Versta iš:

Hong Ying

The Concubine of Shanghai

Marion Boyars Publishers Ltd, London, 2008

ISBN 978-9955-38-911-8

Copyright © Hong Ying 2008

Copyright © Vertimas į anglų kalbą, Liu Hong, 2008

© Viršelyje panaudota nuotrauka, Carlo Dapino / „Dreamstime.com“

© Vertimas į lietuvių kalbą, Ramunė Vaskelaitė, 2011

© Leidykla „Alma littera“, 2011

Iš anglų kalbos vertė Ramunė Vaskelaitė

Redaktorė Rita Markulienė

Korektorės Indrė Petrėtytė ir Gražina Stankevičienė

Viršelio dailininkė Deimantė Rybakovienė

Maketavo Valdas Bautrėnas

Hong Ying norėtų paskirti

šią knygą Z. Z. ir Z. T.

PAGRINDINIAI VEIKĖJAI

Kasija Siao

Madam Emeralda Sin

Čang Lisiongas (meistras Čangas)

Huang Peiju

Ju Čijangas

Lili Čang

Siu Fang (Kasijos tarnaitė)

Li Ju (Kasijos tarnaitė)

Lu Sianglan (šeštoji sugulovė)

Liu Dzi (pjesių autorius)

Džang Hui (aktorius)

PASAKOTOJOS PASTABA

Ši knyga yra visiškai tikra; visi veikėjai ir siužetai pagrįsti tikrais įvykiais. Prašom turėti omenyje, kad autorė gerai pasirengusi atsakyti visiems, kurie pamanys esą šmeižiami.

1 skyrius

Praeičiai ji nešvaistė laiko. Vėl būtų ryžusis bet kam, kad pradėtų iš naujo.

– Šiaip ar taip... – nukando žodžius, atversdama priešais mane ilgą, laibą plaštaką.

Puikiai nulieta, tarsi būtų skirta visiems rodyti, ji mane žavėjo. Kai ji man ištiesė ranką, suspurdo širdis – juk laikyti šitą delną savajame, į valias į jį žiūrėti buvo ilgai puoselėta mano svajonė.

Linijas jame buvau mačiusi daug kartų. Ji lygindavo jas su manosiomis, taip mane sutrikdydama, kad užmiršdavau ko ieškojusi, tarsi nebesupaisyčiau kokio senovinio strateginio žaidimo. Mintis gali keisti kūno formą, gali pasidaryti taip, kad visas žmogaus likimas būtų aiškiai matyti delno linijose. Šanchajuje žmonės šitai vadino akivaizdybe – taising. Jos taising buvo išties ypatinga: užteko įsižiūrėti į jos delną, kad pamatyčiau, jog jai lemta visiems būti prakeikimu. Laimingąją žvaigždę gožė negandinga žvaigždė.

Maža to – aš nesugebėjau išlikti ramaus veido. Pažvelgiau į mielą jos šypseną – šypseną, kuria ji tiek daug ką žavėjo, – ir nuliūdau. Viena iš mūsų pratarė:

– Kad ir kaip ten būtų, visos pjesės prasideda nuo pirmosios dainos.

Ar tai pasakiau aš, kad ją paguosčiau, geriau nepagalvojusi, ar ji, juokdamasi iš savo pasiryžimo eiti toliau?

___

Savo svajonių ji negalėjo valdyti.

Dažnai svajodavo apie rytą, kai išeis iš namų. Tankiai, baimingai plakančia širdimi laukdavo lėtai atslenkančios aušros. Mat ištisą naktį būdavo prastoviniavusi jūros užliejamoje dumblėtoje seklumoje, žiūrėdama į rytus, būgštaudama, kad saulė viršum ano tolimo horizonto gali ir nepakilti.

Kai mirė tėvai, jai buvo septyneri. Tuomet ji ir panoro išeiti. Nuo tų laikų aname žvejų kaimelyje praėjo šitiek metų – tamsieji prisiminimai dabar jau turėtų būti pablukę. Tačiau ji vis dar sapnuoja košmarus, dažnai pabunda išmušta šalto prakaito, pačią klaikiausią akimirką.

Jeigu apie ją kurčiau filmą, pradėčiau nuo šitos scenos.

* * *

Saulė šildė Pudongo krantinę – ja trejetas vyrų nešė dengtus neštuvus. Juose sėdėjo išsipuošusi vidutinio amžiaus moteris, tankūs jos plaukai buvo lygūs ir žvilgantys, nė sruogelės ne vietoje.

Doke stovėjo prišvartuotas didžiulis krovininis laivas, paruoštas remontui. Vienas jo šonas buvo aprūdijęs ir dėmėtas nuo murzino vandens, užtat kitas – žvilgus, naujai nudažytas juodas. Nukarę nuo turėklų laivo šone kabėjo keturi užsieniečiai jūreiviai, visi iki pusės nuogi, vieni gremžė rūdis, kiti įnirtingai dažė. Staiga pasirodžius gražiai moteriai, jie švilptelėjo.

Vienas baltaodis jūreivis nusismaukė kelnes ir plekštelėjo sau per blizgantį nuogą užpakalį, kartu leisdamas vulgarius garsus, o trys jo draugužiai garsiai nusikvatojo.

Ryškiai išsidažiusi moteris vėduokle prisidengė veidą – kad išsaugotų savigarbą.

Plieskiant saulei, kelios valstietės prakaituotomis sulinkusiomis nugaromis persodinėjo ryžių daigus. Viena mergaičiukė kilstelėjo atgalią ranką ir nusibraukė nuo smakro prakaitą, išsiterlindama veidą.

Pusamžė moteris ją paragino šūktelėdama:

– Greičiau, mažoji Kasija!

Kasija nusekė paskui savo tetą į kalvą. Moteris staiga atsisuko it kažką prisiminusi ir stvėrė apdriskusią šiaudinę Kasijos skrybėlę, kartu pešdama sau iš plaukų šukutes. Patupdžiusi mergaitę, paskubomis supynė išsitaršiusius plaukus.

Tada tetulė nužvelgė apiplyšusius, gerokai palopiniuotus Kasijos drabužius ir, vandeniu iš ryžių lauko nuplovusi purvo dėmes, timptelėjo žemyn užraitytas kelnes. Galiausiai ji atrodo šiek tiek valyviau.

– Pažiūrėsim, ar tau pasiseks nukakti į Šanchajų, – subambėjo tetulė mergaitei.

Jiedvi priėjo turgų, pilną vietos produkcijos ir jūreivių pardavinėjamų užsienietiškų niekučių: mažyčių objects d’art, laikrodžių ir kišeninių laikrodukų. Kasiją, smalsiai besidairančią aplinkui, teta per žmonių minią tempė į didelę būdą.

Ten buvo prekiaujama arkliais ir raguočiais. Gyvuliai savo garduose bliovė ir žvengė. Maurojimas stelbė gaudimą, keliamą išmiklintais rankų judesiais besiderančių prekeivių – chaotiškas vaizdas.

Pačiame gale stūksojo ilgas medinis paaukštinimas. Ant šios pakylos stovėjo eilė mažų mergaičių, žemiau – keliolika suaugusiųjų, tarp jų ir išsipuošusi moteris neštuvuose, vis dar vėduokle besidangstanti nosį. Aukštas liesas vyriškis, dirstelėjęs pro durų plyšį, pasisukęs perspėjo durininką:

– Šanchajaus valdytojas laikraščiuose ką tik paskelbė įspėjimą – visiems priminė, kad Didžiosios Čingų imperijos įstatymai draudžia prekybą žmonėmis. Aišku, tik dėl akių, bet tu vis tiek geriau saugokis.

– Nejaugi mus iš tikrųjų tikrins?

– Kas žino, bet vertėtų būti atsargiems. Madam Emeralda panoro paimti dar kelias naujokes Kunigaikštienės paviljonui?

– Jūs darykit, kaip teisinga pagal raštus. O mes saugosim.

Tetulė pakuždėjo prižiūrėtojui, tas pamosavo rankomis pusamžiam storuliui ilgu tradiciniu drabužiu.

– Pradėk!

Kasija buvo pastatyta mergaičių eilės gale.

– Žingsnį į priekį! Apsisukit! – komandavo storulis. – Pakelkit rankas! Kojas!

Mergaitės neatrodė kaip daili puokštė. Keletas buvo gražesnių už kitas, dauguma rištomis pėdomis. Jos atrodė suglumusios. Kai kuri nors sulaukdavo žemiau, prie pakylos, stovinčių suaugusiųjų pritarimo, aukštas liesas vyriškis numatomą pirkėją vesdavosi į šoninį kambarėlį ir pradėdavo slaptas derybas.

Greitai ant pakylos liko tik Kasija, niekam net nepasiteiravus, kiek ji kainuoja.

Išsipuošusi moteris seniai buvo praradusi susidomėjimą, į Kasiją tik užmetė žvilgsnį – didžiulės nuogos pėdos, tarpupirščiai pilni purvo. Mergaičiukės akys veikiau smalsios nei drovios.

Atsistojusi moteris prižiūrėtojui nusiskundė:

– Keliavau net iš Šanchajaus, o jūs tik šitai teturite man parodyti? – Pastebėjusi, kad jaunasis jos palydovas įdėmiai žiūri į mergaitę, niukstelėjo jį. – Kur skrajoji, Ju Čijangai?

Jaunuolis bemat atsitokėjo. Jo veidas buvo dailus, atrodė nekaltas, mažne vaikiškas. Vaikinas vilkėjo trumparankoviais marškiniais, rankose laikė du skudurinius ryšelius.

Kasija dūlino paskui tetą iš galvijų pašiūrės, moters nutverta už apykaklės.

– Gėdytumeis! Niekas tavęs nenori, net kaip tarnaitės. Karves, ir tas perka!

Betalžant Kasiją tetulei paskaudo rankas, todėl ji metė šalin bambukinę lazdą ir užriaumojo:

– Negi nenori nuo mūsų atstoti? Maniau, net sapnuose nori išdumti. Še tau – negalim tavęs iškišti. Esi niekam verta. Uždek karvašūdį – ir tai turėsi ugnies. Tik gaišau laiką tave augindama!

Kasija, kęsdama skausmą, tylėjo.

– Tavo dėdė viską numatė. Sakė, kad esi maža mergšė didele galva. Visad būsi bėda. – Ji spyrė dukterėčiai. – Nešdinkis, šlykšti, sukiužusi mergiote! Jei negaliu tavęs parduoti į Šanchajų, iškišiu pigiai kur nors kitur.

___

Dengtų neštuvų palyda iškeliavo ten, iš kur buvo atėjusi; dailusis jaunuolis ėjo trijų vyriškių nešamo sosto pirmgalyje, kairėje. Krėslą nešė du vyrai iš priekio, vienas – iš užpakalio. Kadangi tam užpakalyje teko didžiausias svoris, jie dažnai mainydavosi vietomis, kad atgavę kvapą stumtųsi tolyn. Nuo nešikų viršugalvių sunkiai sviro ilgos kasos.

Netrukus vienas iš priešakinių vyrų pajuto, kad kažkas pliaukštelėjo jam per petį. Atsisuko – ogi ant peties gulėjusi bambukinė kartis nuslydusi ir dabar jau nešama kažin kieno kito. Neštuvuose besisūpuojanti moteris bemat pakirdo iš snaudulio ir apstulbo išvydusi, kad vienas iš priekinių nešikų poros yra mergaitė – ir, atrodo, neša visai lengvai. Jau ketino šiauštis, bet mergytė atsisukusi ėmė ir šyptelėjo. Moteris patukseno lazda, ir dengti neštuvai sustojo.

– Kas čia, po paraliais? Ar tik nebūsi viena iš šiandienos turgaus, ta?..

Kasija atsiklaupė.

– Atleiskite, Madam Emeralda, aš našlaitė, buvau auginama sunkiam gyvenimui. Žinau, kad nesu tokia, kokios ieškote, bet aš labai stipri, galiu ypač sunkiai dirbti.

Moteris išpūtė akis.

– Iš kur žinai mano vardą?

– Madam Emeralda šiandien vidurdienį buvote turguje. Girdėjau, kaip kiti jus vadina, ir įsiminiau.

Madam Emeralda pasisuko ir iš aukšto šyptelėjo kitai moteriai, kurią pastebėjo stovint nusilenkusią prie neštuvų.

– Tikrai trokšti ją parduoti, ar ne? Matau, ji stipri kaip vyriokas.

– Šanchajus labai gera vieta. Visi rengiasi kaip Madam Emeralda – šitaip gražiai! – prašneko tetulė.

Madam Emeralda dėbt į mergaitę – toji tebeklūpojo ant žemės, dabar jau ašarų kupinomis akimis, keldama gailestį. Kažkas viduje sukirbėjo, ir moteris tarė:

– Nagi, kelkis. Šį vienintelį kartą imsiu ir sulaužysiu savo taisyklę! Tegul bus dešimt sidabrinių, še, turėkis. – Ji mostelėjo dailiajam jaunuoliui. – Ju, veskis jas įspausti pirštų atspaudų.

– Per mažai, – pratarė tetulė. – Žmonės sako, kad tarnaitės kainuoja trisdešimt...

– Tada pasiimk ją atgal. – Madam Emeralda paliepė vyrams kelti krėslą. – Ji tinka tik juodam darbui, ką gauni – už tai ir moki. Nagi, judinkitės.

Tetulė pasileido įkandin.

– Ak, miela ponia, nepykit. Dešimt – puiku.

Dengti neštuvai nusiskubino, iš visų jėgų pirmyn sykiu žingsniavo ir Kasija, basomis kojomis, gniauždama Madam Emeraldos ryšulius. Dėl šitokių pastangų jai dažnai teko nuo veido braukti prakaitą; ką tik buvo kruopščiai nusišluosčiusi, bet ir vėl išsiterliojo. Kuo toliau jie keliavo, tuo žali laukai darėsi lygesni. Pakeliui drabužius nugeltonino rapsai, aplink sostą plazdeno balti drugiai.

Pagaliau buvo prieita ilgoji Huangpu pakrantė, ir nešikai sulėtino žingsnį. Šičia, kur upė platėjo, žmonių buvo gausiau. Kasija girdėjo žmones šnekant, kad jie atėjo į Ludziadzui doką.

Kitame upės krante buvo Bundas. Atrodė, kad besileidžianti saulė ten, ant karalienės Viktorijos laikų stiliaus pastatų, šviečia kaip niekad ryškiai. Vidury upės dūmų debesis nirtulingai leido keistai ūkaujančių laivų pulkas.

Padėjusi ryšulius ant žemės, Kasija timptelėjo aukštyn kelnes ir apimta pagarbios baimės įsistebeilijo. Per rankas trinktelėjo bambuko lazda. Suskaudo, bet ji tik pasitraukė per žingsnį šalin, neatplėšdama akių nuo upės.

Dokas šurmuliavo. Kelto būta geležinio garlaivio su milžinišku kaminu. Veidu pajutusi aitrius dūmus, Kasija šyptelėjo.

Keleiviai tvirtai laikė krepšius ir kitokius nešulius, suaugusieji tempėsi vaikus; visi pro juos grūdosi prie prišvartuotų valčių.

Išsipuošusi Madam Emeralda perbraukė rankomis per savo puikiuosius plaukus ir patukseno į krėslo šoną. Neštuvai buvo nuleisti. Atsisukusi ji užgriaudėjo:

– Kasija! Negi nori mums pasirodyti tinginė dar net nenukakusi į Šanchajų? Eik ir žiūrėk nešulių.

Visa tai vyko ankstyvą 1907-ųjų pavasarį. Tebevaldė imperatorius Siuantongas. Visi žinojo, kad jau nebebus, kaip buvę, tik negalėjo sulaukti pradžios.

2 skyrius

Vadinamoji studija, Kunigaikštienės paviljonas Mažųjų Vakarų Vartų gatvėje, iš pradžių buvo viena iš garsaus Songdziango didiko rezidencijų – imperatoriaus Sianfengo laikais. Romantiškasis didikas šį pastatą testamentu paliko numylėtajai sugulovei. Toji, buvusi prostitutė, turėjo ambicijų tapti kunigaikštiene, bet, netikėtai tapusi našle, apsižiūrėjo, kad liko su vičvienaičiu turtu – šeimininko paliktu statiniu. Nuskurdusi ir prislėgta, pastatą ji panaudojo savo senajai profesijai atkurti ir pavadino jį Kunigaikštienės paviljonu – laimingesniems laikams atminti.

Madam Emeralda buvo dabartinė savininkė. Pasakodama apie statinį, ji visuomet tvirtindavo, kad ta istorija esanti tikra. Kaip įrodymą net pateikdavo šeimininko paveikslus – sakydavo, kad tie jai atitekę kaip anos tariamosios kunigaikštienės dovanos. Songdziangas buvo Madam Emeraldos gimtinė, o ji pati kitados – Kunigaikštienės paviljono kurtizanių kurtizanė. Iš tiesų tie paveikslai tikri, užtatai garsiojo didiko vardas kol kas tepabus paslaptis.

Imperatoriaus Tongguango valdymo metais žemės sklypus Šanchajuje buvo pradėta koncesijos pagrindais dalyti užsieniečiams. Greitai įsikūrė raudonųjų žibintų kvartalas – daugybė klestinčių viešnamių, labai besiskiriančių pagal klasę. Kunigaikštienės paviljonas stovėjo pačiame šitos prekyvietės gale ir didžiavosi būdamas atstu nuo kitų.

Ties kinų ir užsieniečių koncesijų riba stovintis pastatas buvo su tamsiai raudonais vartais, aukštu slenksčiu ir sunkiomis, tvirtomis akmeninėmis sienomis. Aplinkos būta atgrasios, bet statinys, nors iš išorės atrodė didžiulis ir griozdiškas, viduje buvo sudalytas į mažesnius apartamentus. Visos Madam Emeraldos kurtizanės gyveno antrame aukšte, kiekviena turėjo po gausiai išpuoštą miegamąjį ir svetainę. Sakoma, kad kai kurių kambarių grindys buvusios išklotos auksu ir sidabru – vien jau to pakako, kad pastatas garsėtų Šanchajuje.

Klientūrą daugiausia sudarė aukštą padėtį užimantys vyrai; beje, kai kurie ir ateidavo turėdami sąmoningą norą tą padėtį pademonstruoti. Būta ir kitos priežasties, kodėl jie mėgo lankytis paviljone: užsieniečių valdomų Šanchajaus rajonų gyventojai pasijusdavo tarytum grįžę į gerokai artimesnę Kiniją, bent jau trumpam, o lankytojai iš kiniškojo miesto jausdavosi bemaž nebepasiekiami valdžiai; čia jie galėdavo leisti sau lengviau atsikvėpti.

Kasija nepaliovė šypsotis, nesvarbu, ar būdavo su kitais, ar viena. Žmonės sakydavo, kad jos šypsena miela. Ji dėvėjo tarnaitės suknelę, pynėsi vieną storą kasą vietoj ankstesnių dviejų ir turėjo lygius kirpčius per visą kaktą.

Per šešis mėnesius Kasija ūgtelėjo. Visi sakė, kad ji turėtų būti paprasta kambarinė – kurgi regėta, kad tarnaitė būtų tokia aukšta? Ji netinka patarnauti svečiams.

Tai Madam Emeraldai buvo nemenkas galvosūkis. Tarnaitė tam tikrą sumelę kainuoja, bet jei jau mergina įsigyta, ji yra tavo ir visiškai priklauso nuo tavo malonės. O kambarinė – tik samdinė; jai kas mėnesį reikia mokėti atlyginimą, ji turi teisę mesti darbą kada panorėjusi. Sumokėti kaip už tarnaitę ir įsigyti tokią, kuri iš tikrųjų tinka būti tik įprasta kambarine, Madam Emeraldai neatrodė labai jau vykęs sandoris. Taigi Kasija liko tarnaitė.

Anksti rytais virtuvė subruzdavo. Du vyriausieji virėjai, abu iš Sudžou, ir jų pagalbininkai pjaudavo vištas, antis ir žuvis. Kraują reikėdavo nušluostyti tuojau pat, nes Madam Emeralda atsikėlusi pirmiausia eidavo tikrinti virtuvės. Jeigu aptikdavo bent plunksnelę ar riebalų lašą, skirdavo bausmes virėjų pagalbininkams. Tie, atsargiai trepinėdami, sekiodavo akimis iš įvairių kambarių į virtuvę ateinančias ir išeinančias kambarines – kad tik nebūtų nubausti už kaži kieno kito pražangas.

Kasija vis dar augo, ji begėdiškai ištįso, bet buvo stipri. Kai Madam Emeraldai prireikdavo, kad kas nors būtų tučtuojau padaryta, žmonės dažnai kreipdavosi į ją – kitos tarnaitės sunkmenoms panešti ieškodavo vyrų.

Iki tol Kasija išmoko ir būti nebe tokia negrabi, sugebėdavo spėriai vaikščiodama išlaikyti arbatos padėklą. Išėjusi iš virtuvės, ji, apimta pavydo, pratipeno pro didelį kambarį, kuriame miegojo vyresnės tarnaitės. Kada gi pati gaus ten miegoti? Jos „miegamasis“, jeigu galima jį taip vadinti, buvo kambarėlis pusrūsyje – su menkučiu langeliu, siaurutis, ankštas; ji dalijosi juo su keliomis kitomis jaunesnėmis patarnautojomis. Kad patektų į savo guolį, turėdavo perlipti per lovos galą; kambario, kuriame ji buvo įkurdinta, erdvės užteko tik miegant apsiversti ant kito šono.

Bet, palyginti su vieta, iš kurios ji atkako, šita buvo rojus. Ji buvo gerai maitinama: pašildyti vakarykštės kurtizanių vakarienės likučiai jai būdavo tokie pat gardūs kaip švieži. Madam Emeralda, nors ir pakeiksnodama Kasiją, kad taip greit auga, jai pasiūdino naujus drabužius. Juk šičia gražiai rengtis turi net tarnaitė.

Temo. Perėjusi koridorių, Kasija kopė laiptais. Tylūs kurtizanių kuždesiai ir dainos mišo su vilionių ir flirto garsais. Ji pėdino į didžiąją Fenikso salę, kur gyveno Madam Emeralda. Kartais čia būdavo priimamas koks nors naujas klientas, taip siekiant parodyti šeimininkės geranoriškumą ir kartu nustatyti tam tikras elgesio taisykles, kaip ir dera tokiai svarbiai įstaigai, kokia buvo Kunigaikštienės paviljonas. Naujoku čia rūpindavosi pati Madam Emeralda, o vyno jam siūlydavo kiekviena iš kurtizanių. Į išsirinktos merginos svetainę lankytojas būdavo leidžiamas tik atėjęs antrą kartą. Į jos miegamąjį – tik per trečiąjį apsilankymą.

Saulė leidosi, dangumi driekėsi purpuriniai ir mėlyni dryžiai. Vienas po kito užsidegė gatvės žibintai. Merginos „studijoje“, atsikėlusios apie pusiaudienį, visą popietę praleido puošdamosi. Ūkvedys priiminėjo užsakymus, garsiai vardais šaukdamas merginas, kurios kur nors kviečiamos, tas, kurių paprašyta pasirodyti čia, studijoje, ir tas, kurios pakviestos vakarinės arbatos. Elegantiškai pasipuošę svečiai štai atkaks su varnėnais mainomis, o tie, išgirdę bruzdesį, gali imti ir sukranksėti: „Dzi Li Fa Kai! – Laimės! Geriausios kloties!“

Šiuo paros metu Kunigaikštienės paviljone būdavo daugiausia bruzdesio.

Trys karietos privažiavo prie pat durų. Vos tik joms stabtelėjus iš priekinės ir galinės išpuolę patarnautojai pribėgo prie vidurinės ir, atidarę duris, ruošėsi padėti Čang Lisiongui, didžiajam Hongo brolijos meistrui. Tačiau vyras išlipo pats ir nuėjo dideliais žingsniais, parodydamas, kad yra ne iš tų, kuriems reikia pagalbos.

Mažųjų Vakarų Vartų gatvės būta ilgos, bet siauros. Stovėdamas viename jos gale, kito nematydavai – abipus buvo prikimšta vaistinių, pirčių, užeigos namų, restoranų ir bakalėjos krautuvių. Palaimingas pasaulis. Šįvakar nei lyja, nei vėjuota, todėl grūstis dar didesnė nei paprastai.

Prie vieno iš Čang Lisiongo jaunųjų pagalbininkų prasibrovęs iš pažiūros nerangus gatvės prekeivis paslapčiom pašnibždėjo:

– Vakarietiškos pornografijos?

Jaunasis pagalbininkas prekeivį nustūmė šalin. Jėgos panaudojo nemaža, todėl tas, nublokštas per keletą žingsnių, išsidrėbė ant grindinio, o paveikslėliai iš rankų pabiro aplinkui. Jis garsiai sušuko:

– Pone, pone, jei nenorite, užtenka pasakyti „ne“.

Pagalbininko veide nė raumuo nesukrutėjo. Surikęs: „Šalin! Traukis!“, jis šoko sulaikyti prekeivio, kad nesiartintų prie šeimininko.

Tačiau Čang Lisiongas jį apramino:

– Nereikia taip žiauriai. Juk jis tik dirba savo darbą. Aš ne Šanchajaus valdytojas, kam jį stabdyti? – Pažiūrėjęs į sukniubusį vargšą prekeivį, jis sargybai nurodė: – Tik patikrinkit, ar jis neturi kokio nors ginklo.

Sargybinio pirmiau įbaugintas prekeivis atsiklaupęs susirankiojo paveikslėlius. Išgirdęs Čang Lisiongą taip kalbant, jis suvokė, kad yra išgelbėtas. Nusilenkęs išspaudė šypseną ir paskleidė rankose piešinius.

– Pone, pone, malonėkite į juos pažiūrėti... tik žvilgtelėkit, – primygtinai prašė jis meilikaujančiu balsu.

Tai būta pluoštelio vakarietiškos tapybos atspaudų: Botičelio „Veneros gimimas“, Engro „Šaltinis“ ir „Turkiška pirtis“. Nupirkti iš vakariečių jūreivių arba atspausti spaustuvėje, turinčioje naujausią įrangą. Prekeivis ištraukė kelis paveikslėlius ir įbruko juos į rankas.

Spausdinimo kokybė vargana, vadinasi, tai pigios jūreivių atplukdytos kopijos. Visi paveikslėliai tais laikais būdavo pagelsvinami ir atrodydavo seni.

„Kai susimaišo kiniška su vakarietiška, prasideda bėdos“, – kartą Kasijai pasakė Madam Emeralda. Šitas įvykis, tai yra Čang Lisiongo žvilgtelėjimas į vakarietes nuogales, aišku, buvo vėlesnis šio posakio teisingumo patvirtinimas.

Iš tikrųjų viskas ir prasidėjo nuo tų paveikslėlių, nors tuosyk jie ir atrodė bereikšmiai.

Vos užmetęs akį į atvaizdus, Čang Lisiongas ėmė moti rankomis prekeiviui.

– Šalin, šalin! Koks šlamštas. Man įdomi tik gyvenimo įvairovė.

Didysis Hongo brolijos meistras buvo tarp keturiasdešimties ir penkiasdešimties, aukštaūgis, gerai sudėtas, vilkėjo ilgą drabužį. Iš arčiau ant juodo apdaro galėjai išvysti tamsiame šilke ryškėjančias mėlynas ir purpurines gijas. Jis jau seniai buvo laukiamas, todėl kažkas atvėrė duris vos jam privažiavus vartus. Kilstelėjęs apsiaustą, Čang Lisiongas peržengė aukštą slenkstį.

Jį pasitiko muzika ir juokas, sumišę su kvepalų dvelksmu.

– Pats meistras Čangas! – pasigirdo susirinkusių moterų džiaugsmo šūksniai ir sveikinimai. – Taip seniai buvot!

– Praėjo šitiek laiko, kaip jūsų pasiilgom!

– Eikšekit, sesės, ateikit ir patarnaukit meistrui Čangui!

Madam Emeralda atitraukė lovą gobiančias užuolaidas ir iš abiejų pusių jas prikabino. Meistras Čangas, kaip jis buvo vadinamas Kunigaikštienės paviljone, atsisėdo prie lovos, o ji, atsiklaupusi ant lovos už jo, ėmė stipriai masažuoti jam sprandą. Ji tebebuvo gražuolė: pailgas veidas, aukštai išlenkti antakiai ir įkypos migdolinės akys. Tai būta kurtizanės, kuri net keturiasdešimties vis dar geba žavėti seną meilužį; jai neblogai sekėsi.

Juodi gagato atspalvio jos plaukai, susegti pakaušyje, buvo lygūs ir tankūs. Smulkutės pėdos įspraustos į porą išsiuvinėtų batukų – iš po šilkinių kelnių tekyšojo galupirščiai. Kunigaikštienės paviljono mergina šituo, – žinoma, be veido, – turėjo ypač didžiuotis; tai buvo kūno dalis, kuria labiausiai žavėdavosi ir kurią daugiausia myluodavo svečiai, taigi, suprantama, ir ta, kuriai merginos skirdavo daugiausia laiko ir pastangų.

Madam Emeralda, visą dėmesį sutelkusi į meistrą Čangą, kuždėjo jam į ausis, lūpomis kone liesdama skruostus. Tas klausėsi ir, glostydamas jos ranką, šypsojosi.

Kasija, nešina arbata nustatytu padėklu, įėjusi pro plačiai atidarytas Fenikso salės duris, pasuko į miegamąjį. Jos žingsnių veik nebuvo girdėti. Porelė kambaryje kažin ar atkreipė į ją dėmesį. Priėjusi prie staliuko šalia lovos, ji pastatė arbatos reikmenis.

Madam Emeralda buvo besiskundžianti, koks sunkus šiais laikais verslas – tai vis tie revoliucionieriai ir jų sukelta sumaištis.

Meistras Čangas prisimerkęs mėgavosi jos glamonėmis. Bet žodžiai jam nedarė perdėm didelio įspūdžio – nejau gali nesisekti verslas, kai į Šanchajų iš pietų atlėkė tiek daug turtingų vyrukų?

– Noriu pasakyti, kad vis mažiau turinčių skonį svečių, o dosniai atveriančių piniginę apskritai vos keletas, – atsiduso Madam Emeralda. – Jei taip ir toliau, negi ir mes, kurtizanės, turėsime revoliucionuoti?

Meistras Čangas nusikvatojo.

– Ką gi, dėl didžio tikslo visi susivienykim.

Kai Kasija lenkėsi prie padėklo, jis užgirdo ir atmerkė akis. Pastebėjusios nerištas pėdas, akys perbėgo blauzdomis ir sustojo prie veido. Jųdviejų akims susidūrus, Kasija iškart nuleido blakstienas. Nuolankiai stovėjo. Mat pajudėti galėdavo tik tada, kai leisdavo Madam Emeralda. Toks buvo šių namų potvarkis.

Čang Lisiongas paplekšnojo Madam Emeraldai per užpakalį. Šita mergina – nauja? Jis jos nėra matęs. Tiesa, prisiminė, Madam Emeralda danginosi į Čuanšą ieškoti naujų tarnaičių. Pats siuntė savo padėjėją Ju jos lydėti.

– Ji tik valstietės duktė, mano nučiupta Čuanšoje, – pasakė Madam Emeralda. – Ak, kaip sunku šiais laikais kaime rasti padorią merginą! – Ji paliepė Kasijai žingtelėti į priekį ir pasirodyti meistrui Čangui. – Tik pažiūrėk, kokia šlykšti šita mergiotė: akys per didelės, burna per plati, kojos per ilgos... šitokia ilgšė. – Kone baksnodama į Kasiją pirštais, šūkalojo: – Bet pati didžiausia keistenybė – ta pora neperprantamo didumo krūtų! Šlykštesnių nė būti negali. Maža to, kad ją nusipirkčiau, jos dėdienei dar turėjau sukišti krūvą sidabro.

Meistras Čangas tepaklausė:

– Kiek jai metų?

– Na, sako, kad penkiolika, bet tiek neatrodo. Pirkdama ją, tik veltui išmečiau pinigus! Pažiūrėk, kaip aš ją nupenėjau, dabar atrodo rausva ir sveika kaip kokia ūkininkaitė.

– Mano pone, man šešiolika, – pratarė Kasija aiškiai ir garsiai, bet pakelti akių į tuodu ant lovos nedrįso.

– Kas tau leido kalbėti? – Madam Emeralda vėduokle trinktelėjo Kasijai per krūtinę. – O krūtinę liepiau susiveržti, kaip drįsti vėl pasileisti krūtis?!

Kadangi Čang Lisiongas neatitraukė nuo jos akių, Kasija paprieštaravo tik puse lūpų, vis dėlto taip įžūliai spoksančiai Madam Emeraldai nusileisti nepanoro. Apsilaižiusi išdžiūvusias lūpas, ji švelniai tarė:

– Aš negalėjau kvėpuoti...

Madam Emeralda ją pertraukė:

– Jei nenori susiveržti krūtinės, grąžink man pinigus! – Pasisukusi į meistrą Čangą, ji pasibėdojo: – Dar nesu regėjusi tokios bjaurios mergiūkštės. Jei ne pirmalaikė jos tėvų mirtis, būčiau neėmusi. Man jos pagailo, bet kaip galiu savo garbinguose namuose laikyti tokią bjaurybę? Padaryčiau ją paprasta kambarine, bet tos turi būti tekamojo amžiaus. Prieš porą mėnesių ji parūpo vienam svečiui, Nandzingo turtuoliui, tai liepiau jam patarnauti, pamaniusi, kad galbūt galėčiau jai pagelbėti paversdama viena iš savo merginų linksmintojų.

– Be abejonės, tokiai gudruolei kaip tu viskas pavyko, – pasišaipė meistras Čangas.

Madam Emeralda, nepaisydama ironijos jo balse, varė toliau: ta mergiotė jį apkūlusi ir iškėlusi tokią sceną, – tarytum nekaltybės praradimas būtų gyvybės ar mirties klausimas, – kad galop svečią supykdžiusi, ir net pačiai Madam Emeraldai tekę jo atsiprašinėti. Mergiščia, aišku, ūkvedžio buvo nubausta ir nuperta tiek, kiek būdavo periama. Bet ji vis tiek purkštavo. Buvo dviem dienoms užrakinta – vis tiek spyriojosi. Štai kokį triukšmą ji sukėlė, nors šiuose namuose yra pati šlykščiausia ir vargingiausia.

Visa tai sukėlė Čang Lisiongo susidomėjimą. Jis į mergaitę pažiūrėjo naujaip.

Meistras Čangas, atrodo, buvo iš tų, kuriems Madam Emeralda galėjo patikėti viską. Su tokiu supratingu vyriškiu moterys prarasdavo budrumą – peržengdavo ribą. Dabar ji šiek tiek per daug įsismagino puikuodamasi, kaip mergaitę sutramdžiusi vieninteliu gąsdinimu: „Ryt iš ryto išsiųsiu tave atgal į kaimą.“ Tik tada ta užsispyrusi asilė palūžusi ir ėmusi maldauti atleidimo.

Kasija vis dar tyliai stovėjo šalia. Jos išorinis abejingumas Madam Emeraldą įnartino.

– Jei tą svečią Kasija ir būtų linksminusi, mes būtume praradę vardą – jis tikrai būtų palaikęs mus prasčiokais, jei jau laikome merginas tokiomis šlykščiomis pėdomis, – išpoškino Madam Emeralda ir pasisuko į Kasiją. – Nusiauk ir parodyk meistrui Čangui pėdas.

Kasija norėjo sprukti, bet atmintyje tebebuvo gyvas Madam Emeraldos grasinimas. Geriau jos daugiau nebepykdyti. Iš gėdos parietusi kojų pirštelius, ji paklusniai nusiavė. Ant švytinčių grindų pėdos atrodė keistai didelės ir bjaurios, palyginti su pora smulkučių šeimininkės pėdučių – tos buvo dailios kaip auksinės lelijos. Kasija labai susigėdo.

Tačiau šalia, nuleistos nuo lovos, tabalavo meistro Čango pėdos – dar didesnės ir griozdiškesnės, apžėlusios tankiais juodais plaukais. Jos – siauresnės ir baltos, nagai blizgantys, o antrieji pirštai beveik tokio pat dydžio ir dailumo kaip nykščiai. Ji apžavėta nustėro.

– Kažin ar tik jai su tokiomis pėdomis nebus skirta taip ir likti tarnaite? Žiūrėk, ji išties savęs gailisi. Kad ir kaip atrodo, jos lūkesčiai siekė toliau nei garlaivio švilpukas Huangpu upėje! – Jau iš tikrųjų susirūpinusi mergaite, Madam Emeralda padūsavo. – Vaje! Ir kur visa tai nuves?

Tada meistras Čangas galų gale atsitokėjo.

– Nagi, neliek apmaudo ant tos merginos, – šyptelėjo jis. – Liepk jai apsiauti.

Madam Emeralda pamatė, kad jis nustojo spoksoti į Kasiją ir pradėjo gnaibyti jai pėdas. Madam Emeralda apmirė. Negi jis mano, kad šitos moters išvaizda kaip nors palyginama su jos – gražuolės, kitados laikytos dailiausia iš keturių gražiausių Šanchajaus kurtizanių?

Madam Emeralda nenoromis padarė, kaip liepiama, bet gaižiai pridūrė, kad tokia baidyklė kitiems šių namų svečiams gadins apetitą. Šaltai dėbtelėjusi į Kasiją, ji rūsčiai paliepė nešdintis.

Kasija apsiavė ir paniurusi išdėliojo indus. Pasuko prie durų. Meistras Čangas, paėmęs puoduką iš Madam Emeraldos rankų, gėrė arbatą ir išsiblaškęs žiūrėjo Kasijai į nugarą. Viduje kažkas virptelėjo. Tarnaitės drabužiai jai buvo gerokai per maži. Jie buvo smarkiai apgludę kūną, todėl pečiai atrodė per platūs, bet liemuo – liaunas ir dailus. Grožis, akivaizdu, ne įprastinis. Tarp mergelių linksmintojų, prie kurių jis buvo pratęs, ji – retas atvejis.

Ji kažko turi – gal valstietės nekaltumo ir tvirtumo; tas kažkas jam buvo gerai žinoma, kai buvo jaunesnis.

Kasija priminė meistrui Čangui praeitį, jis pagalvojo, kad ji tarsi labai pažįstama. Betgi negalėjo jo šitaip patraukti vienintelis tos merginos žvilgtelėjimas. Tai nuo ko šitaip tankiai plaka širdis?

Ak, štai kas: Kasija atrodo lygiai taip, kaip ana vakarietė gražuolė, kurią jis matė pornografiniame vaizdelyje nešiną ąsočiu vandens.

Galbūt dėl to, kad aukšta – todėl palaidinė prie juosmens priglunda kaip medžio kamienu pilamas vanduo. Jai judant palaidinė tai vienaip, tai kitaip išsitempdavo; užuot tiesiai kritusi žemyn, bangavo, ryškindama užpakalį ir klubus. Bangavo ir plačios kelnės, visas kūnas vilnijo. Ji atrodė nelyg paveikslas, kuris štai ims ir pranyks.

– Sustok! – staiga paliepė meistras Čangas.

Kasija jau buvo priėjusi koridorių. Išgirdusi įsakymą, nustėro nežinodama, kaip pasielgti. Atsisukti neatsisuko.

– Palauk! – pasakė meistras Čangas.

Kasija, bejėgiškai nusvarinusi galvą, žvilgsnį subedė į batus. Paskui, grįžtelėjusi į porą kambaryje, grabaliodama padėklą kilstelėjo galvą ir atsitiesė, išsigandusi taip, kad vos beprakvėpavo.

Madam Emeralda jau buvo nulipusi nuo lovos ir stovėdama ketino iš vieno puodelio gerti arbatą. Ji irgi nustėro, nes nežinojo, kas meistrui Čangui šovė į galvą.

– Sakai, ji netinka net į tarnaites? – Pasisukęs į Madam Emeraldą, meistras Čangas lėtai tarė: – Tai atiduok ją man. Kiek paprašytum?

Nuo tų žodžių Madam Emeralda taip apstulbo, kad vos neišmetė puodelio. Bet, pratusi tvarkyti reikalus tarp vyrų ir moterų, žinojo, kokios protu nepaaiškinamos gali būti vyriškos užgaidos, ir buvo visuomet pasirengusi jas tenkinti.

Pastačiusi puodelį, ramiu balsu tarė:

– Meistre Čangai, tu visą gyvenimą buvai nuotykių ieškotojas. Bet, panūdęs ko nors įvairesnio, žiūrėk, rinkis išmintingai. Ar ne geriau kuri nors kita mergina? Beje, aniedvi, tavo anąkart pamalonintos, pasidarė itin paklausios. Juk Šanchajuje gali gauti kurią tik panorėjęs – tiek garsenybę, tiek laukinukę. Vaikytis mergiotę nerištomis pėdomis? Pasidarysi brolijos juokdariu.

Bet žodžiai šaudė pro šalį – Madam Emeralda matė, kad Čang Lisiongas jos visiškai nesiklauso, tik ryja akimis po palaidine slepiamus Kasijos krūtų spenelius. Viską aiškiai pasakė jo žvilgsnis.

Suplazdenusi rankovėmis, Madam Emeralda pakeitė taktiką, apsimetė esanti kilniadvasė:

– Tu čia viršininkas. Užsigeidei tarnaitės – paprasčiau nė būti negali. Imk kad ir dabar.

Meistras Čangas bemat atšovė:

– Aš rimtai. Neišsigink savo pačios žodžių.

Negi meistras Čangas nesuprato užuominos? Tikriausiai apsimeta, kad negirdi to, ko nenori girdėti. Ji žinojo: nors dažniausiai atrodo stipruolis, tylenis, jeigu tik per pokalbį aštri jo ausis sugaudavo bent menkiausią dvejonę ar prieštaravimą, jis tapdavo nepalenkiamas – sutriuškindavo bet kokius argumentus ir vienu vieninteliu žodžiu sugniuždydavo priešininką. Su juo nepasiginčysi.

Madam Emeralda paraudonavo. Ji priėjo prie Kasijos ir įdėmiai nužvelgė mergaitę. Jau eis prie Čang Lisiongo ir kažką jam pasakys, bet susilaikė. Galiausiai, vis dar šypsodamasi, išdrožė:

– Jei jau taip patinka, veskis ją namo, meistre Čangai. Bus dar viena tarnaitė patarnauti vienai iš daugelio tavo žmonų. Tik nesakyk, kad neperspėjau, jog šita mergiotė – drūta ir negrabi; ji gali sukulti tavo puikųjį porcelianą.

Čang Lisiongas, atsisėdęs prie lovos, apsiavė. Atsikrenkštė. Madam Emeralda susyk užsičiaupė. Juk už meistro Čango pečių – visas lošimų ir prostitucijos verslas Šanchajuje. Toks viešnamis kaip Kunigaikštienės paviljonas visiškai priklauso nuo jo valios. Kad ir kokie artimi ryšiai jį sietų su Madam Emeralda, menkinti jo autoriteto niekaip negalima.

– Namo aš jos nesivesiu, ji liks su tavim. Duok jai kambarį, dvi kambarines, mokėk tiek pat, kaip ir kitoms merginoms. Parūpink visiškai naujų drabužių, kambarį įrenk pagal jos skonį.

Rūstauti jis nerūstavo, bet kalbą išrėžė greitai ir nerinkdamas žodžių, nesileisdamas į kompromisus; kalba akivaizdžiai buvo skirta jai. Nuo įsakmaus ir griežto tono Madam Emeralda krūptelėjo. Ji žinojo – meistras Čangas visuomet galvoja, ką sako. Ji tiek ne įpykusi, kad imtų jį įžeidinėti dėl kažkokios tarnaitės.

– Gerai, jei tik meistras Čangas nori.

Tačiau tada atsisuko Kasija. Pažiūrėjo Čang Lisiongui tiesiai į akis.

– Bet aš tai nesakiau, kad noriu.

Madam Emeralda pašoko – dabar tai jau ta gaus, ko nusipelniusi. Užsimojusi tuoj trenks šitai mergiūkštei. Kaipgi jos nuosavos tarnaitės gali būti tokios begėdės?

Čang Lisiongas sugriebė jos rankas, užsimetė švarką ir, priėjęs prie Kasijos, maloniai prakalbo:

– Gerai, tai dabar aš klausiu: tu nori... – prašneko lėčiau: – ...ar nenori?

Kasija išraudo. Pasimuistė, metė padėklą ir nukūrė. Padėklas nukrito ant grindų, bet jo trinktelėjimas nebuvo toks garsus kaip jos žingsniai.

Čang Lisiongas pratrūko juoktis.

Kasija, perbėgusi per koridorių, pasileido laiptais žemyn – tiesiai į tamsų prieangį. Vos neatsitrenkė į kažkokį jaunuolį.

Bet tas jai buvo nė motais, ir ji, jiedviem dar nesusilietus, movė pro šalį. Sutrikęs jaunuolis, žingtelėjęs šalin, tespėjo pamatyti liauną jos nugarą.

3 skyrius

Madam Emeralda atsisėdusi pradėjo ruošti meistrui Čangui pypkę. Koks akiplėšiškumas, pasakė ji, mergiūkštė, kuriai meistras Čangas parodė dėmesį, ima ir štai šitaip išlekia. Pagal šių namų tvarką ji turės būti nubausta.

Čang Lisiongas atsakė nenorįs jos versti. Nebūtų jokio malonumo.

Madam Emeralda, smalsiai sužiurusi į meistrą Čangą, prašneko lėtai, tęsiamai, pasišaipydama:

– Vadinasi, meistras Čangas nori jausmų ir manierų? Kekšyne? Norėtum jai mergintis nelyg koks užsienietis? Kaip keičiasi pasaulis!

Čang Lisiongas patapšnojo Madam Emeraldai per žandą.

– Juk visus šituos metus buvau su tavim. Argi mes nesimėgavome jausmais ir manieromis?

Nuo šitokio artumo pripažinimo Madam Emeraldai sudrėko akys.

Jis atsistojo ir įsižiūrėjo pro langą. Pusiau aiškindamas, pusiau teisindamasis pasakė iš tikrųjų pastaruoju metu buvęs toks užimtas, jog tiesiog nebūtų turėjęs laiko į merginą net dirstelėti, tegul tai būtų pati Siši, garsioji gražuolė. Ne kas kitas, o Madam Emeralda jį supažindinusi su Kasija, toji ir sukėlusi susidomėjimą. Tai tardamas meistras Čangas išvydo laiptais atlipantį savo jaunąjį padėjėją ir iš karto paprašė Madam Emeraldą išeiti – šito kambario jam reikės šiam bei tam aptarti.

Madam Emeralda, širsdama ant savęs, supratingai pasišalino. Tvarkyti kūniškus reikalus buvo kasdienis jos darbas – kai kurie laikraščiai ją net vadino „pasaulio gražuolių vyriausiąja valdytoja“. Prieš dvidešimt metų, kai buvo laikoma pirmąja iš keturių garsiausių Šanchajaus kurtizanių, kitas ji lenkė ne tik dailia išvaizda, bet ir tuo, kad apie grožį galėdavo kalbėti autoritetingai – kokia gi kita moteris nusipelnė tokios reputacijos. Ir kaip ji turėjo perdėti anos tarnaitės bjaurumą, kad suerzino meistrą Čangą ir privertė pateikti tokį neįprastą reikalavimą.

Gal aš kuoktelėjau? Ji pasižnaibė kojas ir paklausė savęs, ar tai ne blogas sapnas.

Tuo tarpu meistras Čangas, išėjęs į koridorių, pasisveikino su savo pagalbininku Ju Čijangu.

– Kas atsitiko, Ju? Kokių turi naujienų?

Vaikinas buvo apsirengęs juodai, kaselė suraityta po skrybėle, prie juosmens – ir durklas, ir pistoletas. Pribėgęs prie meistro Čango jis nusilenkė.

Juodu įėjo į kambarį ir uždarė duris. Tik tada Ju prašneko:

– Grįžo trečiasis meistras. Atsivežė Huang Peiju iš Japonijos. Huangas sako, kad 16-uosiuose užeigos namuose per daug žmonių, todėl jis persikėlė į viešbutį Karltono kelyje, užsieniečių koncesijoje.

Meistras Čangas, vėl priėjęs prie stalelio šalia lovos, pasakė, kad koncesija – nebūtinai saugi vieta. Užsieniečiai turį daug šnipų. Jei jie panorės kištis, bemat prisistatys. Arba jie gali nepaisyti Kinijos valdžios paskelbto ekstradicijos reikalavimo. Juk Kinijos valdžia silpna ir sutrikusi.

Ju jau ketino kažką sakyti, bet Čang Lisiongas mostu jį sulaikė. Juk šitie žodžiai – tik įprastas patarimas ištikimajam tarnui. Čang Lisiongas grįžo prie reikalo:

– Ką sako vyriausiasis patarėjas?

– Vyriausiasis patarėjas sakė, kad meistro Čango reikalavimas – kad Čingo brolija paklustų Hongo brolijai, – jau seniai perduotas ir kad iki šiol Huang Peiju teigdavęs, jog šis reikalavimas net negali būti svarstomas. Jo vadas nacionalistų lyderis Sun Jatsenas – ir tas negalįs įsakinėti Čingo brolijai, ką jau kalbėti apie jį.

– Tai visiškai suprantama, – pritarė Čang Lisiongas.

Tada Ju pasiskubino pasakyti, kad vyriausiasis patarėjas jį čia siuntęs pranešti, jog šįvakar Huangas, atrodo, bus apsigalvojęs. Jis sakąs, kad viskas dabar jau priklauso nuo derybų – juk Hongo brolija ir Aljanso draugija, taip ilgai bendradarbiavusios, yra tapusios viena šeima. O Čingo brolija klausanti Aljanso draugijos nurodymų, taigi turėtų klausyti ir Hongo brolijos. Pats Huang Peiju visuomet save laikęs Hongo brolijos nariu; galiausiai, iškilus reikalui, galima pasikliauti tik tais, kurie priklauso Hongo brolijai. Jis esąs labai dėkingas meistrui Čangui, kad atsiuntė jam palydovą, lydėjusį visą kelią iš Japonijos į Šanchajų.

– Galų gale nors keletas tinkamų žodžių. – Meistras Čangas pakilo. – Bet tai tik žodžiai. O kaip iš tikrųjų?

Jis priėjo prie lango ir kalbėjo tarsi kreipdamasis į Ju, bet iš tikrųjų tik garsiai mąstė. Žinojo, kad revoliucionieriai nori pasinaudoti Hongo brolijos galia, žinojo, kad jie rengiasi sukilimui. Galiausiai Ju Čijangui pasakė:

– Liepk vyriausiajam patarėjui akylai sekti Huang Peiju, bet derėtis neįsitempus. Pažiūrėsime, kas pasiduos pirmas.

– Tai man eiti pas vyriausiąjį patarėją?

– Atidėkime šitai iki rytojaus. Pasakyk jam, tegul surengia dar vieną taiči treniruotę su mūsų varžovu. – Čang Lisiongas paplojo Ju per petį. – Esi šaunus vyrukas, Ju. Sėskis, išgersi.

Ju atsargiai prisėdo.

– Klausau, meistre Čangai.

Čang Lisiongas – šypt.

– Kaip čia yra, kad tu nemoki atsipalaiduoti? – paklausė jis. – Na, bet ir gerai, juk tokiems kaip mudu visuomet pravartu būti budriems. Betgi tau jau septyniolika – kodėl šitame gražuolių pilname paviljone neišsirenki dailios merginos?

Ju susidrovėjęs leptelėjo:

– Meistre Čangai, vesti aš per jaunas.

Čang Lisiongas įdėmiai nužvelgė savo padėjėją – dėl dailaus stoto ir nuovokumo šitas vaikinas panašesnis į pareigūną, nei į vyrą, turintį reikalų su nusikaltėliais. Taigi jis teisingai padarė jį priėmęs, o paskui pasiuntęs pasimokyti.

– Puiku, tavęs laukia daug žadanti ateitis.

Ju atsistojo.

– Niekada neužmiršiu, ką jūs, meistre Čangai, dėl manęs padarėte.

– Gerai jau, gerai. – Čang Lisiongas patenkintas jį nužvelgė. – Bėk.

Kiemas netilo dar ilgai po vidurnakčio. Kasija gulėjo lovoje, bet negalėjo užmigti. Apsirengusi ji tyliai pravėrė duris. Mėnesienoje nelyg paslaptingos liepsnos tvenkinyje žybčiojo auksinė žuvelė. Sklandė kalbos, kad viena mergina pasikorė štai po tuo persiku. Jos šmėkla liko; po medžiu niekas nedrįsta vaikštinėti net dieną. Bet jo kirsti Madam Emeralda vyrams neleido – kirsi kiekvienai pasikorus, tai nė vieno medžio neliks.

Tačiau Kasijai čia buvo gera. Ramu. Ji išgirdo kostelėjimą ir pamanė pastebėjusi priešais ant pastato šmėkštelint šešėlį. Bet kai užlindo už medžio ir vėl žvilgtelėjo, šešėlio nebebuvo.

Paskui ji pamatė laiptais nulipantį meistrą Čangą. Smalsumas stumtelėjo išlįsti iš tamsos. Ji atsistojo po žibintu, kad būtų regima. Nuo laiptų atsklido nerimastingas Madam Emeraldos balsas:

– Saugios kelionės, meistre Čangai!

Čang Lisiongą lydėjo du sargybiniai: vienas prieky, kitas gale. Karieta, jau seniai privažiavusi, su sargybiniais laukė prie pat durų.

Pastebėjęs Kasiją, meistras Čangas stabtelėjo. Po valandėlės, netaręs nė žodžio, praėjo pro šalį.

Matydama, kaip jo karieta išnyksta tamsoje, Kasija stovėjo nė nekrustelėdama. Paskui sudirgo ir grįžo į kambarį gultis. Įsikniaubusi veidu į priegalvį, prisiminė savo pirmąją dieną Šanchajuje.

Išlipę iš kelto, jie prie 16-ųjų užeigos namų užsisakė karietą.

Triukšmingoje gatvėje stumdėsi žmonės. Įsitikinusi, kad Madam Emeralda nepamatys, Kasija stryktelėjo iš karietaitės ir ėjo pėsčia, smalsiai žvalgydamasi aplinkui. Karietos dažnai stabčiojo, ir netrukus iš vienos iššoko Ju.

Iš kelto jau buvo išlipusi ir šutvė girtų, triukšmingų vakariečių jūreivių, braudamiesi pro žmones jie traukė viešnamių link. Visą kelią Madam Emeralda buvo prapliurpusi apie meistrą Čangą, todėl Kasija nesusilaikė nepaklaususi:

– Kas tas meistras Čangas?

Madam Emeralda dūrė pirštu į priešais stovinčią arbatinę.

– Aure!

Kasija pakėlusi galvą sužiuro – prie arbatinės lango sėdėjo ir iš aukštai žiūrėjo du vyrai.

– Kuris? – vėl paklausė ji.

Madam Emeralda už ausies užsikišo išsipešusią plaukų sruogą.

– Koks skirtumas? Meistras Čangas – svarbiausias Šanchajuje. Su tavim jis neturi nieko bendra.

Iš toli visa tai atrodo kaip sapnas. Dabar ji ne tik turi su juo šį tą bendra – ji rengiasi tapti jo moterimi. Tačiau šita mintis jos nedžiugina, priešingai, ji blaškosi ir vartosi lovoje kamuojama nerimo.

Buvo ankstyvas rytas, bet tarnai jau darbavosi. Vos tik Kasija spėjo nusiprausti, pas tarnaites atėjusi Madam Emeralda šaltai sukomandavo:

– Eikš!

Kieme tvarkėsi kiemsargis – šlavė grindinį, storai nuklotą nuo medžio nukritusiais lapais. Ša, ša – brūžavo bambukinė šluota, slysdama grindinio plokštėmis. Merginos dar nepakirdusios, todėl garsiai kalbėti negalima. Nors saulė jau seniai patekėjusi, išgirsi nebent skambų ir tyrą paukščių ulbesį.

Kasija tylomis sekė paskui Madam Emeraldą. Eiti greičiau už šeimininkę jai nebūtų buvę sunku, o atsilikti nors per žingsnį reikėjo šiek tiek pasistengti.

Prie durų jų jau laukė dvi iš pažiūros švarios ir tvarkingos moterys. Nors atrodė matytos, Kasija jų nepažinojo. Mat pagal Kunigaikštienės paviljono taisykles tarnaitėms ir kurtizanėmis besirūpinančioms kambarinėms palaikyti artimą ryšį buvo užginta.

Madam Emeralda dūrė pirštu į aukštesniąją – jai galėjo būti maždaug dvidešimt aštuoneri.

– Tai Li Ju. – Pasukusi galvą, ji žvilgtelėjo į jauniklę. – O čia – Siu Fang, vyresnė už tave pora metų. Nuo šiol judvi prižiūrėsite panelę Kasiją.

– Taip, ponia, – unisonu atitarė Li Ju ir Siu Fang.

Galiausiai Kasija susivokė, kad ji bus tapusi „mergina“, kuriai patarnaujama. Madam Emeralda padarė taip, kaip liepė meistras Čangas. Galvoje prašviesėjo, širdyje sušilo.

Kasija nužvelgė kambarį, kur jos stovėjo. Kitos turėjo po svetainę ir miegamąjį, o šičia buvo vienas kambarys, nors ir didesnis negu kiti. Lotosų žiedais ir paukštukais išpiešta širma jį dalijo į miegamąją ir gyvenamąją zonas. Lovūgalyje kūpsojo dailiai sukrauta krūva dygsniuotų antklodžių, pagalvių ir priegalvių. Prie lovos virš tualetinio stalelio, nukrauto pudra, lūpų dažais, skaistalais ir antakių pieštukais, kabojo „sparnuotas“ veidrodis. Čia būta net stiklinio sietyno ir laikrodžio. Žvilgėjo užuolaidų šilkas, nuo jų kraštų sviro puošnūs kutai.

– Matai, šitas kambarys kur kas didesnis negu kitų, – pasisukusi į Kasiją pasakė Madam Emeralda. – Argi Mamutė ne gražiai su tavimi elgiasi?

Pasivadindama Mamute ji norėjo parodyti prielankumą.

– Ačiū, Mamute, – paskubomis padėkojo Kasija.

– Tai nebūk tokia rūškana. Argi ne tu šypsningoji?

Kasija tylomis nudelbė akis. Galvodama, kokią kainą jai teks sumokėti už šitą nepadorią prabangą, jautėsi nesmagiai.

Madam Emeralda, nepaisydama Kasijos išraiškos, nusijuokė. Ji atsisuko į Li Ju.

– Eik, surask siuvėją ir atvesk į Kasijos kambarį. Liepk jam pasiūti kelis drabužių komplektus. Kad ir kaip man būtų sunku, turime išlaikyti vaizdą. – Ji susimąstė. – Nežinia, kada meistras Čangas atkaks ir pareikalaus, kas jam priklauso. Reikia būti pasirengus. Tigras gali pulti mus kiekvieną akimirką, o kai jis atlėks, geis savosios mėsytės.

Kasija išbalo. Nors ir žinojo, kad Madam Emeralda tebando ją paerzinti, vis tiek išsigando.

Madam Emeralda nusikvatojo.

– Žinai, visos moterys, kurių meistras Čangas ragavo, išspjautos žaibiškai tapdavo dešimteriopai gražesnės. Šviežios ir gardžios kaip žiedlapiai, cha cha!

Kasija, nusivilkusi tarnaitės uniformą, apsirengė žalsvos ir žydros spalvų suknele. Ji persimainė. Tarsi būtų virtusi kitu žmogumi. Pačiai buvo sunku patikėti, kad ta turtinga ir kilminga dama veidrodyje – mergina, kuri kitados kasdien liuobdavo kiaulides.

Kai gyveno kaime, ji dažnai turėdavo reikalų su išmatomis. Dvokas persmelkdavo visą kūną. Net atvykus į Kunigaikštienės paviljoną jai reikėdavo, prieš atvažiuojant karučiui surinkti nakties išmatų, iš merginų kambarių išnešti naktipuodžius. Nukėlus dangčius, juos reikėdavo iššveisti iš vidaus ir iš išorės – taip pat ir dangčius, – paskui pasmilkyti, bet jie vis tiek dvokdavo. Dabar šitą užduotį turės atlikti kita, nebe ji.

Daryti jai nebereikėjo nieko. Patalai būdavo pakloti, plaukai sušukuoti. Bet ji jautėsi nekaip, nuobodžiavo. Rankos, neturėdamos kuo užsiimti, ilsėjosi be darbo.

Madam Emeralda pasiūlė mokytis rankdarbių. Apsvarsčiusi pasiūlymą, Kasija pasiuntė Siu Fang nupirkti dailyraščio reikmenų: popieriaus, rašalo ir teptukų. Iki tėvų mirties ji buvo ragavusi šiek tiek mokslo, bet iš tikrųjų jau daug laiko nerašė. Ji nervinosi.

Praėjo savaitė, o meistras Čangas vis nesirodė. Kasija nerimo. Vaikštinėdama koridoriumi, netyčia pamatė Madam Emeraldą triauškiant melionų sėklas. Kai ėjo pro šalį, Madam Emeralda pasuko galvą. Ji taip keistai nusišiepė, kad Kasija pasijuto dar nejaukiau – jau geriau šeimininkė varstytų ją įprastu lediniu žvilgsniu.

Li Ju, daugiau nei dešimt metų vyresnė už Kasiją, mėgino ją guosti:

– Būkit kantri ir laukit. Meistras Čangas yra didysis Hongo brolijos vadas. Šanchajuje jis – labai reikšmingas asmuo. Daug merginų tik ir svajoja prie jo prisiartinti, bet negali. Meistras Čangas, be to, yra didvyris, jį garbina tūkstančiai. Tapusi jo moterimi, tikrai iškilsit virš minios.

Kai Kasija vėl ėjo pro duris, Madam Emeralda šūktelėjo:

– Rytoj atsikelk anksti! Eisime pasimelsti į Čenghuango šventyklą. Pasiimk Li Ju ir Siu Fang. Jos gali eiti drauge.

Kitą rytą keturios moterys dviem karietomis išbildėjo į Čenghuango šventyklą pagarbinti Budos.

Akmenimis grįstas kelias jau buvo pilnas karietų. Sklido malonus garsas – tai varpeliais nusagstytais ilgais sijonais skimbčiojo merginos iš viešnamių.

Artėjant prie šventyklos, erzeliuojanti sausakimša gatvė darėsi panaši į turgavietę. Jos iššoko iš karietų ir toliau ėjo pėsčiomis. Kasijos akys nuo kardus ryjančių, ant nuogų vaikų pilvų stovinčių triukininkų krypo palei visą gatvę išsirikiavusių maisto kioskelių link. Garuojančios duonos su marinuota antiena kvapai sklido net per keletą gatvių, o žiūrint į troškintas upines sraiges tįso seilė.

Staiga Kasija pamatė atskuodžiantį Ju. Neatrodė, kad tas būtų ką tik iš šventyklos. Sumetusi, kad jis turėtų žinoti, kur prapuolė Čang Lisiongas, Kasija pabėgėjusi pirmyn šūktelėjo:

– Ju!

Bet Ju neišgirdo ir išnyko minioje. Pasidairiusi pastebėjo jį ir pasivijo. Jis laukė karietos.

– Ju... – prasižiojo ji, bet neišmanė, kaip apie tai klausti. Ju Čijangas, regis, apsimetė jos negirdįs.

Išraudusi ji prisistatė esanti Kasija iš Kunigaikštienės paviljono. Kodėl gi jis jame nebeapsilankąs?

Pagaliau Ju atsisuko ir šaltai tarė:

– A, tai tu, koks sutapimas.

Jis liuoktelėjo į privažiavusią karietą, pasakė, kad skuba, ir paraginęs vežiką išnyko minioje.

Kasija suprato, kad Ju tyčia jos šalinosi. Pasijuto pažeminta ir pasipiktino. Iš tiesų juk nebūtų vertusi pasakoti apie meistrą Čangą, bet jai nė netoptelėjo, kad šitas meistro Čango padėjėjas sumanytų jos vengti. Paniekinta ji taip ir liko stovėti gatvėje. Dar niekada nesijautė tokia pasigailėtina. Tarytum būtų įkritusi į gilų šaltą šulinį.

Ją atsivijo tarnaitė Li Ju.

– Štai kur jūs! Aš taip sunerimau.

Kasija prisivertusi šyptelėjo ir paklausė, ar Madam Emeralda nepamanė, kad ji paspruko. Akyloji Li Ju akies krašteliu pamatė už kampo bepranykstantį Ju.

– Vadinasi, susitikot su tuo vaikiu.

Vesdamasi Kasiją į šventyklą devynių posūkių tiltu, Li Ju apie Ju Čijangą jai paporino viską, ką tik žinojo. Jį pagimdžiusi viena Kunigaikštienės paviljono kurtizanių. Niekas nežinąs, kas jo tėvas. Motina vėliau netekusi grožio ir turėjusi iš paviljono persikelti į prastesnes įstaigas. Šnekama, kad ji nusiritusi net iki gatvės prostitutės. Šiuo metu jos pėdsakai dingę. Vaikas likęs paviljone ir buvęs auginamas tų pačių tarnaičių, kurios rūpinosi jo motina. Paūgėjęs jis padėdavęs paviljone – atlikdavęs karvelio vaidmenį, tai yra išnešiodavęs po namus pavedimus.

Kasija susirūpinusi paklausė:

– O jo motina daugiau nebepasirodė?

– Ji jau turėtų būti senokai mirusi. Prieš mirtį, matyt, labai vargo ir nebegalėjo pas jį atsilankyti. Ak, šituo versdamasi nė viena ilgai negyvena! – atsiduso Li Ju. – Net geriausiu atveju, sakykim, jei prostitutė išteka, ji negali nė užsiminti apie tokiomis aplinkybėmis pagimdytą kūdikį. Numanau, kad tai motinai jau seniai teko atsisakyti pretenzijų į savo vaiką.

Vargšelis Ju. Kaip ir ji, neturi šeimos. Kasijos pyktis atlėgo. Turėtų būti tikras smagumėlis gyventi šitaip, būnant niekieno, pagalvojo ji.

4 skyrius

Kuri gi kita naktis galėjo pranokti šitą? Dangus mėlynai violetinis, oras – toks gaivus, kad šitą įspūdį dar ilgai prisiminsi. Tai pranašavo gera. Gatvėse ir skersgatviuose už Si Malu būta daugybės restoranų ir arbatinių, diduma jų aptarnavo vietinius viešnamius. Daugelis buvo iškabinę iškabas su įstaigos pavadinimu, kai kurie dar pridėję ir viliojančiai skambančius populiariausių savo merginų vardus – ant jų krito ties vartais mirgančių raudonųjų žibintų šviesa. Tarp ryškiaspalvių žibintų pro vartus pirmyn atgal zujo svečiai – su įprastu lengvabūdiškumu, kvatodami ir šūkalodami, kai kurie – mažais būreliais.

Ypač triukšminga buvo pastate, stovinčiame kelio vidury. Tai būta restorano, didžiulis jo valgomasis buvo pilnas lankytojų. Padainuoti čia suėjusios merginos vienos stovėjo, kitos sėdėjo, bet visų dėmesys buvo sutelktas į viduryje stovinčią garsią kurtizanę, vilkinčią siuvinėtu žaliu švarkeliu ir raudona suknele, iš po kurios kyšojo rištos pėdutės. Skambindama styginiu instrumentu pipa, ji dainavo tyru balsu, lėtai, melodija laipsniškai kilo ir krito. Liauni pirštai virpino stygas, švelnus balsas kuždėjo, o kiekviena nata, regis, oru apskriedavo bent po trejetą ratų.

Tu saugai mane – popierinę gervelę, kuri skraido žemai;

niekas jos nesulaikys – tik rudens vėjas skraidins pirmyn.

Mėnesiena ištirpdo žiedą, jis prasiskleidžia ir nuvysta per greit.

Meldžiu tavęs – šiąnakt būkim apsvaigę.

Merginos linksmintojos turėjo sukurti tinkamą nuotaiką pilstydamos vyną ir į vyrų lėkštes kraudamos valgį. Prisilenkdamos prie pat svečių, jos turėjo parodyti, kad yra dėmesingos ir kerinčios. Kuo vylingesniais balsais merginos kaip įmanydamos stengėsi pagelbėti vyriškiams išrėkti išgertuvių dainų kupletus. Apsimesdamos girtos, jos flirtavo ir vyrus vertė kvatotis.

Kai puota jau buvo beįsisiūbuojanti, meistras Čangas pakilo iš pačių svarbiausių svečių paprastai užimamos vietos ir atsiprašė šeimininko – iki nakties jis turįs reikalų, todėl išeinąs truputėlį anksčiau, prašom atleisti.

Šeimininkas pašokęs pabandė svečią dar šiek tiek užlaikyti, atsistojo ir šalia sėdėjęs storulis.

– Meistre Čangai, neišeikit. Nesu matęs, kad išsiskubintumėt šitaip anksti. Mergaitės, likusios be jūsų, gaus širdies smūgį, argi ne taip?

– Neišeikit, meistre Čangai, be jūsų nuotaika bus visiškai kitokia! – vienu balsu išpoškino merginos.

Bet Čang Lisiongas lankstydamasis traukėsi.

Svečiai ėmė šnabždėtis – kas gi verčia jį šitaip skubintis?

– Aš girdėjau, kad meistrui Čangui parūpo viena nekaltybė.

Kažkas paklausė vyriausiojo patarėjo randuotu veidu, gal jis ką nors žinąs, bet tas nė neprasižiojo atsakyti. Klausėjas neatlyžo.

– Nauja, dar nepražydusi mergytė, tiesa?

Tai nugirdęs, besiruošiantis išeiti meistras Čangas pritariamai nusikvatojo.

Svečiai puolė jo sveikinti – tai bent aistra, tai bent pasiaukojimas, bet kaip gaila, kad jis išeinąs...

Meistras Čangas pareiškė norįs atsipirkti išgerdamas tris kaušelius ryžių vyno ir, prisipylęs vieną po kito, visus tris ištuštino. Tada nusisuko ir paliko užstalę.

Vos jis išėjo iš valgomojo, nežinia iš kur išdygo Ju Čijangas – lydėti. Juodu pavinguriavo žibintais nukabinėtu koridoriumi, išėjo iš restorano ir atsidūrė ryškiai apšviestoje gatvėje. Kad spėtų su meistru Čangu, Ju teko bėgti – tas skuodė vis greičiau, tik marškiniai už nugaros plaikstėsi.

___

Iš pat ryto, kai tik į Kunigaikštienės paviljoną buvo atsiųstas pasiuntinys su žinia apie Čang Lisiongo apsilankymą, Kasija buvo pradėta ruošti: maudyti, rengti, šukuoti. Madam Emeralda stebėjosi. Juk meistras Čangas paprastai atvykdavo nepranešęs – ne tik dėl to, kad nemėgo triukšmo, bet ir dėl to, kad nenorėjo, jog kiti žinotų, kur jis. Šitas įspėjimas apie jo pasirodymą buvo toks netikėtas, kad Madam Emeralda išsyk sumojo, ką jis reiškia: jis norįs, kad mergina būtų gerai paruošta.

Li Ju, Siu Fang ir Kasija sukilo ant kojų. Viskas – nuo lango iki lovos, nuo spintelės iki sienų – buvo išpuošta raudonai. Anksčiau Kasija raudonai niekada nesirengdavo, bet pamatė, kad ta ryški spalva jai išties tinka. Raudona – jaunatviškos baltos odos kontrastas – darė jos odą dar lygesnę ir švelnesnę.

Jos lūpos buvo drėgnos ir rausvos, balzamo nereikėjo. Užtat Li Ju rūpestingai sutvarkė blakstienas ir antakius – Kasijai jie buvo gražinami pirmą kartą. Ji iškentė stipriai užsimerkusi, tiesiog susitaikė su tuo, kas daroma. Kai Li Ju baigė darbą, Kasija neatpažino savęs veidrodyje. Ypač akių, blizgančių juodumu ir ryškių. Širdis plakė pašėlusiai greitai. Per paskutines kelias dienas ji buvo sublogusi, todėl atrodė dar gražesnė.

Madam Emeralda į kambarį įžengė pakiliai nusiteikusi. Apsižvalgė – o kodėl žvakės neuždegtos?

Kasija stryktelėjo nuo lovos uždegti žvakės, bet Madam Emeralda ją sudraudė – susitepsianti puošniuosius drabužius. Tai išgirdusi, žvakių degti pasiskubino Siu Fang. Praėjusi pro širmą, Madam Emeralda rūsčiai nužvelgė Kasiją.

– Meistro Čango karieta gali atskrieti bet kurią akimirką, o kai tik atskries, šičia iškart bus patiektos vaišės. Gražiai jam patarnauk, ir aš tau atsilyginsiu. Bet jeigu būsi nepaklusni – tvarką žinai. Atmink, kas jis toks, aš – ir tai turiu su juo skaitytis!

Kasija nervingai linktelėjo. Madam Emeralda, mostelėjusi ranka, išėjo. Kasija atsisėdo, įsižiūrėjo į žvakes, kaip jų liepsna vis stiprėja, ir pajuto, kad didžiuoju keliu atidarda karietos, bilda skrieja žirgų kanopos, lekiantys vežimai ir gyvuliai susilieja į vieną gluminančią spalvą. Antai jie jau atbilda Mažųjų Vakarų Vartų gatve, netrukus bus prie paviljono vartų. Kad nepradėtų klykti, ji užsimerkė ir nebežiūrėjo, ką kas daro aplinkui.

Neilgtrukus meistras Čangas jau buvo viename kambaryje su ja, aplinkui liepsnojo raudonos žvakės. Nors Kasija sėdėjo ant lovos visiškai užtrauktais tinkleliais, Čangas juos beregint atitraukė ir pamatė, kad ji atrodo elegantiškai ir skoningai, beveik kaip dievaitė. Vos ją atpažino. Jis įsispitrėjo į ją – ji pasuko galvą vengdama jo žvilgsnio. Jis pasilenkė apkabinti – ji pasimuistė.

– Vis dar nenori? – paklausė meistras Čangas.

Jis padavė jai arbatos dubenėlį, ir Kasija, laikydama jį rankose, laukė pykčio protrūkio. Bet jis, užuot ją iškoneveikęs, pasiėmė kitą puoduką ir iš jo gurkštelėjo. Nebežinodama, ką daryti, ji subedė akis į rankose laikomą puodelį. Nedrąsiai pratarė:

– Mane reikėtų nubausti.

– Už ką? Ką bloga padarei? Tik gimei laisva, maištingos sielos. – Jis nusišypsojo. – Tačiau šiandien, regis, bijai?

Kasija linktelėjo, bet akių vis dar nepakėlė.

– Tada truputėlį luktelėsime, – tarė jis ir grįžo prie lovos.

Kasija, keistai jausdamasi, išgėrė arbatą. Nutipenusi prie guolio išgirdo, kad meistras Čangas jau knarkia. Patraukusi tinklelį, įsižiūrėjo į ramų jo veidą. Tai žodžio besilaikantis vyras. Nuėjusi ji užpūtė žvakes, atsisėdo prie lovos ir susimąstė. Galiausiai nusiavė ir, įsirangiusi į lovą, prigulė šalia.

Atsisukusi į vyrą, ji pamažiukais prisislinko ir, sukaupusi visą drąsą, jam ant pečių uždėjo ranką.

Laikrodis tiksėjo nesustodamas. Prabėgo daugel naktų. Vieną naktį, pajutusi troškulį, Kasija išsiropštė iš guolio, apsiavė šlepetes ir rūpestingai užtraukė tinklelius aplink lovą.

Jai lipant žemyn į virtuvę, akyse sušmėžavo mėnulis, kybantis dangaus skliaute nelyg pjautuvas. Arti ir toli – visur buvo tylu. Jeigu ir pradardėdavo karieta, atrodė, kad garsai sklinda iš kitos gatvės.

Kasijai padėklą su arbatos reikmenimis nešantis aukštyn, sulig kiekvienu žingsniu ant sienos kilo šešėlis. Ant pečių bangavo palaidi plaukai. Lauke, ko gero, jau aušo; nors daugelyje kiemo langų šviesa tebedegė, visi langai ir durys buvo sandariai uždaryti. Vynas tikriausiai jau visas išgertas, tie, kuriems reikėjo, tikriausiai išėję namo, bet naktis imti ir šitaip pasibaigti dar neketino.

Kasija tylutėliai įslinko į kambarį, išgėrė arbatą ir priėjo prie lovos.

Menkutė šviesa skverbėsi pro tinklelį ir krito ant miegančio meistro Čango – tas ramiai knarkė. Kasija pasistiebusi įsižiūrėjo į nuogą krūtinę. Jau anksčiau buvo atkreipusi dėmesį į jo tatuiruotes – lygias tarsi šilkas. Dabar matė jas aiškiai: kairėje krūtinės pusėje feniksas, dešinėje drakonas. Derant žaliai ir mėlynai tatuiruočių spalvai, fenikso sparnai ir drakono žvynai sudarė nuostabų raštą ir spalvų žaismą. Meistras Čangas jai buvo sakęs, jog keletą mėnesių plūdo kraujais, kad išgautų šitokį grožį.

Krūtinei kilnojantis, drakonas ir feniksas palengva šoko. Kasija šyptelėjo ir panūdo juos paliesti, pažiūrėti, kaip giliai siekia tatuiruotė, ar liko randų. Susilaikė tik iš baimės, kad jo nepabudintų.

Meistras Čangas pasivertė, ir ilgi jo plaukai, išdrikę apie galvą, užkritę uždengė kairį skruostą. Ji ištiesė ranką norėdama juos nubraukti. Tą pačią akimirką jis, pajutęs pavojų, pašoko ir sugriebė ją už rankų, tada žvilgtelėjo ir juokdamasis krito ant priegalvio.

Kasija, trindama suskaudusį riešą, sukniurpė:

– Ak, nedėkingasis.

Jis, suėmęs jos riešą, patrynė.

– Nepurkštauk. Tokie kaip aš turi miegoti pramerkę akį.

Paėmęs jos atneštą puoduką, meistras Čangas pasikėlė gerti arbatos. Kai Kasija paruošė opiumo, jis pastatė puoduką ir, pilna krūtine įtraukęs dūmo, pasakė aplinkui turįs daug priešų, ką jau kalbėti apie valdžią, taigi ji neturėtų prie jo artintis prieš tai neperspėjusi.

– O kas nori būti šalia tavęs?

Kasija jau buvo beeinanti ieškoti adatos užsikimšusiai pypkei prakrapštyti, bet meistras Čangas, atidėjęs pypkę į šalį, čiupo ją į glėbį.

– Tavoji šeimininkė sakė, kad esi niekam tikusi, bet aš kažkodėl jaučiu, kad būsi pati geriausia. Tu visuomet žinai, ko aš noriu. Kad ir pirmąją mūsų laimės naktį – prabuvai rami. Bet kuri kita iš baimės būtų kėlusi triukšmą ir nervinusis.

Nuo tų žodžių Kasija nukaito ir nusisukusi prisipažino irgi bijojusi ir nenutuokusi, kad bėgs kraujas.

Meistras Čangas, paplekšnojęs jai per skruostą, pasakė, kad ji tik aiktelėjusi, o tai jį irgi paskatino pažiūrėti į ją naujaip. Be to, iki tos dienos jis nerasdavęs laiko jai pasiųsti žinios, taigi neaišku, kaip ji jautėsi, bet ji niekada nesiskundusi, net dabar. Tai rodo, kad ji – patikima mergina.

Šis vyras protingas, pagalvojo ji, supranta, kaip jaučiuosi, bet vis tiek atsargiai išmėgina. Savo mintis išsakė garsiai:

– Man pasisekė, kad galiu patarnauti meistrui Čangui. Už tai esu tik dėkinga.

Jis vėl plekštelėjo jai per skruostą.

– Kokia tu saldžiabalsė, ir žinai, kaip nekelti vyrams rūpesčių. Net nepajusi, ir aš tave...

Pasikėlęs jis dar gurkštelėjo arbatos. Apimtas geismo, kaip dabar, kalbėti jis paprastai nebenorėdavo, bet nebesitvardė – šitą vargšiukę norėjo padaryti laimingesnę.

– Tik išrinkime tinkamą laiką, ir aš tave vesiu, – ištarė patenkintas savimi ir prisitraukė ją artyn.

Prigludusi prie jo, Kasija pasakė, kad jei tik meistras Čangas kasdien ją šitaip lankytų, jai daugiau nieko pasaulyje nebereikėtų.

Jis pažadėjo lankytis kasdien; negana to, jis norįs ją vestis ten, kur pats eis.

Kasija, pirštu rodydama jam į lūpas, paklausė:

– Ir kuo gi aš, didžiapėdė, jums taip tinku?

– Tu žinai, kaip mane gundyti, štai... – Jis bakstelėjo sau į krūtinę. – Aš už tave vyresnis trisdešimčia metų. Koks keistas tas gyvenimas. Kai tik tave išvydau, tą pačią dieną, tą pačią akimirką tu man patikai, o dabar, kuo daugiau į tave žiūriu, tuo labiau esu patenkintas. Ar tai jauti? Kitą mėnesį paprašysiu savo patarėjo išrinkti laimingą dieną ir tave vesiu, palyda bus sudaryta iš aštuonių dengtų neštuvų. Surenkime išties didingą ceremoniją.

Šiąnakt jis apie tai užsiminė antrą kartą ir tik tada Kasija patikėjo, kad iš tikrųjų nori ją vesti. Aišku, tikra žmona ji nebūtų, tik viena iš sugulovių. Vis dėlto jis nebelaikytų jos prostitute.

Kaip netikėta – šitas Hongo brolijos didvyris jai bus pajutęs sielos artumą. Kasija apie jo gyvenimą buvo prisiklausiusi iš kitų, ir kuo daugiau sužinodavo, tuo labiau juo žavėjosi.

Dauguma Šanchajaus Hongo brolijos narių didvyriškai žuvo, Mažųjų peilių draugijai patyrus nesėkmę 1855-ųjų sukilime prieš Čingus. Likę gyvi išsilakstė po kitas apylinkes ir į Šanchajų nedrįsdavo kelti kojos. Todėl Hongo brolija, gyvavusi apie tris šimtmečius, jau buvo benunykstanti. Šanchajuje ją atkūrė ne kas kitas, o Čang Lisiongas, ryžęsis vargams ir rizikavęs gyvybe, kelis sykius vos išvengęs suėmimo. Jo pastangomis Hongo brolija darkart tvirtai atsistojusi ant žemės.

Šitas vyras Kasijai nepaprastai patiko, nesvarbu, kad tarp jų buvo toks amžiaus skirtumas. Gal tai likimo pirštas, gal viskas taip ir turi būti.

Tą bemiegę naktį, kvepiant gencijonams, ji suėmė jo rankas ir pažvelgė jam į akis.

– Meistre Čangai, jūs man toks geras. Vienintelis mano troškimas – tarnauti jums visą likusį gyvenimą.

– O tu jauna, bet išmintinga. Taigi, dėl mūsų vedybų sutarta. Dabar tik laiko klausimas, kada tapsi nuotaka. – Suėmęs už pečių, jis atitraukė ją nuo savęs neatplėšdamas akių. Sau po nosimi burbtelėjo: – Ir kaip Madam Emeralda galėjo taip apsirikti?

Ji ilgai į jį žiūrėjo, paskui droviai šyptelėjo. Valandėlę pasvarsčiusi pasakė, kad galbūt taip nutiko dėl to, kad ji – nekokia dainininkė.

– Tai gal gali ką nors padainuoti? – paklausė jis paleisdamas ją iš rankų.

– Tik valstietišką baladę „Trylika mugių“.

– Cha cha! Kokių mugių?

Truputėlį pagalvojusi ji ryžosi vėl.

– O jei „Vandens kaštainius“?

– „Vandens kaštainiai“ tinka. Pirmyn.

– Tik nesijuokit, nes aš nemoku dainuoti, kaip reikia.

– Mes juk miegamajame, ne teatre!

Žaismingai jam niukstelėjusi, ji ištraukė iš po jo nugaros persiko raudonumo šilkinius baltinius ir apsisiautė jais pečius. Gurkštelėjusi arbatos, pasitempė ir susikaupusi uždainavo:

Mergaitė rinko raudonų vandens kaštainių derlių tvenkiny,

ir vaikinas nuo kranto švystelėjo jai sijoną.

Ak, liaukis, vaikine!

Jei nori paragauti vandens kaštainių – prašom,

bet jei nori daugiau, mesk tai iš galvos.

Ilgą sijoną, trumpą sijoną – tėvai man gali nupirkti bet ką,

bet aš žinau: jei vilkėsiu šį raudoną sijoną,

turėsiu dovanoti tau save.

Tai būta žinomos kaimiškos Šanchajaus apylinkių baladės, dainuojamos tarme, panašia į Songdziango, iš kur buvo kilęs Čang Lisiongas. Kasijos lūpų tariami garsai jo ausiai skambėjo dar mieliau. Lėta, vinguriuojanti dainos melodija virpino širdį ir teikė jam malonumo.

Kasijai dainuoti visuomet patikdavo, bet Šanchajuje ji įsidrąsindavo tik mazgodama indus ar šluodama grindis – tik tuomet paniūniuodavo. Elegantiškoje aplinkoje, kur viešpatavo pipa, nenorėjo apsikvailinti.

Bet dabar, regėdama į save susmeigtas meistro Čango akis – tokias apsvaigusias ir meilias, ji dainavo kaip niekad jausmingai. Net pati nežinojo, kad baladei gali suteikti šitiek emocijų.

Dabar jau svaigo ir klausytojas, ir dainininkė; užsisvajojęs Čang Lisiongas, paėmęs kairę jos ranką, plekšnojo į delną ritmą. Kai Kasija baigė dainuoti, atsisėdęs stipriai ją apglėbė.

– Šita skamba dar geriau negu vaikystėje girdėtos dainos.

– Meistre Čangai... – Ji staiga nutilo.

– Ką?

Toliau kalbėti Kasija nebeįstengė – visa nukaito.

– Kas atsitiko?

– Vėl jūsų geidžiu, – sušnibždėjo ji. Sukdama šalin raudonio išmuštą veidą, pabandė pasiteisinti: – Gal dėl dainos.

Bet tą pačią akimirką pajuto, kaip kūnu perbėgo palaimingas virpulys ir karščio gūsis iš veido nuslūgo į kaklą, paskui į krūtinę.

– Aš tavęs irgi geidžiu, taip, dėl tavo dainavimo! – Jis stvėrė ją ir, plėšdamas rausvus baltinius, kuriais ji ką tik siautėsi, krito ant pagalvės. – Ak tu, mažoji burtininke.

Jų kūnai trūkčiojo laikrodžio rodyklių ritmu; kad ir kiek kartų jie bandė, vis negalėjo sustoti. Laimingesnė Kasija nesijautė per visą gyvenimą. Kai juodu mylėdavosi anksčiau, ji neišmanė, kaip vertinti tai, ką patiria, todėl jausdavo tik truputėlį laimės. Dabar jau žinojo, kad šita laimė priklauso jai ir kad tol, kol ji geis šito vyro, tas džiaugsmas jos nepaliks.

Ji jautėsi tarsi jodama ant šuoliuojančio žirgo; visas kūnas trūkčiojo nuo malonumo spazmų. Žirgas šuoliavo vis greičiau – ją ant jo užkėlė meistras Čangas. Štai, žirgas skrieja lova, siena, upėmis, kyla į aukštą kalvą. Priešais išnyra kalvos viršūnė – žirgas ant jos lėkte užlekia, neįstengdamas sustoti.

Garsiai surikę, juodu krinta nuo žirgo ir sklendžia oru blaškomi vėjo. Jos sielai dar niekad nebuvo taip lengva.

Abu nesusivokė, kada nusileido ant žemės, o gal pabudo. Papūtė gaivus vėjelis, ir atsimerkusi Kasija suprato esanti visa suprakaitavusi.

Atsikėlė, atsinešė šiltą rankšluostį ir nušluostė jam veidą ir kūną. Laikrodis jau rodė tris. Meistras Čangas palinkęs artyn pažiūrėjo, kiek valandų, ir stebėdamasis paklausė:

– Kiekgi kartų šiąnakt manęs užsigeidei?

Ji džiūgaudama atsakė:

– Iš to malonumo pasijutau taip, tarsi skraidyčiau. – Pažiūrėjusi į jį, liepė daugiau nebekalbėti – kitaip vėl užsinorėsianti mylėtis. Nuraudusi įsikniaubė į pagalvę ir nebežiūrėjo. Ji nė nenutuokė, kad galėtų šitaip jaustis, kad vyrui ir moteriai kartu gali būti taip gera. – Jūsų dėka jaučiuosi tokia laiminga, kad pasiekusi viršūnę nebebijočiau nė mirti!

Meistras Čangas garsiai nusijuokęs pasakė, kad dar nebuvo sutikęs tokios merginos. Ji tikrai žinanti, kaip džiaugtis kūniškuoju ryšiu.

Kasija ne juokais susirūpino. Ką, ji kitokia? O ką ji turėtų jausti? Sutrikusi pažiūrėjo į meistrą Čangą.

– Nieko baisaus. – Jis nusijuokęs paėmė rankšluostį ir ją nušluostė. – Aš irgi kitoks. Mudu abu kitokie. Abu vienodi.

– Betgi aš tokia puolusi... tikrai jums vis dar patinku? – nedrąsiai paklausė ji.

– Per savo gyvenimą esu miegojęs su daugybe moterų, bet nė viena man nesuteikė tokio malonumo kaip tu. Man patinka tavo charakteris. Patinka, kaip dainuoji. Ypač patinka, kad trokšti su manim skraidyti, kiek tik įmanoma! – džiaugsmingai išdrožė jis, tada patapšnojo per pagalvę. – Gulkis, mažoji Kasija.

– Ką?

– Saldžiai miegok ir sapne pasakyk mamai, kad sutikai puikų vyrą, kuris tave padarys laimingą per visą gyvenimą, vargai baigti.

Vos tik spėjusi padėti galvą ant pagalvės, ji kietai užmigo. Taip nerūpestingai dar niekada nesijautė. Nuo šiolei tokios gražios bus visos dienos, tokios laimingos kaip ši – visos naktys. Kodėl ji nusipelnė tokios laimės, neklausinėjo, bet ir nebuvo reikalo. Kol ji galės remtis į stiprius šio vyro pečius, viskas bus nuostabu.

Lovos galuose buvo įtaisyti veidrodžiai, ir Kasija, žvelgdama į juos, jausdavosi tarsi sapne. Kartais atrodė, tarsi per veidrodžius galėtų susikalbėti su mirusiais artimaisiais.

Kai buvo maža, mama ją nusivedė į šventyklą uždegti septyniažvaigždžio šviestuvo. Vyrai šventykloje mamai pasakė, kad jos dukrelė yra iš tų, kuriais rūpinasi Buda: pažiūrėkit, kaip nuostabiai dega lempelė, kaip gėlėmis pažyra daugybė mažų kibirkštėlių.

Dabar Kasija pirmąkart patikėjo, kad Buda į ją išties žiūri geromis akimis.

Netrukus lengvoje dulksnoje pasirodė vyriausiasis patarėjas, nešinas skėčiu iš aliejuoto popieriaus. Sustojęs galukiemyje prie grindinio, skėtį suskleidė ir apvertęs nupurtė lietaus lašus. Tik tada jį padavė Kunigaikštienės paviljono ūkvedžiui. Vyriausiasis patarėjas atrodė gerai, jo veidas buvo platus, akys didelės, jis buvo su ūsais. Randai ant veido nebuvo itin ryškūs. Ūkvedys jį nusivedė į nedidukę užpakalinę salę ir atnešė „Drakono šulinio“ arbatos.

– Palaukite truputėlį, nueisiu pranešti šeimininkei.

Madam Emeralda atitipeno įkandin ūkvedžio. Kad nesulytų, lanku apėjo kiemą.

Vyriausiasis patarėjas pasakė, kad jam prireikė pasimatyti su meistru Čangu ir kad buvęs pas jį, bet tik išgirdęs, jog šiomis dienomis namo jis beveik negrįžta. Patarėjas nujaučiąs, kad jis čia.

Madam Emeralda šyptelėjo.

– Žinot, meistras Čangas pametęs galvą dėl didžiapėdės mergiotės ir nesikels, kol saulė nebus aukščiau kaip per tris bambuko lazdeles.

– Laimingas vyras tas Čang Lisiongas; mes vis jam pavydim.

Patarėjas paprašė Madam Emeraldos pranešti meistrui Čangui apie jo atvykimą. Jis turįs aptarti vieną itin skubų reikalą, atidėlioti negalima.

– Bet aš negaliu gadinti jam malonumo – niekada gyvenime nesu mačiusi jo taip apsvaiginto moters! – Madam Emeralda pasitaisė plaukus. – Jei įsiveršiu, jis supyks. Pasiųsiu kambarinę. Tos prie šitokių reginių pratusios. Tiesą sakant, jų leidžiami garsai mane gerokai trikdė.

Vyriausiasis patarėjas, pasiglostęs ūsus, supratingai šyptelėjo. Jis numojo ranka – galų gale ne taip jau jis ir skubąs, kam meistrui Čangui gadinti malonumą.

Madam Emeralda lauke lūkuriuojančiam ūkvedžiui paliepė paieškoti Siu Fang. Vyriausiąjį patarėją ji pakvietė užkąsti ir pati paruošė arbatos. Skrupulingai laikydamasi etiketo, pirmą puoduką išpylė, svečiui padavė tik antrąjį. Metusi žvilgsnį viršun, tarstelėjo:

– Tuodu balandėliai dar nei pusryčiavę, nei pietavę. Neišmanau, kuo jie gyvi!

Patarėjas, kuris iš tikrųjų skubėjo ir kurio kantrybė nebuvo bekraštė, pašaipą Madam Emeraldos balse nuleido negirdom. Nurijęs didelį gurkšnį arbatos, nebeištvėrė:

– Gal teiktumėtės...

Madam Emeralda žinojo, ką jis pasakys, bet tyčia tylėjo.

– Nueikit ir pažiūrėkit. – Patarėjas nusprendė mesti vieną kitą užuominą: – Patikrinkit, ar meistras Čangas ne per daug nusikamavęs...

Bet, jam dar nespėjus užsičiaupti, ten, iš kur sklido vyriausiojo patarėjo balsas, sagstydamasis švarką atėjo ir pats Čang Lisiongas. Išties atrodė kaip ką tik išverstas iš lovos.

Bet toli gražu ne nusikamavęs. Iš tikrųjų jis švytėjo, veide švietė šypsena. Nukąsti vyriausiojo patarėjo ir Madam Emeraldos žodžiai jo nesutrikdė. Nusikvatojęs jis tarė patarėjui:

– Matau, kad nors pusę gyvenimo prasibastei po pasaulį, apie vyrų ir moterų santykius maža ką teišmanai! Pamanėte, kad ištižau? – Nužvelgęs Madam Emeraldą, jis pasisuko į patarėją. – Vyras iš Japonijos vardu Huangas daugiau nebegali laukti, tiesa?

Išsigandusi Madam Emeralda į Čang Lisiongą nebedrįso žiūrėti.

– Jūs, ponai, svarstykit savus reikalus, – niūriai sumurmėjo eidama prie durų.

– Kurgi rasi stipresnį už meistrą Čangą! – skubėjo sakyti patarėjas. – Matau, kad meistras Čangas, užsiimdamas meile, verčia Huangą laukti. Bet brolis, kurį siuntėme pašnipinėti Huango, grįžęs pranešė, kad viskas stoja į savo vietas. Atrodo, jie pagaliau sukruto. Huangas nekantrauja pasimatyti su meistru Čangu, ir, regis, kuo skubiau. Sako, kad tai, ko prašėme, nekelia rūpesčių, todėl jis pasirengęs su mumis susitikti akis į akį.

5 skyrius

Kunigaikštienės paviljono Fenikso salėje prie stalo sėdėjo Čang Lisiongas ir vyriausiasis patarėjas. Aštuntasis meistras ir trys padėjėjai stovėjo už jų. Į salę įžengė trečiasis meistras – jis irgi buvo pakviestas. Dar nesulaukęs nė trisdešimties, jis atrodė aukštas ir stiprus kaip pats Čang Lisiongas. Jis būdavo pirmasis meistro Čango pagalbininkas, jei tik prireikdavo griebtis jėgos. Su juo buvo būrys žudikų, visi apsiginklavę durklais ir pistoletais.

– Trečiasis broli, kol kas nėra reikalo griebtis ginklų. Patikrinkime, kaip jis moka Hongo brolijos taisykles, – pasakė vyriausiasis patarėjas. – Ar visiems broliams jos žinomos?

– Žinomos! – vienu balsu atitarė padėjėjai.

Aptaręs reikalus, meistras Čangas nuėjo iki koridoriaus galo ir įžengė į Kasijos kambarį.

Ji vilkėjo tamsiai žalią suknelę, į plaukus segėsi gėles. Ant tualetinio stalelio gulėjo daug kitokių puošmenų, Siu Fang padėjo rinktis. Pro langą skaisčiai švietė saulė. Lotosais ir paukštukais išpuošta širma dabar buvo nustumta prie sienos, todėl kambarys atrodė didesnis.

Siu Fang supratingai pasišalinus, meistras Čangas iš po čiužinio išsitraukė juodą paketą ir jį išvyniojo – ten buvo pistoletas dėkle. Jis išsiėmė ir užtaisė ginklą, paskui iš odinės movos išsitraukė durklą – tokius paprastai naudodavo Hongo broliai.

Kasija priėjo arčiau.

– Bijai? – paklausė meistras Čangas.

Kasija papurtė galvą ir prisėdo šalia.

Šyptelėjęs meistras Čangas jai papasakojo, kad tradiciškai šį durklą gynybai naudoja didysis brolijos meistras, nes pirmasis didysis meistras pradėjo Mažųjų peilių draugijos maištą. Jis pabaksnojo į rankeną.

– Ji iš žaliojo nefrito. Atsuk peilį į šviesą ir pamatysi ašmenyse išraižytus žodžius: „Nugalėk Čingus ir prikelk Mingus“. – Staiga jis sušuko: – Žiūrėk, žodžiai sušvito, tai geras ženklas!

Sužavėta Kasija atrėmė į jį galvą.

Meistras Čangas įdėmiai pažiūrėjo į Kasiją, tylomis linktelėjo. Priėjęs prie durų, paliepė Li Ju pašaukti Madam Emeraldą.

Madam Emeralda atskuodė po poros minučių. Li Ju, atnešusi arbatos ir vandens pypkę, dingo. Rūkydamas meistras Čangas kreipėsi į Madam Emeraldą:

– Išmokyk Kasiją Hongo brolijos taisyklių, ir kuo skubiau. Turi tik vieną dieną. Rytoj vakarop judviem jau reikės jas taikyti – visas iki vienos, taigi žiūrėk, kad ji mokėtų jas atmintinai.

Madam Emeralda atrodė suglumusi.

– Visas? Manai, ji įstengs jas visas įsiminti?

Įsmeigusi akis į Kasiją, ji nepatikliai papurtė galvą.

– Mamute, nesijaudinkit, – garsiai pareiškė Kasija. – Jei meistras Čangas liepia, aš išmoksiu.

Diena praskriejo akimirksniu. Vėl temo. Nusileidus sutemoms, vyrai iš viešnamių, ant kuprų nešini žavingomis prostitutėmis, pro žmones brovėsi pas jų klientus. Prie Kunigaikštienės paviljono sustojo juodas automobilis. Iš samdytos mašinos išlipo vidutinio amžiaus vyriškis su juoda skrybėle. Vairuotojas, paisydamas nurodymų, automobilį pastatė kelkraštyje. Vyrui nereikėjo ieškoti kišenėje laikrodžio – jis žinojo, kad atvyko laiku.

Prie paviljono būriavosi keletas vyriškių ilgais drabužiais, buvo ir paprastų sargybinių su marškiniais atraitytomis rankovėmis. Tvyrojo kitokia nei įprastai nuotaika. Ju Čijangas, besipuikuojantis nauja šukuosena, vilkėjo ilgą, ką tik iškrakmolytą apdarą. Jo veidas buvo sustingęs iš įtampos.

Už didžiųjų raudonų paviljono vartų vidutinio amžiaus vyriškį pasitiko trečiasis meistras. Svečias, paisydamas etiketo, pagalbininkų neatsivežė. Trečiasis meistras pasisveikino suglausdamas rankas prie krūtinės.

– Pone Huangai, seniai jūsų laukiu, mano meistras kviečia jus užeiti!

Huang Peiju linktelėjo, bet į trečiąjį meistrą ilgiau neužsižiūrėjo. Stovėdamas prie vartų, sutrikęs dairėsi. Kodėl pasirinkta tokia vieta? Juk akivaizdžiai matyti, kad čia viešnamis, nors ir pasivadinęs paviljonu. „Kunigaikštienės paviljonas“! Perskaitęs tą iškabą, jis vos neprapliupo juoktis.

Trečiasis meistras, atspėjęs svečio mintis, stropiai paaiškino: patarėjas sakęs, kad šita vieta esanti ant ribos tarp kinų ir užsieniečių zonų, patogi atvykti ir išvykti – visiems tinkama. Tad gal ponas Huangas atleis, kad ji išrinkta susitikimui.

Tačiau Huang Peiju nebuvo linkęs atleisti, jis piktai užsipuolė:

– O iš tikrųjų galvojot, kad tai vieta, iš kurios galėtumėt greitai pasprukti, tiesa? Jūsų meistras išties nežino, kas aš toks. Jis privertė mane kelias dienas laukti. O iš šitos vieteliūkštės sprendžiu, kad dar ir nesiteikia rodyti pagarbos, kurios esu nusipelnęs.

