tariau:

– Beje, noriu pakviesti tave į pasimatymą.

Kevinas pažvelgė įtariai.

– O kam.

– Tiesiog nuveiktume ką nors sykiu. Dėl įdomumo.

– Tipo, ką nuveiktume.

Štai čia ir susinervinau. Sugalvoti, ką „įdomaus“ nuveikti su mūsų sūnumi buvo tas pats, kaip suplanuoti labai smagią iškylą su akmens gabalu. Jis nekentė sporto, o daugumai filmų likdavo abejingas; maistas buvo nykus, o gamta erzino, ten vien kaitra, šaltis ir musės. Todėl gūžtelėjau pečiais.

– Galbūt paieškotume Kalėdų dovanų. Nusivesčiau tave vakarienės? – tuomet išsitraukiau kozirį, tobulai derantį prie Kevino polinkio į absurdą. – Ir suloštume vieną kitą mažojo golfo partiją.

Jis kaip visada niūriai, kreivai šyptelėjo, o aš įgijau su kuo praleisti šeštadienį. Ėmiau jaudintis, ką apsirengti.

Susikeitėme vaidmenimis lyg „Princas ir elgeta“: aš būsiu rūpestinga, veikli Kevino motina, o tu vieną dieną globosi Siliją.

– Vaje, – nusišaipei tu, – reikės sugalvoti ką nors, ko ji nebijotų. Tikriausiai dulkių siurblys netiks.

Pasakyti, kad norėjau, tikrai troškau, praleisti popietę ir vakarą su savo spygliuotu keturiolikamečiu sūnumi, būtų per stipru, bet tikrai visa širdimi troškau to trokšti – jei supranti, ką noriu pasakyti. Žinodama, kaip šalia to berniuko suglemba laikas, visą dieną suplanavau: mažasis golfas, pirkiniai Najako Didžiojoje gatvėje, o paskui pakviesiu jį skanios vakarienės restorane. Nors Kalėdų dovanos ar prabangios vakarienės jam nerūpi, atrodė visai verta pamokyti jį, kad žmonės taip daro. O sportinė dalis – mažasis golfas niekam nerūpi, todėl jis ir pasirodė toks tinkamas.

Kevinas prisistatė fojė su niūriai kantria išraiška, lyg nuteistasis, vedamas atlikti bausmės (nors vos po dvejų metų kaip tik tokiomis aplinkybėmis jo veidas atrodė ramus, o jis pats – pasikėlęs). Jo idiotiškas vaikiško dydžio Izod golfo megztinis buvo rėksmingai oranžinis kaip kalinių kombinezonai – kadangi vėliau turėsiu daug progų tuo įsitikinti, gerai žinau, kad tokia spalva jam netinka, – o ankšti marškiniai laužė jo pečius atgal, ir jis atrodė lyg surakintas antrankiais. Jo rusvai žalsvos kelnės pažemintu liemeniu nuo septintos klasės buvo naujausias mados klyksmas: siekiančios blauzdų vidurį, jos pranašavo atgimsiančią kaprių madą.

Mes susėdome į mano naująją metalinio žvilgesio geltoną VW Luna.

– Žinai, mano laikais, – plepėjau, – šitų VW vabaliukų būdavo visur pilna. Barškantys ir paprastai nudrengti, prisėsti ilgaplaukių nusmurgėlių, rūkančių žolę ir visu garsu leidžiančių skarda žvangančias Three Dog Night kasetes. Man regis, jie kainuodavo kokius du su puse tūkstančio dolerių. O šita naujoji laida dešimt kartų brangesnė; joje vis tiek telpa du suaugusieji ir katė, bet tai – prabangus automobilis. Nežinau, ką apie tai manyti – ironiška, juokinga.

Tyla. Pagaliau vargais negalais:

– Tai reiškia, jog išleidai dvidešimt penkis gabalus, kad galėtum įsivaizduoti esanti vis dar devyniolikos, o vietos bagažinėje vis tiek neturi.

– Na, gal ir tikrai visas tas retro vargina, – atsakiau. – Perkuriami „Breidžių šeimos“ ir „Flintstonų“ filmai. Bet vos išvydus mašinytę, man jos dizainas baisiai patiko. Luna nėra originalo kopija, ji turi aliuzijų į originalą. O senasis vabaliukas buvo ankštas. Luna – irgi kupstelis ant kelio, bet, keista, ji – labai graži mašina.

– Aha, – atsakė Kevinas. – Jau anksčiau sakei.

Nuraudau. Tiesa. Sakiau.

Sustojau prie tų smagių aikštynų Sparkhile, pavadintų „9W golfas“, ir pagaliau pastebėjau, kad Kevinas neapsivilko striukės. O buvo vėsu ir apsiniaukę.

– Kodėl neapsivilkai palto? – pratrūkau. – Tau vis maža nepatogumų, ką?

– Nepatogumų? – atsakė jis. – Su savo mama?

Trenkiau durelėmis, bet vokiečių inžinieriai jas įtaisė taip, kad pasigirdo tik prislopintas žnekt.

Galai žino, ką sau galvojau. Kadangi mažasis golfas fundamentaliai kvailas, galbūt tikėjausi, kad šitaip mūsų popietė atrodys lengva ir šmaikšti. O galbūt tikėjausi kokių nors emocinių mainų, kad jei viskas, kas man ką nors reiškia, Kevinui nereiškia nieko, tai, kas man nieko nereiškia, galbūt ką nors reikš jam. Šiaip ar taip, suklydau. Sumokėjome prižiūrėtojui ir nuėjome prie pirmosios duobutės – vonios su nuvytusiomis žolėmis, saugomos gipsinės žirafos, kuri atrodė lyg ponis nusuktu sprandu. Tiksliau, visi aikštynų modeliai buvo negrabūs ir nedailūs, kaip Kevinas pasakytų, visa aplinka sakyte sakė „man nusišikt“. 9W kelyje eismas buvo triukšmingas ir nenutrūkstamas, o Kevino rankos kaip tik pašiurpo. Jam buvo labai šalta, o aš vis tiek verčiau jį žaisti, nes kaip kvėša susigalvojau kažkokį motinos ir sūnaus „pasižmonėjimą“, ir mums, po galais, bus įdomu.

Žinoma, bet kas gali įridenti golfo kamuoliuką tarp tos vonios liūto kojų, nes jas skyrė visas jardas. Bet kai duobutės pasidarė sunkesnės – po raketa, virš švyturio, nuo kabančio tilto, aplink sviesto muštuvus, pro Sparkhilo Paliseido gaisrinės maketo duris – Kevinas metė šalin kruopščiai atidirbtą nesugebėjimą kieme nusviesti lėkštės statmenai ir vietoj to pademonstravo pribloškiamą akies ir rankos koordinaciją, apie kurią ne sykį buvo užsiminęs jo šaudymo treneris. Bet kažkodėl vien nuo to, kad jam taip gerai sekasi, užsiėmimas ėmė atrodyti beprasmiškas, ir aš norom nenorom prisiminiau pirmąjį mudviejų „žaidimą“, kai jam buvo dveji ir kamuolį per grindis pirmyn atgal nuridenome lygiai tris kartus. O man pačiai slogus šito žaidimo kvailumas pasidarė toks akivaizdus, kad apėmė apatija, ir nebepataikydavau į duobutes. Mes nesikalbėjome, o aikštynus bent jau pagal laikrodį apėjome labai greitai; vis dirsčiojau į laikroduką. Štai ką reiškia būti Kevinu, pagalvojau. Minutės slenka viena po kitos lyg švininės: štai ką reiškia visą laiką būti Kevinu.

Galiausiai Kevinas atsistojo, pasirėmęs į lazdą lyg šaunuolis džentelmenas, vis dar tylėdamas, bet žvilgsniu klausdamas: o kas toliau, tarsi sakytų, štai, padariau, ko tu norėjai, tikiuosi, džiaugsiesi.

– Na, – niūriai pratariau, – tu laimėjai.

Užsispyriau parvažiuoti namo, kad jis pasiimtų striukę, nors taip greitai vėl pasirodyti namie man buvo gėda – tu atrodei sutrikęs – o važiuoti per Najaką į Gladstouną ir vėl atgal į Najaką apsipirkti buvo dar nepatogiau. Nors Kevinas sugadino mano vienintelį žaismingą, smagų sumanymą, ką veikti šią popietę, – pavertė jį mechanišku, lediniu farsu – jis atrodė labiau patenkintas. Kai pasistatėme mašiną (tolokai Brodvėjuje, nes gruodžio viduryje mašinos stovėjo buferis prie buferio, ir mums pasisekė, kad apskritai radome vietą), jis mane pribloškė: prašneko, ką galvoja.

– Nesuprantu, kaip galima švęsti Kristaus gimimą, jei nesi krikščionis, – jis pabrėžė tą „kri“, kad būtų aiškesnė sąsaja su Jėzumi.

– Na, – atsakiau, – tiesa, mudu su tavo tėvu netikime, kad prieš du tūkstančius metų gyvenęs jaunuolis, kuris mokėjo skaldyti kietas citatas, buvo Dievo sūnus. Bet juk smagu švęsti šventes, tiesa? Kad dalis metų būtų truputį kitokia, kad jos būtų galima laukti. Grin Bėjuje mokydamasi antropologijos sužinojau, kad svarbu laikytis kultūrinių ritualų.

– Jei tik jie visiškai tušti, – nusišaipė Kevinas.

– Manai, mes veidmainiai.

– Tu taip sakai, ne aš, – jis prasklendė pro Runcible Spoon restoraną ties Didžiosios gatvės kampu, o kitapus gatvės prie Long Island Drum Center muzikos prekių parduotuvės stoviniuojančios vyresnės moksleivės net atsigręžė. Tiesą sakant, nemanau, kad jų dėmesį patraukė tamsūs armėniški bruožai, veikiau jau tingiai elegantiška jo laikysena, kuri taip kirtosi su jo absurdiškais drabužiais: jis judėjo viename lygyje, lyg riedėtų ant ratukų. Kita vertus, tikriausiai netrukdė ir apnuoginti dailūs klubų kaulai.

– Taigi, – apibendrino Kevinas, nardydamas tarp praeivių, – tu nori dovanų ir kiaušinių likerio su daug laipsnių, bet atsikratai poteriavimo ir nuobodžių Kūčių vakaro mišių. Išsirankioji, kas geriausia, bet už tai nesusimoki šūdais.

– Galima pasakyti ir taip, – atsargiai pritariau. – Tam tikra prasme visą gyvenimą stengiausi taip daryti.

– Gerai, jeigu tik pavyksta, – paslaptingai pasakė jis. – Nežinau, ar visada įmanoma.

Ir daugiau apie tai nebekalbėjo.

Pokalbis vėl nutrūko, todėl kai manęs vos nesuvažinėjo toks plonytis aliumininis Razor paspirtukas, kurie staiga taip išpopuliarėjo, garsiai pamąsčiau, kad galėtume tokį nupirkti Silijai.

Kevinas atsakė:

– Žinai, jei prieš porą metų būtum padovanojusi vaikui tokį kvailą paspirtuką per Kalėdas, jis būtų raudojęs kruvinom ašarom.

Griebiausi galimybės pritarti.

– Teisingai, man šitoje šalyje kaip tik tai ir nepatinka, visi taip vaikosi madų. Tas pats buvo ir su riedučiais, tiesa? Staiga visiems būtinai jų užsireikė. Bet vis tiek… – prikandau lūpą, kai pro šalį ant tų siaurų sidabrinių rėmelių pralėkė dar vienas berniukas. – Nenorėčiau, kad Silija jaustųsi neturinti to, ką turi visi.

– Mamule. Atsipeikėk. Silė dėtų į kelnes iš baimės. Turėtum laikyti ją už rankytės, kad ir kur ji važiuotų, arba nešti su visu paspirtuku. Nori? Nes aš tai ne.

Gerai. Paspirtuko nepirkome.

Tiesą sakant, nenupirkome nieko. Greta Kevino taip įsitempiau, kad viskas, kas tik šaudavo man į galvą, atrodė smerktina. Žvelgiau į šalikus ir kepures jo akimis, ir staiga jie pasirodydavo kvaili ar nereikalingi. Turim mes tų šalikų. Ir kepurių. Kam mums jie.

Nors buvo gaila stovėjimo vietos, nudžiugau, bent sykį gavusi progą būti tikra motina ir griežtai pareiškiau, kad dabar grįšim namo, ten jis vakarienei apsivilks normalaus dydžio drabužius – nors atsainus jo atsakymas: „Kaip nori“, mane labiau privertė suvokti savo valdžios ribas, o ne galią. Kai pakeliui į mašiną vėl praėjome priešais Runcible Spoon , už staliuko prie lango sėdėjo apkūni moteris, o ledų su karšta karamele porcija buvo dosniai amerikietiška – europiečiai tokių ir pavydi, ir šaiposi iš jų.

– Kiek tik pastebiu storulius, jie valgo, – murmėjau, kai moteris jau nebegirdėjo. – Tik neaiškinkit man, kad kaltos liaukos, genai ar lėta medžiagų apykaita – paistalai. Jie stori dėl to, kad valgo netinkamą maistą, valgo per daug ir valgo be perstojo.

Kaip visada jokios reakcijos, nei mhm, nei tiesa. Galiausiai už kvartalo:

– Žinai, kartais tu būni labai žiauri.

Nustebusi net sustojau.

– Pašnekėk dar.

– Aha. Ir pašnekėsiu. Kaži iš kur aš to išmokau.

Tad pakeliui namo kaskart, kai sugalvodavau, ką pasakyti, – kad visureigių vairuotojai įžūlūs (ar, kaip žaismingai juos pravardžiuodavau, autobusų vairuotojai), kad Najako kalėdinės lemputės neskoningos – suprasdavau, kad tai pašaipu, ir nutylėdavau. Pasirodo, esu iš tų žmonių, kurie, jei laikytųsi taisyklės: kai neturi pasakyti ką gero, išvis tylėtų. Slogi tyla Luna leido iš anksto pajusti skonį ilgų troškių valandų, kurias leisime Klaverake.

Namie judu su Silija visą popietę gaminote eglutės žaisliukus, o tu padėjai jai įsipinti į plaukus blizgučių. Virtuvėje dėliojai ant padėklo šaldytus žuvų pirštelius, o aš atlėkiau iš miegamojo ir paprašiau užsegti viršutinę mano ryškiai rožinės šilko suknelės sagutę.

– Oho, – pasakei tu, – neatrodai labai motiniškai.

– Norėjau tokia proga pasipuošti, – atsakiau. – Maniau, šita suknelė tau patinka.

– Patinka. Bet vis tiek, – murmėjai tu, segdamas sagutę, – skeltukas ant šlaunies taip aukštai. Jam gali būti nejauku.

– Pasirodo, kažkam nejauku.

Išėjau susirasti auskarų ir apsišlakstyti Opium kvepalais, o grįžusi į virtuvę pamačiau, kad Kevinas bent sykį laikėsi mano įstatymo raidės, nes beveik tikėjausi rasti jį apsivilkusį „normalaus dydžio“ kiškučio kostiumą. Jis stovėjo prie kriauklės nugara į mane, bet vis tiek mačiau, kad sodriai juodos viskozinės kelnės švelniai laikosi ant siaurų klubų ir ties odiniais batais susimeta į nedidelę klostę. Tuos baltus marškinius jam nupirkau ne aš; pūstomis rankovėmis ir grakštaus kirpimo, jie galėjo būti fechtuotojo aprangos dalis.

Susigraudinau, tikrai susigraudinau, ir jau ketinau aiktelėti, kaip jis dailiai atrodo, kai nesirengia aštuonmečio drabužiais, bet jis atsigręžė. Rankose laikė visą šaltą vištą. Ar, tiksliau, ji buvo visa, kol jis nebuvo nukramtęs visos krūtinėlės su kulšele, kurią dar vis rijo.

Tikriausiai išbalau.

– Vežuosi tave vakarienės. Kodėl prieš pat išeinant kemši keptą vištą?

Kevinas atgalia ranka nusišluostė taukus nuo lūpų kampučio, vargiai nuslėpdamas pašaipų vypsnį.

– Išalkau, – tai jis prisipažindavo taip retai, kad dabar neišvengiamai sukčiavo. – Supranti – augantis berniukas?

– Tučtuojau padėk ją ir vilkis paltą.

Tad, žinoma, kai mus pasodino už stalo Hudson House, mūsų augantis berniukas šiandien jau buvo gana paaugęs, todėl prasitarė neturįs apetito. Duoną su sūnumi laužysiu tik tiesiogine prasme, nes jis nepanoro užsisakyti karšto patiekalo ar bent šalto užkandžio ir mieliau trupino krepšelį kietų bandelių. Nors tešlą draskė vis mažesniais kąsneliais, abejoju, ar nors vieną suvalgė.

Išdidžiai užsisakiau mesclun salotų, karvelio krūtinėlės užkandį, lašišos ir visą butelį sauvignon blanc, nujausdama, kad tiek ir išgersiu.

– Na, – pradėjau, grumdamasi su nejaukumu, kurį man kėlė asketiškas Kevino žvilgsnis; juk mes restorane, kodėl turėčiau atsiprašinėti, kad valgau? – Kaip sekasi mokykloje?

– Sekasi, – atsakė jis. – Ko daugiau norėti.

– Norėčiau išgirsti dar šį tą.

– Nori sužinoti mano pamokų tvarkaraštį?

– Ne, – baisiai nenorėjau susierzinti. – Pavyzdžiui, koks šį semestrą tavo mėgstamiausias dalykas?

Per vėlai prisiminiau, kad Kevinui žodis mėgstamiausias buvo susijęs vien tik su kitų žmonių malonumais, kuriuos jam patinka gadinti.

– Galima pamanyti, kad apskritai kurį nors mėgstu.

– Na, – blaškiausi, niekaip nepasmeigdama šakute tiek gražgarsčių, kad neišsiterliočiau smakro medaus ir garstyčių padažu. – Ar negalvoji po pamokų lankyti kokio nors būrelio?

Jis pažvelgė į mane su tokia pat nuostaba, su kuria vėliau klausysis mano pasiteiravimų apie Klaverako valgyklos maistą. Galbūt man pasisekė, kad jis nusprendė apskritai neatsakyti į šį klausimą.

– O kaip tavo, hm, mokytojai? Ar kurie nors iš jų, supranti, ypač…

– O kokių grupių šiuo metu klausaisi? – nuoširdžiai paklausė jis. – Paskui dar gali pamėginti išpešti, ar pirmoje eilėje nesėdi kokia miela pupytė, kuri man neduoda ramybės. Šitaip galėsi pereiti prie šnekų apie tai, kad, žinoma, spręsti man, bet prieš užlenkdamas tą mergą koridoriuje galėčiau nuspręsti palaukti, kol būsiu pasiruošęs. Kai atneš desertą, gali paklausti apie narkoooootikus. Tipo, atsargiai, nes nenori manęs prigąsdinti, kad imčiau meluoti išsijuosęs, todėl turėtum papasakoti eksperimentavusi pati, bet tai nereiškia, kad ir aš turėčiau eksperimentuoti. Galiausiai, kai išmauksi visą butelį, gali išskysti ir sakyti, kaip gerai kartu maloniai leisti laiką, pakilti iš kėdės, apkabinti man pečius ir mažumėlę spustelėti.

– Tiek to, pašaipūne, – nustūmiau šalin salotas. – O apie ką tu nori kalbėtis?

Dėbsojome vienas į kitą pro karvelio krūtinėlę su raudonųjų serbentų džemu, ir aš ėmiau tirpti. Kevinas puikiai sugebėdavo malonumus paversti triūsu. O kai prašneko po trijų ar keturių minučių tylos, manau, tiesiog manęs pasigailėjo. Vėliau Klaverake jis niekada nesumirksės pirmas, bet Hudson House jam buvo tik keturiolika.

– Gerai, sugalvojau temą, – klastingai pasiūlė jis, paimdamas ryškiai raudoną kreidelę iš nemokamos restorano Crayola stiklinės, kurių irgi atsirado visur kaip paspirtukų. – Tu vis skundiesi šia šalim ir svajoji atsidurti Malaizijoje ar dar kur nors. Kuo tau čia taip nepatinka. Rimtai. Amerikiečių materializmas?

Visai kaip Kevinas, kai pasiūliau šį pasimatymą, nujaučiau klastą, bet manęs laukė karštas patiekalas ir du trečdaliai butelio, ir nenorėjau visą tą laiką žaisti kryžiukų ir nuliukų ant popierinės staltiesės.

– Ne, manau, kad ne, – nuoširdžiai atsakiau. – Šiaip ar taip, kaip sako tavo senelis…

– Svarbiausia – medžiagos. Tai kas tau kliūva?

Tu tikrai liksi be žado, bet tą akimirką man neatėjo į galvą niekas, kas JAV būtų negerai. Dažnai šitaip užstringu su nepažįstamu žmogumi lėktuve, užkalbinusiu mane, kai padedu į šalį knygą, ir klausiančiu, kokie dar romanai man patiko: taip niekas neateina į galvą, kad mano kaimynas gali pamanyti, jog į žurnalų kišenėlę įkišta knyga popieriniais viršeliais yra pirmoji grožinė literatūra mano gyvenime. Kreivas žvilgsnis į JAV man buvo brangus – net jei tavo dėka išmokau bent jau nenoromis įvertinti šią šalį už gyvybingumą ir polinkį improvizuoti, už tai, kad, nepaisant konformistinės išorės, joje klesti įspūdingas skaičius paprasčiausių pamišėlių. Staiga neįstengdama paminėti nė vieno šios šalies bruožo, kuris varo mane iš proto, ūmai pajutau, kaip širdis nusirito į kulnus, ir susijaudinau, ar nebūsiu neprisileidusi JAV ne tiek iš išprususio kosmopolitizmo, kiek iš paprasčiausių išankstinių nuostatų.

Nors lėktuvuose pagaliau prisimenu, kad dievinu Polo Baulzo „Dangaus prieglobstyje“. Dar prisimenu V. S. Naipolo A Bend in the River, kuris visada man primena Polo Teru žaviąsias Girls at Play, ir išsigelbėju, vėl tapusi raštinga.

– Čia bjauru, – pasakiau.

– Kas? Gintarinės javų vilnys?21

– Greitojo maisto kimšimas. Tiek plastiko. Ir jis plinta po visą šalį lyg bulvių maras.

– Sakei, kad tau patinka Chrysler pastatas.

– Jis senas. Didžioji dalis šiuolaikinės Amerikos architektūros šlykšti.

– Tai šita šalis – sąvartynas. Kodėl kur nors kitur geriau.

– Tu beveik nieko kito nesi regėjęs.

– Vietnamas buvo srutų duobė. Tas ežeras Hanojuje dvokė.

– Bet nejau žmonės tau nepasirodė nuostabūs? Netgi tiesiog fiziškai nuostabūs.

– Tu nusivežei mane į Aziją pasižiūrėti čiurkų dziundzių? Galėjau tiesiog internetu nusipirkti atostogų paketą.

– Linksminiesi? – sausai paklausiau.

– Būna ir linksmiau, – jis numetė į krepšelį duonos kamuoliuką. – Be to. Man visi bernai atrodė kaip mergos.

– Bet man pasirodė malonu, – nenusileidau, – palei tą ežerą – net jei jis tikrai dvokia – kaip vietnamiečiai moka verslininkams su vonios svarstyklėmis kelis dongus, norėdami pasisverti ir tikėdamiesi, kad priaugo kelis svarus. Tai biologiškai protinga.

– Pasodink tuos čiurkas prie bedugnės keptų bulvyčių statinės ir anksčiau ar vėliau jie išsipūs kaip balionai, visai kaip slampinėtojai po Naujojo Džersio prekybos centrus. Manai, tik amerikiečiai godūs? Aš per daug įdėmiai neklausau per Europos istoriją, bet taip nemanyčiau.

Gavusi lašišos, kuriai dabar nebeturėjau apetito, pabarbenau pirštais. Per visą Hudson House sieną nupiešto jūros kraštovaizdžio fone su švytinčiais baltais marškiniais plevenančiomis rankovėmis, pakelta apykakle ir iki krūtinkaulio prasegtomis sagomis, Kevinas buvo panašus į Erolą Fliną iš Captain Blood.

– Tarmė, – pasakiau. – Nekenčiu jos.

– Ir tavo tarmė tokia pat, – atsakė jis. – Nors tu kartais ir išsidirbinėji.

– Tu manai, kad tai pretenzinga.

– O tu ne?

Nusijuokiau.

– Gerai. Pretenzinga.

Kažkas atsipalaidavo, ir pagalvojau, vaje, gal šitas „pasižmonėjimas“ vis dėlto išeis į gera. Galbūt ko nors pasieksim. Nuoširdžiai leidausi į pokalbį:

– Klausyk, žinai, ko šioje šalyje visai negaliu pakęsti? Atsakomybės stokos. Jeigu amerikiečio gyvenime kas nors negerai, tai dėl to kaltas kas nors kitas. Rūkaliai susišluoja milijonines kompensacijas iš tabako įmonių, nors apie riziką žinojo, kiek – keturiasdešimt metų. Negali mesti? Apkaltink Philip Morris. Tik pala, tuojau storuliai ims duoti į teismus greitojo maisto bendroves, nes prisivalgė per daug Big Mac! – susipratusi nutilau. – Žinau, jau esi tai girdėjęs.

Kevinas, žinoma, mane prisuko lyg žaisliuką. Jo veidas buvo toks pat susikaupęs ir išdykęs, kaip neseniai mano matyto berniuko, kuris nuotolinio valdymo pulteliu nuvairavo lenktyninės mašinos modeliuką nuo akmenų Talmano parke.

– Porą sykių, – tarstelėjo jis, tvardydamas šypsnį.

– Vaikščiotojai, – pasakiau.

– O ką jie.

– Iš proto gali išsikraustyti.

Žinoma, tai jis irgi buvo girdėjęs. Bet toliau nebuvo, nes ligi tol niekaip neįstengdavau suformuluoti.

– Žmonės čia nesugeba tiesiog išeiti pasivaikščioti, jiems reikia laikytis kažkokios programos. Ir žinai, galbūt čia ir esmė, kas man kliūva. Visa, kas gyvenime neapčiuopiama, patys geriausi, bet labiausiai neapsakomi dalykai, dėl kurių verta gyventi – amerikiečiams, regis, atrodo, kad jų galima įgyti įstojus į grupę, ką nors užsiprenumeravus ar laikantis ypatingos dietos, ar praktikuojant aromaterapiją. Amerikiečiai ne šiaip sau mano, kad viską galima nusipirkti; jie mano: jeigu laikysiesi instrukcijų etiketėje, produktas turi veikti. Kai produktas neveikia, o jie vis dar nelaimingi, nors teisė į laimę įamžinta Konstitucijoje, jie ima tąsyti vienas kitą po teismus.

– Kaip suprasti neapčiuopiama, – tarstelėjo Kevinas.

– Nesvarbu, kaip pasakytų tavo draugai. Meilė – džiaugsmas – įžvalgumas. – (su Kevinu taip pat sėkmingai galėjau kalbėtis apie žalius žmogeliukus Mėnulyje.) – Bet jų negali užsisakyti internetu ar išmokti per paskaitas Naujojoje mokykloje, ar pasiskaityti žinyne. Tai ne taip lengva, o galbūt kaip tik lengva… taip lengva, kad pastangos, mėginimai laikytis nurodymų, tik trukdo… nežinau.

Kevinas įnirtingai paišė ant staltiesės kreidele.

– Dar kas nors?

– Žinoma, dar kas nors, – atsakiau, jusdama srautą, kuris ima lietis per tuos pokalbius lėktuve, kai pagaliau patenku į biblioteką savo galvoje, prisiminusi „Madam Bovari“, „Džudą Nepastebimąjį“ ir „Kelionę į Indiją“. – Amerikiečiai stori, nemoka kalbėti ir nieko neišmano. Jie reiklūs, valdingi ir išlepinti. Jie patenkinti savimi, prieš visus pučiasi dėl savo mielosios demokratijos ir iš aukšto žiūri į kitas tautas, nes mano, kad patys viską daro teisingai, – nesvarbu, kad pusė šalies suaugusiųjų nebalsuoja. Ir dar jie pagyrūnai. Nori tikėk, nori ne, bet Europoje nepriimta naujiems pažįstamiems skubiai pranešti, kad mokeisi Harvarde, turi didelį namą, kiek jis kainavo ir kokios įžymybės ateina į svečius. Ir dar amerikiečiai niekaip nesusipranta, jog kai kuriuose kraštuose manoma, kad girtis mėgstant analinį seksą žmogui koktelių vakarėlyje, su kuriuo susipažinai prieš penkias minutes, yra nešvanku, – nes pati privatumo sąvoka čia kažkur pasimetusi. Tai dėl to, kad amerikiečiai nesveikai patiklūs, tokie naivūs, kad net nukvailėja. O baisiausia, jie nenutuokia, kad visas likęs pasaulis negali jų pakęsti.

Kaip tokioje nedidelėje patalpoje, kalbėjau garsiai ir reiškiau labai nemalonius jausmus, bet man buvo keistai smagu. Pirmą sykį gavau iš tikrųjų pasikalbėti su savo sūnumi ir vyliausi, kad peržengėme Rubikoną. Pagaliau galėjau jam išlieti tai, kuo visa širdimi tikiu, o ne tik pamokslauti – prašom neskinti konkursuose apdovanotų Korlių rožių. Tiesa, iš pradžių man vaikiškai pynėsi liežuvis, klausinėjau, kaip sekasi mokykloje, o jis bendravo kaip kompetentingas suaugęs žmogus ir išjudino savo pašnekovę. Bet dėl to labai juo didžiavausi. Kaip tik žiojausi ką nors panašaus pasakyti, bet Kevinas, kuris susikaupęs paišė ant staltiesės kreidele, baigė piešinį, pakėlė akis ir linktelėjo į keverzones.

– Oho, – tarė jis. – Kiek daug būdvardžių.

Nieko sau dėmesio stokos sutrikimas. Kevinas, kai pasistengdavo, būdavo gabus mokinys, ir jis nepaišė; jis konspektavo.

– Pažiūrėkim, – tarė jis ir ėmė raudona kreidele žymėti vieną sąrašo punktą po kito. – Išlepinti. Tu turtinga. Nelabai įsivaizduoju, ko galėtum stokoti, bet tikriausiai ir tai gali nusipirkti. Valdingi. Neblogas ką tik girdėtos prakalbos apibūdinimas; tavim dėtas, neužsisakyčiau deserto, nes padavėjai tikriausiai prispjaudytų į aviečių padažą. Nemoka kalbėti? Pažiūrėkim… – jis pasidairė po staltiesę ir garsiai perskaitė: – Tai ne taip lengva, o galbūt kaip tik lengva, nežinau. Nepasakyčiau, kad Šekspyro verta eilutė. Be to, man regisi, kad sėdžiu priešais ponią, kuri sklaidosi, keiksnodama „realybės šou“, nors nėra mačiusi nė vienos laidos. O tai – vienas iš tavo mėgstamiausių žodžių, mamule, – reiškia nieko neišmano. Toliau: pagyrūnai. O kas gi šitie paistalai, kad tie kvaili suskiai bučiuoja negyvam briedžiui į subinę, o aš už juos daug kietesnė, jei ne pagyros? Tokia mano, kad pati viską daro teisingai, o visi kiti – ne. Patikli… ir nė nenutuokia, kad kiti žmonės negali jos pakęsti, – šitai jis pabraukė ir pažvelgė man į akis su atviru pasibjaurėjimu. – Ką gi. Kiek suprantu, kone vienintelis dalykas, kuris tave daro ne visai lyg vandens lašai panašią į kitus bukus amerikiečius, yra tai, kad nesi stora. Ir vien dėl to, kad esi liekna, esi patenkinta savimi – iš aukšto žiūri į kitus – ir putiesi prieš juos. Galbūt būtų geriau, jeigu mano motina būtų didelė karvė, kuri bent jau nemanytų esanti geresnė už visus visoje sušiktoje šalyje.

Apmokėjau sąskaitą. Daugiau motinos ir sūnaus pasižmonėjimų nerengėme iki Klaverako.

Atkalbėta pirkti jai paspirtuką, įdėjau nemažai pastangų, kad Kalėdoms Silijai gaučiau „mažaausį dramblinį kirstuką“. Kai Bronkso zoologijos sode apsilankėme mažųjų žinduolių parodoje, ji labai susižavėjo tuo nedailiu padarėliu, kuris atrodė kaip dramblio ir kengūros mišinys, kelias kartas kergtas su pelėmis. Jį importuoti tikriausiai buvo nelegalu – jei ne visai nykstantis, šitas mažas padarėlis iš pietinės Afrikos zoologijos sodo buvo aprašytas kaip „nykstantis dėl prarandamų gyvenamųjų plotų“ – ir man visai neišėjo į naudą, kai tu ėmei nekantrauti, kad taip ilgai jo negaunu. Galiausiai sudarėme sandorį. Tu pažiūrėsi pro pirštus, kol aš internete surasiu gyvūnų parduotuvę, prekiaujančią „neįprastais“ augintiniais, o aš pažiūrėsiu pro pirštus į tą lanką, kurį tu nupirkai Kevinui.

Aš tau taip ir nepasakiau, kiek kainavo Silijos dovana, ir, manau, dabar irgi nesakysiu. Pakaks žinoti, kad retsykiais būti turtingai visai smagu. „Mažaausis kirstukas“ – netikęs pavadinimas, jo ausys visai ne mažos; jos kremzlėtos ir kaušelio formos, o palyginti su kūnu, milžiniškos – buvo neabejotinai pati geriausia dovana, kokią tik kada esu padovanojusi. Silija išskystų ir nuo pakelio Lifesavers ledinukų, bet net meilioji mūsų dukrelė mokėjo pareikšti įvairaus laipsnio džiugesį, o kai išvyniojo didelį stiklinį narvelį, jos akutės išsipūtė. Tuomet ji puolė man į glėbį, be saiko dėkodama. Vis atsistodavo nuo Kalėdų vakarienės patikrinti, ar narvelyje nešalta, arba sumaitinti jam žalios spanguolės. Aš jau ėmiau jaudintis. Neįprastame klimate gyvūnai ne visada gerai jaučiasi, ir padovanoti jautriam vaikui tokią trapią dovaną tikriausiai buvo neapgalvota.

Kita vertus, Šniurkšlių, kaip Silija jį praminė, galbūt nupirkau ne tik jai, bet ir sau, bent jau todėl, kad toks švelnus, trapus ir didžiaakis jis man taip priminė pačią Siliją. Ilgu, pūkuotu kailiu, panašiu į švelnius mūsų dukrelės plaukučius, šitas penkių uncijų pūkų kamuoliukas, atrodė, išsilakstys pavėjui lyg pienė nuo menkiausio gūsio. Pakibęs ant šlaunų, kurios žemiau siaurėja ir virsta kone kojūkais, stačias Šniurkšlius, atrodė, tuojau nugrius. Jo garsusis snukutis, trimito pavidalo, judrus, šniukštinėjo po žeme išpiltą narvelį, ir mielas, ir komiškas vienu metu. Gyvūnėlis ne tiek bėgiojo, kiek šokčiojo ir, strikinėdamas po savo ankštą pasaulėlį, jis spinduliavo linksmu optimizmu, lyg pasiryžęs visada žiūrėti į šviesiąją pusę, kaip visai netrukus Silija priims ir savo negalę. Nors kirstukai nėra griežti vegetarai – jie minta kirminais ir vabzdžiais – milžiniškos rudos akutės Šniurkšlių darė nustebusį, išsigandusį, visai ne grobuonį. Šniurkšlius, kaip ir Silija, iš prigimties buvo grobis.

Suprasdama, kad negalima per daug niurkyti augintinio, ji atsargiai kyšteldavo pirštuką pro narvelio dureles ir paglostydavo jo gelsvų pūkelių galiukus. Kai ateidavo pažaisti draugės, ji uždarydavo savo kambario duris ir mergaitėms rodydavo patvaresnius žaislus. Galbūt tai reiškia, meldžiausi, kad ji pradeda pažinti žmones. (Silija buvo mėgstama dėl to, kad nesirinko draugų, nes parsivesdavo namo tuos, kuriuos kiti vaikai niekindavo, – kaip ta išlepinta, pasipūtėlė Tija, kurios motina drįso man tyliai šnibžtelėti, kad „būtų tikrai geriau, jei Tijai būtų leidžiama laimėti stalo žaidimus“. Silija tai suprato ir nepamokyta, o kai valdingoji bičiulė išėjo, kaltai manęs paklausė: „Ar galima sukčiauti tam, kad pralaimėtum?“) Svarstydama, kaip dukrelė gina Šniurkšlių, ieškojau jos veide tvirtumo, ryžto, kuris galėtų rodyti bręstantį sugebėjimą apsiginti ir pačiai.

Tačiau nenoromis susimąsčiau ir apie tai, kad nors mano akims Silija labai miela, jos dailumą svetimi nesunkiai pražiūri. Jai tebuvo šešeri metukai, bet jau baiminausi, kad niekada netaps gražuole – vargu ar įstengs taip išdidžiai laikytis. Ji paveldėjo tavo burną, per plačią mažai jos galvytei; jos lūpos buvo plonos ir bekraujės. Amžinas tirtėjimas skatino su ja elgtis varginamai atsargiai. Tie plaukučiai, tokie reti ir šilkiniai, tikrai išbluks sulaukus paauglystės, vietoj auksinių liks tik purvinai šviesūs. Be to, ar tikra gražuolė neturėtų būti mažumėlę paslaptinga? O Silija buvo per daug atlapaširdė, kad atrodytų kažką slepianti. Jos veidas buvo atviras, o žmogus, kuris atrodo taip, lyg pasakytų bet ką, ką tik norėtum sužinoti, kažkodėl pasidaro neįdomus. Kur ten, aš jau mačiau: ji taps tokia paaugle, kuri išsigalvoja nelaimingai įsimylėjusi moksleivių tarybos prezidentą, o šis jos nė nepastebi. Silija visada parsiduos pigiai. Vėliau ji – per jauna – atsikraustys gyventi su vyresniu vyriškiu, kuris naudosis jos gera širdimi, kuris paliks ją dėl dailesnės moters, mokančios pasipuošti. Tačiau ji bent jau visada galės ateiti pas mus per Kalėdas, ir jei būtų turėjusi tokią galimybę, būtų tapusi daug šaunesne motina negu aš.

Kevinas Šniurkšliaus vengė, net jo vardas paaugliui atrodė įžeidimas. Jis labiau mėgo gaudyti vorus ar svirplius ir kišti gyvus kąsnelius į narvelį – tikras berniukiškas užsiėmimas, puikiai tinkamas jam, nes Silijai buvo per daug šlykštu. Bet erzino jis ją šaltai ir negailestingai. Juk tikrai nepamiršai to vakaro, kai iškepiau putpelę, o jis prišnekėjo jai, kad liesas kūnelis jos lėkštėje yra pats žinai kieno.

Žinau, Šniurkšlius buvo tik naminis gyvūnėlis, brangus gyvūnėlis, ir vienokia ar kitokia nelaiminga pabaiga buvo neišvengiama. Reikėjo apie tai pagalvoti prieš perkant jai tą žvėrelį, nors juk vengti prisirišti iš netekties baimės – tai vengti gyvenimo. Tikėjausi, kad jis gyvens ilgiau, bet Silijai nuo to nebūtų buvę lengviau nelaimei ištikus.

Tas 1998 metų vasario vakaras yra vienintelis mano prisiminimas apie Silijos slapukavimą. Ji vis lakstė po namus, šliaužiojo ant grindų, kilnojo sofos gobelenus ir žiūrėjo po ja, bet kai paklausiau, ko ieškanti, ji žvitriai atsakė: „Nieko!“ Kai atėjo metas gulti, ji vis dar ropinėjo keturiomis ir nepaaiškino, kokį žaidimą čia žaidžia, tik prašė leisti dar pažaisti. Galiausiai man atsibodo ir, nepaisydama jos spyriojimosi, nutempiau ją į lovą. Keista, kad ji šitaip neklausė.

– Kaip laikosi Šniurkšlius? – įžiebusi šviesą paklausiau, mėgindama ją išblaškyti.

Jos kūnas įsitempė, o kai švystelėjau ją ant čiužinio, ji nepažvelgė į narvelį. Po kurio laiko sukuždėjo:

– Gerai.

– Iš čia jo nematyti, – pasakiau. – Jis slepiasi?

– Slepiasi, – atsakė ji dar tylesniu balseliu.

– Gal surask jį?

– Jis slepiasi, – pakartojo ji, vis dar nežiūrėdama į narvelį.

Kirstukas tikrai kartais snausdavo kamputyje ar po šaka, bet pati apieškojusi narvelį niekur nepastebėjau kyšant kailio kuokšto.

– Juk neleidai Kevinui žaisti su Šniurkšliumi, ką? – griežtai paklausiau tokiu pat balsu, kokiu klausčiau: Juk nesukišai Šniurkšliaus į koktelių plaktuvą, ką?

– Tai aš kalta! – aiktelėjo ji ir ėmė kūkčioti. – Aš m-maniau, kad uždariau narvelio dureles, bet turbūt n-n-n-ne! Nes kai po vakarienės atėjau, narvelis buvo atidarytas, o jis pabėgęs! Visur ieškojau!

– Ša, nurimk, atsiras, – guodžiau, bet ji neaprimo.

– Aš kvaila! Kevinas taip sako, ir teisingai. Aš kvaila! Kvaila, kvaila, kvaila!

Ji taip trankė sau į smilkinį sugniaužtu kumštuku, kad turėjau pastverti jai už riešo.

Tikėjausi, kad ji išsiraudos ir pavargs, bet mažos mergytės sielvartas trunka neįtikėtinai ilgai, o jos pasišlykštėjimas savimi gundė mane nepagrįstai žadėti. Tikinau, kad Šniurkšlius negalėjo nueiti toli ir rytą tikrai bus grįžęs į savo jaukų narvelį. Įsitvėrusi mano apgaulingo šiaudo, Silija suvirpėjo ir nurimo.

Kiek pamenu, nesiliovėme ieškoti iki maždaug trečios valandos ryto – ir dar kartą ačiū už pagalbą. Kitą dieną darbe tavęs laukė išvyka, ir abiem trūks miego. Neįsivaizduoju, kokio dar užkaborio neapieškojome; tu patraukei džiovyklę, aš rausiausi šiukšlėse. Draugiškai murmėdamas: „Kur tas išdykėlis?“, tu iškraustei visas knygas iš apatinių lentynų, o aš sukaupiau narsą paieškoti kailio šiukšlių smulkintuve.

– Nenoriu dar labiau tavęs liūdinti, prikaišiodamas, ar aš nesakiau, – tarei tu, kai abu sukritome svetainėje dulkių pilnais plaukais. – Ir man jis tikrai atrodė mielas. Bet tai retas, trapus gyvūnas, o ji pirmokė.

– Bet ji buvo tokia stropi. Niekada nepamiršdavo pagirdyti, stengdavosi neperšerti. O tuomet tiesiog ėmė ir paliko dureles?

– Ji išsiblaškiusi, Eva.

– Tiesa. Galbūt galėčiau užsakyti dar vieną…

– Nesvajok. Pakaks ir vienos mirtingumo pamokos per metus.

– Manai, jis išspruko į lauką?

– Tuomet jau negyvai sušalo, – linksmai atsakei tu.

– Dėkui.

– Geriau negu šunys…

Štai ką kitą dieną papasakojau Silijai: kad Šniurkšlius išėjo pažaisti į lauką, kur jam daug smagiau, nes ten grynas oras, ir kur jis susiras daug draugų žvėrelių. Na, o kodėl gi tuo nepasinaudojus? Silija tikėdavo viskuo.

Jei niekas kita nebūtų svarbu, turėčiau prisiminti visą savaitę iš sielvarto papilkėjusią mūsų dukrelę, o ne kasdienius namų ruošos darbus. Bet kadangi aplinkybės susiklostė taip, kaip susiklostė, aš aiškiai prisimenu, kad tą savaitgalį užsikimšo vaikų vonios kriauklė. Dženisė ateis tik pirmadienį, o aš niekada nebijodavau mažumėlę susitepti rankų, kad pati apsitvarkyčiau savo namuose. Todėl užliejau kamštį Liquid-Plumr valikliu, įpyliau puoduką šalto vandens ir palikau, kaip buvo parašyta etiketėje. Tuomet padėjau Liquid-Plumr į vietą. Nejau rimtai įsivaizduoji, kad po šitiek laiko pakeisiu giesmelę? Padėjau į vietą.

Eva

21 Eilutė iš patriotinės dainos.

2001 M. KOVO 8 D.

Mielas Franklinai,

Dieve, dar vienas. Turėjau susiprasti pirmadienio popietę, kai visi bendradarbiai staiga ėmė manęs vengti.

Kaip visada. San Diego priemiestyje penkiolikametis Čarlzas Viljamsas, vadinamas Endžiu – perkaręs, niekuo neypatingas baltaodis plonomis lūpomis ir susivėlusiais lyg numindžiotas kilimas plaukais – kuprinėje į Santanos gimnaziją atsinešė 22 kalibro pistoletą. Jis pasislėpė vaikinų tualete, kur peršovė du, paskui išėjo į koridorių ir šaudė į visus, kas tik krusteldavo. Du moksleiviai žuvo, trylika sužeistų. Kai vėl atsitraukė į tualetą, policija rado jį susigūžusį ant grindų ir prisikišusį ginklą prie galvos. Jis neaiškiai inkštė: „Tai tik aš“; vaikiną suėmė be pasipriešinimo. Dabar jau turbūt nereikia nė sakyti, kad jis buvo ką tik išsiskyręs su savo mergina – o jai buvo dvylika.

Keista, pirmadienio vakarą žiniose kai kurie bendramoksliai šaulį, nieko stebėtina, apibūdino kaip „skraudžiamą“, pravardžiuojamą „išsigimėliu, vėpla, nevykėliu“. Bet nemažai kitų vaikų tikino, kad Endis turėjo sočiai draugų ir nė iš tolo negali būti vadinamas nemėgstamu ar ypač erzinamu, ir, priešingai, buvo „visų mėgstamas“. Pastarieji apibūdinimai tikriausiai sutrikdė publiką, nes kai Džimas Lereris šįvakar vėl prisiminė tą istoriją ir leidosi klausinėti kodėl, kodėl, kodėl, o visi apibūdinimai, esą jis buvęs „mėgstamas“, buvo iškarpyti. Jei Endis Viljamsas ir nebuvo „skriaudžiamas“, jis nepatvirtina dabar madingos tokių įvykių „moksliukų keršto“ interpretacijos, kuri dabar turi mus pamokyti ne griežčiau kontroliuoti ginklus, bet rūpintis nepilnamečių atskalūnų kančiomis.

