Iš anglų kalbos vertė

Vytautas Petrukaitis

Turinys

Pratarmė

Pirmas skyrius

Antras skyrius

Trečias skyrius

Ketvirtas skyrius

Penktas skyrius

Šeštas skyrius

Septintas skyrius

Aštuntas skyrius

Devintas skyrius

Dešimtas skyrius

Vienuoliktas skyrius

Dvyliktas skyrius

Tryliktas skyrius

Keturioliktas skyrius

Penkioliktas skyrius

Šešioliktas skyrius

Septynioliktas skyrius

Aštuonioliktas skyrius

Devynioliktas skyrius

Dvidešimtas skyrius

Dvidešimt pirmas skyrius

Dvidešimt antras skyrius

Dvidešimt trečias skyrius

Dvidešimt ketvirtas skyrius

Dvidešimt penktas skyrius

Dvidešimt šeštas skyrius

Dvidešimt septintas skyrius

Dvidešimt aštuntas skyrius

Dvidešimt devintas skyrius

Trisdešimtas skyrius

Trisdešimt pirmas skyrius

Trisdešimt antras skyrius

Trisdešimt trečias skyrius

Trisdešimt ketvirtas skyrius

Trisdešimt penktas skyrius

Trisdešimt šeštas skyrius

Trisdešimt septintas skyrius

Trisdešimt aštuntas skyrius

Trisdešimt devintas skyrius

Keturiasdešimtas skyrius

Keturiasdešimt pirmas skyrius

Keturiasdešimt antras skyrius

Keturiasdešimt trečias skyrius

Keturiasdešimt ketvirtas skyrius

Keturiasdešimt penktas skyrius

Keturiasdešimt šeštas skyrius

Keturiasdešimt septintas skyrius

Keturiasdešimt aštuntas skyrius

Keturiasdešimt devintas skyrius

Penkiasdešimtas skyrius

Penkiasdešimt pirmas skyrius

Penkiasdešimt antras skyrius

Penkiasdešimt trečias skyrius

Penkiasdešimt ketvirtas skyrius

Penkiasdešimt penktas skyrius

Penkiasdešimt šeštas skyrius

Penkiasdešimt septintas skyrius

Penkiasdešimt aštuntas skyrius

Penkiasdešimt devintas skyrius

Šešiasdešimtas skyrius

Šešiasdešimt pirmas skyrius

Šešiasdešimt antras skyrius

Šešiasdešimt trečias skyrius

Šešiasdešimt ketvirtas skyrius

Šešiasdešimt penktas skyrius

Šešiasdešimt šeštas skyrius

Šešiasdešimt septintas skyrius

Šešiasdešimt aštuntas skyrius

Šešiasdešimt devintas skyrius

Septyniasdešimtas skyrius

Septyniasdešimt pirmas skyrius

Septyniasdešimt antras skyrius

Septyniasdešimt trečias skyrius

Septyniasdešimt ketvirtas skyrius

Septyniasdešimt penktas skyrius

Septyniasdešimt šeštas skyrius

Septyniasdešimt septintas skyrius

Septyniasdešimt aštuntas skyrius

Septyniasdešimt devintas skyrius

Aštuoniasdešimtas skyrius

Aštuoniasdešimt pirmas skyrius

Aštuoniasdešimt antras skyrius

Aštuoniasdešimt trečias skyrius

Aštuoniasdešimt ketvirtas skyrius

Aštuoniasdešimt penktas skyrius

Aštuoniasdešimt šeštas skyrius

Aštuoniasdešimt septintas skyrius

Aštuoniasdešimt aštuntas skyrius

Aštuoniasdešimt devintas skyrius

Devyniasdešimtas skyrius

Devyniasdešimt pirmas skyrius

Devyniasdešimt antras skyrius

Devyniasdešimt trečias skyrius

Devyniasdešimt ketvirtas skyrius

Devyniasdešimt penktas skyrius

Devyniasdešimt šeštas skyrius

Epilogas

Skiriu A.

J.

M.

Be jų Knyga nebūtų atsiradusi.

Pradžioje buvo Šansas, ir Šansas buvo pas Dievą, ir Šansas buvo Dievas. Jis nuo pradžių buvo pas Dievą. Šansas padarė visa ką, be jo nebūtų buvę sukurta nieko, kas buvo sukurta. Šanse glūdėjo gyvybė, ir ta gyvybė buvo žmonių šviesa.

Buvo žmogus, siųstas Šanso, ir jo vardas buvo Lukas. Jis pasirodė kaip liudytojas paliudyti Užgaidą, idant visi žmonės per jį įtikėtų. Jisai nebuvo Šansas, bet buvo siųstas paliudyti Šansą. Tai buvo tikras Atsitiktinumas, aklai pasirenkantis kiekvieną žmogų, ateinantį į pasaulį. Jis atsidūrė pasaulyje ir jį sukūrė, bet pasaulis jo nepažino. Jis atėjo pas saviškius, bet saviškiai jo nepriėmė. Tačiau tiems, kurie jį priėmė, jisai davė galią tapti Šanso sūnumis, netgi tiems, kurie tiki atsitiktinai, tiems, kurie gimė ne iš kraujo, ne iš kūno valios ir ne iš žmonių valios, bet iš Šanso. Ir Šansas virto kūnu (ir mes regėjome jo šlovę, vienintelio, pradėto Didžiojo Permainingojo Tėvo, šlovę), ir jis gyveno tarp mūsų, pilnas sumaišties, melo ir užgaidų.

Iš „Kauliuko knygos“

Pratarmė

„Žmogus — tai geras stilius“, — pasakė kartą Ričardas Niksonas ir visą gyvenimą varė nuobodulį skaitytojams.

O ką daryti, jei jokio atskiro žmogaus nėra? Ar atskiro stiliaus? Ar stilius turi kaitaliotis, kaip kaitaliojasi žmogus, rašantis autobiografiją, ar kaip praeityje kaitaliojosi žmogus, apie kurį jis rašo? Literatūros kritikai teigs, esą atskiro skyriaus stilius turi atitikti žmogų, kurio gyvenimas aprašomas, — visai logiškas nurodymas, todėl jo reikia nuolatos nepaisyti. Komiškas gyvenimas vaizduojamas kaip didžiulė tragedija, beprotis aprašinėja kasdienius įvykius, įsimylėjėlį apibūdina mokslininkas. Taigi daugiau nesiginčykime dėl stiliaus. Jei kuriame iš šių skyrių stilius netyčia dera su turiniu, tai tik laimingas atsitiktinumas, tikėkimės, negreit pasikartosiantis.

Pikantiška sumaištis — tokia turėtų būti mano autobiografija. Laikysiuosi chronologinės sekos — šiais laikais retas išdrįsta pritaikyti tokią naujovę. Bet mano stilius bus be jokios tvarkos, pagrįstas Kauliukų išmintimi. Aš nepatenkintas raukysiuos ir džiugiai sklandysiu padangėse, liaupsinsiu ir šaipysiuos. Kalbėsiu čia pirmuoju asmeniu, čia trečiuoju. Pirmasis asmuo bus visažinis — tokį pasakojimo būdą paprastai pasitelkia Jis. Kai mano gyvenimo istorijoje pasitaikys iškraipymų ir nukrypimų nuo tiesos, aš džiaugsiuos, nes sumaniai suregztas melas yra dievų dovana. Tačiau tikri Kauliukų Žmogaus gyvenimo įvykiai yra įdomesni negu mano įstabiausi pramanai, taigi tikrovė dominuos dėl savo linksminamosios vertės.

Pasakoju savo gyvenimo istoriją dėl tos kuklios priežasties, kuri įkvėpė visus, pasitelkiančius autobiografijos žanrą: norėdamas įrodyti pasauliui, kad esu didis žmogus. Aišku, kaip ir visiems kitiems, man tai nepavyks. „Būti didžiam — vadinasi, būti nesuprastam“, — kadaise sakė Elvis Preslis, ir niekas negali jam paprieštarauti. Aš pasakosiu apie vieno žmogaus pastangas naujaip panaudoti visas savo galimybes ir būsiu palaikytas pamišėliu. Tebūnie. Jei būtų kitaip, žinočiau, kad tikslo nepasiekiau.

Mes nesame savimi. Tiesą sakant, nebėra nieko, ką galėtume vadinti savastimi. Esame daugialypiai, turime tiek savasčių, kiek yra grupių, kurioms priklausome. [...] Neurastenikas akivaizdžiai serga liga, nuo kurios kenčia visi...

J. H. VAN DEN BERG

Mano tikslas — sukelti psichikos būklę, kurios būdamas mano pacientas ima eksperimentuoti su savo paties prigimtimi — nestabilumo, pokyčio ir augimo būseną, kai niekas nėra amžinai nekintama ir beviltiškai sustabarėję.

KARLAS JUNGAS

Maišaties ir abejonių deglas — štai kuo pasišviečia kelią išminčius.

ČŽUAN-CZI

Aš esu bedievis Zaratustra: aš vis dar verdu kiekvieną galimybę savo puode.

NYČĖ

Kiekvienas gali būti bet kuo.

KAULIUKŲ ŽMOGUS

Pirmas skyrius

Aš stambus vyras. Mano rankos didžiulės kaip mėsininko, šlaunys sulig didžiuliais ąžuolais, o smakras it uolos luitas. Nešioju masyvius akinius storais lęšiais. Esu metro devyniasdešimties centimetrų ūgio, sveriu beveik šimtą penkis kilogramus. Aš panašus į Supermeną, tik kai nusirengiu kostiumą, būnu ne ką greitesnis už žmoną, jėga vos pranokstu dvigubai už mane žemesnius vyrus ir nenušoksiu nuo vieno namo stogo ant kito, kad ir kiek kartų man leistų bandyti.

Kaip sportininkas esu visiška vidutinybė visose pagrindinėse sporto šakose ir keliose nepopuliariose. Pokerį žaidžiu drąsiai ir pražūtingai, fondų biržoje — atsargiai ir kompetentingai. Vedžiau gražią buvusią komandos palaikymo grupės šokėją, rokenrolo dainininkę, turiu du gražius išskirtinius neneurotiškus vaikus. Esu be galo religingas, parašiau gražų aukščiausios klasės pornografinį romaną „Nuogas prieš pasaulį“, šiuo metu nesu ir niekados nebuvau žydas.

Suprantu: jūsų, kaip skaitytojo, pareiga — pamėginti susidaryti iš to, ką parašiau, tikėtiną nuoseklų vaizdą, bet, deja, turiu pridurti, kad esu ne itin uolus ateistas, kad išdalijau kam pakliūva tūkstančius dolerių ir kad kartkartėmis maištauju prieš Jungtinių Amerikos Valstijų, Niujorko miesto, Bronkso ir Skarsdeilo valdžią, ir kad tebeturiu Respublikonų partijos nario pažymėjimą. Kaip dauguma jūsų žinote, aš įsteigiau žmogaus elgsenos bandymams tuos nusikalstamus kauliukų centrus, kuriuos „Psichopatologijos žurnalas“ apibūdino kaip „šokiruojančius“, „neetiškus“ ir „informatyvius“, The New York Times — kaip „neįtikėtinai neapgalvotus ir sugedusius“. Žurnalas Time pavadino juos „kloakomis“, o Evergreen Review — „genialiais ir nuostabia pramoga“. Esu atsidavęs vyras savo žmonai, svetimaujantis su daugybe moterų, ir bandantis homoseksualistas. Esu gabus, didžiai giriamas psichoanalitikas, vienintelis išmestas ir iš Niujorko psichiatrų draugijos (NPD), ir iš JAV medikų asociacijos (už „neapgalvotą veiklą“ ir „galimą nekompetenciją“). Manimi žavisi ir mane giria tūkstančiai kauliukžmogių visoje šalyje, bet du kartus esu gulėjęs psichiatrijos gydykloje, kartą sėdėjęs kalėjime, o šiuo metu esu bėglys — jei tokia bus Kauliuko valia, tikiuosi toks ir likti, bent jau kol baigsiu šią 540 puslapių autobiografiją.

Pagrindinė mano profesija buvo psichiatrija. Mano, kaip psichiatro ir kaip Kauliukų Žmogaus, aistra buvo keisti žmogaus prigimtį. Savo. Aplinkinių. Visų. Teikti žmonėms laisvės pojūtį, pakilią nuotaiką, linksmybę. Atgaivinti tą sukrečiantį potyrį, kurį jaučiame, kai švintant basomis pėdomis paliečiame žemę ir išvystame saulę, pro kalno medžius žeriančią savo spindulius it kokius horizontalius žaibus; kurį pajunta mergaitė, pirmą kartą atkišdama lūpas bučiniui; kurį pajuntame, kai visiškai susiformavusi mintis šauna į galvą ir akimirksniu apverčia aukštyn kojomis viską, ką patyrei per savo gyvenimą.

Gyvenimas yra ekstazės salelės nuobodulio vandenyne; sulaukę trisdešimties retai matome žemę. Geriausiu atveju klajojame nuo vienos gerokai paplautos smėlio seklumos prie kitos ir netrukus imame pažinti kiekvieną pamatytą smiltelę.

Kai iškėliau šią tariamą problemą savo kolegoms, šie mane patikino, kad normaliam žmogui džiaugsmų mažėja taip pat natūraliai, kaip sensta jo kūnas; abiem atvejais fiziologiniai pokyčiai būna bemaž vienodi. Jie man priminė, kad psichologijos pranašumas — galimybė sumažinti žmogaus kančias, padidinti jo darbingumą, susieti individą su jo visuomene, padėti jam pamatyti, kas jis toks, ir su tuo susitaikyti. Nebūtinai reikia keisti įpročius, savo vertybes ir interesus — reikia matyti juos neidealizuojant ir priimti juos tokius, kokie yra.

Man visuomet atrodė, kad tai ir yra visiškai akivaizdus ir pageidautinas psichoterapijos tikslas, bet po „sėkmingo“ psichoanalizės kurso, kai gana laimingas gana sėkmingai pragyvenau su vidutine žmona ir vaikais septynerius metus, staiga, apie trisdešimt antrą gimtadienį, pajutau norįs nusižudyti. Ir kartu nužudyti keletą žmonių.

Aš ilgai vaikštinėdavau Kvinzboro tiltu ir mąsliai spoksodavau į vandenį. Dar kartą perskaičiau, ką Kamiu rašė apie savižudybę kaip apie logišką išeitį absurdiškame pasaulyje. Metro peronuose visuomet stovėdavau per pusę sprindžio nuo krašto ir dar siūbuodavau. Pirmadienio rytą spitrindavau į strichnino buteliuką ant spintelės lentynos. Ištisas valandas fantazuodavau, kaip branduolinė katastrofa ištuština Manheteno gatves, kaip garinis kelio volas atsitiktinai suploja mano žmoną, kaip mano konkurentas daktaras Eksternas važiuodamas taksi nugarma į Ist upę, kaip mūsų vaikus prižiūrinti paauglė spiegia iš nepakeliamo skausmo, kai aš ariu jos skaisčią dirvą.

Troškimas nusižudyti ar užmušti, nunuodyti, sutrinti į miltus ar išžaginti kitus psichiatrų apskritai yra laikomas „nesveiku“. Blogu. Nedoru. Tiksliau, nuodėme. Kai tau kyla noras žudytis, turi jį pamatyti ir „su juo susitaikyti“, bet tik, dėl Dievo meilės, ne žudytis. Jei trokšti kūniškai pažinti bejėgę ekstravagantišką paauglę, privalai susitaikyti su savo geismu, bet nepaliesti net jos kojos nykščio. Jei nekenti tėvo — puiku, bet tik nevožk tam šunsnukiui beisbolo lazda. Suprask save, susitaikyk, kad esi, kas esi, bet nebūk savimi.

Ši konservatyvi doktrina užtikrina, kad padėsi pacientui išvengti neįprastų smurtinių ar aistros padiktuotų veiksmų ir pailginsi jam garbingą, vidutiniškai varganą gyvenimą. Iš tikrųjų šios doktrinos tikslas — pasiekti, kad visi gyventų kaip psichoterapeutas. Ta mintis man kėlė šleikštulį.

Šios banalios įžvalgos ėmė rastis praėjus savaitėms po to, kai pirmą kartą puoliau į nepaaiškinamą depresiją — pažiūrėti dėl užsitęsusios kūrybinės krizės rašant savo „knygą“, bet iš tikrųjų — dėl seniai prasidėjusių dvasinių permainų. Prisimenu, kaip kas rytą po pusryčių prieš priimdamas pirmą pacientą sėdėdavau prie savo didelio ąžuolinio rašomojo stalo, su panieka peržvelgdamas mintyse, ką pasiekiau iki šiol ir ko viliuosi ateityje. Nusiimdavau akinius ir, reaguodamas į savo mintis ir tą siurrealistinį ūką, kurį matydavau aplink be akinių, dramatiškai klykdavau: „Aklas! Aklas! Aklas!“ ir dramatiškai voždavau bokso pirštinės dydžio kumščiu į stalą.

Visais studijų metais buvau pirmūnas ir akademinius pagyrimus kolekcionavau kaip mano sūnus Laris beisbolininkų nuotraukas iš burbulinės kramtomosios gumos pakuočių. Dar mokydamasis medicinos mokykloje paskelbiau pirmą straipsnį apie psichoterapiją, palankiai sutiktą mažmožį, pavadintą „Neurotinės įtampos fiziologija“. Sėdint prie rašomojo stalo visi kada nors skelbti mano straipsniai atrodė nė kiek ne prastesni už kitų — tauškalai. Mano sėkmė gydant ligonius atrodė tokia pat kaip ir mano kolegų — menka. Daugiausia, ko įpratau tikėtis, — išvaduoti pacientą iš nerimo ir vidinių konfliktų: kad išmoktų nepaisyti jį kankinančio stingulio ir su juo susitaikyti. Jei mano pacientai turėjo neatskleisto kūrybingumo, išradingumo ar polėkių, savo psichoanalizės metodais nepajėgiau jų atskleisti. Atrodė, kad psichoanalizė — brangus, lėtai veikiantis, nepatikimas raminamasis vaistas. Jei LSD iš tikrųjų būtų turėjęs tokios galios, kaip teigė Alpertas su Lyriu, visi psichiatrai akies mirksniu būtų likę be darbo. Ši mintis man teikė pasitenkinimą.

Nors buvau baisus cinikas, kartais pasvajodavau apie ateitį. Ko vyliausi? Pranokti visus savo ankstesnės veiklos srityse: rašyti puikaus vertinimo sulauksiančius straipsnius ir knygas; auginti vaikus taip, kad jie išvengtų klaidų, kurias dariau aš; susipažinti su kokia spalvinga moterimi ir jausti jai sielos artumą iki gyvenimo galo. Deja, mintis, kad visos šios svajos gali išsipildyti, varė mane į neviltį.

Atsidūriau aklavietėje. Viena vertus, mano gyvenimas ir asmenybė, kokie jie buvo pastarąjį dešimtmetį, man pabodo ir kėlė nepasitenkinimą; antra vertus, jokia įsivaizduojama permaina neatrodė mielesnė. Buvau per senas, kad patikėčiau, esą drybsodamas Taičio paplūdimiuose, tapdamas turtuoliu, nuolatos rodomu per televiziją, susibičiuliaudamas su Ėrichu Fromu, Tedžiu Kenedžiu ar Bobų Dilanu arba kokį mėnesį smagindamas vienoje lovoje Sofiją Loren ir Rakelę Velč ką nors pakeisčiau. Kad ir kaip sukiočiausi ir kraipyčiausi, atrodė, kad krūtinėje — tvirtai mane laikantis inkaras; ilgas jo lynas tiesutėlis išsitempęs prieš pakilusias jūros bangas, lyg būtų tvirtai įspraustas į bekraštės žemės branduolio uolienas. Jis laiko mane prirakintą, tad atšniokštus nuobodulio ir kartėlio audrai aš tampau skausmingai veržiantį mazgą stengdamasis ištrūkti, nuskrieti prieš vėją, bet mazgas tik dar labiau užsiveržia, inkaras dar giliau sulenda man į krūtinę, ir aš nepasijudinu iš vietos. Mano savasties našta atrodė neišvengiama ir amžina.

Mano kolegos ir net aš pats, droviai burbėdami prie savo kušečių, visi iki vieno teigėme, esą mano problema visai įprasta: aš nekenčiu pasaulio ir savęs, nes nepajėgiu žvelgti į savo paties ir gyvenimo ribotumą ir su juo susitaikyti. Literatūroje šis negebėjimas vadinamas romantizmu, psichologijoje — neuroze. Kai kas daro prielaidą, neva ribota, nuobodulio pjaunama asmenybė yra neišvengiama, išimties neturinti norma. Ir aš buvau bebaigiąs su tuo sutikti, kai keletą mėnesių pasimurkdęs depresijoje (paslapčia nusipirkau trisdešimt aštunto kalibro revolverį ir devynias kulkas) bangų buvau išmestas į dzenbudizmo krantą.

Penkiolika metų gyvenau ganėtinai ambicingai, veržliai ir nenustygstamai — kiekvieno pasirinkusio medicinos mokyklą ir psichiatriją viduje turi degti gana sveika neurozė, kitaip jo motoras sustos. Pats, analizuojamas daktaro Timočio Mano, suvokiau, kodėl mano motoras sukasi kaip patrakęs, bet jo nesulėtinau. Dabar važiavau kreiseriniu devyniasdešimties kilometrų per valandą greičiu, užuot blaškęsis tarp dvidešimt penkių ir šimto keturiasdešimties, bet jeigu kas nors sutrukdydavo man šitaip greitai judėti į priekį, irzdavau kaip taksistas, laukiantis, kol praeis paradas. Kai Karenos Horni padedamas atradau D. T. Sudzukį, Alaną Votsą ir dzenbudizmą, žiaurios konkurencijos pasaulis, kurį laikiau normaliu ir sveiku ambicingam jaunuoliui, staiga pasirodė iš tikro esąs žiaurios konkurencijos pasaulis, ir tiek.

Suglumau ir atsiverčiau — taip nutinka tik žmonėms, kuriems viskas iki kaklo nusibodę. Matydamas, kad mano kolegų akstinai, godumas ir intelektualiniai siekiai beprasmiški ir nesveiki, tokį pat netikėtą apibendrinimą pritaikiau ir sau; tie patys požymiai rodė, kad aš irgi siekiu iliuzijų. Man atrodė, kad suvokiau paslaptį: reikia būti abejingam, džiugiai ir su pasitenkinimu susitaikyti su gyvenimo suvaržymais, prieštaravimais ir dviprasmybėmis, be pastangų plaukti ten, kur neša impulsai. Vadinasi, gyvenimas beprasmiškas? Nusispjauti. Vadinasi, mano siekiai banalūs? Vis tiek nereikia jų atsisakyti. Gyvenimas atrodo nuobodus? Žiovauk.

Aš paklusau impulsams. Aš plaukiau jų nešamas. Į viską nusispjoviau.

Deja, gyvenimas iš pažiūros darėsi dar nuobodesnis. Turiu prisipažinti: nuobodulys žvalino, netgi linksmino, nors anksčiau slėgte slėgė, bet gyvenimas iš esmės liko neįdomus. Teoriškai mano laimingo nuobodulio nuotaika buvo priimtinesnė negu troškimas žaginti ir žudyti, bet, kalbant atvirai, ne itin. Maždaug tame bjauraus kelio į tiesą etape aš atradau Kauliukų Žmogų.

Antras skyrius

Mano gyvenimas prieš lemtingąją dieną buvo monotoniškas, nuobodus, pasikartojantis, banalus, slegiantis, netvarkingas, erzinantis, žodžiu, tipiškas laimingai vedusio vyro gyvenimas. Naujasis mano gyvenimas prasidėjo karštą 1968 metų rugpjūčio vidurio dieną.

Pabudau prieš pat septynias, prisiglaudęs prie savo žmonos Lilianos — ji buvo Z raide susirangiusi lovoje šalia manęs — ir savo didelėmis švelniomis letenomis pradėjau maloniai glamonėti jai krūtis, šlaunis ir sėdmenis. Man patikdavo šitaip pradėti dieną: tai tapdavo savotišku etalonu, pagal kurį galėjau vertinti, kiek blogyn nuo tol viskas laipsniškai eis. Po keturių ar penkių minučių mes abu persiversdavome, ir ji pradėdavo glamonėti mane delnais, paskui lūpomis, liežuviu ir burna.

— Mmm, labas rytas, mano meile, — galop tardavo vienas.

— Mmmm, — atsakydavo kitas.

Nuo tol dienos dialogai tik prastėdavo, bet šiltoms, geibioms rankoms ir lūpoms slystant jautriausiais kūno paviršiais pasaulis atrodydavo taip arti tobulybės, kaip tik gali būti. Froidas vadino šią būklę perversija be ego kontrolės ir šnairai į ją žiūrėjo, bet aš beveik neabejoju, kad Lilės delnai niekada neslysdavo jo kūnu. Tiesą sakant, nei jo žmonos. Froidas buvo labai didis žmogus, bet man sunku įsivaizduoti, kad kas nors yra aistringai glostęs jam varpą.

Mudu su Lile iš lėto artėjome prie tos stadijos, kai žaidimus keičia aistra, bet iš koridoriaus ataidėjo du, trys, keturi dunktelėjimai, mūsų miegamojo durys atidarė kupinas energijos dvidešimt septynių kilogramų berniukas negrakščiai sudribo ant mūsų lovos.

— Laikas keltis! — sušuko jis.

Pasigirdus garsams koridoriuje Lilė instinktyviai nusigręžė nuo manęs ir, nors išrietė dailųjį užpakaliuką, įrėmė jį į mane ir supratingai pasimuistė, iš senos patirties supratau, kad žaidimas baigtas. Anksčiau mėginau ją įtikinti, kad idealioje visuomenėje gimdytojai turi mylėtis savo vaikų akivaizdoje taip pat nesidrovėdami kaip valgyti ar šnekėtis, kad idealioje visuomenėje vaikai turėtų glostyti, glamonėti ir pamylėti vieną iš gimdytojų ar net abu, bet Lilė su tuo nesutiko. Jai patikdavo mylėtis po antklodėmis, vienudu su partneriu, niekam netrukdant. Paaiškinau, kad tai byloja apie pasąmonėje glūdintį gėdos jausmą, ir ji su tuo sutiko, bet ir toliau slėpė mūsų glamones nuo vaikų. Mūsų mergaitė, dvidešimties kilogramų egzempliorius, tuo metu kiek garsiau už vyresnįjį broliuką paskelbė:

— Kakarieku! Metas keltis!

Dažniausiai tuomet mes keliamės. Kartais, kai devintą ryto nelaukiu ligonio, skatiname Larį sutaisyti sau ir sesutei ką nors pusryčių. Jis mielai tai daro, bet kai apima smalsumas išgirdus dūžtant indus arba atvirkščiai — neišgirstant iš virtuvės nieko — tos kelios minutės viršaus lovoje jokio pasitenkinimo nesukelia: sunku mėgautis kūniška palaima, kai neabejoji, kad virtuvėje gaisras. Tą rytą Lilė tuoj pat išlipo iš lovos, kukliai slėpdama nuo vaikų kūno priekį, užsimetė plonus naktinius marškinius, po kuriais jie, ko gero, nieko neįžvelgė, bet man nė vaizduotis nereikėjo, kas ten slypi, ir mieguista išsliūkino gaminti pusryčių.

Čia turiu pažymėti, kad Lilė yra aukšta, ganėtinai liekna moteris aštriomis, smailomis alkūnėmis, ausimis, nosimi, dantimis ir (kalbant metaforiškai) liežuviu, bet minkštomis, apvaliomis krūtimis, sėdmenimis ir šlaunimis. Visi sutinka, kad ji — graži moteris, natūraliai šviesių, garbanotų plaukų ir statulos orumo. Tačiau jos gražaus veido išraiška kažkokia keistai fėjiška — man knieti apibūdinti ją kaip pelišką, bet tada įsivaizduosit, kad jos akys panašios į karoliukus ir raudonos, bet iš tikrųjų jos mėlynos, nors ir panašios į karoliukus. Be to, pelės retai būna beveik metro ir aštuoniasdešimties centimetrų ūgio, lieknos ir lanksčios ir nedažnai puola vyrus — ne taip kaip Lilė. Šiaip ar taip, kai kam gražus jos veidas daro pelės įspūdį — tiesa, gražios, bet vis tiek pelės. Kai ją mergindamas užsiminiau apie šį panašumą, keturias savaites gavau apsieiti be jokio sekso. Tepasakysiu tiek, draugai: tegul apie šią pelės analogiją niekas kitas, be mūsų, nesužino.

Nors mažoji Evė tauškėdama nutipeno paskui motiną į virtuvę, Laris ir toliau išsikėtojęs drybsojo šalia manęs ant milžiniškos lovos. Jis laikėsi filosofinės nuostatos, kad mūsų lova užtektinai didelė visai šeimai, ir be galo piktinosi aiškiai melagingu Lilės tvirtinimu, girdi, mamytė ir tėvelis tokie dideli, kad jiems reikia viso jos ploto. Pastaruoju metu jis griebėsi strategijos tysoti ant lovos, kol joje neliks nė vieno suaugusiojo, ir tik tada triumfuodamas atsikeldavo.

— Laikas keltis, Lukai, — pranešė jis ramiai ir oriai kaip gydytojas, pranešantis, kad koją, deja, teks amputuoti.

— Dar nėra nė aštuonių, — atsakiau.

— Hmm... — numykė jis ir nieko nesakydamas parodė į laikrodį ant tualetinio stalelio.

Prisimerkęs pažiūrėjau į laikrodį.

— Jis rodo be dvidešimt penkių šešias, — atsakiau ir nusisukau nuo Lario. Netrukus pajutau jį baksnojant kumščiu man į kaktą.

— Užsidėk akinius, — tarė jis, — ir pažiūrėk dar kartą.

Pažiūrėjau.

— Tu pasukai rodykles, kai aš nemačiau, — atsakiau ir persiverčiau ant kito šono.

Laris vėl užsiropštė ant lovos ir, neabejoju, be jokios blogos minties niūniuodamas ėmė šokinėti.

Apimtas to protu nepaaiškinamo įsiūčio, pažįstamo kiekvienam gimdytojui, staiga užrikau:

— NEŠDINKIS iš čia!

Lariui išskuodus į virtuvę, kokias trylika sekundžių bemaž patenkintas gulėjau savo lovoje. Girdėjau be perstojo tauškiant Evę ir retkarčiais klykiančią Lilę, o iš Manheteno gatvių apačioje nesibaigiantį automobilių klaksonų pypsėjimą. Tos trylika sekundžių jutiminių potyrių buvo visai neprošal, bet paskui ėmiau galvoti, ir diena buvo sugadinta.

Galvojau apie du rytinius pacientus, apie pietus su daktarais Eksteinu ir Feloni, apie knygą sadizmo tema, kurią neva rašiau, apie vaikus, apie Lilianą, ir mane apėmė nuobodulys. Jau keletas mėnesių jutau slegiantį pojūtį, kad bandau lipti į viršų besileidžiančiame lifte. Šis pojūtis pradėdavo kamuoti mane dešimt penkiolika sekundžių po perversijos be ego kontrolės akto pabaigos ir baigdavo užmigus vakare arba prasidėjus kitam tokios perversijos aktui. „Kur ir kodėl, — kadaise klausė generolas Eizenhaueris, — pranyko visi gyvenimo džiaugsmai?“ Arba, kaip kartą paklausė Bertas Lankasteris: „Kodėl mūsų pirštai atgrumba ir nebejaučia medžio šerpetotumo, plieno šalčio, saulės karščio, moters odos lygumo?“

— PUSRYČIAI, TĖVELI!

— KIAUŠINIENĖ, brangusis!

Atsikėliau, sukišau kojas į keturiasdešimt septinto dydžio šlepetes, susisupau į chalatą lyg romėnas, išsirengęs į forumą, ir priėjau prie virtuvinio stalo, kaip maniau, pažiūrėti visas švytintis, bet mintimis pasinėręs į amžinąjį Lankasterio klausimą.

Mes turime šešių kambarių butą beveik viršutiniame Ist Saide, tiksliau sakant, prabangokame rajone šalia Centrinio parko, šalia negrų kvartalo ir šalia madingojo viršutinio Ist Saido. Jo geografinė padėtis tokia neaiški, kad mūsų draugai vis dar gerai nežino, ar mums pavydėti, ar mūsų gailėtis.

Virtuvėlėje Lilė stovėjo prie viryklės ir agresyviai plakė kiaušinius keptuvėje; abu vaikai paklusniai inkšdami sėdėjo tolimajame stalo gale. Mat ką tik Laris žaidė su užuolaidomis sau už nugaros (pro mūsų virtuvės langą atsiveria gražus vaizdas į kitos virtuvės langą, pro kurį atsiveria gražus vaizdas į mūsų virtuvės langą), o Evė prasikalto tuo, kad be perstojo tauškė visokius niekus nuo tada, kai pakirdo. Kadangi mudu su Lile nepripažįstame kūno bausmių, Lilė priekaištavo jiems žodiškai. Tačiau Lilė spiegia taip šaižiai, kad jei vaikams (ar suaugusiesiems) leistų pasirinkti, neabejoju, vietoj žodinių priekaištų jie mieliau sutiktų būti pliekiami metalinių spyglių prismaigstytu diržu.

Lilei aiškiai nepatinka tos ankstyvos ryto valandos, bet mes įsitikinome, kad tarnaitė tokiu metu nėra praktiška. Kai pirmaisiais vedybinio gyvenimo metais pirma su mumis gyvenanti tarnaitė paaiškėjo besanti graži, jauna, seksu trykštanti mulatė, nuo kurios žvilgsnio būtų atsistoję eunuchui, Liliana išmintingai nusprendė, kad su dieną ateinančia tarnaite turėsime daugiau privatumo.

Padėjusi lėkštes kiaušinienės su kumpiu ant stalo Lilė pažiūrėjo į mane ir paklausė:

— Kada šiandien grįši iš Kvinzboro?

— Apie pusę penkių. O kas? — paklausiau grakščiai sėsdamasis ant nedidelės virtuvinės kėdės priešais vaikus.

— Arlyna šiandien popiet nori dar kartą pasikalbėti prie keturių akių.

— Laris atėmė iš manęs šaukštą!

— Atiduok Evei jos šaukštą, Lari, — pasakiau.

Lilė grąžino Evei jos šaukštą.

— Manau, ji nori vėl pasakoti apie svajonę „Privalau turėti kūdikį“, — tarė ji.

— Aha.

— Norėčiau, kad pasikalbėtum su Džeiku, — tarė Lilė sėsdamasi prie manęs.

— Ką galiu jam pasakyt? — paklausiau. — „Klausyk, Džeikai, tavo žmona velniškai nori kūdikio — ar negalėčiau kuo padėti?“

— Ar Harleme yra dinozaurų? — paklausė Evė.

— Taip, — atsakė Lilė. — Būtent taip ir gali jam pasakyt. Tai jo vedybinė pareiga. Arlynai beveik trisdešimt treji. Ji trokšta kūdikio jau... Eve, valgyk šaukštu!

— Džeikas šiandien vyksta į Filadelfiją, — tariau.

— Žinau. Arlyna nori tuo pasinaudoti. Bet pokerį šįvakar vis tiek žaisit?

— Aha.

— Mamyte, o kas yra skaistuolis? — tyliai paklausė Laris.

— Skaistuolė yra jauna mergina, — atsakė Lilė.

— Labai jauna, — pridūriau aš.

— Juokinga, — atsakė Laris.

— Kodėl? — paklausė Lilė.

— Barnis Goldfildas išvadino mane kvailu skaistuoliu.

— Barnis pavartojo šį žodį kita reikšme, — atsakė Lilė. — Gal atidėkime pokerį, Lukai. Juk...

— Kodėl?

— Mieliau pasižiūrėčiau kokį spektaklį.

— Mes matėm citrinų.

— Vis geriau negu žaisti su jais pokerį.

Pauzė.

— Žaisti su citrinomis?

— Būtų neblogai, jei tu, Timas ir Renata galėtumėt kalbėtis apie ką nors kita, ne vien apie psichologiją ir fondų biržą.

— Apie fondų biržos psichologiją?

— Ir apie fondų biržą! Dieve, ar negalėtum bent kartą atsikimšti ausis?!

Oriai kimšau šakute kiaušinienę į burną ir filosofiškai abejingas aplinkai gurkšnojau tirpią kavą. Susipažinęs su dzenbudizmo paslaptimis daug ko išmokau, svarbiausia — nesiginčyti su žmona. „Plauk pasroviui“, — patarė didysis išminčius Obokas, ir jau penki mėnesiai taip dariau. Lilė vis labiau siuto.

Maždaug po dvidešimties sekundžių tylos (ne visiškos: Laris pašoko norėdamas pats pasiskrudinti duonos; Evė bandė pavaryti trumpą monologą apie dinozaurus, bet jis buvo nutrauktas skvarbiu žvilgsniu) aš (teoriškai norint išvengti vaidų reikia pasiduoti dar neprasidėjus antpuoliui) tyliai tariau:

— Atleisk, Lile.

— Eik velniop su savo dzenbudizmu! Bandau tau kai ką pasakyti. Man nepatinka, kaip mes pramogaujam. Kodėl niekad negalim imtis ko nors nauja ar skirtinga arba — revoliucijų revoliucija — ko nors, ko noriu aš?

— Mes taip ir darom, mieloji, dievaži. Į pastaruosius tris spektaklius...

— Turėjau tave tempte tempti. Tu toks...

— Brangioji, vaikai girdi!

Iš tikrųjų vaikams mūsų ginčas rūpėjo tiek pat kiek drambliams du besipešantys uodai, bet šia taktine gudrybe man visuomet pavykdavo užčiaupti Lilei burną.

Visiems baigus pusryčiauti, Lilė nusivedė vaikus į jų kambarį rengtis, o aš nuėjau praustis ir skustis. Laikydamas putotą šepetuką pakeltoje nejudančioje dešinėje rankoje lyg indėnas, sakantis „Hau!“, niūriai spoksojau į veidrodį. Niekada nemėgdavau skustis dviejų dienų barzdos: su tamsiais šešėliais aplink lūpas panėšėjau — bent jau potencialiai — į Don Žuaną, Faustą, Mefistofelį, Čarltoną Hestoną ar Jėzų. Žinojau, kad nusiskutęs panėšėsiu į klestintį, berniukiškai gražų viešųjų ryšių agentą. Kadangi buvau buržujus psichiatras ir turėjau užsidėti akinius, kad matyčiau save veidrodyje, atsispyriau pagundai užsiauginti barzdą. Tačiau nesiskutau žandenų, todėl atrodžiau kiek mažiau panašus į klestintį viešųjų ryšių agentą ir kiek daugiau — į darbą praradusį netikusį aktorių.

Kai ėmiau skustis ir ypatingą dėmesį sutelkiau į tris plaukučius ant smakro, įėjo Lilė, vis dar vilkinti kukliais, nepadoriais naktiniais, ir atsišliejo į durų staktą.

— Išsiskirčiau su tavim, jei paskui nereikėtų vienai kamuotis su vaikais, — tarė ji pusiau ironiškai, pusiau rimtai.

— Aha.

— Jei tu juos augintum, jie virstų į klounus panašiais kvaileliais budistais.

— Aha.

— Niekaip nesuprantu: esi psichiatras, sako, geras, bet mane ir save supranti ne daugiau negu lifto operatorius.

— Klausyk, brangioji...

— Aš rimtai! Manai, perdėtai rodydamas man meilę, atsiprašinėdamas prieš kiekvieną vaidą ir po jo, pirkinėdamas man dažus, triko, gitaras, plokšteles ir naujų knygų klubo nario pažymėjimus darai mane laimingą? Aš kraustausi iš proto.

— Ką aš galiu padaryt?

— Nežinau. Tu juk psichoanalitikas — turėtum žinoti. Man viskas įgriso. Visais atžvilgiais esu Ema Bovari, tik neturiu jokių romantiškų vilčių.

— Vadinasi, aš prastas gydytojas.

— Žinau. Džiaugiuosi, kad pastebėjai. Menkas smagumas tave užsipulti, jei nesupranti mano užuominų. Dažniausiai apie literatūrą žinai tiek pat kiek lifto operatorius.

— Klausyk, kas ten tarp tavęs ir to lifto operatoriaus?

— Aš mečiau jogos pratimus...

— Kodėl?

— Nuo jų mane tik apima įtampa.

— Keista — jie kaip tik turėtų...

— Žinau! Bet nuo jų aš darausi dar labiau įsitempusi ir nieko negaliu padaryti.

Baigiau skustis, nusiėmiau akinius ir ėmiau trintis plaukus — ko gero, riebiu vaikų kremu. Lilė įėjo į vonios kambarį ir atsisėdo ant medinio skalbinių krepšio. Gerokai pasilenkęs, kad pamatyčiau savo viršugalvį veidrodyje, pajutau, jog man jau skauda kelių raumenis. Negana to, be akinių šiandien atrodžiau senstelėjęs ir kažkoks neaiškus — tarsi visiškai susibaigęs nuo nesveikos gyvensenos. Nerūkiau, gėriau nedaug, tad man dingtelėjo neaiški mintis, ar jėgas prarandu ne nuo nesaikingų ankstyvo rytmečio glamonių.

— Gal man reikėtų tapti hipe, — balsu svarstė Lilė.

— Vienas kitas mūsų pacientas bando. Neatrodo, kad būtų labai patenkinti rezultatu.

— Ar narkomane.

— Lile, brangioji...

— Neliesk manęs.

— Ėėė...

— Ne!

Lilė šliejosi nugara į vonią ir dušo užuolaidą, tartum įbauginta nepažįstamojo banalioje melodramoje. Šiek tiek išgąsdintas neslepiamos jos baimės nuolankiai atsitraukiau atatupstas.

— Po pusvalandžio ateina pacientas, mieloji. Turiu eiti.

— Pabandysiu būti neištikima! — man pavymui sušuko Lilė. — Ema Bovari taip ir padarė.

Atsigręžiau. Ji stovėjo sukryžiavusi ant krūtinės rankas; jos alkūnės aštriu kampu styrojo nuo aukšto, liekno kūno. Veide — niūri, beviltiška pelytės išraiška. Tą akimirką ji atrodė kaip sijonuotas Don Kichotas, kurį ką tik svaidė suvyniotą į antklodę. Priėjau prie jos ir apkabinau.

— Vargše maža turtinga mergyte. Su kuo svetimausi? Su lifto operatoriumi? [Ji sukūkčiojo.] Su kuo dar? Šešiasdešimt trejų metų daktaru Manu ir galantiškuoju dabišiumi Džeiku Eksternu [ji neapkentė Džeiko, o šis niekada jos nepastebėdavo]. Gana, liaukis. Netrukus važiuosim į savo trobelę — ten galėsi pelnytai atsipūsti. Dabar...

Ji vis dar buvo įkniaubusi galvą man į krūtinę, tik kvėpavo jau tolygiai. Sukūkčiojo ji tą vienintelį kartą.

— Dabar... smakrą aukštyn... krūtinę atkišk... pilvuką įtrauk... — pasakiau. — Įtempk sėdmenis... ir vėl esi pasirengusi drąsiai pasitikti gyvenimo negandas. Gali įdomiai praleisti rytą: kalbėtis su Eve, aptarti avangardinį meną su motuše Keti [mūsų tarnaite], skaityti Time, klausytis Šuberto Nebaigtosios simfonijos — kiek pikantiškų, mąstyti skatinančių užsiėmimų!

— Užmiršai paminėti... [ji pasikasė nosį man į krūtinę]... kad galėsiu spalvinti paveikslėlius su Lariu, kai pareis iš mokyklos.

— Ir tai, ir tai. Smagybių namie tiesiog begalė. Nepamiršk pasikviesti lifto operatoriaus greitomis pasibirbinti, kai Evė miegos perpietės.

Apkabinęs ją dešine ranka, nusivedžiau į mūsų miegamąjį. Kol baigiau rengtis, ji tylomis stebėjo stovėdama prie didžiosios lovos sukryžiuotomis ant krūtinės rankomis, atkištomis į šonus alkūnėmis. Ji palydėjo mane iki durų, o kai atsisveikindami ne itin aistringai pasibučiavome, ji tyliai tarė suglumusia bemaž susidomėjusio žmogaus mina:

— Aš net nebeturiu jogos.

Trečias skyrius

Savo kontorą 57-ojoje gatvėje dalijausi su daktaru Džeikobu Eksteinu, jaunu (trisdešimt trejų), veikliu (išleidęs dvi knygas), protingu (paprastai mudviejų nuomonės sutapdavo), simpatišku (visi jį mėgo), nepatraukliu (niekas jo nemylėjo), analiniu (turi priklausomybę nuo žaidimo fondų biržoje), oraliniu (daug rūko), negenitaliniu (pažiūrėti nepastebi moterų) žydu (moka du jidiš slengo žodžius). Mūsų bendra sekretorė buvo tokia panelė Reingold, Merė Džeinė Reingold, sena (trisdešimt šešerių), neveikli (dirbo mums), neprotinga (geresnės nuomonės apie Eksterną negu apie mane), simpatiška (visi ją užjautė), nepatraukli (aukšta, liesa, akiniuota, niekas jos nemylėjo), analinė (maniakiškai tvarkinga), oralinė (be perstojo valgo), genitalinė (labai stengiasi) nežydė (jai atrodo, kad vartoti du jidiš slengo žodžius — labai intelektualu). Panelė Reingold deramai mane pasveikino.

— Ponas Dženkinsas laukia jūsų kabinete, daktare Rainhartai.

— Ačiū, panele Reingold. Ar vakar kas nors man skambino?

— Daktaras Manas pasitikrino, ar tikrai šiandien pietausit. Atsakiau, kad taip.

— Gerai.

Man dar nenuėjus pas pacientą, iš savo kabineto atkumėjo Džeikas Eksternas, žvaliai tarstelėjo: „Sveikas, Lukuti, kaip sekasi knyga?“ — šitaip dauguma vyrų būtų pasiteiravę apie draugo žmoną — ir paprašė panelės Reingold poros pacientų popierių. Aprašiau Džeiko būdą; jo kūnas žemas, apvalainas, putlus; išore jis buvo apvalus, budrus, linksmas, su akiniais raginiais rėmeliais ir žvilgsniu, sakančiu: „Aš permatau tave kiaurai“; jo išvaizda daro naudotų automobilių pardavėjo įspūdį, ir jis visada taip skaisčiai nusiblizgina batus, kad kartais įtardavau jį sukčiaujant ir naudojant fosforescuojantį batų tepalą.

— Mano knyga merdi, — atsakiau Džeikui imant iš kiek sutrikusios panelės Reingold pluoštą popierių.

— Džiugu, — tarė jis. — Ką tik gavau savo straipsnio „Psichoanalizė: tikslas ir priemonės“ anotaciją iš AP Journal. Sako, kad darbas puikus.

Jis ėmė iš lėto peržiūrinėti popierius; retkarčiais kurį nors dėjo atgal ant sekretorės stalo.

— Džiaugiuosi tai girdėdamas, Džeikai. Matyt, šis straipsnis pelnys tau didžiulę šlovę.

— Žmonės pamatė šviesą...

— Ėėė... daktare Eksternai, — tarė panelė Reingold.

— Jiems patiks — gal man pavyks atversti keletą psichoanalitikų.

— Ar spėsi šiandien į pietus? — paklausiau. — Kada išskrendi į Filadelfiją?

— Spėsiu, velniai griebtų. Noriu parodyt Manui savo straipsnio anotaciją. Lėktuvas išskrenda antrą. Gaila, kad šįvakar negalėsiu pažaist pas tave pokerio.

— Ėėė... daktare Eksteinai.

— Ar perskaitei dar kiek mano knygos? — paklausė Džeikas ir savo įpratimu taip skvarbiai sušnairavo į mane, kad jei būčiau buvęs jo pacientas, dešimt metų nebūčiau pasakojęs, apie ką tuo metu galvojau.

— Ne, neskaičiau. Tikriausiai mane vis dar kamuoja psichologinė krizė — profesinis pavydas ir panašiai.

— Ėėė... daktare Eksteinai?

— Hmm. Taip. Filadelfijoje susitiksiu su tuo šiknų stebėtoju, apie kurį tau pasakojau. Atrodo, netrukus pasieksim persilaužimą. Nuo vujarizmo išgydžiau, bet jis retkarčiais vis dar trumpam praranda regą. Bet dar tik trys mėnesiai, kai jį gydau. Aš jį sutvarkysiu. Jo regos stiprumas vėl bus lygus vienetui.

Jis išsišiepė.

— Daktare Eksteinai, prašau... — dabar jau stovėdama tarė panelė Reingold.

— Iki pasimatymo, Lukai. Paprašykit užeit poną Kloperį, panele R.

Kai Džeikas vis dar su pluoštu popierių iškurnėjo į savo kabinetą, paprašiau panelės Reingold sužinoti, kokius ligonius turėsiu priimti po pietų Kvinzboro valstybinėje ligoninėje.

— Klausau, daktare Rainhartai, — tarė jis.

— O kokią žinią norėjote pranešti daktarui Eksternui?

— Ak, daktare... — ji dvejodama šyptelėjo. — Daktaras Eksternas prašė panelės Rif ir pono Kloperio popierių, o aš per klaidą jam daviau mūsų pernykščių išlaidų ir pajamų lapus.

— Nesijaudinkit, panele Reingold, — atsakiau griežtai. — Gal tai padės jam dar kartą pasiekt persilaužimą.

Buvo septynios minutės po devynių, kai pagaliau įsitaisiau ant savo kėdės už išsitiesusio ant mano kušetės Redžinaldo Dženkinso. Paprastai niekas taip netrikdo paciento, kaip vėluojantis psichoanalitikas, bet Dženkinsas buvo mazochistas. Neabejoju, kad jis nusprendė to nusipelnęs.

— Atleiskite, kad esu čia, — atsiprašė jis, — bet jūsų sekretorė prisispyrę, kad užeičiau ir atsigulčiau.

— Nieko baisaus, pone Dženkinsai. Atsiprašau, kad pavėlavau. Abu atsipalaiduokime, ir jūs galit pradėti.

Smalsiam skaitytojui gali rūpėti, koks psichoanalitikas buvau. Taip jau susiklostė, kad praktikavau nedirektyviąją psichoterapiją. Nežinantiems tų dalykų paaiškinsiu: psichoanalitikas būna pasyvus, atjautus, jis nieko neinterpretuoja, nekreipia pokalbio jokia linkme. Tiksliau, jis panašus į kokį besmegenį pliurpą. Štai kaip kartais vyksta sesija su tokiu pacientu kaip Dženkinsas:

DŽENKINSAS: Jaučiu, kad ir kaip stengčiausi, man vis tiek niekada nepavyks. Kažkoks vidinis mechanizmas amžinai sušika visas mano pastangas.

[Pauzė]

PSICHOANALITIKAS: Jūs jaučiat, kad kažkas jumyse visados pakiša jums koją.

DŽENKINSAS: Taip. Pavyzdžiui, kai tą kartą turėjau pasimatymą su ta malonia, labai patrauklia moterimi, pamenate, — bibliotekininke? Per vakarienę ir visą vakarą aš plepėjau vien apie Niujorko Jets futbolo komandą ir kokia stipri jos gynybos grandis. Žinojau, kad reikia kalbėti apie knygas ar jos klausinėti, bet negalėjau susilaikyti.

PSICHOANALITIKAS: Jūs jaučiate, kad kažkas jumyse sąmoningai sužlugdė galimus santykius su ta mergina.

DŽENKINSAS: O tos pareigos Veseno, Veseno ir Vufo bendrovėje. Galėjau jas gauti, bet išvykau mėnesiui atostogauti į Jamaiką, nors žinojau, kad jie norės su manim pasikalbėti.

— Suprantu.

— Ką apie visa tai manote, daktare? Man rodos, tai mazochistiška.

— Jūs manot, kad tai gali būti mazochistiška.

— Nežinau. Ką jūs manote?

— Jūs nesat įsitikinęs, kad tai mazochistiška, bet suprantat, kad dažni jūsų poelgiai pražūtingi jums pačiam.

— Taip, tikrai taip. Tačiau jokio polinkio į savižudybę neturiu. Nebent sapnuose. Puolu į hipopotamų bandos vidurį. Ar begemotų. Pasidegu priešais Veseno, Veseno ir Vufo kontorą. Bet tikras progas nuolat sugadinu.

— Nors sąmoningai niekad negalvojate apie savižudybę, ją sapnuojate.

— Taip, bet tai normalu. Sapnuose visi daro ką nors beprotiška.

— Jūs jaučiate, kad sapnuoti savižudiškus poelgius yra normalu, nes...

Protingas skaitytojas jau susidarė vaizdą. Per nedirektyviosios psichoterapijos sesijas pacientas raginamas kalbėti vis atviriau, įgyti visišką pasitikėjimą jį gydančiu grėsmės nekeliančiu, su viskuo sutinkančiu mulkiu. Galop pacientas pats diagnozuoja savo ligą ir išsprendžia savo paties vidinius konfliktus, o mielų trisdešimt penkių doleriukų už valandą aidas nesiliauja sklidęs už kušetės.

Ir toks metodas pasiteisina. Jis pasiteisina lygiai taip pat kaip ir visos kitos išbandytos psichoterapijos formos. Kartais jis duoda rezultatų, kitąsyk neduoda; sėkmės ir nesėkmės čia visai tokios pat kaip ir kitų psichoanalitikų. Žinia, retkarčiais dialogas būna panašus į komediją. Tą rytą pacientas antrą mano darbo valandą buvo drimba, paveldėjęs nedidelį turtą — sudėtas kaip profesionalus imtynininkas ir su profesionalaus imtynininko galvosena.

Per penkerius praktikos metus niekas man nekėlė tokio slogaus pojūčio kaip Frankas Osterfladas. Per pirmus du psichoanalizės mėnesius jis pasirodė man esąs gana malonus tuščiagarbis diduomenės atstovas, ne itin smarkiai nerimaujantis dėl to, kad į nieką nesugeba nukreipti visų jėgų. Jis nuolat keisdavo darbus — per metus vidutiniškai du tris kartus. Jis be perstojo kalbėdavo apie savo darbovietes, baikštų tėvą ir du šeimas turinčius šlykščius brolius, bet visada tauškėdavo lyg per kokteilių vakarėlį, todėl suprasdavau, jog mes toli gražu nepriėjom prie to, kas iš tikrųjų neduoda jam ramybės. Jeigu tik kas nors apskritai jam nedavė ramybės. Apie tai, kad nėra viso labo viduje tuščias raumenų kalnas, spėjau tik iš retkarčiais šnypštė ar spjaute pasakomų pastabų — dažniausiai bendro pobūdžio — apie moteris. Kai vieną rytą paklausiau jo apie santykius su moterimis, kiek padvejojęs jis atsakė, girdi, jam jos varančios nuobodulį. Kai paklausiau, kaip tenkina lytinius poreikius, jis bejausmiškai atsakė: „Prostitutės“.

Pastaruoju metu per sesijas jis du ar tris kartus smulkiai nupasakojo, kaip mėgsta žeminti telefonu išsikviestas palydoves, bet niekada nė nebandė analizuoti savo elgsenos. Rodės, jam, abejingam, jokių sentimentų nepripažįstančiam vyrui, žeminti moteris yra geras, normalus, visiems amerikiečiams būdingas elgesys. Jam buvo kur kas įdomiau analizuoti, kodėl metė paskutinį darbą: kontoroje, kurioje dirbo, „tvyrojo keistas kvapas“.

Tądien maždaug įpusėjus sesijai jis nutraukė pažiūrėti malonius prisiminimus apie tai, kaip vienui vienas sunaikino barą Ist Saide, atsisėdo ant kušetės ir įdėmiai, bet, mano, profesionalo, nuomone, bukai įsispoksojo į grindis. Net jo veidas, rodės, išpampęs nuo raumenų. Jis kelias minutes sėdėjo ta pačia poza tyliai urgzdamas nelyginant garsiai dirbantis šaldytuvas. Galop tarė:

— Viduje pasijuntu esąs toks suvaržytas, kad tiesiog turiu... ką nors padaryti, antraip sprogsiu.

— Suprantu.

[Pauzė]

— Turiu padaryti ką nors... seksualaus, antraip sprogsiu.

— Jūs pajuntat didžiulę įtampą, todėl jaučiat turįs išsikrauti lytiškai.

— Taip.

[Pauzė]

— Nejaugi nenorit žinoti kaip?

— Jei pageidautumėt man papasakoti.

— Ar norit žinoti? Nejaugi jums nereikia to žinoti, kad galėtumėt man padėti?

— Noriu, kad pasakotumėt man vien tai, ką esat nusiteikęs pasakot.

— Žinau, kad jūs norėtumėt žinoti, bet jums nepasakosiu. Pasakojau jums apie tas supistas moteris, kurias pisau, ir kaip man norisi vemti, kai jos lyg gyvatės šlapiom dziundzėm rangosi patirdamos orgazmą, bet gal tai tegu lieka mano paslaptis.

[Pauzė]

— Jūs jaučiat, kad nors man ir reikėtų žinoti, jūs jau papasakojot apie savo santykius su moterimis, todėl nieko daugiau nesakysite.

— Tiesą sakant, turėjau galvoje sodomiją. Kai pajuntu įtampą — kartais tai atsitinka iškart po to, kai pabirbinu kokią baltą šliundrą, tampu... man reikia... aš noriu išplūkti vidurius kokiai, velniai rautų, moteriai... kokiai mergaitei... jaunai... kuo jaunesnė, tuo geriau.

— Kai jaučiat įtampą, jums kyla noras išplūkti vidurius kokiai moteriai.

— Prakeiktus vidurius. Noriu suvaryt savo bybį į tą žarną, į pilvą ir per stemplę iki pat, velniai griebtų, viršugalvio...

[Pauzė]

— Jūs norite prasiskverbti pro visą jos kūną.

— Taip, bet pro šikną. Noriu, kad ji klyktų, kraujuotų, justų siaubą.

[Pauzė. Ilga pauzė]

— Jūs norite įsiskverbti jai į tiesiąją žarną, kad ji kraujuotų, klyktų ir jaustų siaubą.

— Taip, bet kekšės, su kuriomis bandžiau, tik kramtė gumą ir krapštėsi nosį.

[Pauzė]

— Kekšėms, su kuriomis bandėte, neskaudėjo ir jų neapėmė siaubas.

— Šūdas, jos pasiimdavo savo septyniasdešimt penkis dolerius, išriesdavo subinę į orą ir kramtydavo gumą arba skaitydavo komiksą. Jei bandžiau padaryt ką šiurkštaus, tarpduryje pasirodydavo koks penkiolika centimetrų už mane aukštesnis bičas su kūju ar dar kokiu velniu. [Pauzė] Aš įsitikinau, kad vien nuo analinio sekso [jis nesmagiai šyptelėjo] įtampa man nepraeina.

— Jums nepavyko atsikratyti įtampos santykiaujant su prostitutėmis, kai moterys iš pažiūros nejuto skausmo ar pažeminimo.

— Taigi supratau turįs rasti tokią, kuri klyktų.

[Pauzė]

[Ilga pauzė]

— Jūs ieškojot kitų būdų atsikratyti įtampos.

— Taip. Tiesą sakant, aš ėmiau žaginti ir žudyti mažas mergaites.

[Pauzė]

[Ilga pauzė]

[Dar ilgesnė pauzė]

— Stengdamasis išsivaduoti iš tos įtampos, jūs ėmėte žaginti ir žudyti mažas mergaites.

— Taip. Jums juk draudžiama skųsti, ar ne? Noriu pasakyt, jūs man sakėt, kad profesinė etika neleidžia nieko pasakoti, tiesa?

— Taip.

[Pauzė]

— Aš įsitikinau, kad žaginant ir žudant mergaites įtampa gerokai atslūgsta ir aš vėl pasijuntu geriau.

— Aišku.

— Mano bėda ta, kad imu kiek nervintis, jog galiu įkliūti. Aš tikėjausi, kad psichoanalizė padės man rasti kiek normalesnį būdą atsikratyti įtampos.

— Jūs norite rasti kitokį būdą išsivaduoti iš įtampos nežaginant ir nežudant mergaičių.

— Taip, o jei ne, tai liautis nerimavus, kad įkliūsiu...

Budriam skaitytojui gali pasirodyti, kad tokie dalykai kiek per daug sensacingi paprastą darbo kabinete dieną, bet ponas Osterfladas iš tikrųjų egzistuoja. Tiksliau, egzistavo — bet plačiau apie tai vėliau. Reikalas tas, kad tuo metu rašiau knygą, pavadintą „Pereinamoji sadomazochistinė asmenybė“, veikalą, kuriame aprašinėjau atvejus, kai sadistiška asmenybė virsta mazochistine ir atvirkščiai. Todėl mano kolegos nuolat man siųsdavo pacientus su ryškiais sadistiniais ar mazochistiniais polinkiais. Turiu pripažinti, kad Osterfladas buvo aktyviausias iš mano gydytų pacientų, bet psichiatrijos gydyklose tokių apstu.

Mano manymu, nuostabu tai, kad Osterflado niekas nesuėmė. Nors po jo prisipažinimo raginau jį gultis į gydyklą, jis atsisakė, o aš negalėjau jam to įsakyti nenusižengdamas profesinei etikai. Matyt, niekas neįtarė, kad jis yra „visuomenės priešas“. Visa, ką galėjau — perspėti draugus neleisti dukrelių į Harlemo žaidimų aikšteles (nes Osterfladas ten susirasdavo aukas) ir stengtis jį kaip nors išgydyti. Kadangi mano draugai neleisdavo vaikų į Harlemo žaidimų aikšteles dėl žagintojų negrų keliamo pavojaus, net mano perspėjimų nereikėjo.

Kai tą rytą Osterfladas išėjo, kurį laiką mąsčiau apie savo bejėgiškumą, užsirašiau keletą pastabų, tada nusprendžiau padirbėti prie savo knygos.

Ėmiausi jos entuziastingai kaip viduriuojantis žmogus, einantis į tualetą — jutau neįveikiamą poreikį ją išstenėti, bet jau prieš keletą mėnesių padariau išvadą, kad man išeina vien šūdas.

Knyga ėmė varyti man nuobodulį — pretenzinga nesėkmė, ir tiek. Prieš kelis mėnesius bandžiau prikalbinti Randam Home leidyklą ją išleisti, kai baigsiu, įsivaizduodamas, kad plačiai išreklamuota knyga sulauks didžiulės šlovės pirma šalies viduje, o vėliau ir už jos. Džeikas Eksteinas netvers įniršiu, ims merginėti ir pralošinėti milžiniškas sumas fondų biržoje. Leidykla vengė aiškaus atsakymo, dvejojo, galvojo vienaip, paskui kitaip... Žodžiu, nesusidomėjo. Šį rytą, kaip pastaruoju metu beveik visais rytais, susidomėjimo knyga nerodžiau ir aš.

Knygos trūkumas buvo nedidelis, bet svarbus: ji neturėjo ką pasakyti. Didžioji jos dalis turėjo būti skirta empiriškai apibūdinti pacientus, kurie nuo sadistiško elgesio perėjo prie mazochistinio. Svajojau rasti metodą, kuris leistų užfiksuoti tą ligonio elgesio momentą, kai jis atsisakys sadizmo, bet dar netaps mazochistu. Jeigu tik toks momentas buvo. Turėjau gausybę dramatiškų visiško persivertimo įrodymų, bet nė vieno „sušalusios laisvės“ — šie žodžiai, apibūdinantys idealią tarpinę padėtį, man šovė į galvą nušvitus protui, kai lyg aidas kartojau pono Dženkinso žodžius.

Bėda buvo ta, kad išore į automobilių pardavėją panašus Džeikas Eksternas parašė dvi logiškiausias ir sąžiningiausias knygas apie psichoanalizės teoriją, kokias kada nors buvau skaitęs. Jose iš esmės buvo įrodoma, kad nė vienas mūsų nežinome ir nė negalime nutuokti, ką darome. Džeikas gydė ligonius ne prasčiau negu kas kitas, o paskui leido aiškius, nuostabius veikalus, įrodančius, kad jo sėkmės laidas yra atsitiktinumas ir kad dažnai didžiuosius atradimus, nuo kurių pasveiko ligonis, padarė tada, kai jam nepavykdavo laikytis savo paties teorinių nuostatų. Kai ankstų rytą baigiau pokalbį su panele Reingold juokaudamas, girdi, Džeikas vėl gali padaryti didelį atradimą, kai skaitys 1967 metų biudžeto skaičius, aš kalbėjau pusiau rimtai. Daugybę kartų Džeikas įrodė atsitiktinumo svarbą gydant ligonį. Bene geriausiai tai iliustravo jo garsusis „išgydymas pieštukų drožtuku“.

Moteris, kurią jis penkiolika mėnesių taip nesėkmingai gydė nuo neurotinio aplombo, kad net pačiam pabodo, staiga visiškai pasikeitė, kai per išsiblaškymą Džeikas supainiojo ją su savo sekretore ir liepė padrožti pieštukus. Pacientė, turtinga namų šeimininkė, nuėjo į prieškambarį vykdyti paliepimo ir staiga jau kišdama pieštuką į drožtuką ėmė cypti, rautis plaukus ir tuštintis. Po trijų savaičių „ponia P.“ (Džeiko pseudonimų pasirinkimas buvo tik vienas iš jo įstabių talentų) buvo išgydyta.

Taigi aš buvau beįsitikinąs, kad mano vargingos pastangos rašyti yra tik pretenzingi dykinėtojo žaidimai su žodžiais.

Todėl valandą prieš pietus praleidau: a) skaitydamas The New York Times finansų skiltį; b) rašydamas pusantro puslapio ataskaitą apie poną Osterfladą finansų ir biudžeto ataskaitos pavidalu („prostitučių laukia niūrios perspektyvos“, „jo bulių rinka — mergytės Harlemo žaidimų aikštelėse“) ir c) piešdamas savo rankraštyje prašmatnų karalienės Viktorijos laikų stiliaus namą, kurį iš lėktuvais virtusių motociklų bombarduoja Velnio Angelai.

Ketvirtas skyrius

Tą dieną pietavau su trimis artimiausiais kolegomis: daktaru Eksteinu, iš kurio šaipausi, nes yra labai apsišvietęs ir klestintis; daktare Renata Feloni, vienintele naujausių laikų Niujorko istorijoje italų kilmės moterimi, besiverčiančia psichoanalitiko praktika, ir daktaru Timočiu Manu, žemu, storu, pasišiaušusiu tėviškos išvaizdos vyru, kuris analizavo mane prieš ketverius metus, o paskui visą laiką konsultavo.

Kai mudu su Džeiku pasirodėme, daktaras Manas užsikniaubęs virš stalo įnirtingai žiaumojo bandelę ir geraširdiškai mirksėjo priešais sėdinčiai daktarei Feloni. Daktaras Manas buvo didelis šulas — vienas iš Kvinzboro valstybinės ligoninės, kurioje dirbau dvi dienas per savaitę, direktorių, NPD (Niujorko psichiatrų draugijos) vykdomojo komiteto narys, parašęs septyniolika straipsnių ir tris knygas, tarp jų vieną iš dažniausiai skaitomų tekstų apie egzistencinę terapiją. Lankyti psichoanalizės sesijas pas daktarą Maną buvo laikoma nepaprasta garbe, tad buvau jam didžiai dėkingas, kol iš vis didesnio nuobodulio ir nelaimės pojūčio ėmiau apgaudinėti save ir įtikėjau, kad psichoanalizė man neduoda jokios naudos. Daktaras Manas buvo sutelkęs visą dėmesį į valgį, tad, ko gero, negirdėjo orių daktarės Feloni postringavimų.

Renata Feloni panaši į senmergę presbiterijonų merginų koledžo dekanę: žili jos plaukai visada tvarkingai sušukuoti kirpėjos. Ji nešioja akinius ir kalba lėtai, oriai sniaukrodama kaip italai ar Naujosios Anglijos gyventojai, todėl klausydamasis jos samprotavimų apie penius, orgazmus, sodomiją ir feliaciją gali pamanyti, kad ji šneka apie įskaitų grafiką ar šeimos ūkį.

Negana to, visų žiniomis, ji niekada nebuvo ištekėjusi ir — tuo buvome mažiau įsitikinę — per tuos septynerius metus, kuriuos ją pažinojome, ji nė karto neleido suprasti pažinusi vyrą („pažinusi“ ta prasme, kuria šis žodis vartojamas Biblijoje). Jos orumas kliudė kuriam nors iš mūsų tiesiogiai ar netiesiogiai bandyti išsiaiškinti jos praeitį. Su ja mes jautėm galintys kalbėti tik apie orą, akcijas, penius, orgazmus, sodomiją ir feliaciją.

Restoranas buvo triukšmingas ir brangus. Visi, išskyrus daktarą Maną, kuriam be galo patiko kiekvienas lovys, iš kurio jį kada nors šėrė, baisiausiai jo nemėgome ir ėjome čia tik todėl, kad visi kiti restoranai, mūsų išbandyti patogioje vietoje, taip pat būdavo sausakimši, triukšmingi ir brangūs. Paprastai taip nervindavausi, stengdamasis pro balsų klegesį, lėkščių barškėjimą ir „tyliai“ grojančią muziką išgirsti, ką sako draugai, ir bandydamas nežiūrėti į valgantį daktarą Maną, kad niekad neprisimenu, ar geras buvo valgis. Šiaip ar taip, nuo jo mane retai supykindavo.

— Vos dešimt procentų mūsų tiriamųjų tiki, kad už masturbaciją „Dievas baudžia visą gyvenimą“, — kalbėjo daktarė Feloni, kai mudu su Džeiku atsisėdome vienas priešais kitą prie mažyčio stalelio. Matyt, ji kalbėjo apie tyrimą, kuriam mudu su ja drauge vadovavome. Ji oficialiai nusišypsojo vienoda šypsena Džeikui jai iš kairės, paskui man iš dešinės ir tęsė: — Trisdešimt trys ir trys dešimtosios procento mano, kad už masturbaciją „Dievas baudžia ribotą laiką“, keturiasdešimt procentų mano, kad ji kenkia sveikatai, pustrečio procento įsitikinę, kad ji kelia pavojų pastoti, septyniasdešimt penki pro...

— Kelia pavojų pastoti? — pertarė ją Džeikas atsigręždamas nuo padavėjos, iš kurios paėmė valgiaraštį.

— Mes leidžiam pasirinkti iš kelių tų pačių variantų, — šypsodama aiškino ji, — klausinėdami apie masturbaciją, bučiavimąsi, petingą, priešvedybinius ir povedybinius heteroseksualinius santykius, homoseksualistų petingą ir homoseksualistų sodomiją. Kol kas tiriamieji teigė, kad pavojų pastoti kelia tik masturbacija, orgazmu pasibaigiantis petingas ir heteroseksualiniai santykiai.

Nusišypsojau Džeikui, bet šis prisimerkęs žiūrėjo į daktarę Feloni.

— Tai koks tas klausimas, apie kurį čia beri šituos procentus? — paklausė jos Džeikas.

— Mes klausiam: „Dėl kokių priežasčių manote, kad lytiškai jaudrinti save fantazuojant, skaitant, žiūrint į nuotraukas ar dirginant save ranka yra blogai — jeigu manote, kad tai blogai?“

— Ar leidžiat jiems pasirinkti priežastis, įrodančias, kad masturbuoti yra gerai? — paklausė daktaras Manas valydamas apatinę lūpą bandelės gabalėliu.

— Be abejo, — atsakė daktarė Feloni. — Tiriamasis gali atsakyti, kad pritaria masturbacijai dėl vienos iš šešių priežasčių: 1) ji teikia malonumą; 2) ji atpalaiduoja įtampą; 3) tai natūralus būdas parodyti meilę; 4) ją reikia išmėginti dėl savo pilnatvės; 5) ji pratęsia giminę; 6) ji naudinga socialiniu požiūriu.

Mudu su Džeiku nusijuokėme. Kai užsičiaupėme, ji patikino Džeiką, kad visi tiriamieji pasirinko tik pirmus du atsakymus, išskyrus vieną, kuris teigė, esą masturbacija vertinga kaip būdas parodyti meilę. Tačiau neseniai kalbėdamasi su šiuo tiriamuoju ji nustatė, jog jis pasirinko šį variantą todėl, kad tąkart buvo ciniškai nusiteikęs.

— Nesuprantu, kam jūs apskritai ėmėtės šio darbo, — staiga pasisukdamas į mane tarė Džeikas. — Socialinės psichologijos specialistai tokius tyrimus atlieka jau keli dešimtmečiai. Iš tų pelų nebus grūdų.

Daktarė Feloni mandagiai linktelėjo, išgirdusi Džeiko žodžius — ji taip darydavo kaskart, kai kas nors pasakydavo tai, ką galėjai palaikyti jos darbo kritika. Kuo smarkiau ir tiesmukiau ją kritikuodavo, tuo energingiau ji linksėdavo galvą.

Nujaučiau, kad jeigu prokuroras ištisą valandą ją pultų, giljotinos neprireiktų: jos sprandas ištižtų, ir tebelinksinti galva nuriedėtų grindimis prokurorui prie kojų. Ji atsakė Džeikui:

— Tačiau mūsų sumanymas patvirtinti kelių atsakymų variantų prasmingumą nuodugniai apklausiant kiekvieną tiriamąjį yra visiška naujovė.

— Dievuliau, jūs sugaišite šimtą dvidešimt valandų patvirtindami tai, kas ir taip akivaizdu: testai, kuriuose iš kelių atsakymų pasirenkamas vienas, yra nepatikimi.

— Taip, bet nepamiršk, kad mes gavome fondo dotaciją, — pasakiau.

— Na ir kas? Kodėl nepaprašėte jos kam nors originalaus, vertinga?

— Mums reikėjo kokio nors fondo dotacijos, — kandžiai atsakiau.

Džeikas prisimerkęs į mane pažiūrėjo — girdi, kiaurai tave permatau — ir nusijuokė.

— Neįstengėm sugalvoti nieko originalaus ar vertinga, — pridūriau aš taip pat juokdamasis, — tad nusprendėm imtis šio darbo.

Daktarei Feloni pavyko linksėti ir raukytis — viena ir kita darant įnirtingai.

— Jūs padarysit atradimą, kad daugiau žmonių pritaria lytiniams santykiams po vedybų negu iki jų, — šaipėsi Džeikas, — kad homoseksualistai pritaria homoseksualizmui, kad...

— Mūsų rezultatai, — tyliai tarė daktarė Feloni, — gali nepatvirtinti tradicinių požiūrių. Mūsų nuodugnios apklausos gali parodyti, kad tiriamieji klaidingai perteikia savo nuostatas bei potyrius, ir ankstesnieji eksperimentatoriai to nė nenumanė.

— Ji teisi, Džeikai. Sutinku, kad visas šis reikalas gali pasirodyti velnioniška nuobodybė ir baigtis tuo, jog bus patvirtintos akivaizdžios tiesos, bet gal taip neatsitiks.

— Bus, — tarė daktaras Manas.

— Kas? — nesupratau.

— Bus patvirtintos akivaizdžios tiesos ir nieko daugiau.

Jis pirmą kartą pakėlė į mane akis. Jo žandai buvo rausvi kaip Kalėdų Senelio — nesupratau, nuo svaigalų ar pykčio.

— Tai kas?

— Tai kam gaišti laiką? Renata galėtų viską padaryti be tavo pagalbos.

— Man tai įdomi pramoga. Dažnai svajoju, kaip paskelbsiu pagražintus rezultatus, parodijuojančius tokius bandymus. Na, žinot: „Devyniasdešimt penki procentai Amerikos jaunuolių mano, kad masturbacija yra geresnis būdas išreikšti meilę ir draugystę negu lytiniai santykiai.“

— Jūsų eksperimentas — parodija be pagražinimo, — atsakė daktaras Manas.

Stojo tyla, jeigu neminėsime aplink tvyrančio erzelio balsų, lėkščių ir muzikos kakofonijos.

— Mūsų bandymas, — galop tarė daktarė Feloni linksėdama kaip patrakusi, — leis naujai pažvelgti į santykį tarp lytinės elgsenos, seksualinio pakantumo ir asmenybės stabilumo.

— Jūsų laišką Esso fondui aš skaičiau, — tarė daktaras Manas.

— Pažįstu paauglę, kuri pranoktų beveik visus mus intelektu, — nė nemirktelėjęs pakeitė pokalbio temą Džeikas. — Ji žinojo viską, smegenys jai tryško pro ausis. Dar kelios savaitės, ir būčiau padaręs didžiulį atradimą. Bet ji mirė.

— Mirė? — nustebau.

— Nukrito nuo Viljamzburgo tilto į Ist upę. Turiu prisipažinti, kad laikau ją viena iš dviejų ar trijų mano galimų nesėkmių.

— Klausyk, Timai, — tariau vėl atsigręždamas į daktarą Maną. — Sutinku: mūsų bandymas gali atrodyti nesąmonė, bet absurdo pasaulyje žmogui nelieka nieko kita, kaip plaukti pasroviui.

— Tavo metafizinės spėlionės manęs nedomina.

— Mano mokslinės — taip pat. Gal bus geriau, jei kalbėsiu vien apie fondų biržą.

— Ei, judu, liaukitės, — sudraudė Džeikas. — Nuo tada, kai Lukas parašė straipsnį „Daosizmas, dzenbudizmas ir psichoanalizė“, Timas elgiasi taip, tarsi būtų tapęs astrologu.

— Astrologai bent jau bando nuspėti ką nors svarbaus, — šaltai žvelgdamas į mane tarė daktaras Manas. — O dzenbudistai nugrimzta į nirvaną nieko negalvodami ir be jokių pastangų.

— Į nirvaną negrimztama, — taikiai pasakiau. — Grimzdimas ir yra nirvana.

— Patogi teorija, — tarė daktaras Manas.

— Visos geros teorijos yra patogios.

— Aukso ir General Motors akcijų kursas šį mėnesį kyla vidutiniškai dviem punktais per savaitę, — linksėdama tarė daktarė Feloni.

— Taip, — pritarė Džeikas. — Gal pastebėjote, kad Waste Products Inc., Dolly’s Duds ir Nadir Technology akcijų kursas taip pat kyla.

Mudu su daktaru Manu ir toliau žiūrėjome vienas į kitą, jis — mėlynomis akimis, šaltai spindinčiomis virš įkaitusių raudonų žandų, aš — stengdamasis atrodyti žvalus ir nerūpestingas.

— Mano akcijų kursas pastarosiomis dienomis, rodos, gana žemas, — tariau.

— Gal jis krinta iki natūralaus lygio, — atsakė jis.

— Jis dar gali pakilti.

— Grimztantieji nekyla.

— Dar ir kaip, — atšoviau. — Tu nesupranti dzenbudizmo.

— Man tai teikia palaimą, — atsakė daktaras Manas.

— Turi savo valgymą, palik man mano dzenbudizmą ir sekso eksperimentus.

— Valgymas netrukdo mano darbingumui.

— Kaip suprantu, jį netgi didina.

Jis dar tirščiau išraudo ir pasistūmė su kėde toliau nuo stalo.

— Rupūs miltai, — tarė Džeikas. — Gal judu liausitės? Timai, sėdi čia kaip koks storas Buda ir užsipuoli Luko budizmą, o Lu...

— Tu teisus, — atsakė daktaras Manas, sėsdamasis ant kėdės taip tiesiai, kiek tik leido jo sudribę drabužiai ir kūnas. — Atsiprašau, Lukai. Bandelės šiandien buvo šaltos, tad man reikėjo ką nors užsipulti.

— Be abejo, — atsakiau. — Aš irgi atsiprašau. Mano martinis buvo atmieštas, tad turėjau atsikirsti.

Padavėja vėl priėjo prie stalo, ir Džeikas buvo beužsakąs desertą, bet daktarė Feloni garsiai kreipėsi į visus, sėdinčius prie stalo.

— Mano pačios akcijų paketo vertė per pastaruosius tris mėnesius pakilo keturiolika procentų, nors akcijų rinkoje įvyko dviejų procentų nuosmukis.

— Netrukus įsteigsi savo pačios fondą, Renata, — tarė daktaras Manas.

— Apdairus investuotojas, — atsakė ji, — panašus į apdairų eksperimentatorių — jis laikosi to, kas akivaizdu.

Paskui iki pietų pabaigos pokalbis ėjo vis nykyn.

Penktas skyrius

Po pietų sumokėjau išpirką vietos automobilių aikštelėje ir lyjant lietui nuvažiavau į ligoninę. Vairavau Rambler American. Mano kolegos vairuoja jaguarus, mersedesus, kadilakus, korvetes, poršė, tanderberdus ir (vienas kitas nevala) mustangus, o aš vairuoju ramblerį. Tuo metu tai buvo mano originaliausias indėlis į Niujorko psichoanalizę.

Pervažiavau Manheteną rytų kryptimi, Kvinzboro tiltu nusigavau į Ist upės salą, kur yra Kvinzboro valstybinė ligoninė. Senoviniai pastatai atrodė niūrūs ir šiurpūs. Kai kurie atrodė apleisti. Dėl trijų naujų pastatų iš šviesių geltonų plytų ir malonių žvilgančių metalo sijų bei senesnių siaubų namų ligoninė atrodo lyg Holivudo filmavimo aikštelė, kurioje vienu metu sukami du filmai — „Mano motina išprotėjo“ ir „Riaušės kalėjime“.

Pasukau tiesiai į priėmimo pastatą, vieną iš senų, žemų, pajuodusių statinių, kuris, pasak patikimų šaltinių, negriuvo tik dėl trisdešimt septynių sluoksnių šviesiai žalių dažų ant visų vidaus sienų ir lubų. Savo psichoterapijos sesijoms su rinktiniais pacientais kiekvieną pirmadienį ir trečiadienį gaudavau nedidelį kabinetą. Pacientai buvo rinktiniai dviem prasmėm: pirma, aš juos atsirinkdavau, antra, jie iš tikrųjų gaudavo gydymą. Paprastai turėdavau du ligonius ir su kiekvienu bendraudavau maždaug po valandą du kartus per savaitę.

Tačiau prieš mėnesį vienas iš mano dviejų pacientų užpuolė ligoninės sanitarą su pustrečio metro suoliuku ir, kol jį nuramino, jam sulaužė tris šonkaulius, padarė žaizdą, kuriai susiūti prireikė trisdešimt dviejų siūlių, ir įtaisė trūkį. Kadangi penki jį raminę sanitarai nukentėjo kiek daugiau, nebuvo pagrindo apkaltinti ligoninę žiauriu elgesiu, tad žaizdoms užgijus jį turėjo išvežti į griežčiausio režimo ligoninę.

Vietoj jo daktaras Manas rekomendavo septyniolikos metų vaikiną, paguldytą dėl prasidedančios manijos: jis buvo linkęs elgtis, tarsi būtų Jėzus Kristus. Neaišku: gal daktaras Manas nusprendė, kad visi Kristūs yra mazochistai, ar gal pamanė, kad berniukas išeis į naudą mano dvasinei sveikatai.

Kitas mano pacientas Kvinzboro valstybinėje ligoninėje buvo Artūras Toskaninis Džonsas, negras, kuris kiekvieną akimirką vaizdavosi esąs juodoji pantera, viena gyvenanti dvidešimties arų saloje, knibždančioje haubicomis ginkluotų baltaodžių medžiotojų. Labiausiai jam padėti trukdė tai, kad jo požiūris į pasaulį atrodė esąs kuo tikroviškiausias jo ankstesnio gyvenimo įvertinimas. Paprastai mūsų sesijos vykdavo ramiai: Artūras Toskaninis Džonsas turėjo labai mažai ką pasakyti baltaodžiams medžiotojams. Aš jo nesmerkiu, bet kaip nedirektyviosios psichoterapijos šalininkas buvau kiek bejėgis — man reikėjo garsų savo aidui.

Džonsas trejus metus buvo Niujorko koledžo pirmūnas, bet tada sutrikdė jaunųjų konservatorių susirinkimą — įmetė į klubą dvi rankines granatas. Šiaip už šį veiksmą jis turėjo būti nubaustas ilgai kadencijai sunkiųjų darbų kalėjime, bet kadangi Džonsas jau anksčiau turėjo psichikos sutrikimų (vartojo marihuaną ir LSD, antrais studijų metais jam pakriko nervai), o dvi rankinės granatos nesumaitojo nieko vertingesnio už Bario Goldvoterio portretą, vietoj kalėjimo jis buvo neribotam laikui paguldytas į Kvinzboro valstybinę ligoninę. Jis tapo mano pacientu dėl abejotinos prielaidos, kad į jaunuosius konservatorius mėtyti rankines granatas gali tik sadistas. Tą popietę nusprendžiau šiek tiek įsijausti ir pabandyti priversti jį kalbėti.

— Pone Džonsai, — pradėjau (jau praėjo penkiolika minučių, o tyla nė karto nebuvo sudrumsta), — iš kur jūs žinot, kad negaliu ar nenoriu jums padėti?

Sėdėdamas šonu į mane ant medinės kėdės tiesia atkalte, jis su ramia panieka pažvelgė į mane.

— Iš patirties, — atsakė jis.

— Tai, kad devyniolika baltaodžių vyrų vienas po kito spyrė jums į tarpkojį, dar nereiškia, kad dvidešimtas irgi spirs.

— Tiesa, — pripažino jis, — bet juočkis, kuris prieis prie to dar vieno baltašiknio neprisidengęs tarpkojo, bus paskutinis mulkis.

— Tiesa, bet kalbėti jis vis tiek galėtų.

— Ne, pone! Mes, nigeriai, kalbėdami turim gestikuliuoti rankomis. Taip, misteri! Mes kalbam visu kūnu.

— Bet tą kartą kalbėdamas jūs ne rankomis gestikuliavote.

— Aš esu baltas, vyruti, nejaugi to nežinojai? Aš dirbu CŽV ir tiriu Nacionalinę spalvotų žmonių pažangos rėmimo asociaciją — gal juodukai slapčia daro įtaką šiai organizacijai, — jis paspigino dantimis ir akimis mano pusėn, nesupratau, žaismingai ar iš neapykantos.

— A, tokiu atveju gali suprasti, kad aš irgi užsimaskavęs, — tariau. — Aš esu juodas, vyruti, ar žinojai? Aš dirbu...

— Tu nesi juodas, Rainhartai, — šiurkščiai pertraukė jis. — Jei būtum, mudu abu tai žinotume ir tik vienas būtume čia.

— Nesvarbu, juodas ar baltas, norėčiau tau padėti.

— Jei būtum juodas, tau neleistų man padėti, o kadangi esi baltas, padėti negali.

— Tada žinokis.

— Taip ir bus.

Aš užsičiaupiau, o jis vėl tylėjo toliau. Paskutines penkiolika minučių praleidome klausydamiesi reguliarių, ritmingų vyro šauksmų kažkur Kosmoldo pastate.

Ponui Džonsui išėjus spoksojau pro pilką langą į lietų, kol graži nedidukė slaugytoja studentė atnešė man Eriko Kanono bylą ir pasakė atvešianti šeimą į mano kabinetą. Jai išėjus kurį laiką mąsčiau apie tai, ką medikai vadina fenomenu „p“ — kai slaugytojos apsirengia iškrakmolytas uniformas, atrodo, kad jos visos apdovanotos didelėmis krūtinėmis, todėl iš šono primena raidę „p“. Taigi panos besidairantis gydytojas niekad negali būti įsitikinęs, kokios slaugytojos, su kuria flirtuoja, proporcijos: kaip pagalio su dviem greipfrutais ar lyginimo lentos su dviem žirniais. Kai kas teigia, kad čia ir glūdi mediko profesijos paslapties ir žavesio esmė.

Eriko Kanono byloje buvo gana smulkiai aprašyta šių laikų avis vilko kailyje. Nuo penkerių metų berniukas pasirodė esąs stebėtinai ne pagal metus išsivystęs, bet drauge kvailokas. Nors buvo liuteronų pastoriaus sūnus, ginčydavosi su mokytojais, bėgdavo iš pamokų, neklausė mokytojų ir tėvų, po devintojo gimtadienio šešis kartus bėgo iš namų, paskutinį kartą — vos prieš pusmetį, kai nesirodė namie aštuonias savaites ir galop atsidūrė Kuboje. Dvylikos metų pradėjo tyčiotis iš kunigų ir ilgainiui netgi atsisakė eiti į bažnyčią. Į mokyklą eiti irgi atsisakė. Jį sulaikė su marihuana kišenėje. Jam sukliudė, kai buvo besusideginąs priešais centrinio Bruklino naujokų šaukimo centrą.

Jo tėvas pastorius Kanonas atrodė geras žmogus tradicine šių žodžių prasme: konservatyvus, nuosaikus esamos tvarkos gynėjas. Tačiau jo sūnus nenustojo maištauti, atsisakė gydytis pas privatų psichiatrą, nė už ką nėjo dirbti, nė už ką nenorėjo gyventi namie, nebent pačiam panūsdavo. Todėl jo tėvas nusprendė paguldyti jį į Kvinzboro valstybinę ligoninę ir susitarė, kad sūnus lankys psichoterapijos sesijas pas mane.

— Daktare Rainhartai, — staiga prie šono išgirdau sakant mažąją gražiąją slaugytoją studentę, — atėjo pastorius Kanonas ir ponia Kanon.

— Malonu susipažinti, — pasakiau automatiškai ir pajutau spaudžiąs putlią ranką maloniam vyrui tankiais žylančiais plaukais. Spausdamas man delną jis plačiai nusišypsojo.

— Malonu susipažinti su jumis, daktare. Daktaras Manas man daug apie jus pasakojo.

— Malonu susipažinti, daktare, — išgirdau melodingą moters balsą ir atsigręžiau į ponią Kanon. Žema, liekna, ji stovėjo už vyro kairio peties šiurpiai šypsodamasi: jos akys be perstojo šaudė į vorą raganų, triukšmingai slampinėjančių koridoriumi anapus mano kabineto durų. Ligonės buvo apsirengusios neapsakomai klaikiai, tad panėšėjo į charakterines aktores, kurių nepaėmė filmuotis į „Maratą / Sadą“ todėl, kad persistengė.

Už jos stovėjo jųdviejų sūnus Erikas. Jis vilkėjo kostiumu ir ryšėjo kaklaraiščiu, bet dėl ilgų plaukų, akinių be rėmelių ir žvilgančių kaip bepročio ar dieviškos būtybės akių vidurinės klasės atstovų atžala jo tikrai nebūtum palaikęs.

— Čia jis, — tarė pastorius Kanonas su tikrai draugiškai atrodančia šypsena.

Mandagiai nusišypsojau ir galvos mostu parodžiau kėdes. Pastorius su žmona prasibrovė pro mane ir atsisėdo, bet Erikas spoksojo į paskutines moteris, einančias koridoriumi. Viena, šlykšti bedantė su plaukais, panašiais į pašluostę, sustojo ir droviai jam šypsojosi.

— Ei, gražuoli, — šūktelėjo ji. — Ateik kada nors manęs aplankyti.

Vaikinas akimirką spoksojo, paskui šyptelėjo ir tarė:

— Ateisiu.

Juokdamasis jis žvilgtelėjo mano pusėn skaisčiomis akimis ir nuėjo sėstis. Nepilnametis beprotis.

Sudribau savo stambiu kūnu ant rašomojo stalo priešais Kanonus, kad jie jaustųsi laisvai, ir pabandžiau šypsena parodyti, kaip man smagu su jais kalbėtis. Berniukas sėdėjo prie lango man iš dešinės, kiek toliau nuo tėvų ir draugiškai žiūrėjo į mane kažko laukdamas.

— Tikiuosi, pastoriau Kanonai, suprantate: guldydamas Eriką į šią ligoninę jūs perleidžiate jo kontrolę.

— Be abejo, daktare Rainhartai. Aš visiškai pasitikiu daktaru Manu.

— Puiku. Manau, judu su Eriku žinote ir tai, kad išleidžiate jį ne į vasaros stovyklą. Čia valstybinė psichiatrijos gydykla ir...

— Čia gera ligoninė, daktare Rainhartai, — atsakė pastorius Kanonas. — Mes, Niujorko valstijos gyventojai, galim pagrįstai ja didžiuotis.

— Hmmm, taip, — tariau ir pasisukau į Eriką. — Ką tu apie visa tai manai?

— Langų suodžiuose matyti faini raštai.

— Mano sūnus mano, kad visas pasaulis yra išprotėjęs.

Erikas vis dar maloniai žiūrėjo pro langą.

— Reikia pripažinti, šiais laikais tokia teorija įtikinama, — pasakiau jam, — bet iš šios ligoninės ji neištrauks.

— Ne, įkiš mane į ją, — atsakė jis. Pirmą kartą mudu įdėmiai pažvelgėme vienas į kitą.

— Ar nori, kad pabandyčiau tau padėti? — paklausiau.

— Kaip jūs galit kam nors padėti?

— Kai kas man gerai moka už pastangas.

Atrodė, kad vaikino šypsena ne pašaipi, o tik draugiška.

— Mano tėvui moka už tai, kad skleistų Tiesą.

— Žinai, čia gali būti bjauru, — pasakiau.

— Man rodos, jausiuos čia kaip namie.

— Retas iš čia esančiųjų nori sukurti geresnį pasaulį, — tarė jo tėvas.

— Visi nori sukurti geresnį pasaulį, — atšovė Erikas su piktoka gaidele balse.

Nusliuogiau nuo stalo ir apėjau jį iš kitos pusės pasiimti Eriko bylos. Žiūrėdamas per akinių viršų, tarsi be jų ką nors matyčiau, kreipiausi į tėvą:

— Prieš jums išeinant norėčiau pasikalbėti su jumis apie Eriką. Kaip pageidautumėte — kalbėtis be jo ar jam girdint?

— Man jokio skirtumo, — atsakė jis. — Jis žino, ką manau. Gal jis truputį darkysis, bet aš prie to pratęs. Tegul pasilieka.

— Erikai, ar nori pasilikti, ar mieliau dabar eitum į palatą?

— Bedugnėj gelmėje tėvelis mano guli... — atsakė jis Šekspyro „Audros“ žodžiais žiūrėdamas pro langą. Motina susiraukė, bet tėvas tik iš lėto papurtė galvą ir pasitaisė akinius. Kadangi man rūpėjo savo akimis pamatyti sūnaus reakciją į gimdytojus, leidau jam likti.

— Papasakokit man apie savo sūnų, pastoriau Kanonai, — paprašiau sėsdamasis ant medinės kėdės prie rašomojo stalo ir pasilenkdamas į priekį su nuoširdžia psichoanalitiko mina veide. Pastorius Kanonas mąsliai pakreipė galvą, užsikėlė koją ant kojos ir atsikrenkštė.

— Mano sūnus — paslaptis, — tarė jis. — Man neįtikėtina, kad jis egzistuoja. Jis visiškai nepakantus kitiems. Jūs... jei skaitėte, kas tame aplanke, žinote visas smulkmenas. Tačiau prieš dvi savaites įvyko dar kai kas. Erikas [jis nervingai dirstelėjo į sūnų — šis žiūrėjo pro langą, o gal į jį] jau mėnuo prastai valgo. Neskaito ir nerašo. Daugiau kaip prieš du mėnesius sudegino viską, ką buvo parašęs. O parašęs jis buvo tiesiog neįtikėtinai daug. Jis beveik su niekuo nebesikalba. Stebiuosi, kad atsakė į jūsų klausimus... Prieš dvi savaites vakarieniaujant, kai Erikas vaidino šventąjį su stikline vandens, pasakiau mūsų svečiui, tokiam ponui Hiustonui, bendrovės Pace Industries viceprezidentui, kad beveik viliuosi, jog anksčiau ar vėliau kils Trečiasis pasaulinis karas, nes neįsivaizduoju, kaip dar pasaulis gali kada nors atsikratyti komunizmo. Tokia mintis mums visiems yra kilusi. Erikas šliūkštelėjo vandenį man į veidą, o stiklinę sudaužė į grindis.

Ponas Kanonas įdėmiai žvelgė į mane laukdamas reakcijos. Kai nieko neatsakiau, tik pažiūrėjau į jį, kalbėjo toliau:

— Man tai niekis, bet galit įsivaizduoti, kaip tokios scenos trikdo mano žmoną, o jos nuolat kartojasi.

— Įsivaizduoju, — atsakiau. — Kodėl, jūsų manymu, jis taip pasielgė?

— Jis baisus egoistas. Jis į viską žiūri kitaip negu jūs ir aš. Jis nenori gyventi taip kaip mes. Jis mano, kad visi katalikų kunigai, dauguma mokytojų ir aš klystame, bet taip mano ir daugelis kitų žmonių, tik jie dėl to amžinai nekelia triukšmo. Čia ir yra esmė. Jis pernelyg rimtai žiūri į gyvenimą. Jis niekados nežaidžia, bent jau tada, kai dauguma aplinkinių to norėtų. Jis visuomet vaidina, tik ne tą, ką turėtų. Jis amžinai kariauja dėl savo gyvensenos. Tai didi, laisva šalis, bet ji ne tokiems, kurie nieku gyvu negali atsisakyti savo idėjų. Mūsų priežodis — pakantumas, o Eriko pagrindinis bruožas — nepakantumas.

— Apgailestauju dėl to, tėti, — staiga tarė Erikas, draugiškai šypsodamas atsistojo, įsitaisė tarp tėvų tiesiai jiems už nugaros ir uždėjo rankas ant jų kėdžių atkalčių. Pastorius Kanonas žiūrėjo į mane, tarsi iš mano išraiškos bandytų atspėti, kiek tiksliai jam dar liko gyventi.

— Ar tu nepakantus, Erikai? — paklausiau.

— Aš nepakantus blogiui ir kvailumui, — atsakė jis.

— Bet kas tau duoda teisę, — pasisukdamas ant kėdės šonu į sūnų paklausė pastorius, — aiškinti visiems, kas yra gėris, o kas blogis?

— Tai dieviška karalių teisė, — šypsodamas atsakė Erikas.

Jo tėvas vėl atsigręžė į mane ir gūžtelėjo pečiais.

— Štai — matot? — tarė jis. — Pateiksiu jums dar vieną pavyzdį. Kai Erikui buvo trylika metų, jis per rytinę komuniją atsistojo vidury mano sausakimšos bažnyčios, žiūrėdamas į klūpančius žmones garsiai pasakė: „Varge, iki ko nusirista“ ir išėjo.

Visi sėdėjome toliau ir nekalbėjome, tarsi aš būčiau besikaupiantis fotografas, o jie lauktų, kada bus padarytas šeimos portretas.

— Tau nepatinka šių laikų krikščionybė? — galop paklausiau Eriko.

Jis perbraukė pirštais savo ilgus juodus plaukus, dirstelėjo į lubas ir suspigo.

Jo tėvas ir motina pašoko nuo kėdžių kaip žiurkės nuo kepimo grotelių ir abu stovėjo drebėdami ir žiūrėdami į sūnų. Šis su šypsenėle veide spiegė įrėmęs rankas į šonus.

Į kabinetą įėjo negras sanitaras baltu kostiumu, paskui antras. Jie klausiamai sužiuro į mane. Laukiau, kol Erikas antrą kartą baigs kriokti visa gerkle — ar suspigs trečią. Jis nebesuklykė. Baigęs kurį laiką ramiai stovėjo, paskui nežinia kam tarė:

— Metas eiti.

— Nuveskite jį į priėmimo skyrių pas daktarą Venerį, kad apžiūrėtų. Perduokite daktarui šį receptą.

Išrašiau silpnus raminamuosius ir stebėjau, kaip du sanitarai atsargiai žiūri į vaikiną.

— Ar jis eis ramiai? — paklausė mažesnysis.

Erikas dar akimirką pastovėjo ramiai, paskui greitomis padarė keletą tustepo žingsnių ir prastai šokdamas džigą pasuko prie durų.

— „Mes iškeliaujam aplankyti burtininko, nuostabiojo Ozo šalies burtininko, — uždainavo jis. — Mes iškeliaujam...“

Taigi išėjo šokdamas. Sanitarai išsekė jam įkandin; paskutinį kartą mačiau juos, kai bandė sugriebti jį už rankų.

Pastorius Kanonas guodžiamai apkabino žmoną per petį. Paskambinau ir iškviečiau slaugytoją studentę.

— Labai atsiprašau, daktare Rainhartai, — tarė pastorius Kanonas. — Nuogąstavau, kad atsitiks kas nors panašaus, bet pamaniau, jog pats turite pamatyti, kaip jis elgiasi.

— Jūs visiškai teisus, — atsakiau.

— Dar vienas dalykas, — kalbėjo pastorius. — Mudu su žmona pamanėm, ar nebūtų įmanoma... Kaip suprantu, kartais ligoniai gauna atskirą palatą.

Apėjau savo stalą ir priėjau prie pat pastoriaus Kanono, vis dar apkabinusio žmoną.

— Ši įstaiga yra krikščioniška, pastoriau, — paaiškinau. — Mes tvirtai tikime, kad visi žmonės yra broliai. Jūsų sūnus miegos viename kambaryje su penkiolika kitų sveikų, normalių amerikiečių psichikos ligonių. Taip jie jaučiasi esą drauge, artimi dvasiškai. Jeigu jūsų sūnus jaučia poreikį gulėti vienas palatoje, tegul užvožia sanitarui ar porai, ir tada jam duos atskirą palatą. Valstija tokiu atveju net pasirūpina tramdomaisiais marškiniais.

Ponia Kanon susigūžė ir nusuko akis; pastorius padvejojo vos vieną akimirką ir linktelėjo galvą.

— Jūs visiškai teisus. Išmokykite berniuką gyvenimo tikrovės. Na, o dėl jo drabužių...

— Pastoriau Kanonai, — pyktelėjau. — Čia ne sekmadieninė mokykla. Žmones siunčia čia, kai jie atsisako žaisti mūsų normalius tikrovės žaidimus. Jūsų sūnų įsiurbė šios gydyklos palatos; jūs niekados nebepamatysite jo tokio pat — nežinia, į gera tai ar į bloga. Nekalbėkite taip nerūpestingai apie kambarius ir drabužius — jūsų sūnaus nebėra.

Tas akimirką pasirodęs išgąstis pranyko iš jo akių, jos šaltai sužaibavo, ranka nukrito nuo žmonos peties.

— Aš niekada neturėjau sūnaus, — tarė jis.

Ir juodu išėjo.

Šeštas skyrius

Kai grįžau namo, Liliana ir Arlyna Ekstein mūvėdamos laisvomis kelnėmis sugriuvusios šalia ant sofos kvatojo, tarsi ką tik būtų ištašiusios butelį džino. Beje, Arlyna visados atrodo skendinti skaisčios, mirguliuojančios savo vyro šviesos šešėlyje. Žemoka, mano, metro devyniasdešimties centimetrų ūgio vyro, akimis žiūrint, su panašiais į Džeiko akiniais storais lęšiais ir raginiais rėmeliais, su neįspūdingais ant pakaušio į kuodelį surištais juodais plaukais, ji paprastai atrodydavo manieringa ir šventeiviška. Nors sklido nepatvirtinti gandai, esą prie šiaip jau liekno jos kūno prilipdytos dvi stebuklingai pilnos krūtys, dėl visada jos vilkimų dukslių megztinių, vyriškų marškinių, laisvų palaidinių ir per didelių suknelių visi pastebėdavo jos krūtis tik tada, kai pažinodavo ją keletą mėnesių, bet per tą laiką būdavo visai užmiršę ją pačią.

Man rodos, kartą ji mane kabino — savaip, kaip maloni ir naivi namų šeimininkė, bet buvau vedęs, orus psichoanalitikas, ištikimas ir ją jau visai užmiršęs draugas, todėl atsispyriau. (Prisimenu, visą vakarą ji prašė manęs nuimti pūkelius nuo jos plačios suknelės, ir aš visą vakarą nuiminėjau pūkelius nuo jos plačios suknelės.) Kita vertus, vėlų vakarą, po sunkios dienos psichiatrijos ligoninėje arba kai Lilė su vaikais sirgdavo gripu, tymais ar viduriuodavo, neaiškiai gailėdavausi, kad esu vedęs, orus psichoanalitikas ir ištikimas draugas. Du kartus svajojau kaip nors įtraukti visą Arlynos krūtį į burną. Akivaizdu: jei lemtis man kada nors duotų neblogą progą — pavyzdžiui, ji nuoga sugultų su manim į lovą — aš neatsisakyčiau. Mes greitomis aistringai kartą pasibarškintume, o paskui prasidėtų nuobodi santykiavimo paslapčia nuo visų rutina. Bet jeigu iniciatyvą turėčiau rodyti aš, niekada nieko neįvyktų. Vyras, dviem trečdaliais esantis vedęs psichoanalitikas ir draugas, visuomet sutramdys kitą trečdalį — nuobodulio kamuojamą gyvulį. Kaip žinai, mano drauge, toks derinys yra nepavydėtinas.

Lilė juokėsi garsiai, net triukšmingai, Arlyna — lyg priduslintas be paliovos tratantis kulkosvaidis; besijuokdama ji nuslinko sofa žemiau, o Lilė išrietusi nugarą kvatojo luboms.

— Na, tai ką judvi veikiate? — paklausiau kišdamas portfelį po savo rašomuoju stalu ir tvarkingai kabindamas lietpaltį virš balutės prie pat virtuvės durų.

— Mes ką tik tašėme butelį džino, — netverdama džiaugsmu prisipažino Lilė.

— Todėl tokios esam, o gal nuo narkotikų, bet narkotikų nesugebėjom rasti, — pridūrė Arlyna. — Džeikas LSD nevartoja, o tavojo Lilei nepavyko rasti.

— Keista. Lilė žino, kad visuomet laikau jį sūnaus žaislų spintelėje.

— Negalėjau suprasti, kodėl Laris šįryt išėjo į mokyklą neatsikalbinėdamas, — tarė Lilė ir šitaip pašmaikštavusi nustojo juoktis.

— Na, tai kokia proga? Gal katra skiriatės ar darotės abortą? — paklausiau įsipildamas martiniui džino iš butelio, kuriame dar buvo likę du trečdaliai.

— Nekalbėk kvailysčių, — atšovė Lilė. — Apie tokias aukštas materijas mes niekuomet nedrįstume nė svajoti. Mūsų gyvenimas trykšta. Ne jauduliu ar seksu, tiesiog trykšta, ir tiek.

— Kaip kremas makščiai tepti iš tūbelės, — pridūrė Arlyna.

Pusę minutės jos sudribusios sėdėjo ant sofos sielvartingomis minomis, tada Lilė atkuto.

— Mudvi galėtume įsteigti Psichiatrų žmonų klubą, Arlyna, — tarė ji. — Įėjimas būtų tik su kvietimais, bet Luko ir Džeiko nekviestume.

— Kokia laimė, — atsakiau, prisitraukiau rašomojo stalo kėdę, teatrališkai apsižergiau ir su kokteilio stiklu rankoje nutaisęs išvargusį veidą atsisukau į moteris.

— Galėtume būti privilegijuotomis PŽK narėmis, — susiraukusi tarė Lilė. — Tik nežinau, kokia mums būtų iš to nauda, — ji sukiksėjo. — Gal mūsų klubas taptų didesnis už jūsų.

Moterys kurį laiką maloniai į mane spoksojo, paskui ėmė kvailai kikenti.

— Galėtume surengti tokį pirmą socialinį projektą — savaitei apsikeisti vyrais, — tarė Arlyna.

— Nė viena nepastebėtume jokio skirtumo, — atsakė Lilė.

— Netiesa. Džeikas labai savotiškai valosi dantis, o Lukas, neabejoju, turi gebėjimų, apie kuriuos nežinau.

— Patikėk manim, — tarė Lilė, — neturi.

— Ei, — atsakė Arlyna. — Nevalia viešai niekinti savo vyro — suduosi smūgį jo ego.

— Ačiū, Arlyna, — tarstelėjau.

— Lukas — išm-in-tin-gas vyras, — sugebėjo išmiknoti ji. — Aš net nesu baigusi humanitarinių mokslų, o jis studijavo... jis studijavo...

— Šlapimą ir išmatas, — užbaigė Lilė, ir jiedvi nusijuokė.

Kodėl aš galiu gyventi tylios nevilties gyvenimą kuo ramiausiai, oriausiai ir maloniausiai, o tylios nevilties graužiamos moterys turi būti triukšmingos? Visai rimtai mąsčiau šiuo klausimu, kai pamačiau Lilę ir Arlyną keliais šliaužiant prie manęs maldaujamai sudėtomis rankomis.

— Gelbėk mus, o Išmatų Valdove, mus pjauna nuobodulys!

— Ištark stebuklingąjį žodį!

Kaip smagu grįžti į ramius namus, prie tyliai rusenančio židinio, po sunkios dienos tarp sutrikusios psichikos ligonių.

— Ak, Valdove, gelbėk mus — mūsų gyvenimas tavo rankose!

Bežiūrint į tas dvi maldaujančias girtas moteris, klūpomis krypuojančias mano pusėn, man atsistojo. Kaip psichiatrui ir vedusiam vyrui ši reakcija nebuvo itin palanki, užtat nuoširdi. Vis dėlto jutau, kad iš išminčiaus tikimasi daugiau.

— Stokitės, mano vaikai, — tariau švelniai ir pats atsistojau prieš jas.

— Ak, Valdove, tark žodį! — klūpėdama prašė Arlyna.

— Norite būti išgelbėtos? Atgimti?

— O taip!

— Norite naujo gyvenimo?

— Taip, taip!

— Ar išbandėte naująją priemonę „Viską padaryti padės boraksas“?

Jos dūsaudamos ir kikendamos parpuolė kniūbsčios, bet netrukus vėl atsiklaupė sakydamos: „Išbandėm, išbandėm, bet satori taip ir nepatyrėm“ (Lilė), „ir net ponas Švarusis nepasirodė“ (Arlyna).

— Jūs turit nustoti rūpintis, — pasakiau. — Turit atiduoti viską. VISKĄ.

— Ak, Valdove, šičia, jūsų žmonos akivaizdoje?!

Ir jos abi ėmė kikenti ir purpsėti nelyginant žvirblės atėjus poravimosi metui.

— VISA ką, — irzliai sumaurojau. — Praraskit visas viltis, visas iliuzijas, visus troškimus!

— Mes bandėm.

— Mes stengėmės, bet vis tiek trokštam.

— Mes vis dar trokštam netrokšti ir viltis prarasti viltį, ir turėti iliuzijų, kad galim gyventi be iliuzijų.

— Atsisakykit, sakau jums. Atsisakykit visko, troškimo būti išgelbėtos taip pat. Tapkite tokios kaip tos piktžolės, kurios auga ir niekieno nepastebėtos miršta laukuose. Pasiduokit vėjui.

Liliana staiga atsistojo ir priėjo prie gėrimų spintelės.

— Visa tai jau esu girdėjusi, — tarė ji, — bet paaiškėjo, kad vėjas tėra tušti plepalai.

— Maniau, kad tu girta.

— Kiekvienas išsiblaivytų žiūrėdamas, kaip tu pamokslauji.

Vis dar klūpanti Arlyna sumirksėjo žiūrėdama pro savo storalęšius akinius ir keistai tarė:

— Bet aš dar neišgelbėta. Noriu būti išgelbėta.

— Girdėjai, ką jis sakė: visko atsisakyk.

— Tada ir būsiu išgelbėta?

— Nieko daugiau jis nesiūlo. Ar Džeikas gali pasiūlyti ką daugiau?

— Ne, bet Džeikas gali suteikti man nuolaidą kaip šeimos nariui.

Ir jiedvi nusijuokė.

— Ar jūs tikrai girtos? — paklausiau.

— Aš girta, bet Lilė sako norinti išsaugoti visus savo gebėjimus, kad galėtų deramai tau atsikirsti. Džeiko nėra namie, tad aš išleidau savo gebėjimus atostogų.

— Lukas niekad nepraranda savo gebėjimų — jiems visiems pažadėta kadencija iki gyvos galvos, — šaipėsi Lilė. — Todėl jie visi nukaršę.

Lilė nusišypsojo — iš pradžių karčiai, paskui patenkinta savimi — ir iškėlė stiklą ką tik susimaišyto martinio neva norėdama išgerti už mano nukaršusius gebėjimus. Iš lėto, oriai pasukau į savo kabinetą. Tokiomis akimirkomis net su pypke dantyse neatrodysi oriai.

Septintas skyrius

Tą vakarą pokeris klaikiai nenusisekė. Liliana su Arlyna iš pradžių buvo perdėtai linksmos (nes beveik ištuštino savo butelį džino) ir daug kartų neapgalvotai kėlė statymų sumas, paskui perdėtai apsimetė nukabinusios nosis. Po kurio laiko Lilė ėmė kelti sumas dar kvailiau (žaisdama už mano pinigus), o Arlyną apėmė palaiminga viskam abejingo žmogaus nuotaika. Daktarui Manui taip sekėsi, kad tiesiog varė iš proto. Vos ne žiovaudamas iš nuobodulio, tarsi žaidimas visai nerūpėtų, jis įspūdingai statė vis didesnes sumas, laimėdavo, blefu priversdavo kitus pasitraukti iš žaidimo, vėl laimėdavo — arba anksti sudėdavo kortas ir pralošdavo, kai statymai būdavo menki. Jis žaidė sumaniai, bet kai jam ėjo korta, dėl to savo atsainumo atrodė tikras antžmogis. Mane dar niūriau nuteikė tai, kad šis nutukęs dievas trupino bulvių traškučius ant viso stalo. Lilė atrodė patenkinta, kad visus gerokai aplošia daktaras Manas, o ne aš, bet iš to, kaip jam pralaimėjusi stambią sumą energingai linksėjo galvą daktarė Feloni, atrodė, kad ji irgi didžiai suirzusi.

Maždaug vienuoliktą Arlyna atsiprašė nebežaisianti ir, mieguistu balsu pareiškusi, kad pralošinėjant pokerį jai norisi sekso ir miego, išėjo į savo butą žemiau toje pačioje laiptinėje. Lilė gėrė ir kovėsi toliau — laimėjo du statymus žaidžiant partijas septyniomis kortomis padedama kauliukų, su kuriais mėgo žaisti. Tada ji vėl pražvalėjo, meiliai iš manęs pasišaipė, atsiprašė, kad buvo irzli, nusišaipė iš daktaro Mano, kad tiek daug išlošia, tada nubėgo nuo stalo vemti į vonią. Grįžo po kelių minučių, bet žaisti pokerio nebenorėjo. Pareiškusi, kad pralošinėjant jai dingsta sekso poreikis ir ima kamuoti nemiga, ji nuėjo gulti.

Mes, trys daktarai, žaidėm dar kokį pusvalandį, aptarinėdami naujausią daktaro Eksterno knygą, aš šauniai ją sukritikavau. Pamažu noras kortuoti dingo. Prieš vidurnaktį daktarė Feloni pasakė, kad jai metas grįžti namo, bet, užuot važiavęs į kitą miesto galą su ja, daktaras Manas pareiškė pabūsiąs kiek ilgiau ir parvažiuosiąs namo taksi. Renatai išėjus mudu sužaidėm keturias paskutines partijas ir aš džiaugiausi, nes laimėjau tris iš jų.

Baigus žaisti daktaras Manas atsistojo nuo kėdės tiesia atkalte ir įsitaisė ant minkštos kėdės prie ilgos knygų spintos. Išgirdau tualete kitam koridoriaus gale nuleidžiamą vandenį ir dingtelėjo, ar Lilė vėl nevemia. Daktaras Manas išsitraukė pypkę, prisikimšo ir prisikišo ugnį sulėtintai fotografuojamo lėtaeigio mechanizmo greičiu, visą amžinybę traukė orą, kad užsidegtų, ir galop bum — lubų link driokstelėjo vidutinio galingumo branduolinis sprogimas. Jis užtemdė knygas ant lentynų šalia jo ir apstulbino mane savo stiprumu.

— Kaip juda knyga, Lukai? — paklausė daktaras Manas. Jo balsas buvo žemas ir gargždus kaip senio.

— Visai nejuda, — atsakiau nuo savo kėdės prie pokerio stalo.

— Hmmmmm.

— Man rodos, neradau nieko labai vertinga...

— Em... Em... Hm.

— Kai ją pradėjau, maniau, kad perėjimas nuo sadizmo prie mazochizmo gali atvesti prie ko nors svarbaus, — perbraukiau pirštu švelnų žalią pokerio stalo aksomą. — O jis veda nuo sadizmo prie mazochizmo, ir tiek, — nusišypsojau.

Pamažu papsėdamas ir žiūrėdamas į Froido portretą, kabantį ant sienos priešais, jis paklausė:

— Kiek atvejų išanalizavai ir smulkiai aprašei?

— Tris.

— Vis tuos pačius tris?

— Vis tuos pačius tris. Žinai, Timai, aš turiu reikalų vien su neinterpretuotomis ligos istorijomis. Bibliotekos nuo jų jau žiaukčioja.

— Ennn.

Žiūrėjau į jį, jis toliau žiūrėjo į Froidą, o gatvėje iš Medisono prospekto kaukė policijos sirena.

— Kodėl vis dėlto nebaigi tos knygos? — paklausė jis nepiktai. — Kaip sako tavo dzenbudizmas, plauk pasroviui, net jei ta srovė beprasmiška.

— Aš ir plaukiu pasroviui. Tik visai nustojau plaukęs su ta knyga. Neturiu jokio noro vėl į ją įnikti.

— Ennn.

Pajutau, kad brūžinu kauliuką į žalią aksomą. Pabandžiau atsipalaiduoti.

— Beje, Timai, pirmą kartą kalbėjau su tuo berniuku, kurį atsiuntei man į Kvinzboro valstybinę ligoninę. Man jis pasirodė...

— Man nerūpi tavo pacientai Kvinzboro valstybinėje ligoninėje, jei apie juos nepaskelbsi spaudoje.

Jis vis dar nežiūrėjo į mane; atžari jo pastaba mane pribloškė.

— Jei nerašai, vadinasi, nemąstai, — kalbėjo jis toliau, — o jei nemąstai, vadinasi, esi miręs.

— Anksčiau man irgi taip atrodydavo.

— Taip, o tada tu atradai dzenbudizmą.

— Taigi.

— O dabar rašyti tau nuobodu.

— Taip.

— O mąstyti?

— Ir mąstyti, — atsakiau.

— Gal su dzenbudizmu kažkas negerai, — tarė jis.

— Gal kažkas negerai su mąstymu.

— Pastaruoju metu tarp mąstytojų madinga taip kalbėti, bet man teiginys „Aš įsitikinęs, kad mąstyti yra nesąmonė“ atrodo gan kvailas.

— Šis teiginys ir yra absurdiškas, kaip ir psichoanalizė.

Jis žvilgtelėjo į mane; raukšlytės palei jo kairę akį ėmė trūkčioti.

— Psichoanalizė atskleidė daugiau naujų dalykų apie žmogaus sielą negu ankstesni du milijonai mąstymo metų kartu sudėjus. Dzenbudizmas atsirado seniai, bet nepastebėjau, kad jis būtų davęs daug žinių, — iš pažiūros nesierzindamas jis išleido dar vieną galingą į grybą panašų debesį lubų link. Varčiau rankoje vieną iš kauliukų ir nervingai mygau pirštus į taškelius jo paviršiuje. Aš vis dar žiūrėjau į jį, jis — į Froidą.

— Timai, nesiginčysiu su tavim dėl dzenbudizmo pranašumų ir trūkumų. Esu tau sakęs, kad to, ką man davė dzenbudizmas, žodžiais negaliu išreikšti.

— Dzenbudizmas sukėlė tau intelektualinę mažakraujystę.

— Gal aš įgijau sveiko proto. Tu juk žinai, kad aštuoniasdešimt procentų medžiagos psichoanalitiniuose žurnaluose yra šūdas. Bevertis šūdas. Mano straipsniai irgi, — patylėjęs pridūriau: — Tavo taip pat.

Jis padvejojo, paskui iškikeno:

— Žinai pirmąjį medicinos principą: paciento neišgydysi be jo šūdo mėginio.

— O ką reikia išgydyti?

Jis tingiai pažvelgė man į akis ir tarė:

— Tave.

— Tu juk mane analizavai. Kas atsitiko?

Aš atlaikiau jo žvilgsnį.

— Neatsitiko nieko tokio, ko nepagydytų nedidelis priminimas apie gyvenimo prasmę.

— Nešik miltais, — atšoviau.

— Tau nepatinka stengtis, ir staiga atsiranda dzenbudizmas ir siūlo tau „plaukti pasroviui“.

Jis nutilo ir tebežiūrėdamas į mane padėjo pypkę į peleninę ant stalelio šalia savęs.

— Tavo srovė iš prigimties stovinti.

— Užtat joje gerai veisiasi organizmai, — atsakiau ir pabandžiau nusijuokti.

— Dėl Dievo meilės, Lukai, nesijuok, — garsiai tarė jis. — Pastaruoju metu gadini sau gyvenimą, jis eina perniek.

— Argi mes visi taip nesielgiame?

— Ne, nesielgiame. Džeikas to nedaro. Aš to nedarau. Geri visų profesijų atstovai to nedaro. Pats to nedarei dar prieš metus.

— Kai buvau vaikas, kalbėjau kaip vaikas...

— Lukai, Lukai, paklausyk manęs, — jis atrodė kaip susijaudinęs senis.

— Nagi?

— Grįžk pas mane psichoanalizės.

Patryniau kauliuką į plaštakos viršų ir be jokios aiškios minties atsakiau:

— Ne.

— Kas tau pasidarė? — irzo jis. — Kodėl nustojai tikėti savo darbo reikšmingumu? Gal malonėtum paaiškinti?

Pats nepajutau, kaip pašokau nuo kėdės nelyg besiginančios komandos puolėjas, matantis, kaip varžovai puola komandos draugą. Priešais daktarą Maną perėjau per kambarį prie didžiojo lango, pro kurį buvo matyti Centrinis parkas.

— Man nuobodu, man baisiai nuobodu. Atleisk, bet viskas dėl to. Man įgriso gydyti pacientus, kad, užuot jautęsi nelaimingi, patirtų tik normalų nuobodulį, įgriso kvaili eksperimentai, beprasmiški straipsniai...

— Čia simptomai, ne analizė.

— Patirti kažką pirmą kartą: pirmą balioną, pirmą apsilankymą užsienio šaly. Smagias, aistringas glamones su nepažįstama moterimi. Pirmąjį atlyginimą, pirmą netikėtą didelį laimėjimą prie pokerio stalo ar žirgų lenktynėse. Jaudinančią vienatvę, šalikelėje iš kojų verčiantį vėją važiuojant pakeleivingomis mašinomis, kai laukiu, kad kas sustotų ir pasisiūlytų pavėžėti — gal į miestelį už penkių kilometrų, gal į naują draugystę, o gal į mirtį. Nenusakomą pasitenkinimą, kurį jutau supratęs, kad pagaliau parašiau gerą straipsnį, puikiai išanalizavau pacientą ar žaisdamas tenisą atmušiau kamuoliuką gražia žvake. Naujos gyvenimo filosofijos jaudulį. Ar naujus namus. Ar savo pirmą vaiką. Štai ko mums reikia iš gyvenimo, bet dabar... tie dalykai atrodo pranykę, ir panašu, kad nei dzenbudizmas, nei psichoanalizė neįstengs jų sugrąžinti.

— Kalbi kaip nusivylęs antrakursis.

— Tos pačios senos naujos šalys, tos pačios įgrisusios glamonės, tie patys atlyginimai ir išlaidos, tie patys apduję nuo vaistų, neviltingi, besikartojantys veidai, pasirodantys kabinete analizės, tos pačios sunkiai atmušamos, jokios prasmės neturinčios žvakės. Tos pačios senos naujos filosofijos. O tas dalykas, su kuriuo susiejau savo ego — psichoanalizė — iš pažiūros visai negali išspręsti problemos.

— Dar ir kaip gali.

— Mat jeigu psichoanalizė eitų tinkamu keliu, ji turėtų būti pajėgi mane pakeisti, pakeisti viską ir visus aplink, pašalinti visus nepageidaujamus neurozių simptomus ir padaryti tai kur kas greičiau negu per dvejus metus, kurių reikia tam, kad žmonės pastebimai pasikeistų.

— Tu svajoji, Lukai. To neįmanoma padaryti. Nei teoriškai, nei praktiškai neįmanoma išvaduoti individo iš visų nepageidaujamų įpročių, įtampų, manijų, tabu ir viso kito.

— Tuomet galbūt teorija ir praktika yra netikusios.

— Neabejotinai.

— Mes sugebam tobulinti augalus, keisti mechanizmus, dresuoti gyvūnus, tai kodėl negalim pakeisti žmonių?

— Dėl Dievo meilės! — daktaras Manas energingai padaužė pypkę į bronzinę peleninę ir irzliai dėbtelėjo į mane. — Tu svajoji. Jokių Utopijos salų nėra. Tobulo žmogaus irgi negali būti. Kiekvieno iš mūsų gyvenimas yra baigtinė virtinė klaidų, o jos turi tendenciją tapti neįveikiamos, pasikartojančios ir būtinos. Kiekvienas žmogus sau taiko tokią patarlę: „Koks esu, toks ir gerai — kuo aš blogesnis už kitus?“ Bendra tendencija... bendra žmogaus asmenybės tendencija yra sustabarėti į lavoną. O lavono nepakeisi. Lavonai netrykšta entuziazmu. Juos tik mažumą pagražini, kad būtų galima į juos žiūrėti.

— Visiškai sutinku: psichoanalizė retai pertraukia asmenybės sąstingį, ji nieko negali pasiūlyti žmogui, kuriam viskas nusibodo.

Daktaras Manas sukrenkštė, suprunkštė ar išleido dar kokį garsą, o aš pasitraukiau nuo lango pasižiūrėti į Froidą. Šis žvelgė žemyn rimtu veidu; jis neatrodė patenkintas.

— Turi būti kažkokia kita... kita paslaptis [šventvagystė!], kažkoks kitas stebuklingas gėrimas, kuris leistų tam tikriems žmonėms iš pagrindų pakeisti savo gyvenimą, — samprotavau toliau.

— Pabandyk astrologiją, „Idzing“, LSD.

— Froidas pastūmėjo mane ieškoti kokio filosofinio LSD atitikmens, bet, atrodo, paties Froido stebuklingas gėrimas manęs nebeveikia.

— Tu svajoji. Tu per daug tikiesi. Žmogus, jo asmenybė yra visuma susikaupusių individo trūkumų ir potencialų. Atimk iš jo visus įpročius, manijas bei paskatas ir atimsi jį.

— Tai gal... gal tuomet reikėtų pribaigti tą „jį“.

Jis nutilo, tarsi bandydamas suvokti, ką pasakiau, o kai atsigręžiau į jį, nustebino greitomis paleisdamas du dūmų patrankos šūvius pro lūpų kamputį.

— Ak, Lukai, tu ir vėl griebeisi tos prakeiktos Rytų mistikos. Mano savastis pastovi — mėgstu apsiryti, nevalyvai rengiuosi, nuobodžiai kalbu ir esu nepajudinamai atsidavęs psichoanalizei, sėkmei, moksliniams straipsniams — svarbiausia, visuomet išlieku pastovus, antraip niekados nieko nenuveikčiau ir koks tada būčiau?

Nieko neatsakiau.

— Jeigu kartais rūkyčiau vienaip, — porino jis toliau, — kartais kitaip, o kartais visai nerūkyčiau, vis kitaip rengčiausi ar rodyčiau susinervinimą, ramybę, ambicingumą, tingumą, gašlumą, rajumą, asketiškumą — kas tada ištiktų mano savastį? Ko tada pasiekčiau? Žmogaus būdą nulemia tai, kaip jis nusprendžia save apriboti. Jei žmogus neturi įpročių, pastovumo, gal net tam tikrų perdėm ryškių savybių, jį apninka nuobodulys ir jis darosi nebe žmogus. Tada jis — pamišėlis.

Timas patenkintas, atsipalaidavęs kriuktelėjo, vėl padėjo pypkę ir maloniai man nusišypsojo. Kažkodėl pajutau jam neapykantą.

— O jeigu susitaikai su tokiais absurdiškais savęs suvaržymais, vadinasi, esi psichiškai sveikas? — paklausiau.

— Mhmmmm.

Stovėjau atsisukęs į jį ir jutau, kaip mane užlieja keista įniršio banga. Norėjau pritrėkšti daktarą Maną dešimties tonų betono luitu.

— Tikriausiai mes klystame, — spjaute išspjoviau žodžius. — Visa psichoterapija yra nyki tragedija. Turbūt mes darome kažkokią esminę klaidą, nuodijančią visą mūsų mąstyseną. Praeis kiek metų, ir žmonės žiūrės į mūsų gydymo teorijas bei būdus, kaip mes šiandien žiūrime į devyniolikto amžiaus gydymą nuleidžiant kraują.

— Tu nesveikas, Lukai, — tarė jis tyliai.

— Judu su Džeiku — vieni iš geriausių psichiatrų, bet kaip žmonės jūs abu esat niekas.

Timas tiesus sėdėjo ant kėdės.

— Tu nesveikas, — pakartojo jis. — Ir nemalk man daugiau šūdo apie dzenbudizmą. Stebiu tave jau keli mėnesiai. Tu nesi ramus. Pusę laiko tu panašus į mokinuką, kuris juokiasi, kai parodai pirštą, o kitą pusę — į pasipūtusį mulkį.

— Esu psichoterapeutas ir akivaizdu, kad kaip žmogus esu visiškas nevykėlis. Gydytojau, gydyk save.

— Tu praradai tikėjimą svarbiausia profesija pasaulyje dėl kažkokių idealizuotų lūkesčių, nors net dzenbudizmas sako, kad jie nerealūs. Tau nusibodo kasdienis stebuklas — mažumą gerinti žmonių būklę. Nesuprantu, kodėl reikia didžiuotis, kad leidi jų būklei blogėti.

— Aš nesididžiuoju, kad...

— Ne, didžiuojiesi. Tu tariesi sužinojęs absoliučią tiesą ar bent jau kad vienintelis jos ieškai. Esi klasikinis Karenos Horni aprašytas neurotikas: džiaugiesi ne tuo, ko pasiekei, o tuo, ką svajoji pasiekti.

— Sutinku, — pritariau be jokios pašaipos, nes jis pasakė tiesą. — Užtat tu, Timai, esi klasikinis normalus žmogus, bet aš tavim nesižaviu.

Jis spoksojo į mane nebepapsėdamas pypkės, išraudusiu veidu, paskui lyg nuo grindų atsimušęs didžiulis balionas stenėdamas pakilo nuo kėdės.

— Apgailestauju, kad taip manai, — tarė jis ir nupūškavo prie durų.

— Turi būti koks būdas pakeisti žmogų radikaliau, negu mes sugebame...

— Kai jį sužinosi — pranešk man, — atšovė jis.

Jis stabtelėjo prie durų ir mudu žvelgėme vienas į kitą — du svetimi pasauliai. Jo veide atsispindėjo pagiežinga panieka.

— Pranešiu, — pažadėjau.

— Kai tik sužinosi, paskambink man. Mano telefonas Oksforde — 4-0300.

Stovėjome pasisukę veidu vienas į kitą.

— Labanakt, — tarstelėjau.

— Labanakt, — nusisukdamas atsakė jis. — Ryte perduok nuo manęs geriausių linkėjimų Lilei. Ir, Lukai, — pridūrė vėl atsigręždamas į mane, — pabandyk perskaityti Džeiko knygą iki galo. Visada geriau kritikuoti knygą ją perskaičius.

— Aš ją...

— Labanakt.

Jis atidarė duris, iškrypavo lauk, padvejojo prie lifto, pasuko prie laiptų ir pranyko.

Aštuntas skyrius

Uždaręs duris mašinaliai grįžau į svetainę. Stovėdamas prie lango žiūrėjau į retas šviesas ir tuščias ankstyvo rytmečio gatves apačioje. Daktaras Manas išėjo iš pastato ir pasuko Medisono prospekto link. Iš trečio aukšto jis panėšėjo į nykštuko iškamšą. Man magėjo paimti kėdę, ant kurios jis sėdėjo, ir pro langą sviesti jam įkandin. Galvoje prabėgo iškreipti vaizdai: tamsi Džeiko knyga, per pietus gulinti ant baltos staltiesės; to berniuko Eriko juodos akys, šiltai žvelgiančios į mane; Lilė su Arlyna, besirangančios prie manęs; tušti popieriaus lapai ant mano rašomojo stalo; grybų pavidalo daktaro Mano dūmų kamuoliai, kylantys lubų link, ir atvirai, geismingai žiovaujanti Arlyna, kai prieš kelias valandas ėjo iš kambario. Kažkodėl kilo noras nueiti į tolimąjį svetainės galą, įsibėgėti ir visu greičiu nulėkus į kitą galą kiaurai išlįsti pro ten kabantį Froido portretą.

To nepadariau, tik nusisukau nuo lango ir ėmiau vaikštinėti po kambarį, paskui pakėliau akis į portretą. Froidas iš viršaus spoksojo į mane orus, rimtas, produktyvus, racionalus ir stabilus — kaip tik toks galėtų stengtis būti protingas žmogus. Pakėliau rankas, atsargiai suėmiau portretą ir nusukau jį veidu į sieną. Su vis didesniu pasitenkinimu žiūrėjau į rudą nugarėlės kartoną, tada atsidusau, grįžau prie pokerio stalo ir padėjau į vietą kortas, žetonus ir kėdes. Pasigedau vieno iš dviejų kauliukų, bet ant grindų jo nebuvo matyti. Buvau beeinąs į lovą, bet tada pamačiau ant staliuko šalia kėdės, nuo kurios moralus man sakė daktaras Manas, kortą — pikų damą — pasvirusią kampu, tarsi ant kažko gulėtų. Priėjau, pažiūrėjau žemyn ir supratau, kad po korta — trūkstamas kauliukas.

Stovėjau ištisą minutę, jusdamas kylant nesuvokiamą įtūžį — tikriausiai tokį juto Osterfladas ar tą popietę Lilė, tik nė į nieką nenukreiptą, žodžiu, nepaaiškinamą, nesuvokiamą įniršį. Miglotai prisimenu ant židinio atbrailos tiksėjus elektrinį laikrodį. Tada nuo Ist upės į kambarį įsiveržė rūko sirenos kauksmas, ir siaubas, išplėšęs arterijas man iš širdies, mazgais surišo jas pilve: jei tas kauliukas guli viena akimi į viršų, pamaniau, nusileisiu laiptais ir išžaginsiu Arlyną. „Jeigu atsivertusi viena akis, išžaginsiu Arlyną“, lyg koks didžiulis neoninis ženklas be perstojo mirksėjo mano galvoje ir mane apėmė dar didesnis siaubas. Jeigu pamatysiu ne vieną akį, eisiu miegoti, pamaniau, tada siaubą nustelbė malonus jaudulys ir išsišiepiau iki ausų: viena akis reiškia žaginimą, daugiau — lovą; burtai mesti. Kas aš toks, kad abejočiau tuo, ką liepia burtai?

Pakėliau pikų damą ir pamačiau spoksančią į mane vieną kiklopišką akį.

Iš to sukrėtimo gal penkias sekundes negalėjau pajudėti, bet galop staigiai kaip kareivis apsisukau, nužygiavau prie mūsų buto durų, atidariau jas, žengiau žingsnį lauk, vėl apsisukau, džiugaus jaudulio apimtas tiksliai kaip koks mechanizmas paržygiavau į butą, nužingsniavau koridorium iki mūsų miegamojo, plyšelį pravėriau duris ir garsiai pranešiau: „Einu pasivaikščioti, Lile“. Tada apsisukau ir antrą kartą išdrožiau iš buto.