Trečiasis meistras žinojo, kad aiškintis – ne jo reikalas, ir tikėjosi, kad galbūt šitas vyrukas toks rūstus tik su juo, jo meistro šitaip nebetrikdys.

– Prašom, pone Huangai, – pakvietė jis, – mano meistras laukia.

Trisdešimt šešerių metų Huang Peiju tarp Šanchajaus vyrų buvo laikomas aukštu. Ant ilgo švarko jis vilkėjo odinę liemenę. Ūsai kruopščiai pakirpti. Iš po skrybėlės kyšanti kaselė akivaizdžiai dirbtinė. Skrybėlę jis įdavė prie durų priėjusiam Ju Čijangui. Be jos atrodė stilingai; tai būta patyrusio, žinančio, ką daro, vyriškio. Pametęs agresyvumą, jis prabilo maloniu balsu, šypsodamasis. Būtum galėjęs palaikyti gerų manierų, mokytu vyru.

Ju dėbtelėjo į Huang Peiju, ir tas beregint sumojo, ką tai reiškia. Iš užančio išsitraukė pistoletą ir padavė Ju, tada iškėlė abidvi rankas.

Ju apieškojo kruopščiai, pagarbiai ir spėriai, bet nepaliko neapčiupinėjęs nė viečiukės, kur galėtų būti paslėptas ginklas. Ko jau ko, bet šito sargybinis buvo išmokytas. Galop jis kuo nuolankiausiai tarė:

– Pone Huangai, atleiskite už nepatogumus.

Tada iš pastato žengė patarėjas ir, sudėjęs rankas, pasisveikino. Jis nusivedė vyrą į koridorių. Laiptų aikštelėje su jais pasisveikino penktasis ir aštuntasis meistrai, visi kartu suėjo į Fenikso salę.

Žingsniams artėjant prie salės durų, Čang Lisiongas stovėjo iškėlęs rankas ir sudėjęs delnus sveikintis. Metė rūstų, žudantį žvilgsnį. Jis neprabilo ir nepakvietė svečio sėstis.

Į salę įžengęs Huang Peiju irgi suglaudė delnus sveikindamasis. Vyrų akys susidūrė; atrodė, kad abudu stengiasi perskrosti viens kito mintis. Sveikinantis su svetimu, Hongo brolijoje buvo laikomasi tradicijos bauginti, užuot rodžius mandagumą. Vis dėlto Huang Peiju, net ir nusiteikęs atšiaurumui, nesitikėjo, kad didysis meistras darys tokį stiprų įspūdį. Jis mažumėlę sutriko ir išsigando, kad šiąnakt bus atskleistas. Bet išgąsčio neparodė. Juk dabar už jo nugaros – keletas Hongo brolių, jie nesunkiai parblokš vyrą ant grindų.

Madam Emeralda, rūsčiai žvelgdama, stovėjo už meistro Čango. Kasija, plaukus susirišusi į mazgą, buvo pasipuošusi tik nefrito apyranke, dėvėjo paprastą tamsią suknelę. Ji tylomis stovėjo už Madam Emeraldos.

– Ko svečias nori? – pragydo meistras Čangas.

Huang Peiju atsakė:

– Prisidėti prie reikalo.

Vos spėjus Huang Peiju ištarti tuos žodžius, meistras Čangas uždavė kitą klausimą:

– Kokiu tikslu?

Huang Peiju turėjo beregint atsakyti:

– Brolijos labui.

– Kas jus siuntė? – nedavė laiko galvoti meistras Čangas.

– Likimas.

– Čingas, panoręs prisidėti prie Hongo, panašus į karpį, bandantį peršokti drakono vartus, – kone bauginamai susakė meistras Čangas.

– Aš mačiau aukso puodą, pilną gėlių. Neįsivaizduoju Čingo ir Hongo skyrium.

Išgirdęs tokius Huango žodžius, meistras Čangas garsiai nusikvatojo ir juokas užliejo salę. Ūmai jis liovėsi juoktis, iš lėto atsistojo ir iškeltomis rankomis atliko kelis keistus judesius. Iš pradžių abidvi rankas suglaustais delnais pridėjo prie krūtinės, paskui jomis skėstelėjo į šonus. Tada iškėlė abu nykščius, kitus pirštus suspaudęs į kumščius. Kairę ranką atmetė už pakaušio, dešinę ištiesė prieš save ir ja triskart pamojavo. Dešine koja žengęs į priekį, o kairę atstatęs atgal, dešine ranka dar triskart pamojavo. Tada dešinę ranką ištiesė sulig dešine koja, abi rankas suglaudė ir iškėlė virš kairio peties, galiausiai rankas grąžino į pradinę padėtį. Jo kojų ir rankų judesiai buvo sklandūs ir ramūs, jie rodė, kad priešais stovi beribių meditacinių ir fizinių galių žmogus.

Huang Peiju nejudėjo, tik iškėlė rankas, neatitraukdamas akių nuo meistro Čango.

– Lankas pirmyn, o strėlės atgal, feniksas nusilenkė tris kartus. Jūsų didenybe, aiškiai matyti, esate aukštakilmis. Prašom atleisti, jei jus įžeidžiau! – Pasisukęs jis pervėrė akimis dvi už meistro Čango stovinčias moteris. – Ko čia toms dviem moteriškėms?

Madam Emeralda krūtinės aukštyje ištiesė rankas ir abiem parodė ženklą „trys su puse smilkalų lazdelės“. Tada, sukryžiavusi rankas ant krūtinės, žengė į priekį dešine koja prieš kairę.

Huang Peiju išsišiepė.

– Supratau – jūs esate ketvirtasis meistras, Auksinis Feniksas. Atleiskite, kad buvau nepagarbus.

Jis ir pats ištiesė dešinę ranką, sugniaužtą į kumštį, o kaire parodė ženklą „trys su puse smilkalų lazdelės“. Ištiesė ir kairę ranką, paskui priglaudė ją prie krūtinės kairėje. Tada irgi pavaizdavo lanką pirmyn, strėlę atgal ir, atlikęs tris fenikso linktelėjimus, atsitraukė.

Meistras Čangas vėl nusijuokė.

– Gerai jau, gerai. Esate ištikimas vyriausiojo didžiojo meistro parankinis.

Jis mostelėjo ranka kviesdamas Huang Peiju sėstis ir taip duodamas ženklą, kad tas įveikė keletą pirmųjų kliūčių ir su juo jau galima elgtis mandagiai.

Juodu susėdo, vieną nuo kito skyrė stalas. Kasija tarp jų pastatė padėklą su iš anksto paruoštu vynu. Meistras Čangas paėmė puodukus ir iš jų sudėliojo keistą kompoziciją:

Meistrui Čangui pastačius puoduką, Kasija pripildavo vyno iš laikomo ąsočio. Abudu darbavosi sutartinai. Pripildžius visus puodukus kambarį užliejo ryžių vyno kvapas. Ant stalo buvo išdėliotas septynių žvaigždžių kalavijas – vienas iš trisdešimt šešių darinių, iš kurių galima atpažinti Hongo brolijos narius.

Huang Peiju veide nebuvo jokios išraiškos. Kai Kasija pastatė ąsotį ant padėklo, jis, ištiesęs ranką, du šoninius apatinius puodukus pastūmė į vidurį.

Paėmęs pirmą puoduką, išgėrė jo viduje buvusį skystį, paskui, šiek tiek luktelėjęs, kitą padavė meistrui Čangui.

Huang Peiju nė kiek nesutriko, todėl įtampa meistro Čango veide atslūgo. Paėmęs puoduką, jis išgėrė, paskui jį pastatė atgal. Atrodė, kad jam labai įdomu stebėti, kaip šitas svetimšalis Hongo brolijos narys sugeba atlikti šimtmečių senumo brolijos ritualus. Meistras Čangas šypsodamasis perstumdė vyno puodukus ir žiūrėjo, kas bus toliau. Kasija pripylė vyno į du ištuštintus puodukus, meistras Čangas perkėlė du pilnus.

Tai būta išplėstinio septynių žvaigždžių kalavijo varianto – dar sudėtingesnio išdėstymo, būdingo tik brolijai. Šituos išplėstinius slaptaženklių variantus galėdavo įsiminti tik brolijos senbuviai.

Visi kambaryje spoksojo į Huang Peiju ir jis suprato, kad tai paskutinis jam tenkantis išbandymas. Hongo brolija visuomet vadovavosi devizu „Nugalėk Čingus ir prikelk Mingus“; priklausantieji šiai sąjungai pašaliečių, net jei jie buvo nariai, galėdavo neįsileisti, o pašaliečių infiltracija buvo griežtai draudžiama. Kad niekas neprasiskverbtų į organizaciją, buvo laikomasi griežtų procedūrų. Čingo brolija, priešingai, nenorėjo kovoti prieš valdžią ir kaip tik siekė plėstis. Su pašaliečiais ji elgėsi kitaip nei Hongo brolija – leisdavo jiems įsilieti į organizaciją, jos nariams nereikėdavo slėpti tapatybės.

Šįkart Huang Peiju šiek tiek sudvejojo. Jam atrodė, kad neturėtų liesti dviejų kraštinių puodukų, bet tikras nebuvo. Juk šituos ritualus jam reikėjo išmokti per labai trumpą laiką. Tačiau dvejoti nebuvo kada – reikėjo rizikuoti. Visų akys buvo susmigusios į jo rankas nelyg tigrų. Kasija pamatė, kaip per tas kelias sekundes, kol Huang Peiju abejojo, meistras Čangas metė žudikišką žvilgsnį.

Spoksančios akys Huang Peiju svilinte svilino. Drebančiomis kinkomis jis jau buvo beimąs puoduką iš paties galo, bet akies krašteliu pastebėjo Kasiją. Ji kartelį sumirksėjo ir jis tą pačią akimirką sumetė, kad klysta. Ištiesęs ranką, paėmė antrą puoduką nuo galo. Išgėręs vyną, ramiai paėmė vidurinįjį ir pakėlęs pasiūlė meistrui Čangui.

Meistras Čangas, paėmęs puoduką, patenkintas nusišypsojo.

– Nuostabu! Labai gerai.

Huang Peiju giliai įkvėpė. Kasija dirstelėjo į dangų. Greitai temo ir niuko. Regis, lynojo. Jos kairės akies vokas sutrūkčiojo darkart.

Nebelikus netikrumo dėl Huang Peiju padėties Hongo brolijoje, meistras Čangas šypsojosi, bet jo žodžiai tebebuvo mįslingi:

– Viena kalva guolis tegali būti vienam tigrui.

Huang Peiju atitarė:

– Žmogus tėra oro kvėptelėjimas, o Buda – smilkalų lazdelė.

Meistras Čangas išbėrė:

– Devyniasdešimt devyni – svarbus skaičius, bet niekada nepridėk dar vieno.

Huang Peiju skėstelėjo rankomis tarsi apibendrindamas:

– Visaip gali būti, bet svečiu niekada neabejok.

Tada meistras Čangas nusikvatojo, ir kambaryje visi galėjo atsipūsti ir vėl laisvai kvėpuoti. Jis paklausė Huang Peiju, ar Sun Jatsenas iš tikrųjų yra Hongo brolijos vedlys.

Huang Peiju, truputį palinkęs į priekį, patvirtino, kad Sun Jatsenas yra vedlys – tai žmogus, greitai pakilęs iki Džigongo salės atšakos penktojo meistro. Žavėdamasis meistru Čangu, jis specialiai atsiuntęs Huang Peiju jo pasveikinti. Hongo brolijai maždaug 350 metų ir dabar atėjęs metas jai įgyvendinti savo tikslą, dėl kurio, liejant kraują ir prakaitą, nėkart nesusvyruota. Visos Kinijos patriotai priklausą nuo meistro Čango rankos mostelėjimo, jis juos nuves prie tikslo.

Atsakydamas į tokius didžiulius lūkesčius meistras Čangas teišspaudė „ak“. Huang Peiju žodžiu jis nepatikėjo. Tas ryžtingai atsiraitojo rankoves ir apnuogino riešus. Pasisukęs į Madam Emeraldą paklausė:

– Gal galėčiau pasiskolinti vieną daiktą?

Madam Emeralda pažiūrėjo į meistrą Čangą, o kai tas linktelėjo, iš rankovės ištraukė žvilgantį peilį ir padavė Huang Peiju. Šis jį pasidėjo, nukėlė vyno ąsočio dangtį, tada, čiupęs peilį, greitai brūkštelėjo sau per rankas. Palašinęs kraujo į du vyno puodukus, užsitraukė rankoves. Pasiūlė vieną puoduką meistrui Čangui, pats paėmė kitą ir juodu išgėrė.

Meistras Čangas nudžiugęs atsistojo ir pamojavo už durų laukiantiems vyrams – svarbiausiems Hongo brolijos asmenims. Visi sugužėjo vidun. Meistras Čangas pranešė, kad Huang Peiju dabar esąs jo artimas bičiulis ir kad visi, kurie pripažįsta Hongo brolijos įstatus, yra broliai. Ištarus tokius žodžius, visi nusilenkė Huang Peiju.

Tada meistras Čangas mostelėjo į vyno taures ant stalo ir visiems broliams pasiūlė išgerti. Ateityje jie turėsią elgtis su meistru Huangu kaip su vienu iš saviškių. Huang Peiju pareiškė viską darysiantis brolijos labui.

Čang Lisiongas paprašė pasilikti vyriausiąjį patarėją ir trečiąjį meistrą – aptarti reikalus su juo ir Huang Peiju. Kiti supratingai nulipo laiptais pradėti jiems surengtos puotos.

Tas vakaras nebuvo kitoks nei kuris kitas, išskyrus vieną dalyką – meistras Čangas į Kasiją nebepasižiūrėjo. Tai jis buvo nurodęs, kad ji dalyvautų. Madam Emeraldai liepė pratinti Kasiją prie tokių aplinkybių. Ateinančiomis dienomis jų pasitaikysią ir daugiau, jam reikės gabaus žmogaus į pagalbą.

Jei tik reikalas būdavo susijęs su Hongo brolija, Madam Emeralda meistrui Čangui paklusdavo be išlygų. Hongo brolijai priklausė daug įvairių sluoksnių žmonių, o jos pajamas daugiausia sudarė lošimo ir prostitucijos verslų apsaugos mokesčiai. Paskirdamas meilužę kurtizanę ketvirtuoju meistru, meistras Čangas sukėlė tikrą sąmyšį. Bet dėl jo tvirto būdo niekas nedrįso net sumurmėti. Madam Emeralda už tai buvo dėkinga, todėl kantriai mokė Kasiją taisyklių. Kasija mikliai mokėsi ir gebėjo jas taikyti greitai, neklysdama. Madam Emeraldai tai patiko ir dabar ji Kasiją jau laikė protinga mergina. Tomis dienomis jiedvi gerai sutarė.

Kasija padėjo Madam Emeraldai virtuvėje paruošti du stalus vaišių. Broliai vaišinosi didžiojoje apatinėje salėje, o Fenikso salėje prie vieno stalo susėdo keturi vadai. Madam Emeralda virėjui buvo nurodžiusi paruošti specialios saldžiarūgštės Vakarų ežero žuvies. Slaptumo sumetimais visus indus atnešė Kasija. Madam Emeralda padėjo padengti stalą. Jos abi prižiūrėjo vyrus, kad gerai pavalgytų, paskui viską nukraustė.

Kai vakarienė buvo patiekta, Kasija nuėjo prie durų, Madam Emeralda liepė jai laukti už jų ir nieko neleisti vidun. Kai vyrai viduje ko nors užsinorės, ji galės nueiti ir atnešti iš virtuvės. Jei dar ko nors prireiktų, ji turėsianti iš apatinės salės pasišaukti Madam Emeraldą.

Kasija linktelėjo, o Madam Emeralda, išsitraukusi nosinę, nusibraukė nuo kaktos prakaitą. Žingtelėjusi tris žingsnius atatupsta, Kasija patikrino, ar durys sandariai uždarytos. Paskutiniai žodžiai, kuriuos ji nugirdo, buvo vyriausiojo patarėjo: „Na, pone Huangai, gal tęskime?“

Temo, ir broliai, išskyrus keturis vyrus slaptajame kambaryje, pavalgę ir atsigėrę, kas sau išėjo namo. Liko meistro Čango sargybiniai. Kasija, laukdama koridoriuje, taip norėjo miego, kad nebetvėrė neužsimerkusi. Praplėšė akis tik tada, kai patarėjas randuotu veidu išėjęs paprašė atnešti dar arbatos.

Lipdama žemyn ji pamatė, kad po laiptais tamsoje sėdi Ju, bet jis dėjosi jos nematąs. Žinodama, kad Ju užsiėmęs darbu, ji irgi apsimetė jo nepastebėjusi. Pasukusi pro arkines duris kairėje ir perėjusi siauru takeliu ji įžengė į virtuvę – kelią rodė iš priešinio lango krintanti šviesa. Keistuolis tas Ju Čijangas, pagalvojo. Žiūrėdavo į ją šaltu žvilgsniu, visuomet elgdavosi perdėtai mandagiai. Bet kartą nusisukusi ji pajuto, kad jis varsto akimis jos nugarą, net šiurpas krečia.

Prieš keletą naktų Ju buvo užsnūdęs po vaisiais aplipusiomis persiko šakomis – nenumanė, kad kas nors gali jį ten aptikti. Kasija jam niukstelėjo, kad pabustų.

– Aš nemiegu. – Ju pasirangė, atsisėdo ir lyg niekur nieko paaiškino: – Tokie kaip mes, jei kada ir miega, tai tik pusiau.

Meistras Čangas su Kasija Kunigaikštienės paviljone leisdavo ištisas naktis, ir ji manė, kad galbūt Ju tai nepatinka, bet jo akyse tegalėjo įžvelgti tik pagarbą.

Iš virtuvės Kasija išniro nešina didžiuliu raudonu mediniu padėklu, nukrautu ne tik ką tik užplikyta „Drakono šulinio“ arbata, bet ir Sudžou krašto užkandžiais dim sum bei bandelėmis su sezamais. Truputį padvejojusi, ji grįžo į virtuvę, o kai iš jos išniro vėl, ant padėklo buvo dar viena lėkštė. Eidama pro laiptus, Kasija šnipštelėjo Ju:

– Tikriausiai išalkai – čia tau.

Nežiūrėdama, ar jis ketina imti, stumtelėjo dim sum lėkštę artyn.

Keista, kad dar neseniai jis jai nepatiko – dėl to paslaptingo abejingumo, kurį jai rodė. Dabar, tapusi jo šeimininko moterimi, ji šito vaikio ėmė gailėtis.

Ji užlipo laiptais. Kiemas skendėjo tamsoje. Ryškus žibintas, paprastai kybodavęs prie durų, šiąnakt nedegė. Kasija žinojo, kad klientų šįvakar nebus; merginoms buvo pasakyta, kad eitų į miestą, jei turi ką linksminti. Namuose trūko įprastos nuotaikos – vyno kvapo, sumišusio su karštu meilužių alsavimu, dainomis ir kuždesiais. Kiekviename kambarėlyje degė po pritemdytą lempą, nuotaika buvo paslaptinga ir mįslinga.

Viena ranka laikydama padėklą, kita Kasija pasibeldė į duris. Po kelių sekundžių tyliai pašnibždėjo:

– Tai aš, Kasija.

– Užeik! – atsiliepė vyriausiasis patarėjas.

Ji įėjo. Huang Peiju ir Čang Lisiongas apie kažin ką šnibždėjosi, bet ūmai nutilo. Trečiasis meistras ir vyriausiasis patarėjas sužiuro į ją. Ji juk beldėsi, bet vyrai kambaryje pasitiko ją taip, tarsi būtų įsiveržusi kažin kokia nepažįstamoji. Nuo tokios nuotaikos Kasijai per nugarą perbėgo šiurpas. Ketvertas tylomis žiūrėjo, kol ji surankiojo nešvarius puodukus, išdėliojo naujus, sklidinus garuojančios arbatos, ir vidury stalo pastatė lėkštę dim sum.

Kasija patyliukais nusilenkė ir, nešina padėklu, ištipeno.

Patarėją, kuriam prireikė anksti išeiti, Ju Čijangas palydėjo iki vartų.

– Ju, – paliepė vyriausiasis patarėjas, – kai meistras Čangas susiruoš, vesk jį tiesiai pas mane, šią naktį jis praleis su manimi, nes turime nebaigtų svarstyti reikalų.

Kieme, apšviesta iš viršutinio kambario sklindančios šviesos, Madam Emeralda pasilenkusi apžiūrinėjo vazoną su orchidėjomis, tos jau buvo pražydusios. Nepakeldama akių ji šūktelėjo Kasijai:

– Kiek padėklų arbatos jiems nunešei?

– Tai tik antras, – atsiliepė Kasija. Jai vėl truktelėjo kairysis vokas, kaip ir tada, kai Huang Peiju dėliojo puodukų kompoziciją su meistru Čangu. Ji nejučiom išdrožė: – Girdėjau, kad dešiniojo voko virpčiojimas reiškia gėrį, o kairiojo – negandą. Mamut, bijau, kad atsitiks kažkas blogo.

Atsitiesusi Madam Emeralda pažvelgė merginai tiesiai į akis.

– Ko gero, esi teisi. Bet kol tu čia, nelaimingų dienų mums dar bus ne kartą, – pasakė kandžiai.

Ką ji turėjo galvoje, Kasija nesuprato. Sužiuro į Madam Emeraldą, bet jos veido tamsoje neįžiūrėjo. Vis dėlto pajuto, kad ji nerimastauja.

Temo vis labiau, žvirbliai supurpčiojo į savo lizdus. Huang Peiju, išsitraukęs kišeninį laikrodį, susigriebė, kad jau vėlu. Dėl pagrindinio plano susitarta, taigi jam reikia eiti. Durys atsidarė, ir meistras Čangas jį išlydėjo.

– Pasakykit savo gerbiamam meistrui, kad kūną ir kraują mes tausojame tiems, kurie juos vertina.

Huang Peiju irgi buvo nusiteikęs iškilmingai.

– Tai mums proga atgaivinti Hanus ir sutriuškinti Čingus.

– Pono Huango automobilis čia, – pranešė aukštyn laiptais skuosdamas išsigandęs Ju. Meistrui Čangui jis pakuždėjo: – Gatvėje priešais ir prie užpakalinių durų – šnipai.

Huang Peiju atrodė apstulbęs ir jau buvo besigręžiąs, bet meistras Čangas jį įsitraukė vidun ir visuose namuose užgesino šviesas. Žvilgtelėjęs pro langą, tučtuojau paliepė:

– Nagi, veržkimės lauk, neduokim jiems progos sučiupti mūsų visų.

Ju tuoj pat atidavė Huang Peiju ginklą.

Įėjusi į kambarį Kasija timptelėjo meistrui Čangui už rankovės.

– Saugokitės! – susirūpinusi perspėjo.

Bet jis tik patapšnojo jai per petį ir išlėkė į koridorių. Ranka prisilaikydamas turėklų, vienu šuoliu nušoko nuo laiptų ir nėrė į priekį.

Žemyn dūmė ir kiti, ruošdami pistoletus.

Kasija baugščiai dirstelėjo pro langą. Vaiskioje naktyje šmėžavo paslaptingi šešėliai. Tamsus šešėlis tarsi lygia žeme greitai užlėkė siena iki stogo. Nieko nelaukdama ji spruko iš kambario ir pasileido laiptais žemyn. Madam Emeralda, sustingusi iš baimės, stovėjo laiptų aikštelėje. Ji puikiai žinojo, kad ne metas pulti į paniką, bet juk mažytės pėdos toli nenuneš. Apimta nevilties, saviškiams vyrams ji sušuko:

– Greičiau, bėkite ginti meistro Čango!

Naktis buvo tyli ir rami, visos parduotuvių durys uždarytos, o mašina, atvežusi Huang Peiju, stovėjo prarėžtomis padangomis, ant vairo gulėjo kruvina sukniubusio vairuotojo galva. Į juos pasipylė kulkos. Meistras Čangas pasitraukė ir, užlindęs už durų, keliskart iššovė, kartu įsakinėdamas:

– Karietą! Greičiau!

Dabar jau šūviai buvo girdėti visur. Išgirdęs atidardant karietą, meistras Čangas pasitraukė ir trečiajam meistrui įsakė:

– Saugok poną Huangą ir važiuok pirmas, aš tave pridengsiu.

– Ne, aš jus pridengsiu, – paprieštaravo trečiasis meistras.

– Neatsikalbinėk. Vykdyk mano paliepimus!

Jie puolė į privažiavusią karietą. Huang Peiju nustūmė vežiką ir klestelėjo į jo vietą. Trečiasis meistras ir Ju Čijangas, be paliovos šaudydami, užšoko ant karietos laiptelių. Kadangi meistras Čangas šaudė iš karietos galo, arklys, bauginamas šūvių, stojosi piestu. Išsigandęs vežikas, rankomis susiėmęs galvą, pasileido šūvių kryptimi ir buvo nušautas – garsiai riktelėjęs, pargriuvo ant žemės.

Huang Peiju griebė vadžias ir pliaukštelėjo arkliui botagu – tas nėrė į šūvių ugnį. Trys žudikai, išsiveržę pirmyn, pabandė jį suturėti, bet visi buvo nušauti.

Karietai staiga nubildėjus, meistras Čangas liko be priedangos. Jis puolė prie automobilio, bet po kelių akimirkų visų ginklai jau šaudė į jį. Jis išsitiesė ant žemės dar nepasiekęs automobilio, gavo kulką į koją. Tada ėmė šliaužti pasieniu atsišaudydamas.

Priešais, iš tamsoje skendinčio Kunigaikštienės paviljono, sklido moterų klyksmas. Meistras Čangas ropojo pasieniu, bandydamas pasiekti vartus. Kai pasikėlė, kulka įsmigo į dešinę krūtinės pusę ir jis krito ant žemės.

Nuo Kunigaikštienės paviljono staiga atsklido šviesa. Pro vartus išbėgo Kasija, ištrūkusi iš Li Ju ir Siu Fang rankų. Sustojusi priešais kulkų, nukreiptų į meistrą Čangą, lietų, ji suriko:

– Liaukitės!

Viena kulka pataikė jai į kairį petį ir ji susverdėjo, bet liko stovėti.

– Juk visi negyvi – į ką šaudot?

Šūviai pamažu liovėsi. Tarsi žudikai būtų susiprotėję, kad moteris teisi. Keletas vyrų tamsiais marškiniais, čiupę savo aukas, nudūmė nuo gatvės atsišakojančiais skersgatviais.

Kasijos veidas buvo kruvinas, kraujas varvėjo drabužiais.

Pritūpusi prie meistro Čango, ji skubiai priglaudė jį prie krūtinės. Atskuodė ir Madam Emeralda, žibintu pašvietė į mirštantįjį. Jis visas buvo paplūdęs krauju, iš krūtinės kraujas tebetryško nelyg koks fontanas. Kasija priglaudė ranką ir karšto kraujo srovė nubėgo tarpupirščiais. Ji tvardėsi, bandė sutramdyti ašaras.

Meistras Čangas į ją žiūrėjo, jo burna buvo pravira, bet prabilti jis neprabilo. Jis vos beprakvėpavo, o ranka, laikanti ginklą, virpčiojo. Akys buvo susmeigtos į Kasiją. Atrodė, kad jis nori jai kažką svarbaus pasakyti, bet nustojo kvėpuoti, akys taip ir liko plačiai atmerktos.

– Meistre Čangai! – suspigo Kasija ir, ūmai nualpusi, sukniubo ant jo be sąmonės.

Tolumoje buvo girdėti Siu Fang balsas:

– Panele, panele!

– Greičiau vilk juos abu namo, – sukomandavo Madam Emeralda.

Kasija negalėjo kalbėti, negalėjo atmerkti akių, bet balsus aplinkui girdėjo, nors jie ir tolo. Paskutinis jos nugirstas dalykas buvo Madam Emeraldos žodžiai:

– Bėk ir surask vyriausiąjį patarėją! Tempk jį čia!

6 skyrius

Kasija vienais apatiniais gulėjo lovoje. Li Ju jai papasakojo, kad meistro Čango kūną tą pačią naktį pasiėmę namiškiai ir kad dabar ruošiama šarvojimo salė. Ji pasiuntė Li Ju ir Siu Fang perduoti nuo jos aukų.

Tiedvi grįžusios pranešė, kad meistro Čango namų prižiūrėtojo Lao U dėka aukos priimtos. Sugulovės, ko gero, jas būtų išspyrusios lauk. Kasija žinojo, kad meistras Čangas jai buvo toks malonus. Ji nebuvo sugulovė, netgi nebuvo tikra kurtizanė paviljone. Tebuvo tarnaitė, pastarąjį mėnesį ar kiek ilgiau kone kasnakt miegodavusi su meistru Čangu. Ką reikėjo daryti? Ji apsimetė, kad neišmano etiketo, todėl ir išdrįso nusiųsti aukas.

– Meistro Čango namai išties dideli. Net su trejais vartais. Nė nebeprisimenu, kiek sykių juose pasiklydom. O lankytojų! – porino Li Ju.

Kasija apsimetė negirdinti. Kad meistras Čangas turėtų kitus „namus“ – šito ji negalėjo įsivaizduoti.

Pirmoji meistro Čango žmona buvo maždaug penkiasdešimties. Nuo galvos iki kojų apsitaisiusi gedului tinkamais drabužiais, su balta skepeta ant galvos, paburkusiomis ir nuo verksmo paraudusiomis akimis ji tiesi stovėjo prie gyvomis gėlėmis apdėlioto karsto. Santalmedžio karstas, ko gero, buvo pats brangiausias Šanchajuje. Sugulovės, kaip ir dera, nesirodė.

Aplinkui sukiojosi ir pagalbą teikė vyriausiasis patarėjas randuotu veidu ir keletas kitų Hongo brolijos vadų, kartkartėmis tarnus su aukomis atsiųsdavo Šanchajaus viršūnėlės; kai kas net atsiuntė aukso ir sidabro. Huang Peiju atvyko pats ir padeklamavo elegiškas eiles: „Didvyris savo laikų, jo vardas niekad nežus, jo palikimas nedings per amžius.“ Paskutinė eilutė buvo tokia: „...nes didžią turėjo svajonę, kuri liko neįgyvendinta“.

Hongo brolijos nariai, suklupę ant grindų, žemai nusilenkdavo karstui, paskui – meistro Čango žmonai. Tada vienas paskui kitą eidavo į dvi šonines patalpas. Į vieną kambarį sugužėjo vyriausiasis patarėjas su kitais vyresniaisiais.

Vyriausiajam patarėjui buvo šnipštelėta į ausį, kad tai Čingo brolijos darbas.

Tai būta didelės svarbos reikalo, todėl tik pats įsitikinęs vyriausiasis patarėjas pranešė apie faktus susirinkusiems broliams. Nors Čingo ir Hongo brolijos niekad neveikė išvien, kad jie vieni kitus pultų – retas atvejis. Aišku, kad visa tai slepia dar kažką, bet ką – bus galima sužinoti tik sučiupus vieną ar du Čingo brolijos narius. Vyriausiasis patarėjas pamojo ranka.

– Trečiasis ir penktasis broliai, pjaukit gaidį! Atiduokime auką savo vyresniajam broliui. Mes už jį atkeršysime!

Siu Fang ir Li Ju patyliukais apkalbinėjo savo šeimininkę: negerai, kad ji, kaip reikiant neparaudojusi, guli čia, nei miega, nei keliasi. Kasija, jas nugirdusi, ir pati savęs paklausė:

– Kodėl aš neraudu?

Siu Fang šeimininkei patarė deramai paraudoti – kitaip ji niekada neišsivaduosianti iš vidinio skausmo. „Bet dėl to, ką patyriau, aš negaliu verkti“, – pagalvojo Kasija. Vakarop net pasrėbė sriubos.

Ankstų kitos dienos rytą nuo prancūzų koncesijos pasirodė laidotuvių procesija, jos prieky riedėjo žirgais pakinkyta karieta. Už jos plaukė voros žmonių. Net tie, kurie čia gyveno daugiau kaip šimtmetį, nebuvo regėję tokios didingos ceremonijos. Visi lydintieji vilkėjo juodais švarkais ir juodomis kelnėmis, o žirgai, vežimai, vainikai ir aukos buvo uždangstyti baltu šilku.

Ilgąją procesiją sudarė vien vyrai – jie žengė tiesiomis eilėmis pagal lėtą maršą. Kažkodėl ši palyda panėšėjo ne tiek į laidotuvių procesiją, kiek į žygį, lydintį karo paskelbimą. Tarp žygiuojančiųjų buvo ir Huang Peiju – nešinas lazda, bejausmiu veidu. Palydą vedė daosistų vienuolis, rankose laikantis nuogą kalaviją. Visi brolijos broliai, išskyrus vyriausiąjį patarėją, vilkėjo marškinius, ties juosmeniu turėjo aštrius ginklus. Jų veidai buvo rimti.

Iš paskos paslapčiomis sekė Siu Fang, irgi apsirengusi juodai. Vėliavas, kuriomis buvo apdengtas karstas, ir ant kelio mėtomus banknotus – vieni krito ant šalikelių, kiti į čia pat tekančią upę, – merkė rudeninis lietus.

Galiausiai lietus liovėsi, bet dangus tebebuvo niaurus. Keletas laidotuvių procesijoje ėjusių vyrų pasuko į Kunigaikštienės paviljoną. Buvo pusiaudienis, paviljonas buvo apdangstytas baltu audeklu. Visi ryškiaspalviai žibintai nukabinti, nė viena kurtizanė tądien nedirbo.

Kasija bandė keltis, bet Siu Fang, grįžusi iš laidotuvių, stumtelėjo ją atgal į lovą. Ji papasakojo, kad meistrą Čangą ruošiamasi laidoti jo gimtajame Songdziange, ten jį lydės pirmoji žmona, šeima ir namų prižiūrėtojas.

Kasija paliepė Siu Fang eiti ilsėtis. Kai ta išėjo, likusi viena namuose apsirengė pirmą po ranka pasitaikiusį drabužį ir, priėjusi prie tualetinio stalelio, pažiūrėjo į veidrodį – veidas perbalęs, lūpos bespalvės. Pasiėmusi šukas, brūkštelėjo per ilgus juodus plaukus.

Sumaištis vis nesibaigė. Prieš porą naktų ginkluotoje kovoje buvo mirtinai sužeisti du paviljono sargybiniai, taip pat vežikas – tas mirė paryčiui. Žaizda Kasijos kairiame petyje iš pradžių buvo gydoma skiaute su auksinio liūto gaurų tepalu – taip sustabdytas kraujavimas. Daktaras laiko jai turėjo tik kitos dienos rytą. Jis žaizdą dezinfekavo, patepė vaistais ir aprišo.

– Laimė, kulka išlėkė neužkliudžiusi nė kaulelio, – pasakė daktaras, – bet tau negalima liestis prie šalto vandens ir reikia ilsėtis. Kitaip šitos rankos nebepakelsi.

Pagalvojusi, kad meistro Čango kūnas bus tąsomas iš vienos vietos į kitą ir palaidotas ten, kur ji niekada negalės nusigauti, Kasija susigraudinusi pakilo. Ji susverdėjo ir turėjo atsiremti į tualetinį stalelį. Su padėklu įžengusi Li Ju suskubo Kasiją vėl paguldyti į lovą.

– Kodėl jau dvi dienas nieko nevalgot?

– Nesinori.

Li Ju privertė ją pasrėbti sriubos, išvirtos iš lotosų sėklų ir konservuotų kiaušinių – nuo jos Kasija pasijuto geriau. Netrukus koridoriuje pasigirdo pažįstami žingsniai, lėtai besiartinantys prie kambario.

– Pagaliau Mamutė ateina manęs aplankyti, – panosėje sumurmėjo Kasija.

Madam Emeralda, įžengusi į kambarį, apėjo širmą ir priėjo prie lovos. Ji vilkėjo baltą palaidinę, ant galvos ryšėjo baltą šilkinį kaspiną. Šita apranga, palyginti su įprastu išsipustymu, atrodė kur kas skoningiau. Sėsdamasi ant lovos ji paliepė Li Ju eiti į vaistinę ir atnešti Kasijai kažin kokių kininių šventagaršvių ir raudonųjų datulių. Kasija per daug nukraujavusi ir ją reikia gydyti, pasakė ji.

Li Ju išėjus, Madam Emeralda prisislinko arčiau ir paaiškino anksčiau ateiti negalėjusi, nes pastarąsias dvi dienas buvusi labai užimta.

Kasija, pastebėjusi keistą jos žvilgsnį, atsisėdo. Madam turinti gerai pailsėti, pasakė ji.

Madam Emeralda abiem rankom suėmė Kasijos dešinę ir pareiškė, kad dabar, kai meistras Čangas mirė, jos abi turinčios būti atviros. Ar Kasija jai atleisianti, jeigu akimirką ji pabūsianti atvira?

Kasija norėjo ištraukti ranką, bet Madam Emeralda buvo tvirtai ją sučiupusi.

– Jis tau buvo geras – kodėl gi aš negalėčiau būti gera? Vis dėlto man su tavimi gerai elgtis sunku. Elgtis blogai, priešingai, lengva.

Galų gale pasakius, kas ilgai gulėjo ant širdies, Madam Emeraldos žvilgsnis sušvelnėjo.

Ji paaiškino, kad Čang Lisiongas buvo asmuo, kurį ji per savo gyvenimą labiausiai gerbusi ir nuo kurio labiausiai priklausiusi. Kartą Madam Emeralda nurungusi pirmąją Šanchajaus kurtizanę Lin Daiju, panorusią su ja varžytis. Buvo paskelbta, kad ta, kuri pralaimės varžybas, turės amžiams dingti iš Šanchajaus bendruomenės. Nors turėjo vykti išvaizdos ir talentų varžybos, iš tikrųjų jos buvo susijusios su ekstravagancijos lygiu. Jeigu Lin Daiju nuotraukų rėmeliai buvo inkrustuoti auksu, Madam Emeraldos turėjo būti papuošti brangakmeniais. Meistro Čango dėka Madam Emeralda nugalėjusi ir tapusi pirmąja iš keturių garsiausių kurtizanių. Tada ji ir pasivadinusi Madam Emeralda – naująja Daiju – ir tą vardą išlaikiusi iki šiandien. Po anų įvykių ji įgijusi padėtį Šanchajaus bendruomenėje ir galiausiai perėmusi paviljoną. Madam Emeraldos akys paraudo.

– Dabar supranti, kad mano likimas visuomet buvo jo rankose!

Kasija, pirmąkart išgirdusi Madam Emeraldą kalbant apie savo meilės reikalus, prisiminė savąją širdgėlą. Meistro Čango nebėra. Kaip greit viskas baigėsi.

Ji visuomet žinojo, kad lemtis, suvedusi su meistru Čangu, buvo per gera, kad būtų tikrovė, ir visuomet turėjo nuojautą, neleidusią pasijusti pernelyg laimingai. Štai dabar likimas ir atsiima savo. Ją pirmąkart apėmė baimė. Meistras Čangas mirė – kas dabar bus jai?

Madam Emeralda, nekreipdama dėmesio į Kasijos jausmus, nužingsniavo prie apskrito staliuko ir užsidegė tabako pypkę. Ji pervėrė žvilgsniu Kasiją.

– Atėmęs tau nekaltybę, meistras Čangas turėjo sumokėti man specialų privalomą mokestį, taip pat turėjo atsiskaityti už visas tas pastarojo mėnesio nakteles, kai džiaugėsi tavo draugija. Dėl jo statuso mokestis išauga bent iki 10 000 sidabro taelių.

– Mamute...

Kasija pati buvo girdėjusi meistrą Čangą sakant, kad jis išrašęs Madam Emeraldai 10 000 juanių čekį, bet apie pinigus Kasija nenorėjo kalbėti, kad nesubjaurotų jausmų.

Padėjusi pypkę, Madam Emeralda pasakė, kad čekį meistras Čangas iš tikrųjų išrašė, bet Kasija nežinanti, kad prieš porą naktų jis pareiškęs, jog reikia sumokėti už darbą Huang Peiju, todėl Madam Emeralda čekį grąžinusi ir meistras Čangas atidavęs jį Huang Peiju. Meistras Čangas žadėjęs po kelių dienų užeiti ir jį atnešti, bet dabar, jam mirus, nebelikę įrodymų, kad tie pinigai jos. Taigi Madam Emeralda praradusi krūvą pinigų, o kur dar užmokestis dviem kambarinėms.

– Vadinasi, Mamutė nori pasakyti...

– Puikiai žinai, ką aš noriu pasakyti. Niekas iš meistro Čango namiškių nenori apie tave girdėti, o tai reiškia, kad aš turiu sugalvoti, ką su tavim veikti. Juk negaliu tavęs laikyti kaip kokios ponios Čang, kaip manai?

– Suprantu. Bet juk žinot, svečių linksminti aš negaliu, net jeigu ir norėčiau. Nemoku dainuoti ir esu didžiapėdė.

Madam Emeralda nukirto:

– Pala. Tu manęs nesupratai. Kai tik atsiradai paviljone, pradėjo nebesisekti. Meistras Čangas taip apgailėtinai mirė irgi todėl, kad sutiko tokią prakeiktąją.

Kasija per visą gyvenimą nebuvo taip apie save pagalvojusi. Ji pamanė, kad Madam Emeralda bando ją apkaltinti tuo, dėl ko ji nekalta. Tik po daugelio metų susivokė, ką Madam Emeralda turėjo omenyje.

Toji kalbėjo:

– Buvau akla. Nesugebėjau permatyti, kad šičia tau ne vieta. Tavo perdėm žiauri lemtis, todėl net kai tau sekasi, tu pritrauki negandas!

– Mamute, aš turiu už save sumokėti.

Kasija sunkiai atsikėlė ir apsiavė. Pasikuitusi po dėžes ir stalčius, ištraukė visus savo papuošalus ir sudėjo ant lovos.

Madam Emeralda pavydžiai pasišaipė:

– Vaje, vaje, kaip meistras Čangas tavim rūpinosi! Šitiek aukso ir sidabro. Tokios laimės nė aš neturėjau.

Kasija, apsimesdama, kad vyresniosios moters negirdi, vyniojo brangenybes į šilko skiautę. Nuotaika buvo ne tokia, kad ji atsikirtinėtų Madam Emeraldai. Jos nevilties ši moteris niekada nesupras. Kasija pratarė:

– Siu Fang ir Li Ju irgi yra čia, šitaip uoliai mane prižiūrėjusios, jos irgi nusipelno mano padėkos.

Madam Emeralda atsisuko ir išties pamatė prie širmos stovinčias Siu Fang ir Li Ju, vieną su padėklu, kitą su viralo dubenėliais. Išgirdusios tiedvi moteris taip atžariai kalbantis, jos suakmenėjo. Kasija žinojo, kad Li Ju ir Siu Fang ja rūpinosi todėl, kad dievino meistrą Čangą ir susižavėjo jos drąsa, kai puolė jo gelbėti. Ji suprato, kad žodžių nereikia, bet norėjo, kad Madam Emeralda žinotų, ką ji jaučia.

– Mamute, jūs ištraukėt mane iš kaimo, atvežėt į Šanchajų, o dabar, kai sergu, leidžiat ilsėtis. Todėl aš jums skolinga.

Valandėlę visos keturios tylėjo. Iš apačios sklido daina, sumišusi su pipos garsais, – mergina grojo sau. Dangus staiga tamsiai nuraudo, ir lietus, kuris buvo liovęsis maždaug valandai, prapliupo vėl. Pašėlusiai pūtė vėjas, lietaus srovės nuo stogų bėgo į kibirus kieme.

Vis dėlto meistro Čango būta toliaregio. Jis žinojo, kas ištiks Kasiją, kai jo nebebus. Kaskart, kai jis atnešdavo Kasijai naują papuošalą, ji stebėdavosi – už ką. Dabar susivokė. Jis norėjo būti tikras, kad ji turės kaip išsisukti.

Kasija atkišo šilko ryšulėlį Madam Emeraldai, nuo kairio riešo nusisegė nefrito apyrankę ir padėjo ją ant viršaus.

– Laisvei nusipirkti šitų brangenybių tau neužteks! – tėškė Madam Emeralda ir, stvėrusi ryšulėlį, movė iš kambario.

7 skyrius

Po savaitės atkako pono Čango namų prižiūrėtojas – laibas, vikrus žmogutis. Su juo – vyrai, nešini dviem skryniomis šilkų.

Viskas praėjo sklandžiai, pasakė prižiūrėtojas. Meistro Čango giminaičiai iš Songdziango padėję išrinkti gerą kapavietę, apsuptą malonios draugijos. Laidotuvių dieną lynojęs lengvas lietus, o tai, anot meistro, kuris buvo pakviestas vesti ceremonijos, geras ženklas. Palaimingasis lietus atėjęs iš rytų, vadinasi, meistro Čango siela visus saugosianti.

– Puiku, – tarstelėjo Madam Emeralda sodindama svečią.

Namų prižiūrėtojas parodė į dvi ant grindų pastatytas šilko skrynias. Paviljonas paaukojęs labai brangias aukas, todėl šiandien, septintą dieną po laidotuvių – remiantis tradicija, tą dieną Čango siela galutinai atsiskyrusi, – jo pirmoji žmona liepusi atsilankyti su šilkais. Ji paisanti papročio pasidalyti dovanomis. Prašanti Madam Emeraldą iš jų pasisiūdinti naujų apdarų.

Madam Emeralda, namų prižiūrėtojui pati patiekusi arbatos, pasakė, kad meistro Čango pirmoji žmona esanti perdėm mandagi; juk ji ir taip buvusi apdovanota Čango malone – vien jau už tai esanti jam dėkinga.

Eidama pro duris, Kasija pagalvojo, kad prižiūrėtojas atsibeldė ne tik pristatyti dovanų – jis turėtų turėti dar kažkokių reikalų.

Jos įtarimas beregint pasitvirtino. Per penkias minutes sugužėjo vyriausiasis patarėjas, trečiasis meistras ir kiti vyresnieji. Salės durys bemat buvo užšautos ir niekas nebegalėjo prie jų artintis. Vis dėlto žmonės labai greit išsiskirstė.

Tarp atvykusiųjų buvo ir Ju Čijangas. Atrodė liesesnis ir niūresnis. Eidamas per kiemą jis užvertė galvą. Kasija pamanė, kad sveikinasi su ja, ir linktelėjo, bet paskui suprato, kad jis tik pažiūrėjo į dangų. Madam Emeralda, viršutiniame aukšte apsivilkusi palaidinę, dabar skubėjo prie laiptų. Lauke lūkuriavo dengti neštuvai.

Po pietų paviljonas vėl sukruto. Ūkvedys rūpinosi svečiais. Merginos pirštų virpinama pipa, rodės, grojo Kasijos širdies stygomis. Tačiau ji kantriai laukė, veidrodyje atsispindintis žibintas visada buvo ryškus. Kasija nejučiomis mėgino vaizduotis, kokiam žmogui pirštai virpina instrumentą.

Ūkvedys, registruodamas ateinančius į paviljoną ir iš jo išeinančius, garsiai pragysdavo: „Panelė Šuangju ruošiasi į „Žydinčio abrikoso“ restoraną!“; „Panelė Liandžu vyksta į Lao Dženg Singo restoraną!“; „Ponas Vangas puotauja „Gausybės sode“, jis maloniai prašo atvykti panelę Dzuni!“

Kasijai taip ir nepavyko susidraugauti su paviljono merginomis. Kai tik Čangas ją išsirinko savo moterimi, tos išsyk ėmė jos nekęsti. Bet kartu meilikaudavo ir bijodavo įžeisti ką nors ne taip pasakiusios.

Dabar, kai meistras Čangas mirė, ji suprato, kad yra laikoma kiršintoja. Merginos jos toliau šalinosi. Per susišaudymą jos slėpėsi po lovomis, o paskui išvydusios kruvinus lavonus kone mirė iš baimės.

Gal ji ir buvo keisčiausia būtybė iš visų kada nors regėtų Šanchajaus viešnamyje. Bet dabar jai iš tikrųjų rūpėjo tik viena – ką sumanys Madam Emeralda. Ką jai darys?

Nelauktai į kambarį įpuolė uždususi Siu Fang. Kasija pasišaukė ją prie lovos. Spausdama ranką prie krūtinės Siu Fang pasisakė prie gatvės kampo sutikusi Madam Emeraldą, jos veidas buvęs rūškanas.

– Panele, bijau, kad atsitiks kažkas blogo, – pasakė ji.

Kasija patraukė lovos tinklelį.

– Viskas vyksta taip, kaip ir turėtų. Atėjo metas man iškeliauti.

– Bet kas bus man, jei jūs išeisit?

Kasija pakraipė galvą, kiek pagalvojo ir pasakė negalinti pasiimti jos ir Li Ju, nes nežinanti, kaip pačiai seksis. Likusios čia, jos bent jau nebadausiančios.

– Gali būti, kad vieną dieną, kai likimas ims klostytis kitaip, man jūsų vėlei prireiks.

Siu Fang akyse pasirodė ašaros. Kasija, sėdėdama ant lovos, ją ramino:

– Neverk, Siu Fang. Kas bus rytoj – rytoj ir pamatysim.

Atsisėdusi prie lango, ji laukė Madam Emeraldos.

Bet pavargo laukti ir nuėjusi atsigulė. Kambaryje buvo bauginamai tamsu. Plačiai atmerkusi akis, ji laukė švelnių, mažyčių tos moters žingsnių. Kad ir kaip tyliai mynė rištos Madam Emeraldos pėdutės, Kasija girdėdavo. Bet greitai apsunkusios akys ėmė merktis.

Staiga ji susiprotėjo, kas dedasi. Suprato, kodėl nuo anądien, kai prarado savitvardą, Madam Emeralda visiškai pamiršo šį reikalą. Kasija manėsi viską permačiusi, viską suuodusi, užčiuopusi, kas vyksta.

Vienas vyras, išėjęs iš šokių salės, buvo nudurtas, kai įlipo į savo karietą. Peiliui persmeigus krūtinę, sustingo. Vaistinėje Si Malu kelyje dviem vyrams buvo nurėžtos dešinės rankos ir nukirstos galvos – darbas atliktas kaip tik tokia tvarka. Išnaršyta opiumo rūkykla ir visi penki žmonės viduje uždusinti.

Vargu ar pasigirdo bent vienas šūvis. Tąnakt iš Čingo brolijos vadų išsigelbėjo tik sužeistieji.

Šaudoma buvo tik prancūzų koncesijoje. Aplinkiniai nesuprato, kas vyksta. Jie tematė, kaip bėga panikos apimti žmonės, kaip atkakliai jie persekiojami, kaip abi pusės bėgdamos svaido peilius ir šaudo. Žmonės norėjo iškišę galvas pro langus pasižiūrėti geriau, bet bijojo netyčia gauti kulką į kaktą.

Atidūmęs koncesijos policijos patrulis padrikai pašaudė į banditus – tie greitai dingo.

___

Visą Šanchajų buvo apėmusi kraujo troškimo ir keršto nuotaika. Kasija taip ir neužmigo. Vos tik sumerkusi akis pašokdavo. Apie ketvirtą ryto, išgirdusi žingsnius laiptų apačioje, paskubomis apsirengė, išlipo iš lovos ir išbėgo už durų.

Dangus buvo balkšvas kaip žuvies pilvas. Pūtė šaltas vėjas. Nulipusi vos porą laiptelių Kasija apstulbo. Apačioje ant laiptų, atsirėmęs į turėklus, sėdėjo Ju Čijangas. Atrodė, lyg vėl būtų stojusi ta naktis, kai buvo mirtinai sužeistas meistras Čangas, tik Ju nebežiūrėjo pro šalį. Jis žiūrėjo į ją, tarsi ketintų pasakyti kažką svarbaus.

Nulėkusi laiptais žemyn, Kasija pamatė, kad jis visas permirkęs krauju ir purvinas. Išsigandusi pripuolė arčiau ir jį apžiūrėjo. Ju paskubomis paaiškino, kad jo ieško policija. Jam ant kaktos žvilgėjo prakaitas.

Kasija čiupo jo ranką. Jau buvo begalvojanti, kaip jį paslėpti, bet jiems už nugarų nuskardeno Madam Emeraldos balsas:

– Ju, koks tu naivuolis. Atbėgai ne į tą vietą. Juk pirmasis Čingų ir Hongų susirėmimas vyko kaip tik priešais paviljoną. Policija čia tuoj pat pasirodys. Spruk, kol dar tik aušta, spruk ir pasislėpk 3-iajame numeryje, vikriai!

Ju nebeliko kas daryti – jis žvilgtelėjo į Kasiją ir nukūrė.

Bet Kasija buvo greitesnė. Beregint atsidūrė prie vartų ir iškišusi galvą apsidairė. Aplink – nė šešėlio. Ant akmeninio laiptelio prieš vartus užšoko katė ir subedė į juos nerimastingas akis. Tik tada Kasija stumtelėjo Ju.

Atsigręžusi ji pamatė prie orchidėjų vazono stovinčią Madam Emeraldą, toji murmėjo:

– Dabar, meistre Čangai, jau gali ilsėtis ramybėje!

Išvynioti to keršto kamuolio, į kurį jie buvo įsukti, Kasija nenorėjo. Jai rūpėjo tik viena – kad pagaliau meistro Čango siela gali išskristi.

Kasija atsirėmė į vartus. Meistras Čangas tikrai iškeliavo, o ji taip trokšta eiti kartu. Mergina prisiglaudė veidu prie vartų ir, norėdama išlaikyti išėjusiojo rankų šilumą, rankomis apėmė rankeną.

___

Čia pat, už gatvės kampo, subildėjo žirgų kanopos. Pro vartus prajojo policijos patrulis.

Kasija atsipeikėjusi iš sielvarto dirstelėjo pro durų plyšį. Policininkas nesustojo, todėl ji užrakino duris.

Madam Emeralda laikė iškėlusi jau permirkusią nosinę, jos akys nuo šitiek verksmo buvo paraudusios. Giliai atsidususi, ji mostelėjo nosine.

– Paviljonas virsta kraujo klanu. Bėk! Nešdinkis iš čia! Lauk!

Kasija, nevisiškai suprasdama Madam Emeraldos žodžius, ašarų kupinomis akimis įdėmiai sekė moterį.

Madam Emeralda pradėjo lipti laiptais, palypėjusi porą laiptelių atsigręžė, tarsi staiga būtų viską supratusi.

– Spruk! Aš neprašysiu, kad susimokėtum už laisvę. Grįžk atgal į Pudongą, į kaimiūkštį, iš kurio atkakai. Mauk, ištekėk už valstiečio ir ramiai sau gyvenk.

Kasija nieko nesakė.

– Nenori grįžti į kaimą? – Madam Emeralda pagalvojo, kad mergiščia paika. – Nori pasilikti Šanchajuje? Šanchajus – ne vieta tokioms prasčiokėms kaip tu.

Kasija atkirto, kad ji nebėra ta mergaitė, kurią pasiėmusi Madam Emeralda.

– Aš tik linkiu tau viso ko geriausio. – Madam Emeralda, stovėdama laiptų viršuje, pažvelgė į merginą prie vartų. – Dabar kaltink pati save.

Kasija perėjo per kiemą ir atsistojo pakraštyje prie akmenų. Negalvodama išpoškino:

– Šiandien mane surado vienas laikraščio žurnalistas, klausinėjo apie meistrą Čangą. Pamaniau, kad galėčiau papasakoti apie dalykėlius, kurie nutinka tarp vyro ir moters. Sulaikiau liežuvį. Bet dabar apsigalvojau. Jeigu tikrai ketinate mane siųsti atgal į kaimą, turėsiu prabilti!

Ji net pati savimi nusistebėjo. Išplėtusi akis žiūrėjo į Madam Emeraldą – ta varstė ją niršiu žvilgsniu. Visa aplinkui apmirė.

Pro atvirus langus vėpsojo ir iš už užuolaidų kyščiojo keletas galvų. Įžūliausia stebėtoja buvo Šuangju, pirmoji paviljono mergina. Jai visuomet patikdavo žiūrėti, kai kita atsidurdavo bėdoje.

– Ko čia spoksai? – net nežvilgtelėjusi į langą paklausė Madam Emeralda. Ją greitai apėmė siutas. – Šanchajus – ne vieta mažoms prasčiokėms. – Ji jau kone klykė. Trepsėdama kojomis suriko: – Lauk iš čia! Lauk!

Kasija staiga atsiklaupė prieš Madam Emeraldą.

– Jeigu nenorite manęs čia, parduokite viešnamiams, kuriems didelės pėdos nė motais. – Pagalvojusi, kaip buvo pastūmėta į tokią apgailėtiną padėtį, ji staiga susigraudino ir nunarino galvą, bet balse nebuvo girdėti nė gaidelės pataikūniškumo. – Juk man nekaltybę atėmė meistras Čangas, tai turėtų būti verta šiek tiek sidabro.

Madam Emeralda užsimojo jai trenkti, bet ranka pakibo ore. Ji buvo patyrusi moteris, daug mačiusi. Žinojo, kad negalima persūdyti, net kalbant apie atpildą.

Jų pokalbį nutraukė netikėtas barbenimas į vartus. Pro juos sugužėjo apie dešimtį koncesijos policininkų, juos lydėjo kinų pagalbininkai. Seržantas pareiškė tiriąs praėjusios nakties banditų susišaudymą, taip pat neseniai prie pat paviljono įvykdytą žmogžudystę. Kaip ir nujautė Madam Emeralda, jie įtarė, kad tuodu įvykiai susiję, bet, aišku, neturėjo jokių tikrų žinių.

Vakarinėje miesto pusėje, namuose su sodu, slaptoje Aljanso draugijos susirinkimų vietoje, keli vyrai nelyg kokie anglų džentelmenai sode gurkšnojo popiečio arbatą.

– Pone Huangai, kai kas nori su jumis pasikalbėti, – pranešė atėjęs tarnas.

Huang Peiju buvo vienas iš šito būrelio ir, regis, kitiems kažką pasakojo.

– Kas?

– Sakosi esąs Hongo brolijos vyriausiasis patarėjas.

Huang Peiju iškart atsistojo ir priešais sėdinčiam vyrui pasakė:

– Matai, juk sakiau, kad jis mane susiras.

Jis nusekė paskui tarną prie priekinių durų, o iš ten nubėgo prie vartų. Pats atidaręs laukujes duris, prašneko:

– Pats vyriausiasis patarėjas! Kokia garbė! Užeikit! Prašom, užeikit!

Vyriausiasis patarėjas atrodė niaurus, nusišypsojo tik prisivertęs. Nepaisydamas formalumų, jis atsisėdo ir tuoj pat išdėstė, ko atvykęs. Prie koncesijų ribos šiandien sučiuptas jaunesnysis brolis vardu Ju Čijangas. Jis bėgęs palei upę ir kažkas pastebėjęs, kad jo drabužiai kruvini. Apie jį buvo pranešta policijos patruliui.

– Esame priversti poną Huangą prašyti, kad padėtų mums jį iš ten ištraukti.

Huang Peiju atsipūtė ir prakalbo laisviau:

– Tik jaunesnysis tarnas? Tai kam šitoks sambrūzdis? Jei jis ką nors nudobė – juo geriau. Galvos lėkti turi abiejose pusėse – taip sąžininga.

– Betgi jis nėra tik šiaip jaunesnysis brolis, – paprieštaravo vyriausiasis patarėjas. – Jis buvo ištikimas meistro Čango padėjėjas ir per daug žino. Jeigu kartais būtų išduotas kinų valdžiai, tik pagalvokit apie kankinimus – niekas jų neatlaikytų. Nuo jo priklauso ne viena gyvybė. Jeigu nepasisaugosime, vargas visai Šanchajaus Hongo brolijai!

Matydamas, jog Huang Peiju vis dar neįtikintas ir elgiasi taip, tarsi būtų nepatenkintas, kad jam trukdoma dėl tokių niekniekių, vyriausiasis patarėjas pridėjo:

– Kai ponas Huangas atvykote į Šanchajų, turėjote ryšių su tuo vyruku. Tad būtų gerai, kad jūs pats nebūtumėt įpainiotas į tą...

– Dabar prisiminiau, kas tas vaikis. – Huang Peiju atsistojo, žengė keletą žingsnių. Ilgokai tylėjęs pratarė: – Keblokas reikalas. Kur tas vyrukas dabar?

– Įkalintas koncesijų policijos vienutėje.

Huang Peiju uždėjo ranką patarėjui ant riešo.

– Gerai, pabandysiu sutvarkyti šį reikalą. Užsieniečiai ne visuomet supranta, kas vyksta Šanchajuje. Taip jau yra, kad mane reikalai sieja su vienu anglu. Tačiau turiu jus perspėti, kad užsieniečiai yra godūs, o jūsų jaunojo tarno rankos suteptos krauju.

– Pinigai nesvarbu, – patikino jį vyriausiasis patarėjas.

Huang Peiju priėjo prie stalelio ir įpylė svečiui arbatos. Ant palangės nutūpė nedidelė varna. Huang Peiju žvilgtelėjo į ją, tada įpylė šlakelį pieno ir įbėrė kaupiną šaukštą balto cukraus. Išmaišęs arbatą, pagarbiai padavė vyriausiajam patarėjui.

– Patarėjau, prašom paragauti šitos užsieninės arbatos.

Patarėjas gurkštelėjo, bet linktelėjo ir ją pagyrė tik po kurio laiko.

Prie Tilančiao kalėjimo laukė keletas Hongo brolių. Du sargybiniai atstūmė didžiulius geležinius vartus ir laukan išėjo skarmalais vilkintis Ju. Pajuodusiu nuo žaizdų ir mėlynių veidu, susišiaušusiais plaukais, apšepęs tankia, susivėlusia barzda. Už vartų laukė žvilganti juoda karieta. Karietos durys atsidarė, kažkas ištiesė ranką, įsitraukė Ju ir jie apsikabino.

Kad Ju atsigautų po sukrėtimo, vyriausiasis patarėjas Sin Banči restorane iškėlė puotą. Visi jos dalyviai buvo Hongo brolijos vadai, tarp jų Huang Peiju, trečiasis meistras, penktasis meistras ir dar keli. Kai Ju pasirodė vėl, jis buvo nusiprausęs ir persirengęs. Ant stalo buvo brangių patiekalų ir rinktinių vynų, o padavėjas nešiojo tokius delikatesus kaip sparnuotieji jūros šliužai ir omarai.

Vyriausiasis patarėjas iškilmingai pristatė išskirtinius šio restorano gardėsius – patiekalus su padažais iš kiaulių, žuvų ir vištų kaulų. Tie valgiai buvo autentiški ir puikiai tinkantys pamaitinti tą, kuris buvo pjautas peiliu.

– Seniai girdžiu apie tokius patiekalus, o šiandien Ju Čijango dėka galiu jų paskanauti, – pasakė Huang Peiju, kraudamas maisto į Ju lėkštę. – Nagi, paragauk šitos žuvies galvos! Žiū, kaip sulysai. Valgyk, valgyk daugiau! Juk kentėjai kalėjime, dabar turime tave pamaitinti.

Ju atsiklaupęs žemai nusilenkė Huang Peiju.

– Jūs išgelbėjote mano menką gyvastį, lieku jums skolingas per amžius.

Huang Peiju, jį pastatęs, pakėlė taurę.

– Draugas atveria naują kelią, o priešas stato sienas, kad kelią užkirstų.

Savo puoduką kilstelėjo patarėjas.

– Meistras Čangas žuvo, bet mūsų broliai iš Hongo brolijos, keršydami už jį, nepabūgo sukruvinti peilių. Jūs visi esate didvyriai! – Jis pasisuko į Huang Peiju. – Ačiū ponui Huangui, teikiančiam mums paramą. Dabar Hongo brolija atkuto ir tvirtai laikosi.

Visa užstalė pakėlė taures už Huang Peiju.

– Tai ponas Huangas išgelbėjo mūsų vardą Šanchajuje.

Kai visi pasiūlė tostus, patarėjas atsikrenkštė ir rimtai pareiškė, kad Hongo brolija negali būti be vado. Prieš mirtį meistras Čangas sakęs, kad ponas Huangas priklausąs Hongo brolijai. Nesvarbu, kas iš kur kilęs. Hongo brolijai galėtų vadovauti tik ponas Huangas.

Pareiškimas buvo visiškai netikėtas, broliai nustėro. Vieni tylomis nulenkė galvas, kiti žiūrėjo į šalį, bet prabilti niekas neprabilo.

Matydamas, kokia padėtis, Huang Peiju garsiai tarė:

– Broliai, Šanchajus yra didžiausias Kinijos uostas, patikimai jį valdyti galėjo tik toks nepaprastas didvyris kaip meistras Čangas. Aš per menkas prisiimti šitokią užduotį.

Vis tiek niekas neprašneko. Vyriausiasis patarėjas pasakė, kad Hongo brolijos Šanchajaus atšakoje, kitaip negu Kinijos gilumoje, jau seniai narių padėtis nustatoma savaip. Visos slaptos draugijos turi žengti su laiku, nedera laikytis pasenusių tradicijų renkant žmogų, tinkamiausią būti vadu.

Visi vadai vis dar tylėjo. Huang Peiju toliau prieštaravo patarėjo pasiūlymui. Patarėjas kartojo reikalavimą tol, kol jų pašnekesys ėmė panėšėti į kivirčą ir atmosfera pradėjo kaisti.

Galiausiai Huang Peiju atsistojęs visiems nusilenkė. Reikalas per daug svarbus, pasakė jis, kad jį būtų galima išspręsti paskubom. Geriau jis pašnekėsiąs apie ką kita. Užsieniečių koncesijų savivaldos taryba steigianti valdytojo kino postą ir jam siūloma jį užimti, taigi jis prašąs Hongo brolijos paramos.

– Jei būsiu išrinktas, tikrai rūpinsiuosi jumis visais. Hongo brolijos pamatas turi plėstis į koncesijas, jeigu norime būti tvirti; ten esama tikrų pinigų. Jeigu nebūsiu išrinktas, grįšiu į savo gimtąjį Tiantai miestą Džedziango provincijoje ir pasitrauksiu iš visuomeninio gyvenimo. Iki to laiko sunki užduotis vadovauti Hongo brolijai Šanchajuje turėtų būti paskirta kam nors kitam, pajėgesniam ją vykdyti.

Vyriausiasis patarėjas, irgi pakilęs, nuoširdžiai tarė:

– Ponas Huangas išties toliaregis. Mes tvirtai atsistoti ant kojų galime tik remdamiesi koncesijomis! Šanchajaus Hongo brolija jau seniai silpsta; tik skverbdamasi į koncesijas ji gali tikėtis susigrąžinti buvusią šlovę.

Matydami, kad Huang Peiju ką tik iškėlė sau sunkią užduotį ir kad jiems patiems nereikia nieko tuoj pat nuspręsti, vadai ėmė kalbėti apie ką kita, taip tyliai pritardami susitarimui.

8 skyrius

Įvykių kupinas ruduo po šešerių metų. Dinastijos išnykusios, nors imperatorius dar gyvas. Respublikos šalininkų revoliucija baigėsi, negana to, prasidėjo kita revoliucija. Stojęs naujas režimas, kai viešpatauja dideli ir maži ginklai. O Šanchajus pasikeitęs taip, kad tie, kurie mieste buvo prieš šešetą metų, vargiai beatpažintų savo kelius.

Kai tik žlugo Čingų dinastija, brolijos išlindo iš pogrindžio. Baigiantis 1913-ųjų pavasariui jos buvo gerokai sustiprėjusios. Gegužę Huang Peiju pradėjo verbuoti naujus narius viešai, iš Lao Šuno arbatinės, valdomos Hongo brolijos. Nors praūžusi revoliucija nusinešė daug Čingų dinastijos papročių, susirinkusieji tebevilkėjo ilgais drabužiais, tik šukuosenos įvairavo: vieni buvo nusikirpę trumpai, kitų plaukai karojo iki paausių. Ilgų kaselių – imperatoriaus priespaudos ženklo – nebenešiojo niekas.

Hongo brolija Šanchajuje naujokus atvirai verbavo pirmą kartą. Veikiama buvo kur kas laisviau negu prižiūrint griežtai Čingų valdžiai. Tada reikėdavo slapstytis nuo valdžios ar bent jau papirkinėti pareigūnus, kad nusuktų akis į šalį. Dabar draugijų kūrimas buvo teisėtas ir jos viską galėjo daryti atvirai.

Lao Šuno arbatinėje buvo didžiulė menė. Ant aukuro degė penkios didelės žvakės, o priešais stovėjo eilė kitų, apvyniotų raudonu popieriumi. Nuo žvakių spiralėmis kilo dūmai, tvyrojo niūri nuotaika. Vyriausiojo patarėjo smilkiniai jau buvo pražilę. Jis vilkėjo platų apsiaustą su juodomis gėlėmis mėlyname fone, ant viršaus – mandarinų švarkelį, avėjo juodus batus. Pradėdamas ceremoniją, sugiedojo šlovinimo giesmę.

Huang Peiju irgi vilkėjo apsiaustą, bet jo audeklo raštas buvo toks, kuris reiškia ilgaamžiškumą. Pats jis atrodė apsukresnis ir vikresnis nei prieš šešerius metus. Jis sėdėjo krėsle, trečiasis ir penktasis meistrai abipus jo, aplink juos – kiti vadai. Įsitikinęs, kad atvyko visi, vyriausiasis patarėjas garsiai prabilo:

– Brolijos vartai atveriami.

Laukusieji už menės durų su raudonais popieriais plūstelėjo vidun. Patarėjas užtraukė šlovinimo giesmę, kuri Hongo brolijoje buvo perduodama iš kartos į kartą:

Brolijos menė atsivėrė šią laimingą dieną

Ir čia susirinko didžiavyriai iš visų kraštų.

Nors ir skirtingos motinos juos pagimdė,

Prisiekę jie taps viena šeima ir labiau nei broliai brangins vienas kitą.

Visi vyrai sugiedojo paskutinius žodžius „labiau nei broliai brangins vienas kitą“, paskui žemai nusilenkė Huang Peiju. Patarėjas giedojo toliau:

– Uždekite smilkalus!

– Klaupkitės!

– Klauskite!

Huang Peiju, atsikrenkštęs ir nuožmiu žvilgsniu apmetęs salę, paklausė:

– Jūs visi – savanoriai ar kas nors verčia stoti į draugiją?

– Mes visi čia savo noru, – klaupdamasi priešais atsiliepė minia.

– Brolijos taisyklės geležinės. Jeigu jas pažeisite, pasigailėjimo nebus. Supratot?

– Taisyklėms paklusime, prisiekiame jų laikytis.

Atlikus ceremoniją, prasidėjo puota. Tik po vidurnakčio, viskam pasibaigus, Huang Peiju su patarėju įžengė į ryškiai apšviestą galinę arbatinės salę. Huang Peiju šičia, Lao Šuno arbatinėje, patikdavo. Ji buvo patogioje vietoje, netoli Ni Čengo tilto. Arbatinė jam buvo ir sambūrių salė, ir brolijos pasilinksminimų vieta – jo manymu, garbingesnė nei meistro Čango mėgtas viešnamis.

Tiesą pasakius, apie meistrą Čangą Huang Peiju pernelyg negalvojo. Tas didžiavyris, linkęs nepaisyti įstatymų, ir turėjo prisišaukti nelaimę. Mat dabar, pats įsipainiojęs į politiką, Huang Peiju suprato, kad visokia politika – apgaulė, o politikai tik naudojasi brolija. Čang Lisiongas, priešingai, principu „Nugalėk Čingus ir prikelk Mingus“ tikėjo nuoširdžiai – už tą principą jis sumokėjo gyvybe.

Huang Peiju nusivilkus apsiaustą, pasimatė vakarietiški marškiniai, kelnės su diržu ir odiniai batai. Kai jis paėmė nuo stalo „Da Paotai cigaretes, jau seniai laukianti gražuolė koketė ištiesusi ranką pasiūlė žiebtuvą. Žiūrėdamas į blyškų, baltą moters kaklą su perlų vėriniu jis, rodėsi, užsigalvojo. Ant kėdės prisėdo patarėjas, paėmė puoduką arbatos. Huang Peiju, įtraukęs dūmo, mostu pavarė moterį šalin.

– Eik iš čia! Man reikia aptarti reikalus.

Moteris klusniai pasišalino.

– Šeštoji ponia juk ką tik atėjo, kodėl ji taip greit iškulniavo? – įėjęs paklausė trečiasis meistras.

– Moterys kliudys mūsų reikalams. Hongo brolija turėdavo savo gretose Auksinį Feniksą, Sidabrinį Feniksą ir taip toliau, bet taip tik prisidarė bėdų. Čia aš moteriškių nenoriu. Meistrui Čangui jos per daug rūpėjo.

Staiga prisiminęs, kad visi šitie vyrai kitados buvo Čang Lisiongo sekėjai, Huang Peiju pritilo. Nūnai jie atsidavę jam, nes reikia pinigų, bet peikti meistrą Čangą jų akivaizdoje tolygu juos vadinti mulkiais.

Tad jis pasisuko į patarėją.

– Man neramu, kad dabar, kai draugijų steigti nebedraudžiama, Hongo brolija tokių narsuolių nebepritrauks.

Taip jis kritiką pavertė pagyromis.

Patarėjas linktelėjo.

– Tiesa, dabar visi verteivos.

Laikai pasikeitė, ir nieko čia nepadarysi, pasakė Huang Peiju. Jeigu ateityje prireiks griebtis peilių ir šautuvų, nebus ko prisišaukti. Jo manymu, reikia pasistengti pritraukti ir profesinių sąjungų vadovus, tada, tarp darbininkų ir kapitalistų kilus nesutarimams, jie abiejose pusėse turėtų žmonių, kurie galėtų veikti kaip tarpininkai.

Patarėjas tam visiškai pritarė. Jiems besišnekučiuojant įžengė Ju. Buvęs jaunasis padėjėjas atrodė visiškai pasikeitęs. Kad išvengtų bausmės, Huang Peiju jį trejiems metams buvo išsiuntęs pasimokyti į Honkongą. Ju vilkėjo vakarietišku kostiumu, buvo dailus ir guvus, labai panašus į kinų tarpininką tarptautiniam verslui. Dabar jis jau neblogai kalbėjo angliškai ir Hongo brolijos vardu tvarkydavo reikalus su užsieniečiais koncesijose.

– Ką tau sakė tas didžianosis? – paklausė Huang Peiju.

Ju tarė:

– Naujai paskirtas viršininkas, kaip ir dera naujam pareigūnui, pareikalavo uždrausti opiumą, lošimus ir prostituciją.

– Uždrausti? – su nuostaba paklausė atsigręžęs Huang Peiju. – Savo šalyje jie šito niekad nedraudė – kodėl, po paraliais, atsibastė drausti į Šanchajų?

Ju gaižiai nusijuokė.

– Taip, jis pasakė, kad nori šitai uždrausti, ir jeigu ponui Huangui apylinkėse pasisektų susidoroti su opiumu, lošimais ir prostitucija, jis tikrai jus užtartų, kad ir toliau būtumėt kinų valdytojas savivaldos taryboje.

– Išgama!

Iš pykčio Huang Peiju pašoko ir, nusisukęs į langą, stovėjo klausydamas, kaip ant bambuko lapų teškena švelnus lietus. Jeigu jis į tą svetimšalį ponėką nekreips dėmesio, neteks posto. Surasti kitą valdytoją kiną nebus sunku – Šanchajuje jam daug kas pavydi.

Kad ir ko tas svetimšalis užsigeistų, Huang Peiju turi bent jau apsimesti, kad jo kuo nuoširdžiausiai klauso. Dabar politikams pavydėjo jis – tie bent jau gali iš visos gerklės plyšauti: „Šalin imperialistus!“

– Gerai, jeigu tas užjūrio išgama nori, kad su juo paikiotume, paikiokime pirmi – uždrauskime prostituciją; ne, padarykime tikrą sensaciją – uždrauskime dainuoti! – Nužvelgęs naujokus, susėdusius aplink stalą, jis pasakė Ju: – Iškelkime sceną, iškelkime didžią sceną.

Tai jis, pagalvojo Kasija, tai tikrai jis – Ludziadzui uostas. Prieš šešerius metus ji su Madam Emeralda šičia laukė kelto, kitapus Huangpu upės regėjo Šanchajaus Bundą. Pasaulis kitame krante įkūnijo begalines svajones ir fantazijas. Anoji šešiolikmetė buvo nekalta kaip bet kuri kita jos amžiaus mergaitė – nieko verta ta nekaltybė, kaip ir priešais plytintis Šanchajaus dangus. Jis ne toks vaiskus kaip žvejų kaimelyje Čuanšoje, iš kaminų spiralėmis kyla tiršti dūmai, bet kas iš to?

Su ja keliaujantys vaikinai ir merginos vilkėjo valstietiškus drabužius. Sujaudinti Bundo vaizdo, jie džiūgavo paleidę gerkles, norėdami perrėkti vienas kitą. Žmonės, tempdami mantą, šaukdami vaikus, vaikai – motinas, grūdosi į keltus. Tikras chaosas. Grįžtelėjusi ji riktelėjo saviškiams:

– Saugokit mantą! Čia yra blogų žmonių. Manot, Šanchajus – tai vieta, kur tiesiog guli ant nugaros ir gėriesi vaizdais?

Kai jie nurimo, jos veido išraiška mažumėlę sušvelnėjo.

Jau bemaž šimtmetį galima stebėti, kaip didžiulis įvairių kraštų laivų margumynas plaukia daugybę mylių nuo Huangpu upės žiočių iki Dziangnano laivų statyklos ir atgalios. Kiek dar pasaulio uostų gali pasigirti tokiu įspūdingu reginiu?

Ką jau kalbėti apie vaikinus ir merginas, kuriuos vežėsi Kasija, – šituo vaizdu, kai valtis Huangpu upe plaukdavo nuo Usong Kou iki prieplaukos, link 16-ųjų užeigos namų, geras dvi valandas grožėdavosi kiekvienas atvykėlis. Žiūrėti į šitą nuostabų reginį – šitas upės žiotis, šituos siaurus vartus, pro kuriuos pasaulis įžengdavo į Kiniją, šitą įstabų žmogaus rankomis iš plieno ir geležies sukurtą stebuklą – buvo nepaprastas džiaugsmas.

Milžiniški geležiniai laivų karkasai smirdėjo, nes buvo dažomi; jie buvo kur kas prastesni nei džonka mediniu korpusu. Šanchajus – dirbtinis išradimas, didžiulė žmogaus rankų gaminių sankaupa.

Atvykusi į Šanchajų, Kasija turėjo išsinerti iš „natūraliai patamsėjusios valstietės odos“ ir pavirsti šanchajiete – tam menui būtina didelė išmonė.

Nūnai ji to paties turi išmokyti šituos jaunuolius, bet ne visi pajėgs gyventi ir ramiai jaustis čia, kur tiek daug nenatūralumo.

Kasija atsisuko į upę. Į veidą pašvietė saulė, ir ji prisimerkusi ranka prisidengė akis. Dabar, perkopusi dvidešimt, ji buvo virtusi gražia jauna moterimi: santūria, elegantiška ir aukšta, iškila krūtine ir liaunu liemeniu. Tryško žavesiu. Prieš šešerius metus jos grožis buvo jaunystės dovana, dabar jis subrendo.

16-ieji užeigos namai, kurių rytinėje pusėje tekėjo Huangpu, buvo viso vandens ir sausumos transporto centras. Į vakarus nuo jų stūksojo apgriauta miesto siena. Vėlyva žiema ir ankstyvas pavasaris laivų pramonei – prastas metas. Laivybos bendrovių bilietų pardavėjai jų pardavinėti atkakdavo į daržovių turgų.

– Pirkite bilietą į „Chaori Wan“ ir nemokamai gausite tūtelę dantų pastos bei muilo gabaliuką!

– Su bilietu į „Lafuli“ gausit rankšluostį ir porą pagalvėlių!

Daržovių turgus buvo netoliese. Kadangi pirkėjai ir pardavėjai nuo ankstaus ryto kvykdavo iš visos gerklės, visa turgavietė panėšėjo į viščiukų prigrūstą narvą.

Kasija kantriai laukė, kol turgus ištuštės. Pagaliau visi išsinešdino, nors supuvusių daržovių kvapas liko tvyroti. Grindinys nuklotas šiukšlėmis, prekystaliai aplipę žuvų žvynais. Bėdžiai, purvinomis kojomis mindami pajuodusį šiukšlyną, rankiojo išmėtytus daržovių lapus. Tuo tarpu jos būrelis ėmė dėlioti savus daiktus. Kasija tomis dienomis vos valdė nervus. Kiekvienas iš jos jaunųjų mokinių turėjo savą užduotį: vieni ruošė sceną, kiti mušė gongą, dar kiti būgną. Ji stovėjo viduryje.

Nors Kasija buvo apsirengusi kaimietės drabužiais, galėjai nesunkiai atspėti, kas vadovauja trupei. Ji buvo pasidažiusi gražiąsias lūpas, ant kaklo kabėjo keletas juvelyrinių dirbinukų. Kasijos išvaizda priviliojo būrį praeivių. Mušant būgnui, trupė dainavo vieną iš Pudongo krašte populiarių liaudies dainų, tose vietovėse vadinamų Dongsiango baladėmis. Žodžiai praeiviams itin patiko ir daugelis garsiai kvatojosi, taip pritraukdami dar didesnį būrį.

Arbūzas saldus, lotoso šaknis švelni;

tai vasara, kai mergina ir jos mylimasis buvo jauni.

Jie gulėjo lovoje su tinkleliu

ir darė tai, ką mylimieji daro.

Mergina kalbėjo:

„Mes pernakt išmėginom tiek daug meilės būdų, kad, rodos,

abudu šėrėm šilkverpius ir sodinom ryžių daigus.“

Prieš artistus gulėjo melsvas senas skarmalas, ant jo buvo pamėtyta varinių monetų.

Kasija greitai pailso ir, paliepusi mokiniams dainuoti toliau, pati atsišliejo į sceną ir susirūpinusi pakėlė akis į dangų. Šičia kaupėsi tamsūs debesys, bet kita dangaus pusė buvo bauginamai vaiski. Tarytum dangus būtų skilęs perpus.

Staiga prapliupo, sugriaudė, ir visi jų pastangomis pritraukti žmonės išsibėgiojo. Trupė suskubo rankiotis daiktus, pasigriebė kelias monetas, kurias buvo numetę žiūrovai, ir išsislapstė po daržovių prekystaliais.

Ant galvos ir veido krintant pupų dydžio lietaus lašams, Kasija liko, kur stovėjusi. Kol spėjo apsižvalgyti, visa permirko. Pavasaris buvo ankstyvas – šlapios drapanos lipo prie šaltos odos ir ji pasijuto vargšė. Mokiniai šaukė, bet ji, regis, negirdėjo.

Žmonės su skėčiais, skubėdami prošal, dėbtelėdavo į šitą keistuolę, kuriai lietus, rodės, nė motais. Ją išdidžiai nužvelgė keletas karietose įsitaisiusių turtingų moterų – pravažiuodamos pro šalį jos niekinamai žiūrėjo į šitą valstietę, ne ką geresnę už elgetą. Ne, į Šanchajų ji sugrįžo ne kitų įžeidinėjimų kęsti, ne savos kantrybės bandyti. Dar mažiau ji linkusi būti gatvės artiste. Šanchajiečiai tokios rūšies vaidinimus vadindavo beldimu į pliką žemę. Tokie artistai buvo vertinami tik kiek geriau už klajūnus, besibastančius iš gatvės į gatvę, – apie tų amatą nėra ko ir kalbėti. Ji nepakęs priklausomybės nuo praeivių ir nersis iš kailio, kad užsidirbtų pragyvenimui.

Treptelėjusi koja, Kasija įbėgo į daržovių kioską ir tarė mokiniams:

– Šiandien nebedainuokit. Kai nustos lyti, maukit į užeigos namus nesibastydami aplinkui.

Kai pasisuko ketindama dumti, keletas merginų pasileido iš paskos.

– Kur susiruošei?

– Pasiskolinti pinigų. Turime patekti į teatrą.

Lietus kiek apstojo. Krintant dulksnai, ji skubinosi keliu palei miesto sieną. Tą dieną, pučiant šaltam vėjui ir drengiant lietui, aplinkui bemaž nieko nebuvo. Daržovių turguje prie jos prisvilo du chuliganai – dabar jie sekė iš paskos. Staiga, išsiveržę į priekį, pastojo kelią.

Pirmiausia jie iš kišenių ištraukė pinigus, paskui užspeitė ją į kampą. Kasija vienam nusitaikė į akis – tas tvojo jai per veidą ir perplėšė drabužius. Kitas, ėjęs sargybą, apsižiūrėjęs, kad nieko aplinkui nėra, irgi atbėgo. Du vyrai parbloškė ją ant purvinos, lietaus permerktos žemės.

Neišgalint pasipriešinti, atrodo, liko vienintelė išeitis – subesti akis į žalias samanas ant akmens sienos ir leisti jiems pasismaginti. Bet anuodu, nervingai dairydamiesi po gatvę, greitai susipešė, kuris greičiau nusijuos kelnių diržą. Pasinaudojusi jų peštynėmis, ji pašoko ant kojų ir pranėrė tarp jų, vieną net parblokšdama ant žemės.

Taip spėriai, kaip tik įstengė, nurūko į šiaurę palei senojo miesto sieną, tik plaukai ant pečių draikėsi. Vienas vyras, pristigęs kvapo, numojo ranka, bet kitas, parblokštasis, įsiuto; jis išsitraukė durklą ir nusivijo.

Priešais tebuvo miesto siena – daugiau niekur nepabėgsi ir nepasislėpsi. Ji bus įpuolusi į aklagatvį. Vyriokas garsiai nusikvatojo ir, mosuodamas durklu, dūmė artyn.

Kasija sustojo ir atsigręžė. Suklykė, jos veidas pasidarė kaip vilkės. Vyras išplėtė akis ir stabtelėjo. Gal ta bobšė kvaištelėjusi, pagalvojo. Jie netoli nuo miesto centro – iš rėksnės, matyt, ne kažin ką ir tegautum. Jis nusivylęs nukiūtino šalin.

Kasija sukniubo ant žemės – pervargusi, uždususi. Atsigavo negreit. Prisilaikydama sienos, vargais negalais atsikėlė ir išsigavo iš aklagatvio. Lietus liovėsi.

Staiga ji atpažino gatvę. Juk nuo šičia – tik vienas skersgatvis iki Nefrito paviljono. Ji netyčiom bus grįžusi prie savo paskutinės darbovietės. Skersgatvis skendėjo lietuje.

Per daug stengtis nereikėjo. Minutė kita – ir ji prie Nefrito paviljono. Tebešvietė ryškus vakarykštis žibintas, ant jo buvo užrašytas merginos vardas. Kasija nepasibeldusi kyštelėjo galvą pro vartų plyšį. Viskas kaip buvę. Pusiau kiniško, pusiau vakarietiško shiku stiliaus namo antrame aukšte, trečiajame miegamajame, prie lango stovėjo nepažįstama mergina. Viduje kažkas virpino pipos stygas, dainuodamas pagal Sudžou melodiją. Buvo girdėti padriki vyrų balsai.

Linksmybių paviljonuose tvarka aiški: iš pradžių arbatos gėrimas, paskui muzika, tada puota. Tik patenkinamai įveikus šiuos tris etapus galėjo būti kalba apie sueitį. Bet Kasija per dažnai būdavo paprasta tarnaitė, kad būtų galėjusi prieiti prie bet kurio iš trijų etapų.

Stovint čia, prieš žibintus, atgijo kraupūs prisiminimai.

Ji prisiminė kančią, kurią kentėjo metus po meistro Čango žūties, kai jos žaizda jau buvo sugijusi ir baigėsi komplikacijos, daktaro aptiktos per vieną iš paskutinių apžiūrų. Madam Emeralda jai, matyt, buvo gera. Na, juk neleido numirti iš bado, nors Kasija ir buvo laikoma skyrium nuo visų, net nuo buvusių savo tarnaičių Li Ju ir Siu Fang, pigiame Madam Emeraldos išnuomotame kambarėlyje, laukiant, kol visos tos netikėtos bėdos, iškilusios dėl nesantuokinių ryšių su meistru Čangu, išsispręs. Pagaliau juk Madam Emeralda buvo dalykiška – priminė Kasijai tiesą, su kuria turėtų susitaikyti jos padėtyje atsidūrusi mergina. Jos patarimo grįžti į Čuanšą ir susirasti vyrą valstietį Kasija nepaklausė. Na ir tegul. Ji buvo kaip daugelis kitų ištrenktų merginų, kad ir Ju motina ir dar daugybė iki jos. Atėmusi ryšulėlį, kuriame buvo visa, ką Kasija mylėjo, Madam Emeralda tėškė: „Moteriški džiaugsmai – namai, motinystė – skirti ne tokioms nelaimėlėms kaip tu. Susitaikyk su savo dalia. Ir stenkis negalvoti, kaip galėjo būti.“

Ji, atsiklaupusi ir lankstydamasi iki žemės tol, kol susikruvino kaktą, maldavo Madam Emeraldą pasigailėti, bet toji, laikydama ryšulį, tik stovėjo ir šaltai žiūrėjo. Paskui nusisuko. Kasija nualpo. Kai po kurio laiko atsigavo, ėjo ieškoti Madam Emeraldos, bet duris rado iš lauko užrakintas. Belsdama į jas šaukė: „Atiduokit, kas mano! Grąžinkit!“ Tik niekas neatsiliepė. Tada jai atrodė, kad gyvenimas baigėsi.

Kitą dieną Madam Emeralda susitarė su Nefrito paviljonu – jai pavyko rasti tik vieną pirkėją, kuri buvo nusiteikusi nekreipti dėmesio į didžiules Kasijos pėdas, nes nežinia dėl kokių priežasčių šiaip laikė ją patrauklia.

Kasija turėjo parsidavinėti dar pigiau. Eilinės prostitutės kaina tebuvo vienas juanis už arbatos gėrimą su klientu, du už vyno gėrimą ir trys už permiegojimą. Puikiai žinodama, kad nėra tokia įgudusi kaip kitos merginos, ji panoro dar susimažinti mokestį, bet šeimininkė neleido: „Nors mes ir ne iš tokių brangininkų kaip Kunigaikštienės paviljonas, vis dėlto turime saugoti savo gerą vardą. Taisyklių laužyti negali.“

Jai teko būti kantriai. Kai pagaliau susirado klientą, kaip išmanydama stengėsi tam vyrui parodyti, kad jei jis nebūsiąs per daug įnoringas, ji atsilyginsianti ypač jausmingu darbu. Pati būti išranki ji neturėjo jokios teisės. Jeigu nesuks verslo, negalės įteikti pinigų šeimininkei, o tada tai jau tikrai teks nusiristi į dugną ir klaidžioti gatvėmis arba nuomotis sutrešusią pašiūrę ir tapti žemiausio rango prostitute. Iki nuopuolio – tik vienas mažas žingsnis.

Vienintelė galimybė išvengti tokio likimo, regis, buvo dingti iš Šanchajaus, o šito ji visai nenorėjo. Grįžti į kaimą plušėti laukuose dar nebūtų buvęs pragaras – nuo to ji nebūtų numirusi. Tiesiog ji neturėjo namų, į kuriuos būtų galėjusi grįžti. Vienintelė išeitis liko gerai suktis čia.

Pasklido kalbos, kad Nefrito paviljone atsirado nauja mergina, kuri gal ir neatrodo rafinuota, bet yra nuostabi lovoje. Kai žinia pasklido, pradėjo rastis klientų – nuolatinių paviljono lankytojų ir naujokų.

Be to, ji pramoko specialios kalbos, kurią vartodavo prostitutės išgėrinėdamos su vyrais: porelė mandarininių ančių, raudonomis dekoracijomis išpuošta salė, dvi pavasarinių žiedų šakelės, penki žydinčios slyvos žiedlapiai – tai vis įmantrūs, puošnūs simboliai ir frazės, užuominos apie tikrą meilę, sėkmę, grožį ir kitus palankius gyvenimo dalykus. Nė vienas vyriškis, su kuriuo ji guldavosi, malonumo nesuteikdavo. Kasija tikėjosi, kad galbūt vienądien pasitaikys panašus į meistrą Čangą, – deja.

Meistro Čango ji ilgėjosi vis stipriau. Visos bendro jų gyvenimo scenos, visos atsiminimų nuotrupos susikaupė ir, dėliojamos perdėliojamos mintyse, kūrė gyvą paveikslą. Jei ji bandydavo tuos prisiminimus ištrinti, jie tik įgydavo kitą pavidalą ir vėl grįždavo – vienas paskui kitą, tarsi turėtų savą valią.

Paskutinis meistro Čango jai mestas žvilgsnis darėsi dar ryškesnis ir labai Kasiją skaudino. Ypač neramu buvo dėl to, kad jis mirė atmerktomis akimis.

Bet kad ir kaip buvo blogai, ji nė karto niekam nepanoro prasitarti kitados buvusi Hongo brolijos didžiojo meistro meilužė.

Kasija žinojo – šitai apskelbus iš karto pasidarytų lengviau, bet taip pasielgti negalėjo. Jau geriau ji pardavinės savo kūną, ne širdį. Kartą, bardamasi su Madam Emeralda, pagrasino prasitarsianti, bet dabar suprato: kad ir kaip žemai būtų puolusi, to, kas brangu jos širdžiai, negalima teršti. Suteršus gyvenimas taptų bevertis.

Vieną dieną Kasija buvo iškviesta palinksminti. Dengtais neštuvais nukako į vietą, vadinamą Čing Juano paviljonu. Apačioje būta arbatinės, viršuje – viešnamio. Čiagi gatvės prostitučių susibūrimu garsėjanti vieta – kam dar ką nors kviestis iš kito miesto galo?

Pasirodė, kad vienas verslininkas iš Sudžou šiaurės susiveikė mažumėlę pinigų ir panoro tuo pasipuikuoti. Išgirdęs apie Kasijos šlovę, pakvietė ją prisidėti prie puotos su keturiomis paties susirastomis prostitutėmis, kurios miegodavo su užsieniečiais.

Pagal viešnamio potvarkius ji, antro lygio prostitutė, negalėjo trainiotis tarp eilinių, žemiausio lygio prostitučių, bet tokias taisykles ji laikė betikslėmis. Jeigu tik verslininkai sumokėdavo nustatytą iškvietimo mokestį, Kasija apsimesdavo, kad elgesio taisyklių neišmano, ir eidavo į puotą kuo gražiausiai šypsodamasi. Visos eilinės prostitutės buvo mažapėdės, jos mokėjo ir dainuoti, ir groti, net taisyklingai atlikdavo Pekino operą.

Regėdama visa tai, Kasija būgštavo. Ji tegalėjo kliautis tik savo jaunyste. Per penkerius metus, gal dar mažiau, jos jaunystė išgaruos ir ji neteks šito duonos kąsnio.

Ji nuogąstavo, kad verslininkas, pamatęs tokį kontrastą, ja pasibodės, todėl norėdama jam įtikti kaip įmanydama vaidino įsimylėjusią. Puotai pasibaigus verslininkas, iškvietęs karietą, parlydėjo ją namo, o kai juodu atvažiavo į Nefrito paviljoną, Kasija pasiūlė jam kvapios arbatos ir mažytę taurelę karšto vyno. Kad jam patiktų, persirengė.

Galiausiai verslininkas pasiprašė nakčiai, o ponia, pasinaudojusi proga, pakėlė Kasijos kainą. Buvo sulygta, kad už naktį jis sumokės trisdešimt juanių, bet kadangi tąnakt juo buvo deramai pasirūpinta, pridėjo dar dešimt – koks dosnumas.

Tas verslininkas prie Kasijos taip prilipo, kad pasiliko visai savaitei ir net panūdo ją išsipirkti, bet sakė galėsiąs tai padaryti tik kai baigs tvarkyti reikalus Jangdžou. Pažadėjo grįžti jos pasiimti ir liepė kantriai laukti. Ponia iš Kasijos kliento gavo kelių dienų uždarbį ir, sužinojusi apie šį gausingą pajamų šaltinį, atėjo jos pasveikinti. „Būti sugulove – tai džiaugtis laiminga pabaiga“, – pasakė ji.

Kasija palaukė tris dienas, paskui susizgribo. Jai dingtelėjo, kad tas reikalas buvo trumpalaikis. Jos išpirkti jis nebegrįš. Priežastis paprastų paprasčiausia: Jangdžou verslininkas, kaip ir visi kiti, negali į suguloves imti moters tokiomis didelėmis pėdomis, nes susiterš reputaciją.

Ji pralaukė pusę metų, bet iš verslininko – nė žodžio. Tada liovėsi laukti. Juk ji ne iš tų, kurie neturi planų ateičiai. Šituo amatu ilgai nesiversi – tai tik jaunystės švaistymas.

Be savo kūno, ji daugiau neturėjo ko pasiūlyti – štai kokia bėda. Kitos mokėjo dainuoti – ji taip ir neišmoko. Nors ir buvo pradėjusi mokytis, nepasiekė net paprastos gatvės prostitutės lygio.

Kasija suprato, kad pirmas darbas, kurį reikia padaryti, – išsipirkti laisvę. Kad ir kas lauktų ateityje, pirmiausia reikia ištrūkti iš šitos vietos.

Kadangi ji neturėjo nei klientų, kurie būtų norėję ją išpirkti, nei savų pinigų, teko apsimesti susirgus keista liga – išvemti viską, ką suvalgydavo. Visą mielą dieną ji apsimetinėjo, kad visur maudžia. Tarsi būtų mokiusis vaidinti, o kai pradėjo, ir iš tikrųjų susirgo. Greitai jai išties pakilo aukšta temperatūra, karštis nekrito kelias dienas.

Viešnamio savininkei teko išgrūsti ją lauk. Tuo metu ji negalėjo pasijudinti, bet šeimininkė vis tiek neleido jai likti. Visą Kasijos mantą išvertusi ant grindų pareiškė, kad toji serganti užkrečiama liga.

Kasija, pasiėmusi vos keletą daikčiukų, iškeliavo iš Nefrito paviljono. Tąnakt ji užklydo į Sinjuano užeigos namus, pačią pigiausią vieteliūkštę, kokią tik galima įsivaizduoti, ir paprašė šeimininko dubenėlio ryžių tyrės. Tąnakt ji vėl karščiavo, ir drabužiai, permirkę nuo prakaito, lipo prie kūno.

Aš mirštu, ir šitaip vargingai! Ji beviltiškai pirštu užsikabino už lovos krašto. Mirties nebijojo, bet šitokia baigtis – blogesnė nei elgetos. Ne tokios ji norėjo.

Kitą pusę nakties ji miegojo ir sapnavo meistrą Čangą. Tas, glausdamas ją prie krūtinės, sakė turėjęs jos nepalikti ir nesukelti kančių; bent jau, kaip žadėjo, būtų ją vedęs – dabar ji turėtų bent šiokią tokią reputaciją. Tai sakydamas jis verkė, ir Kasija, tikrovėje nėkart neregėjusi jo verkiančio, pati negalėjo sulaikyti ašarų. Galbūt meistras Čangas neturėdavo progos prie jos pravirkti, galbūt jai nebuvo galimybės pravirkti prie jo. Iš tiesų verkė pirmą kartą nuo jo mirties. Nuvilkusi jam drabužius, Kasija apsižiūrėjo, kad jis stovi prie vandens. Kilstelėjo jį, ir du šlapi kūnai ant kranto prigludo vienas prie kito. Ji neleis jam atsikabinti. Sapne šaukė: „Aš vėl tuoj skrisiu!“ Šįkart jis pakėlė ją ir juodu sklendė aukštai virš debesų ir dar aukščiau, šimtus, tūkstančių mylių. Ant žemės nusileido negreitai.

Riktelėjusi ji pabudo, pagalvė buvo šlapia. Metų metus Kasija nebuvo sapnavusi tokio ryškaus sapno. Daugiausia sapnuodavo meistro Čango veidą, kai jo šešėlis nyko kaip tąnakt, jam vienu šuoliu nuskriejus nuo laiptų. Keista, bet karštis atlėgo, galvos nebeskaudėjo. Liga pasitraukė.

Seni žmonės sako, kad tokiais atvejais kertasi in ir jang! Sueini su mirusiuoju – susirgsi mirtina liga. Tai kaip čia nutiko, kad ji, suėjusi su meistru Čangu, iš tikrųjų pasveiko? Tai, kas kitiems nevalia, jai pagelbėjo: meistras Čangas, žiūrėdamas į ją iš anapus, pamatė, kad artinasi pragaištis, ir ją išgelbėjo padėdamas dar kartą išgyventi geruosius laikus.

Nūnai ji stovi prie Nefrito paviljono persigandusi ir išmušta šalto prakaito. Prieš akis besiverianti gyvenimo tikrovė baugino kur kas labiau nei besivejantys prievartautojai. Kasija apsisprendė: kad ir kokia didelė būtų kaina, ji turi pasiskolinti pinigų ir savo trupę įvesti į teatrą. Kad sulauktų sėkmės Šanchajuje, ji pasirengusi viskam.

9 skyrius

Pagrindinė sambūrių vieta koncesijose – pati didžiausia, pati patogiausia – buvo Dangui Nr. 1. Kitos, tokios kaip Dzinsiuano arbatinė, Džiaugsmo ir sėkmės sodas, taip pat buvo žinomos ir laikomos palyginti garbingomis. Visi šitie teatrai sekė Pekino opera, juose vaidino garsūs aktoriai.