Nors Endis Viljamsas dabar beveik toks pat įžymus, kaip jo bendravardis muzikantas, abejoju, ar šalyje dar liko žinių žiūrovų, kurie galėtų pasakyti tų dviejų jo nušautų moksleivių pavardes – paauglių, kurie niekada nepadarė nieko bloga, tik nuėjo į tualetą rytą, o laimingesni jų bendramoksliai nusprendė pakentėti, kol baigsis geometrijos pamoka: Brajanas Zakoras ir Rendis Gordonas. Atlikdama, kitaip nepavadinsi, pilietinę pareigą, išmokau jų vardus mintinai.

Visą gyvenimą girdėdavau tėvus, užsimenančius apie siaubingas nelaimes, per kurias nukentėdavo jų vaikai: panardinamąjį krikštą verdančiame kalakutienos troškinio puode ar paklydusios katės gelbėjimą pro atvirą trečio aukšto langą. Iki 1998-ųjų atsainiai maniau, kad suprantu, ką jie šneka – ar apie ką jie vengia šnekėti, nes tokios istorijos dažnai aptveriamos privačia tvora, pro kurią lyg į intensyvios slaugos skyrių praleidžiami tik šeimos nariai. Tas tvoras visada gerbdavau. Bet kokios asmeninės kitų žmonių katastrofos yra išimtinės, ir būdavau dėkinga už tą ženklą „Įeiti draudžiama“, už kurio galėjau slėpti nedorą palengvėjimą, kad mano artimieji sveiki. Bet vis tiek įsivaizduodavau, kad apytiksliai nujaučiu, kas tvyro anapus. Dukros ar senelio, kančia yra kančia. Na, atsiprašau už tokią puikybę. Nė neįsivaizdavau.

Kai esi motina, nesvarbu, kokia nelaimė ištinka, nesvarbu, kaip toli tuo metu esi ir kokia atrodai bejėgė užkirsti jai kelią, dėl vaiko nelaimės visada jautiesi kalta. Tavo vaikai neturi nieko, tik tave, ir jų pačių įsitikinimas, kad juos apginsi, užkrečiamas. Tad jei tu, Franklinai, tikiesi, kad dar sykį rengiuosi kratytis atsakomybės, priešingai. Apskritai aš vis dar jaučiuosi kalta, ir apskritai jaučiausi kalta ir tuomet.

Mažų mažiausiai gailiuosi, kad nusileidau derybose dėl vaikų priežiūros. Mes pasamdėme Robertą, Lamonto-Doherčio žemės observatorijos seismologijos studentą, kad paimtų Siliją iš mokyklos ir pabūtų namie, kol kuris nors grįšim, ir tokių taisyklių reikėjo laikytis toliau. Kad ir kaip būtų neįtikėtina, Robertas pas mus net užsibuvo, – nors grasino išeiti – kai užtikrinome jį, jog Kevinas jau tiek paaugęs, kad gali savimi pasirūpinti, ir jam reikės prižiūrėti tik Siliją. Bet tave apėmė atsakomybės šišas. Kevinui buvo keturiolika metų, ne mažiau negu daugumai rajono auklių. Jei norime, kad Kevinas išmoktų būti patikimas, visų pirma reikia juo pasitikėti; žinoma, skamba gražiai. Tad tu pasakei mūsų auklei: jei tik Kevinas bus grįžęs iš devintos klasės ir jam bus paaiškinta, kad dabar turi prižiūrėti Siliją, Robertas gali eiti namo. Šitaip išsisprendė vis iškylanti problema, kad tu įstrigsi spūstyje, o man teks ilgėliau padirbėti, ir (kad ir kiek gaudamas pinigų už sugaištą laiką) Robertas burnodamas kiūtos Paliseido alėjoje, nors Lamonte jo laukia tyrimai.

Kai mėginu prisiminti tą pirmadienį, protas gūžiasi, lyg saugotųsi atskriejančio kamuolio. Prisiminimas lyg centrifugoje vėl atskrieja, tad kai atsistoju, jis pataiko tiesiai į galvą.

Man ir vėl teko padirbėti ilgėliau. Po naujojo susitarimo su Robertu mane mažiau graužė sąžinė dėl papildomos valandos, o AWAP ėmė užleisti pirmąją poziciją pigių kelionių nišoje konkurentams. Jų buvo daug daugiau negu tada, kai pradėjau – išdygo The Lonely Planet ir The Rough Guide; tuo metu visą šalį užplūdo pinigai iš klestinčios akcijų biržos, ir pačių pigiausių kelionių, kurios buvo mūsų specializacija, paklausa smuko. Tad nors turėjau abejonių, ėmiau rengti visai naujos serijos pasiūlymą – Wing and a Prayer for Boomers, kurios tikslinė auditorija būtų žmonės, aptekę interneto įmonėlių akcijomis, tikriausiai nutukę, apimti nostalgijos pirmajai nuogašiknei kelionei į Europą su nutrintu W & P egzemplioriumi septintajame dešimtmetyje, įsitikinę, kad tebėra koledžo studentai – jei ne iš tikrųjų, tai bent dvasia, pratę mokėti trisdešimt dolerių už cabernet, bet iš puikybės vis dar ištroškę nuotykių, tai yra mėgstantys patogumą, jei tik jis taip nevadinamas, ir tiesiog pasibaisėję jų tėvų pamėgtuoju nykiuoju Blue Guide – ir staiga suskambo telefonas.

Tu sakei vairuoti atsargiai. Tu sakei, kad ji jau ligoninėje ir kad dabar niekuo negaliu padėti. Tu sakei, kad jos gyvybei pavojus negresia. Pakartojai tai ne sykį. Visa tai buvo tiesa. Tuomet tu pasakei, kad ji „pasveiks“, o tai buvo netiesa, nors dauguma pasiuntinių su juoda žinia neatsispiria pagundai šitaip nepagrįstai guosti.

Atsargiai vairuoti teko neišvengiamai, nes eismas ant Džordžo Vašingtono tilto vos judėjo. Kai pagaliau išvydau tavo prislėgtą veidą laukiamajame, supratau, kad vis dėlto ją mylėjai, ir papriekaištavau sau, kad apskritai tuo abejojau. Man net palengvėjo, kad Kevino su tavim nebuvo, nes, galimas daiktas, būčiau iškabinusi jam akis.

Retai kada tavo glėbys teikė taip mažai paguodos. Vis tvirčiau spaudžiau tave, kad ką nors pasiimčiau, lyg spausčiau tuščią rankų kremo buteliuką, kol jis ima šnypšti.

Tu paaiškinai, kad ją jau operuoja. Kol aš atvažiavau, tu nuvežei Keviną namo, nes jam čia nėra ką veikti, tik laukti, ir nėra reikalo jos brolio liūdinti dar labiau. Bet man toptelėjo, ar nebūsi išvežęs jo iš laukiamojo, kad apsaugotum nuo manęs.

Mes sėdėjome ant tų pačių jūros žalsvumo metalinių kėdžių, ant kurių kamavausi dėl to, ką Kevinas papasakos daktarams, kai sulaužiau jam ranką. Galbūt, graudžiai svarsčiau, pastaruosius aštuonerius metus jis neskubėjo. Pasakiau:

– Nesuprantu, kas nutiko.

Kalbėjau tyliai, nešaukiau.

Tu atsakei:

– Maniau, tau papasakojau. Telefonu.

– Bet tai nelogiška, – visai nesistengiau ginčytis, mano balsas buvo tiesiog sutrikęs. – O kam ji – ką gi ji su tuo skysčiu veikė?

– Vaikai, – tu gūžtelėjai pečiais. – Žaidė. Turbūt.

– Bet, – pasakiau. – Ji, hm…

Mano mintys vis išsijungdavo. Reikėjo vėl iš naujo sudėstyti, ką norėjau pasakyti, pakartoti pokalbį sau, kur sustojome, kas toliau… Vonia. Taip.

– Dabar ji jau nueina viena į tualetą, – kalbėjau, – bet jai ten nepatinka. Ji ten nežaidžia.

Mano balse pasigirdusi atkakli gaidelė tikriausiai pasirodė pavojinga; mes atsitraukėme nuo skardžio. Siliją dar operuoja. Mes nesipyksim, o tu paimsi man už rankos.

Atrodė, kad daktaras išėjo tik po kelių valandų. Tu dusyk skambinai namo mobiliuoju telefonu, paėjėjęs taip, kad aš negirdėčiau, lyg mane tausodamas; nupirkai man kavos iš automato pasienyje, o dabar jos paviršiuje plūduriavo susiraukšlėjusi plėvelė. Kai slaugė parodė mus chirurgui, staiga supratau, kodėl žmonės kartais garbina daktarus ir kodėl daktarai retsykiais pasijunta lyg dievai. Bet vos pažvelgusi jam į veidą, išvydau, kad jis tikrai nesijaučia lyg dievas.

– Užjaučiu, – pasakė jis. – Mes labai stengėmės. Bet buvo per daug sužalota. Deja, akies išsaugoti nepavyko.

Mus paragino važiuoti namo. Silija pripumpuota raminamųjų ir dar kurį laiką taip bus. Kad tik kuo ilgiau, galvojau. Todėl iškiūtinome iš laukiamojo. Bent jau, bukai tarei tu, jis sako, kad kita akis tikriausiai sveika. O aš dar tą rytą savaime suprantamu dalyku laikiau tai, kad mūsų dukra turi abi akis.

Aikštelėje buvo šalta; skubėdama iš kontoros, palikau paltą. Reikėjo parvairuoti namo dvi mašinas, ir nuo to man darėsi dar šalčiau. Pajutau, kad pasiekėme kažkokią kryžkelę, ir baiminausi, kad jei kiekvienas išlėksime į atskirą mašinos visatą, liksime toje pačioje vietoje tik banaliausia geografine prasme. Tu, matyt, taip pat pajutai poreikį patvirtinti, jog, kaip pastaruoju metu penkiskart per dieną paprato sakyti mano darbuotojai, mudu vienas kitą suprantam, nes pasikvietei mane į savo visureigį kelioms minutėms sušilti ir atsipūsti.

Man buvo gaila tavo senojo kūdikiškai mėlyno pikapo, kuris man priminė laikus, kai dar nebuvome susituokę ir atvirais langais lėkėme keliu, bumbsint muzikai, lyg gyvas Briuso Springstino dainos tekstas. Ir pikapas tau geriau derėjo, bent jau senajam tau: klasikinis, naminis, tyras. Net skaistus. Edvardas Hoperis niekada nebūtų nutapęs nerangaus visureigio, kurį nusipirkai vietoj jo. Nenatūraliai pakilęs ant plačių, milžiniškų padangų, jo korpusas bukais, išpampusiais kontūrais buvo panašus į pripučiamą valtį. Jo įžūlūs sparnai ir pasipūtusi laikysena man priminė tuos vargšus driežiukus, kurių vienintelis ginklas – grėsminga išvaizda, o perspaustas lyg animaciniame filmuke visureigio vyriškumas šviesesnėmis dienomis mane paakino pasišaipyti: „Jei pažiūrėsi po važiuokle, Franklinai, pamatysi, aptiksi mažą bybuką.“ Tu bent jau nusijuokei.

Šildymas veikė gerai; net per gerai, nes kelias minutes pastovėjus, kabinoje pasidarė tvanku. Ji buvo didesnė negu Ford, bet tavo mėlynasis mažylis niekada neatrodydavo toks klaustrofobiškas, kai sėdėdavome jame vienu du.

Galiausiai tu trinktelėjai galva į paminkštintą atkaltę ir užvertei akis.

– Negaliu patikėti, kad nepadėjai jo į vietą.

Priblokšta nieko neatsakiau.

– Galvojau, gal nereikia sakyti, – kalbėjai toliau. – Bet jei nutylėsiu, savaičių savaites turėsiu vis nesakyti ir nesakyti, o tai atrodo dar blogiau.

Apsilaižiau lūpas. Ėmiau virpėti.

– Aš jį padėjau į vietą.

Tu nunarinai galvą, tada atsidusai.

– Eva. Nedaryk šitaip. Tu šeštadienį naudojai Liquid-Plumr. Prisimenu, nes skundeisi, kad vaikų kanalizacija dvokia, ar ką, o vėliau popiet perspėjai mus nepaleisti toje kriauklėje vandens vieną valandą, nes įpylei vamzdžių valiklio.

– Aš padėjau jį į vietą, – atsakiau. – Į viršutinę spintelę su spyna nuo vaikų, kurios Silija net nuo kėdės nepasiektų!

– Tai kaip jinai jį pasiekė?

– Geras klausimas, – šaltai atsakiau.

– Klausyk, žinau, kad paprastai labai atsargiai elgiesi su nuodingomis medžiagomis ir tokią bjaurastį automatiškai užrakini. Bet žmonės – ne mašinos…

– Aš prisimenu, kad padėjau jį į vietą, Franklinai.

– Ar prisimeni, kaip šįryt apsiavei batus, ar prisimeni, kaip uždarei duris išeidama iš namų? Kiek sykių, mums susėdus į mašiną, yra tekę grįžti vidun pasižiūrėti, ar nepalikome įjungtos orkaitės? Juk ją išjungti turėtume būti įpratę nė negalvodami?

– Bet orkaitė niekada nebūna įjungta, tiesa? Tai beveik gyvenimo taisyklė, nežinau, kažkoks aforizmas lyg iš laimės sausainiuko: „Orkaitė niekada nebūna įjungta.“

– Žinai, kada ji būna įjungta, Eva: tą vienintelį sykį, kai nepasivargini patikrinti. Ir tuomet, po galais, visas namas sudega.

– Kas čia per nežmoniškas pokalbis? Kai dukra ligoninėje?

– Noriu, kad prisipažintum. Nesakau, kad tau neatleisiu. Žinau, tikriausiai jautiesi siaubingai. Bet norint tai įveikti, pirmiausia reikia pripažinti…

– Šįryt atėjo Dženisė, galbūt ji paliko jį ne vietoje.

Iš tikrųjų nė akimirką nepatikėčiau, kad Dženisė būtų buvusi tokia neatidi, bet beviltiškai stengiausi neįsileisti į galvą paveikslo, kuris ėmė dėstytis mano mintyse, kai susimąsčiau apie labiau tikėtiną įtariamąjį.

– Dženisei vamzdžių valiklis nereikalingas. Vamzdžiai nebuvo užsikimšę.

– Gerai, – atsakiau ir įsidrąsinusi rėžiau. – Tuomet paklausk Kevino, kaip tas butelis išlindo iš spintelės.

– Žinojau, kad prie to prieisim. Pirmiausia, ak, kokia paslaptis, paskui kalta namų tvarkytoja, o kas lieka? Ir kokia staigmena, kad Eva – kuri pati niekada nepadaro nieko bloga – apkaltina savo sūnų!

– Jis turėjo ją prižiūrėti. Tu sakei, kad jis jau didelis…

– Taip, jis ją prižiūrėjo. Bet ji nuėjo į vonią, jis sako, kad durys buvo uždarytos, o aš vargu ar skatinčiau savo keturiolikametį sūnų brautis pas sesutę į tualetą.

– Franklinai, čia galai nesueina. Kol kas nesvarbu, kodėl butelis buvo ne vietoje, gerai? Tiek to. Bet kodėl gi Silija prisipiltų kanalizacijos valiklio sau į akį?

– Ką aš žinau! Galbūt dėl to, kad vaikai ne tik kvaili, bet ir kūrybingi, o tokia kombinacija mirtina. O kam daugiau tas bjaurybes užrakinti? Svarbiausia, kad Kevinas padarė viską, ką reikėjo. Jis sako: kai ji ėmė klykti, jis atlėkė tekinas, o kai sužinojo, kas ten, paleido jai ant veido vandenį ir kiek įstengė išskalavo akį, o tuomet paskambino greitajai, net prieš tai, kai paskambino man į mobilųjį – visiškai teisingai, kaip tik tokia tvarka ir reikėjo, jis tikras šaunuolis.

– Man jis nepaskambino, – pasakiau.

– Na, – atsakei tu, – kažin kodėl.

– Sužeista… – atsikvėpiau. – Juk smarkiai, tiesa. Turėjo sužaloti labai labai smarkiai… – pravirkau, bet pasistengiau susitvardyti, nes reikėjo viską išlieti. – Jei ji neteko akies, o chirurgai šiais laikais puikiai išmano savo darbą, tuomet… Turėjo būti baisu. Juk, hm. Juk užtrunka, – vėl nutilau klausydamasi, kaip ošia šildymo angos. Oras pasidarė sausas, mano seilės lipo. – Tas skystis suveikia ne iškart. Todėl ant etiketės parašyta… palaikyti.

Instinktyviai pirštais užsispaudžiau akis, glosčiau šiugždančius vokus, saugančius lygius, švelnius obuolius.

– Ką tu čia šneki? Nes jau gana apkaltinti jį aplaidumu…

– Daktaras sakė, kad liks randai! Kad ji nudegė visą skruostą! Laiko, tam reikėjo laiko! Galbūt jis išplovė, bet kada? Kai baigė?

Tu pastvėrei man už žastų, iškėlei rankas virš galvos ir pažvelgei į akis.

– Ką baigė? Namų darbus? Šaudyti iš lanko?

– Baigė, – sudejavau, – skriausti Siliją.

– Niekada daugiau nedrįsk šitaip šnekėti! Su niekuo! Net su manim!

– Pagalvok! – išlaisvinau rankas. – Silija apsilaistė rūgštimi? Silija visko bijo! Ir jai šešeri metai, o ne dveji! Žinau, kad tau ji neatrodo protinga, bet ji ne silpnaprotė! Ji žino, kad negalima liesti orkaitės, ir baliklio nevalgo. O Kevinas pasiekia spintelę, vaikišką spyną moka atrakinti užsimerkęs. Jis jos neišgelbėjo. Jis ją sužalojo! Ak, Franklinai, tai jis…

– Man dėl tavęs gėda, gėda, – pasakei tu, kai aš susigūžiau, nusigręžusi į duris. – Verti kaltę savo vaikui, nes negali pripažinti, kad pati buvai neatsargi. Tu blogiau negu bailė. Tu nesveika. Švaistaisi čia neįtikėtinais kaltinimais ir kaip visada neturi jokių įrodymų. Daktaras – ar jis ką nors sakė, kad Kevino pasakojimas neatitiktų jos žaizdų? Ne. Nesakė. Tik jo motina gali pastebėti kažkokio neapsakomo blogio priedangą, nes ji – tikra medicinos žinovė, ir ėdžių cheminių medžiagų žinovė, nes retsykiais sutvarko namus.

Kaip visada neįstengei rėkti ant manęs, kai aš verkiu.

– Klausyk, – maldavai tu. – Tu pati nesupranti, ką šneki, nes taip nusiminei. Tu kaip nesava. Mums labai sunku, ir dar bus sunku, nes reikės į ją žiūrėti. Jai skaudės ir kurį laiką atrodys baisiai. Vienintelis dalykas, kuris gali tau padėti, yra pripažinti, kuo tu čia kalta. Silija – net Silija dėl to kirstuko – pripažįsta savo kaltę. Ji paliko narvelio dureles! Ir iš dalies kaip tik dėl to skaudu, ne vien, kad nutiko liūdnas dalykas, jei ji būtų kai ką padariusi kitaip, tai nebūtų nutikę. Ji prisiima atsakomybę, o jai tik šešeri metukai! Kodėl tu negali?

– Kad tik galėčiau prisiimti atsakomybę, – sukuždėjau aš, ir šoninis langelis aprasojo. – Pasakyčiau: „Ak, tegul mane galas už tai, kad palikau tą kanalizacijos valiklį ten, kur jinai jį pasiekė!“ Nejau nesupranti, kad tai būtų daug lengviau? Kodėl aš taip nusiminiau? Jei būčiau kalta aš, tik aš? Tuomet nebūtų taip baisu. Franklinai, tai rimtas reikalas, čia ne šiaip sau mergytė pasikasė žvynelinę. Nežinau, kas jam yra, bet jis siaubingas ir jis jos nekenčia…

– Gana! – tavo pareiškimas nuskambėjo lyg liturgijos pabaiga, žemas ir skardus lyg aidintis amen palaiminime. – Aš nedažnai trenkiu kumščiu į stalą. Bet Kevinas patyrė neapsakomą traumą. Jo sesutė niekada nebebus kokia buvusi. Jis nepametė šalto proto per krizę, ir noriu, kad tuo didžiuotųsi. Bet vis tiek ją prižiūrėjo jis, todėl neišvengiamai jaudinsis, kad yra kaltas. Todėl tu man privalai tučtuojau pažadėti – padarysi viską, ką tik gali, kad įtikintum jį, jog jis nekaltas.

Trūktelėjau durelių rankenėlę ir šiek tiek pravėriau. Pagalvojau, man reikia dingti iš čia, reikia sprukti.

– Dar neik, pala, – pasakei tu, laikydamas man už rankos. – Noriu, kad pažadėtum.

– Pažadėti, kad patylėsiu ir kad patikėsiu jo pasakėle? Galėčiau pridurti, eiline.

– Negaliu priversti tavęs tikėti savo pačios sūnumi. Nors, kad mane kur, stengiausi kiek įmanydamas.

Vienu klausimu tu sakei tiesą: neturėjau įrodymų. Tik Silijos veiduką. Štai kokia buvau teisi. Ji niekada nebus gražuolė, tiesa.

Išlipau iš visureigio ir pažvelgiau į tave pro praviras dureles. Žvarbus vėjas taršė mano plaukus, stovėjau pasitempusi, įsivaizduodama trapias karines paliaubas, sudaromas įtarių generolų vidury dykų laukų.

– Gerai, – pasakiau. – Tarkim, čia nelaimingas atsitikimas. Gali net pasakyti jam: „Deja, mama šeštadienį pamiršo padėti į vietą Liquid-Plumr.“ Šiaip ar taip, jis žinojo, kad atkimšau vamzdį. Bet užtat tu man pažadėk: mes daugiau niekada nepaliksime Kevino vieno su Silija. Net penkioms minutėms.

– Gerai. Tikriausiai Kevinas ir pats dabar nebus linkęs dirbti aukle.

Pasakiau, kad pasimatysim namie; mandagiai atsisveikinti prireikė pastangų.

– Eva! – šūktelėjai man įkandin, ir aš atsigręžiau. – Juk žinai, paprastai psichoterapeutais per daug nepasitikiu. Bet galbūt tau reikia su kuo nors pasikalbėti. Manau, tau reikalinga pagalba. Aš nekaltinu. Tiesiog – tu taip įsikibai savo. Tai jau rimta. Deja, manęs nepakaks.

Ir nepakako.

Kitas porą savaičių, kol Silija dar gulėjo ligoninėje, namie buvo nejaukiai tylu. Mudu kalbėjomės mažai. Aš paklausdavau, ko nori vakarienės, o tu atsakydavai, kad nesvarbu. Kalbėdamiesi apie Siliją, iš esmės tarėmės tik dėl planų – kada kuris ją lankysim. Nors atrodė protinga mudviem važiuoti atskirai, kad kas nors su ja pabūtų ilgesnę dienos dalį, iš tikrųjų nė vienas nenorėjome vėl kartu sėsti į tavo perkaitusį visureigį. Namie aptardavome jos būklę, ir nors būklė buvo baisi – po enukleacijos, nors šios žodyno pamokos būčiau pageidavusi išvengti, įsimetė infekcija, kuri dar labiau pažeidė regos nervą, ir transplantuoti pasidarė nebeįmanoma – faktai žiro lyg į bedugnę. Ieškodama okulisto tolesnei jos priežiūrai, pasirinkau gydytoją, vardu Krikoras Sahatidžianas, Aukštutiniame Ist Saide. Armėnai vienas kitu rūpinasi, tikinau tave. Jis mums skirs ypatingą dėmesį. „Ir daktaras Kevorkianas skirtų“, – murmėjai tu, puikiai žinodamas, kad savižudybės su pagalba krikštatėvis buvo vienas iš nedaugelio armėnų, kurių konservatyvi mano bendruomenė nenorėjo laikyti saviškiu. Bet vis tiek jaučiausi pamaloninta pašnekesio, kurį beveik būtų galima laikyti apsižodžiavimu, nes dabar tokių įtartinai stigo.

Prisimenu, labai stengiausi gražiai elgtis, niekada nekeldavau balso, niekada nepriekaištaudavau, kai tu vos paragaudavai maisto lėkštėje, kuriam pagaminti įdėjau daug darbo. Šeimininkaudama stengdavausi netriukšmauti, netarškinti puodais. Ne sykį nutylėjau susižavėjimą neįtikėtinai skaidria Silijos nuotaika Najako ligoninėje, nes tai atrodė kažkaip negražu, lyg jos sunkiai suvokiamas geras būdas būtų priekaištas menkesniems mirtingiesiems, kurie visai suprantamai dejuoja iš skausmo ir sveikdami ima irzti. Kai savo namuose girdavau dukrelę, tai kažkodėl vis būdavo painiojama su pagyromis sau pačiai. Visą laiką susikaupusi stengiausi elgtis normaliai, o tai dabar galime įtraukti į sąrašą iš anksto pasmerktų užmojų kartu su pastangomis smagiai pasilinksminti ir pastangomis būti gera motina.

Tavo užuomina, kad man „reikia pagalbos“, pasirodė įkyri. Tiek sykių mintyse sukau vaizdą, kaip padedu į vietą Liquid-Plumr, kad juostelė susidėvėjo, ir nebegalėjau ja iki galo pasitikėti. Knaisiodavausi savo įtarimuose, ir kartais jie ne… na, niekas neatrodė vienareikšmiška. Ar padėjau butelį į vietą? Ar sužeista per smarkiai, kad būtų galima tikėti tuo, ką pasakoja Kevinas? Ar galiu parodyti bent plaušelį patikimų įrodymų, kurie tiktų teismui? Nenorėjau „su kuo nors pasikalbėti“, bet būčiau davusi akį išlupti, kad tik galėčiau pasikalbėti su tavim.

Vos porą dienų po nelaimės surinkai mus visus tris prie apskritojo stalo. Buvome, skambiai tariant, ką tik po vakarienės; Kevinas maistą kimšo tiesiai nuo viryklės. Paklusdamas tau, jis niauriai, šleivai sukumpo prie stalo. Nenoromis šitaip iškviesta ant kilimėlio, ir pati jaučiausi lyg vaikas, vėl devynerių, verčiama oficialiai atsiprašyti pono Vintergrino už tai, kad kniaukiau krituolius iš po riešutmedžio jo kieme. Šnairuodama į Keviną, norėjau pasakyti: Liaukis čia vypsoti, čia ne juokai; tavo sesutė ligoninėje. Norėjau pasakyti: Apsivilk marškinėlius, kurie nebūtų tau penkiais dydžiais per maži, mane visą niežti vien būnant tame pačiame kambaryje, kur tu smaukaisi šitaip apsirengęs. Bet negalėjau. Mūsų šeimos kultūroje tokie įprasti tėvų sudraudimai, bent jau mano, buvo uždrausti.

– Jei tu jaudiniesi, Kevai, – pradėjai tu (nors jis man nepasirodė susijaudinęs), – čia ne inkvizicija. Mes iš esmės tik norime tau pasakyti, kad labai mus sužavėjai taip greitai sumojęs, ką daryti. Kas žino, jei nebūtum tuojau iškvietęs greitosios, galėjo būti ir dar blogiau. – (Kas? – pagalvojau. Nors, matyt, ji galėjo ir visa pasinerti į skystį.) – O tavo motina taip pat turi ką tau pasakyti.

– Norėjau tau padėkoti, – pratariau, nežiūrėdama Kevinui į akis, – kad nuvežei sesutę į ligoninę.

– Pasakyk jam, ką sakei man, – paraginai tu. – Prisimeni, sakei, rūpiniesi, kad jis nepasijustų, žinai…

Čia jau buvo lengva. Dabar žvelgiau tiesiai į jį.

– Pagalvojau, kad tikriausiai jautiesi atsakingas.

Jis nė nekrūptelėjęs šnairavo į mane, ir išvydau plačią savo pačios nosį, siaurą žandikaulį, atsikišusią kaktą ir tamsią odą. Žiūrėjau į veidrodį, bet nė nenutuokiau, ką mąsto mano atspindys.

– Kodėl?

– Nes tu turėjai ją prižiūrėti!

– Bet tu norėjai jam priminti, – įsiterpei tu, – kad mes tikrai nemanėme, jog jis nė akimirką nenuleis nuo jos akių, o nelaimės kartais nutinka netyčia, todėl jis nekaltas. Kaip tu sakei man. Prisimeni. Visureigyje.

Jaučiausi visai taip pat, kaip atsiprašinėdama pono Vintergrino. Kai buvau devynerių, norėjau rėžti jam į akis: Tie kvaili riešutai vis tiek beveik visi buvo sukirmiję ar supuvę, tu senas kriene, bet pažadėjau priskinti visą kraitę tų apgailėtinų riešutų ir grąžinti išlukštentus.

– Nenorim, kad kaltintum save, – mano balsas skambėjo lygiai taip, kaip Kevino, kai šis kalbėjosi su policija – pone šį, pone tą. – Tai aš kalta. Kaip galėjau palikti Liquid-Plumr nepadėtą į spintelę.

Kevinas gūžtelėjo pečiais.

– Aš ir nesakiau, kad save kaltinu, – jis atsistojo. – Galima eiti?

– Dar kai kas, – pasakei tu. – Sesutei reikės tavo pagalbos.

– Kodėl? – paklausė jis, sukdamas virtuvės link. – Juk tik viena akis, tiesa? Jai nereikia šuns vedlio ar baltosios lazdelės.

– Taip, – atsakiau. – Kokia laimė.

– Jai reikės tavo paramos, – pasakei tu. – Ji turės dėvėti raištį…

– Jėga, – atsakė jis. Grįžęs atsinešė iš šaldytuvo maišelį ličių. Buvo vasaris; kaip tik jų sezonas.

– Vėliau jai parinks stiklinę akį, – kalbėjai tu, – bet būtume tau dėkingi, jei užstotum ją, kai aplinkiniai vaikai erzins…

– Kaip? – paklausė jis, kruopščiai lupdamas nuo vaisiaus rausvą luobelę ir atidengdamas rausvai balkšvą minkštimą. – Silija neatrodo kaip vėpla? – kai blyškus perregimas rutuliukas buvo nuluptas, jis įsimetė jį į burną, įtraukė ir vėl išspjovė.

– Na, kad ir kaip tu…

– Klausyk, tėti, – jis metodiškai perplėšė ličį, atskirdamas slidų minkštimą nuo lygios rudos sėkliukės. – Tu turbūt pamiršai, ką reiškia būti vaiku, – jis susikimšo sumaigytą vaisių į burną. – Silijai teks tiesiog pakentėti.

Jutau, kaip viduje tu tiesiog švyti. Štai tavo paauglys puikuojasi savo archetipiniu paauglišku kietumu, už kurio jis slepia sumišusius, prieštaringus jausmus dėl tragiškos sesutės nelaimės. Tai buvo vaidyba, Franklinai, glazūruotas žiaurumo saldainiukas tau. Jis tikrai buvo sumišęs ir sutrikęs, bet jei būtum pažvelgęs į jo lėliukes, jos buvo tirštos ir klampios lyg dervos duobė. Šitos jo paauglystės kančios visai nebuvo mielos.

– Klausyk, pone Plastikai, – pasiūlė Kevinas. – Nori?

Tu susidrovėjai.

– Nežinojau, kad mėgsti ličius, – įtemptai pratariau, kai jis pasiėmė antrą.

– Na, ką gi, – atsakė jis, nulupdamas vaisių ir vienu pirštu voliodamas tižų rutuliuką ant stalo. Jis buvo pamėkliškas, pieno spalvos lyg katarakta.

– Tiesiog jie labai trapūs, – virpėdama pasakiau.

Jis suleido į ličį priekinius dantis.

– Aha, kaip ten sakoma, – vėlė žodžius jis. – Išugdytas skonis.

Jis aiškiai ketino sukrimsti visą maišelį. Išlėkiau iš kambario, o jis nusijuokė.

Tomis dienomis, kai eidavau į ligoninę priešpiečio lankymo valandomis, dirbdavau namie; Kevino mokyklos autobusas dažnai išleisdavo jį tuo pačiu metu, kai aš grįždavau iš ligoninės. Kai pirmą sykį jį aplenkiau, jis tingiai žirgliojo Paliseido alėja, tad sustabdžiau Luna ir pasisiūliau pavėžėti jį stačiu mūsų posūkiu. Būti mašinoje vienai su savo sūnumi turėtų būti visai įprasta, ypač dvi minutes. Bet mudu su Kevinu retai kada atsidurdavome taip troškiai arti, ir prisimenu, kad visą kelią į kalniuką laisvai asocijavau visokias nesąmones. Gatvėje stovėjo kelios kitos mašinos, laukiančios vaikų, kad jiems netektų savo kojelėmis nužingsniuoti net dešimties pėdų, ir atkreipiau dėmesį, kad kiekviena iš jų – autobusas. Leptelėjau greičiau, negu prisiminiau, kad Kevinas negali pakęsti, kai šitaip erzindamasi pravardžiuoju visureigius – jam tai dar vienas apsimestinis įrodymas mito, kad iš tikrųjų čia negyvenu.

– Žinai, tos mašinos – visos šalies metafora, – kalbėjau. Buvau gavusi įspėjimą, kad tokios kalbos varo mano sūnų iš proto, bet galbūt todėl ir spyriausi šitaip šnekėti, visai kaip vėliau Klaverake minėsiu Dilaną Kleboldą ir Eriką Harisą vien tam, kad jį paerzinčiau. – Kelyje jos iškyla aukščiau už visus, lyg būtų didingesnės, o galios turi tiek, kad niekas neįsivaizduoja, kur ją dėti. Net jų išvaizda – jos man visada primena nutukusius pirkėjus, linguojančius prekybos centru su tiesaus kirpimo paplūdimio šortais ir milžiniškais paminkštintais sportbačiais, o į burną kemšančius cinamonines bandeles.

– Aha, na, ar esi tokia važiavusi? – (Prisipažinau, kad ne.) – Tai iš kur žinai?

– Žinau, kad jos per daug užkemša gatves, ryja degalus, kartais apsiverčia…

– Koks tau skirtumas, kad apsiverčia? Vis tiek tų žmonių nekenti.

– Ne nekenčiu…

– Autobusai! – purtydamas galvą, jis užtrenkė VW dureles. Kai kitą sykį pasisiūliau pavėžėti jį į kalną, jis tik numojo ranka.

Net tos pora valandų, kai mudu su juo būdavome vieni namie, kol tavo visureigis įpūškuodavo į garažą, atrodė kažkokios keistai nepakeliamos. Atrodytų, turėtų būti visai nesunku ištverti toje bekraštėje tikmedžio dykroje, bet, kad ir kur mudu įsitaisydavome, aš niekada nenustodavau jausti jo netoliese, įtariu, ir jis manęs taip pat. Nesant judviejų su Silija kaip buferio, likusi viena su juo tuose pat namuose, jausdavausi – į galvą ateina žodis nuoga. Mes beveik nesikalbėdavome. Jei jis nueidavo į savo kambarį, neklausinėdavau apie namų darbus; jei užsukdavo Lenis, neklausinėdavau, ką jie veikia; o jei Kevinas išeidavo, neklausinėdavau, kur jis eina. Sakiau sau, kad motina privalo gerbti paauglio privatumą, bet taip pat supratau, kad esu bailė.

Tą nuogumo jausmą sustiprino ir tikrovė. Žinau, keturiolikamečiai berniukai trykšte trykšta hormonais ir panašiai. Žinau, kad masturbuotis normalu, tai būtinas palengvėjimas, nepavojingas ir malonus laisvalaikis, kurio nedera vadinti yda. Bet taip pat maniau, kad paaugliai – rimtai, visi – tokią pramogą slepia. Mes visi tai darom (ar bent aš darydavau – taip, retsykiais, Franklinai, o kaip tu manei?), visi žinom, kad visi tai darom, bet nepriimta sakyti: „Mieloji, gal gali pažiūrėti spagečių padažą, nes aš einu pasimasturbuoti.“

Kad pagaliau apie tai užsiminčiau, tai turėjo nutikti ne sykį, nes po mūsų susikirtimo ligoninės automobilių aikštelėje buvau iššvaisčiusi skundų normą kelis mėnesius į priekį.

– Jis palieka vonios duris atviras, – nenoromis pranešiau vieną vėlyvą vakarą mūsų miegamajame, o tu ėmei susikaupęs krapštinėti plaukelius iš elektrinės barzdaskutės. – O iš koridoriaus matyti tualetas.

– Na, tai jis pamiršta užsidaryti, – nukirtai tu.

– Jis nepamiršta. Jis palaukia, kol einu į virtuvę pasidaryti kavos, kad pamatyčiau jį grįždama atgal į darbo kambarį. Visiškai tyčia. Jis, jis, hm… skleidžia garsus.

– Būdamas jo amžiaus tikriausiai smaukydavausi kokius tris kartus per dieną.

– Matant motinai?

– Už kampo, už durų. Maniau, slepiuosi, bet neabejoju, kad ji žinojo.

– Už durų, – pasakiau. – Durys. Tai svarbu, – vaje, šįvakar ta barzdaskutė labai jau užsikimšusi šeriais. – Žinoti, kad aš matau, – man atrodo, tai jį jaudina.

– Na, kad ir kaip sveikai stengiesi tai priimti, visi šioje srityje turi savų keistenybių.

– Tu ne, hm – nesupranti. Žinau, kad jis taip daro, man dėl to nieko, bet nenoriu būti to dalyvė. Taip nedera.

Šiais laikais šis žodis labai svarus. Prieš mėnesį prasidėjo Monikos Levinski skandalas, o vėliau prezidentas Klintonas uždangstys visas smulkmenas, jų santykius pavadindamas nederamais.

– Tai kodėl nieko nesakai? – matyt, tau nusibodo tarpininkauti.

– O jeigu Silija masturbuotųsi tau matant? Pats su ja pasišnekėtum ar norėtum, kad pasišnekėčiau aš?

– Tai ką man sakyti? – nuvargęs paklausei.

– Kad man nejauku.

– Nieko sau.

Klestelėjau į lovą ir pasiėmiau knygą, kurios skaityti vis tiek negalėsiu.

– Tiesiog pasakyk jam, kad užsidarytų duris, po galais.

Nereikėjo vargintis. Taip, tu pranešei, kad padarei, kaip aš liepiau. Įsivaizdavau, kaip kyštelėjai galvą į jo kambarį ir pasakei ką nors žaismingai ir sąmokslininkiškai, kad jam „rankos plaukais apžels“, pasenęs posakis, kurio jis tikriausiai nesuprato, o tuomet, neabejoju, be galo atsainiai švystelėjai: „Tik nepamiršk, šaunuoli, kad tai – asmeninis reikalas, gerai?“ ir palinkėjai labos nakties. Bet net jei būtum pasisodinęs jį ir ilgai, nuoširdžiai, griežtai pasikalbėjęs, būtum jam išdavęs, kad tai mane suerzino, su Kevinu tai – visada klaida.

Tad jau kitą popietę po judviejų „pokalbio“ einu į darbo kambarį su kavos puoduku ir kitame koridoriaus gale girdžiu išraiškingą vaitojimą. Meldžiuosi, kad jis būtų supratęs, ir mane nuo bundančio sūnaus vyriškumo bent jau skirtų plona išganinga medžio pertvara. Galvoju: neskaitant spintų, visame prakeiktame name – vos ketverios ar penkerios durys, ir jau tikrai metas, kad jos tarnautų pagal paskirtį. Bet kai žengiu dar vieną kitą žingsnį, triukšmo lygis paneigia tą menkiausią mėginimą laikytis padoriai.

Prispaudžiu prie tarpuakio šiltą kavos puoduką, nes pamažu įsimaudžia galva. Aš devyniolika metų ištekėjusi ir, regis, suprantu vyrus, todėl nėra ko baimintis kažkokio kranelio. Bet koridoriuje išgirdusi nekantrias dejones, vėl tampu dešimtmete, pasiųsta per visą miestą tvarkyti užsidariusios mamos reikalų, ir turiu eiti per parką, žvelgdama tiesiai prieš save, kol vyresni berniukai kikena krūmuose, prasisegę praskiepus. Jaučiuosi persekiojama savo pačios namuose, sutrikusi, užvaikyta ir išjuokta, ir nebijau pasakyti, kad man dėl to labai pikta.

Tad metu sau iššūkį, lygiai taip pat, kaip grįždavau namo senovėje, prisiversdama nebėgti, kad niekam nekiltų noras vytis. Koridoriumi ne tipenu, o žygiuoju, kulnais kaukšėdama į grindlentes, klep klep. Prieinu vaikų vonią, durys praviros, ir štai mūsų pirmagimis visu savo paauglišku gražumu, iki pat ugninių spuogų ant pasturgalio. Kojos praskėstos, nugara išriesta, jis tyčia stovi tokiu kampu prie tualeto, kad matyčiau jo rankų darbą – violetinį ir žvilgantį, kaip iš pradžių pamanau, nuo K-Y lubrikanto, bet sidabrinis popierėlis ant grindų rodo, kad tai mano Land O’Lakes nesūdytas sviestas – ir šitaip sužinau, kad mano sūnui užaugo smulkūs, kaip reta tiesūs gaktos plaukai. Nors dauguma vyrų šią mankštą atlieka užsimerkę, Kevino akys pramerktos, kad būtų lengviau perverti motiną klastingu, mieguistu žvilgsniu pro petį. O aš užtat drąsiai žvelgiu tiesiai į jo pimpį – žinoma, būtent taip reikėjo elgtis ir parke, užuot nudelbus akis, nes kai žiūri tiesiai į jį, tas įnagis toks neįspūdingas, kad net susimąstai, iš kur toks šurmulys dėl jo. Ištiesiu ranką ir tvirtai uždarau duris.

Koridoriuje nuaidi sausas kikenimas. Vėl nukaukšiu į virtuvę. Apsilaisčiau kava sijoną.

Taigi. Žinau, tikriausiai svarstei. Kodėl tiesiog neišėjau? Niekas man netrukdė pasiimti Siliją, kol jai dar liko bent viena akis, ir mauti atgal į Traibeką. Būčiau galėjusi palikti tave su sūnumi tame bjauriame name, ir visi derėtumėt. Šiaip ar taip. Visi pinigai buvo mano.

Tu tikrai manim nepatikėsi, bet mintis išeiti man nė netoptelėjo. Galbūt taip ilgai sukausi tavo orbitoje, kad prisigėriau tavo aistringo įsitikinimo, jog laiminga šeima negali būti tik mitas, arba jei taip yra, verčiau mirti, siekiant net ir nepasiekiamų nuostabių dalykų, o ne pasyviai, ciniškai rezignavus raukytis, kad pragaras – tai tavo giminaičiai. Negalėjau pakęsti minties apie pralaimėjimą; jei apskritai išnešiodama Keviną pakėliau pati savo pirštinę, kasdien jį ištverti reiškė priimti dar didesnį iššūkį. O iš dalies mano tvirtybė galbūt buvo praktiška. Artinosi penkioliktas jo gimtadienis. Jis niekada neminėjo koledžo – apskritai niekada nekalbėdavo apie savo ateitį, kai užaugs; niekada neparodė nė menkiausio susidomėjimo profesija ar amatu, ką aš žinau, galbūt laikėsi savo penkiamečio priesaikos gyventi iš pašalpų. Bet teoriškai maždaug po trejų metų sūnus išsikraustys iš mūsų namų. Paskui liksim tik tu, aš ir Silija, o tuomet dar pažiūrėsim, kas ta tavo laiminga šeima. Tie treji metai dabar jau beveik baigėsi, ir jeigu jie pasirodė buvę ilgiausi mano gyvenime, šito niekaip negalėjau numatyti. Galiausiai ir tau galbūt pasirodys, kad tai primityvu, bet aš tave mylėjau. Aš tave mylėjau, Franklinai. Ir vis dar myliu.

Nepaisant to, jaučiausi apsiausta. Dukra pusiau apakinta, vyras abejoja mano sveiku protu, o sūnus kaišioja man po nosimi sviestuotą penį. Jausmą, kad esu puolama iš visų pusių, dar labiau sustiprino Merė Vulford, kai pasipiktinusi kaip tik tuo metu pirmą sykį užsuko į mūsų namus, – o gerai pagalvojus, ir paskutinį, nes kitą kartą mudvi susitiksime teisme.

Tuomet ji dar buvo liesa kaip kartis, tamsūs plaukai nujuodinti iki pat šaknų, todėl niekaip nebūčiau įtarusi, kad jie dažyti; susukti į mažumėlę per kietą kuoduką. Net eidama į svečius pas kaimynę, ji išsipuošė Chanel kostiumėliu, kukli smulkių brangakmenių segė atlape mirgėjo orumu. Kas galėjo pamanyti, kad vos po trejų metų ji sliūkins per Najako Grand Union nudryžusiais nelygintais drabužiais ir daužys kiaušinius kitos moters vežimėlio vaikų kėdutėje.

Ji prisistatė striukai ir, nors buvo vėsu, atsisakė užeiti vidun.

– Mano dukra Lora – labai daili mergaitė, – pasakė ji. – Šitaip, žinoma, galvoja bet kuri motina, bet aš manau, kad jos grožis regimas ir kitiems. Su dviem reikšmingomis išimtimis: pačia Lora ir tuo jūsų jaunuoliu.

Norėjau užtikrinti tą moterį, kad iš esmės mano sūnus neregi niekieno grožio, bet pajutau – čia dar tik įžanga. Negražu taip sakyti, turint galvoje, kad vos po metų mano sūnus nužudys šios moters dukrą, bet, deja, Merė Vulford man nepatiko iš pirmo žvilgsnio. Jos judesiai buvo kampuoti, akys lakstė į visas puses, lyg vartomos kažkokio nepaliaujamo vidinio siautulio. Tačiau kai kurie žmonės tausoja savo trūkumus taip, kaip kiti lepina kilmingus šunelius pašteto skardinėmis. Merė man tučtuojau pasirodė kaip tik tokia, kokioms buvo skirtas mano asmeninis trumpinys „ieškanti bėdos“ – visada maniau, kad tai tikras detektyvo talento švaistymas, nes kiek man teko patirti, tikros bėdos dažniausiai ateina ieškoti tavęs.

– Maždaug metus, – toliau kalbėjo Merė, – Lorą kamuoja klaidingas įsitikinimas, kad ji per stora. Neabejoju, esate apie tai skaičiusi. Ji nevalgo, pusryčius meta į šiukšliadėžę ir meluoja, kad pavalgė pas draugę. Be saiko ryja vidurių laisvinamuosius, dietines tabletes – pakaks pasakyti, kad tai labai baugina. Pernai rugsėjį ji taip nusilpo, kad buvo paguldyta į ligoninę, pastatyta lašelinė, bet jinai ją išsiplėšdavo, jei tik nebūdavo stebima visą parą. Suprantat, ką turiu galvoje?

