LAUREN OLIVER

Meilės karštinė

DELIRIUM

Iš anglų kalbos vertė

Zita Marienė

ANOTACIJA

Lena Helovėj, kaip ir daugelis jos draugių, nekantriai skaičiuoja dienas iki procedūros, atnešiančios ramybę ir saugumą. Juk amor deliria nervosa, meilės karštinė, kadaise pražudė jos motiną su tėvu... Bet viskas pasikeičia, kai ji atsitiktinai susipažįsta su bendraamžiu Aleksu. Lena sužino, kad už akylai saugomos miesto sienos yra kitoks pasaulis, kur meilė nėra prakeiksmas ir gėda, ir išdrįsta įsimylėti...

Jauna amerikiečių rašytoja Loren Oliver (Lauren Oliver, g. 1982) lietuvių skaitytojui žinoma ir kaip knygos „Kai aš žuvau“ autorė.

„Istorija be perstojo juda pirmyn, kiekviename puslapyje laukia vis naujas siužeto vingis. Personažai kaitino mano emocijas, aš jais tai beprotiškai žavėjausi, užjaučiau, tai pykau ant jų. Skaitydami šią knygą pamiršit viską pasaulyje. Neabejoju, kad ji ne kartą privers nubraukti ašarą.“

Jay Asher, knygos „Trylika priežasčių kodėl“ autorė

Ši knyga yra grožinės literatūros kūrinys. Vardai, personažai, vietos ir nutikimai yra arba autorės vaizduotės kūriniai, arba naudojami kaip meninė priemonė. Bet koks panašumas į tikrus įvykius, vietoves ar asmenis yra visiškai atsitiktinis.

Visiems tiems, kurie praeityje mane užkrėtė amor deliria nervosa, — jūs žinote, kas esate. Ir visiems, kurie mane užkrės ateityje, — nekantrauju pamatyti, kas tokie būsite. Ir tiems, ir tiems — dėkui.

PIRMAS

Pavojingiausios ligos tos, kurios mus priverčia

tikėti, jog esame sveiki.

42 patarlė, „Ssilvos knyga”

Praėjo šešiasdešimt ketveri metai, kai prezidentas ir Susivienijimas meilę paskelbė liga, ir keturiasdešimt treji, kai mokslininkai rado būdą jai išgydyti. Mano šeimoje visiems buvo atlikta ši procedūra. Vyresnioji sesuo Reičelė sveika jau devyneri metai. Jai taip seniai meilė nebegresia, jog ji net neprisimena jos požymių. Man procedūra paskirta lygiai po devyniasdešimt penkių dienų, rugsėjo trečiąją. Per gimtadienį.

Daugelis procedūros bijo, kai kurie net priešinasi. Bet aš nebijau. Laukiu nesulaukiu. Mielai sutikčiau, kad ji įvyktų jau rytoj, bet negalima, reikia būti bent aštuoniolikos metų, kartais netgi vyresniam, tik tada mokslininkai pagydo. Antraip procedūra gali nepavykti: žmogui pažeidžiamos smegenys, jis iš dalies paralyžiuojamas, apanka ar net blogiau.

Negera galvoti, kad vaikštau su ligos užkratu kraujyje. Dievaži, kartais jaučiu, kaip jis kreka gyslose tarsi koks gyžalas, tarsi surūgęs pienas. Jaučiuosi nešvari. Mintis apie tai man primena užsiaikštijusius vaikus, iš pykčio besiraitančius ant žemės. Primena vaizdus, kai sergančios mergaitės tempiamos priešinasi: nagais akėja šaligatvį, raunasi plaukus, iš burnos joms dryksta seilės.

Ir, be abejo, primena mamą.

Po procedūros būsiu laiminga ir sveika. Taip visi sako, mokslininkai ir mano sesuo, ir teta Kerolė. Po procedūros būsiu suporuota su vertintojų parinktu vaikinu. Po kelerių metų mudu susituoksime. Pastaruoju metu pradėjau sapnuoti savo vestuves. Aš stoviu po baltu baldakimu, plaukuose baltos gėlės. Įsikibusi kažkam į ranką, bet vos tik grįžteliu pasižiūrėti, jo veido bruožai susilieja lyg nepavykusioje nuotraukoje. Bet jo delnas vėsus ir sausas, o mano širdis plaka lygiai — ir sapne aš žinau, jog ji visada plaks vienodu ritmu, nekrūpčios, nešokinės ir neplazdės, nepasileis lėkti, bet ramiai tuksės sau, kol būsiu gyva.

Sveika, išgelbėta nuo skausmo.

Ne visada buvo taip gerai. Mokykloje mokėmės, kad senais laikais, tamsiaisiais laikais, žmonės nesuprato, kokia mirtina liga toji meilė. Ilgai ją laikė netgi geru dalyku, godotinu ir trokštamu. Žinoma, tai viena priežasčių, kodėl meilė tokia pavojinga: ji sudrumsčia protą, ir žmogus negali aiškiai galvoti, blaiviai spręsti apie savo savijautą. (Dvyliktas požymis, nurodytas dvyliktos laidos „Saugumo, sveikatos ir laimės vadovo”, kurį mes vadiname „Ssilvos knyga”, skyriuje apie amor deliria nervosa.) Senais laikais žmonės skųsdavosi kitokiais negalavimais: įtampa, širdies ligomis, nerimu, depresija, kraujospūdžiu, nemiga, bipoliariu sindromu — niekaip nesuprasdavo, jog visa tai dažniausiai būdavo amor deliria nervosa, meilės karštinės, požymiai.

Aišku, šiuo metu Jungtinėse Valstijose deliria grėsmė dar nėra visiškai panaikinta. Kol procedūra neištobulinta, kol ji tebėra pavojinga aštuoniolikos neturintiems paaugliams, nebūsime visiškai saugūs. Liga prisėlina neregimai ir ima smaugti savo čiuptuvais. Esu mačiusi nežinia kiek ligonių, velkamų į procedūrą, meilės taip nukamuotų, taip nustekentų, kad jie, nesutikdami be jos gyventi, verčiau išsidurdavo akis ar mėgindavo pasismeigti ant spygliuotos vielos tvoros, juosiančios laboratorijas.

Prieš keletą metų procedūros dieną viena mergaitė, įstengusi pasprukti iš palatos, užlipo ant laboratorijos stogo. Nukrito nė neriktelėjusi. Po šio įvykio daugelį dienų per televiziją buvo rodomas jos veidas, kad mums primintų apie deliria pavojus. Mergaitė buvo atsimerkusi, kaklas keistai atsuktas, tačiau skruostu prigludusi prie šaligatvio, lyg būtų tik prigulusi pogulio. Neįtikėtina, bet kraujo buvo labai mažai — dvi siauros tamsios srovelės lūpų kertelėse.

Devyniasdešimt penkios dienos, ir man jau negrės pavojus. Įdomu, ar procedūra skausminga? Norisi, kad ji kuo greičiau praeitų. Sunku būti kantriai. Sunku nesibaiminti, kol nesi išgydyta, nors kol kas deliria manęs nepalietė.

Vis tiek neramu. Girdėjau, senovėje meilė žmones išvarydavo iš proto. Baisu. Be to, „Ssilvos knygoje” pasakojama apie tuos, kurie mirė meilę praradę arba jos taip ir nesuradę. Šito labiausiai bijau.

Baisiausia iš visų baisybių — kad žudo ir meilė su atsaku, ir be atsako.

ANTRAS

Turime be atvangos saugotis šios Ligos; nepaliaujamas budrumas — mūsų valstybės, mūsų žmonių, mūsų piliečių,

mūsų šeimų ir mūsų proto sveikatos garantas.

„Pagrindinės sveikatingumo priemonės” — „Saugumo, sveikatos ir laimės vadovas”, 12-tas leidimas

Apelsinų kvapas man visada primena šermenis. Vertinimo rytą šis kvapas mane ir prižadina. Žvilgteliu į laikrodį ant stalelio prie lovos. Šešta valanda.

Aplinkui prieblanda, saulės spinduliai dar tik nedrąsiai šliaužia sienomis kambaryje, kur aš miegu kartu su pusseserės Marsijos vaikais. Greisė, jaunėlė, tūno savo lovoje jau apsirengusi, žiūri į mane. Rankoje apelsinas. Mėgina savo vaikiškais dantukais graužti jį kaip obuolį. Užplūsta šleikštulys, ir aš vėl užsimerkiu nenorėdama prisiminti šiltos šiurkščios suknytės, kuria buvau apvilkta mamai mirus; nenorėdama prisiminti balsų murmesio, didelės atšiaurios rankos, vis atkišančios man po apelsiną, kad tik čiulpčiau ir tylėčiau. Per šermenis suvalgiau keturis apelsinus, po vieną skiltelę, o kai sterblėje liko tik žievelių krūva, ėmiau čiulpti ir jas: kartus minkštimas padėjo sulaikyti ašaras.

Atsimerkiu, ir Greisė palinksta į priekį rieškučiose atkišusi apelsiną.

— Ne, Greise. — Nustumiu antklodę, atsistoju. Skrandis lyg kumštis čia susigniaužia, čia atsigniaužia. — Ir žinai, kad negalima valgyti žievės.

Ji mirksėdama tebežiūri į mane didžiulėmis pilkomis akimis. Atsidususi prisėdu šalia.

— Va šitaip, — tariu ir rodau jai, kaip nagu lupti apelsiną, — nuraitant ryškiai oranžines žieveles ir metant jas ant kelių, — bet stengiuosi neįtraukti jų kvapo. Ji tylėdama stebi. Kai baigiu, abiem rankom paima nuluptą apelsiną tartum stiklinį rutuliuką, lyg bijodama, kad jis nesudužtų.

Kumšteliu jai alkūne.

— O dabar valgyk. — Ji tik žiūri, ir aš atsidususi pradedu davinėti jai po vieną skiltelę kuo švelniau šnibždėdama: — Žinok, kiti būtų tau geresni, jeigu bent retkarčiais prakalbėtum.

Ji nieko nesako. Aš ir nesitikiu. Teta Kerolė per visą Greisės gyvenimą — šešerius metus ir tris mėnesius — nėra girdėjusi iš jos nė žodelio. Jos manymu, Greisės smegenims kažkas negerai, bet kol kas gydytojai nieko neranda. „Kvaila it avis”, — prieš kelias dienas ramiai tarė Kerolė, žiūrėdama, kaip Greisė varto ryškų žaislinį kubelį, lyg būtų stebuklingas ir nuostabaus grožio, lyg ji būtų tikėjusis, kad jis staiga virs kokiu kitu daiktu.

Atsistojusi einu prie lango pasitraukdama nuo Greisės, jos didelių į mane spoksančių akių ir plonų skubrių pirštelių. Man jos gaila.

Marsija, Greisės motina, jau mirusi. Ji vis kartodavo niekad nenorėjusi vaikų. Kaip tik toks yra vienas šalutinis procedūros poveikis: be deliria nervosa kai kuriems žmonėms nemalonu turėti vaikų. Laimė, visiško abejingumo atvejų — kai motina ar tėvas neįstengia normaliai, pareigingai ir atsakingai bendrauti su savo vaikais ir galų gale juos nuskandina, uždusina atsisėdę ant trachėjos arba verkiančius negyvai užplumpina — reta.

Tačiau vertintojai Marsijai numatė du vaikus. Tuo laiku šis skaičius atrodė gerai parinktas. Per metinę apžiūrą jos šeima gavo aukštus stabilizacijos pažymius. Jos vyras mokslininkas buvo gerbiamas. Jie gyveno milžiniškame name Žiemos gatvėje. Marsija virdavo valgyt greitosiomis, iš to, ką rasdavo namuose, o laisvu laiku, kad turėtų užsiėmimą, duodavo fortepijono pamokas.

Bet, aišku, viskas pasikeitė, kai ant jos vyro krito įtarimas, jog yra prijaučiantysis. Marsija su vaikais, Džene ir Greise, turėjo grįžti pas motiną, mano tetą Kerolę. Kur tik jos eidavo, žmonės šnibždėdamiesi rodydavo į jas pirštais. Greisė, žinoma, šito neprisimena, stebėčiausi, jeigu ji apskritai nors kiek prisimena tėvus.

Marsijos tėvas dingo dar prieš teismą. Gal ir gerai. Teismai paprastai vyksta dėl akių. Prijaučiantiesiems dažniausiai skiriama mirties bausmė. Jei ne, jie uždaromi į Kriptas kalėti iki gyvos galvos. Marsija, be abejo, tai žinojo. Teta Kerolė mano, kaip tik todėl jos širdis ir neatlaikė praėjus vos keliems mėnesiams po vyro dingimo, kai pati buvo apkaltinta jo vietoj. Gavusi kaltinimo raštą, kitą dieną ji ėjo gatve, trinkt — širdies priepuolis.

Širdis — trapus daiktas. Štai kodėl reikia būti labai atsargiems.

Jau matau, kad šiandien bus karšta. Miegamajame ir dabar karšta: kai praveriu langą norėdama išleisti apelsino kvapą, oras lauke atrodo tirštas ir sunkus. Aš giliai įtraukiu gaivaus jūros dumblių ir drėgno miško kvapo klausydamasi, kaip tolyje klykauja kirai, be paliovos sukantys ratus kažkur už žemų pilkų pastatų anapus įlankos. Gatvėje suburzgia automobilio variklis. Aš krūpteliu.

— Nerviniesi dėl vertinimo?

Atsisuku. Tarpdury susidėjusi rankas stovi teta Kerolė.

— Ne, — pameluoju.

Ji šypteli.

— Nesijaudink, bus gerai. Nusimaudyk po dušu, tada padėsiu sutvarkyti tau plaukus. Atsakymus galėsime aptarti eidamos.

— Gerai.

Teta nenuleidžia nuo manęs akių. Aš pasimuistau spausdama nagais palangę už nugaros. Nemėgstu, kai į mane kas spokso. Žinoma, turėsiu apsiprasti. Per egzaminą keturi vertintojai beveik dvi valandas žiūrės į mane. Apsivilkusią striuku plastikiniu chalatėliu, koks išduodamas ligoninėje, beveik peršviečiamu, kad jie matytų mano kūną.

— Gausi septynis ar aštuonis, — sako teta ir papučia lūpas. Geras pažymys, džiaugčiaus gavusi. — Bet jei neišsiprausi ir nesusitvarkysi, gausi ne daugiau kaip šešis.

Paskutiniai mokslo metai bemaž baigti, vertinimas bus mano paskutinis egzaminas. Per pastaruosius keturis mėnesius išlaikiau visus stojamuosius — matematikos, gamtos mokslų, kalbos žodžiu ir raštu, sociologijos ir psichologijos, taip pat fotografijos (pasirinkto dalyko), po kelių savaičių turėčiau gauti rezultatus. Neabejoju išlaikiusi gerai ir patekusi į koledžo studijas. Visada buvau stropi mokinė. Egzaminų komisija, išnagrinėjusi mano pranašumus ir trūkumus, paskirs į kokią nors mokyklą ir parinks specialybę.

Įvertinimas — paskutinis žingsnis prieš suporavimą. Po kelių mėnesių vertintojai man atsiųs sąrašėlį iš keturių ar penkių rekomenduojamų kandidatų. Kai baigsiu koledžą, vienas jų taps mano vyru (aišku, jei būsiu išlaikiusi stojamuosius; mergaitės, kurios jų neišlaiko, suporuojamos ir ištekinamos iškart po vidurinės). Vertintojai stengsis man parinkti į porą vaikiną, gavusį panašų įvertinimo pažymį. Jie iš paskutiniųjų vengia didelių intelekto, temperamento, socialinės aplinkos ir amžiaus skirtumų. Na, kartais išgirsti kokią siaubo istoriją, kaip vargšė aštuoniolikinė atiduodama turtingam aštuoniasdešimties metų seniui.

Klaikiai suvaitoja laiptai, ir pasirodo Greisės sesuo Dženė. Devynerių metų, pagal savo amžių aukšta, bet liesa kaip šakaliukas, krūtinė įdubusi it keptuvė. Baisu sakyti, bet aš jos nemėgstu. Ji atrodo tokia pat sunykusi kaip ir jos motina kadaise.

Dženė atsistoja tarpdury šalia tetos ir žiūri į mane. Mano ūgis vos penkios pėdos ir du coliai, tačiau Dženė už mane dar pora colių žemesnė. Kvaila drovėtis tetos ir pusseserių, bet man ima šiurpti rankos. Žinau, joms neramu, kaip aš pasirodysiu per vertinimą. Be galo svarbu, kad man būtų parinkta gera pora. Dženei ir Greisei iki procedūros dar daug metų. Jei sėkmingai ištekėsiu, po kelerių metų šeima turės daugiau pinigų. Ir gal liausis šnibždesiai, monotoniškas bambėjimas, ir po ketverių metų nuo ano skandalo, regis, tebelydintis mus, kur tik eitume, tarsi vėjo nešamas lapų šlamesys, — prijaučiančioji, prijaučiančioji, prijaučiančioji...

Šis žodis nedaug geresnis už kitą, persekiojusį mane ne vienus metus po mamos mirties kaip gyvatės šnypštimas, paliekantis žolėje vingiuotą nuodų pėdsaką, — savižudybė. Kreivas žodis, žodis, kurį žmonės kužda, murma ir iškosti, žodis, kuris išstumiamas užsiėmus delnais burną ar ištariamas už uždarytų durų. Tik sapnuodama girdėdavau šį žodį sušunkamą garsiai, išrėkiamą.

Giliai įkvėpusi staigiai pasilenkiu ir iš palovės išsitraukiu plastikinę dėžę — kad teta nematytų, kaip aš drebu.

— Ar Lena šiandien išteka? — klausia mano tetą Dženė. Jos balsas man visada primindavo bičių dūzgimą karštame ore.

— Nebūk kvaila, — atšauna teta, tačiau be irzulio. — Juk žinai, kad ji negali tekėti, kol nėra išgydyta.

Pasiėmusi iš dėžės rankšluostį atsitiesiu. Nuo žodžio tekėti man išdžiūsta burna. Baigę mokslus visi tuokiasi. Taip reikia. „Santuoka yra Tvarka ir Stabilumas, Sveikos visuomenės požymis” (žr. „Visuomenės pagrindai” — „Ssilvos knyga”, p. 114). Bet vis tiek nuo minties apie ją širdis ima pašėlusiai daužytis, kaip vabzdys į stiklą. Aš, aišku, nesu prisilietusi prie berniuko — fizinis kontaktas tarp neišgydytų priešingos lyties asmenų draudžiamas. Tiesą sakant, nesu net kalbėjusi su berniuku ilgiau kaip penkias minutes, išskyrus pusbrolius, dėdę ir Endrių Marką, jam padedantį „Užsuk ir sutaupyk” krautuvėlėje, kuris visada rakinėja nosį ir snarglius nubraukia į daržovių konservų dėžučių apačią.

Na, o jei egzaminų neišlaikysiu, — Dieve, prašau, prašau, padaryk, kad išlaikyčiau, — po procedūros turėsiu tuoj pat ištekėti, mažiau nei po trijų mėnesių. Taigi bus ir vestuvinė naktis.

Aitriai tebekvepia apelsinais, ir man vėl apsiverčia skrandis. Įsikniaubusi į rankšluostį giliai kvėpuoju, kad neapsivemčiau. Apačioje tarška indai. Teta atsidusdama žvilgteli į laikrodėlį. — Turime išeiti maždaug po valandos, — sako. — Verčiau paskubėk.

TREČIAS

Viešpatie, padėk mums pėdomis įsiremt į žemę,

O akių nepakelti nuo kelio

Ir visada prisimint puolusius angelus,

Kaip juos, panorusius skraidyti,

Sudegino saulė, ir jie ištižusiais sparnais

Nukrito atgal į jūrą.

Viešpatie, padėk man pėdomis įsiremt į žemę

Ir akių nepakelti nuo kelio,

Tada negalėsiu suklupti.

24 psalmė

„Malda ir mokslas” — „Ssilvos knyga”

Teta pasišauna palydėt mane į laboratorijas, kurios, kaip ir visos valstybinės įstaigos, susigrūdusios palei krovinių prieplaukas: baltai spindinčių pastatų eilė, blizganti lyg dantys pražiotoje vandenyno burnoje. Kai buvau maža, ką tik apsigyvenusi pas ją, ji mane kasdien lydėdavo į mokyklą. Mano mama, jos sesuo, ir aš gyvenome arčiau sienos, mane stebino ir baugino visos tos vingiuotos tamsios gatvelės, atsiduodančios šiukšlėmis ir sugedusia žuvimi. Visada norėdavau, kad teta vestųsi mane už rankos, bet ji niekada to nedarė ir aš, sugniaužusi kumščius, sekdavau paskui ją hipnotizuojama jos velvetinių kelnių čiužėjimo, bijodama akimirkos, kai iš už paskutinės kalvos gūbrio išnirs Šv. Onos mergaičių vidurinė — tamsus akmens pastatas, suskilinėjęs ir išvagotas grioveliais, lyg vėjo nugairintas prieplaukose dirbančio žvejo veidas.

Nuostabu, kaip viskas keičiasi. Anais laikais aš bijodavau Portlando gatvių, nenorėdavau trauktis nuo tetos. Dabar taip puikiai jas pažįstu, kad galėčiau užsimerkusi eiti jų nuokalnėmis ir vingiais, o šiandien labiausiai trokštu būti viena. Užuodžiu vandenyną, nors jį nuo mano žvilgsnio slepia gatvių labirintai, ir aš apsiraminu. Oras prisodrintas druskos, regis, imk ir raikyk.

— Nepamiršk, — kartoja ji gal tūkstantąjį kartą, — jie nori pažinti tavo asmenybę, bet kuo bendresni bus atsakymai, tuo didesnė galimybė gauti įvairesnių pasiūlymų.

Teta visada kalba apie santuoką žodžiais iš „Ssilvos knygos”, tokiais kaip pareiga, atsakomybė, kantrybė.

— Supratau, — murmteliu.

Pro mus pralekia autobusas. Ant jo šono trafaretu išpiešta Šv. Onos mokyklos emblema, ir aš skubiai palenkiu galvą pagalvojusi, kaip Kara Maknamara ar Hilari Peker, kikendamos ir rodydamos pirštais, žiopso į mane pro murziną langą. Visi žino, kad šiandien man vertinimas. Per metus jis vyksta vos keturis kartus ir visos dienos užimamos labai iš anksto.

Nuo makiažo, kurį privertė pasidaryti teta Kerolė, oda tarsi padengta kuo slidžiu. Vonios veidrodyje namie sau atrodžiau panaši į žuvį, ypač kai plaukai buvo prismaigstyti metalinių smeigtukų ir susegioti segtukais, — žuvį su galvoje styrančiais geležiniais kabliukais.

Nemėgstu dažytis, manęs niekada nedomino drabužiai ir lūpų blizgis. Mano geriausia draugė Hana laiko mane nenormalia, kitaip ir būti negali. Ji tiesiog žavinga: net paprasčiausiai susukusi plaukus į netvarkingą mazgą ant pakaušio atrodo, lyg būtų kirpykloje pasidariusi šukuoseną. Nesu bjauri, bet nesu ir graži. Mano viskas per vidurį. Akys nei žalios, nei rudos, kažkokios tarpinės. Nesu nei liesa, nei stora. Tikrai galima pasakyti tik viena — esu maža.

— Neduok Dieve, jeigu paklaus apie pusbrolius, sakyk, kad jų gerai nepažįsti...

— Ahaaa...

Aš jos beveik nesiklausau. Karšta, pagal birželį per karšta, strėnos ir pažastys jau sudrėko nuo prakaito, nors šį rytą pasitepiau dezodorantu. Dešinėje tyvuliuoja Kasko įlanka, įrėminta Smailių ir Didžiojo Rombo salų, kuriose stovi stebėjimo bokštai. Už jų prasideda atviras vandenynas, o už jo yra visos žlungančios šalys ir ligos sugniuždyti miestai.

— Lena, ar klausai, ką sakau?

Kerolė čiumpa man už alkūnės ir atsuka į save.

— Mėlyna, — atkartoju jos pamokymus. — Mėlyna — mano mėgstamiausia spalva. Arba žalia.

Juoda pernelyg niūri, raudona komisiją suerzintų, rožinė per daug vaikiška, oranžinė keista.

— O ką mėgsti veikti laisvalaikiu?

Aš švelniai ištraukiu ranką.

— Šitai jau kartojome.

— Lena, tai svarbu. Šiandien galbūt svarbiausia tavo gyvenimo diena.

Atsidūstu. Priešais mechaniškai cypdami atsiveria valstybinių laboratorijų vartai. Jau išsiraičiusios dvi eilės: viena mergaičių, o už keliasdešimties metrų, prie kitų durų, — berniukų. Prisimerkusi nuo saulės ieškau pažįstamų, bet nuo vandenyno spindesio akyse plaukioja juodi ratilai.

— Lena? — kutrina mane teta.

Giliai atsidususi išpoškinu milijoną kartų surepetuotus žodžius:

— Mėgstu dirbti mokyklos laikraščiui. Domiuosi fotografija, nes man patinka, kaip nuotrauka sustabdo ir išsaugo laiko akimirką. Patinka vaikščioti su draugėmis ir eiti į koncertus Diering Oukso parke. Mėgstu bėgioti, dvejus metus buvau kroso komandos antroji kapitonė. Esu mokyklos penkių kilometrų bėgimo rekordininkė. Dažnai lieku prižiūrėti jaunesniųjų šeimos narių, aš tikrai mėgstu vaikus.

— Ko raukaisi? — subara teta.

— Myliu vaikus, — pasitaisau prisiklijuodama šypseną. Visa bėda, kad, išskyrus Greisę, kitų vaikų nelabai mėgstu. Jie amžinai į tave atsitrenkia ir rėkauja, amžinai stvarsto daiktus, seilėjasi ir apsišlapina. Bet žinau, jog kada nors privalėsiu turėti savo vaikų.

— Jau geriau, — taria Kerolė. — Toliau.

— Mano mėgstamiausi dalykai — matematika ir istorija, — užbaigiu tiradą. Ji patenkinta linkteli.

— Lena!

Atsigręžiu. Iš tėvų automobilio išlipa Hana, šviesūs jos plaukai plaikstosi apie veidą, pusiau -permatoma tunika slysta nuo įdegusio peties. Į ją atsisuka abi laukiančiųjų eilės. Hana visus traukia kaip magnetas.

— Lena, palauk!

Hana skuodžia gatve pašėlusiai man mojuodama. Jos tėvų automobilis pradeda lėtai suktis: pirmyn atgal, pirmyn atgal siaurame keliuke, kol pagaliau atsisuka į priešingą pusę. Hanos tėvų mašina glotni ir juoda kaip pantera. Tuos kelis kartus, kai su Hana ja važinėjomės, jaučiausi it karalaitė. Automobilį mažai kas turi, dar mažiau turi važiuojant} automobilį. Degalai griežtai normuojami ir nepaprastai brangūs. Kai kurie vidurinės klasės žmonės mašinas laiko pastatytas priešais namus kaip skulptūras, sustingusias ir nenaudojamas, švarutėlėmis, nevažinėtomis padangomis.

— Labas, Kerole, — uždususi pasisveikina Hana, kai mus pasiveja. Iš jos praviros rankinės iškrenta žurnalas, ji pasilenkusi pakelia. Vienas vyriausybės leidinių — „Namai ir šeima”; aš nustebusi kilsteliu antakius, ji vypteli. — Mama liepė pasiimti. Ir skaityti, kol lauksiu vertinimo. Sakė, kad tuo padarysiu reikiamą įspūdį.

Hana įgrūda pirštą į gerklę ir apsimeta žiaukčiojanti.

— Hana... — piktai sušnypščia teta. Jos balse toks nerimas, kad man krūpteli širdis. Kerolė beveik niekada nepraranda savitvardos, nė vieną akimirką. Ji pasižiūri į šonus lyg bijodama, kad ryto saulės nutviekstoje gatvėje kur nors netykotų koks vertintojas ar reguliuotojas.

— Nebijok, jie mūsų neseka.

Atsukusi tetai nugarą, Hana vien lūpomis man ištaria: „Kol kas.” Ir nusijuokia.

Berniukų ir mergaičių eilės priekyje ilgėja, nutįsta į gatvę, tačiau stiklinės laboratorijų durys automatiškai atsiveria, pro jas išėjusios kelios seselės su bloknotais rankose pradeda leisti žmones į laukiamuosius. Prie mano alkūnės lengvai it paukštė glusteli tetos ranka.

— Verčiau stok į eilę, — taria. Balsas jau normalus. Būtų gerai, kad jo ramumas priliptų ir man. — Lena...

— Ko?

Jaučiuosi šiaip sau. Laboratorijos tarsi nutolsta ir pasidaro tokios baltos, kad neturiu jėgų žiūrėti, priešais nuo karščio raibuliuoja šaligatvis. Galvoje nepaliaujamai tuksi žodžiai: Svarbiausia tavo gyvenimo diena. Saulė plieskia it galingas prožektorius.

— Sėkmės. — Teta šypteli savo įprasta žaibiška šypsena.

— Ačiū.

Norėtųsi, kad Kerolė dar ką nors pasakytų, pavyzdžiui: „Neabejoju, kad puikiai pasirodysi” arba: „Pasistenk nesijaudinti”, tačiau ji tik stovi mirksėdama, kaip visada santūriu ir neįžvelgiamu veidu.

— Nesijaudinkite, ponia Tidl. — Hana mirkteli man. — Pasirūpinsiu, kad ji labai nesusimautų. Pažadu.

Visas mano nervingumas išgaruoja. Hana taip ramiai laukia vertinimo, taip nerūpestingai ir normaliai.

Mudvi su Hana pasukame prie laboratorijų. Jos ūgis beveik penkios pėdos ir devyni coliai. Eidama šalia jos turiu kas antrą žingsnį stryktelėti, kad spėčiau su ja, todėl jaučiuosi kaip antis, šokinėjanti ant bangų. Tačiau šiandien manęs tai neerzina, džiaugiuosi, kad esame kartu. Be jos būčiau gyvas nervų kamuolys.

— Dieve, — taria ji, kai prieiname eiles, — tavo teta taip rimtai į visa tai žiūri, ar ne?

— Na, dalykas tikrai rimtas, — sakau.

Atsistojame į eilės galą. Matau keletą pažįstamų veidų: porą mergaičių iš mūsų mokyklos, porą berniukų, kuriuos esu mačiusi žaidžiant futbolą už Spenserio privačios mokyklos. Vienas berniukas krypteli mano pusėn ir pamato, kad aš žiūriu. Jis kilsteli antakius, aš skubiai nuleidžiu akis, veidai užkaista, po duobute ima nervingai mausti. Mažiau nei po trijų mėnesių būsi suporuota, sakau sau, bet žodžiai man nieko nereiškia ir atrodo juokingi nelyginant koks „beprotiškų knygų” žaidimas, kurį žaisdavome mažos ir kuris visada baigdavosi kokiu nors absurdišku sakiniu: „Mano kateriui reikia banano”, „Atiduok mano šlapią batą savo pikčiurnai keksui.”

— Oi, žinau. Patikėk, kaip ir visi, skaitau „Ssilvos knygą”. — Hana nustumia akinius ant kaktos ir lapsėdama blakstienomis saldžiu balseliu ima deklamuoti: — „Įvertinimo diena yra jaudinantis įšventinimo ritualas, parengiantis tave laimingai, užtikrintai ateičiai ir partnerystei.”

Akinius vėl nusmaukusi ant nosies, ji juokingai susiraukia.

— Tu šituo netiki? — pašnibždomis paklausiu.

Šiomis dienomis Hana kaip nesava. Ji visada buvo kitokia — atviresnė, savarankiškesnė, drąsesnė. Tai viena priežasčių, kodėl norėjau tapti jos drauge. Visada buvau drovi, bijodavau pasakyti ar padaryti ką ne taip. Hana — mano priešybė.

Bet pastaruoju metu prisidėjo dar kai kas. Pirmiausia ji nebesistengė mokykloje, be to, už atsikalbinėjimą mokytojams kelis kartus buvo iškviesta į direktorės kabinetą. Kai kada kalbėdama ima ir nutyla per vidurį žodžio — lyg atsitrenkusi į užtvarą. Kitais kartais pastebiu, kaip ji žvelgia į vandenyną tarsi ketindama išplaukti iš čia.

Kai dabar žiūriu į ją, į jos giedras pilkas akis ir suspaustas, lyg lanko templė įtemptas lūpas, man pasidaro baisu. Galvoju, kaip mano mama akimirką kybojo ore prieš nukrisdama į vandenyną it akmuo; galvoju apie mergaitės, kadaise nušokusios nuo laboratorijos stogo, veidą, kaip jos skruostas buvo prigludęs prie šaligatvio. Mintis apie ligą stumiu šalin. Hana neserga. Negalimas daiktas. Aš žinočiau.

— Jeigu jie tikrai norėtų, kad būtume laimingos, leistų pačioms pasirinkti, — murma Hana.

— Hana, atsiimk žodžius! — aštriai tariu. Kritikuoti sistemą — sunkiausias nusikaltimas.

Ji iškelia rankas.

— Gerai jau, atsiimu.

— Žinai, kad iš to nieko gero. Pažiūrėk, kaip buvo senais laikais. Nesibaigiantis chaosas, nesantaika, karas. Žmonės buvo nelaimingi.

— Sakiau, kad atsiimu.

Ji man šypsosi, bet aš tebepykstu ir į ją nežiūriu.

— Be to, — sakau, — mums leidžiama rinktis.

Paprastai vertintojai pateikia keturių ar penkių patvirtintų kandidatų sąrašą ir leidžia iš jų išsirinkti. Ir visi lieka patenkinti. Per visus metus, kai atliekama procedūra ir santuokos organizuojamos valdiškai, Meino valstijoje įvyko mažiau nei tuzinas skyrybų, o visose Jungtinėse Valstijose — mažiau nei tūkstantis, ir visais atvejais vyras ar žmona buvo įtariami, kad prijaučia meilei, todėl skyrybos buvo būtinos ir joms pritarė valstybė.

— Labai ribotai, — pataisė ji mane. — Mes galime rinktis iš mums jau atrinktų žmonių.

— Kiekvienas pasirinkimas ribotas, — atkertu aš. — Toks gyvenimas.

Ji žiojasi lyg norėdama prieštarauti, bet ima ir prajunka. Tada pagriebusi mano ranką suspaudžia — du kartus greitai ir du kartus lėtai. Tai mūsų senas ženklas, prie jo įpratome antroje klasėje: kai vienai katrai būdavo baisu ar liūdna, šitas spūsčiojimas sakydavo: Aš su tavim, nebijok.

— Gerai jau, gerai, neaiškink. Dievinu vertinimą, aišku? Tegyvuoja įvertinimo diena!

— Jau geriau, — tariu, bet tebesu sunerimusi ir suirzusi.

Praeiname pro geležinius vartus, viršuje painiai apraizgytus spygliuota viela, ir atsiduriame ilgame kieme, aplink kurį išsidėstę laboratorijų kompleksai. Mes pasukame į 6-C korpusą. Berniukai eina į 6-B, ir abi eilės pradeda tolti viena nuo kitos.

Slenkant į priekį, kas kartą, kai tik atsiveria ir zvimbdamos užsiveria stiklinės durys, į mus ūžteli šalto kondicionuoto oro srovė. Keistas jausmas, sakytum visa esi panardinama į plono ledo kokoną, kaip pagaliukas į ledinuką, ir aš nustumiu nuo sprando plaukų uodegą, kad nebūtų taip karšta. Namie oro kondicionieriaus neturime, stovi aukšti, griozdiški ventiliatoriai, vidury nakties vis užgęstantys. Tačiau Kerolė dažniausiai neleidžia jais naudotis, nes, pasak jos, jie ima per daug elektros, kurios ir taip stinga.

Pagaliau prieš mus lieka keletas mergaičių. Iš pastato išeina seselė, nešina kartoniniais lakštais su prispaustu popieriaus lapu ir sauja tušinukų, ima juos dalyti.

— Malonėkit pateikti visą reikiamą informaciją, — liepia ji, — įskaitant savo ligos istoriją. Surašykit ir šeimos narius.

Širdis lipa pro gerklę. Lape susilieja tvarkingai sunumeruotos eilutės: pavardė, vardas, antras vardas, dabartinis adresas, amžius. Džiaugiuosi, kad prieš mane stovi Hana. Pasidėjusi kartoną ant dilbio, ima greitai pildyti anketą. Tušinukas lengvai slysta popieriumi.

— Toliau.

Vėl ūžtelėdamos atsidaro durys, tarpdury pasirodžiusi seselė moja Hanai eiti į vidų. Tamsioje vėsoje už jos matau šviesų baltą laukiamąjį, išklotą žalia danga.

— Sėkmės, — palinkiu Hanai.

Ji grįžteli ir nusišypso.. Bet matau, kad pagaliau nervinasi. Tarp antakių susimetusi raukšlelė ir ji kramto lūpos kamputį.

Hana žengia į laboratoriją, bet staiga apsisuka ir grįžta prie manęs, veidas susijaudinęs ir neatpažįstamas, ji stveria man už pečių, prikiša prie ausies lūpas. Apstulbusi išmetu anketą.

— Juk supranti, kad neįmanoma būti laimingai, jei retkarčiais nepasijunti nelaiminga, ar ne? — šnibžda ji kimiu balsu, lyg būtų ką tik verkusi.

— Ką?

Jos nagai susminga man į pečius, tą akimirką jos išsigąstu.

— Neįmanoma būti laimingai, jei retkarčiais nepasijunti nelaiminga. Juk supranti, tiesa?

Nespėju atsakyti, kai ji mane paleidžia ir atsitraukia — tokiu pat giedru, gražiu ir rimtu veidu kaip visada. Pasilenkusi pakelia mano lakštą ir šypsodama paduoda. Tada apsisukusi pradingsta už stiklinių durų; jos atsiveria ir susiveria lygiai kaip vandens paviršius, kai į jo gelmę kas nors nugrimzta.

KETVIRTAS

Šėtonas įsismelkė į Rojaus sodą. Jis atnešė šios ligos —

amor deliria nervosa — sėklą. Iš jos išaugo vešli obelis,

ji sužydėjo, užmezgė vaisius.

Sunoko raudoni kaip kraujas obuoliai.

„Pradžios knyga” — Stivenas Horacijus,

Harvardo universiteto filosofijos daktaras.

„Visuotinė pasaulio ir ištirtos visatos istorija”

Kol seselė mane įleidžia į laukiamąjį, Hana dingsta, išnyksta už vienų iš keliolikos vienodai baltų durų steriliame baltame koridoriuje, nors jame laukdamos mindžikuoja kelios mergaitės. Viena sėdi krėsle palinkusi prie savo anketos, rašo, brauko atsakymus ir vėl rašo. Kita mergaitė susijaudinusi klausia seselę, kuo „chroniškos ligos” skiriasi nuo „įgimtų ligų”. Atrodo, ją tuoj ištiks koks nors priepuolis, — kaktoje iššoko gysla, balsas isteriškai kyla, — ir man pasidaro įdomu, ar anketoje ji įrašys polinkį į per didelį nerimą.

Nejuokinga, bet mane ima juokas. Prunkšteliu užsidengusi delnu burną. Kai labai nervinuosi, man užeina noras juoktis.

Per kontrolinius mokykloje vis prisidarydavau bėdos. Gal ir tai reikėjo parašyti?

Seselė paima iš manęs anketą, peržiūri, ar nepalikau tuščios grafos.

— Lena Helovėj? — paklausia ji žvaliu, energingu balsu, kokiu, regis, kalba visos seselės, tarsi toks balsas būtų privaloma medicininės kvalifikacijos dalis.

— Ahaaa... — burbteliu ir skubiai pasitaisau: — Taip, aš.

Teta buvo įspėjusi, kad vertintojai tikėsis šiokio tokio oficialumo. Vis dar keista girdėti savo tikrąją pavardę, ir krūtinę užgula sunkumas. Pastarąjį dešimtmetį gyvenau tetos pavarde — Tidl, nors pavardė kvailoka: kartą Hana pasakė, kad jai primena mažų vaikiukų išgalvotą žodį, kuriuo jie vadina sisiojimą. Bent gerai, kad nesusijusi nei su mama, nei su tėvu. Bent gerai, kad Tidliai yra tikra šeima. Helovėjai tėra prisiminimas. Bet oficialiuose dokumentuose turiu rašyti iš tėvų gautą pavardę.

— Eik paskui mane.

Seselė mosteli vieno koridoriaus pusėn, ir aš nuseku paskui linoleumu nukaukšinčius jos kulnelius. Koridoriuose plieskia šviesa. Man dreba širdis, ima svaigti galva, ir aš bandau ramintis įsivaizduodama vandenyną, kaip jis nelygiai alsuoja, o danguje it vėjo malūnėliai sukasi kirai.

Tuoj viskas baigsis, raminuosi. Tuoj viskas baigsis, tada grįši namo, ir daugiau tau nebereikės galvot apie vertinimą.

Koridorius atrodo begalinis. Priekyje atsidaro ir vėl užsidaro durys, ir po akimirkos, kai mes pasukame už kampo, pro mus nuskuba mergaitė. Veidas raudonas, matyt, verkia. Jai vertinimas jau baigtas. Neaiškiai prisimenu, jog čia viena mergaičių, kurios buvo įleistos pirmiausia.

Man pasidaro jos gaila. Paprastai vertinimas užtrunka nuo pusvalandžio iki dviejų valandų, bet visi žino — kuo ilgiau vertintojai tave užlaiko, tuo geriau tau sekasi. Aišku, ne visada taip būna. Prieš dvejus metus Marsi Deivis pagarsėjo tuo, kad laboratorijoje praleido viso labo keturiasdešimt penkias minutes ir gavo gražų dešimtuką. Tačiau pernai Kori Vaind pasiekė visų laikų vertinimo rekordą — pusketvirtos valandos, bet vis tiek gavo trejetą. Akivaizdu, jog vertinimas remiasi kažkokia sistema, tačiau negalima atmesti ir atsitiktinumo vaidmens. Kartais atrodo, lyg visas procesas būtų suplanuotas taip, kad kuo labiau baugintų ir glumintų.

Ūmiai man kyla fantazija, kaip aš bėgu per šiuos švarius, sterilius koridorius ir spardau visas duris. Ir iškart pasijuntu kalta. Nesugalvosi blogesnio laiko abejoti vertinimu, ir mintyse imu keikti Haną. Juk ji lauke man šnekėjo visas tas baisybes: apie ribotą pasirinkimą ir kad gauname rinktis iš mums jau parinktų žmonių.

Džiaugiuosi, kad už mus parenkama. Džiaugiuosi, kad nereikia pačiai rinktis, o dar labiau — kad nereikia versti kito žmogaus rinktis manęs. Hanai, aišku, būtų gerai, jeigu galiotų senoviška tvarka. Hanai su auksinių plaukų aureole ir giedromis pilkomis akimis, tobulai baltais dantimis ir juoku, nuo kurio dviejų mylių spinduliu kiekvienas atsisuka, žiūri į ją ir taip pat juokiasi. Hanai tinka net nerangumas: taip ir knieti paduoti jai pagalbos ranką ar surinkti jos knygas. Kai aš suklumpu arba apsipilu kava krūtinę, kiti nusuka akis. Beveik skaitai jų mintis: „Kokia nevėkšla.” Be to, vos atsiduriu tarp nepažįstamų žmonių, protas atbunka, pasidaro šlapias ir pilkas kaip gatvės pradėjus tirpti šviežiam sniegui — aš ne Hana, visada žinanti, ką sakyti.

Joks sveiko proto vaikinas nepasirinks manęs, kai pasaulyje esama tokių kaip Hana; lygiai tas pat būtų tenkintis sužiedėjusiu pyragu, kai iš tikrųjų nori didelio indelio ledų su plakta grietinėle, vyšniomis ir tarkuoto šokolado dribsniais. Taigi būsiu patenkinta gavusi tvarkingai atspausdintą rekomenduojamų jaunikių sąrašėlį. Bent jau neliksiu be nieko. Nesvarbu, jei niekam neatrodysiu graži (nors kai kada užeina noras, kad kam nors atrodyčiau graži). Nesvarbu, net jei būčiau vienakė.

— Čia. — Seselė pagaliau sustoja prie durų, panašių į visas kitas. — Drabužius ir savo daiktus gali palikti prieškambaryje. Prašau apsivilkti padėtą chalatėlį. Gali pabūti, atsigerti vandens, pamedituoti.

Įsivaizduoju, kaip šimtai mergaičių sėdi ant grindų sukryžiavusios kojas, pasidėjusios ant kelių rankas delnais į viršų, kartodamos “om”, ir mane vėl suima juokas.

— Bet prašau nepamiršti: kuo ilgiau rengsies, tuo vertintojams liks mažiau laiko su tavim susipažinti.

Ji šykščiai šypteli. Jos visa išvaizda kažkokia šykšti: įtempta oda, dygios akys, ankštas chalatas. Ji žiūri tiesiai į mane, bet įtariu, jog nemato, mintyse jau dėlioja sekundes, per kurias grįš į laukiamąjį, pašauks kitą mergaitę, nuves dar vienu koridoriumi ir išpoškins jai tą pačią instrukciją. Tarp šių storų sienų, nepraleidžiančių garso, izoliuotų nuo saulės, vėjo ir karščio, tokių tobulų ir nenatūralių, pasijuntu baisiai vieniša.

— Kai busi pasirengusi, eik pro mėlynąsias duris. Vertintojai tavęs lauks laboratorijoje.

Seselei nukaukšėjus, įžengiu į prieškambarį, mažą ir tokį pat šviesų kaip koridorius. Labai panašų į gydytojo kabinetą. Kertėje stovi kažkoks didžiulis tolygiai pypsintis medicinos aparatas ir popierinėmis servetėlėmis apkrauta kušetė, tvyro aitrus antiseptikų kvapas. Aš nusirengiu ir nuo kondicionieriaus iškart visa pašiurpstu, plaukeliai ant rankų pasišiaušia. Nuostabu. Vertintojai palaikys mane gauruotu žvėrimi.

Tvarkingai sudedu drabužius, liemenėlę ir užsivelku chalatą. Jis iš smarkiai permatomo plastiko, kai juo susisiaučiu ir surišu dirželį, jaučiu, kad per chalatą viskas matyti, neišskiriant kelnaičių.

Praeis. Tuoj viskas praeis.

Giliai įkvepiu ir atidarau mėlynąsias duris.

Laboratorijoje dar šviesiau — akinamai šviesu, todėl vertintojai pirmiausia išvysta prisimerkusią mergiūkštę, kuri prisidengdama akis žengteli atatupsta. Priešais mane valtimi plaukia keturi šešėliai. Akims apsipratus matau keturis vertintojus, susėdusius už ilgo žemo stalo. Kambarys didžiulis ir visiškai tuščias, jame tik vertintojai, o kampe operacinis plieno stalas, pristumtas prie sienos. Iš viršaus plieskia dvi lempų eilės, ir aš pastebiu, kokios aukštos lubos, iki jų mažiausiai trisdešimt pėdų. Suima baisus noras rankomis kaip nors prisidengti krūtinę. Burna išdžiūsta, protas įkaista iki baltumo kaip tos lempos. Neprisimenu, ką turiu daryti, ką sakyti.

Laimė, prabyla vienas vertintojų, moteris:

— Ar turi anketą?

Jos balsas draugiškas, tačiau skrandį vis tiek suspaudžia kumštis ir nepaleidžia. Dieve, galvoju, tuoj prileisiu kelnes. Čia, šitam kambary. Bandau įsivaizduoti, ką sakys Hana po visko, kai eisime šviečiant popietės saulei, alsuodamos druska ir saulės įkaitintais šaligatviais pakvipusiu oru. „Siaubas, — tars ji. — Grynas laiko gaišimas. Sėdi ir spokso kaip keturios varlės ant rąsto.”

— O taip...

Žengiu artyn per sukietėjusį, nenorintį praleisti orą. Iki stalo likus keliems žingsniams, vertintojams atkišu kartoninį lakštą. Prie stalo trys vyriškiai ir moteris, bet neturiu jėgų ilgiau žiūrėti į jų veidus. Skubiai juos nužvelgusi šlepsiu atgal matydama tik nosis, tamsias akis, spindinčius akinių stiklus.

Mano anketa keliauja per vertintojų eilę. Prispaudžiu rankas prie šonų ir stengiuosi atrodyti rami.

Man už nugaros, maždaug dvidešimties pėdų aukštyje, palei galinę sieną eina stebėjimo balkonas. Į jį patenkama pro raudonas dureles viršuje, už kylančių baltų kėdžių eilių, tikriausiai skirtų studentams, gydytojams, internams ir moksliniams darbuotojams. Mokslininkai ne tik atlieka procedūrą, bet ir po jos žmones reguliariai tikrina, dažnai gydo kitas sunkias ligas.

Man dingteli, kad tikriausiai šiame kambaryje ir daroma ta procedūra. Tam turbūt ir skirtas operacinis stalas. Skrandį vėl suspaudžia kumštis. Kažkodėl, nors dažnai spėliodavau, kaip atrodys mano gydymas, niekad nesusimąstydavau apie pačią procedūrą: kietą plieninį stalą, viršuje mirksinčias lempas, vamzdelius, laidus ir skausmą.

— Lena Helovėj?

— Taip, aš.

— Gerai.” Gal pirmiausia truputį papasakotum apie save? — Akiniuotasis vertintojas palinksta į priekį ir skėstelėdamas rankomis nusišypso. Jo stambūs keturkampiai dantys man primena vonios plyteles. Atspindžiai jo akinių stikluose užstoja akis, galėtų juos nusiimti. — Papasakok, kas tau patinka. Apie savo pomėgius, mėgstamiausius mokslo dalykus, kuo domiesi.

Ir aš rėžiu paruoštą kalbą: apie fotografiją ir bėgiojimą, apie buvimą su draugėmis, bet šneku išsiblaškiusi. Matau, jog vertintojai linksi, šypsenos atpalaiduoja veidus, jie ima kažką užsirašinėti, vadinasi, kalbu gerai, tačiau net negirdžiu iš savo burnos sklindančių žodžių. Iš galvos neina metalinis stalas, akies krašteliu vis dirsčioju, kaip jis mirguliuoja ir spindi saulėje lyg skustuvo ašmenys.

Staiga prisimenu mamą. Ji liko neišgydyta, nors procedūra buvo daryta tris kartus — liga ją pasiglemžė, sugraužė vidurius, užgesino akis, nubalino skruostus, užvaldė jos kojas ir palengva, colis po colio, nuvedė prie smėlėtos uolos krašto ir nustūmė į skaidrų lengvą orą.

Bent šitaip man pasakojama. Tuo laiku turėjau šešerius metus. Aš tik prisimenu, kaip naktį karšti jos pirštai spaudė man veidą, kaip ji paskutinį kartą sušnibždėjo: „Aš tave myliu. Prisimink. Šito jie negali atimti.”

Staigiai užsimerkiu užplūdus mintims apie mamą: kaip ji raitosi iš skausmo, o tuzinas mokslininkų baltais chalatais stebi ją abejingai skrebendami savo bloknotuose. Tris kartus ji buvo pririšta prie metalinio stalo; tris kartus stebėtojų minia žiūrėjo į ją iš balkono, rašėsi, kaip ji reaguoja į adatas, paskui į lazerius, perveriančius jos odą. Paprastai ligoniams procedūra nuskausminama ir jie nieko nejaučia, bet tetai sykį išsprūdo, kad mama per trečią procedūrą nuskausminamųjų negavo, manyta, jog anestezija neleidžia smegenims reikiamai reaguoti į gydymą.

— Gal norėtum vandens?

Vertintoja moteris mosteli į butelį ir stiklinę ant stalo. Ji pastebėjo, kaip aš nenorom krūptelėjau, bet nieko baisaus. Savo pasakojimą baigiau ir iš to, kaip vertintojai žvelgia į mane, — patenkinti, išdidūs, lyg būčiau mažas vaikas, pagaliau teisingai užsisagstęs sagas, — suprantu, jog pasirodžiau gerai.

Įsipilu vandens ir geriu dėkinga už pertraukėlę. Jaučiu, kaip pažastis, galvos odą ir sprandą išpila prakaitas, ir meldžiu Dievą, kad jie nepamatytų. Stengiuosi nenuleisti akių nuo vertintojų, tačiau akipločio pakrašty į mane žybsi tas prakeiktas stalas.

— Na, gerai, Lena. Dabar tau užduosime keletą klausimų. Norime, kad atsakytum sąžiningai. Nepamiršk, mūsų tikslas — pažinti tave kaip žmogų.

Priešingai kam? — galvoje smilkteli klausimas, nespėju nė susigriebti. Gyvuliui?

Giliai įkvėpusi prisiverčiu linktelėti ir nusišypsoti.

— Puiku.

— Gali pasakyti keletą mėgstamiausių knygų?

— Kristoferio Melio „Meilė, karas ir kitos kliūtys”, — automatiškai atsakau. — Filipos Herold „Siena”. — Beviltiška stumti vaizdus tolyn: jie verčias iš gelmių, apsemia mane. Lyg būtų jose įdegintas, smegenyse tvinksi žodis skausmas. Jie norėjo priversti mamą, kad darytų ketvirtą procedūrą. Tą naktį, kai ji mirė, jie atėjo išsivežti jos į laboratorijas. Tačiau ji pabėgo į tamsą ir nuskrido. Prižadinusi mane žodžiais: „Aš tave myliu. Prisimink. Šito jie negali atimti.” Jai dingus, žodžius tarsi vėl atnešė vėjas, juos kartojo sausi medžiai, šaltu ir pilku apyaušriu šnibždėjo lapai. — Taip pat Viljamo Šekspyro „Romeo ir Džuljetą”.

Vertintojai linksi, užsirašinėja.

„Romeo ir Džuljeta” įeina į privalomą sveikatos pamokų literatūros sąrašą.

— O kodėl? — paklausia trečias vertintojas.

„Baisu”, — privalau atsakyti. Ši pamokoma istorija įspėja apie senojo pasaulio, dar prieš gydymą, pavojus. Tačiau gerklė lyg užtinusi. Žodžiai iš jos neišsispraudžia, lieka įstrigę kaip dagiai, prikimbantys prie drabužių, kai bėgame krosą kaimo vietove. Ir tą akimirką tarsi išgirstu tyliai grumant vandenyną, jo tolimą atkaklų murmesį, įsivaizduoju, kaip sunki it akmuo jo vandens masė praryja mamą. Ir man išsprūsta:

— Nes labai gražu.

Visi keturi veidai staigiai pakyla į mane lyg viena virvute sujungtų marionečių.

— Gražu? — suraukia nosį vertintoja. Orą įelektrina zvimbianti šalta įtampa, ir aš suvokiu padariusi didžiulę klaidą.

Akiniuotis palinksta į mane.

— Labai įdomus apibūdinimas. Labai įdomus. — Kai jis dabar išsišiepia, jo dantys man primena lenktas šuns iltis. — Galbūt tau graži kančia? Gal tau patinka smurtas?

— Ne. Ne, tikrai ne. — Bandau susikaupti, bet galva pilna bežodžio vandenyno šniokštimo. Kas akimirką jis darosi vis garsesnis. Ir staiga tarsi išgirstu negarsiai klykiant — per dešimtmečio tarpsnį mane tarsi pasiekia mamos klyksmas. — Turėjau galvoje... ši istorija kažkuo tokia liūdna...

Aš sutrikusi kepurnėjuosi lyg skęsdama toje baltoje šviesoje ir gaudesyje. Pasiaukojimas. Noriu kažką pasakyt apie pasiaukojimą, bet žodis lieka burnoje.

— Keliaujame toliau. — Vertintoja moteris, taip maloniai pasiūliusi man vandens, jau neapsimeta draugiška. Jos balsas oficialus. — Pasakyk kokį paprastą dalyką, pavyzdžiui, kokią spalvą labiausiai mėgsti.

Dalis mano smegenų — protingoji, mokytoji dalis, mano logiškoji pusė — šaukia: Mėlyna! Sakyk „mėlyna”! Tačiau tas kitas, senesnysis mano vidinis „aš”, nešamas dundesio bangų, iškyla ir aš lepteliu:

— Pilka.

— Pilka? — žiopteli ketvirtas vertintojas.

Širdis nusirita į kulnus. Žinau, kad susimoviau, kad žlungu, tiesiog matau, kaip pažymiai ritasi žemyn. Bet jau per vėlu. Man galas — dundesys ausyse vis garsėja, neleidžia galvoti. Skubiai išlemenu pasiteisinimą:

— Ne visai pilka. Prieš pat saulėteki būna laikas, kai visas dangus nublykšta neaiškia spalva, iš tikrųjų ne pilka, panašesne į baltą, ir ji man visada patiko, nes primena, jog reikia laukti ko nors gero.

Bet jie jau nesiklauso. Visi spokso tolyn už manęs pakreipę galvas, sutrikusiais veidais, lyg stengdamiesi suprasti girdimus svetimos kalbos žodžius. Ir staiga dundėjimas ir klyksmas įsiveržia visu smarkumu ir aš suprantu, jog visa tai girdėjau ne vaizduotėje. Tikrai klykia žmonės ir kažkas trepsi, dunda, bilda lyg tūkstančiai kanopų. Per šiuos du triukšmo šaltinius prasimuša trečias garsas: pratisas baubimas, nė trupučio ne žmogiškas.

Visiškai suglumusi viską girdžiu ir matau padrikai, kaip esti sapnuojant. Kilstelėdama nuo kėdės vertintoja klausia:

— Po velnių, kas čia...

Ją pertraukia akiniuotis:

— Sėskitės, Helena. Eisiu pažiūrėti, kas atsitiko.

Tą akimirką atsilapoja mėlynosios durys ir į laboratoriją įdunda karvių pulkas — tikrų tikriausių gyvų, sušilusių, maurojančių karvių.

Vadinasi, tikrai buvo trepsėjimas, pamanau ir pajuntu trumpą miglotą pasididžiavimą, kad teisingai nustačiau triukšmą.

Ir tada susigriebiu, jog į mane lekia sunkių ir baisiai persigandusių karvių banda, dar pora sekundžių, ir jos mane sutryps.

Žaibiškai neriu į kertę ir užlendu už chirurginio stalo, jis mane visiškai užstoja nuo paklaikusių gyvulių. Trupučiuką iškišu galvą, kad matyčiau, kas darosi. Vertintojai sušoka ant stalo, nes juos apsupa žalų ir margų karvių šonai. Moteris visa gerkle spiegia, akiniuotis taip pat šaukia: „Nusiraminkit, nusiraminkit!”, nors įsikibęs į ją lyg į plausto kraštą, kurį paleidęs nuskęstų.

Kai kurioms karvėms ant galvų juokingai užmaukšlinti perukai, kitos apmautos plastikiniais chalatais, kokį vilkiu ir aš. Akimirką pamanau, jog sapnuoju. Gal visą šitą dieną tik sapnuoju ir netrukus pabudusi pamatysiu esanti namie, savo lovoje, vertinimo rytą. Tačiau tada ant karvių šonų pastebiu užrašą: NE GYDYMAS — MIRTIS. Užrašai padaryti išsiliejusiu rašalu tiesiai virš tvarkingų, lygių numerių — įdagų, rodančių, kad karvės skirtos skerdyklai.

Nugara perbėga šiurpas, ir aš viską suprantu. Kas porą metų Nelegalai — žmonės, gyvenantys Tyruose, tai yra nekontroliuojamoje teritorijoje, esančioje tarp oficialiai pripažintų didmiesčių ir miestų, — prasiskverbę į Portlandą surengia vienokius ar kitokius protestus. Vienais metais atėję naktį išpiešė raudonas kaukoles ant visų žinomų mokslininkų namų durų. Kitais metais sugebėjo įsiveržti į Centrinę policijos nuovadą, reguliuojančią visus Portlando patrulius bei sargybos pamainas, ir sunešė ant stogo visus baldus ir daiktus, net kavavires. Iš tikrųjų buvo juokinga ir gerokai nustebino, nes atrodė, jog Centrinė nuovada turi būti saugiausia vieta Portlande. Tyrų gyventojai meilės nelaiko liga ir netiki jos gydymu. Jiems tai atrodo žiauru. Todėl ir šitoks šūkis ant karvių.

Dabar susiprotėju: karvės aptaisytos, kad būtų panašios į mus, vertinamus žmones. Lyg visi būtume galvijų banda.

Karvės pamažu rimsta. Nebesiveržia būriu, bet vaikštinėja po laboratoriją. Pirmoji vertintoja kartoniniu lakštu su anketa mėgina baidyti karves, bet jos grūdasi prie stalo, mūkdamos snukiais stumdo popierius — vertintojų užrašus, įsitikinu pamačiusi, kaip karvė sugriebia popieriaus lapą ir ima čiaumoti. Ačiū Dievui. Galgi karvės suris visus užrašus ir vertintojai nebeturės įrodymų, kad aš visiškai susimoviau. Beveik pasislėpusi už chirurginio stalo ir apsaugota nuo aštrių sunkių kanopų, turiu pripažinti, jog viskas labai juokinga.

Ir tada išgirstu. Per prunkštimą, trepsėjimą ir vertintojų šūkavimą išgirstu viršuje juoką — tylų, trumpą ir muzikalų, sakytum kas nors būtų pabandęs fortepijonu kelias natas.

Stebėjimo balkonas. Stebėjimo balkone stovi vaikinukas ir žiūri į suirutę apačioje. Ir juokiasi.

Vos pakeliu žvilgsnį, jo akys įsminga man į veidą. Iš krūtinės man išsiveržia atodūsis, ir akimirką viskas sustingsta, lyg žiūrėčiau į jį pro fotoaparato objektyvą, kai pasaulis trumputėlį laiko tarpelį prieš spragtelint užraktui apmiršta.

Jo plaukai rusvai auksiniai kaip rudenį lapai ir šviesiai gintarinės akys. Jį pamačiusi iškart suprantu, jog jis yra vienas tų, kurie kalti dėl nutraukto vertinimo. Suprantu, jog tikriausiai gyvena Tyruose ir yra Nelegalas. Širdį suspaudžia baimė, išsižioju ketindama kažką sušukti, — nežinau, ką konkrečiai, — bet kaip tik tą sekundę jis vos pastebimai papurto galvą, ir staiga nebegaliu nė garso išspausti. Tada jis padaro visiškai neįmanomą dalyką.

Jis man mirkteli.

Pagaliau užkaukia pavojaus sirena. Taip garsiai, jog turiu užsidengti delnais ausis. Pasižiūriu, ar vertintojai berniuko nepastebėjo, bet jie tebešoka ant stalo savo keistą šokį, o kai žvilgteliu į balkoną, jo nebėra.

PENKTAS

Užminsi tarpelį, nulūš mamai rankelė,

Užminsi ant plokštės, uždarysim bokšte.

Užminsi šakelę, bloguosi visą kelią,

Žiūrėdamas po kojų numirėlius skaičiuoji.

Populiari vaikiška dainelė, ją dainuojant

šokinėjama per šokynę arba plojama.

Tą naktį vėl sapnuoju tą patį sapną. Stoviu prie baltos uolos krašto. Ji visa iš smėlio. Smėlis nelaiko. Iškyša, ant kurios stoviu, ima trupėti ir luitais kristi žemyn, žemyn, žemyn, į vandenyną baisioje gilybėje, kuris taip smarkiai banguoja ir daužos į papėdę, jog atrodo kaip milžiniškas kunkuliuojančio viralo puodas, viską užliejantis putomis. Man baisu, kad nukrisiu, bet kažkodėl negaliu nei pajudėti, nei atsitraukti nuo krašto, nors jaučiu, kaip iš po kojų slysta žemė, milijonais molekulių palaidai pažyra į erdvę, į orą.

Ir vos pajuntu, kad po manimi nieko nebėra, tik oras, — bet kurią akimirką imsiu kristi į vandenį jusdama, kaip aplinkui švilpia vėjas, — vilnys apačioje prasiskiria ir aš išvystu mamos veidą, išblyškusį ir išpurtusį, išmėtytą mėlynomis dėmėmis, plūduriuojantį prie pat paviršiaus. Akys atmerktos, burna pravira, lyg ji šauktų, išskėstos rankos kilnojasi tarsi norėdamos mane apkabinti.

Ir tada pabundu. Tada visada pabundu.

Pagalvė sudrėkusi, gerklę peršti.. Miegodama verkiau. Šalia susirietusi Greisė, skruostu prisispaudusi prie patalo, lūpos nesustodamos be garso juda. Kai sapnuoju šį sapną, ji visada atsigula šalia. Matyt, pajunta.

Nubraukiu jai nuo veido plaukus, patraukiu žemyn prakaito prisigėrusią antklodę. Kai reikės išsikraustyti, bus gaila palikti Greisę. Mudviejų paslaptys mus suartino, susaistė. Ji vienintelė žino apie Šaltumą: jausmą, retkarčiais apimantį, kai guliu lovoje; juodą tuštumą, kuri užgniaužia man kvapą, ir aš imu gaudyt orą lyg įmesta į ledinį vandenį. Tokiomis naktimis, nors bloga ir neleistina, galvoju apie tuos keistus ir baisius žodžius — aš tave myliu — spėliodama, koks būtų jų skonis mano burnoje, stengdamasi prisiminti ritmingą jų skambesį mamos lūpose.

Ir, be abejo, aš saugau jos paslaptį. Tik aš žinau, kad Greisė nėra nei kvaila, nei bukaprotė, jai nieko blogo nėra. Tik aš esu girdėjusi ją kalbant. Vieną naktį, kai ji atėjo į mano lovą, pabudau labai anksti rytą, nakties šešėliams dar tik atslūgstant nuo sienų. Ji tyliai verkė į pagalvę kartodama žodį mamyte, užsikimšusi burną antklode, todėl aš vos išgirdau ją sakant: „Mamyte, mamyte, mamyte...” Atrodė, lyg ji stengiasi nuryti tą žodį, per miegus įstrigusį gale gerklės. Apkabinau ją ir suspaudžiau glėbyje, po kiek laiko, prailgusio kaip kelios valandos, ji pailso kartodama šį žodį ir vėl užmigo pamažu atsipalaiduodama, nuo ašarų užkaitusiu ir paburkusiu veidu.

Štai kur tikroji priežastis, kodėl ji nešneka. Visus kitus žodžius nustumia šis vienas, šmėkšantis it milžinas, žodis, tebeaidintis tamsiuose jos atminties užkaboriuose, — mamytė.

Aš žinau. Aš prisimenu.

Atsisėdusi žiūriu, kaip ant sienų įsitvirtina šviesa, klausausi lauke rėkaujančių kirų, gurkšteliu vandens iš stiklinės šalia lovos. Šiandien birželio antra. Devyniasdešimt keturios dienos.

Greisės labui noriu, kad gydymas būtų atliekamas anksčiau. Guodžiuosi mintimi, jog ir jai kada nors bus padaryta toji procedūra. Kada nors ji bus išgelbėta ir praeitis su visu skausmu bus paversta lengvai nuryjama tyrele, kokia penimi kūdikiai.

Kada nors visi būsime išgelbėti.

Kai nusivelku į apačią pusryčių, — jausdamasi taip, lyg į akis kas būtų pripylęs smėlio, — jau skelbiama oficiali incidento laboratorijose istorija. Taisydama pusryčius, Kerolė laiko įjungusi mažą televizoriuką, ir žinių vedėjo balsas manęs vos neužliūliuoja. Vakar pilnas galvijų furgonas, turėjęs važiuot į skerdyklą, buvo supainiotas su medikamentų siunta, todėl kilo juokingas ir beprecedentis chaosas, kurį matote savo ekranuose. Rodoma, kaip klykiančios seselės kartoniniais lakštais baido karves.

Įvykis be jokios logikos, bet, kol niekas neužsimena apie Nelegalus, visi patenkinti. Mes neturime apie juos žinoti. Jų net neturi būti: atseit visi Tyrų gyventojai buvo subombarduoti per antskrydžius prieš penkiasdešimt metų.

Prieš penkiasdešimt metų vyriausybė uždarė Jungtinių Valstijų sienas. Jas dieną naktį saugo kariškiai. Niekas negali patekti. Ir niekas negali išeiti. Kiekviena oficialiai patvirtinta bendruomenė turi gyventi savo teritorijoje — toks įstatymas; bet koks judėjimas tarp teritorijų galimas tik pateikus raštišką savivaldybės sutikimą, kurį reikia gauti prieš pusę metų. Visa tai mūsų pačių labui. Saugumas, Pareiga, Bendruomenė — toks mūsų šalies devizas.

Apskritai valdžios veikla sėkminga. Uždarius sienas dar neturėjome karo, beveik nėra nusikaltimų, išskyrus atsitiktinius vandalizmo atvejus ar smulkias vagystes. Jungtinėse Valstijose išnykusi neapykanta, bent jau tarp išgydytųjų. Tiesa, pasitaiko abejingumo aplinkai, bet juk kiekviena medicinos procedūra kelia tam tikrą pavojų.

Tačiau kol kas valdžiai nepavyko atsikratyti Nelegalų, tai vienintelis vyriausybės ir visos sistemos trūkumas. Taigi mes apie juos nekalbame. Apsimetame, kad Tyrų ir juose gyvenančių žmonių išvis nėra. Šis žodis retai minimas, nuskamba nebent dingus prijautimu įtariamam žmogui ar pamačius, kad jauna ligonių porelė pabėgo prieš gydymo procedūrą.

Tikrai gera naujiena štai kokia: visi vakarykščiai vertinimai paskelbti negaliojantys. Visiems mums bus paskirta nauja vertinimo data, taigi man suteikta dar viena galimybė. Prisiekiu, šįkart neapsigėdysiu. Jaučiuosi baisiai kvailai po tokio savo ištižimo laboratorijose. Sėdint prie pusryčių stalo, kur viskas atrodo taip švaru, šviesu ir normalu, — kavos pilni mėlyni puodeliai išdužusiais kraštais, nelygiai dūzgianti mikrobangų krosnelė (be lempučių, vienas iš nedaugelio elektros prietaisų, kuriuo Kerolė leidžia mums naudotis), — vakarykštė diena atrodo kaip ilgas keistas sapnas. Iš tikrųjų stebuklas, kad fanatiškų Nelegalų gauja nutarė paleisti galvijų bandą kaip tik tuo metu, kai aš susikirtau per svarbiausią savo gyvenimo egzaminą. Nežinau, kas man užėjo. Prisiminusi akiniuočio dantis ir kaip išgirdau save ištariant „pilka”, susiraukiu. Kvaiša, kvaiša.

Staiga susigriebiu, jog Dženė man kažką sako.

— Ką?

Sumirksėjusi aiškiai išvystu Dženės veidą. Žiūriu, kaip jos rankos lygiais keturkampiais pjausto skrebutį.

— Klausiu, kas tau yra? — Pirštai trauko peilį pirmyn atgal. Geležtė barkšteli į lėkštės kraštą. — Atrodai, lyg tuoj vemsi, ar ką.

— Džene, — subara ją Kerolė. Prie kriauklės ji plauna indus. — Kad negirdėčiau, kol dėdė pusryčiauja.

— Nieko man nėra. — Atsiplėšiu kąsnį skrebučio, perbraukiu per sviesto luistelį, minkštėjantį vidury stalo, ir prisiverčiu valgyti. Mažiausiai trokštu seno gero šeimyninio tardymo. — Tik pavargusi.

Kerolė atsisuka į mane. Jos veidas man visad atrodė lėliškas. Net kai ji kalba, net kai esti suirzusi ar patenkinta, ar sutrikusi, išraiška lieka keistai negyva.

— Negalėjai užmigti?

— Miegojau, — atsakau. — Tik sapnavau blogą sapną.

Galustalėje dėdė Viljamas pakelia galvą nuo laikraščio.

— Vajetau... O žinai ką? Prisiminiau, kad ir aš šiąnakt sapnavau.

Kerolė kilsteli antakius, net Dženei pasidaro smalsu. Negirdėtas daiktas, kad išgydyti žmonės sapnuotų. Sykį Kerolė man sakė retkarčiais dar pasapnuojanti, jos sapnai pilni indų, rietuvių rietuvės kyla į dangų, ir kai kada ji ima jomis lipti, nuo vienos lėkštės krašto ant kitos, per debesis bando pasiekti viršų.

Bet indų rietuvė neturi viršaus, ji kyla į begalybę. Kiek žinau, mano sesuo Reičelė jau niekad nebesapnuoja.

Viljamas šypteli.

— Aš glaisčiau vonios langą. Kerole, prisimeni, anądien sakiau, kad vonioje skersvėjis? Taigi glaisčiau tą langą, bet, vos tik užbaigdavau, glaistas nukrisdavo kaip sniegas, vėl imdavo pūsti vėjas, o aš turėdavau pradėti iš naujo. Taip ir tepiau glaistą, regis, kelias valandas.

— Kaip keista, — su šypsena taria teta ir padeda ant stalo kiaušinienės lėkštę. Dėdė mėgsta, kad kiaušiniai būtų mažai apkepę, ir jie guli lėkštėje liulančiais tryniais, plūkaujantys aliejuje. Man pasidaro bloga.

— Nieko nuostabaus, kad šįryt jaučiuosi toks pavargęs. Visą naktį plušėjau.

Visos juokiasi, tik aš ne. Nurydama dar vieną skrebučio kąsnelį galvoju, ar sapnuosiu, kai būsiu išgydyta.

Tikiuosi, ne.

Šie mokslo metai pirmi nuo šeštos klasės, kai neturiu nė vienos bendros pamokos su Hana, todėl susitinkame tik drabužinėje prieš bėgiojimą, nors kroso sezonas baigėsi prieš porą savaičių. (Kai komanda pateko į apygardos varžybas, aš viso labo trečią kartą išvykau iš Portlando; nors visa kelionė tebuvo keturiasdešimt mylių pilku, nykiu vieškeliu, vos tramdžiau krūtinėje jaudulį.) Bet mudvi su Hana stengiamės kuo daugiau kartu treniruotis, net per atostogas.

Aš pradėjau bėgioti šešerių metų, po to, kai nusižudė mama. Laidotuvių dieną pirmą kartą nubėgau visą mylią. Man buvo liepta pabūti viršuje su pusseserėmis, nes teta tvarkė namus šermenų pietums ir dėliojo valgius. Marsija su Reičele neva turėjo mane aprengti, sušukuoti, bet pradėjusios šitą darbą dėl kažko susiginčijo ir mane pamiršo. Tada aš nulipau prašyti tetos, kad užtrauktų ant nugaros suknelės užtrauktuką. Apačioje buvo ponia Eisner, tuometinė tetos kaimynė. Prie virtuvės durų išgirdau ją sakant: „Baisu, žinoma. Bet vis tiek jai nebuvo vilties. Jau daug geriau šitaip. Taip pat ir Lenai. Kas norėtų tokios motinos?”

Aš neturėjau to girdėti. Pamačiusi mane, ponia Eisner aiktelėjo ir mikliai užsičiaupė — tarsi butelio kamštis įslydo į kakliuką. Teta stovėjo kaip stabo ištikta, ir tą akimirką pasaulis ir ateitis tarytum susiliejo į vieną tašką, o aš supratau, jog šitai — virtuvė, švarutėlės kreminio linoleumo grindys, plieskiančios lemputės ir ryškiai žali drebučiai ant stalo — yra viskas, kas man liko, kai nebėra mamos.

Pajutau nebegalinti ten būti. Negalėjau pakęsti tetos virtuvės, nes dabar supratau, jog tai bus mano virtuvė. Mano mama nekentė drebučių. Visą kūną ėmė niežėti, sakytum tūkstantis uodų būtų plaukioję mano kraujyje geldami iš vidaus taip, kad norėjosi rėkti, šokinėti, muistytis.

Aš išbėgau.

Kai įėjau, Hana, pasidėjusi koją ant suolelio, raišiojosi sportbačius. Mano baisioji paslaptis štai kokia: man patinka bėgioti su Hana iš dalies todėl, kad tai vienintelis pasaulyje dalykas, kurį moku daryti geriau už ją, bet šito garsiai neprisipažinčiau nė per milijoną metų.

Nespėjau pasidėti krepšio, kai ji stvėrė man už rankos.

— Ar patikėsi? — Ji tramdo šypseną, akys mainosi žybčiodamos čia mėlyna, čia žalia, čia auksine spalva, kaip visada, kai susijaudina. — Ten tikrai buvo Nelegalai. Bent jau visi taip šneka.

Drabužinėje esame vienos, — visos sporto komandos jau baigusios sezoną, — bet aš nejučia apsidairau.

— Kalbėk tyliau.

Ji atšlyja, švysteli plaukus ant nugaros.

— Nusiramink. Aš patikrinau. Net tualeto kabinas. Esame saugios.

Atidarau spintelę, kurią turėjau visus dešimt metų Šv. Onos vidurinėje. Jos dugnas nuklotas kramtukės popierėliais, suplėšytais popiergaliais ir sąvaržėlėmis, ant viso to guli mano bėgiojimo apranga, sportbačiai, kroso komandos uniforma, keli puspilniai dezodoranto buteliukai, plaukų minkštiklis ir kvepalai. Greičiau nei po savaitės baigsiu mokyklą ir daugiau niekada nebematysiu šios spintelės vidaus, ir man pasidaro liūdna. Vulgaru, bet man tikrai patinka sporto salių kvapas: patalpų valymo skysčio, dezodoranto ir futbolo kamuolių, ir net neišsivadėjančio prakaito. Mane šie kvapai ramina. Keista, kaip sutvarkytas gyvenimas: žmogus ko nors nori, todėl lauki lauki, atrodo, niekad nesulauksi. O kai tai ateina ir praeina, norisi tik susiriesti į kamuoliuką ir likti akimirkoje prieš permainą.

— Kas jau tie visi? Per žinias sakė, kad įvyko klaida, supainioti kroviniai ar kas.

Jaučiu turinti pakartoti oficialią versiją, nors ne blogiau už Haną žinau, jog tai nesąmonė.

Ji apžergia suolelį ir žiūri į mane. Kaip paprastai, jai nerūpi, kad aš nekenčiu, kai kiti mato mane persirengiant.

— Nebūk kvaila. Jeigu pranešė per žinias, vadinasi, tikrai netiesa. Be to, kas gali supainioti karvę su receptinių vaistų dėže? Neatrodo, kad būtų sunku atskirti.

Gūžteliu. Ji, žinoma, teisi. Tebežiūri į mane, todėl truputį nusisuku. Niekad nebuvau patenkinta savo kūnu, ne taip kaip Hana ar kai kurios kitos Šv. Onos mokyklos mergaitės; niekad neatsikratydavau nesmagaus jausmo, kad kai kurios strategiškai svarbios mano figūros vietos nelabai dailiai suręstos. Lyg mane būtų nupiešęs dailininkas mėgėjas: iš toliau visai nieko, bet gerai įsižiūrėjus išlenda visos klaidos.

Hana atstato koją ir ima daryti pasitempimus nė neketindama keisti temos. Nepažįstu kito žmogaus, kurį taip domintų Tyrai.

— Kai pagalvoji, tiesiog nuostabu. Planavimas ir visa kita. Viskam parengti būtų reikėję mažiausiai keturių penkių žmonių, gal netgi daugiau.

Akimirką prisimenu vaikiną, kurį mačiau stebėjimo balkone, rudeninių lapų spalvos jo plaukus ir kaip juokėsi atmetęs galvą, net atverdamas juodą gomurio skliautą. Apie jį niekam nesakiau, net Hanai, o dabar jaučiu, jog reikėjo.

— Kažkas turėjo gauti apsaugos kodus. Gal koks prijaučiantysis... — kalbėjo Hana.

Trinkteli drabužinės durys, mudvi su Hana pašokame ir susižvelgiame išplėstomis akimis. Linoleumu atkaukši skubrūs žingsniai. Valandėlę sutrikusi, Hana sklandžiai pradeda saugią šneką: apie išleistuvių suknelių spalvą, šiemet oranžinę. Ir tada iš už spintelių bloko išlenda ponia Johanson, sporto vedėja, maskatuodama ant piršto užnertu švilpuku.

— Bent jau ne rudos kaip Filstone, — sakau beveik nesiklausydama Hanos. Širdis daužosi — tebegalvoju apie vaikiną ir spėlioju, ar Johanson neišgirdo, kaip ištarėme prijaučiantysis. Ji nieko nesako, tik praeidama linkteli, taigi turbūt neišgirdo.

Aš puikiai išmokau triuką — sakyti viena, o galvoti ką kita, apsimesti, kad klausausi, nors iš tikrųjų šito nedarau, dėtis ramia ir patenkinta, nors širdį drasko nerimas. Tai vienas įgūdžių, kuris tobulėja žmogui darantis vyresniam. Turi išmokti, kad žmonės visada klausosi. Pirmą kartą naudodamasi bendru tetos ir dėdės mobiliuku stebėjausi, kad mano pašnekesį su Hana nevienodais tarpais pertraukia trukdžiai, paskui teta paaiškino, jog taip veikia valdžios įstaigų pasiklausymo prietaisai, pasirinktinai įsiterpiantys į pokalbius, juos įrašinėjantys, sekantys, ar nenuskambės baisieji žodžiai meilė, Nelegalai, prijaučiantysis. Reikia pripažinti, nė vieno žmogaus nesiklausoma specialiai. Bet šitaip beveik dar blogiau. Beveik visą laiką jaučiuosi taip, tarsi bet kurią akimirką į mane gali pakrypti milžiniška akis, apšviesti negeras mano mintis — šitaip nuolat besisukantis baltas švyturio spindulys užklupęs paralyžiuoja žvėrelį.

Kai kada atrodo, jog aš ne viena, o dvi būtybės, sulipusios viena su kita: paviršinis aš, kuris linksi, kai reikia linksėti, ir sako, ką reikia sakyti, ir kitas, gilesnis aš, nerimastaujantis, sapnuojantis ir atsakantis pilka. Dažniausiai abu juda sutartinai, beveik nepastebiu atotrūkio, bet kartais apima jausmas, jog mane sudaro du skirtingi žmonės ir aš bet kada galiu perplyšti į dvi dalis. Sykį apie tai pasisakiau Reičelei. Ji tik šyptelėjo ir nuramino, kad po procedūros viskas pasitaisys. Po procedūros, sakė ji, viskas eis lyg per sviestą, kiekviena diena bus lengva — kaip ištarti „viens, du, trys”.

— Jau, — tariu užrakindama spintelę. Girdime, kaip ponia Johanson švilpaudama trepsi tualete. Nuleidžia vandenį. Atsuka čiaupą.

— Mano eilė rinktis kelią, — sako Hana žėrinčiomis akimis ir, man nespėjus išsižioti, pliaukšteli per petį. — Vykis! — šūkteli ji ir stryktelėjusi nuo suolo kvatodama pasileidžia prie durų, taigi ir aš turiu bėgti, kad pasivyčiau.

Prieš pietus lijo, audra viską atvėsino. Gatvėse garuoja valkos, apgaubdamos Portlandą virpančia migla. Dabar dangus virš mūsų skaisčiai mėlynas. Įlanka tyvuliuoja lygi ir sidabrinė, krantas ją veržia lyg diržas.

Neklausiu Hanos, kur ji bėga, bet nenustembu, kai pasuka Senojo uosto pusėn, ten prasideda mūsų maršrutas, palei Prekybos gatvę einantis iki pat laboratorijų. Stengiamės laikytis siauresnių, ne tokių judrių gatvių, bet iš to maža naudos. Pusė keturių. Visose mokyklose baigėsi pamokos, gatvės pilnos namo grįžtančių mokinių. Pradunda keli autobusai, prasispraudžia pora automobilių. Automobiliai laikomi geru ženklu. Jiems pravažiuojant žmonės tiesia rankas, braukia per blizgančius gaubtus, švarius, spindinčius langus, ir juos netrukus išmargina pirštų žymės.

Mudvi su Hana bėgame greta dalydamosi visos dienos paskalomis. Nekalbame apie žlugusius vertinimus ar Nelegalus. Aplink per daug žmonių. Ji man pasakoja apie etikos egzaminą, aš jai — apie Koros Derviš kivirčą su Mina Vilkinson. Taip pat aptariame Vilou Marks, nuo ano trečiadienio nesirodančią mokykloje. Kalbama, kad praėjusią savaitę reguliuotojai Diering Oukso parke po komendanto valandos ją užklupo su vaikinu.

Ne pirmi metai girdime apie Vilou tokias kalbas. Ji iš tų, kurias visi mėgsta apšnekėti. Jos plaukai šviesūs, bet ji mėgsta žymekliais padažyti sruogas, be to, prisimenu, kaip per vieną ekskursiją į muziejų, kai ėjome pro būrelį berniukų iš Spenserio mokyklos, ji garsiai, taip, kad galėjo išgirsti palydovė, pasakė: „Norėčiau kurį nors pabučiuoti į lūpas.” Neva kartą buvusi sučiupta su vienu dešimtoku, bet atsipirko įspėjimu, nes nerodė jokių deliria požymių. Mat kartais žmonės suklysta dėl biologinės priežasties — tokio paties cheminės ir hormonų pusiausvyros sutrikimo kaip ir tas, kuris retsykiais priveda prie Nenormalybės, kai berniukus traukia berniukai, o mergaites — mergaitės. Gydymas nuslopins ir šiuos impulsus.

Bet šįkart viskas atrodo rimtai: mums pasukus į centrą, Hana numeta bombą — ponia ir ponas Marksai sutiko paankstinti Vilou procedūrą net šešiais mėnesiais. Dėl gydymo ji praleis išleistuves.

— Šešiais mėnesiais? — pakartoju. Greitai bėgame jau dvidešimt minučių, todėl neaišku, širdis taip daužosi dėl fizinio krūvio ar dėl šios naujienos. Uždusau labiau, negu dera, tarsi kas sėdėtų ant krūtinės. — Argi ne pavojinga?

Hana linkteli rodydama į skersgatvį, kuriuo galima patrumpinti kelią.

— Ne pirmas kartas.

— Bet jie nebuvo sėkmingi. Kaip dėl šalutinio poveikio? Psichikos problemų? Apakimo?

Yra keletas priežasčių, kodėl mokslininkai neleidžia daryti procedūros aštuoniolikos metų neturintiems asmenims, bet svarbiausia jų, kad jaunesnių žmonių gydymas nelabai veikia, o blogiausiais atvejais net sukelia didelių bėdų. Mokslininkai mano, jog iki aštuoniolikos metų smegenys ir neurokeliai yra pernelyg lankstūs, dar iki galo nesusiformavę. Iš tikrųjų kuo vyresniam daroma procedūra, tuo geriau, bet daugumai ji paskiriama prieš pat aštuonioliktą gimtadienį ar iškart po jo.

— Manau, mokslininkai įsitikinę, jog rizikuoti verta, — sako Hana. — Vis geriau negu kitas pasirinkimas, aišku? Amor deliria nervosa. Pavojingiausias iš visų pavojingų dalykų.

Tai buvo madingiausia frazė, pasitaikanti kiekvienoje psichinės sveikatos brošiūrėlėje, parašytoje deliria tema. Hana ją pakartoja abejingu balsu, o man pašoka širdis. Po vakarykštės beprotybės buvau pamiršusi Hanos žodžius, man pasakytus prieš vertinimą. Tačiau dabar prisimenu, prisimenu ir tai, kaip keistai ji atrodė — akys apsiblaususios, neįžvelgiamos.

— Greičiau, — paraginu. Vėl sunkiau kvėpuoti, kairę šlaunį traukia mėšlungis. Vienintelis būdas įveikti tokią būklę — bėgti greičiau ir atkakliau. — Paspaudžiam, Šliuže.

— Pirmyn, — išsišiepia Hana, ir mudvi imame minti greičiau. Dieglys šone išsiplečia, išsiskleidžia, apima visą krūtinę, galų gale atrodo, kad ir visą kūną, plėšia visas ląsteles ir visus raumenis. Nuo mėšlungio kas kartą susiraukiu kulnui palietus šaligatvį. Bėgant dvi ar tris mylias visada šitaip, sakytum visa įtampa ir nerimas, suirzimas ir baimė virsta fizinio skausmo adatėlėmis, nebepajėgi kvėpuoti, nė įsivaizduoti, kad įstengtum bėgti toliau, galvoje tik viena mintis: negaliu, negaliu, negaliu.

Staiga visa tai išnyksta. Skausmas pasitraukia, mėšlungis dingsta, krūtinę gniaužęs kumštis atsileidžia, kvėpuoju laisvai. Akimirksniu širdis sukupa visiška laime: dėl tvirtos žemės po kojų, judesių paprastumo, lengvai švysčiojančių kulnų, jausmo, kad judi per erdvę ir laiką, esi laisva ir atsipalaidavusi. Dirsteliu į Haną. Iš jos išraiškos suprantu ir ją pajutus tą patį. Prasiveržė per sieną. Nuo mano žvilgsnio grįžteli aukštai mostelėdama šviesių plaukų uodega ir pergalingai kilsteli nykščius.

Keista. Bėgdama jaučiu didžiausią artumą su Hana. Net nesikalbant atrodo, kad mudvi jungia neregima virvė, derinanti mūsų ritmą, mūsų rankas ir kojas, lyg abi paklustume tam pačiam būgno mušamam taktui. Vis dažniau man topteli, jog po procedūros ir šitai mudviem pasikeis. Ji išsikels į Vest Endą, susidraugaus su kaimynais, žmonėmis, turtingesniais ir labiau išprususiais už mane. Aš glausiuos kokiame nors nugyventame bute Kamberlande, jos nepasigesiu ir neprisiminsiu, kaip buvo gera bėgti šalia. Buvau įspėta, kad po procedūros gal net nebenorėsiu bėgioti, taškas. Tai dar vienas šalutinis gydymo poveikis: dažnai pasikeičia įpročiai, žmonės nebesidomi ankstesniais pomėgiais ir dalykais, kurie seniau teikė malonumo.

„Išgydytieji, nebegalėdami patirti stipraus troškimo, apsaugomi nuo buvusio ir būsimo skausmo” („Po procedūros” — „Saugumo, sveikatos ir laimės vadovas”, p. 132).

Pasaulis skrieja pro šalį, žmonės ir gatvės — ilgas besivyniojantis spalvų ir garsų kaspinas. Prabėgame didžiausią Portlande Šv. Vincento berniukų mokyklą. Grupelė mokinių lauke žaidžia krepšinį, tarpusavy šūkaudami tingiai varinėja kamuolį. Jų žodžiai susilieja į neaiškų klegesį ir juoko pliūpsnius; taip visada esti, kai girdi būrelį berniukų, nesvarbu, iš už kampo ar anapus gatvės, ar toliau paplūdimyje. Toks įspūdis, lyg jie turėtų savo atskirą kalbą, ir aš gal kokį tūkstantąjį kartą pasidžiaugiu, jog atskyrimo politika mums beveik niekada neleidžia susitikti.

Bėgdama, regis, pajuntu akimirkos pauzę, sekundės dalelę, kai visų akys pakyla ir nukrypsta į mus. Man per daug drovu, kad žiūrėčiau. Visas kūnas užkaista iki baltumo, tarsi būčiau įgrūsta galva į krosnį. Staiga pajuntu, kad jų akys praslysta pro mane ir įsminga į Haną. Jos šviesūs plaukai žybteli šalia manęs lyg moneta saulėje.