Ramybės paviljonas, irgi įsikūręs šurmulingame miesto centre, buvo laikomas teatru, nors iš išorės tam ir nevisiškai tiko. Neprižiūrimi vartai kone griuvo. Jo nuoma, palyginti su kitais teatrais, buvo pigi. Tačiau pinigų, kuriuos Kasija pasiskolino iš lupikautojų, užteko tik vieną mėnesį jam išsinuomoti. Vis dėlto jie pagaliau vaidins teatre ir bent kartą gali ant vartų pasikabinti iškabą:

Kasijos vadovaujama Žui trupė dainuos vietines balades:

„Begrūdant pupų varškę“, „Trinant rudąjį cukrų“ ir „Arbida grįžta namo“.

Žmonės suko galvą dėl vardo Kasija. Jai pačiai jis patiko. Buvo skambus ir užrašytas gerai atrodė.

Ramybės paviljono vidus buvo dar skurdesnis nei išorė. Vienintelis scenos apšvietimas – rampa scenos priekyje. Sėdimosios vietos – paprasti ilgi mediniai suolai. Tačiau teatras turėjo ir vieną pranašumą: jis stovėjo Džedziango Pietų gatvės kampe, šalia užsienio konsulatų, netoli nuo Šanchajaus senamiesčio. Kol Šanchajus bus atviras uostas, tai bus vieta, kur trinsis žmonės iš visų šalies užkampių. Į miestą atvykdavo žmonių iš aplinkinių apygardų ir jie bemat tapdavo vadinamaisiais vietiniais; čia tokių vietinių buvo daugiau negu kur nors kitur.

Kiekvieną popietę apie ketvirtą valandą žmonės burdavosi čia. Vieni pardavinėdavo užkandžius, kiti žongliruodavo peiliais. Čia būdavo ir beždžionininkų, ir būrėjų. Keletas smalsių praeivių sustoję pasvarstė, ką galėtų reikšti stambūs raudoni žodžiai „vietinės baladės“ – apie tokį žanrą jie nebuvo girdėję. Drąsesnieji nusipirko bilietus, bet galiausiai atėjo vos keletas.

Kasija jau buvo nusigrimavusi ir kantriai laukė už kulisų. Ji vilkėjo paprastos paupio miestuko moters aprangą: platų švarkelį su sagomis dešinėje pusėje, smulkiai klostytą prijuostėlę. Nugaroje driekėsi du ryškiaspalviai kaspinai – tie krito lig pusės blauzdų. Po sijonu ji mūvėjo juodo audinio kelnes ir avėjo siuvinėtus medžiaginius batus užapvalintomis nosimis. Iš už uždangos labai nerimastingai dairėsi pulkelis jaunuolių.

– Nurimkit! Saugokit scenos daiktus – jie išnuomoti, nesulaužykit, – nurodinėjo jiems Kasija.

Viduje žmonių vis dar buvo negausu, todėl uždanga tebebuvo nuleista. Kasija vienai merginai ir vienam vaikinui paliepė lipti ant scenos ir laikui užimti padainuoti „Beskinant lotosus“, pritariant keturstygiam juečinui ir bangu – būgneliui. Sužavėti šitokio kerinčio dainavimo, atėjusieji nebegalvojo apie išėjimą.

Sesutė skynė lotosus sode; įžūlus jaunuolis švystelėjo jai plytą.

Mergaitė tarė: „Jei tau rūpi lotosai, vaikine, aš jų daug turiu savo kambary.

Bet jei tau rūpi meilės nuotykis, ateik naktį.“

Dviejų jaunų, gražių žmonių vilionės, jų ypatingas flirtas juokino žmones taip, kad jie kvatojo be perstojo. Lauke stabtelėdavo net tie, kurie skubėjo pro šalį.

Lauke prie mano kambario auga skėtras,

Tad tu užlipk ir peršok per rožinę sieną.

Tavęs lauks dubuo ir pora šlepečių, dailiai sustatytų,

Turėsi valandžiukę nusipraust ir sušildyt pėdas.

Atitrauk užuolaidą ir kilstelk mano antklodę,

Mudu kartu ant pagalvės keliausim ten, kur mums nieko netrūks.

Gražiai apsirengusi moteris, iš pažiūros įtartinai pažįstama, užėjusi pasuko tiesiai į užkulisius. Išsiblaškiusi Kasija iš karto jos neatpažino. Tik kai moteris priartėjo, pamatė, kad tai Madam Emeralda.

Kasija šiurkščiai išrėžė:

– Juk man duotas mėnuo, jis dar nesibaigė, todėl jie negali reikalauti grąžinti skolos, argi gali?

Madam Emeralda papurtė galvą.

– Vadinasi, parūpo Mamutei, – sudirgusi padarė išvadą Kasija. – Trisdešimt procentų mėnesinių palūkanų, metinės palūkanos 3,3 karto didesnės. Grynas sukčiavimas. Išsigandot, kad nesugebėsiu grąžinti pinigų, ir jūs būsit įpainiota kaip laiduotoja? Nesibaiminkit, grąžinsiu.

Madam Emeralda, jau truputį senstelėjusi, Kasijai nieko neatsakė. Pamindžikavusi mažytėmis pėdutėmis, atsisėdo ant medinės kėdės, atremtos į sieną. Kėdė sugirgždėjo ir ji išsigandusi stryktelėjo.

– Ar nenugrius? Po velniais, kam šita kėdė?

– Tokiems kaip aš! Jei bijot, nesėskit.

– Betgi aš turiu atsisėsti. Pagaliau juk aš už tave daug liaunesnė.

Ji vėl sėdosi – kėdė ir vėl pasipriešino girgžtelėdama. Madam Emeralda pasilenkusi ją apžiūrėjo. Įsitikinusi, kad nenuvirs, išsitraukė skaistalus ir pudrinę, iš naujo pasidažė, paskui, greitai juos susikišusi, atsiduso.

– Kas gi čia dedasi? Kunigaikštienės paviljone mes leisdavom groti tik švelniais Sudžou styginiais ir mediniais pučiamaisiais – mes turėjom skonį. O tu! Jei negali būti pirmos klasės kurtizane, tampi antrarūše prostitute, kai susimauni būdama antrarūšė, tampi eiline šliundra, o kai nebeišeina būti nė tokiai, pasidarai aktore! Tu ne tik nesugebėsi atiduoti pinigų mėnesio pabaigoje – kad sugrąžintum skolą, viešnamiui turėsi parduoti visą trupę, įskaitant ir save pačią. O greičiausiai ir to neužteks!

Kasija nerado kaip atsikirsti į tokius žiaurius žodžius, nes iki alpulio jaudinosi. Ji vis kilstelėdavo uždangą pažiūrėti, kiek į teatrą atėjo žmonių, bet veidas išliko ramus. Juk į ją žiūri visa Žui trupė – jeigu ji parodys, kad bijo, visi tie jaunuoliai mirtinai persigąs.

Madam Emeralda nužvelgė ant scenos krašto susėdusius vaikinus ir merginas, laikančius erhu ir mažyčius gongus, paskui vėl dėbtelėjo į Kasiją. Palingavo galvą.

– Visiškai neįtikinanti, net kaip aktorė! „Arbida grįžta namo“? Kaip drįsti čia, Šanchajuje, rodyti tokias netašytų kaimo stuobrių pjeses? Grįžk į savo kaimeliūkštį Čuanšą ir rodyk jas ten! Bent jau galėsi pramisti.

Kasija tebetylėjo. Tie žodžiai buvo išties dygūs, bet juk iš tikrųjų ji ir ruošėsi žavėti kaimo stuobrius, tik kaimą neseniai iškeitusius į Šanchajų.

– Per daug jau tu gudriai sieki savo tikslo. Visos mano dainuotos istorijos buvo perduotos iš kartos į kartą; šitaip mes niekad neišsidirbinėdavome. Pasukai ne tuo keliu, – atsiduso Madam Emeralda.

– Kitų kelių man nebuvo!

Siutinama Madam Emeraldos žodžių, Kasija vis labiau irzo. Stovėdama aukštame, troškiame užscenyje, ji prisiminė anas košmariškas dienas, kai buvo antrarūše prostitute. Sunkiau ištverti buvo tik porą dienų sugrįžus į gimtąjį miestelį Čuanšą.

Daugiausia į miestelį parsidangindavo tie, kuriems pasisekė užsidirbti ir kurie norėjo šitai parodyti. Su dovanomis namo grįždavo net tos, kurios pradirbo paprastomis kambarinėmis. Kasija neišmanė, ką daryti. Nors miestuke niekas nežinojo, kad ji buvo virtusi antrarūše prostitute, visi tikrai žinojo, kad ji dirbo tarnaite viešnamyje, o tai kažin ar garbus darbas. Dar labiau žeminantis dalykas – kad ji grįžta išspirta lauk. Vis dėlto aukštai iškėlusi galvą ji įžingsniavo į miestelį.

Kasijos tėvas miestuke turėjo mažą bakalėjos krautuvę. Kai jai buvo septyneri, abudu tėvai staiga mirė ir nuo tada bakalėjos krautuvėlėje šeimininkavo jos vienintelis dėdė.

Miestelis teapėmė vieną gatvelę. Visa šitoje akmenimis grįstoje gatvėje liko taip, kaip buvo jai iškeliaujant. Tik bakalėjos krautuvės durys, pasklidus gandui, kad Kasija grįžta, iškart buvo užtrenktos.

Pasibeldusi ji pasakė dėdienei, jog nesvarbu, kad buvo parduota į viešnamį, grįžusi tik aplankyti savo senųjų namų.

Dėdienė buvo smulkutė, maždaug keturiasdešimties, vilkėjo gėlėtą palaidinę. Atidariusi duris, ji sustojo prie slenksčio. Vyrą nustūmusi už nugaros, be užuolankų išdrožė:

– Mes ne tik nenorim tavęs matyti – mes drįsim tavęs nepriimti! Grįžk iš kur atėjusi!

Ji žengtelėjo atatupsta ir užtrenkė duris Kasijai prieš pat nosį.

Kasija vėl pasibeldė.

– Tetule, dėl mirusios mano motinos, būkit gera, paskolinkit bent kiek pinigų.

Durys atsivėrė, ir dėdienė, sarkastiškai išsiviepusi, tėškė:

– Esi tikra begėdė. Kaip išvis drįsti užsiminti apie pinigus, jei nė kiek neparnešei?

Kasija patikino grąžinsianti, ką pasiskolins.

Teta padėbsojusi paklausė:

– Kaipgi tu, tokia išblyškėlė, grąžinsi? Būkim atviros: nuo šiol tu nebesi mūsų dukterėčia, mes daugiau nebe giminės.

Kasija pamėgino prieštarauti:

– Tetule, ne, prašau...

Bet durys užsitrenkė. Staiga Kasija susizgribo, kad yra apsupta didžiulės minios. Nei seni, nei jauni – niekas jai nesišypsojo. Susverdėjusi ji metėsi į gatvę – minia iš paskos. Moterys spaudė prie savęs dukteris, kad kartais jų neužkrėstų. Jos kuždėjosi ir spoksojo, kai kurios į ją spjaudė, kitos laidė liežuvius įžeidinėdamos, kartu svaidydamos supuvusias daržoves.

– Pigus kąsnis!

– Vargeta! Sūrus ridikas, išmirkytas paplavose!

– Begėdiškai dvokiantis supuvęs skarmalas!

Gatvės gale plytėjo jaučiais ariami laukai. Kasija buvo ištroškusi ir pavargusi, bet niekas jai nedavė nė vandens lašo. Pripuolusi prie šulinio jau buvo begerianti, bet du vaikėzai smagindamiesi ją pastūmė. Nors jie tenorėjo pagąsdinti, taip užklupta ji vos neįkrito į šulinį. Pirmiau dar buvo maniusi prisiglausti pas senutę kaimynę, permiegoti naktį prieš iškeliaudama, bet dabar suprato, kad patyčios tik prasideda. Kas bus, jei ji pasiliks, – apie tai geriau negalvoti.

Jei esi visiškas skurdžius, į tave bjauru net žiūrėti, – taip manė kaimiečiai. Jai liko vienintelė išeitis: pasprukus iš kaimo, pamėginti ką nors sugalvoti artimiausiame miestuke.

Madam Emeralda lingavo galvą.

– Prieš šešerius metus tau sakiau, kad ištekėtum už valstiečio, kol dar jauna. Nepaklausei. Aš pati kalta, kad atsitempiau tave į Šanchajų. Kai tik čionai atvykai, ir pridarei bėdų, o tavo rūpesčiai vis kliūdavo man, net jeigu reikėdavo išmesti purvinas paklodes.

Kasijai nuo tokios neteisybės net akys ėmė peršėti. Ji jau ketino atkirsti: „Ne, tai jūs atėmėt iš manęs gyvenimą!“, bet kaip visuomet susitvardė ir nepaliovė šypsotis.

Madam Emeralda, nepaisydama, kad šitaip ją skaudina, varė toliau:

– Manai, aktore būti lengviau negu prostitute? Einančiam į teatrą reikia turėti kas jį paremtų. Kuo galingesnis rėmėjas, tuo populiaresnė aktorė. Šitai Šanchajuje žino net trimetis. Aktorystei išsirinkai ne tą laiką – reikėjo tada, kol buvo gyvas meistras Čangas.

Gera mintis, pagalvojo Kasija. Ji vieniša moteris, vadovaujanti trupei. Jai per sunku prasiskinti kelią ėmusis šio amato, kurį visą valdo pogrindinis pasaulis.

Sulaukus paniekos gimtinėje, vienintelė vieta, kurią Kasija galėjo pavadinti savo namais, liko miestas, kuriame buvo palaidotas meistras Čangas. Songdziangas buvo garsus, senovinis paupio miestelis, čia, paklausinėjusi kelių žmonių, ji galiausiai surado jo kapą.

Kapas ant bambukais apžėlusios kalvos buvo labai didelis. Žemėje aplink jį tyvuliavo daug vandens. Prie kapo – krūva uolų nuolaužų ir purvo, pats kapas apžėlęs vešlia žole. Regis, jo namiškiai čia nedažnai lankosi. Ji nurankiojo nuolaužas ir nuvalė purvą, atitvenkė vandenį ir tas nubėgo stačiu šlaitu. Uždegusi tris smilkalų lazdeles, Kasija suklupo prieš kapą ir tyliai pravirko.

Pūtė šiltas vėjelis, kažkas tolumoje dainavo dainą „Pardavinėjant raudonus vandens kaštainius“:

Ilgą sijoną, trumpą sijoną – tėvai man gali nupirkti bet ką,

bet aš žinau: jei vilkėsiu šį raudoną sijoną,

turėsiu dovanoti tau save.

Artindamasi prie tos vietos, iš kur sklido daina, ji pasiekė paupio arbatinę. Prie arbatinės kabojo plakatas, iš vidaus skardeno linksmas juokas. Valtelė, kuria ji plaukė, prie linkio pasuko, ir Kasija pro atdarą langą išvydo didžiulį tamsų kambarį. Ant vienos sienos kabėjo balto audeklo uždanga, šešėlinės figūros vaidino chaosą rojuje keliančias beždžiones, mušančias rojaus sargus, taip pat ir fėjas...

Vieną naktį anais neviltingais antrarūšės prostitutės laikais ji susapnavo save, meistrui Čangui dainuojančią valstietiškas balades, bet tas tik šyptelėjo ir pradingo.

Staiga ji suprato. „Argi ne pats meistras Čangas man tai sakė? Šitokios baladės – puikumėlis! Jei kiti gali dainuoti Pekino ar Sudžou operą, kodėl aš negalėčiau dainuoti vietinių baladžių? Klientams to negalėjau dainuoti – būčiau ne tik sumenkinusi savo padėtį, bet ir paniekinusi jų skonį. Šeimininkė būtų mane nubaudusi. Bet jeigu tokios dainos patiko meistrui Čangui, kur nors Šanchajuje jos tikrai turėtų patikti ir kam nors kitam, ypač tam, kuris kilęs iš netolimų miestelių ir kaimų.“ Kasija beregint apsisprendė. Ji pradės rodyti savus numerius. Jos nuomone, šitas paupio miestukas, meistro Čango gimtinė, patvirtino, kad dainuoti vietines balades – puiki mintis.

Betgi per ilgai truks, kol ji surinks pinigų tokiai avantiūrai. Kaip jai suburti tokią atlikėjų trupę?

Ji įkeitė drabužius, papuošalus ir gavo sidabro. Sugrąžino skolą užeigai, kurioje buvo apsistojusi. Vėl nukakusi į Čuanšą, kur užaugo, iš aplinkinių miestelių ir kaimų atsirinko keletą gražių valstiečių vaikinų ir merginų. Rinkosi tuos, kurie galėtų dainuoti vietines balades, – taip prieš daugel metų ją pačią atsirinko Madam Emeralda. Nepalenkiama buvo dėl vieno – ėmė tik didžiapėdes.

Kiekvienai šeimai ji truputį sumokėjo ir pažadėjo, kad ateityje, kai trupė uždirbs užtektinai pinigų, uždarbis bus paskirstytas sąžiningai. Tai būta vargingų šeimų sūnų ir dukterų – jų tėvai, pardavę savo žemes, dabar dirbo kaip juodadarbiai turčių žemėse; tie žmonės nė nebuvo pagalvoję, kad dainuoti vietines balades galėtų būti išeitis ar būdas patekti į tokią įstabią vietą kaip Šanchajus. Kasijos sumanymą visi priėmė kuo džiaugsmingiausiai.

„Vietinės baladės“ – šį pavadinimą Kasija sugalvojo tokiai muzikai. „Vietinės“ buvo tinkamiausias žodis: tai muzika Šanchajaus žmonėms.

Iš šitos avantiūros nedaug kas išėjo. Tiesa, trupė gana greitai galėjo vaidinti teatro viduje, bet kaipmat įklimpo į skolas. Skolintis iš lupikautojų buvo tolygu vaikščioti siauru lynu ant kaklo užsinėrus kilpą. Krisdamas žūsi, bet ir žengdamas tolyn, rodės, tikrai žūsi. Tie varguoliukai ir varguoliukės kliovėsi Kasija – vylėsi Šanchajuje jos dėka sulaukti gerų laikų; kai kurie net manė, kad Kasija juos išmokys dainuoti. Dėdami tokias didžiules viltis, jie sunkiai dirbo ir nepailsdami repetavo.

Kad sutaupytų pinigų, jie išsikraustė iš palaikių Singlongo užeigos namų, kuriuose buvo apsistoję, ir miegodavo teatro scenoje. Dažnai alko, kartais išvis badavo. Kitąkart, kai Kasija būdavo išėjusi, jie saugodavo jai maisto davinį. Bet ji, grįžusi ir pamačiusi, kad dar kas nors išbadėjęs, dėdavosi soti ir savo dalį atiduodavo kitiems.

Kas bus, jei niekas neužsigeis pažiūrėti jų spektaklio, – apie tai ji nenorėjo galvoti. Kaktą išpylė prakaitas.

– Kas tau? Negera? – paklausė Madam Emeralda.

– Ne, nieko.

Kasija užsimerkė.

– Žinai, ką aš visuomet galvodavau. Aš visada save laikiau drąsia moterimi, bet tu – tu dar didesnė akiplėša. Daugiau tau nebegaliu pagelbėti.

Kasija išgirdo, kad teatre darosi triukšmingiau. Atsimerkusi nuėjo prie uždangos, praskyrė ją ir žvilgtelėjo. Dabar jau buvo priėję gerokai daugiau žmonių, diduma teatro buvo užpildyta. Jai išsyk pagerėjo. Atrodo, sumanymas, kaip privilioti žiūrovų, nusisekė. Ko gero, ateityje „Skinant lotosus“ ji leis dainuoti ilgėliau; galbūt išplėtos šį numerį ir privilios dar daugiau žmonių.

Ji atsigręžė į Madam Emeraldą.

– Nesijaudinkit, Mamute, aš niekad nė žodeliu neprasitarsiu, kad kitados dirbau Kunigaikštienės paviljone. Negadinsiu jūsų gero vardo.

Madam Emeralda palingavo galvą.

– Neminėk man Kunigaikštienės paviljono, jis jau seniai ritasi į pakalnę. – Atsistojusi ji priėjo prie Kasijos. – Gal parodysi man, kaip užgijo žaizda nuo šūvio?

Kasija, žvilgtelėjusi į Madam Emeraldą, nusivilko švarkelį ir, likusi su apatiniais, parodė kairį petį. Odoje buvo paprastai išpieštas kasijos žiedas. Madam Emeralda pasibaisėjo.

– Tatuiruotė? Ant moters kūno?!

Kasija, nunarinusi galvą, pasiteisino:

– O ką man reikėjo daryti? Visiems pasakoti, kaip buvau sužeista? Kas gi dabar beatmena meistrą Čangą?

Madam Emeralda nusiminė, jos akys paraudo.

– Išties, nuo to laiko nutekėjo marios vandens. Meistras Čangas atidavė gyvybę, ir už ką? – Ji įdėmiai pažiūrėjo į Kasiją ir, akivaizdžiai susijaudinusi, nusistebėjo: – Niekada neprasitarei apie meistrą Čangą, niekad nepasinaudojai jo vardu. Išties pagirtina!

Ilgiau užsibūti Madam Emeralda neketino – pasakė nežinanti, ar žiūrės pjesę. Kai tik vaidinimas prasidėjo, kaip ir buvo tarusi, išėjo. Kasija pasijuto keistai. Ji žinojo, kad tokia subtiliosios Sudžou operos žinovė kaip Madam Emeralda šitas vietines balades laiko niekingomis, nors į akis šito ir nepasakė. Jai tokios rūšies pramogos – niekalas, kuriuo gali užsiimti tokie varguoliai kaip Kasija, kad pragyventų.

Spektaklis prasidėjo nuo „Arbida grįžta namo“. Anyta neleidžia jaunamartei grįžti namo aplankyti savo tėvų. Jos susipyksta. Kasija, žinoma, vaidino anytą, nes trupėje buvo vyriausia, ir jos vaidmuo pjesėje buvo svarbiausias.

Įžangoje skambėjo eilės pagal „Vangvang“ melodiją:

Šviečia geltona žiemos saulė,

o moteris iš Li šeimynos galvoja apie namų ruošą.

Ji vardu Li Dziuguan,

dažnai eina pardavinėti kiaulių.

Kasijos vaidinama klounė sukėlė griausmingą viso teatro juoką, bet ji staiga susigėdo. Tos eilės išties prasčiokiškos, net ji tai supranta. Jie siekia populiarumo, bet vis tiek, dainuodama apie kiaulių pardavinėjimą žiūrovų akivaizdoje, ji pasijuto niekinga menkysta. Pjesė baigėsi, ir nors žiūrovai be perstojo plojo, ji jautėsi nelaiminga.

Jautėsi dar menkesnė negu tuomet, kai buvo tarnaitė.

10 skyrius

Žui trupės vaidinimai vis dar buvo paprasti – dialogai su dainomis, kartu pasakojantys istoriją. Dainos – tos pačios senosios baladės. Publiką vis dar sudarė valstiečiai iš priemiesčių ir netolimų apygardų. Jie, niekad neužmirštantys savo šaknų, ateidavo pasiklausyti dainų, su kuriomis buvo užaugę. Kasija jiems galėjo pasiūlyti autentikos. Jos laimei, fabrikai ir parduotuvės kasdien rydavo žmones, todėl vis daugiau „vietinių“ tapdavo Šanchajaus gyventojais.

Moterų aktorių pasitelkti nedrįsdavo jokia kita vietinių baladžių trupė; moterų vaidmenis paprastai atlikdavo vyrai, ir kai kurie geranoriški žmonės jai siūlė sekti tų trupių pavyzdžiu. Ji atsakydavo taip: kito kelio nėra, nes ji pati moteris.

Dabar, kai pradžia jau padaryta, Žui trupės „abiejų lyčių vaidinimų“ daug kas ėjo žiūrėti tyčia. Jiems toks reginys atrodė viliojantis, sensacingas.

Trupė vis dar laikėsi iš lupikiškos paskolos, pajamų užtekdavo tik susimokėti trisdešimt procentų mėnesinių palūkanų. Jie vos pramisdavo ir vargiai laikėsi nebankrutavę. Pinigų niekada nepavyks sugrąžinti, ką jau kalbėti apie pelną. Gerai pasvarsčiusi, Kasija nusprendė paimti dar vieną paskolą už dideles palūkanas. Jie neišsikapstys, nebent labiau pasisektų.

Po poros mėnesių trupė persikėlė į palyginti gerai įrengtą Guani teatrą. Priėmė dar narių iš Čuanšos ir Songdziango apylinkių. Nusipirko daugiau muzikos instrumentų ir pasisiuvo įmantresnių drabužių. Tačiau net dėl tokių menkų investicijų lupikautojai sukruto reikalauti, kad Kasija grąžintų skolą – esą ji turi pinigų, bet jiems negrąžina. Ji dėl to vos neprarado gero vardo trupėje. Atkakliai derantis Kasijai pavyko įtikinti skolintojus, kad per kelis ateinančius mėnesius ji daug uždirbs ir tuomet įstengs sugrąžinti visas skolas. Skolintojai pagrasino mėnesio pabaigoje vėl pasirodysiantys; tada ji jau neturėsianti pasiteisinimo, kodėl negrąžinanti visos sumos.

Jų šiurkštūs žodžiai sunkiai užgulė Kasijai širdį – kaip nudvėsusio paršo galva.

Tačiau Guani teatre verslas suklestėjo. Oras po tvankios vasaros buvo malonus. Naktimis pliaupdavusios liūtys su griaustiniu paryčiais liaudavosi. Gatvės būdavo švariai nuplautos, dangus – vaiskus. Žmonės – ypač gero ūpo. Tokio puikaus oro jau seniai bebūta. Naujo spektaklio, apie kurį tiek daug prisiklausė, ėjo žiūrėti net tie, kurie niekad niekur neidavo. Jų žmonos ir vaikai juo žavėjosi dar labiau, jie dažnai niūniuodavo ištisas spektaklio melodijas.

Kasija nuėjo į Šachmatų ir Vang Pingo gatves paieškoti „Šenbao“ ir „Hubao“ žurnalistų, kad apie ją parašytų straipsnį. Nė vienas iš jų didelio entuziazmo neparodė, kiti net nekreipė į ją dėmesio. Bet ji nepasidavė. Brukdama į rankas nemokamus bilietus maldavo ateiti pažiūrėti jos pasirodymo.

Jos laimei, Guani teatras buvo netoli nuo Vang Pingo gatvės. Vienas žurnalistas, rašydavęs skiltį „Saturday“, paprastai apie Pekino operą, jau seniai nebematė ko nors neįprasto, ką būtų galima aprašyti. Susižavėjęs šia dailia moterimi, išdrįsusia pristatyti naują kaimišką pjesę, nustebintas jos narsos ir neturėdamas ką daugiau tą vakarą veikti, jis atėjo į teatrą.

Galbūt todėl, kad mažai ko tikėjosi, buvo maloniai nustebintas. Dainavimas melodingas, vaidyba puiki. Spektaklį tam tikru požiūriu buvo galima lyginti su kitokio stiliaus Šanchajuje populiarėjančiomis baladėmis, pavyzdžiui, atliekamomis Šaosingo Didzia grupės ar Ningbo meilės dainomis.

Tas žurnalistas parašė straipsnelį, kuriame ypač liaupsino Kasijos talentą ir balsą. Kad pavaizduotų ją švytinčiomis spalvomis, pusiau juokais pavartojo vakarietišką frazę „ryški kylanti žvaigždė“. Kadangi toks atsiliepimas pasirodė populiariausiame Šanchajaus pramogų žurnale, juo pasekė ir kiti rašantieji apie meną ir kultūrą. Žurnalistai plūdo į teatrą iš trupės imti interviu.

Tų žurnalistų žodžiai buvo gana įprasti. Kasiją jie gyrė tuščiomis frazėmis: esą jai pasirodžius „susigėdęs mėnulis pasislėpė už debesies, o gėlės suskleidė žiedus“, „nuo jos žavesio užgniaužia kvapą!“ ir taip toliau. Vis dėlto dėl vieno visi sutarė: Kasijos balsas – pats geriausias.

Vietinės pjesės suklestėjo ankstyvosios respublikos laikais; jos kone sugrąžindavo į tuos šlovingus laikus, kai Konfucijus dar nebuvo išbraukęs ir suredagavęs „Šidzing“ – klasikinio ankstyvosios poezijos rinkinio.

Bet dauguma vietinių baladžių neatitiko Pekino operos standartų, jų istorijos buvo kartojamosios. Tik vietinė Šanchajaus opera išdrįso eiti savu keliu. Jos baladžių stiliaus, vadinto „gėlių būgnu“, „Dongsiango garsais“ ar „vietiniu Tanhuangu“, ištakos buvo kuo kukliausios, bet ji, nesitenkindama Pekino operos vaikaitės vaidmeniu, linko būti siejama su šiuolaikinėmis pjesėmis ir net filmais. Pagaliau juk ir Šanchajaus istorija striuka; išgirsti seną žmogų kalbant šanchajietiškai buvo neįprasta.

Kad ir kaip būtų, Kasijos ryžtas būti originaliai ir kurti tokį naujovišką žanrą buvo drąsus ir pagirtinas!

* * *

Trumpai atsitraukusi nuo neįtikėtinos Kasijos istorijos, ant gramofono uždėjau vieną iš jos senųjų plokštelių. To meto įrašų kokybė išties vargana, bet vis dėlto galima pajusti, koks turėjo būti originalus pasirodymas. Kaip Kasija, aiškiai intonuodama, dainuodavo švelniai ir jausmingai – vargu ar kuris kitas dainininkas galėtų tai pakartoti.

Puikiai įsivaizduoju, kokia daugybė „naujųjų migrantų“ žiūrėdavo tokius spektaklius. Vyrai galvodavo apie savo žmonas; moterys su ašaromis akyse sėdėdavo prie traškančių radijų, klausydamos kerinčių Kasijos dainų tol, kol jas išmokdavo atmintinai. Norintys pagauti Kasijos žvilgsnį neatlyždavo, kol nepažiūrėdavo visų jos spektaklių.

Betgi užteks! Atsiprašau, kad prabilusi apie viliojančias Kasijos dainas nuklydau nuo savojo pasakojimo.

* * *

Vienas jaunuolis iškėlė popierių, kitas klijus, ir tuoj pat prie Guani teatro atsirado naujas plakatas:

Vietinės žvaigždės Kasijos Siao vadovaujama Žui trupė šįvakar vaidins „Begrūdant pupų varškę“.

„Begrūdant pupų varškę“ pasakojo apie meilės trikampį tarp valstiečių vaikinų ir merginos. Geras vyrukas, blogas vyrukas ir paika moteris, savaime suprantama, neišsirenkanti iš jųdviejų tol, kol nesuvėluoja. Galop prisikentėję mylimieji susieina ir toliau laimingai gyvena. Geriausia pjesėje buvo scena, kai grūdama pupų varškė – ypač ritmingai – ir vienas iš vyrų flirtuoja su moterimi. Ši scena išpopuliarėjo.

Kasija pasiuntė žmogų pas Madam Emeraldą, prašydama pasiteirauti savo senų laikų tarnaičių Siu Fang ir Li Ju, gal norėtų ateiti ir ištiesti jai pagalbos ranką.

Kitą dieną pas ją prisistatė dvi moterys, abi nešinos drabužių ryšiais. Iš pirmo žvilgsnio jos atrodė lygiai tokios pat kaip buvusios, bet įsižiūrėjus iš arčiau Li Ju akių kampučiuose buvo aiškiai matyti raukšlės. Ji buvo tapusi našle. O Siu Fang išsiskleidė – virto jauna gražia moterimi. Kasija paėmė jas už rankų ir šešetas akių sudrėko.

– Ar jūs tikrai norite būti su manimi? – paklausė Kasija.

Li Ju pasakė, kad verslas Kunigaikštienės paviljone ritasi žemyn kaip besileidžianti saulė. Madam Emeralda jau linkusi nusiplauti rankas ir ieškanti išeities. Jos dėkingos panelei Kasijai, kad jas atminusi, jomis pasitikėjusi ir pasiūliusi ateiti. Siu Fang Kasijai pasisakė, kad prieš pusmetį mirė jos tėvas ir namie nebėra kuo rūpintis. Ji apsisprendusi gyventi su Kasija ir būti jos tarnaite.

Kai atėjo Siu Fang su Li Ju, Kasijai palengvėjo ant širdies. Jiedvi – laikų, praleistų su meistru Čangu, liudininkės. Dabar ji turės, su kuo pasitarti, kai apniks abejonės, turės kas ja pasirūpina. Pagaliau viskas, atrodo, bus pakrypę į gera.

Po kelių dienų prieš spektaklį teatre kilo neįprastas šurmulys. Pajutusi, kad kažkas ne taip, Kasija išbėgo iš persirengimo kambarėlio užkulisiuose. Sunerimę apsaugininkai prie vartų jai paaiškino, kad kai kurie aršūs žiūrovai nepanėši į atėjusius pažiūrėti spektaklio. Jų kišenėse paslėpta dvokiančių daikčiukų.

Kasija susinervino. Pastaruoju metu laikraščiai rašė apie tai, kad užsieniečių koncesijų savivaldos taryba siekia uždrausti opiumą, lošimus ir prostituciją. Tokių naujienų būdavo pateikiama dažnai ir niekas per daug rimtai į jas nežiūrėdavo. Vienas laikraštis pasmerkė vietines balades, leidžiančias scenoje būti ir vyrams, ir moterims. Juk kitose trupėse moterų vaidmenis atlieka vaikinai. Senosiose pjesėse dažnai pavartojami nešvankūs žodžiai, bet kai vaidina vyrai, tai nesvarbu, pagaliau juk tai tik vaidinimas. Tačiau kad vyrai ir moterys kartu būtų scenoje – tai jau visai kas kita; tai reiškia, kad žodžiai tikri – juk jie iš tikrųjų flirtuoja! Tokiai nedorybei turi būti užkirstas kelias. Siekiant apsaugoti žmones nuo moralinio išsigimimo, šitie abiejų lyčių vaidinimai turi būti uždrausti, kitaip kils sumaištis, – padaryta išvada straipsnyje. Kai tik laikraščiuose buvo paskelbta tokia nuomonė, Kasija pajuto, kad gali pasirodyti kas nors, ieškantis bėdos.

– Panele, išgerkit, – pasiūlė iš pažiūros rami Li Ju, atnešusi puoduką arbatos.

Kasija žinojo, kad ištikimoji tarnaitė stengiasi pakelti jai ūpą. Paėmusi puoduką ir nugėrusi gerą gurkšnį, ji aprimo. Stovėdama už uždangos, pasidairė po teatro salę, svarstydama, ką daryti. Akis užkliuvo už paskutinėje eilėje sėdinčio vyriškio su tamsiais akiniais ir vakarietišku kostiumu. Jis pasirodė pažįstamas. Kiek pagalvojusi, ji pasišaukė Li Ju ir, trumpai su ja šnektelėjusi, atsisuko į apsaugininką.

– Eik ir pakviesk į užkulisius poną su tamsiais akiniais.

Apsaugininkui žengus vos porą žingsnių, Kasija dar šūktelėjo:

– O jeigu jis nesiteiktų eiti, pasakyk, kad yra kviečiamas senos pažįstamos iš Kunigaikštienės paviljono.

Teatras buvo nedidelis, todėl apsaugininkas netruko nusigauti iki paskutinės eilės ir pagarbiai nusilenkti ponui.

– Mano viršininkė kviečia malonųjį poną į užkulisius, – tarė jis.

Vyro būta atšiauraus; jis ne šiaip atsisakė eiti, o piktai burbtelėjo:

– Eik šalin! Netrukdyk!

Tada apsaugininkas pridūrė tai, ką buvo liepusi Kasija, – vyriškis nustebo. Pasvarstęs atsistojo ir nusekė paskui apsaugininką į užkulisius.

Kasija paleido uždangos kraštelį ir pasisukusi iš džiaugsmo suplojo rankomis. Paėjusi keletą žingsnių sustojo ir ėmė laukti. Kai vyriškis įžengė vidun, plačiai nusišypsojo.

– Ju, kurgi tu buvai visus tuos metus? Negi sekasi taip puikiai, kad manęs nebepažįsti?

Ju Čijangas nusiėmė akinius ir pasitikslino:

– Bet argi tu Kasija? – Jis darkart nužvelgė paprastus užkulisius. – Tu... ar tu ta aktorė, kuri dainuoja vietines balades?

– Taip, nejau nepanaši?

Kasija nusirišo valstietišką skarelę – savo sceninio kostiumo detalę.

Ju Čijangas, staiga ją atpažinęs, pliaukštelėjo sau per kaktą. Į Kasiją žiūrėjo taip, tarsi tik dabar būtų pradėjęs prisiminti andainykštes dienas.

– Net neįsivaizdavau, kad atrodai šitaip...

Nužiūrinėdamas ją nuo galvos iki kojų, negalėjo pabaigti sakinio, nes ieškojo tinkamo žodžio. Nuo paskutinio jų susitikimo buvo praėję daug metų ir dabar jam stigo žodžių.

– Betgi tu nebepanašus į „jaunąjį Ju“, anų laikų mažąjį tarną; atrodai kaip žmogus, sprendžiantis, kam gyventi, o kam mirti!

Kasijos balsas buvo ypač malonus. Kitaip nei tuometinių Pekino operos aktorių, kurios kalbėdavo plonais, spigiais balsais, jos šneka skambėjo ramiai ir ritmiškai. Apsiavusi aukštakulniais, ji buvo mažne sulig Ju Čijangu.

– Aš vis dar pasiuntinys, bet tu... – Žiūrint į pritrenkiančią Kasijos išvaizdą, Ju pynėsi liežuvis. – Atrodo, tau visuomet buvo skirta žavėti kitus.

Kasija šyptelėjusi perspėjo jį būti atsargų su šitokiomis užuominomis.

– Ne kiekviena, palikusi Kunigaikštienės paviljoną, turi tapti eiline prostitute!

Ju tuoj pat skėstelėjo rankomis – jis ne tai turėjęs omenyje, tikrai ne. Tik negalėjęs įsivaizduoti, kad ji taip išgražėjo, o jos liežuvėlis taip paaštrėjo.

– Kaipgi nutiko, kad nūn radai laiko paklausyti varguolių dainavimo? Jei šiandien kils bėdų, tu būsi niekuo dėtas, tiesa? – prisilenkusi prie pat jo, tiesiai paklausė Kasija.

Išgirdusi padrikus šūksmus, ji akis susmeigė tiesiai į Ju.

– Nejau prieita iki šito – Kunigaikštienės paviljono tarnas atėjo mušti Kunigaikštienės paviljono tarnaitės?

Ju pašokęs jau ketino kaži ką sakyti, bet kilo erzelis. Kažkas sviedė kelis purve išvoliotus supuvusius kiaušinius ir prismardino visą teatrą. Kažkas suriko:

– Vyrai ir moterys toje pačioje scenoje! Kokia gėda! Iškvieskit policiją!

Į sceną švystelėtas medinis suolas parbloškė nespėjusį pasprukti muzikantą. Išsigandę aktoriai ir aktorės susispietė mažyčiame plote užscenyje. Panikos apimti žiūrovai rėkdami ir spiegdami pasileido link durų. Vyrų šutvė nirtulingai veržėsi prie scenos ir jau ketino ją niokoti.

Ju Čijangas suskubo – jis nebeturėjo laiko aiškintis. Pro aktorius išlėkė ant scenos ir šoko nuo jos vis šūkaudamas:

– Liaukitės, nešdinkitės!

Chuliganai jau buvo bedaužantys muzikos instrumentus ir scenos dekoracijas, bet išgirdę jį šaukiant atsitraukė atatupsti.

Kasija tyliai suplojo rankomis. Pagaliau jai atsirado galimybė grąžinti tas prakeiktas skolas su trisdešimt procentų mėnesinių palūkanų. Bet ar pavyks – tai priklausys nuo tolesnių įvykių.

Teatre sumaištis nesibaigė, todėl uždanga buvo nuleista.

Kasija paprašė Li Ju subėgioti į Vang Pingo ir Šachmatų gatves pranešti laikraščiams, kad teatras užpultas ir nusiaubtas chuliganų, yra sužeistųjų. Kai tik redakcijos išgirdo, kad esama naujienų, atsiuntė žurnalistus, ir Kasija ilgai su jais šnekučiavosi. Visos pjesės turėtų būti vertinamos vienodai, sakė ji. Kodėl gi policija nedraudžianti Jou Sianglano „Dapiguan – karsto daužymo“, vaidinamo Sinsino teatre? Arba Jao Juju „Pan Dzinlian – sugulovės“ Sianši stogo sode? Kodėl ji nepalieka ramybėje vietinių baladžių? Todėl, kad jos laikomos prastomis? Savivaldos taryba bus nusitaikiusi į paprastus žmones? Kiek vaidinimų ji dar sužlugdys? Gal turi sąrašą?

– Niokoti teatro nėra jokio reikalo, – pareiškė ji. – Mes ir patys nutrauksime darbą.

Žurnalistai išvydo vienišą, bet narsią moterį, drįstančią stoti prieš užsieniečių valdomą savivaldos tarybą. Ji sukėlė užuojautą ir susižavėjimą. Tema gera. Kitą rytą visi laikraščiai išspausdino straipsnius su papildomomis smulkmenomis. Kasijos vardas bemat pasklido Šanchajaus gatvėse. Moteris, dainuojanti vietines Šanchajaus balades, ryžosi mesti iššūkį užsienio viešpačiams.

Skaitydama tuos laikraščius, Kasija žinojo: nors atrodo, kad ji rizikuoja, iš tikrųjų ieško progos susisiekti su Hongo brolija. Ryšių su ja nebeturėjo. Madam Emeraldos naujojoje Hongo brolijoje nebebuvo, o remtis sava pažintimi su meistru Čangu siekiant užmegzti ryšį būtų beprasmiška.

Vienintelis galimas saitas – Ju Čijangas. Jo vakarykštis pasirodymas – pranašingas ženklas. Neviltingomis dienomis ji dažnai mintyse perkratydavo visus senus pažįstamus ir kartą prisiminė jaunąjį meistro Čango padėjėją. Bet juk Šanchajus didelis, kur pradėti jo ieškoti? Nuo tada, kai Ju pradingo, jo nematė nė Madam Emeralda. Jeigu jau jis atsivedė vyrus daužyti scenos, kur ji rodė spektaklį, tikriausiai tebėra kažkieno sargybinis ir vis dar tarnauja Hongo brolijai. Jis gali būti tas saitas, kurio jai šitaip reikėjo. Kasija norėjo pamatyti, kaip jis elgsis su sena pažįstama.

Prisimindama vakarykštį susitikimą, ji praėjo pro vietą, kur juodu stovėjo, ir ūmai pajuto, kad dreba rankos. Jis – tarsi brangus šeimos narys, kurį manė praradusi, bet dabar susigrąžina, vyresnysis brolis. Praeitis dar ne visai dingusi. Ji turi leisti grįžti tam, kam lemta grįžti.

Kasija buvo girdėjusi, kad naujasis Hongo brolijos vadas – elegantiškasis Huang Peiju, vyras, su kuriuo Čang Lisiongas galiausiai sutiko pasimatyti ir dėl to žuvo. Matyt, lemta vėl užmegzti ryšį su šituo pogrindiniu pasauliu, kuris jai buvo tik pusiau atsidengęs. Ateitis priklausys nuo to, ar ji išdrįs griebti šitą į plačią jūrą jai mestą virvagalį.

Tąnakt Kasija neužmigo – negalėjo liautis galvojusi. Smegenys įtemptai dirbo net prašvitus. Ji permąstė daugybę dalykų, metų metus neduodančių ramybės.

Širdis tvinkčiojo tarsi išgėrus kokių vaistų iš gydomųjų žolių. Vis dėlto šiuokart ji jautėsi taip, tarsi būtų aptikusi aukso.

Ju Čijangas įžengė į Huango rezidenciją. Veja nušienauta ir lygi tarsi kilimas, o tamsžaliai medžiai apkarpyti iki pavidalų aštriais kraštais, tarsi būtų nugaląsti dailidės. Labai panašu į privačias anglų aristokratų vilas. Huango šeimynai Ju patiko, todėl vos tik įžengusiam į svetainę tarnas jam atnešė „Drakono šulinio“ arbatos. Išgirdusios, kad jis čia, pasisveikinti atėjo antroji ir trečioji sugulovės; jos nuoširdžiai paklausinėjo apie sveikatą.

Šeštosios sugulovės Lu Sianglan balsas nuskardėjo dar prieš pasirodant jai pačiai:

– Ju Čijangai, tai tu. Eikš, pasilik vakarienės su meistru Huangu. Paprašysiu, kad paruoštų, ko tik geidi.

Ji buvo apsirengusi nelyginant aristokratė, lygūs plaukai sukelti aukštai ant viršugalvio. Antroji ir trečioji sugulovės atsiprašiusios pasišalino.

Ju sveikindamasis su ja atsistojo.

– Ačiū, šeštoji ponia. Atsiprašau, kad negaliu priimti maloningo jūsų pasiūlymo. Šįvakar aš užsiėmęs.

Pasirodė Huang Peiju, išprašęs svečius. Juodu nuėjo į priimamąjį koridoriaus gale. Kai tik susėdo, pati šeštoji sugulovė atnešė Ju arbatos ir išeidama uždarė duris.

Ju tarė Huang Peiju:

– Mes ketinome traiškyti minkštą persimoną – kas galėjo pamanyti, kad galiausiai įsidursime adatos smaigaliu. Žinot, kas ta pagrindinė valstietiškų vietinių baladžių dainuotoja?

– Kas?

– Kasija, mergina iš Kunigaikštienės paviljono!

Huang Peiju suriko:

– Ta valstietė, su kuria buvo susidėjęs meistras Čangas?

Ju Čijangas linktelėjo. Po kelių minučių tylos pasakė, kad ji to reikalo nenorinti palikti, pranešusi laikraščiams. Šiandien apie pietus per pasiuntinį atsiuntusi pageidavimą, kad meistras Huangas pats jos atsiprašytų.

– Kuo aš čia dėtas?

– Anądien ji mane matė, žino, kas aš toks.

– Išties įžūli aktoriūkštė!

– Bet aš manau, kad iš tiesų jai reikia ne jūsų atsiprašymo, – pridūrė Ju. – Ji šitą reikalą tyčia išpūtė, kad sukeltų erzelį. Mano galva, ji siekia su jumis pasiderėti.

Huang Peiju iš nuostabos pakėlė antakius. Gal ta aktorė kvaila? Jeigu tik jis panorėtų, užtektų spragtelėti pirštais ir ji išgaruotų iš Šanchajaus nepalikdama pėdsako.

Tačiau Ju pasakė:

– Be to, man atrodo, kad mus ji nusprendusi saugoti. Šitiek pripasakojo laikraščiams, bet nė kartelio nepaminėjo nei jūsų vardo, nei kad visus tuos žmones atsivedžiau aš.

Huang Peiju, truputį pamąstęs, prakalbo nutaisęs malonų veidą:

– Gerai jau, gerai, tikras vyras nesikauna su moterimi. Nueisiu jos atsiprašyti. Noriu pamatyti, kaip paprasta aktorėlė drįsta šitaip kalbėti. Pažiūrėsiu, iš kokio molio ji drėbta.

Jis patrynė rankas.

– Ji tik sakė, kad norėtų paprotinti savivaldos tarybą; ji įsitikinusi, kad būtent taryba sukėlusi sąmyšį. – Ju dar pridūrė: – Atrodo, ji labai protinga moteris.

Huang Peiju sukluso.

– Puiku. Tada eik ir paieškok jai dar laikraščių, kuriems galėtų pasipasakoti! Paprašyk, kad iškeltų mums sceną. – Pasvarstęs jis paaiškino Ju: – Jeigu tokia scena bus iškelta, tas ilganosis šunsnukis tikrai neberies savo nosies. Tada pramogų verslo mokesčius, kuriuos atiduodame tarybai, galėsime padidinti iki 20 000 juanių per mėnesį, o tai jį pradžiugins.

– Pritariu išmintingam meistro planui.

Tai pasakius, Ju nudiegė širdį – tarsi akies mirksniu į ją būtų dūrusi Kasija. Jis prisiminė, ką jam vienąkart pasakė Čang Lisiongas: brolija siūlo tinkamą tvarką ir visos skirtingų tautų koncesijų valdžios Šanchajuje žino, kad užtikrinant saugumą reikėtų kliautis ne kinų valdžia ar vietiniais kariuomenės vadais, o brolija. Po šio įvykio savivaldos taryba turėtų dar labiau įsitikinti tokio požiūrio teisingumu.

Huang Peiju, eidamas iš kambario, sau panosėje burbėjo:

– Vis sukdavau galvą, kodėl toks vyras kaip Čang Lisiongas susižavėjo prasčioke ir nesirūpino, ką mano kiti. Kaip ji galėjo suvilioti tokį didvyrį. Noriu pamatyti savomis akimis.

___

Po mėnesio Guani teatre buvo vaidinamas naujas spektaklis „Skyrybų skausmas“, į jį buvo parduoti visi bilietai. Pirmą kartą vietinė Šanchajaus trupė vaidino ir su vakarietiškais kostiumais, ir su tradiciniais kiniškais čipao. Spektaklį sudarė dainos ir dialogai. Dar iki vestuvių moteris apsvaiginama gėrimais ir suviliojama; vėliau vyras įsitaiso meilužę ir naktį negrįžta namo. Moteris sėdi ant kušetės ir, laikydama klasikinę romantinę pjesę „Sisiangdzi – vakarietiškų rūmų pasakos“, laukia pargrįžtančio vyro. Ji niūniuoja melodiją, žinomą „Fan Injang“ pavadinimu:

Aš lyg trilapio kopčio šaknis, mirkstanti kartėly,

Tik gailiuosi, kad grožis dažnai prišaukia nelaimę.

Nenuostabu, kad kaimynai plaka liežuviais.

Bet kas gi galėjo pamanyt, kad bėda užgrius iš niekur:

Jis apsvaigino mane, kad sunaikintų.

Tarsi sausi miltai būtų prilipę prie šlapių rankų –

Kaip man dabar išsigelbėti?

Kasijos balsas skambėjo duslokai ir melancholiškai. Panaudota Dziangnano liaudies dainos melodija, ir ji dainavo taip ramiai, tarsi čiurlentų vanduo, suteikdama ypatingą skambesį.

Huang Peiju sėdėjo ir žiūrėjo, iš visų pusių apsuptas sargybinių. Jis net teatre dėvėjo skrybėlę, graižą buvo žemai nuleidęs, kad kas nepažintų. Jis ėjo pasijuokti iš keisto akcento, iš tos komedijos, kurią ištaisė Čang Lisiongas, parodydamas malonę prasčiokei. Tačiau aktorė, kurią išvydo scenoje, jį pakerėjo – tokios gražios moters jis, rodės, nebuvo matęs per visą gyvenimą.

Siužeto būta sudėtingo. Praradusi nekaltybę moteris labai sielvartavo. Kasija jos vaidmenį atliko taip, kad sukėlė didžiulę žiūrovų simpatiją „puolusiai“ moteriai. Toje istorijoje netrūko tikros aistros, taip pat kraujo ir prievartos. Finalinė laimingoji scena buvo ypač jaudinanti ir dar iki jos visas teatras plūdo ašaromis.

Nuleidus uždangą pirmasis atsistojo ir ploti pradėjo Huang Peiju. Visi pasekė jo pavyzdžiu. Uždangai vėl pakilus, nusinuodyti bandžiusi ir atgaivinta moteris kvietė kitus artistus išeiti į scenos priekį ir padėkoti žiūrovams. Gerbėjai, sulipę ant scenos, ją apipylė gėlėmis.

Huang Peiju ūmai surimtėjo ir kilstelėjęs ranką pasitaisė skrybėlę. Paskui pamojo:

– Eime!

Nebežiūrėdamas, kiek dar kartų aktoriai publikos bus kviečiami į sceną, jis išsivedė iš teatro sargybinius. Kasija, matydama juos pranykstant, pajuto, kaip smarkiai plaka širdis. Ką jis ketina daryti?

Kitą dieną po vaidinimo prie scenos prisiartino dailiai apsirengęs Ju Čijangas vakarietišku kostiumu ir skrybėle. Kasija, užkulisiuose valydamasi grimą, šitą žinią pranešusios Li Ju paklausė:

– Kaip manai, ar geri Ju ketinimai?

Li Ju atsakė:

– Regis, dabar jis svarbus asmuo, bet vargu ar turi piktų kėslų.

– Ar tu tikra?

Li Ju linktelėjo.

– Vakar, kai čia sėdėjo ir žiūrėjo jūsų spektaklį, iš akių buvo matyti, kad žavisi, kitaip nei Huang Peiju – to veidas buvo be jokios išraiškos.

– Tai leisk geranoriškąjį vyriškį vidun.

Ju apsiėjo be malonybių ir mandagių žodžių; už tai, kad per aną apsilankymą nusiaubė teatrą, irgi neatsiprašė. Jis veikė kaip pasiuntinys.

– Ponas Huang Peiju kviečia panelę Kasiją Siao pavakarieniauti Ličos viešbutyje.

– Ak. – Kasija atsisukusi sužiuro į Ju Čijangą. – Jis atsiprašys?

Ju žvilgsnis buvo kitoks nei prieš mėnesį, kai juodu susitiko. Tuomet atrodė maloniai nustebęs, dabar – tarsi stengtųsi išlaikyti atstumą. Veidas buvo mažų mažiausiai neišraiškingas. Kasija atkreipė dėmesį, kad jis griebiasi tų pačių triukų, kuriuos naudodavo bendraudamas su ja prieš šešerius metus.

Stojo nejauki tyla, nes Ju į Kasijos klausimą neatsakė. Tik pakartojo:

– Panelė Kasija Siao maloniai prašoma vykti; mašina laukia prie teatro.

Kasija valandėlę pasvarstė, paskui tarė:

– Ką gi, pavakarieniaukime. Man reikia pasirengti. Palauksi?

Ju priėjo prie tualetinio staliuko. Kambarėlis buvo nedidelis, visur aplinkui stovėjo gerbėjų perduoti gėlių krepšiai. Jie dar nebuvo sutvarkyti. Ju neturėjo kur stotis, o sėstis Kasija nesiūlė. Dirstelėjęs į veidrodį, jis pamatė Kasiją besišluostant lūpų dažus, tamsius akių šešėlius ir antakių tušą. Dažais išterliotame veide nebuvo jokios išraiškos, bet staiga ji, pakėlusi akis, įsižiūrėjo į jį. Abu toliau tylėjo. Tvyrojo įtampa ir buvo nejauku. Sukryžiuodamas rankas Ju pasakė, kas užėjo ant seilės:

– Kas gi gali varžytis su panele Kasija? Ir prieš šešerius metus buvai šmaikštesnė nei aš.

Ji laukė, kol jis prabils.

– Šmaikštesnė? Tais laikais aš tikriausiai būčiau neatsiliepusi, net jeigu būtum pavadinęs mane ponia. Regis, pasiuntinukas užaugo, jis dabar kur kas didesnis. Bent jau rengiesi taip, tarsi būtum kaži kas. Ir moki rinktis žodžius.

Jos iškalba jį nustebino ir kurį laiką jis nesugalvojo, ką atsakyti. Nežinojo, ar supykti, ar atsikirsti. Pasvarstęs nusprendė nieko nedaryti, tik panoro išsiaiškinti, kuo yra kaltinamas:

– Panele Siao, gal galėčiau sužinoti, kaip tave įskaudinau, tada paprašyčiau atleisti.

– Esi pernelyg abejingas, kad mane įskaudintum, – atšovė Kasija.

Ju pagalvojo ir, pasisukęs į veidrodį, nusiėmė skrybėlę. Jo šukuosena buvo pagal naujausią madą – plaukai suvaškuoti žemyn ir blizgantys. Jis tuojau pat vėl užsivožė skrybėlę.

– Pasaulis pasikeitė, – pasakė.

– Taigi.

Išsiblaškiusi Kasija ant grindų numetė šukas. Ju pasilenkė jų paimti. Abu netyčiom prisilietė vienas prie kito. Ju suskubo šukas padėti ant staliuko, o Kasija pajuto, kaip jis ją pervėrė aistringu žvilgsniu. Širdis šoktelėjo, bet akimirksniu abu atgavo savitvardą. Kasija nusisuko į veidrodį ir, žiūrėdama į save, neįprastai atšiauriu balsu tarė:

– Ju, paskambink į Ličos viešbutį ir pasakyk, kad meistras Huangas kantriai lauktų. Tegu duoda laiko bent jau grimui nusivalyti.

11 skyrius

Huang Peiju Kasiją kvietė pavakarieniauti angliško stiliaus Ličos viešbutyje. Vakarietiškiems valgiams skirta jo salė antrame aukšte buvo prabangi ir ištaiginga; sklandė gandai, kad ji – geriausia Tolimuosiuose Rytuose.

Elegantiškai apsirengusiam patarnautojui atvėrus duris, Kasija įžengė į didelę, erdvią salę. Dailiai pasiūtas tradicinis čipao iš kreminės spalvos šilko su tamsiais raštais jai puikiai tiko. Viename jo šone – aukštas prarėžas, liemuo aptemptas, drabužis sukirptas taip, kad apnuogintų didelę dalį pečių. Sugarbiniuotus ilgus jos plaukus puošė trys kvapiosios gardenijos, o rankas iki alkūnių dengė baltos tinklinės pirštinės.

Ji buvo universalinėje parduotuvėje pirkti brassieres, kokias nešiojo užsienietės, nes manė, kad tai toks pat drabužis, kokiu krūtis susiverždavo Madam Emeralda. Bet kai pasimatavo jį su čipao, atsistojusi prieš veidrodį išsigando. Krūtys per daug atsikišusios; liemenėlės teko atsisakyti.

Kasijai žengiant per valgomąjį, daug kas pakėlė akis. Du vakariečiai nejučiomis atsistojo. Kreminis čipao, prigludęs prie kūno tarsi antra oda, tobulai ryškino jos figūrą. Jos grožis buvo tarsi apvalaus perlo ar glotnaus nefrito – kūnas atrodė švelnus ir putlus. Rinkdamasi aprangą ji niekad neklysdavo, kad ir kokia būtų proga. Siūdintis šį čipao už pinigus, pasiskolintus iš palūkininko, kai vos pavykdavo sumokėti mėnesines palūkanas, prireikė šiek tiek ryžto. Bet mokėti tuos pinigus buvo būtina. Kad teks išleisti tokią sumą, ji žinojo jau tuomet, kai buvo nusiaubtas teatras.

„Atrodo, kad aš tikresnė šanchajietė nei Šanchajaus gyventojai, – mintyse iš savęs pasišaipė Kasija. – Dangaus rūstybė nebaisu – baisu tik pargriūti ir susiplėšyti suknią. Juk vilkiu viską, ką turiu.“

Jos lūpas suvirpino šypsena. Pro vyrus ji prasklendė tarsi jų nė nepastebėjusi. Užuot kilusi liftu, lipo plačiais balto marmuro laiptais dešinėje. Kai kaukšėjo aukštakulniais, žavėdamiesi vinguriuojančia eisena ir nepriekaištingu grožiu spoksojo visi, buvę viešbutyje. Kasija suvokė, kad tai – svarbus spektaklis, kuriame turi vaidinti. Apsidairiusi laiptų aikštelėje, ji akies krašteliu pamatė save didelių žiedų raštu papuoštame lange, paskui lipo toliau.

Huang Peiju ilgu šilkiniu apdaru, žvilgčiodamas į kišeninį laikrodį, nekantriai laukė iš anksto užsakytame kambaryje. Laukė gerokai per ilgai, ir dabar jo kantrybė jau buvo beišsenkanti. Jį pykdė tai, kad pagarbos jam nerodo kažkokia niekinga aktorė. Kaip tik tada įžengė Kasija – jis pakėlė akis. Nors ir paprastai apsirengusi, ji privertė stipriau plakti širdį; Huang Peiju tuoj pamiršo viduje beužverdantį pyktį. Stryktelėjo ir priėjęs atitraukė jai kėdę. Kasija šypsodamasi atsisėdo, jis klestelėjo priešais.

Huang Peiju tokios moters nebuvo regėjęs per visą gyvenimą – ji šitaip spindi grožiu, o dar drįsta rengtis šitaip įžūliai ir kartu taip vykusiai. Valandėlę jis nerado žodžių. Nejaukią tylą nutraukė patarnautojas, įėjęs išdėlioti puodukų ir servetėlių.

Kai padavėjas dingo, Huang Peiju prabilo:

– Man garbė, kad panelė Siao pagaliau teikėsi pas mane atvykti!

– Man irgi garbė – kad meistras Huangas buvo toks kilniaširdis ir neatidavė manęs policininkams, – kiek pašiepiamai atšovė Kasija.

Nusitvėręs šių žodžių, Huang Peiju pasakė, kad įvyko visiškas nesusipratimas.

– Jeigu panelė Siao leistų man atsiprašyti, labai norėčiau kokiame nors laikraštyje paskelbti tokį pareiškimą. Panelės Siao vaidyba talentinga ir meistriška, o atliekamos vietinės baladės dorina visuomenę. Panelė Siao turėtų būti branginama ir šlovinama.

Turbūt susizgribęs, kad per daug plepa, jis nutraukė šneką ir, padavęs jai įmantrų valgiaraštį su aukso įrašais, paklausė, kokių patiekalų ji norėtų – kiniškų ar vakarietiškų.

Kasijai anaiptol neatrodė, kad jis per daug plepa. Tiesą pasakius, šitų žodžių ji seniai laukė. Huang Peiju, kurį ji matė dabar, buvo kur kas elegantiškesnis, švelnesnis ir ramesnis nei anksčiau sutiktas; jis darė jai įspūdį. Tad Kasija nutaisė malonią šypseną, jos žvilgsnis pasidarė meilesnis. Tai pastebėjęs Huang Peiju nebegalėjo sulaikyti spurdančios širdies. Kasija, nepasižiūrėjusi į valgiaraštį, meiliai tarė:

– Pusiaunakčiu mėgstu valgyti vakarietiškus užkandžius. Tebūnie persikų pudingas.

Huang Peiju pliaukštelėjo rankomis, ir patarnautojas, kuris laukė už durų, pribėgęs atsistojo prie stalo. Huang Peiju pateikus užsakymą, jis buvo išsiųstas taisyti vaišių.

Ličos viešbutis stovėjo Huangpu ir jos pagrindinio intako Sudžou santakoje, pro langus buvo matyti atviras Sudžou vaizdas. Per visą upę mirkčiojo tūkstančiai žiburėlių, laivai praplaukdavo pro šalį tarsi miklios staklių šaudyklės. Tolėliau kairėje buvo matyti Huangpu ir prieplaukoje prišvartuoti jūrų laineriai. Jiedviem tiesiai po kojomis prie viešbučio švietė neoninės gatvės šviesos.

Tačiau Kasija tam reginiui nešvaistė laiko. Ji Huang Peiju ragino pratęsti paskutinį sakinį:

– Norėčiau iš meistro Huango išgirsti, kaip jis mane brangintų ir šlovintų.

Huang Peiju elgėsi taip, tarsi planą būtų apgalvojęs iš anksto. Galbūt tik buvo priremtas prie sienos, bet šiaip nestokojo gudrumo ir nujautė, kas sujaudintų priešais sėdinčią moterį. Jis palinko prie Kasijos ir pradėjo sklandžią kalbą:

– Turiu tris planus. Pirmas – jau susitariau su Sianši stogo sodo savininku, kad Žui trupė vaidintų ten. Be to, aš padedu statyti Viso pasaulio malonumų parką ir manau, kad jame bus įrengta speciali vietinių baladžių salė, taigi kai tik parkas bus pastatytas, Žui galės vaidinti jame. Iš anksto nuompinigių niekur nereikės mokėti. Jeigu gausi pelno, mums sumokėsi trisdešimt procentų pajamų – taip abudu išlošime.

Ir pirmo plano užteko, kad Kasiją užplūstų džiaugsmas. Vargas, kurį jai teko patirti prisiskolinus iš palūkininkų, pasibaigs. Bet ji tik maloniai šyptelėjo, buvo tikra, kad jokių perdėto džiaugsmo ženklų neparodė. Jos šypsnys, rodos, reiškė, kad Huang Peiju žodžius ji laiko savaime suprantamais.

– O koks antras? – paklausė Kasija.

– Mano nuomone, vietinės baladės skiriasi ir nuo Pekino, ir nuo Kuno operos, kai kuriais atžvilgiais jos panašios į vakarietiškas pjeses. Svarstau pasikviesti keletą užsienyje pasimokiusių studentų, kad tau sukurtų vieną kitą naują pjesę ir taip šį žanrą patobulintų.

Nuo šitų žodžių Kasijai suvirpėjo širdis. Huang Peiju mokėjo vertinti užsienietiškus daiktus, jis tiksliai žinojo, kaip ją pamaloninti. Sujaudinta Kasija prikando apatinę lūpą. Ašaros vos nepabiro, todėl teko sutelkti dėmesį į geltonų gėlių raštą ant arbatos puoduko krašto. Per kelias akimirkas susitvardžiusi, ji tarė:

– Puiku. O koks trečias? – Bet, Huang Peiju dar nespėjus atsakyti, nebesulaikydama žodžių kalbėjo toliau: – Mūsų pjesės visuomet būdavo vadinamos Huangpu melodijomis, Dongsiango melodijomis arba tiesiog vietinėmis baladėmis – tikro pavadinimo taip ir neturėjo. Jos neturėtų būti amžinai laikomos valstietiškomis. Tai, ką mes vaidiname, yra Šanchajaus krašto teatras – pjesės Šanchajaus žmonėms.

– Gerai. – Huang Peiju susidomėjo labiau. – Tai kaip mes jas pavadinsime?

– Iškiliausia operos atmaina, visų kitų pradininke laikoma Kunčiu, tad mes savąją pavadinkime Šenčiu, arba Šanchajaus opera! – drąsiai išpoškino Kasija.

– Tada steikime Šenčiu reformuoto teatro klubą ir rašykime manifestą, – pritarė Huang Peiju. – Kiek tau reikia pinigų?

Atrodė, jis ims ir išsitrauks čekių knygelę.

– Meistro Huango žodis – kaip kokio imperatoriaus, – pabrėžtinai pasakė Kasija ir smagiai nusikvatojo. – Jei pareiškiat, kad ko nors norit, nesvarbu ko, negi kas drįs priešintis?

– Tiesa. Jeigu aš tave paskelbčiau Šanchajaus karaliene, – kalbėjo užsimiršęs Huang Peiju, – tu būtum Šanchajaus karalienė.

Kasija nuo Huang Peiju pagyrų susiraukė. Paėmusi puoduką, gurkštelėjo arbatos. Po ilgokos pauzės paklausė:

– O kas yra Šanchajaus karalius?

Įsmeigęs akis į Kasiją, Huang Peiju lėtai tarė:

– Atsakymą žino visas Šanchajus. Aš!

Visą laiką, kol jie šitaip žodžiavosi, Kasija manėsi galinti vaidinti. Tik kai Huang Peiju mestelėjo tuos paskutinius keletą žodžių, susiprotėjo jau nulipusi nuo scenos ir nusivaliusi grimą. Sutrikusi valandžiukei nuščiuvo. Paskui pastatė arbatos puoduką ir išraudusi, užkaitusia krūtine ūmai pakilo iš užstalės. Čia juk tikras gyvenimas – ne vaidinimas. Ji susidrovėjo ne dėl to, kad jis tokiu akivaizdžiu būdu jos siekia, o dėl visko, ką pasakė prieš tai: iš pradžių liaupsino jos meną, o paskui pasiūlė verslo sandėrį. Toks būdas kažkuo nepadorus, tai blogiau negu turėti reikalą su viešnamio klientu; šitai žemino jos orumą.

„Išeisiu iš kambario ar ne?“ – paklausė ji savęs pačios. Žinoma, ne, pakuždėjo nuojauta. Dėl to vienintelio sakinio ji neturėtų tiesiog imti ir atsižadėti progos, kurios laukė metų metus.

Tačiau reikia parodyti, kad dar turi šiek tiek išdidumo, kitaip tas vyras pamanys, kad savo pinigais iš jos gali nupirkti bet ką. Įširdusi ji priėjo prie lango ir įsižiūrėjo į kitoje Sudžou pusėje iki pat Bundo ir virš Huangpu žiburiuojančias švieseles.

Huang Peiju jos pykčio protrūkis patiko. Kuo labiau ji nirto, tuo labiau jis jaudinosi.

– Ar ne mano kompetencija paskirti Šanchajaus karalienę?

Kasija atsigręžė ir meiliai šypsodamasi pasakė:

– Tu, regis, esi tikras, kad aš sutiksiu būti paskirta tavo karaliene.

– Jei jau žinai, ko aš noriu, tikiuosi, galvosi taip pat kaip aš!

Huang Peiju kalbėjo kitaip nei visi kiti jos sutikti vyrai – gudriai, apgalvotai ir agresyvokai. Mažumėlę pasipiktinusi ji išrėžė:

– Tu, matyt, vis dar laikai mane prostitute iš Kunigaikštienės paviljono – moterimi, kuriai „pardavinėti meną, o ne kūną“ tėra tuščia frazė.

– Ne, žinoma, ne. Tai visiškai kas kita. – Huang Peiju tik dabar susivokė, kad Kasija įžeista. Jis buvo per daug patenkintas savimi. – Aš žaviuosi panelės Siao menu; dievinu panelės Siao grožį. – Palūkėjęs reikšmingai tarė: – O svarbiausia, niekada neužmiršiu, kaip tu vieninteliu akies mirksniu išgelbėjai man gyvybę – tada, kai dėliojau tuos vyno puodelius.

Kasijos išraiška sušvelnėjo.

– Tai tu prisimeni...

– Aš to neužmiršiu, kol būsiu gyvas. Tu išgelbėjai man gyvybę.

– Nesistengiau gelbėti, tik padėjau meistrui Čangui vykdyti jo didįjį planą.

Kasija žvilgtelėjo į Huang Peiju, žvilgsnis nebebuvo nuožmus. Jai sudrėko akys. Mirkčiodama ji pagalvojo, kad nedaug žmonių prisimena tuos, kurie jiems padaro paslaugą.

Huang Peiju rankos įžūliai siekė Kasijos pečių. Aptemptas čipao tik pusiau dengė Kasijai ant peties ištatuiruotą gėlę. Jis švelniai paglostė randą.

– Kuo tu kuklesnė, tuo labiau tave gerbiu. Panelė Siao – didvyrė; ji turi ir drąsos, ir išminties. Ją pažinęs, meistras Čangas gyveno netuščiai. Lig tau ateinant stebėdavausi, kuo taip sužavėjai meistrą Čangą; dabar suprantu. Tu dvelki nežemiškumu; būdamas šalia tavęs, negaliu nieko su savim padaryti. Panele Siao, negali manęs kaltinti, kad mane trauki.

Huang Peiju – išties protingas vyras; ji galėtų būti ir trupučiuką lankstesnė. Tad Kasija pasakė, kad meistras Huangas išties tinkamas Šanchajaus karaliaus titului. Sostai ar moterys – jis gali užvaldyti ir viena, ir kita. Ji visuomet juo žavėjusis ir laukusi progos su juo susitikti.

– Jeigu iš tiesų taip, tai tarp mudviejų esama gilaus ryšio, kurio negalima nutraukti. Pažiūrėk, kaip galiausiai susiėjome!

Jis nusijuokė – garsiai, akivaizdžiai labai patenkintas.

– Likimu ir aš tikiu.

– Vadinasi, sutinki?

– Ar gerai su manimi elgsiesi?

– Žinoma. Prisiekiu, darysiu viską, ko prašysi, kol tai bus mano galioje! – Jis jau nebesitvėrė džiaugsmu, mojuodamas virš galvos iškeltomis rankomis sušuko, kad išties yra laimingas žmogus. – Einu užsakyti vyno! Reikia atšvęsti! – Pripuolęs atidarė duris. – Bėk, surask butelį paties geriausio šampano! – paliepė patarnautojui.

Paskui lėtai priėjo, paėmė Kasijos rankas ir pabučiavo.

– Kokios nuostabios rankos. Šįvakar jau per vėlu, bet rytoj turiu nupirkti tau žiedą, kad išreikščiau savo jausmus.

Jis šypsojosi.

Regis, Huang Peiju toks protingas ir nuovokus ne visuomet. Kasija pasisuko, nunarino galvą ir pranėrė prošal. Priėjusi prie stalo, atsisėdo ant kėdės ir giliai atsiduso.

– Kas yra? – paklausė Huang Peiju.

Kasija šyptelėjo.

– Aš – didvyrė? Tu per daug man meilikauji. Bet kad būčiau septintąja tavo sugulove?! Negi nebijai, kad išžudysiu visas kitas tavo žmonas?

Tačiau Huang Peiju tokie žodžiai tik dar labiau pradžiugino. Priėjęs jis sustojo už Kasijos.

– Aišku, bijau. Jos net nevertos nuauti tau batų.

Jis ištiesė rankas, iš nugaros ją apkabino, veidą panardino į Kasijos plaukus. Užuodė kvapiąsias gardenijas.

– Mano namuose tau nereikės gyventi. – Įrėmęs smakrą jai į petį, rimtai pasakė: – Kai tądien išvydau tave scenoje, visą naktį negalėjau užmigti. Anksčiau man taip nenutikdavo. Patikėk, noriu nupirkti tau pačius gražiausius namus ir užrašyti tavo vardu. Nersiuosi iš kailio, kad tau įtikčiau, mano gražuole. – Jo balsas buvo išties nuoširdus.

Kasija staiga atsisuko į Huang Peiju. Ji šypsojosi, bet žodžiai buvo dygūs:

– Nereikės tekėti? Puikus sandėris, tiesa? Verčiau man šiek tiek daugiau sumokėsi ir laikysi savo meiluže?

Huang Peiju tuoj pat atšovė, kad tai netiesa, kad ji nebus meilužė.

Kasija pakilo ir džiugiai nusišypsojo.

– Betgi šitai gerai skamba – man patinka būti vadinamai meiluže! Nereikia teisintis.

Kažkas pabeldė į duris, bet jie tarytum būtų to negirdėję. Kasija jam ant pečių uždėjo rankas.

– „Meilužė“ skamba geriau nei „sugulovė“. Romantiškiau. – Atrodė, tarsi ji viską būtų apgalvojusi. – Nebent tau tai pernelyg paika.

Huang Peiju truktelėjo ją prie savęs. Ji pamėgino ištrūkti, bet jis tik dar tvirčiau ją suspaudė.

– Vadinasi, sutarta, – pasakė Huang Peiju. – Esi protinga moteris, žinai, kad su tavim gerai elgsiuosi.

Kasija suėmė rankomis jo galvą ir leidosi pabučiuojama.

Huang Peiju paprašė praleisti su juo naktį. Glostydamas jai veidą pasakė, kad nusistovėjusių normų jis nepaisąs.

Užuot atsakiusi, Kasija švelniai pūsčiodama bučiavo jam ausies spenelį. Drąsios jos vilionės Huang Peiju sujaudino ir jis pradėjo glostyti jai veidą.

– Nėra ko skubėti, – sušnibždėjo Kasija suimdama kibias jo rankas, nors lūpos ir slydo nuo jo žando prie kaklo.

– Neskubėti?

Jo rankos, nuo veido jau nusliuogusios kūnu, nekantriai siekė atsagstyti čipao. Kelią pastojo juvelyriniai segtukai. Iš pašėlusios skubos jis puolė bučiuoti krūtų per suknelę, aukštyn žemyn braukydamas per kūną rankomis.

Beldimas vėl pasigirdo. Galiausiai patarnautojas, nešinas šampanu, ryžosi atidaryti. Išgirdęs durų trinktelėjimą, Huang Peiju norėjo atsitraukti nuo Kasijos, bet pajuto, kad ta, užuot nustūmusi jo rankas nuo savo liemens, tik pasisuko, ir jam teko pažvelgti į kambarin žengiantį vyrą.

Tiesiai už patarnautojo ėjo Ju Čijangas – pravira burna, tarytum ketintų kažką sakyti. Išvydęs kambaryje tokią sceną, bemat užsičiaupė. Patarnautojas paskubom padėjo lėkštes bei vyną ir abu su Ju pasišalino. Ištiesęs ranką uždaryti durų, Ju matė, kad Kasija tebespaudžia Huang Peiju prie savęs. Atsisukusi jam šelmiškai mirktelėjo.

Išsigandęs ir sutrikęs, jis uždarė duris ir pridėjo ranką prie tankiai plakančios širdies.

Tąnakt Ličos viešbutyje Huang Peiju užsakė 303-iąjį kambarį. Patarnautojas atidarė dvivėres duris, uždegė ant stalo lempelę ir dingo.

Jie užmigo tik visiškai nusikamavę. Ryte, vos pabudęs, jis vėl puolė prie jos. Po visko, žiūrėdamas į nuogą kūną iš šiokio tokio atstumo, negalėjo susilaikyti jo nepagyręs:

– Tavo kūnas labai modernus. Dabar aš suprantu, koks aštriaakis buvo meistras Čangas.

Panašius žodžius ji buvo girdėjusi ir anksčiau, tik vis nesuprasdavo, kodėl tie vyrai taip stebisi. Nejau jie mano, kad moterų kūnų išlinkiai keičiasi pagal madą? Kai Huang Peiju po pietų susiruošė eiti, ji prausėsi vonioje. Jis pro duris tarstelėjo:

– Kambarį kitai nakčiai jau užsakiau.

Durys trinktelėjo, vadinasi, jis išėjo.

Ji išsitrinko galvą, paskui skrupulingai nusiplovė nuo kūno visus jo pėdsakus. Nusišluostė rankšluosčiu ir pradėjo šukuotis plaukus. Moteris veidrodyje, regis, nelabai skyrėsi nuo merginos prieš šešerius metus. Ji tebebuvo ta pati.

Kasija pasijuto mažumą pavargusi. Išėjusi nuoga, atsigulė ant lovos. Čipao ji nebegalėjo apsivilkti – Huang Peiju, negalėdamas jo atsagstyti, sudraskė.

Metas nebuvo ankstus. Kasija buvo beskambinanti į teatrą – gal kas nors atsiųstų deramų drabužių. Bet kažkas paskambino į duris ir ji, susisupusi į paklodę, basomis priėjo jų atidaryti. Už durų stovėjo patarnautojas su didžiule kartonine dėže rankose.

Užvėrusi duris, ji atidarė dėžę. Joje buvo ilga juoda suknia – vakarietiško stiliaus, ties apykakle ir kraštais apsiūta lotosų lapų ornamentu. Patarnautojas sakė, kad viešbutyje prie registratūros laukia siuvėjas – jis prašąs pasimatuoti. Jeigu drabužis netiks, galės jį pataisyti. Huang Peiju iš tikrųjų norėjo, kad ji rengtųsi kaip vakarietė. Šnirpštelėjusi nosimi, Kasija nusinešė drabužius į miegamąjį; jie nuostabiai tiko.

Tarsi būtų pamačiusi veidrodyje kitą moterį. Jei ne plaukai, atrodytų kaip svetimšalė aristokratė; trūko vienintelio dalyko – perlų vėrinio.

Paleidusi siuvėją, ji išsitiesė ant sofos. Tada išsikvietė taksi, kad parvežtų atgal į teatrą. Susiruošusi išėjo pro duris. Kai priėjo prie laiptų, kaip tik atvažiavo liftas. Kažkas išlipo ir ji įžengė vidun. Nuspaudė pirmo aukšto mygtuką, bet liftas nesujudėjo. Truputėlį pasvarsčiusi, užvėrė geležines duris. Liftas nusileido.

Prie registratūros laukdama taksi Kasija pastebėjo, kad užuolaidos dvisluoksnės: vienos kreminės, kitos tamsiai rudos. Patalpa buvo erdvi, didelė. Baltoje porceliano vazoje – tamsiai raudona skiauterėtoji celiozija, o ant sienos – didingas, nuostabus paauksuotas veidrodis. Šviesiaplaukė moteris, pasikaišiusi suknią, elegantiškai sėdosi prie juodo prabangaus fortepijono.

Lipdama į taksi, ji vis dar girdėjo skambant anos šviesiaplaukės grojamą muziką. Ta vakarietė groja „meną“, o ji dainuoja balades. Kad ir kaip panašiai į tą vakarietę apsirengusi. Juk ji neįgis nei ilgos nosies, nei gilių akių. Ji kalba kiniškai ir dainuoja vietines balades. Kodėl turėtų mėgdžioti tai, kas vakarietiška?

O kodėl gi ir ne? Ji nusijuokė iš savęs: jeigu tie vyrai vakarietišką stilių laiko madingu, ji turi sekti mada. Argi ne taip išaugo pats Šanchajus?

12 skyrius

Grįžti į Guani teatrą Kasijai, regis, visai neprireikė laiko. Lipdama iš taksi ji pamatė belaukiančias Li Ju ir Siu Fang. Tiedvi pasakė iškart supratusios, kad jai pasisekė. Matančios, kaip ji daug labiau nei paprastai pailsėjusi, kaip su naująja suknele atrodanti panaši į užsienietę!

Kasija šyptelėjo ir priėjusi padavė Li Ju sulankstytą čipao. Li Ju pažiūrėjusi susiraukė, atrodė apgailestaujanti.

– Užsakyti kitą tokio pat stiliaus?

– Taip, tik ne tokios blankios spalvos.

– O kokios?

Kasija nieko neatsakiusi nuėjo į persirengimo kambarį. Stumtelėjusi duris, prie savo tualetinio staliuko išvydo raudonų gvazdikų puokštę. Rodydama pirštu į gėles, tarė:

– Raudonos.

Siu Fang ir Li Ju atvipo žandikauliai.

– Taip, raudonos, – nušvitusi pareiškė Kasija savo ištikimosioms tarnaitėms. – Norime šviesiai ir tamsiai raudonos – švęsime savo vargo dienų pabaigą. – Kiek pagalvojusi pridūrė: – Galbūt. Kitiems kol kas nieko nesakykit.

Uždariusi duris, ji atsilošė kėdėje ir giliai atsiduso. Nusivilko ankštą suknelę, užsimetė ilgą chalatą ir pradėjo grimuotis. Kažkas pasibeldė.

– Atidaryta, – irzliai tarstelėjo ji.

Įėjo Ju Čijangas. Kasija nustebo.

– Tu čia – retas svečias.

– Atrodo, pataikiau netinkamu metu, – pasakė Ju.

– Tinkamu tu niekada nepataikai, – įgėlė Kasija.

Ju apsimetė nenugirdęs.

– Žiūrėk, kaip gražiai sudėliotos gėlės – jos puikiai atrodo.

Tik tada Kasija pastebėjo, kad kone visos tos gėlės, kurios pirma buvo suverstos ant grindų, dabar sumerktos į vazas ir butelius. Ju prakalbo apie ką kita – savo apsilankymo tikslą. Kasijos po vaidinimo lauksiąs meistro Huango automobilis. Meistras Huangas kviečiąs ją vakarienės.

– O spektaklio žiūrėti jis neateis?

Ju jau ketino kažką sakyti, bet susilaikė.

Kasija atsistojusi priėjo. Pasakė, kad meistras Huangas šią popietę jai pažadėjo, kad baigs tvarkyti kažin kokius reikalus, o tada ateis pažiūrėti spektaklio.

Ju apstulbo – jis nesitikėjo, kad Kasija taip rimtai į tai pažiūrės. Bet žinojo – kad ir ką sakytų, vis tiek bus blogai, todėl stengėsi atrodyti ramus.

Kasija suprato, kad nėra ko daugiau jo kamantinėti. Su Huang Peiju juodu kartu dar tik antra diena, o jis jau sulaužė pažadą. Kas bus toliau? Ji atidavė vyrams savo kūną – praktiniais sumetimais, dėl galios ir pinigų. Jeigu nenori prarasti dar ir orumo, nereikėtų prarasti vardo. Šyptelėjusi Kasija pasičiupo nuo kėdės juodą vakarietišką suknelę. Stovėdama ją prisidėjo.

– Tinka?

– Žinoma.

– ...o aš manau, kad ji atrodo baisiai.

Suknelę ji nušveitė ant kėdės.

Tada atėjo Ju Čijango eilė šyptelėti – jis atsiprašąs panelės Siao už įžeidimą, bet iš tikrųjų tai jis išrinkęs audinį meistro Huango paliepimu.

– Aš siuvėjui nurodžiau tavo dydį, – prisipažino Ju. – Matyt, darbas atliktas paskubomis, todėl suknelė ir pasiūta ne taip, kaip turėtų būti.

– Ak, tu turi gerą akį ir žinai, koks mano ūgis ir dydis. Ačiū.

Kasija panoro išprašyti jį lauk. Aišku, ji suprato slaptą Ju žodžių prasmę. Galėjo palaikyti juos arba įžeidimu, arba sumanumo ir supratingumo ženklu. Tačiau dabar neturėjo kitos išeities, kaip meilikauti visiems aplink Huang Peiju, kad gautų pažadėtąjį čekį; tik tada ji įstengs apmokėti sąskaitas.

– Tai šįvakar aš tavęs užsuksiu.

– Iki vakaro, – pasakė Kasija ir nusišypsojo.

Ju jau buvo beišeinąs pro duris, bet sugrįžo.

– Man nereikėtų šito sakyti, bet pamaniau, kad norėtum žinoti... – pratarė jis patyliukais, uždarydamas persirengimo kambario duris.

Kasija paliovė šypsotis ir sukluso. Jis pasakė, kad iš tikrųjų nenutiko nieko baisaus, tik meistro Huango šeštoji sugulovė visur jo ieškanti – pradedant Lao Šuno arbatine ir baigiant savivaldos taryba. Ji klaususi ir Ju Čijangą, tik jis, aišku, nieko nežinojęs. Dabar jau ėmusi bruzdėti ir antroji sugulovė – kelianti triukšmą Huang Peiju namuose. Meistras Huangas ir anksčiau dažnai nakvodavo ne namie; jos prie to pratusios. Šįkart turbūt kažkas moterims kažko prišnekėjo, kad šios sukėlė tokį sambrūzdį.

Kasija puikiai suprato, ką nori pasakyti Ju: ji neturinti pridaryti meistrui Huangui daugiau rūpesčių. Pakėlusi akis jam padėkojo.

Ju tik šyptelėjo. Ji suprato – nėra ko ieškoti jo kaltės. Jis visuomet sunkiai dirbo, kalbant apie ją – gal net kiek per sunkiai, tarsi sąvadautojas, galimą klientą suvedantis su prostitute. Tai jai ir nepatiko. Bet Kasija gerai žinojo, ko jai reikia šiomis aplinkybėmis ir kad ji neturi teisės būti niurgzli, įnoringa moterytė.

Ji jau buvo beprasižiojanti, bet Ju atidarė duris ir išėjo. Moteriška nuojauta neapgauna. Huang Peiju mylimiausia šeštoji sugulovė sprogsta iš pavydo. Huang Peiju staiga nusprendė nakčiai pasilikti viešbutyje ir, be Ju ir keleto kitų sargybinių, niekas nežinojo kodėl. Štai kaip susektas Huang Peiju.

Bet Kasijai nėra ko nerimauti. Huang Peiju ne iš tų, kuriuos lengvai sudorotų moterys. Jo namus, pilnus sugulovių, šeštoji trikdo dar neseniai – ji už jo ištekėjo vos prieš pusmetį. Nūnai ir visos kitos bus pakilusios į kovą už savo statusą.

Dabar, kai Huang Peiju atsiuntė Ju pranešti apie savo ketinimą susitikti, Kasijai belieka tik laukti ir žiūrėti, ką jis darys toliau.

Tą vakarą pusę dešimtos, kaip paprastai, uždanga nusileido, nuaidėjo plojimai. Kasija bėgte nubėgo į persirengimo kambarį. Li Ju padėjo jai nusivalyti grimą ir persišukuoti plaukus. Siu Fang pagelbėjo nusivilkti marčios kostiumą. Kasija pasipuošė įprastiniu vėriniu ir auskarais, apsiavė aukštakulnius; nusipraususi šilto vandens dubenyje, pasitepė veidą kremu, kiek pasipudravo ir vos vos pasidažė lūpas.

Po pusvalandžio ji, vilkėdama žydrą satininį čipao ir nešina mažyte odine rankine, išėjo iš teatro. Huang Peiju jau laukė automobilyje. Ją pamatęs, išlipo ir atidarė dureles. Vairuotojas paleido variklį ir pasuko Bundo link.

– Kur mes valgysim? – susijaudinusi paklausė Kasija.

Užpakalinio vaizdo veidrodėlyje ji matė, kad Ju Čijangas ir kiti lipa į antrą automobilį.

Huang Peiju, laikydamas jos rankas, paklausė, kodėl ji nedėvi jo atsiųstos suknelės. Nepatikusi?

– Mažumėlę ankštoka, – pasakė ji, bet padėkojo.

– Tada aš užsakysiu kitą – lygiai tokią pat kaip suplėšytoji, gerai?

– Truputį pavėlavai – aš jau paprašiau ją pataisyti.

– Nukniaukei iš manęs progą tave pamaloninti, – pajuokavo Huang Peiju.

Paplekšnojęs jai per ranką, jis pasiūlė važiuoti į neseniai atidarytą brolijai priklausantį restoraną. Paskui, jeigu Kasija nebus pavargusi, užsisakę naktinį plaustą, jie paplaukys Huangpu. Jis elgėsi taip, tarytum nieko nebūtų nutikę, tarsi jis nebūtų sulaužęs ankstesnio pažado pažiūrėti šio vakaro pasirodymą. Toks vyras kaip jis atsako tik pats sau.

___

Tąnakt Kasija su Huang Peiju vėl nakvojo Ličos viešbutyje. Tačiau šį kartą jie užsisakė prabangius apartamentus penktame aukšte su didžiuliais arkiniais langais į Vaibaidu tiltą. Čia visą dieną buvo karšto vandens, ir Kasija bet kada galėjo išsimaudyti. Vien jau tai ją džiugino.

Huang Peiju pažiūrėjo į ją ir kone suirzęs pasakė:

– Kitos ne tokios kaip tu.

– Kodėl ne tokios?

– Tu kasdien šypsaisi, – atsakė jis. – Nerodai apmaudo, nesiskundi. Tai man labiausiai patinka. Aš beveik neturiu kada atsipūsti; jeigu mane dar vargintų moteris, su kuria esu, ką ir besakyti?

Jis ištraukė auksinį žiedą, truktelėjo į save Kasijos kairę ranką ir užmovė žiedą ant piršto.

Kasija meiliai šyptelėjo ir padėkojo galvodama, kad šitas žiedas – lengviausias išpildyti pažadas iš visų, kuriuos jis buvo davęs. Kiek dar mėnesių, galbūt net metų teks pardavinėti kūną, kad ji pasiektų visa, ko nori? Ji buvo susijaudinusi ir sunerimusi kaip į liepsną lekiantis drugys, bet turėjo likti rami. Tai pats geriausias būdas bendraujant su vyrais.

Huang Peiju su ja praleido dar tris naktis. Trečiąją naktį, prieš jiems sugulant, pasakė, kad rado namą su sodu Konoto kelyje, Šanchajaus vakaruose. Paprašė Kasijos nuvažiuoti apsižvalgyti ir, jeigu patiks, paskambinti.

Ketvirtą dieną Kasija sutartu laiku atėjo į 407-ąjį kambarį, bet Huang Peiju ten nebuvo nė kvapo. Ji nekantriai laukė, vis prieidama prie lango pažiūrėti į Vaibaidu tiltą. Po kurio laiko išjungė šviesą. Pralaukė iki vienuoliktos, tada suskambo telefonas. Ji net neužsidegusi šviesos stvėrė telefono ragelį.

– Labai atsiprašau. Šįvakar negaliu pas tave atvažiuoti. Taip jau nutiko, kad turiu būti namie.

– Nieko baisaus. – Kasija suprato, kad ugnis persimetė į vidinį kiemą. Ji kuo puikiausiai galėjo dėtis supratinga, net panoro kalbėti kilniadvasiškai. – Aš pratusi būti viena. Lova tokia didžiulė, kad galiu sapnuoti joje plaukiojanti.

Huang Peiju kitame gale sausai nusijuokė, bet įvertinti jos sąmojį, atrodo, neturėjo ūpo.

– Ar patiko namas?

Kasija vis dar apsimetė esanti geros nuotaikos.

– Labai gražus, mielas pone. Nuoširdžiai ačiū.

– Atsiųsiu tau ką nors iš pervežimo įmonės, – pasakė Huang Peiju.

– Puiku. Bet juk tu, meistre Huangai, žinai, koks menkas mano turtas. Visi daiktai kažin ar užpildytų lagaminėlį, neleisk vežėjams iš manęs tyčiotis.

Huang Peiju nusikvatojo.

– Važiuok į universalinę parduotuvę ir nusipirk baldų, – paliepė jis. – Viską pirk mano vardu. Vežėjams liepk daiktus nugabenti tenai.

– Viską sutvarkysiu taip, kaip tau turėtų patikti, o tada pakviesiu tave apžiūrėti.

– Pastaruoju metu aš labai užsiėmęs, tai man labai malonu, kad tu tokia supratinga!

Padėjusi telefono ragelį, Kasija ilgokai pasėdėjo tamsiame kambaryje. Galiausiai įjungė šviesą. Jis neateis – ji gali ramiai miegoti. Namas turbūt brangus, bet tai tik antras lengvai įvykdomas pažadas iš jo sąrašo. Ji turi būti kantri, laukti, kol jis vėl pasirodys. Huang Peiju puikiai žino, kad ji laukia trečiojo pažado išpildymo.

Žui trupė daugiau nebegalėjo gyventi iš kredito. Arba kažkas kažką pasakė, arba tie kaimo vaikiai tapo nuovokesni; jie žinojo, jog šeimininkė Siao daro viską, kad trupės ateitis būtų graži. Visi jie šnibždėjo magiškus žodžius, tokius kaip „Sianši stogo sodas“, „Visas pasaulis“. Kasijos akivaizdoje tų žodžių jie nedrįsdavo tarti, bet ji iš akių matė, kad jie kur kas nekantresni ir labiau susirūpinę nei ji. Kasija turėjo pajudėti pirmoji – išeiti ir gyventi prabangiai. Ji daug galvojo ir suprato, kad tai paaiškinti bus sunkiausia.

Viešbučio kambarys buvo išklijuotas tapetais su klasikiniais augalų motyvais. Lova buvo nedidelė, bet minkšta. Milžiniškas drožinėtas vakarietiškas tualetinis stalelis buvo atsuktas į langą. Dvi sofos stovėjo viena prieš kitą. Šiapus rudų medinių langinių kabojo užuolaidos. Vaibaidu tiltas buvo ypač ramus, šiuo metu tokia pati ir Sudžou upė. Kitame krante žiburiavo ir vandenyje atsispindėjo tik keletas švieselių. Bežvaigždžiame danguje kabėjo tamsūs debesys.

Vyras, laužantis pažadus. Žiūrėdama į rūškaną dangų, ji pagalvojo, kad, ko gero, dar bus daug tokių dienų kaip ši, tokių akimirkų kaip šiandien, kai ji, išlipusi iš lifto, į kambarį įžengė viena. Ėjo ilgais koridoriais, porąkart pasuko. Grindys buvo vaškuotos ir spindėjo, išryškindamos vienišą jos siluetą. Tik ji girdėjo, kaip kaukši aukštakulniai, tarsi tryptų jai širdį. Kokia prasmė čia pasilikti? Ji susirado batus.

Taksi nebuvo. Viešbučio durininkas pasakė, kad anglų centrinė komercinė taksi bendrovė dirba pernakt, bet paskambinęs išgirdo, kad laisvų automobilių ilgokai nebus. Kasija pagalvojo, kad galėtų ir pareiti.

Jau kurį laiką nebuvo vaikščiojusi. Naktiniame vėjyje jautėsi keistai. Per Vaibaidu tiltą ėjo ne kartą, bet dabar aplink nieko nebuvo, nesimatė nė vienos mašinos. Mirtina tyla. Ji prisiminė pirmąją su Huang Peiju praleistą naktį: išgėrę šampano ir abu išraudę, juodu įžengė į kambarį. Kasija buvo išgėrusi kiek daugiau nei Huang Peiju. Lauke – veranda, upė ir keltai, viduje – lempos ir dvigulė lova; viskas buvo tarytum sapne. Ji prisiminė, kaip nusiavusi aukštakulnius nuo kėdės užlipo ant stalo ir atsistojo ant palangės. Huang Peiju ją nukėlė ir nunešęs metė ant lovos.

– Aš tik svarsčiau, kaip čia panėrus į upę, – ką tuomet su manimi darytum?

Ji buvo girta ir įžnybo Huang Peiju į nosį.

Huang Peiju teatsakė:

– Pamatysi.

Kasija atsigręžė. Veranda, elegantiškai išsikišusi į gatvę, žvelgė į upę, švelnus vėjelis virpino užuolaidas, pro jas skverbėsi šviesa. Ji buvo žengusi lygiai aštuoniasdešimt žingsnių ir stovėjo pačiame Vaibaidu tilto viduryje. Dar aštuoniasdešimt žingsnių, ir ji pasiekė kitą tilto galą. Ėjo palei Sudžou – upė driekėsi dešinėje. Per tiek metų Šanchajuje Kasija pamažu priprato prie miesto. Ji buvo išvaikščiojusi daugybę gatvių bei skersgatvių ir šitą milžinišką miestą pažino geriau nei savo gimtinę.

Pasukusi į pietus, ji priėjo skersgatvį, kur tvyrojo saldus aromatas. Iš debesų išniręs mėnulis apšvietė akmenimis grįstą kelią. Sutemos tirštėjo. Buvo girdėti panaktiniai – bilsnodami savo lazdomis jie žmonėms primindavo, kad laikas eina. Pasukusi į kitą skersgatvį, Kasija pamatė, kad kažkas, išsinešęs bambukinę lovą, miega lauke ir knarkia. Iš šito skersgatvio ji žengė į dar vieną gatvę.

– Baltasis cukrus – lotosų košė!

– Kvepenių žiedai – žaliųjų pupelių sriuba!

Prekeivio balsas atrodė pažįstamas ir mielas, ilgu aidu nuskambėjo žodžiai „cukrus“ ir „žiedai“. Paėjusi arčiau tos vietos, iš kur sklido balsas, ji išvydo savo valgius bedėliojantį prekeivį. Pamatęs Kasiją, jis nuoširdžiai pasiūlė paragauti. Ji buvo išalkusi, todėl paprašė dubenėlio žaliųjų pupelių sriubos. Visada ją mėgo. Žaliųjų pupelių sriuba labiau nei kur kas brangesni delikatesai ją atgaivindavo ir sugrąžindavo jėgas.

Po pusvalandžio ji priėjo skersgatvį ir pasibeldė į priekines namo duris. Išvydusi šeimininkę tokiu vėlyvu metu, Li Ju nustebo.

– Jis užsiėmęs, – trumpai paaiškino Kasija.

Tai buvo įprastas šanchajiečio namas. Trijų aukštų pastate Žui trupė nuomojosi keturis kambarius, išdėstytus per du aukštus. Tik viena Kasija turėjo savą kambarį – kituose buvo įsikūrę arba vyrai, arba moterys. Pirmasis vos įėjus į namą buvo bendra virtuvė. Ant lentynos buvo prikrauta geležinių puodų ir bambukinių indų.

Perėjusios virtuvę, jiedvi pateko į mažą, siaurą, tamsią laiptinę. Laiptų aikštelėse pasisukdamos užlipo į trečią aukštą ir pateko tiesiai į Kasijos kambarį. Jis buvo mažytis, bet labai tvarkingas. Dvi rožių vazos ant palangės kambariui teikė namų jaukumo. Kaip puiku grįžti į savo namus. Kasija susmuko ant lovos, o Li Ju priėjusi ėmė masažuoti jai kaklą, pečius ir nugarą, stengdamasi prajuokinti ją kalbomis. Jeigu šeimininkei būtų sunku užmigti, pokštavo Li Ju, ji eisianti paieškoti vyro, kad ją palinksmintų.

– Nėra reikalo, aš tyčia nuo jo pabėgau, – pareiškė Kasija. – Tik pamanyk. Sugebėjo pasprukti pačiame įkarštyje. Neturėčiau taikstytis su viskuo, ką jis daro, kaip taikstosi kitos jo moterys. Taip elgdamasi greit jam pabosčiau. Jeigu jis ateitų ieškoti, pasakyk, kad manęs čia nėra.

Rytojaus vidurdienį Li Ju suprato, ką sakė Kasija. Ji išgirdo beldimą į duris ir nulipo žemyn. Duris jau buvo atidarę kiti namo gyventojai, ir ji išvydo lauke stovintį Huang Peiju. Lynojo.

– Šeimininkė pargrįžo? – paklausė jis.

Li Ju, nieko netarusi, ėmė lipti laiptais. Ji norėjo pamatyti, ar labai Huang Peiju rūpinasi.

– Jos nėra? – paklausė jis lipdamas iš paskos. – Ar išėjo ir dar negrįžo?

Li Ju lipo toliau apsimesdama, kad negirdi. Ant laiptų stovėjo ir dainą iš spektaklio niūniavo Siu Fang. Ji maloniai tarė:

– Ponia savo buduare.

Žengtelėjusi per laiptelį žemyn, ji paklausė Huang Peiju, ar turėtų šeimininkę žadinti.