Kažką neaiškiai pritariamai sumurmėjau. Paprastai su užuojauta išklausydavau tokių istorijų, nors būtent tą sykį nenoromis pagalvojau, kad ir mano dukra ligoninėje, ir ne dėl to – buvau ryžtingai įsitikinusi, – kad pasidarė sau ką nors kvailo. Be to, Gladstouno tėvų susirinkimuose buvau sočiai prisiklausiusi Karen Karpenter22 pasakėlių, ir jos dažnai virsdavo pagyromis. Prestižinė anoreksijos diagnozė, regis, buvo labai geidžiama ne tik moksleivių, bet ir jų motinų, kurios varžydavosi dėl to, kieno dukra mažiausiai valgo. Ko tuomet stebėtis, kad vargšėms mergaitėms maišosi galvoje.

– Mes darėme pažangą, – aiškino Merė. – Pastaruosius kelis mėnesius ji suvalgydavo kuklią porciją prie šeimos stalo, kur sėdėti jai privaloma. Ji pagaliau vėl atgavo šiek tiek svorio – kaip jūsų sūnus Kevinas su džiaugsmu pastebėjo.

Atsidusau. Palyginti su viešnia, tikriausiai atrodžiau užguita. Bet tikrai neatrodžiau nustebusi, o kai nepuoliau aikčioti: „Jergutėliau, ką gi tas bernas sau mano“, ji, regis, dar labiau tūžo.

– Vakar užtikau savo gražuolę dukrą vemiančią po vakarienės! Taip pat priverčiau ją prisipažinti, kad kišasi pirštus į gerklę jau visą savaitę. Kodėl? Vienas berniukas mokykloje jai vis kartoja, kad ji stora! Vos šimtas svarų, o ją erzina, kad ji „kiaulė“! Išgauti iš jos jo vardą buvo nelengva, ir ji maldavo manęs šįvakar čia neiti. Bet aš manau, kad metas tėvams išmokti prisiimti atsakomybę už destruktyvų savo vaikų elgesį. Mudu su vyru kaip įmanydami stengiamės, kad Lora nesižalotų. Tad galbūt ir judu su vyru malonėtumėte neleisti savo sūnui jos žaloti!

Mano galva lingavo lyg šunytis mašinos lange.

– K-kaip? – nutęsiau. Galimas daiktas, ji pamanė, kad aš girta.

– Man nerūpi kaip!..

– Norit, kad su juo pasikalbėtume? – įtempiau lūpų kampučius, kad neimčiau vypsoti iš nuostabos, labai panašiai kaip pats Kevinas.

– Manyčiau!

– Pasakytume jam būti jautresniam kitų jausmams ir nepamiršti Aukso taisyklės? – beveik pašaipiai parimau ant durų rankenos, o Merė išsigandusi žengė atatupsta. – Arba galbūt mano vyras galėtų pasišnekėti su juo kaip vyras su vyru ir pamokyti mūsų sūnų, kad tikras vyras neturi būti žiaurus ir agresyvus, kad tikras vyras yra švelnus ir gailestingas?

Staiga turėjau nutilti, kad neimčiau kvatotis. Staiga įsivaizdavau, kaip tu atstriksi į virtuvę ir praneši: Na, brangioji, tai tebuvo didelis nesusipratimas! Kevinas sako, kad vargšelė perkarėlė Lora Vulford tiesiog neteisingai išgirdo! Jis nevadino jos „stora“, jis sakė „dora“! Ir jis nesakė, kad ji „kiaulė“ – jis sakė, kad jos papasakotas pokštas jam patiko „žiauriai“! Turbūt vis dėlto nesulaikiau šypsnio, nes Merė užraudo ir pratrūko:

– Niekaip nesuprantu, kas jums čia pasirodė juokinga!

– Ponia Vulford, ar turite sūnų?

– Lora – mūsų vienturtė, – pagarbiai atsakė ji.

– Tuomet priminsiu jums senus mokyklinius eilėraštukus apie tai, iš ko padaryti berniukai. Norėčiau jums padėti, bet praktiškai? Jei mudu su Franklinu ką nors pasakytume Kevinui, pasekmės jūsų dukrai mokykloje būtų dar blogesnės. Galbūt verčiau jūs pamokykit Lorą – kaip ten vaikai sako? Pakentėti.

Vėliau už tokį realizmo protrūkį teks sumokėti, nors tuomet vargu ar galėjau žinoti, kad mano patarimas iš karčios patirties po dvejų metų bus ištrauktas Merės parodymuose civiliniame teisme – su keliais skaudžiais pagražinimais, kad maža nepasirodytų.

– Na, ačiū už dėmesį!

Akimis lydėdama per akmenis trepsinčią Merę, pagalvojau, kad tu, Kevino mokytojai, o dabar dar ir šita Merė Vulford kartojat man, kad būdama motina turiu prisiimti atsakomybę. Bet jei esu tokia didžiai atsakinga, tai kodėl vis tiek jaučiuosi tokia bejėgė?

Silija grįžo namo kovo pradžioje. Kevinas nė sykio jos neaplankė; saugodama dukrelę, nė sykio jo ir neraginau. Tu retkarčiais pasikviesdavai jį važiuoti sykiu, bet nespausdavai, nuolaidžiaudamas jo traumai. Žinok, jis niekada nė nepaklausė, kaip ji laikosi. Jei kas būtų klausęsis iš šalies, nebūtų nė pamanęs, kad jis turi seserį.

Aš tik vargais negalais pradėjau susitaikyti su naująja jos išvaizda. Nudegimai tiško ant jos skruosto ir raižė smilkinį, nors jau buvo pradėję gyti, jie vis dar buvo šašuoti, ir maldavau ją nekrapštyti šašų, nes randai gali likti dar ryškesni. Ji labai stengėsi, primindama man Violetą. Ligi tol nieko nežinojusi apie vienaakių madas, maniau, kad akies raištis bus juodas, ir mane galbūt galėjo paguosti prisiminimas apie Širlę Templ ir The Good Ship Lollipop23, sukeldamas nuskausminamus reginius apie mano šviesiaplaukę piračiukę. Manau, juodas man būtų buvęs gražiau, tuomet būčiau galėjusi nupirkti jai trikampę skrybėlę ir apgailėtinai pamėginti šitą makabrišką košmarą paversti persirengėlių žaidimu, kad ją prablaškyčiau.

Tačiau kairę jos veido pusę išblukino kūno spalvos priklijuojamas 3M Opticlude lopas. Kairioji pusė buvo tokia sutinusi, kad pranyko bet kokie ryškesni bruožai, pavyzdžiui, skruostikaulis. Atrodė, kad jos veidas pasidarė nebe visai trijų matavimų, o veikiau lyg atvirukas su paveiksliuku vienoje pusėje ir švariu baltu popieriumi kitoje. Žvilgsnis užkliūdavo už dešinio jos profilio, ir akimirką mano linksmoji lėlytė atrodydavo nepasikeitusi; vos pastebėjus kairįjį, ji išsitrindavo.

Šitoks tai išnyrantis, tai pranykstantis jos veidelis išreiškė mano naujai įgytą skausmingą suvokimą, kad vaikai – trumpalaikio galiojimo prekės. Nors nemanau, jog kada nors laikiau ją savaime suprantamu dalyku, jai grįžus namo iš esmės spjoviau į visas pastangas nuslėpti, kad vienas vaikas man mielesnis už kitą. Ji visai nebeįstengė atsiskirti nuo manęs, o aš leidau jai švelniai it šešėlis sekioti mane po namus ir lydėti tvarkyti reikalų. Tu, be abejo, teisingai sakei, kad reikia neleisti jai dar daugiau atsilikti mokykloje, ir kuo greičiau ji pripras viešai rodyti savo negalią, tuo geriau, bet aš vis tiek pasiėmiau atostogas AWAP ir dar dvi savaites laikiau ją namie. Tuo metu ji prarado kai kuriuos jau įgytus įgūdžius, pavyzdžiui, užsirišti teniso batukus, ir man vėl teko juos raišioti bei pradėti pamokėles nuo pradžių.

Greta Kevino stebėdavau ją sakalo akimi. Pripažįstu, neatrodė, kad ji jo bijotų. O jis tučtuojau vėl ėmė nuobodžiaudamas ją siuntinėti; nuo tada, kai ji paaugo tiek, kad įstengtų bėgioti ir nešioti, jis elgėsi su ja lyg su gyvūnėliu, išmokusiu keletą gudrybių. Bet net vykdant nedidelį, nepavojingą prašymą, tokį kaip atnešti sausainį ir pamėtėti televizoriaus pultelį, man atrodė, kad dabar sesutė šiek tiek sudvejoja, trumpam sustingsta, lyg sunkiai rydama. Ir nors anksčiau ji vis prašydavo leisti panešti strėlinę, o padėti ištraukti strėles iš taikinio kieme jai atrodydavo garbė, kai jis pirmą sykį atsainiai pasiūlė jai vėl imtis senųjų pareigų, aš įsikišau: žinau, kad jis atsargus, bet Silijai liko tik viena akis, ir jai uždrausta artintis prie šaudymo taikinio. Maniau, Silija zys. Ji visada taip beviltiškai trokšdavo pasirodyti jam naudinga ir labai mėgo žiūrėti, kaip brolis išsitiesia lyg Hiavata ir neklystamai leidžia strėles tiesiai į taikinį. Bet ji žvilgtelėjo į mane, man pasirodė, net su dėkingumu, o palei plaukų šaknis žvilgėjo prakaitas.

Nustebau, kai jis pasikvietė ją pasvaidyti lėkštę – pažaisti su sesute, to dar nėra buvę – ir net mažumėlę susižavėjau. Tad pasakiau jai, kad galima, jei tik ji dėvės apsauginius akinius; mano santykiai su jos sveikąja akimi pasidarė isteriški. Bet kai po kelių minučių pažvelgiau pro langą, jis žaidė su sesute tik ta prasme, kaip žaidžiama su pačia lėkšte. Silija vis dar labai prastai suvokė gylį ir vis stverdavo lėkštę, kol ši dar nebūdavo jos pasiekusi, nepastverdavo, o paskui lėkštė trenkdavosi jai į krūtinę. Labai juokinga.

Žinoma, iš pradžių sunkiausia buvo žiūrėti į tą skylę Silijos galvoje, kurią dažnai tekdavo valyti vatos pagaliuku, suvilgytu kūdikių šampūnu. Nors daktaras Sahatidžianas mus užtikrino, kad, pritaikius protezą ir žaizdai užgijus, išskyros pranyks, pradžioje iš angos nepaliaujamai sunkėsi gelsvos gliaumės, o kartais rytą tekdavo suvilgyti ją drėgna servetėle, nes jai miegant prikrešėdavo vokas. Pats vokas buvo įdubęs – sulcus, kaip sakė jos okulistas – ir kartu pabrinkęs, ypač dėl to, kad buvo pažeistas rūgšties ir iš dalies rekonstruotas maža odos skiautele iš Silijos vidinės šlaunies pusės. (Pasirodo, akių vokų plastika virto tikru menu dėl didelės paklausos tarp japonų, norinčių anglifikuoti rytietiškus bruožus, geresniais laikais tai būčiau laikiusi siaubingu Vakarų reklamos galių liudijimu.) Patinusiu ir mažumėlę pamėlusiu voku ji atrodė lyg sumuštas vaikas iš plakato, raginančio įduoti kaimynus policijai. Viena užmerkta, o kita atmerkta akimi ji, atrodė, visą laiką mirksi, lyg mudvi būtų siejusi skandalinga paslaptis.

Pasakiau Sahatidžianui, kad abejoju, ar įstengsiu kasdien valyti tą kiaurymę; jis nuramino, kad priprasiu. Galiausiai ir pripratau, bet kai pirmą sykį nykščiu pakėliau voką, vos nesupykino. Nors ir nebuvo taip šlykštu, kaip baiminausi, buvo kraupu kita prasme. Nieko nebuvo namie. Priminė tuos Modiljano paveikslus su figūromis migdolų akimis, neturėdamos akių lėliukių, jos atrodo hipnotiškai švelnios ir ramios, nors sykiu ir graudžios, ir net mažumėlę kvailos. Ertmės pakraščiai buvo rausvi, o giluma gailestingai juoda, bet kai pasodindavau ją prieš šviesą, kad sulašinčiau antibiotikų, matydavau nepastebimą plastikinį laikinąjį protezą, kuris neleido užkristi akiduobei; jausmas, lyg žiūrėtum į lėlę.

Žinau, tau nepatiko, kad taip apie ją tupinėju, ir pats graužeisi, kad taip jautiesi. Kompensuodamas ėmei daug drąsiau rodyti Silijai švelnumą, pasiimdavai ją ant kelių, skaitydavai pasakas. Aš puikiai supratau, kad tokios pastangos dedamos tyčia – štai kaip atrodo pastangos būti geru tėvu, – bet abejoju, ar Kevinas ten įžiūrėjo ką nors daugiau negu paviršių. Sesytės sužalojimas jai užtarnavo tik dar daugiau dėmesio – dar daugiau: Ar nereikia dar vienos antklodės, mažute?, dar daugiau: Gal norėtum dar gabalėlio pyrago?, dar daugiau: Gal leiskim Silijai neiti miegoti, Franklinai, juk laida apie gyvūnus. Žvelgdama į paveikslėlį svetainėje, kai Silija užsnūsdavo tavo glėbyje, o Kevinas piktai dėbsodavo į Džerio Springerio laidą tema „Mano močiutė pagimdė mano vaikino kūdikį“, galvodavau: Nepasiteisino šitas mūsų planelis.

Jei tau įdomu, aš nekamantinėjau Silijos apie smulkmenas, kas tą popietę nutiko vonioje. Man tai aptarinėti buvo ne mažiau drovu negu jai; nė viena netroškome iš naujo pergyventi tos dienos. Tačiau iš motiniškos pareigos – nenorėjau, kad ta tema jai liktų tabu, jei netyčia ją nagrinėti pasirodytų sveika – vieną sykį visai paprastai jos paklausiau:

– Kai tu susižeidei? Kas nutiko?

– Kevinas… – ji riešu pasitrynė voką; niežėjo, bet kad neišjudintų protezo, ji buvo išmokusi visada trinti nosies link. – Kažkas įkrito man į akį. Kevinas padėjo išskalauti.

Daugiau nieko ji nepapasakojo.

Eva

22 Karen Carpenter – garsi amerikiečių dainininkė, mirusi nuo anoreksijos.

23 Dainelė iš filmo Bright Eyes, išgarsinusio aktorę ir dainininkę Shirley Temple.

2001 M. KOVO 11 D.

Mielas Franklinai,

atrodo, tas Endžio Viljamso nuotykis sukėlė mėgdžiotojų bangą. Bet jie juk visi mėgdžioja, tiesa?

Tą 1998 metų pavasarį kilo dar keturi Šaudymai mokykloje. Aiškiai prisimenu, kai išgirdome naujieną apie pirmąjį iš jų, nes tą pačią dieną daktaras Sahatidžianas darė Silijos protezo piešinius ir paskui paėmė jos akiduobės atspaudą. Silija tiesiog pakerėta stebėjo, kaip jis ranka piešia sveikosios jos akies vyzdį; nustebau, kad neskenuojama kompiuteriu, o vis dar labai plonu teptuku liejama akvarelė. Pasirodo, vyzdžių piešimas – tikras menas, nes kiekviena akis tokia pat unikali kaip pirštų atspaudai, ir net mūsų akių baltymų atspalvis skiriasi, smulkios raudonos gyslelės rangosi vis kitaip. Tai buvo neabejotinai vienintelė šio kankinamo proceso dalis, kuri galėjo pasirodyti žavi.

Mane užtikrino, kad imant atspaudą tikrai neskaudės, tik bus truputį „nemalonu“, taip mėgsta sakyti daktarai apie nežmoniškus skausmus, kurių patys nepatiria. Nors kai į akiduobę prikimšo baltos košelės, neabejotinai turėjo būti nesmagu, ji tik mažumėlę inkštė; iš tikrųjų nė nepravirko. Silijos narsa buvo keistai neproporcinga. Netekusi akies, ji virto stojišku kareivėliu. Bet kai ant dušo užuolaidos pastebėdavo pelėsį, vis dar klykdavo it skerdžiama.

Kai asistentas įstatė į vietą laikinąjį protezą ir užklijavo naują akies raištį, tarp kitko paklausiau Krikoro Sahatidžiano, kas paskatino jį imtis šios retos veiklos. Jis noriai papasakojo, kad būdamas dvylikos metų pasuko trumpesniu keliu per kaimyno kiemą, lipo per spygliuotą tvorą; paslydo, ir strėlės pavidalo geležinio strypo galas… Visa kita, laimė, palikęs mano vaizduotei, jis pridūrė:

– Mane taip sužavėjo, kaip man pačiam buvo gaminamas protezas, kad nusprendžiau radęs savo pašaukimą.

Netikėdama savo akimis, vėl pažvelgiau į jo mąslias rudas akis, panašias į Omaro Šarifo.

– Nustebote, – draugiškai tarė jis.

– Nepastebėjau, – prisipažinau.

– Pamatysit, taip dažnai būna, – atsakė jis. – Kai įstatysime protezą, dauguma žmonių taip ir nesupras, kad Silija vienaakė. Ir dar galima tai nuslėpti – žiūrint į ką nors pakreipti galvą, o ne žvilgsnį. Kai ji bus pasirengusi, pamokysiu ją.

Buvau jam dėkinga. Pirmą sykį enukleacija nebeatrodė kaip pasaulio pabaiga, ir net susimąsčiau, ar negalios teikiamas išskirtinumas, per tai įgyta stiprybė negalėtų Silijai padėti sutvirtėti.

Kai mudvi su Silija grįžome iš Aukštutinio Ist Saido, tu buvai parėjęs namo anksčiau už mus, ir judu su Kevinu sėdėjote svetainėje ir žiūrėjote Nick at Night kanalą, kuris rodė vieną Happy Days seriją po kitos. Tarpduryje tarstelėjau:

– Ak, šeštasis dešimtmetis, kurio niekada nebuvo. Vis laukiu, kada kas nors papasakos Ronui Hovardui apie „Sputniką“, makartizmą ir ginklavimosi varžybas, – ir niauriai pridūriau: – Nors judu, kaip matau, bendraujate.

Tuomet madingus amerikietiškus posakius visada gausiai atmiešdavau sunkia ironija, lyg kelčiau juos su guminėmis pirštinėmis. Atitinkamai ir Kevino anglų kalbos mokytojai paaiškinau, kad be saiko vartojamas posakis tiesiogine prasme yra „viena iš mano problemų“, ir perdėtai išraiškingai mirktelėjau akimi, tikriausiai visiškai sutrikdydama vargšę moterį. Amerikos kultūra man visada buvo lyg sporto rungtynės, kurias vertinu tik stebėdama nuo aukštų savo internacionalizmo suoliukų. Bet dabar, kai mano bendradarbiai kelionių agentūroje vienu balsu bliauna: Whass uuuuuup?, aš irgi mėgdžioju alaus reklamą, žodį paveikti vartoju kaip tranzityvinį veiksmažodį ir nerašau kabučių kaip kokia stropuolė. Tikrą kultūrą ne stebi, o įkūniji. Aš čia gyvenu. Kaip netrukus gausiu patirti su kaupu, nėra būdo to išvengti.

Tačiau mūsų sūnus niekinamame balse, kuriuo ištariau bendraujate, išgirdo visa tai ir dar daugiau.

– Ar yra šiame pasaulyje bent kas nors, – paklausė jis, – už ką tu nesijaustum pranašesnė?

– Aš tau atvirai papasakojau, kas man nepatinka šioje šalyje, – išdidžiai pareiškiau, nepalikdama jokių abejonių, kad tokio atvirumo dabar gailiuosi, ir galbūt vienintelį sykį užsimindama apie tą pragarišką vakarienę Hudson House. – Bet nesuprantu, kodėl manai, kad jaučiuosi „pranašesnė“.

– Ar esi pastebėjusi, kad apie amerikiečius niekada nesakai „mes“? – paklausė jis. – Visada tik „jie“. Lyg kalbėtum apie kinus, ar ką.

– Nemažą dalį gyvenimo praleidau užsienyje, todėl turbūt…

– Aha, aha, aha, – Kevinas nusigręžė ir vėl pažvelgė į ekraną. – Tik norėčiau sužinoti, dėl ko manai, kad esi tokia nepaprasta.

– Eva, sėsk ir prisijunk prie mūsų! – pasakei tu. – Šitoje serijoje Ričis turi eiti į aklą pasimatymą su viršininko dukra, todėl paprašo Potsio…

– Tai reiškia, kad matei ją dvidešimt kartų, – meiliai subariau, dėkinga už išsigelbėjimą. – Kiek Happy Days serijų iš eilės jau rodė, tris ar keturias?

– Čia pirma! Bus dar penkios!

– Kol nepamiršau, Franklinai – įtikinau daktarą Sahatidžianą rinktis stiklinę.

Glostydama plonus šviesius Silijos, apsikabinusios man koją, plaukus, susilaikiau nepasakiusi, stiklinę ką. Tą popietę man teko nuvilti mūsų dukrelės lūkesčius, kad naujoji jos akis regės.

– E-va, – užgydai tu, nenusiteikęs bartis. – Polimerai – tikras mokslo stebuuuklas.

– Kaip ir šitas vokiečių kriolitas.

– Mažiau infek-cijų, mažesnė tikimybė, kad su-duš…

– Polimeras – tik gudrus žodis plastikui. Aš nekenčiu plastiko, – ir mečiau lemiamą argumentą. – Svarbiausia – medžiagos.

– Tu tik pažiūrėk, – tu parodei Kevinui. – Ričis išsisuka nuo pasimatymo, o pasirodo, kad ji – gražuolė.

Nenorėjau gadinti jums nuotaikos, bet misija, iš kurios buvau grįžusi, buvo niūri, ir niekaip neįstengiau iškart pulti kramsnoti jūsų vaizdinio šlamštmaisčio.

– Franklinai, jau beveik septynios. Gal galėtume pažiūrėti žinias?

– Nuo-bo-du, – rypavai tu.

– Pastaruoju metu ne, – plona srovele vis dar gurgėjo Monikageitas. – Pastaruoju metu tiesiog nevalia rodyti vaikams. Kevinai? – mandagiai atsigręžiau į sūnų. – Ar tu per daug neprieštarautum, jeigu po šitos serijos perjungtume žinias?

Kevinas susigūžęs kėpsojo krėsle ir žvelgė iš padilbų.

– Kaip nori.

Tu padainavai serialo dainelę: Pirmadienis, antradienis, džiaugsmingos dienos!.. o aš atsiklaupiau ir išpešiojau baltą košelę iš Silijos plaukų. Lygiai septintą perjungiau Džimą Lererį. Tai buvo pagrindinė naujiena. Bent sykį prezidentui teks prisilaikyti už praskiepo ir užleisti vietą dviem nemaloniems berniukams iš jo gimtosios valstijos, iš kurių vyresniajam buvo vos trylika, o jaunesniajam – vienuolika metų.

Sudejavau ir klestelėjau ant odinės sofos.

– Nejau ir vėl.

Lauke prie Vestsaido progimnazijos Džonsbore, Arkanzaso valstijoje, Mičelas Džonsonas ir Endriu Goldenas įjungė mokyklos gaisro signalizaciją, o tada su kamufliažine apranga susigūžę gulėjo krūmuose ir laukė. Kai mokiniai ir mokytojai išbėgo iš pastato, juodu paleido ugnį iš 44 kalibro Ruger šautuvo ir 30.06 kalibro medžioklinio šautuvo, nušovė keturias mergaites ir vieną mokytoją, o dar vienuolika moksleivių sužeidė. Ir pats sužeistas, bent jau širdyje, vyresnysis buvo įspėjęs draugą iš vakaro, lyg piratas iš kino: „Aš turiu kai ką nužudyti“, o mažasis Endriu Goldenas kažkam šnipštelėjo ketinąs nušauti „visas mergas, kurios tik yra jį palikusios“. Buvo sužeistas tik vienas vaikinas; kitos penkiolika aukų buvo mergaitės.

– Sušikti idiotai, – murmėjau.

– Ei, Eva! – subarei tu. – Kaip tu šneki.

– Ir vėl skęsta savigailoje! – atsakiau. – O, ne, mergaitė manęs nebemyli, eisiu nušausiu penkis žmones!

– O kaip visi tie armėnų šūdai? – paklausė Kevinas, raižydamas mane akimis lyg titnagais. – O, ne, prieš kokį milijoną metų turkai buvo dideli ir blogi, o dabar niekam nerūpi! Čia ne savigaila?

– Vargu ar galima sulyginti genocidą su sužeista širdimi, – atkirtau.

– Nyny ny nynyny nynynyny nynyNYny ny nynyny nynyNYYY! – panosėje nusivaipė Kevinas. – Jėzau, gana jau.

– O kas čia per noras nužudyti visas mergas, kurios tik yra jį metusios? – tyčiojausi.

– Gal gali užsičiaupti? – atsakė Kevinas.

– Kevinai! – subarei tu.

– Na, aš noriu pažiūrėti, o ji pati prašė įjungti žinias, – Kevinas dažnai apie savo motiną kalbėdavo taip, kaip aš apie amerikiečius. Abu labiau mėgome trečiąjį asmenį.

– Bet tam velnio išperai tik vienuolika metų! – aš irgi negalėdavau pakęsti, kai kas nors kalba per žinias, bet nesusitvardžiau. – Kiek tų mergų galėjo būti?

– Vidutiniškai? – pasitikslino mūsų vietos ekspertas. – Apie dvidešimt.

– Nagi, – pratariau, – o kiek tu turėjai?

– Nu-lį, – Kevinas dabar buvo toks suzmekęs, kad beveik gulėjo, o jo balsas kimiai džeržgė, netrukus jis ims taip kalbėti visą laiką. – Pasiniurkai ir pasiplauni.

– Oho, Kazanova, – pasakei tu. – Štai kas būna, kai septynmečiam vaikui paaiškini, iš kur jis atsirado.

– Mamyte, kas yra Pasiniurkai ir Pasiplauni? Jie kaip Dudutis ir Tututis?

– Silija, mažute, – pasakiau šešiametei, kurios seksualinio švietimo skubinti visai nebuvo reikalo. – Gal nueik pažaisti į žaidimų kambarį? Mes žiūrim žinias, o tau čia neįdomu.

– Dvidešimt septynios kulkos, septynios pataikė, – įvertino Kevinas. – Ir dar judantys taikiniai. Žinot ką, kaip mažiems vaikams, tai visai neblogas procentas.

– Ne, aš noriu būti su tavim! – atsakė Silija. – Tu mano drauuugė!

– Bet aš noriu paveiksliuko, Silija. Tu visą dieną man nieko nenupiešei!

– Ge-rai, – ji delsė, kumštuku glamžydama sijoną.

– Na, tai pirma apkabink mane, – prisitraukiau ją, o ji mane apglėbė. Nebūčiau patikėjusi, kad šešiametė gali taip stipriai suspausti, o kai nepaleido, atkabinti jos pirštukus nuo drabužių buvo skaudu. Kai ji iškiūtino, stabtelėjusi arkoje ir pamojavusi pusiau sugniaužtu delnuku, pamačiau, kaip judu su Kevinu susižvalgėte, ir tu nusivaipei.

Tuo tarpu žurnalistas ekrane ėmė interviu iš Endriu Goldeno senelio, iš jo buvo pavogti kai kurie ginklai, kuriais buvo apsikarstę tie vaikai, taip pat ir trys labai galingi šautuvai, keturi pistoletai ir dėžė šovinių.

– Tai baisi tragedija, – netvirtai pratarė jis. – Mes sutrikę. Ir jie sutrikę. Visų gyvenimas sugriautas.

– Tai jau tikrai, – pareiškiau. – Na, kas gi daugiau galėjo nutikti, tik tai, kad jie bus sučiupti, apkaltinti ir visam amžiui uždaryti į cypę? Ką jie sau galvojo?

– Jie negalvojo, – atsakei tu.

– Tu gal juokauji? – įsiterpė Kevinas. – Tokius dalykus reikia suplanuoti. Aišku, kad jie galvojo. Tikriausiai visą savo sumautą gyvenimėlį taip įtemptai nebuvo galvoję.

Nuo pat pirmojo tokio įvykio Kevinas juos nusavindavo, ir kai tik sušnekdavome šia tema, jis imdavo kalbėti taip autoritetingai, kad aš net erzindavausi.

– Jie negalvojo, kas bus vėliau, – pasakiau aš. – Savo kvailą išpuolį gal ir apmąstė, bet kitos penkios minutės jiems nė į galvą nešovė – juo labiau kiti penkiasdešimt metų.

– Abejoju, – atsakė Kevinas, semdamas saują kukurūzų traškučių su tamsoje švytinčiu sūriu. – Tu – kaip visada – nesiklausei, nes reikėjo paglostyti Silijai galvytę. Jiems nėra keturiolikos metų. Pagal Arkanzaso įstatymus Betmenas ir Robinas, sulaukę aštuoniolikos, vėl sės į Betmobilį.

– Koks siaubas!

– Ir dar įrašus užantspauduos.24 Neabejoju, kad visas Džonsboras to nekantriai laukia.

– Bet nejau rimtai įsivaizduoji, kad jie prieš tai nuėjo į teisės biblioteką ir pasiskolino statutus?

– Mm, – atsainiai numykė Kevinas. – Ką gali žinoti? Šiaip ar taip, galbūt nesąmonė visą laiką galvoti apie ateitį. Jei gana ilgai atidėliosi dabartį, ji, tipo, niekada neateis, supranti?

– Ne veltui jaunimo nuosprendžiai švelnesni, – pasakei tu. – Tie vaikai patys nesupranta, ką padarė.

– Tu taip nemanai, – sarkastiškai pareiškė Kevinas. (Jei įžeidžiau jį, pašiepdama paauglių kančias, tavo užuojauta mūsų sūnų galėjo dar labiau suerzinti.)

– Vienuolikamečiai niekada iš tikrųjų nesuvokia, kas yra mirtis, – pasakei tu. – Jie nė neturi aiškaus suvokimo, kas yra kiti žmonės, – kad jie jaučia skausmą, net kad jie egzistuoja. Ir jo paties ateitis jam netikra. Užtat daug lengviau išmesti ją pavėjui.

– Galbūt jo ateitis jam tikra, – atsakė Kevinas. – Gal čia ir bėda.

– Liaukis, Kevai, – nenusileidai tu. – Visi vaikai šituose susišaudymuose iš viduriniosios klasės, o ne iš kokio didmiesčio kanalizacijos. Tų vaikinų laukė gyvenimas su paskola, mašina ir vadybininko pareigomis, su kasmetinėmis atostogomis Balyje ar panašiai.

– Aha, – sumurkė Kevinas. – Aš ir sakau.

– Žinai ką? – įsiterpiau aš. – Koks skirtumas. Koks skirtumas, ar šaudyti žmones jiems atrodo tikra, ar ne, ir koks skirtumas, kad jie skaudžiai išsiskyrė su merginomis, kurioms dar nė papai neužaugo. Koks skirtumas. Problema yra ginklai. Ginklai, Franklinai. Jei ginklai tų žmonių namuose nesimėtytų lyg kokie šluotkočiai, viso to…

– O Dieve, ir vėl, – pasakei tu.

– Juk girdėjai, kaip Džimas Lereris sakė, kad Arkanzaso įstatymai nė nedraudžia nepilnamečiams turėti ginklų?

– Jie juos pavogė…

– Nes buvo iš kur vogti. Ir abu berniukai turėjo savo šautuvus. Absurdas. Nebūtų ginklų, tie iškrypėliai suspardytų katę, ar – tavo mintis, kaip išspręsti nesutarimus – trenktų savo buvusioms merginoms į snukį. Kraujas iš nosies, ir visi eina namo. Šitie šaudymai tokie beprotiški, kad, manau, reikia džiaugtis, jog koks mažas niekšelis iš jų pasimokys.

– Gerai, galiu pritarti automatinių ginklų apribojimams, – pasakei tuo pamokomu tonu, kuris man atrodo baisiausias tėvystės prakeiksmas. – Bet ginklų – nieku gyvu. Tai svarbi šios šalies dalis, šaudymas į taikinius ir medžioklė, nė neminint savigynos… – tu nutilai, nes aš aiškiai nebesiklausiau.

– Jei ir esama kokio nors atsakymo, tai tėvai, – kalbėjai tu, dabar žingsniuodamas po kambarį ir perrėkdamas televizorių, iš kurio dabar ir vėl vėpsojo didelis apskritas meilės kankinės Monikos Levinski veidas. – Galiu lažintis iš paskutinio dolerio, kad tie berniukai neturėjo su kuo pasikalbėti. Neturėjo kam išlieti širdies, kuo pasitikėti. Kai myli savo vaikus ir jais rūpiniesi, kai vežiojiesi juos į keliones, į muziejus ar mūšių laukus, kai randi jiems laiko, kai jais tiki ir domiesi tuo, ką jie galvoja? Štai kada jie šitaip nenutrūksta nuo grandinės. O jei netiki manim, paklausk Kevino.

Bet Kevinas bent sykį panieką parodė be užuolankų.

– Aha, tėti! Man tikrai labai svarbu, kad galiu tau ir mamulei papasakoti bet ką, ypač kai patiriu šitokį bendraamžių spaudimą ir panašias nesąmones! Tu visada paklausi, kokius kompiuterinius žaidimus aš žaidžiu ar kas užduota namų darbų, ir aš visada žinau, kad galiu į tave kreiptis, kai reikia paramos!

– Aha, na, jei negalėtum į mus kreiptis, kietuoli, – suniurnėjai tu, – nemanytum, kad tai taip juokinga, po galais.

Silija kaip tik atslinko į svetainės arką ir ten sustojo, plevendama popieriaus lapu. Turėjau jai pamoti, kad ateitų. Ji visada atrodydavo nedrąsi, bet dabar susitraukė lyg Mažylis Timas, ir toks jos nuolankumas buvo naujas, tikėjausi, kad praeis. Iš naujo priklijavusi Opticlude tvarsčio kraštelius, pasisodinau ją ant kelių pažiūrėti piešinio. Jis baugino. Daktaro Sahatidžiano baltas chalatas buvo nupieštas toks didžiulis, kad galva netilpo į lapą, o pačios Silijos autoportretas tesiekė okulisto kelius. Nors paprastai jos piešiniai būdavo šviesūs, tikslūs ir kruopštūs, ten, kur turėjo būti kairioji jos akis, ji neaiškiai pakeverzojo kreidele, išeidama už skruosto kontūro.

Tuo tarpu tu klausei:

– Rimtai, Kevai, ar tavo mokykloje kurie nors moksleiviai atrodo nestabilūs? Ar kas nors kalba apie ginklus, žaidžia smurto žaidimus ar mėgsta smurto filmus? Ar manai, kad kas nors panašaus galėtų nutikti tavo mokykloje? Ir ar ten bent jau yra psichologų, specialistų, su kuriais vaikai galėtų pasikalbėti, jeigu jaučiasi nelaimingi?

Apskritai turbūt norėjai išgirsti atsakymus į šiuos klausimus, bet klausinėjai kaip rūpestingas tėtis, ir Kevinui toks uolumas tikriausiai pasirodė puikybė. Prieš atsakydamas, Kevinas nužvelgė tave. Vaikai turi labai jautrų radarą, skiriantį, kada suaugusieji tikrai domisi, ir kada labai nori pasirodyti, kad domisi. Tiek sykių pritūpdavau prie Kevino darželyje ir klausdavau, ką jis per dieną nuveikė – ir net būdamas penkiametis, jis suprasdavo, kad iš tikrųjų man nerūpi.

– Mano mokykloje visi moksleiviai nestabilūs, tėti, – atsakė jis. – Jie nieko daugiau ir nežaidžia, kaip tik smurtinius kompiuterinius žaidimus, ir nieko daugiau nežiūri, kaip tik smurtinius filmus. Pas psichologę einama tik tam, kad nereikėtų į pamoką, ir viskas, kas jai pasakojama, yra paistalai. Dar kas nors?

– Atleisk, Franklinai, – pasakiau aš, pakeldama Siliją ir pasisodindama ją greta, – bet aš nesuprantu, kodėl keli širdingi pašnekesiai turėtų sustabdyti tai, kas aiškiai yra virtę kažkokia mada. Tai plinta lyg „Teletabiai“, tik vietoj būtinybės turėti guminę lėlę su televizoriumi pilve kiekvienas paauglys turi iššaudyti savo mokyklą. Šių metų privalomi aksesuarai: „Žvaigždžių karų“ mobilusis telefonas ir „Liūto karaliaus“ pusiau automatinis šautuvas. Ak, ir dar kokia nors priderinta graudi pasakėlė apie tai, kaip tave erzina arba kad pametė panelė.

– Kur tavo empatija, – atsakei tu. – Tie berniukai sutrikę. Jiems reikia pagalbos.

– Taip pat jie mėgdžioja kitus. Manai, jie negirdėjo apie miestą prie Mozės ežero ar Vakarų Palm Bičą? Apie Betelį, Perlą ir Paduką? Vaikai viską mato per televiziją, jie girdi, apie ką šneka tėvai. Paminėsi mano žodį, kiekvienas ginkluotas kaprizas, kuris įvyksta, tik padidina tikimybę, kad tokių įvyks daugiau. Visa šalis pasimetusi, visi mėgdžioja vieni kitus ir visi trokšta išgarsėti. Galiausiai vienintelė viltis yra tai, jog tokie šaudymai pasidarys tokie įprasti, kad nebepaklius į žinias. Dešimt vaikų nušauta kokioje nors Di Moino pradinėje mokykloje ir apie tai rašoma šeštajame puslapyje. Pagaliau tai išeis iš mados ir, dėkui Dievui, kada nors kietuoliai trylikamečiai tiesiog nenorės nė pasirodyti su Mark-10 prietaisu per antrąją pamoką. Iki tol, Kevinai, aš nenuleisčiau akių nuo bet kurio bendraklasio su kamufliažine apranga, kuris tik ima savęs gailėtis.

Dabar, prisiminusi šią savo tiradą, norom nenorom pastebiu slaptąją jos pamoką: jei Šaudymai mokyklose neišvengiamai pasidarys nuvalkioti, ambicingi paaugliai, trokštantys pakliūti į laikraščius, verčiau tegu paskuba, kol tai neišėjo iš mados.

Vos po mėnesio Edinbore, Pensilvanijoje, keturiolikametis Endriu Verstas vieną dieną pažadėjo padaryti savo aštuntos klasės baigimo šokius „įsimintinus“ ir tikrai kitą dieną taip ir padarė. Dešimtą valandą vakaro, kai du šimtai keturiasdešimt moksleivių šoko Nick’s Place terasoje pagal My Heart Will Go On iš filmo „Titanikas“, Verstas nušovė keturiasdešimt aštuonerių metų mokytoją į galvą savo tėvo 25 kalibro pistoletu. Viduje jis paleido dar kelis šūvius, sužeidė du berniukus ir kliudė mokytoją. Bėgdamas pro užpakalines duris, jis buvo sulaikytas Nick’s Place savininko, kuris laikė rankose šautuvą ir įtikino bėglį atsitraukti, grasindamas galingesniu ginklu. Kaip žurnalistai su džiaugsmu pastebėdavo, mėgindami praskaidrinti publikai nuotaiką, šokių tema buvo I’ve Had The Time Of My Life25.

Kiekvienas iš tų incidentų skyrėsi varganomis pamokėlėmis, kurias buvo galima iš jų išspausti. Versto pravardė buvo Šėtonas, ir tai atkartojo sąmyšį, kilusį dėl to, kad Lukas Vudhamas iš Perlo galėjo būti įsitraukęs į satanistų sektą. Verstas mėgo androginišką sunkiojo metalo vokalistą Meriliną Mensoną, kuris strakaliodavo ant scenos su prastai užteptu akių pieštuku, tad dainininkas, kuris tik norėjo sąžiningai uždirbti iš prasto paauglių skonio, žiniasklaidoje kurį laiką buvo maišomas su žeme. Aš pati apgailestavau taip niekinusi atsargumo priemones, kurių pernai buvo imtasi per paties Kevino aštuntos klasės šokius. O šaulio motyvai atrodė amorfiški. „Jis nekentė savo gyvenimo, – sakė jo draugas. – Jis nekentė viso pasaulio. Nekentė mokyklos. Vienintelis dalykas, kuris jį pradžiugindavo, kai užkalbindavo patinkančią merginą“, – tenka manyti, tokie pokalbiai nebuvo dažni.

Galbūt Šaudymai mokyklose jau ėjo iš mados, nes aštuoniolikamečio Džeikobo Deiviso iš Fajetvilio Tenesio valstijoje istorija gegužės viduryje beveik pasimetė tarp kitų. Deivisas jau buvo gavęs koledžo stipendiją ir niekada neprisivirdavo košės. Vėliau jo draugas žurnalistams prasitarė: „Jis apskritai beveik nešnekėdavo. Bet, matyt, tyli kiaulė gilią šaknį knisa.“ Likus trims dienoms iki mokyklos baigimo, Deivisas šalia mokyklos prisiartino prie kito abituriento, draugaujančio su jo buvusia mergina, ir trissyk peršovė vaikiną 22 kalibro šautuvu. Regis, išsiskyrimas jam buvo labai skaudus.

Gal ir neturėjau kantrybės meilės kamuojamų paauglių melodramoms, bet kaip žudikas Deivisas buvo tikras džentelmenas. Mašinoje jis paliko raštelį, kuriame tikino tėvus ir buvusią draugę, kad juos labai myli. Atlikęs savo juodą darbą, jis padėjo šautuvą, atsisėdo prie jo ir susiėmė rankomis už galvos. Šitaip ir sėdėjo, kol atvažiavo policija, o tuomet, anot laikraščių, jis „pasidavė nesipriešindamas“. Šįsyk, netikėtai, likau sujaudinta. Taip ir mačiau: Deivisas suprato padaręs kvailystę ir jau iš anksto žinojo, kad tai kvailystė. Kad tie du faktai būtų teisingi vienu metu, jis visą likusį gyvenimą turės spręsti didįjį žmonijos galvosūkį tarp keturių sienų.

O Springfilde, Oregono valstijoje, jaunasis Kiplandas Kinkelis išmoko pamoką, kad nudobti tik vieną bendraklasį jau nebėra užtikrintas kelias į nemirtingumą. Praėjus vos trims dienoms, kai Džeikobas Deivisas sužeidė savo mylimiems tėvams širdį, tas perkaręs penkiolikametis žebenkšties snukiu pakėlė statymus. Apie aštuntą valandą ryto, kai Terstono gimnazijos bendramoksliai baigė pusryčiauti, Kinkelis ramiai nuėjo į mokyklos valgyklą su 22 kalibro pistoletu, 9 mm Glock ir 22 kalibro pusiau automatiniu šautuvu po ilgu lietpalčiu. Pirmiausia išsitraukęs veiksmingiausią ginklą, jis paleido ugnį į visą patalpą, išdaužydamas langus ir priversdamas moksleivius išsislapstyti. Devyniolika žmonių valgykloje buvo peršauti, bet liko gyvi, o dar keturi moksleiviai buvo sužeisti per paniką visiems bėgant iš pastato. Vienas moksleivis žuvo iškart, antras mirs ligoninėje, o trečias taip pat būtų žuvęs, jei Kiplando pusiau automatiniam šautuvui nebūtų pasibaigę šoviniai. Priglaustas vaikinui prie smilkinio, šautuvas tik spragsėjo.

Kol Kinkelis krapštėsi, norėdamas įdėti antrą apkabą, šešiolikametis Džeikas Raikeris – mokyklos imtynių komandos narys, peršautas į krūtinę, – puolė žudiką. Kinkelis iš lietpalčio išsitraukė pistoletą. Raikeris stvėrė ginklą ir atėmė jį, bet vėl buvo peršautas į ranką. Jaunesnysis Raikerio brolis šoko ant šaulio ir padėjo parversti jį ant žemės. Kai ant jo užgriuvo dar daugiau moksleivių, Kinkelis ėmė šaukti: „Nušaukit mane, nušaukit mane tučtuojau!“ Tiesą sakant, stebiuosi, kad nenušovė.

Ak, ir tarp kitko: suimtas Kinkelis patarė policijai patikrinti jo namų adresą – ten, brangiame sklype, vešliai apžėlusiame eglėmis ir rododendrais, stovėjo dailus dviejų aukštų namas – ten buvo aptikti nušauti pusamžiai vyras ir moteris. Mažiausiai porą dienų spauda išsisukinėjo nuo tiesių pareiškimų, kas tie žmonės galėtų būti, kol Kinkelio močiutė atpažino kūnus. Man mažumėlę nejauku pagalvoti, kas dar, policijos nuomone, galėjo gyventi Kinkelio namuose, jei ne jo tėvai.

Na, štai ši istorija buvo išsami, o jos moralas maloniai aiškus. Mažasis Kiplandas kirbėte kirbėjo „įspėjamaisiais ženklais“, į kuriuos nebuvo pakankamai rimtai pažiūrėta. Progimnazijoje jis buvo išrinktas „Labiausiai tikėtinu Trečiojo pasaulinio karo sukėlėju“. Neseniai per pamoką skaitė pranešimą, kaip sumontuoti bombą. Apskritai buvo linkęs taškytis smurtiniais polinkiais net pačiose nekalčiausiose užduotyse. „Jei reikėdavo parašyti apie tai, ką galima veikti sode, – pasakojo vienas moksleivis, – Kiplandas parašydavo, kaip nušienauti sodininkus.“ Nors dėl nejaukaus sutapimo jo inicialai taip pat buvo KK, bendramoksliai jo taip vieningai nemėgo, kad net po jo pasirodymo valgykloje niekas neprikabino jam pravardės. O baisiausia, vos dieną prieš šaudynes jis buvo areštuotas už vogto ginklo laikymą, bet perduotas tėvų globon. Tad pasklido gandas: pavojingi moksleiviai išsiduoda. Juos galima pastebėti, ergo, galima ir sustabdyti.