Kai medinėmis kojomis lipau žemyn, pastebėjau rūdžių dėmes ant turėklų ir kampe numestą suglamžytą reklaminį lankstinuką. „Netramdyk savo svajonių“, — ragino jis. Eksternų laiptų aikštelėje apsisukau lyg marionetė, nužygiavau prie jų buto durų ir paskambinau. Kita aiški mintis perskrodė man galvą ir sukėlė orią paniką: „Ar Arlyna tikrai geria kontraceptines tabletes?“ Sąmonę nuskaidrino šypsena, pamanius, kaip Džekas Skerdikas eidamas žaginti ir žudyti dar vienos moters nerimauja, ar ji saugosi nuo nėštumo.

Po dvidešimties sekundžių paskambinau vėl.

Antrą kartą šypsena nušvito galvoje (mano veidas liko medinis) pamanius, kad kažkas kitas jau atidengė kauliuką ir dabar išsijuosęs dulkina Arlyną ant grindų kitapus durų, vos už poros žingsnių nuo manęs.

Trakštelėjo velkė, durys šiek tiek prasivėrė.

— Čia tu, Džeikai? — pasigirdo mieguistas balsas.

— Čia aš, Arlyna, — atsakiau.

— Ko tau reikia?

Durys plačiau neatsivėrė.

— Atėjau tavęs išžaginti, — atsakiau.

— Luktelk, — tarė ji.

Ji atkabino grandinėlę ir atidarė duris. Vilkėjo negražiu medvilniniu chalatu, gal net Džeiko; juodi plaukai buvo išsidraikę ant kaktos, veidas išbaltintas sustingusios grietinėlės. Be akinių, ji prisimerkusi žiūrėjo į mane kaip neregė elgeta Kristaus gyvenimą vaizduojančioje melodramoje.

Įėjau, uždariau duris, pasisukau į ją ir laukiau, nenumanydamas, ką darysiu toliau.

— Ko, sakei, tau reikia? — paklausė jinai apdujusi nuo miego.

— Atėjau tavęs išžaginti, — atsakiau ir žengtelėjau prie jos.

Arlyna ir toliau stovėjo nejudėdama. Buvo matyti, kad jai darosi vis smalsiau — gal todėl, kad budo. Pirmą kartą pajutęs šiokį tokį geismą, apkabinau ją, palenkiau galvą ir prisiliečiau lūpomis prie jos kaklo.

Beveik tą pačią akimirką pajutau, kaip ji smarkiai stumia mane rankas įrėmusi į krūtinę, o netrukus išgirdau „Luuuu-Ū- Ūkai“ — nei išgąstingą, nei klausiamą. Gal ji ištarė tą žodį netgi kikendama. Ilgai, įaudrinamai drėgnomis lūpomis siurbiausi jai į kaklo apačią, paskui paleidau. Ji žengtelėjo atatupsta ir pasitaisė šlykštųjį chalatą. Skirtingai užhipnotizuoti spoksojome vienas į kitą lyg du girtuokliai, žinantys, kad aplinkiniai tikisi, jog juodu ims šokti.

— Eikš, — išgirdau save sakant po tos abiejų patirtos baimės akimirkos. Kaire ranka apkabinau ją per juosmenį ir ėmiau temptis į miegamąjį.

— Paleisk mane! — pyktelėjo ji ir nustūmė mano ranką.

Dešinys mano delnas staigiu it kokios puikiai valdomos marionetės judesiu plojo jai per veidą. Ją apėmė siaubas. Mane irgi. Antrą kartą stovėjome pasisukę veidais, ir pamačiau, kaip kairiame jos žande ima ryškėti raudona dėmė. Mašinaliai nusišluosčiau į kelnes sustingusią grietinėlę nuo pirštų, ištiesiau ranką, suėmiau chalatą ir prisitraukiau ją prie savęs.

— Eikš, — pakartojau.

— Paleisk Džeiko chalatą, — ne itin ryžtingai sušnypštė ji.

Paleidau ir pasakiau:

— Noriu išžaginti tave, Arlyna. Dabar, šią akimirką. Eime.

Lyg išsigandęs kačiukas ji gūždamasi traukėsi nuo manęs suėmusi chalatą ties kaklu. Paskui išsitiesė.

— Na, gerai, — tarė ji, nutaisiusi išraišką, kurią galiu apibūdinti tik kaip pagrįsto pasipiktinimo, ir pro mane pasuko koridoriumi į miegamąjį pridurdama: — Tik nekišk nagų prie Džeiko chalato.

Tuomet bemaž be menkiausio smurto ją išžaginau. Po teisybei, vaizduotės, aistros ar malonumo buvo ne per daugiausia. Didesnį malonumą patyrė Arlyna. Dariau viską kaip pridera: čiulpiau krūtis, maigiau sėdmenis, glosčiau gėdos lūpas, užguliau įprastu būdu ir, ilgiau negu įprasta rietęs nugarą ir varęs (nuo pradžios iki galo jaučiausi kaip marionetė, išmokyta rodyti normalų lytinį aktą pulkeliui nesupratingų paauglių), baigiau. Ji pasiraitę ir pasitampė keliom sekundėm ilgiau ir atsiduso. Po kurio laiko pakėlė į mane akis.

— Kam tai padarei, Lukai?

— Turėjau, Arlyna. Neįstengiau atsispirti poreikiui.

— Džeikui tai nepatiks.

— Ėėė — Džeikui?

— Aš viską jam pasakoju. Jis sako, kad šitaip gauna vertingos medžiagos.

— Bet... šis... ar tave kas nors... anksčiau yra išžaginęs?

— Ne, bent jau nuo tada, kai ištekėjau. Myliuosi tik su Džeiku, o jis manęs niekada nežagina.

— Tu įsitikinusi, kad turi jam papasakoti?

— Žinoma. Jis norėtų apie tai išgirsti.

— Bet gal jis baisiausiai susikrims?

— Džeikas? Ne. Jam tai pasirodys įdomu. Jam viskas įdomu. Jei seksas būtų buvęs analinis, jam būtų dar įdomiau.

— Arlyna, nereikia tos pagiežos.

— Aš nejaučiu pagiežos. Džeikas yra mokslininkas.

— Gal tu ir teisi, bet...

— Tiesa, buvo vienas kartas...

— Koks kartas?

— Kai jo kolega iš Belvju universiteto per vieną vakarėlį alkūne vis paliesdavo man krūtį, ir Džeikas perskėlė jam pakaušį buteliu... buteliu... gal konjako?

— Perskėlė pakaušį?

— Brendžio. O kitą kartą, kai vienas vyras per Kalėdas pabučiavo mane po laumės šluota, Džeikas... — atsimeni, tu juk ten buvai, — pagrasino jam...

— Baigiu prisiminti. Klausyk, Arlyna, nekvailiok — nepasakok Džeikui apie tai, kas įvyko šiąnakt.

Ji susimąstė.

— Bet jeigu jam nepapasakosiu, atrodys, lyg būčiau padariusi kažką negera.

— Ne. Aš padariau kažką negera, Arlyna. Ir aš nenoriu prarasti Džeiko draugystės ir pasitikėjimo vien todėl, kad tave išžaginau.

— Aš suprantu.

— Jis būtų įskaudintas.

— Taip. Jis nereaguotų objektyviai. Jeigu būtų išgėręs...

— Taip, įskaudintas...

— Aš jam nepasakosiu.

Mes dar persimetėm vienu kitu žodžiu, ir tuo viskas baigėsi. Praėjus gal keturiasdešimčiai minučių nuo mano pasirodymo, išėjau. Tiesa, dar įvyko vienas incidentas. Kai man išeinant mudu su Arlyna prie jos buto durų meiliai bučiavomės sukišę vienas kitam į burną liežuvį, — ji vilkėjo plonyčiais naktiniais, viena sunki jos krūtis buvo išvirtusi lauk, ir aš laikiau ją delne būdamas apsirengęs daugmaž taip pat, kaip atėjęs, — mūsų geidulingą atsisveikinimą pertraukė spynoje brakštelėjęs raktas. Mes atšokome vienas nuo kito, durys atsidarė, ir tarpduryje pamatėme Džeikobą Eksterną.

Jis įdėmiai žiūrėjo į mane pro savo akinius storais lęšiais, kaip man pasirodė — šešiolika su puse minutės (iš tikrųjų gal tik penkias ar šešias sekundes), paskui garsiai tarė:

— Lukuti, kaip tik tave norėjau pamatyti. Prisimeni mano šiknų stebėtoją? Jis išgydytas. Mano dėka. Man pavyko. Aš išgarsėjau.

Devintas skyrius

Grįžęs į savo svetainę mąsliai spoksojau į atsivertusią kauliuko akį. Kasiausi kiaušius, purčiau galvą apstulbęs ir kažkokios pagarbios baimės apimtas. Galėjau žaginti prieš daugel metų, net dešimtmečių, bet tai padariau tik tada, kai nustojau svarstęs, ar tai įmanoma, išmintinga ar net pageidautina — tiesiog padariau iš anksto negalvodamas, jausdamasis esąs už manęs glūdinčios jėgos marionetė, dievų — kauliuko — padaras, o ne už savo veiksmus atsakingas asmuo. Priežastis buvo atsitiktinumas ar lemtis, ne aš. Tikimybė, kad kauliukas atsivertęs viena akimi, buvo vos viena iš šešių. Galimybė, kad kauliukas guli po korta, buvo gal viena milijonoji. Akivaizdu, kad žaginti man paliepė lemtis. Taigi aš nekaltas.

Aišku, aš galėjau tiesiog imti ir sulaužyti žodinį pažadą paklusti kauliuko įsakams. Tiesa? Tiesa. Betgi pažadas! Iškilmingas pažadas paklusti kauliukui! Mano garbės žodis! Ar galime tikėtis, kad gydytojas, NPD narys, sulaužys duotą žodį, nes kauliukas paliepė žaginti, nors tokia tikimybė buvo visai menkutė? Ne, akivaizdu, kad ne. Aš neabejotinai esu nekaltas. Man kilo noras grakščiai nusispjauti į čia pat stovinčią spjaudyklę mano bylos nagrinėjime dalyvaujančių prisiekusiųjų akivaizdoje.

Tačiau apskritai paėmus šis argumentas atrodė gana prastas, ir aš ne itin susikaupęs ėmiau ieškoti naujo, kai visas užsidegiau nuo minties: aš teisus — aš visuomet turiu paklusti kauliukams. Kad ir kur jie vestų, privalau sekti iš paskos. Visa valdžia kauliukui!

Susijaudinęs ir išdidus akimirką stovėjau prie savojo Rubikono. O tada jį peržengiau. Tą akimirką visiems laikams mintyse suformulavau principą, kuriuo niekad neturėsiu teisės suabejoti: darysiu viską, ką lieps kauliukas.

Netrukus atėjo nusivylimas. Paėmiau į rankas kauliuką ir paskelbiau: „Jei iškris viena, trys ar penkios akys, eisiu miegoti; jeigu atsivers dvi — nulipsiu laiptais žemyn ir paklausiu Džeiko, ar galiu pamėginti išžaginti Arlyną dar kartą, jei keturios ar šešios — dar neisiu gulti ir daugiau apie visa tai pagalvosiu“. Smarkiai pakračiau kauliuką rieškučiose ir išmečiau ant pokerio stalo. Kauliukas pariedėjo ir sustojo: penkakė. Apstulbintas ir kiek apviltas nuėjau miegoti. Ateityje ridendamas kauliukus dažnai įsitikinsiu šia tiesa: kauliukai kartais būna beveik tokie pat nenuovokūs kaip ir žmogus.

Dešimtas skyrius

Per savo praktiką įpratau numoti ranka į kiekvieną iš pažiūros aiškią priežastį. Taigi iš ryto, po laiko tarpsnio be glamonių, sėdmenų graibymo prieš pusryčius, drungną kavą ir pagiringos Lilės priekaištus, užeinu į svetainę atkurti nusikaltimo scenos. Vaikštinėdamas pirmyn atgal bandau sau įrodyti, jog būčiau ėjęs pas Arlyną, kad ir kiek akių būtų atsivertę — viena, keturios ar dar kelios. Nepavyksta. Savo didele, smarkiai plakančia širdim jaučiu, kad tik kauliukas pastūmėjo mane laiptais žemyn ir į Arlynos kelnaites.

Tuomet bandžiau įtikinti save, kad mačiau kauliuką ant to stalelio, kai jis dar nebuvo uždengtas korta ar bent jau kol dar nebuvau iškilmingai prisiekęs atlikti šventą žaginimo aktą, jei paaiškėtų, kad atsivertusi viena kauliuko akis. Bandžiau išsiaiškinti, kas paliko ten kortą ir kauliuką. Spėjau, kad tikriausiai Lilė, kai strimgalviais lėkė į tualetą. Taigi lyg ir negalėjau žinoti, kad išriedėjusi vienakė. Gal sėdėdamas kampu į staliuką nuo savo kėdės mačiau kauliuko šonus, tad nesąmoningai nusprendžiau, kad kauliuko viršuje vienakė ar šešakė? Priėjau prie stalelio, paridenau ant jo kauliuką ir, nežiūrėdamas, kiek akių iškrito, uždengiau jį pikų dama panašiai, kaip jis buvo uždengtas išvakarėse. Tada atsisėdau prie pokerio stalo. Nuo jo spoksodamas pro savo akinius, prisimerkęs, įtempęs akis, dėdamas tiesiog antžmogiškas pastangas sugebėjau įžiūrėti stalelį ir kiek išsigaubusią kortą. Jeigu po ja gulėjo kauliukas, mano akims tai buvo negirdėta naujiena. Nuo savo kėdės prie pokerio stalo kauliuką galėjau pamatyti tik turėdamas nesąmoningą regą su optiniu taikikliu. Viskas buvo aišku: aš nieku gyvu negalėjau žinoti, kas guli po pikų dama; Arlynos išžaginimas buvo padiktuotas lemties.

— Kas pasidarė Froido paveikslui? — paklausė Lilė. Ji perdavė vaikus tarnaitei ir atėjo iš virtuvės.

Matydamas, kad Froido portretas tebekabo veidu į sieną, atsakiau:

— Nežinau. Spėju, kad tu jį apsukai eidama miegoti. Šitaip simboliškai atstūmei mane ir mano kolegas.

Lilė susitaršiusiais šviesiais plaukais, paraudusiomis akimis ir susiraukusi, tartum dvejotų, atrodė kaip niekad panaši į pelę, besiartinančią prie sūrio pelėkautuose. Ji įtariai mane nužvelgė.

— Aš jį apsukau? — paklausė ji, nesėkmingai bandydama prisiminti vakarykščius įvykius.

— Be abejo. Nejaugi neatsimeni? Pasakei: „Dabar Froidas gali žiūrėti į šių namų vidurius“ ar kažką panašaus ir nusvirduliavai į tupyklą.

— Nenusvirduliavau, — paprieštaravo Lilė. — Aš nuėjau be galo oriai.

— Tu teisi. Tu be galo oriai nuėjai įvairiomis kryptimis vienu metu.

— Bet iš esmės judėjau rytų kryptimi.

— Tu teisi.

— Rytų ir tupyklos.

Mes nusijuokėme, ir aš paprašiau atnešti dar vieną puodelį kavos ir spurgą į mano kabinetą. Evė su Lariu akimirkai ištrūko iš tarnaitės gniaužtų, pralėkė per svetainę nelyginant du banditai, pasiryžę iššaudyti miestelį, ir vėl dingo. Aš pasitraukiau į savo namus namuose — į kabinetą, prie savo seno ąžuolinio rašomojo stalo.

Kurį laiką sėdėjau, ridendamas du žalius kauliukus jo randuotu viršumi ir svarstydamas, ką man reiškia praėjusios nakties įvykiai. Kojos ir slėpsnos atrodė sunkios, galva lengva. Praėjusią naktį padariau tai, ką aiškiai pats nesuvokdamas norėjau padaryti dveji ar treji metai. Tai padaręs pasikeičiau, nelabai, bet pasikeičiau. Kelias savaites mano gyvenimas bus šiek tiek sudėtingesnis, šiek tiek įdomesnis. Ieškodamas laisvos valandos pažaisti su Arlyna praleisiu laiką, kurį pastaruoju metu leisdavau bandydamas, bet nesugebėdamas rašyti knygos, bandydamas, bet nesugebėdamas sutelkti dėmesio į savo ligonius ir svajodamas apie gudrius ėjimus fondų biržoje. Gal laikas bus praleistas ne geriau, užtat man bus smagiau. Kauliuko dėka.

Ką dar gali paliepti kauliukai? Na, kad nustočiau rašęs kvailus straipsnius apie psichoanalizę; kad parduočiau visas savo akcijas ar supirkčiau tiek, kiek išgaliu; kad pasimylėčiau su Arlyna mūsų dvigulėje lovoje mano žmonai miegant kitoje jos pusėje; kad nukeliaučiau į San Franciską, Havajus ar Pekiną; kad kaskart žaisdamas pokerį blefuočiau; kad atsisakyčiau savo namų, draugų ir profesijos. Metęs psichiatro praktiką galėčiau tapti universiteto profesoriumi... biržos makleriu... nekilnojamojo turto agentu... dzenbudizmo mokytoju... naudotų automobilių pardavėju... turizmo agentūros darbuotoju... liftininku. Staiga atrodė, kad galiu pasirinkti begalę profesijų. Tai, kad nenorėjau būti naudotų automobilių pardavėju ir negerbiau šios profesijos, atrodė bemaž mano yda, smerktina keistenybė.

Mano galva sprogte sprogo nuo atsiveriančių galimybių. Atrodė, kad visai be reikalo taip ilgai kenčiau nuobodulį. Įsivaizdavau, kaip po kiekvieno nuo manęs nepriklausančio sprendimo sakau: „Burtai mesti“ ir stojiškai brendu per kokį naują, kaskart vis platesnį Rubikoną. Na ir kas, kad vienas gyvenimas buvo nykus ir nuobodus? Tegyvuoja naujas gyvenimas!

Bet koks naujas gyvenimas? Pastaruosius kelis mėnesius atrodė, kad neverta daryti nieko, ką darau. Ar kauliukas tai pakeitė? Ką konkrečiai aš noriu daryti? Na, nieko konkrečiai. O apskritai paėmus? Visą valdžią kauliukams! Gerai, bet ką jie gali nuspręsti? Viską.

Viską?

Vienuoliktas skyrius

Viskas iš pradžių vyko ne itin įdomiai.

Tą popietę kauliukai paniekino visokias įdomias galimybes ir nusiuntė mane į artimiausią vaistinę nusipirkti pirmų pasitaikiusių leidinių skaityti. Turiu pripažinti, kad keturi nusipirkti žurnalai: „Skausmingos išpažintys“, „Tavo, profesionalaus futbolininko, vadovas“, „Dėk skersą“ ir „Sveikata ir tu“, buvo įdomesni negu mano įprastas psichoanalitinis skaitalas, bet šiek tiek apgailestavau, kad kauliukai nedavė man svarbesnės ar absurdiškesnės užduoties.

Tą vakarą ir kitą dieną aš, galima sakyti, privengiau kauliukų. Štai kodėl antrą naktį po mano didžiosios pergalės dienos gulėjau lovoje ir mąsčiau, ką daryti su Arlyna. Be abejo, norėjau dar kartą priglausti ją prie krūtinės, bet pavojai, komplikacijos ir padėties komizmas atrodė per didelė kaina. Varčiausi, kamuojamas dvejonių, nerimo ir geismo, kol Lilė liepė man išgerti tabletę raminamųjų arba miegoti vonioje.

Išsiritau iš lovos ir nuėjau į savo kabinetą. Buvau įpusėjęs sudėtingą įsivaizduojamą pokalbį su Džeiku: be galo suprantamai aiškinau jam, ką veikiu po jo lova ir kokių teisinių keblumų gali sukelti žmogžudystė, bet staiga suvokiau, kad tiesiog leisiu spręsti kauliukams, ir mane užplūdo palengvėjimo banga. Negalite ryžtis? Kamuoja dvejonės? Kankina nerimas? Tegul riedantis dramblio kaulo kubelis nuridena naštą nuo jūsų pečių. Tik pustrečio dolerio už du.

Pasiėmiau rašiklį ir surašiau skaičius nuo vieno iki šešių. Man, kaip konservatyvaus būdo žmogui, pirma atėjusi į galvą galimybė buvo mesti visą šį reikalą: nepaisysiu mūsų trumpo romano ir elgsiuosi su Arlyna, lyg nieko nebūtų atsitikę. Juk kartkartėmis dulkindamas svetimą žmoną gali prisivirti košės. O kai toji moteris yra tavo geriausio draugo, artimiausio kaimyno ir patikimiausio kompaniono žmona, elgiesi kaip paskutinis intrigantas ir išdavikas, tad ar verta dėti pastangas — juolab dar nežinia, koks galas tavęs laukia. Arlynos galas ne tiek daug skyrėsi nuo Lilės, kad reikėtų valandų valandas kamuotis planuojant, kaip į jį įeiti kauliukams nurodžius, o paskui valandų valandas kamuotis svarstant, ar reikėtų svarstyti, kam į jį įėjai. Be to, kažin ar Arlynos sielos vingrybės paaiškės esančios originalesnės už jos kūno.

Arlyna ir Džeikas susituokė prieš septyniolika metų, kai juodu mokėsi priešpaskutinėje mokyklos klasėje. Džeikas buvo ne pagal metus subrendęs paauglys, tad vieną vasarą suviliojęs Arlyną rudenį pajuto nebegalįs be sekso, kai jį išsiuntė į Taperio gabių berniukų internatą, ir juodu išsiskyrė. Masturbavimas įvarė jį į siaubingą neviltį, nes jokios svajonės ar glamonės su pačiu savim nė iš tolo neprilygo apvalioms Arlynos krūtims jo delnuose ar burnoje. Per Kalėdas jis pranešė tėvams, kad neturi kitos išeities, kaip grįžti į nemokamą valstybinę mokyklą, nusižudyti arba vesti Arlyną. Tėvai trumpai svarstė dvi pastarąsias galimybes ir nenoromis leido tuoktis.

Arlyna visai nudžiugo metusi mokyklą ir nelaikiusi baigiamųjų algebros ir chemijos egzaminų. Juodu susituokė per Velykų atostogas, ir ji pradėjo dirbti, kad padėtų Džeikui baigti mokslus. Taigi Arlyna mokėsi iš gyvenimo, o kadangi savo gyvenimą praleido dirbdama pardavėja Gimbelo universalinėje parduotuvėje, sekretore knygų platinimo bendrovėje Bache and Co., mašininke prekybos centre Woolworth’s ir telefono operatore Tekstilės ir drabužių projektavimo institute, gavo menką išsilavinimą. Septynerius metus nuo tada, kai nustojo dirbti, uoliai talkino labdaringoms organizacijoms, apie kurias niekas nėra girdėjęs (Šuniukų šeimos šventė, Tešla nuo diabeto, Padėkite Afganistano aviganiams/), skaitė siaubo literatūrą ir aukšto lygio psichoanalitikams skirtus žurnalus. Kiek ji suprato šias savo veiklos sritis — neaišku.

Vedybų diena, matyt, buvo paskutinis kartas, kai Džeikas bent kiek susimąstė apie moterų vaikymąsi. Rodės, jis įsigijo Arlyną su tuo pačiu entuziazmu, kaip vėliau gyvenime įsigijo aspirino atsargų visam likusiam gyvenimui, o dar kiek vėliau — laisvinamųjų atsargų visam likusiam gyvenimui. Negana to: aspirinas ir laisvinamieji negalėjo sukelti jokio nemalonaus šalutinio poveikio, taigi jis pasirūpino, kad periodiškai vartodamas Arlyną irgi jo nepatirtų. Pikti liežuviai plakė, girdi, Džeikas verčia Arlyną gerti kontraceptines tabletes, kištis pesarą, diafragmą ir plautis iš vidaus dušu, o pats naudodavo prezervatyvus, nors visada santykiaudavo per užpakalį, o prieš orgazmą ištraukdavo varpą. Kad ir kokius metodus Džeikas taikė, jie pasiteisino. Juodu neturėjo vaikų, Džeikas buvo patenkintas, o Arlyna nuobodžiavo ir troško kūdikio.

Taigi mano pirmasis variantas buvo aiškus: romanas baigtas. Pasijutęs maištingas užrašiau antrą variantą: „Darysiu viską, ką mudviem daryti lieps Arlyna“ (tuo metu tai buvo ganėtinai drąsu), trečią — kiek įmanoma greičiau bandysiu suvilioti Arlyną dar kartą. Per daug neapibrėžta. Bandysiu ją suvilioti... ėėė... šeštadienio vakarą (kai pas Eksternus vyks vakarėlis).

Ketvirtas variantas: aš... Rodos, visus tris akivaizdžius galimus veiksmus jau suminėjau — ne, pala — ketvirtas: kai tik pavyks pasikalbėti su ja akis į akį, pasakysiu, kad neapsakomai ją myliu, bet jaučiu, jog vaikų labui mūsų meilė turi būti platoniška. Penktas: elgsiuos pagal situaciją ir leisiu impulsams diktuoti mano elgseną (fe — ir vėl koks neryžtingumas!). Šeštas: nueisiu pas ją į butą antradienį po pietų (žinojau, kad tai bus pirmas kartas nuo dabar, kai ji bus viena) ir išžaginsiu tikroviškiau (tai yra nė nesistengsiu būti švelnus ar ją vilioti).

Pažiūrėjau į galimybes, patenkintas nusišypsojau ir paridenau kauliuką. Keturakė — platoniška meilė. Platoniška meilė?! Iš kur ji čia atsirado?! Iš pradžių pasibaisėjau, bet paskui nusprendžiau, kad ketvirtas variantas reiškia, jog Arlyna gali atkalbėti mane nuo platoniškos meilės.

Tą šeštadienio vakarą Arlyna pasitiko mane prie durų vilkėdama nuostabia žydra vakarine suknia, kurios anksčiau nebuvau matęs (Džeikas irgi), su stiklu škotiško viskio rankoje ir spoksodama išpūstomis akimis — gal iš nuostabos, baimės, o gal kad be akinių ne kažin ką matė. Padavusi man stiklą (Lilė viršuje vis dar rengėsi) Arlyna nurūko į kitą kambario galą. Priėjau prie būrelio Džeiko vadovaujamų psichiatrų ir klausiausi virtinės monologų apie tai, kaip išvengti pajamų mokesčio.

Prislėgtas nusekiau paskui Arlyną. Prie mano lūpų lyg pyragaičio trupiniai buvo prilipusi poezija. Ji vis lakstė nuo virtuvės baro prie svečių plačiai, bukai šypsodama, paskui, kuriam nors nespėjus baigti sakinio, vėl nuskuosdavo į šalį neva atnešti kam gėrimo. Dar nebuvau matęs jos tokios apsėstos. Kai galop kartą nusekiau jai įkandin į virtuvę, ji spoksojo į Empire State pastato nuotrauką, tiksliau, į kalendorių po ja, kuriame visi laisvadieniai buvo apvedžioti oranžiniais kvadratėliais.

Ji atsigręžė ir pažiūrėjo tomis iš nuostabos, baimės ar neprimatymo išpūstomis akimis ir bauginamai garsiu, nervingu balsu paklausė:

— O kas, jeigu aš nėščia?

— Ša! — atsakiau.

— Jeigu aš pastojau, Džeikas man niekados neatleis.

— Bet aš maniau, kad tu kas rytą geri kontraceptikus?

— Džeikas man liepia, bet pastaruosius dvejus metus vietoj jų geriu mažytes vitamino C tabletes.

— Dieve, kada... ė... kada tu... Manai, kad esi nėščia?

— Džeikas supras, kad jį apgaudinėjau ir negėriau kontraceptikų.

— Bet jis manys esąs tėvas?

— Žinoma — kas kitas galėtų būti?

— Na... ėėė...

— Bet tu juk žinai, kokia baisi jam mintis, kad turės vaikų.

— Taip, žinau. Arlyna...

— Atsiprašau — turiu nunešti gėrimų.

Ji išbėgo su dviem martiniais ir grįžo su tuščiu viskio stiklu.

— Nedrįsk dar kartą mane paliesti, — tarė ji pradėdama taisyti dar vieną gėrimą.

— Ak, Arlyna, kaip gali šitaip kalbėti? Mano meilė nelyginant...

— Ateinantį antradienį Džeikas iki vakaro sėdės bibliotekoje — dirbs prie savo knygos. Jei išdrįsi iškrėsti ką nors panašaus kaip aną naktį, iškviesiu policiją.

— Arlyna...

— Sužinojau policijos numerį ir ketinu visuomet laikyti telefoną po ranka.

— Arlyna, mano jausmai tau tiesiog...

— Nors Lilei vakar pasakiau, kad antradienį važiuoju į Vestčesterį aplankyti tetos Miriamos.

Ji vėl išdulkėjo su pilnu stiklu viskio ir dviem gabalėliais sūriu apibarstyto saliero. Lilė pasirodė jai dar negrįžus, tad man teko leistis į nesibaigiančią diskusiją apie bitlų įtaką Amerikos kultūrai su kažkokiu Sidniu Optu. Nieko artimesnio poezijai tą vakarą neišgirdau. Net su Arlyna neteko pasikalbėti... na, iki to antradienio popietės.

— Arlyna, — tariau bandydamas sutramdyti riksmą, kai ji įtikinamai prispaudė mano koją tarpduryje, — privalai mane įleisti.

— Ne, — atsakė ji.

— Jei manęs neįleisi, nepasakysiu, ką ketinu daryti.

— Ką ketini daryti?

— Niekados nesužinosi, ką rengiuosi pasakyti.

Ilga pauzė, paskui durys prasivėrė ir aš įšlubčiojau į jos butą.

Arlyna ryžtingai pasuko prie telefono ir, stovėdama įsitempusi su rageliu rankoje, kitos pirštą, matyt, įkišusi į pirmo numerio skaičiaus skylutę, tarė:

— Nesiartink nė per žingsnį.

— Gerai, gerai. Bet tu turi padėti ragelį.

— Nieku gyvu.

— Jeigu per ilgai laikysi nukeltą ragelį, tau atjungs telefoną.

Ji dvejodama padėjo ragelį ir atsisėdo viename sofos gale (prie telefono), aš — kitame.

Arlyna kelias minutes nematančiu žvilgsniu žiūrėjo į mane (tuo metu ruošiau savo prisipažinimą apie platonišką meilę), paskui staiga pravirko, užsidengusi veidą delnais.

— Negaliu tau sukliudyti, — aimanavo ji.

— Aš nemėginu nieko daryti!

— Negaliu tau sukliudyti, žinau, kad negaliu. Aš silpna.

— Bet aš prie tavęs neprisiliesiu.

— Tu pernelyg stiprus, pernelyg valdingas...

— Aš prie tavęs neprisiliesiu.

Ji pakėlė akis.

— Tikrai?

— Arlyna, aš tave myliu...

— Taip ir maniau! Ak, kokia aš silpna!

— Myliu tave taip, kad negaliu apsakyti žodžiais.

— Tu nedoras žmogus.

— Bet aš nusprendžiau [taip pykau ant jos, kad nebebuvau linkęs gražbyliauti], kad mudviejų meilė visuomet turi būti platoniška.

Ji pažiūrėjo į mane prisimerkusi, apmaudžiai — matyt, mėgdžiodama skvarbų Džeiko žvilgsnį, bet atrodė, tarsi bandytų įžiūrėti seno itališko filmo subtitrus.

— Platoniška? — paklausė ji.

— Taip, ji visuomet turi būti platoniška.

— Platoniška.

Ji susimąstė.

— Taip, — tariau, — noriu tave mylėti meile, kurios negalėtum apsakyti žodžiais ir kuri būtų kažkas daugiau negu vien kūnų sąlytis. Noriu mylėti dvasine meile.

— Bet ką mes darysim?

— Matysimės kaip ir anksčiau, tik dabar žinodami, kad mums buvo skirta mylėti vienam kitą, tačiau lemtis prieš septyniolika metų suklydo ir atidavė tave Džeikui.

— Bet ką mes darysim? — ji prikišo ragelį prie ausies.

— Ir vaikų labui mudu privalome likti ištikimi savo antrosioms pusėms ir niekados nebepasiduoti aistrai.

— Žinau, bet ką mes darysim?

— Nieko.

— Nieko?

— Na... nieko... neįprasta.

— Nejaugi mudu nesimatysim?

— Nesimatysim.

— Gal bent jau sakysim, kad mylim vienas kitą?

— Manau, nesakysim.

— Tai gal bent jau tikinsi mane, kad neužmiršai?

— Gal.

— Nejaugi tau nepatinka mane liesti?

— Taip, taip, Arlyna, bet vaikų labui...

— Kokių vaikų?

— Mano.

— A...

Ji sėdėjo ant sofos, padėjusi vieną ranką ant kelių, kita spausdama ragelį prie dešinės ausies. Mėlyna vakarinė suknia su gilia iškirpte, kuria kažkodėl vėl vilkėjo, nuteikė mane vis neplatoniškiau.

— Bet... — atrodė, kad ji ieško tinkamų žodžių. — Kaip... kaip tu mane... išžagindamas gali nuskriausti savo vaikus?

— Supranti... Kaip tave išžagindamas aš galiu nuskriausti savo vaikus?

— Taip.

— Jie... Jei vėl paliesčiau tavo stebuklingą kūną, ko gero, niekuomet nebegalėčiau grįžti į savo šeimą. Ko gero, būčiau priverstas išsitempti tave ir pradėti naują gyvenimą.

— A...

Ji spoksojo į mane išpūtusi akis.

— Tu toks keistas, — pridūrė.

— Meilė padarė mane keistą.

— Tu tikrai mane myli?

— Myliu tave... myliu tave nuo tada... nuo tada, kai suvokiau, kokie turtai slypi po tavo išore, kokia gili ir kilni tavo siela.

— Tiesiog nieko nesuprantu.

Ji padėjo ragelį ant sofos ranktūrio ir vėl užsidengė veidą delnais, bet neapsiverkė.

— Arlyna, dabar aš privalau išeiti. Mes turime niekados nebekalbėti apie mūsų meilę.

Ji žiūrėjo į mane pro savo akinius kitaip — nesupratau, nuvargusi ar nuliūdusi.

— Septyniolika metų.

Dvejodamas pasitraukiau nuo sofos. Ji vis dar negalėjo atplėšti akių nuo tos vietos, kur ką tik sėdėjau.

— Septyniolika metų.

— Dėkoju, kad leidai su tavim pasikalbėti.

Tada ji atsistojo, nusiėmė akinius ir padėjo šalia telefono. Priėjusi prie manęs uždėjo virpantį delną man ant rankos.

— Gali pasilikti, — tarė.

— Ne, privalau išeiti.

— Niekada neleisiu tau palikti vaikų.

— Aš elgčiausi labai ryžtingai. Niekas nepajėgtų manęs sulaikyti.

Dvejodama ji tyrė žvilgsniu mano veidą.

— Tu toks keistas.

— Arlyna, jeigu tik...

— Pasilik.

— Pasilikti?

— Prašau tavęs.

— Kam?

Ji palenkė mano galvą ir atkišo lūpas, kad pabučiuočiau.

— Aš nepajėgsiu susivaldyti, — pasakiau.

— Turi pabandyti, — svajingai tarė ji. — Aš prisiekiau niekados nebesugulti su tavim.

— Ką padarei?

— Savo vyro garbe prisiekiau niekados nebesugulti su tavim.

— Turėsiu tave išžaginti.

Ji liūdnai pažvelgė į mane.

— Taip, atrodo, turėsi.

Dvyliktas skyrius

Pirmą mėnesį kauliukai menkai paveikė mano gyvenimą. Naudodavau juos spręsdamas, kaip praleisti laisvalaikį, ar pasirinkdamas galimybes, kai mano normaliam „aš“ ne itin rūpėjo baigtis. Kauliukai nusprendė, kad mudu su Lile turim pažiūrėti Edvardo Olbio pjesę, o ne pjesę, apdovanotą Kritikos premija, kad aš perskaityčiau veikalą, aklai išsirinktą iš didžiulės kolekcijos; kad neberašyčiau knygos ir pradėčiau rašyti straipsnį „Kodėl psichoanalizė paprastai neduoda vaisių“; kad nusipirkčiau korporacijos General Envelopment, o ne bendrovės Wonderfilled Industries ar Dynamicgo akcijų; kad neskrisčiau į suvažiavimą Čikagoje; kad mylėčiausi su žmona Kamasutros padėtimis Nr. 23, Nr. 52, Nr. 8 ir 1.1.; kad pasimatyčiau su Arlyna, kad nepasimatyčiau su Arlyna ir 1.1.; kad pasimatyčiau su ja vietoje x, o ne y, ir panašiai.

Trumpai tariant, kauliukai nuspręsdavo nelabai reikšmingus dalykus. Daugumą mano variantų nulemdavo mano pomėgių ir asmenybės įvairovė. Man ėmė patikti žaisti su tikimybėmis, kurias nurodydavau įvairiems savo sugalvotiems variantams. Pavyzdžiui, leisdamas kauliukams parinkti moterį, kurios meilės turėsiu siekti ateinančią naktį, Lilei duodavau vienos iš šešių tikimybę, kokiai nepažįstamai, atsitiktinai išrinktai moteriai — dvi, Arlynai — tris iš šešių. Jei žaisdavau su dviem kauliukais, tikimybės būdavo kur kas subtilesnės. Visuomet stengdavausi laikytis dviejų principų. Pirmas: niekada neįtraukti varianto, kurį vykdyti galėčiau nenorėti. Antras: visuomet pradėti vykdyti nurodytą paliepimą negalvodamas ir neišsisukinėdamas. Sėkmingo kauliukiško gyvenimo paslaptis — būti virvutėmis tampoma kauliuko marionete.

Praėjus šešioms savaitėms nuo tada, kai įklimpau į Arlyną, leidau kauliukams kvailioti su mano pacientais. Šis žingsnis buvo lemtingas. Ėmiau siūlyti tokius variantus: agresyviai komentuoti pacientui mano galvoje atsirandančias įžvalgas; peržiūrėti kai kurias įprastas psichoanalizės teorijas ir būdus, paskui taikyti juos tam tikrą valandų skaičių dirbant su kokiu pacientu; skaityti savo ligoniams pamokslus.

Galop ėmiau įtraukti ir galimybę skirti savo pacientams psichologines užduotis panašiai, kaip treneris skiria savo sportininkams fizinius pratimus: droviai merginai liepiu susitikinėti su patyrusiu donžuanu; agresyviam žaliūkui įsakau prisikabinti prie keturiasdešimt penkių kilogramų skystablauzdžio, su juo susimušti ir tyčia pralaimėti; uoliam kalikui nurodau pasižiūrėti penkis filmus, nueiti į dvejus šokius ir visą savaitę ne mažiau kaip penkias valandas per dieną lošti bridžą. Be abejo, duodamas pačias prasmingiausias užduotis pažeisdavau psichiatro etikos kodeksą. Įsakinėdamas savo pacientams, ką daryti, juridiškai tapdavau atsakingas už visus galimus neigiamus jų veiksmų padarinius. Kadangi viskas, ką daro tipiškas neurotikas, galop turi blogų padarinių, jiems skirtos užduotys grėsė man nemalonumais. Po teisybei, jos net galėjo padaryti galą mano karjerai, bet kažkodėl ši mintis džiugino. Jaučiausi lyg profesionalus psichiatras, užčiuopęs savo paties savasties esmę. Užgaida ir aš buvome bepradedą bambatrynį.

Kelias pirmąsias dienas kauliukai dažniausiai liepdavo man laisvai reikšti savo jausmus pacientui, taigi laužyti pagrindinę visos psichoterapijos taisyklę — neteisk. Ėmiau atvirai smerkti kiekvieną menkutę silpnybę, kurią tik pamatydavau turint savo verkšlenančius, iš baimės susigūžusius pacientus. Dievuliau, koks smagumėlis! Jeigu prisimenate, kad ketverius metus elgiausi kaip šventasis — suprasdavau, atleisdavau ir susitaikydavau su visokiomis žmonių kvailystėmis, žiaurumais bei nesąmonėmis — ir kad šitaip elgdamasis slopinau kiekvieną normalios reakcijos impulsą, galite įsivaizduoti, kaip nudžiugau, kai kauliukai leido man vadinti pacientus sadistais, idiotais, šunsnukiais, šliundromis, bailiais ir latentiniais kretinais. Džiaugsmas. Aš radau dar vieną džiaugsmo salelę.

Neatrodė, kad mano naujieji vaidmenys būtų patikę pacientams ir kolegoms. Nuo to laiko mano reputacija ėmė smukti, vis labiau garsėjau kaip blogiukas. Pirmas vėją pakėlė profesorius Orvilis Boglsas, dėstęs man anglų kalbą Jeilio universitete.

Šis stambus kapliadantis vyras mažytėmis blausiomis akimis su pertraukomis lankėsi pas mane pusę metų norėdamas išsivaduoti iš kūrybinės krizės. Jau treji metai jis tegalėjo pasirašinėti popierius, tad gelbstint savo akademinę reputaciją jam teko traukti kursinius darbus, kuriuos parašė studijuodamas antrame Mičigano valstijos universiteto kurse, šį bei tą keisti ir spausdinti kaip straipsnius moksliniuose žurnaluose. Kadangi niekas daugiau kaip dviejų pastraipų neperskaitydavo, jo nedemaskavo. Negana to: jo publikacijų sąrašas taip įspūdingai pailgėjo, kad metai prieš kreipiantis į mane jam buvo skirtas etatas iki gyvos galvos.

Ligi tol be jokio entuziazmo nagrinėjau jo dvilypius jausmus tėvui, latentinį homoseksualizmą ir klaidingą savęs suvokimą, bet tuomet vieną dieną, pastūmėtas kauliukų paliepimų, staiga pratrukau.

— Boglsai, — vieną rytą jam atėjus pasakiau (anksčiau visada kreipdavausi į jį „profesoriau Boglsai“), — Boglsai, — pasakiau, — gal baikim malt tą šūdą ir eikim prie reikalo? Kodėl jums sąmoningai nenusprendus mesti rašymą ir viešai to nepaskelbus?

Profesorius Boglsas, kuris ką tik atsigulė ant kušetės ir nespėjo nė žodžio ištarti, suvirpėjo it koks didelis saulėgrąžos lapas prisiartinus audrai.

— Atleiskite, nesupratau?

— Kodėl jūs vis bandote rašyti?

— Man seniai teikia pasitenkinimą...

— Merde.

Jis atsisėdo ir dirstelėjo į duris, tarsi tikėdamasis, kad bet kurią akimirką į kambarį įsiverš Betmenas ir jį išgelbės.

— Kreipiausi į jus ne todėl, kad esu neurotikas, bet norėdamas išsivaduoti iš paprastutės kūrybinės krizės. Susidaro...

— Jūs esate ligonis, kreipęsis dėl slogos, o dabar mirštantis nuo vėžio.

— Susidaro įspūdis, kad negalite man padėti, todėl bandote įtikinti mane nerašyti. Man tai...

— Jums tai nesmagu. Bet įsivaizduokit, kaip smagiai galėtumėt gyventi, jei nebesistengtumėte skelbti savo straipsnių? Ar per pastaruosius šešerius metus nors kartą pažiūrėjote į medį?

— Mačiau daugybę medžių. Aš noriu skelbti savo veikalus ir nesuprantu, ką išdarinėjate šį rytą.

— Nusiimu kaukę, Boglsai. Žaidžiau su jumis psichiatro žaidimą, apsimetinėjau, kad mus domina svarbūs dalykai, tokie kaip analinė stadija, libido energijos nukreipimas į objektą, latentinis heteroseksualizmas ir panašiai, bet nusprendžiau, kad vienintelis būdas jus išgydyti — patikėti jums paslaptis, glūdinčias už fasado, taip sakant, parodyti jums grynas kakutes. Grynos kakutės, Boglsai, tai simbolika, tai...

— Nenoriu, kad man būtų atskleidžiamos...

— Žinau, kad nenorit. Nė vienas mūsų to nenori. Bet aš leidžiu jums mokėti man trisdešimt penkis dolerius už valandą, todėl noriu, kad tie pinigai nenueitų perniek. Pirmiausia noriu, kad išeitumėt iš universiteto ir praneštumėt savo katedros vedėjui, kontrolės valdybai ir spaudai, jog vykstate į Afriką ieškoti savo gyvuliškų šaknų.

— Nesąmonė!

— Žinoma. Čia ir yra esmė. Įsivaizduokit, kaip jus išgarsins: „Jeilio profesorius meta universitetą ir leidžiasi ieškoti Tiesos.“

Šis žingsnis sulauks kur kas didesnio atgarsio negu jūsų naujausias straipsnis „Henris Džeimsas ir Londono autobusų parkas“ Rodo salos Quartery Journal. Negana to...

— Bet kodėl į Afriką?

— Todėl, kad ten niekam nerūpi literatūra, akademinis tobulėjimas ir profesūros. Ten negalėsite apgaudinėti savęs, neva renkate medžiagą straipsniui. Pagyvenkite metus Konge, pamėginkite susidėti su kokia revoliucionierių ar kontrrevoliucionierių grupe, nušaukite keletą žmonių, paragaukite vietinių narkotikų, leiskitės sugundomas pirmo pasitaikiusio: vyro, moters, gyvūno, augalo, mineralo. Jeigu tada tebejausite poreikį rašyti apie Henrį Džeimsą į ketvirtinius žurnalus, bandysiu jums padėti.

Jis sėdėjo ant kušetės krašto ir žiūrėjo į mane suirzęs, bet orus.

— Kodėl norit, kad nustočiau rašyti?

— Todėl, kad dabar, Boglsai, esat ir keturiasdešimt trejus metus buvot niekam vertas. Visiškai niekam. Nenoriu pasirodyti kritiškas, bet ničniekam. Širdies gilumoje pats žinot, jūsų kolegos žino, o aš žinau geriau už visus. Turime iš pagrindų jus pakeisti, kad nebūtų gėda imti iš jūsų pinigus. Šiaip rekomenduočiau užmegzti romaniuką su studente, bet kol jūsų asmenybė tokia, kokia yra dabar, su jumis galėtų bendrauti tik studentės, dar labiau sugniužusios negu jūs, tad jokios naudos iš to nebūtų.

Boglsas per tą laiką atsistojo, bet aš kuo ramiausiai variau toliau:

— Jums reikia patirti daugiau žiaurumo, kančios, alkio, baimės, sekso. Kai šiuos pamatinius dalykus pažinsite iš arčiau, gali atsirasti viltis, kad įvyks esminis lūžis. Iki tol nebus nė menkiausios vilties.

Mielasis Boglsas spėjo apsirengti lietpaltį ir dabar prašiepęs kaplius atatupstas traukėsi prie durų.

— Geros dienos, daktare Rainhartai, tikiuosi, greitai pasveiksite, — tarė jis.

— Ir jums geros dienos, Boglsai. Norėčiau palinkėti to paties jums, bet jeigu jūsų nepaims į nelaisvę Kongo sukilėliai ar aštuonis mėnesius neprasirgsite džiunglėse, ar netapsite dramblio kaulo pirkliu, bijau, kad vilties nedaug.

Atsistojau nuo savo rašomojo stalo norėdamas paspausti jam ranką, bet jis atatupstas išsprūdo pro duris. Po šešių dienų gavau mandagų Amerikos praktikuojančių psichiatrų asociacijos (APPA) pirmininko laišką, kuriame jis pranešė, kad vieną mano pacientą, tokį daktarą Orvilį Boglsą iš Jeilio, ėmė kamuoti paranojiškos haliucinacijos apie mane, ir jis atsiuntė APPA ilgą, bjaurų, labai aukšto meninio lygio skundą dėl mano elgesio. Nusiunčiau laiškelį pirmininkui Veinsteinui ir padėkojau jam už supratingumą, kitą laiškelį Boglsui — girdi, jo laiško APPA ilgis rodąs, kad jis ima bristi iš kūrybinės krizės. Be to, leidau jam pamėginti išspausdinti savo laišką Pietų Dakotos Quartery Review Journal.

Tryliktas skyrius

— Dženkinsai, — vieną rytą pasakiau mėmei mazochistui iš Medisono prospekto, — ar kada nors galvojote apie žaginimą?

— Nesuprantu, — atsakė jis.

— Seksą per prievartą.

— Aš... nesuprantu, ką turit omenyje, sakydamas, kad turiu apie tai galvoti.

— Ar esate svajojęs ką nors nužudyti ar išžaginti?

— Ne. Ne, niekados. Niekam nejaučiu beveik jokios agresijos, — jis kiek patylėjo. — Tik sau.

— To aš ir bijojau, Dženkinsai, todėl mums reikėtų rimtai susimąstyti apie išžaginimą, vagystę ar žmogžudystę.

Per visą šį pokalbį Dženkinsas tvarkingai, ramiai gulėjo ant kušetės. Jis nė karto nepakėlė balso, nė vienas jo raumenėlis nesuvirpėjo.

— Norite... norite pasakyti — svajoti apie tokius veiksmus? — paklausė jis.

— Norėjau pasakyti — juos įvykdyti. Kol kas, Dženkinsai, jūs tik virstate šlykščių seniu, tiesa?

— N-n-esupratau?

— Didžiąją dalį laiko praleidžiate ant maisto trupinių pilnos lovos skaitydamas pornografinius žurnalus ir įsivaizduodamas žavias merginas, kurių, be jūsų, niekas negali išgelbėti. Jų per plauką neužgriūva nuošliauža, per pusę neperpjauna kultivatorius, nenuduria beprotis ar nepasiglemžia gaisro liepsnos, bet jūs jas išgelbstit, ir jos pasiunčia jums dvasingą oro bučinį, ar ne? Bet kada jūs pasiekiat orgazmą?

— Aš... aš nesuprantu, kas... nesupratau?

— Ar didžiausią malonumą patiriate, kai guodžiate išgelbėtą merginą ar kai liepsnos laižo jai veidą, kai peilis dreskia jai per venas ar kai kultivatorius tuoj sumals ją į gabalėlius?.. Kada?

— Bet aš noriu padėti žmonėms. Nejaučiu jokios agresijos. Niekada.

— Klausykit, Dženkinsai, man įgriso jūsų pasyvumas, jūsų svajonės. Nejaugi niekados nieko nepadarėte?

— Nepasitaikė jokia pro...

— Ar esate kada nors užgavęs kitą žmogų?

— Negaliu. Nenoriu. Aš noriu gelbėti...

— Pirma turite išsigelbėti pats, o tai tegalite padaryti įveikdamas inerciją. Penktadienio sesijai skiriu jums užduotį. Ar ją atliksite?

— Nežinau. Nenoriu kelti žmonėms skausmo. Visa mano siela tam priešinasi.

— Žinau, žinau. Bet jūsų siela ligota — prisimenat? Todėl čia ir esate.

— Prašau jūsų — nenoriu žaginti jokių...

— Turbūt pastebėjote, kad turiu naują registratorę. Turiu galvoje antrąją. [Kalbėjau apie pusamžę prostitutę, kurią tyčia nusamdžiau, kad Dženkinsas galėtų merginti.]

— Ėėė... taip, pastebėjau.

— Graži, ar ne?

— Taip, graži.

— Ji dar ir malonus žmogus.

— Taip, — pritarė jis.

— Noriu, kad ją išžagintumėt.

— Ne, ne, aš... ne, nekoks sumanymas.

— Na, gerai — tai gal tuomet norėtumėt su ja susitikinėti?

— Bet... ar tai etiška?

— Ką ruošiatės jai padaryti?

— Turiu galvoje... ji jūsų registratorė... pamaniau...

— Nieko panašaus. Jos asmeninis gyvenimas — jos pačios reikalas. [Aš nė kiek neperdėjau.] Noriu, kad pakviestumėt ją į pasimatymą. Šįvakar. Nusiveskit ją pavakarieniaut, o paskui atsiveskit į savo butą ir pažiūrėkit, kas nutiks. Jeigu kils noras ją išžaginti — taip ir padarykit. Pasakykit jai, kad tai gydymo kurso dalis.

— Ne, ne — niekados nenorėčiau jos kaip nors įskaudinti. Ji pažiūrėti tokia maloni moteris.

— Ji tokia ir yra, todėl dar labiau tinka žaginti. Bet elkitės kaip tinkamas. Tik kaip įmanydamas pasistenkite pajusti agresiją.

— Jūs manot, jei pasidaryčiau šiek tiek agresyvus, tai galėtų padėti?

— Be abejo. Visas jūsų gyvenimas pasikeistų. Jeigu ne juokais pasistengtumėte, gal net pavyktų žmogžudystė. Bet iš anksto apie tai nemąstykit — galit tik panosėj keikti praeivius.

Aš atsistojau.

— O dabar eikite. Jums reikės poros minučių, kad prikalbintumėt Ritą eiti į pasimatymą.

Jam prireikė dvidešimties, nors Rita bandė pasakyti „taip“, vos tik jis prisistatė. Po pusketvirtos savaitės dženkinsiško merginimo jam pagaliau pavyko ją suvilioti ant priekinės savo folksvageno sėdynės, ir visi suinteresuoti asmenys pajuto palengvėjimą. Pagrindiniai šios istorijos veikėjai dar lengviau atsiduso, kai juodu persikraustė į Dženkinso butą toliau smagintis po stogu. Vienintelis Dženkinso bandymo būti agresyviam įrodymas, kurį man pavyko gauti, buvo tas, kad kartą jis netyčia užgavo jai nosį alkūne ir neatsiprašė. Rita pabandė seną triuką: „Ak, tu toks valdingas — suduok man!“, bet Dženkinsas ją patikino niekados niekam nesuduosiąs, kad ir koks valdingas būtų. Rita ragino įkąsti jai į krūtį, bet jis suniurnėjo kažką apie savo silpnas dantenas. Jinai bandydavo įsiutinti Dženkinsą įjaudrindama savo kūnu, o paskui neleisdama patenkinti jam sukeltų geidulių, bet Dženkinsas raukydavosi tol, kol ji nusileisdavo.

Per tą laiką jis išbandė visas mazochisto gudrybes, kad tik Rita nutrauktų su juo santykius. Du kartus jis neatėjo į pasimatymą (Rita atsiuntė man sąskaitą už sugaištą laiką), netyčia sudaužė jos laikroduką (sąskaitą vėl gavau aš), o besimylint patirdavo orgazmą, kai ji mažiausiai to tikėdavosi ar net žiovaudavo. Vis dėlto Ritos meilės (trys šimtai dolerių per savaitę) tai neatvėsino.

Baigiantis tokio neregėto pasisekimo su ja mėnesiui Dženkinsas ėmė kur kas drąsiau jaustis moterų draugijoje ir netgi penkias minutes flirtavo su panele Reingold. Kita vertus, visai nedaug trūko, kad jam visiškai pakriktų nervai. Jį apėmė baisi neviltis: nesusigriebė venerinės ligos, nesugebėjo užtaisyti Ritai vaiko, jos įsiutinti, priversti jį palikti ar kaip nors kitaip susimauti. Aišku, jis kompensavo šį trūkumą vis dažniau susimaudamas visose kitose gyvenimo srityse. Du kartus Dženkinsas pametė piniginę. Išeidamas iš namų paliko vonioje atsuktą vandenį ir užtvindė butą. Galop vieną dieną pareiškė man, jog nuo tada, kai pats ėmė investuoti pinigus, prarado tiek daug pinigų fondų biržoje, kad turėsiąs atsisakyti psichoanalizės sesijų.

Įkalbinėjau Dženkinsą lankytis toliau, bet tą pavakarę jis įsigudrino būti partrenktas buldozerio ir šešias savaites išgulėjo ligoninėje. Po kelių mėnesių kauliukai liepė man nusiųsti jam sąskaitą už Ritos paslaugas. Deja, turiu pranešti, kad jis iškart ją apmokėjo. Įtraukiau jo atvejį į savo nesėkmių sąrašą (su klaustuku).

Su kitais pacientais sekėsi irgi ne per geriausiai. Su moterimi, nejaučiančia saiko santykiaujant su vyrais, išbandžiau trečią Viljamo Džeimso būdą atsikratyti blogų įpročių — persisotinimą. Įkalbinau ją savaitę padirbėti viename klientų niekada nestokojančiame Bruklino viešnamyje, manydamas, kad to pakaktų kiekvieną moterį grąžinti į doros kelią, bet ji išbuvo mėnesį. Už uždirbtus pinigus ji nusisamdę vieną iš savo klientų vykti su ja atostogauti į Puerto Valjartą. Nuo to laiko jos nemačiau, bet irgi įtraukiau į savo nesėkmių sąrašą (su klaustuku).

Mano psichoanalizės sesijos virto vaidmenų atlikimo sesijomis, tik, užuot apsiribojęs drama ir žaidimais kaip Džeikobas Morenas savo psichodramoje, aš apsiribojau tikru gyvenimu. Viskas turėjo būti daroma su tikrais žmonėmis tikrame gyvenime.

Per ateinančius penkis mėnesius dažniausiai liepdavau savo pacientams mesti darbą, palikti sutuoktinį ar namus, atsisakyti hobių ir įpročių, atsiversti į kitą religiją, iš pagrindų pakeisti miego, valgymo, lytinių santykių ir mąstymo įpročius, žodžiu, iš naujo patirti neišreikštus savo troškimus, atskleisti nepanaudotą potencialą. Bet aš nė žodžiu neprasitariau apie kauliukus.

Kaip jau pradedate suprasti, kol nesupažindinau pacientų su kauliukų pritaikymu, rezultatai dažniausiai būdavo tragiški. Du pacientai padavė mane į teismą, vienas nusižudė (trisdešimt penki doleriai už valandą — šuniui ant uodegos), vieną areštavo už tai, kad pastūmėjo nepilnametį padaryti nusikaltimą, o dar vienas dingo jūroje, kai kanoja išplaukė į Taitį. Kita vertus, pasiekiau ir keletą svarių pergalių.

Vienas vyras, labai didelius pinigus gaunantis reklamos agentūros vadovas, metęs darbą ir šeimą įstojo į taikos korpusą, dvejus metus praleido Peru, parašė knygą apie tariamą žemės reformą neišsivysčiusiose šalyse — ją be galo išgyrė visi, išskyrus Peru ir JAV vyriausybes — ir dabar gyvena lūšnelėje Tenesio valstijoje ir rašo knygą apie reklamos poveikį neišsivysčiusiems protams. Kaskart, kai apsilanko Niujorke, užsuka pas mane ir ragina parašyti knygą apie neišsivysčiusią psichiatrų psichiką.

Kiti mano laimėjimai buvo ne tokie akivaizdūs ir greiti.

Pavyzdžiui, Linda Reikman. Ši liekna turtinga mergina pastaruosius ketverius metus gyveno Grinidž Vilidže ir darė viską, ką turtingos, emancipuotos merginos mano turinčios daryti Grinidž Vilidže. Per keturias gydymo savaites prieš mano paties emancipaciją sužinojau, kad tai jau trečias jos psichoanalizės kursas, kad ji labai mėgsta kalbėti apie save, ypač apie savo ištvirkimą, abejingumą ir žiaurumą vyrams bei apie kvailas bergždžias jų pastangas ją įskaudinti. Jos monologuose staiga pasipildavo literatūrinės, filosofinės ar froidiškos aliuzijos, paskui jos taip pat netikėtai pranykdavo. Paprastai per kiekvieną sesiją jai pavykdavo pasakyti ką nors, turinčio šokiruoti mano buržuazinį respektabilumą.

Tačiau praėjus trims savaitėms nuo tada, kai leidau kauliukams diktuoti anarchiją, turėjau su ja ganėtinai įspūdingą sesiją. Ji įėjo net labiau sudirgusi negu paprastai, kraipydama gana kraipias šlaunis perėjo kabinetą ir agresyviai sudribo ant kušetės. Didžiai mano nuostabai, ji neištarė nė žodžio tris minutes — jai tai buvo asmeninis rekordas. Galop irzliai tarė:

— Man taip įgriso ir nusibodo šitas... šūdas. [Pauzė] Nežinau, ko čia ateinu. [Pauzė] Jūs padedat ne daugiau negu chiromantas. Dievuliau, viską atiduočiau, kad vieną dieną susitikčiau VYRĄ. Susipažįstu vien su... bekiaušiais masturbatoriais. [Pauzė] Koks... kvailas pasaulis! Kaip žmonės pakenčia tokį varganą gyvenimą? Esu piniginga, protinga, seksuali — ir mirštu iš nuobodulio. Visi tie mulkiai niekuo negali pasigirti, bet gyvenimu nesiskundžia. Kaip čia yra?! [Pauzė] Ak, kaip norėčiau susprogdinti visą šitą... supistą miestą į gabalėlius! [Ilga pauzė]

Šį savaitgalį praleidau su Kertu Rolinzu. Jūsų žiniai, jis ką tik išleido romaną. Partisan Review apie jį atsiliepė, cituoju: „Jau daug metų nebuvo pasirodęs toks stulbinamai poetiškas kūrinys“ — citatos pabaiga. [Pauzė] Jis talentingas. Jo proza lyg žaibas: griausminga, ryški, akinanti. Jis — Džoisas su Henrio Milerio energija. [Pauzė] Dabar rašo naują romaną apie ką tik tėvo netekusio berniuko penkiolika gyvenimo minučių. Penkiolika minučių — ištisas romanas! Be to, Kertas mielas. Beveik visos merginos kariasi jam ant kaklo. [Pauzė] Jam reikia pinigų. [Pauzė] Keista, bet neatrodo, kad jam labai reikėtų sekso. Dulkt padulkt ir vėl prie rašomojo stalo. Dulkt padulkt. [Pauzė] Bet jam patiko, kai paėmiau ant danties. Tik...

Norėčiau nukapoti jam rankas. Čiaukšt, čiaukšt ir nėra. Tada galėtų diktuoti man savo romaną. [Pauzė] Nukapoti jam rankas — tikriausiai tai reiškia, kad noriu jį iškastruoti. Galimas daiktas. Nemanau, kad jis dėl to labai sielotųsi. Manau, tartųsi turįs daugiau laiko savo brangiajam rašymui, toms didžiai svarbioms penkiolikai kažkokio pimpuko gyvenimo minučių. [Pauzė] „Stulbinantis romanas“! Dieve brangus, jo grakštumas kaip palaidoto Hermano Melvilio, o įtaigumas kaip mirštančios Emilės Dikinson. Žinot, apie ką ta knyga? Apie jautrios sielos jaunuolį, kuris sužino, kad jo motina suka romaną su vyru, mokančiu jį mylėti poeziją. Jautrios sielos jaunuolį apima neviltis. „Ak, Šeli, kodėlei mane palikai?!“ [Pauzė] Kertas — vienas iš tos daugybės bekiaušių masturbatorių. [Pauzė]

Šiandien jūs labai nekalbus. Ar negalit bent retkarčiais įterpti kokį „aha“ ar „taip“? Gal užmiršot — moku jums keturiasdešimt žalių už valandą? Už tiek turėčiau išgirst bent du ar tris „taip“ per minutę.

— Šiandien aš tam nenusiteikęs.

— Šiandien jūs tam nenusiteikęs? O kam tai rūpi? Manot, aš nusiteikusi tris dienas per savaitę skiest apie save? Nereikia, daktare Rainhartai, jūs turit jaust malonumą. Pasaulis pagrįstas principu, kad visi žmonės turi ėst šūdą, kad ir koks negardus jis būtų. Nagi, kalbėkit. Elkitės kaip psichiatras. Išgirskime ištikimąjį aidą.

— Šiandien norėčiau išgirsti, ką norėtumėt daryti, jei galėtumėt perkurti pasaulį taip, kad jis atitiktų jūsų... didžiausias svajones.

— Nemalkit šūdo. Paversčiau jį viena didžiule sėklide, kuo gi dar?

[Pauzė] [Ilgesnė pauzė]

— Aš... pirma aš išnaikinčiau visus žmones... na, gal kelis palikčiau. Sunaikinčiau viską, ką kada nors sukūrė žmogus, VISKĄ, ir vietoj to... visus gyvūnus palikčiau... Ne, nepalikčiau. Juos visus irgi išnaikinčiau. Tačiau palikčiau žolę ir gėles. [Pauzė]

Žmonių negaliu įsivaizduot. [Pauzė] Negaliu įsivaizduot net savęs. Matyt, aš irgi sunaikinta. Vaje! Mano didžiausia svajonė — tuščias pasaulis. Dievuliau, čia tai bent! Kekšytėms iš Rėmo baro tai labai patiktų. Bet kur jos tame mano pasaulyje? Jų irgi neliko. Tuštut tuštutėlis pasaulis.

— Ar galit įsivaizduoti žmogų, kuris jums patiktų?

— Klausykit, daktare, aš nekenčiu žmonių, aš tai žinau. Sviftas jų nekentė, Markas Tvenas irgi. Taigi turiu garsių bendraminčių. Tik kvailiai gali vertinti kvailius, o banda — bandą. Kad ir kas esu, man užtenka smegenėlių suprasti, kad geriausi žmonės arba skystablauzdžiai, arba veidmainiai. Matyt, jūs irgi. Tiesą sakant, jūs, psichiatrai, esat didžiausi veidmainiai iš visų.

— Kodėl taip sakot?

— Jūs slepiatės už savo veidmainiško etikos kodekso. Keturios savaitės sėdžiu čia ir pasakoju apie savo kvailą, žiaurų, paleistuvišką, beprasmišką elgesį, o jūs sėdit atsilošęs, linksit kaip kokia marionetė ir sutinkate su viskuo, ką sakau. Aš kraipiau prieš jus uodegą, parodžiau nuogą šlaunį, o jūs apsimetat nesuprantąs, ko siekiu. Jūs nereaguojate į nieką, vien į tai, ką perteikiu žodžiais. Na gerai, norėčiau pajusti jūsų pimpalą. [Pauzė] Dabar geras daktaras pasakys savo tyliu asilišku balsu: „Sakote, kad norėtumėte pajusti mano pimpalą“, o aš atsakysiu: „Taip, viskas prasidėjo, kai man buvo treji, ir mano tėvas“, o jūs pasakysit: „Jūs jaučiate, kad troškimas pajusti mano pimpalą kilo...“, ir mudu toliau apsimetinėsime, kad tie žodžiai visiškai nieko nereiškė.

Panelė Reikman nutilo, paskui atsirėmė alkūnėmis ir nežiūrėdama į mane spjovė riebų gniutulą seilių lanku ant kilimėlio priešais mano rašomąjį stalą.

— Nekaltinu jūsų. Elgiausi kaip automatas. Arba, konkrečiau, kaip šūdžius.

Panelė Reikman atsisėdo ant kušetės ir pasisukusi juosmeniu įsmeigė į mane akis.

— Ką jūs pasakėte?

— Jūs jaučiate, kad nežinote, ką aš pasakiau? — tačiau tardamas šiuos žodžius nutaisiau psichiatro išraišką ir pabandžiau draugiškai nusišypsoti.

— Viešpatie aukštielninkas — vis dėlto čia žmogus! [Pauzė] Džiugu. Pasakykit dar ką nors. Ligi šiol nesu girdėjusi jus ką nors sakant.

— Ką gi, Linda, manyčiau, atėjo laikas baigti nedirektyviąją psichoterapiją. Metas jums išgirsti, ką apie jus manau, ar ne?

— Ką tik taip ir pasakiau.

— Pirma, manau, pripažinkime, kad esate neregėtai pasipūtusi. Antra, lovoje galite pasiūlyti kur kas mažiau negu dauguma moterų, nes esate liesa ir, sprendžiant tik iš išorinių požymių, ganėtinai mažų krūtų, todėl jums reikia pagalvėlių į liemenėlę, kad atrodytų didesnės [ji pašaipiai šyptelėjo], be to, jūs tikriausiai išerzinate vyrą iki orgazmo jam dar nespėjus iki galo prasisegti užtrauktuko. Trečia, jūsų intelektas labai ribotas, nes esate per menkai apsiskaičiusi ir ne itin supratinga. Viską apibendrinus, palyginti su kitais žmonėmis, esate vidutinybė visais atžvilgiais, išskyrus savo pinigus. Skaičius vyrų, su kuriais permiegojote ar kurie jums piršosi ar siūlėsi, rodo, koks atviras jūsų tarpkojis ir piniginė, bet nieko gera nesako apie jūsų asmenybę.

Pašaipus jos šypsnys tol plito, kol veide jam nebeliko vietos, tad persimetė į jos pečius, paskui nugarą, ir toji teatrališkai nusisuko nuo manęs parodydama panieką. Kol baigiau, jos veidas išraudo. Tada panelė Reikman perdėtai lėtai ir ramiai prašneko:

— Ak, vargšelė nelaiminga Linda. Tik garsusis Lukutis Rainhartas gali išgelbėti jos atmatų pritvinkusią sielą, kad nesustingtų į šūdo luitą. [Ji staiga prakalbo greičiau] Pasipūtęs šunsnuki! Kas tariesi esąs, kad čia skiediesi apie mane? Tu manęs visiškai nepažįsti. Nieko tau nepasakojau apie save, gal tik keletą pikantiškų smulkmenų, o tu iš jų sprendi apie mane.

— Ar norėtumėte parodyti man savo krūtis?

— Atsipisk!

— Gal galėtumėte parodyti man savo esė, apsakymų, eilėraščių ar paveikslų?

— Negalima spręsti apie žmogų iš jo kūno matmenų ar esė. Jeigu aš pasimyliu su vyru, jis to niekada nepamiršta. Jis žino turėjęs moterį, o ne kokį pūkuotą ledkalnį. O jūs slepiatės už savo brangiosios etikos ir tariatės esąs pranašesnis, nes matote vien išorę.

— Kokių kitų gerų savybių turite?

— Vadinu daiktus tikraisiais vardais. Žinau, nesu tobula ir taip sakau, ir aš įsitikinau, kad jūs, psichiatrai, esat patenkinti savim vujaristai, ir drožiu jums tai į akis — štai kodėl galų gale jūs visi mane užsipuolat. Jūs negalit pakęsti tiesos.

— Pasimylėti su jumis sukliudė mano etika?

— Taip, nebent esate žydras, kaip kitas psichoanalitikas, kurį pažinojau.

— Tuomet prašau leisti man oficialiai pareikšti, kad ateityje su jumis bendraudamas aš nesistengsiu laikytis tradicinių paciento ir gydytojo santykių, be to, nepaisysiu etikos normų, surašytų Amerikos praktikuojančių psichiatrų asociacijos kodekse. Nuo šiol bendrausiu su jumis kaip vienas žmogus su kitu. Kaip psichiatro profesijos žmogus aš jums patarsiu, bet ne daugiau. Kaip į tai žiūrite?

Linda nuleido kojas ant grindų ir pažiūrėjo į mane su vangia šypsena — gal, jos įsivaizdavimu, gašlia? Turiu pripažinti, kad ji buvo gana seksuali: liekna, šviesaus gymio, pilnų lūpų. Tačiau ji buvo mano pacientė, todėl nė menkiausiu raumenėlio krustelėjimu nereagavau į jos gundymus — kaip ir visų kitų pacienčių per tuos penkerius metus, nors jos ir rangydavosi, prisipažindavo mylinčios, siūlydavosi, išsirengdavo ar bandydavo išžaginti (per vieną ar kitą sesiją viso to pasitaikė). Tačiau gydytojo ir pacientės santykiai nuslopindavo mano lytinius impulsus nė kiek ne prasčiau negu dvidešimt atsispaudimų po šaltu dušu. Žiūrėdamas, kaip Linda Reikman šypsosi, pastebimai išriečia nugarą ir atkiša savo krūtis (tikras ar po pagalvėlėmis kimšta liemenėle?), pirmą kartą per psichoanalitiko karjerą pajutau, kaip mano strėnos atsiliepia.

Jos šypsena pamažu virto pašaipa.

— Jau geriau, bet mažoka.

— Rodos, sakėt, kad norit pajust mano pimpalą?

— Praėjo noras.

— Tokiu atveju grįžkim prie jūsų. Dar kartą atsigulkit ir sakykit, kas ateina į galvą.

— Kaip suprasti — atsigulkit vėl? Ką tik sakėt, kad būsit žmogiškas. Žmonės nesikalba atsukę vienas kitam nugarą.

— Jūs teisi. Na, gerai — kalbėsimės akis į akį.

Linda vėl pažiūrėjo į mane; jos akys prisimerkė, viršutinė lūpa du kartus trūktelėjo. Ji atsistojo ir pasisuko veidu į mane. Ant stalo stovinčios lempos šviesoje pamačiau mažyčius prakaito taškelius jai ant veido. Šįsyk jame neįžvelgiau gašlios šypsenėlės — nors gal ji manė tokią nutaisiusi — veikiau grimasą. Ji pasuko prie manęs ir artindamasi ėmė šone prasiseginėti sijoną.

— Manau, mudviem abiem bus geriau, jei pažinsim vienas kitą kūniškai. Sutinkat?

Ji priėjo prie kėdės, paleido sijoną, ir tas nukrito ant grindų. Matyt, apatinis sijonas nukrito kartu. Ji mūvėjo miniatiūrinėmis balto šilko kelnaitėmis, bet buvo be kojinių. Pusiau užmerktomis akimis ji atsisėdo man ant kelių (kėdės atkaltė neoriai girgždėdama per plaštaką atsilošė atgal), pažiūrėjo man į veidą ir tarė:

— Sutinkat?

Kalbant atvirai, atsakymas buvo „taip“. Jutau puikią erekciją, pulsas buvo padidėjęs keturiasdešimčia procentų, strėnos priplūdo visų reikiamų hormonų, o protas — kaip tokiais atvejais ir yra numačiusi gamta — veikė blausiai ir lėtai. Ji prisilietė prie mano lūpų savo drėgnomis lūpomis ir liežuviu, paskui įkišo liežuvį man į burną, jos pirštai mano kaklu nuslinko į plaukus. Ji vaidino Brižitą Bardo, tad aš reagavau atitinkamai. Po ilgo, malonaus bučinio ji atsistojo ir su mašinalia mieguista šypsenėle nusivilko palaidinukę, nusisegė liemenėlę (kimšti pagalvėlėmis jos vis dėlto nereikėjo), apyrankę, laikroduką ir nusimovė kelnaites.

Kadangi aš ir toliau sėdėjau su palaiminga bepročio mina, ji sudvejojo, jusdama, kad daugmaž atėjo mano eilė veikti: aistringai ją apkabinti, nusinešus paguldyti ant kušetės ir galutinai sutvirtinti mūsų saitus. Nusprendžiau apsimesti to nesuprantąs. Po šios trumpos dvejonės (dabar jau drėgna jos viršutinė lūpa trūktelėjo kartą) ji atsiklaupė prie manęs ir ėmė grabinėti mano praskiepą, paskui atsegė diržą, atkabino kabliuką ir nuleido užtrauktuką. Kadangi nepasijudinau nė per milimetrą (sąmoningai), jai sunkiai sekėsi ištraukti trokštamą daiktą iš mano trumpikių. Kai jai pavyko išvaduoti jį iš narvo, jis atsistojo oriai įsitempęs ir šiek tiek drebėdamas, kaip jaunas mokslininkas, kuriam tuoj uždės ant galvos daktaro kepuraitę. (Visas kitas mano kūnas buvo šaltas ir sustingęs, kaip mums ir pataria APPA etikos kodeksas.) Linda palinko jo apžioti.

— Ar esate mačiusi filmą „Siera Madrės lobis“? — paklausiau.

Ji apstulbusi sustojo, paskui užmerkė akis iki galo ir įsitraukė mano varpą į burną.

Linda pasielgė taip, kaip tokiais atvejais elgiasi išmintingos moterys. Nors jos burnos šiluma ir liežuvio prisilietimas, kaip ir galėjai numanyti, sukėlė euforiją, mintyse ne itin džiaugiausi tuo, kas vyksta. Tas pamišęs mokslininkas, kauliukų žmogus, per daug rimtai į viską žiūrėjo.

Praėjus, kaip ėmė rodytis, nesmagiai ilgam laikui (kol ji visa tai išdarinėjo, sėdėjau nebylus, orus ir profesionalus), ji atsistojo ir sukuždėjo:

— Išsirenk ir ateik.

Ji gražiai priėjo prie kušetės ir atsigulė kniūbsčia veidu į sieną.

Jutau, kad jeigu dar kiek pasėdėsiu nekrustelėdamas, ji atsitokės, užpyks, apsirengs ir pareikalaus grąžinti pinigus. Mačiau ją atliekant du vaidmenis — sekso katytės ir intelektualios gyvatės. Gal yra dar kokia trečia Linda? Priėjau (kaire ranka prilaikydamas kelnes) prie kušetės ir atsisėdau. Oficialios rudos odos fone baltas nuogas Lindos kūnas atrodė šaltas ir kūdikiškas. Nors buvo nusukusi veidą, iš svorio ant kušetės krašto ji suprato, kad atvykau.

Kad ir kokių trūkumų galėjo turėti Linda kaip žmogus, juos su kaupu atpirko apvalus ir iš pažiūros kietas užpakaliukas. Jos instinktas — o gal gerai išmoktas įprotis — atkišti sėdmenis akivaizdžiai įjaudrintam vyrui pasiteisino. Mano ranka išties atsidūrė per šešis centimetrus nuo tos kūno dalies, kol tas pamišęs mokslininkas Londono rūke susigaudę, kas darosi.

— Apsiversk, — liepiau. (Kad nukreiptų savo pavojingiausią ginklą kitur.)

Ji iš lėto apsivertė, ištiesė dvi baltas rankas ir pritraukė mane už kaklo, kol mūsų lūpos susitiko. Ji ėmė įsakmiai dejuoti. Pirma ji smarkiai prispaudė lūpas prie manųjų, paskui, kažkaip privertusi mane užkelti kojas ant kušetės, smarkiai prisispaudė prie manęs pilvu. Lyg ir viską pasaulyje pamiršusi, bet išmintingai, ji kaišiojo liežuvį man į burną, raitėsi, inkštė ir į mane kabinosi. Aš tik gulėjau ir ne itin stengdamasis svarsčiau, ką daryti.

Matyt, aš dar kartą pražiopsojau momentą, kai turėjau kažką padaryti, nes ji nutraukė mūsų bučinį ir stumtelėjo mane nuo savęs. Man dingtelėjo mintis, kad ji nusprendė nebevaidinti, bet iš primerktų akių ir perkreiptų lūpų supratau, jog taip nėra. Praskėtusi kojas ji kišo ranką prie daikčiuko, kuris galėjo užtikrinti palikuonis.

— Linda, — pasakiau tyliai. (Šįsyk — be jokių nesąmonių apie filmus.)

— Linda, — pakartojau. Viena jos ranka apsimetė Vergilijumi mano Dantei ir bandė nusivesti jį į požemių pasaulį, bet aš sulaikiau Dantę.

— Linda, — ištariau trečią kartą.

— Įkišk jį, — tarė ji.

— Linda, luktelk.

— Kas atsitiko — įkišk, — ji atsimerkė ir pakėlė akis į viršų. Atrodė, kad ji manęs nepažįsta.

— Linda, man menstruacijos.

Froidas neabejotinai žino, kodėl taip pasakiau, bet mane apėmė gėda, pagalvojus, koks tai absurdas, ir suvokus jo psichoanalitinę reikšmę.

Gal Linda nebuvo skaičiusi Froido, o gal jai buvo nė motais; man pasidarė apmaudu matant, kad ji iš Bardo tuoj virs gyvate, ir jokios pereinamosios trečios Lindos nebus.

Ji kartą sumirksėjo vokais, buvo kažką besakanti, bet pasigirdo tik šnarpštelėjimas, tris, keturis kartus timptelėjo viršutinę lūpą, vėl primerkė akis, sudejavo ir tarė:

— Įeik, prašau tavęs, įeik į mane — dabar. Greičiau.

Nors netraukiamas jos rankos mano eržilas entuziastingai atsiliepė ir pasileido šuoliais, kol iki žvaigždžių slėnio liko trys centimetrai, pamišęs mokslininkas tada timptelėjo vadeles.

— Linda, norėčiau, kad pirma kai ką padarytum, — pasakiau. (Ką? Ką?! Dėl Dievo meilės — ką?!) Iš tikrųjų šis teiginys buvo idealus: ji negalėjo žinoti, ar prašau jos kažko dėl sekso — tokiu atveju ji galėtų mėgautis Bardo vaidmeniu — ar ko nors nekonkretaus, kaip psichoanalitikas. Pro visiškai atmerktas akis žvelgė smalsumas, stipresnis už Bardo ar gyvatę.

— Ką? — paklausė ji.

— Gulėk kaip dabar, nejudėk ir užsimerk.

Ji pažiūrėjo į mane — mudviejų kūnai buvo vos per pusę sprindžio vienas nuo kito, ir viena jos ranka vis dar tempė mane prie to karštojo tiglio — ir vėl ji buvo nei Bardo, nei gyvatė. Kai ji atsiduso, paleido mane ir užsimerkė, aš pamažėle vėl atsisėdau ant kušetės krašto.

— Pasistenk atsipalaiduoti.

Jos akys bemat atsimerkė, o galva krestelėjo lyg lėlės.

— Kurių velnių man palaiduotis?

— Prašau, dėl manęs... padaryk vieną dalyką. Gulėk šitaip visu grožiu ir pasistenk atpalaiduoti rankas, kojas, veidą — viską. Prašau tavęs.

— Kuriems galams? Tu juk neatsipalaidavęs! — ir ji šaltai nusijuokė iš mano nepasotintos, nuskriaustos, bet vis dar nelinkstančios vidurinės kojos.

— Linda, būk gera, aš tavęs noriu. Noriu su tavim mylėtis, bet pirma noriu glostyti, bučiuoti tave ir noriu, kad priimtum mano meilę be... visiškai atsipalaidavusi. Žinau: tai neįmanoma, todėl siūlau, kaip gali tai padaryti. Noriu, kad įsivaizduotum mažą mergaitę, skinančią gėles laukuose. Ar gali?

Gyvatė sužaibavo į mane akimis.

— Kam?

— Jei taip padarysi, gal... — jei vykdysi mano nurodymus, galbūt sulauksi netikėtumo. Jei dabar į tave įeisiu, nė vienas mūsų nieko nesužinos.

Dramatiškai prikišau veidą prie pat jos.

— Maža mergaitė skina gėles be galo vešliame, žaliame, gražiame lauke, tik jame nėra nė gyvos dvasios. Ar matai?

Ji akimirką dar pažaibavo akimis, paskui nuleido galvą ant kušetės ir suglaudė kojas. Praėjo dvi ar trys minutės. Iš labai toli girdėjau taukšint panelės Reingold rašomąją mašinėlę.

— Matau mažytę mergaitę, skinančią raibąsias lelijas prie pelkės.

— Ar ta mergytė graži?

[Pauzė]

— Taip, ji graži.

— Tėvai... kokie tos mergaičiukės tėvai?

— Ten dar auga baltagalvės skaistažiedės ir alyvų krūmai.

[Pauzė]

— Tėvai — tikri šunsnukiai. Jie muša tą vaiką... tą mergaitę. Jie prisiperka ilgų vėrinių, paskui jais peria ją. Jie sujungia kelias apyrankes ir jomis surakina. Jie duoda jai užnuodytų ledinukų, ji apsivemia, o tada jie verčia ją laižyti savo vėmalus. Jie nė akimirkos neleidžia pabūti mergaitei vienai. Jeigu tik ji išeina į laukus — kaip dabar — parėjusią ją muša.

(Neištariau nė žodžio, bet noras pasakyti „parėjusią ją muša“ buvo stiprus kaip Heraklis.)

Stojo ilga tyla.

— Jie muša ją knygomis. Be perstojo tranko jai per galvą knygomis. Jie bado ją žiogeliais ir pieštukais. Ir smeigtukais. Prilupę įmeta ją į rūsį.

Linda nebuvo atsipalaidavusi, neverkė. Atrodė, kad iš esmės ji vis ta pati gyvatė kaip visada, besiskundžianti tėvais, bet nesugebanti gailėtis tos mažos mergytės. Ji jautė vien kartėlį.

— Pažvelk labai įdėmiai į tą mergaitę laukuose, Linda. Labai įdėmiai į ją pažvelk. [Pauzė] Ta mergytė?.. [Pauzė]

— Ta mergytė... verkia.

— Kodėl ta mergytė... ar ji turi... ar ta mergytė turi gėlių?

— Taip, turi... Rožę, baltą rožę. Nežinau, kur...

[Pauzė]

— Ką ji... kokių jausmų ji turi tai baltai rožei?

— ...Ta balta rožė... vienintelis daiktas pasaulyje, su kuriuo ji gali pasišnekėti, vienintelis daiktas, kuris... ją myli... Ji laiko gėlę prieš akis už kotelio, su ja kalbasi ir... ne... jinai net nelaiko jos. Gėlė atsklendžia prie jos... tarsi vyktų stebuklas, bet mergytė niekados, nė vienintelio kartelio jos nepaliečia, niekuomet jos nebučiuoja. Mergytė žiūri į ją, mato ją, ir tomis akimirkomis... ir tomis akimirkomis... mažoji mergaitė... jaučiasi laiminga. Baltoji rožė... su ta baltąja rože... ji yra laiminga.

Dar minutė, ir Lindos akys sumirksėjusios atsimerkė. Ji pažiūrėjo į mane, į mano suglebusią varpą, į sienas, lubas. Į lubas. Suskambo skambutis — tik dabar suvokiau, kad jau trečią ar ketvirtą kartą, tad pajudėjau.

— Valanda baigėsi, — ji pasakė apdujusi ir pridūrė: — Kokia juokinga, kvaila istorija, — bet mieguistai, be pagiežos.

Sesija baigėsi — beliko apsirengti.

Keturioliktas skyrius

Per tuos pirmuosius kauliukiško gyvenimo mėnesius niekada sąmoningai nenusprendžiau leisti kauliukams valdyti mano gyvenimą ar tapti organizmu, kurio kiekvieną veiksmą nulemia šie kubeliai. Tokia mintis tuo metu būtų mane išgąsdinusi. Stengdavausi varžyti savo siūlomus variantus, kad Lilė ir mano kolegos nepradėtų įtarinėti mane sumanius ką nors ne visai įprasta. Savo tviskančius žalius kubelius laikiau rūpestingai paslėpęs nuo visų, o prireikus klausdavau jų patarimo vogčiomis. Tačiau pastebėjau, kad greitai įpratau paklusti nenuspėjamoms jų užgaidoms. Kai kurie įsakymai man nepatikdavo, bet kaip gerai suteptas automatas juos įvykdydavau.

Kauliukai siųsdavo mane į išsibarsčiusius po visą miestą barus sėdėti, gurkšnoti, klausytis ir plepėti. Jie išrinkdavo nepažįstamuosius, su kuriais turėdavau kalbėtis. Jie išrinkdavo vaidmenis, kuriuos turėjau vaidinti bendraudamas su tais nepažįstamaisiais. Taigi vieną kartą buvau Detroito „Tigrų“ veteranas lauko gynėjas, kai komanda atvažiavo žaisti į miestą su „Jankiais“ (Bronkso bare), kitą — britas Guardian reporteris (Barbizon Plaza restorane), dramaturgas homoseksualistas, universiteto profesorius alkoholikas, pabėgęs iš kalėjimo nusikaltėlis ir taip toliau. Kauliukai nusprendė, kad turiu pamėginti suvilioti nepažįstamą moterį, aklai pasirinktą iš Bruklino telefono abonentų knygos (šitaip pasisekė poniai Anai Marijai Sploljo, bet, ačiū Dievui, ji man pasirodė baisiai atstumianti); kad turiu bandyti pasiskolinti dešimt dolerių iš nepažįstamojo X (dar viena nesėkmė); kad duočiau dvidešimt dolerių nepažįstamajam Y (jis pagrasino iškviesti policiją, bet paskui paėmė pinigus ir net nenuėjo, bet nubėgo). Netrukus baruose, restoranuose, teatruose, taksi, parduotuvėse — kur tik nematydavo mane pažįstantys žmonės — niekada nebūdavau savimi, normaliu „aš“. Pradėjau žaisti kėgliais, lankyti sporto salę, kad sustiprinčiau juosmens raumenis. Ėjau į koncertus, beisbolo rungtynes, protesto akcijas, atvirus vakarėlius; viską, ko anksčiau niekada nedarydavau, dabar įtraukdavau į galimus variantus, ir kauliukai siuntinėjo mane daryti tai tą, tai aną, ir aš retai būdavau tas pats žmogus dvi dienas paeiliui.

Naujos vietos ir nauji vaidmenys privertė mane aiškiau pajusti, kaip aplinkiniai į mane reaguoja. Kai žmogus būna pats savimi, paklūsta vidinei prigimčiai, nešioja įprastas jam tinkamas kaukes, susilieja su aplinka, paprastai jis nepastebi kito žmogaus elgsenos subtilybių. Jis ima aiškiau jas pastebėti tik tada, kai tas kitas žmogus nebepaiso įprastų elgsenos modelių. Tačiau ėmus laužyti įprastą elgseną kilo grėsmė giliai manyje glūdinčioms asmenybėms, ir mano sąmonė buvo paakinta pakilti į neįprastą lygmenį — neįprastą todėl, kad žmogus instinktyviai ieško aplinkos, kurioje jo sąmonė galėtų atsipalaiduoti. Kurdamas problemas sau aš skatinau kitus mąstyti.

Kita vertus, aš pridarydavau kitiems keblumų.

Nors stengiausi elgtis taip, kad Lilė visada galėtų „logiškai“ paaiškinti mano keistenybes, vis dažniau leisdavau kauliukams nuspręsti, koks tėvas ir vyras būsiu, ypač per tris savaites, kurias Lilė, Laris, Evė ir aš praleidome išsinuomotoje sodyboje Long Ailendo rytuose.

Anksčiau, mano draugai, buvau užsidaręs savyje tėvas, o kartais išvis joks. Bendraudamas su vaikais dažniausiai: a) šaukdavau ant jų liautis šaukus, kai telefonu kalbėdavau svetainėje; b) šaukdavau ant jų eiti žaisti kur kitur, kai dieną norėdavau pasimylėti su Lile; c) šaukdavau ant jų liepdamas klausyti mamytės, kai jie itin įžūliai neklausydavo mamytės; d) šaukdavau ant Lario nebūti kvailam, kai jis bandydavo atlikti matematikos namų darbus.

Tiesa, kartais ant jų nešaukdavau. Kai apie ką nors svajodavau („Rainhartas atranda trūkstamą Froido teorijos grandį!“, „Sofija Loren skiriasi su Pončiu dėl Niujorko psichiatro!“, „Medicinos daktaras mėgėjas padaro gudrų ėjimą fondų biržoje!“) ar apie ką nors galvodavau (kaip atrasti trūkstamą grandį, kaip pavergti Sofiją Loren, kaip padaryti gudrų ėjimą), ramiai šnekėdavausi su vaikais apie viską, apie ką tik jie norėdavo šnekėtis („Gražus paveikslas, Lari, ypač kaminas“; Lilė: „Čia balistinė raketa“), o retkarčiais netgi žaisdavau su jais („Pykšt, pykšt — aš į tave pataikiau, tėti“. Susmunku ant grindų. „Tėti, tu tik sužeistas!“).

Vaikus mėgau, bet daugiausia kaip potencialius jungus, adlerius ir anas froid mano Zigmundui. Buvau pernelyg įsijautęs į didžio psichiatro vaidmenį, kad galėčiau dalyvauti žaidime „Tėvas“. Mano, kaip tėvo, elgesys nebuvo nepriekaištingas.

Vieni variantai, kuriuos duodavau pasirinkti kauliukams, turėdavo leisti pasireikšti manyje giliai glūdintiems tėviškos meilės jausmams, kiti atrišdavo rankas ne itin geranoriškam despotui.

Antai du kartus kauliukai nusprendė, kad skirčiau daugiau dėmesio vaikams ir tris dienas iš eilės praleisčiau su jais ne mažiau kaip po penkias valandas. (Koks atsidavimas! Koks pasiaukojimas! Pasaulio motinos, ką jūs atiduotumėt, kad galėtumėt praleisti su savo vaikais tik penkias valandas per dieną?)

Vieną rugsėjo dieną, papusryčiavus didelėje senoje visada saulės užlietoje virtuvėje su baltomis spintelėmis, esančioje dideliame sename ūkininko gyvenamajame name, stovinčiame dideliame sklype ir apsuptame didelių medžių ir ryškiaspalvių nuodingųjų žagrenių priaugusių laukų, paklausiau vaikų, ką jie norėtų daryti tą dieną. Laris nužiūrėjo mane nuo savo kėdės prie skrudintuvo. Jis vilkėjo trumpomis raudonomis kelnėmis ir baltais (vietomis) trumparankoviais marškinėliais. Putlios jo kojos buvo nusėtos negyjančių įdrėskimų ir šašų; nubalę geltoni jo plaukai beveik slėpė įtariai surauktą kaktą.

— Žaisti, — atsakė jis.

— Ką žaisti?

— Aš jau išnešiau šiukšles vakar.

— Šiandien norėčiau su jumis pažaist. Ko ketinate imtis?

Evė nuo savo kėdės dirstelėjo į Larį, svarstydama, ką jie ketina daryti.

— Nori su mumis žaisti?

— Taip.

— O tu vienas nežaisi su savivarčiu?

— Ne. Leisiu jums vadovauti.

— Tikrai?

— Taip.

— Valio, eime žaisti smėlyje.

Iš tikrųjų smėlis buvo suartas stačiakampis ūkininko laukas, supantis gyvenamąjį namą iš pusketvirtos pusės. Jame tarp išsprogusių žalių kopūstų vingiavo sudėtingas keliukų labirintas, kuris būtų nušluostęs nosį pačiam Robertui Mozesui. Valandą važiavau tais keliukais 1963 metų gamybos savivarčiu (tonka, 0,0 arklio galių, 0,002 kubinio centimetro variklis, kėbulo dažai nusilaupę). Vaikai mane dažnai kritikavo, esą manevruodamas savo stambų kūną trečiaeiliais keliais sugadinau per daug antraeilių kelių, ir kad tuneliai, daug metų atlaikę visus ciklonus ir uraganus (pusketvirtos dienos per vieną trumpą liūtį), sugriuvo man neatsargiai užkliudžius alkūne. Šiaip vaikams labai patiko, kad žaidžiu su jais, o man patiko žemė ir jie. Kai vaikus imi pažinti, jie darosi visai mieli.

Jie daugiau negu mieli.

— Tėti, — vėliau tą dieną tarė man Laris, kai gulėjome ant smėlio ir žiūrėjome, kaip Atlanto bangos ritasi į Vesthamptono paplūdimį, — kodėl vandenynas banguoja?

Perkračiau mintyse, ką žinau apie vandenynus, potvynius, atoslūgius bei panašius dalykus, ir nusprendžiau:

— Dėl vėjo.

— Bet kartais vėjas nepučia, o vandenynas banguoja visada.

— Todėl, kad kvėpuoja jūros dievas.

Šį kartą jis susimąstė.

— Kuo kvėpuoja? — paklausė jis.

— Kvėpuoja vandeniu. Įkvepia, iškvepia, įkvepia, iškvepia.

— Kur?

— Vandenyno viduryje.

— Ar jis didelis?

— Mylios aukščio, storas ir raumeningas kaip tėtis.

— O laivai neatsitrenkia jam į galvą?

— Kartais. Tada jis sukelia uraganus. Mes tuomet sakome „jūra įpyko“.

— Tėveli, kodėl dažniau su mumis nežaidi?

Pajutau, lyg man į pilvą būtų nuleidę sunkų inkarą. Mintyse dingtelėjo žodžiai „Turiu labai daug darbo“, ir nuraudau iš gėdos. „Norėčiau, bet...“ — atėjo į galvą ir nuraudau dar tirščiau.

— Nežinau, — atsakiau, nupūškavau prie vandens ir kaip buldozeris įsibridau. Plūduriavau tuoj už didžiulių bangų, matydamas vien besikilnojantį dangų.

Ir kauliukai, ir mano paties norai leido man daugiau pabūti su vaikais rugpjūtį ir rugsėjį. Kartą kauliukai man liepė nusivežti juos vienai dienai į Koni Ailendo pramogų parką, ir tą popietę prisimenu kaip vieną iš dviejų ar trijų neprilygstamo džiaugsmo salelių savo gyvenime.

Porą kartų be jokios progos nupirkau jiems žaislų ir, matydamas, kokie jie dėkingi už šias nepaaiškinamas, ligi tol neregėtas jų dievo dovanas, vos susilaikiau nemetęs psichiatrijos bei kauliukų ir neatsidavęs vien tėvystei. Kai atnešiau žaislų trečią kartą, Lario kranas neveikė, ir vaikai kaip pasiutę riejosi dėl antrojo tris dienas. Svarsčiau apie atostogas Aliaskoje, Sacharoje, prie Amazonės — bet kur, kad tik būčiau vienas.

Kauliukai pavertė mane labai nepatikimu griežtos drausmės sargu. Jie panoro, kad pirmas dvi rugsėjo savaites niekados nerėkčiau ant vaikų, už nieką jų nebarčiau ir nebausčiau. Dar niekuomet namuose taip ilgai netvyrojo tokia tyla ir ramybė. Paskutinę rugsėjo savaitę (pamokos mokykloje jau buvo prasidėjusios) kauliukai įsakė man būti visišku diktatoriumi visais klausimais, susijusiais su namų darbais, elgesiu prie stalo, triukšmu, tvarkos palaikymu ir pagarba suaugusiesiems. Už kiekvieną nusižengimą turėjau penkiolika kartų smarkiai pliaukštelėti delnu per užpakalį. Kai bandžiau palaikyti savo tvarką šeštą dieną, Lilė su tarnaite ir vaikais užsirakino žaidimų kambaryje ir nė už ką manęs neįsileido. Kai Lilė išbarė mane už savaitę trukusį tironijos priepuolį, paaiškinau, girdi, mane sukrėtė Spiro Agniu kalba apie atlaidumo blogybes.

Tokie įvykiai, švelniai tariant, sukėlė įtampą mano santykiuose su Lile. Kai pragyveni septynerius metus su moterimi — protinga, jautria moterimi, kuri (periodiškai) rodo tau didžiai švelnius jausmus, neišvengiamai užsimezga tam tikri emociniai ryšiai. O kai judu sugyvenate du gražius vaikus, šis ryšys neišvengiamai sustiprėja.

Mudu su Lile susipažinome ir susiporavome, kai abu buvome dvidešimt penkerių. Atsirado stiprus, protu nepaaiškinamas, akivaizdžiai neurotinis poreikis vieno kitam — meilė, viena iš daugybės visuomenei priimtinų beprotystės formų. Mudu susituokėme: taip visuomenė sprendžia vienatvės, geismo ir skalbimo problemas. Netrukus sužinojome, kad vedybinis gyvenimas neturi jokių blogybių, kurių negalėtų ištaisyti gyvenimas skyrium. Bent jau taip mums atrodė.

Aš studijavau mediciną ir nieko neuždirbau, tad Lilė, išlepinta klestinčio prekiautojo nekilnojamuoju turtu Piterio Daupmano duktė, pradėjo dirbti, kad mane išlaikytų. Lilė, vienintelė Lucijaus Rainharto, busimojo medicinos daktaro, išlaikytoja, pastojo. Praktiškas, tvirtas (tik ne tada, kai reikia išlaikyti spermą ten, kur jos vieta) Lucijus siūlė abortą. Lilė, jautri, mylinti, moteriška, siūlė gimdymą. Praktiškas vyras nepatenkintas raukėsi. Moteris maitino vaisių, šis paliko moters įsčias: gražus sūnus Lorensas — laimė, pasididžiavimas, skurdas. Po dviejų mėnesių išlepinta dukra Lilė vėl dirba dėl atsidavusio, praktiško, nuskurdusio medicinos daktaro Luko (tik dabar jis lankosi pas psichoanalitiką, atlieka internatūrą ir neturi praktikos). Netrukus Lilė išsiugdo sveiką pagiežą darbui, skurdui ir atsidavusiam, praktiškam medicinos daktarui. Mūsų tarpusavio ryšys auga, bet karšta, maloni vakarykštė aistra mąžta.

Trumpai tariant, kaip jau seniai suvokė pastabus skaitytojas, mūsų santuoka buvo tipiška. Mudu patyrėme džiugių akimirkų, kurių negalėjome su niekuo dalytis; turėjome tik mudviem suprantamų juokelių; turėjome savo šiltą, goslią, sekso kupiną meilę ir bendrą (ar bent jau Lilės) rūpinimąsi mūsų vaikais, domėjimąsi ir pasididžiavimą jais; be to, turėjome du vis labiau nusiviliančius ir vienas nuo kito vis labiau užsidarančius „aš“. Tų „aš“ siekių santuokinis gyvenimas nepatenkino, ir to fakto negalėjo užmaskuoti visas tas rangymasis ir raitymasis kartu lovoje, nors abipusis nepasitenkinimas kaip tik ir vienijo mus.

Kauliukai į viską ir visus žiūrėjo kaip į daiktus ir privertė mane elgtis taip pat. Emocijas, kurias turėjau visa kam jausti, nulemdavo kauliukai, o ne vidiniai santykiai tarp manęs ir žmogaus ar daikto. Meilė man ėmė rodytis kaip nelogiškas, despotiškas, pančiojantis ryšys su kitu daiktu. Jai negalėjai pasipriešinti. Ji buvo svarbi istoriškai susiklosčiusios savasties dalis. Ją reikėjo sunaikinti. Liliana turi virsti daiktu — daiktu, tiek pat menkai veikiančiu mano vidų ar tiek pat įdomiu man kaip... Nora Hamerhil (šią pavardę aklai ištraukiau iš Manheteno telefonų knygos). Sakot, neįmanoma? Galbūt. Bet jeigu žmogus gali keistis, vadinasi, šis elementariausias iš visų ryšių negali būti nekintamas. Taigi aš pabandžiau.

Kartais kauliukai atsisakydavo man talkinti. Jie liepdavo man rodyti jai rūpestį ir kilnumą. Jie pirmą kartą po šešerių metų nupirko jai brangių papuošalų. Lilė apkaltino mane neištikimybe. Kai nuraminau, ji buvo labai patenkinta. Kauliukai tris vakarus iš eilės nusiuntė mus žiūrėti dramų (vidutiniškai per metus eidavau į spektaklius tris kartus, du visados būdavo miuziklai, eidavę rekordiškai trumpą laiką); abu jautėmės kultūringi avangardistai ir nemiesčionys. Prisiekėme ištisus metus kartą per savaitę eiti žiūrėti pjesių. Kauliukai liepė elgtis kitaip.

Vieną savaitę kauliukai pareikalavo, kad nusileisčiau kiekvienai Lilės užgaidai. Nors ji du kartus išvadino mane bevaliu, o savaitei baigiantis atrodė pasidygėjusi mano silpnabūdiškumu, klausiausi jos ir reaguodavau į jos žodžius, nors normaliomis aplinkybėmis būčiau nepastebėjęs, kad ji egzistuoja. O kartais sujaudindavau ją savo dėmesingumu.

Lilei netgi patiko netikėtas kauliukų potraukis keistoms sekso padėtims, nors šiems liepus prieš pasiekiant orgazmą įeiti į ją iš trylikos skirtingų padėčių ji ganėtinai užpyko, kai pabandžiau surangyti į vienuoliktą padėtį. Lilės paklaustas, kodėl pastaruoju metu man užeina tokia daugybė keistų užgaidų, atsakiau, kad gal esu nėščias.

Tačiau aš paklusniai vykdžiau mediumo užduotį — perduoti paliepimus, nors kauliukų sprendimai, kad ir kokie malonūs kartais būdavo Lilei, Arlynai ar kitiems, tolino mane nuo kitų žmonių. Ypač kauliukams sekėsi griauti natūralų intymumą savo sprendimais sekso klausimais (pamėgink įtikinti moterį, kad pasitenkinsi tik konkrečia nei šiokia, nei tokia poza, kai jai atrodo kitaip). Akivaizdu, kad tokius kauliukų nurodymus įvykdyti galėdavau tik tada, jei pavykdavo paveikti (ne vien psichologiškai, bet ir fiziškai) moterį ir save patį. Kartą kauliukai iškrypėliškai panoro, kad „vieną savaitę susilaikyčiau nuo lytinių santykių su bet kokia moterimi“, ir šitaip sukėlė nemenką vidinį konfliktą. Kilo rimtas sąžinės ir principo klausimas: ką tiksliai reiškia „lytiniai santykiai“?

Savaitei baigiantis man žūtbūt knietėjo žinoti: ar kauliukai leidžia man daryti viską, tik neįeiti į makštį? O gal viską, išskyrus orgazmą? O gal slapčiausias kauliukų troškimas buvo, kad nesiimčiau jokios lytinės veiklos?

Kad ir kokie buvo kauliukų ketinimai, septintą dieną, santūriai apsirengęs trumparankoviais marškinėliais ir dviem kojinėm, atsidūriau ant sofos šalia Arlynos Ekstein, žavingai pasidabinusios gražia palei juosmenį kadaruojančia liemenėle, viena kojine, užraitota iki pusės blauzdos, dviem apyrankėm, vienu auskaru ir kelnaitėmis, kukliai dengiančiomis dešinę kulkšnį. Laikydamasi griežtų elgesio normų, ji nesugulė su manim į lovą nuo pat lemtingosios dienos, bet griežtos jos elgesio normos nė žodeliu neužsiminė apie automobilius, grindis, kėdes ar sofas, todėl įvairios jos kūno dalys dabar trynėsi į manąsias su labai aiškiais ketinimais. Kadangi neatstūmiau jos glamonių ir netgi jas skatinau, suvokiau: jeigu dabar ji pasakys: „Įeik į mane“, o aš atsakysiu: „Aš nenusiteikęs“, ji taip kvatos, kad aš nusirisiu ant kilimo. Arlynos dejonių decibelai rodė, jog po trisdešimt penkių sekundžių ji paprašys, kad fiziškai įžengčiau į jos žaidimų kambarį.

Norėdamas atitolinti šį iš pažiūros neišvengiamą veiksmą, pakeičiau padėtį, padėjau galvą jai tarp kojų ir pradėjau aiškiai suprantamą bendravimą burna. Ji atsakė taip pat aiškiai, ir jos žinutė buvo palankiai sutikta. Tačiau aš žinojau, kad nors Arlynai toks bendravimas malonus, jai tai palyginti netikęs įprasto mano ir jos kojų pirštų pašnekesio pakaitalas.

Man tapo aišku, ką turiu daryti. Mano sąžinė stebėtinai lengvai nusprendė kauliukus turėjus galvoje, kad turiu susilaikyti nuo santykių per genitalijas, ir nors Arlyna kartą man sakė skaičiusi, esą nuo spermos tunkama ir ji nenorinti jos paragauti, kilo dilema, kieno principai paims viršų — jos ar kauliukų žmogaus. Praėjus pusei minutės kauliukų žmogaus garbė buvo išsaugota, aš pasitenkinau lytiškai, o Arlyna žiūrėjo į mane išpūtusi akis ir šluostėsi burną plaštaka.

Atsiprašiau už savo „nesusivaldymą“ („Šis dalykas taip vadinasi?“ — paklausė ji). Arlyna meiliai prisiglaudė, neslėpdama pasididžiavimo, kad beprotiškai mane įjaudrino ir mano aistra išsipylė per kraštus prieš mano valią. Dar kartą prisipažinau mylįs ją aistringa platoniška meile, įkišau į ją pirštus, ėmiau bučiuoti krūtis, lūpas... Dar kelios minutės, ir man būtų antrąsyk kilusi ta pati dilema, tik dabar išsisukti nebebūčiau pajėgęs. Tai suvokęs pašokau nuo sofos ir ėmiau sąžiningai gražintis iš išorės.

Penkioliktas skyrius

Vieną dieną buvau Kristus. Mylinčio Jėzaus vaidmuo tikrai tiko įprastos elgsenos modeliams griauti, bet aš nustebau, koks nuolankus, mylintis ir atjautus ėmiau jaustis. Kauliukai man įsakė: „Būk toks kaip Jėzus“ ir nuolatos būti kupinam krikščioniškos meilės kiekvienam sutiktajam. Tą rytą savo noru nuvedžiau vaikus į mokyklą laikydamas jų rankutes ir jausdamasis geraširdis, mylintis tėvas. Manęs nė kiek neišmušė iš vėžių Laris, paklausęs: „Kas nutiko, tėti, kodėl eini su mumis?“ Grįžęs į kabinetą mūsų bute iš naujo perskaičiau Kalno pamokslą ir didžiąją Morkaus evangelijos dalį. Atsisveikindamas su Lile, išeinančia švaistyti pinigų parduotuvėse, palaiminau ir parodžiau tokį švelnumą, kad ji nusprendė, jog kažkas negerai. Šiurpią akimirką buvau beprisipažįstąs apie romaną su Arlyna ir prašąs atleisti, bet nusprendžiau, kad ten kitas vyras — ir kitas pasaulis. Kai vėl pamačiau Lilę vakare, ji prisipažino, kad mano meilė jai padėjo išleisti trigubai daugiau pinigų negu paprastai.

Tą pavakarę turėjau pasimatyti su Arlyna, bet žinojau raginsiąs ją ir save nebenusidėti ir melsti atleidimo. Ypač gailiaširdis stengiausi būti Frankui Osterfladui ir Lindai Reikman, to ryto pacientams, bet iš pažiūros tai menkai tepadėjo. Ponas Osterfladas nesusilaikė, kai užsiminiau, esą žaginti mažas mergaites, ko gero, nuodėmė: jis pratrūko aiškinti, kad jos nusipelniusios visko, ką jis su jomis daro. Kai ėmiau skaityti jam Kalno pamokslą, jis vis labiau irzo. Kai priėjau tą vietą apie dešiniąją akį — jeigu ji skatina tave nusidėti, išlupk ją, o jeigu dešinioji ranka gundo tave... — jis pašoko nuo kušetės kitapus mano stalo ir sugriebė mane už gerklės dar nė nebaigus skaityti. Kai Džeikui, panelei Reingold ir tuo metu pas Džeiką buvusiam pacientui galop pavyko mus išskirti, Osterfladas ir aš buvome gan susigėdę ir labai droviai prisipažinome aptarinėję Kalno pamokslą.

Linda Reikman atrodė pasidygėjusi, kai jai nusirengus iki juosmens pasiūliau kartu pasimelsti. Kai ji ėmė bučiuoti man ausį, prašnekau apie dvasinės meilės būtinybę. Kai ji įpyko, maldavau jos atleidimo, bet kai atsegė mano praskiepą, vėl pradėjau skaityti Kalno pamokslą.

— Kas, po velnių, tau šiandien pasidarė?! — pašaipiai paklausė ji. — Elgiesi dar bjauriau negu aną kartą.

— Bandau tau parodyti, kad esama dvasinės meilės, kur kas labiau praturtinančios negu tobuliausi iš visų kūniškų potyrių.

— Tu tikrai tiki tais paistalais? — paklausė ji.

— Aš tikiu, kad visi žmonės yra paklydėliai, kol juos užlieja didelė, šilta meilė visiems artimiesiems, dvasinė meilė, meilė Jėzui.

— Tu rimtai tiki tais paistalais?

— Taip.

— Grąžink man pinigus!

Kai tą dieną per pietus susitikau su Džeiku, vos neapsiverkiau. Taip norėjau padėti jam, tempiamam to nepermaldaujamo, perkrauto jo variklio. Jis lėkte lėkė per gyvenimą nespėdamas patirti nieko, o svarbiausia — tos didžios meilės, kurios buvau pritvinkęs aš. Kabindamas šakute didžiulius kąsnius troškintos jautienos su pupelėmis, jis pasakojo man apie nusižudžiusį per klaidą savo pacientą. Svarsčiau, kaip nugriauti tą iš pažiūros neįveikiamą jo šarvuotos savasties sieną, bet nieko negalėjau sugalvoti. Kuo toliau, tuo labiau liūdau. Jaučiau, kaip akys pritvinksta ašarų. Irzliai įsakiau sau nebūti sentimentaliam ir vėl ėmiau ieškoti kokio kelio į jo širdį.

„Kelias į jo širdį“ buvo kaip tik ta frazė, kuria mąsčiau tą dieną. Kiekvienai asmenybei ir kiekvienai religijai būdingas tam tikras žodynas ir kalbos stilius; pasijutęs Jėzumi Kristumi, pamačiau mylįs žmones, ir tas potyris pasireiškė nepažįstamais veiksmais ir nepažįstama kalba.

— Džeikai, — galop prabilau, — ar kada nors jauti didžią šilumą ir meilę žmonėms?

Jis sulaikė šakutę prie burnos ir akimirką vėpsojo į mane.

— Apie ką tu? — paklausė.

— Ar kada nors jauti, ar kada nors esi pajutęs užplūstant neapsakomą šilumą ir meilę kokiam nors žmogui ar visai žmonijai?

Jis dar akimirką pavėpsojo, paskui tarė:

— Ne. Froidas tokius jausmus siejo su panteizmu ir dvejų metų vaiko raidos stadija. Mano manymu, iracionali žmogų užliejanti meilė yra regresija.

— Ir tu niekados jos nepajutai?

— Ne. Kodėl klausi?

— O kas, jeigu tokie jausmai yra... nuostabūs. Kas, jeigu jie malonesni ir labiau pageidautini negu bet kuri kita būsena? Ar jie gali būti nepageidautini vien todėl, kad yra regresyvūs?

— Be abejo. Kas tas pacientas? Tas berniūkštis Kanonas, apie kurį man pasakojai?

— O kas, jeigu pasakyčiau tau, kad aš pats jaučiu tokį meilės ir šilumos visiems žmonėms antplūdį?

Garinė žemsemė šįsyk sustojo.

— O ypač meilę tau, — pridūriau.

Džeiko akys už lęšių sumirksėjo. Jis atrodė — aš tik interpretuoju išraišką, kurios iki tol nebuvau matęs — išsigandęs.

— Sakyčiau, kad tu regresuoji, — nervingai atsakė jis. — Kažkoks tavo raidos aspektas sutriko. Norėdamas išvengti atsakomybės ir ieškodamas pagalbos tu griebeisi tos didžios vaikiškos meilės visiems žmonėms, — jis vėl pradėjo valgyti. — Nieko, ji praeis.

— Manai, kad aš juokauju apie tą jausmą, Džeikai?

Jis nusisuko, ir jo akys ėmė šokinėti po kambarį lyg į spąstus įkliuvę žvirbliai.

— Negaliu pasakyti, Lukai. Pastaruoju metu tu keistai elgiesi. Gal tik žaidi, o gal esi nuoširdus. Galbūt tau vėl reikėtų lankyti psichoanalizės sesijas, pasikalbėti su Timu. Aš, kaip draugas, negaliu čia apie tave spręsti.

— Gerai, Džeikai. Bet noriu, kad žinotum: myliu tave ir nemanau, kad tai turi ką nors bendra su libido energijos nukreipimu į objektą ar analine stadija.

Jis nustojo valgyti ir nervingai sumirksėjo žiūrėdamas į mane.

— Tai krikščioniška meilė, veikiau — judėjiškai krikščioniška, — paaiškinau.

Jis atrodė vis labiau persigandęs. Ėmiau dėl jo baimintis.

— Kalbu tik apie šiltą, aistringą brolišką meilę, Džeikai, nėra ko nerimauti.

Jis nervingai šyptelėjo, greitosiomis sušnairavo į mane ir paklausė:

— Ar dažnai užeina tokie priepuoliai, Lukai?

— Būk geras — dėl to nesijaudink. Papasakok daugiau apie tą pacientą. Ar baigei straipsnį apie jo atvejį?

Netrukus Džeiko garvežys visu greičiu varė tolyn, sėkmingai palikęs savo kolegą, meilės pritvinkusį Lucijų Rainhartą, kažkokioj provincijos skylėj — tegul sau laukia, kol bus galima parašyti apie jį straipsnį.

— Sėsk, mano sūnau, — pasakiau Erikui Kanonui, kai tą dieną po pietų jis įėjo į mano žalią kambarėlį Kvinzboro valstybinėje ligoninėje. Prieš prašydamas slaugytojos jį atvesti, jutau didžiai šiltą, jėzišką jausmą. Dabar, stovėdamas už rašomojo stalo, žvelgiau į jį su meile. Jis žiūrėjo į mane, tartum tikėtų galįs išvysti mano sielą, ir didelės juodos jo akys pajuokiamai žvilgėjo. Nors vilkėjo išblukusiomis chaki spalvos kelnėmis ir suplyšusiais teniso marškinėliais, atrodė rimtas ir orus — grakštus ilgaplaukis Kristus, darantis įspūdį, kad kasdien mankštinasi ir yra išdulkinęs visas savo kvartalo merginas.

Jis kaip visada prisitraukė kėdę prie lango, atsainiai, nerūpestingai sudribo ir ištiesė kojas į priekį. Iš kairio sportbačio pado į mane nebyliai spoksojo skylė.

— Pasimelskime, — pasakiau nulenkdamas galvą.

Mano žodžiai užklupo jį, kai žiovavo, susidėjęs rankas ant pakaušio. Pražiota burna sustingo, jis įsmeigė į mane akis, paskui sulenkė kojas, palinko į priekį ir nulenkė galvą.

— Brangus Dieve, — ištariau garsiai, — padėk šią valandą vykdyti Tavo valią, atliepti Tavo sielos šauksmą ir kiekvienu atodūsiu Tave garbinti. Amen.

Vis dar nuleistomis akimis atsisėdau, svarstydamas, ką daryti toliau. Per pirmąsias sesijas su Eriku savo įpratimu dažniausiai jo minčių niekur nenukreipdavau ir didžiai trikdavau, nes jis tapo pirmu pacientu psichiatrijos istorijoje, kuris sugebėjo išsėdėti pirmas tris sesijas paeiliui neištardamas nė žodžio ir likdamas visiškai ramus. Per ketvirtą jis visą valandą be perstojo kalbėjo apie savo palatos ir pasaulio būklę. Kitose sesijose jis tai tylėdavo, tai neužsičiaupdavo. Per pastarąsias tris savaites tik porą kartų pabandžiau atlikti kauliukų nurodytus bandymus ir liepiau Erikui pamėginti pajusti meilę visiems autoritetams, bet visas mano gudrybes jis pasitiko tyla. Kai dabar pakėliau galvą, jis budriai į mane žiūrėjo. Juodomis akimis smeigdamas mane prie kėdės, jis išsitraukė iš kišenės cigaretę Winston, palinko į priekį ir be žodžių pasiūlė man.

— Ačiū, nenoriu, — atsakiau.

— Siūlau kaip vienas Jėzus kitam, — pašiepiamai šypsodamas tarė jis.

— Ačiū, ne.

— Kuriems galams ta malda?

— Šiandien jaučiuosi... pamaldžiai, — atsakiau, — ir...

— Džiaugiuosi dėl jūsų, — tarė jis.

— ...norėjau pasidalyti savo jausmais su tavim.

— Kas tu toks, kad būtum pamaldus? — netikėtai šaltai paklausė jis.

— Aš... aš esu... aš esu Jėzus, — pralemenau.

Akimirką jo veide išliko tas šaltakraujiškas budrumas, paskui jį iškreipė niekinanti šypsena.

— Tau stinga valios, — atsakė jis.

— Ką nori pasakyti?

— Tu nesikankini, deramai neatjauti savo artimo, neturi savyje ugnies, kad galėtum būti Kristus, iš tikrųjų gyvenantis šioje žemėje.

— O tu, mano sūnau?

— O aš visa tai turiu. Kiekvieną gyvenimo akimirką mano viduriuose liepsnoja ugnis, kad pažadinčiau šį pasaulį, išvyčiau, velniai rautų, tuos šunsnukius iš šventovės, kalaviju sukapočiau jų surambėjusias sielas.

— O meilė?

— Meilė? — suriaumojo jis ant manęs. Dabar jo kūnas ant kėdės buvo tiesus ir įsitempęs. — Meilė... — ištarė tyliau. — Taip, meilė. Jaučiu meilę tiems, kurie kenčia, kuriuos drasko mašina, tik ne tiems, kurie stovi prie jos valdymo pulto — tik ne kankintojams.

— Kas jie tokie?

— Tu, bičiuli, ir visi tie, kurie galėtų pakeisti tą mašiną, ją sudaužyti ar prie jos nebedirbti, bet to nepadaro.

— Aš esu tos mašinos dalis?

— Kiekvieną akimirką, kai vaidini šį psichoterapijos farsą šitam slaugytojų apniktame kalėjime, kali savo vinį į mano kryžių.

— Bet aš noriu tau padėti, išgydyti, padaryti laimingą.

— Atsargiau — aš apsivemsiu.

— O jeigu nustočiau dirbęs tai mašinai?

— Tuomet šiokią tokią viltį turėtum. Tuomet gal ir klausyčiausi; tuomet nebūtum man niekas.

— Bet jeigu aš išeisiu iš sistemos — kaip kada nors vėl tave pamatysiu?

— Yra lankymo valandos. Beje, aš čia neilgai bebusiu.

Sėdėjome ant savo kėdžių budriai ir smalsiai vienas kitą nužiūrinėdami.

— Tu nesistebi, kad pradėjau mūsų sesiją malda ar kad esu Jėzus?

— Tu žaidi žaidimus. Nežinau kodėl, bet žaidi. Todėl nekenčiu tavęs mažiau negu kitų, bet žinau, kad niekada negaliu tavim pasitikėti.

— Tu manai esąs Kristus?

Jis nusuko akis nuo manęs į suodiną langą.

— Tas, kuris turi ausis, tegirdi, — tarė jis.

— Nemanau, kad tu pakankamai myli, — atsakiau. — Jaučiu, kad meilė yra visa ko raktas, o tu, matyt, turi vien neapykantos.

Jis iš lėto vėl įsmeigė žvilgsnį į mane.

— Galėtum kovoti, Rainhartai. Užuot žaidęs. Privalai pažinti savo draugą ir jį mylėti, pažinti savo priešą ir jį pulti.

— Tai sunku.

— Atsimerk, ir tiek. Tas, kuris turi akis, temato.

— Aš visados matau, kaip gėriukai ir blogiukai straksi vieno žmogaus viduje. Aš niekuomet nematau taikinio, kurį turėčiau pulti. Visada noriu atleisti, mylėti.

— Žmogų, kuris valdo mašiną, ir žmogų, kuris yra mašinos dalis, nesunku pamatyti. Esi regėjęs juos visus: melagius, apgavikus ir mulkintojus. Tik paėjėk gatve atsimerkęs ir taikinių tau netrūks.

— Nori, kad mes juos žudytume?

— Noriu, kad su jais kautumeis. Visame pasaulyje vyksta karas, ir į kariuomenę pašaukti visi, taigi arba eini už mašiną, arba prieš ją, arba esi jos dalis, arba ji kasdien traiško tau kiaušius. Nori to ar ne, bet gyvenimas šiandien yra karas, ir kol kas, Rainhartai, tu koveisi ne toje pusėje.

— Bet juk privalai mylėti savo priešus, — paprieštaravau.

— Be abejo. Bet turi nekęsti blogio, — atsakė jis.

— Neteisk ir nebūsi teisiamas.

— Jei sėdi ant tvoros, tau įvaro į šikną, — nesišypsodamas atšovė jis.

— Man stinga ugnies — man visi patinka, — liūdnai pasiteisinau.

— Taip, tau stinga ugnies.

— Kam tada aš tinku? Noriu būti religingas.

— Gal apaštalas, — tarė jis.

— Vienas iš dvylikos?

— Tikriausiai. Imi trisdešimt žalių už valandą?

Už pusvalandžio sėdėdamas priešais Artūrą Toskaninį Džonsą jaučiausi prislėgtas, išvargęs ir nejėziškas, tad mažai kalbėjau. Kadangi kaip paprastai Džonsas irgi tylėjo, sėdėjome maloniai užsidarę savo atskiruose pasaulėliuose, kol sukaupiau pakankamai energijos, kad galėčiau mėginti ir toliau vaidinti savo vaidmenį.

— Pone Džonsai, — galop pasakiau, žiūrėdamas į įsitempusį jo kūną ir susiraukusį veidą, — sutinku: jūs teisingai elgiatės nepasitikėdamas jokiu baltu žmogumi, bet pabandykite akimirką įsivaizduoti, kad aš — galbūt dėl kažkokios savo paties neurozės — jaučiu jums nepaprastai šiltus jausmus ir be galo trokštu jums kaip įmanydamas padėti. Ką galėčiau jums padaryti?

— Ištraukit mane iš čia, — atsakė jis, tartum būtų tikėjęsis šio klausimo.

Susimąsčiau. Per maždaug dvidešimt sesijų įsitikinau jį turint vien šį nenumaldomą troškimą — lyg į narvą uždarytas gyvūnas nieko kito jis nenorėjo.

— O ką galėsiu jums padaryti, kai padėsiu išsivaduoti?

— Ištraukit mane iš čia. Kol nesu laisvas, apie nieką kita negaliu galvoti. O anapus šių sienų...

— Ką jūs darytumėt anapus šių sienų?

— Po velnių, vyruti, — užpyko jis, — sakiau, ištrauk mane iš čia, užteks tų kalbų. Sakei, kad nori padėti, bet vis mali šūdą.

Apmąsčiau jo žodžius. Aiškiai supratau, kad visa, kuo galėčiau padėti Džonsui ligoninėje, jam neatrodytų baltojo gydytojo pagalbos veiksmas. Jeigu man nepavyks įveikti šio ydingo mąstymo, mano meilė jo niekada nepalies. Na, o jeigu jį išleisčiau, manytų: ė, šitas kvailas baltašiknis kaip reikiant susimovė. Na ir kas? Ligoninėje jis gali jausti vien neapykantą. Iš jos išėjęs...

Atsistojau, priėjau prie suodino lango ir pažiūrėjau į pulkelį ligonių, lauke vangiai žaidžiančių beisbolą.

— Liepsiu jus tuoj pat paleisti. Šiandien dar prieš vakarienę galėsite grįžti namo. Tai bus ne visai teisėta, ir aš galiu turėti nemalonumų, bet jeigu galiu jums duoti tik laisvę — duosiu.

— Nori mane išdurt?

— Nė valandai nepraėjus grįšit į miestą, net jeigu pats turėsiu nuvežti.

— Čia kažkas ne taip. Jeigu šiandien galiu išeiti į laisvę, kodėl negalėjau prieš mėnesį? Aš juk nė šūdą nepasikeičiau? — jis pašiepiamai šyptelėjo iš savo paties gramatikos.

— Taip, žinau. Užtat pasikeičiau aš.

Vėl atsukau jam nugarą ir pažvelgiau į veją, kur už žaidžiančiųjų beisbolą berniukas bandė paleisti aitvarą.

— Aš manau, kad ši ligoninė yra kalėjimas, gydytojai — jo prižiūrėtojai, — pasakiau, — šis miestas — pragaras, o mūsų visuomenė žudo meilės dvasią tarp žmonių. Man pasisekė. Esu prižiūrėtojas, o ne vienas iš kalinių, todėl galiu jums padėti. Bet paprašysiu jus vienos paslaugos.

Kai vėl į jį atsigręžiau, jis sėdėjo ant kėdės krašto palinkęs į priekį, gyvuliškai susikaupęs ir įsitempęs. Aš tylėjau, tad jis susiraukė ir sukuždėjo:

— Kokios?

Suraukta kakta ir kuždesys mane įspėjo, kad jis nepadarys nė vienos iš dviejų „paslaugų“, kurias turėjau galvoje: „Užsuk į mano kabinetą mieste“ ir „Būk mano draugas“. Žmogus nesusidraugauja su savo kalėjimo prižiūrėtoju todėl, kad šis paleidžia jį į laisvę, nes laisvės jis ir taip nusipelnęs, o gydytojo ir ligonio santykiai yra ydingi jau savo prigimtimi. Atsistojau ir pažiūrėjau į jį nieko nematančiu žvilgsniu.

— Ką turiu padaryti? — paklausė jis.

Išgirdau, kaip nuo upės du kartus ūkteli laivo sirena, tarsi norėdama mane įspėti.

— Nieko, — atsakiau. — Ničnieko. Ką tik prisiminiau, kad noriu padėti jums — ir baigtas kriukis. Jums nereikia nieko daryti. Jūs išeisit į laisvę. Ką veiksite anapus šių sienų — jūsų reikalas. Būsite išsivadavęs iš šios ligoninės ir iš manęs.

Jis įtariai įsispitrėjo į mane, aš atsakiau tokiu pat žvilgsniu, jusdamasis rimtas ir kilnus kaip pasipūtęs pradedantysis aktoriūkštis. Velniškai knietėjo užsiminti, kaip šauniai dabar elgiuosi, bet kuklusis Jėzus nugalėjo.

— Eime, — paraginau. — Pasiimkime jūsų drabužius ir nešdinkimės iš čia.

Paaiškėjo, kad prireikė daugiau negu valandos išvaduoti Artūrą Toskaninį Džonsą, be to, kaip ir baiminausi, veikiau neteisėtai. Gavau leidimą perimti jį iš skyriaus savo globon, bet tai nesuteikė jam teisės išeiti iš ligoninės. Oficialių veiksmų turėjo imtis vienas iš direktorių, bet tą dieną tai buvo neįmanoma. Nusprendžiau pasikalbėti su daktaru Manu per pietus penktadienį, o gal jam paskambinti.

Nuvežiau Džonsą į Manheteną, paskui pas motiną į 142-ąją gatvę miesto pakraštyje. Per visą kelionę nė vienas neištarėme nė žodžio, o kai jį išleidau, jis tepasakė:

— Ačiū, kad pavėžėjai.

— Nėr už ką, — atsakiau.

Po vos pastebimos pauzės jis trinktelėjo dureles ir nuėjo į šalį.

Jėzus dar kartą nepataikė kamuoliuko į duobutę.

Kol ištraukiau Artūrą iš ligoninės, nusiplūkiau, tad važiuodamas automobilyje su juo tylėjau iš dalies dėl nuovargio. Kiekvieną minutę stengtis atlikti tavo asmenybei ne visai tinkamą vaidmenį — toks buvo Jėzaus vaidmuo man — sunkus darbas. Po teisybei, neįmanomas darbas. Tą dieną pastebėjau, kad, pabuvus visus mylinčiu Jėzumi kokias keturiasdešimt minučių, mano organizmą apninka apatija ir abejingumas. Jeigu vaidindavau jį ir toliau, tai grynai mechaniškai, o ne iš širdies.

Važiuodamas į pasimatymą su Arlyna, apsiblaususia galva bandžiau išnagrinėti savo santykius su ja. Krikščionybė smerkia svetimavimą — bent tiek įstengiau išprotauti. Mūsų santykiai — nuodėmė. Gal Jėzus vengtų pasimatymų su savo meiluže, ir tiek? Ne. Jis norėtų išreikšti jai savo meilę. Savo švelnius jausmus jai. Jis norėtų priminti jai įvairius su tuo susijusius Dievo įsakymus.

Tokie buvo Jėzaus ketinimai, kai jis susitiko su Arlyna, Džeikobo Eksterno žmona, tą popietę 125-osios gatvės bei Leksingtono prospekto sankryžoje Harleme ir nuvažiavo į nuošalų La Guardia oro uosto kampelį, iš kurio atsivėrė įlanka. Moteris buvo žvali, atsipalaidavusi ir beveik visą kelią plepėjo apie „Portnojaus sindromą“ — knygą, kurios Jėzus nebuvo skaitęs. Tačiau iš jos kalbų buvo aišku, kad romano autorius nepažino meilės, ir todėl, nejusdama jokių sąžinės priekaištų ir spjaudama į viską, ji dar ciniškiau, begėdiškiau pasinėrė į džiną. Jėzui atrodė, kad tokia nuotaika blogiausiai tinka pradėti svarstyti judėjiškai krikščionišką meilę.

— Arlyna, — pastatęs mašiną prabilo Jėzus, — ar tu kada nors jauti didžią šilumą ir meilę žmonėms?

— Tik tau, mielasis, — atsakė jinai.

— Ar niekados nejutai, kaip priplūsti didžiulės šilumos ir meilės kokiam žmogui ar visai žmonijai?

Moteris atlošė galvą ir susimąstė.

— Retkarčiais.

— Kuo tai aiškini?

— Alkoholiu.

Moteris atsegė Jėzui praskiepą, įkišo ranką ir suėmė Šventąjį Įrankį. Pasak visų liudytojų, jis buvo pritvinkęs vien švelnių jausmų.

— Mano dukterie, — tarė jis, — argi tau nerūpi, kad darai nelaimingus savo vyrą ar Lilianą?

Ji įsmeigė į jį akis.

— Žinoma, ne. Man labai patinka taip kaip dabar.

— Nejaugi tavo vyro jausmai tau nė motais?

— Džeiko jausmai! — sušuko ji. — Džeikas kuo puikiausiai prisitaikęs. Jis neturi jokių jausmų.

— Net meilės?

— Gal kartą per savaitę.

— Bet Liliana turi jausmų. Dievas turi jausmų.

— Žinau ir manau, kad tai, ką jai darai, yra žiauru.

— Tai tiesa, o judu su daktaru Rainhartu privalote liautis darę tai, kas taip akivaizdžiai yra nuodėminga ir tikriausiai ją skaudina.

— Mes nieko nedarome, ją kentėti verti tu.

— Daktaras Rainhartas taps geresniu žmogum.

— Na ir puiku. Man velniškai nemalonu matyti ją tokią nusiminusią per tave.

Ji draugiškai spustelėjo Šventąjį Įrankį, paskui palenkė galvą ir įčiulpė Dvasiškąjį Spagetį.

— Arlyna! — sušuko jis. — Kai daktaras Rainhartas su tavim mylisi, tai sanguliavimas. Šitaip gali ją įskaudinti.

Moteris toliau gundė Jėzų žalčio liežuviu, bet nepasiekė jokio pastebimo rezultato, tad pakėlė galvą. Negavusi savo nuodėmingo malonumo, ji atrodė gižli.

— Ką čia paistai?! Kas tas sanguliavimas — dar vienas tavo iškrypimas?!

— Kūniškas artumas su daktaru Rainhartu yra nuodėmė.

— Kas tas daktaras Rainhartas, apie kurį nuolat kalbi? Kas tau šiandien užplaukė?

— Tai, ką judu darote, yra žiauru, savanaudiška ir nusižengia Dievo žodžiui. Jūsų romanas gali turėti pražūtingų padarinių Lilianai ir vaikams.

— Kaip?

— Jeigu jie sužinotų.

— Ji su tavim išsiskirtų, ir tiek.

Jėzus įsmeigė akis į moterį.

— Mes kalbame apie žmones ir apie Šventą Santuokos Institutą, — tarė Jis.

— Nesuprantu, apie ką tu kalbi.

Jėzus įniršo, nubloškė moters ranką ir užsisegė Šventąjį Praskiepą.

— Tu taip panirusi į savo nuodėmę, kad nebematai, ką darai.

Moteris irgi supyko.

— Mėgavaisi tris mėnesius, o dabar staiga pamatei nuodėmę ir kad nusidėjėlė esu aš!

— Daktaras Rainhartas irgi nusidėjėlis.

Moteris dar kartą bakstelėjo į Tarpkojį.

— Ne kažin kiek iš jo šiandien naudos, — tarė ji.

Jėzus žiūrėjo pro automobilio priekinį stiklą į kateriuką, vos plaukiantį prieš bangas. Du paskui jį skridę kirai apsisuko, ratais pakilo gal į penkiolikos metrų aukštį, paskui ratais nusileido žemiau, pasuko prie Jo ir pralėkę pro automobilį dingo iš akių. Ženklas? Iš viršaus?