Huang Peiju papurtė galvą. Jam dar nebuvo tekę atsidurti tokioje padėtyje. Kiek pasvarstęs pasakė, kad palauks, kol ji prabus, – gal šeimininkės kambaryje? Nė viena iš tarnaičių nedrįso jo sulaikyti.

Įėjęs į kambarį Huang Peiju atsisėdo prie lovos. Kasija jį apkabino tuo pat metu supdamasi į dygsniuotą antklodę.

– Tu mane pažadinai, – papriekaištavo. – Ko atėjai? Kodėl toks šlapias?

Ji nuvilko Huang Peiju švarką, rankšluosčiu nusausino plaukus, stumtelėjo į lovą ir užklojo antklode. Jis apie ją galvojęs, ieškojęs jos viešbutyje ir sužinojęs, kad ji išėjusi. Tada nuvykęs sutvarkyti reikalų savivaldos taryboje, o dabar radęs ją čia.

Beeinant čionai, pradėjo lyti, todėl jis ir sušlapęs.

Kasija atsiprašinėdama pasiaiškino, kad aną naktį viena negalėjusi užmigti, todėl grįžusi čia. Būtų laukusi, jeigu būtų žinojusi, kad jis galop atvažiuos į viešbutį.

Ji pagalvojo: kažin ar tik jis netikrina, ar ji viena lovoje – nesvarbu, viešbutyje ar savo kambaryje. Galbūt norėjo padaryti jai staigmeną. Jis buvo įtarus vyras, nepasitikėjo niekuo.

Kasija pastebėjo, kad Huang Peiju nekaip atrodo – gal iš tikrųjų prastai jaučiasi. Ji palietė kaktą – tikriausiai turi temperatūros.

– Skauda galvą?

– Truputį, – prisipažino Huang Peiju.

Paprašiusi, kad pagulėtų vienas, Kasija atsikėlė ir apsirengė. Pasakė Li Ju:

– Ko gero, meistras Huangas persišaldė. Išvirk dubenėlį tirštos imbierų sriubos.

Prisėdusi šalia, Kasija rūpestingai jį slaugė – šluostė prakaitą ir maitino imbierų sriuba.

Huang Peiju užmigo, o ji liko sėdėti pašonėje. Tik kai atėjo metas ruoštis spektakliui, jį pažadino ir išprašė namo.

Huang Peiju eidavo ne tik į savivaldos tarybą užsieniečių koncesijose – jis stengdavosi kasdien apsilankyti specialiame jam skirtame kambaryje Lao Šuno arbatinėje. Ten jis prabūdavo nevienodą laiką: nuo pusvalandžio iki šešių valandų. Tą metą jis vadindavo „arbatėlės laiku“. Bet iš tikrųjų didumą jo praleisdavo lošdamas.

Jo biuras arbatinės gale žvelgė į bambukų krautuvėlę. Nuosavuose namuose buvo per daug žmonių, moteriškių liežuvavimas – nepakeliamas. Juk jis, šiaip ar taip, išsilavinęs žmogus; šičia jis mėgdavo užsiimti kaligrafija, kartais – gelbėti kitus žmones nuo rūpesčių. Tie rūpesčiai apėmė opiumo pirkimą ir pardavimą, ginčus tarp lošimo namų, išpirkas viešnamiams, juvelyrinių dirbinių vagystes, žmogžudystes ir padegimus, suėmimus, dėl kurių reikėdavo paruošti kyšius policijai.

Tačiau svarbiausia Lao Šuno arbatinės galiniame kambaryje buvo lošimas. Tai buvo didžiausi Šanchajaus lošimo namai. Visuomenei jie nebuvo atviri – tapti nariu buvo galima tik pateikus paraiškas ir per rekomendacijas. Lošimai čia buvo kiniškųjų ir vakarietiškųjų mišinys: mahdzongas ir domino, lošimų automatai ir didžioji ruletė, aplink kurią susispiesdavo triukšmingi lošėjai. Populiariausias žaidimas buvo „Black Jack“, bemat atskleisdavęs laimėtojus ir pralaimėjusiuosius.

Kai pasirodydavo stambus lošėjas, Huang Peiju imdavosi krupjė vaidmens. Jo vieno galios užtekdavo, kad nevykėlis pripažintų pralaimėjimą. Šitie lošimo namai buvo didžiausias Huang Peiju pajamų šaltinis.

Kai Huang Peiju vadovaudavo lošimui, Ju Čijangas, stovėdamas už jo, atlikdavo apsaugininko vaidmenį. Tam tikrais kebliais momentais jis duodavo subtilių užuominų, bet tik akimis – ne rankų judesiais.

Kasvakar maždaug nuo dešimtos Huang Peiju lošimo namai prisipildydavo žmonių. Ruletės stalus apsėsdavo tuntai lošėjų. Šįvakar Huang Peiju, dailiai apsirengęs ir su pypke lūpų kamputyje, lošė labai susidomėjęs. Žetonų krūva ant jo stalo kūpsojo kaip nedidukė kalva. Kiti žaidėjai atrodė įsitempę.

Kasija įsmuko už Huang Peiju. Jis grįžtelėjo, pastebėjo ją ir nudžiugo. Iškart pastūmė visus savo žetonus ir sudėjo juos ant 22-ojo numerio – vidury ir keturiuose kraštuose.

Visi prie stalo spoksojo didžiai nustebę. Ju sušnibždėjo:

– Meistre!

Huang Peiju, ištiesęs ranką, paglostė Kasiją; į Ju jis nekreipė dėmesio. Vyrai prie gretimų stalų irgi tiesė kaklus norėdami pamatyti didįjį Huang Peiju spektaklį. Susirinko didžiulis būrys. Krupjė jau buvo beduodąs ženklą, bet viešnia tarė:

– Galima man?

Krupjė pažvelgė į Huang Peiju – tas kilniai mostelėjo.

– Prašom, tiks bet kuris rutuliukas.

Kasija žengė keletą žingsnių. Užuot paėmusi rutuliuką, ji pasilenkusi į jį pūstelėjo.

– Dvidešimt du, kiek man metų. Meistro Huango gyvybė ir turtai – viskas mano valioje.

Aplink nugriaudėjo juokas, įtampa kiek atslūgo. Tik staiga rutuliukas šoktelėjo – visi sulaikė kvėpavimą. Ruletę sukančiojo rankos pradėjo virpėti.

Apsukęs keletą ratų, rutuliukas jau buvo benukrintąs, bet padardėjo žemyn. Galiausiai nukrito ant dvidešimt antrojo numerio.

– Stebuklas! Stebuklas! – choru šaukė minia.

Vienas pralaimėjęs vyras nenorėjo to pripažinti.

– Meistre Huangai, jeigu neprieštaraujate, norėčiau išnarstyti stalą ir apžiūrėti iš vidaus.

Huang Peiju kilniaširdiškai mostelėjo ranka, bet jo žodžiai nebuvo lengvabūdiški:

– Žinoma, prašom. Bet jeigu, jį išnarstęs, gudrybių nerasi, vietoj šito turėsi nupirkti naują. Verslo negalima pertraukti.

Tai pasakęs, jis pasisuko ir viena ranka apglėbė Kasiją. Pasivedė ją į tolimesnį kambarį.

– Kažkas man sakė, kad tavasis in toks stiprus, jog vyrams pridaro bėdų. Šiandien tyčia panorau tai patikrinti. Bet vos tik atėjai – laimėjau didžiulę sumą! Šiaip ar taip, aš tokiais paistalais netikiu. Tie pinigai tavo.

Kasija meiliai nusišypsojo.

– Jeigu darnus jang, darnus bus ir in. Manasis in padeda tavajam jang.

Tačiau jos mintys toli gražu nebuvo tokios ramios. „Kaip gerai, kad rytoj Žui trupė galės grąžinti skolas, o jos nariai gaus uždarbį!“

Kitą dieną Kasija sulaukė kvietimo iš Sianši stogo sodo teatro – ji buvo kviečiama aptarti sutarties dėl Žui trupės persikėlimo tenai. Kaip ir numatyta, rankpinigių mokėti nereikėjo, o nuoma buvo išskaidyta į dalis – trisdešimt ir septyniasdešimt procentų. Pagaliau Kasija atsikratė lupikautojų šešėlio, pagaliau pamatė, kaip išsipildo pažadas, kuris jai labiausiai rūpėjo.

Tačiau vienas su Huang Peiju susijęs dalykas vis dėlto kėlė nerimą. Kai prieš keletą dienų jis atėjo į namus jos ieškoti, jai kilo klausimas, ar jis tikrai jos trokšta.

13 skyrius

Persikrausčiusi į keistą užsienietišką namuką Konoto kelyje 54, Kasija beveik pamiršo, kad esama žiemos. Tarsi iš vienų metų rudens pabaigos būtų peršokta į kitų metų pavasario pradžią. Žiemą ji nuo mažumės kentėdavo, pirštai pastirdavo tarsi morkos. Šiais metais – ne. Tai rodė, kaip puikiai ji jaučiasi; visa klostėsi, kaip ji ir norėjo.

Namo būta ne per didžiausio, bet ypač puošnaus, dviejų aukštų. Apačioje – didžiulė svetainė su miegamaisiais abipus ir virtuve. Čia gyveno Siu Fang ir Li Ju. Viršuje – šeimininkės miegamasis su en suite vonia ir dar dviem kambariais. Name, už virtuvės, buvo nuosavas vandens kaitintuvas. Kūrenant anglimis, vandens buvo galima prišildyti net kelioms vonioms.

Dabar Kasija galėjo džiaugtis tualetu su nuleidžiamu vandeniu ir nuosava vonia. Kasdien prieš miegą maudytis vonioje jai atrodė didžiulė prabanga. Mergaitei, kuri mėšlu paplūdusiuose laukuose sodindavo ryžių daigus, išties buvo nelengva priprasti, kad šiltas vanduo šitaip lengvai prieinamas.

Viršutiniame kambaryje sukiojosi Siu Fang garbanotais plaukais, su kirpčiais, pariestais naudojant plaukų aliejų, pasipūtusi tarsi gervė. Ji sudėjo Kasijos žieminius drabužius į odinę dėžę ir išsiruošė į parduotuvę pirkti kamparo rutuliukų. Užsukusi į Vang Pingo gatvę, iš berniūkščių nupirko laikraščių – svarbesnių ir ne tokių svarbių. Vos grįžusi kamparo rutuliukus suvyniojo į audinio skiautes ir sukaišiojo į drabužių šūsnis – kad apsaugotų nuo vabzdžių.

Vazoje ant medinio arbatos stalelio buvo pamerktos kelios darželinės kanos. Siu Fang, įsitaisiusi ant sofos, atsivertė laikraštį – ieškojo naujienų apie Kasiją. Tomis dienomis jos vardas buvo minimas kone kasdien, kone kiekviename laikraštyje. Siu Fang suspigo.

Kasija prausėsi – stovėdama prie vonios, trinkosi galvą. Tekant vandeniui, neišgirdo, ką šaukia Siu Fang. Ta, nešina laikraščiu, įsiveržė į vonią ir į kažką dūrė pirštu.

Kasija jau seniai buvo nustojusi džiūgauti dėl tokių dalykų, bet Siu Fang vis dar jaudindavosi.

* * *

Tiesą pasakius, aš ir pati, skaitydama tuos laikraščius archyvuose, džiūgauju kaip Siu Fang. Įsivaizduoju, kaip klausydamos Kasijos dainų ir žiūrėdamos į nuotraukas ją aptarinėdavo anų laikų moterys.

* * *

Populiarus žurnalas „Buduaras“ išspausdino didžiulę nuotrauką: ji laiko naujausio modelio telefono ragelį, vilki vakarietišką vakarinę suknią, ilgi plaukai sugarbiniuoti cheminiu būdu. Vedamasis straipsnis – apie tai, kaip ji rengiasi ir dažosi. Drabužiai siūti specialiai jai, o ji suteikė jiems gyvybės.

Ant „Penkių žemynų“ farmacijos įmonės kapsulių su žuvų kepenų aliejumi ir ženšenį atstojančio tepalo reklamos Kasija buvo su odiniais drabužiais – turtinga ponia stilinga poza, šiuolaikiška ir patraukli.

Jos veidas pasirodė net ant „Guanshengyuan Food Ltd“ mėnulio pyragaičių dėžučių – ten ji buvo pavadinta pirmąja Šanchajaus gėle.

Pastačius gelžbetoninį tiltą Sičuano kelyje, kuriuo turėjo būti paleistas tramvajus, koncesijų valdžia pasikvietė Kasiją, garsią aktorę, perkirpti juostos. Šanchajaus Šenčiu karalienė Kasija buvo pakviesta perkirpti juostos ir per Didžiojo Šanchajaus malonumų parko atidarymą.

Kai Hubėjuje ir Hunane kilo potvyniai, Kasija tris dienas rengė labdaros pasirodymus – vaidino spektaklį „Siuvinėjant piniginę“. Atsiliepė ir kitos žvaigždės bei turtingi magnatai, iš viso buvo surinkta ir nukentėjusiai vietovei paaukota 20 000 juanių. Tą įvykį aprašė visi laikraščiai. Kasija tamsiu čipao stovėjo šalia Pekino operos ir Kunčiu žvaigždžių, nuoširdžiai šypsodamasi.

Tramvajų, girgždančių triukšmingu Nandzingo keliu, skambučiai maloniai suskambėdavo, kai jie sustodavo paimti keleivių – Kasija tapo garsenybe per dešimt užsieniečių koncesijų mylių.

Jos tėvai mirė prieš šešiolika metų. Kasija pagaliau pajuto, kad per šį Čingmingą, mirusiųjų paminėjimo dieną Kinijoje, ji turi užtektinai orumo grįžti namo nušluoti jų kapus.

Jos senoji Čuanša tebebuvo andainykštis senas pajūrio miestelis. Du automobiliai vienas paskui kitą nuriedėjo į kapines už jo ribų. Kažkas atvėrė mašinos dureles ir ji, pirma iškėlusi aukštakulniais apautas kojas, išlipo iš kreminės spalvos automobilio. Vilkėjo kiaunių kailinius ir mūvėjo permatomas kojines, kojos buvo ilgos ir dailios. Ji iškart išsiskyrė iš apsaugininkų ir padėjėjų.

Daosistų vienuoliai atlikinėjo ritualus ir dėliojo aukas. Vėjyje plevėsavo baltos vėliavos; apeigos buvo didingos ir niūrios. Kasija, atsiklaupusi ir uždegusi smilkalų, iki žemės nusilenkė anapus iškeliavusiems tėvams.

Nors ji nėjo į miestuką, kapinėse buvo bemat pastebėta.

Netrukus po visą miestelį aidėjo žodžiai: „Kasija grįžo.“

Apsupta apsaugininkų, apeigas ji baigė netrukdoma. Tačiau nuo miestelio plūdo didžiulė minia. Į priekį išsiveržė mažos mergytės; jų motinos, kad ir ne tokios paikos kaip vaikai, metusios siuvinius, irgi pasileido paskui jas pasižiūrėti. Nors Kasijos apsaugininkai ir stengėsi, jiems nepavyko sulaikyti mažylių, siekiančių paspausti Kasijai rankos.

– Panele Kasija, panele Kasija, pasiimkite mane į Šanchajų, – prašė viena. – Aš moku dainuoti gėlių baladę!

Atbėgo ir berniukų.

– Aš gerai dainuoju, tik paklausykit. Prašau jūsų, paklausykit!

Padėjėjai mergaites nustūmė, kai kurios net pargriuvo. Vargais negalais jie prasibrovė pro šėlstančią minią. Li Ju ir Siu Fang susėdo su Kasija ant užpakalinės sėdynės ir du automobiliai įvažiavo į miestelį, jiems iš paskos bėgo minia vaikų. Kasija pagrindine miestelio gatve, ta pačia ilgąja, nužingsniavo į dėdės namus.

Bakalėjos prekių krautuvėlė buvo atidaryta; viskas joje – kaip tais laikais, kai dar buvo gyvi jos tėvai, kai ji, maždaug septynmetė, sukinėdavosi aplink tėvą, padėdama tvarkytis su sąskaityba. Kartais painiodavosi mamai po kojomis. Mama, nerasdama jos, ilgai, tęsiamai šaukdavo: „Kasija, Kasija, namo!“

Kasija įėjo. Dėdė ir dėdienė, ją pamatę, regis, persigando. Kasija pirmoji maloniai su jais pasisveikino. Ji pasakė sugrįžusi nušluoti tėvų kapų ir aplankyti giminaičių.

Dėdienė sumojo:

– Vadinasi, mažoji Kasija mums atleido, kad praeityje buvom šiurkštūs, – esam labai dėkingi!

– Juk mes iš tos pačios giminės, jūs amžinai būsite mano dėdienė ir dėdė.

Aplinkui susispietė būrys smalsuolių. Kasija paprašė Li Ju iš mašinos atnešti dovanas: audinius, du butelius aukščiausios rūšies vyno, porą aukso auskarų ir porą aukso vėrinių. Aplinkiniai puolė ją šlovinti:

– Kasija – išties rūpestinga mergina! Pati dosniausia iš visų!

– Šanchajuje ji – pati didžiausia žvaigždė!

Iš kambario mikliai išpuolė ir prie dėdienės pribėgo penkerių šešerių metų berniukas berankoviais marškinėliais. Smalsiai sužiuręs į Kasiją, raiškiai pasakė:

– Mam, šita teta tikrai graži.

– Koks mielas mažylis. Mano pusbrolis?

Pritūpusi Kasija paėmė berniuką už rankos.

Dėdienė paplekšnojo berniukui per viršugalvį.

– Ji ne teta. Ji – tavo sesuo. Vadink ją sese!

– Sese! – meiliai pašaukė berniukas, tarsi būtų pažinojęs Kasiją.

Ji pasilenkusi vaikui į saują įspraudė porą sidabrinių.

– Neišmaniau, kad tave rasiu, – pasakė ji. – Kitą kartą atvešiu tau skirtą dovaną.

– Dėde, jei tau kada atsibos miestelis, atvažiuok į miestą, – pakvietė Kasija, paprašiusi jo, kad nusivestų į protėvių garbinimo menę.

Menė buvo pilna klano vyrų. Sargybiniai visus kitus grūdo lauk. Vyrai, aišku, buvo susirinkę susitikti su Kasija.

Klano galva garsiai ir aiškiai pasakė:

– Moterų į protėvių garbinimo menę mes paprastai neįleidžiame, bet panelė Kasija – moteris didvyrė, garsas apie ją sklinda po visą Šanchajų. Ji neša sėkmę klanui, jai dėkinga visa Čenų giminė.

Vyrai suglaudė delnus prie krūtinių – tai nuoširdžios padėkos ženklas. Tačiau Kasija, užuot kalbėjusi, atsiklaupė prieš altorių, kur buvo sustatytos plokštės su protėvių vardais. Triskart žemai nusilenkusi, atsistojo ir aukų knygoje įrašė: „Penki šimtai baltųjų sidabrinių kaimo mokyklos statybai.“

Visi menėje krūptelėjo iš nuostabos ir pagarbos.

– Penki šimtai! Penki šimtai! – suūžė.

Kuriam laikui amo neteko net sargybiniai, ir mergaitės, lauke tiesusios kaklus, pasinaudojusios proga, prasiveržė pro užtvarą. Šaukdamos ir spiegdamos sugužėjo vidun.

Grįžusi iš Čuanšos, Kasija porą dienų gulinėjo. Ji buvo nuvargusi. Nekarščiavo, bet ir apetito neturėjo. Naktį negalėjo užmigti. Huang Peiju pasišovė paieškoti daktaro, bet ji neleido. Ji tik ilgisi savo tėvų ir labai liūdi.

Huang Peiju atsisėdo ant sofos ir užsidegė cigarą, peleninė stovėjo ant palangės. Jis nusiminė, mat norėjo nusivesti Kasiją į Lao Šuno arbatinę ir užsukti į lošimų kambarį. Bet ji tik atsiprašydama šyptelėjo ir pasakė neturinti noro eiti į miestą.

– Kai man bus gerėliau, ateisiu ir pažiūrėsiu, kaip tie didieji lošėjai vienu ėjimu iššvaisto savo turtą.

– Arba kaip aš susikraunu turtus kartą pastatęs! Kas gi norėtų pralaimėti, jeigu neturėtų galimybės išlošti tokių didelių pinigų?

– Žinoma, tu viską kuo geriausiai supranti, – pritarė ji.

Huang Peiju ūmai nusikeikė.

– Bet kai kas mano kitaip, sako, kad aš lošiu kaip pašėlęs, o dar kitų pinigais.

– Jie piktavaliai, nekreipk į juos dėmesio.

– Tu teisi, – sutiko Huang Peiju. – Dar ta Čingo brolija sunkina man gyvenimą. Nieko reikšmingo, tik amžinos smulkios rietenos. O dar sakoma, kad Čingas ir Hongas – viena šeima. Manau, kad yra pašaliečių, kurie stengiasi pribaigti ir vienus, ir kitus!

Sukrėsta jo žodžių, Kasija pakilo. Ji matė, kaip Huang Peiju elegantiškai iškėlė ranką. Kai jis pasilenkė prie lango, balsas pritilo. Nuo pat šitos nuogų kumščių, spaudžiančių peilius, kovos pradžios, kalbėjo jis, Hongo brolija laikiusis principo „Nugalėk Čingus ir prikelk Mingus“, net jeigu mirtis pareikalautų daugelio narių gyvasties. O Čingo brolija visuomet mėgusi veikti išvien su valdžia. Kai Li Hongdžangas, Čingų imperijos prekybos ministras, įsteigė Verslo komitetą prekybai jūra skatinti, Čingo brolija praradusi palaikymą. Hongo brolija Šanchajuje tuo metu buvo tik atsigaunanti, dar neįgijusi pakankamai galios. Taigi Čingai pasinaudojo aplinkybėmis ir įsiviešpatavo Šanchajuje.

– Vadinasi, pasakymas „Čingas ir Hongas yra viena šeima“ tėra žodžiai abiem pusėms apmaldyti? – paklausė Kasija.

– Tu visuomet buvai protinga moteris. Dabar Hongo brolija – mano rankose, ir, kiek man suprantama, santaika tarp Čingo ir Hongo tėra laikina.

Tai pasakęs, Huang Peiju užgesino cigarą ir pakilo eiti.

Po trijų dienų, vidurdienį, Kasijos karieta privažiavo prie Siši restorano. Tą pačią akimirką atbildėjo ir Madam Emeraldos karieta. Abidvi atvažiavo laiku. Kasija jau atrodė kur kas geriau ir, sekdama to meto mada, buvo su kasa, surišta raudonu kaspinu. Madam Emeralda buvo ryškiai išsidažiusi ir apsigobusi šilkine skraiste su daugybe papuošimų.

Jiedvi susėdo, ir Madam Emeralda ištraukusi įteikė Kasijai dėžutę.

– Šiandien tavo gimtadienis. Neturiu ko daugiau padovanoti.

– Tai štai kodėl norėjote su manim pasimatyti! – nusišypsojo Kasija. Atidariusi dėžutę, išvydo nefrito apyrankę, prieš daugel metų padovanotą meistro Čango. Ji negalėjo patikėti tuo, ką regi, akys tuojau sudrėko. Iš lėto užsinėrė nefrito apyrankę ant dešinio riešo.

– Mamut, kaip netikėta. Jūs tokia gera!

– Anuomet tu įbrukai ją man – aš tik grąžinu, – pasakė Madam Emeralda.

Jas abi užplūdo kiek per daug prisiminimų, tarsi būtų bandžiusios viena nuo kitos kažką slėpti. Pasišaukusios padavėją, moterys paprašė ypatingo restorano patiekalo – keptos vištienos su šviežiais svogūnėliais ir džiovintų pupų varškės su žemės riešutais. Šventei paminėti užsisakė dar ir ąsotėlį Šaosingo ryžių vyno.

– Aktoriauti amžinai negali, anksčiau ar vėliau teks ištekėti, – pasakė Madam Emeralda, degdamasi cigaretę. – Vaišinkis, popierinės cigaretės kur kas patogesnės.

– Bet aš nenoriu tekėti. – Kasija paėmė cigaretę, degtukus ir pati prisidegė. Ji tik apsimetė, kad įtraukė dūmo – norėjo įtikti Madam Emeraldai. – Nenoriu priklausyti vyrui. Beje, jūs pati nebuvote ištekėjusi.

– Iš manęs nesimokyk, – patarė Madam Emeralda. Ji nužvelgė Kasiją. – Kaskart, kai tave pamatau, vis įsitikinu, kad sukiesi geriau už mane. Tu iš tikrųjų moki kurti iš nieko.

Tai nelengva, pasakė jai Kasija.

– Kai vienądien būsiu laisva, – tarė ji, – susirasiu mokytoją, kad pamokytų kokios užsienio kalbos. Man nėra daugiau kuo pasikliauti, tik savimi. Laimė, gaunu dalį iš teatro pajamų. Tokių verslininkės sugebėjimų įgijau iš jūsų, – toliau kalbėjo ji. – Niekad nebūčiau patenkinta, jei dirbčiau kaip kokia kvaiša vien už atlyginimą.

– Laimė, anuomet nebuvai mano pirmoji mergina; tik pamanyk – pelną dalytis su tavim!

– Mamutė iš manęs šaipotės. Bet aš turiu išlaikyti būrį žmonių. Kol kas susidoroju. Huang Peiju ištesėjo savo pažadus. Tačiau nesitikiu, kad jis man duos nors kiek daugiau.

– Ką gi, mes, moterys... – Madam Emeralda pakeitė temą, – ...turime susitaikyti su savo dalia. Nieko nepadarysi. Kad ir aš – viešnamio šeimininkė. Tie, už kurių norėčiau tekėti, manęs nevestų, o kodėl turėčiau šauktis bėdą tekėdama už kažko, su kuo nenoriu būti? Aš apie santuoką jau seniai negalvoju. Tokia mano dalia ir su tuo susitaikiau.

– Apie save pasakyčiau tą patį, – paantrino Kasija.

Jų staliuką nušvietė tvykstelėjusi šviesa, mat pradėjo temti, danguje susitvenkė juodi debesys. Laikas praėjo greitai. Užliejo beviltiškumo jausmas. Bet kilti jos dar nesirengė – knebinėjo žemės riešutus lėkštėje. Staiga Madam Emeraldos akis užkliuvo už Ju Čijango, įėjusio su moterimi. Tarnas nuvedė juos laiptais aukštyn. Ji mirktelėjo Kasijai – toji atsisuko ir išvydo porelę. Moteris nebuvo labai graži, turėjo strazdanų, bet atrodė pasiturinti.

Madam Emeralda tarė:

– Eisiu ir atsivesiu Ju čia; nė viena iš mudviejų nepalietėme to gaidžiuko – galbūt jis mūsų išganymas!

Kasija suglumo.

– Aš ir nežinojau, kad galite šitaip tyčiotis iš žmonių.

– Tu jam tikrai patikai.

Kasija nusijuokė.

– Liaukitės. Kokia nesąmonė!

– Tu nepatenkinta?

– Ne, kodėl gi. Kaip manote: aš per prasta jam ar jis man?

Madam Emeralda suprato blogai sušnekėjusi ir suskubo Kasiją nuraminti:

– Aš ne tai turėjau galvoje.

– Juk žinot, kad tai neįmanoma. Aš gimusi pardavinėti kūną, jis gimęs pardavinėti kumščius. Jeigu parsiduosime vienas kitam, nieko iš mūsų nebus.

Abi nusikvatojo. Pakėlė puodukus, susidaužė ir išgėrė. Bet širdyje Kasijai nebuvo linksma. Jos padėtis buvo ne ką geresnė nei tada, kai dirbo pas Madam Emeraldą, tai yra aptarnaudavo vyrus. Ju Čijangas irgi liko toks kaip anksčiau – tik Hongo brolijos vado padlaižys. Nė vienas iš jų neturėjo perspektyvos.

Madam Emeralda prasižiojo:

– Visuomet jaučiau... – Bet sakinio ji nebaigė.

Kasija sužiuro.

– Mamute, arba sakykite, ką ketinote, arba nė nepradėkite.

– Juk tu nuovoki mergina. Kam tuščiai laidyti liežuvį?

Kasija vėl pripildė puodelius ir pažiūrėjo į Madam Emeraldą:

– Aš dažnai sapnuoju meistrą Čangą. – Ji pakėlė savo puodelį. – Mamut, jo mirtis – didžiulės gėlos šaltinis. Turiu išsiaiškinti tiesą, tik tada man palengvės.

Išsiskyrusi su Madam Emeralda, Kasija sėdo į karietą. Ji pasijuto prislėgta. Namo pasuko aplinkiniu keliu – pro Džango sodą. Paprašiusi vežiko sustoti, užėjo. Sode dažnai būdavo rengiami pokyliai. Vakarietiški pastatai skyrėsi nuo šiose vietose dominuojančių kiniškųjų. Tai teikė atgaivos.

Visame sode tai šen, tai ten buvo tvenkinių su plūduriuojančiais lotosų lapais. Čia augo retų ir brangių rūšių medžiai. Ji perėjo mediniu tilteliu. Visa tai šiek tiek priminė miškus Čang Lisiongo gimtajame miestelyje.

Kaskart atėjusi šičia ji galvodavo apie meistrą Čangą – pirmąjį savo gyvenimo vyrą. O Huang Peiju, jei jo nebūdavo šalia, visiškai pamiršdavo. Huang Peiju – mokytas vyras; ko gero, jis dar protingesnis ir nuovokesnis nei meistras Čangas. Bet negali žinoti, ką jis iš tikrųjų galvoja. Huang Peiju savinosi ją kaip rožę sode – be tikro jausmo.

Jis visuomet norėdavo būti ant jos, spausti ją po savim. Nepripažindavo jokių kitų būdų mylėtis. Ištatuiruotą ant kairio peties gėlę kandžiodavo tol, kol Kasija pradėdavo klykti iš skausmo. Jis pasitenkindavo tik išvydęs skausmo iškreiptą veidą.

Kartą, pastebėjęs, kad Kasija ne itin nori, Huang Peiju pasakė, kad jis turi labai daug ką pakęsti tvarkydamas kasdienius reikalus, todėl lovoje su ja norėtų visiškai atsipalaiduoti. Ji suprato. Nuo tada visuomet stengėsi tinkamai jam patarnauti, nuo to laiko jie mylėdavosi tol, kol jis užmigdavo. Ji stengdavosi nieko nejausti ir neparodyti jokio apmaudo.

Ne vien ją Huang Peiju laikė savo nuosavybe. Toks jau jis buvo žmogus. Bet kaip tik dėl to širdyje Kasija dar labiau puoselėjo Čang Lisiongo paveikslą. Kai Huang Peiju spausdavo ją po savim, ji dažnai įsivaizduodavo, kad guolyje su ja – meistras Čangas.

Dabar ji žinojo: jeigu iš tikrųjų myli žmogų, laimės viršūnėje gali nusklęsti į fantazijos pasaulį. Su Čang Lisiongu ji beveik visuomet prarasdavo sąmonę. Per tas kelias minutes aplankydavo labai keisti pojūčiai. Vieną fantaziją ji prisiminė tarsi gyvą: ji laukia Čang Lisiongo prie senos apgriuvusios miesto sienos. Vėjyje palengva linguoja gluosniai, jo jau ilgai nėra. Staiga ji suvokia, kad turi nusirengti. Kaip ir tikėjosi, vos nusirengusią ją iš nugaros apsiveja Čang Lisiongo rankos ir ji kone subyra į gabalėlius. Netaręs nė žodžio, jis ją panėšėja, juodu kartu šoka nuo sienos ir ritasi kalva žemyn, kol įkrinta į ką tik pražydusių lotosų pilną tvenkinį. Stipriai spausdamiesi vienas prie kito pavirsta dviem vandens lašelyčiais ant žiedlapių. Ji pėdomis trypia lapus – tie siūbuoja aukštyn žemyn.

Tą mėnesį senais Kunigaikštienės paviljono laikais ji mažne visas dienas leisdavo lovoje su meistru Čangu. Vieną dieną įsiveržė Madam Emeralda, nešina dubenėliu sriubos. Tinklelis buvo nenuleistas ir ji pamatė, kaip juodu mylisi. Čang Lisiongas viršuje, Kasija – apačioje, išraudusiu veidu, sukanti akis nuo Madam Emeraldos. Bet Čang Lisiongas jos nepaleido, tarsi Madam Emeraldos nė nebūtų pastebėjęs. Jis buvo stiprus ir rankomis dar tvirčiau apsivijo Kasiją.

– Atnešiau sriubos.

Madam Emeralda sumišo. Kaip viešnamio šeimininkė, ji prie tokių vaizdų buvo pratusi. Tačiau tuodu atrodė tarsi susiklijavę; be to, jai buvo nelengva susitaikyti su tuo, kad vyras viršuje yra pats meistras Čangas. Bandydama išsisukti iš nemalonios padėties, ji pakartojo:

– Atnešiau sriubos.

Laikydamas rankas Kasijai ant krūtų, meistras Čangas atsiliepė:

– Sriubos? Puiku, duok jos man.

– Ji čia, ant stalo.

– Kur? Nematau. Aš alkanas ir užsiėmęs. Pamaitink!

Madam Emeraldai nebeliko kas daryti, kaip tik sėsti prie lovos ir, pasilenkus prie meistro Čango, girdyti jį sriuba. Nurijęs vieną didžiulį gurkšnį, kitą jis burna sugirdė moteriai apačioje. Juodu nesiliovė. Madam Emeralda negalėjo nei išeiti, nei likti. Tačiau moters apačioje širdis dėl dramatiško vujaristinio Čang Lisiongo poelgio pradėjo mušti kaip būgnas. Šįkart banga nenuslūgo tol, kol abu nebeištvėrė ir garsiai suriko. Galiausiai, bangai didingai sudužus, abu liko be kvapo ir išprakaitavę. Dar jiems neatlaisvinus kietų gniaužtų, kuriais spaudė vienas kitą, kūnai suglebo ir susmuko. Tos kelios silpnumo minutės baigėsi ilgu sapnu. Jos širdis buvo tarsi dangus – be vidurio ir be kraštų. Jūrą užliejo saulė – banga po bangos, be pabaigos. Ji švelniai šyptelėjo dėl tokios fantazijos. Šią sceną stebėjusi Madam Emeralda, kuri perprasdavo širdies reikalus, buvo priblokšta.

Paskui Madam Emeralda ją sustabdė ir gaižiai tarė:

– Kaip reikiant pasismaginai, tu pigi kekšele!

Madam Emeralda ir vėliau kartais pašiepdavo Kasiją, keistu balsu sakydama: „Jeigu Huang Peiju suteiktum bent trečdalį to malonumo, kurį patyrei tą dieną, sutrintum jo kaulus į miltus.“

Su Huang Peiju būdavo taip, tarsi laumžirgis mirkytų kojeles vandenyje. Išskyrus tą pirmą kartą viešbutyje, kai jį jaudino pirmoji pažintis, jis paprastai pasitenkindavo vos kartą per naktį. Kad įtiktų Huang Peiju ir pati pasijustų laiminga, ji stengėsi kaip įmanydama, bet nieko neišeidavo. Jos kūnas būdavo tarsi sublogavusios žuvies, negalinčios laisvai plaukioti; ji visuomet krisdavo nepasiekusi viršukalnės.

Jautėsi tarsi praradusi kažką širdyje. Ankstyviausia lytinių santykių patirtis buvo tokia puiki, tokia jaudinanti. Nuo anos nelemtos meistro Čango mirties tų įstabių potyrių Kasija nebeatgaivindavo. Kad ir kiek murmėdavo sau po nosimi: „Šitai darau atsilygindama Huang Peiju, jis man buvo geras“, tai nepadėjo, net jeigu tardavo šiuos žodžius nuoširdžiai.

Džango sode lankytojų buvo nedaug. Įėjusi į paviljoną, ji pamatė priešais, kitapus tvenkinio, žmonių pilną pastatą. Minia net netilpo. Perėjusi tiltelį, Kasija prasibrovė pro žmones. Trumpaplaukė akiniuota dailių ir subtilių bruožų moteris sakė kalbą; dauguma klausytojų buvo moterys, kai kurios – užsienietės.

Kalbėtojai buvo daugiausia trisdešimt, ji kalbėjo garsiai ir aiškiai.

– Pasaulis – vyrų. Vyrai nori, kad moterys būtų netalentingos, jie sako, kad tai mūsų pranašumas, o kaipgi mes? Mums trūksta ambicijų, mes trumparegės ir silpnaprotės. Maldaujame vyrų, kad būtų mūsų viešpačiai. Esame tik banda niekam tikusių vergių, kurios be šeimininko prapultų!

– Kas ta moteris? – paklausė Kasija šalia stovinčios trumpaplaukės studentės.

Tačiau visi įdėmiai klausėsi kalbėtojos, bijodami praleisti bent žodį. Ji pasiteiravo darkart, studentė atsisuko, su panieka dėbtelėjo į puošnius moteriškus drabužius ir, daugiau nebekreipdama dėmesio, nusigręžė.

Kalbėtoja audrinosi vis labiau:

– Mes turime sutriuškinti nelygiateisį vyrų šovinizmą! Visuomenėje turime atsisakyti principo, kad vyras valdo moterį, šeimoje turime sulaužyti principą, kad vyrai valdo žmonas!

Kasija palaukė, kol kalbėtoja pabaigs, ir priėjo prie jos, vis dar apsuptos daugybės žmonių. Ar ji galinti užduoti klausimą, paklausė. Tokių klausytojų kaip ji, matyt, pasitaikydavo retai; kalbėtoja linktelėjo. Kasija tarė:

– Jūsų kalba išmintinga, bet nesuprantu, kodėl nekalbėjote apie lytinius santykius. Sakykite, ar mes turėtume smerkti tai, kad vyras būna viršuje, o moteris tik tenkina vyrą?

Nustebinta klausimo, moteris atidžiai pažiūrėjo į Kasiją. Ilgokai patylėjusi pasakė, kad tai geras klausimas.

– Moteris neturėtų būti laikoma tik vyriškų geidulių tenkintoja. Bet mes negalime plėtoti šios temos, nes tai skatintų kritikuoti moterų išsivadavimo judėjimą.

Ji jau buvo beklausianti Kasijos vardo, bet keletas kitų klausytojų, norėdamos užduoti daugiau klausimų, nustūmė Kasiją šalin. Temo, todėl ji nebegalėjo laukti ir patraukė į teatrą.

Tačiau Džango sode per gimtadienį pamatyta moteris Kasijai paliko didelį įspūdį. Ji nė nenumanė, kad po daugelio metų jiedvi vėl susieis – kovoti prieš visuomenę.

Tų metų spalį turėjo būti baigtas statyti Karališkasis teatras – angliško stiliaus teatras su parteriais ir ložėmis, kuriame galėjo tilpti tūkstantis žiūrovų. Jame turėjo būti naujausia scenos įranga, visa paruošta naujam Kasijos spektakliui.

Apie vienuoliktą valandą Liu Dzi – vyriškis, pakviestas papasakoti apie operą „Madam Baterflai“, – baigė kalbą. Ant gramofono uždėjo plokštelę su viena iš garsiausių arijų „Vieną gražią dieną“. Kasija, dainuodama pagal plokštelę, garsiąją aukštąją natą ištempė iki pat galo. Visi dalyviai jai plojo.

– Skamba nuostabiai, – pasakė Kasija, – bet dėl istorijos nesu tikra. Rytietė, beviltiškai laukianti vakariečio? Ne, ne.

Liu Dzi buvo vidutinio ūgio vyras su akiniais. Jis kantriai paaiškino:

– Ji ne apie vyro laukimą. Ji apie gyvenimą ir mirtinai stiprius mylimųjų tarpusavio jausmus. „Madam Baterflai“ – labai garsi vakarietiška pjesė!

– Aš tokio vaidmens nevaidinsiu! – pareiškė Kasija. – Net jeigu tai garsi vakarietiška pjesė. Tiesiog nemėgstu kvailų moteriškių.

– Tada leiskite man pristatyti Vaildo pjesę „Ledi Vindermir vėduoklė“.

Ką tik grįžęs po ketverių metų dramaturgijos studijų Prancūzijoje Liu Dzi buvo pasiūlytas į Kasijos Žui trupės režisierius.

Jam buvo sunku susitaikyti su tuo, kad net vadinamuosiuose civilizuotuose to meto spektakliuose moterų vaidmenis atlikdavo vyrai. Kasija, nepaisydama šnekų, vyrams ir moterims leido vaidinti vienoje scenoje. Jos pjesės, vaizduojančios paprastų žmonių gyvenimą, Šanchajaus žmonių gyvenimą, darėsi vis vakarietiškesnės. Gerai adaptuota Vakarų pjesė turėtų čia tikti.

Liu Dzi atrodė, kad Kasijos trupė tarsi tyčia suburta jam – ji smarkiai pranoko jo lūkesčius.

Jis kantriai išdėstė Kasijai pjesės siužetą. Visa istorija nutinka per vieną dieną – per jaunos ištekėjusios moters gimtadienį. Vyras šia proga jai padovanoja vėduoklę, o ji įtaria, kad jis užmezgęs romaną, bet pagaliau išsiaiškina, kad moteris, su kuria turint romaną įtarinėjo savo vyrą, yra jos motina, kurios ji metų metus ieškojo.

– Pati istorija nebloga. – Staiga Kasija pareiškė: – Bet mes turime pakeisti vardus. Užsienietiški skamba nevykusiai, dar absurdiškiau jie skambės, kai bus tariami Šanchajaus dialektu. Be to, kažin ar mes turėtume atrodyti kaip vakariečiai. Kodėl visų nepavertus šanchajiečiais? Padarykime istoriją šanchajietišką – pakeiskime net pavadinimą. Pavadinkime ją „Jaunosios šeimininkės vėduokle“.

– Puiki mintis! – susižavėjęs pritarė Liu Dzi. – Rytoj pat pradėsiu ją adaptuoti. Vėduoklė tegul bus iš santalmedžio, ponia Vindermir – jaunoji šeimininkė, ponia Erlin – prostitutė? Ne, populiari aukštuomenės moteris. O lordas turėtų būti jaunas dykūnas.

Kasija pridūrė:

– Vyras – snobas, padarykime išdykėlį lordą palaidūnu, kuris ketina su juo pabėgusią jaunąją ponią parduoti į viešnamį.

Ji vis labiau užsidegė tokiu sumanymu – dar niekad nebuvo taip, kad kas nors imtų ir tiesiog perkurtų jai vakarietišką pjesę.

– Kada galėtumėt ją parengti? Visus žodžius lydės melodija; gal pirma parašykite žodžius, o mes pabandysime pritaikyti jiems melodiją.

– Dirbsiu dieną naktį! – pažadėjo Liu Dzi.

Kasija bemat nutarė pasikalbėti apie pinigus. Juk Liu Dzi iš pradžių buvo kviečiamas pasakoti jai apie pjeses, o ne jas adaptuoti. Ką jis manąs – jeigu Žui trupė su juo pasirašytų sutartį ir mokėtų dešimt procentų pajamų iš parduotų bilietų?

Liu Dzi manė, kad taip greitai sušnekti apie pinigus nemandagu. Jis stengėsi būti kuklus ir nuolankus, bet pagalvojo, kad siūloma suma ne tokia jau didelė.

Matydama, kad jis dvejoja, Kasija tarė:

– Manau, nesąžininga versti jus rizikuoti. O ką pasakytumėt, jei sumokėtume jums vienkartinį mokestį? Jei tik žodžiai bus prasmingi ir ritmiški, sumokėsime 500 juanių.

Liu Dzi nušvito. Garbingo profesoriaus atlyginimas tais laikais buvo 200 juanių – pavydėtina suma. Jam vos per dvidešimt, tokių milžiniškų pinigų jis dar nebuvo regėjęs.

Tą dieną jis išėjo pakiliai nusiteikęs. Kasija – dosni darbdavė. Žui trupė nusisamdė jį kaip literatūros patarėją, norėdama apsišviesti. Kas savaitę jis turėjo pasakoti jai Vakarų dramų, tokių kaip „Traviata“, istorijas. Kad jam mokėtų 500 juanių už adaptuoto kūrinio rankraštį, kuris dar nė neparašytas! Tarsi būtų nukritęs pyragas iš dangaus. Jis nesitvėrė džiaugsmu. Vėliau pasigailėjo sutikęs su šita „milžiniška“ vienkartine išmoka, mat pjesė labai išpopuliarėjo ir buvo ilgai rodoma. Dešimt procentų būtų virtę ne mažiau nei keletu tūkstančių juanių. Bet kadangi gerai pasvarstęs pasirinko jis pats, nieko negalėjo kaltinti.

Nuo tada Liu Dzi ir susibičiuliavo su dosniąja ir sąžiningąja Kasija. Buvo nelyg etatinis Žui trupės meno vadovas. Valstietiškosios Šenčiu tipo pjesės pirmąkart sulaukė scenaristo ir režisieriaus. Jie pakeitė dekoracijas ir pasikvietė šviesų inžinierių, kad sumontuotų naujas įvairiaspalves lempas. Šenčiu veidas pasikeitė iš esmės, ji išgarsėjo kaip Šanchajaus opera.

___

Laikraščių antraštės, tokios kaip „Jaunoji šeimininkė svaigina Šanchajų“, skelbė, kad Kasija vadovauja Šenčiu revoliucijai. „Motiną ir dukterį sieja nenutraukiamas ryšys, vyro ir žmonos meilė yra neįtikėtina“, – rašė kitas. Bilietai į naująją pjesę – keisto, intriguojančio siužeto – buvo išparduoti šimtui dienų.

Didžiulis Kasijos persirengimo kambarys skendėjo visokiausių spalvų ir kvapų gėlėse. Telefonas čirškė, bet ji pasakė:

– Aš neatsiliepsiu.

Li Ju priėjusi pakėlė telefono ragelį. Paklausiusi žmogaus kitame laido gale, pridengė ragelį ir pasisukusi tarė:

– Panele, tai meistras Huangas.

Kadangi Kasijos rankose buvo pudrinė, o plaukai prikaišyti puošmenų, ji paprašė Li Ju palaikyti telefono ragelį. Saldžiai sučiulbėjo:

– Mano šeimininke, turėtum bent kartelį atvykti ir pasveikinti mane, parodžiusią naują spektaklį. Esu tikra, kad tau patiks. Žinau, esi užsiėmęs. Gerai, iškart po spektaklio bėgu namo. Aišku, kad tavęs pasiilgau. Ilgiuosi kaskart, kai pramerkiu akis ir tavęs nerandu.

Mostelėjusi ranka, ji parodė Li Ju, kad telefoną nuneštų.

Ji suprato, kad Huang Peiju jai dėmesį rodo tik iš mandagumo. Jam ji nebėra tokia patraukli kaip anksčiau, jis pradėjo apsimetinėti.

14 skyrius

Konoto kelias buvo viena iš puikiausių Vakarų Šanchajaus gatvių. Daug koncesijos vietų buvo virtusios prekybos, bankininkystės ar pramonės centrais, bet kai kurios Vakarų Šanchajuje liko gyvenamosios. Palei kelią iš abiejų pusių augo Kinijos skėtrai – ties viduriu susiliesdami šakomis jie metė tankų šešėlį, kuriuo važiuodavo tik kelios mašinos ir eidavo dar mažiau pėsčiųjų.

Nuo tada, kai moterys persikraustė į 54-ąjį namą, buvo praėję dveji metai. Kasijai rami aplinka patiko. Kai tik jos įsikūrė, ji paprašė Siu Fang nupirkti dvidešimt du baltų rožių kerus pasodinti priekiniame ir užpakaliniame soduose. Pasakė lauksianti dvidešimt trečiojo gimtadienio ir žiūrėsianti, kokius ženklus duos rožės.

Šiais metais jai sukako dvidešimt ketveri – visos rožės prigijo. Pavasariui praėjus, jos gerokai ūgtelėjo, tarp pumpurų skleidėsi daugybė žiedų. Ūgliai siena lipo aukštyn. Šiemet rožių kerai suvešėjo ir sužydo dar gausiau nei ankstesniais metais.

– Dabar, kai šičia rožės, šitas namas mano šeimininkei tinkamas gyventi.

Siu Fang džiaugėsi įgytais sodininkės gebėjimais. Ji vilkėjo lengvą, ploną šilkinę palaidinę su plačiomis trimito pavidalo rankovėmis. Pastarąsias tris dienas lijo, o dabar dangus buvo ryškiai mėlynas. Joms į veidus maloniai pūtė gaivus vėjas.

Sankryžoje iš juodo automobilio išlipo dvi moteriškės. Automobilį pasiuntusios atgal, jos pradėjo dairytis 54-ojo numerio. Buvo vakaras, be to, prie visų šios gatvės namų buvo sodai prieš namą ir už jo. Praeivių, kurių galėtum pasiklausti kelio, nebuvo. Tad užtruko, kol jos susirado namą su juodų geležinių grotų vartais ir begale žydrų lauko gėlyčių lysvėse. Siena besistiebiančios rožės jau buvo nuostabiai sužydusios.

Moterys – viena drūta ir stipri, kita liekna ir elegantiška – išvydusios namo numerį stumtelėjo geležinę užtvarą ir paskambino skambučiu. Iš vidaus kažkas paklausė:

– Kas čia?

– Mes iš meistro Huang Peiju namų, – atsakė drūtoji moteriškė.

Siu Fang pravėrė duris vos per plyšelį, bet moteris jas stumtelėjo ir atlapojo plačiai. Siu Fang buvo besipriešinanti, bet dručkė trenkė jai per veidą, o lieknesnioji paliepė:

– Traukis iš kelio!

Elegancija ir skoningumas svetainėje lieknąją moterį dar labiau įsiutino.

– Daužyk viską! – suspiegė ji.

Stambesnioji ėmėsi įnirtingai niokoti svetainę.

Lieknoji pasileido laiptais aukštyn, pakeliui įžiebdama šviesas. Ji matė daug Kasijos sceninių nuotraukų, jomis buvo nukabinėtos šių namų koridorių ir kambarių sienos. Galiausiai sustojo prieš milžinišką dvigulę lovą, atsuktą į didžiulį veidrodį. Jame atsispindėjo trys mažesni veidrodėliai, sustatyti ant tualetinio staliuko palei sieną. Nusiviepusi moteris ėmė traukti tualetinio staliuko stalčius ir versti dugnu aukštyn. Visas jų turinys pabiro ant grindų.

Ant naktinio stalelio gulėjo didžiulis nuotraukų albumas, pilnas su Kasija susijusių iškarpų iš laikraščių, komentarų ir straipsnių. Moters akys užkliuvo už žurnalo puslapio, kuriame Kasija ir Huang Peiju buvo nufotografuoti su keliomis kitomis Šanchajaus įžymybėmis. Užrašas apačioje bylojo:

Šenčiu reformos draugija susirinko į pirmąjį metinį susirinkimą; nuotraukoje – Šanchajaus žvaigždės ir įžymybės.

Kasija ir Huang Peiju buvo palinkę vienas prie kito. Vakarietiška juoda vakarine suknele, pasipuošusi iš pažiūros brangiu vėriniu, Kasija atrodė romi ir miela.

Moters veidas užsiplieskė raudoniu, ji suurzgė. Puolė draskyti albumo, bet puslapių būta kietų – tokių lengvai neperplėši. Teko versti lapą po lapo ir plėšyti nuotraukas vieną po kitos.

Ji užgirdo, kaip lauke sužviegė mašinos stabdžiai. Tikriausiai kalė bus sugrįžusi, pagalvojo, bet neišsigando. Albumą draskė dar įnirtingiau.

Vidun subėgo keletas žmonių. Dručkė – ji buvo tarnaitė – nespėjusi nė žioptelėti sulaukė smūgio į veidą ir pargriuvo. „Šeštoji...“ – kvyktelėjo ji, kad perspėtų savo šeimininkę, bet Li Ju jai į burną sugrūdo kojinę. Kasija, metusi žvilgsnį į vestibiulyje sudaužytą porcelianą, žengė į virtuvę, bet ir ta buvo nuniokota. Ji puolė viršun laiptais. Siu Fang ir Li Ju ketino leistis iš paskos, bet ji mostu pavarė jas šalin.

Susidūrimas anksčiau ar vėliau turėjo įvykti. Kasija tik nepagalvojo, kad moterys štai šitaip įsiverš į namus. Ji manė, kad pirmiausia veiksmų turbūt imtųsi pirmoji žmona. Kiek žinojo, ji buvo išrinkta Huang Peiju motinos. Buvo atsidavusi Huang Peiju ir pagimdė jam tris sūnus. Jos giminė garsėjo Džedziango šiaurėje. Huang Peiju jos prisibijojo.

Kitos sugulovės buvo patenkintos pamažu kramsnodamos ir ištisomis naktimis žaisdamos mahdzongą – jos puikiai žinojo, kad nė viena negali savintis Huang Peiju. Jau geriau tegul jis turi moterį už namų valdos ribų, o ne darkart veda ir atsitempia namo. Taigi joms kelti erzelio nerūpėjo.

Pyko tik Lu Sianglan, šeštoji sugulovė. Ji kitados buvo garsi Pekino operos žvaigždė, Huang Peiju numylėtinė. Prieš porą metų, norėdamas Lu Sianglan užtikrinti teatro karalienės titulą, Huang Peiju taip apnuodijo kitą garsią aktorę, kad ta prarado balsą. Lu Sianglan tapo karaliene, kaip ir geidė. Tačiau ištekėjusi ji nebegalėjo dainuoti viešai – tik privačiuose renginiuose. Toks sandoris buvo sudarytas prieš vestuves.

___

Siu Fang skambutis Kasiją sukrėtė. Pasišaukusi Li Ju ir dar trejetą pagalbininkų, ji pardūmė namo.

Jei ne tarnaitės kvyktelėjimas, Kasija būtų maniusi, kad atėjo pirmoji žmona. Bet kadangi čia buvo šeštoji sugulovė, reikėjo keisti taktiką. Huang Peiju pirmajai žmonai ji, matyt, būtų galėjusi viską aiškiai išdėstyti, o prieš šeštąją sugulovę teks dėtis kvaile.

Kol lipo laiptais, Kasija mąstė, kaip pasielgti. Žengdama į miegamąjį išgirdo, kaip trankomi stalčiai ir durelės. Pastūmusi duris pamatė ant grindų išmėtytus popierius ir moterį, vis dar draskančią laikraščių iškarpas. Kasija nerūpestingai tarstelėjo:

– Nagi, draskyk viską, nepalik nė lapelio.

Moteris, nesitikėjusi tokių žodžių, nustėro, iš pykčio jai užgniaužė kvapą.

Kasija paspyrė kietą albumo viršelį ir paaiškino:

– Iš tikrųjų šitas albumas ne mano, o šeimininko. Tai jis kažkieno paprašė kasdien perversti laikraščius ir klijuoti iškarpas į albumą.

Tarsi iš smalsumo pasilenkusi Kasija pakėlė keletą skiaučių. Žvilgtelėjo į jas, nusišypsojo ir numetė.

– Šeimininkas mėgsta jas vartyti, – pasakė ji, – o man jos nelabai terūpi. Mėnuo, kitas – kas gi beatmins tokias naujienas? Porcelianas, senovinės vazos, baldai apačioje – jie irgi ne mano, niekaip su manimi nesusiję. Gali sudeginti visą namą – pamatysi, ar man nors kiek rūpi!

– Kasija Siao! – piktai užriko moteris. – Tu esi tik niekinga tarnaitė, kuriai pasisekė. Kaipgi suskretėlė varguolė patarnautoja iš viešnamio drįsta varžytis su manim!

Kasija pamažu prislinko prie tualetinio staliuko, pakeliui spardydama išmėtytą kosmetiką. Ji ramiai atsisėdo ant sofos prie lango.

– Tu visiškai teisi, šeštoji ponia. Kaipgi aš galiu lygintis su Lu Sianglan, teatro karaliene, padoria dama iš puikios išsilavinusios šeimos, muzikos, šachmatų, kaligrafijos ir tapybos žinove? Kaip galima Dongsiango balades lyginti su Pekino opera, kurią pagerbė net pati jos didenybė karalienė našlė Cisi?

Santarvingi Kasijos žodžiai šeštąją sugulovę nustebino.

– Manaisi esanti iškalbesnė? Manai, kad miegamojo įgūdžius, įgytus viešnamiuose, vyrams vilioti naudosi per amžius? – Šeštoji sugulovė subliuvo: – Kekšės dienos suskaitytos!

Dabar Lu Sianglan, šeštoji sugulovė, buvo arčiau, ir Kasija galėjo ją apžiūrėti. Jai turėjo būti maždaug dvidešimt septyneri ar aštuoneri. Apšviesta naktinės šviesos, ji atrodė kaip Pekino operos gražuolės – nereikėjo nė grimo. Pailgos kaip migdolai akys, raudonos kaip vyšnia lūputės ir veidas tarytum melionas – grožis klasikinis. Nereikia nė sakyti, kad šitoks veidas padažytas atrodytų pritrenkiamai. Galima įsivaizduoti, kokia žavinga ji buvo jaunesnė. Nieko stebėtino, kad Huang Peiju panūdo ją vesti ir parsigabenti namo.

Matyt, ji viską buvo apgalvojusi ir žinojo, kad karaliene amžinai nebus. Matyt, dėl to sutiko mesti karjerą ir tekėti už Huang Peiju. Kai Huang Peiju ją vedė, puota buvo turbūt pati prašmatniausia ir brangiausia Šanchajuje. Padengta šimtai stalų, sukviesta šimtai Pekino operos ir Kunčiu žvaigždžių iš šalies pietų ir šiaurės. Tris dienas jos drauge vaidino vienoje scenoje, kad atšvęstų vestuves ir patenkintų savo gerbėjus. Laikraščiai rašė, kad tokio pokylio nebūta daugiau nei trisdešimtmetį, sveikino porą sudarius šitokią nuostabią sąjungą. Kasija apie tą renginį žinojo – jis vyko tuomet, kai ji buvo pačiame dugne. Klaidžiodama Huangpu pakrante keliskart ketino šokti į vandenį.

Šeštoji sugulovė, vos atgaudama kvapą, koneveikė Kasiją:

– Tik pažiūrėk, kaip tu įsirengei šitą kambarį – tarsi viešnamyje! Veidrodžiai, atspindintys tave, miegančią su vyrais! Tu lape! Nejau manai, kad gali jį savintis? – Pavargusi ji klestelėjo ant lovos. – Ar žinai, ko vyrams ilgainiui prisireikia? Jie nori elegancijos, skonio. O tu – kur tavo subtilumas, elegancija?

Paėmusi vieną iškarpą, ji dirstelėjo į nuotrauką ir pasibjaurėjusi sviedė Kasijai.

– O kaip atrodai su ta vakarine suknia! Vis tiek matyti, kad esi prasčiokė. Gadini nuostabią suknelę. Eik ir pasižiūrėk į save veidrody!

Kasija į numestus popierius nekreipė dėmesio. Iš širdies tarė:

– Man nereikia žiūrėti. Ir taip žinau, kad negaliu su tavim lygintis. Tiesą sakant, labai džiaugiuosi su tavim susitikusi. Žavėjausi tavim nuo mažens. Labai troškau pamatyti tavo spektaklius, bet nebuvo už ką nusipirkti bilietų. O dabar štai – sėdi priešais mane. Kaip gerai, kad mes pagaliau susitikome. – Matydama, kad šeštoji sugulovė žiūri į ją netekusi žado, Kasija tapo dar nuoširdesnė. – Manau, dėl manęs klysti. Aš niekad negalėsiu turėti vyro, to nė nenorėčiau.

– Vadinasi, žinai savo ribas?.. – Šeštoji sugulovė dėl tokių žodžių sutriko.

– Žinoma. Mes ne to paties sluoksnio, – tarė Kasija.

– Ką nori pasakyti?

Atsistojusi ir priėjusi prie šeštosios sugulovės, Kasija atvirai paaiškino:

– Kai aš šeimininkui pabosiu, jis grįš pas tave. Taip kaip Pekino opera yra nacionalinė teatro rūšis ir ji niekada nenusileis vietinėms baladėms. – Ji pritildė balsą. – Bet šiandien tu pasielgei blogai. Šeimininkas šiąnakt ateis čia. Ką jis pasakys, išvydęs tokį reginį? Ar nepamanys, kad jam darai gėdą?

Ūmai išsigandusi šeštoji sugulovė krito ant lovos ir pravirko.

– Man atrodo, turėtum iš čia kuo greičiau sprukti. Taksi, kurį buvau išsikvietusi, dar neišvažiavo. Paprašysiu vairuotojo, kad tavęs palauktų. Dumk namo, tik palik man savo tarnaitę, kad padėtų apsitvarkyti. Kai tik baigsime, iškart ją parsiųsiu.

Šeštoji sugulovė nė nekrustelėjo. Kasija tarė:

– Mes, moterys, visos tarnaujame vyrams. Jeigu aš būčiau ištekėjusi ir tapusi septintąja jo sugulove, gal ir būtų baugu, kad galiu jį iš tavęs atimti. Betgi aš tik meilužė – galiu būti nuspriegta vieninteliu jo sprigtu.

Šeštoji sugulovė atsistojo, išsitraukė nosinę ir šluostydamasi veidą nusiskundė:

– Kodėl, po galais, aš sutikau už jo tekėti kaip sugulovė? Praradau laisvę ir dar turiu kentėti nuo tokių žmogystų kaip tu rankos.

Kasija padėjo šeštajai sugulovei nulipti laiptais. Savo tarnaitėms ir kitiems laiptų apačioje lūkuriuojantiems pagalbininkams davė ženklą nesikišti. Įstūmusi šeštąją sugulovę į taksi, vairuotojo paprašė nuvežti ją į Huango namus. Palaukusi, kol mašina nuvažiuos, grįžo.

Siu Fang ir Li Ju nusivedė Kasiją į sandėliuką po laiptais ir parodė surištą drūtąją tarnaitę.

Kasija, truputėlį pamąsčiusi, liepė visiems pasišalinti. Vienas jaunuolis pradėjo nuo laiptų rankioti kėdes. Li Ju pasakė jam, kad kol kas nieko neliestų.

Kai visi išsiskirstė, Kasija, prisėdusi ant sofos porankio, paskambino Ju Čijangui. Tas paklausė:

– Kas atsitiko? Kodėl skambini taip vėlai?

– Vėlai kam? – suirzo Kasija. – Ju, klausyk, pasakyk šeimininkui, kad kuo skubiau lėktų čia. Atėjo šeštoji sugulovė su žmonėmis ir apvertė namus aukštyn kojom. Dar padegs juos! Paprašyk, kad tuoj pat važiuotų, mano kaimynas ruošiasi kviesti policiją!

Padėjusi ragelį, Kasija nuėjo į virtuvę ir susirado puoduką. Virdulys buvo sudaužytas, bet, laimė, ant jo dugno liko truputis vandens. Ji atsargiai susipylė vandenį į puoduką ir išgėrė.

– Panele! – atskubėjo susirūpinusi Siu Fang.

Kasija neatsiliepė. Atsargiai pastatė puoduką ant stalo. Perbraukusi ranka per susitaršiusius plaukus, paprašė Siu Fang atnešti šukas ir padėti susišukuoti.

Kiek vėliau atlėkė Huang Peiju. Išvydo prišiukšlintas grindis, tarp šiukšlių – ir neįkainojamą Songo vazą, kuri buvo šiek tiek nuskelta. Jo veidas persimainė. Suieškojęs ant grindų trūkstamą šukelę, padavė Li Ju.

– Eik, surask, kas suklijuotų, nors kažin, kiek ji dabar, sudaužyta, kainuos.

Jis pliaukštelėjo rankomis, ogi žiū – purvinų pėdų žymės ant gėlėtos žalios sofos. Palingavęs galvą, Huang Peiju atsiduso.

Užlipęs laiptais, išvydo Kasiją, kuri dailiai apsirengusi atidžiai dėliojo laikraščių iškarpų draiskanas.

– Išsigandai, – pratarė jis. – Kiek kančių ta kalė tau sukėlė!

Kasija pažvelgė į jį ir ramiai tarė:

– Juk ji tik moteris, kurgi rasi nepavydžią?

– Ta kalė – visiška beprotė. – Huang Peiju treptelėjo koja. – Aš su tuo nesitaikstysiu!

– Leisk jai išsisiautėti.

Kasija ašarotomis akimis jam nusišypsojo. Nutilusi pasilenkė klijuoti nuotraukų albumo, tarsi norėdama nuslėpti ašaras.

Huang Peiju išėjo apžiūrėti kitų kambarių. Jų drabužinė buvo dar labiau sujaukta – ant grindų išdraikyti gulėjo net jo drabužiai. Jis nulipo žemyn. Tarnaitė jau buvo atrišta. Huang Peiju persigandusios moteriškės paklausė:

– Nori į kalėjimą?

Tarnaitė tik prasižiojo ir bemat papurtė galvą.

– Mano pone, meldžiu, pasigailėkit. – Ji žinojo, koks įniršęs gali būti Huang Peiju. Nesitikėjo, kad šeimininkė paspruks pirma, palikusi ją prisiimti atsakomybės.

Huang Peiju išdrožė:

– Tada nešdinkis į savo gimtinę ir kad daugiau tavęs neregėčiau. Grįžti į mano namus pasiimti daiktų tau neleidžiama!

Tarnaitė suklupo ant grindų.

– Mano pone, maldauju, pasigailėkit!

Huang Peiju atrėžė:

– Girdėjai?

Tarnaitė linktelėjo.

– Tai ko lauki? Jeigu nebegrįši pas savo šeimininkę, aš tavęs nebausiu.

Ji šiaip taip atsistojo, atsidarė duris ir nėrė lauk.

Ju Čijangas atvažiavęs matė, kaip tarnaitė klupčiodama sprunka. Huang Peiju susirado vienintelę duženomis nenubertą sofą, nubraukė pėdų žymes ir atsisėdo. Ju mostelėjo Siu Fang ir Li Ju, kad išeitų, ir palaukė, kol Huang Peiju prabils.

Svetainėje buvo likę tik juodu. Girdėjo, kaip dvi tarnaitės tvarkosi virtuvėje. Huang Peiju ilgai tylėjo. Ju atsargiai kreipėsi:

– Meistre.

– Bijau, kas gali atsitikti, jeigu jai ką nors padarysiu, – atsiduso Huang Peiju. – Net jei išleidęs šiek tiek pinigų ta kale atsikratyčiau, tą tuoj pat aprašytų laikraščiai. O tai būtų negerai Kasijai.

Ju tepaklausė:

– Ar negalite paprašyti, kad ji pasitrauktų savo noru?

Huang Peiju atsakė, kad ji nesitrauks, nebent užkibtų už kokio kito vyro ir galėtų pasiimti didžiulius pinigus atsargai. Ta katytė – ne iš tokių, kurios atsistoja ir išeina be didelio triukšmo.

Ju mintyse susijuokė – tada nebus paprasta.

– Kaipgi ji galėtų užkibti už kokio vyro, jeigu nuolat sėdi jūsų namuose?

Huang Peiju grįžtelėjo ir dūrė pirštu į Ju.

– Tu tuo pasirūpinsi!

Ju nusigando ir tuoj pat paprieštaravo:

– Tokie kaip aš nemokame suvystyti įsisiautėjusios primadonos!

Huang Peiju nusikvatojo.

– Aišku, aš žinau. Ji ne tavo tipo. – Tylesniu balsu jis paprašė Ju prisilenkti. Tada pakuždėjo: – Duodu tau mėnesį, kad priverstum ją tave įsimylėti. Padaryk taip, kad ji pabėgtų iš namų.

Ju išraiška nepasikeitė – tarsi būtų negirdėjęs. Vis dar prisilenkęs prie Huang Peiju tylėjo.

– Nugalabyk ją kur nors už Šanchajaus. Gražiai, kad neliktų jokių pėdsakų!

Ju, suraukęs antakius, dvejojo.

– Dar nesu žudęs moters.

– Aš irgi, – pasakė Huang Peiju. – Bet šiandienės moterys kitokios, iš viso jos kažin ar moterys. – Jis paplekšnojo Ju per ranką. – Ką gi, padarykim pradžią. Dosniai tau atsilyginsiu. – Matydamas, kad Ju vis dar nesiryžta, pridūrė: – Bet jei nenori, neversiu. Juk mane pažįsti.

Ju pagalvojo ir atsakė:

– Žinoma, bose, padarysiu, ką tik man liepsit. Vis dėlto nemanau, kad ji mane įsimylės.

– Juk moki apsieiti su moterimis, žinau. Nėra ko slėpti. – Huang Peiju atvirai pagyrė Ju: – Visuomet jas suvilioji, o pats lieki neprisirišęs.

– Tačiau ji – jūsų sugulovė...

– Dabar ji mano labiausiai nekenčiama žmogysta. – Huang Peiju atsistojo ir, pažiūrėjęs rimtu žvilgsniu, pasitikslino: – Tai aišku, ką turi daryti?

– Taip, bose.

Tą naktį, Ju išėjus, Huang Peiju paliepė Li Ju ir Siu Fang iškuopti svetainę. Vėl užlipęs laiptais pamatė, kad ten viskas jau sutvarkyta. Visos suplėšyto albumo skiautelės surankiotos ir sudėtos ant stalo. Visai suniokota kosmetika – medžiaginiame maišelyje. Kasija išėjo iš vonios. Pakvietė Huang Peiju nusiprausti. Jau paruošusi jam karštą vonią. Vilkėdama vien apatiniais, ji pritipeno prie lango ir užtraukė užuolaidą.

Huang Peiju suprato, kad moteris prieš jį – tokia gera, jog net nesitiki. Ji turėtų raudoti ir kelti sceną. Turėtų skųstis ir reikalauti, kad jis nubaustų šeštąją sugulovę. Tačiau ji nedarė nieko panašaus. Tarytum visa tai nė kiek nerūpėtų. Ji suko galvą tik dėl to, kad jis gerai pavalgytų ir išsimiegotų. Tokios švelnios ir supratingos moters jo namuose niekad nebuvo. Anksčiau tokios moters jam neteko sutikti – viliojančios ir dar išmintingos.

Labiau už viską Huang Peiju nemėgo savitvardą prarandančių moterų. Jos, atrodo, visuomet tampa kvailomis isterikėmis, nesvarbu, teisios būna ar ne. Jei jau jis sutiko tokią tobulą moterį kaip Kasija, matyt, ankstesniame gyvenime buvo išties geras vyras.

Kasija paėjo koridoriumi, atsisukusi į jį kerinčiai nusišypsojo.

– Per daug dėl to nesikrimsk. Aš tuoj grįšiu.

Huang Peiju paprašė:

– Atnešk puoduką arbatos.

– To aš ir einu, – pasakė Kasija.

15 skyrius

Vieną rytą Kasija gavo kvietimą į Amerikos konsulato Rudens vidurio šventės proga rengiamą kaukių balių. Ji negalėjo apsispręsti, eiti ar ne, nes pastaruoju metu keistai jautėsi.

Išvengti nėštumo viešnamiuose dirbančios moterys mokėjo: tereikėjo papilvę išsitepti muskuso tepalu. Bet jei vėliau kuri užsigeisdavo vaikų, būdavo sunku pastoti. Tai būta žiauraus būdo užtikrinti, kad nesusilauksi palikuonių.

Kai tik ji pradėjo priiminėti klientus Nefrito paviljone, viešnamio šeimininkė paaiškino, kad pastoti tokiomis aplinkybėmis nėra tik nesėkmė – dar ir žala kūdikiui.

– Pagalvok apie tai; jeigu nuspręsi, kad esi pasirengusi, praneši man.

Kasija atsakė šeimininkei, kad yra apsisprendusi ir neabejojanti.

Li Ju, nešina skalbiniais, buvo beeinanti pakviesti Kasijai gydytojo. Išeidama ji uždarė miegamojo duris, bet paskui, nutaisiusi mįslingą veidą, vėl atidarė. Tądien, kai šėliojusi šeštoji sugulovė, Siu Fang, tvarkydamasi virtuvėje, nugirdusi meistrą Huangą ir Ju Čijangą apie šį bei tą šnekučiuojantis.

– Apie ką jie kalbėjosi?

Kasija tučtuojau pasišaukė Li Ju ir liepė uždaryti duris, nors namie daugiau nieko nebuvo.

– Apie šeštąją sugulovę. Meistras Huangas liepė Ju... – Žvilgtelėjusi į Kasiją, Li Ju brūkštelėjo ranka sau per kaklą.

Kasijos veido spalva persimainė.

– ...ją nugalabyti?

Li Ju linktelėjo.

– Tikrai?

Kasija priėjo prie lango. Baltos rožės lauke stiebėsi stiklo link. Virpčiojo vėjyje tarsi su juo flirtuodamos. Ji žinojo, kad pranešdama Huang Peiju, ko pridarė šeštoji sugulovė, užtikrino, jog toji bausmės neišvengs. Galbūt jis išvarys moterį lauk, taip sukrėsdamas Pekino operos pasaulį. Bet kad Huang Peiju būtų toks žiaurus ir užsimanytų ją nužudyti, nė kiek nepaisydamas jausmų, kuriuos kitados jai jautė, – šito Kasija visiškai nesitikėjo. Jos delnai suprakaitavo.

– Ar Ju sutiko?

– Siu Fang nenugirdo. – Li Ju pasiūlė: – Kai Siu Fang grįš, pati jos paklauskite.

Per pietus Siu Fang patvirtino viską, ką buvo sakiusi Li Ju.

– Eidama pro šalį, nugirdau meistrą Huangą visa tai kalbant, bet Ju nesutiko.

Kasija nusišypsojo.

– Tikrai?

– Regis, meistras Huangas sakė, kad jeigu Ju nenorįs, jis jo neversiąs.

Laikydamasi daug metų galiojančio papročio, Siu Fang su Kasija prie vieno stalo nesėsdavo ir atėjo tik Kasijai pavalgius. Prisiminusi tą sceną, Siu Fang paaiškino bijojusi, kad Huang Peiju ir Ju jos neužkluptų, todėl pasitraukusi į virtuvę ir nenugirdusi visų jų žodžių.

Kasiją apėmė nerimas. Siu Fang jai patarė per daug nesijaudinti. Kad ir kas atsitiktų „operos karalienei“, Kasija niekuo dėta.

Siu Fang buvo nuovoki tarnaitė – ji spėjo, kad Kasija jaučiasi kalta dėl šitos padėties. Tačiau Kasija staiga susivokė, kad iš tikrųjų jai rūpi tik Ju. Šeštoji sugulovė tėra pikta moterytė, bet jeigu dėl savo viršininko į žmogžudystę bus įpainiotas Ju – tai jau visiškai nieko gero.

___

Nespėjus nė apsižiūrėti, atėjo Rudens vidurio šventė. Aštunto mėnesio penkioliktą dieną pagal tradicinį kalendorių, dar nevisiškai sutemus, tarp betoninių pastatų iškilo švytintys rutuliai, skleidžiantys skaisčią šviesą po visą Šanchajų. Kasija vos pasibaigus vaidinimui puolė persirengti. Ji buvo išsinuomojusi kaukę ir baltą, ilgą, grindis šluojančią suknią.

Kvietime buvo nurodyta, kad ji gali atsivesti sau porą. Pasvarsčiusi ji sėdo prie telefono.

Atsiliepė moteris. Kasija paklausė, ar yra ponas Ju Čijangas.

– Ne, jo nėra.

– Kada grįš?

– Nežinau.

Kasija jau ketino jam šį tą perduoti, bet moteris padėjo ragelį.

Kelias paskutines dienas Ju niekur nebuvo matyti, Huang Peiju irgi retai kada pasirodydavo. Na ir puiku – ji galėjo sutelkti dėmesį į savo naują vaidinimą.

Amerikos ambasadorius, besipuikuojantis Linkolno stiliaus barzdele, sakė ilgą kalbą: amerikiečiai Kinijoje – svečiai, net čia, koncesijose, jie jokie šeimininkai. Jis pasiryžęs bičiuliautis su Šanchajaus gyventojais iš viso pasaulio, įskaitant visų Šanchajaus visuomenės sluoksnių atstovus, kurie šiandien čia dalyvauja. Tai tik ilgalaikių santykių pradžia, ir jis pakėlė vyno taurę sakydamas kinų tostą, kurį buvo ką tik išmokęs: „Šią gražią naktį, stovėdamas prieš šitą gražų miesto vaizdą, aš linkiu, kad visi būtumėte tokie sveiki ir laimingi kaip šitas gražusis apvalusis mėnulis!“ Jo tartis buvo gera, bet žodžiai – per daug formalūs, todėl dauguma plojo kažin ar supratę, ką jis pasakė.

Nuaidėjus plojimams, jis ant veido užsidėjo plunksnuotą kaukę. Aplink šokių aikštelę ant grindų mirgėjo daugybė žvakių. Orkestras užgrojo, padavėjas svečiams pripylė vyno. Šitas neregėtai prašmatnus kaukių balius buvo pats didžiausias, pompastiškiausias renginys iš visų pokylių ir visuomenės susibūrimų Šanchajuje, kokiuose Kasijai teko lankytis. Tai jai tapo akis atveriančia ir kartu gluminančia patirtimi: tarp vakariečių kostiumų buvo ir angelų, ir velnių, ir viduramžių riterių, kinai rinkosi didvyrio Guangongo, mėnulio moters Čang’er, labai tikroviškai atrodančio generolo Džao Gongo temas – visa buvo pasiskolinta iš scenos. Daug kas veidus slėpė po vakarietiškomis baltomis medžiaginėmis kaukėmis.

Kasija ieškojo Huang Peiju. Savo žmonos rištomis pėdomis jis tikrai nesivedė, tai kas jį atlydėjo į šį pokylį? Vien iš smalsumo ji įsiliejo į minią. Gerai, kad visi su kaukėmis – niekas nieko neatpažįsta.

Sienos ir užuolaidos buvo nukabinėtos spalvingais šilkais – tarsi kokia scena. Nešina vyno taure, ji palypėjo laiptais, ant kurių stovėjo daug žmonių. Net koridorius viršuje – ir tas sausakimšas. Ji nujautė, kad Huang Peiju nėra.

Tačiau turėjo tuo įsitikinti, todėl pasilenkusi pasidairė. Užgrojo valsą – nežemiškos fėjos ir angelai apsikabinę ėmė suktis. Ji vis tiek nepamatė nieko panašaus į Huang Peiju. Juk atpažintų, kad ir kuo jis būtų apsirengęs. Tuomet išgirdo už nugaros šnekučiuojantis du žmones – balsai atrodė pažįstami. Atsisukusi pamatė vyrą kiną arba bent jau apsirengusį kinu – vienuolį ilgu baltu drabužiu ir uždengtu veidu, tik akys matyti. Jis šnibždėjo kaukėtai katalikų vienuolei.

Kasija tyčia praėjo pro juos, kilstelėjo akis ir pamatė tualeto ženklą. Įsmuko. Viduje buvo tamsu. Jei ne klozetas bei praustuvas, pamanytum, kad čia – moters buduaras. Stiprų kvapą skleidė vazoje priešais veidrodį pamerkta lelija. Atsukusi čiaupą, Kasija pajuto, kad kažkas stovi jai už nugaros. Atsigręžusi išvydo vienuolį – tas ją stipriai prispaudė. Ji pasipriešino. Tą akimirką duris atidarė dvi sijonuotos žmogystos, ir vienuolis, ją paleidęs, išdūmė.

Dar neatsitokėjusi Kasija žinojo, kad tai buvo Ju Čijangas. Turėjo būti jis. Pasileidusi įkandin, ji pasižvalgė, bet jo niekur nebuvo matyti. Viename kampe pamatė vienuolį ir, sučiupusi jį, nuplėšė kaukę. Tai buvo vakarietis. Ji puolė atsiprašinėti – užsienietis patenkintas nusijuokė.

Ir kodėl gi ji taip nerimsta? Jeigu Huang Peiju prireikė, kad Ju Čijangas atsikratytų šeštosios sugulovės, jis tikriausiai paprašė moterį suvilioti, kad ta pabėgtų su Ju, – taip nereikėtų rizikuoti pačiam. Nuo šitos minties ji pasijuto dar nejaukiau. Nė pati nežinojo, kodėl šis scenarijus jai taip nepatinka.

Ir visa prasidėjo nuo jos! Juk tai ji kalta dėl visų šitų rūpesčių. Dabar turi atsakyti. Tai ji sukurstė Huang Peiju, nors iš pažiūros ir atrodo rami.

– Ar gerai laikaisi po paskutinio mūsų susitikimo, panele Siao? – Tai vienuolė ją pakalbino. Toks malonus balsas galėjo būti tik šeštosios sugulovės. – Ieškai šeimininko?

– O ką, jeigu ir taip?

– Jis šiąnakt užimtas, taigi teks pasitenkinti manimi.

Vadinasi, nuojauta manęs neapgavo, pagalvojo Kasija.

Šeštoji sugulovė buvo liauna ir žavi, į Kasiją žvelgiančios akys – gyvos. Ji pajuto pavydą. Susivokė, kad pačios akyse žvelgiant į žmones tokios gyvybės ar aistros nebėra, tik šešėliai.

– Pašok su manimi pagal šią melodiją, – pasiūlė Kasija, norėdama pirmoji pralaužti ledus.

Tačiau šeštoji sugulovė pasipūtusi nusisuko.

– Atsiprašau, negaliu, – pasakė.

Ją už rankos paėmė vyras, vilkintis Robino Hudo kostiumu, ir jie žengė į šokių aikštelę.

Aukštai virš didžiulio lango stiklo kabojo ryškus mėnulis, bet Kasija nebeturėjo ūpo šokti ir nusprendė eiti namo.

– Velniop tave, Ju Čijangai! – nusikeikė nusiplėšusi kaukę.

Patarnautojas atnešė jai rankinę ir paklausė, ką ji sakė.

– Nieko, – numykė ji.

Angliškai ji kalbėjo su ryškiu Šanchajaus akcentu, bet dauguma vakariečių šitame mieste buvo prie to pratę.

Prie didžiulių geležinių vartų ją pasivijo vyriškis, jis kvietė grįžti.

– Kodėl taip anksti išeinate? – paklausė jis. Tai buvo Liu Dzi.

– Prastai jaučiuosi.

– Tada ir aš su jumis.

Kasija padėkojo ir juodu išėjo. Ji pagalvojo: ar anas ją iš nugaros apkabinęs vyras galėjo būti Liu Dzi? Ne, tai neįmanoma, ji tuoj pat atmetė tą mintį. Prašneko:

– Koks sutapimas, kad jūs irgi atėjote į šį pokylį.

Jis papasakojo, kad vienas bičiulis kuria naują kino kompaniją ir prašo jo padėti tvarkyti reikalus.

– Norite pasakyti, kad mane, kaip mokinę, mesit?

– Kaip aš drįsčiau? – puolė gintis Liu Dzi. Pamatęs, kad Kasija nusišypsojo, pridūrė, kad jis ir toliau su Žui trupe bendradarbiaus kaip įprastai.

Kasija susidomėjo. Kinas? Jį žiūrėdavo gatvės vaikėzai. Filmai – kvailystė, bet juk niekas netrunka amžinai. Argi Šenčiu iš pradžių nebuvo nukrypimas nuo pagrindinės srovės? Ji paragino:

– Tada imkitės to darbo. Jei kils nesklandumų, sakykit, – padėsiu, kuo galėsiu. Kartą per savaitę ateikit į Žui – juk kinas gali nepateisinti vilčių. Turite palikti sau išeitį.

Kasija kalbėjo protingai ir supratingai. Liu Dzi susijaudino.

– Panelė Kasija – labai išmintinga.

O kokia mano išeitis, pagalvojo Kasija. Aš niekad neturiu išeities. Visuomet turiu remtis savimi. Mėnulio kraštai apsitraukė migla. Rytoj diena bus pilka, gal net lis.

Su šiuo užsienyje studijavusiu studentu ji puikiai sutarė. Kaskart susitikę juodu pasišnekučiuodavo ir pasijuokdavo. Tačiau Kasija apie jį galvojo tik kaip apie draugą. Galbūt jo, tikro mokslinčiaus, iš pagarbos prisibijojo. Jos būdas buvo per daug nevaldomas – kažin ar išeitų įsimylėti tokį vyrą. Jai tiko tik pogrindinio pasaulio veikėjai.

Buvo antradienis – vienintelė diena per savaitę, kai nereikėdavo vaidinti. Popietė buvo blausi, dangus – papilkėjęs. Tąvakar jos darbotvarkėje tebuvo vienintelis susitikimas – vakarienė su „Shanghai Times“ redaktoriumi. Jis buvo Šanchajuje pagarsėjęs rašytojas ir sutiko parašyti apie ją apybraižą. Tai buvo labai prestižiška. Atidariusi drabužių spintą, ji išsitraukė raudoną aksominę skraistę – užsimes ją ant ilgarankovio čipao.

Vakarieniauti dar buvo ne laikas, todėl ji užsuko į Lao Šuno arbatinę.

Arbatinės savininkas pamatęs Kasiją apsidžiaugė.

– Panele Siao! Meistras Huangas ką tik išėjo.

– Nesvarbu, aš tik einu pro šalį.

Arbatinės savininkas buvo maždaug keturiasdešimties, žemaūgis, iš pažiūros sąžiningas žmogus. Jis Kasijai užplikė arbatos, prisėdo priešais ir pašnibždėjo:

– Meistras Huangas įtūžęs.

Kasija, nurijusi didelį gurkšnį arbatos, sukluso, o arbatinės šeimininkas pasakojo toliau:

– Jo šeštosios sugulovės dažnai nebūna namie.

Kasija jam įdavė mažytį banknotų paketėlį ir tyliai pasakė:

– Menkutis mano dėkingumo ženklas.

Jis prašneko dar tyliau:

– Ačiū, panele Siao. – Pajutęs paketėlio svorį, susidomėjo: – Kodėl šį mėnesį dvigubai?

Kasija paaiškino, kad ateityje ji, ko gero, čia nedažnai vaikščios, taigi gal jis galėtų kartais paskambinti į teatrą. Arbatinės savininkas linktelėjo. Ji, susiruošusi eiti, ramiai pasakė:

– Šiandien arbata išties neprasta.

– Naujoji „Drakono šulinio“. Jei panelei Siao patiko, pasiimkite jos namo.

Tuomet į arbatinę įžengė Ju Čijangas. Pamatęs Kasiją, džiugiai tarė:

– Koks netikėtumas! Kaip nutiko, kad turi laiko čia gurkšnoti arbatą?

Kasija atšovė:

– O aš maniau, kad tu nebegyveni Šanchajuje, ko čia slapstaisi?

Ju vilkėjo ilgą drabužį, atrodė pakilios nuotaikos. Žingtelėjo tarsi norėdamas užtverti jai kelią ir paklausė, kodėl ji išeinanti kaip tik jam atėjus.

– Sėskis, pasėdėsim!

Kasija pasiteisino, kad jau vėlu, o ji turinti eiti į susitikimą Fengjos restorane.

Ju ją išlydėjo. Težengus porą žingsnių dangus apsiniaukė, ir jis paprašė Kasijos luktelėti. Tuojau grįžo nešinas skėčiu. Kasija paėmė skėtį ir įdėmiai pažiūrėjo į akis, ketindama paklausti apie šeštąją sugulovę. Bet staiga prarado gebėjimą kalbėti. Tas klausimas labai nesmagus, jeigu Ju niekuo dėtas, ir dar nesmagesnis, jeigu kuo nors dėtas.

– Kodėl tiek daug dalykų laikai viduje? – paklausė Ju.

– Na jau.

Kasija žiūrėjo į keliu važiuojančius automobilius.

– Griaudžia, bet kas pasakys – užlis ar ne? – Pamačiusi, kad Ju ketina grįžti į arbatinę, ji nebesusitvardė: – Juk šįvakar neisi pasimatyti su šeštąja sugulove, tiesa?

Ju Čijangas nustėro.

– Apie ką tu kalbi?

– Paklausyk manęs, neįsivelk.

Ištiesęs kairę ranką, Ju paplekšnojo jai per petį tarsi ramindamas. Kasija tylėjo, todėl jis pasisukęs tarė:

– Nėra taip, kaip vaizduojiesi.

Šitai ją nustebino. Vadinasi, jis elgiasi ne visai kaip nurodyta, turi kitokių užmačių. Iš tikro įsimylėjo, jaučia kažką tai moteriai! O ją, atrodo, ima pavydas. Juk ji slapčia baiminosi, kad šeštoji sugulovė pavergs Ju širdį, ir, pasirodo, buvo teisi. Paprastai jis neprisiliečia net prie jos rankos – nūnai plekšnoja per petį. Tai rodo, kad neturi ko nuo jos slėpti. Kasija tarė:

– Matau, esi visai pamišęs. Bet kad ir ką darytum, nedaryk to Šanchajuje. Šitai sakau tavo paties labui.

Abudu ėjo toliau, nežiūrėdami vienas į kitą.

– O kas, jeigu Šanchajuje?

– Aš turėsiu rūpesčių.

– Kuo tu čia dėta? Neklausinėk apie tai, su kuo tu nesusijusi, nekalbėk, ko neturėtum kalbėti.

Gerai, kad ji nepaklausė, ar tai jis buvo tas vienuolis, kuris apkabino ją iš nugaros. Šitas vyrukas vis dar nenori būti su ja nuoširdus, tebegriežia dantį.

– Ju... – Kasija prikando lūpą ir pajuto keistą kartėlį širdyje. – Žiūrėk savęs. Mudviem abiem sunku.

– Ačiū panelei Kasijai, kad rodo man kelią! – sarkastiškai mestelėjo Ju ir apsigręžęs spruko net neatsisveikinęs. Kai jis taip abejingai nudrožė, ji nesusilaikė nepažiūrėjusi pavymui. Negi jis nejaučia, kad ji stebeilija? Visi tamsūs debesys danguje dabar susispietė aplink ją; nors griaudė, ji nedvejodama numetė Ju įduotą skėtį.

Tą vakarą valgiu Kasija nesidžiaugė. „Times“ atsiuntė du žmones: redaktorių ir redaktoriaus pavaduotoją, pastarasis užsirašinėjo. Redaktorius buvo pakankamai nuovokus – pastebėjo, jog ji išsiblaškiusi, tik spokso į lietų už lango. Jis pasiūlė:

– Gal šiandien tik pavalgykim ir pailsėkim, o interviu paimsime kitą kartą.

Kasija, supratusi, kad elgiasi neprofesionaliai, primygtinai paprašė imti interviu. Vėliau redaktorius iškvietė mašiną, kad parvežtų ją namo.

Lietus liovėsi, ant nelygių akmeninių plokščių susitvenkė vanduo.

Kai Kasija grįžo į 54-ąjį namą Konoto kelyje, Siu Fang jau buvo kaitintuve prišildžiusi vandens. Kasija atsuko čiaupą, pažymėtą raide H, ir paleido vandenį į vonią. Pagalvojo, kad Ju Čijangas dabar tikriausiai lovoje su šeštąja sugulove.

Toliau galvoti nenorėjo. Iš palovio išsitraukė minkštapades siuvinėtas šlepetes, papuoštas ant šakelės tupinčiu rudu paukštuku. Mėgdavo išlipusi iš vonios į jas įsispirti.

Staiga Kasija susizgribo, kad nuolat rūpinasi Ju Čijangu. Nuo tada, kai jie vėl susitiko, pastaruosius porą metų jis vis būdavo jos mintyse. Kai jis užmegzdavo santykius su kitomis moterimis, ji visada širsdavo. Po kiekvieno tokio susidūrimo su juo ilgai geldavo širdį. Reikia visus šituos jausmus pamiršti, nes tarp jų niekados negali nieko būti, abu puikiai suvokia savo padėtį. Ribos nė vienas neperžengs. Abiejų gyvenimai priklauso nuo Hongo brolijos, tik žingsnis į šalį – ir bus blogai.

Toks jau tas likimas, pagalvojo ji. Vieni ant stalo, kiti po stalu. Svarbiausia, kad ji niekad nė nežvilgtelėtų pastalėn.

Kasija pajuto, kad akys labai sudrėkusios, ir prispaudė prie jų medžiagos skiautę. Pagalvojo: „Negi nėra nė vieno, kuris mane iš tikrųjų mylėtų ir kurį aš galėčiau iš tikrųjų mylėti?“

Kitą rytą per pusryčius Kasija sužinojo, kad Ju Čijangas po jų susitikimo pradingo iš Šanchajaus. Tąryt Siu Fang tik ir šnekėjo apie keistybes, kurias krėtė Ju. Kasija paliepė jai girdint jo vardo daugiau neminėti.

Bet Siu Fang šelmiškai nusišypsojo. Nuėjusi nuo virtuvės lango paėmė bambukinį narvelį ir, regis, ruošėsi išleisti iš jo meilės paukštį.

Kasija ją sulaikė.

– Šitą paukštelį atsiuntė Huang Peiju.

– Bet jį atnešė Ju. Išrinkti turėjo jis.

– Ak tu, kokia šmaikštuolė! – Šįkart Kasija išties suirzo. – Ar iš tikrųjų nori mane supykdyti?

Siu Fang tokios rūsčios šeimininkės, ko gero, dar nebuvo mačiusi. Netarusi nė žodžio, ji išdūlino į sodą ir pakabino paukščiuko narvelį ant šakos.

Kasija pasiuntė šnipus, paprašiusi grįžti, kai tik sužinos ką nors daugiau. Vieną popietę iš savo šaltinių Huango namuose ji išgirdo, kad šeštoji sugulovė pabėgo, nugriebusi Huango santaupas. Huang Peiju apie tai jau pranešęs policijai, kartu oficialiai pareiškęs, kad dabar jie išsiskyrę. Po mėnesio ji išgirdo, kad Ju Čijangas grįžo – vienas.

Kas nutiko, Kasija sužinojo tik vėliau, po daugelio metų, iš paties Ju. Ko gero, juodu buvo vieninteliai žmonės žemėje, apie tai žinantys. Ju dūsaudamas papasakojo jai tą istoriją ir pasakė, kad taip gyventi kaip jis nelengva.

Garlaivio denį gobė tamsi naktis. Ju laikė apkabinęs koketiškąją šeštąją sugulovę. Viskas buvo labai romantiška. Užpakaliniame denyje juodu grožėjosi mėnuliu. Šeštoji sugulovė apsvaigusi palinko prie jo. Jis pasilenkęs ją pabučiavo ir du kūnai ilgai stovėjo susiglaudę. Paėmęs už rankų, nusivedė ją į patį laivūgalį. Ji rankomis apsivijo jo kaklą, pasistiebusi ant pirštų galų jo nepaleido. Smailos viršūnės abipus laivo, rodės, pamažu nutolo, tiesiai iš upės į aptemusį dangų kilo stati uola.

Denyje buvo tamsu, tik kartkartėmis švystelėdavo prožektoriai. Nutaikęs akimirką, kai šeštoji sugulovė iš laimės užsimerkė, Ju Čijangas išsitraukė į audeklą įvyniotą geležinę kuoką. Vienas staigus judesys – ir ji griuvo be sąmonės. Tada jis, viena ranka ją prilaikydamas, kita ant kaklo užnėrė iš anksto pasiruoštą virvę. Paskui čiupo šeštąją sugulovę ir sviedė į upę.

Kai prožektoriai vėl pašvietė, jis jau buvo atsisukęs ir atrodė taip, tartum lauktų mylimosios, nuėjusios šio to pasiimti iš kajutės.

Juoda upė žvilgėjo, galėjai matyti tik propelerio keliamus vandens purslus.

Net po daugelio metų tai prisimindama Kasija krūpčiodavo. Ją pritrenkė ne iki smulkmenų apgalvotas Ju Čijango poelgis. Juk pačios spektakliai būdavo paremti kankinančia, jausminga meile, kad sujaudintų kitus. Ju poelgis privertė ją suprasti, kad ašaros, kurias ji liedavo scenoje, tebuvo tik vanduo, drėkinantis akmenį, į kurį galandami tikri peiliai.

Nuo tada jai pasidarė sunku vaidinti sentimentaliuose meilės vaidinimuose. Tačiau Ju ji pajėgė atleisti – juk jis vienas težinojo, ar jausmai tai moteriai buvo tikri, ar ne, bet net jei ką nors ir jautė, turėjo paklusti įsakymui ją nužudyti.

16 skyrius

Ju Čijangas baltu vakarietišku kostiumu, užsisakęs ložę, žiūrėjo spektaklį „Jaunosios šeimininkės vėduoklė“. Kasija taip apstulbo netikėtai jį čia išvydusi, kad pamiršo žodžius. Laikydama santalmedžio vėduoklę, apėjo visą sceną, neišdainavusi nė žodžio.

Dar kol Ju nebuvo pasprukęs iš Šanchajaus, galvojo Kasija, jis retai ateidavo žiūrėti jos vaidinimų. Grįžęs irgi nėkart nepasirodė. Nors tą akimirką ji dar nežinojo, kaip jam pavyko atlikti Huang Peiju pavedimą, suprato, kad užduotis įvykdyta. Galbūt jis net gavo atlygį ir dabar yra tokios puikios nuotaikos, kad atėjo pažiūrėti spektaklio! Tai jai sukėlė dar daugiau nerimo.

Pamačiusi, kaip Li Ju, žiūrinti iš užkulisių, nerimastingai mojuoja rankomis, Kasija staiga atsipeikėjo ir vėl tapo jaunąja šeimininke – ji palaidūnui pasakė, kad yra pasirengusi su juo bėgti. Palaidūnas atrodė laimingas, bet kai jaunoji ponia nusisuko, nebetryško džiaugsmu. Regis, šioje pjesėje netrūko vyrų, norinčių pažaisti su jaunos moters jausmais.

Jaunoji šeimininkė, grįžusi į užkulisius, vėl atvirto Kasija. Li Ju atnešė jai puoduką arbatos. Kasija paprašė dar padažyti lūpas, ir grimuotoja tučtuojau ėmėsi darbo.

Ji žinojo, kad nebėra tokia, kokia buvo, ir kad Ju Čijango taip nebesiilgi. Pastaruoju metu ji daug ką apmąstė.

Scenoje pasirodė aukštuomenės dama – vyro meilužė – ir palaidūnas linksmino ją.

Kasija vėl grįžo į sceną, darkart pavirtusi jaunąja šeimininke. Duetu padainavo su aukštuomenės dama, kiekviena apie savo jausmus. Galop aukštuomenės dama pasiaukojo dėl meilės ir išvyko iš miesto sužeista širdimi, taigi jaunoji šeimininkė galėjo grįžti pas savo vyrą.

Nuvilnijo plojimai. Kasija, dėkodama žiūrovams, nusilenkė ir žvilgtelėjo į Ju ložę. Jo nebebuvo. Ji mažumėlę nusiminė: Ju kaip tas palaidūnas spektaklyje – ateina ir išeina, kada nori. Moterys nusipigina, pagalvojo ji; net pati nesugeba išsipainioti iš tos keistos raizgalynės.

Reikėjo šiek tiek pasistengti, kad pavyktų nebegalvoti apie Ju, bet šiandien jis vos nesužlugdė spektaklio. Anksčiau tokių nutikimų Kasijai nepasitaikydavo. Gerbėjai ją dievino ir ji visuomet stengėsi, kad reginys pranoktų jų lūkesčius.

Bet dar mažiau ji tikėjosi, kad Ju pasirodys vos jai įžengus į persirengimo kambarį. Jo beldimo nesupainiosi – ritmiškasis tuk tuk.

Kasija iškart atspėjo, kas beldžiasi, ir šūktelėjo:

– Kas atsitiko?

Ju, prikišęs lūpas prie pat durų, atsakė:

– Meistras Huangas sako šiąnakt atvyksiąs į Konoto kelią.

Kasija atkakliai tylėjo. Huang Peiju pastaruoju metu būdavo nenuspėjamas. Dažnai blogai su ja elgdavosi, skaitydavosi mažiau negu su savo naminėmis sugulovėmis. Dabar, kai Kasija jau buvo jo, laikė ją lyg ir kokiu senu skarmalu – paimi ir išmeti kada užsinorėjęs. O kai šeštoji sugulovė „su vyriškiu pabėgo iš Šanchajaus“, Huang Peiju elgesys su Kasija pasikeitė iš esmės. Jis pradėjo pastebėti kitas moteris, dažnai lankydavosi Maloniojo pavasario paviljone. Pas Kasiją atvykdavo vis rečiau.

– Aš netgi ne senas skarmalas – gal dabar aš jau batų skuduras? – Ji tėškė arbatos puodukus ant grindų. – Bėk šalin, šunyti!

Ju vis dar stovėjo už durų.

– Kas atsitiko? – paklausė.

Nepaisydama, kad vilki vienais apatiniais, Kasija atplėšė duris ir piktai užriko:

– Bėk ir didžiajam meistrui Huangui pasakyk, kad gali eiti į Si Malu, pasigauti paprastą gatvės prostitutę ir vežtis ją į Konoto kelią! Aš geriau pasiliksiu teatre.

Ji trenkė durimis.

Ju Čijangas luktelėjo, paskui pradėjo belsti. Niekas neatsiliepė. Vėl bilstelėjo. Kasija priėjo, pravėrė duris ir grįžo į savo vietą prie veidrodžio. Ju, įslinkęs vidun, ant jos veido išvydo ašarų pėdsakus: veidas išterliotas dažais, nuo braukymo nosinaite atrodo labai jau keistai. Tačiau plaukai dailiai sušukuoti, pati gražiai apsirengusi. Pečius gobė ilgas šilkinis šalis, po juo – purpurinė vakarinė suknelė.

– Man liepta čia ateiti, – pabandė paaiškinti Ju, bet nežinojo, ką sakyti toliau. Mėgino raminamai nusišypsoti, bet nepavyko.