Kevino mokykloje buvo laikomasi tokios nuostatos beveik visus mokslo metus, nors kiekviena nauja žinia apie šaudynes paranoją vis labiau didindavo. Gladstouno gimnazijoje atmosfera pasidarė troški, kovinga, tik makartiškai buvo manoma, kad priešas viduje. Mokytojams išdalyti sąrašai nederamo elgesio pavyzdžių, kurių reikėtų nepražiūrėti, o mokyklos susirinkimuose moksleiviams buvo kalama pranešti administracijai ir apie menkiausią grėsmingą užuominą, net jei ji „atrodė“ tik pokštas. Rašiniuose buvo stropiai ieškoma nesveiko susidomėjimo Hitleriu ir nacizmu, tad pasidarė gana sudėtinga skaityti dvidešimtojo amžiaus Europos istorijos kursus. Taip pat atsirado ir perdėtas jautrumas viskam, kas šėtoniška, pavyzdžiui, abiturientas, vardu Robertas Belamis, pravarde Bobis Belzebubas, buvo nutemptas pas direktorių paaiškinti – ir pakeisti – savo kreipinio. Karaliavo pažodinė priespauda, tad kai kokia jautri antrokė suklikdavo: „Aš tave užmušiu!“ tinklinio komandos draugei, išmetusiai kamuolį, ji būdavo velkama į psichologės kabinetą ir visai savaitei šalinama iš mokyklos. Tačiau metaforose prieglobsčio taip pat negalėjai rasti. Kai uolus baptistas, kartu su Kevinu lankęs anglų kalbos pamokas, parašė eilėraštyje: „Mano širdis – kulka, o mano šaulys – Dievas“, jo mokytoja nulėkė tiesiai pas direktorių ir atsisakė mokyti tą klasę, kol vaikinas nebus perkeltas. Net Silijos pradinė mokykla neteko bet kokio humoro jausmo: pirmokas jos klasėje buvo trims dienoms išmestas, nes nukreipė į mokytoją vištos kulšelę ir sušuko: „Bum bum bum!“

Jei galima tikėti gėdingomis trumposiomis New York Times žiniomis, tas pats dėjosi visoje šalyje. Harisberge, Pensilvanijos valstijoje, keturiolikametė buvo išrengta ir apieškota – išrengta ir apieškota, Franklinai, – o paskui laikinai pašalinta iš mokyklos, kai klasėje per diskusiją apie Šaudynes mokyklose pasakė suprantanti, kad erzinami vaikai galiausiai gali pratrūkti. Pončatuloje, Luizianos valstijoje, dvylikametį berniuką dviem savaitėms uždarė į nepilnamečių pataisos namus, nes jo įspėjimas kitiems penktokams eilėje valgykloje, kad jis jiems „duos“, jeigu jie nepaliks jam bulvių, buvo palaikytas „terorizmo grėsme“. Dviejų puslapių tinklalapyje Buffythevampireslayer.com moksleivis iš Indianos išdėstė teoriją, retsykiais turbūt šmėstelinčią daugeliui gimnazistų, kad jo mokytojai garbina šėtoną; nepasitenkinę vien laikinu pašalinimu, mokytojai iškėlė federalinį ieškinį, apkaltindami berniuką ir jo motiną šmeižtu ir emocine prievarta. Trylikametis buvo dviem savaitėms pašalintas iš mokyklos, nes kelionėje į Albukerkės atomų muziejų pragydo: „O mus išmokys, kaip pagaminti bombą?“, o kitas berniukas buvo tardomas mokyklos administracijos vien už tai, kad nešėsi chemijos vadovėlį. Visoje šalyje vaikai buvo mėtomi iš mokyklų už tokius lietpalčius kaip Kiplando Kinkelio ar tiesiog už juodus drabužius. O man asmeniškai labiausiai įstrigo devynmetis, laikinai pašalintas iš mokyklos po klasės projekto apie įvairovę ir Azijos kultūrą, per kurį jis laimės sausainiuko žinutėje parašė: „Tu mirsi garbinga mirtimi.“

Nors Kevinas paprastai nemėgo pasakoti apie mokyklos gyvenimą, jis iš visų jėgų stengėsi pranešti mums apie kiekvieną vis augančios isterijos ženklą. Ataskaitos pasiekė tai, ką ir turėjo: tu labiau baiminaisi dėl jo, o aš labiau bijojau jo. Jam patiko atrodyti pavojingam, bet mokyklos atsargumo priemonės, jo akimis, aiškiai buvo farsas.

– Jeigu taip ir toliau, – sykį pasakė jis, ir net labai taikliai, – kai kurie vaikai maža ko prisigalvos.

Tai buvo vakaras prieš pat išleistuves, vaikystės skardžio kraštą, kuris abiturientams visada atrodo mažumėlę apokaliptiškas, tad galbūt mokytojai ėmė spirgėti ir be Kipo Kinkelio pagalbos. Kaip visada pavakarieniavęs – žvėriškai prisišlamštęs priešais atvirą šaldytuvą – Kevinas atsilošė svetainės krėsle ir pranešė naujausią žinią: visi moksleiviai ką tik buvo keturias pamokas iš eilės „užrakinti“ savo klasėse, o policija apieškojo kiekvieną spintelę ir patikrino koridorius su dresuotais šunimis.

– Ko jie ieškojo, narkotikų? – paklausiau.

Kevinas ramiai atsakė:

– Arba eilėraščių.

– Tai vis tos Džonsboro ir Springfildo nesąmonės, – paaiškinai tu. – Jie aiškiai ieškojo ginklų.

– Bet mane visiškai iš kojų verčia, – pasakė Kevinas, pasirąžydamas ir pūsdamas žodžius lyg cigaretės dūmus, – …jei tik galima taip sakyti – kad apie apieškos procedūrą buvo atsiųstas memorandumas mokytojams? Ta vėpla dramos mokytoja Pagorski paliko jį ant savo stalo, ir Lenis pamatė – nustebau; nežinojau, kad jis moka skaityti. Šiaip ar taip, pasklido gandas. Visa mokykla žinojo, kad taip bus. Tas vaikis, kuris spintelėje laikė AK, turėjo sočiai laiko sugalvoti ne tokią šūdiną slėptuvę.

Paklausiau:

– Kevinai, o tavo bendraklasiai tam neprieštaravo?

– Tik kelios mergaitės, po kurio laiko, – ramiai atsakė jis. – Matai, niekas negavo nusimyžt. Tiesą sakant, – Kevinas ėmė švokšdamas ir kosčiodamas juoktis, – ta asilė Ulanov net apsisiusiojo.

– Ar kas nors administracijai sukėlė ypač didelių įtarimų? Ar čia tiesiog, ak, šiandien trečiadienis, gal pažaiskim su šuniukais?

– Tikriausiai anoniminė informacija. Dabar veikia karštoji telefono linija, todėl galima įskųsti draugus. Už ketvirtį dolerio galiu bet kada išsisukti nuo aplinkosaugos mokslo.

– Anoniminė informacija iš ko? – paklausiau.

– Labas rytas. Jeigu pasakyčiau, iš ko, tai nebebūtų anoniminė, tiesa?

– Na, o šitaip pasistengę, ar jie vis dėlto ką nors rado?

– Žinoma, – sumurkė Kevinas. – Krūvą negrąžintų bibliotekos knygų. Pasenusių keptų bulvyčių, kurios ėmė dvokti. Vienas labai gardus, piktas eilėraštukas kurį laiką susuko jiems galvas, bet paaiškėjo, kad ten Big Black dainos tekstas: Čia Džordanas, darom, ką norim… Ak, ir dar kai ką. Sąrašą.

– Kokį sąrašą?

– Aukų. Ne „Aukų geriems darbams“, bet tą kitą. Žinai, kur viršuje didžiulėmis raidėmis užrašyta: JIE VISI TURI MIRTI.

– Jėzau! – tu kone pašokai. – Šiais laikais tai nejuokinga.

– Neeeee, ir jiems nepasirodė juokinga.

– Tikiuosi, su tuo vaiku kas nors rimtai pasikalbės, – pasakei tu.

– Ak, manau, ne šiaip sau pasikalbės.

– Na, o kas jis? – paklausiau aš. – Kur rado sąrašą?

– Jo spintelėje. Baisiai keista. Iš jo tikrai nesitikėtum. Akiniuočius.

– Kevai, – sudraudei tu. – Juk sakiau, kad šitaip nešnekėtum.

– Atleiskite. Norėjau pasakyti Senjoras Espinosa. Matyt, jis tiesiog virte verda etniniu priešiškumu ir susikaupusiomis nuoskaudomis už visus lotynų amerikiečius.

– Pala, – pasakiau. – Juk pernai jis laimėjo kažkokį svarbų akademinį prizą?

– Vargu ar prisiminsiu, – linksmai atsakė Kevinas. – Bet trys savaitės laikino pašalinimo iš mokyklos tiesiog siaubingai sudarkys jo įrašus. Vaje, kaip gaila. O dar manai, kad pažįsti žmones.

– Jei visi žinojo, kad bus ieškoma, – pasakiau, – kodėl tasai Espinosa iš anksto neišėmė iš spintelės tokio inkriminuojamo sąrašo?

– Nežinau, – atsakė Kevinas. – Matyt, jis – mėgėjas.

Pabarbenau pirštais į kavos staliuką.

– Tos spintutės. Mano vaikystėje jų viršuje būdavo plyšeliai. Ventiliacijai. O pas jus?

– Žinoma, – atsakė jis, sukdamas iš kambario. – Kad bulvytės nesugestų.

Pašalino būsimą klasės pirmūną; privertė Grierę Ulanov prisiusioti į kelnes. Baudė poetus, karštagalvius sportininkus, niūriai apsirengusius moksleivius. Bet kas su skambia pravarde, lakia vaizduote ar ne itin turtingu socialiniu kalendoriumi, galinčiu moksleivį paversti „atskalūnu“, pasidarė įtartinas. Kiek aš mačiau, kilo Karas prieš Keistuolius.

Bet aš tapatinausi su keistuoliais. Kai pati buvau paauglė, mano armėniški bruožai buvo ryškūs ir audringi, tad nebuvau laikoma gražia. Mano pavardė buvo keista. Mano brolis buvo tylus, surūgęs nepastebimasis, per jį jokių socialinių taškų neįgijau. Turėjau užsidariusią motiną, kuri niekada niekur manęs nenuveždavo, nedalyvaudavo mokyklos veikloje ir toliau taip mielai spyrėsi išsigalvoti pasiteisinimus; buvau svajoklė, kuri nepaliaujamai klejojo apie pabėgimą, ne tik iš Rasino, bet ir apskritai iš JAV. Svajokliai nesisaugo. Jei būčiau Gladstouno gimnazijos moksleivė 1998-aisiais, tikrai būčiau parašiusi kokį nors šokiruojamą paistalą per antrosios klasės anglų kalbos pamoką apie tai, kaip išvaduoju savo šeimą, susprogdindama Enderbio aveniu 112 sarkofagą ponui Dievui į langus, arba per pilietinio ugdymo projektą, skirtą „įvairovei“, būčiau su visomis šlykščiomis smulkmenomis papasakojusi apie armėnų genocidą ir šitaip išsidavusi, kad nesveikai žaviuosi smurtu. Arba būčiau parodžiusi nepatartiną užuojautą vargšui Džeikobui Deivisui, atsisėdusiam greta savo šautuvo ir susiėmusiam už galvos, arba netaktiškai pareiškusi, kad lotynų kalbos kontrolinis žudo – šiaip ar taip, būčiau buvusi išvesta už ausies.

Bet Kevinas. Kevinas nebuvo keistas. Bent jau to negalėjai pastebėti. Jis, tiesa, rengdavosi per mažais drabužiais, bet nevilkėjo vien juodai ir nesitąsė lietpalčio; „per maži drabužiai“ nebuvo įtraukti į oficialų atšviestą „įspėjamųjų ženklų“ sąrašą. Jo pažymiai buvo visada B, ir niekas, regis, tuo nesistebėjo, tik aš. Maniau, juk vaikas nekvailas, o pažymių infliacija didžiulė, galima būtų pamanyti, kad kartais netyčia galėtų gauti A. Bet ne, Kevinas visu savo protu stengėsi neišsišokti. Manau, kad ir persistengė. Tai yra jo rašiniai būdavo tokie nuobodūs, tokie negyvi ir tokie monotoniški, kad beveik primindavo pamišėlį. Būtų galima pamanyti, jog kas nors turėjo pastebėti tuos kapotus, ankštus sakinius („Polas Reveris jojo žirgu. Jis pasakė, kad artinasi britai. Jis tarė: „Artinasi britai. Artinasi britai.“) ir pažinti, kad tai yra mokytojai atkištas pasturgalis. Bet jam nepasisekė tik tada, kai per juodaodžių istorijos pamoką parašė rašinį, kuriame tyčia kuo dažniau vartojo žodžius snigger, niggardly ir Nigeria.

Socialiai Kevinas užsimaskavo, turėdamas kaip tik tiek „draugų“, kiek reikia, kad nepasirodytų pavojingas vienišius. Jie visi buvo vidutinybės – išskirtinės vidutinybės, jei tik tokių būna – arba tiesiog kretinai kaip Lenis Pugas. Jie visi laikėsi tokio minimalistinio požiūrio į išsilavinimą ir neprisivirdavo košės. Galbūt po tokiu pilku, gyvulišku paklusnumo apdangalu jie gyveno visą slaptą gyvenimą, bet vienintelis dalykas, kuris jo gimnazijoje nekeldavo vėjų, – tai būti įtartinai nykiam. Kaukė buvo tobula.

Ar Kevinas vartojo narkotikus? Niekada neišsiaiškinau. Tu tiek kankinaisi, nežinodamas, kaip pradėti pokalbį šia tema, ar sukti perdėto uolumo pusėn ir visus vaistus apskelbti neabejotinu keliu į pamišimą ir patvorį, ar vaizduoti perauklėtą padaužą ir išvardyti ilgiausią sąrašą medžiagų, kurias kadaise rijai lyg saldainius, kol pats pasimokei, jog nuo jų genda dantys. (Tiesa – kad neištuštinome vaistinėlės, bet abu buvome išmėginę įvairiausių pramoginių kvaišalų, ir ne tik septintajame dešimtmetyje, o dar vos metai prieš jam gimstant; kad geresnis gyvenimas su chemija nė vieno iš mūsų nenuginė nei į beprotnamį, nei į ligoninės priimamąjį; ir kad tų džiaugsmingų pasivažinėjimų psichikos keliais mes daug labiau ilgimės negu gailimės – buvo nepriimtina.) Kiekvienas kelias turėjo pavojų. Pasukęs pirmuoju, atrodysi pasipūtėlis, kuris pats neišmano, ką šneka; o antrasis tiesiog dvokė veidmainyste. Prisimenu, galiausiai pasirinkai kažkokį vidurio kelią ir prisipažinai rūkęs žolę, nuoseklumo vardan pasakei jam, kad nieko tokio, jei jis norės „pamėginti“, bet kad tik nepriprastų, ir „labai labai prašyčiau“ niekam nepasakoti, kad apie narkotikus tu kalbėjai ne vien smerkiamai. O aš prikandau liežuvį. Asmeniškai maniau, kad nuryti kelias kapsules ekstazio būtų buvę geriausia, kas tam berniukui gali nutikti.

O seksas – tos pagyros apie „pasiniurkai ir pasiplauni“, pakibusios ore. Jei aš tikinau, kad iš mudviejų geriau „pažįstu“ Keviną, tai reiškia tik tiek, kad žinau, jog jis neperregimas. Žinau, kad jo nepažįstu. Galimas daiktas, jis vis dar nepraradęs nekaltybės; neabejoju tik dėl vieno. Tai yra jei jis kada mylėjosi, tai niūriai – greitai, paskubomis; nenusivilkęs marškinių. (Tiesą sakant, galbūt jis sanguliavo su Leniu Pugu. Net šlykštu, kaip lengva tai įsivaizduoti.) Užtat Kevinas galėjo paklausyti griežto tavo įspėjimo: jei jis kada jaustųsi pasirengęs mylėtis, visada privalu naudotis prezervatyvu bent jau dėl to, kad glitus guminis apvalkalas su pieninga sėkla jo tuščius susiėjimus dar gardžiau suterštų. Manau, kad tas, kuris aklas grožiui, visai nebūtinai turi būti aklas ir bjaurumui, kurį Kevinas pamėgo labai seniai. Matyt, esama tiek pat smulkiausių šlykštumo atspalvių, kiek ir dailumo, tad visokių puvėkų pilnas protas nebūtinai turi būti nerafinuotas.

Kevinui mokantis devintoje klasėje mokslo metų pabaigoje nutiko dar vienas dalykas, dėl kurio niekada nesukau tau galvos, bet kurį tarp kitko paminėsiu, kad nepamestume nuoseklumo.

Neabejoju, prisiminsi, kad birželio pradžioje AWAP kompiuterius užkrėtė virusas. Mūsų techniniai darbuotojai jį atsekė iki elektroninio laiško, gudriai pavadinto: „DĖMESIO: siaučia naujas mirtinas virusas.“ Regis, niekas nebesukdavo galvos dėl spausdintų kopijų ar tų nusenusių diskelių, bet virusas užkrėtė ir atsarginį diską, tad rezultatai buvo katastrofiški. Vienas failas po kito pasidarė neprieinamas, neegzistavo arba ekrane pasirodydavo vien kvadračiukai, keverzonės ir tildės. Bent šešiems mėnesiams teko atidėti keturis leidinius, ir dešimtys ištikimiausių mūsų knygynų užsakė pasakiškus skaičius Rough Guide ir Lonely Planet, nes Wing and a Prayer negalėjo patenkinti vasarą pagyvėjusios paklausos naujausiomis knygomis. (Beje, naujų draugų neatsirado ir dėl to, kad virusas pats save išsiuntė visais elektroniniais adresais iš mūsų rinkodaros sąrašo.) Niekada iki galo neatsitiesėme po to sezono nuostolių, tad kai 2000-aisiais buvau priversta parduoti įmonę už mažiau negu pusę jos vertės prieš dvejus metus, iš dalies susiję ir su šiuo užkratu. Man jis labai sustiprino 1998-ųjų apsiausties zeitgeist jausmą.

Apie jos šaltinį tau nepasakojau iš gėdos. Tu būtum sakęs, kad man nereikėjo kišti nosies. Reikėjo klausyti bet kurio tėvystės vadovėlio ištarmės gerbti vaiko kambarį. Jei patyriau karčių pasekmių – kaip pasiklosi, taip išsimiegosi. Tai seniausia pasaulyje gudrybė, ypač mėgstama neištikimųjų: kai kas nors aptinkama naršant ten, kur negalima, tuojau imi kalbėti apie patį landžiojimą, kad pasimirštų, kas buvo rasta.

Pati gerai nežinau, kodėl ten užėjau. Neišvažiavau į AWAP, nes reikėjo vėl nuvesti Siliją pas okulistą patikrinti, kaip ji prisitaiko prie protezo. Kevino kambaryje labai mažai kas kėlė smalsumą, nors galbūt tai – paslaptinga tuštuma – mane ten taip ir traukė. Pravėrusi duris, aiškiai pajutau, kad man čia negalima. Kevinas buvo mokykloje, tu išvažiavęs dirbti, Silija darė namų darbus, kurie turėtų trukti dešimt minučių, todėl jai truks geras dvi valandas, tad tikimybė, kad mane kas nors užklups, buvo menka. Tačiau vis tiek daužėsi širdis, alsavau prislopintai. Kokia kvailystė, sakiau sau. Aš savo namuose, ir jei mane netikėtai kas nors būtų pamatęs, būčiau galėjusi pasakyti, kad ieškau nešvarių indų.

Kurgi ne, šitokiame kambaryje. Jis buvo švarutėlis; tu erzindavai Keviną, kad jis kaip „senučiukė“, toks tvarkinguolis. Lova buvo paklota lyg kareivinėse. Mes siūlėme jam lovatiesę su lenktyninėmis mašinomis ar Dungeons and Dragons, bet jis labai tvirtai pageidavo lygios smėlio spalvos. Sienos buvo plikos; jokių Oasis ar Spice Girls plakatų, niekur nevypso Merilinas Mensonas. Lentynos beveik tuščios: keli vadovėliai, vienas „Robino Hudo“ egzempliorius; daugybė knygų, kurias jam dovanodavome per Kalėdas ar gimtadienius, tiesiog pranyko. Jis turėjo savo televizorių ir garso sistemą, bet kone vienintelė „muzika“, kurią jį girdėdavau leidžiant, būdavo kažkokia plokštelė, galbūt panaši į Filipo Glaso, joje kompiuterio sugeneruotos frazės būdavo dėstomos į sekas pagal matematinę lygtį; ji neturėjo formos, nei viršūnių, nei slėnių, ir skambėjo panašiai į baltąjį triukšmą, kurį jis taip pat paleisdavo per televizorių, kai nežiūrėdavo Weather Channel. Mūsų dovanotos plokštelės, kai mėginome išsiaiškinti, kas jam „patinka“, taip pat buvo kažkur pražuvusios. Nors būna smagių ekrano užsklandų su šokinėjančiais delfinais ar skriejančiais erdvėlaiviais, jo Gateway tiesiog spingčiojo atsitiktiniai taškai.

Ar tai šitaip atrodo jo galva iš vidaus? Ar šis kambarys – ir pats lyg užsklanda? Tik pridėtum jūros peizažą virš lovos, ir jis atrodytų lyg negyvenamas Quality Inn numeris. Nei nuotraukos prie lovos, nei brangaus niekniekio ant spintelės – paviršiai buvo glotnūs ir tušti. Daug mieliau būtų buvę įžengti į pragaro skylę, džeržgiančią sunkiuoju metalu, apklijuotą Playboy plakatais, pradvisusią purvinais megztiniais ir apipelijusią metų senumo sumuštiniais su tunu. Tokią paauglio irštvą, į kurią užeiti draudžiama, būčiau supratusi, ten galima aptikti saugių, suvokiamų paslapčių, pavyzdžiui, nubrizgusį Durex pakelį po kojinėmis ar maišelį kanapių, įkištą į dvokiančio sportbačio nosį. O šiame kambaryje, priešingai, visos paslaptys buvo tai, ko negalėjau rasti, pavyzdžiui, mano sūnaus pėdsakai. Žvalgydamasi nejaukiai pagalvojau: Maža kas jis gali būti.

Bet tuo cirku, kad nesama ko slėpti, aš nepatikėjau. Tad kai ant lentynos virš kompiuterio pastebėjau stirtą diskelių, peržiūrėjau juos. Jų pavadinimai, užrašyti beveidėmis tobulomis spausdintinėmis raidėmis, buvo sunkiai suvokiami: Nostradamus, I Love You, D4-X. Kaip tikra bjaurybė pačiupau vieną iš jų, kitus padėjau kur radusi ir nėriau pro duris.

Darbo kambaryje įdėjau diskelį į kompiuterį. Nepažinau A disko priesagų, bet tai nebuvo paprasti tekstiniai failai, ir nusivyliau. Tikėdamasi rasti asmeninį dienoraštį, galimas daiktas, troškau ne tiek sužinoti jo slapčiausių minčių turinį, kiek patvirtinti, kad jį bent jau lanko slapčiausios mintys. Nenorėdama lengvai pasiduoti, paleidau Explorer programą ir įjungiau vieną failą; keista, ekrane pasirodė Microsoft Outlook Express, o tuomet nuo valgomojo stalo mane pašaukė Silija, mat jai prireikė pagalbos. Pasitraukiau maždaug penkiolikai minučių.

Kai grįžau, kompiuteris buvo aptemęs. Jis išsijungė, o šitaip niekada nebūdavo savaime. Išsigandusi vėl jį įjungiau, bet pasirodė tik klaidų pranešimai, net kai ištraukiau diskelį.

Tu užbėgi man už akių. Kitą dieną nunešiau tą daiktą į darbą, kad technikai išsiaiškintų, kas ten, bet pamačiau, kad visa kontora sukilusi ant kojų. Tai nebuvo pragaras, atmosfera buvo panašesnė į vakarėlį, kuriame baigėsi gėrimai. Redaktoriai tuščiai plepėjosi vienas kito kabinose. Niekas nedirbo. Negalėjo. Neveikė nė vienas terminalas. Vėliau man beveik palengvėjo, kai Džordžas pranešė, kad mano kompiuterio standusis diskas toks sugadintas, kad verčiau imti ir nusipirkti naują. Galbūt, sunaikinus užkrato židinį, niekas nesužinos, kad virusą į AWAP atsiuntė pati jo vykdomoji direktorė.

Įtūžusi ant Kevino, kam jis laiko šiuolaikinį naminio skorpiono atitikmenį, kelias dienas saugojau diskelį kaip įkaltį, o ne paslapčia padėjau atgal ant lentynos. Bet kai išsiputojau, teko pripažinti, kad Kevinas asmeniškai neištrynė mano įmonės failų, ir dėl visos bėdos kalta aš. Tad vieną vakarą pasibeldžiau į jo duris, gavau leidimą užeiti ir uždariau jas paskui save. Jis sėdėjo prie stalo. Ekrano užsklanda niauriai blykčiojo, šen taškelis, ten taškelis.

– Norėjau tavęs paklausti, – pasakiau plekšnodama į jo diskelį. – Kas čia?

– Virusas, – linksmai atsakė jis. – Tu jo nepaleidai, ką?

– Žinoma, kad ne, – skubiai atsakiau, pajutusi, kad meluoti vaikui – beveik tas pats, kaip meluoti tėvams; mano skruostai iškaito kaip tada, kai, būdama septyniolikos ir ką tik praradusi nekaltybę, tikinau motiną nakvojusi pas draugę, apie kurią ji nebuvo nė girdėjusi. Mama viską suprato; suprato ir Kevinas.

– Na, – liūdnai pasitaisiau, – tik vieną kartą.

– Tik vieno ir reikia.

Abu supratome, kad būtų buvę absurdiška, jei slapta įlindusi į jo kambarį, pavogusi diskelį, su kuriuo paskui sudeginau savo kompiuterį ir paralyžiavau kontorą, būčiau atlėkusi jo kaltinti pramoniniu sabotažu. Tad toliau kalbėjomės nesikarščiuodami.

– Kam tau jo reikia? – pagarbiai paklausiau.

– Aš juos kolekcionuoju.

– Kokia keista kolekcija.

– Pašto ženklai man nepatinka.

Kaip tik tuomet nujaučiau, ką jis būtų papasakojęs tau, jei būtum atlėkęs pas jį klausti, kodėl, po galais, jis virš stalo laiko stirtą kompiuterinių virusų: Na, kai pažiūrėjome „Avinėlių tylėjimą“, nusprendžiau, kad noriu tapti FTB agentu! O žinai, jie turi visas pajėgas, kurios, tipo, seka programišius, platinančius tuos baisius kompiuterinius virusus? Todėl aš juos tyrinėju ir panašiai, nes skaičiau, kad naujojoje ekonomikoje ir globalizacijoje tai – labai didelė problema, ir net mūsų šalies gynybai!.. Kad prieš mane Kevinas nematė reikalo šitaip vaidinti – jis kolekcionuoja kompiuterinius virusus, ir taškas, tai kas? – pasijutau keistai pagerbta.

Todėl narsiai paklausiau:

– Kiek jų turi?

– Dvidešimt tris.

– Ar jų sunku gauti?

Jis pašnairavo į mane su senuoju neryžtingumu, bet, apimtas užgaidos, nusprendė paeksperimentuoti ir pasikalbėti su motina.

– Juos sunku pagauti gyvus, – atsakė jis. – Jie sprunka ir kandžiojasi. Reikia žinoti, kaip su jais elgtis. Supranti – kaip daktaras. Kuris tyrinėja ligą laboratorijoje, bet nenori pats susirgti.

– Tai yra reikia saugotis, kad neapkrėstum savo kompiuterio.

– Aha. Peliukas Fergiusonas mane pamokė.

– Jei jau tu juos kolekcionuoji. Galbūt gali man paaiškinti – kodėl žmonės juos kuria? Nesuprantu. Jie nieko nepadaro. Kam jie reikalingi?

– Aš nesuprantu, – atsakė jis, – ko tu nesupranti.

– Suprantu, kad reikia įsilaužti į AT & T, kad galėtum nemokamai skambinti telefonu, arba vogti užšifruotus kreditinių kortelių numerius, kad galėtum nemokamai apsipirkti The Gap. Bet šitokie kompiuteriniai nusikaltimai – niekam jie nenaudingi. Kokia prasmė?

– Tokia ir prasmė.

– Man vis tiek neaišku, – pasakiau.

– Virusai – jie lyg ir elegantiški, supranti? Beveik – tyri. Tarsi kokia labdara, supranti? Jie nesavanaudiški.

– Bet tai beveik tas pats, kaip sukurti AIDS.

– Gal kas nors ir sukūrė, – švelniai atsakė jis. – Nes kitaip? Tu rašai kompiuteriu, tada eini namo, įsijungia šaldytuvas, kitas kompiuteris išspjauna tavo atlyginimo čekį, tu miegi, tada vėl kemši šūdą į kompiuterį… Gali ir negyventi.

– Tai štai kas… Beveik, na, ką, kad žinotum, jog esi gyvas. Kad parodytum kitiems žmonėms, jog jie negali tavęs kontroliuoti. Kad įrodytum, jog kažką sugebi, net jei už tai gali būti areštuotas.

– Aha, maždaug, – pritarė jis. Jo akyse pranokau pati save.

Kai atsistojau eiti, jis tarė:

– Tavo kompiuteriams šakės, tiesa.

– Taip, šakės, – niūriai atsakiau. – Matyt, taip man ir reikia.

– Žinai, jei tu ko nors nemėgsti? – pasiūlė jis. – Ir turi to žmogaus elektroninį adresą? Tik tark žodį.

Nusijuokiau.

– Gerai, būtinai. Nors kartais? Žmonių, kurie man nepatinka, susidaro ilgiausias sąrašas.

– Verčiau įspėk juos, kad turi pažinčių pogrindyje, – atsakė jis.

Tai štai kas yra bendravimas! Nusistebėjau ir uždariau duris.

Eva

24 Pagal įstatymus įrašai apie nepilnamečių teistumą viešai neprieinami, kartais tokiais atvejais jie apskritai sunaikinami.

25 Pagal garsios dainos „Nugyvenau gražiausias gyvenimo dienas“ pavadinimą.

2001 M. KOVO 16 D.

Mielas Franklinai,

na, štai ir vėl penktadienio vakaras, kai ruošiuosi rytdienos viešnagei Čatame. Halogeno lemputės vėl virpa, mirga lyg mano stojiškas ryžtas būti tikru karžygiu ir nugyventi man likusį gyvenimą dėl kažkokios bevardės pareigos. Sėdžiu čia daugiau kaip valandą, svarstydama, kas mane varo pirmyn, ir konkrečiai, ko aš noriu iš tavęs. Matyt, nereikia nė sakyti, kad norėčiau tave susigrąžinti; šio susirašinėjimo apimtis – nors tai veikiau rašinėjimas, tiesa? – tai aiškiai liudija. Bet ko dar? Ar noriu tavo atleidimo? Ir jei taip, tai už ką tiksliai?

Šiaip ar taip, atleidimo banga, užgriuvusi mūsų šeimos likučius po Ketvirtadienio, man buvo nejauki. Be laiškų, kuriuose žadama arba sudaužyti jį kaip obuolį, arba gimdyti jo vaikus, Kevinas gavo tuzinus laiškų, kuriuose siūlomasi pasidalyti jo skausmu, atsiprašoma už visuomenės nesugebėjimą pastebėti, kaip kamuojasi jo dvasia, ir teikiančių jam visuotinę moralinę amnestiją už tai, už ką jis turėtų atgailauti. Jis linksmai ir garsiai skaitė man jų ištraukas svečių kambaryje.

Juk atleisti tam, kuris nesigaili, tikrai reiškia išstatyti save pajuokai, čia aš kalbu ir apie save. Aš taip pat sulaukiau laiškų srauto (mano elektroninis ir pašto adresas buvo be mano sutikimo paskelbti Partnersnprayer.org ir Beliefnet.com; pasirodo, kiekvieną akimirką tūkstančiai amerikiečių meldžiasi už mano išganymą), kurių daugelyje minimas Dievas, o juo tikėti buvau linkusi mažiau negu bet kada, ir vienu užmoju teisinami mano, kaip motinos, trūkumai. Man telieka manyti, kad šituos geranoriškus žmones sujaudino mano vargai. Tačiau man buvo nesmagu, kad beveik visą tą išrišimą man teikė nepažįstami žmonės, dėl to jis atrodė pigus, o įkyrumo potekstė rodė, kad įtartinas atlaidumas yra tapęs religiniu prabangios mašinos atitikmeniu. Priešingai, mano brolis Džailsas griežtai nepajėgia mums atleisti už nepageidaujamą dėmesį, kurį mūsų palaidūnas sūnus pritraukė jo šeimai, ir tokią pagiežą branginu, bent jau dėl jos atvirumo. Taigi beveik norėjau pažymėti vokus „Grąžinti siuntėjui“ kaip Pocket Fisherman ir Gensu peilius, kurių neužsisakiau. Pirmaisiais mėnesiais, dar vis dusdama iš sielvarto, mieliau norėjau žengti į atvirą orą, kur būčiau atstumtoji, o ne į ankštą, gniuždančią krikščionišką meilę. Neapykantos pritvinkusių laiškų kerštas buvo raudonas kaip žalia mėsa, o užuojautos gerumas – pastelinis ir apdorotas termiškai, lyg kūdikių maistelis iš parduotuvės; perskaičiusi kelis gailestingųjų puslapius, jausdavausi lyg išlindusi iš statinės trintų moliūgų. Norėjau papurtyti tuos žmones ir užrikti: Atleidžiat mums! Ar jūs bent žinot, ką jis padarė?

Bet dabar manau, kad galbūt labiausiai mane erzina tai, jog į madą atėjęs tasai didžiulis bukas išganymas dalijamas taip išrankiai. Silpni kasdienybės veikėjai – kietakakčiai, seksistai ir kelnaičių fetišistai – gali nė nesikreipti. Žudikas KK susirenka glėbius gailestingų susirašinėjimo draugų; suvargusi dramos mokytoja, kuri per daug beviltiškai stengiasi įtikti mokiniams, visam gyvenimui pažeminama. Iš šito gali teisingai nuspėti, kad mane ne tiek jaudina visos Amerikos užuojautos kaprizingumas, kiek tavo. Tu iš kailio nėreisi, mėgindamas supratingai pažiūrėti į tokius žudikus kaip Lukas Vudhamas Perle ir mažyliai Mičelas ir Endriu Džonsbore. Tai kodėl nebeturėjai užuojautos Vikei Pagorski?

1998 metais per pirmąjį Kevino antrosios klasės semestrą siautė skandalas. Savaičių savaites sklandė gandai, bet jie mūsų nepasiekė, todėl pirmiausia apie tai išgirdome tada, kai administracija atsiuntė laišką visiems panelės Pagorski dramos pamokos moksleiviams. Nustebau, kad Kevinas pasirinko lankyti dramą. Paprastai tuo metu jis vengdavo viešumos, nes įdėmus žvilgsnis galėjo išsklaidyti jo Paprasto Vaikio priedangą. Kita vertus, kaip rodė jo kambarys, maža kas jis galėjo būti, todėl vaidyba galbūt domėjosi jau daug metų.

– Franklinai, pažiūrėk, – pasakiau vieną lapkričio vakarą, kol tu, sukišęs nosį į Times, murmėjai, kad Klintonas – „melų maišas“. Padaviau tau laišką. – Nežinau, ką ir galvoti.

Kai pasitaisei skaitymo akinius, aš, kaip kartais būna, staiga pastebėjau, kad tavo plaukai dabar jau aiškiai nebe šviesūs, o žili.

– Man regis, – nusprendei tu, – šita poniutė mėgsta šviežieną.

– Na, tenka taip manyti, – atsakiau. – Bet jei kas nors ją apkaltino, šis laiškas jos negina. Jei jūsų sūnus ar dukra pranešė apie ką nors neįprasta ar nederama… Prašom pasikalbėti su savo vaiku… Jie nori kapstytis giliau!

– Jiems reikia saugotis. – KEVAI! Ateik trumpam į svetainę!

Kevinas atšliaužė per valgomąjį su pilkšva sportine apranga, tamprūs klešnių galai buvo susiglamžę po jo keliais.

– Kevai, man truputį nesmagu klausti, – pasakei tu, – o tu nieko bloga nepadarei. Visiškai nieko. Bet šita dramos mokytoja, panelė… Pagorski. Ar ji tau patinka?

Kevinas susigūžė arkoje.

– Gal ir nieko. Ji trupučiuką…

– Trupučiuką kokia?

Kevinas kruopščiai apsidairė į visas puses.

– Įtartina.

– Kuo įtartina? – paklausiau aš.

Jis greitai nudelbė akis į nesuvarstytus sportbačius ir pažvelgė pro blakstienas.

– Ji, tipo, keistai rengiasi ir panašiai. Ne kaip mokytoja. Aptempti džinsai, o kartais jos palaidinė… – jis susirangė ir pasikasė koja kulkšnį. – Na, viršutinės sagutės, jos ne… Matot, kai režisuoja sceną, ji labai įsijaučia, ir tada… Truputį gėda.

– Ar ji dėvi liemenėlę? – tiesiai paklausei tu.

Kevinas nugręžė veidą, slėpdamas šypsnį.

– Ne visada.

– Tai ji rengiasi laisvalaikio drabužiais, o kartais – provokuojamai, – pasakiau aš. – Dar kas nors?

– Na, čia nieko tokio, ar ką, bet ji labai dažnai vartoja negražius žodžius, suprantat? Tipo, viskas gerai, bet ji mokytoja, ir panašiai, na, kaip sakiau, įtartina.

– Negražius – velnias ir po galais? – pasitikslinai tu. – Ar stipresnius?

Kevinas bejėgiškai susigūžė.

– Aha, tipo – atsiprašau, mamule…

– Ak, liaukis, Kevinai, – nekantriai pasakiau; man atrodė, kad jis persistengia, vaizduodamas susidrovėjusį. – Aš suaugusi.

– Kaip dulkinti, – pasakė jis, žvelgdamas man į akis. – Ji sako, tipo: Eina šikt, kaip puikiai suvaidinot, arba pamoko kokį vaikiną: Žiūrėk į ją taip, lyg labai norėtum ją išdulkinti, ir dulkinti tol, kol ji ims žviegti lyg skerdžiama.

– Mažumėlę per daug, Eva, – tu kilstelėjai antakius.

– Kaip ji atrodo? – paklausiau.

– Jos dideli, hm, – jis rankomis pavaizdavo melionus, – ir labai plati, – šįsyk jis nesutramdė vypsnio, – tipo, milžiniška subinė. Ji sena ir panašiai. Iš esmės tikra ragana.

– Ar ji gera mokytoja? – paklausiau aš.

– Jai bent jau tikrai labai patinka.

– Kas patinka? – paklausei tu.

– Ji vis įkalbinėja mus pasilikti po pamokų parepetuoti su ja scenų. Dauguma mokytojų tiesiog skuba namo, supranti? O Pagorski – ne. Jai vis negana.

– Kai kurie mokytojai, – aiškiai pratariau, – labai aistringai atsidavę savo darbui.

– Taip, ir ji tokia, – atsakė Kevinas. – Labai, labai aistringai atsidavusi.

– Atrodo, ji mažumėlę bohemiška, – pasakei tu, – arba truputį trenkta. Nieko tokio. Bet kiti dalykai – jau ne nieko. Tad reikia paklausti. Ar ji kada yra tave lietusi. Flirtuodama. Arba – žemiau juosmens. Bet kaip, kad tau būtų nejauku.

Jis ėmė dar labiau muistytis ir pasikasė nuogą liemenį taip, lyg iš tikrųjų jo neniežėtų.

– Turbūt priklauso nuo to, ką reiškia nejauku.

Tu atrodei išsigandęs.

– Sūneli, čia tik mes. Bet tai labai svarbu, supranti? Mums reikia žinoti, jeigu kas nors – nutiko.

– Klausyk, – droviai pratarė jis. – Neįsižeisk, mamule, bet gal nesupyksi? Labiau norėčiau pasikalbėti tik su tėčiu.

Tiesą sakant, net labai supykau. Jei prašysi, kad patikėčiau jo pasakojimu, norėjau pati jį išgirsti. Bet neliko kas daryti, kaip tik išeiti į virtuvę ir graužtis.

Po penkiolikos minučių tu tiesiog putojai. Įpyliau tau taurę vyno, bet tu neįstengei nusėdėti.

– Klausyk, Eva, ta moteris peržengė visas ribas, – skubiai sumurmėjai ir išklojai man juodą paslaptį.

– Praneši mokyklai?

– Kaip mane gyvą matai. Tą mokytoją reikia atleisti. Po galais, ją reikia areštuoti. Jis nepilnametis.

– Ar… ar nori, kad eičiau kartu?

Jau ketinau klausti: Ar tiki juo?, bet patingėjau.

Pateikti įkalčius palikau tau, o pati pasisiūliau susitikti su Deina Roko, Kevino anglų kalbos mokytoja, kasdienio pokalbio.

Ketvirtą valandą popiet lėkdama iš panelės Roko klasės, Merė Vulford prašvilpė koridoriumi pro mane, vos linktelėjusi; jos dukra nebuvo akademinė žvaigždutė, ir ji atrodė, jei tik tai nebuvo nuolatinė jos būklė, pasipiktinusi. Kai įėjau, panelė Roko atrodė lyg ką tik giliai atsidūsėjusi, lyg semtųsi vidinių išteklių. Bet netrukus ji atsipeikėjo, o kai paspaudė man ranką, ji buvo šilta.

– Seniai norėjau su jumis susipažinti, – pasakė ji tvirtai, o ne aikčiodama. – Jūsų sūnus man – tikra mįslė, tikėjausi, padėsite man ją įminti.

– Deja, aš paprastai tikiuosi, kad mokytojai padės man pačiai jį perprasti, – atsakiau, blausiai šypsodamasi ir sėsdama ant karštosios kėdės prie jos stalo.

– Abejoju, ar jie padėjo ką nors suprasti.

– Kevinas atlieka namų darbus. Nebėgioja iš pamokų. Kiek žinoma, nesineša peilių į mokyklą. Niekas daugiau mokytojams niekada ir nerūpėjo.

– Deja, dauguma mokytojų čia turi beveik šimtą mokinių…

– Atleiskit, nenorėjau kritikuoti. Jūsų krūvis toks, kad apskritai stebiuosi, jog įsiminėte jo vardą.

– Ak, Keviną išsyk pastebėjau… – ji, regis, ketino sakyti dar kažką, bet nutilo. Į apatinę lūpą įrėmė pieštuko trintuką. Liekna, daili maždaug keturiasdešimties metų moteris, ryžtingų bruožų, nuolat nutaisiusi nepermaldaujamą išraišką, mažumėlę suspaudusi lūpas. Tačiau jei ji atrodė susitvardžiusi, toks santūrumas buvo ne natūralus, o išmoktas, galbūt brangiai už tai sumokėjus klaidomis.

Tais laikais būti mokytoja buvo nelengva, tik ar apskritai kada būna? Valstija kėlė vis aukštesnius standartus, tėvai reikalavo geresnių pažymių, lyg didinamuoju stiklu ieškojo menkiausio etninio nejautrumo ar seksualinio nepadorumo ženklų, paplitę standartizuoti testai skatino kalti, o moksleiviai dejavo, kad slopinamas jų kūrybiškumas, mokytojai būdavo kaltinami dėl visko, kas vaikams nutikdavo, bet sykiu iš jų būdavo reikalaujama gelbėti juos iš visų nelaimių. Toks dvigubas atpirkimo ožio ir išganytojo vaidmuo buvo vertas tikro mesijo, bet net Jėzui tikriausiai mokėjo geriau.

– Ką jis rezga? – toliau kalbėjo panelė Roko, padėjusi trintuką ant stalo.

– Nesupratau?

– Kaip manot, kas to berniuko galvoje? Jis mėgina slapstytis, bet iš tikrųjų jis nekvailas. Ir dar negailestingas socialinis satyristas. Ar jis visada rašydavo tokius ironiškus rašinius, ar tokios parodijos šaltu veidu naujos?

– Jis turi stiprų absurdo jausmą nuo pat mažumės.

– Tie rašiniai iš trijų raidžių žodžių – tikras tour de force. Sakykit, ar yra kas nors, kas jam neatrodo kvaila?

– Šaudymas iš lanko, – niūriai atsakiau. – Nė neįsivaizduoju, kaip jis jam nenusibosta.

– Kaip manot, kodėl jis jam patinka?

Susiraukiau.

– Manau, kad strėlė – susikaupimas – tikslingumas ar krypties pojūtis. Galbūt jis to pavydi. Kai Kevinas treniruojasi, atrodo grėsmingai. O šiaip gali pasirodyti, kad neturi jokio tikslo.

– Ponia Kačiadurian, nenorėčiau jūsų užsipulti. Bet ar jūsų šeimoje yra nutikę kas nors, ką man reikėtų žinoti? Maniau, gal galėsit paaiškinti, kodėl jūsų sūnus atrodo toks piktas.

– Keista. Dauguma mokytojų Keviną apibūdina kaip ramų, net letargišką.

– Tai vaidyba, – užtikrintai atsakė ji.

– Man jis atrodo mažumėlę maištingas…

– O jo maištas – padaryti viską, ką reikia. Labai gudru. Bet pažiūri jam į akis, o ten siaučia įtūžis. Kodėl?

– Na, jis ne itin nudžiugo, kai gimė sesutė… Bet tai buvo jau prieš septynerius metus, o jis per daug nedžiūgavo ir tada, kai ji dar nebuvo gimusi, – pasakojimas pasidarė nykus. – Mes neblogai gyvename – suprantat, turim didelį namą… – mažumėlę susigėdau. – Stengiamės jo nelepinti, bet jam nieko nestinga. Kevino tėvas jį dievina, kartais – per daug. Sesutei pernai žiemą nutiko nelaimė, ir Kevinas joje dalyvavo, bet neatrodė, kad tai jį būtų labai prislėgę. Tiesą sakant, prislėgė net per mažai. O šiaip negaliu papasakoti apie kokią nors jo patirtą siaubingą traumą ar stoką. Mes tvarkingai gyvename, tiesa?

– Galbūt dėl to jis ir pyksta.

– Ko jam pykti dėl gero gyvenimo?

– Galbūt jis pyksta dėl to, kad nebėra nieko geresnio. Jūsų didelis namas. Jo gera mokykla. Manau, vaikams šiais laikais iš dalies sunku. Pats šalies klestėjimas virto našta, aklagatviu. Viskas einasi sklandžiai, tiesa? Ypač jei esi viduriniosios klasės baltaodis. Tad jauniems žmonėms tikriausiai dažnai atrodo, kad jie nereikalingi. Tam tikra prasme lyg nieko daugiau jie negalėtų nuveikti.

– Nebent viską išdraskyti.

– Taip. Tokie pat ciklai kartojasi ir istorijoje. Ne vien vaikai.

– Žinot, aš mėginau savo vaikams papasakoti, kaip sunku gyventi, pavyzdžiui, Bangladeše ar Siera Leonėje. Bet tai ne jų vargai, ir kažin ar galiu kas vakarą guldyti juos į lovą, pilną vinių, kad įvertintų, koks brangus dalykas yra patogus gyvenimas.

– Sakėt, kad vyras „dievina“ Keviną. Kaip judu su juo sutariate?

Sukryžiavau rankas.

– Jis paauglys.

Ji sumaniai pakeitė temą.