Jėzus nuolankiai suvokė, kad jis, aišku, elgiasi kaip pamišėlis. Ištisus mėnesius Jis su pasimėgavimu dulkino ponią Ekstein įlindęs į daktaro Rainharto kūną ir taip ją sutrikdė. Jai buvo sunku atpažinti Jį žmogaus, kurį ji žinojo vaidinant nusidėjėlį, kūne.

Žvilgtelėjęs į ją, Jis pamatė, kad ji piktai dėbso į vandenį, gniauždama rankose iki pusės suvalgytą šokoladuką su migdolais. Staiga nuogi jos keliai pasirodė Jam panašūs į mažos mergytės. Jis prisiminė, ką Jis draudė daryti vaikams.

— Labai, labai atsiprašau, Arlyna. Aš pamišėlis ir tai suprantu. Aš ne visada būnu pats savim. Dažnai nesigaudau, kas esu. Staiga imu kalbėti apie nuodėmę, Lilę ir Džeiką ir šitaip tave atstumiu. Tikriausiai tai atrodo žiauri veidmainystė.

Kai jinai atsigręžė į Jį, Jis pamatė, kad jos akys pritvinkusios ašarų.

— Man labai patinka tavo pimpalas, o tau labai patinka mano krūtys, ir tai ne nuodėmė.

Jėzus apmąstė šiuos žodžius. Jie išties atrodė išmintingi.

— Tai gerai, — atsakė Jis, — bet esama ir didesnių gėrybių.

— Žinau, bet man patinka tavosios.

Juodu žvelgė vienas į kitą — du svetimi dvasiniai pasauliai.

— Man jau metas, — tarė Jis. — Gal aš dar grįšiu. Mano beprotystė varo mane tolyn. Mano beprotystė sako, kad kurį laiką negalėsiu su tavim mylėtis.

Jėzus užvedė variklį.

— O varge, — tarė ji ir atsikando gerą kąsnį migdolinio šokoladuko. — Žinai, tau pačiam reikėtų eiti pas psichiatrą penkis kartus per savaitę.

Jėzus parvežė juodu atgal į miestą.

Šešioliktas skyrius

Ego, mano draugai, ego. Kuo labiau aš stengiausi sunaikinti jį kauliukais, tuo labiau jis augo. Kiekvienas kauliuko persivertimas nuskeldavo gabalėlį nuo senosios savasties ir pamaitindavo augančius kauliukų žmogaus ego audinius. Žudžiau buvusį savyje psichoanalitiko, straipsnių rašytojo, gražios išvaizdos vyriškio, mylinčio žmoną vyro pasididžiavimą, bet kiekvienas lavonas buvo sušeriamas žmogėdriškam ego to antžmogiško padaro, kuriuo jutau virstąs. Kaip aš didžiuojuos esąs Kauliukų Žmogus! O juk pagrindinis jo tikslas tariamai yra užmušti bet kokį pasididžiavimą savimi. Vieninteliai galimybių variantai, kurių niekuomet neleisdavau, buvo tie, kurie galėtų mesti iššūkį jo galybei ir šlovei. Galima nusišikt ant visų vertybių, tik ne ant šios. Atimk iš manęs tą tapatybę, ir liksiu tik drebantis, baimės apniktas mulkis, vienišas tuščioje visatoje. O turėdamas ryžto ir kauliukus esu Dievas.

Vieną kartą kaip galimybę (viena tikimybė iš šešių) užrašiau, kad galiu mėnesį nepaklusti jokiam kauliukų sprendimui, jei to norėsiu ir jei po to išmesiu nelyginį skaičių. Ta galimybė mane išgąsdino. Mano panika pranyko tik suvokus, kad „nepaklusnumo“ aktas iš tikrųjų bus paklusnumo. Kauliukai nepanoro pasirinkti šios galimybės. Kitą kartą man šovė į galvą užrašyti, kad nuo šiol visi kauliukų sprendimai bus patarimai, o ne įsakymai. Taigi faktiškai kauliukus iš vyriausiojo kariuomenės vado paversčiau patarėjų taryba. Tačiau mane vėl paralyžiavo grėsmė įgyti „laisvą valią“. Šios galimybės taip ir neužrašiau.

Kauliukai nuolatos mane žemino. Vieną šeštadienį jie liepė man pasigerti — šitoks poelgis nesiderino su mano orumu.

Girtas būdamas prarandi savikontrolę, o man, nešališkam eksperimentatoriui, kuriuo buvau bevirstąs kaip Kauliukų Žmogus, tai visai netiko. Vis dėlto man buvo labai smagu. Mano nesitvardymas pasigėrus menkai tesiskyrė nuo beprotysčių, kurias krėčiau blaivas. Vakarą praleidau su Lile ir Eksteinais; vidurnaktį ėmiau daryti lėktuvėlius iš savo pradėtos knygos apie sadizmą rankraščio lapų ir laidyti juos į 72-ąją gatvę. Kai girtas ėmiau grabinėti Arlyną, visi pamanė, kad grabinėju Arlyną, nes esu girtas. Šis incidentas tapo dar vienu įrodymu, kad Lucijus Rainhartas pamažu byra į šipulius.

Savo draugams pateikiau daugybę kitų įrodymų. Dabar retai kada pietaudavau su kolegomis, nes kai tik turėdavau laisvo laiko, kauliukai paprastai nusiųsdavo mane kur nors kitur. Kai vis dėlto pietaudavau su jais, kauliukai dažnai įsakydavo man imtis kokio ekscentriško vaidmens ar veiksmų, ir mano kolegos trikdavo. Vieną dieną, kauliukų nurodymu badaudamas keturiasdešimt aštuonias valandas iš eilės (tik vandens galėjau atsigerti), pasijutau silpnai ir nusprendžiau nesileisti kauliukų niekur siunčiamas: pasninkausiu kartu su Timu, Džeiku ir Renata.

Kaip jau keli mėnesiai jie kalbėjo daugiausia tarpusavyje. Jeigu klausimą ar komentarą nukreipdavo man, darydavo tai atsargiai lyg dresuotojai bendraudami su sužeistu liūtu. Tą dieną jie kalbėjosi apie ligoninės nuostatą išleisti pacientus su tam tikromis sąlygomis, ir aš, isteriškai spoksodamas į Džeiko jautienos filė kepsnį, iš alkio apgirtau. Daktaras Manas drabstė savo moliuskus po visą stalą ir savo servetėlę, o daktarė Feloni delikačiai palydėdavo kiekvieną mažytį ėrienos (ėrienos!) kąsnelį iki burnos, tad aš ėjau iš proto. Džeikas kaip paprastai sugebėjo kalbėti ir valgyti greičiau negu anuodu kartu paėmus.

— Reikia jų neišleisti, — aiškino jis. — Jei ligonis paleidžiamas per anksti, tai kenkia mums, ligoninei, visuomenei, visiems. Pasiskaitykite Bauerlį.

Tyla. (Iš tikrųjų — žiaumojimas [girdėjau kiekvieną krimstelėjimą], kiti restorano lankytojų balsai, juokas, lėkščių barškėjimas, spirgėjimas [girdėjau sprogstant kiekvieną riebalų lašelį] ir garsus balsas, sakantis: „Daugiau niekada“.)

— Tu visiškai teisus, Džeikai, — netikėtai įsiterpiau. Tai buvo mano pirmi žodžiai tą dieną.

— Prisimenat tą lygtinai išleistą negrą, kuris nužudė savo tėvus? Mes pasielgėm kaip bepročiai. O kas, jeigu jis būtų juos tik sužeidęs?

— Jis teisus, Timai, — pasakiau.

Daktaras Manas nesiteikė stabtelėti, bet Džeikas antrą kartą šnairomis metė į mane skvarbų žvilgsnį.

— Kertu lažybų, — tarė jis, — kad du trečdaliai ligonių, išrašomų iš Kvinzboro ir kitų valstybinių ligoninių, išleidžiami gerokai per anksti, kai jie vis dar kelia grėsmę sau ir visuomenei.

— Tiesą sakai, — tarstelėjau.

— Tarp gydytojų dabar madinga nuomonė, esą hospitalizacija geriausiu atveju yra būtina blogybė, bet ta mada kvaila. Jeigu mes galim ką nors pasiūlyti savo pacientams, vadinasi, mūsų ligoninės irgi gali. Ligoninėje gydytojai skiria pacientui tris kartus daugiau laiko, negu jis gautų gydydamasis ambulatoriškai pas geriausius specialistus. Pasiskaitykit perleistą Hegalsono, Poterio ir Bušo knygą.

— Be to, ligoniai nepraleidžia vizitų pas gydytoją, — pridūriau.

— Tikrai taip, — kalbėjo toliau Džeikas. — Jiems gyvenimo nesudirba buitiniai dalykai.

— Jokių antrųjų pusių, vaikų ar namuose pagamintų valgių.

— Taigi.

— Bet argi mes nesiekiam, kad jie prisitaikytų prie namų aplinkos? — įsiterpė daktarė Feloni.

— Mes siekiam, kad jie prisitaikytų prie kokios nors aplinkos, — atsakė Džeikas. — Per grupinės psichoterapijos sesijas stengiuosi, kad mano pacientai negrai suvoktų, koks nesveikas baltųjų pasaulis, idant nebejustų pagiežos ir būtų patenkinti savo gyvenimu ligoninėje arba neišvengiamu varganu egzistavimu negrų gete.

— Dievas mato, — tariau, — kad baltųjų pasaulis išties nesveikas. Žiūrėkit, kiek milijonų badauja Rytų Vokietijoje.

Mano žodžiai akimirką sulėtino Džeiką. Jis visuomet stengdavosi pritarti kitiems, bet šįsyk nebuvo įsitikinęs, kad mano teiginys vykęs. Sumaniai, kaip jis tik vienas mokėjo, nusuko kalbą:

— Mūsų pareiga — leisti psichologinį peniciliną į visą socialinį audeklą, baltą ir juodą, ir mes ją atliekam.

— Pakalbėkime apie ponią Lansing, — tarė daktarė Feloni. — Tu manai, kad ją reikia išrašyti, ar ne?

— Ji tavo ligonė, Renata, bet atmink: „Jei kyla abejonių, palik pacientą ligoninėj“.

Daktaras Manas atsiraugėjo, matyt, įspėdamas, kad tuoj prašneks. Visi pagarbiai į jį sužiurome.

— Džeikai, — tarė jis, — tu būtum visai smagiai jautęsis, jei tave būtų paskyrę koncentracijos stovyklos komendantu.

Tyla.

— Fe, kaip bjauriai pašnekėjai, — prabilau aš. — Džeikas nori padėti savo pacientams, o ne juos sunaikinti. Be to, koncentracijos stovyklų komendantai kartais... neduodavo belaisviams valgyti.

Tyla. Atrodė, kad daktaras Manas kramto, ką atrajojęs; daktarė Feloni krutino galvą į šonus ir aukštyn žemyn, tarsi žiūrėdama teniso rungtynes, per kurias žaidėjai atmušinėjo kamuoliuką vien žvakėmis. Džeikas ryžtingai palinko į priekį ir be baimės žiūrėdamas į ramų daktaro Mano veidą rašomosios mašinėlės greičiu išbėrė:

— Nesuprantu, ką norėjai pasakyti, Timai. Kada nori galiu palyginti savo ligonių statistiką su tavo. Laikausi tokios pat nuostatos pacientų išrašymo klausimu kaip ir direktorius. Manau, turėtum atsiprašyti.

— Tu visiškai teisus, — daktaras Manas nusišluostė lūpas servetėle (o gal susižėrė iš jos trupinius). — Atsiprašau. Aš irgi visai smagiai jausčiausi būdamas komendantas. Smagiai nesijaustų tik Lukas — jis visus paleistų, kai tik šautų į galvą.

Daktaras Manas neapsidžiaugė, kai išleidau Artūrą Toskaninį Džonsą.

— Ne, nepaleisčiau, — atsakiau. — Jei būčiau komendantas, dviem šimtais procentų padidinčiau maisto davinį, daryčiau bandymus su belaisviais, ir psichiatrija per dvylika mėnesių pralenktų Froidą šimtu metų.

— Kalbi apie belaisvius žydus? — paklausė Džeikas.

— Tu velniškai teisus. Žydai — tinkamiausi tiriamieji psichologiniams bandymams, — patylėjau gal pusantros sekundės, bet, Džeikui prasižiojus kalbėti, aiškinau toliau: — Todėl, kad jie labai protingi, jautrūs ir lankstūs.

Džeiką šie žodžiai pristabdė. Rasinis stereotipas, kurį sukūriau trim savo būdvardžiais, matyt, neleido jam prie nieko prikibti.

— Ką turi galvoje sakydamas „lankstūs“? — paklausė jis.

— Nesustabarėję — neturintys išankstinių nusistatymų, gebantys keistis.

— Kokius bandymus vykdytum, Lukai? — paklausė daktaras Manas, žiūrėdamas į putlią padavėją, liulančią pro šalį su omarų lėkšte.

— Belaisvių kūnų neliesčiau — jokių smegenų operacijų, sterilizacijų ir panašių dalykų. Daryčiau vien štai ką: visus asketus paversčiau hedonistais, visus epikūrininkus — flagelantais, nimfomanes — vienuolėmis, homoseksualistus — heteroseksualistais, ir atvirkščiai. Visus priversčiau valgyti nekošerinį maistą, atsisakyti savo religijos, pakeisti profesiją, kitaip rengtis, rūpintis savim, vaikščioti ir taip toliau, be to, padaryčiau juos neprotingus, nejautrius ir nelanksčius. Aš įrodyčiau, kad žmogų pakeisti įmanoma.

Daktarė Feloni atrodė mažumą nustebusi, nes gan išraiškingai linksėjo galvą:

— Mes darysime tai Kvinzboro valstybinėje ligoninėje?

— Kai tapsiu direktorium, — atsakiau.

— Kažin ar tai būtų etiška, — tarė ji.

— Kaip visa tai padarytum? — paklausė daktaras Manas.

— Dravaido psichoterapija.

— Dravaido psichoterapija? — nesuprato Džeikas.

— Taip. Honkeris, Ronsonas ir Glupas, 1958 metų rugpjūčio ABP Journal, nuo šešiolikto iki dvidešimt trečio puslapio, bibliografija su komentarais. Žodžių „dramos vaidmenų“ santrumpa.

— Padavėja, prašyčiau desertų valgiaraščio, — tarė daktaras Manas. Atrodė, kad pokalbis jo nebedomina.

— Tokia pat sistema kaip Moreno? — paklausė Džeikas.

— Ne. Morenas liepia pacientams vaidinti savo fantazijas režisuotose trumputėse pjesėse. Dravaido terapija verčia pacientus išgyventi savo slopinamus latentinius impulsus.

— O kas tas ABP Journal? — pasiteiravo Džeikas.

— Džeikai, sutinku su viskuo, ką sakai, — raminau jį. — Neerzink manęs. Visas tas plonytis audeklas, prilaikantis mūsų ginčą, suplyš ir mums teks po juo kapanotis.

— Bandymus su pacientais siūliau ne aš.

— Tai ką tu paprastai darai tą psichoanalizės sesijos valandą?

— Juos gydau.

Daktaras Manas buvo bepradedąs pratisai griaudžiamai kvatoti, bet paspringo kąsniu ir galop baisiausiai užsikosėjo.

— Džeikai, argi ne mes patys sugalvojome plėsti psichiatrijos gydyklas ir didinti priėmimą į jas vienu procentu per metus, kol visi šalies gyventojai bus išgydyti? — priminiau.

Tyla.

— Pirmiausia reikės išgydyti tave, Lukai, — tyliai tarė Džeikas.

— Leiskit pradėti šiandien, dabar. Man reikia pagalbos. Man reikia maisto.

— Turi galvoje psichoanalizę?

— Taip. Visi žinom, kad man jos labai reikia.

— Tave analizavo daktaras Manas.

— Praradau pasitikėjimą juo. Jis nemoka elgtis prie stalo. Jis eikvoja maistą.

— Žinojai tai ir anksčiau.

— Bet tik dabar supratau maisto svarbą.

Tyla. Ją nutraukė daktarė Feloni:

— Džiaugiuosi, kad užsiminei apie Timo elgesį prie stalo, Lukai, nes jau kuris laikas...

— Kaip sakai, Timai? — paklausė Džeikas. — Ar galiu paimti Luką?

— Žinoma. Aš dirbu tik su neurotikais.

Po šios dviprasmiškos pastabos (aš šizofrenikas ar psichiškai sveikas?) pokalbis iš esmės baigėsi. Už kelių minučių nusvirduliavau nuo stalo įsipareigojęs penktadienį mūsų bendroje kontoroje pradėti psichoanalizės kursą pas daktarą Džeikobą Eksterną.

Džeikas nuėjo nuo stalo kaip žmogus, kuriam ką tik ant sidabrinės lėkštelės įteikė Dievo Sūnystės liudijimą — tuoj prasidės jo didžiausias triumfas. Ir, prisiekiu Fromu, jis neklydo.

Na, o kalbant apie mane... Kai po aštuoniolikos valandų pagaliau pavalgiau, noras gydytis praėjo, bet, kaip vėliau paaiškėjo, sprendimas vėl lankyti psichoanalizę, tik šįsyk pas Džeiką, buvo genialus žingsnis. Niekad neabejok Kauliuko Valia. Net jeigu miršti badu.

Septynioliktas skyrius

Anksčiau ar vėliau tai turėjo atsitikti. Kauliukai nusprendė, kad daktaras Rainhartas turi platinti jų marą — jam buvo įsakyta sugadinti savo nekaltus vaikučius ir įtraukti juos į kauliukų gyvenimą.

Jis apsukriai prikalbino savo žmoną tris dienas paviešėti pas jos tėvus Daitona Biče, pasitelkęs į pagalbą klastingą patikinimą, kad jis su tarnaite ponia Roberts puikiai pasirūpinsią vaikais. Paskui jis apgaule išviliojo ponią Roberts į miuzikholą Medisono aikštėje.

Trindamas delnus ir isteriškai šypsodamas daktaras Rainhartas pradėjo įgyvendinti savo kraupųjį sumanymą įpainioti nekaltus vaikučius į šį nuodėmingų šlykštynių voratinklį.

— Mano vaikai, — tarė jis jiems nuo svetainės sofos tėvišku balsu (Ak, kokiais apsiaustais kartais prisidengia nelabasis!), — sugalvojau labai įdomų žaidimą, kurį šiandien drauge pažaisime.

Lorensas ir mažoji Evė prilindo prie tėvelio kaip nekalti naktiniai drugiai prie pražūtingos liepsnos. Jis išsitraukė iš kišenės ir padėjo ant sofos ranktūrio du kauliukus — tas baisias sėklas, jau pradėjusias duoti tokių karčių vaisių.

Vaikai išpūtę akis spoksojo į kauliukus — jie dar nebuvo matę blogio iš arti, tačiau kauliukų skleidžiama mirganti žalia šviesa sudrebino jų širdutes iki pat gelmių. Gniauždamas savyje baimę Lorensas narsiai paklausė:

— Kokį žaidimą, tėti?

— Pasakyk ir man, — pritarė Evė.

— Jis vadinamas kauliukų žmogaus žaidimu.

— Koks tai žaidimas? (Vos septynerių, bet visai netrukus blogio bus pritvinkęs kaip senis.)

— Kauliukų žaidimas toks: mes surašom šešis dalykus, kuriuos galėtume daryti, paskui ridenam kauliuką ir žiūrim, ką iš tikrųjų veiksim.

— A?

— Arba surašom šešis žmones, kuriais galėtumėt būti, paskui ridenam kauliuką ir žiūrim, kuriuo būsit.

Lorensas su Eve, apstulbinti tokios baisios nesąmonės, įsmeigė akis į tėvelį.

— Gerai, — sutiko Lorensas.

— Ir man, — pritarė Evė.

— O kaip nuspręsim, ką užrašyt? — paklausė Lorensas.

— Tik pasakykit man kokį keistą dalyką, kurį galėtų būti smagu daryti, ir aš jį užrašysiu.

Lorensas susimąstė nenumanydamas, kad šis pirmas jo žingsnis gali tapti ridenimosi žemyn pradžia.

— Eikime į zoologijos sodą, — tarė jis.

— Eikime į zoologijos sodą, — pakartojo daktaras Rainhartas ir nerūpestingai priėjo prie savo rašomojo stalo popieriaus ir rašiklio šiam gėdingam žaidimui fiksuoti.

— Užlipkime ant stogo ir mėtykime popierius, — pasiūlė Lorensas. Jis su Eve priėjo prie tėvo, sėdinčio prie stalo, ir žiūrėjo, kaip jis rašo.

— Eime primuškime Džerį Brasą, — siūlė toliau Lorensas.

Daktaras Rainhartas linktelėjo galvą ir užrašė.

— Čia bus trečias numeris, — tarė jis.

— Pažaisime „arkliuką“.

— Valio! — pritarė Evė.

— Ketvirtas numeris.

Stojo tyla.

— Nieko daugiau negaliu sugalvoti.

— O tu, Eve?

— Suvalgykime ledų.

— Aha, — pritarė Lorensas.

— Čia bus penktas numeris. Liko dar vienas.

— Eikime ilgai pasivaikščioti po Harlemą, — suriko Lorensas, nubėgo atgal prie sofos ir pasiėmė kauliukus.

— Galiu ridenti?

— Gali, bet tik vieną — prisimeni?

Jis parideno savo lemties grindimis vieną kauliuką. Keturakė – jojimas ant tėvelio nugaros. Ak, dievai, kokio arkliūkščio oda prisidengęs kartais atsėlina vilkas!

Jie triukšmingai žaidė dvidešimt minučių, tada Lorensas — apgailestauju, bet turiu pasakyti, Skaitytojau, kad jau užsivedęs — paprašė dar kartą pažaisti kauliukų žmogų. Jo tėvas šypsodamas ir gaudydamas kvapą nusvirduliavo prie rašomojo stalo parašyti dar vieno pragaišties knygos puslapio. Lorensas pridėjo kelis naujus variantus, paliko kelis senus, ir kauliukai pasirinko: „Eik ir sumušk Džerį Brasą.“

Lorensas įsistebeilijo į tėvą.

— Ką dabar darysim? — paklausė.

— Nulipk laiptais, paskambink į Brasų duris, pasakyk, kad nori pamatyti Džerį, ir pamėgink jį sumušti.

Lorensas nudelbė akis į grindis — savo širdute jis jau ėmė suvokti šios kvailystės baisumą.

— O jeigu jo nebus namie?

— Tada pamėgink vėliau.

— Ką aš pasakysiu, kai jį primušiu?

— Kodėl nepaklausi kauliuko?

Jis bemat pakėlė akis į tėvą.

— Kaip suprasti?

— Turi primušt Džerį, tai kodėl neduot kauliukui pasirinkti iš šešių galimybių, ką tu sakysi?

— Puiku. O kokios bus tos galimybės?

— Tu esi Dievas, — vis taip pat šiurpiai šypsodamas atsakė tėvas. — Tu jas ir išvardyk.

— Pasakysiu jam, kad liepė tėvas.

Daktaras Rainhartas sukosėjo, sudvejojo.

— Čia... ėėė... numeris vienas.

— Pasakysiu jam, kad liepė mano mama.

— Gerai.

— Kad aš girtas.

— Trečias.

— Kad... kad negaliu jo pakęsti.

Lorensas buvo susijaudinęs ir susikaupęs.

— Kad treniruojuosi boksuotis... — jis nusijuokė ir ėmė šokinėti į viršų.

— Ir kad kauliukas man liepė.

— Čia šeštas — puiku, Lari.

— Ridensiu aš, aš!

— Kad treniruojuosi boksuotis... — jis nusijuokė. Svetainė suskambo, ir aidas atmušė įsakymą tėvui: „Trys!“

— Ką gi, Lari, — tu girtas. Eik ir apkulk jį.

Skaitytojau, Lorensas nuėjo. Lorensas sudavė Džeriui Brasui. Sudavė keletą kartų, pareiškė esąs girtas ir išsisuko nenubaustas namie nebuvusių Džerio tėvų ir namie buvusios tarnaitės, bet jau persekiojamas furijų, kurios nepaliks nenubaustos tokios beprasmiškos piktadarystės. Grįžus į savo butą, Lorenso pirmi žodžiai — rašau juos rausdamas iš gėdos — buvo:

— Kur kauliukai, tėti?

Ak, mano draugai, ta nekalta popietė su Lariu privertė mane susimąstyti kaip dar niekada per savo kauliukišką gyvenimą iki tol. Laris ėmė klausyti kauliukų taip lengvai ir džiugiai — o aš prieš vykdydamas jų sprendimą dažnai paniuręs knaisiodavausi po savo sielą — kad negalėjau nesvarstyti, kas atsitinka kiekvienam žmogui per du dešimtmečius nuo septynerių iki dvidešimt septynerių, kad kačiukas virsta karve. Kodėl vaikai taip dažnai atrodo spontaniški, kupini džiaugsmo ir susikaupę, o suaugusieji — susivaržę, kupini nerimo ir išsiblaškę?

Vis per tą prakeiktą savasties pojūtį: tą savasties suvokimą, kurį, psichologų teigimu, visi privalome turėti. O kas, jeigu — tuo metu ši mintis man pasirodė originali — kas, jeigu savasties pojūčio raida yra normali ir natūrali, bet nei neišvengiama, nei pageidautina? Kas, jeigu jis tėra tartum kokia psichologinė kirmėlinė atauga — nereikalingas, anachronistinis pilvo skausmas? Ar kaip tos milžiniškos iltys mastodontui — sunki, nereikalinga ir galop jį patį pribaigusi našta? Kas, jeigu pojūtis, kad esi kažkas, yra evoliucijos klaida, tokia pat pražūtinga tolesniam vystymuisi į sudėtingesnį padarą, kokia sraigėms buvo kriauklė, o vėžliams šarvas?

Chachacha. Kas, jeigu?.. Žmonės privalo pabandyti ištaisyti tą klaidą, išsivaduoti iš savasties pojūčio ir padėti išsivaduoti iš jo vaikams. Žmonės turi išmokti patogiai jaustis pereidami nuo vieno vaidmens prie kito, nuo vienos vertybių sistemos prie kitos, nuo vienokio gyvenimo prie kitokio. Žmonės neturi būti varžomi apribojimų, šablonų ir normų, kad galėtų naujai mąstyti, jausti ir kurti. Žmonija per ilgai žavėjosi Prometėju ir Marksu — mūsų Dievas turi tapti Protėju.

Neapsakomai susijaudinau nuo savo paties minčių: „Žmonės turi išmokti patogiai jaustis pereidami nuo vieno vaidmens prie kito“ — kodėl taip nėra? Trejų ketverių metų vaikai nori būti gėriukais arba blogiukais, amerikiečiais arba komunistais, studentais arba farais. Tačiau kultūros paveiktas kiekvienas vaikas užsispiria vaidinti tik vienokį vaidmenį: jis visuomet turi būti gėriukas ar — dėl jam ne mažiau svarių priežasčių — blogiukas ar maištininkas. Jis praranda gebėjimą vaidinti abu vaidmenis. Jis ima suprasti, kas turi būti.

Pastovios savasties pojūtis — ak, kaip psichologai ir tėvai trokšta įkišti savo vaiką į narvelį, kurį būtų galima kaip nors apibrėžti! Pastovumas, nuolatinis kartojimasis, kažkas, kam galėtume priklijuoti etiketę — štai ko mums reikia iš mūsų vaiko.

— Mūsų Džonis kiekvieną rytą po pusryčių labai gražiai pakakoja.

— Bilis visą laiką skaito — jam labai patinka...

— Argi Džoana ne miela? Jai patinka leisti varžovui laimėti.

— Silvija tokia graži ir tokia suaugusi; ji baisiai mėgsta puoštis.

Man atrodė, kad tūkstantį kartų per metus išgirsta supaprastinta tiesa priverčia vaiką širdyje meluoti: Džonis vienu metu pajuto, kad jam ne visada norisi šikt po pusryčių, bet mamytė taip tuo džiaugiasi! Bilis baisiausiai trokšta taškytis po purvą su kitais berniukais, bet... Džoanai magėjo sutraiškyti broliui kiaušius kaskart, kai jis laimėdavo, bet... O Silvija svajonėse regėjo šalį, kur jai nereikėtų nerimauti dėl to, kaip atrodo...

Nekintama tvarka yra prostitutė, atsiduodanti pagiriamiesiems tėvų tauškalams. Valdo tėvai, o jie apdovanoja už tai, kad viskas visada būtų taip pat. Taigi svarbiausia visada elgtis vienodai. Ir galop kankintis.

O jeigu augintume vaikus kitaip? Apdovanotume už tai, kad keistų savo įpročius, pomėgius, vaidmenis? Apdovanotume už tai, kad nėra pastovūs? Kas tada? Galėtume juos pratinti būti patikimai nevienodus, sąžiningai nepastovius, ryžtingai nesilaikančius įpročių — net „gerų“.

— Ką, sūnau, šiandien dar nė karto nepamelavai? Šiaušk į savo kambarį ir neišeik, kol nesugalvosi kokio melo — ir žiūrėk, kad daugiau tai nepasikartotų!

— Ak, mano Džonis toks nuostabus! Pernai jo pažymių knygelėje būdavo vieni penketai, o šįmet gauna vien trejetukus ir dvejetukus. Mes labai juo didžiuojamės.

— Mūsų mažoji Eilyna vis dar retkarčiais šlapinasi į kelnaites, nors jai jau dvylika.

— Kaip nuostabu! Tikriausiai jūsų dukra labai guvi!

— Šaunuolis, Rodžeri! Kaip gražiai tu išėjai iš aikštelės ir nuėjai namo žaisti stalo teniso, kai rezultatas buvo lygus, o du komandos draugai negalėjo žaisti dėl traumų. Visi tėvai žiūrovų tribūnose pavydėjo man, kad taip gerai sugalvojai!

— Doni! Nedrįsk šįvakar ir vėl valytis dantų! Dar įprasi nuolat taip daryti!

— Atsiprašau, mama.

— Tas prakeiktas mano sūnus! Jau visa savaitė nedykinėja! Jeigu šiomis dienomis pamatysiu, kad veja nupjauta, o šiukšlės nevirsta iš dėžių, įkrėsiu taip, kad kailis dulkės!

— Lari, kaip tau ne gėda! Per visą vasarą nenuskriaudei nė vieno kaimynų mažylio!

— Kad man nesinori, mama.

— Galėtum bent jau pamėginti.

— Ką man vilktis, mama?

— Nežinau, Silvija. Gal apsirenk nertinį, su kuriuo tavo krūtinė atrodo plokščia, ir tą šlykštų senelės dovanotą sijoną, kuris nuolat persisuka. Dar galiu duoti porą nailoninių kojinių, kurias taupiau ypatingai progai, abi nubėgusiomis akimis.

— Jėga!

Mokytojams irgi tektų keistis.

— Jaunuoli, jūs visada per daug tiksliai perteikiate piešiamą objektą. Susidaro įspūdis, kad jūs nesugebat atsipalaiduoti.

— Šis rašinys per daug logiškas ir sistemingas. Jeigu norite tobulėti kaip rašytojas, turite išmokti nukrypti nuo temos, o kartais ir visiškai nusišnekėti.

— Jūsų sūnus daro didelę pažangą. Jo istorijos rašiniai vėl maloniai padriki, o elgesys visiškai nepaaiškinamas (parašiau penkis su minusu). Per matematikos pamokas vis dar būna per daug tikslus, bet jo rašyba žavi. Man ypač patiko, kai žodį „geografija“ jis parašė „genograpyja“.

— Deja, turime jums pranešti, kad jūsų sūnus visuomet elgiasi kaip vyras. Atrodo, kad jis nesugeba dalį laiko pabūti mergaite. Jis susitikinėja vien su merginomis — ko gero, jam reikia kreiptis į psichiatrą dėl gydymo.

— Gaila, Džordžai, bet tu esi vienas iš kelių mūsų devintokų, kurie šią savaitę nesielgė kaip darželinukai. Turėsi pasilikti po pamokų ir pamėginti pasikeisti.

Mums aiškina, esą vaikas turi matyti tvarką ir pastovumą pasaulyje, antraip jaučiasi nesaugus, bijo. Bet kokią tvarką ir pastovumą? Vaikas neturi būti pastovus nuolat. Man atrodė, kad jis ne ką blogiau užaugtų nuolat būdamas patikimai nepastovus. Juk toks yra gyvenimas. Jei tėvai leistų vaikams būti nepastoviems ir juos už tai girtų, šie taip nebijotų savo tėvų veidmainystės ar nemokšiškumo.

— Kartais įkrėsiu tau rykščių, kai išliesi pieną, o kitąsyk nekreipsiu dėmesio.

— Retkarčiais man patinka, kai prieš mane maištauji, sūnau, bet būna, kad man niežti nagai tave išpert.

— Paprastai aš būnu patenkintas tavo gerais pažymiais, bet kartais man atrodo, kad esi baisus kalikas.

Tokios būna suaugusiųjų nuotaikos, ir vaikai jas junta. Kodėl tėvai negali pripažinti vaikų nepastovumo ir už jį girti? Todėl, kad mano vaikus turint „savastį“.

Kaip ir vėžlio šarvas, savasties pojūtis lyg skydas apsaugo nuo dirgiklių ir tuo pat metu yra našta, neleidžianti nuklysti į potencialiai pavojingas sritis. Vėžliui nedažnai reikia galvoti apie tai, kas yra anapus šarvo — kad ir kas ten būtų, jam pakenkti ar net jo paliesti negali. Taip ir suaugusieji mano, kad patys ir jų vaikai niekada negali nusimesti nekintančios savasties šarvo, o draugais renkasi vėžlius; jie nori apsisaugoti, kad jų neužgautų, nepaliestų, nesutrikdytų ar nepriverstų galvoti. Jei žmogus įsitikinęs, kad viskas pastovu, jis gali sau leisti kelis pirmus kartus nepastebėti kito. Bet aš įsivaizdavau pasaulį, kuriame kiekvienas individas gali būti pasirengęs suvaidinti meilužį, geradarį, parazitą, chuliganą ar draugą. Kai aplinkiniai sužino, kuris iš jų žmogus yra, kitą dieną jis virsta visai kitu. Ar mes atkreiptume dėmesį į tokį žmogų? Ar gyvenimas būtų nuobodus? Ar būtų įmanoma šitaip gyventi?

Tada pirmą kartą aiškiai supratau, kad susigūžusius savasties urve mus laiko nesėkmės baimė — mūsų įvaldyti elgsenos modeliai, kurių nė nemanome atsisakyti, nes rizikuotume patirti nesėkmę.

Kas, jeigu prieš kiekvienas rungtynes ar žaidimą slapčia būtų traukiami burtai nuspręsti, kam atiteks pirmenybių prizas — „nugalėtojui“ ar „pralaimėjusiajam“, vieno ir kito galimybes įvertinus po lygiai? Tuomet kas antrą kartą pralaimėjusįjį sveikintų už tai, kad jam pasisekė pralaimėti ir pelnyti prizą. Nugalėtoją guostų už tai, kad taip gerai žaidė.

— Bet!!! Žaidimo nugalėtojas vis tiek džiaugtųsi, pralaimėjusysis liūdėtų.

Tačiau prisiminiau labai išgirtoje knygoje apie vaikų žaidimus skaitęs kažkokį argumentą, paaiškinantį Lario potraukį kauliukų gyvenimui. Atknisau tą knygą ir džiaugdamasis perskaičiau vietą, patvirtinančią mano mintis. Pasak autoriaus, vaikams:

...retai rūpi skaičiuoti rezultatus, jiems menkai terūpi, kas laimi ar pralaimi, jiems nereikia prizų akstino, susidaro įspūdis, kad jiems nė motais, jog žaidimas nesibaigė. Iš tikrųjų vaikams patinka žaidimai, kurie nemaža dalimi priklauso nuo sėkmės, ir todėl neįmanoma palyginti individualių gebėjimų. Jiems prie širdies automatiškai iš naujo prasidedantys žaidimai, nes kiekvienas dar kartą gauna galimybę.

Man atrodė, kad nesėkmė turi dvi visiškai skirtingas reikšmes. Protas žino, kada pateko į aklavietę, o kada rado sprendimą. Vaikas, ieškantis kelio iš žaislinio labirinto, žino, kada jam pavyko, o kada ne — jokiam suaugusiajam nereikia jam to sakyti. Vaikas, statantis namą iš trinkelių, žino, kada sugriuvęs namas reiškia nesėkmę (jis norėjo pastatyti aukštesnį), o kada sėkmę (vaikas pats norėjo, kad namas sugriūtų). Taigi sėkmė ir nesėkmė tereiškia, ar troškimas išsipildė, ar ne. Šie dalykai yra tikri ir svarbūs; visuomenė neturi apdovanoti ar bausti vaiką, kad jis imtų teikti pirmenybę sėkmei, o ne nesėkmei.

Antra nesėkmės reikšmė taip pat paprasta: nesėkmė ištinka, kai nepavyksta įtikti suaugusiajam; jei pavyksta, vadinasi, vaiką lydėjo sėkmė. Praturtėjai, išgarsėjai, laimėjai beisbolo rungtynes, gražiai atrodai, turi gerų drabužių, brangų automobilį, gerą namą — tokios sėkmės dažniausia siekiama norint įtikti suaugusiųjų pasauliui. Baimė patirti nesėkmę nėra įgimta žmogaus sielos savybė.

Tapti kauliukų žmogum buvo sunku, nes nuolat rizikavau pasirodyti esąs nevykėlis suaugusiesiems. Kaip kauliukų žmogus patirdavau vieną nesėkmę (antrąja reikšme) po kitos. Mane atstūmė Lilė, vaikai, gerbiami kolegos, pacientai, nepažįstami žmonės, mano elgesys neatitiko visuomenės vertybių, įskiepytų man per trisdešimt gyvenimo metų. Mane be perstojo ištikdavo nesėkmės, jei žiūrėtume į antrąją šio žodžio reikšmę, ir aš kentėjau. Tačiau aš nepatirdavau nesėkmių pirmąja šio žodžio reikšme. Kaskart, kai vykdydavau kauliukų paliepimus, aš sėkmingai stačiau namą arba tyčia jį grioviau. Aš visada rasdavau kelią iš savo labirintų. Visada mielai priimdavau naujas problemas ir mėgaudavausi jas spręsdamas.

Augdami ir jau suaugę mes susipančiojame tam tikru įprastu elgesiu, kad nereikėtų imtis naujų problemų ir galbūt patirti nesėkmės; po kurio laiko žmones apninka nuobodulys, nes naujų problemų nebėra. Taip gyveni, kai bijai nesėkmių.

Susimauk! Pralošk! Būk blogas! Žais, rizikuok, išdrįsk.

Štai kaip aš džiūgavau tą pirmos Lario kauliukų dienos vakarą. Pasiryžau padaryti Larį ir Evę bebaimiais, nesuvaržytais, ego neturinčiais žmonėmis. Laris bus pirmas žmogus be ego po Lao Dzė. Leisiu jam vaidinti šeimynos tėvo, Evei — motinos vaidmenį. Leisiu jiems apsikeisti vaidmenimis. Kartais jie vaidins tėvus, kokius mus mano esant, o kitąsyk — tokius, kokie, jų manymu, tėvai turėtų būti. Visi galėtume vaidinti televizijos herojus ir komiksų veikėjus. O Lilė ir aš — dori tėvai — keisim savo asmenybę kas antrą dieną ar savaitę.

„Aš esu tas, kuris moka žaisti daug žaidimų.“ Tokia yra laimingo ketverių metų vaiko esmė, ir jam niekad neatrodo, kad jis pralaimi. „Aš esu tas, kas yra X, Y ir Z, ir tik X, Y ir Z“ — štai kokia yra nelaimingo suaugusiojo esmė. Aš pamėginsiu pailginti savo vaikų vaikiškumą. Nemirtingais Dž. Edgaro Huverio žodžiais: „Neišvysi Dievo, jei netapsi panašus į mažą vaiką.“

Aštuonioliktas skyrius

Pirmą Lario, kaip kauliukų vaiko, dieną nutraukė nuobodulys — per daug vis to paties. Žaidimas jam patiko. Jis įstengė vykdyti kauliukų paliepimus net tada, kai jie prieštaravo jo įprastai elgsenai, bet po kokių trijų valandų jis tik norėjo žaisti su savo sunkvežimiukais ir nenorėjo rizikuoti šiuo malonumu dėl kauliukų. Kadangi pats dažnai taip jausdavausi (tik ne dėl sunkvežimiukų), paaiškinau, kad kauliukų žmogaus žaidimą galima žaisti tik tada, kai turi tam ūpo. Tačiau pabrėžiau, kad žaisdamas jis privalo visuomet vykdyti kauliukų nurodymus.

Deja, mano pastangas per kitas dvi dienas paversti Larį Lao Dzė sugriovė sveikas sūnaus protas. Jis siūlydavo kauliukams tik be galo malonias galimybes: ledus, filmus, zoologijos sodus, „arkliuką“, sunkvežimiukus, dviračius, pinigus. Jis ėmė žiūrėti į kauliukus kaip į lobių skrynią. Galop teko jam pasakyti, kad kauliukų žmogaus žaidimas visuomet turi būti susijęs su rizika, todėl reikia įtraukti ir truputį blogas galimybes. Mano nuostabai, jis sutiko. Tą savaitę sugalvojau jam kauliukų žaidimą, vėliau jis tapo mūsų klasika: rusišką ruletę. Pradinis šio žaidimo Lariui variantas buvo paprastas: kiekvieną kartą viena iš šešių galimybių turėjo būti neabejotinai nemaloni.

Tuomet per ateinančias penkias ar šešias dienas Laris patyrė įdomių dalykų. (Evė grįžo pas savo lėles ir ponią Roberts.) Jis išėjo į ilgą pasivaikščiojimą po Harlemą (liepiau jam saugotis didelio raumeningo saldainius dalijančio vyro Osterflado pavarde), ir jį suėmė kaip pabėgusį iš namų. Keturiasdešimt minučių įtikinėjau 26-osios nuovados pareigūnus, kad pats paskatinau septynerių metų sūnų vaikštinėti po Harlemą.

Kauliukai nusiuntė jį slapčia įsprūsti į filmą „Man smalsu — geltona“, kuriame rodė ir nuogas besimylinčias poras. Filmas jam pasirodė baisiai nuobodus, nors ir sužadino šiokį tokį smalsumą. Jis keturiomis nurepečkojo laiptais iš mūsų buto ketvirtame aukšte į Medisono prospektą ir krautuvėlėje ant kampo paprašė grietininių ledų su sirupu. Kitą kartą jam teko išmesti tris savo žaislus, nors, kita vertus, kauliukai liepė nupirkti jam naują lenktyninių automobiliukų rinkinį. Du kartus jis turėjo leistis mano įveikiamas šachmatais, o aš tris kartus turėjau nusileisti jam. Jis be galo smagiai praleido valandą: darė akivaizdžiai kvailus ėjimus, todėl man buvo sunku pralaimėti.

Vieną dieną kauliukai liepė valandą jam vaidinti tėtį, o man — mažąją Evę, bet netrukus Lariui nusibodo: mano mažoji Evė buvo per silpna ir per kvaila. Užtat po dviejų dienų jam labai patiko vaidinti tėtį, kai aš vaidinau Lilę. Tuo metu dar nesuvokiau, kad tada, kai mudu su Lariu dūkome kaip tėtis ir Lilė ar Supermenas ir sukčius, ar Lesė ir pavojingas hipopotamas, į dirvą krito grupinės kauliukų psichoterapijos ir eksperimentų su visiškai atsitiktine aplinka sėklos.

Pirma ir paskutinė šios Lario kauliukų gyvenimo stadijos krizė ištiko praėjus keturioms dienoms po to, kai Lilė grįžo iš Floridos. Tuo metu mažiau bendravau su Lariu, o jis savarankiškai sugalvodavo tokių nerealių variantų, kad kauliukams juos išrinkus neįstengdavo įvykdyti. Pavyzdžiui, prieš pat krizę jis man papasakojo kartą užrašęs kauliukams galimybę, kad užmuš Evę (ji sulaužė jo lenktyninį automobiliuką iš mano nupirkto rinkinio). Pasak jo, kai kauliukai pasirinko šį variantą, jis nusprendė neklausyti. Paklausiau kodėl.

— Ji būtų mane įskundusi, o tu vis tiek nebūtum sutaisęs mano mašinytės.

— Jeigu būtų negyva — kaip tave įskųstų? — paklausiau.

— Nesijaudink, kaip nors sugalvotų.

Krizė buvo paprasta: Lario kauliukai liepė jam pavogti tris dolerius iš Lilės piniginės, ir jis nusipirko už juos dvidešimt tris komiksus (anot Lario, jam labai nepatikusi kauliukų užgaida, nes pats mieliau būtų nusipirkęs burbulinės gumos, saldainių ant pagaliukų, strėlytėmis šaudančių pistoletų ar šokoladinių ledų). Lilė paklausė, iš kur jis gavo pinigų tokiai gausybei komiksų. Jis nieku gyvu nenorėjo sakyti ir užsispyrė, kad ji paklaustų tėčio. Ji taip ir padarė.

— Viskas labai paprasta, Lile, — pasakiau ir, kol ji penktą kartą per valandą bandė apsiauti Evės batukus, paklausiau kauliukų nuomonės. Jie įsakė (viena tikimybė iš šešių) sakyti tiesą.

— Žaidžiau su juo kauliukais, jis pralaimėjo, todėl turėjo pavogti tris dolerius iš tavo piniginės.

Lilė spoksojo į mane. Šviesių plaukų sruoga karojo ant kaktos, mėlynos jos akys iš nuostabos nieko nematė.

— Jis turėjo pavogti tris dolerius iš mano piniginės?

Sėdėjau savo krėsle papsėdamas pypkę, pasidėjęs ant kelių Niujorko Times.

— Kol buvai išvažiavusi, sugalvojau tokį kvailą žaidimėlį, kad padėčiau Lariui išmokti laikytis drausmės. Žaidėjas sugalvoja tam tikrų veiksmų, dalį — nemalonių, tokių kaip vogti, o tada kauliukai išrenka, kurį turi atlikti.

— Kas turi jį atlikti?

Ji išginė Evę į virtuvę, atsisėdo ant sofos krašto ir užsidegė cigaretę. Daitonoje ji smagiai praleido laiką, ir mudu pasimėgavome vėl būdami kartu, bet dabar ji ėmė atrodyti ne tiek įdegusi, kiek išraudusi.

— Žaidėjas arba žaidėjai.

— Nesuprantu, ką čia kalbi.

— Viskas paprasta, — atsakiau (man velniškai patinka tie du žodžiai: visados įsivaizduoju juos sakantį Imanuelį Kantą, prieš užrašant pirmąjį „Grynojo proto kritikos“ sakinį, ar Amerikos prezidentą, prieš pradedant aiškinti Vietnamo karo politiką). — Norėdamas paskatinti Larį, kad nuo mažumės išmėgintų...

— Vogti!

— ...kad nuo mažumės išmėgintų naujas gyvenimo sritis, sumaniau tokį žaidimą: sugalvoji kelis būsimus veiksmus...

— Bet vogti, Lukai! Noriu pasakyt...

— ...o kauliukai paskui vieną iš jų pasirenka.

— O vogti buvo viena iš galimybių.

— Viskas vyko šeimos viduje.

Ji įdėmiai žiūrėjo į mane nuo sofos krašto, susidėjusi rankas ant krūtinės, laikydama cigaretę tarp pirštų. Ji atrodė stebėtinai rami.

— Lukai, — iš lėto prabilo ji, — nesuprantu, ką tu pastaruoju metu veiki; nesuprantu, tu sveiko proto ar pamišėlis; nesuprantu, ką bandai sunaikinti — mane, savo vaikus ar save, bet jeigu... jeigu tu... dar kartą įtrauksi Larį į kokį nors savo nesveiką žaidimą, aš... aš tave...

Staiga stebėtinai ramus jos veidas lyg sudužęs veidrodis suskeldėjo į dešimtis trūkių, akys priplūdo ašarų, ji nusisuko ir aiktelėjo, bandydama užgniaužti riksmą.

— Nedaryk to, prašau — nedaryk to, — sušnabždėjo ji ir staiga atsisėdo ant sofos ranktūrio, vis dar nusukusi veidą. — Eik ir pasakyk jam, kad daugiau žaidimų nebus. Niekada.

Atsistojau, Times nuplasnojo ant grindų.

— Atleisk, Lile. Nepagalvojau, kad...

— Niekados... Laris... nebežais.

— Pasakysiu jam.

Išėjau iš kambario, nuėjau į jo miegamąjį ir pasakiau. Taigi jo, kaip kauliukų vaiko, karjera vos po kokių aštuonių dienų baigėsi.

Kol Kauliukas pradės ją iš naujo.

Devynioliktas skyrius

Mano vaikystė! Ak, ta mano vaikystė! Dieve brangus, parašiau jau per šimtą dešimt puslapių, o jūs nė nežinot, mane maitino krūtimi ar iš buteliuko! Nežinot, kada ir kaip mane atjunkė; kada pirmąkart sužinojau, kad mergaitės neturi cipuko, kaip ilgai mąsčiau, kodėl mergaitės neturi cipuko, kada pirmą sykį nusprendžiau džiaugtis tuo, kad mergaitės neturi cipuko. Nežinot, kas buvo mano proseneliai, mano seneliai; net nežinot apie mano motiną ir tėvą? O apie mano brolius ir seseris? Mano aplinką? Mano socialinę ekonominę padėtį? Apie pirmąsias mano traumas? Apie pirmuosius mano džiaugsmus? Kokie pranašingi ženklai lydėjo mano gimimą? Brangūs draugai, jūs visai nežinot to „mėšlo, panašaus į Deivido Koperfildo“ (cituoju Hovardą Hjuzą), sudarančio visą autobiografijos esmę!

Raminkitės, mano draugai, nesirengiu jums nieko pasakoti.

Tradicinių autobiografijų autoriai stengiasi jums padėti suprasti, kaip „susiformavo“ dabar jau suaugęs žmogus. Mano galva, daugumą žmonių, kaip keraminių naktipuodžių, „suformuoja“ — ir atitinkamai naudoja. Bet aš? Aš gimstu iš naujo kiekvieną kartą nukritus žaliam kauliukui — ir jam baigus riedėti sunaikinu savo nuo dėmes. Praeitis — pienas, pūliai, pirdalai — tėra iliuziniai įvykiai, akmens kaukės sukurti iliuzinei stingiai dabarčiai pateisinti. Gyvenimas nestovi vietoje, ir vienintelis galimas autobiografijos pateisinimas yra tas, kad atsitiktinai ją užrašė — kaip ir šią. Vieną gražią dieną kokia nors aukštesnė būtybė parašys beveik tobulą ir visiškai sąžiningą autobiografiją:

— Aš gyvenu.

Tačiau pripažinsiu, kad iš tikrųjų turėjau motiną iš žmonių padermės. To neslėpsiu.

Dvidešimtas skyrius

Lapkritį man paskambino daktaras Manas ir pranešė, kad Erikas Kanonas blogai elgėsi, kol savaitę dalyvavau suvažiavime Hiustone. Teko padidinti jam vaistų (raminamųjų) dozę. Gal aš malonėčiau kuo greičiau grįžti ir su juo pasimatyti. Ko gero, teks perkelti Eriką į kitą gydymo įstaigą. Savo laikinoje kontoroje Ist upės saloje perskaičiau vyriausiojo slaugytojo Herbio Flamo pranešimą apie Eriką Kanoną. Dokumentas pasižymėjo romanisto įtaiga, kurios per penkiasdešimt metų taip ir nepavyko pasiekti Henriui Džeimsui:

Būtina pranešti kad pacientas Erikas Kanonas yra ramybės drumstėjas. Per savo gyvenimą turėjau nedaug ligonių kuriuos turėčiau šitaip vadinti bet šis tikrai yra toks. Kanonas sąmoningai ir piktybiškai krečia eibes.

Jis trikdo kitus pacientus. Nors anksčiau man pavyko išlaikyti šį skyrių vieną iš tyliausių [sic] saloje nuo jo pasirodymo čia triukšminga ir siaučia netvarka. Ligoniai metų metais neištarę nė žodžio dabar neužsičiaupia. Tie kurie visados stovėdavo viename kampe dabar žaidžia beisbolą su kėde vietoj kamuoliuko. Daug ligonių dabar dainuoja ir juokiasi. Tai trikdo pacientus kuriems reikia ramybės ir tylos kad pasveiktų. Kažkas nuolat gadina televizorių. Manau kad ponas Kanonas yra šizofrenikas. Kartais jis vaikštinėja po skyrių gražiai ir ramiai lyg būtų svajonių pasaulyje o kitąsyk šliaužioja aplink kaip žaltys ir šnypščia ant manęs bei ligonių tarytum jis būtų viršiausias skyriuje o ne aš.

Deja jis turi sekėjų. Daugelis pacientų dabar atsisako raminamųjų. Kai kurie neina į mechanikos cechą darbo terapijos. Du prie invalido vežimėlio prikaustyti ligoniai apsimetė galintys vaikščioti. Pacientai rodo nepagarbą ligoninės maistui. Kai vieną vyrą supykino kitas ėmė valgyti jo vėmalus ir pareiškė esą maisto skonis dabar kur kas geresnis. Skyriuje mums nebeužtenka maksimalaus saugumo palatų. Be to ligoniai kurie atsisako gerti raminamuosius arba jų nenuryja nesiliauja dainavę ir juokęsi nors mes mandagiai prašome jų taip nedaryti. Visi rodo nepagarbą. Kartais man susidaro įspūdis kad manęs išvis nėra — turiu galvoje kad niekas nebekreipia į mane dėmesio. Mano pagalbininkams dažnai kyla pagunda panaudoti prieš ligonius fizinę jėgą bet aš primenu jiems Hipokrato priesaiką. Naktį ligoniai nenori gulėti lovose. Jie be perstojo plepasi. Manau vyksta susirinkimai. Jie šnabždasi vieni su kitais. Nežinau ar esama tai draudžiančių taisyklių bet jei nėra patariu įvesti. Šnabždėjimas yra dar blogiau už dainavimą.

Keletą jo sekėjų mes perkėlėme į skyrių V [siautėjančių ligonių] bet ligonis Kanonas gudrus. Jis niekada nieko nedaro pats. Manau kad jis platina skyriuje uždraustus narkotikus bet jų nepavyko rasti. Jis niekada nieko nedaro bet dedasi daugybė dalykų.

Turiu pranešti štai ką. Tai rimta. Rugsėjo 10 d. 14.30 didžiajame kambaryje priešais sugadintą nebeveikiantį televizorių didelė grupė pacientų ėmė glėbesčiuotis. Jie sustojo ratu apsikabino rankomis niūniuodami ar dejuodami ėjo vis arčiau vienas kito niūniuodami ir siūbuodami į šalis ar susitraukinėdami it kokia milžiniška medūza ar žmogaus širdis ir jie visi buvo vyrai. Štai ką jie darė o sanitaras R. Smitas bandė juos perskirti bet jų ratas buvo labai stiprus. Aš pats bandžiau pertraukti jų ratą kiek įmanydamas švelniau bet man bebandant tai padaryti ratas staiga prasiskyrė ir du vyrai fiziškai sugriebė mane priekinėmis galūnėmis ir prieš visišką mano valią įtraukė į tą siaubingą ratą. Buvo taip šlykštu kad žodžiais negaliu apsakyti.

Pacientai nerodė jokios pagarbos tik toliau neteisėtai glėbesčiavosi kol keli skyriaus T sanitarai ir R. Smitas kiek įmanydami švelniau pertraukė tą ratą ir mane išvadavo deja netyčia sulaužydami man ranką (atrodo mažąjį blauzdikaulį).

Šis įvykis puikiai atspindi tas blogas sąlygas susidariusias mūsų skyriuje po paciento Kanono pasirodymo. Jisai irgi buvo tame rate bet jie buvo aštuoniese todėl daktaras Veneris sako kad negalime jų visų perkelti į V skyrių. Formaliai glėbesčiuotis taisyklės nedraudžia, o tai irgi rodo kad reikia jas geriau apgalvoti.

Tas vaikinas niekada su manim nesikalba. Bet aš kai ką nugirstu. Turiu draugų tarp ligonių. Jie sako kad jisai nusistatęs prieš psichiatrijos ligonines. Privalote tai žinoti. Jie sako kad jisai yra visų tų eibių kurstytojas. Kad jisai stengiasi padaryti visus ligonius laimingus ir kad jie nekreiptų į mus dėmesio. Jie sako kad jisai sako kad pacientai turi perimti ligoninę į savo rankas. Kad jisai sako kad net jeigu jisai išeis vis tiek grįš. Šitaip sako tie ligoniai mano draugai.

Dėl aukštai išdėstytų faktų pagarbiai turiu jums rekomenduoti:

1) kad visi raminamieji būtų duodami adatomis ir pacientai negalėtų tariamai išgerti savo raminamųjų ir kiaurą dieną būti aktyvūs ir triukšmingi.

2) kad visi nelegalūs narkotikai būtų griežtai uždrausti.

3) kad būtų sukurtos griežtos taisyklės dėl dainavimo, juokimosi, kuždėjimosi ir glėbesčiavimosi ir kad būtų verčiama jų laikytis.

4) kad būtų įdiegtas specialus geležies tinklo narvas televizoriui apsaugoti ir kad jo laidas eitų tiesiai nuo televizoriaus esančio trys metrai virš grindų prie lubų idant laido negalėtų ištraukti tie kurie nori atimti televizorių iš tų kurie nori jį žiūrėti. Geležies tinklo kvadratėliai turi būti maždaug colio pločio ir pakankamai stiprūs kad neleistų skraidantiems daiktams patekti į vidų ir sudaužyti ekraną bet leistų žmonėms matyti televizoriaus ekraną nors ir atrodytų kad jie žiūri pro kiaurą vaflių keptuvę. Televizorius turi tęstis.

5) Svarbiausia. Kad pacientas Erikas Kanonas būtų perkeltas pagarbiai kur nors kitur.

Vyriausiasis slaugytojas Flamas nusiuntė šį pranešimą man, daktarui Veneriui, daktarui Manui, vyriausiajam administratoriui Heningsui, Valstybinės psichiatrijos gydyklos direktoriui Alfredui Koulzui, merui Džonui Lindsėjui ir gubernatoriui Nelsonui Rokefeleriui.

Eriką buvau matęs tik tris kartus po tos jėziškos sesijos su juo, ir jis visada buvo nepaprastai įsitempęs ir labai mažai kalbėjo. Tą popietę į mano kabinetą jis įžengė tyliai kaip ėriukas į vešlią pievą.

Jis priėjo prie lango ir pro jį pažiūrėjo. Vilkėjo mėlynais džinsais, gan purvinais teniso marškinėliais, sportbačiais ir nesusagstytais pilkais ligoninės marškiniais. Plaukai buvo ilgoki, bet oda blyškesnė, negu buvo rugsėjį. Po kokios minutės jis nusisuko ir atsigulė ant trumpos kušetės į kairę nuo rašomojo stalo.

— Ponas Flamas, — pasakiau, — praneša manąs, kad kurstai pacientus netinkamai elgtis.

Mano nuostabai, jis atsakė iškart:

— Taip, netinkamai. Blogai. Sumautai. Toks aš esu, — tarė žiūrėdamas į žalias lubas. — Daug laiko praėjo, kol suvokiau, ką sumanę tie šunsnukiai, kol supratau, kad žaidimas „būkime geručiai“ — veiksmingiausias jų būdas palaikyti jų supistą sistemą. O kai suvokiau, įsiutau, kad mane šitaip mulkino. Dėl mano gerumo, atlaidumo ir nuolankumo tai sistemai tik buvo patogiau visus mindyti. Meilė — geras daiktas, jei myli gėriukus, bet mylėti farus, armiją, Niksoną, Bažnyčią — nieko gero, brolau.

Jam bekalbant išsitraukiau pypkę ir ėmiau kimšti ją marihuana. Kai jis galop nutilo, tariau:

— Pasak daktaro Mano, jei Flamas ir toliau skųsis, tave teks perkelt į V skyrių.

— Tuoj apsiverksiu, — tarė jis nežiūrėdamas į mane. — Niekas nesikeičia. Supranti, tai sistema. Mašina. Jeigu stengiesi, kad mašina veiktų, esi gėriukas; jei dykinėji ar bandai mašiną sustabdyti — esi komunistas ar beprotis. Nesvarbu, kad ta mašina maigo juodukus kaip piktžoles, mėto dešimties tonų bombas Vietname kaip petardas ar kas antrą mėnesį nuverčia po reformatorišką vyriausybę Lotynų Amerikoje — mieloji mašina turi dirbti nesustodama. Brolau, kai viską supratau, savaitę vėmiau. Užsirakinau savo kambaryje ir pusę metų neišėjau.

Jis nutilo, ir mudu klausėmės paukščių, čiulbančių klevuose. Užsidegiau pypkę ir giliai įtraukiau. Išpūčiau dūmus, ir jie tingiai nusklendė jo pusėn.

— Ir per tą laiką pamažu ėmiau justi, kad man nutiks kažkas svarbaus, kad mane pasirinko kažkokiai ypatingai užduočiai. Man reikia tik pasninkauti ir laukti. Kai užvožiau tėvui per veidą ir mane atsiuntė čia, dar labiau įsitikinau, kad kažkas nutiks. Tuo nebeabejojau.

Jis nutilo ir porąkart šnirpštelėjo. Aš dar kartą užtraukiau dūmą.

— Ar jau kas nors atsitiko? — paklausiau.

Jis žiūrėjo, kaip dar kartą įtraukiu dūmą į plaučius, paskui vėl išsitiesė ant kušetės. Įkišęs pirštus į plaukus, išsitraukė suktinę su marihuana.

— Turi degtukų? — paklausė.

— Jei rūkysi, galim pasidalyti mano, — pasiūliau.

Jis palinko į priekį paimti pypkės, bet ji buvo užgesusi, tad daviau jam ir degtukų. Jis uždegė pypkę, ir kitas tris minutes mes tylėdami perdavinėjome pypkę vienas kitam. Jis neatitraukė akių nuo lubų, tarsi žali plyšiai jose būtų lyg kokie vėžlio šarvai, pranašaujantys ateitį. Kai pypkė užgeso antrą kartą, buvau maloniai apsinešęs. Jaučiausi laimingas, tartum būčiau besileidžiąs į dar vieną kelionę, kuri pirmą kartą net mano kauliukų gyvenime atneš tikrų, o ne paviršutiniškų permainų.

Įsmeigiau akis į jo veidą. Jis švytėjo — gal todėl, kad Erikas irgi pagavo kaifą. Erikas taikiai šypsojo, ir ta jo būsena man buvo gerai suprantama. Jis gulėjo lyg negyvėlis, susidėjęs rankas ant pilvo, bet švytėdamas, visas švytėdamas. Kai jis iš lėto prašneko, balsas buvo kimus ir tylus, tarsi atsklidęs iš aukštybėse sklendžiančių debesų.

— Maždaug prieš tris savaites, kai visi sanitarai miegojo, atsikėliau vidury nakties nusimyžti, bet myžti man nereikėjo. Tarsi koks magnetas traukė mane į didįjį kambarį. Ten aš ilgai žiūrėjau pro langą į Manheteno dangoraižių siluetus. Manhetenas — pagrindinis mašinos sraigtas, o gal tik jos kanalizacijos sistema. Aš atsiklaupiau ir ėmiau melstis. Taip, aš meldžiausi. Tai Dvasiai, kuri pakylėjo Kristų virš žmonių jūros, kad perduotų man Jo Dvasią, kad perduotų man šviesą, galinčią nušviesti pasaulį. Kad leistų man tapti keliu, tiesa ir šviesa. Taip.

Jis nutilo. Iškračiau pelenus į peleninę ir ėmiau kimšti pypkę iš naujo.

— Nežinau, ar ilgai meldžiausi. Staiga — bac! — mane užliejo tokia ryški šviesa, kad palyginti su dienos ji buvo kaip kaifas nuo LSD ir klijų uostymo. Nieko nemačiau. Mano kūnas, rodės, pučiasi, mano siela pučiasi, kol pasijutau užpildęs visą visatą. Pasaulis tapo manimi.

Jis nutilo. Kažkur koridoriuje pasigirdo Jefferson Airplane melodija.

— Tris dienas nebuvau nieko rūkęs, protas nebuvo aptemęs. Sakau: aš užpildžiau visą visatą.

Jis vėl nutilo.

— Aš verkiau. Raudojau iš džiaugsmo. Turbūt nebeklūpojau. Visas pasaulis buvo vien šviesa, jis visas virto manimi, ir man buvo gera. Stovėjau ištiesęs rankas, norėdamas viską apglėbti, bet tada pajutau veide plačią beprotišką šypseną, ta vizija ėmė nykti, aš vėl susitraukiau ir buvau koks anksčiau. Bet aš viską pajutau, supratau, kad man davė pareigą, vaidmenį, misiją... taip. Negalima palikti stovinčių tų pilkai žalių pragaro namų. Tų pilkų fabrikų, pilkų kontorų, pilkų pastatų, pilkų žmonių... visko, kas nepaliesta šviesos, turi nelikti. Aš tai supratau. Ir dabar suprantu. Tai, ko laukiau, įvyko. Dvasia, kurios ieškojau... man... Žinau, kad aš skirtas ne visiems žmonėms. Daugybė žmonių visados matys tik tą pilką pasaulį ir jame gyvens. Bet vienas kitas seks paskui mane, ir su ta saujele mes pakeisim pasaulį.

Jam baigus kalbėti, padaviau vėl uždegtą pypkę. Jis užtraukė dūmą ir nežiūrėdamas į mane grąžino.

— O tu — ką sumanei tu? Juk rūkai su manim žolę ne todėl, kad užėjo noras rūkyti žolę?

— Ne todėl, — atsakiau.

— Tai kodėl?

— Tiesiog atsitiktinai.

Jis spoksojo į žalias lubas, kol vėl padaviau jam pypkę. Kai galop iškvėpė, vėl prašneko, tarsi būtų kažkur labai toli:

— Jei nori sekti paskui mane, turi atsisakyti visko.

— Žinau.

— Žolę rūkantys daktarai, kurie gaudo kaifą su savo pacientais, neilgai lieka daktarai.

— Žinau, — man norėjosi kikenti.

— Dažniausiai žmonoms, broliams, tėvams ir motinoms mano idėjos nepatinka.

— Suprantu.

— Vieną gražią dieną tu man padėsi.

Abu dabar spoksojome į lubas; karšta nerūkomos pypkės galvutė gulėjo mano delne.

— Taip, — atsakiau.

— Mes žaisim nuostabų žaidimą — patį geriausią, — tarė jis.

— Kažkodėl jaučiu, kad esu visiškai tavo rankose. Mielai darysiu viską, ko iš manęs norėsi.

— Visko bus.

— Taip.

— Tie akli šunsnukiai [jo balsas buvo tylus, ramus ir sklido iš tolo] panikuos ir žudys, panikuos ir žudys, bandydami valdyti tai, kas nesuvaldoma, bandydami žudyti tai, kas gali tik gyventi.

— Mes panikuosime ir žudysime.

— O aš, — jis nutilo, nes nesusilaikė nekikenęs, — bandysiu išgelbėti visą supistą pasaulį...

— Taip.

— Aš juk esu dieviška būtybė, — tarė jis.

— Taip, — atsakiau, nes tuo tikėjau.

— Aš atėjau atverti pasauliui akių, idant jis išvystų blogį, atėjau nuvaryti žmoniją į gėrį.

— Mes tavęs nekęsim ir...

— Tol pliekti tuos bukagalvius, kol pamatys, kokie jie nuodėmingi.

— Mes būsim akli...

— Pamėginti padaryti, kad aklieji regėtų, luošiai vaikščiotų, mirusieji gyventų vėl, — ir jis nusijuokė.

— Ir mes pasistengsim padaryti, kad regintieji apaktų, vaikštantieji apraištų, gyvieji mirtų, — nusišypsojau aš.

— Aš būsiu išprotėjęs pasaulio gelbėtojas, o jūs mane nužudysit.

— Bus padaryta viskas, ko tu panorėsi, — kikendamas lyg sulėtintame filme išleidau juoko burbulus.

— Aš būsiu... — jis irgi kikeno lyg sulėtintame filme, — pasaulio... gelbėtojas... ir nieko nedarysiu... o jūs... mane... nužudysit.

— O aš... — velniai griebtų, kaip juokinga! Ir kaip gražu! — ...aš tave nužudysiu.

Kambarys virto gražia dėme, šokinėjančia ant mūsų juoko burbulų. Mano akys priplūdo ašarų, aš nusiėmiau akinius, įsikniaubiau veidu į sukryžiuotas ant krūtinės rankas ir ėmiau juoktis, ir nuo to juoko stambus mano kūnas dundėjo visas — žandai, pilvas, keliai — ašaros sudrėkino mano švarką, švelni medvilnė glostė mano šlapią veidą it lokio šeriai, o aš verkiau iš ekstazės, kurios iki tos akimirkos nebuvau patyręs, ir pakėliau akis, nes negalėjau patikėti verkiąs, tada lyg pro miglą pamačiau Eriko veidą, neryškų, bet skaistų, ir ėmiau dairytis akinių — apėmė siaubas, kad niekados neberegėsiu — ir pagrabaliojęs keturiasdešimt dienų juos radau, užsidėjau ir dirstelėjau į neryškiai skaistų šventą Eriko veidą, kaip ir mano apsipylusį ašaromis, bet pamačiau, kad jis nesijuokia.

Dvidešimt pirmas skyrius

[Čia pateikiamas redaguotas įrašas vienos iš pirmųjų daktaro Džeikobo Eksterno psichoanalizės sesijų su neurotiku Lucijumi Rainhartu. Pradedame maždaug nuo sesijos vidurio. Pirmas balsas — daktaro Rainharto.]

— Gerai nežinau, kodėl įsivėliau į šį reikalą, bet, manau, iš dalies dėl agresijos prieš sutuoktinį.

— Kokie pastaruoju metu tavo santykiai su Liliana?

— Geri. Tiksliau, daugmaž kaip visada — visko pasitaiko, kartais viskas gerai, kitąsyk nelabai, bet iš esmės jaučiuosi laimingas. Manau, kad agresija nebuvo ir nėra nukreipta prieš Lilę. Bent jau tokia mano nuomonė.

— Bet ji nukreipta prieš tą sutuoktinį.

— Taip. Neminėsiu vardų, nesileisiu į smulkmenas, nes žinai, apie kokius žmones kalbam, bet man tas sutuoktinis atrodo pernelyg ambicingas ir pasipūtęs. Žiūriu į jį kaip į varžovą.

— Nebūtina slėpti vardų. Juk žinai, kad už šios kontoros sienų niekas nesužinos mano požiūrio į tuos žmones.

— Gal ir taip. Ko gero, tu teisus, bet nemanau, kad vardai būtini, jei visa kita aš papasakosiu atvirai.

— Ir smulkmenas.

— Taip. Nors manau, kad bemat suprasi, apie kokius žmones kalbu. Šiaip ar taip, vardų neminėsiu.

— Kaip prasidėjo tie santykiai?

— Vieną vakarą... aš paklusau užgaidai, nuėjau į jos butą, pamačiau, kad ji viena, ir išžaginau.

— Išžaginai?

— Na, ji gana mielai sutiko. Po teisybei, jai patiko labiau negu man. Bet sumanymas kilo man.

— Hmm.

— Mes susitikinėjam su pertraukomis apie pusmetį.

— Hmmm.

— Einu pas ją į namus, kai vyras išvykęs, o retkarčiais mes susitinkam bute, kurį nuomoju puertorikiečių rajone.

— Aaaa.

— Sekso požiūriu viskas nuostabu. Atrodo, kad moteris visai nesivaržo. Išmėginau viską, ką tik įstengiau įsivaizduoti, bet atrodo, kad ji turi daugiau sumanymų už mane.

— Supratau.

— Vyras, matyt, ničnieko neįtaria.

— Jis ničnieko neįtaria.

— Ne. Atrodo, kad jis visiškai pasinėręs į savo darbą. Pasak jo žmonos, jis greitomis ją pabirbina maždaug kartą per dvi savaites, bet aistros ar malonumo patiria ne ką daugiau negu tuštindamasis užkietėjusiais viduriais.

— Mmmm.

— Vieną kartą patyriau orgazmą jai įkišęs, kai ji tiesė rankšluostį vonioje mirkstančiam savo vyrui.

— Ką padarei?!

— Variau jai iš užpakalio, kol ji pasilenkusi prie vonios šnekėjosi su savo vyru, atkišusi jam rankšluostį.

— Klausyk, Rainhartai, ar supranti, ką čia tauški?!

— Maniau, kad suprantu.

— Kaip galėjai... Kaip tu drįsai...

— Kas atsitiko?

— Kaip tu galėjai nesuprasti šių santykių svarbos?!

— Nežinau. Tiesiog man atrodo, kad...

— Laisvai asocijuok.

— Ką?

— Aš sakysiu tau žodį, o tu sakyk, kokias asociacijas jis tau sukelia.

— A... gerai.

— Juoda.

— Balta.

— Mėnulis.

— Saulė.

— Tėvas.

— Motina.

— Vanduo.

— Ėėėė — vonia.

— Kelias.

— Grindinys.

— Žalia.

— Geltona.

— Dulkinimas iš už nugaros.

— Ėė... ėėė... nenatūralu.

— Nenatūralu?

— Nenatūralu.

— Kodėl?

— Iš kur galiu žinoti? Aš laisvai asocijuoju, ir tiek.

— Tęskime. Tėvas.

— Figūra.

— Ežeras.

— Taho.

— Troškulys.

— Vanduo.

— Meilė.

— Moterys.

— Motina.

— Moterys.

— Tėvas.

— Moterys.

— Balta.

— Moterys.

— Juoda.

— Negrės.

— Gerai, pakaks. Visai, kaip aš tikėjausi.

— Ką nori pasakyt?

— Toje vonioje maudėsi tavo tėvas.

— Tikrai?

— Akivaizdu. Pirma: tau kyla tėviškos figūros asociacijos. Sąmoningai, ko gero, gali paaiškinti, kad tai yra psichoanalitinės išraiškos rezultatas, iš dalies taip ir yra, bet ta asociacija dar rodo, kad tu asocijuoji „figūrą“ — aišku, moterišką figūrą — su tėvu.

— Oho!

— Antra: „dulkinimą iš užpakalio“ tu asocijuoji su nenatūralumu, ir tai gali pasakyti tik po ilgokos pauzės. Abejoju, ar tu įstengsi pasakyti man, kokia mintis tau pirmiausia dingtelėjo.

— Na...

— Klok.

— Atvirai pasakius, pamaniau, kad tas dulkinimasis buvo nenatūralus, nereikalingas, beprasmiškas. Aš stengiausi įskaudinti kitą žmogų... solidesnį.

— Būtent. Trečia: iš užpakalio akivaizdžiai yra sodomijos padėtis — vyro, besimylinčio su kitu.

— Bet...

— Ketvirta: tau kyla Taho ežero asociacijos. Net jeigu tavo sąmoningas protas tai neigia, Taho čerokių kalba reiškia „Didysis Tėvas Vadas“. Ežeras akivaizdžiai reiškia vandenį, ir tu asocijavai vandenį su vonia: vonioje maudėsi Didysis Tėvas Vadas.

— Oho!

— Galiausiai tau kyla „troškulio“, „vandens“ asociacijos, bet jos tėra nereikšmingas patvirtinimas to, kas tau jau akivaizdu. Tu trokšti ne moterų, o vandens, vonios, savo tėvo. Ir galop laisvos asociacijos tarsi nutrūksta, kai tau ir motina, ir tėvas asocijuojasi su moterimis, bet iš tikrųjų tai dar vienas patvirtinimas, kokie svarbūs yra šie nesantuokiniai ryšiai ir tos laisvos asociacijos, bylojančios apie tavo kraujomaišišką homoseksualią meilę tėvui.

— Neįtikėtina. Tiesiog... varge... [Ilga pauzė]... Bet ką... ką visa tai reiškia?

— Kaip? Aš juk ką tik tau sakiau.

— Turiu galvoje... ką man dėl to daryti?

— A... Smulkmenos. Tavo potraukis tai moteriai dabar, kai žinai tiesą, ko gero, išgaruos.

— Mano tėvas mirė, kai man buvo dveji.

— Būtent. Man nereikia nieko daugiau tau sakyti.

— Jis buvo metro aštuoniasdešimties centimetrų ūgio ir šviesiaplaukis. Šios moters vyras yra dešimčia centimetrų žemesnis ir tamsiaplaukis.

— Tu perkeli emocijas nuo vieno objekto į kitą.

— Mano tėvas niekada nesimaudydavo vonioje — tik po dušu. Bent jau taip man pasakoja motina.

— Nesvarbu.

— Kai moteris duoda savo vyrui rankšluostį ir su juo šnekasi, įeiti į ją iš priekio nepatogu.

— Nesąmonė.

— Aš nežinojau, kad Taho reiškia Didįjį Tėvą Vadą.

— Slopinimas.

— Man atrodo, kad man ir toliau bus smagu mylėtis su ta moterimi.

— Prašyčiau panagrinėti savo fantazijas, kai tai darysi.

— Paprastai aš įsivaizduoju, kad darau tai su savo žmona.

— Valanda baigėsi.

Dvidešimt antras skyrius

Dienos eina, Skaitytojau. Savaitės taip pat. Mano atmintis prasta, o tomis dienomis, kurias dabar turiu užfiksuoti, dienoraščio nerašiau, todėl tiksli įvykių seka mano galvoje nė kiek ne aiškesnė negu šiuose puslapiuose. Kauliukai liepė man rašyti autobiografiją tik praėjus beveik trejiems metams nuo manojo atradimo, o istorinė vertė visko, ką dariau, tuo metu man nebuvo akivaizdi.

Kita vertus, mano ydinga selektyvi atmintis, matyt, išsaugojo tik svarbiausius momentus. Galbūt ji suteikia mano nenuspėjamam gyvenimui tam tikrą sistemą, kuri būtų neryški, jei viską prisiminčiau idealiai. Taigi tarkime, kad aprioriškai tai, ką pamiršau, yra nesvarbu, o tai, ką prisimenu, irgi aprioriškai turi didelę reikšmę. Gal nei Tau, nei man taip neatrodo, bet šitaip atsiranda patogi autobiografijos teorija. Be to, jeigu perėjimai nuo vieno skyriaus prie kito ar nuo vienos scenos prie kitos atrodo itin nelogiški, aiškinkite tai mano užgaidžia atmintimi arba nežinia kaip iškritusiu kauliuku — nuo to ši kelionė tampa tik labiau psichodelinė.

Kitas vertas paminėti įvykis visiškai nuo atsitiktinumo priklausančio žmogaus evoliucijoje nutiko 1969 metų sausio antrą dieną, pirmą valandą nakties. Aš pasiryžau pradėti naujus metus (visados viską pradedu labai lėtai) leisdamas kauliukams nuspręsti, kokia ilgainiui bus mano lemtis.

Netvirta ranka ir apspangusiomis akimis užrašiau pirmą variantą, jei iškristų po vieną akį ar po šešias: paliksiu žmoną, vaikus ir pradėsiu gyventi atskirai. Drebėjau (o kai vyras toks mėsingas kaip aš, tai nelengva) ir jaučiausi išdidus. Anksčiau ar vėliau išriedės dvi akys arba dvylika, ir įvyks paskutinis didis kauliukų gebėjimo sunaikinti savastį patikrinimas. Jeigu paliksiu Lilę, kelio atgal nebebus; su kauliukais mane išskirs tik mirtis.

Bet tada pasijutau nuvargęs. Kauliukų žmogus atrodė varantis nuobodulį, nepatrauklus, nesavas. Man atrodė, kad prireiks per daug pastangų. Kodėl neatsipalaidavus ir nesimėgavus kasdieniu gyvenimu, nesprendus kauliukais visokių smulkmenų, kaip dariau iš pradžių, ir neatsisakius šios beprasmiškos teatrališkos užduoties sunaikinti savastį? Aš aptikau įdomų tonizuojantį preparatą, įspūdingesnį už svaigalus, mažiau pavojingą negu LSD, labiau masinantį negu akcijos ar seksas. Kodėl nepriėmus jo kaip tonizuojančio preparato, užuot bandžius paversti stebuklingu gėrimu? Aš juk teturiu vieną gyvenimą — kam jį aukoti užsirakinant riedančio kubelio narve? Praėjus šešiems mėnesiams nuo tada, kai tapau kauliukų žmogum, mintis visiškai atsisakyti kauliukų man pasirodė patraukli.

Tam atvejui, jei atsivers 6, 7 ar 8 akys, parašiau variantą, kad pusei metų grįšiu į normalų gyvenimą be kauliukų. Pasijutau patenkintas.

Bet tuoj pat, mano draugai, išsigandau ir pasijutau prislėgtas. Suvokus, kad galiu likti be kauliukų, mane apėmė ta pati sunki depresija, kaip ir pagalvojus, kad būsiu be Lilės. Kiek geriau pasijutau, kai išbraukiau septynias akis kaip galimybę atsisakyti kauliukų. Išplėšiau visą puslapį ir numečiau į šiukšlių dėžę: aš atsisakysiu visos ilgalaikių kauliukų sprendimų koncepcijos. Atsistojau nuo kėdės ir iš lėto nuėjau į vonią. Ten išsivaliau dantis, nusiprausiau veidą. Pasižiūrėjau į savo atvaizdą veidrodyje.

Iš veidrodžio į mane žvelgė Klarkas Kentas — ryški vidutinybė. Padėtis kiek pasitaisė, kai nusiėmiau akinius, — daugiausia todėl, kad vaizdas tapo ganėtinai neryškus, ir mano vaizduotės niekas nebevaržė. Iš pradžių tas neryškus veidas buvo be akių ir burnos — beveidis niekas. Sutelkiau dėmesį ir lyg kerams suveikus pamačiau du pilkus plyšelius ir bedantę burną — mirties galvą. Kai vėl užsidėjau akinius, virtau savimi. Lukas Rainhartas, medicinos daktaras, Niujorko psichoanalizės Klarkais Kentas. Bet kur Supermenas? Čia ir buvo visa šios vonios tapatybės krizės esmė. Iš tikrųjų: kur bus Supermenas, jei aš grįžčiau į lovą?

Grįžęs prie rašomojo stalo perrašiau pirmus du variantus — palikau Lilę ir atsisakiau kauliukų. Suteikiau vieną tikimybę iš penkių galimybei, kad kiekvieno iš ateinančių septynių mėnesių pradžioje (iki lemtingosios dienos rugpjūčio viduryje pirmų metinių) nuspręsiu, kam skirsiu tą mėnesį. Tokią pat tikimybę suteikiau variantui, kad septynis mėnesius bandysiu rašyti romaną. Kiek didesnė tikimybė atiteko variantui, kad tris mėnesius keliausiu po Europą, o likusį laiką ten, kur užsigeis kauliukas. Paskutinę užrašiau galimybę atiduoti sekso tyrimus su daktare Feloni kauliukų vaizduotei.

Taigi išaušo pusmetinė lemties parinkimo diena, nepaprastai svarbus įvykis. Palaiminau kauliukus vardan Nyčės, Froido, Džeiko Eksterno ir Normano Vinsento Pylio, pakračiau juos rieškučiose, smarkiai trankydamas į delnus. Iš nekantrumo visas gurguliavau: mano rankose drebėjo ateinantis mano gyvenimo pusmetis, o gal net ilgesnis laikotarpis. Kauliukai nuriedėjo stalu. Atsivertė šešios akys ir... trys. Devyni — išlikimas, antiklimaksas, neapibrėžtumas ir net nusivylimas — kauliukai man liepė kiekvieno mėnesio pradžioje iš naujo spręsti, koks bus mano nepaprastas likimas.

Dvidešimt trečias skyrius

Tikriausiai Nacionalinį įpročių atsisakymo mėnesį kauliukai padiktavo iš apmaudo, kad šitaip nerūpestingai mėgaujuosi kauliukų gyvenimu; tą mėnesį įvyko šimtas nedidelių sprogimų, griaunančių Lucijų Rainhartą, medicinos daktarą. Įpročių nepaisymas laimėjo prieš šias galimybes: 1) atsidavusio psichiatro mėnesį, 2) pradedamo rašyti romano mėnesį, 3) atostogų Italijoje mėnesį, 4) gerumo visiems mėnesį ir 5) pagalbos Artūrui X mėnesį. Nurodymas buvo toks: „Kiekvienos šio mėnesio dienos kiekvieną akimirką stengsiuosi keisti savo nusistovėjusius įpročius.“

Pirmiausia tai reiškė, kad kai švintant verčiausi ant šono paglamonėti Lilės, turėjau vėl persiversti ir spoksoti į sieną. Kai paspoksojau kelias minutes ir ėmiau snūduriuoti, suvokiau, kad švintant niekuomet nesikeliu, taigi jusdamas apmaudą šiaip ne taip išlipau iš lovos. Kai apsiavęs abi kojas šlepetėmis pėdinau į vonią, suvokiau, kad įprotis laiko mane sugniaužęs kumštyje. Nusispyriau šlepetes ir nukėblinau, o paskui ristele nubėgau į svetainę. Tačiau šlapintis vis tiek norėjau. Triumfuodamas tai padariau į dirbtinių kardelių vazą. (Po trijų dienų daktarė Feloni nusistebėjo, kaip gražiai jie auga.) Po kelių minučių pabudau vis taip pat stovėdamas ir suvokiau, kad mano veide — vis dar ta pati kvailai išdidi šypsena. Įdėmiai ištyręs savo sąmonę supratau, kad šlapintis svetainėje, o paskui užmigti stovint nėra mano įprotis, tad leidau sau dar kartą nusnūsti.

— Ką veiki? — miegodamas išgirdau balsą.

— Ką?

— Lukai, ką čia veiki?

— A... — pamačiau nuogą Lilę, stovinčią sudėtomis ant krūtinės rankomis ir žiūrinčią į mane.

— Galvoju.

— Apie ką?

— Apie dinozaurus.

— Grįžk į lovą.

— Gerai.

Buvau besekąs jai iš paskos, bet prisiminiau, kad sekti paskui nuogas moteris į lovas yra įprotis. Kai Lilė griuvo į lovą ir užsiklojo antklodėmis, nušliaužiau palovin.

— Lukai???

Nieko neatsakiau.

Iš girgždančių spyruoklių ir klajojančio man virš galvos į žemas lubas panašaus debesies supratau, kad Lilė pasilenkė pirma iš vienos lovos pusės, paskui iš kitos. Lovatiesė nusiklojo ir apverstas jos veidas įsispitrėjo į mano šonu pasuktą veidą. Žiūrėjome vienas į kitą trisdešimt sekundžių. Paskui be žodžio jos veidas pranyko, o lova virš manęs nustojo judėti.

— Noriu tavęs, — pasakiau. — Noriu su tavim pasimylėti. (Prozos proziškumą atpirko mano padėties poetiškumas.)

Kai tyla išliko, pajutau susižavėjimą Lile. Kiekviena normali, vidutiniška moteris būtų: a) keikusis, b) dar kartą pažiūrėjusi po lova arba c) mane aprėkusi. Tik nepaprastai išmintinga ir be galo jautri moteris būtų nepravėrusi burnos.

— Labai norėčiau pajusti savyje tavo pimpalą, — staiga tarė jos balsas.

Išsigandau: susigrūmė dviejų žmonių valia. Negalėjau atsakyti, kaip buvau įpratęs.

— Aš noriu tavo kairio kelio, — pasakiau.

Tyla.

— Noriu įeiti tau tarp kojos pirštų, — kalbėjau aš toliau.

— Aš noriu pajusti, kaip kilnojasi ir leidžiasi tavo Adomo obuolys, — tarė jinai.

Tyla.

Pradėjau niūniuoti „Respublikos kovos giesmę“. Iš visų jėgų pakėliau spyruokles virš savęs. Lilė pavirto ant šono. Pakeičiau padėtį, kad pabandyčiau ją nustumti. Ji vėl nusirito į lovos vidurį. Man pavargo rankos. Nors tai, ką dariau palovyje, aprioriškai buvo ne įpročio veiksmas, man paskaudo nugarą. Išlindau iš palovio, atsistojau ir pasirąžiau.

— Man nepatinka tavo žaidimai, Lukai, — ramiai tarė Lilė.

— Pitsburgo „Piratai“ laimėjo trejas rungtynes paeiliui, bet vis tiek nepakyla aukščiau trečios vietos.

— Būk geras, gulk į lovą ir būk savim.

— Kuriuo?

— Kuriuo tik nori, tik ne toks kaip šį rytą.

Įprotis tempė mane į lovą, kauliukai tolyn nuo jos.

— Turiu galvoti apie dinozaurus, — pasakiau ir suvokiau, kad ištariau šiuos žodžius savo normaliu balsu, tad pakartojau šaukte. Kai pamačiau, kad šaukiu, kaip esu įpratęs, pradėjau leisti trečią variantą, bet supratau, jog bet koks tris kartus atliktas veiksmas jau beveik įprotis, tad pusiau sušukau, pusiau suniurzgėjau: „Pusryčiai lovoje su dinozaurais“ ir pasukau į virtuvę.

Pusiaukelėje pabandžiau pakeisti eiseną, tad paskutinius penkis metrus nušliaužiau.

— Ką darai, tėveli?

Laris užmiegotomis akimis, bet susižavėjęs stovėjo virtuvės tarpduryje. Nenorėjau jo liūdinti, todėl turėjau gerai apgalvoti savo žodžius.

— Ieškau pelių.

— Vajetau, ar aš galiu pažiūrėti?

— Ne, jos pavojingos.

— Pelės?

— Tos pelės yra žmogėdros.

— Oi, tėveli... [Paniekinamai]

— Aš tave erzinu. [Įprasta frazė; papurčiau galvą]

— Grįžk ir būk... [Vėl jinai!]

— Pažiūrėk po mamos lova — man rodos, jos nubėgo ten.

Po visai nedaug sekundžių Laris grįžo iš mūsų miegamojo, lydimas chalatą užsimetusios Lilės. Aš klūpojau prie viryklės ketindamas pasišildyti puodą vandens.

— Nedrįsk įtraukt į savo žaidimus vaikų.

Kadangi ant Lilės niekuomet nesiusdavau, įsiutau.

— Užčiaupk srėbtuvę! Tu jas visas išbaidysi!

— Nedrįsk šitaip su manim kalbėti!

— Ištarsi dar vieną žodį, ir aš sugrūsiu dinozaurą tau į gerklę! Atsistojau ir sugniaužęs kumščius nužirgliojau prie jos.

Jie abu atrodė persigandę. Man tai padarė įspūdį.

— Grįžk į lovą, Lari, — tarė Lilė jį užstodama ir traukdamasi atatupsta.

— Klaupkis ir melsk pasigailėjimo, Lorensai, dabar pat! Laris verkdamas nubėgo į savo kambarį.

— Kaip tau ne gėda?!

— Nedrįsk man suduoti!

— Dieve brangus — tu nesveikas, — tarė Lilė.

Gan santūriai sudaviau jai į kairį petį.

Ji gan nesantūriai sudavė man į kairę akį.

Atsisėdau ant virtuvės grindų.

— Pusryčiams yra ko? — paklausiau. Pasitenkinau bent tuo, kad sukeičiau žodžių tvarką.

— Tu jau baigei?

— Aš aukoju viską.

— Grįžk į lovą.

— Išskyrus savo garbę.

— Gali pasilikti savo garbę apatiniuose, tik grįžk į lovą ir gražiai elkis.

Nuliuoksėjau atgal į lovą pirma Lilės ir keturiasdešimt minučių išgulėjau standus kaip lenta, kol Lilė liepė man keltis. Iškart ir standžiai paklusau. Lyg robotas atsistojau prie lovos.

— Atsipalaiduok, — irzliai įsakė ji nuo tualetinio stalelio.

Susmukau ant grindų, kiek įmanoma neskaudžiau ant šono ir nugaros. Lilė priėjo, akimirką į mane pažiūrėjo ir įspyrė į šlaunį.

— Elkis normaliai, — paliepė.

Atsistojau, šešis kartus pritūpiau ištiestomis rankomis ir nuėjau į virtuvę. Pusryčių suvalgiau dešrainį, du gabalus žalios morkos, kavos su citrina ir klevų sirupu ir skrebutį, kurį skrudinau du kartus, kol pajuodo, su žemės riešutų sviestu ir ridikėliu. Lilė niršo, daugiausia todėl, kad Laris ir Evė velniškai užsigeidė pusryčių to paties kaip aš, tad galop iš nevilties apsiverkė. Lilė irgi.

Nubėgau Penktuoju prospektu iš savo buto į kontorą, patraukdamas nemenką dėmesį, nes 1) bėgau ristele; 2) žiopčiojau kaip žuvis, skęstanti ore, ir 3) vilkėjau smokingu, po kuriuo buvau pasivilkęs raudonus teniso marškinėlius su didelėmis baltomis raidėmis, skelbiančiomis „Didysis Raudoniukas“.

Kontoroje panelė Reingold pasisveikino su manim oficialiai, neutraliai ir, turiu pripažinti, su sekretorišku aplombu. Šaltas, šlykštus jos veiksmingumas paskatino mane pradėti naują mūsų santykių stadiją.

— Brangioji Mere Džeine, — pasakiau. — Šįryt turiu tau staigmeną. Nusprendžiau tave atleisti.

Jos burna tvarkingai prasižiojo atidengdama dvi kuo lygiagrečiausias eiles kreivų dantų.

— Nuo rytojaus ryto.

— Bet, daktare Rainhartai, aš nesupran...

— Viskas paprasta, vėpla. Pastarosiomis savaitėmis man labiau norisi dulkintis, tad noriu registratorės, kuri būtų gera lovoje.

— Daktare Rainhartai...

— Tu dirbi gerai, bet tavo šikna plokščia. Nusisamdžiau paną su matmenimis 95-60-93. Ji puikiai išmano feliaciją, post hoc propter id, soixanteneuf, gestikuliaciją ir gerai moka tvarkyti bylas.

Ji pamažu atatupsta traukėsi prie daktaro Eksterno kabineto. Jos akys išvirto, dantys žibėjo lyg dvi netvarkingai besitraukiančios lygiagrečios armijos.

— Ji pradeda dirbti nuo rytojaus ryto, — aiškinau toliau. — Atrodo, turi savo kontraceptinį įtaisą. Tau bus mokamas visas atlyginimas iki šimtmečio pabaigos. Sudiev ir geros kloties.

Maždaug iki pusės tirados bėgiojau vietoje, o ją baigęs gražiai nurūkau į kabinetą. Paskutinį kartą panelę Reingold matė ne taip gražiai nurūkstant į Džeiko kabinetą.

Įsitaisiau tradicine lotoso poza ant savo rašomojo stalo ir ėmiau spėlioti, ką panelė Reingold darys dėl mano padrikų žiaurybių. Po trumpučio tyrimo padariau išvadą, kad ji gavo šiek tiek peno savo nuobodžiam gyvenimui paįvairinti. Įsivaizdavau, kaip po daugelio metų susispietusiems prie jos putlių kelių sūnėnams ir dukterėčioms ji pasakos apie nedorą gydytoją, kuris badydavo smeigtukais pacientes, o kitas žagindavo ir, apkvaitęs nuo LSD bei importinio škotiško viskio, atleidinėdavo iš darbo gerus, darbščius žmones, o į jų vietą priimdavo išprotėjusias nimfomanes.

Jausdamasis pranašesnis savo vaizduotės galiomis, bet nepatogiai dėl jogos pozos, ištiesiau rankas į viršų. Kažkas pabeldė į duris.

— Sveikas! — šūktelėjau vis dar ištiesęs rankas. Mano smokingas buvo groteskiškai įsitempęs. Džeikas įkišo galvą.

— Klausyk, Lukuti, panelė Reingold man pasakojo kaž... — jis mane pamatė. Įprastas skvarbus, šnairas Džeiko žvilgsnis neatlaikė reginio ir jis du kartus sumirksėjo.

— Kas atsitiko, Lukai? — paklausė nedrąsiai.

Nusijuokiau.

— A, tu apie šitą, — atsakiau čiupinėdamas smokingą. — Praėjusią naktį vyko vėlyvas vakarėlis. Bandau save pažadinti, kol neatėjo Osterfladas. Tikiuosi, nenuliūdinau panelės R.?

Jis sudvejojo. Riebus jo kaklas ir apskritas veidas vis dar buvo vienintelės jo kūno dalys, patekusios į kambarį.

— Na, — atsakė jis, — nuliūdinai. Ji sako, kad ją atleidai.

— Nesąmonė! — tarstelėjau. — Pasakojau jai anekdotą, kurį išgirdau tam vakarėlyje. Gal jis ir riebokas, bet net Marijai Magdalietei nebūtų sugadinęs nuotaikos.

— Taip, — tarė jis ir tradicinis šnairas jo žvilgsnis įgijo jėgos; jo akiniai panėšėjo į dvi skraidančias lėkštes su plyšeliais, slepiančiais mirtinus spindulinius pistoletus. — Aišku. Atleisk, kad tau sutrukdžiau.

Jo veidas pranyko, durys lėtai užsidarė. Po kelių minučių mano meditaciją nutraukė atsidariusios durys ir vėl pasirodę Džeiko akiniai.

— Ji prašo manęs įsitikinti, kad jos neatleido.

— Liepk jai ateiti rytoj į darbą visiškai pasiruošusiai.

— Gerai.

Kai į kabinetą įžirgliojo Osterfladas, aš šlubčiojau bandydamas sužadinti kraujo apytaką užtirpusiose kojose. Jis automatiškai pasuko prie kušetės, bet aš sulaikiau.

— Ne, nesigulkit, pone O. Šiandien jūs sėdėsite ten, o aš gulėsiu ant kušetės.

Patogiai įsitaisiau, o jis dvejodamas nudrimblino prie kėdės už mano rašomojo stalo.

— Kas atsitiko, daktare Rainhartai? Gal jūs...

— Šiandien esu pakilios nuotaikos, — atsakiau žiūrėdamas į įspūdingą voratinklį lubų kampe. Kiek metų mano pacientai į jį spokso? — Aš jaučiu pasiekęs rimtą persilaužimą kurdamas Naująjį Žmogų.

— Kokį naują žmogų?

— Atsitiktinumo Žmogų. Nenuspėjamą žmogų. Šiandien jaučiu įrodąs, kad įpročius galima mesti. Kad žmogus yra laisvas.

— Ak, kad galėčiau mesti įprotį žaginti mažas mergaites, — tarė jis bandydamas vėl nukreipti dėmesį į save.

— Vilties yra, O., vilties tikrai yra. Tiesiog viską darykite priešingai negu paprastai. Jeigu kyla noras jas žaginti, apipilkite saldainiais, gerumu, o tada išeikite. Jeigu niežti nagai primušti kekšę, leiskitės jos primušamas. Jei užeina noras apsilankyti pas mane, eikite verčiau į kiną.

— Bet tai nėra lengva. Man patinka kelti žmonėms skausmą.

— Tikrai taip, bet gal jūs įsitikinsit, kad nuo gerumo irgi galima pajusti kaifą. Pavyzdžiui, man šiandien bėgti į darbą atrodė kur kas prasmingiau negu važiuoti taksi kaip paprastai. Be to, aš pastebėjau, kad mano žiaurumas panelei Reingold pakelia ūpą. Anksčiau man patikdavo gražiai su ja elgtis.

— Nesupratau, ko ji verkia. Kas atsitiko?

— Papriekaištavau jai dėl blogo burnos ir kūno kvapo.

— Dievuliau!

— Taip.

— Kaip siaubingai pasielgėte! Aš niekados taip nepadaryčiau.

— Tikiuosi, kad ne. Bet miesto sveikatos apsaugos vadovai surašė oficialų skundą, kad visas pastatas ima dvokti. Neturėjau kitos išeities.

Stojusioje tyloje išgirdau girgždant kėdę — gal jis atsilošė su ja, bet iš ten, kur gulėjau, negalėjau jo matyti. Mačiau tik dalį dviejų sienų, knygų lentynas, knygas, savo voratinklį ir portretuką Sokrato, geriančio nuodingus maudos syvus. Suabejojau, ar tinkamai parenku raminančius paveikslus pacientams.

— Pastaruoju metu aš irgi gana pakilios nuotaikos, — mąsliai tarė Osterfladas, ir aš suvokiau norįs vėl nukreipti kalbą į savo bėdas.

— Be abejo, atsikratyti įpročių gali būti nelengva, — svarsčiau balsu. — Man, pavyzdžiui, sunku sugalvoti naujų būdų ir vietų šlapintis.

— Manau... beveik manau, kad jūsų dėka, ko gero, netrukus pasieksiu persilaužimą, — nekreipdamas dėmesio į mane kalbėjo Osterfladas.

— Man ypač rūpi, kaip reikės kitą kartą tuštintis, — dėsčiau aš. — Susidaro įspūdis, kad visuomenės pakantumas turi labai aiškias ribas. Ji gali leisti visokį ekscentriškumą ir siaubus — karus, žmogžudystes, santuoką, lūšnynus — bet atrodo, kad bemaž visi sutaria, jog tuštintis ne tualete, o kur nors kitur yra niekinga.

— Žinot, jei... Aš pajutau, kad jeigu man pavyktų atsikratyti tos priklausomybės nuo mažų mergaičių, jeigu tik... nustočiau jomis domėtis, aš pasveikčiau. Suaugusios moterys neprieštarauja arba jas galima nusipirkti.

— Ir dar judėjimas. Iš taško A į tašką B galima nusigauti tik keliais ribotais būdais. Pavyzdžiui, rytoj aš galiu neturėti noro bėgti į darbą ristele. Ką galėsiu daryt? Eiti atbulomis?

Rimtu surauktu veidu pažiūrėjau į Osterfladą, bet jis buvo pasinėręs į savo mintis.

— Bet dabar... pastaruoju metu... turiu prisipažinti... Man atrodo, kad mažos mergaitės man darosi neįdomios.

— Aišku, eiti atbulomis yra išeitis, bet tik laikina. Po šio būdo, šliaužimo, bėgimo atbulomis ir striksėjimo viena koja aš jausiuosi ribotas, neoriginalus — grynas robotas.

— Ir tai yra gerai, aš žinau. Noriu pasakyti, kad mažų mergaičių aš nekenčiu, o dabar, kai man mažiau norisi jas dulkinti, jaučiu, kad... padariau nemenką pažangą.

Jis nuoširdžiai pažiūrėjo į mane, aš atsakiau jam tokiu pat nuoširdžiu žvilgsniu.

— Problemų kyla ir dėl pokalbių, — aiškinau. — Mūsų sintaksė tapo priklausoma nuo įpročio, kaip ir mūsų tartis bei kalbos rišlumas. Turiu įprotį logiškai mąstyti — jį neabejotinai reikia mesti. O žodynas... Kodėl aš taikstausi su įprastų mūsų žodžių ribotumu? Aš esu kvailys, paskutinis kvailys!

— Bet... bet... pastaruoju metu... man baisu, kad... Aš pajutau... net nedrįstu to pasakyti...

— Atknebeklis. Meno mėsa. Troškimturgis. Džiaugsmapjovis.

Parminksonas. Žmombis. Truškis. Kodėl gi ne? Žmogus dirbtinai apribojo save praeitimi. Aš jaučiu, kaip iš jos vaduojuosi.

— ...kad esu... kad jaučiu pradedantis norėti būti... kaip maži berniukai.

— Persilaužimas. Jei man pavyks ir toliau elgtis atvirkščiai, negu esu įpratęs, — kaip buvo šį rytą, — tikrai įvyks persilaužimas. Ir seksas. Būtina atsikratyti sekso įpročių.

— Noriu pasakyti, visai kaip jie, — pabrėždamas žodžius tarė jis. — Nenoriu jų žaginti ar kelti jiems skausmą ar dar kaip skriausti — tik dulkinti į šikną ir versti man čiulpti.

— Ko gero, dėl šio bandymo man gali kilti pavojus. Iki šiol neturėjau įpročio žaginti mažas mergaites, vadinasi, turėčiau pamėginti...

— Be to, berniukus... mažus berniukus lengviau prisivilioti. Jie patiklesni, ne tokie įtarūs.

— Tačiau mane gąsdina, kad galiu sukelti kam nors skausmą. Ko gero... Ne! Čia jau savęs varžymas. Aš neturiu savęs varžyti. Kad išsivaduočiau iš sąmonėje glūdinčių įprastų draudimų, turiu žaginti ir žudyti.

Jo kėdė sugirgždėjo, ir aš išgirdau, kaip jis trepteli koja į grindis.

— Ne, — pareiškė jis tvirtai. — Ne, daktare Rainhartai. Bandau jums paaiškinti, kad žaginti ir žudyti nebebūtina. Gal net mušimo reikia atsisakyti.

— Atsitiktinumo Žmogui žaginti ar bent jau žudyti yra visiškai būtina. Jei to vengčiau, išsisukinėčiau nuo savo aiškiai matomos pareigos.

— Neabejoju, kad berniukai, maži berniukai ir net paaugliai, tiks nė kiek ne blogiau. Su mažom mergaitėm pavojinga, daktare, — aš jus įspėju.

— Pavojus yra būtinas. Pati Atsitiktinumo Žmogaus koncepcija yra pavojingiausia ir revoliucingiausia iš visų kada nors sugalvotų žmogaus. Jei galutinei pergalei reikia kraujo — jis liesis.

— Ne, daktare Rainhartai, ne. Jūs turit rasti kitą išeitį. Ne tokią pavojingą. Jūs juk kalbat apie žmones.

— Tik pagal mūsų įprastus suvokimo šablonus. Visai galimas daiktas, kad mažos mergaitės iš tikrųjų yra piktosios dvasios, atsiųstos iš kažkokio kito pasaulio mūsų sunaikinti.

Jis neatsakė, bet išgirdau girgžtelint kėdę.

— Akivaizdu, — dėsčiau aš toliau, — kad be mažų mergaičių neturėtume moterų, o moterys — šinakinės raubą gurminančios vėtpūtės.

— Ne, ne, daktare, jūs mane gundote. Aš žinau — dabar supratau. Moterys iš tikrųjų yra žmonės, tikrų tikriausiai.

— Vadinkit jas kaip norit, bet jos ne tokios kaip mes, Osterfladai, ir jūs to nepaneigsit.

— Žinau, žinau, o berniukai nuo mūsų nesiskiria. Berniukai — tai mes. Berniukai yra geri. Man rodos, aš galėčiau išmokti mylėti berniukus, tada man nebereikėtų tiek nerimauti dėl policijos.

— Saldainių ir gerumo mergaitėms, O., o berniukams — kietą pimpalą. Gal jūs ir teisus. Šitaip jūs tikrai atsikratytumėt įpročio.

— Taip, taip.

Kažkas pabeldė į duris. Valanda praėjo. Kai apdujęs nukėliau kojas ant grindų, pajutau poną Osterfladą smarkiai kratant man delną. Jo akys tryško džiaugsmu.

— Tai buvo nuostabiausia psichoanalizės valanda mano gyvenime. Jūs... jūs esat... jūs esat berniukas, daktare Rainhartai, tikras berniukas.

— Ačiū, O. Tikiuosi, jūs teisus.

Dvidešimt ketvirtas skyrius

Lėtai ir nuosekliai, mano draugai, pradėjau kraustytis iš proto. Supratau, kad mano savasties likučiai kinta. Kai nuspręsdavau neimti į rankas kauliukų, kad neprisidaryčiau bėdos, ir būti toks, koks esu iš tikrųjų, pamatydavau, jog man patinka absurdiški komentarai, anekdotai ir veiksmai. Aš karsčiausi po medžius Centriniame parke, per vieną vakarėlį atsisėdau jogos meditacijos poza ir kas porą minučių stenėjau ezoteriškas, pranašiškas pastabas, kurios visus glumino ir varė nuobodulį net man. Baigdamas kalbėtis telefonu su daktaru Manu visa gerkle surikau: „Aš esu Betmenas.“ Visa tai išdarinėjau ne todėl, kad taip liepė kauliukai, bet todėl, kad taip norėjau.

Be jokios priežasties pratrukdavau kvatoti, perdėtai reaguodavau į situacijas: rodydavau kur kas didesnį pyktį, baimę ar atjautą, negu reikėdavo. Elgdavausi nenuosekliai. Kartais būdavau linksmas, kitąsyk liūdnas; kartais kalbėdavau aiškiai, rimtai ir įspūdingai, kitąsyk absurdiškai, padrikai, bukai. Laisvai galėjau vaikščioti gatvėmis tik todėl, kad lankiau psichoanalizės sesijas pas Džeiką. Kadangi nesmurtavau, žmonės vis dar galėjo justis palyginti ramūs: „Vargšas daktaras Rainhartas! Visa laimė, kad jam padeda daktaras Eksternas.“

Lilė vis labiau dėl manęs nerimavo, bet kadangi kauliukai visuomet atmesdavo galimybę pasakyti jai tiesą, aš vis išsigalvodavau pusėtinai logiškų dingsčių savo absurdiškam elgesiui pateisinti. Ji kalbėdavosi su Džeiku, Arlyna ir daktaru Manu — jie visi kuo protingiausiai ir paprastai talentingai aiškindavo, kas darosi, bet, deja, nesiūlė, kaip padaryti tam galą.

— Po metų ar dvejų... — daktaras Manas geraširdiškai tarė Lilei, ir ji man prisipažino, kad ko nepradėjo spiegti. Aš ją patikinau, kad labiau stengsiuos valdyti savo užgaidas.

Nacionalinis įpročių atsisakymo mėnuo, žinoma, padėties nepataisė. Kaip žmonės trinka matydami kitus nepaisant įprastinių elgesio normų — trinka arba patiria didžiulį džiaugsmą. Mano bėgimas ristele į kontorą, mano absurdiškos kalbos, mano šventvagiškos pastangos suvilioti belytę, nesugadinamą panelę Reingold, mano girtavimas, mano idiotiškas elgesys su savo pacientais — liudytojus visa tai sukrėsdavo ir priblokšdavo, bet ėmiau pastebėti, kad jie ima justi ir pasitenkinimą.

Kaip mus juokina ir džiugina visa, kas neprotinga, beprasmiška ir absurdiška! Tų dalykų ilgesys prasiveržia iš mūsų pro visus moralės ir logikos gniaužtus. Riaušės, revoliucijos, katastrofos — kaip jos mus linksmina! Ir kaip slogu diena po dienos skaityti vis tas pačias naujienas. O Dieve, kad tik kas nors atsitiktų — kitaip sakant, kad kas nors imtų nepaisyti įprastų elgesio normų.

Mėnesiui baigiantis ėmiau galvoti, kaip būtų smagu, jei Niksonas pasigertų ir kam nors rėžtų: „Eik šikt, bičiuli!“ Arba jei Viljamas Baklis arba Bilis Grehemas pasakytų: „Kai kurie mano geriausi draugai yra komunistai“; jei sporto komentatorius bent kartą ištartų: „Velniškai nuobodžios rungtynės, brangūs žiūrovai“. Bet nieko tokio neatsitinka. Taigi mes keliaujame į Loderdeilio fortą, į Vietnamą, į Maroką arba išsituokiame, užmezgame romaną, susirandame naują darbą, pakeičiame gyvenamąją vietą, išbandome naują narkotiką, nes beviltiškai stengiamės rasti ką nors nauja. Įpročiai, įpročiai — ak, kaip būtų gerai sutraukyti jų grandines. Bet mes tampomės su savim savo senuosius „aš“, o jie visus mūsų potyrius įspraudžia į tvirtus ąžuolinius rėmus.

Vis dėlto Nacionalinis įpročių atsisakymo mėnuo dažniausiai pridarydavo man keblumų. Priėjau iki to, kad vienu metu leidau kauliukams spręsti, kada eisiu gulti ir kiek valandų miegosiu. Miegodavau atsitiktinį valandų skaičių aklai parinktu metu, todėl netrukus tapau irzlus, nusistekenęs, o retkarčiais apsinešęs, ypač kai paragaudavau narkotikų ar alkoholio. Be to, tris dienas kauliukai sprendė, kada man valgyti, praustis, skustis, valytis dantis ir ar apskritai visa tai daryti. Taigi porą kartų aš susigriebiau besiskutąs nešiojamu elektriniu skustuvu miesto centre per patį spūsties metą (praeiviai dairėsi mane filmuojančio operatoriaus), besivaląs dantis naktinio klubo tualete, esąs masažuojamas vonioje sveikatingumo centre ir ketvirtą valandą ryto pietaująs restorane.

Kitą kartą Kauliukas paliepė man kiekvieną akimirką būti jautriam ir nugyventi kiekvieną minutę būnant kuo budresniam. Man tai pasirodė stebuklingai estetiška. Įsivaizdavau esąs Volteris Pateris, Džonas Raskinas ir Oskaras Vaildas, sudėti į daiktą. Estetinio jautrumo dieną pirmiausia pastebėjau esąs šnarpšlys. Gal šnarpščiau kelis mėnesius, o gal net metus, bet niekada to nepastebėdavau. Sausį, Kauliukui šitaip atsitiktinai paliepus, pajutau, kad pro mano šnerves įtrauktas oras nuolat skverbiasi pro kažkokias susikaupusias gleives skleisdamas garsą, paprastai vadinamą šnarpštimu. Jei ne kauliukai, būčiau likęs nejautrus mulkis.

Per tą Jautrumo savaitę turėjau ir kitų juslinių potyrių. Gulėdamas lovoje su Lile ankstyvą rytmetį susižavėjęs klausydavausi gatvės triukšmo simfonijos iš apačios, garsų, kuriuos anksčiau vadindavau tyla — jie reiškė, kad Laris ir Evė dar nepabudę. Turiu pripažinti, kad maždaug po dviejų dienų jie virto ganėtinai monotoniška ir antrarūše simfonija. Vis dėlto tuos du rytus jie — ir aš — vėl gyvavome. Kitą dieną nuėjau į Šiuolaikinio meno muziejų ir žūtbūt stengiausi patirti estetinę palaimą. Maždaug po pusvalandžio nusprendžiau ieškoti paprastų malonumų, tad pusantros valandos varginau kojas, kol nusprendžiau tenkintis nestipriu skausmu. Matyt, kažkuriuo metu mano regos pojūtis atrofavosi ir net galingieji kauliukai nesugebėjo jo atgaivinti. Taigi nudžiugau, kai kitą dieną kauliukai nužudė Volterį Paterį.

Tą mėnesį vilkėjau drabužiais, kurių anksčiau niekada nesirengdavau; keikiausi žodžiais, kurių anksčiau niekada nevartodavau; kekšavau kaip niekados anksčiau.

Sunkiausia buvo atsisakyti seksualinių įpročių ir vertybių. Kurnėdamas laiptais žemyn susilieti su Arlyna, savo seksualinių vertybių nekeičiau — aš tik verčiau jas tikrove. Svetimaudamas išties laužiau ištikimybės įprotį, bet ištikimybė buvo menkiausia iš įpratimu virtusių mano sekso vertybių. Jėzaus motina Marija kadaise išsakė mintį, esą žmogaus seksualumo pobūdis nulemia visą jo gyvenimą, bet jai neatėjo į galvą tvirtinti, kad žmogui ateina galas, jei jis apsisprendžia, koks yra: heteroseksualus, homoseksualus, biseksualus ar aseksualus. O man iš pradžių tokia mintis atėjo į galvą. Kaip man būdinga, aš mechaniškai padariau prielaidą, kad meti seksualinius įpročius, jei pakeiti mėgstamiausias meilės pozas, pakeiti moteris, nuo moterų pereini prie vyrų, nuo vyrų — prie berniukų, visiškai susilaikai nuo sekso ir panašiai. Tokios perspektyvos man, linkusiam į visokiausius iškrypimus, atrodė kažkaip neaiškiai viliojančios, tad kartą antrą valandą nakties grįžtant iš vakarėlio aš lifte pabandžiau įeiti žmonai į užpakalį. Tačiau Lilės tai nepašiurpino ir nesuglumino — veikiau nesudomino, ir ji pareikalavo lipti iš lifto, gultis į lovą ir miegoti.

Mudu su Arlyna, rodės, jau mylėjomės visais įmanomais normaliais būdais, todėl padariau išvadą, kad šiuo atveju mesti įprotį galiu tik susilaikydamas nuo mudviejų santykių arba, dar geriau, jausdamas dėl jų kaltę.

Kai ėmiau ieškoti naujos moters, suvokiau, kad kauliukų padiktuota mano pareiga — pakeisti savo skonį moterų atžvilgiu. Todėl dabar turėsiu pavergti seną, liesą, žilaplaukę akiniuotę didelėmis pėdomis, be galo mėgstančią filmus su Dorise Dei ir Roku Hadsonu. Neabejoju: Niujorke esama daugybės tokių moterų, tačiau netrukus suvokiau, kad jas aptikti ir merginti taip pat sunku kaip ir moteris, turinčias figūrą, daugmaž prilygstančią Rakelės Velč. Man teks nuleisti kartelę ir tenkintis liesa ir dvasinga sene, o kitos antraeilės savybės tebūna tokios, kokios bus.

Mintyse staiga pasirodė panelės Reingold atvaizdas, ir aš krūptelėjau. Jei turiu keisti savo seksualines vertybes, teks suvilioti ją. Paklaustas kauliukas tai patvirtino.

Retai kada jaučiau tokią nepagarbą kauliuko nuovokai. Panelė Reingold, be abejonės, buvo visų mano lytinių polinkių antitezė — mano pragaro Brižita Bardo. Aišku, ji nebuvo sena, tik turėjo stebėtiną gebėjimą būdama trisdešimt šešerių daryti šešiasdešimt trejų metų senės įspūdį. Mintis, kad ji šlapinasi, net negedėjo ateiti į galvą, ir aš raustu vien apie tai čia rašydamas. Per tūkstantį du šimtus šešias darbo pas Eksterną ir Rainhartą dienas, mūsų žiniomis, ji nė karto nenuėjo į kontoros tualetą. Vienintelis nuo jos sklindantis kvapas buvo visur persismelkiantis kūdikių pudros aromatas. Nežinojau, ar jos krūtinė plokščia, ar iškili — juk apie savo motinos ar senelės biusto dydį nespėlioji.

Kalbėdavo ji skaisčiau negu Dikenso romano pagrindinė veikėja; pranešimą apie neįtikėtinos nimfomanės lytinius santykius ji skaitydavo lyg ilgą, optimistišką korporacijos ataskaitą, prognozuojančią fantastišką jos klestėjimą. Baigusi ji klausdavo: „Ar norite, kad pakeisčiau sakinį apie panelės Verner daugybinę sueitį analogišku aprašymu?“

Vis dėlto teesie ne mano, o Tavo valia, o Kauliuk, tad vieną vakarą, maždaug baigiantis trečiai Nacionalinio įpročių atsisakymo mėnesio savaitei, apimtas nesveiko susižavėjimo, nusivedžiau ją į restoraną ir, didžiam savo siaubui, po kurio laiko pajutau, kad man gali pavykti. Po vakarienės nuėjau į tualetą ir paklausiau kauliuko nuomonės apie kelias galimybes, bet jis man tik liepė rūkyti cigaretes su marihuana [?????], o prieš einant pas dantistą traukti danties nevartoti kokaino. Nors ir kaip bandžiau išsisukti, vėliau tą vakarą mudu sėdėjome šalia ant kušetės ir kalbėjomės (prisiekiu: šią temą pasirinkau ne aš!) apie nimfomanes. Nors valandoms slenkant pastebėjau, kad jos šypsena graži (kai ji nė kiek nepračiaupia lūpų), juoda suknelė su gilia iškirpte ant balto jos kūno kažkodėl man priminė juodą drapiruotę ant statmenai pastatyto karsto.

— Bet kaip tu manai — ar nimfomanėms patinka jų gyvenimas? — klausiau aš spontaniškai kauliukiškas ir palaimingai abejingas — matyt, šią būseną sukėlė rūkoma žolelė ir panelė Reingold.

— Oi, ne, — bemat atsakė ji, kilsteldama akinius tris milimetrus. — Tikriausiai jos labai nelaimingos.

— Gal ir taip, bet man kažkodėl atrodo, jog tas didžiulis pasitenkinimas dėl to, kad jas myli tokia daugybė vyrų, ko gero, atsveria nelaimės pojūtį.

— Oi, ne. Daktaras Eksternas man sakė, kad, pasak Rodžerso, Rodžerso ir Hilzmano, aštuoniasdešimt dviem ir penkioms dešimtosioms procento nimfomanių sueitis nesuteikia pasitenkinimo.

Ji sėdėjo ant kušetės tokia sustingusi, kad mano žolelės aptemdytos akys retkarčiais įtikindavo, jog kalbuosi su siuvėjo manekenu.

— Taip, — atsakiau, — bet nei Rodžersas, nei Rodžersas, nei Hilzmanas niekada nebuvo nimfomanėmis. Abejoju, ar jie kada nors buvo moterimis.

Triumfuodamas nusišypsojau.

— Aš kuriu teoriją, kad nimfomanes iš tikrųjų yra trykštančios džiaugsmu hedonistės, tik jos meluoja psichiatrams esančios frigidiškos, norėdamos juos suvilioti.

— Oi, ne, — atsakė jinai. — Argi kas nors kada nors galėtų suvilioti psichiatrą?

Mes kurį laiką mirksėjome žiūrėdami vienas į kitą — negalėjome patikėti šitaip pakrypusiu pokalbiu, tada jos veido spalva ėmė mainytis kaip kaleidoskope, kol galop tapo balta kaip rašomųjų mašinėlių popierius.

— Tu teisi, — pareiškiau. — Moteris yra pacientė, o mūsų etikos kodeksas neleidžia joms nusileisti, bet... — nutilau, nes pamečiau savo argumento giją.

Savo tyliu balseliu, abiem rankomis galynėdamasi su savo nosinaite, ji paklausė:

— Bet?..

— Bet? — pakartojau aš.

— Jūs sakėte, kad jūsų etikos kodeksas neleidžia joms įleisti, bet...

— A, taip, bet mums nelengva. Mus nuolatos įaudrina, bet nėra jokio etiško būdo pasitenkinti.

— Ak, daktare Rainhartai, jūs juk vedęs.

— Vedęs? A, taip. Tiesa. Buvau užmiršęs.

Pažiūrėjau į ją nutaisęs tragišką miną.

— Bet mano žmona praktikuoja jogą ir todėl lytiškai santykiauti gali tik su guru.

Ji įsmeigė žvilgsnį į mane.

— Tikrai? — paklausė ji.

— Man net nepavyksta palengvintas stovėsenos ant galvos variantas. Ėmiau abejoti esąs vyras.

— Ką jūs, daktare Rainhartai!

— Negana to, mane nuolat slegia mintis, kad netraukiu tavęs kaip vyras.

Panelės Reingold veidas dar kartą ėmė psichodeliškai kaitalioti spalvas, kol vėl tapo rašomųjų mašinėlių popieriaus baltumo. Tada ji ištarė tyliausiu, kokį tik esu kada išgirdęs, balsu:

— Bet taip nėra.

— Tau... tau...

— Jūs mane traukiate kaip vyras.

— A...

Nutilau. Visos mano likučių jėgos stūmė kūną bėgti pro duris; ant kušetės išsilaikiau tik dėl religinės drausmės.

— Panele Reingold! — impulsyviai sušukau. — Ar padarysi mane vyru?

Atsisėdau tiesiai ir palinkau prie jos.

Ji įsispitrėjo į mane, nusiėmė akinius ir pasidėjo ant kilimėlio šalia kušetės.

— Ne, ne, — tarė ji tyliai, bandydama sutelkti žvilgsnį į kušetę tarp mūsų. — Aš negaliu.

Iš pradžių, pirmą kartą gyvenime ne kauliukui paliepus, nepatyriau erekcijos. Teko nuogam sėdėti ant lovos šalia panelės Reingold jos neliečiant palengvinta lotoso poza ir septynias ar aštuonias minutes visomis jogo galiomis medituoti apie Arlynos krūtis, Lindos Reikman pasturgalį ir Lilės vidurius, kol pagaliau deramai sukaupęs galias įsitaisiau katės lopšyje poza virš lavono poza įsitaisiusios panelės Reingold ir panirau į samadhi (tuštumą).

Baugu mylėtis su savo motina, ypač su motina lavono pavidalu — Froidas nė iš tolo neįsivaizdavo, kaip tai baisu. Už tai, kad man pavyko reikiamai kaitalioti padėtis ir atlikti visus reikiamus pratimus, nors žiūrėjau į ją kaip į motiną, turiu būti dėkingas pradedantiems atsiskleisti mano, kaip jogo, gebėjimams. Tai buvo didžiulis žingsnis į priekį įveikiant psichologinius barjerus, ir kitą dieną viską prisimindamas aš drebėjau. Nuostabu, bet nuo tada panelė Reingold man atrodė kur kas artimesnė.

Dvidešimt penktas skyrius

Bet ne tiek artima.

Dvidešimt šeštas skyrius

Mano draugai, atėjo metas prisipažinti. Nors kai kurie mano kauliukų gyvenimo pradžios įvykiai galėjo jums ar man pasirodyti juokingi, turiu prisipažinti, kad būti kauliukų žmogumi kartais būdavo sunkus darbas. Slegiantis, vienišas ir sunkus. Reikalas tas, kad aš nenorėjau eiti žaisti kėgliais. Ar mėnesį nesimatyti su Arlyna. Ar žaisti lauko gynėju Detroito „Tigrų“ komandoje. Ar suvilioti panelę Reingold. Ar lytiškai santykiauti vienokia poza, kai Lilė norėdavo kitokios. Vykdyti šias lemties užduotis buvo tikra kankynė. Vykdyti daugybę kitų irgi buvo tikrų tikriausia kankynė. Kartais, kai kauliukai atsitiktinai riedėdami nusiųsdavo mane į kėglinę ar uždrausdavo vaidinti Romeo, pasijusdavau esąs vergas, kokiu mane ir laikote, pripančiotas prie neužjaučiančio, neprotingo šeimininko, kurio užgaidos ėmė vis labiau mane nervinti. Mano savasties likučių priešinimasis tam tikriems kauliukų sprendimams niekada neišnyko ir visada slopino mano troškimą tapti Atsitiktinumo Žmogumi. Aš stengiausi leisti tam vienam troškimui — neįveikiamam norui užmušti mano senąjį „aš“ ir sužinoti šį tą nauja apie žmogaus prigimtį — užgožti daugybę kitų mano troškimų. Vyko asketiškos, religinės grumtynės.

Be abejo, retkarčiais kauliukai atskleisdavo kai kuriuos mano giliausius (ir iki tol neįgyvendintus) impulsus ir leisdavo jiems pasireikšti; laikui bėgant taip nutikdavo vis dažniau. Tačiau kitąkart kauliukai išsiaiškindavo, kad nežaidžiau kėgliais keturiolika metų, nes man nepatiko jais žaisti, ir kad nesu miegojęs su stora nevaleika, nes teisingai nujaučiau, kad man tai nepatiks. Manau, kokiai nuslopintai vienai tūkstantajai mano dalelei patinka kėgliai, mulkiai, nevaleikos ir dvidešimt trečia padėtis, bet mano suvokimo lygis per žemas, kad užfiksuotų šį pomėgį.

Taigi jūs, mano draugai, kai paėmėte pieštuką, sudarėte galimybių sąrašą ir paridenote kauliukus, galėjote nusivilti. Keletą kartų jums teko atlikti nemalonią pareigą, todėl padarėte išvadą, kad kauliukų gyvenimas yra apgaulė, o aš — sukčius.

Tegali būti vienas troškimas, mano draugai, vienintelis: nužudyti save. Privalote justi, kad atradimų kelionė yra svarbiau negu visos menkos kelionės, kurias nori nusipirkti normalus vartotojiškas „aš“.

Kauliukai gelbsti tiktai pasiklydusius. Normali, visapusiška asmenybė priešinasi įvairovei ir permainoms. O susidvejinęs, maniakiškas, nelaimingas neurotikas yra išvaduojamas iš suvaržymų ir dvejonių kalėjimo. Tam tikra prasme jis tampa „autoritarine asmenybe“, bet paklūsta ne Dievui, tėvui, Bažnyčiai, diktatoriui ar filosofui, bet savo paties kūrybingai vaizduotei — ir kauliukams. „Jei kvailys tvirtai laikytųsi savo kvailystės, — kartą pasakė Josarjanas, — jis taptų kauliukų žmogum.“

Bet tai nėra lengva, todėl tai padaryti bando tik šventieji ir pamišėliai. O pasiseka tik pastariesiems.

Dvidešimt septintas skyrius

Kauliukai įsakė man vasarį eksperimentuoti su Feloni ir Rainharto sekso tyrimu, konkrečiai: „Padaryk ką nors nauja ir vertinga.“ Sudėjau kubelius į jų dėželę ir kelias dienas bandžiau sugalvoti, ką čia padarius. Mane apniko depresija.

Bandymai su žmonėmis — labai riboti. Gali priversti juos atsakyti į bet kokį klausimą, bet negali priversti nieko padaryti. O kitų gyvių, žinia, negali paklausti nieko, bet gali juos priversti padaryti bet ką. Gali juos iškastruoti, išpjauti jiems pusę smegenų, versti eiti per karštas žarijas, kad gautų pietus ar patelę, gali neduoti jiems maisto, vandens, sekso ar neleisti bendrauti su kitais, šerti juos LSD tokiomis milžiniškomis dozėmis, kad jie mirtų nuo ekstazės pertekliaus, po vieną nupjaunant galūnes stebėti jų judėseną, ir taip toliau. Ištisi moksliniai žurnalai skiriami tokių bandymų aprašymams, ir mes skaitome apie kastruotus peliukus, besmegenes žiurkes, žiurkėnus šizofrenikus, vienišus triušius, ekstazės apimtus lemūrus ir bekojes šimpanzes, bet, deja, nieko nesužinome apie žmogų.

Etikos sumetimais mums neleidžiama prašyti tiriamųjų daryti to, ką jie ar visuomenė laiko neetiška. Mokslininkai nieku gyvu negalėjo imtis klausimo, į kurį ieškodamas atsakymo dabar buvau pasirengęs paskirti gyvenimą: kiek galima pakeisti žmogų, nes pagrindinė visų žmonių savybė yra atsparumas pokyčiams; be to, neetiška reikalauti, kad tiriamieji darytų tai, ko jie nenori daryti.

Nusprendžiau pamėginti pakeisti kai kurias Feloni ir Rainharto tyrimo užduotis. Kadangi tyrimas nagrinėjo seksualinę elgseną, pamėginsiu pakeisti seksualinius polinkius, požiūrius ir veiksmus. Deja, žinojau, kad prireikia dvejų psichoanalizės metų, norint iš homoseksualisto padaryti heteroseksualistą, bet tai retai kada pavyksta. Ar aš sugebėčiau skaistuoles paversti nimfomanėmis? Masturbatorius — paleistuviais? Ištikimas žmonas — svetimautojomis? Mergišius — asketais? Labai abejotina. Bet įmanoma.

Norint pakeisti žmogų, būtina pakeisti auditoriją, kurios požiūrio jis paiso vertindamas save. Žmogus yra priklausomas nuo savo auditorijos — nuo žmonių, institucijų, rašytojų, žurnalų, filmų herojų, filosofų, kuriuos jis įsivaizduoja jam plojant ar švilpiant. Rimtesni psichologiniai sutrikimai, vadinamosios tapatybės krizės, įvyksta, kai individas ima keisti auditoriją, kuriai vaidina: tėvus — į bendraamžius, kolegas — į Albero Kamiu veikalus; Bibliją — į Hju Hefrierį. Kai žmogus iš gero sūnaus virsta geru bičiuliu, įvyksta revoliucija. Kita vertus, jei žmogaus bičiuliai vienais metais vertina ištikimybę, o kitais — neištikimybę, ir žmogus iš ištikimo vyro virsta ištvirkėliu, neįvyksta jokia revoliucija. Klasės taisyklė liko nepažeista; pakito tik politika vienu nereikšmingu klausimu.

Man virstant kauliukų žmogumi, pirmiausia vietoj kolegų psichiatrų mano auditorija tapo Bleikas, Nyčė ir Lao Dzė. Mano tikslas buvo visiškai sunaikinti auditorijos pojūtį, likti be vertybių, vertintojų ir troškimų — būti nežmogiškam, daugialypiam — būti Dievu.

Vis dėlto nukreipdamas kauliukų žmogų į sekso tyrimą aš troškau geros mergos. Dzeusas troško pasiversti gyvuliu ir sanguliauti su gražia moterim. Bet kitas mano troškimas, ne silpnesnis už geismą, buvo tapti auditorija mūsų tiriamiesiems. Jei tapčiau jų auditorija, galėčiau sukurti atmosferą, kad leidžiama viskas. Tada skaistuolė jaustųsi galinti nevaržomai išreikšti ką tik kilusį geidulį, o homikas — giliai jame glūdintį kūšio geismą. Kauliukų žmogus jau sužinojo, kad eksperimentuojančiam žmogui leidžiama beveik viskas. Ar galėčiau sukurti tiriamiesiems bandymo atmosferą, kuri būtų tokia pat pakanti?

Štai kokias viltis aš puoselėjau. Gundymas yra menas paversti normaliu, pageidautinu, doru ir pagirtinu tai, kas anksčiau atrodė nenormalu, nepageidautina, nedora ir smerktina. Gundymas yra menas pakeisti žmogaus auditoriją, taigi ir jo asmenybę. Žinoma, kalbu apie klasikinį „nepatyrusiųjų“ gundymą, o ne ištvirkusių suaugusiųjų abipusę masturbaciją.

Feloni, ori it presbiterijonų merginų koledžo dekanė, ir aš, panašus į patyrusį profesionalų psichiatrą, jau įtikinome savo tiriamuosius, kad esame respektabilumo įsikūnijimas. Jie labiau negu paprasti žmonės įprato aptarinėti visokius šokiruojančius sekso nuotykius su nepažįstamais, nesmerkiančiais suaugusiaisiais. Todėl, maniau, jie bus pasirengę vykdyti visokius šokiruojančius nurodymus, kuriuos jiems duosime.

— Pone F., gretimame kambaryje yra drovi, bet ištvirkusi jūsų amžiaus mergina. Jai sumokėta už tai, kad su jumis pasimylėtų. Elkitės su ja mandagiai, bet reikalaukite, kad dulkintųsi aistringai. Šiam nuotykiui pasibaigus, užpildykite anketą, įdėtą į šį užklijuotą voką. Jūsų atsakymai turi būti kiek galima sąžiningesni. Jie bus visiškai anonimiški.

— Panele F., gretimame kambaryje yra drovus jūsų amžiaus jaunuolis, vardu F. Jis skaistuolis kaip ir jūs. Jam pasakyta, kad esate prostitutė, nusamdyta išmokyti jį meilės meno. Šiuo bandymu mes siekiame pamatyti, kaip gerai sugebėsite atlikti patikėtą vaidmenį lytiškai su juo bendraudama, ir gauti kiek įmanoma daugiau duomenų. Jeigu jums pavyks įveikti savo nusistatymą prieš apsinuoginimą ir intymų sąlytį su vyru, gausite šimto dolerių premiją. Jeigu leisite jam lytiškai su jumis santykiauti, gausite dviejų šimtų dolerių premiją. Apie kitas galimas premijas galite pasiskaityti pridedamų instrukcijų ir anketos penktame ir šeštame puslapiuose. Pastoti nebijokite, nes gydytojai patvirtino, kad tas kitas tiriamasis yra nevaisingas.