Kasija nusitraukė šilkinį šalį ir sugniaužė jį rankoje. Tada išbėrė:

– Nejau manai, kad nežinau, jog tai tu lydi jį į Maloniojo pavasario paviljoną? Dediesi tvarkąs reikalus su užsieniečiais, o iš tikrųjų susitikinėji su prostitutėmis. Nemanyk, kad pavydžiu! Ir anksčiau jis keliskart žadėjo ateiti pernakvoti – aš laukiau ir laukiau, bet nė gyvos dvasios. Nei skambučio, nei atsiprašymo. Štai ir šiandien girdėti perkūnija, bet kas žino, ar bus lietaus.

Ju nieko nesakė.

Kasija, į jį nežiūrėdama, nuleido galvą, pasisuko ir išėjo iš persirengimo kambario. Vėl užsimetusi šilkinį šalį, piktai burbtelėjo:

– Tai eime, ko lauki? Mirties?

Automobilį vairavo Ju. Žiūrėdamas į Kasiją per užpakalinio vaizdo veidrodėlį, tyliai tarė:

– Tavo veidas...

Kasija iš rankinės išsitraukė kosmetinę ir dirstelėjo į veidrodėlį. Ju įjungė šviesą, kad ji galėtų apsitvarkyti.

Automobilis pasuko į Konoto kelią ir sustojo prie Kasijos namų. Ji išlipo iš mašinos, iš rankinės išsitraukė raktus. Bet duris atidarė Siu Fang – Kasijai pasidarė aišku, kad Huang Peiju čia nėra.

– Ar meistras Huangas skambino?

Kasija susiraukusi pažiūrėjo į laikrodį ant sienos – beveik vienuolika.

– Ne, neskambino.

Siu Fang nuėjo į savo kambarį.

Staiga Kasiją persmelkė nuojauta. Ji pribėgusi atplėšė duris – Ju Čijango automobilis tebestovėjo. Baltos rožės jau buvo pradėjusios vysti, ant laiptelių krito jų žiedlapiai. Mėnesėta naktis buvo šalta kaip vanduo. Ji truputį pagalvojo, žengė keletą žingsnių ir pamojo Ju Čijangui.

Jis pakėlė akis ir ją pamatė. Parodė pirštu į save, tada į namą. Kasija linktelėjo.

Kelias sekundes padvejojęs, Ju atidarė automobilio dureles ir išlipo.

Svetainėje sofos apmušalas buvo pakeistas šviesiai žaliu, puikiai derančiu prie užuolaidų baltumos. Šviesą kambaryje skleidė vienintelė stalinė lempa. Kasija atnešė Ju puoduką arbatos, atsisėdo.

– Kodėl sumažėjo baldų? – ieškojo ką pasakyti Ju Čijangas.

Žvelgdama jam tiesiai į akis, Kasija pasakė turinti dėkoti šeštajai sugulovei – tai ta viską suniokojusi. Iš pradžių ji ketinusi dar šiek tiek jų pristatyti, bet apsigalvojusi. Pamaniusi, kad gerai turėti mažiau baldų.

– Tiesa. Kambarys atrodo didesnis.

– Tu čia seniai buvai, – tarė Kasija. – Daugiau nei prieš pustrečio mėnesio.

– Tikrai ne taip seniai.

Ju pastatė arbatos puoduką.

Pirma, kai Siu Fang atidarė duris, Kasija pastebėjo, kad mėnulis – artimiausio lango kamputyje. Dabar, kambaryje esant Ju, jis jau buvo pasislinkęs iki lango vidurio. Kasija nežiūrėjo į laikrodį ant sienos – tas rodė dešimt po vienuoliktos. Ji kreipėsi į Ju:

– Gal galiu patrikdyti tave prašymu paskambinti savo bosui? Kuriame jis viešnamyje?

Ju šyptelėjęs paklausė:

– Į kurį skambinti pirmiausia?

– Skambink į visus iš eilės! – Kasija švystelėjo jam telefonų knygą. – Šiąnakt privalai jį surasti. Jis akivaizdžiai iš manęs tyčiojasi. Ne, tu nenori skambinti – paskambinsiu pati!

– Gerai jau, gerai, paskambinsiu, – nusileido Ju. Jis nusivilko vakarietišką švarką, po juo buvo balti marškiniai, o ant jų – kaklaraištis ir vakarietiškų kelnių petnešos. Paskambinęs telefonu kalbėjo lyg neapsimetinėdamas: – Kunigaikštienės paviljonas? Man reikia Madam Emeraldos. Taip, kad ateitų į arbatos vakarėlį. Sena? Ne, ji anaiptol ne sena, visai ne, vis dar tikra gražuolė.

Kasija prapliupo juoktis.

– Nesišaipyk iš senos moters. Metai kiti – ir aš būsiu sena, galėsi juoktis. Gerai, skambink Huangui į namus ir apklausk jas.

Ju laikė telefono ragelį nekrustelėdamas.

Kasija paragino:

– Skambink, kas yra? Jeigu Huangui skambinsiu aš, mirtinai jas išgąsdinsiu!

Ju neryžtingai pasakė:

– Per vėlu. Nekaip atrodys, jei skambinsiu iš čia.

Kasija bemat susivokė. Pakėlusi galvą, žvilgtelėjo į Ju – jis, pasirodo, tikrai protingas jaunuolis, tiesą sakant, pirmarūšis. Atgal sušukuoti plaukai lygūs, visi savo vietoje. Nuovokus ir dailus. Kasija susigriebė, kad jau seniai kaip reikiant į jį žiūrėjo. Kaip ir sakė Li Ju, tiek daug apie jį nebegalvodavo. Galbūt todėl išdrįso jį pasikviesti, o jis išdrįso užeiti.

Ju irgi pakėlė akis. Kurį laiką nė vienas negalėjo kalbėti, nors abudu žinojo, kokie žodžiai ant liežuvio galo. Kasija atsistojo, Ju irgi pakilo.

– Einu, atnešiu tau karštos arbatos, – paskubomis susakė ji.

Ju vėl prisėdo ant sofos.

Kasijai virtuvėje dingtelėjo: jeigu ji neklysta, šiandien Ju gimtadienis. Li Ju buvo kuo smulkiausiai atpasakojusi Ju istoriją. Koks sutapimas!

Šypsodamasi ji atnešė padėklą su dviem vyno taurėmis, butelį prancūziško raudonojo vyno ir lėkštę pyragaičių.

Ju nusistebėjo. Lyg ir nėra ko taip spindulingai šypsotis.

– Nagi, sakykim tostą – švęsime gimtadienį! – džiaugsmingai pranešė Kasija.

– Tavo? – pradžiugo Ju. – Ne, jis jau praėjęs. Matai, kokia prasta mano atmintis! – Jis pliaukštelėjo sau per kaktą. – Po galais, juk šiandien mano gimtadienis! – prisiminė pagaliau ir palingavo galvą.

Ji suprato, kad šis vyrukas retai kada prisimena gimtadienius, o savojo apskritai nelaiko vertu švęsti. Bet Kasija buvo tokia pat žemakilmė, taigi nieko blogo, jei juodu čia paminės jo buvimo šiame pasaulyje dvidešimtpenkmetį.

– Už gražią sukaktuvininko jaunystę!

– Ne, ne. Už amžiną nuostabiosios gražuolės jaunystę.

Kasija, laikydama taurę vyno, gėrė lėtai. Ju taip pat. Nė vienas iš jų nebuvo didelis gėrėjas. Šį vakarą ji buvo apsirengusi dėl Huang Peiju. Kai nusitraukė šilkinį šalį, pečius apnuoginanti vakarinė suknelė išryškino figūrą. Būdama dvidešimt ketverių, gražaus amžiaus, ji nebuvo pratusi gerti – pasigertų lengvai, o išsiblaiviusi gėdytųsi.

Laikrodis išmušė dvylika. Kasija nusispyrė aukštakulnius ir išsitiesusi ant sofos padėjo galvą ant rankų. Pažvelgusi į Ju tyliai paklausė:

– Ju. Jei nedrįsti paskambinti, tai ką darytum, jei meistras Huangas dabar įžengtų į kambarį? Kaip tada pasiaiškintum?

Ju nerimastingai šyptelėjo. Apsilaižė lūpas, pastatė vyno taurę ir pasiėmė švarką.

– Aš išeinu.

– Vadinasi, nori sprukti? – Kasija, ištiesusi ranką, sučiupo už švarko kraštelio. – O jei aš neleisiu?

Ju pažiūrėjo ir dvejodamas atsistojo.

– Bosas gali pasirodyti bet kurią minutę! – Jis atrodė išsigandęs.

– Tiesą sakai.

Butelis ant arbatos stalelio tebebuvo puspilnis. Jos žvilgsnis nuo arbatos stalelio nukrypo į Ju, ji atsistojo.

– Kaip gimimo dienos dovaną noriu tau padovanoti save, – pasakė.

Ju nunarino galvą.

– Ne, ką tu...

Jis ėmė trauktis.

– Pasakyk man, ar anądien amerikiečių kaukių baliuje vienuoliu buvai apsirengęs tu, visas baltas?

Jis nelinktelėjo, bet ir nepapurtė galvos. Tik stovėjo ir kvailai spoksojo. Po poros sekundžių atsikvošėjo ir vėl pareiškė išeinąs. Bet ji jau buvo priėjusi ir pakėlusi akis įdėmiai žiūrėjo.

– Huang Peiju – vyras, o tu argi ne vyras, Ju Čijangai?

Kasija jį apkabino ir švelniai paguldė ant peties galvą.

Ju rankos, norėdamos išsilaisvinti, tebegniaužė švarką.

– Tu gi žinai – meistras Huangas yra Šanchajaus karalius.

Šitai Kasiją supykdė. Ji stipriai jį pastūmė ir nusisukusi atsitraukė keletą žingsnių.

Pamatęs, kad ją įskaudino, Ju sunerimo. Metęs švarką, prisėlino ir sustojo už nugaros. Juodu girdėjo vienas kito širdies dūžius ir laikrodžio tiksėjimą. Kasija pajuto, kad oras name atvėsęs. Ji vėl išvydo save, stovinčią po persiku Kunigaikštienės paviljone. Ant jų krito mėnesiena ir ji užsimerkusi nevalingai žengtelėjo atgal. Vienas vienintelis žingsnis, ir jie apsikabintų. Paėmusi Ju už rankos, Kasija atsisuko. O tada jį pabučiavo.

Šito ji pernelyg ilgai laukė, per ilgai abejojo. Dabar nenorėjo, kad tai liautųsi. Tarytum ištęsdama bučinį būtų galėjusi vienus po kitų grąžinti visus tuos metus, kai juodu buvo skyrium; dabar jos išlaisvinta aistra turėjo atlyginti už visą beviltiško troškimo laiką. Ji žengė dar kelis žingsnelius ir parvertė jį ant sofos.

– O kodėl tu negali būti Šanchajaus karalius? – Žiūrėdama jam į akis, pasakė: – Kadangi aš esu Šanchajaus karalienė, vyras, kurį įsimylėsiu, bus karalius.

Atrodo, šie žodžiai Ju Čijangui priminė, kokia jo padėtis. Jis išsilaisvino iš Kasijos glėbio ir tylomis susirankiojo nuo žemės drabužius. Kasija, užuot puolusi jo sulaikyti, tylomis atsisėdo ir pasitaisė suknelę, kad dengtų kojas.

Stovėdamas prie sofos, Ju susidrovėjęs pasakė, kad meistras Huangas turįs daug šnipų, kad jis nė nesusvyruotų užsimanęs ką nugalabyti.

– Atsikratyti mudviejų jam būtų tas pat, kaip pasmaugti du paukštelius narvelyje. Iš tikrųjų jam nė nereikėtų nieko daryti, kas nors kitas atliktų darbą už jį. Tereikėtų tik nustatyti laiką bei vietą ir pasirūpinti, kad niekas neužduotų jokių klausimų.

– Žinoma, – sutiko Kasija ir kurį laiką galvojo, tada nežinia kodėl atsargiai rinkdama žodžius pasakė: – Jau seniai jaučiu, kad pasaulyje nėra nieko, ko tas vyras neišdrįstų padaryti.

Ju įdėmiai pažiūrėjo. Paskui paklausė:

– Kiek laiko apie tai galvojai, na, tikrai galvojai?

Kasija krūptelėjo. Jis vis dar įdėmiai sekė ją akimis. Galiausiai Kasija sušnibždėjo:

– Vadinasi, ir tu manai, kad jis prisidėjęs prie meistro Čango žūties?

Visą laiką Kasijos moteriška nuojauta ir meilė Čang Lisiongui skatino tokius įtarimus, bet ji norėjo gauti dar ir galutinį patvirtinimą.

Ju linktelėjo.

Kasija spoksojo į jį laukdama, kad dar ką nors pasakys. Ju prikando lūpą. Galiausiai, regis, apsisprendė.

– Jau seniai tai žinau, – prisipažino. – Taip, tai Huang Peiju susitarė su Čingo brolija dėl žmogžudystės, – atsiduso. – Bet kas gi dabar beatkeršys už meistrą Čangą? – paklausė su kartėliu. – Hongo brolijoje visiems nuo pačių aukščiausių brolių iki žemiausių narių reikia kaip nors šiame mieste pragyventi. Atsirado naujas „imperatorius“, ir jie visi tapo ištikimi jam.

Kasija užsimerkė: į klausimus, taip ilgai kirbėjusius jos mintyse, pagaliau atsakyta. Žinoma, Ju turi rūpėti atkeršyti už meistro Čango mirtį. Taip, jis irgi nori išsiaiškinti tiesą. Ji dėl jo neklydo.

Ju pasakojo toliau: tą naktį prieš aštuonerius metus po susišaudymo su Čingo brolija jis nesekęs paskui kitus Hongo brolius, pasitraukusius į kaimą, bet pabandęs įsiveržti į Čingo stovyklą, norėdamas sučiupti vadeivą ir išklausinėti. Radęs, ko troško, prirėmęs vyrui prie gerklės peilį išgavo prisipažinimą, kad išties buvo nurodyta nušauti visus, išskyrus tą, kuris vadelios arklius.

Tądien, kai Huang Peiju užšoko ant vežiko sėdynės ir paspruko nuo kulkų krušos, Ju Čijangas su trečiuoju meistru taip pat prisikabino prie karietos ir šitaip išsigelbėjo. Visi žavėjosi drąsiu Huang Peiju poelgiu, o dabar paaiškėjo, kad tai buvo tik vaidyba.

– Ką padarei tam vyrui, kurį pričiupai? – paklausė Kasija.

– Nugabenti jo pas vyriausiąjį patarėją nebuvo kaip! Priešai mus greitai vijosi, – nevilties apimtas atsakė Ju. Jis prisiminė, kas nutiko: jam teko nudurti informatorių, dėl to visas apsitaškė krauju. Pirmiausia panoro apie tai papasakoti Kasijai, nes žinojo, kad keršto už meistro Čango mirtį ji trokšta labiau nei kas kitas. Dėl to dar neprašvitus atidūmė į Kunigaikštienės paviljoną. Bet galiausiai pats tapo priklausomas nuo Huang Peiju – juk tas ištraukė jį iš kalėjimo.

Ju užgulė širdį, kurį laiką nė vienas nepratarė nė žodžio. Iš lauko atsklido poros karietų dardesys – vienos, paskui kitos. Jis Kasijai priminė šaudynių naktį, kai tamsoje pradingo ana karieta ir nutolo pašėlęs, žūtbūtinis žirgų kanopų kaukšėjimas. Kambaryje vėl stojus tylai, Ju pasakė:

– Huang Peiju buvo paprasta. Jis pasinaudojo dviejų gaujų varžymusi. Pasitelkė banditus, kad žudytų už jį. O vėliau rėmėsi savo galia koncesijose. Iš tikrųjų jis štai ką padarė: tapdamas didžiuoju meistru, užkariavo Hongo broliją. Visi jam pakluso, – kalbėjo Ju, – tai kam galėjau pasakyti apie sužinotą paslaptį? Ir kas būtų buvę, jei būčiau pasakęs? Vienas ne vietoje ištartas žodis, ir mirsi. Ką jau kalbėti apie tokius kaip vyriausiasis patarėjas ir trečiasis meistras. Aš pats turėjau meilikauti naujajam viršininkui, kad likčiau gyvas.

– Vadinasi, patenkintas jam šunuodegiauji! – Kasija ilgai tylėjo, paskui it nuodai prasiveržė pyktis: – Tu kaip koks nususęs šuniūkštis, kuris žįs bet kokią kalę, jei tik ta jį žindys. Ne, tokie kaip tu blogesni už šunis.

– Kaip pasakysi, – Ju įsižeidęs pakilo. – Turi pripažinti, kad Huang Peiju išmano, kaip tvarkyti reikalus su vakariečiais, tie juo pasitiki. Jis bendrauja su politikais ir kariuomenės vadais, todėl Hongo brolija Šanchajuje suklestėjo – iš to nauda visiems.

– Nori pasakyti, meistras Čangas buvo ne toks gabus kaip Huang Peiju? – kone pašoko Kasija. Ji tokių žodžių negalėjo klausyti. Jie skambėjo kaip išdavystė.

Ju, pamatęs, kaip sublizgo jos akys tariant meistro Čango vardą, prikando liežuvį. Jis pasakė:

– Kasija, meistras Čangas mane rėmė. Kaipgi galėčiau kada nors pamiršti jo gerumą? Bet laikai pasikeitė, jei mes už jį ir atkeršytume, kas būtų? Kaip gyventume toliau? Kas nutiktų tavo trupei? Kieno padėjėju būčiau aš, kaip pragyvenčiau?

Kasija iš įsiūčio sugriežė dantimis.

Ju pasisuko eiti, prie durų stabtelėjo.

– Būk labai, labai atsargi. Nepulk ko nors daryti. Paklausyk manęs! – Jis akimirką pamąstė, tada grįžo atgal ir jai ant peties uždėjo ranką. Žiūrėdamas tiesiai į akis pasakė: – Kad ir ko imtumeisi, pirma pasitark su manim. Atmink, jei negali pasitikėti net manim, šiame pasaulyje nebėra nieko, kuo galėtum pasitikėti!

Durys trinktelėjusios užsidarė, Kasija iš lėto užlipo į savo miegamąjį. Gulėjo ant lovos sustingusi. Staiga jai dingt – kaipgi meistras Čangas galėjo nežinoti, kad Huang Peiju pavojingas? Jis turėjo žinoti, bet vis tiek nesustojo, aukojosi, nes buvo tikras, kad tas vyras padės jam įgyvendinti svajonę nugalėti Čingo diktatūrą.

Pastaruosius aštuonerius metus Kasija dažnai pagalvodavo, ar gali būti, kad meistrą Čangą pražudė Huang Peiju. Šiandien Ju Čijangas jos įtarimus patvirtino. Mirdamas meistras Čangas buvo visas kruvinas, bet akių neužmerkė. Gal jis bandė jai parodyti, kad imtų ginklą iš jo rankos? Žinojo, kad vienądien ateis jos eilė veikti?

Juk ji tik moteris, kaip galėtų padaryti tai, ko nepadaro vyrai?

Pasivertusi ant nugaros, Kasija girdėjo, kaip užburzgė mašinos variklis, matė, kaip šviesos greitai peršliaužė lubomis ir dingo. Prieblandoje buvo girdėti tylus jos kūkčiojimas, sumišęs su atodūsiais.

– Negi Šanchajuje nebeliko tikrų vyrų? – murmėjo ji sau po nosimi.

Tada netikėtai prisiminė, kaip prieš aštuonerius metus pirmąkart išvydo Huang Peiju. Itin susijaudinęs Huang Peiju į ją nė nežvilgtelėjo, tik kai buvo išdėliotas išplėstinis septynių žvaigždžių kalavijo derinys, ji, pamačiusi jį siekiant ne to vyno puoduko, nejučiomis mirktelėjo, ir vyras, bemat supratęs savo klaidą, išsirinko reikiamą. Todėl meistras Čangas patikėjo, kad šis žmogus – svarbi Hongo brolijos persona. Vėliau, kai jie susitiko Ličos viešbutyje, Huang Peiju paminėjo tai kaip įrodymą, kad Kasija jam šį tą pajuto jau pirmąkart pamačiusi.

Viską prisiminusi, Kasija susiprotėjo, kad mirktelėdama padėjo Huang Peiju išlaikyti paskutinį išbandymą ir meistrą Čangą įtikinti, kad jis savas, – taip ji pražudė meistrą Čangą! Jei nebūtų mirktelėjusi ir Huang Peiju būtų suklydęs, meistras Čangas tikrai būtų jį išvaręs arba bent jau pasisaugojęs, nekvietęs kalbėtis kiaurą naktį. Tada žudikų planas nebūtų išdegęs, nes prieš vidurnaktį dauguma Hongo brolių vis dar buvo Kunigaikštienės paviljone!

Staigus suvokimas Kasiją trenkė it žaibas, ji buvo priblokšta. Tai ji bus lėmusi meistro Čango pražūtį! Mirktelėdama tik pasipuikavo savo puikia atmintimi – meistras Čangas Madam Emeraldai buvo liepęs per dvi dienas išmokyti Kasiją Hongo brolijos taisyklių, ir ji kone akimirksniu viską įsiminė! Buvo per jauna, kad suprastų daugiau. Ta pusė sekundės puikavimosi pražudė meistrą Čangą!

Dabar ji pajuto sąžinės graužatį. Anuomet Madam Emeralda ją pavadino prakeiksmu, moterimi nelaime; ji, aišku, buvo teisi, visiškai teisi.

Kasiją mušė prakaitas, ji sunkiai alsavo. Vos neapalpo. Kai atsitokėjo, viską apgalvojo ir atgavo proto aiškumą.

Padaryti tebuvo galima viena: ji turi užsigydyti šitą žaizdą, kitaip negalės gyventi.

Kitą rytą Li Ju, dešimtą grįžusi iš teatro, Kasijai paruoštus pusryčius rado neliestus. Paprastai šeimininkė tokiu metu būdavo atsikėlusi, nusipraususi, žiūrėk, sėdi sode, valgo ir geria pieną. Li Ju ir Siu Fang buvo pasiskirsčiusios darbus. Li Ju padėdavo Kasijai teatre ir tvarkydavo piniginius reikalus, Siu Fang darbas buvo prižiūrėti namus, tvarkyti kambarius ir skalbti. Jei Kasija valgydavo namie, Siu Fang nupirkdavo daržovių ir paruošdavo valgį; viena rūpinosi namais, kita – kitais reikalais. Bet nesvarbu, Kasija būdavo išėjusi ar ne, kuri nors iš tarnaičių visada likdavo namie.

Abidvi moterys puikiai sutarė ir viena kitai padėdavo. Gal dėl to, kad abi džiaugėsi algomis, o gal dėl to, kad Kasija jomis abiem pasitikėjo, jos viena kitai nepavydėjo.

Li Ju pieną nunešė viršun. Miegamojo durys buvo atlapotos, Kasija vis dar gulėjo lovoje. Li Ju žinojo, kad Huang Peiju nėra. Jei jis likdavo nakvoti, atsikeldavo anksti ir tokiu metu jau būdavo išėjęs.

Kasija išgirdo žingsnius, atsimerkė ir paklausė:

– Kelinta valanda?

– Dar anksti.

– Man truputį skauda galvą. – Kasija atsisėdo lovoje, atsirėmė. Jos plaukai buvo susivėlę, akių vokai paburkę.

Li Ju pridėjo ranką jai prie kaktos, laimė, Kasija nekarščiavo.

– Vakar vakare gėriau vyno.

– Betgi meistras Huangas vakar nebuvo atėjęs. – Li Ju buvo nuovoki – ji bemat sumojo.

– Užtat buvo Ju, – pratęsė mintį Kasija. Nuo tarnaičių tokių dalykų ji neslėpdavo. Vis tiek nebūtų apgavusi.

Li Ju pasisuko.

– Atnešiu sriubos pagirioms, bet pirma išgerkite pieną.

Kasija tepasakė:

– Gali manyti, ką tik nori.

– Jūs visada tokia maloni Ju.

Nurijusi didelį gurkšnį pieno, Kasija nusišypsojo.

– Šįkart ne.

17 skyrius

Kai Kasija, nusilenkusi žiūrovams, grįžo į užkulisius, rado dideliausią pintinę gėlių nuo Huang Peiju ir suprato, kad šitokiu būdu jis atsiprašo. Bet ji vis tiek neatsilieps į jo skambučius ir neis iš teatro, kuriame pastarąsias kelias dienas buvo apsistojusi. Paprašė Li Ju jam paskambinti ir pasakyti, kad ji nekaip jaučiasi ir jai dar nesibaigė mėnesinės.

Li Ju išklojo:

– Buvo atėjęs daktaras kinas, dabar ji jaučiasi trupučiuką geriau.

Žmogus kitame gale padėjo ragelį.

Kasija paklausė:

– Ar jis vis dar vaikšto pas tą prostitutę?

Li Ju atsakė:

– Aš išsiaiškinau, kad ta moteriškė susirgo ir liga pakenkė jos veidui, ji negali priimti lankytojų.

Kasija žinojo, kad iš tikrųjų viskas kur kas sudėtingiau. Pastaruoju metu Huang Peiju buvo nekokios nuotaikos. Nacionalistų partijos kampanija prieš Juan Šikai beviltiškai žlugo. Sun Jatsenas, partijos pirmininkas, pabėgo į Japoniją. Jis prašė Huang Peiju surinkti didžiulį fondą jo revoliucinei partijai, siekiančiai „trečiosios revoliucijos“. Huang Peiju manymu, Sun Jatsenas elgėsi kvailai, todėl jis atsiprašė, esą per sunku surinkti tokią sumą. Jųdviejų keliai išsiskyrė. Kai kurie Sun Jatseno šalininkai pradėjo Huang Peiju peikti, esą jis piktnaudžiauja pogrindinio pasaulio vado galia ir šlove, yra morališkai išsigimęs, revoliucijos išdavikas. Jį reikią demaskuoti. Bet Sun Jatseno būta gero politiko – jis suprato, kad Huang Peiju tiesiog tapo kliuviniu ir juo geriau nebesinaudoti.

Ar Huang Peiju išdavė Sun Jatseną? Dėl to Kasija nesuko galvos. Jai buvo aišku: jei Huang Peiju būtų paklausęs jos nuomonės, ji būtų jam pasakiusi, kad savo vardu nedarytų nieko, dėl ko tektų atiduoti Hongo brolijos turtą.

Ji gerai jį pažinojo. Studijuodamas Japonijoje, Huang Peiju įstojo į Sun Jatseno Aljanso draugiją ir buvo atsiųstas į Šanchajų su specialia užduotimi mobilizuoti Hongo broliją, kad prisidėtų prie revoliucijos. Bet netrukus jis apsižiūrėjo, kad brolijoje turi tiek laisvės, kiek niekada neturėjo su revoliucionieriais. Tiesą sakant, tokiam vyrui kaip jis atsibodo žaisti politikoje, kur visuomet turi palaikyti aukštus idealus.

Kartą jis Kasijai sakė, kad atradęs broliją atgijo kaip žuvis vandenyje. Pinklios apeigos, kupinos prieštaravimų ir elementarių klaidų, leisdavo jam jaustis pranašesniam. Iš narių nebuvo laukiama, kad jie tikėtų viskuo, dėl ko duoda priesaiką, jis pats tuo tikėjo dar mažiau. Revoliucija buvo netikra; vienintelis tikras dalykas – gyventi kaip karaliui ir džiaugtis galia. Jam buvo įgrisę pompastiški Sun Jatseno užmojai dėl šalies. Tapęs Hongo brolijos Šanchajuje didžiuoju meistru, Huang Peiju pasijuto taip, tarsi visas brolijos turtas priklausytų jam.

Kad ir kaip ten būtų, Kasijai nė nereikėjo žinoti apie tokius didžius dalykus kaip revoliucija – ji pakankamai gerai pažinojo vyrus. Kasija matė, kad Huang Peiju visiškai kitoks, nei tokie karštakraujai kaip Čang Lisiongas, ir dėl to jį niekino. Ji nemėgo užgaidininkų.

Li Ju pintinę pastatė prie tualetinio stalelio. Kasija žvilgtelėjo vidun ir pagalvojo, kad vėliausiai poryt Huang Peiju tikrai atsiųs Ju jos paguosti.

Kaip tik tada jos išgirdo beldimą į persirengimo kambario duris. Kasija išsiblaškiusi suniurnėjo:

– Taip greit.

Ji nusišluostė veidą ir pažiūrėjo į Li Ju.

Li Ju, pasiėmusi rankinę, išėjo. Į duris tikrai beldė Ju Čijangas.

– Manoji šeimininkė jau miega. Pone Ju, malonėkite ateiti kitą dieną.

Li Ju uždarė duris.

– Tai aš noriu ją pamatyti.

– Deja, prašymas tas pats ir jums. – Li Ju kantriai paaiškino: – Paklausykit manęs. Šįvakar pas ją neikit. Šeimininkė nekaip jaučiasi. – Ji stumtelėjo Ju Čijangą.

– Kiek jau laiko ji čia nakvoja? – paklausė Ju.

Li Ju neatsakė.

Ju Čijangui nebeliko kas daryti, kaip tik išeiti.

Kasija, būdama kambaryje, viską aiškiai girdėjo. Į tą namą ji nebenorėjo grįžti. Atsitempė į persirengimo kambarį žemą sofą ir miegodavo čia. Pagaliau juk galėjo miegoti bet kur. Anaiptol nebuvo prijunkusi prie prabangaus namo, kurį jai padovanojo Huang Peiju. Šičia pasibaigus vaidinimui būdavo išties ramu. Pervertusi porą romanų, ji užmigo ir gerai pailsėjo. Kitą rytą pabudusi vėl galėjo daryti įprastus balso bei kvėpavimo pratimus ir miklintis vaikščioti.

Kitąryt, kai tik ji nulipo nuo scenos, Ju Čijangas puolė lydėti jos į užkulisius, kad ji negalėtų išvengti jo apsilankymo. Jis vilkėjo kostiumą, batai net blizgėjo, bet nors ir puikios išvaizdos, išsipustęs, jis atrodė labai susikrimtęs.

Kasija koridoriuje ėjo pirma, tarsi jo nė nematytų. Ji įėjo į persirengimo kambarį, jis atsekė iš paskos.

– Vėl sąvadauji Huang Peiju? – šiurkščiai paklausė Kasija.

– Girdėjau, nekaip jautiesi. Aš tik norėjau tave aplankyti.

Atrodė, lyg šmaikštusis Ju būtų nusikandęs liežuvį – norėjo tiek daug ką pasakyti, bet nepajėgė pralementi.

– Pamatei viską, ką norėjai, aš sveika, gali drožti ir pranešti naujienas, – atrėžė Kasija ir daugiau nebekreipė į jį dėmesio.

Ju luktelėjo, paskui pasakė, kad Huang Peiju laukia Kasijos Ličos viešbučio šokių salėje.

Kasija pasišaipė:

– Kaip ir sakiau – atėjai čia kaip sąvadautojas!

Pati sau pamanė, kad Ju – bestuburis. Juk Meistras Čangas kitados jį laikė savo įsūniu, nejau neperdavė nė kiek savo vyriškumo?

– Eik ir pasakyk Huang Peiju, kad tuoj atvyksiu. Bet nenoriu, kad mane vežtum tu, noriu, kad manęs paimti jis atsiųstų savo vairuotoją.

– Tikriausiai nesutiks.

– Kodėl gi?

– Jam tikrai kils įtarimų, jis pamanys, kad mes stengiamės kažką nuslėpti.

– Tarp mūsų nieko nėra, – pasakė Kasija veidrodžiui. – Nesijaudink, tarp tavęs ir manęs nieko nėra. Bet kadangi taip baiminiesi, šįkart padarysiu, kaip sakai. Kitąkart paprašyk jo atsiųsti ką nors kitą. Palauk manęs mašinoje, ateisiu, kai persirengsiu.

Automobilyje juodu visą kelią nesikalbėjo. Ju Čijangas prisidegė cigaretę. Kasija irgi paėmė cigaretę, prisidegė, bet dūmo neįtraukė. Cigaretė susmilko savaime. Iš tiesų kelias buvo netolimas, bet jie dusyk privažiavo kelininkų užtvaras ir turėjo sukti aplink. Automobilis važiavo ilgai, regėjosi, kad jų santykiai pasiekė aklavietę. Abudu atrodė išblyškę ir išvargę.

Ju palydėjo Kasiją prie Huang Peiju staliuko.

– Brangioji, aš taip tavęs pasiilgau. – Huang Peiju apkabino Kasiją ir pasisodino į kėdę šalia savęs.

– Ar tu ant manęs nepyksti, mano šeimininke? – pasitikslino Kasija.

– Nė kiek, visai nepykstu. Moterys turi teisę kartkartėmis paišdykauti, tai rodo, kad aš tau rūpiu.

– Tai kad tu man nerūpi.

Ju, priėjęs prie Huang Peiju, pasakė turįs važiuoti, nes namie atsiradę šiokių tokių reikalų.

– Kodėl taip staiga suskubai?

Huang Peiju su Kasija susižvalgė ir nusišypsojo.

Ju pranešė, kad atvyko jo sužadėtinė. Kasija apstulbo, mat nė nenumanė, jog jis turi sužadėtinę; Huang Peiju irgi nebuvo apie tai girdėjęs. Jie pakėlė galvas ir sužiuro į Ju Čijangą – tas paaiškino, kad jo velionė motina jam į pačias buvo išrinkusi vienos geros pažįstamos kaimietės dukterį. Dabar motina mirusi, o mergina, kurios jis niekad nematė, virtusi jauna dvidešimt penkerių metų moterimi. Jis jau kadai viską pamiršo, o dabar ji likusi vienui viena, nėra kas ją išlaikytų, ir ji atvažiavusi jo ieškoti. Jei jis neprisiims šios atsakomybės, nebus geras sūnus ir kitame pasaulyje nedrįs pažvelgti savo prisikentėjusiai motinai į akis.

Kasijai apmirė širdis. Tai štai kodėl Ju Čijangas buvo kelis kartus pas ją atėjęs, bet taip ir nesiryžo prabilti. Dabar jis pasinaudojo proga viską iškloti prie Huang Peiju, jai net nėra kaip susisieloti.

– Vadinasi, turim tave sveikinti, – pasakė ji Ju, apsimesdama, kad nieko nenutiko. Kumštelėjo Huang Peiju: – Ar ne?

Huang Peiju bemat susiprotėjo.

– Tikrai, Ju. Manau, laukia didelė šventė. Norėčiau pats ją surengti.

Ju pagarbiai padėkojo ir pasakė turįs vilties, kad Huang Peiju duos kelias laisvas dienas.

Tą naktį Kasija su Huang Peiju grįžo į Konoto kelią. Prieš jam išjungiant šviesą ji pasitiesė rankšluostį bijodama ištepti paklodę – mėnesinių kraujavimas vis nesiliovė. Jie nesimylėjo ir Kasija netrukus užmigo. Huang Peiju paglostė ją, pabraukė ranka žemyn iki paslėpsnių ir užčiuopė juostą iš popieriaus ir audeklo. Įkišo ranką vidun. Tada nuėjo į vonią ir žvilgtelėjo į rankas – tikrai kruvinos. Taigi jis galėjo nusiraminti ir grįžti į lovą. Po kelių minučių užknarkė.

Knarkimas Kasiją pažadino ir ji kurį laiką negalėjo užmigti. Atmerktomis akimis tamsoje žiūrėjo į lubas, kol pradėjo snausti.

Juodu su Ju Čijangu bažnyčioje, kur gieda būrelis angeliškų vaikų. Jos širdis kyla ir krinta sulig giesme. Sutuoktuvių ceremonijai vadovauja kunigas. Kasija pasipuošusi balta vakarietiška nuotakos suknele pagal naujausią madą, o Ju Čijangas vilki fraką. Juodu užmauna vienas kitam žiedus, jis ją pabučiuoja. Fotografas juos fotografuoja, blykstė akina. Juodu meiliai šypsosi vienas kitam, bet kai ji vėl žvilgteli, pasirodo, kad Ju pavirtęs Huang Peiju, o kunigas besąs Čang Lisiongas; sumosavęs balto apdaro rankove, tas ją užsipuola:

– Kaip gali būti su žvėrimi žmogaus veidu?

Kasija persigandusi pabudo ir pamatė, kad Huang Peiju tebeknarkia. Ji pajuto troškulį, išsiropštė iš lovos, basa nulipo žemyn ir įsipylė vandens.

Meistras Čangas niekad su ja taip nesielgtų, net sapnuodamas. Ji atsigėrė, bet burna tebedžiūvo. Tad atsisėdo ant sofos. Ant Kasijos krito mėnesiena, miego visiškai nesinorėjo. Susiradusi stalčiuje cigarą, ji prisidegė ir užsirūkė. Valandėlę užsimiršusi įtraukė dūmo, bet tik užspringo. Dešinė ranka buvo kiek nutirpusi ir apstingusi. Kairiąja ji pažnaibė dešiniosios pirštus ir tik tada pajuto, kad kraujas vėl teka laisvai.

Kasija susirado stalčiuje kažką, įvyniotą į šilkinį audeklą, ir išvyniojo. Tai buvo durklas – tas pats, kurį jai įdavė Čang Lisiongas.

Belaikant peilį, Kasijai į akis plūdo ašaros, ji pamažėle lipo laiptais.

Anapus durų išgirdo Huang Peiju riksmą. Durys girgžtelėdamos prasivėrė, ir Kasija, įsmukusi su puodeliu vandens, švelniai pažadino Huang Peiju. Jis buvo susapnavęs košmarą.

– Meldžiu, kad tai būtų netiesa, – sumurmėjo Huang Peiju.

Nuo tada Ju Čijangas nebesirodydavo teatre ir nebeatvažiuodavo jos paimti. Vieną dieną Kasija lydėjo Huang Peiju į Lao Šuno arbatinę. Ten buvo trečiasis meistras ir visa kita Hongo brolijos vyresnybė, išskyrus Ju, visi iš jo šaipėsi. Kažkas pasakė, kad Ju Čijangas išvis niekur nebeina, tik būna su savo pačia ir apie nieką nebegali galvoti, kaip tik apie vestuves.

– Jos numatytos kitą sekmadienį.

– Svečius priiminėsiu aš pats, – pareiškė Huang Peiju Kasijai.

Kasija, dėdamasi patenkinta, pažadėjo nusiųsti Ju deramą vestuvių dovaną.

– Nupirk, ką tik nori, aš sumokėsiu. – Huang Peiju netikėtai pasidarė ypač dosnus. Jis išties buvo patenkintas Ju vedybomis.

– Meistras Huangas visada dosnus ir geras savo darbuotojams, – meilikaudamas palinksėjo vyriausiasis patarėjas. – Ju kilęs iš varguolių, vien meistro Huango nuopelnas, kad jis tapo tuo, kuo yra.

Huang Peiju prisakė vairuotojui nuvežti Kasiją į „Huada Company“ Nandzingo kelyje, kad už jo pinigus nupirktų dovanų. Eidama iš parduotuvės į parduotuvę, ji aptiko nepaprastai dailią lovą, išraižytą gėlių žiedais. Iš kaštainio, blizgančią ir glotnią, plačiausią iš visų jos regėtų. Kažin, ką Ju pagalvotų ją pamatęs.

Parduotuvės savininkas įsiteikdamas palygino čiužinį.

– Jei panelei lova patinka, kodėl gi ant jos neprigulus?

Kasija atidžiai pažiūrėjo į pardavėją – jis kalbėjo rimtai. Tada nusiavė aukštakulnius ir atsigulė. Lova tikrai buvo patogi, kaip didelė valtis; Kasija jautėsi taip, tarsi plūduriuotų ant vandens žiūrėdama į žydrą dangų. Buvo visiškai nusikamavusi.

Nulipusi nuo lovos, Kasija apsiavė.

– Pone, už kiek parduotumėt šitą lovą?

– Už du šimtus, – atsakė pardavėjas ir paklausė: – Ar perkate sau?

Kasija staiga nuraudo – ji elgėsi ne kaip rinkdama lovą kitiems. Palyginusi lovos užtiesalą pasakė, kad kaina kiek per didelė.

– Jei lova jums patinka, imkite už 180 juanių.

– Man ji patinka ir aš pirksiu. Bet kol kas palaikykite ją šičia. Pranešiu, kada reikės ją nuvežti.

– Žinoma.

Kasija atsiskaitė čekiu. Ji šyptelėjo: ką gi, surizikuos, įdomu, kas galiausiai miegos toje lovoje. Juvelyrinių dirbinių parduotuvėje Ju nuotakai ji nupirko žadeito vėrinį, o „Hengdali“ – kišeninį laikrodį Ju. Galiausiai, užėjusi į gretimą parduotuvę, Huang Peiju nupirko šlepetes, o sau – paties puikiausio plono šilko.

Bet artėjant Ju vestuvėms Kasija vis labiau nerimavo. Vieną naktį išvis neužmigo. Paprašė Siu Fang nupirktas dovanas nusiųsti Ju likus dviem dienoms iki vestuvių, bet tik išgirdo, kad Ju vestuves atidėjo.

– Iki kada?

– Jis nesakė. Ju žmona išties nepriekaištinga – tokia plačiaveidė ir plokščiakrūtinė, visa pastirusi ir išskirtinai atgrasi.

– Jeigu tik ji geras žmogus, – tepasakė Kasija.

– Gera kaip reikiant, išvirė man dubenį kiaušininių makaronų, su trim kiaušiniais. Vos nenusprogau.

Kasija nuėjo į sodą, atidarė bambukinį narvelį ir paleido paukštį.

Ją apėmė liūdesys. Pati savęs klausė: kodėl aš tokia? Neturėčiau šitaip sielotis. Juk abu žinojome, kad galimybės nėra. Tai kodėl kankinuosi? Ji vis labiau blaškėsi. Tarsi kas adata būtų badęs pirštus. Net neapžiūrėjusi žaizdos gerai žinojo, kad niekas negali pasikeisti. Lietaus lašeliai nuruožavo lango stiklą, dangumi lyg gyvatė švystelėjo žaibas.

Tuo metu Kasija įrašė gramofono plokštelę Tolimųjų Rytų įrašų studijai. Tie keli jos įrašyti Šenčiu kūriniai įdainuoti su giliu jausmu.

Tas įrašas jos gerbėjams tapo kolekcine vertybe. Kalbėta, kad padainavusi Kasija pratrūko raudoti ir kad gerbėjai irgi apsipildavo ašaromis. Jų širdys buvo dar lengviau pažeidžiamos nei jų dievaitės.

Huang Peiju buvo sutaręs su Kasija, kad tą vakarą po vaidinimo pats atvažiuos nuvežti jos į Konoto kelią. Jau buvo beveik dešimt, o jo – nė kvapo. Kai ji jau buvo besupykstanti, suskambėjo telefonas, ir Huang Peiju pasakė:

– Maniau, reikalus sutvarkysiu anksčiau, bet vis dar esu užsiėmęs.

Ragelyje Kasija girdėjo: girti vyrai lošė, moterys juokėsi.

– Tai ir būk užsiėmęs. Paskambink man rytoj. – Kasija vis dar įstengė kalbėti taip, tarsi būtų geros nuotaikos.

Kitame linijos gale supypsėjo. Tik tada ji padėjo ragelį. Trinktelėjo pernelyg stipriai – telefonas pašoko. Ji prisėdo ant stalelio; už nugaros kabėjo dvi eilės sceninių nuotraukų, buvo ir keletas kitokių. Prie lango stovėjo tariamai senovinis medinis minkštasuolis, siaurokas, bet ilgas kaip lova. Su dviem mediniais porankiais, per vidurį – bambukinis paklotas, buvo ir priegalvis, plona dygsniuota antklodė.

Čia miegoti jai patikdavo. Persirengimo kambarys buvo ne toks erdvus ir ne toks didelis kaip miegamasis namie. Šičia buvo daug mažmožių, bet Li Ju mokėdavo viską dailiai sutvarkyti. Ant stalelio gulėjo daugybė grimo reikmenų, stalčiuje – teptukų, lūpų dažų ir skaistalų.

Kasija nusivilko kostiumą – išilgai dryžuotą čipao, nusisegė dirbtinių perlų vėrinį. Susiglostė ir susirišo ilgus plaukus. Pačiupinėjo drabužius ant kabyklų, bet neapsisprendė net peržiūrėjusi abi eiles. Veidrodyje per pusiau permatomus šilkinius apatinius ji regėjo plokščią pilvą ir nugarą, nuogo kaklo linkį. Jos lygi, glotni oda atrodė tarsi padengta šviesos sluoksniu.

Kasijos dėmesį patraukė juoda vakarietiška suknelė, apsiūta lotosų lapais. Ji prisiminė, kad šitą suknelę parūpino Ju, jis nupirko ją ir atsiuntė į Ličos viešbutį po jos pirmosios nakties su Huang Peiju. Paėmusi apsivilko suknelę. Ji jau pirma atrodė ankšta, dabar buvo dar ankštesnė. Apsiglosčiusi Kasija nustebo, kad jos krūtų speneliai sustandėjo. Staiga ji pajuto, kad šiąnakt čia likti nenori.

Ji pažvelgė į save – dvidešimt ketverių metų moterį, dar pačioje jaunystėje. Vyrą ji įsimylėjo vos šešiolikos, ir tas vyras pasakė, kad ji pamišusi dėl sekso; jis nerimavo, kad niekas nepajėgs jos patenkinti. Iš tikrųjų nuo tada daug metų jos kūnas alko; tokios saldžios meilės kaip anuomet ji daugiau nebepatirdavo. Pasijuto sparčiai senstanti. Jei myliu kelis vyrus, aš vis dar jauna. Jei myliu tik vieną – jau pasenusi; jei nieko nemyliu, manęs nebėra. Sumišusi ir apimta nevilties ji patapšnojo per krėslo atkaltę. Tokią vienišą naktį vilkėti suknelę, primenančią vyrą – tą, kuris žino jos dydį, – vien jau šito gana. Pagalvojusi apie jį, Kasija labai jo užsigeidė. Troško, kad jų kūnai liestųsi.

Tąnakt vėjas buvo žvarbus, o rasa ledinė. Pravėrusi duris, ji įėjo ir užsidegė šviesą. Atskubėjo Siu Fang; buvo akivaizdu, kad ji ką tik iš lovos, nusičiupusi pirmą po ranka pasitaikiusią drapaną. Tai buvo vyriškas švarkas, vargiai ją tepridengiantis.

– Panele, sakėt, šiąnakt negrįšit.

– Dumk į savo kambarį, o tai dar persišaldysi.

Kasija suprato, kad Siu Fang pasikvietusi vaikiną. Šiemet jų turėjo kelis. Kasija tam neprieštaravo, tik buvo prašiusi, kad jie vaikščiotų pro sodą už namo, neitų pro priekinius vartus.

Siu Fang į santykius su vyrais žiūrėjo nerimtai, bet ne dėl savo kaltės. Pora metų vyresnei už Kasiją tarnaitei, dirbusiai viešnamyje, šiaip jau išvaizdžiai, pasitaikė gero būdo šeimininkė, niekad neklausinėjanti apie asmeninius reikalus – Siu Fang nuo vyro prie vyro lakstė kaip koks patrakęs žirgas.

Užsigalvojusi apie savo bėdas, Kasija pajuokavo, kad Siu Fang apsiramintų:

– Dumk atgalios. Jei vyras per daug susinervins, jam nesukietės! Gali visam gyvenimui likti impotentas!

Siu Fang šyptelėjo.

– Vis vien maža kuris moka suteikti moteriai malonumą. Bet šitas eržilas studentas, na, jis neblogai atrodo ir tinkamas naudoti...

– Šit kaip? – Kasija kiek pralinksmėjo. – Tinkamas? Gal galėčiau jį pamatyti?

– Jei tik mano šeimininkė pageidautų. Bet nežinau, ar po jūsų apžiūros jis bus kam nors tinkamas.

Siu Fang buvo pamaloninta, galbūt ir apsidžiaugė pralinksminusi Kasiją – juk matė, kokia rūškana grįžo. Bet kai ji ėmė temptis Kasiją į kambarį, ši kiek sunerimo.

Viduje degė lempelė. Kambarys buvo kvadratinis, jame stovėjo lova ir spinta. Lovoje gulintis vyras, pamatęs įeinant Kasiją, puolė slėpti veidą po plona dygsniuota antklode. Kasija, pasijutusi nejaukiai, tarė:

– Tęskit. Dėl manęs nesiliaukit.

– Panele, – išsišiepė Siu Fang, – matot, jis gėdinasi.

Nutraukusi antklodę, Siu Fang apkabino vyrą.

– Kas yra? Kodėl gi nebegali? Nerviniesi?

Ji atsisuko ir nusišypsojo Kasijai.

– Matot? Vienas žvilgsnis, ir jis niekam tikęs.

Kasija susizgribo, kad jei vyras jos bijo, gal ji turėtų padėti jam atsipalaiduoti. Ji atsisėdo prie lovos ir, ištiesusi ranką, perbraukė jam per nugarą. Jam tebuvo daugiausia dvidešimt, išties išvaizdus. Netrukus vyrukas susijaudino ir pradėjo mylėtis su Siu Fang.

Kasija žiūrėdama juto, kaip daužosi širdis. Prisiminė, kaip pati gulėjo su Čang Lisiongu, o Madam Emeralda žiūrėjo. Pamačiusi Madam Emeraldą, ji suprato, kaip siaubingai juodu elgiasi. Bet kuo siaubingesnis atrodė elgesys, tuo labiau ji jaudinosi. Laimės akimirka atėjo ir tąkart užtruko ilgai; nuo tada nė karto gyvenime ji nebuvo taip susijaudinusi.

Girdėti Siu Fang malonumo riksmą mylintis buvo gera. Jos veidas buvo išraudęs, krūtys stangrios ir dailios. Nuoga ji atrodė netgi gražesnė, mylėdamasi – dar žavesnė. Garsiai sukriokęs „Nebegaliu daugiau, nebegaliu!“, vyras ėmė stipriai daužytis į ją, o Siu Fang tik giliai ir tankiai kvėpavo.

Kai jie baigė, Kasija nusijuokusi pasakė:

– Spektaklis geras, bus ir apdovanojimas!

Juodu sėdėjo lovoje, du nuogi kūnai. Kasija juos smalsiai apžiūrinėjo. Dabar visi trys vienas kitam atrodė kur kas natūralesni, ir Kasija ėmė suprasti, kaip tądien jautėsi Madam Emeralda.

Klaidžiojant mintims ji išgirdo, kaip Siu Fang klausia:

– Panele, ar galėčiau jums patarnauti rengiantis ir gulantis ilsėtis?

– Nori pasakyti, padėsi man nusirengti! – Kasija iškart suprato, ką jai siūlo tarnaitė.

Bet buvo akivaizdu, kad Siu Fang pamanė, jog šeimininkė nesuprato; ji timptelėjo Kasiją už rankovės, pamerkė akį ir vyptelėjo.

Kasija, visiškai atsipeikėjusi, papurtė galvą. Ji namų ponia. Nieku gyvu negali taip žemintis. Prisiminė citatą iš seno pornografinio romano „Jinpingmei“: „Ponas negali žemintis ir leistis į intymius santykius su savo tarnais, kitaip tvarka bus sutrikdyta...“

Ji atsistojo ir išslinko iš Siu Fang kambario. Laiptais lipo viena, bet tuoj pat už nugaros išgirdo Siu Fang žingsnius.

– Panele! – pašaukė tarnaitė, susirūpinusi, kad gal įžeidė šeimininkę.

– Eik ir pabaik savo reikalus. Jau vėlu, man reikia pailsėti, – atsiliepė Kasija.

Siu Fang buvo begriebianti ją už rankos, bet Kasija atsisukusi piktai subarė:

– Niekingoji kale, kuo tu mane laikai?

Siu Fang iš netikėtumo sustingo; laiptais nulipo nebe taip greitai, kaip užlipo. Kasija, krestelėjusi galvą, miegamajame įsijungė šviesą. Užtraukė užuolaidą ir susigraudino. „Šeimininko ir tarno įstatymo negalima pažeisti.“ Taip jai sykį pasakė Madam Emeralda, ir buvo teisi – tais metais jis buvo pažeistas.

Gulėdama lovoje Kasija pagalvojo, kad kambary per švaru ir per vėsu. Sklandė ne šio pasaulio nuotaika. Įdomu – vos jai dingtelėjo ši mintis, nepakeliamas geismas išgaravo.

18 skyrius

Keista – po šios neįprastos seksualinės patirties jos kūnas, regis, pats pagijo. Užtrukusi liga pasitraukė. Dabar ji atrodė sveika. Gydytojas kinas sakė, kad kalta sutrikusi in ir jang pusiausvyra – labai tiksli diagnozė. Suprantama, ji mylėdavosi su Huang Peiju, bet iš tikrųjų tik tenkindavo vyrą, pati malonumo nepatirdavo. Pamažu ir užmiršo esanti moteris.

O dabar Kasija pajuto, kad jos seksualumas stiprėja. Ji ir nudžiugo, ir sunerimo.

Suskambus telefonui, Kasija pakėlė ragelį. Skambino Lao Šuno arbatinės savininkas – jos papirktas šnipas. Tas vyras iš pažiūros atrodė sąžiningas ir apsukriai tvarkė reikalus. Pokalbis neužtruko, bet kai jis baigėsi, Kasija išsitraukusi nosinę nuo veido nusišluostė šaltą prakaitą.

– Senas lapinas! – nusikeikė.

Huang Peiju siuntė žmones jos šnipinėti; laimė, tą vakarą ji nepadarė nieko neapgalvoto, nepametė galvos. Aišku, Huang Peiju ji pasisaugodavo, nes žinojo, kad bus tikrinama kaip ir visos kitos sugulovės. Gal ir naujasis Siu Fang vaikinas buvo Huang Peiju tyčia atsiųstas jai išbandyti.

Jei tas vyras sugebėjo nugalabyti savo šeštąją sugulovę, ką jam reikštų kita jį įžeidusi moteris?

Kasija prisiminė, kaip kartą, tik kartelį, kai neįtiko Huang Peiju lovoje, jis paklausė: „Nebenori čia gyventi?“ Ji kaipmat atsipeikėjo. Mat dievino savuosius lapių kailinius drabužinėje, jau buvo bepriprantanti kasdien maudytis karštoje vonioje, balto porceliano tualetas su nuleidžiamu vandeniu irgi buvo prabanga, labai jau jai rūpėjusi. Tai buvo jos silpnybė. Šanchajuje plačiai sklido gandas, kad jos oda išskirtinė, nes ji kasdien maudosi piene. Gandas nebuvo visiškai laužtas iš piršto – į jos vonią dažnai būdavo įpilama bent kiek pieno.

Ji apsisprendė: „Esu begėdė. Negi dėl tos prabangos verta aukoti savo garbę? Aš atsisakau šito gyvenimo, net jei tai reiškia, kad neturėsiu progos išsimaudyti vonioje!“ Davusi, jos manymu, rimtą priesaiką, Kasija pamažu suprato, kad vėl gali sutarti su savimi.

Kasija išėjo į sodą genėti žydinčių rožių. Pamačiusi ją sode, atėjo padėti Li Ju.

– Kitą pavasarį turiu pasodinti vyšnaitę, – pasakė Kasija Li Ju. – Jei šičia tebegyvensiu.

Li Ju žvilgtelėjusi patikino:

– Esu tikra, kad galėsiu valgyti uogas; trupučiuką duosiu paragauti ir Mamutei.

Madam Emeralda prieš kurį laiką buvo įsivaikinusi našlaitę. Vaiką laikė sau, nerodydavo seniems bičiuliams. Kasija žinojo, kad tą mergytę Madam Emeralda laiko „slaptu lobiu, kurio niekam nedera rodyti“. Mergaitei ji buvo labai atsidavusi, žmonės kalbėjo, kad neseniai net išsiuntė ją į užsieniečių mokyklą įgyti vakarietiško išsilavinimo. Kasija pasičiupo bambukinį sodininko įrankį, persibraukė ranka per garbanas ir paliepė Li Ju:

– Dumk, nunešk Mamutei pinigų Naujiesiems metams. Pinigų jai reikės; nepamiršk saldainių ir naujų drabužėlių, kuriuos nupirkau tam vaikui.

Li Ju atsakė:

– Panele, prašom nesijaudinti, rytoj viskuo pasirūpinsiu.

Kasija norėjo dar šį tą pasakyti, bet susilaikė.

Tais metais ruduo baigėsi ir žiema prasidėjo lapkričio pirmoje pusėje. Visi lengviau atsikvėpė; šis metų laikas buvo palankus pramogų verslui. „Jaunosios šeimininkės vėduoklė“ jau buvo rodoma metus ir mėnesį, bet vis tiek į kiekvieną vaidinimą būdavo išperkami visi bilietai. Visa Žui trupė tikėjosi gerų metų ir didelių raudonų vokų, prikimštų pinigų. Bet Kasijai „Jaunosios šeimininkės vėduoklė“ jau buvo atsibodusi. Juodu su Liu Dzi aptarė, kokie galėtų būti nauji spektakliai, ir pervertė daug pjesių, kurias jai buvo parašę kiti. Tačiau Kasijai niekas netiko. Liu Dzi nutarė:

– Tada aš pats turėsiu ką nors parašyti. Bet man trūksta laiko. Turėsime rasti išeitį.

– Gal galėtume paimti seną kostiuminę pjesę ir ją sumoderninti, – pasiūlė Kasija. Juk sakoma, kad užsieniniuose buteliuose gali būti vietinio vyno, o senuose – jauno.

Liu Dzi pagalvojo – anądien jis matė Ju Čijangą.

– Tas šaunus vaikinas iš Hongo brolijos praėjusią savaitę man užsiminė, kad vienas jo bičiulis, ką tik grįžęs iš užsienio, rašo scenarijus teatrui.

– Ar šįvakar susitiksi su Ju?

– Juk tai jo vestuvių vakaras. Negi nežinojai?

– A, buvau pamiršusi, – atsakė Kasija. – Vis dėlto prieš eidama gerti vestuvių vyno turiu baigti skaityti pjesę.

Staiga ji susikrimto. Ju jai nepranešė naujienų. Ir nieko nuostabaus. Ji visiškai suprato kodėl. Kasija paliko Liu Dzi kalbėtis su kitais. Vos išėjusi patraukė tiesiai į persirengimo kambarį. Paprašė, kad Li Ju gerai saugotų duris. Aną naktį ji nemiegojusi, todėl norinti gerai pailsėti.

Prisibijodama pramigti, duris ji paliko praviras – Li Ju galės užeiti ir ją pažadinti.

Kambaryje buvo angliškas langas su dviem medinėmis langinėmis. Pro jį sruvo šviesos lopinių raštas. Kasija, nerimdama ant medinio minkštasuolio, užsimerkė, kad užmigtų. Ant jos kūno ir veido krito saulės spinduliai, ir po kelių minučių ji pagaliau kietai užmigo.

Kažkas pasibeldė. Kasija išgirdo, kaip kažkas uždaro duris. Išgirdo žingsnius, kažkas paėjėjo ir sustojo. Netrukus žingsniai priartėjo, ir ji pajuto, kad žmogus visai šalia.

– Li Ju, kas nutiko? Ak, kelinta valanda? – paklausė Kasija, mieguista ir apsiblaususi.

– Dar anksti, – atsakė vyriškas balsas.

Nuo išgąsčio miegai kaipmat išlakstė.

– Ju?

Ne, to negali būti, pamanė. Šiandien jam ypatinga diena, jo vestuvės, be to, jis mane beveik pamiršęs.

– Tai aš. – Tas pats pažįstamas balsas, kiek pakimęs, toks pat žemas.

Ji nekalbėjo. Dešinė ranka nusliuogė mediniu minkštasuoliu ir įsikibo į didelę, stiprią jo ranką. Širdis tuoj pat sušilo ir ji, vis dar užsimerkusi, ištarė:

– Kodėl tu čia, kodėl nevykdai jaunikio pareigų?

Jis suspaudė jos rankas ir pabučiavo į galvą. Kasijai sudrėko akys.

– Ne... – pratarė Ju.

Kasija jį pastūmė.

– Tavo gailesčio nenoriu. Nešdinkis!

Jis pasakė norėjęs ją pamatyti prieš tas prakeiktas vestuves.

– Aš tave suklaidinau, turi išeiti! – Kasija atsimerkė.

Ju Čijangas prisiglaudė, jų veidai kone lietėsi.

– Negi manęs nenori?

– Ne, niekada nenorėjau! – Jos balsas buvo tvirtas, bet rankos, nepaklusdamos protui, apsivijo jo kaklą. Veidas tirštai nuraudo, ji puolė į ašaras. – Žinoma, noriu, tegu tik vienąkart gyvenime! Jei jau noriu, niekas nesutrukdys!

Ju Čijangas užčiaupė ją lūpomis ir nebeleido kalbėti. Kasija, staiga ištrūkusi iš jo glėbio, atsistojo. Iškėlusi galvą atrodė išdidi. Pamažu ji pradėjo po vieną mesti nuo savęs drabužius, Ju atsistojo ir taip pat ėmė rengtis. Varstydami vienas kitą akimis juodu žinojo, kad vienas kitam meta iššūkį ir kad abu tą iššūkį priima – jie ketino padaryti tai, ko tiek metų nedrįso.

Dabar jau niekas nebegalėjo jų sustabdyti, nes jie buvo pradėję lenktyniauti. Ju Čijangas žiūrėjo, kaip Kasija, užkišusi rankas už nugaros, nusimeta paskutinį apatinį drabužį. Jos krūtinė pūpsojo tarsi statulos, krūtys, apie kurias jis tiek daug metų svajojo, buvo stangrios, speneliai styrojo atsikišę nelyg kariai. Dabar, be jokių apatinių, kūnas atrodė tvirtas ir įtemptas kaip lankas.

Jis irgi atrodė kur kas tvirtesnis nei su drabužiais. Kūnas dailių proporcijų, krūtinė, neskaitant rando dešinėje pusėje, be priekaištų. Plaukai susitaršę, akys dega aistra; net Adomo obuolys virpčioja. Jie nuščiuvę žiūrėjo vienas į kitą, paskui ji žengė artyn. Kūnai staiga susiliejo tarsi dvi sutekančios upės. Ji giliai įsikirto nagais jam į nugarą, o jis, sučiupęs jos rankas, primygo ją prie grindų. Sceniniai kostiumai ir jos kasdieniai drabužiai sukrito į krūvą ant žemės; jie spaudė vienas kitą. Kartais Ju užguldavo Kasiją, bet tuoj pat būdavo nustumiamas, ji atsidurdavo viršuje. Nė vienas nenorėjo skatinti įsiskverbimo, tarsi tai būtų panaikinę troškimą, kurį taip ilgai jautė vienas kitam. Bet kuo labiau jie priešinosi, tuo labiau geidė susilieti.

Jis bučiavo jos veidą ir stangrias, apvalainas krūtis, tada apgamą tarpkrūtyje. Kasija tyliai suaimanavo – tai buvo skausmingiau nei tiesioginis įsiskverbimas. Jos dubuo pradėjo kilnotis.

Tačiau jam įeiti ji neleido, o jis neleido suimti savo standaus vyriškumo. Kai tik ji apglėbdavo jį rankomis, Ju jas atitraukdavo. Jis juto, kaip išpampusi jo savastis glaudžiasi prie jos ir brauko per karštas, sudrėkusias lūpas.

Ji jau juto atsiveriant ir užsiveriant įsčias, net prasidėjo spazmai. Palaima jau lyg ir turėjo prasidėti, bet ji vis dar negalėjo sugriebti nieko apčiuopiamo.

Kasija taip kamavosi, kad vėl ėmė dejuoti. Ūmai kūnu jį įsiurbė, apžiojo keliasluoksnėmis lūpomis ir pamažu pradėjo jį ryti. Jos kojas purtė traukuliai, ji spardėsi, todėl Ju, norėdamas patekti į pačią gelmę, kojas prispaudė.

O tada jų kūnai šovė į dangų. Lyg du banginiai į gilią jūrą, buvo gražu, kaip nuščiuvę valandėlę žiūrėjo vienas į kitą. Staiga abudu nėrė į vandenyną, pasiekė uolėtą dugną – visi padarai, nustebinti tokio dramatiško jų pasirodymo, išlakstė į šalis, palikdami jiedviem visą didelę jūrą. Vėl išnirę iš vandens, juodu virto dviem besivejančiomis vijomis, augant troškimui, besisukančiomis į spiralę.

Kasijos dejonės virto šūksmais ir klyksmais, kūnas pašėlusiai plakėsi į jo kūną, o Ju šnopavo ir gaudė kvapą, iš gerklės veržėsi keistas gokčiojimas.

Staiga Kasija prieš save išvydo miglotą pavidalą. Suprato, kad sugrįžo fantazija, kurios ji laukė tokią daugybę metų. Ji girdėjo, kaip jos pačios kaulai sutraiškomi ir sutrinami į miltus. Prisimerkusi įsivaizdavo, kad visa tai vyksta scenoje. Ją stebi galybė žmonių, matydami poros pasitenkinimą jie susijaudina iki ašarų. Nuo tos minties jai pačiai akyse susitvenkė ašaros, ji pajuto, kad ryški, šilta popietės šviesa srūva vien tik jiems.

Saulės spinduliai skverbėsi pro langą ant nuogų kūnų. Jie tysojo ant grindų. Ju pasisukęs pervėrė ją keistu žvilgsniu.

Kasija paklausė:

– Kas yra? Niekad nematei moters? Tu, vyras, užaugęs viešnamy?

– Ne... – atsakė jis. – Tokios moters kaip tu niekad nesu matęs.

– Ką turi galvoj? – susidomėjusi pažiūrėjo ji.

Ju paaiškino:

– Tokia santūri ir ori scenoje, užtat tokia nesutramdoma lovoje.

Kasija suprato, kad jis jau daug laiko apie tai galvoja.

– Argi ne to nori vyrai?

– Man šitai patinka. Bet kiti norėtų, kad jų moterys būtų santūresnės. Net prostitutė turi pažinti gėdą ir drovėtis; jos taip elgiasi, kad įtiktų vyrams.

– Aš tenoriu, kad tu manęs geistum. Kiti gali eiti ir susirasti drovią moterį! – pareiškė ji ir stipriai jį apkabino. Juodu vėl pasibučiavo. Vėliau negalėjo prisiminti, kiek kartų tąsyk mylėjosi. Mylėjosi ir mylėjosi, visą popietę, be atvangos, tarsi norėdami atsigriebti už visus mėnesius ir metus praeity ir visus mėnesius ir metus ateity.

Kažkas ieškojo Kasijos, bet buvo sulaikytas Li Ju. Sunerimusi, kad dar kas nors belsis, vėliau ji atsinešė kėdutę ir atsisėdusi prie durų ėmė lukštenti saulėgrąžų sėklas. Ieškantiesiems Kasijos sakė:

– Mano šeimininkė aną naktį neišsimiegojo, todėl dabar ilsisi. Jai šįvakar reikės vaidinti.

Saulės spinduliai nuo medinio minkštasuolio nukrypo ant tualetinio stalelio ir paraudo. Li Ju teko atsakinėti vis daugiau Kasijos lankytojų. Ju Čijangas, išsprūdęs iš Kasijos glėbio, ėmė rengtis.

– Kasija, čia aš negaliu dažnai vaikščioti.

Kasija vos girdimai atsiliepė:

– Žinau.

Ji nepažiūrėjo, bet suprato, kad jis kalba taktiškai. Tai buvo pirmas ir galbūt paskutinis kartas.

Ju Čijangas atsidusęs tarė:

– Tai likimas.

– Žinau.

– Ir manęs nekaltini?

– Niekaip negalėčiau gailėtis dėl tokios popietės kaip ši.

– Metas eiti.

Kasija, pasisukusi ir padėjusi galvą ant pagalvės, čiulpdama plaukų sruogą klausėsi, kaip jis rengiasi. Kambaryje buvo tylu, todėl girdėjosi žingsniai ir žmonių balsai. Kasija žinojo, kad saulė nusileidusi į Huangpu. Negi Ju galėtų neiti? Juk visi jo laukia, kad būtų galima pradėti vestuves! Atsisukusi ji pamatė, kad jis jau pasirišęs kaklaraištį ir pasilenkęs rišasi batraištį.

Jis pašukavo rankomis plaukus, iš drabužių krūvos išsitraukė švarką ir apsivilko.

Ju priėjo prie durų. Kasija stebėjo. Kažin ar jis atsisuks. Ju stabtelėjo, žingsniai buvo neryžtingi ir nerimastingi. Staiga jis pasuko raktą ir išėjo. Ji nusigręžė ir išsitiesė lovoje. Lubos buvo per aukštai, kad pasiektum.

– Ko taip kremtiesi? – sušuko ji pavymui. – Juk ne pasaulio pabaiga. Betgi eik... eik, jei turi eiti. Neimsiu tavęs dėl to neapkęsti. – Žiūrėdama į paskutinius saulės spindulių likučius ant medinio minkštasuolio, Kasija sau panosėje sumurmėjo: – Aš galiu gyventi be tavęs. Galiu be tavęs daryti viską, ko man reikia.

19 skyrius

Tą vakarą Ju vedė. Kasija vaidino teatre. Po vaidinimo nenusivaliusi grimo grįžo tiesiai namo. Susirado dviratį ir važinėjosi juo iš pradžių palei namus, paskui vis tolyn ir tolyn. Daug kas tą vakarą matė jauną dviračiu važinėjančią moterį, paprastai apsirengusią, bet labai prisidažiusią. Ji lyg ryškios spalvos blyksnis pralėkdavo pro juos tarp skėtrų ir užsienietiškų namų.

Jo vestuvių puota vyko Hušangsiango restorane. Išskyrus Huang Peiju, beveik visi vyresnieji Hongo brolijos nariai gėrė iki soties. Kad brolija galėtų gerai pasilinksminti, nebuvo pakviesta nė vieno verslo partnerio. Huang Peiju neišbuvo iki galo, turėjo skubėti į susitikimą su vyru, ką tik grįžusiu iš Japonijos. Madam Emeralda irgi nedalyvavo, Kasija dėl to nusistebėjo.

Trečią dieną Madam Emeralda, eidama pro šalį, užsuko į teatrą aplankyti Kasijos. Atrodė gerėliau, nei atrodydavo pastaruoju metu.

– Ten buvo žmonių, kurių nenoriu matyti, – paaiškino Madam Emeralda. – Kai kurie Hongo brolijos nariai negerbia meistro Čango moterų.

Kasija šyptelėjo. Ten turbūt buvo dar daugiau narių, kurie negerbia ir jos! Kasija pakvietė Madam Emeraldą pasilikti ir pažiūrėti jos vakarinį vaidinimą, bet toji atsakė:

– Šiandien ne, kitąkart. Šįvakar turiu reikalų.

Tada ji prašneko apie ką kita, pasiguodė, kad labai nerimauja išsiuntusi įdukrą į užsieniečių mokyklą. Šią savaitę ją aplankė jau du kartus.

Kasija nusišypsojo. Atrodo, ši moteris bus davusi tvirtą priesaiką niekad nežiūrėti jos vaidinimų; jau geriau būti su mažyle. Ji pasigėrėtinai pastovi. Kasija paklausė, kada jai bus leista susitikti su vaiku. Bet Madam Emeralda tylėjo.

– Mamut, prašau, pasakykit man! – nerimo Kasija.

– Iš to niekam nieko gero nebus... – suniurnėjo ji.

– Prašau!

Bet Madam Emeralda vėl nukreipė šneką, juodvi išsiskyrė nejaukiai.

Užglaistyti padėties ir išlydėti Madam Emeraldos už Kasiją atėjo Li Ju. Kasija viena stovėjo koridoriuje. Jai prieš akis iššoko driežas, vos neužkabino nosies. Kasijai nuo to ėmė smarkiau plakti širdis. Driežas įsmuko pro tarpelį po durimis, Kasija, jam iš paskos įėjusi į kambarį, pagalvojo, kad mato prieš veidrodį ropojantį šešėlį, bet priėjusi arčiau driežo neišvydo. Visur jo ieškojo, bet niekur nerado.

Prisiminusi senus namų papročius, kuriuos jau daug laiko buvo pamiršusi, ji pribėgo prie lango ir jį atlapojo. Giliai alsuodama, pažiūrėjo į vakarinį dangų, atsiklaupė ir tris kartus nusilenkė iki žemės.

Tą vakarą automobiliu grįžtant namo Kasija pasakė Li Ju, kad nori užvažiuoti į Ličos viešbutį išgerti kavos. Jiedvi susėdo kavinėje pirmame aukšte. Palei langą žingsniavo vyras, prekiaujantis lotosų galvutėmis su sėklomis. Ant prekeivio ir bambukinio krepšio jo rankoje krito gatvės žibinto šviesa. Pro langą padavusios pinigų, jos nusipirko vieną dziną galvučių.

Galvutės buvo žalios ir baltos, trapios ir traškios, vos karstelėjusios. Bekramtant darėsi saldžios. Li Ju plonais, dailiais pirštais mitriai išlukšteno sėklas. Tada lupo jas ir vieną po kitos dėjo ant lėkštės.

Kasija, gurkšnodama kavą, kalbėjo apie žodžio „Hong“ kilmę. Dieną prieš mirtį meistras Čangas jai sakė, kad hieroglifas „Hong“ (...) padarytas iš hieroglifo „Han“ (...), senos kinų giminės vardo. „Hong“ (...) gautas iš brūkšnelių „Han“ (...) dešinėje paėmus elementus „Džongtu“ (...), kurie reiškia „vidurio žemė“. Li Ju akys nušvito ir ji pasakė, kad meistras Čangas išties gebėjo smarkiai jausti.

Jos nė nepamatė, kaip sukrimto visą dziną galvučių ir pažvalėjo.

Kasija iš mažytės rankinės išsiėmė šilkinio audeklo ryšulėlį. Nuvyniojusi audeklą, parodė nedidelį durklą tamsia rankena, inkrustuota nefritu.

– Štai kuo gindavosi meistras Čangas. Visuomet jį nešiojuosi, – prisipažino ji. Padavė durklą Li Ju ir pasakė, kad pažiūrėjusi į jį saulės šviesoje ji pamatytų ašmenyse išgraviruotus žodžius: „Nugalėk Čingus ir prikelk Mingus“.

Kasija buvo pasilenkusi prie meistro Čango, kai jis dovanojo jai durklą. Kai padavė ginklą jai, susižavėjusi apžiūrėjo jį iš visų pusių. Li Ju, stovėdama prie durų, stebėjo juos ir viską aiškiai matė. Dabar ji nepatenkinta suraukė nosį ir nusisuko.

Kitą dieną, penktą popiet, Kasijai vėl atėjo metas sėstis prieš veidrodį. Ji turėjo įprotį pirma apsivilkti kostiumą, tada susisukti plaukus ir galiausiai nusigrimuoti. Ant stalelio suskambėjo telefonas, ji pakėlė ragelį.

– Šeimininke, kaip čia yra, kad jau kelias dienas tavęs neregėjau? Juk žadėjai, kad šią savaitę ateisi manęs palaikyti! Turi ateiti šįvakar!

Iš ragelio atsklido pasiteisinimo žodžiai.

– Bet kuo gi būsi taip užsiėmęs, kad užtruksi iki vidurnakčio? – kaip išlepintas vaikas sudejavo Kasija. – Taip, taip, suprantu, nereikia nė aiškinti. Šįkart tave bus sugundžiusios kažkokios žavingos būtybės. Nežinai, ką reiškia kasnakt laukti tuščioje lovoje. Kai tavęs nėra, negaliu išsimiegoti!

Huang Peiju paaiškino, kad vienam iš jo vyrų pasimaišė galvoje ir jis kažką nudobė. Reikia nusiųsti žmones su pinigais laidotuvėms ir užuojauta, sutvarkyti visus su velioniu susijusius reikalus. Priklausyti Hongo brolijai reiškia rizikuoti gyvybe.

Veidrodyje Kasija matė save sustingusią, perkryžiavo kojas. Įėjusi Li Ju kažką pašnibždėjo jai į ausį. Kasija linktelėjo ir Li Ju išėjo.

– Ką gi, jei taip, šįkart tau atleisiu, kad praleidi vaidinimą. – Žiūrėdama į veidrodį Kasija apsiramino ir tarė: – Bet naktį turi ateiti – negali ir šįkart manęs nuvilti, kitaip daugiau nesirodyk. – Ji nusijuokė ir pridūrė: – Jei ateisi, šiąnakt tave nužudysiu lovoje!

Padėjusi ragelį, Kasija paėmė pieštuką akims paryškinti. Ant tualetinio stalelio buvo padėta lėkštė vakarietiškų pyragaičių. Kad pažvalėtų, prieš eidama į sceną ji paprastai išgerdavo kavos ir suvalgydavo pyragaičio.

Vakariniam spektakliui pasibaigus, Kasija sėdo į anglams priklausančios centrinės taksi bendrovės automobilį. Artėjo Naujieji metai, todėl oras greitai vėso. Reikėjo daugiau drabužių. Kasija pasistatė lapės kailio apykaklę, žavų, šypsningą veidą prisidengė baltu kailiu.

Kai taksi pasuko už kampo, staiga iš šalutinės gatvės išniręs kitas automobilis užtvėrė kelią. Abiejų automobilių stabdžiai sucypė. Iš mašinos iššoko trys vyrukai ilgais drabužiais bei skrybėlėmis su atbrailomis ir pribėgę nukreipė ginklus į taksi vairuotoją ir Kasiją. Jie kalbėjo žemais, nuožmiais balsais.

– Policija, ieškom kontrabandinio opiumo. Lipkit lauk!

Taksistas iškėlęs rankas išlipo ir pamatė, kad kiti du vyrai Kasiją tempia prie savo automobilio. Kasija atsisuko į taksi vairuotoją.

– Pasakyk meistrui Huangui, kad juos pamokytų!

Bet jai ant galvos tuoj pat buvo užmaukšlintas juodas maišas, automobilio durelės uždaromos trinktelėjo. Automobilis greitai nudūmė ir dingo iš akių.

Taksi vairuotojas kurį laiką drebėjo iš baimės, o aprimęs pamatė ant žemės gėlėtą Kasijos skraistę, stvėrė ją ir šoko atgal į automobilį. Nuvažiavo prie Konoto kelio 54-ojo namo, pasibeldė ir įėjo.

Siu Fang su Li Ju, išgirdusios naujieną, ėmė lieti ašaras. Huang Peiju, kuris jau buvo atvažiavęs ir kantriai laukė Kasijos, gėrė antrą puodelį arbatos. Avėdamas šlepetėmis jis nulipo laiptais, pamatė ant sofos gėlėtą skraistę ir įsiuto. Laikydamas skraistę rankoje, paliepė:

– Liaukitės sriūbauti, jūsų poniai nieko nenutiks!

Jis įsakė padėjėjams iškamantinėti taksi vairuotoją ir atnešti telefoną. Skambino daug kam, bet niekam neprisiskambino. Li Ju atnešė arbatos, bet Huang Peiju įtūžęs puodelį nutėškė nuo stalo. Li Ju tučtuojau atsinešė šluostę ir pritūpusi ėmė valyti grindis. Laimė, Huang Peiju žinojo opiumo rūkyklą, kur dažnai lankydavosi vyriausiasis patarėjas, tad užlėkė laiptais ir čiupo adresų knygelę. Ilgai paieškojęs, rado rūkyklos numerį.

Vyriausiasis patarėjas išties buvo ten.

– Taip jau atsitiko, – tepasakė.

– Paruoškit man dar vieną puodą arbatos! – suriko Huang Peiju trenkdamas ragelį.

Kol atbėgo patarėjas, ilgai užtruko. Jiedviem besikalbant atskuodė ir Ju Čijangas su trečiuoju ir penktuoju meistrais.

Jie visi buvo svetainėje. Huang Peiju nestygo vietoje. Visi kambaryje erzeliavo. Vienas siūlė kreiptis į policiją, antras manė, kad vertėtų paskelbti laikraštyje, o kiti nutarė, kad dar šįvakar arba rytoj sulauks žinių iš pagrobėjų.

Huang Peiju rūsčiai stebėjo bendrą pakrikimą.

– Nėra ko jaudintis. Kol kas policijai nieko nesakykim, kiek palaukim.

Mažumėlę virpančiomis rankomis jis nusičiupo cigarą ir prisidegė. Staiga sučirškė telefonas – visi kambaryje sužiuro į jį. Trečiasis meistras priėjęs pakėlė ragelį. Uždengęs ranka garsiakalbį, pasakė Huang Peiju:

– Pagrobėjai.

Huang Peiju pripuolęs stvėrė ragelį. Išgirdo garsų, griausmingą vyro balsą:

– Meistre Huangai, penkiasdešimt aukso luistelių, paruošk per dvi dienas, kitaip mes pamažu sukaposim panelę Kasiją į gabalėlius. Pirmiausia atsiųsim ausį, tada nosį.

Huang Peiju užriaumojo:

– Nesąmonė! Kaip jūs, padugnės, drįstat įžeidinėti tokį žmogų kaip aš? Kas Šanchajuje turi įžūlumo krėsti man tokius pokštus? Tuoj pat atvežkit man įkaitę, kitaip aš jus pamokysiu.

Vyras nusijuokė, ragelyje pasigirdo pagalbos besišaukiantis Kasijos balsas:

– Šeimininke, gelbėk! Maldauju, gelbėk! Negailėk pinigų. Aš bijau jų peilių. Ak, mano plaukai!

Pokalbis nutrūko, Huang Peiju pažiūrėjo į telefono ragelį, tada jį padėjo. Cigaras, kurį jis buvo prisidegęs, nukrito ant stalo prie telefono, jis vis dar smilko. Huang Peiju paėmė cigarą ir įtraukė dūmo.

Dabar, pirmąkart susidūręs su priešininku, jis aprimo. Tokius reikalus tvarkyti jam tekdavo mažne kas savaitę, bet jį patį pagrobimas palietė pirmą kartą.

Huang Peiju prašneko:

– Nesijaudinkit, jie niekur nepaspruks. Šanchajuje yra tam tikras skaičius mašinų. Per porą dienų išsiaiškinsim, kas tai padarė. Tada nuspręsim, ką daryti toliau. – Pakėlęs galvą ir nužvelgęs vyrus jis nurodė: – Kad niekas nesužinotų! Pirmiausia žiūrėkit, kad būtų sulaikytas taksistas!

Jie išgirdo, kaip lauke nurūko automobilis. Ju išpuolė lauk ir tuoj pat grįžęs pranešė, kad taksistas nuvažiavo automobiliu. Paspruko, kol visi blaškėsi ir niekas jo nesaugojo. Ju ketino jį vytis.

Pakėlęs rankas, Huang Peiju sustabdė beišeinantį Ju. Liepė paskambinti į taksi įmonę ir pasakyti, kad laikytų liežuvius už dantų. Šiąnakt Šanchajuje reikia pradėti paiešką, išnaršyti vieną rajoną po kito; per porą dienų būtina rasti siūlo galą.

Tačiau žinia pasklido tą pačią naktį. Atrodė, laikraščiai visi iki vieno palaikė ją ypatinga naujiena. Rytojaus dieną jie visi, dideli ir maži, pranešė apie įvykį didžiulėmis antraštėmis:

Panelė Kasija Siao, Šenčiu garsenybė, pagrobta vadinamosios koncesijos policijos kovos su kontrabanda būrio.

___

Huang Peiju, besėdinčiam savo namų susitikimų kambaryje, prieš nosį buvo paklota šūsnis laikraščių. Jis jau rengėsi juos skaityti, bet namų prižiūrėtojas atlydėjo trečiąjį meistrą.

– Meistre, – kreipėsi jis. – Skambino žmogus iš savivaldos tarybos policijos departamento ir pranešė, kad užsieniečiai sako, jog savivaldos taryba nesikiš į meistro asmeninius reikalus. Skambinantysis norėjo pabrėžti, kad būdamas kinų valdytojas savivaldos taryboje meistras Huang Peiju niekaip negali siūlyti pinigų banditams, kitaip Šanchajaus saugumui kyla pavojus.

Huang Peiju paklausė trečiojo meistro, koks užsienietis prašė jam tai perduoti.

Jo žmonos jau verkė ir klykė garsiau negu vaikai. Kai kurios beldėsi į duris ir šaukė, kad nori jį pamatyti. Huang Peiju suriko koridoriaus pusėn:

– Nutilkit, jau įgrisot! Ji tik niekinga prostitutė! Nesijaudinkit, neketinu dėl jos leisti nė skatiko!

Triukšmas tuoj nutilo. Huang Peiju namų prižiūrėtojui paliepė:

– Išnešk visus tuos laikraštpalaikius, tegu ta prakeikta boba supūva!

Namų prižiūrėtojas paėmė laikraščius. Jis buvo vidutinio ūgio, maždaug keturiasdešimtmetis, apskrito veido. Huang Peiju pastebėjo, kad jo namų prižiūrėtojas storėja. Atrodė, kad visi aplink jį stori, ir jų negraužia sąžinė! Visi vargai tenka jam!

Trečioji Kasijos pagrobimo diena buvo ta savaitės diena, kai Huang Peiju paprastai eidavo į Jongfengo pirtį savaitinių maudynių. Jis liepė padėjėjams paruošti automobilį.

Automobilis sustojo prie namų keliuko, padėjėjai sulipo. Netrukus pasirodė vyriausiasis patarėjas ilgu apdaru. Kai jis įlipo, automobilis nuvažiavo tiesiai prie Jongfengo pirties. Šeimininkas, pamatęs Huang Peiju su patarėju, priėjo pasisveikinti. Tada nulydėjo juos per didžiulę triukšmingą pirtį, pilną baltų, mėsingų pavidalų, kuriems masažuotojai rankšluosčiais daužė per nugaras. Šeimininkas Huang Peiju ir patarėjui atidarė duris, vedančias į mažesnę pirtelę, maždaug pusės pagrindinės salės dydžio, pilną karštų garų. Ji buvo skirta ypatingiems svečiams, šią popietę čia daugiau nieko neturėjo būti.

Juos aptarnavo du jaunuoliai, maždaug dvidešimtmečiai; jie sukabino drabužius atsargiai, kad nesugadintų medžiagos. Nuo to priklausė, kaip bus vertinamos jų paslaugos. Huang Peiju paltas buvo iš leopardo kailio, o patarėjo – iš kiaunenų, tas dar vilkėjo tigro odos liemenę. Abu vaikinai nugaras vyriausiajam patarėjui ir jo viršininkui trynė iš visų jėgų. Be drabužių Huang Peiju atrodė sulysęs ir pasenęs. Jis atsiduso ir susirūpinęs kreipėsi į patarėją patarimo:

– Nenaudėliai užmatė mano piniginę ir įsigeidė mano pinigų – jau seniai to tikėjausi. Bet dabar įsipainiojo užsieniečiai. Ką man daryti?

Vyriausiojo patarėjo veidas ir kaklas buvo raukšlėti. Nukaręs pilvas liulėjo. Bet jo sveikata buvo puiki. Patarėjas klausėsi Huang Peiju, bet pats tylėjo. Nusiprausę jie nuėjo atsigulti – dar masažas ir pedikiūras. Tik atsigulęs patarėjas pagaliau prabilo:

– Ką gi, pagrobtas ne tavo sūnus ir ne motina. Tik meilužė. Iš tikrųjų mums nereikėtų dėl to sukti galvos, bet Kasija Šanchajuje labai garsi ir laikraščiai dėl jos kelia per didelį triukšmą, kad galėtume nekreipti dėmesio.

Patarėjas jaunajam masažuotojui paliepė nuo kabyklos atnešti jo drabužius. Tada ištraukė kelis sulankstytus laikraščius ir parodė antraštes Huang Peiju, gulinčiam ant kito suolo:

Pagrobėjai šantažuoja žymius Šanchajaus asmenis

Tikėtinos raizgios intrigos

Gražuolei iškilo pavojus – kur didvyris?

Kaip didvyris gali neišgelbėti gražuolės?

Paduodamas vieną lapelį, vyriausiasis patarėjas pasakė, kad čia dar blogiau. Huang Peiju paėmęs jį perskaitė:

Huango namiškiai atskleidė: nebus sumokėta nė grašio, gražuolės nereikia gailėtis.

– Kas čia dabar? – paklausė Huang Peiju.

Patarėjas pasiūlė perskaityti straipsnį, Huang Peiju skubiai permetė jį akimis. „Šįryt Huango namus pasiekė siuntinys. Viduje buvo kojos pirštas. Kažkas iš šeimynykščių patvirtino, kad jis Kasijos, kurios pėdos nerištos. Šenčiu žvaigždė daugiau niekad nebevaidins...“

Huang Peiju neteko kantrybės dar nebaigęs skaityti.

– Tai turbūt antroji sugulovė, ji rištomis pėdomis. Bjaurybė, ji vis turi kaip įgelti. Nejau jai visai nerūpi mano reputacija? Išvarysiu jų visą krūvą.

Patarėjas paramino:

– Taip jau yra, kad moterys viena kitai pavydi, nesinervink dėl to. Argi pasaulyje neužtenka moterų? Svarbiausia – kaip išgelbėti savo kailį.

Huang Peiju atsidusęs pasakė:

– Visą gyvenimą rūpinausi tik tuo, kaip pasirodysiu. Tikrai, jei neišgelbėsiu Kasijos, Šanchajuje manęs nebegerbs... Jeigu jai turi kas atsitikti, tegu atsitinka, kai mes išsiskirsim. Kitaip labai nesmagu.

– Vyras privalo rūpintis savo garbe, – pritarė patarėjas.

Huang Peiju gerai pagalvojo ir apsisprendė. Jis nemokės išpirkos, kad neįžeistų užsieniečių, bet suras ir išgelbės Kasiją, kad užčiauptų laikraščius.

Patarėjas pasakė, kad svarbiausia nesipykti su užsieniečiais. Jei neteks pritarimo koncesijose, kaip jie išlaikys savo padėtį Šanchajuje?

– Surasiu Kasiją ir išsiųsiu ją į gimtąją Čuanšą. Ir ko tas Šanchajus taip sukruto dėl vienos moteriškės? – piktai pasakė Huang Peiju duodamas tarnams ženklą jį aprengti.

Huang Peiju paprašė patarėjo važiuoti su juo namo galutinai visko aptarti ir, kai pedikiūras buvo baigtas, juodu išvažiavo. Vos įėjo į namus ir tarnai atnešė jazminų arbatos, sučirškė telefonas. Įbėgęs namų prižiūrėtojas pašnibždėjo:

– Pagrobėjai!

Huang Peiju pažiūrėjo į namų prižiūrėtoją. Tas tuoj susiprotėjo ir pakvietė atsiliepti patarėją. Bet pagrobėjai reikalavo, kad su jais kalbėtųsi pats Huang Peiju, ir šiam nieko kito nebeliko, tik atsiliepti. Žodžiai, kuriuos jis išgirdo, buvo ganėtinai aiškūs:

– 158-as sandėlis, Ai’erkio kelias, Tilano tiltas, rytoj septintą ryto pasikeisim prekėmis. – Huang Peiju žiojosi kažką sakyti, bet žmogus kitame ragelio gale išdrožė: – Nėra kada gaišti. Penkiasdešimt aukso luistelių, ir nė vienu mažiau. Bent vieno trūks – mes nužudysim įkaitę! – Tada numetė ragelį.

Huang Peiju suvaldė pyktį ir padėjo ragelį.

– Aukso luistelius pasiimkim, bet pirma atgaukim ją, – nusprendė jis ir paprašė vyriausiojo patarėjo eiti paruošti aukso. Trečiajam meistrui paliepė pasirūpinti, kad būrelis vyrų pasislėptų kur nors netoli sandėlio. Tegu nepasislepia per arti ir per anksti nepasirodo. Kai Kasija bus išlaisvinta, jie nuseks paskui pagrobėjus ir nuošalioje vietoje juos pričiups arba nudobs ir susigrąžins auksą. Huang Peiju buvo tikras, kad net savivaldos taryba neprikibtų prie tokio plano.

Kitą dieną Huang Peiju ir vyriausiasis patarėjas atsikėlė anksti ir su dviem sargybiniais nuvažiavo prie Tilano tilto. Krito smulki dulksna ir, kai Huang Peiju su patarėju, nešini aukso luisteliais, prisiartino prie sandėlio, patarėjas tuoj pat suprato, kad kažkas ne taip.

Automobiliui įsukus į Ai’erkio kelią, iškart pasidarė aišku, kad kažin kas jų laukia. Prie sandėlio vartų lūkuriavo koncesijos policijos viršininkas, vyras vardu Arsanas, dėvintis jo padėtį rodantį raudoną turbaną, ir keli jo vyrukai. Pamatęs Huang Peiju automobilį, jis staigiai užkirto kelią ir liepė sustoti.

Huang Peiju sustabdė automobilį. Policijos viršininkas mostelėjo visiems išlipti. Tada tarė:

– Pats ponas Huang Peiju. Eikšekit, šį tą parodysiu.

Huang Peiju su patarėju nusekė paskui policijos viršininką, o šis atidarė sandėlio duris. Visi ginkluoti žudikai, kuriuos buvo pasiuntęs Huang Peiju, buvo suimti ir užrakinti. Negalėjai jų kaltinti, kad pasidavė; visi jie buvo oficialūs pareigūnai kinai, tarnaujantys policijos pajėgose, jie nedrįso nepaklusti policijos viršininko įsakymui, nors tas buvo tik indas.

– Ar šitie vyrai jūsų? – paklausė Arsanas.

– Taip. Jie – mano žmonės, kinai patruliai, – išdidžiai atsakė Huang Peiju. Kiti kinai gali bijoti indo, bet jis tai jau ne.

– Ką jie čia veikia?

– Ruošiasi suimti pagrobėjus.

– O ką čia veikia ponas Huangas?

– Aš čia todėl, kad vadovauju.

– Policijai pranešta, kad ponas Huangas atveš aukso kaip išpirką pagrobėjams. Gal ponas leis man apžiūrėti jo automobilį?

– Nesąmonė! – riktelėjo Huang Peiju. – Kokią jūs turite teisę tikrinti mano automobilį?

– Pone Huangai, ar tikrai neleisite patikrinti? – paklausė policijos viršininkas. Huang Peiju apsimetė negirdįs. Policijos viršininkas susiruošė eiti. – Ką gi, pone, viskas aišku, – pasakė kažką rašydamas bloknote. – Jei ponas Huangas neleidžia mums apžiūrėti jo automobilio, mes niekaip negalime to padaryti, tiesa? Tik turime įrašyti tai į raportą. Jei nesupyksite, pone, pagrobėjų mes nelauksime. Jei jūs vis dar tikitės, kad jie pasirodys, žinoma, laukite netoliese. Su savo linksmaisiais vyrukais. Likit sveikas, pone. – Ir jis nuėjo.

Policininkų automobilis nuvažiavo, Huang Peiju nusispjovė pavymui:

– Šunsnukiai!

Patarėjas, stvėręs Huang Peiju, paliepė visiems trauktis. Jis parodė į kelis atvažiuojančius taksi automobilius.

– Matai? Atvažiuoja žurnalistai. Kaip greitai sklinda naujienos.

– Prakeikimas! – sugriaudėjo Huang Peiju, iš nevilties tėkšdamas skrybėlę. Tai bent pagrobėjai. Jis nepakankamai juos įvertino. Jie geriau už jį viską numatė ir turėjo greitesnių susisiekimo priemonių, net pasinaudojo laikraščiais! Huang Peiju šoko į automobilį, šis užriaumojo ir siauru keliuku prašvilpė pro mašinas su žurnalistais, regis, tyčia gąsdindamas.

Mirtinai išblyškęs Huang Peiju svarstė: turiu gerai pagalvoti, kas tie žmonės. Turbūt aplink mane sukiojasi jų šnipai. Hongo brolijoje yra išdavikų.

Kiti vyrai automobilyje, pabūgę jo tylėjimo, sėdėjo kaip pelės po šluota.

Huang Peiju apsiraminęs nužvelgė bendrakeleivius. Po kurio laiko pro sukąstus dantis iškošė:

– Neketinu būti paprastas juokdarys! Aš prisikasiu prie tiesos!

20 skyrius

Nors Huang Peiju žmonės kuo skubiausiai vykdė įvairius nurodymus, pats jis nesugalvojo, kaip pasistūmėti, ir jau įtarinėjo kelis iš saviškių. Jis žinojo, kad pirmiausia turi atskleisti vidinį šnipą. Kitaip bet koks judėjimas į priekį bus veltui. Pagrobėjai, vos ką sužinoję, tuoj pat pakeis savo planus.

Norėdamas būti vienas, Huang Peiju pirmąją kinų Naujųjų metų dieną persikėlė į namą Konoto kelyje. Dėl visa ko paėmė dar porą žmonių saugoti jo iš lauko. Siu Fang su Li Ju uoliai jam patarnavo, virė skanius valgius. Jos labai norėjo sužinoti ką nauja apie Kasiją, bet nedrįso klausti. Huang Peiju valgydamas kaskart gerdavo vyno, bet, kaip ir visi, kurie bando išblaškyti liūdesį gerdami, darėsi vis liūdnesnis.

Pietūs jau beveik baigėsi, o jis vis dar gėrė, prie maisto nė neprisilietė. Jau buvo beveik išgėręs dar vieną butelį ir vis klausė savęs: kas jie galėtų būti? Nejau jie nežino, ką Hongo brolija daro su išdavikais? Juk bausmė bus vieša, išdavikas bus sukapotas į gabalėlius, jam gyvam bus nulupta oda ir ištraukytos sausgyslės. Visi iki vieno brolijos nariai prieis ir atpjaus po gabalą išdaviko mėsos, kad visiems tektų atsakomybė už jo nužudymą.

Per tuos devynerius metus, kol buvo Hongo brolijos didžiuoju meistru, jam tik kartą teko vadovauti tokiam išbandymui, bet prisimenant tą kruviną sceną iki šiol pykindavo. Huang Peiju buvo tikras: jei tarp jų yra šnipas, jis turbūt nutrūktgalvis pamišėlis. Argi dėl kelių aukso luistelių verta taip rizikuoti?

Sėdėdamas ant kėdės jis padėjo valgomąsias lazdeles ir ilgai galvojo apie savo žmones. Įtarinėjo visus, bet nė į vieną nebūtų galėjęs durti pirštu ir sakyti, kad jam užtektų drąsos šitaip elgtis.

Pagrobėjai neskambino jau kelias dienas. Gal jie irgi švenčia Naujuosius metus. Huang Peiju kreivai šyptelėjo. Jam šventės visiškai sugadintos.

Lipdamas laiptais, koridoriuje matė gausybę Kasijos sceninių nuotraukų, iš visų ji žvelgė žavingai, visose atrodė graži ir meili, spinduliuojanti švelnumą ir meilę. Turėdamas tokią moterį jis turbūt vertė pavydėti visus Šanchajaus vyrus.

Bet dabar, gulėdamas ant jos lovos, Huang Peiju jautėsi keistai atitolęs. Atrodė, jos sielos čia nebėra. Ji jam nebesvarbi. Ta moteris jam pridarė per daug bėdos, pažemino jį namiškių ir viso Šanchajaus akyse. Jis turi čia slapstytis vienui vienas. Huang Peiju ėmė gailėtis įsitaisęs tokią rūpesčių keliančią moterį. Šeštoji sugulovė, ta tuščiagalvė meilutė, buvo įmesta į upę ir akimirksniu virto į nieką, bet Kasija atkakli moteris – jos taip lengvai neatsikratysi.

Huang Peiju prisidegė cigarą ir pasakė sau dabar jau žinąs, koks jausmas būti vienam.

Apačioje suskambo telefonas ir atlėkė susinervinusi Siu Fang, šaukdama:

– Meistre Huangai, skambina pagrobėjai. Nori kalbėtis su jumis!

Huang Peiju basas išpuolė iš kambario. Suirzęs pagalvojo: koks ypatingas vis dėlto tas šnipas! Kad ir kur jis būtų, pagrobėjai seka iš paskos. Huang Peiju niekam nesakė, kad apsistos čia, Konoto kelyje, bet vis tiek jį surado.

O kai prasidėjo telefoninis ginčas, Huang Peiju įsiaudrino. Sėdėdamas ant sofos, ryžtingai išklojo:

– Jūs mane pažįstat, aš nejuokauju. Nemokėsiu išpirkos už paprastą moterį. Jei būčiau iš tų, kurie taip daro, pasaulis jau seniai nieko apie mane nebegirdėtų. Juk ji tik aktorė ir man tikrai nerūpi! Išėjau iš namų, nevaikštau po arbatines, atvažiavau čia dėl to, kad nenoriu turėti su jumis nieko bendro.

Vyro balsas ragelyje buvo keistas, atrodė, tyčia jį erzina:

– Tu tik apsimeti, kad tau nerūpi. O labiausiai stengiesi išvengti išsiskyrimo su savo auksu.

Huang Peiju pakilo nuo sofos, kalbėjo šaltu balsu. Jis pasakė, kad Šanchajuje nesunkiai gali prisirinkti būrelį tokių moterų kaip Kasija.

– Pirmyn, sukapokit ją į gabalėlius, pamatysit, ar man rūpi! Sakiau, kad neišpirksiu jos, ir tikrai neišpirksiu. Be to, jūs gerai žinot, kad savivaldos taryboje aš esu kinų valdytojas, todėl negaliu pažeisti įstatymo ir mokėti išpirkos. Nė viena moteris nėra tokia svarbi, kad dėl jos atsisakyčiau kinų valdytojo vietos savivaldos taryboje!

Li Ju, koridoriuje įdėmiau klausydamasi jo šnekos, sudrebėjo iš pykčio.

– Tas Huangas visiškai neturi sąžinės!