Skausmas vėl šliaužia į kojas užliedamas jas švininiu sunkumu, bet aš prisiverčiu bėgti toliau. Mes pasukame už Prekybos gatvės kampo, ir Šv. Vincento mokykla lieka užpakalyje. Jaučiu, kaip Hana stengiasi neatsilikti. Pasukusi galvą sušvokščiu:

— Pavyk.

Bet kai Hana, energingai mosuodama rankomis, susilygina ir jau beveik mane pralenkia, aš panarinu galvą ir metuosi pirmyn kuo greičiau kilnodama kojas, iš paskutiniųjų traukdama į plaučius, regis, jau susitraukusius iki pupelės didumo, orą, grumdamasi su skaudančiais raumenimis. Akipločio kraštus praryja juoduma, matau tik grandininę tvorą, staiga iškilusią priešais, užkirtusią kelią, aš ištiesiu ranką ir tvoju per ją taip smarkiai, jog ji visa sudreba, ir atsisukusi šūkteliu:

— Aš laimėjau!

Po akimirkos uždususi šalia sustoja Hana. Abi juokiamės, žagsėdamos gaudome orą ir vaikščiodamos stengiamės atsigauti. Kai pagaliau galiu vėl normaliai kvėpuoti, Hana juokdamasi atsitiesia.

— Aš tau leidau laimėti.

Tai senas mudviejų pokštas. Paspiriu jos pusėn žvyro žiupsnį. Ji spiegdama šasteli šonan.

— Taip ir žinok, kad leidau!

Surišti plaukai išsipašė, nusmaukusi gumutę palenkiu galvą, kad vėjas vėdintų sprandą. Akis ima graužti bėgantis prakaitas.

— Žaviai atrodai.

Hana stumteli mane, aš susverdėju, bet pakėlusi galvą bandau ir jai kepštelėti.

Ji išsisuka. Grandininėje tvoroje yra spraga, už jos prasideda tarnybinis kelias. Spragoje žemi metaliniai vartai. Hana juos peršoka ir mosteli, kad daryčiau tą patį. Iki tol nelabai kreipiau dėmesį, kur esame: tarnybinis kelias kerta automobilių aikštelę, šiukšlių konteinerių mišką, šalimais — sandėlių angarai. Už jų jau pažįstama baltų kvadratinių pastatų eilė kyšo lyg milžiniški dantys. Vadinasi, šie vartai — vienas šoninių įėjimų į laboratorijų kompleksą. Dabar pastebiu, kad grandininės tvoros viršus apipintas spygliuota viela, kas dvidešimt pėdų kabo įspėjimai: PRIVATI VALDA. ĮEITI DRAUDŽIAMA. TIK PERSONALUI.

— Nemanau, kad mums galima... — sušnibždu, bet Hana mane pertraukia:

— Eime! Nors kiek pagyvenkime.

Skubiai nužvelgiu automobilių aikštelę už vartų ir kelią už nugaros — nieko nėra. Mažytė sarginė šalia vartelių irgi tuščia. Pasižiūriu į vidų. Ant vaškinio popieriaus guli sumuštinis, šalia netvarkingos knygų krūvelės stovi senamadiškas radijas, spjaudantis į tylą trukdžius ir muzikos intarpus. Stebėjimo kamerų nematau, nors turėtų būti. Jos įtaisytos visose valstybinėse įstaigose. Dar akimirką padvejojusi šasteliu per vartelius ir pasiveju Haną. Jos akys dega jauduliu, ir aš suprantu, kad visą laiką toks ir buvo jos planas, jos bėgimo tikslas.

— Nelegalai tikriausiai pro čia ir pateko, — sako ji be jokios įžangos, lyg visą šį laiką būtume kalbėjusios apie vakarykštę dramą laboratorijose. — Tau taip neatrodo?

— Neatrodo, kad jiems būtų buvę labai sunku.

Stengiuosi kalbėti nerūpestingai, bet nuo didžiulės automobilių aikštelės, tviskančios saulėje, mėlynų konteinerių ir dangų išraižiusių elektros laidų, baltai spindinčių laboratorijų stogų man nejauku. Visur tylu ir labai ramu — visa kone sustingę, kaip esti sapnuojant arba prieš pat audrą. Nenoriu Hanai sakyti, bet kaži ką atiduočiau, kad grįžtume į Senąjį uostą, į pažįstamų gatvių ir parduotuvių raizginį.

Nors jokio žmogaus nematyti, visą laiką jaučiuosi sekama. Tai blogiau už įprastą stebėjimą mokykloje, gatvėje ar net namie, kai turi galvoti, ką sakai ir darai, už klaustrofobišką jausmą, su kuriuo pamažu apsipranti.

— Taigi. — Hana spiria į žemę, pakilęs dulkių debesėlis lėtai nusėda. — Labai jau menka tokios svarbios medicinos įstaigos apsauga.

— Labai jau menka viešai besiglamžančių porelių apsauga, — lepteliu.

— Nesutinku, — nuskamba už nugaros balsas, abi su Hana pašokame.

Atsisuku. Pasaulis sustingsta.

Už mūsų stovi vaikinas, sukryžiavęs ant krūtinės rankas, pakreipęs galvą. Vaikinas karameline oda ir rusvai auksiniais plaukais, lyg rudenio lapai prieš krentant.

Jis. Vakarykštis berniukas iš stebėjimo balkono. Nelegalas.

Bet akivaizdu, kad nėra Nelegalas. Ant džinsų vilki mėlyną sargybinio palaidinę trumpomis rankovėmis, prisisegęs laminuotą valstybės tarnautojo asmens liudijimą.

— Išeinu dviem sekundėms atsinešti vandens, — rodo jis į butelį, — ir grįžęs randu tikras įsilaužėles.

Aš taip sutrikusi, jog negaliu nei judėti, nei kalbėti, nieko. Hana, pamaniusi, kad išsigandau, skubiai įsiterpia:

— Mes ne įsilaužėlės. Mes nieko nedarėme. Bėgiojome ir... hm, paklydome.

Vaikinukas pasisupa ant kulnų.

— Ir jokių ženklų gatvėje nematėte, ką? „Įeiti draudžiama. Tik personalui”?

Hana nudelbia akis. Ir ji nervinasi. Jaučiu. Hana tūkstantį kartų drąsesnė už mane, bet nė viena nesame pratusios stovėti ir viešai šnekėtis su vaikinu, ne bet kokiu, o sargybiniu, ir Hanai, matyt, dingtelėjo, jog jis jau turi daugybę priežasčių mus sulaikyti.

— Turbūt nepastebėjome, — murmteli ji.

— Na, žinoma. — Jis kilsteli antakius. Aišku, mumis netiki, bet nors neatrodo, kad pyktų. — Tokie smulkūs ženklai. Ir vos vienas kitas. Suprantu, galėjote nepastebėti.

Jis grįžteli šonan, prisimerkia, ir man pasirodo, jog labai stengiasi nesusijuokti. Nepanašus nė į vieną mano matytą sargybinį — bent jau į tipiškus sargybinius, kuriuos matai pasienyje ir visame Portlande, storus, piktus ir senus. Prisimenu, kaip vakar neabejojau jį esant iš Tyrų, tas tikrumas jau spėjo man įaugti.

Akivaizdu, kad klydau. Kai jis krypteli galvą, pamatau išgydyto žmogaus ženklą: procedūros žymę — trikampiu išsidėsčiusius tris taškus tiesiai už kairės ausies, kur mokslininkai beda specialią trišakę adatą, kad pacientas nejudėtų ir jį būtų galima pagydyti. Žmonės didžiuojasi šiais randeliais kaip garbės ženklais: išgydytųjų beveik nepamatysi ilgaplaukių, o moterys, jeigu nenusikerpa ežiuku, plaukus nešioja kietai surištus.

Baimė atlėgsta. Kalbėtis su išgydytuoju nėra draudžiama. Atskyrimo taisyklė šiuo atveju negalioja.

Nežinau, jis mane atpažino ar ne. Jeigu taip, niekuo neišsidavė. Pagaliau neištvėrusi išpoškinu:

— Tu. Aš tave mačiau... — Vis dėlto užsikertu ir neužbaigiu sakinio: Aš tave mačiau vakar.

Tu man pamerkei akį.

Hana nustemba.

— Judu pažįstami?

Ji dirsteli į mane. Hana žino, kad iki tol nesu nė pora žodžių persimetusi su jokiu berniuku, išskyrus „atsiprašau”, jei gatvėje kam užlipu ant kojos. Ne šeimos aplinkoje neturime teisės bendrauti su neišgydytais berniukais ar vyrais. Net ir su išgydytais beveik nėra nei reikalo, nei dingsties, nebent būtų gydytojas, mokytojas ir panašiai.

Jis atsigręžia į mane. Jo veidas perdėm profesionalus ir rimtas, bet, prisiekiu, akyse kažkas sužibo — juoko ar pasitenkinimo kibirkštėlė.

— Ne, — ramiai taria jis. — Mes nesam susitikę. Tikrai prisiminčiau.

Ir vėl ta kibirkštėlė — gal jis iš manęs šaiposi?

— Aš Hana, — prisistato Hana. — O ji Lena.

Hana kumšteli man alkūne. Žinau, šitaip išsižiojusi esu panaši į žuvį, bet aš pernelyg pasipiktinusi. Jis meluoja. Žinau, kad jį vakar mačiau, galiu galvą dėti.

— Aleksas. Malonu susipažinti. — Jis paspaudžia Hanai ranką, bet žiūri į mane. Tada atkiša ranką man. — Lena ... — susimąstęs ištaria. — Nesu girdėjęs tokio vardo.

Aš dvejoju. Man gėda paduoti jam ranką, jaučiuosi, lyg maskarade būčiau apsirengusi per dideliais suaugusios moters drabužiais. Be to, niekad nesu oda prisilietusi prie svetimo žmogaus odos. Bet jis stovi atkišęs ranką, todėl nėra kaip jos nepaspausti. Vos mudviejų delnai susiliečia, mane lyg elektra nukrečia, ir aš staigiai ištraukiu ranką.

— Magdalenos trumpinys, — paaiškinu.

— Magdalena... — Aleksas atlošia galvą, prisimerkęs žiūri į mane. — Gražus vardas.

Mane suglumina, kaip jis ištaria šitą vardą. Jo lūpose Magdalena nuskamba muzikaliai, ne griozdiškai ir kapotai, kaip visada taria mano mokytojai. Jo akys šiltos gintarinės spalvos, žiūrėdama į jį staiga prisimenu, kaip mama klevų sirupu apipildavo lietinių rietuvę. Nusuku akis susigėdusi, lyg jis būtų kaltas, kad ištraukė šį prisiminimą, savo ranka išgriebė iš mano atminties gelmių. Iš gėdos supykstu, todėl varau savo:

— Tikrai tave pažįstu. Vakar mačiau laboratorijose. Tu buvai stebėjimo balkone, žiūrėjai... į viską.

Paskutinę akimirką vėl pristigusi drąsos nepasakau: Žiūrėjai į mane.

Jaučiu, kaip Hana varsto mane akimis, bet aš nepaisau. Tikriausiai niršta, kad nieko jai nepapasakojau.

Alekso veidas ramus. Nė nemirkteli, šypsosi kaip šypsojęsis.

— Turbūt apsipažinai. Vykstant vertinimams sargybiniai neleidžiami Į laboratorijas. Ypač dirbantys ne visu etatu.

Akimirką tik spoksome vienas į kitą. Dabar tikrai žinau, kad jis meluoja, ir už tą lengvą, tingią šypsenėlę norisi trenkti jam antausį. Sugniaužusi kumščius giliai įkvepiu — bandau susivaldyti. Nesu arši. Nesuprantu, iš kur toks pyktis.

Įsiterpia Hana, bando išsklaidyti įtampą.

— Tik tiek? Ne visu etatu dirbantis sargybinis ir keletas įspėjamųjų ženklų?

Aleksas tebežiūri Į mane. Tada atsisuka Į Haną, lyg pirmą kartą ją pamato.

— Kaip suprasti?

— Maniau, laboratorijos geriau saugomos, tik tiek. Neatrodo, kad būtų labai sunku patekt į vidų.

Aleksas kilsteli antakius.

— Norite pamėginti?

Hana įsitempia, man suledėja kraujas. Ji perlenkė lazdą. Jei Aleksas paskųs mudvi kaip galimas prijaučiančiąsias ar triukšmadares, ar dar kokias, būsime mėnesių mėnesius sekamos ir tardomos — ir galėsime atsisveikinti su padoriais įvertinimo pažymiais. Įsivaizduoju, kaip visą gyvenimą matysiu Endrių Marką krapštantį iš nosies snarglius, ir man pasidaro silpna.

Turbūt pajutęs, kaip mes išsigandome, Aleksas kilsteli rankas.

— Nusiraminkit, aš tik pajuokavau. Jūs nepanašios į teroristes.

Man toptelėjo, kokios mes turbūt juokingos su bėgiojimo šortais, prakaitu permirkusiais berankoviais marškinėliais ir akį rėžiančių spalvų sportbačiais. Bent aš tikrai juokinga. Hana atrodo kaip sportinius drabužius reklamuojantis modelis. Vėl truputį paraustu ir dėl to susierzinu. Nenuostabu, kad reguliuotojai nutarė atskirti berniukus nuo mergaičių, antraip būtų buvę košmaras: šis pyktis, drovumas, sutrikimas, irzlumas.

— Čia tik krovos darbų teritorija. — Aleksas mosteli į sandėlių angarus. — Tikra apsauga prasideda arčiau pačių įstaigų. Sargyba kiaurą parą, stebėjimo kameros, elektrinė tvora ir kiti žaisliukai.

Hana nežiūri į mane, bet kai prabyla, jos balse girdžiu susijaudinimą.

— Krovos darbų? Čia atgabenami laboratorijoms skirti kroviniai?

Mintyse imu melstis: Nepasakyk kokios kvailystės. Nepasakyk kokios kvailystės. Neužsimink apie Nelegalus.

— Pataikei.

Hana sūpuojasi ant kulnų ir pirštų galų. Stengiuosi žvilgsniu ją įspėti, bet ji nežiūri į mane.

— Taigi čia atvažiuoja furgonai? Su medicinos įranga ir... ir kitkuo?

— O taip.

Ir vėl man pasivaidena, kad Alekso akyse kažkas žybteli, nors veidas lieka abejingas. Suvokiu nepasitikinti juo ir vėl galvoju, kodėl jis meluoja, kad vakar nebuvo laboratorijose. Gal tik todėl, kad tai draudžiama, kaip jis ir sakė. O gal todėl, jog ten juokėsi, užuot mėgindamas padėti.

Ir galbūt jis tikrai manęs neatpažįsta. Mūsų akys susidūrė vos kelias akimirkas, jis mane tikriausiai matė kaip išskydusią dėmę, neįsimintiną, lengvai pamirštamą veidą. Nei gražų, nei bjaurų, veidą, ir tiek, kokių tūkstančius matai gatvėje.

Jis, priešingai, nėra neįsimintinas. Kažkokia beprotybė stovėti viešai ir kalbėtis su nepažįstamu vaikinu, net jei jis išgydytas, ir, nors man sukasi galva, toks jausmas, kad mano žvilgsnis aštrus kaip skustuvas, viską regi nepaprastai smulkiai. Pastebiu, kaip garbanėlė apriečia randelį tarsi jį įrėmindama; pastebiu, kokios įdegusios didelės jo plaštakos ir kokie balti dantys, kokie tobulai simetriški bruožai. Džinsai išblukę, sujuosti ant klubų, sportbačių raišteliai baisiai keistos, rašalo mėlynumo spalvos, lyg būtų juos nuspalvinęs tušinuku.

Įdomu, kiek jam metų. Atrodo mano bendraamžis, bet tikriausiai kiek vyresnis, gal devyniolikos. Dar pagalvoju, — vos spėdama suvokti šitą mintį, — ar jis jau suporuotas. Betgi aišku, jog taip, kitaip negali būti.

Netyčia įsispoksau į jį, ir staiga jis atsigręžia į mane. Nuleidžiu akis pajutusi nesąmoningą siaubą, kad jis atspėjo mano mintis.

— Labai patiktų apsižvalgyti, — ne itin subtiliai užsimena Hana. Aleksui nematant, įžnybu jai, ir ji žengia atgal kaltai žvilgtelėjusi į mane. Dar gerai, kad nepradeda jo kamantinėti apie tai, kas atsitiko vakar, ir neįkiša mūsų į kalėjimą ar neužtraukia tyrimo.

Aleksas švysteli butelį į orą ir viena ranka jį sugauna.

— Patikėkite, ten nėra ko žiūrėti. Nebent jus domintų pramoninės atliekos. Šito gero čia per akis. — Jis linkteli konteinerių pusėn. — Hm, ir visame Portlande gražiausias vaizdas į įlanką.

— Tikrai?

Hana suraukia nosį trumpai pamiršusi savąją seklės užduotį.

Aleksas linkteli, vėl paleidžia butelį aukštyn, sugauna. Buteliui brėžiant ore lanką, saulė mirksi per vandenį lyg brilianto laužiamas šviesos spindulys.

— Šitai galiu jums parodyti, — sako jis. — Einam.

Aš tenoriu kuo greičiau iš čia dingti, bet Hana tarsteli:

— Būtinai.

Ir aš dūlinu šalia jos mintyse keikdama jos smalsumą, domėjimąsi viskuo, kas susiję su Nelegalais, ir prisižadėdama niekada daugiau neleisti jai parinkti bėgimo maršruto. Juodu su Aleksu žengia pirmi, aš nugirstu jų pokalbio nuotrupas: girdžiu jį sakant, kad mokosi kažkokiame koledže, bet nenuklausau, ką studijuoja; Hana pasigiria, jog mudvi tuoj baigsime mokyklą. Jis pasisako amžių — devyniolika metų; ji paaiškina, kad po kelių mėnesių mums sukaks aštuoniolika. Laimė, jie nekalba apie nepavykusius vakarykščius vertinimus.

Tarnybinį kelią pratęsia kitas, siauresnis keliukas, lygiagretus su Priešakine gatve, kylančia į statų kalną, kur prasideda Rytinė promenada. Prie to keliuko stovi ilgų metalinių sandėlių eilės. Saulė negailestingai kepina viršugalvį. Kamuoja baisus troškulys, bet, Aleksui pasiūlius atsigerti iš butelio, skubiai ir per garsiai sakau „ne”. Išsigąstu minties, kad reikėtų pridėti lūpas ten, kur buvo jo burna.

Kai visi trys uždusę įkopiame į kalną, dešinėje lyg milžiniškas žemėlapis išsiskleidžia įlanka — spindintis, ribuliuojantis mėlynų ir žalių blyksnių pasaulis. Hana tyliai aikteli. Vaizdas iš tiesų puikus — atviras ir tobulas. Dangus nusėtas baltais debesų kamuoliais, jie man primena pagalves, virš vandens tingiai sklando kirai, jų pavidalai danguje čia švysteli ryškiai, čia nublanksta.

Hana žengia keletą žingsnių.

— Nuostabu. Šitoks grožis, tiesa? Kad ir kiek gyvenčiau, niekad neapsiprasiu. — Ji atsisuka į mane. — Šitoks vandenynas man turbūt labiausiai patinka. Popietė, saulėta ir giedra. Kaip spalvota nuotrauka. Tiesa, Lena?

Man taip ramu, gaivinuosi vėju kalno viršūnėje, glostančiu rankas ir kojas, taip maloniai vėsinančiu, gėriuosi įlankos vaizdu ir aukštybėje mirksinčia saulės akimi visiškai pamiršusi, kad su mumis Aleksas. Jis stovi už kelių žingsnių, užlipęs į kalną dar nepratarė žodžio.

Štai kodėl man net per padus nuėjo, kai žengtelėjęs artyn sukuždėjo į ausį vienui vieną žodį:

— Pilka.

— Ką? — tarsteliu grįžtelėdama, o širdis daužosi. Hana, vėl nusisukusi į vandenį, apgailestauja nepasiėmusi fotoaparato, žmogus amžinai neturi, jei ko prireikia. Aleksas pasilenkęs prie manęs taip arti, jog įžiūriu kiekvieną blakstienėlę, lyg teptuku tobulai nutapytą, ir jo akyse tiesiog šoka žiburiukai.

— Ką tu pasakei? — pakartoju, tiksliau — kimiai sušvokščiu.

Jis prisilenkia dar arčiau, iš akių tarsi liepsnos pasipila ir uždega visą mano kūną. Niekad nesu buvusi taip arti vaikino. Man atrodo, tuoj apalpsiu, bet kartu norisi pabėgti. Tačiau negaliu pajudėti.

— Sakiau, kad man labiau patinka pilkas vandenynas. Tiksliau — nevisiškai pilkas. Blyškios tarpinės spalvos. Ji man primena nuotaiką, kai lauki ko nors gero.

Vadinasi, jis prisimena. Buvo ten. Žemė slysta iš po kojų kaip ir sapnuojant mamą. Matau tik jo akis, jose besimainančius šviesą ir šešėlius.

— Tu melavai, — gargteliu. — Kodėl melavai?

Jis neatsako. Truputį atsitraukęs taria:

— Aišku, saulei leidžiantis dar gražiau. Maždaug pusę devynių dangus tarsi liepsnoja, ypač Galiniame užutėkyje. Tau tikrai reikėtų pamatyti. — Patylėjęs priduria tyliai ir atsainiai, bet jaučiu, kad nori pasakyti kai ką svarbaus. — Šįvakar turbūt bus pasaka.

Mano smegenys lėtai pradeda apdoroti jo žodžius, tai, kaip jis pabrėžia kai kurias smulkmenas. Pagaliau suvokiu: jis man nurodo laiką ir vietą, kur ateiti.

— Nejaugi tu mane kvieti į... — klausiu, bet kaip tik tada pribėga Hana, stveria už rankos.

— Dieve, — juokiasi ji, — ar gali patikėti, kad jau po penkių? Mums reikia eiti.

Ji mane nutempia atgal, nespėju nei ko pasakyti, nei paprieštarauti, ir kai sugalvoju atsigręžti ir pažiūrėti, ar Aleksas nežiūri į mane, neduoda kokio ženklo, jo jau nelikę.

ŠEŠTAS

Mama, mamyte, parvesk į namus,

Baugu man klajoti po tamsius miškus.

Tankmėj radau vilkatą, seną keverzą,

Iššiepęs dantis, jis man perrėžė pilvą.

Mama, mamyte, parvesk į namus,

Baugu man klajoti po tamsius miškus.

l kelią išlindo sukriošęs vampyras,

Iššiepęs dantis, jis man perkando kaklą.

Mama, mamyte, guldyk mane čia,

Namų nepasieksiu, mirtis nepėsčia.

Dailus Nelegalas kerais apžavės

Ir meiliai šypsodamas širdį išplėš.

. Mergytės kelias namo” — „Vaikiški eilėraščiai ir pasakos”,

red. Kori Levinson

Tą vakarą niekaip negaliu susikaupti. Dengdama stalą netyčia pripilu vyno į Greisės sulčių puodelį, o apelsinų sulčių — į dėdės vyno taurę, be to, tarkuodama sūrį tiek nusitarkuoju krumplius, kad teta pagaliau išvaro mane iš virtuvės, girdi, nenorinti koldūnų pagardinti odos tarkiais. Iš galvos niekaip neišeina Alekso žodžiai, kuriuos jis man pasakė žiburiuodamas akimis ir keista veido išraiška — lyg kviesdamas ateiti. Maždaug pusę devynių dangus tarsi liepsnoja, ypač Galiniame užutėkyje. Tau tikrai reikėtų pamatyti.

Nejau yra nors menkiausia galimybė, kad jis perdavė man žinią? Nejau įmanoma, kad kviečia mane susitikti?

Nuo šios minties man ima svaigti galva.

Galvoju ir apie tą vienintelį žodį, pakuždėtą man tiesiai į ausį: pilka. Jis ten buvo, matė mane, prisiminė. Galvoje vienu kartu susigrūdo tiek klausimų, atrodo, lyg nuo vandenyno būtų atslinkusi viena garsiųjų Portlando miglų ir, užgulusi miestą, neduotų normaliai, sveikai mąstyti.

Galų gale teta pastebi, kad man kažkas negerai. Prieš vakarienę padedu Dženei dirbti namų darbus — kaip visada, kartoju su ja daugybos lentelę. Mudvi sėdime ant grindų svetainėje, įspraustoje šalia vadinamojo valgomojo (nišos, kurioje vos telpa stalas ir šešios kėdės), man ant kelių jos pratybų sąsiuvinis; skaitau jai klausimus, bet protas veikia autopilotu, o mintys klajoja už milijono mylių. Tiksliau — jos lekia už trijų su puse mylių, į pelkėtą Galinio užutėkio krantą. Žinau tikslų atstumą, nes iš namų iki ten susidaro gražus bėgimo maršrutas. Dabar skaičiuoju, per kiek laiko įstengčiau nulėkti ten dviračiu, ir imu save koneveikti vien už tokią įžūlią užmačią.

— Septyniskart aštuoni?

Dženė suspaudžia lūpas.

— Penkiasdešimt šeši.

— Devyniskart šeši?

— Penkiasdešimt du.

Kita vertus, nėra įstatymo, draudžiančio kalbėtis su išgydytuoju. Išgydytieji nepavojingi. Dar negydytiems jie gali būti mokytojais ir vadovais. Nors Aleksas vos metais vyresnis už mane, procedūra mudu atskyrė, visiškai ir neatitaisomai. Jis man galėtų būti lyg senelis.

— Septyniskart vienuolika?

— Septyniasdešimt septyni.

— Lena! — Teta, išlindusi iš virtuvės ir apėjusi valgomąjį stalą, atsistojo už Dženės. Sumirksiu bandydama atsikvošėti. Kerolės veidas susirūpinęs. — Ar kas blogai?

— Ne. — Skubiai nuleidžiu akis. Nekenčiu, kai teta į mane žiūri lyg traukdama iš sielos visa, kas bloga. Jaučiuosi kalta vien tuo, kad galvoju apie vaikiną, nors ir išgydytą. Jei žinotų, ji pasakytų: Ak, Lena, atsargiau. Nepamiršk, kas atsitiko tavo motinai. Ir dar pasakytų: Šios ligos perduodamos krauju. — O ką?

Sėdžiu įdūrusi akis į nudryžusį kilimą. Kerolė pasilenkusi paima Dženės sąsiuvinį nuo mano kelių ir savo aiškiu, plonu balsu garsiai sako:

— Devyniskart šeši yra penkiasdešimt keturi. — Užvertusi sąsiuvinį priduria: — Ne penkiasdešimt du, Lena. Tikiuosi, pati dar nepamiršai daugybos lentelės?

Dženė man parodo liežuvį.

Kai suvokiu savo klaidą, skruostus užlieja raudonis.

— Atsiprašau, turbūt užsigalvojau apie ką kita.

Valandėlę tylime. Kerolės akys įbestos man į sprandą. Tuoj

pradegins skylutes. Jei toliau taip žiūrės, jaučiu, kad imsiu rėkti, verkti arba prisipažinsiu. Pagaliau ji atsidūsta.

— Vis dar galvoji apie vertinimą, ar ne?

Išpučiu orą ir pajuntu, kaip nuo krūtinės nusirita akmuo.

— Taip ir yra.

Įsidrąsinusi žvilgteliu į ją, ji šypteli savo šykščia šypsenėle.

— Žinau, nusiminei, kad reikės vėl viską pereiti. Bet pagalvok, jog dabar būsi dar geriau pasirengusi.

Palenkiu galvą stengdamasi rodyti entuziazmą, nors mane ima graužti kaltės jausmas. Nuo pat ryto, kai sužinojau, kad rezultatai bus panaikinti, vertinimo nė karto neprisiminiau.

— Gerai sakai.

— Užtenka, vakarieniausim.

Teta pasilenkusi perbraukia pirštu man per kaktą: Vėsus jos pirštas ramina, bet jo prisilietimas trumputis kaip vėjo dvelktelėjimas. Nuo jo kaltė siūbteli kaip liepsna, ir tą akimirką negaliu patikėti, kad aš išvis galvojau eit į užutėkį. Tai visiškai, šimtu procentų nedora, ir aš atsistoju vakarieniauti jausdamasi švari, besvorė ir laiminga, šitaip pasijunti pasveikęs iš ilgos karštligės.

Tačiau per vakarienę mano smalsumas — ir abejonės — grįžta. Vos įstengiu klausytis pokalbio. Galvoju tik viena: Važiuoti? Nevažiuoti? Važiuoti? Nevažiuoti? Dėdei pradėjus porinti kažkokią istoriją apie vieną savo klientų pastebiu, kad visi juokiasi, imu juoktis ir aš, bet per garsiai ir per ilgai. Visi atsisuka į mane, net Greisė; suraukusi nosį ji pakreipia galvą it šunytis, uostantis kažką nauja.

— Viskas gerai, Lena? — klausia dėdė, taisydamasis akinius, lyg nuo to mane geriau matytų. — Atrodai kaip nesava.

— Viskas gerai. — Lėkštėje stumdau koldūnus. Įprastai galiu viena sušveisti pusę dėžutės, ypač po ilgo bėgimo (ir dar lieka vietos desertui), tačiau dabar vos nuryju keletą. — Stresas.

— Atstok nuo jos, — liepia teta. — Kremtasi dėl vertinimo. Praėjo ne taip, kaip tikėjosi.

Ji pakelia akis į vyrą, juodu greitai susižvelgia. Aš susijaudinu. Retai pasitaiko, kad teta su dėde šitaip žiūrėtų vienas į kitą, bežodžiu žvilgsniu, sklidinu prasmės. Šiaip jau jų bendravimas apsiriboja kasdieniškais dalykais — dėdė pasakoja apie savo darbą, teta — apie kaimynus. Kas bus vakarienės? Prakiuro stogas. Ir taip toliau. Manau, bent kartą jie užsimins apie Tyrus ir Nelegalus. Tačiau dėdė tik papurto galvą.

— Visą laiką būna tokių nesusipratimų, — taria jis, pasmeigdamas šakute koldūną. — Anądien liepiau Endriui vėl užsakyti tris dėžes „Vik’s” apelsinų sulčių. Bet jis ima ir supainioja kodus, ir atspėk, ką aš gaunu? Tris dėžes mišinio kūdikiams. Aš jam ir sakau: „Endriau...”

Aš vėl išjungiu jų pokalbį dėkinga, kad dėdė toks plepys, ir laiminga, kad teta mane palaiko. Vienintelis geras dalykas, kai esi drovoka, — tai, jog niekas nelenda, jei nori ramybės. Pasilenkusi žvilgteliu į laikrodį virtuvėje. Pusė aštuonių, o mes net nebaigėm valgyti. Paskui dar turėsiu padėti nuruošti stalą ir suplauti indus, o šis darbas visada užtrunka amžinybę: indaplovė ima per daug elektros, todėl plauname rankomis.

Lauke saulės šviesa atausta auksinės ir rausvos spalvos gijomis. Panaši į cukraus vatos gumulą, susuktą saldumynų krautuvėlėje miesto centre. Taip, šįvakar saulėlydis bus nuostabus. Tą akimirką užeina toks stiprus noras išeiti, jog turiu sugniaužti kėdės kraštus, kad staiga nepašokčiau ir nepulčiau pro duris.

Pagaliau nutariu nebesinervinti ir viską palikti sėkmei, likimui ar kam tik norit. Jeigu suplovusi indus galėsiu spėti į Galinį užutėkį, važiuosiu. Jeigu ne, liksiu namie. Padariusi tokį sprendimą pasijuntu šimtus kartų geriau ir net įstengiu nuryti dar kelis koldūnus, kol Dženė (stebuklų stebuklas) ūmiai susigriebusi ištuština savo lėkštę, ir tada teta paskelbia, kad galiu nuruošti stalą.

Atsistojusi imu rinkti lėkštes. Jau beveik aštuonios. Net jei suplausiu indus per penkiolika minučių, — labai neįtikėtina, — vis tiek bus sunku atsidurti pajūryje pusę devynių. Ir neverta svajoti, kad galėčiau grįžti devintą, kai neišgydytiesiems mieste prasideda komendanto valanda.

O jei būčiau sučiupta gatvėje jai prasidėjus... Tiesą sakant, nežinau, kas man būtų. Niekad nesu pažeidusi komendanto valandos.

Kai pagaliau susitaikau su mintimi, jog neįmanoma laiku nuvažiuoti prie užutėkio ir grįžti namo, teta padaro stebuklą. Man pasilenkus paimti jos lėkštės sako:

— Šįvakar, Lena, gali nieko nedirbti. Aš suplausiu indus.

Tai tardama paliečia man ranką. Kaip ir pirma, prisilietimas vos pastebimas ir vėsus it vėjas.

Nespėjusi suvokti, ką tai reiškia, išpoškinu:

— Žinai, turiu sulakstyti pas Haną.

— Dabar? — Tetos veide šmėsteli nerimas, o gal įtarimas. — Jau tuoj aštuonios.

— Žinau. Mes... ji... ji turi mokymosi medžiagos, žadėjo man duoti. Tik dabar prisiminiau.

Įtarimas — taip, tikrai įtarimas — galutinai įsitvirtina Kerolės veide, suraukia antakius, suspaudžia lūpas.

— Jūs net nesimokote tų pačių dalykų. Ir tavo stojamieji jau baigėsi. Negi taip skubu?

— Aš ne dėl mokslo. — Užverčiu akis bandydama įsivaizduoti Hanos nerūpestingumą, nors man sudrėko delnai ir daužosi širdis. — Tai toks vadovas, visokie patarimai, kaip ruoštis vertinimui. Ji žino, kad man reikia geriau pasirengti, nes vakar vos nesusikirtau.

Teta vėl žvilgteli į dėdę.

— Devintą komendanto valanda. Jeigu įkliūsi jai prasidėjus...

Iš susijaudinimo nesusilaikau.

— Žinau, kad komendanto valanda, — atkertu. — Visą gyvenimą nieko daugiau negirdžiu.

Tą pačią akimirką pasigailiu savo žodžių ir nuleidžiu akis, kad nereikėtų žiūrėti į Kerolę. Niekad jai neatsikalbinėju, visada stengiuosi būti kantri, klusni ir gera — visada stengiuosi būti beveik nematoma, miela mergaitė, padedanti suplauti indus, paglobojanti mažesniuosius, daranti namų darbus ir nuolankiai klausanti, kas jai sakoma. Žinau, esu skolinga Kerolei už tai, kad po mamos mirties paėmė mudvi su Reičele. Jeigu ne ji, galbūt vargčiau kurioje nors prieglaudoje nemokyta, nepastebima, pasmerkta dirbti skerdykloje: valyti avių žarnas, mėžti mėšlą ar panašiai. Gal, jei labai pasisektų, — didelis klausimas! — gaučiau valytojos vietą.

Joks žmogus nepaims globoti vaiko, kurio praeitį sutepė ši liga.

Gaila, kad nemoku atspėti jos minčių. Neturiu supratimo, ką ji galvoja, bet, atrodo, vertina mane, tyrinėja veidą. Aš sau be žodžių kartoju: Nieko blogo nedarau, viskas gerai, kartoju ir kartoju valydamasi delnus į džinsų užpakalį, neabejodama, kad ten lieka prakaito žymės.

— Paskubėk, — pagaliau sako ji.

Aš nuskuodžiu į viršų, nusispiriu basutes ir apsiaunu sportbačiais. Nudundėjusi laiptais puolu pro duris. Teta net nespėjo nunešt į virtuvę indų. Man pralekiant ji dar kažką šūkteli, bet aš jau pastumiu lauko duris ir jos neišgirstu. Durims užsitrenkiant, svetainėje ima mušti laiką senovinis aukštas laikrodis. Aštuonios.

Atrakinusi dviratį sėdu ant jo ir išminu į gatvę. Pedalai girgžda, cypia ir kliba. Šis dviratis prieš mane priklausė Marsijai, jis mažiausiai penkiolikos metų, o tai, kad kiaurus metus stovi lauke, gerumo jam neprideda.

Pasileidžiu Galinio užutėkio pusėn, laimė, kad į pakalnę. Šiuo metu gatvės visada tuščios. Dauguma išgydytųjų viduje, vakarieniauja ar tvarko virtuvę, ar ruošiasi gultis ir dar vieną naktį išmiegoti be sapnų, o visi negydytieji tupi namie arba skuba namo bailiai dirsčiodami, kaip laikrodžio rodyklės artina komendanto valandą.

Man tebeskauda kojas nuo dienos bėgimo. Jei laiku pasieksiu užutėkį ir ten rasiu Aleksą, atrodysiu kaip baidyklė, dvokianti prakaitu. Bet vis tiek važiuoju. Dabar, kai ištrūkau iš namų, nustumiu visas abejones bei klausimus ir, ištuštėjusiomis gatvėmis riedėdama į tikslą, galvoju tik apie tai, kaip greičiau minti pedalus mėšlungio sutrauktomis kojomis, kur galima sutrumpinti kelią, ir žiūriu, kaip saulė be paliovos slenka prie auksinės horizonto linijos, sakytum dangus, šiuo metu įstabios elektrinės spalvos, būtų vanduo, į kurį tiesiog nyra šviesa.

Tokiu metu esu buvusi viena mieste vos keletą kartų, jausmas keistas, baugus ir sykiu džiugus, kaip dieną viešai kalbantis su Aleksu: tarytum besisukanti akis, kuri, žinau, visada stebi, būtų trumpą mirksnį apakusi, tarytum ranka, į kurią visą gyvenimą buvau įsikibusi, staiga dingo duodama valią judėti kur patinka.

Languose aplink mane sužimba šviesos, daugiausia žvakės ir žibintai; rajonas neturtingas, viskas normuota, ypač dujos ir elektra. Staiga nebematau, kokiame aukštyje saulė už keturaukščių ir penkiaaukščių namų, mat įsuku į Preblio gatvę, tankiau užstatytą, joje išstypę tamsūs pastatai susispaudę, sakytum glaustųsi krūvon ruošdamiesi žiemai. Nepagalvojau, ką sakysiu Aleksui, ir pamanius, kad viena stovėsiu su juo, man užima kvapą. Turiu sustabdyti dviratį ir atsigauti. Širdis plaka kaip padūkusi. Gal minutę pailsėjusi minu toliau, bet jau lėčiau. Liko dar maždaug mylia, bet užutėkį matau, blykčioja dešinėje. Saulė jau liečia tamsią medžių juostą horizonte.

Ūmiai kita mintis smogia kaip kumščiu, vos nenuversdama manęs nuo dviračio: jo nebus. Aš pavėluosiu, ir jis nueis. Arba paaiškės, jog viskas tik didelis pokštas.

Viena ranka suspaudusi skrandį, kad sulaikyčiau besiveržiančius lauk koldūnus, pradedu minti greičiau.

Aš taip susikaupusi kilnoju kojas — kairę, dešinę, kairę, dešinę — ir mintyse galynėjuosi su skrandžiu, jog neišgirstu artėjančių reguliuotojų.

Jau ketinu prašvilpti pro seniai neveikiantį šviesoforą ties Beksterio gatve, kai mane apakina sparčiai atslenkančių, šokinėjančių šviesų siena: tiesiai į akis plyksteli keliolika kišeninių žibintuvėlių, aš staigiai stabdau ranka prisidengdama veidą ir vos nenuskrendu per vairą — būtų katastrofa, nes skubėdama iš namų nepasiėmiau šalmo.

— Stok! — rikteli vienas reguliuotojų, matyt, patrulio vadas. — Dokumentų tikrinimas.

Būriai reguliuotojų, ir savanorių, ir valstybės samdomų, kas naktį patruliuoja gatvėse ieškodami komendanto valandos nesilaikančių neišgydytųjų, tikrina gatves ir namus (jei užuolaidos neužtrauktos), ar nevyksta ko nors neleistino, pavyzdžiui, ar nesiglamonėja, sutemus nevaikšto neišgydytųjų porelės, — ir netgi ar kokia išgydytųjų pora neužsiima „veikla, rodančia, kad ir po procedūros atsinaujina deliria požymiai”, tarkim, per daug karštai nesiglėbesčiuoja ir nesibučiuoja. Retai, bet pasitaiko.

Reguliuotojai tiesiogiai atsiskaito vyriausybei ir bendradarbiauja su laboratorijų mokslininkais. Reguliuotojai kalti, kad mano mama buvo išvežta atlikti trečios procedūros; vieną vakarą po antros procedūros praeinantis patrulis pro langą pamatė, kaip ji verkia laikydama tėvo nuotrauką. Buvo pamiršusi sandariai užtraukti užuolaidas. Po kelių dienų ji vėl atsidūrė laboratorijose.

Paprastai reguliuotojų lengva išvengti. Praktiškai jie girdimi iš už mylios. Jie nešiojasi radijo stoteles, kuriomis palaiko ryšį su kitomis patruliuojančiomis grupėmis, taigi čia įsijungiantys, čia nutrūkstantys statiniai trukdžiai skamba tarsi artėjančio didžiulio širšių spiečiaus dūzgimas. Aš tik nekreipiau dėmesio. Mintyse keikdama save už žioplumą, iš užpakalinės kišenės ištraukiu piniginę. Dar gerai, kad prisiminiau ją sugriebti. Portlande draudžiama vaikščioti be asmens pažymėjimo. Niekas nenori nakvoti kalėjime, kol valdininkai tikrins tavo tapatybę.

— Magdalena Ela Helovėj, — prisistatau stengdamasi, kad balsas nedrebėtų, ir paduodu reguliuotojų vadui kortelę. Jo beveik neįžiūriu, nes man į veidą nukreiptas jo žibintuvėlis, ir aš tik markstausi. Tiek tematau, kad aukštas. Aukštas, laibas, liesas.

— Magdalena Ela Helovėj, — pakartoja jis. Ilgais pirštais apverčia kortelę ir žiūri į asmens kodą — numerį, kurį gauna kiekvienas Jungtinių Valstijų pilietis. Pirmieji trys skaitmenys rodo valstiją, tolesni trys — miestą, kiti trys — šeimą, paskutiniai keturi — tavo asmenį. — Ir ką čia veiki, Magdalena? Iki komendanto valandos liko mažiau negu keturiasdešimt minučių.

Mažiau negu keturiasdešimt minučių. Vadinasi, beveik pusė devynių. Mindžikuoju stengdamasi nerodyti nekantrumo. Daugelis reguliuotojų, ypač savanorių, yra prastai apmokamas miesto aptarnaujantysis personalas: langų plovėjai, dujų skaitiklių tikrintojai ar apsaugininkai.

Giliai įkvėpusi lyg niekur nieko tariu:

— Norėjau nuvažiuot prie Galinio užutėkio ir grįžti. — Išsišiepiu stengdamasi atrodyti kvailokai. — Po vakarienės pasijutau išputusi.

Nėra prasmės labiau meluoti, tik prisidaryčiau bėdos.

Reguliuotojų vadas tebežiūri spigindamas į veidą žibintuvėliu, tebelaikydamas kortelę. Akimirką lyg ir dvejoja, jau manau, paleis, bet jis perduoda kortelę kitam reguliuotojui.

— Perleisk per SLS, gerai? Patikrink, ar galioja.

Man krūpteli širdis. SLS yra Slapta legalumo sistema, kompiuterinė bazė, kurioje sukaupti duomenys apie visus legalius piliečius, aliai vieno. Kompiuterių sistemai gali prireikti nuo dvidešimties iki pusvalandžio, kol sulygins visus kodus: žiūrint kiek žmonių į ją kreipiasi. Jis tikrai nemano, kad aš suklastojau asmens kortelę, bet gaišins mane, kol kas nors ją patikrins.

Ir tada, o stebukle, iš grupės galo prakalba balsas:

— Ji legali, Džeri. Aš ją prisimenu. Ateina į parduotuvę. Gyvena Kamberlando šimtas septyniasdešimt du.

Džeris apsisuka nuleisdamas žibintuvėlį. Aš mirksiu vaikydama akyse plūkaujančius taškelius. Miglotai atpažįstu keletą veidų: moterį, dirbančią valykloje mūsų rajone, kuri po pietų stovi atsišliejusi į durų staktą ir kramto gumą, retkarčiais išspjaudama ją ant šaligatvio; eismo reguliuotoją, budintį centre, netoli Franklino magistralės, vienos iš keleto sankryžų Portlande, kur toks postas reikalingas; vieną vyrukų, išvežančių šiukšles, — ir galų gale pamatau Devą Hovardą, „Ekspreso” parduotuvės netoli mano namų savininką.

Šiaip beveik visko, pirmiausia konservų, makaronų ir pjaustytos mėsos, parneša dėdė iš savo kulinarijos ir pusgaminių krautuvėlės „Užsuk ir sutaupyk”, iš kaži kur — net iš už Mandžojaus kalno, bet retkarčiais, jei pristingame tualetinio popieriaus ar pieno, bėgu į „Ekspresą”. Ponas Hovardas man visada atrodė šiurpokas. Perkaręs, užvirtusiomis juodomis kaip žiurkės akutėmis. Bet šįvakar galėčiau jį apkabinti. Nė nemaniau, kad jis žino mano vardą. Nuskenavęs pirkinius ir niūriai dėbčiodamas iš po sunkių vokų niekad nieko daugiau neištardavo, tik: „Ar šiandien viskas?” Mintyse pasižadu kitą kartą jam padėkoti.

Džeris dar dvejoja, bet matau, kad kiti reguliuotojai pradeda nekantrauti, trypčioja norėdami toliau patruliuoti — gal paklius, ką bus galima suimti...

Džeris, matyt, tai pajunta, nes staigiai linkteli mano pusėn.

— Atiduok jai kortelę.

Iš palengvėjimo norisi juoktis, bet įsikišu kortelę nutaisiusi labai rimtą veidą. Rankos truputį dreba. Keista, kaip žmogų trikdo reguliuotojų artumas. Net kai jie elgiasi palyginti maloniai, negali pamiršti visų girdėtų negerų istorijų — apie gaudynes, smurtą ir pasalas.

— Žiūrėk, Magdalena, kad iki komendanto valandos grįžtum namo, — pasako Džeris, kai aš atsitiesiu. Vėl švysteli man į akis. Aš prisidengiu ranka. — Neieškok nemalonumų, — ramiai priduria, bet jo žodžiuose pasigirsta kažkas griežta, pykčio ar agresyvumo gaidelė. Subaru save, kad man turbūt paranoja. Nesvarbu, ką reguliuotojai daro, jie dirba mūsų saugumui, mūsų pačių labui.

Reguliuotojų grupė apeina mane lanku, ir kelias akimirkas atsiduriu plačių pečių ir medvilninių striukių, nepažįstamo odekolono ir prakaito kvapo rate. Traškėdamos atgyja radijo stotelės ir vėl nutolsta. Dar nugirstu pranešimų nuotrupas: Turgaus gatvė, berniukas ir mergaitė, tikriausiai užsikrėtę; Šv. Lauryno gatvėje uždrausta muzika, kažkas, atrodo, šoka... Aš atsimušu į rankas, krūtines ir alkūnes, bet pagaliau grupė nueina ir lieku išspjauta iš to rato, viena gatvėje. Reguliuotojų žingsniai už nugaros darosi vis duslesni. Laukiu, kol visiškai nutyla jų radijo stotelių burzgimas ir batų kaukšėjimas.

Ir nuvažiuoju vėl apimta to paties pakilaus jausmo — laimės ir laisvės. Negaliu patikėti, kad taip lengvai ištrūkau iš namų. Nežinojau, kad galiu pameluoti tetai, kad iš viso moku meluoti, o pagalvojus, jog tik per plauką išsisukau nuo reguliuotojų tardymo valandų valandas, norėjosi šokinėti ir mojuoti kumščiu. Šįvakar visas pasaulis mano pusėje. Iki užutėkio liko vos kelios minutės. Širdies ritmas išsilygina įsivaizduojant, kaip nuriedėsiu šlaito dirvonu, kaip pamatysiu Aleksą, apšviestą paskutinių fantastiško saulėlydžio spindulių, — prisimenant vienui vieną žodį, jo pakuždėtą man į ausį, — pilka.

Aš skutu puslankiu besileidžiančia Beksterio gatve, paskutinę mylią iki užutėkio. Ir staiga sustoju. Namai liko už nugaros, toliau abipus suskilinėjusio ir ištrupėjusio asfalto tik kai kur kėpso sukiužusios pašiūrės. Toliau priešaky iki pat užutėkio eina aukšta žole apaugęs šlaitas. Vanduo — milžiniškas veidrodis, šen ten palytėtas dangaus aukso ir rausvumo. Tą stebuklingą akimirką, kai suku iš už kampo, saulė — auksinė arka, išsirietusi virš horizonto linijos, — pažeria paskutinius virpančius šviesos spindulius, suaižydama vandens juosvumą, akimirką viską nubaltindama, ir panyra, nuskęsta nusitempdama į gelmę visas dangaus spalvas, rausvą, raudoną ir violetinę, palikdama tik tamsą.

Aleksas gerai sakė. Tikra pasaka — tokios dar neteko matyti.

Valandėlę negaliu nei judėti, nei ko nors daryti, tik stoviu sunkiai alsuodama ir žiūriu. Tada mane sukausto stingulys. Pavėlavau. Reguliuotojai turbūt suklydo dėl laiko. Dabar tikriausiai po pusės devynių. Net jei Aleksas nutarė kur nors užutėkio pakrantėje manęs laukti, nereikia nė svajoti, kad iki komendanto valandos galėčiau jį surasti ir spėti namo.

Man ima graužti akis, pasaulis priešais mane pavandenija, spalvos susilieja. Net pamanau, jog verkiu, nuo šios minties taip apstulbstu, jog pamirštu viską — pamirštu nusivylimą ir neviltį, pamirštu paplūdimyje stovintį Aleksą ir kaip variu nušvinta jo plaukai, paliesti mirštančių saulės spindulių. Neprisimenu, kada paskutinį kartą esu verkusi. Prieš daug metų. Atbula ranka perbraukiu per akis, ir vėl matau aiškiai. Laimė, tai tik prakaitas lenda į akis. Ir vis tiek nuo krūtinės nenuslenka sunkus, švininis jausmas.

Pastoviu čia kelias minutes apžergusi dviratį, sugniaužusi vairą, kol truputį apsiraminu. Širdyje noriu sušukti „velniop” ir, vėjui draskant plaukus, ištiesus kojas nuskristi pakalnėn, kur vanduo, — velniop komendanto valandą, velniop reguliuotojus, velniop viską! Bet negaliu, negalėčiau, niekada. Neturiu pasirinkimo. Privalau grįžti namo.

Nelygiu ratu apsisuku ir minu į kalną. Adrenalinui ir jauduliui atslūgus, kojos atrodo kaip iš geležies, uždūstu jau po pusės mylios. Dabar saugausi reguliuotojų, policijos ir sargybinių.

Važiuodama namo raminu save, jog turbūt taip geriausia. Ko gera, iš proto išsikrausčiau, kad lakstau prieblandoje vien tik norėdama prie jūros susitikti su kažkokiu bernioku. Be to, viskas ir taip aišku: jis dirba laboratorijose, vertinimo dieną įlindo dėl kokios nors visai nekaltos priežasties — į tualetą ar prisileisti vandens.

Ir primenu sau, jog tikriausiai viską išsigalvojau — neva slaptą kvietimą į pasimatymą. Jis veikiausiai sėdi kur nors savo bute ir rašo kursinį. Gal jau net pamiršo dvi mergaites, kurias šiandien sutiko komplekse. Gal ten tik stengėsi būti mandagus ir palaikyti pokalbį.

Taip bus geriausia. Nors ir kiek kartų kartoju, tuštuma širdyje neišnyksta. Juokinga, bet negaliu atsikratyti įkyraus, graužiančio jausmo, kad kažką pamiršau, pražiopsojau ar amžinai praradau.

SEPTINTAS

Iš visų organizmo sistemų — nervų, pažinimo, jutiminės — kardiologinė sistema jautriausia, jq lengviausia sutrikdyti. Visuomenės priedermė — ginti šias sistemas nuo infekcijų ir nykimo, antraip žmonijos ateičiai iškils pavojus. Kaip kad vasaros vaisius šiuolaikinės žemdirbystės technologijos saugo nuo vabzdžių puolimo, sudaužymo ir puvinio, taip ir mes turime saugoti širdį.

„Visuomenės vaidmuo ir tikslas” —

„Saugumo, sveikatos ir laimės vadovas”, p. 353

Man buvo duotas Marijos Magdalenos, kurios vos nepražudė meilė, vardas: „Užsikrėtusi deliria ir nepaisydama visuomenės susitarimų, ji pamildavo vyrus, bet jie jos nenorėdavo arba negalėdavo išlaikyti” (Raudų knyga, Marijos 13,1).

Visa tai mes sužinojome per Biblijos pamokas. Pirmas buvo Jonas, paskui Matas, paskui Jeremijas, Petras ir Judas, o pramaišiui tarp jų — daugybė kitų bevardžių vyriškių.

Sakoma, paskutinė jos meilė buvo didžiausia: vyriškis, vardu Juozapas, visą gyvenimą bešeimis, užėjo ją gatvėje sudaužytą, sugniužusią ir beveik išprotėjusią nuo deliria. Nesutariama, koks žmogus buvo Juozapas, teisuolis ar ne, pasidavė ligai ar ne, tačiau vis dėlto Magdalena pasirūpino. Grąžino jai sveikatą, bandė grąžinti ir ramybę.

Deja, jo pastangos buvo pavėluotos. Moterį kankino praeitis, prarasta, sugadinta ar sužlugdyta meilė, blogis, kurį ji padarė kitiems ir kurį jai padarė kiti. Ji beveik nieko neimdavo į burną, dienų dienas verkdavo, nesitraukdavo nuo Juozapo ir maldaudavo niekada jos nepalikti, bet jo gerumas jos neguodė.

Ir štai vieną rytą atsibudusi Juozapo neberado — išėjo nė žodžiu nepasiaiškinęs. Šis paskutinis lašas galutinai ją palaužė, ir ji parkrito ant žemės melsdama Dievą išvaduoti ją nuo kančios.

Dievas išgirdo jos maldą ir savo begaline atjauta panaikino deliria užkeikimą, kuris slėgė visus žmones kaip bausmė už gimtąją Adomo ir Ievos nuodėmę. Galima sakyti, Marija Magdalena buvo pirmutinė išgydytoji.

„Taigi po šitiek vargų ir skausmo metų ji vaikščiojo apgaubta teisumo ir ramybės iki savo dienų galo” (Raudų knyga, Marijos 13,1).

Man visada atrodė keista, kad mama mane pavadino Magdalena. Juk ji net netikėjo gydymu. Tai buvo jos didžiausia bėda. Raudų knyga ir kalba apie deliria pavojus. Daug apie tai galvojau ir galų gale, man regis, supratau, jog, nepaisant visko, mama žinojo klystanti: kad gydymas, taigi ir procedūra, yra tik į gera. Manau, jau tada ji žinojo, ką darys, žinojo, kas bus. Ko gera, šis vardas buvo jos savotiška paskutinė dovana man. Ir žinia.

Manau, ji norėjo pasakyti: Atleisk. Manau, ji norėjo pasakyti: Kada nors ir šitas skausmas bus numalšintas.

Aišku? Nesvarbu, ką visi kalba, nepaisant visko, žinau, kad ji nebuvo bloga.

Tolesnes dvi savaites esu užsiėmusi kaip niekada gyvenime. Portlande išsprogsta vasara. Birželio pradžioje jau karšta, bet spalvos blankios, žalia dar šviesi ir nedrąsi, rytais žvarbu, bet paskutinę mokslo metų savaitę viskas apsipila ryškiu spindesiu: įžūliai mėlynas dangaus skliautas, violetiniai audros debesys, rašalo juodumo nakties dangus ir raudonos gėlės, degančios it kraujo lašai. Kasdien po pamokų vyksta koks nors sambūris, iškilmė ar mokyklos baigimo vakarėlis kieno nors namuose. Hana kviečiama į visus, aš — į daugumą, ir tai mane stebina.

Harlou Deivis, gyvenanti su Hana Vest Ende, kurios tėvas kažką veikia vyriausybėje, pakviečia mane į „kasdienišką pasibuvimą”. Net nemaniau, jog ji žino mano vardą, — kalbėdama su Hana žvilgsniu visada praslysta pro mane, tarsi nebūtų verta žiūrėti. Vis tiek nueinu. Visada buvo smalsu, kokie jos namai, ir paaiškėja, jog tokie įspūdingi, kokių ir tikėjausi. Jos šeima turi ir automobilį, o visi namai pilni elektros prietaisų, akivaizdžiai naudojamų kiekvieną dieną: skalbyklių, indaplovių, džiovintuvų ir didžiulių šviestuvų, į kuriuos prisukta dešimtys lempučių. Harlou pakvietė beveik visą abiturienčių klasę, — mūsų iš viso šešiasdešimt septynios, o vakarėlyje apie penkiasdešimt, — todėl jaučiuosi nelabai pastebima, bet vis tiek smagu. Mes sėdime užpakaliniame kieme; šeimininkė vis laksto nešina padėklais kopūstų ir bulvių salotų, ir kitokių pagardų, reikalingų prie keptos mėsos, o Harlou tėvas ant didžiulių rūkstančių grotelių varto liesus šonkauliukus ir mėsainius. Valgau, kol pajuntu, jog tuoj sprogsiu, tada išsitiesiu aukštielninka ant mudviejų su Hana pledo. Išbūname kieme beveik iki komendanto valandos, kai pro tamsiai mėlyną šydą sužiūra žvaigždės ir staiga pakyla visi uodai, tada mes spiegdamos ir kvatodamos, pliaukšėdamos rankomis puolame į vidų. Vėliau pagalvoju, jog seniai nebuvau praleidusi tokios gražios dienos.

Net mergaitės, kurių nelabai mėgstu, — kad ir Šelė Pajerson, nekenčianti manęs nuo šeštos klasės, kai gamtos mokslų parodoje aš laimėjau pirmą vietą, o ji gavo antrą, — pradeda elgtis maloniai. Turbūt todėl, kad visos žinome: viskas tuoj baigsis. Išėjusios iš mokyklos dauguma daugiau nebesusitiksime, o jei ir susitiksime, jau kitaip. Mes būsime kitokios. Būsime suaugusios — išgydytos, sužymėtos, suporuotos, surūšiuotos ir gražiai išdėliotos gyvenimo kelyje, dailūs rutuliukai, skirti tvarkingai riedėti nuo lygaus, saugaus šlaito.

Teresai Gras sukaks aštuoniolika dar prieš baigiant mokyklą, ir ji bus išgydyta. Taip pat ir Morgana Del. Mokykloje jų nėra kelias dienas, jos grįžta prieš pat baigimą. Permaina stulbinanti. Dabar jos atrodo ramios, rimtos ir kažkokios neprieinamos, lyg apsitraukusios plonyčiu ledeliu. Vos prieš dvi savaites Teresos pravardė buvo Prasčiokė, visi šaipydavosi iš to, kaip ji kūprinasi, kramto plaukų galus ir apskritai yra nevala, o dabar vaikšto tiesi lyg nendrė, žiūrėdama prieš save, lūpos vos šypsosi, ir koridoriuose visos pasitraukia ją praleisdamos. Pasikeitusi ir Morgana. Toks jausmas, lyg visas jų nerimas ir drovumas išnyko kartu su liga. Morganai net nustojo drebėti pakinkliai. Kai tik reikėdavo klasėje kalbėti, jie taip imdavo drebėti, jog net suolas judėdavo. Tačiau po procedūros — op, drebėjimas liaunasi. Aišku, mūsų klasėje jos ne vienintelės išgydytos mergaitės: Eleanora Reina ir Enė Han buvo išgydytos rudenį, kelios kitos mergaitės — per pastarąjį pusmetį, bet šios dvi labiausiai pasikeitė.

Aš toliau skaičiuoju dienas. Aštuoniasdešimt viena, paskui aštuoniasdešimt, septyniasdešimt devynios.

Vilou Marks į mokyklą negrįžta. Mus pasiekia visokiausi gandai: kad procedūra jai pavyko puikiai; kad po procedūros pakriko smegenys ir ją ketinama atiduoti į Kriptas — Portlando kalėjimą ir kartu psichiatrijos ligoninę; kad ji pabėgo į Tyrus. Vienas dalykas tikras: visa Marksų šeima be paliovos stebima. Reguliuotojai ponią ir poną Marksus, taip pat Vilou senelius kaltina, kad jie neįdiegė jai deramo elgesio taisyklių; praėjus vos kelioms dienoms po to, kai ji neva aptikta Diering Oukso parke, tetą ir dėdę nugirdau šnibždantis, kad abu Vilou tėvai išmesti iš darbo. Po savaitės sužinojome juos turėjus išsikelti pas kažkokį tolimą giminaitį. Atrodo, žmonės mėtydavo akmenis į jų langus, o visa viena namo siena buvo išrašinėta žodžiu PRIJAUČIANTIEJI. Jokios logikos, nes užregistruota, kad ponai Marksai dukrai reikalavo paankstinti procedūrą, nepaisant rizikos, bet, kaip sako mano teta, žmonės tokie pasidaro iš baimės. Visi bijo, kad deliria neprasiskverbtų į Portlandą ir nepaplistų. Visi nori užkirsti kelią epidemijai.

Man, aišku, gaila Marksų šeimos, bet taip jau yra. Kaip ir dėl reguliuotojų: gali nemėgti patrulių ir dokumentų tikrinimo, bet žinant, jog viskas daroma tavo saugumui užtikrinti, neįmanoma nebendradarbiauti. Gal ir baisiai skamba, bet apie Vilou šeimą ilgai negalvojau. Baisybę nervinės energijos atima baigimo popierių tvarkymas, o dar reikia išvalyti drabužinės spinteles, išlaikyti porą paskutinių egzaminų ir atsisveikinti su mergaitėmis.

Mudvi su Hana beveik nerandame laiko kartu pabėgioti. O kai randame, nebyliu susitarimu laikomės senųjų maršrutų. Stebiuosi, kad ji niekad neužsimena apie aną popietę prie laboratorijų. Bet Hanos protas linkęs šokinėti, jos naujas arkliukas — sienos pažeidimas šiaurinėje dalyje, žmonės sako, Nelegalų darbas. Man, žinoma, nė į galvą neateina, nė akimirką, dar kartą nueiti prie laboratorijų. Galvoju apie visut viską, tik ne apie Aleksą; nėra labai sunku, nes dabar jau negaliu patikėti, kad vieną vakarą daviausi dviračiu Portlando gatvėmis, melavau Kerolei ir reguliuotojams vien dėl to, kad susitikčiau su juo. Jau kitą dieną tai atrodė lyg sapnas ar haliucinacija. Nutariu, jog man trumpam pasimaišė protas — nuo bėgiojimo per karštį.

Atestatų įteikimo iškilmėse mokyklos baigimo dieną Hana sėdi trys eilės prieš mane. Eidama į savo vietą griebia man už rankos, — du ilgi spustelėjimai, du trumpi, — o atsisėdusi atlošia galvą parodydama, kad ant abiturientės kepuraitės žymekliu užsirašė: AČIŪ DIEVUI! Aš prunkšteliu, bet susivaldau, ji atsisuka ir apsimestinai griežtai dėbteli į mane. Visos nusiteikusios nerimtai, ir niekada Šv. Onos mokyklos mergaitės man neatrodė artimesnės, kaip tą dieną, — suprakaitavusios nuo saulės, spindinčios virš galvų lyg perdėta šypsena, — visos vėduojamės proginėmis brošiūromis stengdamosi nežiovauti ir nevartyti akių direktorei Makintoš postringaujant apie „pilnametystę”, apie tai, kaip mes „įžengsime į visuomenės struktūrą”, kumščiodamosi tampome šiurkščių suknelių apykakles, kad nors kiek atvėstų sprandas.

Šeimų nariai sėdi ant baltų sulankstomųjų plastiko kėdžių po kreminio atspalvio balto brezento stogine, papuošta vėliavomis: mokyklos vėliava, miesto vėliava, valstijos vėliava, Amerikos vėliava. Jie mandagiai ploja abiturientei žengiant pasiimti atestato. Kai ateina mano eilė, akimis minioje imu ieškoti tetos ir sesers, bet lipdama ant scenos iš direktorės Makintoš rankų pasiimti dokumento, taip bijau nesuklupti ir nepargriūti, jog matau tik spalvas, žalią, mėlyną, baltą, rausvų ir įrudusių veidų jūrą ir neišskiriu jokių garsų, girdžiu tik ošiant plojimus. Staiga, skardžiai ir aiškiai kaip varpas, nuaidi Hanos balsas:

— Aleliuja, Halena!

Tai mudviejų kovos šūkis, kurį skanduojame prieš varžybas ir įskaitas, — abiejų vardų junginys.

Paskui išsirikiuojame į eilę po vieną nusitraukti su atestatu rankoje. Pasamdytas profesionalus fotografas, futbolo stadiono viduryje pastatyta ryškiai mėlyna dekoracija, kurios fone ir pozuojame. Bet esame per daug pavargusios, kad į fotografavimąsi žiūrėtume rimtai. Mergaitės nuotraukose net susirietusios juokiasi, matyti tik viršugalvis.

Kai aš atsistoju trauktis, paskutinę akimirką šalia išdygsta Hana, viena ranka apkabina man pečius, ir fotografas, iš netikėtumo nespėjęs susilaikyti, paspaudžia užraktą. Klik! Ir štai mūsų nuotrauka: aš gręžiuosi į Haną nustebusi, išsižiojusi. Ji visa galva aukštesnė už mane, užsimerkusi, irgi išsižiojusi. Tikrai manau, kad toji diena buvo kažkuo ypatinga, kažkokia auksinė, gal net stebuklinga, mat, nors mano veidas raudonas, plaukai ant kaktos sulipę, turbūt nuo Hanos ir man kliuvo jos žavesio: nepaisant visko, kaip tik toje nuotraukoje atrodau daili. Ne tik daili, netgi graži.

Mokyklos orkestras tebegroja, dažniausiai pataikydamas į taktą, muzika plaukia virš stadiono, jos ritmu danguje suka ratus paukščiai. Tą valandėlę tarsi kas pakyla, kažkoks didžiulis sunkumas ar mus skirianti riba, ir, man nespėjus susigaudyti, kas darosi, klasės draugės glėbesčiuodamosi sulimpa į didžiulį kamuolį ir šokinėdamos šaukia:

— Pabaigėm! Pabaigėm!

Niekas iš tėvų ar mokytojų nebando mūsų išskirti. Kai pabyram į šalis, matau, kaip jie mus apsupa susidėję rankas, kantriai žiūrėdami į mūsų šėliojimą. Sugaunu tetos žvilgsnį, ir man siūbteli po krūtine: suprantu, kad ji, kaip ir visi kiti suaugusieji, šią akimirką mums dovanoja, kol viskas nepasikeitė — amžinai.

Viskas tikrai pasikeis — jau keičiasi, tą pačią akimirką. Grupei išsiskirstant į būrelius, būreliams subyrant į pavienes mergaites, pastebiu, kad Teresa Gras ir Morgana Del jau drožia per veją gatvės link. Jos eina su savo šeimomis, nuleidusios galvas, nė karto neatsigręždamos. Staiga suvokiu, kad jos nedžiūgavo su mumis, iš tikrųjų nemačiau nei Eleanoros Reinos, nei Enės Han ar kitų išgydytųjų. Matyt, jos jau išėjo namo. Gale gerklės sukirba keistas peršulys, nors man aišku, jog taip ir turi būti: viskas baigiasi, žmonės žengia tolyn, nesižvalgo atgal. Taip ir turi būti.

Minioje pastebėjusi Reičelę pasileidžiu prie jos staiga nekantraudama atsidurti šalia, trokšdama, kad pasilenkusi vėl sutaršytų man plaukus, kaip darydavo, kai buvau mažutė, sakydama: Šaunuolė, Paikšiuke! Tokia seniau buvo mano pravardė.

— Reičele! — šūkteliu, bet kažkas suspaudžia gerklę ir aš be jokios priežasties pasijuntu uždususi. Taip džiaugiuosi ją matydama, kad, atrodo, tuoj apsiverksiu. Žinoma, neapsiverkiu. — Atėjai.

— Be abejo, atėjau. — Ji šypsosi. — Juk esi mano vienintelė sesuo, ar ne? — Ji įteikia man puokštelę baltagalvių, suvyniotą į rudą popierių. — Sveikinu, Lena.

Sukišu nosį į gėles ir traukiu jų kvapą tramdydama norą pulti jai ant kaklo. Mes stovime žiūrėdamos viena į kitą ir mirksėdamos, staiga ji žengteli artyn. Neabejoju, kad, prisiminusi senus gerus laikus, mane apkabins ar bent uždės ant pečių ranką.

Tačiau ji tik nubraukia man nuo kaktos sruogelę.

— Siaubas, kokia suprakaitavusi, — šypsodama taria.

Kvaila ir vaikiška jausti nusivylimą, bet aš jaučiu.

— Vis per šitą suknelę, — sakau ir ūmiai suprantu, jog čia ir yra šuo pakastas: suknelė mane smaugia, dusina, neleidžia kvėpuoti.

— Einam, teta Kerolė nori tave pasveikinti.

Teta Kerolė stovi stadiono pakrašty su dėde, Greise ir Džene, šnekučiuojasi su ponia Springer, mano istorijos mokytoja. Aš einu šalia Reičelės. Ji tik keliais coliais aukštesnė už mane ir mes žengiame darniai, bet mus skiria trijų žingsnių tarpas. Ji tyli. Matau, jau galvoja, kada galės eiti namo ir vėl užsiimti savo reikalais.

Tik vieną kartą išdrįstu atsigręžti. Nesusilaikau. Pasižiūriu, kaip mergaitės vaikštinėja apsivilkusios savo oranžinėmis it liepsna suknelėmis. Viskas tarsi dulkteli atgal, kaži kur nutolsta. Visi balsai susimaišo, pasidaro neatskiriami — kaip ir nepaliaujamas baltasis triukšmas: vandenyno gausmas, persmelkiantis Portlando gatvių ritmą, toks įprastas, jog jo beveik nebegirdi. Viskas atrodo gryna, ryšku ir visam laikui sustabdyta, sakytum kontūrai būtų tiksliai nupiešti pieštuku ir apvedžioti rašalu: sustingusios tėvų šypsenos, akinami blykstės žybsniai, pražiotos burnos ir tviskantys balti dantys, tamsūs žvilgantys plaukai, mėlynas dangus ir negailestinga šviesa — visi skęsta toje šviesoje, viskas taip aišku ir tobula, todėl neabejoju, kad tikriausiai jau tėra vien prisiminimas arba sapnas.

AŠTUNTAS

H žymi vandenilį, atominis numeris vienas;

Skildamas dega, karštai liepsnoja

Kaip tikrų tikriausia saulė.

He žymi helį, atominis numeris du;

Tauriosios dujos, nematomom rankom

Kitaip kilnojančios pasaulį.

Li žymi litį, atominis skaičius trys,

Ugnim sušvitęs virs laidotuvių laužu —

Ir mano mirties guoliu.

Be žymi berilį, atominis skaičius keturi...

„Elementų maldos” —

„Malda ir mokslas”, „Ssilvos knyga”

Kas vasarą pirmadieniais, trečiadieniais ir šeštadieniais turiu padėti dėdei „Užsuk ir sutaupyk” parduotuvėje: daugiausia kraunu į lentynas prekes ir stoviu už kulinarijos prekystalio, kai kada mažytėje kontoroje šalia bakalėjos padedu tvarkyti popierius ir buhalteriją. Laimė, birželio pabaigoje Endrius Markas išgydomas ir paskiriamas į ankstesnįjį darbą kitoje krautuvėje.

Liepos ketvirtosios rytą žygiuoju pas Haną. Kasmet abi einam į Rytinę promenadą žiūrėti fejerverkų. Visada groja orkestras, prekiautojai, susistatę vežimėlius, pardavinėja ant iešmų keptą mėsą, spragintas kukurūzų burbuoles ir obuolių pyrago gabalus, plaukiojančius ledų jūroje, patiekiamus popieriniuose laiveliuose. Liepos ketvirtoji — mūsų nepriklausomybės diena, kai minime valstybės sienų uždarymą visiems laikams, — man yra viena mėgstamiausių švenčių. Mėgstu muziką, aidinčią gatvėmis, mėgstu nuo keptuvų grotelių virstančius garus, kurių debesyse gatvės atrodo miglotos, o žmonės — lyg neaiškūs šešėliai. Labiausiai patinka laikinas komendanto valandos nukėlimas: užuot prisistatę namo devintą valandą, visi neišgydytieji turi teisę grįžti vienuoliktą. Pastaruosius keletą metų mudvi su Hana susigalvojom lyg ir tokį žaidimą — užsibūti mieste iki paskutinės minutės — ir kasmet grįždavom vis vėliau. Pernai įžengiau pro duris lygiai 10. 58, tankiai plakančia širdimi, virpėdama iš nuovargio, mat visą kelią bėgau. Tačiau gulėdama lovoje nesusilaikiusi išsišiepiau: jaučiausi nuo kažko pasprukusi.

Surenku keturženklį Hanos namų kodą — ji man jį davė aštuntoje klasėje sakydama, jog tai „pasitikėjimo ženklas”, bet jeigu kam kitam jį pasakysiu, mane perkirsianti „išilgai nuo pakaušio iki kulnų” — ir smunku pro duris. Niekada nesibeldžiu. Jos tėvų beveik niekada nėra namie, o Hana niekada neina atidaryti durų. Esu beveik vienintelė, kuri pas ją lankosi. Nesuvokiama. Hana mokykloje visada buvo populiari, — mokinės į ją lygiavosi ir norėjo būti kaip ji, — bet, nors visoms būdavo draugiška, be manęs, su niekuo daugiau nesuartėjo.

Kartais pagalvoju, ar ji nesigaili, kad antroje ponios Jablonski klasėje, kurioje mes ir susibičiuliavome, jai nebuvo paskirta kita suolo draugė. Hanos pavardė Teit, ir mes buvom susodintos abėcėlės tvarka (tuo laiku jau turėjau tetos pavardę Tidl). Pagalvoju, ar ji nesigaili nepasodinta su Rebeka Troloni, Keite Skarp ar net Melisa Portofino. Kai kada man atrodo, jog ji nusipelnė, kad jos geriausia draugė būtų bent kiek įdomesnė. Sykį Hana sakė, jog aš jai patinku, nes esu tikra — nes iš tikrųjų viską jaučiu. Tik bėda, kad neaišku, ar stipriai jaučiu.

— Ar kas nors yra? — sušunku įėjusi. Prieškambaris tamsus ir vėsus kaip visada. Man pašiurpsta rankos. Kiek kartų ateinu pas Haną, tiek mane apstulbina oro kondicionavimo galingumas — sistema ūžia kažkur giliai sienose. Valandėlę stoviu alsuodama švariu baldų blizgiklio, ,M’Index” langų ploviklio ir šviežių gėlių kvapu. Iš Hanos kambario viršuje sklinda muzika. Bandau atpažinti dainą, bet žodžių nesuprantu, tik per lubas griaudėja bosinė gitara.

Laiptų viršuje sustoju. Hanos miegamojo durys uždarytos. Dainos tikrai neatpažįstu, bet garsas toks, jog turiu sau priminti: iš visų keturių pusių Hanos namą supa medžiai ir vejos, be to, ant jos niekas neužsiundytų reguliuotojų. Ši muzika man negirdėta. Daina rėksminga, čaiži, nirtulinga, net negaliu pasakyti, kas ją atlieka, vyras ar moteris. Nugarkauliu nuslenka elektriniai pirštukai, taip jausdavausi mažutė, kai nusėlinusi į virtuvę bandydavau nukniaukti iš sandėliuko dar vieną sausainį, — toks būdavo jausmas prieš sugirgždant grindims po mamos kojomis man už nugaros, kai atsisukdavau aplipusia trupiniais burna, baisiausiai kalta.

Atsikračiusi to jausmo atidarau Hanos kambario duris. Ji sėdi prie kompiuterio susidėjusi kojas ant rašomojo stalo, kinkuoja galva ir į šlaunis pliaukši ritmą. Išvydusi mane pasilenkia, spusteli klavišą. Muzika nutyla. Keista, tačiau tyla atrodo tokio paties garsumo.

Ji švysteli plaukus per petį ir atsistumia nuo stalo. Veide šmėsteli kažkokia išraiška, bet aš nespėju jos pamatyti ir suvokti.

— Labas, — per linksmai sučiauška ji, — negirdėjau, kaip įėjai.

— Abejoju, ar būtum išgirdusi, net jei būčiau įsilaužusi. — Einu prie lovos, atsidrebiu. Hanos lova dvigulė, ant jos pūpso trys pūkų pagalvės. Tikras rojus. — Kas tai buvo?

— Kas kur buvo?

Pritraukusi prie krūtinės kelius, ji apsisuka su kėde visą ratą. Pasirėmusi alkūnėmis žiūriu į ją. Hana apsimeta kvailute tik tada, kai ką slepia.

— Muzika. — Ji tebežiūri be nuovokos. — Daina, kuri griaudėjo, kai įėjau. Nuo kurios man vos nesprogo ausų būgneliai.

— Aaa, šita... — Hana papučia į kirpčiukus. Dar vienas ženklas, kuriuo ji išsiduoda. Kai tik blefuoja lošdama pokerį, visą laiką pūsčioja į kirpčiukus. — Radau intranete vieną naują grupę.

— Per SMFV? — klausiu.

Hana pasimaišiusi dėl muzikos, kol mokėmės pagrindinėje mokykloje, ištisas valandas naršydavo po SMFV, Sankcionuotos muzikos ir filmų videoteką.

Hana nusuka akis.

— Ne visai.

— Ką reiškia „ne visai”?

Intranetas, kaip ir viskas Jungtinėse Valstijose, kontroliuojamas ir sekamas mūsų pačių saugumui. Visus tinklalapius, visą jų turinį rašo vyriausybės įstaigos, jos taip pat sudaro Sankcionuotų pramogų sąrašą, kuris atnaujinamas du kartus per metus. Elektroninės knygos patenka į LKB, Leistinų knygų biblioteką, muzika ir filmai keliauja į SMFV, už mažytį mokestį juos galima atsisiųsti į savo kompiuterį. Aišku, jeigu jį turi. Aš neturiu.

Hana atsidūsta pakeldama akis. Pagaliau pasižiūri į mane.

— Ar moki saugoti paslaptį?

Dabar visiškai atsisėdu, pasitraukiu prie lovos krašto. Nepatinka, kaip ji į mane žiūri. Toks žvilgsnis nekelia pasitikėjimo.

— Hana, kas yra?

— Ar moki saugoti paslaptį? — pakartoja ji.

Prisimenu, kaip vertinimo dieną stovėjome priešais laboratorijas kepdamos saulėje, kaip ji man į ausį kuždėjo apie laimingumą ir nelaimingumą. Staiga pasidaro baisu dėl jos, baisu jos. Bet aš linkteliu.

— Taip, žinoma.

— Gerai. — Nuleidusi galvą valandėlę krapšto šortų atlanką, giliai įkvepia. — Tai va, aną savaitę susipažinau su vienu vaikinu...

— - Aš vos nenuvirstu nuo lovos.

— Nusiramink. — Ji kilsteli ranką. — Jis išgydytas, aišku? Dirba miestui. Cenzorius, jei nori žinoti.

Širdis pamažėle rimsta, aš vėl atsišlieju į pagalves.

— Gerai. Ir ką?

— Tai vaaa... — nutęsia Hana. — Jis kartu laukė prie gydytojo kabineto. Kai lankiau fizioterapiją, aišku? — Rudenį Hana pasitempė čiurną ir kartą per savaitę tebevaikšto į fizioterapijos procedūras, kad sausgyslė sutvirtėtų. — Ir mes įsikalbėjome.

Ji nutyla. Nelabai suprantu, kur krypsta jos pasakojimas ir ką turi bendra su muzika, kurios ji klausėsi, todėl laukiu tęsinio.

Pagaliau sulaukiu.

— Taigi pradėjau pasakoti apie stojamuosius ir kaip norėčiau dirbti pašte, jis papasakojo apie savo darbą, ką dirba kiekvieną dieną. Koduoja prijungties suvaržymus, kad žmonės negalėtų rašyti ko panorėję ar patys siųsti laiškų, pateikti intranete klaidingos informacijos, „kurstytojiškų nuomonių”... — Ji užverčia akis. — ...ir panašių dalykų. Jis tarsi intraneto apsaugininkas.

— Aišku, — burbteliu. Noriu Hanai pasakyti, kad eitų prie esmės, — aš viską žinau apie prijungties suvaržymus, visi žino, — bet paraginta ji nieko daugiau nepasakotų.

Ji vėl giliai įkvepia.

— Ir ne tik koduoja. Ieško spragų, tarkim, įsilaužimų. Programišiai dažnai įveikia visas saugumo kliūtis ir įdeda savo tinklalapius. Vyriausybė juos vadina plūdurais — jie pasilaiko valandą, dieną ar dvi dienas, paskui aptinkami. Plūdurai prikišti draudžiamos medžiagos: pasisakymų, skelbimų skilčių, vaizdo klipų ir muzikos.

— Ir tu tokį radai.

Man pasidaro bloga. Smegenyse tarsi neoniniai ženklai blykčioja žodžiai: draudžiama, tardymas, sekimas, Hana.

Ji lyg nė nepastebėjo, kad aš nutilau. Jos veidas staiga pagyvėja, tampa energingas kaip niekada, atsiklaupusi ji palinksta į priekį ir net springdama pasakoja:

— Ne vieną. Dešimtis. Jų ten baisybė, jeigu tik moki ieškoti.

Jeigu žinai, kur ieškoti. Neįtikėtina, Lena. Visi tie žmonės — jų turi būti visoje šalyje — prasiskverbia pro visas landas ir kilpas. Kad matytum, ką jie rašo. Apie... apie gydymą. Juo netiki ne tik Nelegalai. Ir čia pilna žmonių, visoje šalyje, kurie nemano, kad... — Aš taip spoksau į ją, jog ji nuleidžia akis ir pakeičia temą. — Ir kad išgirstum jų muziką... Nepaprastą, fantastišką muziką, tokios nesi girdėjusi, nuo tokios muzikos gali likti be galvos, aišku? Norisi spiegti, šokinėti, viską daužyti ir verkti.

Hanos kambarys didelis, beveik dvigubai didesnis už manąjį, bet atrodo, kad mane ima spausti jo sienos. Jei kondicionavimo sistema ir tebeveikia, aš nieko nejaučiu. Oras pasidaro karštas ir troškus kaip drėgnas kvapas iš burnos, atsistojusi nueinu prie lango. Pagaliau Hana nutyla. Bandau langą pakelti, bet jis nejuda. Stumiu iš visų jėgų.

— Lena, — po valandėlės prabyla Hana.

— Neatsidaro.

Galvoje tik viena aiški mintis — man trūksta oro. Visa kita — kažkoks sūkurys iš radijo, trukdžių, fluorescuojančių lempų, laborantų chalatų, plieno stalų ir skalpelių, prie to prisideda vaizdas, kaip klykianti Vilou Marks iš namų, subjaurotų žymekliais ir dažais, ištempiama į laboratorijas.

— Lena, liaukis, — jau garsiau sako Hana.

— Užsikirto. Tikriausiai rėmas persimetė nuo karščio. O, kad atsidarytų...

Dar kartą iš visų jėgų pastumiu, ir langas pagaliau čiūžteli į viršų. Pokštelėjimas, ir lango užraktas nutrūkęs nukrinta ant grindų. Abi su Hana žiūrime į jį. Nuo plūstelėjusio pro langą oro geriau nepasijuntu. Lauke dar karščiau.

— Atsiprašau, — burbteliu. Negaliu jos matyti. — Aš nenorėjau... nežinojau, kad langas užrakintas. Mano namuose langai nerakinami.

— Nesuk sau galvos dėl to lango. Man visai nerūpi tas kvailas langas.

— Vieną kartą Greisė maža išlipo iš lovelės ir vos neužlipo ant stogo. Pastūmė langą į viršų ir ėmė ropštis.

— Lena... — Hana stveria man už pečių. Nežinau, gal karščiuoju ar ką, kas kelias sekundes pila čia karštis, čia šaltis, bet nuo jos prisilietimo visą perima šiurpas, ir aš skubiai atsitraukiu. — Tu pyksti ant manęs.

— Ne pykstu, o nerimauju.

Tai tik pusė tiesos. Iš tikrųjų pykstu, netgi nirštu. Visą šį laiką, kol aš aklai plaukiau pasroviui, — paikšelė draugė, galvojanti apie mūsų paskutinę bendrą vasarą, susirūpinusi, kokius gaus pasiūlymus į porą, užsiėmusi vertinimais, stojamaisiais egzaminais ir kitais normaliais dalykais, — ji linkčiojo, šypsojosi ir kartojo: „Aha, taip, ir aš”, „Pamatysi, viskas bus gerai”, nors man už nugaros jau virto kažkuo kitu, nežinau kuo, gal žmogumi, turinčiu paslapčių, keistų įpročių ir nuomonių apie dalykus, kurių net neturėtume žinoti. Dabar suprantu, kodėl taip išsigandau, kai ji tada, atsisukusi ir išplėtusi degančias akis, ėmė man šnibždėti. Atrodė, akimirką ji pasitraukė — mano geriausia draugė, mano vienintelė tikra draugė — ir jos vietoj atsistojo nepažįstama mergaitė.

Štai kas vyko visą šį laiką: Hana pamažu virto nepažįstamu žmogumi.

Vėl nusisuku į langą.

Giliai ir staigiai į mane susminga aštrus liūdesio peilis. Turbūt kada nors taip ir turėjo įvykti. Visada žinojau, jog taip bus. Visi, kuo pasitiki, visi, kuo manai galįs pasikliauti, galų gale vis tiek tave apvilia. Tik neapsižiūrėk, ir žmonės ima meluoti, prasimanyti paslapčių, keistis ir dingti, vieni pasislepia už kitoniško veido ar asmenybės, kiti — už tiršto rytmetinio rūko, už uolos. Štai kodėl toks svarbus gydymas. Štai kodėl mums jis būtinas.

— Klausyk, niekas manęs nesuims vien už tai, kad žvilgtelėjau į vieną kitą tinklalapį. Ar pasiklausiau muzikos, ar dar ką.

— Gali suimti. Žmonės suimami už menkesnius dalykus.

Ji šitai irgi žino. Žino, bet nepaiso.

— Oi, man jau nuo visko bloga.

Hanos balsas truputį dreba, ir aš sutrinku. Nesu girdėjusi jos balse abejonės.

— Mes net neturėtume apie tai kalbėtis. Kas nors gali...

— Kas nors gali klausytis? — užbaigia ji mano pradėtą sakinį. — Viešpatie, Lena, man ir nuo šito bloga. O tau ne? Negi nepykina, kad visą laiką turi dirsčioti už nugaros, dairytis, galvoti, ką sakai, manai, darai? Aš negaliu... negaliu kvėpuoti, negaliu miegoti, negaliu judėti. Man atrodo, visur mane supa sienos. Kur tik einu, trinkt — atsimušu į sieną. Ko tik imu norėti, trinkt — kita siena.

Ji persibraukia plaukus. Pirmą kartą atrodo ne graži, ne mokanti valdytis, o išbalusi ir nelaiminga, jos išraiška kažką primena, bet iškart negaliu suprasti.

— Viskas dėl mūsų pačių saugumo, — tariu norėdama, kad balsas skambėtų tvirčiau. Niekada nemokėjau ginčytis. — Viskas pasitaisys, kai tik mes...

— Būsime išgydytos? — vėl įsiterpia ji. Nusikvatoja, trumpai ir kapotai, be jokio humoro, bent gerai, kad tiesiogiai neatkerta. — Teisingai, visi taip sako.

Staiga suprantu: ji man primena galvijus, matytus per klasės ekskursiją į skerdyklą. Visos karvės stovėjo išrikiuotos garduose ir nebyliai žvelgė į mus praeinančias tokiu pačiu žvilgsniu — kupinu baimės, susitaikymo ir dar kažko. Nevilties. Tada man tikrai baisu, neapsakomai baisu dėl Hanos.

Bet ji prabyla jau truputį ramesniu balsu:

— Gal taip ir bus. Na, viskas pasitaisys, kai būsime išgydytos. Tačiau iki tol... Lena, mums tai paskutinė galimybė. Paskutinė galimybė kq nors paveikti. Paskutinė galimybė pasirinkti.

Ir vėl tas žodis iš vertinimo dienos — pasirinkti, bet aš linkteliu nenorėdama dar labiau jos kurstyti.

— Ir ką gi tu veiksi?

Ji nusisuka prikandusi lūpą, ir aš suprantu, jog ji dvejoja, pasikliauti manimi ar ne.

— Šįvakar bus toks vakarėlis...

— Ką-ą?

Ir vėl užplūsta baimė. Ji puola pasakoti:

— Radau viename plūdure... tokia muzika, kelios grupės gros Straudvoteryje, vienoje sodyboje netoli sienos.

— Turbūt juokauji. Juk tu ne... juk iš tikrųjų neisi, ką? Net negalvoji.

— Bus saugu, aišku? Pažadu. Tie tinklalapiai... nuostabūs, Lena, prisiekiu, tau patiktų, jeigu pasižiūrėtum. Jie paslėpti. Nuorodos paprastai sukaišiotos normaliuose puslapiuose, vyriausybės patvirtintoje medžiagoje, bet nežinau, kažkaip jauti, kai nuoroda nei į tvorą, nei į mietą, aišku? Kad ten netinka.

— Saugu? — ištariu vienui vieną žodį. — Saugu? Kaip gali būti saugu? Tas vaikinas, su kuriuo susipažinai... cenzorius... Jo darbas — gaudyti žmones, tokius kvailus, kad siuntinėja tokius dalykus...

— Jie ne kvaili, o nepaprastai protingi, jei nori žinoti...

— O kur dar reguliuotojai, patruliai, jaunimo sargyba, komendanto valanda, lyčių atskyrimas ir visa kita, dėl ko tavo sumanymas tampa vienu labiausiai nevykusių...

— Puiku. — Hana pliaukšteli delnais į šlaunis. Taip garsiai, jog net pašoku. — Puiku. Atseit nevykęs sumanymas. Atseit pavojingas. Ir žinai ką? Man nusispjaut.

Valandėlę tylime. Varstome viena kitą akimis, oras tarp mūsų grėsmingai įsielektrina, jis kaip plono elektros laido ritinys, kuris tuoj čežėdamas išsivynios.

— O kaip aš? — pagaliau cypteliu stengdamasi, kad balsas nedrebėtų.

— Labai prašom atvykti. Pusę vienuolikos į „Šniokščiančio upelio” sodybą Straudvoteryje. Bus muzikos. Šokių. Žodžiu, pramogų. Visko, kuo turėtume užsiimti, kol jie mums neišpjovė pusės smegenų.

Pastarąją frazę nuleidau negirdomis.

— Man taip neatrodo, Hana. Jei kartais pamiršai, šį vakarą turime kitokių planų. Jau penkiolika metų šiam vakarui turėjome kitokių planų.