— Pone Dž., rytoj po pietų turėsite nueiti adresu, užrašytu šioje vizitinėje kortelėje. Ten jūsų lauks vyras, kuriam pasakyta, kad jūs irgi esate homoseksualistas. Jisai bandys jus suvilioti. Turite kiek įmanydamas jį skatinti ir tuo pat metu stebėti savo paties jausmus ir reakciją. Jeigu jis pasieks orgazmą, jūsų laukia šimto dolerių premija už tai, kad gavote tokius vertingus duomenis. Jeigu ir jūs patirsite orgazmą, gausite dar dviejų šimtų dolerių premiją. Mes tiriame bendravimą ir lytinius santykius tarp normalių vyrų, tokių kaip jūs, ir homoseksualistų. Šiame voke...

Mano mintyse vienas po kito kilo nurodymai, panašūs į šiuos. Galbūt man teks samdytis prostitutes ir homoseksualistus, bet kartais abu šiuos vaidmenis galės atlikti patys tiriamieji. (Du heteroseksualūs vyrai birbinsis ir šitaip kaups duomenis.)

Ėmiau tikėti, kad žmonės geba viską. Mūsų šiuolaikiniai žmonės labai paiso kitų nuomonės, jie įpratę žiūrėti, ar jiems pritars, ar juos pasmerks artimiausioji aplinka. Todėl, turint tinkamą eksperimento vadovą, sukūrus reikiamą atmosferą ir situacijas, man turėtų pavykti įkalbinti tiriamuosius pakeisti savo įprastus vaidmenis bendraujant lytiškai.

Šis sumanymas atrodė labai prasmingas, vertas paties markizo de Sado. Aš norėjau patvirtinti savąją žmogaus lankstumo teoriją ir dariau tai sąmoningai, bet atrodė, kad ši perspektyva kelia man ganėtinai šėtonišką, protu nepaaiškinamą džiugesį.

Dvidešimt aštuntas skyrius

Beprotiška, tiesiog beprotiška. Nelengvas eksperimentatoriaus gyvenimas. Sunku statyti labirintus, rasti žiurkes, kurios jais bėgiotų, matuoti rezultatus ir pateikti viską lentelių pavidalu. Dar sunkiau organizuoti sekso nuotykius, rasti žmones, kurie juose dalyvautų, matuoti rezultatus ir viskuo tikėti.

Šiaip ar taip, per kelias ateinančias savaites aš baigiau sudėtingą užduotį — parengti tai, kas oficialiai buvo vadinama Rainharto-Feloni pakantumo amoralumui tyrimu, bet Niujorko psichiatrai pakrikštijo „Dulkinkis be baimės dėl smagumo ir pelno“, o Niujorko Daily News — „Kolumbijos kopuliacijos komedija“. Teko pavargti, kol įtikinau daktarę Feloni, kad mūsų bendras projektas yra korektiškas. Tuo tikslu vieną dieną nusivedžiau ją papietauti ir be perstojo tauškiau apie „elgsenos šablonų ir požiūrių pastovumo išbandymą eksperimento sąlygomis“, „Leibervico ir Lumo homoseksualisto apibrėžimo kriterijus“, „heteroseksualumą, apibrėžtą praktiškai pagal gebėjimą išlaikyti erekciją moters akivaizdoje penkias ar daugiau minučių“ ir savo lemiamą argumentą — „galutinį kiekybinį visų rezultatų įvertinimą“. Galop ji sutiko, tik kaip profesionali psichologė pabrėžė būtinybę išsaugoti visų tiriamųjų anonimiškumą.

Per pirmas dvi bandymo savaites siautė neįtikėtina sumaištis. Labai dažnai mūsų samdyti darbuotojai — abiejų lyčių prostitutės — nepasirodydavo arba, dar dažniau, nevykdydavo duotų nurodymų. Moterys, nusamdytos suvaidinti sunkiai pasiekiamas, atsivesdavo draugužes ir surengdavo mūsų tiriamiesiems orgijas. Kita moteris, nusamdyta tam, kad lytiškai išsekintų lovelasą, po penkiolikos minučių užmigo ir nepabudo net nesmarkiai periama diržu.

Dažnas mūsų tiriamasis, pažiūrėti pritariantis bandymui, dingo. Man žūtbūt reikėjo rasti tiriamųjų, „laborantų“ (taip mūsų sąmatose ir ataskaitoje fondui buvo vadinami pagalbininkai) ir surinkti duomenų. Man net kilo pagunda samdytis įvairioms užduotims savo žmoną, Arlyną ir net panelę Reingold. Daktarė Feloni pranešė susidurianti su tokiais pat sunkumais dirbdama su savo tiriamųjų grupe. Padėtį sunkino dar ir tai, kad visiems mūsų bandymams turėjome naudoti tuos pačius du butus.

Liepiau Arlynai suvaidinti vienišą, neapsakomai drovią, meilės ištroškusią namų šeimininkę su seksualinių problemų turinčiu, nekalbiu koledžo studentu, o šiam liepiau vaidinti Henrį Milerį. Arlyna grįžo lyg ant sparnų. Ji pareiškė, kad vakaras nusisekė puikiai, tik pripažino, kad per pirmas dvi valandas beveik nieko neįvyko, ir kad ji, ko gero, šiek tiek nukrypo nuo jai duoto vaidmens, kai išsimaudžiusi po dušu nuoga įėjo į svetainę. Ji pasisiūlė ateityje talkinti kaip tik galėsianti, jei tik prireiks, ir net sutiko nieko nepasakoti Džeikui.

Galop aš nusprendžiau, kad pats senis treneris turi atsistoti nuo atsarginių suolelio ir išbėgti į aikštelę. Kažkas turėjo perduoti kamuolį atsidengusiam po krepšiu žaidėjui ar pelnyti tritaškį esant lygiam rezultatui. Kai išbėgau į aikštelę, žiūrovų minia nuščiuvo.

Panelei T. buvo nurodyta: „Praleiskite vakarą trisdešimt penkerių metų pono O. bute. Vienas žmogus sumokėjo šimtą dolerių už vakarą su jumis. Ponas O. yra vienišas universiteto profesorius, kurio žmona prieš metus mirė. Jis nieko nežino apie šį bandymą ir mano, kad jo draugas parūpino jam jauną, mažai patyrusią prostitutę. Turite atsiduoti jam kiek tik įmanoma. Įdėmiai stebėkite savo pačios nuotaikas ir emocijas, paskui atsakykite į klausimus, surašytus pridedamame voke.“

Sprendžiant iš jos atsakymų į mūsų anketos klausimus, panelė T. buvo devyniolikmetė, niekada neturėjo lytinių santykių, „rimtai glamonėjosi“ tik su dviem vaikinais, bučiavosi „mažiau negu su dešimčia“; ji neturėjo jokių lesbietiškų polinkių ir jokių lytinių santykių su moterimi. Jos manymu, priešvedybiniai lytiniai santykiai yra negeras dalykas, nes „Dievas baudžia už juos visą gyvenimą“, jie yra „nesveiki psichologiniu požiūriu“ ir kelia „pavojų pastoti“. Kaip teigiamą aspektą ji nurodė, kad šitaip pratęsiama giminė. Ji tvirtino niekados nemasturbuojanti, nes „Dievas už tai baudžia visą gyvenimą“. Išaiškėjo, kad ji šiek tiek nepakanti visiems nukrypimams nuo normalių heteroseksualių santykių, yra be galo tradicinių pažiūrų beveik visais kitais klausimais ir nesanti labai artima nė su vienu žmogum, išskyrus motiną — atrodė, kad su ja panelė T. buvo gana artima. Ji dar rašė esanti tikinti katalikė, norinti tapti socialine darbuotoja ir padėti psichologinių problemų turintiems vaikams.

Abejojau, ar panelė T. apskritai pasirodys. Iš septynių kitų tiriamųjų, kuriems daviau panašius nurodymus (ateiti į pasimatymą vienam su kitu ar su samdytu pagalbininku), trys taip ir nepasirodė; du iš dezertyrų buvo ramaus būdo, panašūs į panelę T. Jai buvo nurodyta ateiti „apie aštuntą valandą“. Aš, kilniai įdarbinęs save, atėjau pusę aštuonių, įsipyliau nedidelį stiklą ir jau rengiausi ilgai laukti, bet tuo metu suskambo durų skambutis. Atidaręs duris pamačiau merginą, kuri pasisakė esanti Terė Treisė. Buvo be penkių aštuonios.

Terė Treisė dirstelėjo į mane žvaliai lyg paauglė, atėjusi prižiūrėti vaiko. Ji buvo nedidukė, gyva, šiltų rudų akių, minkštų rudų plaukų. Kažkokiu nervingu grakštumu ji man priminė Natali Vud. Vilkėjo sijonėliu ir laisvu megztiniu aukšta atlenkiama apykakle, po kaire pažastimi buvo pasikišusi namų darbus (vėliau išaiškėjo, kad tai aplankas su jos anketa). Sutrikęs pakviečiau ją užeiti, jausdamasis esąs nepadoriai gašlus kriošė.

— Ar galiu įpilti jums išgerti? — paklausiau. Man dingtelėjo, kad mergina bus klaidingai supratusi nurodymus.

— Taip, ačiū, — atsakė ji ir, nuėjusi į kambario vidurį, nužvelgė paprastučius šiuolaikinius baldus: sofą, kėdes, komodą, knygų lentyną ir kilimus, lyg jie būtų atgabenti iš mėnulio.

— Mano pavardė Robertas O’Konoras. Esu Long Ailendo universiteto istorijos profesorius.

— Aš esu Terė Treisė, — atsakė ji žvaliai, žiūrėdama į mane, tartum būčiau įdomus dėdė, tuoj pradėsiąs ją kerėti pasakojimais apie prasimanytus nuotykius jūroje.

Apsimesdamas ramus, bandžiau medituoti apie savo gėrimą, bet pasijutau kvailai.

— Ar pastaruoju metu matei kokių gerų filmų? — paklausiau.

— Ne. Aš ne per dažniausiai vaikštau į kiną.

— Šiais laikais kino bilietai labai brangūs.

— Taip. Be to, dauguma filmų... na... ne kažin ko verti.

— Tikrai taip.

Ji įsmeigė akis į židinį. Aš irgi pažiūrėjau į židinį. Sprendžiant iš grotelių, ant kurių turėjo degti malkos, jo niekas nekūreno nuo tada, kai butas buvo pastatytas, — devyniasdešimt metų.

— Gal norėtum, kad užkurčiau ugnį? — paklausiau.

— Ačiū, nereikia. Čia pakankamai šilta.

Gurkšnodamas savo gėrimą nulaižiau aprasojusį iš išorės šaltą stiklą. Man dingtelėjo, kad nieko jausmingesnio šį vakarą nepatirsiu.

— Gal prieitum ir atsisėstum šalia manęs?

Hipopotamas ėda saulutę.

— Ačiū, man labai patogu čia. — Ji kurį laiką nervingai žvelgė į židinį, paskui pridūrė: — Gerai.

Atsargiai laikydama rankoje savo stiklą lyg vaikas, kuriam pirmą kartą įpylė puodelį pieno, ji priėjo ir atsisėdo ant sofos per kokį sprindį nuo manęs. Ji kukliai timptelėjo žemyn savo mini sijonėlį, bet jis vis tiek per kelis sprindžius nesiekė kelių. Ji atrodė neįtikėtinai maža. Kadangi esu metro ir devyniasdešimties centimetrų ūgio, įpratau žiūrėti į žmones iš viršaus, bet žvelgdamas į kairiau manęs sėdinčią Terę Treisę mačiau vien garbanotus rudus plaukus ir dvi pažiūrėti nuogas kojas.

— Sveikutė, — tariau.

Ji šypsodama pakėlė akis, bet atrodė, kad jas aptraukė kažkokia migla — tartum pasakėles porinantis jos dėdė ką tik būtų ištaręs žodį „viešnamis“.

— Ar galiu tave pabučiuoti? — paklausiau. Neatrodė, kad prašau per daug — kai už vieną pasidulkinimą moku šimtą žalių.

Jos akys dar labiau apsiblausė.

— Taip, — tarė ji.

Prisitraukiau jos kūnelį prie savęs ir pasilenkiau, kad mūsų lūpos susitiktų. Nors iš anksto apie tai negalvojau, susigriebiau, kad liečiu vien savo lūpomis jos lūpas. Jos burna buvo maža, lūpos sausos. Po kelių sekundžių atsitiesiau.

— Tu baisiai graži, — pasakiau.

— Ačiū.

— Tavo lūpos labai mielos.

— Jūsų irgi, — atsakė ji.

— Dabar tu pabučiuok mane.

Ji pakėlė akis laukdama, kol aš palenksiu galvą, bet aš ne tik jos nepalenkiau, bet dargi atsilošiau atgal gašliai tebežiūrėdamas į ją iš viršaus.

Akimirką padvejojusi ji padėjo savo stiklą ant kavos stalelio ir atsiklaupė ant sofos. Tada apsikabino rankomis man aplink kaklą ir iš lėto palinko prie manęs. Apglėbiau ją, vienu delnu smarkiai sumygau sėdmenį, tada lūpomis ir liežuviu prisispaudžiau jai prie burnos. Dešimt, penkiolika, dvidešimt, trisdešimt sekundžių laikiau įkišęs liežuvį Terei į burną, o rankomis glosčiau nugarą, sėdmenis ir šlaunis. Jos kūnas buvo mažas, bet tvirtas, pasturgaliukas po vilnos sijonėliu — apvalus ir standus. Galop atsitraukiau ir pažiūrėjau į ją.

Terė nusišypsojo kaip vienais penketais besimokanti mokinukė.

— Buvo baisiai malonu, — pasakiau.

— O, taip. Buvo gera, — atsakė ji.

— Įkišk liežuvį man į burną, — paprašiau, išsitiesiau ant sofos horizontaliai ir prisitraukęs pasiguldžiau ją ant savęs. Terė buvo stebėtinai lengva, o jos liežuvis atsargiai kyštelėdavo iš mažutės burnos it gyvatės, bandančios kažką įbauginti. Sukišau abi rankas po sijonėliu ir kelnaitėmis, ėmiau tirti tarp kojų ir sutrikau. Mat iš dviejų olų, paprastai žiojinčių pomiškyje, man pavyko aptikti tik vieną, o ir toji, nemirtingais Roberto Frosto žodžiais, buvo „rečiau lankoma“. Gal jai užsiuvo? Galop aptikau ir ėmiau glostinėti slidų plyšį, bet jis vedė ne į šiltai apmuštą Lilės ar Arlynos angą, bet į aklavietę — tikrų tikriausia skaistuolė!

Terė atsitraukė nuo manęs per kelis pirštus.

— Prašau ten neliesti, — tarė ji.

— Labai atsiprašau, — atsakiau, kukliai atitraukiau rankas ir nubraukiau žemyn sijonėlį.

Ji akimirką dvejojo, paskui šiltai prisiglaudė lūpytėmis prie mano lūpų, o delnais suėmė mano veidą. Jos pilvas, spaudžiantis mano pritvinkusią varpą, ėmė kelti pakilius jausmus, tad aš pertraukiau mūsų bučinį ir vėl atverčiau mus abu į sėdimą padėtį. Ji džiugiai pažiūrėjo į mane, tarsi patenkinta, kad parnešė namo knygelę su gerais pažymiais. Aišku, tas džiugesys galėjo kilti ir todėl, kad ji įsijaudrino — juk mano pirštai tikrai rodė ne mokytojo susidomėjimą. Žiūrėdamas į ją šiek tiek apgirtusiomis akimis, kimiu balsu paklausiau:

— Gal eime į miegamąjį?

— Ne, — atsakė ji, — turiu baigti savo gėrimą.

Dar kartą pasitaisiusi sijonėlį ji pasiėmė stiklą ir muktelėjo jau kur kas didesnį gurkšnį džino su toniku. Aš susiradau ant grindų savąjį stiklą ir išgėriau, kas buvo likę.

— Jūs profesorius? — paklausė Terė.

— Taip.

— Kokio mokslo?

— Istorijos.

— A, taip, jūs man sakėt. Tikriausiai įdomu. Kokia istorija jums labiausiai patinka?

— Aš esu Renesanso popiežių bulių specialistas. Gal įpilt tau dar vieną stiklą?

— Tikrai? Man patikdavo skaityti apie Čezarę Bordžą ir popiežius. Mielai išgerčiau dar. Ar popiežiai iš tikrųjų buvo tokie negeri, kaip rašoma knygose?

Kiek agresyviai pasukau prie gėrimų, bet per petį atsakiau:

— Nelygu ką turi galvoje sakydama „negeri“.

— Turiu galvoje, turėjo vaikų ir panašiai.

— Aleksandras I ir Jonas IX turėjo kelis vaikus, bet prieš tapdami popiežiais.

— Šiandien Bažnyčia kur kas skurdesnė.

Įkliukinau jai artipilnį stiklą džino, pridėjau šlakelį toniko, sau įsipyliau stiklą sulig vonia škotiško viskio ir paržygiavau prie sofos.

— Kelintam kurse mokaisi? — paklausiau.

— Ketvirtą semestrą Hanterio koledže. Mano specialybė, rodos, sociologija. Oi! Ėėė!

— Kas atsitiko?

Man dingtelėjo, kad tiesdamas jai stiklą tikriausiai išpyliau gėrimą, bet ne. Mano praskiepas nebuvo atsisegęs. Bet ji atrodė išsigandusi.

— Nieko, — atsakė ji ir smagiai truktelėjo savo džino su toniku. — Bet... iš kur jūs... kodėl jūs manot, kad esu studentė?

— Atrodai protinga, — paaiškinau. — Tiek sužinoti apie Renesansą vien mokykloje negalėjai.

Terė nusuko akis nuo manęs į nešvarų nenaudojamą židinį. Ji nebeatrodė tokia žvali.

— Ar neatrodo... keista, kad koledžo studentė... atėjo čia?

A! Jai nedavė ramybės, kad neatlieka jai duoto vaidmens.

— Tikrai ne, — tvirtai pareiškiau. — Pasak mano draugo, beveik visos jo pažįstamos telefonu kviečiamos prostitutės yra koledžų studentės, daugelis — pirmūnės. Kas lieka merginai, kai už mokslą reikia taip brangiai mokėti?

Matyt, šį argumentą ji sugromuliavo negreitai. Išgirdusi žodžius „telefonu kviečiamos prostitutės“, ji išraudo ir nusigręžė, bet galop tyliai tarė:

— Jūs teisus.

— Be to, — toliau aiškinau, — studentės pamato, kokie nelogiški yra visi seksualiniai tabu. Jos įsitikina, kokie saugūs ir pelningi gali būti lytiniai santykiai.

— Bet... — sumiknojo jinai, — bet kai kurios merginos, be abejo, bijo, kad Dievas... kad seksas...

— Žinoma, tu teisi. Bet dažna net didžiai religinga studentė tapo telefonu iškviečiama prostitute.

Šįsyk ji klausiamai pažvelgė į mane.

— Jos suvokia, — dėsčiau, — kad Dievas visuomet nagrinėja, dėl kokių priežasčių mes ką nors darome. Jei mergina duoda savo kūną vyrui, kad suteiktų jam malonumą ir užsidirbtų pinigų, idant galėtų lavintis ir, vadinasi, dar geriau tarnauti Dievui, ji iš tikrųjų daro gerą darbą.

Terė susinervinusi nusisuko.

— Bet Dievas sako, kad svetimavimas yra nuodėmė.

— A, bet hebrajų kalbos žodis fomucatio, svetimavimas, iš tikrųjų reiškia sueitį, atliekamą vien dėl malonumo. Šį Dievo įsakymą iš tikro reikia versti šitaip: „Savanaudiškai neatsiduok iš noro svetimauti.“ Daugelis Long Ailendo universiteto studenčių, lankančių Biblijos istorijos paskaitas, nustebo ir nudžiugo, suvokusios tikrąją šio Dievo įsakymo reikšmę.

Terė gūžėsi ant sofos šalia manęs ir viską pasaulyje pamiršusi gėrė džiną. Ji žiūrėjo į savo stiklą, tarsi jame glūdėtų atsakymai į visus svarbiausius klausimus.

— Bet Dievas sako, kad... — pralemeno jinai. — Paulius sako, kad... Bažnyčia teigia, kad...

— Tik dėl savanaudiško malonumo. Hebrajiška frazė labai aiški. Antro laiško korintiečiams aštuntame skirsnyje sakoma: „Palaiminta ta, kuri leidžia vyrui ją pažinti siekdama šlovės Dievui, bet vargas tai, kuri svetimauja iš savanaudiškumo. Pati žemė ją tikrai praris.“

Terė vėl sudvejojo, paskui paklausė:

— Siekdama šlovės Dievui?

— Švento Tomo Akviniečio aiškinimu, tai reiškia kiekvieną veiksmą, skirtą ugdyti individo gebėjimą šlovinti Dievą. Jis pasakoja apie Batšebos dukrą, kuri atsidavė aramėjui, norėdama jį atversti. Jis dar pasakoja apie prostitutę Magdalietę iš Naujojo Testamento — pasak tradicijos, ji nenustojo parsidavinėjusi vyrams, idant geriau juos pažintų ir paliudytų dievišką Kristaus prigimtį.

— Tikrai? — pašiurpo ji, tarsi pagaliau būtume palytėję Tiesą.

— Dantės Paradisio, kurį galbūt skaitei, pamaldžios prostitutės patenka į trečią dangaus ratą, vos kiek žemiau už šventuosius, bet aukščiau už vienuoles ir skaistuoles. Jo vedlės Beatričės žodžiais, „besislapstanti ir užsidariusi dora niekados negali taip prisiartinti prie Dievo kaip atvirai veikianti. Jei siela tyra, kūnas negali susipurvinti“.

— A, esu tai skaičiusi. Bet argi čia Dantės žodžiai?

— Paradisio, man rodos, septyniolikta giesmė. Miltonas perfrazavo šiuos žodžius garsioje savo esė apie skyrybas.

— Keista... — tarė ji ir pakratė ledo kubelius, likusius stiklinėje, prieš gurkštelėdama dar kartą.

— Dvasininkai, aišku, bando nuslėpti šią tradiciją, — pasakiau ir patenkintas gurkštelėjau savojo gėrimo. — Jų manymu, merginos, svajojančios atversti vyrus, gali būti suvedžiotos ir nepasiekti savo tikslo. Nors toks poelgis nebūtų nuodėmė, kunigai nusprendė sudaryti įspūdį, esą bet koks seksas yra nedoras. Todėl didžioji žmonijos dalis gyvena nežinodama tikrųjų Dievo ketinimų.

Pagaliau ji pažiūrėjo į mane ir liūdnai nusišypsojo.

— Man reikia uoliau studijuoti istoriją, — tarė.

Pasisukau į ją ir dešine ranka nubraukiau nuo skruosto plaukus.

— Norėčiau, kad mano paskaitas lankytų tokia studentė kaip tu. Man labai stinga žmogaus, su kuriuo galėčiau apie viską kalbėtis.

— Tikrai?

— Jaučiuosi dvasiškai sutrikęs, vienišas — nuo tada, kai netekau žmonos. Man reikia moters proto ir kūno šilumos, bet iki šio vakaro sutikdavau vien nuobodžias, pedantiškas moteris, nesugebėjusias... nesavanaudiškai atsiduoti man.

— Jūs man labai patinkate, — nedrąsiai tarė ji.

— Ak, Tere, Tere...

Apkabinau ją, ir jos gėrimo likučiai išsiliejo ant grindų ir sofos. Laikiau ją švelniai apglėbęs; mano akys gerokai jai virš galvos įsmigo į jos atsineštą aplanką ant knygų lentynos. Radijas kriokė „Kodėl mes to nedarom kelyje?“.

— Mano brangioji, — pasakiau, — prašau tavęs: eime su manim į miegamąjį.

Ji nejudėjo mano glėbyje ir nieko neatsakė. Daina baigėsi, ir radijo pranešėjas apsiputojęs ėmė skiesti apie neįtikėtiną dantų pastos Gleem galią, paskui nestabtelėdamas atgauti kvapo ėmė liaupsinti Roberto Holo antikvariatus.

— Jūs toks didelis, — galop tarė ji.

— Man labai reikia tavęs.

Ji vis dar nejudėjo. Paleidau ją iš glėbio ir nudelbiau į ją akis. Ji nervingai pažiūrėjo į mane ir tarė:

— Pirma mane pabučiuokite.

Ji apsivijo rankomis man aplink kaklą ir, kai mudu pradėjom bučiuotis, visu svoriu užgriuvau ant jos. Rangėmės kartu ilgiau negu minutę.

— Aš per sunkus? — paklausiau.

— Truputį.

— Eime į miegamąjį.

Mes išsivadavome iš glėbio ir atsistojome.

— Kur jis? — paklausė Terė, tartum mudu būtume pėsčiomis besileidžią į ilgą žygį.

— Čionai, — atsakiau. Kai įveikėme dešimt žingsnių, skyrusių nuo miegamojo, pridūriau: — Čia vonia.

Mudu pažiūrėjome vienas į kitą.

— Nusirenk joje, aš nusirengsiu čia.

— Ačiū, — tarė ji ir vos kliudydama pečiu staktą įėjo į vonią.

Aš išsirengiau ir sumečiau drabužius į tvarkingas atskiras krūveles prie lovos ir ant seno graikinio riešutmedžio tualetinio stalelio. Atsigulęs ant didžiulės dvigulės lovos, susikišau rankas po galva ir žiūrėjau, kaip lubos sukasi lyg kokie kosminiai ūkai. Po penkių minučių mane vis dar linksmino vien tie ūkai.

— Tere?! — šūktelėjau bejausmiu balsu.

— Negaliu, — atsiliepė ji iš vonios.

— Ko? — garsiai paklausiau.

Ji išėjo nenusivilkusi nė vieno drabužėlio, paraudusiomis akimis. Dažai nuo apatinės lūpos buvo visai nulaižyti. Lyg mietas stovėdama pusiaukelėje tarp vonios durų ir lovos, ji tarė:

— Įvyko klaida. Aš nesu, kuo mane laikote.

— Tai kas tada esi?

— Aš... aš esu niekas.

— O ne, Tere, — tu esi nuostabi, kad ir kas esi.

— Aš esu... bet aš negaliu gultis su jumis į lovą.

— Ak, Tere, — pasakiau ir buvau belipąs iš lovos, bet iš jos išraiškos supratau, kad ji gali dėti į kojas. Tad atsisėdau ir paklausiau: — Na, tai kas tu esi?

— Aš... mane čia atsiuntė... dalyvauti Kolumbijos medicinos mokyklos eksperimente.

— Negali būti! — apstulbau aš.

— Taip. Aš iš tikrųjų esu tik koledžo studentė, turbūt gan naivi studentė. Norėjau kiek galima geriau atlikti savo užduotį, bet negaliu.

— Dieve brangus, Tere, — tai neįtikėtina, tai nuostabu! Aš irgi.

Ji nesuprasdama pažvelgė į mane.

— Jūs... irgi... ką?

— Mane atsiuntė čia dalyvauti Kolumbijos medicinos mokyklos atliekamame žmogaus seksualumo prigimties tyrime. Aš esu kunigas Forbsas iš Šv. Jono Dieviškojo katedros.

Ji įsmeigė akis į mano stambų nuogą liemenį.

— Aišku, — tarė ji.

— Likimo pokštas suvedė du skaistuolius! — dirstelėjau į lubas, o jos atsakydamos pasisuko.

— Aš turiu eiti, — atsakė ji.

— Mano vaike, tu negali eiti. Nejaugi nematai čia Dievo rankos?! Ar esi kada nors atsidavusi vyrui?

— Ne, dvasiškas tėve, aš turiu eiti.

— Mano vaike, turi likti. Vardan visa ko šventa privalai likti.

Didingai, oriai išlipau iš lovos ir nutaisęs neapsakomai tėvišką, dvasiškos meilės kupiną miną, sveikinamai ištiesęs rankas prisiartinau prie panelės T.

— Ne, — tarė ji ir geibiai kilstelėjo ranką.

Nė akimirkos nedvejodamas apkabinau ją stipriai ir tėviškai; viena ranka ėmiau glostyti jai plaukus, kita — nugarą.

— Mano mielas vaikeli, tu esi mano išsigelbėjimas. Jei būčiau nusidėjęs su prostitute, būčiau prakeiktas amžiams — ta moteris būtų pasielgusi savanaudiškai, o aš būčiau buvęs jos nuodėmės kaltininkas. Bet sueitis su mergina katalike, atsiduodančia prieš savo valią, taigi nesavanaudiškai, išvaduos tave iš nuodėmės, o mane apsaugos nuo nuopuolio.

Ji nejudėdama stovėjo mano apglėbta ir nė nemanė prie manęs glaustis, paskui pravirko.

— Netikiu, kad esate kunigas, noriu namo.

Ji raudodama įsikniaubė man į šonkaulius.

— In domine Pater incubus dolorarum; et filia spiritu grandus magnum est. Non solere sanctum raro punctilios insularum, noncuninglingus variorum delictim. Habere est cogitare.

Terė pakėlė akis į mane.

— Bet kodėl jūs čia?

— Manus Patri, manus Patri. Dėl tavęs, mano vaike, idant mudu galėtume sueiti meilėje spiritus delicti et corpus boner.

— Jūs toks keistas, — tarė ji.

— Atėjo šventa akimirka. Eik, paskui ateik.

Antrą kartą ji išėjo iš vonios po dviejų minučių, droviai prispaudusi rankšluostį prie pilvo, bet nepaslėpusi dviejų žvalių, apvalių, mažų, rausvų krūtų.

Atmečiau apklotus jos pusėje, ir ji įšoko lyg dešimtmetė su savo pliušiniais meškiukais.

Mano draugai, Terė Treisė atliko savo dvasinę pareigą taip šiltai, apgalvotai, paklusniai ir meistriškai, kad negalėjau nesižavėti. Pernelyg meistriškai. Kai iš pradžių sunku buvo į ją įeiti, paraginau pakrikštyti neapipjaustytą vaikutį šventu jos burnos vandeniu, ir ji ėmė tai daryti taip uoliai, kad tik po kelių minučių prisiminiau savo pagrindinį tikslą. Tuo metu jutau tokį dvasios pokylį, kad menkiausias spustelėjimas, ir veikiausiai būčiau akimirksniu pasiekęs didžiausią dangiškąją palaimą. Ji užjausdama paguodė mane rankomis, paskui palenkė šventą burną prie drebančio vaikučio norėdama jį išmaudyti: ji kalbėjo liežuviu. Aš didžiai padrikai ir neoriai dejavau, kaip žmonės daro per tokias emocingas apeigas, ir tuomet pajutau kylančią Šventąją Dvasią. Bandžiau patraukti neapipjaustytą vaikutį nuo šventovės ir sukuždėjau „Sustok! “, bet tas moteriškosios lyties angelas patarnavo toliau. Kosminiai ūkai, vaikutis ir aš bemat sprogome dieviškai susiliejus jausmams: aš iššoviau jos burnoje. Po dešimties ar penkiolikos sekundžių — visą tą laiką buvau kitapus mirtingųjų pasaulio ribų — grįžau iš savo dvasinės kelionės.

Jos burną ir rankos vis dar laikė šiltai apglėbusios mano pimpį ir kiaušius, tartum nieko nebūtų įvykę. Dar pusę minutės pagulėjau nejudėdamas, tada uždėjau delną ant Terės rankos ir pasakiau:

— Tere.

Ji pirmą kartą per tris ar keturias minutes pakėlė galvą, bet net neatsisukdama į mane prikišo pasturgaliuką gerokai arčiau manęs ir tarė:

— Paliesk mane, būk geras, paliesk mane.

Kai įkišęs rankas jai tarp kojų ėmiau glostinėti ir maigyti, ji ėmė įnirtingai raivytis. Šį sykį mano pirštas rado tinkamą ir deramą angą. Jos burną stengėsi praryti palyginti atsipalaidavusį ir puikiai pakrikštytą parapijietį. Terė apsivertė ir pirmą kartą sudejavo. Ne visai: garsas labiau panėšėjo į nusivylimo atodūsį.

Jaučiausi nusiminęs, prasikaltęs, užpykęs ir nevisavertis, bet kadangi buvau kauliukų žmogus, vaidinantis profesorių, kunigą ir klientą, tik nusiritau toliau nuo jos ir pasakiau, kad buvo gardu.

Terė nieko neatsakė. Tylėdami išgulėjome dešimt minučių. Buvau pasiryžęs taranuoti iki pergalės, kai tik pavyks grąžinti savo raudonąją armiją į pusiasalį, bet kol kas teįstengiau gulėti ir jaustis nevisavertis. Man net nerūpėjo, ką ji galvoja.

— Ar galite pamėginti dar kartą? — paklausė ji.

Mes atsigręžėme vienas į kitą ir ėmėme glėbesčiuotis su aistra, ganėtinai panašia į neapykantą, kol ji suleido nagus man į petį įspėdama, kad per smarkiai ją spaudžiu. Po kelių minučių tokių meilės žaidimų pastačiau ją repečkomis ir paraginau save įeiti iš užpakalio. Mes prikišome slibino galvą prie olos angos ir bandėme paraginti jį įeiti. Veltui: lyg būtume laiptais tempę šunį į rūsį maudytis. Paspaudėme jį dar kartą. Įvyko stebuklas: mano slibinas staiga prašoko pro išorinę kliūtį ir sulindo visus du centimetrus. Terė suspigo ir parkrito kniūbsčia.

Ėmiau atsiprašinėti, bet ji bemat vėl atsistojo keturiomis ir ėmė grabalioti sau tarp kojų — pilotas ieškojo vairalazdės. Po dar kelių pasispardymų slibinas pranyko giliai oloje ir patenkintas ėmė glaustytis prie jos pilvo. Didžiulėmis rankomis lengvai valdžiau ją per liemenį ir jaučiau, kad tikrai vertėjo laukti to, ką patyriau dabar. Buvo nuostabu. Tada sučirškė buto durų skambutis.

Kurį laiką abu buvome taip įnikę į malonumą, kurį kėliau užpildydamas jai vidurius, kad tas garsas nepasiekė mūsų sąmonės. Kai pasiekė, ji pakėlė galvą it stirna, užuodusi šautuvą, ir tarė:

— Kas ten?

— Durų skambutis, — nieko gudriau nesugalvojau.

Terė parkrito ir nusirito toliau nuo manęs. Ji atrodė išsigandusi.

— Kas ten atėjo?

— Nežinau, — nieko gudriau nesugalvojau. Paskui vėl pasijutęs supermenu pridūriau: — Tikriausiai kažkas pataikė ne į tą butą.

— Ne. Geriau eikit pasižiūrėti.

Už durų stovėjo kresnas akiniuotas jaunuolis. Jis atrodė apstulbintas mane pamatęs.

— Ar čia... — jis dar kartą dirstelėjo į duris, kurias laikiau per plyšelį praviras. — Ar čia butas 4-G?

Negalėjau prisiminti, tad iškišau nuogą liemenį pro duris ir pažiūrėjau ten, kur ką tik žiūrėjo jis. Butas išties buvo 4-G.

— Taip, — pagalbiai atsakiau.

Jis nenuleido nuo manęs akių.

— Pamaniau... aš turėjau... čia su kai kuo susitikti devintą valandą.

— Devintą valandą? — ėmiau suprasti, kas atsitiko.

— Ko gero, šiek tiek pavėlavau... Gal...

— Ar tu... ar tu turėjai susitikti čia su mergina, kuri...

— Taip, — pertarė jis, — turėjau susitikti čia su mergina.

Jis nervingai šyptelėjo ir pasitaisė akinius šviesiais rėmeliais. Pastebėjau du spuogus ant jo kaktos.

— Kuo tu vardu? — tebelaikydamas duris praviras paklausiau.

— Ėėė... Rėjus Smitas.

— Aišku.

Prisiminiau, kad tikroji jo pavardė — O’Railis. Sprendžiant iš jo atsakymų į anketos klausimus, buvo labai malonus jaunuolis, laisvai besijaučiantis moterų draugijoje. Jis turėjo susitikti su prostitute, kurią aš pats nusamdžiau ir kuriai paliepiau priversti jį pasijusti kuo nevisavertiškesnį. Vyrukas atėjo pirma laiko.

— Užeik, Rėjau, — paraginau ir plačiai atidariau duris. — Aš esu Nedas Petersenas. Atėjau čia įsitikinti, kad Terė — toks mūsų merginos vardas — gerai atidirbs už gautus pinigus.

Jis pažiūrėjo į mane — buvau nuogas — ir į paprastučius baldus, tarsi būtų pirmas žmogus, apsilankęs marsiečių svetainėje.

— Terė jau lovoje. Aš ją apšildžiau. Nori dabar ją pabirbinti?

— Ne, ne. Tęskite. Aš paskaitysiu knygą, — ir įsmeigė akis į knygų lentyną.

— Netaukšk niekų, — atsakiau. — Ji čia dėl tavęs. Aš tik ją rengiau — taip sakant, išjodinėjau.

— Bet jeigu jūs... — jis atvirai pažvelgė į mane. Prie jo megztinio peties buvo kažkokia dėmė — gal kiaušinio. Ne itin malonu.

— Žinai ką, — pasakiau, — eime pas ją kartu. Vienas čia būdamas aš arba tu jaustumės nesmagiai.

— Ne, ne. Tęskite.

— Nė velnio. Nieku gyvu nepaliksiu tavęs vieno svetainėje. Eime. Nagi!

Paėmiau jį už alkūnės ir nusivedžiau į miegamąjį. Lova buvo tuščia.

— Tere?!

— Taip, — pasigirdo iš vonios labai susijaudinęs balsas.

— Atėjo vienas mano jaunas studentas. Jis studijuoja teologiją. Labai vienišas jaunuolis. Jam žūtbūt reikia draugijos. Ar jis gali prie mūsų prisidėti?

Nežinau, ką apie tai pagalvojo Rėjus Smitas O’Railis. Iš vonios niekas neatsiliepė.

— Kas? — galop paklausė jinai.

Priėjau prie pat durų.

— Tavo dėmesio reikia labai vienišam jaunam atsiskyrėliui. Žūtbūt reikia. Jis vos neverkia. Ar jis gali prigulti prie mūsų?

— O taip, — iškart atsakė ji.

Smitas stovėjo prie lovos, kur jį palikau, kaip visų užmirštas toršeras be lemputės. Be galo švelniai padėjau jam nusirengti ir nuvedžiau iki lovos. Jis užsitraukė antklodes iki smakro lyg aštuonmetis, pasiruošęs minus trisdešimt laipsnių temperatūrai. Netrukus iš vonios išėjo Terė, droviai prispaudusi tą patį rankšluostį prie tos pačios vietos. Smitas įsistebeilijo į ją, tarsi ji būtų dar vienas marsiečių baldas.

— Tere Traš, prašom susipažinti su Džordžu Lovelasu. Džordžai, čia Terė.

— Sveiki, — žvaliai šypsodama tarė Terė.

— Malonu susipažinti, — atsakė Džordžas Rėjus Smitas O’Railis Lovelasas.

— Ar norėtum ją padulkinti, Džordžai? — paklausiau. Mano paties varpa pakėlė galvą ne vien iš tuščio smalsumo.

— Jūs pirmas, — tarstelėjo jis.

— Ką gi, aš pirmas, Tere. Duokš man dar kartą savo šikną.

Terė atrodė mažumą nustebusi, bet nieko nelaukdama šoko į lovą šalia mūsų jaunuolio ir bemat atkišo į viršų savo užpakaliuką. Ji pasuko ant pagalvės padėtą žvaliai besišypsantį veiduką į Džordžą — į lubas žvelgianti jo galva gulėjo ant kitos pagalvės per sprindį nuo jos. Džordžas, rodės, nesveikuoja.

Aš nutaikiau savo varpą, ėmiau ją baksnoti, ir ji kuo mikliausiai sulindo giliai į šiltą, drėgną Terės vidų. Dieve, kaip gera!

Terė padėjo nukreipti mane rankomis, bet dabar, kai pradėjau slankioti pirmyn atgal, ji pasiremdama alkūnėmis priartėjo prie nebylaus Džordžo ir — neabejotinai iš paskutiniųjų žvaliai šypsodama — prikišo veidą prie jo ir pradėjo dalyti jam savo gašlius, gyvatiškus bučinius.

Džordžas gulėjo stangrus kaip išdžiūvęs šiaudas, išskyrus jo vidurinę galūnę, kuri buvo nugeibusi it sušlapęs šiaudas. Prisitraukiau mažąją Terę už šlaunų, kilstelėjau visą jos kūnelį ir paguldžiau jos veidą Džordžui ant pilvo. Terė rado vargšą vienišą, nepamylėtą pimpalą ir atliko savo pareigą.

Trumpai tariant, Skaitytojau, — paprastai tokie dalykai taip ir klostosi, — aš sukėliau nuostabius purslus Terės viduje, o Terė tiek dejavo ir raivėsi, kad įtiko visiems, tikriausiai ir sau pačiai. Kai ji pagaliau paleido senąjį serą Džordžą, jo galūnė buvo vis tokia pat geibi kaip anksčiau. Tačiau kai Terė nusirito nuo jo ir atsigulė aukštielninka, pamačiau, kad visas jo kūnas galop irgi sugeibo. Seras Džordžas taip pat išvydo Šventąjį Gralį.

— Terės burna labai maloni — tau taip neatrodo, Džordžai?

— Ėėė, taip, — atsakė jis.

— Tavo vidus neapsakomai gražus, Tere, — gyriau aš toliau.

— Ačiū, — atsakė ji. Du jauni mano draugai gulėjo susiglaudę nugaromis, o aš per tą laiką atsiklaupiau lovos kojūgalyje. Jaučiausi labai išvargęs, prislėgtas ir tą mano būseną galėjai justi iš mano šiurkštokos ironijos.

— Ar tavo šikna tokia pat šilta ir sultinga kaip tavo dziundzė, Tere?

— Nežinau, — atsakė ji ir sukikeno.

— Gyveni ir mokaisi, arba, nemirtingais Leonardo da Vinčio žodžiais, „Anus delictoris ante uturusi sec“. Pasakyk man, Džordžai, ar dabar jauti, kad kažkas tave myli, kad gyvenimas vis dėlto turi prasmę?

— Aš... atleiskit, nesupratau?

— Pasakojau panelei Tras, kad šįvakar atėjai čia jausdamasis labai nelaimingas, vienišas ir nemylimas. Ar ji davė tau dvasios peno, kurio tau reikėjo?

— Sakyčiau, truputį.

— Ar girdi, Tere, tik truputį? Tikriausiai Džordžą apnikusi baisi depresija. Nejaugi nesuvoki, Džordžai, kad Terė tave bučiavo ir glamonėjo, nors tu net neprašei? Ji nesavanaudiškai atsidavė neprašoma, kad patirtum malonumą ir daugiau sužinotum. Ką turi pasakyti?

Jo veidas nervingai persikreipė. Jis pažvelgė į mane. Galop išstenėjo:

— Turbūt „ačiū“.

— Nėr už ką, — atsakė Terė. — Man patinka padėti žmonėms.

— Terė nepaprastai pagalbi, ar ne, Rėjau?

— Taip, tikrai.

— Išgerkime visi. Jums škotiško, pone Lovelasai?

— Taip, ačiū.

Kai nuogas nupėdinau prie gėrimų spintelės, pirmą kartą susimąsčiau, kiek patikimos mūsų anketos. Mažoji panelė T., drovioji skaisčioji katalikė, parodė keturiasdešimt trejų metų nimfomanės begėdiškumą ir meistriškumą. O mergišius O’Railis... Ką gi, teks iš naujo nagrinėti duomenis.

Gurkšnodami savo gėrimus pasikalbėjome keliomis netikėtai atėjusiomis į galvą temomis: a) apie orą (būtų gerai, jei pasnigtų), b) apie Renesanso istoriją (iš tikrųjų Rablė buvo rimtas mąstytojas) ir c) apie religiją (dažnas ją klaidingai supranta). Baigus paliepiau Džordžui:

— Dabar tavo eilė, Lovelasai.

— O, taip, ačiū.

Terė atsigulė aukštielninka jo priimti. Pasigirdo keli jaunatviški kiktelėjimai ir, matyt, jis įžengė į pažadėtąją žemę. Sučirškė durų skambutis.

Iš pradžių man dingtelėjo, ar tik giliai panelės Treisės įsčiose neįmontuotas koks nors elektroninis prietaisas, įjungiantis buto durų skambutį. Tai atrodė neįtikėtina, bet...

Šįsyk susiradau chalatą, liepiau mažyliams tęsti be manęs ir stojiškai nužygiavau prie durų. Kai iškišau apgirtusį veidą pro duris, už jų stovėjo daktarė Feloni. Negalėdami patikėti ištisas penkias sekundes spoksojome vienas į kitą. Tada ji taip tirštai išraudo, kad tegaliu pasakyti, jog jos galva, kuri, aišku, linksėjo kaip užsukta, patyrė orgazmą. Ji apsisuko ir tekina pasileido koridoriumi. Kitą dieną paskambino jos sekretorė ir pranešė, kad daktarė Feloni išvykusi į konferenciją Ciuriche ir grįš tik po dviejų savaičių.

Dvidešimt devintas skyrius

Mano nuotykis su Tere Treise ir Kolumbijos kopuliacijos komedijos rezultatai apskritai man buvo netikėtumas. Kai tą vakarą daktarė Feloni spruko nuo buto durų ir taksi nusigavo į Ciurichą kitoje Atlanto pusėje, grįžau į miegamąjį ir radau Treisę su Džordžu įnirtingai besidarbuojančius lovoje. Manęs grįžusio jie visai nepastebėjo, kaip tikriausiai nepasigedo ir manęs nesant. Stovėjau, žiūrėdamas į ritmingai kylančią ir nusileidžiančią paklodę, dengiančią Džordžo užpakalį, o kai toji ėmė krūpčioti, patyriau kažką panašaus į Mergelės Marijos apsireiškimą tikintiesiems. Vadinasi, kiti žmonės taip pat gali vaidinti jiems dirbtinai primestus vaidmenis, taigi ir vaidmenis, parinktus kauliukų. Net jeigu Terė išties turėjo kažką skaistuoliška, šį vakarą ji parodė stebėtiną gebėjimą atsiverti naujiems potyriams. O jeigu ji iš tikro buvo nimfomanė, ligi tol ji rodė drovumą ir santūrumą, stebuklingai kontrastuojantį su jos natūralia atvirų durų politika. Atrodė, kad Džordžas Lovelasas irgi gabus mokinys: vos per trisdešimt minučių iš mėmės jis virto pisniumi.

Stovėdamas tame miegamajame ėmiau justi, kad iki šiol tik vaidinau kauliukų žmogų. Viskas tebuvo jeu d’esprit, kuriuo didžiavausi, bet ne daugiau: prastai prisitaikiusio žmogaus būdas e pater les bourgeois pačiai buržuazijai to nė nežinant. Bet gal aš atsitiktinai atradau paraką ir prisidariau iš jo petardų, kai rimtesnis žmogus būtų pasigaminęs sprogmenų? Arba išradau didinamąjį stiklą ir su juo ieškojau malonių vaizdų, užuot bandęs pamatyti ką nors nauja?

Gal man reikėtų pamėginti paversti kitus aplinkinius kauliukų žmonėmis? Jeigu Arlyna mielai pabuvo vieną dieną ištvirkušia namų šeimininke, o Terė — telefonu iškviečiama prostitute, gal joms patiktų ir kiti vaidmenys, kuriuos paskirtų kauliukai, kaip tai padariau aš? Gal man reikėtų kauliukų žaidimus taikyti kaip kauliukų terapiją savo draugams ir pacientams?

Mano kauliukų gyvenimas buvo virtęs kone pokštu, bet tą akimirką jis atrodė misija — tikslu, kurio galiu siekti, kad pakeičiau kitus žmones į naujas aukštumas. Aš ridendavau kauliukus žaisdamas pagiežingą žaidimą prieš pasaulį; dabar aš juos ridensiu tam, kad sukurčiau naujus „aš“ — Atsitiktinumo Žmones. Kauliukų vakcina išnaikins nuobodulį kaip poliomielitą. Aš sukursiu Naują Pasaulį, geresnį, kuriame viešpataus džiaugsmas, įvairovė ir spontaniškumas. Aš tapsiu naujos padermės — Kauliukų Žmonių — Tėvu.

— Gal galėtumėt paduoti mums rankšluostį? — paprašė Terė. Didžiąją jos veido ir kūno dalį dengė paklodė ir masyvus Džordžo kūnas.

Mano pakilios nuotaikos nesugadino net šis šiurkštus įsibrovimas į mano mintis. Tomis šlovingomis minutėmis žiūrėjau į save kuo rimčiausiai. Nuėjau į vonią, atnešiau jiems rankšluostį. Mažumą pakikenę jie gulėjo šalia tylėdami ir vėl manęs nepastebėdami. Kol paklodė gulėjo suglebusi ir nejudanti ant nebylių jų kūnų, pirštų galiukais nutipenau prie pasidėtų ant grindų kelnių ir išsitraukiau iš kišenės savo kauliukus. Jei atsivers nelyginis akių skaičius — šįvakar su Džordžu ir Tere pradėsiu kauliukų terapiją, jei lyginis — nepradėsiu. Kupinas pasitikėjimo savimi paridenau kauliuką lovos kojūgalyje — šešios akys. Hmmm. Kaip geroji fėja, palikusi vaikučiui monetą po pagalve, susirinkau drabužius ir išsprūdau į naktį. Ausyse aidėjo nemirtingi Kristaus žodžiai: „Gydytojau, padėk sau — šitaip padėsi ir savo ligoniams. Tegu geriausia pagalba būna, kad jis savo akimis išvys žmogų, kuris išgydo save.“ Aš buvau pasiryžęs nusiplėšti nuo savo kūno kuklius daktaro Lucijaus Rainharto drabužius ir stoti prieš savo pacientus apsinuoginęs ir atsiskleidęs — Kauliukų Žmogus.

Trisdešimtas skyrius

Pirmas suaugęs žmogus, daktaro Rainharto supažindintas su kauliukų gyvenimu, buvo Arlyna Ekstein, nekrentanti į akis žmona daktaro Eksterno, garsaus psichoanalitiko ir veikalų autoriaus. Jau keleri metai ponia Ekstein skundėsi įvairiomis nervų ligomis, kurias aiškino seksualiniu nepasitenkinimu, kylančiu dėl epizodiško vyro glamonių pobūdžio. Neturintis laiko daktaras Eksternas sausiui įpusėjus pagaliau nusprendė siųsti ją pas psichoanalitiką, kad šis galėtų nusigauti iki jos problemos gelmių. Vyrui paraginus („Sutvarkyk ją, Lukai, brangusis“), ji ėmė lankyti psichoanalizės sesijas pas daktarą Rainhartą. Kelios pirmosios sesijos buvo skvarbios, ir ponia Ekstein pamatė gebanti atsiverti dažniau negu anksčiau. Daktaras Eksternas pastebėjo, kad žmonos nervingumo simptomai sumažėjo ar visai pranyko ir kad seksas nebėra užvaldęs visų jos minčių.

Praėjus kiek daugiau nei pusantro tokio gydymo mėnesio (tris kartus per savaitę), daktaras Rainhartas, paakintas Mergelės Marijos apsireiškimo per Rainharto-Feloni pakantumo amoralumui tyrimą, pasiryžo pradėti kauliukų terapiją. Jis pradėjo ramiai ir oriai — toks nusiteikimas buvo būdingas šiai jo gyvenimo stadijai.

— Nenusisek liemenėlės, Arlyna, noriu pasikalbėt su tavim apie kai ką svarbaus.

— Negali pasikalbėt apie tai vėliau?

— Ne.

Jis išsitraukė du naujus sidabrinius kauliukus, ką tik pagamintus Taxco bendrovės Meksikoje, ir padėjo juos ant savo rašomojo stalo.

— Kas čia, Lukuti?

— Čia kauliukai.

— Tiek aš matau.

— Mes pradėsime kauliukų terapiją.

— Kauliukų terapiją?

Daktaras Rainhartas be galo aiškiai išdėstė kauliukų ridenimo siekiant nustatyti būsimus veiksmus praktiką ir teoriją. Ponia Ekstein klausėsi labai dėmesingai, nors nesiliovė muistytis ant kėdės. Kai tapo aišku, kad jis baigė, ji kur; laiką tylėjo, paskui giliai atsiduso.

— Bet aš vis tiek nesuprantu kodėl, — tarė ji. — Sakai, galiu leist kauliukams nuspręsti, ar dulkinsimės šį rytą, ar ne. Manau, tai kvaila. Aš noriu dulkintis. Tu nori dulkintis. Kam traukti į šį reikalą kauliukus?

— Todėl, kad daugybė tavo dalelių nenori dulkintis. Nedidelė tavo dalis nori man užvožti, parbėgti pas Džeiką arba kalbėtis su manim apie psichoanalizę. Tačiau toms tavo dalims niekada neleidžiama pasireikšti. Tu slopini jas, nes didžioji tavo dalis tenori dulkintis.

— Jeigu tai mažos mano dalelės, tegu jos ir lieka mažos.

Daktaras Rainhartas atsilošė su kėde ir atsiduso. Jis išsitraukė pypkę ir ėmė ją kimšti. Paėmė vieną sidabrinį kauliuką, pakratė delne ir metė ant stalo. Susiraukė.

— Papasakosiu tau, kaip gimė Dievas — papasakosiu apie Kauliukų Žmogaus gimimą.

Tada daktaras Rainhartas papasakojo kiek paredaguotą istoriją apie tai, kaip jis atrado kauliukus ir pirmą kartą išžagino ponią Ekstein. Baigdamas tarė:

— Jei nebūčiau atidavęs nedidutei dalelei savęs galimybės, kad ją pasirinks kauliukas, dabar mudu čia nesėdėtume.

— Tu davei jam tik vieną tikimybę iš šešių?

— Taip. Esmė ta, kad aš daviau savasties mažumai galimybę būti išgirstai.

— Viso labo vieną tikimybę iš šešių?

— Mes niekuomet negalėsime tapti visaverčiais žmonėmis, kol neišvystysime visų svarbių savasties aspektų.

— Vos viena šeštoji tavęs geidė manęs?

— Arlyna, tai buvo istorinis įvykis. Mes kalbame apie teoriją. Nejaugi nesupranti, kad paklūstant kauliukams atsiveria visiškai naujos gyvenimo sritys?

— Aš jaučiu, kad buvau išnaudota.

— Jei suviliočiau tave iš šaltakraujiško geismo, jaustumeis patenkinta. Bet aš leidau įsikišti atsitiktinumui, ir tu jautiesi buvusi išnaudota.

— Nejaugi ničnieko nejauti taip stipriai, kad nenorėtum panaudoti kauliukų?

— Žinoma, jaučiu, bet tokius jausmus aš stengiuosi užgniaužti.

Daktaras Rainhartas ir ponia Ekstein žiūrėjo vienas į kitą visą minutę. Daktaras Rainhartas droviai šypsojosi, o ponia Ekstein atrodė pasibaisėjusi. Galop ji paskelbė nuosprendį.

— Tu esi beprotis, — pareiškė ji.

— Visiškas. Klausyk, aš tau parodysiu, kaip viskas vyksta. Aš užrašysiu, tarkime, tris galimybes. Viena ar dvi akys reikš, kad tęsime šį pokalbį, trys ar keturios — kad baigsim jį dabar pat, ir kiekvienas leisim kauliukams nuspręsti, ką veiksime kitas keturiasdešimt minučių. Penkios ar...

— O penkios ar šešios reikš, kad mes pasidulkinsim.

— Na, gerai.

Daktaras Rainhartas davė kauliuką poniai Ekstein. Kelias sekundes smarkiai pakračiusi jį rieškučiose, ji paklausė:

— Ar tai darant man nereikia murmėti kažkokių niekų?

— Gali pasakyti paprastai: „Teesie ne mano valia, o Tavo, Kauliuk“.

— Leisk mums smagiai pasipisti, Kauliuk, — tarė ji ir numetė jį ant rašomojo stalo.

Atsivertė penkios akys.

— Man dingo noras dulkintis, — tarė ji, bet pamačiusi susiraukusį daktaro Rainharto veidą nusišypsojo. Ji pajuto pradedanti suprasti kauliukų gyvenimo pranašumus. Bet, nespėjus jai leisti savo didžiajai daliai imtis darbo, prašneko daktaras Rainhartas.

— Dabar mes galim mesti kauliuką, kad nuspręstume, kaip mylėsimės.

Arlyna sudvejojo.

— Ką? — paklausė.

— Sueities būdų yra begalė; atskiros mūsų dalys trokšta skirtingų. Turim leisti nuspręsti kauliukams.

— Supratau.

— Pirmiausia, katras iš mūsų bus seksualiai agresyvus, aš ar tu? Jeigu iškris nelyginis...

— Luktelk. Aš pradedu suprasti šį žaidimą. Aš irgi noriu žaisti.

— Tai žaisk.

Ponia Ekstein paėmė abu kauliukus ir tarė:

— Viena akis reikš, kad mes mylėsimės tuo, rodos, tau patinkančiu juokingu būdu.

— Gerai.

— Dviakė reikš, kad aš atsigulsiu, o tu rankomis, burna ir linksmakočiu liesi visas mano kūno dalis, kol aš nebegalėsiu ištverti ir pareikalausiu ko nors kita. Triakė...

— Arba ridensime kauliuką dar kartą.

— Triakė... Pagalvokim... Tu žaisi su mano krūtim penkias minutes.

— Toliau.

Ponia Ekstein padvejojo, paskui jos veide pamažu ėmė švisti šypsena.

— Visada turim leisti spręsti kauliukams, ar ne?

— Tikrai taip.

— Bet galimybes kontroliuojame mes.

— Šaunuolė!

Ji džiugiai šypsojosi, tarsi būtų maža mergaitė, ką tik išmokusi skaityti.

— Jei atsivers keturios, penkios ar šešios akys, tai reikš, kad mes turim pabandyti pasidaryti kūdikį.

— Aaaa... — tarė daktaras Rainhartas.

— Aš išsiėmiau tą guminį kamštį, kurį Džeikas liepė gydytojui sukišti į mane, ir man atrodo, kad man ką tik įvyko ovuliacija. Iš vienos knygos sužinojau, kokios dvi padėtys geriausios kūdikiui daryti.

— Aišku. Arlyna, aš...

— Ridenti?

— Luktelk.

— Ko?

— Aš... aš galvoju.

— Duokš man kauliuką!

— Man rodos, tu suteikei per didelę tikimybę vienai iš galimybių, — su jam būdingu profesionalaus psichiatro šaltakraujiškumu tarė daktaras Rainhartas. — Tarkime, jei iškris šešakė, mes bandysime mylėtis viena padėtimi po kitos, parinktos iš sąrašo, kurį pateiksim kauliukui. Po dvi minutes kiekviena padėtimi. O kada ateis orgazmai — nesvarbu.

— Bet keturakė ir penkakė vis tiek reikš, kad mes darysim kūdikį?

— Taip.

— Gerai. Ridenti?

— Ridenk.

Ponia Ekstein parideno kauliuką. Atsivertė keturakė.

— Aaaa... — tarė daktaras Rainhartas.

— Valio! — sušuko ponia Ekstein.

— Tai kokiom padėtim siūlo dulkintis medikai? — kiek suirzęs paklausė daktaras Rainhartas.

— Aš parodysiu. Laimės tas, kuris patirs daugiau orgazmų.

— Laimės ką?

— Nežinau. Laimės porą kauliukų nemokamai.

— Aišku.

— Kodėl mes jau seniai nepradėjom šios terapijos? — paskubomis nusirengdama paklausė ponia Ekstein.

— Tikiuosi, supratai, — iš lėto rengdamasis operacijai tarė daktaras, — kad pasimylėję vieną kartą turėsime vėl klausti kauliuko.

— Žinoma, žinoma — eikš čia, — atsakė ponia Ekstein ir netrukus abu su daktaru Rainhartu susikaupę ėmėsi kauliukų terapijos. Lygiai vienuoliktą daktaras Rainhartas per komutatorių pranešė sekretorei, kad šį rytą jam pavyko prasiskverbti itin giliai ir, kadangi jo triūsas gali duoti gražių vaisių, tiesa, pasirodysiančių tik po ilgo laiko, teks atidėti ponui Dženkinsui paskirtą vizitą, idant juodu su ponia Ekstein galėtų tęsti.

Dvyliktą valandą ponia Ekstein švytėdama išėjo iš daktaro kabineto. Prasidėjo kauliukų terapijos istorija.

Trisdešimt pirmas skyrius

Ją išmėgino profesorius Orvilis Boglsas iš Jeilio universiteto; Arlynai Ekstein ji pasirodė produktyvi; Terė Treisė jos padedama iš naujo atrado Dievą; pacientas Džozefas Spesijas iš Kvinzboro valstybinės ligoninės pamanė, kad čia sąmokslas, sumanytas išvesti jį iš proto. Žodžiu, kauliukų terapija lėtai, bet užtikrintai ir nežinant mano žmonai bei kolegoms augo, o Didžioji Kolumbijos kopuliacijos komedija pasiekė orgazmą ir išsisėmė. Dvi Barnardo koledžo studentės, kurioms atskirai buvo nurodyta užmegzti vienai su kita lesbietiškus santykius, pasiskundė savo dekanei, ir toji bemat pradėjo tyrimą. Nors patikinau ją, kad mudu su daktare Feloni esame tikri profesionalai, JAV medikų asociacijos nariai, registruoti respublikonai, ne itin aršiai pasisakantys prieš karą Vietname, bandymas jai vis tiek pasirodė „įtartinas ir keliantis pasipiktinimą“, tad aš jį nutraukiau.

Tiesą sakant, visi mūsų suplanuoti susitikimai jau buvo baigti. Mažiau nei šešiasdešimt procentų vyko taip, kaip buvome numatę. Dabar aš su dviem magistrantais jau kelios savaitės bandėm surinkti aplankus su užpildytomis anketomis ir apklausti mūsų „laborantus“, bet pats eksperimentas buvo baigtas. Kai rudenį paskelbiau straipsnį apie mūsų darbą (daktarė Feloni atsisakė, kad jos pavardė būtų minima kalbant apie straipsnį ar eksperimentą), jis sukėlė nedidelę sensaciją ir tapo vienu iš įrodymų, kuriuos mano priešai panaudojo, kad išmestų mane iš JAV medikų asociacijos.

Nors dauguma mūsų tiriamųjų lyg ir patyrė malonumą dalyvaudami eksperimente, vienas kitas gavo psichologinę traumą.

Praėjus maždaug dešimčiai dienų po mano pas de trois, mūsų kontora gavo prašymą, kad aš gydyčiau vieną iš daktarės Feloni tiriamųjų, dalyvavusią mūsų bendrame eksperimente. Tiriamoji, panelė Viljota, teigė tapusi neurotike todėl, kad dalyvavo eksperimente, ir prašėsi gydoma. Jai buvo paskirtas priėmimas. Kitą dieną sutartu laiku sėdėjau savo kabinete ir aprašinėjau naujus sugalvotus pratimus su kauliukais. Atsidarė ir užsidarė kabineto durys, įėjo maža mergaitė, o kai į ją pažiūrėjau, ji svirduliuodama žengtelėjo į priekį ir susmuko ant kušetės.

Tai buvo Terė „Treisė“ Viljota. Dvidešimt minučių sugaišau, kol įtikinau ją, jog iš tikrųjų esu daktaras Rainhartas, psichiatras, ir jog dalyvavau su ja eksperimente todėl, kad rinkau duomenis — aš kiek plačiau pažiūrėjau į savo vaidmenį, ir tai juk visai natūralu. Apsiraminusi ji papasakojo man, kodėl atėjo prašytis gydoma. Ji sėdėjo ant kušetės krašto ir trumpos jos kojytės tabalavo aukštai virš grindų. Vilkėdama kukliu pilkšvu kostiumėliu su trumpu sijonu, pasakodama apie savo bėdas ji atrodė gležnesnė, nervingesnė ir jausmingesnė negu mažiau kaip prieš dvi savaites. Tada ir per paskesnes sesijas pastebėjau, kad jai sunku į mane žiūrėti ir kad ji visuomet įeina į kabinetą ir iš jo išeina nudelbusi švelnias rudas akis į grindis, tarsi būtų paskendusi mintyse.

Po neįprasto vakaro su manimi ir Džordžu Terė akivaizdžiai patyrė tapatybės krizę. Pasikalbėjusi su kunigu Forbsu ji įžvelgė naujų dalykų savo katalikiškame tikėjime, bet ėmė manyti, kad dėl jos seksualinio nuotykio „Dievo šlovė neišaugs“. Ji pajuto, kad darosi vis abejingesnė Dievo šlovei ir vis labiau domisi vyrais. Tačiau geismas ir seksas yra blogybės — bent jau taip ji įsitikino prieš tą nuotykį. O štai kunigas Forbsas jai aiškino, esą Bažnyčiai seksas labai patinkąs. Tačiau išaiškėjo, kad kunigas Forbsas yra psichiatras, mokslininkas, daktaras, bet visiems pastariesiems seksas irgi labai prie širdies. Ji teigė pajutusi pasitenkinimą, kai palengvino vienatvę Džordžui X, bet, kunigui Forbsui išėjus, Džordžas, matyt, leido jai palengvinti jam vienatvę dar vieną kartą, o paskui išvadino kekše ir šliundra. Dėl viso to ji pamatė nebegalinti niekuo tikėti. Visus jos troškimus ir įsitikinimus sudaužė į šipulius emocijos, patirtos eksperimento vakarą, o naujų vietoj jų neatsirado. Viskas jai atrodo nepatikima ir beprasmiška.

Nors nekantravau pradėti su ja kauliukų terapiją, turėjau nepertraukdamas jos leisti išlieti savo bėdas per pirmas dvi psichoanalizės valandas. Per trečią sesiją — ji vis dar sėdėjo tabaluodama kojomis, įsmeigusi akis į grindis — ji galop pritrūko gailesčio sau ir ėmė be perstojo kartoti žmogiškiausią iš visų priedainių: „Aš nežinau, ką daryti.“

— Tau vis grįžta tas pats pagrindinis jausmas, — paaiškinau, — kad visi tavo troškimai ir įsitikinimai yra iliuziniai ir beprasmiški.

— Taip. Aš pasiprašiau gydoma psichoanalize, nes negaliu ištverti tuštumos pojūčio. Po to vakaro nežinojau, kas esu. Kai praėjusią savaitę pamačiau, kad mano psichoanalitikas — jūs, pamaniau, kad kraustausi iš proto. Net mano tuštuma pasirodė tuščia.

Jos veide pasirodė liūdna, švelni Natali Vud šypsena, bet akių ji nepakėlė.

— O kas, jei tu teisi? — paklausiau.

— Atleiskit, nesupratau?

— Kas, jeigu tavo pojūtis, kad visi troškimai yra nepatikimi, o visi įsitikinimai iliuziniai, yra teisingas — brandus, pagirtinas požiūris į tikrovę, tuo tarpu visi kiti žmonės gyvena apgaudinėdami save iliuzijomis, kurių atsikratyti tau padėjo tai, ką patyrei tą vakarą?

— Be abejo, taip ir manau.

— Tai kodėl nesielgus taip, kaip galvoji?

Šypsena jos veide pranyko ir ji susiraukė, vis dar nepakeldama akių į mane.

— Ką turit galvoje?

— Žiūrėk į visus savo troškimus kaip į vienodai vertingus, o į kiekvieną įsitikinimą — kaip į patį tikriausią.

— Kaip tai padaryti?

— Liaukis bandžiusi kurti kažkokius elgsenos šablonus ar asmenybę — tiesiog daryk tai, ką nori.

— Bet aš nenoriu nieko daryti — čia ir yra visa bėda.

— Taip yra todėl, kad leidi vienam troškimui — troškimui tvirtai tikėti ir būti aiškiai apibrėžta asmenybe — slopinti visus kitus tavo troškimus.

— Gal, bet neįsivaizduoju, kaip galiu būti kitokia.

— Tapk kauliukų žmogum.

Ji pakėlė galvą ir vangiai, be jokio jausmo pažvelgė man į akis.

— Ką?

— Tapk kauliukų žmogum, — pakartojau.

— Ką jūs norit pasakyt?

— Aš, — rimtai, kaip ir derėjo tokią akimirką, palinkau į priekį, — esu didysis Kauliukų Žmogus.

Ji šyptelėjo ir nusuko akis į šoną.

— Nesuprantu, apie ką jūs kalbat.

— Tu tiki, kad visi tavo troškimai yra vienodai abejotini, beprasmiški ir banalūs?

— Taip.

— Kartais niekas nesikeičia nuo to, kad kažką padarai ar nepadarai?

— Pataikėt kaip pirštu į dangų.

— Tai kodėl neleidus riedančiam kauliukui — atsitiktinumui — nuspręsti, ką tau daryti?

Ji vėl pakėlė akis.

— Tai štai kodėl jūs nuolat keičiat vaidmenis ir taip keistai elgiatės?

— Iš dalies.

— Jūs leidžiat... atsitiktinumui... porai kauliukų spręsti, kaip jums gyventi?

— Taip, tam tikrose ribose.

— Kaip jūs tai darot?

Pirmą kartą jos akys suspindo. Mataruodama kojomis ji įdėmiai klausėsi mano trumpo aiškinimo, kaip gyvenu sugalvodamas galimybes ir leisdamas kauliukams pasirinkti.

— Dieve brangus! — tarė ji man baigus. Vėl paspoksojo į grindis. — Kaip nuostabu! — Vėl patylėjo. — Pirma buvote istorijos profesorius, paskui kunigas Forbsas, vėliau meilužis, sąvadautojas, psichiatras, o dabar — kauliukų žmogus.

Aš triumfuodamas švytėte švytėjau.

— Tiesą sakant, — tariau, — aš dirbu laidoje „Slapta kamera“.

Terė išbalo. Man prireikė dviejų minučių, kol įtikinau ją, kad pajuokavau. Kai ji atitoko, ar bent jau atrodė, kad atitoko, nusišypsojo savo švelnia šypsena, pakėlė į mane akis, šelmiškai išsišiepė ir ėmė kikenti. Ji kikeno gal dar dvi minutes, tada nustojo. Išsitraukė iš kostiumėlio kišenės nosinę ir nusišluostė ašaras. Kandžiodama apatinę lūpą, bet stengdamasi žiūrėti man į akis tyliai tarė:

— Manau, norėčiau pamėginti būti... kauliukų moterim.

— Tau būtų į naudą.

— Blogiau, kaip yra, būti negali.

— Tokia ir turi būti kauliukų žmogaus nuostata!

Po teisybei, iš pradžių mums su Tere nesisekė. Ji buvo pernelyg vangi ir skeptiška, todėl kauliukų nurodymus vykdydavo labai atsainiai. Per tą vangumą visiems jos sugalvotiems variantams stigdavo vaizduotės, o jeigu priversdavau ją sukurti kokias drąsesnes galimybes, ji nepaklusdavo kauliukui.

Tik praėjus beveik dviem savaitėms po vienos sesijos ji ėmė tikėti kauliukišku gyvenimu. Ji pati atskleidė problemos esmę:

— Man... man sunku... tikėti. Turėčiau jausti... kad tikiu, bet to nejaučiu... — ji nuščiuvo.

— Žinau, — tarstelėjau. — Kauliukų gyvenimas neįmanomas be religijos, be tikėjimo — nuoširdaus tikėjimo.

Stojo tyla.

— Taip, dvasios tėve, — tarė ji ir nusišypsojo — tai ji darė retai.

Aš nusišypsojau jai ir kalbėjau toliau:

— Sveikas skepticizmas yra esminis tikro tikėjimo elementas.

— Taip, dvasios tėve, — nenustodama šypsotis tarė ji.

Atsilošiau ant kėdės.

— Gal turėčiau pasakyti tau pamokslą.

Paridenau kauliuką ant mudu skiriančio stalo. Jis atsakė teigiamai. Susiraukiau.

— Aš klausau, — tarė ji, nes vis dar tylėjau.

— Ko gero, mano žodžiai tau pasirodys labai forbsiški, bet kas aš esu, kad abejočiau Kauliuko valia?

Įsmeigiau į ją žvilgsnį. Abu jutome, kokia iškilminga ši akimirka.

— Aišku, ką norėjo pasakyti Kristus: kad išsigelbėtum, privalai prarasti savastį. Turi atsisakyti asmeninių, pasaulietiškų troškimų, tapti dvasios skurdžiumi. Atiduodamas savąją valią kauliuko užgaidoms, kaip tik ir rodai Šventojo Rašto giriamą savęs išsižadėjimą.

Ji žiūrėjo į mane neregio akimis, tarsi manęs klausytųsi, bet nieko nesuprastų.

— Ar suvoki, — aiškinau toliau, — kad vieninteliai nesavanaudiški veiksmai yra tie, kuriuos tau liepia atlikti ne „aš“?

Terė susiraukė.

— Suprantu: klausydamas kauliukų paliepimų galbūt elgiesi nesavanaudiškai, bet Bažnyčia nori, kad mes patys įveiktume savo nuodėmingumą.

Pasilenkiau į priekį ir suėmiau rankomis Terės delnuką. Jaučiausi kalbąs kuo nuoširdžiausiai — mano išraiška, žinoma, tai paliudijo.

— Klausyk įdėmiai, Tere. Žodžiuose, kuriuos netrukus išgirsi, glūdi didžiųjų pasaulio religijų išmintis. Jeigu žmogus įveikia tai, ką jis vadina nuodėmingumu, savo valios galia, jis tik dar labiau ima didžiuotis savimi, bet net Biblija sako, kad tai ir yra kertinis nuodėmės akmuo. Žmogus suvokia, koks niekam vertas yra, tik tada, kai nuodėmę įveikia kokios nors išorinės jėgos — tik tada jis nustoja didžiuotis. Kol kaip individas sieksi gėrio, arba patirsi nesėkmę — o tada ir kaltės jausmą — arba pasikelsi į puikybę, o ji, žinia, yra didžiausioji blogybė. Kaltė arba puikybė — štai kokių dovanų gauni iš savasties. Vienintelis išsigelbėjimas — turėti tikėjimą.

— Taip, bet tikėjimą kuo? — paklausė Terė.

— Tikėjimą Dievu, — atsakiau.

Ji atrodė suglumusi.

— O kas nutiko kauliukams? — paklausė.

— Žinai, aš perskaitysiu tau ištrauką iš vienos šventos knygos. Klausykis įdėmiai.

Ištraukiau iš stalčiaus pastaruoju metu padarytus užrašus apie savo rutuliojamą kauliukų teoriją ir, po pusės minutės radęs, ko ieškojau, pradėjau skaityti.

— „Iš tikrųjų ašiai nešventvagiauju, kai jus mokau: virš visa ko aukščiau yra dangiškasis Atsitiktinumas, dangiškasis Nekaltumas, dangiškasis Žaismingumas, dangiškasis Šansas. O Šansas esti seniausia pasaulyje dieviška būtybė. Pažvelkite: ašiai ateinu išvaduoti visa ko iš Tikslingumo vergijos ir grąžinti į sostą dangiškąjį Šansą, idant jisai ir vėlei visa ką valdytų. Protas vergauja Tikslingumui ir Valiai, bet ašiai jįjį išvaduosiu ir atiduosiu į dangiškojo Atsitiktinumo ir Žaismingumo rankas beigi mokysiu, jog visame kame neįmanomas vienas dalykas: protas. Šiek tiek išminties neprašai, tik tiek, kad sukeltų visame kame sumaištį, bet štai kuomi ašiai įsitikinau žvelgdamas į kiekvieną atomą, molekulę, medžiagą, augalą, gyvą padarą ar žvaigždę: jiejie mieliau šoktų prie Atsitiktinumo kojų.

Ak, skaistusai, aukštasai dangau viršum manęs! Dabar, kai sužinojau, jog nesama jokio tikslą turinčio amžinojo voro ir jokio proto voratinklio, tujai tapai man dieviškųjų nutikimų šokių aikštele; tujai tapai dievišku stalu dieviškiems kauliukams ir žaidžiantiesiems kauliukais. Nejaugi mano klausytojai rausta? Gal aš sakau nesakytina? Gal aš šventvagiauju norėdamas jumis palaiminti?“

Baigiau skaityti, pažiūrėjau, ar nėra daugiau su šiuo klausimu susijusios medžiagos, ir, nieko neradęs, pakėliau akis.

— Man negirdėta, — tarė Terė.

— Zaratustra. Bet ar viską supratai?

— Nežinau. Man patiko. Kažkuo man labai patiko. Bet nežinau... nesuprantu, kodėl turėčiau tikėti tais kauliukais. Ko gero, čia ir yra bėda.

— Jei žvirblis krenta ant žemės, Dievas būtinai jį pamatys.

— Žinau.

— Ar vienas kauliukas gali nukristi ant stalo Dievo nepamatytas?

— Ne, manau, negali.

— Ar prisimeni didingąją Jobo knygos pabaigą? Dievas kalba iš audros ir klausia Jobo, kaip šis drįstąs abejoti Dievo valia. Trijuose ilguose, gražiuose skyriuose Dievas smerkia visišką žmogaus nemokšiškumą ir bejėgiškumą. Štai kokius dalykus jis sako:

„Kur tu buvai, kai dėjau žemės pamatus?..“

„Ar kas durimis uždarė jūrą, kai ji prasiveržė iš gelmių?“

Ir: „Ar kada nors savo gyvenime įsakei aušrai, kada prasidėti?“

„Ar tau buvo atvertos mirties durys?“

Šitaip Dievas moko vargšą Jobą, bet stilingai — gražiausia poezija pasaulyje — ir Jobas suvokia, kad klydo, kai verkšleno ir dvejojo. Paskutiniai jo žodžiai Viešpačiui tokie:

„Žinau, jog gali visa ką padaryti, jog gali įvykdyti viską, ką tik užsimoji...

Todėl aš niekinu save ir atgailauju dulkėse ir pelenuose.“

Aš baigiau, ir mudu su Tere kurį laiką tylėdami žiūrėjome vienas į kitą.

— Dievas gali visa ką, — porinau aš toliau. — Jis gali įvykdyti viską, ką tik užsimoja. Visados.

— Taip, — pritarė ji.

— Mes turim niekinti save ir prarasti savastį, jei norime būti išgelbėti.

— Taip.

— Dievas mato, kaip krenta net pats mažiausias žvirbliukas.

— Taip.

— Kaip mažiausias kauliukas ridenasi ant stalo.

— Taip.

— Tujai visados žinosi, kokius variantus davei Kauliukui.

— Taip.

— Tere, tikėti Kauliuką turi dėl paprastos priežasties.

— Taip.

— Kauliukas yra Dievas.

— Kauliukas yra Dievas, — atsakė ji.

Trisdešimt antras skyrius

Tą pavasarį, kai sėdėjau Kvinzboro valstybinės ligoninės valdybos posėdyje, man atėjo į galvą mintis apie eksperimentų su visiškai atsitiktine aplinka centrus. Penkiolika senių, visi gydytojai, mokslų daktarai ir milijonieriai, sėdėjo prie didžiulio stačiakampio stalo ir kalbėjosi apie santechnikos atnaujinimą, darbo užmokesčio skales, ligos istorijas ir pirmumo teisę, o tuo tarpu ligoniai kvadratinės mylios plote aplink mus vis patogiau grimzdo į savo įvairiai apibrėžiamą stuporą. Buvau įpusėjęs piešti daugiarankį, daugiakojį, daugiagalvį Šivą, kai staiga pist! — šovė ta mintis: Kauliukų centras, įstaiga paprastiems mirtingiesiems paversti į atsitiktinumo žmones. Staiga pamačiau, kaip per trumpą laiką bus sukurta tokį galingą poveikį turinti aplinka, kad kauliukų gyvenimo principai ir praktika vos per kelias savaites bus įdiegti tokiu lygiu, kokį pasiekti man prireikė daugybės mėnesių. Mintyse regėjau kauliukžmogių visuomenę. Regėjau naują pasaulį.

Senis Koblstounas, mūsų aukštas, orus pirmininkas, labai apgalvotai kalbėjo apie ligoninės pasisavinimo teisės įstatymą. Nuo šešių pypkių, trijų cigarų ir penkių cigarečių kambarys žaliomis sienomis atrodė balzganas, lyg būtų po vandeniu. Jaunas (keturiasdešimt šešerių metų) daktaras šalia manęs tuo pačiu judesiu nestabtelėdamas keturiasdešimt minučių krutino koją. Rašikliai snūduriavo prie popieriaus lapų, manasis vienintelis paišinėjo. Žiovulys buvo slepiamas kosuliu ar pypkiavimu. Kai po Koblstouno apie neveiksmingą biurokratijos sistemą, trukdančią spręsti kanalizacijos problemas, ėmė kalbėti daktaras Vinkas, staiga žiūrint į septynias Šivos rankas, šešias kojas ir tris galvas man šovė Kauliukų centro sumanymas.

Išsitraukiau iš liemenės kišenėlės savo žaliąjį kubelį ir daviau jam penkiasdešimties procentų tikimybę, kad sukursiu tokį institutą. Jis atsakė teigiamai. Vos susilaikiau nesušukęs. Išsprūdęs man iš burnos garsas mataruojančios kojos šalia nesustabdė — ji tik ėmė krutėti lėčiau. Keturios galvos nežymiai kriptelėjo mano pusėn, paskui vėl pagarbiai atsigręžė į daktarą Vinką. Aš degte užsidegiau šia mintimi. Antrą kartą paridenau kauliuką ant bloknoto, kuriame paišinėjau.

— Ponai! — pasakiau garsiai, atsistojau ir atitraukiau kėdę. Daktaras Vinkas, stovintis priešais ir pražiota burna spoksantis į mane, atrodė kaip nykštukas. Visi kiti pagarbiai atsisuko į mane. Mataruotojas toliau mataravo koją.

— Ponai, — pakartojau, ieškodamas tinkamų žodžių, — dar viena kanalizacija teleis mums geriau tvarkyti šūdus, bet nieko neišspręs.

— Tikra tiesa, — tarė kažkas padrąsinamai, kelios galvos linktelėjo.

— Jei norime atlikti savo, kaip valdybos narių, pareigą, privalome turėti viziją įstaigos, kuri pakeis mūsų ligonius ir grąžins juos į pasaulį jau kaip laisvus žmones.

Kalbėdamas lėtai ir iškilmingai, pelniau du galvos linktelėjimus ir vieną žiovulį.

— Kaip vėlyvame eilėraštyje rašė Ezra Paundas, psichiatrijos gydykla yra totali įstaiga: ji apgaubia kiekvieną ligonį pastoviomis taisyklėmis, įpročiais ir nuostatomis, todėl jis visiškai izoliuojamas nuo labiau nenuspėjamų gyvenimo išoriniame pasaulyje problemų. Ligonis gali sėkmingai prisitaikyti prie ligoninės gyvenimo, nes gali neabejoti, kad jo siaubai bus riboti tam tikrais nuspėjamais rėmais. To tikėtis išoriniame pasaulyje jis negali. Todėl dažnas ligonis sugeba prisitaikyti prie gydyklos gyvenimo, bet vien pagalvojus, jog teks iš jos išeiti, jį apima tokia baimė, kad net kojas pakerta. Žodžiu, mes puikiai parengiame savo ligonius normaliai gyventi psichiatrijos gydykloje, bet niekur kitur.

— Ar tai susiję su posėdžio tema? — iš savo vietos prie stalo galo paklausė senasis Koblstounas.

— Taip, pone, tikrai taip, — kiek greičiau ištariau, paskui oriai pridūriau: — Aš regiu svajonę. O gal viziją: mums reikia parengti savo ligonius taip, kad jie galėtų jaustis patenkinti bet kurioje aplinkoje, išlaisvinti individą iš poreikio užsidaryti nuo sunkumų ir permainų. Mes...

— Betgi čia... daktare Rainhartai... — sutrikęs miknojo daktaras Vinkas.

— Mes turime sukurti suaugusių, baimės nejaučiančių vaikų pasaulį. Mes turime leisti prasiveržti daugialypumui, kurį išugdo mūsų anarchiška, prieštaringa visuomenė. Reikia, kad žmonės sveikintųsi gatvėje ir kad jiems būtų nė motais, jog nežino, su kuo sveikinasi. Mums reikia išsivaduoti iš to, kas sudaro individo tapatybę. Išsivaduoti iš saugumo, stabilumo ir logikos gniaužtų. Mums reikia kūrėjų bendrijos, vienuolyno džiaugsmu trykštantiems bepročiams.

— Apie ką jūs kalbate? — griežtai paklausė senasis Koblstounas, pakilęs nuo kėdės.

— Dėl Dievo meilės, Lukai, — sėskis! — tarė daktaras Manas.

Galvos atsigręžė viena į kitą, paskui vėl į mane.

— Mes elgėmės kaip kvailiai! Kaip paskutiniai mulkiai! — vožiau kumščiu per stalą. — Milijoną metų mes tikėjome, kad vienintelė galimybė rinktis — tarp kontrolės ir drausmės iš vienos pusės ir veiksmų laisvės iš kitos — nesuvokdami, kad abu būdai yra vienodai tinkami palaikyti nuolatiniams įpročiams, nuostatoms ir asmenybei. Tai prakeiktai asmenybei!

Sugriežiau dantimis ir pasipurčiau.

— Mums reikia drausmingos anarchijos, kontroliuojamos veiksmų laisvės, karaliaus dienai, rusų ruletės, veto, ena, bena, doki, baki, erba, terba, obe, smaki: naujos gyvensenos, naujo pasaulio, kauliukų žmonių bendruomenės.

Šiais žodžiais kreipiausi tiesiai į senąjį Koblstouną, bet jis nė nesumirksėjo.

— Apie ką jūs kalbate? — paklausė jis vėl, tik šįsyk ne taip rūsčiai.

— Kalbu apie tai, kad reikia paversti Kvinzboro valstybinę ligoninę centru, kuriame ligoniai būtų sistemingai mokomi žaisti su gyvenimu, paversti tikrove visas savo fantazijas, būti nesąžiningi ir tuo mėgautis, meluoti, apsimetinėti, jausti neapykantą, įniršį, meilę ir atjautą, nelygu ką palieps kauliukų užgaidos. Kalbu apie tai, kad reikia sukurti įstaigą, kur gydytojai kartkartėmis ištisas dienas ar net savaites apsimetinės esą ligoniai, o ligoniai — gydytojai ir rengs psichoanalizės sesijas, kur sanitarai ir slaugytojai vaidins ligonius, lankytojus, gydytojus ir televizorių taisymo meistrus, kur visa sumauta įstaiga bus viena didžiulė scena, po kurią visi galės laisvai vaikščioti.

— Aš atimu iš jūsų žodį, daktare Rainhartai. Prašom sėstis.

Daktaras Koblstounas tiesus stovėjo stalo gale ir tariant šiuos žodžius jo veidas buvo bejausmis. Visos galvos atsigręžė į mane ir stojo visiška tyla. Kai prabilau, atrodė, kad kalbuosi su savimi.

— Ta visa prakeikta mechaninė visuomenė mus visus pavertė žiurkėnais. Mes nematome, kad mumyse glūdi pasauliai, laukiantys, kada išvys dienos šviesą. Aktoriai tesugeba vaidinti vieną vaidmenį — negirdėta nesąmonė! Mes turime sukurti atsitiktinumo žmones, kauliukžmogius. Pasauliui reikia kauliukų žmonių. Pasaulyje turi būti kauliukų žmonių!

Kažkas tvirtai suėmė mane už rankos ir tempė nuo stalo. Rodės, beveik pusė kitų daktarų atsistoję vienas kitam kažką aiškino. Nepaisydamas, kad mane tempia, iškėliau dešinę ranką su sugniaužtu kumščiu ir sumaurojau senajam Koblstounui:

— Dar vienas dalykas!

Stojo išgąstinga tyla. Visų žvilgsniai įsmigo į mane. Nuleidau sugniaužtą kumštį ir paleidau žaliąjį kauliuką ant bloknoto priešais save: penkakė.

— Gerai, — pasakiau. — Aš išeisiu.

Paėmiau kauliuką, įsikišau į liemenės kišenėlę ir išėjau. Vėliau sužinojau, kad visa naujoji kanalizacijos sistema buvo visais balsais atmesta ir pasiūlytas nė vieno netenkinantis laikinas remontas.

Trisdešimt trečias skyrius

Kaip normalus, sveikas, neurotiškas skaitytojas žino, vienas didžiausių malonumų gyvenime yra svajoti. Įdėmiai išnagrinėjęs savo paties ir šimtų kauliukų mokinių, sutiktų per kauliukų terapiją, svajones, aš padariau išvadą, kad bet kurią akimirką svajonės arba neleidžia mums atlikti įvairių vaidmenų, arba gerokai padeda tai daryti. Negana to, aš išsiaiškinau, kad nuo vaikystės iki mirties maždaug kas ketveri metai vidutinio žmogaus svajonių tikslai keičiasi ir tai atsitinka stebėtinai nuspėjamai. Kadangi visos svajonės tam tikra prasme yra susijusios su galia, kukliai siūlau pavadinti šį reiškinį Rainharto galios sistema vyrams.

Svajoti vaikas pradeda pirmaisiais dešimt gyvenimo metų, paprastai būdamas aštuonerių ar devynerių. Tokio amžiaus berniukas neišvengiamai įsivaizduoja esąs nepaprastai galingas. Dažnai jis būna greitesnis už iššautą kulką, galingesnis už lokomotyvą ir vienu šuoliu gali peršokti per pastatus. Jis tampa ketvirtokų Čingischanu, vietos prekybos centro hunu Atila, 216-ojo skautų būrelio generolu Džordžu Patonu. Jo vaizduotėje šiurpiai išradingai kankina jo tėvus, pavyzdžiui, virš didžiulio laužo kepa lyg paršelius, užmautus ant išgaląstų iečių galų. Kartais vaikas pasirodo laiku ir išgelbsti tėvus, kitąsyk — tiesą sakant, dažniausiai — jis šiek tiek pavėluoja ir, sunaikinęs niekdarius, sukaupęs vaizduotę mato, kaip apsipylęs ašaromis žengia milžiniškos laidotuvių procesijos viduryje. Procesijos dalyvius užpuola priešai, ir berniukas išvaiko juos su savo kalaviju...

Sulaukus trylikos, veiksmas paprastai persikelia į „Jankių“ stadioną, kur berniukas, žaisdamas beviltiškai silpnų „Jankių“ komandoje lemiamas JAV beisbolo čempionato finalo rungtynes, paskutinio kėlinio antroje pusėje, kai bazės pilnos, du žaidėjai išmušti ir jo komanda pralaimi trimis taškais, sugeba atmušti kamuoliuką 150 metrų į dešiniojo lauko tvoros viršutinę dalį ir fantastišku greičiu apibėgęs bazes neįtikėtinai nuslysti galva į priekį ir paliesti namų bazę nenukirptu kairės rankos mažojo pirštelio nagu. Gruodį per futbolo rungtynes, paskutiniam kėliniui baigiantis ir jo komandai atsiliekant penkiais taškais, jis perima perdavimą, nubėga 100 metrų ir kerta vartų liniją tempdamas ant kupros keturiolika vyrų — vienuolika varžovų komandos žaidėjų, vieną netikusį teisėją ir du aistruolius, kurie jau bando jį pasveikinti. Pavasarį, jo krepšinio komandai pralaimint ir iki žaidimo pabaigos likus dviem sekundėms, jis pelno lemiamus taškus, kai pašokęs meta viena ranka nuo baudos linijos — savo komandos pusėje.

Sporto pasaulyje merginų nėra, bet sulaukus šešiolikos ar septyniolikos beisbolo smūgius pakeičia kiti smūgiai, o tenka jie tik moteriškosios lyties atstovėms. Berniukas tapo vyru, o tas vyras yra haremo vyriausiasis vadas. Čia vyksta dalykai, pranokstantys pačią lakiausią vaizduotę — tik ne svajojančiojo berniuko. Bejėgiškai dūsuojanti jauna moteris nuoga prisiglaudžia prie mūsų didvyrio, o šis, nerūpestingai traukdamas korsikietišką cigaretę, stilingai gurkšnodamas retą Niujorko valstijoje pagamintą vyną ir vairuodamas Aston Martin, dviejų šimtų penkiasdešimties kilometrų per valandą greičiu lekiantį retai važiuojamu Alpių keliuku, sugeba suteikti merginai tokį jaudinantį meilės nuotykį, kokio jai dar nebuvo tekę patirti per visą gyvenimą. Kartais septyniolikos metų jaunuolis vėl tampa hunu Atila, bet tik tam, kad apsuptų romėnų moteris ir, sukiodamas kardą ir ūsus, išsirinktų penkiolika ar šešiolika praleisti su juo naktį. Jeigu jis ir vėl pelno pergalingus taškus, tai vien tam, kad dramatiškai įeitų į salę, kur vyksta koledžo išleistuvių vakarėlis, siaubingai šlubuodamas, palikdamas ant grindų kraujo pėdsaką lyg koks sunkvežimis pramuštu karteriu, ir žiūri, kaip moterys jį išvydusios tyžta ir virsta kisieliumi.

Tačiau dvidešimt vienų mūsų vyras arba susižadėjęs, arba vedęs, arba persisotinęs moterų. Pasaulis, kurį jis nori valdyti, yra naujas pasaulis — jis tapo Horacijumi Aldžeriu. Niūraus ryžto paakintas, su šiurpą keliančiu įžvalgumu jis investuoja penkiasdešimt šešis dolerius į fondų biržą ir pusę metų šaltakraujiškai, atsainiai perka ir parduoda akcijas, galop visas parduoda ir susišluoja gražią keturių milijonų aštuonių šimtų šešiasdešimt dviejų tūkstančių devynių šimtų dvidešimt septynių dolerių ir trisdešimt trijų centų sumą. Kai General Motors direktorių valdybą apima panika dėl kilusios nusiginklavimo grėsmės, jis lyg niekur nieko pristato savo suprojektuotą nebrangų reaktyvinį sportinį automobilį su raketos Polaris formos kėbulu, galintį su dešimčia litrų raketinio kuro nuvažiuoti net 200 kilometrų. Per tris savaites jo nuotraukos puikuojasi Time, Fortune ir Success viršeliuose!

Tačiau kelerius ateinančius metus jis už kuklią algą darbuojasi raštvedžio padėjėju Pirso, Perkinso ir Pufo bendrovėje. Jį liūdina neteisybė ir veidmainiškumas, viešpataujantys pasaulyje — pasaulyje, kur vieni vyrai yra sporto žvaigždės, džeimsai bondai ir milijonieriai, o jis — nė vienas jų. Taigi jisai morališkai pasibaisėjęs. Savo svajonėse jis sukuria pasaulį iš naujo, ištaiso visas skriaudas, išnaikina visas kančias, perskirsto turtus, perdalija moteris, padaro galą visiems karams. Jis tampa persikūnijusiais Gautama Buda, Jėzumi Kristumi ir Hju Hefneriu. Griūna nedoros vyriausybės, ateina galas sugedusiai įvairių tikėjimų dvasininkijai, taisomi įstatymai, ir Tiesa, mūsų didvyrio rašoma Xerox aparatais dauginamose akmens lentelėse, pateikiama pasauliui. Visi jaučiasi laimingi.

Išskyrus mūsų didvyrį, nes jo alga ir toliau lieka kukli. Sulaukęs dvidešimt penkerių, jis įkopia į pirmą Rainharto galios sistemos vyrams viršūnę: svajonę pertvarkyti pasaulį. Kai jam sueina dvidešimt aštuoneri ar dvidešimt devyneri, prasideda atžanga. Žmona vis primena, kad pasaulis dar nepertvarkytas, kad kiti vyrai uždirba... ir panašiai. Jam vėl grįžta svajonės apie sėkmę, tik dabar jos kuklesnės, ne tokios drąsios. Dabar jis valdo tik Pirso, Perkinso ir Pufo bendrovę, o ne General Motors. Dabar gudrus jo ėjimas fondų biržoje duoda jam ne keturių milijonų, o tūkstančio dolerių pelną. Lyg rigor mortis prasideda pusamžis.

Atžanga nesibaigia: po trejų ar ketverių metų jis vėl tampa haremo vykdomuoju direktoriumi, bet čia viskas pasikeitę. Jo kontingentą sudaro sekretorės, registratorės, o ypač sėkmingą dieną — kokia nors garsi kino žvaigždė. Džeinė Fondą, dalyvaujanti protesto pikete prieš Pirso, Perkinso ir Pufo bendrovę, meta į jį žvilgsnį ir nusitempia į hipių bendruomenę, o ten... Bet tai atrodo nelabai realu, tad jis vėl bando pavergti mažąją telefono operatorę Mėgę Blemiš.

Būdamas trisdešimt septynerių, jis staiga meta darbą Pirso, Perkinso ir Pufo bendrovėje ir pereina į Niujorko Giants futbolo komandą. Perspektyva bėgti 100 metrų ar tempti ant nugaros keturiolika vyrų dabar nebeatrodo tokia džiugi, kokia atrodė trylikamečiui, taigi jis ateina į komandą vyriausiuoju treneriu. Nors jo komanda šalies pirmenybėse šešerius metus iš eilės buvo beviltiškai paskutinė ir joje tebežaidžia tie patys silpni vyrai, mūsų svajotojas sugalvoja naują taktinę gudrybę: trys puolėjai bėga išsirikiavę trisdešimties metrų atstumu vienas nuo kito, o ketvirtas centre gali perduoti kamuolį kiekvienam jų. Komanda su šiuo ketvertu priešakyje visą sezoną lengvai pelno taškus ir laimi keturiolika rungtynių iš eilės. Tada mūsų vyriškis įpusėjus sezonui perima vadovavimą Niujorko Rangers ledo ritulio komandai ir, įvedęs revoliucinę naujovę — šeši vyrai puolimo grandyje... na, kaip viskas klostosi toliau, jau žinote.

Sulaukus keturiasdešimt vienų viskas baigta: vyras metė šešių komandų vyriausiojo trenerio pareigas ir vėl svajoja užkariauti pasaulį. Ima reikštis kartėlis, susikaupęs per daugybę metų, ir jis tampa greitas kaip iššauta kulka, galingas kaip lokomotyvas ir trimis dideliais žingsniais gali peršokti per pastatus. Jis tampa generolu Kertisu Lemėjumi ir subombarduoja Kiniją taip, kad ten vėl ateina akmens amžius. Jis tampa Spirų Agniu ir neleidžia kelti galvų juodukams, hipiams ir liberalams. Jo vaizduotėje šiurpiai išradingai kankina jo žmoną ir vaikus, pavyzdžiui, virš didžiulio laužo kepa lyg paršelius, užmautus ant išgaląstų lazdų galų. Kartais vyras pasirodo laiku ir išgelbsti vaikus, kartais net žmoną, bet dažniausiai jis šiek tiek pavėluoja. Ašarodamas jis žengia milžiniškos laidotuvių procesijos viduryje. Procesijos dalyvius užpuola priešai, ir jis triuškina juos su savo taktiniais branduoliniais ginklais...

Rainharto galios sistema vyrams dabar turbūt jau aiški. Per kauliukų terapiją mes labai tiksliai galime nuspėti, kokius vaidmenis labiausiai norės atlikti mokinys: tereikia išsiaiškinti jo amžių, ir sistema duos atsakymą. Žinia, pasitaiko nukrypimų: kai kurie vyrai subręsta vėlai, kiti — tokių reta — išsivysto ne pagal metus. Pavyzdžiui, Erikas Kanonas vos devyniolikos būdamas gelbėjo pasaulį, o aš, būdamas vos trisdešimt penkerių, kaip kadaise aštuonmetis, vėl jį naikinu...

Trisdešimt ketvirtas skyrius

Turėjau vos vieną sesiją su Eriku Kanonu pamėginti supažindinti jį su kauliukų terapija, nes juodu su tėvu pasiekė kažkokį susitarimą, ir pagal jį Erikas po trijų dienų turėjo būti išleistas iš gydyklos. Aišku, jis jaudinosi išrašomas ir įdėmiai nesiklausė, kai aš pradėjau sokratišką dialogą, norėdamas įtraukti jį į kauliukų terapiją. Deja, Sokrato metodui būtina, kad antras asmuo bent jau norėtų retkarčiais niurgztelėti, o kadangi Erikas neišleido jokio garso, aš nuleidau rankas ir per dvidešimties minučių paskaitą išdėsčiau kauliukų gyvenimo esmę. Jis sukluso. Man baigus, jis iš lėto papurtė galvą.

— Kaip lieki laisvėje, daktare? — paklausė jis. — Kaip tau pavyksta išlikti anoje šio stalo pusėje?

— Ką nori pasakyti?

— Kodėl tavęs neužrakina?

— Aš esu profesionalus psichiatras, — nusišypsojęs atsakiau.

— Profesionalus beprotis, užsiimantis psichoterapija. — Jis vėl papurtė galvą. — Vargšas tėtušis. Jis manė, kad mane gydo.

— Tavęs nežavi kauliukų gyvenimo sumanymas?

— Žinoma, žavi. Tu pasivertei kažkokiu kompiuteriu, panašiu į tuos, kuriuos mūsų karinės oro pajėgos naudoja Vietname. Tik užuot nukovęs kuo daugiau priešų, tu užsiprogramavai mėtyti bombas kur pakliūva.

— Tu nesupratai esmės. Kadangi tikro priešo nėra, visi gyvenimo karai tėra žaidimai, o kauliukų gyvenimas leidžia žaisti įvairius karo žaidimus, užuot lindėjus apkasuose ir tik retkarčiais paleidus šūvį, kaip paprastai būna gyvenime.

— „Priešo nėra“, — tyliai pacitavo jis įsmeigęs akis į grindis prieš save. — „Priešo nėra“. Labiau už viską mane verčia vemti žmonės, manantys, kad priešo nėra. Tavo kauliukų gyvenimas šimtą kartų nesveikesnis net už mano tėvą. Jis aklas, tad turi pasiteisinimą, o tu?! „Priešo nėra!“

Erikas pasirangė ant kėdės; jo veidą iškreipė įtampa. Jis sukiojo raumeningą savo kūną, kol atsistojo, bet jo kaklas vis dar įsitempęs gręžiojosi, o akys buvo nukreiptos į lubas. Jis sugniaužė kumščius ir galop jam pavyko šiek tiek aprimti.

— Kvaily tu paskutinis! — tarė jis. — Šis pasaulis yra durnynas, kur žudikai vaikšto laisvi, o kankintojai, nesveiki, ištvirkę sadistai vadovauja bažnyčioms, korporacijoms, valstybėms. Viskas galėtų būti kitaip, geriau, o tu sėdi ant savo riebios šiknos ir rideni kauliukus.

Nieko neatsakiau, nes nebuvau nusiteikęs eiti imtynių, tačiau klausydamasis kažkodėl jaučiausi prasikaltęs.

— Tu juk žinai, kad ši ligoninė yra farsas, tragiška kančia — taigi tragiškas farsas. Žinai, kad jai vadovauja pamišėliai — tikri pamišėliai! — apie tave net nekalbėsiu! — todėl dauguma ligonių atrodo tikri proto bokštai. Tu juk žinai, kas yra amerikietiškas rasizmas. Žinai, kas yra karas Vietname. O tu rideni kauliukus! Rupūs miltai, tu rideni kauliukus!

Jis abiem kumščiais trenkė į stalą priešais mane du, tris, keturis kartus ir sulig kiekvienu smūgiu ilgi jo plaukai krito į priekį it kokia juoda mantilija. Paskui nustojo.

— Aš išeinu, daktare, — tarė jis ramiai. — Aš išeinu į pasaulį ir pamėginsiu padaryti jį geresnį. Gali likti čia ir mėtyt savo atsitiktines bombas.

— Luktelk, Erikai, — pasakiau atsistojęs. — Prieš tau išeinant...

— Aš išeinu. Ačiū už žolelę, ačiū už tylėjimą, ačiū net už žaidimus, tik nesakyk, velniai griebtų, daugiau nė žodžio apie savo kauliukus, nes nudėsiu!

— Erikai... aš... tu...

Jis išėjo.

Trisdešimt penktas skyrius

Kai daktaras Manas į savo kabinetą Kvinzboro valstybinėje ligoninėje pasikvietė daktarą Rainhartą, šis turėjo suprasti turįs nemalonumų. O kai įėjęs pamatė senąjį Koblstouną tiesų ir rimtą, daktaras Rainhartas neabejojo turįs nemalonumų. Daktaras Koblstounas — aukštas, plonas ir žilaplaukis, daktaras Manas — žemas, storas ir pliktelėjęs, bet jų išraiška buvo vienoda: rūsti, ryžtinga, griežta. Iškviestas į Kvinzboro valstybinės ligoninės direktoriaus kabinetą, Rainhartas prisiminė, kaip jį, aštuonmetį, iškvietė į mokyklos direktoriaus kabinetą už tai, kad išlošinėjo iš šeštokų pinigus žaisdamas kauliukais. Taigi jo bėdos per tą laiką ne kažin kiek pasikeitė.

— Tai ką jūs ten sakėte apie kauliukus, jaunuoli? — piktai paklausė daktaras Koblstounas palinkdamas į priekį ant kėdės ir kartą garsiai stuktelėdamas lazdele, kurią laikė tarp kojų. Jis buvo vyresnysis ligoninės direktorius.

— Kauliukus? — paklausė daktaras Rainhartas suglumusiu veidu. Jis vilkėjo mėlynais džinsais, baltais trumparankoviais marškinėliais, avėjo sportbačiais — šitokią aprangą išrinko kauliukai, bet ją pamatęs daktaras Manas išbalo. Daktaras Koblstounas, matyt, jos nepastebėjo.

— Manau, reiktų laikytis jūsų anksčiau pasiūlytos tvarkos, — savo kolegai tarė daktaras Manas.

— A, taip, tikrai taip.

Daktaras Koblstounas dar kartą trinktelėjo lazdele, tarsi tai būtų koks sutartas ženklas pradėti žaidimą iš naujo.

— Kaip čia yra, kad mes girdėjom, esą jūs naudojate prostitutes ir homoseksualistus savo sekso tyrimui?

Daktaras Rainhartas tuoj pat neatsakė — pirma įdėmiai pažvelgė į vieną ir antrą rūstų veidą.

— Tyrimas bus smulkiai aprašytas mūsų ataskaitoje, — galop tyliai tarė jis. — Gal kas nors negerai?

— Daktarė Feloni sako, kad ji visiškai pasitraukė iš projekto, — pranešė daktaras Manas.

— Aaaa... Ji jau grįžo iš Ciuricho?

— Ji teigia pasitraukianti todėl, kad tiriamieji prašomi atlikti amoralius veiksmus, — paaiškino daktaras Koblstounas.

— Tyrimo tema buvo seksualinė permaina.

— Ar tiriamieji buvo prašomi atlikti amoralius veiksmus? — paklausė daktaras Koblstounas.

— Instrukcijoje buvo aiškiai parašyta, kad jie neturi daryti nieko, ko nenori.

— Daktarė Feloni pranešė, kad atliekant bandymą jaunuoliai buvo raginami sanguliauti, — bejausmiu balsu tarė daktaras Manas.

— Jai derėtų žinoti — ji padėjo man surašyti nurodymus.

— Ar tikrai tiriamieji buvo prašomi atlikti amoralius veiksmus? — neatlyžo daktaras Koblstounas.

— O seni žmonės... Klausykit, man rodos, jums reikėtų paprašyti mano bandymo ataskaitos egzemplioriaus, kai jį baigsiu.

Abu veidai liko tokie pat rūstūs.

— Vienas iš jūsų tiriamųjų tvirtina buvęs išprievartautas, — tęsė daktaras Koblstounas.

— Tiesa, — atsakė daktaras Rainhartas, — bet mūsų tyrimas parodė, kad jis arba fantazavo, arba melavo buvęs prievartaujamas, idant nuslėptų savo aktyvų nesąmoningą dalyvavimą veiksme, kuriuo skundžiasi.

— Ką tai reiškia? — irzliai paklausė daktaras Koblstounas prikišdamas delną prie ausies ir atsukdamas ją į daktarą Rainhartą.

— Jam patiko būti dulkinamam ir jis meluoja, kad buvo išprievartautas.

— A, ačiū.

— Ar suvoki, Lukai, — tarė daktaras Manas, — kad leisdami tau naudoti kai kuriuos šios gydyklos ligonius tavo tyrime mes teisiškai ir morališkai atsakome už tai, kas vyksta per bandymą?

— Suprantu.

— Kai kurie sanitarai ir slaugytojai pranešė, kad daug ligonių siūlosi savanoriais į jūsų sekso tyrimą, ir teigia, kad ligoniams parūpinamos prostitutės.

— Galėsite perskaityti mano ataskaitą, kai bus baigta.

Daktaras Koblstounas trečią kartą trinktelėjo į grindis lazdele.

— Mus pasiekė pranešimas, kad jūs pats dalyvaujate... kaip... kaip... tame bandyme.

— Savaime suprantama.

— Savaime suprantama? — paklausė daktaras Manas.

— Aš dalyvavau bandyme.

— Bet mūsų pranešime tvirtinama, esą... — daktaras Koblstounas taip supyko neradęs tinkamų žodžių, kad jo veidas išraudo, — ...esą jūs santykiaujate su tiriamaisiais... lytiškai.

— Aaaa... — atsakė daktaras Rainhartas.

— Tai tiesa? — paklausė daktaras Manas.

— Turbūt šį šmeižtą sugalvojo toks jaunas neurotikas? — paklausė daktaras Rainhartas.

— Taip, taip, — bemat patikino daktaras Koblstounas.

— Perkeliantis savo slaptus troškimus į baimę keliantį autoritetą? — toliau klausė daktaras Rainhartas.

— Būtent, — šiek tiek mažiau įsitempęs atsakė daktaras Koblstounas.

— Tragedija. Ar kas nors bando jam padėti?

— Taip, — atsakė daktaras Koblstounas. — Taip. Daktaras Veneris jau... Iš kur jūs žinot, kad tai padarė jaunuolis?

— Džordžas Lovelasas Rėjus O’Railis. Perkėlimas, kompensavimas, vieno elgesio modelio pakeitimas kitu, libido energijos nukreipimas į išangę.

— Ėėėė... taip.

— Čia jau viskas? — paklausė daktaras Rainhartas rengdamasis stotis ir eiti.

— Deja, ne, Lukai, — atsakė daktaras Manas.

— Aišku.

Daktaras Koblstounas rūpestingai suėmė lazdelę abiem rankomis ir nusitaikęs ketvirtą kartą trinktelėjo į grindis sau tarp kojų.

— Tai ką jūs ten sakėte apie kauliukus, jaunuoli? — paklausė jis.

— Kauliukus?

— Vienas iš jūsų ligonių pasiskundė, kad verčiate jį žaisti su kauliukais kažkokį keistą žaidimą.

— Neseniai paguldytas ligonis, ponas Spesijas?

— Taip.

— Mūsų ligoniai dirba su moliu, audeklu, popieriumi, medžiu, oda, karoliukais, kartonu, su tekinimo staklėmis, viela... Pamaniau, kad nebus nieko bloga, jei leisiu kai kuriems atrinktiems ligoniams pradėti žaisti su kauliukais.

— Aišku, — tarė daktaras Koblstounas.

— Kodėl? — lipšniai paklausė daktaras Manas.

— Galėsite perskaityti mano ataskaitą, kai bus baigta.

Kurį laiką niekas nekalbėjo.

— Dar kas nors? — galop paklausė daktaras Rainhartas.

Du vyresni vyrai nesmagiai susižvalgė, daktaras Koblstounas atsikrenkštė.

— Visas tavo elgesys pastaruoju metu, Lukai, — tarė daktaras Manas.

— Aaaa...

— Jūsų nemandagus ir... neįprastas elgesys per pastarąjį mūsų valdybos posėdį, — tarė daktaras Koblstounas.

— Taip.

— Tavo nenuspėjami, socialiai trikdantys ekscentriški poelgiai, — tarė daktaras Manas.

— Kaip jūs pertraukėte daktarą Vinką, — pridūrė daktaras Koblstounas.

— Mums pasiskundė keli šios ligoninės slaugytojai, aišku, kai kurie valdybos nariai, ponas Spesijas ir...

— Ir? — parūpo daktarui Rainhartui.

— Ir aš pats nesu aklas.

— Aaa...

— Betmenas, skambinantis telefonu, — tokie juokai man nepatinka.

Stojo tyla.

— Jūs elgiatės neoriai ir ne kaip profesionalas, — papriekaištavo daktaras Koblstounas.

Tyla.

— Galėsite perskaityti mano ataskaitą, kai bus baigta, — galop tarė daktaras Rainhartas.

Tyla.

— Jūsų ataskaitą? — paklausė daktaras Koblstounas.

— Aš rašau straipsnį apie įvairias žmonių reakcijas į socialiai ekscentrišką elgseną.

— Taip, taip, suprantu, — tarė daktaras Koblstounas.

— Aš iškėliau hipotezę...

— Užteks, Lukai, — tarė daktaras Manas.

— Nesupratau?

— Užteks. Jūs įtikinote beveik visus, išskyrus Džeiką, kad jūsų asmenybė baigia suskilti į gabalėlius. Jis vienintelis tiki...

— Aš iškėliau hipotezę...

— Užteks. Jūsų draugai gynė jus, kiek tik galėjo. Arba tampate tuo Luku Rainhartu, kuriuo buvote, arba jūsų, kaip psichiatro, karjera baigta.

Daktaras Koblstounas iškilmingai atsistojo.

— O jeigu norėsite pateikti savo sumanymą apie kažkokį naują centrą mūsų ligoniams padėti, turite pasiūlyti jį į darbotvarkę prieš valdybos posėdį.

— Suprantu, — irgi atsistodamas atsakė daktaras Rainhartas.

— Liaukis, Lukai, — tarė daktaras Manas.

Daktaras Rainhartas suprato.

Trisdešimt šeštas skyrius

Kai Lilė pasisodino mane krėsle priešais save, o prie šampano nė neprisilietė, turėjau suprasti turįs nemalonumų. Kauliukui nusprendus (daviau jam vieną galimybę iš šešių) aš iš naujo ją merginau su tokia nesavanaudiška ir romantiška meile, kokią tik galėjau įsivaizduoti, ir savaitė mudviem buvo nuostabi. Kaip keturių tradicinio merginimo dienų (du spektakliai, vienas koncertas, meilės vakaras apkvaitus nuo hašišo) kulminaciją pasiūliau užbaigti Meilės Lilei savaitę nusiveždamas ją tris dienas paslidinėti į Kanados kalnų kurortą. Oro uoste nupirkau jai gėlių ir šampano mūsų pirmam vakarui. Mums atvykus, ėmė smarkiai snigti ir, nors kitą dieną mudu slidinėjome lyg nedresuoti jūrų vėpliai, netrukus griuvinėjimą pavertėme menu. Po pietų drėgnai snyguriavo, tad nusiėmėme slides, metėmės sniego gniūžtėmis, galynėjomės, vartėmės ir žiaumojome sniegą visai kaip pora vaikystę prisimenančių nusenusių šunų, aš — senbernaras, ji — kolis.

Lilė buvo graži, spindinčių akių, mergiškai sportiška, aš — gražus, mylintis, berniukiškai nekoordinuotas, ir mudviem be galo patiko vėl žaisti drauge. Mes šokome priešais šniokščiantį židinį, vėl gėrėme šampaną, puikiai sužaidėme bridžą su pora iš Bostono, švelniai pasimylėjome po sprindiniu antklodžių kalnu ir miegojome teisiųjų miegu.

Taip pat praleidome antrą ir trečią dieną, o paskutinį vakarą, kvaištelėję nuo šampano ir marihuanos, pusvalandį sėdėjome susikibę rankomis priešais degantį židinį, dar dešimt minučių — užgesinę šviesą ant lovos, žiūrėdami pro langą į mėnesieną, žydra šviesa nudažiusią apsnigtus šlaitus, nusidriekiančius tolyn nuo viešbučio. Atkimšau dar vieną butelį šampano. Man buvo šilta, jaučiau pilnatvę ir ramybę. Lilės rankos prisilietimas atrodė šventas. Bet tada Lilė paprašė, kad atsisėsčiau krėsle prieš ją, papurtė galvą, kai atkišau šampano taurę, ir supratau turįs nemalonumų.

Įjungęs naktinį šviestuvą pažiūrėjau į ją ir nustebau pamatęs jos akyse ašaras. Ji palinko į priekį, suėmė mano delną ir prisikišo jį prie veido. Švelniai lūpomis liesdama mano pirštus jinai pažvelgė man į akis. Ji meiliai šyptelėjo, bet vienu jos skruostu ritosi ašara.

— Lukai, — tarė ji ir kurį laiką nieko nesakė — žiūrėjo man į akis, ir tiek, — kodėl jau seniai taip keistai elgiesi?

— Ak, Lile, norėčiau tau pasakyti, bet... — nutilau nebaigęs.

— Žinau, kad iš tikrųjų nesi praradęs pusiausvyros, — kalbėjo ji toliau. — Tu juk... tikrini kažkokią teoriją, ar ne?

Šiluma, kurią jutau, virto šalčiu, įsimylėjėlis — akmeniu. Laikomas už rankos sėdėjo nepatiklus kauliukų žmogus.

— Būk geras, pasakyk man, — prašė ji.

Lilė spausdama mano delną apsilaižė lūpas.

— Lukai, mudu vėl drauge. Jaučiuosi tokia laiminga, tokia kupina meilės tau, bet... Žinau, kad rytoj, o gal poryt tu gali vėl pasikeisti. Dings viskas, dėl ko kelios pastarosios dienos buvo tokios malonios. Ir nežinau kodėl. Ir nesužinosiu kodėl.

Gal Lilė galėtų tapti Kauliukų Moterimi? Tie du žodžiai panėšėjo į Betmeno serialo piktadarės vardą, bet tą akimirką negalėjau sugalvoti jokio kito pateisinimo savo gyvenimo paslapčiai išduoti ir leisti man išsaugoti Lilės laimę ir meilę. Sudvejojau. Apačioje muzikantai grojo valsą — kurortas nebuvo labai modemus.

— Aš... — pralemenau. Kauliukų žmogus vis dar priešinosi.

— Pasakyk man, — prašė ji.

— Aš eksperimentavau, Lile, — pradėjau trečią kartą. — Norėdamas atskleisti žmogaus prigimties įvairovę išmėginau ekscentrišką elgseną, neįprastus vaidmenis, nuostatas ir emocijas.

Nutilau. Ji išpūtusi akis laukė, ką pasakysiu toliau. Aš prisimerkęs laukiau to paties. Ištiesiau ranką ir vėl išjungiau šviesą. Mėnesienoje vis dar gerai matėme vienas kito veidą — juos skyrė vos trys sprindžiai.

— Nenorėjau tau sakyti, kol... kol nežinojau, ar bandymas bent kiek vertingas: tu galėjai mane atstumti, jam pasipriešinti, nebemylėti manęs.

— Oi, ne!

— Žinojau: ateis laikas, kai galėsiu viską papasakoti. Praėjusią savaitę nusprendžiau kuriam laikui nutraukti bandymą, kad vėl galėtume būti drauge.

Ji taip gniaužė mano delną, kad darėsi baugu.

— Aš būčiau tave palaikiusi, — tarė ji, — dievaži, brangusis. Tie asilai mano, kad tu eini iš proto. Jei būčiau žinojusi, būčiau iš jų juokusis. [Pauzė] Kodėl man nieko nesakei? Turėjai viską papasakoti.

— Dabar žinau. Viską turėjau daryti kartu su tavim — supratau tai vos tik išsivadavau iš to bandymo.

— Bet... — ji vis dar įdėmiai žiūrėjo į mane mėnesienoje žvilgančiomis akimis. Atrodė nervinga, dvejonių ir smalsumo apimta. — Kokie ten buvo... bandymai?

Mėnesienoje atrodžiau toks išbalęs ir suakmenėjęs, kad, įsivaizduoju, mane galėjo palaikyti visų pamiršta statula.

— Važinėjau ten, kur anksčiau niekada nebuvau buvęs, apsimetinėjau esąs ne tas, kas esu iš tikrųjų, kad pamatyčiau aplinkinių reakciją. Eksperimentavau su maistu, pasninkavimu, narkotikais. Net pasigėriau tą kartą todėl, kad sąmoningai eksperimentavau.

— Rimtai?

Ji nusišypsojo; ašaros vilgė jai skruostus ir smakrą, tad atrodė lyg maža mergaitė lietuje.

— Paaiškėjo, kad pasigėręs elgiuosi kaip ir kiti girti žmonės.

— Ak, Lukai, kodėl man nesakei?!

— Manyje glūdintis pamišęs mokslininkas man tvirtino: jei prisipažinsiu tau atliekąs bandymą, tavo reakcija jam tik pakenks ir nebus gauta labai vertingų duomenų.

— Ar... ar tas bandymas... baigtas?

— Ne, — atsakiau, — ne, Lile, nebaigtas. Bet dabar mudu pradėsime eksperimentuoti kartu, ir vienatvė, kurią abu jutome, išnyks.

— Bet...

— Kas yra, mieloji?

— Ar mes nebegyvensime taip kaip kelias pastarąsias dienas?

Apačioje susirinkę svečiai griausmingai nusikvatojo.

— Atrodo, jiems ten smagu, — pasakiau.

— Nebe? — dar kartą tyliai paklausė ji.

— Žinoma, nebegyvensime, brangioji, — atsakiau kaupdamas drąsą, kad galėčiau pažvelgti jai į akis. — Nesvarbu, tęsčiau bandymą ar ne, vis tiek taip nebegyventume — pati žinai. Pastarosiomis dienomis viskas atrodė taip gera, nes ligi tol patyrėme tikrą pragarą. Nereikia būti mokslininku, kad suprastum, jog palaima ilgai netrunka.

Ji raudodama sukniubo mano glėbyje.

— Noriu, kad dar ilgai taip gyventume, labai noriu, — tarė ji.

Glosčiau, bučiavau ją, niurnėjau meilius kvailus žodžius, bet suvokiau baisiai besielgiąs susidariusioje padėtyje ir jaučiausi klaikiai. Pusė manęs įsivaizdavo, kaip įtraukiu Lilę į dar drastiškesnius kauliukų žaidimus, negu galėčiau surengti vienas; gal man net pavyks ją pakeisti. Kita pusė jautė, kad esu visų apleistas.

Lilė aprimo ir nustojo raudoti, tik šnirpščiojo nosimi, paskui paliko mane ir nurūko į vonią. Kai grįžo į tą pačią vietą ant lovos susitvarkiusi veidą ir plaukus, nustebau pamatęs, kad žiūri į mane šaltai.

— Ar aprašinėjai tuos bandymus? — paklausė ji.

— Kai kuriuos. Be to, parašiau trumpus apmatus įvairių hipotezių, kurias tikrinau.

— Ar darei bandymus su manim?

— Žinoma, brangioji. Kadangi bandymus atlieku su savim, o gyvenu su tavim, daug bandymų paveikė ir tave.

— Turiu galvoje, ar tiesiogiai eksperimentavai... ar bandei paveikti mane, kad ką nors daryčiau?

— Aš... ne, ne, nebandžiau.

— Ar darei sekso bandymus? Su kitomis moterimis?

Šakės!

Sudvejojau.

Dėmesio, mano draugai vyrai! Į kai kuriuos klausimus galima atsakyti bet kaip, tik ne abejojimu. Pavyzdžiui, „Ar tu mane myli?“ nėra klausimas. Šių žodžių paskirtis — sukelti jaudiklį ir reakciją į jį: „Ar tu mane myli?“ — „O taip, mano širdele!“ O štai į klausimą „Ar tu su ja miegojai?“ būtina atsakyti „taip“ arba „ne“ tuoj pat — dvejonė išduoda kaltę. Į klausimą „Ar eksperimentavai su kitomis moterimis?“ turėjau bemat atsakyti „Taip, žinoma, mieloji, bet nuo to tapai man kaip niekad artima“. Pasipils ašaros, antausiai, keiksmai, antroji pusė užsisklęs savyje, bet galop ims smalsauti, ir judu susitaikysit. Kita vertus, jei dvejosi...

Kai aš sudvejojau, Lilė pašoko ant kojų.

— Šunsnuki prakeiktas! — tarė ji. — Neliesk manęs!

— Tu net nežinai, kokie buvo tie bandymai.

— Aš žinau tavo mentalitetą. Žinau... o Dieve!.. Viskas aišku... Arlyna! Tu ir Arlyna!

Ji visa įsitempusi tirtėjo.

— Brangute, širdele, tu širsti be reikalo. Tarp mano bandymų nebuvo neištikimybės...

— Kurgi ne! Aš ne kvailė. Nemanyk, kad aš kvailė! — suriko ji ir raudodama sukniubo ant sofos.

— Ak, kokia aš kvaiša! — dejavo ji. — Paskutinė kvaiša!

Priėjau ir bandžiau ją paguosti. Ji nekreipė į mane dėmesio.

Dar minutę paverkusi ji atsistojo ir nuėjo į vonią. Kai po kokių dviejų minučių nusekiau iš paskos, durys buvo užsklęstos.

Atminkite, mano draugai: aš vis dar turėjau vaidinti įsimylėjėlį. Septynias dienas toks ir buvau — įsijaučiau į vaidmenį. Dabar tik verčiau save daryti ir jausti tai, kas būtina. Meilė mirė, bet įsimylėjėliui buvo įsakyta gyventi toliau.

Beldžiau, šaukiau ir galop išgirdau atsakymą — „Eik šalin!“ — neoriginalų, bet, deja, nuoširdų. Mano kojos buvo bepaklūstančios, bet galva įspėjo, kad tikri įsimylėjėliai tokiais atvejais niekada nepalieka mylimųjų — nebent nueitų ištaškyti sau smegenų ar nusigerti. Apsvarstęs visas galimybes du kartus trenkiau pečiu į duris ir jas išlaužiau.

Lilė sėdėjo ant vonios krašto su žirklėmis rankoje; kai įvirtau į vidų, ji abejingai pažiūrėjo į mane. Permetęs viską žvilgsniu pamačiau, kad ji nieko nepersirėžė.

— Ką čia veiki? — paklausiau.

— Jei neprieštarauji, susiūsiu tau kelnes.

Proziška, bet iš tikrųjų šalia jos gulėjo siūlai ir kelnės, kurių sėdynę tą dieną perplėšiau slidinėdamas kalnuose.

— Siuvi mano kelnes?

— Tu turi savo bandymus, o aš... [ji vos nepravirko vėl] savo meno užduotis, kelnes ir... Elgiuosi kaip kokia apgailėtina verksnė.

Ji padėjo kelnes ant vonios krašto, atsuko kriauklės čiaupą ir ėmė mazgotis veidą. Baigusi išsivalė dantis. Stovėjau tarpduryje bandydamas sukaupti savo kūrybines galias ir pasekti kokią neįtikėtiną pasakėlę.

— Lile, tai, kas buvo prieš valandą, gali būti ir tikrai bus vėl. Bet tu turi žinoti viską apie mano bandymus, nes...

Ji pažiūrėjo į mane putota burna, laikydama šepetuką rankoje.

— Viską išklausysiu, Lukai, kiekvieną mokslišką žodį, bet ne dabar. Tik ne dabar.

— Gal tu nenori klausytis, bet privalau tau papasakoti. Ši valanda pernelyg reikšminga, mūsų meilė pernelyg...

— Nemalk šūdo!

— ...svarbi, kad galėtume sulaukti ryto, kai tarp mūsų dunkso ši uola.

— Einu miegot, — tarė ji išeidama iš vonios ir pradėdama nusirengti.

— Tada eik, tik klausykis.

Lilė numetė drabužius ant tualetinio stalelio, apsivilko naktinius marškinius ir atsigulė į lovą. Užsitraukė apklotus taip, kad iš po jų tekyšojo viršugalvis, ir atsuko man nugarą. Pradėjau vaikštinėti palei kojūgalį. Bandžiau parengti kalbą. Norėjau pagrįsti virtinę savo niekam žalos nedarančių ištikimo vyro bandymų, bet ėmiau skęsti nemenką žalą padariusių neištikimo vyro elgesio faktų jūroje. Nesumojau, ką daryti.

Žinau: durų trinktelėjimas tik atidėtų neišvengiamą konfrontaciją; kad galėčiau toliau ją guosti, turėjau kažką sakyti, bet išsisukti nuo tos prievolės norėjau dar dvidešimt ar bent dešimt dienų. Kita vertus, santūrios dvasinės glamonės netrukdytų jai galvoti toliau, o kai moteris galvoja, kada esi kuo nors prasikaltęs (ar bent vienas vyras pirmas mestų į mane akmenį?), tai yra pavojinga ir tam reikia sukliudyti. Be to, begalvodama ji pasijustų nekaltąja ir nuskriaustąja puse — geriau, kad ši tiesa liktų neapsvarstyta.

Lyg išbadėjusi žiurkė vaikštinėjau palei kojūgalį spoksodamas į geidžiamą valgį (Lilę) ir į elektrines kepimo groteles, dėl kurių valgyti bus skausminga (Lilę). Suirzęs numečiau apklotus. Ji buvo standžiai susisupusi į naktinius marškinius ir nusitraukusi juos beveik iki kelių. Mano kraujas, pamatęs tą gardų, apkūnų, bejėgišką pasturgalį, paliepė pasiuntiniams kuo greičiau pranešti šią naujieną mano varpos kapiliarams.

Pakėliau žirkles nuo grindų ir vogčia švelniai įkirpau storesnį marškinių audeklą palei kaklą, paskui staigiu judesiu perplėšiau juos nuo viršaus iki apačios. Lilė spiegdama ir draskydamasi nagais apsivertė aukštielninka.

Gal tolesnės smulkmenos ir turi antropologinės vertės, bet skaitytojui jos gali pasirodyti panašios į sausą dokumentą, aprašantį įsiveržimą į Japonijos salas Ramiajame vandenyne per Antrąjį pasaulinį karą: daliniai suka ratus; dešinė šlaunis prisiartina prie ugnies taško „V“; atremiamas antpuolis nagais kairiajame flange; pagrindinis pabūklas pasirengia apšaudyti priešo gynybinį įtvirtinimą; puolančioji pusė priversta pagrindinį pabūklą atitraukti atgal, kai dvi priešo gretos vos nesuspaudžia jo klasikiniu „žnyplių“ manevru, ir 1.1.

Kad ir ką sakytum apie priverstinius lytinius santykius, tai gera mankšta ir prasmingas įprasto vedybinio bendravimo paįvairinimas. Vis dėlto jie suteikia ne per didžiausią malonumą. Tą naktį draskymasis, kandžiojimasis, riksmai ir mano galvoje krebždanti mintis, ar gali būti suimtas už savo žmonos išžaginimą (kita vertus, kas yra gnaibymasis — sunkus nusikaltimas ar tik baudžiamasis nusižengimas?), taip atitraukė mano dėmesį, kad turiu įspėti skaitytojus: nors kaip taktika jie gali atrodyti pageidautini, jei norite patirti malonumą, verčiau ramiai praleiskite naktį vienas su pornografiniu žurnalu ar filmu.

Kitą rytą mano ausys, kaklas, pečiai ir nugara atrodė, tartum krušai krintant būčiau praleidęs naktį besigalynėdamas su trisdešimt trimis kačiukais spygliuota viela išraižytame, erškėčių priaugusiame sklypelyje. Aš buvau kruvinas, o Lilė nepalaužta. Vis dėlto nors laikėsi šaltai ir atsainiai, per kelionę autobusu ir skrendant atgal į Niujorką ji klausėsi mano ilgo mokslinio pranešimo. Mano patikinimai, kad tarp mudviejų su Arlyna nieko nebuvo, matyt, jos neįtikino, bet viskuo kitu lyg ir patikėjo. Apie tai, kad naudojau kauliukus, nieko nesakiau — girdi, vykę kažkokie neaiškūs, laikini psichologiniai testai, turintys nustatyti reakciją į ekscentrišką elgseną. Kokia jos dalis manimi patikėjo — neaišku, bet didžioji dalis nedviprasmiškai pareiškė, kad jeigu nenutrauksiu savo bandymų — kad ir kokie jie būtų — ir nepadarysiu to tučtuojau, ji su vaikais paliks mane visiems laikams.

— Užteks, Lukai, — tarė ji, kai grįžus į Manheteną pirmą rytą išėjau į darbą. — Liaukis. Nuo šiol esi normalus, ekscentriškas, nuobodus daktaras Rainhartas, antraip viskas tarp mudviejų baigta.

— Taip, brangioji, — atsakiau (kauliukas atsivertė dviake) ir išėjau.

Trisdešimt septintas skyrius

Kai ponia Ekstein tą trečiadienį paprašė daktaro Rainharto sėstis ant sofos jos svetainėje, šis turėjo suprasti turįs nemalonumų. Juodu nebuvo susitikę jos bute nuo tada, kai jinai ėmė lankyti pas jį psichoanalizės sesijas. Įleidusi svečią pro duris ji rimtu veidu atsisėdo ant sofos, susidėjo rankas ant krūtinės ir įsmeigė akis į grindis. Su pilku vyrišku kostiumu, akiniais ir ant viršugalvio į kuodelį surištais plaukais ji atrodė stebėtinai panaši į prekybos agentą, siūlantį baptistų religinius veikalus.

— Aš turėsiu kūdikį, — tarė ji tyliai.

Daktaras Rainhartas atsisėdo priešingame sofos gale, atsilošė ir mašinaliai užkėlė koją ant kojos. Jis įsmeigė nematantį žvilgsnį į sieną priešais, kur kabojo senovinė karalienės Viktorijos litografija.

— Džiaugiuosi dėl tavęs, Arlyna, — atsakė jis.

— Jau du mėnesiai neturėjau mėnesinių.

— Aš laimingas.

— Paklausiau Kauliuko, kuo man jį pavadinti, daviau trisdešimt šešis variantus, ir Kauliukas pavadino jį Edgaru.

— Edgaras.

— Edgaras Eksternas.

Jie sėdėjo tylėdami ir nežiūrėdami vienas į kitą.

— Daviau dešimteriopą tikimybę Lucijui, bet kauliukai išsirinko Edgarą.

— Aaa.

Tyla.

— O jeigu gims mergaitė? — po kurio laiko paklausė daktaras Rainhartas.

— Edgarina.

— Aaa.

— Edgarina Ekstein.

Tyla.

— Ar džiaugiesi, Arlyna?

— Taip.

Tyla.

— Dar nenuspręsta, kas yra tėvas, — tarė ponia Ekstein.

— Tu nežinai, kas yra tėvas? — atsisėsdamas tiesiai paklausė daktaras Rainhartas.

— Aš žinau, — atsakė ji ir šypsodama atsigręžė į daktarą Rainhartą, — bet kol kas neprašiau kauliukų nuspręsti, ką apie tėvą sakyti kitiems.

— Aišku.

— Maniau duoti tau dvi tikimybes iš trijų, kad esi tėvas.

— Aaaa.

— Džeikas, aišku, gaus vieną tikimybę iš šešių.

— Aha.

— Ir maniau, kad „vyras, kurio tu nepažįsti“, gaus tokią pat tikimybę.

Tyla.

— Vadinasi, kauliukai nuspręs, ką pasakysi Džeikui esant tėvu?

— Taip.

— O abortas? Tu nėščia tik antras mėnuo. Ar leidai kauliukams svarstyti aborto galimybę?

— Žinoma, — vėl nusišypsodama atsakė ji. — Daviau abortui vieno iš dviejų šimtų šešiolikos tikimybę.

— Aaaa.

— Kauliukai atsakė „ne“.

— Hm.

Tyla.

— Vadinasi, po septynių mėnesių turėsi kūdikį.

— Taip. Argi tai ne nuostabu?

— Džiaugiuosi dėl tavęs, — tarė daktaras Rainhartas.