Siu Fang įsitempė ją į kambarį.

Gavęs tokį tvirtą Huang Peiju atsakymą, vyras kitame linijos gale, regis, buvo beapsigalvojantis. Jis ilgai tylėjo, paskui apsisprendė.

– Ką gi, suprantam, kad neketini jos išpirkti; mums pabodo laukti ir nenorim pakenkti panelei Kasijai. Tarkim, mes sugavom ne tą žmogų, nežinojom, koks kietas gali būti Huang Peiju.

Huang Peiju puolė pritarti:

– Tai jau kita šneka. Visuomet geriau atrišti mazgą. Jei ją paleisit, mes ir toliau būsim bičiuliai ir broliai.

– Panelė Kasija nekaip jaučiasi. Norim ją perduoti tiesiai į rankas pačiam meistrui Huangui, kad išvengtume galimų nesklandumų. Nenorim atsakomybės už jokias bėdas.

– Ką nori pasakyti? – susiraukė Huang Peiju.

– Tavo žmonės nepatikimi. – Balse pasigirdo sutrikimas: – Keliskart rengėme prekės perdavimą ir keliskart mums kažkas sutrukdė. Nė nenumanėm, kad bus taip sunku tvarkyti šį reikalą su meistru Huangu. Nejau neturi nieko, kuo galėtum pasitikėti?

Tai Huang Peiju buvo smūgis žemiau juostos. Jis dabar išties niekuo nebepasitikėjo.

Nenorėdamas daugiau apie tai kalbėti pasakė, kad pats atvyks susitikti.

– Rytoj šeštą valandą ryto mes paleisim įkaitę. Važiuok iš Dongčango miestelio į Pudongą, į rytus pro paminklinę arką. Pamatysi dvi tuopas maždaug vieno li¹ dydžio žieminių kviečių lauke. Tuo metu ten nieko nebus, tik Kasija, galėsi ją pasiimti.

Huang Peiju sutiko.

– Viskas gerai. Į tokią dykvietę nieko negalėsiu atsivežti. Galit būti ramūs.

Tą vakarą Huang Peiju pasiėmė penkis vyrus, tarp jų trečiąjį meistrą ir Ju Čijangą, ir persikėlė per upę į Pudongą. Kitą dieną vos prašvitus būrelis atvyko į Pudongo pakraštį. Jie išsinuomojo palaikį namelį Dongčange ir paliko akylus žvalgus prie lango ir ant stogo. Tebebuvo žiema, bet oras jau šilo. Veidas nuo vėjo nebežvarbo taip, kaip prieš kelias dienas. Jie išėjo iš miestelio ir tikrai aplink nieko neišvydo. Naktį buvo paliję ir dabar vis dar dulksnojo.

Kaip ir buvo nupasakota, jie išvydo paminklinę arką ir dvi plonas tuopas maždaug li dydžio lauke. Medžių šakos buvo netankios, tarp tokių niekas nepasislėptų. Skersai tų dviejų tuopų ėjo siauras kelias. Aplink buvo tylu, niekas nekrutėjo, tik praskrisdamos kranktelėjo dvi varnos, paskui sutūpė ant tuopų. Laukas buvo tuščias, nesimatė jokios priedangos ginkluotiems vyrams.

Huang Peiju įsikišo už juosmens ginklą, kitą paslėpė dėkle prie kojos. Rūkydamas cigarą paliepė vyrams ant stogo atidžiai žiūrėti.

Ju Čijangas laikė sunkų teleskopą, kelis kartus sufokusavo vaizdą.

– Tiesa, ten daugiau nieko nėra, tik moteriškė, panelė Kasija. Atrodo, ji negali paeiti.

Kiti irgi pažiūrėjo pro teleskopą ir patvirtino:

– Regis, ji tenai vienui viena.

Huang Peiju numetė nuorūką ir guviai tarė:

– Einu jos pasiimti ir galėsim visą šį reikalą baigti.

Vyrai nulipo nuo stogo. Trečiasis meistras pasisiūlė:

– Leiskit eiti man, didysis meistras neturi pats to daryti.

Ju Čijangas tarė:

– Leiskit mane, meistras Huangas turi būti labai atsargus.

Huang Peiju nužvelgė tuodu tiriamu žvilgsniu. Nors tikimybė, kad jie išdavikai, buvo menka, jis vis tiek niekuo nepasitikėjo. Praėjusią naktį gerai apgalvojo visus žingsnius, kurių reikės atsiimant Kasiją. Niekas iš vyrų nežinojo, kad jis vilki neperšaunamą liemenę ir kad jo skrybėlėje yra plieninis šalmas, kuris sulaikys šūvius ir peilių dūrius. Užpuolikas nespės nė susivokti, ir bus patiestas ant žemės.

Jis priėjo prie durų ir atsisuko. Nesuteikdamas progos prieštarauti išdrožė:

– Jūs visi laukiat čia. Eisiu pats. Nenoriu, kad pabaiga išeitų sumauta.

Huang Peiju paliepė vyrams užkirsti kelią iš miestelio. Kad būtų saugu, pasiuntė du vyrus ant stogo, kad pasiėmę ginklus ir teleskopus stebėtų teritoriją, jei netikėtai jis būtų užpultas. Kai viskas buvo paruošta, išėjo į kelią.

Už paminklinės arkos stovėjo dvi liaunos tuopos. Tolumoje jis pamatė ant tako stovinčią Kasiją, jos akys buvo užrištos raiščiu, rankos surištos už nugaros. Kasija, išvargusi ir išsekusi, regis, išgirdo jo žingsnius ir susijaudinusi pamėgino eiti artyn. Jos veidas buvo kruvinas. Ji kluptelėjo ir pargriuvo, tada pabandė atsistoti.

Huang Peiju tuoj pamatė, kad vieta visiškai saugi. Vėl išvydęs Kasiją, tuolab tokios būklės, ūmai jai pajuto švelnumą. Kad ir kaip būtų, ši moteris mokėjo padaryti jį laimingą, kitoms tai nesisekdavo. Be to, turėdamas šią moterį jis galėjo būti Šanchajaus valdovu – didvyriui reikalinga gražuolė.

Šis reikalas per ilgai užtruko ir pakenkė jo vardui. Bet tuoj viskas baigsis. Per tas kelias sekundes Huang Peiju toptelėjo, kad jis galbūt buvo pernelyg šaltas Kasijai ir sukėlė jai kančių. Jis gerai rūpinsis šia moterimi, kaip kartą pažadėjo.

Taigi jis skubinosi prie jos, bet kai tik praėjo pro tuopas, užkliudė bombos laidus. Į dangų šoko ugnis.

Kasija griebėsi už galvos ir griuvo ant žemės. Tarp jos ir sprogimo vietos nuvirto medžio kamienas. Liepsnose ją užklojo dulkės ir tuopų lapai.

Pasklido dūmai ir kurį laiką nieko nesimatė.

Visi pasileido bėgti šaukdami: „Meistre! Meistre!“, bet dar nenusėdus dulkėms pamatė, kad Huang Peiju ištaškytas į skutelius, tik mėsgaliai ant poros nuogų medžių šakų kybo. Galva, vis dar su plienine skrybėle, nuriedėjusi į lauką. Geležinis šarvas keistai sulinkęs, jo viduj styro kruvini šonkauliai. Visi vyrai prie kruvinų vaizdų buvo pratę, bet net jie perbalo.

– Dangau, koks velniškas būdas žudyti!

– Kaip bosas galėjo būti šitaip apmulkintas?

– Kokie pagrobėjai galėjo būti tokie patrakę, kad surengtų šitokią pasalą, užsimotų žudyti ir įkaitę, ir meistrą?

Ju Čijangas Kasiją rado gulinčią ant žemės, nuo smūgio apalpusią, nuklotą dulkėmis ir aptaškytą kraujo lašais. Apvertęs kūną pamatė, kad abi rankos, surakintos antrankiais ir grandinėmis, pritvirtintos prie seno rąstgalio, ant akių raištis. Ju skubiai nutraukė raištį. Jos plaukai buvo nurėžti, drabužiai sudraskyti, veidas suodinas. Bet atidžiau apžiūrėjus paaiškėjo, kad gilių žaizdų nėra.

– Panelei Kasijai išties pasisekė.

– Kurgi ne, paspruko tiesiai iš tigro nasrų!

Kasijos akys buvo kietai užmerktos, lūpos pamėlusios. Ju keliskart ją krestelėjo, bet ji neatsigavo. Pasiremdamas kinų medicinos žiniomis, Ju spustelėjo aukščiausią „tigro nasrų“ tašką – Kasija pagaliau atsimerkė. Išvydusi skerdynių vaizdą, Ju glėbyje vėl nualpo. Trečiasis meistras, kilstelėjęs šautuvą, šovė į grandines – vienas šūvis, ir jos nutrūko.

Privažiavo automobilis, ir jie įkėlė Kasiją vidun. Ištaškytų Huang Peiju kūno gabalų vyrai nedrįso liesti; keli jų buvo palikti saugoti sprogimo vietos. Kiti nuvažiavo į Dongčangą iškviesti policijos.

Ludziadzui prieplaukoje automobilis laukė kelto. Artimiausias keltas buvo varomas dyzelinu, todėl daug mažiau dūmijo. Kasija parimo prie atviro automobilio lango. Kartkartėmis kas nors užstodavo vaizdą ir ji užsimerkusi ilsėdavosi, bet kai kliūtis pasitraukdavo, vėl sužiurdavo į upę. Kitapus, Bunde, rikiavosi aukštų pastatų eilės. Dešimt li užsieniečių žemės toli gražu nebesiribojo dešimtimi li.

Vaiskiuose saulės spinduliuose raibuliavo upė. Automobilių kelto inkaras buvo pakeltas, sušvilpė švilpukas, ir keltas pamažėle pajudėjo kito kranto link.

Prieplaukoje vyriausiasis patarėjas aimanavo dėl Huang Peiju mirties.

– 1887-aisiais, dvidešimt trečiaisiais imperatoriaus Guangsiu valdymo metais, meistras Čangas peiliu ir krauju Šanchajuje atkūrė Hongo broliją. Trečiais metais po jos įkūrimo vykusi Kang Liango reforma brolijai padarė žalos, daug jos narių buvo suimta. Tačiau vėl turime dėkoti meistrui Čangui, kuris per visas negandas gebėdavo išlikti ramus – jo dėka mes išvengėme pražūties!

Nei jis, nei Čang Lisiongas netapo mokslininkais, bet vyriausiasis patarėjas, nors ir neturėjo Čang Lisiongo jėgos ir Rytų dvikovų gebėjimų, gerai išmanė istoriją, buvo studijavęs budistų ir daosistų raštus, negana to, gebėjo numatyti ateitį. Todėl ir tapo vyriausiuoju patarėju – jam buvo suteiktas Mažojo Džugės, žymaus senovės stratego, vardas. Hongo brolijoje didieji meistrai keisdavosi, bet jis, nors ir buvo vyresnysis, tegalėdavo tik padėti ir patarti, o ne valdyti.

Vyriausiasis patarėjas lenkė pirštus:

– 1907-aisiais, metai prieš imperatoriaus Guangsiu mirtį, meistras Čangas žuvo, bet šiuokart reikia dėkoti meistrui Huangui, kuris buvo užtektinai drąsus ir narsus, kad galėtų perimti broliją, – mes sausi išlipom iš revoliucijos balos. Kas galėjo pamanyti, kad po devynerių metų, dabar, 1916-aisiais, pats meistras Huangas mirs nesava mirtimi. Hongo brolijos istorijoje išties netrūksta kankinių. Kaip dabar mes tvarkysimės? – Vyriausiasis patarėjas sielojosi iki ašarų. – Dairausi tyruose – kurgi didvyris?

21 skyrius

Ju Čijangas vairavo T modelio fordą su minkštu stogu. Šalia sėdėjo Kasija, ant čipao vilkinti raudoną vilnonį megztinį, į mazgą surištais plaukais, be jokių papuošalų. Pavažiavę palei Sudžou upę, jie įsuko į plačią pietų pusėn vedančią gatvę, abipus kurios žydėjo raudoni cerciai, ir sustojo prie angliško stiliaus namo. Kiemas buvo didžiulis, su puošniais geležiniais vartais. Prieš namą augo aukštas medis, iš vidaus sklido angliškos vaikiškos dainelės, jas lydėjo palaimingas vaikų darželio klegesys. Prie vartų budėjo vakarietė vienuolė.

Kasija nesiryžo atidaryti automobilio durelių. Spausdama ranką prie krūtinės tarė:

– Ju, aš taip bijau.

– Šitiek metų, baimindamasi pakenkti meistro Čango kūnui ir kraujui, nedrįsai reikšti pretenzijų dėl savo dukters. Šiandien turėtum būti laiminga! – pasakė Ju Čijangas. Bet matydamas, kad Kasijos veidas išties perbalęs, paglostęs pečius pridūrė: – Nurimk. Einu jų atvesti.

Jis priėjo prie krikščionių vienuolės ir kažką pasakė. Ji įėjo vidun.

Po kurio laiko šalia didžiųjų vartų prasivėrė mažesni varteliai ir išėjo Madam Emeralda žylančiais smilkiniais. Ji vedėsi maždaug aštuonerių metų mergaitę. Ta vilkėjo vakarietiška moksleivės uniforma, į kasą buvo įpintas kaspinas. Atrodė labai guvi.

Mergaitė, pamačiusi Ju Čijangą, meiliai puolė jam į glėbį.

– Dėde Ju! – sušuko ji.

Ju Čijangas užsisodino ją ant sprando ir pamažėle priėjo prie automobilio.

– Kur tu mane vešies? Žadėjai, kad vėl važiuosim į Gaočiao paplūdimį. Turi tesėti žodį!

Prabilo Madam Emeralda:

– Jau sakiau, kad šiandien važiuosim kitur.

– Bet aš nevažiuoju niekur, kur nelinksma, – purkštavo vaikas.

Jie perėjo kelią. Atidarius automobilio dureles, mergaitė pastebėjo ant užpakalinės sėdynės sėdinčią Kasiją.

Nė kiek nesidrovėdama mažylė įlipo, atsisėdo ir įsmeigė akis. Drąsiai, užtikrintai išdrožė:

– Kažkur esu tave mačiusi. Tikrai mačiau!

Madam Emeralda, kuri irgi įsigrūdo ant užpakalinės sėdynės, sudraudė:

– Lili, tu jos nematei, tai...

Kasijos akys jau buvo sklidinos ašarų, bet ji tramdė jas ir žiūrėjo į mergaitę.

– Mačiau, mačiau, – klykė mergytė, – mačiau, kaip žiūrėjai į mane pro mokyklos vartus. Tai tu ta praeivė, kuri vis dirsčioja vidun! Ar tu geras žmogus, ar blogas? Jei blogas, tai paprašysiu dėdės Ju, kad tave nudėtų.

Madam Emeralda priekaištingai pažiūrėjo į Kasiją.

– Matai? Ar matai? Sakiau, kad nereikia, o tu neklausei!

Bet išvydusi graudulingą Kasijos veidą nutilo.

Nenustygstanti mergaičiukė patapšnojo per galvą priekinėje sėdynėje sėdinčiam Ju Čijangui.

– Dėde Ju, tu gi sakei: jei aš kada sutiksiu blogų žmonių, tikrai padėsi man juos mušti. Negali išsiginti savo žodžių.

Ju Čijangas, nulenkęs galvą žemyn, tylėjo ir kramtė lūpas.

– Lili, liaukis, – susigriebė Madam Emeralda ir nutvėrė mergaitę už rankų. – Pažiūrėk, į ką ji panaši? – paklausė.

Ju Čijangas paleido variklį. Užpakalinio vaizdo veidrodėlyje jis matė, kad gražiosios Kasijos akys pritvinkusios ašarų.

– Į ką?

– Į tave! Pažiūrėk atidžiau.

Mergaitė iš arti apžiūrėjo Kasijos veidą.

– Na, šiek tiek. Bet ji gražesnė. – Ji niukstelėjo Kasijai. – Ei, kaip drįsti būti gražesnė už mane?

Kasija teatsakė:

– Kai paaugsi, tu būsi gražesnė net už savo mamytę!

– Mamytę? Senelė Emeralda sakė, kad mamytė išvažiavusi ieškoti tėčio. Mano mamytės pavardė Čen, o aš vadinuosi Lili Čen – kol rasiu tėvelį, – be paliovos čiauškėjo mergaitė. Visu kūneliu palinkusi į priekį, pliaukštelėjo Ju per viršugalvį. – Tiesa, dėde Ju? – Tada pasisukusi stvėrė Madam Emeraldos ranką. – Ar ne tiesa, senele Emeralda? – Buvo akivaizdu, kad mergaičiukė labai prisirišusi prie Ju Čijango ir dar labiau lepinama Madam Emeraldos.

Kasija daugiau nebeištvėrė. Čiupo mergaitę į glėbį, pagaliau prasiveržė ašaros.

– Mamytė pagaliau rado tėvelį ir dabar grįžo pasiimti tavęs. – Užsikūkčiojusi nebegalėjo kalbėti.

Už ją prašneko Ju Čijangas:

– Tavo tėvo pavardė Čangas, jis buvo vardu Čang Lisiongas. Buvo tikras didvyris!

Madam Emeralda, irgi pravirkusi, rimtai pasakė mergaitei:

– Vadink ją mamyte, ji tavo mama. Tavo mamytė dėl tavęs daug prisikentėjo.

Mergaitė, išplėtusi akis, tylėdama kramtė pirštukus. Galiausiai pažvelgė į Kasiją ir paklausė:

– Jei tu tikrai mano mamytė, tai gal nusivesi mane pas tėvelį?

Kasija jau buvo aprimusi. Nosine švelniai nusibraukė ašaras ir nušluostė sudrėkusį vaiko veidelį.

– Mamytė nusives tave pas tėvelį. Rytoj Čingmingas, mirusiųjų diena, mudvi eisime nušluoti tėvelio kapo ir pasmilkyti smilkalų. Nuo dabar tu vadinsies tikru vardu, Lili Čang.

Galiausiai mažylė padėjo galvą Kasijai ant rankų. Automobilis važiavo kiek triukšmingesne gatve, kur pamažu radosi neoninių šviesų, tirpstančių tarp gausybės kitų žiburių.

Vakare Kasija nusivežė dukterį į fotografo studiją. Ji sėdėjo dešinėje, duktė kairėje, tarsi tebevažiuotų automobilyje. Skirtumas buvo toks, kad dabar jiedvi atrodė artimos, džiugios. Ta nuotrauka – turbūt pati gražiausia iš visų, kuriose buvo nufotografuota Kasija. Ji spindėjo džiaugsmu. Per vieną vakarą iš meilės savo dukteriai virto nauja, dar žavesne asmenybe.

Po Huang Peiju mirties vyriausiasis patarėjas ir kiti turėjo daug darbo dėl koncesijos policijos tyrimo, padėjo detektyvams ieškoti pagrobėjų vadeivų. Savivaldos tarybos policijos viršininkas kelis kartus apklausė Kasiją.

Visi jos atsakymai buvo aiškūs: ji užrištomis akimis buvusi uždaryta mažame, visiškai sandariame kambaryje. Beveik nieko nemačiusi ir prisimena tik tiek, kad kartais girdėdavo du balsus, kartais tris, vienas iš jų buvo moters.

– Kas dar buvo tame kambarėlyje? Kaip jis atrodė, ką jūs girdėjote?

Gerai pagalvojusi Kasija atsakė, kad kambaryje buvo stalų ir kėdžių, dar langas, nors ir aklinai užkaltas. Atrodė, kad lauke buvo girdėti vandens teškenimas. Ji vis dar buvo sulysusi, nors violetinės mėlynės, kuriomis buvo nusėtas kūnas, pamažu ir nyko. Kasijos plaukai buvo nukirpti trumpai, vos iki ausų.

Policijos viršininkas pareikalavo, kad kinų policininkai nuodugniai apklaustų vyriausiąjį patarėją su trečiuoju meistru. Bet įvykio dieną kone visi vienas kitą matė, taigi atrodė neįmanoma, kad jie būtų dalyvavę grobiant įkaitę ir organizuojant žmogžudystę. Beje, niekam nebuvo aiškus žudikų tikslas: vienintelis galimas motyvas – Huang Peiju šantažas neišdegė, dėl to jie nusprendė griebtis žiauraus plano nužudyti ir įkaitę, ir šantažuojamąjį.

Policijos viršininkas su keliais tyrėjais atvyko į nusikaltimo vietą. Padėjėjo jis paprašė atkurti įvykius pasitelkus rūkstančias petardas. Policijos viršininkas, vengdamas sužeidimų, iškart griuvo žemėn, bet vis dėlto buvo apibertas popieriaus skiautelėmis. Padėjėjas pagalvojo, kad Kasiją galima įtarti.

– Matot, jūs apsisaugojot.

– Bet aš senas kareivis! Kovojau Būrų kare ir apsisaugojau nuo galybės patrankų sviedinių! Iš kur ta moteris gaus mano gebėjimus? – Policijos viršininkas sugriežė dantimis. – Tiesiog tarkim, kad tai Kasijai itin pasisekė!

Jis neturėjo jokių įrodymų, kad ta moteris būtų prisidėjusi prie sąmokslo. Žiūrint į nusikaltimo vietą atrodė, kad Kasija nuo sprogimo nežuvo vien per atsitiktinumą.

Sklido gandai, kad Kasija – prakeiksmas vyrams. Madam Emeralda dėl to buvo kreipusis į būrėją; ji išgirdo, kad Kasija bus prakeiksmas visiems vyrams: nelaimėliai mirs su ja pabuvę dvi tris savaites, o pats geriausias gali tikėtis pragyventi kelerius metus! Kunigaikštienės paviljone visi ta būrėja tikėjo. Nė viena iš linksminančių merginų nepanoro jos kaip tarnaitės, tad ji buvo priversta tarnauti Madam Emeraldai, kuri vylėsi, kad jai pasiseks prieš šitą prakeiksmą atsilaikyti.

Užsieniečiui policijos viršininkui būtų kvaila tikėti tokiais kinų prietarais! Vis dėlto, be abejonės, Huang Peiju neteko gyvybės dėl to, kad į meilužes įsitaisė tokią gražuolę kaip Kasija. O jei Kasija ir buvo prakeiksmas vyrams, tai ne jos kaltė!

Savivaldos taryba reiškė „gilų liūdesį“ dėl „netikėtos“ Huang Peiju mirties, bet tik po dviejų mėnesių oficialiai buvo paskelbta apie jo „kankinystę“. Tuos du mėnesius savivaldos taryba dievagojosi išaiškinsianti nusikaltimą, apie kurį liežuviais plakė visas miestas. Bet kad ir kaip stengėsi, neišaiškino. 1917 metų pavasarį byla buvo nutraukta. Huang Peiju mirtis ištiko teritorijoje, kuri buvo ne koncesijos žinioje, ir tai buvo nurodyta kaip bylos nutraukimo priežastis – jau geriau tokia, nei policijos nepajėgumas. Kinų policija buvo patenkinta galėdama pasielgti kaip užsieniečiai ir palikti bylą neištirtą. Tai viena iš tamsiausių neištirtų bylų Šanchajaus istorijoje.

Buvo praėję devyneri metai nuo tada, kai Huang Peiju tvirtai pastatė koją koncesijoje ir tapo „Šanchajaus valdovu“. Pernakt tapo beveik nepažeidžiamas. Įvairūs varžovai nekart bandė nuversti jį nuo kinų valdytojo kėdės, bet turėjo nuleisti rankas dėl Hongo brolijos galios palaikyti „tvarką“ Šanchajuje ir dėl to, kad ta sąjunga tapo valdžios pagrindu savivaldos taryboje.

Huang Peiju žuvus, Hongo brolija nebeturėjo vado. Prie Huango namų ėmė rinktis būriai kreditorių; kai kurie nesitraukė net tada, kai savivaldos taryba tyrė kriminalinį nusikaltimą. Kiti prie Huango namų net įsirengė stovyklą. Tai taip pat buvo naujiena Šanchajui. Atlikdama tyrimą savivaldos taryba paėmė su Huang Peiju namais nesusijusius Hongo brolijos buhalterinius dokumentus, bet, matyt, galiausiai supratusi, kad visai nebūtina aiškintis jo skolas, visus juos grąžino.

Huang Peiju pirmoji žmona ilgai negalėjo atsigauti, išsekusi nesikėlė iš lovos. Vyriausiasis patarėjas paėmė iš jos raktą nuo seifo. Kai jį atidarė, iš pykčio ėmė drebėti rankos: Hongo brolijos dokumentai buvo sumaišyti su namų dokumentais, tikras jovalas. Patarėjas pateko į beviltišką padėtį ir nežinojo, kaip kapanotis.

Visą vakarą jis mąstė: trečiasis meistras moka elgtis su šautuvais ir peiliais, bet neišmano, kaip tvarkyti finansus; penktasis meistras buvo Čang Lisiongo namų prižiūrėtojas ir, nors namai jau seniai išgyveno nuosmukį, jis iki šiol ten pagelbėdavo, todėl, suprantama, iš jo nekoks kandidatas. Ju Čijangas buvo atidus ir sumanus, taip pat sąžiningas ir patikimas, toks, kad net pats Huang Peiju vertino jo pagalbą. Bet vis tiek jis buvo tik padėjėjas, vykdantis kitų įsakymus; brolijoje jo padėtis buvo neapibrėžta.

Vyriausiajam patarėjui sukant ratus po kiemą, mintys kilo viena po kitos, bet jis niekaip negalėjo apsispręsti.

Kitą rytą jis pabudo paburkusiais paakiais, mat prastai miegojo. Dar nespėjęs papusryčiauti sulaukė skambučio iš Huango namų ir sužinojo, kad gandas apie Huango mirtį pasklido net po kitas provincijas ir iš tenai atvyksta tie, kuriems jis skolingas. Ką daryti? Pirmoji žmona perdavė norą, kad už šį reikalą būtų atsakingas Huango namų prižiūrėtojas; jei vyriausiasis patarėjas sutiktų, ji atsiųstų jį paimti dokumentų.

Patarėjui mintyse sušmėžavo apskritaveidis namų prižiūrėtojas. Jis suprato, ką iš tikrųjų norėjo pasakyti pirmoji žmona. Ji pranešė jam, kad tai vien tik Huango namų reikalas. Šeimos gerovė svarbiau nei brolijos. Patarėjas supyko, bet susitvardė ir pasakė skambinančiajam:

– Pasakyk pirmajai žmonai, kad nesijaudintų, aš ką nors surasiu tiems dokumentams sutvarkyti.

Patarėjas padėjo ragelį; jis nebeturėjo kitos išeities, tik paprašyti Ju Čijango, kad pirmiausia padėtų atsikratyti visų tų, kurie sėdi Huango namų svetainėje norėdami savo pinigų. Jis tuoj pat pasiuntė žmogų pakviesti Ju.

Ju gyveno tolokai. Kol atvyko, praėjo pusvalandis. Automobilį palikęs gatvelėje prie Masi Nano kelio, jis nusekė paskui pasiuntinį. Jie priėjo shiku namą – vieną iš tų pusiau kiniškų, pusiau vakarietiškų būstų, kokių Šanchajaus gatvėse vos vienas kitas. Vartai buvo praviri ir Ju, juos stumtelėjęs, įėjo. Vyriausiasis patarėjas, stovėjęs kieme, prišokęs paplojo jam per pečius. Abudu atsisėdo ir patarėjas atsidusęs paaiškino, kodėl prašė ateiti – jis viliąsis, kad Ju sugebės išnarplioti šį raizginį.

Ju Čijangas, paėmęs buhalterijos knygas, įsitaisė dirbti. Tik po pusdienio pateikė apytikrį vertinimą. Brolijos turtas – daugiau kaip keturi milijonai, bet beveik visas turėtų būti išparduotas atsiskaityti su kreditoriais. Hongo brolijos telikę griaučiai, jos kapitalo nepakanka skoloms padengti.

Vyriausiasis patarėjas labai susirūpino. Pasakė, kad brolijos turtas ir skolos jau seniai turėjo būti skiriami nuo asmeninių didžiojo meistro finansų. Kaipgi Huang Peiju galėjo būti toks kvailas nelyg imperatorė našlė Cisi, kuri iš tos pačios sąskaitos mokėjo už valstybinius karo laivus ir už privatų rūmų sodą?

Ju Čijangas, kreivai šyptelėjęs, vyriausiojo patarėjo paklausė:

– Argi ne jūs pats pasodinote į sostą šį imperatorių? Tiesą pasakius, sau Huang Peiju išleido ne tiek jau daug. Didumą jo išlaidų sudarė politinės duoklės ir mokesčiai savivaldos tarybai. Buvo ir daug privalomų „dovanų“, kurias reikėjo paskirstyti po Kiniją – galingiesiems visuomet mokama. Tokie idealistai kaip Sun Jatsenas ir Čen Čimei ėmė pinigus savo revoliucijai finansuoti, tokie karo vadai kaip Feng Guodžangas ir Lu Jongsiangas – savo mūšiams, net užsieniečiai koncesijose, ir tie ėmė – atrodo, meistras Huangas išlaikė padėtį Šanchajuje vien tik duoklėmis tokioms galingoms jėgoms.

Patarėjas pakilo, buvo taip susikrimtęs, kad vėl ėmė sukti ratus po kiemą.

– Bet visos meistro Huango skolos yra Hongo brolijos vardu – kaip su tuo susidorosime?

Ju Čijangas dirbtinai šyptelėjo.

– Kai apie bankrotą paskelbė Kunigaikštienės paviljonas, prostitutės ir tarnaitės buvo išparduotos. Bet apie brolijos bankrotą nesu girdėjęs. Parduodamas banditas? Kas gi mane pirks?

Per kelias dienas Ju Čijangas baigė narplioti raizginį. Skolų pasirodė esą ne mažiau kaip du milijonai juanių. Išvydęs aiškius skaičius, vyriausiasis patarėjas liepė Ju niekam neprasitarti. Skolų išieškotojus patikino, kad Hongo brolija renka naują didįjį meistrą; kai tik jis užims savo vietą, visos skolos bus grąžintos.

Ju Čijangas buvo numatęs tą vakarą Kasiją su dukterimi nusivesti į Fengjos restoraną valgyti gardžiakvapės traškios antienos. Todėl paskambino Kasijai pasakyti, kad šį planą teks atidėti, jam reikią šį tą aptarti su vyriausiuoju patarėju.

– Jei nespėsiu iki šeštos valandos, eikit vienos. Bet aš vis vien norėčiau jus kur nors nusivesti, tad vėlai vakare užkąskime Dejuės paviljone.

Kai juodu su patarėju pagaliau baigė kalbėtis ir Ju atsilaisvino, jis išsitraukė kišeninį laikrodį ir žvilgtelėjo – beveik dešimt. Tučtuojau paskambino Kasijai.

– Nieko baisaus, mažoji Lili jau atsigulė, – kiek suirzusi tarė Kasija.

Ju Čijangas pasakė, kad vis tiek norėtų ateiti pasikalbėti.

– Tai ateik kitą savaitę. Kalbėtis reikėjo Fengjos restorane. Tu nuliūdinai mažąją Lili, ji sakė, kad nori tau užvožti.

– Argi ji nemiega? Mieganti mažoji Lili man nebaisi. Apie šį tą galvoju, man reikia tavo patarimo.

– Ak, nuo kada tu klausai mano patarimų?

Ju Čijangas padėjo ragelį. Įėjęs į svetainę vyriausiasis patarėjas pakvietė jį pasilikti naktinių užkandžių ir pridūrė, kad trečiasis meistras taip pat atvyko. Bet Ju Čijangas išskubėjo.

Lili jau miegojo. Kasija pakišo jos rankeles po antklode ir išeidama švelniai uždarė duris. Koridoriuje pašaukė Siu Fang, toji stovėjo apačioje prie laiptų.

– Klausau, panele, – atsiliepė ji.

– Paruošk lengvų užkandžių ir atnešk į mano kambarį.

Siu Fang atnešė padėklą su arbata ir pyragaičiais. Kasija atsisėdo į krėslą ir paleido Siu Fang ilsėtis.

Ruošdamasi eiti į Fengjos restoraną Kasija buvo apsirengusi naują sluoksniuotą ilgarankovį čipao, tinkamą dėvėti šaltuoju metų laiku. Ji nerimaudama sėdėjo miegamajame. Nujautė, kad Ju Čijangas turi didelių rūpesčių, kitaip nebūtų atšaukęs pasimatymo su mažąja Lili. Jis labai mylėjo mergaitę, ypač dėl to, kad ji buvo Čang Lisiongo duktė.

Kasija išgirdo privažiuojant automobilį ir priėjo prie lango. Automobilis buvo jo.

Nulipusi laiptais ji atidarė duris – už jų stovėjo nusikamavęs Ju Čijangas. Jie tylomis užlipo viršun, vienas paskui kitą. Ju Čijangas nuėjo į vonią, o kai iš jos išlindo, net plaukai buvo šlapi. Kasija šyptelėjusi padavė jam sausą rankšluostį.

– Alkanas?

Ju Čijangas linktelėjo. Nors šio to užkando, kaip ji ir spėjo, tebebuvo alkanas.

– Taip ir maniau.

Kasija mostu parodė jam už nugaros. Ant arbatos stalelio buvo karštos arbatos ir užkandžių. Prie stalelio stovėjo sofa ir pintas krėslas. Ju prisėdo, pavalgė ir išklojo Kasijai dienos naujienas.

– Nenuostabu, – teištarė Kasija. – Pirmoji Huang Peiju žmona dar atsiuntė žinią, kad reikalauja grąžinti namą. Pasiuntinys perdavė, kad jei negalime jo grąžinti, privalome sumokėti 60 000 juanių kaip kompensaciją. Aš atsakiau, kad tai neįmanoma, nes nuosavybės dokumentai yra mano vardu. Pasiuntinys pagrasino, kad būsiu paduota į teismą dėl sukčiavimo.

Ju Čijangas sukluso:

– Gali būti taip, kad nuosavybės dokumentai suklastoti?

Nejau jis mano, kad ji kokia kvaiša? Prieš trejus metus, gavusi iš Huang Peiju namą, ji nusiuntė dokumentus į nuosavybės registro biurą savivaldos taryboje patikrinti jų tikrumą. Dokumentai buvo tikri. Nuo tada jie saugomi nerūdijančio plieno seife Huamao banko rūsyje. Kasija turėjo tik šį turtą ir Žui trupę Lili mokslams užsieniečių mokykloje apmokėti. Be to, ji norėjo išsiųsti Lili į mergaičių mokyklą Amerikoje, tam irgi reikėjo lėšų. Ji nebus tokia lengvabūdė kaip Huang Peiju – tas elgėsi taip, tarsi visas Šanchajus priklausytų jam!

– Net jei išparduotume visą Huang Peiju turtą, skolų neišgalėtume grąžinti, bet jei visas Hongo brolijos turtas būtų įšaldytas, nežinia, ką daryti su šituo tavo namu – didelė brolijos turto dalis užrašyta asmenų vardu, skolų išieškotojai lengvai nepasiduos.

Kasiją išmušė šaltas prakaitas.

– Bet aš jau seniai nebesu Hongo brolijos narė!

Ju atsakė viliąsis, kad skolų išieškotojai teisme bus įtikinti, jog taip ir yra. Atsistojęs pamėgino paaiškinti geriau:

– Mes visi tebuvome nereikšmingi žmogeliai, kurie įstengė pasičiupti iš šeimininko mažumėlę pinigų. Dabar, kai jo nebėra, Hongo brolija atrodo žlunganti. Bet brolijos įtaka dar gali būti jaučiama. Gal ji ir nematoma, bet dar gali būti naudojama tarsi kapitalas. Kaip ir tavo reputacija – miela mergina auksiniu balsu. Tai, kaip ir namas, gali atstoti valiutą – nelygu, kaip panaudosi.

Pastūmęs arbatos puodukus, Ju sukryžiavo rankas ant krūtinės ir pasakė Kasijai:

– Vyriausiasis patarėjas teigė brolijai tegalįs pranešti tik tiek, kad tas, kuris ištrauks ją iš finansinės bedugnės, bus naujasis didysis meistras.

Kasija suprato, apie ką jis šneka. Ji nurijo didelį gurkšnį arbatos ir tylėdama ilgokai laikė rankoje puodelį. Netikėtai jai iškilo dilema. Prasidėjo dar viena svarbi jos gyvenimo kova – jei ji pasielgs tinkamai, Hongo brolijos vadu taps žmogus, kuriuo ji pasitiki; jei suklys, brolija sužlugs, o kartu ir ji; jei bus paskirtas kitas didysis meistras, nežinia, kaip pakryps jos likimas.

Ji pastatė arbatos puodelį ir žiūrėdama į Ju Čijangą tiesiau atsisėdo pintame krėsle.

– Vadinasi, nori pasiskolinti pinigų Hongo brolijos vardu.

– Tu protinga moteris, daug protingesnė už tokius kaip vyriausiasis patarėjas. Supranti, kaip veikiama Šanchajuje. Juk kur kas parankiau turėti banką, o ne iš jo skolintis! Pasiskolinęs turi mokėti palūkanas, o turėdamas banką pats jų gauni. Patarėjas sakė, kad brolija su bankais niekad nieko kito nedarė, tik juos plėšdavo; jis sakė, kad aš svaičioju.

Matydamas, kad Kasija tebetyli, Ju Čijangas irgi nutilo. Ši žūtbūtinė kova bus daug pavojingesnė už visas iki šiol jų patirtas negandas. Kasija susiraukė.

– Ko tyli? – nebeištvėrė Ju.

– O kodėl turėčiau netylėti? – piktai atrėžė Kasija. – Manai, nežinau, apie ką galvoji? Tu nori mano namo. Huang Peiju pirmajai žmonai nepavyko jo iš manęs atimti – manai, pavyks tau?

– Kasija išties protinga moteris, – kiek susigėdęs ištarė Ju.

Kasija atsiduso.

– Tarkim, mes įkeičiame namą, bet gautume tik keletą dešimčių tūkstančių. Kokia iš to nauda?

Ju Čijango sumanymas buvo kurti banką, kuriam reikėtų tik 250 000 juanių pradinio kapitalo. Norint valdyti banką reikia pasitikėjimo, bet brolija jį turi. Visi didieji verslininkai koncesijoje, susiję su opiumu, lošimais ir prostitucija, bus pagrindiniai klientai – jie dės pinigus į brolijos banką. Be to, laikomasi tradicijos, kad sveikindami įsikūrusį naują banką kiti bankai taip pat padeda į jį pinigų. Įprastas pinigų laikymo terminas – dvi savaitės. Brolija įstengs jį pailginti iki trijų–šešių mėnesių. Taip ji įgis užtektinai kapitalo išleisti obligacijoms ir apmokėti skolas skolomis. Tiesą sakant, jei brolija išgalėtų įsteigti naują banką, skolų išieškotojai susiprotėtų, kad ji stiprėja, ir neskubėtų taip reikalauti, kad skolos būtų grąžintos.

– Gerai, – tarė Kasija, – tikiu, kad šneki nekvailai. Bet ar patarėjas ir kiti panorės, kad tu užstatytum brolijos turtą?

Ju papurtė galvą ir pripažino:

– Gerai žinau, kad patarėjas su trečiuoju meistru mano, jog aš šitaip sumaniau užgrobti valdžią; jie stovės atokiau ir žiūrės, ar man pavyks įsteigti banką. Jie patys iškuopti šito mėšlo negali, gali tik melstis, kad šitos negandos praeitų. Man to ir pakaks, jei tik jie laikysis žodžio: tas, kuris sutvarkys finansus, taps naujuoju didžiuoju meistru.

Kasija priėjo prie lovos ir kilstelėjo ją gobiantį tinklelį. Sėsdamasi tylomis nužvelgė save veidrodyje – akys buvo drėgnos, bet ji prabilo tvirtu balsu:

– Gerai, Ju. Jei jau likimas nori mane sugrąžinti į dienas, kai tuščiomis rankomis atvykau į Šanchajų, aš tavęs paklausysiu ir atiduosiu visa, ką turiu. Šis namas, Žui trupė, už įrašus gauti pinigai ir papuošalai – visa tai tavo. Net lėšos, kurias laikiau Lili kelionei į Ameriką apmokėti, ir tos tavo; kartu paėmus turėtų būti apie 100 000 juanių, kitus teks kaip nors suieškoti pačiam!

Ju Čijangas atsistojo ir priėjo prie Kasijos. Žiūrėjo jai į nugarą. Staiga atsiklaupė priešais, apglėbė ją per liemenį ir prie minkštos krūtinės priglaudė veidą, jam iš akių ritosi ašaros.

Pamačiusi, kad jo pečiai trūkčioja, Kasija prisispaudė jį tvirčiau ir ėmė glostyti galvą, pečius. Laikas keičia viską, nepaisydamas žmogaus norų. Šią ypatingą naktį juodu vėl pasijuto kaip ta tarnaitė ir berniukas Kunigaikštienės paviljone – du beturčiai vaikai, atsidūrę pačioje graudžiausioje padėtyje.

Jei toks jų likimas, jie dalysis juo.

Juodu girdėjo vienas kito širdies dūžius, vienas kito gailėjo ir vienas kitam rūpėjo. Kad ir kokia sunki būtų jiems tekusi užduotis, juodu vienas prieš kitą apnuogins sielą ir dalysis bėdomis. Juk tai pati didžiausia pasaulio brangenybė.

– Viskas bus gerai.

Tai pasakiusi ji nusliuogė nuo lovos ir pati atsiklaupė prieš Ju Čijangą. Juodu apsikabinę liejo ašaras. Dar niekada nebuvo tiek verkę. Ji iš liūdesio tik pavirkaudavo. Net kai pravirkdavo scenoje, bijodama susigadinti grimą neduodavo valios ašaroms. Būti tokiai atvirai su kitais netiko jos būdui.

Jie neturėjo būti du vienas nuo kito atskirti kūnai. Kad ir kokie bėdžiai, kad ir kokie nelaimėliai, tąnakt juodu buvo viena. Ši naujų santykių akimirka juos dar labiau suartino.

Vėliau, gulėdami lovoje, jau nurimę, jie apsikabino žiūrėdami vienas kitam į akis. Nuogus kūnus dengė pro langą įspindusi blyški žydra mėnesiena. Galiausiai Kasija tarė:

– Ju, tavo rankose Lili ateitis.

Ju Čijangas, sunėręs pirštus su Kasija, patikino, kad bankas išties bus įsteigtas jai.

– Mano galva, jis turėtų būti pavadintas Lisiongo banku – meistro Čango vardas šanchajiečius vis dar įtikina.

22 skyrius

Kad laikas eina, žmonės paprastai pastebi tik išvydę, kokį poveikį jis padarė kitiems. Štai sumani maža mergaitė virsta patrauklia moterimi, ir žmonės šūkčioja: ar tikrai jau praėjo dešimtmetis?

Juan Šikai galios praradimas, kova dėl valdžios tarp Dži, Vano ir Fengo, tų trijų Šiaurės vandenyno armijos grupuočių, Sun Jatseno mirtis ir jo viso gyvenimo svajonės žlugimas, Šiaurės ekspedicija siekiant atsikratyti Kinijos karo vadų ir įkurti nacionalistinę vyriausybę, vėliau Čiang Kaišeko atėjimas į valdžią, net Šanchajų valdyti siekiančių karo vadų galios mainymasis: nuo Feng Guodžango iki Džang Dzongčango, tada Lu Jongsiangas, Či Siejuanas, Bi Šučengas... nesvarbu, užėmė jie Šanchajų ar neužėmė, visi miesto pakraščiuose paliko didžiules krūvas lavonų. Bet visa tai buvo tik tarytum besisklaidantis dūmas – žiūrėk, dar rūksta, bet išnyks amžiams. Koncesija tebeklestėjo: žydų juvelyrinių dirbinių krautuvės, japonų vaistinės, prancūzų kavinės, baltųjų rusų viešnamiai, vokiečių ligoninės ir kitkas Šanchajuje dygo kaip grybai. Miestiečiai girdėdavo tolumoje artileriją, bet tik dar įnirtingiau žaisdavo mahdzongą.

Tik kai žiūrite į žmones, ar pastebite, kaip greit viską pakeitė laikas: štai jie važinėja bestogiais automobiliais transporto priemonių prigrūstomis gatvėmis.

Išties, jei kas panorės rašyti apie Šanchajų 1925-aisiais, žinoma, aprašys apgailėtiną Čilu karą tarp klanų vadų; bet po šito Šanchajaus apylinkėse vyko ir daugiau tragiškų karų; reikėtų parašyti ir apie Gegužės 30-osios judėjimą, kaip dėl to, kad vakariečių pajėgos nužudė streikuojančius darbininkus, kilo didžiuliai protestai; bet vėlesnė revoliucija ir kontrrevoliucija buvo dar didesnio masto; derėtų parašyti ir apie tais metais Šanchajuje iškilusius naujus dangoraižius, nors vėliau buvo pastatyta dar daugiau pastatų, ir didesnių, todėl Šanchajaus panorama pasikeitė – didingas europietiškas paupio miestas virto amerikietišku dangoraižių mišku.

Tai kaip mums perteikti tą su niekuo nesupainiojamą 1925-ųjų atmosferą?

Padėti tegali viena – žmonės, apie kuriuos rašau. Jų neperkelsi į jokį kitą laiką. Armuotas betonas stovės per amžius, klausimai, dėl kurių sopėjo galvas politikams, metų metus tebekels galvos skausmą. Bet žmonės po metų – po 1925-ųjų – jau nebebus tokie, kokie buvo.

Aš neketinu girtis, anaiptol. Akys nušvinta. Žiū, kaip jis dumia! Palei Bundą kaip pašėlęs lekia naujutėlis, išblizgintas, spindintis ševrolė.

* * *

Buvo 1925 metų vasario, ankstyvo pavasario, šeštadienis, maždaug penkta valanda vakaro. Saulė dar nebuvo nusileidusi. Automobilis vikriai nardė tarp pėsčiųjų – tie irgi labai saugojosi nepapulti po ratais. „Po velnių! – plūdosi jie. – Tai pamišėlis.“ Automobilis praskriejo pro Sinhu teatro fasadą, kur blykčiojo neoninių šviesų užrašas:

Kasija vaidina pagrindinį vaidmenį garsiajame aistringame spektaklyje „Orchidėja dykumos slėnyje“.

Ten automobilis nestabtelėjo – staigiai pasuko į siaurą gatvelę ir sucypinęs padangas sustojo prieš nedidelius vartelius. Vairuotojas išlipo iš mašinos, užtrenkė dureles ir nusiėmė vairuotojų vyrų dažnai nešiojamą odinę kepurę su snapeliu ir tamsius akinius. Šio žmogaus lūpos, net ir nepadažytos, atrodė gaivios ir blizgėjo – tai buvo mergina. Vilkėjo odinį švarką.

Ji atidarė duris. Sargas, ją išvydęs, pagarbiai pasisveikino sudėjęs rankas, bet ji prašvytravo aukštai iškėlusi galvą, vargu ar išvis jį pastebėjo.

Du aktoriai, išėję įkvėpti gryno oro, šnekučiavosi ir juokavo, vienas iš jų buvo beprisidegąs cigaretę. Jie pamatė merginą odiniu švarku, bet, kaip ir kiti „menininkai“, tik užmetė į ją akį; pro šias užpakalines duris vaikščiojo visi aktoriai ir aktorės.

Mergina, regis, gerai žinanti kelią, skubriai perėjo koridoriumi. Tie, kuriuos sutiko eidama, meiliai ją šnekino. Moterims ji siuntė oro bučinius, vyrams mojavo. Nuo scenos sklido Šenčiu muzika ir dainos. Koridoriaus gale, atidariusi duris, mergina rado ištikimąją Kasijos tarnaitę Li Ju.

Li Ju pastebėjo, kad Lili Čang apsirengusi vyriškais drabužiais. Kai ji nusivilko švarką, liemuo, suveržtas plačiu diržu, pasirodė liaunesnis, kojos ilgesnės, krūtinė iškilesnė. Li Ju pagarbiai tarė:

– Panele Lili, girdėjau, kad grįžote, kad Amerikoje baigėte mokslus.

– Žinoma, baigiau! Ir esu laisva! – Lili patapšnojo Li Ju per skruostą, nors ta buvo vyresnė net už jos motiną. – Kur mama?

– Scenoje, – atsakė Li Ju. – Šiandien popiet buvo jos premjera, pasveikinti atėjo galybė žmonių.

– Girdėjau – visi Šanchajaus turčiai milijonieriai, – nutaisė grimasą Lili. – Tai štai kodėl mama negalėjo atvažiuoti manęs paimti. Ką gi, tiek to, aš nepratusi, kad mane pasitiktų moterys. – Lili, klestelėjusi prie motinos tualetinio stalelio, pažiūrėjo į save veidrodyje: septyniolikmetė surištais plaukais, panaši į berniuką. Kambaryje buvo daugybė jos motinos nuotraukų iš scenos, bežiūrinėdama Lili jomis susidomėjo. Persirengimo kambarys buvo didelis, mažiausiai trisdešimties kvadratinių metrų. Prie lango stovėjo žemas medinis minkštasuolis ir aukštas senoviškas veidrodis iš rausvos medienos; šito veidrodžio stiklą rėme buvo galima reguliuoti. Ant veidrodžio kabėjo vyriška juodos odos skrybėlė. Vazone prie minkštasuolio žydėjo citrinmedis, o palei sieną stovėjo trys eilės drabužių kabyklų, ant visų buvo prikabinta įvairiausių rūbų, aplinkui kūpsojo krūvos scenos reikmenų.

Lili pasiėmė laikraštį ir ėmė skaityti. Jame buvo parašyta, kad „Orchidėja dykumos slėnyje“ yra meilės istorija, dviejų moterų, kovojančių dėl vieno vyro, tragedija. Menkai tesusidomėjusi Lili numetė laikraštį. Reikia kada nors nueiti ir pačiai pažiūrėti! Ji ėmė traukioti tualetinio stalelio stalčius.

– Panele Lili, – tarė Li Ju, paskubomis nuo stalo nukraustydama arbatos puodelius, – uždanga tuoj nusileis, aš turiu eiti padėti. Jūsų motina žmonių čia paprastai neįsileidžia – bijo, kad jie suvers daiktus.

– Žinau, žinau, – numykė Lili. – Bet nejau mamytė nepasitiki net manimi?

– Jūsų motina tik bijo, kad gali nerasti daiktų ten, kur paliko.

Li Ju jau buvo prie durų. Per petį dirstelėjusi į grimo priemones čiupinėjančią Lili, ji nenoromis išėjo.

Lili atsistojo paganyti akių po įvairiausius scenos kostiumus ir čipao. Nusimovusi odines kelnes, pasimatavo keletą drabužių komplektų, o galiausiai aptiko ypač ryškų berankovį čipao, gerokai prakirptą ties šlaunimis ir pečiais. Kai apsivilko, pamatė, kad jis kaip jai siūtas. Žiūrėdama į veidrodį džiaugėsi. Pasileidusi plaukus, ji paėmė Kasijos scenines nuotraukas ir jas atsuko, kad atsispindėtų veidrodyje. Tada atsisėdo ir pradėjo ant veido teptis grimą – taip, kaip nuotraukoje. Aplink pasklido skaistalai ir akių pieštukai.

Grįžo kažkuo nešina Li Ju, ir Lili atsisukusi atsistojo. Li Ju išsiblaškiusi pratarė: „Panele...“, ir ėmėsi dėlioti atsineštus daiktus. Staiga ji lyg kažką pastebėjo, tada pažiūrėjo į Lili atidžiau ir jai atvipo žandikaulis.

– Jūs, jūs... Kasija?

Ji buvo taip priblokšta, kad apalpusi su visais daiktais išsitiesė ant grindų.

Kasija koridoriuje šnekučiavosi su pažįstamais – tie buvo beeiną į persirengimo kambarį jos pasveikinti. Dėkodama jiems už nuolatinį palaikymą, Kasija pastebėjo keletą besiartinančių žurnalistų, ketinančių paimti iš jos interviu.

– Prašom valandėlę luktelėti, kol baigsiu valytis grimą, – nusišypsojo ji. Tada išgirdo neįprastus garsus persirengimo kambaryje. Pripuolusi atidarė duris.

Išvydusi prie tualetinio stalelio sėdinčią ir žiūrinčią save, maždaug dešimt metų jaunesnę, ji apstulbo. Kasija pasijuto lyg sapnuojanti. Bet tuoj atsipeikėjo ir priėjusi apkabino Lili.

– Lili, mano mieloji dukrele, grįžai! Atrodai tokia suaugusi!

Prancūzų koncesijoje, Džesfildo kelyje, prieš dviaukštį namą augo aukšta magnolija. Siena lipo visžaliai vijokliai. Kasija čia gyveno maždaug dešimtmetį.

Po Huang Peiju mirties jo pirmoji žmona, stengdamasi atsiimti namą Konoto kelyje, kelis sykius ten atsivedė žmonių. Pats baisiausias buvo tas kartas, kai jie prie namo sukėlė didžiulį skandalą ir išlaužė duris. Visi Žui trupės vyrai subėgo gelbėti savo viršininkės, ir priešininkai susipešė. Atvykus koncesijos policijai, Kasija pateikė savo vardu išrašytus nuosavybės teisės dokumentus. Policininkai pareiškė, kad jėga veržtis į gyvenamuosius pastatus yra nusikaltimas, ir jau ketino suimti pirmosios žmonos parankinius – ta buvo priversta pasitraukti.

Bet vėliau Kasija pajuto, kad name per daug senų prisiminimų. Nusprendė jį parduoti ir nusipirkti kitą. Viena vokiečių verslininkų pora, dėl savo šalies pralaimėjimo netekusi darbo, sumanė grįžti namo ir suskubo atsikratyti namo koncesijoje. Kaina buvo gera, ir Kasija jį nusipirko.

Pasaulinis karas sukėlė sumaištį Vakarų ekonomikoje, bet Tolimuosiuose Rytuose reikalai taisėsi. Turto kainos Šanchajuje per kelerius metus padvigubėjo. Parduodant vieną ir perkantis kitą namą, savo dalies Lisiongo banke Kasijai nereikėjo liesti, priešingai, ji turėjo nuosavo kapitalo.

Prieš persikraustant namas buvo pertvarkytas, taigi nors iš lauko atrodė kuklus ir paprastas, viduje viskas švytėjo naujumu. Kambariai buvo dideli, erdvūs, čia būta ir palėpės daiktams susidėti. Sodą prieš namą dydžiu lenkė sodas už namo, ten į dangų stiebėsi aukšti medžiai.

Užlipus laiptais dešinėje buvo Kasijos miegamasis ir drabužinė. Pirmas kambarys kairėje buvo Lili, jis būdavo laikomas tuščias net jai išvykus. Kasijos miegamajame stovėjo sofa ir žemas minkštasuolis, taip pat didžiulė lova vidury kambario – vestuvių dovana, kurią ji nupirko Ju Čijangui, ta išraižyta lova, kurią apžiūrinėjo krautuvėje. Jau ten ji atrodė didelė, o kambaryje buvo dar didesnė. Bet išties patogi.

Buvo sutarta, kad vidurdienį visi Žui pramogų įmonės vadovai susirinks Karltono kino teatre. Liu Dzi, kuris jau buvo tapęs žymiu kino režisieriumi, pažadėjo atvykti ir pranešti, kas nuveikta. Lili girdėjo Kasiją atidarant duris ir išbėgant iš kambario. Ji vilkėjo mėlynu kombinezonu ir auliniais batais – taip apsirengusi panėšėjo ir į Šanchajaus fabriko darbininkę, ir į kauboję iš vakarietiško filmo.

– Lili, ką veiki namie? Maniau, tu išėjusi apsipirkti, – atsisukusi paklausė Kasija. Nešina skėčiu ji ėjo į automobilį.

Lili, stovėdama prie vartų ir žiūrėdama į dangų ir dulksną, nekreipė į ją dėmesio. Kai Kasijos automobilis suburzgė, Lili prilėkusi atplėšė dureles.

– Mama, aš važiuosiu su tavim.

Kasija nusijuokė ir pasakė:

– Čia tai bent! Juk kviečiau važiuoti – atsisakei, o dabar, kai jau išvykstu, užsimanei važiuoti kartu. Ateityje kur nors susiruošusi tau neleisiu eiti, o kai nenorėsiu, kad eitum kartu, raginsiu ruoštis!

Lili irgi nusijuokė. Ji įšoko į automobilį ir tik tada pašmaikštavo:

– Mama labai protinga, štai kodėl jos duktė turi apsimesti kvailiuke!

Kine sėdėjo apie tuziną žmonių. Dauguma vadovų turbūt atsivedė savo šeimos narius, nes patalpoje būriavosi minia. Žmonės spaudė vienas kitam rankas ir linkčiojo, paskui kino salė aptemo ir jie pradėjo žiūrėti juodraštinį „Orchidėjos dykumos slėnyje“ variantą. Ši kino salė buvo išnuomota prieš įprastą popietės seansą. Po pusantros valandos filmas baigėsi, buvo uždegtos šviesos. Liu Dzi juostą atsuko atgal. Pakėlus užuolaidas, salę užliejo gaivus oras.

Liu Dzi ilgu drabužiu pasitaisė akinius ant nosies, užlipo ant scenos ir pradėjo ilgą kalbą. Filmas vis dar montuojamas, pranešė jis.

– Režisuodamas jį daug dėmesio skyriau stambiems planams; išryškinau aktorės akis, ašaras. Jos pakeltas veidas – kuo nuostabiausias, jis labai tinka personažui, t. y. ilgai besikankinančiai motinai. Scenoje tokio pobūdžio stambus kadras neįmanomas.

Liu Dzi buvo sukūręs jau tris filmus. Pradėjo „Ryškiosios žvaigždės“ įmonėje, tada perėjo į „Melsvąjį šešėlį“. Liu Dzi neslėpė norintis, kad Žui pramogų įmonė nupirktų „Melsvąjį šešėlį“, kuris ką tik baigė „Orchidėjos dykumos slėnyje“ juodraštinį montažą, bet skendi skolose ir kažin ar beišsilaikys. Norima tą filmą parduoti drauge su visa įmone. Ji jau skolinga Žui pramogų įmonei už autoriaus teises į scenarijus, todėl suprantama, kad ėmus galvoti apie pardavimą pirmas į galvą atėjęs asmuo buvo Kasija.

Liu Dzi užsidegęs mėgino sužavėti sandoriu:

– Ponas Tang Bihongas į „Orchidėją dykumos slėnyje“ daug investavo ir tikėjosi gausiąs 100 000 juanių pelno. Pagrindinė aktorė Jang Naimei yra jaunutė mergina, suvaidinusi Junčian „Juli sieloje“. Šįkart ji atliko blogos moters Roujun vaidmenį. Vien jos vardas garantuos sėkmę.

Lili išpoškino:

– Iš tos Jang Naimei nieko gero.

Liu Dzi paaiškino:

– Jang Naimei turi bėdų namie; jos tėvas mano, kad tai, ką ji padarė, yra įžeidimas ir gėda šeimai. Dabar tėvas ir duktė nebendrauja.

Lili paklausė Kasijos:

– O jei aš vaidinčiau filme, ar tu nutrauktum su manim santykius?

Kasija nusišypsojo.

– Priešingai, aš būgštauju, kad tu, tapusi didele žvaigžde, turbūt nebenorėsi tokios motinos. – Ji pasisuko į Liu Dzi. – Jei bus rodomas filmas, kas benorės eiti žiūrėti mano Šenčiu versijos?

Liu Dzi nulipo nuo scenos ir priėjęs Kasijai paaiškino, kad tuodu kūriniai vienas kitą papildys, reklamuos. Abu turės savų žiūrovų. Pjesę teatre žmonės norės žiūrėti po kelis kartus. Niekas iš nieko neatims žiūrovų. Teatro išlaidos palyginti mažos, pelnas, nors ir nedidelis, garantuotas, o filmui reikia nemenkų investicijų, didesnė rizika, bet didesnės ir pajamos.

Lili vėl ėmė nekantrauti.

– Bet jei leisite filme vaidinti man, netikiu, kad pralošime! Aš galiu varžytis su Holivudo žvaigždėmis! Žinot, kad neturiu gero balso – mama mane visuomet dėl to niekina, – bet filme nereikia nei dainuoti, nei kalbėti.

– Nebūk paika. Filmui sukurti reikia krūvos pinigų. Aš tiek neturiu, – rimtai prašneko Kasija. Ji juto, kad Lili elgiasi kaip amerikietė – pernelyg nesantūriai. Ji norėjo, kad mergina toliau mokytųsi Europoje ir taptų dama.

Lili tuoj išrėžė:

– Betgi tu turi, tikrai! Į Sinhu teatrą investavai 40 000 juanių.

– Na, tokie dalykai kaip teatras priklauso nuo tavo dėdės Ju paramos. Kitaip mes būtume labai išnaudojami.

Lili patenkinta išsišiepė.

– Ką gi, puiku. Aš jo paprašysiu vadovauti Žui filmų kūrimo įmonei. Jis nedrįs atsakyti!

Netikėtai už nugarų pasigirdo vyriškas balsas:

– Žinoma, panelei Lili niekas nedrįsta atsakyti!

Už jų ant kėdės sėdėjo Ju Čijangas. Jos nepamatė, kada jis atėjo. Pastaruosius kelerius metus Ju augino tankią barzdą, kurią dailiai pakirpdavo. Buvo apsivilkęs ilgu apsiaustu. Atrodė kaip subrendęs vyras, tvirtas ir ramus, jaučiantis savo galią. Vis dėlto netoliese stoviniavo keli jo apsaugininkai.

Lili peršoko per kėdės atlošą ir kaip vaikas pakibo jam ant kaklo.

– Dėde Ju, kur tu buvai? Taip ilgai tavęs laukiau! Žinojau, sutiksi, kad su tavim kurčiau filmus.

– Taip, taip, pirmyn, kurkim filmus! – Ju šiaip taip ištrūko ir nustebęs pažvelgė į Lili Čang – jos nebeatpažino. Ilgai žiūrėjęs, pasisuko ir atsiprašė Kasijos: – Atleisk, tvarkiau reikalus ir tik šiandien grįžau į Šanchajų. Kaip per tuos keletą metų išgražėjo panelė Lili!

Jis atėjo į priekį atsisėsti prie Kasijos, iš paskos įsikibusi jam į ranką atsekė Lili.

Kasija pajuto reikalą jį pabarti:

– Ju, tuščiai nežadėk. Lili nebe vaikas.

– Ei! – šūktelėjo Lili. – Kaip tu drįsti nesilaikyti žodžio! – Ji apsisuko ir išdrožė tai, ką mėgdavo sakyti Ju būdama vaikas: – Tu pažadėjai!

Ju Čijangas nusišypsojo ir jau ketino paglostyti jai galvą, bet susiprotėjęs, kad ji nebe vaikas, atitraukė ranką. Jis paklausė Liu Dzi:

– Regis, jūs nusimanote apie tų įmonių reikalus. Pasakykit mums, kodėl „Ryškioji žvaigždė“ klesti, o „Melsvasis šešėlis“ turi būti parduotas?

– Rizika tikrai didelė. Pastaraisiais metais atsirado daug įmonių, kurios tesukuria po vieną filmą. Sukurti jį nelengva, o dar sunkiau – kurti sėkmingai. Pagrindinė „Melsvojo šešėlio“ nesėkmės priežastis – pinigų trūkumas; scenarijus ir aktoriai ne tokie svarbūs, – atsakė Liu Dzi. – „Ryškioji žvaigždė“ pradėjusi dirbti neturėjo bėdų dėl scenarijų ir aktorių. Bet jie teturėjo 40 000 juanių kapitalą ir net vieną filmą baigti kurti jiems buvo sunku, jie negalėjo išmokėti algų aktoriams. Tačiau kai sukūrė filmą „Našlaitis išgelbsti savo senelį“, vien Nanjange uždirbo 8000 juanių. Kopijos buvo išplatintos visoje šalyje, ir gavus didelį pelną pradinės investicijos atsipirko keliskart. Visi kalbėjo, kad „Našlaitis“ išgelbėjo įmonę.

– Bet šiais laikais viskas vėl kitaip. Tiek daug įmonių varžosi tarpusavyje. – Kasija pastebėjo, kad visi galvoja vien tik apie galimą sėkmę, ir įsikišo. – Filmai leidžiami vienas po kito. Kliautis, kad filmas išgelbės įmonę, kaip padarė „Našlaitis“, – tas pat kaip lošti, o jūs žinot, kad aš niekad nelošiu!

Lili tuoj atsakė:

– Bet į kiną eina vis daugiau žmonių. Juk žinai, kad Holivudas praturtino Los Andželą.

Visi sužiuro į Ju Čijangą – jis puikus finansininkas, pirmasis Šanchajaus bankininkas ir Hongo brolijos didysis meistras. Vien jo žodis daug reiškė.

Ju Čijangas kiek pagalvojęs tarė:

– Mano nuomone, turėtume perimti „Melsvąjį šešėlį“. Jūs turite baigtą filmą – „Orchidėją dykumos slėnyje“, tereikia jį trupučiuką padailinti; vien šis filmas jau galėtų būti Žui filmų kūrimo įmonės įsteigimo pagrindas. Pardavęs akcijų, aš galėsiu surinkti 80 000 juanių, dėl to neturėtų būti bėdos. Bet taip padarysiu tik jei bus įvykdytos šios sąlygos: pirma, kad viskam vadovaus pati Kasija, nes daugiau niekuo nepasitikiu, antra, Liu Dzi, jūs turėsite man privilioti keletą talentų iš „Ryškiosios žvaigždės“.

Įsikišo Lili:

– Trečia, turėsite padaryti Lili Čang pagrindine aktore.

Bet šįkart Lili persistengė, jos pokštas buvo nevykęs. Matydamas, kad Ju Čijangas su Kasija sutrikę, Liu Dzi pamėgino užglaistyti išsišokimą:

– Rytoj nusivešiu Lili į „Ryškiosios žvaigždės“ filmavimo studiją ir paprašysiu režisieriaus Džengo išbandyti ją prieš kamerą. Gal iš jos galima padaryti žvaigždę – visko gali būti.

Lili iš džiaugsmo pašoko.

– Aš žvaigždė, aš žvaigždė!

Kasija nusiminusi tarė:

– Tai ar aš tebevaidinsiu Šenčiu pjesėse? Mes ketinome repetuoti naują vaidinimą! Ruošiausi paprašyti, kad kas nors pritaikytų žodžiams melodiją, parūpintų muzikantams vakarietiškų instrumentų ir paverstų Šenčiu rytietiška opera; trumpiau tariant, ar aš tebegaliu dirbti savą aktorės darbą?

Ju Čijangas, siekdamas, kad visi būtų patenkinti, pasiūlė jai toliau vykdyti savo teatro sumanymus, tik skirti šiek tiek laiko filmui. Kurį laiką kino salė dar skambėjo – visi reiškė savo nuomonę.

Lili džiaugsmingai tarškėjo su Liu Dzi. Kasija ūmai atsistojo ir nuėjo prie balkono. Niekas nepastebėjo jos pasitraukimo, vienintelis Ju Čijangas. Jis atsekė iš paskos. Kasija sunerimusi pasakė Ju:

– Ar žinai, kad Lili metų metus leidau mokytis, o tada išsiunčiau į Ameriką todėl, kad nenorėjau, jog ji taptų aktore kaip aš? Kai grįžo iš Valstijų, prašiau pabūti namie, o tada ketinau išsiųsti ją į Europą mokytis universitete. Bet ji net nesusitiko su mero sūnumi, nors prašiau. Ji mane labai įskaudino.

Ju paglostė jai nugarą ir pasakė, kad nesvarbu, ko Lili nori – būti dama, turtinga ponia ar mokslininke, – ji turi teisę rinktis.

– Tavo duktė – tavo turtas; jei ji nenorėjo susitikti su tuo vaikinu, tai ir gerai, kad susitikimas neįvyko, nes jei būtų įvykęs, gal ji būtų jį įžeidusi.

– Ką gi, nebekalbėkim apie tai, juk renkasi ji. – Kasija atsiduso. – Jeigu jai skirta vaidinti filmuose, aš padėsiu kiek galėdama. Bet ar tai reiškia, kad mano pačios karjera scenoje turi baigtis?

Ju paguodė ją sakydamas, kad užteks laiko dirbti abu darbus. Bet juk ji neabejotinai nuvargstanti kasdien po tris valandas dainuodama scenoje? Galbūt galėtų į sceną lipti kas antrą dieną, o gal tik šeštadieniais ir sekmadieniais, truputį pasibranginti?

Kasija šyptelėjusi paklausė:

– O kaip pinigai? Tau prireiks tūkstančių.

Ju nusišypsojo.

– Jau seniai turėjai to paklausti. Ką pasakytum apie tokį pasiūlymą: tarkim, Lisiongo bankas tau išduoda 80 000 juanių beprocentę paskolą, kurią reikia grąžinti per trejus metus. Jei gausi pelno, jis visas tavo. Ar dabar patenkinta?

Tik tada Kasijos veidas nušvito tikra šypsena.

– Atrodo, tu nusiteikęs dėl Lili padaryti viską. Kada gi tokią sumą skolinai Žui? – Ji pasirėmė į balkoną ir garsiai pasvarstė: – Tau atrodo, kad pinigų gauti lengva, bet aš vis tiek turėsiu grąžinti paskolą. Jei mums nepasiseks, mes visi prarasime gerą vardą. Ką pasakysi apie tai: noriu, kad būtum Žui filmų kūrimo įmonės valdybos pirmininku. Šanchajaus verslo pasaulis sudėtingas, tik tu gali suvaldyti padėtį.

Ju susimąstęs atsakė, kad Šanchajaus brolijos pajamų šaltiniai seniai pasikeitę – uždirbama nebe iš opiumo, lošimo ir prostitucijos, o iš bankų, cigarečių ir laivininkystės.

– Atrodo, turėtume įsitraukti ir į pramogų verslo rinką. Jei Šanchajus ims leisti pinigus pramogoms, visa Kinija paseks jo pavyzdžiu. – Jis lankęsis Nandzinge, Hefei ir Dzinane, visi tie miestai vadinasi „mažaisiais Šanchajais“ ir skrupulingai seka Šanchajaus madomis. – Filmai? Žinoma, Hongo brolija gali kurti filmus!

Kasija lengviau atsipūtė.

– Jei tu laikysi įmonę sava, man nėra ko būgštauti. Aš nesu Hongo brolijos narė; man neramu, kad gal nebūsiu deramai vertinama.

– Tol, kol stovės Šanchajus, bus ir brolija, – pasakė Ju Čijangas gręždamasis pažiūrėti į džiūgaujančią Lili. – Turėtum būti patenkinta, kad tavo duktė tokia pat graži kaip tu jaunystėje, ji net dar gyvesnė, dar labiau linkusi bendrauti.

Kasija nepažvelgė į Lili, užtat pakėlė akis į Ju. Šis, ištiesęs ranką, patrynė jai petį, o ji, tuoj pat sugriebusi ranką, prispaudė ją sau prie liemens ir sužiuro į jį.

Prie apšviestos palangės glaudėsi du šešėliai – stipriai, artimai. Pagaliau juk jie dvi savaites nesimatė. Atrodė, kad jųdviejų santykiai jau gana akivaizdūs – niekas nė nesistebi.

23 skyrius

– Tu man primeni žuvį, – kartą pasakė jis.

Sode iš stiklinės gerdama pieną, ji žiūrėjo, kaip tvenkinyje džiaugsmingai pirmyn atgal plaukioja auksinė žuvelė – kaip tik tuomet ir prisiminė jo žodžius. Kai Kasija maudydavosi vonioje, jis mėgdavo priklaupti šalia ir ją prausti tol, kol galiausiai pats sušlapdavo ir turėdavo nusimetęs drabužius šokti pas ją į vonią.

Oras buvo malonus, temperatūra kilo, buvo šilta ir saulėta. Grįžusi į svetainę Kasija paskambino Ju. Tos dienos popietę ketvirtą valandą susirinkusi direktorių valdyba turėjo balsuoti ir nuspręsti dėl Žui filmų kūrimo įmonės. Ji panoro, kad Ju Čijangas prieš susirinkimą užeitų pas ją.

Ju Čijangas netrukus atvažiavo; Kasija jo laukė pusiausėda ant žemos sofutės, apsivilkusi kasdieniais drabužiais, atsipalaidavusi. Ji girdėjo, kaip Ju savo raktu atsirakina duris ir pasisveikina su Li Ju. Netrukus jis pradėjo lipti laiptais. Kasija nesikėlė, kol Ju nepriėjo koridoriaus. Tada atsistojo prie durų. Kai tik Ju prisiartino, žengusi žingsnį suspaudė jį glėbyje, tada atbula įsivedė vidun. Kol juodu ėjo, Kasija nuvilko jam švarką ir nusitempė ant didelės lovos.

Ju nustebęs paklausė:

– Nebegali sulaukti nakties? Po pietų irgi nori mylėtis?

– Laikyti iki nakties tu per geras!

Kasija jį paleido ir ėmė traukti nuo savęs drabužius.

– Šįkart per ilgai buvau išvykęs. Nereikėjo taip daryti.

– Tai kaipgi šiandien galėčiau tave paleisti? Tu triušis, kuris pats pasidavė tigrui, – nusijuokė Kasija. – Kai baigsiu vaidinti, bus vėlu, o tu – niekad nesupaisysi, kur tu būsi; be to, namie turi baidyklę žmoną.

Ji užtraukė užuolaidas ir atvertė baltą dygsniuotą antklodę, kuri jau buvo patiesta. Bet, Kasijai dar nespėjus atsigulti, Ju Čijangas griebė ją ir sviedė į lovos vidurį. Jo veidas buvo įdegęs saulėje, akys geidulingai žvelgė į Kasiją, ir nuogą kūną užliejo subrendusio vyro aistra. Staiga jis užgulė ją stipriau nei kada nors. Kasija gulėjo apačioje.

– Juk žinai, kad mano santuoka motinos buvo suplanuota dar mudviem negimus. Brolijoje paklusnumas tėvams laikomas svarbesniu už viską, todėl man teko susitaikyti.

„Tai dabar išsiskirk!“ – norėjo išrėžti Kasija, bet vis dar negalėjo tų žodžių ištarti garsiai. Šis reikalas jai daug metų nedavė ramybės, ji vis galvodavo ir galvodavo. Vien jau galvojimas buvo kankynė. Ji negalėjo visko apsvarstyti aiškiai, nes negalėjo pažvelgti tiesai į akis. Instinktyviai nujautė padėtį.

Ju Čijango namuose Kasija tebuvo vienintelį kartą – reikėjo akis į akį skubiai aptarti vieną reikalą, o jis buvo persišaldęs ir negalėjo išeiti iš namų.

Jo žmona su Kasija elgėsi itin pagarbiai, sakė, kad žavisi ja, yra jos gerbėja. Ji paruošė arbatos, atnešė žemės riešutų ir atkakliai prašė Kasijos likti pavalgyti. Bet jųdviejų vienų nepaliko. Jie tegalėjo aptarinėti reikalus, apie jausmus vienas kitam nebuvo kaip užsiminti. Kai juodu pasikalbėjo, Kasija pakilo ir atsisveikino, o moteris ją palydėjo iki pat gatvės galo.

Dabar Kasija dėjosi neišgirdusi, ką Ju pasakė. Paglostė jį ir pasilenkė, kad galėtų pažiūrėti iš arčiau.

– Žinau, kas tau patinka, – pasakė jis. – Nesijaudink, laiko dar yra.

Nusijuokę juodu kartu griuvo ant lovos, abu kaip niekad susijaudinę. Ji leido Ju nutraukti sijoną, nujuosti juostą. Liko nuo pusės nuoga, juosta nukaro nuo liemens. Kasija nė sekundę nepamiršo, kad yra stebima, kad kartu glamonėjamos krūtys. Nuo to ji apsvaigo, tad užsimerkė ir prisiminė tą pirmą kartą, kai Ju buvo jos persirengimo kambaryje: jis glamonėjo krūtis – pirma suėmė į delną dešiniąją, tada paglostė kairiąją. Kai palietė spenelius, ji sudejavusi panoro prispausti jo rankas sau prie krūtinės, bet tos jau buvo nuslydusios žemyn, prie liemens ir šlaunų. Ji instinktyviai priešinosi, bet kūnas jau buvo atsidavęs jam.

Kasija užsimerkė, kad nematytų Ju šypsenos. Tada jis skubiai įsigavo vidun. Ji prisitraukė jo rankas, ir jis glostė jai veidą, karštas liežuvis suko ratus apie stangrėjančius spenelius; ūmai ji apkvaito.

– Jei mes nesiliausim, man reikės nusiprausti, tada nusigrimuoti, o laiko užtektinai nėra... – sumurmėjo ji ir atleido rankas.

– Tad šiandien tuo ir baigsim.

Ju atsisėdo, Kasija taip pat. Bet vos išvydę vienas kito nuogą kūną vėl įsiaudrino. Puolė vienas prie kito ir ėmė aistringai bučiuotis, raičiodamiesi ant lovos.

Po ilgo laiko Kasija jo paklausė, ar nebuvo apalpęs.

– O tu?

– Taip, aš buvau kone paralyžiuota, – prisipažino ji laimės akimirką.

– Aš ir pats jaučiausi kaip paralyžiuotas, – atsiduso Ju.

Žvilgtelėjusi aukštyn, ji pamatė, kad laikrodis ant sienos rodo trečią valandą. Atnešusi Ju Čijangui drabužius, nuėjo į drabužinę pasiieškoti, kuo apsirengti pačiai. Juodu buvo pagrindiniai Žui įmonės akcininkai. Sprendimas, dėl kurio turėjo būti balsuojama, iš tikrųjų priklausė nuo jų. Tačiau jie vis tiek turėjo atlikti tą procedūrą, juk laukė šitiek žmonių. Kasija susirado čipao su žydromis gėlėmis.

Ju ją sulaikė.

– Nesivilk, leisk man darkart į tave pažiūrėti.

– Mudu šitiek metų pažįstami, prisižiūrėjai į mane pakankamai.

Jis suėmė jos veidą rankomis, pažvelgė į akis ir pasakė:

– Ne, toli gražu.

Juodu vėl sukibo ir iškart pajuto, kaip suvirpa sielos, o po visą kūną bėgioja šiurpuliukai.

– Nagi, jau ketvirtis po trijų.

Jis pakraipė galvą.

– Kaip čia yra, kad mes kaskart mylimės kaip pirmą sykį? Tai nuostabu.

– Išties – kaipgi? – Kasija jį aistringai pabučiavo. – Aš tavęs dar nepaleisiu.

Jų kūnai vėl susiliejo, abudu bejėgiškai pažvelgė į laikrodį, tada sumišę nusikvatojo. Po dešimties minučių juodu važiavo automobilyje. Šįkart vairavo Kasija, laikydama rankas ant vairo žiūrėjo į kelią.

– Mudu kartu jau dešimtmetis? – tarstelėjo ji.

Ju Čijangas, meilingai pažvelgęs į Kasiją, patvirtino:

– Taip, jau dešimt metų. Nuo 1915-ųjų. – Jis pamatė, kaip mikliai ir ryžtingai Kasija pasuka vairą, ir automobilis staigiai metasi į kairę. Ju patikino: – Tau per trisdešimt, bet tu tik gražėji ir gražėji! Liemuo toks pat lieknas, speneliai tokie pat stangrūs, o veidas toks pat mielas. Esi graži kaip niekad.

Kasija susijuokė.

– Daugiau nebekalbėk, mes gi automobilyje. Vėl sujaudinsi mane. O tu kaip niekad nemoki meilikauti moterims. – Ji prisimerkusi pažiūrėjo į jį, tada tuoj pat nukreipė akis į kelią. Nustojo juoktis ir, regis, giliai susimąstė. Galiausiai lyg sau sumurmėjo: – Po dešimties metų mes vis dar kartu; man vien jau šito pakanka.

24 skyrius

Šokių salėje elegantiškas generolas ir žavinga šokėja šoko įmantrųjį fokstrotą – šokį, kuris tuo metu buvo toks populiarus Amerikoje.

Tai buvo „Skraidančiosios herojės“, pirmo Žui filmų kūrimo įmonės sukurto filmo, įžanginė scena. Režisierius ir scenarijaus autorius – Liu Dzi. Operatorius – įžymusis Jang Džidžongas, dirbęs su „Ryškiąja žvaigžde“. Montavo Li Šikangas, Amerikoje buvęs specialiųjų efektų kūrėju ir dirbęs su tokiais garsiais amerikiečių režisieriais kaip D. V. Grifitas. Montavimo technika buvo išskirtinė, prilygstanti pačiai pažangiausiai technikai pasaulyje.

Pagrindinį vaidmenį atliko, žinoma, Lili Čang. Prieš kuriant filmą Liu Dzi paprašė jos pirma suvaidinti keletą vaidmenukų kelioms filmų kūrimo įmonėms, todėl dabar Lili jau buvo neblogai susipažinusi su kamera. Pagrindinis aktorius buvo žymusis Džang Hui, perviliotas iš „Ryškiosios žvaigždės“. Jis garsėjo išvaizda bei vyrišku šaunumu, o tai derėjo prie Lili grožio ir vikrumo.

Prieš pateikiant filmą viešumai bulvariniai laikraščiai pranešė, kad toji Lili Čang, kurią nori išpopuliarinti Žui filmų kūrimo įmonė, yra „Šenčiu karalienės“ duktė. Vienas bulvarinis laikraštis padirbėjo dar uoliau ir išsiaiškino, kad naujoji kylanti žvaigždė yra Čang Lisiongo, Hongo brolijos didžiojo meistro, palikuonė, gimusi po jo mirties. Staiga apie Lili, kuri iki tol buvo visiškai nežinoma, prakalbo visi. „Pramoga“ parašė net šitaip:

Lili Čang ką tik grįžo iš Amerikos, kur ją samdė Holivudas. Nusifilmavusi „Skraidančiojoje herojėje“ ji grįš į Valstijas.

Kasija nulipo laiptais su pižama ir laikraščiu. Ji paliepė Siu Fang:

– Nuo šiol laikraščius pirk kasdien.

Siu Fang plunksnine šluotele valė dulkes nuo sofos.

– Žinoma, nueisiu ir nupirksiu sąsiuvinį iškarpoms rinkti.

Kasija patenkinta nusišypsojo ir palygino žvakes ant židinio atbrailos. Dideliame veidrodyje virš židinio pamatė nuostabų vakarietišką sietyną, kabantį vestibiulyje.

Filmuojant Lili buvo beprarandanti kantrybę. Ji dėbtelėjo į Džang Hui.

– Kvaily, tu užstojai mano veidą.

Kasija dirstelėjo į režisierių Liu Dzi, šis šūktelėjo: „Nufilmuota!“ ir priėjęs prie jos paaiškino:

– Panelė Čang teisi. Darykim šitaip. Žiūrėkit, kaip kamera priartėja ir sustoja tinkamu kampu, kad išryškintų meilės kupinas Lili akis.

Kamera nukrypo į Lili akis, kurios žiūrint į vyrą tikrai buvo kupinos meilės. Ji kažką pasakė.

Ekrane pasirodė jos žodžiai:

– Ar mane vesite?

Generolas liovėsi šokti muzikai dar nenutilus. Nunarinęs galvą ir, atrodo, nuliūdęs nuėjo į šokių salės pakraštį. Šokėja nusekė iš paskos ir generolas, suėmęs jos rankas, nuoširdžiai tarė:

– Atleiskit man, panele, bet revoliucijos vadas negali vesti šokėjos.

Fone poros šoko toliau. Šokėja nuliūdusi sėdėjo ir tyliai liejo ašaras.

Tai būta sentimentalaus filmo. To meto kino žiūrovai mėgdavo liūdnus siužetus, tokius kaip šis: jie rodydavo, kad net pačios patraukliausios garsios aktorės gali kentėti įprastą skausmą, taip pat kaip ir jie; iš užuojautos šitai aktorei žiūrovai gausiai lies ašaras. Kai filmų kūrimo įmonėje buvo parodyti reklaminiai kadrai, net Kasija nosine šluostėsi akis. Lili, kuri sėdėjo šalia, laiminga apkabino motiną ir stipriai, entuziastingai pabučiavo į abu skruostus.

– Matai? Matai? Man pavyko. Aš padariau!

Bet Lili šlovė priklausė ne nuo liūdesio, kurį ji kėlė, o nuo vadinamosios akrobatinės vaidybos – tai buvo ne įprasta senamadiška vaidyba, matoma tradicinėse pjesėse; apie tas pjeses Lili per daug negalvojo. Ji labai stengėsi, kad Kasija investuotų į šį filmą, nes norėjo pademonstruoti visus sportinius įgūdžius, kuriuos įgijo studijuodama Amerikoje. Galima sakyti, kad filmas buvo sumanytas specialiai Lili Čang, nes jokia kita aktorė nebūtų galėjusi suvaidinti.

Prasidėjo karas. Štabo viršininko pavaduotojas įlėkė į šokių salę ir atidavęs pagarbą generolui pranešė:

– Karo vadai ir imperialistai ruošiasi mus bombarduoti!

Žmonės pradėjo klykti ir pasklido į visas puses, generolas ir štabo viršininko pavaduotojas tučtuojau nujojo į štabą.

Generolas garsiai nurodė:

– Tuoj pat atsitraukti!

Būrys traukėsi.

Tuo metu šokėja, užšokusi ant balto žirgo, nujojo kita kryptimi. Pro atviras ganyklas šuoliavo raitelis su juoda piloto uniforma, apsauginiais akiniais ir raudonu šaliku, kuris nespalvotame ekrane liepsnojo kaip ugnis.

Filmą jie kūrė dieną naktį. Jį parodžius, kelios specialios kopijos buvo papildytos spalvomis. Tai buvo Li Šikango, specialiųjų efektų kūrėjo, sumanymas, o Kasija jį entuziastingai palaikė ir nusamdė darbininkų šiam darbui atlikti.

Montažinės kampe darbininkai kiekvieną juostos kadrą dažė raudonai. Šitaip reikėjo nudažyti kelias dešimtis tūkstančių ritinių. Iš pradžių darbininkai manė gavę lengvo darbelio, bet po dviejų dienų jiems taip paskaudo rankas, kad reikėjo nuolat jas masažuoti. Kažkas pasiskundė:

– Tai panelės Kasijos mintis, o mes kenčiam.

Tačiau Kasija norėjo išbandyti, koks bus tas „spalvotasis kinas“. Radusi laiko, ji užėjo ir reikšmingai apžvelgusi patalpą pasakė:

– Dažykit atsargiai, žiūrėkit, kad nė kiek neišeitų iš kraštų. Viskas turi būti padaryta poryt! – Iš veidų ji matė, kad darbininkai nepatenkinti, bet jų neguodė. – Jei nepatinka darbas, taip ir sakykit. Susirasiu kitų. Man reikia kopijų po dviejų dienų, tik tada gausit užmokestį.

Darbininkai tylėdami griebė mažyčius teptukus ir vėl ėmėsi darbo. Jų laimei, juostoje merginos šalikas nuolat plevėsavo, tad jeigu dažai ir išeidavo iš kraštų, tai tik sustiprindavo judesio įspūdį.

Lili Čang nuvažiavo į renginį atsivežti Madam Emeraldos. Lili visuomet gerai sutarė su „senele“, kuri ja maža rūpinosi. Madam Emeralda nežiūrėdavo Kasijos vaidinimų, bet savo mylimiausio vaikelio ji nenuvils.

Išvydusi, kaip iš ekrano atskrieja lėktuvas (filme vyko įsivaizduojamas ateities karas), Madam Emeralda taip persigando, kad užsimerkė ir griebėsi už krūtinės šaukdama: „Vaje!“ Ji vos nepatyrė širdies smūgio ir panoro išeiti. Kasija pakilusi užstojo ekraną ir pasilenkusi paramino Madam Emeraldą:

– Mamute, nebijokit. Filmas nėra tikrovė. Jei jame yra kas baisaus, aš jums uždengsiu akis, bet Lili sceną jūs būtinai turit pamatyti, ji jau tuoj bus!

Mergina raudonu šaliku, nuo žirgo užšokusi ant kylančio priešo lėktuvo sparno ir įsigavusi į piloto kabiną, dabar abiem rankom sugriebė vairalazdę. Lėktuvas susvyravo, rizikingai šovė į dangų, staiga pasisuko ir ėmė kristi stačiai žemyn. Užsienietis imperialistų niekšas aiškiai japono veidu, pilotuojantis priešų lėktuvą, atrodė sukrėstas. Mergina raudonu šaliku, kojomis apžergusi priešų piloto kaklą, kumščiu trenkė jam per rankas. Tada truktelėjo vairalazdę. Lėktuvas ėmė pamažu leistis, paskui apsivertė ir siūbuodamas nuskrido virš plyno lauko. Mergina raudonu šaliku, įsikabinusi vairalazdės, kabėjo pusiau ore, nes pilotas, kuris jau buvo išmestas iš kabinos, beviltiškai kabinosi jai į koją. Abudu kybojo ore, o lėktuvas, apvirtęs dugnu aukštyn, skrido link didelio miesto, aišku, Šanchajaus – tai buvo matyti iš vingiuotų Huangpu ir Sudžou upių vagų. Apačioje gatvėmis lakstė miestiečiai, pirštais rodydami į reginį danguje.

Ekrane mergina raudonu šaliku pasispardžiusi nuspyrė pilotą. Priešų pilotas, vartydamasis kūlversčias, iš dangaus nukrito į pastatų ir sienų mišką.

Ekrane sumirgėjo užrašas:

Išbandykit – kinų kung fu!

Kine parodžius dar kelias filmo scenas, žiūrovai pradėjo rėkti, motinos rankomis dangstė spiegiantiems vaikams veidus, nors pačios irgi negalėjo susilaikyti nespiegusios; daugelis taip išsigando, kad užsimerkė, net buvo pranešimų, kad žmonės alpo iš išgąsčio. Tiems, kurie bijojo aukščio, dėl specialiųjų aeroefektų užimdavo kvapą. Todėl kino teatras turėjo pagaminti specialius įspėjamuosius plakatus:

Šis filmas yra itin baisus; kino teatras neprisiims jokios atsakomybės, jei kas nors mirs iš išgąsčio.

Tai tik paskatino visus eiti išbandyti savo narsos, dėl to buvo parduodama vis daugiau bilietų.

Mergina raudonu šaliku patiesino vairalazdę, ir lėktuvas pamažėle grįžo į reikiamą padėtį. Ji atsisėdo į piloto kėdę ir lėktuvą nuskraidino į plyną lauką – tiesiai virš priešų. Mergina numetė bombų, tos viena po kitos sprogo ekrane, ir priešai, kiek pasispardę, liepsnose išlėkė į orą.

Parodžius šį epizodą kine, per visą salę nuaidėdavo plojimai, žiūrovai šaukdavo kaip pašėlę, atmosfera įkaisdavo, įsivyraudavo pakili nuotaika. Kadangi filmas buvo nebylusis, tylėti nereikėjo.

Vakariečiai Šanchajuje, linkę žiūrėti tik iš Vakarų atvežtus filmus, išgirdę, koks šitas nuostabus, irgi ateidavo patenkinti smalsumo.

– Betgi tiesiog juokinga! Argi tai ne radikalų propaganda? – pasakė anglas.

Šalia jo sėdinti amerikietė pareiškė:

– Šita moteris, Lili Čang ar kaip ten ji, gana miela, norėčiau su ja susitikti.

Anglas tarė:

– Ta, apie kurią kalbi, yra kinų Merė Pikford. Amerikoje prie tokios didelės žvaigždės negalėtum nė prisiartinti.

– Nebūk kvailas! – pasipiktino moteris. – Čia juk Kinija, mielasis. Bet kas gali tapti įžymybe. Net aš.

Anglas turėjo gerą nuojautą. Žui įmonės „Skraidančioji herojė“ 1925-aisiais išties buvo radikalų propaganda. Gegužės antroje pusėje demonstrantai Šanchajuje pasitelkė šį filmą žmonėms įkvėpti. Jei tik eidavo pro kino teatrą, kuriame būdavo rodomas šis filmas, jie imdavo pritariamai šūkčioti. Jei pasitaikydavo taip, kad filmas būdavo ką tik pasibaigęs ir žmonės plūsdavo iš kino teatro, jie, pasklidę po gatves, prisidėdavo prie demonstrantų; jų patriotinis užsidegimas ypač stiprėdavo garsiai rėkiant: „Šalin imperialistus!“

Nandzingo ir Jučiačingo kelius jungiančiuose skersgatviuose koncesijos policija į demonstrantus nutaikė aukšto slėgio vandens žarnas ir taip daugelį parbloškė ant žemės. Bet kelios sportiškos merginos, kurioms šlapi drabužiai lipo prie kūno, sekdamos skraidančiosios herojės pavyzdžiu, užsikorė ant vandens mašinų ir susigrūmė su vairuotoju bei operatoriumi, siekdamos atimti vairą.

Tą vasarą drąsuolė naujoji žvaigždė Lili Čang pasiekė populiarumo viršūnę. Klaidžiodamas tarp demonstrantų, Liu Dzi, matęs tas Šanchajaus moteris, kurios išdrįso susigrumti su vyrais ir juos nugalėti, kurių kūno linijas ryškino šlapi drabužiai ir kurios nejuto reikalo slėptis, negalėjo negalvoti apie garsųjį Delakrua paveikslą „Laisvė, vedanti liaudį į barikadas“. Vyrai, ginantys Paryžiaus gatves, buvo didžiai įkvėpti stangrių ir iškilių Laisvės deivės krūtų; dėl to tikslo jie ryždavosi kovoti iki mirties.

Po kelerių metų Liu Dzi pradėjo rašyti romanus, kuriuose daug revoliucingų moterų turėjo gražias, dideles ir sveikai atrodančias krūtis.

* * *

Net po daugelio metų, kai Kasija sėdėjo prieš mane, Šanchajų žavėjusi jos figūra buvo išlikusi; aš, moteris, ir tai nuraudau ją išvydusi. Paklausiau, kokius burtus ji naudojusi, kad liktų tokia jauna, o ji tik šyptelėjo, regis, susidrovėjusi.

Lili Čang nepaveldėjo skaidraus, švelnaus Kasijos balso, bet paveldėjo figūrą. Jos liemuo, klubai ir krūtinė buvo vakarietiškų proporcijų, ypač krūtys – jos bręstant kūnui darėsi vis dailesnės. Kitaip nei Kasija, Lili nebuvo verčiama susirišti krūtinės.

Seksualines kinų vyrų fantazijas atspindėdavo nuogos moterys kiniškuose tradiciniuose pornografiniuose paveikslėliuose. Beveik visų jų kūnai buvo mėsingi stulpai – figūros, lygios nuo viršaus iki apačios. Ta, kuri buvo liekna, kurios speneliai – du paskubomis padėti taškai, laikyta gražuole. Grožio tema parašyta daugybė poemų ir prozos veikalų, bet apie moters figūrą juose tėra keletas banalių pasakymų, tokių kaip „svaiginanti krūtinė“, „dailus ir lieknas liemuo“ ar „jos kvapas šiltas, o figūra daili“. Tarsi rašytojai niekad nė nebūtų deramai pažiūrėję į moterį.

Kai tik pasirodė tokia kaip Kasijos „kiniška“ figūra, moterų tokiomis pat figūromis pradėjo rastis kinų dailininkų paveiksluose, taip pat ir tikrame gyvenime.

Kaipgi Čang Lisiongas pamilo Kasiją? Kaip jis taip ja susižavėjo, kad jo siela kone palikdavo kūną? Į šitą klausimą negalėjau atsakyti, kol atidžiai neperskaičiau ankstyvųjų Liu Dzi romanų. Iš jų supratau, kaip Šanchajuje reiškėsi moderni įtaka, – tik tuomet susivokiau. Visos pagrindinės veikėjos jo „Raudonojoje rožėje“, „Įlankos trilogijoje“ ir „Upėje“ turėjo „velnioniškas figūras“ – iškili krūtinė ir lieknas liemuo.

Liu Dzi tapo Kinijos Delakrua! Neabejoju, kad rašydamas romanus jis galvojo apie Kasiją.

Kvaila manyti, kad krūtys tapo laikotarpio dvasios simboliu, naujosios eros nauju dirgikliu. Bet tokį požiūrį pasiūlė patys kinai.

Taigi nusikaltėlių didvyris Čang Lisiongas, gyvendamas Šanchajuje, kur maišėsi kinai ir vakariečiai, bus nejučiomis pagavęs dar nevisiškai susiformavusią naujosios eros dvasią. Jei skaitytojas leis man atskleisti sensacingą žinią, pasakysiu, kad Čang Lisiongas pradėjo naują meilės madą. Šanchajiečiai, kurie įsimylėjo sveiką, stiprų, moterišką Lili Čang kūną „Skraidančiojoje herojėje“, persiėmė mada, kurią prieš aštuoniolika metų pradėjo Čang Lisiongas. Trečiojo dešimtmečio pabaigoje, kai buvo pradėta perdėtai vaizduoti moters kūno K (krūtinę), L (liemenį) ir S (sėdmenis), nei Liu Dzi romanai, nei reklaminiai skelbimai iliustruotame žurnale „Geri Šanchajaus draugai“ dar nebuvo pasirodę. Romanai ir iliustracijos nuo Čang Lisiongo skonio atsiliko dvidešimčia metų.

* * *

Lėktuvas virš štabo staiga iš padangių nėrė žemyn. Vos nekliudęs žmonių viršugalvių, tuoj pat vėl pakilo. Žiūrint iš lėktuvo, žemė tai priartėdavo, tai nutoldavo. Generolas žiūrėjo prisidengęs akis.

Jis paklausė:

– Kas valdo šį lėktuvą?

Lėktuvas pagaliau nusileido, ir mergina raudonu šaliku, liuoktelėjusi ant sparno, vikriai nušoko žemyn. Generolas su padėjėjais priėję pasveikino didvyrę. Mergina raudonu šaliku nusiėmė kepurę, lakūno akinius, ir generolas apstulbo.

– Tai jūs!

Mergina raudonu šaliku grakščiai ištiesė jam ranką.

– Ar dabar mane vesite?

Generolas kaip koks vakarietis priklaupė ant vieno kelio ir pabučiavo jai ranką.

– Prašau madmuazelės už manęs tekėti.

Paskutinis filmo epizodas buvo toks: vyras vakarietišku kostiumu apkabinęs nuostabią moterį su baltu vestuviniu šydu. Juodu žiūri vienas į kitą su didele meile. Galvos palinksta viena prie kitos. Kai lūpos kone susiliečia, pasirodo užrašas „Pabaiga“, ir filmas baigiasi.

Visi atsistojo ir ilgai plojo. Vyrai sveikino šūksniais, moterys šluostėsi ašaras. Kasija, Ju Čijangas ir Lili Čang žiūrėdami iš ložės susijaudinę apsikabino.

Žiūrovai pradėjo skirstytis, bet kažkas pastebėjo žmones ložėje ir suriko:

– Kasija, Šenčiu karalienė!

– Ir Lili Čang!

Žmonės užplūdo koridorių ir užkirto išėjimą. Moterys ypač norėjo prisiartinti prie Lili su Kasija ir jas paliesti. Ju Čijangas savo vyrams nurodė saugoti motiną su dukterimi. Jie sulipo į automobilį ir, apsupti minios, pamažu išvažiavo.

Netoli kino teatro per visą sieną buvo pavaizduota Lili Čang: veidas žavingas kaip šokėjos, ji vilki piloto uniformą, atrodo patraukli ir stipri, ne tokia kaip kitos to meto aktorės – nekaltos, bet bejėgės. Kuriam laikui „Lili uniforma“ – kariškas švarkas – tapo drąsesniųjų jaunų moterų simboliu.

Dar nebuvo aptemęs dangus, kai pradėjo blykčioti ryškios neoninės reklamos: „Nepakartojamas Žui filmų kūrimo įmonės kūrinys „Skraidančioji herojė“, kuriame pagrindinį vaidmenį atlieka Lili Čang“.

Automobilyje Kasija apkabino Lili ir pasakė:

– Tu net populiaresnė nei aš, kai buvau jauna! Brangioji Lili, tu mane taip džiugini!

Ju Čijangas, sėdintis priekinėje sėdynėje, grįžtelėjęs pareiškė:

– Žui filmų kūrimo įmonė šįkart užsidirbs krūvą pinigų!

Lili paplekšnojo jam per galvą lygiai taip, kaip plekšnodavo būdama maža.

– Tu galvoji vien apie pinigus! Aš noriu dirbti su Holivudu ir kurti didingus filmus! Su manimi, taip gerai kalbančia angliškai, tokia gražia ir taip gerai vaidinančia, Šanchajuje niekas negali varžytis! Visiškai niekas!

– Ramiau, ramiau, – susijaudinusi apramino ją Kasija. – Mes toliau kursime filmus ir tave taip išgarsinsime, kaip tik begalima išgarsinti, taip pat stengsimės uždirbti. Man tik gaila vargšiukės Žui Šenčiu trupės – jau seniai ją apleidau!

25 skyrius

Li Ju rado Kasiją ramiai sėdinčią ant sofos svetainėje – dabar taip retai pasitaikydavo. Nešina šviežiai užplikyta biluočunų arbata priėjo. Užsigalvojusi Kasija pažvelgė į Li Ju ir vėl paskendo savo mintyse. Staiga ji paklausė:

– Ketinai man šį tą pasakyti?

Li Ju apstulbusi išsigynė:

– Ne, ne.