— Ką gi, viskas keičiasi.

Ji nusigręžia, bet pasijuntu tarsi gavusi kumščiu po krūtine.

— Puiku.

Kažkas suspaudžia gerklę. Jau suprantu, kad ji apsisprendė, ir jaučiuosi bepravirkstanti. Prieinu prie lovos, imu rinktis daiktus. Mano rankinė, aišku, apsivertusi, antklodė apkreikta lapeliais, kramtukės popierėliais, monetomis ir tušinukais. Rydama ašaras viską grūdu atgal į rankinę.

— Pirmyn. Ką nori, tą šįvakar ir daryk. Man nerūpi.

Hanai gal nelabai smagu, nes ji prabyla švelnesniu balsu:

— Rimtai, Lena. Pagalvok apie vakarėlį. Pažadu, kad niekur neįkliūsime.

— Tu negali šito pažadėti. — Giliai įkvepiu keikdama virpantį balsą. — Tu nieko negali žinoti. Negali garantuoti.

— O tu negali amžinai šitaip bijoti.

Na štai, paskutinis lašas. Žaibiškai atsisuku įtūžusi, iš gelmės siūbteli kažkas juoda ir sena.

— Žinoma, kad bijau. Ir teisingai darau. O tu jeigu nebijai, tai tik todėl, kad tavo tobulas gyvenimėlis, tobula šeimynėlė, viskas tavo tobula, tobula, tobula! Tu nieko nematai. Nieko nesupranti.

— Tobulas? Šitaip manai? Manai, kad mano gyvenimas tobulas?

Jos balsas tylus, bet sklidinas pykčio. Knieti pasitraukti nuo jos, bet prisiverčiu likti vietoj.

— Taip, manau.

Vėl ji trumpai, kapotai nusikvatoja.

— Taigi tau atrodo, kad viskas tobula? Taip, kaip čia?

Išskėtusi rankas, ji apsisuka ratu tarsi apimdama šitą kambarį, namą, viską. Jos klausimas mane nustebina.

— O kas negerai?

— Viskas, Lena. — Ji purto galvą. — Klausyk, aš neatsiprašysiu. Žinau, tu turi savo priežasčių bijoti. Siaubinga, kas nutiko tavo mamai...

Mane lyg elektra nukrečia.

— Mano mamos čia nekišk.

— Tačiau negalima dėl visko jos kaltinti. Ji mirusi jau dešimt metų.

Mane apsemia tirštas pykčio rūkas. Protas juda zigzagais lyg ratai per ledą, atsitrenkdamas į pavienius žodžius: Baimė. Kaltė. Nepamiršk. Mama. Aš tave myliu. Dabar suprantu, kad Hana tikra gyvatė: ilgai laukė progos man šitai pasakyti, laukė, kol galės įsirangyti užantin ir įkirsti, giliai ir skaudžiai.

— Eik velniop, — pagaliau išsprūsta du žodžiai.

Ji iškelia rankas.

— Paklausyk, Lena, aš tik noriu pasakyti, kad turi tai užmiršti. Tu nė kiek nepanaši į ją. Ir tavęs neištiks jos likimas. Tu tiesiog negali elgtis kaip ji.

— Eik velniop. — Ji stengiasi būti gera, bet mano protas atsitvėręs nuo jos, žodžiai veržiasi savaime, verčiasi vienas per kitą, o man norisi, kad kiekvienas virstų kumščiu jai į veidą. — Tu ničnieko apie ją nežinai. Ir manęs nepažįsti. Išvis nieko nežinai.

— Lena... — Ji tiesia ranką.

— Neliesk manęs.

Traukdamasi atatupsta griebiu rankinę ir užkliūdama už stalo einu prie durų. Akyse migla. Turėklų beveik nematau, vos nenusiritu laiptais, duris surandu apgraibomis. Hana turbūt mane šaukia, bet girdžiu tik dundant, ūžiant galvoje. Saulė, skaisti balta šviesa, pirštus užgelia nuo šaltos geležies, vartai, vandenyno kvapas, benzinas. Vis garsesnis kaukimas. Ir kapotas pyp pyp pyp.

Galva beregint prasiblaivo, aš atšoku nuo vidurio gatvės vos nepakliuvusi po ratais policijos automobiliui, kuris pralekia pro mane tebepypsėdamas, kaukiančia sirena, palikęs mane atsikosinčią dulkėmis. Gerklę taip peršti, atrodo, uždusiu, ir kai pagaliau leidžiu ašaroms prapliupti, apima didžiulis palengvėjimas, lyg padėjus ilgai vilktą sunkią naštą. Pravirkusi negaliu sustoti, visą kelią namo kas kelias sekundes delnu braukiu ašaras, kad matyčiau, kur einu. Guodžiuosi tuo, jog mažiau negu po dviejų mėnesių visa tai man bus kaip nuo žąsies vanduo. Visa tai išnyks ir aš pakilsiu nauja ir laisva, lyg paukštis, išskleidęs sparnus.

Štai ko Hana nesupranta, niekada nesuprato. Kai kurioms ši procedūra — daugiau negu deliria išgydymas. Kai kurios, laimingosios, turės galimybę atgimti: naujesnės, švaresnės, geresnės. Išgydytos, nesugadintos ir vėl tobulos, kaip kad beformis geležies luitas ištraukiamas iš žaizdro žaižaruojantis, spindintis, aštrus it skustuvas.

Daugiau nieko nenoriu — daugiau niekada nieko nenorėjau. Tik pagijimo vilties.

DEVINTAS

Viešpatie,

Įstatyk mūsų širdis į vietą,

Kaip įstatei planetas į jų orbitas

Ir atvėsinai pradžios chaosą —

Kaip tavo valios trauka žvaigždėms neleidžia subliūkšti, Vandenims neleidžia virsti dulkėmis ir dulkėms virsti vandeniu, Planetoms neleidžia susidurti,

O saulėms susprogti —

Taip, Viešpatie, laikyk mūsų širdis

Pastovioje jų orbitoje

Ir padėk joms neiškrypti iš kelio.

21 psalmė Malda ir mokslas” — „Ssilvos knyga”

Tą vakarą net atsigulus galvoje nesiliauja skambėję Hanos žodžiai. Tavęs neištiks jos likimas. Tu kitokia. Žinau, ji tai pasakė tik norėdama mane paguosti, bet kažkodėl nepaguodžia. Kažkodėl mane prislegia liūdesys; giliai krūtinėje įsisukęs skausmas — tarytum koks didelis, šaltas ir aštrus svetimkūnis.

Dar vieno dalyko Hana nesupranta: galvoti apie ligą, nerimauti dėl jos, bijoti, ar neturiu paveldėjusi įgimto polinkio į ją, — tai viskas, kas liko iš mamos. Liga yra viskas, ką žinau apie mamą. Vienintelis mudvi siejantis saitas.

Daugiau nieko neturiu.

Nepasakysi, kad jos neprisimenu. Prisimenu, daug ką, ypač pagalvojus, kokia maža buvau, kai ji mirė. Prisimenu, prisnigus šviežio sniego, ji siųsdavo mane į lauką, kad rieškučiomis jo prisemčiau keletą puodų. Viduje sniegą apipildavom klevų sirupu ir žiūrėdavom, kaip beveik akimirksniu jis sukietėja į gintarinės spalvos saldėsį — trapius cukruotus raštus, tarsi valgomus nėrinius. Prisimenu, kaip ji mėgo dainuoti šokindama mane vandenyje šalia Rytinės promenados paplūdimio. Nežinau, ar tuo laiku mane tai stebino. Kitų mamos vaikus moko plaukti. Kitų mamos irgi šokina vaikus vandenyje, tepa kremu nuo saulės, kad jie nenudegtų, ir daro viską, ką motina turi daryti laikydamasi nurodymų, išdėstytų „Ssilvos knygos” „Vaikų auklėjimo” skyriuje.

Tačiau jos nedainuoja.

Prisimenu, kai sirgdavau, ji atnešdavo lėkštę skrebučių su sviestu, o jei pargriūdavau, bučiuodavo nubrozdintas vietas, ir prisimenu, kaip kartą ji pakėlė mane, nugriuvusią nuo dviračio, ir paėmusi ant rankų ėmė čiūčiuoti, o kažkokia moteris pasakė: „Kaip jums ne gėda!”, aš nesupratau kodėl ir dar garsiau pravirkau. Po to nutikimo ji mane guosdavo tik niekam nematant. Prie žmonių susiraukdavo ir tardavo: „Viskas gerai, Lena. Stokis.”

Dar mes rengdavom šokius. Mama juos vadino „kojinaičių vakarėliais”, mat svetainėje ji suvyniodavo kilimą, tada apsimaudavome storiausiomis puskojinėmis ir čiužinėdavome medinėmis grindimis. Net Reičelė prisidėdavo, nors visada sakydavo esanti per didelė tokiems snargliškiems žaidimams. Mama užtraukdavo portjeras, priekinių ir užpakalinių durų apačią apdėdavo pagalvėmis, tada paleisdavo muziką. Mes tiek prisikvatodavom, kad visada eidavau gulti sopančiu pilvu.

Atėjo laikas, kai supratau: per „kojinaičių vakarėlius” ji užtraukdavo langus todėl, kad mūsų nepamatytų praeinantis patrulis, duris užsandarindavo tam, kad kaimynai mūsų nepaskųstų už muziką ir kvatojimą — galimus deliria požymius. Supratau, jog tėčio karinį ženkliuką, — sidabro durklą, paveldėtą iš jo tėvo, kurį ji su grandinėle kasdien nešiojo ant kaklo, — išeidama iš namų visada pakišdavo po apykakle tam, kad niekam nekiltų kokio įtarimo. Supratau, jog visos laimingiausios vaikystės valandėlės buvo melas. Jos buvo blogos, pavojingos ir neleistinos. Jos buvo nenormalios. Ir mano mama buvo nenormali, aš turbūt irgi paveldėjau jos nenormalumą.

Iš tikrųjų pirmą kartą susimąstau, ką ji turėjo jausti, galvoti tą naktį, kai nuėjusi ant uolų nesustojo, nužengė oru. Ar bijojo? Ar prisiminė mane su Reičele? Ar gailėjosi, kad mus paliko?

Galvoju ir apie tėvą. Jo visiškai nepamenu, nors atmintyje lyg ir dūluoja kažkoks senas įspūdis, kaip mane apkabina šiltos šiurkščios rankos ir prie manęs palinksta didelis veidas, bet turbūt tik todėl, kad mama miegamajame laikė įrėmintą mano ir tėčio nuotrauką. Man buvo vos keli mėnesiai, jis laikė mane ant rankų šypsodamas, žiūrėdamas į objektyvą. Bet jo paties iš tikrųjų neprisimenu. Kai jis mirė, man ir metų nebuvo. Vėžys.

Karštis baisus, tirštas, limpantis prie sienų. Dženė tyliai alsuoja išsižiojusi, atvirtusi aukštielninka, rankos ir kojos plačiai atmestos ant antklodės. Net Greisė kietai miega be garso niurnėdama į pagalvę. Visas kambarys atsiduoda garais — tarsi nuo odos ir šilto pieno.

Atsargiai atsikeliu jau su juodais džinsais ir marškinėliais. Prieš guldamasi net nepasivarginau persivilkti pižama. Žinojau šiąnakt neužmigsianti. Dar anksčiau vakare apsisprendžiau. Sėdėjau prie vakarienės stalo su Kerole, dėde Viljamu, Džene ir Greise, visi valgė tylėdami ir be jokios išraiškos žvelgdami vienas į kitą; jaučiausi, lyg oras mane slėgtų, spaustų gerklę, kaip kad du kumščiai spaudžia vandens pūslę, ir tada kai ką supratau.

Hana sakė, kad aš negaliu elgtis kaip mama, bet ji klydo.

Širdis taip daužosi, net girdžiu, neabejoju, jog ir kiti išgirs, teta staigiai atsisės lovoje ir apkaltins, kad noriu vogčiomis išslinkti iš namų. Žinoma, šitai ir darau. Nė nežinojau, kad širdis gali taip garsiai plakti, šis plakimas man primena vieną Edgaro Po apsakymą, kurį turėjome perskaityti per visuomenės mokslo pamoką: apie vieną vyruką, kuris nužudo kitą vyruką, tada pasiduoda policijai, mat įsitikinęs, jog girdi, kaip po grindimis plaka nužudytojo širdis. Šis apsakymas neva apie kaltę ir pilietinio neklusnumo pavojus, bet skaitant pirmą kartą jis man pasirodė silpnas ir melodramatiškas. Dabar supratau. Jaunas Po naktimis tikriausiai dažnai sėlindavo iš namų.

Praveriu miegamojo duris užgniaužusi kvapą, melsdamasi, kad jos negirgžtelėtų. Staiga Dženė rikteli, ir man sustingsta širdis. Bet Dženė pasiverčia ant šono, užmeta ranką ant pagalvės, ir aš iš lėto atsidūstu supratusi, jog ji tik sapnuoja.

Koridoriuje juoda tamsa. Kambarys, kur miega teta su dėde, irgi tamsus, jokio garso, vien tik šnara lauke medžiai, tyliai trakščioja ir girgžčioja sienos — įprasti reumatiniai seno namo garsai. Pagaliau įsidrąsinusi smunku į koridorių ir užveriu miegamojo duris. Žengiu be galo lėtai, atrodo, išvis nejudu į priekį: orientuodamasi pagal tapetų gumburus ir raukšles, apgraibomis pasiekiu laiptus, tada, po colį braukdama ranka per turėklus, pirštų galais imu lipti žemyn. Ir vis tiek toks jausmas, tarsi namas man priešintųsi, tarsi rėktų, kad būčiau sučiupta. Kas žingsnį, regis, kažkas trakšteli, šūkteli, aikteli. Kiekviena grindų lenta dreba ir linksta po mano kojomis, ir aš mintyse pradedu su namu derėtis: Jeigu pasieksiu lauko duris neprižadinusi tetos Kerolės, prisiekiu Dievui daugiau niekada netrankyti durų. Daugiau niekada net mintyse nevadinsiu tavęs sena griuvena ir nekeiksiu pusrūsio, kai jį užlies vanduo, ir niekada, tikrai niekada, supykusi ant Dženės, nespardysiu miegamojo sienos.

Gal namas mane girdi, nes aš stebuklingai pasiekiu lauko duris. Sustoju įsiklausydama, ar neišgirsiu viršuje žingsnių, šnibždesių, ko nors, bet girdžiu tik garsiai besidaužančią savo širdį. Net namas tarytum dvejoja sulaikęs kvapą, nes durys atsidaro su lengvu atodūsiu ir paskutinę akimirką, prieš man išsprūstant į naktį, kambariai už nugaros tebėra tamsūs ir tylūs it kapai.

Lauke pastoviu priebutyje. Fejerverkai nutilo prieš valandą, — ruošdamasi gulti girdėjau paskutinį nedarnų poškėjimą lyg tolimą kanonadą, — o dabar gatvės keistai tylios ir visiškai tuščios. Truputis po vienuoliktos. Kai kurie išgydytieji tebesitrina Rytinėje promenadoje. Visi kiti seniai namuose. Gatvėje nedega nė vieno žibinto. Visi žibintai buvo išjungti prieš keletą metų, palikti tik turtingiausiuose Portlando rajonuose, ir dabar jie man primena išdurtas akis. Laimė, šviečia mėnuo.

Ištempusi ausis klausausi, ar neišgirsiu artėjant patrulio arba reguliuotojų būrelių, — beveik laukiu šito, nes tada turėčiau grįžti į vidų. Į lovą, kur saugu, ir mane vėl ima graužti . panika. Bet visur tylu ramu, lyg būtų sustingę. Visa, ką turiu savyje protingo, teisingo, gero, šaukte šaukia apsisukti ir grįžt į miegamąjį, bet kažkoks atkaklus vidinis centras verčia eiti toliau.

Keliuko gale atsirakinu prie vartų prirakintą dviratį.

Mano dviratis trupučiuką barška, ypač tik pradėjus minti, todėl iš pradžių jį veduosi. Ratai raminamai čeža šaligatviu. Niekada gyvenime nesu taip vėlai išėjusi iš namų. Niekada nepažeidžiau komendanto valandos. Bet kartu su baime — ji, aišku, niekur nedingo, šis nuolatinis triuškinamas svoris, — jos gilumoje randasi virpantis džiaugsmingas jaudulys, kildamas aukštyn, jis šiek tiek nustumia baimę. Tarsi sakydamas: Bus gerai, man viskas gerai, aš tai galiu. Esu tik mergaitė, vidutinė mergaitė, penkių pėdų ir dviejų colių ūgio, niekuo neišsiskirianti, bet galiu tai padaryti, ir manęs nesustabdys net viso pasaulio komendanto valandos ir patruliai. Nuostabu, kaip ši mintis mane paguodžia. Nuostabu, kaip ji išblaško baimę; šitaip net viena žvakelė, uždegta vidurnaktį, apšviečia daiktų kontūrus ir išsklaido tamsą.

Gatvės gale sėdu ant dviračio. Pradėjus minti pedalus, maloniai pukšnoja vėjelis. Stengiuosi neminti per greitai, klausausi, ar nėra kur arti reguliuotojų. Laimė, Straudvoteris ir „Šniokščiančio upelio” sodyba yra visiškai priešingoj pusėj nuo Rytinės promenados; kur švenčiama Liepos ketvirtoji. Kai atsidursiu plačioje dirbamų laukų juostoje, juosiančioje Portlandą, viskas bus gerai. Sodybos ir skerdyklos retai tikrinamos. Bet pirmiau turiu persigauti per Vest Endą, kur gyvena turtuoliai kaip Hana, per Libitauną ir Kongreso gatvės tiltą, kertantį Priešakinę upę. Ačiū Dievui, visos gatvės tuščios.

Iki Straudvoterio pusvalandis kelio net sparčiai minant dviračiu. Išvažiavus iš pusiasalio, tolstant nuo centrinio Portlando įstaigų ir krautuvių, riedant jau priemiesčiui būdingesnėmis gatvėmis, namai vis mažėja, jų gretos retėja, kiemai apaugę piktžolėmis. Čia dar ne kaimiškasis Portlandas, bet jau matyti, kaip skverbiasi kaimas: per papuvusių verandų grindis lenda žolės, tamsoje graudžiai suūkia pelėda, dangų perkerta juodas šikšnosparnių būrelio pjautuvas. Beveik prieš kiekvieną namą stovi automobilis, — kaip ir prie turtingesniųjų Vest Endo namų, — tačiau akivaizdžiai parsibogintas iš sąvartyno. Jie užkelti ant šlako trinkelių ir sugraužti rūdžių. Pro atidengtą vienos mašinos viršų išaugęs medis, lyg automobilis būtų nukritęs iš dangaus ir pasismeigęs, kitas riogso atviru gaubtu ir be variklio. Man pravažiuojant iš juodos ertmės strykteli katė, kniaukdama spokso į mane.

Kai pervažiuoju Priešakinę upę, miestiški pastatai baigiasi, aplink vien laukai ir sodybos tokiais pavadinimais kaip „Pievų kelias”, „Avių įlanka” ir „Gluosnių upokšnis” — jaukiais ir gražiais; šitaip pavadintuose namuose galėtų būti kepamos sviestinės bandelės ir griebiama grietinė sviestui mušti. Deja, dauguma sodybų priklauso didelėms korporacijoms, jų fermos prigrūstos galvijų, o darbo jėga dažnai esti našlaičiai.

Užmiestyje man visada patiko, bet tuščioje laukų platybėje baugoka, negaliu atsikratyti minties, kad susidūrus su patruliu nebūtų kur slėptis, jokio tako, kuriuo galėčiau pasukti. Tolumoje matau juodus žemus klojimų ir elevatorių siluetus, kai kurie nauji, kai kurie vos laikosi įsikirtę į žemę, nelyginant į kažką suleisti dantys. Tvyro salsvas kvapas — šviežios žolės ir mėšlo.

„Šniokščiančio upelio” sodyba visai prie pietvakarinės sienos. Ji apleista jau kaži kiek metų, nuo tada, kai gyvenamąjį namą ir abu elevatorius sunaikino gaisras. Likus penkioms minutėms iki tikslo, man pasirodo, kad per kimų svirplių čirpimą prasimuša vos girdimas dudenimas, bet paskui suabejoju, ar nepasivaideno, galbūt girdžiu tik savo širdį, vėl pradėjusią daužytis. Bet pavažiavus toliau abejonių nelieka. Dar neįsukus į purviną keliuką, kurio gale stovi klojimas, — ar bent tai, kas iš jo likę, — ištrykšta muzikos garsai ir, nakties ore susikristalizavę lyg lietus į sniegą, palengva krinta žemėn.

Man vėl pasidaro baisu. Galvoje plakasi viena mintis ir vienas žodis: negerai, negerai, negerai. Teta Kerolė mane užmuštų. Užmuštų arba pasirūpintų, kad būčiau įmesta į Kriptas ar išgabenta į laboratorijas atlikti paankstintos procedūros, kaip Vilou Marks.

Pamačiusi rodyklę, nukreipiančią į „Šniokščiantį upelį”, ir didelį metalinį skydą, įsmeigtą į žemę, įspėjantį: PORTLANDO NUOSAVYBĖ. VAIKŠČIOTI DRAUDŽIAMA, nušoku nuo dviračio. Nusivedu jį į miškelį pakelėje. Pati sodyba ir senasis klojimas dar už penkių ar šešių šimtų pėdų, bet aš dviratį palieku. Tik nerakinu. Nenoriu net pagalvoti, kas būtų, jei policija čia surengtų reidą, bet tokiu atveju neturėčiau jokio noro patamsyje knebinėti užrakto. Man reikėtų skubėti.

Apeinu draudžiamąjį ženklą. Prisiminusi, kaip mudvi su Hana peršokom per laboratorijų vartus, pamanau, kad jau visai gerai išmokau nepaisyti tokių ženklų. Pirmą kartą per ilgoką laiką pagalvoju apie tą popietę, ir staiga prieš akis iškyla Aleksas, toks, kokį prisimenu iš tada, — užvertęs galvą stovi stebėjimo balkone ir kvatoja.

Bet aš stengiuos žiūrėti po kojų, į laukines gėles, augančias ant tako. Taip įveikiu užplūdusį šleikštulį. Iš tikrųjų dorai nesuprantu, kas mane išstūmė iš namų, kodėl jaučiausi turinti Hanai įrodyti, kad ji dėl kažko buvo neteisi, ir bandau nuslopinti mintį, labiau už viską neduodančią ramybės, jog mano ginčas su Hana tebuvo dingstis. Iš tikrųjų mane išvijo smalsumas.

Dabar smalsumo nejaučiu. Jaučiuosi išsigandusi. Ir baisiausiai kvaila.

Sodyba ir senasis klojimas stovi nedideliame slėnyje tarp dviejų kalvų — tarsi tarp papūstų lūpų. Dėl nuolydžio statinių dar nematau, bet priartėjus prie kalvos viršūnės muzika suskamba aiškiau, garsiau. Tokios dar nesu girdėjusi. Tikrai ne tokia kaip sankcionuota muzika, kurios galima parsisiųsti iš SMFV: manieringa, sklandi ir taisyklinga, per oficialius vasaros koncertus tokią groja orkestras Diering Oukso parke, kriauklės formos pakyloje.

Kažkas dainuoja — nuostabus balsas, tąsus ir sodrus kaip šiltas medus, taip greitai lakstantis gama aukštyn ir žemyn, kad man vien klausantis apsisuka galva. Muzika, pritarianti šitam balsui, keista, tranki ir pašėlusi, nėmaž nepanaši į spiegimą ir džeržgimą, kuris dieną sklido iš Hanos kompiuterio, nors atpažįstu kai kuriuos ritmo ir melodijos panašumus. Toji muzika buvo metalinė, klaiki, tarsi užkemšanti garsiakalbį. Ši muzika patvinsta ir vėl atslūgsta liūdesio bangomis. Ji man kažkuo primena audrą vandenyne, kai atūžusios bangos lūždamos griausmingai sudūžta į prieplaukas, kai nuo jų galybės ir didybės tau užima kvapą.

Pasiekusi paskutinę kalvos pakilumėlę, priešais išvydusi apgriuvusį klojimą ir sukiužusį gyvenamąjį namą, klausydamasi šios muzikos pasijuntu lygiai taip: muzika atūžia kaip lūžtanti banga, ir man užgniaužia kvapą nuo jos grožio. Akimirką pasivaidena, jog tikrai žvelgiu į vandenyną — į jūrą žmonių, šokančių iš klojimo sklindančioje šviesoje, besisukančių lyg šešėliai aplink liepsną.

Klojimas visiškai nusiaubtas gaisro: be priekinės sienos, visas pajuodęs ir kiaurai peršviečiamas. Kėpso trijų sienų liekanos, likę šiek tiek stogo ir dalis šalinės, kur buvo kraunamas šienas. Dabar ant jos groja muzikantai. Lauke jau pridygę plonų ilgastiebių medelių. Senesni medžiai, boluojantys visiškai be žievės, nudegusiomis šakomis, rodo į dangų it pirštai.

Už penkiasdešimties pėdų nuo klojimo prasideda nevaldoma teritorija. Tyrai. Iš čia pačios sienos neįžiūriu, bet ją įsivaizduoju, jaučiu, kaip ore gaudžia elektra. Arti sienos esu buvusi vos keletą kartų. Vieną sykį su mama prieš daugelį metų: ji atsivedė, kad pasiklausyčiau, kaip zvimbia elektra, — srovė buvo tokia stipri, jog oras tiesiog gaudė, galėjai gauti iškrovą net už keturių pėdų, — ir pasižadėčiau niekada neprisiliesti prie tvoros. Ji man pasakojo, kad iš pradžių, tik įvedus privalomą gydymą, kai kurie žmonės bandė pabėgti per sieną. Vos palietę tvorą iškepdavo kaip šoninės gabalas — tiksliai prisimenu ją taip ir sakius: „Kaip šoninės gabalas.” Po to kelis kartus esu prabėgusi palei sieną su Hana, bet visada stengėmės išlaikyti gerų dešimties pėdų atstumą.

Klojimo viduje kažkas įtaisė garsiakalbius, pastatė garsintuvų kolonėles ir netgi dvi milžiniškas lempas, kurių šviesoje visi, esantys priešais sceną, atrodo balti kaip kreida ir nežmoniškai ryškių bruožų, o visi tolimesnieji — tamsūs, neaiškūs. Daina pasibaigia, minia staugia, visai kaip vandenynas, pamanau. Ir dar: Jie slapčia atsivedė elektrą iš kurios nors kitos sodybos. Paskui: Nesąmonė, tokioj daugybėj niekaip nesurasiu Hanos. Tada prasideda kita daina, tokia pat pašėlusi ir nuostabi; muzika, tarsi pasiekusi mane per visą šitą juodą erdvę, suima už kažko pačioje širdies gelmėje ir trūkteli it siūlą. Aš pasileidžiu pakalnėn, klojimo link. Keisčiausia, kad aš to nepasirinkau. Kojos pačios kilnojasi lyg pataikiusios į neregimą taką, tik lekia, lekia.

Akimirką net pamirštu, jog turiu ieškoti Hanos. Jaučiuosi kaip sapnuodama, kai vyksta keisti dalykai, bet jie neatrodo keisti. Viską matau kaip per miglą, viską gaubia rūkas, bet mane persmelkia vienintelis, liepsningas noras atsidurti arčiau muzikos, geriau ją girdėti ir kad ji niekada nenutiltų, grotų ir grotų.

— Lena! O Dieve, Lena!

Išgirdusi savo vardą atsipeikėju ir staiga suvokiu stovinti didžiulėje minioje.

Ne. Ne šiaip žmonių. Berniukų. Ir mergaičių. Visi jie neišgydytieji, be jokios žymelės už ausies — bent jau stovintieji arčiausiai manęs. Berniukai ir mergaitės kalbasi. Berniukai ir mergaitės juokiasi. Berniukai ir mergaitės kažką gurkšnoja iš tų pačių indelių. Staiga pajuntu, kad galiu tuoj apalpti.

Hana spraudžiasi prie manęs, grūdasi stumdydama visus alkūnėmis ir, nespėjus man išsižioti, šoka ant manęs kaip mokyklos baigimo dieną ir suspaudžia glėbyje. Iš netikėtumo susverdėjusi vos nepargriūnu.

— Tu čia. — Atšlijusi ji žiūri į mane nenuimdama rankų nuo pečių. — Iš tikrųjų esi čia.

Baigiasi dar viena daina ir solistė, smulki mergaičiukė ilgais juodais plaukais, kažką šūkteli dėl pertraukos. Smegenims lėtai persikraunant, topteli visai kvaila mintis: Ji dar mažesnė už mane, bet dainuoja gal penkiems šimtams žiūrovų.

Tada pagalvoju: Penki šimtai žiūrovų, penki šimtai žiūrovų, ką gi aš veikiu tarp šitų penkių šimtų?

— Aš negaliu pasilikti, — skubiai tariu.

Ir pajuntu palengvėjimą. Kad ir ką norėjau įrodyti, jau įrodžiau, dabar galiu eiti. Turiu ištrūkti iš šitos minios, iš balsų klegesio, iš aplinkui linguojančios krūtinių ir pečių sienos. Iki tol buvau pernelyg apžavėta muzikos, kad žvalgyčiausi, tačiau dabar užuodžiu kvepalus, matau spalvas, visur judančias, besipinančias rankas.

Hana žiojasi, galbūt prieštarauti, bet mums sutrukdoma. Prie mūsų grūdasi vaikinukas nešvariais šviesiais plaukais, nešinas dviem dideliais plastikiniais indeliais. Vieną indelį paduoda Hanai. Ji paima, padėkoja, vėl atsisuka į mane.

— Lena, čia mano draugas Driu.

Jos veide lyg ir šmėsteli kaltė, bet paskui grįžta šypsena, plati kaip visada, tarsi stovėtume mokyklos koridoriuje ir aptartume biologijos kontrolinį.

Išsižioju, bet nieko neištariu. Gal ir gerai, nes galvoje užkaukia galinga gaisro signalizacijos sirena. Galbūt atrodo kvaila ir naivu, bet važiuodama į sodybą nė sykio nepagalvojau, kad vakarėlis bus bendras. Negalėjau net įsivaizduoti.

Vienas dalykas — pažeisti komendanto valandą; klausytis draudžiamos muzikos — dar blogiau. Bet sulaužyti berniukų ir mergaičių atskirties įstatymą — pats baisiausias nusikaltimas. Todėl Vilou Marks buvo paankstinta procedūra, o jos namai išterlioti užrašais; todėl Čelsė Bronson, prasidėjus komendanto valandai neva užklupta su Spenserio gimnazijos mokiniu, pašalinta iš mokyklos, tėvai paslaptingai atleisti iš darbo, o visa šeima turėjo išsikraustyt iš namų. O juk — bent jau Čelsės Bronson atveju — net nebuvo jokių įrodymų. Pakako gando.

Driu atsainiai mosteli man.

— Labas, Lena.

Aš išsižioju, vėl susičiaupiu. Be garso. Valandėlę stovime nesmagiai tylėdami. Staiga jis nerangiai atkiša man indelį.

— Viskio?

— Viskio? — cypteliu.

Alkoholio ragauju labai retomis progomis. Per Kalėdas teta Kerolė man įpila ketvirtį taurės vyno. Kartą Hanos namuose iš jos tėvų baro nukniaukėme gervuogių likerio ir gėrėme, kol ėmė suktis lubos. Hana juokėsi, krizeno, bet man nepatiko, nepatiko šleikščiai saldus skonis ir tai, kaip mintys trūkinėjo it rūkas saulei patekėjus. Nekontroliuoti savęs — štai ko labiausiai nekenčiau.

Driu gūžteli.

— Daugiau nieko nėra. Tokiuose susibėgimuose pirmiausia baigiasi degtinė.

Tokiuose susibėgimuose — taigi jie vyksta dažnai, čia ne pirmas kartas.

Aš atstumiu indelį.

— Ne, pasiimk.

Jis mosteli, matyt, manęs nesupratęs.

— Geras daiktas. Atnešiu kitą.

Driu šypteli Hanai ir dingsta minioje. Man patinka jo šypsena, kaip ji kreivai kilsteli kairiu skruostu, bet, suvokus, kad galvoju apie simpatišką jo šypseną, mane apima panika, suplazdėjusią krūtinėje ją išnešioja kraujas — viso gyvenimo šnibždesius ir kaltinimus.

Valdytis. Svarbiausia valdytis.

— Man reikia eiti, — pagaliau ištariu Hanai. Pažanga.

— Eiti? — Ji suraukia kaktą. — Ateiti tokį kelią ir...

— Aš atvažiavau dviračiu.

— Tebūnie. Atvažiuoti tokį kelią ir apsisukus — atgal?

Hana siekia mano delno, bet aš vikriai susidedu rankas ant krūtinės. Ji užsigauna. Aš sudrebu neva iš šalčio, kad ji pasijustų geriau, bet nesuprantu, kodėl taip sunku su ja kalbėtis. Čia mano geriausia draugė, mergaitė, kurią pažįstu nuo antros klasės, mergaitė, kuri per pietų pertrauką dalydavosi su manimi sausainiais, o kartą vožė kumščiu Džilijanai Doson į fizionomiją, kai toji pasakė, kad mano šeima serga deliria.

— Aš pavargau, — tariu. — Be to, neturėčiau čia būti. — Noriu pasakyti: Ir tau nederėtų čia būti, bet susilaikau.

— Ar girdėjai muziką? Nuostabūs muzikantai, tiesa?

Hana pernelyg maloniai kalba, visai ne kaip Hana, ir paširdžius nudiegia aštrus skausmas. Ji stengiasi būti mandagi. Elgiasi taip, lyg būtume svetimos. Ir pati jaučia nesmagumą.

— Aš... aš nesiklausiau.

Kažkodėl nenoriu, kad Hana žinotų: taip, girdėjau, taip, man jie atrodė nuostabūs, daugiau negu nuostabūs. Tai per daug asmeniška, netgi keblu ir gėda prisipažinti; nors atvažiavau tokį kelią, nepaisydama komendanto valandos ir taip toliau, vien tam, kad pamatyčiau ją ir atsiprašyčiau, vėl grįžta dieną patirtas jausmas, kad Hanos nebepažįstu ir ji nebepažįsta manęs.

Aš pripratusi susidvejinti — galvoti viena, iš pareigos daryti ką kita, nuolat grumtis su pasirinkimo galimybėmis. Bet Hana kaži kaip dailiai atsidūrė kitoje pusėje, kitame pasaulyje — neminėtinų minčių, daiktų ir žmonių.

Nejau įmanoma, kad visą šį laiką, kol aš gyvenau savo gyvenimą, ruošiausi egzaminams, bėgiojau su Hana ilgus nuotolius, šis kitas pasaulis paprasčiausiai buvo, egzistavo šalia manojo ir po juo — gyvas, pasirengęs, vos tik saulė nusileis, išlįsti iš šešėlių ir skersgatvių? Slapti vakarėliai, draudžiama muzika, susiliečiantys žmonės, nė trupučio nebijantys ligos, nebijantys dėl savęs.

Pasaulis be baimės. Neįmanomas daiktas.

Ir nors stoviu didžiausioje mano kada nors matytoje minioje, staiga pasijuntu baisiai vieniša.

— Pabūk, — tyliai sako Hana. Ji liepia, bet balse dvejonė, tarsi klaustų. — Pasiklausysi antros dalies.

Aš purtau galvą. Verčiau nebūčiau atvažiavusi. Verčiau nebūčiau šito pamačiusi. Verčiau nebūčiau sužinojusi, ką dabar žinau, o rytoj galėčiau atsikėlusi nuvažiuoti pas Haną, paskui gulėti su ja paplūdimyje prie Rytinės promenados ir skųstis, kokia nuobodi vasara, kaip visada darydavome. Galėčiau manyti, jog niekas nepasikeitė.

— Jau eisiu, — netvirtai sakau. — Nieko, tu gali pasilikti.

Vos ištarusi susigriebiu, jog ji nesisiūlė grįžti su manimi.

Hana žvelgia į mane nenusakomu žvilgsniu, ir apgailestaudama, ir gailėdama.

— Jeigu nori, galime grįžti kartu, — pasisiūlo, bet matau — tik tam, kad man būtų lengviau.

— Ne ne, nereikia.

Skruostai dega, žengiu atatupsta trokšdama kuo greičiau dingti iš čia. Atsitrenkiu į kažką — berniuką, jis grįžteli, nusišypso. Skubiai nueinu.

— Lena, palauk.

Hana vėl bando mane sugriebti. Nors ji jau turi gėrimo, įbruku jai savąjį indelį, ir ji nenorom stabteli, susiraukusi bando abu indelius alkūne prispausti prie savęs, tą akimirką atbula imu tolti nuo jos.

— Prižadu, kad grįšiu laimingai. Rytoj pasikalbėsime.

Aš prasmunku pro siaurą tarpelį tarp dviejų žmonių, — vienintelė nauda, kai esi penkių pėdų ir dviejų colių ūgio, kad gali visur pralįsti, — bet, man nespėjus susigaudyti, atsilikusią Haną praryja minia. Nuleidusi akis, vildamasi, kad skruostai tuoj atvės, pasileidžiu tolyn nuo klojimo.

Pro šalį slenka vaizdai, nuo jų jaučiuosi, tarsi vėl sapnuočiau. Berniukas. Mergaitė. Berniukas. Mergaitė. Juokiasi, stumdosi, šiaušia vienas kitam plaukus. Niekada, nė kartelio per visą gyvenimą nesu jautusis tokia svetima ir ne savo vietoj. Nuaidi plonas mechaninis žvygtelėjimas, ir grupė vėl pradeda groti, tačiau manęs muzika jau nejaudina. Nė nestabteliu. Einu taikydama į kalvą, įsivaizduodama vėsią žvaigždžių šviesos užlietų laukų tylą, pažįstamas tamsias Portlando gatves, vienodą patrulių žingsnių ritmą, jų radijo stotelių pranešimus. Visa tai įprasta, normalu, sava.

Pagaliau minia ima retėti. Įsispraudusiai tarp tokios daugybės žmonių buvo karšta, dabar vėjas dilgina odą, šaldo skruostus. Jau šiek tiek aprimusi minios pakraštyje išdrįstu atsisukti į sceną. Atviras dangui ir nakčiai klojimas, nutviekstas baltos šviesos, man primena delną, kuriame dega liepsnelė.

— Lena!

Keista, bet akimirksniu atpažįstu jo balsą, nors girdėjau tik sykį, dešimt, daugiausia — penkiolika minučių: šis balsas tarsi pamuštas juoku, sakytum suolo draugė, palinkusi prie tavęs per vidurį klaikiai nuobodžios pamokos, nori pašnibždėti baisiai įdomią paslaptį. Viskas nuščiūva. Gyslose sustingsta kraujas. Man užima kvapą. Net muzika nutolsta ir girdžiu tik kažką ramaus, tylaus ir gražaus, lyg tolimą būgno dundėjimą, ir galvoju: Aš girdžiu savo širdį, nors žinau, jog neįmanoma, nes ir širdis sustojo. Rega vėl pakeičia vaizdo mastelį, ir aš matau tik Aleksą, per minią besispraudžiantį prie manęs.

— Lena, palauk!

Mane perveria siaubas, — pamanau, jis čia atvykęs kaip patrulio būrio narys arba reido dalyvis, — tačiau tada pamatau, jog apsirengęs normaliai, su džinsais, išblukusiais marškinėliais, apsiavęs tais pačiais sunešiotais sportbačiais rašalo mėlynumo raišteliais.

— Ką čia veiki? — sumekenu jam priėjus.

Jis šypsosi.

— Ir man smagu tave matyti.

Jis paliko tarp mudviejų kelių žingsnių tarpą, ir aš džiaugiuosi. Prieblandoje nelabai įžiūriu jo akių spalvą ir šiaip šiuo metu man nereikia, kad kas dirgintų, nenoriu jaustis taip kaip tada prie laboratorijų, kai jis palinkęs šnibždėjo man į ausį ir aš, jausdama siaubą, kaltę ir jaudulį, labai aiškiai suvokiau, kad jo lūpas nuo mano ausies skiria tik siauras tarpelis.

— Aš rimtai klausiu, — sakau stengdamasi atrodyti griežta.

Jo šypsena virpteli, bet neišnyksta. Jis pūsteli orą.

— Atėjau pasiklausyti muzikos. Kaip ir visi kiti.

— Bet juk negalima... — Ieškau žodžių neįsivaizduodama, kaip pasakyti tai, ką noriu. — Juk šitai...

— Draudžiama? — Jis gūžteli. Plaukų garbana užkrinta ant kairės akies ir, jam atsigręžus į vakarotojus, šviesoje nuo scenos žybteli ta iš proto varančia rusvai auksine spalva. — Viskas gerai, — taria jis tyliau, ir aš, norėdama jį išgirsti per muzikos griaudėjimą, turiu palinkti jo pusėn. — Niekas nieko blogo nedaro.

Vos nepasakau: Tu negali žinoti, bet susilaikau jo žodžiuose išgirdusi liūdesį. Aleksas persibraukia plaukus, ir aš pamatau mažytį randelį už kairės ausies, tobulai simetrišką tritaškėlį. Gal jam gaila viso to, ką prarado išgydytas. Pavyzdžiui, muzika žmogaus jau taip nejaudina, be to, jam turėjo būti išgydytas ir apgailestavimo jausmas, nors procedūra ne visus paveikia vienodai ir ne visada pasiseka. Štai kodėl teta ir dėdė dar kai kada sapnuoja. Štai kodėl pusseserė Marsija imdavo ir isteriškai pravirkdavo, be jokio išankstinio ženklo ar regimos priežasties.

— O kaip tu? — Jis atsisuka į mane ir vėl šypsosi, o balsas tampa linksmai pašaipus. — Kuo pasiaiškinsi?

— Aš nenorėjau ateiti, — skubiai sakau. — Reikėjo... — Užsikertu suvokusi, kad gerai nežinau, ko čia atvažiavau. — Reikėjo kai kam perduoti vieną daiktą, — pagaliau išpoškinu.

Jis kilsteli antakius aiškiai abejodamas. Aš toliau pyškinu savo tekstą:

— Hanai. Savo draugei. Tu su ja susipažinai prieš kelias dienas.

— Prisimenu. — Nesu mačiusi, kad kas taip ilgai šypsotųsi. Atrodo, lyg jo veidas taip jau sukurtas. — Beje, tu manęs dar neatsiprašei.

— Už ką?

Minia tebesiveržia prie scenos, ir mudviejų su Aleksu nebesupa žmonės. Retkarčiais kas nors praeina mosuodamas buteliu ar dainuodamas, šiek tiek ne į toną, bet šiaip esame vieni.

— Už tai, kad neatėjai į pasimatymą. — Lūpų kertelė vėl pakyla, ir man vėl atrodo, kad jis bando pasakyti kažkokią baisiai įdomią paslaptį. — Tądien taip ir nepasirodei prie Galinio užutėkio.

Mane užlieja pergalingas džiaugsmas — vadinasi, jis manęs laukė! Norėjo su manimi susitikti! Kartu sukirba nerimas. Jam iš manęs kažko reikia. Nežinau ko, bet jaučiu ir man darosi baisu.

— Taigi? — Jis susideda rankas ir tebesišypsodamas supuojasi ant kulnų. — Atsiprašysi ar ne?

Jo nerūpestingumas ir savikliova mane erzina kaip ir tada prie laboratorijų. Kokia neteisybė, kokia priešybė mano savijautai: tarsi tuoj ištiktų infarktas arba turėčiau ištirpti ir virsti balute.

— Melagių aš neatsiprašinėju, — rėžiu stebėdamasi savo balso tvirtumu.

Jis susiraukia.

— Ir ką tai reiškia?

— Liaukis. — Užverčiu akis kas akimirką jausdamasi vis drąsiau. — Tu melavai, kad manęs nematei per vertinimus. Melavai, kad manęs neatpažinai. — Su kiekvienu melu užlenkiu pirštą. — Melavai, kad vertinimų dieną net nebuvai įkėlęs kojos į laboratorijas.

— Gerai jau, gerai. — Jis iškelia rankas. — Atsiprašau, aišku? Klausyk, tai aš turiu tavęs atsiprašyti. — Pasižiūrėjęs į mane atsidūsta. — Jau sakiau, apsaugininkai per vertinimus į vidų neleidžiami. Nežinau, gal kad nebūtų suteptas procesas, ar ką. Bet aš baisiausiai užsinorėjau kavos, o antrame C komplekso aukšte stovi automatas, duodantis gerą kavą, su tikru pienu ir viskuo, todėl įėjau pasinaudojęs savo kodu. Ir viskas. Pasaka baigta. Vėliau turėjau meluoti. Juk galėjau netekti darbo. O aš dirbu tose kvailose laboratorijose tik tam, kad galėčiau mokytis... — Jis nutyla. Pirmą kartą neryžtingai. Atrodo susirūpinęs, lyg bijotų, kad aš jo neįskųsčiau.

— Tai ko tada buvai stebėjimo balkone? — nepasiduodu. — Kodėl žiūrėjai į mane?

— Antro aukšto taip ir nepasiekiau, — atsako jis. Įdėmiai žiūri į mane lyg stebėdamas, kaip reaguosiu. — Įėjau į vidų ir... ir tada išgirdau tą beprotišką triukšmą. Trepsėjimą, dundesį. Ir dar kažką. Šauksmus ar panašiai.

Trumpai užsimerkiu ir prisimenu, kaip kaitriai plieskė lemputės, kaip atrodė, kad už sienų šniokščia vandenynas ir per dešimties metų atstumą klykia mano mama. Kai atsimerkiu, Aleksas tebežiūri į mane.

— Žodžiu, neįsivaizdavau, kas darosi. Pamaniau... nežinau, gal ir kvailai... bet pamaniau, gal laboratorijas kažkas puola... Ir staiga, man taip stovint, į mane pasileidžia koks šimtas karvių ... — Jis gūžteli. — Kairėje buvo laiptai. Išsigandęs užlėkiau jais.

Pamaniau, karvės laiptais nelaipioja. — Jis vėl šypteli, bet jau vangiai, nedrąsiai. — Ir atsidūriau stebėjimo balkone.

Visiškai normalus, logiškas paaiškinimas. Man palengvėja, jau taip jo nebebijau. Ir kartu krūtinėje sukyla kažkoks nykus jausmas, nusivylimas. Ir užsispyrimas, vis dar liepiantis juo abejoti. Prisimenu, kaip jis stovėjo stebėjimo balkone užvertęs galvą, juokdamasis, kaip mirktelėjo man. Koks atrodė — linksmas, pasitikintis, laimingas. Ir ničnieko nebijantis.

Pasaulis be baimės...

— Vadinasi, nieko nežinai... kaip tai atsitiko?

Negaliu patikėti savo drąsa. Sugniaužiu kumščius ir spaudžiu juos vildamasi, jog jis nepastebės, koks duslus mano balsas.

— Kaip buvo supainioti krovinių furgonai? — paklausia jis ramiai, be jokios pauzės ar balso virptelėjimo, ir man išgaruoja paskutinė abejonė. Kaip ir kiekvienas išgydytasis, jis neabejoja oficialia versija. — Tą dieną ne aš turėjau priimti krovinius. Vyrukas, kuris pasirašė važtaraštį... Selas... buvo atleistas iš darbo. Mat būtina tikrinti krovinį. Jis, matyt, šitą dalį praleido. — Aleksas pakreipia galvą, skėsteli rankomis. — Dabar patenkinta?

— Patenkinta, — atsakau. Bet krūtinę kažkas tebegniaužia. Vakare nesitvėriau savo kailyje, kad tik greičiau ištrūkčiau iš namų, o dabar tetrokštu mirktelėjus stebuklingai atsidurti namie, atsisėdus lovoje nusimesti antklodę nuo kojų ir įsitikinti, jog viskas — šis vakarėlis, Aleksas — tebuvo sapnas.

— Na ir?.. — Jis krypteli galvą klojimo pusėn. Grupė groja kažką garsaus ir greito. Nesuprantu, kaip šita muzika galėjo man patikti. Dabar atrodo kaip grynas triukšmas — spartaus tempo triukšmas. — Kaip sakai, ar mūsų nesutryptų, jei prieitume arčiau?

Nekreipiu dėmesio, kad jis ką tik pasakė „mūsų”, žodį, kuris, tariamas linksmu, jukiu jo balsu, kažkodėl nuskamba taip jaukiai.

— Iš tikrųjų aš jau ėjau namo.

Pajuntu, kad ant jo pykstu, bet neaišku ko — turbūt už tai, kad pasirodė esąs ne toks, kokiu jį laikiau, nors turėčiau būti dėkinga, jog yra normalus, išgydytas, taigi nekeliantis pavojaus.

— Ėjai namo? — nepatikliai pakartoja jis. — Tau negalima eiti namo.

Visada labai stengiuosi nepasiduoti pykčiui ar irzlumui. Kerolės namuose negaliu rodyti šitų jausmų. Per daug esu jai skolinga, be to, po kelių įniršio priepuolių, kuriuos užtaisiau būdama maža, negalėjau tverti, kaip ji kelias dienas vogčiomis žiūrėdavo į mane tarsi tirdama, vertindama. Supratau, kad ji mąsto: Visai kaip motina. Tačiau dabar pasiduodu pykčio bangai. Man jau bloga nuo žmonių, apsimetančių, kad šis pasaulis, kitoks pasaulis, ir yra normalus, o aš esu nenormali. Taip nesąžininga: sakytum visos taisyklės staiga būtų pasikeitusios ir kažkas pamiršęs man pasakyti.

— Galima, ir aš eisiu.

Apsisukusi drožiu į kalną tikėdamasi, kad jis pagaliau atstos nuo manęs. Keista, bet neatstoja.

— Pala!

Jis puola į kalvą paskui mane.

— Ką tu darai?

Atsisuku į jį — vėl nustebusi, koks tvirtas mano balsas, juk širdis lekia, plazda. Gal tokia pokalbių su berniukais paslaptis — ko gera, visą laiką turi būti supykusi.

— Kaip ką darau? — Abu šiek tiek uždusom kopdami į kalvą, bet jis įstengia nusišypsoti. — Tiesiog noriu su tavim pasikalbėti.

— Tu mane seki. — Susidedu ant krūtinės rankas ir pasijuntu tarsi atsitvėrusi nuo jo. — Vėl mane seki.

Na štai. Jis žengia atatupstas, o aš pajuntu trumputį piktą džiaugsmą, kad pavyko jį nustebinti.

— Vėl? — pakartoja jis.

Smagu, kad bent sykį ne aš mekenu ar ieškau žodžių. Ir prapliumpu:

— Manau, truputį keista, kad visą gyvenimėlį gyvenau tavęs nesutikdama ir staiga nei iš šio, nei iš to pradedi visur maišytis po kojų.

Neketinau šito sakyti, — iš tikrųjų man nebuvo keista, — bet vos pasakiusi supratau, jog taip ir yra.

Maniau, supyks, bet, mano nuostabai, jis užverčia galvą ir ima juoktis, juokiasi ilgai ir garsiai. Mėnesiena nusidabrina skruosto linkį, smakrą ir nosį. Mane taip apstulbina jo elgesys, kad tik stoviu ir spoksau. Pagaliau jis pasižiūri į mane. Nors ir dabar neįžvelgiu jo akių, — mėnulis viską ryškiai apibrėžia: vienus daiktus apiberia sidabro kristalais, kitus palieka juodumoje, — jaučiu tą patį, ką ir tądien laboratorijose: jų karštį, šviesumą.

— Gal tik manęs nepastebėdavai, — tyliai sako jis, sūpuodamasis ant kulnų.

Nejučia žengteliu atgal. Mane gąsdina jo artumas — nors mūsų kūnus skiria tarpas, jaučiuosi, lyg liestumės.

— Ką... ką nori pasakyti?

— Ogi tai, kad tu klysti. — Jis nutyla, žiūri į mane; aš stengiuosi išlaikyti ramų veidą, bet kairės akies vokas ima trūkčioti. Laimė, patamsyje jis to nemato. — Mes dažnai matydavome vienas kitą.

— Būčiau prisiminusi, jei būčiau tave sutikusi.

— Aš nesakiau, kad mes susitikdavome. — Jis nesistengia mažinti naujai atsiradusio atstumo tarp mūsų, ir aš jam dėkinga bent už tai. Prikandęs lūpos kertelę pasidarė lyg ir jaunesnis. — Galima kai ko paklausti? — vėl prabyla jis. — Kodėl nebebėgat pro Gubernatorių?

Nesusilaikiusi aikteliu.

— Iš kur žinai apie Gubernatorių?

— Aš mokausi Portlando universitete, — atsako jis. Portlando universitetas... Dabar prisimenu, kaip tą popietę, kai ėjome už laboratorijų komplekso žiūrėti vandenyno, aš nugirdau jo pokalbio su Hana nuotrupas, atneštas vėjo. Tada jis tikrai sakė, kad yra studentas. — Praėjusį semestrą dirbau Grinde, Paminklo aikštėje. Išvien tave matydavau.

Aš tik išsižioju ir susičiaupiu. Neištariu nė žodžio; smegenys užsikerta, kai tik jų labiausiai prireikia. Aišku, Grindą žinau, mudvi su Hana du tris kartus per savaitę prabėgdavom pro jį žiūrėdamos, kaip koledžo studentai įeina ir išeina pro jo duris pūsdami kavą plastikiniuose indeliuose. Grindas stovi prie nedidelės akmenimis grįstos aikštės, vadinamos Paminklo aikšte; ji žymėjo pusę vieno šešių mylių maršruto, kurį visą laiką bėgdavau.

Aikštės viduryje stovi vyriškio statula, dūlanti nuo sniego ir lietaus, išmarginta grafitų ringėmis. Jis žengia pirmyn, viena ranka prilaikydamas ant galvos kepurę, todėl atrodo, jog galynėjasi su baisia audra arba eina prieš vėją. Kitos rankos kumštis atkištas. Aišku, tolimoje praeityje kumštis kažką laikė suspaudęs, galbūt deglą, bet kažkada toji statulos dalis buvo nudaužta arba pavogta. Taigi dabar Gubernatorius žengia į priekį atkišęs tuščią kumštį, delne likusi ertmė — puiki slėptuvė laiškeliams ir kitokiems slaptiems daikčiukams. Kartais su Hana patikrindavome, ar kumštyje nėra ko įdomaus. Bet nebūdavo, ten gulėdavo nebent suvynioti kramtukės gabaliukai ir monetos.

Gerai nežinau, kada ir kodėl abi su Hana pradėjom jį vadinti Gubernatoriumi. Vėjas ir lietus išėdė užrašą lentelėje ant postamento, nieko nebeįskaitysi. Daugiau niekas jo taip nevadina. Visi paprasčiausiai sako: „Statula Paminklo aikštėje.” Aleksas turbūt kurią dieną nugirdo mudvi kalbant apie Gubernatorių.

Jis tebežiūri į mane, laukia, ir aš susigriebiu taip ir neatsakiusi į jo klausimą.

— Aš vis keičiu maršrutus, — tariu. Turbūt nuo kovo ar balandžio nesu bėgusi pro Gubernatorių. — Atsibosta tie patys. — Ir tada neištvėrusi lepteliu: — Tu mane prisimeni?

Aleksas nusijuokia.

— Tavęs negalėjai nepastebėti. Vis apibėgdavai statulą juokingai šokinėdama ir šūkaudama.

Karštis išmuša kaklą ir skruostus. Matyt, vėl raudona kaip burokas, dar gerai, kad pasitraukėme nuo scenos šviesų. Buvau visiškai pamiršusi, jog prabėgdama pašokdavau bandydama Gubernatoriui pliaukštelėti per kumštį — šis mostas man savotiškai padėdavo nusiteikti bėgimui atgal į mokyklą. Kartais mes net šūktelėdavome: „Halena!” Tikriausiai atrodydavom kaip beprotės.

— Aš ne... — Apsilaižau lūpas bandydama sugalvoti paaiškinimą, kuris nebūtų juokingas. — Bėgiodami žmonės kartais prasimano visokių keistenybių. Dėl endorfinų ir taip toliau. Bėgiojimas kaip narkotikai, supranti? Susuka smegenis.

— Man patikdavo, — pasakė jis. — Tu atrodydavai... — Jis nutyla. Veidas apsiniaukia, patamsyje vos įžiūriu mažytę permainą, tačiau tą akimirką jis atrodo toks nejudrus ir liūdnas, kad man užima kvapą, sakytum pats būtų virtęs statula ar kitu žmogumi. — Tu atrodydavai laiminga.

Valandėlę abu stovime tylėdami. Staiga jis vėl atvirsta į smagųjį, šypsulingąjį Aleksą.

— Vieną dieną aš palikau tau laiškelį. Gubernatoriaus kumštyje.

Vieną dieną aš palikau tau laiškelį. Neįmanoma, pernelyg beprotiška, kad apie tai galvotum, ir aš išgirstu save kartojant:

— Laiškelį man?

— Garantuotai kokį nors labai kvailą. Tik labas, šypsantis veidukas ir mano vardas. Bet paskui nustojai ten rodytis. — Jis gūžtelėjo. — Tikriausiai ten tebeguli. Tas laiškelis. Gal iš jo telikęs popieriaus gumulėlis.

Jis man paliko laiškelį. Laiškelį man. Man. Ši mintis — tai, kad jis mane pastebėjo ir galvojo apie mane ilgiau negu akimirką, — tokia neaprėpiama ir pribloškianti, jog man ima drebėti pakinkliai ir nutirpsta rankos.

Ir tada išsigąstu. Štai šitaip liga ir prasideda. Net jeigu jis išgydytas, jeigu nepavojingas — man vis tiek gresia pavojus, o liga prasideda kaip tik šitaip. Pirma fazė: uždarumas, negalėjimas susikaupti, džiūstanti burna, prakaitavimas, drėgni delnai, galvos svaigimas ir nesiorientavimas aplinkoje. Mane užplūsta šleikštulys, sumišęs su palengvėjimu, panašus į jausmą, kai paaiškėja, jog iš tikrųjų visi žino tavo baisiausią paslaptį, visą laiką žinojo. Visą šį laiką teta Kerolė neklydo, mokytojai neklydo, mano pusseserės neklydo. Vis dėlto nesiskiriu nuo mamos. Ir toji pragaištis, toji liga slypi manyje grasindama bet kurią akimirką pradėti graužti man vidurius, nuodyti mane.

— Turiu eiti.

Vėl imu lipti į kalvą, kone bėgte, bet jis ir vėl pasiveja.

— Ei, neskubėk. — Kalvos viršūnėje paliečia man riešą, kad sustočiau. Jo glustelėjimas nudegina, aš atitraukiu ranką. — Lena, palauk.

Nors žinau, kad negalima, sustoju. Dėl to, kad jo lūpose vardas nuskamba kaip muzika.

— Tau nėra ko nerimauti, aišku? Nėra ko bijoti. — Jo balse vėl skamba juokas. — Aš neflirtuoju su tavimi.

Man pasidaro gėda. Flirtuoti. Nešvankus žodis. Jo manymu, aš jo elgesį laikau flirtu.

— Aš ne... aš nemaniau, kad tu... niekad nepamanyčiau, kad tu...

Žodžiai malasi burnoje, ir aš suprantu, kad jokia tamsa jau nepaslėps veidą užliejusio raudonio. Jis pakreipia galvą.

— Tai gal tu su manimi flirtuoji?

— Ką? Ne, — išdaužiu. Mintys it paklaikusios lekia ratu, ir aš suvokiu net nenutuokianti, kas tas flirtavimas. Tik žinau iš vadovėlių, žinau, kad blogas dalykas. Ar įmanoma flirtuoti nesuprantant, kad flirtuoji? Ar jis tikrai flirtuoja? Kairė akis visai pasiunta trūkčioti.

— Nusiramink, aš tik pajuokavau. — Jis iškelia rankas lyg prašydamas: Nepyk ant manęs. Krypteli į kairę, bet akių nuo manęs nenuleidžia. Mėnuo aiškiai apšviečia randą: lygiašonį baltų taškų trikampį, kurį matant norisi galvoti apie tvarką ir normalumą. — Nepamiršk, kad aš nepavojingas. Negaliu tavęs nuskriausti.

Jis tai sako ramiai, lygiai, ir aš patikiu. Bet širdis krūtinėje nesiliauja karštligiškai plazdėti, veržiasi vis aukščiau ir aukščiau, kol atrodo, kad ims ir nuneš mane kaip su sparnais. Šitaip visada jaučiuosi užlipusi į Kalną, iš kur galima matyti Kongreso gatvę apačioje, už nugaros plytintį visą Portlandą, gatves, mirguliuojančias žaliomis ir pilkomis dėmėmis, — iš toli abi spalvos nuostabios ir nepažįstamos; paskui išskečiu rankas ir pasileidžiu pakalnėn, vėjas plaka veidą ir man net nereikia stengtis, pakanka pasiduoti žemės traukai. Lekiu be kvapo, susijaudinusi, laukdama, kol toji trauka mane pargriaus.

Staiga pastebiu, kaip tylu. Grupė nustojo groti, minia irgi nutilo. Tik girdėti, kaip vėjas šiurena žolę. Iš ten, kur stovime, kokios penkiasdešimt pėdų nuo kalvos viršūnės, klojimo ir vakarėlio nematyti. Akimirką galvoje gimsta fantazija, kad šioje tamsoje mudu esame vieninteliai žmonės — vieninteliai nemiegantys gyvi žmonės šiame mieste, šiame pasaulyje.

Tada ore ima pintis muzikos garsai, švelnūs lyg atodūsiai, tokie tylūs, kad iš pradžių palaikau juos vėju. Ši muzika nė kiek nepanaši į ankstesniąją — tyki ir trapi, tarsi kiekviena nata būtų stiklo gija ar šilko siūlas, vinguriuojantis ore. Ir vėl mane pribloškia nežemiškas jos grožis, tokio dar nesu girdėjusi, ir nežinia kodėl mane apima dvilypis noras — juoktis ir verkti.

— Šita daina mano mėgstamiausia. — Mėnulį uždengia praplaukiantis debesėlis, ant Alekso veido šoka šešėliai. Jis tebežiūri į mane, ir aš užsinoriu sužinoti, apie ką jis galvoja. — Ar esi kada šokusi?

— Ne, — atsakau truputį per aštriai.

Jis tyliai nusijuokia.

— Gerai, aš niekam nesakysiu.

Prisimenu mamą: jos švelnias rankas, kai ji mane sukdavo ilgomis vaškuotomis mūsų namų grindimis, tarsi būtume buvusios su pačiūžomis; skambų jos balsą, kai ji šypsodama pritardavo iš garsiakalbio sklindančioms dainoms.

— Mano mama šokdavo, — išsprūsta man, ir iškart pasigailiu šių žodžių.

Bet Aleksas nieko neklausia ir nesijuokia. Tik žiūri į mane. Jau, atrodo, kažką sakys. Tačiau jis tik ištiesia ranką per mus skiriantį tarpą, per šitą tamsą.

— O norėtum? — paklausia — veikiau vos girdimai, kaip vėjas sušnibžda.

— Ko ar norėčiau?

Širdis daužosi, ausyse ūžia, ir nors jo ir mano rankas tebeskiria keli coliai, mus sujungia lyg elektra gaudžianti energija, o mano kūną užplūsta karštis, koks galėtų būti, jei abu susiglaustume delnas į delną, veidas į veidą.

— Pašokti, — taria jis, įveikia tuos kelis likusius colius, ima mane už rankos ir prisitraukia; tą akimirką muzika siūbteli aukšta gaida, bet aš nesuvokiu, kas mane nuneša ir pakelia aukštyn — jo ranka ar muzika.

Mes šokame.

Daugumos dalykų, net galingiausių žemės judesių, pradžia esti visai menka. Žemės drebėjimas, sugriaunantis miestą, gali prasidėti virptelėjimu, drebuliu, atodūsiu. Muzika prasideda vibracija. Potvynis, prieš dvidešimt metų užtvindęs Portlandą po du mėnesius trukusių liūčių ir pasiekęs net gatves šiapus laboratorijų, užliejęs per tūkstantį namų, nušlavęs padangas, šiukšlių pilnus maišus ir senus, dvokiančius batus, nuplukdęs juos gatvėmis tartum trofėjus, palikęs ploną žalių pelėsių grienę, puvimo ir irimo smarvę, neišsivadėjusią kelis mėnesius, prasidėjo siaurute vandens srovele, tekančia ant prieplaukos.

O Dievas sukūrė visą pasaulį iš vieno atomo, ne didesnio už mintį.

Greisės gyvenimą sugriovė vienui vienas žodis — prijaučiančioji. Mano gyvenimą išsprogdino kitas žodis — savižudybė.

Pasitaisau — tai buvo pirmas kartas, kai mano gyvenimas ėmė ir susprogo.

Antrą kartą mano gyvenimas susprogo irgi dėl žodžio. Žodžio, kuris išsiveržė iš gerklės, nuslydo prie lūpų, išsprūdo iš jų nespėjus man susivokti ar jo sulaikyti.

Klausimas buvo toks: Ar rytoj susitiksime?

O tas žodis buvo — taip.

DEŠIMTAS

Amor deliria nervosa požymiai

PIRMA FAZĖ

uždarumas; negalėjimas susikaupti

džiūstanti burna prakaitavimas, drėgni delnai

galvos svaigimo priepuoliai, nesiorientavimas aplinkoje

sumažėjęs proto skvarbumas; padrikos mintys; pažeistas

protavimas

ANTRA FAZĖ

euforijos tarpsniai; isteriškas juokas ir nenormalus energingumas

nevilties tarpsniai; apatija

apetito pokyčiai; spartus svorio kritimas arba svorio prieaugis

įkyrios mintys; išnyksta domėjimasis kuo nors kitu

mąstymo įgūdžių praradimas; tikrovės iškraipymas

miego sutrikimai; nemiga arba nuolatinis nuovargis

maniakiškos mintys ir veiksmai

paranoja; pavojaus jausmas

TREČIA FAZĖ (KRITINĖ)

pasunkėjęs kvėpavimas

krūtinės, gerklės ar skrandžio skausmas

pasunkėjęs rijimas; atsisakymas valgyti

visiškas mąstymo pakrikimas; nelogiškas elgesys; agresyvios

mintys ir fantazijos; haliucinacijos ir manijos

KETVIRTA FAZĖ (MIRTINA)

Emocinis arba fizinis paralyžius (visiškas ar dalinis)

Mirtis

Jeigu bijote, kad patys ar koks pažįstamas nebūtų užsikrėtęs deliria,

prašom skambinti nemokamu pagalbos telefonu

1-800- STABDYK ir aptarti skubaus gydymo galimybę.

Niekad nepajėgiau suprasti, kaip Hana gali taip dažnai ir taip lengvai meluoti. Bet, kaip ir visa kita, kuo daugiau meluoji, tuo lengviau.

Štai kodėl, kai kitą dieną grįžtu iš darbo ir Kerolė paklausia, ar nieko, jei ketvirtą vakarą iš eilės reikės valgyti dešrainius (dėl šio produkto tiekimo pertekliaus „Užeik ir sutaupyk” parduotuvėje; kartą net dvi savaites mitome tik troškintomis pupelėmis), aš ramiausiai sakau, kad Sofija Henerson iš Šv. Onos mokyklos mane su keliom mergaitėm pakvietusi vakarienės. Nereikia net galvoti. Pameluoju, ir tiek. Ir nors jaučiu, kaip sudrėksta delnai, bet balsas išlieka ramus, neabejoju, kad ir veidas normalios spalvos, nes Kerolė tik šypteli savo šykščia šypsena ir pagiria, girdi, smagu girdėti.

Pusę septynių sėdu ant dviračio ir važiuoju į Ist Endo paplūdimį, kur su Aleksu nutarėm susitikti.

Portlande daugybė paplūdimių. Ist Endo turbūt vienas nemėgstamiausių — todėl buvo mamos mėgstamiausias. Srovė čia stipresnė negu Vilardo paplūdimyje ar prie Saulėlydžio parko. Tikrai nežinau kodėl. Ir neįdomu. Visada buvau gera plaukikė. Po to pirmo karto — kai mama atitraukė rankas ir mane paleido, o mane apėmė ir panika, ir džiaugsmingas jaudulys — plaukti išmokau labai greit ir ketverių metų jau viena įveikdavau ruožą palei bangolaužius.

Yra ir daugiau priežasčių, dėl kurių žmonės vengia Ist Endo paplūdimio, nors jis visai netoli, tereikia nulipti pakalnėn iš Rytinės promenados, vieno mėgstamiausių parkų. Šis paplūdimys tėra trumpa akmenuoto, žvyru pamarginto smėlio juosta. Šalia jo glaudžiasi laboratorijų komplekso užkulisiai, kur yra sandėliai ir atliekų pašiūrės, taigi peizažas nelabai vaizdingas. Be to, plaukiodamas palei šį paplūdimį aiškiai matai Tjukio tiltą ir nevaldomos teritorijos pleištą, įsispraudusį tarp Portlando ir Jarmuto. Mažai kam patinka atsidurti taip arti Tyrų. Žmonėms baugu.

Man irgi baugu, tačiau mažytei, tiesiog mikroskopinei širdies kertelei patinka. Kurį laiką mamai mirus pasvajodavau, kad ji nemirusi, tikrai ne, tėtis taip pat nemiręs, — kad jie abu pabėgo į Tyrus ir ten kartu gyvena. Jis išvyko penkeriais metais anksčiau už ją, viską paruošė, surentė namuką su malkomis kūrenama krosnimi ir iš medžių šakų sumeistravo baldus. Kada nors, pagalvodavau, jie mane pasiims. Aš net iki smulkmenų įsivaizdavau savo kambarį: tamsiai raudona grindų danga, raudonų ir žalių skiautinių lovatiesė, raudonas krėslas.

Pakako keleto tokių fantazijų, kad suprasčiau nusifantazavusi. Jeigu tėvai būtų pabėgę į Tyrus, būtų tapę prijaučiančiaisiais, maištininkais. Jau geriau, kad jie mirę. Be to, visai netrukus įsitikinau, jog mano fantazijos apie Tyrus ir tebuvo fantazijos, pasakėlės vaikams. Nelegalai nieko neturi, jokios prekybos, kad galėtų gauti raudonų ir žalių skiautinių lovatiesių arba krėslų, ar šiaip ko nors. Kartą Reičelė man sakė, jog jie tikriausiai gyvena kaip gyvuliai, purvini, alkani, apimti nevilties. Ji sako, atseit vyriausybė todėl nieko ir nedaro dėl jų, net nepripažįsta jų esant. Jie netrukus išmirs, visi iki vieno, nuo šalčio ar iš bado, arba juos pribaigs liga: jos kurstomi jie susipjaus, išsidraskys akis.

Dar ji sakė, jog tai jau gali būti įvykę, mes tik nieko nežinome, — sakė, kad Tyrai galbūt jau tušti, tamsūs ir negyvi, juose tik šnara medžiai ir šmirinėja gyvūnai.

Ji tikriausiai neklysta dėl pirmojo dalyko, — kad Nelegalai gyvena kaip gyvuliai, — tačiau dėl šito tikrai neteisi. Jie gyvi, gyvena ten ir nenori, kad juos pamirštume. Štai kodėl jie rengia demonstracijas. Štai kodėl prileido į laboratorijas karvių.

Imu nervintis tik pasiekusi Ist Endo paplūdimį. Nors saulė leidžiasi man už nugaros, ji nušviečia vandenį baltai, todėl viskas raibuliuoja. Prisidengusi akis nuo blyksnių, prie vandens pamatau Aleksą, ilgą juodą teptuko potėpį visos tos mėlynės fone. Galvoje švysteli praėjusios nakties vaizdas: viena jo ranka guli man ant liemens, liečia lengvai lyg sapne, kita suėmusi delną, sausa ir tvirta kaip saulės sušildytas medis. Mes tikrai šokome, — taip žmonės šoka per vestuves, kai jau būna suporuoti, — bet kažkaip geriau, laisviau ir ne taip dirbtinai.

Jis stovi nugara į mane, žiūri į vandenyną, ir aš apsidžiaugiu. Nedrąsiai lipu klibančiais, druskos išgraužtais laiptais iš automobilių aikštelės į paplūdimį, stabtelėjusi atsirišu ir nusispiriu sportbačius, toliau juos nešuosi. Smėlis šildo basas kojas.

Iš vandens brenda senis su meškere. Įtariai dėbteli į mane, susiraukia. Jau noriu sakyti: „Jis išgydytas”, bet senis praeidamas tik kažką murmteli, neįsivaizduoju, kad galėtų iškviesti reguliuotojus, todėl nieko netariu. Žinoma, ir pakliuvus nieko baisaus neatsitiktų, — Aleksas tai ir turėjo galvoje sakydamas: „Aš nepavojingas”, — tačiau nejaučiu noro atsakinėti į galybę klausimų ir kad mano asmens liudijimas būtų tikrinamas per SLS. Be to, jeigu reguliuotojai, nepatingėję atsivilkti šitokį kelią tikrinti „įtartino elgesio”, rastų tik kažkokį išgydytąjį, iš gailesčio kalbantį su septyniolikmete menkysta, tikrai neapsidžiaugtų ir garantuotai ant ko nors išgiežtų pyktį.

Iš gailesčio kalbantį. Skubiai nustumiu šiuos žodžius stebėdamasi, kaip sunku net apie juos galvoti. Visą dieną stengiausi nespėlioti, kurių galų Aleksas man toks geras. Net įsivaizdavau, vieną trumpą kvailumo akimirką, kad po įvertinimo būsiu su juo suporuota. Turėjau nuvyti ir šitą mintį, Aleksas jau gavo spausdintą rekomenduotų partnerių sąrašą, tikriausiai gavo jau prieš gydymą, iškart po įvertinimo. Dar nevedęs todėl, kad mokosi, tik tiek. Bet baigęs mokslus tuojau pat ves.

Žinoma, tuoj pradėjau galvoti, kokia jo pasirinktoji, ir nutariau, kad panaši į Haną: blizgančiais šviesiais plaukais ir nepakenčiamu talentu net plaukus susirišti grakščiai lyg atliekant choreografinį numerį.

Paplūdimyje yra dar keturi žmonės: motina su vaikiuku, už kokių šimto pėdų, motina sėdi išblukusiame šezlonge ir išsiblaškiusi žvelgia į horizontą, o vaikas, turbūt ne vyresnis kaip trejų metukų, kapanojasi bangose, jų parmuštas suklykia (iš skausmo ar iš malonumo?) ir vėl murdosi stengdamasis atsistoti. Už jų palei vandenį eina pora, vyras ir moteris, neprisiliesdami vienas prie kito. Tikriausiai sutuoktiniai. Abu susinėrę priekyje rankas, abu žiūri tiesiai, nekalba — ir nesišypso, tačiau ramūs, lyg abu žengtų po neregimu apsauginiu gaubtu.

Pagaliau prieinu prie Alekso, jis atsisuka ir nusišypso. Blykstelėjusi saulė nubaltina jo plaukus. Paskui jie atgauna savo normalią rusvai auksinę spalvą.

— Labas, — sako jis. — Kaip gerai, kad atėjai.

Su tais sunešiotais sportbačiais rankoje vėl pasijuntu nesmagiai ir kvailai. Jaučiu, kaip užkaista skruostai, todėl nuleidžiu akis, numetu batus ant smėlio ir paspiriu.

— Juk sakiau, kad ateisiu, ar ne?

Nenorėjau taip šiurkščiai atkirsti, todėl susiraukiu keikdama save. Sakytum smegenyse įtaisytas filtras, bet jis, užuot viską pataisęs, apsuka taip, kad sušneku nei šį, nei tą, visiškai ne tai, ką galvojau.

Laimė, Aleksas nusijuokia.

— Aš tik priminiau, kad aną kartą nepasirodei. — Jis linkteli rodydamas į smėlį. — Sėdam?

— Žinoma, — tariu lengviau atsidusdama.

Kai abu atsisėdame ant smėlio, pasijuntu daug laisviau. Vis mažesnis pavojus pargriūti ar iškrėsti kokią kvailystę. Prisitraukiu kelius, pasidedu ant jų smakrą. Tarp Alekso ir manęs poros žingsnių tarpas.

Valandėlę sėdime tylėdami. Iš pradžių karštligiškai ieškau, ką pasakyti. Kiekvienas tylos mirksnis virsta amžinybe, neabejoju, kad Aleksas mane palaikys nebyle. Tačiau jis iškapsto iš smėlio geldelę ir sviedžia į vandenyną, ir aš suvokiu, jog jis jaučiasi kuo puikiausiai. Dabar nusiraminu. Netgi džiaugiuosi šia tyla.

Kartais atrodo, kad jeigu paprasčiausiai daiktus tik stebi, tyliai sau sėdi leisdamas pasauliui tiesiog būti, — prisiekiu, kartais laikas akimirką sustingsta ir pasaulis sustoja. Sekundę. Ir jeigu kaip nors įstengi išgyventi tą sekundę, gyvensi amžinai.

— Prasideda atoslūgis, — prabyla Aleksas. Vėl sviedžia į bangas geldelę.

— Žinau. — Traukdamasis vandenynas krantą palieka nusėtą žaliais išmirkusiais dumbliais, šakaliais ir krabais atsiskyrėliais, oras aitriai pakvimpa druska ir žuvimis. Mirksėdamas, palikdamas mažytes šakotas pėdeles, per smėlį tapsi kiras. — Kai buvau maža, mama mane čia atsivesdavo. Prasidėjus atoslūgiui eidavom į jūrą, aišku, kiek būdavo galima. Ir ko tik nerasdavom ant smėlio — visokių krabų, didžiulių valgomųjų moliuskų ir aktinijų. Ji čia mane ir plaukti mokė. — Nežinau, iš kur tas žodžių srautas, kodėl taip norisi šnekėti. — Sesuo, likusi krante, statydavo smėlio pilis, mes apsimesdavome, jog tai tikri miestai, tarsi būtume nuplaukusios į kitą pasaulio kraštą, neišgydytųjų šalį. Bet mūsų žaidimuose tie miestai nebūdavo nei apnikti ligos, nei sugriauti ar baisūs. Jie būdavo nuostabiai gražūs ir ramūs, pastatyti iš stiklo, šviesos ir dar kažko.

Aleksas sėdi tylėdamas, pirštu kažką braižo smėlyje. Bet matau, kad klausosi. Man toliau veržiasi žodžiai:

— Prisimenu, mama mane šokindavo vandenyje pasisodinusi ant klubo. Bet vieną kartą ėmė ir paleido. Na, neišmetė be niekur nieko. Ant riešų turėjau užmautus tokius pripūstus daikčiukus. Bet aš taip išsigandau, kad paleidau gerklę. Buvau tik kelerių metų, bet tikrai prisimenu. Kaip apsidžiaugiau, kai ji mane vėl paėmė. Bet... bet ir nusivyliau. Lyg būčiau netekusi galimybės išbandyti kažką nepaprasta, supranti?

— Ir kas atsitiko? — Aleksas pakreipia į mane galvą. — Daugiau čia nebeateinate? Mamai nebepatinka vandenynas?

Aš žiūriu tolyn, virš vandens. Šiandien įlanka gana rami. Lygi, ribuliuojanti visais mėlynos ir violetinės spalvos atspalviais, tyliai šliurpsėdama traukiasi nuo kranto. Nepavojinga.

— Ji mirė, — tariu stebėdamasi, kaip sunku tai pasakyti. Aleksas šalimais tyli, ir aš išpoškinu: — Nusižudė. Kai man buvo šešeri.

— Užjaučiu, — sumurma jis taip tyliai, jog vos išgirstu.

— Tėtis mirė, kai buvau aštuonių mėnesių. Jo nė kiek neprisimenu. Manau... manau, kad jo mirtis ją palaužė, supranti? Ji nebuvo išgydyta. Nepavyko. Nežinau kodėl. Procedūra daryta tris kartus, bet ji... ji nepagijo.

Aš nutylu, įtraukiu oro bijodama pažvelgt į Aleksą, šalimais tylintį ir nejudantį lyg statula, lyg šešėlio iškarpa. Ir vis tiek negaliu nutilti. Keista, bet suvokiu iki tol niekam nepasakojusi apie mamą. Nebuvo reikalo. Visi aplink mane, visos mokinės, visi mūsų kaimynai ir mano tetos draugės — visi jau žinojo apie mano šeimą ir gėdingas jos paslaptis. Štai kodėl vogčiomis žiūrėdavo į mane su gailesčiu. Štai kodėl kiekviename kambaryje sukeldavau kuždesių bangą, o įžengusi sulaukdavau tylos antausio — tylos ir kaltų, sutrikusių veidų. Net Hana žinojo dar prieš mudviem antroje klasėje tampant suolo draugėmis. Prisimenu, nes tai ji mane rado tualeto kabinoje verkiančią į popierinio rankšluosčio juostą, grūdančią ją į burną, kad niekas neišgirstų, o ji paspyrė duris ir žiūri į mane. Ar dėl mamos? — paklausė. Tai buvo jos pirmieji žodžiai man.

— Aš nežinojau, kad jai kažkas negerai. Nežinojau, jog serga. Buvau per maža suprasti. — Nenuleidžiu akių nuo horizonto: plonos ištisinės linijos, tiesios lyg įtemptas lynas. Įlanka tebetolsta nuo mūsų, ir man vėl grįžta įprasta vaikystės fantazija: gal vanduo jau niekada negrįš, gal visas vandenynas amžinai dings nutrauktas žemės paviršiumi tarsi lūpos nuo dantų, liks tik šalta balta sausuma, nubalę kaulai. — Jei būčiau žinojusi, gal būčiau galėjusi...

Paskutinę akimirką balsas užlūžta ir nebegaliu baigti sakinio. Gal būčiau galėjusi ją sulaikyti. Šito sakinio niekad nesu ištarusi, net nedrįsdavau šito pagalvoti. Bet mintis jau gimė, stūkso kaip uolos skardis — būčiau galėjusi ją sulaikyti. Turėjau sulaikyti.

Mes sėdime tylėdami. Man pasakojant, motina su vaikiuku susiruošė ir išėjo namo, paplūdimyje likome su Aleksu vienu du. Dabar, kai žodžiai nebesiveržia iš manęs, negaliu patikėti, kad šitiek daug pasipasakojau beveik visiškai nepažįstamam žmogui — dargi vaikinui, ne šiaip kam. Man staiga pasidaro nepakeliamai gėda. Noriu pasakyti ką nors kita, ką nors nekalta, apie atoslūgį ar orus, bet, kaip visada, kai reikia, kad protas veiktų, jis išsijungia. Į Aleksą bijau net žvilgtelėti. Vis dėlto įsidrąsinusi vogčiomis dirsteliu. Jis tebežiūri į vandenyną. Veidas visiškai neįžvelgiamas, tik žandikaulio apačioje virpčioja mažytis raumenėlis. Man pasidaro liūdna. To ir bijojau — kad jam bus gėda dėl manęs, koktu nuo mano šeimos istorijos, dėl ligos, tekančios mano kraujyje. Štai jis atsistos ir pasakys, jog daugiau nebenori su manimi kalbėtis. Keista. Alekso beveik nepažįstu, tarp mūsų neperžengiama praraja, bet ši mintis mane vis tiek sugraudina.

Aš vos susilaikau nepašokusi ir nenubėgusi, kad tik nereikėtų linksėti ir apsimesti supratinga, kai jis atsisukęs tars: Paklausyk, Lena. Nepyk, bet... Ir pažiūrės tokiu pažįstamu žvilgsniu.

(Pernai ant Kalno lakstė pasiutęs šuo, apsiseilėjęs puldinėjo visus praeivius. Jis buvo išbadėjęs, nususęs, apniktas blusų ir be vienos kojos, bet vis tiek jį įstengė nušauti tik du policininkai. Susirinko žioplių minia, ir aš ten buvau. Sustojau bėgdama atgal. Pirmą kartą gyvenime supratau žvilgsnį, kuriuo į mane visada žvelgia žmonės, išgirdę Helovėj pavardę. Jame būdavo gailestis, taip, bet ir pasidygėjimas, ir baimė užsikrėsti. Lygiai taip jie žiūrėjo į tą šunį, sukantį ratu ir urzgiantį, aptekusį seilėmis; paskui, kai trečia kulka pagaliau jį pribaigė ir jis liovėsi trūkčiojęs, visi lengviau atsiduso.)

Kai jau pamanau neištversianti, Aleksas pirštu kepšteli man alkūnę.

— Einam lenktynių, — taria atsistodamas ir nusipurto nuo šortų smėlį. Jis paduoda man ranką, padeda pasikelti — vėl su šypsena. Tą akimirką esu jam be galo dėkinga. Jis manęs nesmerkia už mano šeimos praeitį. Nelaiko manęs susitepusia ar pagadinta. Pastato mane ant kojų, ir man pasirodo, jog trumpai spusteli ranką; iš nuostabos ir laimės padažnėja pulsas, ir aš prisimenu mudviejų su Hana slaptą ženklą.

— Nebent tau patinka pažeminimas, — sakau.

Jis kilsteli antakius.

— Vadinasi, manai, kad mane pralenksi?

— Aš ne manau, o žinau.

— Dar pažiūrėsime. — Jis pakreipia galvą. — Taigi pirmiausia iki bakenų, gerai?

Aš sutrinku. Atoslūgis nesiekia labai toli, bakenai tebeplūduriuoja maždaug keturių pėdų gylio vandenyje.

— Nori bėgti tolyn?

— Bijai? — išsišiepia jis.

— Nebijau, bet...

— Gerai. — Dviem pirštais jis brūkšteli man per petį. — Gal tada mažiau kalbų, o daugiau... Bėk! — rikteli jis ir pasileidžia, kiek kojos įkabina. Sugaištu dvi sekundes, kol imu jį vytis.

— Neteisinga! Aš nebuvau pasiruošusi! — šaukiu.

Juokdamiesi lekiame per seklumas su visais drabužiais. Per atoslūgį matyti kiekviena vandenyno dugno rievelė ir įdubėlė. Po kojų traška geldelės. Kojos pirštai įsipainioja į raudonus ir violetinius dumblius, ir aš vos neišsitiesiu ant nosies. Delnu pasispyrusi atgaunu pusiausvyrą ir beveik prisiveju Aleksą, bet jis pasemia saują šlapio smėlio ir sviedžia į mane. Spiegdama stengiuos išsisukti, bet šiek tiek smėlio pataiko į skruostą ir nuslysta kaklu.

— Tu tikras sukčius! — sušvokščiu uždususi nuo bėgimo ir juoko.

— Kaip galiu sukčiauti, jei nėra taisyklių? — per petį sušunka Aleksas.

— Ak nėra taisyklių?

Mes jau brendame iki pusės blauzdų, aš imu sauja semti vandenį ir pilti ant jo, Alekso nugarą ir pečius išmargina šlapios dėmės. Atsisukęs jis perbraukia ranka per vandens paviršių pakeldamas spindintį lašų lanką. Gelbėdamasi krypteliu, bet paslystu ir griūnu aukštielninka, panirdama iki alkūnių, permirksta šortai ir marškinėlių apačia, nuo netikėto šalčio aikteliu. Jis tebepūškuoja tolyn atmetęs galvą, akinamai šypsodamas, o juokas toks garsus, jog įsivaizduoju, kaip jis nuskrieja pro Didžiojo Rombo salą, persirita per horizontą ir pasiekia kitas pasaulio dalis. Šiaip taip atsistojusi velkuosi paskui jį. Bakenai kilnojasi už dvidešimties pėdų, vanduo iki kelių, paskui apsemia šlaunis, jau siekia pusiaują, pagaliau abu leidžiamės pusiau bėgte, pusiau plaukte, padrikai plakdami rankomis vandenį. Nepajėgiu nei kvėpuoti, nei galvoti ar dar ko daryti, tik juokiuosi ir taškausi nenuleisdama akių nuo ryškiai raudonų bakenų, šokčiojančių vandenyje, turėdama vienui vieną mintį — laimėti, aš turiu laimėti; kai, likus keliems metrams, jis tebepirmauja, o aš lapnoju vos kilnodama kojas, nes permirkę drabužiai traukia taip, tarsi kišenės būtų prikimštos akmenų, negalvodama šoku į priekį ir puolu ant jo, pargriaunu į vandenį jusdama, kaip spiriu jam į šlaunį, tada metuosi pirmyn ir pliaukšteliu per artimiausią bakeną. Plastikas atšoka nuo delno. Mes turbūt esame koks ketvirtis mylios nuo kranto, bet atoslūgis nesibaigia, todėl aš galiu išstovėti, nors vanduo daužo krūtinę. Pergalingai iškeliu rankas. Aleksas spjaudydamasis išnyra iš vandens, purto galvą, nuo plaukų tyška purslai.

— Aš laimėjau, — ištariu.

— Tu sukčiavai, — sako jis, pasistumia dar kelis žingsnius ir atmetęs rankas susmunka ant bakenus jungiančios virvės. Išsiriečia taip, kad veidas žiūri į dangų. Visas šlapias, vandens lašeliai varva nuo blakstienų, ritasi skruostais.

— Kaip galiu sukčiauti, jei nėra taisyklių?

Jis šypsodamas grįžteli į mane.

— Taigi aš leidau tau laimėti.

— Kurgi ne... — Apteškiu jį, jis pasiduodamas iškelia rankas. — Tiesiog nemoki pasiduoti.

— Neturiu tokios patirties.

Ir vėl toks pat pasitikėjimas, beveik nepakenčiamas nerūpestingumas, vėl pakreipta galva ir toji šypsena. Bet šiandien tai manęs neerzina. Šiandien patinka, atrodo, jo lengvabūdiškumo prilimpa ir man, jeigu ilgiau būčiau su juo, niekada nejausčiau drovumo, baimės ar pavojaus.

— Tebūnie.

Viena ranka apsikabinu bakeną greta jo. Taip gera, kai srovės verpetuoja apie krūtinę, gera būti vandenyje su drabužiais, justi, kaip marškinėliai limpa prie kūno. Netrukus prasidės potvynis, vanduo ims plūsti atgal. Reikės lėtai ir sunkiai irtis į krantą.

Bet man nesvarbu. Niekas nesvarbu — nerūpi, kaip, po galais, Kerolei paaiškinsiu, kodėl parėjau namo varvanti, dumbliais aplipusia nugara ir druska pakvipusiais plaukais, nerūpi, kiek liko iki komendanto valandos ir kodėl Aleksas man toks geras. Tiesiog esu laiminga, toks tyras, kunkuliuojantis jausmas. Už bakenų vanduo tamsiai mėlynas, bangos aptaškytos baltais purslais. Už bakenų neleidžiama plaukti: ten yra salos ir sargybos postai, o dar toliau — atviras vandenynas, tyvuliuojantis iki pat nevaldomų šalių, kuriose viešpatauja liga ir baimė, tačiau tą akimirką svajoju nerti po virve ir plaukti tolyn.

Kairėje matome ryškiai baltus laboratorijų komplekso siluetus, dar toliau — Senąjį uostą, kurio prieplaukos išsirangiusios it milžiniški mediniai šimtakojai. Į dešinę nuo mūsų stūkso Tjukio tiltas, visu jo ilgiu stovi sargybinių būdelės, jos eina ir toliau, palei sieną. Aleksas pastebi, jog žiūriu ten.