– Jūsų sūnus jokiu būdu nėra beviltiškas atvejis. Štai ką labiausiai norėjau jums pasakyti. Jis gudrus kaip velnias. Kai kurie jo rašiniai – ar skaitėt apie visureigius? Tiesiog vertas Svifto plunksnos. Ir pastebėjau, kad jis užduoda sunkius klausimus vien tam, kad mane pagautų – pažemintų prieš visą klasę. Tiesą sakant, jis iš anksto žino atsakymą. Tad ėmiau su juo žaisti. Jis pakelia ranką ir klausia, ką reiškia logomachija. Aš mielai prisipažįstu, kad nežinau, ir štai, jis išmoko naują žodį – nes turėjo susirasti jį žodyne, kad galėtų užduoti klausimą. Tai toks mūsų žaidimas. Jis nenori mokytis įprastais būdais. Bet jei pasieki jį aplinkkeliais, jūsų jaunuolis sužiba.

Pavydėjau.

– Paprastai, kai aš suku tais aplinkkeliais, jie būna užvirtę.

– Tik nepasiduokit nevilčiai. Manau, su jumis, kaip ir mokykloje, jis neprieinamas ir sarkastiškas. Kaip pati sakėte, jis paauglys. Bet jis taip pat nežmoniškais kiekiais siurbia į save informaciją – bent jau dėl to, kad yra užsispyręs niekam nenusileisti.

Dirstelėjau į laikrodį; mūsų laikas seniai baigėsi.

– Šitos žudynės mokyklose, – lyg tarp kitko pratariau, pasiimdama rankinę. – Ar jaudinatės, kad čia gali nutikti kas nors panašaus?

– Žinoma, kad gali. Gana didelėje žmonių grupėje, nesvarbu, kokio amžiaus, kam nors būtinai atsisuks varžtelis. Bet nuoširdžiai sakau – jei įduodu direktoriui eilėraščius apie smurtą, mano mokiniai tik pyksta. Tiesą sakant, ir teisingai. Turėtų net dar labiau pykti. Šitiek vaikų priima visą tą cenzūrą, tuos spintelių patikrinimus…

– Visiškai nelegalius, – įsiterpiau.

– …visiškai nelegalius spintelių patikrinimus, – ji linktelėjo galvą. – Na, daugelis iš jų viską priima lyg per miegus. Jiems sakoma, kad tai „jų pačių saugumui“, ir iš esmės jie tiesiog – patiki. Kai buvau jų amžiaus, mes būtume rengę sėdimuosius streikus ir marširavę su plakatais… – ji vėl susitvardė. – Aš manau, kad jiems sveika išlieti priešiškumą ant popieriaus. Tai nepavojingas būdas nuleisti garą. Bet tokio požiūrio dabar laikosi mažuma. Bent jau tie kraupūs įvykiai kol kas yra labai reti. Aš dėl to nesukčiau galvos.

– Ir, hm… – atsistojau. – Gandai apie Vikę Pagorski. Manot, jie pagrįsti?

Panelės Roko akys apsiblausė.

– Manau, tai nepatvirtinta.

– Na, neoficialiai. Ar galit tuo patikėti. Jei ją pažįstat.

– Vikė – mano bičiulė, tai nesijaučiu nešališka… – ji vėl prisidėjo trintuką prie smakro. – Jai dabar labai skaudus metas.

Daugiau ji nieko nepasakė.

Panelė Roko palydėjo mane iki durų.

– Perduokit Kevinui nuo manęs žinutę, – nusišypsojo ji. – Pasakykit, kad aš jį perkandau.

Ir aš dažnai taip manydavau, bet niekada nebūčiau to pasakiusi taip linksmai.

Kad netektų imtis teisinių veiksmų, Najako mokyklų taryba Gladstouno gimnazijoje surengė uždarą disciplinos posėdį, į kurį buvo pakviesti tik keturių Vikės Pagorski mokinių tėvai. Kad susirinkimas neatrodytų per daug oficialus, jis buvo surengtas paprastoje klasėje. Tačiau ji vis tiek kone čirškė iš įtampos, o kitos trys motinos atėjo pasipuošusios. (Supratau, kad apie Lenio Pugo tėvus, kurių nebuvau mačiusi, turėjau nepagrįstų išankstinių nuostatų, veltui žvalgydamasi po klasę ir ieškodama akimis nutukusių vagonėlių gyventojų ryškaus poliesterio apranga. Vėliau išsiaiškinau, kad jis buvo, matyt, bankininkas dryžuotu kostiumu, o ji – pribloškiama, iš pažiūros protinga raudonplaukė kukliais, bet aiškiai dizainerių kurtais drabužiais, nes nebuvo matyti jokių sagų. Tad visi turime nešti savo kryžių.) Mokyklos taryba ir tas mėsingas direktorius Donaldas Bevonsas susėdo ant sulankstomų kėdžių viename pasienyje, ir visi uoliai raukėsi, o tėvai susigrūdo į tuos infantiliškus mokyklinius suolus. Vienoje mokytojo stalo pusėje prieš klasę stovėjo dar keturios sulankstomos kėdės, ant jų sėdėjo du sutrikę nepažįstami berniukai kartu su Kevinu ir Leniu Pugu, kuris vis lankstėsi prie Kevino ir, prisidengęs ranka burną, kuždėjo. Kitoje stalo pusėje sėdėjo, kaip nusprendžiau, Vikė Pagorski.

Štai tau ir paauglių sugebėjimas apibūdinti. Vargu ar ji buvo ragana; abejoju, ar buvo bent trisdešimties metų. Niekaip nebūčiau jos krūtinės pavadinusi stambia, o užpakaliuko – plačiu, nes jos figūra buvo daili ir stamantri kaip moters, kuri nepamiršta valgyti Wheaties dribsnių. Patraukli? Sunku pasakyti. Buka nosimi ir strazdanota, ji atrodė sumišusi, mergaitiška, nekalta, kaip patinka kai kuriems vyrams. Apsmukęs rudas kostiumas aiškiai buvo pasirinktas tyčia; jos bičiulė Deina Roko tikriausiai patarė jai nesimauti aptemptų džinsų ar palaidinės gilia iškirpte. Bet gaila, kad nesusišukavo, plaukai buvo vešlūs ir susisukę; jie draikėsi aplink galvą į visas puses ir rodė apkvaitusią, netvarkingą psichinę būseną. Ir akiniai nederėjo: su didžiuliais apskritais rėmeliais jos akys atrodė išsprogusios, lyg ji būtų bukai sutrikusi. Ant kelių grąžydama rankas, tvirtai suglaudusi kelius po tiesiu vilnoniu sijonu, ji man truputį priminė vadinamąją Alisą aštuntokų šokiuose iškart po to, kai Kevinas jai sukuždėjo nežinau ką.

Kai mokyklos tarybos pirmininkas Alanas Striklandas paprašė dėmesio, klasėje ir taip buvo nemaloniai tylu. Striklandas pasakė, kad tikisi šiuos kaltinimus vienaip ar kitaip išspręsti, nenešant šio reikalo į teismą. Jis kalbėjo apie tai, kaip rimtai taryba žiūri į tokius klausimus, ir kažką paistė apie mokytojavimą ir pasitikėjimą. Jis pabrėžė norįs, kad niekas, ką pasakysime šį vakarą, neišeitų už šių sienų, kol taryba nuspręs, kokių veiksmų imtis, jei apskritai ko nors imsis; stenografė užsirašinėja tik vidiniams poreikiams. Nors kalbėjo lyg per neoficialų pašnekesį, paaiškino, jog panelė Pagorski nenorėjo, kad dalyvautų jos advokatas. O tuomet paprašė Kevino atsisėsti ant kėdės, pastatytos priešais mokytojo stalą, ir tiesiog savais žodžiais papasakoti, kas nutiko tą spalio popietę panelės Pagorski klasėje.

Kevinas taip pat suprato, kaip svarbu gražiai apsirengti, ir bent sykį mūvėjo normalaus dydžio paprastomis kelnėmis ir susagstomais marškiniais. Lyg gavęs nurodymą, jis susigūžė ir nudelbė akis taip pat, kaip treniravosi po mūsų svetainės arka.

– Turit galvoje, tada, kai ji paprašė manęs pasilikti po pamokų, taip?

– Niekada neprašiau jo pasilikti po pamokų, – neištvėrė Pagorski. Jos balsas virpėjo, bet buvo netikėtai stiprus.

– Jums suteiksime žodį vėliau, panele Pagorski, – atsakė Striklandas. – Kol kas išklausysime Kevino, gerai? – jis aiškiai norėjo, kad posėdis praeitų ramiai ir mandagiai, o aš pagalvojau: sėkmės.

– Nežinau, – pratarė Kevinas, nunarinęs galvą ir muistydamasis. – Tiesiog kažkaip intymu, suprantat? Apskritai nieko nenorėjau sakyti, bet tėtis pradėjo klausinėti, ir aš, tipo, jam papasakojau.

– Ką papasakojai? – švelniai paklausė Striklandas.

– Na, žinot, – ką anksčiau pasakojau ir ponui Bevonsui, – Kevinas suspaudė šlaunimis delnus ir nudelbė akis.

– Kevinai, suprantu, kad tau sunku, bet mums reikia išgirsti smulkmenas. Nuo to priklauso tavo mokytojos karjera.

Kevinas pažvelgė į tave.

– Tėti, ar būtinai reikia?

– Deja, taip, Kevai, – atsakei tu.

– Na, panelė Pagorski man visada buvo gera, pone Striklandai. Labai gera. Vis paklausdavo, ar man nereikia pagalbos renkantis sceną, arba pasisiūlydavo perskaityti kito vaidmens žodžius, kad lengviau įsiminčiau savo… Ir aš niekada nemaniau, kad vaidinu labai gerai, bet ji sakydavo, kad aš – puikus aktorius ir kad jai patinka mano „dramatiškas veidas“ ir „tvirtas sudėjimas“, ir kad mano išvaizda verta pakliūti į kiną. Aš tuo abejoju. Bet vis tiek visai nenorėčiau pridaryti jai nemalonumų.

– Dėl šito spręsime mes, Kevinai, o tu tiesiog papasakok, kas nutiko.

– Matot, ji kelissyk manęs klausė, ar negalėčiau pasilikti po pamokų, kad ji padėtų man pasimokyti deklamuoti, bet anksčiau visada sakydavau, kad negaliu. Iš tikrųjų dažniausiai galėdavau, na, neturėdavau kitų reikalų, bet tiesiog ne… – kažkas atrodė keista. Nežinau kodėl, tiesiog būdavo nejauku, kai ji po pamokos prisitraukdavo mane prie savo stalo ir, tipo, rankiodavo nuo mano marškinių pūkus, kurių ten tikriausiai nė nebūdavo. Arba paimdavo mano diržo galą ir užkišdavo už kilpelės?

– Nuo kada Kevinas dėvi diržą? – sukuždėjau aš. Tu mane nutildei.

– …bet vieną sykį ji labai užsispyrė, lyg tai būtų privaloma, pamokos dalis ar panašiai. Nenorėjau eiti – sakiau, tiksliai nežinau dėl ko, tiesiog nenorėjau – bet atrodė, kad šįsyk manęs niekas neklausia.

Beveik visą laiką Kevinas kalbėjo lyg su linoleumu, bet retsykiais skubiai dirsteldavo į Striklandą, o šis drąsinamai linkčiojo galvą.

– Tad palaukiau maždaug ketvirtos valandos, nes ji sakė, kad iškart po skambučio turės darbo, o tuomet jau beveik visai nieko mokykloje nebebuvo likę. Įėjau į jos klasę ir man pasirodė truputį keista, kad nuo mūsų ketvirtos pamokos ji spėjo persirengti. Na, tik palaidinę, bet dabar vilkėjo tokius aptemptus marškinėlius gilia iškirpte, tokius prigludusius, kad buvo matyti jos – na, žinot.

– Kas jos?

– Jos… speneliai, – pratarė Kevinas. – Tai sakau: „Norit, kad padeklamuočiau monologą?“, o ji atsistojo ir uždarė duris. Ir užrakino. Ji pasakė: „Nereikia, kad mums kas nors trukdytų, tiesa?“ Aš atsakiau, kad, tiesą sakant, man grynas oras nekenkia. Tuomet paklausiau, ar pradėti nuo pradžių, o ji atsakė: „Pirmiausia pataisykime tavo laikyseną.“ Ji paaiškino, kad turiu išmokti kalbėti iš diafragmos, iš čia, ji uždėjo ranką man ant krūtinės ir ten laikė. Tuomet pasakė: dar turi stovėti visiškai tiesiai, ir uždėjo kitą ranką ant nugaros apačios ir spustelėjo, taip lyg ir paglostė. Aš tikrai tučtuojau išsitiesiau. Prisimenu, tipo, sulaikiau kvapą. Nes labai nervinausi. Tuomet pradėjau monologą iš „Arklių pacientų“ – iš tikrųjų norėjau deklamuoti Šekspyrą, suprantat? Tą apie būti ar nebūti. Man jis atrodė kietas.

– Neskubėk, sūneli. Bet kas nutiko toliau?

– Man regis, vos po dviejų ar trijų eilučių ji mane pertraukė. Ji pasakė: „Nepamiršk, kad šita pjesė visų pirma apie seksą.“ Ji pasakė: „Kai jis tuos arklius apakina, tai erotinis aktas.“ O tuomet ėmė klausinėti, ar esu matęs arklių, didelių žirgų iš arti, ne šiaip kokių išromytų, o eržilų, ir ar esu atkreipęs dėmesį, kokie dideli jų – atleiskit, ar pasakyti taip, kaip ji iš tikrųjų sakė, ar tiesiog, kaip čia, apibendrinti?

– Jei tik prisimeni, geriau kuo tiksliau pakartok jos žodžius.

– Gerai, patys prašotės, – Kevinas įkvėpė. – Ji klausė, ar esu matęs žirgo pimpalą. Koks jis didelis. Ir visą tą laiką jaučiuosi kažkaip – keistai. Tipo, neramiai. O ji uždėjo ranką man ant, hm. Tarpkojo. Džinsų. Ir man buvo labai gėda, nes nuo tokių kalbų aš… mažumėlę įsijaučiau.

– Tai yra tau kilo erekcija, – griežtai tarė Striklandas.

– Klausykit, ar būtinai reikia toliau pasakoti? – rangėsi Kevinas.

– Jei tik gali, būtų geriau, jeigu papasakotum iki galo.

Kevinas pažvelgė į lubas ir švelniai sukryžiavo kojas, dešinio sportbačio nosimi barbendamas neramų, netolygų ritmą į kairįjį.

– Taigi aš atsakiau: „Panele Pagorski, gal mes kitą sykį padirbėkime su šia scena, nes man jau tuoj reikės eiti.“ Nežinojau, ar ką nors sakyti apie jos ranką, todėl tik tariau, kad gal mes nustokim, kad noriu sustoti, kad man jau reikia eiti. Nes atrodė negražu ir, suprantat, man ji patinka, bet ne ta prasme. Ji tinka man į motinas, ar ką.

– Išsiaiškinkim, – tarė Striklandas. – Teisiškai čia viskas taip svarbu tik dėl to, kad tu nepilnametis. Bet nors tau tik penkiolika metų, tai buvo nepageidaujamas dėmesys, tiesa?

– Na, aha. Ji bjauri.

Pagorski krūptelėjo. Tiesiog trumpai, suglebusi krustelėjo kaip nedidelis žvėrelis, jei šaudai į jį iš stambaus kalibro pistoleto, nors jis jau negyvas.

– Tai ar ji nustojo? – paklausė Striklandas.

– Ne, pone. Ji ėmė trinti man per džinsus aukštyn žemyn, vis kartodama „Jėzau“… Sakydama, ir aš labai atsiprašau, pone Striklandai, bet jūs pats klausėte… Ji sakė, kad kaskart, kai pamato žirgo pimpalą, jai „norisi jį čiulpti“. Ir tuomet aš…

– Ejakuliavai.

Kevinas nunarino galvą ir nudelbė akis sau į sterblę.

– Aha. Buvo taip nemalonu. Tiesiog išbėgau. Porą sykių neatėjau į jos pamokas, bet paskui vėl jas lankiau ir stengiausi apsimesti, kad nieko neatsitiko, nes nenorėjau susigadinti vidurkio.

– Kaip? – sumurmėjau panosėje. – Gaudamas dar vieną B?

Tu dėbtelėjai į mane.

– Žinau, kad tau nelengva, ir labai tau dėkojame, Kevinai, už tokią drąsą. Dabar gali sėstis.

– Ar galima sėstis prie tėvų? – maldavo jis.

– Gal kol kas atsisėsk ten su kitais berniukais, nes galbūt dar norėsime ko nors tavęs paklausti. Neabejoju, tėvai labai tavim didžiuojasi.

Kevinas vėl nutūpė ant laktos, mažumėlę susigūžęs iš gėdos – gudragalvis. Klasėje pasidarė taip tylu, kad būtum girdėjęs musę skrendant, o tėvai žiūrėjo vienas kitam į akis ir purtė galvas. Tai buvo narsus spektaklis. Neapsimetinėsiu, kad nelikau sužavėta.

Bet tuomet pažvelgiau į Vikę Pagorski. Kevino parodymų pradžioje ji retsykiais prislopintai cypteldavo ar išsižiodavo. Bet kai jis baigė, ji nebepajėgė maivytis, o juk buvo dramos mokytoja. Ji sėdėjo ant sulankstomos kėdės tokia suzmekusi, kad baiminausi, jog nukris, o pasišiaušę jos plaukai styrojo ore, lyg visa jos galva būtų pamažu tirpusi.

Striklandas atsigręžė į dramos mokytojos kėdę, nors neprisiartino.

– Nagi, panele Pagorski. Jūs teigiate, kad šio susitikimo nėra buvę?

– Ta… – jai teko atsikrenkšti. – Taip.

– Ar numanote, kodėl Kevinas pasakotų tokią istoriją, jei tai nebūtų tiesa?

– Ne, nenumanau. Nieko nesuprantu. Kevino klasė kaip reta talentinga, ir maniau, kad mums labai smagu. Dažnai rodau jam dėmesį asmeniškai…

– Atrodo, kaip tik dėmesys jam asmeniškai ir yra nepriimtinas.

– Aš visiems mokiniams rodau dėmesį asmeniškai!

– Ak, panele Pagorski, tikėkimės, kad ne, – graudžiai pratarė Striklandas. Nedidukė publika sukikeno. – Na, tai sakote, kad nekvietėte Kevino pasilikti po pamokų?

– Atskirai – ne. Visai klasei pasakiau: jeigu jie nori mano klasėje po pamokų parepetuoti savo scenas, aš leisiu.

– Tai, vadinasi, vis dėlto kvietėte Keviną pasilikti po pamokų, – Pagorski ėmė mikčioti, bet Striklandas kalbėjo toliau: – Ar esate gyrusi Kevino išvaizdą?

– Gal ir esu užsiminusi, kad jo labai ryškūs bruožai, taip. Aš stengiuosi savo mokiniams įkvėpti pasitikėjimo savimi…

– O kaip dėl „kalbėjimo iš diafragmos“. Ar taip sakėte?

– Na, taip…

– Ir ar uždėjote ranką jam ant krūtinės, rodydama, kur yra diafragma?

– Galbūt, bet niekada neliečiau jo…

– Arba ant nugaros apačios, kai „taisėte“ jo laikyseną?

– Galimas daiktas. Jis dažnai kūprinasi, ir dėl to nukenčia…

– O kaip ta ištrauka iš „Arklių pacientų“? Ar Kevinas ją pasirinko pats?

– Aš ją pasiūliau.

– O kodėl ne iš „Mūsų miestelio“ ar iš Nilo Saimono, ką nors mažiau nešvankaus?

– Aš stengiuosi surasti pjesių, su kuriomis mokiniai galėtų tapatintis, apie tai, kas jiems svarbu…

– Pavyzdžiui, apie seksą.

– Na, taip, žinoma, tarp kitų dalykų… – ji visa iškaito.

– Ar šios pjesės turinį pavadinote „erotišku“?

– Galbūt, turbūt, taip! Maniau, kad drama apie paauglio seksualumą ir nerimą natūraliai derėtų…

– Panele Pagorski, ar jus domina paauglių seksualumas?

– Na, o kaip kitaip? – šūktelėjo ji. Reikėjo duoti tai vargšei moteriai kastuvą, taip ji buvo pasiryžusi pati išsikasti sau duobę. – Bet „Arkliai pacientai“ nėra audringa ir nešvanki pjesė, ten vien simbolizmas…

– Simbolizmas, kurį labai nekantravote paaiškinti. Ir ar kalbėjotės su Kevinu apie žirgus?

– Žinoma, pjesė…

– Ar minėjote eržilus, panele Pagorski?

– Na, mes aptarinėjome, kodėl jie – toks dažnas vyriškumo simbolis…

– Ir kodėl gi jie tokie „vyriški“?

– Na, jie raumeningi, labai gražūs ir galingi, grakštūs…

– Visai kaip paaugliai berniukai, – sardoniškai pasakė Striklandas. – Ar esate atkreipusi dėmesį į žirgo penį. Į jo dydį?

– Galbūt; kaip galima jo nepastebėti? Bet niekada nesakiau…

– Matyt, kai kas negali jo nepastebėti.

– Jūs nesuprantat! Tai jauni žmonės, jiems viskas atrodo nuobodu. Turiu ką nors daryti, kad juos sujaudinčiau!

Striklandas patylėjo, kad visi aiškiai įsisąmonintų, ką išgirdo.

– Na, ką gi, – pasakė jis. – Regis, šįsyk jums pavyko.

Mirtinai išbalusi, Pagorski atsigręžė į mūsų sūnų.

– Ką gi aš tau padariau?

– Kaip tik tai ir mėginame išsiaiškinti, – įsiterpė Striklandas. – Bet mūsų laukia dar vienas liudytojas, o jūs galėsite atsakyti. Leonardas Pugas?

Prieš sliūkindamas prie vidurinės kėdės, Lenis kažką sumurmėjo Kevinui. Berniukai bet kurią akimirką turėjo pradėti rangytis iš skausmo, nes Geručiukė Pagorski juos varstė piktosiomis dvasiomis.

– Leonardai, tu taip pat susitikai su dramos mokytoja po pamokų?

– Aha, atrodė, kad ji baisiai spirga pasitarti, – pasakė Lenis ir vimdomai nusišypsojo. Aplink nosies auskarą vėl įsimetė uždegimas, kairė šnervė paraudusi ir paburkusi. Jis neseniai buvo apsikirpęs – apsiskutęs trumpai lyg neonacis, o viename šone išsiskutęs Z raidę. Kai paklausiau, ką reiškia Z, jis atsakė: Nesvarbu, ir buvau priversta pastebėti, kad šis žodis prasideda N.

– Ar gali papasakoti, kas nutiko?

– Taip, kaip Kevinas ir sakė. Maniau, tiesiog repetuosim, ar ką. Įeinu į klasę, o ji, tipo, uždarė duris? Ji su labai trumpu sijonu, žinot, beveik matyti bandutės, – Lenis mažumėlę pasivaipė.

– O ar jūs repetavote tai, ką mokėtės per pamokas? – paklausė Striklandas, nors pasirodė, kad raginti visai nereikia. Negana to, Lenis turėjo tikrą talentą smulkmenoms.

– Tai jau tikrai repetavome! – atsakė Lenis. – Ji pasakė: „Aš stebiu tave paskutiniame suole, kai sėdžiu prie savo stalo? O kartais taip sudrėkstu, kad turiu tiesiog per pamoką pati pasitvarkyti!“

Striklandas atrodė šiek tiek pasišlykštėjęs.

– Ar panelė Pagorski darė ką nors, kas tau pasirodė nederama?

– Na, tuomet ji, tipo, atsisėdo ant stalo krašto? Ir plačiai išskėtė kojas. Tai aš priėjau prie stalo ir žiūriu – ji be kelnaičių! Ten, tipo, bebriukas ganosi, suprantat? Raudonas ir gauruotas, ir tiesiog, žinot, varva…

– Leonardai, užteks tik faktų… – Striklandas trynėsi kaktą. Tuo metu dryžasis sukiojo kaklaraištį; raudonplaukė rankomis užsidengė veidą.

– Tai ji sako: „Nori? Nes matau kupstą tavo kelnėse, ir rankos pačios lenda prie dziundzės…“

– Gal malonėtum rinktis žodžius!.. – tarė Striklandas ir ėmė beviltiškai mosikuoti stenografei.

– …tad jeigu nepatvarkysi manęs tučtuojau, susikišiu į skylę trintuką ir pati viską padarysiu!

– Leonardai, gana…

– Čia merginos taip paprastai neduoda, todėl kaip galėjau atsisakyti lengvai prieinamos dziundzės. Tad ir patvarkiau ją tiesiog ant stalo, o kad būtumėt girdėję, kaip ji maldavo duoti pačiulpti…

– Leonardai, tučtuojau grįžk į vietą.

Na ir nejauku: Lenis vėl nukiūtino sėstis, o Striklandas pareiškė, kad taryba vienam vakarui prisiklausė užtektinai, ir padėkojo visiems susirinkusiems. Jis pakartojo raginimą neskleisti gandų, kol nebus priimtas sprendimas. Jei šioje byloje bus imtasi veiksmų, mums apie tai bus pranešta.

Kai visi trys tylėdami susėdom į tavo visureigį, pagaliau tarei Kevinui:

– Žinai, tas tavo draugas taip sušnekėjo, kad atrodo, jog ir tu melavai.

– Vėpla, – suniurnėjo Kevinas. – Nereikėjo jam pasakoti, kas nutiko su Pagorski. Jis visada mane mėgdžioja. Matyt, tiesiog norėjau su kuo nors išsikalbėti.

– Kodėl neatėjai tiesiai pas mane? – paklausei tu.

– Buvo šlykštu! – atsakė jis, susigūžęs ant sėdynės. – Man buvo baisiai gėda dėl to, kas ten įvyko. Apskritai nereikėjo niekam sakyti. Kaip tu galėjai mane versti.

– Priešingai, – tu pasilenkei pro atkaltę. – Kevinai, jei kuris nors tavo mokytojas peržengia ribas, noriu apie tai sužinoti ir noriu, kad apie tai žinotų mokykla. Tau nėra ko gėdytis. Išskyrus nebent tai, kaip renkiesi draugus. Lenis – tikras skiedalas. Galbūt laikykis nuo jo truputį atokiau, šaunuoli.

– Aha, – atsakė Kevinas. – Maždaug kaip nuo Kinijos.

Man regis, visą kelią namo nepratariau nė žodžio. Kai grįžom, palikau tave padėkoti Robertui, kad Silija, neįtikėtina, ramiai užmigo be keturiasdešimt penkių minučių mamos apkamšymo. Nė trupučio netroškau prasižioti, taip, kaip nesinori pradurti nė menkiausios skylutės pripūstame balione.

– Kevai, Triskets sausainiukų? – pasiūlei tu, kai išėjo Robertas. – Gryna druska, bičiuli.

– Ne. Einu į savo kambarį. Išeisiu, kai vėl drįsiu pasirodyti žmonėms. Po kokių penkiasdešimt metų.

Jis susiraukęs išėjo. Priešingai negu išraiškinga kitų kelių savaičių melancholija, dabar jo slogutis atrodė tikras. Jį, regis, kamavo nepaliaujamas neteisybės jausmas – kaip teniso žaidėją, kuris narsiai kovėsi porų varžybose, bet jo partneris susimovė, todėl jie pralaimėjo.

Tu ėmeisi krauti į indaplovę iš visur surankiotus indus. Kiekvienas šaukštelis, regis, kėlė neįprastai daug triukšmo.

– Vyno?

Papurčiau galvą. Tu įtariai dėbtelėjai; aš visada išgerdavau taurę ar dvi prieš miegą, o vakaras buvo sunkus. Bet ant mano liežuvio jis virstų actu. Ir vis dar negalėjau prasižioti. Žinojau, kad čia jau esame buvę. Tačiau pagaliau supratau, kad negalime vis iš naujo čia grįžti; tai yra negalime amžinai gyventi paralelinėse visatose, kurios skiriasi taip radikaliai, ir galiausiai neapsigyventi skirtingose vietose pačia žemiškiausia, tiesiogine prasme.

Tiek tereikėjo, aš atsisakiau taurės vyno, o tu tai priėmei kaip priešiškumą. Atmesdamas nusistovėjusius mūsų vaidmenis – tai aš šioje šeimoje vis siūlydavau išgerti – tu pasičiupai alaus.

– Man atrodė neapgalvota, – pratarei tu, kerštingai gurkštelėjęs, – atsiprašyti tos Pagorski po posėdžio. Jei byla pasieks teismą, tai gali būti panaudota gynyboje.

– Byla teismo nepasieks, – atsakiau aš. – Mes nepateiksime kaltinimų.

– Na, aš ir pats nenorėčiau, kad Kevinui tektų tai kęsti. Bet jei mokyklos taryba leis tai iškrypėlei dirbti ir toliau…

– Šitaip nebegalima.

Net pati gerai nesupratau, ką turiu galvoje, bet jausmas buvo labai stiprus. Tu laukei, kad kalbėčiau toliau.

– Nuėjome per toli, – pasakiau.

– Kas nuėjo per toli, Eva? Sakyk aiškiai.

Apsilaižiau lūpas.

– Anksčiau viskas buvo susiję tik su mumis. Mano žemėlapių apmušalai. Paskui smulkmenos – žvynelinė. Bet dabar viskas rimčiau – Silijos akis; mokytojos karjera. Aš nebegaliu į tai žiūrėti pro pirštus. Net dėl tavęs.

– Jei tos poniutės karjerai kilo grėsmė, dėl to kalta tik ji pati.

– Manau, reikia pagalvoti, ar neišsiuntus jo į internatą. Kokį nors griežtą, senamadišką. Nemaniau, jog kada nors taip pasakysiu, bet galbūt net karo akademiją.

– Oho! Mūsų sūnus buvo seksualiai išnaudotas, o tu už tai nori jį bausti ir siųsti į armiją? Jėzau, jeigu koks iškrypėlis lįstų prie Silijos, tu tučtuojau nulėktum į policiją pildyti anketų! Skambintum New York Times ir dešimčiai aukų savipagalbos grupių, o apie mokyklą Anapolyje nė nešnekėtum – nepaleistum jos iš rankų!

– Tai dėl to, kad jei Silija pasakytų, jog kas nors prie jos lindo, situacija būtų daug baisesnė, negu ji pasakoja. Labiau tikėtina, kad Silija leisis kokio seno smirdžiaus taršoma metų metus, nes nenorės, kad gerasis žmogus turėtų nemalonumų.

– Žinau, kas už to slypi: tipiški dvejopi standartai. Jei mergaitę apgraibo, tai vaje, koks siaubas, uždarykit tą šlykštynę. Bet kai moteris apgraibo berniuką, tai ak, kaip jam pasisekė, pirmą sykį paragavo, tikriausiai jam patiko! Na, vien dėl to, kad berniukas reaguoja – tiesiog dėl fizinio reflekso – tai dar nereiškia, kad tai nėra nešvankus, žeminantis smurtas!

– Galbūt, – atsakiau, kantriai prispaudusi pirštą prie kaktos, – man sekasi darbe, bet aš savęs niekada nelaikiau itin protinga. Kevinas iš kažkur turėjo paveldėti savo sumanumą. Tad tu neišvengiamai turėjai bent susimąstyti apie tai, kad tai gali būti vien sadistiškas melas.

– Vien dėl to, kad Lenio Pugo mėginimas pasišildyti šlovės spinduliuose buvo nesąmonė…

– Lenis nemėgino „pasišildyti“, jis tiesiog neišmoko savo teksto. Jis tinginys ir, pasirodo, visai netikęs aktorius. Bet Kevinas aiškiai sukurstė tam kitus berniukus.

– Nesąmonė!..

– Be reikalo jis pavadino ją „bjauria“, – suvirpėjau prisiminusi. – Tik tyčia norėjo dar labiau įskaudinti.

– Kažkokia nimfomanė suvilioja mūsų sūnų, o vienintelis žmogus, kuris tau rūpi…

– Jis padarė vieną klaidą, pastebėjai? Pasakė, kad ji užrakino duris. O paskui tikino, kad „išbėgo“, kai ji pasismagino su juo. Žinok, tos durys iš vidaus apskritai neužsirakina. Patikrinau.

– Didelio čia daikto, kad ji negalėjo jų užrakinti tiesiogine prasme! Jis aiškiai jautėsi, kad negali išeiti. O dar tiksliau, dėl Dievo meilės, kam gi Kevinui išsigalvoti tokią istoriją?

– Nežinau, – gūžtelėjau pečiais. – Bet ji tikrai tinka.

– Kam?

– Piktam ir pavojingam berniukui.

Tu kliniškai pažvelgei į mane.

– Klausyk, aš niekaip nesuprantu, ar tu mėgini įskaudinti mane, ar jį, ar čia kažkoks painus savęs kankinimas.

– Man pakako kankinimų ir šio vakaro raganų teisme. Savęs kankinimą galime atmesti.

– Raganos gyvena pasakose. O pedofilai – tikri. Tik pažiūrėk į tą pamišėlę, iškart matyti, kad ji nestabili.

– Ji nepritapėlė, – atsakiau. – Ji nori vaikams įtikti. Todėl pataikauja jiems, laužydama taisykles, parinkdama nešvankias pjeses ir keikdamasi klasėje. Gal jai net patinka, kad jie trupučiuką pagano į ją akis, bet ne šitokia kaina. O būti apgailėtinai įstatymai nedraudžia.

– Jis nesakė, kad ji išskėtė kojas ir maldavo, kaip Lenis Pugas, tiesa? Ne, ji mažumėlę įsijautė ir peržengė ribas. Jis nė kelnių nenusimovė. Taip ir matau, kas nutiko. Štai kas mane įtikino. Apie tai, kad pavarė į džinsus, jis neišsigalvotų.

– Įdomu, – atsakiau. – Kaip tik iš to supratau, kad jis meluoja.

– Kaipgi?

– Į džinsus. Tai buvo apskaičiuota autentika. Įtikimumas buvo dirbtinis.

– Išsiaiškinkim. Tu juo netiki dėl to, kad jo pasakojimas per daug įtikimas.

– Būtent, – ramiai pritariau. – Jis galbūt ir klastingas pikčiurna, bet jo anglų kalbos mokytoja sakė tiesą. Jis gudrus kaip velnias.

– Ar tau atrodė, kad jis nori duoti parodymus?

– Žinoma, kad ne. Jis genialus.

Tuomet ir nutiko. Kai tu klestelėjai į krėslą priešais ir šitaip sustingai ne vien dėl to, kad aš apsisprendžiau, ir tu išmušti man iš galvos minties, kad Kevinas yra makiaveliškas nedorėlis, negalėjai taip pat kaip aš tau minties, jog jis tėra vargšas nesuprastas klapčiukas. Reikalas buvo sunkesnis. Didesnis. Tavo veidas nukaro taip pat, kaip visai netrukus išvysiu sukritusį tavo tėvo veidą, kai jis užlips rūsio laiptais – lyg visi bruožai būtų buvę dirbtinai prilaikomi smeigtukais, bet staiga iškritę. Tiesą sakant, tą akimirką tu atrodei ir tokio pat amžiaus kaip tavo tėvas.

Franklinai, aš niekada neįvertinau, kiek jėgų tau kainavo palaikyti regimybę, kad mes apskritai esame laiminga šeima, kurios smulkios, lengvai pamirštamos problemos tik paįvairina gyvenimą. Galbūt kiekvienoje šeimoje yra vienas narys, kuriam skiriamos pareigos sukurti tokią patrauklią pakuotę. Šiaip ar taip, tu staiga atsistatydinai. Vienokiu ar kitokiu pavidalu mes nesuskaitomą begalę sykių šitaip šnekėjomės, iš įpročio ištikimi, kaip kai kurios poros, kas vasarą atostogaujančios ten pat. Bet tokios poros kada nors turi pažvelgti į savo iki skausmo pažįstamą trobelę ir pripažinti vienas kitam: Kitais metais reikia išmėginti ką nors nauja.

Pirštais užspaudei akiduobes.

– Maniau, galėsime ištverti, kol vaikai išsikraustys, – tavo balsas buvo pilkas. – Net maniau, jei ištempsime tiek, galbūt… Bet iki to dar dešimt metų, o tai – per daug dienų. Metus galiu ištverti, Eva. Bet dienų – ne.

Niekada taip sąmoningai visa savo esybe nebuvau troškusi, kad nebūčiau pagimdžiusi sūnaus. Tą akimirką būčiau atsisakiusi net Silijos, be kurios bevaikė penkiasdešimtmetė moteris ištvertų nesigrauždama. Nuo jaunystės, be svajonės ištrūkti iš Rasino Viskonsino valstijoje, visada troškau tik vieno. Gero vyro, kuris mane mylėtų ir būtų ištikimas. Visa kita – pagalbiniai dalykai, priedai, lyg mylios už dažną skraidymą. Būčiau galėjusi gyventi be vaikų. O be tavęs gyventi negalėjau.

Bet teks. Pati sukūriau „kitą moterį“, kuri, kaip tyčia, buvo berniukas. Buvau mačiusi tokius ragus, įstatomus neišeinant iš namų, kitose šeimose, ir keista, kad nepastebėjau jų pas mus. Prieš dešimt metų išsiskyrė Brajanas su Luiza (jam irgi pabodo tas visas jaukumas; per penkioliktųjų jų vedybų metinių vakarėlį ant grindų sudužo marinuotų riešutų stiklainis, ir jį užklupo sandėliuke dulkinantį meilužę), ir Brajanas, žinoma, labiau graužėsi išskirtas su tomis dviem šviesiaplaukėmis lėlytėmis negu su Luiza. Juk neturėtų būti sunku mylėti ir viena, ir kita, bet kažkodėl kai kurie vyrai renkasi; kaip geri investicinių fondų valdytojai, minimizuojantys riziką ir maksimizuojantys portfelio grąžą, jie atsiima viską, ką buvo investavę į žmonas, ir sukiša į vaikus. Kas tai? Ar jie atrodo saugesni, nes jiems tavęs reikia? Nes niekada negali tapti jų buvusiuoju tėvu, kaip aš galiu tapti tavo buvusiąja žmona? Tu niekada iki galo manimi nepasitikėjai, Franklinai. Ankstyvaisiais metais per daug skraidžiau, ir tau niekada nekrito į akis, kad visada pirkdavau bilietą į abi puses.

– Ką nori daryti? – paklausiau. Man sukosi galva.

– Jei pavyks, ištverti mokslo metus. Per vasarą susitvarkyti.

Bent jau dėl vaikų globos nereikės sukti galvos, tiesa? – karčiai pridūrei tu. – Ir tai juk viską parodo.

Tuomet, žinoma, niekaip negalėjome nujausti, kad tau atiteks ir Silija.

– Ar?.. – nenorėjau pasirodyti apgailėtina. – Tu apsisprendei.

– Nebėra ką spręsti, Eva, – niūriai atsakei. – Viskas jau įvykę.

Jei būčiau įsivaizdavusi šią sceną – bet neįsivaizdavau, nes galvoti apie tokius dalykus reiškia jų prašytis – būčiau maniusi, kad sėdėsime iki aušros ir gersime, klausinėdami, kas nutiko ne taip. Bet pajutau, kad greičiau jau atsigulsime anksti. Kaip skrudintuvus ir automobiliukus santuoką verta knebinėti lyg mechanikui tik norint ją prikelti ir priversti vėl veikti; nėra prasmės baksnoti ir tikrinti, kurie laidukai atsijungė, jei paskui aparatą vis tiek išmesi. Maža to, nors maniau, kad verkčiau, pasijutau išdžiūvusi; perkaitintame name mano šnervės net perštėjo, o lūpos trūkinėjo. Tu teisingai sakei, viskas jau buvo įvykę, ir galbūt mūsų santuokos gedėjau visą dešimtmetį. Dabar supratau, kaip jaučiasi nuo senatvės sukvailėjusių žmonių sutuoktiniai, kai uoliai, bukinamai lankyti slaugos namuose funkcionaliai mirusieji iš tikrųjų numiršta. Kulminacinis sielvarto šiurpulys, kalto palengvėjimo virpuliukas. Pirmą sykį, kiek tik prisiminiau, atsipalaidavau. Mano pečiai nusmuko gerus du colius. Atsisėdau į krėslą. Sėdėjau. Galbūt niekada nesu taip sėdėjusi. Neveikiau nieko daugiau, tik sėdėjau.

Taigi kai koridoriaus angoje šmėstelėjęs judesys išblaškė tobulą mūsų natiurmorto sąstingį, man prireikė nepaprastų pastangų pakelti akis ir pasukti galvą. Kevinas tyčia žengė į šviesą. Iš pirmo žvilgsnio supratau, kad jis klausėsi. Jis atrodė persimainęs. Nors mačiau jį tomis šleikščiomis popietėmis pro praviras vonios duris, pirmą sykį po daug metų išvydau jį nuogą. Ak, jis vis dar vilkėjo normalaus dydžio drabužiais kaip posėdyje. Tačiau nebebuvo persikreipęs; stovėjo tiesiai. Sarkastiškas vypsnys pranyko; bruožai atsileido. Pagalvojau, jis tikrai „pribloškiamas“, kaip neva pasakė dramos mokytoja. Jis atrodė vyresnis. Bet labiausiai mane pribloškė jo akys. Paprastai jos būdavo apsitraukusios plėvele lyg neplauti obuoliai – bukos ir žvelgiančios į niekur, nuobodžiaujančios ir karingos, jos manęs neįsileido. Žinoma, retsykiais jose žybteldavo išdaiga kaip už uždarytų metalinių plieno aukštakrosnės durų, aplink kurias retsykiais sužimba raudonas pakraštėlis, iš už kurių lyžčioja liepsnos. Bet kai jis žengė į virtuvę, aukštakrosnės durys plačiai atsivėrė, o už jų buvo nuogi degikliai.

– Noriu gerti, – pareiškė jis, kažkaip sugebėdamas sušnypšti, nors neištarė nė vienos Š, ir nužingsniavo prie kriauklės.

– Kevai, – pasakei tu. – Jei ką nors nugirdai, neimk per daug į širdį. Kai išgirsti ką nors be konteksto, dažnai klaidingai supranti.

– Kodėl manai, kad išgirdau be konteksto? – jis gurkštelėjo iš stiklinės. – Aš ir esu kontekstas.

Jis padėjo stiklinę ant spintutės ir išėjo.

Neabejoju: tą akimirką, tą sunkų gurkšnį, jis ir apsisprendė.

Po savaitės gavome dar vieną laišką iš mokyklos tarybos. Nuo pamokų atleista dar tada, kai tik pasigirdo kaltinimai, Vikė Pagorski visiems laikams bus perkelta į administracines pareigas ir jai daugiau niekada nebus leidžiama tiesiogiai prižiūrėti moksleivių. Tačiau nesant įrodymų, tik berniukų liudijimams, ji nebus visai atleista iš darbo. Toks sprendimas mums abiem pasirodė bailus, nors dėl skirtingų priežasčių. Man atrodė, kad arba ji kalta, arba ne, ir nėra jokio pateisinimo nušalinti nekaltą žmogų nuo darbo, kurį jis aiškiai dievina. Tu piktinaisi, kad ji nebus atleista ir kad niekas iš kitų tėvų neketina kreiptis į teismą.

Kiek įmanoma pabrėžtiniau, kaip tokiam iš esmės blankiam užsiėmimui, paslampinėjęs po namus, Kevinas tau prasitarė, kad jį apėmė depresija. Tu atsakei, kad puikiai supranti. Priblokštas mokyklos tarybos neteisingo pagrūmojimo piršteliu, Kevinas jautėsi pažemintas, todėl, žinoma, jam depresija. Tu ne mažiau tirtėjai, kad jis nujaučia artėjant skyrybas, apie kurias oficialiai pranešti mes nenorėjome, kol tik nebus būtina.

Jis prašė prozako. Sprendžiant iš mano atsitiktinės imties, ne mažiau kaip pusė jo mokyklos moksleivių gėrė vienus ar kitus antidepresantus, nors jis paprašė konkrečiai prozako. Legalūs chemikalai nuotaikai pataisyti man visada atrodė įtartini, ir jaudinausi dėl to, kad šis vaistas garsėja kaip bukinantis; įsivaizduodama savo sūnų dar abejingesnį pasauliui, tiesiog krausčiausi iš galvos. Bet tuo metu taip retai išskrisdavau iš JAV, kad ir aš pripratau prie nuostatos, jog šalyje, kur daugiau pinigų, didesnė laisvė, didesni namai, geresnės mokyklos, puikesnė sveikatos priežiūra ir daugiau nevaržomų galimybių negu bet kur pasaulyje, žinoma, didelė dalis gyventojų kraustosi iš proto nuo sielvarto. Tad nesipriešinau, o psichiatras, į kurį kreipėmės, vaistus saujomis dalijo taip pat mielai kaip stomatologai nemokamus ledinukus.

Daugumai vaikų artėjančios tėvų skyrybos kelia siaubą, ir neneigiu, kad pokalbis, kurį nugirdo koridoriuje, Keviną išvertė iš kojų. Ir vis dėlto sutrikau. Tas vaikas penkiolika metų mėgino mus išskirti. Kodėl jis nesidžiaugia? Ir jei aš tikrai tokia siaubinga, kodėl jis nenori su džiaugsmu atsikratyti pabaisos motinos? Dabar tegaliu manyti, kad buvo labai bloga gyventi su šalta, įtaria, pagiežinga, kaltinančia ir susvetimėjusia moterimi. Tikriausiai blogesnė atrodė tik viena išeitis – gyventi su tavim, Franklinai. Likti su tėčiu.

Likti su mulkiu tėčiu.

Eva

2001 M. KOVO 25 D.

Mielas Franklinai,

turiu kai ką prisipažinti. Kad ir kiek pastaruoju metu iš tavęs šaipausi, pasidariau gėdingai priklausoma nuo televizijos. Tiesą sakant, jei prisipažįstu, tai iki galo: prieš mėnesį vieną vakarą per vidurį Frasier televizorius staiga aptemo, ir aš, deja, tiesiog suskydau – trankiau jį, junginėjau, krutinau rankenėles. Seniai kasdien neberaudu dėl Ketvirtadienio, bet kraustausi iš galvos, jei negaliu sužinoti, kaip Nailsas išklausys naujieną, kad Dafnė teka už Donio.

Šiaip ar taip, šįvakar po įprastos vištos krūtinėlės (mažumėlę pervirtos) junginėjau kanalus, ir ekraną staiga užpildė mūsų sūnaus veidas. Būtų galima pamanyti, kad jau turėjau prie to priprasti, bet nepripratau. Ir tai nebuvo devintos klasės mokyklinė nuotrauka, kurią spausdino visi laikraščiai – pasenusi, nespalvota, su tuo karčiu šypsniu, – bet išraiškingesnis septyniolikamečio Kevino veidas. Pažinau jo pašnekovo balsą. Tai buvo Džeko Marlino dokumentinis filmas.