Kasija įsmeigė į ją akis, tada pasisukusi žvilgtelėjo į ryškiai raudonus pagodų medžių žiedus už lango – tokius gyvus ir gražius, tokios švelnios spalvos, tokius gležnus, kad, rodės, darkart žvilgtelėjus jie tikriausiai nuvystų ir nukristų. Li Ju atnešė lėkštę Kasijos mėgstamų saulėgrąžų sėklų. Kasija, vėl pažiūrėjusi į Li Ju, tarė:

– Jei nori ko nors paklausti, nedvejok. Argi verta laikyti burnoje virtinuką ir jo nenuryti?

Li Ju sutrikusi stovėjo.

– Šeimininke, esate išties išmintinga; iš kur jūs žinote, kad man kai kas neduoda ramybės?

– Aš esu persikūnijęs beždžionių karalius, todėl kiaurai tave permatau. Eikš, sėskis. Giliai slepiami žodžiai niekam nerūpi.

Li Ju susimąsčiusi atsisėdo prieš Kasiją ant sofos ir tarė:

– Jei ponia turi kelias minutes, gal norėtų išgirsti vietinių gandų?

Kasija prajuko.

– Vietinių gandų? Argi čia gali būti kokių gandų. Kažin ar čia kas žino, gyvas ar miręs jo kaimynas.

– Ne, gandai ne iš čia, o iš senojo miesto.

– Li Ju, tu – gera istorijų pasakotoja, todėl tikiuosi, kad ir ši istorija bus vykusi.

– Sakoma, kad visa tai tiesa, – rimtai tarė Li Ju ir, įsmeigusi akis į Kasiją, ėmė pasakoti.

Virtinius pardavinėjantis gatvės prekeivis kasvakar keliaudavęs tuo pačiu keliu, nesvarbu, būdavo giedra ar lydavo, ir siūlydavęs vidurnakčio užkandžių. Jam gerai sekęsi. Viena toje gatvėje gyvenanti šeima visada pirkdavusi iš jo – vyras su žmona, gyvenantys virš cigarečių krautuvės. Norint pas juos patekti būtų reikėję eiti pro užpakalines krautuvėlės duris, bet taip nebūtų buvę patogu, todėl žmona, išgirdusi prekeivio balsą, visad atidarydavusi langą ir nuleisdavusi krepšį su dviem dubenėliais ir dviem dziao už virtinius. Prekeivis pridėdavęs karštų virtinių į dubenėlius, ir ta pora užsitraukdavusi krepšį viršun. Iš gatvės pro langą būdavę matyti, kaip moteris siuva, o vyras, palinkęs prie stalo, skaito ir rašo. Juodu drauge meiliai suvalgydavę vidurnakčio užkandžius, o tada užtraukdavę užuolaidas ir eidavę gulti.

Kasija, pirma laikiusi rankas ant sofos krašto, paglostė sau skruostus. Ji dėmesingai klausėsi, o Li Ju pasakojo toliau:

– Tad du dubenėliai virtinių kasvakar, ir taip maždaug dešimtmetis. Prekeivis džiaugęsis tokiu sandoriu, kad ir nedideliu. Kartą, eidamas pro cigarečių krautuvę dieną, jis krautuvininko paklausęs, ką ta pora viršuje daranti, ir išgirdęs atsakymą: kokia pora? Vyras gal prieš penkerius metus miręs nuo ligos, našlė gyvenanti viena.

– Ak, – sumojo Kasija, – tai ta moteris ilgėdamasi vyro nesiliovė pirkusi po du dubenėlius? Žinai, aš aktorė, bet vis dėlto tu mane sugraudinai.

Li Ju dar pridūrė:

– Prekeiviui tai pasirodė nepakeliama, ir nuo tada jis ta gatve nebeina.

– Ak, ne, – išsigando Kasija. – Jei jau virtinių prekeivį tragedija paveikia taip, kad jis nebeina prekiauti, tai kas gi eis žiūrėti mūsų spektaklių?

– Nesijaudinkit, visada bus tokių žmonių kaip aš, kurie eis ir raudos. Aš tokia paikšė.

Kasija atsidėjusi apmąstė istoriją.

– Bet gatvės prekeiviui tai galėjo atrodyti ir ne tragedija. Iš tikrųjų moteris laiminga: juodu su vyru mylėjo vienas kitą, kol jis buvo gyvas, ir ji vis dar myli jį mirusį. Bet jeigu tenorėjai papasakoti man šią liūdną istoriją, kodėl tu dabar tokia sutrikusi?

Li Ju nukaito.

– Aš ketinu ištekėti.

Kasija kone pašoko nuo kėdės.

– Iškart pamaniau, kad kažkas ne taip! Dabar aišku – tu nori su kažkuo dalytis virtiniais. Tavo mylimajam turėtų būti apie penkiasdešimt? Bet jei ištekėsi už jo, jam nebeužteks tavo algos, kad galėtų toliau lošti.

– Mes norime susituokti todėl, kad senstam. Norime apdovanoti save už tai, kad taip ilgai esame kartu, ir džiaugtis savo santykiais.

– Šios įžanginės šnekos man ne itin rūpi! Kada gi vestuvės? Norėčiau tau padovanoti tikrai gerą dovaną, – pasakė Kasija, – bet turėsi manęs nepalikti.

Li Ju sumišusi atsakė:

– Tas senas kvailys prašo manęs įsikurti drauge su juo. Dabar ponia nebeina į teatrą, tai pamaniau, kad gal galėčiau atsilaisvinti.

– Tikiesi, kad aš daugiau niekad nebedainuosiu?

– Netiesa. Tik manau, kad tam seniui netrukus vėl pasireikš polinkis lošti, ir aš galėsiu grįžti rūpintis jumis.

Kasija nenoromis sutiko:

– Gerai, tarkim, kad leidžiu tau išvykti medaus mėnesio. O tavo vyrą pasikviesiu čia palošti mahdzongo ir pasirūpinsiu, kad jis prasiloštų taip apgailėtinai, jog turėtų parduoti tave man.

– Puiki mintis, – sutiko Li Ju garsiai juokdamasi, jau atsipalaidavusi, – jis jums niekada neprilygs.

Li Ju išėjo. Žiūrint, kaip išeina taip ilgai ją prižiūrėjusi tarnaitė, Kasiją netikėtai užplūdo neapsakomas liūdesys. Galvoje tarsi liūdna melodija skambėjo pasakojimas apie du dubenėlius virtinių, ir Kasijai darėsi neramu. Tarsi būtų buvusi prakeikta, dabar ji žinojo neberasianti ramybės.

Ju Čijangui grįžus iš provincijų, Kasija atsiuntė į stotį automobilį jo paimti. Bet Ju pirma turėjo užsukti į banką; pas ją važiuos tik sutvarkęs reikalus. Jis pažadėjo vakare atvykti į Džesfildo kelią, kad ir kaip būtų užsiėmęs. Lili filmavosi Šandonge su Žui filmų kūrėjais. Dabartinis filmas „Herojė“ jai labai patiko; scenarijų specialiai jai parašė Liu Dzi. Tai buvo amerikietiško vesterno tipo filmas – herojė jodinėdama šaudo abiem rankomis. Kūrėjai nuvažiavo į Haikou rajoną, kur Geltonosios upės deltos smėlynai galėjo atstoti Gobio dykumą.

Kasija užsiplikė visą puodą arbatos. Ji žinojo – jei Ju pažadėjo, tikrai ateis. Kad ir kaip bus vėlu, namo nevažiuos. Juk sakė, kad namai jam ne namai, o greičiau užeiga.

Nuėjusi į virtuvę ji paruošė kelis jo mėgstamus patiekalus, tada ėmė laukti. Buvo tyli ir rami, vilkėjo baltą palaidinukę ir juodą sijoną, plaukus susirišusi aukštai ant pakaušio, be jokių papuošalų. Naktis buvo mėnesėta, dvelkė švelnus vėjelis, gatvėje tyliai šnarėjo skėtrų lapai; mėnesiena dužo į gabalėlius ir žiro ant gatvės.

Privažiavus Ju Čijango automobiliui, Siu Fang nuėjo prie durų. Automobilis sustojo ant keliuko, žibintai užgeso. Išlipo Ju baltu vakarietišku kostiumu, su kaklaraiščiu. Kasija, stovėdama prie lango, žiūrėjo, kaip pažįstamas siluetas žengia vidun. Paskui paskubomis pasipudravo, pasitaisė drabužius ir užmetė akį į veidrodį. Jai trisdešimt penkeri, jos dukteriai – aštuoniolika. Miestelyje, iš kurio Kasija kilusi, tokio amžiaus jau būtų laikas ruoštis tapti senele, bet moteris veidrodyje išties atrodė vos dvidešimt penkerių ar dvidešimt šešerių.

Laiptuose sudundėjo Ju žingsniai.

Kasija, stovėdama viršuje, žiūrėjo, kaip jis kopia. Paskui paėmė iš jo švarką, padavė arbatos. Ju atrodė sutrikęs, akys lakstė po tylų kambarį.

Kasija pranešė leidusi Li Ju ir Siu Fang anksčiau poilsio, ji pati jam patarnausianti apačioj, kol jis pavalgysiąs.

– Nenoriu valgyti, ką tik baigiau linksmintis.

Ju atsisėdo ant žemo minkštasuolio ir prisitraukė Kasiją. Juodu turėjo tokias profesijas, kad tekdavo dirbti ir naktimis; jau seniai jiems nepasitaikė progos susėsti ir drauge pasidžiaugti ramia valandėle.

Kasija, stovėdama priešais, meiliai tarė:

– Ju, kai išvydau tave pirmą kartą, buvai kuo nuolankiausias tarnas, toks netikęs, kad tarnavai prostitutėms.

Ju nusikvatojo.

– Kurgi ne. Kai aš pirmąkart išvydau tave, buvai tik tarnaitė, net netinkama miegoti su svečiais; sklido kalbos, kad tu netiktum net į eilines prostitutes.

Jis tvirčiau suspaudė ją glėbyje ir juodu apsikabinę, glamonėdamiesi, bučiuodamiesi žengė link lovos.

– Bet dabar visas Šanchajus tavo!

– O visi Kinijos žmonės grožisi tavimi ir kalba apie tave.

– Mes pažįstami devyniolika metų, – tarė ji.

– Beveik dvidešimt.

Prie lovos ji atšlijo, paskui pabučiavo jam tarpukojį. Jis dejuodamas ėmė glostyti jai veidą. Dangus patamsėjo, už lango vėjyje virpėjo medžių lapai.

Ju, atsisėdęs ant lovos krašto, pažiūrėjo į veidrodį ant sienos. Toje vietoje veidrodžiai buvo keičiami: ovalus, paskui kvadratinis, tada pailgas. Dabar ten kabėjo rombo formos veidrodis. Veidrodyje Ju matė ir savo veidą, lovą sau už nugaros, taip pat kad ji pakilusi atsisėdo ant lovos. Nusmukus palaidinukei susmėžavo jos petys, tas su kasijos tatuiruote. Jis užsimerkė. Ji žiūrėjo į kitą veidrodį, kuris niekad nebuvo keičiamas, ir šypsojosi vyrui, kuris vėl atsimerkė. Žali medžiai už lango ritmingai virpčiojo. Jie atsispindėjo abiejuose veidrodžiuose – ir tame kairėje, kuris vis buvo keičiamas, ir tame dešinėje, kuris visada buvo tas pats.

Kasija jau ketino stotis, bet kaip tik tada jis griuvo ant lovos. Nuvilko jai apatinius.

Jie prisispaudė vienas prie kito. Įsitvėrusi jo Kasija nušveitė ant žemės visas pagalves ir priegalvius. Akompanuojant girgždančiai lovai ji žiūrėjo į moterį vis besikeičiančiame veidrodyje – moterį išraudusiu švytinčiu veidu, juodomis blizgančiomis akimis.

Ji tebebuvo ta pati mergina kaip prieš dešimt metų, tik dar moteriškesnė. Kūnas virpėjo nuo geismo, juodi plaukai bangavo. Krūtys tebebuvo stačios tarsi išgąsdintos; nuo liepsnų, deginančių odą, ji net juto spazmus – tie banga po bangos ritosi papilve, visa telkėsi žemai, vienoje vietoje, apatinėje kūno dalyje, dabar išbrinkusioje ir skausmingoje. Jis pasilenkęs pabučiavo ten, o ji pasivertė ant šono pažiūrėti į veidrodį. Praėjo vos kelios sekundės, bet ji jau nebegalėjo savęs atpažinti. Sutelkusi jėgas ketino pasiversti, bet pajuto, kad tinklelis nuo uodų spaudžia veidą ir krūtinę tarsi tikras tinklas. Kasija nebegalėjo kvėpuoti, širdis kone liovėsi plakusi. Ji stipriai įsikirto jam į nugarą.

– Aš mirštu, nejau tau manęs negaila?

Jis apglobė jos veidą ir pažiūrėjo.

– Aš irgi negaliu gyvent.

– Ju, tuoj pat eikš vidun.

Ji susijaudinusi spardė jį kulnais.

– Gerai, ateinu.

Apvertęs ją, jis įėjo iš užpakalio. Veidrodyje Kasija matė išrasojusį savo veidą ir jo rankas, bandančias pasukti veidą taip, kad būtų galima bučiuoti. Apatine kūno dalimi juto smūgius, nuo kurių kretėjo visas kūnas, o ten, žemai, tvenkėsi dar didesnė įtampa.

Iš už nugaros jo rankos tvirtai suspaudė krūtis. Šitaip dar pajaudrinta Kasija sukliko ir pajuto, kad jųdviejų greitis susilygina. Juodu išsiveržė lyg ugnikalniai, staiga šovė į devintą dangų.

– Nagi! – ragino jis.

– Aš jau! – šaukė ji jam.

Kupina džiaugsmo, ji ištirpo akinančioje šviesoje. Juodu drauge, išpilti prakaito, užkopė į laimės viršūnę.

– Aš irgi! – šaukė jis. – Jau, jau...

Sunkus jų kvėpavimas pamažu nuslopo, ir juodu pamažu grįžo į tikrovę. Kasija gaudydama kvapą sumurmėjo:

– Nepalik manęs per greit!

– Nepaliksiu, – atsakė jis.

Kambaryje buvo visiškai tylu. Nuo kūnų karščio net veidrodis aprasojo. Nesuvokdama, kiek praėjo laiko, tarsi atgijusi po mirties, Kasija sukrutėjo lovoje. Stebėjosi, kad po šitiek metų jos pojūčiai stiprėja, o laimės viršūnėje aplankantys vaizdiniai darosi tik ryškesni. Malonumas po visko, panašus į visišką žūtį, užlieja vis lengviau. Bėgant laikui ji turėtų tapti romesnė, turėtų imti į viską žiūrėti ne taip rimtai, bet ne, priešingai, jos troškimas mėgautis laime vis stiprėja. Jai norisi visas naktis būti su Ju Čijangu.

Šitas priklausomybės pojūtis Kasiją gąsdino: ji iš tikrųjų nenori prarasti šito vyro. Ištiesusi ranką, paėmė puodelį nuo spintelės prie lovos, atsigėrė vandens ir padavė puodelį jam.

– Ju, per kitus dvidešimt metų aš virsiu sena moterim. Tada tu manęs nebenorėsi.

Ju Čijangas išgėrė vandenį ir pastatė puodelį ant žemės. Tada paglostė ilgus jos plaukus, išsidraikiusius ant pečių, ir tarė:

– Ne, tu tik virsi vis gražesne. Mano širdy tik tu. Mūsų viskas susiję: mūsų turtas, mūsų darbai. Jei nesisektų Žui įmonei, Lisiongo bankas būtų nepajėgus įsitvirtinti pasaulyje. O be Lisiongo banko būtų sunku veikti Žui. Įmonė negali verstis be banko, o bankas negali verstis be įmonės. Kadangi jie niekaip negali atsiskirti, su jais susiję žmonės turi būti susiję tarpusavy.

Kasija tylomis pažvelgė Ju Čijangui į akis.

– Tavo širdy tik aš?

– Žinoma, ir taip buvo visada. Aš niekad neslėpiau, kad, būdamas subrendęs vyras, turiu tam tikrų santykių, bet tu apie juos visus žinai, tie nutikimai – tik istorijos mums palinksminti. Nė vieno iš jų aš nelaikiau rimtu, tu taip pat.

Nors Kasija reklamavo cigarečių įmonę, pati rūkydavo retai, mat turėjo saugoti balsą. Apsimesdavo rūkanti tik tada, kai vaidindavo rūkančią heroję. Cigarečių namuose laikydavo tik dėl Ju. Dabar, pamaniusi, kad jam reikia užsirūkyti, ji paėmė vieną cigaretę iš dėžutės ant spintelės, uždegė ir padavė jam.

Ju paėmė cigaretę ir vėl prabilo:

– Ir nė viena iš tų moterų nedrįso pavydėti tau.

Kasija atsirėmė į pagalvę, pusiau atsisėdo ir nusijuokė. Šitaip pralinksmėjusi tarė:

– Nė vienas iš mūsų nenori skirtis. Lovoje mes vis labiau mylintys ir apskritai vis laimingesni. Mes niekad vienas kitam neatsibostam. Tai kodėl tu manęs nevedi?

Ju Čijangas, kuriam niekad nebuvo atėję į galvą, kad ji taip pasakys, sustingo.

– Nenori? – Kasija padvejojo, tada pridūrė: – Bet juk aišku, kad negali nenorėti.

Ji visiškai nesitikėjo, kad Ju šitaip reaguos. Manė, kad jis gali iškart nesutikti, juk pagaliau tiek daug reikėtų apsvarstyti; arba gal jis viską nuleis juokais ir prašneks apie ką kita, kad jie galėtų vėliau deramai apie tai pasikalbėti. Juk jis visada buvo sumanus ir sąmojingas, mokėjo išsisukti iš keblių padėčių.

Bet šįsyk ji bus suklydusi. Ju Čijangas nesitikėjo tokio klausimo. Atrodė, kad jo smegenys paliovė veikusios, tarytum nuo jos žodžių jam būtų atėmę žadą. Kasija pasijuto nejaukiai. Gal tai apgalvotas sprendimas, gal jis nenori neryžtingai kalbėti tokiu klausimu ir ketina duoti jai tiesų atsakymą.

Kasijai nieko kito neliko, kaip tik kalbėti nuoširdžiai:

– Tiesą sakant, daug metų laukiau, kol tu tai pasakysi. Nusprendžiau, kad jei tu tyli, prabilsiu aš.

Ju, traukdamas tirštą dūmą, atsisėdo lovoje. Netrukus atsistojo, vis dar nuogas, ir apėjo apie lovą paimti peleninės. Kasija, žiūrėdama į jį, irgi atsisėdo ir švelniai pasakė:

– Atrodo, tu nesutinki. Gal galėtum pasakyti kodėl?

– Tu juk žinai, aš namie turiu žmoną.

– Tai ne priežastis. Kuris didis kinų herojus atsisakė skirtis su savo nuolankia pirmąja žmona ir vesti dailesnę, nuovokesnę? Sun Jatsenas? Čiang Kaišekas? – Matydama, kad Ju tyli, Kasija prašneko kitaip: – Gerai jau, jei tu nenori skirtis, irgi puiku. Kuris didysis meistras iš brolijos neturėjo trijų ar keturių žmonų? Aš būsiu tavo sugulovė, ar gerai?

Ju užgesino cigaretę ir tylomis apsirengė. Taip pat tylomis pasirišo kaklaraištį. Kasijos veidas dar labiau apniuko. Ji juto keistą dusinimą, bet negalėjo nepasakyti, kad neketina drausti jam turėti kitų moterų ar vesti jaunesnę žmoną. Jau buvo bepravirkstanti.

Ju negalėjo į ją žiūrėti. Žvelgdamas į šalį tarė:

– Kasija, ne dėl to. Mums negerai susituokti.

– Tai dėl ko? Tu myli kitą?

– Tu žinai, kad buvai mylimiausia mano abiejų mokytojų moteris. Esi moteris, kurią jaunystėje įsimylėjau iš pirmo žvilgsnio, moteris, kuri padėjo man tapti tuo, kas esu, kuri dalijosi su manimi visais sunkumais. Ir vienos iš šitų priežasčių užtenka, kad nepajėgčiau tavęs palikti. Nė viena kita sutikta moteris nepriverčia mano širdies krustelėti, tik tu man visada užkaitinsi kraują.

Išklausiusi jo žodžius, Kasija pašoko iš lovos, karštai jį pabučiavo ir paklausė:

– Tai kodėl aš negaliu kaitinti tau kraujo visą gyvenimą? Argi taip nebūtų gerai?

– Taip, taip, man patinka, kad taip sakai. Aš laimingas. Bet santuoka – kas kita. Žinai, tiesiai šviesiai sakant, tokie kaip aš negali... – Jis nutilo nepajėgdamas baigti sakinio.

– Ko negali? – jau beveik užriko Kasija. – Nagi!

Ju nerado tinkamo žodžio; žinojo, kad taip sakyti nedera, tai neteisinga Kasijos atžvilgiu, ir pats manė, kad apibūdinimas nevykęs, bet jokio tinkamesnio nerado. Toks jau buvo plačiai paplitęs įsitikinimas, ir Ju nesugebėjo jam pasipriešinti.

– Turėti stiprios žmonos, – pagaliau atsakė Ju. Jau turėjo ir pasiteisinimą: – Tu per daug galinga ir per daug stipri kaip moteris. Aš vadovauju brolijai, kuri gali žudyti; nors šiais laikais tokių darbų vargiai bepasitaiko, tie, kurie man dirba, nėra rafinuoti džentelmenai. Jei vesčiau moterį, kuri iš pažiūros galėtų daryti man įtaką, nebepajėgčiau išlaikyti savo vietos brolijoje.

Kasija pratrūko raudoti.

– Tu! Tu toks beširdis. Aš viską dėl tavęs ištvėriau. Paaukojau pinigus, gyvenimą, sielą, o tu? Kaip tu man atsilygini? – Ji bėrė žodžius isteriškai, lyg netekusi proto.

Ju ją tvirtai apkabino, o ji kandžiojo jam pečius ir verkdama grasino:

– Aš tave nužudysiu, jei manęs nevesi. Huang Peiju manęs nevedė, ir aš jį nudėjau!

Ju paguldė Kasiją ant lovos ir laikė, kol ji aprimo.

– Tai nudėk mane, – akivaizdžiai susijaudinęs pasakė Ju. Ir palinko nubučiuoti jos ašarų.

Kasija atsisėdo.

– Kodėl tu manai, kad aš neišdrįsiu padaryti to darkart?

Huang Peiju nužudymas buvo rizikingiausias iš visų darbų Kasijos gyvenime. Net tie, kurie buvo įsipainioję, negalėjo pasakyti, kaip visa buvo suplanuota ir kaip buvo paspęsti spąstai.

Kiekvieną Huang Peiju žingsnį, žinoma, stebėjo Ju Čijangas. Nedidelis būrelis tvirtų jo sekėjų tik darė tai, ką jis liepė. Niekas nežinojo viso plano, visi tik atliko tam tikras užduotis, kurias paskyrė Kasija.

Jų padėtis buvo tokia, kad nebebuvo kada svyruoti: Huang Peiju negalėjo amžinai laikyti tokios meilužės kaip Kasija, tuo labiau negalėjo leisti savo vyrams pagrobti jo moters. Ju vestuvių naktį, kai Huang Peiju nepavyko pasimatyti su Kasija, jis paklausė Ju:

– Klausyk, o kodėl čia nėra Kasijos?

Klausimas buvo gana paprastas, bet jį išgirdus Ju marškiniai sudrėko nuo šalto prakaito.

Jie nesiekė vadovauti brolijai, bet suprato, kad kai nebebus Huang Peiju, bus naujas didysis meistras ir naujos galimybės. Vis dėlto, kad ir kiek Ju mąstė, to, ką išmąstydavo, nepakako ryžtis šitaip rizikuoti. Jis ilgai svyravo: buvo matęs, kaip žiauriai brolija susidoroja su išdavikais, ir nenorėjo, kad ir jam taip baigtųsi. Net jei išdavikai išvengdavo bausmės pagal įstatymą, nuo brolijos rūstybės jiems nepavykdavo pasislėpti.

Bet Kasija prirėmė jį prie sienos.

– Huang Peiju yra pats didžiausias išdavikas brolijoje. Jei tu tikras, kad jis bus visiškai išmestas iš brolijos, aš atsisakysiu savo plano.

Ju nerado žodžių, kaip jai atsakyti.

Ji pareiškė nesanti tikra, kad pasiseks. Gal ji pati žus su Huang Peiju; jei ir taip, šito pakaks atkeršyti už meistrą Čangą. Ju Čijangas susijaudino: šita mažytė moteris drąsesnė už jį patį. Jis nežinojo, koks didžiulis skausmas plėšo jai širdį – juk tai per jos kvailumą meistras Čangas pakliuvo į Huang Peiju žabangas. Jei ji nepasieks, kad Huang Peiju mirtų apgailėtina mirtimi, jos širdis niekad neras ramybės.

Padėti sprogmenį Dongčange sumanė Kasija. Kitaip nebuvo galima nudėti Huang Peiju, mat jis rūpestingai saugojosi. Ju, nors pats nupirko dinamito ir sprogdiklių iš besitraukiančio Lu Jongsiango būrio amunicijos atsargų prižiūrėtojo, manė, kad tai per daug pavojinga; jis ilgai nesutiko imtis įgyvendinti plano.

Kasija numatė, kad medžiai ją pridengs. Bet tą akimirką, kai įvyko sprogimas, niekas negalėjo būti tikras, kad liks gyvas ir sveikas. Iš tiesų netolimas atstumas kaip tik ir turėjo įrodyti, kad pagrobėjai ketino nužudyti juos abu.

Kai sprogimo banga nusirito, Kasija – raištis ant akių netrukdė matyti – paskubomis susirado iš anksto paruoštas grandines ir susirakino jomis, ant riešų užsidėjo antrankius, kol visa skendėjo dūmų debesyje. Tai padaryti buvo sunku, bet Kasijos rankos visuomet buvo miklios, be to, ji daug dienų treniravosi. Nusikaltimo vietoje viskas liudijo jos nekaltumą. Gerai jau, medžio kamienas išgelbėjo jai gyvybę, bet jai reikėjo labai saugoti akis ir kūną. Net mokytam kariui, turinčiam didelę kovos patirtį, būtų sunku padaryti tai, ką padarė ji, o ką jau kalbėti apie moterį, kuriai už nugaros surakintos rankos ir surištos kojos, – juk ji turbūt nė pajudėti negalėjo. Gryna sėkmė, kad ji liko gyva, ne kitaip. Šerloko Holmso mokiniai iš savivaldos tarybos, nors ir įtarė, nerado jokių įrodymų. Po sprogimo kai kurie žaliūkai Huang Peiju sąjungininkai ieškojo, kam atkeršyti už jo mirtį, bet kaltininko taip ir nerado.

* * *

Tokios baisios paslapties negalima atskleisti; net aš apie tai negalėjau nė spėlioti.

Tai kaip čia yra, kad apie tai svarstau? Kuo paremti tokie mano kaltinimai? Mano įrodymas yra pačios Kasijos žodžiai Ju Čijangui: „Aš nudėjau Huang Peiju.“

Ar gali būti atviresnis prisipažinimas nei šis?

Prispausta Kasija turėjo pasakyti man tiesą. Bet iš baimės apkaltinti kitus ji nepapasakojo jokių smulkmenų. Kad ir kaip būtų, tokio darbo vienas ar du nepadarytų. Jei kas nors nori ištirti šią bylą, garsią bylą Šanchajaus Hongo brolijos istorijoje, arba jei Huang Peiju provaikaitis nori atkeršyti už prosenelį, leiskit man čia pareikšti: tai, ką parašiau šioje knygoje, negali būti panaudota kaip įkalčiai. Vis tiek reikėtų samdyti tikrus detektyvus ir ieškoti įkalčių, kuriuos būtų galima pateikti teisme.

Juk pagaliau Kasija buvo aktorė. Net kalbant apie žmonių grobimą ir žudymą ji galėjo elgtis taip, tarsi tai būtų tikra, ir įtikinti Huang Peiju tiek, kad jis apsigautų.

Jos nuožmumas šiuo klausimu turėjo nugąsdinti Ju Čijangą, ypač svarstant apie vedybas su tokia moterimi. Ju Čijango nuojauta neklydo: namai turi būti vieta, kur tau nereikia slėptis. Galbūt jis pajuto, kad tokia ypatinga moteris galėtų būti tik prakeiksmas vyrui?

* * *

Tą vakarą, kurio Kasija daugiau niekad nebenorėjo prisiminti, ji atstūmė Ju ir įsikniaubė į pagalvę. Jis kantriai ir švelniai glostė jai pečius. Ilgai pragulėjusi šitaip, ji pakėlė galvą ir ramiai tarė:

– Tai aš paika. Tu teisus. Aš prašau per daug.

Ju atsiduso, tada atsistojo ir pasakė:

– Viską gerai apgalvokime. Kadangi yra tiek dalykų, kuriuos reikia apsvarstyti, turime būti visiškai ramūs spręsdami, ką daryti toliau.

Jis apsivilko savo vakarietišką kostiumą ir nuėjo į vonią nusiprausti veido. Buvo vėlu. Paprastai tokiu metu Ju nepalikdavo Kasijos ir neišeidavo „namo“, tuo labiau kad šiandien jo žmona nė nežinojo, jog jis jau grįžęs į Šanchajų. Nebuvo jokio reikalo išeiti, bet jis jautė negalėsiąs pasilikti.

Iš vonios jis nuėjo prie lovos ir pasakė Kasijai:

– Man metas. Tu ilsėkis.

Kasija jo neatkalbinėjo, įsiavė į šlepetes, sugriebusi užsimetė chalatą ir nulydėjo Ju per koridorių. Juodu ramiai ir tylomis nulipo žemyn. Tik prie vartų ji prabilo:

– Tu sugildei man širdį, bet aš tikiu, kad tikra meilė baigsis laimingai!

Ju Čijangas nieko neatsakė, tie jos žodžiai nuskambėjo tarsi iš spektaklio. Vis dėlto jis pažvelgė į ją ir išskėtė rankas. Apkabino ją tvirtai, prisispaudė ir pabučiavo lyg atsiprašydamas. Tada nusigręžė, atidarė vartus ir nuėjo prie automobilio. Variklis suburzgė, sušvito žibintai ir automobilis nuvažiavo, o Kasija stovėjo nė nekrustelėdama ir žiūrėjo lyg teatro lėlė.

Šitaip stovėdama ji ėmė gailėtis per daug paskubėjusi. Ji užsimiršo. Tol, kol Ju Čijangas ją myli, nėra ko rūpintis. Pamažu, koja už kojos, ji pereis tuos tarp jų dunksančius kalnus ir tekančias upes. Jis nepaliks jos, tik dabar reikia susikaupti ir užglaistyti savo klaidas.

Bet jai tikrai turi pasisekti. Kasija tikėjo, kad jai pavyks – jei ji rizikavo viskuo žudydama didįjį brolijos meistrą, gali rizikuoti viskuo ir mylėdama. Jos jausmai Ju, kaip ir prieš dvylika metų, kėlė pavojų, bet kaip tik tie pavojingi jausmai leido jai perprasti savo širdį.

Kol viena žvelgė į tamsą už krintančios gatvės žibinto šviesos, akys priplūdo ašarų, bet ji labai stengėsi jas sulaikyti. Kasija buvo pratusi vaidinti kitų žmonių emocijas ir vaizduoti jų skaudančias širdis, bet dabar atėjo jos pačios eilė. Ji žinojo, kad negali būti nė kalbos apie šios kančios suvaidinimą, visa buvo per daug tikra.

26 skyrius

Kasija užkulisiuose valėsi grimą. Pastaruoju metu jai retai kada pasitaikydavo galimybė išeiti į sceną. Spektakliai tapo kone pomėgiu. Tomis dienomis, kai ji turėdavo pasirodyti, teatras sukeldavo tikrą sambrūzdį, tą įvykį ypač išreklamuodavo. Kai kurie iš ankstesniųjų Kasijos gerbėjų ypač mėgo Siao dainavimo stilių, laikė jį giliu ir pajėgiu svaiginti. Jie norėdavo, kad Kasija taip dainuotų ir dainuotų. Kitiems patiko jos vaidinami personažai; jiems ypač žavus ir mielas atrodė Kasijos persikūnijimas į jaunas ištekėjusias moteris. Jei netekdavo to pamatyti, jie nusimindavo.

Tądien Kasija sulaukė keisto telefono skambučio; kaip įprastai, ragelį pakėlė Li Ju. Skambinantysis reikalavo, kad prie telefono prieitų pati Kasija, nes reikalas esąs labai slaptas. Kasija suirzusi pridėjo ragelį prie ausies. Vidutinio amžiaus vyro balsas išdrožė:

– Mes žinom apie visas tavo nedorybes.

– Oho! – sarkastiškai nusišaipė Kasija. Keistų skambučių buvo pasitaikę ne vienas, ji per daug nesuko dėl to galvos.

– Tu buvai paprasčiausia kekšė!

– Aš buvau tavo prosenelė! – atkirto Kasija ir numetė ragelį.

Mažiau nei po minutės telefonas vėl suskambėjo. Kasija neketino kelti ragelio, žinojo, kad skambina tas pats vyras. Bet knietėjo išgirsti, ką jis pasakys, todėl paprašė Li Ju atsiliepti. Ši perdavė žinią:

– Pasakyk Kasijai, kad ruoštų 20 000 juanių, kitaip viešumon bus ištraukti įrodymai.

Kasija atrėžė:

– Pasakyk jam, kad geriau tegu pats ruošia tuos 20 000 – sargybiniui, nes dar nebus spėjęs ištraukti tų savo įrodymų, kai neteks galvos!

Važiuodamos automobiliu namo jos dar pasijuokė iš to skambučio. Bet Kasijai kirbėjo nuojauta, kad tas vyras siekia ne tik ją įbauginti. Jo nurodyta kaina buvo gerokai per didelė.

Jis dar kelis sykius skambino ir reikalavo pinigų, sumos vis mažėjo, o galiausiai jis nusileido iki 300 juanių. Kasija žinojo, kaip tvarkytis su tokiais šantažuotojais, todėl nekreipė į jį nė menkiausio dėmesio – jei bent sykį sumokėtų, jis nebepaliktų jos ramybėj.

Vienas Siu Fang darbas, kurį ji darydavo kasryt, buvo nupirkti visus, kokius tik galima, laikraščius, ir iškirpti viską, kur tik kas nors pasakyta apie Kasijos pasirodymus. Dabar ji turėdavo iškarpyti ir tas vietas, kuriose būdavo minima Lili, o Kasija radusi laiko perversdavo tas iškarpas. Siu Fang skaityti laikraščius iš pradžių pasirodė sunku, bet paskui ji ėmė skaityti, kai tik būdavo laiko, ir nusprendė, kad tai visai įdomu.

Kasija prašė jos iškirpti visus straipsnius – ir giriamuosius, ir peikiamuosius, taigi po vienuolikos ar dvylikos metų tų iškarpų buvo susikaupę keli stori aplankai. Kasija net atpažindavo kelis garsius tų straipsnių rašytojus iš stiliaus.

Duodama interviu ji žurnalistams pacituodavo jų pačių sakinių – šie būdavo sužavėti ir pamaloninti: jų žodžiai gali būti cituojami ir kartojami kaip didžių poetų eilės! Jei jau ši garsenybė apie juos tokios geros nuomonės, jie noriau nei noriai apie ją rašys, galvos jai visokiausius apibūdinimus, vadins ją „įsimintiniausia moterimi Šanchajaus istorijoje per 300 metų“ ar „aukšta dvasininke Šanchajaus meno pasaulyje“.

Bet vieną dieną radusi straipsnį „Pramogoje“, Siu Fang nuraudo, jai ėmė daužytis širdis.

Garsioji ir nuostabioji Šanchajaus įžymybė iš tiesų buvo prostitutė; atskleista, kokia prasta šios vaidybos pasaulio senmergės kilmė!

Straipsnyje teigta, kad meno paskirtis – šviesti per pramogą, mokyti žmones gero elgesio. Bet Kinijos teatro sluoksniuose esą paplitusios neaiškios normos, reikia ko nors imtis. Neseniai išaiškėję, kad pagrindinė Šenčiu žvaigždė kitados buvo antrarūšė prostitutė; ji esą niekad nesigailėjo dėl tokios karjeros pradžios ir dažnai vaidindavo nepadoriuose spektakliuose, mat nerdavosi iš kailio norėdama ką nors suvilioti ar papirkti.

Straipsnį parašęs Lian Čengas – slapyvardis, aišku kaip dieną.

Siu Fang paslėpė laikraštį. Kasija paklausė:

– Kur šiandienos „Pramoga“?

Siu Fang nepakėlė galvos. Šiandien nebuvę laikraščio, atsakė ji Kasijai.

– Kurgi ne. Laukiau, kada galėsiu tai perskaityti.

– Tai jūs jau žinot? – apstulbo Siu Fang.

– Žinojau, kad gyvatė šiandien iššliauš iš savo olos. – Kasija paėmė laikraštį iš Siu Fang ir atidžiai perskaitė. – Na štai. Ar dėl to taip susinervinai? Nešk tą laikraštį lauk.

Ji paskambino Liu Dzi ir pasakė, kad tai „Ryškioji žvaigždė“ pasirūpino straipsnio „Pramogoje“ išspausdinimu. „Pramogą“ iš tikrųjų leido „Ryškiosios žvaigždės“ rašytojai. Kadangi Žui filmų kūrėjai iš „Ryškiosios žvaigždės“ persiviliojo keletą gerų aktorių, kelios ten likusios garsios aktorės – tokios kaip Le Dandan ir Oujang Feng – širdo dėl staigios Lili šlovės. Kasija pasakė jam mananti, kad mažai jų linkusios pulti varžoves šitaip.

Liu Dzi pažadėjo pasistengsiąs išsiaiškinti tiesą; jis sieksiąs viską užglostyti, kol nepaminėti jokie vardai. Kasija pridūrė, kad jei čia ir bus sustota, jei priešininkai nežengs toliau, ji apsimes nieko nepastebėjusi.

„Pramoga“ išeidavo dukart per savaitę. Šeštadienį laikraštyje buvo išspausdintas „skaitytojo laiškas“.

Pono Lian Čengo straipsniu pataikyta kaip pirštu į akį. Daug protingų žmonių jau seniai bjaurisi mūsų šalies meno pasaulio sugedimu. Žymios asmenybės, tokios kaip Kasija Siao, praeityje vertėsi nepadoriu, žemu amatu, jų įpročiai tebėra nepadorūs; jos neturi nė lašo savigarbos ir dar didžiuojasi savo skandalinga veikla. Jei jos nebus demaskuotos, meno reforma nebus užbaigta; jei jų nebus atsikratyta, nebus įvykdytas teisingumas.

Kasija, laikydama tą laikraštį, ilgai mąstė. Jei vardas būtų likęs nepaminėtas, ji nieko nedarytų; net jei žmonės būtų susigaudę, kad kalbama apie ją, ji būtų leidusi viskam tekėti savo vaga. Būtų leidusi šnekėti kitiems. Bet dabar laikraštis verčia prašnekti ją, todėl reikėjo apmąstyti, ką pasakys.

Tada paskambino Ju Čijangas. Jis buvo susirūpinęs labiau nei ji; jau spėjęs pasitarti su Lisiongo banko teisininku. Tas siūlęs pasiremti įstatymais: koncesijų teismas vadovaujasi angliškąja teise, o pagal įstatymą šmeižto bylose pareiga pateikti įrodymų tenka tik tam, kuris paskelbė žinią; tas, apie kurį žinia paskelbta, neprivalo įrodyti jos klaidingumo. Kadangi pateikti patikimų įrodymų paprastai būna sunku, angliškasis įstatymas palankesnis ieškovui.

Kitą dieną laikraštyje „Šenbao“ Kasija paskelbė tokį pranešimą:

Jau kelios dienos „Pramoga“ įžeidinėja mane žodžiu: kaltina, kad mano praeitis žema ir nepadori. Šis kaltinimas yra grynas prasimanymas – paskelbtas šmeižtas, tai yra padarytas nusikaltimas. Aš teikiu ieškinį koncesijų teismui ir reikalauju žalos atlyginimo už sugadintą reputaciją – 30 000 juanių.

Bet „Pramoga“ nesnaudė. Laikraštis tuoj pat atsakė savu skelbimu: „Kasija buvo eilinė prostitutė, šis faktas pagrįstas svariais įrodymais. Bylinėsimės teisme.“

Šis ginčas virto ypatinga žiniasklaidos naujiena ir kurį laiką laikraščiuose buvo spausdinamos tokios bjaurios antraštės:

Spalvinga žymios moters vėliava iškelta aukštai!

Žavi moters praeitis pranyksta, užtat jos pačios žavesys išlieka!

Ju Čijangas jau labai niršo; jis būgštavo, kad Kasijai dabar bus sunku pasirodyti viešumoje. Bet Kasijai labiausiai rūpėjo, kaip šis triukšmas paveiks Lili Čang. Tiesa, pati Lili nustūmė laikraščius į šalį ir nesuko sau galvos. Lili naujienomis laikė tik tas, kurias skelbė anglakalbiai Šanchajaus laikraščiai. Jai visas šis triukšmas atrodė juokingas, bevalgant ji kelis sykius net užsikvatojo. Kasija aprimo.

Jos nuostabai, ir Šanchajaus meno pasaulio, ir miesto moterų organizacijos paskelbė smerkiančios „Pramogą“, kad su panieka žiūri į menininkus. Užuot peikęs šalies vadovą, kuris iš tikrųjų yra banditas, ar policijos vadą, kuris iš tikrųjų yra chuliganas, jis nusitaikė į aktores ir paliejo pagiežingų apkalbų, taip įžeisdamas jų asmenybes pornografinio pobūdžio naujienomis.

Kasija visados manė, kad kolegės menininkės jai pavydi, kad dorybingos moterų judėjimo veikėjos žiūri į ją iš aukšto, ypač po to, kai ji pareklamavo „Hardeman“ cigaretes segėdama gerokai per ankštą, gerokai per plačiai akis ganyti leidžiantį užsienietišką sijoną ir tardama vylingus žodžius: „Esu užtraukusi visokių, bet šitos geriausios.“ Paskalos apie ją netilo jau daugel metų, ir dažniausiai apie ją būdavo atsiliepiama tokiu tonu kaip „Pramogoje“, jei ne dar pagiežingesniu. Bet dabar, kai reikalas pasidarė viešas, visi susivienijo kovoti jos pusėje, bent jau taip skelbė. Kasijai šitai patiko.

Tuo metu Kasija gaudavo daug laiškų iš savo žiūrovų. Dauguma būdavo pristatoma į teatrą, kasdien vis po naują krūvą. Ji turėdavo vežtis juos namo ir prašyti Siu Fang peržiūrėti. Daug vyrų siuntė nepadorius ir įžeidžiamus laiškus, Siu Fang sudegino jų visą kalną. Retkarčiais Kasija užmesdavo akį – iš tų laiškų atrodė, kad vyrai tikrai nudrėbti iš vieno purvo: jų seksualinės fantazijos, užrašytos ar nupieštos, visos buvo kaip viena ir labai vimdančios. Užtat gerbėjos moterys rašė kur kas įdomesnius laiškus. Dauguma jaudinosi, kad ji nepajėgs viso šito šaltakraujiškai pakelti, kad gali net nusižudyti; jos stengėsi ją kaip įmanydamos guosti. Daugybėje vaidinimų jai tekdavo žudytis, todėl dabar jos publika nerimavo, kad ji nepasielgtų taip, kaip jos herojės.

Kasija paprašė Siu Fang atrašyti guodžiamųjų laiškų autorėms. Anuomet Siu Fang rašydavo geresnius laiškus nei šiais laikais.

Ju Čijangas kelis sykius atėjo aplankyti Kasijos ir įsitikino, kad ji laikosi gerai. Jis pasijuto buvęs pernelyg globėjiškas. Juodu aptarė reikalą. Priešininkas negalės pateikti jokio įrodymo. Galbūt dauguma iš ją pažinojusiųjų tais laikais, kai ji buvo antrarūšė prostitutė, įtars, kad didžiai gerbiama aktorė Kasija Siao yra ta pati moteris, bet argi tai įrodymas? Vienintelis asmuo, kuris galėtų būti tikras liudytojas, yra Madam Emeralda, bet ta jau buvo aplankiusi Kasiją. Madam Emeralda tvirtino, kad vienas vyrukas buvo atėjęs pas ją ir siūlė didžiulę sumą už liudijimą, bet ji iškeikė tą bjaurybę ir liepė nešdintis. Ji nieko prieš iškeikti tuos supuvusius vėžlio kiaušinius ir teisme, jei prireiktų.

Vieną dieną paskambino moteris, prisistatė esanti advokatė Gu Jujin; ji grįžusi po studijų Anglijoje ir dabar verčiasi savarankiška advokatūra Šanchajuje. Kasija buvo apie ją girdėjusi, žinojo, kad ji ir žymi, ir įtakinga. Gu Jujin esanti labai pasipiktinusi tokiu elgesiu su Kasija ir noriai ginsianti ją teisme. Jos sutarė susitikti Dongkango restorane. Išvydusi akiniuotą pagyvenusią moterį, einančią artyn, Kasija iš sykio pamanė ją kažkur mačiusi. Moteris taip pat pasakė, kad, jai regis, jos buvo kažkur susitikusios.

Jiedvi susėdo ir, užuot iškart ėmusios kalbėtis apie reikalą, kaip įmanydamos stengėsi prisiminti, kur galėjo viena kitą matyti.

Galiausiai prisiminė abi beveik tuo pačiu metu. Gu Jujin buvo ta moteris, kuri Džango sode viešai skelbė moterų lygybę su vyrais. O Kasija buvo ta jauna moteris, kuri uždavė kalbėtojai keistą klausimą. Abi patenkintos nusijuokė.

Kasija tarė:

– Atsiprašau, kad tas mano klausimas buvo toks stačiokiškas.

– Ne, ką jūs, – atsakė Gu Jujin, – kaip tik klausimas buvo labai vykęs. Aš jo iki šiol nepamiršau. Bet Kinijos visuomenėje niekas nedrįsta to klausti, net Vakaruose apie tai galima kalbėti tik akademiniuose sluoksniuose. Mano galva, net ir po šimtmečio Kinijoje vargu ar bus galima atvirai aptarinėti šį klausimą!

Tada Gu Jujin pasakė norinti atstovauti Kasijai todėl, kad siekia ginti visos Kinijos moteris. Jai net nerūpi, buvo Kasija prostitute ar nebuvo. Spausdinti tokį straipsnį – tas pats kaip šliūkštelėti pamazgų ant visų moterų: jei vyrui nėra gėdinga turėti tris žmonas ir lankytis pas prostitutes, kodėl visuomenė turi taip atidžiai stebėti moteris? Ji iš Kasijos net neimsianti užmokesčio – norinti kovoti už moterų lygybę.

Gu Jujin įkaito; Kasijai ėmė atrodyti, kad ta moteris gal kiek per daug idealistė, kad ji nėra tinkama kautis su kur kas nedoresniais priešininkais. Bet regėdama Gu Jujin užsidegimą negalėjo atsakyti. Negana to, ir pati palaikė mintį, dėl kurios kovojo advokatė.

1926-ųjų, penktųjų Respublikos metų, rugsėjo 24 dieną prasidėjo bylos nagrinėjimas Šanchajaus užsieniečių koncesijų teisme. Kone ištisą mėnesį bylą įnirtingai aptarinėjo laikraščiai, ji traukė ir pareigūnų, ir paprastų žmonių dėmesį. Tądien, kai prasidėjo nagrinėjimas, Dziudziango kelio pradžioje, kur stovėjo teismo rūmai, buvo pilna žurnalistų, Kasiją palaikančių moterų ir tiesiog vėpsotojų. Gatvė buvo sausakimša – susirinko tūkstančiai žmonių. Policininkai nenorėjo varyti moterų demonstracijos šalin, todėl turėjo nukreipti eismą kita linkme.

Kai pasirodė Gu Jujin ir Kasija, pasipylė šalininkų šūksmai:

– Panelė Kasija tikrai laimės! Tikrai!

Gu vilkėjo advokato uniformą, o Kasija – paprastą žydrą čipao, nei papuošalų, nei makiažo. Atrodė elegantiška ir rami, kaip darbininkė, silpna moteris. Perėjo per minią spausdama rankas. Moterys stvarstė ją už rankų ir ašarojo.

„Pramogos“ atstovai įvertino padėtį ir nusprendė, kad tikrai bus užpulti, jei brausis per minią, todėl į teismą įėjo pro užpakalines duris iš Hankou kelio.

Vartai prie įėjimo į teismą buvo uždaryti, pagal Anglijos įstatymą nagrinėjant bylą negalėjo dalyvauti nė vienas žurnalistas. Minia kantriai laukė tris valandas. Organizacija, pasivadinusi Kasijos palaikymo asociacija, pilstė arbatą ir dalijo mantou duoną.

Pagaliau vartai vėl atsivėrė, ramiai išėjo Kasija. Ji leido Gu Jujin pranešti laukiantiems žurnalistams ir visai publikai, kad teismas paskelbė nuosprendį. „Pramoga“ įvykdė nusikaltimą – skelbė šmeižtą turėdama „akivaizdžiai piktų ketinimų“. Ieškovės reikalavimas atlyginti žalą, vertinamą 30 000 juanių, yra pagrįstas ir turi būti įvykdytas. Kiti dešimt laikraščių, kurie skelbė tą pačią žinią nepatikrinę faktų ir, paminėję Kasijos vardą, vartojo tokius žodžius kaip „antrarūšė prostitutė“ ir „paprasta prostitutė“, yra kalti dėl šmeižto platinimo. Ieškovės valia – pateikti jiems ieškinius ar ne.

Kasijos šalininkai prie vartų prapliupo šaukti: „Pergalė! Pergalė!“ ir iškėlė ją ant rankų tarsi didvyrę nugalėtoją.

Rytojaus laikraščiai paskelbė ilgą garsios advokatės Gu Jujin pasakytą ginamąją kalbą. Tai buvo tarsi karšta lygybės deklaracija.

* * *

Visi Kasijos gyvenimo tyrinėtojai šitą bylą laiko svarbiu įvykiu. Bet jie apsiriboja tik to meto laikraščių pranešimais. Aš tirdama bylą supratau, kad tuose pranešimuose daug kas nutylėta. Kapstantis giliau reikėjo nemažai pasistengti: aš tol maldavau vieno bičiulio draugo, kol jis galiausiai leido man įžengti į lankytojams uždarą Šanchajaus archyvo patalpą, kur laikomi visi koncesijų teismų protokolai. Kelias dienas praleidusi tarp archyvo lentynų ir dėžių, radau rašytinį teismo proceso protokolą.

Paaiškėjo, kad pats bylos nagrinėjimas nedaug teturėjo bendro su Gu kalba. Atsakovas laikėsi savo – reikalavo, kad Kasija paneigtų arba patvirtintų buvusi prostitute.

Advokatė Gu kreipėsi į teismą su prašymu patvirtinti, kad asmeninė patirtis yra privatus dalykas, niekaip nesusijęs su byla, todėl nesą būtina atsakyti į tokį klausimą. Bet Kasija davė ženklą norinti atsakyti ir pareiškė, kad prostitute niekada nebuvo.

Tada atsakovo advokatas paklausė, ką ji veikusi Kunigaikštienės paviljone. Madam Emeralda, buvusi paviljono savininkė, paliudijo, kad Kasija toje įstaigoje buvo tarnaitė. Visos paviljono prostitutės, kurios priimdavo lankytojus, turėjusios būti rištomis pėdomis, kalbėti Sudžou tarme ir mokėti melodeklamuoti pingtano būdu. Niekuo iš to, kas išvardyta, nepasižymėjo Kasija, todėl ji ten niekaip negalėjo būti prostitute.

Atsakovo advokatas paklausė, ką Kasija veikė išėjusi iš Kunigaikštienės paviljono, tada ir Kasija, ir Madam Emeralda nesvyruodamos atsakė, kad ji grįžo dirbti į laukus.

Advokatas iškvietė liudytoją, moterį pavarde Cao, ši tvirtino buvusi Nefrito paviljono šeimininkė. Ji pareiškė, kad prieš aštuoniolika metų, 1908-ųjų rudenį, Madam Emeralda, Kunigaikštienės paviljono savininkė, pardavė Nefrito paviljonui jauną merginą. Ta mergina dirbusi prostitute Nefrito paviljone apie ketverius metus, o paskui grįžusi į kaimą, nes susirgusi. Liudytoja atpažįstanti, kad ši moteris, Kasija, ir buvusi ta mergina. Tačiau Kasija su Madam Emeralda pareiškė niekada nemačiusios šios liudytojos, tuo labiau jos neatpažįstančios.

Tada atsakovo advokatas pateikė vadinamąjį patikimą įrodymą – pardavimo aktą, liudijantį, kad Kunigaikštienės paviljonas nurodytu laiku pardavė Nefrito paviljonui merginą, patvirtintą Madam Emeraldos, pačios Kasijos ir moters pavarde Cao pirštų atspaudais. Atsakovo advokatas pareikalavo, kad teismas laikytų šį dokumentą įrodymu, ir paprašė, kad ekspertas ištirtų, ar pirštų atspaudai tikri.

Kasijai ir į galvą nebuvo atėję, kad toks aštuoniolikos metų senumo dokumentas galėjo likti. Akimirką ji nerado, ką sakyti. Bet atsistojusi Madam Emeralda paneigė kada nors spaudusi pirštus ant tokio akto. Ji pasakė, kad Kunigaikštienės paviljonas niekada nebuvo įsivėlęs į tokią neteisėtą veiklą kaip prekyba žmonėmis.

Madam Emeraldos žodžiai įkvėpė advokatę Gu. Ji pareiškė, kad teismas niekaip negali pripažinti tokio dokumento teisėtu įrodymu. Jei šis dokumentas būtų laikomas tikru, tada visos į teismo procesą įtrauktos šalys yra pažeidusios koncesijos įstatymus. Nefrito paviljonas buvo koncesijoje, todėl teismui tenka atsakomybė nedelsiant suimti ir apkaltinti paviljono savininkę; tuomet byla virstų baudžiamąja byla. Vos ji taip pasakė, priešininkai nutilo. Jiems nebuvo atėję į galvą, kad toks dokumentas pagal koncesijos įstatymą nepripažįstamas teisėtu.

Apibendrindamas bylos nagrinėjimą teisėjas paskelbė, kad žmogaus pardavimo dokumentas yra neteisėtas, todėl negali būti laikomas patikimu įrodymu. Bet jeigu dokumentas surašytas prieš aštuoniolika metų, jam seniai galioja senaties terminas, todėl baudžiamoji byla nebus keliama. Kadangi „Pramoga“ nepateikė jokio kito patikimo įrodymo, kad ieškovė kada nors buvo prostitute, nuosprendis toks: „Pramoga“ yra kalta, kad vieną po kito išspausdino du šmeižiamuosius straipsnius, o kadangi šmeižtas buvo itin niekšiškas, laikraštis turi sumokėti didelę baudą.

Teisėjas, irgi studijavęs užsienyje, dėvėjo Anglijos karališkojo teismo teisėjų peruką ir juodą mantiją. Kinijoje vykdydamas teisingumą pagal Anglijos įstatymus jis atrodė rūstus. Aišku, žinojo, kokia minios lauke ir apskritai viešoji nuomonė.

Niekaip negaliu sužinoti, ar teisėjo sprendimui turėjo įtakos „moderni sąmonė“, ar viešoji nuomonė, ar jis buvo nulemtas kokių kitų psichologinių motyvų. Bet spėju šit ką: dokumentas buvo neteisėtas, todėl teisėjas turėjo gerą akstiną atsižvelgti į viešąją tų laikų nuomonę.

* * *

Kasijos pergalė buvo neabejotina. Išėjusi iš teismo ji paskelbė paaukosianti visą 30 000 juanių kompensaciją Šanchajaus Peiveno naktinei moterų mokyklai, kurios tikslas – gerinti dirbančių moterų padėtį. „Pramoga“ nepajėgė sumokėti baudos ir paskelbė apie bankrotą; visas jos kapitalas pateko į aukcioną. Lisiongo bankas įsigijo laikraštį už 15 000 juanių ir leido jį toliau pavadinimu „Naujoji pramoga“. Visas teismas buvo svarbi naujiena, apie tai 1926 metų rugsėjį kalbėjo Šanchajus ir visa šalis.

Pergalės vakarą Kasija su Ju Čijangu valgė krabus, ištrauktus iš Jangčengo ežero, ir gėrė restorano „Wang Baohe“ pagamintą ryžių vyną. Ju Čijangas paklausė:

– Ar žinai, kas subūrė Kasijos palaikymo draugiją?

– Ir kaip tu tai nuslėpei? Seniai apie tai galvojau, tik norėjau pažiūrėti, ar ir tau kils ta pati mintis.

Abudu buvo labai laimingi; netrukus juodu apsvaigę ėmė girtis vienas kitam. Kasija papasakojo, kad atvykėlis iš Gobio dykumos šiaurėje jai sakęs, jog tenykštis mongolų kerdžius žino apie moterį Šanchajuje, kuri moka dainuoti gražias dainas, todėl ji tapo generole ir dabar to krašto gyventojai norėtų pakviesti moterį generolę atvykti išbandyti balso pievų dainavimo varžybose.

Ju Čijangas pasakė, kad jo girdėtos naujienos dar įdomesnės: Paogės brolija Šangane, laikoma Hongo brolijos atšaka, atsiuntusi žmonių paklausinėti, ar tiesa, kad Šanchajaus brolija didžiuoju meistru paskyrė berniuką, o jo motinai Kasijai suteikė karalienės našlės titulą.

Kasija klausėsi šypsodama, bet juto, kaip širdį sugnybia nerimas: taip gera amžinai nebūna.

Tie laikraščiai, kurie neatsargiai rinkosi žodžius ir kartojo gandus, vienas po kito atsiprašė Kasijos tikėdamiesi, kad ji nepaduos jų į teismą. „Jeigu nuo šiol apie mane atsiliepsite gerai, aš to neprisiminsiu“, – linksmai atsakydavo ji.

Kasija žinojo: kad ir kiek baltų dažų ant savęs išlietų, savo praeities niekad neišbalins. Ji numanė, kad dauguma Šanchajaus žmonių tiki, jog ji tikrai kitados buvo prostitute, tik norėjo padrąsinti ją mūšyje.

Ji žinojo, kad šiais laikais miestiečiai yra kaip vaikai. Jie netrukus visa tai pamirš ir susidomės kokiu nors nauju nutikimu. Kol pramogų žurnalai ant senojo Kasijos paveikslo klijuoja naująjį, senoji Kasija nyksta užmarštyje.

* * *

– Aš rašau biografijas, – pasakiau Kasijai, – todėl turiu pateikti faktus ir negaliu kalbėti tik to, ką jūs norėtumėt girdėti.

Bet Kasija laikėsi savo:

– Ne, nieko nebus. Jei sakau, kad negali, vadinasi, negali. Aš tiek daug ką turėjau padaryti prieš savo valią, kad net dabar, kai pagalvoju, man skaudu!

Žvelgiau pro užuolaidų tarpą į daugybę neoninėmis šviesomis išrašytų užsienietiškų žodžių tolumoje ir pajutau keistą jausmą. Kaskart, kai mudvi su Kasija ginčydavomės, atrodydavo, kad aš sunkinu sau gyvenimą.

– Gerai, – tariau, – pasiduodu. Kalbėkim tik apie valgį ir gėrimą.

Po kelių dienų ji manęs paklausė:

– Kaip tau sekasi? Ar pasistūmėjai?

Tuo metu mąsčiau ir galiausiai pasakiau, kad jos blogi darbai žavi mane kur kas labiau nei geri ir aš numanau, kad skaitytojams taip pat rūpės daugiau sužinoti apie tuos „blogus darbus“.

Tada ji atsiduso ir bejėgiškai pratarė:

– Jei taip, privalai apie juos parašyti.

Vien tai, kad ji taip susižavėjusi, taip gyvai ir su tokiu džiaugsmu pasakodavo, ką veikė miegamajame – kaipgi kitaip būčiau sužinojusi, – liudijo, kad ši moteris išskirtinė.

Bet nuojauta man šnibždėjo, kad ši moteris jau seniai perpratusi kai kurias nešvarias šio pasaulio paslaptis. Kartą ji sudainavo vieno savo personažo dainelę:

Vieni sako – aš daili,

kiti sako – aš bjauri,

kad ir ką jie šneka, nuo tų šnekų aš ilgiau gyvenu.

Vieni sako – aš gera,

kiti sako – aš bloga,

kad ir ką jie šneka, nuo tų šnekų aš klesčiu.

Lili tai išgirdusi nusikvatojo ir tuoj paniūniavo anglišką versiją:

Gera reklama,

bloga reklama –

bet kokia reklama

yra gera reklama.

Vėliau garsi aktorė Ruan Lingju nusižudė protestuodama prieš jos santuokinių ir nesantuokinių ryšių paviešinimą laikraščiuose. Naujiena sukrėtė šalį. Kasija nuvežė vainiką į laidotuves. Bet paskui man pasakė: „Ta moteris gimė netinkamu laiku. Gal ji norėjo tapti kankine! Žudytis tik dėl to, kad „paskalos yra baisu“? Tik tie, kuriems teko išsikapstyti iš keblesnės padėties nei elgetos, žino, kad vienintelis baisus dalykas – kai apie tave išvis niekas nekalba. Tik tyla žudo!“

Kitąkart, kai kalbėjomės ilgiau, buvo kur kas žaismingesnė: „Jei koks nors žurnalistas apkaltins mane buvus kekše, skelsiu jam antausį, kad liktų raudona žymė, tada jis turės įrodymą ir galės rėkti: „Žiūrėkit, man vožtelėjo kekšė!“

Šie žodžiai mane apstulbino. Net pagalvojau, ar ir pati esu viena iš kvailų žurnalistų, išnaudojamų Kasijos. Bet aš tapau gera jos drauge ir apie ją tegalėjau galvoti gerai. Kadangi mudvi sutarėme, jog visi faktai turi būti paminėti ir niekas negali likti neatskleista, papasakosiu jums dar vieną dalyką, kuris nutiko 1926 metais. Tais metais nutiko labai jau daug dalykų, tad leiskit man pasakoti pamažu.

27 skyrius

Pirmą rudens vakarą vėsa padvelkė, vos saulė užlindo už pastatų būrio. Kelios naktys buvo vėjuotos ir lietingos. Rytai aušo vis šaltesni.

Vieną rytą Siu Fang pirmame aukšte atitraukė užuolaidas. Ryto šviesoje priešais namą spindėjo šlapia magnolija, nublizginta žvilgėjo ir gražuolė ševrolė.

Ji išvydo gražiai apsirengusių valstiečių porą, lydimą keturiolikmečio berniuko. Tie neryžtingai stumtelėjo geležinius vartus ir įėjo į kiemą. Pasidairė kairėn dešinėn, smalsiai nužvelgė automobilį. Nuo lapų lašnojo, žemė tebebuvo drėgna. Gniauždami šiaudines skrybėles, valstiečiai nedrąsiai pabeldė į duris. Matyt, nežinojo, kaip naudotis durų skambučiu, nors ir numanė, kam jis reikalingas. Dėdulė pamėgino jį spustelėti – skambutis juos nugąsdino.

Atidariusi duris, Siu Fang sužiuro į trijulę.

– Ko norit? – paklausė.

– Mes ieškom panelės Kasijos. Aš jos dėdė. – Vyras nutaisė tvirtesnį balsą ir pridūrė: – Tikras dėdė.

– Tai užeikit, – pakvietė Siu Fang, – užeikit, sėskitės. – Tada paaiškino, kad vakar šeimininkė atsigulė tik po vidurnakčio, mat vaidino. – Anksčiau kaip vidurdienį ji neatsikels. Jūs mažumėlę per anksti.

Dėdė sudvejojo.

– Tuomet eime, – pasakė, – truputį pasivaikštinėsim ir grįšim popiet, dabar netrukdykim.

Dėdienė vis dėlto nusprendė ištraukti dovanas, atgabentas daugybėje maišelių, – žemės riešutus ir kaštainius, – ir padavė jas Siu Fang. Tegu ji priimanti šias kuklias dovanėles. Jie suprantantys, panelė mėgsta švarą, tad jiems nesmagu, kad gali pasiūlyti tik tokio kaimietiško šlamšto. Pora labai kuklinosi, regis, nežinojo nei kur dėti rankas, nei kur statyti kojas. Siu Fang ir pati pasijuto nesmagiai, bet išdrožė:

– Šviežias maistas – tikras skanumėlis. Tokio išties retai pasitaiko.

Tada išlydėjo atvykėlius.

Siu Fang padėjo maišelius virtuvėje ir užlipo viršun. Girdėjo Kasiją prausiantis, tad pasibeldė ir įėjo. Kasija, sėdėdama prie veidrodžio, šukavosi. Siu Fang, pasišovusi padėti, pasakė:

– Šeimininke, jūs jau atsikėlusi. Kaip tik jūsų aplankyti buvo atėjęs jūsų dėdė su pačia ir vaiku. Paprašiau, kad užsuktų popiet.

Kasija, atrodo, nustebo.

– Šit kaip?

– Atnešė kaimiškų vaišių, padėjau virtuvėje. Atrodo kaip kaimiečiai, kalba kaip iš Čuanšos. Jo nosis smailoka, žmonos antakiai lyg apversti aukštyn kojomis, na, o berniukas maždaug keturiolikos, gana dailutis. Iš pažiūros padori šeimyna.

Kasija tarė:

– Tai jie ir bus. Mano dėdė su dėdiene. Turėjai juos matyti, kai pas juos lankėmės.

– Ak, pamiršau. Kaip bėga laikas!

Siu Fang ilgus Kasijos plaukus pašlakstė rožių vandeniu, kurį pati ruošdavo, tada grąžino šeimininkei šukas. Atidarė langą. Vonios kambarys buvo gana erdvus, tad pravėrus langą paukščio čiulbėjimas kieme suskambėjo dar garsiau.

Kasija buvo tokia įsitempusi, kad sulaužė šukas, jų dantimis susibadė pirštus, šie pradėjo kraujuoti. Pripuolusi Siu Fang paklausė:

– Kas yra?

Kasija jau čiulpė kraują.

– Nieko. Tik kad jų šitiek metų nemačiau. Popiet turiu eiti tvarkyti reikalų į Žui filmų kūrimo įmonę. Kažkas ketina pirkti teises į vieną mūsų filmą. Šiandien susitikti su dėde ir dėdiene negalėsiu. Užtat tu jais pasirūpink, tegul jie kur nors apsistoja. Čia turbūt jaustųsi nejaukiai, matyt, geriau juos įkurdinti užeigos namuose. Paieškok švarių, duok pinigų išlaidoms. Pasakyk, kad ateisiu pas juos, kai tik rasiu laiko.

Siu Fang patikino:

– Tai nesunku. Jei tik jūs ant jų nebepykstat.

Kasija nusijuokusi pasakė:

– Ko gi pykti? Mano tėvai mirė man būnant tik septynerių, tai šios tetos dėka mane pasiėmė Madam Emeralda. Kitaip niekada nebūčiau galėjusi dainuoti ir dirbti Šanchajuje. Šitie giminaičiai iš kaimo taip retai apsilanko. Įkurdink juos ir žiūrėk, kad jiems būtų gerai.

Sinhu teatro persirengimo kambaryje Kasija ruošėsi eiti į sceną; ji sėdėjo užsimerkusi. Kaip tik tada atsivėrė durys ir pro jas įžengė Ju Čijangas; sakėsi atėjęs pažiūrėti naujo vaidinimo „Besikankinanti meilužė“, bet pirma norėjęs pamatyti Kasiją. Dailiu vakarietišku kostiumu vilkintis Ju sustojo prie durų, nusiėmė skrybėlę ir sugniaužė ją rankoje. Jį sujaudino reginys, matytas prie teatro.

– Tavęs pasveikinti atėjo galybė žmonių, – pasakė jis.

– Ir visi laikraščiai čia. Aš dabar tiek užimta filmavimu, kad jau seniai bevaidinau naujame spektaklyje. Gerai, kad atėjai, reikia pasikalbėti apie kai ką svarbaus. – Surimtėjusi Kasija perspėjo: – Po kelių minučių ateis žurnalistas, tada nebebus kada kalbėtis.

Kai Ju atsisėdo, Kasija paėmė iš jo skrybėlę ir padėjo ant stalo.

– Ju, – tarė, – ar meni, ką esi man sakęs?

– Aš daug ką esu sakęs, – mestelėjo Ju, išgirdęs jos balse atšiaurias gaidas ir pasijutęs nesmagiai. – Nejau būsi kaip Lili, sakysi, kad aš negaliu nesilaikyti žodžio? – nusijuokė.

– Ne, šįkart tu jo laikysies. Sakei: jei susiklostys tokia padėtis, kad teks pralieti kraują, žudyti, tu neleisi man, moteriai, į tai veltis.

– Na, aš ir nebetempiu tavęs ten, kur kas nors sprogs, jei apie tai šneki. Žinoma, tau negalima veltis.

– Pasirodo, šis tas nutiko. Jei nenori, kad aš pati velčiausi, ką man daryti? Prašyti tavo pagalbos?

Ju Čijangas susirūpino.

– Kas atsitiko?

– Pas mane į Šanchajų atvažiavo mano dėdė, dėdienė ir jų sūnus – visi trys.

– Na ir kas. Nesusitik su jais.

– Paprašiau juos įkurdinti užeigos namuose; nutiko taip, kad Li Ju juos apgyvendino Singlongo užeigos namuose, ten, kur aš pati gyvenau, kai subūrusi Žui trupę pradėjau dainuoti vietines balades. – Kasija pasisukusi sužiuro į Ju Čijangą veidrodyje. – Nereikia nė sakyti – kaime teko uždaryti krautuvę ir jie užsimanė pinigų iš manęs. Jie čia jau trys dienos, nors aš su jais ir nesusitinku, ir nė neužsimena ketinantys išsinešdinti.

– Duok jiems šiek tiek pinigų ir siųsk namo. – Pastebėjęs Kasijos žvilgsnį, Ju pridūrė: – Iš tikrųjų nieko baisaus, jeigu ir neduosi; tie giminės iš kaimo visad vienas vargas.

– Ne pinigai svarbu, – atšovė Kasija. – Kai prisimenu, kaip nežmoniškai jie su manim elgėsi vaikystėje, kaip mušdavo, kokius sunkius darbus vertė dirbti, ir kaip galiausiai pardavė viešnamiui... Nuo jaunystės esu davusi priesaiką vienąkart jiems atkeršyti.

Ju, mažumėlę nustebęs, atsistojo.

– Tu visuomet buvai skirta didiems darbams. Kodėl dabar mąstai kaip prasčiokė? Išplūsk juos ir išvaryk namo.

– Ne. Aš turiu atkeršyti.

– Argi būtina? – Ju jau nekantravo, ruošėsi eiti.

– Jie nužudė mano tėvus. Tarp jų mirčių – viena savaitė. Dėdulė man sakė, esą jie mirė nuo nežinomos ligos. Jiems iš burnos, nosies, akių ir ausų plūdo kraujas. Klaikuma.

– Jei taip, kas kita. – Ju Čijangui teko pasilikti ir pasiaiškinti. – Ar turi įrodymų?

Kasija papurtė galvą ir pasakė:

– Daugiau kaip dešimt metų nevažiavo į Šanchajų manęs ieškoti, o dabar, kai labai prireikė pinigų, atsibastė. Vadinasi, turi ką niūraus slėpti – toks ir įrodymas.

Ju tylėjo.

– Argi tu teisėjas? – paklausė Kasija. – Kam tau įrodymai?

Ju paklausė, ko gi ji norinti.

Kasijos veidas apsiniaukė.

– Padėk man su tais dviem atsiteisti... bent jau nukapok po dešinę ranką! Vaikas niekuo dėtas, jį gali palikti ramybėj.

Ju išklausė, bet nieko neatsakė. Pasiėmęs skrybėlę, pasuko prie durų. Už jų kažkas šūktelėjo:

– Panele Kasija, jums liko dešimt minučių!

Kasija dėjosi neišgirdusi. Priėjo prie Ju Čijango, pamatė, koks jis niūrus, ir sustojo. Kurį laiką kambaryje tvyrojo slogi tyla. Tada ji paklausė:

– Tai nori man padėti ar ne?

Ju nieko neatsakė.

– Nukirsk nykščius, ne rankas. Ar gerai?

Ju tylėjo.

Kasija priėjo prie lango.

– Jei to nepadarysi, daugiau nebevaidinsiu.

Ji nusivilko kostiumą.

– Ką darai? Visi žurnalistai laukia. Nebūk kvaila!

– Kada gi aš buvau kvaila? Jei vaidinimas žlunga, tai mano bėda. Tu niekuo dėtas. Tu tik žiūri, kaip aš apsikvailinu!

Pasičiupusi nuo staliuko vatos gabalėlį ji pasivalė grimą – tas virto raudonomis ir juodomis dėmėmis.

Ju išmetė skrybėlę. Sugriebęs jos rankas, sušvokštė:

– Gerai jau, pažadu!

Kasija nusišypsojo – šypsnys buvo ir žavus, ir liūdnas.

– Tau tuoj reikės eiti į sceną, – priminė Ju. – Einu, patikrinsiu, ar viskas gerai. Vis dėlto turi suprasti, kad Šanchajaus brolijos – jau nebe nusikaltėlių gaujos. Dabar jos yra verslininkų klubai.

– Netikiu, kad visai nesigriebiat šautuvų ir peilių.

Kasija pakėlė skrybėlę, padavė Ju Čijangui, tada paskambino Li Ju ir paprašė visiems užkulisiuose pranešti, kad vaidinimas atidedamas penkiolika minučių.

– Tik jei ginčo negalima išspręsti nesigriebiant ginklų.

– Šitas toks ir yra! Derybų negali būti. Tau tai niekai, užtat man – ne. Jei nusileisiu, nebebūsiu verta savo vardo. Jeigu tu man nepadėsi, vis vien rasiu būdą, kaip juos pradanginti Šanchajuje.

– Tai eik ir jį sugalvok. Pasakyk man, kai bus laikas, ir aš atsiųsiu ką nors įgyvendinti tavo sumanymo.

Ju atsidarė duris ir išėjo negrįžtelėjęs.

Jis pajuto, kokie sunkūs tapo žingsniai. Paprastai Kasija yra tokia šauni moteris; kodėl gi šis reikalas daro ją tokią kaip kitos – trumparegę, sentimentalią ir kvailą? Jis jos nesuprato ir nusprendė nekreipti dėmesio. Pasikalbės, kai ji apsiramins. Jis dabar pramonininkas ir bankininkas, neturi jokio noro painiotis į beprasmius kruvinus reikalus. Su neprotinga moterimi vyras turi elgtis atsargiai. Neseniai Kasija šnekėjosi su juo apie vedybas. Ji žino, kad jis šiuo svarbiu klausimu dar neapsisprendęs. Tai kam iškelia temą, kuri viską gadina? Galbūt jo delsimas ją visiškai nuvylė, tad ji susitaikė su likimu, tik pasiryžo parodyti, kaip jai skaudu. Gal toks elgesys jai – vienintelis tinkamas veikimo būdas.

Kad ir kas ją skatina, taip darytų tik kvailos moterys, tokios kaip šeštoji sugulovė iš Huango namų. Kaipgi ta paika moteris gali būti tokia bejausmė, kai kalbama apie gyvenimo ar mirties klausimą?

Bet po šito nelemto pokalbio Kasija jam daugiau niekada nebeužsiminė apie dėdę ir dėdienę. Juodu telefonu dažnai pasikalbėdavo įvairiomis temomis, bet apie šį reikalą – niekad. Tarsi ničnieko nebūtų buvę.

* * *

Jei abu būtų tai pamiršę, būtų buvę daug geriau.

* * *

Po dviejų mėnesių Ju Čijangas laikraštyje perskaitė, kad Singlongo užeigos namuose vidury nakties kilo gaisras. Tas pastatas senojo miesto pakrašty buvo medinis, tad supleškėjo kaip popierinė dėžutė. Prie jo niekas negalėjo prisiartinti. Atvažiavusi gaisrininkų mašina stengėsi užgesinti gaisrą, bet terado lavonus – viešbučio savininko ir visų jo gyventojų, iš viso aštuonis. Niekas neišsigelbėjo.

Ju Čijangas, aišku, suprato, kad gaisras kilo neatsitiktinai. Kasija turbūt ką nors pasiuntė jo sukelti. Bet negali būti, kad ji būtų panorusi pražudyti aštuonis žmones. Negi nieko neišmano apie padegimus? Nejau nežino, kad degaus skysčio pastate reikia pilti tik tada, kai jau nugalabijai tuos, kuriuos norėjai nugalabyti, ir prie jų lavonų uždegei ugnį? Kai jau kyla gaisras, turi rėkti apie pavojų, būdamas tikras, kad tavo aukų lavonai sudegs ir visi įrodymai bus sunaikinti, o kiti turės galimybę pabėgti iš pastato.

Tikriausiai tas, kurį ji susirado darbui atlikti, buvo nepatyręs. O gal reikalai pakrypo kita linkme? Ju nusviedė laikraštį. Kasijos apie tai neklausinės. Laimė, kad pats neprikišo nagų.

* * *

Jei Kasija jums atrodo bloga moteris, tai šitai, žinoma, yra didžiausia jos piktadarybė. Bet jei net savivaldos tarybos policija negalėjo nustatyti, kas iš tiesų atsitiko, jei net Ju Čijangas nerado įkalčių – kas gi dar galėtų?

Vis dėlto aš turėjau geresnį nei Ju Čijangas būdą išsiaiškinti, kas nutiko. Galėjau paklausti pačios Kasijos. Klausiau: jeigu ji manėsi esanti moterų didvyrė, kodėl negalėjo palikti ramybėj vargšų giminaičių iš kaimo? Kaipgi ji galėjo taip trokšti keršto, kad net nesirūpino nekaltų žmonių žūtimi? Aštuoni žmonės! Kaip ji gali gyventi su šitokia našta ant sąžinės?

Kasija įsitempė ir nieko neatsakė.

Tariau:

– Turi ką nors apie tai pasakyti. Biografija yra istorijos teismo procesas; aš tikrinu faktus, o ne rašau romanus. Jei tai padarei, kodėl nepasinaudoji proga viską paaiškinti man ir taip atsikratyti sunkios sąžinę slegiančios naštos?

Aš labai spaudžiau – ji baisiai supyko.

Jei būčiau paklaususi Ju Čijango, jis tikrai būtų atsakęs, kad tada pirmąkart gyvenime pamelavo Kasijai. Iš tiesų jis niekada niekam neliepė susidoroti su dėde ir dėdiene. Už šį darbą atsakinga tik ji. Pasakiau Kasijai, ką manau.

Kasijos veidas staiga perbalo. Ji anaiptol neatrodė kaip žmogus, kuris begalę kartų kilo ir krito, todėl gali viską pakelti. Kasija atsakė visada maniusi, kad Ju pasiuntė pasiuntinį atlikti darbo, o tas susimovė. Todėl ji niekada ir nedrįsusi apie tai užsiminti.

Kaip ir jis. Jie abu vengė tos temos ir pamažėl atitolo vienas nuo kito. Po šio įvykio daug kas pakrypo blogyn. Dabar, pirmąkart per tiek metų apie tai prabilusi, Kasija sužinojo, kad tai buvo nesusipratimas: nė vienas iš jų su tuo nutikimu neturi nieko bendra.

Ji ėmė drebėti.

– Ju mano, kad aš kietaširdė. Tokia, prie kokių geriau nesiartinti! Žinai, iš tikrųjų aš tų žmonių niekad nenorėjau žudyti. Net kerštas man nerūpėjo. Aš moteris, o Ju Čijangas mane suerzino. Aš ant jo pykau, todėl ir pasakiau tai, kas, žinojau, jį supykdys. Nejau nesupranti? Niekad nenorėjau kruvintis rankų.

Jau rodėsi, kad ji tuoj pravirks, tarsi staiga suvokusi tiesą, kad buvo prakeiksmas vyrams – meistrui Čangui, Huang Peiju ir net Ju Čijangui, kurį mylėjo. Štai kokia ironija. Remiantis tokia logika, Ju Čijangas turėjo sulaukti tokio pat likimo kaip kiti, bet šiuo atveju likimas teko jai. Ju Čijangas išsigelbėjo, nes vietoj jo buvo paaukotos trijų jos dėdės šeimynykščių gyvybės. Turbūt Kasijai su Ju nebuvo skirta tapti vyru ir žmona – ta nelaiminga istorija įvyko tam, kad būtų sugadinti tie dešimt metų, kuriuos jie pragyveno mylėdami vienas kitą.

O tądien ji susivokė, kad juodu išsiskyrė per ją.

Likimas staiga atidengė savo veidą – taip netikėtai ir tūžmingai, kaip koks griaustinis, visai kaip anksčiau, kai ji staiga susiprotėjo, kad tai ji pasiuntė meistrą Čangą myriop.

* * *

Ilgai po tos nelaimės Ju, norėdamas išvengti nesmagumo, kaip įmanydamas stengėsi nelikti akis į akį su Kasija. Kasija irgi nesiekė su juo pasimatyti – nenorėjo tokios padėties, kad jis suprastų ją žinant visas jo paslaptis. Jųdviejų santykiai virto formaliais, paviršutiniškais.

Vienąnakt žiūrėdamas į lubas Ju staiga pagalvojo: o jei nužudyti būtų mano tėvai, ką aš daryčiau? Uždavė sau šį klausimą ir suprato, kad negali į jį atsakyti. Anksčiau niekad nebuvo apie tai mąstęs. Savo tėvo jis nepažinojo, motiną labai menkai teprisiminė. Jis pajuto, kad Kasijai turi atleisti.

Bet net jei ir buvo galimybių, nebuvo būdo pratęsti jų meilės istoriją – dailusis porcelianas jau įskilęs. Jei nekreipsi dėmesio, porcelianas eižės toliau; jei imsi ir patrinsi pirštais – susipjaustysi, susikruvinsi. Gaisras Singlongo užeigos namuose galėjo kilti dėl kitų priežasčių, Kasijos giminaičių mirtis su jais abiem galėjo būti visiškai nesusijusi. Viešbutis neapsaugotas nuo gaisro. Greičiausiai tai nelaimingas atsitikimas. Bet ši mintis nė vienam iš jųdviejų neatėjo į galvą, todėl jie vertė kaltę vienas kitam.

Kasija ir Ju suklydo ir už tai abu buvo nubausti, vingiuotas jų likimo kelias padarė dar vieną posūkį. Kurgi jis vedė?

28 skyrius

Džang Hui, aktorius, atvažiavo netinkamu laiku ir išlipo iš automobilio. Mačiusieji „Skraidančiąją heroję“ jį prisimena kaip aukštaūgį gražų generolą. Jis išėjo iš darbo „Ryškiojoje žvaigždėje“ ir nuo tada, kai nusifilmavo aname garsiame filme, augino kruopščiai pakerpamą barzdą, tokią kaip generolo filme.

Džang Hui ilgokai klaidžiojo, klausinėdamas praeivių kelio. Galiausiai pasuko keliuku iš Masi Nano kelio, sustojo prieš shiku namą ir atidžiai pažiūrėjo į numerį. Tada tyliai pabeldė į duris. Beldė tam tikru būdu: triskart, vienąkart ir dukart. Taip pakartojo tris kartus, tada įsiklausė.

Po ilgo laiko kažkas iš vidaus atsiliepė:

– Kas čia?

– Aštuntojo meistro svečias, – atsakė jis.

Durys atsivėrė ir žmogus pakvietė Džang Hui užeiti. Namas buvo didelis, neįprastai aukštomis sienomis. Joks kaimynas nežvilgtelės vidun. Žydėjo prie sienos palinkę žieminis jazminas bei kriaušė. Jis susyk nusprendė, kad 1927 metų pavasaris priklausys jam.

Džang Hui vedamas dukart pasuko už kampo, tada priėjo erdvų kambarį, įrengtą kaip svetainė. Ten sėdėjo Hongo brolijos vyriausiasis patarėjas, vis dar sveikai atrodantis, nors jau senyvas, pražilusiais plaukais. Šalia jo sėdėjo jauniau atrodantis trečiasis meistras. Abudu tylomis sužiuro į lankytoją. Už jų buvo daugiau žmonių. Niekas neišleido nė garso, visi piktai dėbsojo į jį.

Džang Hui, nė nenumanęs, kad kada nors atsidurs kambaryje, pilname juodus kiniškus švarkus vilkinčių nepažįstamųjų, iš pradžių, nežinodamas, ką daryti, suglumo. Paskui, kaip buvo matęs senuose vaidinimuose, sudėjo rankas sveikindamasis ir tarė:

– Mokytojai, jūsų nuolankusis mokinys Džang Hui sveikina jus.

Abudu vyrai tylėjo.

Džang Hui atkišo delnus, kuriuose buvo į raudoną audeklą suvyniotas paketas.

– Atleiskite, tai maža dovanėlė.

Jis žengė žingsnį norėdamas tą daiktą padėti ant stalo tarp vyriausiojo patarėjo ir trečiojo meistro. Kažkas jį sustabdė, paėmė raudonąjį ryšulį ir išvyniojo ant stalo, sluoksnis po sluoksnio, kol pasimatė aukso luitas.

Trečiasis meistras užmetė akį, bet nesivargino tikrinti, ar auksas tikras. Piktai rėžė:

– Mes nepriimam dovanų nežinia už ką.

– Meistre, prašau nepykti! – pasakė Džang Hui.

Vyriausiasis patarėjas pakėlė akis ir iš lėto tarė:

– Tai norėtum, kad mes tau kažką padarytumėm? Prašom neapsirikti – mes niekad nesiveliam, jei reikalas susijęs su žudymu ar žmonių grobimu.

Po šių žodžių jis jau norėjo išvaryti atvykėlį. Džang Hui paskubomis išbėrė:

– Atėjau čia žmonių labui, pasiūlyti jums, kaip atsikratyti blogio.

Trečiasis meistras nusikvatojo taip, kad Džang Hui nubūgnijo ausyse.

– Manai, mums reikia patarimo iš tokio kaip tu? Blogio žmonių labui mes kratomės kiekvieną savaitės dieną!

Ūmai jis, žiūrėdamas nuožmiu žvilgsniu, priėjo prie Džang Hui. Šis, nors ir buvo aukštesnis, turėjo žengti žingsnį atatupstas. Trečiasis meistras tarė:

– Lili Čang tave atstūmė ir dabar tu nori keršyti, taip?

Džang Hui nuraudo. Jo mintys jau vis vien perprastos, tad galima ir prisipažinti:

– Ji mane viešai pažemino. Tikrą vyrą galima nužudyti, bet ne įžeisti. Reikia, kad vyriausiasis patarėjas būtų mano keršytojas. Esu pasiryžęs viskam.

Trečiasis meistras jau buvo kažką betariąs, bet vyriausiasis patarėjas jį nutildė, atsistojo ir ėmė žingsniuoti po kambarį.

– Tu išties įžūlus. Ar žinai, kad ji yra Čang Lisiongo duktė?

Džang Hui tuoj atsakė:

– Žinau, bet aš taikausi ne į Lili Čang, o į jos motiną. Štai dėl ko atėjau pas jus. Prašyčiau pasakyti, kokią sąlygą turiu įvykdyti, kad man padėtumėt.

Patarėjas atsikvėpė.

– Ką gi. Sakoma, kad tikras vyras verčiau jau sulūš, nei sulinks. Labai gerai. Akivaizdu, kad esi karštakraujis, trokštantis keršto. Ko nori iš mūsų?

– Pagrobkit tą panelę Lili. Ji tokia graži – nesužalokit, tik palaužkit jos pasipūtimą. Padarykit taip, kad jos motina Kasija ateitų derėtis, o tada ją nužudykit. Remiama vien Ju Čijango, Lili nebebus tokia išpuikusi. Kai reikalas bus atliktas, aš jums gausiai atsilyginsiu. Ar trijų aukso luitų užteks?

– Ei tu, – labiau susidomėjęs kreipėsi patarėjas, – ką dar žinai apie vidines Hongo brolijos paslaptis?

– Visi žino, kad Kasija – stipriausia moteris Šanchajuje, neginčijamai pirmoji, – užtikrintai pasakė Džang Hui. – Be Kasijos Ju Čijangas bus nieko vertas! O be Ju pinigų Lili nebebus žvaigždė. Būkit tikri, Rytų dvikovų įgūdžiai, kuriuos ji demonstruoja filmuose, padaryti karpant ir klijuojant juostą; jie – klastotė!

Trečiasis meistras ir vyriausiasis patarėjas susižvalgė, tada garsiai nusikvatojo. Patarėjas, sumosikavęs rankomis, pasakė:

– Gerai. Mes žmonių labui tikrai atsikratysim blogio ir tos visus maustančios dirbtinės žvaigždės! Pirmiausia eik lauk. Kai bus metas, mes tau pranešim, kur ateiti, kiek pinigų ir kokių ginklų atsinešti.

– Bet aš nemoku žudyti, – tirtėdamas tarė Džang Hui.

– Žudysim mes! – užgriaudėjo trečiasis meistras. – Kankinimo būdų yra trisdešimt du, o žudymo – keturiasdešimt aštuoni; juos visus taikėm ne kartą.

– Jei taip, aš būsiu ramus, – atgavo drąsą Džang Hui.

– Trys aukso luitai turi būti sumokėti iš anksto. Priešas tavo, mes su juo neturim nieko bendra.

– Bet juk visada mokama atlikus darbą, – paprieštaravo Džang Hui, norėdamas lygtis.

Trečiasis meistras pašoko.

– O kada šitas darbas bus atliktas? Kai nukirsim Kasijai galvą ir įduosim ją tau? Manai, mes kokie sukčiai, kurie pažada, ką tik nori? – Jis nuo stalo paėmė sunkų aukso luitą, palaikė rankoje ir nusijuokė: – Cha! Duodi tris aukso gabalus ir nori nupirkt pirmosios Šanchajaus gražuolės gyvastį. Neblogas sandėris – tau!

– Gerai, jei taip, aš juos parūpinsiu. Tikiu jumis, – pasakė Džang Hui.

– Ar yra kas girdėjęs, kad gerieji Hongo brolijos vyrukai nesilaikytų žodžio? Tik žiūrėk, kad pats nesigailėtum to, ką darai!

Džang Hui išėjus, juokas nutilo. Kai jaunesnieji išdūmė savais reikalais ir juodu liko tik dviese, vyriausiasis patarėjas paklausė:

– Trečiasis, ar tikrai nori imtis to keršto?

Trečiasis meistras sėsdamasis trenkė kumščiu į stalą. Ir pasipiktinęs išdrožė:

– Kai meistras Huang Peiju žuvo, brolijos vado vieta turėjo būti pasiūlyta man, bet ją užgrobė Ju. Jį parėmė ta moteris, ir Ju privertė užsieniečius koncesijose padėti jam tapti kinų valdytoju savivaldos taryboje. Tik dėl to jis yra didysis meistras.

– Trečiasis, patariu tau taip neširsti. Prieš dešimt metų, kai žuvo meistras Huangas, brolija skendo skolose ir jau atrodė, kad mes nesusitvarkysim. Tada ir buvo nuspręsta, kad tas, kuris sugebės sutvarkyti mūsų piniginius reikalus, bus didysis meistras. Ju su Kasija, nepabijoję rizikuoti gyvybe ir viskuo, ką turėjo, įsteigė banką – tai buvo žūtbūtinis poelgis. Kai meistro Huango paliktos skolos buvo apmokėtos, aš pats nesutikau, kad Ju paskyrimo didžiuoju meistru ceremonija būtų oficiali. Jie mūsų nevertė atlikti ceremonijos viešai, nors ji ir būtų pritraukusi daugiau mokinių.

Trečiasis meistras atsistojęs pareiškė, kad nesvarbu, vyko ta ceremonija ar ne, Ju visi laiko brolijos didžiuoju meistru, didžiausia Šanchajaus garsenybe! Tokia padėtis nepakenčiama.

– Ta prakeikta pora pasinaudojo mūsų vardu savais tikslais! Jie apgavikai!

Vyriausiasis patarėjas atsiduso.

– Mes teberenkam apsaugos mokesčius iš pasenusių opiumo, lošimo ir prostitucijos verslų, – pasakė jis, – mes dešimtmečius nesikeičiam. Didūs dalykai skirti ne mums. Senoji Hongo brolijos hierarchija, atrodo, nebeveikia – tuodu valdo bankus, valiutos keityklas, laivybos ir filmų kūrimo įmones, remdamiesi vien savo gebėjimais. Tai nėra tradicinės Hongo brolijos veiklos sritys.

Trečiasis meistras pasipiktino:

– Vyriausiasis patarėjau, matau, tu sensti ir silpsti. Juodu yra didžiausios Šanchajaus įžymybės, o mums tenka ryti jų atliekas. Tu gali su tuo susitaikyti, užtat mes, senieji broliai, negalim! Turim bent jau prigesinti tųdviejų prakeiktųjų ryškumą. Jau sakiau tau, įtariu, kad Huang Peiju buvo nužudytas tos moters užmanymu.

– Bet argi mes neįtarinėjom Huang Peiju spendus spąstus, kad būtų nužudytas Čang Lisiongas? Huang Peiju visus brolijos pinigus išnaudojo, kad įgytų galią, o ką gera jis padarė mums? – Vyriausiasis patarėjas palingavo galvą ir atsiduso. – Turi suprasti, kad šiais laikais Šanchajuje pinigų turi tik jei įgyji galios, o tas, kuris turi daugiausia pinigų, yra tikrasis didysis meistras. Net jei nužudytume Kasiją su Ju Čijangu, be pinigų mes vis tiek būtume niekas! Jei visi pamatytų, kad Hongo brolijos viduje tuščia, ką tuomet darytume?

Trečiasis meistras nepasidavė:

– Tai ar mes turim kentėti tylomis? Turėtume bent jau neleisti jiems švysčioti brolijos ženklu!

Vyriausiasis patarėjas šaltai nusijuokė.

– Betgi man neteko girdėti, kad Ju naudotųsi brolijos vardu; jis tik neneigia esąs didysis meistras. Mes nieko negalim padaryti. Jei kas sakytų, kad tu esi Hongo brolijos didysis meistras, esu tikras, tu irgi neprieštarautum. – Matydamas, kad trečiasis meistras vis dar niršta, jis kalbėjo toliau: – Gerai. Šitam reikalui iš ko nors pasiskolinkim peilį, o iš tųdviejų prakeiktųjų pareikalaukim duoklės. Bet žingsnius, kuriuos ketinam žengti, ir tikslą, kurį norim pasiekti, gerai apgalvokim.

Susidėjęs rankas už nugaros, jis nužingsniavo per kiemą murmėdamas:

– Keista vieta tas Šanchajus. Visos kalbos apie broliją ir draugystę virsta nedorais kėslais ir sąmokslais, bandymais smogti kam nors iš užnugario. Vienas prieš kitą gali atsigręžti net broliai.

Švelnų prancūziškųjų skėtrų geltonį stelbė gatvės žibintų šviesos. Buvo beveik vidurnaktis – naktis ta pati. Lili Čang mašina sustojo šalikelėje. Ji iššokusi aukštakulniais numynė per sudžiūvusius lapus. Vilkėjo baltųjų lapių kailinius, po jais segėjo plonytį sijoną iki kelių. Pastūmė didelius geležinius vartus.

Lili įpuolė į sodą, kur krovė pumpurus magnolija, atsirakino priekines duris ir, nudūmusi tiesiai prie Kasijos kambario, atsidarė duris. Kasiją ji išvydo sėdinčią ant žemos sofos po sienine lempa su išjungtu jungikliu, nunarinusią galvą.

– Mam! – meiliai pašaukė Lili.

Kasija pakėlė galvą ir nusišypsojo dukteriai.

– Kas nutiko, Lili? Kodėl tu čia taip vėlai? Kodėl ne savo bute?

– Ai! Tie kvailiai vyrai taip vargina! – Lili klestelėjo ant lovos ir keliskart pašokinėjo. – Anas mano, kad jei jau aš jį pabučiavau ekrane, tai tikrovėje turiu su juo sugulti. Kam gi man toks blyškiaveidis vyrutis? Aš noriu ištekėti už ko nors tokio žymaus kaip Čarlis Čaplinas.

– O tu nemažai tikiesi! – pasišaipė Kasija.

– Kai nueinu į šokių salę, kaskart mane apspinta galybė vyrų, jie dėl manęs grumiasi, bet pabaiga visuomet būna apgailėtina. Po kelių dienų išvažiuoju prie Huangšano kalno filmuotis. Jei tas kelias dienas prieš išvykdama negalėsiu iš širdies pasilinksminti, kam bereikalingas Šanchajus?

Kasija kiek sunerimo.

– O ko nori iš manęs?

– Atsikratyk tų žmonių! – pareikalavo Lili treptelėdama koja.

– Kaipgi?

– Visus užmušk! – išpoškino ji žvelgdama nuožmiu žvilgsniu, tada staiga prajuko: – Ar bent jau pavaryk visus šalin! Leisk man toliau linksmintis, džiaugtis šokiais.

– Tai tu tenori juos įbauginti, sukelti triukšmą! – nusijuokė Kasija ir parodė į vyrą, tyliai kiūtantį tamsoje ant sofos. – Šitas tai gerai moka.

Lili nustebusi atsisuko ir pamatė Ju, sėdintį sau ir rūkantį. Pribėgusi pradėjo kumščiuoti.

– Ak, tu! Koks nedorėlis! Žiūrėjai, kaip aš čia apsikvailinu!

Ju atsistojo ir liepė Lili liautis išdykauti.

– Paprašyk mamos, kad surengtų tau šeimos pobūvį, – pasiūlė jis. – Jis bus saugus ir didelis, ir bus pakviesti visi svarbūs Šanchajaus žmonės.

Kasija nusiminusi paaiškino:

– Jau kadai sakiau, kad surengsiu tokį pobūvį, bet jai nerūpi. Ji nori eiti į šokių sales pasipuikuoti.

Lili sušuko:

– Matai, mama vienintelė žino, kas man širdy. Aš tenoriu kasdien vaikščioti į „Paramount“ šokius! Taip, „Paramount“! – džiaugsmingai pakartojo ji. – Jei mama nori, kad tu ten nueitum ir juos įbaugintum, turi eiti! – Nelaukdama Ju atsakymo, ji pridūrė: – Tai pusę aštuonių vakare, sutarta!

Kasija su Ju Čijangu, iki tol žiūrėję sustingusiais veidais, matydami jos džiūgavimą nesusilaikė nenusijuokę. Lili stryktelėjusi uždainavo, tada stvėrė rankinę ir jau buvo bedumianti pro duris.

Kasija suabejojo:

– Deja, turbūt neturėčiau leisti tau taip šėlioti. Ei, Lili, kada gi tu sutiksi studijuoti Europoje?

– Žinau, tu nori, kad įkūnyčiau visą eleganciją ir rafinuotumą, kurį turėtų suteikti europietiškas išsilavinimas, betgi, mama, aš Kinijoj kaip vidurdienio saulė, kodėl turėčiau būti nuobodi ponia?

– Važiuok į Angliją studijuoti Šekspyro, tada grįžk namo ir reformuok Šenčiu.

– Na ne! Mūsų laikų menas yra kinas. Drama senamadiška, atgyvenusi, – pareiškė Lili Čang. – Mes dėl to jau tiek kartų ginčijomės. Daugiau nebesipeškim. Tai nuobodu.

„Paramount“ šokių salėje, kur sukinėjosi kinai ir vakariečiai, kinų buvo daugiau nei vakariečių. Kai kurie kinai ir kinės buvo poroje su vakariečiais, jų rankos buvo aukštai iškeltos, elgesys nenatūralus.

Pro duris įėjo Lili raudona suknele. Lapių kailinius numetė durininkui. Atrodė, kad ji čia dažna lankytoja, žinanti kelią. Skambant muzikai ji, kūnu gerdama visą linksmumą, perėjo per salę. Čis pasklido garsūs kuždesiai; daug šokėjų sukosi į ją pažiūrėti, kai kurie net supainiojo žingsnelius. Tik orkestras buvo tikrų profesionalų, toliau grojo valsą.

Lili atsisėdo prie stalelio ir prie jos iškart pribėgo padavėjas. Kai ji jau buvo beužsisakanti gėrimų, priėjo kažkoks vyras ir padavėjui pasakė viską rašyti į jo sąskaitą. Lili paėmė nuo stalo cigaretę, įsidėjo į ilgą kandiklį, tada kitas vyrukas pripuolė pridegti. Kaip tik nutilo muzika, prie jos stalelio susirinko daugiau vyrų, bandančių patraukti jos dėmesį.

Į šokių salę įėjo Ju Čijangas su skrybėle. Tarp tų išsigražinusių vyrų vakarietiškais kostiumais jis atrodė nerangus ir senamadiškas: juodas kostiumas, rudas kaklaraištis, juoda liemenė. Jo pasirodymas nepatraukė dėmesio. Kaip trisdešimt aštuonerių metų vyras, jis atrodė senokas, paniurėlis, tuo labiau kad visi aplinkui buvo patrauklūs jaunuoliai. Kažkas ištarė: „Tai meistras Ju!“ ir visi atsisuko pažiūrėti, per salę tarsi vėjas per mišką nuošė šnibždesiai: „Tikrai meistras Ju! Tas pats!“

Ju Čijangas šyptelėjo ir pamažiukais žengė prie Lili stalelio. Žmonės pagarbiai prasiskyrė. Ju, regis, jų nematė, ir nė vienas nedrįso su juo pasisveikinti. Jis atsisėdo prie Lili, skrybėlę padėjo ant stalelio, išsitraukė cigaretę. Po kelių minučių visi vyrai jau buvo pasitraukę nuo stalelio, užtat prie jo artinosi daug moterų, tarp jų ir kelios užsienietės.