— Gražu, tiesa? — taria jis.

Tiltas žaliai ir pilkai kanapėtas, visas padengtas dumblu ir maurais ir tarsi pakrypęs pavėjui. Aš susiraukiu.

— Atrodo, kad pūva, ar ne? Sesuo visada sakydavo, kad kada nors nuvirs į vandenyną, sugrius.

Aleksas juokiasi.

— Aš ne apie tiltą. — Smakru jis krypteli šonan. — Apie tai, kas už tilto. — Akimirką patyli. — Apie Tyrus.

Už Tjukio tilto yra šiaurinė siena, eina kitu Galinio užutėkio krantu. Mums bestovint prie sargybinių postų sužimba žibintai, vienas po kito, jų šviesa slysta vis tamsėjančiu mėlynu dangumi — ženklas, kad jau darosi vėlu ir man reikia keliauti namo. Ir vis tiek neprisiverčiu plaukt į krantą, nors jaučiu, kaip vanduo, semiantis krūtinę, ima burbuliuoti ir kilti, taigi prasideda potvynis. Už tilto vešlūs Tyrų medžiai juda vėjuje lyg amžinai keičianti kontūrus siena — storas žalumos pleištas, siekiantis įlanką, įsiterpęs tarp Portlando ir Jarmuto. Iš čia matome tik mažytę jo dalelę, tuščią vietą be šviesų, be valčių ir pastatų, neįžvelgiamą, baugią ir juodą. Bet aš žinau, kad Tyrai eina toli, driekiasi į žemyno gilumą šimtus mylių, per visą šalį, jie lyg pabaisa apkečia civilizuotas pasaulio dalis.

Gal dėl lenktynių, kai greičiau už Aleksą pasiekiau bakenus, o gal dėl to, kad jis nesupeikė nei manęs, nei mano šeimos, kai papasakojau apie mamą, tačiau tą akimirką jaučiuosi tokia nerūpestinga ir laiminga, jog, atrodo, galiu jam viską papasakoti, visko klausti. Taigi:

— Ar galiu pasakyti tau paslaptį? — Atsakymo nelaukiu, man jo nereikia, šis žinojimas svaigina taip, kad pamirštu visus pavojus. — Visą laiką apie tai galvodavau. Na, apie Tyrus, kokie jie... ir apie Nelegalus, ar jų tikrai esama. — Akies kertele lyg ir pamačiusi jį krūptelint kalbu toliau: — Kai kada pamanydavau...

Svajodavau, kad mama nemirė, aišku? Kad galbūt tik pabėgo į Tyrus. Nors tai nė kiek ne geriau. Bet aš, matyt, nenorėjau, jog ji būtų amžinai išnykusi. Buvo smagiau įsivaizduoti ją esant kur nors kitur, dainuojant... — Nutylu kraipydama galvą, nustebusi, kad man taip jauku kalbėti su Aleksu. Nustebusi ir dėkinga. — O kaip tu?

— Ką kaip aš?

Alekso išraiškos nesuprantu. Atrodo, lyg būčiau jį beveik įžeidusi, bet juk nelogiška.

— Kai buvai mažas, ar nenorėdavai patekti į Tyrus? Dėl įdomumo, lyg žaidžiant.

Aleksas prisimerkia, nusisuka, vypteli.

— Kurgi ne, daugybę kartų. — Jis pliaukšteli per bakeną. — Ten nėra šitų. Nėra sienų, į kurias atsitrenki. Nėra sekančių akių. Laisvė ir erdvė, platybės. Aš tebegalvoju apie Tyrus.

Žiūriu į jį. Niekas nebevartoja žodžių laisvė, erdvė. Pasenę žodžiai.

Pati nejusdama ir negalvodama brūkšteliu per tritaškį randelį ant jo kaklo. Man prisilietus, jis atšlyja, tartum būčiau jį nuplikiusi, ir aš iš gėdos skubiai nuleidžiu ranką.

— Lena... — ištaria jis baisiai keistu balsu, lyg mano vardas būtų rūgštus, negardus.

Suprantu, nereikėjo jo liesti. Aš peržengiau ribą, ir jis man apie tai primins, primins, ką reiškia būti neišgydytai. Turbūt numirsiu iš pažeminimo, jeigu ims mane mokyti, todėl, slėpdama sumišimą, pradedu taukšti:

— Dauguma išgydytųjų apie tokius dalykus negalvoja. Kerolė... mano teta... visada sako, jog tai tik laiko gaišimas. Visada sako, jog ten nieko nėra, tik gyvūnai ir dykros, ir virusai, o visos tos kalbos apie Nelegalus tėra pasakėlės vaikams. Ji sako, jog tikėti Nelegalais — tas pat kaip tikėti vilkolakiais ar vampyrais. Prisimeni, kaip žmonės kalbėdavo, kad Tyruose esama vampyrų?

Aleksas šypteli, bet kreivai.

— Lena, turiu tau kai ką pasakyti.

Jo balsas tvirtesnis, tačiau tonas toks, kad kažkodėl bijau leisti jam kalbėti. O pati negaliu nutilti.

— Ar skaudėjo? Per procedūrą. Sesuo sakė, nieko baisaus, juk suleidžia nuskausminamųjų, bet pusseserė Marsija pasakodavo, kad blogiau negali būti, net baisiau už gimdymą, nors antrą vaikelį ji gimdė penkiolika valandų... — Nutylu užraudusi, mintyse keikdama save už šitą juokingą plepėjimą. Būtų gera atsukti atgal vakarykštį vakarėlį, kai galvoje buvo tuščia, kai tarsi taupiau žodžius šitam pliurpimui. — Bet aš nebijau, — beveik sušunku, kai Aleksas bando kalbėti. — Artinasi mano procedūra. Liko šešiasdešimt dienų. Keista, ar ne? Kad skaičiuoju dienas. Bet negaliu sulaukti.

— Lena... — Alekso balsas garsesnis, stipresnis ir pagaliau mane nutildo. Jis atsisuka, mudu stovime akis į akį. Tą akimirką padai atitrūksta nuo dugno ir vanduo jau pliuškena į kaklą. Kaip sparčiai grįžta. — Paklausyk. Aš nesu... nesu toks, kokiu mane laikai.

Aš vos laikausi. Staiga srovės pradeda mane traukti, vilkti. Visada šitaip. Atoslūgis lėtas, potvynis ūžteli ūmiai.

— Ką tai reiškia?

Jo akys — besimainančios aukso spalvos, gintarinės gyvulio akys — tiria mano veidą, ir man vėl pasidaro baisu, nors nežinia ko.

— Aš nesu išgydytas, — sako jis. Užsimerkiu ir įsivaizduoju neteisingai išgirdusi, įsivaizduoju, kad bangų teliūskavimą palaikiau jo balsu. Bet kai atsimerkiu, jis tebestovi žiūrėdamas į mane, atrodydamas kaltai ir dar kažkaip, gal liūdnai, tada suprantu išgirdusi teisingai. Jis priduria: — Man nebuvo atlikta procedūra.

— Nepavyko? — Kūnas pašiurpsta, nutirpsta, suvokiu, kad vandenyje labai šalta. — Buvo daryta, bet nepavyko? Kaip ir mano mamai?

— Ne, Lena. Aš... — Jis žiūri į šalį, prisimerkęs pusbalsiu taria: — Nemoku paaiškinti.

Nuo pirštų galų iki plaukų šaknų pasijuntu lyg sukaustyta ledo. Galvoje lekia padriki vaizdai, slenka trūkinėjantis filmas: Aleksas stovi stebėjimo balkone, plaukai lyg lapų vainikas; pasuka galvą parodydamas tritaškį randelį po kaire ausimi; duoda man ranką sakydamas: Aš nepavojingas. Negaliu tavęs nuskriausti. Man iš burnos vėl pasipila žodžiai, bet aš to nejaučiu, išvis beveik nieko nejaučiu.

— Tau nepavyko, ir tu visur meluoji. Meluoji, kad galėtum mokytis, gauti darbą, būti suporuotas ir visa kita. Bet iš tikrųjų nesi... tebesi... tu gali būti...

Neprisiverčiu ištarti to žodžio. Apsikrėtęs. Neišgydytas. Ligonis. Toks jausmas, kad pati tuoj subloguosiu.

— Ne, — taria Aleksas taip garsiai, jog net krūpteliu. Žengiu atbula ir vos nenuslystu po vandeniu, nes padai čiužinėja gličiu ir nelygiu dugnu, bet, kai Aleksas bando mane sulaikyti, šoku atgal, kad nepasiektų. Jo veide kažkas sustingsta, lyg būtų pagaliau apsisprendęs. — Aš tau sakau, kad nesu gydytas. Nesu suporuotas ar dar koks. Nesu net įvertintas.

— Negali būti, — vos girdimai kušteliu. Virš manęs sūkuriuoja dangus, mėlynos, rausvos ir raudonos spalvos sukasi, maišosi, kol atrodo, jog dangus daiktais kraujuoja. — Negali būti. Tu turi procedūros randą.

— Tik randą, — švelniau pataiso jis. — Paprasčiausią randą. Ne procedūros. — Jis nusisuka parodydamas man kaklą. — Trys taškai, apversto trikampio forma. Nesunku padaryti. Skalpeliu, peiliuku, bet kuo.

Aš vėl užsimerkiu. Aplinkui siūbuoja bangos, vilnija aukštyn žemyn, ir aš suprantu tuoj apsivemsianti, tiesiai čia, vandenyje. Vargais negalais nuryju šleikštulį stengdamasi atsitverti nuo suvokimo, tvinksinčio sąmonės gelmėje, grasinančio išsilieti ir mane paskandinti. Atsimerkusi gargteliu:

— Kaip?..

— Lena, suprask, aš tavimi pasitikiu. Ar aišku? — Jis žiūri į mane taip skvarbiai, jog jaučiu jo žvilgsnį kaip prisilietimą, todėl nepakeliu akių. — Aš neketinau... nenorėjau tau meluoti.

— Kaip? — garsiau pakartoju. Smegenys kažkodėl įsikibo į vienintelį žodį „meluoti” ir dabar be galo suka ratu: Niekaip neišvengsi vertinimo, jei nemeluosi. Niekaip neišvengsi procedūros, jei nemeluosi. Taigi turi meluoti.

Valandėlę Aleksas tyli, jau manau, išsigando, daugiau nieko nesakys. Beveik šito noriu. Beviltiškai trokštu atsukti laiką, grįžti į akimirką prieš jam ištariant mano vardą tuo keistu tonu, susigrąžinti pergalingą, džiaugsmingą jausmą, kai pralenkiau jį lenktyniaudama iki bakenų. Dabar lenktyniausime iki kranto. Rytoj vėl susitiksime, bandysime prieplaukoje iškaulyti iš žvejų keletą šviežių krabų.

Tačiau jis prabyla:

— Aš ne vietinis. Tai yra nesu gimęs Portlande.

Jis kalba balsu, kokiu žmonės paprastai praneša baisią žinią. Švelniu, netgi meiliu, tarsi nuo to naujiena pasidarytų geresnė. Atsiprašau, Lena, bet tavo mama buvo pakrikusios psichikos moteris. Tarsi po tuo švelnumu negirdėtum žiaurumo.

— Iš kur tu esi?

Nėra reikalo klausti. Jau žinau. Šis žinojimas pratrūko, išsiliejo, užplūdo mane. Bet kol jis pats nepasako, yra lašelis vilties, jog netiesa.

Jis tebežiūri į mane, bet makteli galva atgal — sienos link, tilto link, be paliovos keičiančių kontūrą šakų, virkščių ir kitokios susipynusios augalijos link.

— Iš ten, — atsako jis ar bent man pasigirsta. Jo lūpos beveik nesujuda. Bet prasmė aiški. Jis iš Tyrų.

— Nelegalas, — ištariu. Nuo šio žodžio susopsta gerklė. — Tu esi Nelegalas.

Duodu jam paskutinę galimybę paneigti. Bet jis nepaneigia. Tik susiraukęs sako:

— Nekenčiu šito žodžio.

Stovėdama vandenyje suprantu dar kai ką: Kerolė ne šiaip sau šaipydavosi iš mano tikėjimo Nelegalais, purtydavo galvą net nesiteikdama pakelti galvos nuo rankose žybsinčių virbalų, tik paklausdama: Tai gal tu tiki ir vampyrais, ir vilkolakiais?

Vampyrai, vilkolakiai ir Nelegalai — visi tik ir tyko suleisti į tave dantis, sudraskyti. Siaubingi padarai.

Staiga suima tokia baimė, papilvę ir tarpukojį taip suspaudžia, atrodo, tuoj apsitelšiu, nei juoktis, nei verkt. Įsižiebia Mažojo Rombo salos švyturys, per vandenį nutįsta platus šviesos takas — milžiniškas grasinantis pirštas. Bijau, kad manęs nesugautų jo spindulys, bijau, kad nenukryptų į mane ir neišgirsčiau danguje burzgiant sraigtasparnių ir reguliuotojų balsų per garsintuvą: „Draudžiama veikla! Draudžiama veikla!” Krantas regisi beviltiškai, nepasiekiamai toli. Neįsivaizduoju, kaip mes net iki čia atbėgome. Rankos karo apsunkusios ir nenaudingos, galvoju apie mamą, kaip jos striukelė prisigėrė vandens.

Giliai kvėpuoju stengdamasi sutramdyti protą, susikaupti. Niekas negali žinoti, kad Aleksas Nelegalas. Juk aš nežinojau. Jis atrodo normalus, turi randą reikiamoj vietoj. Niekas negalėjo girdėti mūsų pokalbio.

Pakilusi banga tvoja man į nugarą. Kniubteliu į priekį. Aleksas griebia man už rankos norėdamas sulaikyti, aš ištrūkstu, bet mus užgriūva kita banga. Gurkšteliu vandens, akis ima graužti druska, nieko nematau.

— Neliesk. Nedrįsk manęs liesti.

— Lena, prisiekiu, nenorėjau tavęs užgauti. Nenorėjau tau meluoti.

— Kodėl taip elgiesi? — Nepajėgiu blaiviai galvoti, vos bekvėpuoju. — Ko iš manęs nori?

— Noriu?.. — Aleksas purto galvą. Atrodo nuoširdžiai suglumęs... ir įsižeidęs, sakytum aš padariau ką negero. Akimirką pajuntu jam užuojautą. Galbūt jis pamato ją mano veide, tą sekundės dalelę, kai prarandu budrumą, nes jo išraiška tampa švelnesnė, akys užsidega ir, nors nepastebiu jo sujudant, staiga jis atsiduria priešais, apglėbia man pečius savo šiltomis rankomis, tokiomis šiltomis ir stipriomis, jog vos nerikteliu, ir sako: — Lena, tu man patinki, aišku? Štai kaip. Viskas. Tu man patinki.

Jo balsas toks tylus ir hipnotizuojantis, jog man primena dainą. Įsivaizduoju plėšrūnus, tyliai liuoksinčius iš medžių: didžiules kates degančiomis gintarinėmis akimis, visai kaip jo.

Staiga klupteliu atgal ir imu irtis tolyn nuo jo, drabužiai traukia žemyn, širdis skaudžiai daužosi į šonkaulius, iš gerklės veržiasi švokštimas. Atsispyrusi nuo dugno stumiuosi rankomis į priekį pusiau bėgte, pusiau plaukte, vanduo kelia mane ir traukia taip, jog, regis, įstengiu šliaužti vos po colį, tarsi judėčiau sirupe. Aleksas pašaukia vardu, bet aš per daug bijau atsisukti ir įsitikinti, ar jis neplaukia iš paskos. Visai kaip košmariškame sapne, kai kas nors tave vejasi, tačiau bijai grįžtelėti ir pažiūrėti, kas ten. Tiktai girdi alsavimą, vis arčiau ir arčiau. Jauti, kaip tave užkloja persekiotojo šešėlis, bet stovi paralyžiuotas: žinai, jog tuoj tuoj lediniai jo pirštai suspaus tau kaklą.

Jau niekad neparplauksiu, manau. Nesugrįšiu į krantą. Kažkas kliudo man blauzdą, ir pradedu įsivaizduoti, jog užutėkyje knibždėte knibžda siaubingų povandeninių padarų, ryklių, medūzų ir nuodingų ungurių, ir, nors suprantu tiesiog panikuojanti, panūstu nebeplaukti, pasiduoti. Krantas dar taip toli, o mano rankos ir kojos tokios sunkios.

Alekso balsą nuneša vėjas, jis skamba vis silpniau, ir kai pagaliau išdrįstu žvilgtelėt per petį, matau jo galvą šokinėjant šalia bakenų. Suprantu nuplaukusi daug toliau, negu maniau, ir kad Aleksas tikrai manęs nesiveja. Baimė išsisklaido, krūtinę spaudžiantis kumštis atsileidžia. Atplūsta tokia stipri banga, jog man padeda persiristi per stačią povandeninę keterą ir parklupdo ant minkšto smėlio. Kai vargais negalais atsistoju, vanduo ūžteli tik iki pilvo, ir krantą pasiekiu jau briste, drebėdama, nusikamavusi, bet dėkinga.

Kojos virpa. Žiopčiodama, kosėdama parpuolu ant kranto. Dangų virš Galinio užutėkio laižo spalvų liepsnos, oranžinės, raudonos, rožinės, ir aš suvokiu, jog tuoj leisis saulė, gal kokia aštunta valanda. Norisi tik atsigulti, išskėsti rankas kojas ir išmiegoti visą naktį. Jaučiuosi, lyg sūriame vandenyje būčiau ištirpinusi pusę savo svorio. Odą peršti, visur smėlis, po liemenėle ir kelnaitėmis, tarpupirščiuose ir po nagais. Tai, kas vandenyje kliudė blauzdą, paliko pėdsaką: ilgą nubrozdintą ruožą.

Pakeliu galvą ir persigąstu prie bakenų nematydama Alekso. Man sustoja širdis. Tada jį išvystu, greitai artėjantį tamsų tašką. Rankos lengvai skrodžia vandenį. Jis plaukia greitai. Sunkiai atsistojusi sugraibau sportbačius ir nušlubčioju prie dviračio. Kojos tokios silpnos, kad gal minutę bandau išlaikyti pusiausvyrą, o tada kurį laiką dar keverzoju keliu kaip mažas vaikas, kuris tik mokosi važiuoti.

Iki pat savo namų vartų daugiau nė karto neatsisuku. Gatvės jau ištuštėjusios ir tylios, tuoj sutems ir komendanto valanda apglėbs mus savo plačiu šiltu glėbiu, visus suvarydama į namus, kur saugu.

VIENUOLIKTAS

Galvokite šitaip: kai lauke speigas ir jūs kalenate dantimis, kad nesusigriebtumėte gripo, apsivelkate žieminiu paltu, apsimuturiuojate šaliku, apsimaunate kumštines pirštines. Na, o sienos — tas pats kaip kepurės, šalikai ir žieminiai paltai visai šaliai! Jos sulaiko baisiausią ligą, kad visi išliktume sveiki!

Pastačius sienas, prezidentas ir Susivienijimas turėjo pasirūpinti dar vienu dalyku, kad visi galėtume gyventi saugiai ir laimingai. Didžioji sanitarija* (kartais vadinama „žaibišku karu”) truko trumpiau nei mėnesį, bet po to visose nevaldomose teritorijose ligos neliko. Mes ten gerokai paplušėjome kaip senais gerais laikais, išvalėme nešvarumus, visai kaip jūsų mama kempine nuvalo virtuvinį stalą — brūkšt brūkšt, ir tvarka...

* Sanitarija

1. Higienos priemonės, padedančios užtikrinti asmeninę švarą ir stiprinti sveikatą

2. Atliekų šalinimas

Dr. Ričardo „Istorijos vadovėlis vaikams”, I skyrius

Štai dar viena mūsų šeimos paslaptis: mano sesuo užsikrėtė deliria likus keliems mėnesiams iki numatytos procedūros. Ji įsimylėjo vaikiną, vardu Tomas, irgi negydytą. Kiauras dienas juodu su Tomu gulėdavo žydinčioje pievoje prisidengę akis nuo saulės, kuždėdami vienas kitam pažadus, kurių nė vienas negalėjo įvykdyti. Ji amžinai verkdavo, o kartą man prisipažino, jog Tomui patinka nubučiuoti jai nuo skruostų ašaras. Todėl ir dabar, kai prisimenu tas dienas, — man tada tebuvo aštuoneri, — pajuntu sūrumą.

Liga palengva graužėsi vis giliau, ėdė ją iš vidaus it koks parazitas. Sesuo nebegalėjo valgyti. Jei ir įkalbindavome nuryti kokį kąsnelį, jis beregint išeidavo lauk, ir aš pradėjau bijoti dėl jos gyvybės.

Žinoma, niekas nenustebo, kai Tomas jai sudaužė širdį. „Ssilvos knyga” sako: “Amor deliria nervosa sukelia priefrontalinės smegenų žievės pokyčius, kurių pasekmė — fantazijos, iliuzijos, jos ir priveda prie psichinio išsekimo” (žr. „Poveikis”, p. 36). Paskui sesuo nieko daugiau neveikdavo, tik tysodavo lovoje ir žiūrėdavo, kaip sienomis lėtai slenka šešėliai; jos šonkauliai sunkiai kilnodavosi po blyškia oda lyg iš vandens išnyrantys medgaliai.

Net ir tada sesuo atsisakė procedūros ir paguodos, kurią ta būtų suteikusi; paskirtąją dieną reikėjo keturių mokslininkų ir kelių švirkštų raminamųjų, kad ji nurimtų, pasiduotų, nebesidraskytų ilgų ilgiausiais nagais, kurių nesikirpo kaži kiek savaičių, nebeklyktų ir nesišauktų Tomo. Žiūrėjau, kaip jie atėjo išvežti jos į laboratorijas; ji spjaudėsi, šnypštė ir spardėsi, o aš sėdėjau kertėje persigandusi, galvodama apie mamą ir tėtį.

Tą dieną, nors buvo likęs dešimtmetis, pradėjau skaičiuoti mėnesius iki saugumą suteiksiančios procedūros.

Pagaliau sesuo buvo išgydyta. Ji grįžo pas mane švelni ir patenkinta, švarutėliais trumpais nagais, plaukus susipynusi į ilgą storą kasą. Praėjo keli mėnesiai, ji buvo pažadėta vienam informatikui, maždaug jos amžiaus, ir, kai baigė koledžą, po kelių savaičių jie susituokė: stovėjo laisvai susikabinę po baldakimu, žvelgdami tiesiai prieš save — lyg pasitikdami ateities dienas, neaptemdytas rūpesčių, nepasitenkinimo ar nesutarimų, niekuo nesiskiriančias ateities dienas, panašias į tvarkingai pučiamų muilo burbulų virtinę.

Ir Tomas buvo išgydytas. Jis vedė Elą, kadaise buvusią geriausią sesers draugę, ir dabar visi laimingi. Prieš kelis mėnesius Reičelė pasakojo, kad abi poros dažnai susitinka per iškylas ar Ist Endo bendruomenės šventes, nes gyvena netoli viena kitos. Keturiese sėdi mandagiai ir ramiai šnekučiuodami, joks praeities prisiminimas nedrumsčia dabarties ramumos ir pilnatvės.

Tuo gydymas ir puikus. Nė vienas neužsimena apie prabėgusias karštas dienas anoje pievoje, kai Tomas nubučiuodavo Reičelei ašaras ir kurdavo ištisus pasaulius vien tam, kad turėtų ką jai pažadėti, kai ji iki kraujo nusidraskydavo odą pagalvojusi, kaip reikės gyventi be jo. Neabejoju, jog jai gėda dėl tų dienų, jeigu tik jas prisimena. Tiesa, dabar ne taip jau dažnai ją matau, maždaug kas du mėnesius, kai ji susigriebia privalanti užsukti, todėl, galima sakyti, ją iš dalies praradau kaip tik dėl procedūros. Bet ne tai svarbiausia. Svarbiausia, jog ji apsaugota. Svarbiausia, jog jai niekas negresia.

Pasakysiu jums dar vieną paslaptį, pirmiausia jūsų pačių labui. Jums gal atrodo, kad praeitis kažką turi pasakyti. Gal atrodo, kad reikia klausytis, ištempus ausis gaudyti jos kuždesius, atsisukus atgal, palinkus įsiklausyti į jos balsą, sklindantį iš po žemių, iš negyvų vietų. Jums gal atrodo, kad praeitis gali ką nors duoti, ką nors, ką turite suprasti ar išsiaiškinti.

Bet aš žinau tiesą: žinau iš Šaltumo naktų. Žinau, jog praeitis nutemps tave atgal ir žemyn, privers klausytis vėjo šnabždesių ir siūruojančių medžių kliedesio, bandyt atspėti kažkokį kodą, sujungti, kas nutrūkę. Beviltiškas reikalas. Praeitis tėra našta. Ji guli tavyje it akmuo.

Patikėkite, aš žinau: jei išgirsit, kad praeitis jus kalbina, pajusite, kaip ji tampo už skverno ir braukia pirštais per nugarkaulį, geriausia. vienintelė išeitis — bėgti.

Po Alekso prisipažinimo kasdien ieškau ligos požymių. Dėdės parduotuvėje sėdėdama prie kasos aparato pasiremiu alkūne ir suimu skruostą, kad nykščiu galėčiau užčiuopti kakle pulsą, įsitikinti, jog normalus. Rytais kelis kartus giliai įkvepiu klausydamasi, ar švarūs plaučiai. Nuolat plaunuosi rankas. Žinau, kad deliria neužsikrėsi kaip sloga, jos užkratas neplinta čiaudint, bet vis tiek ši liga limpama, todėl, kai rytą po mūsų pasimatymo Ist Ende atsikėliau vis dar sunkiomis kojomis ir besvore it muilo burbulas galva, peršinčia gerkle, pirmiausia pamaniau užsikrėtusi.

Po kelių dienų pasijuntu geriau. Vienintelė keistenybė, kad mano pojūčiai tarsi atbuko. Viskas atrodo išblukę, lyg prasta spalvota kopija. Kad valgis įgautų skonį, turiu jį pasisūdyti, o tetos balsas tarytum gerokai pritilęs. „Ssilvos knygoje” perskaitau visus deliria požymius, bet nerandu nieko, kas tiktų man, todėl galų gale nutariu, jog man liga negresia.

Vis dėlto imuosi atsargumo pasiryžusi nežengti nė vieno klaidingo žingsnio, pasiryžusi įrodyti sau, jog nesu kaip mama — kad epizodas su Aleksu buvo tik atsitiktinumas, klaida, siaubingas nesusipratimas. Negaliu pamiršti, kaip arti buvo tikras pavojus. Net nenoriu galvoti, kas būtų, jei kas nors sužinotų apie Aleksą, koks jis yra, jei kas nors sužinotų, jog mudu stovėjome drauge drebėdami vandenyje, kalbėjomės, juokėmės, lietėme vienas kitą. Man darosi bloga. Nuolatos turiu sau kartoti, kad mano procedūra jau greičiau nei po dviejų mėnesių. Tik reikia ramiai laikytis, ištverti tas septynias savaites, ir viskas bus gerai.

Kas vakarą pareinu namo likus dviem valandoms iki komendanto valandos. Pasisiūlau dirbti parduotuvėje daugiau dienų per savaitę ir net neprašau įprastos algos — aštuonių dolerių už valandą. Hana neskambina. Ir aš neskambinu. Padedu tetai virti vakarienę ir neraginama nuruošiu stalą, suplaunu indus. Greisė vaikšto į pataisas — ji baigė tik pirmą klasę, bet kalbama, jog bus palikta antriems metams, todėl aš kas vakarą, pasisodinusi ant kelių, padedu jai vargti namų darbus: kuždu į ausį maldaudama kalbėti, susikaupti, klausytis, meilikauju, galiausiai į sąsiuvinį pati surašau bent pusę pratimų. Po savaitės teta nustoja įtartinai šnairuoti, o kai pareinu namo, nebereikalauja atsiskaityti, kur buvau, ir man nuo krūtinės nusirita dar vienas akmuo; ji vėl manimi pasitiki. Juk nebuvo lengva paaiškinti, kurių galų mudvi su Sofija Henerson po šeimyninės vakarienės nutarėme išsimaudyti vandenyne, be to, su drabužiais, dar sunkiau — kodėl parėjau išbalusi ir drebėdama, taigi supratau, jog teta neužkibo. Bet po kiek laiko ji vėl nusiramina, nebežiūri įtariai, lyg būčiau koks žvėrelis narve, galintis tapti mirtinai pavojingas.

Eina dienos, tiksi laikas, sekundės taukši pirmyn it griūvantys domino kauliukai. Kasdien karštis darosi vis labiau nepakeliamas. Jis šliaužia Portlando gatvėmis, dvokia šiukšlių konteineriuose, ir visas miestas smirda kaip milžiniška pažastis. Sienos rasoja, troleibusai kosti ir kratosi, žmonės kasdien renkasi priešais municipalinius pastatus ir meldžia vėsaus oro gūsio atsidarant automatinėms durims, kai pro jas įeina ar išeina reguliuotojas, politikas ar sargybinis.

Turiu liautis bėgiojusi. Paskutinį kartą bėgdama visą maršrutą jaučiu, kaip kojos pačios neša į Paminklo aikštę — pralėkti pro Gubernatorių. Plieskia balta saulė, visi pastatai dangaus fone kyšo kaip metalinių dantų eilės. Kol pasiekiu statulą, nusivariusi gaudau orą, galva svaigsta. Kai, įsikibusi Gubernatoriaus rankos, strykteliu ant postamento, metalas nudegina delną ir pasaulis ima pašėlusiai siūbuoti, aplinkui blykčioja šviesos zigzagai. Miglotai suvokiu turinti eit į vidų, iš atokaitos, bet protas apkvaitęs, ir aš sukišu pirštus į skylę Gubernatoriaus kumštyje. Nežinau, ką tikiuosi rasti. Aleksas jau sakė, kad raštelis, kurį man paliko prieš kelis mėnesius, tikriausiai virto popieriaus gumulėliu. Ištraukiu pirštus, aplipusius ištižusia kramtuke, bet vėl juos sukišu, grabalioju. Staiga pajuntu, kaip į saują įslysta kažkas traškus ir vėsus, sulankstytas keturlinkai, — laiškelis.

Išlankstau jį beveik be nuovokos, dar nesitikėdama, jog raštelis nuo jo. Rankos ima drebėti, o aš perskaitau:

Lena, labai gailiuosi. Prašau man atleisti. Aleksas

Neprisimenu, kaip parbėgau namo, vėliau teta randa mane nuleipusią koridoriuje, kažką murmančią po nosimi. Kad nukristų temperatūra, ji paguldo mane į vonią, prigrūstą ledo. Kai pagaliau atsigaivelėju, raštelio niekur nerandu. Pamanau kažkur jį pametusi. Pajuntu ir palengvėjimą, ir nusivylimą. Vakare perskaitome, kad Laiko ir temperatūrų tarnyba užfiksavo šimtą du laipsnius pagal Farenheitą: kol kas karščiausia šios vasaros diena.

Teta uždraudžia man bėgioti iki vasaros pabaigos. Aš nesipriešinu. Nepasitikiu savimi, negaliu garantuoti, kad kojos vėl nenuves prie Gubernatoriaus, į Ist Endo paplūdimį, prie laboratorijų.

Gavusi naują įvertinimo datą vakarais prieš veidrodį repetuoju atsakymus. Teta užsispiria vėl mane lydėti į laboratorijas, bet Hanos šįsyk nematau. Nematau nė vienos pažįstamos. Net keturi vertintojai kitokie: ore plūduriuojantys ovaliniai veidai, kitokie rudo ir rausvo atspalviai, dviejų matmenų, lyg šešėliuoti piešiniai. Šį kartą nebijau. Išvis nieko nejaučiu.

Į visus klausimus atsakau tiksliai taip, kaip turiu. Paklausus, kokia mėgstamiausia spalva, trumputėlę akimirką mintyse švysteli nusvidinto sidabro spalvos dangus ir į ausį tarsi kažkas šnipšteli žodį pilkas.

— Mėlyna, — tariu, ir visi nusišypso.

— Norėčiau studijuoti psichologiją ir visuomenės reguliavimą, — sakau. Paskui sakau: — Mėgstu klausytis muzikos, bet ne per garsiai. — Paskui dar sakau: — Laimės esmė yra saugumas.

Šypsenos, šypsenos, šypsenos, visas kambarys pilnas dantų.

Baigusi atsakinėti išeinu. Akies krašteliu lyg ir spėju pamatyti šmėstelint kažkokį šešėlį. Staigiai pakeliu akis į stebėjimo balkoną. Žinoma, kad tuščias.

Po savaitės gauname stojamųjų rezultatus — visus išlaikiau — ir galutinį pažymį — aštuoni. Teta mane apkabina, pirmą kartą per daugelį metų. Dėdė negrabiai paploja per petį ir vakarieniaujant duoda man didžiausią vištienos gabalą. Net Dženei mano laimėjimai padaro įspūdį. Greisė kelis kartus beda galva man į koją, aš pasitraukiu liepdama liautis išdykavus. Žinau, jai liūdna, kad turėsiu ją palikti.

Tačiau toks jau gyvenimas, kuo greičiau ji apsipras, tuo geriau.

Gaunu ir patvirtintų kandidatų į jaunikius sąrašą, dailiai išspausdintą baltame lape su Portlando miesto herbu viršuje, jame keturios pavardės ir statistika: amžius, įvertinimo rezultatai, pomėgiai, rekomenduotina karjera, galimos algos dydis. Gerai, bent jau Endriaus Marko nėra. Pažįstamas tik vienas vardas — Krisas Makdonelis. Raudonplaukis, atsikišusiais lyg triušio dantimis. Žinau jį tik todėl, kad pernai, kai vieną dieną lauke žaidžiau su Greise, jis ėmė dainuoti: „Eina debilė su našlaite”, ir aš, negalvodama, ką darau, sugriebiau nuo žemės akmenuką ir paleidau į jį. Pataikiau į smilkinį. Jam sutavaravo akyse. Jis palietė pirštais galvą, o kai atitraukė, buvo tamsūs nuo kraujo. Daug dienų po to bijojau išeit į kiemą, bijojau, kad manęs nesuimtų ir neįmestų į Kriptas. Ponas Makdonelis turi mechanines dirbtuves, be to, savanoris reguliuotojas. Neabejojau, jog jis mane prigriebs už tai, ką padariau jo sūnui.

Krisas Makdonelis. Finėjas Džonstonas. Eduardas Vangas. Brajanas Šarfas. Spoksau į vardus taip ilgai, jog raidės susimaišo visokiais kvailais junginiais.

Liepos vidury, kai iki procedūros lieka vos septynios savaitės, laikas apsispręsti. Aš negalvodama iš akies juos sunumeruoju pagal reitingą: Finėjas Džonsonas (1), Krisas Makdonelis (2), Brajanas Šarfas (3), Eduardas Vangas (4). Vaikinai irgi pateiks savo reitingus, o vertintojai pasistengs juos suderinti.

Po dviejų dienų gaunu oficialų pranešimą: visą gyvenimą nugyvensiu su Brajanu Šarfu, kurio pomėgiai „žiūrėti žinias” ir „virtualus beisbolas”, kuris planuoja dirbti „elektrikų gildijoje”, kada nors tikisi gauti 45 000 dolerių metinę algą, „pakankamą išlaikyti dviem ar trims vaikams”. Būsiu su juo sužadėta prieš rudenį pradėdama mokytis Portlando apygardos koledže. Kai jį baigsiu, susituoksime.

Naktį miegu be jokio sapnelio. Rytais pabudus visada tvyro rūkas.

DVYLIKTAS

Per dešimtmečius iki atsirandant gydymui liga tapo tokia užkrečiama ir taip plačiai paplito, jog labai retas žmogus sulaukdavo brandos nesusirgęs sunkia amor deliria nervosa forma (žr. „Statistika. Era prieš iškylant sienoms”) ... Daugelis istorikų teigia, kad visuomenė prieš atsirandant gydymui pati buvo šios ligos atspindys su jai būdingu susiskaldymu, chaosu ir nepastovumu.... Kone pusė santuokų iširdavo.... Nepaprastai išaugo narkotikų vartojimas, taip pat mirčių nuo alkoholio skaičius.

Apimti nevilties žmonės taip troško apsisaugoti nuo ligos, kad pradėjo plačiai bandyti savadarbius liaudiškus vaistus, jau savaime mirtinus, gerdavo mišinius, sutaisytus iš įprastų vaistų nuo peršalimo, tačiau itin greit įprantamus ir dažnai mirtinus (žr. „Istorinė liaudies medicinos apžvalga”)....

Deliria išgydančios procedūros išradimo garbė tradiciškai priskiriama Kormakui T. Holmsui, neurologui, pirmojo Naujųjų mokslininkų susivienijimo nariui ir vienam pirmųjų Naujosios religijos, skelbiančios Švenčiausiąją Dievo, Mokslo ir Tvarkos Trejybę, išpažinėjų. Holmsas buvo kanonizuotas praėjus keleriems metams po mirties, kūnas balzamuotas ir laikomas Visų šventųjų memoriale Vašingtone, Kolumbijos apygardoje (žr. nuotraukas p. 210-212).

,Era prieš iškylant sienoms” — E. D. Tompson.

„Trumpa Jungtinių Valstijų istorija”, p. 121

Vieną karštą liepos pabaigos vakarą grįžtu namo iš „Užsuk ir sutaupyk” parduotuvės, kai išgirstu šaukiant mane vardu. Atsisukusi pamatau atbėgant Haną. — Tai kaip dabar? — prisiartinusi klausia. — Visada taip ir praeisi? Mane nustebina aiški nuoskauda jos balse.

— Aš tavęs nepastebėjau, — sakau, ir tai tiesa. Esu pavargusi. Šiandien krautuvėje darėme inventorizaciją: ėmėme nuo lentynų ir vėl dėjome atgal, viską skaičiuodami ir perskaičiuodami, pakus sauskelnių, konservus, popierinių rankšluosčių ritinius. Rankos paskaudo, užsimerkusi iškart matau brūkšninius kodus. Esu tokia pavargusi, jog net nesigėdiju viešai vilkėti dažais išterliotų parduotuvės uniforminių marškinėlių, man per didelių maždaug dešimčia dydžių.

Kramtydama lūpą, Hana žiūri į šalį. Nesu su ja šnekėjusis nuo pat ano vakarėlio ir beviltiškai ieškau, ką pasakyti nerūpestingo ir normalaus. Staiga negaliu patikėti, kad čia mano geriausia draugė, kad galėdavome kiauras dienas būti kartu ir nepristigti kalbos, kad grįždavau iš jos namų nuo juoko peršinčia gerkle. Dabar mudvi tarsi skiria stiklinė siena, nematoma, bet neįveikiama.

— Jau gavau jaunikių sąrašą, — pagaliau išpyškinu, o ji tuo pačiu laiku paklausia:

— Kodėl man nepaskambinai, nors prašiau?

Abi sutrikusios nutylame, paskui vėl sušnekam abi iš karto.

— Tu skambinai? — klausiu. Hana sako:

— Ar jau pasirinkai?

— Tu kalbėk pirma, — tariu.

Hana tikrai suglumusi. Pasižiūri į dangų, į mažą vaikiuką kitapus gatvės, apvilktą apsmukusiu kombinezonėliu, į du vyriškius, kurie į sunkvežimį krauna kibirus su kažkuo, — tik ne į mane.

— Aš tau palikau tris žinutes.

— Jokių žinučių negavau, — skubiai sakau, o širdis ima daužytis. Kelias savaites pykau, kad Hana po vakarėlio nemėgina su manim susisiekti, pykau ir krimtausi. Bet raminau save, jog taip geriau. Raminau save, jog Hana pasikeitė, galbūt nebeturi man ko pasakyti.

Hana žiūri įtariai, lyg norėdama suprasti, meluoju ar ne.

— Nejaugi Kerolė tau nesakė, kad skambinau?

— Ne, prisiekiu. — Man taip palengvėja, kad imu juoktis. Ir suvokiu, kaip Hanos pasiilgau. Net pykdama ji yra vienintelė, kuri draugauja su manimi savo noru, o ne dėl šeimos įsipareigojimo, pareigos, atsakomybės jausmo ir visų kitų dalykų, kuriuos taip aukština „Ssilvos knyga”. Visi kiti mano gyvenime — Kerolė ir pusseserės, kitos mergaitės Šv. Onos mokykloje, net Reičelė — būna su manimi tik todėl, kad privalo. — Visiškai nežinojau.

Bet Hana nesijuokia. Ji susiraukia.

— Nieko baisaus. Ne tragedija.

— Paklausyk, Hana...

Ji mane pertraukia:

— Jau sakiau, ne tragedija. — Susidėjusi ant krūtinės rankas gūžteli. Nežinau, tiki manimi ar ne, bet aišku, jog vis dėlto kai kas pasikeitė. Susitikimas nebus nuostabus ir džiugus. — Vadinasi, esi suporuota?

Jos balsas mandagus, net oficialokas, aš bandau prie jo prisitaikyti.

— Su Brajanu Šarfu. Aš sutikau. O tu?

Ji linkteli. Lūpų kertelė vos pastebimai virpteli.

— Su Fredžiu Hargrouvu.

— Hargrouvu? Pavardė kaip mero?

— Jo sūnus. — Hana linkteli, vėl nusuka akis.

— Oho, sveikinu.

Neįstengiu paslėpti, jog žinia padarė įspūdį. Hana tikriausiai pritrenkė visus vertintojus. Bet ir nenuostabu.

— O taip, man pasisekė.

Hanos balsas visiškai bespalvis. Nesuprantu, ar ji norėjo tai pasakyti kandžiai. Tačiau jai vis tiek pasisekė, supranta tai ar ne.

Ir štai rezultatas: nors abi stovime tame pačiame saulės kepinamo šaligatvio lopinėlyje, mus skiria tarsi šimtas tūkstančių mylių.

Kokia pradžia, tokia ir pabaiga — šią seną patarlę Kerolė dažnai kartodavo. Iki tol niekada gerai nesupratau jos prasmės.

Tikriausiai todėl Kerolė man ir nesakė, kad Hana skambino. Ne taip lengva pamiršti net tris telefono skambučius, be to, Kerolė labai rūpinasi tokiais dalykais. Galbūt ji stengėsi paskubinti tai, kas neišvengiama, pastūmėti mudvi prie pabaigos, prie to gyvenimo tarpsnio, kuriame su Hana jau nebūsime draugės. Ji žino, kad po procedūros, kai praeitis ir mudviejų bendra istorija jau bus mudvi paleidusi, kai prisiminimų nebejausime taip gyvai, mes jau neturėsime nieko bendro. Kerolė turbūt savaip stengėsi mane apsaugoti.

Beprasmiška ją užsipulti. Ji nebandys paneigti kaltinimo. Tik pasižiūrės savo tuščiu žvilgsniu ir išbers kokią nors patarlę iš „Ssilvos knygos”. Jausmai neamžini. Laikas nė vieno nelaukia, bet pažanga laukia, kol žmogus ja pasinaudos.

— Eini namo?

Hana tebežiūri į mane kaip į svetimą.

— Aha, — atsakau rodydama į marškinėlius. — Pamaniau, reikia lįst į vidų, kol jais ko nors neapakinau.

Hanos veide šmėsteli šypsena.

— Aš tave palydėsiu, — sako ji, nustebindama mane.

Kurį laiką einame tylėdamos. Esame ne taip jau toli nuo mano namų, ir aš išsigąstu, kad visą kelią neištylėtume. Niekada nesu mačiusi Hanos tokios tykios, ir tai mane nervina.

— Iš kur tu eini? — klausiu, kad tik netylėčiau.

Hana šalimais krūpteli lyg pažadinta.

— Iš Ist Endo. Deginuosi griežtai pagal grafiką.

Ji priglaudžia prie mano dilbio savo ranką. Daug tamsesnę už mano odą, kuri tebėra blyški, gal tik truputį mažiau strazdanota negu žiemą.

— Tu, atrodo, mažai deginiesi?

Dabar ji nuoširdžiai nusišypso.

— Mažai. Retai būnu pliaže, — atsakau stengdamasi suvaldyti raudonį.

Laimė, Hana nepastebi, o jei ir pastebi, nieko nesako.

— Žinau. Aš tavęs ieškojau.

— Tikrai? — klausiu šnairuodama į ją.

Ji užverčia akis. Džiaugiuosi, kad pradeda elgtis kaip seniau.

— Na, nepersistengdama. Bet keletą kartų buvau prie jūros. Tavęs nemačiau.

— Turiu daug darbo, — sakau. Nepriduriu: Iš tikrųjų bėgu kuo toliau nuo Ist Endo.

— Dar bėgioji?

— Ne, per karšta.

— Aš irgi ne. Pamaniau, iki rudens pailsėsiu. — Dar paeiname tylėdamos, paskui Hana vogčiomis dirsteli į mane, pakreipia galvą. — O kas dar?

Jos klausimas man netikėtas.

— Ką reiškia „kas dar”?

— Tą ir reiškia — kas dar naujo? Liaukis, Lena. Juk paskutinė vasara, gal pamiršai? Paskutinė vasara be jokių pareigų ir viso kito gero. Taigi ką dar veiki? Kur būni?

— Aš... nieko. Nieko neveikiu. — Tai ir buvo svarbiausia: neprisidaryti bėdos, kuo mažiau veikti, bet nuo mano atsakymo užeina kažkoks liūdnumas. Vasara, atrodo, sparčiai traukiasi, netrukus iš jos liks tik taškelis man taip ir nespėjus ja pasidžiaugti. Jau tuoj rugpjūtis. Dar penkios savaitės tokio oro, tada naktimis ims keltis vėjas, lapų krašteliai nusidažys auksu. — O kaip tau? — klausiu. — Kol kas gera vasara?

— Kaip visada, — gūžteli Hana. — Jau sakiau, dažnai einu į pliažą. Kartais prižiūriu Farelų vaikus.

— Tikrai?

Aš suraukiu nosį. Hana niekada nemėgo vaikų. Visad sako, kad jie pernelyg lipnūs, kaip saldainiai guminukai, užsigulėję kišenėje.

Ji susiraukia.

— Deja, taip. Tėvai sugalvojo, jog turiu „pasimokyti tvarkyt namų ūkį”, ar panašią nesąmonę. Žinai, kad jie rimtai mane verčia sudarinėti biudžetą? Tarsi įsigudrinusi, kaip išsiversti su šešiasdešimt dolerių per savaitę, išmoksiu apmokėti sąskaitas, atsakingumo ar dar kažko.

— Kam? Tarsi tau apskritai reikės biudžeto.

Nenoromis mano žodžiai nuskambėjo piktokai — ką padarysi, ir vėl tarp mūsų įsiterpia būsima atskirtis.

Toliau einame tylėdamos. Hana žiūri į šalį prisimerkusi nuo saulės. Galbūt man tik liūdna, kad taip greitai lekia vasara, bet prisiminimai užgriūva lyg tirštas debesis, galvoje tarsi permaišomos kortos: tą pirmą dieną antroje klasėje Hana atidaro tualeto kabinos duris ir susidėjusi rankas klausia: Ar dėl mamos?; vieną iš kelių kartų, kai mums buvo leista pernakvoti kartu, neiname gulti iki vidurnakčio, kikendamos planuojame, kokius nepaprastus žmones kada nors gausime į porą, tarkim, Jungtinių Valstijų prezidentą ar pamėgtų filmų žvaigždes; bėgame greta, padai kaukši į šaligatvį duetu, tartum plaktų viena širdis; vandenyne šokinėjame per bangas užsimovusios plaukmenis, o grįždamos namo perkame po tris rutuliukus ledų vaflyje, pasiginčijusios, kokie gardesni, vaniliniai ar šokoladiniai.

Geriausios draugės daugiau kaip dešimt metų, bet viskas baigiasi skalpelio ašmenimis, lazerio spinduliu per smegenis ir chirurgo peilio žybtelėjimu. Visa ši istorija ir jos svarba nutols, nuskries lyg nukirptas balionėlis. Po dvejų metų, netgi dviejų mėnesių, gatvėje prasilenksime vos linktelėdamos — svetimi žmonės, svetimi pasauliai, dvi žvaigždės, tyliai besisukančios savo orbitomis, kurias skiria tūkstančiai tamsios erdvės mylių.

Nieko gero iš lyčių atskyrimo. Mes turėtume būti apsaugotos nuo žmonių, kurie galų gale mus paliks, nuo visų žmonių, kurie kažkur išnyks ar mus pamirš.

Gal ir Haną apniko ilgesys, nes staiga ji paklausia:

— Prisimeni visus mūsų planus dėl šios vasaros? Viską, ką nutarėme pagaliau padaryti?

Nė nemirktelėjusi imu vardyti:

— Įsibrauti į Spenserio berniukų mokyklos baseiną...

— ... ir išsimaudyti su apatiniais, — užbaigia Hana.

Aš šypteliu.

— Peršokti „Čerihil Farmz” tvorą...

— ... ir tiesiai iš statinių laižyti klevų sirupą.

— Nuo Kalno nubėgti į senąjį oro uostą.

— Dviračiais nuvažiuoti nuo Savižudžių pakriūtės.

— Pabandyt suieškoti virvinį tiltą virš Priešakinės upės, apie kurį pasakojo Sara Miler.

— Įsmukti be bilietų į kino teatrą ir pažiūrėti keturis filmus nuo pradžios iki galo.

— „Mae” ledainėje suvalgyti po „Hobgoblin” grietininių ledų porciją, — sakau išsišiepusi, Hana irgi šypso. Cituoju reklamą: — „Milžiniška porcija žvėriškam apetitui — trylika kaušelių su plakta grietinėle ir karšta karamele... “

Įsiterpia Hana:

— „Ir visais kitais priedais, kokius tik įveiks jūsų pabaisiukai!”

Abi kvatojamės. Skaitėme tą reklamą gal tūkstantį kartų.

Planavome antrą išpuolį prieš „Hobgoblin” nuo pat ketvirtos klasės, kai šių ledų ragavome pirmą kartą. Hana per savo gimtadienį užsigeidė nueit į ledainę ir pasikvietė mane. Abi iki ryto raičiojomės ant jos tualeto grindų, nors suvalgėme tik septynis iš trylikos kaušelių.

Štai ir mano gatvė. Vidury jos keletas vaikų žaidžia neva futbolą: rėkaudami spardo konservų dėžutę, įrudę kūnai blizga nuo prakaito. Tarp jų pamatau Dženę. Kažkokia mergaitė bando ją nustumti alkūne, Dženė atsisukusi ją pargriauna. Mergytė ima žliumbti. Nė iš vieno namo niekas neišlenda net ir tada, kai mergytė užspiegia kaip sirena. Viename lange sujuda užuolaidėlė ar rankšluostis, o šiaip gatvė tyli, niekur nė krust.

Aš trokštu, kad mane toliau neštų gerų jausmų banga, kad tarp mudviejų su Hana viskas būtų kaip seniau, dar bent vieną mėnesį.

— Paklausyk, Hana... — Atrodo, lyg žodžius spausčiau pro didžiulį gumulą gerklėje, jaudindamasi beveik kaip prieš vertinimą. — Šįvakar parke rodomi du „Nevykėlio seklio” filmai. Už vieno kainą, su Maiklu Vinu. Galime nueiti, jeigu nori.

„Nevykėlis seklys” — kino ciklas, kurį vaikystėje su Hana baisiai mėgome, apie garsų detektyvą, iš tikrųjų visišką neišmanėlį, ir jo padėjėją šunį. Nusikaltimą galų gale visada atskleisdavo šuo. Pagrindinį vaidmenį suvaidino daug aktorių, bet mes labiausiai mėgome Maiklą Viną. Kai buvome mažos, melsdavomės, kad būtume su juo suporuotos.

— Šįvakar?

Hanos šypsena suvirpa, man nueina per širdį. Kvaiša, kvaiša, manau. Na, bet nesvarbu.

— Nieko baisaus, jei negali. Ne bėda. Man tik šovė į galvą, — skubiai sakau nežiūrėdama į ją, kad Hana nepamatytų, kaip nusivyliau.

— Ne, aš noriu, bet... — Hana užsikerta. Negaliu pakęsti, kaip mes viena kitos varžomės. — Matai, bus toks suėjimas... — Ji greit pasitaiso: — Toks vakarėlis, į kurį turiu eiti su Andželika Marston.

Po krūtine atsiveria keista tuštuma. Nuostabu, kiek daug gali žodžiai, — ima ir išplėšia vidurius. Akmenys ir pagaliai laužo kaulus, bet žodžiai neužgauna — gryniausia nesąmonė.

— Nuo kada tu draugauji su Andželika Marston?

Ir vėl stengiuosi nešnekėti piktai, bet suvokiu zyzianti kaip kieno nors amžinai verkšlenanti sesutė, papykusi, kad liko nepriimta į žaidimą. Prikandusi lūpą nusisuku niršdama ant savęs.

— Ne tokia ji bloga, — švelniai taria Hana. Iš balso suprantu: jai manęs gaila. Blogiau ir būti negali. Beveik norėčiau, kad mudvi bartumės kaip tada jos namuose; vis geriau negu šis taktiškas tonas ir tai, kaip mes tausojame viena kitos jausmus. — Iš tikrųjų nėra pasipūtusi. Turbūt tik drovi.

Andželika Marston baigė priešpaskutinę klasę. Hana šaipydavosi iš to, kaip ji dėvi uniformą. Visada tobulai išlyginta ir be menkiausios dėmelės, dailiai užlenkta apykaklaitė, sijonėlis milimetro tikslumu iki kelių. Hana sakydavo: Andželika todėl vaikšto užrietusi galvą, kad jos tėvas — didelis mokslininkas, dirba laboratorijose. Ji tikrai taip vaikščiodavo, nė nekryptelėdama.

— Betgi tu jos nekentei, — išlemenu. Šitie žodžiai išsprūdo, regis, nepasiprašę smegenų leidimo.

— Ne, ne nekenčiau, — sako Hana tokiu tonu, lyg bandytų dvejų metukų kūdikiui aiškinti algebrą. — Aš tik jos nepažinojau. Visada laikiau bjaurybe, aišku? Dėl aprangos ir viso kito. Bet kalti jos tėvai. Nežmoniškai griežti, perdėtai globėjiški ir taip toliau. — Hana papurto galvą. — Ji visai nepanaši į juos. Kitokia.

Akimirką žodis kitokia plevena ore. Taip ir matau, kaip Hana ir Andželika, susikibusios rankomis, stengdamosi nesijuokti, sėlina gatvėmis po komendanto valandos: Andželika bebaimė, graži ir smagi, visai kaip Hana. Išstumiu iš galvos šitą vaizdą. Gatvėje vienas vaikų smarkiai paspiria skardinėlę. Ji nurieda tarp dviejų įlenktų sidabro spalvos šiukšliadėžių, pastatytų per vidurį kaip vartai. Pusė vaikų šokinėja mosuodami kumščiais, kita pusė, tarp jų ir Dženė, grūmoja ir kažką rėkauja apie nuošalę. Pirmą kartą man topteli, kokia turbūt Hanai atgrasi mano gatvė: namai susigrūdę, pusė langų be stiklų, priebučiai įdubę lyg seni, mušti ir permušti čiužiniai. Kaip skiriasi nuo švarių, ramių Vest Endo gatvių, nuo tyliai važinėjančių blizgančių automobilių, vartų ir žalių gyvatvorių.

— Galėtum ateiti, — ramiai sako Hana.

Mane užplūsta neapykanta. Neapykanta gyvenimui, jo ribotumui ir ankštumui; neapykanta Andželikai Marston su jos mįslinga šypsena ir turtingais tėvais; neapykanta Hanai už tai, kad, pirma, tokia kvaila, nerūpestinga ir užsispyrusi, antra, kad mane palieka nespėjusią tam pasirengti; po visais šitais sluoksniais, pačioje gilumoje, liepsnoja dar kas kita, iki baltumo įkaitusi kažkokios gėlos geležtė. Negaliu pasakyti, kas tai, negaliu net aiškiai suvokti, bet vis dėlto suprantu, jog šis kitas dalykas mane labiausiai ir siutina.

— Ačiū už kvietimą, — metu net neslėpdama kandumo. — Atrodo, bus labai linksma. Ar ir berniukų ateis?

Hana arba nepastebi mano tono, nors tai neįmanoma, arba nekreipia dėmesio.

— Tai ir bus visas įdomumas, — ramiai pareiškia ji. — Na, ir muzika.

— Muzika? — klausiu nesutramdžiusi smalsumo. — Kaip aną kartą?

Hana nušvinta.

— Taip. Tai yra ne. Kita grupė. Bet girdėjau, kad šitie vaikinai nepaprasti, net geresni už anuos. — Patylėjusi tyliai pakartoja kvietimą: — Galėtum eiti su mumis.

Nepaisant visko, susimąstau. Po vakaro „Šniokščiančio upelio” sodyboje mane visur persekiojo tos muzikos nuotrupos: ją girdėdavau skriejant su vėju, girdėdavau dainuojant vandenyno ošime ir vaitojant namo sienose. Kartais nubusdavau vidury nakties išpilta prakaito, plakančia širdimi, ausyse skambant jos gaidoms. Tačiau jei tik būdraudama bandydavau prisiminti melodijas, paniūniuoti keletą gaidų ar akordų, nieko neišeidavo.

Hana žvelgia į mane su viltimi, laukia atsakymo. Man tikrai pasidaro jos gaila. Noriu, kad ji apsidžiaugtų. Kaip visada norėdavau, noriu matyti, kaip ji linksmai šūkteli mostelėdama kumščiu ir apakina mane savo garsiąja šypsena. Tačiau tada prisimenu, jog ji dabar turi Andželiką Marston, ir gerklėje kažkas įstringa, o suvokusi, kad atsisakydama ją nuvilsiu, pajuntu niūrų pasitenkinimą.

— Tiek to, apsieisiu, — tariu. — Bet vis tiek ačiū.

Hana gūžteli, matau, kaip stengiasi parodyti, jog tai menkniekis.

— Jeigu apsigalvotum... — Ji bando šyptelėti, bet šypsena iškart ištirpsta. — Brūzgynų skersgatvis. Dieringo aukštuma. Kur mane rasti, žinai.

Dieringo aukštuma. Žinoma. Aukštuma yra apleistas rajonas į šoną nuo pusiasalio. Prieš dešimt metų valdžia išsiaiškino, kad viename didžiųjų to rajono dvarų gyvena prijaučiantieji ir netgi, jei gandai nemelavo, keletas Nelegalų. Kilo baisus triukšmas, įvyko policijos reidas, užbaigęs metus trukusią slaptą sekimo operaciją. Trumpai tariant, rezultatas toks: keturiasdešimt dviem žmonėms buvo įvykdyta mirties bausmė, šimtas įkalinta Kriptose. Nuo tada Dieringo aukštuma yra vaiduoklių miestas: ištuštėjęs, pamirštas, prakeiktas.

— Ką gi, ir tu žinai, kur mane rasti. — Aš vangiai mosteliu savo gatvės pusėn.

— Aha.

Hana mindžikuoja panarinusi galvą. Sakyti nebėra ko, bet man širdis neleidžia pasisukti ir nueiti. Prislegia negeras jausmas, kad Haną matau paskutinį kartą prieš gydymą. Mane suima baimė ir užeina noras atsukti visą mūsų pokalbį, atsiimti visus kandžius ar bjaurius žodžius, kuriuos jai pasakiau, patikinti, kaip jos pasiilgau ir noriu, kad vėl būtume geriausios draugės.

Bet, man taikantis rėžti šitą prakalbą, ji skubriai mosteli ir taria:

— Na, gerai, iki pasimatymo.

Akimirkos iškilmingumas subliūkšta, prabilti nebėra kaip.

— Gerai, iki.

Hana nutolsta gatve. Man knieti pažiūrėti, kaip ji eina. Rūpi įsiminti jos eiseną, — spauste įspausti į smegenis, kaip įsispaudusi ji pati, — bet man bežiūrint, kaip ji zigzagais plasnoja iš atokaitos į šešėlį, jos siluetas mano sąmonėje susilieja su kitu: pavidalu, panyrančiu į tamsą ir vėl išnyrančiu iš jos, žengiančiu prie uolos krašto, ir aš nebesusigaudau, ką regiu. Staiga aplinkinio pasaulio pakraščiai aptemsta, gerklę perveria aštrus skausmas, ir aš apsisukusi nuskubu namo.

— Lena! — pašaukia ji, man dar nepasiekus vartelių.

Širdis šokteli, aš atsigręžiu vildamasi, galgi ji ištars tuos žodžius: Aš tavęs pasiilgau. Grįžkime.

Net iš toli matau Haną dvejojant. Tada ji pamojuoja judindama pirštus ir šūkteli:

— Nesvarbu!

Dabar nusisuka jau tvirtai. Žengia tiesiai ir sparčiai, užeina už kampo, ir nebėr.

Bet ko aš tikėjausi?

Vis dėlto svarbiausia, kad grįžti neįmanoma.

TRYLIKTAS

Kol gydymas nebuvo ištobulintas, jis siūlytas tik bandant, nes kėlė didelį pavojų. Tuo laiku po procedūros vienam iš kelių šimtų žmonių nutrūkdavo smegenų veikla.

Ir vis tiek žmonės būriais plūdo į ligonines reikalaudami, kad juos pagydytų; dienų dienas pralaukdavo prie laboratorijų vildamiesi procedūros pjūvio.

Tie metai dar žinomi kaip Stebuklingieji, nes buvo išgydyta daugybė žmonių, iš ligos išvaduota daugybė sielų.

Ir jei kam pasitaikydavo mirti ant operacinio stalo, žmonės mirė dėl kilnaus reikalo, neverta jų apraudoti...

„Stebuklingieji metai. Gydomojo mokslo pradžia” — E. D. Tompson. “Trumpa Jungtinių Valstijų istorija”, p. 87

Namie dar karščiau negu visada: drėgna, troški karščio siena. Tikriausiai Kerolė gamina valgį. Namai pakvipę kepama mėsa ir prieskoniais — šių aromatų mišinys su vasarą įprastais prakaito ir pelėsių kvapais gan šleikštus. Kelias pastarąsias savaites vakarieniaujame verandoje: praskydusiomis makaronų salotomis, šalta mėsa ir sumuštiniais iš dėdės kulinarijos skyriaus.

Kerolė iškiša iš virtuvės galvą. Veidas raudonas, suprakaitavusi. Melsvos palaidinukės pažastyse tamsuoja prakaito dėmių pusmėnuliai.

— Verčiau persirenk, — sako ji. — Tuoj ateis Reičelė su Deividu.

Visai pamiršau, kad per vakarienę bus sesuo su vyru. Šiaip Reičelę matau keturis penkis kartus per metus, daugiausia. Kai buvau jaunesnė, ypač Reičelei išsikėlus iš Kerolės namų, skaičiuodavau dienas iki jos apsilankymo. Nemanau, jog tada gerai supratau apie procedūrą ir ką ji reiškė seseriai — ir man, mums. Žinojau, jog ji buvo išgelbėta nuo Tomo ir nuo ligos, tik tiek. Man atrodo, maniau, jog šiaip viskas liks po senovei. Maniau, jai atėjus grįš seni laikai, vėl šoksime apsimovusios vilnones puskojines arba ji pasisodins mane ant kelių ir ims pinti kasas sekdama kokią pasaką apie tolimus kraštus ir raganas, mokančias pasiversti gyvūnais.

Bet atėjusi ji tik brūkštelėdavo man per plaukus ir mandagiai paplodavo, kai Kerolės liepta padeklamuodavau daugybos ir dalybos lenteles.

— Ji jau suaugusi, — paaiškino Kerolė, kai paklausiau, kodėl Reičelė nenori žaisti. — Kada nors suprasi.

Nuo tada nebekreipiau dėmesio į užrašą, kas kelis mėnesius pasirodantį sieninio kalendoriaus lapelyje: Svečiuosis R.

Vakarieniaujant didžiosios temos dvi: Brajanas Šarfas (Reičelės vyras Deividas dirba su Brajano pusbrolio draugu, taigi jaučiasi esąs šios šeimos žinovas) ir Portlando koledžas, kuriame nuo rudens pradėsiu studijuoti. Pirmą kartą gyvenime mokysiuos kartu su priešingos lyties asmenimis, bet Reičelė liepia nesijaudinti.

— Tu jų net nepastebėsi. Būsi užsiėmusi darbu ir studijomis.

— Viskas saugu, — įsiterpia Kerolė. — Visi studentai išgydyti.

Prisiminusi Aleksą vos nelepteliu: Ne visi.

Vakarienė užsitęsia gerokai po komendanto valandos. Kol tetos padedama nukraustau stalą, pasidaro beveik vienuolika, bet Reičelė su vyru nė neketina eiti. Tai dar vienas dalykas, kurio labai laukiu: po trisdešimt šešių dienų nebereikės rūpintis dėl komendanto valandos.

Po vakarienės dėdė su Deividu išeina į verandą. Deividas atsinešė du cigarus, pigius, bet vis tiek, ir dūmų kvapas, saldus, aromatingas, net šleikštokas, plaukia pro langus sumišęs su vyriškais balsais, užlieja vidų melsva migla. Reičelė su teta Kerole sėdi valgomajame, geria vandeningą virtą kavą, šviesiai purvinos paplavų spalvos. Viršuje girdžiu trepsėjimą. Dženė erzina Greisę, kol ji pagaliau atsigula paniurusi, pikta ir pamažu užmiega įveikta dar vienos dienos nuobodulio ir vienodumo.

Aš suplaunu indus, jų daug daugiau negu kasdien, nes Kerolė užsigeidė išvirti sriubos (aštrios morkienės, kurią visi srėbėme net suprakaitavę) ir pataisyti troškinį su česnakais ir suvytusiais šparagais, tikriausiai išgriebtais iš paties daržovių konteinerio dugno, taip pat padėjo senų sausainių. Jaučiuosi apsunkusi, o šiltas vanduo, kuriame mirksta rankos, taip pat įprastas pašnekesio ritmas, kojų tapsėjimas antrame aukšte ir dar sunkus melsvas dūmas baisiausiai migdo. Kerolė pagaliau prisiminė paklausti Reičelę apie vaikus. Reičelė ima vardyti jų laimėjimus taip, lyg būtų ką tik ir nelengvai išmokusi jų sąrašą: Sara jau skaitanti, Endrius vos trylikos mėnesių jau ištaręs pirmą žodį.

Reidas, reidas! Vyksta reidas. Prašom vykdyti nurodymus ir nebandyti priešintis...

Nuo šito balso lauke net pašoku. Reičelė su Kerole staiga nutyla, klausosi sambrūzdžio gatvėje. Negirdžiu ir Deivido su dėde Viljamu. Net ir Dženė su Greise liovėsi kvailioti.

Iš gatvės sklinda garsų šuorai: ritmingas šimtų batų kaukšėjimas ir tas kraupus balsas, sustiprintas garsintuvo: Vyksta reidas. Dėmesio, reidas! Prašom paruošti asmens dokumentus...

Reido naktis. Staiga prisimenu Haną ir jos vakarėlį. Kambarys ima suktis ratu. Aš įsitveriu stalo.

— Lyg ir ankstoka reidui, — valgomajame romiai taria Kerolė. — Atrodo, buvo prieš kelis mėnesius.

— Vasario aštuonioliktą, — sako Reičelė. — Mudu su Deividu turėjome kažkur vestis vaikus. Tą vakarą sutriko SLS. Pusę valandos išstovėjom sniege, kol sistema patikrino dokumentus. Endrius dvi savaites sirgo plaučių uždegimu.

Ji pasakoja šitą įvykį taip, lyg kalbėtų apie kokį menkutį nesklandumą savitarnos skalbykloje ar prašapusią puskojinę.

— Jau taip seniai? — Kerolė gūžteli, siurbteli kavos.

Balsai, žingsniai, radijo ryšio traškesys — viskas artėja. Reido būriai eina nuo namo prie namo, kartais gatvėje nepraleisdami nė vieno, kartais netikrindami ištisų kvartalų, kartais užgriebdami kas antrą. Pasirenkama aklai. Ar bent taip žmonės mano. Kai kurie namai pakliūva dažniau už kitus.

Tačiau net jei nesi įtrauktas į sekamųjų sąrašą, gali tekti stovėti pusnyje kaip Reičelei su vyru, kol reguliuotojai ir policija tikrins tavo legalumą. Arba — netgi blogiau — kol tikrintojai viduje darys kratą ieškodami įtartinos veiklos pėdsakų. Nakties reidams negalioja privačios nuosavybės neliečiamumo įstatymai. Tiesą sakant, reido naktimis beveik jokie įstatymai negalioja.

Visi esame girdėję šiurpių istorijų: nėščios moterys išrengiamos ir visų akivaizdoje tikrinamos ginekologiškai, žmonės įmetami į kalėjimą dvejiems ar trejiems metams vien už tai, kad ne taip pasižiūrėjo į policininką ar bandė į kokį kambarį neleisti reguliuotojo.

Vyksta reidas. Jeigu būsite paprašyti išeiti iš namo, prašom nepamiršti visos šeimos asmens dokumentų, įskaitant kūdikių, vyresnių negu šeši mėnesiai.... Kiekvienas prieštaraujantysis bus sulaikytas ir kvočiamas.... Kas gaiš, bus apkaltintas tyčiniu trukdymu....

Gatvės gale. Už kelių namų... Jau už dviejų namų... Ne, prie gretimo namo. Girdžiu, kaip pasiunta skalyti Ričardsonų šuo. Kaip ponia Ričardson atsiprašinėja. Vėl lojimas, tada kažkas (reguliuotojas) kažką subamba, išgirstu sunkius smūgius, inkštimą, kažkas sako:

— Nėra reikalo galabyt šito padaro.

Kažkas kitas atšauna:

— Kodėl ne? Vis tiek turbūt blusų apniktas.

Valandėlę tylu, vien tik retai karksi radijo stotelės, kažkas diktuoja asmens kodus, čežina popierius.

— Viskas tvarkinga, galite būti laisvi, — pagaliau nuskamba balsas.

Ir vėl kaukši žingsniai.

Nors apsimeta, kad joms nė motais, Reičelė su Kerole įsitempia, kai batai sutrepsi šalia mūsų namo. Matau, kaip Kerolė suspaudžia puodelį, net krumpliai pabąla. Mano širdis šokinėja krūtinėje lyg žiogas.

Tačiau batų trinksėjimas nutolsta. Reičelė garsiai atsidūsta iš palengvėjimo, kai reguliuotojai ima belsti į kaimynų duris.

— Atidarykite, reidas!

Kerolės puodelis barkšteli į lėkštelę, aš pašoku.

— Kvaila, ar ne? — taria ji ir dirbtinai nusijuokia. — Net jei nesi niekuo nusikaltęs, nerviniesi.

Tik pajutusi skaudant ranką suvokiu, jog tebespaudžiu stalo kraštą — taip, lyg nuo to priklausytų gyvybė. Negaliu atsipalaiduoti, negaliu nusiraminti net žingsniams tolstant, garsintuvui vis labiau iškraipant balsą, kol žodžiai pasidaro išvis nesuprantami. Mintyse regiu tik reido būrius, kartais net iki penkiasdešimties, sukančius ratus po Portlandą, plūstančius gatvėmis, sūkuriuojančius ratu lyg verpetas, įtraukiantis bet ką, kiekvieną, kurį tik galima apkaltinti nederamu elgesiu ar neklusnumu, ir netgi žmones, kurių nėra kuo apkaltinti.

Kažkur mieste Hana šoka, sukasi plaikstydama šviesius plaukus, šypsodama, berniukai braunasi artyn prie jos, iš garsiakalbių liejasi draudžiama muzika. Man užeina nežmoniškas blogumas. Nenoriu net galvoti, kas bus jai, jiems visiems, jeigu įklius.

Telieka tikėtis, jog ji dar nepasiekė sutartos vietos. Galbūt užgaišo ruošdamasi — galimas daiktas, nes Hana visada vėluoja, — ir reidui prasidėjus tebebuvo namie. Per reidą net Hana nedrįs kišti nosies iš namų. Būtų savižudybė.

Bet Andželika Marston ir visi kiti... Visi, kurie norėjo tik pasiklausyti muzikos...

Prisimenu, kaip Aleksas tą vakarą, kai su juo susidūriau „Šniokščiančio upelio” sodyboje, sakė: Aš ateinu pasiklausyti muzikos, kaip ir visi kiti.

Nuvijusi šį vaizdą subaru save, jog ne mano reikalas. Turėčiau džiaugtis, jeigu vakarėlis bus užpultas ir visi susemti. Tai, ką jie daro, pavojinga ne tik jiems patiems, bet mums visiems: šitaip plinta liga.

Tačiau giliausioji mano dalis, atkaklioji dalis, kuri per pirmąjį vertinimą ištarė pilka, niekaip neduoda ramybės. Na ir kas? — sako ji. Gerai, jie norėjo pasiklausyti muzikos. Tikros muzikos, ne saldžių dainelių, kurios skamba per „Portlando koncertų ciklą”, visos nuobodaus ritmo, žvalios ir linksmos. Argi jau toks baisus nusikaltimas klausytis ko kito?

Prisimenu, Aleksas dar kai ką sakė: Niekas niekam nedaro nieko blogo.

Be to, visada yra galimybė, kad šįvakar Hana ten su kitais, nieko neįtaria, o reido būriai suka vis mažesnius ratus, vis artėja. Nuo tos minties, nuo minties, kaip virš jos pakyla spindintys ašmenys, net užsimerkiu. Mat jeigu reguliuotojai jos neįmes į kalėjimą, nuveš tiesiai į laboratorijas — ir jai bus atlikta procedūra dar rytui neišaušus, nepaisant pavojų ar rizikos.

Vis dėlto, nors mintys lėkė kaip patrakusios, o kambarys nesiliovė sukęsis ratu, įstengiau suplauti ir sušluostyti visus indus. Ir apsispręsti.

Turiu eiti. Turiu ją įspėti.

Turiu įspėti juos visus.

Kol Reičelė su Deividu išeina ir visi sugula, pasidaro vidurnaktis. Kiekviena sekundė — tikra kančia. Vienintelė viltis, kad apeiti pusiasalį nuo durų iki durų užtruks ilgiau negu visada ir Dieringo aukštumą reido būriai pasieks negreitai. O gal jie nutarė praleisti šį rajoną. Negalima išbraukti tokios galimybės, nes ten dauguma namų stovi tušti. Ir vis dėlto, kai prisimeni, kad Dieringo aukštuma buvo Portlando pasipriešinimo židinys, tuo sunku patikėti.

Neriu iš lovos ir negaištu persivilkdama pižamą, beje, juodos spalvos. Apsiaunu juodus batelius be pakulnių ir, nors baisiausiai karšta, iš spintos išsitraukiu juodą slidinėjimo kepurę. Šiąnakt atsargumas pravers.

Jau tiesiu ranką atidaryti miegamojo durų, kai už nugaros išgirstu tarsi kniauktelėjimą. Staigiai atsisuku. Lovoje sėdi Greisė, žiūri į mane.

Valandėlę abi spoksome. Jei Greisė išsižios ar atsikels, ar dar ką padarys, pažadins Dženę, o tada man galas, baigta, kaput. Bandau galvoti, kaip ją nuraminti, bandau sukurpti kokį melą, bet, o stebukle, ji atsigula aukštielninka ir užsimerkia. Net ir tokioje tamsoje galiu prisiekti, jog šypsosi.

Mane užplūsta palengvėjimas. Koks vienintelis geras dalykas, kad Greisė nekalba? Žinau, jog ji manęs nepaskųs.

Išsmunku į gatvę be jokių kliūčių, net prisiminusi praleisti trečią nuo apačios pakopą, kuri aną kartą taip klaikiai girgžtelėjo, jog neabejojau Kerolę pabusiant.

Po reido triukšmo gatvė nejaukiai tyli, rami. Visi langai tamsūs, visos užuolaidos užtrauktos, sakytum namai stengiasi nusisukti nuo gatvės ar, suglaudę pečius, ginasi nuo smalsių žvilgsnių. Pro mane pralekia raudonas popiergalis, vartydamasis vėjuje tarsi gubojos kuokštas kokiame nors sename vesterne. Matau, jog tai reido skelbimas, atsišaukimas, neįmanomais ištarti žodžiais aiškinantis, kodėl šį vakarą teisėta atšaukti visų teises. O šiaip būtų naktis kaip naktis — tyli, gūdi, įprasta.

Tačiau vėjas atneša vos girdimą žingsnių čiužėjimą tolumoje ir ploną aimaną, tarsi kas verktų. Tie garsai tokie tylūs, beveik atrodo, jog ošia vandenynas arba vėjas.

Reidas juda tolyn.

Aš skubiai pasuku Dieringo aukštumos link. Važiuoti dviračiu per daug bijau. Neramu, kad nepatrauktų dėmesio mažyčiai atšvaitai ant ratlankių. Nepajėgiu galvoti apie tai, ką darau, apie pasekmes, jeigu įkliūčiau. Net nesuprantu, iš kur ėmėsi toks mano ryžtas. Niekada, nė per milijoną metų, nebūčiau pamaniusi, jog reido naktį drįsiu išeiti iš namų.

Turbūt Hana klydo dėl manęs. Turbūt aš ne visą laiką bijau.

Einu pro juodą šiukšlių maišą, nuvirtusį ant šaligatvio, bet stabteliu išgirdusi inkštimą. Akimirksniu visas kūnas įsitempia. Atsisuku. Nieko. Ir vėl garsas pasikartoja: baisus, gailus inkštimas, nuo kurio pašiurpsta rankų oda. Tada šiukšlių maišas sukruta.

Ne, ne šiukšlių maišas, o Railis, juodas Ričardsonų sargis.

Drebančiomis kojomis žengiu kelis žingsnius artyn. Iškart suprantu, jog jis dvesia. Visas aplipęs kažkuo juodu ir lipniu — krauju, suvokiu prisiartinusi. Štai kodėl tamsoje jo kailį palaikiau slidžiu juodu šiukšlių maišo paviršiumi. Viena akis prilipusi prie šaligatvio, kita atmerkta. Jis uždaužytas. Iš nosies kliokia tirštas kraujas.

Prisimenu girdėtą balsą — vis tiek turbūt blusų apniktas — ir tankų bumbsėjimą.

Railis žiūri į mane taip graudžiai ir priekaištingai, dievaži, beveik kaip žmogus, norintis man kažką pasakyti — norintis pasakyti: Tu man šitaip padarei. Mane užplūsta šleikštulys, rūpi atsiklaupti ir paimti jį ant rankų arba nusirengus drabužiais šluostyti kraują. Tačiau pasijuntu lyg paralyžiuota. Negaliu nė pajudėti.

Kol stoviu it stabo ištikta, jis lėtai sudreba, trūkteli nuo nosies iki uodegos galiuko. Ir nebejuda.

Išsyk atgaunu rankas ir kojas. Svirduliuoju atatupsta, burna pilna tulžies. Šlitiniuodama apsuku ratą kaip tą dieną, kai su Hana pasigėrėme ir aš visiškai nevaldžiau savo kūno. Mane drasko pyktis ir pasišlykštėjimas, taip ir norisi klykti.

Už šiukšlių konteinerio pamatau suplotą kartoninę dėžę, atvelku prie Railio ir jį uždengiu, kad nė kiek nesimatytų. Stengiuosi negalvot apie vabzdžius, kurie užpuls jį rytą. Stebiuosi, jog akis ima graužti ašaros. Nubraukiu jas atbula ranka. Tačiau skubant Dieringo kryptimi galvoje sukasi vienintelis žodis, jį kartoju kaip mantrą, kaip maldą: Atleisk, atleisk atleisk.

Reidai geri tuo, kad triukšmingi. Užtenka stabtelėti šešėlyje, įsiklausyti į žingsnius, radijo stotelių traškesį, balsus pro garsintuvą. Tada suku kitur, į jau tikrintas ar praleistas gatves. Visur reido pėdsakai: išvartytos šiukšlių dėžės, apversti konteineriai, šiukšlės perrinktos ir išmėtytos po gatvę: senų receptų pluoštai, suplėšyti laiškai, pūvančios daržovės ir kažkoks kokčiai dvokiantis tepalas, net nenoriu žinoti koks, ir viską kloja raudoni atsišaukimai. Brendant per šitą šlamštą batelių padai pasidaro slidūs, blogiausiose vietose turiu išskėsti rankas it lyno akrobatė, kad išsilaikyčiau. Keli namai pažymėti didele X raide, juodi dažai kerta sienas ir langus kaip žaizda, ir man krūpteli širdis. Šiuose namuose gyvenantys žmonės paženklinti kaip tvarkos drumstėjai arba maištininkai. Gatvėmis švilpiantis karštas vėjas neša verksmą ir riksmus, šunų lojimą. Veju šalin mintis apie Railį.

Stengiuosi laikytis šešėliuose, nardau iš skersgatvio į skersgatvį ir nuo vieno šiukšlių konteinerio prie kito. Per sprandą ir pažastis žliaugia prakaitas, ir ne tik nuo karščio. Viskas atrodo keista, absurdiška ir iškreipta, kai kur šaligatviai blizga nuo išdaužytų langų stiklų, atsiduoda degėsiais.

Taip atsitiko, kad išlendu į Miško prospektą kaip tik tą akimirką, kai reguliuotojų grupė įsuka į jį iš kito galo. Sprunku atgal, prisispaudžiu prie ūkinių prekių parduotuvės ir pamažėle traukiuosi iš kur atėjusi. Vargu ar reguliuotojai mane pastebėjo, juk mus skyrė kvartalas, be to, aklina tamsa, bet vis tiek širdis daužosi. Jaučiuosi lyg žaisdama įtemptą kompiuterinį žaidimą ar spręsdama sudėtingą matematikos uždavinį. Viena mergaitė stengiasi išsisukti nuo keturiasdešimties būrių, kurių kiekviename 15-20 žmonių, o būriai pasklidę septynių mylių spinduliu. Jeigu jai reikia per centrą nueiti 2, 7 mylios, kokia tikimybė, jog rytą ji atsibus kalėjimo kameroje? Skaičių pi galite suapvalinti iki 3, 14.

Prieš valymą Dieringo aukštuma buvo vienas gražesniųjų Portlando rajonų. Namai dideli ir nauji, — bent pagal Meino valstiją, vadinasi, statyti pastarąjį šimtmetį, — pasislėpę už vartų ir gyvatvorių gatvėse tokiais pavadinimais kaip Alyvų kelias ar Medinukų skersgatvis. Viename kitame name užsilikę šeimų, visiškų vargšų, kurie neturi lėšų išsikelti arba negauna leidimo apsigyventi kitur, bet šiaip rajonas tuščias. Niekas nenorėjo čia likti, niekas nenorėjo būti siejamas su pasipriešinimu.

Įdomiausia, kaip greitai Dieringo aukštuma ištuštėjo. Žolėje teberūdija žaislai, kai kuriuose kiemuose tebėra automobiliai, nors dauguma jau išardyti, be metalinių ir plastikinių dalių, guli lyg didžiulių grifų išdoroti lavonai. Visa apylinkė apleista, namai pamažu smenga į vis labiau užželiančias vejas.

Šiaip aš bijau net prisiartinti prie Aukštumos. Žmonės sako, blogas ženklas, kaip ir eiti per kapines nesulaikius kvapo. Tačiau šiąnakt, kai pagaliau atsiduriu ten, norisi šokti džigą ant šaligatvio. Visur tamsu ir tylu, niekas nedrumsčia ramybės, niekur nematyti nė vieno reido atsišaukimo, negirdėti jokių balsų ar užkulnių kaukšėjimo. Reidas dar toli. Galbūt išvis čia neužeis.

Dabar, kai jau nereikia taip glaustytis šešėliuose ir stengtis žengti be garso, aš paspartinu žingsnį. Dieringo aukštuma — nemažas rajonas, vingiuotų gatvių, kurios visos keistai panašios, labirintas, namai jame išnyra iš tamsos tarsi ant seklumos užplaukę laivai. Per visus tuos metus vejos virto šabakštynais, į dangų tiesiasi gumbuotos medžių šakos, mesdamos ant šaligatvių fantastiškus vingrius šešėlius. Alyvų kelyje aš pasiklystu, — kažkaip įsigudrinu apsukti ratą ir antrą kartą atsidurti toje pačioje sankryžoje, — bet įsukusi į Brūzgynų skersgatvį tolumoje už susipynusių medžių guoto išvystu blausų žiburį ir suprantu, jog radau tą vietą.

Prie keliuko į kiemą kreivai stypso pašto dėžutė. Ant vieno šono tebežymi juodas X ženklas. Brūzgynų skersgatvio keturiasdešimt du.

Man aišku, kodėl jie vakarėliui pasirinko šitą namą. Jis stovi tolokai nuo gatvės, iš visų šonų taip apsuptas medžių, jog nenoromis prisimenu tamsius šnarančius miškus anapus sienos. Eiti keliu šiurpoka. Žengiu nenuleisdama akių nuo neryškios šviesos name, bet man artinantis ji pamažu plečiasi, ryškėja ir pagaliau virsta dviem šviečiančiais langais. Jie uždengti kažkokiu audeklu, gal tam, kad nebūtų matyti žmonių viduje. Jokios naudos. Matau, kaip už langų juda žmonių šešėliai. Muzika labai tyli. Ją išgirstu tik užlipusi į verandą — duslią, slopią melodiją, tarsi kylančią iš po grindų. Matyt, name yra pusrūsis.

Taip skubinausi ateiti, tačiau dabar neryžtingai laikau durų rankeną slidžiu nuo prakaito delnu. Iki tol beveik negalvojau, kaip juos visus išviliosiu laukan. Jeigu tiesiog imsiu šaukti apie reidą, kils panika. Visi puls į gatvę tuo pačiu metu, ir galimybė nepastebimai parsigauti namo bus lygi nuliui. Kas nors vis tiek ką nors išgirs, reido būriai pasivys ir visiems bus riesta.

Mintyse pasitaisau — jiems bus riesta. Aš nesu viena tų žmonių anapus durų. Aš ne tokia kaip jie.

Staiga prisimenu drebantį Railį, kaip jis suglemba. Aš nesu ir tokia kaip tie žmonės, kurie tai padarė, kurie žiūrėjo. Net Ričardsonai nemėgino gelbėti savo šuns. Net neužklojo stimpančio.

Niekada taip nepasielgčiau. Niekad o niekad. Net jei man būtų padaryta milijonas procedūrų. jis buvo gyvas. jam plakė širdis, vaikščiojo kraujas, jis kvėpavo, o jie jį paliko kaip šiukšlę.

Galvoje šokinėja žodžiai — jie, aš, mes, jie. Nusišluostau delnus į kelnių užpakalį ir atidarau duris.

Hana sakė, šis vakarėlis bus mažesnis, bet man atrodo dar didesnis negu anas, gal kad kambariai maži ir prisikimšę jaunimo. Kabo gerklę smaugiantis dūmų debesis, jo kamuoliuose visi atrodo lyg plaukiojantys po vandeniu. Viduje nežmoniškai karšta, mažiausiai dešimčia laipsnių karščiau, negu buvo lauke, todėl žmonės juda lėčiau, atsismaukę aukštyn net ir trumpas rankoves, džinsus pasiraitę iki kelių, o nuogos odos lopiniai visur blizga nuo prakaito. Akimirką įstengiu tik stovėti ir žiūrėti. Pamanau: Kad taip turėčiau fotoaparatą. Jei nekreiptume dėmesio į tai, kad daugelio rankos liečiasi, kūnai susiduria, vyksta daugybė kitokių baisių ir negerų dalykų, vaizdas būtų netgi gražus.

Tada susigriebiu gaištanti laiką.

Tiesiai priešais mane nusisukusi stovi mergaitė. Aš paliečiu jos ranką. Oda karšta, tiesiog degina. Ji atsigręžia, veidas raudonas. Pakreipia galvą, kad geriau girdėtų.

— Šiąnakt reidas, — sakau jai stebėdamasi, koks tvirtas mano balsas.

Muzika tyli, bet nenutylanti, — tikrai sklindanti iš kažkokio pusrūsio, — ne tokia beprotiška kaip aną kartą, tačiau tokia pat keista ir nuostabi. Ji man primena šiltus krintančius, tekančius daiktus: medų, saulės šviesą ir raudonus lapus, kai sklendžia pavėjui. Bet ją girdėti sunku, trukdo daugiasluoksnis pokalbių fonas, grindų girgždėjimas po nenustygstančiomis kojomis.

— Ką?

Ji nubraukia nuo ausies plaukus.

Išsižioju pakartoti žodžio reidas, bet ji išgirsta ne mane, o kažką kitą: galingą mechaninį balsą lauke, regis, drebinantį langus iš visų pusių, balsą, kuris perrėžia karštį ir muziką, kaip šaltas skustuvas perskrodžia odą. Kambarys ima suktis ratu, ant persigandusių, nustėrusių veidų švysčioja raudonos ir baltos prožektorių šviesos.

Dėmesio, reidas! Nebandykite bėgti. Nebandykite priešintis. Vyksta reidas.

Po kelių akimirkų durys išvirsta, akinantis it saulė prožektorius viską nubaltina ir sustingdo, paverčia dulkėmis ir statulomis.

Tada jie paleidžia šunis.

KETURIOLIKTAS

Prigimtinės būsenos žmonės nenuspėjami, nepastovūs ir nelaimingi. Tik sutramdžius jų gyvuliškus instinktus, jie tampa pareigingi, patikimi ir laimingi.

„Ssilvos knyga”, p. 31

Kadaise mačiau žinių reportažą apie rudąjį lokį, kurį Portlando cirke per paprastą treniruotę dresuotojas netyčia perdūrė. Buvau dar visai maža, bet niekada nepamiršiu, kaip lokys atrodė: didžiulis tamsus kamuolys, lekiantis aplink areną su juokinga raudona kepurėle, kreivai tebekėpsančia ant galvos, draskantis viską, ką tik pasiekė jo nasrai — popierinius kaspinus, sulankstomąsias kėdes, balionėlius. Ir savo tramdytoją. Lokys jį žiauriai sumaitojo, iš veido liko faršas.

Baisiausia, ko niekada nepamiršau, buvo paklaikęs žvėries riaumojimas: siaubingas, nepaliaujamas, įnirtingas, kažkuo panašus į žmogaus.

Tą ir prisimenu reido dalyviams pradėjus veržtis į namą pro išverstas duris, daužyti langus. Apie tai ir galvoju, kai staiga nutyla muzika, jos vietoj girdžiu riksmus, spiegimą, dūžtant stiklus, o karštos rankos mane stumia tolyn, aš gaunu alkūne pasmakrėn, paskui į šoną. Prisimenu tą lokį.

Mane nunešė panikos apimta minia, plaukianti į užpakalinę pastato dalį. Už nugaros girdžiu, kaip šunys kaukši dantimis ir reguliuotojai mosuoja sunkiomis lazdomis. Žmonės klykia — tiek daug balsų, jog atrodo kaip vienas. Užpakaly parkrinta mergaitė: klupdama siekia manęs, tačiau reguliuotojo lazda trenkia jai per pakaušį, galva kokčiai trakšteli. Jos pirštai sugniaužia mano marškinėlių apačią, bet aš ištrūkstu ir bėgu toliau stumdydamasi, grūsdamasi. Nėra kada gailėtis ir nėra kada bijoti. Aš tik lekiu, spraudžiuosi pirmyn, galvoje vienintelė mintis — pabėgti, pabėgti.