— O sužinojusi, kas yra tėvas, leisiu kauliukams nuspręsti, ar palikti Džeiką, kad būčiau ištikima tėvui.

— Uhu.

— O paskui leisiu kauliukams nuspręsti, ar man turėti daugiau vaikų.

— Hm.

— Bet prieš tai jie turės man pasakyti, ar pranešti Lilei, kad laukiuosi.

— Aaa.

— Ir ar pasakyti Lilei, kas kūdikio tėvas.

— A.

— Visa tai mane neapsakomai jaudina.

Tyla.

Daktaras Rainhartas išsitraukė iš švarko kišenės kauliuką, patrynė jį saujoje ir parideno ant sofos tarp savęs ir ponios Ekstein. Dviakė.

Daktaras Rainhartas atsiduso.

— Džiaugiuosi dėl tavęs, Arlyna, — tarė jis ir iš lėto susmuko ant sofos. Nematantis jo žvilgsnis automatiškai pasisuko į tuščią sieną priešais, kur kabojo tik senovinė karalienės Viktorijos litografija. Karalienė šypsojosi.

Trisdešimt aštuntas skyrius

Normalaus senojo Luko Rainharto, jo draugų ir gerbėjų nelaimei, kauliukai nenustojo riedėję. Birželis paaiškėjo esąs Nacionalinis vaidmenų keitimo mėnuo, ir aš vos jį ištvėriau. Man buvo įsakyta reguliariai klausti Kauliuko, kokia skirtinga asmenybe būsiu kas valandą, kas dieną ar kas savaitę. Turėjau išplėsti savo vaidybos ribas, gal net išsiaiškinti žmogaus sielos lankstumo ribas.

Ar gali egzistuoti Visiško atsitiktinumo žmogus? Ar vienas individas gali taip išlavinti savo gebėjimus, kad valanda po valandos galėtų kaitalioti savo sielą kaip užsigeidžia? Ar žmogus gali turėti begalinį asmenybių skaičių? Ar veikiau vieną, bet nuolatos besiplečiančią — taip, pasak kai kurių teoretikų, darosi su visata — ir kad ji susitraukia tik mirus? Bet kas gali žinoti, kaip yra iš tikrųjų?

Auštant antros dienos rytui daviau kauliukams pasirinkti iš šešių asmenų — vienu iš jų mėginsiu išbūti visą dieną. Bandžiau siūlyti vien paprastus, visuomenės nepiktinančius variantus. Pasirinkau Molę Blum, Zigmundą Froidą, Henrį Milerį, Džeiką Eksterną, septynių vaikų tėvą ir senų, iki kauliukų, laikų daktarą Lucijų Rainhartą.

Pirmiausia kauliukai pasirinko Froidą, bet vakarop pajutau, kad Zigmundo Froido gyvenimas tikriausiai buvo ganėtinai nuobodus. Pastebėjau daug nesąmoningų motyvacijos šaltinių ten, kur paprastai jų nepastebėdavau, bet nesijaučiau gavęs iš to daug naudos. Bandžiau išnagrinėti savo nesąmoningą nenorą būti Froido kailyje ir atskleidžiau kažką panašaus, ką per psichoanalizės sesijas gerai pavykdavo atidengti Džeikui: konkurenciją su tėvu, baimę, kad bus atskleistas nesąmoningas agresyvumas. Bet mano įžvalgos nepasirodė įtikinamos, tiksliau, nemačiau jų prasmės. Na ir kas, kad mano „asmenybė oralinė“ — šis atradimas nepadėjo man pasikeisti tiek, kiek vienas kauliuko persivertimas.

Kita vertus, skaitydamas apie vyrą, kuris nusižudė persipjovęs riešus, iškart pastebėjau seksualinį perpjautų galūnių simbolizmą. Ėmiau galvoti apie kitus savižudybės būdus: šoki iš laivo į jūrą; įsikiši pistoletą į burną ir nuspaudi gaiduką; įšliauži į orkaitę ir atsuki dujas; puoli po traukiniu. Visų seksualinis simbolizmas buvo akivaizdus, visi neabejotinai atitiko psichoseksualinį paciento lygmenį. Sugalvojau puikų aforizmą: „Pasakyk man, kaip pacientas žudosi, ir aš tau pasakysiu, kaip jį galima išgydyti.“

Kitą dieną išbraukiau iš savo sąrašo Froidą ir vietoj jo įrašiau „psichiškai ne visai sveiką, agresyviai prieš santvarką nusiteikusį hipį“ ir paridenau kauliuką. Jis pasirinko Džeiką Eksteiną.

Džeiką galėjau suvaidinti labai gerai. Mudu buvom artimai pažįstami, tad lengvai galėjau pamėgdžioti jo manieras ir kalbos klišes. Parašiau pusę straipsnio į „Psichopatologijos žurnalą“, jame išnagrinėjau kauliukų žmogaus koncepciją ortodoksišku džeikišku požiūriu ir pasijutau puikiai. Per psichoanalizės sesiją Džeiko kabinete man taip pavyko įsijausti į jo mąstyseną, kad valandai baigiantis jis pareiškė, esą per šią sesiją mudu pažengėme toliau negu per praėjusius pustrečio mėnesio. Straipsnyje, kurį jis vėliau parašė apie mano psichoanalizę — „Šešiabriaunio žmogaus atvejis“ (Džeikas pelnys nemirtingą šlovę vien savo pavadinimais) — jis smulkiai aptarė šią sesiją ir jos sėkmę aiškina mažai kam žinomu Ferencio straipsniu. Džeikas išvakarėse netyčia aptiko jį po vonios kriaukle, atverstą ties labai svarbiu puslapiu. Straipsnis davė jam raktą, „padėjusį atrakinti šešiabriaunio kubo duris“. Džeikas netvėrė džiaugsmu.

Kauliukai vartėsi toliau ir vertė mane vaidinti vieną vaidmenį po kito kažkokiame šizofreniškame dramos kaleidoskope. Gyvenimas virto begale menkučių vaidmenų prastame filme, neturinčiame scenarijaus nei režisieriaus, vien aktores ir aktorius, nežinančius savo teksto ir netgi vaidmens. Dažniausiai dėl akivaizdžių priežasčių vaidindavau toli nuo mane pažįstančių žmonių.

Miglotai prisimenu, ką dariau ir kalbėjau tomis dienomis; vaizdiniai ryškesni atmintyje negu dialogai. Aš, dzenbudizmo mokytojas Obokas, šypsodamasis ir beveik nepraverdamas burnos sėdžiu, o jaunas absolventas bando kamantinėti mane apie psichoanalizę ir gyvenimo prasmę; aš, septynmetis berniukas, važiuoju dviračiu per Centrinį parką, spoksau į antis, plaukiojančias po tvenkinį, sukryžiavęs kojas sėdžiu ir žiūriu į meškeriojantį seną negrą, nusiperku kramtomosios gumos ir išpučiu didžiulį burbulą, dviračiu nusiveju kitą dviratininką, pargriūvu, nusibrozdinu kelį ir apsiverkiu baisiausiai suglumindamas praeivius: juk šimto penkių kilogramų verksniai — retenybė.

Nors ir kaip stengiausi rodyti savo naująsias asmenybes vien nepažįstamiems, o tarp draugų ir kolegų išlikti daugiau ar mažiau normalus, visada duodavau Kauliukui bent menkutę tikimybę mane sužlugdyti, o kadangi Kauliukas buvo Dievas, jis negalėjo ilgai atsispirti.

Trisdešimt devintas skyrius

Kadaise daktaras Rainhartas susapnavo esąs bitinas, laisvai dūzgiantis, skraidžiojantis, patenkintas savimi ir darantis, ką tik nori. Jis netikėjo esąs daktaras Rainhartas. Staiga jis pajuto pabudęs ir vėl buvo kaip anksčiau Lukas Rainhartas, gulintis lovoje šalia gražios moters Lilės. Bet jis nesuprato, ar yra daktaras Rainhartas, susapnavęs, kad vaidina bitino vaidmenį, ar bitinas, sapnuojantis esąs daktaras Rainhartas. Jis nesuprato, ir galvoje jam dūzgė. Po kelių minučių jis liovėsi spėliojęs: „Gal iš tikrųjų esu Hubertas Hamfris, sapnuojantis esąs bitinas, sapnuojantis esąs daktaras Rainhartas“.

Keturiasdešimtas skyrius

Daktaras Abrahamas Krumas, vokiečių kilmės amerikiečių mokslininkas, vos per penkerius metus pribloškė psichiatrijos pasaulį trimis sudėtingų bandymų serijomis. Kiekviena paaiškėjo esanti daugmaž unikali. Pirmiausia jis tapo pirmu žmogumi istorijoje, kuriam pavyko bandymais sukelti psichozę vištoms — ligi tol buvo manoma, kad šie gyviai pernelyg menkų protinių sugebėjimų ir todėl psichozių nepatiria. Paskui jam pavyko nustatyti cheminę medžiagą (moraticematą), sukeliančią psichozes ar bent su jomis susijusią, taigi tapo pirmu žmogumi, nenuginčijamai įrodžiusiu, kad cheminiai pokyčiai yra vienas svarbiausių vištų psichozių veiksnių. Dar vėliau jis atrado priešnuodį (amoraticematą), visiškai išgydžiusį devyniasdešimt tris procentus psichoze susargdintų vištų vos per tris dienas, taigi tapo pirmu žmogumi pasaulio istorijoje, išgydžiusių psichozę vien cheminėmis medžiagomis.

Pasigirdo rimtos spėlionės, kad Krumas gaus Nobelio premiją. Daugybė psichiatrijos pasaulio atstovų sekė naujausią jo darbą apie karvelių šizofreniją lyg fondų biržų pranešimus. Amoraticemato pagrindu pagamintas vaistas buvo išbandomas su psichozėmis sergančiais ligoniais keliose Vokietijos ir JAV psichiatrijos gydyklose. Rezultatai buvo įdomūs. (Nebuvo įrodyta nei paneigta, kad vaistas sukelia tokį šalutinį poveikį kaip kraujo trombai ir kolitas.)

Daktaras Krumas turėjo būti garbės svečias pobūvyje, daktaro Mano surengtame savo draugams ir kai kurioms Niujorko psichiatrijos pasaulio įžymybėms. Renginys turėjo būti įspūdingas. Jame turėjo dalyvauti Niujorko psichiatrų draugijos pirmininkas (dr. Džozefas Veinbergeris), Niujorko valstijos psichinės higienos departamento direktorius ir dar pora ar trejetas kitų itin didelių šulų, kurių pavardžių niekada neprisimenu. Kauliukai, tie iškrypę velniūkščiai, įsakė man visą vakarą kaitalioti savo asmenybę, maždaug kas dešimt minučių pasirenkant vieną iš šešių vaidmenų: gailestingo Jėzaus, sąžiningo kauliukų žmogaus, nesutramdomo sekso maniako, debilaus nebylio, pliurpos ir kairuoliško agitatoriaus.

Variantus sugalvojau apsinešęs nuo marihuanos, kurią rūkiau pusę valandos, nes tokį variantą buvau pasiūlęs apsinešęs nuo alkoholio, kurį gėriau todėl, kad kauliukai... — pasaka be galo. Mano kauliukų gyvenimas darėsi nebevaldomas, o kulminacija atėjo per pobūvį daktaro Krumo garbei.

Daktaras Manas įsigudrino paversti savo butą panašiu ir į šarvojimo salę, ir į muziejų. Jo tarnas, išbalęs kaip lavonas ponas Tomtonas, tą vakarą atidarė duris nė kiek ne šilčiau negu griaučių maketas, padėjo Lilei nusivilkti apsiaustą, nė nežvilgtelėjo į gilią jos iškirptę, tarstelėjo „Labas vakaras, daktare Rainhartai“ taip, tartum daktaras Manas būtų ką tik miręs, ir koridoriumi, nukabinėtu garsių psichiatrų portretais, palydėjo į svetainę.

Kaskart įėjęs į šį kambarį nustebdavau pamatęs jame gyvų žmonių. Džeikas viename kampe atsišliejęs į knygų lentynų sieną šnekėjosi su panele Reingold (atėjusia čia užsirašinėti, ką jis diktuos), profesoriumi Boglsu (atėjusiu čia todėl, kad mano kauliukai liepė jį pakviesti, o jo kauliukai liepė sutikti) ir pora kitų vyrų, tikriausiai pasaulinio garso psichiatrų. Ant milžiniškos rytietiškos sofos priešais karalienės Viktorijos laikų stiliaus židinį sėdėjo Arlyna, daktarė Feloni (man pasirodžius ji ėmė tankiai linksėti galvą) ir senyva moteris, matyt, kažkieno motina. Arlyna buvo apsirengusi tokiais pat trumpais apdarais kaip ir Lilė, bet jie atrodė įspūdingiau. Pamatęs masinančias jos krūtis, galėjai pamanyti, kad į jos suknelę iš viršaus kažkas sugrūdo du gražius baltus balionus, ir dabar jie baudėsi bet kurią akimirką ištrūkti. Priešais sofą ant kėdžių sėdėjo senyvas į pensiją išėjęs šulas, kurį šiek tiek pažinojau, apskritaveidė moteris, turbūt kažkieno žmona, ir nedidelis, bet energija trykštantis žmogutis su mažyte smailia barzdele ir pakumpusiais pečiais — iš matytų fotografijų pažinau daktarą Krumą.

Daktaras Manas nuo šlovės, susirūpinimo ir svaigalų kiek išraudusiu veidu pasisveikino su mumis laikydamas vyno stiklą rankoje, paskui nusivedė prie moterų ir daktaro Krumo. Pakračiau miniatiūrinį kauliuką jam pritaikytoje laikrodžio dėžutėje, kurią laikiau kišenėje, paslapčia ją išsitraukiau ir dirstelėjau į rezultatą, kad sužinočiau, kurį iš šešių vaidmenų dabar turėsiu vaidinti kokias dešimt minučių.

— Daktare Krumai, leiskite jums pristatyti buvusį mano mokinį, o dabar kolegą, daktarą Lucijų Rainhartą, — tarė daktaras Manas. — Lukai, susipažink — daktaras Krumas.

— Malionu, labai malionu, daktarrre Rrrainhamtai. Jūsų darrrbų aš skaitydavęs nesu, bet daktarrras Manas gerrai apie jus atsišaukia, — daktaras Krumas trumpais, ryžtingais judesiais papurtė man ranką ir perdėtai išsišiepęs apnuogino dantis su pasitikėjimu savimi žvelgdamas į mano veidą, iškilusį per gerą sprindį virš jo.

— Daktare Krumai, aš netekau žado! Kaip gyvas nesitikėjau susitikti su žmogumi, nuveikusiu tokį darbą! Man didžiulė, milžiniška garbė!

— Nieko tokio, nieko tokio. Prrraeis darrr keli metai — tada aš jums parrrodysiu... Brrrangute — malionu, labai malionu.

Jis linktelėjo Lilei ir sumušė kulnimis du kartus greitai spustelėdamas jai ranką. Jis pakėlė akis į ją, paskui į mane. Jo išraudusiame veide švietė patenkinta mina.

— Kokios grrražios damos susirrrinko šį vakarrrą, oi, kokios grrražios! Gailia, kad dirrrbu su vištomis.

Jis nusijuokė.

— Daktare Krumai, visas pasaulis laimi dėl to, ko jūs netenkate.

Man tariant šiuos žodžius, Lilė dirstelėjo į mane, pakėlė akis į lubas ir nusigręžė kalbėtis su Džeiku — šis per tą laiką pasislinko į mūsų būrelio pakraštį. Susmigusi į sofą Arlyna nusišypsojo man, aš atsakiau jai išsišiepdamas iki ausų.

— Atrodai nuostabiai, Arlyna, dievaži. Kai tik tave pamatau, kaskart atrodai vis seksualesnė.

Ji gražiai išraudo.

— Kas esi šįvakar? — nerūpestingai paklausė ji atsisėsdama kiek tiesiau ir dar labiau išpūsdama savo balionus.

— Atrodai tiesiog pritrenkiamai, Arlyna, dievaži. Nesuprantu tų moterų, daktare Krumai, — kodėl jos bando atitraukti mūsų dėmesį, kai mes norim kalbėtis apie jūsų darbą.

Daktaras Krumas, senyvas kadaise buvęs svarbus veikėjas Laterlis ir aš su apstulbusiomis šypsenomis veide spoksojome į Arlyną. Galop atsisukau į vokietį ir tariau:

— Jūsų gebėjimas nustatyti veiksnius, darančius įtaką psichikai, mane stulbina.

— A... mano dambas, mano dambas.

Jis atsigręžė į mane, patraukė pečiais ir pasikasė barzdelę.

— Dabarr aš dirrbu su karrveliais.

— Visas pasaulis tai žino, — atsakiau.

— Ką žino? — paklausė Džeikas prieidamas prie mūsų su stiklu škotiško viskio man ir kažkokio tamsiai raudono gėralo daktarui Krumui.

— Daktare Krumai, tikiuosi, pažįstate mano kolegą, daktarą Eksterną?

— Žinoma, žinoma — atsitiktinis atrradimas. Mes jau pažįstami.

— Džeikas, ko gero, geriausias analitikas teoretikas, šiandien praktikuojantis Jungtinėse Valstijose.

— Uhu, — apatiškai tarstelėjo Džeikas. — Apie ką kalbėjotės?

— Daktaras Krumas perėjo prie karvelių, ir visas pasaulis tai žino.

— A, taip. Kaip sekasi, Krumai?

— Gerrrai, gerrai. Kol kas mums nepavyko padaryti tikrrros šizofrrrenijos, bet karrveliai jau nerrrvinasi.

Jis vėl nusijuokė — tratatata sutratėjo lyg kulkosvaidis, paskui chechecheche atsikrenkštė kaip džiovininkas.

— Ar bandėte suleisti jiems to vištų preparato — tos psichozę sukeliančios medžiagos, kurią atradote? — paklausė Džeikas.

— Ne, karrrvelių ji neveikia.

— Kokius metodus šizofrenijai sukelti išbandėte, kai jūsų kubinis labirintas nedavė rezultatų? — paklausiau.

— Dabarrr mes mokome pašto karrvelius rrrasti namus. Paskui nuvežame karrvelius toli, liabai toli, irrr namus perrrkeliame kiturrr. Karrrveliai labai sunerramėja.

— Su kokiais sunkumais susiduriate? — paklausiau.

— Mes prrarrandame karrvelius.

Džeikas ėmė juoktis, bet kai dirstelėjau jo pusėn, užsičiaupė ir nervingai pašnairavo į mane. Daktaras Krumas pasikasė barzdelę, įsmeigė akis į mano kelius ir kalbėjo toliau:

— Mes prrarrandame karrvelius. Nieko tokio. Turrrim daug karrrvelių. Vištos nemokėjo skrraidyti. Karrveliai protingi, bet gali tekti pašalinti jiems sparrmus.

Jis susiraukė.

Daktaras Manas su stiklu rankoje priėjo prie mūsų. Džeikas kažko paklausė. Išsitraukiau laikrodžio dėžutę ir pasižiūrėjau, kokį antrą vaidmenį man skiria kauliukas.

Pasirodė aukštas, perkaręs ponas Tomtonas, dalijantis mažyčius užkandžius — traškučius su miniatiūrinėmis perlus primenančiomis nuosėdomis ant viršaus, panašiomis į ikrus, laukiančius, kada juos apvaisins. Kiekvienas iš mano kolegų negalvodamas pasiėmė po vieną. Džeikas savąjį nurijo nekramtęs, daktaras Manas trumpai palaikė panosėje, paskui dešimt minučių žiaumojo, o daktaras Krumas bandydamas smagiai krimstelėto — kaip višta, kapsinti grūdą.

— O jūs, daktare Rainhartai? — paklausė ponas Tomtonas prikišdamas padėklą su tomis nepadoriomis nuosėdomis man prie krūtinės, kad pamatyčiau.

— Hrrrhrrrhrrr, — garsiai suurzgiau, atkišęs seilėtą apatinę lūpą ir bandydamas nutaisyti tuščią žvėries žvilgsnį. Užsimojęs didžiule dešine letena sugriebiau šešis ar septynis traškučius, vos neapversdamas padėklo, ir susigrūdau į burną. Traškučių gabaliukai it koks įspūdingas sausas krioklys mano marškinių priekiu pažiro ant grindų.

Ponas Tomtonas žiūrėjo į mano tuščias akis, stebėjo, kaip negrabiai gromuliuoju užkandį ir kaip drėgnas apkramtyto traškučio trupinys kiek pakabojęs ant mano lūpos amžiams nukrenta į ilgo rudo plauko kilimą po kojomis. Bejausmiu jo veidu tūkstantąją sekundės dalį šmėstelėjo toli gražu ne negyvėliška nuostaba.

— Hrrrhrrr, — suurzgiau vėl.

— Ačiū, pone, — padėkojo daktaro Mano tarnas ir atsisuko į damas.

Daktaras Krumas išraiškingai badė orą priešais daktaro Mano pilvą, tarsi prieš jį prapjaudamas atliktų kokį magišką ritualą.

— Įrrrodymai! Įrrrodymai! Jie nežino to žodžio rrreikšmės! Jie gauna pinigus perrr kyšius, jie bankininkai, bambamai, verrslininkai, žvėrnys, jie...

— Po velnių — kam tai rūpi? — pertarė jį Džeikas. — Jeigu jie nori praturtėti ir išgarsėti — tegul. Tikrąjį darbą dirbame mes.

Jis sušnairavo į mane — o gal pamerkė man akį?

— Tiesa. Tikrrra tiesa. Mokslininkai, tokie kaip mes, irrr verrrslininkai, tokie kaip jie, neturrim nieko bendrro.

— Hr, hrr, — pasakiau žiūrėdamas į daktarą Krumą pražiota burna, lyg išverstakė žuvis, žiopčiojanti ant laivo denio. Daktaras Krumas rimtai, pagarbiai žvilgtelėjo į mane, paskui tris, keturis kartus pasikasė barzdelę.

— Žmonės būna dviejų rrrūšių: kurnėjai ir — kaip jūs ten kalbat — darrrbo pelės. Iš vieno žvilgsnio gali atskirrrti kūrrrėją. Irrr iš vieno — darrrbo pelę.

— Hrhrhrhrhr.

— Nežinau jūsų darrrbų, daktare Rrrainharrrtai, bet suprrrasiu, vos tik su manim kalbėsite.

— Hrr.

— Daktaras Rainhartas tikrai ne kvailys, — tarė daktaras Manas. — Bet jį apėmusi kūrybinė krizė. Jis mieliau žaidžia žaidimus. Jis tikisi kiekvienu straipsniu pranokti Froidą.

— Jis turrrrėtų, tikrrrrai turrrėtų. Prrranokti Frrroidą — gerrrai.

— Lukas pradėjo knygą apie sadizmą, — paaiškino Džeikas. — Palyginti su ja, Štekelio ir Reicho veikalai atrodys vaikų žaidimai.

Vis dėlto jis merkė akį, ne šnairavo.

Jie visi trys laukiamai žvelgė į mane. Aš toliau tuščiomis akimis, prasižiojęs spoksojau į daktarą Krumą. Stojo tyla.

— Taip, taip. Sadizmas — įdomu, — tarė daktaras Krumas, ir jo veido raumenys ėmė trūkčioti.

Džeikas ir daktaras Krumas viltingai žiūrėjo į mane, o daktaras Manas tuo tarpu grakščiai gurkštelėjo savo vyno.

— Jūs seniai tirrriate sadizmą?

Atsakiau jam įdėmiu žvilgsniu.

Daktaras Manas staiga atsiprašė ir nuėjo pasitikti trijų naujų svečių, o Arlyna paėmė Džeiką už rankos ir kažką sukuždėjo jam į ausį. Jis nenoromis atsigręžė į ją, ir juodu pradėjo šnekėtis. Daktaras Krumas tebežiūrėjo į mane. Pokalbio aš, galima sakyti, negirdėjau — visą dėmesį buvau sutelkęs į trupinį jo barzdelėje.

— Hrhrhr, — atsakiau. Mano leidžiami garsai tikriausiai kiek panėšėjo į sugedusio transformatoriaus.

— Nuostabu — aš pats galvojau dantyti bandymus su vištų sadizmu, bet jis rrretai pasitaiko. Liabai rrretai.

Daktaras Manas grįžo su dviem svečiais — vyru ir moterimi — ir pristatė juos mums. Vyras buvo Fredas Boidas, jaunas psichologas iš Harvardo, kurį pažinojau ir mėgau, o moteris — jo mergina, apkūni, maloni blondinė lygutėle oda — panelė Veliš. Daktaro Mano pristatyta man, ji ištiesė ranką, bet nesugebėjau jos paimti, ir ji išraudo.

— Hrhrhrhr, — pasakiau žiūrėdamas į ją.

Ji vėl išraudo.

— Sveikas, Lukai, kaip laikaisi? — paklausė Fredas Boidas.

Pažiūrėjau į jį nematančiomis akimis.

— Ar Stonewall bendrovė patenkino Herderio prašymą dėl dotacijos? — paklausė Fredo daktaras Manas.

— Ne, — atsakė Fredas. — Atrašė, kad šįmet nebeturi atliekamų lėšų ir...

— Ar čia tas garsusis daktaras Krumas? — išgirdau prie pat savęs balsą.

Pažiūrėjau į panelę Veliš, paskui į daktarą Krumą. Trupinys tebekyšojo iš barzdelės, tik jau geriau pasislėpęs.

— Veppp, — atsakiau.

— Fredas irgi taip mano, — tarė panelė Veliš ir atitraukė mane nuo kito pokalbio. — Jis sako, kad žavisi jumis, nes nepakenčiate jokių nesąmonių.

Impulsyviai pakėliau vieną didžiulę leteną ir nespausdamas uždėjau jai ant peties. Ji vilkėjo sidabrine suknele aukštu kaklu; riešu pajutau žvilgančių žvynelių šiurkštumą.

— Prašau atleisti, — tarė ji ir pasitraukė atatupsta.

Mano letena slystelėjo viena krūtimi ir kurį laiką mataravo man prie šono it laikrodžio švytuoklė.

Ji nuraudo ir metė žvilgsnį į šalia besikalbančius tris vyrus.

— Fredas sako, kad daktaras Krumas labai gerai atlieka savo tyrimus, bet jie nėra reikšmingi. Ką jūs manote?

— Hrr, — atsakiau ir treptelėjau milžiniška pėda.

— Aš irgi taip manau. Man nepatinka žmonės, darantys bandymus su gyvūnais. Jau dveji metai teikiu socialinę pagalbą Steiteno saloje. Tiek daug galima padaryti žmonių labui.

Dabar ji pažiūrėjo į sofą, ant kurios šnekučiavosi daktarė Feloni, senyva dama ir senas džiūsna, kadaise buvęs didelis šulas. Atrodė, kad panelė Veliš mano draugijoje jaučiasi smagiai.

— Net čia, šiame kambaryje, esama žmonių, nepatenkintų savo gyvenimu, žmonių, kuriems reikia padėti.

Tylėjau, bet seilių lašelis pabėgo nuo mano apatinės lūpos ir leidosi į kelionę mano marškinių priekiu.

— Kol neišmoksime bendrauti vienas su kitu, — kalbėjo toliau panelė Veliš, — pajusti vienas kitą, tol joks vištas išgydantis vaistas pasaulyje nepadės.

Spoksojau į Arlynos balionus, banguojančius sietyno šviesoje. Nuo mano apatinės lūpos vėl išsiliejo nedidelis seilių orgazmas.

— Jūs, psichiatrai, žavite mane tuo, kad šitaip tvardotės, išliekate tokie santūrūs. Nejaugi niekados nejaučiate kančios, kurią turite palengvinti?

Panelė Veliš vėl atsigręžė į mane ir susiraukė, pamačiusi mano kaklaraištį ir marškinių priekį.

Ėmiau grabinėti kišenėje savo dėžutės su laikrodžiu ir kauliuku.

— Nejaugi nejaučiate tos kančios? — pakartojo panelė Veliš.

Išsitraukiau dėžutę ir suvaidinau, kad mano ranka tris kartus trūkteli.

— Hr, — niurgztelėjau.

— Dieve, kokie jūs, vyrai, bejausmiai!

Iš lėto pakėliau apatinę žiauną — šitiek laiko išbuvau prasižiojęs, kad ją net paskaudo. Perbraukiau liežuviu perdžiūvusią viršutinę lūpą, nosine nusišluosčiau seiles nuo krūtinės ir pažiūrėjau panelei Veliš tiesiai į akis.

— Tai kiek dabar valandų? — paklausė ji.

— Nesvarbu — metas liautis žaidus žodžiais ir imtis reikalo, — atsakiau.

— Aš irgi taip manau. Negaliu pakęsti tų tuščių plepalų per vakarėlius, — ji atrodė patenkinta, kad pagaliau ištrūkom iš šitos banalybės.

— Kas po ta gražia suknele?

— Jums patinka? Fredas nupirko ją man Ohrbach krautuvėje. Ar jums patinka, kaip ji... žvilga?

Ji krestelėjo liemenį. Suknia sutvisko, putlios rankos suliulėjo.

— Tu sudėta, pupa, kaip... Klausyk, kuo tu vardu?

— Džoja. Nuvalkiotas, bet man patinka.

— Džoja. Gražus vardas. Tu irgi graži. Tavo oda neįtikėtinai lygi ir kreminė. Mielai perbraukčiau per ją liežuviu.

Ištiesęs ranką paglosčiau jai skruostą, paskui sprandą. Ji vėl išraudo.

— Tikriausiai ji tokia nuo gimimo. Mano mama labai gražaus gymio, tėvas irgi. Tiesą sakant, tėvo...

— Ar tavo šlaunys, pilvas ir krūtys tokios pat baltos su kreminiu atspalviu?

— Na... manau, kad taip. Tik ne tada, kai įdegu.

— Mielai paliesčiau rankomis visą tavo kūną.

— Ji švelni. Kai tepuosi įdegio kremu, jaučiu, kokia ji glotni.

Kiek prisimerkiau ir pabandžiau atrodyti gundančiai.

— Jūs nebesiseilėjat, — tarė ji.

— Klausyk, Džoja, nuo tų plepalų man pradeda skaudėti galvą. Ar galim kelioms minutėms nueiti kur nors, kur būtume vieni?

Švelniai ėmiau ją temptis į koridorių — žinojau, kad jis veda į daktaro Mano kabinetą.

— Kalbos, vien kalbos. Klausaisi ir ima darytis koktu.

— Parodysiu tau daktaro Mano kabinetą. Jis turi labai įdomių iliustruotų knygų apie primityvių tautelių seksą.

— Vištų nuotraukų nebus? — ir ji linksmai nusijuokė iš savo sąmojo.

Aš irgi nusijuokiau. Einant pro sofą, daktarė Feloni linktelėjo galvą mūsų pusėn, o kai ėjome pro būrelį su Krumu, Džeikas pašnairavo pro kažkokio šulo petį; Arlyna krestelėjo krūtis ir nusišypsojo. Mudu atsidūrėme koridoriuje, paskui prie daktaro Mano kabineto. Kai įėjome, išgirdau šaižiai spiegiant. Tada pamatėme daktarą Boglsą su panele Reingold sėdinčius ant grindų ir pasidėjusius tarp savęs kauliukus. Boglsas, likęs be dviejų trečdalių drabužių, pergalingai tiesė ranką nurengti panelės Reingold (pergalingai besišypsančios) palaidinukę.

— Šlykštu! — kai išėjome atatupsti, tarė panelė Veliš. — Daktaro Mano kabinete! Tiesiog koktu!

— Tu teisi, Džoja, eime į vonią.

— Į vonią?

— Ji štai ten.

— Ką čia tauškiat?!

— Ten galima pasikalbėti prie keturių akių.

— Aaa.

Ji sustojo vidury koridoriaus ir abiem rankom įsikibo į savo stiklą su gėrimu.

— Ne, — tarė ji. — Noriu grįžti į vakarėlį.

— Džoja, aš tik noriu pasimėgauti tavo gražiu kūnu. Ilgai netruksiu.

— Apie ką mes kalbėsimės?

— Apie ką kalbėsimės? Apie Hario Steko Salivano pooperacinio negalavimo teoriją. Eime.

Kadangi ji vis dar nesijudino iš vietos, supratau, kad elgiuosi kaip drovus miesčionis, o ne kaip nesutramdomas sekso maniakas, kokį neabejotinai turėjo galvoje Kauliukas. Taigi, kai panelė Veliš vėl ėmė sakyti norinti grįžti į svetainę, žengiau į priekį, išmušiau jai iš rankų stiklą ir pabandžiau aistringai pabučiuoti į lūpas.

Kiaušius perrėžė toks aštrus skausmas, kad dingtelėjo mintis, jog mane peršovė. Apakintas skausmo susvirduliavau atatupstas ir dunkstelėjau į sieną. Žvėriškomis šventojo valios pastangomis prisiverčiau atsimerkti ir pamačiau žvilgančią sidabrinę panelės Veliš nugarą. Ji ėjo atgal į svetainę — ačiū Dievui! — palikusi mane vieną su savo neganda.

Pamaniau, kad mėnesį neįstengsiu išsitiesti ir liksiu toks susirietęs. Dingtelėjo neaiški mintis, ar ponas Tomtonas reguliariai šluostys nuo manęs dulkes. Galvoje dar kilo klausimas, kaip į tokį skaudų smūgį į kukulius reaguotų „nesutramdomas sekso maniakas“. Atsakymas atrodė vienareikšmis: maniakas, gailestingas Jėzus, psichopatas hipis, debilus nebylys, Džeikas Eksternas, Hju Hefneris, Lao Dzė, Normanas Vincentas Pylis, Bilis Grehemas — visi būtų reagavę, kaip reagavau aš, naivus, akiniuotas Lukas Rainhartas. Nors abu mano delnai buvo pačiame nelaimingo atsitikimo centre, jie nieko nelietė; atrodė, kad jie ten tam, kad kaip nors padėtų, jei tik bus įmanoma, tarkime, po mėnesio. Šiaip ar taip, patraukti rankų iš ten negalėjau. Koridoriumi ėjo daktaras Krumas ir Arlyna Ekstein. Pabandžiau atsitiesti ir vos nesuklykiau. Jie pažiūrėjo į šukes ant grindų, paskui sustojo priešais mane.

— Baisiai skauda pilvą, — paaiškinau. — Smarkūs spazmai. Gali prireikti anestetiko.

— Gemai, gerrai. Sakot, skauda pilvuką?

— Pilvo apačią, paslėpsnius, padėkit, — sukuždėjau.

— Lukai, kokį žaidimą žaidi dabar? — paklausė Arlyna. Ji žiūrėjo į mane iš viršaus (šitaip susirietęs buvau pusmetriu žemesnis negu paprastai) ir suglumusi šypsojosi.

— Tu... tu atrodai pasakiškai, širdute, — gaudydamas kvapą pasakiau. — Nusi... nusivilk tą suknelę.

Šonu susmukau ant grindų. Alkūnės skausmas buvo bemaž palaima, nes bent šiek tiek atitraukė dėmesį nuo to kito skausmo.

Toliau koridoriuje išgirdau Fredo Boido balsą, klausiantį: „Kas atsitiko?“, o paskui išgirdau jį juokiantis prie pat manęs.

— Man rrrodos, į jį šovė. Rrrimtas rrreikalias.

— Nieko, išgyvens, — atsakė Fredas, ir pajutau, kaip jis suima vieną mano ranką, o Arlyna kitą. Tada Fredas uždėjo mano ranką sau ant peties, nusitempė į miegamąjį, ir jie numetė mane ant lovos.

Tiesą sakant, skausmas slūgo, ir trijulei išėjus galėjau šiek tiek kai ką judinti, daugiausia — akis, bet tai jau buvo pažanga. Tada prisiminiau, kad atėjo metas vėl pasitarti su Kauliuku, ir, drebėdamas, kad gali tekti antrą kartą pabūti nesutramdomu sekso maniaku, sukandęs iš skausmo dantis išsitraukiau iš kišenės tariamą laikrodžio dėžutę ir pažiūrėjau į Kauliuką. Triakė — sąžiningas kauliukų žmogus.

Kurį laiką gulėjau ant lovos spoksodamas į lubas. Girdėjau einančiųjų koridoriumi balsus ir tik neaiškų dūzgimą svetainėje. Atsidarė durys, ir įėjo Lilė.

— Kas atsitiko? — piktai paklausė. Su juoda suknele gilia iškirpte ji atrodė neapsakomai graži, bet akys ir lūpos buvo rūsčios ir šaltos. Pažvelgiau į ją ir pajutau savyje tuštumą — kaip viskas ne laiku ir ne vietoje!

— Daktaras Krumas sakė, kad tau bloga. Dingsti su blondine, paskui tau pasidaro bloga. Kas nutiko?

Vargais negalais atsisėdau ir nukėliau kojas nuo lovos ant grindų. Pakėliau į ją akis.

— Ilga istorija, Lile.

— Bandei pakabinti blondinę.

— Ilgesnė, gerokai ilgesnė.

— Aš tavęs nekenčiu.

— Taip, tai neišvengiama. Aš esu Kauliukų Žmogus.

— Ar anksčiau ją pažinojai? Fredas lyg ir sakė man, kad pats ką tik su ja susipažino?

— Anksčiau jos nepažinojau. Ją atbloškė skersai mano kelio, ir kauliukai liepė ją paimti.

— Kokie kauliukai?! Ką čia paistai?!

— Aš esu Kauliukų Žmogus.

Susirietęs, susivėlęs, ko gero, tą akimirką negalėjau padaryti jai didelio įspūdžio. Žiūrėjome vienas kitam į akis. Mus skyrė vos du žingsniai mažo miegamojo, į kurį galėjai patekti iš daktaro Mano muziejaus-mauzoliejaus koridoriaus. Lilė papurtė galvą, tarsi bandydama sukaupti mintis.

— Ar galiu paklausti, kas yra kauliukų žmogus?

Vėl pasirodė daktaras Krumas su Arlyna. Vokietis atsinešė juodą krepšį — panašius devyniolikto amžiaus pradžioje nešiodavosi bendrosios praktikos gydytojai.

— Jums gerrriau? — paklausė jis.

— Taip, ačiū. Aš tuoj atsikelsiu.

— Gemai, gerrai. Tumiu anestetiko — norrrit?

— Ne, nereikės. Ačiū.

— Kas yra kauliukų žmogus, Lukai? — pakartojo Lilė. Nuo tada, kai įėjo į kambarį, ji nepasijudino iš vietos. Mačiau, kad Arlyna krūpteli, ir, vėl atsigręždamas į Lilę, pajutau, kaip Arlyna įsmeigia akis į mane.

— Kauliukų Žmogus yra bandymas pakeisti asmenybę, ją sunaikinti.

— Įdomus rreikalias.

— Pasakok toliau.

— Norėdamas sunaikinti vienintelę, dominuojančią asmenybę, individas turi būti pajėgus išsiugdyti daugybę asmenybių, tapti daugialypis.

— Tu išsisukinėji, — pareiškė Lilė. — Klausiu: kas yra kauliukų žmogus?

— Kauliukų Žmogus, — atsakiau nukreipdamas žvilgsnį į Arlyną — ši išpūtusi akis, budri žiūrėjo į mane, lyg būčiau kerintis filmas, — yra individas, kurio veiksmus diena po dienos nusprendžia ridenami kauliukai. Jie pasirenka iš variantų, kuriuos sugalvoja tas žmogus.

Stojo tyla; ji išsilaikė gal penkias sekundes.

— Įdomus rrreikalias. Bet su vištomis būtų sunku.

Vėl stojo tyla. Dar kartą nukreipiau žvilgsnį į Lilę. Tiesi, ori, graži, ji prisikišo delną prie kaktos ir brūkštelėjo juo palei pat plaukus. Išraiška rodė, kad ji priblokšta.

— Aš... aš tau visada buvau niekas, — tyliai tarė.

— Na ką tu! Man nuolat tenka grumtis su prisirišimu prie tavęs.

— Eime iš čia, daktare Krumai, — paragino Arlyna.

Lilė pakreipė galvą ir pažiūrėjo pro užtamsintą langą. Rodės, ji nepastebi nei Arlynos, nei daktaro Krumo.

— Galėjai šitaip elgtis su manim, Lariu, Eve todėl, kad kauliukai?.. — galop pratarė ji.

Šįsyk neatsakiau. Daktaras Krumas suglumęs dairėsi tai į mane, tai į Lilę ir purtė galvą.

— Galėjai mane išnaudoti, meluoti man, tyčiotis iš manęs, paversti mane kekše ir jaustis... laimingas.

— Vardan kai ko didingesnio už mus, — atsakiau.

Arlyna per tą laiką nusitempė daktarą Krumą į šalį, ir jie dingo pro duris.

Lilė nuleido akis į savo vestuvinį žiedą ant kairės rankos ir švelniu, ilgesingu veidu ėmė jį sukioti.

— Viskas... — ji iš lėto svajingai papurtė galvą. — Viskas, kas tuos metus buvo tarp mūsų... ne. Ne. Visas mudviejų gyvenimas virsta pelenais.

— Taip, — atsakiau.

— Todėl... todėl, kad nori vaidinti tą savo maniaką, tą savo svetimautoją, tą savo hipį, tą savo kauliukų žmogų.

— Taip.

— O kas... kas, jeigu tau dabar pasakyčiau, kad jau metai suku romaną su... — žinau, tau pasirodys kvaila — su mūsų požeminio garažo sargu?

— Lile, tai nuostabu!

Jos veidu šmėstelėjo skausmas.

— O kas, jeigu tau pasakyčiau, kad šįvakar, prieš čia ateidama, praktiškai įgyvendindama kažkokią savo teoriją, raginančią būti nešališkai, aš paguldžiau Larį su Eve miegoti ir... ir juos pasmaugiau?

Taip mes, seniai susituokusi pora, akis į akį šnekučiavomės apie buitinius rūpesčius.

— Jei tai būtų padaryta dėl... vertingos teorijos, būtų visai...

Ar kas gali mylėti labiau už žmogų, kuris dėl savo teorijos paaukoja savo vaikų gyvybę?

— Be abejo, juos nužudytum, jei tie kauliukai tau lieptų, — tarė Lilė.

— Nemanau, jog kada nors šią galimybę patikėsiu kauliukams.

— Vien svetimavimą, vagiliavimą, sukčiavimą ir išdavystę.

— Galėčiau atiduoti Larį ir Evę į Kauliuko rankas, bet save taip pat.

Dabar Lilė, vis dar tokia pasakiškai graži, siūbavo ant kulnų, sunėrusi rankas ant krūtinės.

— Tikriausiai turėčiau būti dėkinga, — tarė ji. — Paslaptis išaiškėjo. Bet... bet nelengva, kai apie žmogaus, kurį mylėjai labiausiai gyvenime, mirtį tau praneša jo... jo lavonas.

— Įdomus momentas, — atsakiau.

Po mano žodžių Lilės galva atsilošė atgal, jos akys ėmė iš lėto plėstis, ir staiga mėšlungiškai spiegdama ji puolė mane, ėmė tąsyti už plaukų ir daužyti kumščiais. Susigūžiau, kad apsisaugočiau, bet viduje jaučiausi visiškai tuščias ir Lilės smūgiai tebuvo it lietutis, barbenantis į tuščią statinę. Dingtelėjo mintis, kad jau seniai turėjau pasiklausti Kauliuko nurodymų dar kartą. Bet man tai nerūpėjo. Man nerūpėjo niekas. Smūgiai baigėsi, ir Lilė garsiai raudodama pasileido prie durų. Ten jau stovėjo Arlyna persigandusiu veidu; ji apglėbė Lilę, jiedvi dingo, ir aš likau vienas.

Keturiasdešimt pirmas skyrius

Kai sėdžiu čia ir rašau apie tą tolimą vakarą, aplinkui lyg gėlės tebežydi tragedijos ir komedijos, o aš diena po dienos ar metai po metų vaidinu kokį nors vaidmenį. Aišku, anksčiau ar vėliau aš mesiu ir kauliukų žmogaus vaidmenį. Vienas vaidmuo po kito. Vieną dieną — spektaklio žvaigždė, kitą — statistas. Estrados komikas. Šekspyro pjesių kvailys. Alcestas ryte, Garis Kuperis ir hipis dieną, Jėzus vakare. Tiksliai nebeatsimenu, kada nustojau vaidinti — kada paridenus kauliuką vaidmenys įgydavo gyvybės, ir jokie mano savasties likučiai jiems nesipriešindavo, o manyje glūdintis kauliukų žmogus nejusdavo pasididžiavimo — gyvenau svetimus gyvenimus, ir tiek. Užtat prisimenu, kad tą vakarą, kai Lilė išėjo, ir likau vienas tame kambaryje, pajutau tikrą džiugų netramdomą sielvartą. Man skaudėjo, aš kankinausi, vadinasi, aš gyvenau.

O tu, Drauge, išsitiesęs ant lovos ar sėdintis ant kėdės — ko gero, kikeni, kai aš verkšlenu kaip Kalibanas, šypsaisi iš mano kančių, kai būnu sąžiningas žmogus, ar dūsauji, kai ne itin įtikinamai vaidinu kvailį, samprotauju apie savo beprotystę ar skaitau tau paskaitą apie gyvenimą kaip spektaklio metaforą. Bet aš iš tikro esu sąžiningas žmogus, neprotingai kenčiantis dėl visų, kurie geba jausti; iš tikro esu kvailys. Buvau laiptais lipantis Raskolnikovas, Žiuljenas Sorelis, girdintis, kaip laikrodis išmuša dešimtą, Molė Blum, besiraitanti, kai Bleizesas Boilanas ritmingai kišo savo pimpalą. Skausmas — vienas iš apdarų, kuriais man tenka persirengti, laimė, ne taip dažnai kaip kvailio ar juokdario kostiumu.

O tu, Skaitytojau, geras drauge ir dar vienas kvaily, taip, tu, mano mielasis nieke, tu esi Kauliukų Žmogus. Jeigu perskaitei iki šios vietos, esi pasmerktas nešiotis amžiams išdegintą tavo sieloje savastį, kurią čia pavaizdavau: Kauliukų Žmogų. Tu esi daugialypis ir viena iš tavo asmenybių — aš. Aš sukūriau tavyje blusą, kuri visą laiką kels tau niežulį. Ak, Skaitytojau, be reikalo leidai man gimti. Be abejo, kitos savastys irgi tave kandžioja. Bet Kauliukų Žmogaus blusa reikalauja, kad kasytum ją kiekvieną akimirką — ji nepasotinama. Nuo šiol nepatirsi nė akimirkos, kada tau neniežėtų — aišku, nebent pats taptum ta blusa.

Keturiasdešimt antras skyrius

Daktaras Rainhartas susikūprinęs, apkvaitęs sėdėjo ant lovos krašto. Jis buvo vienas. Iš anapus durų sklido vis tas pats dalykiškas vakarėlio dūzgesys. Kelio atgal nebebuvo. Arba jis — Kauliukų Žmogus, arba — niekas. Jo kūnas žinojo, nors sąmoningai jis pats to suvokti dar negalėjo — kad Luku Rainhartu jis būti nebegali. Apkvaitęs jis nepakluso Kauliukui — pavėlavo pažiūrėti į laikrodį beveik dešimt minučių. Tada, nebeturėdamas kur eiti ir kuo būti, jis išsitraukė laikrodį su kauliuku ir pasižiūrėjo.

Jis iš lėto atsitiesė, atsistojo, nulenkė galvą ir sukalbėjo maldą. Tada palygino rankomis drabužius, plaukus ir nuėjo į svetainę. Pirmiausia norėjo pamatyti savo žmoną, prieš ją nusižeminti. Koridoriumi nuėjo iki svetainės ir iš tarpdurio prisimerkęs nužvelgė atsitiktinai susimetusių žmonių veidus jos darydamasis. Besišnekučiuojantieji ir geriantieji beveik neatkreipė į jį dėmesio, tik ponia Ekstein priėjo iš už nugaros ir pasakė, kad jo žmona daktaro Mano kabinete.

Jis nusekė jai pavymui koridoriumi, paskui per stiklo šukes į kabinetą. Jis pamatė daktarą Maną ir daktarą Eksterną — nesmagiai jausdamiesi jie stovėjo abipus jo žmonos, o ši it kokia maža mergaitė sėdėjo ant daktaro Mano pacientams skirtos kušetės.

Pamatęs ją, susigūžusią, nedidukę, išbalusiu, išsiterliojusiu vokų šešėliais veidu, susivėlusiais plaukais, su netvarkingai užmestu ant pečių šlykščių vyrišku megztiniu, daktaras Rainhartas nė nepajuto, kaip puolė ant kelių, palenkė į priekį liemenį ir galvą, o galop kniūbsčias išsitiesė prie žmonos kojų.

Kambaryje tvyrojo tyla, tad visi kuo aiškiausiai girdėjo iš buto vidurio sklindant) daktaro Krumo juoko tratėjimą.

— Atleisk man, Lile, aš pamišau, — tarė daktaras Rainhartas.

Visi tylėjo.

Daktaras Rainhartas pakėlė galvą ir liemenį nuo grindų, pažvelgė į žmoną ir tarė:

— Už tai, ką esu padaręs, šiame pasaulyje man negali būti atleista, bet aš atgailauju... Mane apvalė... pragaras, kurį pats sukėliau. Aš...

Staiga jo akys ryžtingai suspindo.

— Aš jaučiu vien meilę tau ir visiems čia esantiems. Šis pasaulis galėtų būti palaimintas kampelis, jei tik mylėsime vienas kitą.

— Lukuti, ką tu?.. — prabilo daktaras Eksternas ir žengtelėjo į priekį, tartum norėdamas pakelti daktarą Rainhartą nuo grindų, bet sustojo.

— Gražusai, gražusai Džeikai, aš kalbu apie meilę, — tarsi sumišęs daktaras Rainhartas iš lėto papurtė galvą, ir jo veide nušvito vaiko šypsena. — Aš buvau visai sutrikęs, aš skaudžiai klydau. Meilė, mylėjimas, meilumas — štai kur visa esmė.

Jis pasisuko ir ištiesė rankas į žmoną.

— Lile, mano mieloji, privalai suvokti, kad Dangus yra čia, dabar, su manimi.

Jo žmona kurį laiką žvelgė į jį, paskui pakėlė akis į šalia jos stovintį daktarą Maną. Jos veide ėmė rastis neapsakomas palengvėjimas.

— Jis iš tikrųjų beprotis, ar ne? — paklausė jinai.

— Nežinau, — atsakė daktaras Manas. — Šiuo metu — neabejotinai, bet jis nuolat taip keičiasi. Gal tai tik laikina būsena.

— Kvailiai, mes visi esame bepročiai, — tarė daktaras Rainhartas, — bet aš žiūriu į kiekvieną jūsų ir jus myliu. Iš kiekvieno jūsų it iš dienos šviesos lempos spindi Dievas. Atsimerkite ir tai išvyskite.

Dabar jis klūpojo atsitiesęs, sugniaužtais kumščiais, keistai pakiliu veidu.

— Suleisk jam natrio anaitolio, Timai, — sukuždėjo daktarui Manui daktaras Eksternas.

— Namuose laikau tik tabletes, — atsakydamas sukuždėjo daktaras Manas.

— Koks nerūpestingumas! — tarė daktaras Eksternas.

— Bet kodėl, kodėl, kodėl, — ėmė kelti balsą daktaras Rainhartas, — jūs norite numaldyti Dievą? Aš čia, tarp jūsų, sėju meilę, o jūs negirdite, nematote, neleidžiate jai įkvėpti jums naujų jėgų.

Jis atsistojo.

— Turiu maldauti tos vargšės nekaltos mergaitės atleidimo ir parodyti jai manyje ką tik gimusią meilę.

Jis staiga išžirgliojo iš kambario.

Peržengęs stiklo šukes koridoriumi jis vėl grįžo į svetainę. Panelė Veliš su daktaru Boidu stovėjo kampe prie knygų spintos. Kai prie jų pasuko, daktaras Boidas kūnu užstojo merginą nuo daktaro Rainharto.

— Kas dabar, Lukai? — paklausė jis.

— Labai apgailestauju, kad taip beprotiškai jus užpuoliau, panele Veliš. Nuoširdžiai dėl to gailiuosi. Tik dabar aš pamačiau tikrąją meilės prasmę.

Panelė Veliš išpūtusi akis baikščiai dirstelėjo per savo palydovo petį.

— Liaukis taukšt niekus, Lukai, — sudraudė daktaras Boidas.

— Tu gražus, jūs abu gražūs, ir aš didžiai apgailestauju, kad sugadinau šį nuostabų vakarą.

— Tikiuosi, jūsų neužgavau, — tarė panelė Veliš.

— Tiesą pradėjau regėti tada, kai pajutau skausmą. Tiesiog nežinau, kaip jums atsidėkoti.

— Nėr už ką, — atsakė daktaras Boidas. — Eime iš čia, Džoja.

— Bet aš turiu... — nueinančio daktaro Boido kūnas užgožė panelės Veliš balsą.

— Jums gerrriau, arrr ne? — porai nuėjus staiga šalia ir žemiau daktaro Rainharto pasigirdo daktaro Krumo balsas. Šalia jo stovėjo lieknas, senyvas buvęs didelis šulas ir pypkę papsintis kokių penkiasdešimties metų dabartinis šulas. Prasidėjus pokalbiui, prie jų prisidėjo daktaras Veinbergeris, Niujorko psichiatrų draugijos pirmininkas, ir ta pusamžė apskritaveidė moteris.

— Pagaliau aš sveikas, — atsakė daktaras Rainhartas.

— Ką jūs ten sakėt apie kauliukų žmogų? Buvo liabai įdomu.

— Kauliukų Žmogus — be galo šlykštus padaras. Jis neturi nė krislelio meilės.

— Iš to, ką pasakojo daktaras Krumas, atrodė, kad jis kiek šizofreniškas, — tarė daktaras Veinbergeris.

— Bet mintis sunaikinti asmenybę — liabai įdomi, — neatlyžo daktaras Krumas.

— Jeigu tik ją sunaikinus sudaužomas kiautas, slepiantis mūsų meilę, — atsakė daktaras Rainhartas.

— Meilę? — paklausė daktaras Veinbergeris.

— Mūsų meilę.

— Kurrrgi čia pasirrreiškia meilė? — paklausė daktaras Krumas.

— Meilė pasireiškia visur. Jeigu nemyliu — aš negyvas.

— Didi tiesa! — pritarė moteris.

— Visas mano pastarojo meto gyvenimas nuėjo perniek dėl bejausmės, mechaniškos kauliukų egzistencijos. Matau tai dabar aiškiai kaip gražius, mielus jūsų veidus.

— Lukai, eime šnektelsime lauke, — daktarui Rainhartui prie šono pasigirdo daktaro Eksterno balsas.

— Tuoj, Džeikai, bet pirma turiu kai ką paaiškinti daktarui Krumui.

Jis su šilta, maldaujančia išraiška veide atsigręžė į žmogeliuką šalia.

— Jūs turite nutraukti darbus su karveliais ir dirbti tik su žmonėmis. Kankindamas vištas ir karvelius, jūs niekuomet neatskleisite to, kas svarbiausia žmogaus sveikatai ir laimei. Šizofrenija — tai negebėjimas mylėti, negebėjimas matyti grožio. Joks vaistas niekada jos neišgydys.

— Ak, daktarrrre Rrrainharrrtai, jūs kalbate sentimentaliai lyg poetas, — tarė daktaras Krumas.

— Vienintelė Šelio poezijos eilutė pasako mums daugiau apie žmogų, negu kada nors galėtų visos jūsų vištų ir karvelių išmatos.

— Žmonės postrrringauja apie meilę du tūkstančius metų. Niekas nesikeičia. Su cheminėmis medžiagomis mes keičiame pasaulį.

— Nežudyk, — priminė daktaras Rainhartas.

— Mes nežudome, tik kurrriame psichotikus.

— Jūs nemylite savo vištų.

— Neįmanoma. Nė vienas, dirrrbantis su vištomis, negali jų mylėti.

— Dvasingas žmogus myli visa dvasine meile, kuri niekada nebūna savanaudiška, savininkiška ar kūniška.

— Dėl Dievo meilės, Lukai... — buvo bepradedąs daktaras Eksternas.

— Būtent, — atsakė daktaras Rainhartas. — Minutėlei atsiprašysiu.

Iškiliųjų gydytojų stebimas, jis pasižiūrėjo į savo laikrodžio dėžutę ir sudejavo.

— Vėliuojate? — paklausė daktaras Krumas.

Daktaro Rainharto akys ėmė sukiotis po kambarį lyg priešo ieškančio snaiperio šautuvo taikiklis.

— Nežinojau, kad daktaras Rainhartas — humanistas egzistencialistas, — tarė moteris.

— Jis dundukas, — atsakė daktaras Eksternas, — ir nesvarbu, kad mano pacientas.

— Susitiksim lauke po penkių minučių, Džeikai. Iki pasimatymo, bičiuliai, — tarė daktaras Rainhartas ir nudybino lauko durų link, bet praėjęs pro pulkelį žmonių už sofos pasuko į dešinę ir vėl grįžo į koridorių.

Traiškydamas batais šukes jis pamatė panelę Veliš ir ponią Ekstein išeinančias iš kambario priešais tą, į kurį buvo nuneštas. Jos sustojo koridoriaus gale ir baikščiai žiūrėjo į jį.

— Lilė išgėrė raminamųjų ir dabar ilsisi, — pranešė ponia Ekstein. — Manau, tau nereikėtų jos trikdyti.

— Dieve mano, Arlyna, man seilės tįsta žiūrint į tavo papus. Eime į tuliką.

Ponia Ekstein kurį laiką į jį žiūrėjo, paskui pašnairavo į panelę Veliš ir vėl į daktarą. Tuomet, nenuleisdama akių nuo savo mokytojo, tris kartus krestelėjo savo mažytę rankinę aukštyn žemyn, vos vos pravėrė ir dirstelėjo vidun. Uždariusi ją tarė:

— Man velniškai patinka tavo didelis pimpalas, Lukai. Eime.

Panelė Veliš išpūtusi akis žiūrėjo tai į vieną, tai į kitą.

— Ir tu, pupa, — tarė jai daktaras Rainhartas.

— Eime kartu, Džoja, — paragino ponia Ekstein. — Bus smagu.

Ji švelniai palytėjo panelės Veliš krūtis ir pasuko kairėn, į vonią. Panelė Veliš palydėjo žvilgsniu dingstančią ponią Ekstein, o tada pamatė vėl atsidūrusi akis į akį su daktaru Rainhartu.

— Pupa, tavo kūnas pats gražiausias pasaulyje — išskyrus kelį. Eime.

— Čia?! — negalėjo patikėti panelė Veliš.

— Čia ir dabar, pupa. Štai kur visa esmė.

Jis apėjo ją, įžengė į vonią, atidarė duris ir ėmė laukti. Panelė Veliš dirstelėjo per petį į tuščią koridorių ir pasuko vonios link.

— Jūs tikrai nuostabūs, — tarė ji. — Ar visi psichiatrų vakarėliai būna tokie?

— Tik daktaro Mano, — atsakė daktaras Rainhartas ir nusekė jai įkandin.

Keturiasdešimt trečias skyrius

[Ištraukos iš daktaro Eksterno ligos istorijos, pavadintos „Šešiabriaunio žmogaus atvejis“.]

Nei šiaip, nei taip nutraukęs savo pašnekesį su trimis psichiatrais, R išėjo iš svetainės. Trijulė trumpai aptarė susidariusią padėtį, tada prie jos prisidėjo dr. M. Dar pasišnekėjus buvo nutarta, kad R reikia nedelsiant nuvežti į kokią nors privačią kliniką. M paskambino į X kliniką ir paprašė atsiųsti greitąją. Tada M su dr. E ir dr. B nuėjo ieškoti R.

Nei lauke, nei M kabinete jo nebuvo, tačiau netrukus buvo nustatyta, kad jis užsirakinęs vonioje. Iš pradžių daktarai nerimavo, ar R nesirengia žudytis, bet juos nuramino kitų žmonių balsai, sklindantys iš vonios. M ėmė šaukti esantiesiems anapus durų, bet niekas neatsiliepė. B ėmė garsiai trankyti į duris, bet E jį perspėjo, kad pykdyti R gali būti pavojinga. Dvi minutes M bandė logiškai kalbėtis su pacientu, bet E, B ir M vietoj atsakymų girdėjo vien urzgiant. B norėjo išlaužti duris ir įeiti vidun, bet M ir E patarė elgtis atsargiai — juk R labai stambus ir stiprus. Be to, netrukus atvažiuos greitoji su sanitarais. Tada iš vonios pasigirdo moterų riksmai, ir buvo nustatyta, kad moterys su R — tikriausiai A ir DžV, E ir B pažįstamos.

Durys buvo išlaužtos. Paaiškėjo, kad R tuo metu žagino abi moteris. Abiejų moterų drabužiai buvo be galo netvarkingi, R genitalijos buvo apnuogintos ir išpurtusios. Jis stovėjo vonios viduryje gašliai seilėdamasis ir kriokdamas. Atrodė, kad jis regresavo į žvėries stadiją. Jis nepajėgė atsakyti nė į vieną mūsų klausimą, o mūsų pastangoms atskirti nuo moterų priešinosi labai nerangiai ir nevykusiai. Jis tapo romus.

Abi moterys atrodė ištiktos šoko ir negalėjo paaiškinti, kodėl taip ilgai nešaukė pagalbos. Taip ir nebuvo nustatyta, ar jos išsigando didžiulės R jėgos, ar kažkokios nepaaiškinamos hipnozės galios, kurią kartais rodo sutrikusios psichikos asmenys. B pateikė kitokią teoriją. Galop abi moterys atitoko nuo šoko ir apsiašarojo.

— Buvo siaubinga, — sakė A.

— Neįsivaizduojat, ką jis bandė priversti mus daryti, — kalbėjo DžV.

R tik seilėjosi ir kriokė. Daktarams teko patiems jį aprengti, nes atrodė, kad jis nepajėgus tai padaryti. K ir M iškėlė hipotezę, kad pacientą ištiko katatonija. Tačiau E jau tada sugebėjo postuluoti, kad R psichika pakrinka nenuspėjamai, be jokio dėsningumo ir kad reikia tikėtis, jog simptomai pranyks savaime.

Taip ir atsitiko. Po dešimties minučių, kai visi didžiai išvargę sėdėdami laukė greitosios, R vėl prašneko. Jis nuoširdžiai ir įtikinamai atsiprašė už savo elgesį, pagyrė daktarus, kad šie taip delikačiai ir sumaniai elgėsi sunkioje padėtyje, ir patikino juos, kad pagaliau jo būklė vėl kuo normaliausia. Taigi praėjus maždaug dvidešimčiai minučių dauguma susirinkusiųjų nuo jo kalbų juokėsi iš visos situacijos, bet tada staiga, kaip tik tuo metu, kai atvažiavo greitoji, jis puolė vienintelę kambaryje likusią moterį, dr. F — atrodė, kad jis bando atlikti su ja sueitį. Pasirodė sanitarai su gydytoju, pacientą atplėšė, suleido vaistų ir išvežė į X kliniką...

Taigi kitą dieną, birželio 16-ąją, E, kaip jo psichiatrui, buvo leista jį aplankyti. Netrukus išaiškėjo, kad R apėmusi iliuzija, neva jis esąs nepaprastai sarkastiškų polinkių hipis. Su E bendravo, bet neigiamai, agresyviai. Nors pacientas nebuvo nė kiek atitrūkęs nuo tikrovės ir ne kartą parodė esąs nepaprastai pastabus, jis nebuvo savimi, taigi vis dar aptemusio proto.

Birželio 17-ąją iš klinikos pranešė, kad pacientas neištaria nė garso, žiūri į tolį ir tik retkarčiais sudejuoja. Teko jį valgydinti šaukštu, jis tuštinosi po savimi. Atrodė, kad jį ištiko negrįžtama katatonija.

Tačiau R nenustoja stebinti gebėjimu išeiti iš krizės. Kitą dieną buvo pranešta, kad jis vėl kalba, gerai bendrauja su slaugytojais bei gydytoju ir prašo literatūros, daugiausia religinio pobūdžio. Pastarasis faktas, be abejo, sukėlė E nerimą, bet birželio 19-21 dienomis jokių permainų neįvyko, tad 22-ąją E vėl aplankė R klinikoje.

Keturiasdešimt ketvirtas skyrius

Apgailestauju, bet turiu pasakyti, kad kol šokinėjau nuo vieno vaidmens prie kito Kolbo klinikoje, pasaulis egzistavo toliau. Daktaras Manas man pranešė, kad Niujorko psichiatrų draugijos vykdomasis komitetas nusprendė birželio 30-osios susirinkime svarstyti daktaro Pirmano siūlymą išmesti mane iš šios organizacijos. Nors jis pats teigė raginąs komiteto narius leisti man patyliukais išeiti pačiam, bemaž neabejojau, kad jie balsuos mane išmesti ir parašyti JAV medikų asociacijai siūlydami pasielgti taip pat.

Arlyna man parašė, esą kauliukai pasakė jai, kad būsimo kūdikio tėvas esu aš ir kad ji pasakė tiesą ar didžiąją jos dalį Lilei, Džeikui ir beveik visam kitam pasauliui, taigi Džeikas žino apie mūsų romaną ir kauliukų gyvenimą. Ji rašė kurį laiką negalėsianti ateiti pas mane į sesijas.

Lilė aplankė mane vos kartą — pasveikinti su būsima tėvyste ir pranešti, kad pradėjo skyrybų procedūrą. Ji jau gavusi popierius dėl gyvenimo atskirai, ir netrukus pas mane apsilankysiąs jos advokatas. (Jis apsilankė, bet tuo metu buvau katatonijos būklės.) Lilė pareiškė, kad gyvenimas skyrium ir ištuoka — akivaizdžiai geriausia išeitis mums abiem, nes didžiąją likusio savo gyvenimo dalį aš neabejotinai praleisiąs psichiatrijos gydyklose.

Daktaras Veneris iš Kvinzboro valstybinės ligoninės pranešė, kad buvęs mano pacientas Erikas Kanonas du mėnesius vadovavo augančiai Bruklino ir Ist Vilidžo hipių gaujai, bet paskui tėvo vėl buvo paguldytas į ligoninę ir prašo leisti pasimatyti su manim. Jis taip pat pažymėjo, kad Artūras Toskaninis Džonsas taip pat buvo sugrąžintas į ligoninę — dėl policijos atknistos kažkokios juridinės smulkmenos — ir neprašo leisti pasimatyti su manim.

Po teisybei, vienintelės geros naujienos, kurias gaudavau iš viso likusio pasaulio, buvo iš mano kauliukų terapijos pacientų. Visi ramiai žiūrėjo į tai, kad mane uždarė, savarankiškai plėtojo savąjį kauliukų gyvenimą ir kantriai, su pasitikėjimu laukė, kol grįšiu pas juos. Du kartus klinikoje mane aplankė Terė Treisė. Pustrečios valandos ji bandė mane atversti į Kauliuko religijos Didžiąją Tiesą. Buvau didžiai sujaudintas.

Profesorius Boglsas parašė man ilgą laišką apie mistišką atsitikimą, patirtą Centriniame parke, kai paklausęs Kauliuko parašė itin kvailą straipsnį apie Teodorą Draizerį ir lyrinį impulsą. Antrą savaitę klinikoje mane reguliariai lankė du iš mano naujųjų pacientų, ir jų prašymu tęsiau su jais gydymą ten.

Atrodė, kad Arlynos, kaip kauliukų sekėjos, statusas išaugo per šį krizės laikotarpį. Perskaitęs jos laišką, aiškinantį, kas vyksta namie, pajutau nemenką pasididžiavimą ja. Be to, laiškas padėjo man pasirengti pokalbiams su Džeiku. Ji rašė, kad Džeikas gana ramiai išklausė jos prisipažinimą apie neištikimybę, bet aprėkė, kodėl nieko nepasakojusi. Matyt, Džeikas laikė žmonos dorovine pareiga teikti jam kuo daugiau žinių apie save ir visus pažįstamus — be atvirumo ir informacijos jis negalįs atlikti savo, kaip gydytojo, priedermės. Todėl Arlyna tuomet papasakojusi jam apie savo pačios ir mano kauliukų gyvenimą bei mudviejų bendrus kauliukų žaidimus. Džeikas viską kruopščiai užsirašinėjo, uždavė daugybę klausimų, bet liko labai ramus. Jis liepė jai apriboti savo kauliukų gyvenimą vien tuo, kas priimtina visuomenės požiūriu, kol jis turėsiąs progą ištirti padėtį. Tada Arlyna iškėlė mintį, girdi, jam galėtų būti naudinga išbandyti kai kuriuos kauliukų žaidimus su ja, kad geriau suprastų jos ir mano problemas. Jis sutiko, ir juodu kartu taip smagiai praleido naktį, kaip nė karto nuo mokyklos laikų. Džeikas pasakė, kad šis potyris jam pasirodęs įdomus. Arlyna rašė galėsianti ateiti manęs aplankyti, kai tik kauliukai pritars.

Kai ankstų birželio 22-osios rytą Džeikas mane aplankė, bemat atsiprašiau jo už visus savo veiksmus praeityje, kuriais galėjau jį įskaudinti. Taip jau pasitaikė, kad buvo pirma Senojo (iki lemtingosios dienos) Luko Rainharto savaitės diena, o šį vaidmenį man labai prastai sekėsi vaidinti. Pasakiau jam, kad visuotinai priimtu požiūriu pasielgiau nedovanotinai suvedžiodamas jo žmoną, bet tikiuosi, jog jis suprantąs, kokių filosofinių tikslų siekdamas paklusau kauliukams.

— Suprantu, Lukai, — tarė jis sėsdamasis ant kėdės priešais gražų grotuotą langą su vaizdu į sieną. — Bet, reikia pripažinti, esi keistuolis. Taip sakant, kietas riešutėlis.

Jis išsitraukė bloknotėlį ir rašiklį.

— Norėčiau daugiau sužinoti apie tą tavo kauliukų žmogaus gyvenimą.

— Džeikai, tu tikrai ne... na, nepyksti, kad galėjau tave išduoti, tau meluoti ar tave pažeminti? — paklausiau.

— Manęs negali pažeminti, Lukai. Žmogaus protas turi būti aukščiau emocijų.

Jis žiūrėjo į savo bloknotėlį ir rašė.

— Papasakok man apie tą kauliukų žmogų ir visa kita.

Atsisėdau lovoje, patogiai atsilošiau į keturias pagalves, susikrautas už nugaros, ir pasirengiau pasakoti Džeikui, ką sužinojau.

— Be galo nuostabus dalykas, Džeikai. Jis parodė manyje glūdinčias emocijas, apie kurių buvimą niekados nežinojau. — Patylėjęs pridūriau: — Man rodos, netyčia aptikau kažką svarbaus — tai, ko psichoterapija ieškojo ištisus šimtmečius. Arlyna tau sakė, kad turiu būrelį kauliukų terapijos mokinių. Kiti gydytojai irgi ją bando. Čia... na, gal geriau paaiškinsiu tau visą teoriją, kuria ji grindžiama, ir istoriją...

— Nori, kad pločiau katučių?

Labai oriai, pagirtinai ir smulkiai per kokį pusvalandį apibūdinau visą Kauliukų Žmogaus teoriją ir praktiką. Man atrodė, kad nemaža mano pasakojimo dalis buvo ganėtinai juokinga, bet Džeikas nesišypsojo — tik retkarčiais kaip psichiatras, kad padrąsintų mane pasakoti toliau.

Galop baigdamas pasakiau:

— Taigi keistas, nepastovus, absurdiškas mano elgesys ir nervų priepuoliai pastaraisiais metais yra logiškas padarinys be galo originalaus, bet itin racionalaus požiūrio į gyvenimą, laisvę ir laimės siekį.

Tyla.

— Suvokiu, kad plėtodamas kauliukų teoriją sukėliau kančių kitiems ir sau, bet tai galima pateisinti: juk viso to reikėjo tam, kad pasiekčiau dabartinę dvasios būklę.

Vėl stojo tyla. Kai Džeikas pagaliau pakėlė galvą, paklausiau:

— Na?

Susidėjęs ant krūtinės rankas, visas neįtikėtinai įsitempęs laukiau, kaip Džeikas įvertins mano teoriją ir gyvenimą.

— Tai kas? — tarė jis.

— Tai kas? — pakartojau. — Aš... Argi aš neimu atrodyti kaip žmogus, per ilgai išbuvęs uždarytas asmenybės kalėjime?

— Tu ką tik kuo smulkiausiai apibūdinai man klasikinius šizofrenijos požymius: skilusi asmenybė, atitrūkimas nuo tikrovės, pakilios būklės kaitaliojimasis su slogia. Nori, kad pločiau katučių?

— Tačiau šizofreniko asmenybė skyla prieš jo valią — jis trokšta, kad ji būtų vientisa. Aš sukėliau šizofreniją sąmoningai.

— Tu visiškai nesugebi bendrauti su aplinkiniais kaip asmenybė.

— Jeigu kauliukai man liepia — bendrauju.

— Jeigu šį poreikį kada panorėjęs gali įjungti ar išjungti, tai nėra normalus žmonių bendravimas.

Jis žiūrėjo į mane ramiai, be išraiškos, o aš jau buvau bepradedąs karščiuotis.

— Iš kur žinai, kad normalus, nevaldomas žmonių bendravimas yra priimtinesnis už manąjį, įjungiamą ir išjungiamą nelyginant mygtuku?

Kurį laiką jis tylėjo, paskui paklausė:

— Papasakoti man viską tau liepė kauliukai?

— Jie liepė Arlynai.

— Ar jie judviem liepė įterpti ir šiek tiek melų?

— Ne, mes tai padarėm savarankiškai.

— Tie kauliukai žlugdo tavo karjerą.

— Tikriausiai.

— Jie jau sužlugdė tavo santuoką.

— Nieko nuostabaus.

— Per juos nuo šiol nei aš, nei kas nors kitas negalėsime tikėti jokiais tavo žodžiais ar poelgiais.

— Tikrai taip.

— Vadinasi, kauliukams užsigeidus, bet kokį pradėtą darbą gali nutraukti, kai pabaiga jau čia pat?

— Taip.

— Tai pasakytina ir apie kauliukų žmogaus tyrimus?

— Ak, Džeikai, tu viską puikiai supranti.

— Manau, kad taip.

— Kodėl ir tu nepabandai? — paklausiau nuoširdžiai.

— Ko gero, galėčiau.

— Mudu galėtume tapti Kietuoju kauliukų duetu, dalytume svajones ir griautume šį įprastų elgesio normų užknistą šiuolaikinio žmogaus pasaulį.

— Taip, įdomus dalykas.

— Tu bemaž vienintelis mano pažįstamas žmogus, kuriam užtenka proto suprasti tikrąją Kauliukų Žmogaus esmę.

— Ko gero, taip.

— Na tai kaip?

— Turiu apmąstyti, Lukai. Tai svarbus žingsnis.

— Žinoma. Aš suprantu.

— Dėl visko turbūt kaltas Edipo kompleksas — tas prakeiktas tavo tėvas.

— K... ką?

— Tąkart, kai tau buvo treji, ir tavo motina...

— Džeikai — ką čia paistai?! — suirzęs paklausiau garsiai. — Ką tik atskleidžiau fantastiškiausią naują gyvenimo sistemą žmonijos istorijoje, o tu imi pliaukšti apie kažkokią persenusią froidišką mitologiją!

— Hmmm? Atsiprašau, — tarė jis šypsodamas ta savo psichoanalitiko šypsena. — Klok toliau.

Bet aš tik nusijuokiau — ko gero, karčiai.

— Ne, bala nematė. Šiandien jau privargau kalbėti, — atsakiau.

Džeikas palinko į priekį ir įdėmiai į mane pasižiūrėjo.

— Išgydysiu tave, — pareiškė jis. — Paversiu tave senuoju Luku — kaip mane gyvą matai. Tik nesijaudink.

Atsidusau ir pasijutau liūdnas.

— Gerai, — apatiškai atsakiau. — Aš nesijaudinsiu.

Keturiasdešimt penktas skyrius

Birželio 22-osios savaitei kauliukų sukurtas Lukas Rainhartas Iki Lemtingosios Dienos atrodė toks pilkas, toks racionalus, toks ambicingas ir taip susidomėjęs psichologija, kad daktarai Eksternas ir Manas nusprendė surizikuoti ir leisti man pačiam gintis Niujorko psichiatrų draugijos vykdomojo komiteto susirinkime birželio 30 dieną. Nors Džeikas dar nebuvo įsitikinęs mano teorijos pagrįstumu, jam ėmė vis labiau patikti kai kurie kauliukų pratimai, su kuriais supažindino jį Arlyna, tad norėjo pasirodyti kilnus. Daktaras Manas, kuriam nebuvo pranešta apie radikalų mano kauliukų gyvenimo pobūdį, turėjo šiokią tokią viltį, kad tas racionalus, pilkas, ambicingas žmogelis, su kuriuo jis kalbėjosi birželio 22-osios savaitę, bus toks ir trisdešimtą dieną. Vykdomojo komiteto nariai sutiko, kad dalyvaučiau, nes įstatuose jiems nepavyko rasti nieko, kas tai draustų.

Kaltinimai man buvo paprasti: mano kauliukų terapijos teoriniai pagrindai ir praktika buvo nemoksliški, absurdiški, neetiški ir neturėjo „išliekamosios vertės“ medicinai. Todėl reikia mane išmesti iš Niujorko psichiatrų draugijos ir nusiųsti JAV medikų asociacijos pirmininkui laišką, raginantį uždrausti man praktikuoti mediciną visoje šalyje ir Kanadoje (mat pietinę pusrutulio dalį laikė beviltiškai prarasta). Nekantriai laukiau susirinkimo, nes jis turėjo paįvairinti izoliacijos Kolbo klinikoje monotoniją.

Tuomet atsitiko vienas iš tų nemalonių atsitiktinumų, kurie gadina net tvarkingiausią kauliukų gyvenimą — per savo išsiblaškymą pasiūliau Kauliukui kvailą galimybę, ir Jisai ją pasirinko. Svarstydamas, kaip reaguoti į kaltinamąją išvadą — mano savasties likučiai buvo jai visiškai abejingi — senasis Lukas Rainhartas, kuriuo buvau tą savaitę, kaip variantą sugalvojo, kad jeigu komiteto nariai balsuos mane išmesti, aš vieniems metams mesiu kauliukų terapiją ir kauliukų gyvenimą. Linksmai paridenau kauliuką ant savo ligoninės lovos ir mano linksmybė išgaravo: Kauliukas pasirinko šią galimybę.

Gal kas nors ir buvo ne visai aišku šiame Kauliuko diktuojamame pasaulyje, bet viena — tikrai aišku: kad vykdomojo komiteto nariai pripažins mane kaltu. Vargu ar bent vienas iš penkių narių parodys man užuojautą. Komiteto pirmininkas, daktaras Veinbergeris, buvo ambicingas, klestintis, eilinis genijus, kuris baisiai nemėgo visko, kas atimdavo iš jo laiką, kurį būtų galėjęs skirti savo laurus pelnančiai veiklai Merdinčiųjų hipochondrijos tyrimų institute. Prieš tą trumpą susidūrimą su manim vakarėlyje Krumo garbei jis nebuvo apie mane girdėjęs, ir buvo aišku, kad tikėsis niekados nė neišgirsti.

Senasis daktaras Koblstounas buvo sąžiningas, racionalus, nešališkas ir teisingas žmogus, todėl, aišku, balsuos prieš mane. Nors daktaras Manas bandė prikalbinti kitus komiteto narius priversti mane tyliai išeiti iš draugijos, kai jam tai nepasisekė, jis, aišku, balsuos prieš viską, kuo šlykštėjosi. Vadinasi, prieš mane.

Ketvirtas komiteto narys buvo daktaras Pirmanas, inicijavęs šį teisinį susidorojimą su manim, kai du gabiausi jo psichiatrijos internai — Džo Fainmanas ir Fuidžis Arišis — staiga jį paliko ir ėmėsi kauliukų terapijos man priešokiais vadovaujant. Jis buvo gležnas, išbalęs pusamžis vyriškis laibu balsu, susikūręs sau nepajudinamą šlovę plačiai pripažintais tyrimais, įrodančiais, kad iš marihuaną rūkančių paauglių didesnė dalis pabandys LSD negu iš jos nerūkančių. Atrodė abejotina, kad jis balsuotų už mane.

Paskutinis narys buvo daktaras Munas, senutėlis Niujorko psichoanalizės dangaus kūnas, artimas Froido draugas, trečiojo dešimtmečio pradžioje sukūręs plačiai nuskambėjusią teoriją, kad vaikai iš prigimties yra ištvirkę. Jis buvo vykdomojo komiteto narys nuo Niujorko psichiatrų draugijos įkūrimo 1923 metais. Nors buvo septyniasdešimt septynerių metų ir vienas iš pagrindinių tiriamųjų daktaro Veinbergerio Merdinčiųjų hipochondrijos tyrimų institute, vis vien bandė aktyviai dalyvauti nagrinėjant mano bylą. Deja, kartais jis elgdavosi taip nenuspėjamai, kad iš to, ką girdėjau, įtariau jį esant užsimaskavusį kauliukžmogį, nors kolegos jo „nedideles keistenybes“ aiškino „prasidedančia senatve“. Daktaras Munas garsėjo kaip reakcingiausias visos Niujorko psichiatrų draugijos narys, bet dėl nenuspėjamos elgsenos tik dėl jo vieno nebuvau įsitikinęs, kad balsuos prieš mane.

Apsvarstęs, kaip veikiausiai bus nusistatę mano teisėjai, daviau Kauliukui vieną tikimybę iš trisdešimt šešių, kad nusižudysiu. Deja, mano siūlymą Jis su panieka atmetė.

Šiaip ar taip, tuo atveju, jei komitetas nutars mane išvyti iš draugijos, Kauliukas liepė man vienus metus atsisakyti kauliukų gyvenimo, ir ši mintis slėgė mane kaip niekas lig tol. Ji taip mane baugino, kad tris dienas prieš numatytą susirinkimą kiekvieną valandą rengiau tai, kas man atrodė įtikinama argumentacija, ginanti manąją kauliukų teoriją ir terapiją. Užsirašinėjau pastabas, rašiau straipsnius, mokiausi sakyti kalbas ir svarsčiau, kokie vaidmenys man labiausiai padėtų kaip nors įtikinti daktarus Koblstouną ir Maną balsuoti prieš mano pašalinimą iš draugijos. Tuomet mano vienintelė viltis būtų, kad dėl kažkokio atsitiktinumo nenuspėjamasis daktaras Munas taip pat stos į mano pusę.

Su tokiu pasiaukojimu galėjau dirbti todėl, kad vis dar ėjo Senojo Luko Rainharto savaitė, bet birželio 29-ąją ji baigsis, ir Kauliukas turės išrinkti naują vaidmenį ar vaidmenis dviem paskutinėms mėnesio dienoms. Ar Kauliukas nuspręs, kad turiu kaitalioti vaidmenis taip dažnai kaip per vakarėlį Krumo garbei? O gal Jis leis man būti itin išmintingam ir be galo aiškiai reikšti savo mintis? O gal lieps į viską nusispjauti?

Nesužinosiu to, kol bus mesti burtai.

Keturiasdešimt šeštas skyrius

1969 metų birželio 28 dieną maždaug 14.30 Niujorko viešojoje bibliotekoje 42-ojoje gatvėje, į kurią Džeikas man leido nueiti su sargybiniu, aptikau besijuokiančius žmones danguje.

Šiek tiek nusiminęs sėdėjau prie atskiro stalo šalia daugybės eilių stelažų ir rinkau medžiagą savo gynybai. Man iš dešinės stovėjo staliukas, prie kurio sėdėjo du vyrai ir paauglys. Prie mano stalo nebuvo nieko, vien senė priešais mane su tankiais antakiais ir plaukuotomis rankomis — ji skaitė už šūsnies knygų. Mane saugantis palydovas stovėjo kampe prie lango ir skaitė komiksą. Sėdėjau ten gal keturiasdešimt minučių, savo stambiais pirštais braukydamas per nelygų, grublėtą stalviršį ir svajodamas, kokius gynybos variantus galėčiau pasirinkti. Suvokiau, kad mane vilioja tokios linksmos galimybės: pasmaugti daktarą Pirmaną; per visą procedūrą sėdėti neištariant žodžio, tik nuolatos patyliukais kikenti arba demonstratyviai nusimyžti ant popierių, kuriuos jie atneštų. Vis dėlto prisiverčiau vėl galvoti apie gynybą ir beveik girdimu kuždesiu paklausiau: „Tai ką galiu padaryti, kad išsigelbėčiau?“ Kai vis kartojau sau šį klausimą, baksnodamas pieštuku į vieną iš stalo plyšių, nustelbdamas garsus iš gatvės pasigirdo smagus žmogaus juokas.

Jį išgirdęs nusišypsojau, bet tada suvokiau, kaip neįtikėtina, kad jis sklinda Niujorko viešojoje bibliotekoje. Apsidairiau aplink. Senutė priešais mane suraukusi tankius antakius žiūrėjo į vieną iš savo knygų stirtų; du vyrai ir paauglys prie kito staliuko neatrodė nei prajuokinti, nei įžeisti; mano palydovas rūsčiai žvelgė, tarsi negalėdamas suprasti kažkokių sudėtingų žodžių. Tačiau tas smagus juokas sklido toliau ir net garsėjo.

O tada nustebau: tikriausiai tas juokas — mano haliucinacijos.

Atsilošiau kėdėje ir pabandžiau bent kurį laiką to juoko negirdėti, bet jis vis sklido. Pakėlęs akis pamačiau labai toli ir aukštai storulį, tirtantį iš juoko ir rodantį pirštu į mane. Atrodė, tartum jis manytų, kad mano pastangos rasti tinkamą gynybą yra paskutinio mulkio žaidimai. Be to, jį juokino mano pastangos šypsotis suvokus, kad esu kvailys. Jam dar atrodė juokinga, jog matau jį juokiantis iš to, kad savo juoku jis sukėlė mano šypseną. Kai galop susiraukiau, jis ėmė kvatoti dar smagiau.

— Užteks, — pasakiau garsiai, bet pats pradėjau juoktis.

Senė su tankiais antakiais šaltai į mane dėbtelėjo. Du vyrai prie kito stalo atsigręžė į mane. Sargybinis pagaliau pervertė puslapį. Storulis viršuje vėl ėmė tirtėti iš juoko, aš irgi ėmiau juoktis smarkiau, ir mano didelis pilvas ėmė trankytis į stalą; aš beveik nesivaldžiau. Žmonės aplinkui ir net sargybinis įsmeigė į mane akis. Vargais negalais susitvardžiau.

Storulis irgi, nors vis dar šypsojosi, ir aš pajutau jam didžiulį artumą. Vėl pagalvojau apie įspūdingus, kvailus variantus, kuriuos svarsčiau, ir nusprendžiau jų atsisakyti. Storulis vėl ėmė juoktis. Apstulbintas pakėliau akis, draugiškai jam nusišypsojau ir nusprendžiau visus tris neprotingus variantus pritaikyti. Jis ėmė juoktis dar labiau. Išraudau ir suvokiau, kad turėsiu visiškai atsisakyti kauliukų gyvenimo, bet storulis nenustojo juoktis, ir prie jo prisidėjo kiti trys ar keturi rubuiliai. Jie visi rodė į mane pirštu ir plyšo juoku.

Staiga mintyse išvydau tūkstančius dručkių, sėdinčių ten, tame ketvirtame matmenyje, stebinčių kvailus žmogaus tikslus bei ambicijas ir besijuokiančius — nė vienas nebuvo rimtas, atjautus ar gailestingas. Mūsų planai, viltys, lūkesčiai, pažadai ir ateities tikrovė, kurią jie taip pat įstengė matyti, jiems tebuvo priežastis juoktis. Vyrai (iš tikrųjų tarp jų buvo ir moterų, bet vieni ir kiti stori) dažnai spietėsi į krūvą pasižiūrėti į kokį konkretų individą, kurio gyvenimas, matyt, kėlė ypatingą pašaipą ir linksmybę.

Kai suvokiau, kad nei atsisakius kauliukų gyvenimo, nei jį tęsiant amžina storulių danguje pašaipa nesiliaus, pasijutau kaip žmogus televizijos laidoje, kurio prašo pasakyti, kas yra už žalios sienos. Kad ir ką jis spėtų, žiūrovai, matantys, kas yra už sienos, kai jis to nemato, juokiasi. Taigi kad ir kiek rangyčiausi dabartyje bandydamas rasti ateitį, kuri man patiktų, tai sukels vien tos dangaus auditorijos juoką. „Geriausiai apgalvoti pelių ir žmonių planai dažnai neišdega“, — kikendamas sakė Napoleonas, grįždamas iš Maskvos.

Vėl juokiausi kartu su savo storuliais, o moteris priešais ir mano sargybinis, prikišęs prie lūpų pirštą, abu įnirtingai šnypštė „ššššša“.

— Žiūrėkit! — pasakiau išsišiepęs iki ausų, rodydamas į lubas ir ketvirtą matmenį. — Viskas ten, — pridūriau nesiliaudamas kikenti. — Atsakymas ten, viršuje.

Senė rūsčiai pažvelgė į lubas, du kartus pasitaisė akinius, paskui vėl pažiūrėjo į mane. Ji atrodė susigėdusi ir šiek tiek prasikaltusi.

— Aš... aš jo, deja, nematau, — atsakė ji.

Aš nusijuokiau. Pakėliau akis į savo storulį, o šis juokėsi iš mano juoko. Aš nusijuokiau iš jo.

— Nieko baisaus, — paguodžiau senę. — Nesijaudinkit dėl to. Viskas jums bus gerai.

Du vyrai prie gretimo stalo šaudė į mane „ššša“, o mano palydovas nervingai trypčiojo šalia manęs, bet aš pakėliau ranką juos nutildyti. Šiltai šypsodamas pasakiau:

— Svarbiausia, ką galima pasakyti apie tą atsakymą... — ir vėl pradėjau kvatoti, didelis mano pilvas linksmai sutirtėjo, — svarbiausia, kad mums iš jo nėra jokios naudos.

Juokdamasis parodžiau nosį žmonėms, besijuokiantiems danguje, o tie nusijuokė, tada pradėjau vaikščioti po biblioteką, sekamas savo palydovo ir lyg didelis laivas palikdamas paskui save „ššššša“ bangeles.

— Viskas gerai, — garsiai pasakiau visiems. — Nesvarbu, ar žinai atsakymą. Jums nebūtina jį žinoti.

Įdomiausia, kad niekas prie manęs neprisiartino, kai ėjau per pagrindinę Niujorko viešosios bibliotekos skaityklą, o mano pilvas griaudėjo savo Atsakymą šimtams stelažų ir begalei ieškančiųjų savo atsakymo. Tik prie išėjimo radau žmogų, kuris man atsiliepė. Senutėlis orus bibliotekos sargas išraudusiu veidu ir didžiuliu kaip Kalėdų Senelio pilvu priėjo prie manęs, kai buvau beišeinantis, ir išsišiepęs taip, kad veidas, rodės, plyš, garsesniu už mano balsu tarė:

— Darbo valandomis reikia juoktis tyliau.

Tada mudu vėl ėmėme kvatoti dar garsiau negu iki tol, kol aš apsisukau ir išėjau.

Keturiasdešimt septintas skyrius

Kauliukas — mano ganytojas, man nieko nestigs.

Žaliose pievose jis mane guldo, ir aš guluosi,

Prie ramių vandenų atveda, ir aš plaukiu.

Jis naikina mano sielą:

Veda teisumo keliais Atsitiktinumo vardan.

Taip, nors einu mirties šešėlio slėniu,

Nebijau jokio pavojaus, nes Šansas su manim.

Du šventi tavo kubeliai guodžia mane.

Tu padengi man stalą Mano priešų akivaizdoje;

Tu patepi mano galvą aliejumi,

Mano taurė persipildo.

Gerumas, gailestingumas, blogis ir žiaurumas lydės mane Per visas mano gyvenimo dienas,

Ir aš visada gyvensiu Šanso namuose.

Iš „Kauliuko knygos“

Keturiasdešimt aštuntas skyrius

Niujorko psichiatrų draugijos vykdomojo komiteto susirinkimas įvyko ankstyvą 1969 metų birželio 30-osios popietę dideliame daktaro Veinbergerio Merdinčiųjų hipochondrijos tyrimų instituto seminarų kambaryje. Daktaras Veinbergeris, kresnas beveik penkiasdešimties metų vyras tankia ševeliūra, nekantriai sėdėjo prie ilgo stalo. Jam iš vieno šono sėdėjo daktarai Pirmanas ir Koblstounas, iš kito — senasis daktaras Munas ir daktaras Manas. Visi ponai atrodė rimti ir dėmesingi, išskyrus daktarą Muną, kuris tyliai miegojo tarp pirmininko Veinbergerio ir daktaro Mano, retkarčiais lėtai palinkdamas į šalį ir atsiremdamas į vieno petį, paskui lyg prastai sutepta laikrodžio švytuoklė stabtelėdavo ir iš lėto imdavo krypti, kol atsiremdavo į kito petį.

Stalas, prie kurio sėdėjo tas penketas, buvo toks ilgas, jog daktarai labiau panėšėjo į bėglius, susimetusius į krūvą, kad vienas kitą apsaugotų, negu į teisėjus. Daktaras Rainhartas ir daktaras Eksternas, dalyvaujantis kaip draugas ir asmeninis gydytojas, viduryje kambario sėdėjo ant kietų medinių kėdžių priešais tą penketą. Daktaras Eksternas sudribęs ant kėdės markstėsi, bet daktaras Rainhartas sėdėjo tiesus ir budrus. Su puikiai sukirptu pilku kostiumu ir kaklaraiščiu jis atrodė itin solidžiai, o jo batai buvo taip išblizginti, kad daktaras Eksteinas spėliojo, ar tik jis nesukčiavo ir neišsitepė jų juodais fluorescenciniais dažais.

— Taip, pone, — tarė daktaras Rainhartas niekam dar nepasakius nė žodžio.

— Luktelkit, daktare Rainhartai, — piktokai drėbtelėjo daktaras Veinbergeris. Jis metė akį į popierius priešais save. — Ar daktaras Rainhartas žino, kokie kaltinimai jam keliami?

— Taip, — vienu metu atsakė daktarai Manas ir Eksternas.

— Tai kas ten su tais kauliukais, jaunuoli? — paklausė daktaras Koblstounas. Jo lazdelė gulėjo ant stalo priešais jį lyg įkaltis, susijęs su nagrinėjamu klausimu.

— Aš kuriu naują terapiją, — iškart atsakė daktaras Rainhartas.

— Suprantu, — tarstelėjo daktaras Koblstounas. — Norim pasakyti, kad jūs privalote paaiškinti.

— Gydydami kauliukais mes skatiname savo pacientus daryti sprendimus ridenant kauliukus. Tikslas — sunaikinti savastį. Mes norime vietoj jos sukurti daugialypę asmenybę — individualią, nenuspėjamą, nepatikimą ir vis labiau šizofrenišką.

Daktaras Rainhartas kalbėjo aiškiu, tvirtu, logišku balsu, bet kažkodėl jo atsakymą sutiko tyla, pertraukiama tik šiurkštaus, netolygaus daktaro Muno alsavimo. Rūsti apatinė daktaro Koblstouno žiauna dar labiau surūstėjo.

— Pasakokit toliau, — tarė daktaras Veinbergeris.

— Mano teorija tokia: mes visi turime menkų ar mažumai atstovaujančių impulsų, kuriuos gniaužia normali asmenybė, todėl jiems retai pavyksta išsivaduoti ir pasireikšti. Troškimą suduoti savo žmonai tramdo orumo ir moteriškumo sąvokos bei noras turėti sveikus indus. Troškimą būti religingam suvaldo žinojimas, kad neva esi ateistas. Jūsų troškimą, pone, surikti „Užteks tų nesąmonių!“ sulaiko požiūris į save kaip į teisingą ir išmintingą žmogų.

Tie mažumos impulsai yra asmenybės negrai. Jie neturėjo laisvės nuo tada, kai išsiugdė asmenybė; jie tapo nematomais žmonėmis. Mes nieku gyvu nenorime pripažinti, kad toks menkas impulsas potencialiai yra visateisis žmogus, tad tol, kol jis negaus tos pačios galimybės vystytis kaip ir įprastos stambesnės savastys, asmenybė, kurioje jis gyvena, bus pasidalijusi, ją kamuos įtampos, retkarčiais sukeliančios sprogimą ir maištą.

— Negrai turi žinoti savo vietą, — netikėtai tarė daktaras Munas. Apskritas, raudonas jo veidas staiga atgijo nuniokotame jo kraštovaizdyje pasirodžius dviem aršioms raudonoms akims. Senis susikaupęs linko į priekį, baigus šį trumpą sakinį jo burna liko prasižiojusi.

— Pasakokit toliau, — paragino daktaras Veinbergeris.

Daktaras Rainhartas oriai linktelėjo daktarui Munui ir tęsė aiškinimą.

— Kiekvieną asmenybę sudaro suma susikaupusių užgniaužtų menkųjų impulsų. Jeigu žmogui pavyktų sukurti nuoseklią impulsų valdymo sistemą, jis nebeturėtų asmenybės, kurią galėtum apibrėžti: jis taptų nenuspėjamas ir anarchiškas, netgi, galima sakyti, laisvas.

— Jis taptų pamišėliu, — nuo stalo galo pasigirdo šaižus daktaro Pirmano balsas. Liesas, išbalęs jo veidas buvo be išraiškos.

— Išklausykime šį žmogų, — tarė daktaras Koblstounas.

— Pasakokite toliau, — paliepė daktaras Veinbergeris.

— Pastoviose, vieningose, nuosekliose visuomenėse siaura asmenybė turėjo vertę; žmonės galėjo pasitenkinti vienintele savastimi. Bet šiandien taip nėra. Daugiasluoksnėje visuomenėje pasitenkinti tegali daugialypė asmenybė. Kiekvienas mūsų slopina savyje šimtą potencialių savasčių, kurios nė akimirkos neleidžia mums užmiršti, jog kad ir kaip tvirtai žengiame siauru vieninteliu savo asmenybės taku, didžiausias mūsų troškimas yra būti daugialypiams, vaidinti daugybę vaidmenų.

Jei leisite, ponai, norėčiau pacituoti, ką neseniai pasakė vienas mano kauliukų pacientas per psichoterapijos sesiją, kurią įrašiau.

Daktaras Rainhartas įkišo ranką į savo portfelį, stovintį prie kėdės, ir išsitraukė keletą popieriaus lapų. Pervertęs juos pakėlė akis ir kalbėjo toliau:

— Tai, ką sako profesorius O. B., mano galva, išryškina šios visų žmonių problemos esmę. Cituoju:

„Jaučiu, kad turėčiau parašyti puikų romaną, rašyti daugybę laiškų, draugauti su daugiau įdomių kaimynystėje gyvenančių žmonių, rengti daugiau pobūvių, daugiau laiko skirti savo intelektualiniams poreikiams, žaisti su savo vaikais, mylėtis su žmona, dažniau eiti į pėsčiųjų žygius, nuvykti į Kongą, tapti radikalu, bandančiu įkvėpti revoliucines nuotaikas visuomenei, rašyti pasakas, nusipirkti didesnį katerį, daugiau plaukioti jachta, degintis saulėje ir maudytis, parašyti knygą apie Amerikos romaną, vaizduojantį šelmių nuotykius, šviesti savo vaikus namie, būti geresniu universiteto dėstytoju, ištikimu draugu, dosniau leisti pinigus, daugiau taupyti, gyventi turiningesnį gyvenimą išoriniame pasaulyje, gyventi kaip H. D. Toras ir nesižavėti materialinėmis vertybėmis, daugiau žaisti tenisą, praktikuoti jogą, medituoti, kasdien daryti tuos prakeiktus Kanados karinių oro pajėgų pratimus, padėti žmonai atlikti ruošą, užsidirbti pinigų prekiaujant nekilnojamuoju turtu ir... ir taip toliau.

Ir daryti visa tai rimtai, žaismingai, dramatiškai, stojiškai, džiugiai, romiai, moraliai, abejingai — kaip D. H. Lorensas, Polas Niumenas, Sokratas, Čarlis Braunas, Supermenas ir Pogas.

Bet tai absurdiška. Kai darau bet kurį iš šių dalykų, vaidinu vieną iš šių vaidmenų, kiti „aš“ būna nepatenkinti. Turite padėti man patenkinti vieną savastį taip, kad kitos irgi jaustųsi nesančios užmirštos. Priverskite jas užsičiaupti. Turite padėti man suimti save į rankas ir liautis skiedus visam pasauliui, užuot iš tikrųjų ką nors darius.“

Daktaras Rainhartas pakėlė akis ir nusišypsojo.

— Mūsų vakarietiškos psichologijos mokyklos bando spręsti O. B. problemą skatindamos jį išsiugdyti vieną visapusišką asmenybę, slopinti jo prigimtinį daugialypumą ir sukurti vienintelę dominuojančią savastį, kuri kontroliuotų kitas. Šis totalitarinis sprendimas reiškia, kad nuolatos turi būti išlaikoma didžiulė energijos armija, gniaužianti menkesnių „aš“ pastangas perimti valdžią. Taigi nuolatinė normalios asmenybės būsena yra maištas.

— Šiuose žodžiuose yra dalis tiesos, — bandydamas padėti tarė daktaras Eksternas.

— Kauliukų teorija skirta totalitarinei asmenybei nuversti ir...

— Masėms reikia stipraus vado, — pertarė daktaras Munas.

Stojo tyla, kurią drumstė tik netolygus jo kvėpavimas.

— Tęskite, — paragino daktaras Veinbergeris.

— Tik tiek dabar norėjau pasakyti, — atsakė daktaras Munas uždarydamas raudonų savo akių žaizdrų sklendes ir lėtai imdamas linkti prie daktaro Mano peties.

— Tęskite, daktare Rainhartai, — tarė daktaras Veinbergeris. Nors jo veidas buvo bejausmis, rankos glamžė priešais gulinčius popierius it aštuonkojai, maitojantys kalmarus.

Daktaras Rainhartas žvilgtelėjo į savo laikrodį ir kalbėjo toliau:

— Ačiū. Mūsų metafora — o ji tokia pat moksliškai tiksli ir aiški kaip garsusis Froido teiginys apie superego, ego ir id — taigi mūsų metafora tvirtina, kad anarchiškas, atsitiktinumo vadovaujamas žmogus iš tikrųjų yra valdomas geraširdžio despoto — Kauliuko. Ankstyvose terapijos stadijose tik vienas kitas asmenybės aspektas gali pasiūlyti save kaip variantą Kauliukui. Bet mokiniui tobulėjant vis daugiau savasčių, troškimų, vertybių ir vaidmenų gauna galimybę egzistuoti; žmogus auga, plečiasi, tampa lankstesnis, įvairesnis. Svarbiųjų savasčių gebėjimas nuversti Kauliuką menkėja ir pranyksta. Asmenybė sunaikinama. Žmogus tampa laisvas. Jis...

— Nematau reikalo leisti daktarui Rainhartui tęsti, — netikėtai atsistodamas tarė daktaras Veinbergeris. — Nors, kaip šitaip pagalbiai pažymėjo daktaras Eksternas, šiuose žodžiuose esama dalies tiesos, teiginį, esą sunaikinta asmenybė yra protinės sveikatos laidas, galima atmesti aprioriškai. Tepriminsiu jums, ponai, pirmą daktaro Mano genialaus vadovėlio apie psichikos sutrikimus sakinį: „Jei žmogus turi stiprų savo tapatybės, visa ko pastovumo ir vienalypės savasties jausmą, jis bus saugus.“

Jis nusišypsojo daktarui Manui.

— Todėl siūlau...

— Būtent, — tarė daktaras Rainhartas. — Tiksliau, būtent, pone. Jis visada atmetamas aprioriškai, o ne empiriniu pagrindu. Mes niekados praktiškai nepatikrinome galimybės, kad stiprus žmogus pajėgus sunaikinti savo asmenybę ir tapti įvairiapusiškesnis, laimingesnis ir kūrybingesnis, negu buvo iki tol. Pirmasis mūsų vadovėlio sakinys skambės taip:, Jeigu žmogui pavyksta įtikėti savo nenuoseklumu ir nepatikimumu, visa ko nepastovumu ir daugialypiu, jokios sistemos neturinčiu savasčių chaosu, jis kuo puikiausiai jausis daugiasluoksnėje visuomenėje. Jis bus linksmas...“

— Mes turime daugybę įrodymų, kas nutinka sunaikinus asmenybę, — tyliai pertarė daktaras Koblstounas. — Mūsų psichiatrijos gydyklos sausakimšai prigrūstos žmonių, jaučiančių daugialypių, jokios sistemos neturinčių savasčių chaosą.

— Taip, turime, — ramiai atsakė daktaras Rainhartas. — Bet kodėl tie žmonės ten?

Į šį klausimą niekas neatsakė, tad palaukęs, kol daktaras Veinbergeris vėl atsisėdo, daktaras Rainhartas tęsė:

— Savo gydymo metodais bandėte įdiegti jiems vienalypės savasties pojūtį, bet jums nepavyko. O gal troškimas nebūti vienalypiam, nebūti vienašmeniam, turėti daugiau negu vieną asmenybę yra natūralus ir esminis žmogaus troškimas mūsų daugiasluoksnėse visuomenėse?

Vėl stojo tyla, tik daktaras Munas garsiai alsavo, o daktaras Veinbergeris irzliai bandė atsikrenkšti.

— Kaskart, kai žvelgiu į pastarųjų šimto metų Vakarų psichoterapijos metodus, — toliau aiškino daktaras Rainhartas, — man atrodo neįtikėtina, kad niekas nepripažįsta, jog jais beveik niekada nepavyko išgydyti nelaimingų žmonių. Kaip pažymi daktaras Raimondas Feltas: „Santykis tarp savaiminės simptomų remisijos ir įvairių psichoterapijos mokyklų atstovų tariamai išgydytų ligonių iš esmės nepakito per visą dvidešimtą amžių.“

Kodėl mūsų pastangos išgydyti neurozes dažniausiai baigiasi nesėkme? Kodėl civilizacija skleidžia žmonėms nelaimės pojūtį greičiau, negu mes sugebame kurti naujas teorijas apie jo kilmę ir kaip jį įveikti? Mūsų klaida darosi akivaizdi. Iš paprastų, vieningų, stabilių praeities visuomenių mes paveldėjome idealaus žmogaus įvaizdį, kuris visiškai netinka mūsų sudėtingoms, chaotiškoms, nestabilioms, daugybę skirtingų vertybių pripažįstančioms urbanistinėms šių dienų civilizacijoms. Mes darome prielaidą, kad „sąžiningumas“ ir „atvirumas“ yra svarbiausia sveikų santykių tarp žmonių sąlyga, o atgyvenusi mūsų laikų etika žiūri į melą ir vaidybą kaip į blogį.

— Daktare Rainhartai, bet nejaugi jūs... — buvo bepradedąs daktaras Koblstounas.

— Taip, pone. Apgailestauju, bet turiu pasakyti, kad kalbu rimtai. Šiandieninės mūsų visuomenės pagrindą sudaro prieštaringi melai. Žmogus, gyvenęs paprastoje, stabilioje, vienu melu tikinčioje visuomenėje, tą vienintelio melo sistemą paversdavo vieningos savasties dalimi ir puikuodavosi ja tikįs iki gyvenimo pabaigos. Jam neprieštaraudavo nei draugai, nei kaimynai, o jis pats nenujausdavo, kad devyniasdešimt aštuoni procentai jo įsitikinimų yra iliuzijos, kad jo vertybės dirbtinės, tik savo paties pripažįstamos ir kad dauguma jo troškimų komiškai niekingi.

Mūsų daugybe melų pagrįstoje visuomenėje žmogus savasties dalimi paverčia prieštaringų melų chaosą, o draugai ir kaimynai kasdien jam primena, kad jo įsitikinimai nėra tokie pat kaip visų, kad jo vertybės — asmeniškos ir tik jo paties pripažįstamos ir kad jo troškimai dažnai būna niekingi. Privalome suvokti, kad prašyti tą žmogų būti sąžiningą ir ištikimą sau, kai nesuderinamos jo savastys turi daugybę prieštaringų atsakymų į daugelį klausimų — patikimas ir pigus būdas išvaryti jį iš proto.

Kita vertus, kad išvaduotume jį iš šio nesibaigiančio konflikto, turime jį skatinti atsipalaiduoti, vaidinti, apsimetinėti, meluoti. Turime duoti jam priemonių šiems gebėjimams lavinti. Jis turi tapti kauliukų žmogumi.

— Girdėjot? Visi girdėjot? — įsiterpė daktaras Pirmanas. — Jis ką tik prisipažino propaguojąs gydymo metodą, skatinantį meluoti. Ar visi girdėjot, ką jis sakė?

— Ačiū jums, daktare Pirmanai. Kaip suprantu, mes klausėmės daktaro Rainharto, — tarė daktaras Veinbergeris vėl maigydamas popierius priešais save. — Galite tęsti, daktare Rainhartai.

Daktaras Rainhartas žvilgtelėjo į savo laikrodį ir kalbėjo toliau:

— Kai visi žmonės meluoja jau vien todėl, kad gyvena daugybe melų pagrįstoje visuomenėje, tik nesveiki stengiasi būti sąžiningi ir tik labai nesveiki reikalauja sąžiningumo iš kitų. Žinia, psichologai ragina pacientus būti nuoširdžius ir sąžiningus. Tokie metodai...

— Jeigu mūsų metodai tokie blogi, kodėl mūsų pacientai apskritai taisosi? — piktai paklausė daktaras Veinbergeris.

— Todėl, kad mes raginame juos vaidinti naujus vaidmenis, — bemat atsakė daktaras Rainhartas. — Pirmiausia — „būnant sąžiningiems“, bet taip pat jaučiantis prasikaltus, nusidėjus, esant engiamiems, įžvelgiant kažką nauja, jaučiantis esant seksualiai išsivadavusiems ir taip toliau. Aišku, pacientas ir gydytojas tariasi benusigauną prie tikrųjų troškimų, bet iš tiesų jie tik išvaduoja naujas, kitokias savastis ir leidžia joms reikštis.

— Taikliai pasakei, Lukai, — tarė daktaras Eksternas.

— Toks naujų vaidmenų atlikimas katastrofiškai suvaržo žmogų. Pacientas spaudžiamas nusigauti iki „tikrųjų“ savo jausmų, taigi būti vienalypis ir vientisas. Kai ieškodamas „tikrosios savasties“ jis aptinka neišgyventus vaidmenis, trumpą laiką jis gali jaustis išsivadavęs, bet vos tik jį paragina aukštinti kokią naują savastį kaip tikrąją, jis vėl pasijunta įkalintas ir skilęs į dalis. Kauliukų terapija pripažįsta tai, ką visi žinome, bet mielai užmirštame: žmogus yra daugialypis.

— Žinoma, žmogus yra daugialypis, — atsakė daktaras Veinbergeris staiga trenkdamas kumščiu į stalą. — Bet visa civilizacijos esmė yra laikyti žagintoją, žmogžudį ir sukčių užrakintus, bejėgius. Jūs tarsi sakote, kad turime atrakinti narvą ir leisti visiems mumyse glūdintiems žudikams laisvai vaikščioti.

Daktaras Veinbergeris irzliai patraukė kairį petį, ir inertiškas daktaro Muno kūnas pradėjo lėtą kelionę savo orbita, kol atsirėmė į minkštesnį, bet ne mažiau suirzusį daktaro Mano petį.

— Taigi, Lukai, — tarė daktaras Manas iš anapus stalo šaltai žvelgdamas į daktarą Rainhartą. — Gal kiekviename mūsų ir slypi kvailys, bet tai dar ne pagrindas leisti jam pasireikšti.

Daktaras Rainhartas dirstelėjo į savo laikrodį, atsiduso, išsitraukė kauliuką, mestelėjo jį dešine ranka į kairį delną ir pasižiūrėjo.

— Eina šikt, — nusikeikė jis.

— Atleiskit, ką jūs sakėt? — paklausė daktaras Koblstounas.

— Sumanymas išlaisvinti žagintoją, žmogžudį ir kvailį atrodo pamišėliškas kalėjimo prižiūrėtojui, kuris vadinamas normalia, protinga asmenybe, — tęsė daktaras Rainhartas. — Visai kaip sumanymas išlaisvinti pacifistą atrodo pamišėliškas žmogžudyje glūdinčiai kalėjimo prižiūrėtojo asmenybei. Tačiau normali asmenybė šiandien — tai frustracijos, nuobodulio ir nevilties pavyzdys. Kauliukų terapija — vienintelė teorija, siūlanti visas tas negeroves išnaikinti.

— Bet socialiniai padariniai... — buvo bepradedąs daktaras Koblstounas.

— Socialiniai kauliukų žmonių nacijos padariniai iš esmės yra nenuspėjami. Socialiniai normalių asmenybių nacijos padariniai akivaizdūs: vargas, konfliktai, smurtas, karai ir visuotinis liūdesys.

— Bet aš vis tiek nesuprantu, kodėl jūs nusistatęs prieš sąžiningumą, — neatlyžo daktaras Koblstounas.

— Sąžiningumas ir atvirumas? — tarė daktaras Rainhartas. — O varge! Tai blogiausia, kas gali būti normaliame žmonių bendravime. „Ar tu mane myli?“ Į šį absurdišką klausimą, būdingą mūsų ligotiems protams, visada reikia atsakyti: „Dieve, NE!“ arba „Mano meilė — daugiau negu paprasta tikrovė — ji įsivaizduojama.“ Kuo daugiau žmogus stengiasi būti sąžiningas ir nuoširdus, tuo labiau suvaržytas ir užsidaręs jis būna. Į klausimą „Kokie tikrieji tavo jausmai man?“ visuomet reikia atsakinėti smūgiu į dantis. Bet jeigu žmogaus paklaustų: „Papasakok man su išmone ir vaizduote, ką man jauti“, jo nevaržytų tas neurotinis vienatvės ir tiesos poreikis. Jis galėtų išreikšti bet kurią iš savo prieštaringų savasčių — aišku, po vieną vienu metu. Jis galėtų suvaidinti kiekvieną vaidmenį iki galo. Jis ir jo šizofrenija nekonfliktuotų.

Daktaras Rainhartas atsistojo.

— Neprieštarausite, jei aš pramankštinsiu kojas? — paklausė jis.

— Prašom, — atsakė daktaras Veinbergeris.

Daktaras Rainhartas ėmė vaikštinėti pirmyn atgal priešais ilgąjį stalą, ir kurį laiką jo žingsnių tempas sutapo su daktaro Muno svyravimo tarp dviejų kolegų pečių.

— O dabar — kaip visa tai veikia praktiškai, — vėl prašneko daktaras Rainhartas. — Pradėti kauliukų terapiją su pacientu nelengva. Šiandien jis priešinasi atsitiktinumui taip pat stipriai, kaip prieš septyniasdešimt metų buvo priešinamasi Froido seksualinei mitologijai. Kai prašome tipiško nelaimingo amerikiečio leisti ką nors nuspręsti kauliukams, jis sutinka tik tokiu atveju, kai mano, kad tai tėra laikinas žaidimas. Kai jis pamato, kad aš iš tikrųjų tikiuosi jį grįsiant svarbius sprendimus atsitiktinumu, jis neišvengiamai myža į kelnes.

Perkeltine prasme. Dažniausiai šis pradinis pasipriešinimas — mes vadiname jį myžimu į kelnes — prasidėjus terapijai įveikiamas.

Mes turime pradėti nuo banaliausių dalykų. Nėra jokių sričių, kuriose psichotikas galėtų elgtis spontaniškai ir originaliai. Neurotikas šiek tiek tokių sričių turi, o normalūs, „sveiki“ žmonės kaip jūs — vos vieną kitą. Visas kitas sritis valdo asmenybės diktatūra. Kauliukų terapijos, kaip ir pasaulinės revoliucijos, paskirtis — išplėsti tokias laisvas teritorijas.

Mes pradedame dirbti nuo sričių, kurios nekelia didelės grėsmės normaliai asmenybei. Kai pacientas supranta pagrindines taisykles ir pajunta žaismingą terapijos dvasią, leidžiame daryti kauliukams ir kitų sričių sprendimus.

— Ką konkrečiai su kauliukais daro jūsų pacientai? — paklausė daktaras Koblstounas.

— Pirmiausia leidžiame kauliukams daryti sprendimus už pacientą, kai jis pats dvejoja. „Miške keliukas išsišakojo į du; Kauliuko nurodytu aš nuėjau ir dėl to nė kiek nesigailiu.“ Šitaip rašė Raudonkepuraitė ir šitaip turime elgtis visi. Pacientai bemat įpranta naudoti kauliukus šiuo tikslu.

Be to, išmokome juos panaudoti kauliukus kaip veto. Kaskart, kai jie nori ką nors daryti, prašome jų paridenti kauliuką, ir jeigu atsiverčia šešakė, tai būna draudimas — jie turi prašyti kauliuko išrinkti jiems ką nors kita. Veto — puikus, bet skausmingas metodas. Dauguma mūsų savo gyvenime einame žingsnis po žingsnio mechaniškai, negalvodami. Mes studijuojame, rašome, valgome, flirtuojame, sanguliaujame, dulkinamės todėl, kad tokie nusistovėję mūsų įpročiai. Staiga kauliukas šmaukšt parodo veto ir mus pažadina. Teoriškai mes stengiamės sukurti nuo atsitiktinumo visiškai priklausomą žmogų, kuris neturėtų jokių įpročių ar elgesio dėsningumų, per dieną nevalgytų nė karto arba valgytų šešis septynis sykius, miegotų kada pakliūva, sekso požiūriu reaguotų atsitiktinai į vyrus, moteris, šunis, dramblius, medžius, arbūzus, sraiges ir taip toliau. Aišku, praktikoje mes tokių tolimų tikslų sau nekeliame.

Iš pradžių mes tik leidžiame pacientui nuspręsti, kaip jis naudos kauliuką. Aišku, anksčiau ar vėliau jis įlenda į kokią kauliukų gyvenimo kertę ir noriai leidžia kauliukams žaisti. Jeigu jo nepastūmėsi, jis neišlįs iš tos kertės niekada.

— Kaip jūs įveikiate paciento nenorą plačiau naudoti kauliukus? — paklausė daktaras Koblstounas. Jis atrodė susidomėjęs.

Daktaras Rainhartas sustojo prieš jį ir nusišypsojo.

— Norėdami įveikti šį antrinį pasipriešinimą — vadiname jį vidurių užkietėjimu — dažniausiai taikome bauginimo metodą. Mes liepiame pacientui mesti kauliukus dėl didžiausios jo problemos: „Duok kauliukams galimybę, kad atsigulsi į lovą su savo motina ir ją grabinėsi.“ „Leisk kauliukams nuspręsti, ar pasakyti: „Eik šikt, tėtuk.“ „Paridenk kauliukus, kad sužinotum, ar sudegint savo dienoraščius.“

— Kas tada atsitinka?

— Dažniausiai pacientas apsišika arba nualpsta, — atsakė daktaras Rainhartas ir vėl pradėjo vaikštinėti nudelbęs akis į grindis. — Bet kai jis atitoksta, pasiūlome jam ką nors ne taip baisaus, bet vis tiek iš srities, esančios už ankstesnio jo kauliukų gyvenimo ribų. Jau vien iš dėkingumo jis sutinka.

Daktaro Rainharto veidas nušvito ir jis vaikštinėdamas nusišypsojo kiekvienam iš daktarų.

— Tuomet pradžia padaryta. Mes tikimės, kad nė mėnesiui nepraėjus pacientas pajus išsilaisvinimo ekstazę, atsisakys kauliukų terapijos arba jį ištiks psichozės priepuolis. Pastarąjį sukelia jo nenoras prisipažinti, kad jis gali veikti, gali keistis, gali kažkaip bandyti įveikti savo problemas. Jis negali susitaikyti su faktu, kad yra laisvas, o ne bejėgis, apgailėtinas padaras, kokiu save klaidingai laiko.

Pacientas pajunta išsilaisvinęs, kai suvokia, kad siaubingas jo problemas įmanoma išspręsti, bet dėl jų jam pačiam nebereikia nerimauti: jos perkeltos ant kvadratinių kauliukų pečių. Tada jį apima ekstazė. Kai būtinybė spręsti iš klaidingai suvokiamo „aš“ perduodama kauliukams, pacientas patiria esąs atsivertęs ar išgelbėtas. Kažkas panašaus nutinka, kai žmonės, ką tik tapę krikščionimis, atiduoda savo sielą Kristui ar Dievui arba kai dzenbudizmo ar daosizmo sekėjai pasiaukoja dao. Tokiais atvejais žmogus nustoja apgaudinėjęs save, kad yra pats sau šeimininkas, ir pasiduoda jėgai, kurią junta esant už savasties ribų.

Leiskite jums pacituoti, ką vienas iš mūsų kauliukų mokinių parašė apie savo potyrius.

Daktaras Rainhartas grįžo prie savo kėdės, išsitraukė iš portfelio kelis lapus ir ėmė iš vieno skaityti.

Buvo nuostabu. Pojūtis buvo tikrai religinis, kažkoks dvasinis. Staiga aš nustojau nervintis dėl to, kad žaginu mažas mergaites ir anališkai santykiauju su mažais berniukais. Aš lioviausi priešinęsis ir visą tą maišatį atidaviau į kauliukų rankas. Kai jie įsakydavo žaginti, žagindavau, kai įsakydavo susilaikyti — susilaikydavau. Juokų darbas. Kai jie liepia man skristi į Peru, skrendu į Peru. Jausmas, kad esu ligi tol nematytame filme. Jis be galo įdomus, o aš — jo žvaigždė. Pastaruosius du mėnesius net nesivarginau siūlyti kauliukams mažų mergaičių ar mažų berniukų variantus. Kiti dalykai tokie įdomūs, kad tam tiesiog nenoriu švaistyti jėgų.

Daktaras Rainhartas padėjo lapą ant savo kėdės ir vėl ėmė vaikščioti po kambarį.

— Aišku, nemažai laiko praeina, kol mūsų mokiniai pasiekia tokį laisvės lygmenį. Iš pradžių ridendami kauliukus jie galvoja: „Man reikės valios stiprybės tai padaryti.“ Blogai. Būtina atsisakyti iliuzijos, kad ego kažką kontroliuoja ar turi „valios stiprybę“. Iš pradžių mokinys turi suprasti, kad jo ryšys su kauliukais yra kaip kūdikio ant guminio plausto patvinusioje upėje: kiekvienas upės stumtelėjimas yra malonus; kūdikiui nereikia žinoti, kur jis plaukia ar kada atplauks — jei apskritai atplauks. Svarbiausia — judėjimas. Paskui mokinys turi pasiekti tokį lygį, kada jis su Kauliuku ims žaisti vienas su kitu. Negali sakyti, kad žmogus tapo lygus Kauliukui — tiesiog žmogaus indas dabar toks prisipildęs Kauliuko Dvasios, kad iš esmės jis tapo Šventu Įrankiu, Antru Kubu. Mokinys virto Kauliuku.

Daktaras Rainhartas akimirką nustojo žingsniavęs ir įdėmiai nužvelgė savo klausytojus. Jį vis labiau jaudino jo paties žodžiai, o penki daktarai prie stalo spoksojo į jį su vis pagarbesne baime — išskyrus daktarą Muną, kuris pražiota burną vis dar miegojo, atsišliejęs į daktarą Maną.

— Tiesą sakant, gal aš per greitai jums aiškinu, — vėl prabilo daktaras Rainhartas. — Gal turėčiau jums papasakoti apie kai kuriuos mūsų pratimus su kauliukais. Pavyzdžiui, apie emocinę ruletę. Mokinys išvardija šešias įmanomas emocijas, leidžia kauliukui išrinkti vieną, o paskui perteikia ją kiek įmanydamas įtaigiau mažiausiai dvi minutes. Ko gero, tai naudingiausias iš kauliukų pratimų — jis leidžia mokiniui išlieti visokius seniai slopinamus jausmus, kurių jis paprastai nė nežinojo turįs. Rodžeris Mitersas pranešė, kad vienas jo kauliukų mokinys po dešimties minučių kauliuko įsakytos meilės konkrečiai merginai liko ją įsimylėjęs ir netgi vėliau vedė.

Daktaras Rainhartas stabtelėjo ir geraširdiškai nusišypsojo daktarui Veinbergeriui.

— O štai Horacijaus Aldžerio-Haklberio Fino žaidime, — pasakojo toliau daktaras Rainhartas, — kauliukas vienodais tarpais nusprendžia, ar studentas turi įtemptai dirbti, daug pasiekti ir būti fantastiškai produktyvus, ar mušti dinderį, tinginiauti ir nieko neveikti. Atliekant šį pratimą geriau duoti vienam vaidmeniui mažai laiko, tada sunkaus darbo absurdiškumas gražiai kaitaliojasi su bandymo dykinėti ir nieko neveikti absurdiškumu.

— Daktare Rainhartai, — pertarė jį daktaras Veinbergeris gniauždamas kumštyje suglamžytus popierius, — būtų gerai...

— Luktelkit, truputį luktelkit! Rusiška ruletė. Turim du variantus. Pirmas: mokinys sugalvoja nuo trijų iki šešių nemalonių galimybių ir ridena kauliuką išsiaiškinti, kuri jam teks. Antras: mokinys sugalvoja labai įdomią galimybę, tarkime, mesti darbą, įžeisti motiną ar sutuoktinį, apiplėšti banką, nužudyti žmogų — ir duoda menkutę tikimybę, kad kauliukas pasirinks ją.

Ši antra rusiškos ruletės forma yra vienas geriausių mūsų pratimų su kauliukais. Daktarą Rainholtą Budvirą jis išgydė nuo nenormalios mirties baimės, nors jo atvejis atrodė beviltiškas. Kas rytą jis išsitraukdavo revolverį, užtaisytą viena kovine kulka, pasukdavo būgnelį, prisikišdavo vamzdį prie smilkinio ir mesdavo du kauliukus. Jei iškrisdavo po akį, jis nuspausdavo gaiduką. Taigi kas rytą tikimybė, kad jis mirs, buvo tik viena iš dviejų šimtų šešiolikos.

Nuo tos akimirkos, kai sužinojo apie šį kauliukų pratimą, daktaro Budviro mirties baimė pranyko; jis pajuto lengvumą, kurio nebuvo patyręs nuo mažų dienų. Netikėta jo mirtis praėjusią savaitę einant trisdešimtuosius metus — tragiška netektis.

Daktaro Rainharto akys už akinių lęšių žvilgėjo, kai jis žiūrėjo į kiekvieną teisėją paeiliui. Tada jis prašneko vėl:

— Dar turim pratimą K — šitaip pavadintą iškilaus vokiečių kilmės Amerikos tyrėjo daktaro Abrahamo Krumo garbei.

Daktaras Rainhartas nusišypsojo daktarui Manui.

— Mokinys išvardija šešis vaidmenis ar tapatybes, kuriuos pasirenka laikotarpiui nuo kelių minučių iki savaitės ar ilgiau. Pratimas K — sėkmingo kauliukų gyvenimo laidas. Jei mokinys atlieka jį kasdien po porą valandų ar po dieną visą savaitę, tai požymis, rodantis, kad jis gali tapti visaverčiu kauliukų žmogumi.

Aišku, artimieji ir draugai mano, kad tai požymis, rodantis, jog mokinys kraustosi iš proto, o jo psichoanalitikas jau išsikraustė, tačiau norint tapti kauliukų žmogumi būtina išmokti nepaisyti abejonių ir patyčių. Daktaras Famas man papasakojo, kad vienas jo mokinys vis ilgiau atlikdavo pratimą K — iš pradžių tik valandą, o galop — net dvidešimt tris per parą, o vaidmenis kaitaliojo kiekvieną savaitės dieną, išskyrus sekmadienį, nes tada ilsėdavosi. Iš pradžių jo draugus ir artimuosius iš baimės ir įniršio ko neištikdavo isterija, bet kai mokinys paaiškino, ką darąs, jie ėmė apsiprasti. Po kelių mėnesių jo žmona ir vaikai per pusryčius tepaklausdavo, kas jis šiandien esąs, ir atitinkamai prisitaikydavo. Kadangi tarp daugybės jo vaidmenų buvo švento Simono Stulpininko, Gretos Garbo, trejų metų berniuko ir Džeko Skerdiko, jo šeimos nariai nusipelno didžiulės pagarbos už savo psichologinį brandumą — duok, Dieve, jiems amžiną atilsį.

Daktaras Rainhartas nustojo vaikštinėti ir rimtai, nuoširdžiai pažiūrėjo tiesiai daktarui Manui į akis.

Daktaras Manas be jokios išraiškos pažiūrėjo į jį, bet staiga išraudo. Daktaras Rainhartas dirstelėjo į grindis ir vėl ėmė vaikštinėti po kambarį.

— Turbūt suprantate, — tarė jis, — kad kauliukų terapija kaip ir visi stiprūs vaistai turi ne itin pageidautinų šalutinių poveikių.

Pavyzdžiui, dažnam mokiniui ateina į galvą mintis, kad kauliukai turi nuspręsti, ar jam tęsti terapiją. Kadangi šiam variantui jis suteikia didelę tikimybę, kauliukai anksčiau ar vėliau liepia jam terapiją nutraukti. Kartais jie įsako jam grįžti. Paskui vėl nutraukti. Kartais jie liepia apmokėti gydymo sąskaitą, kartais neliepia. Reikia pripažinti, kad kauliukų mokiniai kaip pacientai yra kiek nepatikimi. Tačiau jūs nudžiugsite išgirdę, kad kuo nepatikimesnis tampa mokinys, tuo tikriausiai mažiau jam trūksta, idant visiškai pasveiktų.

Antras šalutinis poveikis yra tas, kad mokinys išdarinėja keistus dalykus, šitaip patraukdamas dėmesį į save ir neišvengiamai į savo psichiatrą.

Be to, trečioje pasipriešinimo stadijoje mokinys gali bandyti užmušti savo psichiatrą.

Daktaras Rainhartas sustojo priešais daktarą Pirmaną ir, geraširdiškai žvelgdamas į jo nusuktas akis, tarė:

— Paprastai to reikia išvengti.

Daktaras Rainhartas vėl pradėjo žingsniuoti po kambarį.

— Ketvirtas šalutinis poveikis yra tas, jog mokinys reikalauja, kad psichoanalitikas taip pat patikėtų sprendimus kauliukams. Jeigu gydytojas sąžiningai parenka galimybes, tikėtina, kad jam teks daryti kai ką nesuderinama su mediko etika. Reikia pripažinti: kuo daugiau mediko etikos normų pažeidžia gydytojas, tuo didesnę pažangą daro pacientas.

Daktaras Rainhartas stabtelėjo tolimajame kambario gale, dirstelėjo į savo laikrodį, vėl paržingsniavo prie stalo ir praeidamas pro savo teisėjus rimtai pažvelgė kiekvienam į veidą.

— Prognozė, — tarė jis. — Turbūt norite išgirsti apie prognozę. Dauguma mokinių, pradedančių kauliukų terapijos kursą, yra normalūs, niekuo iš kitų neišsiskiriantys nelaimingi amerikiečiai. Maždaug kas penktas neįveikia myžimo į kelnes stadijos ir iškrenta iš terapijos nepraėjus dviem savaitėms. Dar tiek pat periodiškai kamuoja vidurių užkietėjimas ir jie ištempia tik iki dviejų mėnesių. Dėl šios mokinių dalies nesame tokie tikri — galimas daiktas, kai kurie iš šių dingusiųjų iš terapijos pirmaisiais mėnesiais išsilaisvino ir jiems nebereikia psichoanalitiko tolesniam kauliukų gyvenimui.

Iš trisdešimt trijų mokinių, dirbusių su kauliukais ilgiau negu du mėnesius, šeši šiuo metu yra psichiatrijos gydyklose ir maža vilties, kad bus kada nors iš ten paleisti.

— Dieve brangus! — sušuko daktaras Koblstounas čiupdamas savo lazdelę nuo stalo, tarsi rengtųsi gintis.

— Tačiau jūs nudžiugsite išgirdę: nors vienas iš to šešeto jau pusantro mėnesio yra katatonijos būklės, kitų metų gegužės 13 dieną jis gali visiškai pasveikti. Paskutinis kauliukų sprendimas, užfiksuotas prieš pusantro mėnesio, rodo, kad jam buvo įsakyta sukelti sau katatonijos būseną ir likti tokios metus.

Daktaras Rainhartas sustojo priešais daktarą Koblstouną ir šiltai nusišypsojo bejausmiam senojo ligoninės direktoriaus veidui.

— Spėju, kad metams praėjus mokinys patirs „savaiminę visų simptomų remisiją“ ir po kelių savaičių bus išrašytas.

Prie stalo sėdintys daktarai dabar prasižioję spoksojo į daktarą Rainhartą.

— Matyt, kiti penki uždaryti į gydyklas tapo psichozių aukomis. Toks pavojus akivaizdžiai kyla, kai mokinys per greitai raginamas imtis sprendimų, susijusių su jautriomis jo gyvenimo sritimis. Vis dėlto psichoanalitikas laikosi nuomonės, kad daugumos šių mokinių asmenybė gerokai patobulėjo prieš ištinkant psichozei.

Daktaras Rainhartas vėl dirstelėjo į savo laikrodį ir ėmė berte berti žodžius:

— Iš likusių dvidešimt septynių pacientų, lankančių kauliukų terapijos sesijas daugiau negu du mėnesius, šešiolikos būklė vis dar kaitaliojasi nuo palaimos iki nervų sistemos pakrikimo; devyni, matyt, nuolatos yra be galo džiugiai nusiteikę, o du negyvi — taip sakant, žuvo atlikdami pareigą.

Daktaras Rainhartas sustojo kambario viduryje nugara į daktarą Eksteiną ir pasisuko į penkis savo teisėjus su malonia, romia šypsena veide.

— Tikėjomės geresnių rezultatų, — tarė jis, patylėjo, paskui tęsė: — Bet reikia pažymėti, kad dėl mūsų gydymo metodo neatsirado nė vieno gerai prisitaikiusio nelaimingo individo. Trisdešimt vienas kauliukų mokinys — visi likę gyvi — yra visiškai neprisitaikęs prie bepročių visuomenės. Taigi vilties yra, — švytėdamas baigė daktaras Rainhartas.

— Nematau reikalo leisti jam kalbėti toliau, — tyliai tarė daktaras Manas truktelėdamas dešinį petį, kad nustumtų daktarą Muną.

— Ko gero, jūs teisus, — pritarė daktaras Veinbergeris lygindamas prieš save gulinčius suglamžytus popierius.

— Kauliukų terapija ir pinigai, — prabilo daktaras Rainhartas ir vėl ėmė susikaupęs vaikštinėti po kambarį. — Nuo novatoriško Froido veikalo mažai buvo padaryta sprendžiant pinigų problemą. Kaip jūs, ponai, žinote, Froidas asocijavo pinigus su išmatomis ir įžvalgiai teigė, kad „šykštumas“ yra pastangos sulaikyti išmatas arba, cituojant jo nemirtingą posakį, „išsaugoti Nepriekaištingai Švarią Išangę“.

— Daktare Rainhartai, — pertarė jį daktaras Veinbergeris, — jei neprieštarausite, manau...