Marlinas atsisakė sauso trilerio pavadinimo „Užklasinė veikla“ ir pasirinko skambesnį „Blogą berniuką“, man tai primena tave; Sutvarkysiu tą blogą berniuką per porą valandų, – sakydavai tu apie nesunkų vietos paieškų darbelį. Šį posakį taikydavai beveik viskam, išskyrus mūsų sūnų.

Džekas Marlinas jį pritaikė jam be jokio vargo. Matai, Kevinas buvo žvaigždė. Marlinas tikriausiai gavo Klaverako sutikimą, nes tarp ašaringų padarinių kadrų – gėlių kalnų prie sporto salės, minėjimo, miesto susirinkimų „Daugiau niekada“ – buvo ir išskirtinis interviu su pačiu KK. Sudirgusi ketinau perjungti kanalą. Bet po vienos kitos minutėlės likau pakerėta. Kevinas elgėsi taip žaviai, kad iš pradžių net vos įstengiau klausytis, ką jis sako. Interviu buvo nufilmuotas jo bendrabučio kamputyje – kaip ir jo kambarys, griežtai sutvarkytame ir neišpuoštame plakatais ar niekučiais. Pasviręs ant dviejų kėdės kojų, alkūnę užkišęs už atkaltės, jis atrodė lyg žuvis vandenyje. Net stambesnis, užtikrintesnis, rodės, per maža sportinė apranga plyšte plyšta, ir dar niekada nebuvau jo regėjusi tokio gyvo ir atsipalaidavusio. Kameros dėmesiu jis šildėsi lyg soliariumo lempa.

Marlinas buvo už kadro, o jo klausimai atsargūs, beveik švelnūs, lyg nenorėtų Kevino nubaidyti. Kai įsijungiau, Marlinas subtiliai klausė, ar Kevinas dar manąs, kad yra vienas iš labai nedidelės dalies prozako vartotojų, kuriems pasireiškia radikali ir antipatetiška reakcija į vaistą.

Kevinas dar būdamas šešerių suprato, kaip svarbu laikytis savo.

– Na, aš tikrai pasijutau mažumėlę keistai.

– Bet kaip rašoma New England Journal of Medicine ir Lancet, priežastinis ryšys tarp prozako ir homicidinės psichozės yra gryna spekuliacija. Ar manote, kad išsamesni tyrimai?..

– Klausykit, – Kevinas iškėlė ranką. – Aš ne daktaras. Tokią gynybą sugalvojo mano advokatas, jis dirbo savo darbą. Kaip sakiau, pasijutau mažumėlę keistai. Bet aš neieškau pasiteisinimo. Nekaltinu kokios nors satanistų sektos, aikštingos merginos ar pikto skriaudiko, kuris mane išvadino žydru. Šioje šalyje turbūt labiausiai negaliu pakęsti atsakomybės stokos. Viskas, kas amerikiečiams nenusiseka, turi būti kieno nors kito kaltė. O aš neišsižadu to, ką padariau. Niekas kitas to nesugalvojo, tik aš pats.

– O kaip seksualinio išnaudojimo byla? Galbūt nuo to liko randų?

– Aš tikrai buvau atsidūręs taikinyje. Bet, po galais, – užtikrintai vypteldamas, pridūrė Kevinas, – tai buvo vieni niekai, palyginti su tuo, kas dedasi čia.

(Tuomet parodė interviu su Vike Pagorski, kuri tiesiog apopleksiškai viską neigė, kol ėmė atrodyti, kad ji įtartinai per smarkiai ginasi. Žinoma, per menkas pasipiktinimas būtų ne mažiau inkriminuojamas, todėl jai niekaip nebūtų buvę gerai. O plaukus jai tikrai labai reikia susitvarkyti.)

– Gal galime pasikalbėti apie tavo tėvus, Kevinai? – toliau klausinėjo Marlinas.

Rankos už galvos.

– Pirmyn.

– Tavo tėvas – ar judu sutardavote, ar pykdavotės?

– Ponas Plastikas? – Kevinas prunkštelėjo. – Kur jau man tokia laimė, kaip susipykti su juo. Ne, viskas buvo linksma ir žvalu, dešrainiai ir Cheez Whiz padažas. Visiškas apsimetėlis, suprantat? Visą laiką tik: Keliaujam į Gamtos istorijos muziejų, Kevai, ten yra labai įdomučių akmenų! Jis turėjo kažkokią Mažosios lygos fantaziją, buvo lyg įstrigęs šeštajame dešimtmetyje. Jis pareikšdavo: Kaip aš tave myyyyyyliu, bičiuli!, o aš tik žiūrėdavau į jį: Ką tu čia paistai? Ką tai reiškia, tėtis tave „myli“, bet, [pyyp], nė nenutuokia, kas esi? Ką jis tuomet myli? Kažkokį vaiką iš Happy Days serialo. O ne mane.

– O kaip motina?

– O ką motina? – atkirto Kevinas, nors ligi šiol kalbėjo draugiškai ir noriai.

– Na, jai buvo iškeltas civilinis ieškinys dėl aplaidumo…

– Visiška nesąmonė, – šaltai atsakė Kevinas. – Atvirai kalbant, įžūlus oportunizmas. Ir vėl kompensacijų kultūra. Netrukus seni krienai paduos į teismą valdžią už tai, kad jie paseno, o vaikai temps į teismą mamytes dėl to, kad gimė bjaurūs. Mano nuomone, gyvenimas – gaidys; ką padarysi. Iš tikrųjų advokatai žinojo, kad mamulė aptekusi pinigais, o ta karvė Vulford nemoka ramiai išklausyti blogų žinių.

Kaip tik tuomet kamera pasisuko devyniasdešimties laipsnių kampu ir iš arti parodė vienintelę kambario puošmeną, priklijuotą virš lovos. Baisiai suglamžyta, nes buvo sulankstyta taip, kad tilptų į kišenę ar piniginę, tai buvo mano nuotrauka. Dieve šventas, tai buvo tas portretas Amsterdamo baržoje, kuris dingo gimus Silijai. O aš nė neabejojau, kad jis sudraskė ją į skutelius.

– Ir vis dėlto, ar teisiškai tavo motina prasižengė, – toliau klausinėjo Marlinas, – galbūt ji tau skyrė per mažai dėmesio?..

– Ak, palikit mano motiną ramybėje, – šitas šaižus, grėsmingas balsas man buvo svetimas, bet cypėje jis tikriausiai praverčia. – Čia psichiatrai visą dieną mėgina mane priversti maišyti ją su purvais, ir man tai jau truputį atsibodo, jei norit žinoti.

Marlinas paklausė kitaip.

– Tuomet ar santykius su ja pavadintum artimais?

– Žinokit, ji visą pasaulį išmaišė. Vargu ar liko šalis, iš kurios ji nebūtų parsivežusi marškinėlių. Įkūrė savo įmonę. Nueikit į bet kurį knygyną ir pamatysit jos seriją. Žinot, „Dvokiančios skylės užsienyje pagal Wing and a Prayer“? Aš prekybos centre užsukdavau į Barnes and Noble knygyną tiesiog pasižiūrėti į šitiek knygų. Neblogai.

– Tai nemanai, kad ji kaip nors galėjo…

– Klausykit, aš būdavau truputį bjaurus, aišku? Ir ji kartais būdavo truputį bjauri, taigi lygiosios. O šiaip tai asmeniška, aišku? Ar šioje šalyje kas nors dar gali būti asmeniška, ar turiu pasakyti ir savo apatinių spalvą? Kitas klausimas.

– Regis, liko tik vienas klausimas, Kevinai – pats svarbiausias. Kodėl tu taip padarei?

Mačiau, kad Kevinas tam rengėsi iš anksto. Jis dramatiškai patylėjo, tuomet trenkė priekinėmis kėdės kojomis į grindis. Pasirėmęs alkūnėmis į kelius, jis nusigręžė nuo Marlino ir kalbėjo tiesiai į kamerą.

– Matot kaip. Atsibundi ir žiūri televiziją, sėdi į mašiną ir klausaisi radijo. Nuvažiuoju į savo menkutį darbelį ar menkutę mokyklėlę, bet apie tai per šeštosios valandos žinias nepraneš, nes žinot ką. Iš tikrųjų nieko nevyksta. Perskaitai laikraštį, o jei mėgsti, paskaitai knygą, o tai tas pats, kaip žiūrėti, tik dar nuobodžiau. Žiūri televizorių visą vakarą, o galbūt išeini pasižiūrėti filmo, galbūt kas nors paskambina, ir gali papasakoti draugams, ką žiūrėjai. Ir žinot, šiais laikais net ėmiau pastebėti, kad žmonės televizoriuje? Televizoriaus viduje? Jie nuolat ir patys vis žiūri televizorių. Arba romantiniame filme? Ką gi jiems veikti, jei ne eiti į kiną. Visi tie žmonės, Marlinai, – jis linktelėjo pašnekovui. – Į ką jie visi žiūri?

Po nejaukios tylos Marlinas paragino:

– Tai tu pasakyk, Kevinai.

– Į tokius kaip aš, – jis atsilošė ir sukryžiavo rankas.

Marlinas tokiais kadrais tikriausiai džiaugėsi, todėl neketino spektaklio užbaigti. Kevinas įsijautė, atrodė, kad dar tik pradeda.

– Bet žmonės žiūri ne tik į žudikus, Kevinai, – paprieštaravo Marlinas.

– Paistalai, – atsakė Kevinas. – Jie nori pažiūrėti, kaip kas nors nutinka, o aš kruopščiai tyrinėjau: jei kas nors nutinka, tai beveik neišvengiamai būna blogai. Kiek suprantu, pasaulis pasidalijęs į žiūrovus ir žiūrimuosius, publikos vis daugėja, o ką žiūrėti – vis mažėja. Žmonės, kurie apskritai ką nors daro, po galais, tampa nykstančia rūšimi.

– Priešingai, Kevinai, – graudžiai pasakė Marlinas, – pastaruosius keletą metų šitiek daug jaunuolių kaip tu ėmė masiškai žudyti.

– Tai džiaukitės! Jums mūsų reikia! Ką jūs veiktumėt be manęs, kurtumėt dokumentinį filmą apie tai, kaip džiūva dažai? Ką daugiau veikia visi tie žmonės, – jis mostelėjo ranka kameros pusėn, – jei ne žiūri į mane? Nemanot, kad jei būčiau vien tik gavęs A iš geometrijos, jie jau seniai būtų perjungę kanalą? Kraugeriai! Aš už juos nudirbu juodą darbą!

– Bet juk visko tavęs klausinėjo vien dėl to, – raminamai tarė Marlinas, – kad visi suprastume, kaip užkirsti kelią tokiems kolumbainams kitą sykį.

Paminėjus Kolumbainą, Kevino veidas apsiniaukė.

– Aš tik norėčiau aiškiai pasakyti, kad tie du mažvaikiai nebuvo profai. Jų bombos nesprogo, o šaudė jie tiesiog bet kur. Jokio lygio. Mano žmonės buvo rinktiniai. O tų kvėšų palikti filmukai – tikra gėda. Jie nukopijavo mane, ir visa jų operacija aiškiai buvo sukurta vien tam, kad pralenktų Gladstouną…

Marlinas pamėgino tyliai įterpti lyg ir: „Tiesą sakant, policijos duomenimis, Kleboldas ir Harisas ataką planavo mažiausiai metus“, bet Kevinas varė toliau:

– Niekas, nė vienas dalykas visame tame cirke nevyko pagal planą. Nuo pradžios iki galo tai buvo šimtaprocentinis nesusipratimas. Nėra ko stebėtis, kad tie pusgalviai nusišovė – o man pasirodė, kad tai bailu. Pasekmes taip pat reikia patirti savo kailiu. O blogiausia, jie buvo beviltiški vėplos. Paskaičiau ištraukų iš seilėto, snarglėto Kleboldo dienoraščio. Žinot, kokia buvo viena grupė, kuriai tas mulkis norėjo atkeršyti? Tie, kurie mano, kad gali nuspėti orus. Niekaip nesupratau, kas čia per pareiškimas. Ak, ir tik pamanykit – Didžiosios dienos pabaigoje tiedu nevykėliai iš pradžių planavo užgrobti lėktuvą ir trenktis juo į Pasaulio prekybos centrą. To jau per daug!

– Tu, hm, tvirtini, kad tavo aukos buvo „rinktinės“, – pasakė Marlinas, tikriausiai galvodamas: Kas čia dabar? – Kodėl būtent tie moksleiviai?

– Jie kaip tyčia gadino man nervus. Na, jei jau planuoji tokią stambią operaciją, juk ir jūs rinktumėtės pasikėlusius, žydrus ir šlykštynes, kurių negalit pakęsti? Man regis, čia didžiausias privalumas, kai lieki kaltas. Jūs su savo operatoriumi mintat mano laimėjimais lyg siurbėlės, jūs gausit nemenką algą ir būsit paminėtas titruose. O aš turiu sėdėti kalėjime. Turi juk ir man kas nors kliūti.

– Turiu dar vieną klausimą, Kevinai, nors bijau, jau būsi į jį atsakęs, – su tragiška gaida pareiškė Marlinas. – Ar tu gailiesi? Žinodamas tai, ką žinai dabar, jei galėtum grįžti į 1999 metų balandžio 8 dieną, ar vis tiek nužudytum tuos žmones?

– Tik vieną dalyką daryčiau kitaip. Nusitaikyčiau tiesiai į tarpuakį tam kvailiui Lakronskiui, kuris šluojasi pinigėlius iš savo siaubingos nelaimės nuo pat tada. Skaičiau, kad jis vaidins Miramax filme! Užjaučiu kitus aktorius. Jis cituos: Įsijauskime į vaidmenį iš „Bulvarinio skaitalo“ ir vaizduos Harvį Keitelį, o Holivude tokios nesąmonės tikriausiai greitai pabosta. Ir jei jau apie tai prašnekome, noriu pasiskųsti, kad Miramax ir visi kiti turėtų man mokėti kokį nors mokestį. Jie vagia mano istoriją, o aš į ją įdėjau nemažai darbo. Tikriausiai nelegalu ją pasiglemžti nemokamai.

– Bet šioje valstijoje nusikaltėliams įstatymai draudžia gauti pelno iš…

Kevinas vėl atsigręžė į kamerą.

– Mano istorija dabar yra iš esmės viskas, ką aš turiu, ir dėl to jaučiuosi apiplėštas. Bet istorija – daug daugiau, negu turi dauguma žmonių. Jūs visi, kurie žiūrit į mane, klausotės, ką aš sakau, nes aš turiu tai, ko neturit jūs: aš turiu siužetą. Nusipirktą ir apmokėtą. Štai ko jūs visi trokštat, štai dėl ko kimbant prie manęs lyg siurbėlės. Jūs norit mano siužeto. Ir aš jus suprantu, nes žinot ką, ir pats taip jausdavausi. Televizija, kompiuteriniai žaidimai, kinas, kompiuterio ekranas… 1999 metų balandžio 8 dieną aš įšokau į ekraną, aš tapau žiūrimuoju. Nuo tada žinau, kas mano gyvenime svarbiausia. Aš sukūriau gerą pasakojimą. Jis galbūt buvo kruvinas, bet prisipažinkit, jums visiems jis baisiai patiko. Jūs ryte jį prarijot. Šūdas, man turėtų mokėti valstybė. Be tokių kaip aš visa šalis nušoktų nuo tilto, nes vienintelis dalykas televizijoje būtų kokia nors namų šeimininkė, kuri laimi šešiasdešimt keturis tūkstančius dolerių „Kas nori būti milijonierius?“, nes prisiminė prezidento šuns vardą.

Išjungiau televizorių. Daugiau nebegalėjau. Nujaučiau, kad tuojau parodys dar vieną interviu su Telma Korbit, kuriame, be kitko, bus prašoma paremti „Meilės ryžtingiems vaikams“ fondą, jos įkurtą Denio garbei, o aš jam jau paaukojau daugiau, negu galėjau sau leisti.

Žinoma, tie spalvingi teiginiai apie pasyvų stebėjimą šiuolaikiniame gyvenime prieš dvejus metus tebuvo kibirkštėlė Kevino akyse. Klaverake jis turi laisvo laiko, ir tą gudrų motyvą sukalė panašiai, kaip vyresni kaliniai gamina vardinius automobilių numerius. Bet nenoromis tenka pripažinti, kad jo post hoc egzegezėje esama kruopelytės tiesos. Jei NBC nepaliaujamai transliuotų dokumentinius filmus apie jūrinių ūdrų poravimosi ypatumus, žiūrovų smarkiai sumažėtų. Klausydamasi Kevino tirados, nenorom likau priblokšta minties, kokia didelė mūsų rūšies dalis minta saujelės nedorėlių niekingumu, jei ne užsidirba iš to pragyvenimui, tai bent leidžia laiką. Ir ne vien žurnalistai. Darbo grupės, gaminančios kalnus popieriaus apie mažučio pašėlusio Rytų Timoro suvereniteto siekį. Konfliktų studijų katedros universitetuose, pleškinančios nesuskaitomas disertacijas apie ETA teroristus, kurių nesama nė šimto. Kino kūrėjai, susišluojantys milijonus, dramatizuodami vienišų žudikų maniakų medžioklę. Ir tik pagalvok: teismai, policija, Nacionalinė gvardija – kiek valdymo iš tikrųjų reikia vienam procentui neklusniųjų sutramdyti? Jei JAV viena iš labiausiai augančių pramonės šakų yra kalėjimų statyba ir apsauga, visiems staiga atsivertus į civilizaciją, galėtų kilti recesija. Kadangi pati troškau atversti naują lapą, ar tikrai perdėta sakyti, kad KK mums reikalingas? Po sentimentalia priedanga Džekas Marlinas atrodė dėkingas. Jo nedomino jūrų ūdrų poravimosi ypatumai, ir jis buvo dėkingas.

O šiaip, Franklinai, mano reakcija į tą interviu labai sumišusi. Įprastas siaubas kartu su kažkuo panašiu į – pasididžiavimą. Jis kalbėjo aiškiai, užtikrintai, įdomiai. Mane sugraudino ta nuotrauka virš jo lovos, gerokai sutrikau, kad jis vis dėlto jos nesunaikino (matyt, visada tikėdavausi blogiausio). Pažinusi monologo nuotrupas iš savo pačios tiradų prie stalo, ne tik gėdijuosi, bet ir didžiuojuosi. Ir mane lyg žaibas nutrenkė išgirdus, kad jis kadaise ėjo į Barnes and Noble pasidairyti į mano darbus, kuriems savo rašinyje „Mano mama“ tikrai nerodė itin didelės pagarbos.

Bet mane glumina jo nedraugiškos pastabos apie tave, tikiuosi, neimi jų į širdį. Tu taip stengeisi būti dėmesingas, mylintis tėvas. Tačiau aš įspėjau, kad vaikai kaip reta budrūs dirbtinumui, tad logiška, kad jis niekina kaip tik tokias tavo pastangas. Ir gali suprasti, kodėl visų pirma tavo atžvilgiu jam norisi save vaizduoti kaip auką.

Merės advokatai mane išsamiai kamantinėjo apie „įspėjamuosius ženklus“, kuriuos turėjau pastebėti pakankamai anksti, kad užkirsčiau kelią nelaimei, tačiau manau, kad bet kuriai motinai būtų buvę sunku aptikti apčiuopiamų požymių. Kai prie durų FedEx atgabeno penkias Kryptonite spynas su grandinėmis, paklausiau, kam jos jam reikalingos, nes Kevinas turėjo dviračio spyną, kaip ir dviratį, kuriuo niekada nevažinėdavo. Tačiau jo paaiškinimas atrodė įtikimas: jis internete jas užtiko už pasakišką kainą, tad šitas Kryptonite, kurių mažmeninė kaina buvo apie šimtas dolerių, ketino parduoti mokykloje ir gauti pelno. Anksčiau niekada neišsidavė turįs verslininko gyslelę, bet toks neatitikimas akis bado tik dabar, kai žinome, kam spynos buvo skirtos iš tikrųjų. Iš kur jis gavo mokyklos laiškų popieriaus, neįsivaizduoju, man jis niekada neužkliuvo už akies. Ir nors per kelis mėnesius jis sukaupė nemažą atsargą strėlių savo lankui, niekada neužsisakydavo daugiau negu pustuzinio vienu metu. Jis visada užsisakinėdavo strėles, ir jų atsargos, kurias jis laikė lauko pašiūrėje, mano dėmesio nepatraukė.

Vienintelis dalykas, kuris vis dėlto krito man į akis likusį gruodį ir 1999 metų pradžioje, buvo tai, kad Kevino Vaje, tėti džiugesys dabar virto ir Vaje, mamule. Neįsivaizduoju, kaip tu tai pakentei. Ak, ar šįvakar valgysim skanųjį armėnišką maistą? Jėga! Aš labai noriu daugiau sužinoti apie savo etninį paveldą! Mokykloje daug kas – paprasčiausi baltaodžiai, ir jie baisiai pavydi, kad aš priklausau tikrai persekiojamai mažumai! Jei apskritai turėjo skonį maistui, armėniškos virtuvės tiesiog negalėjo pakęsti, ir toks klastingas strikinėjimas mane įžeidė. Ligi tol su manim Kevino elgesys būdavo toks pat plikas kaip jo kambarys – griežtas, negyvas, kartais kietas ir šiurkštus, bet (ar bent aš taip įsivaizdavau) neužmaskuotas. Man taip labiau patiko. Nustebau supratusi, kad sūnus gali pasirodyti dar svetimesnis.

Nusprendžiau, kad permainą sukėlė tas pokalbis virtuvėje, kurį jis nugirdo – apie kurį daugiau nebeužsiminėme nei aš, nei tu, net vienumoje. Artėjančios mūsų skyrybos stūksojo svetainėje kaip milžiniškas dvokiantis dramblys, retsykiais trimituojantis arba paliekantis didžiules mėšlo krūvas, kuriose mes klimpdavome.

Tačiau, neįtikėtina, mūsų santuoka pražydo lyg antrasis medaus mėnuo, prisimeni? Tas Kalėdas atšventėme neprilygstamai šiltai. Tu man gavai Piterio Balakiano knygą Black Dog of Fate su autografu ir Maiklo Dž. Arleno Passage to Arrarat, armėnų literatūros klasiką. O aš tau padovanojau Alistair Cooke’s America ir Ronaldo Reigano biografiją. Jei kartais juokais ir pasibaksnodavome, erzinomės tik švelniai. Keviną palepinome groteskiškai per mažais sportiniais drabužiais, o Silija kaip visada senovine lėle stiklinėmis akimis džiaugėsi tiek pat, kiek ir burbulų plėvele, į kurią ji buvo suvyniota. Mylėdavomės dažniau negu daugelį metų neva dėl senų gerų laikų.

Nežinojau, ar tikrai ketini persigalvoti ir vasarą nebesiskirti, ar tiesiog kaltė ir sielvartas verčia tave iki galo pasidžiaugti tuo, kas nebeatšaukiamai baigsis. Šiaip ar taip, pasiekti dugną iš dalies ramina. Jei ketiname skirtis, negali įvykti nieko blogesnio.

Ar bent mes taip manėme.

Eva

2001 M. BALANDŽIO 5 D.

Mielas Franklinai,

žinau, kad tau ši tema tikriausiai opi. Bet duodu žodį, jeigu nebūtum jam per Kalėdas padovanojęs to arbaleto, jis būtų šaudęs iš lanko arba leidęs nuodingas strėliukes. Tiesą sakant, Kevinas buvo pakankamai išradingas, kad pasinaudotų Antrąja pataisa, tad būtų kaip nors įsigijęs įprastesnį pistoletų ir elninių šautuvų arsenalą, labiau mėgstamą šiuolaikiškų jo kolegų. Atvirai kalbant, tradiciniai Mokyklų šaudynių instrumentai būtų ne tik sumažinę jo paklaidą, bet ir padidinę tikimybę, kad nugalės žuvusiųjų skaičiaus varžybose – tai aiškiai buvo vienas iš svarbiausių jo motyvų, nes kol tie du Kolumbaino išsišokėliai neaplenkė jo po dvylikos dienų, jis buvo lentelės viršuje. Ir gali neabejoti, kad jis gerai viską apmąstė. Būdamas keturiolikos, jis pats sakė: „Ginklų pasirinkimas nulemia pusę mūšio baigties.“ Tad iš pirmo žvilgsnio archajiškas pasirinkimas atrodo keistas. Jis jį apsunkino ar bent taip atrodo.

Galbūt jam tai patiko. Galbūt perdaviau savo polinkį priimti iššūkį, kurio impulsas mane ir paskatino apskritai jo susilaukti. Nors jam galbūt patiko tėkšti savo motinai, kuri įsivaizdavo esanti tokia „nepaprasta“, į veidą, jog ji tėra vaikščiojanti klišė – nori nenori, mažoji ponia Keliautoja po pasaulį netrukus taps dar vienu lyg nuo konvejerio nuritintu amerikietiškojo kičo tipu, ir jis žinojo, kaip man skaudu, kad mano šaunioji VW Luna dabar pasidarė kas penkta mašina šiaurės rytuose, – jam vis tiek patiko išsiskirti. Kadangi po Kolumbaino jis Klaverake niurzgėjo, jog „kiekvienas kvailys moka šaudyti iš šautuvo“, jis tikriausiai pastebėjo, kad „arbaletininkas“ jo išdaigą geriau įtvirtins populiariojoje vaizduotėje. O 1999 metų pavasarį konkurencija jau buvo įnirtinga, net kadaise neištrinamai į sąmonę įsirėžusios Luko Vudhamo ir Maiklo Karnilo pavardės ėmė blėsti.

Maža to, jis aiškiai puikavosi. Galbūt Džefas Rivsas pašėlusiai brązgino gitarą, Sovetas Vašingtonas svaidė kamuolį į krepšį, o Lora Vulford visą futbolo komandą priversdavo vėpsoti iškišus liežuvius į jos liekną pasturgalį, stypčiojantį koridoriumi, bet Kevinas Kačiadurianas galėjo strėle perverti obuolį – ar ausį – iš šimto šešiasdešimt penkių pėdų atstumo.

Vis dėlto neabejoju, kad svarbiausias jo motyvas buvo ideologinis. Ne tos nesąmonės apie „siužetą“, kuriomis jis apibėrė Džeką Marliną. Greičiau turiu galvoje „tyrumą“, kuriuo jis gėrėjosi kompiuteriniuose virusuose. Pastebėjęs visuomenės būtinybę išpešti kokią nors plačią, įžvalgią pamoką iš kiekvieno asilo žudynių, jis tikriausiai kuo kruopščiausiai išvalė numatomus savo paties padarinius.

Bent jau tėvas amžinai tąsydavo jį po kokius nors užverstus Amerikos indėnų muziejus ar nykius Revoliucijos karo mūšių laukus, tad bet kuris mėginantis jį pavaizduoti kaip apleistą, vien darbui atsidavusių savanaudžių santuokos auką, turėtų brautis prieš srovę, o kad ir ką jis nujautė, mudu nebuvome išsiskyrę: čia nėra ką papasakoti. Jis nepriklausė satanistinei sektai; dauguma jo draugų taip pat nelankė bažnyčios, todėl bedievystė vargiai galėjo tapti pamokoma tema. Jis nebuvo skriaudžiamas – turėjo savo nemalonių bičiulių, o bendraamžiai iš kailio nėrėsi, kad tik jo neužkliudytų – tad ne kažin ką papasakotum apie vargšą persekiojamą nepritapėlį ir neparagintum ko nors imtis, kad sustabdytume patyčias mokyklose. Priešingai negu apniktieji kalbos trydos, kuriuos jis taip niekino, siuntinėjantys piktus raštelius per pamokas ir dalijantys draugams ekstravagantiškus pažadus, jis tylėjo kaip žuvis; nesukūrė žmogžudiško tinklalapio, nerašė rašinių apie mokyklos sprogdinimą, ir net pats išradingiausias visuomenės komentatorius vargu ar galėtų satyrą apie visureigius paskelbti „įspėjamuoju ženklu“, kurio budrūs tėvai ir mokytojai nieku gyvu nebegali pražiopsoti ir privalo skambinti į konfidencialios pagalbos linijas. Bet geriausia, jei jis viską atliks vien su paprasčiausiu arbaletu, motina ir visi jos ištižėliai liberalai draugai negalės rodyti jo Kongresui kaip dar vieno vaiko, dėl kurio akivaizdžiai reikalinga ginklų kontrolė. Trumpai tariant, jo pasirinktas ginklas turėjo kuo geriau užtikrinti, kad Ketvirtadienis nereikštų visiškai nieko.

Kai 1999 metų balandžio 8 dieną kaip visada pabudau pusę septynių ryto, dar nereikėjo tos savaitės dienos rašyti kursyvu. Išsirinkau palaidinę, kurią retai dėvėdavau; tu pasilenkei prie manęs, kai ją sagsčiausi, o aš pasakiau, kad gal ir nenoriu to pripažinti, bet rausva spalva man tinka, ir tu pabučiavai man į smilkinį. Tuo metu net menkiausios tavo gerumo apraiškos būdavo labai reikšmingos, ir aš išraudau iš malonumo. Ir vėl tikėjausi, kad galbūt persigalvosi dėl skyrybų, nors nenorėjau tiesiai tavęs klausti ir galbūt sugriauti iliuziją. Pasidariau kavos, tada pakėliau Siliją, padėjau jai nuvalyti ir įsidėti stiklinę akį. Jai vis dar sunkėsi išskyros, ir kartais nuo stiklo ir iš jos blakstienų pašalinti geltonas ašarų liaukų traiškanas užtrukdavo geras dešimt minučių. Nors neįtikėtina, prie ko galima įprasti, man vis tiek palengvėjo, kai stiklinė akis buvo vietoje ir vėl mėlyna, pavandenijusi žvelgė į mane.

Nors Kevinas atsikėlė tris sykius nebudintas, rytas prasidėjo normaliai. Kaip visada pasigėrėjau neseniai atkutusiu tavo apetitu; tu buvai turbūt paskutinis baltaodis anglosaksas protestantas, kuris kasdien per pusryčius valgydavo du kiaušinius, šoninės, dešrelę ir skrebutį. Aš niekada neįstengdavau nuryti daugiau negu kavos, bet labai mėgau rūkytos kiaulienos čirškimą, skrundančios duonos kvapą ir apskritai alkį būsimai dienai, glūdintį tokiame rituale. Vien nuo pastangų, kurias įdėdavai ruošdamas tokią puotą, tavo arterijos turėjo išvalyti bet kokias jos pasekmes.

– Tik pažiūrėk! – aiktelėjau, kai pasirodė Kevinas. Kruopščiai kepinau Silijos prancūzišką skrebutį, kad būtų visai sausas, nes lašelis neiškepusio kiaušinio galėjo pasirodyti glitus. – Kas nutiko, išmetei skalbti visus per mažus drabužius?

– Kartais tiesiog atsibundi, – atsakė jis, kišdamasis plevenančius baltus fechtuotojo marškinius į tas pačias raibuliuojančias juodas viskozines kelnes, kurias vilkėjo Hudson House, – ir diena atrodo šventiška.

Mūsų visų akivaizdoje jis susidėjo penkias Kryptonite spynas su grandinėmis į kuprinę. Maniau, mokykloje rado joms pirkėjų.

– Kevinas atrodo labai gražiai, – droviai pratarė Silija.

– Taigi tavo brolis – širdžių ėdikas, – atsakiau. Ir ar ne tiesa.

Gausiai apibarsčiau skrebutį cukraus pudra ir, pritūpusi prie švelnių šviesių Silijos plaukučių, sumurmėjau:

– Tik nežaisk, nes vėl pavėluosi į mokyklą. Jį reikia valgyti, o ne su juo susidraugauti.

Užkišau plaukučius už ausies ir pabučiavau viršugalvį, o tą akimirką Kevinas dėbtelėjo į mane, dėdamas į kuprinę dar vieną grandinę. Nors į virtuvę įėjo kaip reta energingai, dabar jo akys apsiblausė.

– Klausyk, Kevai! – šūktelėjai tu. – Ar kada tau rodžiau, kaip veikia šitas fotoaparatas? Dar niekam nepakenkė gerai išmanyti fotografiją; man tikrai apsimokėjo. Eikš čia, dar yra laiko. Nežinau, kas tau užėjo, bet mes dar turime keturiasdešimt penkias minutes, – tu pastūmei šalin taukuotą lėkštę ir atidarei fotoaparato krepšį po kojomis.

Kevinas nenoromis prislinko artyn. Šįryt jis atrodė nenusiteikęs aikčioti. Kai tu aiškinai apie apšvietimą ir diafragmą, mane nusmelkė kažkas pažįstama. Tavo paties tėvas, nerangiai reikšdamas intymumą, visada imdavo daug smulkiau, negu kam nors rūpėdavo išgirsti, aiškinti, kaip veikia koks nors prietaisas. Tu nemanei kaip Herbertas, kad išardyti visatos mechanizmą – tai atrakinti visas jos paslaptis, bet paveldėjai polinkį griebtis mechanikos lyg emocinių ramentų.

– Ak, gerai, kad prisiminiau, – dėstydamas pratarei tu. – Noriu kada nors netrukus padaryti fotosesiją, kaip tu šaudai iš lanko. Įamžinti tą plieninį žvilgsnį ir tvirtą ranką ateities kartoms, ką manai? Galėtume padaryti visą fotomontažą fojė: Paliseido Liūtaširdis!

Pliaukštelėti jam per petį turbūt nereikėjo; jis krūptelėjo. Ir tik vieną sekundę suvokiau, kaip mažai mes regėdavome, kas iš tikrųjų dedasi Kevino galvoje, nes tuomet kaukė nukrito, ir jo veidą perkreipė – na, deja, pasišlykštėjimas. Net šitaip trumpai parodęs, kas dedasi jo mintyse, jose tikriausiai nešiojosi ką nors svarbesnio.

– Aha. Tėti, – vargais negalais pratarė jis. – Būtų… šaunu.

Tačiau kaip tik tą rytą mūsų namų paveikslą nusprendžiau regėti šviesiomis spalvomis. Visi paaugliai nekenčia savo tėvų, galvojau, o jei gali tą antipatiją priimti, joje yra kažkas neįkainojamai brangaus. Kai saulė plykstelėjo Silijos plaukuose, kol ši pjaustė skrebutį į absurdiškai mažus kąsnelius, o tu leidaisi išsamiai aiškinti, kokia pavojinga šviesa iš nugaros, Kevinui kirbant iš nekantrumo, mane tokia akimirka lyg iš Normano Rokvelo paveikslų taip sugraudino, kad net pagalvojau, ar nepasilikus tol, kol vaikai išeis į mokyklą, o galbūt net pačiai nuvežti Siliją, o ne leisti tau. O, kad būčiau pasidavusi tai pagundai! Bet vaikams reikalingas pastovumas, nusprendžiau, o jei neaplenksiu rytinių spūsčių, ant tilto pakliūsiu į tikrą velniavą.

– Užsičiaupk! – staiga amtelėjo Kevinas greta tavęs. – Gana! Užsičiaupk!

Visi trys nedrąsiai sužiurome, ko jis staiga taip nekantrauja.

– Man nerūpi, kaip veikia tavo fotoaparatas, – ramiai kalbėjo jis. – Aš nenoriu ieškoti vietų sušiktų produktų reklamai. Man neįdomu. Man neįdomu beisbolas, šalies įkūrėjai ar lemiami Pilietinio karo mūšiai. Aš nekenčiu muziejų, nacionalinių paminklų ir iškylų. Nenoriu laisvu laiku mintinai mokytis Nepriklausomybės deklaracijos ar skaityti de Tokvilio. Negaliu pakęsti Tora, Tora, Tora! kartojimų ar dokumentinių filmų apie Dvaitą Aizenhauerį. Nenoriu svaidyti lėkštės kieme ar eilinį kartą žaisti „Monopolio“ su šniurkščiojančia, apsiseilėjusia, vienaake neūžauga. Man nusišikt ant pašto ženklų, retų monetų ar spalvingų rudens lapų džiovinimo enciklopedijose. Ir man jau seniai gana širdingų tėvo ir sūnaus pokalbių apie tas mano gyvenimo dalis, kurios yra ne tavo reikalas.

Tu atrodei priblokštas. Pažvelgiau tau į akis, tuomet vos pastebimai papurčiau galvą. Aš paprastai neliepdavau tvardytis. Bet mano motinos kartoje garpuodžiai būdavo labai populiarūs. Po mano šeimos legenda tapusio nuotykio, kai madagh reikėjo šluota grandyti nuo lubų, dar vaikystėje išmokau, kad baisiausia, ką galima padaryti, kai tas klebantis apvalus švilpukas leidžia garus, – atidengti puodą.

– Gerai, – įtemptai pratarei tu, vėl kraudamasis objektyvus į krepšį. – Supratau.

Taip pat staiga, kaip pratrūko, Kevinas vėl užsidarė, vėl tapo sukalbamas, neišradingas dešimtokas, kuris rengiasi eiliniams dienos mokykloje vargams. Mačiau, kaip jis neprisileidžia tavo nuoskaudos, dar vieno dalyko, kuris, matyt, jam buvo neįdomus. Maždaug penkias minutes niekas nepratarė nė žodžio, o tuomet pamažu vėl ėmėme vaizduoti paprastą rytą, nė neužsimindami apie Kevino proveržį taip, kaip mandagūs žmonės turi apsimesti neišgirdę, kai kas nors labai garsiai nusiperdžia. Bet kvapas dar tvyrojo, jei ne dujų, tai kordito.

Nors dabar jau skubėjau, su Silija turėjau atsisveikinti dusyk. Pritūpiau ir sušukavau jai plaukus, išrankiojau paskutines traiškanėles iš apatinių blakstienų, priminiau, kokias knygas šiandien reikia pasiimti, o tuomet ilgai, stipriai suspaudžiau glėbyje, bet kai grįžau pasiimti savo daiktų, pastebėjau, kad ji tebestovi ten pat, kur palikau, lyg pakirstomis kojomis, išskėtusi įtemptas rankas, lyg jos būtų užterštos sausapurviu. Tad už pažastų pasiėmiau ją į glėbį, nors jai buvo beveik aštuoneri metai, ir išlaikyti jos svorį mano nugarai buvo nelengva. Ji rankomis apkabino man liemenį, įsikniaubė į kaklą ir pasakė: „Aš tavęs pasiilgsiu!“, o aš atsakiau, kad irgi jos pasiilgsiu, nors nė neįsivaizdavau kaip labai.

Galbūt nuliūdintas nepagrįstų Kevino priekaištų ir ieškodamas saugaus prieglobsčio, tu ir pats atsisveikindamas pabučiavai, ne atsainiai pakšteldamas į skruostą, bet karštai, pražiota burna. (Ačiū, Franklinai. Aš tiek sykių mintimis grįžau į tą akimirką, kad atminties ląstelės tikriausiai nubluko ir sudilo lyg mėgstamiausių džinsų audinys.) Anksčiau dvejojau, ar vaikams patinka žiūrėti, kaip bučiuojasi jų tėvai, vienas žvilgsnis į Kevino veidą viską pasakė. Nepatinka.

– Kevinai, šiandien per kūno kultūrą turi asmeninę šaudymo pamoką, tiesa? – priminiau jam, trokšdama patvirtinti, kad viskas normalu, kol vilkausi pavasarinį paltuką. – Nepamiršk pasiimti reikmenų.

– Nesijaudink.

– Be to, sugalvok, ką nori veikti per gimtadienį, – pridūriau. – Liko tik trys dienos, o šešiolika – gana apvalus skaičius, tiesa?

– Iš dalies, – atsainiai atsakė jis. – Ar žinai, kad girnapusė irgi apvali?

– Tai gal sekmadienį!

– Galiu būti užimtas.

Suirzau, kad jis visada taip apsunkina bet kokį mėginimą gražiai su juo elgtis, bet reikėjo eiti. Pastaruoju metu Kevino nebučiuodavau – paaugliams tai nepatinka, – tad švelniai perbraukiau ranka jam kaktą ir nustebau, kad ji drėgna ir šalta.

– Tu mažumėlę suplukęs. Gerai jautiesi?

– Kaip niekad, – atsakė Kevinas. Jau žengiau pro duris, bet jis šūktelėjo: – Tikrai nenori dar kartą atsisveikinti su Silija?

– Kaip šmaikštu, – atkirtau neatsigręždama ir uždariau duris. Maniau, kad jis iš manęs šaiposi. O dabar suprantu, kad davė man labai protingą patarimą, kurio be reikalo nepaklausiau.

Nė neįsivaizduoju, ką reiškia atsibusti su tokiu siaubingu pasiryžimu. Kai tik mėginu tai įsivaizduoti, matau save, apsiverčiančią ant pagalvės ir murmančią: Kita vertus, kam man to reikia, arba, mažų mažiausiai: Velniop, rytoj. Ir vis rytoj, rytoj. Tiesa, siaubai, kuriuos vadiname „nesuvokiamais“, yra kuo puikiausiai suvokiami, ir nesuskaitoma daugybė vaikų tikriausiai fantazuoja apie kerštą už tūkstantį natūralių sukrėtimų, kuriuos paveldi dešimtokai. Mūsų sūnų išskiria ne vizijos ar net ne aiškūs planai. O pribloškiamas sugebėjimas planą paversti veiksmais.

Perkračiusi mintis, savo gyvenime aptikau tik vieną analogiją, ir tą pačią – baisiai pritemptą: visos tos kelionės į svečias šalis, į kurias leistis širdyje iš tikrųjų nenorėjau. Išsiruošdavau į jas, sutraukydama iš pažiūros milžinišką užduotį į kuo smulkiausias sudedamąsias dalis. Užuot drįsusi praleisti du mėnesius vagių knibždančiame Maroke, drįsdavau pakelti telefono ragelį. Tai ne taip ir sunku. O kai atsiliepdavo priešas, reikėdavo ką nors sakyti, todėl užsisakydavau bilietą, guosdamasi gailestingai teoriškais lėktuvų tvarkaraščiais po tokio pasakiškai ilgo laiko, kad, atrodydavo, jis niekaip neateis. Ir žiū, paštu atkeliauja bilietas: planas virsta veiksmu. Drįsdavau nusipirkti Šiaurės Afrikos istoriją, vėliau drįsdavau susikrauti daiktus. Sutraukyti iššūkiai būdavo įveikiami. O kai išdrįsdavau sėsti į taksi ir nueiti ant pakilimo tako, grįžti būdavo per vėlu. Dideli žygdarbiai yra sudaryti iš daug mažų darbelių, sekančių vienas po kito, ir štai ko tikriausiai griebėsi Kevinas – užsisakė Kryptonite, pavogė laiškų popierių, susikrovė spynas po vieną į kuprinę. Pasirūpini sudedamosiomis dalimis, ir jų suma atsiskleidžia tarsi stebuklas.

O aš pati tą ketvirtadienį – dar vis paprasčiausią ketvirtadienį – buvau užsiėmusi; mus skubino spaustuvės terminai. Tačiau jei pasitaikydavo laisva valandėlė, susimąstydavau apie keistą Kevino protrūkį rytą. Tiradoje reikšmingai stigo tipo, lyg ir ir aš manau, kuriais paprastai būdavo nubarstyta jo įtikinama paprasto paauglio vaidyba. Užuot kūprinęsis, jis stovėjo tiesiai, kalbėjo visa burna, o ne kampučiu. Tikrai jaudinausi, kad jis taip šaltai įskaudino savo tėvą, bet jaunuolis, kuris skelbė tokias griežtas, niekaip nesušvelnintas ištarmes, buvo visai kitoks nei berniukas, su kuriuo gyvenau kasdien. Nejučia tikėjausi, kad vėl susitiksim, ypač tokiu metu, kai šio svetimo sūnaus nuotaika bus palankesnė – vargu ar tai tikėtina, bet ir šiandien to susitikimo laukiu.

Vakare, maždaug penkiolika po šešių, prie mano kontoros kilo bruzdesys, darbuotojai sąmokslininkiškai susibūrė, o aš maniau, kad jie draugiškai ką nors apkalbinėja, prieš išsiskirstydami po darbo dienos. Jau buvau nusiteikusi vakare padirbėti viena, bet Rouzė, matyt, jų išrinktoji atstovė, atsargiai pabeldė į mano duris.

– Eva, – baugščiai pratarė ji. – Tavo sūnus mokosi Gladstouno gimnazijoje, tiesa?

Žinia jau buvo internete.

Smulkmenų trūko: „Šaudynėse Gladstouno gimnazijoje baiminamasi aukų.“ Kiek ir kokių moksleivių nušauta, buvo neaišku. Kaltininkas nežinomas. Žinių pranešimas buvo siutinamai striukas: „Apsaugos darbuotojai“ mokyklos sporto salėje aptiko „skerdynių reginį“, o policija dabar „mėgina ten patekti“. Žinau, kad persigandau, bet visiškai nieko nesupratau.

Tučtuojau paskambinau tau į mobilųjį ir nusikeikiau, kad jis išjungtas; tu labai dažnai taip darydavai, brangindamas netrikdomą vienatvę visureigyje, kai klajodavai po Naująjį Džersį, ieškodamas reikiamos spalvos karvių. Suprasdavau, kad nenori, jog tau skambinėtų Kraft atstovai ar tavo viršininkai iš Medisono aveniu, bet kaip tu nepagalvojai įsijungti jo dėl manęs? Kokia tuomet prasmė turėti tą prakeiktą aparatą? Siutau. Paskambinau namo, bet atsiliepė atsakiklis; buvo labai gražus pavasario vakaras, ir Robertas, be abejo, išsivedė Siliją pažaisti į kiemą. Nuo to, kad neatsiliepė Kevinas, man nusmelkė paširdžius, bet karštligiškai nusprendžiau, kad jis, žinoma, galėjo kur nors išsliūkinti su Leniu Pugu, su kuriuo jis nežinia kaip susitaikė po Pagorski apklausos. Galbūt prekyba vergiškais pasekėjais taip neklestėjo, kad būtų taip paprasta kuo nors pakeisti nusižeminusį pakaliką.

Tad pasičiupau paltą ir nusprendžiau važiuoti tiesiai į mokyklą. Kai ėjau pro duris, darbuotojai žvelgė į mane su pasigėrėjimu, kuris lydi tuos, kurie bent iš tolo susiję su trumpalaikėmis žiniomis America On-Line svetainėje.