Keisčiausia, jog per visą tą triukšmą ir suirutę valandėlę viską regiu nepaprastai aiškiai ir lėtai, lyg iš tolo žiūrėčiau filmą: matau vilkšunį liuoktelint ant vaikinuko į kairę nuo manęs; matau, kaip sulinksta jo keliai ir jis griūva kniūbsčias bemaž be garso, tik tarsi atodūsis dvelkteli, kaip iš perkąsto kaklo jam pliūpteli kraujas. Nuo reguliuotojų smūgių sukniumba mergaitė palaidais šviesiais plaukais; kai išvystu švystelint jos plaukų vėduoklę, širdis nustoja plakti, pamanau, jog jau numiriau, viskas baigta. Tada ji pasuka galvą mano pusėn kažką šaukdama, reguliuotojai papurškia jai į veidą pipirinio purškalo, pamatau, jog ne Hana, ir mane užplūsta palengvėjimo banga.

Daugiau kadrų. Filmas, tai tik filmas. To negali būti, niekad negalėtų būti. Berniukas ir mergaitė stumdydamiesi puola prie durų į vieną šoninių kambarių, gal pamanę, kad iš ten bus išėjimas į lauką. Durys per siauros, kad abu įbėgtų kartu. Jis mėlynais marškinėliais su užrašu PORTLANDO KARINĖ JURŲ OBSERVATORIJA, ji ilgais ugniniais plaukais. Vos prieš porą minučių juodu šnekėjosi ir juokėsi stovėdami taip arti, jog jei katras netyčia būtų svirtelėjęs į priekį, jie būtų galėję pasibučiuoti. Dabar jie pešasi, bet ji mažesnė. Mergaitė lyg šuo, lyg laukinis žvėris suleidžia jam į ranką dantis; jis kriokdamas griebia jai už pečių ir bloškia į sieną, kad nekliudytų. Ji nugriūva, susmunka, mėgina stotis; vienas reguliuotojų, milžinas neregėtai raudonu veidu, pasilenkęs suima jos plaukų uodegą ir ją pastato. Karinei jūrų observatorijai irgi nepavyksta pasprukti. Du reido dalyviai jį pasiveja, ir aš nubėgdama girdžiu smūgius ir slopų riksmą.

Žvėrys, pamanau. Mes žvėrys.

Žmonės stumia vieni kitus, tempia, prisidengia kitais kaip skydais, o reido vyrai, mojuodami vėzdais, varo mus, šunys graibsto už kulnų, lazdos švilpia man pro pat galvą, sprandu jaučiu šaltas oro bangas. Galvoju apie baisų skausmą, galvoju apie raudoną kraują. Reguliuotojams puolant, minia retėja. Šalimais žmonės šaukdami vienas paskui kitą griūva parversti šunų rujos. Ir klyksmas, klyksmas. Klykia visi.

Kažkokiu būdu man pavyko likti nesugautai, ir aš tebelekiu siaurais girgždančiais koridoriais, pro šalį susiliedami švysčioja kambariai, jaunimas ir reido vyrai, kažkokios šviesos, išdaužyti langai, variklių burzgimas. Pastatas apsuptas. Priešais išnyra užpakalinės durys, už jų — tamsūs medžiai, vėsus ir šnarantis miškas. Jeigu tik pasiseks ištrūkti... jeigu tik pasiseks pasislėpti nuo prožektorių...

Už nugaros girdžiu lojant šunį ir reguliuotojo trepsėjimą, vis artyn, artyn, piktas balsas rikteli: „Stok!” Ūmiai pasijuntu koridoriuje likusi viena. Dar keliolika žingsnių... dar dešimt. Kad tik pabėgčiau į tamsą...

Iki durų keli žingsniai, bet baisus skausmas perveria koją. Šuo sukando blauzdą. Atsisukusi pamatau jį, tą raudonsnukį reguliuotoją, jo akys blizga, jis šypsosi... O Dieve, jis šypsosi, jam tikrai smagu... Užsimoja lazda. Užsimerkiu laukdama skausmo, užliesiančio kaip vandenynas, galvodama apie kraujo jūrą. Galvodama apie mamą.

Staiga kažkas mane patraukia į šalį, girdžiu dunkstelėjimą ir viauktelint šunį, reguliuotojas nusikeikia. Koja nebedega ugnyje, šuns svoris nukrenta, per liemenį mane apglėbia ranka ir balsas šnipšteli į ausį: „Čia.” Balsas toks pažįstamas, sakytum visą laiką būčiau jo laukusi, kasdien būčiau jį sapnavusi.

Apglėbęs per pusiaują, Aleksas mane beveik neša. Mes jau kitame koridoriuje, šis siauresnis ir visiškai tuščias. Vos tik priminu dešinę koją, skausmas vėl plyksteli, perveria iki smegenų. Reguliuotojas tebesiveja, aiškiai įsiutęs, — Aleksas mane trūktelėjo paskutinę akimirką, taigi vyras, užuot rėžęs man per makaulę, priplojo savo šunį; suprantu, kad aš Aleksą gaišinu, bet jis manęs nepaleidžia.

— Čia, — tarsteli, ir mes smunkame į kažkokį kambarį. Esame pastato dalyje, kur vakarotojų nebuvo. Juoda tamsa, bet Aleksas nelėtina žingsnio, užtikrintai drožia tolyn. Jo pirštai mane veda: kairėn, dešinėn, kairėn, dešinėn. Atsiduoda pelėsiais ir dar kažkuo, gal šviežiais dažais, gal dūmais, lyg kas nors būtų buvę kepta. Bet juk neįmanoma. Šie namai tušti jau ne vienus metus.

Už mūsų reguliuotojas trypinėja tamsoje. Į kažką atsitrenkęs susikeikia. Po akimirkos kažkas nukrinta, dūžta stiklas, vėl keiksmai. Iš jo balso sprendžiu, jog jis atsilieka.

— Aukštyn, — sukužda Aleksas taip tyliai ir arti, jog atrodo, tik mano vaizduotėje, bet jis jau kelia mane ir susivokiu lipanti pro langą, šiurkšti palangės lenta nubruožia nugarą, ir štai sveikąja koja aš jau stoviu minkštoje rasotoje žolėje.

Dar akimirka, ir šalia manęs tamsoje be garso išdygsta Aleksas. Nors tebėra karšta, pakilęs vėjas glosto odą, iš dėkingumo ir palengvėjimo norisi verkti.

Bet mes dar neišsigelbėję, toli gražu ne. Tamsa judri, gyva, išraižyta šviesos takų: prožektoriai naršo mišką kairėje ir dešinėje, jų spinduliuose matau sprunkančias figūras, nušviestas it vaiduokliai. Šauksmai nesiliauja, vieni aidi čia pat, kiti tokie tolimi ir nykūs, kad gali juos palaikyti kuo kitu, kad ir ramiu pelėdų ūkavimu medžiuose. Bet Aleksas ima man už rankos ir mes vėl bėgame. Kiekvienas žingsnis dešinę pėdą perrėžia kaip peilis, nudegina lyg ugnis. Kad nesurikčiau, sukandu skruosto vidų. Pajuntu kraujo skonį.

Chaosas. Pragaro vaizdai: nuo kelio plieskiantys prožektoriai, šešėlių šokis, kaulų traškėjimas, beviltiški šauksmai, ištirpstantys tyloje.

— Čionai.

Nedvejodama darau, ką jis liepia. Tamsoje stebuklingai išniro medinė pašiūrė. Tokia sukiužusi ir taip apaugusi samanomis ir gebenėmis, jog net iš už kelių žingsnių atrodo kaip krūmynas ar sulipęs medžių guotas. Kad įeičiau, turiu pasilenkti, o pasilenkusi vos nesusivemiu — į nosį trenkia baisi šunų šlapimo ir šlapio kailio smarvė. Aleksas, įžengęs iš paskos, uždaro duris. Išgirstu krebždesį, matau, kaip jis kažkokia antklode užkiša durų apačią. Matyt, ši antklodė taip dvokia. Siaubas.

— Dieve, — užsiėmusi burną ir nosį, sušnibždu jam pirmą žodį.

— Dabar šunys mūsų neužuos, — ramiai kužda jis.

Nesu mačiusi ramesnio žmogaus. Nenorom topteli, kad vaikystėje girdėtos istorijos gal ir nemeluoja, gal Nelegalai tikrai yra pabaisos, iškrypėliai.

Staiga pasidaro gėda. Jis ką tik išgelbėjo man gyvybę.

Jis išgelbėjo man gyvybę — apgynė nuo reido. Nuo žmonių, kurie neva turi mus saugoti ir ginti. Nuo žmonių, kurie neva turi mus ginti nuo tokių kaip Aleksas.

Nieko nesuprantu. Galva sukasi, imu svaigti. Susverdėjusi atsitrenkiu į sieną už nugaros, Aleksas spėja mane pastverti.

— Sėskis, — sako tuo pačiu įsakmiu balsu. Gera girdėti tylius jo nurodymus, paklusti. Susmunku ant žemės. Lentos po manimi drėgnos ir šiurkščios. Lauke, atrodo, iš už debesų išlindo mėnulis, nes pro plyšelius sienose ir stoge krinta sidabrinės šviesos pluošteliai. Už Alekso galvos įžiūriu kažkokias lentynas, kertėje pristatyta skardinių, jose gal dažai. Dabar, kai abu su Aleksu sėdime, pašiūrėje nebėra kur apsisukti, ji vos kelių pėdų pločio.

— Apžiūrėsiu tavo koją, gerai? — taria jis taip pat pašnibždomis. Aš linkteliu. Net sėdint galva tebesvaigsta.

Jis atsisėda sulenkęs kelius ir pasideda ant jų mano koją. Tik kai pradėjo atraitoti klešnę, pajuntu, kad ji visa šlapia. Nuo kraujo. Prikandu lūpą ir prisispaudžiu nugara prie sienos tikėdamasi, kad skaudės, bet jo pirštai ant mano odos — vėsūs ir stiprūs — skausmą nuslopina, slysta ja kaip Žemės šešėlis per Mėnulį, sukeldamas užtemimą.

Atraitęs klešnę, jis švelniai paverčia mane ant šono, kad galėtų apžiūrėti užpakalinę blauzdos pusę. Alkūne atsiremiu į grindis. Sienos pradeda suktis ratu. Turbūt smarkiai kraujuoju.

Jis staigiai įtraukia oro.

— Taip blogai? — klausiu nedrįsdama žiūrėti.

— Nejudėk, — sudraudžia jis.

Suprantu, kad blogai, bet jis nenori sakyti, ir tą akimirką mane užplūsta toks dėkingumas jam ir tokia neapykanta žmonėms lauke, — medžiotojams, laukiniams aštriais dantimis ir su vėzdais, — kad man užima kvapą.

Nenukeldamas mano kojos nuo kelių, Aleksas pasilenkia į pašiūrės kertę. Prisitraukia kažkokią dėžę, girgžteli metaliniai vyriai. Po akimirkos jo rankose atsiranda butelis.

— Truputį nudegins, — sako jis.

Ant kojos ima varvėti skystis, užuodžiu aitrų alkoholio kvapą. Blauzdą nutvilko ugnis, aš vos nerikteliu. Aleksas atkiša ranką, negalvodama paimu ją ir suspaudžiu.

— Kas čia? — sušvokščiu.

— Denatūruotas spiritas, — sako jis. — Dezinfekuoja.

— Iš kur žinojai, kad jo čia yra? — klausiu, bet jis neatsako. Ištraukia ranką, ir aš suvokiu per smarkiai ją suspaudusi. Bet jau neturiu energijos drovėtis ar bijoti: patalpa tarsi pulsuoja, prieblanda joje tirštėja.

— Velnias, kaip bėga kraujas, — prabyla Aleksas.

— Skauda nelabai, — sušnibždu, tačiau tai melas. Bet Aleksas toks ramus, toks susikaupęs, kad ir aš noriu būti narsi.

Viskas kažkaip nutolsta, žingsnius ir šūksnius lauke girdžiu keistai iškreiptus, lyg jie sklistų per vandenį, Aleksas taip pat atrodo kaži kur nutolęs. Man jau regis, kad sapnuoju arba kad tuoj nualpsiu.

Tada nutariu, jog tikrai sapnuoju, nes Aleksas per galvą nusitraukia marškinius.

Vos nerikteliu: tu darai? Išpurtęs marškinius, Aleksas pradeda juos plėšyti ilgais rėžiais, nervingai dirsčiodamas į duris ir su kiekvienu drykstelėjimu įsiklausydamas.

Per visą gyvenimą nesu nė sykio mačiusi vaikino be marškinių, išskyrus mažus berniukus ar vyrus toli paplūdimyje, kai nedrįsdavau nė žiūrėti ton pusėn, kad neprisišaukčiau nemalonumų.

Dabar negaliu atplėšti akių. Mėnesiena vos vos liečia jo mentes, ir jos truputį švyti — kaip sparnų galiukai angelų iliustracijose, kurių matydavau vadovėliuose. Jis liesas, bet raumeningas: jam judant įžiūriu rankų kontūrus ir krūtinę, taip gražiai kitonišką negu mergaitės, kūną, kuris man primena bėgiojimą, buvimą lauke, šilumą ir prakaitą. Mane išmuša karštis, o krūtinėje tarsi tūkstantis paukščiukų spurda. Nežinau, gal nuo kraujavimo, bet kambarys ima suktis tokiu greitumu, jog mums abiem gresia pavojus iš jo išlėkti, būti išsviestiems į naktį. Pirma Aleksas atrodė esąs kažkur toli, dabar jo pilna visa pašiūrė: jis taip arti, kad man trūksta oro, negaliu nei judėti, nei kalbėti ar galvoti. Kas kartą, kai jis brūkšteli pirštais per koją, laikas krūpteli, regisi, ims ir išnyks. Visas pasaulis išnyks, nutariu aš, liksime tik mudu. Mudu.

— Ei, kaip jauties?

Jis paliečia man petį, tą akimirką mano kūnas susitraukia į vienui vieną tašką po jo pirštais, įkaitusį iki švytėjimo. Niekada šitaip nesijaučiau, tokia rami ir patenkinta. Galbūt aš mirštu. Kažkodėl ši mintis manęs neišgąsdina. Net atrodo smagi.

— Puikiai. — Aš tyliai susijuokiu. — Tu nuogas.

— Ką?

Net patamsyje jaučiu, kaip prisimerkęs žiūri į mane.

— Man neteko matyti berniuko... šitaip. Be jokio drabužio iki pusės. Bent jau ne iš arti.

Jis pradeda atsargiai ir standžiai tvarstyti koją marškinių juostomis.

— Šuo krimstelėjo kaip reikiant, — sako jis. — Tačiau dabar turėtų nustot kraujuoti.

„Nustot kraujuoti”, — skamba taip mediciniškai ir baisiai, kad aš atsikvošėju. Aleksar suriša mazgą. Blauzdos neberaižo skausmas, suspausta ji tik bukai tvinkčioja.

Aleksas švelniai nukelia koją ant žemės.

— Gerai? — paklausia, aš linkteliu. Tada jis atsisėda šalia, atsišlieja į sieną kaip aš, ir mes sėdime beveik liesdamiesi alkūnėmis. Jaučiu, kaip nuo jo odos sklinda šiluma, ir man darosi karšta. Užsimerkiu stengdamasi negalvoti, kaip arti esame ar ką jusčiau glostydama jo pečius ir krūtinę.

Lauke triukšmas vis labiau tolsta, retėja riksmai, balsai slopsta. Aišku, reidas slenka tolyn. Mintyse meldžiuosi, kad Hana būtų pabėgusi; per daug baisu galvoti, jog jai nepavyko.

Abu sėdime nejudėdami. Aš taip pavargusi, kad galėčiau amžinai miegoti. Namai atrodo neįmanomai, neįsivaizduojamai toli, nesuprantu, kaip parsirasiu.

Aleksas prabyla — tyliai, bet primygtinai:

— Paklausyk, Lena. Dėl to, kas atsitiko paplūdimyje... Tikrai atsiprašau. Turėjau anksčiau tau pasakyti, bet nenorėjau tavęs nubaidyti.

— Tu neprivalai aiškintis.

— Bet aš noriu. Noriu, kad žinotum, jog aš neketinau...

— Klausyk, — pertraukiu jį, — aš niekam nesakysiu, aišku? Dėl manęs neturėsi bėdos.

Jis tyli. Jaučiu, kaip atsisuka ir žiūri į mane, bet aš spoksau į tamsą prieš save.

— Man tai nesvarbu, — tyliau taria Aleksas. Patylėjęs priduria: — Aš tik nenoriu, kad manęs nekęstum.

Ir vėl patalpa tarsi susitraukia, sienos priartėja. Jo akys liečia mane lyg įkaitę pirštai, bet man per daug baisu į jį pažvelgti. Baisu, kad pažvelgusi nepaskęsčiau jo akyse, neužmirščiau visko, ką turiu pasakyti. Lauke miškas nutyla. Reidas pasitraukė. Netrukus ima čirkšti svirpliai, kimus jų čirpimas vis garsėja.

— Kodėl tau taip svarbu? — vos girdimai klausiu.

— Jau sakiau, — pakuždom atsako jis. Jo kvapas virpina orą už ausies, ir man pašiurpsta sprandas. — Tu man patinki.

— Tu manęs nepažįsti, — skubiai tariu.

— Bet noriu pažinti.

Pašiūrė vis greičiau skrieja ratu. Stipriau prisispaudžiu prie sienos stengdamasi atsispirti svaiginančiam jos lėkimui. Neįmanoma: jis viskam turi atsakymą. Per greitą. Tikriausiai kažkoks triukas. Prispaudžiu delnus prie drėgnų grindų, šiurkščios medienos kietumas ramina.

— Kodėl mane? — Nenoriu to klausti, bet išsprūsta. — Aš nesu...

Noriu pasakyti: Aš nesu niekuo ypatinga, bet žodžiai įstringa gerklėje. Turbūt šitaip esti įkopus į viršukalnę, kur oras toks retas, kad gali jį traukti, traukti ir vis tiek nieko neįkvėpti.

Aleksas nieko nesako, ir suprantu, jog jis neturi atsakymo, nes, kaip ir įtariau, nėra jokios priežasties. Jis pasirinko mane atsitiktinai, juokais arba žinodamas, kad jo neįskųsiu, per daug bijosiu.

Tačiau tada jis prašnenka. Jo pasakojimas toks greitas ir sklandus, aišku, kad gerai apgalvotas, pasakojimas, kurį kartoji sau ir kartoji, kol nugludinami visi nelygumai.

— Aš gimiau Tyruose. Mama mirė iškart po gimdymo, tėvas irgi miręs. Jis taip ir nesužinojo, kad jam gimė sūnus. Pusę gyvenimo praleidau ten, kaip sviedinys šokinėjau iš vietos į vietą. Visi kiti... — Jis stabteli, iš jo balso suprantu, jog susiraukė. — ... Nelegalai mane kartu prižiūrėjo. Kaip bendrą turtą.

Lauke kažko nutyla svirpliai. Apima jausmas, lyg nieko blogo nebūtų atsitikę, lyg šią naktį nebuvo nieko nepaprasto, — tiesiog dar viena tvanki ir alsi vasaros naktis, laukianti, kol rytas vėl praplėš dangų. Vėl nusmelkia skausmas, bet jis neturi nieko bendro su koja. Man topteli, kaip viskas smulku, visas mūsų pasaulis, viskas, kas mums turi prasmę: parduotuvės ir reidai, darbai ir netgi gyvenimai. Tačiau pasaulis gyvuoja kaip gyvavęs, naktis užleidžia vietą dienai ir vėl sugrįžta, begalinis ratas; metų laikai keičiasi ir persitvarko — tarsi koks pasakos pabaisa išsineria iš odos ir vėl ją atsiaugina.

Aleksas kalba toliau:

— Į Portlandą atvykau dešimties metų, dalyvauti pasipriešinime. Nepasakosiu kaip. Buvo sudėtinga. Gavau asmens kodą, naują pavardę, naują adresą. Mūsų daugiau, negu tu manai, Nelegalų ir prijaučiančiųjų, daugiau, negu žinoma. Mes turime savo žmonių policijoje ir visuose savivaldybės skyriuose. Net laboratorijose.

Nuo šių jo žodžių man pašiurpo rankos.

— Noriu pasakyti, kad sieną galima pereiti. Sunku, bet galima. Aš atėjau čia su dviem nepažįstamaisiais, abu prijaučiantieji, juos turėjau vadinti teta ir dėde. — Jis lengvai gūžteli. — Man tai nerūpėjo. Tikrųjų tėvų nepažinojau, mane užaugino būrys visokių tetų ir dėdžių. Man buvo vis viena.

Jo balsas virto kuždesiu, jis tarsi pamiršo, kad aš esu. Nenutuokiu, kur suka jo pasakojimas, bet klausausi sulaikiusi kvapą, bijodama, kad man atsikvėpus jis visiškai nutils.

— Aš nekenčiau Portlando. Taip nekenčiau, kad tu net neįsivaizduoji. Visi tie pastatai ir lyg apkvaitę žmonės, visur smarvė, viskas taip sugrūsta, ir dar taisyklės — kur pasisuksi, ten taisyklės, taisyklės ir sienos. Iki tol nebuvau jų matęs. Jaučiausi kaip narve. Mes ir esame narve — aptvertame narve.

Aš krūpteliu. Per visą gyvenimą, septyniolika metų ir vienuolika mėnesių, nė sykio nebuvo atėjusi į galvą tokia mintis. Buvau taip įsikalusi, nuo ko sienos mus saugo, kad nė nepagalvodavau, jog jos laiko mus uždarytus. Dabar visa tai regiu Alekso akimis, suprantu, kaip jis turėjo jaustis.

— Iš pradžių aš niršau. Degindavau daiktus. Popierius, vadovėlius. Kažkaip pasidarydavo geriau. — Jis tyliai nusijuokia. — Net sudeginau savąją „Ssilvos knygą”.

Aš vėl krūpteliu: šventvagystė išniekinti ar sunaikinti „Ssilvos knygą”.

— Kasdien po kelias valandas vaikštinėdavau pasieniu. Kartais verkdavau. — Jis pasimuisto, ir aš suprantu, jog jam nesmagu. Pirmas ženklas, kad jis žino mane čia esant, žino kalbąs man, ir pajuntu bemaž neįveikiamą norą paimti jį už rankos, suspausti, nuraminti. Bet laikau delnus primygusi prie grindų. — Po kiek laiko tik vaikščiodavau. Patikdavo stebėti paukščius. Jie pakildavo mūsų pusėje ir kaip niekur nieko nuplasnodavo į Tyrus. Vėl parskrisdavo ir vėl išskrisdavo vartydamiesi ore. Galėdavau žiūrėti valandų valandas. Laisvi, jie buvo visiškai laisvi. Maniau, kad Portlande niekas nėra laisvas, bet aš klydau. Paukščiai buvo laisvi.

Jis tyli, jau pamanau, kad baigė pasakoti. Įdomu, ar pamiršo mano pirmą klausimą, — kodėl pasirinko mane, — bet priminti gėda, todėl tik sėdžiu ir įsivaizduoju, kaip jis stovi nejudėdamas ir žiūri į paukščius, anapus sienos smingančius žemyn. Man pasidaro ramiau.

Praėjo, regis, amžinybė, kol jis vėl prabilo, taip tyliai, jog turėjau pasislinkti artyn, jei norėjau girdėti.

— Kai pirmą kartą pamačiau tave prie Gubernatoriaus, kelerius metus nebuvau pasienyje stebėjęs paukščių. Tačiau tu man juos priminei. Tu šokinėjai, kažką šūkavai, surišti plaukai išsprūdo, ir tu buvai tokia greita... — Jis papurtė galvą. — Čia tik buvai, čia nebėra. Lyg paukštis.

Nežinau kaip, — aš neketinau judintis ir nepastebėjau jo judant, — bet kažkaip atsidūrėme patamsyje veidas į veidą, mus skyrė vos keli coliai.

— Visi miega. Daugybę metų. Tu atrodei... nemieganti, — kužda Aleksas. Užsimerkia, vėl atsimerkia. — Aš pavargau nuo to jų miegojimo.

Širdis šokinėja ir spurda, sakytum, pasak jo, iš tiesų virtusi paukšte skrajūne. Kūną tarytum neša milžiniškos šilumos bangos, manyje siaučia karštas vėjas, jis ardo, verčia mane oru.

Taip negalima, sako balsas galvoje, bet jis ne mano. Kažkieno kito — kažkoks sudėtinis balsas: tetos, Reičelės, visų mano mokytojų ir priekabaus vertintojo, antrą kartą uždavusio daugiausia klausimų.

— Ne, — garsiai cypteliu, nors krūtinėje kyla ir auga kitas žodis, besiveržiantis it šaltinis iš žemės, — taip, taip, taip.

— Kodėl? — sušnibžda jis. Jo rankos susiranda mano veidą, pirštų galai lengvai slysta kakta, ausimis, skruostais. Kur paliečia, ten užsidega ugnis. Dega visas mano kūnas, abu tampame vienos baltos liepsnos liežuviais. — Ko tu bijai?

— Suprask mane. Aš noriu būti laiminga, — vargais negalais tariu. Protas aptemęs — nieko daugiau nėra, tik jo pirštai ant mano odos, plaukų. Verčiau tegul jie sustoja. Ir tegul amžinai mane liečia. — Aš tik noriu būti normali, kaip visi žmonės.

— O tu manai, kad tapusi kaip visi žmonės būsi laiminga? — vos girdimai kužda jis, jo kvapas glosto man ausį ir kaklą, burna brūkšteli per odą. Dabar tikrai galėjau numirti. Gal kad įkando šuo, dar gavau vėzdu per galvą, dabar sapnuoju, o pasaulis išnyko? Liko tik jis. Tik aš. Tik mes.

— Kitaip nemoku.

Nejaučiu, kaip išsižioju, kaip išsprūsta šie žodžiai, bet jie išsprūsta ir plaukioja tamsoje.

— Leisk, parodysiu, — taria jis.

Ir mes bučiuojamės. Ar bent aš taip manau: gal porą kartų esu mačiusi, kaip suaugusieji bučiuojasi, per vestuves ar kokia iškilminga proga skubriai susiliečia sučiauptomis lūpomis. Tačiau šitai nė kiek nepanašu į tai, ką esu mačiusi, įsivaizdavusi ar net sapnavusi. Tai kaip muzika ar šokimas, bet daug geriau. Jis praveria burną, aš irgi darau tą patį. Jo lūpos švelnios, tokios pat švelnios ir reiklios kaip ir tylus, bet atkaklus balsas mano galvoje, kartojantis taip.

Karštis manyje stiprėja, šviesos bangos kyla, dūžta, atrodo, tuoj mane nusineš. Jo pirštai glosto man plaukus, kaklą, pečius, ir rankos pačios susiranda jo krūtinę, nuslysta karšta oda, mentėmis, atsikišusiomis it sparnų galiukai, žandikaulio linkiu, apaugusiu plaukeliais, — viskas keista ir nepažįstama, ir nuostabu, žavingai nauja. Širdis daužosi krūtinėje, kad net skauda, bet šis skausmas geras, panašus į jausmą pirmą tikro rudens dieną, kai oras traškus nuo gaivumo, lapų krašteliai paraudę, o vėjas neša silpną dūmų kvapą, kai atrodo, jog kažkas baigiasi ir kartu prasideda. Po mano delnu, dievaži, atsiliepdama tuksi jo širdis, manosios aidas, tarsi mudviejų kūnai kalbėtųsi.

Staiga viskas pasidaro taip juokinga ir kvaila, net juokas ima. Štai ko aš noriu. Visada tik šito norėjau. Visa kita, kiekviena kiekvienos dienos sekundė iki šios akimirkos, šio bučinio, nereiškė nieko.

Kai jis pagaliau atsitraukia, mano protas lieka tartum antklode užklotas, po ja nurimsta visos neramios mintys ir klausimai, pasijuntu sklidina ramybės ir laimės, gilios ir vėsios kaip sniego pusnis. Liko vienintelis žodis taip. Taip viskam.

Lena, man tu tikrai patinki. Ar dabar tiki?

Taip.

Ar galima palydėti tave namo?

Taip.

Ar rytoj susitiksime?

Taip, taip, taip.

Gatvės jau tuštutėlės. Visas miestas nurimęs ir tylus. Dėl manęs visas miestas galėjo virsti dykyne, supleškėti, kol mes buvome pašiūrėje, ir aš nebūčiau nei pastebėjusi, nei susidomėjusi.

Kelias namo — kaip miglotas sapnas. Jis nepaleidžia mano rankos, du kartus sustojame ilgiausiuose, tamsiausiuose šešėliuose, kokius tik pajėgėme rasti, ir bučiuojamės. Abu sykius trokštu, kad šešėliai sukietėtų ir įgautų svorį, kad apsuptų mudu ir paslėptų, o mes galėtume amžinai taip stovėti, krūtinė prie krūtinės, lūpos prie lūpų. Abu sykius kažkas užgniaužia gerklę, kai jis atsitraukęs ima už rankos ir vėl reikia eiti, ne bučiuotis: atrodo, galiu laisvai kvėpuoti tik tada, kai bučiuojamės.

Kažkaip — per greitai — atsiduriu namie, kuždu jam labos nakties, o jo lūpos lengvai lyg vėjelis paskutinį kartą priglunda prie manųjų.

Tada sėlinu į vidų, laiptais aukštyn ir į miegamąjį; tik kai išguliu lovoje ilgą laiką drebėdama, kankindamasi, jau ilgėdamasi jo, suprantu, kad teta, mokytojai ir mokslininkai neklysta dėl deliria. Gulint ir jaučiant, kaip krūtinę varsto skausmas, kaip joje kunkuliuoja liguistas nerimas, o baisaus aštrumo geismas raižo vidurius it skustuvo ašmenys, galvoje sukasi vienintelė mintis: Tai mane pražudys, tai mane pražudys, tai mane pražudys. Bet man nusispjaut.

PENKIOLIKTAS

Paskiausiai Dievas sukūrė Adomą ir levą, kad juodu laimingai gyventų kaip vyras ir žmona, amžinoji pora. Daug metų jie ramiai gyveno nuostabiame sode, pilname aukštų tiesių medžių, augančių tvarkingomis eilėmis, ir prijaukintų žvėrių. Jų protas buvo giedras ir ramus kaip žydras, be jokio debesėlio dangus, plytintis jiems virš galvų lyg baldakimas. Jų nekamavo nei ligos, nei skausmas ar geiduliai. Jie nesapnuodavo. Jie neužduodavo klausimų. Kas rytą pabusdavo žvalūs, lyg iš naujo gimę. Kasdien viskas kartodavosi, bet rodydavosi nauja ir gera.

„Pradžios knyga” — Stivenas Horacijus, Harvardo universiteto filosofijos daktaras. „Visuotinė pasaulio ir ištirtos visatos istorija”

Kitą dieną, šeštadienį, pabudau galvodama apie Aleksą. Bandau stotis, bet koją nusmelkia skausmas. Atraičiusi pižamos kelnes pamatau, kad per marškinėlių juostas, kuriomis Aleksas sutvarstė man blauzdą, persisunkė kraujas. Žinau, reikia jį nuplauti arba pakeisti tvarstį, ką nors daryti, bet man per daug baisu išvysti žaizdą. Užplūsta vakarėlio vaizdai: klykiantis ir besistumdantis jaunimas, šunys, mirtinais smūgiais besišvaistantys vėzdai, jau pamanau, kad tuoj apsivemsiu. Svaiguliui praėjus prisimenu Haną.

Mūsų telefonas virtuvėje. Teta prie kriauklės plauna indus, man nulipus nustebusi žvilgteli. Koridoriuje pasižiūriu į veidrodį. Atrodau siaubingai — plaukai stirkso į visas puses, paakiuose maišeliai, negaliu patikėti, kad kažkam esu graži.

Bet esu. Pagalvojus apie Aleksą širdį užlieja auksinė šviesa.

— Verčiau paskubėk, — paragina Kerolė. — Pavėluosi į darbą. Kaip tik norėjau tave žadinti.

— Turiu paskambinti Hanai, — tariu.

Vilkdama su savim laidą atatupsta traukiuosi į podėlį, kad galėčiau kalbėtis netrukdoma.

Surenku Hanos namų numerį. Vienas, du, trys, keturi, penki skambučiai. Įsijungia atsakiklis. Jūs paskambinote į Teitų rezidenciją. Palikite ne ilgesnę kaip dviejų minučių žinutę...

Greit padedu ragelį. Pirštai dreba, vos suspaudau Hanos mobiliuko numerį. Tiesiai balso paštą.

Ji atsiliepia visiškai taip kaip visada (Labas, gaila, kad negaliu prieiti prie telefono. O gal ir negaila — nelygu kas skambina.), balsas neaiškus, jame prasiveržia tramdomas juokas. Po vakarykštės nakties išgirdusi jį, tokį normalų, net krūpteliu — pasijuntu lyg sapne grįžusi į vietą, kurią buvau pamiršusi. Prisimenu dieną, kai ji padarė šį įrašą. Po pamokų buvome jos kambaryje, ji išbandė gal milijoną pasisveikinimų, kol pasirinko šį tekstą. Man buvo nuobodu ir aš voždavau jai pagalve, kai tik ji vėl pasiūlydavo pamėginti dar kartelį.

— Hana, būtinai man paskambink, — kuo tyliau šneku į telefoną. Puikiai žinau, jog teta klausosi. — Šiandien aš dirbu. Gali skambint į parduotuvę.

Padedu ragelį jausdama nusivylimą ir kaltę. Kol vakar sėdėjau pašiūrėje su Aleksu, ji gal buvo sužeista ar įkliuvo, turėjau labiau dėl jos pasistengti.

— Lena! — griežtai šūkteli virtuvėje teta, kai imu lipti laiptais.

-- Ko?

Ji išlenda į koridorių. Jos išraiška man nepatinka.

— Tu šlubuoji?

Stengiuosi žengti kuo normaliau. Nusuku akis. Lengviau meluoti nežiūrint į ją.

— Kad ne...

— Nemeluok man. — Jos balsas šaltas. — Manai, nežinau, kas yra, bet aš žinau. — Persigąstu, kad ji nelieptų atraityti kelnių ar nepasakytų žinanti apie vakar vakarą. Bet ji klausia: — Vėl bėgioji, ar ne? Nors liepiau to nedaryti.

— Tik vieną kartą, — su palengvėjimu teisinuosi. — Turbūt nikstelėjau koją.

Kerolė nepatenkinta kraipo galvą.

— Dievaži, Lena. Nežinau, kada pradėjai neklausyti. Maniau, kas kas, o jau tu... Na, gerai, liko penkios savaitės, tiesa? Ir tada visa tai baigsis.

— Taip. — Prisiverčiu šyptelėti.

Visą rytą nerimauju dėl Hanos ir galvoju apie Aleksą. Du kartus klaidingai išmušu kainą ir turiu šauktis Džedo, dėdės vadybininko, kad ją panaikintų. Paskui nuverčiu visą lentyną šaldytų makaronų pusgaminių ir neteisingai pažymiu keliolika pakelių varškės. Ačiū Dievui, šiandien parduotuvėje nėra dėdės, jis išvežioja užsakytas prekes, taigi esame tik mudu su Džedu. O Džedas į mane beveik nežiūri ir nieko nešneka, tik ką nors burbteli, todėl žinau: jis nepastebės, kad staiga tapau visiška vėpla.

Aišku, žinau, kur šuo pakastas. Nesiorientavimas aplinkoje, išsiblaškymas, nemokėjimas susikaupti — klasikiniai pirmos deliria fazės požymiai. Bet man tai nerūpi. Jeigu šitaip gera sirgti plaučių uždegimu, sutinku žiemą stovėti sniege basa ir be palto arba žygiuoti į ligoninę ir išbučiuoti uždegimu sergančius ligonius.

Aleksui pasakiau savo darbo tvarkaraštį, ir mes susitarėme iškart po mano pamainos, šeštą valandą, susitikti Galiniame užutėkyje. Minutės slenka vidurdienio link. Prisiekiu, niekada nemačiau, kad laikas taip lėtai šliaužtų. Atrodo, kiekvieną sekundę reikia raginti, kad ji pasistūmėtų į priekį. Mintimis kutrinu laikrodį pasiskubinti, bet jis turbūt tyčia manęs neklauso. Pažiūriu, kaip pirkėja kiša nosį į neilgą neva šviežių daržovių lentyną, pažiūriu į laikrodį, vėl į pirkėją, vėl į laikrodį — tačiau sekundinė rodyklė net nekrustelėjo! Mane apima baisi baimė, kad laikas visiškai nesustotų, kol šita moteriškė rausvu pirštu krapšto nosį priešais suvytusių salotų padėklą.

Vidurdienį, gavusi penkiolikos minučių pertrauką, einu į lauką, atsisėdu ant šaligatvio ir sukramtau kelis kąsnius sumuštinio, nors nesu išalkusi. Artėjantis pasimatymas su Aleksu visai atėmė apetitą. Dar vienas deliria požymis.

Tebūnie.

Pirmą valandą Džedas pradeda papildyti lentynas, o aš tebekiurksau prie kasos aparato. Siaubingai karšta, parduotuvėje skraido įkliuvusi musė, zirzdama atsitrenkia į lentynėlę man virš galvos, kur mes laikome keletą pakelių cigarečių, „Mylanta” buteliukus ir kitokias smulkmenas. Nuo musės zirzimo, mažučio ventiliatoriaus dūzgimo už nugaros ir karščio ima marinti miegas. Jei būtų galima, pasidėčiau galvą ant prekystalio ir sapnuočiau, sapnuočiau, sapnuočiau. Sapnuočiau, kad vėl esu pašiūrėje su Aleksu. Sapnuočiau jo tvirtą krūtinę, prisispaudusią prie manosios, stiprias rankas ir balsą, sakantį: „Leisk, parodysiu.” Klankteli varpelis virš durų, ir aš pabundu iš svajonių.

Jis įžengia pro duris susikišęs rankas į nudryžusių šortų kišenes, styrančiais plaukais, gaubiančiais galvą kaip tikras lapų ir šakelių vainikas. Aleksas.

Aš vos nenusiritu nuo kėdės.

Kreivai šyptelėjęs, jis tingiai pasuka tarp lentynų kilnodamas visokias prekes, pavyzdžiui, pakelį kiaulių odos traškučių ir skardinę tikrai kokčios žiedinių kopūstų sriubos, perdėtai jas girdamas: „Hm, gardumėlis!”, todėl aš vos susilaikau neprunkštelėjusi. Jam reikia prasisprausti pro Džedą, o šis nėra lengvasvoris, ir, kai Džedas vos teikiasi į jį dirstelėti, mane užlieja jaudulys. Jis nežino. Nežino, kad aš tebejaučiu Alekso lūpų skonį, jo rankas, slystančias mano pečiais.

Pirmą kartą gyvenime pasielgiau savo nuožiūra ir savo pasirinkimu, o ne todėl, kad kas nors kitas pasakė, jog tai gera ar bloga. Aleksui einant per parduotuvę, man atrodo, jog mudu jungia nematomas siūlas, ir aš pasijuntu kaip niekada tvirtai.

Pagaliau Aleksas prieina prie prekystalio nešinas kramtukės pakučiu, maišeliu traškučių ir runkelių alaus buteliu.

— Tai viskas? — klausiu stengdamasi, kad balsas nedrebėtų. Bet jaučiu, kaip skruostai rausta. Šiandien jo akys nepaprastos, beveik gryno aukso spalvos.

Jis linkteli.

— Viskas.

Drebančiom rankom nuskenuoju jo prekes, beviltiškai noriu ką nors pasakyti, bet bijau, kad Džedas neišgirstų. Tuo laiku įeina pirkėjas, senyvas vyriškis, išvaizda panašus Į reguliuotoją.

Aš skaičiuoju Aleksui grąžą kiek įmanoma lėčiau, kad tik kuo ilgiau užlaikyčiau jį priešais save.

Tačiau amžinai juk neskaičiuosi grąžos iš penkių dolerių. Paduodu jam pinigus. Kai dedu į delną banknotus, mūsų pirštai susiliečia ir mane lyg elektra nukrečia. Noriu griebti jį, pritraukti prie savęs ir pabučiuoti.

— Geros dienos. — Mano balsas plonas ir kimus. Stebiuosi, kaip išvis pajėgiu ką nors ištarti.

— O, tokia ir bus. — Žengdamas prie durų šypteli savo kreivoka šypsena. — Žygiuosiu į užutėkį.

Ir jis išeina į gatvę. Stengiuosi neišleisti jo iš akių, bet jam išėjus mane apakina saulė ir jis virsta pasklidu šešėliu, kuris siūbuodamas nuplaukia.

Negaliu tverti. Nepakeliama net mintis, kad jis žingsniuoja gatvėmis vis labiau nuo manęs toldamas. O man iki pasimatymo dar liko laukti penkias valandas. Neišlauksiu. Nespėjusi suvokti, ką darau, puolu iš už prekystalio, nusitraukiu prijuostę, kurią juosėjau, nes reikėjo valyti ėmusį tekėti vieną šaldytuvo skyrių.

— Džedai, pabūk prie kasos, gerai?

Jis sutrikęs mirksi.

— Kur eini?

— Vytis pirkėjo. Neteisingai atidaviau grąžą.

— Bet...

Aš nesustoju klausytis Džedo prieštaravimų. Vis tiek įsivaizduoju, ką sakys. Betgi tu skaičiavai grąžą gal penkias minutes. Ką gi... Tegul Džedas mano, jog esu kvaila. Nenumirsiu.

Aleksas stovi prie gatvės kampo, laukia, kol pradundės sunkvežimis.

— Ei! — šūkteliu, ir jis atsisuka. Kitoje pusėje sportinį vežimėlį stumianti moteris stabteli ir prisidengusi delnu akis žiūri, kaip aš artėju. Skubu kiek pajėgdama, bet su skaudama koja galiu tik klibikščiuoti. Jaučiu, kaip moters žvilgsnis lyg adatomis bado man kūną.

— Aš tau blogai atidaviau grąžą! — vėl sušunku, nors esu jau taip arti, kad galiu normaliai kalbėti. Tikiuosi, išgirdusi mano žodžius, moteriškė žygiuos savo keliu. Bet ji tebespokso į mus.

— Tau nereikėjo ateiti, — šnibždu priėjusi. Apsimetu kažką dedanti jam į delną. — Sakiau, kad susitiksime vėliau.

Mikliai perėmęs apgaulės estafetę, jis abejingai įkiša ranką į kišenę ir kužda:

— Neturėjau jėgų laukti.

Aleksas pagraso man pirštu lyg priekaištaudamas už nerūpestingumą. Bet jo balsas tylus ir švelnus. Ir vėl mane apima jausmas, kad visa kita nerealu: saulė ir pastatai, ir moteris kitapus gatvės, tebežiūrinti į mus.

— Skersgatvyje už kampo yra mėlynos durys, — tyliai sakau iškeldama rankas, apsimesdama, kad atsiprašau. — Ateik penktą valandą. Pabelsk keturis kartus. — Garsiai tariu: — Klausyk, labai atsiprašau. Jau sakiau, kad netyčia apsirikau.

Apsigręžusi nušlubčioju atgal į parduotuvę. Negaliu patikėti tuo, ką dabar iškrėčiau. Negaliu patikėti, jog šitaip rizikuoju. Bet man reikia jį pamatyti. Reikia jį pabučiuoti. Nieko taip nereikėjo. Man spaudžia krūtinę lygiai taip kaip baigiant bėgimo maršrutą, kai tiesiog mirštu norėdama sustoti, atsikvėpti.

— Ačiū, — burbteliu Džedui stodama į savo postą už prekystalio. Sumurmėjęs kažką nesuprantama, jis nupėdina prie savo bloknoto ir tušinuko, kuriuos buvo palikęs gulėti ant grindų prie trečios lentynos: SALDAINIAI, LIMONADAS, TRAŠKUČIAI.

Vyriškis, kurį palaikiau reguliuotoju, pasilenkęs prie vieno šaldytuvo. Nežinau, ieško šaldytos vakarienės ar tik naudojasi galimybe nemokamai pakvėpuoti šaltu oru. Nesvarbu — žiūrėdama į jį vėl prisimenu naktį, ore švilpiančias lazdas, kapojančias it pjautuvai, ir mane užplūsta neapykanta jam, visiems jiems. Įsivaizduoju, kaip šį žmogėną įstumiu į didįjį šaldytuvą ir užšaunu duris.

Galvojant apie reidus vėl pasidaro neramu dėl Hanos. Visi laikraščiai pilni žinių apie juos. Paaiškėja, kad vakar šimtai žmonių iš viso Portlando buvo nuvežti apklausti arba išgabenti į Kriptas, nors neteko girdėti minint vakarėlio Aukštumoje.

Pasižadu, jeigu ir vakare Hana nepaskambins, nueiti į jos namus. Teisinuosi, kad kol kas nėra priežasties jaudintis, bet vis tiek mane graužia kaltė.

Seniokas tebesitrina prie šaldytuvų nekreipdamas į mane jokio dėmesio. Puiku. Aš vėl užsirišu prijuostę ir, įsitikinusi, kad Džedas į mane nežiūri, susišluoju visus ibuprofeno buteliukus, keliolika jų, ir susikišu į prijuostės kišenę. Tada garsiai atsidūstu.

— Džedai, vėl reikia, kad mane pavaduotum.

Jis pakelia ašarojančias mėlynas akis. Mirksi.

— Aš dėlioju prekes.

— Klausyk, nebėra nuskausminamųjų. Nepastebėjai?

Jis ilgokai spokso į mane. Rankas laikau kietai sunėrusi už nugaros. Antraip jis pamatytų, kad jos dreba. Pagaliau Džedas papurto galvą.

— Pažiūrėsiu, ar nėra sandėlyje. Pastovėk prie kasos, gerai?

Išeinu iš už prekystalio lėtai, kad nebarškėtų buteliukai, šiek tiek šonu į jį. Galgi nepastebės išsipūtusios prijuostės. Tai dar vienas deliria požymis, apie kurį niekas neįspėja: pasirodo, ši liga žmogų paverčia pasaulinio lygio melagiu.

Smunku už vos besilaikančios tuščių kartoninių dėžių rietuvės krautuvės gale ir įeinu į sandėlį. Uždarau duris. Deja, jos neužsirakina, todėl pritraukiu prie jų dėžę su obuolių sultimis — dėl visa ko, jeigu Džedas nutartų pasižiūrėti, ko taip ilgai ieškau ibuprofeno.

Po valandėlės išgirstu beldimą į duris — penkis kartus. Durys atrodo sunkesnės negu visada. Praveriu jas tik įtempusi visas jėgas.

— Sakiau, kad belstum keturis kartus ... — užsipuolu žmogų, išdygusį akinančiuose saulės spinduliuose. Staiga žodžiai įstringa gerklėje, aš vos nepaspringstu.

— Labas, — sako Hana. Ji mindžikuoja už slenksčio išbalusi ir susirūpinusi. — Tikėjausi tave čia rasti.

Valandėlę nepajėgiu žodžio ištarti. Jaučiu begalinį palengvėjimą: Hana čia, sveika ir gyva, bet kartu užplūsta nerimas. Skubiai apžvelgiu skersgatvį — Alekso nematyti. Galbūt jis pastebėjo Haną ir pasitraukė.

— Hm, įleisi mane ar ne? — susiraukusi klausia Hana.

— Oi, atsiprašau, užeik.

Ji šmurkšteli pro mane, aš dar kartą nužvelgiu gatvelę ir uždarau duris. Džiaugiuosi matydama Haną, bet ir nervinuosi. Jeigu Aleksas ateis jai esant...

Bet jis neateis, raminuosi. Tikriausiai pamatė. Ir supranta, kad ateiti pavojinga. Ne, aš nebijau, kad Hana mane įskųs, bet vis tiek. Po visų mano pamokslų apie saugumą ir neatleistiną nerūpestingumą nekaltinčiau jos, jeigu panorėtų mane išdirbti.

— Bet ir karšta, — sako Hana, vėduodamasi nugarą. Ji vilki baltą plevenančią tuniką ir palaidus džinsus su siauru auksinės spalvos dirželiu, pagal plaukų spalvą. Atrodo susikrimtusi, pavargusi ir sulysusi. Kol ji ratu apeina sandėlį, pastebiu, kad rankos subraižytos. — Prisimeni, kaip ateidavau ir mes čia tūnodavom? Atsinešdavau žurnalų ir tą seną radijytę? O tu nukniaukdavai...

— Traškučių ir limonado iš šaldytuvo, — užbaigiu aš. — Kur neprisiminsi.

Šitaip mudvi leisdavom mokyklines vasaras, kai pradėjau padėti parduotuvėje. Prasimanydavau visokių dingsčių įlįsti į sandėlį, o Hana ateidavo kada nors pavakary ir pasibelsdavo penkis kartus, tyliai tyliai. Penkis kartus. Kaip nesusiprotėjau...

— Šįryt radau tavo žinutę, — sako Hana, atsisukdama į mane. Jos akys dar didesnės negu visada. Gal kad visas veidelis atrodo mažesnis, kažkaip susitraukęs. — Ėjau pro šalį, bet tavęs prie kasos nebuvo, tada pamaniau, užeisiu pro šitas duris. Neturėjau noro susidurti su tavo dėde.

— Šiandien jo nėra. — Po truputį apsiraminu. Aleksas jau būtų atėjęs, jeigu ketino ateiti. — Esame tik mes su Džedu.

Nežinau, ar Hana mane girdi. Ji kramto nykštį — nervingas įprotis, kurio, maniau, jau kaži kadai atsikratė, — ir spokso į grindis, lyg niekad nemačiusi tokio nuostabaus linoleumo.

— Hana, ar viskas gerai? — klausiu aš.

Ją visą supurto drebulys, ir ji susigūžusi ima kūkčioti. Tik du kartus gyvenime mačiau Haną verkiant: kai, antroje klasėje žaidžiant kvadratą, kažkas vožė alkūne jai tiesiai po krūtine, ir pernai, kai abi pamatėme, kaip policininkai, priešais laboratorijas tempdami iš mašinos ligonę mergaitę, netyčia taip trinktelėjo jos galvą į šaligatvį, jog išgirdome kaži kur stovėdamos. Dabar stoviu it stabo ištikta ir nežinau, ką daryti. Ji nė nebando šluostytis ašarų, nieko. Stovi nuleidusi sugniaužtas rankas ir visa drebėdama. Nedrąsiai paliečiu jai petį.

— Cit, Hana, viskas gerai.

Ji atšlyja.

— Nieko negerai. — Giliai įkvėpusi prapliumpa: — Tu buvai teisi, Lena. Dėl visko teisi. Vakar — koks siaubas... Buvo reidas. Vakarėlis išvaikytas. Dieve! Visi klykė, o šunys... Lena, kiek kraujo! Jie mušė žmones, lyg niekur nieko daužė per galvas lazdomis. Žmonės krito kaip lapai ir... Oi, Lena, buvo taip baisu, taip baisu!

Ji apglėbia save rankomis ir susirietusi palinksta lyg norėdama vemti. Pradeda kažką sakyti, bet žodžius nutraukia visą kūną purtantis kūkčiojimas. Žengteliu prie jos, apkabinu. Akimirką ji įsitempia: apsikabinimas — be galo retas daiktas, nė trupučio neskatinamas, bet paskui ji atsipalaiduoja, įsikniaubia man į petį ir pasiduoda verksmui. Stovėti nepatogu, nes ji daug aukštesnė už mane, todėl turi pasilenkti. Būtų juokinga, jei nebūtų taip klaiku.

— Neverk, — raminu ją. — Viskas bus gerai.

Šie žodžiai net pačiai atrodo kvaili. Prisimenu, kaip laikau glėbyje Greisę ir čiūčiuoju, kad užmigtų, kalbėdama tą patį: Viskas bus gerai, o ji be garso klykia į pagalvę. Tie žodžiai nieko nereiškia, dievaži, jie tėra garsai, tariami į erdvę ir tamsą, negrabios pastangos griūvant ko nors įsitverti.

Hana sako dar kažką, bet aš nesuprantu, nes jos veidas prispaustas man prie raktikaulio. Ir tada išgirstu beldžiant. Keturis kartus, tyliai, bet tvirtai.

Abi su Hana staigiai atsiskiriame. Ji perbraukia ranka per veidą, ir ant odos iki pat alkūnės lieka ašarų ruožas.

— Kas čia? — klausia drebančiu balsu.

— Kur?

Pirmiausia dingteli apsimesti nieko neišgirdusia — ir melstis, kad Aleksas nueitų.

Tuk tuk tuk. Pauzė. Tuk.

— Ten, — irzliai sako Hana. Turėčiau džiaugtis, kad ji nebeverkia. — Tas beldimas. — Ji prisimerkia, įtariai žiūri į mane. — Maniau, pro čia niekas daugiau nevaikšto.

— Ir nevaikšto. Tai yra... kartais... tiekėjai, — murmu maldaudama Aleksą eiti sau, ieškodama melo ir nesurasdama. Tiek naudos iš mano naujųjų įgūdžių...

Tada Aleksas įkiša galvą pro duris ir pašaukia:

— Lena?

Tik dabar pastebėjęs Haną nustėrsta. Valandėlę visi tylime. Hana išsižioja. Grįžteli į Aleksą, į mane ir vėl į jį taip greitai, atrodo, galva nusiris nuo pečių. Aleksas neišmano, ką daryti. Tik stovi nejudėdamas, tarsi tai padėtų jam tapti nematomam.

Nieko kvailesnio nesugalvoju, kaip leptelėti:

— Tu vėluoji.

Abu prabyla tuo pačiu metu. Hana užsipuola mane:

— Tu jį čia pasikvietei?

— Mane sulaikė patrulis. Turėjau parodyti dokumentus, — teisinasi Aleksas.

Hana iškart atgauna šaltą protą. Štai kodėl ja taip žaviuosi: čia ji isteriškai rauda, čia jau ramut ramutėlė.

— Eikš vidun. Ir uždaryk duris, — liepia ji.

Jis uždaro. Ir stovi nesmagiai mindžikuodamas. Plaukai vėl pasišiaušę, atrodo toks jaunutis, gražus ir išsigandęs, kad vos susilaikau nepuolusi ir jo neišbučiavusi Hanai matant.

Bet šis noras greit praeina. Hana atsisuka į mane, susideda rankas ir perleidžia mane žvilgsniu, dievaži, pasivogtu iš ponios Makintoš, Šv. Onos mokyklos direktorės.

— Lena Ela Helovėj Tidl, privalai pasiaiškinti, — taria ji.

— Tavo antras vardas Ela? — išsprūsta Aleksui.

Mudvi su Hana prismeigiame jį žudančiu žvilgsniu, ir jis žengteli atgal nuleidęs galvą.

— Hm, Hana, Aleksą tu prisimeni, — sakau sunkiai rinkdama žodžius.

Ji tebestovi susidėjusi rankas, prisimerkia.

— O, Aleksą aš prisimenu. Bet neprisimenu, kodėl Aleksas turi būti čia.

— Jis... jam reikėjo užeiti... — Aš tebeieškau įtikinamo paaiškinimo, bet, kaip visada, tą akimirką mano smegenys patogiai pasirenka apmirti. Bejėgiškai pasižiūriu į Aleksą.

Jis vos pastebimai gūžteli, valandėlę mudu žvelgiame į kits kitą. Aš dar nepratusi jo matyti, būti su juo ir vėl pasijuntu skęstanti jo akyse. Tačiau šiandien nuo to nesvaigstu. Priešingai — stoviu tvirtai, lyg jis man be žodžių kuždėtų esąs čia, su manimi, todėl viskas puiku.

— Pasakyk jai, — prabyla jis.

Hana atsišlieja į lentynas, prikrautas tualetinio popieriaus ir pupelių konservų, nuleidžia rankas, tad suprantu, jog nebepyksta. Visa jos išvaizda kalba: Verčiau pasakyk.

Taip ir padarau. Nežinau, ar ilgai Džedui užteks kantrybės stovėti prie kasos, todėl stengiuosi pasakoti trumpai. Kaip sutikau Aleksą „Šniokščiančio upelio” sodyboje, kaip prie Ist Endo paplūdimio lenktyniavome iki bakenų ir ką jis man tada pasisakė. Truputį užsikertu tardama žodį Nelegalas, Hana išplečia akis, jos veide šmėsteli nerimas, bet šiaip ji puikiai susivaldo. Baigiu pasakodama apie vakar vakarą, kaip išėjau jos ieškoti, įspėti apie reidą, paskui — apie šunis ir kaip Aleksas mane išgelbėjo. Kalbėdama apie slapstymąsi pašiūrėje vėl susinervinu, — nesakau, kad bučiavomės, nors tik apie tai ir galvoju, — bet Hana vėl klausosi išsižiojusi, aiškiai pritrenkta, tad manau, jog nieko nepastebi.

Man baigus, ji tik paklausia:

— Tai tu ten buvai? Vakar ten buvai?

Jos balsas keistai dreba, bijau, kad ji vėl nepravirktų. Kartu jaučiu didžiulį palengvėjimą. Ji nesipiktins dėl Alekso ir nepyks, kad jai nepasipasakojau.

Aš linkteliu. Ji kraipo galvą lyg pirmąkart mane matydama.

— Negaliu patikėti. Negaliu patikėti, kad per reidą pabėgai iš namų... dėl manęs.

— Ką gi, taip.

Aš pasimuistau. Toks jausmas, kad kalbėjau nežinia kiek laiko, o dar Hana su Aleksu visą laiką nenuleidžia nuo manęs akių. Mano skruostai liepsnoja.

Ir tada — garsus beldimas į vidines duris. Džedas sušunka:

— Lena, tu ten?

Aš karštligiškai moju Aleksui. Hana nustumia jį už durų, o Džedas jas kaip tik pradeda stumti iš anos pusės. Tik šiek tiek praveria, mat jos atsitrenkia į dėžę su obuolių sultimis.

Durų plyšyje priekaištingai mirksi Džedo akys.

— Ką tu čia darai?

Iš už durų kyšteli galvą Hana, pamojuoja jam.

— Labas, Džedai, — linksmai pasisveikina, vėl be jokių pastangų tapdama smagia gražuole. — Aš tik užsukau Lenai kai ko atiduoti. Ir užsiplepėjome.

— Atėjo pirkėjų, — bamba Džedas.

— Tuoj einu, — sakau mėgdžiodama linksmą Hanos toną. Man baisu, kad Džedą ir Aleksą teskiria keli klijuotos faneros coliai.

Džedas niurnėdamas uždaro duris ir nueina. Hana, Aleksas ir aš tylėdami susižvalgome. Visi trys sutartinai lengviau atsidūstame.

Tylą nutraukia Aleksas, bet kalba pašnibždomis:

— Atnešiau kai ko tavo kojai. — Nusiėmęs kuprinę padeda ant grindų ir ima iš jos traukti peroksidą, gydomąjį tepalą, tvarsčius, pleistrą, vatos gumulėlius. Atsiklaupia priešais mane. — Galima?

Aš atsiraitau džinsus, ir jis pradeda vynioti marškinėlių juostas. Negaliu patikėti, kad Hana stovi ir žiūri, kaip berniukas — Nelegalas — liečia mano koją. Žinau, ji kaip gyva nebūtų to tikėjusis, ir aš nusuku akis susigėdusi, bet kartu išdidi.

Hana aikteli, kai savadarbiai tvarsčiai pagaliau nuvyniojami. Aš nejučia visąlaik buvau užsimerkusi.

— Velnias, Lena, kaip tas šuo giliai įkando!

— Sugis, — sako Aleksas, ir nuo ramaus pasitikėjimo jo balse mane užplūsta šiluma. Pramerkusi vieną akį dirsteliu į blauzdą. Pasidaro silpna. Atrodo, iškąstas nemažas gabalas. Nėra didoko ploto odos.

— Gal tau reikėtų į ligoninę, — neryžtingai pasiūlo Hana.

— Ir ką ten pasakysit? — Aleksas atsuka peroksido tūbelę, išspaudžia vaisto ant vatos. — Kad buvo sužeista per reidą, kuris vaikė nelegalų vakarėlį?

Hana neatsako. Pati supranta, jog negaliu kreiptis į gydytoją. Nespėjusi ištarti pavardės būčiau surišta ir nugabenta į laboratorijas arba įmesta į Kriptas.

— Skauda ne per labiausiai, — pameluoju. Hana vėl pažvelgia į mane tokiu žvilgsniu, lyg matytų pirmą kartą, ir man topteli, jog ji pirmą kartą per visą mūsų draugystę iš tikrųjų jaučia man pagarbą. Netgi atmieštą baime.

Aleksas žaizdą storai aptepa baktericidiniu tepalu ir ima vargti su tvarsčiais ir pleistru. Nereikia klausti, iš kur jis visa tai gavo. Matyt, dar vienas pranašumas, kai gali patekti į laboratorijas.

Hana atsiklaupia.

— Ne taip vynioji, — sako ji. Kaip gera girdėti jos įprastą valdingą toną. Vos nesusijuokiu. — Mano pusseserė slaugytoja. Duokš.

Ji beveik nustumia jį. Aleksas pasitraukia iškėlęs rankas.

— Klausau, ponia. — Ir mirkteli man.

Štai tada ir prapliumpu juoktis. Tikras juoko priepuolis, turiu delnais užsispausti burną, kad nepradėčiau žvengti ir neišduočiau mūsų slėptuvės. Valandėlę Aleksas su Hana spokso į mane su nuostaba, bet paskui susižvelgę patys ima paikai kikenti.

Žinau, visi trys galvojame tą patį.

Beprotiška. Kvaila. Pavojinga. Tačiau kažkokiu būdu, stovėdama tvankiame sandėlyje tarp dėžių su sūrainiais, marinuotų burokėlių stiklainiais ir vaikiška pudra, mūsų trijulė tampa komanda.

Mes prieš juos, trys prieš tūkstančius. Bet kažkodėl, nors tai ir absurdiška, tą akimirką beveik neabejoju mūsų pergale.

ŠEŠIOLIKTAS

Nelaimingumas — vergija, vadinasi, laimė yra laisvė.

Laimę gali atnešti gydymo procedūra.

Taigi tik išsigydydamas gali tapti laisvas.

„Ar skaudės? Dažniausi klausimai apie procedūrą”

— Amerikos mokslininkų asociacijos ir oficiali JAV vyriausybės agentūros brošiūra, 9 leidimas

Nuo tada beveik kasdien, netgi kai reikia dirbti parduotuvėje, randu būdą, kaip susitikti su Aleksu. Kartais su mumis eina ir Hana. Mes daug laiko būname Galiniame užutėkyje, daugiausia vakarais, kai visi išeina namo. Sąrašuose Aleksas įrašytas kaip išgydytas, todėl techniškai nedraudžiama būti su juo, bet jei kas nors sužinotų, kiek laiko išbūname drauge, arba pamatytų mus kvatojantis, nardant, dūkstant vandenyje ar lenktyniaujant šalia pelkės, tikrai imtų įtarti. Dėl to per miestą einame atskirai: aš su Hana vienu šaligatviu, Aleksas — kitu. Be to, ieškome tuščiausių gatvių, apleistų parkų, paliktų namų, kur mūsų niekas nematytų.

Mes grįžtame į Dieringo aukštumą. Pagaliau suprantu, iš kur Aleksas žinojo, kaip reido naktį rasti pašiūrę, ir kodėl patamsyje taip puikiai orientavosi namo koridoriuose. Jau ne vienus metus keletą naktų per mėnesį jis praleidžia apleistuose namuose, nes patinka atsipūsti nuo Portlando triukšmo ir bruzdesio. Jis to nesako, bet aš žinau, jog šis rajonas jam primena Tyrus.

Mes ypač pamėgstame vieną namą — Brukso 37, seną kolonijinio stiliaus pastatą, kuriame kadaise gyveno prijaučiančiųjų šeima. Kaip ir dauguma Dieringo aukštumos namų, per didįjį atituštinimą jis buvo užkaltas ir aptvertas, bet Aleksas parodo, kaip įsigauti vidun atitraukus palaidą lentą ant vieno pirmo aukšto langų. Keista: nors namas išplėštas, tebėra didesnieji baldai ir knygos, ir jei ne pelėsių dėmės, išmarginusios sienas ir lubas, galėtum tikėtis, jog bet kurią akimirką įžengs savininkai.

Pirmą sykį Hana eina pirma mūsų šūkaudama tamsiems kambariams: „Ar kas nors yra?” Aš drebu staiga užėjus sutemoms ir žvarbai. Po akinamos saulės lauke tikras netikėtumas. Aleksas apkabina mane. Galų gale pripratau, kad jis mane liečia, ir jau nekrūpčioju, negrįžčioju kiekvieną sykį jam pasilenkus manęs pabučiuoti.

— Nori pašokti? — erzina jis.

— Nustok, — sakau pliaukštelėdama jam. Keista garsiai kalbėti tokioje tykioje vietoje. Hanos balsas atsirita atgal į mus tolimas, duslus, ir aš imu galvoti, kokio didumo šitas namas, kiek jame kambarių, padengtų vienodo storio dulkių sluoksniu, skendinčių šešėliuose.

— Aš rimtai, — taria jis, išskėsdamas rankas. — Puiki vieta šokiams.

Mes stovime kadaise buvusios nuostabaus grožio svetainės vidury. Ji milžiniška, didesnė už visą pirmą aukštą Kerolės ir Viljamo bute. Lubos driekiasi kažkur aukštybėse, virš mūsų kabo didžiulis sietynas, blausiai švytintis prieblandoje, besisunkiančioje pro užkaltus langus. Įsiklausius galima girdėti sienose krebždant peles. Tačiau nuo to nei bjauru, nei baugu. Viskas savotiškai jauku ir man primena mišką, begalinį jo augimo, mirimo ir atgimimo ciklą — tarsi mūsų girdimus garsus skleistų centimetras po centimetro mus apgaubiantis namas.

— Nėra muzikos, — sakau.

Jis gūžteli, pamerkia akį, duoda ranką.

— Muzika nebūtina.

Jis mane prisitraukia, stovime krūtinė prie krūtinės. Aleksas daug aukštesnis už mane, mano galva vos siekia jam petį, girdžiu, kaip plaka jo širdis, ir kitokio ritmo mums nereikia.

Geriausia vieta Brukso 3 7 yra užpakalinis kiemas. Tarp senutėlių medžių, aukštai supynusių storas gumbuotas šakas, banguoja begalinė žolėmis užžėlusi veja. Pro medžius įspindusi saulė nušviečia ją balta šviesa. Visas sodas vėsus ir tykus kaip mokyklos biblioteka. Aleksas atsineša antklodę ir ją palieka viduje. Kas kartą atėję pasiimam ją, pasitiesiam ant žemės ir visi trys gulime, kai kada po kelias valandas, šnekučiuodamiesi apie šį bei tą ir juokdamiesi. Retkarčiais Hana arba Aleksas nuperka ko nors valgomo, o vieną dieną aš įsigudrinu iš dėdės krautuvės nukniaukti tris skardines limonado ir visą dėžutę šokoladinių batonėlių. Apsalę žaidžiame kaip mažiukai: slėpynių, liestynių ir „šokinėjančią varlę”.

Kai kurie medžiai baisiai stori, kaip keturios šiukšliadėžės vienoj vietoj, aš Haną nufotografuoju, kai juokdamasi bando vieną tokį apglėbti. Aleksas sako, jog šie medžiai šimtamečiai, ir mudvi su Hana nuščiūvame. Vadinasi, jie čia jau stovėjo prieš tai — prieš uždarant sienas, prieš iškylant užtvaroms, prieš išgenant ligą į Tyrus. Kai jis tai pasako, man kažko ima graužti gerklę. Kaip norėčiau sužinoti, koks tada buvo gyvenimas...

Bet dažniausiai mudu su Aleksu būname vieni, o Hana mus saugo. Savaičių savaites jos visai nemačiusi, pradedu vaikščioti pas ją kas dieną, o kai kada net du kartus per dieną (kai susitinku su Aleksu, vėliau — susitikti vien su Hana). Laimė, teta nieko neklausinėja. Turbūt mano, kad mes susipykome ir dabar norime atsigriebti už prarastą laiką, o tai, beje, tiesa ir man visai tinka. Esu laimingesnė, nei prisimenu kada nors buvusi. Esu laimingesnė, nei prisimenu kada nors svajojusi būti; kai Hanai sakau, jog per amžius neatsilyginsiu už tai, kad mane pridengia, ji tik kreivai šypteli ir taria:

— Jau atsilyginai.

Nežinau, ką ji turi galvoje, bet džiaugiuosi, jog ji vėl mano pusėje.

Būdami dviese su Aleksu kaži ko neveikiame, tik sėdime ir šnekamės, bet laikas vis tiek tarsi traukiasi — kaip degantis popieriaus lapas. Čia dar tik trečia, o, žiūrėk, dangus jau temsta ir tuoj bus komendanto valanda.

Aleksas man pasakoja apie savo gyvenimą: apie „dėdę” ir „tetą”, apie kai kuriuos darbus, nors aiškiau nepasako, ko ir kaip siekia prijaučiantieji ir Nelegalai. Nieko baisaus. Net nežinau, ar noriu tai žinoti. Kai jis užsimena, jog reikia priešintis, jo balsas skamba kietai, žodžiuose verda pyktis. Tais kartais, tačiau tik kelias akimirkas, man dar baisu jo, tebegirdžiu skambant žodį Nelegalas.

Bet daugiausia Aleksas pasakoja paprastus dalykus: apie tetos Fraitou pyragą ir kaip per kiekvieną susitikimą kauštelėjęs dėdė porina vis tas pačias istorijas iš praeities. Jie abu išgydyti. Kai paklausiu, ar dabar nėra laimingesni, jis gūžteli ir atsako:

— Jie pasigenda net skausmo.

Man tai atrodo neįtikėtina, o jis, šnairuodamas į mane, taria:

— Kai skausmas praeina, tada iš tikrųjų netenki žmogaus.

Bet dažniausiai jis kalba apie Tyrus ir jų gyventojus; aš padedu galvą jam ant krūtinės ir užsimerkusi svajoju: apie moterį, vardu Papaikėlė Ketlin, iš metalo laužo ir suplotų limonado skardinėlių dararčią didžiulius vėjo varpelius; apie Tėvuką Džounsą, turintį gal jau devyniasdešimt metų, tačiau kasdien einantį į mišką uogauti ir statyti žvėrims kilpų; apie laužus lauke, dainas, šnekas ir vakarienę iki vėlumos, apie miegą po žvaigždėtu dangumi, paišinu nuo laužo dūmų.

Žinau, retkarčiais jis ten grįžta ir Tyrus tebelaiko savo tikraisiais namais. Beveik tiesiai ir pasako, kai sykį imu apgailestauti negalinti apsilankyti jo namuose Forsito gatvėje, kur jis gyvena pradėjęs studijuoti universitete: jei kuris jo kaimynų pamatytų mus drauge įeinančius į pastatą, mums būtų galas. Bet jis skubiai mane pataiso:

— Ten ne namai.

Jis prisipažįsta kartu su kitais Nelegalais suradęs būdą patekti į Tyrus ir grįžti iš jų, bet nieko nepasakoja, kai pradedu kamantinėti.

— Galbūt kada nors pati pamatysi, — tiek tetaria, o man pasidaro smalsu ir baisu.

Aš klausiu jį apie savo dėdę, pabėgusį iki teismo, bet Aleksas susiraukęs purto galvą.

— Tyruose beveik niekas negyvena tikruoju vardu. Šiaip ar taip, jo pavardė negirdėta.

Bet jis paaiškina, kad Tyruose esama tūkstančių gyvenviečių, išsimėčiusių po visą kraštą. Mano dėdė galėjęs nukakti bet kur, į šiaurę, pietus ar vakarus. Žinome bent tiek, jog jis nepatraukė į rytus, nes ten būtų atsidūręs prie vandenyno. Aleksas sako, kad Jungtinėse Valstijose nevaldomų teritorijų plotas tikrai ne mažesnis kaip pripažintųjų miestų. Man tai tokia fantastika, kad negaliu iš karto patikėti, o kai papasakoju Hanai, ir ji nepatiki.

Aleksas ir klausytis moka, gali ištylėti po kelias valandas, kol pasakoju, kaip augau Kerolės namuose ir kaip visi mano, kad Greisė nekalba, o tiesą žinau tik aš. Jis kvatoja man pasakojant apie Dženę, jos sielvartingą išraišką ir senučiukės veidelį, įprotį žiūrėti į mane iš aukšto, lyg aš būčiau devynerių metų, ne ji.

Aš nesidroviu kalbėti su juo apie savo mamą, kaip buvo jai esant gyvai, kai gyvenome tik trise: aš, ji ir Reičelė. Pasakoju jam apie šokius apsimovus puskojines ir kaip mama mums dainuodavo lopšines, nors prisimenu vos keletą eilučių. Gal todėl, kad jis taip tyliai klausosi žvelgdamas į mane giedromis ir šiltomis akimis ir niekada nesmerkia. Kartą net prisipažįstu, kokie buvo mamos paskutiniai žodžiai man, ir kai atrodo, kad jau apsiverksiu, jis paglosto man nugarą. Graudulys praeina. Jį ištraukia jo delnų šiluma.

Ir, žinoma, mes bučiuojamės. Tiek daug, kad nesibučiuoti net rodosi keista; sakytum būčiau įpratusi kvėpuoti per jo burną.

Kai mudu apsiprantame vienas su kitu, aš pradedu pažinti visą jo kūną, gražų ir neįprastą: trapų šonkaulių brėžinį po oda, lyg iš akmens išskaptuotus pečius ir krūtinę, švelnų šviesių plaukelių sluoksnį ant kojų, tai, kaip jo oda visada šiek tiek dvelkia vandenynu. Dar keisčiau, kad ir aš leidžiu jam žiūrėti į mane. Iš pradžių, patraukęs žemyn marškinėlius, jis tik bučiuoja kaklą ir pečius. Paskui leidžiuosi visiškai nurengiama, jis paguldo mane saulės atokaitoj ir tiesiog žiūri. Pirmą kartą drebu. Vis norisi sukryžiuoti rankas ir prisidengti krūtis. Staiga suvokiu, kad saulėje turbūt atrodau balta kaip sūris, krūtinė nusėta apgamėliais, ir žinau, kad jis laiko mane nenormalia.

Tačiau jis ištaria: „Gražuolė”, mudviejų akys susitinka, ir aš suprantu, jog jis tai sako nuoširdžiai.

Tą vakarą pirmą kartą gyvenime vonios veidrodyje matau ne vidutinę mergaitę. Pirmą kartą, stovėdama atmestais ant nugaros plaukais ir nuo vieno peties nusmukusiais naktiniais, spindinčiomis akimis, patikiu tuo, ką sakė Aleksas. Aš gražuolė.

Ne tik aš graži. Viskas atrodo gražu. „Ssilvos knyga” sako, kad deliria pakeičia suvokimą, atima gebėjimą blaiviai protauti, trukdo teisingai spręsti. Tačiau ji nesako štai ko: kad meilė paverčia pasaulį kažkuo didesniu, negu jis yra. Net sąvartynas, kaistantis saulėje, milžiniškas metalo laužo, tyžtančio plastiko ir dvokiančių atliekų kalnas, atrodo neįprastas ir stebuklingas tarsi koks svetimas pasaulis, atgabentas į Žemę. Ryto šviesoje ant rotušės stogo tupintys kirai lyg nutepti storu baltų dažų sluoksniu; jiems pakilus į melsvą dangų pamanau, jog niekada nesu mačiusi tokio ryškaus ir gražaus vaizdo. Vasaros audros neįtikėtinos: lyja stiklo šukelėmis ir deimantais. Vėjas kužda Alekso vardą, vandenynas jį atkartoja; siūbuojantys medžiai man primena šokį. Visa, ką regiu ir liečiu, primena jį, taigi viskas, ką regiu ir liečiu, yra tobula.

„Ssilvos knyga” nemini ir to, kaip nuo tavęs ima bėgti laikas.

Laikas lekia šuoliais. Teka pro pirštus it vanduo. Rytą nulipusi į virtuvę ir pamačiusi, kad kalendorius pervertė dar vieną lapelį, negaliu tuo patikėti. Krūtinėje tvenkiasi slogus jausmas, švininis sunkumas, kasdien vis didėjantis.

Iki procedūros trisdešimt trys dienos.

Trisdešimt dvi.

Trisdešimt dienų.

O tarp jų — momentinės nuotraukos, akimirkos, sekundės: Aleksas šokoladiniais ledais tepa man nosį, kai pasiskundžiu, jog per karšta; virš mūsų sode dusliai dūzgia bitės, per mūsų vaišių likučius tvarkingai žygiuoja skruzdėlės; Alekso pirštai mano plaukuose; jo alkūnės linkis po mano galva; Aleksas kužda: „Norėčiau, kad galėtum pasilikti pas mane”, ir horizonte, kraujuodama raudona, rausva ir auksine spalva, baigiasi dar viena diena; mes žiopsome į dangų rinkdami debesims formų pavadinimus: štai skrybėliuotas vėžlys, kurmis velka cukiniją, auksinė žuvelė vejasi triušį, skuodžiantį kiek įkabina.

Momentinės nuotraukos, akimirkos, sekundės, trapios, žavingos ir pasmerktos lyg vienišas drugelis, bandantis skristi prieš vėją.

SEPTYNIOLIKTAS

Pastaruoju metu mokslininkų bendruomenėje vyksta karšti ginčai, kas yra geismas: požymis, kad organizmas užsikrėtęs amor deliria nervosa, ar šios ligos prielaida. Vieningai sutariama, jog meilė ir geismas sudaro simbiozę, taigi vienas neįmanomas be kito. Geismas yra pasitenkinimo priešas; geismas yra liga, smegenų karštligė. Argi geismą jaučiantis žmogus gali būti sveikas? Pats šis žodis rodo stygių, trūkumą, nes geismas ir yra smegenų trūkumas, yda, klaida. Laimė, dabar šitai jau pataisoma.

Dr. Filipas Berimenas. „Amor deliria nervosa šaknys

ir poveikis kognityvinėms funkcijoms” — 4 leidimas

Portlande įsitaiso rugpjūtis, viską apduodantis savo karštu dvokiančiu kvapu. Dieną gatvės nepakenčiamos, saulė negailestinga, žmonės lekia į parkus ir paplūdimius ieškoti paunksnės ar vėjelio. Darosi sunkiau susitikti su Aleksu.. Ist Endo paplūdimys, šiaip jau nepopuliarus, beveik visada pilnas, net vakarais, kai išeinu iš darbo. Du kartus pasirodau norėdama jį pamatyti, bet per daug pavojinga kalbėtis ar susirodyti ženklais, galima nebent linktelėti — kaip iš matymo pažįstamiems žmonėms. Tačiau mes penkiolikos pėdų atstumu vienas nuo kito ant smėlio pasitiesiame paplūdimio rankšluosčius. Jis užsideda ausines, aš apsimetu skaitanti. Kai tik mūsų akys susitinka, visas mano kūnas

užsidega, lyg jis gulėtų šalia manęs ir glostytų man nugarą; nors jo veidas abejingas, akys šypso. Nežinau, kas dar gali būti skausmingiau ar nuostabiau, kaip būti taip arti jo ir nieko negalėti: tarsi karštą dieną sušlamštum ledus taip greitai, kad net imtų skaudėti galvą. Pradedu suprasti, ką Aleksas kalbėjo apie savo „dėdę” ir „tetą”, — kaip jie po procedūros ėmė pasigesti net skausmo. Skausmas kažkaip viską pagerina, sustiprina, prideda vertės.

Kadangi paplūdimiai atkrinta, lieka Brukso 3 7. Sodą degina karštis. Nelijo daugiau kaip savaitę, ir saulės spinduliai, liepos mėnesį sunkęsi pro lapus lengvučiai, švelnūs, dabar medžių kupolus kapoja lyg durklais, nurudindami žolę. Net bitės atrodo apgirtusios nuo kaitros: lėtai suka ratais susidurdamos, atsitrenkdamos į nuvytusius gėlių žiedus ir krinta ant žemės, paskui vėl apkvaitusios kyla į orą.

Vieną pavakarę mudu su Aleksu gulime ant antklodės. Aš tysau aukštielninka, dangus sakytum suskilęs į kaleidoskopiškai besikaitaliojančius mėlynus, žalius ir baltus lopinėlius. Aleksas, atsigulęs ant pilvo, kažko nerimsta. Jis degioja degtukus, žiūri, kaip jie liepsnoja, ir užpučia ugniai priartėjus prie pirštų. Prisimenu, ką pasakojo pašiūrėje: apie savo pyktį atvykus į Portlandą, kaip jis degindavo visokius daiktus.

Kiek dar daug apie jį nežinau, kiek daug jame slypi praeities, istorijos. Jis turėjo išmokti ją slėpti geriau už mus visus. Kažkur turi būti jo esybės šerdis. Ji švyti lyg akmens anglys, žemės sluoksnių gniuždomos tol, kol virsta deimantais.

Kiek daug jo nepaklausiau ir kiek daug dalykų, apie kuriuos nekalbame. Kita vertus, atrodo, kad jį gerai pažįstu, visada pažinojau, be jokių pasakojimų.

— Turbūt Tyruose šiuo metu gera, — lepteliu vien tam, kad netylėčiau. Aleksas atsisuka į mane, ir aš skubiai priduriu: — Supranti, ten turbūt vėsiau. Šitiek medžių, paunksnė.

— Vėsiau. — Jis pasiremia alkūne. Užsimerkusi po vokais regiu šokant spalvų ir šviesos dėmeles. Kurį laiką Aleksas tyli, bet jaučiu, kaip mane stebi. — Galėtume ten nueiti, — pagaliau taria.

Pamanau, pokštauja, todėl imu juoktis. Jis tyli, o kai atsimerkiu, matau, jog veidas rimtas.

— Tu juokauji, — tariu, bet manyje jau atsiveria gilus baimės šulinys ir aš suprantu, jog jis nejuokauja. Pagaliau suprantu ir tai, kodėl visą dieną taip keistai elgiasi, — pasiilgo Tyrų.

— Galime ten apsilankyti, jeigu nori. — Ilgėliau pažvelgęs į mane atvirsta aukštielninkas. — Kad ir rytoj. Po tavo pamainos.

— Bet kaip mes... — prabylu, tačiau jis mane pertraukia:

— Palik tai man. — Jo akys pasidaro gilesnės ir tamsesnės nei kada nors, kaip tuneliai. — Ar nori?

Lyg ir negerai kalbėti apie tai išsidriekus ant antklodės, todėl atsisėdu. Pereiti sieną — nusikaltimas, už kurį baudžiama mirties bausme. Ir nors žinau, jog retkarčiais Aleksas eina į Tyrus, tik dabar iš tikrųjų suvokiu, kaip tai pavojinga.

— Nėra kaip, — beveik sušnibždu. — Neįmanoma. Siena... sargybiniai... šautuvai...

— Sakiau, palik tai man. — Atsisėdęs šypsodamas suima delnais man veidą. — Viskas įmanoma, Lena, — taria savo mėgstamą posakį. Baimė atslūgsta. Su juo jaučiuosi taip saugiai. Negaliu patikėti, kad būnant kartu gali atsitikti kas bloga. — Kelioms valandoms, — priduria jis. — Tik pasižiūrėti.

— Nežinau, — sakau nusukdama akis. Gerklė išdžiūvusi, žodžiai drasko ją kaip švitras.

Aleksas pasilenkęs pakšteli man į petį ir vėl išsitiesia.

— Nesvarbu, — sako viena ranka prisidengdamas akis nuo saulės. — Tik maniau, kad tau gal būtų įdomu, daugiau nieko.

— Man ir įdomu, bet...

— Lena, nieko baisaus, jeigu nenori ten eiti. Tikrai. Man tik šiaip atėjo į galvą.

Linkteliu. Nors kojos lipnios nuo prakaito, prispaudžiu kelius prie krūtinės. Jaučiu nepaprastą palengvėjimą, bet ir nusivylimą. Staiga prisimenu tą kartą, kai Reičelė Vilardo paplūdimyje ragino mane šokti nuo prieplaukos atbulai, o aš bijodama tirtėjau ant kraštelio. Pagaliau ji paleido mane nuo kabliuko pašnibždėdama: „Nieko baisaus, Lena, tu dar nepasirengusi.” Nieko daugiau nenorėjau, tik sprukti nuo prieplaukos, bet grįždama į paplūdimį jaučiau šleikštulį ir gėdą.

— Aš labai noriu ten eiti, — išpoškinu galų gale susivokusi.

Aleksas atitraukia nuo akių ranką.

— Tikrai?

Linkteliu bijodama pakartoti savo žodžius. O jeigu išsižiojusi juos atsiimsiu?

Aleksas lėtai atsisėda. Maniau, kad labiau apsidžiaugs, bet jis net nešypteli. Prikandęs lūpą nusigręžia.

— Vadinasi, nesilaikysime komendanto valandos.

— Nesilaikysime daugybės taisyklių.

Jis pasižiūri į mane, ir jo veidas toks susirūpinęs, jog man kažkur giliai ima mausti.

— Paklausyk, Lena. — Nuleidęs akis, jis po vieną perdeda krūvelę degtukų. — Gal ne tokia jau gera mintis. Jeigu įkliūtume... tai yra jeigu tu įkliūtum... — Jis giliai įkvepia. — Supranti, jeigu tau kas nors atsitiktų, niekada sau to neatleisčiau.

— Aš tavimi pasitikiu, — sakau nė kiek tuo neabejodama.

Jis nepakelia akių.

— Taip, bet... Bausmė už sienos perėjimą... — Jis vėl įkvepia. — Už sienos perėjimą gresia... — Jis nepajėgia užbaigti ir pasakyti mirties bausmė.

— Ei, aš žinau tvarką, — tariu švelniai kumštelėdama jam. Neįmanomas daiktas, kaip galima jaustis apgaubtai kito žmogaus rūpesčio ir kartu būti pasirengusiai numirti ar bet ką padaryti, kad tik jį apgintum. — Čia gyvenu ilgiau už tave.

Jis pagaliau šypteli. Irgi kumšteli šonan.

— Kažin.

— Čia gimiau ir užaugau. Tu esi čia persodintas. — Niūkteliu jam jau smarkiau, jis juokdamasis bando sugriebti mano ranką. Aš krizendama traukiuosi tolyn, jis siekia pakutenti man pilvo. — Kaimo stuobrys! — spiegiu, kai jis kvatodamas stveria mane ir pargriauna atgal ant paklodės.

— Miesčionė, — atšauna jis ir užsiritęs ant manęs ima bučiuoti. Viskas ištirpsta: karštis, spalvų fontanai, viskas.

Sutariame kitą vakarą, trečiadienį, susitikti Galiniame užutėkyje; iki šeštadienio dirbti nereikės, todėl turėtų būti nesunku Kerolę įtikinti, kad leistų pernakvoti pas Haną. Aleksas paaiškina svarbiausias plano dalis. Pereiti sieną įmanoma, tačiau beveik niekas nerizikuoja. Matyt, nelabai vilioja mirties bausmės perspektyva.

Neįsivaizduoju, kaip galėtume įveikti elektrinę tvorą, bet Aleksas sako, kad iš tikrųjų srovė teka tik kai kur. Leisti elektrą mylių mylias pernelyg brangu, taigi „įjungta” palyginti nedaug atkarpų, visur kitur siena nė kiek ne pavojingesnė negu Diering Oukso parke esančios žaidimų aikštelės aptvaras. Bet, kadangi visi įsitikinę, jog visut visa siena įkrauta tokia daugybe kilovatų, kuri žmogų gali iškepti kaip kiaušinį keptuvėje, tvora puikiai atlieka savo paskirtį.

— Viskas tik akių dūmimas, — sako Aleksas, atsainiai mostelėdamas. Turbūt turi galvoje Portlandą, įstatymus, gal net visas Valstijas. Kai jis surimtėja, tarp antakių susimeta raukšlelė, toks mažas kablelis, gražesnio dalyko nesu mačiusi. Stengiuosi klausytis, ką jis sako.

— Vis tiek nesuprantu, kaip jūs visa tai žinote, — tariu. — Noriu pasakyti — kaip išsiaiškinate, kur nėra elektros. Gal liepiate žmonėms bėgti prie sienos ir žiūrite, kuriose vietose jie iškeps?

Aleksas šypteli.

— Profesinės paslaptys. Galiu tik pasakyti, jog buvo daromi tam tikri bandymai su laukiniais gyvūnais. — Jis kilsteli antakius. — Ar esi valgiusi kepto bebro?

— Fui.

— O kepto skunko?

— Turbūt nori, kad susivemčiau.

Mūsų daugiau, negu tu manai, — dar viena mėgstamiausių Alekso frazių, tarsi koks pertaras. Visur esama prijaučiančiųjų, išgydytų ir ne, dirbančių reguliuotojais, policininkais, valstybės tarnautojais, mokslininkais. Štai kaip praeisime pro sargybos postus, sako jis. Viena veikliausių Portlande prijaučiančiųjų suporuota su sargybiniu, paprastai budinčiu naktinėje pamainoje šiauriniame Tjukio tilto gale, kur mes ir pereisime sieną. Ji su Aleksu susitarę dėl ženklo. Prieš naktį, kai nori kirsti sieną, jos pašto dėžutėje jis palieka reklaminį lapelį, kopijuotą popiergalį, kokius platina kulinarijos ir valyklos. Šis lapelis kviečia pas daktarą Svaildą [* Angl. Wild - Tyrai (Vert.).] nemokamai pasitikrinti akių (man atrodo pernelyg tiesmuka, bet Aleksas sako, girdi, pasipriešinimo dalyviai ir prijaučiantieji patiria tokią įtampą, jog nusipelno teisės savaip papokštauti); radusi šį lapelį, ji pasistengia įdėti arklišką migdomųjų dozę į kavą, kurią taiso vyrui gerti pamainos metu.

— Vargšas žmogelis, — juokdamasis sako Aleksas. — Kad ir kiek kavos geria, vis tiek užmiega.

Matau, kiek daug jam reiškia pasipriešinimas, kaip jis didžiuojasi, kad šis sąjūdis Portlande vis labiau plečiasi ir stiprėja. Bandau šypsotis, bet skruostai sustingę. Man vis dar galva nesuima, kad viskas, ko buvau mokoma, yra taip bloga, ir man tebėra sunku į pogrindį ir jam prijaučiančiuosius žiūrėti kaip į sąjungininkus, o ne į priešus.

Nė menkiausios abejonės, kad perėjusi sieną tapsiu viena jų. Kita vertus, net nemanau trauktis. Aš noriu patekti ten; jei noriu būti sąžininga sau, turiu pripažinti, jog jau seniai tapau prijaučiančiąja, dar tada, kai Aleksas paklausė, ar nenorėčiau susitikti su juo Galiniame užutėkyje, ir aš atsakiau taip. Regis, jau tik kaip per miglą prisimenu mergaitę, kokia buvau iki tol, — mergaitę, kuri visada darydavo, kas liepiama, niekad nemeluodavo ir iki procedūros likusias dienas skaičiavo džiugiai susijaudinusi, o ne su siaubu. Mergaitę, kuri visų ir visko bijojo. Mergaitę, kuri bijojo savęs.