— Dar dvi minutės, — dirstelėjęs į savo laikrodį tarė daktaras Rainhartas. — Froidas postulavo, kad neurotikui jį paliekantys pinigai, išmatos, laikas ar energija yra netektis, dvasios — ar, tiksliau, išangės — tarša. Akivaizdu, kad bet kokios pastangos juos sulaikyti yra pasmerktos nesėkmei. Kaip itin taikliai sakė Erichas Fromas: „Neišvengiama žmogaus lemties tragedija yra ta, kad jis šika.“

Rimtame daktaro Rainharto veide ryškiai sužibo akys.

— Užmiršau, iš kurio čia veikalo. Akivaizdu, kad senais gydymo metodais šios dilemos buvo neįmanoma išspręsti. Tradicinė psichoanalizė žiūri į troškimą išsaugoti Nepriekaištingai Švarią Išangę kaip į neurotinį ir žalingą, o mes teigiame, kad šis troškimas, kaip ir visi kiti, yra geras ir pridaro bėdos tik tada, kai jo paisoma pernelyg nuolankiai. Iš tikrųjų individas privalo įprasti džiaugtis ir Nepriekaištingai Švaria Išange, ir pašalintais iš kūno šūdo gabalais.

Stovėdamas šalia daktaro Koblstouno jis įsirėmė į stalą prieš jį nepriekaištingai švariomis rankomis, aprengtomis nepriekaištingai sukirptomis rankovėmis.

— Mes siekiame ne šalinimo funkcijų suvaržymo, o džiugios jų atmainos: taip sakant, atsitiktinio vidurių užkietėjimo pramaišiui su viduriavimu ir turbūt nenuspėjamais normalaus tuštinimosi epizodais.

— Daktare Rainhartai, malonėkite... — bandė įsiterpti daktaras Koblstounas.

— Aišku, perkeltine prasme. Gydydami žmogų nuo maniakiško nerimo dėl pinigų, iš pradžių duodame jam paprastų kauliukų pratimų: jis, nelygu Kauliuko įgeidis, turi išleisti nedideles pinigų sumas arba jų neišleisti, be to, jis turi leisti Kauliukui nuspręsti, kaip tuos pinigus išleisti. Lėtai, bet nuosekliai mes didiname pinigų sumas.

— Gana, — tarė daktaras Veinbergeris atsistodamas ir atsisukdamas į daktarą Rainhartą — šis pasitraukė į šalį ir dabar stovėjo priešais jį. — Jūs pasakėte, ką norėjote, mes pakankamai išgirdome.

Daktaras Rainhartas žvilgtelėjo į savo laikrodį, paskui išsitraukė iš kišenės kauliuką ir į jį žvilgtelėjo.

— Jūs niekad nepriversite jo užsičiaupti, — tyliai tarė daktaras Manas.

— Sakyčiau, baigiau, — tarė daktaras Rainhartas, grįžo prie kėdės ir atsisėdo. Daktaras Eksternas spoksojo į grindis.

Daktaras Veinbergeris vėl pabandė išlyginti šūsnį suglamžytų popierių prieš save ir garsiai atsikrenkštė.

— Ką gi, ponai, — tarė jis. — Kol daktaras Rainhartas dar čia, manau, prieš pradedant balsuoti turėčiau paklausti jūsų, ar turite jam klausimų.

Jis pirma nervingai pasižiūrėjo į dešinę — ten daktaras Pirmanas šlykščiai šiepėsi, o daktaras Koblstounas rūsčiai spoksojo į bumbulą lazdos, suspaustos tarp kojų. Nė vienas nieko neatsakė. Tada daktaras Veinbergeris nervingai pasižiūrėjo į kairę — ten dar šiurkščiau ir netolygiau alsuodamas daktaras Munas iš lėto buvo belinkstąs nuo daktaro Mano prie pirmininko.

— Jis nebe žmogus, — labai tyliai pasakė daktaras Manas.

— Atleiskite, neišgirdau? — tarė daktaras Veinbergeris.

— Jis nebe žmogus.

— A... taip.

Daktaras Veinbergeris atsistojo.

— Tuomet jei nėra daugiau klausimų, turiu paprašyti daktaro Rainharto išeiti iš kambario, kad galėtume balsuoti mums iškeltu klausimu.

— Sakai, ne žmogus? — ramiai tarė daktaras Rainhartas nesistodamas nuo savo kėdės šalia daktaro Eksteino. — Aš ne žmogus — baisaus čia daikto. Bet kai žmonės tokie, kokie yra šiandien, ar žodžiai „ne žmogus“ gali būti laikomi įžeidimu? Jei pagalvosime apie normalų, kasdienį, įprastą žmogaus žiaurumą turguje, negrų kvartale, šeimoje, kare, tie žodžiai tereiškia, kad mano veiksmai nenormalūs, o ne kad jie smerktini moralės požiūriu.

— Daktare Rainhartai, — tebestovėdamas pertraukė daktaras Veinbergeris, — gal malonėtumėt...

— Ką jūs — aš kalbu nesąmones vos valandą, leiskit man pabaigti.

Jis nieko nesakydamas spoksojo į daktarą Veinbergerį, kol pirmininkas iš lėto atsisėdo ant savo kėdės.

— Kančios, kurias sukelia mūsų veiksmai, padiktuoti kauliukų, akivaizdžiai yra niekai, palyginti su tuo, ką pridaro tiek pat racionalių, civilizuotų žmonių. Kauliukų žmonės tėra blogio mėgėjai. Rodos, jus, vyručiai, trikdo tai, kad kitus žmones kartais valdo ne ego, o kauliukų motyvuota savastis. Jus pribloškia, kad retkarčiais mūsų sukelta kančia tarsi atsiperka. Jums mielesnė tikslinga, nuosekli, gerai apgalvota kančia. Mintis, kad mes sukuriame meilę, nes kauliukai mums taip liepia, kad parodome meilę, kad išgyvename meilę vien per atsitiktinumą, daužo į šipulius jūsų iliuzijas dėl žmogaus prigimties.

Kai daktaras Veinbergeris vėl buvo besistojąs nuo kėdės, daktaras Rainhartas tik pakėlė savo didžiulę dešinę ranką ir ramiai tęsė:

— Bet kokia yra ta žmogaus prigimtis, kurią jūs taip galvotrūkčiais puolate ginti? Pasižiūrėkite į save. Kur dingo jumyse buvęs tikras išradėjas? Ar meilužis? Ar nuotykių ieškotojas? Ar šventasis? Ar moteris? Jūs juos nužudėte. Pažiūrėkite į save ir paklauskite: „Ar tai Dievo atvaizdas, pagal kurį Jis sukūrė žmogų?“

Daktaras Rainhartas pažiūrėjo į Pirmaną, paskui į Koblstouną, paskui į Veinbergerį, paskui į Muną ir galop į Maną.

— Šventvagystė. Dievas kuria, eksperimentuoja, įveikia kliūtis. Jis nesimurkdo išmatose, susikaupusiose Jo praeityje.

Daktaras Rainhartas įsikišo du popieriaus lapus atgal į portfelį ir atsistojo.

— Dabar aš išeinu, o jūs galite balsuoti. Bet atminkite: jūs visi potencialiai esate dvasios chameleonai, o iš visų iliuzijų, atimančių iš žmogaus dieviškumą, žiauriausia yra į akmenį panašų, slegiantį „savitumo“ ar „individualumo“ kiautą vadinti didžiausiu žmogaus laimėjimu. Tai tolygu girti laivą už jo inkarą.

Daktaras Rainhartas vienas nuėjo prie durų.

— Tikras kvailys, — tarė. — Keletas tikrų kvailių. Keletas vienoje kartoje, keletas vienoje tautoje. Kol nebuvo atrastas Kauliukas, apie tai negalėjai nė svajoti.

Paskutinį kartą nusišypsojęs — šįsyk daktarui Eksternui — jis išėjo iš kambario.

Keturiasdešimt devintas skyrius

[Kauliuko paliepimu surašytas Niujorko psichiatrų draugijos vykdomojo komiteto teisinių diskusijų inscenizavimas, paremtas daktaro Džeikobo Eksteino magnetofono įrašais ir parodymais.]

Kelias sekundes penki komiteto nariai sėdėjo tyloje, kurią drumstė tik šiurkštus, netolygus miegančio daktaro Muno alsavimas. Daktarai Veinbergeris, Koblstounas ir Manas spoksojo į duris, kurias išėjęs uždarė daktaras Rainhartas. Tylą nutraukė daktaras Pirmanas:

— Manau, turime baigti savo darbą.

— A... a... a... taip, — tarė daktaras Veinbergeris. — Balsavimas. Turime balsuoti.

Bet jis ir toliau spoksojo į duris.

— Ačiū Dievui, jis beprotis, — pridūrė jis.

— Balsavimas, — pakartojo daktaras Pirmanas savo šaižiu balsu.

— Taip, žinoma. Dabar mes balsuosime dėl daktaro Pirmano siūlymo mūsų komitetui pašalinti daktarą Rainhartą dėl išvardytų priežasčių ir prašyti JAV medikų asociacijos irgi imtis prieš jį veiksmų. Daktare Pirmanai?

— Aš balsuoju už savo siūlymą, — iškilmingai pareiškė jis pirmininkui.

— Daktare Koblstounai?

Senasis daktaras nervingai grabaliojo lazdelę, kurią laikė stačią tarp kojų, nematančiu žvilgsniu spitrindamas į tuščią daktaro Rainharto kėdę.

— Aš balsuoju „už“, — abejingai tarstelėjo jis.

— Du balsai už pašalinimą, — pranešė daktaras Veinbergeris. — Daktare Manai?

Daktaras Manas iš visų jėgų truktelėjo dešinį petį, ir daktaras Munas atsidūrė daugmaž vertikalioje padėtyje. Jo akys atsimerkusios sužibėjo ir palakstė į šalis.

— Aš vis dar manau, kad mes privalėjome paprašyti daktaro Rainharto patyliukais išeiti pačiam. Pro forma balsuoju „prieš“.

— Suprantu, Timai, — su užuojauta balse atsakė daktaras Veinbergeris. — O jūs, daktare Munai?

Daktaro Muno liemuo stengėsi išlikti tiesus; jo vokai iš lėto pakilo, atidengdami raudonas jo mirštančių akių žarijas. Iš jo veido galėjai pamanyti, kad jis iškentė visas visų žmonijos istorijoje gyvenusių mirtingųjų kančias.

— Daktare Munai, ar jūs balsuojate už siūlymą pašalinti žmogų, kurio klausėmės, ar prieš — tai yra leisti jam likti nariu?

Tūžmingos raudonos daktaro Muno akys atrodė vienintelės gyvos jo raukšlėtame, sunykusiame veide, bet jos spoksojo į nieką, o gal į praeitį ar į viską. Jis buvo prasižiojęs, iš burnos tįso seilės.

— Daktare Munai? — trečią kartą pakartojo daktaras Veinbergeris.

Lėtai — taip lėtai, kad jam prireikė trisdešimties ar keturiasdešimties sekundžių pabaigti judesį, daktaras Munas pakėlė rankas virš galvos, pabandė sugniaužti į kumščius, bet jam nelabai pavyko, o tada vis dar prasižiojęs trenkė į stalą priešais save.

— PRIEŠ! — suriaumojo jis.

Visi buvo priblokšti. Stojo tyla, ją drumstė tik į sprogimus panašus dabar jau visiškai padrikas daktaro Muno žiopčiojimas.

— Gal malonėsite paaiškinti, kodėl taip balsuojate? — po kurio laiko maloniai paklausė daktaras Veinbergeris.

Daktaro Muno liemuo buvo besudrimbąs ir vėl bepradedąs slinkti daktaro Mano peties link. Tūžmingos viską reginčios jo akys dabar buvo tik pusiau pramerktos.

— Akivaizdu, kodėl taip balsavau, — vargais negalais ištarė jis. — Tęskite.

Daktaras Veinbergeris atsistojo su oria šypsena veide.

— Kadangi dėl siūlymo pašalinti daktarą Rainhartą balsai pasiskirstė po lygiai — du „už“ ir du „prieš“ — pirmininkas privalo savo balsu nulemti balsavimo baigtį, — jis patylėjo ir apsimetė tvarkąs suglamžytus popierius prieš save. — Aš balsuoju „už“. Taigi trimis balsais prieš du daktaras Rainhartas pašalintas iš Niujorko psichiatrų draugijos. JAV medikų asociacijai bus nusiųstas laiškas...

— Procedūros klausimas, — pasigirdo silpnutis daktaro Muno balsas. Jo akys dabar buvo praviros vos per plyšelį, tarsi tam, kad aplinkiniai galėtų pamatyti tik mažytį jo raudono pragaro kampelį.

— Atleiskite, nesupratau? — nustebo pirmininkas.

— Pagal mūsų įstatus... žmogus, pateikęs kaltinimus kolegai, negali... balsuoti... už savo siūlymą.

— Ko gero, nesuprantu...

— Pats sukūriau šį įstatų punktą trisdešimt pirmaisiais, — gaudydamas kvapą aiškino daktaras Munas. Atrodė, kad jis bando atsistumti nuo daktaro Mano peties, bet stinga jėgų. — Kaltinimą pateikė Pirmanas — vadinasi, jis negali balsuoti.

Niekas nieko nesakė, tik retkarčiais įkvėpdamas gargė daktaras Munas.

— Tokiu atveju du balsai „už“, du „prieš“, — galop labai tyliai tarė daktaras Manas.

— Du „prieš“, vienas „už“, — pataisė daktaras Munas ir žūtbūtinėmis pastangomis pabandė įkvėpti oro, bet nepavyko — tik gargesys pasigirdo, tada pabaigė: — Komiteto pirmininkas gali balsuoti tik tais atvejais, kai balsai pasiskirsto po lygiai.

— Daktare Munai, — pralemeno daktaras Veinbergeris įsikibdamas į stalą, kad nualpęs nepargriūtų, — gal malonėtumėte apsigalvoti ar bent jau paaiškinti, kodėl šitaip balsuojate?

Raudonos mirštančių daktaro Muno akių žarijos sutvisko paskutinį kartą veide, kuris, rodės, iškentė visas visų žmonijos istorijoje gyvenusių mirtingųjų kančias.

— Akivaizdu, kodėl taip balsuoju, — atsakė jis.

Daktaras Veinbergeris ėmė lyginti priešais gulinčius suglamžytus popierius, kuriuos ką tik buvo sudėjęs į tvarkingą krūvelę.

— Daktare Munai, — vėl pralemeno jis. — Gal malonėtumėte apsigalvoti, idant... supaprastintume... supaprastintume... Daktare Munai! Daktare Munai!

Bet kambaryje tvyrojo kapų tyla.

Mirtina tyla.

Penkiasdešimtas skyrius

Į daktaro Muno mirtį atliekant pareigą Niujorko psichiatrijos pasaulis reagavo nevienodai — kaip ir į mano trumpalaikį išsigelbėjimą nuo lemties, kurios akivaizdžiai buvau nusipelnęs. Patyliukais savo noru išėjau iš Niujorko psichiatrų draugijos, bet daktaras Veinbergeris parašė asmeninį laišką JAV medikų asociacijos pirmininkui. Mano šalinimas iš elitinių civilizacijos sluoksnių vyko lėta, racionalia, biurokratine vaga.

Ko gero, mane būtų laikę uždarytą Kolbo klinikoje amžinai, bet mano psichiatras buvo Džeikas Eksternas, o Džeikas, kitaip negu dauguma kitų ambicingų, klestinčių daktarų, klausė tik Džeiko. Taigi, kai aš atrodžiau visiškai normalus (ėjo „Vėl būk normalus“ mėnuo), jis liepė mane išleisti. Net man tai atrodė neprotingas žingsnis.

Penkiasdešimt pirmas skyrius

— Lukai, tu esi šarlatanas, — šypsodamas ir žiūrėdamas pro mūsų virtuvės langus į seną daržinę ir nuodingųjų žagrenių laukus tarė man Fredas Boidas.

— Mmmm, — numykiau, kai Lilė praėjo pro mūsų stalą atsinešti maisto produktų.

— Aukščiausio lygio šarlatanas, meistriškas šarlatanas, bet vis tiek šarlatanas, — pridūrė jis.

— Ačiū, Fredai. Esi geras.

— Bėda ta, — pamerkdamas ne itin šviežią spurgą į drungną kavą aiškino jis, — kad kai kas iš to prasminga. Visas reikalas tampa nesuprantamas. Kodėl negalėtum būti tik visiškas kvailys ar šarlatanas?

— Hm. Niekados apie tai nepagalvojau. Turėsiu leisti Kauliukui apsvarstyti šį klausimą.

Lilė su panele Veliš parėjo iš kiemo su abiem vaikais, rėkiančiais joms pavymui ir bandančiais pagriebti iš Lilės maišus su maistu. Kai Lilė ištraukė dėželę su sausainiais ir padalijo po tris abiem vaikams, jie vėl išsprūdo į lauką ne itin nuoširdžiai ginčydamiesi, katras gavo didžiausią.

Panelė Veliš, apsirengusi baltais teniso marškinėliais ir palaidine, lyg kokia apkūnoka mergaitė nustraksėjo per kambarį atnešti šviežios kavos ir mums pažadėtų šviežių pyragaičių. Fredas nusekė ją žvilgsniu, atsiduso, nusižiovavo ir atsilošė su visa kėde, susidėjęs rankas ant pakaušio.

— Įdomu, kuo visa tai baigsis? — tarė jis.

— Kas? — paklausiau.

— Ta tavo kauliukų terapija.

— Kauliukas težino.

— Rimtai. Ką tu manai pasieksiąs?

— Pabandyk pats, — pasiūliau.

— Bandžiau — žinai. Pripažįstu: smagu. Bet Dieve brangus — jei rimtai į ją žiūrėčiau, turėčiau visiškai pasikeisti.

— Būtent.

— Bet aš patinku sau toks, koks esu.

— Ir tu man patinki, bet pradedi įgristi, — atsakiau. — Draugai mums patinka todėl, kad yra nepastovūs ir nenuspėjami. Mes itin vertiname tuos, kurie sugeba pasielgti netikėtai; jie žavi mus, nes intriguoja savo elgsenos mechanizmu. Po kurio laiko mes jį perprantame, ir jie mums vėl darosi nuobodūs. Privalai keistis, Fredai.

— Ne, jis nepasikeitė, — tarė Lilė atnešdama mums limonado, kavos pyrago, buteliuką vitaminų ir sėsdamasi stalūgalyje. — Lukas man patiko, koks buvo anksčiau, ir aš noriu, kad Fredas liktų toks, koks yra.

— Netiesa, Lile. Prieš man tampant Kauliukų Žmogumi, variau tau nuobodulį ir jauteisi nelaiminga. Dabar jautiesi nelaiminga, bet tau smagu. Tai jau pažanga.

Lilė papurtė galvą.

— Jei ne Fredas, kažin ar būčiau išgyvenusi, bet jis sugebėjo man parodyti, kas iš tikrųjų slypi už tavo elgsenos — nesveikas drambloto vaiko maištas.

— Fredai?!

— Luktelk, Lile, — tarė jis. — Aš toli gražu taip nemanau.

— Na, gerai, — nusileido Lilė. — Nesveikas drambloto vaiko, mokslo pirmūno ir šarlatano maištas.

— Čia jau geriau, — atsakė Fredas, ir mes visi nusijuokėme.

Panelė Veliš atnešė mums kavos ir su savo puodeliu atsisėdo ant kėdės prieš langą. Mes padėkojome, ji nusišypsojo ir atsikando didelį luistą cukruotos bandelės.

— Tiesą sakant, — tarė Lilė, — dabar, kai pasakei, ką sumanęs, ir kai nė velnio man neberūpi, man pasidarė įdomu. Turėjai papasakoti apie savo kauliukų gyvenimą anksčiau.

— Kauliukai neliepė to daryti.

— Nejaugi niekada nieko nedarote savo galva? — paklausė panelė Veliš.

— Jei tik galiu to išvengti.

— Lukas — vienintelis mano pažįstamas žmogus, kuris pasitaria su savo dievu kaskart eidamas į tuliką, — nusišaipė Fredas.

— Manau, kad daktaras Rainhartas yra tikras mokslininkas, — tarė panelė Veliš. Visi į ją sužiurome. Ji išraudo.

— Jis neleidžia asmeniniams motyvams nulemti jo poelgių, — paaiškino ji ir vėl išraudo.

— Aš irgi tai pastebėjau, — tarė Lilė.

Stojo ganėtinai nejauki tyla. Grįžus iš klinikos, Lilė ilgai mane kamantinėjo apie tai, kas įvyko tą vakarą daktaro Mano vonios kambaryje, aš ilgai pasakojau jai tiesą. Ji pateikė ilgą atsakymą, ir man prasidėjo ilgas miegojimo atskirai savo kabinete laikotarpis. Matyt, Fredas irgi ilgai kamantinėjo panelę Veliš, bet neatrodė, kad jos atsakymai būtų nukreipę jį nuo tikslo. Po vakarėlio Krumo garbei Fredas lėtai, bet tvirtai, su visa moksline drausme ir kruopštumu, kuriais garsėja Harvardo dėstytojai, skynėsi kelią į nemenkas panelės Veliš kelnaites. Rodės, jo netrikdo, kad kiti mokslininkai jau dirbo šia tema.

— Visoje šioje istorijoje matau vienintelę bėdą, — aiškino Fredas. — Tu prastai jauti ribas, Lukai. Tam tikru mastu kauliukų gyvensena yra vertinga, netgi nepaprastai vertinga — pats įsitikinau. Kalbėjausi su Orviliu Boglsu, ta Treise ir pora kitų tavo mokinių, tad žinau. Bet dėl Dievo meilės, Lukai, — kiek košės privirei nežiūrėdamas į šį reikalą nerimtai, nesivadovaudamas sveiku protu.

— Švelniau nepasakysi, — tarė Lilė.

— Gal kartais ir persistengiu, bet dėl kilnaus tikslo. Tikrai kilnaus. „Pertekliaus kelias veda į išminties rūmus“, — sakė Kalvinas Kulidžas, ir aš juo tikiu.

— Bet daugiau tokių vakarėlių netaisyk, gerai? — šypsodamas tarė Fredas.

— Prižadu daugiau niekada nevaidinti šešių vaidmenų per vieną vakarėlį.

— Bet jis privalo eksperimentuoti toliau, — įsiterpė panelė Veliš.

— Prižadu būti tik pakenčiamas šarlatanas, — pasakiau. — Visą parą.

— Tai ką rinksimės: tenisą, maudymąsi vandenyne, klubą ar plaukiojimą jachta? — stodamasis nuo stalo paklausė Fredas.

— Reikia dar dviejų variantų, — priminė Lilė.

— Ridensiu aš, — pasišovė panelė Veliš ir nuėjo prie spintelės paimti mūsų šeimos kauliukų. Galop visi susirinkome prie virtuvės stalo, ir panelė Veliš metė kauliuką ant nešvarios staltiesės: tenisas. Ridenome dar kartą išsiaiškinti, kieno automobiliu važiuosime, trečią — sužinoti, kas su kuo žais, ir leidomės į kelią.

Ėjo pirmas rugpjūčio savaitgalis, mes atostogavome senoje mūsų sodyboje rytinės Long Ailendo dalies nuodingųjų žagrenių laukuose, ir viskas klojosi visai neblogai. Visą mėnesį kamantinėjusi mane apie kauliukų teoriją ir terapiją, Lilė vis labiau susidomėjo ir vis mažiau prieštaravo. Vieną kartą atsivežiau į namus vakarienės profesorių Boglsą, ir jis puikiai paliudijo apie Kauliuko pranašumus.

Mūsų skyrybų procesas buvo laikinai sustabdytas. Lilė nevijo manęs iš namų su sąlyga, kad elgsiuosi neišmintingai, bet neperžengdamas sveiko proto ribų.

Kai liepos viduryje mane išleido iš klinikos, Fredas Boidas dažnai pas mus lankėsi. Mes kokį šešetą kartų maloniai padiskutavome apie kauliukų teoriją ir praktiką. Jis mėgo cituoti Jungą, V. Riką ar R. D. Leingą norėdamas parodyti, kad mano idėjos nėra labai originalios, bet šitaip jis kartu leido suprasti, jog jos turi tam tikrą pagrindą. Fredas pats ėmė eksperimentuoti su kauliukų žaidimais. Jis netgi užsiminė, esą jie padėję jam moksliškai prasiskverbti į panelę Veliš.

Lilė grąžino man santuokines teises liepai baigiantis. Nors iš pradžių ji ryžtingai atsisakė žaisti mano erotinius žaidimus su kauliukais, prieš savaitę šiek tiek nusileido. Kartu turėjome dvi įdomias sesijas; Lilei ypač patiko pusvalandis žaidimo „šventasis / nusidėjėlis“, kai kauliukai du kartus padarė mane šventuoju, o ją nusidėjėle.

Kai žaisdavom šachmatais, ji dažnai mesdavo kauliuką, kad nuspręstų, kokį ėjimą pasirinkti, ir visados leisdavo kauliukui pasirinkti, kokį filmą žiūrėsime. Ji netgi leido Lariui vėl žaisti su kauliukais, tik su sąlyga, kad pati turės teisę vetuoti variantus.

Bet mūsų santykiai pasiekė tikrai aukštą lygį, kai vaikams išėjus į paplūdimį vieną popietę žaidėme emocinę ruletę. Mes supaprastinome standartinį žaidimą — kaip variantus palikome tik tris: meilę, neapykantą ir gailestį, bet podraug padarėme jį sudėtingesnį — jausmus išsirinkdavome atskirai. Metėme po kauliuką nuspręsti, kokios tris minutes bus mūsų pirmos emocijos. Lilei teko neapykanta, man — meilė.

Aš maldavau, o ji mane plūdo; pabandžiau ją apkabinti, o ji skaudžiai spyrė man į kairę šlaunį (ačiū Dievui!); aš atsiklaupiau prieš ją, o ji mane apspjaudė. Pagaliau smėlis išbyrėjo iš trijų minučių laikrodžio kiaušiniams virti, ir mes vėl ridenome kauliukus. Man kliuvo gailestis, jai vėl neapykanta.

— Vargšė Lilė, — pasakiau vos pamatęs, ką man liepia kauliukas, ir jei nebūčiau pasisukęs, jos kumštis, ko gero, būtų išlindęs kiaurai mano galvą. Per mėnesius ir metus pritvinkęs kartėlis, anksčiau išreiškiamas tik santūriu sarkazmu, ėmė lietis fiziniais veiksmais ir skaudžiais kaip peiliai žodžiais. Ji verkė, klykė, griežė dantimis, kūlė mane kumščiais ir, nespėjus praeiti trims minutėms, apsiašarojusi susmuko ant lovos krašto.

— Toliau! — paraginau pasibaigus laikui, paridenau kauliuką ir man atiteko neapykanta. Ji apatiškai metė savąjį ir gavo meilę.

— Ak tu bedvasi dziundzės gabale, — sušnypščiau ant tos mažosios šlykštynės. — Tu kaliause, tu zombe, tu žliumba nelaiminga. Verčiau glamonėsiu kairę panelės Reingold alkūnę, negu paliesiu tavo lavonišką kūną.

Iš pradžių pamačiau jos akyse suliepsnojant pyktį, paskui, lyg jos galvoje būtų sprogusi blykstės lemputė, jos akys nušvito ir jos veide pasirodė švelni, atjauti išraiška.

— ...papai kaip spuogeliai, subinė tokia plokščia ir kaulėta, kad galėtum su ja lyginti drabužius...

— Lukai, Lukai, Lukai, — švelniai kartojo ji.

— Nereikia jokių LuLuLu, gyvate! Drąsos turi ne daugiau už sutraiškytą skruzdėlę. Pelė. Aš vedžiau pelę.

Jos veide vėl plykstelėjo pyktis.

— Tik pažiūrėkit į ją — neprarasdama savitvardos nė pusės minutės negali vykdyti kauliukų paliepimo...

Lilė visai suglumo. Aš baisiausiai įsiutęs vaikštinėjau priešais ją.

— Galima pagalvoti, kad šitiek metų aš dulkinausi su moterim. Štai didžiapapė Arlyna, patirianti orgazmą kas porą minučių...

— Lukai... — buvo bepradedanti ji.

— ...arba tokia saldžiapizė tigrė kaip Terė...

— Mano vargše, vargše Lukai...

— Turiu uodegą velkančią pelytę su paraudusiomis kaip karoliukai akimis.

Ji šypsojosi ir purtė galvą; jos akys, nors ir paraudusios, buvo skaisčios ir spindėjo.

— ...kai pagalvoju, norisi vemti.

Stovėjau palinkęs virš jos sugniaužtais kumščiais, tyčiojausi ir net dusdamas rėkiau. Jausmas buvo be galo malonus, bet ji žiūrėjo iš apačios į mane švelniomis akimis, visa bejėgė ir neįskaudinta. Todėl plūdausi vis smarkiau, kol galop ėmiau begėdiškai kartotis.

— Lukai, aš tave myliu... — tarė ji, kai padariau pauzę.

— Gailestį, kvaiša. Turi justi gailestį. Net nesugebi tinkamai žaisti...

— Mano Lukai...

— Besmegene, bepape, bešikne...

— Mano vargše mielas nesveikas didvyri.

— Joks aš tau mielas! Ak tu gyvate. Sukišiu šluotkotį tau į...

— Laikas, — tarė ji. — Jau laikas.

— Man nusišikt! Ak, kaip norėčiau nukirst tą tavo pelišką galvą ir atiduoti tavo dziundzę raupsuotiesiems!

— Trys minutės baigėsi, Lukai, — tyliai tarė ji.

— A, — pasakiau palinkęs virš jos. Man iš burnos dribo seilės. Ir pridūriau: — A... atsiprašau.

— Šiam kartui užteks, — tarė ji. — Ir ačiū.

Tada ji įmurkdė savo veidą man į pilvą, ir mes gražiai, įnirtingai pasidulkinome be jokių kauliukų — paprastai taip būna, kai nepaprastai sukyla emocijos ar tik prasidėjus ar baigiantis meilei. Nuo tada ji buvo atjauti arba meili. Dažniausiai.

Kai tą rytą Kauliukas išrinko tenisą, vėliau nuvažiavome į paplūdimį, maudėmės, žaidėme gaudynes su Lariu ir Eve, deginomės, maudėmės, grįžę į sodybą išgėrėme gardaus neskiesto džino, vėl kalbėjomės, valgėme sriubą ir sūrainius, rūkėme žolę, kol Lilė kepė šokoladinius pyragaičius, panelė Veliš skambino gitara, o mes su Fredu dainavome duetą apie Harvardą ir Kornelį, tada vėl parūkėme žolytės ir išsiskirstėme į savo kambarius, ir kai mudu su Lile kikendami lėtai, tingiai mylėjomės ir jinai verkė, įėjo nuogas Fredas ir paklausė, ar gali prisidėti prie mūsų, tada būtų tikra orgija, aš paridenau Kauliuką ir turėjau pasakyti „ne“, o jis atšovė: pisau aš tą Kauliuką, tada paridenau antrą kartą ir sužinojau, kad jis gali pistis su Kauliuku, bet ne su mumis, ir įėjo panelė Veliš, Lilė Kauliuko nemetė, bet pasakė „ne“, tada visi susėdę kalbėjomės apie poeziją, paleistuvystę, žolę, pornografiją, kontraceptines tabletes, galimas padėtis, varpas, gėdos lūpas, potenciją, moterų nuolaidumą, žaidimus ir pimpalus.

Gerokai vėliau aš kikendamas ilgai, tingiai mylėjausi su Lile, apdujusia nuo visų tų kalbų, ir prieš mudviem užmiegant ji mieguistai tarė: „Dabar kauliukų žmogus turi namus“, aš atsakiau „mmmm“, ir mes užmigome.

Penkiasdešimt antras skyrius

— Noriu, kad padėtum man pabėgti, — tyliai tarė Erikas, atsargiai it kokį trapų daiktą laikydamas rankose sumuštinį su tunu. V skyriaus valgykloje mes grumdėmės tarp kitų pacientų ir jų lankytojų. Buvau apsirengęs nerūpestingai: senu juodu kostiumu ir juodais marškiniais aukšta apykakle, jis — standžia pilka psichiatrijos gydyklos uniforma.

— Kodėl? — paklausiau palinkdamas prie jo, kad geriau girdėčiau pro klegesį, sklindantį iš visų pusių.

— Turiu ištrūkti — aš čia nieko nebeveikiu.

Pro mano petį jis žiūrėjo į vyrus man už nugaros, sustojusius į padriką eilę.

— Bet kodėl aš? Juk žinai, kad manim negali pasitikėti, — pasakiau.

— Aš negaliu tavim pasitikėti, jie negali tavim pasitikėti, niekas negali tavim pasitikėti.

— Ačiū.

— Bet tu esi vienintelis nepatikimas žmogus jų pusėje, žinantis pakankamai, kad galėtų mums padėti.

— Man didelė garbė.

Nusišypsojau, atsilošiau ant savo kėdės ir mąsliai gurkštelėjau pro šiaudelį iš popierinio pakelio su šokoladiniu pienu. Kito jo sakinio pradžios neišgirdau.

— ...išeis, aš žinau. Viskas kaip nors susitvarkys.

— Kas? — paklausiau vėl palinkdamas į priekį.

— Noriu, kad padėtum man pabėgti.

— A, tu apie tai, — atsakiau. — Kada?

— Šįvakar.

— Ooooo, — atsakiau kaip gydytojas, kuriam parodė itin įdomių simptomų aprašymą.

— Šįvakar aštuntą.

— Ne penkiolika po aštuonių?

— Užsakysi autobusą, kad nuvežtų grupę ligonių pasižiūrėti miuziklo „Plaukai“ Manhetene. Autobusas atvažiuos be penkiolikos aštuonios. Tu ateisi ir mus išsivesi.

— Kodėl jūs norit žiūrėti „Plaukus“?

Jo tamsios akys dirstelėjo į mane, paskui vėl nukrypo į sumaištį man už nugaros.

— „Plaukų“ mes nežiūrėsime. Mes bėgsime, — tyliai aiškino jis. — Tu išleisi mus pervažiavus tiltą.

— Bet niekas negali šitaip išeiti iš ligoninės be raštiško įsakymo, pasirašyto daktaro Mano ar kurio kito ligoninės direktoriaus.

— Įsakymą suklastosi. Jei koks gydytojas pateiks jį vyriausiajam slaugytojui, niekas neįtars, kad jis klastotas.

— Kas nutiks man, kai jūs išsivaduosit?

Jis ramiai pažvelgė į mane ir be jokios dvejonės atsakė:

— Tai nesvarbu. Tu tik įrankis.

— Aš esu tik įrankis, — pasakiau.

Mudu pažiūrėjome vienas į kitą.

— Tiksliau, autobusas, — pridūriau.

— Tu esi įrankis ir būsi išgelbėtas.

— Akmuo nuo širdies nusirito tai sužinojus.

Mudu įsmeigėme vienas į kitą akis.

— Kodėl turėčiau tai daryti? — galop paklausiau. Triukšmas aplink buvo siaubingas, tad mes patys to nepastebėdami kišom galvas vis arčiau ir dabar jas skyrė vos pusė sprindžio. Pirmą kartą jo lūpose šmėstelėjo šypsenėlė.

— Todėl, kad taip tau lieps kauliukas, — tyliai atsakė jis.

— Ėėėė, — atsakiau kaip gydytojas, pagaliau radęs simptomą, iš kurio nustatė sindromą. — Kauliukas lieps man...

— Paklausi Jo dabar, — tarė jis.

— Paklausiu Jo dabar.

Įkišau ranką į švarko kišenę ir išsitraukiau du žalius kauliukus.

— Gal jau aiškinau tau: galimybes ir jų tikimybes parenku pats.

— Neturi reikšmės, — atsakė Erikas.

— Bet variantas vadovauti tokiam jūsų pabėgimui man nelabai prie širdies.

— Neturi reikšmės, — atsakė Erikas ir vėl vos pastebimai šyptelėjo.

— Kiek ligonių turiu vestis žiūrėti „Plaukų“ su tavim?

— Trisdešimt septynis, — tyliai atsakė jis.

Turbūt mano žiauna atvipo.

— Aš, daktaras Lucijus M. Rainhartas, šįvakar aštuntą vadovausiu trisdešimt septyniems ligoniams per didžiausią ir sensacingiausią pabėgimą iš Amerikos psichiatrijos gydyklos?

— Trisdešimt aštuoniems, — pataisė jis.

— A, trisdešimt aštuoniems, — atsakiau. Spoksojome vienas kitam į akis iš pusės sprindžio atstumo; atrodė, kad jis neturi jokių abejonių dėl įvykių baigties.

— Atleisk, — pyktelėjau aš. — Nieko geriau aš negaliu.

Kiek pagalvojęs pridūriau:

— Ridensiu vieną kauliuką. Jei atsivers dvi ar šešios akys, mėginsiu padėti tau ir trisdešimt septyniems kitiems šį vakarą kaip nors pabėgti iš šios ligoninės.

Jis nieko neatsakė.

— Tinka?

— Ridenk ir atversk šešakę, — tyliai tarė jis.

Dar kurį laiką į jį žiūrėjau, paskui sudėjau delnus rieškučiomis, smarkiai pakračiau kauliuką ir mečiau jį ant stalo tarp savojo tuščio pieno pakelio, dviejų gumulų tunų mišrainės ir druskinės. Dviakė.

— Cha! — išsprūdo man.

— Dar atnešk mums pinigų, — bejausmiu balsu tarė jis kiek atsilošdamas. — Kokio šimto žalių turėtų užtekti.

Jis su kėde atsitraukė nuo stalo, atsistojo ir plačiai šypsodamas pažiūrėjo į mane.

— Viešpaties keliai nežinomi, — tarė jis.

Aš irgi pažiūrėjau į jį ir pirmą kartą suvokiau norįs, kad būtų ne mano, o Kauliuko valia.

— Taip, — atsakiau. — Dievo įrankiai būna daugybės pavidalų ir dydžių.

— Iki pasimatymo šį vakarą, — tarė jis ir prasispraudęs pro spūstį išėjo iš valgyklos.

Tiesą sakant, mielai pažiūrėčiau „Plaukus“ dar kartą, — pamaniau. Tada, apdujęs ir apstulbęs nuo minties, kokia diena manęs laukia, ėmiau planuoti Didįjį Pabėgimą Iš Psichiatrijos Gydyklos.

Penkiasdešimt trečias skyrius

— Tu išgydytas, — pareiškė Džeikas. — Tokia mano kukli nuomonė.

— Nesu įsitikinęs, Džeikai, — atsakiau. Tą popietę mes sėdėjome jo kabinete, ir jis bandė man pasakyti, kad ši psichoanalizės sesija mums bus paskutinė.

— Tavo domėjimasis kauliukų terapija davė tau racionalų darbo su kauliukais pagrindą. Anksčiau naudojai kauliukus tam, kad išvengtum atsakomybės. Dabar pats tapai už juos atsakingas.

— Turiu pripažinti, kad labai įžvalgiai pastebėjai. Bet iš kur mes galim žinoti, kad Kauliukas nenusiųs manęs kokia nauja kryptimi?

— Todėl, kad dabar turi tikslą. Siekį. Variantus juk kontroliuoji tu, tiesa?

— Tiesa.

— Tu manai, kad kauliukų terapija — daug žadantis dalykas, ar ne?

— Kartais.

— Tu juk nerizikuosi kauliukų terapijos pažanga tam, kad pasidulkintum su dar viena buka mergše. Tikrai nerizikuosi. Dabar tu žinai, ko nori.

— Protingos mergšės?

— Kauliukų terapijos pažangos. Ši terapija suteikia tavo gyvenimui pagrindą, kurio tau taip trūko nuo tada, kai atstūmei tėvą Froido pavidalu bei daktarą Maną ir pradėjai šį atsitiktinį maištą.

— Bet geras kauliukų terapijos specialistas privalo gyventi pagal atsitiktinumo dėsnius.

— Tačiau jis turi reguliariai matytis su pacientu, pasirodyti, kai paskiria jam valandą.

— Mmmmm.

— Jis privalo klausytis paciento. Jį mokyti.

— Hmmm.

— Be to, prikalbinai Lilę ir savo vaikus išbandyti kauliukų terapiją. Tavo naujoji savastis pripažinta. Tau nebereikia apsimetinėti kvaileliu.

— Aišku.

— Net aš pripažįstu naująjį Luką. Arlyna parodė man keletą veiksmingų kauliukų terapijos padėčių. Kalbėjausi su Boglsu. Kauliukų terapija nėra beprasmė.

— Tikrai?

— Žinoma.

— Bet ji kelia grėsmę savasties stabilumo pojūčiui, kuris yra būtinas, kad žmogus jaustųsi saugus.

— Taip tik atrodo. Iš tikrųjų ji stiprina kauliukų mokinį — Dieve, aš jau pradėjau vartoti tavo terminus! — pacientą, kadangi verčia jį nuolatos konfliktuoti su aplinkiniais.

— Stiprina žmogaus ego?

— Be abejo. Juk dabar tu nieko nebijai, ar ne?

— Po teisybei, nežinau.

— Tu tiek kartų apsikvailinai, kad tavęs nebeįmanoma įskaudinti.

— Ooo — labai įžvalgu!

— Tai ir yra ego stiprybė.

— Be jokio ego.

— Mudu kalbam apie tą patį, tik skirtingais žodžiais. Taigi mes to ir siekiame. Manęs neįmanoma įskaudinti, kadangi aš viską išanalizuoju. Mokslininkas vienodai neutraliai tiria savo žaizdą, sužeidė ją ir gydytoją.

— O kauliukų mokinys vienodai bejausmiškai vykdo kauliukų sprendimus — gerus ir blogus.

— Taigi, — pritarė Džeikas.

— Bet kuo virs visuomenė, jeigu jos nariai ims tartis su Kauliuku prieš darydami sprendimą?

— Nieko baisaus. Žmonių ekscentriškumas pasireiškia tik pasirenkant variantus. Dauguma išbandysiančiųjų kauliukų terapiją vystysis taip kaip tu — todėl tavo atvejis toks svarbus. Jie visi išgyvens chaotiško maišto laikotarpį, o paskui visą gyvenimą saikingai, racionaliai naudos kauliukus turėdami kokį nors bendrą tikslą.

— Labai malonu girdėti, Džeikai, — atsakiau ir laisviau atsilošiau ant kušetės, nes iki tol sėdėjau budriai įsitempęs.

— Mane kamuoja depresija, — pridūriau.

— Saikingas, racionalus kauliukų naudojimas yra racionalus ir saikingas, tad kiekvienas žmogus turi jį išbandyti.

— Tačiau kauliukų gyvenimas turi būti nenuspėjamas, iracionalus ir nesaikingas. Jeigu toks nėra, vadinasi, tai ne kauliukų gyvenimas.

— Nesąmonė. Tu pastaruoju metu klausi kauliukų nuomonės, ar ne?

— Klausiu.

— Tu priiminėji pacientus, gyveni su žmona, reguliariai lankaisi pas mane, apmoki sąskaitas, kalbiesi su draugais, paklūsti įstatymams: gyveni sveiką, normalų gyvenimą. Tu išgydytas.

— Sveikas, normalus gyvenimas...

— Ir tavęs nebepjauna nuobodulys.

— Sveikas, normalus gyvenimas be nuobodulio...

— Taigi. Tu išgydytas.

— Sunku tuo patikėti.

— Buvai man kietas riešutėlis.

— Jaučiuosi lygiai toks pat, koks buvau prieš tris mėnesius.

— Kauliukų terapija, tikslas, reguliarumas, saikingumas, ribų pojūtis — tu išgydytas.

— Vadinasi, mano psichoanalizė baigta?

— Belieka paploti katučių.

— Kiek aš tau skolingas?

— Panelė R tau išeinant išrašys sąskaitą.

— Ką gi — ačiū tau, Džeikai.

— Lukuti, šiandien po pietų ir po pokerio vakare baigsiu „Šešiabriaunio žmogaus atvejį“. Ačiū tau.

— Ar geras straipsnis?

— Kuo sudėtingesnis atvejis, tuo geresnis straipsnis. Beje, paprašiau mūsų gero pažįstamo Arnio Veismano pabandyti gauti tau kvietimą pasakyti kalbą apie kauliukų terapiją kasmečiame Amerikos praktikuojančių psichiatrų asociacijos suvažiavime šį rudenį. Neblogai, ką?

— Ką gi — ačiū tau, Džeikai.

— Manau, perskaitysiu „Šešiabriaunio žmogaus atvejį“ tą pačią dieną.

— Kietasis duetas.

— Norėjau pavadinti straipsnį „Išprotėjusio mokslininko atvejis“, bet galop pasirinkau „Šešiabriaunio žmogaus atvejį“. Ką tu manai?

— „Šešiabriaunio žmogaus atvejis“... Gražu.

Džeikas apėjo savo tvarkingą stalą, iškėlė ranką iki mano aukšto peties ir iš apačios nusišypsojo man į akis.

— Tu esi genijus, Lukai, aš irgi — tik nepamiršk saiko.

— Iki pasimatymo, — atsakiau spausdamas jam ranką.

— Pasimatysim šįvakar per pokerį, — priminė jis man išeinant.

— Gerai sakai — buvau užmiršęs. Gal šiek tiek vėluosiu, bet vis tiek pasimatysim.

Kai išeidamas atsargiai uždarinėjau duris, jis paskutinį kartą sugavo mano žvilgsnį ir nusišypsojo.

— Tu išgydytas, — tarė.

— Abejoju, Džeikai, bet ką gali žinoti. Telydi tave Kauliukas.

— Ir tave, brangusis.

Penkiasdešimt ketvirtas skyrius

[ Iš 1969 metų rugpjūčio 13-osios The New York Times ]

Per didžiausią masinį pabėgimą Niujorko psichiatrijos gydyklų istorijoje trisdešimt trys Kvinzboro valstybinės ligoninės, esančios Kvinzo rajone, pacientai paspruko vakar vakare vykstant „Plaukų“ spektakliui Blovilio teatre Manheteno viduryje.

Ha antros valandos nakties dešimt iš bėglių buvo sugauti miesto policijos ir ligoninės pareigūnų, bet dvidešimt trys vis dar buvo laisvėje.

Blovilio teatre pacientai sėdėjo per visą pirmą populiariojo miuziklo „Plaukai“ veiksmą, bet prasidėjus antram pabėgo. Didžioji dalis pacientų užgrojus pirmajai antro veiksmo melodijai „Kur aš einu?“ šokdami vorele nusigavo ant scenos, įsimaišė tarp atlikėjų, paskui pabėgo į užkulisius, o iš ten į gatvę. Žiūrovai salėje, matyt, pamanė, kad ligonių pasirodymas numatytas spektaklyje.

Ligoninės administracijos teigimu, kažkas veikiausiai suklastojo direktoriaus medicinos daktaro Timočio Dž. Mano parašą dokumentuose, nurodančiuose darbuotojams organizuoti trisdešimt aštuonių stacionaro ligonių nuvežimą į miuziklą užsakytu autobusu.

Daktaras Lucijus Rainhartas, kuriam suklastotuose dokumentuose buvo liepta organizuoti išvyką ir jai vadovauti, teigė su savo palydovais visą dėmesį skyręs tam, kad sulaikytų tris ar keturis potencialiai pavojingus ligonius, tad negalėjo mėginti vytis pagrindinio būrio, kai tas pabėgo į užkulisius. Teatre iš viso pavyko sulaikyti penkis ligonius.

„Iškyla buvo ne laiku ir prastai suplanuota — tiesą sakant, absurdiška, ir aš tai žinojau, — sakė jis. — Bet man keturis kartus nepavyko susisiekti su daktaru Manu ir paklausti jo apie šį prašymą, tad neturėjau kitos išeities, kaip jį vykdyti. “

Pasak policijos, šio masinio pabėgimo mastas, kai kurių jame dalyvavusių ligonių reputacija ir daugybė sudėtingų klastočių, kurių reikėjo atsakingiems administracijos darbuotojams apmulkinti, rodo, kad surengtas didžiulis sąmokslas.

Tarp pabėgusiųjų buvo Artūras Toskaninis Džonsas, Juodosios partijos narys. Jis neseniai pateko į žiniasklaidos akiratį, spjovęs merui Lindsėjui į veidą, kai šis pėsčiomis lankėsi Harleme, ir hipis Erikas Kanonas, kurio sekėjai sukėlė neramumus Šv. Jono Dieviškojo katedroje per Velykų mišias.

Visas pabėgusiųjų sąrašas neskelbiamas, nes ligoninės administracija dar nesusisiekė su jų giminėmis.

Dauguma pabėgusių ligonių vilkėjo chaki spalvos kelnėmis ir trumparankoviais marškinėliais, avėjo sportbačiais, sandalais ir šlepetėmis. Pasak patikimų šaltinių, kai kurie ligoniai vilkėjo pižamų švarkais ir chalatais.

Policija įspėjo, kad kai kurie ligoniai užspeisti gali būti pavojingi, ir paragino atpažinus bėglius artintis prie jų atsargiai. Pažymėta, kad tarp bėglių yra du pono Džonso Juodosios partijos sekėjai.

Vyksta nuodugnus pabėgimo tyrimas.

Blovilio teatro ir „Plaukus“ statančios bendrovės vadovybės paneigė surengusios masinį pabėgimą kaip reklaminį triuką.

Kaip paprasta viskas atrodo dabar, skaitant apie tai Times. Suklastoji dokumentus, užsisakai autobusą, nuvažiuoji į teatrą, pabėgi vykstant spektakliui.

Ar numanote, kokią gausybę dokumentų reikia suklastoti tam, kad vieną ligonį išleistų iš psichiatrijos gydyklos vienai valandai? Nuo tada, kai 11.30 išsiskyriau su Eriku, iki savo psichoanalizės sesijos pas Džeiką 15.00 aš visą laiką spausdinau mašinėle dokumentus, klastojau daktaro Mano parašą ir laksčiau po ligoninę nešiodamas įsakymus reikiamiems darbuotojams. Galop išmokau padėti daktaro Mano parašą greičiau ir tvarkingiau negu jis pats. Vis dėlto pasirašiau aštuoniasdešimt šešiais dokumentais mažiau, negu oficialiai buvo reikalaujama tokiai išvykai.

Ar jums nekiltų įtarimas, jei kas nors paskambintų ir prislopintu balsu su vos juntamu negrišku akcentu paprašytų keturiasdešimt penkių vietų autobuso trisdešimt aštuoniems psichikos ligoniams nuvežti tą patį vakarą, po šešių valandų, pasižiūrėti miuziklo Brodvėjuje? Ar kada nors bandėte išvesti trisdešimt aštuonis psichikos ligonius iš palatų, kai pusė jų nežino, kur eina, arba nenori eiti, yra netinkamai apsirengę ar vakare nori per televizorių žiūrėti beisbolo rungtynes? Kadangi nežinojau, kuriuos trisdešimt aštuonis iš keturiasdešimt trijų skyriaus ligonių užsakovas norėjo išvysti laisvus, turėjau pasirinkti trisdešimt aštuonias pavardes atsitiktinai — aišku, jos nesutapo su tomis, kurias turėjo galvoje ponas Kanonas. Gal manote, kad vyriausiasis slaugytojas ar daktaras Lucijus Rainhartas leido pakeisti pavardes sąraše?

— Klausykite, Rainhartai, dviejų geriausių mano vyrų nėra sąraše, — neviltingai sukuždėjo man į ausį Artūras tą vakarą be septynių aštuonios.

— Jie pamatys „Plaukus“ kitą vakarą, — atsakiau.

— Bet man reikia tų vyrų, — niršo jis.

— Sąraše — trisdešimt aštuonios pavardės. Tuos trisdešimt aštuonis ligonius aš ir palydėsiu į „Plaukus“.

Jis nusitempė mane giliau į kampą.

— Bet Kanonas sakė, kad kauliukai liepė...

— Kauliukai tepasakė, kad pasistengčiau padėti ponui Kanonui ir trisdešimt septyniems kitiems psichikos ligoniams pabėgti. Jokių pavardžių jie neminėjo. Jeigu jūs norit imtis iniciatyvos, užtikrinu: aš nežinau, kuris iš jų Smitas, kuris Petersonas ar Klugas, bet aš vešiuos tik tuos, kurie teigia esą Smitas, Petersonas ir Klugas.

Artūras nubėgo.

Po penkių minučių prikirpavo vyriausiasis slaugytojas Herbis Flamas.

— Klausykit, daktare Rainhartai, sąraše aš nematau Heklbergo, bet aš ką tik mačiau jį išeinant su ta paskutine grupe ir jūsų palydovais.

— Heklbergas? — atsakiau. — Kažin. Aš patikrinsiu.

Nuėjau į šalį.

Flamas pasivijo mane prieš pat išeinant.

— Atleiskite, kad vėl jus trukdau, daktare, bet keturi vyrai iš jūsų sąrašo vis dar čia, o keturi, kurių nėra jūsų sąraše, ką tik išėjo.

— Ar jūs įsitikinęs, pone Flamai, kad skyriuje dabar liko penki ligoniai?

— Taip, pone.

— Ir kad išėjo tik trisdešimt aštuoni?

— Taip, pone.

— Ar jūs įsitikinęs, kad mano pavardė Rainhartas?

Jis pakėlė į mane akis ir ėmė nervingai kasytis didelį pilvą.

— Taip, pone. Manau, kad taip, pone.

— Jūs manot, kad mano pavardė Rainhartas?

— Taip, pone.

— Kas tas pacientas štai ten? — paklausiau rodydamas į vyrą, kurio anksčiau nebuvau matęs, vildamasis, kad jis ką tik paguldytas.

— Ėėėė... anas?

— Taip, anas, — atsakiau šaltai žiūrėdamas į Flamą iš viršaus.

— Turėsiu paklausti sanitaro Higinso. Jis...

— Mes pavėluosime į spektaklio pradžią, pone Flamai. Deja, negalime čia likti ilgiau todėl, kad jums prastai sekasi įsiminti pavardes. Viso gero.

— Vi... viso gero, dak...

— Rainhartai — įsidėmėk.

Ar esate kada nors ėjęs Brodvėjumi vidury voros trisdešimt aštuonių vyrų, margai apsitaisiusių chaki spalvos kelnėmis, bermudais, ligoninės uniformomis, suplyšusiais trumparankoviais marškinėliais, chalatais, pižamų švarkeliais, treningais, apsiavusių sportbačiais, sandalais, šlepetėmis ir vedamų kuo ramiausio aštuoniolikamečio vaikino, vilkinčio baltu ligoninės chalatu ir švilpaujančio „Respublikos kovos giesmę“? Jei taip, ar tokio palaimingo vyruko vedamos tokios voros viduryje ėjote paskui į Brodvėjaus teatrą? Ir atrodėte natūralus? Neįsitempęs? Kai pusė vietų teko pirmoje eilėje? (Kadangi vasarą niujorkiečiai vangiai lankė teatrus, man pavyko gauti bilietus paskutinę minutę — 16.30 — bet už dvidešimt suplojau po 8,5 dolerio.)

Ar tuomet bandėte susodinti trisdešimt aštuonis tokius skirtingus žmones, kai pusė vietų lyg sviedinio skeveldros išsibarsčiusios penkių šimtų vietų salėje? Juolab kad trys iš jūsų ligonių — vaikščiojantys zombiai, keturi serga maniakine depresija, o šeši yra budrūs homoseksualistai. Ar tuomet bandėte išlikti orus, griežtas ir valdingas, nors vienas iš tų nelaimėlių be perstojo ėjo prie jūsų ir isteriškai šnabždėjo į ausį, kada jie visi turi bėgti?

— Rainhartai! — sunerimęs sušnypštė man Artūras X. — Ką, po velnių, mes veikiame čia, „Plaukuose“?

— Man buvo įsakyta atvesti jus į „Plaukus“. Taip ir padariau. Kauliukas atmetė variantą, kad paleisiu jus Leksingtono prospekte. Tikiuosi, jums patiks.

— Salės gale stovi keturi farai — mačiau, kai įėjome. Gal čia kokie spąstai?

— Apie policiją nieko nežinau. Iš teatro galima išeiti ir pro kitur. Tikiuosi, jums patiks. Mėgaukitės.

— Tos prakeiktos žiūrovų salės šviesos gęsta. Ką, po velnių, mes turim daryti?

— Klausytis muzikos. Atsivedžiau jus į „Plaukus“. Mėgaukitės. Šokite. Džiaukitės.

Visą tą laiką Erikas Kanonas išliko ramus kaip golfininkas, kuriam reikia įridenti kamuoliuką iš penkių centimetrų atstumo, ir nė karto prie manęs nepriėjo — tik dvi sekundes iškart po pirmo veiksmo („Fainas spektaklis, daktare Rainhartai, džiaugiuosi, kad čia atėjome“). Užtat Artūras X be perstojo muistėsi ant savo kėdės arba lakstė tarpueiliu pasišnekėti su kuriuo nors sekėju ar manimi.

— Klausykit, Rainhartai, — sušnypštė jis baigiantis pertraukai, — ką jūs darysite, jei mes visi atsistosime, imsime šokti ir užlipsime ant scenos?

— Atsivedžiau jus į „Plaukus“. Noriu, kad mėgautumėtės. Linksminkitės. Šokite. Dainuokite.

Jis spoksojo man į akis tarsi okulistas, įtariantis, kad atšoko tinklainė, paskui gargždžiai kiktelėjo.

— Dieve... — tarė jis.

— Smagiai praleisk laiką, sūnau, — šūktelėjau jam pavymui.

— Daktare Rainhartai, atrodo, ligoniai vieni su kitais kuždasi, — po kokių trijų minučių tarė man vienas iš mano stambių palydovų.

— Tikriausiai pasakoja kokį riebų anekdotą, — atsakiau.

— Tas Artūras Džonsas eina prie kiekvieno ir kažką kužda į ausį.

— Liepiau jam priminti visiems, kad nevėluotų į autobusą, kai važiuosime kartu atgal į salą.

— O jeigu kas nors mėgins pabėgti?

— Sulaikykit jį švelniai, bet tvirtai.

— O jeigu jie visi mėgins pabėgti?

— Sulaikykit sergančius visuomenei pavojingiausiomis ligomis — žodžiu, zombius ir žmogžudžius — o kitus palikit policijai.

Ramiai jam nusišypsojau.

— Tik jokio smurto! Negalim sutepti mūsų ligoninės personalo reputacijos. Nevalia sutrikdyti žiūrovų.

— Klausau, daktare.

Atsisėdau tarp dviejų aiškiai kraujo ištroškusių ligonių ir, kai vyrai iš mūsų eilės atsistojo, norėdami prisidėti prie šokančiųjų ant scenos, apglėbiau abiejų kaklus savo didžiulėmis rankomis ir spaudžiau tol, kol jie keistai apsiblausė. Tada žiūrėjau įdomią antro veiksmo įžangą: kokios trys dešimtys keistai apsitaisiusių trupės narių aplink mane, apsimetusių žiūrovais, ėmė šokti tarpueiliuose ir artintis prie scenos draugiškai, bet šiurkštokai kvailiodami. Aktoriai scenoje apsimetė šiek tiek sutrikę, bet dainavo toliau, kai naujieji keistuoliai, įsimaišę tarp pirmame veiksme dalyvavusių keistuolių, ėmė dainuoti, šokti ir šėlti; jie visi traukė pirmąją dainą — „Kur aš einu?“, kol dauguma vėliau pasirodžiusiųjų nuo scenos dingo.

Policija gal pusvalandį kvotė mane teatre. Aš paskambinau į ligoninę ir papasakojau reikiamiems darbuotojams apie iškilusius nedidelius keblumus, paskui daktarui Manui į savo butą ir pranešiau, kad trisdešimt trys ligoniai pabėgo iš „Plaukų“. Paskambinęs atitraukiau jį nuo partijos, kurioje jam iškrito labai geros kortos — „pilnas namas“ iš tūzų ir valetų, tad tokio nusiminusio jo dar nebuvau girdėjęs.

— Viešpatie Dieve brangus, Lukai, — trisdešimt trys ligoniai?! Ką tu padarei? Ką tu iškrėtei?!

— Bet savo laiške rašei...

— Kokiam laiške? Ne, ne, NE, Lukai, pats žinai, kad niekad nebūčiau rašęs laiško dėl trisdešimt trijų... varge!.. — pats juk žinai! Kaip galėjai šitaip pasielgti?!

— Bandžiau su tavim pasimatyti, tau paskambinti.

— Bet neatrodė, kad būtum sutrikęs. Aš nė nenumaniau. Trisdešimt trys ligoniai!

— Penkiems mes neleidom ištrūkti.

— Ak, Lukai, Dieve mano, ką parašys laikraščiai, ką pasakys daktaras Esterbrukas, Senato Psichinės higienos komitetas, Dievuliau brangus!

— Jie tik žmonės, — atsakiau.

— Kodėl per visą dieną niekas man nepaskambino, neatsiuntė laiškelio, pasiuntinio ar kitaip neįspėjo? Kodėl visi elgėsi taip kvailai? Išsivežti trisdešimt tris ligonius iš skyriaus...

— Trisdešimt aštuonis.

— ...į Brodvėjaus miuziklą...

— O kur mes turėjom juos vežti? Savo laiške rašei...

— Ką čia šneki?! Nekalbėk apie jokį mano laišką!

— Aš tik...

— Į „Plaukus“! — jis paspringo. — Laikraščiai, Esterbrukas... Lukai, Lukai, ką tu pridirbai?!

— Viskas bus gerai, Timai. Psichikos ligonius visada sugauna.

— Bet niekas apie tai neskaito. Jie pabėgo — štai kur sensacija.

— Žmonės nusistebės mūsų liberalia, pažangia politika. Kaip rašei savo laiš...

— Kad daugiau apie jį negirdėčiau! Mes turim niekados daugiau neišleisti nė vieno paciento iš ligoninės. Nieku gyvu!

— Raminkis, Timai, raminkis. Aš turiu dar pasikalbėti su policininkais ir žurnalistais...

— Nesakyk jiems nė žodžio! Aš atvažiuoju. Pasakyk, kad susirgai laringitu. Nieko nekalbėk!

— Man jau metas, Timai. Paskubėk.

— Tik nesakyk...

Padėjau ragelį.

Dar pusantros valandos kalbėjausi su policininkais, žurnalistais ir žemesniais ligoninės vadovais, paskui akis į akį su daktaru Manu. Taigi žaisti pokerio į mano butą grįžome tik prieš pat vidurnaktį.

Džiaugiuosi galėdamas pranešti, kad Lilė buvo nemažai išlošusi; panelė Veliš ir Fredas Boidas daug pralošė, o Džeikas su Arlyna turėjo apie nulį. Jie visi gan susidomėję klausėsi, kas nutiko, kad daktaras Manas taip susinervino, bet aš sumenkinau įvykio svarbą — girdi, tai tik menkas nuotykis, audra vandens stiklinėje, leidau jiems suprasti, esą kažkokia pogrindinė diversantų grupuotė padarė daugybę klastočių, pareiškiau, kad ši tema man įgriso ir noriu žaisti pokerį.

Buvau baisiausiai įsitempęs, tad vos nusėdėjau ant kėdės, bet jie maloniai įtraukė mane į žaidimą. Nebepaisiau jų klausimų ir galop man pavyko sutelkti dėmesį į klaikiai nesisekančias kortas. Per pirmąją partiją daug pralošiau Fredui Boidui, per antrą — dar daugiau Arlynai. Kai iš septynių partijų nelaimėjau nė vienos, pasijutau baisiai prislėgtas, o visi kiti (išskyrus panelę Veliš — ji žiovavo ir nuobodžiavo) buvo kuo linksmiausiai nusiteikę. Telefonas suskambo vos kartą. Atsakiau policininkams nežinąs, kodėl nutrūko ryšys, kai tą popietę bandžiau paskambinti daktarui Manui, bet aš čia akivaizdžiai niekuo dėtas, nes pats jam skambinau. Paaiškinau jiems su Artūru Džonsu per „Plaukus“ kalbėjęsis todėl, kad jis esąs įžvalgus dramos kritikas, ir priminiau pats vienas sulaikęs du pavojingiausius ligonius, todėl būsiąs dėkingas, jei jie rodysią man truputį pagarbos (nes pralošinėjau, todėl nuotaika buvo ganėtinai šlykšti).

Pralošiau dar dvi pokerio partijas, tad dar labiau apniukau. Fredas papasakojo, kaip taiko kauliukų terapiją dviem savo pacientams, Džeikas papasakojo man, kokį sakinį parašė savo straipsnyje, ir vakarėlis baigėsi, visi išsiskirstė, ir Lilė linksmai juokdamasi nuėjo į lovą. Nors ji keletą kartų itin nepadoriai mane pabučiavo, aš pasilikau susmukęs ant savo krėslo ir susirūpinęs mąsčiau apie savo lemtį.

Penkiasdešimt penktas skyrius

Būtina objektyviai aprašyti, kas nutiko tą naktį tarp 1.30 ir 3.30, nes tai svarbu istoriniu požiūriu. Jau kelios savaitės daktarui Rainhartui neišėjo iš galvos, kad rugpjūčio 13 dienos paryčiais ateis pirmos jo bendravimo su Kauliuku metinės. Jis ketino elgtis taip kaip 1969 metų pradžioje — sudaryti sąrašą variantų ilgam laikui, kad Kauliukas iš jų nuspręstų, kaip jam gyventi toliau.

Tačiau jis pajuto esąs pernelyg susirūpinęs dėl galimų savo veiksmų išvakarėse padarinių, kad galėtų sutelkti dėmesį į galimybes, kurioms reikėtų daugiau negu kelių minučių laiko. Prieš metus jis buvo apdujęs iš nuobodulio ir nerado sau vietos; dabar jis nerado sau vietos, nes buvo per daug susijaudinęs. Jis blaškėsi po svetainę grieždamas dantimis, gniauždamas kumščius, braukydamas jais per įsitempusį pilvą, godžiais gurkšniais rydamas orą ir bandė nuspręsti, ar policijai pavyks surinkti prieš jį įtikinamų argumentų. Jo akimis, vienintelė viltis buvo ta, kad jeigu koks sugautas pono Kanono ar pono Džonso sekėjas bandys teigti, esą jis (daktaras Rainhartas) padėjo jiems pabėgti, į jo žodžius žiūrės kaip į nestabilios psichikos žmogaus, teisiškai negalinčio duoti patikimus parodymus. Beveik dvidešimt minučių daktaras Rainhartas kūrė savo ginamąją kalbą, iš esmės — ilgą kaltinamąjį aktą, demaskuojantį juočkių ir hipių sąmokslą pakišti farams visus baltaodžius gydytojus Rainharto pavarde.

Galop suirzęs, kad šitaip nervinasi, daktaras Rainhartas grįžo į tikrovę ir metė kauliuką norėdamas išsiaiškinti, kiek laiko svarstyti savo problemas su policija ir daktaru Manu — nulį, penkias, dešimt minučių, vieną dieną ar tol, kol jos išsispręs. Kauliukas įsakė dar dešimt minučių. Joms praėjus jis labai giliai atsiduso ir nusišypsojo. „Kas toliau?“ — pagalvojo.

Tada jis prisiminė, kad šiąnakt metinės, ir su tuo nežmonišku atsainumu, už kurį jį būtų smerkusios ištisos kartos sveikų, normalių žmonių, bet žavėsis ištisos kartos kauliukžmogių, jis nusprendė, kad jeigu atsivers vienakė, triakė ar penkakė, jis nulips laiptais ir pabandys lytiškai santykiauti su ponia Ekstein. Kauliukas atsivertė triake, tad jis atsistojo, pranešė žmonai išeinąs pasivaikščioti ir išėjo iš buto. Kadangi šis epizodas mažai svarbus, atpasakojame jį paties daktaro Rainharto žodžiais:

Nubildėjau laiptais žemyn pro surūdijusius turėklus, pro išmestą reklaminį bukletą ir paspaudžiau durų skambutį. Buvo 20 minučių trečios, šįmet kiek vėliau, ir tikrai ne metas net trumpam intymiam pašnekesiui. Arlyna atėjo apsiblaususiomis akimis, sugniaužusi ties kaklu senąjį Džeiko chalatą.

— Oi, — aiktelėjo ji.

— Aš atėjau lytiškai santykiauti, Arlyna.

— Užeik, — tarė ji.

— Kauliukai liepė man padaryti tai dar kartą.

— Bet Džeikas namie, — atsakė ji mirksėdama ir šiek tiek praskleisdama chalatą. — Jis dirba savo kabinete koridoriaus gale.

— Atleisk, bet žinai, kaip yra su tuo Kauliuku, — paaiškinau.

— Aš nusprendžiau nieko nuo jo nebeslėpti.

— Bet ar pasitarei dėl šito su Kauliuku?

— Taip, tu teisus.

Ji apsisuko, paėjėjo koridoriumi, įžengė į savo miegamąjį ir atsisėdo prie tualetinio stalelio. Priėjau prie jos. Kelis kartus paridenusi kauliuką ji sužinojo turinti Džeikui viską papasakoti ir leisti man lytiškai su ja santykiauti, bet tik aštuoniolikta ir dvidešimt šešta Kamasutros padėtimi — pasak Arlynos, jos ypač tinka penktą mėnesį nėščioms moterims.

Tuomet nusekiau jai įkandin į koridorių ir pro petį stebėjau, kaip stovėdama vos pravertų durų tarpduryje ji pažvelgia į dirbantį prie rašomojo stalo vyrą.

— Džeikai? — nedrąsiai tarė ji.

— Kas nutiko? — nepakeldamas akių amtelėjo jis.

— Lukas atėjo.

— A... Užeik, Lukuti. Aš beveik baigiau.

— Atleisk, kad tave trukdome, Džeikuti, — tarė Arlyna, — bet Kauliukais liepė Lukui...

— Nenoriu girtis, bet paskutinis skyrius man nuostabiai pavyko, Lukai, — šypsodamas tarė Džeikas, įnirtingai braukydamas rašikliu kažkokią ne vietoje atsiradusią frazę.

— ...lytiškai santykiauti, — išgirdau Arlyną baigiant.

— Kas čia dabar? — paklausė Džeikas vėl pakeldamas akis.

— Kur?

— Šiąnakt mūsų metinės, — pridūriau aš.

Jis pasikasė gerklę ir nutaisė rūgščią miną — atrodė šiek tiek suirzęs.

— A, šitas reikalas, — galop tarė jis. — Jėzau, Moze, Froidai, — kur ritasi pasaulis!

Jis baisiai prisimerkęs ilgai į mus žiūrėjo. Paskui ištiesė ranką į šalį, parideno ant stalo kauliuką ir vėl susiraukė.

— Na, gerai, tik atsargiai elkitės su mano chalatu.

— Prižadam, — atsakė Arlyna. Plačiai šypsodama ji apsisuko ir pro mane nustraksėjo koridoriumi į savo kambarį.

Daktaras Rainhartas grįžo į savo butą praėjus maždaug trisdešimt aštuonioms minutėms ir vėl pasijuto prislėgtas. Stigo to dvasios pokylio, kurį juto prieš metus grįžęs po pažiūrėti panašaus nuotykio. Jis sudribo svetainėje ant krėslo pavargęs, sunerimęs, apatiškas — per visą kauliukų gyvenimą taip dar nesijautė. Kai vėl suvokė, kad jo nerimas yra grynai žmogiškas, itin garsiai sukriokė ir pašoko nuo krėslo atsinešti popieriaus, pieštuko ir kauliukų.

Tačiau grįžtantį iš kabineto į svetainę jį pasitiko žmona — pažadinta to garsaus kriokimo, stovėdama miegamojo tarpduryje ji mieguistai paklausė, ar viskas gerai.

— Viskas sumišę ir nepatikima, — irzliai atšovė daktaras Rainhartas. — Jei galėčiau būti tvirtai įsitikinęs policininkų kvailumu arba protingumu...

— Eikš į lovą, Lukuti, — tarė jo žmona, apsivijo lieknomis rankomis jam aplink kaklą ir mieguista prie jo prisiglaudė. Nuo lovos sušilęs kūnas, kurį daktaras Rainhartas pajuto liečiąs savo rankomis, buvo nesumišęs ir patikimas, tad kitaip kriokdamas jis nuleido galvą ir apkabino žmoną.

— Bet aš turiu nueiti dar ne vieną mylią, kol galėsiu miegoti, — tarė jis tyliai, kai nutraukė jųdviejų bučinį.

— Eikš į lovą, — paragino ponia Rainhart. — Policija tavęs nieku gyvu nelies, kai būsi savo žmonos lovoje.

— Ak, kad turėčiau aš pasaulio į valias ir laiko...

— Laiko į valias — eikš, — ir ji pradėjo tempti vyrą į jų miegamąjį. — Aš net susapnavau naują variantą.

Tačiau daktaras Rainhartas sustojo įėjęs vos žingsnį į kambarį ir, visas susivėlęs, susikūprinęs, tarė:

— Bet aš turiu nueiti dar ne vieną mylią, kol galėsiu miegoti.

Ponia Rainhart, tebelaikydama delnuose jo didelę ranką, mieguista atsigręžė, nusišypsojo ir nusižiovavo.

— Aš lauksiu, brangusis, — tarė ji ir nesąmoningai kraipydama geidžiamesnes savo kūno dalis priėjo prie lovos ir atsigulė.

— Labanakt, Lile, — tarė daktaras Rainhartas.

— Mmmm, — atsakė ji. — Prieš ateidamas patikrink vaikus.

Daktaras Rainhartas, tebelaikydamas kairėje rankoje popieriaus lapą, rašiklį ir du kauliukus, nuskubėjo į vaikų miegamąjį ir pirštų galiukais įėjo pasižiūrėti į Larį ir Evę. Jie kietai miegojo: Laris prasižiojęs lyg koks girtas vaikas, o Evė taip užsiklojusi galvą antklode, kad jis įžiūrėjo tik pakaušį.

— Saldžių sapnų, — tarė jis, tyliai išėjo iš kambario ir grįžo į svetainę.

Jis padėjo popierių, rašiklį ir kauliukus ant grindų priešais krėslą, paskui staiga pašokęs žengė keturis didelius žingsnius prie miegamojo ir sustojo. Atsidusęs grįžo ir atsiklaupė ant kilimėlio šalia savo amato įrankių. Kad atsipalaiduotų ir pasirengtų laukiančiam darbui, jis atliko keletą atsitiktinių kauliukų pratimų: keturis atsitiktinius fizinius pratimus, sužaidė du trumpus — po vieną minutę — žaidimo „nusidėjėlis / šventasis“ kėlinius. Pabaigoje tris minutes pažaidė emocinę ruletę. Kauliukas išrinko savigailą, ir daktaras Rainhartas pamatė gebąs entuziastingai išreikšti šią emociją. Tada jis padėjo du žalius kauliukus ant krėslo priešais save ir, klūpodamas ant kilimėlio, progiesmiu užtraukė maldą:

Didysis dieviškas gniutule Kauliuk, aš tave garbinu;

Pažadink mane šįryt

Savo žaliu žvilgsniu,

Įkvėpk mano negyvai sielai

Gyvybės savo plastikiniu kvapu,

Įpilk į sausringas mano dvasios kerteles

Savo žalio acto.

Šimtas alkanų paukščių barsto mano sėklą,

Tu sulipdai ją į kubelius ir pasodini mane.

Žmonės, kurių bijau, yra

Marionetės, stumdančios kitas,

Žaislai, aprengti mano proto.

Kai tu krenti, o Kauliuk,

Virvutės nutrūksta,

Ir aš vaikštau laisvas.

Aš esu Tavo dėkingas indas, o Kauliuk,

Pripildyk mane.

Daktaras Rainhartas pajuto tyrą džiaugsmą, koks visuomet jį aplankydavo, kai atiduodavo savo valią Kauliukui — ramybės jausmą, kurio neįmanoma suvokti. Tuščiame balto popieriaus lape jis surašė savo gyvenimo ateinančiais metais variantus.

Jei per abu kauliukus iškris dvi, trys ar dvylika akių, jis paliks žmoną ir vaikus amžiams. Šią galimybę jis užrašė baimindamasis. Jai jis davė vienos iš devynių tikimybę.

Variantui, kad jis visiškai nesinaudos kauliukais mažiausiai tris mėnesius, jis davė vienos iš penkių tikimybę (per abu kauliukus turėjo atsiversti keturios ar penkios akys). Šios galimybės jis troško kaip mirštantis žmogus stebuklingo vaisto, kuris išgydytų jo negalavimus, bet podraug bijojo kaip sveikas vyras spyrio į kiaušius.

Jei per abu kauliukus išriedės šešios akys (tikimybė viena iš septynių), jis pradės revoliucinę veiklą prieš neteisingą santvarką. Jis pats nežinojo, ką turi galvoje, bet juto pasitenkinimą galvodamas, kaip šluostys nosį policijai, per kurią dabar šitaip nemaloniai jaučiasi. Jis ėmė svajoti, kaip susivienys su Artūru ar Eriku, kol policijos sirena gatvėje priešais jo daugiabutį taip jį išgąsdino, kad kilo mintis šį variantą ištrinti (jau vien jo užrašymas galėjo būti nusikaltimas), bet vis dėlto nusprendė greičiau pereiti prie kitų.

Jei abiejų kauliukų akių suma sudarys septynis (tikimybė viena iš šešių), visus ateinančius metus jis skirs kauliukų teorijos ir terapijos plėtrai. Užrašydamas šią galimybę jis juto tokį malonų jaudulį, kad net ėmė svarstyti, ar neprirašius dar aštuonių ir devynių akių sumos. Vis dėlto šitokią žmogišką silpnybę jis įveikė ir galvojo toliau.

Jei iškris iš viso aštuonios akys (viena tikimybė iš septynių), jis paskelbs autobiografinį savo nuotykių aprašymą.

Jei per abu kauliukus atsivers devynios, dešimt ar vienuolika akių (tikimybė viena iš keturių), jis metams mes psichiatro profesiją bei kauliukų terapiją ir leis kauliukams išrinkti naują. Šį variantą rašydamas jis juto pasididžiavimą: jis nebus savo susižavėjimo numylėta kauliukų terapija įkaitas.

Peržiūrėdamas savo šešis variantus daktaras Rainhartas jautėsi patenkintas: jie bylojo apie lakią vaizduotę ir narsą. Kiekviename jų glūdėjo grėsmė ir pasitenkinimas, tragedijos pavojus ir naujos galios tikimybė.

Jis padėjo popieriaus lapą sau prie šono, o du žalius kauliukus priešais save ant grindų.

— Apklok mane, tėti, — iš kito kambario galo pasigirdo balsas. Jo sūnus Laris, galima sakyti, miegojo stovėdamas.

Daktaras Rainhartas irzliai atsistojo, priėjo prie siūbuojančio berniuko, pakėlė jį ant rankų ir nunešė atgal į lovą. Laris užmigo, vos tėvas vėl užtraukė antklodę iki kaklo. Tuomet daktaras Rainhartas parlėkė į svetainę ir vėl atsiklaupė.

Pasidėjęs kauliukus priešais, jis dvi minutes klūpėdamas tyliai meldėsi. Paskui paėmė kauliukus ir ėmė žvaliai kratyti juos rieškučiose.

Virpėk mano rankose, o Kauliuk,

Kaip aš drebu Tavosiose.

Tuomet iškėlęs kauliukus virš galvos garsiai užtraukė:

„Didieji niūrieji Dievo gabalėliai, leiskitės, tirtėkite, kurkite. Į Jūsų rankas aš atiduodu savo sielą.“

Kauliukai pariedėjo ir sustojo: vienakė ir dviakė — trys. Jis turi amžiams palikti žmoną ir vaikus.

Penkiasdešimt šeštas skyrius

Kaip jums tai patinka?

Penkiasdešimt septintas skyrius

Dangūs skelbia Šanso šlovę,

O dangaus skliautas garsina jo rankų darbą. Diena po dienos pasakoja apie atsitiktinumą, O naktis po nakties byloja apie užgaidą.

Nėra šnekos ar kalbos,

Kuriose nebūtų girdėti jų balso.

Jų žinia skamba po visą žemę,

O jų žygiai iki pasaulio krašto.

Danguose Šansas pastatė palapinę saulei, Išeinančiai iš dangaus krašto,

O kelionės gale pasiekiančiai kitą,

Ir niekas nuo jos kaitros pasislėpti negali. Šanso įstatymas tobulas, jis atnaujina sielą, Šanso įsakai teisingi,

Jie naivuolius padaro išmintingus.

Šanso įstatai teisūs, jie džiugina širdį,

Šanso įsakymas aiškus, jis užlieja akis šviesa. Šanso baimė tyra, ji niekados nesibaigia, Šanso sprendimai tikri ir visiškai teisūs.

Iš „Kauliuko knygos“

Penkiasdešimt aštuntas skyrius

Laisvė, Skaitytojau, yra baisus dalykas — tai nuolatos kala mums į galvą Žanas Polis Sartras, Ėrichas Fromas, Alberas Kamiu ir viso pasaulio diktatoriai. Tą rugpjūtį daug dienų praleidau galvodamas, kaip gyvensiu, ir kas valandą mano nuotaika keitėsi: čia buvau linksmas, čia paniuręs, čia pamišėlis, čia gižeklis.

Jaučiausi vienišas. Negalėjau prie nieko prieiti ir pasakyti: „Argi aš ne nuostabus? Mečiau Lilę ir darbą, kad ridenčiau kauliukus ir tapčiau visiškai nuo atsitiktinumo priklausomu žmogumi. Jeigu jums pasiseks, kauliukai gali man leisti baigti šį pokalbį.“

Atsisveikindamas nepabučiavau Lilės ir vaikų. Nepalikau laiškelio. Pasiėmiau keletą asmeninių bloknotų, čekių knygelę, porą knygų (aklai išrinktų Kauliuko), kelias poras žalių kauliukų ir išėjau iš buto. Po dviejų minučių grįžau ir palikau vienintelį pranešimą pasaulyje, kurį jutau Lilę suprasiant ir kuriuo patikėsiant: svetainėje ant grindų priešais savo krėslą padėjau du kauliukus, atverstus vienake ir dviake į viršų.

Iš pradžių maniau, kad nebūna akimirkų, kai Kauliukų Žmogui kas nors būtų neįmanoma. Šis pojūtis kėlė mane lyg sparnai. Gal ir nesu galingesnis už lokomotyvą, greitesnis už iššautą kulką ir neįstengiu vienu šuoliu peršokti per dangoraižius, bet turint galvoje gebėjimą kiekvieną akimirką nevaržomam daryti, ką tik palieps kauliukai ar spontaniškas „aš“, palyginti su visais ligi tol gyvenusiais žmonėmis, buvau supermenas.

Tačiau aš jaučiausi vienišas. Supermenas bent jau turėjo nuolatinį darbą ir Luizą Lein. Nors Supermenas ir Betmenas temokėjo atlikti mechaniškus, pasikartojančius akrobatinius triukus, aš, būdamas tikrai antžmogiškas padaras, gebantis daryti stebuklus, jaučiausi vienišas. Atleiskite, gerbėjai, bet nieko čia nepakeisi.

Apsistojau nutriušusiame Ist Vilidžo viešbutyje. Palyginti su juo, geriatrijos skyrius Kvinzboro valstybinėje ligoninėje atrodė kaip prabangi senelių prieglauda. Prakaituodavau, sėdėdavau surūgęs, išeidavau suvaidinti vieno kito kauliukų liepto vaidmens ir kartais patirdavau didžiulį malonumą, bet tos vienišos naktys viešbučio kambaryje tikrai nebuvo džiugiausios mano gyvenimo akimirkos.

Dabar, kai buvau betampąs visiškai laisvas, nuobodulio problema, kurią anksčiau taip sėkmingai išspręsdavo Kauliukas, vėl ėmė kilti. Mano artimieji ir draugai buvo ganėtinai nuobodūs, bet dabar ėmiau jausti, kad paprasti žmonės, su kuriais susidurdavau Niujorko, to Smagybių miesto, gatvėse, baruose ir viešbučiuose, yra kur kas nykesni. Kauliukai jau spėjo supažindinti mane su tokia jų įvairove, kad aš, kaip kadaise Saliamonas, buvau bepajuntąs, jog sunku rasti ką nors nauja po saule.

Vaidindamas turtingą aristokratą iš Pietų, suviliojau jauną, ganėtinai išvaizdžią mašininkę ir laikiau ją dvi naktis („Tavo kūnas velniškai gražus“, — sakiau jai su ryškiu pietietišku akcentu), bet paskui kauliukai davė man vargingo Bauerio rajono valkatos vaidmenį. Sudėjau visus pinigus ir nusipirktus naujus drabužius į užrakinamą spintelę, nustojau skustis, paskui dvi paras elgetavau ir girtavau pietų Ist Saide. Mažai miegojau ir jaučiausi kaip niekad vienišas, nes vieninteliai mano bičiuliai buvo atsitiktiniai benamiai, kurie nesitraukdavo nuo manęs tol, kol įsitikindavo, kad nebeturiu nė cento. Aš taip išalkau, kad galop kiek galėdamas susitvarkiau drabužius ir pavogiau dėželę traškučių bei dvi skardines tunų konservų iš nedidelio prekybos centro. Jaunas pardavėjas labai įtariai į mane žiūrėjo, bet kai baigiau „apžiūrinėti prekes“ ir paklausiau, ar jie turi amoraticemato, jis nieko nesakė, kol išėjau.

Paskui ieškojau naujos mergos apsimetęs gyvybės draudimo agentu, bet nieko nepešiau ir vienas praleidau dar vieną naktį.

Kauliukai leido man tris kartus paskambinti policininkams: pirma su ryškiu negro akcentu pranešiau, esą iš ligoninės Artūrą Džonsą išvadavo „Juodosios panteros“; paskui prisistačiau daktaru Rainhartu ir informavau, kad palikau žmoną, bet jeigu jie norėsią ko nors mane paklausti, aš pasirodysiąs; galop kaip anonimiškas hipių informatorius pasakiau, jog Erikui Kanonui buvo leista pabėgti Dievo valia.

Pasiėmęs tūkstantį dolerių dvi dienas žaidžiau Volstrito maklerių namuose, leisdamas Kauliukui savo nuožiūra pirkti, parduoti ar laikyti akcijas. Pralošiau tik du šimtus, bet nuobodulys vis tiek neapleido.

Vieną karštą rugpjūčio vakarą, apie devintą valandą, sėdėdamas vienišas, nors ir iš visų pusių apsuptas, sausakimšame Vilidžo bare (per praėjusias dvi dienas suglamžiau ir išmečiau mažiausiai keturis variantų sąrašus), turėjau pripažinti faktą: dabar, gavęs laisvę būti kuo tik panorėčiau, buvau greitai beprarandąs domėjimąsi viskuo. Tokia įvykių eiga mažumą liūdino. Tačiau šis potyris buvo toks naujas, kad ėmiau džiugiai juoktis, ir didelis mano pilvas drebėjo kaip per šalčius užvestas senas automobilio variklis. Akivaizdu, kad teks duoti kauliukams trumpas atostogas ir pasižiūrėti, kas nutiks. Kelias savaites augsiu organiškai, o ne atsitiktinai.

Šitaip ryžtingai nusprendęs nieko nespręsti, pasijutau kiek geriau, nors skrandyje ir nebaigtame bokale teliūškavo aitrus, ganėtinai šlykštaus skonio alus. Norėjau pailsėti. Aš palikau Lilę — didžiulė pergalė (po jos jaučiausi pavargęs). Plauksiu pasroviui, ir tiek.

Ieškodamas ramybės išėjau iš to triukšmingo baro ir, pusvalandį organiškai paklajojęs, užėjau į kitą, kaip du vandens lašai panašų į aną. Alus irgi buvo to paties skonio. Kilo mintis apsimetus Ėrichu Fromu paskambinti Džeikui neva iš Meksiko miesto. Atsisakiau šio sumanymo kaip vienatvės požymio. Kilo mintis surikti: „Už gėrimus moku aš!“, bet šį impulsą užgniaužė mano organiškas taupumas. Ėmiau svajoti, kad nusipirkau jachtą ir plaukiu aplink pasaulį.

— Ė — ar tik ne pats coitus interruptus!

Pirma išgirdau balsą, šaižų ir moterišką, paskui pamačiau jo savininkę, švelnią ir moterišką, galop atpažinau tiksliai ir vyriškai vos besišypsantį Lindos Reikman veidą.

— Ėėė, sveika, Linda, — ne itin lipšniai tariau. Susigriebiau instinktyviai bandąs prisiminti, kokį vaidmenį dabar turiu vaidinti.

— Kaip čia atsidūrei? — paklausė ji.

— A... nežinau. Kažkaip netyčia užklydau.

Ji įsispraudė tarp mano kaimyno ir manęs, padėjo savo stiklą ant baro. Jos akys buvo smarkiai išdažytos, šviesūs plaukai išblukinti dar labiau negu kadaise, kūnas... bent jau dėl matmenų man nebereikėjo spėlioti. Liemenėlės neprilaikomos krūtys maskatavo glaudžiai aptemptos margais berankoviais marškinėliais. Ji atrodė labai seksualiai, tik kažkaip ištvirkėliškai. Linda smalsiai mane nužvelgė.

— Netyčia užklydai? Didysis Psichiatras netyčia užklydo? Man susidarė įspūdis, kad tu net nosies nepasikrapštai pirma neparašęs traktato apie šio veiksmo svarbą.

— Tai buvo senais laikais. Aš pasikeičiau, Linda.

— Ar nors kartą pavyko patirti orgazmą?

Nusijuokiau, ji nusišypsojo.

— O tu? — paklausiau. — Ką tu veiki?

— Baigiu susinaikinti, — atsakė ji ir grakščiai pabaigė savo gėrimą. — Tau irgi reikėtų pamėginti — labai smagu.

— Ko gero, norėčiau.

Šalia jos išdygo vyras — nedidelis gležnas akiniuotis, panašus į organinės chemijos absolventą. Dirstelėjęs į mane tarė Lindai:

— Eime iš čia.

Linda iš lėto nukreipė žvilgsnį į vyriškį ir su išraiška, palyginti su kuria visos mano anksčiau matytos atrodė tik nekaltos avelės, paskelbė:

— Aš dar kiek pabūsiu.

Organinė chemija sumirksėjo į ją žiūrėdama, nervingai žvilgtelėjo į įspūdingą mano stuomenį ir suėmė ją už alkūnės.

— Eikš, — paliepė akiniuotis.

Linda rūpestingai pakėlė nuo baro savo stiklą su paskutiniais gėrimo lašais ir iš lėto supylė organinei chemijai po marškinių nugara su visais ledo kubeliais.

— Pirma eik persirenk marškinius, — paliepė ji.

Vyrukas nė nemirktelėjo, tik vos pastebimai gūžtelėjo pečiais ir vėl įsimaišė tarp gausių lankytojų.

— Manai, tu irgi norėtum suirti, ką? — paklausė ji manęs, paskui davė ženklą barmenui atnešti dar vieną gėrimą.

— Taip, bet atrodo, kad tai velniškai sunku padaryti. Bandau jau daugiau kaip metai ir tam reikia didžiulių pastangų.

— Metai? Į tave pažiūrėjus neatrodo. Tu panašus į pasiturintį draudimo agentą, kartą kas keturis mėnesius ateinantį čia susirasti šviežios mergos nakčiai.

— Tu klysti. Aš tikrai bandau susinaikinti. Bet sakyk, kaip tu tai darai?

— Aš? Kaip visuomet. Nepasikeičiau nuo tada, kai paskutinį kartą mane matei. Kaifą susigaunu taip pat. Tris mėnesius praleidau Venesueloje ir net gyvenau ten su vienu vyru beveik mėnesį, jeigu tiksliai — dvidešimt keturias dienas. Bet šiaip nieko nauja.

— Vadinasi, tikslo nepasiekei, — atsakiau.

— Ką nori pasakyt?

— Noriu pasakyt, kad jeigu iš tikro nori susinaikint, tau nepavyksta. Tu nesikeiti. Lieki tokia pati.

— Aš tik pavartojau tokį žodį. Susinaikinimas nieko nereiškia. Gyvenu savo gyvenimą, ir tiek.

— Gal norėtum naujo kaifo, tokio, kokio anksčiau nebuvai patyrusi, ir sunaikinti savo senąją savastį?

Ji netikėtai nusijuokė.

— To, ką tu vadini kaifu, man jau per akis.

— Aš sugalvojau naujų atmainų.

— Seksas man nuobodu. Aš mylėjausi su kiek tik įmanoma vyrų, moterų ir vaikų, visais įmanomais deriniais; varpų ir kitų tinkamos formos daikčiukų irgi buvo sukišta į visas mano angas visais įmanomais deriniais, ir galiu pasakyti, kad seksas man varo nuobodulį.

— Aš nebūtinai kalbu apie seksą.

— Tuomet gal man ir įdomu.

— Bet tai reikš, kad turėsi kuriam laikui tapti mano partnere.

— Kokia?

— Tai reikš, kad visą savo laisvę atiduosi į mano rankas... na, tarkime, mėnesiui.

Ji įdėmiai pažvelgė į mane ir susimąstė.

— Vienam mėnesiui tapsiu tavo verge? — paklausė ji.

— Taip.

Pusamžė moteris juodai dažytais plaukais, skvarbiomis tamsiomis akimis ir kosmetikos negražintu veidu išniro iš jūros, siaučiančios už mūsų, priplaukė prie Lindos ir ėmė kuždėti jai į ausį. Linda klausėsi, nenuleisdama akių nuo manęs.

— Ne, Tone, — atsakė ji. — Ne. Mano planai pasikeitė. Ko gero, man nepavyks.

Moteris vėl sušnabždėjo jai į ausį.

— Ne. Tikrai ne. Viso gero.

Ryklė varno plaukais vėl pasinėrė į jūrą.

— Mėnesį turėsiu daryti viską, ko panorėsi?

— Taip ir ne. Tu laikysiesi ypatingos mano sugalvotos gyvensenos. Įgausi naujovišką laisvę, bet jeigu norėsi patirti kaifą, turėsi besąlygiškai vykdyti nurodymus.

— Abejoju, ar man išties dar reikia daugiau kaifo, — kartokai šyptelėjusi tarė ji.

— Per vieną mėnesį apie save ir gyvenimą sužinosi daugiau, negu sužinojai per visus ankstesnius dvidešimt penkerius metus.

— Dvidešimt aštuonerius, — abejingai tarstelėjo jinai.

Padėjusi iki pusės nugertą stiklą ant baro ji buvo benueinanti, bet grįžo. Kurį laiką spoksojo į savojo stiklo paliktą rasotą žiedą ant baro, paskui šaltai pažvelgė į mane.

— Kaip čia tas senasis coitus interruptus staiga turi tiek laiko? — paklausė ji. — Garsusis pusiau pasidulkinimo metodas neduoda gerų rezultatų?

— Aš išėjau į pensiją.

— Išėjai į pensiją?!

— Mečiau žmoną, darbą, draugus ir išėjau atostogų iki gyvenimo galo.

Ji nužvelgė mane su nauja pagarba — kaip vienas pragaro gyventojas kitą.

— O varge, tu kerti iš peties, — tarė ji, bet paskui su įprasta šalta pašaipa pridūrė: — Bet aš mėnesį būsiu tavo verge? Hm. Pažįstu daugybę žmonių, kurie nemažai sumokėtų už šią privilegiją. Ką aš gausiu mainais?

— Mainais? — paklausiau iškart nusistebėjęs atpildo reikalavimo logika. — Kai patarnausi man, mėnesį aš darysiu viską, ko norėsi tu.

— Bet nepamiršk: pirma aš būsiu tavo vergė. Kokių garantijų aš turiu?

— Jokių. Išskyrus tą, kad paragavusi naujo gyvenimo su manim ir mano beprotyste tu suvoksi, jog manoji vergijos atmaina yra visai pageidautina.

— Kodėl tu nenori pirma pabūti mano vergu?

— Todėl, kad tu nebūtum sumani šeimininkė, tau stigtų vaizduotės. Aš jau ne vieni metai išbandau šį žaidimą su savimi. Pirma aš tave išmokysiu, o paskui paklusiu tau.

— Gal tu ir teisus, — atsakė Linda, — bet pradėsiu aš. Ateinančias dvidešimt keturias valandas būsi mano vergas. Vykdysi visus mano paliepimus, išskyrus tuos, kurie gali pakenkti tau fiziškai ar be reikalo sugriauti tavo profesinį įvaizdį. Ta pati taisyklė galios, kai įsakinėsi man. Ką pasakysi?

— Sutinku, — atsakiau.

Pažiūrėjome vienas į kitą abu kažką mintyse spėliodami.

— Kaip patvirtinsim šią sutartį? — paklausė ji.

— Visiška vergija yra naujas kelias, o mes abu norim keliauti naujais keliais — čia ir glūdi susinaikinimo esmė. Man užtenka to, kad turi noro ir valios laikytis mūsų sutarties.

— Gerai. Jau pradėjom?

Žvilgtelėjau į savo laikrodį.

— Jau. Paklusiu tau iki dvidešimt pirmos keturiasdešimt penkios rytoj vakare. Kad viskas vyktų anonimiškai, mano vardas bus Čarlis arba Herbis (Flamas).

— Tavo vardą išrinksiu aš.

— Gerai.

— Sek paskui mane.

Išėję iš baro susigavome taksi, ir ji nusivežė mane į kažkokį butą Vest Saide — spėjau, kad į savo. Ten, įpylusi man išgerti, ji atsisėdo ant sofos, parietė po savim kojas ir įsmeigė į mane šaltą tiriantį žvilgsnį.

— Stokis ant galvos.

Nerangiai bandžiau išlaikyti pusiausvyrą stovėdamas ant galvos. Nors neseniai bandžiau užsiimti joga ir jogos meditacija, pargriuvau, pabandžiau dar kartą ir vėl pargriuvau. Po kokio penkto karto ji tarė:

— Užteks, stokis.

Ji užsidegė cigaretę drebančia ranka — galbūt nuo išgertų svaigalų.

— Išsirenk, — paliepė ji.

Išsirengiau.

— Masturbuok, — tarė ji tyliai.

— Būtų gaila, — atsakiau.

— Kai norėsiu, kad ką nors pasakytum, išgirsi.

Šį paliepimą lengviau buvo duoti negu įvykdyti. Kaip dauguma kitų energingų Amerikos jaunuolių masturbavau vidurinėje mokykloje ir pirmuose koledžo kursuose, bet kai ėmiau dažniau bendrauti ir mylėtis su moterimis, šį įprotį daugmaž mečiau. Studijuodamas psichologiją nudžiugau, kai sužinojau, kad dėl šios nuodėmės mano smegenys vis dėlto nesilpsta, bet kažkoks kaltės likutis mane graužė. Juk argi galime įsivaizduoti besismaukantį Jėzų? Ar Albertą Šveicerį? Linda, be abejo, buvo įsitikinusi, kad masturbavimas žemina žmogų, antraip nebūtų man davusi tos užduoties. Kažkodėl man buvo nelengva įsivaizduoti kokius malonius reginius, kad senojo mano pabūklo vamzdis pakiltų pasiruošdamas šauti. Stovėjau nejudėdamas ir bandydamas galvoti apie ką nors seksualaus.

— Liepiau tau save padirginti.

Matyt, Linda įsivaizdavo, kad masturbavimo esmė — save paglamonėti. Tačiau nemirtingais generolo Makartūro žodžiais: „Niekas negali būti toliau tiesos.“ Vis dėlto ėmiau save tenkinti. Išlikti oriam buvo sunku, todėl akis įsmeigiau į grindis prie Lindos kojų.

— Kol darbuojiesi, žiūrėk į mane, — paliepė ji.

Pažiūrėjau į ją. Šaltas, įsitempęs, pagiežingas jos veidas bemat mane sujaudino: aš įsivaizdavau, kaip ateinantį mėnesį lytiškai jai keršysiu. Mano pabūklo vamzdis šoko į viršų, kelias minutes sutelkiau visas mintis į įsivaizduojamą keršto aktą ir, rūpestingai maigydamas pabūklo spynos mechanizmą, iššoviau ant grindų. Visą tą laiką iš paskutiniųjų stengiausi, kad mano išraiška liktų abejinga ir ori.

— Sulaižyk, — paliepė ji.

Mane apėmė baisus nuovargis; neabejoju, mano nosis nuknebo. Vis dėlto lėtai atsiklaupiau ir ėmiau laižyti sėklos balutes.

— Žiūrėk į mane! — paliepė jinai.

Gana nerangiai bandžiau žiūrėti į ją ir tuo pat metu vykdyti gautą užduotį. Pastebėjau, kad grindys tarp kilimėlių žvilga ir kad kažkas paliko vyrišką šlepetę po krėslu. Nesijaučiau esąs supermenas.

— Gerai, stokis.

Atsistojau vis dar su abejinga išraiška veide — bent jau taip tikėjausi.

— Kaip jums ne gėda, daktare, — šypsodama tarė ji.

Aš susigėdau, nusvarinau galvą ir pečius.

— Ar šitokius dalykus ketini išdarinėti su manim? — paklausė ji.

— Ne, — dvejodamas atsakiau. — Manau, vyrai jau yra sadistiškai elgęsi su tavim.

— Vadinasi, man sekasi ne per geriausiai, ką?

— Ne, visai neblogai. Manau, pasirinkai gerai, aš net nesitikėjau. Leidai man patirti šį tą nauja, ko niekados nepamiršiu.

Ji įdėmiai žiūrėjo į mane retkarčiais papsėdama cigaretę; savo gėrimą jau buvo pabaigusi.

— O jeigu aš paskambinčiau savo draugui, žydrajam, ir liepčiau tau su juo santykiauti lytiškai — ar galėtum?

— Tavo įsakymas — mano pageidavimas, — atsakiau.

— Ši mintis tave domina ar baugina?

Paklusniai susimąsčiau.

— Ji man nuobodi ir slegianti.

— Gerai.

Ji liepė man sutaisyti jai dar vieną gėrimą, priėjo prie telefono, du kartus surinko numerį ir paprašė Džedo, bet abu kartus nusivylusi padėjo ragelį.

— Atsigulk ant grindų kniūbsčias, kol aš galvosiu.

Vykdydamas jos paliepimą ėmiau prisiminti, kaip smagiai jaučiausi būdamas senų laikų Lukas ir niekas daugiau.

— Gerai, eime į lovą, — po kurio laiko tarė ji.

Nuėjau jai įkandin į miegamąjį, jai paliepus abejingai nurengiau vieną drabužėlį po kito ir nusekiau iš paskos į siaurą dvigulę lovą. Kelias minutes gulėjome tylėdami ir vienas kito neliesdami. Sąžiningai stengiausi nieko nedaryti be jos paliepimo. Pajutau, kaip jos delnas perbraukia man per krūtinę, pilvą ir lieka gulėti per pusę sprindžio nuo mano gaktos plaukų. Ji atsigręžė į mane, ėmė kramsnoti ausį, laižyti kaklą, lėtai, tingiai, drėgnai bučiuoti į lūpas ir smakrą. Ir kaklą. Ir krūtinę. Ir pilvą. Ir taip toliau. Nors visai neseniai gėdingai elgiausi, jos manevrai padarė poveikį, kurio ir galėjai tikėtis. Ji tą poveikį pastebėjo, nusirito į kitą lovos kraštą ir nieko daugiau nebepasakė. Ji ilgai vartėsi, o paskui aš tikriausiai užmigau.

Po kurio laiko susapnavau, kad ruošiuosi maudytis; grimzdamas į vonią stabtelėjau pasimėgauti malonia šiluma kiaušiuose ir varpoje. Tada pabudau ir suvokiau, kad Linda burna sušildė ir sustandino mano pimpalą. Ėmiau glostyti jai plaukus, grabalioti kūną. Ji paskutinį kartą atsisveikindama lyžtelėjo, krimstelėjo, paskui atsigulė ant manęs, išsižergė, sukišo mano daiktą į save, prikišo lūpas prie manųjų ir ėmė mušti sviestą.

Kartais toks mieguistas jautiesi panašiai kaip truputį apsinešęs, tad viską leidau daryti Lindai, o ji daugiausia kėlė bangas begėdiškai krutindama šlaunis ir pilvą, begėdiškai laižė ir kramsnojo man krūtinę, pečius ir kaklą, o kai paliepė „Varyk!“, ėmiau varyti sugniaužęs delnais tobulus jos sėdmenis it kokius du karštus, kietus greipfrutus. Ji pradėjo dejuoti, įsitempė ir ėmė malti ir vis įsitempusi malė, kol galop atsipalaidavo.

Ji gulėjo ant manęs, aš užsnūdau ir prabudau pajutęs, kad ji vėl juda, aš kietas styrojau joje, jos lūpos buvo prigludusios prie mano kaklo, o jos viduriai glamonėjo lyg mane apsivijusios karštų ungurių bangos, ji vis judėjo, bet aš vėl užsnūdau, o kai prabudau, ji burna kietai mygo mano pimpalą, rankomis glostinėdama, gnaibydama ir visaip kitaip niokodama mano apatines erogenines zonas, o kai paliečiau jos plaukus, ji sudejavo, nusirito aukštielninka, užsitempė mane ant viršaus ir ėmė malti, paskui liepė man judėti, bet nebaigti, tad pradėjau varyti ir sukioti dubenį stengdamasis prisiminti, kiek taškų vidutiniškai per sezoną šeštajame dešimtmetyje pelnydavo Vilis Mėjus, ir po kurio laiko jos kūnas suglebo, ji niuktelėjo man nusiristi nuo jos, aš taip ir padariau, paskui užsnūdau ir miegojau, bet pabudęs vėl pajutau esąs joje, o ji vėl gulinti ant manęs, lengvai, švelniai judėdama, ir tikriausiai jau tuoj turėjo aušti, nes buvau labiau prabudęs ir taip pat pradėjau judėti, bet jinai neleido, tik laižė ir kandžiojo man ausis ir kaklą, o apatine dalimi vienu metu judėjo trimis kryptimis, ir kai jinai neprieštaravo, suleidau pirštus į plyšį tarp bulių ir pabandžiau suvaryti jai tiesiai virš savo galvos, ji išleido daugybę malonių garsų, ir aš ištuštinau ežerą į jos ežerą, ir mudu abu kurį laiką judėjome toliau, paskui atsiskyrėme ir dar sykį numigome.

Atsibudau kniūbsčias. Mano kelis lietė kažkurią jos kūno vietą; buvo jau įdienoję, ir aš jaučiausi išalkęs. Linda plačiai atmerktomis akimis spoksojo į lubas.

— Įsakau tau, — tarė ji lėtai, — duoti man kokius tik nori paliepimus. Aš juos vykdysiu, kol norėsiu ir kol įsakysiu tau ką nors daryti.

— Aš laikinai būsiu tavo valdovas?

— Taigi. Ir noriu, jog įsakinėtum man daryti tai, ką nori, kad daryčiau.

— Pažiūrėk į mane, — įsakiau.

Ji pažiūrėjo į mane.

— Tai, ką darome, yra labai svarbu. Įsakymai...

— Aš nenoriu pamokslų.

— Įsakau tau manęs klausytis.

— Gali įsakyti man daugybę dalykų, tik ne pamokslauti. Tik ne per šias dvidešimt keturias valandas.

— Aišku, — atsakiau ir pamąstęs pridūriau: — Atsakyk į mano bučinį meiliai, švelniai, bet be geismo.

Ji atsisėdo šalia manęs, šaltai pažvelgė į akis, paskui atlyžo ir švelniai prispaudė lūpas prie manųjų.

Atsilošiau ant pagalvės ir tariau:

— Pabučiuok mano veidą taip švelniai, kaip norėtųsi... jei jis būtų ta balta rožė.

Jos veidas trumpai įsitempė, bet paskui ji užsimerkusi suėmė mano veidą delnais, pasilenkė ir ėmė švelniai bučiuoti.

— Ačiū, Linda, buvo gražu. Tu pati graži.

Ji neatsimerkė ir nesiliovė švelniai mane bučiavusi, bet netrukus aš paliepiau:

— Atsigulk aukštielninka ir užsimerk.

Ji pakluso. Tokio atsipalaidavusio jos veido dar nebuvau matęs.

— Įsivaizduok, kad aš esu princas, mylintis tave dvasine meile, kokios nerasi net saldžiausioje pasakoje. Jisai tave dievina. Savo grožiu tu pranoksti visus Dievo kada nors sukurtus gyvius. Be to, esi tobulas žmogus, be menkiausios dvasinės ar fizinės ydelės. Dabar princas, tavo vyras, ateina pas tave vestuvių naktį parodyti tau tyros, dievobaimingos, šventos aistros, kurią tau jaučia. Džiugiai priimk jo meilę.

Pasakiau tai iš lėto, hipnotizuodamas, tada pradėjau glostyti ir lytėti jos kūną dvasingiausiais bučiniais, kaip tikėjausi — rodydamas tinkamą delikatumą ir religingumą. Jei eilinis skaitytojas nežino, dvasingi bučiniai yra palyginti sausi, švelnūs ir netaiklūs, tai yra jie prisiartina prie pat pagrindinio taikinio, bet visuomet per plauką prašauna pro šalį. Bučiavau su vis didesniu atsidavimu ir malonumu, bet staiga jos kūnas dingo: ji iššoko iš lovos.

— Nebeliesk manęs! — užriko ji.

Pasijutau toks pat susigėdęs ir pažemintas kaip išvakarėse.

— Jau atimi iš manęs galią? — paklausiau.

— Taip, taip! — ji visa drebėjo.

Žiūrėjau į ją vis dar stovėdamas keturiomis.

— Apsirenk, — paliepė ji. — Nešdinkis lauk.

— Bet, Linda...

— Sandoris baigėsi. Jis nutrauktas. Nešdinkis.

— Mes buvom susitarę, kad...

— Lauk! — sušuko ji.

— Ką gi, — atsakiau lipdamas iš lovos. — Aš išeisiu, bet šįvakar be penkiolikos dešimt grįšiu. Susitarimas tebegalioja.

— Ne. Ne, ne, ne. Jis nebegalioja. Tu pamišęs. Nežinau, ko tu nori, bet ne... niekados. Jis nutrauktas.

Neskubėdamas apsirengiau ir, negavęs naujo įsakymo iš sėdinčios, veidą nusukusios Lindos, išėjau.

Palaukiau prieš jos daugiabutį, nusekiau paskui ją į miesto centrą, kai ji po kokio pusvalandžio išėjo, iki pusės šešių pralaukiau priešais daugiabutį Vilidže, paskui nusekiau paskui ją į restoraną, kur ji valgė. Neatrodė, kad Linda būtų pastebėjusi, jog ją seku — ko gero, net neįtarė. Organinė chemija susirado ją po vakarienės, ir juodu klajojo iš vieno baro į kitą: susitikdavo su draugais, jų atsikratydavo, susipažindavo su naujais, daug gėrė, žodžiu, nieko įdomaus neveikė. Lygiai be penkiolikos dešimt ėmiausi žygių. Linda sėdėjo prie staliuko su trimis man nematytais vyrais; ji atrodė mieguista ir girta. Vienas iš vyrų buvo sukišęs ranką giliai jai po sijonu. Priėjau prie staliuko, hipnotizuojančiu žvilgsniu pažiūrėjau jai į akis ir pasakiau:

— Be penkiolikos dešimta, Linda. Eime.

Apsiblaususios jos akys trumpam prašviesėjo, ji sukosėjo ir svirduliuodama atsistojo.

— Ei, kur susiruošei, pupyte? — paklausė vienas iš vyrų. Kitas sugriebė jos ranką.

— Linda seks paskui mane, — atsakiau, žengtelėjau prie vyruko, sugriebusio ją už rankos, ir lyg koks milžinas palinkęs virš jo dėbtelėjau stengdamasis parodyti, kad tramdau įniršį. Jis paleido Lindos ranką.

Dirstelėjau į kitus du vyrus, apsisukau ir išėjau. Linda nusekė iš paskos, turbūt toli gražu ne taip oriai kaip Petras ir Matas paskui Jėzų.

Penkiasdešimt devintas skyrius

[Niujorko policijos inspektorius Natanielis Patas tardo daktarą Lucijų Rainhartą dėl nelemto trisdešimt trijų psichikos ligonių pabėgimo iš „Plaukų“ spektaklio. Šeši ligoniai tebėra laisvėje.]

— Pone Rainhartai, aš...

— Daktare Rainhartai, — irzliai pertraukė daktaras Manas.

— Atleiskite, — tarė inspektorius Patas. Trumpam nustojęs žingsniuoti jis pažvelgė į daktarą Maną, sėdintį ant senutėlės žemos sofos inspektoriaus kabinete.

— Daktare Rainhartai, pirmiausia privalau jus informuoti, kad turite teisę išsikviesti advokatą jums at...

— Advokatai mane nervina.

— ...stovauti. Aišku. Ką gi. Tęskime. Ar jūs susitikote su Eriku Kanonu Kvinzboro valstybinės ligoninės valgykloje rugpjūčio dvyliktąją tarp pusės vienuolikos ir penkiolikos minučių po vienuolikos?

— Susitikau.

— Tikrai?

— Tikrai.

— Aišku. Kokiu tikslu?

— Jis pasikvietė mane susitikti. Kadangi anksčiau buvo iškilus mano ligonis, aš sutikau.

— Apie ką jūs kalbėjotės?

— Mes kalbėjomės apie jo troškimą pamatyti miuziklą „Plaukai“. Jis pranešė man, kad daugelis ligonių nori jį pamatyti.

— Apie ką dar?

— Aš mečiau kauliukus ir pasiryžau padaryti viską, ką galesiu, kad nusivežčiau Eriką ir trisdešimt septynis kitus į „Plaukus“.

— Bet, Lukai, — pertarė jį daktaras Manas, — tu juk tikriausiai suvokei, koks ne...

— Ramiai, daktare Manai, — tarė inspektorius Patas. — Leiskite man.

Jis priėjo ir sustojo tiesiai priešais daktarą Rainhartą. Aukštu, lieknu kūnu palinkęs į priekį, jis rūsčiomis pilkomis akimis šaltai nužvelgė savo įtariamąjį.

— Ką darėte, kai nusprendėte padėti Kanonui ir kitiems palikti ligoninę?

— Suklastojau daktaro Mano parašą ant laiškų man ir keliems kitiems darbuotojams, tada ėmiausi priemonių, kad ligoniai būtų laikinai išleisti.

— Jūs tai prisipažįstate?

— Žinoma, prisipažįstu. Ligoniai norėjo pamatyti „Plaukus“.

— Bet... bet... — išmiknojo daktaras Manas.

— Ramiai, daktare Manai, — pertarė jį inspektorius. — Jeigu teisingai jus suprantu, daktare Rainhartai, jūs dabar prisipažįstate, kad iš tikrųjų suklastojote daktaro Mano parašą ir savo paties iniciatyva gavote leidimą trisdešimt septyniems psichikos ligoniams važiuoti į Manheteną?

— Trisdešimt aštuoniems. Tikrai taip. Pasižiūrėti „Plaukų“.

— Kodėl anksčiau mums melavote?

— Taip man liepė Kauliukas.

— Kau...

Inspektorius nutilo ir įsmeigė akis į daktarą Rainhartą.

— Kauliukas... taip. Prašom pasakyti, kokiais motyvais vadovaudamasis jūs nusivežėte ligonius į „Plaukus“?

— Taip man liepė Kauliukas.

— O kodėl mėtėte pėdas suklastodamas daktaro Mano parašą ir apsimesdamas, kad bandote su juo pasimatyti?

— Taip man liepė Kauliukas.

— O paskui melavote, nes...

— Taip man liepė Kauliukas.

— O dabar sakote...

— Taip man liepė Kauliukas.

Stojo labai ilga tyla. Visą tą laiką inspektorius bejausmiu veidu spoksojo į sieną daktarui Rainhartui virš galvos.

— Daktare Manai, ar negalėtumėt konkrečiai paaiškinti man, ką turi galvoje daktaras Rainhartas?

— Jis turi galvoje, — tyliu, išvargusiu balsu atsakė daktaras Manas, — kad taip jam liepė kauliukai.

— Mesti kauliukai?

— Kauliukai.

— Jam taip liepė?

— Jam taip liepė.

— Taigi, — tarė daktaras Rainhartas, — aš neketinau leisti ligoniams pabėgti. Prisipažįstu kaltas, kad suklastojau daktaro Mano parašą nereikšminguose laiškuose — kaip suprantu, tai nusižengimas — ir kad nenuovokiai elgiausi su psichikos ligoniais, bet kadangi tai būdinga visiems psichiatrijos gydyklų darbuotojams, niekas to nelaiko jokiu nusikaltimu.

Inspektorius Patas šaltai šypsodamas nužvelgė daktarą Rainhartą.

— Iš kur mes galim žinoti, kad jūs nesutikote padėti Kanonui, Džonsui ir jų sekėjams pabėgti?

— Jūs turite mano raštiškus paaiškinimus, o kai nusigausite taip arti prie pono Kanono, kad galėsite vėl su juo pasišnekėti, turėsite ir jo paaiškinimus, tačiau kad ir ką jis sakytų, kaip įrodymai jie bus nepriimtini.

— Labai ačiū, — nusišaipė inspektorius.

— Ar jums neatrodo, inspektoriau, kad sakydamas jums, esą suklastojau daktaro Mano parašą, aš galiu ir meluoti, nes taip man liepė Kauliukas?

— Ką...

— Kad iš tikrųjų sakiau tiesą pradiniuose paaiškinimuose, kuriuose teigiau esąs nekaltas?

— Ką? Ką jūs norit pasakyti?

— Tik tiek, kad vakar, išgirdęs, jog norite mane vėl ištardyti, aš sugalvojau Kauliukui pasirinkti tris variantus: kad pasakysiu jums neturįs nieko bendra su įsakymu važiuoti į „Plaukus“; kad pasakysiu jums, neva ekskursiją organizavau ir įsakymus suklastojau aš; ir trečia — kad pasakysiu jums, neva susimokiau su Eriku Kanonu padėti jam pabėgti. Kauliukas išrinko antrą variantą, bet kuris iš jų tiesa, man vis dar neaišku.

— Bet... bet...

— Ramiai, inspektoriau, — tarė daktaras Manas.

— Bet... Ką jūs norit pasakyti?

— Kauliukas liepė man pasakyti jums, kad Kauliukas liepė man nusivežti ligonius pasižiūrėti „Plaukų“.

— Bet argi ši istorija yra tiesa? — paklausė inspektorius Patas raustelėjusiu veidu.

Daktaras Rainhartas parideno kauliuką ant kavos stalelio priešais save ir pasižiūrėjo rezultatą.

— Taip, — atsakė jis.

Inspektorius išraudo labiau.

— Bet iš kur aš galiu žinoti, kad tai, ką dabar pasakėte...

— Būtent, — atsakė daktaras Rainhartas.

Inspektorius visas apdujęs grįžo prie savo rašomojo stalo ir atsisėdo.

— Lukai, nuo šiandien tu atleistas iš visų pareigų Kvinzboro valstybinėje ligoninėje, — tarė daktaras Manas.

— Ačiū, Timai.

— Manau, tu vis dar lieki mūsų valdybos narys dėl tos paprastos priežasties, kad neturiu teisės tavęs atleisti iš šių pareigų, bet per susirinkimą spalį...

— Galėtum suklastoti daktaro Koblstouno parašą, Timai.

Stojo tyla.

— Ar turit daugiau klausimų, inspektoriau? — paklausė daktaras Rainhartas.

— Ar norite iškelti baudžiamąją bylą daktarui Rainhartui dėl klastojimo, pone? — paklausė inspektorius daktaro Mano.

Daktaras Manas atsigręžė ir ilgai žiūrėjo į juodas, nuoširdžias daktaro Rainharto akis. Šis atlaikė jo žvilgsnį.

— Ne, inspektoriau, ko gero, negaliu to daryti. Ligoninės labui, visų labui, prašyčiau, kad niekam neprasitartumėte apie šį pokalbį. Visuomenė mano, kad šį pabėgimą organizavo hipiai ir juodaodžiai. Ką gali žinoti — gal, kaip maloniai pažymėjo daktaras Rainhartas, tai iš tikrųjų buvo hipių ir juodaodžių užmačia. Be to, visuomenė nesuprastų, kodėl visa, ką pridarė daktaras Rainhartas, tėra nusižengimas.

— Aš to nesuprantu, pone.

— Būtent. Turime kuo ilgiau neleisti paprastiems žmonėms sužinoti kai kuriuos dalykus.

— Manau, jūs teisus.

— Ar dabar galiu eiti, vyručiai? — paklausė daktaras Rainhartas.

Šešiasdešimtas skyrius

Kauliukas — mūsų prieglauda ir stiprybė,

Niekada neapleidžiantis pagalbininkas varguose.

Todėl nebijome, nors žemė slystu iš po kojų,

Kalnai garmėtų į gelmę jūros,

O josios vandenys riaumotų ir šėltų,

Drebindamos kalnus.

Verčiau sargaučiau prie savo Kauliuko namų durų,

Negu gyvenčiau pastovumo palapinėse.

Nes Viešpats Šansas yra saulė ir skydas;

Jis teikia man malonę ir garbę, atima protą ir užtraukia gėdą, Jis nešykšti nieko tiems, kurie eina atsitiktinumo keliais,

O Šanso Viešpatie, palaimintas tas, kuris tiki tavim.

Iš „Kauliuko knygos“

Šešiasdešimt pirmas skyrius

— Prikrėtei eibių su ta savo laisva valia, — pasakiau Lindai smulkiai išdėstęs savo kauliukų teoriją. — Dabar išbandyk Kauliuką.

— Tavo žodžiai kaip reklaminis pranešimas per televiziją, — atsakė ji.

Vis dėlto mudu su Linda kartu pradėjome kauliukų gyvenimą — pirma tikra kauliukų pora istorijoje. Ji suprato atsidūrusi aklavietėje su „tikrąja“ savastimi, tad mielai išbandė daugybę kitų asmenybių. Jos neišrankumas sekso partneriams ir draugams buvo palanki prielaida kauliukų gyvenimui, nes ji nesijautė varžoma srityje, kuri dažnai sutrikdo visą gyvenimą. Kita vertus, ji slopino visą savo dvasingąją pusę: ji taip gėdijosi melstis prieš mane, kaip dauguma žmonių būtų gėdijęsi pasimylėti 69 poza komunijos laukiančiųjų eilėje. Bet gėdą ji galėjo įveikti (abiejose situacijose). Taigi ji meldėsi.

Buvau su ja švelnus ir geraširdis, bet kartais — kai to panorėdavo Kauliukas — elgdavausi su ja kaip su pigia kekše, naudodamasis jos kūnu tam, kad patenkinčiau iškrypėliškiausius troškimus, kokių tik galėčiau užsigeisti ir kuriuos išrinktų Užgaida. Prisispyriau, kad jos reakciją į mano švelnumą ir sadizmą nulemtų Kauliukas — atsakydama į mano švelnią meilę ji gali parodyti savo šlykštų būdą ar savo mielą, dosnią prigimtį; ji gali būti tulžinga, ciniška kekšė, bemaž besimėgaujanti, kai lytiškai ją žeminu, ar gležna gėlelė, gniuždyte gniuždoma žiaurumo.

Kauliuko paliepimus ji vykdė su aklu fanatizmu, būdingu visiems, atsivertusiems į kitą religiją. Mudu kartu meldėmės, rašėme eilėraščius ir maldas, kalbėjomės apie kauliukų terapiją ir praktikavome atsitiktinę gyvenseną. Ji norėjo mesti savo ištvirkėliškus įpročius, bet aš patikinau, kad tai jos savasties dalis ir kad jai taip pat turi būti suteikta galimybė pasireikšti. Vieną vakarą Kauliukas liepė jai išeiti į gatvę, susirasti vyrą ir parsivesti į butą. Linda taip ir padarė. Tada Kauliukas įsakė man prie jų prisidėti, ir mudu uoliai su ja triūsėme dvi valandas. Kitą rytą mečiau Kauliuką norėdamas sužinoti, kaip su ja elgtis; Jis atsakė „šiurkščiai“, bet jai liepė „nesijaudinti dėl to, kas įvyko naktį“ ir „mylėti mane“, kad ir kaip elgčiausi — ji pakluso.

Rudenį Kauliukas davė mums užduotį įsiskverbti į Niujorko emocinės patirties grupes — jų mieste gausu. Mes privalėjome supažindinti kai kuriuos grupių narius su kauliukų gyvenimu. Skirtingose grupėse mes vaidinome skirtingus vaidmenis, kartais apsimesdavome pora, kitąsyk — vienas kito nepažįstantys.

Gerai įsiminė vienas kartas — savaitgalio maratonas, kuriame dalyvavome 1969 metų spalio pabaigoje Fairo salos grupinės terapijos centre (FSGTC).

Kaip ir dauguma psichoterapijos įstaigų, FSGTC per būsimus turtuolius (psichoterapeutus) teikė pirmąją psichiatrinę pagalbą esamiems turtuoliams (pacientams); tuzinas maratono dalyvių atstovavo visiems Amerikos gyventojų sluoksniams: tarp jų buvo žurnalo redaktorė, madų dizaineris, du korporacijų vadovai, mokesčių teisės specialistas, trys pasiturinčios namų šeimininkės, biržos makleris, rašytojas, ne itin garsi televizijos veikėja ir išprotėjęs psichiatras — septyni vyrai ir penkios moterys, be to, turiu paminėti du jaunus hipius, pakviestus nemokamai kaip dar vienas masalas privilioti klientams, mokantiems du šimtus dolerių už savaitgalį. Aš buvau vienas iš tų dviejų korporacijų vadovų, o Linda — pasiturinti namų šeimininkė (išsiskyrusi). Grupei vadovavo Skotas (kresnas, atletiškas) ir Marija (aukšta, grakšti, nežemiška), abu — kvalifikuoti psichoterapeutai. Dažniausiai rinkdavomės milžiniškoje svetainėję milžiniško karalienės Viktorijos stiliaus namo, dunksančio vandenyno krante prie Kvokvamo Fairo saloje.

Penktadienio vakarą ir visą šeštadienį darėme atsipalaidavimo pratimus, kad geriau vienas kitą pažintume: kurį laiką žaidėme „mėtyk ir gaudyk“ vietoj kamuoliuko naudodami hipę; surengėme virvės traukimo varžybas; žiūrėjome vienas kitam į akis kaip kokie naudotų automobilių pardavėjai; simboliškai visu būriu išprievartavome moterį, kuriai užėjo verksmo protrūkis; pusę valandos kaupėme jėgas šaukdami vienas ant kito „prišiktgalvis“ ir „bybčiulpys“; žaidėme „kas liks be kėdės“ — pusė grupės narių buvo žaidėjai, kita pusė — kėdės; žaidėme „rask laidos svečią“ su ne itin garsia televizijos veikėja — žiūrėjome, kam pavyks labiausiai ją įžeisti; žaidėme gūžynes — visi buvome užsirišę akis, išskyrus Mariją — ji stovėjo ir kimiu balsu šnabždėjo: „PAJUSK jį, Džoana, paliesk jį RANKOMIS“.

Sekmadienio vakare visi jautėmės išsekę, bet labai vienas kitam artimi ir labai išsivadavę, nes viešai su nepažįstamais žmonėmis darėme tai, ką anksčiau darydavome tik slapčia su draugais: vienas kitą grabinėjome ir vadinome prišiktgalviais ir bybčiulpiais. Keistesnieji žaidimai man maloniai priminė nuobodžią dieną Kauliukų centre, bet kaskart, kai būdavau beatsipalaiduojąs ir besimėgaująs kokiu netikėtu nutikimu, vienas arba kitas mūsų vadovas imdavo mus kalbinti atvirai papasakoti savo jausmus, ir prapliupdavo banalybių lietus.

Taigi artėjant vidurnakčiui mes visi daugiau ar mažiau susinaikinę gulinėjome palei neapstatytos svetainės sienas, stebėdami spontanišką šviesų spektaklį, degančių rąstgalių rodomą mūsų veiduose, o Marija tuo tarpu bandė prikalbinti antrą korporacijos vadovą, pliktelėjusį nedidutį žmogelį Henrio Hoperio pavarde, atverti savo tikruosius jausmus. Aš ką tik pavadinau jį „liberaliu šunsnukiu“, Linda — „į vyrą šiek tiek panašiu žmogaus gabalu“, o hipė — „kapitalistine kiaule“. Kažkodėl Hoperis teigė esąs sumišęs. Du ar trys grupės nariai, pamanę, kad prasidėjo kita žaidimo „rask laidos svečią“ dalis, stengėsi padėti Marijai, bet atrodė, kad dauguma kitų pavargę ir kad jiems viskas ima pabosti. Šiaip ar taip, Marija, liekna skaisčių akių fanatikė, sąžiningumo klausimu spaudė žmogelį tyliu, kimiu balsu, tad priminė man prastą aktorę, vaidinančią sceną miegamajame.

— Pasakyk mums, Henkai, — ragino ji. — Išsiliek.

— Atvirai pasakius, nesu nusiteikęs ką nors dabar sakyti.

Jis nervingai laužė žemės riešutų kevalus ir valgė riešutus.

— Tu bailys, Henkai, — įsikišo stambus, raumeningas mokesčių teisės specialistas.

— Aš ne bailys, — tyliai atsakė ponas Hoperis. — Aš tik iš baimės prišikau į kelnes.

Nusijuokėme tik mudu su Linda ir ponas Hoperis.

— Humoras yra gynybos mechanizmas, Henkai, — aiškino vadovė Marija. — Kodėl tu bijai? — paklausė ji nuoširdžiai liepsnojančiomis mėlynomis akimis.

— Gal todėl, kad bijau nelabai patiksiąs grupei, jei pasakysiu, kad, mano galva, mes tuščiai švaistome pinigus.

— Gerai sakai, — padrąsinamai šypsodama tarė Marija.

Ponas Hoperis tik pažvelgė į grindis ir ėmė dėlioti riešutų kevalus ant kilimėlio priešais save.

— Tu nepasakoji mums savo jausmų, Henkai, — po kurio laiko tarė Marija. — Tu mumis nepasitiki.

Ponas Hoperis nieko nesakydamas spoksojo į grindis; nuo jo pliktelėjusios galvos skaisčiai atsispindėjo ugnies atšvaitai.

Praėjus dar kelioms nesėkmingo puldinėjimo minutėms, antras vadovas Skotas pasiūlė mums išbandyti keletą pasitikėjimo pratimų su Henku: pažaisti su juo „mėtyk ir gaudyk“, kad jam būtų lengviau mumis pasitikėti. Taigi sustojome ratu ir ėmėme vienas kitam stumdyti, kol jo veide pasirodė palaiminga šypsena. Tuomet Marija liepė jam sėstis ant grindų, pati atsiklaupė šalia ir, šypsodama primerktomis akimis, švelniu balsu pasiūlė jam papasakoti mums tiesą apie viską. Tačiau jam nespėjus pradėti įsiterpė Linda pasiūlydama:

— Meluok.

— Atleiskit, nesupratau, — tarė jis vis dar svajingai šypsodamas — negalėjo atitokti, kad visas kambarys žmonių jį stumdydami lytėjo.

— Sakyk netiesą, — paragino Linda. — Šitaip kur kas lengviau.

Ji sėdėjo atsišliejusi į sieną priešais židinį, pasikišusi kojas po savim.

— Ką čia kalbi, Linda? — paklausė Marija.

— Siūlau Henkui išsilieti ir mums primeluoti. Papasakoti tai, ką jis nusiteikęs pasakoti, nesistengiant pasiekti kažkokios iliuzijos, kurią mes vadiname tiesa.

— Kodėl bijai tiesos, Linda? — šypsodama paklausė Marija.

Jos šypsena man ėmė panėšėti į daktarės Feloni linksėjimą.

— Tiesos aš nebijau, — panašiai kaip Marija nutęsdama balsius atsakė Linda. — Tiesiog man ji kur kas mažiau įdomi už melus ir kur kas mažiau išlaisvina negu jie.

— Tu nesveika! — pareiškė drimba mokesčių teisės specialistas.

— Nežinau, — įsiterpiau iš savojo kambario kampo. — Haklberis Finas buvo didžiausias melagis Amerikos literatūroje, bet atrodė, kad jis gyvena labai įdomiai ir yra ganėtinai laisvas.

Neregėtas dalykas: staiga atsirado du išdrįsę suabejoti sąžiningumo dievybe!

— Grįžkime prie pono Hoperio, — lipšniai tarė antras vadovas Skotas. — Pasakyk mums, Henkai, kodėl anksčiau taip bijojai?

— Bijojau, nes jūs norėjot išgirsti tiesą, — tuoj pat atsakė ponas Hoperis, — o atsakymai, kuriuos norėjau pateikti, man atrodė pusiau melai. Taigi aš sumišau.

— Sąmyšis tėra slopinimo požymis, — šypsodama paaiškino Marija. — Tu juk žinai, kad tikrieji tavo jausmai turi aspektų, kurių tu gėdijiesi. Bet jeigu pasidalytum jais su mumis, jie nustotų tave varginę.

— Pameluok apie juos, — patarė Linda ištiesdama savo gražias kojas į kambario vidurį. — Perdek. Fantazuok. Sukurk kokių niekų, kurie, tavo manymu, mus pralinksmintų.

— Kodėl nori būti dėmesio centre? — paklausė Lindos besišypsanti ir įsitempusi Marija.

— Man patinka meluoti, — atsakė Linda, — o jeigu negaliu kalbėti, negaliu ir meluoti.

— Netaukšk niekų, — tarė žurnalo redaktorė. — Koks malonumas meluoti?

— O koks malonumas apsimetinėti, kad kalbi nuoširdžiai? — atšovė ji.

— Mes nežinome, kad apsimetinėjame, Linda, — tarė Skotas.

— Gal todėl jūs visi tokie įsitempę, — atkirto Linda.

Kadangi tuo metu Linda buvo labiau atsipalaidavusi ir už Mariją, ir už Skotą, ji nenuginčijamai įrodė savo pranašumą, tad keletas grupės narių nusišypsojo.

— Melai — tai būdas nuslėpt kažką negera, — postringavo Marija.

— Vaidinti dorus ir sąžiningus, kaip mes čia elgiamės, panašu į pigų striptizą — daugybė judesių siekiant parodyti, kad pasaulyje esama papų, pimpalų ir šiknų, o tai mes nuo pat pradžių žinojome.

— Argi papai ir pimpalai nėra gražu, Linda? — paklausė Marija kiek įmanydama švelnesniu ir nuoširdesniu balsu.

— Kartais taip, kartais ne. Nelygu iliuzija, kurią noriu palaikyti.

— Mūsų lyties organai visada gražūs, — pareiškė Marija.

— Akivaizdu, kad pastaruoju metu į juos nežiūrėjai, — žiovaudama atkirto Linda.

— Abejoju, ar kada nors bandei įveikti savo seksualinę gėdą ir kaltę, — tarė Marija.

— Bandžiau, bet pajutau vien nuobodulį, — atsakė Linda tramdydama žiovulį.

— Nuobodulys — tai...

— Ar tavo krūtys ir pizė gražios? — staiga paklausė Marijos Linda.

— Taip, tavo irgi.

— Tada parodyk mums savo gražiuosius lyties organus.

Dabar niekam nebuvo labai nuobodu. Marija sėdėjo nugara į židinį, nutaisiusi veide šypseną, ir neaiškiu žvilgsniu spoksojo į Lindą. Skotas garsiai atsikrenkštė ir palinko į priekį bandydamas ją gelbėti.

— Čia ne grožio konkursas, Linda, — tarė jis. — Akivaizdu, kad tu bandai...

— Marijos graži dziundzė. Jinai jos nesigėdija. Mes neturim jos gėdytis. Pasižiūrėkim į ją.