Kol lydime mane, bėgančią į garažą prie VW, lekiančią iš miesto ir tučtuojau įstringančią Vest Saido greitkelyje, kai ką išsiaiškinkime. Maniau, kad Kevinas lovelėje spiegdavo iš ore pakibusio įniršio, o ne dėl to, kad būdavo alkanas. Buvau šventai įsitikinusi – kai jis šaipėsi iš „apkakoto“ padavėjos veido, puikiai suprato, kad jai skaudu, ir kad žemėlapius mano darbo kambaryje jis sugadino iš gerai apgalvotos pagiežos, o ne iš nenusisekusio kūrybingumo. Vis dar neabejojau, kad jis tyčia sugundė Violetą nusidraskyti sluoksnį odos nuo beveik viso kūno ir kad sauskelnių iki šešerių metų jam reikėjo ne todėl, kad buvo traumuotas, sutrikęs ar sulėtėjusios raidos, bet dėl to, kad jis atvirai stojo į karą prieš savo motiną. Maniau, kad žaislus ir pasakų knygeles, kurias kruopščiai gaminau, jis naikindavo todėl, kad jie jam buvo brangesni kaip jo paties įžūlaus nedėkingumo ženklai, o ne kaip sentimentalūs niekučiai, ir neabejojau, kad skaičiuoti ir skaityti paslapčia jis išmoko tyčia tam, kad atimtų iš manęs galimybę pasijusti naudinga motina. Nedvejojau, kad tai jis atsuko Trento Korlio dviračio priekinį ratą. Neturėjau iliuzijų, kad maišuočių lizdas į Silijos kuprinę įkrito pats ar kad ji užsiropštė dvidešimt pėdų į mūsų ąžuolą ir nebegalėjo išlipti pati viena; maniau, kad ji nesugalvojo sumaišyti pietums žibalo su tailandietišku kariu ar žaisti „pagrobimą“ ir „Vilių Telį“. Po galais, buvau tikra, kai Kevinas kažką kuždėjo vadinamajai Alisai į ausį per aštuntos klasės šokius, jis tikrai nepagyrė jos suknelės; ir kad ir kaip į Silijos kairiąją akį pakliuvo Liquid-Plumr, buvau mirtinai įsitikinusi, kad jos brolis nagus prikišo ne vien kaip šaunuolis jos gelbėtojas. Kai jis smaukydavosi namie, plačiai atlapojęs duris, tai laikiau įžūliu seksualiniu priekabiavimu – prie savo motinos, – o ne normaliu nevaldomu paauglio hormonų kunkuliavimu. Nors pasakiau Merei, jog Lora turi pakentėti, man visai neatrodė neįtikėtina, kad mūsų sūnus jos trapiai, nusibadavusiai dukrai pasakė, jog ji stora. Man nebuvo jokio klausimo dėl to, kaip aukų sąrašas atsidūrė Migelio Espinosos spintutėje, ir nors prisiėmiau visą atsakomybę už tai, kad paleidau jį savo įmonėje, pomėgis kolekcionuoti kompiuterinius virusus man atrodė paprasčiausiai niekingas ir nesveikas. Ir toliau tvirtai tikėjau, kad Vikė Pagorski buvo teisiama parodomajame asmeniniame Kevino Kačiaduriano klastos teisme. Tiesa, suklydau, kaltindama sūnų už tai, kad 9W kelyje mėtė plytgalius į važiuojančias mašinas, ir prieš dešimt dienų pradingusią brangią nuotrauką iš Amsterdamo laikiau dar viena neprilygstamos savo sūnaus pagiežos auka. Tad, kaip sakiau, visada įžiūrėdavau, kas blogiausia. Bet net mano nesveikas motiniškas cinizmas turėjo ribas. Kai Rouzė man pranešė, kad Kevino gimnazijoje būta žiauraus išpuolio ir kad baiminamasi, jog moksleiviai galėjo žūti, aš jaudinausi dėl jo gerovės. Nė vieną akimirką nemaniau, kad mūsų sūnus – nusikaltėlis.

Liudininkų parodymai visada garsėja chaotiškumu, ypač iškart po įvykio. Jo vietoje karaliauja klaidinga informacija. Tik vėliau įvedama tvarka. Užtat vos paspaudusi kelis klavišus, dabar galiu perskaityti internete įvairiausių mūsų sūnaus tos dienos veiksmų versijų, kurios susidėsto į šiokią tokią chronologiją. Kai įsijungusi radiją atlėkiau į mokyklos automobilių aikštelę, man buvo prieinamos tik kelios to pasakojimo nuotrupos, bet prieš mane veriasi metų metai kontempliatyvių refleksijų, per juos galėsiu mėgėjiškai rinkti šią dėlionę visai kaip pats Kevinas, kurio laukia dar daug metų prastai aprūpintose medžio dirbtuvėse, ten jis galės dildyti, šlifuoti ir gludinti savo pasiteisinimus.

Laiškų popieriaus mokyklos paprastai nelaiko karalystės raktais, ir abejoju, ar jis būna užrakintas. Kad ir kaip jis jo gavo, per Deinos Roko anglų kalbos pamokas Kevinas klausėsi pakankamai atidžiai, kad išmoktų, jog nuo formos priklauso tonas. Mokyklos laikraščio straipsnyje nevartojamas populiarus slengas, tad ir spausdinant ant mokyklos laiškų popieriaus nedera leistis į nihilistinius žaidimėlius trijų raidžių žodžiais. Užtat oficialus raštas, nusiųstas, pavyzdžiui, Grierei Ulanov – pakankamai iš anksto, atsižvelgiant į netvarkingą Najako pašto tarnybos darbą – atskleidžia tą pačią autentikai jautrią ausį, kurią Kevinas pademonstravo, vaidindamas Roną Hovardą tau ir drovią, susigėdusią auką Alanui Striklandui:

Miela(s) Griere,

Gladstouno gimnazijos darbuotojai didžiuojasi visais savo mokiniais, kurių kiekvienas prisideda prie bendruomenės išskirtiniais savo talentais. Tačiau neišvengiamai kai kurie moksleiviai patraukia mūsų dėmesį, pasižymėdami menuose arba nuveikdami daugiau, negu būtina, kuriant dinamišką ugdymo aplinką. Mokslo metų gale su džiaugsmu apdovanojame už tokį nepaprastą šaunumą.

Pasitaręs su mokytojais ir darbuotojais, sudariau devynių pavyzdingų moksleivių sąrašą, jie atrodo labiausiai verti mūsų naujojo Mokslo ir gabumų šviesos apdovanojimo. Su džiaugsmu tau pranešu, kad esi viena(s) iš tų devynių, išskirta(s) už savo nepaprastus laimėjimus politikos ir pilietinio aktyvumo srityje.

Toliau kviečiame visus MGŠA laimėtojus susirinkti sporto salėje balandžio 8 d., ketvirtadienį, 15.30 val. Tikimės, kad galėsite pradėti rengti programą šventei birželio pradžioje, per kurią jums bus įteikti MGŠ apdovanojimai. Labai tiktų parodyti savo nepaprastus gabumus. Tie, kurie domitės menais, be vargo galėsite parodyti savo sugebėjimus; kiti, kurių talentai labiau akademiniai, galbūt turės pasitelkti kūrybingumą ir sugalvoti, kaip geriausiai pademonstruoti savo laimėjimus.

Nors sprendimas pagrįstas vien laimėjimais, mes stengėmės apdovanoti įvairių lyčių, rasių, etninės kilmės, religijos ir seksualinės pakraipos moksleivius, kad MGŠA deramai atspindėtų mūsų bendruomenės įvairovę.

Galiausiai labai visų prašau kol kas neprasitarti apie tai, kad jums skirtas šis apdovanojimas. Jei išgirsiu pagyrų, administracijai gali tekti paieškoti kito kandidato. Mes labai norėtume įteikti kiekvienam moksleiviui apdovanojimą vien už tai, kad jis ar ji yra nepaprastas žmogus, ir labai svarbu nesukelti nereikalingo pavydo, kol laimėtojai nebus paskelbti viešai.

Visa širdimi sveikinu.

Nuoširdžiai –

Donaldas Bevonsas

Direktorius

Tokie pat laiškai buvo išsiųsti ir kitiems aštuoniems moksleiviams, atitinkamai užpildžius tuščias vietas. Denis Korbitas buvo pagirtas už vaidybą, Džefas Rivsas – už klasikinę gitarą, Lora Vulford už „asmens priežiūrą“, Brajanas Fergiusonas, pravarde Peliūkštis, – už kompiuterinius sugebėjimus, Zigis Rendolfas – ne tik už baletą, bet ir už „tolerancijos kitokiems skatinimą“, Migelis Espinosa – už akademinius laimėjimus ir „turtingą žodyną“, Sovetas Vašingtonas – už sportą, Džošua Lakronskis už „kino studijas“ ir – čia kaltinu Keviną, kad nesusitvardė, – „mintinai išmoktus visus Kventino Tarantino scenarijus“, nors dauguma žmonių į pataikavimą žiūri įtariai. Deina Roko gavo truputį kitokį laišką, jame buvo prašoma pirmininkauti ketvirtadienio susirinkimui ir pranešama, kad ji pati gaus Mylimiausios mokytojos apdovanojimą, ir taip pat, kadangi visi kiti mokytojai irgi esą mylimi, patariama neprasitarti apie apdovanojimą.

Spąstai buvo gerai paspęsti, bet juose galėjo pasitaikyti spragų. Deina Roko galėjo užsiminti apie susirinkimą Bevonsui, kuris būtų pasakęs, kad nieko apie jį nežino, ir viskas būtų žlugę. Ar galime sakyti, kad Kevinui pasisekė? Ji neužsiminė.

Balandžio 7 dienos vakarą Kevinas nusistatė žadintuvą pusvalandžiu anksčiau negu paprastai ir išsirinko rytui drabužius, su kuriais būtų patogu judėti, tuos pribloškiamus baltus marškinius plevenančiomis fechtuotojo rankovėmis, su kuriais gražiai atrodytų nuotraukose. Aš asmeniškai tokią naktį būčiau prasivarčiusi iš nerimo, bet, kita vertus, aš asmeniškai apskritai nebūčiau sumaniusi tokio groteskiško užmojo, tad galiu tik manyti, jei Kevinui ir nesisekė užmigti, tai nebent iš jaudulio.

Kitą rytą važiuodamas mokyklos autobusu, jis tikriausiai buvo apsikrovęs – tos dviračių spynos kiekviena svėrė po 6,2 svaro– bet Kevinas semestro pradžioje susitarė asmeniškai treniruotis šaudyti, nes šiuo nepopuliariu pomėgiu domėjosi nepakankamai moksleivių, kad būtų rengiamos tikros pamokos. Kiti moksleiviai buvo pratę nekreipti dėmesio, kad jis tempiasi į mokyklą šaudymo reikmenis. Niekas nebuvo taip įsigilinęs į šitą nemėgstamą sporto šaką, ir tai, kad Kevinas vietoj įprasto lanko tempiasi arbaletą, kuris, kaip vėliau nerdamasi iš kailio tikino administracija, apskritai neturėjo būti įsineštas į mokyklą, niekam nesukėlė įtarimų. Nors strėlių jis nešėsi labai daug – net turėjo vežtis jas kelioniniame krepšyje – niekas prie jo nekibo; platus lankstas, kuriuo Keviną apeidavo bendramoksliai aštuntoje klasėje, iki dešimtosios tik dar paplatėjo.

Kaip visada, pasidėjęs šaudymo reikmenis sporto salės sandėliuke, jis nuėjo į visas pamokas. Per anglų kalbą paklausė Deinos Roko, ką reiškia piktadarystė, ir ji tiesiog nušvito.

Jo savarankiška šaudymo treniruotė turėjo vykti paskutinę pamoką, ir – aiškiai pastebėję, koks jis entuziastingas, – kūno kultūros mokytojai nebeprižiūrėdavo, kaip jis laido strėles į pjuvenų taikinį. Užtat Kevinas turėjo sočiai laiko iškraustyti iš sporto salės visus įrenginius – bokso kriaušes, ožius ir storus čiužinius. Suoliukai jau buvo sukelti, o kad niekas jų nejudintų, jis dviem nedidelėmis spynomis su kodais surakino dvi geležines kartis ten, kur susijungia du suoliukai, šitaip jie negalėjo išsiskleisti. Kai baigė tvarkytis, sporto salėje nebeliko visiškai nieko, tik šeši mėlyni kilimėliai – ploni, skirti atsilenkimams daryti – sudėti draugišku rateliu per vidurį.

Jei kas žavisi logistika, čia ji buvo nepriekaištinga. Kūno kultūros pastatas stovi atskirai, už gerų trijų minučių kelio nuo pagrindinio. Į pačią sporto salę yra penki įėjimai – iš berniukų ir mergaičių persirengimo kambarių ir iš reikmenų sandėliuko; antrame aukšte durys veda į nišą, kurioje stovi treniruokliai, o iš jos matyti sporto salė. Tačiau visi tie įėjimai yra pastato viduje. Pastatas neįprastai aukštas, net dviejų aukštų, o langai tik viršuje, nuo žemės nematyti, kas dedasi viduje. Tą popietę nebuvo suplanuota jokių sporto renginių.

Skambutis nuskambėjo trečią valandą popiet, o po penkiolikos minučių tolimas besiskirstančių moksleivių klegėjimas jau rimo. Pati sporto salė buvo tuštut tuštutėlė, bet Kevinas, įsmukęs į berniukų persirengimo kambarį ir nusikabinęs nuo peties pirmąją Kryptonite spyną, vis tiek turėjo žingsniuoti patyliukais. Net visai paprastomis aplinkybėmis jis būna metodiškas, tad galime neabejoti, kad buvo vielute pririšęs prie kiekvienos ryškiai geltonu plastiku aptrauktos spynos tinkamą raktelį. Pervėręs sunkią grandinę per abi dvivėrių durų rankenas, jis ją įtempė. Atsmaukęs apsauginį juodo nailono grandinės dangalą, jis užkabino saulėtąją spyną per vidurinę grandį, užspaudė ją, ištraukė iš skylutės apvalų rakčiuką ir įsikišo į kišenę. Įtariu, jis patikrino duris, kurios dabar prasivėrė tik plyšelį, o toliau nebepasidavė. Tą patį pakartojo mergaičių persirengimo kambaryje, paskui prie įėjimo į sporto salę iš reikmenų sandėliuko, o pro užpakalines jo duris išėjo į sunkumų kilnojimo patalpą.

Dabar žinau, kad tos spynos buvo geriausia įmanoma apsauga dviračiams. U raidės formos mažutės, tvirtos spynos dalis yra vos poros colių aukščio, tad galimi vagys neįstengia užkišti laužtuvo. Pati grandinė nukalta ir suverta gamykloje; kiekviena grandis pusės colio storio. Kryptonite grandinės garsėja atsparumu karščiui, nes profesionalūs dviračių vagys dažnai naudoja degiklius, o įmonė taip pasitiki savo technologija, kad pavogus dviratį ji garantuoja grąžinsianti visą jo piniginę vertę. Priešingai negu daugumos konkurentų modelių, tokia garantija galioja net Niujorke.

Nors tikino, kad tavo darbas, Franklinai, jo nedomina, Kevinas surengė sėkmingiausią Kryptonite reklamos kampaniją.

Po trijų dvidešimt pro pagrindinį įėjimą iš fojė, kuri liko atrakinta, ėmė rinktis pirmieji MGŠA laimėtojai, klegėdami ir sveikindami vienas kitą.

– Nieko sau, asmens higiena! – pareiškė Sovetas.

– Ei, juk mes šviečiame mokslo ir gabumų šviesa, – atsakė Lora, švytuodama šilkiniais rudais plaukais. – Nejau negausime kėdžių?

Peliūkštis nuėjo prie reikmenų sandėliuko paieškoti sulankstomų kėdžių, bet grįžęs pranešė, kad sandėliukas šiandien jau užrakintas. Grierė tarė:

– Nežinau, šitaip visai smagu. Galime sėdėti sukryžiavę kojas, lyg aplink laužą.

– Na jau, – atsakė Lora, kurios apranga buvo menka. – Sukryžiavus kojas, su šituo sijonu? Ir, dėl Dievo meilės, čia Versace. Nenoriu, kad jis pradvistų atsilenkimų prakaitu.

– Oho, mergyt, – Sovetas galva mostelėjo į perkarusią jos figūrą, – tu nieko daugiau apie atsilenkimų prakaitą ir nežinai.

Kevinas iš nišos, lyg iš balkonėlio antrame aukšte, girdėjo, ką šnekasi jo nugalėtojai; jei neatsitrauks nuo tolimosios sienos, iš apačios liks nematomas. Trys dviračiai, bėgimo takelis ir irklavimo aparatas jau buvo nuvilkti šalin nuo apsauginių balkonėlio turėklų. Išimtos iš krepšio dviejuose gaisriniuose kibiruose stirksojo strėlės – maždaug du šimtai.

Sužavėtas pasakiško aido, Denis visu balsu padeklamavo kelias eilutes iš „Negerk vandens“, o Zigis, kuris visada lakstydavo po mokyklą su triko ir timpomis, kad visi matytų jo blauzdas, neatsispyrė ir, kaip Kevinas vėliau sakė, „įėjo kaip tikra karalienė“, sušokdamas kelis sukinius pointe per visą sporto salę ir užbaigė grand jeté. Bet Lora, kuriai neabejotinai atrodė nekieta vėpsoti į žydrius, matė vien Džefą Rivsą – nors tykus ir mirtinai nuoširdus, jis buvo dailus mėlynakis vaikinas su ilga šviesia kasele, ir jį buvo įsižiūrėjusios bent tuzinas mergaičių. Viena iš varvinusių į jį seilę, anot NBC nufilmuoto interviu su drauge, buvo Lora Vulford, ir tai galbūt įtikimesnis paaiškinimas už dvylikastygę gitarą, kodėl ir jis buvo išrinktas Mokslo ir gabumų šviesai.

Migelis, kuris tikriausiai manėsi esąs nemėgstamas dėl to, kad yra protingas arba lotynų amerikiečių kilmės, – bet tik ne dėl to, kad yra mažumėlę putlus – tučtuojau klestelėjo ant mėlyno kilimėlio ir, suraukęs antakius, įsikniaubė į nudrengtą Alano Blumo The Closing of the American Mind. Šalia jo Grierė, kuri, kaip dažnai atstumtieji, klaidingai įsivaizdavo, kad atskalūnai mėgsta vieni kitus, baisiausiai stengėsi įtraukti jį į diskusiją apie NATO veiksmus Kosove.

Deina Roko pasirodė po trijų trisdešimt penkios.

– Nagi, šaunuoliai! – šūktelėjo ji. – Zigi, labai gražu, bet čia ne baleto repeticija. Gal galim imtis reikalo? Susirinkome džiaugsminga proga, bet man tai vis tiek viršvalandžiai, ir norėčiau grįžti namo iki Letermano pokalbių laidos.

Tuo metu pasirodė valgyklos darbuotojas, nešinas padėklu į celofaną suvyniotų sumuštinių.

– Kur juos padėti, ponia? – paklausė jis Roko. – Ponas Bevonsas mums užsakė atnešti užkandžių.

– Koks tas Donas malonus! – aiktelėjo ji.

Na. Kažkas tikrai malonus. Ir reikia pasakyti, sumuštiniai buvo graži mintis, dar vienas autentiško mokyklos susirinkimo ženklas. Bet Kevinas galbūt mažumėlę perlenkė lazdą, ir dėl tokio gesto patirs šalutinių nuostolių.

– Ponia, mano pamaina baigėsi, ar galėčiau pamėtyti kamuolį? Aš būsiu ten, tolimajame gale, niekam netrukdysiu. Mano rajone nėra krepšio. Būčiau labai dėkingas.

Roko būtų dvejojusi – triukšmas gali trukdyti, – bet valgyklos darbuotojas buvo juodaodis.

Kevinas tikriausiai rovėsi plaukus, kam paliko tą krepšį kampe, bet dabar – po trijų keturiasdešimt – jį turėjo labiau trikdyti tas, kuris nepasirodė. Į tarybą susirinko tik devyni iš dešimties jo svečių, o dar vienas įsibrovė neprašytas. Ši operacija nebuvo surengta vėluojantiems, o kai susirinkimas prasidėjo, jis tikriausiai ėmė paskubomis regzti atsarginį planą, kurio griebtis privertė atsainus Džošuos Lakronskio požiūris.

– Vaje, kaip šlykštuuu! – pareiškė Lora, nustumdama lėkštę. – Kalakutienos suktinukai. Tiesiog kalorijos už dyką.

– Visų pirma, mielieji, – pradėjo Roko, – noriu jus visus pasveikinti, gavus šį nepaprastą apdovanojimą…

– Ge-rai! – plačiai atsivėrė fojė durys. – Įsijauskim į vaidmenį!

Kevinas dar niekada taip nesidžiaugė, išvydęs įkyruolį Džošuą Lakronskį. Kai ratelis prasiplėtė, kad tilptų Džofas, Kevinas išslinko iš balkonėlio ir nusliuogė laiptais žemyn su dar viena Kryptonite spyna. Nors stengėsi apsisukti kuo tyliau, grandinė vis tiek truputį žvangėjo, ir jis galbūt džiaugėsi, kad tuo metu valgyklos darbuotojas bumbsi kamuoliu. Grįžęs į balkonėlį, jis paskutine grandine užrakino dvigubas balkonėlio duris iš vidaus.

Voilà. Žuvelės tinkle.

Ar jis persigalvojo, ar tiesiog smaginosi? Jų susirinkimas truko dar penkias minutes, tik tuomet Kevinas slapčia prisiartino prie turėklų su užtaisytu arbaletu. Nors dabar iš apačios buvo matomas, būrelis buvo per daug įsijautęs planuoti savo pasirodymus, kad pakeltų į jį akis.

– Aš galėčiau pasakyti kalbą, – siūlė Grierė. – Pavyzdžiui, apie tai, kad reikia panaikinti ypatingojo prokuroro tarnybą? Nes manau, kad Kenetas Staras – blogio įsikūnijimas!

– O gal apie ką nors švelnesnio? – patarė Roko. – Juk nenori supykdyti respublikonų…

– Ir dar kaip!

Tylus šnaresys. Taip, kaip stoja trumputė pauzė tarp žaibo ir griaustinio, įtempta tyla tvyrojo akimirką tarp to, kai Loros Vulford Versace palaidinę čekšteldama pervėrė strėlė, ir to, kai kiti moksleiviai ėmė klykti.

– O Dieve!

– Iš kur ji!

– Ji visa KRAUJUOJA!

Čekšt. Dar nė nepakilęs ant kojų, Migelis buvo peršautas į pilvą. Čekšt. Palinkęs virš Loros Vulford, Džefas pervertas tarp menčių. Peršasi išvada, kad visas tas valandas, kai Kevinas mūsų kieme treniravosi, mažas juodas taškelis koncentrinių apskritimų viduryje jo akyse turėjo virsti tobulu Versace viskozės apskritimu. Peršauta tiesiai į širdį, ji mirė.

– Jis ten! – parodė Denis.

– Vaikai, lauk! Bėkit! – įsakė Roko, nors nė nereikėjo; likusieji nesužeisti jau skuodė prie pagrindinių durų ir ten suteikė naują prasmę posakiui panikos rankenos26. Tačiau balkonėlis buvo įrengtas taip, kad sporto salėje nebuvo nė vieno kvadratinės pėdos, kuri nebūtų pasiekiama pro jo turėklą, ir netrukus jie visi tai sužinos.

– O, šūdas, kaip aš nesupratau! – sukliko Džošua, pažvelgęs aukštyn ir tarškindamas reikmenų sandėliuko duris, kurias Peliūkštis jau buvo patikrinęs. – Tai Kačiadurianas!

Čekšt. Kai jis daužė į pagrindines duris, šaukdamasis pagalbos, o nugaroje įsmigusi strėlė virpėjo, dar viena smigo Džefui Rivsui į sprandą. Kai Peliūkštis nulėkė prie išėjimo pro berniukų persirengimo kambarį, o durys vos prasivėrė ir užstrigo, strėlė įsmigo jam šiknon; nuo jos jis nežus, bet kol šlubčiojo prie paskutinio išėjimo pro mergaičių persirengimo kambarį, jis tikrai pamažu ėmė suvokti, kad anksčiau ar vėliau atlėks ta, kuri jį nužudys.

Deina Roko prie mergaičių persirengimo kambario durų pripuolė beveik tuo pačiu metu, sunkiai nešdama ant rankų Loros kūną – bevaisis, bet narsus darbas, apie kurį vėliau bus daug kalbama minėjime. Peliūkštis pažvelgė Roko į akis ir papurtė galvą. Kai bendraklasiai spygaudami suko ratą nuo durų prie durų, minkomi lyg tešla dubenyje, Peliūkštis juos visus perrėkė:

– Durys užrakintos! Visos durys užrakintos! Slėpkitės!

Už ko?

Valgyklos darbuotojas – nepratęs kaip moksleiviai prie Šaudynių mokykloje formato, nes šie lankė pasirengimo susirinkimus ir tučtuojau įsijautė į vaidmenį – šliaužė pasieniu, lyg čiuopdamas slapto išėjimo kaip detektyvuose, judėjo lėtai, stengdamasis nepatraukti į save dėmesio. Kadangi šlakbetonio blokai nepasidavė, dabar jis atsitūpė ir susirangė, krepšinio kamuoliu lyg skydu prisidengęs nuo lankininko. Kevinas aiškiai irzo, kad paliko sporto salėje net ir tokią menką priedangą, ir beprasmė apsauga tik pakurstė jo rūstybę. Ššš-pufff. Kamuolys pervertas.

– Kevinai! – suriko anglų kalbos mokytoja, savo kūnu dengdama Peliūkštį tolimiausiame nuo balkonėlio kampe. – Prašau liautis! Prašau, prašau liautis!

– Piktadarystė, – iš aukšto aiškiai sušnypštė Kevinas; Džošua paskui sakė, jog buvo keista, kad šis palyginti tylus žodis buvo girdėti pro šurmulį. Kol kas Kevinas nieko daugiau nekalbėjo. Tuomet nusitaikė tiesiai į ištikimiausią savo sąjungininkę tarp Gladstouno mokytojų ir paleido strėlę tiesiai jai į tarpuakį.

Kai ji krito, Peliūkštis kampe liko be priedangos, ir nors mėgino atsitūpti ir pasislėpti už jos kūno, gavo dar vieną strėlę, ji perplėšė plautį. Štai jam už tai, kad mokė kompiuterinių virusų paslapčių paprastą kiberdiletantą, kurį daug labiau domino šaudymas iš lanko.

Bet, Džošuos nuomone, Peliūkštis teisingai sumanė; kol kas Lakronskio mėginimai susirinkti visus plonus mėlynus kilimėlius ir pasidaryti iš jų skydą nesisekė taip sklandžiai kaip kine, ir tiesiai jam pro ausis jau prašvilpė dvi strėlės. Kol Kevinas susikaupęs varstė galingas Soveto Vašingtono šlaunis, Džošua nušliaužė į kampą pas Peliūkštį ir paskubomis susirentė pastogę iš mėlynos gumos, Deinos Roko, Loros Vulford ir dejuojančio, beveik sąmonės netekusio Peliūkščio Fergiusono kūno. Iš tos tvankios palapinės jis stebėjo pasirodymą, žvilgčiodamas pro Loros pažastį, o Peliūkščiui putojo iš burnos. Buvo karšta, dvokė baimės prakaitu ir kitu, daug kraupesniu, šleikščiai lipniu dalyku.

Netekusi vilties susirasti saugią priedangą, Grierė Ulanov atžygiavo tiesiai prie sienos, kurioje buvo balkonėlio turėklai, ir atsistojo dvidešimt pėdų žemiau piktojo jų Amūro. Ji pagaliau surado už Kenetą Starą bjauresnį bête noir.

– Nekenčiu tavęs, tu kvailas iškrypėli! – klykė ji. – Tikiuosi, tu iškepsi! Tikiuosi, tau suleis nuodų, o aš galėsiu pažiūrėti, kaip tu miršti!

Kaip greitai ji pakeitė požiūrį. Vos prieš mėnesį ji parašė aistringą rašinį, smerkiantį mirties bausmę.

Pasilenkęs per turėklus, Kevinas šovė stačiai žemyn ir pataikė Grierei į koją. Strėlė susmigo tiesiai į medines grindis ir prismeigė ją. Kol ji išbalusi mėgino išrauti strėlę iš grindų, jis prismeigė ir antrąją koją. Galėjo leisti sau pasismaginti; tikriausiai dar buvo likę penkiasdešimt šešiasdešimt strėlių.

Tuomet kiti sužeistieji sušliaužė prie tolimosios sienos ir vartėsi ten lyg vudu lėlytės, prismaigstytos adatų. Dauguma rangėsi ant grindų, mėgindami virsti kuo mažesniais taikiniais. Bet Zigis Rendolfas, dar nė neįdrėkstas, dabar ryžtingai žengė į salės vidurį, kur atsistojo išpūtęs krūtinę, suglaudęs kulnus, atkišęs kojų pirštus. Tamsus ir smulkių bruožų, jis buvo dailus, akį traukiantis vaikinas, nors labai moteriškų manierų; ligi šiol nesuprantu, ar homoseksualų švelnūs rankų judesiai įgimti, ar išmokti.

– Kačiadurianai! – pro kūkčiojimą nuaidėjo Zigio balsas. – Paklausyk manęs! Nedaryk šito! Padėk lanką ant grindų, pasikalbėkim. Jei tuojau iškviesime medikus, dauguma šitų žmonių pasveiks!

Čia verta priminti: kai Maiklas Karnilas 1997 metais sušaudė maldos būrelį Padukoje, Kentukio valstijoje, dievobaimingas Hito gimnazijos abiturientas, pamokslininko sūnus, vardu lyg romane Benas Strongas, visoje šalyje buvo garbinamas už tai, kad raminamai prisiartino prie šaulio ir paskatino vaikiną padėti ginklą, pats šitaip stodamas į mirtiną pavojų. Anot legendos, Karnilas tuomet metė pistoletą ir sukniubo. Kadangi įvykiuose, kurie darė nenuplaunamą gėdą tarptautinės bendruomenės akyse, visa tauta trokšte troško didvyrių, pasakojimas plačiai paplito. Apie Strongą rašė Time žurnalas, jį filmavo Larry King Live. Galbūt Zigio narsą stoti prieš užpuoliką pakurstė tai, kad jis ir pats žinojo tą istoriją, ir dar tai, kad tą patį semestrą Zigis visai mokyklai prisipažino esąs homoseksualus, tad dar labiau tikėjo savo oratoriaus sugebėjimais.

– Žinau, kad tau tikriausiai dėl ko nors labai negerai, supranti? – tęsė Zigis; dauguma Kevino aukų dar buvo gyvos, o kažkas jo jau gailisi. – Neabejoju, kad tau skauda širdį! Bet tai ne išeitis…

Zigio nelaimė, griežto, kaustančio Beno Strongo pareiškimo Maiklai! Padėk ginklą! apokrifinė prigimtis išaiškės tik 2000 metų pavasarį, kai teisme bus imtas nagrinėti aukų tėvų ieškinys daugiau kaip penkiasdešimčiai kitų šalių – tarp jų tėvų, mokytojų, mokyklos administratorių, kitų paauglių, kaimynų, Doom ir Quake vaizdo žaidimų kūrėjų, filmo „Krepšinio dienoraščiai“ autorių. Davęs priesaiką, Strongas prisipažino, kad iš pradžių pats nevykusiai papasakojo, kas nutiko, savo mokyklos direktoriui, o paskui pasakojimą pasigavo žiniasklaida, ir jis ėmė gyventi savo gyvenimą. Įkalintas mele, jis nuo tada kamavosi. Pasirodo, tuo metu, kai mūsų didvyris prisiartino, Maiklas Karnilas jau buvo liovęsis šaudyti ir sukniubęs, jis pasidavė visai ne dėl iškalbingo prašymo, išdrįsus pažvelgti mirčiai į akis. „Jis tiesiog baigė, – liudijo Strongas, – ir metė ginklą.“

Čekšt. Zigis susvirduliavo.

Tikiuosi, šios chronologijos nepapasakojau taip šaltai, kad pasirodyčiau atsaini. Tiesiog faktai lieka didesni, ryškesni ir labiau žvilgantys negu kiekvienas mažas sielvartas. Aš tiesiog kartoju įvykių seką, kurią sudėstė Newsweek.

Tačiau lyg papūga kartodama jo tekstą, neapsimetu turinti nepaprastų įžvalgų apie Kevino proto būklę, vienintelę svečią šalį, į kurią visai nenorėjau nė kojos kelti. Džošuos ir Soveto pasakojimai apie tai, kaip atrodė mūsų sūnaus veidas viršuje, skiriasi nuo panašių įvykių ataskaitų. Pavyzdžiui, tie Kolumbaino vaikai buvo paklaikę, apsiblaususiomis akimis, išsišiepę lyg pamišėliai. O Keviną, priešingai, apibūdino kaip „susikaupusį“ ir „šaltą“. Kita vertus, jis visada taip atrodydavo priešais taikinį, kai pagalvoji, tik priešais taikinį – lyg pats būtų virtęs strėle ir šitaip persikūnydamas radęs tikslą, kurio flegmatiškam kasdieniam jo „aš“ taip išraiškingai stigo.

Tačiau mąsčiau apie tai, kad daugumai žmonių tarp įsivaizduoto su visomis smulkmenomis nusikaltimo ir jo vykdymo tikrovėje kyla kieta, neperžengiama kliūtis. Tai ta pati vientisa plieninė siena, kuri iškyla tarp peilio ir mano riešo, kai mane labiausiai prispaudžia sielvartas. Tad kaip Kevinas galėjo pakelti arbaletą, nutaikyti jį į Loros krūtinkaulį, o tada iš tikrųjų, laike ir erdvėje, paleisti strėlę? Tenka manyti, kad jis sužinojo tai, ko sužinoti aš niekada nenorėčiau. Kad kliūties nėra. Kad kaip mano kelionės arba šitas absurdiškas planas iš dviračių spynų ir kvietimų ant mokyklos laiškų popieriaus, paleisti pačią strėlę taip pat galima sutraukius veiksmą į paprastas sudedamąsias dalis. Galimas daiktas, kad paspausti arbaleto ar šautuvo gaiduką yra ne didesnis stebuklas, negu paimti stiklinę vandens. Bijau, kad peržengti ribą į tai, kas „nesuvokiama“, gali būti ne didesnis sportas, negu peržengti paprasto kambario slenkstį; ir tai, jei nori, yra visa gudrybė. Paslaptis. Kaip visada, paslaptis yra tai, kad paslapties nėra. Jam tikriausiai beveik norėjosi kikenti, nors tai ne jo stilius; tie Kolumbaino vaikai tikrai kikeno. O kai supranti, kad niekas negali tavęs sulaikyti – kad kliūtis, kuri atrodė tokia neperžengiama, yra tik išsigalvota – tikriausiai įmanoma žengti per ją pirmyn atgal, šūvis po šūvio, lyg nepavojingas mažylis būtų nubrėžęs liniją ant kilimo, kurios tau peržengti negalima, o tu jį erzindamas vaikštai per ją pirmyn atgal, tarsi šoktum šaipydamasis.

Vis dėlto pabaiga labiausiai neduoda man ramybės. Nerandu parankių metaforų.

Jei atrodo sunku patikėti, kad niekas neatsiliepė į pagalbos šauksmus, sporto salė izoliuota, o užsilikusieji mokykloje, kurie vėliau prisipažino girdėję klyksmus ir šūksnius, visai suprantamai manė, kad vyksta triukšmingas sporto renginys ar rungtynės. Nebuvo girdėti išdavikiško šautuvo pokšėjimo. O lengviausiai tokį abejingumą galima paaiškinti tuo, kad nors man ilgokai užtruko papasakoti, skerdynės truko ne ilgiau negu dešimt minučių. Bet jei Keviną apėmė kokia nors pakitusi psichikos būsena, ji turėjo būti daug pastovesnė.

Sovetas neteko sąmonės, tikriausiai dėl to ir liko gyvas. Kadangi Džošua nejudėjo, jo kūnų tvirtovė buvo sistemingai aplaidyta strėlėmis, kurios pribaigs Peliūkštį Fergiusoną. Pagalbos šūksniai ar skausmo dejonės toliau prie sienos nutilo po papildomų šūvių. Jis neskubėjo, Franklinai – ištuštino abu kibirus, kol ta suglebusių aukų greta pasišiaušė lyg dygliakiaulių šeimynėlė. Bet dar kraupesnė už šią nesudėtingą šaudymo treniruotę – jo aukų nebegalėjai laikyti judančiais taikiniais – buvo jos pabaiga. Nušauti žmones iš arbaleto yra netikėtai sunku. Kevinas tai žinojo. Tad laukė. Kai pagaliau be dvidešimt šešios vakaro apsaugininkas užsuko užrakinti salės, sutriko išvydęs Kryptonite spyną ir pažvelgė pro durų plyšį, už kurio visa raudonavo, Kevinas laukė. Kai atvyko policija su tais milžiniškais, bet niekam tikusiais pjūklais (kurie nuo grandinės tiesiog atšipo), ir kai galiausiai jiems teko susirasti elektrinį metalo pjūklą, kuris džeržgė ir spjaudėsi kibirkštimis – o visa tai užtruko – Kevinas susikėlė kojas ant balkonėlio turėklo ir laukė. Ta ilga interliudija tarp paskutinės strėlės ir pagaliau pro fojė duris prasiveržusio specialiosios paskirties būrio net galėjo būti laikoma tokiu dyku laiku, apie kurį jam, šešiamečiui, pasakojau, kad džiaugtųsi turėdamas knygą.

Lora Vulford ir Deina Roko žuvo nuo pačių strėlių sužeidimų. Zigis, Peliūkštis, Denis, Grierė, Džefas, Migelis ir valgyklos darbuotojas mirtinai nukraujavo, lašas po lašo.

(2001 M. BALANDŽIO 6 D. – TĘSINYS)

Kai iššokau iš mašinos, aikštelėje jau knibždėjo greitosios pagalbos ir policijos automobilių. Jos pakraštyje driekėsi geltona juosta. Kaip tik temo, ir susirūpinusius greitosios pagalbos medikus apšvietė pamėkliškai mirgančios raudonos ir mėlynos lempos. Į aikštelę buvo nešami vieni neštuvai po kitų – net pašiurpau; jiems galo nebuvo matyti. Tačiau net tokiame sąmyšyje pažįstamas veidas švyti ryškiau už gelbėtojų mašinas, ir žvilgsniu aptikau Keviną per kelias sekundes. Mane apėmė klasikiniai prieštaringi jausmai. Nors sūnus man kėlė problemų, vis tiek palengvėjo, kad jis gyvas. Bet neturėjau prabangos džiaugtis savo sveikais motiniškais instinktais. Iš pirmo žvilgsnio buvo aišku, kad jis ne žygiuoja, o yra vedamas taku iš sporto salės policininkų būrio, ir vienintelė priežastis, kodėl rankas jis laikė už nugaros, o ne kaip visada tabalavo jomis, buvo tai, kad pasirinkimo jis neturėjo.

Man sukosi galva. Staiga šviesos mašinų aikštelėje išsisklaidė į beprasmes dėmes, kaip raštai po akių vokais, kai jas pasitrini.

– Ponia, deja, turit palikti šią vietą…

Tai buvo vienas iš pareigūnų, kurie išdygo prie durų po nuotykio perėjoje, stambesnis, ciniškesnis iš jų. Jie tikriausiai mato gausybę išpūstakių tėvų, kurių mielieji nusikaltėliai kilę „iš geros šeimos“, nes mano veido, regis, nepažino.

– Jūs nesuprantate, – atsakiau ir pridūriau sunkiausią kada nors išsakytą ištikimybės pareiškimą. – Tai mano sūnus.

Jo veidas apsiniaukė. Prie tokios išraiškos dar įprasiu; prie jos ir prie tos sutirpusios „ak, tu vargšele, nė nežinau, ką pasakyti“, o ji dar baisesnė. Bet dar nebuvau jai atspari, ir kai paklausiau, kas nutiko, iš titnago jo akyse supratau: kad ir už ką dabar esu netiesiogiai atsakinga, tai labai baisu.

– Yra aukų, ponia, – tepaaiškino jis. – Verčiau atvažiuokit į nuovadą. Nuvažiuokit 59-uoju iki 303-iojo ir išsukit į Orindžbergo kelią. Įėjimas iš Rotušės gatvės pusės. Manyčiau, dar nesate ten buvusi.

– Ar galiu… su juo pasikalbėti?

– Paklauskit štai to pareigūno, ponia. Su kepure? – ir jis nuskubėjo šalin.

Braudamasi prie policijos mašinos, ant kurios užpakalinės sėdynės policininkas įgrūdo mūsų sūnų, viena ranka prilaikydamas viršugalvį, buvau priversta kartoti ir vis labiau nuvargusi aiškinti, kas aš esu, daugybei pareigūnų. Pagaliau supratau Naujojo Testamento pasakojimą apie šventąjį Petrą ir kodėl jis trissyk išsižadėjo visų atstumtojo, užpulto linčiuojančios minios. Man atsikalbinėti galbūt kilo dar didesnė pagunda negu Petrui, nes, kad ir kuo jis save laikė, tas berniukas tikrai nebuvo išganytojas.

Pagaliau prasibroviau iki Orindžtauno policijos mašinos, ant kurios šono draugiškas užrašas „Partnerystė su bendruomene“ man nebegaliojo. Žvelgdama pro užpakalinį langelį, nieko nemačiau, nes stikle mirgėjo atspindžiai. Tad pridengiau jį ranka. Jis neverkė ir nenunarino galvos. Jis atsigręžė į langelį. Be vargo pažvelgė man į akis.

Maniau surikti: Ką tu padarei? Bet banalus šūksnis būtų savanaudiškai retoriškas, puikavimasis motinišku nepritarimu. Visas smulkmenas netrukus sužinosiu. Ir neįsivaizdavau pokalbio, kuris neatrodytų absurdiškas.

Tad žvelgėme vienas į kitą tylomis. Kevino veidas buvo santūrus. Jame dar šmėsčiojo ryžto likučiai, bet jo vietą jau užėmė tyki, patenkinta ramybė gerai atlikus darbą. Jo akys buvo keistai skaidrios – nesutrikusios, beveik taikios – ir pažinau jose to ryto tyrumą, nors pusryčiai jau atrodė lyg buvę prieš dešimt metų. Tai buvo svetimasis sūnus, berniukas, nusimetęs nuvalkiotą, nerangią Tai yra ir Turbūt priedangą ir įgijęs tvirtą, aiškią žmogaus, turinčio misiją, laikyseną.

Jis buvo savimi patenkintas, iškart pamačiau. Ir daugiau nieko žinoti man nebereikėjo.

Tačiau kai dabar įsivaizduoju jo veidą pro tą mašinos langelį, prisimenu ir dar kai ką. Jis ieškojo. Jis kažko stebeilijo į mano veidą. Žiūrėjo labai kruopščiai ir įdėmiai, o tuomet mažumėlę atsilošė. Kad ir ko ieškojo, nerado, ir tuo, regis, taip pat kažkodėl liko patenkintas. Nenusišypsojo. Bet nedaug trūko.

Važiuodama į Orindžtauno policijos nuovadą, niršau, siutau ant tavęs, Franklinai. Negražu, bet tavo mobilusis dar vis buvo išjungtas, o juk žinai, kaip įsikimbama tokių smulkių logistinių reikalų, kad užsimirštum. Dar neįstengiau užpykti ant Kevino, ir atrodė saugiau savo neviltį lieti ant tavęs, nes tu nieko bloga nepadarei. Vis iš naujo spausdama mygtuką ir rinkdama numerį, garsiai šūkalojau prie vairo. „Kur tu? Jau beveik pusė aštuonių! Po galais, įsijunk telefoną! Dėl Dievo meilės, kodėl būtent šįvakar turi dirbti taip vėlai? Ir gal žinių neklausei?“ Bet visureigyje tu neklausydavai radijo; mieliau leisdavai Springstino ar Čarlio Parkerio kompaktines plokšteles. „Franklinai, tu kalės vaike! – šaukiau, dar vis liedama karštas, geliančias įniršio ašaras. – Kaip gali versti mane visa tai ištverti vieną?“

Iš pradžių pravažiavau Rotušės gatvę, nes tas glotnus, gana ryškus žalias ir baltas pastatas iš lauko atrodo kaip kokiam nors tinklui priklausanti kepsninė ar sveikatingumo klubas. Išskyrus negrabiai iškaltą bronzinį frizą tarnyboje žuvusių keturių Orindžtauno pareigūnų atminimui, fojė taip pat buvo vien baltos sienos ir beveidis linoleumas, kur tikėtumeisi rasti rodyklę į baseiną. Bet pats priimamasis buvo siaubingai intymus, dar klaustrofobiškesnis už ankštą Najako ligoninės priimamąjį.

Man toli gražu nebuvo suteikta pirmenybė, nors registratorė man šaltai pranešė pro langelį, kad galiu lydėti savo „mažametį“ – žodis nuskambėjo nederamai menkinamai, – kol jį užregistruos. Supanikavusi ėmiau maldauti: „Privaloma?“, o ji atsakė: „Kaip norit.“ Ji liepė man prisėsti ant vienintelės juodos vinilinės sofos, kur likau kėpsoti be priežiūros, kol aplink lakstė policijos pareigūnai. Jaučiausi ir kalta, ir nereikalinga. Nenorėjau čia būti. Jei atrodo pasakyta apgailėtinai per švelniai, turiu galvoje naują pojūtį, kad nenorėjau būti ir niekur kitur. Kalbant tiesiai, norėjau mirti.

Trumpą laiką kitame mano lipnios juodos vinilinės sofos gale sėdėjo vaikinas, dabar žinau, kad tai buvo Džošua Lakronskis. Net jei būčiau tą moksleivį pažinojusi, abejoju, ar tą akimirką būčiau jį atpažinusi. Mažas berniukas, jis labiau priminė nebe paauglį, o maždaug Silijos amžiaus vaiką, nes jam stigo pasipūtusios laikysenos, kuria jis, pasirodo, garsėjo mokykloje. Pečiai susigūžę, trumpi juodi plaukai susivėlę. Rankos sukištos tarp kelių, riešai nenatūraliai persukti kaip vaikų, kamuojamų stiprios raumenų distrofijos. Jis sėdėjo nė nekrusteldamas. Regis, nė nemirkčiojo. Kai jo prižiūrėti atėjo pareigūnas, kurio mano padėtis nebuvo verta – jau jaučiausi lyg apkrėsta, užkrečiama, uždaryta į karantiną, – jis nieko neatsakė uniformuotam vyriškiui, kuris, atsistojęs greta, mėgino jį sudominti policijos automobilių modeliukais stiklinėje dėžėje. Tai buvo labai žavi kolekcija, vien metalinės mašinėlės, kai kurios labai senos – sunkvežimiai, arklių traukiami vežimai, motociklai, 1949 metų Ford iš Floridos, Filadelfijos, Los Andželo. Tėviškai švelniai pareigūnas paaiškino, kad viena mašinėlė labai reta, iš tų laikų, kai Niujorko miesto policijos mašinos buvo žalios ir baltos – prieš Niujorko policijos departamento mėlynąsias. Džošua bukai spoksojo tiesiai priešais save. Jei apskritai suvokė, kad aš čia sėdžiu, regis, nežinojo, kas aš, o kaip aš galėjau prisistatyti? Svarsčiau, kodėl tas berniukas nenuvežtas į ligoninę kaip kiti. Niekaip negalėjai suprasti, kad kraujas, kuriuo permirkę jo drabužiai, yra ne jo.