Kitą dieną grįžusi iš parduotuvės labai gražiai paprašau Kerolę paskolinti savo mobiliuką. Ir pasiunčiu Hanai žinutę: Šiandien nakvojam pas A? Šitokiu kodu jai pranešu, kad man reikės priedangos. Kerolei mes aiškiname daugybę laiko praleidžiančios su Elison Davni, kuri baigė mokyklą kartu su mumis. Davniai turtingesni net už Hanos tėvus, o Elison — pasipūtusi ragana. Iš pradžių Hana nesutiko, kad toji būtų mūsų paslaptingąja A, mat ji nenorėjo net apsimesti jos drauge, bet galų gale ją perkalbėjau. Kerolė niekada neskambintų Davniams, netikrintų, ar esu pas juos. Nedrįstų ir gal gėdytųsi, juk mano šeima nešvari, sutepta Marsijos vyro išdavystės ir, aišku, mano mamos, o ponas Davnis yra ABD, Amerika Be Deliria organizacijos Portlando skyriaus steigėjas ir prezidentas. Kartu mokantis mokykloje Elison Davni į mane negalėdavo net žiūrėti, o pradinėje mokykloje, kai mirė mano mama, ji paprašė mokytoją persodinti ją toliau nuo manęs, mat aš atsiduodanti mirtimi.

Hana tuoj pat atsiunčia atsakymą: Pataikei. Iki. Įdomu, kaip Elison patiktų, jei sužinotų, kad aš ja pasinaudoju norėdama pridengti pasimatymus su vaikinu. Tikrai pasiustų, ir mane suima juokas.

Truputį prieš aštuonias nulipu į apačią demonstratyviai užsimetusi ant peties kuprinę. Iš jos net kyšo pižamos kraštelis. Kuprinę susidėjau lygiai taip, kaip būčiau dėjusis eidama nakvoti pas Haną. Kai Kerolė šyptelėdama palinki man smagiai pasibūti, širdį gnybteli kaltė. Šiuo metu meluoju taip dažnai ir taip lengvai.

Tas gnybtelėjimas manęs nesulaiko. Išėjusi pasuku į Vest Endą, jeigu Dženė ar Kerolė sugalvotų pasekti mane pro langą. Tik pasiekusi Pavasario gatvę apsisuku, grįžtu į Dieringo prospektą ir žygiuoju į Brukso 37. Kelias tolimas, Dieringo aukštumą prieinu, kai danguje ištirpsta paskutinė dienos šviesa. Gatvės kaip visada tuščios. Įsispraudžiu pro geležinius sodybos vartus, atstumiu palaidą lango lentą ir įlendu į vidų.

Tamsa mane pribloškia, stoviu mirksėdama, kol akys apsipranta. Oras sunkus, troškus, namai atsiduoda puviniu. Ima ryškėti keisčiausi pavidalai, bet aš einu į svetainę, kur stovi pelėsių dėmėmis išmarginta sofa. Jos spyruoklės išlindusios, pusė kamšalo išdraskyta, galbūt pelių darbas, bet aiškiai matyti, jog kadaise būta gražaus, net elegantiško baldo.

Iš kuprinės išsitraukiu žadintuvą, nustatau, kad čirkštų pusę dvyliktos. Naktis bus ilga. Tada išsitiesiu ant duobėtos sofos, po galva pasidėjusi sulenktą kuprinę. Nelabai patogi pagalvė, bet bus gerai.

Užsimerkiu ir klausausi pelių skrebenimo, tylaus sienų vaitojimo ir paslaptingo tiksėjimo, kol jie mane užliūliuoja.

Pabundu tamsoje pažadinta košmariško sapno apie mamą. Staigiai atsisėdu ir pirmą siaubo akimirką nesuvokiu kur esanti. Po užpakaliu girgžteli išklerusios spyruoklės, ir man dingteli: Brukso 37. Sugraibiusi žadintuvą žiūriu, kad jau dvyliktos dvidešimt. Žinau, reikia keltis, tačiau tebesu apspangusi nuo karščio ir sapno, todėl dar sėdžiu giliai alsuodama. Suprakaitavusi, plaukai prilipę prie sprando.

Sapnas buvo įprastas, bet šį kartą atvirkščias: dabar ne ji, o aš plūduriavau vandenyne, spurdėjau žiūrėdama, kaip mama stovi ant trupančios uolos iškyšos keli šimtai pėdų virš manęs, taip aukštai, jog net neįžiūrėjau veido, mačiau tik neaiškų jos siluetą saulės fone. Mėginau jai sušukti, įspėti, mėginau iškelti rankas ir pamoti, kad trauktųsi atgal, tolyn nuo krašto, bet kuo labiau kepurnėjausi, tuo labiau vanduo, klampus kaip klijai, mane tempė gilyn, varžė rankas ir lindo į gerklę sustingdydamas žodžius. Ir visą laiką aplinkui lyg snaigės sūkuriavo smiltys, ir aš supratau, jog ji tuoj nukris ir susiknežins galvą į aštrias uolas, kyšančias iš vandens it ilgi nusmailinti nagai.

Tada ji ėmė kristi mosuodama rankomis, juodas taškas, vis didėjantis akinančioje saulės šviesoje, aš bandžiau rėkti, bet neįstengiau, o figūrai priartėjus pamačiau, jog ant uolų išsitėkš ne mama.

Aleksas.

Nuo to ir pabudau.

Pagaliau atsistoju truputį svaigstančia galva, stengdamasi nepaisyti baimės jausmo. Lėtai, graibydama sienas einu prie lango ir lengviau atsidūstu išlipusi į lauką, nors ten ir pavojingiau. Tačiau lauke bent jau pučia vėjas. Viduje buvo baisiai tvanku.

Kai pasiekiu Galinį užutėkį, Aleksas manęs jau laukia susigūžęs medžių šešėliuose netoli senosios automobilių aikštelės. Jis taip puikiai užsimaskavęs, kad vos ant jo neužlipu. Jis patraukia mane prie savęs. Mėnesienoje jo akys žiba kaip katės.

Jis be žodžių mosteli užutėkio pusėn, kur mirgančių žiburių linija iki sienos žymi sargybos postus. Iš toli jie atrodo kaip balti žibintai, viena eile sukabinti nakties iškylai apšviesti, — beveik šventiški. Dvidešimt pėdų už sargybos postų yra pati tvora, o už tvoros — Tyrai. Tie žibintai niekada neatrodė tokie keisti kaip dabar, šokantys ir siūbuojantys vėjuje. Džiaugiuosi, kad su Aleksu susitarėme nekalbėti, kol nepersigausime per tvorą. Gerklė taip suspausta, kad vos iškvėpuoju, kur jau bešnekėsi.

Mes pereisime sieną Tjukio tilto gale, šiaurrytiniame užutėkio taške: jeigu plauktume, iš mūsų susitikimo vietos reikėtų judėti įstrižai. Aleksas tris kartus spusteli man ranką. Laikas į kelią.

Nuseku paskui jį. Mes einame užutėkio krantu saugodamiesi pelkės: ji atrodo kaip pieva, ypač tamsoje, bet nespėsi nė susigaudyti, kai įgarmėsi iki kelių. Aleksas be garso perbėginėja iš šešėlio į šešėlį. Kai kur tiesiog dingsta man iš akių susiliejęs su tamsa.

Mums sukant į šiaurinį užutėkio kraštą, ima ryškėti sargybos postai, tampa tikrais pastatais — vieno kambario namukais iš betono ir kulkoms atsparaus stiklo.

Delnai suprakaituoja, gumulas gerklėje, atrodo, išauga keleriopai, pradedu jaustis it smaugiama. Staiga suprantu, koks kvailas mūsų sumanymas. Gali nepavykti šimtas, tūkstantis dalykų! Sargybinis dvidešimt pirmajame poste galėjo dar negerti kavos arba gerti, bet ne tiek, kad būtų užmigdytas, be to, ir migdomieji galėjo neveikti. Ir net jei jis miega, Aleksas galėjo suklysti dėl neįelektrintų tvoros atkarpų arba miestas nakčiai galėjo paleisti elektrą visa linija.

Man taip baisu, jog, atrodo, nualpsiu. Noriu sušukti Aleksui, kad reikia sukti atgal, viską atšaukti, bet jis sparčiai tebeina toliau priekyje, todėl šūktelėdama ar sukeldama kitokį triukšmą tikrai prisišaukčiau sargybą. O sargybiniai tau ne reguliuotojai, pastarieji atrodo kaip vaikai, žaidžiantys policininkus ir plėšikus. Reguliuotojai ir reidų dalyviai turi lazdas ir šunis, sargybiniai — šautuvus ir ašarines dujas.

Pagaliau pasiekiame šiaurinę užutėkio rankovę. Aleksas parkrinta už vieno didelio medžio ir laukia manęs. Aš atsitupiu šalia jo. Paskutinė galimybė pasakyti jam, kad noriu grįžti. Bet nepajėgiu kalbėti, o kai bandau papurtyti galvą, nieko neišeina. Jaučiuosi lyg vėl atsidūrusi sapne, traukiama į tamsią gelmę, besikepurnėjanti it vabzdys medaus dubenėlyje.

Galbūt Aleksas supranta, kaip man baisu. Pasilenkęs ieško mano ausies. Jo lūpos glusteli prie kaklo, nuslysta skruostu, ir aš, nepaisydama panikos, sudrebu iš laimės. Tada jis sušnibžda:

— Viskas bus gerai.

Pasijuntu geriau. Kol aš su Aleksu, nieko blogo neatsitiks.

Mes judame trumpais perbėgimais, patyliukais šastelėdami nuo medžio prie medžio ir sustodami: Aleksas įsiklauso, ar kas nepasikeitė, ar negirdėti šūksnių ir artėjančių žingsnių. Vis ilgiau reikia bėgti per plynes, nes medžių retėja; mes vis labiau artėjame prie linijos, kur žolių ir žemų krūmokšnių visiškai nelieka, reikės tą ruožą įveikti be jokios priedangos. Nuo paskutinio krūmo iki tvoros gal penkiasdešimt pėdų, tačiau man jos prilygsta ugnies ežerui.

Už išardyto kelio, buvusio prieš Portlandą aptveriant, riogso pati tvora: mėnesienoje spindinti sidabru it milžiniškas voratinklis, į kurį įkliuvę visokie vabzdžiai paskui suėdami. Aleksas liepė man susikaupti, neskubėti — pasirinkti tašką, kur lipsiu per tvorą, bet man akyse taip ir stovi vaizdai, kaip aš pasismeigiu ant visų tų smailių, aštrių dyglių.

Staiga mes išnyrame iš šiokios tokios medžių priedangos ir nusiskubiname per palaidą senojo kelio žvyrą ir skalūnų dangą. Aleksas bėga pirma susirietęs beveik dvilinkas, aš irgi lenkiuosi kuo žemiau, bet nė trupučio nesijaučiu saugesnė. Iš visų pusių, be garso klykdama, mane puola baimė, to dar nesu patyrusi. Nežinau, pakyla šaltas vėjas ar mane perveria siaubas, bet visas kūnas tarsi suledėja.

Man vaidenasi, kad mudu supanti tamsa atgyja, virsta lakstančiais šešėliais ir grėsmingais milžiniškais pavidalais, galinčiais kiekvieną akimirką tapti sargybiniais, ir aš įsivaizduoju, kaip tylą staiga sudrasko riksmai, aimanos, garsintuvai, kulkos. Įsivaizduoju, kaip plyksteli skausmas ir ryškios šviesos. Pasaulis suskyla į padrikų paveikslų virtinę: akinamai baltas šviesos ratas, supantis dvidešimt pirmąjį postą, ima plėstis lyg išalkęs, lyg norėdamas mus praryti; viduje, atsidrėbęs ant kėdės ir išsižiojęs, miega sargybinis; Aleksas atsisuka į mane su šypsena — nejaugi jis šypsosi? Man po kojų šokčioja akmenukai. Viskas atrodo tolima, netikra ir neapčiuopiama kaip liepsnos metamas šešėlis. Net aš pati nesijaučiu esanti tikra, nejuntu, kaip kvėpuoju ar judu, nors tikriausiai tą darau.

Ir štai atsiduriame prie tvoros. Aleksas pašoka į orą ir akimirką kybo. Noriu sušukti: Stok! Stok! Tariuosi girdinti, kaip čirška jo kūnas, susilietęs su penkiasdešimties tūkstančių voltų įtampos srove, bet jis įsikimba į tvorą, ši tyliai siūbuoja, negyva ir šalta, kaip jis ir sakė.

Turėčiau lipti paskui jį, bet negaliu. Tik ne iš karto. Palengvėle, išstumdama baimę, atplūsta nuostaba. Sieną žyminčios tvoros bijau nuo pat kūdikystės. Nesu prie jos prisiartinusi arčiau kaip per kelis žingsnius. Suaugusieji nuolat mus perspėdavo, kalte įkalė neiti artyn. Gąsdindavo, kad iškepsime; gąsdindavo, kad žaibiškai mirsime sustojus širdžiai. Dabar perkišu ranką per grandininės tvoros narelį, perbraukiu jį. Negyva, šalta ir nepavojinga, tokia pati tvora, kokia mieste aptvertos žaidimų aikštelės ir mokyklų kiemai. Tą akimirką pagaliau suprantu, kaip giliai įsišaknijęs ir koks klastingas melas, kaip jis išsišakojęs po Portlandą nelyginant kanalizacijos vamzdžiai, sujungti su viskuo, leidžiantys į miestą smarvę; visas miestas stovi ant melo.

Aleksas kopia mikliai, jau įveikė pusę aukščio. Dirstelėjęs per petį mato, kad aš tebestypsau it kvaiša. Jis krypteli galva: Ką. tu darai?

Vėl paliečiu tvorą, bet staigiai atitraukiu ranką: ja pereina smūgis, bet ne aukštos Įtampos srovės, kuri neva turi čia tekėti. Tiesiog šią akimirką kai ką suvokiu.

Mums meluojama apie viską — apie tvorą ir Nelegalus, apie daugybę kitų dalykų. Mums sakoma, kad reidai reikalingi mūsų saugumui užtikrinti. Mums sakoma, kad reguliuotojams rūpi tik palaikyti ramybę.

Mums sakoma, kad meilė yra liga. Kad galiausiai ji mus nužudys.

Pirmą kartą pagalvoju, jog ir tai veikiausiai melas.

Aleksas atsargiai supasi ant tvoros. Pakeliu akis, jis vėl mosteli man. Pavojus niekur nedingo. Laikas judintis. Iškeliu rankas, įsikabinu į grandį ir pasilypėjusi imu kopti. Karoti ant tvoros iš dalies net blogiau negu bėgti per atvirą ruožą. Ten mes bent jau turėjome daugiau veikimo laisvės — galėjome, pamatę artėjant sargybą, dumti atgal į užutėkį tikėdamiesi, jog tamsoje ir tarp medžių pavyks pasprukti. Menkutė viltis, bet vis šis tas. O čia kybom atsukę nugaras sargybos postams, ir aš pasijuntu lyg didžiulis judantis taikinys su prikabintu ženklu: NUŠAUK MANE.

Aleksas pasiekia viršų pirma manęs; žiūriu, kaip jis atsargiai, lėtai kelia koją per spygliuotos vielos vijas. Persiritęs šiek tiek palipa kita puse žemyn ir laukia manęs. Aš tiksliai pakartoju jo veiksmus. Nors drebu iš baimės ir nuovargio, vis dėlto perlipu tvoros viršų ir pradedu keberiotis. Kojos atsitrenkia Į žemę. Aleksas griebia man už rankos ir nutempia į mišką, toliau nuo sienos.

Į Tyrus.

AŠTUONIOLIKTAS

Mere, išskleisk savo skėtį —

Diena graži, saulė šviečia,

Bet pelenai iš dangaus

Tavo plaukus pražildys.

Mere, griebki irklus

Ir išplauki su potvyniu.

Turėk paruoštą žvakę,

Nes vanduo gali virsti krauju.

»Panelė Merė” (populiari dainelė, dainuojama

žaidžiant plojimo žaidimus, sukurta žaibiško karo metu) —

»Smėlio bandutės ir kita. Žaidimo istorija”

Sargybos postų žiburius miškas beregint sugeria, tarsi uždaro į tamsos saugyklą. Mus supa medžiai, šakos ir krūmokšniai spaudžiasi prie manęs iš visų šonų, liečia veidą, blauzdas ir pečius lyg tūkstančiai juodų rankų, visose pusėse ima aidėti keista kakofonija — plazda kažkokie paukščiai, ūkauja pelėdos, trake krebžda gyvūnai. Oras, kvepiantis gėlėmis ir gyvybe, atrodo tirštas lyg nuaustas, lyg užuolaida, kurią gali atitraukti. Juoda tamsa. Nematau net žengiančio priekyje Alekso, bet jis tempia mane už rankos.

Dabar man turbūt netgi baisiau, negu buvo lipant per tvorą, ir aš trūkteliu ranką prašydama suprasti mane ir sustoti.

— Dar truputį, — iš tamsos ateina jo balsas. Jis tempia mane toliau. Bet mes einame lėtai, girdžiu traškant šakeles, čežant šakas ir suprantu, jog Aleksas praskina mudviem kelią. Judame lyg ir vėžlio žingsniu, bet nuostabu, kaip greitai dingo iš akių siena ir visa, kas yra anapus jos, sakytum niekada nė nebuvo. Man už nugaros juoduma. Tarsi būtum požemyje.

— Aleksai.. — ištariu. Balsas keistas ir kimus.

— Sustok, — sako jis. — Palauk. — Jis paleidžia mano ranką, ir aš nenoromis aikteliu. Jo delnai sugraibo mano rankas, lūpos pirma baksteli į nosį, tada pabučiuoja. — Viskas gerai, — taria jis beveik normaliu balsu, taigi nusprendžiu, jog pavojaus nėra. — Aš niekur neisiu, tačiau turiu surasti tą prakeiktą žibintuvėlį, gerai?

— Gerai.

Jausdamasi kvailai stengiuosi suvaldyt kvėpavimą. Įdomu, ar Aleksas nesigaili, kad pasiėmė mane. Juk nesu narsuolė.

Lyg atspėjęs mano mintis, Aleksas dar kartą pakšteli, prie pat lūpų kampučio. Matyt, ir jo akys dar nelabai apsiprato su tamsa.

— Esi šaunuolė, — pagiria mane.

Išgirstu jį šlaminant krūmus, patyliukais keiksnojant. Gal po kokios minutės jis džiugiai šūkteli, ir netrukus į dangų šauna platus šviesos pluoštas, užgriebiantis tankius medžius ir krūmokšnius.

— Radau, — sako Aleksas, rodydamas man žibintuvėlį. Tada pašviečia žemyn, į surūdijusią įrankių dėžę, kyšančią iš žemės. — Mes čia jį paliekame tiems, kurie pereina sieną, — paaiškina. — Jau žygiuosime?

Linkteliu. Dabar, kai matyti, kur einame, pasijuntu geriau. Šakos virš galvų susipynusios į skliautą, panašų į Šv. Pauliaus katedros, kur sėdėdama per sekmadieninės mokyklos pamokas klausiausi paskaitų apie atomą, tikimybes ir Dievo tvarką. Aplinkui čeža ir virpa lapai — žalių ir juodų dėmelių kaleidoskopas, juos judina begalė nematomų būtybių, lakstančių ir straksinčių nuo šakos ant šakos. Kartais Alekso žibintuvėlis akimirką atsispindi kažkieno išplėstose mirksinčiose akyse, rimtai spoksančiose į mudu iš tankios lapijos. Jas kaipmat vėl paslepia tamsa. Fantastika! Nesu mačiusi nieko panašaus — visur vešinčios, tarpstančios gyvasties, kas sekundę tarsi paaugančios ir besistiepiančios aukštyn; nemoku paaiškinti, bet pasijuntu mažutė ir net kvailutė, sakytum įsibrovusi į valdas, priklausančias kažkam daug vyresniam ir svarbesniam už mane.

Aleksas žengia jau ryžtingiau, kai kada patraukdamas iš kelio šaką, kad galėčiau pralįsti po ja, ar nulauždamas nepraleidžiančias mūsų mažesnes šakeles, bet aš nematau jokio tako ir po kurio laiko pradedu bijoti, ar tik mes beprasmiškai nesukame ratais lįsdami vis giliau į mišką. Jau ketinu klausti, kaip jis žino, kur mes einame, bet pastebiu, jog jis retkarčiais švysteli žibintuvėliu į medžių kamienus, supančius mudu lyg aukšti vaiduoklių siluetai. Pamatau, kad kai kurie pažymėti mėlynais dažais.

— Dažai... — sumurmu.

Aleksas žvilgteli per petį į mane.

— Mūsų kelrodžiai, — išdidžiai paaiškina ir priduria: — Patikėk, čia verčiau nepasiklysti.

Staiga medžių tiesiog nelieka. Tik buvome miško tankmėje, o jau žengiame keliu — betono juosta, nusidabrinta mėnesienos.

Kelias duobėtas, sutrūkinėjęs, kai kur išlūžusiu, krūvomis riogsančiu betonu. Jis kyla į pailgą neaukštą kalnagūbrį ir dingsta jo viršūnėje, kur juoduoja kitas miškas.

— Duok ranką, — sako Aleksas. Vėl pašnibždomis, ir aš nežinia ko apsidžiaugiu. Mat kažkodėl jaučiuosi kaip kapinėse. Aplink driekiasi didžiulės plynės, apaugusios šiugždančia žole iki juostos, joje kur ne kur stirkso ploni jauni medeliai, trapūs ir vieniši tokiose dykrose. Dar žolėje kyšo sijos, milžiniškos medinės sijos, riogsančios viena ant kitos, ir kažkokie tarsi metaliniai blizgantys raizgalai.

— Kas tai? — kuždu Aleksui, bet paklaususi vos nerikteliu, nes jau žinau, jau supratau.

Viename siūruojančios žolės lauke riogso didelis juodas sunkvežimis, visiškai sveikas, tarsi juo kas būtų atvažiavęs iškylauti.

— Čia buvo gatvė, — sako Aleksas. — Sunaikinta per karą. Visoje šalyje jų tūkstančiai. Subombarduotų, visiškai suniokotų.

Aš sudrebu. Ne veltui jaučiausi tarsi kapinėse. Beveik taip ir yra. Žaibiškas karas, užtrukęs metus, vyko gerokai prieš man gimstant, kai mano mama dar buvo mažutė. Jo metu turėjo būti atsikratyta visų Nelegalų ir neklusniųjų, kurie nesutiko palikti namų ir persikelti į legalias bendruomenes. Sykį mama pasakojo, kad ankstyviausius jos prisiminimus temdo bombų švilpesys ir dūmų tvaikas. Dar sakė, kad gaisrų kvapas tvyrojo virš miesto ne vienus metus, o vėjas nešdavo pelenus.

Mes einame toliau. Man norisi verkti. Būti čia, matyti visa tai nė kiek nepanašu į istorijos pamokas, per kurias girdėdavome, kaip šypsantys lakūnai pergalingai kelia nykščius, prie sienos susirinkę žmonės džiūgauja, nes pagaliau esame saugūs, namai sudeginti švariai, dailiai, sakytum ištrinti iš kompiuterio ekrano. Istorijos vadovėliuose nebuvo jokių tikrų žmonių, gyvenusių šiuose namuose, tik šešėliai, dvasios. Tačiau eidama su Aleksu šiuo subombarduotu keliu suprantu, jog buvo visiškai kitaip. Buvo griuvėsiai, smarvė, kraujas, degančios odos dvokas. Buvo žmonės: stovėjo, šnekėjosi, kalbėjo telefonu, kepė kiaušinienę ar dainavo duše. Man pasidaro be galo liūdna dėl visko, kas prarasta, ir pikta ant žmonių, kurie šitai atėmė. Ant saviškių — ar bent buvusių saviškių. Jau nežinau, kas esu, kam priklausau.

Ne visai tiesa. Aleksui. Žinau, kad priklausau Aleksui.

Vidukalnėje pamatome dailų baltą namą, stovintį vidury lauko. Kažkaip jis išvengė bombų ir atrodytų kaip bet kuris namas Portlande, jeigu ne langinė, pakibusi ant vieno vyrio ir nuo vėjo lengvai bilsnojanti į sieną. Jis toks svetimas šitoje dykynėje, tarp sugriautų kaimynų. Vienui vienas, todėl toks mažiukas, nelyginant avinėlis, priklydęs į kitos kaimenės ganyklą.

— Ar dabar ten kas nors gyvena? — klausiu Aleksą.

— Kartais prisiglaudžia, kai lyja ar šalta. Tačiau tik klajokliai — Nelegalai, kurie niekur neužsibūna. — Ir vėl jis akimirką patylėjo prieš ištardamas Nelegalai, susiraukė, lyg tas žodis būtų kartus. — Mes stengiamės čia nesimaišyti. Žmonės sako, bombarduotojai bet kada gali grįžt užbaigti savo darbo. Tačiau daugiausia dėl prietaro. Manoma, kad šitas namas atneša nelaimę. — Jis kreivai šypteli. — Bet jis visiškai tuščias, viskas išnešta: lovos, patalynė, drabužiai, viskas. Aš iš ten pasiėmiau indų.

Anksčiau Aleksas minėjo Tyruose turįs nuosavą kampelį, bet kai ėmiau kamantinėti, nutilo, pasakė, jog turėsiu palaukti, kol jį pamatysiu. Vis dar negaliu apsiprasti su mintimi, kad čia gyvena žmonės: šitoje dykynėje, neturėdami nei savo indų ar patalynės, jokių normalių daiktų.

— Čionai.

Aleksas veda mane Į mišką. Iš tiesų džiaugiuosi vėl atsidūrusi tarp medžių. Jaučiausi slogiai toje atšiaurioje plynėje su vieninteliu namu, rūdijančiu sunkvežimiu ir griuvėsiais — žaizda žemės paviršiuje.

Dabar žengiame gerai išmintu taku. Kai kur dar pasirodo mėlynai nutepliotų kamienų, bet neatrodo, jog Aleksui reikėtų jų pagalbos. Einame sparčiai, vienas paskui kitą. Medžiai auga atokiau nuo tako, o krūmai iškirsti, todėl niekas nekliudo. Žemė po kojomis suplūkta daugybės čia praėjusių kojų. Širdis pradeda daužytis Į šonkaulius. Jaučiu, jog artėjame prie tikslo.

Aleksas atsisuka, taip staigiai, jog vos neužlekiu ant jo. Jis išjungia žibintuvėlį, ir juodoje tamsoje ima rastis, ryškėti ir vėl tirpti keisti pavidalai.

— Užsimerk, — liepia jis. Jaučiu, jog šypsosi.

— O kam? Ir taip nieko nematau.

— Liaukis, Lena.

— Gerai jau.

Užsimerkiu, jis suima abi mano rankas ir dar pavedėja taku murmėdamas:

— Atsargiai, akmuo. Truputį į kairę.

Nenoromis pradedu nervintis. Pagaliau sustojame, Aleksas paleidžia mane.

— Jau atėjome, — taria. Jo balse girdžiu jaudulį. — Atsimerk.

Atsimerkiu ir valandėlę neprakalbu. Kelis kartus žiojuosi, bet Įstengiu išgauti tik ploną cyptelėjimą.

— Na? — nekantrauja Aleksas. — Kaip patinka?

Pagaliau išlemenu:

— O, tikras daiktas...

Aleksas šnarpšteli.

— Žinoma, tikras.

— Noriu pasakyti, kad nepaprastas.

Paeinu pirmyn. Jau gerai nežinau, kaip įsivaizdavau Tyrus, bet aišku, jog ne taip. Mišką kerta ilga plati proskyna, nors kai kur ataugę medžiai tiesia liaunas šakas į dangų, į platų žvaigždėtą skliautą, kurio vidury kabo ryškus didžiulis mėnuo išgaubtu viduriu. Laukinės rožės apklėtusios beveik išblukusį rodyklės užrašą. Vargais negalais įskaitau žodžius: KRESTO MIESTELIO AUTOFURGONŲ PARKAS. Proskynoje pristatyta gyvenamųjų priekabų, matyti ir išradingesnių būstų: tarp medžių ištiestų brezento atraižų su paklodėmis ar dušo užuolaidomis vietoj durų; surūdijusių sunkvežimių su palapinėmis kėbuluose; senų furgonėlių užuolaidėlėmis uždengtais langais. Proskynoje daug duobių, jose dieną buvo kūrenami laužai, dabar, gerokai po vidurnakčio, jie tebesmilksta leisdami dūmų sruogeles ir anglių kvapą.

— Matai? — sako Aleksas, su šypsena plačiai išskėsdamas rankas. — Karas ne viską sunaikino.

— Man šito nesakei. — Pasuku į proskynos centrą apeidama rąstų rietuvę, sukrautą, kad būtų lyg ir lauko kambarėlis. — Nepasakojai, jog šitaip yra.

Jis gūžteli risnodamas šalia tarsi patenkintas šuo.

— Tokius dalykus reikia pačiai pamatyti. — Jis paspiria ant blėstančios laužavietės žemių. — Atrodo, pavėlavome į šventę.

Kol einame per proskyną, Aleksas rodo kiekvieną „namą” ir šiek tiek papasakoja man, kas jame gyvena, visą laiką kalbėdamas pakuždomis, kad nieko neprižadintume. Kai kurie pasakojimai jau girdėti, kiti — visiškai nauji. Aš net nelabai gilinuosi į juos, tačiau esu dėkinga jam už balso skambesį, tylų, ramų, įprastą ir drąsinantį. Nors priekabų kaimelis nedidelis, jo ilgumas — gal koks aštuntadalis mylios, jaučiuosi, lyg pasaulis būtų prasivėręs atidengdamas klodus ir gelmes, kurių iki tol net nepajėgiau įsivaizduoti.

Jokių sienų. Niekur nėra sienų. Palyginti su šia vieta, Portlandas atrodo mažytis, kaip kokia musytė ekrane.

Aleksas sustoja priešais purviną pilką priekabą. Langų angos uždengtos smarkiai ištemptu margu audeklu.

— O čia... hm... mano rūmai.

Jis droviai mosteli. Pirmą kartą šią naktį nervinasi, karštligišku nerimu užkrėsdamas ir mane. Sunkiai nuryju staigų ir visiškai nederamą norą isteriškai nusikvatoti.

— Oho, kaip... kaip...

— Iš lauko nieko gero, — pertraukia mane Aleksas. Žiūrėdamas į šalį kramto lūpos kamputį. — Ar... ar norėtum užeiti?

Linkteliu neabejodama, kad, jei mėginsiu šnekėti, vėl tik cyptelėsiu. Buvau su juo daugybę kartų, bet šis kitoks. Čia nėra mus sekančių akių, nėra balsų, tik ir laukiančių mus aprėkti, nėra rankų, pasirengusių mus išskirti, — tik begalinė erdvė. Ir džiugu, ir baisu. Šioje vietoje bet kas gali nutikti, ir, kai jis pasilenkia manęs pabučiuoti, mus supančios aksominės tamsos svoris, tykus medžių šlamėjimas, nematomų gyvūnų tapsėjimas tarsi įplasta man į širdį, ir aš pasijuntu ištirpstanti naktyje, išsiliejanti į ją. Kai jis atsitraukia, ne iš karto atgaunu kvapą.

— Eime, — pakviečia Aleksas. Ir petimi pastumia duris.

Viduje labai tamsu. Įžiūriu vos vieną kitą kontūrą, o durims užsivėrus net ir jie išnyksta praryti juodumos.

— Elektros čia nėra, — taria Aleksas. Jis vaikšto atsitrenkdamas į daiktus ir kas kartą tyliai nusikeikdamas.

— Gal turi žvakių? — klausiu.

Furgonas keistai kvepia nukritusiais rudenio lapais. Malonus kvapas. Užuodžiu ir daugiau: aštriai atsiduoda valiklio citrusais ir vos juntamai — benzinu.

— Netgi geriau. — Girdžiu čežant, ant manęs pasipila vandens lašai. Aš tyliai šūkteliu. — Atsiprašau, atsiprašau. Senokai čia bebuvęs. Saugokis.

Vėl čežėjimas. Tada lubos virš manęs pamažu susiūbavusios pasitraukia ir visa platybe atsiveria dangus. Mėnuo kybo beveik ties mumis, liedamas šviesą į vidų ir viską apvainikuodamas sidabru. Dabar matau, jog „lubos” iš tikrųjų yra didžiulė plastiko plėvė, tokiomis, tik daug mažesnėmis, uždengiami lauko keptuvai. Atsistojęs ant kėdės, Aleksas ją vynioja; su kiekvienu coliu vis platėja dangus, o viduje darosi vis šviesiau.

Man užima kvapą.

— Kaip gražu!

Aleksas žvilgteli per petį, nusišypso. Jis toliau vynioja plastiką, kas kelias minutes sustoja, pastumia kėdę ir užlipęs vėl vynioja.

— Vieną dieną audra nuplėšė pusę stogo. Deja, manęs nebuvo. — Jis irgi švyti, rankos ir pečiai nusidabrinti. Kaip ir aną reidų naktį, galvoju apie angelų paveikslus bažnyčioje, prasikalusius jų sparnus. — Tada nutariau visai jo atsikratyti. — Užbaigęs vynioti, jis lengvai strykteli nuo kėdės, atsisuka į mane. — Tai mano nuosavas namas kabrioletas.

— Fantastika, — nuoširdžiai sakau. Dangus atrodo ranka pasiekiamas. Pasistiebusi, regis, galėčiau paliesti mėnulį.

— Dabar surasiu žvakių.

Šastelėjęs pro mane, Aleksas ima raustis virtuvytėje. Dabar jau matau didžiuosius daiktus, nors smulkmenas tebeslepia tamsa. Vienoje kertėje stovi krosnelė. Kitame gale — lova. Ją pamačius krūpteli širdis ir užplūsta prisiminimai: Kerolė sėdi ant mano lovos krašto, negarsiai pasakoja apie vyro ir žmonos lūkesčius; viena ranka įsisprendusi Dženė šaiposi iš manęs, kad atėjus laikui nežinosiu, ką daryti; mokinės pakuždomis apkalba Vilou Marks; Hana drabužinėje garsiai save klausia, kas gi tas seksas, o aš šnypščiu, ją tildau bailiai dairydamasi per petį, ar niekas nesiklauso.

Suradęs ryšulėlį žvakių, Aleksas po vieną jas uždega ir sustato visame furgone apšviesdamas visas kertes. Labiausiai mane nustebina knygos: griozdiški kontūrai, kuriuos prieblandoje palaikiau baldais, pasirodo esą knygų kalnai — tiek daug jų teko matyti tik bibliotekoje. Prie vienos sienos stūkso net trys lentynos. Net šaldytuvas nukabintomis durelėmis prikrautas knygų.

Paėmusi žvakę žiūrinėju pavadinimus. Nė vieno pažįstamo.

— Kokios čia knygos? — klausiu.

Kai kurios tokios senos, net baisu, kad paliestos nesubyrėtų. Judindama lūpas skaitau ant nugarėlių autorių vardus, tuos, kuriuos įskaitau: Emilė Dikinson, Voltas Vitmenas, Viljamas Vordsvortis.

Aleksas žvilgteli į mane.

— Tai poezija.

— Kas ta poezija?

Nesu girdėjusi tokio žodžio, bet man patinka jo skambesys. Kažkoks grakštus ir laisvas, tarsi gražuolė moteris ilga suknele.

Aleksas uždega paskutinę žvakę. Furgonas prisipildo šiltos mirguliuojančios šviesos. Atėjęs prie manęs atsitupia ir lentynoje kažko ieško. Išėmęs vieną knygą atsistoja, paduoda man.

„Garsiausia meilės poezija”. Širdis pašoka, kai ant viršelio pamatau taip akiplėšiškai įspaustą žodį meilė. Aleksas įdėmiai žiūri į mane, ir aš, norėdama nuslėpti sumišimą, atsiverčiu knygą ir peržiūriu autorius, surašytus pirmuose puslapiuose.

— Šekspyras? — Šį vardą prisimenu iš sveikatos pamokų. — Tas, kuris parašė „Romeo ir Džuljetą”? Pamokomą istoriją?

Aleksas šnarpšteli.

— Tai ne pamokoma, o nuostabi meilės istorija.

Prisimenu pirmąją dieną laboratorijose, pirmą kartą, kai išvydau Aleksą. Regis, nuo tada praėjo visas gyvenimas. Prisimenu, kaip į sąmonę įsirėžė žodis graži. Prisimenu, kaip kažką galvojau apie pasiaukojimą.

— Poezija uždrausta prieš daugelį metų, iškart po to, kai buvo išrastas gydymas. — Jis paima iš manęs knygą, atsiverčia. — Nori pasiklausyt eilėraščio?

Linkteliu. Jis kosteli, krenkšteli, atlošia pečius ir pasukioja kaklą lyg rengdamasis išbėgti į futbolo aikštę.

— Nagi, — juokdamasi paraginu jį. — Ko delsi?

Jis vėl kosteli ir ima skaityti:

— „Tu man graži kaip vasaros diena...”

Užsimerkiu ir klausausi. Jausmas, jog mane supa šiluma, užplūsta it banga. Poezija niekuo nepanaši į mano iki tol girdėtus tekstus. Suprantu ne visumą, o tik vaizdų nuotrupas, lyg ir nebaigtus sakinius, plazdančius it spalvoti kaspinai vėjuje. Suvokiu, jog jie man primena muziką, kuri beveik prieš du mėnesius mane pribloškė anoje sodyboje. Poezija jaudina lygiai taip pat: tuo pat metu jaučiu ir pakilumą, ir liūdesį.

Aleksas baigia skaityti. Atsimerkusi pamatau jį žiūrint į mane.

— Ko? — klausiu.

Jo žvilgsnio skvarbumas man kone užima kvapą — lyg jis žiūrėtų į mano vidų.

Jis tiesiai neatsako. Perverčia kelis knygos lapus, bet žemyn nepažvelgia. Visą laiką nenuleidžia akių nuo manęs.

— Nori pasiklausyti kitokio eilėraščio?

Nelaukęs atsakymo pradeda deklamuoti:

— „Kaip aš myliu tave? Kas išmatuos?”

Ir vėl žodis myliu. Kai jis jį ištaria, širdis stabteli ir pasileidžia pakriku ritmu.

— „Ši meilė tau gili, aukšta, plati, ir mano siela, ir jausmai vien tau skirti...”

Žinau, jis sako svetimus žodžius, bet vis tiek atrodo, kad jo paties. Jo akys žiburiuoja, jose atsispindi žvakių liepsnelės.

Žengtelėjęs artyn švelniai pabučiuoja man į kaktą.

— „Myliu tave ramybėje dienos...”

Atrodo, grindys smenga, o aš krintu.

— Aleksai ... — bandau kažką sakyti, bet jo vardas įstringa gerklėje.

Jis pabučiuoja abu skruostus — lengvai, švelniai, vos paliesdamas odą.’

— „Myliu laisvai...”

— Aleksai, — ištariu garsiau. Širdis taip tankiai plaka, bijau, kad neištrūktų pro šonkaulius.

Atšlijęs jis kreivai šypteli.

— Elizabeta Baret Brauning, — sako braukdamas pirštu man išilgai nosies. — Nepatinka? — priduria jis taip tyliai ir rimtai, tebežiūrėdamas į akis, kad jaučiu — iš tikrųjų klausia visai ko kito.

— Ne. Taip. Noriu pasakyti, patinka, bet... — Iš tiesų nežinau, ką noriu pasakyti. Nepajėgiu aiškiai mąstyti ar kalbėti. Manyje siaučia vienui vienas žodis — audra, uraganas, ir aš turiu kietai suspausti lūpas, kad jis neišsiveržtų. Myliu, myliu, myliu, myliu. Žodis, kurio dar nesu ištarusi jokiam žmogui, žodis, kurio nedrįstu sakyti net mintyse.

— Gali neaiškinti.

Aleksas pasitraukia dar toliau. Ir vėl miglotai jaučiu, jog iš tikrųjų mudu kalbame apie kažką kita. Aš jį kažkuo nuvyliau. Kad ir kas tarp mūsų įvyko, — tikrai įvyko, net jei gerai nežinau, kas, kaip ar kodėl, — jį tai nuliūdino. Matau iš akių, nors jis tebesišypso, ir man norisi atsiprašyti arba pulti ant kaklo, kad pabučiuotų. Bet aš tebebijau prasižioti — bijau, kad neišlėktų tas žodis, ima siaubas pagalvojus, kas būtų po to.

— Eikš čia. — Aleksas padeda knygą ir duoda man ranką. — Noriu tau kai ką parodyti.

Jis mane veda prie lovos, ir vėl pajuntu neapsakomą drovumą. Nežinau, ko jis iš manęs tikisi, ir kai atsisėda, aš sutrikusi atšlyju.

— Viskas gerai, Lena.

Kaip visada, kai jis ištaria mano vardą, apsiraminu. Jis užmeta kojas ant lovos ir išsitiesia aukštielninkas, aš darau tą patį, dabar gulime vienas šalia kito. Lova siaura, vos telpame.

— Matai? — taria Aleksas, smakru rodydamas aukštyn.

Virš galvų žiba, blykčioja žvaigždės, tūkstančių tūkstančiai, tokia daugybė, kad atrodo lyg snaigės, lekiančios į juodą tamsą. Neišlaikiusi aikteliu. Kaip gyva turbūt nesu mačiusi tiek žvaigždžių. Dangus rodosi taip arti, ištemptas virš galvų, virš bestogio furgono; atrodo, taip ir krintame į jį, atrodo, reikia tik pašokti aukštyn, ir dangus mus sugaus, atmuš lyg batutas.

— Patinka? — klausia Aleksas.

— Myliu, — išsprūsta žodis, ir iškart nuo krūtinės lyg akmuo nusirita. — Myliu, — pakartoju norėdama išgirsti, kaip skamba. Lengva ištarti, kai jau tari. Trumpas žodis. Tikslus. Taip ir rieda nuo liežuvio. Keista, kad niekada nesu jo sakiusi.

Matau, Aleksas patenkintas. Iš balso jaučiu, jog plačiai šypsosi.

— Blogai, kad nėra tualeto, — sako jis. — Bet, reikia pripažinti, vaizdas nemirtingas.

— Norėčiau, kad galėtume čia pasilikti, — lepteliu ir skubiai mekenu: — Na, ne iš tikrųjų. Ne visam laikui, bet... pats supranti, ką turiu galvoje.

Aleksas pakiša ranką man po kaklu, aš kilsteliu galvą ir padedu jam ant peties liesdamasi prie skruosto.

— Aš laimingas, kad tu visa tai pamatei, — sako jis.

Valandėlę tiktai gulime tylėdami. Jo krūtinė alsuojant kilnojasi, ir nuo to alsavimo po kiek laiko mane pradeda imti miegas. Rankos ir kojos pasidaro kaip švininės, o žvaigždės tarytum susirikiuoja sudarydamos žodžius. Aš noriu žiūrėti, perskaityti, ką jos rašo, bet vokai irgi apsunksta, nebeįstengiu išsilaikyti atsimerkusi.

— Aleksai?

— Ko?

— Dar pasakyk man tą eilėraštį. — Balsas nuskamba kaip svetimas, žodžiai lyg atplaukę iš toli.

— Kokį? — kužda Aleksas.

— Tą, kurį moki atmintinai. — Aš plaukiu, kažkur plaukiu.

— Aš daug jų moku atmintinai.

— Tada bet kurį.

Jis giliai įkvepia ir pradeda:

— „Visur tavo širdį nešiojuos. Savojoj širdy. Nė žingsnio be jos...”

Žodžiai plaukia per mane kaip saulės spinduliai, slystantys vandeniu ir paskui įsigeriantys į gilumą, nušviečiantys jos tamsą. Guliu užsimerkusi. Keista, bet vis tiek matau žvaigždes: iš nieko išsiskleidžiančias galaktikas — rausvas ir raudonas saules, sidabro vandenynus, tūkstantį baltų mėnulių.

Regis, užmigau prieš kokias penkias minutes, o Aleksas jau švelniai’ mane žadina. Dangus tebėra juodas kaip rašalas, mėnuo tebespindi aukštai, bet iš to, kaip nudegė žvakės aplink mudu, suprantu miegojusi mažiausiai valandą.

— Laikas keliauti, — sako jis, nubraukdamas man nuo kaktos plaukus.

— Kiek valandų? — klausiu mieguistu balsu.

— Tuoj trys. — Aleksas atsisėda, pakyla nuo lovos ir nutraukia mane ant žemės. — Turime pereiti sieną, kol nepabudo Miegančioji Gražuolė.

— Miegančioji Gražuolė? — Suglumusi kraipau galvą.

Aleksas tyliai nusijuokia.

— Po poezijos, — taria pasilenkdamas manęs pabučiuoti, — pereisime prie pasakų.

O toliau — kelias atgal per mišką, išardyta gatve pro subombarduotus namus ir vėl mišku. Visą laiką jaučiuosi, lyg būčiau nevisiškai pabudusi. Kai lipame per sieną, jau net nebijau ir nesinervinu. Antrą kartą kur kas lengviau persiristi per spygliuotą vielą, nes jaučiu, kad šešėliai dengia mus tarsi apsiaustai. Sargybinis dvidešimt pirmajame poste tebesėdi ta pačia poza: galva atkraginta, kojos ant stalo, burna pražiota, ir netrukus mes jau einame užutėkio pakrante. Paskui tyliai neriame gatvėmis į Dieringo aukštumą, ir tada man dingteli baisiai keista mintis, ir bauginanti, ir viliojanti: galbūt visa tai tėra sapnas ir pabudusi pamatysiu esanti Tyruose. O gal pabudusi pamatysiu visada ten gyvenusi, o visas Portlandas su laboratorijomis, komendanto valanda ir procedūra pasirodys buvęs tik ilgas keistas košmaras.

Brukso 37: vidun pro langą, į mus tvoksteli karštis ir pelėsių kvapas. Tyruose praleidau vos kelias valandas, bet jų jau pasiilgau: vėjo medžiuose, siaučiančio it vandenynas, nepaprasto žydinčių augalų aromato, neregimai bėginėjančių padarų — visos tos gyvasties, besiveržiančios ir plintančios į visas puses, be galo ir be krašto...

Jokių sienų...

Tada Aleksas nuveda mane prie sofos, apkloja antklode ir pabučiuoja linkėdamas labos nakties. Jo laukia rytinė pamaina laboratorijose, laiko likę tik grįžti namo, palįsti po dušu ir suspėti į darbą. Girdžiu, kaip tamsa sugeria jo žingsnius.

Ir užmiegu.

Meilė — vienas žodis, lengvas, ne didesnis ir ne ilgesnis už skustuvo ašmenis. Taip, jis ir yra skustuvo ašmenys. Perrėžia tavo gyvenimo centrą viską padalydamas į dvi dalis. Prieš ir po. Visas kitas pasaulis abipus rėžio atkrinta.

Prieš ir po — ir per, akimirka, ne didesnė ir ne ilgesnė už ašmenis.

DEVYNIOLIKTAS

Gyvenk laisvas arba mirk.

Neaiškios kilmės senovės patarlė,

įtraukta į „Išsamų pavojingų žodžių ir idėjų sąvadą”,

www.ccdwi.gov.org

Vienas keisčiausių dalykų gyvenime, kad jis sau pūškuoja toliau aklas ir į nieką nekreipiantis dėmesio, nors tavo asmeninis pasaulis, tavo mažytis apsibrėžtas ratas, išsikreipia ir keičiasi, net sudūžta. Čia tik turi tėvus, čia jau esi našlaitis. Čia tik turi vietą ir savo kelią, čia jau pasiklydai dykumoje.

Ir vis tiek pateka saulė, debesys telkiasi ir plaukia dangumi, žmonės perka produktus, nuleidinėja tualete vandenį, pakelia ir nuleidžia užuolaidas. Štai tada ir suvoki, kad gyvenimas, nepaliaujamas buvimo mechanizmas, su tavimi nesusijęs. Visiškai neturi nieko bendro. Jis ir toliau judės į priekį, net kai tu nušoksi nuo skardžio. Net kai būsi miręs.

Kai rytą žygiuoju į Portlando centrą, tai mane labiausiai ir stebina — kaip įprastai viskas atrodo. Nežinau, ko tikėjausi. Tikrai nemaniau, kad per naktį sugrius pastatai, gatvės virs skaldos krūvomis, bet vis tiek esu pritrenkta matydama, kaip žmonės skuba su portfeliais, krautuvių savininkai atrakina duris ir kažkoks sunkvežimis bando prasigrūsti sausakimša gatve.

Atrodo nesuvokiama, kad jie nežino, nepajuto jokios permainos ar sukrėtimo, kai mano gyvenimas visiškai apsivertė. Eidama namo jaučiu paranojišką baimę, tarsi kas galėtų užuosti, kad aš atsiduodu Tyrais, vien pažvelgęs į veidą pasakyti, jog buvau anapus sienos. Sprandą niežti, lyg jį kutentų šakelės, kas keli žingsniai vis perbraukiu kuprinę, ar neprikibę lapų arba dagių, — aišku, nesvarbu, juk ir Portlande auga medžiai. Tačiau niekas net nedirsteli mano pusėn. Tuoj devynios, dauguma skuba į darbą. Begalinis mirguliuojantis srautas įprastų žmonių, darančių įprastus dalykus, įsmeigusių akis į priekį, nekreipiančių nė mažiausio dėmesio į neaukštą, neišvaizdžią mergiūkštę, žengiančią pro juos su išsipūtusia kuprine.

Neaukšta, neišvaizdi mergiūkštė su paslaptimi, liepsnojančia krūtinėje it ugnis.

Toks jausmas, tarsi naktis Tyruose būtų sustiprinusi mano regėjimą. Nors išoriškai viskas atrodo taip pat, vis dėlto kažkuo ir kitaip — tarsi vos laikosi ir beveik peršviečiama, rodos, gali perkišti ranką per pastatus, dangų ir net žmones. Prisimenu, visai mažytė kartą žiūrėjau, kaip Reičelė paplūdimyje stato smėlio pilį. Darbavosi gal kelias valandas, visokiais puodeliais ir formelėmis kūrė bokštus ir bokštelius. Kai pilis buvo baigta, atrodė tobula, lyg iš akmens. Bet užėjus potvyniui užteko poros bangų, kad pilis išnyktų. Prisimenu, aš apsiverkiau, mama nupirko ledų ir liepė pasidalyti su Reičele.

Ir Portlandas šį rytą atrodo kaip tik taip: tarsi kam nors grėstų išnykimas.

Nesiliauju galvoti apie nuolat kartojamą Alekso frazę: Mūsų daugiau, negu tu manai. Vogčiomis dirsčioju į praeivius galvodama, gal jų veiduose įstengsiu įžvelgti kokį slaptą ženklą, kokią neklusnumo žymę, bet visi atrodo kaip visada: susirūpinę, skubantys, suirzę, užsidarę.

Kai grįžtu namo, Kerolė virtuvėje plauna indus. Bandau prasmukti pro ją, bet ji pašaukia mane. Sustoju vieną koją užkėlusi ant apatinės laiptų pakopos. Ji įžengia į prieškambarį šluostydamasi rankas virtuviniu rankšluosčiu.

— Kaip sekėsi pas Haną? — klausia.

Jos akys smalsiai šmirinėja mano veidu lyg ieškodamos kažkokių požymių. Stengiuosi nuvyti dar vieną paranojos priepuolį. Juk ji negali žinoti, kur buvau.

— Puikiai, — gūžtelėdama nerūpestingai atsakau. — Tik neišsimiegojau.

— Hmm... — Kerolė tebevarsto mane akimis. — Ir ką jūs ten kartu darėte?

Ji niekad nėra klausinėjusi apie Hanos namus, kaži kiek metų. Kažkas negerai, pamanau.

— Kaip visada. Žiūrėjom televizorių. Hana turi net septynis kanalus.

Nežinau, balsas tikrai skamba keistai ir plonai, ar aš tik įsivaizduoju.

Kerolė nusuka žvilgsnį ir perkreipia lūpas lyg gurkštelėjusi sugižusio pieno. Matau, stengiasi sugalvoti, ką pasakyti nemalonaus; tokiu surūgusiu veidu visada praneša blogą žinią. Ji žino apie Aleksę, žino, žino. Sienos pasvyra į mane, karštis dusina.

Staiga, o stebukle, ji išsišiepia ir uždeda delną man ant peties.

— Žinai, Lena, jau neilgai taip bus.

Visą parą aš sėkmingai bėgau nuo minties apie procedūrą, tačiau dabar tas baisus skaičius vėl iškyla galvoje viską užtamsindamas savo šešėliu. Septyniolika dienų.

— Žinau, — ištariu. Dabar mano balsas tikrai nuskamba keistai.

Kerolė linkteli, šypsena tebėra kaip priklijuota.

— Gal ir sunku patikėti, tačiau po visam tu jos nebepasigesi.

— Žinau, — kurkteliu lyg dvesianti varlė.

Kerolė toliau energingai linksi, tarsi jos galva būtų sujungta su jo jo žaislu. Jaučiu ją norint dar kažką man pasakyti, ką nors, kas mane nuramintų, bet, matyt, nieko nesugalvoja, nes mudvi tik stovime, gal visą minutę.

— Einu į viršų, po dušu, — pagaliau tariu sukaupusi visą valią. Septyniolika dienų — šie žodžiai drasko sąmonę lyg pavojaus sirena.

Kerolė, atrodo, apsidžiaugia, kad aš nutraukiau tylą.

— Gerai, — sako ji, — gerai.

Aš užbėgu laiptais šokinėdama per dvi pakopas. Kuo greičiau užsidaryti vonioje! Nors namuose turbūt ne mažiau kaip aštuoniasdešimt laipsnių pagal Farenheitą, aš noriu atsistoti po karštutėlio vandens srove, ištirpti joje, išgaruoti.

— Ei, Lena! — šūkteli Kerolė, tarsi ką prisiminusi. Atsisuku, ji žiūri į mane. Knebinėja apspurusį vieno rankšluostėlio kraštą. — Apsivilk ką nors gražaus. Suknelę — arba užsimauk tas dailias baltas kelnes, kurias pernai nupirkome. Ir susišukuok. Nepalik visko džiovintuvui.

— Kodėl? — klausiu. Man nepatinka, kad ji vengia mano žvilgsnio, o labiausiai — kad vėl išsišiepia.

— Šiandien aš pakviečiau į svečius Brajaną Šarfą, — kaip niekur nieko atsako ji, lyg jis kasdien pas mus lankytųsi.

— Brajaną Šarfą? — nesusigaudydama pakartoju. Mano lūpose šis vardas nuskamba keistai ir palieka metalo skonį.

Kerolė atlošia galvą, žiūri į mane.

— Ne vieną, — skubiai priduria ji. — Žinoma, ne vieną. Su juo ateis motina. Ir aš, aišku, būsiu. Be to, Brajanui praėjusį mėnesį atlikta procedūra.

Tarsi tai man nors kiek rūpėtų.

— Jis šiandien čia ateis?

Neišlaikiusi atsiremiu ranka į sieną. Kažkaip sugebėjau visiškai pamiršti Brajaną Šarfą, vardą, dailiai išspausdintą popieriaus lape.

Kerolei turbūt atrodo, kad aš bijau su juo susitikti, todėl nusišypso man.

— Nesijaudink, Lena. Viskas bus gerai. Daugiausia kalbėsimės mes su motina. Aš tik pamaniau, kad jums reikėtų susipažinti, nes...

Ji neužbaigia sakinio. Bet ir nėra reikalo.

Nes mes esame suporuoti. Nes mes susituoksime. Nes gulėsiu su juo vienoje lovoje ir kiekvieną savo gyvenimo dieną pabusiu šalia jo, leisiu jam mane liesti ir per vakarienę turėsiu sėdėti priešais jį, kartu valgyti konservuotus šparagus ir klausytis, kaip jis tauškia apie santechniką, dailidystę ar dar kokį amatą, kuris jam bus parinktas.

— Ne! — išsprūsta man.

Kerolė apstulbsta. Ji nepratusi girdėti šito žodžio, ypač iš manęs.

— Ką reiškia „ne”?

Lyžteliu lūpas. Suprantu, kad prieštarauti pavojinga ir negerai. Bet aš negaliu susitikti su Brajanu Šarfu. Ir nesusitiksiu. Nesėdėsiu prie stalo ir neapsimetinėsiu, kad jis man patinka, nesiklausysiu Kerolės kalbų apie tai, kur mes su juo gyvensime po kelerių metų, kai Aleksas tuo tarpu bus kažkur — lauks pasimatymo su manimi arba klausysis savo muzikos barškindamas pirštais į stalą, arba tik kvėpuos, arba išvis nieko neveiks.

— Noriu pasakyti... — beviltiškai ieškau pasiteisinimo. — Noriu pasakyti... Na, ar negalėtume kitą kartą? Nelabai kaip jaučiuosi. — Bent šitai tiesa.

Kerolė susiraukia.

— Užtruksi valandą, Lena. Jeigu turi jėgų nakvoti pas Haną, užteks jėgų ir čia.

— Bet... bet... — Sugniaužiu kumštį taip, kad nagai susminga į delną ir ranka ima sklisti skausmas, — bent turiu į ką sukaupti dėmesį. — Bet aš noriu, kad tai būtų staigmena.

Kerolės balsas sugriežtėja.

— Lena, tai jokia staigmena, o nustatyta tvarka. Toks tavo gyvenimas. Jis — tavo pora. Susipažinsi su juo, jis tau patiks, ir baigtas kriukis. O dabar drožk į dušą. Jie ateis pirmą valandą.

Pirmą. Šiandien Aleksas išeina iš darbo dvyliktą, turėjau su juo susitikti. Ketinome pasibūti Brukso 37, kaip visada, kai jis dirba rytinėje pamainoje, ir smagiai drauge praleisti visą pusdienį.

— Bet... — žiojuosi prieštarauti net nežinodama, ką dar galiu pridurti.

— Jokių „bet”. — Kerolė susideda rankas ant krūtinės, piktai sužaibuoja akimis. — Marš viršun.

Nežinau, kaip užlipu laiptais: iš pykčio beveik nematau kelio. Dženė stovi laiptų viršuje kramtydama gumą, apsivilkusi senu Reičelės maudymuku. Jis jai per didelis.

— Kas tau yra? — klausia, kai einu pro šalį.

Neatsakau. Drožiu tiesiai į vonią ir paleidžiu vandenį visu smarkumu. Kerolė nepakenčia, kai mes netaupome vandens, todėl šiaip visada nusimaudau kaip galima greičiau, bet šiandien man nusispjaut. Atsisėdusi ant klozeto dangčio kramtau pirštus, kad neimčiau rėkti. Pati kalta. Nepaisau artėjančios procedūros datos, stengiuosi net neprisiminti Brajano Šarfo vardo. Kerolė visiškai teisi: toks mano gyvenimas ir tokia tvarka. Nieko nepakeisi. Giliai įkvėpusi įsakau sau liautis būti kūdikiu. Kiekvienas turi kada nors suaugti — mano laikas rugsėjo trečią.

Jau noriu stotis, bet ir vėl klesteliu ant dangčio pagalvojusi apie Aleksą šią naktį, kaip jis stovėjo taip arti manęs ir kalbėjo tuos keistus, nuostabius žodžius: Ši meilė tau gili, aukšta, plati, ir mano siela, ir jausmai vien tau skirti...

Aleksas juokiasi, alsuoja, gyvena — atskirai, man nežinant. Mane užplūsta šleikštulys, kad jis praeitų, susiriečiu, panarinu galvą tarp kelių.

Liga, sakau sau. Liga vis labiau įsigali. Po procedūros bus geriau. Tai svarbiausia.

Nepadeda. Kai pagaliau įlipu po dušu, stengiuosi tik klausytis vienodo vandens teškėjimo į vonios dugną, bet galvoje lekia Alekso paveikslas: kaip jis mane bučiuoja, glosto plaukus, kaip jo pirštai juda mano oda — šoka, blykčioja lyg atšvaitas nuo žvakės, kuri tuoj bus užgesinta.

Blogiausia, aš net negaliu Aleksui pranešti, jog negalėsiu su juo susitikti. Skambinti pernelyg pavojinga. Sugalvojau nueiti į laboratorijas ir pati jam pasakyti, bet, kai išsimaudžiusi ir apsirengusi nulipu žemyn ir suku prie durų, mane sustabdo Kerolė.

— Kur dabar susiruošei? — užsipuola ji.

Matau, tebepyksta, kad pirma su ja ginčijausi, — pyksta, o gal ir užsigavo. Ji, be abejo, įsitikinusi, kad aš turiu vartytis kūliais iš laimės, mat pagaliau esu suporuota. Ir turi teisę taip manyti: prieš keletą mėnesių tikrai būčiau varčiusis kūliais.

Nuleidusi akis į žemę stengiuosi kalbėti kuo meiliau ir nuolankiau.

— Aš tik noriu pasivaikščioti prieš Brajanui ateinant. — Net pabandau nurausti. — Truputį nervinuosi.

— Ir taip beveik namie nebūni, — atkerta Kerolė. — Be to, vėl tik suprakaituotum ir išsimurzintum. Jeigu neturi ko veikti, gali padėti man tvarkyt skalbinių spintą.

Nepaklusti tetai nėra kaip, taigi nuseku paskui ją į viršų ir atsisėdu ant grindų, o ji pradeda man davinėti išskydusius rankšluosčius, aš ieškau juose skylučių, dėmių ir kitokio apgadinimo, išlankstau ir vėl sulankstau, skaičiuoju servetėles. Iš pykčio ir beviltiškumo net drebu. Aleksas nežinos, kas man atsitiko. Rūpinsis. Arba dar blogiau: pamanys, jog tyčia neatėjau. Gal nutars, kad mane išgąsdino kelionė į Tyrus.

Man baisu, kokia aš įtūžusi, — beveik kaip beprotė, bet ką galiu padaryti? Norisi lipti sienomis, sudeginti namus, ką nors veikti. Kelis kartus pafantazuoju, kaip paimu vieną kvailų Kerolės rankšluosčių ir ją pasmaugiu. Kaip tik dėl šito mane visada įspėjo visi vadovėliai, „Ssilvos knyga”, tėvai ir mokytojai. Aš nežinau, jie teisūs ar Aleksas. Aš nežinau, ar šie jausmai — manyje augantis šis daiktas — yra kažkas siaubingo ir nesveiko ar gražiausias dalykas, kada nors man nutikęs.

Šiaip ar taip, jo negaliu sustabdyti. Nebekontroliuoju padėties. Tikrai nesveika, kad, nepaisant visko, esu laiminga.

Pusę pirmos Kerolė nuvaro mane į apačią, į svetainę, aiškiai sutvarkytą, išvalytą. Dėdės prekių užsakymai, paprastai visur išmėtyti, sudėti į dailią krūvelę, niekur nematyti senų vadovėlių ir sulaužytų žaislų, kurie kasdien mėtosi ant grindų. Ji pasodina mane ant sofos ir ima tvarkyti plaukus. Jaučiuosi kaip parodinė kiaulė, tačiau turiu proto nieko nesakyti. Jeigu darysiu viską, ką ji liepia, jeigu viskas vyks sklandžiai, gal dar spėsiu, Brajanui išėjus, nulėkt į Brukso 37.

— Na štai, — taria Kerolė, traukdamasi atgal ir kritiškai mane nužvelgdama. — Geriau nepadarysi.

Prikandusi lūpą nusisuku. Nenoriu, kad ji pastebėtų, bet jos žodžiai man nueina per širdį. Nuostabu, kaip iš tikrųjų įstengiau pamiršti, jog aš atseit negraži. Jau taip pripratau, kad Aleksas vis sako, kokia esu graži. Taip pripratau šalia jo jaustis graži. Krūtinėje atsiveria tuštuma. Štai koks bus gyvenimas be jo: viskas vėl taps paprasta ir prasta. Ir aš vėl tapsiu paprasta.

Kelios minutės po pirmos girdžiu, kaip sugirgžda varteliai ir taku ima artėti žingsniai. Visiškai paskendusi mintyse apie Aleksą nespėjau susinervinti dėl Brajano Šarfo apsilankymo. Tačiau dabar nežmoniškai knieti maut pro užpakalines duris arba nerti pro atvirą langą. Pagalvojus, ką Kerolė darys, jeigu plosiuos ant pilvo liuoktelėjusi pro langą, užeina nesulaikomas krizenimo priepuolis.

— Lena, valdykis, — šnypščia ji, Brajanui su motina beldžiantis į duris.

Kodėl? — rūpi atšauti. Juk jis nieko negali pakeisti, net jei manęs nekenčia. Jis jau manęs neatsikratys, ir aš jo neatsikratysiu. Abu įkliuvome.

Turbūt tai ir reiškia suaugti.

Brajaną Šarfą įsivaizdavau aukštą ir storą, kaip kalną. Iš tikrųjų vos keliais coliais aukštesnis už mane, o vaikinui tai baisiai mažas ūgis, ir toks liesas, kad spausdama ranką bijau nulaužti jam riešą. Jo delnai prakaituoti ir mano delną jis tik palaiko. Toks jausmas, lyg liestumeisi su drėgna popierine servetėle. Vėliau, kai visi susėdame, vogčiomis nusišluostau rankas į kelnes.

— Dėkui, kad atėjote, — taria Kerolė, tada visi ilgai ir nesmagiai tylime. Tyloje girdžiu, kaip Brajanas šnopuoja. Garsas, lyg jo nosies ertmėje būtų įstrigęs koks dvesiantis gyvūnėlis. Aš turbūt spoksau į jį, nes ponia Šarf paaiškina:

— Brajanas turi astmą.

— Ooo... — numykiu aš.

— Ji paūmėja nuo alergijos.

— Aaa... o kam jis alergiškas? — klausiu, nes ji, atrodo, šito tikisi.

— Dulkėms, — iškilmingai ištaria ji, tarsi nuo pat atėjimo tik ir laukusi, kada galės patėkšti šitą žodį. Ji priekabiai apžvelgia kambarį, — tikrai nedulkiną, — ir Kerolė užrausta. — Ir žiedadulkėms. Be abejo, katėms ir šunims, taip pat žemės riešutams, jūros gėrybėms, kviečiams, pieno produktams ir česnakui.

— Nežinojau, kad galima būti alergiškam česnakui, — sakau. Tiesiog išsprūsta.

— Jo veidas išburksta kaip akordeonas. — Ponia Šarf iš aukšto dėbteli į mane, lyg aš dėl to būčiau kalta.

— Ooo... — vėl numykiu, ir mus vėl užgula nemaloni tyla. Brajanas nieko nesako, bet šnopuoja dar garsiau.

Padėtį gelbsti Kerolė:

— Lena, gal Brajanas su ponia Šarf norėtų vandens.

Niekada gyvenime nesu buvusi tokia dėkinga už dingstį išeit

iš kambario. Pašoku nuo kėdės ir netyčia keliu vos nenutrenkiu žemėn lempos.

— Žinoma, atnešiu.

— Žiūrėk, kad būtų filtruotas! — man įkandin sušunka ponia Šarf. — Ir ne per daug ledo.

Virtuvėje ilgai pilu į stiklines vandenį, aišku, iš čiaupo, ir atidariusi šaldiklį vėsinu veidą. Iš svetainės sklinda tylus murmesys, bet neskiriu, kas ir ką sako. Galbūt ponia Šarf papildo Brajano alergijų sąrašą.

Žinau, galų gale vis tiek turiu grįžt į svetainę, bet kojos niekaip neneša į koridorių. Kai priverčiu jas judėti, atrodo it švino pripiltos, tačiau vis tiek per greit eina į svetainę. Prieš akis slenka begalinė nykių dienų virtinė, gelsvos ir baltos spalvos kaip tabletės, dienų, nuo kurių burnoje kartu lyg nuo vaistų. Rytai ir vakarai tykiai ūžiant oro drėkintuvui, nuolat švokščiant Brajanui, iš nesandaraus čiaupo kapsint vandeniui.

Niekur nedingsi, koridorius nėra begalinis, ir aš įžengiu į svetainę kaip tik tada, kai Brajanas taria:

— Ji ne tokia graži kaip nuotraukose.

Brajanas su motina sėdi atsukę man nugarą, bet Kerolė žiopteli išvydusi mane tarpdury, ir abu Šarfai staigiai atsigręžia. Bent jau teikiasi parodyti susigėdę. Jis nuleidžia akis, ji parausta.

Niekada nesu jautusis taip sugėdyta ar pažeidžiama. Šitai netgi blogiau negu stovėti su peršviečiamu ligoninės chalatu priešais vertintojų stalą, iš viršaus plieskiant fluorescencinėms lempoms. Man taip dreba rankos, kad iš stiklinių tykšta vanduo.

— Štai atnešiau atsigerti. — Nežinau, kaip įstengiu apeiti sofą ir pastatyti stiklines ant kavos staliuko. — Ne per daug ledo.

— Lena... — bando kažką sakyti teta, bet aš ją pertraukiu.

— Atsiprašau. — Stebuklas — net išspaudžiu šypseną. Bet išlaikau ją vos akimirką. Smakras irgi dreba, suprantu, kad galiu tuoj pat apsižliumbti. — Nekaip jaučiuosi, gal truputį išeisiu į lauką.

Leidimo nelaukiu. Apsisukusi pasileidžiu prie lauko durų. Išlėkdama į saulę girdžiu, kaip Kerolė už mane atsiprašo:

— Procedūra dar tik po poros savaičių. Taigi prašom atleisti už tokį jos opumą. Neabejoju, kad viskas bus gerai...

Kieme iškart pasipila karštos ašaros. Pasaulis ima tirpti, spalvos ir formos susilieja. Diena be galo tyli. Saulė ką tik persirito per zenitą — plokščias baltas diskas, lyg išsilydžiusio metalo. Medyje užsikabinęs raudonas balionėlis. Turbūt jau senokai ten. Pusiau subliūškęs, jis vangiai kilnojasi ore ant siūlo galo.

Nežinau, kaip pažiūrėsiu į Brajaną, kai reikės grįžt į vidų. Nežinau, kaip iš viso galėsiu į jį žiūrėti. Galvoje lekia spiečius baisiausių minčių, įžeidimų, kuriuos norėčiau sviesti jam į veidą. Aš bent neatrodau kaip kaspinuotis arba: Ar tau neatėjo į galvą, kad esi alergiškas gyvenimui?

Tačiau suprantu, kad nieko šito nepasakysiu — ir negalėsiu pasakyti. Be to, blogai ne jo dusulys ar alergija visam kam. Blogai net ne tai, kad aš jam nesu graži.

Blogai, kad jis nėra Aleksas.

Už nugaros girgžteli durys.

— Lena? — išgirstu Brajano balsą.

Skubiai delnais nusišluostau ašaras. Mažiausiai noriu, kad Brajanas suprastų, jog jo kvaili žodžiai mane įskaudino.

— Jau geriau, — sakau neatsigręždama, nes žinau atrodanti baisiai. — Tuoj eisiu vidun.

Jis turbūt kvailas arba užsispyręs, nes nuo manęs neatstoja. Uždaręs duris nulipa laipteliais. Girdžiu jį švokščiant už kelių žingsnių.

— Tavo mama sakė, kad man galima su tavim pabūti, — paaiškina jis.

— Ji man ne mama, — skubiai pataisau jį. Nežinau, kodėl atrodo svarbu tai pabrėžti. Seniau patikdavo, kai žmonės Kerolę palaikydavo mano mama. Vadinasi, jie nežinodavo tikrosios istorijos. Kita vertus, seniau mėgau daugybę dalykų, kurie dabar regisi juokingi.

— Oi, tiesa. — Brajanas tikriausiai ką nors žino apie mano tikrąją motiną. Turėjo matyti mano gyvenimo aprašymą. — Atleisk, pamiršau.

Kurgi ne, pamanau, tačiau tyliu. Vien tai, jog jis čia stypso, mane taip supykdo, kad liūdnumas išgaruoja. Ašaros nudžiūsta. Aš susidedu rankas ir laukiu, kol jis susipras arba, pavargęs žiūrėti į mano nugarą, grįš į svetainę. Tačiau švokštimas nesiliauja.

Pažįstu jį tik pusvalandį ir jau galėčiau užmušti. Pagaliau man atsibosta stovėti tylint ir aš apsisukusi šmukšteliu pro jį.

— Man jau daug geriau, — tariu. Nežiūrėdama į jį žengiu namo link. — Eikime vidun.

— Palauk, Lena.

Jis griebia man už riešo. Ko gera, griebia nelabai tinkamas žodis. Veikiau nusibraukia prakaitą. Bet aš vis tiek sustoju, nors dar neprisiverčiu pažvelgt jam į akis. Spoksau į duris ir pirmą kartą pastebiu, kad jose trys didelės skylės, prie dešinio kampo viršuje. Nenuostabu, kad šią vasarą namai pilni vabzdžių. Anądien Greisė mūsų miegamajame rado boružę. Atnešė man sugniaužusi mažytėje saujoje. Padėjau jai išnešti vabaliuką į lauką ir paleisti.

Staiga užplūsta liūdnumas, neturintis nieko bendro nei su Aleksu, nei su Brajanu ar dar kuo. Tiesiog pribloškia suvokimas, kad laikas taip greitai eina, lekia. Vieną dieną pabusiu, ir visas gyvenimas bus jau praėjęs, atrodys prabėgęs it sapnas.

— Aš nenorėjau, kad išgirstum, ką pirma sakiau, — prabyla jis. Įdomu, ar motina jam liepė taip kalbėti. Atrodo, prireikė daug pastangų šiems žodžiams ištarti. — Storžieviškai pasielgiau.

Lyg dar nebūčiau visiškai pažeminta, jis mat ir atsiprašo už tai, kad pavadino mane negražia. Mano skruostai taip dega, jog, atrodo, ištirps.

— Nesijaudink, — metu bandydama ištraukti riešą iš jo delno. Keista, bet jis nepaleidžia, nors formaliai visiškai neturi teisės manęs liesti.

— Aš tik turėjau galvoje... — Valandėlę jis žiopčioja. Į akis nežiūri. Žvilgsniu naršo gatvę man už nugaros, akys laksto kaip katės, kuri tyko paukštelio. — Aš tik turėjau galvoje, kad nuotraukose tu atrodei laimingesnė.

Čia tai bent, net nesumoju, ką sakyti.

— O dabar atrodau nelaiminga? — išdrožiu ir dar labiau sutrinku. Baisiai keista kalbėtis apie tai su svetimu vaikinu žinant, kad jau neilgai bus svetimas.

Tačiau jo šis klausimas, regis, neišgąsdina. Jis tik papurto galvą.

— Žinau, kad nesi laiminga, — taria.

Jis paleidžia mano ranką, bet aš jau nebesiveržiu į vidų. Jis tebespokso į gatvę už manęs, ir aš nedrąsiai įsižiūriu į jo veidą. Turbūt visai simpatiškas. Aišku, ne toks gražuolis kaip Aleksas, nežmoniškai išbalęs ir šiek tiek moteriškų bruožų: putli apskrita burna ir smulki smaili nosis, bet akys giedros, šviesiai melsvos it ryto dangus, ir ryški, tvirta žandikaulio linija. Staiga ima graužti kaltė. Jis tikriausiai žino, jog esu nelaiminga, nes su juo suporuota. Jis nekaltas, kad aš pasikeičiau, — praregėjau ar apsikrėčiau deliria, nelygu ką apie tai klausi. Gal įvyko ir tai, ir tai.

— Atsiprašau, — sakau. — Ne dėl tavęs. Aš tik... Man tik baisu procedūros.

Prisimenu, kiek naktų svajojau, kaip atsigulsiu ant operacinio stalo ir lauksiu, kol anestezija aptrauks pasaulį migla, lauksiu pabudimo atsinaujinus. Dabar pabudusi rasiu pasaulį be Alekso: įbrisiu į miglą, viskas bus pilka, blausu ir nepažįstama.

Pagaliau Brajanas pažvelgia į mane žvilgsniu, kurį ne iš karto suvokiu. Paskui susigaudau — gailestis. Jam manęs gaila. Jis skubiai taria:

— Klausyk, gal neturėčiau tau šito sakyti, bet prieš procedūrą aš buvau kaip tu. — Jo akys vėl nukrypsta į gatvę. Dusulys liovėsi. Jis kalba aiškiai, bet tyliai, kad pro atvirą langą negirdėtų Kerolė ir jo motina. — Aš ne... aš nebuvau pasirengęs. — Jis lyžteli lūpas ir toliau kalba pašnibždom: — Kartais parke susitikdavau su viena mergaite. Ji prižiūrėdavo pusseserės vaikus, atsivesdavo juos į žaidimų aikštelę. Aš buvau mokyklos fechtavimo komandos kapitonas, mes ten treniruodavomės.

Tau tik ir būti sumautos fechtavimo komandos kapitonu, pamanau, bet garsiai šito nesakau, matau, kad jis stengiasi būti draugiškas.

— Na, retkarčiais pasišnekėdavome. Nieko nebuvo, — skubiai patikina jis. — Tik keletas pokalbių. Ji gražiai šypsodavosi. Ir aš jaučiau... — Jis nutyla.

Mane apima nuostaba ir baimė. Jis nori pasakyti, jog mudu panašūs. Iš kažkur žino apie Aleksą — ne apie patį Aleksą, bet kad yra kažkoks vaikinas.

— Pala... — Nieko nesusigaudau. — Nejau nori pasakyti, kad prieš procedūrą tu buvai... apsikrėtęs ta liga?

— Aš tik sakau, kad suprantu tave.

Jo akys nukrypsta į mane vos akimirką, bet man pakanka. Jau neabejoju — jis žino, kad esu užsikrėtusi. Pajuntu palengvėjimą ir siaubą: jeigu jis atspėjo, atspės ir kiti žmonės.

— Svarbiausia, gydymas padeda. — Jis pabrėžia pastarąjį žodį. Dabar suprantu, jog jis bando mane guosti. — Jau esu daug laimingesnis. Ir tu būsi, pažadu.

Po šių jo žodžių manyje kažkas įtrūksta ir vėl atrodo, jog tuoj pravirksiu. Jo balsas taip ramina. Tą akimirką nieko daugiau nenoriu, tik juo tikėti. Saugumas, laimė, pastovumas — štai ko visą gyvenimą troškau. Ir tą akimirką atrodo, kad pastarosios kelios savaitės gal tikrai buvo kažkokia ilga keista karštligė. Gal po procedūros pabusiu kaip po ilgo gripo, tik labai neaiškiai prisimindama, ką sapnavau karščiuodama, ir jusdama didžiulį palengvėjimą.

— Draugai? — klausia Brajanas, atkišdamas man ranką, ir dabar jau nesiraukau nuo jo prisilietimo. Netgi leidžiu jam palaikyti mano ranką.

Jis tebežiūri į gatvę. Mudviem taip stovint jo veidu šmėsteli nepasitenkinimas.

— Ko jis nori? — murma jis ir garsiai sušunka: — Viskas gerai, ji — mano pora!

Grįžtelėjusi dar spėju pamatyti, kaip už kampo švysteli rusvai auksinių — rudenio lapų spalvos — plaukų kupeta. Aleksas. Ištraukiu delną iš Brajano rankos, bet per vėlai. Aleksas dingo.

— Tikriausiai koks reguliuotojas, — sako Brajanas. — Stovėjo ten ir žiūrėjo.

Ramybė ir tvirtumas, kuriuos jaučiau vos prieš minutę, staiga išgaruoja. Aleksas mane matė — matė, kaip spaudėme kits kitam ranką, girdėjo Brajaną šaukiant, kad esu jo pora. O juk aš prieš valandą turėjau su juo susitikti. Jis nežino, kad negalėjau išeit iš namų, negalėjau jam pranešti. Neįsivaizduoju, ką jis dabar mano. Nors iš tikrųjų galiu įsivaizduoti.

— Kas tau? — klausia Brajanas. Jo akys tokios blyškios, atrodo pilkos. Nesveika spalva, nė kiek nepanaši į dangaus, veikiau kaip pelėsiai ar trūnėsiai. Negaliu patikėti, kad nors akimirką laikiau jį patraukliu. — Nekaip atrodai.

— Viskas gerai. — Žengiu namo link, bet klupteliu. Brajanas bando mane sugriebti, tačiau aš išsisuku. — Viskas gerai, — pakartoju, nors visa aplinkui dūžta, skyla.

— Lauke karšta, — taria jis. Negaliu net pažiūrėt į jį. — Eime vidun.

Jis ima man už alkūnės ir veda laipteliais, tada pro duris ir į svetainę, kur šypsodamos mūsų laukia Kerolė ir ponia Šarf.

DVIDEŠIMTAS

Ex remedium salus.

Išganymas per gydymą.

Užrašas ant visų Amerikos pinigų

Stebuklas, bet, matyt, Brajanui ir poniai Šarf aš padarau neblogą įspūdį ir Kerolė lieka juo patenkinta, nors aš iki viešnagės galo beveik nieko nekalbu (gal kaip tik dėl to). Jie išeina jau pavakary; Kerolė pareikalauja, kad padėčiau nukraustyti stalą ir likčiau vakarienės, — o kiekviena minutė, kai negaliu lėkti pas Aleksą, virsta šešiasdešimčia grynos kančios sekundžių, — bet pažada, kai pavalgysiu, išleisti prieš komendanto valandą pasivaikščioti. Praryju savo pupeles ir šaldytus žuvų pirštelius tokiu greitumu, kad vos neapsivemiu, ir vos nustygstu ant kėdės, kol ji mane paleidžia. Net neliepia suplauti indų, bet aš per daug ant jos pykstu, kam visą dieną išlaikė mane uždarytą, kad jausčiau dėkingumą.

Pirmiausia skubu į Brukso 37. Iš tikrųjų nesitikiu, kad jis ten manęs lauks, bet vis tiek neprarandu vilties. Tačiau kambariai tušti, sodas taip pat. Aš jau turbūt kliedžiu, nes ieškau už medžių ir krūmų, lyg jis galėtų staiga išlįsti, kaip darydavo prieš kelias savaites, kai trise, jis, Hana ir aš, žaisdavome slėpynių. Vien tai prisiminus krūtinę perveria skausmas. Mažiau nei prieš mėnesį mūsų dar laukė visas rugpjūtis, ilgas, auksinis ir ramus kaip begalinė saldaus miego naktis.

Ką gi, dabar pabudau.

Į lauką išeinu per visą namą. Matant svetainėje išmėtytus visus mūsų daiktus, — antklodes, žurnalus ir knygas, sausainių dėžutę, skardinėles nuo limonado, senus stalo žaidimus, tarp jų ir nebaigtą žodžių loto, nutrauktą, kai Aleksas pradėjo sudarinėti tokias nesąmones kaip kausė ir rigis, — man pasidaro be galo liūdna ir aš prisimenu tą vienintelį namą, kuris išliko per karą, ir tą suniokotą, subombarduotą gatvę, kurioje visi iki pat katastrofos kvailai užsiėmė kasdieniais darbais, o paskui klausinėjo: „Kaip mes nenujautėme, kas artėja?”

Kvaila, kvaila — taip nebranginti laiko, tikėti, kad jo dar likę baisiai daug.

Išpuolu į gatves vejama karštligiškos nevilties, bet nežinodama, ką toliau veikti. Sykį jis man sakė gyvenąs Forsito gatvėje, ilgoje pilkų akmens plokščių namų, priklausančių universitetui, todėl pasuku ton pusėn. Bet visi pastatai vienodi. Jų gal kelios dešimtys, šimtai atskirų butų. Man kyla pagunda lėkti per visus, kol jį rasiu, bet šitai būtų savižudybė. Kai du studentai mane įtariai nužvelgia, — neabejoju atrodanti baisiai, užkaitusi, paklaikusiomis akimis ir beveik apimta isterijos, — neriu į šoninę gatvelę. Norėdama nusiraminti imu kalbėti elementų maldas: „H žymi vandenilį, atominis numeris vienas; skildamas dega, karštai liepsnoja, kaip tikrų tikriausia saulė...”

Einu namo taip užsigalvojusi, kad pasiklystu gatvių labirinte už universiteto. Atsiduriu siauroje vienpusio judėjimo niekad nematytoje gatvelėje ir turiu pėdinti atgal į Paminklo aikštę. Gubernatorius stovi kaip visada, atkišęs tuščiavidurį delną, dylančioje vakaro šviesoje liūdnas ir vienišas it elgeta, amžinai pasmerktas prašyti išmaldos.

Bet jį pamačius man kyla mintis. Rankinės dugne sugraibiusi tušinuką ir popieriaus skiautelę brūkšteliu: Prašau, leisk man pasiaiškinti. Vidurnaktį name. 8/17. Tada, įsitikinusi, kad pro keletą dar degančių langų aikštės pusėje į mane niekas nežiūri, strykteliu ant statulos postamento ir įkišu raštelį į Gubernatoriaus kumštį. Tikimybė, kad Aleksas sugalvos jį patikrinti, viena iš milijono. Bet vis šiokia tokia.

Naktį slinkdama iš miegamojo išgirstu už nugaros šnaresį. Atsisukusi vėl pamatau sėdinčią Greisę, ji mirksi, šviesą atspindinčios akys raudonos kaip gyvūno. Pridedu pirštą prie lūpų. Nesąmoningai mėgdžiodama, ji daro tą patį, ir aš smunku pro duris.

Gatvėje dar pakeliu akis į langą. Pasivaidena, kad Greisė žiūri žemyn į mane, veidas blyškus kaip mėnulis. Bet gal tai tebuvo namo siena tyliai slenkančių šešėlių žaismas. Kai vėl pasižiūriu, jos jau nematyti.

Įlendu pro Brukso 37 langą, viduje visiškai tylu ir tamsu. Jo čia nėra, pamanau. Neatėjo. Bet širdies gilumoje atsisakau tuo tikėti. Jis turėjo ateiti.

Aš atsinešiau žibintuvėlį, tad einu juo pasišviesdama apieškoti namo, prietaringai nešaukdama jo vardu. Tiesiog negaliu to daryti. Jeigu neatsilieptų, pagaliau būčiau priversta pripažinti, kad jis nerado mano raštelio, arba dar blogiau — rado, bet nutarė neiti.

Svetainėje sustoju kaip įkasta.

Visi mūsų daiktai — antklodės, žaidimai, knygos — dingę. Mano žibintuvėlio spindulys apšviečia plikas persimetusias grindis. Baldai stovi šalti ir tylūs, likę be visų mūsų asmeninių smulkmenų: sportinių nertinių ir neišnaudotų kremo nuo saulės buteliukų. Jau seniai nustojau bijoti šio namo, naktį vaikštinėti po jo kambarius, tačiau dabar vėl grįžta jausmas, kaip nejaukiai aplinkui žioji tuščios erdvės, — kambarys po kambario su palaikiais daiktais, pūvančiu šlamštu, iš tamsos spygsančiomis graužikų akutėmis, — ir mane nukrečia šiurpas. Vis dėlto Alekso tikriausiai čia būta, atėjo surinkti daiktų.

Man viskas aišku, lyg būtų parašyta. Jis mane metė.

Akimirką net pamirštu kvėpuoti. Tada užplūsta Šaltumas, tokia stipri banga, jog trenkia krūtinėn bemaž fizine jėga, lyg būčiau įbridusi į didžiules bangas ties paplūdimiu. Man sulinksta keliai ir aš susiriečiu nesulaikomai drebėdama.

Jo nėra. Iš gerklės ištrūkęs kimus garsas nutraukia mane gaubiančią tylą. Staiga imu garsiai kūkčioti patamsyje, žibintuvėlis nukrinta ant žemės ir užgęsta. Fantazuoju, kaip aš priverksiu tiek ašarų, kad jos apsems visą namą ir aš paskęsiu arba ašarų upė mane nuneš į kokią tolimą vietą.

Staiga ant sprando po plaukų raizginiu pajuntu šiltą delną.

— Lena...

Atsisuku ir pamatau Aleksą, palinkusį prie manęs. Jo išraiškos gerai neįžiūriu, bet prieblandoje ji man atrodo griežta, griežta ir nejudri, veidas lyg iš akmens. Akimirką išsigąstu, jog tai tik sapnas, bet jis vėl mane paliečia — kieta, šilta ir šiurkščia ranka.

— Lena, — vėl ištaria, bet nežino, ką daugiau sakyti.

Aš atsitiesiu dilbiu nusibraukdama ašaras.

— Tu gavai mano laiškelį.

Stengiuosi nuryti ašaras, bet tik kelis kartus sužagsiu.

— Laiškelį? — pakartoja Aleksas.

Gailiuosi, kad neturiu žibintuvėlio ir negaliu aiškiau matyti jo veido. Kartu man pasidaro baisu, kokį atšiaurumą jame galiu išvysti.

— Aš tau palikau raštelį Gubernatoriaus kumštyje, — paaiškinu. — Norėjau su tavim čia susitikti.

— Nieko aš negavau, — sako jis, ir aš jo balse išgirstu šaltį. — Aš tik atėjau...

— Liaukis. — Negaliu leisti jam užbaigti sakinio. Negaliu leisti jam pasakyti, kad atėjęs susikrauti daiktų, kad nebenori manęs matyti. Tai mane nužudytų. Meilė, mirtiniausia iš visų mirtinų dalykų. — Paklausyk, — kalbu žagsėdama tarp žodžių, — paklausyk apie šią dieną... Ne aš sugalvojau. Kerolė nutarė, kad turiu su juo susipažinti, bet niekaip negalėjau tau perduoti žinios. Paskui mes ten stovėjome ir aš galvojau apie tave ir apie Tyrus, kaip viskas pasikeitę ir kaip nebėra laiko, kaip mudviem nebėra laiko, tada akimirką, trumpą akimirką, panorau, kad viskas būtų kaip seniau. — Žinau, taršku be jokios logikos. Paaiškinimas, kurį tiek kartų perkračiau galvoje, pakriko, žodžiai šokinėja per kits kitą it varlės. Pasiteisinimai atrodo nereikšmingi; kalbėdama suvokiu, kad iš tikrųjų svarbu tik viena. Mudu su Aleksu jau neturime laiko. — Bet prisiekiu, ne iš tikrųjų norėjau. Aš niekad nebūčiau... jei nebūčiau tavęs sutikusi, nebūčiau... Iki tavęs aš nieko nesupratau, visiškai...

Aleksas prisitraukia mane ir apkabina. Aš įsikniaubiu jam į krūtinę. Mano galva kaip čia buvusi, sakytum mūsų kūnai būtų sukurti vienas kitam.

— Ša ša... — kužda jis man į plaukus. Ir taip suspaudžia, jog net truputį skauda, bet nieko. Man gera, atrodo, panorėjusi galėčiau pakelti kojas nuo žemės, ir jis vis tiek mane išlaikytų. — Lena, aš ant tavęs nepykstu.

Truputį atsitraukiu. Žinau, net patamsyje tikriausiai atrodau klaikiai. Akys užverktos, plaukai prilipę prie veido. Laimė, jis manęs nepaleidžia iš glėbio.