— Nemanau, kad dabar tinkamas metas, — nebesišypsodama atsakė Marija.

— Gražus daiktas amžinai kelia džiaugsmą, — tarė Linda. — Neatimk jo iš mūsų.

— Iš dalies jaučiu, kad mano, kaip vadovės, vaidmuo...

— Iš dalies? — pabusdama sušuko Linda. — Iš dalies?! Nori pasakyti, kad jausmus ir tiesą galima suskaidyti į dalis?

Linda ėmė nusirenginėti palaidinukę.

— Nenoriu, kad kas nors nesmagiai pasijustų, — tarė Marija. — Mūsų tikslas — atskleisti tikras pažiūras, tikrus jausmus... ėėė... ištirti... ė...

Bet niekas beveik nekreipė į ją dėmesio, nes Linda, rami ir susikaupusi, dabar nusisegė liemenėlę ir sijoną, nusimovė kelnaites ir sėdėjo nuoga praskėtusi kojas, atsišliejusi nugara į sieną. Išsirengus jai teko dar kartą tramdyti žiovulį. Liepsnos atšvaitai nuostabiai gražino baltą jos odą.

Kurį laiką tvyrojo tyla.

— Tu gėdijiesi, Linda? — tyliai paklausė Marija; jos veide vėl buvo sustingusi šypsena.

Linda netardama žodžio sėdėjo atsirėmusi nugara į sieną ir žiūrėjo į kilimą sau tarp kojų. Jos akyse pasirodė ašaros. Staiga ji pritraukė kelius, suėmė veidus delnais ir ėmė raudoti.

— O taip, taip! Man gėda! Man baisiai gėda!

Jai iš akių tryško ašaros.

Niekas nieko nepasakė, niekas nepajudėjo.

— Nesigraužk, — tarė Marija klaupdamasi ant kelių ir imdama šliaužti prie Lindos.

— Mano kūnas šlykštus, šlykštus, šlykštus, — raudojo Linda. — Negaliu jo pakęsti.

— Nepasakyčiau, kad jis šlykštus, — tarė ponas Hoperis stumdamas savo riešutus į šalį.

— Jis nėra šlykštus, Linda, — guodė Marija dėdama delną jai ant peties.

— Šlykštus. Tikrai. Aš šliundra.

— Netaukšk niekų. Negali taip jaustis.

— Negaliu? — paklausė Linda ir nustebusi pakėlė galvą.

— Tavo kūnas gražus, — pridūrė Marija.

— Taip, sutinku, — atsakė Linda staiga vėl atsilošdama ir ištiesdama kojas į priekį. — Gražūs, apvalūs papai, standi subinė, sultinga dziundzė — nėra ko skųstis. Gal kas nori pačiupinėti?

Šie žodžiai užklupo visus vyrus, užjaučiamai palinkusius į priekį — visi prasižioję, iššokusiomis ant kaktos akimis, netekę žado.

— Jeigu jis gražus — paliesk jį, Marija, — pridūrė Linda.

— Siūlausi savanoriu, — tarė ponas Hoperis.

— Palūkėk, Henkai, — meiliai nusišypsojo jam Linda. — Marijai velniškai patinka gražūs lyties organai.

Visi sužiurome į Mariją. Ji padvejojo, paskui ryžtingai sučiauptomis lūpomis švelniai uždėjo delnus Lindai ant pečių, paskui ant krūtų. Jos veidas šiek tiek atsipalaidavo, ir ji perbraukė delnais Lindai per pilvą, gaktos plaukus, paskui per šlaunis.

— Tu labai graži, Linda, — tarė ji atsilošdama atgal su atsipalaidavusia, beveik pergalinga šypsena veide.

— Gal norėtum man pačiulpti? — paklausė Linda.

— Ne... ne, ačiū, — parausdama atsakė Marija.

— Juk tu taip myli grožį ir panašiai.

— Jau mano eilė? — paklausė ponas Hoperis.

— Ką bandai įrodyti? — burbtelėjo Lindai Skotas.

Linda pažiūrėjo į jį ir patapšnojo Marijai per nuogą kelį.

— Nieko, — atsakė ji Skotui. — Tiesiog aš nusiteikusi vaidinti taip, kaip vaidinu.

— Prisipažįsti, kad tik vaidini? — paklausė jis.

— Be abejo, — atsakė ji, paskui atsisėdo stačia ir nukreipė nuoširdų mėlynų akių žvilgsnį į poną Hoperį.

— Ko gero, tavo dalis viso šito gėdijasi, ar ne, Henkai?

— Taip, — atsakė jis ir nervingai šyptelėjo.

— Bet kitai daliai patinka.

Jis nusijuokė.

— Tavo dalis mano, kad esu nervinga gyvatė.

Kiek padvejojęs jis linktelėjo galvą.

— O kita tavo dalis mano, kad esu sąžiningiausia iš čia esančiųjų.

— Tu velniškai teisi, — stačiokiškai atsakė jis.

— Katras yra tikrasis tu?

Jis susiraukė. Atrodė, kad jis susikaupęs save analizuoja.

— Manau, tikrasis aš yra tas...

— Po velnių, Henkai. Tu nesi sąžiningas.

— Nesu? Aš net nepasakiau tau, katras...

— Bet ar vienas iš jų tikresnis už kitą?

— Ak tu sofistiška kekše! — nesusilaikęs leptelėjau.

— Kas tau užėjo, Didysis Tėtuši? — paklausė Linda.

— Tu esi nesveika, sofistiška, veidmainiška, komunistiška, nihilistiška šliundra!

— O tu esi didelis gražus besmegenis niekas.

— Vien todėl, kad esi graži, gundai vargšą Hoperį pajusti tau simpatiją. Bet tikrasis Hoperis žino, kas iš tikrųjų esi: pigi neurotiška supuvusio skatiko neverta sofiste ir prieš Ameriką nusistačiusi išsituokėlė.

— Luktelk... — palinkdamas prie manęs bandė įsiterpti Skotas.

— Pažįstu tokias kaip ji, Skotai, — dėjau toliau. — Veržėsi vaidinti, vos tik apžėlė gakta, pigiais sekso triukais demoralizuoja gerus vyrus ir įlenda jiems į kelnes, griauna gyvenimą vyrams, amerikiečiams iki kaulų smegenų. Visi žinom, kas ji tokia: viso labo nesveika, irzli, anarchistiška, hipiška, sofistiška gyvatė.

Lindos lūpos komiškai persikreipė, akys vėl priplūdo ašarų ir ji galop pratrūko verkti, persivertė kniūbsčia ir iš sielvarto įspūdingai įtempė sėdmenų raumenis. Rodės, ji nenustos raudoti.

— Ak, aš žinau, viską žinau, — galop vis dar kūkčiodama tarė ji. — Aš šliundra, dievaži. Jūs matėt mano tikrąjį veidą. Imkit mano kūną ir darykit su juo ką norit.

— Dieve, ta poniutė nuo proto nušoko, — tarė drimba mokesčių teisės specialistas.

— Gal paguoskime ją? — paklausė ponas Hoperis.

— Baikit apsimetinėti! — užriko Skotas. — Mes žinom, kad jūs nesijaučiat kalti.

Bet Linda nenustodama verkti vėl rengėsi drabužius. Baigusi susirangė kampe vaisiaus poza. Kambaryje buvo labai tylu.

— Pažįstu tokias, — pasakiau kupinas pasitikėjimo savim. — Gašli, šlykšti sofiste ir feministė, nervinga kaip vibratorius. Kartą su tavim pasidulkinsi, bet liksi be kiaušių.

— Bet kuri Linda tikroji? — tarė ponas Hoperis, tarsi mąstytų garsiai.

— O kam tai rūpi? — nusišaipiau.

— O kam tai rūpi? — pakartojo Linda vėl atsisėsdama ir nusižiovaudama. Paskui ji palinko prie pono Hoperio.

— Ką dabar iš tikrųjų jauti, Henkai? — paklausė jo.

Klausimas užklupo jį netikėtai, bet jis iškart nusišypsojo.

— Jaučiuosi laimingas ir sumišęs, — garsiai atsakė jis.

— O ką tu dabar jauti, Linda? — paklausė Marija, bet vietoj atsakymo šeši ar septyni kambaryje sėdintys grupės nariai tik sudejavo.

Linda parideno porą žalių kauliukų į kilimo vidurį, šelmiškai nužvelgė mus visus iš eilės ir ramiai paklausė:

— Gal kas nori pažaisti?

Linda buvo nuostabi. Tokių grupių nariams reikėjo, kad kas nors visiškai nustotų valdęsis, nes tada visi varžtai išnykdavo. Linda galėjo išsirengti, vaidinti visokias meilės atmainas, siautėti, verkti, įtikinamai ginčytis ir visa tai daryti tokia greita seka, kad netrukus visi į buvimą grupėje imdavo žiūrėti kaip į žaidimą; rodės, niekas daugiau nesvarbu. Kai daugumą grupės narių paviliodavome iš pradžioje turėto vadovo ir jie susitikinėdavo tik su mumis (kaip tą savaitgalį nutiko Fairo saloje), jie ilgainiui pamatydavo, kad su mumis tiesa ir sąžiningumas nesvarbu. Mes vertindavome, kada vaidyba gera, kada prasta, vaidmenų atlikimą ir vaidybą apskritai, gėriukų ir blogiukų vaidmenis, tiesą ir melą.

Kai kas nors mėgindavo apsimesti esąs „tikruoju“ aš ir ragindavo kitus grįžti į „tikrovę“, mes stengdavomės raginti mūsų kauliukų žaidėjus nekreipti į tokį dėmesio ir toliau atlikinėti kauliukų paskirtus vaidmenis. Kai kas nors kitas atlikdamas vaidmenį, kurį daugel metų gniaužė savyje, palūždavo ir apsiverkdavo, visi grupės nariai apspisdavo tokį žliumbą ir imdavo raminti, kaip buvo įpratę tradicinėse emocinės patirties grupėse. Mudu stengėmės jiems parodyti, kad tai blogiausia išeitis: reikia nekreipti dėmesio į verksnį arba reaguoti tik taip, kaip to reikalauja jau atliekamas vaidmuo.

Norėjome, kad jie suvoktų, jog nereikia nei smerkti, nei gailėtis žmogaus, jei jis elgiasi „amoraliai“ ar „palūžta emociškai“ — nebent taip elgtis lieptų Kauliukas. Norėjome, kad jie suprastų, jog per grupinius kauliukų žaidimus nereikia paisyti įprastų žaidimų, taisyklių ir elgesio modelių: viskas yra apsimesta. Nieko nėra tikra. Nė vienas — o mažiausiai mes, vadovai — nėra patikimas. Kai žmogus įsitikina gyvenąs visiškai beverčiame, netikrame, nepastoviame, nenuosekliame pasaulyje, jis gali netrukdomai leisti pasireikšti visoms savastims — kaip paliepia kauliukai. Tais atvejais, kai vienas grupės narys palūžta, o kiti reaguoja įprastai, mūsų darbas nueina perniek: kenčiantysis jaučiasi išsigandęs ir susigėdęs. Jis patiki, neva „tikras pasaulis“ ir tradiciniai jo požiūriai egzistuoja net grupiniame kauliukų žaidime.

Tokį žmogų pančioja iliuzijos dėl to, kas sudaro tikrą pasaulį. Būtina sunaikinti jo „tikrovę“, jo „logiką“, jo „visuomenę“.

Visą tą rudenį mudu su Linda iš paskutiniųjų stengėmės tai daryti.

Be darbo su įvairiomis grupėmis, Linda išvyko talkinti H. Dž. Vipliui, filantropui, kurį prikalbinau pastatyti mums Kauliukų centrą Kalifornijos pietuose, ir netrukus statyba gerokai paspartėjo. Be to, prasidėjo berniukų stovyklos Ketskilo kalnuose atnaujinimo darbai — ten turėjo būti įrengtas antras centras. Pasaulis rengėsi kauliukžmogiams.

Šešiasdešimt antras skyrius

Daktaras Rainhartas, aišku, jautė šiokią tokią kaltę, kad paliko žmoną su vaikais nė žodeliu neužsiminęs, kada grįš, bet jis paklausė Kauliuko, ir šis patarė neimti į galvą. Paskui, praėjus keturiems mėnesiams nuo tada, kai paliko namus, atsitiktinė Užgaida išsirinko vieną iš jo atsitiktinių užgaidų ir įsakė grįžus į butą pamėginti suvilioti savo žmoną.

Antrą valandą dienos ponia Rainhart pasitiko jį vilkėdama nauju elegantišku kelnių kostiumėliu, kurio jis nebuvo matęs, su kokteilio stiklu rankoje.

— Pas mane dabar lankytojas, Lukai, — tyliai tarė ji. — Jei nori mane pamatyti, ateik po keturių.

Po keturių paslaptingo dingimo mėnesių daktaras Rainhartas tikėjosi būsiąs sutiktas kiek kitaip, bet kol jis suko galvą, kaip tinkamai atsakyti, durys švelniai užsidarė jam prieš nosį.

Po dviejų valandų jis pabandė dar kartą.

— A, čia tu, — tarė ponia Rainhart — galėjai pamanyti, kad jis santechnikas, grįžęs su dar vienu įrankiu. — Užeik.

— Ačiū, — oriai atsakė daktaras Rainhartas.

Jo žmona pirma nuėjo į svetainę ir pasiūlė jam sėstis, o pati atsirėmė į naują rašomąjį stalą, nukrautą popieriais ir knygomis. Daktaras Rainhartas dramatiškai atsistojo kambario viduryje ir įdėmiai pažvelgė į žmoną.

— Kur buvai? — paklausė ji; apsimestinis susidomėjimas jos balse nenustelbė nuobodulio — panašiu tonu ji, ko gero, būtų klaususi savo sūnaus Lario, po dvidešimties minučių grįžusio namo. Daktaras Rainhartas nusiminė.

— Kauliukai liepė man palikti tave, Lile, ir aš... na, aš ir palikau.

— Taip, tiek aš supratau. Ką šiuo metu veiki?

Nors kelias sekundes daktaras Rainhartas prarado žadą, jam vis dėlto pavyko neatitraukti įdėmaus žvilgsnio nuo žmonos.

— Šiuo metu daug dirbu grupinės kauliukų terapijos srityje.

— Kaip džiugu, — atsakė ponia Rainhart. Ji nuėjo nuo rašomojo stalo, sustojo priešais daktarui Rainhartui iki tol nematytą naują paveikslą ir metė akį į korespondenciją, gulinčią ant stalelio po juo. Tada atsigręžė į jį.

— Dalis manęs ilgėjosi tavęs, Lukai, — ji šiltai jam nusišypsojo. — Bet kita dalis — ne.

— Taip, aš patyriau tą patį.

— Dalis manęs siuto, velnioniškai siuto, — susiraukusi kalbėjo ji toliau. — O kita dalis, — ji vėl nusišypsojo, — džiaugėsi, velnioniškai džiaugėsi.

— Tikrai?

— Taip. Fredas Boidas padėjo man atsikratyti to velnioniško įsiūčio, tad man liko tik... tas antras jausmas.

— Kaip Fredui tai pavyko?

— Aš verkiau, dejavau ir niršau gal kokią valandą, o praėjus dviem dienoms, kai tu išėjai, jis man tarė: „Tau reikėtų pagalvoti apie savižudybę, Lile.“

Lilė nutilo ir šyptelėjo prisiminusi.

— Jo žodžiai, taip sakant, patraukė mano dėmesį, o jis tada pridūrė: „Paridenk kauliukus — gal jie dar pasiūlys pamėginti nužudyti Luką.“

— Senis Fredas — geras draugas, — įsiterpė daktaras Rainhartas ir ėmė nervingai vaikštinėti pirmyn atgal priešais žmoną.

— Jis pasiūlė dar vieną variantą: išsiskirti su tavim ir mėginti tekėti už jo.

— Vienas iš tikrų mano bičiulių.

— Arba nesiskirti su tavim, bet pradėti miegoti su juo.

— Vyras negali labiau parodyti meilę negu pasiguldydamas į guolį geriausio draugo žmoną...

— Tada jis perskaitė man nuoširdžią, ugningą paskaitą apie tai, kaip leidau nesveikam ryšiui su tavim visaip mane varžyti, numarinti badu visas kūrybingas lakios vaizduotės savastis, kurios galėjo gyventi.

— Prieš mane atgręžtos mano paties teorijos.

— Taigi aš mečiau Kauliuką, ir nuo to laiko mudu su Fredu mėgaujamės vienas kitu.

Daktaras Rainhartas nustojo žingsniuoti ir įsmeigė į ją akis.

— Ką konkrečiai tai reiškia? — paklausė jis.

— Stengiuosi konstatuoti faktą delikačiai, kad tu nenusimintum.

— Labai ačiū. Kalbi rimtai?

— Pasitariau su Kauliuku, ir Jis liepė man kalbėtis su tavim rimtai.

— Judu su Fredu dabar... meilužiai?

— Taip šie dalykai vadinami romanuose.

Daktaras Rainhartas kurį laiką žiūrėjo į kilimą (sąmonė neaiškiai suvokė, kad jis naujas), paskui vėl pažvelgė į žmoną.

— Na ir kaip? — paklausė jis.

— Tiesą sakant, visai neblogai, — atsakė Lilė. — Štai aną naktį...

— Eėėė... nereikia smulkmenų, Lile. Aš ėėė... aš... Kas dar nauja?

— Nuo šio rudens studijuosiu Kolumbijos teisės koledže.

— Ką?!

— Leidau kauliukams pasirinkti kurią nors iš mano svajonių, puoselėtų visą gyvenimą, ir jie panoro, kad tapčiau advokate. Nejaugi nenori, kad pieščiau savo akiratį?

— Bet teisės koledžas?! — negalėjo patikėti daktaras Rainhartas.

— Ak, Lukai, nepaisant tavo tariamo liberalumo, vis dar vaizduojiesi mane kaip gražią bejėgę moterį.

— Bet tu juk žinai, kad negaliu pakęsti teisininkų.

— Taip, bet ar kada nors esi miegojęs su teisininke?

Daktaras Rainhartas papurtė galvą — atrodė, kad kas būtų trenkęs per ją mietu.

— Turėtum sielotis, kraustytis iš proto, baisiausiai nerimauti, jaustis bejėgė, netekusi vilties, nesugebam..

— Susikišk tuos niekus į subinę, — pertarė jį ponia Rainhart.

— Fredas išmokė tave šitaip kalbėti?

— Nebūk mažvaikis.

— Gerai sakai, — tarė daktaras Rainhartas staiga sudribdamas ant sofos — jis nudžiugo pastebėjęs, kad ji ta pati, iš senojo jo gyvenimo. — Didžiuojuosi tavim, Lile.

— Gali susikišt į subinę ir tai.

— Tu rodai esanti iš tikro nepriklausoma.

— Nesivargink, Lukai, — atsakė ponia Rainhart. — Jei man reikėtų tavo pagyrų, nebūčiau nepriklausoma.

— Tu su liemenėle?

— Jei tau tenka klausti, vadinasi, klausti neverta.

— Kauliukas liepė man iš naujo tave suvilioti, bet aš net nematau, nuo ko pradėti.

Jis pakėlė į ją akis — ji vėl atsišliejo į naują rašomąjį stalą. Ji rūkė, kaulėtos alkūnės buvo atsikišusios į šalis, bet į pelę ji nelabai panėšėjo.

— Aš nenusiteikęs gauti spyrį į paslėpsnį.

Ponia Rainhart parideno kauliuką ant stalo, metė į jį akį ir tyliai tarė savo vyrui:

— Nešdinkis, Lukai.

— Kur man eiti?

— Lauk.

— Bet aš dar tavęs nesuviliojau.

— Bandei, bet tau nepavyko. Dabar tu išeini.

— Aš dar nemačiau savo vaikų. Kaip laikosi mano kauliukvaikis Laris?

— Tavo kauliukvaikis Laris laikosi gerai. Kai šiandien po pietų grįžo iš mokyklos, pasakiau, kad tu gali užsukti, bet jo laukė svarbios futbolo rungtynės ir jis turėjo skubėti.

— Ar jis paklusnus vaikas ir praktikuoja kauliukų gyvenimą?

— Nelabai. Girdi, jo mokytojai nepripažįsta kauliukų sprendimų teisėta dingstimi neruošti namų darbų. O dabar nešdinkis lauk, Lukai.

Daktaras Rainhartas pažvelgė pro langą ir atsiduso. Tada parideno kauliuką ant sofos šalia savęs ir į jį dirstelėjo.

— Aš atsisakau išeiti, — pareiškė jis.

Ponia Rainhart išėjo iš kambario ir grįžo su pistoletu.

— Kauliukas liepė man priversti tave išeiti. Tu mane palikai, todėl pagal įstatymus neturi teisės būti šiame kambaryje be mano leidimo.

— A, bet mano kauliukas liepė man pamėginti pasilikti.

Ponia Rainhart pasižiūrėjo į kauliuką, kurį parideno ant stalo šalia savęs.

— Skaičiuoju iki penkių. Jei per tą laiką neišeisi, aš šausiu.

— Nekvailiok, Lile, — šypsodamas atsakė daktaras Rainhartas. — Aš ne...

— ...du, trys...

— ...darau nieko, dėl ko reikėtų griebtis tokių kraštutinių priemonių. Man rodos...

POKŠT! Pistoleto šūvis sudrebino visą kambarį.

Daktaras Rainhartas nė nebandydamas gaišti pašoko nuo sofos ir pajudėjo durų link.

— Skylė sofoje ne... — bandydamas šypsotis pradėjo jis, bet ponia Rainhart jau spėjo dar kartą pasitarti su Kauliuku ir skaičiavo iki penkių. Daktaras Rainhartas nedegė noru išgirsti ją baigus skaičiuoti, tad kiek kojos įkerta pasileido prie durų ir iškūrė.

Šešiasdešimt trečias skyrius

Reikia pripažinti, kad mintis įsiskverbti į plaukuotą vyro išangę ar pajusti, kaip jis įsiskverbia tau, viliojo lygiai taip pat kaip klizma ant pakylos visų Amerikos praktikuojančių psichiatrų asociacijos narių akivaizdoje. Mintis, kad glostysiu, bučiuosiu ir imsiu į burną varpą, kažkodėl man priminė, kaip mane, šešerių ar septynerių metų vaiką, vertė valgyti keptus makaronus.

Kita vertus, jaudinausi retkarčiais įsivaizduodamas esąs moteris, besiranganti po kažkokiu neaiškiu vyru — kol tas neaiškus vyras užsiaugino barzdą (nesvarbu, ar skustą), plaukus ant krūtinės, plaukus ant sėdmenų ir šlykščią varpą iššokusiomis gyslomis. Tada susidomėjimas man pranykdavo. Retkarčiais įsivaizduodamas esąs moteris jaudindavausi. Būti vyru ir santykiauti su kitu konkrečiai įsivaizduojamu vyru atrodė šlykštu.

Visa tai žinojau gerokai prieš tą lapkričio dieną savo įpročių atsisakymo gyvenime, kai Kauliukas tiesiai šviesiai liepė man užsimesti tokią naštą: išeiti į pasaulį ir būti pamylėtam. Nuėjau į Ist Saido pietus — Linda sakė, kad ten galiu rasti keletą gėjų barų. Įsidėmėjau vieno jų pavadinimą: Gordo.

Maždaug 22.30 įėjau į Gordo, pažiūrėti visai nekaltą barą, ir buvau pritrenktas, kai pamačiau kartu sėdinčius ir geriančius vyrus su moterimis. Be to, čia tebuvo septyni ar aštuoni žmonės. Niekas į mane nežiūrėjo. Užsisakiau stiklą alaus ir mintyse ėmiau svarstyti, ar tik nebūsiu užmiršęs ar klaidingai išgirdęs gėjų baro pavadinimą. Kordono? Sordo? Sodomos? Gorkio? Mordo? Gorgonos? Gorgonos! Tiesiog idealus pavadinimas gėjų užeigai! Nuėjau prie telefono automato ir Manheteno abonentų knygoje ėmiau ieškoti Gorgonos baro. Nėra.

Nustebęs ir nuliūdęs sėdėjau kabinoje ir mąsčiau apie nevykusiai normalų barą. Staiga pro stiklines mano kabinos duris praėjo keturi jauni vyrai. Iš kur jie atsirado?

Išėjau iš kabinos ir pasukau į baro galą, ten pamačiau laiptus, vedančius į viršutinius aukštus; iš ten sklido muzika. Priėjau ir atrėmiau nuožmų laiptų viršuje sėdinčio buvusio Klivlando „Rudųjų“ gynėjo žvilgsnį ir pro jį įžengiau į nedidelį prieškambarį. Pro dideles dvivėres duris skambėjo muzika. Atidariau jas ir įėjau vidun.

Už metro nuo manęs siūbavo į šalis du jauni vyrai. Jie aistringai bučiavosi sukišę vienas kitam į burną liežuvį. Pajutau, lyg būčiau trenktas, o gal paglostytas slidžiu šlapių dziundzių maišu.

Žengiau pro juos į šokančių berniukų bei vyrų maišalynę ir pasukau prie laisvo stalelio. Jis buvo gal penkių centimetrų ilgio ir aštuonių pločio, nukrautas trimis tuščiais alaus buteliais, vienuolika cigarečių ir lūpdažiu. Porą minučių nematančiomis akimis santūriai žiūrėjau į triukšmo, dūmų ir vyrų maišatį. Tada kažkoks jaunuolis paklausė manęs, ar noriu išgerti, ir aš užsisakiau butelį alaus. Apsidairęs pamačiau, kad prie dviejų tuzinų stalų dabar sėdi vos vienas kitas žmogus, vieni vyrai, išskyrus pusamžę porą šalia manęs iš dešinės. Vyro veide buvo sustingusi šleikšti šypsena, moteris atrodė rami ir linksma. Kai pažiūrėjau į jų pusę, ji pažvelgė į mane tarsi į kokį psichiatrijos gydyklos ligonį; jos vyras atrodė susinervinęs. Pamerkiau jam akį.

Rodės, man nepavyksta sutelkti žvilgsnio į kurį nors žmogų ar porą, vien į šokančių vyrų liemenis. Galop pakėliau akis ir pažiūrėjau į du vyrus, šokančius arčiausiai manęs. Aukštesnis, netoli trisdešimties metų, buvo šiurkščios, negražios išvaizdos, kreiva nosimi ir tankiais antakiais. Kitas buvo žemesnis, jaunesnis ir gražus, panašiai kaip Piteris Fondą jaunystėje. Jie gana vangiai šoko ir vienas pro kito petį dairėsi į kitas poras.

Man bežiūrint, jaunesnysis staiga nukreipė žvilgsnį į mane, sulapsėjo blakstienomis, kilstelėjo vieną petį ir moteriškai jusliai, gašliai pražiojo drėgnas lūpas. Patyriau seksualinį šoką. Dar niekad niekas nebuvo į mane taip gosliai ir jaudinamai žiūrėjęs.

Bac! Ar tai reiškia, kad visą gyvenimą slapčia buvau latentinis homoseksualistas? Ar mano lytinė reakcija į moteriškai bandantį mane pakabinti vyrą bylojo apie sveiką heteroseksualumą, niekingą iškrypimą ar sveiką biseksualumą?

Atėjo metas įvertinti padėtį. Ko pageidauja Kauliukas — kad būčiau aktyvus ar pasyvus? Ar kaip Dzeusas su Ganimedu, ar kaip Hartas Kreinas su jūreiviu? Ar turiu būti kaip Sokratas, pradedantis kokį seną dialogą su vienu iš savo berniukų, ar Žanas Ženė, aukštielninkas prasižergęs prieš kokio metro aštuoniasdešimties centimetrų vaikščiojančios erekcijos antpuolį? Kauliukas įsakė dviprasmiškai, bet man atrodė, kad pasielgsiu tinkamiau ir labiau nusižengsiu įpročiui, jei būsiu pasyvus ir moteriškas, o ne agresyvus ir vyriškas. Bet kur rasti Dzeusą mano metro devyniasdešimties centimetrų ūgio Ganimedui? Kur tas Didysis Bybis, galintis perplėšti mane pusiau? Kur kas lengviau būtų rasti vyrą, kuris mato manyje savo svajonių Baisiąją Erekciją. Tačiau lengvumas šiuo atveju neturėjo reikšmės. Turėjau būti moterimi, vaidinti moters vaidmenį. Net jeigu šalia savo laikino sutuoktinio atrodyčiau kaip Everestas prie nupiepusio krūmelio, turiu išmokti išsitiesti prieš jį aukštielninkas. Turiu duoti laisvę savo moteriškumui. Kauliukų žmogus niekados negali būti tobulas, kol nepabuvo moterimi.

— Ar galiu pavaišinti tave gėrimu? — paklausė vyras; šalia manęs jis atrodė kaip Everestas prie nupiepusio krūmelio. Buvęs Klivlando „Rudųjų“ gynėjas žiūrėjo į mane tarsi viską gyvenime jau matęs ir jo malonumais persisotinęs žmogus. Ir šypsojosi.

Šešiasdešimt ketvirtas skyrius

Niekada neturi abejoti Kauliuko išmintimi. Jo keliai nesusekami. Jis paėmęs už rankos vedasi tave į prarają, ir staiga ji virsta derlinga lyguma. Tu svirduliuoji nuo Jo užkrautos naštos ir staiga pakyli į orą. Kauliukas niekada nenukrypsta nuo Dao, tu taip pat.

Troškimas perleisti savo kapituliaciją Kauliukui siekiant iš to išlošti yra bergždžias. Tokia kapituliacija niekad neišvaduos tavęs iš ego kančių. Privalai atsisakyti visų savo pastangų, siekių, vertybių ir tikslų, ir tada, tik tada, kai nustosi tikėjęs galįs išnaudoti Kauliuką kokiam savanaudiškam tikslui, pamatysi, kad išsivadavai iš savo naštų ir kad tavo gyvenimas teka laisvai.

Kompromiso negali būti: privalai atsisakyti visko.

Iš „Kauliuko knygos“

Šešiasdešimt penktas skyrius

— Aš skaistus, — pasakiau laibu, gležnu balseliu. — Prašau: buk švelnus.

Šešiasdešimt šeštas skyrius

Esama dviejų galimybių: tu išnaudoji Kauliuką arba leidiesi Kauliuko išnaudojamas.

Iš „Kauliuko knygos“

Šešiasdešimt septintas skyrius

— Dieve, — atsidusau, — man skaudės.

Šešiasdešimt aštuntas skyrius

Gerbiamas daktare Rainhartai,

be galo žaviuosi Jūsų darbu. Mudu su vyru darome kauliukų pratimus kas rytą po pusryčių, paskui prieš miegą ir jaučiamės daug metų jaunesni. Kada turėsite savo televizijos laidą? Kol nebuvome pradėję žaisti emocinę ruletę ir pratimą K, mudu beveik nesišnekėdavome, bet dabar visada rėkiame vienais ant kito arba juokiamės, net kai nežaidžiame kauliukų žaidimų. Malonėkite patarti, kaip galėtume geriau auklėti dukrą Džinę, kad ji tarnautų Kauliukui.

Ji įnoringa mergaitė, tad meldžiasi Jam nereguliariai, beveik visą laiką būna vienoda — miela, drovi mergaitė — ir, kalbant atvirai, mums dėl jos neramu. Mes bandėm prikalbinti ją rytais daryti kauliukų pratimus kartu su mumis ar atskirai, bet, atrodo, niekas nepadeda. Mano vyras retkarčiais, kai liepia Kauliukas, ją muša, bet ir tai nelabai padeda. Vienintelis šių kraštų kauliukų daktaras prieš tris mėnesius iškeliavo į Antarktidą, tad dabar galime kreiptis tik į Jus.

Telydi Jus Šansas

ponia A. Dž. Kempton (Misūrio valstija)

Gerbiamas daktare Rainhartai,

šiandien užtikau savo šešiolikmetę dukrą su laiškanešiu mūsų svetainėje ant sofos, ir ji patarė kreiptis į Jus. Kas čia, po velnių, darosi?!

Nuoširdžiai Jūsų

Džonas Rašas

Šešiasdešimt devintas skyrius

Pirmojo kauliukų kūdikio gimimas, manau, buvo istorinės reikšmės įvykis. Tuoj po 1969 metų Kalėdų man paskambino Arlyna ir pranešė, kad ji su Džeiku lekia į ligoninę gimdyti mūsų kauliukų kūdikio. Jie žinojo, kur mane rasti, nes prieš dvi dienas buvau užsukęs įteikti po kalėdinę dovaną: Arlynai — Britų enciklopediją, Džeikui — dabitišką maudymosi kostiumėlį (Teesie ne mano, o Tavo valia, Kauliuk).

Kai atvažiavau, Arlyna vis dar gimdė, o jos privačioje palatoje siautė netvarka nuo atidarytų dviejų milžiniškų lagaminų, prigrūstų, kaip man pasirodė, vien kūdikio drabužėlių. Pastebėjau mažiausiai trisdešimt vystyklų su išsiuvinėtais ant kiekvieno dviem žaliais kauliukais; didelė dalis pižamų, marškinėlių, kelnyčių ir mažyčių vaikiškų kojinaičių irgi buvo panašiai paženklintos. Man tai pasirodė labai prastas skonis ir pasakiau tai Arlynai, kai ją buvo surakinę gimdymo skausmai, bet kai ji liovėsi dejuoti (jinai teigė, kad skausmai buvę daugiausia malonūs), patikino mane, kad Kauliukas pasirinkęs vieną iš trijų variantų ir liepęs šitaip ženklinti.

Mes trise šnekučiavomės apie viltis, siejamas su kūdikiu. Daugiausia kalbėjo Arlyna. Ji pasakė davusi 215 tikimybių iš 216, kad kūdikį gimdys natūraliai ir kad maitins jį krūtimi — didžiuliam jos džiaugsmui, Kauliukas patvirtino abu variantus. Vis dėlto daugiausia ji plepėjo apie tai, kada reikės pradėti pratinti vaikelį sėdėti ant puoduko ir žaisti su kauliukais.

— Turime pradėti anksti, — be perstojo kartojo Arlyna. — Nenoriu, kad mūsų kūdikis būtų sugadintas visuomenės, kaip aš buvau sugadinta trisdešimt penkerius metus.

— Vis dėlto, Arlyna, — pasakiau, — manau, pirmuosius dvejus ar trejus metus vaikas gali vystytis atsitiktinai ir nesinaudodamas kauliukais.

— Ne, Lukai, tai būtų nesąžininga jo atžvilgiu, — atsakė ji. — Būtų tolygu neduoti jam saldainio.

— Bet vaikas yra linkęs išreikšti visus menkuosius savo impulsus — bent jau kol pradeda eiti į mokyklą. Tada jį jau gali imti varžyti.

— Gal, Lukuti, — atsakė ji, — bet jis matys, kaip ridenu kauliukus norėdama išsiaiškinti, katrą krūtį jam duoti, ar eiti pasivaikščioti, ar guldyti jį numigti, ir jausis nuskriaustas. Aš norėčiau...

Bet jai užėjo tokie ilgi skausmai ir taip greitai po ankstesnių, kad Džeikas iškvietė slaugytoją, ir ją išvežė į gimdyklą. Mudu su Džeiku koridoriumi sekėme jai įkandin.

— Nežinau, Lukai, — viltingai žvelgdamas primerktomis akimis į mane po kurio laiko prašneko Džeikas. — Man rodos, šis kauliukų reikalas darosi nebevaldomas.

— Man irgi taip atrodo, — atsakiau.

— Gal mums, nerimo kamuojamiems suaugusiesiems, kauliukai ir gerai, bet dėl dvimečių vaikų abejoju.

— Sutinku.

— Ji gali sukelti vargšui vaikeliui sąmyšį, kai jis dar nebus įgijęs įpročių, kuriuos reikėtų mesti.

— Gerai sakai.

— Vaikas užaugęs gali tapti keistuoliu.

— Šventa tiesa. Negana to: galop jis gali pradėti maištauti prieš kauliukų gyvenimą ir pasirinkti nuolatinio susitaikymo su vyraujančiomis visuomenės normomis būseną.

— Ė — tikrai. Manai, taip gali atsitikti?

— Žinoma, — atsakiau. — Berniukai visados maištauja prieš motiną.

Džeikas liovėsi žingsniavęs. Sustojau šalia ir nuleidau akis į jį: jis spoksojo į grindis.

— Manau, retkarčiais paridenti kauliukus jam nepakenks, — tarė jis iš lėto.

— Šiaip ar taip, kam tai rūpi?

Džeikas dėbtelėjo į mane.

— Nejaugi tau nerūpi tavo kūdikis? — paklausė jis.

— Atmink, Džeikai, čia mūsų kūdikis, ne mano. Vien todėl, kad kauliukai liepė Arlynai pasakyti, jog aš esu tėvas, nebūtinai toks esu.

— Gerai sakai!

— Gal iš tikrųjų tu esi tėvas, tik kauliukai liepė Arlynai pameluoti.

— Taikliai pasakei, Lukai.

— Kita vertus, gal tą mėnesį ji miegojo su keliom dešimtim vyrų ir nežino, kuris iš tikrųjų yra tėvas.

Jis vėl nudelbė akis į grindis.

— Ačiū, kad nuraminai, — tarė jis.

— Taigi vadinkime jį mūsų kūdikiu.

— Vadinkime jį jos kūdikiu.

Septyniasdešimtas skyrius

Gerbiamas daktare Rainhartai,

jau daug metų esu Jūsų gerbėjas — nuo tada, kai perskaičiau tą interviu žurnale Playboy. Jau beveik metai bandau praktikuoti kauliukų gyvenimą, bet susidūriau su keliomis problemomis. Tikiuosi, galėsite padėti man jas įveikti. Pirma: nežinau, ar iš tikrųjų būtina ir svarbu klausyti Kauliuko, kad ir ką jis sakytų. Turiu galvoje, kad kartais jis uždraudžia ką nors, ką aš labai noriu padaryti, arba išsirenka absurdiškiausią iš mano jam sugalvotų variantų. Aš įsitikinau, kad tokiais atvejais nepaklusdamas Kauliukui jaučiuosi nepaprastai gerai, tarsi būčiau gavęs ką nors dykai. Kauliukas man ypač padeda daryti tai, ko noriu, o labiausiai — tvarkyti mergaites. Čia jis nepakeičiamas pagalbininkas, nes niekad nesijaučiu prasikaltęs, kai bandau ką nors padaryti ir man neišdega, nes taip man liepė Kauliukas. O kai pasiseka, irgi nesijaučiu kaltas, nes jeigu mergaitė pastoja, tai būna Kauliuko darbas. Bet kodėl Jūs nuolat sakote, kad reikia visuomet klausyti Kauliuko? Ir kam vargintis plečiant sritis, kuriose Jis daro sprendimus? Man puikiai klostosi, bet aš matau, kad daugelis Jūsų teiginių kliudo man pasiekti tikslą — manau, suprantate, ką turiu galvoje.

Dar turiu Jums pranešti, kad iškilo rimtų keblumų, kai mano mergina ėmė naudoti kauliukus ir mudu išbandėme kai kuriuos iš tų kauliukų sekso pratimų. Sekso pratimai — geras dalykas, bet mano mergina vis kartoja, kad Kauliukas neleidžia jai kurį laiką su manim susitikinėti. Kartais ji paskiria pasimatymą ir neateina, o paskui suverčia kaltę Kauliukui. Ar negalėčiau nustatyti jai kokių nors taisyklių? Gal Jūs turit merginų etikos kodeksą, kurį galėčiau jai parodyti?

Be to, kita mergina, kurią supažindinau su kauliukų gyvenimu, ėmė siūlyti galimybę, kad aš ją vesiu. Suteikiau šiam variantui tik vieno iš trisdešimt šešių tikimybę, bet ji reikalauja, kad ridenčiau kauliukus kaskart, kai mudu matomės. Kokia tikimybė, kad pralošiu, jei dar dešimt kartų nueisiu į pasimatymą su ja? Viena iš dvidešimties? Jeigu įmanoma, prašom pridėti prie atsakymo tikimybių lentelę ar diagramą.

Jūs turite gerų idėjų, bet, tikiuosi, rimčiau pagalvosite, ar nereikėtų sukurti specialių taisyklių kauliukų merginoms. Man darosi neramu.

Nuoširdžiai Jūsų —

Džordžas Dugas

Septyniasdešimt pirmas skyrius

— Gimė mergaitė, — šypsodamas lyg apsvaigęs pranešė Džeikas.

— Žinau, Džeikai. Sveikinu.

— Edgarina, — kalbėjo jis toliau. — Edgarina Ekstein.

Jis pakėlė akis į mane.

— Kas ją taip pavadino?

— Neužduok kvailų klausimų. Kūdikis sveikas, Arlyna sveika, aš sveikas — štai kas svarbiausia.

— Tu teisus, — pritarė jis. — Bet ar mergaitės irgi maištauja prieš motiną?

— Štai ji, — atsakiau.

Dvi slaugytojos pro mus nuvežė Arlyną koridoriumi į jos palatą ir, jai vėl įsitaisius lovoje, atnešė palaikyti kūdikį. Mudu su Džeiku geranoriškai žiūrėjome. Kūdikis muistėsi ir šnypštė, bet daug nepasakė.

— Kaip sekėsi, Arlyna? — paklausiau.

— Kaip iš pypkės, — atsakė ji glausdama mergytę prie išbrinkusių krūtų su plačiausia šypsena veide. Ji spoksojo į savo mažylę nepaliaudama šypsotis.

— Argi ji kaip du vandens lašai nepanaši į Eleonorą Ruzvelt kūdikystėje? — paklausė ji.

Mudu su Džeiku pasižiūrėjome į mažylę; manau, abu nusprendėme, kad Arlyna, ko gero, teisi.

— Edgarina atrodo ori, — pasakiau.

— Jai lemta tapti didžiu žmogumi, — bučiuodama kūdikiui pakaušį tarė Arlyna. — Jei tik to panorės Kauliukas.

— Arba niekuo, — atsakiau. — Tik neversk jos ugdytis kokius nors įpročius, Arlyna.

— Ketinu suteikti jai visišką laisvę, tik prieš ką nors darydama turės ridenti kauliukus.

— Dievuli brangus, — tarė Džeikas.

— Aukščiau galvą, Džeikai, — apkabindamas jį pasakiau. — Nejaugi nesupranti, kad dabar, kaip mokslininkas, dedi pagrindą kažkam, kas turės didžiulę mokslinę reikšmę?

— Gal, — atsakė jis.

— Kad ir kas išeis iš Arlynos muštruojamos Edgarinos, tai svarbu mokslui. Neturi reikšmės, ar ji bus genijus, ar psichikos ligonis — bus įrodyta kažkas nauja.

Džeikas kiek atkuto.

— Manau, tu teisus, — tarė jis.

— Gal čia bus tavo įspūdingiausia studija po „Šešiabriaunio žmogaus atvejo“.

Džeikas visas švytėdamas pakėlė į mane akis.

— Ko gero, man reikėtų daugiau eksperimentuoti su kauliukų gyvenimu, — tarė jis.

— Žinia, tau reikės pavadinimo, — kalbėjau aš toliau.

— Tikrai privalai daugiau eksperimentuoti, — rėžė Džeikui Arlyna. — Edgarinos Ekstein tėvas turi būti visakraujis kauliukų žmogus — antraip aš jo išsižadėsiu ir jį sukompromituosiu.

Džeikas atsiduso.

— To nereikės, brangioji, — tarstelėjo jis.

— „Atsitiktinio auklėjimo atvejis“, — pasiūliau aš. — O gal „Nuo vystyklų su Kauliuku“.

Džeikas iš lėto papurtė galvą, paskui primerktomis akimis agresyviai dėbtelėjo į mane.

— Nesivargink, Lukai. Ne tavo nosiai. Pavadinimas jau sugalvotas: „Užgaidos vaiko atvejis“.

Jis atsiduso.

— Knygą parašyti gali užtrukti ilgiau.

Septyniasdešimt antras skyrius

Saulė spigino, šildydama ir minkštindama mano mėsos kalną. Įsirangiau giliau į karštą smėlį; oda juto saulės spindulius lyg nesibaigiančias glamones. Linda gulėjo šalia, apsivilkusi bikinį, graži; pro audeklo juostelę, kuri teoriškai turėjo būti maudomuko liemenėlė, dangaus link veržėsi dailios jos krūtys tarsi du vaisiai, didėjantys ir susitraukiantys pagreitintame biologijos filme apie augimo procesą. Ji skaitė Stendalio „Parmos vienuolyną“, ir mudu kalbėjomės apie grupinę kauliukų terapiją, bet pastarąsias penkiolika minučių abu gulėjome tylėdami, mėgaudamiesi nuošaliu bekraščiu Bahamų paplūdimiu ir karštų saulės spindulių glamonėmis. Niujorke buvo vasaris, o čia — vasara.

— Ko tu iš tikrųjų nori, Lukai? — staiga paklausė Linda. Kadangi ant mano primerktų akių kampučių užkrito šešėlis, supratau, kad ji atsisėdo arba atsirėmė alkūne.

— Ko noriu? — pasakiau ir susimąsčiau. Girdėdamas už trisdešimties metrų ritmingai šniokščiančias bangas norėjau maudytis, bet mes tik penkiolika minučių teišbuvome krante ir vos spėjome nudžiūti.

— Tikriausiai visko, — galop atsakiau. — Būti viskuo ir viską daryti.

Linda viena ranka atmetė plaukus nuo veido ir tarė:

— Koks tu kuklus!

— Ko gero.

Kiras įsklendė į mano regos lauką ir vėl pranyko.

— Tu šiandien kažkoks nekalbus. Dar vienas kauliukų sprendimas?

— Tiesiog visą laiką mane ima miegas.

— Šūdą aš patikėsiu. Taip nusprendė kauliukas?

— Koks skirtumas?

Ji tikrai sėdėjo, praskėtusi kojas, atsirėmusi ištiestomis rankomis.

— Kartais man knieti, ko tu nori, ne kauliukai...

— Kas tas aš?

— Tai ir noriu sužinoti.

Atsisėdau mirksėdamas ir žiūrėdamas į vandenyną pro dunksantį prieš mane smėlio kauburį. Be akinių mačiau vien dvi dėmes, gelsvai rudą ir mėlyną.

— Nejaugi nesupranti? — atsakiau. — Šitaip „mane“ pažinti — vadinasi, mane riboti, sucementuoti mane į kažką nuspėjamą, panašų į akmenį.

— Nešik kauliukų miltais! Tiesiog aš noriu pažinti tave tą, kuris yra minkštas ir nuspėjamas. Kaip galiu mėgautis būdama su tavim, kai jaučiu, jog bet kurią akimirką tu gali sukvailioti vien todėl, kad kauliukas atsitiktinai taip atsivers?

Atsidusau ir pasirėmiau alkūnėmis.

— Jei būčiau sveikas, normalus meilužis, mano meilė galėtų bet kurią akimirką lygiai taip pat atsitiktinai išgaruoti.

— Bet tada matyčiau, kad ta akimirka ateina, ir spėčiau nuo tavęs pabėgti pirma.

Ji nusišypsojo.

Staigiai atsisėdau.

— Viskas gali akimirksniu išgaruoti. Ką bepaimtum! — pasakiau stebėtinai įtaigiai. — Tu, aš, labiausiai panaši į uolą asmenybė nuo Kalvino Kulidžo. Juk gali užklupti mirtis, neganda, neviltis. Gyventi įsivaizduojant, kad to negali atsitikti — beprotybė.

— Bet, Lukai... — tarė ji uždedama šiltą delną man ant peties. — Gyvenimas juk liks daugiau ar mažiau toks pat, mes irgi. Jeigu...

— Niekados!

Ji nieko neatsakė, tik švelniai paslinko delną nuo mano peties ant sprando ir ėmė kedenti man plaukus. Netrukus tyliai pasakiau:

— Aš myliu tave, Linda. Tave mylintis „aš“ visados tave mylės. Nieko nėra tikriau už tai.

— Bet kaip ilgai išliks tas „aš“?

— Amžinai, — atsakiau.

Jos delnas sustingo.

— Amžinai? — labai tyliai paklausė ji.

— Amžinai. Gal net ilgiau.

Pasiverčiau ant šono, paėmiau jos delną ir pabučiavau. Žaismingai šypsodamas pažiūrėjau jai į akis.

Žiūrėdama į mane rimtu žvilgsniu, ji atsakė:

— Bet tą mane mylintį „aš“ gali pakeisti nemylintis „aš“, ir pirmasis gali būti priverstas nuolatos gyventi pogrindyje neišreikštas?

Nenustodamas šypsotis linktelėjau galvą.

— Tave mylintis „aš“ norėtų viską sutvarkyti taip, kad visas likęs mano gyvenimas būtų pastovus ir laiduotų nuolatinį savasties patenkinimą. Bet tai reikštų, kad dauguma kitų „aš“ visą laiką būtų palaidoti.

— Bet nepriklausomai nuo ego esama natūralių troškimų ir iš šalies primestų veiksmų. Jei atsigultum ant manęs ir išbarškintum, tai būtų natūralus veiksmas; jei paklustum taip atsivertusiam kauliukui ir imtum atsiklaupęs smėlyje smaukytis — tai nebūtų natūralu.

Nerangiai atsiklaupiau smėlyje ir pradėjau smaukti glaudes žemyn.

— O varge! — tarė Linda. — Vis pakišu tą savo ilgą liežuvį!

Bet aš nusišypsojau ir vėl užsitraukiau glaudes aukštyn.

— Tu teisi, — pasakiau, pasislinkau arčiau ir natūraliai padėjau galvą ant jos šiltos, minkštos šlaunies.

— Tai kokie tavo natūralūs troškimai? Ko tau iš tikrųjų reikia?

Tyla.

— Noriu būt su tavim. Noriu saulės. Meilės, glamonių, bučinių. [Pauzė] Vandens. Gerų knygų. Galimybės praktikuoti kauliukų gyvenimą su žmonėmis.

— Bet kieno bučinių, kieno glamonių?

— Tavo, — atsakiau markstydamasis prieš saulę. — Terės, Arlynos, Lilės, Grego. Dar kelių kitų. Gatvėje sutiktų moterų.

Ji nieko neatsakė.

— Geros muzikos, galimybės rašyti, — dėsčiau toliau. — Retkarčiais gero filmo, jūros.

— Jaučiu... Hm! Tu net mažiau romantiškas, negu aš kadaise būdavau, ar ne?

— Tik ne šis konkretus „aš“.

— Bet vis tiek rimtai mane myli, — tarė ji, ir pakėlęs akis pamačiau ją besišypsant man iš viršaus.

— Aš tave myliu, — atsakiau žiūrėdamas tiesiai į akis. Ilgiau negu minutę mes rimtai ir šiltai žvelgėme vienas į kitą. Tada ji švelniai tarė:

— Eik tu šikt.

Žiūrėjome į skraidant) ratu ir nardantį žemyn kirą. Linda buvo kažką besakanti, bet susilaikė. Pasukau galvą ir prispaudžiau lūpas prie vidinės šlaunies pusės. Ji buvo karšta ir sūri.

Linda atsiduso ir nustūmė mano galvą į šalį.

— Jei nenori, tai kam skėti kojas? — paklausiau.

— Aš noriu skėsti kojas.

— Ką gi, — atsakiau, įkišau galvą tarp jų ir karštai įsisiurbiau lūpomis į kitą šlaunį. Ji ėmė stiprokai stumti mano galvą, bet dabar aš laikiau ją apkabinęs viena ranka, tad nesileidau nustumiamas.

Jos pirštai mano plaukuose atsileido.

— Kai kurie dalykai yra natūraliai geri, o kiti nėra, — tarė ji.

— Mmmmmm, — atsakiau.

— Kartais kauliukų gyvenimas atitolina mus nuo to, kas yra natūraliai gera.

— Mmmmmm.

— Manau, kad tai labai negerai.

Paleidau ją iš savo lūpų gniaužtų ir atsirėmęs alkūne įsitaisiau šalia.

— Ar tas pamišėliškas vergijos sandėris, kurį sudariau su tavim, buvo natūralus ir geras dalykas? — paklausiau.

— Tikriausiai, — šypsodama atsakė ji.

— Visi visada daro tai, kas jiems atrodo natūraliai gera. Tai kodėl visi jaučiasi nelaimingi?

Atsegiau jos bikinio liemenėlę ir nutraukiau nuo jos ant antklodės. Ant abiejų krūtų viršutinės dalies gulėjo po kauburėlį smėlio. Nubraukiau juos.

— Ne visi jaučiasi nelaimingi, — atsakė ji. — Aš nesijaučiu nelaiminga.

— Jauteisi, kol nebuvai atradusi kauliukų gyvenimo.

— Taip buvo todėl, kad mane nervino seksas. Dabar jis nebenervina.

— Mmmmmm, — atsakiau jos kairės krūties pilna burna, dešine ranka laikydamas kitą šiltą krūtį.

— Kauliukas padeda įveikti kai kurias susierzinimo atmainas, — tarė ji, — bet manau, kad gal jo nebereikia.

Atrijau krūtį, kelias sekundes palaižiau standų spenelį ir atsakiau:

— Manau, kad tu, ko gero, teisi.

— Rimtai?

— Žinoma.

Atrišau bikinio kelnaites artimojoje pusėje.

— Nesitariu su juo dėl daugelio dalykų, — paaiškinau. — Bet kai abejoju, man patinka klausti Kauliuko nuomonės.

Atrišau bikinio kelnaites tolimojoje pusėje.

— Bet kam vargintis? — paklausė Linda. Dabar ji buvo įkišusi ranką man į glaudes, o kita smaukė jas žemyn.

— Kiekvieną rytą auštant aš klausiu Kauliuko, ar dieną tartis su juo dėl visko, ar tik dėl svarbių dalykų, ar nesitarti jokiomis aplinkybėmis. Štai šiandien jis liepė man nesitarti su juo dėl nieko.

— Vadinasi, net tavo bekauliukiškumas užpildytas Kauliuko?

— Mmmmmmnnnnn.

— Vadinasi, šiandien elgiesi natūraliai?

— MmmmmmMmmmmm.

— Tikiuosi, tau patinka valgyti smėlį nuo ten?

— Mmmmmm.

— Malonu, — atsakė ji. — Man patinka. Džiaugiuosi, kad man pasakei. Man patinka žinoti, kad tai, ką darai, yra natūralu.

Atitraukiau galvą, kad įkvėpčiau oro, ir atsakiau:

— Dauguma dalykų, kuriuos žmonės daro, nebūna natūralūs, kai jie tai daro pirmą kartą. Čia ir yra mokymosi esmė. Ir kauliukų gyvenimo esmė.

— Mmmmmm, — atsakė ji.

— Jeigu visuomet apsiribotume tuo, kas mums natūralu, būtume neūžaugos nykštukai — turint galvoje mūsų potencialą. Mes visuomet turime įtraukti naujas žmogaus veiksmų sritis, kad galėtume paversti jas natūraliomis.

— Mmmmmm, — atsakė jinai.

— Pakartok, — pasakiau.

— Mmmmmm, — atsakė ji. Virpesiai buvo gardūs.

— Tikiuosi, kauliukų valia tu ilgai būsi su manim, Linda.

— Mmmmmmaširmmmm.

— Aaaaa, — atsakiau ir panardindamas galvą pridūriau: — Mmmmmm.

— Mmmmmm, — tarė ji.

— MmmmMmmmmNnnnn.

— Ehmm.

Septyniasdešimt trečias skyrius

Mūsų kauliukų centrai. Ak prisiminimai, tie prisiminimai! Kokie laikai buvo: dievai vėl žaidė vieni su kitais žemėje. Kokia laisvė! Koks kūrybingumas! Koks banalumas! Koks baisus chaosas! Niekam nevadovavo žmogaus ranka, bet visus vedė didysis aklas Kauliukas, mylintis mus visus. Kartą, vos vieną kartą per savo gyvenimą, žinojau, ką reiškia gyventi bendruomenėje, jaustis siekiant didesnio tikslo, bendro tavo draugams ir priešams. Tik savo eksperimentų su visiškai atsitiktine aplinka centruose (EVAAC) patyriau visišką laisvę — absoliutų sukrečiantį, neužmirštamą praregėjimą. Per pastaruosius metus dar nė karto neapsirikau akimirksniu atpažindamas tuos, kurie praleido mėnesį viename iš centrų, nors kai kurių anksčiau net nebuvau matęs. Užtenka mums žvilgtelėti vienam į kitą, ir mūsų veidai ima sprogte sprogti nuo šviesos, nuskardi mūsų juokas ir mes apsikabiname. Jei visi mūsų EVAAC bus uždaryti, pasaulis nepermaldaujamai ims ristis žemyn.

Manau, vienur ar kitur skaitėte tipiškus isteriškus žiniasklaidos rašinius apie juos: meilės kambarys, orgijos, smurtas, narkotikai, prie psichozių vedantis nervų pakrikimas, nusikaltimai, beprotystė. Žurnalas Tune parašė gerą straipsnį apie mus, objektyviai pavadintą „EVAAC kloakos“. Jame buvo rašoma:

Žmonijos padugnės sugalvojo naują gudrybę: motelių tipo beprotnamius, kur leidžiama viskas. Eksperimentų su visiškai atsitiktine aplinka centrai (EVAAC), 1969 metais įsteigti naivaus filantropo Horacijaus Dž. Viplio neva kaip terapijos centrai, nuo pat pradžių nesidrovėdami ragino kelti orgijas, žaginti ir beprotiškai elgtis. Centrų tikslas, pagrįstas prielaidomis kauliukų teorijos, pirmą kartą išdėstytos psichiatro šarlatano Lucijaus M. Rainharto (Time, 1970 m. spalio 26 d.), yra išvaduoti klientus iš individualios tapatybės naštų. Atvykstančiųjų 30 dienų apsigyventi centruose prašoma atsisakyti vardų, prastų drabužių, manierų, asmenybės bruožų, lytinių polinkių, religinių jausmų — žodžiu, savęs.

Centrų gyventojai, vadinami „mokiniais“, didžiąją dalį laiko nešioja kaukes ir klauso kauliukų „įsakymų“ spręsdami, kaip leisti laiką ar kuo apsimetinėti esant. Tariami gydytojai dažnai paaiškėja besą mokiniai, eksperimentuojantys su nauju vaidmeniu. Tariamai palaikantys tvarką policininkai beveik visada būna mokiniai, žaidžiantys policininkus. Žolė, hašišas ir LSD siaučia netramdomai. Orgijos kas valandą vyksta patalpose, vaizdžiai pavadintose „Meilės kambariu“ ir „Skyle“. Pastaroji — visiškai užtamsintas kambarys čiužiniais nuklotomis grindimis, į kurį kauliuko užgaida mokiniai įšliaužia nuogi ir kuriame galima viskas.

Viso to rezultatai nuspėjami: saujelė nesveikų žmonių jaučia puikiai leidžią laiką; saujelė sveikų žmonių išsikrausto iš proto, o kiti kažkaip išlieka ir dažnas jų bando save įtikinti neva „patyręs kažką reikšminga“.

Praėjusią savaitę Kalifornijos valstijos Los Altos Hilzo mieste „reikšmingas potyris“ baigėsi areštu Evelinai Ričards ir Malkui O’Railiui. Porelė kauliukams pareikalavus išsitaisė sau meilės puotą pievelėje priešais Stenfordo universiteto Vitmoro bažnyčią, bet miestiečių ir policijos tai nenudžiugino.

Stenfordo universiteto studentai, dažnai apsilankantys Hilzo EVAAC, dėl Kauliukų centro pasidalijo į dvi aršiai priešiškas stovyklas. Studentai Ričards ir O’Railis tvirtina nustoję nervintis po trijų savaičių viešnagės vietos centre. Tačiau Studentų draugijos pirmininkas Bobas Orlis, matyt, išreiškė daugumos studentų nuomonę sakydamas:“ Troškimas atsikratyti savo tapatybės yra silpnumo požymis. Žmonija visuomet pakrikdavo, kai paklusdavo raginimams tų, kurie siūlo atsisakyti savasties, ego ir tapatybės. Centrai privilioja tuos pačius žmones, kuriuos vis giliau įtraukia narkotikų liūnas. Vadinamoji kauliukų gyvensena tėra dar vienas lėtos savižudybės būdas tiems, kurie per silpni, kad išmėgintų patikimesnį. “

Savaitei baigiantis Palo Alto policija surengė antrą šiais metais kratą Los Alios Hilzo centre, bet visą laimikį sudarė dėžė su pornografiniais filmais, ko gero, sukurtais centruose. Centro vadovas Lorensas Teiloras teigia dėl kratų apgailestaująs vien todėl, kad jos palankiai reklamuojančios centrą jaunimui „Mes priversti kas savaitę atmesti šimtą prašymų. Mes nenorime atrodyti esą uždara įstaiga, bet mums tiesiog stinga patalpų. “

Žurnalo Time reporteriai išsiaiškino, kad išgyvenusiųjų viešnagę centre draugai ir artimieji visi kaip vienas nusiminę dėl to, kaip pasikeitė jų mylimi žmonės. „Neatsakingas, nenuspėjamas, destruktyvus, — šitaip savo tėvą apibūdino devyniolikametis Džeikobas Bleisas iš Niu Heiveno, kai tas grįžo iš EVAAC Ketskile (Niujorko valstijoje). — Jį tuoj pat išmeta iš kiekvieno darbo, didžiąją dalį laiko jo nebūna namie, jis muša mano motiną ir dažnai atrodo apsinešęs, nors nieko nevartoja. Jis nuolatos juokiasi kaip koks beprotis.“ Juokas iš nieko, klasikinis isterijos požymis, yra vienas ryškiausių simptomų to, ką psichiatrai ima vadinti EVAAC liga. Daktaras Džeromas Rokmanas iš Čikagos universiteto Medicinos centro praėjusią savaitę Peorijoje pareiškė: „Jei manęs kas nors būtų paprašęs sukurti įstaigą, kuri visiškai sunaikintų žmogaus asmenybę su visa jos prigimtinė didybe — siekiais, dorovinėmis dvejonėmis, atjauta kitiems ir nepakartojamo individualumo pojūčiu — ko gero, būčiau sukūręs EVAA centrus. Rezultatai nuspėjami: apatija, nepatikimumas, neryžtingumas, maniakinė depresija, nesugebėjimas bendrauti, polinkis į socialinę destrukciją, isterija.“ Daktaro Polo Balberio iš Oksfordo miesto Misisipės valstijoje nuomonė dar griežtesnė: „Kauliukų terapijos praktika tiek EVAA centruose, tiek ir už jų ribų kelia didesnę grėsmę mūsų civilizacijai negu komunizmas. Jie griauna viską, kuo tiki Amerikos ir bet kuri kita visuomenė. Juos reikia nušluoti nuo žemės paviršiaus.“

Santa Klaros apygardos teismo teisėjas Hobartas Batonas bene geriausiai apibendrino daugelio žmonių jausmus, kai studentams Ričards ir O’Railiui pasakė: „Iliuzijos, dėl kurių žmonės tuščiai paaukoja savo gyvenimą, yra šiurpios. Strimgalviais puolantys prie narkotikų ir į EVAA centrus yra panašūs į lemingus, strimgalviais puolančius į jūrą. “

Ar į žiurkes, strimgalviais puolančias į kanalizaciją.

Žurnalas Time rašė visiškai tiksliai — kiek leido grožinei literatūrai būtinos ribos. Per dvejus metus penki jo žurnalistai po mėnesį paviešėjo EVAA centruose. Straipsnio pagieža, matyt, iš dalies atspindi tą faktą, kad trys iš leidinio pakalikų negrįžo į darbą redakcijoje.

Nuo tada, kai Viplio, mano ir kitų KAULIUKŲ GYVENIMO fondui paaukoti pinigai leido mums įsteigti pirmąjį Kauliukų centrą, EVAA centrai keitė žmones. Jie naikino asmenybę, kad klientai galėtų normaliai funkcionuoti pamišėliškoje visuomenėje. Viskas prasidėjo, kai suvokiau štai ką: daugeliui mokinių kauliukų terapija padeda negreitai todėl, kad ligi tol jie puikiai žinojo aplinkinius tikintis iš jų, jog jie elgsis nuosekliai ir „normaliai“. Kai visą gyvenimą stengiesi pateisinti tokius lūkesčius, dalinė laikinai laisva kauliukų grupių aplinka neprivers tavęs elgtis kitaip. Tik absoliučioje aplinkoje, kurioje iš tavęs nieko nesitikima, mokinys pajunta laisvę, būtiną tam, kad galėtų pasireikšti daugybė menkųjų savasčių, žūtbūt besistengiančių išlikti. O tada, pamažėle pereidamas iš visiškai atsitiktinės EVAAC aplinkos į mūsų „Pusiaukelės namus“, galop į elgesio normų varžomą visuomenę, mūsų mokinys sugebės propaguoti laisvą kauliukų gyvenseną apribojimų suvaržytame pasaulyje.

Kaip plėtojosi įvairūs centrai ir kokia mūsų teorija jie buvo grindžiami, bus smulkiai papasakota Džozefo Fainmano knygoje „Kauliukų centrų istorija ir teorija“, kurią leidykla Raudom Press ketina išleisti 1972 metais. Geriausias atskiras pavyzdys, kaip centrams pavyksta pakeisti žmogų, pasiryžusį nesikeisti, pateiktas autobiografiniame daktaro Džeikobo Eksterno pasakojime „Kubu pakelto nevėkšlos atvejis“. Pirmą kartą asmeninė Džeiko istorija buvo išspausdinta „Kauliuko soste“ (1971 m. balandžio mėn., t. 2, nr. 4, p. 17-33), bet ji bus perspausdinta jo rengiamoje spaudai knygoje „Į šipulius subyrėjęs žmogus“ (Raudom Press, 1972). Vis dėlto, kad Skaitytojas susidarytų bendrą vaizdą, Kauliukas pasiūlė cituoti netrukus pasirodysiančią Fainmano knygą:

Mokinys gali apsigyventi centre ne mažiau kaip trisdešimčiai dienų. Pirma jis privalo išlaikyti egzaminą žodžiu ir įrodyti suprantąs pagrindines kauliukų gyvensenos taisykles bei EVAAC sandarą ir tvarką. Jam liepiama ateiti į centrą be jokių asmeninių daiktų, rodančių jo tapatybę; gyvendamas centre jis gali vadintis kuo tik nori, bet visi vardeli bus laikomi netikrais. [...]

EVAA centrai skiriasi smulkmenomis. Kūrybos kambariuose Kauliukas dažnai liepia mokiniams sugalvoti naujus, geresnius mūsų atsitiktinės aplinkos elementus; šitaip buvo pakeista daug mūsų procedūrų ir patalpų. Kai kurios permainos buvo įdiegtos tik viename konkrečiame centre, kitos visuose. Tačiau visi EVAA centrai yra panašūs į pirmąjį „Kauliuko kūno“ kompleksą Kalifornijos pietuose.

Nors atskiri centro kambariai pavadinti mokinių sugalvotais pavadinimais (pvz., Skylė, Dievo kambarys, Vakarėlių kambarys, Kambario kambarys ir pan.), įvairiuose centruose pavadinimai skiriasi. Esama darbo kambarių (skalbyklų, raštinių, terapijos kambarių, klinikų, kalėjimo, virtuvių), žaidimų patalpų (emocijų, vedybų, meilės, Dievo, kūrybos kambarių) ir gyvenimo kambarių (restoranų, barų, svetainių, miegamųjų, kino teatrų ir 1.1.). Mokinys privalo kasdien nuo dviejų iki penkių valandų skirti įvairiems kauliukų nurodytiems darbams: patiekti valgius, šluoti kambarius, kloti lovas, plakti kokteilius, atlikti policininko, psichiatro, kostiumininko, kaukių dirbėjo, prostitutės, administratoriaus, kalėjimo prižiūrėtojo ir t.t. vaidmenis. Visą tą laiką mokinys gyvena kauliukiškai ir atlieka vaidmenis.

Iš pradžių į pagrindinius etatus skyrėme nuolatinius parengtus personalo narius: mažiausiai pusė „psichiatrų“ buvo tikri gydytojai; pusė policininkų buvo tikri personalo nariai; mūsų „administratorius“ buvo „tikras“ ir 1.1.

Vis dėlto per trumpą — vos trejų metų — gyvavimą nuolatinių centrų darbuotojų tolydžio mažėjo. Mes įsitikinome, kad jeigu centrų struktūra ir instrukcijos kruopščiai apgalvotos, jau trečią ar ketvirtą savaitę juose laikinai gyvenantys mokiniai gali atlikti pagrindines užduotis ne prasčiau negu nuolatiniai darbuotojai. Pastarieji kas savaitę keičia savo vaidmenis kaip ir laikini mokiniai, todėl šie niekada gerai nežino, kas yra personalo nariai, o kas ne. Personalo nariai žino, bet negali įrodyti, nes kiekvienas gali teigti esąs nuolatinis darbuotojas. Nuolatinių, parengtų darbuotojų EVAA centruose nauda yra ta, kad jie turi gebėjimų, o ne „autoritetą“. [Savo centre Vermonto valstijoje mes atlikome eksperimentą: vieną po kito atleidome nuolatinius darbuotojus, kol galop centras veikė be vienintelio parengto personalo nario: visas pareigas ėjo laikini mokiniai. Po dviejų mėnesių grąžinome nuolatinius darbuotojus, ir šie pranešė, kad viskas klostosi taip pat chaotiškai kaip visada; per du mėnesius į centrą įslinko tik šiek tiek tvarkos ir sistemos, o „visuomeninės padėties“ sąvoka per tą laiką visai išnyko.]

Mūsų sistemingoje anarchijoje [rašo Fainmanas] valdžia priklauso psichiatrams (daugelyje centrų vadinamiems arbitrais) ir policininkams, kad ir kas jie būtų. Nustatytos taisyklės (jokių ginklų, jokio smurto, jokių vaidmenų ar veiksmų, netinkamų konkrečiam žaidimų kambariui, kuriame vaidini, ir 1.1.) ir, jeigu jos pažeidžiamos, „policininkas“ nusives tave pas „arbitrą“, kad šis nuspręstų, ar siųsti tave į „kalėjimą“. Maždaug pusę mūsų „nusikaltėlių“ sudaro asmenys, kurie užsispyrę tvirtina esą tik vienas tikras žmogus ir nori grįžti namo. Kadangi toks vaidmenų atlikimas nederamas daugelyje darbų ir žaidimų kambarių, jie turi būti baudžiami kalėjimu ir sunkiaisiais kauliukų terapijos darbais, kol gebės geriau funkcionuoti keliomis savastimis. Kitą mūsų nusikaltėlių dalį sudaro mokiniai, privalantys atlikti įstatymų pažeidėjų vaidmenis, — nesvarbu, kad jų laužomi įstatymai yra keisti ir galioja tik mūsų kauliukų centruose.

[Patekęs į sistemingos anarchijos aplinką mokinys, ginkluotas asmeniška savitų kauliukų pora, eina iš vieno kambario į kitą, nuo vieno vaidmens prie kito, iš vieno darbo į kitą: iš kokteilių vakarėlio į kūrybos kambarį, iš orgijos Skylėje į Dievo kambarį, iš beprotnamio į Meilės kambarį, paskui į prancūzišką restoranėlį, tuomet padirbėja skalbykloje, paskui kalėjimo prižiūrėtoju, vėliau pabūna Jungtinių Amerikos Valstijų prezidento sugulovu ir taip toliau, kaip užsigeidžia jo paties vaizduotė ir Kauliukas.]

Ne be pagrindo liūdnai pagarsėjusia Skyle dažniausiai naudojasi mokiniai per pirmąsias dešimt dienų centre. Patalpa praverčia tiems, kurie giliai savyje slopina lytinius troškimus; visiška tamsa ir anonimiškumas leidžia tokiam susikausčiusiam mokiniui vykdyti kauliukų sprendimus, kurių kitokiomis aplinkybėmis niekaip nesiryžtų vykdyti. Viena stora, šlykšti moteris tris dienas iš eilės praleido Skylėje. Išeidavo tik pavalgyti, nusiprausti ir atlikti gamtinių reikalų. Ar ji per tas tris dienas pasikeitė? Negalėjai jos atpažinti! Ligi tol ji buvo vengianti žiūrėti žmogui į akis storulė pakumpusiais pečiais. Po trijų dienų ji laikėsi išdidžiai, į visus žiūrėjo žaižaruojančiomis akimis ir trykšte tryško gašlumu.

Be to, Skylė padeda atsikratyti žmogui būdingos lytinio kontakto su tos pačios lyties atstovais baimės. Visiškai tamsiame kambaryje dažnai būna neaišku, kas kam ką daro; kartais žmogus mėgaujasi glamonėjamas, o paaiškėja, kad malonumą jam sukelia tos pačios lyties atstovas. Kadangi Skylėje „viskas leidžiama“, žmogus ne savo valia gali dalyvauti lytiniame akte, kuris iš pradžių kelia jam siaubą ir pasidygėjimą, bet dažnas įsitikina nejaučiąs jokio siaubo ar pasidygėjimo, kai suvokia, kad apie tai, kas įvyko, niekas nesužinos.

[Skylėje mūsų mokiniai sužino, kad, nemirtingais Miltono žodžiais iš soneto savo aklai žmonai, „net tie, kurie tik atsigulę laukia, geram tikslui taip pat pasitarnauja“.]

Iš pradžių visuose mūsų EVAA centruose pinigų nebuvo, bet netrukus iš naujo įsitikinome, kad mūsų visuomenėje pinigai, ko gero, labiau negu seksas kalti dėl mus kamuojančio nepasitenkinimo. Dabar nustatėme tokią tvarką: ateidamas į centrą kiekvienas mokinys gauna tam tikrą pinigų sumą žaidimams. Sumą iš šešių mokinio išvardytų variantų išrenka Kauliukas. Taigi iš pradžių mokinys turi nuo nulio iki trijų tūkstančių dolerių, vidutiniškai — apie penkis šimtus. Palikdamas centrą jis vėl turi ridenti kauliuką ir sužinoti, kurį iš tų pačių šešių variantų, jo siūlytų atėjus į centrą, pasirinks Kauliukas — šią sumą jis turi sumokėti už mėnesio viešnagę. Išeidamas jis gali pasiimti pinigus, kuriuos susitaupė, uždirbo ar pavogė, aišku, atskaičius iš jų aklai nustatytos sąskaitos sumą. [...]

Mokiniai gauna atlyginimą už centre atliekamą darbą. Šio atlyginimo dydis nuolat keičiamas, kad mokiniai būtų skatinami dirbti kai kuriuos nelabai malonius darbus.

Mokiniai, kurie Kauliuko sprendimu atėję į centrą negauna nė dolerio, turi elgetauti ar skolintis pinigų pirmajam valgiui. Kita išeitis — parsiduoti ir už tam tikrą kainą suvaidinti kam nors kokį vaidmenį.

Prostitucija — kūno pardavimas siekiant suteikti malonumą kitam — yra visiems mūsų centrams būdinga ypatybė. Ne todėl, kad tai lengviausias būdas gauti sekso — lytiškai pasitenkinti centruose galima už dyką daugybe lengvai prieinamų būdų — bet todėl, kad mokiniams labai patinka parsidavinėti ir turėti galimybę nusipirkti kitus. [Ko gero, tai ir yra pati kapitalizmo dvasios esmė.]

Paskutines dešimt iš trisdešimties viešnagės dienų mokiniui leidžiama gyventi ir maitintis Pusiaukelės namuose — netoli EVAAC esančiame motelyje, kur dalį personalo sudaro [galbūt] centro darbuotojai, bet pagrindinis yra normalus mums prijaučiantis savininkas, pats nebūtinai kauliukžmogis [galbūt]. Mokiniams sunkiai sekėsi pereiti nuo centrų, kur niekas nieko iš tavęs nesitiki, prie mūsų visuomenės, kur esi įspraustas į siaurų lūkesčių rėmus, kol vienas pasiūlė tokius Pusiaukelės namus. [Išaiškėjo, kad gyvenimas motelyje, kur seksuali mergiotė gali būti kauliukų mokinė, žinanti, kad tik vaidina tam tikrą vaidmenį, bet gali būti ir normali vienos asmenybės mergina, gerai nežinanti, kad yra tokia, yra puikus būdas pereiti iš vienos aplinkos į kitą. Surūgusi padavėja gali būti „tikra“, didis rašytojas iš tikrųjų gali būti rašytojas ir 1.1.] Taigi mokinys iš pasaulio, kuriame visi žino, kad visi vaidina, atsiduria pasaulyje, kur vos vienas kitas suvokia, kad visi tik vaidina. Mokinys jaučiasi esąs kur kas laisvesnis eksperimentuoti ir praktikuoti kauliukų gyvenseną, kai žino, kad šalia esama [galbūt] kitų mokinių, kurie jį supras, negu galėtų jaustis normaliame sustabarėjusių lūkesčių pasaulyje.

Mes tikimės, kad gyvendamas motelyje mokinys padarys du svarbius atradimus. Pirma: jis staiga suvoks, kad, ko gero, iš tikrųjų apsistojęs „normaliame“ motelyje ir kad jame negyvena kitų kauliukžmogių. Jis leips iš juoko. Antra: jis suvoks, kad visi kiti žmonės gyvena atsitiktinumo diktuojamą daugialypį gyvenimą, nors patys to nežino ir visą laiką stengiasi tam priešintis. Jis vėl leips iš juoko. Džiugiai nusiteikęs jis pasuks į greitkelį trindamas kauliukus vieną į kitą, nelabai numanydamas, kad paliko visiškai atsitiktinės aplinkos iliuziją.

Septyniasdešimt ketvirtas skyrius

Rašant autobiografiją ne sykį tenka pačiam spręsti apie įvykių svarbą, o kai apie kauliukų gyvenseną rašo kauliukžmogis, tokių sykių padaugėja n kartų. Ką įtraukti į knygą?

Kauliukų centrų steigėjui — Kauliukas panoro, kad visus 1970 metus skirčiau jų plėtrai, — nieko nėra svarbiau už ilgą, sunkią, sudėtingą virtinę veiksmų, kurių prireikė, kad kauliukų centrai būtų įkurti Ketskilo kalnuose; Vermonto valstijos Holbio mieste; Kalifornijoje („Kauliuko kūnas“), o pernai ir kitur. Tačiau kartais man atrodo, kad kur kas labiau verta aprašyti savo seksualinius, meilės ir rašytojiškus nuotykius.

Vis dėlto aš visada būtinai pasitariu su Kauliuku, ką daryti su kiekvienu svarbesniu savo gyvenimo tarpsniu ar įvykiu. Kauliukas panoro, kad paskirčiau trisdešimt puslapių savo literatūrinių pastangų 1970 metų lapkritį Jo priimtam sprendimui, jog turiu pamėginti ką nors nužudyti, užuot trisdešimtyje puslapių aprašinėjęs savo pastangas tais metais sukurti kauliukų centrus.

Paklausiau Kauliuko, ar galiu įterpti keletą savo gerbėjų laiškų, ir Jis mielai sutiko. O straipsnį, kurį parašiau žurnalui Playboy, pavadintą „Potencialus vyro pasileidimas“? Ne, — atsakė Kauliukas. Ar galiu smulkiai aprašyti savo ilgą, padriką, nenuspėjamą ir dažnai džiaugsmingą bendravimą su Linda Reikman? Ne, tik ne šioje knygoje. Ar galiu parašyti apie savo kvailas pastangas tapti revoliucionieriumi? Ne, — atsakė Kauliukas. O apie kauliukų sprendimą, kad turiu parašyti komišką keturių šimtų puslapių romaną apie seksą? Ne. Ar galiu vaizdžiai papasakoti savo nemalonumus su įstatymų saugotojais, savo išgyvenimus, patirtus psichiatrijos gydykloje valstijos šiaurėje, savo teismą ir ko prisižiūrėjau kalėjime? Taip, — atsakė Kauliukas, — jei užteks vietos. Ir taip toliau.

Per savo margą karjerą sužinojau vieną dalyką: geri kūriniai atsiranda nepaisant mano pastangų kontroliuoti tai, ką rašau, o ne dėl tų pastangų. Kai jaučiuosi Kauliukų Žmogumi, lengvai galiu rašyti beveik bet kuria Kauliuko pasirinkta forma, bet kai jaučiuosi esąs rimtas, ambicingas senų laikų Lukas, man iškyla tiek kūrybinių krizių, kiek sienų prieš akis žiurkei, bandančiai įveikti labirintą be išėjimo. Paklusnumas Kauliukui reiškia, kad kassyk Kauliukui verčiantis racionalus, ryžtingas žmogus nežino, ką darąs, todėl jis teisingai elgsis, jei atsipalaiduos ir mėgausis tuo vaizdu. „Pats mediumas yra jo skelbiama žinia“, — kartą sakė garsus aiškiaregys Edgaras Kaišas. Tai pasakytina ir apie mane.

Nesustok, — buvo man įsakyta. Aš leidau savo rašikliui ir Kauliukui daryti tai, apie ką vos pagalvojus man sukosi galva. Riedantis Kauliukas ir judantis rašiklis galvoja patys, o ego, menininko sąžinės, stiliaus ar sistemos kišimasis paprastai rašymą tik apsunkina. Jei tos trukdančios jėgos pašalinamos, rašalas liejasi laisvai, tuštuma užsipildo, susidaro žodžiai; lape lyg milžinai iš slibinų dantų išdygsta visiškai susiformavusios idėjos.

Aišku, kartais mintis ima trūkinėti, o turinys būna skystokas. Nukrypimų daugėja kaip ginklų taiką mylinčioje šalyje. Kartais man tenka perrašinėti atskiras vietas septynis ar aštuonis kartus. Bet žodžiai parašomi. Rašytojui tai teikia pasitenkinimą, ir nesvarbu, kas išėjo — geras kūrinys ar šlamštas.

Kauliukiško rašymo pradžioje dažnai įveikdavau ilgą — trijų ar keturių minučių — krizę leisdamas kauliukams pasirinkti kurią nors iš atsitiktinių rašymo užduočių. Kiekvienas rašytojas turi ką pasakyti, kai stringa pagrindinė tema. Paprašykite manęs parašyti apie demokratiją, obuolius, šiukšliavežius ar dantis, ir aš papasakosiu jums apie Kauliukų Žmogų. Taigi, jei mano rašinio pagrindinę upę pertvenkia, aš susirandu upelį, tvenkinį ar balą. Jei pasiseka, netikėtai atšniokščia potvynis, ir akies mirksniu aš grįžtu į savąją Misisipę.

Net jeigu kauliukų padiktuotas mano žodžių srautas itin vykęs, man gali kilti mintis, kad vis dėlto tą konkrečią dieną turėjau parašyti kažką kita. Tačiau mes turime suvokti, kad kiekvienas žodis yra tobulas, net tie, kuriuos išbraukiame. Kai mano rašiklis juda po puslapį, rašo visas pasaulis. Šią akimirką visa žmonijos istorija bendromis jėgomis šios rankos judesiu parašė vienintelį tašką:. Kas jūs tokie, brangūs draugai, ir kas aš toks, kad priešinčiausi visai visatos praeičiai? Taigi būkime išmintingi ir tarkime „taip“ sklandžiai judančiam rašikliui. Kita vertus, jei Istorija, ta seniausia kauliukų žaidėja iš mūsų visų, šitaip lieps, sakykite „ne“. Bet į mūsų „ne“ atsakykime „taip“.

Akivaizdu, kad turiu papasakoti tūkstančius puslapių apie savo gyvenimą, jei pradėčiau jį skaičiuoti nuo lemtingosios dienos, bet geriausiu atveju tegaliu pateikti atsitiktinius epizodus ir nuotrupas.

Galop turiu pažymėti, kad mano gyvenimas skirtas susinaikinti, todėl tais laikotarpiais, kai Kauliuko nurodymu dariau įprastus toli į ateitį nukreiptus dalykus — pavyzdžiui, steigiau kauliukų centrus, — kauliukiškos gyvensenos buvo mažiau negu kitais. Norėdamas plėtoti EVAA centrus, turėjau būti sąžiningas kaip kauliuko kubelis; turėjau pasikabinti savo medicinos daktaro diplomą ant kaklo ir kas antrą dieną ar net kasdien spirti prie sienos milijonierius, merus, miestų planavimo skyrių darbuotojus ir savo kolegas. Privalėjau būti doras kaip Džonas Lindsėjus — išskyrus trumpas anonimiškas keliones į įvairias vietas ko nors nužudyti, išžaginti, pavogti, nusipirkti kvaišalų ar padėti įvykdyti revoliuciją.

Vis dėlto man kartais patikdavo ta užduotis. Aš turiu buržujaus verslininko kraujo, todėl man labai patinka mėgautis laisve, pirkti ir parduoti, palaikyti ryšius su visuomene, vadovauti komitetams, atsakinėti į žurnalistų ir pareigūnų klausimus. EVAA centrų steigimo darbas užsitęsė per ilgai, kad būtų patikęs mano savasties likučiams, bet aš vis daugiau kontrolės ir užduočių perleidau Fredui Boidui, Džo Fainmanui ir Lindai (Dieve brangus, jei ne jos kauliukiškos pastangos, jokių centrų mes nebūtume įkūrę, o mūsų KAULIUKŲ GYVENIMO fondas būtų bankrutavęs).

Nors man patiko vaidinti didžiąją dalį vaidmenų ir patinka apie juos visus rašyti, vienoje knygoje jie tiesiog netilps. Laimė, tikiu, kad Kauliukas tinkamai parinks įvykius, o jei ne, nuobodulio pjaunamas skaitytojas gali keletą kartų paridenti kauliukus ir leisti Kauliukui išrinkti vakarui naują knygą.

Teesie Tavo valia, Kauliuk, o ne mano.

Septyniasdešimt penktas skyrius

Daktaras Džeikobas Eksternas aiškina, kad į Kauliuko kūno kauliukų centro žaidimų kambarius iš pradžių reagavo su didžiu pasipiktinimu. Jis nematė jokios prasmės demonstruoti iš jo reikalaujamą įsiūtį, meilę ir savigailą. Jis įsitikino negalįs atlikti pratimų. Užuot siutęs, jis tik niurzgėjo, vietoj meilės rodė širdingą bičiuliškumą, o vietoj savigailos nutaisė visiškai bejausmį veidą. Jis užsiminė nesuprantąs, ką galėtų reikšti savigaila. Norėdamas padėti daktarui Eksternui, mokytojas (tikras, o ne tik vaidinantis kauliukų mokytoją) spjovė jam į veidą ir nusišlapino ant ką tik išblizgintų batų. Daktaras Eksternas reagavo bemat:

— Kokių bėdų turi, drauguži? — ramiai paklausė jis.

Tada mokytojas išėjo ir prikalbino panelę Merę Z, garsią televizijos ir kino aktorę, trečią savaitę gyvenančią atsitiktinį gyvenimą, ateiti ir pamėginti padėti daktarui Eksternui išreikšti meilę. Apsirengusi gražią neryškių spalvų vakarinę suknią ir atrodydama net jaunesnė negu dvidešimt trejų, panelė Z spindinčiomis akimis, kukliai ištiesusi į priekį rankas, kiek įmanydama švelnesniu balsu tarė daktarui E:

— Prašau — mylėk mane. Man reikia, kad kas nors mane mylėtų. Būk geras — mylėk mane.

Daktaras E prisimerkęs į ją pažiūrėjo ir tarė:

— Ar seniai atsirado šis poreikis?

— Labai prašau, — maldavo Merė. — Man reikia tavo meilės. Noriu, kad mane mylėtum, noriu būti tau reikalinga. Būk geras.

Vienos akies kamputyje sužvilgo ašara.

— Ką aš tau primenu? — paklausė daktaras E.

— Tik patį save. Man reikėjo tavo meilės visą gyvenimą.

— Bet aš esu psichiatras.

— Prašau: nebebūk psichiatru. Maldauju tavęs: vieną minutę — ne, tik dešimt sekundžių, duok man meilės. Be galo noriu pajusti, kaip apkabini mane savo stipriomis rankomis, pajusti tavo meilę...

Merė stovėjo šalia daktaro E. Graži jos krūtinė kilnojosi nuo aistringo poreikio būti mylimai; ašaros dabar vilgė abu jos skruostus.

— Dešimt sekundžių? — paklausė daktaras Eksternas.

— Septynias sekundes. Penkias. Tris sekundes, vos tris sekundes, prašau, maldauju, duok man savo meilės.

Nedidukas daktaras Eksternas stovėjo visas įsitempęs, jo veido raumenys tampėsi ir trūkčiojo. Jo veidas ėmė rausti. Tuomet trūkčiojimas pamažu liovėsi ir išbalusiu veidu jis atsakė:

— Negaliu to padaryti. Sąžiningumas, pasitikėjimas — gerai, o kas yra meilė, nežinau.

— Mylėk mane, prašau, mylėk. Aš...

Mokytojas patraukė Merę į šalį ir pranešė, kad ji yra pageidaujama viename iš meilės kambarių. Ji pasišokinėdama išėjo ir paliko daktarą E vis dar nepajėgiantį mylėti.

Kadangi bejausmiams žmonėms sunkiausia patirti savigailos jausmą, mokytojas daugiau nesistengė išgauti iš daktaro E pagrindinių emocijų ir nusivedė jį į vedybinių žaidimų kambarį.

— Tu buvai neištikimas savo žmonai... — tarė mokytojas.

— Kodėl? — paklausė daktaras E.

— Aš tik siūlau variantus. Tarkime, buvai jai ištikimas, bet...

Mokytoją pertraukė žema, apkūnoka pusamžė moteris. Ji atžingsniavo prie daktaro Eksteino ir suriko jam į veidą:

— Žalty! Parše! Gyvuly! Tu mane išdavei!

— Luktelkit... — sumikčiojo daktaras E.

— Tu su ta šliundra! Kaip tu galėjai?!

Ji smarkiai trenkė jam į žandą ir vos nesudaužė akinių.

— Jūs įsitikinusi? — traukdamasis atatupstas paklausė jis. — Kodėl jūs tokia susinervinusi?

— Susinervinusi? Visas miestas kalba, ką tu ir ta kekšė išdarinėjate man už nugaros.

— Bet iš kur kas nors gali žinoti apie tai, ko niekada...

— Jeigu aš apie tai žinau, vadinasi, visas pasaulis žino.

Moteris dar kartą vožė daktarui E, tik šįsyk kiek silpniau, ir apsiašarojusi susmuko ant sofos.

— Nėra ko verkti, — prieidamas jos paguosti tarė daktaras E. — Neištikimybė yra menkniekis, nieko...

— Aaaaaaaa! — ji pašoko nuo sofos, trenkė galva daktarui E į pilvą, ir tas persiritęs per krėslą užgriuvo ant telefono stalelio ir šiukšlių dėžės.

— Atleiskite! — suspigo daktaras E. Moteris užvirtusi ant jo nagais ėmė draskyti veidą. Jam šiaip ne taip pavyko nusiristi į šalį.

— Šunsnuki tu! — rėkė moteris. — Žudike akmens širdimi! Tu niekada manęs nemylėjai.

— Žinoma, nemylėjau, — stodamasis atsakė daktaras E. — Tai ko čia kelti tokį triukšmą?

— Aaaaaaa! — užriko ji ir vėl puolė jį talžyti.

Vėliau mokytojas bandė siūlyti daktarui E kitus galimus variantus.

— Žmona buvo neištikima, tave išdavė geriausias draugas, tavo...

— Kas dar naujo šiame pasaulyje? — paklausė daktaras Eksternas.

— Tarkime, kvailai investavai ir praradai visus savo pinigus.

— Niekados.

— Kas niekados?

— Aš niekados niekaip neprarasiu visų savo pinigų.

— Pamėgink pasitelkti į pagalbą vaizduotę, Džimai. Kai...

— Mano pavardė yra Džeikas Eksternas. Kam man telktis į pagalbą vaizduotę? Jeigu aš nepraradęs ryšio su tikrove, kam man nuo jos atitrūkti?

— Iš kur žinai, kad čia tikrovė?

— Iš kur tu žinai, kad čia ne tikrovė? — atkirto daktaras E.

— Bet jeigu kyla kokių nors abejonių, reikia eksperimentuoti su kitomis tikrovėmis.

— Jokių abejonių man nekyla.

— Aišku.

— Klausyk, bičiuli, aš čia kaip stebėtojas. Man patinka Lukas Rainhartas ir aš noriu apžiūrėti jo įstaigą.

— EVAAC nesuprasi, kol jame nepagyvensi.

— Gerai, aš stengiuosi, bet nesitikėk, kad pasitelksiu į pagalbą vaizduotę.

Vėliau daktarą Eksterną nusivedė į meilės kambarius.

— Kokių meilės nuotykių nori patirti?

— Ką?

— Kokių sekso nuotykių norėtum?

— A... — atsakė daktaras Eksternas. — Gerai.

— Kas gerai?

— Gerai, aš patirsiu sekso nuotykį.

— Bet kokie tave domina?

— Visokie. Nėra skirtumo.

Mokytojas padavė daktarui E sąrašą su galimais trisdešimt šešiais meilės vaidmenimis.

— Ar čia esama tokių, kurie tau labai patrauklūs, ar tokių, kurių nenorėtum, kad būtų galimi variantai Kauliukui? — paklausė jis.

Daktaras E peržvelgė sąrašą: „Tu nori, kad tave vergiškai pamylėtų..“ „Tu nori vergiškai pasimylėti su...“ „Tu nori, kad apie tave maloniai rėžtų sparną...“ „Tu nori maloniai rėžti sparną apie...“ „Tu nori būti išžagintas...“ „Tu nori išžaginti...“ „Tu nori žiūrėti pornografinius filmus.“ „Tu nori stebėti kitus žmones besimylinčius.“ „Tu nori šokti striptizą.“ „Tu nori žiūrėti striptizą.“ „Tu nori būti kieno nors meilužė, prostitutė, eržilas, telefonu iškviečiama mergina, prostitutas, laimingai vedęs...“

Dauguma variantų siūlė pasirinkti, su kuo mylėtis: su jauna moterimi, su vyresne moterimi, su jaunu vyru, su vyresniu vyru, su vyru ir moterimi, su dviem vyrais ar dviem moterimis.

— Ką visa tai reiškia? — paklausė daktaras Eksternas.

— Tiesiog išsirink tuos vaidmenis, kuriuos nori atlikti, sudaryk sąrašą ir leisk kauliukams išrinkti, kurį vaidinsi.

— Geriau išbrauk „išžaginti“ ir „būti išžagintas“. To pakankamai prisižiūrėjau santuokos kambaryje.

— Gerai. Kokių dar bus pageidavimų, Filai?

— Liaukis mane pravardžiuoti.

— Atleisk, Rodžeri.

— Geriau išmesk variantus su homoseksualistais. Gali pakenkti mano reputacijai, kai iš čia išeisiu.

— Bet niekas čia nežino, kas tu esi, ir niekados nesužinos.

— Po perkūnais, aš esu Džeikas Eksternas! Jau šešis kartus sakiau.

— Žinau, Elijau, bet šią savaitę čia yra dar penki kiti Džeikai Eksternai, tad aš nematau, koks skirtumas.

— Penki kiti?!

— Taigi. Ar nori su keliais susipažinti, prieš išbandydamas pirmą atsitiktinį sekso nuotykį?

— Tikrai taip, velniai rautų.

Mokytojas nusivedė daktarą E į kambarį, pavadintą Kokteilių vakarėliu, kur sukiojosi minia žmonių ir buvo vaišinama gėrimais. Mokytojas paėmė kažkokį apkūnų poną už parankės ir tarė jam:

— Džeikai, noriu supažindinti tave su Rodžeriu. Rodžeri, čia Džeikas Eksteinas.

— Po paraliais! — sušuko daktaras Eksternas. — Džeikas Eksternas esu aš!

— Nejaugi? — atsakė apkūnusis ponas. — Aš irgi. Kaip džiugu. Malonu susipažinti, Džeikai.

Daktaras E leido sau paspausti jam ranką.

— Ar jau susipažinot su aukštu, liesu Džeiku Eksternu? — paklausė apkūnusis ponas. — Be galo malonus vyrukas.

— Ne, nesusipažinau. Ir nenoriu susipažinti.

— Jis kiek nuobodus, bet to nepasakysi apie jauną ir raumeningą Džeiką. Su juo būtinai turit susipažinti, Džeikai.

— Taip, galbūt. Bet aš esu tikrasis Džeikas Eksternas.

— Kaip nuostabu! Aš irgi.

— Turiu galvoje pasaulį už šio centro sienų.

— Aš irgi turėjau tai galvoje. Kaip ir aukštas liesas Džeikas, jaunas raumeningas Džeikas ir ta graži mergina Džeikė Ekstein. Visi iki vieno.

— Bet aš iš tiesų esu tikrasis Džeikas Eksternas!

— Kaip nuostabu. Aš irgi iš tiesų esu...

Džeikas atsisakė meilės nuotykio, atsikratė savo mokytojo ir nusprendė, kad jam reikia gerai pavakarieniauti. Jis buvo skaitęs centro žaidimo taisykles, tad valgydamas užkandinėje žinojo, kad padavėjos gali būti netikros, kad vyriškis, pardavinėjantis už prekystalio hašišą, gali būti banko prezidentas, kasininkė — garsi aktorė, moteris, sėdinti priešais — vaikų rašytoja, nors ji, sverdama beveik šimtą kilogramų, apsimetinėjo esanti Marlena Dytrich.

— Tu varai man nuobodulį, mielasis, — tarė ji putliomis lūpomis maitodama cigaretę.

— Tu pati netrykšti energija, brangioji, — paskubomis valgydamas atsakė jis.

— Kur čia pasidėjo visi vyrai? — nutęsdama žodžius kalbėjo jinai. — Man susidaro įspūdis, kad sutinku vien kažkokius diegus.

— O aš — vien žiežulas. Na ir kas? — atšovė Džeikas.

— Atleiskit, kas jūs?

— Aš esu Kasijus Klėjus ir užvošiu tau per dantis, jei neleisi man ramiai pavalgyti.

Marlena Dytrich užsičiaupė, ir Džeikas valgė toliau. Pirmą kartą nuo tada, kai atėjo į kauliukų centrą, jam buvo smagu. Staiga jis pamatė į užkandinę įeinant savo žmoną su kažkokiu paaugliu.

— Arlyna! — kilsteldamas nuo kėdės sušuko jis.

— Džordžai! — riktelėjo ji.

Marlena Dytrich nuėjo nuo stalo. Daktaras E laukė, kada prisės Arlyna, bet ši atsisėdo prie staliuko kampe su tuo paaugliu. Suirzęs jis baigė valgyti ir priėjo prie jų staliuko.

— Na, ką tu apie viską manai? — paklausė jisai jos.

— Džordžai, susipažink su mano sūnum Džonu. Džonai, čia Džordžas Fleisas, klestintis naudotų automobilių pardavėjas.

— Malonu susipažinti, — ištiesdamas liesą ranką tarė berniukas.

— Klausykit, iš tikrųjų aš esu Kasijus Klėjus, — atsakė Džeikas.

— Labai atsiprašau, — atsakė Arlyna.

— Jūs praradot formą, — abejingai atsakė berniukas.

Daktaras E paniuręs prisėdo prie jų. Jis labai norėjo, kad jį pažintų kaip psichiatrą Džeiką Eksterną. Jis griebėsi naujos taktikos.

— Kuo jūs vardu? — paklausė jis žmonos.

— Marija, — šypsodama atsakė ji. — O čia mano sūnus Džonas.

— Kur Edgarina?

— Mano dukra namie.

— O jūsų vyras?

Arlyna susiraukė.

— Deja, jis mirė, — atsakė ji.

— Puikumėlis! — tarė daktaras E.

— Kaip jūs drįstat?! — staigiai atsistodama riktelėjo ji.

— Dovanokite. Mane sutrikdė triukšmas, — rankos mostu ragindamas žmoną sėstis tarė daktaras E. — Klausykit, jūs man patinkat. Jūs man labai patinkat. Ar negalėtume pabūti kartu?

— Atleiskite, — tyliai atsakė Arlyna. — Bijau, kad žmonės ims plakti liežuviais.

— Žmonės ims plakti liežuviais? Kodėl?

— Jūs esat tamsiaodis, o aš baltoji, — paaiškino ji.

Daktarui Eksternui atvipo žiauna. Pirmą kartą per devyniolika metų jis pajuto kažką, ką vėliau suprato galėjus būti savigaila.

Septyniasdešimt šeštas skyrius

Gimiau ir užaugau Amerikoje, todėl žudyti troškau visa savo esybe. Suaugęs beveik visada lyg žaibiškai prisipučiantį balioną nešiojausi mintyse agresiją, tad virtinės žmogžudysčių, karų ir epidemijų įvykdavo mano galvoje kaskart, kai kildavo kokių gyvenimiškų keblumų: taksistas bandė iš manęs per daug nulupti, Lilė mane sukritikavo, Džeikas paskelbė dar vieną genialų straipsnį. Metai prieš man atrandant kauliukus Lilė žuvo po kelio volu, per lėktuvo katastrofą, mirė nuo reto viruso, nuo gerklės vėžio, sudegė staiga užsiliepsnojus lovai, palindo po metro traukiniu ir nusinuodijo netyčia išgėrusi aršeniko. Džeikas iškeliavo į aną pasaulį, kai važiuodamas taksi įkrito į Ist upę, susirgęs smegenų augliu, nusižudęs, kai fondų biržą ištiko bankrotas, ir buvo nudurtas samurajaus kardu, kai vienam anksčiau jo išgydytam pacientui aptemo protas. Daktaras Manas neatlaikė širdies smūgio, apendicito operacijos, staigaus skrandžio veiklos sutrikimo ir negro žagintojo antpuolio. Visas pasaulis patyrė mažiausiai tuziną tikrų tikriausių branduolinių karų, tris neaiškios kilmės epidemijas, išnaikinusias visą žmoniją, ir vieną invaziją iš kosmoso, per kurią protingesnės už mus būtybės pavertė nematomais visus, išskyrus keletą genijų. Aš, be abejo, taip sumušiau prezidentą Niksoną, kad iš jo liko kruvina beformė masė, šešis taksistus, keturis pėsčiuosius, šešis varžovus psichiatrus ir keletą įvairaus plauko moterų. Mano motiną užgriuvo sniego lavina — ką gali žinoti, gal ji tebėra gyva.

Kadangi esu amerikietis, žudyti turėjau. Joks save gerbiantis Kauliukų Žmogus negali diena po dienos rašyti galimus variantus ir neįtraukti į juos žmogžudystės ar tikro išžaginimo. Tiesą sakant, aš ėmiau įtraukti kokios atsitiktinai parinktos moters išžaginimą, skirdamas jam nedidelę tikimybę, bet kauliukai nekreipė į šį variantą jokio dėmesio. Nenoromis, nedrąsiai, jausdamas, kaip mano didžioji draugė baimė atgijusi ima sukti žarnas, sugalvojau variantą „ką nors nužudyti“. Jam irgi skyriau nedidelę tikimybę — tik vieną iš trisdešimt šešių (dvi vienakės) — ir siūliau tris ar keturis kartus per metus. Kauliukas nekreipė į ją dėmesio, bet vieną gražią bobų vasaros dieną, kai paukšteliai čiulbėjo krūmuose prie mano neseniai išsinuomoto vasarnamio Ketskilo kalnuose, kai rudens nugeltinti lapai akinamai spindėdami šiureno vėjyje, o mažytė man neseniai dovanota skalikų veislės kalytė vizgino uodegą man prie kojų, kauliukai, gavę dešimt įvairių skirtingos tikimybės variantų, atsivertė dviem vienakėmis: „Pabandysi ką nors nužudyti.“

Pajutau veriantį nerimą, sumišusį su jauduliu, bet neturėjau nė krislelio abejonės, kad taip ir padarysiu. Palikti Lilę buvo sunku (nors dabar mane ima juokas, kad dėl to nerimavau), bet „ką nors“ nužudyti man atrodė ne sunkiau negu apiplėšti krautuvėlę ar banką. Jutau nerimą, nes mano gyvybei kilo grėsmė; jutau medžioklės jaudulį ir smalsumą: ką turiu nužudyti?

Kai užaugi smurto aplinkoje, turi tą didelį pranašumą, kad visai nesvarbu, ką žudai: negrus, vietnamiečius ar savo motiną, nes jei tik gali sugalvoti priežastį, žudydamas jausies gerai. Vis dėlto būdamas Kauliukų Žmogus jutau privaląs leisti Kauliukui išrinkti auką. Ridendamas kauliuką pasakiau: jei iškris nelyginis skaičius, nužudysiu kokį pažįstamą žmogų, jei lyginis — nepažįstamą. Kažkodėl pamaniau, kad Kauliukas mieliau pasirinks nepažįstamą, bet jis atsivertė viena akimi — nelyginis skaičius, taigi pažįstamas žmogus.

Nusprendžiau, kad bus labai sąžininga, jei vienas iš žmonių, kuriuos galėsiu nužudyti, būsiu pats, ir kad mano vardas figūruos šalia kitų pretendentų. Nors „pažinojau“ šimtus žmonių, nemaniau, kad Kauliukas tikisi, jog aš ištisas dienas stengsiuosi prisiminti visus savo draugus, idant neatimčiau iš jų galimybės būti nužudytiems. Sudariau šešis sąrašus, kiekvieną iš šešių mano pažįstamų žmonių. Lilę, Larį, Evę, Džeiką, savo motiną ir save įrašiau pirmus į kiekvieną iš tų šešių skirtingų sąrašų. Antrus įrašiau Arlyną, Fredą Boidą, Terę Treisę, Džozefą Fainmaną, Eleną Rait (naują to laikotarpio draugę) ir daktarą Maną. Trečiu numeriu įrašiau Lindą Reikman, profesorių Boglsą, daktarą Krumą, panelę Reingold, Džimą Frisbį (mano vasarnamio Ketskilo kalnuose savininką) ir Franką Osterfladą. Ir taip toliau. Neišvardysiu jums visų trisdešimt šešių, bet parodydamas, kad baisiausiai stengiausi įtraukti visus, pasakysiu, kad paskutinius šešis visuose sąrašuose pasirinkau iš šešių bendrų kategorijų: žmogus, pažįstamas iš verslo reikalų; žmogus, su kuriuo susipažinau kokiame nors pobūvyje; žmogus, kurį pažįstu tik iš laiškų ar apie kurį esu skaitęs (pvz., kokia nors garsenybė); žmogus, kurio nemačiau pastaruosius penkerius metus; EVAAC mokinys ar personalo darbuotojas, dar neįtrauktas į šiuos sąrašus, ir žmogus, pakankamai turtingas, kad būtų pateisinama jį apiplėšti ir nužudyti.

Tada atsainiai paridenau kauliuką, kad išsiaiškinčiau, iš kurio sąrašo jis išrinks auką. Kauliukas pasirinko antrą sąrašą: Laris, Fredas Boidas, Frankas Osterfladas, panelė Veliš, H. Dž. Viplis (filantropiškas kauliukų centrų geradarys) arba žmogus, su kuriuo susipažinau vakarėlyje. Nerimas plūstelėjo mano gyslomis it kokie nuodai, daugiausia nuo minties, kad galiu nužudyti savo sūnų. Mačiau jį vos vieną kartą nuo tos dienos, kai taip staiga palikau namus prieš penkiolika mėnesių; jis šoko į mano rankas, išskėstas su nuoširdžia meile, bet paskui iškart atšalo ir susigėdo. Be to, jis buvo pirmas kauliukų vaikas pasaulio istorijoje, tad būtų apmaudu... Ne, ne — tik ne Laris. Bent jau tikėkimės, kad tai bus ne jis. Ir Fredas Boidas, mano dešinioji ranka, vienas iš rimčiausių kauliukų terapijos praktikų ir propaguotojų, žmogus, kurį labai mėgau. Dėl jo nereguliarių santykių su Lile žudyti jį ar Larį buvo itin nemalonu; atrodė, kad turiu motyvą žudyti Fredą, ir tai kėlė dvigubai didesnį nerimą.

Nerimas yra sunkiai apibūdinamas pojūtis. Spalvingi lapai už lango nebedžiugino akies, veikiau žvilgėjo, lyg būtų užfiksuoti pereksponuotoje spalvotoje juostoje. Paukščių čiulbėjimas panėšėjo į radijo reklaminį pranešimą. Mano skalikų veislės kalytė knarkė kampe lyg kokia pasileidusi sena kalė. Diena atrodė apsiniaukusi, nors saulė, valgomajame atsimušusi nuo baltos staltiesės, mane akino.

Šiaip ar taip, Kauliukas laukė, kada jam patarnausiu. Ėmiau melstis:

„O šventas Kauliuk,

Tavo ranka iškelta ir tuoj bus nuleista, o aš tesu kalavijas joje. Valdyki mane. Tavo keliai mums nesuvokiami. Jei turiu paaukoti savo sūnų dėl Tavęs, mano sūnus mirs: mažesni dievai negu Tu reikalavo to iš savo sekėjų. Jei privalau nusipjauti dešinę ranką, kad parodyčiau Tavo Atsitiktinės Galios Didybę, mano ranka nukris. Tu padarei mane didį savo įsakymais, padarei mane linksmą ir laisvą. Tu panorai, kad žudyčiau, ir aš žudysiu. Didysis Kūrėjau Kubeli, padėk man nužudyti. Išrink savo auką, kad aš galėčiau smogti. Parodyk, kaip aš, Tavo kalavijas, galiu atlikti užduotį. Tas, kursai bus pasirinktas, mirs šypsodamas, nes vykdys tavo užgaidą.

Amen.“

Kauliuką mečiau ant grindų paskubomis, lyg jis būtų gyvatė. Triakė: mano pareiga nužudyti Franką Osterfladą.

Septyniasdešimt septintas skyrius

Iš „Bhagavadgytos“

Šitaip gailesčio apimtam Ardžunai, kurio akys buvo pritvinkusios ašarų ir kurio mintys buvo didžiai neramios ir slogios, Viešpats Krišna tarė:

— Kodėl tave apėmė ši prislėgta nuotaika šią sunkią valandą? Jos nepatiria kilnaus proto vyrai; ji neveda į dangų; žemėje ji užtraukia gėdą, Ardžuna.

Nepasiduok tokiam nevyriškumui, Ardžuna, nes jis tau nepritinka. Atsikratyk šito niekingo silpnavališkumo ir pakilk, priešų engėjau.

Ardžuna atsakė:

— Kaip aš galiu suduoti smūgį, Krišna, priešų žudike? Geriau gyventi šiame pasaulyje elgetaujant negu nužudyti kitą. [...] Mano pačią esybę pagavo gailestis. Mano galva suglumusi nuo laukiančios pareigos, todėl prašau Tavęs pasakyti, ką man daryti.

Šitaip kreipęsis į Viešpatį Krišną, galingasis Ardžuna jam dar pasakė: „Aš nežudysiu“ ir nutilo.

Jam, šitaip besiblaškančiam tarp dviejų kelių, Krišna ko nesišypsodamas bylojo štai ką:

— Tujai sielvartauji dėl žmogaus, dėl kurio neturėtumei sielvartauti, bet vis tiek kalbi apie išmintį. Išmintingi žmonės nesielvartauja dėl mirusiųjų ar dėl gyvųjų.

Nebuvo tokio laiko, kai manęs nebuvo ar tavęs, nei tų žmonių valdovų, neateis ir vėliau toks laikas, kai mes nustosime buvę.

Kai siela šiame kūne pereina per vaikystę, jaunatvę ir senatvę, ji įgyja kitą kūną. Išminčiaus tai neglumina.

Nesantieji neatsiras; esantieji nenustos buvę. Žinoki, kad tai, kas visu tuo persmelkta, yra nesunaikinama. Šios nekintamos būtybės niekas negali sunaikinti. Todėl, Ardžuna, privalai atlikti savo pareigą.

Abu, tas, kuris mano žudąs, ir tas, kuris mano esąs žudomas, nesugeba suvokti tiesos: niekas nežudo, niekas nėra žudomas. Todėl, Ardžuna, privalai atlikti savo pareigą.

Jis niekada negimsta ir jokiu metu nemiršta ar atsiradęs nenustoja buvęs. Jis yra negimęs, amžinas, nekintamas ir pirmykštis. Jis nežūva, kai nužudomas kūnas. Todėl žinodamas, koks jis yra, privalai nesisieloti ir atlikti savo pareigą.

Pakelk savo kauliuką, Ardžuna, ir žudyk.

(Suredaguota „Kauliuko knygai“)

Septyniasdešimt aštuntas skyrius

Beveik metai negirdėjau apie Franką Osterfladą ir nuoširdžiai nekantravau vėl su juo pasimatyti. Kurį laiką jis neblogai reagavo į kauliukų terapiją, pirma — mano vadovaujamas, paskui Fredo Boido mokinių grupėje. Kai patirdavo poreikį ką nors žaginti — berniuką ar mergaitę — savavališkas kauliukų sprendimas išvaduodavo jį iš sunkios kaltės naštos, kuri paprastai lydėdavo tokį poelgį ir darydavo jį dar baisesnį. O pranykus kaltės jausmui jis pamatė, kad jam bemaž dingo troškimas žaginti. Aišku, aš prisispyriau, kad jis stengtųsi ką nors išžaginti, kai taip lieps kauliukai, nors ir būtų tam nenusiteikęs. Jam pavyko, ir tai, ką jis patyrė, sukėlė jam pasidygėjimą. Pagyriau jį, kad vykdo Kauliuko valią. Jis gerokai sumažino žaginimo galimybę tarp savo siūlomų variantų, o paskui visai jos nebesiūlė.

Jam patikdavo leisti pinigus kaip pakliūva, o paskui, didžiai mano nuostabai, jis vedė, kai šitaip nusprendė kauliukai. Vedybos akivaizdžiai nenusisekė. Tuo metu aš buvau dingęs iš pasaulio, bet iš Fredo Boido išgirdau, kad Frankas metė žmoną, kauliukų gyvenimą ir vėl keitė darbovietes kaip kojines. Mudu su Fredu nežinojome, ar Frankas vėl duoda valią savo agresyviems polinkiams kaip kadaise.

Neturėjau jokio noro suvaržyti savo kauliukų gyvenimą praleisdamas jį visą už grotų, todėl turėjau viską nuodugniai suplanuoti. Savaitei nutraukiau darbą Ketskilo EVAAC ir išvykau „komandiruotėn“ į Niujorką. Sužinojau, kad Osterfladas gyvena savo senajame bute Ist Saide, už kokių keturių kvartalų nuo tos vietos, kur aš anksčiau gyvenau. Ak, tie prisiminimai! Matyt, jis dirbo kažkokioje maklerių firmoje Volstrite ir kasdien nebūdavo namie devynias valandas. Kai sekiau jį pirmą vakarą, jis ėjo pavalgyti, į kiną, paskui į diskoteką, namo grįžo vienas ir tikriausiai prieš miegą dar skaitė arba žiūrėjo televizorių.

Gana įdomus jausmas visą vakarą sekioti paskui žmogų, kurį ketini rytojaus dieną užmušti: stebėti, kaip jis žiovauja, kaip suirzta negalėdamas rasti reikiamų monetų laikraščiui, kaip šypsosi apie kažką galvodamas. Apskritai paėmus, man pasirodė, kad Osterfladas ganėtinai nervingas ir įsitempęs — tarsi kas nors bandytų jį nužudyti.

Ėmiau suvokti, kad nudaigoti žmogų nėra taip lengva, kaip visi šneka. Negalėjau slampinėti priešais Osterflado namą antrą vakarą iš eilės: dėl stambaus sudėjimo pernelyg kritau į akis. Kada ir kur jį nužudyti? Jis buvo stambus, raumeningas vyras, bene vienintelis mano trisdešimt šešių žmonių sąraše, su kuriuo nebūčiau norėjęs susitikti tamsiame skersgatvyje po ką tik paleisto į jį netaiklaus šūvio. Atsivežiau savo trisdešimt aštunto kalibro revolverį, kurį tebeturėjau nuo tų laikų dar prieš kauliukus, kai svarsčiau savižudybės galimybę. Iš trijų metrų ar arčiau šaudžiau gana taikliai, bet nusprendžiau, kad Didįjį Franką galiu nukepti tik šūviu į galvą. Dar atsivežiau strichnino — jei pasitaikys proga, gal padės atlikti užduotį.

Didžiausias keblumas buvo tas, kad jeigu nužudysiu jį bute, man bus nelengva pasprukti nepastebėtam. Ist Saido butuose, nuomojamuose už keturis šimtus dolerių per mėnesį, iš revolverių šaudoma ne per dažniausiai. Jo name dirbo durininkas, liftininkas, galbūt samdytas apsaugininkas ir, ko gero, net nebuvo laiptų. Nušauti Osterfladą gatvėje ar kokiame skersgatvyje irgi buvo pavojinga: nors šaudoma čia buvo kur kas dažniau, gyventojai paprastai būdavo ganėtinai smalsūs ir stebėdavo, kas vyksta. Tiesiog buvau per stambus, kad manęs neįsidėmėtų.

Staiga man toptelėjo, kad gyvendamas Niujorke Frankas Osterfladas — ir visi kiti niujorkiečiai — per daugelį metų nė vienintelio kartelio nebūna toliau nei kokie septyni metrai nuo kito žmogaus. Paprastai trijų žingsnių spinduliu aplink jį būdavo koks tuzinas žmonių. Jis neturėjo jokio privataus, atskiro gyvenimo, niekados negalėjo būti visiškai vienas, medituoti, pats su savimi bendrauti, apmąstyti susidariusią padėtį ir būti nužudytas. Mane tai baisiai piktino.

Laukti negalėjau: norėjau skubiai grįžti į Ketskilą ir toliau plėtoti Ketskilo kauliukų centrą, kad jo svečiai vėl pasijustų laimingi, linksmi ir laisvi.

Kažkaip reikėjo išvilioti jį iš tirštai gyvenamo Manheteno. Bet kaip? Ar jį dabar domina berniukai? Ar mergaitės? Ar vyrai? Ar moterys? Ar pinigai? Ar kas dar? Kokiu kabliu galiu ištempti jį iš didmiesčio kloakos į gražų, atkampų rudens mišką? Kaip galiu sukliudyti jam niekam nepapasakoti vėl mane mačius ir kad kažkur eis su manim? Vienintelis būdas, kurį miglotai įsivaizdavau — užkalbinti jį grįžtantį iš darbo, pakviesti vakarienės, paskui išvilioti iš miesto spontaniškai šovusia į galvą dingstimi, tuomet nušauti kokiame nuošaliame kaimo keliuke, už daugelio mylių nuo kito artimiausio žmogaus, bendraujančio su savimi. Sumanymas atrodė labai chaotiškas ir nepatikimas, o aš buvau pasiryžęs įvykdyti gražų, švarų nusikaltimą, be jokių nesveikų emocijų, be maišaties, oriai, grakščiai, estetiškai. Norėjau nužudyti taip, kad Agata Kristi neužsigautų ir liktų patenkinta. Norėjau padaryti tokį tobulą nusikaltimą, kad neįtartų niekas — nei nužudytasis, nei policija ir net aš.

Aišku, toks nusikaltimas būtų neįmanomas, tad grįžau prie savo ankstesnio idealo: turiu nužudyti be maišaties, emocijų ar smurto, bet oriai, grakščiai ir estetiškai. Bent jau tiek turėjau padaryti aukos labui.

Bet kaip? Kauliukas težinojo. Aš tikrai neįsivaizdavau kaip. Teks tikėti, kad viskas susiklostys gerai. Turėsiu susitikti su Osterfladu ir laukti tinkamos progos. Dar nebuvau skaitęs, kad Agatos Kristi žudikas būtų šitaip elgęsis, bet turint vos dvidešimt keturias valandas man nieko kito neliko.

— Frankai, vaikeli, — pasakiau kitą vakarą, kai jis išlipo iš taksi. — Seniai nesimatėm. Čia aš, tavo senas bičiulis Lu Smitas. Tikriausiai mane prisimeni. Malonu vėl tave matyti.

Taksi nuvažiuojant iš visų jėgų paspaudžiau jam ranką ir, vildamasis, kad jis neištars mano pavardės durininkui girdint, apkabinau jį per petį, sukuždėjau, kad mus seka, ir pradėjau vesti į šalį.

— Bet, daktare...

— Turėjau tave pamatyti. Jie bando tave nudėti, — sušnabždėjau mums einant gatve.

— Bet kas bando...

— Papasakosiu viską vakarieniaujant.

Jis sustojo už kokių dešimties metrų nuo savo namo.

— Klausykit, daktare Rainhartai, aš... aš turiu svarbų... susitikimą šį vakarą. Atleiskite, bet...

Sustabdžiau kitą taksi, ir jis sustojo prie šaligatvio geisdamas mūsų istsaidiškų pinigėlių.

— Pirma pavakarieniaukim. Iš pradžių reikia pasikalbėti. Kažkas bando tave nužudyti.

— Ką?!

— Greičiau lipk.

Įlipus į taksi pirmą kartą gerai įsižiūrėjau į Franką Osterfladą. Jo žandai buvo kiek labiau nudribę negu anksčiau, pats atrodė nervingesnis ir Įsitempęs, bet gal iš mirties baimės. Jo plaukai buvo gražiai pakirpti ir sušukuoti, brangus kostiumas gulėjo nepriekaištingai, nuo jo sklido malonus kažkokio Įspūdingo losjono po skutimosi kvapas. Jis darė klestinčio, daug uždirbančio, aukštuomenėje besisukiojančio galvažudžio Įspūdį.

— Mane nužudyti? — paklausė jis spoksodamas man į veidą ir bandydamas išvysti jame pašaipią šypsenėlę. Dirstelėjau į savo laikrodį: be dvidešimt trijų minučių septynios.

— Bijau, kad taip, — atsakiau. — Sužinojau iš savo kauliukžmogių, kad tave ketina nužudyti.

Nuoširdžiai pažvelgiau jam į veidą.

— Gal net šįvakar.

— Nesuprantu, — tarė jis nusukdamas akis. — O kur mes dabar važiuojam?

— Į restoraną Kvinze. Ten labai geri užkandžiai.

— Bet už ką? Kas? Ką aš padariau?

Iš lėto purčiau galvą, o Osterfladas tuo metu nervingai spoksojo į pravažiuojančias mašinas. Rodės, jis krūpteli kaskart, kai mums prie šono privažiuoja automobilis.

— Frankai, tau nereikia nieko nuo manęs slėpti. Juk žinai, kad esi iškrėtęs dalykų, kurie... na, galėjo įpykdyti kai kuriuos žmones. Kažkas sužinojo, kad tai tavo darbas. Jie ketina tave nužudyti. Aš esu čia tam, kad padėčiau.

Jis nervingai žvilgtelėjo į mane.

— Man nereikia jokios pagalbos. Pusę devynių turiu būti vienoje vietoje. Pagalbos man nereikia.

Piktai sučiaupęs lūpas jis spoksojo tiesiai prieš save į ne visai menišką Antonijaus Rosko Felinio, mūsų taksi vairuotojo, nuotrauką.

— Reikia, Frankai. Tavo mažutis susitikimas pusę devynių gali būti tavo pasimatymas su mirtimi. Verčiau leisk man eiti drauge.

— Nesuprantu, — negalėjo atitokti jis. — Nuo kauliukų terapijos su jumis ir daktaru Boidu aš ne... aš nedariau nieko, už ką nebūčiau mokėjęs.

— Aaaaa, — numykiau galvodamas, ką sakyti toliau.

— Išskyrus su savo žmona.

— Kur, sakėt, tas restoranas? — sušuko Antonijus Roskas Felinis. Pasakiau jam.

— O žmona mane paliko, duoda mane į teismą, ir jeigu mirsiu, ji negaus nė cento.

— Bet tais ankstesniais laikais Harleme, Frankai... Gal jie sužinojo.

Jis sudvejojo ir pažvelgė į mane iš baimės iššokusiomis ant kaktos akimis.

— Bet dalį pinigų aš užrašiau Nacionalinei spalvotų žmonių pažangos rėmimo asociacijai, — guodėsi jis.

— Gal žudikai to nežino, — atsakiau.

— Ko gero, niekas nežino, — atsiduso jis. — Visai neseniai taip nusprendžiau.

— Ir kada gi tu nusprendei?

— Ką tik, prieš minutę.

— Aaaa.

Kurį laiką važiavome nekalbėdami. Osterfladas du kartus atsisuko pasižiūrėti, ar mūsų neseka, ir pranešė, kad seka.

— Kokiu klausimu šis susitikimas šįvakar, Frankai?

— Ne jūsų reikalas, — bemat atšovė jis.

— Frankai, bandau tau padėti. Galbūt kažkas mėgins tave nužudyti šį vakarą.

Jis dvejodamas pažiūrėjo į mane.

— Aš... aš turiu pasimatymą, — prisipažino jis.

— Aaaaa.

— Bet tai moteris, kuriai aš... kuri... jai patinka pinigai.

— Kur turi su ja pasimatyti?

— Ėėė... Harleme.

Jo akys viltingai nukrypo į šalia mūsų sustojusį autobusą, tarsi jame galėtų važiuoti civiliniais drabužiais persirengęs policininkas ar CŽV arba FTB agentas. Be abejo, visų ten buvo po keletą, tik prisišaukti jų Frankas nebūtų galėjęs.

— Ar ji gyvena viena? — paklausiau. Buvo be dvylikos minučių septynios.

— Ėėėė... taip.

— Kokia ji?

— Šlykšti! — spjaute išspjovė jis. — Kūnas, kūnas, kūnas — žodžiu, moteris, — pridūrė.

— Aaa, — atsakiau nusivylęs. — Kaip manai, ar yra bent menkutė tikimybė, kad ji gali būti prisidėjusi prie kokio nors sąmokslo?

— Pažįstu ją tris mėnesius. Ji mano, kad esu profesionalus imtynininkas. Ne, ne. Ji baisi, bet ji ne... Ne, ji niekuo dėta.

— Klausyk, — pasakiau pagautas įkvėpimo. — Šįvakar negali būti savo bute ar viešose vietose. Mes pavakarieniausim tame nuošaliame restoranėlyje, kurį žinau, o paskui galėsim pabūti pas tą tavo damą.

— Jūs įsitikinęs?..

— Jei kas nors ketina šįvakar tave nužudyti, gali manim pasikliauti.

Septyniasdešimt devintas skyrius

Vieną dieną eidamas per Kauliukų centrą Džeikas Eksternas nugirdo dviejų žmonių pokalbį.

— Suvaidink man geriausią savo vaidmenį, — tarė pirmas.

— Visi mano vaidmenys geriausi, — atsakė antras. — Neišvysi mano poelgiuose nė menkiausio, kuris nebūtų geriausias.

— Čia pasipūtimas, — tarė pirmas.

— Čia kauliukiška gyvensena, — atsakė antras.

Išgirdus šiuos žodžius, Džeikui Eksternui nušvito protas.

Iš „Kauliuko knygos“

Aštuoniasdešimtas skyrius

Važiuojant į Harlemą su Franku Osterfladu po mūsų nuobodžios vakarienės mažai kam žinomame Kvinzo restoranėlyje, man dingtelėjo, kad galiu pamėginti jį nuknekcinti nusivežęs į kokį menkai apšviestą užkampį, kur gangsteriai atsiveža nudaigoti savo mažiau dalingus draugužius, bet jokių menkai apšviestų užkampių nežinojau. Be to, ėmiau nerimauti, kad Osterfladas gali nukreipti savo paranojiškus polinkius į mane ir užpulti.

Tą vakarą atvažiavome į Osterflado „merginos“ daugiabutį trisdešimt keturios minutės ir kelios sekundės po aštuonių. Namas buvo kažkur tarp 143-iosios ir 145-osios gatvių, kur tiksliai, taip ir nesužinojau. Mano auka sumokėjo taksistui — šis atrodė pasipiktinęs, kad atsidūrė kažkokiame nykiame užkaboryje, o ne prie „Hiltono“ viešbučio ar Parko prospekte. Niekas prie mūsų neprisiartino, kol mes nužingsniavome kokius dešimt metrų nuo šaligatvio iki baigiančio sugriūti elegantiško daugiabučio durų, nors jutau, kad dešimtys tamsių veidų stebi mus tirštoje prieblandoje.

Kėblinome laiptais į trečią aukštą kaip žmogus ir jo šešėlis; aš vis čiupinėjau savo revolverį, o Osterfladas vis įspėdavo mane žiūrėti sau po kojomis. Iš buto pirmame aukšte sklido šuoliuojančių arklių kanopų bildesys ir šauksmai, iš buto antrame aukšte — laibas, isteriškas moters juokas, bet trečiame aukšte buvo tylu. Osterfladui beldžiant į duris griežtai priminiau, kad esu Lu Smitas, profesionalus imtynininkais kaip ir jis. Tuo metu nesuvokiau, kaip neįtikėtina, kad iš dviejų profesionalių imtynininkų, atėjusių merginti damos, vienas vilki nepriekaištingai prabangioje parduotuvėje pirktais drabužiais, o kitas apsirengęs kaip skatiko kišenėje neturintis banditėlis.

Prie durų priėjo pusamžė pagurkliuota storulė šiurkščiais plaukais ir žvalia šypsena. Į negrę ji menkai panėšėjo.

— Esu Lu Smitas, profesionalus imtynininkas, — bemat išrėžiau ištiesdamas ranką.

— Tai jums gerai, — atsakė ji, praėjo pro mus ir nukrypavo laiptais žemyn.

— Ar Džiną namie? — jai pavymui sušuko Osterfladas, bet storulė nudrožė nekreipdama dėmesio.

Nedideliu koridoriumi nusekiau jam įkandin į ganėtinai didelę svetainę. Į akis pirmiausia krito milžiniškas televizorius, stovintis prie sienos tiesiai priešais ilgą danų modemo stiliaus sofą. Visos grindys buvo užtiestos kilimu, storu, minkštu ir gražios gelsvai rudos spalvos, tik su daugybe dėmių priešais televizorių ir sofą. Bėgančio vandens teškenimas sklido iš kambario dešinėje. Iš to, kad beveik viskas ten buvo balta, atrodė, kad tai virtuvė. Osterfladas sušuko ton pusėn:

— Džiną!?

— Aš čia, — pasigirdo šaižus moters balsas.

Kol prisimerkęs žiūrėjau į dvi fotografijas ant vienos sienos — kaip man pasirodė, Dieve padėk, boksininko Cukriuko Rėjaus Robinsono ir Alo Kaponės — į kambarį įėjo moteris ir atsistojo prieš mus. Ji buvo jauna, apkūni tamsiaplaukė vaiko veidu. Didelės rudos akys spinduliavo nekaltybę, o jos tamsi oda buvo nepriekaištingai lygi.

— Kas čia toks? — šaltai spygtelėto ji. Nors balsas buvo laibas kaip vaiko, jame buvo justi cinizmas, visiškai nederantis su vaikišku veideliu — tarsi ji būtų norėjusi žinoti, kokia jai iš to bus nauda.

— Čia daktaras Lukas R...

— SMITAS! — surikau. — Lu Smitas, profesionalus imtynininkas.

Prisiartinau prie jos ir ištiesiau ranką.

— Džiną, — atsakė ji šaltai; jos delnas buvo be gyvybės ženklų.

Nuėjusi pro mus į svetainę ji per petį paklausė:

— Vyručiai, ar norit išgerti?

Abu paprašėme škotiško viskio. Kol ji klūpėjo, o paskui stovėjo priešais gausiai gėrimų prikrautą spintelę kampe į kairę nuo televizoriaus, mudu su Osterfladu sėdėjome priešinguose sofos galuose. Jis spoksojo į pilką neįjungto televizoriaus ekraną, aš — į rudos odos mini sijonėlį ir glotnias gelsvai rudas Džinos kojas.

Ji priėjo ir padavė mums po stiklą neskiesto škotiško viskio su ledukais. Žiūrėdama man į akis tuo su visa jos išvaizda nederančiu nekalto vaikučio veidu, ji šaltai paklausė:

— Nori to paties kaip jis?

Atsigręžiau į Osterfladą. Jis buvo nudelbęs akis į kilimą ir atrodė rūškanas.

— Ką turi galvoje? — paklausiau vėl atsigręždamas į ją. Ji vilkėjo gelsvai rudą susagstomą nertinį su V formos iškirpte; besiveržiančios iš po jo krūtys blaškė man dėmesį.

— Ko čia atėjai? — paklausė ji neatitraukdama nuo manęs akių.

— Aš tik senas draugas, — atsakiau. — Noriu tik pasižiūrėti.

— A, tu iš tų, — atsakė ji. — Penkiasdešimt žalių.

— Penkiasdešimt žalių?!

— Girdėjai, ką sakiau.

— Aišku. Matyt, bus tikras spektaklis.

Vėl atsigręžiau į Osterfladą — šis tebespoksojo į tik pasąmone suvokiamą spektaklį ant kilimo.

— Aš dar pagalvosiu, — pridūriau.

— Norėčiau dar vieno, — tarė Osterfladas ir nudelbęs akis ištiesė ilgą, gražaus švarko rankove aprengtą ranką su savo stiklu, kuriame dar buvo likę du ledo kubeliai.

— Pinigus, — atsakė ji nesijudindama iš vietos.

Jis išsitraukė piniginę ir ištiesė keturis neaiškaus nominalo banknotus. Ji neskubėdama prie jo priėjo, paėmė banknotus, kiekvieną kruopščiai apčiupinėjo, paskui paėmė jo stiklą ir vėl dingo virtuvėje. Ji judėjo kaip mieguista leoparde.

Nežiūrėdamas į mane Osterfladas tarė:

— Ar negalėtum pasaugoti už buto durų?

— Negaliu rizikuoti. Gal žudikas jau bute.

Jis pakėlė akis ir nervingai apsidairė.

— Rodos, sakei, kad tavo mergina šlykšti? — paklausiau.

— Be galo, — atsakė jis ir nusipurtė.

Šlykštusis kūnas kūnas kūnas grįžo, sutaisė Osterfladui antrą gėrimą ir pripildė savo stiklą. Aš iš savo tik gurkšnojau, pasiryžęs išsaugoti budrų protą iki švarios, estetiškos tiesos akimirkos. Mano laikrodis rodė be dvylikos minučių devynias.

— Klausyk, misteri, — vėl atsistojusi prieš mane tarė Džiną. — Penkiasdešimt žalių — arba nešdinkis lauk. Čia tau ne advokato laukiamasis.

Na ir balselis! Ak, kad ji negalėtų prasižioti!

— Aišku.

Atsisukau į savo draugą.

— Žinai, duok jai penkiasdešimtinę, Frankai.

Jis antrą kartą išsitraukė piniginę ir išsiėmė vieną banknotą. Džiną jį apčiupinėjo ir įsikišo į miniatiūrinę savo miniatiūrinio odinio sijonėlio kišenėlę.

— Gerai, — tarė ji. — Pradėkim.

Jinai priėjo prie televizoriaus, įjungė, rūpestingai ėmė sukioti rankenėles ir nustatė gana stiprų garsą. Kai pasitraukė nuo ekrano, trys jaunuoliai trūkčiojo garsiai grodami kažkokią ritmingą melodiją. Visas pasaulis ją puikiai žinojo, ir net aš vos neatpažinau.

Aš moku už tai penkiasdešimt žalių? Ne. Moka Osterfladas. Lengviau atsidusau.

— Ar norėsi šį vakarą hašo? — paklausė ji Osterflado. Šis mąstė spoksodamas į savo iki pusės nugertą stiklą.

— Norėsiu, — atsakė jis.

Šį kartą iš virtuvės Džiną grįžo nešina nedidele pypke, matyt, gerai prikimšta, nes kai padavė Osterfladui, šis bemat ją užsidegė.