Po kelių minučių pro registratūros duris įsiveržė stambi, nutukusi moteris, pripuolė prie Džošuos ir vienu judesiu pakėlė jį glėbyje. „Džošua!“ – sušuko ji. Iš pradžių jis suglebo jos rankose, o paskui tie distrofiški riešai pamažu susirangė ant jos pečių. Nuo jo rankovių ant dramblio kaulo spalvos lietpalčio liko raudonos dėmės. Mažas veidelis įsikniaubė į stambų jos kaklą. Aš ir susigraudinau, ir ėmiau pavydėti. Tokio susitikimo man neskirta. Aš taip tave myliu! Kaip aš džiaugiuosi, kad tu sveikas! O aš jau nebe visai džiaugiausi, kad mūsų pačių sūnus sveikas. Nuo žvilgsnio pro mašinos langelį kaip tik jo sveikumas ėmė mane kamuoti.

Visa trijulė susigrūdo pro duris gilyn. Pareigūnė už registratūros langelio nekreipė į mane dėmesio. Jei ir krausčiausi iš galvos, tikriausiai džiaugiausi bent jau turėdama užsiėmimą su mobiliuoju telefonu, kurį maigiau lyg rožinį; rinkdama numerį bent jau turėjau ką veikti. Bent dėl įvairovės kurį laiką ėmiau skambinti namų numeriu, bet vis atsiliepdavo atsakiklis, ir aš padėdavau ragelį, iki galo neišklausiusi to negyvo įrašo, nes bjaurėjausi savo pačios balsu. Jau palikau tris, keturias žinutes, pirmąją – susitvardžiusi, paskutinę raudodama – na ir juostelė grįžusiems. Supratęs, kad abu užgaišome, Robertas aiškiai nusivedė Siliją į McDonald’s; ji labai mėgo karštą obuolių pyragą. Kodėl jis man nepaskambino? Juk turi mano mobiliojo numerį! Nejau Robertas neklausė žinių? Ak, žinau, McDonald’s groja muzika, o važiuodamas taip netoli, jis nebūtinai įsijungtų mašinos radiją. Bet nejau niekas eilėje apie tai neužsiminė? Kaip kas nors Roklando apygardoje galėtų kalbėti apie ką kita?

Kai du pareigūnai nusivedė mane į tą tuščią kambarėlį užrašyti parodymų, buvau tokia nusiminusi, kad nė neįstengiau elgtis mandagiai. Tikriausiai atrodžiau ir kvaila; niekaip nesupratau, kam reikia kreiptis į šeimos advokatą, jei nėra jokio klausimo, kad Kevinas kaltas. Ir tik dabar kažkas susiprato bent apytiksliai papasakoti jo motinai, dėl ko kaltas. Apytikris aukų skaičius, kurį dalykiškai išpyškino vienas pareigūnas, vėliau pasirodys gerokai perdėtas, bet tuomet neturėjau jokio reikalo būti išsiaiškinusi, kad žudynių skaičiai, kai tik paskelbiami, beveik visada būna išpūsti. Be to, koks iš tikrųjų skirtumas, kad pagimdei sūnų, kuris nužudė tik devynis žmones, o ne trylika? O jų klausimai man atrodė nešvankiai nesvarbūs: kaip Kevinui sekėsi mokykloje, kaip jis elgėsi tą rytą.

– Jis mažumėlę irzliai elgėsi su mano vyru! Šiaip nieko ypatinga! O ką reikėjo daryti, sūnus aprėkia tėvą, tai aš turiu skambinti policijai?

– Nagi, ponia Kačiurian, nurimkit…

– Kačiadurian! – pataisiau. – Gal malonėtumėt teisingai ištarti mano pavardę?

Ak, dar ir kaip malonės.

– Tuomet ponia Kačiadurian. Kur jūsų sūnus galėjo gauti arbaletą?

– Dovanų per Kalėdas! Ak, aš sakiau Franklinui, kad nereikia, aš sakiau. Gal galėčiau dar kartą paskambinti vyrui?

Jie leido paskambinti, ir darsyk veltui surinkus numerį man nusviro rankos.

– Atleiskit, – sukuždėjau. – Atleiskit, atleiskit. Nenorėjau negražiai su jumis kalbėtis, man nerūpi mano pavardė, aš jos nekenčiu. Daugiau niekada nenoriu girdėti savo pavardės. Atleiskit…

– Ponia Kadarian… – vienas pareigūnas atsargiai prilietė man petį. – Galbūt iki galo išklausykime parodymus kitą kartą.

– Tiesiog aš turiu dukrelę, mažą mergytę, Siliją, ji namie, gal galėtumėt…

– Suprantu. Klausykit, deja, Kevinas liks sulaikytas. Ar norėtumėt pasikalbėti su sūnumi?

Įsivaizduodama patenkintą, nepermaldaujamą ramybės išraišką, kurią regėjau pro policijos mašinos langą, suvirpėjau ir rankomis užsidengiau veidą.

– Ne. Prašau, nereikia, – maldavau ir jaučiausi siaubinga bailė. Tikriausiai priminiau Siliją, laibu balseliu maldaujančią neversti maudytis, kai vonios kanalizacijos angoje dar tūno tas tamsus, lipnus siaubas. – Prašau neversti manęs. Prašau, ne. Negaliu į jį žiūrėti.

– Tuomet galbūt bus geriausia, jeigu tiesiog važiuosit namo.

Kvailai pažvelgiau į jį. Kaip gėda, aš nuoširdžiai maniau, kad mane uždarys į kalėjimą.

Galbūt tiesiog norėdamas užpildyti nejaukią tylą, kol vėpsojau į jį, jis švelniai pridūrė:

– Kai gausime orderį, turėsime apieškoti jūsų namus. Tikriausiai rytoj, bet nesijaudinkit. Mūsų pareigūnai elgiasi labai pagarbiai. Mes nesuversim namų.

– Dėl manęs galit juos nors ir sudeginti, – atsakiau. – Nekenčiu tų namų. Iškart jų nekenčiau…

Juodu susižvalgė: isterija. Ir išprašė mane pro duris.

Išleista – negalėjau tuo patikėti – į automobilių aikštelę niūriai praėjau savo mašiną, iš pradžių gretoje jos nepažinusi; viskas dabar jau senajame mano gyvenime atrodė svetima. Buvau priblokšta. Kaip jie galėjo tiesiog mane paleisti? Net pačioje pradžioje tikriausiai pradėjau justi stiprų poreikį būti apkaltinta, laikoma atsakinga. Vos tvardžiausi neėmusi belsti į nuovados duris ir prašytis, kad leistų nakvoti kameroje. Juk man ten vieta. Buvau įsitikinusi, kad vienintelis guolis, kuriame tą naktį būčiau įstengusi ramiai miegoti, būtų pigus, gumbuotas čiužinys ir šiurkšti valdiška patalynė, o vienintelė lopšinė, galinti mane užmigdyti, – batų girgždėjimas ir tolumoje žvangantys raktai.

Tačiau radusi mašiną keistai apsiraminau. Nuščiuvau. Pasidariau metodiška. Kaip Kevinas. Raktai. Šviesos. Saugos diržas. Valytuvai su pauzėmis, nes tvyro migla. Protas apmirė. Lioviausi kalbėtis su savim. Namo važiavau labai lėtai, sustodavau prie geltonos šviesos, visiškai sustabdydavau mašiną sankryžoje, duodama kelią, nors mašinų nebuvo. O kai įsukau į mūsų ilgąjį įvažiavimą ir pastebėjau, kad nedega nė viena šviesa, nesusijaudinau. Nenorėjau.

Pastačiau mašiną. Tavo visureigis buvo garaže. Judėjau labai lėtai. Išjungiau valytuvus ir šviesas. Užrakinau mašiną. Įsidėjau raktus į egiptietišką rankinę. Stabtelėjau ir pagalvojau, ar nėra kokio nors kasdienio reikaliuko, kurį turėčiau sutvarkyti prieš eidama vidun; paėmiau lapą nuo valytuvo, pakėliau garaže nuo grindų tavo šokdynę ir pakabinau ant kabliuko.

Kai uždegiau šviesą virtuvėje, pagalvojau, kad tau visai nebūdinga palikti visus taukuotus pusryčių indus. Dešrelės keptuvė statmena riogsojo džiovyklėje, bet prancūziško skrebučio – ne, o dauguma lėkščių ir sulčių stiklinių dar stovėjo ant spintutės. Ant stalo draikėsi Times puslapiai, nors išnešti laikraštį į stirtą garaže kiekvieną rytą buvo vienas iš įkyrių tavo švaruoliškų įpročių. Įjungusi kitą šviesą, iškart pamačiau, kad nieko nėra valgomajame ir svetainėje; štai kuo geras namas be durų. Vis tiek apėjau kiekvieną kambarį. Lėtai.

– Franklinai! – šūktelėjau. – Silija!

Nuo mano balso darėsi nejauku. Jis buvo toks menkas ir skardinis, o neatsiliepė niekas.

Eidama koridoriumi, stabtelėjau prie Silijos kambario ir tik vargais negalais prisiverčiau įeiti. Ten buvo tamsu. Lova tuščia. Tas pats ir mūsų miegamajame, voniose, terasoje. Nieko. Tuščia. Kur jūs? Ar išėjote manęs ieškoti? Aš turėjau mobilųjį. Tu žinojai numerį. Ir kodėl nevažiavote visureigiu? Ar čia žaidimas? Judu su Silija kikendami slepiatės spintoje. Būtent šįvakar sugalvojote pažaisti?

Namas buvo tuščias. Mane apėmė regresyvus, ūmus troškimas paskambinti mamai.

Apėjau jį dusyk. Nors kambarius jau buvau tikrinusi, antrąjį kartą tik dar labiau virpėjau. Atrodė, kad namie kažkas yra, svetimas, įsibrovėlis, ir aš jo tiesiog nematau, nes jis seka man įkandin, slapstosi už spintelių, rankose gniauždamas kapoklę. Pagaliau tirtėdama grįžau į virtuvę.

Ankstesni savininkai tas kiemo lempas tikriausiai pastatė ketindami rengti prabangius vakarėlius sode. Mes vakarėlių sode nerengdavome ir tas lempas įjungdavome retai, bet žinojau, kur jungiklis: į kairę nuo sandėliuko, greta stumdomųjų stiklinių durų į kiemo šlaitą. Ten stovėdavau ir žiūrėdavau, kaip judu su Kevinu mėtote beisbolo kamuoliuką, ir ilgėdavausi, jausdavausi pamiršta. Panašiai jaučiausi ir dabar – pamiršta. Lyg būtumėte surengę labai sentimentalią šeimos šventę, o manęs nepakvietę. Tikriausiai gerą pusę minutės laikiau ranką ant jungiklio, kol pagaliau jį paspaudžiau. Jei reikėtų iš naujo paspausti, palaukčiau dar ilgėliau. Daug sumokėčiau už kiekvieną savo gyvenimo akimirką be to vaizdo.

Kalvos viršuje nušvito šaudymo taikinys. Netrukus suprasiu, kaip pašmaikštavo Kevinas, kai per pietus paskambino į Lamontą ir pasakė Robertui nevažiuoti pasiimti Silijos iš mokyklos, nes ji „prastai jaučiasi“. Nugara į taikinį stovėjo Silija – pasitempusi, rami ir patikli, lyg susiruošusi žaisti „Vilių Telį“.

Kai atlapojau duris ir nulėkiau šlaitu aukštyn, skubėjau neracionaliai. Silija gali palaukti. Jos kūną prie taikinio laikė penkios strėlės, lyg smeigtukai pritvirtinusios liemenį – tarsi perkreiptą autoportretą klasės skelbimų lentoje. Kai klupčiojau artyn, šaukdama ją vardu, ji man groteskiškai mirktelėjo, atlošusi galvą. Nors prisimenu, kaip tą rytą įdėjau stiklinę akį, dabar jos nebuvo.

Kai ką žinome visa savo esybe, daug apie tai nė negalvodami, bent jau tuo nejaukiu žodiniu tarškėjimu minčių paviršiuje. Taip ir buvo; žinojau, ką dar rasiu, pati sau tiesiai to nesukonkretinusi. Tad kai klupinėdama prie taikinio užkliuvau už kažko, kyšančio iš krūmų, man galbūt pasidarė bloga, bet nenustebau. Iškart pažinau kliūtį. Juk tiek sykių pirkau Stove batus Banana Republic.

Ak, mano mylimasis. Galbūt man per daug reikia papasakoti sau istoriją, bet jaučiuosi priversta kokia nors gija susieti šiaip jau beprasmiškai apšnerkštą kiemą ir visa, ką geriausia turi žmogus, už kurio ištekėjau.

Kadangi iki išėjimo į mokyklą liko geros dvidešimt minučių, tu išleidai vaikus pažaisti. Tau tikriausiai net buvo smagu, kad bent sykį juodu šėlioja sykiu – bendrauja. Tu pervertei Times, nors ketvirtadienio priedas buvo Home, tavęs jis nebūtų sudominęs. Todėl pradėjai tvarkyti pusryčių indus. Išgirdai klyksmą. Neabejoju, tučtuojau išlėkei pro stumdomąsias duris. Puolei jo link iš kalvos apačios. Buvai tvirtas vyras, net ir sulaukęs penkiasdešimties, vis dar keturiasdešimt minučių kasdien šokinėdavai per šokdynę. Kad išverstų iš kojų tokį kaip tu, reikėjo nemažai. Ir beveik pasiekei jį – vos keli jardai iki viršūnės per strėlių lietų.

Tad štai kokia mano teorija: manau, tu stabtelėjai. Lauko terasoje išvydęs mūsų dukrą, prismeigtą prie taikinio strėle krūtinėje, o pirmagimiui pasisukant ant pakylos ir nusitaikant į savo tėvą strėle iš dovanoto per Kalėdas arbaleto, tu tiesiog nepatikėjai savo akimis. Juk yra toks dalykas kaip geras gyvenimas. Įmanoma būti geru tėčiu, negailėti savaitgalių, iškylų ir pasakų prieš miegą ir šitaip užauginti padorų, tvirtą sūnų. Čia Amerika. O tu viską padarei teisingai. Ergo, šito būti negali.

Tad vieną mirtiną akimirką tas visagalis įsitikinimas – tai, ką tu norėjai matyti, – lemtingai užstojo tau vaizdą. Galimas daiktas, tavo smegenų pusrutuliai net įstengė pertvarkyti vaizdą, permiksuoti garso takelį: Silija, gražutė, linksmutė Silija, mieloji Silija, visada įžvelgianti, kas geriausia, vėl sveika ir linksmai plevena pavasario vėjyje auksiniais plaukučiais. Ji ne klykia, ji juokiasi. Ji krykštauja iš juoko. Vienintelis tikslas, dėl kurio paslaugioji Kevino Penktadienė galėtų stovėti priešais taikinį, yra ištikimai surinkti brolio iššaudytas strėles – ak, Franklinai, ji taip ir padarė. O tavo gražuolis sūnus jau šešerius metus treniruojasi šaudyti iš lanko. Brangiai mokami profesionalai jį uoliai primokė, o saugumą jis puikiai išmano. Jis niekada nenukreiptų užtaisyto arbaleto žmogui į galvą, ypač savo tėvui.

Aiškiai tai saulė tave apakino. Jis tiesiog moja iškelta ranka. Jis tikriausiai tikisi, nors nieko panašaus nesako – juk, šiaip ar taip, jis paauglys – susitaikyti, kai per pusryčius taip žiauriai, bjauriai užsipuolė tėvą dėl visko, kas šiam brangu. Jam įdomu, kaip veikia Canon, ir tikisi, kad kitą sykį paaiškinsi, ką reiškia „diafragma“. Iš tikrųjų jis labai gėrisi savo tėvo išradingumu, kad pasirinko tokią keistą profesiją, kuri suteikia tiek erdvės kūrybai ir nepriklausomybės. Tiesiog paaugliui berniukui nejauku. Tokio amžiaus jie varžosi tarpusavyje. Jie nori grumtis su tėvais. Bet vis tiek, pirma šitaip siautėjęs, dabar berniukas labai gailisi. Tas įniršio priepuolis buvo melas. Jis brangina visas tas keliones į Pilietinio karo mūšio laukus, bent jau dėl to, kad karą vyrai supranta tarp vyrų, ir jis baisiausiai daug išmoko muziejuose. Kartais vakarais savo kambaryje jis išsitraukia visus tuos rudens lapus, kuriuos judu pernai surinkote Teodoro Ruzvelto tėvonijos kieme ir sudžiovinote tarp Encyclopedia Britannica puslapių. Matydamas jau blunkančias spalvas, jis prisimena, kad visa mirtinga, ypač jo tėvas, ir pravirksta. Pravirksta. Tu to niekada nepamatysi; jis niekada tau nepapasakos. Bet ir nereikia. Matai? Moja? Jis moja, kad atsineštum fotoaparatą. Jis persigalvojo, o kadangi iki autobuso dar liko penkios minutės, jis vis dėlto nori, kad jį nufotografuotum – pradėtum montažą Paliseido Liūtaširdis, kurį pakabinsime fojė.

Toks meistriškas perdirbinys galbūt užtruko vos porą sekundžių, o tada subyrėjo, kaip sustingęs kadras išpampsta pūslėmis ir suplyšta prieš karštą projektorių. Bet jis truko tiek, kad Kevinas spėjo paleisti pirmą strėlę žudikę – galbūt tą, kuri styrojo iš tavo gerklės ir kyšojo iš sprando. Ji tikriausiai perkirto arteriją; žolė lempų šviesoje aplink tavo galvą pajuodo. Kitos trys strėlės – įsmigusi į duobutę tarp tavo krūtinės raumenų, kur mėgdavau padėti galvą, tvirtai įbesta į plačią šokdynės sutvirtintą blauzdą, ir nutįsusi iš tarpukojo, kurio malonumus abu taip neseniai iš naujo atradome, – buvo tik dėl viso pikto, kaip keli papildomi kuoliukai tvirtai pastatytos palapinės pakraščiuose.

Bet vis tiek nepaliauju galvojusi, ar labai skubėjai į tą kalvą – šniokštuodamas, kol paspringai savo krauju. Ne tai, kad ji būtų tau nerūpėjusi, bet galėjai vienu žvilgsniu pastebėti, jog Siliją išgelbėti jau per vėlu. Tai, kad ji nebeklykė, buvo blogas ženklas. O gelbėti savęs galbūt tiesiog nebeturėjai jėgų. Lempų šviesoje apnuoginta, kakle įsmigusios strėlės šešėlio užaštrinta, tavo išraiška – joje buvo toks nusivylimas.

Eva

26 Labai lengvai atidaromos durų rankenos. JAV jos privalomos įrengti gausiai lankomose vietose, kad pro duris galėtų išeiti daug žmonių, pavyzdžiui, kilus gaisrui.

2001 M. BALANDŽIO 8 D.

Brangusis Franklinai,

nežinau, ar seki tokius dalykus, bet maždaug prieš savaitę kinų karinis lėktuvas virš Pietų Kinijos jūros atsitrenkė į Amerikos žvalgybinį. Kinų lakūnas tikriausiai paskendo, o apgadintas amerikiečių šnipas nusileido Kinijai priklausančioje Hainano saloje. Regis, ne visai aišku, kuris lėktuvas atsitrenkė į kurį. Šiaip ar taip, viskas virto diplomatijos spektakliu, ir dabar Kinija dvidešimt keturis amerikiečių įgulos narius laiko įkaitais – ir ne dėl bet ko, o dėl atsiprašymo. Neturėjau jėgų sekti, kas kaltas, o kas ne, bet man pasirodė įdomu, kad taika pasaulyje (ar bent jau taip kalbama) priklauso vien nuo paprasčiausios atgailos. Kol nebuvau įgijusi šios srities išsilavinimo, galbūt būčiau maniusi, jog tokia padėtis tiesiog kvaila. Na, tiesiog pasakykit „atsiprašau“, jeigu dėl to jie sugrįš! Bet dabar atgailos klausimas stūkso prieš mane pačią, ir manęs nei stebina, nei erzina tai, kad nuo jos gali priklausyti reikšmingi įvykiai. Be to, kol kas šitie Hainano neramumai palyginti paprasti. Daug dažniau pasitaiko, kad atsiprašymas nieko nebesugrąžina.

Be to, pastaruoju metu ir politika man, regis, ištirpo smulkių asmeninių istorijėlių kebeknėje. Kažkaip ja nebetikiu. Yra tik žmonės ir tai, kas jiems nutinka. Net ta sumaištis Floridoje – man joje svarbiausias atrodė žmogus, kuris nuo vaikystės troško tapti prezidentu. Ir prisiartino tiek, kad net pajuto kvapą. Žmogus, jo liūdesys ir troškimas atsukti laiką atgal, vis skaičiuoti ir skaičiuoti, kol žinios pagaliau bus geros – jo įnirtingas neigimas. Panašiai prekybos apribojimai ir būsimi ginklų pardavimai Taivanui man rūpi mažiau, negu tie dvidešimt keturi jaunuoliai svetimame, svetimais kvapais persmelktame pastate, maitinami tuo, kas neprimena išsineštinio kinų maisto, pažįstamo nuo vaikystės, prastai miegantys, įsivaizduojantys, kas blogiausia – kad bus apkaltinti šnipinėjimu ir supus Kinijos kalėjime, kol diplomatai keisis karčiomis communiqués, kurių jiems niekas neleidžia perskaityti. Jaunuoliai, kurie manė trokštantys nuotykių, kol jų patyrė.

Kartais stebiuosi ir savo pačios naivumu jaunystėje – nusivyliau, kad Ispanijoje auga medžiai, puoliau į neviltį, kad kiekviename neištyrinėtame kampelyje esama maisto ir orų. Norėjau keliauti kur nors kitur, maniau. Ilgesingai įsivaizdavau, kad turiu nepasotinamą egzotikos apetitą.

Na, o Kevinas mane atvedė į tikrai svečią šalį. Tuo neabejoju, nes tikrai svetimo krašto apibrėžimas – tai kraštas, kuriame kyla veriamas, nenumaldomas troškimas grįžti namo.

Porą tų smulkių, tikrai svetimų patirčių nutylėjau. O man tai nebūdinga. Prisimeni, kaip kadaise mėgdavau grįžti iš kelionės po užsienį ir padovanoti tau savo kultūrinius trupinius, kasdienius atradimus apie tai, kaip žmonės gyvena kitur, kuriuos padarai tik iš tikrųjų ten nuvykusi, kaip keista smulkmena, kad Tailande duonos maišeliai parduotuvėje užrišami ne kepalo kampe, o viršuje.

Pirmoji nuotrupa, kurią nutylėjau – galbūt paprasčiausiai nuolaidžiavau. Reikėtų geriau apie tave galvoti, nes Kevino žygdarbis aiškiai buvo apgalvotas; kitame gyvenime jis būtų galėjęs sėkmingai rengti, pavyzdžiui, stambias profesines konferencijas – bet ką, kam reikia „stiprių organizacinių savybių ir sugebėjimo spręsti problemas“. Todėl net tu supranti, kad Ketvirtadienis ne atsitiktinai buvo surengtas likus trims dienoms iki jo teisinės pilnametystės. Galbūt Ketvirtadienį jam buvo beveik šešiolika, bet teisine prasme jam tebebuvo penkiolika, o tai reiškia, kad Niujorko valstijoje bus taikomos švelnesnės nuosprendžių gairės, net jei jį užsipultų visu pajėgumu ir teistų kaip suaugusįjį. Kevinas tikrai išsiaiškino, kad įstatymai, priešingai negu jo tėvas, neapvalina.

Tačiau jo advokatas vis tiek surado nemažai įtikimų ekspertų, kurie papasakojo šiurpių medicininių pasakėlių. Paprastai nusiminęs, bet švelnaus elgesio penkiasdešimtmetis ima gerti prozaką, patiria ūmų asmenybės virsmą į paranoją ir silpnaprotystę, iššaudo visą savo šeimą ir nusišauna pats. Kažin ar esi kada griebęsis farmacinio šiaudo? Gerasis mūsų sūnelis tiesiog atsidūrė tarp bedalės mažumos, kurios reakcija į antidepresantus būna nepageidautina, tad, užuot palengvinę jo naštą, vaistai panardino jį į tamsą? Nes aš kurį laiką tikrai stengiausi pati tuo patikėti, ypač per Kevino teismą.

Nors tokia gynyba nei visiškai jo neišteisino, nei perdavė psichiatrų priežiūrai, kaip buvo tikėtasi, Kevino nuosprendis gali būti truputį švelnesnis dėl to, kad advokatas suabejojo jo cheminiu stabilumu. Išklausiusi nuosprendį – Kevinas gavo septynerius metus – lauke prie teismo rūmų padėkojau jo advokatui Džonui Godardui. Iš tikrųjų tuo metu nesijaučiau pernelyg dėkinga – septyneri metai dar niekada neatrodė taip mažai, – bet tikrai vertinau Džono pastangas nedėkingame darbe. Ieškodama ko nors konkretaus, kuo galėčiau pasigėrėti, pagyriau išradingą požiūrį į bylą. Pasakiau, kad nebuvau girdėjusi apie tariamą psichozinį prozako poveikį kai kuriems pacientams, kitaip niekuomet nebūčiau leidusi Kevinui jo gerti.

– Ak, dėkokite ne man, o Kevinui, – ramiai atsakė Džonas. – Ir aš niekada nebuvau girdėjęs apie tas psichozes. Visą taktiką sugalvojo jis.

– Bet… juk biblioteka naudotis jis negalėjo?

– Ne, juk iki teismo buvo sulaikytas, – staiga jis pažvelgė į mane su tikra užuojauta. – Atvirai kalbant, man nė pirštelio nereikėjo pakrutinti. Jis žinojo visas citatas. Net ekspertų pavardes ir adresus. Koks sumanus jūsų berniukas, Eva.

Bet kalbėjo ne linksmai. Atrodė nusiminęs.

O antroji nuotrupa – apie tai, kaip žmonės gyvena toje tolimoje šalyje, kur penkiolikamečiai žudo savo bendraklasius, – nutylėjau ją ne todėl, kad būčiau maniusi, jog jos neištversi. Tiesiog pati nenorėjau apie tai galvoti ar versti tavęs, nors iki šios popietės gyvenau amžinoje baimėje, kad tas įvykis pasikartos.

Buvo praėję maždaug trys mėnesiai nuo Ketvirtadienio. Kevinas jau buvo nuteistas, o aš neseniai pradėjau lyg robotukas šeštadieniais važinėti į Klaveraką. Dar nebuvome išmokę kalbėtis, ir laikas slinkdavo lėtai. Tuomet jis vaizduodavo, kad lankydama jam trukdau, kad mano atvykimo jis laukia su siaubu, o man išvykus džiūgauja, ir kad tikroji jo šeima viduje, tarp nepilnamečių gerbėjų. Kai pranešiau jam, kad Merė Vulford ką tik iškėlė ieškinį, nustebau, jog jis nenudžiugo, o tik dar labiau paniuro; kaip vėliau Kevinas protestuos: Kodėl visa garbė turi atitekti man? Tad pasakiau, nieko sau linkėjimai, praradus vyrą ir dukrą? Temptis mane į teismą? Jis suniurnėjo, kad aš gailiuosi savęs.

– O tu? – paklausiau. – Tu manęs negaili?

Jis gūžtelėjo pečiais.

– Likai sveika ir gyva, tiesa? Nė plaukelis nuo galvos nenukrito.

– Tikrai? – pridūriau. – Ir apskritai kodėl?

– Kai rengi spektaklį, publikos juk nenušauni, – ramiai atsakė jis, kažką ritinėdamas dešinėje rankoje.

– Nori pasakyti, palikti mane gyvą buvo geriausias kerštas.

Mes jau seniai išsiaiškinome, už ką jis man kerštavo.

Tuomet nebegalėjau kalbėti apie Ketvirtadienį ir jau ketinau griebtis senos giesmelės apie tai, kaip čia maistas, bet mano akis vėl užkliuvo už daikčiuko, kurį jis vis dėstė iš vienos saujos į kitą, ritmiškai stumdė tarp pirštų lyg karoliukų virvutę. Rimtai, tiesiog norėjau pakeisti temą, tas jo žaisliukas man visai nerūpėjo – nors jei jo mindžikavimą palaikiau moraline gėda prieš moterį, kurios šeimą jis išžudė, labai klydau.

– Kas čia? – paklausiau. – Ką ten turi?

Gudriai šyptelėjęs, jis atgniaužė saują ir parodė talismaną droviai didžiuodamasis, lyg berniukas stiklo karoliuką. Atsistojau taip greitai, kad mano kėdė net nuvirto ant grindų. Ne dažnai nutinka, kad pažiūri į daiktą, o jis žiūri į tave.

– Daugiau niekada jos neištrauk, – kimiai pratariau. – Jeigu ištrauksi, aš daugiau čia neatvažiuosiu. Niekada. Girdi?

Manau, jis suprato, kad aš rimtai. Šitaip įgijo galingą amuletą neva įkyriems mamulės vizitams atbaidyti. Kadangi daugiau stiklinės Silijos akies nemačiau, tikriausiai tai reiškia, jog jis daugiau ar mažiau džiaugiasi, kad jį lankau.

Tu tikriausiai manai, kad aš tiesiog vėl seku pasakas, ir kuo piktesnes, tuo geriau. Lyg sakyčiau, koks bjaurus mūsų vaikis, kankina motiną tokiu kraupiu suvenyru. Ne, šįsyk ne. Tiesiog turėjau tau papasakoti šią istoriją, kad geriau suprastum kitą, kuri nutiko šiandien pat.

Datą juk tikrai pastebėjai. Šiandien sukanka dveji metai. Taip pat tai reiškia, kad po trijų dienų Kevinui sueis aštuoniolika metų. Balsavimo (o to, kaip nuteistas nusikaltėlis, jis negalės daryti visose valstijose, išskyrus dvi) ir tarnybos ginkluotose pajėgose klausimu jis oficialiai tampa suaugusiuoju. Bet šįsyk esu linkusi pritarti teismų sistemai, pagal kurią jis prieš dvejus metus buvo teisiamas kaip suaugusysis. Man diena, kai visi oficialiai sulaukėme pilnametystės, visada bus 1999 metų balandžio 8-oji.

Tad specialiai paprašiau leisti susitikti su sūnumi šiandien popiet. Nors paprastai prašymai aplankyti kalinius per gimtadienį atmetami, mano prašymas buvo patenkintas. Galbūt tokį sentimentalumą kalėjimų sargai supranta.

Kai atvedė Keviną, jam dar nė žodžio nepratarus pastebėjau, kad pasikeitė jo laikysena. Dingo visa ta panieka ir žiūrėjimas iš aukšto, ir pagaliau suvokiau, kaip Keviną tikriausiai vargina visą dieną vaizduoti tokį viskuo nusivylusį ir niekuo nesidomintį. Kadangi prasidėjo mažų sportinių kelnių ir marškinėlių vagysčių epidemija, Klaverakas nutraukė gatvės aprangos eksperimentą, tad jis vilkėjo oranžiniu kombinezonu – bent sykį ne tik tinkamo dydžio, bet net per didelį, su juo atrodė susitraukęs. Trys dienos iki pilnametystės Kevinas pagaliau pradėjo elgtis kaip vaikas – sutrikęs, nusiminęs. Akys nebebuvo apsiblaususios, jos vėrėsi į galvos gilumą.

– Atrodai nelaimingas, – pratariau.

– O kada nors atrodžiau kitaip? – jis kalbėjo vangiai.

Susidomėjusi paklausiau:

– Ar tau kas nors nutiko?

Nors mūsų bendravimo taisyklės draudžia klausinėti taip tiesiai ir motiniškai.

Dar keisčiau, jis man atsakė.

– Man beveik aštuoniolika metų, tiesa? – jis pasitrynė veidą. – Dingstu iš čia. Girdėjau, kad laiko negaiš.

– Į tikrą kalėjimą, – pasakiau.

– Nežinau. Man ir čia tikrovės pakanka.

– …jaudiniesi, kad reikės kraustytis į Sing Singą?

– Jaudinuosi? – nepatikėjo savo ausimis. – Jaudinuosi! Ar bent ką nors apie tai išmanai? – niekinamai papurtė galvą.

Nustebusi žvelgiau į jį. Jis virpėjo. Per pastaruosius dvejus metus jo veidą išvagojo smulkių kovos randų labirintas, o nosis nebe visai tiesi. Nuo to jis atrodo ne kietesnis, o sudarkytas. Randai nugludino kadaise ryškius armėniškus bruožus iki sulipusios tešlos. Jis atrodė lyg nupieštas netvirtos dailininko rankos ir nuolat trintas trintuku.

– Aš vis tiek tave lankysiu, – pažadėjau ir nusiteikiau išgirsti sarkastišką atsakymą.

– Ačiū. Aš to ir tikėjausi.

Priblokšta, deja, išsižiojau. Išmėginimui pasitelkiau kovo žinias.

– Tu tokius įvykius visada seki. Tad, manau, girdėjai apie praėjusio mėnesio nutikimus San Diege? Turi dar du kolegas.

– Turi galvoje Endį, hm… Endį Viljamsą? – neaiškiai prisiminė Kevinas. – Na ir nevykėlis. Tiesą sakant, man to vyruko net gaila. Jam prastai.

– Juk įspėjau, kad šita mada praeis, – atsakiau. – Pastebėjai, kad antraščių apie Endį Viljamsą nebuvo? New York Times daugiau dėmesio skyrė Diko Čenio širdies problemoms ir tai didžiulei audrai, kuri taip ir neužėjo. O antrosios šaudynės iškart po pirmųjų – viena auka, irgi San Diege? Apie tai beveik išvis niekas nerašė.

– Po galais, tam vaikinui buvo aštuoniolika, – Kevinas papurtė galvą. – Na, rimtai. Juk jis tam mažumėlę per senas, ką?

– Žinok, mačiau tave per televizorių.

– Ak, taip, – jis mažumėlę susigėdęs pasimuistė. – Žinok, filmuota senokai. Man tuomet buvo užplaukę.

– Taip, neturėjau noro žiūrėti, kas užplaukė, – atsakiau. – Bet vis tiek – kalbėjai labai aiškiai. Labai gražiai atrodei. Dabar tik reikia sugalvoti, ką pasakyti.

Jis sukikeno.

– Tai yra ką nors, kas nebūtų nesąmonė.

– Juk žinai, kokia šiandien diena? – droviai pradėjau. – Kodėl man leido aplankyti tave pirmadienį?

– Ak, žinoma. Šiandien mano metinės, – jis pagaliau sardoniškai žiūri į save.

– Tik norėjau tavęs paklausti… – pratariau ir apsilaižiau lūpas. Tau tai pasirodys keista, Franklinai, bet niekada anksčiau nebuvau jam uždavusi šio klausimo. Nežinau kodėl; galbūt nenorėjau būti užsipulta nesąmonėmis apie šokimą į ekraną.

– Praėjo dveji metai, – kalbėjau. – Aš ilgiuosi tavo tėvo, Kevinai. Vis dar su juo kalbuosi. Net rašau jam, jei patikėsi. Rašau jam laiškus. O dabar jie suversti ant mano stalo, nes nežinau jo adreso. Ir tavo sesutės ilgiuosi – baisiai. Ir tiek kitų šeimų dar labai liūdi. Suprantu, kad žurnalistai, psichoterapeutai, galbūt ir kiti kaliniai nuolat tavęs klausinėja. Bet man niekada nesakei. Todėl prašau pažiūrėti man į akis. Tu nužudei vienuolika žmonių. Mano vyrą. Mano dukrą. Pažiūrėk man į akis ir pasakyk kodėl.

Priešingai negu tada, kai žvilgančiais vyzdžiais pažvelgė į mane pro policijos mašinos langelį, šiandien Kevinas su didžiausiu vargu įstengė pažiūrėti man į akis. Jo žvilgsnis vis sukosi, trumpai pasitikdavo mane, tuomet vėl numirgėdavo prie linksmai išdažytos šlakbetonio sienos. Ir galiausiai pasidavė, nukrypo vos į šalį nuo mano veido.

– Anksčiau maniau, kad žinau, – niūriai pratarė jis. – O dabar nebe.

Nė nesusimąsčiusi ištiesiau ranką ant stalo ir paėmiau jam už rankos. Jis neatsitraukė.

– Dėkui, – pasakiau.

Ar keista, kad jam dėkoju? Iš tikrųjų iš anksto neturėjau jokių nuostatų, koks atsakymas mane tenkintų. Manęs tikrai nedomino pasiaiškinimai, kurie nesuvokiamą jo nusikaltimo didybę sumenkintų iki glausto sociologinio aforizmo apie „susvetimėjimą“ iš Time žurnalo, ar pigaus psichologijos konstrukto, tokio kaip „prieraišumo sutrikimas“, kurį dosniai dalijo jo psichologai Klaverake. Tad likau priblokšta supratusi, kad jo atsakymas visiškai teisingas. Kevinui pažanga yra dekonstrukcija. Į savo paties gelmes jis pasiners tik pirmiausia sau pasirodęs neišsemiamas.

Kai pagaliau atitraukė ranką, kyštelėjo ją į kišenę.

– Klausyk, – pasakė jis. – Aš tau kai ką padariau. Tokią – na – dovanėlę.

Kai ištraukė keturkampę medinę maždaug penkių colių ilgio dėžutę, atsiprašiau:

– Žinau, kad artėja tavo gimtadienis. Nepamiršau. Dovaną atvešiu kitą sykį.

– Nereikia, – atsakė jis, trindamas alyvuotą medį tualetinio popieriaus gumulėliu. – Čia ją vis tiek tuojau atimtų.

Jis atsargiai pastūmė dėžutę per stalą, dviem pirštais prispaudęs dangtelį. Iš tikrųjų ji buvo ne visai keturkampė, o karsto formos, viename šone vyreliai, kitame – mažučiai variniai kabliukai. Jis tikriausiai pagamino ją dirbtuvėse. Žinoma, niauri forma atrodė tipiška. Tačiau pats gestas mane sugraudino, o darbas buvo netikėtai dailus. Jis kadaise man dovanodavo Kalėdų dovanas, bet visada suprasdavau, kad jas nupirkai tu, o kol sėdėjo, nė sykio nieko nebuvo man padovanojęs.

– Labai gražiai padarei, – nuoširdžiai pasakiau. – Ji papuošalams? – ištiesiau ranką į dėžutę, bet jis neatitraukė pirštų.

– Ne! – sudraudė jis. – Tai yra prašau. Kad ir ką darysi. Neatidaryk jos.

Ak. Instinktyviai atšokau. Ankstesnis Kevinas būtų galėjęs pagaminti tokią pat „dovaną“, pašaipiai išklotą rausvu satinu. Bet būtų lengvai ją atidavęs – tvardydamas žiaurų šypsnį, kai naiviai nekantraudama atkabinsiu sagteles. Šiandien jo įspėjimas – neatidaryk – tikriausiai sudarė didžiausią dovanos dalį.

– Mat kaip, – atsakiau. – Maniau, tai brangiausias tavo turtas. Kodėl ją atiduodi? – iškaitau, mažumėlę nustebau, net truputį pasibaisėjau, ir mano balsas buvo kandus.

– Na, anksčiau ar vėliau koks nors čiurka ją pavogs ir iš manęs kvailai pasijuoks – žinai, ji imtų plaukioti kieno nors sriuboje. Be to. Kažkaip atrodė, kad ji visą laiką žiūri į mane. Pasidarė kraupu.

– Ji žiūri į tave, Kevinai. Ir tėvas. Kasdien.

Nudelbęs akis į stalą, jis stumtelėjo dėžutę artyn manęs, tada patraukė ranką.

– Šiaip ar taip, maniau, gal tu ją pasiimk ir, na, galbūt galėtum, supranti…

– Palaidoti, – užbaigiau už jį. Širdis apsunko. Tai buvo milžiniškas prašymas, nes kartu su tamsiai lakuotu jo rankų darbo karstu turėsiu palaidoti daug daugiau.

Iškilmingai sutikau. Kai atsisveikindama jį apkabinau, jis vaikiškai prigludo prie manęs, kaip niekada nepriglusdavo iš tikrųjų būdamas vaikas. Nesu visai tikra, nes jis sumurmėjo į pastatytą mano palto apykaklę, bet norėčiau manyti, kad jis sukuždėjo: Atleisk. Įsidrąsinusi galvoti, kad išgirdau teisingai, ir pati aiškiai ištariau: „Ir tu man atleisk, Kevinai. Ir tu man atleisk.“

Niekada nepamiršiu, kaip sėdėjau tame civiliniame teisme ir klausiausi, kaip teisėja mažutėmis akių lėliukėmis išdidžiai paskelbė, kad teismas išteisina atsakovę. Juk man turėjo taip palengvėti. Bet nepalengvėjo. Supratau, kad viešai apginta mano motinystė man nieko nereiškia. Net susierzinau. Negi dabar visi eisime namo, o aš jausiuosi išganyta. Priešingai, žinojau, kad grįšiu namo ir jausiuosi kraupiai kaip visada, ir vieniša kaip visada, ir nešvari kaip visada. Norėjau būti apvalyta, bet ant to suoliuko patyriau maždaug tą patį, ką įprastą tvankią, murziną popietę Ganos viešbučio kambaryje: atsukau dušą, ir pasirodė, kad išjungtas vandentiekis. Šis apgailėtinai varvantis rudas vanduo bus vienintelis krikštas, kurį man skyrė teisė.

Vienintelis nuosprendžio aspektas, suteikęs man bent menkiausio pasitenkinimo, buvo tai, kad savo teismo išlaidas turėjau susimokėti pati. Nors Merės Vulford byla teisėjai nepasirodė rimta, aš jai aiškiai nepatikau asmeniškai, o paprasčiausias svarbiausiųjų šalių priešiškumas (paklausk Denio Korbito) gali brangiai kainuoti. Visą teismą supratau, kad atrodau nesimpatiška. Susitvardydavau ir niekada neverkdavau. Nenorėjau tavimi ir Silija naudotis tokiems žemiškiems tikslams kaip atsakomybės vengimas, ir beveik nė nebuvo užsiminta apie tai, kad mano sūnus nužudė ne tik savo bendraklasius, bet ir mano pačios vyrą ir dukrą. Nors žinau, kad jie nenorėjo pakenkti mano gynybai, tavo tėvų parodymai apie mano lemtingai iškalbingą viešnagę Glosteryje buvo tragiški; mes nemėgstame motinų, kurios „nemėgsta“ savo sūnų. Aš tokių motinų irgi nelabai mėgstu.

Sulaužiau pačia primityviausią taisyklę, išniekinau patį švenčiausią ryšį. Jei būčiau gynusi Kevino nekaltumą, nors kalnai įrodymų liudija priešingai, jei būčiau smerkusi jo „kankintojus“, kad jį prie to privedė, jei būčiau tikinusi, kad ėmęs gerti prozaką „jis pasidarė neatpažįstamas“, – na, garantuoju, kad Merė Vulford ir tas internetu surinktas gynybos fondas būtų priversti apmokėti mano teismo išlaidas iki paskutinio cento. O mano laikyseną laikraščiai ne sykį pavadino „išdidžia“, ir mano nedraugiški nuosavo kūno ir kraujo apibūdinimai buvo be komentarų perpasakoti, kalbėjo patys už save. Jei motina – tokia ledo karalienė, nėra ko stebėtis, rašė mūsų vietinis Journal News, kad KK tapo blogu berniuku.

Harvis, žinoma, užsiuto ir tučtuojau ėmė kuždėti, kad reikia pateikti apeliaciją. Sumokėti išlaidas yra bausmė, sakė jis. Kur jis nežinos; juk pats ir išrašys sąskaitą. Bet aš pralinksmėjau. Norėjau nuosprendžio, kuris būtų bausmė. Buvau jau ištuštinusi visas likvidžias mūsų atsargas brangiai Kevino gynybai, o Paliseido alėją įkeičiau antrą kartą. Tad iškart supratau, kad teks parduoti AWAP, ir teks parduoti mūsų bjaurų, tuščią namą. Štai kur apsivalymas.

Bet nuo tada – ir visą laiką, kiek rašiau tau šiuos laiškus – apsukau visą ratą, nukeliavau ten pat, kur ir Kevinas. Verkšlendama ir klausinėdama, ar esu kalta dėl Ketvirtadienio, turėjau grįžti atgal, dekonstruoti. Galimas daiktas, kad pats klausimas netikęs. Šiaip ar taip, blaškydamasi tarp išteisinimo ir pasmerkimo, ne tik nusikaliau. Nežinau. Galų gale, nė neįsivaizduoju, ir tas tyras, ramus nežinojimas pats tapo šiokia tokia paguoda. Tiesą sakant, jei nuspręsčiau, kad esu nekalta, arba jei nuspręsčiau, kad esu kalta, koks būtų skirtumas? Jei rasčiau teisingą atsakymą, ar tu grįžtum namo?

Žinau tik tiek. Kad 1983 metų balandžio 11 dieną man gimė sūnus, o aš nieko nepajutau. Tiesa kaip visada daug didesnė negu tai, ką su ja darome. Kai man prie krūties rangėsi tas naujagimis, su tokiu pasibjaurėjimu gręždamas nuo jos galvytę, aš taip pat jį atstūmiau – galbūt jis buvo penkiolika kartų mažesnis už mane, bet tuomet tai atrodė teisinga. Nuo tos akimirkos mudu be gailesčio, įnirtingai grūmėmės, ir tuo beveik gėriuosi. Bet juk turi būti įmanoma pelnyti pasiaukojimą, privedus priešiškumą iki pat ribos, suartinti žmones pačiu veiksmu, kuris juos atstumia. Nes po aštuoniolikos metų be trijų dienų pagaliau galiu paskelbti, kad per daug pavargau, susipainiojau ir jaučiuosi per daug vieniša toliau kovoti, ir net jei vien iš nevilties ar tiesiog tingumo – savo sūnų aš myliu. Jo laukia penkeri niūrūs metai suaugusiųjų įkalinimo įstaigoje, ir aš nežinau, kas iš jos išeis. Bet kol kas mano kukliame bute yra dar vienas miegamasis. Lovatiesė lygi. Ant lentynos guli „Robinas Hudas“. O patalas švarus.

Amžinai tave mylinti žmona

Eva