— Tačiau tu... — Sunkiai nurijusi seilę giliai įkvepiu. — Tu viską išnešei. Visus mūsų daiktus.

Jis nusisuka. Veidą uždengia šešėlis. Prabyla pernelyg garsiai, tarsi kitaip negalėtų ištarti tų žodžių:

— Mes visada žinojome, kad šitaip atsitiks. Žinojome, kad neturėsime daug laiko.

— Bet... bet... — Nėra reikalo sakyti, jog mes apsimetinėjome. Elgėmės taip, lyg niekas niekad nepasikeistų.

Jis suima delnais man veidą, nykščiais nubraukia ašaras.

— Neverk, gerai? Daugiau kad jokių ašarų. — Jis pakšteli man į nosies galiuką, paima už rankos. — Noriu tau kai ką parodyti.

Jo balsas virpteli, ir aš pamanau, kad kažkas pradeda trikti, irti.

Jis nuveda mane prie laiptų. Aukštai viršuje lubos kai kur išpuvusios, todėl ant laiptų krinta sidabrinė šviesa. Kadaise šie laiptai tikriausiai buvo nuostabūs, didingai kilo aukštyn iki atsišakojimo, viršuje užsibaigiančio dviem aikštelėmis. Ten nesu buvusi nuo to pirmo karto, kai Aleksas mane čia atsivedė su Hana ir mes pasistengėme apžiūrėti kiekvieną kambarį. Šįvakar man nė į galvą neatėjo užlipti į antrą aukštą. Čia netgi tamsiau negu apačioje, jei tai įmanoma, ir karščiau, tvyro juoda migla.

Aleksas eina koridoriumi pro vienodų medinių durų eilę.

— Tuoj.

Virš galvų ima plakti sparnais jo balso išgąsdinti šikšnosparniai. Aš aikteliu iš baimės. Pelės? Puiku. Skraidančios pelės? Ne taip puiku. Viena priežasčių, kodėl tenkinuosi pirmu aukštu. Pirmą kartą apžiūrinėdami namą užėjome, matyt, į šeimininkų miegamąjį, didžiulį kambarį, kurio centre tebestovėjo lova su baldakimu; pažvelgę aukštyn į prieblandą ant medinių sijų išvydome dešimtis tylių pavidalų, jie tabalavo pakibę lyg pumpurai ant gėlės stiebo, bet kada galintys nukristi. Mums sujudėjus kai kurie atsimerkė ir tarsi mirktelėjo man. Grindys buvo apkritusios šleikščiai atsiduodančiu šikšnosparnių mėšlu.

— Čia, — taria jis. Negaliu garantuoti, bet manau, jog jis sustojo prie šeimininkų miegamojo. Aš sudrebu. Neturiu jokio noro vėl pamatyti šikšnosparnių kambario vidaus. Bet Aleksas niekur neina, taigi leidžiu jam atidaryti duris ir įžengiu pirma jo.

Viduje aikteliu, jis atsitrenkia į mane. Kambarys neatpažįstamai pasikeitęs.

— Na? — susirūpinęs klausia Aleksas. — Kaip tau patinka?

Negaliu iš karto atsakyti. Aleksas senąją lovą nustūmė į kertę ir švariai iššlavė grindis. Langai — ar kas iš jų likę — atviri, oras kvepia gardenijomis ir naktiniais jazminais, vėjelis neša jų aromatą. Mūsų antklodę ir knygas Aleksas sudėjo kambario viduryje, ten pat ištiesė ir miegmaišį, o visą kompoziciją apdėliojo daugybe žvakių, sustatytų į juokingas neva žvakides: senus puodelius, skardinėles nuo kokakolos, visai kaip savo namuose Tyruose.

Bet gražiausia lubos, tiksliau — jų nebuvimas. Aleksas, matyt, išėmė išpuvusias lentas ir praplėšė stogą, taigi dabar mums virš galvų ir vėl plyti dangus. Portlande žvaigždžių matyti mažiau negu anapus sienos, bet vis tiek nuostabu. Dar geriau, kad išsinešdino šikšnosparniai, nuvaikyti nuo jų laktų. Toli danguje matau per mėnulio diską šmaižiojant keletą tamsių siluetų, bet man jie nerūpi, kol laikosi lauke.

Staiga man topteli: jis tai padarė dėl manęs. Net po viso to, kas nutiko šiandien, atėjo čia ir dėl manęs visa tai padarė. Mane užlieja dėkingumas, kartu ir kitoks jausmas, skaudžiai nueinantis per širdį. Aš to neverta. Aš neverta jo. Nusisuku net neįstengdama kalbėti; jo veidą nušviečia žvakių liepsna, ir jis švyti, tarsi virsta ugnimi. Tokio gražaus dar nesu mačiusi.

— Aleksai... — prabylu, bet užsikertu. Staiga pradedu jo bijoti, mane gąsdina visiškas, begalinis jo tobulumas.

Jis pasilenkia ir bučiuoja mane. Kai šitaip prisiglaudęs prie manęs, minkšti marškinėliai liečia man veidą, oda dvelkia įdegio losjonu ir žole, jau neatrodo toks baisus.

— Per daug pavojinga vėl eiti į Tyrus. — Jo balsas kimus, lyg būtų ilgą laiką šūkavęs, žandikaulio raumuo piktai juda. — Todėl Tyrus atnešiau čia. Maniau, tau patiks.

— Ir patinka. Tai... tai dieviška.

Prispaudžiu rankas sau prie krūtinės trokšdama kaip nors būti arčiau jo. Nekenčiu odos, nekenčiu kaulų ir raumenų. Noriu susirangyti jo viduje, ir tegul visą laiką mane nešiojasi.

— Lena... — Jo veido išraiška taip greitai keičiasi, net nespėju jos susekti, žandikaulio raumuo trūkčioja. — Žinau, kad, kaip tu sakei, neturime daug laiko. Galima sakyti, visai neturime...

— Ne. — Aš įsikniaubiu jam į krūtinę, apglėbiu jį ir suspaudžiu. Gyvenimas be jo — neįsivaizduojamas, nesuvokiamas. Ši mintis man nepakeliama; nepakeliama, kad jis kone verkia; mane pjauna, kad visa tai padarė dėl manęs, kad laiko mane šito verta. Jis — mano pasaulis, o mano pasaulis — tai jis, be jo nėra ir pasaulio. — Aš to nedarysiu. Nedarysiu procedūros. Negaliu. Noriu būti su tavimi. Privalau būti su tavimi.

Aleksas suima man skruostus, pasilenkęs žiūri į akis. Jo veide sušvinta viltis.

— Tau ir nebūtina nieko daryti, — ištrūksta jam. Veikiausiai seniai apie tai galvojo, bet vis nesiryžo pasakyti. — Lena, tau nėra reikalo daryti procedūros. Mes galime pabėgti. Į Tyrus. Pereiti sieną ir daugiau negrįžti. Tačiau... Lena, mes jau niekada negalėtume grįžti. Supranti? Jie mus abu nužudytų arba uždarytų iki gyvos galvos... Bet, Lena, pabėgti mes galime.

Mus abu nužudytų. Taip, jis teisus. Visą gyvenimą būti bėgle — ką tik pasakiau šito norinti. Skubiai žengteliu atatupsta, man ima suktis galva.

— Pala, — tariu, — neskubėk.

Jis mane paleidžia. Viltis veide ūmiai užgęsta, valandėlę stovime žiūrėdami vienas į kitą.

— Tu kalbėjai nerimtai, — taria jis. — Visai to neketinai.

— Ne, ketinau, tik...

— Tik bijai, — nukerta jis. Nuėjęs prie lango žiūri į naktį, mano pusėn nė negrįžteli. Jo nugara man vėl kelia baimę: ji kieta ir aklina kaip siena.

— Aš nebijau, bet...

Grumiuosi su neaiškiu jausmu. Nežinau, kas esu. Noriu Alekso ir noriu senojo savo gyvenimo, noriu ramybės ir laimės, bet ir žinau negalinti be jo gyventi — viskas iš karto.

— Nesvarbu, neprivalai aiškintis, — dusliai sako jis.

— Mano mama, — išsprūsta man. Aleksas nustebęs atsigręžia. Aš pati ne mažiau nustebusi. Nė nežinojau ištarsianti tuos žodžius, kol neištariau. — Nenoriu būti kaip ji. Nejau nesupranti? Aš mačiau, ką jai liga padarė, mačiau, kaip ji buvo... Aleksai, tai ją nužudė. Ji paliko mane, paliko seserį, viską paliko. Ir vis dėl to dalyko, to dalyko širdyje. Aš nenoriu, kad man būtų kaip jai.

Iš tikrųjų niekada nesu apie tai kalbėjusi ir stebiuosi, kaip sunku tai daryti. Dabar aš turiu nusisukti pasibjaurėjusi ir susigėdusi, kad vėl apsipyliau ašaromis.

— Nes ji nebuvo išgydyta? — tyliai klausia Aleksas.

Valandėlę nepajėgiu kalbėti, tik tykiai verkiu tikėdamasi, jog jis nepajus. Pagaliau sutramdžiusi balsą atsakau:

— Ne tik dėl to.

Ir staiga viskas prasiveržia, visos smulkmenos, tai, ko niekam iki tol nepasakojau:

— Ji buvo tokia nepanaši į kitus žmones. Aš žinojau, kad... kad ji kitokia, kad mes kitokios... ir iš pradžių nebuvo baisu. Atrodė tarsi kokia mažytė mūsų paslaptis. Mano, jos ir Reičelės, gyvenome lyg kokone. Buvo... buvo taip įdomu. Visas užuolaidas laikydavom užtrauktas, kad niekas mūsų nematytų. Žaisdavome tokį žaidimą: ji pasislėpdavo koridoriuje, mes bandydavome prasmukti, o ji iššokusi mus sugriebdavo — ji tai vadino žaisti goblinus. Šis žaidimas visada baigdavosi kutenimo karu. Ji visada kvatodavosi. Visos kvatodavome. Retkarčiais, kai per daug įsismarkaudavome, ji staiga užčiaupdavo delnais mums burnas ir sustingdavo. Turbūt klausydavosi, ar kaimynai nepyksta. Bet niekas niekada neateidavo bartis. Kartais, norėdama mus palepinti, vakarienei ji kepdavo blynelių su mėlynėmis. Ir vis dainuodavo. Turėjo tokį gražų balsą, nuostabų kaip medus... — Mano balsas virpteli, bet jau negaliu sustoti. Žodžiai liete liejasi: — Dar ji mėgo šokti. Tau jau pasakojau. Kai buvau mažutė, atsistodavau ant jos pėdų. Ji mane apkabindavo, ir mes lėtai imdavome suktis po kambarį. Ji skaičiuodavo taktą, nes norėdavo, kad imčiau jausti ritmą. Man siaubingai nesisekė, bet ji visada mane girdavo. — Nuo ašarų grindų lentos susilieja. — Tačiau ne visą laiką buvo taip gera. Kartais naktį atsikėlusi į tualetą girdėdavau ją verkiant. Ji visada stengdavosi verksmą užgniaužti įsikniaubdama į pagalvę, bet aš suprasdavau. Man būdavo baisu, kai ji verkdavo. Niekad nebuvo tekę matyti suaugusio žmogaus verkiant, aišku? Ir kaip baisiai ji verkdavo, aimanuodama... Kai kuriomis dienomis išvis nesikeldavo iš lovos. Jas vadindavo juodomis.

Aleksas žengia artyn. Aš visa drebu. Vos pastoviu. Visas kūnas tarsi stengiasi kažką išstumti, kažką iškosėti iš krūtinės gilumos.

— Dažnai melsdavausi, kad Dievas ją išgydytų nuo tų juodų dienų. Kad ją saugotų — saugotų dėl manęs. Norėjau, kad visada būtume kartu. Kai kada atrodydavo, jog maldos padeda. Mat beveik visą laiką buvo gera. Daugiau negu gera. — Tolesnius žodžius vos prisiverčiu ištarti. Vos ne vos juos sušnibždu: — Nejau nesupranti? Ji visa tai paliko. Visko atsisakė — dėl to dalyko. Dėl meilės. Amor deliria nervosa, vadink kaip nori. Ji atsisakė manęs.

— Atleisk, Lena, — kužda už nugaros Aleksas, siekdamas manęs. Ima ant nugaros lėtai braižyti didelius ratus. Aš lošteliu į jį.

Bet aš dar nebaigiau pasakoti. Piktai nusibraukiu ašaras, įkvepiu.

— Visi mano, kad ji nusižudė, nes negalėjo net pagalvot apie kitą procedūrą. Matai, jie vis dar stengėsi ją išgydyti. Būtų buvęs ketvirtas kartas. Po antros procedūros gydytojai atsisakė ją migdyti, manė, kad nuskausminimas slopina gydomąjį poveikį. Jie lindo į jos smegenis, Aleksai, o ji nebuvo užmigdyta.

Jaučiu, kaip akimirką stabteli jo pirštai, ir suprantu, jog piktas kaip ir aš. Paskui jis vėl ima brėžti man ant nugaros ratus.

— Bet aš žinau, kad iš tikrųjų ne todėl. Mano mama buvo drąsi. Skausmo ji nebijojo. Tačiau nenorėjo būti išgydyta, nenorėjo nustoti mylėjusi mano tėčio. Prisimenu, kartą prieš mirtį man pasakė: „Jie nori jį iš manęs atimti, — tarė taip liūdnai šypsodama. — Nori, bet negali.” Ji nešiojo, užvėrusi ant grandinėlės, jo kaklaraiščio segtuką. Šiaip visada laikydavo paslėpusi po drabužiais, tačiau tą vakarą išsitraukė ir ilgai žiūrėjo. Segtukas buvo įdomus, sidabrinis durklas su dviem brangakmeniais rankenoje lyg akimis. Kai jis mirė, nešiojo jį kiekvieną dieną, nenusimaudavo net vonioje...

Staiga pajuntu, kad Aleksas atitraukė ranką ir žengtelėjo tolyn. Atsigręžusi pamatau, jog spokso į mane išbalęs ir priblokštas, lyg būtų išvydęs vaiduoklį.

— Kas yra? — Gal jį kuo įžeidžiau? Nuo jo žvilgsnio krūtinėje ima blaškytis baimė, plakti sparnais it paukštė. — Ar ką ne taip pasakiau?

Jis vos pastebimai papurto galvą. O visas kūnas tiesus ir įsitempęs lyg viela tarp dviejų stulpų.

— Kokio jis didumo? Tas segtukas, — taria jis keistai plonu balsu.

— Aleksai, svarbu ne segtukas, svarbu...

— Kokio didumo? — klausia jis garsiau ir griežčiau.

— Nežinau. Gal kaip pirštas. — Alekso elgesys mane visiškai glumina. Jo veide toks skausmas, lyg bandytų praryti visą dygliakiaulę. — Iš tikrųjų jis priklausė mano seneliui — buvo padarytas specialiai jam, kaip padėka už kažkokius ypatingus nuopelnus vyriausybei. Unikalus daiktas. Bent tėtis taip sakydavo.

Valandėlę Aleksas tyli. Nusisuka, jo profilis, nušviestas mėnesienos, atrodo lyg išskaptuotas iš akmens. Bet aš džiaugiuosi, kad nežiūri į mane. Man vėl jo baugu.

— Ką rytoj veiki? — pagaliau sako jis, lėtai, lyg būtų sunku tarti kiekvieną žodį.

Man pasirodo keista, kad jis klausia kažko, kas nė kiek nesusiję su pokalbiu, ir man pasidaro pikta.

— Ar klauseisi, ką kalbėjau?

— Lena, prašau. — Ir vėl šitas kimus balsas... — Atsakyk man. Ar dirbi?

— Iki šeštadienio laisva. — Pasitrinu rankas. Pro langą pučiantis vėjas žvarbokas. Nuo jo visa pašiurpau. Artėja ruduo. — O ką?

— Turėsime susitikti. Noriu... noriu tau kai ką parodyti.

Aleksas vėl atsisuka, jo akys tokios tamsios ir baisios, veidas — toks svetimas, jog žengteliu atgal.

— Man šito neužtenka. — Bandau juoktis, tačiau gerklėje tik kažkas sugurgia. Man baisu, noriu jam prisipažinti. Tu mane gąsdini. — Ar negali nors ko pasakyti?

Aleksas giliai atsidusta, jau manau, taip nieko ir netars. Tačiau jis prabyla:

— Lena, man atrodo, tavo mama gyva.

DVIDEŠIMT PIRMAS

SUSITAIKYMAS YRA LAISVĖ,

ĮKALINIMAS — RAMYBĖ,

IŠSIŽADĖJIMAS — LAIMĖ

Žodžiai, išraižyti virš Kriptų vartų

Mokydamasi ketvirtoje klasėje dalyvavau ekskursijoje į Kriptas. Kiekvienas pradžios mokyklos mokinys privalėjo bent kartą ten apsilankyti, to reikalavo vyriausybės sukurta ugdymo programa, skirta kovai su nusikalstamumu ir maištingumu. Iš tos ekskursijos mažai ką prisimenu, gal tik visišką siaubą, šaltį, pajuodusio betono koridorius, slidžius nuo pelėsių ir drėgmės, ir sunkias elektronines duris. Tiesą sakant, atrodo, visai sėkmingai išdildžiau daugumą prisiminimų. Pagrindinis iškylos tikslas buvo taip mus traumuoti, kad nenukryptume nuo doro elgesio. Ką gi, mus traumuoti tikrai pavyko.

Gerai prisimenu tik tai, kaip po visko išlindau į gražią pavasario dieną apimta begalinio palengvėjimo — ir kartu sutrikusi, nes pamačiau, jog, norint išeiti iš Kriptų, reikia ilgokai lipti

laiptais žemyn į pirmą aukštą. Visą laiką, kol buvome viduje, net kai lipome aukštyn, manęs neapleido jausmas, kad esu giliai pogrindyje, įkalinta keli aukštai po žeme. Tokia tamsuma, toks ankštumas ir smarvė, lyg būtum uždarytas karste su pūvančiu lavonu. Dar prisimenu, išėjusi į lauką Liza Bilman apsiverkė, kai apie petį ėmė skraidžioti drugelis, ir mes visi nustėrome, nes Liza Bilman buvo baisiai kieta mergiotė, peštukė, neverkė net per fizinio pamoką susilaužiusi čiurną.

Tą dieną prisiekiau niekada, dėl jokios priežasties negrįžti į Kriptas. Tačiau rytą po pašnekesio su Aleksu aš stoviu priešais jų vartus, mindžikuoju susiėmusi pilvą. Pusryčių nieko neįstengiau nuryti, tik puodelį tiršto juodo marmalo, kurį dėdė vadina kava, ir dabar gailiuosi. Atrodo, rūgštis išgrauš visą skrandį.

Aleksas vėluoja.

Dangus užklotas didžiuliais juodais lietaus debesimis. Prognozės žada audrą su perkūnija, mano galva, pačiu laiku. Už vartų, trumpo akmenimis grįsto kelio gale, dunkso tamsios ir baugios Kriptos. Apniukusio dangaus fone juoduoja lyg iš košmariško sapno. Akmeniniame fasade išsimėtę keliolika mažų langelių, spygsančių it voro akys. Šioje pusėje Kriptas juosia siaura žolės juosta. Vaikystėje ją palaikiau pieva, iš tikrųjų tai tik veja, trumpai nukirpta ir daiktais plika. Ir vis tiek sodri žaluma, kur žolei pavyksta prasikalti iš žemės, regisi nederama. Šioje vietoje lyg ir niekas neturėtų nei augti, nei žydėti, neturėtų šviesti saulė: vietoje prie pasaulio krašto, ties riba, vietoje, kuri taip nutolusi nuo laiko, laimės ir gyvenimo.

Ko gera, techniškai Kriptos ir yra prie pasaulio krašto, nes stovi ant pačios rytinės sienos, jų užpakalinė dalis išeina prie Prizampskoto upės, už kurios jau driekiasi Tyrai. Įelektrinta (ar nelabai) tvora įsikerta tiesiai į vieną Kriptų šoną ir toliau tęsiasi kitame šone, taigi pats pastatas atstoja lyg ir jungiamąjį tiltą.

— Ei!

Šaligatviu ateina Aleksas plevėsuojančiais plaukais. Šiandien vėjas tikrai žvarbus. Reikėjo apsirengti storesnį nertinį. Ir Aleksui, atrodo, šalta. Jis, aišku, vilki tik plonus lininius marškinius, valdišką sargybinio uniformą, kurią dėvi laboratorijose. Ant kaklo mataruoja tarnybinis ženklas. Nesu jo mačiusi nešiojant šio ženklo nuo pat pirmos dienos, kai šnekėjomės. Jis net pasipuošęs gražiais džinsais, standžiais, tamsiai mėlynais, jų atraitai dar neapspurę ir nenumindžioti. Visa tai įeina į planą: kad galėtume abu patekti į vidų, kalėjimo administraciją jis turi įtikinti, jog mudu einame oficialiu reikalu. Man ramiau nuo to, kad jis apsiavęs tais pačiais senais sportbačiais su rašalo mėlynumo batraiščiais. Kažkaip ši smulkmena man padeda čia būti su juo, imtis to, ką sumanėme. Turiu į ką sutelkti dėmesį, į ką žiūrėti — į mažytę normalumo salelę staiga nepažįstamu tapusiame pasaulyje.

— Atsiprašau, kad vėluoju, — sako jis.

Sustoja už kelių žingsnių nuo manęs. Jo akyse matau nerimą, nors veidas ramutėlis. Po kiemą vaikščioja sargybiniai, sustoja tiesiai už vartų. Čia ne vieta glėbesčiuotis ar kitaip rodyti, jog esame pažįstami.

— Nieko baisaus, — ištariu. Jaučiuosi, lyg turėčiau temperatūros. Nuo naktinio pokalbio su Aleksu man svaigsta galva, kūnas čia dega, čia atšąla kaip ledas. Galva neveikia. Stebuklas, kad šiandien įstengiau ištrūkti iš namų. Stebuklas, kad atėjau su kelnėmis, o dar didesnis — kad prisiminiau apsiauti.

Mano mama gali būti gyva. Mano mama gali būti gyva, — galvoje plakasi vienintelė mintis, išstūmusi visą kitą logišką mąstymą.

— Pasirengusi? — klausia jis tyliai ir abejingai, jei kartais nugirstų sargybiniai, bet jo balse pajuntu giliai slepiamą susirūpinimą.

— Atrodo, taip, — atsakau. Bandau šyptelėti, bet lūpos sukepusios ir sausos it akmuo. — Juk gali būti, kad ten visai ne ji, tiesa? Tu galėjai suklysti.

Jis linkteli, bet matau, jog žino nesuklydęs. Žino, kad mano mama čia, šioje vietoje, šiame antžeminiame kape — ir buvo visą tą laiką. Ši mintis nepakeliama. Negaliu per daug galvoti, jog Aleksas teisus. Turiu susikaupti, sutelkti visas jėgas vien tam, kad išsilaikyčiau ant kojų.

— Eime, — sako jis.

Žengia pirma manęs kaip oficialus pareigūnas. Einu akis įbedusi į žemę. Beveik džiaugiuosi, kad sargybinių akivaizdoje Aleksas privalo nekreipti į mane dėmesio. Abejoju, ar šiuo metu įstengčiau su juo kalbėtis. Manyje verda tūkstantis jausmų, galvoje sukasi tūkstantis klausimų, tūkstantis kaži kada užslėptų vilčių ir troškimų, bet vis tiek negaliu nieko įsitverti, nė vienos teorijos ar paaiškinimo, kuris būtų bent kiek logiškas.

Po to, ką pareiškė vakar naktį, Aleksas atsisakė daugiau ką nors pasakoti. „Turi pati pamatyti, — užsispyręs kartojo tą patį, lyg mokėdamas ištarti tik tuos tris žodžius. — Nenoriu bergždžiai žadinti vilčių.” O tada liepė laukti jo prie Kriptų. Aš turbūt patyriau šoką. Visą laiką sveikinau save, kad iš susijaudinimo neėmiau paikioti, šaukti ar verkti, ar reikalauti paaiškinti plačiau, bet parėjusi namo vėliau susigriebiau visiškai neprisimenanti kelio atgal ir suvokiau nė kiek nesisaugojusi reguliuotojų ir patrulių. Tikriausiai drožiau gatve nieko nematydama.

Tačiau dabar suprantu šoko ir mane apėmusio stingulio naudą. Be šito stingulio rytą nebūčiau pajėgusi atsikelti ir apsirengti. Nebūčiau radusi kelio ir dabar neįstengčiau atsargiai dėlioti žingsnių laikydamasi pagarbiu atstumu nuo Alekso, kai jis, sargybiniui prie vartų parodęs savo ženklą, pamoja man prieiti.

Aleksas pradeda, matyt, iš anksto pasirengtą kalbą.

— Per jos įvertinimą... įvyko nedidelis nesklandumas, — sako jis lediniu balsu. Abu su sargybiniu žiūri į mane: kareivis įtariai, Aleksas — kuo abejingiau. Jo akys plieninės, nė lašo šilumos, ir man baugu matyti, kad jam šitaip sekasi — tapti kažkuo kitu, kažkuo, visiškai svetimu man. — Nieko ypatingo. Bet jos tėvai ir mano vyresnybė mano, jog būtų pravartu priminti jai apie neklusnumo pavojus.

Sargybinis nužvelgia mane. Jo veidas riebus ir raudonas, paakiai ir vokai išpurtę lyg pasikėlusi tešla. Po kiek laiko, dingteli man, jo akys visai prasmegs mėsose.

— Koks nesklandumas? — klausia jis, pliaukštelėdamas burnoje kramtuke, ir persimeta ant kito peties didžiulį automatą.

Aleksas palinksta į priekį, jį nuo sargybinio skiria vos keli coliai. Atsako tyliau, bet aš vis tiek išgirstu:

— Pasakė, kad mėgstama spalva — saulėtekio.

Sargybinis spokso į mane ir mosteli leisdamas įeiti.

— Palaukit, kol uždarysiu vartus, — paliepia.

Jis įlenda į sargybos būdelę, panašią į tą, kurioje budi Aleksas, ir po kelių sekundžių elektroniniai vartai drebėdami susiveria. Mudu su Aleksu per kiemą pasukame prie pastato durų. Su kiekvienu žingsniu griozdiškas Kriptų siluetas darosi vis didesnis. Pasikėlęs vėjas suka dulkių sūkurius, neša per niūrų kiemą iš kažkur atsiradusį plastikinį maišelį, oras pritvinkęs elektros, kaip visad esti prieš audrą, — pašėlusios virpulingos energijos, kai atrodo, jog bet kurią akimirką gali nutikti kas nors nepaprasto, pasaulis gali tiesiog ištirpti chaose. Kaži ką padaryčiau, kad Aleksas atsigręžtų, nusišypsotų man ir paduotų ranką. Žinoma, jis to negali. Greitai žengia pirma manęs tiesus kaip styga.

Nelabai žinau, kiek žmonių kali Kriptose. Alekso manymu, apie tris tūkstančius. Portlande beveik nepasitaiko nusikaltimų, — vis dėl gydomosios procedūros, — bet kartais kas nors ką pavagia, sugadina arba nepaklūsta policijos reikalavimams. O kur dar maištininkai ir prijaučiantieji... Tie, kurie iškart nenubaudžiami mirties bausme, paliekami pūti Kriptose.

Kriptos kartu yra ir Portlando pamišėlių prieglauda; nors nusikaltėlių maža, bet, nepaisant gydymo, kaip ir visi miestai, turime savo bepročių. Aleksas sakytų, kad bepročių turime kaip tik dėl gydymo, ir tai tiesa, mat per ankstyva arba nesėkminga procedūra gali sukelti psichikos negalavimų. Be to, kai kurie žmonės po procedūros tiesiog persimaino: lieka sustingę, tik spokso seilėdamiesi, tad, jei šeimos nepajėgia jų išlaikyti, jie irgi įkišami į Kriptas pelyti iki mirties.

Kriptų durys milžiniškos, dvivėrės. Pro nedidelius stiklus, tikriausiai neperšaunamus, murzinus nuo purvo ir prilipusių vabzdžių liekanų, neaiškiai matau ilgą tamsų koridorių ir kelias mirksinčias _i lemputes. Prie durų priklijuotas spausdintas skelbimas, pablukęs nuo lietaus ir vėjo: VISI LANKYTOJAI TURI PEREITI KONTROLĘ.

Aleksas stabteli.

— Pasirengusi? — klausia nežiūrėdamas į mane.

— Taip, — tarsteliu.

Dvokas, kuris įžengus trenkia mums į nosį, vos nenusviedžia manęs atgal — pro duris, per laiką, vėl į ketvirtą klasę. Taip dvokia tūkstančiai ankštai sugrūstų ir nepraustų kūnų ir šią smarvę turinčios nustelbti deginančios, aitrios pramoninės chlorkalkės bei valiklis. Viską persmelkia šlapumos kvapas: koridoriai niekada neišdžiūva, vamzdžiai teka, už sienų ir visuose užkaboriuose, kur lankytojai neįleidžiami, auga pelėsiai. Kontrolės patalpa kairėje, moteris prie rašomojo stalo anapus dar vieno neperšaunamo stiklo užsidėjusi medicininę kaukę. Aš jos nekaltinu.

Keista, bet mudviem prisiartinus, ji pakelia akis ir pavadina Aleksą vardu.

— Aleksas, — tarsteli linktelėdama. Jos akys nukrypsta į mane. — Kas čia tokia?

Aleksas pakartoja pasakėlę apie nesklandumą per įvertinimą. Aišku, jog jis su ja gerai pažįstamas, nes porą kartų kreipiasi į ją vardu, o aš matau, jog ji neturi prisisegusi vardo kortelės. Įvedusi mūsų duomenis į senutėlį kompiuterį mosteli, kad eitume į apsaugos kambarį. Aleksas pasisveikina ir su apsaugininkais, aš stebiuosi jo ramumu. Pati sunkiai nusisegu diržą prieš pereinant metalo detektorių, nes baisiai dreba rankos. Kriptų sargybiniai atrodo dvigubai stambesni už paprastus žmones, jų rankos kaip teniso raketės, o krūtinės lyg valčių priekiai. Ir visi su pistoletais. Didžiuliais. Iš paskutiniųjų stengiuosi, kad neatrodyčiau paklaikusi iš siaubo, bet sunku išlikti ramiai, kai priešais milžinus, ginkluotus automatiniais pistoletais, reikia išsirengti beveik iki apatinių.

Pagaliau pereiname apsaugos zoną. Vėl tylėdami apsirengiame, aš nustembu ir apsidžiaugiu, kad vis dėlto įstengiu savo jėgomis susirišti batų raištelius.

— Tik nuo pirmo iki penkto skyriaus, — įspėja vienas sargybinis, kai Aleksas pamoja man sekti koridoriumi paskui jį. Sienos nudažytos kokčiai geltonai. Namuose, ryškiai apšviestame vaikų kambaryje, ar biure tokia spalva gal ir būtų smagi, bet kai šviečia tik dėmėtos birbiančios fluorescencinės lempos, o pačios sienos per daugybę metų išterliotos vandens drūžėmis, nučiupinėtos pirštais, aplipusios ištrėkštais vabzdžiais ir dar nežinia kuo (nesinori žinoti), vaizdas be galo slogus — tarsi tau plačiai šypsotųsi žmogus pajuodusiais, išgedusiais dantimis.

— Supratai? — taria Aleksas. Vadinasi, lankytojams ne visur galima eiti.

Einu paskui Aleksą vienu siauru koridoriumi, paskui kitu. Visur tuščia, kol kas nepraėjome jokių kamerų, nors sukiojantis tais koridoriais mus pasiekia slopios dejonės ir riksmai, taip pat keisti gyvuliški garsai: bliovimas, mūkimas ir karkimas, lyg žmonių būrys mėgdžiotų tvarto gyventojus. Vadinasi, netoli pamišėlių skyrius. Bet mes nieko nesutinkame, nei slaugių, nei sargybinių ar ligonių. Visur tokia ramybė, jog net baisu, ir tylu, išskyrus tuos šiurpius garsus, atrodo, sklindančius iš pačių sienų. Man regis, jau nepavojinga kalbėti, todėl klausiu Aleksą:

— Iš kur visi tave pažįsta?

— Dažnai čia užeinu, — atsako jis, tarsi toks atsakymas būtų patenkinamas. Į Kriptas žmonės šiaip neužeina. Čia tau ne paplūdimys. Ir netgi ne viešasis tualetas.

Pamaniusi, kad jis daugiau nieko nepasakys, ketinu pareikalauti išsamesnio atsakymo, bet jis išpučia iš skruostų orą ir sako:

— Mano tėvas čia. Todėl ir užeinu.

Tikrai nesitikėjau, kad šiuo metu dar kas nors galėtų mane nustebinti ar perskrosti smegenis apsėmusią miglą, tačiau vis dėlto taip įvyksta.

— Man rodos, sakei, jog tavo tėvas miręs.

Kadaise Aleksas minėjo apie tėvo mirtį, bet smulkiau pasakoti atsisakė. „Jis nesužinojo, kad turi sūnų”, — tiek teištarė, ir aš supratau jo tėvą mirus dar prieš Aleksui gimstant.

Alekso pečiai pakyla ir nusileidžia, jis atsidūsta.

— Ir miręs, — burbteli, staigiai pasukęs trumpu koridoriumi sustoja prie sunkių geležinių durų. Ant jų iškaba — IKI GYVOS GALVOS. Po šiais žodžiais tušinuku kažkas pakraigliojo: CHA CHA.

— Ką čia dabar...

Aš dar labiau sutrinku, bet neturiu laiko klausimui tiksliai suformuluoti. Aleksas žengia pro duris, ir mudu pasitinkantis kvapas — vėjo, žolės ir gaivumos — toks netikėtas ir malonus, jog aš nutylu ir imu dėkinga godžiai traukti orą. Net nepajuntu alsuojanti pro burną.

Mes esame nedideliame kiemelyje, kurį iš visų pusių supa dėmėtos pilkos Kriptų sienos. Žolė čia stebėtinai vešli, man beveik iki kelių. Kairėje į viršų stiebiasi medis, jo šakose čiauška paukštis. Čia be galo gera, ramu ir gražu — keista stovėti tokiame sodelyje, apjuostame storų kalėjimo sienų: lyg būtum atsidūręs pačiame uragano centre, ramybę ir tylą radęs tokios baisios skriaudos akivaizdoje.

Aleksas paėjėjo į šalį. Stovi nuleidęs galvą ir žiūri į žemę. Turbūt irgi jaučia šią ramumą, tylą, pakibusią ore it šydas, viską pridengęs švelnia tyka. Dangus virš mūsų tamsesnis negu tik įžengus į Kriptas; visos tos šešėliuotos pilkumos fone žolė išsiskiria sodria žaluma, lyg apšviesta iš vidaus. Tuoj pasipils lietus. Būtinai. Jaučiu, kaip pasaulis svyruoja sulaikęs kvapą prieš galingą atodūsį.

— Čia, — netikėtai garsiai nuskamba Alekso balsas, aš net krūpteliu. — Šitoj vietoj. — Jis rodo į aštrią akmens nuolaužą, kreivai kyšančią iš žemės. — Čia mano tėvas.

Žolėje stirkso gal keliolika tokių akmenų, iš pirmo žvilgsnio atrodo, jog jie savaime riogso kaip papuola. Paskui suvokiu, jog specialiai sukaišioti į žemę. Kai kuriuose žymu išblukę juodi įrašai, daugiausia neįskaitomi, nors viename akmenyje įžiūriu žodį RIČARDAS, kitame — MIRĖ.

Paminklai, susigaudau supratusi šio kiemelio paskirtį. Mudu stovime kapinaitėse.

Aleksas žiūri į didelį cemento luitą, plokščią kaip lenta, įspaustą į žemę prie jo kojų. Jame matyti visos raidės, žodžiai dailiai išrašyti lyg ir juodu žymekliu, jų krašteliai šiek tiek susilieję, tarsi kas ilgą laiką būtų nuolat apvedžiojęs raides. Antkapyje parašyta: VORENAS ŠYTSAS, RIP. Ilsėkis ramybėje.

— Vorenas Šytsas, — perskaitau. Norisi įsikibti Aleksui į ranką, bet nebūtų saugu. Kiemelį supančiame pirmame aukšte yra keli langai; nors jie apaugę purvu, kas nors, eidamas pro šalį, vis tiek gali mus pamatyti. — Tavo tėtis?

Aleksas linkteli ir staigiai kresteli pečius lyg norėdamas nusipurtyti miegą.

— Aha.

— Jis čia kalėjo?

Aleksas šypteli viena burnos puse, bet visas veidas kaip akmeninis.

— Keturiolika metų.

Kojos pirštais jis lėtai apibrėžia ratą — pirmas fizinis nesmagumo ar susimąstymo ženklas, jo parodytas mums čia atėjus. Tą akimirką jaučiu jam baimingą pagarbą: nuo pat mūsų pažinties pradžios vis palaikė mane, guodė ir išklausydavo, o juk visą šį laiką jį slėgė savų paslapčių našta.

— Kas atsitiko? — tyliai klausiu. — Tai yra ką jis... — Nutylu. Nenoriu būti įkyri.

Aleksas dirsteli į mane ir nusuka akis.

— Ką padarė? — ištaria. Jo balsas vėl griežtas. — Nežinau. Tai, ką darė visi į šeštą skyrių pakliuvę žmonės. Galvojo savo galva. Gynė tai, kuo tikėjo. Nesutiko pasiduoti.

— Šeštą skyrių?

Aleksas atkakliai nežiūri man į akis.

— Mirtininkų skyrių, — ramiai paaiškina. — Daugiausia politinių kalinių. Jie sėdi vienutėse. Ir niekas niekada neišleidžiamas. — Jis mosteli į žolėje kyšančius akmenis, kuklius kapelius. — Niekada, — pakartoja, ir aš prisimenu iškabą ant durų: IKI GYVOS GALVOS. Ir prierašą: CHA CHA.

— Labai užjaučiu, Aleksai.

Kaži ką atiduočiau, kad galėčiau jį paliesti, bet galiu nebent palinkti prie jo, kad mudu skirtų vos keli coliai.

Jis pasižiūri į mane, liūdnai šypteli.

— Juodu su mama susipažino būdami šešiolikos. Gali patikėti? Mane ji pagimdė turėdama vos aštuoniolika. — Jis atsitupia, apveda pirštu tėvo vardą. Staiga suprantu, jog jis ateidinėja vis apvedžioti blunkančių raidžių, kad išsilaikytų nors kokia žymė, jog čia guli tėvas. — Jie norėjo kartu pabėgti, bet jis įkliuvo juodviem nespėjus įvykdyti plano. Aš niekada nežinojau, kad jis buvo suimtas. Maniau, mirė, ir tiek. Mamai atrodė, jog taip bus geriau man, o Tyruose niekas nieko daugiau nežinojo, kad galėtų tvirtinti kitaip. Manau, mamai buvo lengviau tikėti, jog jis iš tikrųjų mirė. Ji nenorėjo galvoti, kaip jis pūva kalėjime. — Aleksas toliau brauko pirštu raides. — Teta su dėde pasakė tiesą, kai man sukako penkiolika. Norėjo, kad žinočiau. Atėjau čia jo aplankyti, bet... — Man pasirodo, Aleksas sudrebėjo, paskui jo pečiai sustingo. — Ką gi, pavėlavau. Jis jau buvo miręs, miręs prieš kelis mėnesius ir užkastas čia, kad jo palaikai nieko daugiau neužkrėstų.

Man pasidaro bloga. Sienos tarytum ima mus spausti augdamos aukštyn, dangus vis labiau tolsta, kol virsta tolydžio mažėjančiu lopinėliu. Mes iš čia jau neištrūksime, pamanau, tada giliai atsidūstu stengdamasi išlikti rami.

Aleksas atsistoja.

— Pasirengusi? — klausia jis, šį rytą antrą kartą. Linkteliu, nors nesu įsitikinusi.

Jo lūpose šmėsteli šypsena, akyse žybteli šilumos kibirkštėlė. Tada jis vėl surimtėja.

Prieš įeidama paskutinį kartą žvilgteliu į antkapį. Stengiuosi prisiminti kokią maldelę ar šiaip ką tinkamo, bet nieko neateina į galvą. Mokslininkai nelabai sutaria, kas nutinka po mirties: neva žmogus ištirpsta dangiškojoje medžiagoje, kuri yra Dievas, jis tarsi sugeriamas Dievo, nors mums dar pasakojama, kad išgydytieji eina į dangų ir amžinai gyvena džiaugdamiesi darna ir tvarka.

— O tavo pavardė... — Aš atsisuku į Aleksą. Jis jau praėjo pro mane ir žengia atgal prie durų. — Aleksas Vorenas.

Jis vos pastebimai linkteli.

— Tokia man buvo duota.

— Tikrasis tavo vardas Aleksas Šytsas, — tariu, jis vėl linkteli. Taigi ir jis, kaip ir aš, turi slaptą pavardę. Mes dar pastovime žvelgdami į kits kitą, ir tą valandėlę aš taip stipriai pajuntu mudviejų artumą, jog jis tampa beveik fizinis, virsta mudu apglėbiančia ranka, suglaudžiančia mus, saugančia. Šitai žmonės ir turi galvoje kalbėdami apie Dievą: jausmą, kad esi apkabintas, suprastas ir apgintas. Tai pamaniusi jaučiuosi beveik kaip sukalbėjusi maldą ir įseku paskui Aleksą į vidų, ten sulaikau kvapą gindamasi nuo tos baisios smarvės.

Einu paskui Aleksą painiais koridorių labirintais. Kieme tvyrojusią ramybę ir tylą iškart pakeitė baimė, aštri lyg durklas į krūtinę, smingantis vis gilyn, kol nebegaliu nei eiti, nei kvėpuoti. Tarpais dejonės ima aidėti garsiau, vos nevirsdamos riksmu, aš net turiu užsiimti ausis, paskui aimanos vėl apslopsta. Eidami sutinkame vyriškį ilgu baltu chalatu, ištepliotu lyg ir krauju; jis veda už pavadėlio ligonį. Jie nė nežvilgteli į mudu.

Mes tiek sukiojamės, jog pradedu įtarti, ar tik Aleksas nepasiklydo, juolab kad koridoriai darosi vis purvinesni, lempučių palubėje kabo vis mažiau, kol galų gale imame brautis per prieblandą, nes visą akmeninį koridorių apšviečia vienintelė lemputė. Retkarčiais tamsoje sušvinta neoniniai užrašai, išnyrantys lyg iš paties oro: PIRMAS SKYRIUS, ANTRAS SKYRIUS, TREČIAS SKYRIUS, KETVIRTAS SKYRIUS. Bet Aleksas eina tolyn, todėl, kai praeiname koridorių, kuriame yra penktas skyrius, pašaukiu jį nutarusi, jog jis kažką supainiojo arba pasiklydo.

— Aleksai! — šūkteliu, bet jo vardas įstringa gerklėje, nes tą akimirką išvystame sunkias dvigubas duris su maža lentele, beveik neapšviesta, tad vos įskaitau. Ir vis dėlto ji man šviečia kaip tūkstantis saulių.

Aleksas atsigręžia; nustembu, koks susijaudinęs jo veidas: dantys sukąsti, akys sklidinos skausmo; jaučiu, jis nekenčia savęs už tai, kad yra čia, kad turi tai pasakyti, turi parodyti.

— Atleisk, Lena, — taria jis. Virš jo tamsoje rusena užrašas: ŠEŠTAS SKYRIUS.

DVIDEŠIMT ANTRAS

Nevaldomi žmonės yra žiaurūs ir aikštingi, pikti ir savanaudiški, nelaimingi ir vaidingi. Tik suvaldžius jų instinktus ir primityvias emocijas, jie gali būti laimingi, kilnūs ir geri.

„Ssilvos knyga”

Staiga man pasidaro baisu eiti tolyn. Po krūtine tarsi kumštis susigniaužia, sunku alsuoti. Negaliu eiti. Nieko nenoriu žinoti.

— Gal nereikia, — murmu. — Jis sakė... sakė, kad negalima.

Aleksas tiesia ranką lyg ketindamas mane paliesti, bet, prisiminęs, kur esame, ją nuleidžia.

— Nesijaudink. Aš čia turiu draugų.

— Tikriausiai ten netgi ne ji, — piktokai tariu ir išsigąstu, kad neištižčiau. Lyžteliu lūpas stengdamasi tvardytis. — Tikriausiai padarėme didelę klaidą. Mums išvis nereikėjo ateiti. Aš noriu namo.

Suprantu, kad kalbu kaip užsiaikštijusi mažė, bet nieko negaliu padaryti. Atrodo neįmanoma įžengti pro šias dvigubas duris.

— Lena, liaukis, turi manim pasitikėti. — Vis dėlto jis mane paliečia, vos akimirką — vienu pirštu kepšteli dilbį. — Gerai? Pasikliauk manimi.

— Aš ir pasikliauju, bet... — Šitas oras, smarvė, tamsa ir jausmas, jog aplink viskas pūva... Man norisi bėgti iš čia. — Jeigu jos nėra... Ką gi, blogai. Bet jeigu yra... Manau... manau, turbūt dar blogiau.

Aleksas žiūri į mane.

— Lena, turi žinoti, — pagaliau tvirtai taria jis. Iš tikrųjų. Aš linkteliu. Vos šyptelėjęs jis atveria sunkias šešto skyriaus duris.

Mudu įžengiame į koridorių, atrodantį lygiai taip, kaip įsivaizdavau kameras Kriptose: betono sienos ir grindys, kad ir kaip kadaise nudažytos, dabar įgavusios nešvarų pilkai samaninį atspalvį. Palubėje kabanti lemputė dega taip silpnai, kad vos apšviečia šitą mažą patalpą. Kertėje ant taburetės sėdi sargybinis. Normalaus stambumo, netgi liesas, veidas rauplėtas nuo spuogų, plaukai primena pervirtus makaronus. Kai mudu su Aleksu įeiname, sargybinis negalvodamas pasitaiso automatą: trukteli arčiau kūno, vamzdį pakreipia mūsų pusėn.

Aleksas sustingsta. Aš visa įsitempiu.

— Čia negalima, — sako sargybinis. — Draudžiama zona.

Pirmą kartą nuo tada, kai atėjome į Kriptas, Aleksas sutrinka. Nervingai čiupinėja savo ženklą.

— Aš... maniau, kad budės Tomas.

Sargybinis atsistoja. Neįtikėtina, jis nedaug aukštesnis už mane ir tikrai žemesnis už Aleksą, bet iš visų mano šiandien matytų sargybinių šio bijau labiausiai. Jo akys kažkokios keistos, žvilgsnis gyvatiškas. Dar niekada neteko stovėti priešais šautuvo vamzdį, ir dabar, žiūrėdama į juodą jo ertmę, jaučiu galinti tuoj nualpti.

— O, jis čia, niekur nedingęs. Jau visada bus čia. — Sargybinis piktai šypteli, pirštai graibo gaiduką. Kalbant matyti pilna burna išgedusių, pageltusių dantų. — Ką tu žinai apie Tomą?

Kambaryje stoja tyla ir įtampa, panaši į tą, kuri tvyro lauke prieš perkūniją. Aleksas išsiduoda, kad nervinasi, vieninteliu būdu: ima gniaužyti nuleistas rankas. Beveik matau jo galvoje bėgančias mintis: jis galvoja, ką toliau sakyti. Turbūt supranta, kad blogai padarė užsimindamas apie Tomą, — net aš sargybinio balse, kai jis tarė šį vardą, išgirdau panieką ir įtarumą.

Regis, praėjo baisybė laiko, — iš tikrųjų turbūt vos kelios sekundės, — tada Alekso veidu vėl nuslydo abejingas valdiškas žvilgsnis.

— Girdėjome, buvo kažkoks sunkus atvejis, daugiau nieko.

Sakinys gana miglotas, bet prielaida pakankamai aiški. Aleksas dviem pirštais tingiai sukioja apsaugininko ženklą. Sargybinis dirsteli į jį, ir matau, kad jis šiek tiek apsiramina. Laimė, nepasižiūri įdėmiau. Aleksas laboratorijose turi tik pirmo laipsnio saugumo leidimą, taigi teisę nebent apsilankyti valytojų sandėliuke, bet ne vaikštinėti po draudžiamas zonas čia ar kur kitur Portlande taip, lyg būtų jų šeimininkas.

— Tiek laiko praėjo, ir nieko nežinai? — burbteli sargybinis. — Jau keli mėnesiai, kai Tomas ištemptas į dienos šviesą. Bet turbūt ir geriau dėl IKD. Tokio dalyko tikrai nenorėjome skelbti.

IKD yra Informacijos kontrolės departamentas (arba, jei esi cinikas kaip Hana, — Idiotų kvailinimo departamentas, Cenzūros departamentas), ir man pašiurpsta rankos. Šeštame skyriuje atsitiko kažkas labai baisaus, jeigu jau įsikišo IKD.

— Pats žinai, kaip esti, — taria Aleksas, jau atsigavęs po savo klaidos. Jo balsas vėl ramus ir pasitikintis. — Niekas nieko aiškiai nepasako. — Dar vienas miglotas teiginys, bet sargybinis linkteli.

— Tai jau taip. — Tada jis makteli galva į mane. — Kas ji?

Jaučiu, kaip jis spokso į mano paausį be randelio, kaip pastebi, kad neturiu procedūros žymės. Kaip ir dauguma žmonių, nejučia atsitraukia — vos pastebimai, bet vis tiek pajuntu senąjį pažeminimą, vėl prisėlina jausmas, jog esu kažkuo bloga. Aš nuleidžiu akis.

— Niekas, — atsako Aleksas, ir, nors žinau jį turint taip sakyti, krūtinę užgula sunkumas. — Turiu jai parodyti Kriptas, ir viskas. Papildoma auklėjamoji priemonė, jei supranti, ką turiu galvoje.

Aš sulaikau kvapą įsitikinusi, kad jis tuoj mus išspirs, beveik šito trokštu. Tačiau... Už sargybinio taburetės — sunkaus storo metalo durys su elektronine spyna. Ji man primena Centrinio taupomojo banko saugyklą. Už durų girdžiu tolimus garsus, manau, skleidžiamus žmonių, nors sunku pasakyti.

Už tų durų galbūt yra mano mama. Gali ten būti. Aleksas teisus: turiu sužinoti.

Pirmą kartą imu iki galo suprasti, ką Aleksas sakė vakar naktį: visą šį laiką mano mama turbūt buvo gyva. Aš kvėpavau, ir ji kvėpavo. Aš miegodavau, ir ji miegodavo, tik kitur. Kai galvodavau apie ją, galbūt ir ji galvodavo apie mane. Nepakeliama mintis, ir stebuklinga, ir baisiai skaudi.

Aleksas ir sargybinis valandėlę žiūri į kits kitą. Aleksas tebesukioja ant piršto ženklo grandinėlę. Šis veiksmas, regis, ramina sargybinį.

— Negaliu jūsų ten leisti, — sako jis, bet jau lyg atsiprašydamas. Nuleidęs automatą vėl atsisėda ant taburetės. Skubiai iškvepiu — pati to nejusdama buvau sulaikiusi kvapą.

— Tu tik dirbi savo darbą, — abejingai taria Aleksas. — Taigi pavaduoji Tomą?

— Taip ir yra. — Sargybinis vėl dirsteli į mane, ir vėl pajuntu, kaip jo žvilgsnis stabteli ant mano nepažymėto kaklo. Reikia liautis, nedengti tos vietos delnu. Bet jis tikriausiai nutarė, jog mes nepridarysime jam rūpesčių, nes žiūrėdamas į Aleksą prisistato: — Frenkas Dorsetas. Vasarį atkeltas iš trečio skyriaus — po incidento.

Kažkodėl nuo žodžio incidentas nugara nubėga šiurpas.

— Sunkus darbelis, ką?

Aleksas atsišliejęs į sieną — įsikūnijęs nerūpestingumas. Tik aš pajuntu jo balse įtampą. Jis vilkina. Nežino, ką toliau daryti, kaip patekti į vidų.

Frenkas gūžteli.

— Čia tai ramiau, tikrai. Nieko nereikia nei įleisti, nei išleisti. Na, beveik nieko.

Jis vėl vypteli parodydamas tuos baisius savo dantis, bet akys tebėra keistai negyvos, lyg užtrauktos šydu. Įdomu, šalutinis gydymo poveikis ar visada tokios buvo.

Jis atlošia galvą, prisimerkęs žiūri į Aleksą ir man dar labiau primena gyvatę.

— Tai iš kur išgirdai apie Tomą?

Aleksas toliau apsimeta esąs nerūpestingas, šypsodamas sukioja ženklą.

— Sklido kalbos, — gūžtelėdamas atsako. — Juk žinai, kaip būna.

— Žinau, — taria Frenkas. — Bet IKD neapsidžiaugė. Kelis mėnesius mūsų niekur neišleido. Beje, kokias kalbas girdėjai?

Aišku, klausimas svarbus, savotiškas išbandymas. Būk atsargus, mintyse tariu Aleksui, tarsi jis galėtų mane išgirsti.

— Girdėjau, jis gali turėti bendrininkų anapus, — gal tik akimirką dvejojęs atsako Aleksas.

Staiga viskas stoja į vietas — Alekso žodžiai: Čia turiu draugų ir tai, jog, atrodo, jis galėdavo patekti į šeštą skyrių. Vienas sargybinių tikriausiai buvo prijaučiantysis, gal net aktyvus pasipriešinimo dalyvis. Galvoje nuskamba Alekso pamėgta frazė: Mūsų daugiau, negu tu manai.

Frenkas aiškiai nusiramina. Matyt, tokio atsakymo ir tikėjosi. Regis, nusprendžia, kad Aleksas vis dėlto patikimas. Paglosto tarp kelių taikiai kyšantį automato vamzdį, lyg šis būtų šuo.

— Taigi kad. Man buvo kaip perkūnas iš giedro dangaus. Su juo beveik nebuvau pažįstamas — kartais sutikdavau poilsio kambary, porą kartų susidūrėm šikinyke, ir viskas. Su niekuo per daug nebendravo. Logiška. Tikriausiai prisišnekėdavo su Nelegalais.

Pirmą kartą girdžiu, kad pareigūnas pripažintų, jog Tyruose gyvena žmonės, ir aš staigiai įtraukiu oro. Žinau, Aleksui skaudu taip atsainiai kalbėt apie draugą, suimtą už tai, kad yra prijaučiantysis. Bausmė tikriausiai buvo greita ir žiauri, ypač jog jis dirbo valstybės tarnyboje. Veikiausiai buvo pakartas, nušautas, pasodintas į elektros kėdę ar įmestas pūti į vieną kamerų — jeigu teismas jo pasigailėjo ir nenuteisė mirti kankinant. Jei išvis buvo teismas...

Nuostabu, bet Alekso balsas nesikeičia.

— Koks buvo skundas?

Frenkas toliau glosto savo ginklą, ir nuo šito judesio, švelnaus, tarsi jis norėtų įkvėpti automatui gyvybę, man darosi silpna.

— Jokio skundo nebuvo. — Jis brūkštelėjo nuo veido plaukus atidengdamas raudonom dėmėm išmuštą kaktą, blizgančią nuo prakaito. Šiame skyriuje daug karščiau, negu buvo kitur. Tarp šių sienų susitvenkęs oras genda ir dvokia kaip ir visur kitur šiame kalėjime. — Manoma, jis kažką žinojo apie pabėgimą. Buvo atsakingas už kamerų inspektavimą. Juk tunelis neišdygo per vieną naktį.

— Pabėgimą? — išsprūsta man nespėjus susivokti. Širdis ima skaudžiai plakti. Iki tol niekas nėra pabėgęs iš Kriptų, nė karto.

Frenko ranka stabteli ant ginklo, pirštai vėl šoka keistą šokį aplink gaiduką.

— O taip, — taria jis, žiūrėdamas į Aleksą, tarsi manęs nė nebūtų. — Tikriausiai girdėjai apie tai.

Aleksas gūžteli.

— Šiokias tokias nuotrupas. Nieko tikro.

Frenkas nusijuokia. Šiurpus garsas. Priminė man tą kartą, kai mačiau du kirus, ore besipešančius dėl maisto, kaip jie klykaudami ritosi vandenyno link.

— Cha, pabėgimas labai tikras. Įvyko vasarį. Beje, pranešė Tomas. Be abejo, jeigu jis padėjo, ji gavo kokių šešių septynių valandų persvarą.

Jam ištarus ji, pastatas aplinkui tarsi ima griūti. Skubiai žengteliu atgal atsitrenkdama į sieną. Galėjo būti ji, pamanau, ir vieną siaubingą, nedorą akimirką pajuntu nusivylimą. Tada primenu sau, jog jos gal apskritai čia nebuvo, be to, pabėgti galėjo bet kas, bet kuri moteris iš prijaučiančiųjų ar agitatorių. Tačiau galvos svaigimas nepraeina. Mane drasko nerimas ir baimė, ir ūmiai apėmęs nekantrumas.

— Kas jai yra? — klausia Frenkas. Jo balsas skamba lyg iš kaži kur.

— Dėl oro, — šiaip taip ištariu. — Čia toks oras ...

Frenkas vėl nusijuokia — bjauriai sukvakši.

— Tau nepatinka šitas oras? Čia rojus, palyginti su kameromis.

Atrodo, šis pokalbis jam malonus, ir aš prisimenu, kaip prieš

kelias savaites ginčijausi su Aleksu, kaip jis nesutiko, kad gydymas naudingas. Aš tvirtinau, kad be meilės nėra neapykantos, o be neapykantos nėra ir smurto. Neapykanta nėra didžiausias pavojus, pasakė jis. Pavojingiausia abejingumas.

Aleksas prabyla. Kalba taip pat tyliai ir nerūpestingai, bet jaučiu tam tikrą atspalvį: tokiu balsu gatvės prekeiviai stengiasi žmogui įsiūlyti dėžutę sumaigytų uogų ar sugedusį žaislą. Viskas gerai, aš nuleisiu, būkit ramus.

— Klausyk, įleisk mus valandėlei. Užteks vienos minutės. Matai, kad ji jau paklaikusi iš baimės. Dėl viso šito turėjau vilktis iš miesto tokį kelią, ir dar laisvą dieną, kai norėjau eit ant molo, pabandyt laimę su meškere ar ką. Matai, jeigu parvesiu ją namo nepersiauklėjusią... Hm, ko gera, gali vėl tekti ją čionai tempti. Man liko tik dvi dienos atostogų, ir vasara jau baigiasi...

— O ko taip terliojatės? — klausia Frenkas, maktelėdamas galva mano pusėn. — Jeigu dėl jos kilo problemų, labai lengvai galima ją sutvarkyti.

Aleksas šykščiai šypteli.

— Jos tėvas — Stivenas Džounsas, laboratorijų komisaras. Jis nori išvengti paankstintos procedūros. Kad nebūtų jokio triukšmo, prievartos ar panašiai. Nors nusišauk.

Įžūlus melas. Frenkas kaip niekur nieko gali liepti man parodyti asmens liudijimą, ir mudviem su Aleksu būtų galas. Nežinau, kokia būtų bausmė už patekimą į Kriptas melaginga dingstimi, bet tikrai nieko gero.

Frenkas tik dabar manimi susidomi. Nužvelgia tarsi greipfrutą prekybos centre, spėliodamas, ar prinokęs, ir kol kas nieko netaria. Pagaliau atsistoja, užsimeta ant peties automatą.

— Einam. Penkios minutės.

Kol jis kuičiasi su elektroninio užrakto klaviatūra, o kitą ranką prideda prie pirštų atspaudų tikrinimo ekranėlio, Aleksas paima man už alkūnės.

— Eikš, — liepia šiurkščiu balsu, sakytum išvestas iš kantrybės mano priepuoliuko. Bet jo prisilietimas švelnus, pirštai šilti, raminantys. Norėčiau, kad jis jų neatitrauktų, bet po akimirkos jis mane paleidžia. Jo akyse perskaitau maldavimą, garsų ir aiškų: Būk stipri. Mes jau esame prie tikslo. Dar pabūk stipri.

Spragteli užraktas. Frenkas užgula duris, pastumia pečiu, ir jos prasiveria lygiai tiek, kad galėtume įsmukti į koridorių už jų. Aleksas žengia pirmas, tada aš, tada Frenkas. Koridorius toks siauras, jog galime eiti tik vorele, ir jame netgi tamsiau negu visose Kriptose.

Bet mane pritreškia dvokas: baisi puvėsių smarvė kaip karštą dieną sąvartyne šalia uosto, kur išmetami visi žuvų viduriai. Net Aleksas nusikeikia ir ima kosėti delnu užsiėmęs nosį.

Įsivaizduoju, kaip man už nugaros išsišiepia Frenkas.

— Šeštas skyrius turi ypatingą aromatą, — sako jis.

Eidama girdžiu, kaip į jo šlaunį daužosi automatas. Bijau nualpti, todėl noriu prisilaikyti sienos, bet ji apaugusi pelėsiais ir šlapia. Abipus koridoriaus eina užsklęstos geležinės durys, visose įtaisytas apmūsojęs lėkštės didumo langelis. Per sienas sklinda nepaliaujamos tylios aimanos. Tai blogiau negu ankstesnieji riksmai ir klyksmai: šitaip aimanuoja žmonės, jau praradę viltį, kad jų kas nors klausosi, šiuo nesąmoningu garsu tik užpildomas laikas, erdvė ir tamsa.

Aš neištversiu. Jeigu Aleksas neklysta, mano mama čia, už vienų tų baisiųjų durų, — taip arti, kad jei galėčiau pertvarkyti akmenų sandarą ir juos ištirpinti, ištiesusi ranką ją paliesčiau. Esu arčiau jos, nei kada nors svajojau vėl būti.

Galvoje grumiasi skirtingos mintys ir troškimai: Mamos negali čia būti; verčiau ji būtų mirusi; noriu matyti jį gyvą. Po visomis šiomis mintimis tvinksi tas kitas žodis: pabėgimas, pabėgimas. Tokia galimybė atrodo pernelyg fantastiška. Jeigu mama būtų pabėgusi, aš būčiau sužinojusi. Ji būtų atėjusi manęs pasiimti.

Šeštame skyriuje koridorius vienas. Kiek matau, yra maždaug keturiasdešimt durų, keturiasdešimt vienučių.

— Na štai, didžioji ekskursija, — sako Frenkas. Padaužo į vienas pirmųjų durų. — Čia jūsų Tomukas, jeigu norit pasisveikinti.

Ir jis vėl nusijuokia tuo savo baisiu kvakšinčiu juoku. Prisimenu, ką minėjo, kai tik įėjome. Jau visada bus čia.

Priekyje Aleksas tyli, bet matau, kad krūpteli. Frenkas stukteli man į nugarą automato vamzdžiu.

— Tai kaip patinka?

— Baisu, — iškošiu. Gerklė lyg apipinta spygliuota viela. Frenkas atrodo patenkintas.

— Verčiau klausyk ir daryk, kas tau liepiama, — moko jis. — Kas iš to, jeigu baigsi kaip šitas vyrukas.

Mes sustojame priešais vienas duris. Frenkas linkteli rodydamas mažąjį langelį, ir aš nedrąsiai prisiartinu, prisispaudžiu prie stiklo. Tokio apdulkėjusio, kad beveik neperšviečiamo, bet prisimerkusi kameros prieblandoje šį tą įžiūriu: lovą su nudryžusiu, purvinu čiužiniu, klozetą, kibirą, kurio paskirtis turbūt ta pati kaip ir šuniui padėto dubens su vandeniu. Iš pradžių pamanau, kad kertėje pamesta senų skarmalų krūva, bet paskui suvokiu matanti Frenko minėtąjį „vyruką” — nešvarumais aptekusią kaliausę, vien oda ir kaulai, susivėlusių plaukų kaltūnas. Jis nejuda, oda tokia purvina, jog susilieja su sienų pilkuma už jo nugaros. Jeigu ne akys, be paliovos lakstančios, tarsi jis sekiotų ore vabzdžius, niekaip nepalaikytum jo gyvu. Net žmogumi nepalaikytum.

Vėl šmėkšteli mintis: Verčiau ji būtų mirusi. Tik nebūtų tokioj vietoj. Bet kur, tik ne čia.

Aleksas toliau eina koridoriumi, girdžiu jį garsiai įkvepiant. Pakeliu akis. Jis stovi kaip įkastas, jo išraiška mane išgąsdina.

— Ko? — tarsteliu.

Jis neatsako. Žiuri į kažką, ko nematau aš, — turbūt į kažkokias duris toliau koridoriuje. Staiga atsigręžia, jį supurto drebulys.

— Nežiūrėk, — kimiai taria jis, ir mane užlieja baimės banga.

— Kas ten? — klausiu. Žengiu prie jo. Staiga pasivaidena, jog jis be galo toli, už nugaros prakalbusio Frenko balsas irgi skamba iš tolumos.

— Ji ten kalėjo, — kalba jis. — Šimtas aštuonioliktame numeryje. Valdžia nesukrapštė pinigų sienoms užtaisyti, tai kol kas viskas taip ir stovi. Remontui visada trūksta žaliųjų.

Aleksas žiūri į mane. Visas jo susitvardymas ir pasitikėjimas išgaravę. Akys dega pykčiu, o gal skausmu, burną iškreipė grimasa. Man ima ūžti galva.

Aleksas kilsteli ranką lyg norėdamas manęs neleisti. Mūsų akys akimirką susitinka, tarp mudviejų kažkas žybteli, — perspėjimas, o gal atsiprašymas, — ir aš pro jį įsispraudžiu į šimtas aštuonioliktą kamerą.

Ši kamera beveik niekuo nesiskiria nuo kitų, kurias mačiau pro mažyčius langelius eidama koridoriumi: gruoblėtos cemento grindys, rūdimis apėjęs klozetas ir vandens pilnas kibiras, kuriame lėtai sukasi keli tarakonai; siaura geležinė lovelė su plonyčiu čiužiniu, kažkieno atitempta į patį vidurį.

Bet sienos... Sienos prirašinėtos, prirašytos nuo krašto iki krašto. Ir ne teksto. Jas dengia net menkiausiame lopinėlyje be galo kartojamas vienui vienas žodis.

Meilė.

Išraitytas didžiulėmis raidėmis ir vos įžiūrimai išskrebentas kampuose; išraižytas dailia rašysena ir didžiosiomis spausdintomis raidėmis; iškapotas, išdraskytas, išlesiotas, tarsi sienos palengvėle būtų virtusios poezija.

Ant žemės, susiraičiusi prie vienos sienos, guli blausi sidabro grandinėlė su tebekabančiu ant jos talismanu: rubinais nusagstytu durklu, kurio geležtė beveik visiškai sudilusi. Tėvo talismanas. Mamos pakabutis.

Mano mamos.

Visą tą laiką, kiekvieną ilgą mano gyvenimo sekundę, kai maniau ją mirus, ji buvo čia: draskė, gremžė, laužė betoną įkalinta tarp šių sienų it seniai slepiama paslaptis.

Ūmiai pasijuntu lyg vėl atsidūrusi tame savo sapne: stoviu ant uolos, o iš po kojų slysta žemė, virsta smėliu laikrodyje. Jaučiuosi kaip visada tą akimirką, tačiau tada suvokiu, kad smėlio nebeliko, jau krisiu oru.

— Baisu, ar ne? Pažiūrėk, ką liga jai padarė. Kas žino, kiek valandų ji čia draskė krebždėdama kaip žiurkė.

Frenkas su Aleksu stovi už manęs. Frenko žodžiai aidi tartum per storą audeklą. Staiga pašaukta šviesos spindulio, lyg ilgas auksinis pirštas išlindusio pro išgremžtą angą sienoje, žengiu žingsnį tolyn į kamerą. Lauke, atrodo, debesys jau sklaidosi; kitoje akmeninės tvirtovės pusėje matau mėlynai blykčiojant Prizampskoto upę, o toliau — judančią susipynusią lapiją, žalumos, saulės ir kvapios vešinčios gamtos laviną. Tyrus.

Šitiek valandų, šitiek dienų reikėjo raižyti šitas penkias raides, šį keistą ir. baugų žodį, žodį, kuris ją ir įkalino daugiau kaip dešimčiai metų.

Ir pagaliau šis žodis padėjo jai pabėgti. Vienos sienos apačioje ji išraižė šį žodį daugybę kartų tokiomis didžiulėmis raidėmis, beveik kūdikio didumo, ir taip giliai, kad viena raidė virto tuneliu, pro kurį ji ir ištrūko.

DVIDEŠIMT TREČIAS

Peno tavo kūnui, pieno tavo kaulams, ledo kraujui

sustabdyti, skrandžio, virškinančio akmenis.

Liaudiškas palinkėjimas

Net kai geležiniai vartai trinktelėdami užsidarė už mūsų ir Kriptos nutolo, jausmas, jog esi iš visų pusių uždarytas, nepraeina. Krūtinę kažkas baisiai tebegniaužia ir man sunku kvėpuoti.

Senutėlis kalėjimo autobusas dusulingu varikliu mus nuveža nuo sienos į Dieringą. Iš ten mudu su Aleksu pėsti grįžtame į Portlando centrą, vienas vienu, kitas kitu šaligatviu. Kas keli žingsniai jis krypteli galvą mano pusėn ir žiopčioja lyg tardamas negirdimus žodžius. Žinau, jam neramu dėl manęs, gal bijo, kad nepalūžčiau, bet aš neprisiverčiu pažvelgti jam į akis ar ką nors pasakyti. Žiūriu tiesiai prieš save, kojas varau į priekį. Krūtinėje ir skrandyje baisus skausmas, o visas kūnas lyg apmiręs. Nejaučiu žemės po kojų, nei medžiuose šniokščiančio vėjo, pralekiančio man pro veidą; nejaučiu saulės, pagaliau išlindusios iš šiurpiai juodų debesų ir nušvietusios pasaulį keistai žalsva spalva, lyg viskas būtų po vandeniu.

Kai buvau maža ir mirė mama, — kai maniau ją mirus, — prisimenu, pirmą kartą išsirengusi bėgioti beviltiškai pasiklydau Kongreso gatvės, kurioje visą gyvenimą žaidžiau, gale. Pasukusi už kampo atsidūriau priešais „Muilo burbulų” valyklą ir staiga pamiršau, kur esu, namai kairėje ar dešinėje pusėje. Viskas atrodė kitaip. Viskas atrodė tarsi spalvota tikrų daiktų kopija, trapi ir iškraipyta, sakytum būčiau pakliuvusi į juokų kambarį, kur veidrodžiai atspindi mano kasdienį pasaulį.

Ir vėl šitaip jaučiuosi. Pasiklydusi, surasta ir vėl pasiklydusi, ir viskas vienu metu. Dabar žinau, jog kažkur šiame pasaulyje, platybėse anapus tvoros, mano mama gyva, kvėpuoja, prakaituoja, juda ir mąsto. Įdomu, ar prisimena mane, ir skausmas duria dar giliau, visiškai užima kvapą, aš sustoju ir susirietusi susiimu pilvą.

Mes tebesame netoli pusiasalio, Brukso 37 kaimynystėje, kur tarp namų plyti prišiukšlinti susivėlusios žolės plotai ir apleisti sodai. Bet gatvėse dar pasitaiko žmonių, tarp jų vienas toks, kurį iš pradžių palaikau reguliuotoju: net dabar, prieš pat vidurdienį, jam ant kaklo tabaluoja ruporas, o prie diržo pririšta medinė lazda. Aleksas jį irgi tikriausiai mato. Jis stovi už kelių žingsnių, stengdamasis atrodyti nerūpestingai, bet man sumurma:

— Ar gali paeiti?

Iš skausmo aš vos pasijudinu. Dabar jis raižo visą kūną, pulsuoja galvoje.

— Manau, taip, — išstenu.

— Skersgatvis į kairę. Eik ten.

Kiek įmanoma atsitiesusi — bent jau tiek, kad įstengiu įkėblinti į gatvelę tarp dviejų didelių pastatų. Maždaug pusiaukelėj stovi keli metaliniai konteineriai, apspisti musių. Kvapas koktus, panašus į Kriptų, bet vis tiek susmunku tarp dviejų konteinerių dėkinga už slėptuvę ir galimybę pasėdėti. Ilsintis tvinksėjimas galvoje apstoja. Prišlieju galvą prie plytų mūro jausdama, kaip pasaulis siūbuoja — it laivas, nutrūkęs nuo švartavimosi lyno.

Po kelių akimirkų prieina Aleksas, atsitūpęs priešais nubraukia man nuo veido plaukus. Pirmą kartą per visą dieną gali mane paliesti.

— Atleisk, Lena, — sako, ir aš suprantu, kad jis atsiprašo nuoširdžiai. — Maniau, norėsi žinoti.

— Dvylika metų, — tariu. — Dvylika metų laikiau ją mirusia.

Valandėlę abu tylime. Aleksas ratais trina man pečius, rankas ir kelius, kur tik pasiekia, lyg būtinai stengdamasis išlaikyti fizinį ryšį. Norėčiau užsimerkti ir būti nupūsta į tuštumą tartum dulkė, jausti, kaip visos mintys nuskrieja it pienių pūkai, nešami vėjo. Bet jo rankos tempia mane atgal: į šį skersgatvį ir Portlandą, pasaulį, kuris staiga neteko prasmės.

Ji kažkur yra, alsuoja, išalksta, valgo, vaikšto, plaukioja. Jau neįmanoma nė galvot apie tolesnį gyvenimą, neįmanoma įsivaizduoti, kad galima miegoti, varstytis sportbačius prieš bėgimą, padėti Kerolei nurinkti indus ir netgi gulėti su Aleksu jo namelyje, kai žinau ją esant gyvą: kad ji kažkur yra, nutolusi nuo manęs kaip tolimas žvaigždynas.

Kodėl ji manęs nepasiėmė? Ši mintis perskrodžia lyg elektros iškrova, ir skausmas sugrįžta. Kietai užsimerkusi palenkiu galvą į priekį ir meldžiu, kad skausmas liautųsi. Bet nežinau, kam melstis. Staiga nebeprisimenu jokių žodžių, nieko nesugalvoju, tik išvystu save mažą bažnyčioje, žiūrinčią, kaip vitražuose dega saulė, kaip vėliau visa ta šviesa užgęsta palikdama spalvotų stiklų kvadratėlius, blausius, tokius smulkius ir tarsi netikrus.

— Ei, pažiūrėk į mane.

Vargais negalais atsimerkiu. Aleksą regiu lyg per miglą, nors jis tupi čia pat.

— Tikriausiai nori valgyt, — švelniai sako jis. — Palydėsiu tave namo, gerai? Ar paeisi?

Jis atsitraukia duodamas man vietos atsistoti.

— Ne, — atsakau kur kas griežčiau, negu norėjau, ir Aleksas sutrinka.

— Tu negali paeiti?

Tarp antakių jam susimeta raukšlelė.

— Ne dėl to. — Baisiai sunku išlaikyti normalų balsą. — Aš tik negaliu eiti namo. Iš viso.

Aleksas atsidūsta, pasitrina kaktą.

— Galėtume eiti į Brukso gatvę, kurį laiką pabūti tame name. O kai pasijusi geriau...

— Tu nesupranti, — pertraukiu jį. Krūtinėje tvenkiasi riksmas, ropoja gerkle aukštyn lyg juodas vabalas. Galvoje sukasi viena mintis: Jie žinojo. Visi žinojo — Kerolė ir dėdė Viljamas, gal net Reičelė — ir vis tiek leido man manyti, jog ji mirusi. Leido tikėti, jog ji mane paliko. Jog aš jai buvau niekas. Staiga mane užlieja iki baltumo įkaitęs pyktis: jei pareisiu namo ir juos pamatysiu, nesusivaldysiu. Supleškinsiu namą arba išardysiu jį lenta po lentos. — Aš noriu pabėgt su tavimi. Į Tyrus. Kaip kalbėjome.

Manau, Aleksas apsidžiaugs, bet jis atrodo tik nuvargęs. Nusuka akis, prisimerkia.

— Klausyk, Lena, buvo sunki diena. Tu nusikamavai. Išalkai. Negali blaiviai mąstyti...

— Aš mąstau labai blaiviai. — Sunkiai atsistoju, kad neatrodyčiau tokia bejėgė. Pykstu ir ant Alekso, nors žinau, jog nekaltas. Bet įniršis daužosi viduje vis stiprėdamas ir išsiveržia nesirinkdamas krypties. — Aleksai, aš negaliu čia gyventi. Nebe. Tik ne po... po viso to. — Gerklę suspaudžia tramdomas riksmas. — Aleksai, jie žinojo. Žinojo ir man nesakė.

Jis irgi pakyla, lėtai, lyg skaudamom kojom.

— Nieko tikro tu nežinai, — sako jis.

— Dar ir kaip žinau, — atkertu, ir tai tiesa. Giliai širdyje žinau. Prisimenu mamą, palinkusią prie manęs, atplaukiantį jos išblyškusį veidą, jos balsą. Aš tave myliu. Nepamiršk. Šito jie negali atimti, — tyliai skamba man ausyse, o jos lūpos liūdnai šypsosi. Ji taip pat žinojo. Tikriausiai žinojo juos ateisiant jos išvežti į tą siaubingą vietą. Jau po savaitės sėdėjau apvilkta šiurkščia juoda suknute, su apelsinų žievėmis sterblėje, kad turėčiau ką čiulpti rydama ašaras, o visi, kuriais tikėjau, mane apsupo nepereinama, glotnia melo siena („Ji sirgo”; „Štai ką daro ši liga”; „Savižudybė”). Iš tikrųjų tą dieną aš buvau palaidota. — Namo negaliu eiti ir neisiu. Eisiu su tavimi. Mes galime gyventi Tyruose. Kiti žmonės juk gyvena, ar ne? Kitiems juk pavyko. Mano mamai... — Noriu pasakyti: Mano mamai irgi pavyks, bet man nutrūksta balsas.

Aleksas įdėmiai žiūri į mane.

— Lena, jeigu pabėgsi... visam laikui pabėgsi... nebus taip, kaip man. Ar supranti? Tu negalėsi nuolat pereidinėti sienos. Niekad negalėsi grįžti. Tavo numeris bus paskelbtas nelegaliu.

Visi žinos, jog esi maištininkė. Visi tavęs ieškos. Jei kas nors suras... jei kada įkliūsi... — Aleksas nebaigia sakinio.

— Man nerūpi, — metu jau nesivaldydama. — Argi ne tu pats man pasiūlei? O dabar kas? Kai jau pasiryžau, atsiimi savo žodžius?

— Aš tik bandau...

Vėl jį pertraukiu, taršku, lekiu pasikinkiusi pyktį, trokšdama ką nors draskyti, daužyti:

— Tu toks kaip visi. Niekuo ne geresnis. Moki tik šnekėti, šnekėti. Bet kai reikia ką nors daryti, kai reikia man padėti...

— Aš ir stengiuosi tau padėti, — piktai taria Aleksas. — Bet čia ne juokas. Ar supranti? Toks pasirinkimas ne juokas, o tu dabar įtūžusi ir nesupranti, ką kalbi.

Jis irgi ima pykti. Jo balsas manyje pažadina kažką skausminga, bet jau negaliu sustoti. Griauti, griauti, griauti — noriu viską sunaikinti: jį, save, visą miestą, visą pasaulį.

— Nešnekėk su manim kaip su vaiku.

— Tada nesielk kaip vaikas, — atšauna jis. Matau, iškart pasigaili šitų žodžių. Grįžtelėjęs šonan atsidūsta ir prabyla jau normaliu balsu: — Klausyk, Lena. Tikrai atsiprašau. Žinau, kad turėjai... Noriu pasakyti, po viso, kas šiandien atsitiko, aš net nepajėgiu įsivaizduoti, kaip tu jautiesi.

Per vėlu. Pro ašaras nieko nematau. Nusigręžusi nuo jo nagu rakinėju sieną. Atplyšta plytos trupinėlis. Žiūrėdama, kaip jis nukrinta, galvoju apie mamą, apie tas baisias prirašytas sienas, ir dar labiau apsipilu ašaromis.

— Jeigu aš tau rūpėčiau, pasiimtum mane, — sakau. — Jeigu nors kiek rūpėčiau, tuojau pat pasiimtum mane ir išeitume.

— Tu man rūpi, — sako Aleksas.

— Ne, nerūpiu. — Suprantu, kad elgiuosi vaikiškai, bet nieko negaliu padaryti. — Ir jai nerūpėjau. Nė trupučio.

— Netiesa.

— Tai ko ji manęs nepasiėmė? — Vis dar nusisukusi nuo jo iš visų jėgų spaudžiu delną prie sienos, tarsi bijodama, kad tuoj pat nesugriūtų. — Kur ji dabar? Kodėl manęs neieškojo?

— Pati žinai kodėl, — jau tvirčiau taria jis. — Žinai, kas būtų buvę, jeigu ji būtų dar kartą sugauta... sugauta su tavimi. Mirtis abiem.

Žinau, jis teisus, bet nuo to ne geriau. Aš varau savo:

— Ne dėl to. Aš jai nerūpiu, kaip ir tau. Niekam nerūpiu.

Ranka nusibraukiu panosę.

— Lena... — Aleksas suima man už alkūnių ar atsuka į save. Aš atkakliai spoksau į žemę, tada jis kilsteli man smakrą. — Magdalena, — pirmą kartą nuo pažinties pradžios kreipiasi į mane pilnu vardu. — Tavo mama tave mylėjo. Ar supranti? Ji tave mylėjo. Ir tebemyli. Ji norėjo, kad tau negrėstų pavojus.

Mane išmuša karštis. Pirmą sykį gyvenime neišsigąstu šito žodžio. Manyje kažkas atsiveria, išsitiesia kaip katė atokaitoje, ir aš trokštu, kad Aleksas vėl jį ištartų.

Jo balsas be galo švelnus. Akys šiltos, su šviesos taškeliais, jų spalva kaip saulės, šiltą rudens vakarą it sviestas tekančios medžių šakomis.

— Ir aš tave myliu. — Jo pirštai nuslysta mano skruostu, paliečia lūpas. — ‘Žinok tai. Privalai žinoti.

Tada šitai ir atsitinka.

Kai taip stoviu tarp dviejų bjaurių šiukšlių konteinerių kažkokiame prišnerkštame skersgatvyje, aplinkui griūvant visam pasauliui, ir girdžiu, kaip Aleksas pasako tuos žodžius, visa baimė, kurią nešiojausi nuo pat to laiko, kada išmokau sėdėti, stovėti, kvėpuoti, — nuo to laiko, kada man buvo pasakyta, jog mano esybės šerdis užpildyta kažkuo blogu, kažkuo sugedusiu ir liguistu, kažkuo, ką būtina užgniaužti, nuo to laiko, kada man buvo pasakyta, jog visada esu vos per žingsnelį nuo pražūties, — visa tai staiga išnyksta. Tas daiktas, mano pradžių pradžia, mano šerdies šerdis, dar labiau išsitiesia, išsiskleidžia, švysteli aukštyn it vėliava: pasijuntu kaip niekada stipri.

— Ir aš tave myliu, — ištariu.

Keista, tačiau po tos valandėlės skersgatvyje ūmiai suprantu savo pilno vardo prasmę, priežastį, dėl kurios mama mane pavadino Magdalena, ir ką byloja sena biblinė sakmė apie tai, kaip Juozapas atsisakė Marijos Magdalenos. Suvokiu, jog tai padarė ne šiaip sau. Jis jos atsisakė, kad ji būtų išganyta, nors jam širdis plyšo ją paleidžiant.

Jis jos atsižadėjo, nes mylėjo ją.

Manau, gal ir mama man gimus jautė tą patį: jog kada nors turės taip pasielgti. Turbūt šitai neatskiriama nuo meilės — turi ko nors atsisakyti. Kartais net žmogaus.

Mudu su Aleksu kalbamės apie viską, ką turėsiu palikti pasitraukdama su juo į Tyrus. Jis nori įsitikinti, ar aš suprantu, kam mes ryžtamės, ko jau negalėsiu: vakare sustoti prie užsidariusios „Riebuilių kačių” kepyklėlės ir prisipirkti užsilikusių bandelių po dolerį; sėdėti ant molo ir žiopsoti į kirus, klykaujančius ir sukančius ratus virš galvos; bėgioti toli, palei sodybas, kai rasa spindi ant kiekvienos žolelės ir ji atrodo lyg aptraukta stiklu;

jau nebus nepaliaujamai ošiančio vandenyno, pulsuojančio po Portlandu lyg širdies plakimas, siaurų akmenimis grįstų senojo uosto gatvelių, parduotuvių su ryškiais, gražiais drabužiais, kurių niekada negalėjau įpirkti.

Iš tikrųjų gaila palikti tik Haną ir Greisę. Visas Portlandas dėl manęs gali nors ir išgaruoti: blizgantys išstypę netikri bokštai, aklini parduotuvių fasadai ir nuolankūs žmonės išplėstomis akimis, kurie nuleidę galvas klausosi nesibaigiančio melo, romiai sutinka aukotis it gyvuliai, varomi į skerdyklą.

— Jeigu bėgsime, būsime tik aš ir tu, — kartoja Aleksas, lyg norėdamas įsitikinti, ar suprantu, kam esu pasiryžusi. — Ir niekada negrįšime.

Aš jam sakau:

— Daugiau nieko nenoriu. Tik kad būtume aš ir tu. Visada.

Tikrai taip manau. Ir netgi nebijau. Kai jau žinau, jog jį turėsiu, jog mudu turėsime vienas kitą, jaučiu daugiau niekada nieko nebijosianti.

Nutariame išnykt iš Portlando po savaitės, likus lygiai devynioms dienoms iki procedūros. Man neramu, kad taip ilgai atidedame pabėgimą, — beveik knieti mauti tiesiai prie tvoros ir dienos šviesoje bandyt prasiveržti anapus, bet Aleksas kaip visada mane nuramina ir paaiškina, jog reikia palaukti.

Per kelerius pastaruosius metus jis labai retai pereidavo sieną. Per daug pavojinga. Bet prieš mudviejų galutinį pabėgimą Aleksas kitą savaitę ją kirs du sykius — beveik savižudybė, bet jis man įrodinėja, jog būtina. Pabėgęs su manimi neteks darbo ir nebesimokys, irgi bus paskelbtas nelegaliu, nors iš tiesų jo tapatybė niekada ir nebuvo legali, ją sukūrė pasipriešinimo organizacija.

Kai abu tapsime Nelegalais, būsime ištrinti iš sistemos. Mudviejų neliks. Lyg niekada nebūtume gyvenę. Na, bent jau galime tikėtis, kad į Tyrus mūsų niekas nesivys. Nebus jokių reidų. Niekas mūsų neieškos. Norėdami mus gaudyti, jie turėtų pripažinti, jog pabėgome iš Portlando, jog tai įmanoma, jog Nelegalų esama.

Vos tik išgydytieji vėl įsmeigs žvilgsnį į ateitį, į begalinę dienų, kurias reikės pereiti, virtinę, mes virsime šmėklomis, pėdsakais, prisiminimais — netgi jais neilgai tebūsime.

Kadangi Aleksas daugiau negalės grįžt į Portlandą, turime pergabenti kuo daugiau maisto, žieminių drabužių ir kitų daiktų, be kurių negalėsime išsiversti. Nelegalai gyvenvietėse mielai viskuo dalijasi, bet ruduo ir žiema Tyruose — visada sunkūs metų laikai, o taip ilgai išgyvenęs Portlande Aleksas nėra toks jau šaunus medžiotojas rankiotojas.

Sutariame vidurnaktį susitikti mūsų name ir toliau planuoti. Aš atsinešiu pirmus daiktus, kuriuos noriu pasiimti: nuotraukų albumą, laiškelius, vienuoliktoje klasėje mudviejų su Hana siuntinėtus viena kitai per matematikos pamokas, ir maisto, kiek įstengsiu nukniaukti „Užsuk ir sutaupyk” parduotuvėje.

Pasidaro beveik trys valandos, kai su Aleksu išsiskiriame ir aš pasuku namo. Debesys prasisklaidė, dangus jų properšose šviesiai melsvas lyg išblukęs ir išskidęs šilkas. Oras šiltas, bet vėjas dvelkia rudens vėsa ir deginamų lapų dūmais. Netrukus vešli gamtos žaluma suliepsnos ryškiai raudonomis ir oranžinėmis spalvomis, paskui ir jos užges, pavirs juodu žiemos trapumu. O manęs nebus — būsiu kažkur tarp drebančių belapių medžių, įklimpusių pusnynuose. Bet su manimi bus Aleksas ir mums nereikės nieko bijoti. Vaikščiosime susiėmę už rankų ir bučiuosimės vidury dienos, mylėsime vienas kitą, ir niekas nemėgins mūsų išskirti.

Nepaisant visko, kas šiandien atsitiko, jaučiuosi ramesnė nei kada nors, sakytum Alekso ir mano žodžiai būtų mus apgaubę apsaugine aura.

Nebėgiojau daugiau kaip mėnesį. Per karšta, be to, Kerolė neleido. Tačiau vos grįžusi namo paskambinu Hanai, pakviečiu susitikti mokyklos stadiono bėgimo take, įprastoje starto vietoje, ir ji nusijuokia.

— Pati jau norėjau skambinti ir kviesti, — sako ji.

— Telepatija, — tariu; jos juoką trumpai užgožia ūžesys, kai kažkur Portlando gilumoje prie mūsų linijos prisijungia cenzorius. Amžinoji besisukanti akis, niekada neprarandanti budrumo. Akimirką aš užverdu pykčiu, bet greit atauštu. Jau netrukus visiškai ir amžinai išnyksiu iš žemėlapio.

Tikėjausi išeiti iš namų nesusidūrusi su Kerole, bet prie durų ji pastoja man kelią. Kaip visada, sukasi virtuvėje be galo kartodama virimo ir valymo ciklą.

— Kur buvai visą dieną? — klausia.

— Su Hana, — negalvodama atsakau.

— Ir vėl išeini?

— Pabėgioti.

Pirma maniau, jog ją išvydusi nagais išakėsiu veidą arba užmušiu. Tačiau dabar žiūrėdama į ją jaučiu tik stingulį, lyg ji būtų skelbimų lenta ar autobusu pravažiuojantis nepažįstamas žmogus.

— Vakarienė pusę aštuonių, — įspėja ji. — Noriu, kad parėjusi padengtum stalą.

— Pareisiu, — pažadu.

Man topteli, kad tokį stingulį, tokį atskirumą ji ir visi išgydytieji jaučia visą laiką, tarsi tave nuo visų kitų žmonių skirtų storas, garsus slopinantis stiklas. Per jį beveik niekas nepereina. Už jo beveik niekas neturi reikšmės. Sakoma, kad gydoma dėl laimės, tačiau dabar suprantu, jog taip nėra ir niekada nebuvo. Gydoma dėl baimės: skausmo baimės, sielvarto baimės, baimės, baimės, baimės — dėl aklo gyvuliško gyvenimo, bailaus, nykaus ir kvailo, tolydžio atsitrenkiant į supančias sienas, šlepsint vis siaurėjančiais koridoriais.