Jis perdavė pypkę jai, ji giliai užtraukė dūmą ir atsisėdo ant sofos tarp mudviejų. Atsilošusi nugara į atkaltę ji ištiesė ranką ir padavė pypkę man. Kažkur buvau skaitęs, esą JAV jūrų pėstininkai įsitikino, kad marihuana ir hašišas puikiai padeda atlikti užduotis, tad smagiai įkvėpiau ir grąžinau jai pypkę.

Kiekvienam iš mūsų po tris ar keturis kartus patraukus, pypkė lyg ir užgeso, bet kol žiūrėjau, kaip televizoriaus ekrane gražus, nuoširdus amerikietis tvatina šlykštų lotynų amerikietį, man po nosimi pasirodė kuo gražiausiai uždegta pypkė. Grąžinau ją Džinai neišpūsdamas oro iš plaučių. Nusišypsojau jai. Didelės rudos akys graudžiai ir nekaltai žvelgė į mane iš švelnaus kūdikiško veiduko. Kad ji tik nepravertų burnos! Kas ji — negrė ar italė?

Per antrą ratą ketvirtą kartą pešant dūmą man ne juokais ėmė patikti šis ritmas: giliai užtrauki, pasižiūri, kaip rimtas amerikietis susiraukęs kalba vairuodamas savo džipą su reaktyviniu varikliu, paskui po nosimi pražysta brangakmeniais išpuošta pypkė, įkvepi... Šį kartą grąžinant jai pypkę magėjo vėl nusišypsoti, viliantis, kad visas šis spektaklis jai irgi patinka; susidomėjęs žiūrėjau, kaip ji įsikiša kandiklį į burną, paskui Osterflado ranka išdygsta prieš akis jai po pat smakru, it koks aštuonkojis įsikimba į Džinos nertinio iškirptės atlapą, paskui lyg sulėtintame kine lekia į šalį, ir sagos pažyra ant svetainės kilimo tarsi kulkosvaidžio šovinių tūtelės. Džiną nesustodama traukė dūmą, paskui grąžino pypkę man įsmeigtomis į lubas akimis. Su malonumu žiūrėjau į pypkę tirdamas netikrų brangakmenių nėrinius galvutės išorėje, dirstelėjau į juodą, panašų į medžio anglį gniužulėlį viduje ir su malonumu giliai užtraukiau. Dabar pastebėjau, kad Amerikos televizijos ir radijo transliacijos korporacija rodo „CŽV veikia“ — naują nuotykių serialą; pasibaigus Johnson‘s kūdikių pudros reklamai, du rimti amerikiečiai — vieną jų prisiminiau matęs anksčiau — ėmė kalbėti apie raudonųjų sąmokslą triūsiančių valstiečių fone.

Kai tingiai pasisukau paduoti pypkės Džinai, toji sėdėjo visai kaip iki tol, atlošusi galvą į sofos atkaltę, įsmeigusi akis į lubas. Vienintelis skirtumas buvo tas, kad dabar nuo liemens iki viršaus ji buvo nuoga. Krūtys pūpsojo ant krūtinės lyg du iš medaus nulipdyti kalneliai; abiejų apvalių medaus kalvų viršūnes puošė dailios iš rudojo cukraus išlietos karūnos.

Neužtraukusi dūmo ji perdavė pypkę kitapus jos sėdinčiam Osterfladui. Pypkė nulėkė ant svetainės grindų, virš sagų, nertinio ir liemenėlės: jis tvojo jai per ranką.

— Stokis, — paliepė Osterfladas.

Iš lėto, lyg pasisotinusi leoparde, ji atsistojo. Dabar Osterfladą mačiau. Apsiblaususiomis akimis jis spitrėjo į ją bejausmiu veidu. Su pilku švelnios medžiagos kostiumu jis atrodė tvarkingai.

— Gyvate, — tarė jis vangiai. — Ak tu gyvate perkepusia pize.

Šypsojausi sau nieko negalvodamas ir atsilošęs su estetiška palaima tyrinėjau Džinos dešinės krūties linkį. Krūtis grakščiai styrojo priešais dešinę jos ranką tartum išlendančio iš už stačios uolos laivo pirmagalys. Rimtas amerikietis agresyviai šnekučiavosi su šlykščių amerikiečiu pačiame trumpo bušprito priekyje.

— Šliundra, — kiek garsiau ištarė Osterfladas. — Tu šlykšti pamazgų duobe. Šliundra su prišiktu tarpkoju. Kekše su trykštančiomis iš tarpkojo gleivėmis.

Džiną grabaliojo diržą. Netrukus vienas jos odinio sijonėlio šonas prasiskėtė, o už poros akimirkų visas sijonėlis it giljotinos peilis krito ant grindų jai prie kojų. Dabar ji buvo nuogut nuogutėlė. Dailus ilgas randas driekėsi išorine vienos šlaunies puse.

— Gyvate prakeikta! — suriko Osterfladas, svirduliuodamas atsistojo ir kelias akimirkas svyrinėjo į šalis. Iš televizoriaus ekrano pasigirdo riksmas. Tingiai metęs akį pamačiau, kaip vienas amerikietis pakelia vieną valstietį ir meta ant mėšlo krūvos, o ten jau nesėkmingai bando stotis kitas valstietis.

Atsigręžiau ir kaip tik spėjau pamatyti, kaip Osterfladas sugriebia Džiną už tamsių garbanotų plaukų ir meta atgal ant sofos. Ji kartą atšoko, viena kūno dalimi po kitos, paskui tyliai sėdėjo didelėmis rudomis akimis žvelgdama į lubas.

— Išmatos! — sušuko Osterfladas. — Ne moteris, o grynos išmatos!

Draugiškai jai nusišypsojau.

— Vakaras bus malonus, — pasakiau lipšniai.

Aštuoniasdešimt pirmas skyrius

Per savo kauliukišką gyvenimą buvau moterimi šimtus kartų: per grupinę kauliukų terapiją ir mūsų kauliukų centruose. Dažniausiai man neapsakomai patikdavo. Man nepatikdavo būti moterimi tik tada, kai žmonės manydavo, kad esu vyras. Pavyzdžiui, iš pradžių nepatyriau pasitenkinimo bendraudamas su Klivlando „Rudųjų“ gynėju (anksčiau jis vairavo „Geros nuotaikos“ ledų sunkvežimius), nes jis norėjo, kad būčiau vyru, o aš maniau, kad vyras bus jis. Visuomet kyla keblumų, kai susipainioja vaidmenys.

Aš įsitikinau, kad fiziniu požiūriu būti moterimi sunkiau negu socialiniu ar psichologiniu. Lytiniu požiūriu aš skaudžiai nusivyliau: tiesiog neturiu reikiamų duomenų, kad galėčiau mėgautis dulkinamas. Lovoje kur kas maloniau vaidinti pasyvią „moterį“ su agresyvia „vyriška“ dailiosios lyties atstove negu su tikru vyru. Kalbant atvirai, varpos trintis į išangę tėra skausmas subinėje. Dailaus karšto pimpalo malimasis burnoje yra pojūtis, kurį turi pamėginti patirti kiekvienas, bet man tai vienas iš mažesnių lytinių malonumų. Karštos sėklos srautas į burną yra ganėtinai malonus, jei bent kiek didžiuojiesi savo darbu, bet šis malonumas yra geriausiu atveju psichologinis, tikrai ne fizinis. Man tikrai nėra jutiminė palaima springti persūdyta sriuba, bet aš pripažįstu, kad nesu be trūkumų.

Būti moterimi — bent jau man — patrauklu todėl, kad tai naujas potyris, ir dar todėl, kad esi pasyvus, netgi galėčiau pasakyti, mazochistiškai pasyvus. Noras būti valdomam pranašesnio padaro — vyro ar Kauliuko — yra kažkoks fundamentalus. Mano pagrindinei savasčiai niekados nebuvo būdinga pagarbiai ir pasyviai atsiliepti vyrui, bet tais kartais, kai Kauliukas įsakydavo man vaidinti moterį, išryškėdavo manyje glūdintis vergas.

Ir, be abejo, kiekvienam mūsų visuomenės vyrui tiesiog privalu pabūti moterimi (o moteriai — vyru). Žmogus sukurtas mėgdžioti, ir kiekvienas vyras yra sukaupęs savyje tūkstantį moteriškų gestų, frazių, nuostatų ir veiksmų, kurie trokšta būti išreikšti, bet yra palaidoti vyriškumo vardan. Tai tragiška netektis. Ko gero, didžiausia mūsų kauliukų centrų nauda yra ta, kad juose sukuriama aplinka, skatinanti atlikti visus vaidmenis; ji skatina biseksualumą. Sąžiningiau būtų galima pasakyti — visišką seksualumą, jei tik sąžiningumas būtų viena iš mūsų dorybių.

Buvau moterimi šimtus kartų ir patariu kiekvienam kitam sveikam, energingam amerikiečiui ja pabūti.

Aštuoniasdešimt antras skyrius

Kauliukų meistrai moko ir jaunus žmones, ir senus.

Du kauliukų meistrai turėjo po vunderkindą. Vienas iš tų vaikų kas rytą eidamas į krautuvę pirkti kramtomosios gumos dažnai susitikdavo ten pat einantį antrąjį.

— Kur eini? — vieną dieną paklausė pirmasis.

— Einu ten, kur išriedės mano kauliukai, — atsakė kitas.

Išgirdęs šį atsakymą pirmasis iškart sustojo ir grįžo pas savo kauliukų meistrą pagalbos.

— Rytojaus rytą, — tarė jam Džeikas Eksternas, — kai susitiksi tą gudrutį, užduok jam tą patį klausimą. Jis tau atsakys taip pat. Tuomet jo paklausk: „Tarkim, tu neturi kauliukų — kur tada eini?“ Tada jis nustos pūstis.

Vaikai kitą rytą vėl susitiko.

— Kur eini? — paklausė pirmasis.

— Einu ten, kur neša vėjas, — atsakė kitas.

Išgirdęs šį atsakymą pirmasis vėl sustojo ir parskubėjo pas savo kauliukų meistrą.

— Rytoj paklausk jo, kur jis eis, jei nebus vėjo. Tada jis nustos pūstis.

Kitą rytą vaikai susitiko trečią kartą.

— Kur eini? — paklausė pirmasis.

— Einu į krautuvę nusipirkti kramtomosios gumos, — atsakė kitas.

Iš „Kauliuko knygos“

Aštuoniasdešimt trečias skyrius

— Tėti, kodėl aš kasdien turiu valytis dantis? — paklausė mergytė.

— Išbandyk šią naują tūbelę, kurią tau parnešiau, Sjuze, ir niekada daugiau to neklausi.

[Stambiu planu parodoma „Žvilgesio“ dantų pastos tūbelė]

Bet aš turėjau nusisukti, nes Džiną klūpojo ant grindų jos liemenėle už nugaros surištomis rankomis, o Osterfladas, numetęs kelnes ir trumpikes į krūvą sau po kojomis, bet vis dar vilkintis baltais marškiniais, kaklaraiščiu ir kostiumo švarku, kaišiojo savo stačią rožinį ginklą jai į burną, keikdamas sulig kiekvienu dūriu. Jaučiausi lyg žiūrėdamas sulėtintą filmą, rodantį kažkokio didelio stūmoklio darbą, bet dėl kažkokio mechanizmo trūkumo strypas dažnai nepataikydavo į plačiai pražiotą burną, kurią laikė atkišusi Džiną — išpūtusi akis, bejausmiu veidu. Osterflado keršto moteriai kalavijas vis praslysdavo jai palei skruostą ar kaklą arba durdavo į akį. Kai atrodydavo, kad Džiną gerai jį apžiojo (tada ji užsimerkdavo), Osterfladas jį įsiutęs ištraukdavo ir imdavo kaip pakliūva baksnoti, keikdamasis dvigubai įnirtingiau. Negalėjai suprasti, ar jis labiau siunta ant Džinos, kai jinai įčiulpia jo dalyką ar kai jis nepataiko ir skausmingai atsimuša jai į kaktą. Abiem atvejais jis panėšėjo į kino režisierių, nirštantį todėl, kad ji, aktorė, neteisingai žiopčioja savo tekstą.

— Ooooooo! Kaip aš tavęs nekenčiu! — sukriokė jis, metėsi į priekį ir susmuko ant sofos šalia manęs. Nusišypsojau jam.

Jis vargais negalais atsisėdo.

— Išrenk mane, bjauri, šlykšti skyle, — tarė jis garsiai.

Daili išsigandusi valstietukė priėjo prie pirmojo, to rimto, amerikiečio ir ėmė karštai maldauti išgelbėti jos kukurūzų derlių. Pažiūrėti be jokių pastangų Džiną išsilaisvino rankas ir vėl numetė liemenėlę ant kilimo šalia sijonuko, nertinio, sagų ir pypkės, paskui priėjo prie sofos jo išrengti.

— Atnešk man išgerti, — nežinia kam sušuko Osterfladas, kai Džiną bandė nutraukti jam kelnes nenuaudama batų.

— Tuoj, brangusis. Ar nori LSD?

— Aš noriu tik tavo šiknos, kloaka tu! — sušuko jis jai pavymui.

— Viskas jūsų šalies gerovei, — pareiškė ryžtingas balsas per televizorių.

Osterflado kalavijas tą akimirką linko lanku, bet to negalėjau pasakyti apie savąjį. Visas mano kūnas maloniai dilgsėjo, tad turėjau pasitaisyti savo trisdešimt aštunto kalibro revolverį ir kitą (pusiau automatinį), kad tas malonus dilgsėjimas neišnyktų. Negalėjau įsivaizduoti, kaip Osterfladas susilaiko neprikišęs rankų prie tų krūtų bei sėdmenų, ir didžiai piktinausi tomis jo kalbomis ir siaubingu netaiklumu.

Jis vienu mauku išgurgė gėrimą, kol ji iš lėto atrišo ir nuavė abu jo batus, o CŽV agentas nuvairavo traktorių, paskui klūpėdama priešais jį nurišo kaklaraištį, po vieną atsegė marškinių sagas. Viskas vyko kaip sulėtintame kine, ir aš žiūrėjau kaip į nešališkai nufilmuotą kino žurnalą, vaizduojantį antrą Dievo pasirodymą žemėje. Jai ką tik pavyko nutraukti antrą marškinių rankovę nuo kairės rankos (išgirdau valstiečius džiugiai šaukiant ir dirstelėjęs į ekraną pamačiau baltų didžiadančių šypsenų mišką), ir tada didžiulės, raumeningos Osterflado rankos šovė į priekį, apsivijo ją, jo veidas įkniubo į jos, o jo lūpos irgi įsisiurbė į jos.

Džiną aiktelėjo, ir iš to, kaip ji raivėsi, buvo matyti, kad jis kažkokiu būdu kelia jai skausmą.

— Ak tu šunsnuki! — šaižiai suspigo ji vos tik išvadavusi lūpas. Jinai vožė kiek tik galėjo smarkiai būdama taip arti jo, o jis tik išsišiepė ir suleido dantis jai į petį. Džiną draskė nagais jam nugarą, bet jis su baisiausiu trenksmu parvertė ją aukštielninką ant kilimo. Kai jis pasikėlė nuo jos norėdamas įkišti savo ginklą į šlykščiąją atmatų duobę, ji kelis kartus tvojo jam į veidą, bet jis jau įėjęs darbavosi.

Matyti buvo nedaug: vien dideli Osterflado sėdmenys, besikilnojantys ir besileidžiantys per pusę sprindžio, kol jis arė vešlią Džinos dirvą, o ji laikė pirštus išskėstus jam ant nugaros ir retkarčiais pakeisdavo jų padėtį, tartum grotų kokiu styginiu instrumentu. Džinai aimanuojant Osterfladas staiga atsiklaupė, lyg valstietis kviečių maišą pervertė ją ant pilvo ir ėmė grabalioti savo ginklą rengdamasis susikauti su prieše kitoje jos oloje. Kai jis sulindo į ją ir užgriuvo ant viršaus, Džiną išleido šiurpų klyksmą. Jis taip idealiai sutapo su šūvių garsais ekrane, kad aš bemat atsigręžiau ir pamačiau gražią išsigandusią valstietukę perplėšta palaidinuke, įsikibusią į ranką pirmajam — rimtajam — amerikiečiui, ir valstiečių šnipus, pyškinančius iš už vištidės.

Džiną dešine ranka bandė pasikelti ir išsivaduoti iš Osterflado ir jo kalavijo, bet jis spaudė ją žemyn, viena ranka traukdamas už plaukų, kita laikydamas jos dešinę ranką. Matyt, profesionalaus imtynininko vaidmuo ėmė duoti vaisių.

— Rupūžerupūžerupūže, — šnypštė jis, amerikietis tempėsi gražiąją valstietukę per kukurūzų lauką, kulkos iš visų pusių knežino burbuoles, Osterfladas trankė Džinos galvą į kilimą, amerikietis švystelėjo granatą ir bum! — siauraakiai valstiečiai lyg mėšlas buvo išdrabstyti po kukurūzų lauką.

— Mirkmirkmirk-rupūžerupūže! — sušnypštė Osterfladas, suvarė itin giliai jai į išangę, ir abu suklykė.

Kambaryje stojo nežemiška tyla. Gražioji valstietukė neapsakomai persigandusiomis akimis dairėsi tai į valstiečių gabalus, tai į rimtąjį amerikietį.

— Dieve brangus! — tarė ji.

— Ramiai, — atsakė sodrus balsas. — Šį raundą mes laimėjome, bet jų visuomet atsiranda daugiau.

Osterfladas kriokdamas nusirito nuo įveikto priešo; jo ginklas vis dar buvo pakeltas, bet tikriausiai iššovęs.

Džinos kauburiai kelias akimirkas ramiai gulėjo, paskui ji atsiklaupė ir atsistojo. Nors vis dar buvo nusigręžusi į televizorių, pamačiau, kad dešiniu lūpų kampu plonyte čiurkšle srūva kraujas ir kad vienos šlaunies vidinė pusė kažkuo išterliota. Ji iš lėto pasuko į kairę ir dingo, veikiausiai tualete.

Aš buvau permirkęs prakaitu, kažkokia moteriškė tartum apimta ekstazės iškėlusi skalbinius šypsojosi. Nė pats nepajutau, kaip atsklendžiau prie gėrimų spintelės, įpyliau dar tris stiklus ir pridėjau baigiančio ištirpti ledo.

Kai parsklendžiau, Osterfladas gulėjo aukštielninkas, bet atsisėdo paimti mano ištiesto gėrimo. Jis spoksojo į mane paklaikusiomis akimis.

— Mane užmuš, — tarė jis.

Spėjau visai apie tai pamiršti.

Jis sugriebė mane už kelnių kiškos ir išliejo dalį savo gėrimo ant kilimo.

— Aš mirsiu — žinau. Turi kažko griebtis.

— Viskas gerai, — patikinau.

— Ne, ne, negerai. Juste jaučiu. Aš nusipelniau mirties.

— Eime į virtuvę, — pakviečiau.

Jis dėbtelėjo į mane vis taip pat paklaikusiomis akimis.

— Noriu tau kai ką parodyti, — pridūriau.

— A... — tarė jis ir vargais negalais visomis keturiomis pasisuko ir svirduliuodamas atsistojo.

Nuplaukiau paskui banginišką jo kūną į virtuvę. Kai jis ėjo pro duris priešais mane, išsitraukiau revolverį iš kišenės, pakėliau ilgu, nesibaigiančiu lanku sau virš galvos, paskui iš visų jėgų trenkiau per didžiulį pakaušį.

— Kas čia? — sustodamas ir atsigręždamas paklausė Osterfladas. Jis iš lėto pakėlė delną prie galvos.

Prasižiojęs spoksojau į statmeną, siūbuojantį į šalis griozdišką kūną.

— Čia... čia mano pistoletas, — atsakiau.

Jis nuleido akis į mažutį juodą pistoletą, nukarusį iš mano geibaus kumščio.

— Už ką man sudavei? — kiek pagalvojęs paklausė jis.

— Norėjau tau parodyt savo ginklą, — atsakiau tebevėpsodamas į jo tuščias, apsiblaususias, suglumusias akis.

— Tu man sudavei, — negalėjo atitokti jis.

Spoksojome vienas į kitą, ir mūsų mintys sukosi taip pat greitai ir veiksmingai kaip beždžionių tinginių po lobotomijos operacijos.

— Aš tik lengvai stuktelėjau — kad parodyčiau savo pistoletą, — paaiškinau.

Mudu spoksojome vienas į kitą.

— Nieko sau lengvai, — tarė jis.

Toliau spoksojome vienas į kitą.

— Pasiėmiau tau ginti. Tik nesakyk Džinai.

Kai jis baigė trintis pakaušį, ranka nukrito kaip inkaras į jūrą.

— Ačiū, — burbtelėjo jis ir pro mane grįžo į svetainę.

Ekrane du valstiečiai gyvatės akimis šnabždėjosi rengdami kažkokį sąmokslą. Priėjau prie gėrimų spintelės ir įsižiūrėjau į didelę Alo Kaponės nuotrauką. Ar čia tikrai Alas Kaponė? Tikrai. Roboto judesiais ištraukiau dar tris švarius stiklus iš dailios stirtos, supyliau ledo likučius iš dubenėlio, šliūkštelėjau į kiekvieną škotiško viskio ir vandens. Visus tris tingiai pamaišiau pirštu, paskui mąsliai aplaižiau, išsitraukiau iš švarko kišenės vokelį su strichninu ir maždaug pusę (50 mg) subėriau į vieną stiklą. Vėl išmaišiau jį pirštu ir buvau jį benulaižąs, bet apsigalvojau. Kitą pusę nuodų subėriau į tuščią stiklą, pripyliau vandens iš ąsočio ir vėl išmaišiau pirštu.

— Aš tuoj mirsiu, išplak mane! — gulėdamas aukštielninkas ant grindų sakė Osterfladas. — Primušk mane, užmušk mane.

Džiną grįžo iš ten, kur buvo nuėjusi, ir stovėjo šalia tysančio Osterflado. Jai ant krūtinės ir kaktos žvilgėjo mažyčiai prakaito lašeliai. Vaikiškas jos veidelis žvelgė į jį it į kokią įdomią rupūžę. Osterfladas dūsaudamas rangėsi ant kilimo. Paskui liovėsi ir tyliai tarė:

— Išplak mane.

Džiną pasilenkė į kairę, pakėlė nuo grindų savo odinį sijonėlį, apsijuosę jį, nesusiverždama susisagstė prie šlaunų ir išsivėrė iš jo odinį diržą.

— Gal judu pirma norėtumėte išgerti? — paklausiau atkišęs prieš save padėklą su trimis stiklais škotiško viskio.

Osterfladas, rodės, manęs negirdi — visą dėmesį jis buvo sutelkęs į kažkokią šviesą savo viduje. Džiną ištiesė laisvąją ranką, paėmė vieną iš stiklų su nepavojingu gėrimu ir smagiai gurkštelėjo.

— Frankai, ar norėtum... — buvau bepradedąs.

Šmaukšt!

Diržas driokstelėjo Osterfladui per šlaunis su patrankos šūvio garsu. Jis sudejavo ir persivertė ant pilvo.

Šmaukšt! — diržas plojo per sėdmenis; šmaukšt! — per šlaunis. Galingas jo kūnas išsirietė iš skausmo, o kai Džiną stabtelėjo, tirtėdamas susmuko.

Dabar pastebėjau kruviną rėžį žiojint Džinos petyje, o nuo apatinės lūpos vis dar dribo kraujas, sumišęs su seilėmis. Ji nuleido akis į Osterfladą ir vieninteliu greitu siaubą keliančiu judesiu kirto diržu skersai nugaros. Jo kūne dabar pūpsojo trys ar keturi rausvi rumbai.

— Ehė, — pasakiau. — Jūs visada šitaip linksminatės?

Ji stovėjo ir nieko neatsakė, tik giliai alsavo. Jos kaklo šonu žemyn tarp besikilnojančių drėgnų krūtų sruveno vienintelis prakaito upelis.

— Mirštu, aš mirštu, — dejavo Osterfladas. — Mušk mane, prašau, mušk mane.

— Balta kiaule, — švelniu balsu tarė ji. — Ak tu storas parše.

Čičinkt!

Negalvodamas gurkštelėjau iš vieno stiklo ir spjoviau ant kilimo: ne tas gėrimas.

Į kambarį įsiveržė plojimų audra. Pažiūrėjęs į televizorių pamačiau pasipūtusį nediduką diktatorių. Jis žygiavo salės tarpueiliu, o iškilmingai apsitaisę šūdžiai iš Meksikos, o gal kinpalaikiai ar kitokie siauraakiai ar juočkiai jam plojo.

— Išgerti, — išgirdau sakant balsą.

Osterfladas jau klūpojo ir tiesė ranką prie mano padėklo. Žvilgančios jo akys lakstė į visas puses.

Pakėliau laisvąją ranką. Džiną paėmė nuo padėklo stiklą, padavė Osterfladui, ir šis ištuštino jį vienu mauku.

Laikydamas trečią stiklą atsidusau: Osterfladas išmaukė jam skirtą gėrimą.

Kai Džiną ištiesė ranką ir vėl gurkštelėjo iš savo stiklo, grįžau prie Cukriuko Rėjaus Robinsono su Alų Kapone ir pripyliau dar dvi taures. Paskui paržingsniavau nešinas padėklu su trimis stiklais ir atsistojau Džinai už nugaros.

— Tu bandai mane nužudyti, — tarė Osterfladas klūpėdamas ir žiūrėdamas į mus. — Ak tu šūdo pilna pabaisa, tu bandai mane nužudyti!

Įsmeigtos į mus akys buvo stiklinės.

Džiną pažiūrėjo į jį iš viršaus. Didelės rudos jos akys švytėjo smalsumu. Pirmą kartą ji nežymiai šyptelėjo.

— LSD ne taip suveikė? — paklausė ji ramiai.

— Viską dabar supratau! — sušuko mums Osterfladas. — Žudikas tai tu!

Jis drebėdamas ėmė purtyti galvą.

— Dabar aš supratau, viską supratau! Tai tu!

Paukšt! jam per veidą nustebino ir jį, ir mane. Jis su trenksmu pargriuvo kniūbsčias.

— Taip, taip, perk mane — aš to nusipelniau, — sudejavo jis. — Suduok man dar kartą.

Džiną pažiūrėjo į jį tysantį švelniai šypsodama. Dabar jos kakta, smakru ir abiem besikilnojančiomis krūtimis tekėjo prakaitas.

Ji lėtai pakėlė diržą, kol ranka atsidūrė statmenai virš galvos, paskui tingiu lanku nuleido; diržas tik puse jėgos tvojo jam per nugarą. Vis dėlto Osterfladas ėmė rangytis, ir švelni šypsena Džinos veide virto grimasa.

Pastačiau padėklą su gėrimais ant sofos, priėjau prie Džinos iš už nugaros, apglėbiau ir pagaliau suėmiau delnais tuodu nuostabius kalnelius. Jie buvo karšti, prakaituoti, stangrūs, ir aš sudejavau iš malonumo. Maigydamas, gnaibydamas ir laižydamas jai nuo sprando sūrų prakaitą, pajutau, kaip Džiną atsilošia ir šmaukšteli Osterfladui per sėdmenis. Po trumpos pauzės ji vėl užsimojo, vėl pasigirdo „paukšt“, ir mudu su Osterfladu sudejavome, bet tikriausiai dėl skirtingų priežasčių. Tuomet Džiną atsigręžė į mane, ir mudu tapome dviem karštomis burnomis, be perstojo tiriančiomis viena kitos vandeningas įsčias ir išpampusias gyvates. Mano rankos nusegė jos odinį sijonėlį, apglėbė jos atsikišusius sėdmenis ir kibo į viską, ką tik galėjo; netrukus mano pasaulyje egzistavo vien burnos, susipynę liežuviai judėjo didžiulėse ertmėse, jos niro viena į kitą, kandžiojosi ir buvo kandžiojamos, kilo ir leidosi, pildėsi ir tuštėjo, kol pajutau kažką draskant man koją.

— Išgerti, — vapėjo Osterfladas. — Duok man, po velnių, išgerti, žudike prakeiktas. Paskutinį kartą.

Nenoromis atplėšiau rankas nuo Džinos, kaip lunatikas priėjau prie sofos ir atnešiau jam taip trokštamą gėrimą.

Aštuoniasdešimt ketvirtas skyrius

Brangus daktare Rainhartai, aš Jus myliu. Kauliukas liepė man Jus mylėti, ir aš myliu. Jis liepė man Jums atsiduoti, todėl aš taip ir padarysiu. Aš Jūsų.

Nuoširdžiai —

Elena Simpson (8 metų)

Brangus daktare Rainhartai,

Figerso byloje prieš Naujojo Hampšyro valstiją pono Figerso gynėjai apskundė nuosprendį, kuriuo jis buvo pripažintas kaltu užpuolęs ir sumušęs žmogų, motyvuodami tuo, esą atsakovas negalėjo atsakyti už savo veiksmus, nes savo laisvą valią jis atidavė kauliukams [sic]. Taip neva patarė jo psichiatras, toks daktaras Ralfas Plezantas iš Konkordo. Deja, daktaras Plezantas metė dvidešimties metų praktiką ir dingo be pėdsako. Visi mano, kad jis buvo Jūsų sukurtos kauliukų terapijos šalininkas.

Prašytume parašyti mums ir paaiškinti, ar iš tikrųjų šiuo metu tarp kvalifikuotų gydytojų, taikančių pažangius psichoterapijos metodus, įprasta praktika rekomenduoti savo pacientams perduoti savo laisvą valią kauliukams [sic]. Mes norime patraukti poną Figersą baudžiamojon atsakomybėn ir atmesti jo apeliaciją, bet mums trukdo stygius žinių apie naujausius psichoterapijos laimėjimus.

Pagarbiai

Džozefas L. Tingas

Apygardos prokuroras

Humboldtas, Naujojo Hampšyro valstija

Aštuoniasdešimt penktas skyrius

Osterfladas klūpojo persikreipęs kaip cirko akrobatas — „žmogus be kaulų“ ir susiėmęs už pilvo kažką nesuprantama vapėjo, o diržas tuo metu dar du kartus šmaukštelėjo jam per nugarą.

Netikras linksmas juokas iš televizoriaus linksmai nusirito kilimu per kambarį, suverpdavo virš persikreipusio Osterflado liemens, virš ilgų, prakaitu ir sperma aplipusių Džinos kojų, standžių, varvančių krūtų, atskriejo prie mano šlapių lūpų, įsisiurbusių jai į kaklą, palei mano drėgmės upeliukų išvagotą krūtinę bei pilvą, tada pagaliau linksmai suburbuliavo ir aidu atsimušė nuo mano galingo geismingai besidarbuojančio tepaluoto mėsgalio tarp nesuskaičiuojamų klosčių Džinos susilydžiusio, meduoto, lėtai besisukančio šventojo dubens. Dabar ji dejavo, laikydama jokių gyvybės ženklų neberodantį diržą sau prie šlaunies; aš augau, plūdau tame šventame kūrimo judėjime. Atviros mano rankos nuslydo jos pavargusiomis rankomis ir vėl suėmė jos sudrėkusius apvalius, standžius kaip guma kalnelius stangriomis viršūnėlėmis.

Gražus kvailos išvaizdos vyras tarė:

— Bet man nepatinka seksas! — ir į mus it asilo bliovimas atgriaudėjo juokas. Osterfladas dabar bambėjo: jis niekados to nebedarysiąs, ak, tos mažosios gyvatės, ak, kad berniukai — nenugirdau ką — darytų, ir mušk-mane-mušk-mane. Jis išgėrė du trečdalius mano duoto škotiško viskio su strichninu, o trečią išspjovė pareiškęs, kad čia nuodai.

Pajutau, kaip Džiną ranka sugriebia mano kiaušius ir vėl prisispaudžia prie manęs, bet staiga ji atsiplėšė, peržengė Osterfladą, tarsi šis būtų vėmalų bala ant kilimo, paėmė kėdę tiesia atkalte ir pastatė ją kilimo viduryje už poros žingsnių nuo jo. Kiek įmanydamas greičiau plėšiau nuo savęs paskutinius drabužius filme, kuris visą laiką atrodė sulėtintas, bet, man nespėjus baigti, juolab atsisėsti ant tos kėdės, Džiną vėl nukreipė dieviškąjį įrankį į save, apsivijo mane kojomis ir, atsidususi kaip patenkintas vaikas, ėmė trintis savo verdančia mėsa į mano styrantį kaulą.

Trumpą akimirką ji žvelgė savo plačiomis rudomis akimis į manąsias, paskui bloškėsi į mane lūpomis, burna, ir mūsų pasauliai susiliejo. Milžiniškos mano rankos lyg neūžaugos aštuonkojai grabaliojo didžiulius apskritus guminius jos kulšių rutulius, aš maigiau, ji plakėsi, aš traukiau, ji spaudė, ji lyg bangomis teliūškavosi į mane savo makšties klostėmis, aš laižiau jai kaklą, ji suko ratus, aš variau tiesiąja; galop ji atplėšė lūpas, nusuko galvą į šoną, šaižiai tarė: „Pačiulpk man, pačiulpk!“ ir suėmusi krūtis į saują atkišo man.

Prasižiojęs prisikišau prie vienos. Man laižant, čiulpiant ir kramsnojant ji sudejavo:

— Aš moteris! Aš esu moteris!

— Žinau, žinau, — patikinau nuo vieno karšto, sūraus medaus kalnelio persimesdamas prie antro. Ji prispaudė mano galvą prie savęs.

— Smarkiai, smarkiau, — sudejavo.

Prasižiojau taip plačiai, kad išsigandau niekados nebesugebėsiąs susičiaupti. Išvydau siurrealistišką viziją: nuo šiol iki gyvenimo galo būsiu išsižiojęs kaip žuvis. Įtraukiau visą krūtį į burną kiek galėdamas giliau, o kitą sumygau abiem rankomis ir smarkiai suspaudžiau spenelį. Ji dejuodama stipriau mane prisispaudė, sudrebėjo, ėmė iš visų jėgų trintis į mane dubeniu, ir pagaliau iš manęs ištekėjo išsilydę gniutulai baltų įsčias drėkinančių putų; jos anga atsidarinėjo ir užsidarinėjo, rydama jas savo meduotais liežuviais, auksiniai jos rutuliai riedėjo mano ritmu, sugriebdami mane, kai pakildavau, atsilikdami, kai nusileisdavau. Pamišėliškas rangymasis, aimanavimas ir dejavimas baigėsi.

Tiksliau, beveik baigėsi. Atrijau jos krūtį, šiaip ne taip prisičiaupiau, prisitraukiau jos šiltą, minkštą kūną prie savęs, ir mudu pamažėle malėme, vis dar mėgaudamiesi artumo pojūčiu; dabar mano smakras buvo jos plaukuose, ji lūpomis ir liežuviu tingiai ragavo prakaitą ant mano krūtinės, Osterfladas vis kalbėjo mirštąs mirštąs mirštąs, o kažkas kitas sakė, mes galim greičiau nusigauti ten fordu.

Sėdėjome dvi ar tris minutes; Osterfladas niurnėjo, ir retkarčiais jo veidą perkreipdavo siaubinga grimasa, o įrašytas linksmas juokas pasiekdavo mus iš televizoriaus lyg pamazgos, išpiltos pro daugiabučio langą.

Tada nukėliau Džiną nuo savęs ir priėjęs prie sofos sėdomis susmukau, mintyse neaiškiai spėliodamas, kokį metą tinkamiausiu žmogžudystei laiko Agata Kristi ir kaip kada nors baigsis didi, švari, subtili žmogžudystė be maišaties, emocijų ar smurto, bet įvykdyta oriai, grakščiai ir estetiškai. Gražusis kvailasis vyras bandė išaiškinti gražiajai kvailajai žmonai, kad būtina papasakoti savo paauglei dukrai apie gyvenimo tikrovę.

— Jei aš maniau, kad šitaip daro bitės, ji irgi gali taip manyti, — tarė moteris, ir aktoriai nutilo, kad iš magnetofono būtų galima paleisti tą burbuliuojantį juoką.

Džiną vėl sustojo virš Osterflado, tebelaikydama diržą — nepaleido jo iš rankos nuo pirmo smūgio prieš dvidešimt minučių. Osterfladas gulėjo aukštielninkas kojomis į sofą, šiek tiek išrietęs nugarą. Jis šypsojo kaip nevisprotis; akys buvo išvirtusios, pimpalas stačias.

— Aš visai nenorėjau... — vapėjo jis. — Mieli berniukai mielos mergytės... klaida... man bloga, man bloga... mirštu... dabar tai supratau... DAUGIAU NIEKADA... būsiu geras berniukas, mamyte, mušk mane, MUŠK MANE.

Džiną viena koja peržengė jam per galvą, pečius ir atsistojo veidu į kojas. Kiek palinkusi į priekį ji išleido iš burnos jam ant pilvo seilių gumulą.

— Džoana, mieloji, turiu tau kai ką pasakyti šįvakar, — kalbėjo vyras per televizorių.

— Gerai, tėti, tik paskubėk, nes Džekas atvažiuoja motociklu.

Šypsodama švelniai kaip vaikas Džiną pakėlė ranką ir šmaukšt! plojo jam diržu per šlaunis. Vėl pakėlė ranką — žavėjausi žiūrėdamas į drėgnos jos mėsos ringes, į spermą, sruvenančią išskėstų šlaunų vidumi, į drebančias krūtis, kai ji dvejojo virš jo palinkusi. Paskui džabarankšt! jam per pilvą ir ištįsusį strypą. Jis suklykė, išrietė nugarą, vis dar nevisprotiškai išsišiepęs, o juokas iš televizoriaus tiško į kambarį kaip putos iš pasiutusio šuns nasrų.

Dabar Osterfladas dejavo ir niurnėjo daugiausia nesuprantamai; Džiną išsitiesė ir dukart šėrė iš visų jėgų. Jis išrietė nugarą kiek įmanydamas, tarsi keltų pilvą ir šlaunis, kad tie apkabintų šnypščiantį diržą.

— Paaugliai šiais laikais taip mėgsta smurtauti, — kvailoji moteris sakė kvailai draugei, kai jiedvi vedė šunis pasivaikščioti.

Džiną vėl priėjo prie sofos šypsodama man didelėmis akimis, įsikišo į šiltą burną be kaulo likusią mano mėsą ir nesiskųsdama apetitu ėmė čiulpti ir kramtyti. Aš šypsojausi ir kvailai spoksojau į dviejų vyrų atvaizdus ekrane — nerimtų, kvailų vyrų, rimtai besikalbančių apie savo rimtų automobilių arklio galias ir apie dragų lenktynes su sūnumis, važiuojančiais savo rimtais motociklais. Palenkusi galvą, tirtančiomis krūtimis, Džiną suėmė mano kiaušius su visomis bulimis delnais ir grūdo dabar jau išpampusį, glitų mano pimpį karštu galiuku giliau sau į burną, spausdama rankomis vis tolyn ir tolyn; kardų rijikė rietėsi ir dejuodama varė mane vis gilyn, paskui išleido iš burnos, ėmė gaudyti kvapą, laižyti ir vėl prarijo visą didelį, išvargusį labai mylimo priešo ginklą — negalėjau atsistebėti: nejaugi ji įtrauks į save visą mano kūną kaip dulkių siurblys animacinio filmuko vaiduoklį? — jos pirštas dabar buvo mano išangėje, paskui ji ištraukė mane iš burnos ir ėmė į mane alsuoti, laižyti, ilgu, aistringu bučiniu perbraukė visą mano kūną, paskui vėl įtraukė giliai, dar giliau... ir pritrūko oro.

Ji persivertė aukštielninka šalia manęs ant sofos, praskėtė kojas ir, vėl išrietusi galvą, nukreipė mane atgal į savo burną, iki pat gerklų. Prieš gličioms jos šlaunims susiglaudžiant man prie ausų, dar spėjau išgirsti iš ekrano riaumojančius motociklus.

Džiną buvo šlaputėlė nuo spermos, prakaito ir savo pačios meilės syvų. Naudodama mano galvą kaip kokią didžiulę varpą ji maigė ja savo angas, spaudė ją šlaunimis, raitėsi nerasdama, kas į ją įeitų, užpylė mane šilkinėmis savo dziundzės gleivėmis, kol pajutau skęstąs ir šiaip ne taip išsivadavau.

— Mes laimėjom, mes laimėjom! — šaukė kažkoks vyriškas balsas iš televizoriaus ekrano, kol jį užgožė motociklų riaumojimas. Prikišau lūpas prie jos varputės ir šiek tiek išsitiesiau, bet to pakako tvirčiau įsikibti jai į sėdmenis. Tada prasiskverbiau pirštais į jos vešlias angas. Jos pizė atrodė kaip gili, glotni maloniausių tepalėlių balutė, antroji anga — kaip glotni, glaudi pirštinė. Jutau, kaip Džinos delnas suima mano miko pagrindą ir retkarčiais apglėbia kiaušius, kaip kitas glostinėja man bules ir sulenda į plyšį, o dar kitas skaudžiai drasko man nugarą ir petį, kol dingtelėjo, iš kur ji traukė trečią ranką, ir staiga per pusę sprindžio nuo savo veido pamačiau išsprogusias Osterflado akis ir tą siaubingai perkreiptą šypseną.

— Gerti, gerti, — kalbėjo jis draskydamas nagais man petį.

Pasikėliau nuo Džinos, išplėšiau apatinę savo dalį jai iš burnos ir nužygiavau prie gėrimų spintelės paimti tos stiklinės vandens. Kai paržygiavau, Džiną stovėjo prie sudribusio palei sofą Osterflado. Man prisiartinus, ji ištiesė diržą.

— Nori keletą kartų uždrožti? — pasiūlė.

— Ne, ne — aš pacifistas, — atsakiau. — Šiaip ar taip, ačiū.

Ji priėjo jam už nugaros ir užsimojo diržu, bet liepiau palaukti, kol duosiu jam stiklinę vandens. Jis atsisuko į mane, ištiesė drebančią ranką į stiklinę, paėmė ją, pakėlė prie lūpų ir ėmė godžiai ryti. Ššššš-šmakšt! Diržas kirto per ranką, stiklinė iškrito, ir vanduo išsiliejo ant grindų.

— Nelabai gražu, — pasakiau ir pamaniau: gal Osterfladas nemirtingas?

Ji nusišypsojo man švytinčiomis akimis tartum mokinukė, ką tik parodžiusi itin vykusią gudrybę su šokdyne.

— Gelbėk mane, Rainhartai, prašau: gelbėk, — suniurnėjo Osterfladas bandydamas nagais įsikibti man į kelius. Nors Džiną šįkart jam neuždrožė, jis staiga pargriuvo ant grindų ir išrietė nugarą. Džiną jam nusišypsojo, bet jis liko toks išsirietęs — jį vėl suėmė traukuliai. Man bežiūrint, diržas neskaudžiai nuslydo plaukais ir nukrito man ant peties; Džiną apsuko jį kilpa man ant kaklo, nusivedė prie kėdės ir privertė ant jos atsisėsti.

Tada ji mane apsižergė, trumpais judesiais nusileido ant mano styrančio pimpalo, ranka juo pabaksnojo ir kyštelėjo pirma į vieną angą, paskui į kitą, o tuomet slyste užslydo ant manęs, ir bybis sulindo giliai į ją. Dabar mudu trynėmės, kandžiojomės, draskėmės, maigėmės, gnaibėmės ir čiulpėme; virš mūsų aidėjo juokas, Osterfladas gargė, springo, kažkoks balsas pasakė: „Vis dėlto bitės čia niekuo dėtos“, aš atsikėliau, smarkiai spausdamas Džiną prie savęs už bulių atsiklaupiau ant kilimo, paskui užgriuvau ant jos, o ji jau pašėlusiai maldama dubeniu čiulpė ir kandžiojo man petį, tad ėmiau varyti, Osterfladas gargė, o aš variau, be perstojo variau pilna burna krūties, virš mūsų aidėjo juokas, aš vis variau ir aaa išsiliejo karšta aaa išsilydžiusi šlapia lava ir ėmė plūsti į ją aaa plūst aaa plūst aaa ir dar vieną kartą įvariau GERA AAA aaa aaa kaip gera pamačiau Osterfladą man iš kairės gražutėlį išsišiepusį gulintį ant šono pritrauktais prie pilvo keliais gražus veidas perkreiptas tos šlykščios šypsenos pimpalas stačias iš pilvo liejasi klanai sėklos, o jo atmerktos akys stiklinės nejudėdamos spokso į vieną tašką negyvos.

Aštuoniasdešimt šeštas skyrius

Kauliukas duoda ir Kauliukas atima. Tebūnie palaimintas Kauliuko vardas.

Aštuoniasdešimt septintas skyrius

Brangus pone Rainhartai ir kompanija, mes, Fedelio bendrovės atstovai, esame be galo dėkingi už puikų poveikį, kurį Jūsų kauliukų gyvensenos teorija padarė mūsų prekybos mastams, pelnui ir mūsų gyvenimui apskritai. Metams einant mano verslas ėmė teikti man vis mažesnį pasitenkinimą. Kaip ir dauguma vyrų, turėjau opą ir meilužę, išsiskyriau su žmona, retkarčiais įkaldavau dozę LSD ar dar ko nors, eidavau į diskotekas, bet niekas nepadėjo: mano pelnas ir apatija nekito. Tuomet perskaičiau straipsnį apie Jus žurnale The New Yorker, kurio baisiausiai nemėgstu ir niekada neskaitau. Paskui radau Jūsų sekėją čia, Kolambuse, ir nuo tada mano gyvenimas ir verslas neregėtai pasikeitė.

Pirmiausia kauliukai liepė man visiems darbuotojams padidinti atlyginimus trisdešimčia procentų ir visiems parašyti pagiriamuosius laiškus. Tą mėnesį darbo našumas išaugo keturiasdešimt trimis procentais (kitą mėnesį jis dvidešimt aštuoniais nukrito). Paskui kauliukai man įsakė nustoti gaminus įprastas skrybėles (jos buvo šeimos produkcija šešiasdešimt septynerius metus) ir gaminti bandomąsias. Mano dizaineriai netverdami džiaugsmu ėjo iš proto. Mūsų pirmoji skrybėlių serija (gal skaitėte apie ją žurnale „Damų apdarai“) buvo didžiulį pasisekimą turėję „valčių sombrerai“. Iš esmės tai kaubojiška skrybėlė. Jos kraštai smailėja iki pat viršaus ir su juo susilygina, o priekyje ir užpakalyje jie atsikišę per dešimtį centimetrų.

Nors mūsų pelnas sumažėjo penkiolika procentų, realizacijos mastai išaugo dvidešimčia, o mane nustojo pjauti nuobodulys. Antras mūsų sukurtas gaminys buvo ir vyrams, ir moterims tinkama skrybėlė nuo lietaus, panaši į kukluksklanininko gobtuvą ir pagaminta iš ryškių spalvų plastiko. Perka jas labai prastai (išskyrus šalies pietus), bet visi mes, Fedelio bendrovės savininkai ir darbuotojai, manome, kad ji nuostabi. Šiuo metu pelno nebegauname, tik patiriame nuostolius, bet Kauliuko valia bus įvykdyta.

Paskui Kauliukas pareikalavo, kad nustotume gaminę daugiausia pelno mums duodavusias brangias skrybėles prasčiokams. Mūsų mažmenininkai pasibaisėjo, bet šis trečias eksperimentinis gaminys mus taip sudomino (pasak dizainerio, svarbiausią sprendimą dėl jo padarė Kauliukas), kad mums buvo nė motais. „Sklindis“ ar „nimbas“ (kol kas dar nepaklausėme Kauliuko nuomonės) yra disko pavidalo galvos apdangalas, primenantis anglų profesorių kepures, bet gaminamas įvairiausių spalvų ir formų (nors dažniausiai elipsės ar apskritimo), panaudojant skirtingas medžiagas. Mūsų mažmeninės prekybos taškai nusiteikę labai skeptiškai, bet po didžiulio „valčių sombrerų“ pasisekimo užsakė tiek daug, kad mes jau vėluojame keletą mėnesių jas pristatyti.

Mes įlindome giliai į skolas, bet mūsų geriausi dizaineriai ir vyriausieji administracijos darbuotojai savanoriškai sutiko gauti perpus mažesnį atlyginimą su sąlyga, kad pasidalys dalį pelno už mūsų „nimbus“, taigi mes nebankrutuosime. Praėjusią savaitę Kauliukas liepė vienam mūsų dizaineriui sukurti skrybėlę, dengiančią visą kūną. Nors kai kuriems iš mūsų kilo abejonių, jis entuziastingai kibo į darbą.

Siaubas ima pagalvojus, kad daugybę metų modeliavau ir pardavinėjau vis tas pačias skrybėles! Prašom atsiųsti visas savo publikacijas. Ačiū Jums už pagalbą.

Nuoširdžiai Jūsų —

Džozefas Fedelis,

„Fedelio skrybėlių“ prezidentas

Kolambusas, Ohajo valstija

Aštuoniasdešimt aštuntas skyrius

Profesorius Boglsas iš EVAAC

Brangusis Lukai,

esu racionalus, linijinis, verbalinis, diskursyvus literatas, ir net ankstesni tavo absurdai tik minimaliai parengė mane šokui, kurį patyriau pirmąją savaitę Ketskilo EVAA centre. Paklusniai išliejau pyktį, vaidinau Hamletą, apsimečiau esąs kvailys, vaidinau įsiutintą tigrą; aš net kraipiau nemenkas savo šlaunis, kai Kauliukas bandė paversti mane moterimi. Vis dėlto dariau visa tai skyrium; atlikdamas vaidmenis aš stengiausi aktyviai nesąveikauti su kitais žmonėmis. Kai kiti bandydavo primesti man tariamas savo tapatybes, darydavausi ciniškas viduje, kad ir ką ne itin nuoširdžiai būčiau daręs išoriškai.

Viena pusamžė moteris baisiai kibo prie manęs, kad ją suviliočiau, ir Kauliukas liepė man atsiliepti palankiai. Aš seilėjausi padėjęs galvą jai ant kaklo, maigiau milžinišką krūtinę, bet jaučiausi visiškai abejingas. Mano falas liko susitraukęs. Po penkių minučių ji įpykusi nuskuodė pas kažką kitą.

Akys man atsivėrė penktą dieną kūrybos kambaryje. Kauliukas išrinko man užduotį parašyti keturis puslapius nauja kalba, stengiantis vartoti kuo daugiau žodžių iš žinomų žodynų, bet sujungiant juos nauja gramatika, sintakse ir tartimi. Privalėjau bandyti išreikšti tikrus jausmus. Sėdėjau valandą, bet išėjo tik kažkokios sapalionės. Galop parašiau sakinį: „Manošlamštinis čiurina pingpong poeziją.“

Skambesys man patiko, bet sintaksė buvo pernelyg įprasta.

Tada parašiau antrą: „Nuodintas. Visutnuodintas, iškeptas. Pagalys į.“

Jutau, kad pavyko geriau, bet pasigedau veiksmažodžių. „Netikradėdinis puskiauksis sudramba ant maigio kliauksėdamas kauštuvus prie drujų.“

Nusišypsojau pats sau: jutau esąs arčiau tikslo. „Nesusitropėjęs džeržgalius vakst vakst užvarvolina puskiauksiui, ir tas nurioglina. Užmasiniau saldalainių. Nedeusi nė vieno, — rapeiškė daumiežius. Vėl apsidrakinai, — tasakė anas čmaukščiai. Supersnotas laikvys. Sukerktas raupybė.“ Betgi aš privalėjau išreikšti tikrus jausmus. Kaip galėjau tai padaryti nerašydamas absurdiškai aiškiai ir banaliai? Turiu žengti toliau, pamaniau:

„Manasai esmi raukytojas. Raukytojas yra tas, kuris rauko. Žodžiai, žudžiai, žaidžiat... ką man darkyti? Paplamštusi mintis, kemiop ta vergimą su prelama, dūkinys dingo. Jokios vilties laiminti premiją. Šventa Jamira, Dievo murzina... Akkk.“

Perklausintas Atpirkėjau, kur tujai eini?

Pamėnulio paraliau, tu mane taip sumazgiji,

Kad nebeatlaikau. Rasės analumas atšūdino

Iš manęs visas jogas. Maldauju: parodyk man savo gailmerde.

Krutink savo smegenis, naudinkis savo šprotu, savo vaizdine! Kur tavo rasės analumas? O Jis juk rasiškai analus! (Mąstymo komanda sunaikins mus visus.) Narys, sveikintinas žmogus, yra tas, kuris mėginasi gyvenimu, randa daugybę malonių. Tas, kuris nežindo nieko, yra mažūvaikis. Būk rasiškai analus ir suprask kito psichinę logiką. Svarbiausia — rašyk, prašyk, taršyk, rašik!

Dyvas yra Visatos paralius

(Ansai mirė už mūsų nuo dėmes!)

Dyvas yra Pamėnulio paralius

(Jis siusiusiaurina tai, kas platu ir laisva)

Dyvas padaro iš lanksčiaus kietonišką

(Tam, kuris tūri daug, prideda dar)

Jis išvardija septynias Mirtinas Nuo Dėmes.

Už savo nusiėjimus turim atgailauti

(Mylista, sako Ansai, yra viskis)

Dyvas taip mylavo pamėnulį, kad atidavė savo vieno tūrio sūnų, idant tie, kurie tiksi, jogei jis mirė už jų nuo dėmes, am žinai galėtų smilkti pragare.

Ak, Lukai, aš be perstojo rašiau pustrečios valandos visas tas šlovingas beprasmybes ir prasmybes taip persimaišiusias, kad mano absolventams prireiks dešimtmečių viskam iššifruoti. Koks gražus tekstas! Pasijutau taip gerai, kad vos tik kita stora blondinė išpūtė savo papus Boglsui, bemat buvo išerekcinta. Brangus Lukai, tu esi visiškas beprotis, o aš esu tavo ištikimas kauliukštalas.

Nuoširdumiausiai —

Goblsas

Aštuoniasdešimt devintas skyrius

[Niujorko policijos inspektorius Natanielis Patas klausinėja daktarą Lucijų Rainhartą dėl pono Franklino Delano Osteiflado nelemto sąstingio.]

— Malonu vėl jus matyti, inspektoriau Patai, — tarė daktaras Rainhartas. — Kaip laikotės?

— Gerai, ačiū... Sėskitės, Rainhartai.

— Ačiū. Turite naują sofą.

— Žinot, kodėl jus išsikviečiau?

— Ne, deja, nežinau. Paspruko daugiau psichikos ligonių?

— Ar pažįstate tokį Franką Osterfladą?

— Taip, pažįstu. Jis buvo...

— Kada paskutinį kartą jį matėte?

Daktaras Rainhartas išsitraukė kauliuką, pakratė jį tarp delnų, pasilenkė į priekį ir parideno ant inspektoriaus rašomojo stalo. Pamatęs rezultatą tarė:

— Maždaug prieš savaitę.

Inspektoriaus Pato akys vos pastebimai sužvilgo.

— Jūs... matėte... jį... prieš savaitę.

— Taip, maždaug. Kodėl klausiate? Ką Frankas krečia pastaruoju metu? Tikiuosi, nieko rimta?

— Prašom papasakoti apie savo susitikimą su juo.

— Mmmmm. Prisimenu, kad visai atsitiktinai susitikau su juo gatvėje netoli jo namų. Mudu nusprendėme kartu pavakarieniauti.

— Pasakokit toliau.

— Po vakarienės jis pasiūlė aplankyti jo draugę Harleme. Taigi nuvažiavome pas ją.

— Pasakokit toliau.

— Praleidau porą valandų su Osterfladu ir jo drauge, paskui išėjau.

— Kas įvyko tos draugės bute?

— Mes žiūrėjome televizorių. Na, Osterfladas dar suartėjo su mergina lytiškai, paskui aš suartėjau su ja lytiškai. Galima sakyti, įvyko bendra sesija.

— Ar Osterfladas išėjo kartu su jumis?

— Ne. Aš išėjau vienas.

— Ką jis darė jums išeinant?

— Miegojo svetainėje ant kilimo.

— Kokie buvo Osterflado santykiai su ta mergina?

— Sakyčiau, iš esmės mazochistiniai. Nors būta ir sadizmo elementų.

— Ar jums susidarė įspūdis, kad merginai jis patinka?

— Man susidarė įspūdis, kad jai malonu su juo bendrauti.

— Sakote, Osterfladas miegojo jums išeinant?

— Taip.

— Jis buvo girtas?

— Ko gero.

— Ar jo sveikata buvo gera?

— Mmmm. Ne. Jis turėjo antsvorį, be to, tą vakarą per daug valgė. Jam buvo sutrikęs virškinimas. Jis bandė išpirkti už kažką kaltę ir nusivarė nuo koto.

Inspektorius Patas šaltai spoksojo į daktarą Rainhartą, paskui staiga paklausė:

— Kas tą vakarą pilstė visiems gėrimus?

— Aaaa... gėrimus.

— Taip, gėrimus.

Daktaras Rainhartas antrą kartą parideno kauliuką ant stalo ir nusišypsojo.

— Gėrimus pilstė ponas Osterfladas.

— Osterfladas?!

— Pastebėjau, kad kelis kartus mano škotiškas viskis buvo nedraugiškai atmieštas vandeniu, bet šiaip aptarnavimas buvo geras.

Bespoksant į daktarą Rainhartą inspektoriaus Pato veidas ir akys tapo itin šalti.

— Ar kauliukas tą vakarą liepė jums nužudyti Osterfladą?

— Abejoju. Bet klausimas įdomus. Pasižiūrėkime.

Daktaras Rainhartas mestelėjo kauliuką trečią kartą, paskui žvaliai dirstelėjo į savo tardytoją.

— Ne.

— Aišku. Kaip suprantu, tai tiesa, — nusišaipė inspektorius Patas.

— Kauliukas man liepė taip sakyti.

Vyrai pažiūrėjo vienas į kitą, tada inspektorius sučiaupęs lūpas paspaudė mygtuką savo stalo krašte ir liepė tarpduryje pasirodžiusiam detektyvui „ją atvesti“.

Įėjo Džiną, kukliai apsirengusi kelius siekiančiu sijonėliu, stora palaidinuke ir prastai gulinčiu švarku.

— Čia šitas žmogus, — tarė ji.

— Sėskis, — paragino inspektorius.

— Čia jis.

— Sveika, Džiną, — tarė daktaras Rainhartas.

— Jis prisipažįsta. Matai — jis prisipažįsta.

— Sėskis, Džiną, — tarė detektyvas.

— Tau aš panelė Potreli, faro išpera.

— Prašom trumpai pakartoti savo pasakojimą apie tai, kaip praėjo vakaras su Osterfladu, — tarė inspektorius.

— Šitas vyrukas ir Frankas atėjo į mano butą, ir aš su abiem pasibarškinau. Gėrimus pilstė šitas vyrukas. Osterfladas ėmė elgtis, lyg būtų prisirijęs kvaišalų ar vaistų, apsnūdo, ir šitas vyrukas jį išsitempė.

— Ką jūs pasakysite, daktare Rainhartai? — šaltai paklausė inspektorius Patas.

— Mudu su ponu Osterfladu apsilankėme pas panelę Potreli, ketindami pabendrauti. Frankas kelis kartus pripylė mums išgerti, kol žiūrėjome televizorių ir lytiškai santykiavome. Man išeinant Frankas gulėjo ant grindų su palaiminga šypsena veide. Beje, kur mano bičiulis Frankas?

— Jis mirė, kad tave kur galas, — atsakė Džiną.

— Užsičiaupk, — riktelėjo inspektorius, paskui ramiai dėstė: — Franko Osterflado lavonas buvo aptiktas lapkričio 15 dieną Ist upėje po Traiboro tiltu. Skrodimas parodė, kad jis mirė prieš maždaug dvi dienas. Jis buvo nunuodytas strichninu.

Inspektorius pažvelgė į Rainhartą.

— Jūs arba Džiną — vienas iš judviejų — paskutinis matėte Osterfladą gyvą.

— Gal jis vidurnaktį nuėjo maudytis į Ist upę ir netyčia gurkštelėjo vandens, — spėjo daktaras Rainhartas.

— Strichnino kiekis Ist upėje, — rimtai pareiškė inspektorius Patas, — neviršija leidžiamų normų.

— Tada man įdomu, kas jam atsitiko, — tarė daktaras Rainhartas.

— Strichnino pėdsakų buvo rasta ant lentynėlės virš Džinos gėrimų spintelės ir ant kilimo priešais televizorių.

— Kaip įdomu.

— Gėrimus pilstei tu! — suspigo Džiną.

— Aš? Ne, anot mano pasakojimo, juos pilstė Osterfladas.

Daktaras Rainhartas susiraukė bandydamas susikaupti.

— Galbūt kauliukams nusprendus jis nutarė nusižudyti ir šitaip atpirkti savo nuodėmes. Jam buvo būdingi tam tikri mazochistiniai polinkiai.

— Gėrimus pilstei tu ir išėjai kartu su juo, — vėl suspigo Džiną.

— Anot mano pasakojimo, buvo ne taip, panele Potreli. Anot mano pasakojimo, aš išėjau pirmas, o jis išėjo vėliau.

— A, — tarė ji. — Tu esi melagis.

— Tiesiog sakykime, kad mūsų pasakojimai skiriasi. Todėl inspektorius glumsta ir nesmagiai jaučiasi.

— Jau keturi liudytojai teigia matę, kad jūs išėjote su Osterfladu, Rainhartai, — įsiterpė detektyvas.

— Aaaa — keturi. Tai rodo, kad esi iniciatyvi, Džiną. Būtų apmaudu, jei tie liudytojai nueitų perniek.

Daktaras Rainhartas paėmė kauliuką nuo stalo ir parideno jį ant sofos sau prie šlaunies.

— Aš išėjau su Osterfladu, inspektoriau.

— Kur jūs nuėjote?

— Kur mes nuėjome, Džiną?

— Jūs sėdot į taksi...

— Užsičiaupk! Vesk ją iš čia.

Detektyvas išvedė Džiną iš kambario.

— Manau, mes sėdome į taksi. Aš išlipau prie Leksingtono prospekto metro stoties 125-ojoje gatvėje. Man reikėjo nusilengvinti. Osterfladas nuvažiavo toliau. Jis buvo girtutėlis, tad mane šiek tiek graužė sąžinė, kad palieku jį vieną su įtartinai linksmu taksistu, bet aš pats buvau girtas. Pisuarą radau prie...

— Kodėl iš pradžių mums melavote?

— Kas jums sakė, kad iš pradžių melavau?

— Dabar jūs pasakojate kitaip.

— Tik smulkmenas.

— Džinos liudytojai demaskavo jūsų melą.

— Liaukitės, inspektoriau. Jūs puikiai žinote, kad tie keturi jos liudytojai, švelniai tariant, patikimi net mažiau negu kauliukai.

— Užsičiaupkit!

— Be to, Kauliukas man liepė pasakoti kitaip.

— Verčiau paprašykit kauliuko patarti dar kartą, — žaibuodamas akimis į daktarą Rainhartą tarė inspektorius. — Nė vienas Niujorko taksistas neprisimena vežęs iš Harlemo du stambius baltaodžius vyrus tą vakarą ar kokį kitą vakarą per pastaruosius penkerius metus. Kaip gydytojas, turėjote pamatyti, kad jis apsinuodijęs strichninu — tie požymiai skirtingi negu paprasto girtumo. Mes žinom, kad Džiną ir tie keturi jos liudytojai meluoja. Mes žinom, kad jūs meluojat. Mes puikiai žinom, kad Osterfladas buvo nužudytas Džinos bute ir iš ten neišėjo gyvas.

Inspektorius Patas ir daktaras Rainhartas įsmeigė akis vienas į kitą.

— Oho! — po kurio laiko tarstelėjo daktaras Rainhartas. Nesikeldamas nuo sofos jis palinko į priekį ir išpūtęs akis susidomėjęs, dėmesingas paklausė: — Kas jį nužudė?

Devyniasdešimtas skyrius

Gerbiamas daktare,

Kauliukas man liepė jums parašyti. Nesugalvoju ką.

Telaimina Jus Kauliukas

Fredas Vidmaleris

Porksnautas, Teksaso valstija

Devyniasdešimt pirmas skyrius

Praėjus savaitei po mano pokalbio su inspektoriumi Patu, jis visiems besidomintiesiems pranešė, kad nauji (neatskleistini) įrodymai nenuginčijamai patvirtino, kad, galimas daiktas, Osterfladas tikriausiai nusižudė. Na, o draugams ir informatoriams jis slapčia pranešė, kad akivaizdu, jog jis negali apkaltinti nusikaltimu Džinos ar manęs. Džiną nebūtų šitaip apgalvotai žudžiusi Osterflado savo pačios bute kito baltaodžio akivaizdoje, o strichninas, pažymėjo jis, nėra įprastas „užguitų Harlemo kekšių“ žudymo įrankis. Ir dar: nors keturi jos liudytojai akivaizdžiai meluoja, jie vis dėlto sukeltų tam tikrų abejonių kai kuriems radikaliai liberalių pažiūrų prisiekusiesiems.

Daktarą Rainhartą būtų neįmanoma pripažinti kaltu, nes jokie prisiekusieji, nei radikalūs liberalai, nei amerikiečiai šimtu dešimčia procentų, negalėtų suprasti Rainharto nusikaltimo motyvų. Inspektorius prisipažino abejojąs, ar pats juos supranta. „Jis tai padarė todėl, kad taip liepė kauliukai“, — pareikštų apygardos prokuroras, gynėjai pradėtų kvatoti pirmieji, o jų pavyzdžiu pasektų visa teismo salė. Pasaulis mainėsi taip greitai, kad joks tipiškas prisiekusysis, kad ir koks amerikietiškas, nespėjo prisitaikyti. Negana to, net inspektorius Patas buvo bepradedąs abejoti, ar Osterfladą nužudė Rainhartas: nors jis tikrai galėjo nužudyti žmogų, jei Kauliukas būtų jam paliepęs, tikrai nebūtų to padaręs taip paleistuviškai, padrikai, netvarkingai, neestetiškai ir nekompetentingai.

Šiaip ar taip, inspektorius Patas išsikvietė mane į paskutinę akistatą ir ilgą paskaitą baigė tokiais skambiais žodžiais:

— Ateis diena, Rainhartai, kai teisingumas tave prirems prie sienos. Vieną gražią dieną furijos atsigręš prieš tave. Vieną gražią dieną nuodėmės, kurias darai prisidengdamas savo kauliukų žaidimais, išlįs į dienos šviesą. Vieną gražią dieną sužinosi, kad net Jungtinėse Valstijose nusikalsti neapsimoka.

— Neabejoju, kad jūs teisus, — atsakiau jam, kai išeidamas spaudžiau ranką. — Bet ko skubėti?

Taigi mano kauliukiškas gyvenimas tęsėsi. Daviau Kauliukui vieną tikimybę iš šešių, kad padarysiu visa, ką galiu, idant Osterfladas prisikeltų iš mirusiųjų, bet šis variantas pralošė kitam tos pačios tikimybės: kad tris dienas gedėsiu Franko ir ta proga sugalvosiu keletą maldų ir didaktinių alegorijų.

1971 metų sausio pirmąją surengiau trečią lemtingąją dieną norėdamas nuspręsti ilgalaikį vaidmenį tiems metams. Leidau Kauliukui pasirinkti iš šių variantų: 1) kad tais metais vesiu Lindą Reikman, Terę Treisę, panelę Reingold ar atsitiktinai išrinktą moterį (jutau, kad jei negaliu pabandyti kauliukų santuokos su kuo nors, mažosios šeimos institucijai gali kilti pavojus); 2) kad metus atsisakysiu kauliukų ir imsiuosi visiškai naujos profesijos (tą jau nebebauginantį variantą pakišo tądien mano perskaitytas Fuidžio Arišio straipsnis „Kauliuko nykimas“); 3) kad „pradėsiu revoliucinę veiklą prieš išponėjusius šio pasaulio mulkius. Mano tikslas — demaskuoti veidmainystę ir neteisingumą, gėdinti neteisiuosius, pažadinti ir uždegti engiamuosius bei apskritai kariauti nesibaigiantį karą prieš nusikaltimus. Šitaip iš pagrindų suknežinsiu visuomenę, kaip bandau suknežinti visuomenę savyje“ (prieš mėnesį ar du buvau skaitęs, kad Erikas Kanonas ir Artūras Džonsas įkūrė revoliucinę grupuotę; tai prisiminęs tądien pasijutau didvyriu: nebuvau įsitikinęs, ar mano žodžiai reiškia, kad taip ir padarysiu, bet girdėdamas jų skambesį išdidžiai sėdėjau ant svetainės kilimo rengdamasis ridenti kauliukus); 4) kad ištisus metus rašysiu knygas, straipsnius, romanus ir apsakymus apie viską, ką lieps Kauliukas, iš viso ne mažiau kaip dviejų knygų apimties (mane piktino, kaip prastai reklamuojami mūsų kauliukų centrai ir KAULIUKŲ GYVENIMO fondas, tad miglotai vaizdavausi, kaip ateinu į pagalbą); 5) kad tęsiu visokeriopą veiklą propaguodamas kauliukų gyvenseną visame pasaulyje; mano indėlio pobūdį turės nuspręsti Kauliukas (tai daryti norėjau labiausiai: Linda, Džeikas, Fredas ir Lilė — visi priešokiais prisidėdavo prie mūsų kauliukų komandos, kauliukiškai gyvendamas be kitų kauliukžmogių dažnai jautiesi vienišas) ir 6) kad ištisus metus visus variantus siūlysiu ne ilgiau kaip vienai dienai. Tada iš tiesų (cituojant mano ugningą 1971 metų lemtingosios dienos retoriką) „kiekviena išaušusi diena pagimdys ką nors nauja. Kiti neatkreips į tai dėmesio ir susens“. (Pastarasis variantas mane žavėjo, nes ilgalaikės užduotys man visuomet būdavo nuobodokos: jos daro mane pernelyg sistemingą — nesvarbu, kad sistema yra Kauliuko padiktuota.)

Bet Kauliukas, norėdamas mane išmėginti, atsivertė keturake: „ištisus metus rašysiu įvairius dalykus“. Du kiti kauliukų sprendimai netrukus patikslino, kad tais metais turiu baigti „lygiai 200 000 žodžių autobiografiją“ (taigi šitai kvailystei gaišau savo dienas didžiąją dalį metų) ir kad rašysiu kitus Kauliuko paskirtus veikalus, kai derės (kitaip sakant, kai Kauliukas ir aš būsime tam nusiteikę).

Žinia, rašyti kiaurą dieną negali, tad aš ir toliau dažniau ar rečiau susitikinėdavau su draugais, kartkartėmis dirbdavau kauliukų centruose ir su kauliukų grupėmis, retsykiais skaitydavau paskaitas, vaidindavau naujus vaidmenis, kartkartėmis atlikinėjau kauliukų pratimus ir apskritai gyvenau labai malonų pasikartojantį nuosekliai nenuoseklų atsitiktinį sporadišką nenuspėjamą kauliukų gyvenimą.

Tuomet, aišku, įsikišo Šansas.

Devyniasdešimt antras skyrius

MŪSŲ LAIKŲ RELIGIJA

pristato

[Kamera iš lėto pritraukia po vieną iš penkių žmonių, sėdinčių ant neaukštos scenos priešais maždaug penkiasdešimt žiūrovų.]

Kunigas Džonas Volfas, Fordhamo universiteto teologijos docentas; rabinas Elis Fišmanas, Ekumeninio centro kovai už vieningesnę visuomenę pirmininkas; daktaras Eliotas Dartas, Prinstono universiteto psichologijos profesorius ir garsus ateistas, ir daktaras Lucijus Rainhartas, psichiatras ir prieštaringas Kauliuko religijos pagrindėjas.

— Sveiki atvykę į dar vieną tiesioginę, laisvą, nemokamą, spontanišką ir nė kiek nerepetuotą mūsų laidų ciklo apie mūsų laikų religiją diskusiją. Mūsų tema šiandien:

AR KAULIUKO RELIGIJA YRA ATSAKOMYBĖS VENGIMAS?

[Kamera rodo ponią Viplton.]

— Šios dienos laidai vadovaus ponia Sloun Viplton, buvusi kino ir televizijos aktorė, garsaus finansininko ir populiaraus diduomenės žmogaus Grego Vipltono žmona ir keturių mielų vaikų motina. Be to, ponia Viplton yra Pirmosios presbiterijonų bažnyčios Religinio pakantumo komiteto pirmininkė. Prašom, ponia Viplton.

Ji bemat nusišypso ir entuziastingai ima kalbėti.

— Ačiū. Labas vakaras, ponios ir ponai. Mums šiandien pasisekė, nes turime labai įdomią diskusijos temą: Kauliuko religija. Neabejoju, jūs visi norėjote daugiau apie ją sužinoti. Be to, diskusijoje dalyvaus labai solidūs svečiai. Daktaras Rainhartas [kamera stabteli ties daktaru Rainhartu. Apsirengęs vien juodai — storu megztiniu aukšta atlenkiama apykakle ir kostiumu — jis šiek tiek panėši į dvasininką. Per visą diskusiją jis kramsnoja didelės pypkės kandiklį, bet taip jos ir neuždega] yra viena prieštaringiausių praėjusių metų asmenybių. Jo straipsniai ir knygos apie kauliukų teoriją ir terapiją papiktino psichiatrijos pasaulį, o jo „Kauliuko knygos“ ištraukų skaitymai papiktino religijos pasaulį. Amerikos praktikuojančių psichiatrų asociacija oficialiai jį pasmerkė. Vis dėlto daktaras Rainhartas ir jo religija suburia nemažai žmonių, ir kai kurie jų nėra psichiatrijos ligoninių pacientai. Pernai daktaras Rainhartas ir jo sekėjai pradėjo steigti kauliukų centrus, pavadintus eksperimentų su visiškai atsitiktine aplinka centrais, ir tūkstančiai žmonių juose apsilankė. Kai kurie teigia patyrę stiprių religinių pojūčių, kitiems visiškai pakriko psichika. Kad ir kaip skiriasi nuomonės, visi sutaria, kad daktaras Rainhartas yra labai prieštaringa asmenybė.

Daktare Rainhartai, norėčiau pradėti mūsų diskusiją užduodama jums pagrindinį šios dienos klausimą, o paskui paprašysiu kiekvieno iš mūsų svečių pakomentuoti tą patį dalyką: „Ar Kauliuko religija yra atsakomybės vengimas?“

— Žinoma, — atsako daktaras Rainhartas patenkintas kramsnodamas savo pypkę ir užsičiaupia. Ponia V. iš pradžių žiūri į jį tikėdamasi išgirsti daugiau, paskui ima nervintis.

— Kodėl tai atsakomybės vengimas?

— Dėl trijų priežasčių.

R. vėl be žodžių kramto savo pypkę, ramus ir patenkintas.

— Dėl kokių trijų priežasčių?

R. palenkia galvą, ir kamera parodo, kaip jis kažką trina tarp delnų, paskui meta ant staliuko priešais save kauliuką; atsiverčia šešakė. Kai kamera stambiu planu parodo jo veidą, žiūrovai mato, kad R. tiesiai iš ekrano žvelgia į juos. Geraširdiškai švytėdamas jis spokso į žiūrovus ir nedrebančia ranka laiko nerūkstančią pypkę. Praeina penkios sekundės, dešimt. Penkiolika.

— Daktare Rainhartai? — pasigirsta ekrane nerodomos moters balsas. Kamera nukrypsta į surimtėjusią ponią V., paskui vėl į R. Tada į susiraukusią ponią V., dar kartą į R., pučiantį bedūmį orą iš pražiotos burnos. Tuomet operatorius dvejodamas parodo kunigą Volfą — atrodo, šis įtemptai mąsto, ką pasakyti.

— Rabine Fišmanai, gal jūs norėtumėte pradėti šios dienos diskusiją? — vėl pasigirsta ekrane nerodomos moters balsas.

Rabinas Fišmanas, žemas, tamsaus gymio kokių keturiasdešimties metų vyras, susikaupęs kreipiasi pirma į ponią V., paskui į R.

— Ačiū, ponia Viplton. Visa, ką šiandien pasakė daktaras Rainhartas, man pasirodė be galo įdomu, bet, matyt, jis neužsiminė apie svarbiausia: Kauliuko religija yra žmogaus statuso atsisakymas. Tai atsitiktinumo garbinimas, vadinasi, garbinimas to, kas visuomet buvo žmogaus priešininkas. Žmogus pirmiausia yra didis tuo, kad puoselėja damą ir vienybę, o kauliukų gyvenimas, mano galva, damą ir vienybę griauna. Tai bėgimas nuo žmonių gyvenimo, bet ne į atsitiktinės gamtos gyvenimą, kaip teigia kai kurie daktaro Rainharto kritikai. Ne. Gamta taip pat yra damos ir vienybės puoselėtoja, o Kauliuko religija tam tikra prasme yra griovimo, ardymo ir mirties garbinimas. Tai gyvenimo priešingybė. Man ji yra dar vienas požymis, kad gyvename nesveikais laikais.

[Kamera sklandžiai nukrypsta prie ponios V.]

— Labai įdomi mintis, rabine Fišmanai. Jūs tikrai davėte mums daug peno apmąstymui. Daktare Rainhartai, ar norėtumėte pakomentuoti?

— Žinoma.

R. vėl ramiai spokso į televizijos žiūrovus, geraširdiškai kramtydamas pypkės kandiklį. Praeina penkios sekundės, dešimt, dvylika.

— Kunige Volfai, — pasigirsta šaižus ponios V. balsas.

— Mano eilė?

[Ekrane pasirodo apkūnus raudonžandis, šviesiaplaukis kunigas Volfas. Iš pradžių jis dvejodamas žiūri į ponią V., paskui prokuroro žvilgsniu į kamerą.]

— Kad ir kaip šiandien kraipo uodegą daktaras Rainhartas, Kauliuko religija yra Antikristo garbinimas. Dievo sukurta visata turi moralinių įstatymų, ėėė moralinę tvarką. Laisvos valios atsisakymas ir jos pakeitimas kauliukų sprendimais yra baisiausias ir sunkiausias nusikaltimas ėėė Dievui, kokį tik galiu įsivaizduoti. Tai tolygu pasiduoti nuodėmei ir nepakelti kumščio. Tai ėėė bailio elgesys.

Atsakomybės vengimas — per švelnus posakis. Kauliuko religija yra nusikaltimas ėėė Dievui bei orumui ir didybei žmogaus, sukurto pagal ėėė Dievo atvaizdą. Laisva valia žmogus skiriasi nuo kitų ėėė Dievo padarų. Atsisakyti šios dovanos, ko gero, yra nedovanotina nuodėmė Šventajai Dvasiai. Galbūt daktaras Rainhartas yra išsilavinęs, galbūt jis medicinos daktaras, bet jo vadinamoji ėėė Kauliuko religija yra nuodingiausias, ėėė bjauriausias ir šėtoniškiausias dalykas, apie kurį esu ėėė girdėjęs.

— Ar galėčiau pakomentuoti šį pasisakymą? — pasigirsta fone R. balsas ir pasirodo jo veidas. Bežadis, ramutėlis, jis spokso priešais save, akivaizdžiai nė nesirengdamas ištarti daugiau nė žodžio. Gali pagalvoti, kad kaskart, kai jo veidas pasirodo ekrane, išjungiamas garso kanalas.

Praeina penkios, septynios, aštuonios, dešimt sekundžių.

— Daktare Dartai, — pasigirsta prislopintas moters balsas.

Ekrane pasirodo daktaras Dartas: jaunas, energingas, gražus, nervingas, rimtas, be galo išmintingas, rūkantis cigaretę.

— Daktaro Rainharto pasirodymas šiandien man atrodo ganėtinai juokingas ir jis tik dar kartą patvirtina klinikinį vaizdą, kurį susidariau apie jį skaitydamas jo veikalus ir kalbėdamasis su jį pažįstančiais žmonėmis. Negalime suprasti Kauliuko religijos ir šio savito atsakomybės vengimo būdo, jei nesuprasime jos kūrėjo ir jo sekėjų patologijos. Kaip yra prisipažinęs pats daktaras Rainhartas, iš esmės jis yra šizofrenikas. [Ekrane pasirodo geraširdiškai žvelgiančio į žiūrovus daktaro Rainharto atvaizdas; jis rodomas iki pat kitos daktaro Darto pasisakymo dalies pabaigos.] Matyt, daktaro Rainharto psichikos sutrikimas ir asmenybės skilimas pasiekė tokį lygį, kad jis prarado vienintelę tapatybę ir tapo daugialype asmenybe. Literatūroje gausu šio šizofrenijos tipo aprašymų; nuo klasikinio atvejo jis skiriasi tik tuo, kad, matyt, sugeba persikūnyti į daugybę asmenybių. Kauliukų naudojimas ir nesuprantamų vapalionių pilna Kauliuko religija, sukurta jam pateisinti, maskuoja tą faktą, kad šis vaidmenų kaitaliojimas yra kompulsyvaus pobūdžio. Tokia psichikos sutrikimo ir asmenybės skilimo patologija dažnai pasitaiko mūsų visuomenėje, o nemenkas skaičius žmonių, kuriems daro įtakos Kauliuko religija, rodo, kad žmonės mielai pasitelkia į pagalbą verbalinius elementus jau įvykusiam psichologiniam nuopuoliui paslėpti ir pateisinti. [Ekranuose vėl pasirodo daktaras Dartas.]

Kauliuko religija — ne tiek atsakomybės vengimas, kiek, kaip ir visi tikėjimai, paguoda, ramstis ir netgi, galima sakyti, individo, išpažįstančio religiją, psichikos trūkumų išaukštinimas. Pasyvumas sustabarėjusio katalikų ar judėjų Dievo akivaizdoje yra viena atsakomybės vengimo forma, pasyvumas lankstaus ir nenuspėjamo atsitiktinumo Dievo akivaizdoje — visai kita. Vieną ir antrą galima suprasti tik remiantis individualia ir grupine patologija.

Daktaras Dartas vėl atsisuka į ponią Viplton. Ekrane pasirodo rimtas ir nuoširdus jos veidas.

— Kokius niekus čia paistėt apie sustabarėjusį judėjų Dievą? — pasigirsta ekrane nerodomo rabino Fišmano balsas.

— Aš tik cituoju visuotinai pripažintą psichologijos teoriją, — atsako daktaras Dartas.

— Jeigu keis nors ir yra patologiška, — niūriai vėl žvelgdamas iš ekrano atšauna rabinas Fišmanas, — tai tik tuščias tariamas objektyvumas neurotiškų psichologų, apsimetančių, kad supranta dvasingą žmogų.

— Liaukitės, ponai, — kiek įmanoma žaviau šypsodama įsiterpia ponia Viplton.

— Katalikybė — ne žmogaus trūkumų [pasigirsta kunigo Volfo balsas, paskui ekrane pasirodo ir veidas], o jo dvasios didybės aukštinimas. Tik vabzdiško proto psichologams...

— Ponai...

— Mane sudomino jūsų pastangos gintis, — sako daktaras Dartas.

— Mūsų tema šiandien, — visa švytėdama primena ponia Viplton, — yra Kauliuko religija. Man, pavyzdžiui, maga išgirsti, kaip daktaras Rainhartas gali atremti kaltinimą, kad jo religija yra šizofreniška ir patologiška.

[Ekrane pasirodo daktaras Rainhartas: švytintis, draugiškas, ramutėlis. Praeina penkios sekundės, šešios.]

— Nesuprantu, kodėl jūs tylite, daktare Rainhartai, — pasigirsta ekrane nerodomos ponios Viplton balsas. R. išraiška nesikeičia nė per nago juodymą.

— Tai tipiškas katatonijos ištikto šizofreniko požymis, ponia Viplton, — girdėti daktaro Darto balsas. — Matyt, daktaras Rainhartas gali sukelti sau tokią būseną ir grįžti į normalią bemaž kada tik panorėjęs — itin neįprastas gebėjimas. Nenustebčiau, jei po kelių minučių jis tiek plepės, kad neįstengsite užčiaupti jam burnos.

Daktaras Rainhartas išsitraukia pypkę iš burnos ir visais plaučiais iškvepia švarų orą.

— Jei teisingai jus suprantu, daktare Dartai, — sako ponia V., — jūs teigiate, kad daktaras Rainhartas yra psichikos ligonis, kokius paprastai uždaro į gydymo įstaigas.

— Ne, ne visai taip, — susikaupęs atsako daktaras Dartas. — Suprantate, daktaras Rainhartas yra tartum koks šizofreniškas keistuolis — nors tokio posakio niekas nevartoja. Jo religija leidžia jam daryti tai, ko neįstengia daugelis šizofrenikų: ji pateisina ir suvienija jo skilusią asmenybę. Be Kauliuko religijos jis būtų beviltiškai sapaliojantis maniakas. Ją turėdamas jis gali funkcionuoti — aišku, kaip vientisas šizofreniškas keistuolis — bet vis dėlto funkcionuoti.

— Šitas jo tylėjimas man atrodo beprasmiškas, nemandagus — jis aiškiai vengia atsakomybės, — pareiškia rabinas Fišmanas.

— Jo nuodėmė tokia baisi, kad jis bijo pažvelgti Amerikos liaudžiai į akis, — priduria kunigas Volfas. — Jis niekuo negali atremti Tiesos.

— Daktare Rainhartai, ar norėtumėte atsakyti į šiuos kaltinimus? — klausia ponia Viplton.

[R. ekrane iš lėto išsitraukia pypkę, vis dar spoksodamas į žiūrovus.]

— Taip, — sako jis.

Tyla, trunkanti penkias sekundes, dešimt. Penkiolika.

— Bet kaip?

Žiūrovai antrą kartą pamato, kaip daktaras Rainhartas pasilenkia į priekį, patrina delnus ir išmeta kauliuką ant stalelio šalia nepaliesto puodelio su rudu skysčiu. Kamera pritraukia kauliuką: atsivertusi dviakė. R. išraiška nė truputėlio nepakinta ir jis vėl ima spinduliuoti pasaulio žiūrovams geraširdišką ramybę.

Ima kalbėti rabinas Fišmanas, ir jo veidas pasirodo ekrane.

— Ir toks silpnaprotis žavi tūkstančius? Man tai nesuvokiama. Indijoje žmonės miršta badu, vietnamiečiai patiria baisias kančias, mūsų juodieji broliai vis dar turi pagrindą skųstis savo dalia, o šis žmogus, nepamirškite — daktaras! — sėdi sau, papsi neuždegtą pypkę ir žaidžia su kauliukais. Jis kaip tas Neronas, griežiantis smuikeliu, kai Roma dega.

— Jis ėėė ėėė blogesnis, rabine, — sako kunigas Volfas. — Neronas paskui atstatė Romą. Šis žmogus moka tik griauti.

Kalba daktaras Dartas:

— Nuo visuomenės atitolęs šizofrenikas mato save ir aplinkinius kaip objektus ir bendrauti tesugeba savo fantazijų pasaulyje.

— O mūsų jo fantazijų pasaulyje nėra? — klausia ponia V.

— Mes ten esame. Jis mano, kad valdo mus savo tylėjimu.

— Kaip galim jam sukliudyti?

— Tylėdami.

— Aaa.

Kalba rabinas Fišmanas:

— Gal mums reikėtų pasikalbėti apie ką nors kita, ponia Viplton. Man labai nemalonu žiūrėti, kaip kažkoks pamišėlis gadina jūsų nuostabią laidą.

[Ekrane pasirodo ir nebepranyksta daktaro Rainharto veidas; jo akys ir pypkė lieka nukreiptos į žiūrovus per visą kitą laidos epizodą.]

— Ačiū, rabine Fišmanai, jūs labai rūpestingas. Vis dėlto aš manau, kad turime pabandyti išnagrinėti daktaro Rainharto religiją — laidos rėmėjai už tai sumokėjo.

— Atkreipkite dėmesį: jo veido raumenys netrūkčioja. [Daktaras D.]

— Ką tai reiškia? [Rabinas F.]

— Jis nesinervina.

— Aaa.

— Dabar norėčiau atsakyti į jūsų antrą klausimą, ponia Viplton. [Kunigas V.]

— Ėė — kokį?

— Jūs ketinote pateikti tokį antrą klausimą: „Ką gi, gal mums reikėtų pasikalbėti apie tai, kodėl Kauliuko religija vilioja kai kuriuos žmones.“

— A, taip.

— Ar galiu dabar pateikti savo atsakymą?

— Taip, prašom. Dėstykit.

Prokuroriškas kunigo Volfo balsas bamba iš to paties ekrano, iš kurio žvelgia daktaras Rainhartas.

— Nelabasis visada viliojo žmogų prisidengęs patraukliais akiai pavidalais, ėėė duona ir žaidimais, ėėė ir pažadais, kurių jis negali tesėti ėėė. Manau...

— Argi nebūtų įdomu, jei jis amžinai toks ir liktų? — pertraukia jį rabino Fišmano balsas.

— Atsiprašau, bet aš kalbėjau. [Kunigas Volfas.]

— Neliks, — patikina daktaras Dartas. — Jei žmogus chroniškos katatonijos būklės, jis atrodo labiau įsitempęs, bet ne toks budrus. Rainhartas akivaizdžiai tik apsimetinėja.

— Kaip toks avigalvis gali dominti žmones? — negali suprasti rabinas Fišmanas.

— Tikiuosi, jis ne visą laiką toks? — klausia ponia Viplton.

Kunigas Volfas atsako:

— Prieš mums išeinant į eterį jis visai maloniai kalbėjosi su manim, bet manęs neapmulkino. Supratau, kad tai tik klasta.

— Daktare Dartai, gal norėtumėte paaiškinti, kodėl Kauliuko religija traukia sekėjus? — sako ponia Viplton.

— Žiūrėkit, jis vėl iškvepia orą, — atkreipia dėmesį rabinas Fišmanas.

— Nekreipkit į jį dėmesio, — siūlo daktaras Dartas. — Jam to tik ir reikia.

Kunigas Volfas pareiškia:

— Ponia Viplton, turiu priminti, kad jūs prašėte manęs pirmo atsakyti į tą klausimą ir kad nespėjus baigti mane nemandagiai pertraukė daktaras Dartas.

[Tyla. Ekrane dabar pasirodo ponia Viplton. Išpūtusi akis, prasižiojusi ji sėdėdama žiūri į dešinę.]

— Dieve brangus! — sako ji.

— Jėzusmarija! — pasigirsta ekrane nerodomo diskusijos dalyvio balsas.

[Žiūrovų salėje nuaidi garsus trenksmas, dvi ar trys moterys suspiegia.]

— Kas čia per velniava?!

— SULAIKYKIT JUOS!

[Pokštelėjimas.]

Kamera rodo vis dar prasižiojusią ponią Viplton. Ji stojasi grabinėdama mikrofoną sau prie kaklo. Bandydama šypsotis ji sako:

— Prašyčiau laidos žiūrovų salėje...

— Aaaaaaaaaa, — pasigirsta pratisas klyksmas.

— Užčiaupk jai burną!

[Kamera slenka per žiūrovus salėje ir sustoja ties dviem ginkluotais vyrais, baltuoju ir negru, stovinčiais prie durų salės gale. Vienas įdėmiai dairosi, kitas žaibuoja akimis į žiūrovus. Paskui dėl neaiškių priežasčių ekranuose vėl pasirodo daktaro Rainharto veidas. Jis išsitraukia pypkę iš burnos, išpučia orą, vėl įsikiša kandiklį ir ima jį kramtyti.]

— Ar Bobis kontroliuoja liftus?

— Mes eteryje?

[Barkšt babarkšt.]

— O jeigu jie sučiupo Bobį?

— Sėdėkit! Nesikelkit, antraip mes šaudysim.

— Mes eteryje?

— Eik paklausk Eriko, ar...

[Pokštpokštpokštpokšt.]

— SAUGOKIS!

[Nuaidi daugiau šūvių, Rainhartas dingsta iš ekranų, o vietoj jo pasirodo ginkluotas vyras. Jis griūva susiėmęs už pilvo. Du vyrai iš pistoletų šaudo į kažką už žiūrovų. Vienas jų dejuodamas parkrinta. Kitas nustoja šaudyti, bet toliau įdėmiai dairosi.]

— Mes eteryje? — vėl pasigirsta vyro balsas.

[Geraširdiškas daktaro Rainharto veidas vėl matyti studijos ekrane, tik ne centre, o krašte, nes netyčia rodomas netyčia į jį nukreiptos kameros vaizdas, bet operatorius nuo jos pabėgo ir dabar tyliai sėdi tarp žiūrovų, bandydamas atrodyti natūraliai. Kadangi visi kiti žiūrovai atrodo persigandę, jis krinta į akis kaip nuogalius laidotuvėse.]

— Gerai, Čarli, nukreipk kamerą čia — visa kita padarys mūsų vaikinai valdymo pulto kambaryje.

— Kur Malkolmas? Jis turėjo pristatyti Artūrą.

— Jis... jis...

— A... taip.

— Ponios ir ponai, Artūras X.

Daktaras Rainhartas vis taip pat žvelgia iš ekrano.

— Aš eteryje? — pasigirsta kažkieno balsas.

— Jis eteryje?

Daktaras Rainhartas išpučia orą.

— Kur Erikas?

— Kas, po velnių, jums ten pasidarė?! — kažkas sušunka.

[Ekrane pasirodo sukryžiuotos rabino Fišmano kojos, paskui Artūras X — jis įsitempęs stovi nugara į kamerą ir žiūri į valdymo pulto kambarį.]

— Tu eteryje! — pasigirsta prislopintas šūksmas.

Artūras atsigręžia į kamerą.

— Juodieji broliai ir baltieji šunsnukiai visame pasaulyje...

Aplink jo kaklą apsiveja balta ranka, kyšanti iš pilkos flanelės rankovės; už Artūro veido pasirodo įsitempęs daktaro Darto veidas.

— Ei, tu, mesk pistoletą arba aš nušausiu šitą žmogų, — pasisukęs į dešinę sako daktaras Dartas.

— Ei, tu, valdymo pulto kambaryje! — šaukia Dartas. — Ar girdi?! Mesk ginklą ir išeik pakeltomis rankomis!

Įtampa ima mažėti Artūro veide, ir televizijos žiūrovai pastebi, kad daktaro Darto veidas ima atrodyti, lyg jį kas smaugtų.

Dabar matyti, kad jo kaklą apkabinusi ilga, stambi ranka, įvilkta į juodo švarko rankovę, o šalia daktaro Darto veido pasirodo daktaro Rainharto veidas, vis dar su pypke dantyse ir vis su ta pačia geraširdiška išraiška. Artūras išsivaduoja iš Darto, ir žiūrovai mato, kad daktaras Rainhartas kitoje rankoje laiko pistoletą, įremtą daktarui Dartui į šoną.

— Į ką man dabar šauti? — klausia ekrane nerodomo žmogaus balsas.

— Šauk į mane, — pasigirsta Artūro balsas.

[Objektyvas iš lėto nukrypsta nuo dviejų psichologų, stovinčių besiilsinčių imtynininkų pozomis, pro persigandusius, suglumusius ponios Viplton ir rabino Fišmano veidus, pro tuščią kunigo Volfo kėdę, prie Artūro. Jis vis dar gaudo kvapą, bet įdėmiai ir nuoširdžiai spokso į kamerą.]

— Juodieji šunsnukiai ir baltieji broliai visame pasaulyje... — pradeda Artūras. Jo veide šmėsteli skausminga klausiama mina. Tada jis sako:

— Juodieji broliai ir baltieji šunsnukiai visame pasaulyje, šiandien mes perėmėme į savo rankas šią televizijos laidą, kad pasakytume jums kai kurias tiesas, kurių jie neatskleis jums jokioje laidoje, nebent įremtum jiems į kaktą pistoletą. Juodaodis...

[Artūrą pertraukia baisus sprogimas studijos gale. Riksmai. Vienintelis pykšt.]

— Gaisras!

[Daugiau riksmų, dar keli balsai praneša apie gaisrą. Artūras spokso į dešinę klykdamas: „Kur Erikas?!“]

— Bėgam iš čia! — kažkas sušunka.

Artūras nervingai vėl atsigręžia į kamerą ir ima pasakoti, kaip sunku juodaodžiui baltųjų visuomenėje ir kaip jam sunku perduoti savo nusiskundimus baltiesiems engėjams. Priešais jį sklinda dūmai, o kosulys, kuris ligi šiol pasigirsdavo tik retkarčiais, dabar ekrane girdėti lyg be perstojo tratantis kulkosvaidis.

— Ašarinės dujos! — kažkas suspinga.

— O varge! — suklykia moteris ir ima raudoti.

Pykšt. Pykštpykšt.

Daugiau riksmų.

— Bėkim!

Artūras, nuolatos besidairantis į dešinę ir retkarčiais nutylantis, toliau bando rėžti savo kalbą. Kai tik nutaiko progą, jis nuoširdžiai spokso į kamerą.

— ...tokia klaiki priespauda, kad kiekvienam gyvam juodaodžiui kvėpuojant atrodo, jog jam ant krūtinės stovi dešimt... baltųjų. Mes nebegulėsime pasliki priešais baltas kiaules! Mes nebepaklusime baltojo neteisingumo įstatymams! Mes nebevizginsim uodegos kvailai šypsodamiesi... — saugokis, Rėjau! — Štai ten! — ...ėėė baltiesiems, kad ir kur jie būtų. Mes nusižeminom paskutinį kartą. Joks baltasis... joks baltasis... — Rėjau! Štai ten! [Vyksta susišaudymas, bet ekrane jo nematyti; Artūras susigūžęs, jo veide siaubas sumišęs su neapykanta, bet jis vis tiek bando sakyti kalbą.]

— ...joks baltasis negali atimti iš mūsų teisės būti išgirstiems, mūsų teisės pasakyti, kad MES VIS DAR ESAME, kad jūs ir toliau bandote mus pavergti ir kad MES DAUGIAU NEGULĖSIME PASLIKI PRIEŠ JUS! Aaaa!

Savo kalbos gale „Aaa“ Artūras ištarė negarsiai; kai jis kniūbsčias susmuko ant grindų, ir jo veidas buvo parodytas paskutinį kartą, tą sekmadienį žiūrėjusieji televizorių pamatė jame nebe baimę ar neapykantą, o sąmyšį ir nuostabą. Toliau aidėjo riksmai, dejonės ir šūviai, televizorių ekranuose dūmai ar ašarinės dujos sklido prieš veidą daktarui Rainhartui — jo pypkė lyg amžinai erekcijai pasmerkta varpa vis dar styrojo jam iš dantų, o akyse pasirodė ašaros. Garsas atrodė ramus ir monotoniškas, palyginti su ankstesniu triukšmu, tad šimtai žiūrovų buvo beperjungią kanalus, kai priešais vyrą su pypke pasirodė gražus ilgaplaukis vaikinukas mėlynomis, žvilgančiomis nuo ašarų akimis, vilkintis mėlynais džinsais ir juodais marškiniais atviru kaklu.

Jis kokias penkias sekundes įdėmiai žiūrėjo į kamerą su ramia neapykanta, paskui tik vieną kartą stabtelėjęs, kai ėmė dusti, tyliai pasakė:

— Aš grįšiu. Gal ne kitą sekmadienį, bet vis tiek grįšiu. Žmonės tokiu šlykščių būdu verčiami gyventi kaip gyvuliai, kad nuo to mes visi nuodijamės; vyksta pasaulinis karas tarp tų, kurie gamina ir aptarnauja mus visus laužančią, traiškančią mašiną, ir tų, kurie stengiasi ją sunaikinti. Vyksta pasaulinis karas: kieno jūs pusėje?

Jis išgaruoja iš ekrano ir jame lieka tik pro dūmus neaiškiai matomas verkiančio daktaro Rainharto veidas. Jis atsistoja nuo kėdės ir prieina tris žingsnius arčiau kameros. Objektyvas nebeapima galvos, tad žiūrovai mato vien juodą megztinį ir kostiumą. Jis trumpai pakosti, paskui pasigirsta ramus ir ryžtingas jo balsas:

— Šią laidą jums rodė normalūs, rimti žmonės. Be jų pastangų ji negalėjo įvykti.

Ir juodasis kūnas dingsta. Ekrane lieka vien tuščia kėdė, stalelis su puodeliu neišgerto skysčio, o šalia puodelio — neaiškus baltas taškelis, panašus į supresuotą angelo plunksną.

Devyniasdešimt trečias skyrius

Pradžioje buvo Šansas, ir Šansas buvo pas Dievą, ir Šansas buvo Dievas. Jis nuo pradžių buvo pas Dievą. Šansas padarė visa ką, be jo nebūtų buvę sukurta nieko, kas buvo sukurta. Šanse glūdėjo gyvybė, ir ta gyvybė buvo žmonių šviesa.

Buvo žmogus, siųstas Šanso, ir jo vardas buvo Lukas. Jis pasirodė kaip liudytojas paliudyti Užgaidą, idant visi žmonės per jį įtikėtų. Jisai nebuvo Šansas, bet buvo atsiųstas paliudyti Šansą. Tai buvo tikras Atsitiktinumas, aklai pasirenkantis kiekvieną žmogų, ateinantį į pasaulį. Jis atsidūrė pasaulyje ir jį sukūrė, bet pasaulis jo nepažino. Jis atėjo pas saviškius, bet saviškiai jo nepriėmė. Tačiau tiems, kurie jį priėmė, jisai davė galią tapti Šanso sūnumis, netgi tiems, kurie tiki atsitiktinai, tiems, kurie gimė ne iš kraujo, ne iš kūno valios ir ne iš žmonių valios, bet iš Šanso. Ir Šansas virto kūnu (ir mes regėjome jo šlovę, vienintelio, pradėto Didžiojo Permainingojo Tėvo, šlovę), ir jis gyveno tarp mūsų pilnas sumaišties, melo ir užgaidų.

Iš „Kauliuko knygos“

Devyniasdešimt ketvirtas skyrius

Iš įrašų, kuriuos Mokesčių valdyba, FTB, Žvalgybos ir kontržvalgybos agentūra ir Amerikos praktikuojančių psichiatrų asociacija (APPA) padarė įtaisais, paslėptais bute H. Dž. Viplio, apkvailinto, blausaus proto finansininko, kurio milijonai padėjo Rainhartui įgyvendinti įvairius nesveikus sumanymus, mes tiksliai žinome, kas nutiko Didžiojo televizijos antpuolio popietę ir vakarą. Didelė gautos medžiagos dalis tiesiogiai nesusijusi su desperatiškomis Rainharto pastangomis pasprukti nuo įstatymų sargų, bet trumpa santrauka padės parodyti, kokias nesveikas struktūras ir vertybes kūrė jis ir jo sekėjai.

Viplio svetainėje stovi maloni minkšta karalienės Viktorijos stiliaus sofa, rytietiškas rašomasis stalas su kaimiška kėde iš Prancūzijos, dvi danų modemo stiliaus kėdės, audeklu aptrauktas kariniam jūrų laivynui nebetinkamas plaustas, didžiulis akmuo, o vienoje židinio, kokius statydavosi pirmieji amerikiečiai, pusėje dešimties pėdų plotas padengtas baltu smėliu. Taigi svetainės apstatymo stiliai — nuo ankstyvojo neolito iki to, ką Džeikas Eksternas juokais vadina Fairo salos amžinuoju. Užfiksuota, kaip Viplis teigė, esą viską išrinko Kauliukas — visai galimas daiktas.

KAULIUKŲ GYVENIMO fondo valdytojų kubo susirinkimas turėjo vykti ten po Rainharto pasirodymo televizijos laidoje. Šie susirinkimai vyksta tokiose nenuspėjamose vietose ir tokiu nenuspėjamu laiku, kad per visą laiką pavyko padaryti vos kelių įrašus. Tą popietę susirinkime dalyvavo Viplis, iš esmės konservatyvus žmogus, kuriam įžvalgų kapitalisto protą kažkokiu būdu apnuodijo kauliukžmogių aplinka; ponia Liliana Rainhart, neseniai išlaikiusi egzaminus ir gavusi teisę užsiimti advokato veikla Niujorko valstijoje, nors tariamai rideno kauliuką pasirinkdama atsakymus į kai kuriuos klausimus; daktaras Džeikobas Eksternas, smarkiai susikompromitavęs daugelio Rainharto avantiūrų bendrininkas; pranešama, kad jis elgiasi vis ekscentriškiau ir neatsakingiau (APPA netrukus turi oficialiai jį pasmerkti); Linda Reikman, nenuolatinė Rainharto meilužė ir nepataisoma kekšė; ir Džozefas Fainmanas su žmona Faja, aktyvūs kauliukų teoretikai. Dalyvių skaičius tuose susirinkimuose būna skirtingas, nes, matyt, spręsdami, ar į juos eiti, valdytojai klausia savo kauliukų nuomonės.

Visas šis šešetas susirinko tą dieną Viplio bute prieš 17.00 — valanda po laidos „Mūsų laikų religija“ pabaigos, bet, atrodo, tik ponia Rainhart žiūrėjo laidą, nes ji papasakojo kitiems, kas atsitiko. Paskui vyko ilga diskusija apie galimus Rainharto poelgio padarinius, kartais šlykščiai lengvabūdiška (pvz., Eksternas siūlė paslėpti Rainhartą užkasant į smėlį). Kol panelė Reikman skambino telefonu bandydama išsiaiškinti, kas jam atsitiko, Viplis kelis kartus išreiškė susirūpinimą, kad geram KAULIUKŲ GYVENIMO fondo vardui gali pakenkti Rainharto bendravimas su tokiomis padugnėmis kaip Kanonas ir Džonsas, bet kiti nelabai jį palaikė. Džo Fainmanas pažymėjo, kad nuo tada, kai du žali kauliukai buvo rasti gerai matomoje vietoje prie susprogdinto armijos šaudmenų sandėlio Naujojo Džersio valstijoje, o senatorius Istermanas senate užsipuolė kauliukų centrus ir kauliukžmogius, staiga plūstelėjo nekompetentingų kauliukų gydytojų, siūlančių kvailus ir pavojingus variantus kauliukų mokiniams; jis iškėlė mintį, esą galbūt FTB bandydamas diskredituoti judėjimą infiltruoja savo agentus. Daktaras Eksternas išdėjo šį pavojingą spėjimą į šuns dienas: girdi, kauliukžmogiai gali kuo puikiausiai diskredituoti save be pagalbos iš šalies. Jis dar pasiūlė — galbūt ironiškai — kad KAULIUKŲ GYVENIMO fondas paskelbtų oficialų pareiškimą ir juo atsiribotų nuo kiekvieno negero kauliukžmogių visoje žemėje ir gretimose planetose poelgio — tada nereikėtų vargintis ir skelbti naujo pareiškimo „kas antrą dieną“.

Panelė Reikman ir Fainmanų pora tada išėjo iš buto pamėginti išsiaiškinti televizijos studijoje ir policijoje, kas atsitiko Rainhartui: praėjo beveik dvi valandos nuo laidos pabaigos, bet nebuvo gauta nė menkiausios žinutės nei apie jį, nei iš jo.

Įprasta šiems žmonėms padrika diskusija tęsėsi tarp likusių trijų; daugiausia kalbėjo Viplis. Jis pasiskundė, kad Mokesčių valdyba, teigdama, esą Kauliuko religija neatitinka visuotinai priimto religijos apibrėžimo, bando vėl apmokestinti KAULIUKŲ GYVENIMO fondą, nors anksčiau buvo atleidusi jį nuo mokesčių. Be to, valdybai susidaro įspūdis, kad jų švietimo programos skirtos visuotinai priimtoms žinioms išmesti iš galvos, kad jų mokslo tyrimuose dažnai pasitaiko fiktyvios medžiagos, o kaip įrodymai pateikiami fiktyvūs rezultatai (Eksternas šioje vietoje tarstelėjo: „Ką gi, niekas nėra tobulas“); esą jų pelno nesiekiantys kauliukų centrai negali būti laikomi gydomaisiais tradiciniu požiūriu, nes daug jų sėkmingai išgydytų kauliukų mokinių, kaip jie patys teigia, yra prastai prisitaikę prie visuomenės ir stengiasi jai kenkti. Kai ponia Rainhart ir Eksternas užsiminė, girdi, jiems neįdomu, ką daro Mokesčių valdyba, Viplis priminė, kad atleidus nuo mokesčių jis sutaupydavo tris šimtus tūkstančių dolerių pajamų per metus, ir ši suma sudarė nemenką jo indėlio fondui dalį. Jis pridūrė, kad, pasak naujausios iždo ataskaitos, parengtos patikimo kauliukų sąskaitininko, kuriam kauliukai leido pateikti tikslius skaičiavimus, dėl to, kad fondas ima gerokai mažiau pinigų, negu galėtų, už viešnagę kauliukų centruose, už grupinę terapiją, už vaikų kauliukų žaidimus ir įvairius leidinius, patiriamas šimto tūkstančių dolerių per mėnesį grynasis nuostolis („Taigi, taigi“, — pakomentavo Eksternas).

[Toliau pateikiame pažodinę pokalbio stenogramą (HDžV svet.: 1971 bal. 17, 19.22-19.39)]

— [Viplio balsas] Anksčiau ar vėliau tiesiog privalėsime pradėti gauti didesnes pajamas. Žmonės, nejaugi nesuvokiate, kad kiti verslai visoje šalyje susišluoja neįtikėtinus pelnus iš Kauliukų berniukų ir Kauliukų mergaičių trumparankovių marškinėlių, sportinių uniformų, rankogalių sąsagų, vėrinių, kaklaraiščių smeigtukų, apyrankių, bikinių, auskarų, smeigtukų vystyklams, karolių ir šokoladukų su žaliojo kauliuko simbolika? Kad kauliukų gamintojų realizacijos mastai pernai išaugo keturis kartus?

— Šventa tiesa, — pritarė Džeikas Eksternas. — Maždaug prieš metus pirkau šimtą „Karštųjų žaislų“ akcijų po 2,25 dolerio, o vakar pardaviau po 68,5.

— O kaip mes?! — sušuko Viplis. — Kiti parduoda kauliukų gyvenimo žaidimus keturis kartus brangiau negu mes, o tu, visiškai nesuprasdamas visos kauliukų gyvenimo esmės, sakai man, kad krauniesi milijonus, kai mes savo žaidimus parduodame pigiau už savikainą. Barai ir diskotekos lupa iš klientų po penkis dolerius papildomo mokesčio už kauliukų mergaites, kurios šoka striptizą, kaip liepia Kauliukas, o mūsų kauliukų centrų „Sodoma ir Gomora“ yra beveik nemokama. Visi daro pinigus iš kauliukų, tik ne mes!

— Tokia kauliukų valia, — atsakė Eksternas.

— Mes vis siūlom Kauliukui variantą duoti mums pelno, bet Jis kaskart jį atmeta, — paaiškino ponia Rainhart.

— Bet aš negaliu visą laiką dengti tų nuostolių.

— Niekas tavęs neprašo.

— Bet Kauliukas vis man liepia!

[Girdėti Eksterno ir ponios Rainhart juokas.]

— Kol kas mūsų religija vienintelė pasaulio istorijoje, švaistanti pinigus lyg patrakusi, — tarė Eksternas. — Nežinau kodėl, bet man dėl to gera.

— Klausyk, Vipli, — tarė ponia Rainhart. — Pinigai, galia. Kauliukų berniukų teniso marškinėliai, karoliai iš žalių kauliukų, Kauliuko bažnyčia — visa, ką žmonės daro su kauliukais, — yra nesvarbu. Kauliukiškas gyvenimas tėra mūsų žaidimas daugialypiams žaidimams propaguoti, mūsų teatras daugialypiam teatrui propaguoti. Mes nesistengiame gauti pelno.

— Tu apsimetinėji šventąja, Lile, — papriekaištavo Eksteinas. — Jei mes pradedame didžiuotis savo naujoviškumu, siūlau tuo pasinaudoti ir apiplėšinėti publiką.

— Klausykit, turim kažko griebtis dėl tų Mokesčių valdybos užmačių, antraip aš pasitraukiu, — pagrasino Viplis. — Mes turim nusisamdyti geriausius šalies advokatus, kad pasipriešintume šiam sprendimui — jei reikės, net Aukščiausiajame Teisme.

— Tik pinigus veltui iššvaistysime, Vipli.

— Vis dėlto gedėtų būti naudinga visuomenės informavimo požiūriu, jei šie klausimai būtų nagrinėjami teismuose, — tarė ponia Rainhart. — „Kas yra religija?“ „Kas yra gydomoji vertė?“ „Kas yra švietimas?“ Beveik neabejoju, kad kas kas, o Mokesčių valdyba tikrai nepajėgtų atsakyti į šiuos klausimus.

— Siūlau nusamdyti tave Mokesčių valdybos sprendimui apskųsti, — šyptelėjo Eksternas.

— Mums reikia geriausių advokatų, kokius tik galima gauti už pinigus, — tarė Viplis.

— Mums reikia kauliukų advokato, — patikslino Eksternas. — Niekas kitas nesupras, ką bando ginti.

— Kauliukžmogiai yra nepatikimi, — paprieštaravo Viplis.

[Vėl nuskamba juokas — girdėti ir nervingas Viplio kvatojimas. Pasigirsta telefonspynės skambutis, ir Viplis, matyt, išeina iš kambario atsiliepti.]

— Tikiuosi, Lukui nieko bloga neatsitiko, — tarė ponia Rainhart.

— Lukui niekas negali padaryti nieko bloga, — atsakė Eksternas.

— Hmmm.

— Ką nori sužinoti iš Kauliuko? — paklausė Eksternas.

— Man tik magėjo, kaip turėčiau reaguoti į žinią apie jo mirtį.

— Ką atsakė Kauliukas?

— Džiaugsmingai.

Devyniasdešimt penktas skyrius

Laida buvo įdomi: su reikšmingais pokalbiais, veiksmu, dalyvaujant žiūrovams — žodžiu, gerai apgalvotas kai kurių svarbiausių nūdienos problemų inscenizavimas. Laidos rėmėjas bus patenkintas.

Taip nemąsčiau, kai dusdamas, gaudydamas orą išsvirduliavau pro duris priešais pulto kambarį, pro kurias anksčiau mačiau Eriką velkant Artūro kūną. Koridoriuje pabandžiau vėl kvėpuoti pirmą kartą per penkiolika minučių, bet atrodė, kad akyse, nosyje ir gerklėje teberusena rūpestingai kurstomi laužai. Erikas buvo palinkęs virš Artūro, bet, atsiklaupęs prie jo apžiūrėti žaizdos, pamačiau, kad Artūras negyvas.

— Ant stogo, — stodamasis tyliai tarė Erikas. Tamsios jo akys buvo paplūdusios ašaromis ir, rodės, manęs nemato. Sudvejojau, mečiau žvilgsnį į kauliuką ir pamačiau negalįs sekti paskui jį — turiu ieškoti savojo kelio. Girdėjome gatvėje kaukiančias sirenas.

— Aš lipu žemyn, — atsakiau.

Erikas tirtėjo; atrodė, kad jis stengiasi ryškiai mane pamatyti.

— Ką gi, žaisk savo žaidimus, — atšovė jis. — Labai gaila, kad tau nerūpi pasiekti pergalę.

Jis vėl sutirtėjo.

— Jei norėsi mane rasti, paskambink Piteriui Tomasui į Bruklino aukštumas.

— Gerai, — atsakiau.

— Nesibučiuosime atsisveikindami? — paklausė jis, nusigręžė ir nuskubėjo koridoriumi prie atsarginio išėjimo.

Kai jis pradėjo atidarinėti langą koridoriaus gale, atsiklaupiau prie Artūro dar kartą patikrinti, ar nejuntamas pulsas. Šalia manęs atsidarė durys, policininkas iškreiptu veidu groteskiškai įšoko į koridorių ir paleido tris šūvius; Erikas dingo pro langą ir užsikorė ant metalinių kopėčių.

— Nežudyk! — sušukau stodamasis sustingusiomis kojomis.

Pro duris įlėkė dar vienas policininkas; jie abu įdėmiai nužvelgė mane, paskui pirmasis ėmė atsargiai slinkti koridoriumi vytis Eriko.

— Kas jūs? — paklausė prie manęs likęs pareigūnas.

— Aš esu kunigas Formas iš Šventųjų klajonių katalikų bažnyčios, — išsitraukiau savo nebegaliojantį Amerikos praktikuojančių psichiatrų asociacijos pažymėjimą ir kyštelėjau jam prieš akis.

— Kur jūsų apykaklė? — paklausė jis.

— Kišenėje, — atsakiau ir oriai išsitraukiau baltą kietą dvasininko apykaklę, kurią atsinešiau į pokalbių laidą, bet paskutinę akimirką Kauliukas uždraudė ją užsidėti. Pradėjau segtis ją virš savo juodo megztinio.

— Dinkit iš čia, dvasios tėve, — paliepė jis.

— Tikriausiai laiminu jus.

Šiek tiek baimindamasis grįžau pro jį į pilną dūmų studiją, paskui nė karto neįkvėpdamas nerangiais šuoliais pasileidau prie pagrindinio išėjimo salės gale. Paknopstomis nusigavau iki laiptų aikštelės ir pradėjau svirduliuoti žemyn. Pirmojo laiptatakio apačioje priešingose laiptų pusėse tupėjo du policininkai, išsitraukę pistoletus; trečias laikė tris milžiniškus policijos šunis, ir tie man prisiartinus ėmė aršiai loti. Peržegnojau visus ir pro juos praėjęs pasukau prie kito laiptatakio.

Lipau žemyn, laimindamas prakaituojančius policininkus, skuodžiančius pro mane paskui niekdarius, laimindamas prakaituojančius reporterius, skuodžiančius pro mane paskui didvyrius, laimindamas šąlančius į ožio ragą žmones, besisukiojančius lauke aplink pastatą, apskritai laimindamas visus, kuriuos pasiekė mano palaiminimas, o ypač save, nes man palaiminimo reikėjo labiausiai.

Lauke snigo. Saulė skaisčiai švietė iš vakarų, pūgos galios sniegas sūkuriavo iš pietryčių geldamas kaktą ir skruostus, taigi atrodė, kad laužai mano galvoje dabar rusena vienodai. Šaligatviai buvo prisigrūdę nejudančių žmonių, bukai spoksančių į dūmus, kamuoliais virstančius pro devinto aukšto langus, mirksinčių nuo sniego, akiniais prisidengusių akis nuo spiginančios saulės, besistengiančių negirdėti klaksonų kauksmo, sklindančio iš gatves užkimšusių įstrigusių automobilių, ir galop rodančių pirštais ir aikčiojančių, kai lydimas šautuvų salvės aukštai virš galvų pakilo sraigtasparnis.

Dar viena tipiška balandžio vidurio diena Manhetene.

Devyniasdešimt šeštas skyrius

Lilė glaudėsi prie manęs kokias penkiolika sekundžių; sniegas nuo mano viršugalvio krito į šviesius jos plaukus ir juose painiojosi. Jaučiausi išsekęs. Apsikabinę apsisukome ir nuėjome koridoriumi į svetainę.

— Tu sveikas? — paklausė ji.

— Tikriausiai, — atsakiau, — bet kartais man susidaro įspūdis, kad pasaulis griūva dar greičiau negu aš.

Mums įėjus Viplis atsistojo nuo kėdės ir priėjęs paspaudė ranką.

— Fantastiška laida, Lukai, — pagyrė jis pūsdamas cigaro dūmus man į krūtinę ir raminamai uždedamas ranką ant peties. — Kartais nesuprantu, kaip tau pavyksta.

— Aš nieko neplanavau, — atsakiau. — Nežinojau, kad taip atsitiks. Kai Erikas paprašė manęs kvietimų į laidą, pamaniau, kad jis su savo draugais tapo mano gerbėjais. Veidmainiai!

— Bet tavo įvaizdžio laida nepagerino. Ar apie tai pagalvojai?

— Mmmm.

— Užmuštų yra? — paklausė Lilė stovėdama šalia manęs.

Priėjau prie sofos ir dejuodamas sugriuvau šalia Džeiko. Šis, apsirengęs baltais trumparankoviais marškinėliais ir juodais bermudais, šiltai man nusišypsojo. Jis buvo basas, o plaukai atrodė lyg paskutinį kartą juos prieš du mėnesius būtų kirpusi Edgarina.

— Taip, — atsakiau. — Ar galėčiau ko nors išgerti?

— Žinoma, — atsakė Lilė. — Ko norėtum?

— Karšto šokolado.

— Gražiai atrodai, Lukuti, — geraširdiškai šypsodamas tarė Džeikas. Lilė išėjo į virtuvę.

— Ačiū.

— Mat ta balta apykaklė tau labai tinka. Tave vėl pagavo religinis šišas?

— Šitaip maskuojuosi. Žmonės pasitiki kunigais.

— Aš truputį apsinešęs, — vis dar palaimingai šypsodamas prisipažino Džeikas.

— Bent jau kunigais pasitiki kiek labiau negu kauliukžmogiais.

— Bet ne tiek, kad samprotaučiau ne taip išmintingai kaip visada.

— Sniegas nuo tavęs tirpsta ant mano sofos, — žiūrėdamas į mane iš viršaus tarė Viplis.

— Labai atsiprašau.

Man atsikėlus kažkur sučirškė skambutis, ir Viplis nuskubėjo atsiliepti. Aš nusibraukiau sniegą.

— Policija tave vaikosi dėl tos televizijos laidos? — paklausė Džeikas.

— Manau, kad taip.

— Pagalvok, ar tau nereikėtų pakeisti asmenybės, — tarė jis.

Pažvelgiau į jį, ir jis išsišiepė iki ausų.

— Sniegas nuo tavęs tirpsta ant jo kilimo, — pridūrė jis.

— Oi, atsiprašau, — atsakiau ir nuėjau į koridorių. Ten susitikau grįžtantį Viplį.

— Policininkai jau lipa laiptais, — pranešė jis ramiai.

Išsitraukiau kauliuką.

— Norėčiau pabandyti iš čia ištrūkti ir viską apmąstyti, — pasakiau. — Ar yra koks išėjimas?

— Kas čia darosi? — eidama iš virtuvės paklausė Lilė.

— Gali nulipti atsarginiais laiptais į garažą rūsyje, — tarė Viplis.

— Kas čia darosi? — pakartojo Lilė.

— Ar galiu paimti kokį automobilį?

— Ten stovi mano linkolnas kontinentalis. Paskambinsiu į garažą ir liepsiu sargui parengti jį draugui.

Kažkas garsiai pabeldė į duris koridoriaus gale.

— Tik žiūrėk užrašyk, kiek kilometrų nuvažiuosi, — įspėjo Viplis. — Dėl mokesčių. Laikysiu, kad šios išlaidas buvo fondo reikalams.

— Turiu bėgti, Lile, — pasakiau. — Kai tik nusigausiu ten, kur keliauju — tik dar nežinau kur — tau paskambinsiu.

Nuskubėjau ton pusėn, kur Viplis pirštu parodė esant atsarginį išėjimą. Atsisveikindamas pamerkiau akį Džeikui, jis man. Išėjęs iš buto kiek įmanydamas atsargiau ėmiau slinkti atsarginiais laiptais į rūsį, o ten kaip katė — turiu pripažinti, didžiulė katė — nulėpinau prie durų, vedančių į požeminį garažą. Lėtai, taip lėtai, kad net pajutau jaudulį, kokį tokiomis akimirkomis tikriausiai jusdavo Džeimsas Bondas, besimėgaujantis savo paties sumanumu, atidariau duris ir pažvelgiau į ryškiai apšviestą garažą. Atrodė, kad jame nėra nė gyvos dvasios — išskyrus netvarkingai apsirengusį sargą, sudribusį ant kėdės, atloštos į sieną prie vartų.

Sugaišau vos penkias minutes, kol iš dvylikos linkolnų kontinentalių nustačiau, kuris Viplio: galop išprotavau, kad turi būti tas, kuris stovi prie vartų, paruoštas išvažiuoti. Dar kartą patikrinau numerius, šalta, abejinga mina atidariau priekines dureles ir grakščiai atsisėdau ant vairuotojo sėdynės.

Priekyje ant keleivio sėdynės jau sėdėjo trisdešimtmetis ar kiek vyresnis gražaus, rimto veido vyras.

— Atleiskite, kad jums kliudau, — tarė jis.

— Nieko baisaus, — atsakiau. — Aš tik atėjau į rūsį įkvėpti gryno oro.

— Aš esu Džonas Holkomas iš Federalinių tyrimų biuro, — prisistatė jis. Įkišo ranką į kostiumo švarko kišenę, paskui palinko prie manęs ir parodė kortelę, panašią į mano APPA pažymėjimą.

— Kur jūs taip ilgai užtrukot? — paklausiau žiūrėdamas į jį agresyviai primerktomis akimis.

Jis įsikišo kortelę atgal į švarko kišenę, atsilošė ant sėdynės ir rimtai pažvelgė man į akis.

— Tam tikromis priemonėmis sužinoję, kad esate pas Viplį, turėjome nuspręsti, ką su jumis daryti.

— Aaaa, — atsakiau.

— O Manhetene šiandien keli kamščiai, — jis šyptelėjo man lyg gabus mokinys, pasakodamas, ką išmoko per pamoką. — Jūs esate Lucijus Rainhartas, — užbaigė jis.

— Tai tiesa, dažnai juo būnu, — atsakiau. — Kuo galiu jums padėti?

Atsilošiau į galvos atramą ir bandžiau apsimesti esąs ramutėlis, bet dilbiu netyčia nuspaudžiau klaksoną.

Žydros pono Holkomo akys kurį laiką rimtai tyrė mano nerimtą veidą.

— Galbūt žinote, daktare Rainhartai, — tarė jis, — kad per savo pasirodymą televizijoje šiandien pažeidėte kelis valstijos ir federalinius įstatymus.

— Nuogąstavau, kad taip galėjo atsitikti.

Apsidairiau pro langelį kairėje vildamasis, kad Vienišasis Reindžeris ar kokia kauliukų moteris ateis man į pagalbą.

— Grasinote fiziniu smurtu ir sumušėte daktarą Dartą, — paaiškino jis. — Viešoje vietoje švaistėtės šaunamuoju ginklu. Pagrobėte daktaro Darto pistoletą. Priešinotės suimamas. Bendrininkavote su žinomais nusikaltėliais. Dalyvavote sąmoksle nuversti Jungtinių Valstijų vyriausybę. Neteisėtai apsimetinėjote dvasininku viešoje vietoje. Neteisėtai panaudojote rėmėjo laiką asmeniniam pranešimui per visuomeninę žiniasklaidos priemonę. Be to, pažeidėte dvidešimt tris kitus Federalinės ryšių komisijos nutarimus dėl padoraus ir prideramo elgesio per televizijos transliacijas. Ir dar: mes padedame inspektoriui Patui kaupti įrodymus, kad ateityje, galimas daiktas, būtumėte toliau persekiojamas baudžiamąja tvarka dėl Franko Osterflado tyčinio nužudymo.

— O kaip dėl keliavimo pakeliui važiuojančiais automobiliais miesto ribose?

— Atsargiais vertinimais — neturėjome kompiuterių, tad nespėjome patikrinti — už šiuos įvairius nusikaltimus jūs turėtumėte būti nuteistas maždaug dviem šimtams trisdešimt septyneriems metams kalėjimo.

— Aaaa.

— Tačiau valdžia mano, kad iš tikrųjų esate nepavojingas mulkis rimtesnių ardomųjų jėgų rankose.

— Būtent.

— Mes žinome, nors panorėję galėtume įrodyti priešingai, kad nežinojote apie sąmokslą užgrobti televizijos stotį.

— Puikiai padirbėjote.

— Mes taip pat žinome, kad jeigu tvirtintumėte esąs beprotis, jumis tikriausiai patikėtų.

Tyla.

— Todėl nusprendėme sudaryti su jumis sandorį.

Tyla.

— Jei pasakysite mums, kur galim rasti Eriką Kanoną, padarysime viena iš dviejų: savo kaltinimus parengsime taip, kad pats prasčiausias Niujorko advokatas galės išsukti jus su vos trejų metų bausme, arba...

— Hmmm!

— Antra, duosime jums trisdešimt minučių dingti iš čia ir rizikuoti susidurti su teisėsauga ateityje.

— Hmmmm.

— Aišku, šis siūlymas galios tik tuo atveju, jei mums iš tikrųjų pavyks sučiupti Kanoną ir jo šutvę jūsų nurodytoje vietoje. Be to, nežinia, ar Niujorko policijos pareigūnai neaptiks ir nesuims ar neužmuš jūsų anksčiau už mus. Kadangi jie nežino apie mūsų susitarimą, jie gali padaryti taip, kad mes negalėsime sušvelninti kaltinimų.

— Hmmm.

Jis nutilo ir pasižiūrėjo man į veidą dar rimčiau — jeigu tik tai įmanoma.

— Kur yra Erikas Kanonas, daktare Rainhartai?

— A! Erikas?

Paridenau kauliuką ant sėdynės tarp mudviejų ir į jį pasižiūrėjau.

— Atleiskite, pone Holkomai, — atsakiau. — Kauliuko manymu, turiu pagalvoti, ar išduoti Eriką, ir pasitarti su Juo po valandos. Jis paprašė manęs paprašyti jūsų leisti man pagalvoti iki rytojaus ryto.

— Abejoju, ar turite tiek laiko. Be to, mes galbūt neturime tiek laiko. Duosiu jums lygiai keturiasdešimt minučių, paskui mes ateisime jūsų suimti. Jei tada mums pasakysite, laikysime šį namą apsupę tol, kol pavyks ar nepavyks sučiupti Kanoną. Galit pasakyti, ko norit — trejų metų cypės ar trisdešimties minučių pabėgti. Antraip iki paskutinio teismo dienos matysite tik keturias sienas.

— Aišku.

— O dabar, pone, jei norite, galite grįžti į pono Viplio butą ir ten mąstyti.

Jis atidarė savo pusės dureles ir išlipo. Staiga prie mano durelių išdygo garažo sargas ir rimta mina į mane pažvelgė.

— Taip. Taip, vairuoti šįvakar būtų keblu, — pasakiau ir iškėliau savo sunkų kūną iš automobilio. — Tikiuosi, mudu dar pasimatysime?

— Taip, po trisdešimt aštuonių minučių.

Ponas Holkomas nusišypsojo, ir rimtos jo akys spinduliavo manosioms nemenkėjantį nuoširdumą.

— Gero vakaro, daktare Rainhartai.

— Čia tik tu taip manai, — subambėjau panosėje ir be didelio entuziazmo pasukau iš kur atėjęs.

Vėl užlipau į dešimtą aukštą, tik kur kas mažiau slapstydamasis ir jausdamas kur kas menkesnę savigarbą negu lipdamas žemyn. Diena žadėjo prailgti.

Įleisti mane pro duris atėjo Lilė.

— Kas atsitiko? — paklausė ji mums einant koridoriumi į svetainę.

— Raudona šviesa, — atsakiau.

— Ką darysi?

Visiškai išsekęs susmukau ant sofos. Džeikas sėdėjo ant smėlio beveik lotoso poza, spoksodamas į raudonai spindinčią netikrą ugnį Viplio pirmųjų amerikiečių stiliaus židinyje ir tingiai traukdamas savo darbo cigaretę. Viplio kambaryje nebuvo.

— Jie privertė pamišusi Liuciferį ne juokais bėgti, — atsakiau. — Lile, kaip manai, ar Kauliukas norėjo, kad liktum ištekėjusi už vyro, kurio Jis gali paprašyti praleisti ateinančius du šimtus trisdešimt septynerius metus kalėjime?

— Galbūt, — atsakė ji. — Kas nutiko?

Pradėjau pasakoti Lilei ir Džeikui apie savo pokalbį rūsyje ir visus galimus variantus, su kuriais netikėtai susidūriau. Jie klausėsi įdėmiai, Lilė atsirėmusi į akmenį, Džeikas spoksodamas į ugnį.

— Jei išduosiu Eriką, — baigiau išvargusiu balsu, — atrodys... nežinau... tarsi būčiau kažką išdavęs.

— Dėl to nesijaudink, — patarė Džeikas. — Mes niekada nežinom, kas mums į gera. Gal Erikui dabar labiausiai ir reikia išdavystės.

— Kita vertus, du šimtai trisdešimt septyneri metai atrodo pernelyg ilgas laikas.

— Išminčius gali patirti pilnatvę bet kur.

— Man rodos, aš galiu pasijusti uždarytas.

— Kauliukų dulkės! — atšovė Džeikas. — Kalėjime tu veikiausiai aptiksi visiškai naują visatą.

— Norėčiau pamėginti iš čia sprukti, bet abejoju, ar ant stogo yra sraigtasparnis.

Džeikas, sukryžiuotomis kojomis sėdėdamas ant smėlio ir spoksodamas į raudonai žėrinčią netikrą ugnį, vėl nusišypsojo it vaikas.

— Sugalvok variantus, paridenk kauliukus, — patarė jis. — Nesuprantu, ko čia be perstojo tauški.

— Bet su jumis man patinka, — atsakiau. — Kažin ar kalėjime man irgi taip patiks.

— Tai fobija, Lukuti, — tarė jis. — Turi jos atsikratyti.

— Siūlyk variantą, kad bandysi pabėgti, ir duok jam didelę tikimybę, — patarė Lilė. — Arba variantui, kad nusisamdysi mane savo advokate. Tada liksi laisvėje.

— Man neramu dėl savo įvaizdžio, — paaiškinau. — Kauliukų gyvenimo Tėvas privalo visuomet teisingai paskirstyti variantus.

— Kauliukų mėšlas, — tingiai tarstelėjo Džeikas. — Jei nerimauji dėl savo įvaizdžio, nesi nei koks Tėvas, nei vaikas — paprastas žmogus, ir tiek.

— Bet aš turiu padėti žmonėms.

— Kauliukų snargliai. Jei manai turįs padėti kitiems, esi paprastas žmogus.

— Bet aš noriu padėti žmonėms.

— Kauliukų myžalai, — atrėžė Džeikas. — Jei ko nors nori, esi paprastas žmogus.

— Iš kur tos naujos nešvankybės? — paklausiau.

— Kad mane užkauliukintų, jei žinau.

— Elgiesi kaip kvailys.

— Tu elgiesi kaip kur kas didesnis kvailys, — jis išsišiepė netikrai ugniai. — Sugalvok variantus. Paridenk kauliukus. Visa kita — nesąmonės.

— Bet man išties neramu. Juk du šimtus trisdešimt septynerius metus kalėjimo galiu gauti aš!

— Kas tu toks? — tingiai paklausė Džeikas.

Stojo ilga tyla. Dabar visi trys spoksojome į raudoną ugnį.

— O taip, aš vis užmirštu, — pasakiau. Išsitraukiau žalią kauliuką, atsisėdau tiesiai ir pajutau sėdįs ant nukritusio nuo kažko sniego. — Aš

EPILOGAS

Vieną dieną, kai Luką persekiojo du FTB agentai, ginkluoti 45-o kalibro revolveriais, jis atsidūrė ant stačios uolos, šoko nuo jos, vos spėjo įsitverti į laukinės vynuogės kamieną dvidešimt metrų žemiau uolos krašto ir ant jos pakibo. Pažiūrėjęs į apačią pamatė penkiolika metrų žemiau šešis policininkus su kulkosvaidžiais, guminėmis lazdomis, ašarinių dujų balionais ir dviem šarvuotaisiais automobiliais. Kiek aukščiau galvos pamatė dvi peles, baltą ir juodą, pradedančias graužti vynuogę, už kurios jis laikėsi. Staiga jis išvydo prieš akis kelmelį sultingų prinokusių braškių.

— Aaa, — tarė jis. — Dar vienas variantas.

Iš „Kauliuko knygos“