Pirmą kartą gyvenime Kerolės nuoširdžiai gaila. Man tik septyniolika metų, bet aš jau žinau kai ką, ko nežino ji: žinau, kad gyvenimas — ne gyvenimas, jeigu per jį tik plauki. Žinau, jog svarbiausia, nėra nieko svarbiau, kaip rasti tau brangius dalykus ir laikytis jų įsikibus, kovoti dėl jų, nė už ką nepaleisti iš rankų.

— Gerai. — Kerolė stovi truputį sutrikusi, kaip visada, kai nori pasakyti ką nors prasmingo, bet nelabai prisimena, kaip tai daryti. — Dvi savaitės iki procedūros, — pagaliau taria ji.

— Šešiolika dienų, — burbteliu, bet mintyse skaičiuoju: septynios dienos. Septynios dienos, ir būsiu laisva, toli nuo visų šių žmonių ir jų slidžių, paviršutiniškų gyvenimėlių praslenkant vienam pro kitą, slystant, slystant iš gyvenimo į mirtį. Jiems šie būviai beveik nesiskiria.

— Nervintis nieko blogo, — sako ji. Tai ir yra sunkiausi žodžiai, kuriuos ji visą laiką stengėsi pasakyti, paguodos žodžiai, kuriems prisiminti jai prireikė šitiek pastangų. Vargšė teta Kerolė: gyvenimas, susidedantis iš indų ir žirnelių skardinių įlenktais kraštais, ir dienų, tekančių iš vienos į kitą. Man dingteli, kokia ji atrodo sena. Veidas išvagotas raukšlių, plaukuose daugybė žilų sruogų. Tik akys man įrodinėja, jog amžius jai neturi įtakos, — išplėstos, tarsi plėvele aptrauktos visų išgydytųjų akys, regis, nuolat žvelgiančios į tolį. Jauna, dar prieš gydymą, tikriausiai buvo graži, bent jau tokia pat aukšta kaip mano mama ir galbūt tokia pat liekna, ir mintyse šmėsteli paveikslas: dvi paauglės, du plonyčiai laužtiniai skliausteliai, atskirti sidabrinio vandenyno ploteliu, besitaškantys ir kvatojantys. Štai tokių dalykų ir neišsižadama.

— Oi, bet aš nesinervinu, — sakau. — Patikėk, negaliu sulaukti.

Liko septynios dienos.

DVIDEŠIMT KETVIRTAS

Kas yra grožis? Grožis — ne daugiau kaip triukas, iliuzija, kurią sukelia ¡audrintos dalelės ir elektronai, susidurdami tavo akyse, stumdydamiesi tavo smegenyse lyg išdykusių mokinukų būrys, per pertrauką lekiantis į kiemą. Nejau pasiduosite iliuzijai? Nejau leisitės apgaudinėjami?

„Apie grožį ir melą” — Elena Dorpšyr. „Naujoji filosofija”

Kai ateinu, Hana jau laukia atsišliejusi į grandininę stadiono tvorą, užvertusi galvą ir užsimerkusi nuo saulės. Spindulių nubaltinti plaukai krinta ant pečių. Aš sustoju už keliolikos žingsnių, nes noriu įsiminti ją kaip tik tokią, amžinai išlaikyti įsispaudusį sąmonėje jos paveikslą.

Staiga ji atsimerkia, pamato mane.

— Dar nepradėjome bėgti, — sako atsistumdama nuo tvoros ir pabrėžtinai pasižiūri į laikrodėlį, — o tu jau atsilieki.

— Ar čia iššūkis? — klausiu prieidama prie jos.

— Tik faktas, — nusišypso ji. Man prisiartinus šypsena dingsta. — Tu pasikeitusi.

— Pavargusi, — tariu. Keista sveikintis nei apsikabinant, nei ką, nors mes visada taip elgiamės, visada turėjome taip elgtis.

Keista, kad aš jai niekada nesu sakiusi, kokia ji man brangi. — Sunki diena.

— Nori pasišnekėti? — Ji žiuri prisimerkusi. Per vasarą įdegė. Nosis nusėta strazdanomis lyg žvaigždutėmis. Tikrai laikau ją turbūt gražiausia mergaite Portlande, o gal ir visame pasaulyje, pagalvojus, kaip ji suaugs ir mane pamirš, skaudžiai nudiegia po šonkauliais. Kada nors ji beveik neprisimins kartu praleisto laiko, o jei ir prisimins, tik kaip seną ir truputį juokingą sapną, kurio vaizdai jau baigia išdilti.

— Gal kai pabėgiosime, — sakau, nes daugiau nieko nesugalvoju. Reikia eit į priekį, kito kelio nėra. Eit į priekį, kad ir kas nutiktų. Toks visuotinis dėsnis.

— Nori pasakyti — kai prisirysi mano sukeltų dulkių, — nusišaipo ji pasilenkusi, mankštindama pakinklių sausgysles.

— Kam kalbėti, o tau tylėti, juk visą vasarą pradrybsojai.

— Pati tylėk. — Atlošusi galvą, ji mirkteli man. — Vargu ar tai, kuo užsiimi su Aleksu, galima vadinti mankšta.

— Ša...

— Nusiramink, aplinkui nieko nėra. Aš žiūrėjau.

Viskas atrodo taip kasdieniška, taip maloniai, nuostabiai kasdieniška, ir mane užplūsta toks džiaugsmas, jog net galva sukasi. Gatvės nudryžuotos auksinės saulės ir šešėlių ruožais, oras kvepia druska, kepama mėsa ir šiek tiek — į krantą išplautais jūros dumbliais. Noriu visam laikui įsiminti šią akimirką, išsaugoti kaip talismaną — savo senąjį gyvenimą, savo paslaptį.

— Pagauk, — tariu kepštelėdama Hanai petį.

Ir nubėgu, o ji spiegdama šoka vytis, ir mes, apsukusios stadionu ratą, nedvejodamos ir nesitarusios pasukame prieplaukų link. Mano kojos stiprios, įkandimo žaizda, gauta reido naktį, gražiai ir visiškai sugijo, blauzdoje liko tik siauras rausvas ruoželis — nelyginant šypsena. Vėsus oras veržiasi į plaučius ir iš jų, net skauda, bet šitas skausmas geras: primena, kaip nuostabu alsuoti, justi skausmą, apskritai justi. Akis graužia sūrumas, ir aš tankiai mirksiu nesusigaudydama, kas tai, ašaros ar prakaitas.

Šis mūsų bėgimas nėra greičiausias, bet, mano galva, vienas sėkmingiausių. Mes išlaikome tolygų ritmą ir, bėgdamos beveik petys į petį, nuo Senojo uosto lanku pasukame į Rytinę promenadą.

Bėgame tikrai lėčiau negu vasaros pradžioje. Įveikusios maždaug tris mylias pradedame retinti žingsnį, be žodžių sutartinai pasileidžiame nuokalne į paplūdimį ir nugriuvusios ant smėlio imame kvatoti.

— Dvi minutės, — žiopčioja Hana. — Man reikia dar dviejų minučių.

— Apsieisi, — sakau, nors pati džiaugiuosi pertraukėle.

— Pati apsieisi, — atšauna ji, sviesdama mano pusėn saują smėlio. Abi apsiverčiam aukštielninkos ir gulim išskėtusios rankas ir kojas, lyg brėždamos sniege angelą. Drėgnokas smėlis maloniai vėsina odą. Vis dėlto turbūt lyta, gal kai mudu su Aleksu buvome Kriptose. Prisiminus tą mažą kamerą ir raidę, išgremžtą kiaurai sieną, saulės šviesą, plieskiančią pro angą, Kriptose gimęs jausmas vėl sugniaužia krūtinę. Net ir dabar, šią akimirką, mano mama kažkur yra — juda, alsuoja, gyvena.

Ką gi, netrukus ir aš ten būsiu.

Pliaže žmonių mažai, daugiausia pasivaikščioti atėjusios šeimos, dar kažkoks senukas, pasiramstydamas lazda, lėtai kėblina palei vandenį. Saulė lenda už debesų, užutėkis tamsiai pilkas, vos įžiūrimo žalsvo atspalvio.

— Negaliu patikėti, kad po kelių savaičių mums jau nereikės drebėti dėl komendanto valandos, — sako Hana, atsigręždama į mane. — Tau liko mažiau kaip trys savaitės. Šešiolika dienų, ar ne?

— Aha.

Hanai meluoti nenoriu, todėl atsisėdu, prisitraukiu kelius po smakru.

— Turbūt pirmą dieną po išgydymo visą naktį negrįšiu namo. Vien todėl, kad bus leistina. — Hana pasiremia alkūnėmis. — Galėtume ir abi ką nors suplanuoti.

Jos balsas nuskamba maldaujamai. Žinau turinti pasakyti: Na, žinoma arba: Nuostabi mintis. Žinau, nuo to ji pasijustų geriau, — apsimetus, kad gyvensime kaip gyvenusios.

Bet neprisiverčiu ištarti šių žodžių. Nykščiu braukau nuo šlaunų smėlį.

— Paklausyk, Hana. Turiu tau kai ką pasakyti. Dėl procedūros...

— Oką?

Mano balse išgirdusi rimtą gaidą, ji įtariai prisimerkia.

— Pažadėk, kad nesupyksi, gerai? Aš negalėsiu... — Nutylu nepasakiusi: Aš negalėsiu tavęs palikti, jeigu ant manęs pyksi.

Hana atsisėda, tramdydama juoką kilsteli ranką.

— Tuoj atspėsiu. Tu pabėgsi laivu su Aleksu, paspruksite nuo manęs kaip tikri nenaudėliai ir Nelegalai.

Ji kalba juokais, bet balse pajuntu gėlą. Ji nori, kad jai paprieštaraučiau. Bet aš nieko nesakau. Valandėlę mudvi žiūrime viena į kitą, ir staiga jos veide užgęsta visa šviesa ir energija.

— Tu juk ne rimtai, — pagaliau sako ji. — To negali būti.

— Reikia, Hana, — tyliai tariu.

— Kada? — Prikandusi lūpą, ji žvelgia į šalį.

— Šiandien nutarėme. Šį rytą.

— Ne, kada bėgsi.

Dvejoju tik akimirką. Po šio ryto jaučiuosi taip, lyg pasaulį ir jo daiktus pažinčiau labai menkai. Bet žinau, kad Hana niekada manęs neišduos, bent jau dabar, kol jai dar į smegenis neįsmeigti strypai, kol jie dar jos nedrasko. Dabar suvokiu, kad šis gydymas vis dėlto tai ir daro: žmones suskaldo, atkerta nuo pačių savęs.

Tačiau kai jie prie jos prisikas, bus jau vėlu.

— Penktadienį, — atsakau. — Po savaitės.

Ji su švilpesiu iškvepia pro dantis.

— Negali būti, kad kalbi rimtai.

— Čia aš nieko neturiu, — sakau.

Ji pasižiūri į mane. Jos akys išplėstos, suprantu ją užgavusi.

— Tu turi mane.

Staiga man topteli išeitis — paprasta, juokingai paprasta. Aš vos nenusijuokiu.

— Bėgam kartu, — išsprūsta man. Hana susirūpinusi nužvelgia pliažą, bet visi jau išsivaikščioję. Senukas nuplumpino tolyn ir tikrai negirdėjo. — Aš rimtai, Hana. Galėtum bėgti su mumis. Tau patiktų Tyruose. Ten fantastiška. Įsikūrusios net gyvenvietės.

— Tu ten jau buvai? — griežtai pertraukia ji mane.

Aš nuraustu — jai taip ir nepapasakojau apie naktį Tyruose su Aleksu. Žinau, jog ir šitai ji palaikys išdavyste. Juk visada jai viską pasakodavau.

— Tik vieną kartą. Ir vos porą valandų. Hana, ten nuostabu. Visai ne taip, kaip įsivaizdavome. O perėjimas... Tai, kad išvis sieną galima pereiti... Labai daug kas nė trupučio nepanašu į tai, kas mums kalbama. Hana, jie mums meluoja.

Nutylu susijaudinusi. Nuleidusi akis, Hana pešioja bėgiojimo šortukų siūlę.

— Galėtume tai padaryti, — tariu jau švelniau. — Pabėgti trise.

Hana ilgai tyli. Prisimerkusi žiūri į vandenyną. Pagaliau papurto galvą, vos pastebimas judesys, ir liūdnai šypteli.

— Lena, aš tavęs pasiilgsiu, — taria ji, ir man nueina per širdį.

— Hana... — prabylu, bet ji mane pertraukia:

— O gal ir nepasiilgsiu. — Ji atsistoja, nusibraukia nuo šortų smėlį. — Gydymas kaip tik ir žada, kad skausmo nebebus. Bent jau tokio.

— Tu neprivalai darytis procedūros. — Pakylu ir aš. — Bėgam į Tyrus.

Hana dirbtinai nusijuokia.

— Ir palikt visa tai? — Ji plačiai mosteli. Gal ir juokauja, bet nelabai. Šiaip ar taip, nepaisant visų savo kalbų, slaptų vakarėlių ir uždraustos muzikos, Hana nenori atsisakyti šio gyvenimo, palikti šio miesto: vienintelių savo namų. Ji, aišku, čia turi gyvenimą: šeimą, ateitį, gerą porą. Aš nieko neturiu.

Hanai suvirpa lūpų kertelės, ji nuleidžia galvą ir ima spardyti smėlį. Noriu ją kaip nors paguosti, bet nesugalvoju, ką sakyti. Krūtinę veria jausmas, lyg čia stovėdama su ja žiūrėčiau, kaip išnyksta visas mano gyvenimas šalia Hanos, visa mūsų draugystė: vakarėliai su nakvyne, kai vidurnaktį triaukšdavome draudžiamus kukurūzų spragėsius; visos vertinimo dienos repeticijos, kai Hana, užsidėjusi tėvo akinius, trinktelėdavo per stalą liniuote, jeigu neteisingai atsakydavau, o mudvi net springdavom iš juoko; ta diena, kai ji žiebė kumščiu Džilijanai Doson į veidą, nes toji pasakė, kad mano kraujas užkrėstas liga; pasisėdėjimai ant molo valgant ledus ir svajojant, kaip būsime suporuotos ir gyvensime šalimais, vienoduose namuose. Visa tai įtraukia nebūtis, nuplaukia lyg srovės nešamas smėlis.

— Tu niekuo nekalta, — prabylu. Išstumiu žodžius pro gerklėje stovintį gumulą. — Judvi su Greise čia esate vieninteliai man brangūs žmonės. Daugiau nieko... Visi kiti nieko nereiškia.

— Žinau, — murmteli ji, bet neatsisuka.

— Hana, jie... mano mamą jie uždarė į kalėjimą.

Pirma neketinau jai sakyti. Nenorėjau apie tai kalbėti. Bet išsprūdo. Ji staigiai pakelia galvą.

— Ką čia dabar šneki?

Ir aš jai imu pasakoti apie Kriptas. Keista, bet neištyžtu. Viską smulkiai apsakau. Šeštąjį skyrių ir pabėgimą, kamerą, prirašinėtas sienas. Hana klausosi tylėdama, sustingusi. Nesu jos mačiusi tokios susikaupusios ir rimtos.

Man baigus pasakoti, Hana sėdi išbalusi. Atrodo lygiai taip kaip vaikystėje, kai sėdėdavom iki vėlumos ir gąsdindavom viena kitą istorijomis apie vaiduoklius. Iš dalies mano mamos istorija irgi yra pasaka apie vaiduoklį.

— Užjaučiu, Lena, — vos girdimai sukužda ji. — Nežinau, ką dar pasakyti. Man tavęs taip gaila.

Linkteliu žvelgdama į vandenyną. Kažin ar tai, ką sužinojome apie kitas pasaulio šalis, negydytąją dalį, teisinga, ar jos iš tikrųjų tokios laukinės, ligos subjaurotos, žiaurios ir kupinos skausmo, kaip visi sako. Neabejoju, jog ir tai melas. Juk iš tiesų daug lengviau įsivaizduoti miestą kaip Portlandas, aptvertą sienomis, tvoromis ir pusiau tiesomis, miestą, kur šen ten įsižiebia meilė, kad ir kokia netobula.

— Supranti, kodėl turiu bėgti, — sakau. Tai ne klausimas, bet ji linkteli.

— Aha. — Hana lengvai pasipurto lyg stengdamasi pabusti iš sapno. Atsisuka į mane. Akys liūdnos, bet ji narsiai nusišypso.

— Lena Helovėj, esi tikra legenda.

— Kurgi ne. — Užverčiu akis, bet pasijuntu geriau. Kreipiasi į mane mamos pavarde, taigi mane supranta. — Galbūt pamokoma istorija.

— Aš rimtai. — Įdėmiai žiūrėdama į mane nusibraukia nuo veido plaukus. — Žinok, buvau neteisi. Prisimeni, ką sakiau vasaros pradžioje? Maniau, jog tu bijai. Maniau, bijai net menkiausios rizikos. — Ji vėl liūdnai šypteli. — Paaiškėjo, kad esi drąsesnė už mane.

— Hana...

— Viskas gerai, — pertraukia ji mane numodama ranka. — Tu esi to verta. Verta daugiau.

Net nežinau, ką sakyti. Noriu ją apkabinti, bet tik apglėbiu save. Vėjas nuo vandens žvarbus.

— Hana, aš tavęs pasiilgsiu, — patylėjusi tariu.

Ji žengia prie vandens, sportbačio nosimi pažeria į viršų smėlio. Akimirką jis lyg laikosi ore.

— Na, žinai, kur aš būsiu.

Kurį laiką stovime klausydamosi, kaip potvynis graužiasi į krantą, vanduo kilnoja ir stumdo smėlį: per daugybę tūkstančių metų juo virto čia gulėję akmenys. Kada nors gal viską apsems vanduo. Kada nors gal viskas virs dulkėmis.

Staiga Hana atsisukusi pasiūlo:

— Klausyk, parbėkim į stadioną. — Ir nulekia nelaukusi sutikimo.

— Taip nesąžininga! — šaukiu, bet per daug nesistengiu jos pasivyti. Leidžiu jai bėgti pirma, nes noriu įsiminti tokią, kokia yra dabar: bėganti, besijuokianti, įdegusi, linksma, graži ir mano draugė; paskutiniuose saulės spinduliuose šviesūs plaukai švysčioja kaip deglas, kaip švyturys, rodantis kelią į gerus dalykus ateityje ir abiejų laukiančias geresnes dienas.

Meilė, mirtiniausia iš visų mirtinų dalykų: ji žudo ir su atsaku, ir be atsako.

Nors iš tikrųjų taip nėra.

Pasmerkėjas ir pasmerktasis. Budelis, kirvio ašmenys, paskutinė atgaila, tylus aiktelėjimas, viršuje susiūbuoja dangus, o tu sakai: Dėkui, Dieve, dėkui, dėkui.

Meilė — ji tave ir nužudys, ir išganys.

DVIDEŠIMT PENKTAS

Turiu pabėgti ir gyventi arba pasilikti ir mirti.

Iš Viljamo Šekspyro pamokomos istorijos „Romeo ir Džuljeta”, įdėta į „100 citatų, privalomų žinoti per stojamuosius egzaminus” („The Princeton Review”)

Šalta, kai šiek tiek po vidurnakčio išsiruošiu į Brukso 37, todėl nailoninę striukę susisegu iki pat smakro. Gatvės tamsios ir tylios kaip visada. Niekur nė krepšt, nekrusteli nė viena užuolaida, sienomis nešliaužioja šešėliai, nuo kurių reikėtų stryktelėt iš baimės” nežiba kačių akys, necaksi šmirinėjančių žiurkių pėdelės, tolumoje nekaukši patruliuojančių reguliuotojų žingsniai. Toks įspūdis, lyg visas miestas įsitempęs jau lauktų žiemos — lyg visas miestas būtų užšaldytas. Šiurpokas jausmas. Prisimenu namą, kažkaip užsilikusį per žaibišką karą ir dabar stovintį Tyruose — puikiai išsilaikiusį, bet visiškai negyvenamą, kambariuose priaugę laukinių gėlių.

Lengviau atsidūstu pasukusi už kampo ir išvydusi surūdijusią geležinę tvorą, žyminčią Brukso 37 valdos ribas; mane užplūsta laimė, kai pagalvoju, kaip Aleksas viename tamsių kambarių surimtėjęs krauna į kuprinę antklodes ir maisto konservus. Iki tol nebuvau suvokusi, kad kažkuriuo metu per šią vasarą Brukso 37 pradėjau laikyti savo namais. Pasitaisiusi ant peties kuprinę ristele pasileidžiu prie vartų.

Kažkas negerai: kelis kartus patraukiu, bet vartai neatsidaro. Pamanau, gal užsikirto. Paskui pastebiu, jog ant vartų kabo spyna. Nauja. Kai ją trūkteliu, ji žybteli mėnesienoje.

Brukso 3 7 kiemas užrakintas.

Aš taip nustembu, jog nejaučiu nei baimės, nei įtarimo. Galvoju tik apie Aleksą: kur yra ir ar jis užkabino šitą spyną. Gal, pamanau, užrakino vartus, kad niekas neištampytų mūsų daiktų? O gal aš paankstinau arba pavėlavau. Jau ketinu ropštis per tvorą, kai dešinėje iš tamsos išnyra Aleksas, tyliai žengteli iš šešėlių.

— Aleksai!

Nors buvom išsiskyrę vos keletą valandų, nežmoniškai apsidžiaugiu jį pamačiusi — netrukus jis bus mano, atvirai ir visiškai — ir pamirštu, kad negalima garsiai šaukti.

— Tyliau...

Susverdėjęs, kai puolu ant kaklo, jis apkabina mane. Atlošusi galvą pasižiūriu į jį, matau, jog šypsosi, taigi laimingas kaip ir aš. Jis pakšteli man į nosies galiuką.

— Mes dar nesame saugūs.

— Taip, bet jau tuoj būsime. — Pasistiebusi švelniai jį bučiuoju. Kaip visada, pajutusi jo lūpas pamirštu visa, kas pasaulyje bloga. Išsiplėšdama iš jo glėbio žaismingai pliaukšteliu per ranką. — Beje, ačiū, kad nepamiršai duoti rakto.

— Rakto? — suglumsta Aleksas.

— Vartų spynos.

Noriu jam įgnybti, bet jis traukiasi purtydamas galvą, staiga išbalęs ir persigandęs, — ir tą akimirką suprantu, abu suprantame, Aleksas išsižioja kažko sakyti, bet šitai trunka amžinybę, ir kaip tik tada suvokiu, kodėl jį regiu taip aiškiai, įrėmintą šviesoje, sustingusį lyg elnias priešais sunkvežimio žibintus (šiąnakt reguliuotojai pasišviečia prožektoriais), balsas iš tamsos užrinka:

— Stokit abu! Rankas ant galvos!

Pagaliau mane pasiekia Alekso žodžiai:

— Bėk, Lena, bėk!

Jis jau lekia atgal patamsyje, bet mano kojos ne tokios greitos, aklai ir be tikslo pasileidžiu pirma pasitaikiusia gatve, tačiau naktis atgyja judriais šešėliais, besivejančiais mane, šaukiančiais, stvarstančiais už plaukų, atrodo, šimtai jų pasipila nuo kalno, dygsta iš po žemių, krinta iš medžių, oro.

— Čiupkit ją, čiupkit!

Širdis veržiasi iš krūtinės, negaliu kvėpuoti; dar niekada taip nebijojau, iš baimės numirsiu. Vis daugiau šešėlių virsta žmonėmis, visi jie šaukdami vejasi mane ginkluoti blizgančiais metaliniais ginklais, automatais ir lazdomis, „Mace” aerozoliais. Aš bėgu vis ištrūkdama, pasuku į kalną, tiesiu keliu į Brendono gatvę, bet nepavyksta. Iš užpakalio mane stveria reguliuotojas. Šiaip taip atsikratau jo rankų, bet atsitrenkiu į vyriškį sargybinio uniforma, mane sugriebia kitos rankos. Baimė lyg šešėlis, lyg apklotas prislegia mane, neleidžia kvėpuoti.

Šalimais suūžia patrulio automobilis, besisukantys žibintai akimirką viską nutvieskia, paskui pasaulis, lėtai artėdamas, ima pulsuoti juodai, baltai, juodai, baltai.

Baisaus riksmo perkreiptas veidas; iš kairės strykteli šuo, iššiepęs dantis, kažkas rėkia:

— Pargriaukit ją! Pargriaukit!

Nėra oro, nėra oro, nėra oro.

Plonas švilpesys, riksmas, ore sustingsta lazda. Ji smogia, urgzdamas pašoka šuo, mane it ugnis nutvilko skausmas.

Ir viskas, juoduma.

Kai atsimerkiu, pasaulis atrodo pažiręs tūkstančiais gabalėlių. Matau tik šviesos šukeles, besisukančias, tarsi kas kratytų kaleidoskopą. Kelis kartus sumirksiu, šukelės lėtai susilieja ir susidėlioja į šviesos piltuvą, kremines lubas, subjaurotas vandens dėme, kurios kontūrai primena pelėdą. Mano kambarys. Mano namai. Aš namie.

Pirmiausia pajuntu palengvėjimą: kūną perši, lyg į jį būtų pribesta tūkstančiai adatėlių, nieko nenoriu, tik gulėti ant minkštų pagalvių ir, panirus į tamsą ir miego užmarštį, laukti, kol galvoje išsisklaidys aštrus skausmas. Tada prisimenu: spyną, antpuolį, puolančius šešėlius. Ir Aleksą.

Aš nežinau, kas ištiko Aleksą.

Bandau keltis, tačiau baisus skausmas perveria galvą ir kaklą, aiktelėjusi nugriūvu ant pagalvių. Užsimerkusi girdžiu, kaip girgžteli mano kambario durys ir iš apačios į viršų siūbteli balsai. Virtuvėje teta su kažkuo kalbasi, su vyriškiu, bet balsas nepažįstamas. Turbūt kokio reguliuotojo.

Žingsniai per kambarį. Dar kiečiau užsimerkiu apsimesdama, kad miegu, nes kažkas palinksta prie manęs. Jaučiu, kaip kaklo šoną kutena alsavimas.

Ant laiptų sutrepsi kiti žingsniai, prie durų sušnypščia Dženė:

— O ką tu čia veiki? Teta Kerolė tau liepė nelįsti. Tučtuojau marš apačion, kol nepaskundžiau.

Nuo mano lovos pakyla svoris, lengvi žingsniukai tapsi iš kambario. Trupučiuką prasimerkusi spėju pamatyti, kaip Greisė smunka į koridorių pralindusi pro Dženę tarpdury. Ši, matyt, mane stebi. Vėl kietai užsimerkiu, kai Dženė atsargiai žengia kelis žingsnius lovos link. Staiga apsisukusi paknopstom neria lauk. Girdžiu ją šūktelint:

— Tebemiega!

Durys girgždėdamos vėl užsiveria. Bet aš dar spėju išgirsti virtuvėje ištariamą klausimą, labai aiškiai:

— Kas jis? Kas ją užkrėtė?

Dabar prisiverčiu atsisėsti, nors galvą ir kaklą varsto diegliai ir nuo menkiausio judesio viskas aplinkui siaubingai linguoja. Noriu stotis, bet kojos nelaiko. Susmunku ant grindų ir visom keturiom šliaužiu prie durų. Ir šitai man per sunku, taigi drebėdama lieku gulėti, o kambarys toliau siūbuoja aukštyn, žemyn — lyg kokia velniška supamoji lenta.

Laimė, kai galva ant grindų, geriau girdėti, kas kalbama apačioje. Teta sako:

— Tikriausiai bent spėjot jį pamatyti.

Niekada nesu girdėjusi jos kalbant taip isteriškai.

— Nesijaudinkite, — taria reguliuotojas. — Surasime.

Nors tiek gerai. Aleksas veikiausiai pabėgo. Jei reguliuotojai būtų numanę, kas buvo su manim gatvėje, nors kiek įtarę, jau būtų jį suėmę. Mintyse sukalbu padėkos maldelę už tai, kad Aleksas stebuklingai išsigelbėjo.

— Mes nieko nežinojome, — kalba Kerolė tuo pačiu virpančiu, nekantriu balsu, tokiu nepanašiu į kasdienį santūrų toną. Dabar suvokiu: tai ne isterija, o siaubas. — Patikėkite, mes tikrai nežinojome, kad ji užkrėsta. Nepastebėjome jokių ženklų. Apetitas nepasikeitė. Į darbą nevėluodavo. Jokių nuotaikos svyravimų...

— Turbūt ji labai stengėsi požymius nuslėpti, — įsiterpia reguliuotojas. — Užkrėstieji dažnai taip daro.

Tariant užkrėstieji jo balse išgirstu pasibjaurėjimą, lyg jis tartų tarakonas ar teroristas.

— Ką dabar daryti? — klausia Kerolė, bet jau silpnesniu balsu. Matyt, su reguliuotoju eina į svetainę.

— Jau pateikėme skubų prašymą, — atsako jis. — Jei pasiseks, iki savaitės pabaigos...

Jų balsai susilieja, virsta tyliu dudenimu. Atremiu galvą į duris ir sukaupiu dėmesį į alsavimą, — įkvėpti, iškvėpti, — kad ne taip jausčiau skausmą. Tada atsargiai imu stotis. Galva smarkiai tebesvaigsta, stodamasi turiu atsiremt į sieną. Reikia apgalvoti, kokį turiu pasirinkimą. Būtina sužinoti, kas iš tikrųjų įvyko. Išsiaiškinti, ar ilgai reguliuotojai sekė Brukso 37, ir įsitikinti, ar Aleksui negresia pavojus. Vienintelis būdas — pasikalbėti su Hana. Ji man padės. Ji žinos, ką daryti. Suimu rankeną ir tik tada suprantu, kad durys užrakintos iš koridoriaus.

Na, žinoma. Juk aš dabar kalinė.

Kol stoviu uždėjusi delną ant durų rankenos, ji pradeda girgždėdama suktis. Kuo mikliau apsisuku ir neriu į lovą — net ir nuo šito skauda. Durys lėtai atsiveria, vėl įeina Dženė.

Nespėju laiku užsimerkti. Ji šūkteli į koridorių:

— Jau pabudo!

Jos rankose stiklinė vandens, bet ji nerodo noro eiti prie manęs. Stovi pas duris ir žiūri.

Aš irgi nesu per daug linkusi šnekėtis su Džene, bet nežmoniškai noriu gerti. Gerklę perši, lyg būčiau prisirijusi švitrinio popieriaus.

— Ar čia man? — klausiu rodydama į stiklinę.

Dženė linkteli, plonos išbalusios lūpos ištemptos į šypsnį. Bent kartą ji neturi ko pasakyti. Puola prie lovos, pastato stiklinę ant suklypusio stalelio ir skubiai atšoka.

— Teta Kerolė sakė, kad vanduo padės.

— Nuo ko padės?

Dėkinga patraukiu ilgą gurkšnį, ir gerklę apstoja deginti.

Dženė gūžteli.

— Turbūt nuo užkrato.

Dabar aišku, kodėl ji bijo prie manęs prisiartinti. Aš ligonė, užkrėsta, nešvari. Ji bijo užkrato.

— Žinok, negali apsikrėsti vien būdama šalia manęs, — sakau.

— Žinau, — skubiai teisinasi ji, bet stovi kaip įkasta toj pačioj vietoj ir varsto mane akimis.

Pajuntu nežmonišką nuovargį.

— Kiek valandų? — klausiu Dženę.

— Pusė trijų.

Nustembu. Palyginti nedaug laiko praėjo nuo tada, kai išsiruošiau susitikti su Aleksu.

— Kiek laiko buvau nualpusi?

Ji vėl gūžteli.

— Jie tave parvežė be sąmonės, — ramiai paaiškina ji, lyg tai būtų kasdieniškiausias dalykas arba mano pačios, o ne reguliuotojų, rėžusių man lazda per galvą, darbas. Ironiškiausia, kad kaip tik į mane ji žiūri lyg į pavojingą beprotę. O bernas apačioje, kuris vos nesuknežino man kaukolės ir neištaškė smegenų, yra gelbėtojas. Negalėdama į ją žiūrėti nusisuku į sieną.

— Kur Greisė?

— Apačioj, — atsako ji. Balsas vėl atgauna įprastą verkšlenančią intonaciją. — Svetainėje mes pasitiesėme miegmaišius.

Žinoma, jos norės Greisę apsaugoti nuo manęs: jaunutę, jautrią įspūdžiams Greisę; reikia ją ginti nuo išprotėjusios, sergančios pusseserės. Iš nerimo ir pasidygėjimo tikrai pasijuntu ligone. Prisimenu ankstesniąją fantaziją, kaip norėjau supleškinti namus. Teta Kerolė tegul džiaugiasi, kad neturiu degtukų. Antraip turbūt įvykdyčiau savo ketinimą.

— Tai kas jis buvo? — klastingai kužda Dženė. — Kas tave apkrėtė?

— Džene!

Nustembu išgirdusi Reičelės balsą. Ji stovi tarpdury ir žiūri į mus visiškai neįžvelgiama išraiška.

— Tetai Kerolei tavęs reikia, — sako ji Dženei, ir Dženė mauna pro duris dar kartą žvilgtelėjusi į mane su baime ir susižavėjimu. Įdomu, gal ir aš taip atrodžiau prieš visus tuos metus, kai Reičelė užsikrėtė deliria ir keturi reguliuotojai turėjo primygti ją prie grindų, kad galėtų paimti ir išvežti į laboratorijas.

Reičelė prisiartina tokiu pačiu neįžvelgiamu veidu.

— Kaip jautiesi? — klausia.

— Pasakiškai, — kandžiai atsakau, bet ji tik sumirksi.

— Išgerk šitas.

Ji padeda ant staliuko dvi baltas tabletes.

— Kas čia? Raminamieji?

Jos vokai sujuda.

— Advilis.

Džiaugiuosi jos balse pajutusi susierzinimą. Man nepatinka, kaip ji čia stovi santūri ir rami, apžiūrinėdama mane kaip kokią iškamšą.

— Hm ... Tave pakvietė Kerolė?

Dvejoju, ar patikėti, jog čia advilis, bet nutariu rizikuoti. Galva plyšta, ir šiuo metu nežinau, ar raminamieji labiau pakenktų. Vis tiek šitaip jausdamasi negalėčiau išsiveržti pro duris. Nuryju abi tabletes užgerdama dideliu gurkšniu vandens.

— Taip. Ir iškart atėjau. — Ji prisėda ant lovos. — Nors jau miegojau.

— Atleisk, kad pridariau nepatogumų. Iš tikrųjų nesiprašiau, kad mane kas pritvotų lazda ir atvilktų čia.

Niekada nesu šitaip kalbėjusi su Reičele, todėl matau, kaip ji nustebo. Pavargusiu mostu pasitrina kaktą, ir akimirką mintyse išvystu Reičelę, kurią kadaise pažinojau, — vyresniąją sesutę Reičelę, kuri manęs vos neužkutendavo, pindavo man kasytes ir skųsdavosi, kad aš visada gaunu didesnę porciją ledų.

Tada vėl it šydas viską uždengia tuštuma. Keista, kaip aš tiesiog susitaikiau su tuo, jog dauguma išgydytųjų žengia per pasaulį tarsi apsisiautę miego apsiaustu. Gal todėl, kad ir pati miegojau. Tik kai Aleksas mane pažadino, aiškiai išvydau visus daiktus.

Valandėlę Reičelė tyli. Aš irgi neturiu ko jai sakyti, abi sėdime, ir tiek. Užsimerkusi laukiu, kad atslūgtų skausmas, iš apačioje besipinančių balsų, žingsnių trepsėjimo, slopių šūksnių ir virtuvėje einančio televizoriaus bandau išskirti žodžius, bet nieko nesuprantu.

Pagaliau Reičelė klausia:

— Lena, kas tau atsitiko?

Kai atsimerkiu, matau ją žiūrint į mane.

— Manai, tau pasakysiu?

Ji kresteli galvą.

— Aš — tavo sesuo.

— Tarsi tau šitai ką nors reiškia.

Ji atšlyja. Ir prabyla akmeniniu balsu:

— Kas jis toks? Kas tave apkrėtė?

— Svarbiausias nakties klausimas, tiesa? — Pasiverčiu tolyn nuo jos, nusisuku į sieną. Man pasidaro šalta. — Jeigu atėjai manęs kvosti, be reikalo gaišti. Gali sau keliauti namo.

— Atėjau todėl, kad man neramu, — taria ji.

— Dėl ko? Dėl šeimos? Dėl savo reputacijos? — Atkakliai spoksau į sieną ir iki smakro užsitraukiu ploną vasarinę antklodę. — O gal tau neramu, nes visi gali pamanyti, jog tu žinojai? Gal bijai užsidirbti prijaučiančiosios etiketę?

— Nekalbėk taip, — atsidūsta ji. — Man neramu dėl tavęs. Lena, tu man rūpi. Nenoriu, kad tau grėstų pavojus. Noriu, kad būtum laiminga.

Grįžteliu į ją jausdama, kaip užplūsta pyktis, o dar giliau — neapykanta. Aš jos nekenčiu, nekenčiu už melą. Nekenčiu, kam apsimeta susirūpinusi dėl manęs, kam išvis man girdint ištarė šitą žodį.

— Tu melagė, — drebiu jai. — Viską žinojai apie mamą.

Dabar šydas nukrinta. Ji atšoka.

— Ką čia šneki?

— Tu žinojai, kad ji ne... kad iš tikrųjų ji nenusižudė. Žinojai, kad jie ją išsivežė.

Reičelė žiūri prisimerkusi.

— Tikrai nesuprantu, apie ką tu kalbi, Lena.

Ir tada suvokiu dėl vieno dalyko apsirikusi. Reičelė nežino. Ir nežinojo. Pajuntu palengvėjimą ir gailestį.

— Reičele, — tariu jau švelniau, — ji kalėjo Kriptose. Visą šį laiką buvo Kriptose.

Reičelė ilgai žiūri į mane išsižiojusi. Staiga atsistoja, persibraukia kelnių priekį lyg nuvalydama trupinius.

— Paklausyk, Lena... Tau taip sumušta galva... Esi pervargusi. Sutrikusi.

Aš jai neprieštarauju. Beprasmiška. Be to, Reičelei per vėlu. Ji ir toliau gyvens už sienos. Ir niekada nepabus.

— Tau reikėtų pamiegoti, — sako ji. — Atnešiu dar vandens.

Paėmusi stiklinę eina prie durų, išjungia šviesą viršuje. Tarpduryje neatsigręždama stabteli. Iš koridoriaus plaukiančioje prieblandoje jos bruožai susilieja į juodą dėmę, jos siluetas atrodo kaip šešėlis.

— Žinok, Lena, — taria pagaliau atsisukdama, — viskas pasitaisys. Žinau, kad pyksti. Žinau, manai, kad mes tavęs nesuprantame. Bet aš tikrai suprantu. — Ji nutyla, spokso į tuščią stiklinę. — Buvau visai kaip tu. Prisimenu tuos jausmus, tą pyktį ir aistrą, įsitikinimą, kad be jos neįstengsi gyventi, verčiau mirsi. — Ji atsidūsta. — Tačiau patikėk manimi, Lena. Visa tai sukelia liga. Po kelių dienų pati pamatysi. Viskas atrodys kaip sapnas. Bent man taip atrodė.

— Ir dabar tu laimingesnė? Džiaugiesi tai padariusi? — klausiu.

Galbūt mano klausimas jai patvirtino, kad aš klausausi, kreipiu dėmesį į jos žodžius. Šiaip ar taip, ji nusišypso.

— Labai, — atsako.

— Vadinasi, nesi tokia kaip aš, — įniršusi šnibždu. — Tu nė kiek nepanaši į mane.

Reičelė nori kažką sakyti, bet prie durų prieina Kerolė. Išraudusi, plaukai pasišiaušę, bet balsas ramus.

— Viskas gerai, — tyliai sako ji Reičelei. — Viskas sutarta.

— Ačiū Dievui, — sumurma Reičelė. Ir niūriai priduria: — Bet ji neis savo noru.

— Ar kas nors iš apkrėstųjų eina .savo noru? — sausai meta Kerolė. Ir vėl nueina.

Kerolės tonas mane nugąsdina. Bandau pasiremti alkūnėmis, tačiau rankos lyg iš drebučių.

— Kas sutarta? — klausiu ir nustembu, kad kalbu neaiškiai.

Reičelė pasižiūri į mane.

— Jau sakiau, mes tik norime, kad tau nebegrėstų pavojus, — atkakliai aiškina ji.

— Ką jūs sutarėte?

Mane apima panika, dar didesnė dėl to, kad kūną vis labiau ima kaustyti sunkumas. Akys pačios merkiasi.

— Dėl procedūros. — Tai vėl Kerolės balsas. Ji sugrįžo į kambarį. — Mums pavyko tave užrašyti anksčiau. Būsi išgydyta sekmadienį, anksti rytą. Tada, tikimės, viskas praeis.

— Negali būti. — Aš springstu iš nevilties. Iki sekmadienio ryto liko mažiau negu dvi paros. Nėra kada įspėti Alekso — nėra kada suplanuoti pabėgimo. Niekam jau nėra laiko. — Aš to nedarysiu. — Nepažįstu savo balso: vientisa dejonė.

— Kada nors suprasi, — sako Kerolė. Abi su Reičele artinasi prie manęs. Matau, jog laiko ištiestą nailoninę virvę. — Kada nors mums padėkosi.

Bandau spurdėti, bet kūnas nežmoniškai sunkus, akys blausiasi. Protą užgula debesys, pasaulis susilieja. Taigi ji melavo, čia ne advilis; dar dingteli, kad skauda, kai kažkas suveržia riešus, paskui nieko nebegalvoju.

DVIDEŠIMT ŠEŠTAS

Štai didžiausia paslaptis, kurios niekas nežino

(štai šioji šaknies šaknis ir pumpuro pumpuras,

ir dangus dangaus virš medžio, vardu gyvenimas; augančio aukščiau, nei siela drįsta, o protas paslepia),

ir štai stebuklas, išlaikantis žvaigždes jų kelyje

visur tavo širdį nešiojuos (savojoj širdy)

„Visur tavo širdį nešiojuos (savojoj širdy)”,

uždraustas E. E. Kamingso eilėraštis, įtrauktas

į „Išsamų pavojingų žodžių ir idėjų sąvadą”, www.ccdwi.gov.org

Vėl pabundu dėl to, kad kažkas kartoja mano vardą. Stengdamasi atgauti nuovoką regiu šviesių plaukų vainiką it aureolę ir suglumusi pamanau, ar tik nebūsiu mirusi. Galbūt mokslininkai apsiriko ir dangus nėra skirtas tik pagydytiesiems.

Tada atpažįstu Hanos veidą — ji palinkusi prie manęs.

— Jau pabudai? — klausia. — Ar girdi mane?

Aš sudejuoju, ji atsidusdama atšlyja.

— Garbė Dievui, — pašnibždomis taria. Atrodo išsigandusi. — Tu gulėjai taip ramiai, iš pradžių net pamaniau, kad tu... kad jie... Kaip jautiesi?

— Sumautai, — garsiai kriokteliu, Hana susiraukusi dirsteli sau per petį. Pastebiu šešėlį už miegamojo durų. Na, žinoma. Jos apsilankymas stebimas. Arba stovi nuolatinis budėtojas. Gal viskas kartu.

Galvos skausmas kiek aprimo, tačiau dabar tarsi kas rauna abu pečius. Dar gerokai apdujusi noriu atsigulti patogiau, bet prisimenu Kerolę, Reičelę ir nailoninę virvę, tada suprantu, kad mano rankos ištemptos virš galvos ir pririštos prie galvūgalio, kaip tikros kalinės. Vėl užplūsta pykčio bangos, paskui panika, nes prisimenu, ką sakė Kerolė: mano procedūra atkelta į sekmadienio rytą.

Pasuku galvą. Pro plonas plastikines žaliuzes, nuleistas ant langų, lenda saulė, nušviečia kambaryje šokančias dulkes.

— Kiek valandų? — Mėginu sėstis, bet tik cypteliu, nes virvė dar labiau įsikirto į riešą. — Kokia savaitės diena?

— Ša... — Hana pastumia mane atgal ant pagalvių ir laiko prispaudusi, kad nespurdėčiau. — Šeštadienis. Trečia valanda.

— Tu nesupranti. — Kiekvienas žodis rėžia gerklę. — Rytoj būsiu nuvesta į laboratorijas. Mano procedūra atkelta...

— Žinau. Girdėjau. — Hana žiūri į mane taip įdėmiai, lyg norėdama pasakyti kažką svarbaus. — Atėjau, kai tik galėjau.

Net tokios trumputės grumtynės mane paliko be jėgų. Guliu susmukusi. Kairė ranka, visą naktį iškelta, visiškai nutirpo, tirpulys slenka kūnu paversdamas vidurius ledu. Beviltiška. Viskas beviltiška. Alekso netekau amžinai.

— Kur išgirdai? — klausiu Haną.

— Visi apie tai kalba. — Ji atsistoja, eina prie savo rankinės, pasikuitusi ištraukia buteliuką vandens. Grįžusi atsiklaupia, kad būtume veidas prie veido. — Išgerk, bus geriau, — sako.

Ji laiko buteliuką pridėjusi man prie lūpų kaip kūdikiui. Tikrai, pasidaro kiek geriau.

— Ar žmonės žino... ar sako... — Šešėlis tebėra; jam krustelėjus įžiūriu dryžuotą prijuostę. Sušnibždu: — Ar jie sako, kas...

Hana labai garsiai prabyla:

— Lena, nebūk tokia užsispyrusi. Vis tiek jie sužinos, kas tave užkrėtė. Verčiau pati pasakyk, kas jis.

Ši prakalbėlė aiškiai skirta Kerolės ausims. Ją rėždama Hana man mirkteli, vos įžiūrimai papurto galvą. Taigi Aleksas laisvas. Galgi dar yra kokios vilties.

Lūpomis ištariu Hanai: Aleksas. Ir kresteliu smakrą jos pusėn vildamasi, jog ji supras, ko noriu: kad surastų jį ir papasakotų, kas atsitiko.

Jos akys žybteli, šypsenėlė užgęsta. Suprantu, blogos naujienos. Vis taip pat garsiai ir aiškiai tardama žodžius, ji kalba:

— Tu ne tik užsispyrusi, Lena, bet ir savanaudė. Jeigu jiems pasakysi, gal supras, kad aš čia niekuo dėta. Man nepatinka kiaurą parą būti saugomai.

Man širdis apmirė: na, žinoma, Hana sekama. Turbūt įtariama kuo nors prisidėjusi ar bent ką nors žinanti.

Gal aš ir savanaudė, bet šią akimirką net neįstengiu jos gailėti ar gailėtis dėl visų nemalonumų, kurių jai pridariau. Jaučiu tik begalinį nusivylimą. Nėra jokio būdo ką nors pranešti Aleksui, kad neužgriūtų visa Portlando policija. O jeigu paaiškės, kad jis apsimeta išgydytuoju ir remia pasipriešinimo dalyvius ... Ką gi, abejoju, ar bus terliojamasi su teismu. Iš karto egzekucija.

Hana, aišku, pamatė neviltį mano veide.

— Atleisk, Lena, — sušnibžda ji. — Žinai, kad padėčiau, jei galėčiau.

— Ką gi, negali, tai negali.

Ir iškart pasigailiu savo žodžių. Hana atrodo baisiai, beveik taip, kaip aš jaučiuosi. Akys užpurtusios, nosis raudona, lyg būtų ką tik verkusi, ir akivaizdu, jog atlėkė vos išgirdusi žinią. Apsiavusi sportbačiais, su klostytu sijonu, užsitraukusi per didelę palaidinukę su petnešėlėmis, kurią vilkėdama dažniausiai miega, taigi apsirengė tuo, ką pirmiausia sugriebė nuo grindų.

— Atsiprašau, žinai, kad nenorėjau, — taikiau sumurmu.

— Nieko.

Atsikėlusi nuo lovos ima vaikščioti, galvodama visada taip daro. Vieną akimirką, sekundės dalelę, beveik gailiuosi, kad susipažinau su Aleksu. Norėčiau laiką atsukti į pačią vasaros pradžią, kai viskas buvo taip aišku, paprasta ir lengva; arba netgi toliau, į ano rudens pabaigą, kai bėgdavome ratus aplink Gubernatorių, ant jos kambario grindų ruošėmės matematikos egzaminui, o dienos iki procedūros kaukšėjo tarsi po vieną griūvanti domino kauliukų virtinė.

Gubernatorius. Kur Aleksas mane pamatė pirmą kartą, kur paliko man raštelį.

Ir staiga į galvą šauna mintis. Stengdamasi kalbėti nerūpestingai klausiu:

— Tai kaip baigėsi Elison Davni? Nepanoro atsisveikinti?

Hana staigiai atsisuka, žiūri į mane. Elison Davni visada buvo mūsų kodas, taip vadindavom Aleksą, kai telefonu ar elektroniniu paštu norėdavom pasikalbėt apie jį. Ji susiraukia.

— Nebuvo kada su ja susisiekti. — Jos žvilgsnis sako: Šitai jau tau aiškinau.

Aš kilsteliu antakius, atseit: Pasikliauk manimi.

— Būtų smagu ją pamatyti prieš rytdienos procedūrą. — Tikiuosi, Kerolė klausosi ir nutaria, kad aš susitaikiau su pasikeitusiomis aplinkybėmis. — Po gydymo viskas bus kitaip.

Hana gūžteli, skėsteli rankomis. Ką. nori, kad padaryčiau ?

Atsidususi neva pakeičiu temą.

— Prisimeni pono Reiderio pamokas penktoje klasėje? Kaip visą dieną siuntinėdavom laiškelius?

— Aha, — įtariai burbteli Hana. Atrodo sutrikusi. Matau, pradeda nerimauti, ar tik gavusi per galvą nepraradau gebėjimo aiškiai mąstyti.

Vėl garsiai atsidūstu, tarsi, prisiminus visas geras dienas, praleistas kartu, būtų užplūdęs praeities ilgesys.

— Prisimeni, kaip jis mus sučiupo ir persodino vieną vienoj, kitą kitoj klasės pusėj? Kai tik norėdavom viena kitai ką nors pranešti, eidavom smailinti pieštukų ir eidamos palikdavom raštelį tame tuščiame vazone klasės gale. — Prisivertusi nusijuokiu. — Vieną dieną drožiau pieštuką septyniolika kartų. Ir šitaip darydamos jam nė sykio neįkliuvome, nė sykio.

Hanos akyse kažkas žybteli, ji nuščiūva, suklūsta, šitaip elniai klausosi, ar nesiartina plėšrūnai, ir paskui deda šuolį: juokdamasi sako:

— Kur neprisiminsi! Vargšas ponas Reideris toks nenuovokus.

Nepaisant nerūpestingo tono, Hana atsisėda ant Greisės lovos, atsiremia alkūnėmis į kelius ir įsmeigia į mane akis. Matau, jau supranta, ką iš tikrųjų noriu jai pasakyti plepalais apie Elison Davni ir pono Reiderio pamokas: kad ji turi nunešti Aleksui raštelį.

Vėl keičiu temą.

— Ar prisimeni, kaip pirmą kartą bėgome ilgą nuotolį? Paskui mano kojos buvo kaip vatinės. O pirmą kartą, kai bėgome iš Vest Endo iki Gubernatoriaus? Kai aš stryktelėjusi pliaukštelėjau jam per ranką?

Hana prisimerkia.

— Mes jį skriaudėme ne vienus metus, — lėtai taria, ir aš matau, jog ji dar ne visai supranta.

Pasistengiu, kad balsas būtų kuo abejingesnis ir ramesnis.

— Supranti, kažkas man sakė, kad seniau jis kažką nešė. Na, Gubernatorius. Deglą ar popieriaus ritinėlį, ar dar ką. Dabar jo saujoje likusi ertmė. — Pagaliau pasakiau. Hana staigiai įkvepia, vadinasi, jau supranta, bet dėl visa ko priduriu: — Gal padarytum man paslaugą? Gal šiandien imtum ir nubėgtum tuo keliu? Paskutinį kartą?

— Lena, nebūk melodramatiška. Gydymas veikia smegenis, ne kojas. Ir poryt galėsi bėgioti, — nerūpestingai, kaip ir pridera, atsako Hana, net nusišypso ir linkteli. Taip, padarysiu. Ir paslėpsiu ten raštelį. Manyje karštai tvinksi viltis, išdegindama dalį skausmo.

— Taip, bet tada viskas bus kitaip, — zyziu aš. Durų tarpelyje šmėsteli Kerolės veidas. Ji patenkinta. Jai tikriausiai atrodo, jog aš galų gale susitaikiau su procedūra. — Be to, kas nors gali nepavykti.

— Pavyks. — Hana atsistoja, žiūri į mane. — Pažadu, kad viskas kuo puikiausiai pavyks, — lėtai, pabrėždama kiekvieną žodį sako ji.

Man pašoka širdis. Dabar ji perduoda slaptą žinią, ir ne apie procedūrą.

— Jau laikas eiti, — taria žengdama prie durų. Ir man topteli, kad, jeigu planas pavyks, taigi jei ji kaip nors perduos Aleksui laiškelį, o jis kaip nors mane išvaduos iš šito namų kalėjimo, šis kartas paskutinis gyvenime, kai matau Haną.

— Palauk, — pašaukiu, jai jau veriant duris.

— Ko?

Ji atsisuka. Akys žiba iš susijaudinimo, jai jau knieti bėgti. Akimirką, taip stovinti blausioje saulės šviesoje, tebesisunkiančioje pro žaliuzes, atrodo lyg švytinti, lyg nutvieksta kažkokios vidinės šviesos. Dabar suprantu, kodėl reikėjo prigalvoti meilės žodžių: tik jais galiu nusakyti, ką šiuo metu jaučiu, — gluminantį skausmo ir malonumo, baimės ir džiaugsmo mišinį, kuris perveria visą mano esybę.

— Kas yra? — mindžikuodama nekantriai klausia Hana. Žinau, ji nori kuo greičiau imtis plano. Aš myliu tave, tariu mintyse, o garsiai sakau:

— Smagiai pabėgiok.

— Nesirūpink, — meta ji ir smunka pro duris.

DVIDEŠIMT SEPTINTAS

Aukštai kilęs žemai tupia, tai tiesa. Bet gali ir nuskristi.

Nežinomos kilmės senovės patarlė, įtraukta

į „Išsamų pavojingų žodžių ir idėjų sąvadą”,

www.ccdwi.gov.org

Kartais laikas slenka lėtai kaip ratilas, besiplečiantis vandens paviršiuje, o kartais pralekia tokiu spartumu, jog galva susisuka. Bet iki šios dienos nesu patyrusi, kad laikas ir bėgtų, ir sykiu stovėtų. Minutės tarsi pučiasi ir mane apspitusios dusina savo nerangumu. Žiūriu, kaip ant lubų po centimetrą šliaužia šviesa. Grumiuosi su skausmu galvoje ir mentikauliuose. Tirpulys persimeta ir į dešinę ranką. Aplink kambarį skraidžioja musė, vis daužosi į žaliuzes bandydama ištrūkti. Pagaliau nusikamavusi šlepteli ant grindų.

Užjaučiu, drauguže.

Ir kartu baisiuosi matydama, kiek valandų praėjo nuo Hanos apsilankymo. Kiekviena valanda mane priartina prie procedūros, prie išsiskyrimo su Aleksu, ir, nors kiekviena minutė atrodo lyg valanda, ši, regis, prabėga kaip minutė. Norėčiau sužinoti, ar Hanai pavyko paslėpti raštelį Gubernatoriaus saujoj. Net jeigu jai pasisekė, be galo maža vilties, kad Aleksui ateis į galvą ten paieškoti žinios nuo manęs, — gal tik koks lašelis. Bet vis tiek viltis...

Dar negalvojau apie kitas kliūtis, trukdančias pabėgti, — kad ir tai, jog esu pakabinta kaip dešra, arba tai, kad už durų visą laiką budi Kerolė, dėdė Viljamas, Reičelė arba Dženė. Vadinkite tikrovės neigimu, užsispyrimu ar pamišimu, bet aš turiu tikėti, kad Aleksas ateis ir mane išvaduos, — kaip vienoje pasakų, kurias jis man sekė, kai grįžome iš Tyrų: toje, kur princas, nukovęs sargybą einančius slibinus ir prasikirtęs kelią per nuodingų erškėtrožių brūzgynus, išvaduoja princesę, įkalintą bokšte.

Pavakary ateina Reičelė, nešina garuojančios sriubos lėkšte. Tylėdama padeda ją.

— Vėl advilio? — kandžiai paklausiu, kai ji prikiša man prie burnos šaukštą.

— Pamiegojusi geriau jautiesi, tiesa? — nesutrinka ji.

— Jausčiausi geriau, jei nebūčiau pririšta.

— Tavo pačios labui, — sako ji, vėl prinešdama šaukštą.

Būti valgydinamai Reičelės — paskutinis daiktas, bet jeigu Aleksas manęs ateis (kada, kada jis manęs ateis?; turiu tuo tikėti), reikės būti stipriai. Be to, jei tikrai patikės, kad aš atsisakiau minties priešintis, galbūt Reičelė su Kerole atlaisvins pančius arba ištisai nestypsos prie durų, duos galimybę man pabėgti.

Taigi nuryju šaukštą sriubos ir šyptelėdama sakau:

— Visai gardu.

Reičelė išsišiepia.

— Valgyk kiek telpa. Rytoj tau reikės būti geros formos.

Amen, sese, pamanau, ištuštinu lėkštę ir paprašau antros.

Vėl slenka minutės, lyg svarmenys traukdamos mane žemyn. Staiga šviesa miegamajame pasidaro šiltos medaus spalvos, vėliau — virpančios geltonos lyg šviežia grietinėlė, galiausiai atsiskiria nuo sienos ir teka kaip vanduo į nuotekų vamzdį. Iš tikrųjų nesitikėjau, kad Aleksas galėtų pasirodyti neatėjus nakčiai, — būtų savižudybė, — bet vis tiek krūtinėje tvinksi skausmas. Laiko beveik neliko.

Vakarienės vėl gaunu sriubos su įmerktais duonos gabalėliais. Dabar valgyt atneša Kerolė, Reičelė stovi sargyboje. Imu maldauti, kad leistų į tualetą, ir Kerolė mane trumpai atriša, bet lydi ir stovi ten, kol šlapinuosi, o tai daugiau nei pažeminimas. Kojos dreba, stovint labiau skauda galvą. Riešuose nuo nailoninių virvių įsispaudę gilūs grioveliai, rankos tabaluoja lyg svarmenys, negyvos nuo pat pečių. Kai Kerolė ateina vėl manęs pririšti, man knieti pasipriešinti, — nors ji aukštesnė už mane, vis tiek esu stipresnė, — bet apsigalvoju. Namuose pilna žmonių, tarp jų ir dėdė Viljamas, be to, kas žino, galbūt apačioje tebėra reguliuotojų. Jie per porą minučių mane sutramdytų ir užmigdytų, o šito aš negaliu leisti. Šią naktį turiu būti budri ir žvali. Jei Aleksas neateis, reikės pačiai sugalvoti planą.

Viena tikrai žinau: rytoj procedūros nebus. Verčiau mirsiu.

Tačiau Kerolės rišama pasistengiu kuo labiau įtempti raumenis. Kai atsipalaiduoju, tarp odos ir virvių pajuntu mažutį tarpelį. Galbūt pakankamą, kad galėčiau išsivaduoti iš savo virvinių antrankių. Kita gera naujiena: dienai baigiantis, niekas taip uoliai nebesistengia saugoti miegamojo durų, o aš to ir tikėjausi. Reičelė penkioms minutėms palieka postą — užsidaro tualete; Dženė beveik visą laiką moko Greisę kažkokio pačios sukurto žaidimo taisyklių; Kerolės nebūna prie durų net pusvalandį, nes išeina plauti indų. Po vakarienės budėjimą perima dėdė Viljamas. Aš džiaugiuosi. Jis atsineša radijytę. Turiu vilties, kad jos klausydamasis ims knapsėti ir užsnūs kaip kiekvieną vakarą.

Ir tada galbūt — galbūt — galėsiu iš čia pabėgti.

Devintą valandą iš kambario išplaukia visa šviesa ir aš lieku patamsyje; sienas lyg draperijos dengia šešėliai. Mėnulis, didelis ir ryškus, pro žaliuzių tarpelius nusidabrina visų daiktų kontūrus. Dėdė Viljamas tebestovi už durų ir klausosi radijo, skleidžiančio nesuvokiamus trikdžius. Per grindis mane pasiekia triukšmas: virtuvėje ir pirmo aukšto vonioje bėga vanduo, murma balsai, trepsi šlepetėmis apautos kojos; namas paskutinį kartą kosteli ir trūkteli nelyginant mirštantis žmogus. Dženei ir Greisei dar neleidžiama miegoti viename kambaryje su manimi. Turbūt visos suguls svetainėje.

Dar vieną, paskutinį kartą ateina Reičelė, atneša vandens. Patamsyje sunku pasakyti, bet jis atrodo įtartinai drumstas, lyg kas nors būtų jame ištirpinta.

— Aš nenoriu gerti, — sakau.

— Nors keletą gurkšnelių.

— Tikrai, Reičele. Nenoriu gerti.

— Nesispyriok, Lena. — Ji atsisėda ant lovos ir prievarta mane girdo. — Visą dieną buvai tokia gera.

Nieko negaliu padaryti, turiu nuryti keletą gurkšnelių — aitraus vaistų skonio. Garantuotai kažko pridėta, vėl kokių migdomųjų. Laikau vandenį burnoje, nenuryju, o kai ji atsistojusi eina prie durų, pasuku galvą ir išleidžiu vandenį ant pagalvės, į plaukus. Gal ir negražu, bet geriau negu kitas variantas. Vanduo geriasi į pagalvę, akimirką atšaldo paskaudusius pečius.

Reičelė stoviniuoja prie durų tarsi galvodama, ką čia protingo pasakyti. Bet sugalvoja tik tiek:

— Iki rytojaus.

Ne, jei tik pavyks, pamanau, bet nieko nesakau. Pagaliau ji išeina ir uždaro duris.

Ir aš lieku tamsoje, tik eina valandos, tiksi minutės. Man gulint be jokio užsiėmimo, vien galvojant, namui ruošiantis miegoti ir pamažu nutylant, sugrįžta baimė, užgula kaip nuodingas rūkas. Kartoju sau, jog Aleksas turi ateiti, privalo, bet laikrodžio rodyklės šliaužia pirmyn kankindamos mane, o gatvėse už lango tylu, nebent koks šuo suloja.

Kad mintys be galo nesisuktų apie tą patį klausimą (Aleksas ateis ar neateis?), bandau galvoti, kokiais būdais galėčiau nusižudyti vedama į laboratorijas. Jei Kongreso gatvėje bus koks nors eismas, pulsiu po sunkvežimiu. O gal pavyktų nubėgti į prieplauką. Nebūtų sunku nusiskandinti, ypač jei rankos bus surištos. Blogiausiu atveju galiu pabandyt prasiveržti ant laboratorijų stogo, kaip toji mergaitė prieš kelerius metus, ir nukristi iš dangaus lyg akmuo, prakirtęs debesis.

Prisimenu vaizdą, tą dieną rodytą per visas televizijas: kraujo srovelę, keistai nurimusį jos veidą. Dabar suprantu. Atrodo liguista, bet kurdama šituos planus tikrai pasijuntu geriau, sutramdau baisų nerimo ir baimės virpulį krūtinėje. Verčiau mirti savo sąlygomis negu gyventi jų sąlygomis. Verčiau mirti mylint Aleksą negu gyventi be jo.

Dieve, padaryk, kad jis ateitų.

Daugiau niekad nieko neprašysiu.

Atsisakysiu visko, ką turiu.

Tik padaryk, kad jis ateitų.

Vidurnaktį sugrįžusi baimė virsta neviltimi. Jeigu jis neateis, turėsiu pati iš čia išsigauti.

Tampau rankas savo pančiuose stengdamasi pasinaudoti laisvu tarpeliu. Virvė giliai įsirėžia į odą, ir aš vos susilaikau neriktelėjusi. Kad ir kaip virvę traukiu, tempiu ir sukioju, daugiau ji neatsilaisvina, bet aš vis tiek vargstu, kol per kaktą ima žliaugti prakaitas ir pradedu bijoti, kad dar labiau daužydamasi neprišaukčiau ko nors į kambarį. Kažkas šlapia nuvinguriuoja per ranką, ir atlošusi galvą pamatau plačią tamsią kraujo srovelę, šliaužiančią lyg kraupi juoda gyvačiukė: visos mano pastangos baigėsi tuo, kad nubrūžinau odą.

Lauke gatvės tylios kaip ir pirma, ir tą akimirką suvokiu, kad beviltiška — pati iš čia neištrūksiu. Rytoj pabusiu, teta, Reičelė ir reguliuotojai mane nuves į centrą, ir vienintelė galimybė pabėgti bus į vandenyną arba nuo laboratorijų stogo.

Galvoju apie šviežio medaus spalvos Alekso akis, jo rankų švelnumą ir kaip miegojau po dangaus skliautu virš galvos, tarsi dėl mūsų nusagstytu žvaigždėmis. Dabar, po šitiek metų, suprantu, kas yra Šaltumas ir iš kur jis atėjo, — jausmas, jog viskas prarasta, neturi nei vertės, nei prasmės. Pagaliau žvarba ir neviltis manęs pasigaili, užkloja sąmonę lyg tamsiu šydu ir aš stebuklingai užmiegu.

Po kiek laiko pabundu violetinėje tamsoje, jausdama, kad kambaryje kažkas yra ir kad virvės jau ne taip veržia riešus. Širdis suspurda iš laimės, pamanau, jog Aleksas, bet pakėlusi akis išvystu Greisę: užlipusi ant lovos, ji knebinėja mazgus. Tampo, sukioja, kartais pasilenkusi suima juos dantimis ir tada atrodo tarsi koks tykus ir atkaklus žvėrelis, bandantis pragraužti narvo virbus.

Pagaliau virvė pasileidžia ir aš esu laisva. Pečius nežmoniškai skauda, o rankas bado tūkstančiai adatėlių. Ir vis tiek šią akimirką norisi šaukti ir šokinėti iš džiaugsmo. Tikriausiai šitaip jautėsi mama, pro plyšį savo akmens kalėjimo sienoje galų gale išvydusi pirmą saulės spindulį.

Sėdžiu trindamasi riešus. Greisė tupi galvūgalyje ir žiūri į mane, pasilenkusi apkabinu ją. Nuo jos dvelkia obuolių muilu ir trupučiuką — prakaitu. Jos oda karšta, ir man dingteli, kaip jai turėjo būti baisu sėlinti į mano kambarį. Stebiuosi, kokia ji liesutė ir trapi, kai šitaip dreba mano glėbyje.

Bet ne, ji nėra trapi, nė iš tolo nėra. Staiga suvokiu, kokia Greisė stipri, gal net stipresnė už bet kurią iš mūsų. Man dingteli, jog jau seniai ji savaip maištauja, ir nuo minties, kad ji jau gimė maištininke, nusišypsau jai į plaukus. Ji tikrai nepražus.

Truputį atsitraukusi šnibždu į ausį:

— Ar dėdė Viljamas tebėra apačioje?

Greisė linkteli, tada priglaudžia abu delnus prie skruosto: atseit dėdė Viljamas miega.

— Ar namie yra reguliuotojų? — vėl klausiu.

Greisė vėl linkteli, parodo du pirštus, ir aš gąsteliu — net ne vienas, o du.

Iš lėto atsistoju žiūrėdama, ar laikys kojos, nutirpusios per dvi nejudrumo paras. Slenku prie lango, tylutėliai pakeliu žaliuzes nepamiršdama, kad vos už dešimties pėdų snaudžia dėdė Viljamas. Dangus lauke tamsiai violetinis, baklažano spalvos, gatvė it aksomu nuklota šešėliais. Aplinkui kapų tyla, bet horizonte jau žymus rausvas brūkšnelis — imasi aušra.

Atsargiai kilsteliu langą ūmiai apimta noro užuosti vandenyną. Štai jo kvapas: sūrių purslų ir rūko, mano sąmonėje neatskiriamai susijęs su amžinai besikartojančiais potvyniais ir atoslūgiais. Apima nežmoniškas liūdnumas. Žinau, nėra jokios galimybės surasti Aleksą šiame išsidriekusiame miegančiame mieste, jokios galimybės vienai pereiti sieną. Geriausia išeitis — bandyt pasiekti uolas, vandenyną ir bristi tol, kol vanduo susitvers virš galvos. Įdomu, ar skaudės? Įdomu, ar Aleksas mane prisimins?

Kažkur toliau mieste kažkas važiuoja, tolimas duslus burzgimas, tarsi kriokuotų žvėris. Po kelių valandų per visą tą tamsą prasiverš skaistus ryto raudonis ir vėl įsitvirtins visos formos, žmonės žiovaudami kelsis, virs kavą ir rengsis į darbą, viskas kaip kasdien. Gyvenimas eis savo keliu. Kažkas suskausta pačioje mano šerdyje, kažkas sena, gilu ir stipriau negu žodžiai: gija, kiekvieną mūsų jungianti su būties šaknimis, tas senas prigimtinis jausmas skleidžiasi, grumiasi ir kabinasi iš paskutiniųjų ieškodamas atramos, būdo pasilikti čia, alsuoti, toliau gyventi. Bet aš jį stumiu šalin, įsakau jam susirangyti ir daugiau nejudėti.

Verčiau mirti, kaip aš noriu, negu gyventi, kaip jūs norite.

Burzgimas darosi garsesnis, artėja. Ir aš pamatau motociklą, juodą dėmelę, atlekiančią gatve. Akimirką žiūriu susižavėjusi. Tik du kartus teko matyti važiuojantį motociklą, ir aš nesusilaikau juo nepasigrožėjusi, kaip jis sukiojasi gatve nardydamas lyg juoda glotni bebro galva vandenyje. Ir važiuotojas tėra tamsi dėmė ant motociklo, šešėlis, palinkęs į priekį, matyti tik viršugalvis, bet jis artėja, galva ryškėja.

Šitas viršugalvis ... liepsnojantis lyg rudenio lapai.

Aleksas.

Nesusilaikiusi aikteliu.

Už miegamojo durų dunksteli, sakytum kas atsitrenkia į sieną. Girdžiu dėdę Viljamą burbtelint:

— Velnias...

Aleksas įsuka į siaurą skersgatvį, skiriantį mūsų kiemą, kuriame tėra lopinėlis žolės, nusmurgęs medis ir tinklinė tvora iki pusiaujo, nuo kaimynų. Aš pašėlusiai jam mojuoju. Jis išjungia variklį, pakelia galvą į namą. Dar labai tamsu, nežinau, ar mane mato.

Surizikuoju tyliai šūktelėti:

— Aleksai!..

Jis pasuka galvą mano balso pusėn, išsišiepia, skėsteli rankomis lyg sakydamas: Juk žinojai, kad atvažiuosiu, ar ne? Prisimenu, kaip jis atrodė pirmą kartą, kai jį pamačiau laboratorijų balkone, — tarsi žvaigždė, per tamsą mirkčiojanti ir žibanti tik man vienai.

Tą akimirką esu tokia sklidina meilės, jog mano kūnas tartum virsta šviesos spinduliu, besiveržiančiu aukštyn ir aukštyn, už šito kambario, šių sienų ir miesto ribų, atrodo, kad viskas liko už mūsų, o mudu su Aleksu sklendžiame oru vienut vieni ir visiškai laisvi.

Tada atsilapoja miegamojo durys ir ima rėkti dėdė Viljamas.

Staiga namas prisipildo triukšmo, šviesos, trepsėjimo ir rėkavimo. Dėdė Viljamas, stovėdamas tarpdury, šaukia Kerolę. Panašu į siaubo filmą, kuriame pabunda miegantis žvėris, tik čia žvėris yra namas. Laiptais kažkas atidunda, turbūt reguliuotojai, koridoriaus gale iš savo kambario išpuola Kerolė plevėsuojančiais it apsiaustas naktiniais marškiniais, išsižiojusi kažką klykia.

Iš visų jėgų stumiu langą į viršų, bet jis užsikirtęs. Apačioje kažką šaukia ir Aleksas, bet negirdžiu per variklio kriokimą, mat jis vėl jį įjungė.

— Laikykit ją! — spiegia Kerolė, ir Viljamas atgyja, atitokęs šoka į vidų. Skausmas perveria petį, kai įsiręžusi bandau pakelti rėmą, jaučiu, kaip truputį pakyla ir vėl sustoja. Nėra laiko, nėra, nėra. Viljamas tuoj mane sučiups, ir bus baigta.

— Palaukit! — staiga rikteli Greisė.

Visi akimirksniu sustingsta. Pirmas ir vienintelis kartas, kai Greisė garsiai į juos kreipėsi. Viljamas suklumpa, spokso į anūkę išsižiojęs. Kerolė stovi tarpdury it mietą prarijusi, už jos akis trinasi Dženė, lyg manydama, jog sapnuoja. Net abu reguliuotojai stabteli laiptų aikštelėje.

Tos sekundės man ir tereikia. Aš dar stumteliu, ir langas braškėdamas pakyla. Negalvodama, nei ką darau, nei apie antrą aukštą, išlendu pro langą ir pasileidžiu, oras sugriebia mane į glėbį, tad akimirką širdis uždainuoja ir aš pamanau: Skrendu.

Tada žnekteliu į žemę tokia jėga, kad kojos sulinksta, užima kvapą. Kairė čiurna krypteli, skausmas perveria kūną. Visom keturiom šliaužiu prie tvoros. Viršuje vėl kyla riksmas, po akimirkos trinkteli namo durys ir į priebutį iššoka du vyrai.

— Lena! — šūkteli Aleksas.

Pakeliu akis. Persisvėręs per tvorą, jis duoda man ranką. Aš iškeliu savąją, jis griebia už alkūnės ir tempia aukštyn; berankovė palaidinukė užsikabina tvoros, audinys plyšta, aš įsidreskiu. Bijoti nėra laiko. Priebutyje pasiunta traškėti radijo stotelė. Vienas reguliuotojas rėkauja į ją. Kitas užtaiso ginklą. Keista, bet per visą šį sąmyšį man topteli visiškai kvaila mintis: Nežinojau, kad reguliuotojams leidžiama nešiotis ginklus.

— Greičiau! — šaukia Aleksas.

Aš užsiropščiu ant motociklo jam už nugaros, tvirtai apsikabinu jo liemenį.

Pirma kulka atšoka nuo tvoros dešinėje. Antra — nuo šaligatvio.

— Varyk! — klykiu aš, ir Aleksas paspaudžia pedalą, kai trečia kulka prašvilpia taip arti, jog pajuntu oro bangą.

Mes nulekiame. Skersgatvio gale Aleksas staigiai krypteli vairą dešinėn, ir mes įsukame į gatvę taip pasvirdami, kad mano plaukai brūkšteli šaligatvį. Man apsiverčia skrandis, dar pagalvoju: Baigta, bet motociklas stebuklingai atsitiesia ir mudu pasileidžiame tamsia gatve, lydimi tolstančių riksmų ir šūvių.

Ramybė trunka neilgai. Įsukus į Kongreso gatvę ima kaukti sirenos, jos vis garsėja ir virsta vientisu žviegimu. Noriu Aleksą paraginti, kad važiuotų greičiau, bet širdis taip daužosi, jog negaliu kalbėti. Be to, mano balsą užgožtų vėjo švilpesys, o Aleksas, žinau, ir taip spaudžia kiek galėdamas. Pastatai abipus susilieja į pilką beformę sieną, lyg būtų iš išsilydžiusio metalo. Dar niekada miestas neatrodė toks svetimas, baisus ir subjaurotas. Sirenos kaukia taip garsiai, jog pjauna lyg skustuvu. Aplinkui ima žiebtis žiburiai — žmonės bunda iš miego. Horizonto kraštas raudonas: teka saulė, rūdžių spalvos, sukrešėjusio kraujo spalvos, ir mane drasko siaubinga baimė, blogesnė už bet kokį iki tol sapnuotą košmarą.

Staiga lyg iš niekur gatvės gale išdygsta du budintys policijos automobiliai, pastoja kelią. Iš jų pasipila reguliuotojai ir policininkai, visas būrys. Rėkauja balsai, sustiprinti, iškreipti radijo stotelių ir garsintuvų.

— Stokit! Stokit arba šausime!

— Laikykis! — rikteli Aleksas, ir jaučiu, kaip įsitempia jo raumenys po mano rankomis. Paskutinę akimirką jis sukteli vairą kairėn, ir mes, kliudydami sieną, prigulę įsukame į siaurą gatvelę. Surinku, kai mano dešinė koja prispaudžiama prie mūro. Aš nusibruožiu blauzdos odą, kol kelias sekundes slystame pastato šonu, paskui Aleksas vėl suvaldo motociklą ir mes šauname į priekį. Vos tik išlekiame pro kitą gatvelės galą, iš paskos jau įsuka dar dvi policijos mašinos.

Važiuojame taip greitai, kad man dreba rankos, vos išsilaikau, ir tada užeina nepaprasta ramybė ir aiškumas, suprantu, jog mums nepavyks. Abu šiandien žūsime: būsime nušauti ar į ką nors trenksimės, ar išlėksim į orą kartu su baisiu ugnies ir susiraičiusio metalo kamuoliu, ir kai reikės mus laidoti, būsime taip susilydę į vieną ir susipynę, kad niekas neįstengs atskirti mūsų kūnų, dalis jo guls į mano kapą, dalis manęs — į jo. Keista, bet ši mintis manęs net nenuliūdina. Aš beveik linkusi pasiduoti ir atsisakyti tikslo, linkusi išleisti paskutinį kvapą prie jo nugaros, jausdama, kaip jo šonkauliai, plaučiai ir krūtinė paskutinį kartą juda kartu su mano kūnu.

Bet Aleksas aiškiai nenori pasiduoti. Jis pasuka siauriausiu, kokį rado, skersgatviu, ir du iš mudu besivejančių automobilių sustoja žvygindami stabdžius ir klaikiai signalizuodami. Akis ima graužti dūmų ir svylančios gumos tvaikas, bet pagaliau išlekiame į Franklino magistralę.

Iš toli ataidi naujos sirenos — skuba pastiprinimas.

Bet priešais jau tyvuliuoja užutėkis, ramus, lygus ir pilkas kaip stiklas ar metalas. Jo pakraščiu rusena dangus, vis labiau įsidegdamas rausvai ir geltonai. Aleksas pasuka Šunkeliu, man barška dantys kratantis išdaužyta sena danga, skrandis šokteli įveikiant kiekvieną duobę. Mes artėjame. Sirenos vejasi lyg širšių spiečius. Jeigu tik pasiektume sieną, kol neatvyko daugiau automobilių... Jeigu kaip nors prasiveržtume pro sargybos postus, perliptume tvorą...

Staiga priekyje, lyg milžiniškas vabzdys, pasirodo sraigtasparnis, jo prožektorius raižo tamsų kelią apačioje, propelerių birbimas kurtina, kapoja orą bangomis, skutais.

Iš jo ima plyšoti balsas:

— Jungtinių Amerikos Valstijų vardu įsakau sustoti ir pasiduoti!

Dešinėje išnyra aukšta saulės išdeginta žolė — užutėkio krantas. Aleksas pavaro motociklą nuo kelio į žolę, ir mes pusiau slyste nulekiame sienos link įstrižai kirsdami pelkę. Į burną ir akis tyška purvas, dusina, aš kosėju Aleksui į nugarą jusdama, kaip ji kilsuoja prie mano krūtinės. Jau išlindęs saulės pusrutulis atrodo lyg pramerkta akis.

Dešinėje tamsoje it griaučiai išnyra Tjukio tiltas. Prie sargybos postų tebedega žibintai. Net iš tokio atstumo jie atrodo tokie taikūs, lyg popieriniai, lyg kas nors trapaus ir lengvai nuimamo. Už jų tvora, medžių juosta, išsigelbėjimas. Taip arti. Jeigu tik turėtume laiko ... Laiko...

Kažkas pokšteli, sprogimas tamsoje, į viršų švirkšteli purvo lankas. Vėl šaudoma, iš sraigtasparnio.

— Stokit, nulipkit, rankas ant galvos!

Patruliniai automobiliai suvažiavo į kelią, kuris juosia užutėkio krantą. Jų suka vis daugiau, stoja cypindami stabdžius, policininkai per žolę pasipila pelkės pusėn — šimtai jų, tokios daugybės dar nesu mačiusi vienoj vietoj, jie tamsūs ir nežmoniški, lyg tarakonų knibždynas.

Mes važiuojame siauru žolės ruožu, skiriančiu vandenį nuo senojo Šunkelio ir sargybos postų, nardydami tarp susiraizgiusių krūmynų taip greitai, kad šakelės skaudžiai čaižo odą.

Staiga Aleksas sustoja. Atsitrenkiu į jį prisikąsdama liežuvį, burnoje pajuntu kraujo skonį. Viršuje sraigtasparnio prožektoriaus spindulys sukiojasi ieškodamas mūsų, pagaliau užčiuopia. Aleksas iškelia rankas virš galvos ir nulipa nuo motociklo atsisukdamas į mane. Ryškioje baltoje šviesoje jo išraiška neįžvelgiama, lyg jis šią akimirką butų virtęs akmeniu.

— Ką tu darai? — šaukiu perrėkdama propelerių burzgimą, šūkavimus ir sirenas, ir viso šito triukšmo fone — nepaliaujamą, amžiną vandens dūsavimą į užutėkį grįžtant potvyniui, niekad nevėluojančiam, viską šluojančiam iš kelio, viską trinančiam į dulkes. — Mes dar galime spėti!

— Paklausyk. — Jis nešaukia, bet kažkaip vis tiek jį girdžiu. Tarsi kalbėtų man į ausį, nors stovi atokiau, iškėlęs rankas. — Kai liepsiu važiuoti, tu važiuosi. Šituo daiktu, aišku?

— Ką? Aš nemoku...

— Piliete devyni keturiolika du trys aštuoni šeši devyniolika trys du šešiolika, nulipkit ir uždėkite rankas ant galvos. Jeigu tuoj pat nenulipsite, būsime priversti šaudyti.

— Lena... — Išgirdusi, kaip jis ištarė mano vardą, užsičiaupiu. — Tvora paleista srovė.

— Iš kur žinai?

— Klausyk manęs. — Alekso balse neviltis ir siaubas. — Kai liepsiu važiuoti, važiuok. Liepsiu šokti, šok. Tu įveiksi tvorą, tačiau turėsi trisdešimt sekundžių, daugiausia minutę, kol srovė vėl ims tekėti. Privalai lipti kuo greičiau. Ir tada bėgti, aišku?

Kūną surakina šaltis.

— Aš? O kaip tu?

Alekso išraiška nesikeičia.

— Aš paskui tave.

— Duodame dešimt sekundžių... devynias... aštuonias...

— Aleksai...

Širdį sugniaužia lediniai pirštai.

Aleksas šypteli, lyg jau būtume išsigelbėję, lyg jis norėtų pasilenkęs nubraukti man plaukus nuo akių ar pabučiuoti į skruostą.

— Pažadu perlipti paskui tave. — Jo veidas tampa griežtesnis. — Tačiau prisiek neatsisukti. Nė akimirką. Aišku?

— Šešias... penkias...

— Aleksai, aš negaliu...

— Prisiek, Lena.

— Tris... dvi...

— Gerai, — tariu vos nepaspringdama žodžiu. Pro ašaras nieko nematau. Nepavyko. Mums nepavyko. — Prisiekiu.

— Vieną.

Ir iškart aplink mus ima poškėti ir švysčioti. Aleksas rikteli:

— Važiuok!

Pasilenkusi pasuku droselį, kaip mačiau darant jį. Paskutinę sekundę jo rankos mane apkabina, taip stipriai, kad būtų nukėlusios nuo motociklo, jei nebūčiau tvirtai įsikibusi į vairo rankenas.

Vėl šūviai. Aleksas rikteli, atitraukia ranką nuo mano krūtinės. Grįžtelėjusi matau, kaip jis suima dešinę. Mes dardame senuoju keliu, mūsų laukia sargybinių eilė, atkreipusi į mus šautuvus. Visi šaukia, bet aš jų net negirdžiu, ausyse tik ošia vėjas ir dūzgia elektra, tekanti tvoros vielomis, kaip Aleksas ir sakė. Matau tik Tyrų medžius, ryto šviesoje atgaunančius žalumą, visus tuos plačius lygius lapus, lyg rankos pasitinkančius mudu.

Sargybiniai jau taip arti, jog matau paskirus veidus: vieno geltonus dantis, kito — didelę karpą ant nosies. Bet nesustoju. Pralekiame motociklu per jų būrį, jie atšoka į šonus, kad nebūtų partrenkti.

Virš mūsų dunkso tvora, liko penkiolika pėdų, dešimt, penkios... Mes žūsime, pamanau.

Tada Alekso balsas, aiškus, stiprus ir neįtikėtinai ramus, net nežinau, girdžiu jį iš tikrųjų ar tik įsivaizduoju, liepia: Šok. Dabar. Su manimi.

Paleidžiu vairą ir nuvirstu šonan, motociklas toliau lekia į tvorą. Spjaudydama dulkes, kosėdama, gaudydama kvapą rituosi per aštrius akmenis, skausmas raižo kiekvieną kūno dalelę — raumenys plyšta nuo kaulų, oda nuo raumenų. Akimirką pasaulis pajuosta.

Paskui viskas virsta spalvų tvyksniais, sprogimais ir ugnimi. Motociklas rėžiasi į tvorą, nugriaudėja baisus trenksmas. Į orą plyksteli liepsna, ilgi jos liežuviai laižo vis labiau švintantį dangų. Tvora plonai, šaižiai žvygteli ir nutyla. Aišku, smūgis nutraukė srovę.

Dabar galiu lipti, kaip sakė Aleksas.

Kažkokiu būdu randu jėgų, nors vemdama dulkėmis, keturpėsčia prišliaužti prie tvoros. Už nugaros girdžiu rėkaujant, bet garsas tolimas, lyg iš po vandens. Pakilusi imu kopti colis po colio. Lyg ir skubu, bet atrodo, kad šliaužiu kaip sraigė. Aleksas turbūt netoli už manęs, nes girdžiu jį raginant:

— Greičiau, Lena, greičiau!

Klausausi jo balso, tik jis mane ir stumia aukštyn. Kažkaip — stebuklingai — pasiekiu tvoros viršų, perkeliu koją per spygliuotos vielos žiedus, kaip Aleksas mokė, persiritu ir krintu iš dvidešimties pėdų aukščio, sunkiai žnekteliu į žolę jau pusiau be sąmonės ir nebejusdama jokio skausmo. Dar keli žingsniai, ir mane praris Tyrai; atsidursiu anapus aklino susipynusių medžių, krūmų ir šešėlių skydo. Laukiu, kada nušoks Aleksas.

Bet jis nenušoka.

Omiai, panikos paakintos, man grįžta visos jėgos. Tada ir padarau tai, ko prisiekiau nedaryti. Šiaip taip atsistoju, kai tvora vėl ima dūgzti.

Aš atsigręžiu atgal.

Aleksas stovi kitapus tvoros, už mirguliuojančios dūmų ir ugnies sienos. Nuo tos akimirkos, kai mes nušokome nuo motociklo, jis nepajudėjo nė žingsnelio ir nebandė.

Keista, tą akimirką imu ir prisimenu, ką atsakiau prieš visus tuos mėnesius, per pirmąjį vertinimą paklausta apie „Romeo ir Džuljetą”: tada į galvą atėjo vienintelis žodis gražu. Dar norėjau paaiškinti, norėjau kažką pasakyti apie pasiaukojimą.

Alekso marškinėliai raudoni, pamanau, kad nuo ugnies atšvaitų, bet paskui suprantu, jog permirkę krauju: kraujo dėmė plečiasi ant krūtinės kaip ir saulėtekio raudonis danguje, pasauliui nešantis dar vieną dieną. Prie jo bėga visa ta kariška vabalų kariauna, atkišusi šautuvus. Supuola ir tilto sargybiniai, griebia jį iš abiejų šonų lyg ketindami perplėšti per pusę. Sraigtasparnis laiko jį savo prožektoriaus šviesos rate. Aleksas stovi jame baltas, sustingęs, ir aš žinau, kad per visą gyvenimą nesu mačiusi nieko gražesnio už jį.

Per tvorą ir dūmus jis žvelgia į mane. Nenuleidžia akių. Jo plaukai — lapų, erškėčių, liepsnų vainikas. Akys spinduliuoja šviesa, ryškesne už visų pasaulio miestų žiburius, ryškesne už šviesą, kurią galėtume išrasti per milijardus metų.

Tada jis išsižioja ir ištaria vienui vieną žodį:

Bėk.

Jį užpuola žmonės vabalai. Jų graibščios, plėšrios rankos ir burnos sudoroja, įmurdo Aleksą į savo juodumą, kaip plėšrūnas — persekiojamą gyvulėlį.

Aš bėgu nežinia kiek laiko. Kiek valandų ar dienų.

Aleksas liepė man bėgti. Tai ir bėgu.

Turite suprasti. Aš nesu ypatinga. Esu tik vieniša mergaitė. Penkių pėdų ir dviejų colių ūgio, visais atžvilgiais vidutiniška.

Bet aš turiu paslaptį. Galite pastatyti sienas iki dangaus, aš rasiu būdą, kaip jas perskristi. Mane gali prispausti prie žemės šimtas tūkstančių rankų, bet aš rasiu, kaip ištrūkti. Ir mūsų ten daug daugiau, negu jūs manote. Žmonių, nesutinkančių liautis tikėjus. Žmonių, nesutinkančių nusileisti ant žemės. Žmonių, kurie myli pasaulyje be sienų, myli nekenčiami ir atstumti, nieko nesitikėdami ir nebijodami.

Aš myliu tave. Nepamiršk. Šito jie negali atimti.

PADĖKA

Nežemiškai kantriai ir atidžiai redaktorei Rosemary Brosnan, kuri kartu yra patarėja, mokytoja, psichoterapeutė, o labiausiai draugė.

Elyse Marshall, fantastiškai reklamos agentei, už didžiulę paramą.

Geriausiai pasaulyje literatūros agentei Stephen Barbara už tai, kad mane pakenčia (nežinau, kaip sugebate).

Visiems „Foundry Literary + Media” darbuotojams, ypač Hannah Gordon ir Stephanie Abou.

Deirdre Fulton, kad leido man apsistoti savo namuose, kol kaupiau medžiagą šiai knygai.

„Arabica Coffee House” Portlande, Meino valstija, už gardžią kavą su skrebučiais ir elektros lizdų gausumą.

Allison Jones už entuziazmą, paramą ir šiaip žavumą, už tai, kad pati viena visam Viljamsbergui, Virdžinijos valstija, pardavinėjo mano knygą „Before I Fall”.

Tetulei Sandy už meilės ir pagalbos metus.

Visiems mieliems tinklaraščio draugams ir gerbėjams — už tai, kad mano darbas turi prasmę.

Kaip visada savo šeimai — už tai, kad myli mane.

Ir, aišku, draugams ir draugėms, kad yra man kaip šeima.