Vėl užgrojo orkestras, bet niekas nepriėjo kviesti šokio. Lili ištiesė ranką Ju Čijangui, tas nusišypsojęs ją paėmė.

Ju žingsneliai buvo vienodi, maži, jis gebėjo tik sekti paskui įmantriai besisukinėjančią Lili. Ji sušnibždėjo jam į ausį:

– Tik pažiūrėk į tuos kvailus nedorėlius! Tave išvydę visi spūdina šalin.

Ju Čijangas irgi šyptelėjo.

– Kas gi nebijo mirties?

Lili vos neįkando jam į ausį.

– Tu išties stipruolis! – pasakė ji prisiglaudusi veidu prie žandenų.

Ju mažumėlę sutriko.

– Nejaugi? – tarė jis. – Štai skraidančioji herojė – ta tikrai galinga!

Jis jau buvo besitraukiąs nuo Lili, bet ta apsikabino rankomis jo kaklą ir meiliai pažvelgė. Ju vengdamas Lili žvilgsnio nusuko veidą. Salėje visi matė, kad Lili Čang apsikabinusi žymųjį meistrą Ju ir šoka su juo; visi patyliukais kuždėjosi, spėliojo, liežuvavo. Lili nuo tų susijaudinusios minios spėlionių svaigo.

Galiausiai šokis baigėsi, šokėjai mandagiai paplojo orkestrui ir grįžo į savo vietas. Priėjęs padėjėjas kažką pakuždėjo Ju, tas davė ženklą, kad reikia išeiti pasikalbėti. Pakilęs paliepė Lili niekur neiti.

– Palauk manęs, tuoj grįšiu.

Ju grįžo į salę po kelių šokių, Lili jau buvo ne kartą pašokusi. Dabar pavyduoliai nebedrįso atvirai varžytis dėl jos dėmesio, bet vis tiek ją supo – ir kinai, ir vakariečiai. Pamatę Ju, vyrukai vėl išsisklaidė, nors keli bandė užmegzti pokalbį:

– Meistras Ju šiandien geros nuotaikos.

Ju Čijangas nusišypsojo, bet vis dar nenorėjo su niekuo šnekučiuotis. Kai prasidėjo kitas šokis, jis pakėlė Lili nuo kėdės. Bet šįkart leido jai tvirtai prisispausti ir kažką sušnibždėjo į ausį. Lili atvipo žandikaulis, ji išpūtė akis, bet greit susitvardė ir juodu meiliai šoko toliau.

Kai muzika nutilo, Ju Čijangas palydėjo Lili prie stalelio. Jis pasiėmė skrybėlę, regis, ketindamas eiti. Pasišaukė padavėją, apmokėjo sąskaitą palikdamas daug arbatpinigių, tada nusišiepė:

– Senstu, negaliu daugiau linksmintis. Aš išeisiu pirmas, o tu pasilik ir dar pasilinksmink.

Po kurio laiko Lili pareiškė taip pat esanti pavargusi ir padėkojo tiems jaunuoliams, kurie buvo dėmesingiausi ir elgėsi geriausiai iš visų ją merginusiųjų. Padavėjas atnešė kailinius, ji nulipo laiptais ir išėjo pro duris. Prie šokių salės įėjimo jau stovėjo automobilis. Ji atidarė dureles ir įlipo vidun. Tik uždėjo pėdą ant greičio pedalo, ir mašina šovė priekin. Bet kitapus kelio stovėjo kitas automobilis. Tas irgi pajudėjo ir netrukus Lili pamatė, kad automobilis, važiuojantis iš paskos, neatsilieka.

Ji įvažiavo į judrų miesto centrą – automobilis tebesekė.

Lili sudirgusi padidino greitį; mašina iš paskos irgi ėmė važiuoti greičiau. Abi perlėkė Bundu ir Simo keliu dūmė į vakarus. Lili ūmai pasuko į mažą skersgatvį, ir anas automobilis, šito nesitikėjęs, pramovė pro šalį, bet tuoj sustojo ir pavažiavo atbulomis, prieš eismą, nepaisydamas pasipiktinusiųjų signalų, kol pagaliau įsuko į siaurą tamsų skersgatvį paskui ją.

Automobilis buvo pavažiavęs vos trumpą galelį, kai ūmai iš šalikelės atskriejusios dvi plytos išbirbino priekinį langą. Tuoj pasipylė daugiau plytų. Automobilis stabdomas čiūžtelėjo ir netrukus galutinai sustojo. Žibintai abipus gatvės staiga užgeso. Iš tamsos išsiveržė keturi vyrai, du pirmi nešini durklais, du iš galo – šautuvais. Bet jie nieko nežudė, tik atidarė dureles ir vieną keleivį išvilko lauk.

Tie, kurie liko sėdėti automobilyje, jau buvo betraukią ginklus, bet kažkas iš jų sukomandavo:

– Patraukt rankas! Nešaudyt!

Išvilktasis iš automobilio spardėsi ir rėkė kaip pasiutęs, bet vairuotojas greit pavažiavo atbulomis nekreipdamas dėmesio, kad durelės vis dar atviros.

Durelės trinktelėjo į telegrafo stulpą pakelėje ir nukrito. Pabiro sudužę stiklai. Vienas automobilio šonas brūkštelėjo per sieną – pažiro kibirkštys. Bet vairuotojas buvo įgudęs išmanevruoti iš siaurumų, tad jiems pavyko išsigauti iš mažos gatvikės; automobiliui padidinus greitį, sucypė padangos ir jis išnyko be pėdsako. Liko tik tas išvilktasis, jis gulėjo ant žemės ir vaitojo.

Kažkas pašvietė žibintuvėliu ir atpažino, kas jis toks – aktorius Džang Hui, visuomet vaidinantis didvyrius.

– Oho, kaip nesiseka! – pasigirdo Lili Čang balsas. – Vargta pusė nakties, o tesugavom tik kvailą purplelį!

Kažkas Džang Hui pakėlė nuo žemės, ragindamas:

– Traukitės, panele, eikit į kokį užkampį!

Lili nesuprato, bet buvo nutempta šalin, į dar tamsesnį skersgatvį. Kai ji buvo nuvesta per reikiamą atstumą, žibintuvėlis buvo išjungtas ir Džang Hui į šonkaulius įsirėžė sunkus kumštis. Jis, veriamai surikęs, sudribo ant žemės, gavo spyrį į šoną ir sukliko. Tada jam į veidą pasipylė dar daugiau spyrių, nuožmus balsas perspėjo:

– Nė garso. Dar cyptelk, ir tu negyvas!

Gavęs dar vieną spyrį į šoną, Džang Hui jau tylėjo, iš skausmo rankomis susiėmęs krūtinę, nedrįso išleisti nė garso.

Tada pasigirdo žingsniai ir kitas balsas sudraudė:

– Panele, neikit artyn.

Kai žibintuvėlis vėl buvo uždegtas, jis apšvietė sutinusį, kruviną veidą. Vienas iš vyrų patyliukais paklausė Džang Hui:

– Kas buvo mašinoj?

Lili smalsaudama pasislinko artyn, užmetė akį į veidą. Vaizdas ją taip nugąsdino, kad pamėlo lūpos. Ji nusisuko.

– Aš jų nepažįstu, – suaimanavo Džang Hui. Atsakymą iškošė pro tarpus tarp kruvinų dantų.

– Tai kodėl su jais važiavai?

– Draugas, išėjęs iš šokių salės, pasisiūlė pavėžėti.

– Melagis! – Dar vienas spyris, ir Džang Hui iš skausmo vos neapalpo. Bet anas taikė į mažiau jautrias kūno dalis. – Kas ten buvo iš tikrųjų? Jei nesakysi, nurėšiu tau nosį.

Prie veido prigludo šalti metaliniai peilio ašmenys. Džang Hui suvirpėjo iš baimės.

– Patrauk peilį! – Tada Džang Hui pagaliau išklojo: – Vyras, vadinamas trečiuoju.

To pakako. Toliau kvosti nebereikėjo. Žibintuvėlis vėl užgeso, šiuokart buvo panaudotas peilis. Vienas švyst, ir Džang Hui veidas perrėžtas. Jis nualpo, o tas, kuris spardė, vyrui ant žemės metė paskutinius žodžius:

– Jei praneši policijai, sėsi pats pirmas. Tai tu surengei šį pagrobimą.

Lili automobilis išnėrė iš skersgatvio. Dabar vairavo Ju Čijangas. Iš paskos važiavo kitas automobilis – tas, kuris buvo čia paslėptas; jis lydėjo, jei vėl būtų surengta pasala. Lili atsigręžusi žvilgtelėjo į vyrą ant žemės ir išgąstingai paklausė:

– Jis gyvas?

Ju tylėjo, bet vienas vyrukas nuo užpakalinės sėdynės atsakė:

– Taip, gyvas. Bet tas rėžis užtikrina, kad blyškus snukelis liks subjaurotas visiems laikams. – Ir pasityčiojo: – Generolo jis vis dėlto nebevaidins. Gal galės specializuotis kaip kietuolis ar niekšas!

Lili, drebėdama iš baimės, apkabino save rankomis. Staiga suriko:

– Aš taip bijau! Jis manęs tikrai nepasigailės. Ką darysiu?

Ju Čijangas užtikrino:

– Ne, jis nebedrįs prie tavęs artintis, kol bus gyvas.

Lili tarsi būtų negirdėjusi.

– Žudyti žmones taip baisu. Siaubinga! – kartojo.

– Tu su tuo niekaip nesusijusi. Nebijok, jie iš tikrųjų medžioja mane. Už tai atsakingas tik aš.

Lili negalėjo liautis šnarpščiojusi.

– Taip baisu! Kraugeriška! Kraupu!

Ūmai, įsikniaubusi į savo raudoną sijoną, ji užsidengė veidą rankomis.

Ju Čijangas žvilgtelėjęs į ją savo vyrams paliepė:

– Ką gi, duokit ženklą mašinai iš paskos. Pirma nuvažiuosim į 3-iąjį numerį išgerti arbatos ir jos nuraminti.

Koncesijos Dzianamengo kelio 3-iasis numeris buvo shiku namas su trimis miegamaisiais per du aukštus aplink kiemą. Tai buvo viena iš Ju šalininkų slaptaviečių. Ju žinojo, kaip jiems pasisekė, kad jo šaltinis taip skubiai pranešė apie padėtį – tai leido jiems sugriauti priešininkų planus nuo pat pradžios.

– Jūs smarkiai padirbėjot, – pagyrė Ju saviškius. – Kurie čia negyvenate, turėtumėt eiti namo ir ilsėtis. Rytoj aš jums atsilyginsiu.

Jis įsivedė Lili į vestibiulį pirmame aukšte ir spustelėjo šviesos jungiklį. Prieš langą stovėjo du liauni, žali, sveiki kambariniai augalai, vienas didelis, kitas mažas. Lili vis dar gobstėsi rankomis ir drebėjo. Ju pasiūlė jai prisėsti ir šypsodamasis nuėjo atnešti puodelio arbatos.

– Tu herojė, kuri išdrįso ore kautis su pilotu, bet negali žiūrėti į kraują. Tavo motina stojo prieš kulkų krušą ginti tavo tėvo; net kai pati buvo pašauta ir visa kruvina, laikėsi tyliai ir ramiai!

Lili nieko negirdėjo. Ji susmuko ant sofos. Veidas buvo perbalęs, ji vis dar negalėjo atsitokėti. Ju jai prie lūpų pridėjo puodelio kraštą.

Lili paėmė puodelį, pastatė jį ant stalo ir tvirtai įsikabino į Ju.

– Aš taip persigandusi.

– Kodėl? Aš tave apginsiu.

– Žinau, žinau. – Lili prisispaudė dar smarkiau. – Aš noriu tikro vyro kaip tu, kad mane gintų. Tik tada nebebijočiau.

Ju paglostė jai galvą.

– Puiku. Dėdė Ju visada bus tavo dėdė.

– Noriu, kad būtum su manim amžinai, – pasakė Lili pakėlusi galvą ir žiūrėdama į akis.

– Žinoma, amžinai, – šypsodamasis ramino ją Ju. – Kaipgi galėčiau saugoti ne amžinai?

– Aš ne apie tai... – Lili įsikibo dar labiau, pabučiavo jį į lūpas. – Noriu, kad kasdien miegotum šalia manęs.

Ju tuoj ją atstūmė.

– Lili, nekvailiok. Aš tavo dėdė. Mačiau, kaip augai.

Bet Lili stipriai sugriebė Ju Čijangą, o vėl nustumta pripuolė berdama:

– Mano širdy tik vienas žmogus, ir tas žmogus – tu. Aš tik noriu tave mylėti. Apie nieką kitą negalvoju!

Ju pavyko ištrūkti, jis prispaudė Lili rankas prie sofos. Išsitraukė cigaretę.

– Lili, tu iš tikrųjų pernelyg susijaudinusi. Prisinervinai, kai važiavai automobiliu, kad juos priviliotum, be to, nebuvai mačiusi muštynių. Tiesiog nurimk ir viskas bus gerai.

Lili Čang pradėjo suvokti jo žodžius. Ji gurkštelėjo arbatos, kurį laiką patylėjo. Paskui kaltai šyptelėjo ir pamatė, kad Ju švelniai į ją žiūri. Tik tada pasislinko arčiau sofos porankio ir pasakė:

– Dėde Ju, aš nurimau. Dabar galiu su tavim kalbėtis nesijaudindama. Nemanyk, kad aš isterikė. Visai ne! Visą gyvenimą nuo pat vaikystės mylėjau tik tave, tu ir iki šiol esi vienintelis mano mylimasis. Tuo esu visiškai tikra. Aš nesielgiu impulsyviai, apie tai galvojau daug metų. Man jau aštuoniolika, ne, jau devyniolika, aš suaugusi; nesu kokia išlepinta mergiščia!

– Lili, taip negerai.

– Juk daugybės porų amžiaus skirtumas dar didesnis! – Ji atsistojo ir lėtai ištarė: – Jei noriu mylėti kokį vyrą, aš jį mylėsiu! Niekas manęs nesustabdys!

Ju, vengdamas aistringo jos žvilgsnio, sumišęs šyptelėjo.

– Ko juokiesi?

Lili stovėjo vos per žingsnį. Kambario lempos šviesa krito jai ant veido, iš susijaudinimo tirštai nuraudusi, ji buvo ypač graži.

– Viena moteris kartą pasakė tą patį, – paaiškino Ju.

– Kokia moteris?

– Tavo motina!

Lili prisimerkė.

– Manai, aš kvailiukė ir nežinau, kas dedasi tarp tavęs ir motinos? Bet judu taip ir nesusituokėt, o tai rodo, kad mano motina taip niekad ir nelaimėjo tavo širdies. Ji vis stumia mane važiuoti į Europą mokytis, galima sakyti, veja šalin. Kodėl? Ar ne todėl, kad negalėčiau būti su tavim? Ji nori sugriauti mudviejų jausmus.

Ju panoro užsirūkyti, bet pamatė, kad nebėra cigarečių. Pasisuko – kiemas buvo nedidukas, dosniai užlietas mėnesienos. Kasija šnekėdavo siųsianti dukterį į Europą, kai Lili dar net nebuvo grįžusi į Šanchajų. Tai jis kaltas dėl šios scenos. Tai jis padarė taip, kad Lili galėtų būti kino aktorė Šanchajuje. Jis pasijuto nuskriaudęs Kasiją ir panoro viską sutvarkyti. Bet kartu jautė, kaip visa tai kvaila, ir vargiai beišmanė, kaip viską paaiškinti. Norėjo pasakyti, kad Kasija – vienintelė moteris, kurią jis yra mylėjęs. Taip pat norėjo paneigti Lili įtarimus dėl motinos tikslų – tai vaikiškas piktnaudžiavimas. Bet jam dar neradus tinkamų žodžių Lili rankos apsivijo jo kaklą.

– Mano motina – moteris. O aš ne? Argi aš ne gražesnė? Juk laikydavai mane apkabinęs, kai buvau maža, tai kodėl dabar neapkabini?

– Liaukis! – suirzo Ju. – Tavo motina nori, kad ją vesčiau! – tiesiai išdrožė.

Lili veidas išbalo, ji nuleido rankas, treptelėjo.

– Ir tu sutikai? – Ji apsipylė ašaromis. – Tu man meluoji, ar ne?

Ju Čijangas rimtai atsakė:

– Aš svarstau. Lili, liaukis paikioti. Dabar vešiu tave namo. – Jis ir toliau atrodė toks rūstus, koks tik begalėjo būti. – Aš tikrai rimtai svarstau vedybų su tavo motina klausimą, todėl nekvailiok!

___

Buvo po vidurnakčio, bet šviesa Kasijos namuose Džesfildo kelyje tebedegė.

Lili perbalusiu veidu užbėgo laiptais. Kasija išėjo iš savo miegamojo vien su chalatu. Buvo akivaizdu, kad ji nebuvo sudėjusi bluosto. Paklausė dukters, kas nutiko.

Lili, netarusi nė žodžio, nukaukšėjo į savo kambarį kitame koridoriaus gale ir trinktelėjo durimis.

Ju stovėjo apačioje prie plačių laiptų, veidas buvo niūrus.

Kasija palypėjo žemyn.

– Ju, kas nutiko? – paklausė.

– Jie tikrai norėjo pagrobti Lili. Bet penktasis iš anksto atsiuntė žinią ir mes surengėm jiems pasalą. Sučiupom menką žuvelę – aktorių. Jis pasakė, kad sąmokslą sumanė vyriausiasis patarėjas ir trečiasis. Pirma Lili, tada tu.

Kasija linktelėjo ir tarė:

– Atrodo, viskas susiklostė taip, kaip mes ir tikėjomės. Ačiū, kad apsaugojai Lili. – Ji nulipo žemyn. – Ar trečiasis sužeistas?

– Mes nešaudėm, bet jo mašina mažumėlę nukentėjo; jis turbūt gydosi įbrėžimus nuo sudužusių stiklų. Džang Hui mes tik pamokėm, vargu ar jis išdrįs kreiptis dėl to į policiją.

Kasija pritarė:

– Gerai, čia jokios bėdos. – Ji priėjo prie Ju ir paėmė jo ranką. – Ju, ir patarėjas, ir trečiasis už tave vyresni, tad turėtum parodyti kiek kilnumo ir pasirūpinti, kad broliai nelaikytų pykčio užanty. Pasidalyk su jais pelnu. Tu turi šiek tiek nukentėti dėl to, kad esi pirmasis. Šitas įvykis su Lili buvo per arti namų. Geriau nekelti erzelio.

Ju nieko neatsakė. Jam nepatiko, kad Kasija šitaip pamokslauja. Paskui jis tarė:

– Betgi jie nekenčia tavęs, taikėsi akivaizdžiai į tave.

– Tai gerai, – padarė išvadą Kasija. – Tai rodo, kad jie nekvaili žmonės.

Ju taip supyko, kad panoro išeiti. Žengęs kelius žingsnius pagalvojo ir suprato, kad nedera būti tokiam impulsyviam. Kasija visada su juo taip kalbėdavo, daugiau kaip dešimtmetį ji kalba su juo per daug nesirinkdama žodžių. Tik maždaug prieš kokį pusmetį tai ėmė jį erzinti. Bet jis visada apsikęsdavo, niekad nesiginčydavo. Gal ir šį kartą turėtų nuleisti negirdomis.

– Ką gi, tas, kuris užriša mazgą, turi jį ir atrišti, – pasakė jis.

Kasija žengė keletą žingsnių ir sustojo priešais. Žiūrėdama į įtampos iškreiptą jo veidą švelniai tarė:

– Turbūt būtų geriau, jei tai sutvarkyčiau aš. Visa šita – dėl įžeistų tavo organizacijos vyresniųjų brolių jausmų. Jei eisi tu ir prasidės rūsti šneka, mes visai nebeturėsim veikimo laisvės.

Gatvelėje, kurioje lankėsi Džang Hui, švietė ryto saulė. Sustojus automobiliui, išlipo Kasija, viena, ir ėmė dairytis shiku namo. Ji žinojo slaptą beldimo būdą, pabeldė triskart, kartą, dukart, taip tris sykius, tada ėmė tylomis laukti.

Kažkas pro akutę vartuose pamatė, kad Kasija atėjo viena, be sargybinių ar padėjėjų. Ji išgirdo žingsnius, kažkas nubėgo, matyt, pranešti. Netrukus durys atsidarė. Kasija įžengė vidun ir išvydo daug niršių vyrų, ginkluotų šautuvais ir peiliais.

Kasija perėjo per kiemą, sustojo prieš didžiąją salę ir garsiai pasisveikino su visais ten esančiais, nei kuklindamasi, nei didžiuodamasi:

– Aš tik moteris, man nedera eiti vidun, taigi sveikinu visus meistrus iš čia, nuo laiptų apačios. Kitados visi dalijomės valgiu iš vieno puodo, bet jau kuris laikas turiu mažiau progų su jumis pasišnekučiuoti ir dėl to esu pati kalta. Dabar šit jus sveikinu ir tikiuosi, kad man atleisite.

Vyriausiasis patarėjas ir trečiasis meistras sėdėjo salėje. Trečiojo meistro kakta buvo sutvarstyta. Kasija pridūrė:

– Atsiprašau, kad kai kurie broliai buvo netyčia sužeisti.

Prabilo trečiasis meistras:

– Ju surengė pasalą, liepė mušti ir net panaudojo peilius prieš mane. Po galais, kur dingo mūsų brolybės jausmas?

– Aš žinau, kas nutiko šiąnakt, – pripažino Kasija. – Kai kas išties buvo sužalotas, bet jis ne iš brolijos, tai tik piktas žmogus, kuris norėjo supjudyti brolius. Visa kita – nesusipratimas. Aš, Kasija, vėl pripažįstu savo kaltę. Ju čia niekuo dėtas. Tai aš parūpinau sargybinius savo dukteriai; prisiimu visą atsakomybę už tai, ką jie padarė.

Vyriausiasis patarėjas sukosėjo ir atsikrenkštė.

– Nemaniau, kad Ju išdrįs šitaip pasielgti! – ištarė pagaliau.

– Žinoma, ne. Ju itin gerbia savo vyresniuosius brolius ir vadus, – patikino Kasija. – Prašo manęs jo vardu pasakyti, kad labai norėtų pakviesti trečiąjį meistrą valdyti žuvų turgų Fusingo saloje. Tai dovanėlė, rodanti gerus jausmus.

Trečiasis meistras išpūtė akis.

– Ką, jis nori, kad pardavinėčiau žuvį?

Patarėjas jį tuoj sutramdė:

– Ramiau, ramiau.

– Aš kalbu apie visą žvejybos pramonę Rytų Kinijos jūroje. Šanchajuje trys milijonai žuvies valgytojų, – paaiškino Kasija. – Kasdienės pajamos iš žuvų turgaus Fusingo saloje...

Patarėjas paskubėjo prabilti už trečiąjį meistrą:

– Nekalbėkim apie pinigus. Kodėl pinigai turėtų ką lemti tarp brolių? Panelė Kasija iš tikrųjų kilni moteris, ji galvoja apie visos brolijos interesus. Ateity mes visi brolijoje privalome padėti vienas kitam ir paremti vienas kitą. – Jis mostelėjo ir kažkas atnešė Kasijai kėdę. Kai vyriausiasis patarėjas kreipėsi į Kasiją, jo balsas sušvelnėjo: – Panele Kasija. Net kai meistras Čangas buvo gyvas, tu buvai mūsų septintoji. Mes visi viena didelė šeima.

– Ačiū tau, patarėjau, – padėkojo Kasija. – Nelaužykim brolijos taisyklės: „Vyrai sėdi, o moterys stovi.“ Aš tik prašau vyresniųjų atleisti mano dukteriai ir nuo šiol garantuoti jos saugumą.

– Na jau! – šūktelėjo trečiasis meistras. – Ta raganiūkštė ištisomis dienomis staiposi gatvėse. Kaip kas nors gali garantuoti jos saugumą?

– Tiesa, – pritarė ir kiti, – mes to negalim garantuoti.

Kasija šypsodamasi atsakė:

– Tiesą sakant, ir aš, ir jūs žinom, kad jei brolija Šanchajuje nori garantuoti kieno nors saugumą, gali jį garantuoti. Mano duktė šalyje ilgai neužsibus, ji važiuos į užsienį mokytis ir ištekėti, taigi kalbame vos apie kelis mėnesius.

Bet trečiasis meistras nepasidavė:

– Tu kalbi apie kelis mėnesius? Aš negaliu garantuoti jos saugumo nė kelias dienas. Dėl mūsų jai nė plaukas nuo galvos nenukris, bet jeigu kas nors kitas padės ant jos akį, ką mes tada darysim? Dievai žino, kiek vyrų Šanchajuje ją įsižiūrėję.

Kasija tokiems sunkiems žodžiams rengėsi. Kyštelėjusi ranką į rankinę, ji kažką ištraukė ir priėjo prie stalo, kur sėdėjo vyriausiasis patarėjas ir trečiasis meistras.

– Noriu jums šį tą parodyti – nuotrauką, padarytą pernai per aštuonioliktąjį Lili gimtadienį.

Patarėjas paėmė nuotrauką. Regis, buvo fotografuota bažnyčioje. Toje nuotraukoje prie Lili, kuri buvo apsirengusi kaip princesė iš pasakos, stovėjo be galo žavinga moteris. Ji teikė Lili dovaną, o už jų buvo Kasija vakarietiška suknia. Šalia jų stovėjo ir kunigas su Biblija rankose.

Vyriausiasis patarėjas ir trečiasis meistras suglumę spoksojo į nuotrauką. Kasija tarė:

– Šita gerbiama viešnia yra panelė Song Meiling.

– Ką tai reiškia? – nesuprato trečiasis meistras.

Bet patarėjas šį tą prisiminė.

– Panelės Song tėvas Song Jaoru kitados buvo vyresnysis brolis ir geras, artimas meistro Čango bičiulis.

Kasija įvertino:

– Vyriausiasis patarėjas išties gerai išmano visus brolijos reikalus.

Vyriausiasis patarėjas buvo nekvailas. Jis žinojo, kad tą trečiąją Songų šeimos dukterį ketina vesti Šiaurės ekspedicijos armijos vyriausiasis vadas Čiang Kaišekas. Ką tik paskelbta apie jų sužadėtuves. Šiandien Kasija broliams atiduoda tokį gardų kąsnelį kaip žuvų turgus Fusingo saloje, ir jie privalo jai parodyti pagarbą. Ji išties nusipelno padėkos! Vyriausiasis patarėjas tuoj pat atsistojo, sudėjo rankas sveikindamas Kasiją ir prašneko:

– Net Songų šeima neužmiršta rūpintis meistro Čango kūnu ir krauju. Tai didelė laimė Hongo brolijai! Nuo šiol mes visi klausysim ponios Siao nurodymų. – Jis pašaukė vyrus: – Eikšekit, broliai, ateikit ir atsiprašykit ponios Siao!

Visi kieme nusilenkė sudėję rankas ir sveikindami Kasiją. Trečiasis meistras irgi pakėlė sudėtas rankas.

– Aš kvailys ir buvau nemandagus. Ar ponia Siao man atleis?

Kasija ištiesė rankas. Maldavo vyresniųjų brolių, kad nebūtų tokie mandagūs.

– Mes visi buvome meistro Čango broliai. Atvirai kalbant, kas galėjo žinoti, kas išeis iš Songų šeimos. Bet dėl vieno aš tikra: jei mes, Hongo brolija, negalėsime tarpusavyje dalytis ir laime, ir negandomis, jei kovosime tarpusavyje ir juokinsime kitus, tada brolija tikrai žlugs. Neužmirškit, kad mūsų didžiai neapkenčia Čingo brolija, dabar prancūzų koncesijoje ji stipresnė už mus! Būdama tik moteris, – pridūrė ji, – nežinau, ką dar galėčiau pasakyti, tik tikėtis, kad vyresnieji broliai išmano daugiau už mane, tiesa?

Nedidelis būrelis pritariamai linktelėjo ir vienas po kito priėjo prie jos taikytis. Įtampa išsisklaidė, viskas nurimo. Staiga Kasija suglumo: šitie broliai truputį per lengvai nugalimi. Tarp jų nebesklando didvyrių dvasia, net įsiūtis. Ju Čijangas, kaip naujasis Hongo brolijos didysis meistras, turbūt šiek tiek per švelnus. Jei toks verslininkas kaip Ju Čijangas gali veikti kaip brolijos vadas, pasaulis tikrai turėtų būti taikus. Bet jei kada nors pasaulis pareikalaus negailestingo nusikaltėlio, Hongo brolija greičiausiai išnyks iš Šanchajaus pogrindžio.

* * *

Kaip ji neklydo! Po kelių mėnesių, balandžio 12-ąją, suvaidinusi tam tikrą vaidmenį įvykiuose, vėliau pavadintuose Šanchajaus žudynėmis, Čingo brolija įgijo daugiau įtakos. Jie sudarė paktą su Čiang Kaišeku ir nacionalistais, tada atliko jiems kruviną darbą – pašalino buvusius Čiango sąjungininkus komunistus, išviliojo juos iš slėptuvių ir nukapojo jiems galvas. Dėkinga nacionalistų partija tada Čingo broliją užtikrino, kad tai ji, o ne Hongo brolija valdo Šanchajaus nusikaltėlių pasaulį.

Vartydama šimtus biografijų, kurios pastaraisiais metais išleistos apie įvairių sektų vadus – Huang Dzinrongą, Du Juešengą, Džang Siaoliną, – Kasija šaipėsi:

– Šitie nereikšmingi Čingo brolijos veikėjai tebuvo drąsūs darydami piktus darbus. Niekad dėl jų per daug nesukau galvos. Kodėl gi jie taip pagerbti istorijos?

Dar man nespėjus atsakyti ji iš savęs pasijuokė:

– Juk aš aktorė. Kaip galėjau pamiršti, kad visi scenoje vaidinami personažai yra arba vienokie, arba kitokie – arba be galo dori, ištikimi didvyriai, arba visiški niekšai.

Būdama nuovoki ir išmintinga, ji išgelbėjo mane nuo bandymo pateikti paaiškinimą.

Tepasakiau, kad tos knygos – paviršutiniškos, skirtos masinei rinkai, tiesiog pavartyti pavalgius ir atsigėrus. Aš apie Šanchajaus brolijas norėjau parašyti tikrą tiesą.

– Neguosk manęs, – nusikvatojo Kasija. – Man pasisekė, kad nenusmukau taip žemai kaip jie.

29 skyrius

Ju Čijangas susirūpinęs atskubėjo į Džesfildo kelią. Dar nė neprisėdęs paklausė:

– Ar šeimininkė grįžo?

Siu Fang papurtė galvą.

– O tie žmonės, kurie buvo su ja?

Siu Fang atsakė nemačiusi parvažiuojančio automobilio; jos paruošti pietūs jau ataušę, valgį ji nunešusi atgal į virtuvę, pašildys, kai jie grįš. Ji jau buvo beeinanti atnešti jam puodelio arbatos, bet Ju Čijangas ją sulaikė; jis viliąsis, kad nieko blogo nenutiko. Jei būtų nutikę, kas nors juk tuoj būtų atlėkęs pranešti. Kadangi niekas neatidūmė, tikriausiai viskas gerai.

– Tikiuosi, ponia gyva ir sveika, – savo rūpestį išsakė Siu Fang.

– Turėk kantrybės, – paramino ją Ju, tada nusijuokė iš savęs – pačiam nelabai ramu.

Ju atsisėdo, Siu Fang atnešė jam arbatos. Paėmęs iš jos puodelį, jis išgirdo iš viršaus atsklindant Lili balsą:

– Dėde Ju, motinos nėra, užtat esu aš. Jei nesunku, ateik su manim pasikalbėti.

Ju nebeliko kas daryti, tik lipti viršun. Laukdama Ju, Lili su šilkiniu chalatu stovėjo atsirėmusi į savo miegamojo duris. Pamačiusi, kaip jis koridoriuje sustojo, ji nekaltai šyptelėjo.

– Juk neketini nuo šiol su manim nebesikalbėti, tiesa?

– O kodėl turėčiau nebesikalbėti? – tarė Ju. – Tu man lyg tikra dukterėčia. Esu pakankamai senas būti tau tėvu. Mačiau, kaip tu užaugai!

– Taip, tavo dukterėčia užaugo. Kai motina įsimylėjo mano tėvą, tarp jų buvo trisdešimt ketverių metų skirtumas! Ji anuomet išdrįso mylėti, tai kodėl dabar aš turėčiau nedrįsti? – Lili palinko artyn. – Nemaniau, kad mano dėdę gali ištikti baimės priepuolis.

Ju šyptelėjo.

– Aš ne bailys!

– Tą ir norėjau išgirsti! – Lili, ryžtingai sukandusi dantis ir sugriebusi už rankų, apstulbindama įsitempė jį į kambarį. Chalato diržui atsirišus drabužis nukrito. Po juo Lili nieko nevilkėjo. – Ar tau patinka, ką matai?

– Ne, ne, liaukis! Ir dar čia!

Ju sunerimo; jis niekad nesitikėjo tokio Lili poelgio, tuo labiau tokioje vietoje ir tokiu laiku.

– Bijai, kad grįš mama? – Visas jos kūnas spinduliavo jaunystės žavesį. Lili čiupo Ju rankas ir priglaudė prie rausvai raudonų spenelių. – Aš tave jau sujaudinau, žiū kaip daužosi tavo širdis. Dėde Ju, noriu, kad tu manęs geistum. Nagi, imk mane kaip vyras. Aš tau skirta moteris, be to, myliu, ką noriu!

Ju taip suglumo, kad nežinojo, ką daryti. Lili tempė jį žemyn ant lovos tol, kol jis atsidūrė virš jos.

– Aš tik noriu tave mylėti nieko nebijodama!

Ju stengėsi neliesti nuogo kūno, bet kitaip nebuvo kaip išsivaduoti. Kuo labiau jis stūmėsi, tuo tvirčiau Lili gniaužė jo ranką ir kišo sau tarp kojų. Šitaip mygiamas jis nežinojo, kaip elgtis.

Lili niršiai išdrožė:

– Tenoriu, kad ponia Siao suprastų: ji labai galinga ir gali daug ką įsakinėti, bet tam tikrų dalykų valdyti ji negali!

Jos žodžiai dūrė Ju į širdį. Taip, jis kurį laiką piktinasi Kasija, ir kaip tik dėl to, ką pasakė Lili. Bet vis dėlto ji – jo dukterėčia! Nors iš tikrųjų jie ir ne giminės, jis visad elgėsi su ja taip, tarsi būtų giminės. Jam negalima to daryti. Ju stengėsi neliesti jos kūno ir svarstė, kaip pasprukti nesukeliant jokio triukšmo, kurį galėtų išgirsti tarnai.

Kasija į Džesfildo kelią grįžo laimingu veidu. Nustebo, kad duris atidariusi Siu Fang susirūpinusi, bet buvo tokia patenkinta, kad nekreipė per daug dėmesio. Atsisėdo į krėslą prie telefono.

– Panele... – nedrąsiai kreipėsi Siu Fang.

Bet Kasija nepakėlė akių. Siu Fang vėl pašaukė.

– Kas yra? – paklausė Kasija. – Palauk, kol paskambinsiu Ju.

Siu Fang pasilenkė ir rodydama viršun kažką pakuždėjo šeimininkei į ausį. Kasijai atkaro žandikaulis, ji atsistojo ir nenorėdama tikėti papurtė galvą.

Siu Fang, dar labiau sunerimusi, vėl sukuždėjo:

– Tai tiesa, taip!

Kasijos veido spalva akimirksniu persimainė. Ji neturėjo supratimo, kaip į tai reaguoti nei kaip dabar derėtų elgtis. Išraudo ir ilgai kiūtojo nekrustelėdama. Visą gyvenimą ji buvo ryžtinga, bet niekad neįsivaizdavo atsidursianti tokioje padėtyje.

Galiausiai Kasija atkuto.

Ūmai pakeltu balsu aiškiai pasakė:

– Siu Fang, aš namie. Atnešk man arbatos, gerai?

Siu Fang, išgirdusi šeimininkę šnekant balsu, kokį ji nutaisydavo tik scenoje, išsigando, jos veidas išbalo. Bet Kasija atsistojusi kalbėjo toliau, dar labiau pakeltu balsu, dar garsiau negu scenoje:

– Taip, biluočunų arbatos. Atnešk į viršų! Taip, nešk viršun.

Nė iš vieno kambario viršuje neatsklido joks garsas. Laiptais Kasija lipo trankiai, lėtai ir ryžtingai, kad tas, kuris yra viršuje, suprastų, jog nereikia pulti į paniką, reikia išeiti ir pasisveikinti su ja. Taip visi išneštų sveiką kailį. Bet niekas nepasirodė.

Pabūgusi, kad išrėš gerklėje įstrigusius žodžius, Kasija prikando apatinę lūpą. Nejau aniedu tokie kvaili ir nesupranta, kad ji visiems suteikia progą išvengti nejaukios padėties?

Užlipusi pusę laiptų ji sustojo ir dar garsiau pasakė:

– A, tai Ju jau čia?.. Ir Lili namie, tiesa?

Vis tiek niekas nepasirodė. Gal jie nustėrę iš baimės dėl jos pakelto balso, o gal mano, kad ji gąsdina norėdama parodyti savo tūžmastį?

– Tai Ju Lili kambaryje! – Dabar jau apimta nevilties Kasija garsiai suriko: – Lili, Ju, ateinu!

Sulig kiekvienu žingsniu jai diegė širdį. Kojos tirtėjo, buvo sunku pasijudinti. Šiaip ne taip ji užlipo iki viršutinio aukšto koridoriaus. Kelių likusių žingsnių iki Lili kambario nedrįso žengti.

Kaip tik tada atsidarė Lili miegamojo durys, bet niekas neišėjo. Užtat pasigirdo garsus besimylinčiųjų keliamas triukšmas. Lili apimta ekstazės klykė:

– Aš tave myliu! Myliu! Tik noriu tave mylėti!

Kasija sustojo kaip įbesta. Nei pirmyn, nei atgal. Ji nieko nebesuvokė, veidas išbalo kaip numirėlio. O tada jai iš burnos pliūptelėjo kraujas ir ji nualpusi bumbtelėjo ant grindų.

* * *

Štai ir priėjau prie paties graudžiausio Kasijos gyvenimo tarpsnio, net man pačiai apie tai rašant dreba rankos. Bet turbūt turėčiau daugiau būgštauti dėl savęs, nes jei nebūsiu atsargi, man gali pasibaigti dar blogiau.

Ko gero, galiu rašyti apie jų poelgius, kurie nebuvo garbingi. Kas gi galėtų prisiekti, kad viskas, ką padarė per savo gyvenimą, buvo garbinga? Bet jei palikuonys išgirstų apie tuos poelgius ir jiems tai nepatiktų, aš galiu būti paduota į Kinijos teismą už tai, kad padariau nusikaltimą „suteršdama protėvio reputaciją“.

Pavyzdžiui, tai, ką darė Lili Čang, buvo tikrai negarbinga: ji kone prievartavo žmogų, kurį visuomet vadino dėde ir kuris galėjo tapti jos patėviu. Tokius dalykus reikėtų nutylėti. Jeigu būčiau atsakovė teisme, kaip aš įrodyčiau, kad išties taip ir buvo? Juk ieškovas galėtų lengvai įrodyti, kad taip nebuvo.

Neverta nė kalbėti apie bylinėjimąsi nuo trejų iki penkerių metų, galutinį nuosprendį, kuriuo man būtų šimtą metų uždrausta rašyti, ar didelę baudą – vien nuo mokesčio advokatui be pastangų sulieknėčiau. Kentėčiau varganą dalią paduota į teismą ir apkaltinta, kad visa šita – pigios „rinkodaros gudrybės“. Taigi, skaitytojai, jei jau priėjote šitą priešpaskutinį skyrių, turite žinoti, kokia dabar nesmagi manoji padėtis.

Daug kas man siūlė pirmame puslapyje įrašyti įprastą pastabą:

Visi šios knygos veikėjai yra išgalvoti. Skaitytojų prašoma netikėti, kad jie tikri.

Savo draugo teisininko paprašiau peržiūrėti rankraštį, ir jis pasakė, kad įrašyti tokius žodžius būtų tas pat, kas pakabinti ženklą „Čia lobio nėra“, nors tas lobis būtų tiesiai po ženklu. Tokie sakiniai nebūtinai atleidžia nuo atsakomybės prieš įstatymą. Jei teismas nusprendžia, kad pakenkei kieno nors protėvio reputacijai, toks pareiškimas bus laikomas bandymu nuslėpti nusikaltimą.

Daug apie tai galvojau ir ėmiau pykti. Įsivaizduodama ženklą „Čia yra lobis“, nusprendžiau įrašyti kitokią pastabą. Jei kuris nors skaitytojas praleido šį dar negirdėtą pareiškimą pirmame knygos puslapyje, turėčiau jį pakartoti dar kartą:

Ši knyga yra visiškai tikra; visi veikėjai ir siužetai pagrįsti tikrais įvykiais. Prašom turėti omenyje, kad autorė gerai pasirengusi atsakyti visiems, kurie pamanys esą šmeižiami.

Šitos pastabos teisininkui jau neberodžiau. Kad ir kas manęs laukia – sėkmė ar neganda, likimo juk neišvengsiu. Kodėl turėčiau būti tokia baili ir išsigandusi? Negana to, jei nedrįsčiau rašyti apie tokius dalykus, knygoje nebūtų visos tiesos, o tai dar didesnis nuostolis.

O Kasija man štai ką pasakė:

– Tu – tik pasakotoja, tik rašai, ką aš tau sakiau. Jei kam ir teks atsakyti, tai tik man, Kasijai. Ko rūpiniesi nervais tų, kurie čia visiškai niekuo dėti? Sakei, kad nebijai – tai kodėl panūdai nutraukti pasakojimą toje vietoje, kur aš nualpstu laiptų viršuje?

Jos žodžiai priminė man, kuo visuomet tikėjau – kad Dievas palankus tiems rašytojams, kurie rašo, ką jaučia. Rašydama apie Kasiją, aš pati virtau aistringa moterimi. Man tenka atsakomybė būti atvirai, rašyti vien tiesą. Todėl dabar turiu jums papasakoti, kaip ji atsigavo po šitų širdį draskančių įvykių.

* * *

Kasija gavo atskirą palatą Tongdzi krikščionių ligoninėje. Palata buvo užversta gėlėmis, jų eilės nusidriekė net palei abi koridoriaus sienas – puokštes siuntė žmonės iš įvairių visuomenės sluoksnių. Dauguma buvo jos gerbėjai. Stiprus gėlių aromatas stelbė net dezinfekcijos priemonių kvapą.

Prie ligoninės ant žemės klūpojo senelė ir vaikaitė, jos degino smilkalus ir meldėsi Budai. Jiedvi klūpojo jau seniai ir prašomos nesitraukė. Jos buvo Kasijos gerbėjos, meldėsi gailestingumo deivei Guaniniai, kad leistų joms sirgti vietoj jos. Ligoninė turėjo iškviesti policiją, kad jas nuvestų jėga.

Į Kasijos palatą įėjo pagyvenusi slaugė.

– Panele Kasija, jau ir taip per daug gėlių, bet vis dar atvežama naujų. Ką darysime su visomis tomis puokštėmis? – paklausė ji.

– Išmeskit, meskit jas visas lauk, – gulėdama ant lovos atsiliepė Kasija, jos veidas buvo išvargęs, balsas trūkinėjo. – Gėlės – ne vaistai, jos nieko neišgydys. – Ji atrodė prislėgta.

– Daktaras sakė, kad jūs apalpote tiesiog nuo pervargimo, nes labai nukrito kraujo spaudimas, vadinasi, tai laikina. – Slaugė maloniai pridūrė: – Jūs greitai pasitaisysite. Turite geriausią balsą Šanchajuje. Ar atleisite man, jei prisipažinsiu, kad nuo mažens esu jūsų gerbėja ir laikau save laimės kūdikiu, kad galiu jus čia prižiūrėti.

Tokia sugniuždyta Kasija nesijautė net būdama antrarūše prostitute. Niekad nebuvo taip gėdingai apalpusi. Norėjosi vien tik miego, bet ji vis sapnuodavo košmarą. Ji, dvylikametė ar trylikametė, laukuose sodina ryžių daigus, pluša taip, kad, regis, tuoj perlūš nugara. Net vasaros mėnesiais, kai reikėdavo itin spėriai suktis, dėdė su dėdiene nesamdydavo jokių pagalbininkų, jie dirbdavo trise. Baigusi darbą ji būdavo šlapia ir purvina. Štai išvargusi guli dumbliname vandenyje, o per kojas šliaužioja dėlės. Ji persigandusi jas traukia, bet gyviai tik ištįsta ir dar giliau įsisiurbia į mėsą. Ji prisimena, kad norint jų atsikratyti reikia pliaukšėti per kojas, bet dėlės nė neketina trauktis. Pakėlusi galvą ji dairosi pagalbos, bet niekas nė nežiūri į mažą mergaitę, kuriai įsisiurbusios dėlės čiulpia kraują.

Tris naktis praleidus ligoninėje, Kasijai vis dar negerėjo. Ji kasdien miegodavo, bet pusiaumiga per sapnus vėl kartojosi tie patys košmarai. Regis, kažkas kalba, liejasi žodžiai, o ji nesupranta. Užstrigo tik vienas sakinys, pasakytas vyro balsu:

– Šiaip ar taip, ji mūsų duktė.

Kasija pabudo ir suprato, kad balsas buvo Čang Lisiongo. Jau taip seniai jį besapnavo. Vis tas pats: jei tik liga, nelaimė ar krizė, sapnuoja jį.

Skruostais ritosi ašaros, bet ašaroti ji nenorėjo. Meistrui Čangui nepatikdavo, kai ji verkdavo.

– Nuo šiol turi nebesimatyti su Lili! – prieš daugelį metų rūsčiai pareiškė Madam Emeralda ir liepė prisiekti. Daugel metų, kol duktė augo, Kasija nedrįso eiti jos aplankyti, tik už mergaitės išlaikymą atiduodavo pinigus, uždirbtus pardavinėjant kūną. Kasija negalėjo Lili pamatyti net tada, kai toji pradėjo eiti į mokyklą, tai buvo baisu! Dabar ji gali matytis su Lili kada panorėjusi – ji laisva kaip paukštis. Kas gi ją suturėtų? Ar jai praverti tuos geležinius vartus, kurie taip aklinai uždaryti?

Galų gale vartus ji pastūmė, bet jie girgžtelėjo per garsiai. Kasija vėl nubudo, burnoje buvo kartu. Ji pasivertė.

– Panele Kasija, prie durų laukia mergina – nori jus pamatyti, – pasakė vyriausioji slaugė. – Klausiau, kuo vardu, bet ji nesako. Spėju, dar viena gerbėja. Ji buvo atėjusi ir prieš kelias dienas. Šiandien ilgai laukė, liepėm jai išeiti, ji ir išėjo, bet dabar grįžo ir nori jus pamatyti.

Kasija buvo bepuolanti į paniką; ji paklausė, kaip ta mergina atrodanti.

– Labai panaši į tą populiariąją kino žvaigždę vardu…

Kasija giliai atsiduso ir paliepė:

– Įleiskit.

– Bet jūs ištisas dienas nieko neįsileidot, net žurnalistų! – nustebo vyriausioji slaugė.

– Negi atsakysiu kino žvaigždei? – kreivai nusišiepė Kasija. – Ar kam kitam, kas atrodo kaip kino žvaigždė.

Netrukus koridoriumi atbildėjo Lili. Dar nepribėgusi durų šūktelėjo: „Mama!“ ir jau ketino pulti ant Kasijos lovos. Bet ūmai sustojo, gniaužydama gėlių puokštę. Ji nežinojo, ką daryti. Įdėmiai sekė motinos veido išraišką.

Kasija į dukterį žvelgė abejingai. Lili sunerimo. Kasijai dirbtinai nusišypsojus, Lili vis dar nežinojo, kaip elgtis, tad stovėjo trupučiuką virpėdama.

Ištiesusi ranką, Kasija sušnibždėjo:

– Lili.

Švystelėjusi gėles į orą, apsipylusi ašaromis toji pripuolė apkabinti motinos. Kasija ją apglėbė ir švelniai braukė per pečius; springo ašaromis, bet neverkė.

– Mama... Aš... Aš labai atsiprašau! – raudojo Lili.

– Nieko nesakyk. – Kasija tvirtai spaudė jos pečius, bet žvilgsnį nusuko į šalį. Kaip įmanydama ramiau tarė: – Nieko nesakyk. Mamytė viską žino.

Lili pratrūko dar garsiau sriūbauti:

– Mam, turi man atleisti!

Kasija pagalvojo: kaip nuostabu – vos susapnavo meistrą Čangą, iškart atgavo dukterį.

Įbėgo vyriausioji slaugė. Buvo aišku, kad ji jau žino, kas ši mergina. Slaugė pranešė, kad prie ligoninės laukia automobilis, turintis parvežti Lili į filmavimo vietą, – ji išėjusi ilgai užtruko ir turi grįžti. Pasiuntinys jau dukart apie ją klausęs, todėl slaugė ir turėjusi ateiti. Lili į ją nekreipė dėmesio.

– Mama, aš neisiu į jokį prakeiktą filmavimą. Noriu likti čia, su tavim!

Kasija, dukters rankas glausdama sau prie krūtinės, tarė:

– Klausyk savo motinos: turi eiti. Tavo karjera svarbi.

Lili buvo priversta išeiti, bet išeidama vis gręžiojosi.

Vėliau, tą patį vakarą, Kasija gulėjo išsekusi. Įėjusi vyriausioji slaugytoja pamatavo pulsą ir kraujo spaudimą. Tada švelniai pasakė Kasijai:

– Sakėte, kad norite pasrėbti ryžių tyrės. Jūsų tarnaitė atnešė, srėbkit, kol šilta.

Kasija pamėgino keltis, bet slaugė beregint sulaikė.

– Nesikelkit, leiskit man jus pamaitinti.

– Ryžių tyrė išties skanu! – sumurmėjo Kasija. Tą vienintelį kartą, kai buvo priartėjusi prie mirties, ji užeigos namų šeimininko paprašė dubenėlio ryžių. Tam, kurio gyvybė pigi, ryžių tyrė yra gyvybės eliksyras. Ji žiūrėjo, kaip slaugė išeina su dubenėliu, uždaro duris. Pastarąsias kelias dienas ji buvo gyva vien vaistais, valgyti nieko nevalgė. Jai baisiai sopėjo galvą. Palata visiškai nepraleido garsų, tad ji negirdėjo jokio triukšmo iš koridoriaus. Atrodė, tarsi būtų praėję labai daug laiko.

Durys vėl atsidarė ir įėjusi vyriausioji slaugė paslaptingai pranešė, kad prie ligoninės jau ilgai laukia vyras ir nesutinka eiti šalin.

– Žūtbūt nori jus pamatyti, sakė, užtruks tik kelias minutes. Bet paklaustas vardo nepasisakė.

– Dar vienas lankytojas, nesakantis savo vardo? – pasišaipė Kasija.

– Jis su barzda, gana aukštas, apsivilkęs ilgu drabužiu. Atrodo kaip...

– Kaip kas?

– Kaip keliaujantis prekeivis.

– A... – Kasijai staiga atlėgo galvos skausmas. Ji pasisuko į langą pažiūrėti į skėtrą, kurio šakos keistai panėšėjo į žmogaus rankas. Užsižiūrėjusi į lapus nerūpestingai tarstelėjo: – Aktorė, verslininkas – manau, turiu pasimatyti su jais visais.

Slaugė sumišusi paklausė:

– Argi nesakėte, kad nenorite nieko matyti?

– Tik šį vienintelį. Ne juokas važiuoti tokį kelią į Šanchajų tvarkyti verslo reikalų! – atsisukusi slaugei paaiškino Kasija.

Įžengė Ju, atrodė pavargęs. Gėlių neatnešė, tik krepšelį lotosų sėklų. Jo veido išraiška nebuvo niekuo ypatinga, jis tepasakė, kad tai praėjusių metų lotosų sėklos, kurias kažkas atvežė iš jo gimtojo miesto, ir kad jos itin maistingos išvirtos su vištienos sriuba.

Kasija žvelgė į jį sumišusi, jis žiūrėjo į ją. Staiga sugriebė jos rankas ir tuoj paleido. Bet ji tvirtai jį apkabino ir tarė:

– Ju, aš bijojau, kad nebeateisi manęs aplankyti.

Jis susigėdo. Kasija sukruto sėstis, jis paskubėjo jai padėti – pakišo pagalvę nugarai atremti.

– Kaip galėčiau neateiti? – nusistebėjo Ju. – Tai aš atvežiau tave į ligoninę, deja, tada mane išsikvietė vyriausiasis patarėjas. O štai dabar grįžau. – Žiūrėdamas į Kasiją jis paėmė ją už rankų. – Patarėjas išsikvietė mane apžiūrėti visų tų dokų palei Jangdzę. Ši išvyka reiškia, kad aš formaliai skelbiamas Šanchajaus Hongo brolijos didžiuoju meistru. – Jis šyptelėjo. – Tą jis turėjo padaryti dar prieš dvylika metų. Žinoma, jie to ėmėsi, nes ir patys išpeš naudos. Šituo titulu jie tik bando privilioti mane į spąstus.

Kasija nusišypsojo.

– Tad sveikinu tave, kad pagaliau tapai didžiuoju meistru, – pasakė ji.

Ju Čijangas atsakė:

– Visi žino, kad didžioji meistrė iš tiesų esi tu, Kasija. Tu vienintelė išsprendi grupuočių ginčus. Kol vaikščiojome, patarėjas vis kartojo, kad tu ir narsi, ir išmintinga, ir iškart įžvelgei, kokia bėda. Tu, regis, visiškai jį apkerėjai, sakė, kad visi pasižadėjo nuo šiol klausyti tavo nurodymų. – Jis ūmai nutilo netekęs ryžto. – Kasija...

Ji papurtė galvą.

– Tiesiog pasėdėk su manim. Nekalbėk apie kitus žmones ir kitus reikalus. Man neįdomu.

– Tu teisi, nekalbėkim apie kitus, – padvejojęs sutiko Ju. – Pakalbėkim apie mus. – Jis uždėjo rankas jai ant pečių, veidas raustelėjo. – Aš viską labai gerai apgalvojau. Be tavęs gyventi negaliu. Pirma nerimavau dėl savo reputacijos, būgštavau, ką pasakys žmonės. Bet be tavęs tesu tik tuščias kiaukutas. – Atrodė, jis apie šiuos žodžius ilgai galvojo, jie skambėjo nuoširdžiai.

Ji klausėsi ir tvardėsi, kad nepravirktų. Ju dar daug prikalbėjo ir galiausiai tarė:

– Todėl, atsižvelgdamas į galimybę susituokti, noriu paklausti: ar tu, Kasija, sutiktum būti mano žmona...

Ji ranka prisidengė burną.

– Aš niekad to neprašiau, todėl daugiau apie tai neužsimink...

– Klausyk. – Ištraukęs puošnią žydro aksomo dėžutę, jis atvertė dangtelį. Vidus buvo išklotas tokios pat spalvos atlasiniu audiniu, ant jo gulėjo tviskantis auksinis žiedas.

– Ju! – Akys pagaliau paplūdo ašaromis, bet ji jas nubraukė, kad nenukristų. Imdama dėžutę stengėsi šypsotis. Nebenorėdama apie tai kalbėti, pasakė turinti prašymą, norinti, kad jis dėl jos šį tą padarytų. Ar jis padarys?

– Ką tik nori, tik pasakyk ką. – Jis priglaudė jos ranką sau prie skruosto.

Ištraukusi rankas, Kasija paaiškino:

– Lili rytoj vyksta į Huangšano kalnus filmuotis. Vadas Sun Čuanfangas dabar kovoja su Nacionalistų pietų armija Dziangsu pietuose, o Huangšanas netoli tų mūšių laukų. Kad ir kieno kariuomenė nugalėtų, visa tučtuojau virs banditizmu ir kils sumaištis, o tuo pasinaudos blogi žmonės. Aš jaudinuosi dėl jos. Kadangi jau esi visų Jangdzės dokų didysis meistras, prašau tavęs išsiruošti į dar vieną kelionę – jos saugoti, tik šį vienintelį kartą. Sutinki?

– Galiu pasiųsti savo patikimiausius padėjėjus, kad būtų jai sargybiniai, – pasiūlė Ju.

– Ne, ne. Man vis vien būtų neramu. Aną kartą kažkas tik pamėgino mus šantažuoti, ir tai vos nesibaigė žūtimi. Trečiasis meistras teisus. Per daug žmonių nusižiūrėję Lili. O ne Šanchajuje viską nuspėti dar sunkiau. Šįkart tu ją saugosi, pažadėk man.

Nežinodamas, ką atsakyti, Ju giliai atsiduso.

– Turi suprasti, kad tai nelengva. Lili ne tokio amžiaus, kad klausytų, ką jai sakau. Aš bijau!

Tiesą sakant, Lili jis dabar bijojo labiau nei ko kito.

– Netikiu. Jei pradedi įtarinėti, tampi neryžtingas. Kaip Huang Peiju – tas vis bijojo įžeisti tai tą, tai aną, tad ir mirė neturėdamas nieko, net vietos lavonui paguldyti. Judu... – Kasija prabilo tvirčiau: – Neištversiu, jei kurį nors iš jūsų prarasiu. Jei kuris nors bus nužudytas, mirsiu ir aš.

Šiuodu žmonės, Ju ir Lili, buvo vieninteliai, artimi jos širdžiai. Tik jie galėjo ją pravirkdyti, tik dėl jų Kasija galėjo viskuo rizikuoti, viską paaukoti.

– Lili filmuotis atsipyko, ji važiuos į Europą mokytis. Kai ji išvažiuos, mums nebereikės visąlaik jaudintis, bet iki tol tu turi padėti.

Ju, atrodo, pasijuto kiek nesmagiai.

– Mano galva, būtų geriausia, jei aš nuo Lili laikyčiausi atokiai. Ta mergytė nemoka tvardytis.

Užtat Kasija rėžė tiesiai:

– Kas jau kas, o aš geriau už daugelį suprantu, kas vyksta tarp vyro ir moters. Mudu su tavim meilės srityje esam patyrę. Ką čia daug svarstyti? Jei Lili tau tokia miela, kad negali jai atsispirti, kodėl gi aš, Kasija, turėčiau stotis tarp jūsų?

Madam Emeralda prieš daugel metų nemėgino sulaikyti meistro Čango nuo ryšių su Kasija, o juk jis buvo daugiau nei aštuoniolika metų už ją vyresnis. Nejau ji galėtų būti ne tokia dosni kaip Madam Emeralda? Dabar ji aiškiai prisiminė: iš tikrųjų, kai meistras Čangas ją įsimylėjo, jam buvo per penkiasdešimt, o keturiasdešimtmetė Madam Emeralda jo meiluže buvo jau dvidešimt metų. Reikia tik įsivaizduoti, kokia nelaiminga Madam Emeralda turėjo jaustis! Kasija šito niekada neįsivaizdavo, bet štai – atėjo jos eilė. Kaip dangus kamuoja žmones!

Kai Ju išėjo, Kasija įsikniaubė į pagalvę ir pratrūko raudoti. Ji taip sielvartavo, kad vyriausioji slaugė nebepajėgė žiūrėti – ji išėjo, sustojo prie durų ir pati pravirko. Kasiją tąsė traukuliai, ji spaudė pagalvę prie veido, vis labiau laistydama ašaromis, tarsi pagalvė būtų tam skirta talpykla. Dabar ji žinojo, kad gyvenime už nieko netekės. Ji apraudojo savo likimą. Tą vyrą, kuris prieš akimirką sėdėjo šalia laikydamas ją už rankų, ji išvarė, privertė keliauti ten, kur pati negali pasiekti. Vos tik jis dingo iš kambario, Kasija ėmė jo ilgėtis. Ji žinojo, kad žiauriai nubaudė save išgindama Ju, prarasdama jį amžiams.

Ji prisiminė visus savo pasakytus žodžius:

– Kad ir kiek uždirbu iš filmų, to nepakaks mano dukteriai sugrąžinti, jei jos neteksiu. Aš pasirengusi parduoti filmų kūrimo įmonę. Nieko gero, kad Lili taip staiga pasidarė žymi.

– Žinau, tu ilgiesi scenos. Tau nepatinka verslas. – Jis vėl tapo anų laikų dėmesinguoju.

Tačiau buvo per vėlu. Ji jau buvo apsisprendusi.

– Ne tas svarbiausia, – pasakė Kasija. – Jauna aš buvau tokia varguolė; jei mes investuosime į šį verslą...

Jis nė nepagalvojęs pasakė:

– Gera mintis. Imkimės to kartu.

– Ne, tiesa tai, ką sakei pirma. Aš negaliu būti tavo padėjėja, juolab tavo viršininkė. Bet kodėl negaliu būti viršininkė pati sau? Kodėl negaliu būti pirmoji moteris investuotoja Kinijoje?

Žinoma, ji galinti, atsakė Ju. Jam norėjosi jai paploti. Pažinojo Kasiją dvidešimt metų, bet vis dar nebuvo pakankamai jos įvertinęs. Štai tada Kasija ir įdėjo žydrą aksominę dėžutę atgal jam į saują.

– Dėl to mes ir negalim susituokti.

Abiem ši dingstis buvo geresnė. Kasija tą akimirką įsiminė visam laikui: jo veidas išblyško, tarsi kas būtų padengęs jį baltu šerkšnu. Ji apsimetė to nepastebėjusi ir pakartojo:

– Mes negalim susituokti.

Šitai pasakiusi pajuto, kad pro juodu kažkas praėjo – kažkas, nešinas juodu skėčiu, – ir ėjo jis lietuje. Atsitokėjusi darkart apsidairė – palatoje nebuvo jokio žmogaus, kuris būtų laikęs skėtį. Užtat lauke ėmė lyti smarkiai kaip niekada, vis didesni ir didesni lašai barbeno į langą.

* * *

Žmogus su juodu skėčiu buvau aš. Ėjau pro Kasijos langą ir viską girdėjau. Tris dienas ir tris naktis pralaukiau norėdama patekti vidun ir ją pamatyti, bet man nepavyko. Vis dėlto galiausiai pamačiau, ko laukiau.

Pamačiau, kaip išėjo Ju, lietus pylė jam tiesiai už apykaklės. Bet jis nesisėdo į automobilį, pavarė jį šalin. Ir liūdnas nuėjo per lietų.

Pasiekęs vidurį tilto, kur Sičuano kelias kerta Sudžou upę, stabtelėjo. Įkišęs ranką į kišenę išsitraukė žydrąją aksomo dėžutę, kurios atsisakė Kasija. Atidaręs ją dešine ranka išėmė auksinį žiedą. Pažiūrėjo į jį ir sviedė į purviną Sudžou vandenį. Žydroji aksomo dėžutė išslydo iš rankų ir nukrito ant žemės. Pamynęs dėžutę jis nuėjo – ta sumaigyta liko gulėti ant žemės.

Pajėgiau suprasti tą jo poelgį: Kasijos jis negalėjo įmesti į upę, kaip įmetė šeštąją sugulovę, bet galėjo bent jau atsikratyti šito susipančiojimo jausmo. Tikriausiai nepyko; matyt, tik gėdijosi, kad širdies reikaluose nebuvo toks ryžtingas kaip moteris.

Žiūrėdama, kaip jis kitapus tilto nyksta lietuje, aš pajutau, kad irgi turėčiau gėdytis.

30 skyrius

Po savaitės Li Ju atvažiavo parvežti Kasijos namo. Ji pasakė kaltinanti tik save, kad Siu Fang buvo palikta viena suktis iš keblios padėties.

Kasija ją paramino:

– Niekas dėl to nekaltas, tuo labiau Siu Fang. Tai likimas.

Jos namai Džesfildo kelyje buvo išvalyti ir sutvarkyti. Li Ju ir Siu Fang norėjo padėti Kasijai užlipti viršun, bet ji tik nusišypsojo.

– Aš sveika, iš tikrųjų, galiu pati. Padėsit, kai man tikrai bus sunku!

Ji atidarė drabužinę norėdama persirengti patogesniais rūbais ir išvydo Ju drabužius: krūva apatinių, du vakarietiški kostiumai, juodas ir baltas, trys kaklaraiščiai. Baltojo švarko kišenėje ji netikėtai užčiuopė kažką kietą – tai buvo kišeninis laikrodis, kurį ji „Hengdali“ parduotuvėje Nandzingo kelyje jam nupirko. Kasija atvertė dangtelį ir pamatė, kad jis vis dar tiksi, tarsi nuo tada nieko nė nebūtų nutikę.

Koridoriuje padvelkė naktinių žiedų kvapas ir Kasija įžengė į savo miegamąjį. Ant lovos atsirėmusi į pagalvę, žiūrėdama į apvalų veidrodį bronziniu rėmu, paklausė:

– Ar čia nutiko kas nors nemalonaus?

Siu Fang atsakė, kad neatidėliotinų reikalų nėra.

– Daug ką mes sutvarkėme, o jūs atsigriebsite pasveikusi.

Li Ju, kuri buvo grįžusi dirbti pas Kasiją, atnešė ženšenių ir vištienos sriubos, pasirūpino, kad šeimininkė ją suvalgytų, o tada prigultų. Tik tada pranešė rytą buvusi aplankyti Madam Emeraldos, bet sužinojusi, kad Madam Emeralda grįžo gyventi į senuosius namus Kunigaikštienės paviljone.

– Argi Mamutė prieš dešimt metų to namo nepavertė užeiga? – pasmalsavo Siu Fang.

Kasija linktelėjo – ji apie tai žinojo.

– Ji ten buvo pasilikusi kambarį. – Li Ju pasisuko, padėjo prie lovos siuvinėtas šlepetes ir pridūrė: – O dabar persikraustė ten gyventi.

– Taip ilgėjosi tos vietos? Ką gi, matyt, laikai Kunigaikštienės paviljone buvo geriausi jos gyvenime.

– Ji pasakė, kad jos gyvenimas baigiasi ir ji kraustosi ten laukti savo valandos.

– Nejau ji miršta? Juk jai tik šešiasdešimt, – apstulbo Kasija, suskaičiavo pirštais. Ji prisiminė, kad kai buvo atgabenta iš kaimo į paviljoną, Madam Emeraldai buvo ką tik suėję keturiasdešimt; praėjo dvidešimt metų, vadinasi, Madam Emeraldai dabar tik šešiasdešimt. Ko jai galvoti apie mirtį?

– Ji atrodė nekaip, turbūt žino, kodėl taip sakė, – paaiškino Li Ju.

Kasija pasirėmė abiem rankomis ir atsisėdo.

– Šit kaip, – pratarė.

Li Ju kartą buvo sakiusi, kad nė viena tuo besiverčianti ilgai negyvena. Atrodo, net Madam Emeralda neišvengs tokio likimo.

Li Ju atrodė rimta.

– Bijau, kad ji gali mirti bet kurią akimirką.

Kasija žinojo, kad Li Ju visuomet į tokius dalykus žiūri blaiviai, ji neperdeda. Pagaliau juk ji vyresnė ir išmintingesnė už pačią Kasiją.

– Tai ruoškitės, noriu ją aplankyti, – nusprendė Kasija. – Tikiuosi, nepavėluosime.

Li Ju nė nemanė, kad Kasija taip sunerims.

– Nejau taip greit ir eisite? – paklausė ji.

– Pati ką tik sakei, kad ji gali mirti bet kurią akimirką. O jei nespėsiu aplankyti? – Kasija pridūrė: – Be to, praėjo dvidešimt metų. Aš jai daug skolinga.

___

Sutemus Kunigaikštienės paviljone, dabar visiškai nutilusiame ir praradusiame savo geidulingą atmosferą, tvyrojo vienuma ir liūdesys. Metų metus jis buvo apleistas, todėl nuo medinių stulpelių luposi dažai, sienose ir tarp grindų lentų žiojėjo plyšiai ir skylės. Kieme, tarpuose tarp grindinio akmenų vešėjo žolė ir samanos. Paviljonas, vadinamoji užeiga, be atsitiktinių smulkių verslininkų, priverstų apsistoti ne namuose, turėjo vos vieną kitą klientą. Iš virtuvės kilo menkas dūmelis, o laiptai prie laukujų durų per daug metų buvo pajuodę nuo purvo.

Kasija girgždančiais laiptais užlipo į antrą aukštą. Eidama koridoriumi staiga sustojo: kambario, kuriuo ji kitados dalijosi su meistru Čangu, nebebuvo. Jo vietoj – du kambarėliai su atskiromis durimis.

Ji praslinko pro juos ir, dirstelėjusi pro plyšį koridoriaus sienoje, pamatė, kad persiko taip pat nebėra, o žuvų tvenkinėlis paverstas skalbykla.

Kadaise ji čia gyveno, klausydavosi kerinčios Dziangnano styginių ir medinių pučiamųjų muzikos, grojamos gražuolių ryškiomis suknelėmis, – tos, virpindamos stygas, švelniai dainuodavo. Kaip ją žavėjo jų elegancija, kaip maloniai ūkvedys vardais šaukdavo merginas, pakviestas kur nors vakarienės! „Tavo akys – kaip katės: iš pažiūros švelnios, bet be jokio mergaitei būdingo drovumo.“ Šitame pačiame koridoriuje Madam Emeralda kartą pasakė šiuos žodžius jai, šešiolikmetei.

Dabar viso to nebėra. Matyt, netrukus net ir šiuos kitados klestėjusio rūmo griaučius pakeis betoniniai statiniai. Susigraudinusi Kasija nusuko tiesiai į kambarius, kuriuose kitados gyveno Madam Emeralda. Vis dar prisiminė, kaip spindėjo Fenikso salė.

Baldų svetainėje nebebuvo. Tuštuma – nebeliko nei paveikslų, nei sietynų. Miegamojo durys buvo praviros. Kasija jas stumtelėjo ir įėjo. Madam Emeralda gulėjo lovoje, dengiama ant pusės lovos užmesto tinklelio. Kambary buvo tamsu, Kasija žengė tiesiai prie lovos, pakėlė tinkliuką ir jį užkabino, kad netrukdytų. Atsistojo priešais Madam Emeraldą ir tyliai žiūrėjo.

Žilagalvė Madam Emeralda šiaip taip pramerkė akis, blausiai nusišypsojo.

– Kodėl pastaruoju metu aš vis jausdavau, kad paviljone kažko trūksta? Dabar žinau – trūko tavęs, mažoji Kasija!

Ji paėmė Kasiją už rankos ir paprašė atitraukti užuolaidas. Blykstelėjo šviesos spindulys, besileidžianti saulė, bet dėl to kambaryje pasidarė tik dar liūdniau.

– Šviesą... įjunk šviesą... – gaudydama kvapą sušvokštė Madam Emeralda.

Siu Fang su Li Ju, subėgusios iš koridoriaus, ėmė ieškoti jungiklio. Kasija grįžo prie lovos, atsisėdo prie Madam Emeraldos, o ši paprašė atsukti savo veidą į šviesą ir ilgai į ją žiūrėjo.

– Kasija vis dar graži. Esi moteris, kuri nesensta! – Ji paglostė Kasijai veidą. – Oda vis dar švelni ir balta! Tau jau turbūt trisdešimt šešeri!

– Aš pasensiu, – atsakė Kasija. – Madam, pasakykit man, pasakykit tiesą: ką turi daryti moteris, kai ji sensta?

– Mažoji Kasija, – atsiliepė Madam Emeralda, – tu pati protingiausia būtybė pasaulyje, todėl su tavimi būsiu atvira. Pradėjusi senti, moteris turi pasitraukti, kad niekam nepridarytų nepatogumų. Bet tau dar gerokai per anksti. Tu ne tik sustabdei laiką – tu tikrai išlaikei savo jaunystę.

– O kada gi moteris pradeda senti? – lyg pati sau sumurmėjo Kasija. – Kalbu ne apie išvaizdą. Klausiu, kada moteris turi prisipažinti senstanti?

Atrodo, Madam Emeralda suprato, kas dedasi Kasijos širdyje. Sugriebusi jos rankas, lėtai tarė:

– Kai ji pradeda savęs gailėtis.

Kasija ilgokai tylėjo. Galiausiai pratarė:

– Ačiū, Mamute. Jūs teisi.

Nuėjusi paėmė medines šukas, kurių vienas dantis buvo išlūžęs, ir pasisiūlė:

– Mamute, norėčiau sušukuoti jums plaukus.

Ji padėjo Madam Emeraldai atsisėsti, priglaudė prie savęs ir ėmė šukuoti.

– Atnešk veidrodį, – paliepė Madam Emeralda Li Ju. Jai padėjo Siu Fang, nes veidrodis ant tualetinio staliuko nebuvo lengvas. Jos abi laikė veidrodį taip, kad Madam Emeralda galėtų į save žiūrėti.

Kasija kaire ranka suėmė susivėlusius Madam Emeraldos plaukus, o dešine šukavo. Paskui susuko plaukus į mazgą. Paglostė raukšles ant Madam Emeraldos kaklo. Veidrodyje išvydusi, kad ta tyliai verkia, Kasija padavė jai nosinę.

– Iš laimės tos ašaros! – suniurnėjo Madam Emeralda.

– Žinau, Mamute, – patyliukais atsakė Kasija.

– Kaip Lili? – Madam Emeralda pasisukusi pažiūrėjo Kasijai į akis. – Taip noriu ją darkart pamatyti. Žinau, kad dabar jos nėra. Žinau, kad negali ateiti.

Kasija tvirtai spaudė Madam Emeraldos ranką. Labai norėjosi verkti, bet ji rijo ašaras.

– Lili tikrai ateis jūsų aplankyti. Ji jums artimesnė nei man. Žinot, kartais labai pavydžiu.

– Mano mieloji Kasija, – silpnu balsu, bet rimtai prašneko Madam Emeralda. – Aš kai ką... noriu tau šį tą pasakyti... Maldauju tavęs man atleisti, – išbėrė taip greitai, kad pritrūko kvapo.

– Mamute, lėčiau. Nagi, atsiremkit į mane, bus patogiau.

– Aš iš tavęs atėmiau motinystės džiaugsmą. Lili suteikė man tiek laimės – ji turėjo priklausyti tau. Ar man atleisi?

Kasija daugiau nebesulaikė ašarų. Madam Emeralda padavė jai nosinę.

– Mieloji Kasija, ar gali man atleisti?

– Nieko nebesakykit, Mamute, tai aš turiu dėkoti, kad tiek metų ja rūpinotės.

Jos pas Madam Emeraldą prabuvo ir naktį. Paskui Li Ju su Kasija grįžo namo į Džesfildo kelią, palikusios Madam Emeralda rūpintis Siu Fang. Kitą rytą Kasija vėl atėjo į paviljoną. Pašaukė Madam Emeraldą vardu, bet ši neatsiliepė. Pridėjusi ranką prie šnervių kvėpavimo nebepajuto. Regis, Madam Emeralda bus užgesusi prieš pat aušrą.

Kasija, prikimšusi į medvilninius maišus kvapnios agarmedžių žievės, pamerkė juos į vandenį ir trynė tol, kol vanduo suputojo, tada kvapiuoju vandeniu nuprausė Madam Emeraldos kūną. Aprengė Madam Emeraldą naujais baltais drabužiais, apavė baltais bateliais. Pavasaris buvo tvankus. Kasija, pritrūkusi kvapo, atvėrė langą. Išvydo per dangų blykstelint žaibą.

– Tuoj lis! – sumurmėjo ji.

Atsisukusi paklausė Siu Fang, ar Madam Emeralda pernakt ką nors pratarė.

Siu Fang pagalvojusi atsakė, kad Madam Emeralda prašė palaidoti ją gimtajame Songdziange.

Kasija, vilkinti gedulo rūbais, su plona linine gija ant skarelės, pataisė audeklą, kuriuo buvo išklotas karstas. Ji norėjo verkti, bet ašarų nebuvo. Madam Emeralda troško būti palaidota šalia Čang Lisiongo. Ji to niekada nesakė, nes žinojo, kad tai sunkiai pasiekiama.

– Mamute, nejau manėte, kad aš dėl jūsų nepasistengsiu? – sušnibždėjo Kasija klaupdamasi prie karsto.

Padėjėjai per laidotuves gerai tvarkėsi. Ceremonimeistras įbėrė ryžių į dešinį Madam Emeraldos žandą šaukdamas: „Tūkstantis ši ryžių – jūs nebadausit!“, tada į kairį žandą: „Du tūkstančiai ši!“ Galiausiai, berdamas ryžių tiesiai į ryklę, suriko: „Trys tūkstančiai ši!“

Atvyko ir vyriausiasis patarėjas su trečiuoju meistru. Jie susėdo ir pradėjo tartis, kur ji turėtų būti palaidota. Vyriausiasis patarėjas iškart atmetė Kasijos pasiūlymą sakydamas, kad Čang Lisiongo šeima nė už ką to neleistų. Madam Emeraldai negalima nė prisiartinti prie žemės, kurioje palaidoti Čango protėviai.

– To tikrai nebus! – ryžtingai pasakė jis. – Ji buvo tik prostitutė!

Kasija išblyško, ilgai tylėjo, paskui tarė:

– O jei palaidotume ją ant kalvos prieš meistro Čango kapą? Ar tai būtų priimtina?

Jos balsas buvo atšiaurus, todėl trečiasis meistras tylėjo. Bet vyriausiasis patarėjas tarė:

– Kapavietė kur kas svarbiau už gyvenamuosius namus. Meistras Čangas mirė taip nelauktai; jei jis turėtų žiūrėti į ištvirkusią prostitutę, būtų baisi nelaimė. Hongo brolijos fengšui būtų pažeistas ir viršų paimtų Čingo brolija.

– Kapo sklypelis jau nupirktas, – stodamasi pasakė Kasija. – Ant tos kalvos tiek kapų, kas dabar bepapasakos apie likimus visų, kurie ten palaidoti? Kaip galite būti tikras, kad ten nėra prostitučių?

– Bet Madam Emeralda kitokia, – nenusileido vyriausiasis patarėjas.

– Kodėl, kuo kitokia? – Kasija kalbėjo vis pikčiau. – Nagi, sakykit.

Laukiantysis gatvėje neteko kantrybės – užkvykė automobilio signalas. Trečiasis meistras piktai užriaumojo:

– Kur taip skubat?

Tačiau vyriausiasis patarėjas atsistojo ir, bejėgiškai linguodamas galvą, išėjo.

Jos net negalima palaidoti netoli meistro Čango kapo, vien todėl, kad ji kitados buvo jo meilužė.

Kasija puolė į ašaras. Gal jai nusipirkti sklypelį prie Madam Emeraldos, kad būtų pasiruošusi? Kodėl ji taip stengiasi parūpinti vietą Madam Emeraldai, kai pačios valanda artinasi? Gal jai skirta dar mažiau?

Sindu viešbutis San Malu kelyje buvo dangoraižis. Tokių miesto centre netrūko, bet šį vieną pirmųjų pastatė kinų valdoma įmonė. Nors pastatą projektavo architektas vokietis, jam statyti buvo nusamdyta garsioji Rong statybos bendrovė.

Sindu viešbutis apėmė patį viešbutį, įvairių pramogų vietas ir nuomojamus biurus. Kasijos įmonė ten išsinuomojo didelį plotą, ji pati išsirinko kabinetą viršutiniame aukšte, iš kur buvo matyti visas Šanchajus.

Atidarymo ceremonija buvo be galo iškilminga. Švęsti atvyko keli šimtai svečių, skirtingų tautybių ir iš skirtingų visuomenės sluoksnių.

– O dabar pakvieskime ponią Kasiją Siao, Jungtinės finansų grupės direktorę ir pagrindinę Kinijos pramonininkę, perkirpti juostos, – paskelbė viešbučio valdytojas.

Visi susirinkusieji didžiulėje triaukštėje priėmimo salėje žiūrėjo, žybčiojo blykstės. Kasija vilkėjo rankomis siuvinėtą šilkinio atlaso čipao, ant jos kaklo žaižaravo deimantų vėrinys – ji visa spinduliavo.

– Koks kerintis grožis! – kalbėjo svečiai.

– Ji sugeba vadovauti verslui ir dainuoti, kaip neįprasta!

– Sakoma, ji vienintelė moteris, į kurią Šanchajaus nusikalstamo pasaulio šulai kreipia dėmesį.

– Tokia asmenybė gali būti tik Šanchajuje!

Griaudint plojimams, Kasija perkirpo raudoną juostą, kuri buvo ištiesta ne prieš pagrindines viešbučio duris, o prieš įėjimą į keistą geležies ir plieno konstrukciją tarp pirmo ir antro aukštų.

– Šie automatiniai laiptai, vadinami „Žingsniu į sėkmės debesis“, buvo specialiai užsakyti Vokietijoje. Pasaulyje tokių tik keleri! – paskelbė viešbučio valdytojas. Jis paspaudė mygtuką, tas keistas daiktas tik bumpt ir sukruto; stovintieji netoliese pabūgę atsitraukė. Viešbučio valdytojas pakvietė svečius lipti ant automatinių laiptų, bet niekas nenorėjo. Tas daiktas atrodė per daug baisus, lyg galėtų ryti žmones.

Kasija elegantiškai nusilenkė ir tarė:

– Aš būsiu pirma.

– Pristatau jums ponią Kasiją Siao, pirmąjį žmogų Kinijoje, kuris žengs į sėkmės debesis! – užbliovė viešbučio valdytojas.

Kasija susiėmė, kad neparodytų nė krislelio baimės. Su savo aukštakulniais užlipo ant mechanizmo ir, tam daiktui baisiausiai girgždant, iš lėto pakilo. Visi aplinkui jai plojo, o ji kilo vis aukščiau ir aukščiau.

Užgrojo orkestras ir prasidėjo linksmybės. Dabar jau daug žmonių stojosi į eilę prieš eskalatorių, norėdami jį išbandyti. Kai kurie apsikvailino blaškydamiesi, statyti koją ar ne, kiti klykė, dar kiti bijojo nulipti – juos reikėjo nutempti. Viešbučio valdytojas ir darbuotojai turėjo prižiūrėti svečius, kad neįvyktų kokia nelaimė.

Kai visų dėmesys nukrypo į šį naują žaislą, Kasija tyliai pasitraukė į šalį. Liftu pakilo į viršutinį aukštą, koridoriuje atsidarė šonines duris ir užlipo ant stogo.

Jai po kojomis plytėjo visas Šanchajus. Tai ne dešimt mylių užsieniečių koncesijos žemės – Šanchajus buvo didžiausias Tolimųjų Rytų metropolis, turintis tris milijonus gyventojų. Aukštyn kalva po kalvos kilo dangoraižiai – tokio vaizdo Kinija nebuvo regėjusi.

Kitoje pusėje, anapus didžiosios Huangpu upės, ant kranto stūksojo Pudongas. Čia tebeplytėjo laukai – tuoj už laivų statyklų ir sandėlių pakrantėje. Ta pati saulė švietė dviem visiškai skirtingiems pasauliams. Abu driekėsi be ribų.

Reginys iš tikrųjų didingas, bet, regis, Kasijos visiškai nesujaudino.

– Šanchajus išties didžiulis, – panosėje sumurmėjo ji. – Bet kodėl gi tarp tų trijų milijonų žmonių nėra nė vieno, kurį galėčiau mylėti?

Ji pajuto, kaip prislėgė liūdesys.

Kasija buvo aptikusi, kad miegodama rankose tvirtai spaudžia šaltą kišeninį laikrodį. Kai ji gulėdavo lovoje, pagalvė dažnai nuslysdavo kiek į šalį, ir ji įsivaizduodavo, kad su ja kažkas yra, kad ji ne viena. Į širdį įsivogė tuštumos jausmas. Grįžus iš ligoninės, kitą rytą ją anksti pažadino telefono skambutis. Skambino Ju Čijangas, jau nulydėjęs Lili į Huangšano kalnus. Išgirdusi jo balsą, Kasija įsitempė.

– Mums reikia pasikalbėti, – pasakė jis.

Ji iš visų jėgų stengėsi susitvardyti, neleido sau praskysti. Ji vėl atstūmė Ju. Kai padėjo telefono ragelį, jai atrodė, kad visa sapnavo. Ju pas ją daugiau nebegrįš. Ji prarado jį visiems laikams.

Kaip toli horizontas. Ji pažvelgė arčiau, į apačioj plytinčius stogų šlaitus, į tamsių kinų namų stogų iš čerpių ir plokščių vakarietiškų stogų margumyną. Priėjusi prie balkono krašto, dirstelėjo tiesiai žemyn, į žmonių ir automobilių pilnas gatves, į šitą gyvybingą pasaulį, amžiais judantį ir krutantį. Ką jie visi veikia? Pakerėta ji nusiavė, nusimovė kojines ir, vieną koją perkėlusi per turėklą, atsisėdo raita ant Šanchajaus nugaros. Darkart žvilgtelėjo žemyn.

Gatvės apačioje pasirodė nugrimzdusios dar žemiau, iki jų buvo dar toliau. Kasija vaizdavosi, kad į gilią bedugnę paniręs kitas pasaulis – toks, kuriame ją slegiančių sunkumų ir rūpesčių nėra. Tai buvo tas Šanchajus, kurį ji pirmąkart išvydo būdama šešiolikmetė, kai atkako iš Čuanšos, ant pečių tempdama neštuvus. Kai stabtelėjusi Ludziadzui prieplaukoje per Huangpu upę ilgesingai žvelgė į Šanchajaus miestą.

Ten, po pilkais ir juodais stogais, ji patyrė pirmuosius džiaugsmus, gyvenimo džiaugsmą, kuriuo juodu su meistru Čangu dalijosi lovoje. Kasija užsimerkė ir pagalvojo apie Lili, savo brangiausią dukrelę. Rodės, girdėjo pirmuosius Lili riksmus, kuriuos ji išleido atėjusi į šį pasaulį. Kasija stipriai spaudė prie savęs naujagimę, skruostais ritosi ašaros. „Mūsų niekas niekada neišskirs“, – prisiekė dukteriai. Bet Madam Emeralda atėmė mažąją Lili ir uždraudė Kasijai matytis su savo vaiku.

Parduota į Nefrito paviljoną, Kasija jautėsi kaip lavonas. Ji taip ilgėjosi dukters, kad pradėjo slinkti plaukai, lūpas išbėrė pūslės. Ji neužmigdavo naktimis. Kartais eidavo prie Kunigaikštienės paviljono, kad kitapus vartų bent jau nugirstų mažylės balselį. Bet, žinoma, Madam Emeralda jos ten nelaikė. Vos tik Kasija sužinojo, kad duktė atiduota į krikščionišką mokyklą, skriete nuskriejo ten, nors puikiai suvokė, kad jai nebus leista pamatyti savo vaiko. Vien jau ta vieta jai teikė paguodą ir atgaivą. Kaipgi ji galėjo gyventi be savosios Lili?

– Lili, mamytė tavęs labai ilgisi, – sušnibždėjo.

Kasija perkėlė ir kitą koją, dabar jau abi pėdos buvo anapus turėklų.

Ji matė basas, dailias pėdas, pamynusias visą Šanchajų. Pobūvis apačioje buvo gerokai įsismarkavęs, Kasija aiškiai girdėjo muziką, tarsi ji grotų čia pat. Atsistojusi muzikos ritmu sušoko kelis mažus šokio žingsnelius palei akmeninį stogo kraštą. Šokant virš masinančios bedugnės žingsneliai buvo itin lengvi. Ji jau seniai nesijautė tokia nerūpestinga. Dangus buvo bekraštis, žemė – plati; dabar ji išties galėjo būti laisva.

Staiga ji įsikibo į turėklus ir apimta baimės paklausė savęs:

– Tu, begėde didelėm pėdom, nejau gailiesi savęs?

Kažkas viršutiniame aukšte pastebėjo Kasiją vaikštančią už turėklų ir įbėgo vidun šaukdamas:

– Ponia Siao ketina šokti nuo stogo!

Būrys žmonių su viešbučio valdytoju priešakyje uždusę užbėgo viršun. Valdytojas pasidairė į turėklus, bet nieko nepamatė. Tada pripuolęs prie jų pažiūrėjo žemyn, į gatvę apačioje. Ten buvo daugybė žmonių, neatrodė, kad kas būtų nutikę. Pro dangoraižių properšas ant miesto leidosi raudona kaip kraujas saulė, jos spinduliai akino.

Jis atidžiau pažiūrėjo žemyn ir suprato, kad ten tik minios žmonių, bandančių prasibrauti į viešbutį.

Suglumęs viešbučio valdytojas priėjo prie vyro, kuris paskelbė pavojų, bet tas negalėjo paaiškinti, kas nutiko. Valdytojas pasiuntė savo darbuotojus apieškoti pastato.

– Patikrinkit ponios Siao miegamąjį viršutiniame aukšte!

Ten irgi nieko nebuvo.

Jie naršė toliau, kol galiausiai rado Kasiją apačioje, šokių salėje. Persirengusi baltu pasidabruotu čipao ji ėjo pobūvių salės link – krūtys stangrios, liemuo lieknas ir dailus.

Ją supo daugybė žmonių – kinų ir vakariečių. Vakarietiškai apsirengęs padavėjas su kaklaraiščiu atnešė jai gėrimo. Ji pakėlė taurę šampano; įraudusi ir spinduliuodama, buvo tokia kaip prieš dešimtį metų, kai sukėlė sensaciją įžengusi į Ličos viešbutį. Tada ji neturėjo nieko, tik vilkimą čipao, kurį buvo nusipirkusi už skolintus pinigus. Jai daug ko stigo, užtat ji iš tikrųjų gyveno. O dabar ją pažinojo, dievino visas Šanchajus, ji buvo turtinga ir įtakinga, bet nebuvo mylima, mylimosios dukters Lili – ir tos trūko. Širdis buvo tuščia, aistros nė liepsnelės; ji neišmanė, kur ją veda gyvenimas.

Šiame didingame pobūvyje pažiūrėti į Kasiją suėjo daugybė žmonių. Jie vienas po kito siūlė už ją tostus, vis kas nors priklaupdavo priešais ir sveikindavo ją iškėlęs kumščius aukštai virš galvos. Jos padėjėjai, sargybiniai ir kiti pavaldiniai, įskaitant ir trečiąjį bei aštuntąjį meistrus, ištikimai stovėjo viename pobūvių salės kampe. Padavėjas atnešė padėklą, pilną skaniųjų užkandžių dim sum, ir vietoj švelnios muzikos užgrojo ugninga.

* * *

Žinau, aišku, žinau, brangieji skaitytojai, kad jūs jau nekantraujate. Jums rūpi, kaip aš priėjau prie pačios Kasijos, kaip nutiko, kad tapau tokia artima jos drauge, kaip galėjau su ja šitiek kalbėtis.

Šanchajus tebestovi, kaip ir tie pastatai, ir daugybei moterų patinka Kasija! Bet laikai šitaip pasikeitė! Žmonės – pačios trapiausios būtybės, jie kuo lengviausiai išnyksta.

Keletą kartų regėjau Kasijos šešėlį. Sykį Nandzingo kelyje ji stovėjo nejudėdama ir žiūrėjo į parduotuvės vitriną, atrodė susimąsčiusi, paskui pranyko. Nieko nuostabaus, šiais laikais parduotuvėse maža gerų daiktų, tik apgaulingos vilionės. Moterys kaip Kasija tokiais pažadais bodisi, ji buvo žemiška šanchajietė ir nemėgo perdėjimo bei netikrumo. O jei kalbėtume apie madą, ką gi, ji veikiau kūrė madą, nei ja sekė.

Kitą dieną nepaliaujamai lijo pavasario lietus ir visą Šanchajų gobė gėlių žiedų kvapas. Ji, nuleidusi akis, pažiūrėjo į rankas, kurias aš laikiau. Be abejonės, ji žinojo, kodėl tyliu perskaičiusi jos delno linijas: buvo aiškiai matyti, kad jos gyvenimo linijoje daug kelių; ir nors žmogaus delnas laikui bėgant gali keistis, tas, kam neskirta būti paslaptimi, ja ir nebus.

___

Na štai. Ketinu šią knygą baigti. Kas nutiko mano veikėjams po 1927 metų pavasario, žino kiekvienas šanchajietis. Tie įvykiai tapo Šanchajaus istorijos dalimi – nėra ko jums apie tai pasakoti. Kiek verslų pradėjo Kasija? Ar Ju Čijangas galiausiai tapo jos gyvenimo draugu, per oficialią ceremoniją ar be jos? Ar Lili išvažiavo į Europą ir tapo Šekspyro žinove? Ar motina su dukterimi vėl susitiko?

Bet vis dėlto – jums, ko gero, smalsu žinoti mano profesijos paslaptį.

O gal sakysite: „Aš žinau – jūs poetė.“

Aš iš tikro rašiau eiles, kai mokiausi universitete Šanchajuje. Mane matydavo sėdinčią kavinėje už studentų miestelio teritorijos. Puodelis kavos, ir po poros valandų keturi puslapiai jau primarginti mano drąsių paistalų.

Tai poetai, pasak Platono, yra geriausi melo žinovai, nors Šanchajui dar ir toloka iki jo įsivaizduotos idealios visuomenės, beveik visi šio miesto poetai – tremtiniai.

Svarsčiau, gal pasitelkti kokį grožinei literatūrai būdingą vaizdavimo būdą, bet tiesa – pagrindinis biografijos principas. Gal šitaip rašyti ir nėra pakankamai efektinga, bet juk turėjau būti sąžininga – sau ir istorijai.

Žinau, kad iki knyga pasibaigs, turiu jums prisipažinti, kaipgi aš sutikau Kasiją ir kaip man pavyko tiek daug sužinoti apie jos asmeninį gyvenimą, apie jos neišsakytas mintis.

Na, gerai, papasakosiu, kaip ją pirmąkart pamačiau – tą akimirką aš nutylėjau tyčia.

* * *

Ji ėjo šalta, tuščia gatve. Negalėjo suprasti, kaip kelias, naktį toks neįtikėtinai šurmulingas, gali būti šitoks tylus. Atrodė, buvo čia vienintelė būtybė. Prie pastatų tebekabėjo iškabos, tebemirgėjo ryškūs žibintai su viliojančiais merginų vardais, bet klientų nebuvo matyti. Garsas sklido tik iš pastato su dvejomis raudonomis durimis. Ten skambėjo juokas, jai rodės, kad girdi meistro Čango ir Ju Čijango balsus. Išgirdo ją kviečiantį Madam Emeraldos balsą:

– Eikš, mažoji Kasija, eikš vidun, ką ten darai, ko slankioji apie duris?

Meistras Čangas buvo miręs, taip pat ir Madam Emeralda. Tų žmonių su ja jau nebuvo. Ju – taip, jis tebebuvo gyvas, bet širdyje Kasija jam buvo surengusi laidotuves. Visuomet jį nešiojosi širdy, nuo tada, kai išvydo pirmą kartą. Ji nieko taip nemylėjo, kaip jį. Dėl tos meilės buvo pasirengusi pasiaukoti.

Ji stovėjo prie durų, bet nenorėjo jų praverti. Nusisuko, pamėgino nusiraminti. Tada vėl atsisuko ir pasižiūrėjo vidun.

Išvydo save su didžiuliu pilvu. Madam Emeralda buvo liepusi grįžti čia – ji padėsianti gimdant. Neilgai trukus, kaip Madam Emeralda ir buvo nuspėjusi, jai prasidėjo sąrėmiai. Kai atskubėjo pribuvėja, ji jau stanginosi, veidas buvo išrasojęs nuo prakaito ir ašarų.

– Stumk! Stumk stipriau! – ragino pribuvėja.

Jai nežmoniškai skaudėjo, ji šaukėsi pagalbos. Pašonėje pagelbėdamos tūpčiojo Li Ju ir Siu Fang. Madam Emeralda nekantraudama laukė Fenikso salėje. Staiga ji išgirdo garsiai, aiškiai sušunkant:

– Mergytė, kaip puiku!

Pribėgo Madam Emeralda.

– Oje! Meistro Čango duktė!

Kasija apalpo. Pajuto, kaip siela pakyla nuo kušetės ir pasuka koridoriaus link. Ji nulipa laiptais ir praveria didžiulius vartus. Dabar Kasija stovėjo čia, tarsi būtų stovėjusi anuomet, jausdama, kad naktis niekada nebuvo tokia tamsi ar tokia mėlyna. Kai nutilo paskutinis panaktinio dūžis, pabiro žmonės: pėstieji, gatvės prekeiviai, moterys – visokios, visokių profesijų, po kelias ir po vieną, net moterys profesionalės. Ir rašytojos kaip aš.

Ji perbraukė sau per veidą, vis dar tokį švelnų ir gaivų. Žinojo turinti išeiti. Žengė pro vartus ir prisidėjo prie mūsų. Ji žinojo, kad jos laukiu.

Post scriptum

Prieš kelerius metus aš netekau darbo žurnale. Buvau atsidavusi žurnalistė, tame pačiame žurnale dirbau nuo universiteto baigimo, bet kaip tik per tą savo atsidavimą ir patekau į bėdą. Aplinkybės sudėtingos, bet dabar visa tai prisimindama suprantu, kad tokia moteris kaip aš anksčiau ar vėliau vis tiek turbūt būtų turėjusi išeiti ir kad vien dėl redaktorių gerumo nebuvau atleista anksčiau.

Tą dieną, kai buvau atleista, pasijutau tarsi trenkta žaibo. Pakliuvau į išties keblią padėtį – netikėtai tapau visuomenės atstumtu vaikeliu: nei darbo, nei draugų, nei pinigų. Negalėjau sau leisti nuomotis būsto, vadinasi, neišvengiamai tapsiu bename.

Bet užuot pakavusi savo negausią mantą, aš nudribau ant lovos, išjungiau šviesą ir palikau šį triukšmingą konkuruojančiųjų pasaulį užmigdama. Nė manyti nenumaniau, kad tąnakt mano gyvenimas pasikeis.

Kai gerokai įdienojus nubudau išpilta šalto prakaito, perbraukiau per stalelį prie lango. Jis buvo trupučiuką sudrėkęs, turbūt nuo ryto rasos. Bet mano veidas, kurį pamačiau pažvelgusi į veidrodį, buvo sveikai raudonas. Būrėja kartą buvo sakiusi, kad mano likimas stiprus, kad man nėra reikalo saugotis blogio, bet ji pasakė ir tai, kad blogis nesisaugos manęs.

– Tu negali jo apeiti, – kitąkart sapne tikino moteris, keistai merkdama akį. – Tai gal geriau apsidairyk, ir jei jį pamatysi, čiupk!

Atidariau langą. Diena buvo rami kaip naktis. Priešais stūksojo siena, bet iškišusi galvą pamačiau posūkį – už jo stovėjo vakarietiškas namas. Jo sienas buvo apraizgiusios vijoklinės rožės, žiedų kvapas svaigino. Aš savąją aplinką pastebėdavau ir anksčiau, bet tik tuomet suvokiau, kokia ji pribloškianti.

Stovėjau šalikelėje ir žiūrėjau į tuščią stadioną už sienos. Paklausinėjusi senolio durininko išgirdau, kad šičia – profesinio rengimo mokykla. Nūnai ji tuščia, nes vasaros atostogos. Ar pirmiau čia buvo teatro mokykla, paklausiau. Taip, nustebęs atsakė senukas, bet nedaug žmonių tai žiną. Prieš septyniasdešimt metų žymi aktorė, nupirkusi šį sklypą, įkūrė pirmąją Šanchajuje teatro mokyklą. Kas rytą maždaug tokiu metu dailios mergaitės ir berniukai čionai subėgdavo mokytis dainuoti ir šokti, dešimt kartų be pertrūkio verstis kūlio.

Paklausinėjau jo daugiau:

– Kaip aktorė galėjo būti tokia turtinga? Iš kur ji gavo pinigų?

Senukas pasikasė pakaušį ir atsakė gerai nežinąs. Staiga atkutęs tarė:

– Jei pasiseks, gal netyčia sutiksite poną Liu Dzi – tas apie šią miesto dalį žino viską. Jis netoliese gyvena ir dažnai čia vaikštinėja.

– Šit kaip, – nušvito man akys. Visi kinai žino dramaturgą Liu Dzi, kaip visi anglai žino Šekspyrą.

Nuo tada verčiau save kas rytą anksti keltis ir eiti pabėgioti į senosios teatro mokyklos stadioną. Pagaliau vienądien ten pamačiau vyrą pasidabravusiais plaukais, su kinų mandarinų švarku, pasiūtu iš itin plono šilko. Jis avėjo medžiaginius batus ir, nors buvo paliegęs ir su lazdele, atrodė stilingas ir elegantiškas.

Aš priėjau. Žinoma, tokią įžymybę atpažinau. Vėliau, kai Liu Dzi užsimindavo apie mūsų pirmą susitikimą, visuomet prisipažindavo, kad aš jį nugąsdinau, kai pribėgusi išdrožiau:

– Pone Liu Dzi, ar žinote, ką man priminėte, kai jus pamačiau?

– Ką?

– Ją!

– Iš kur jūs apie ją žinot?

– Ji pati pasakė.

Aš turėjau omenyje „ją“ – moterį savo sapne.

Ponas Liu Dzi nusišypsojo ir ištiesė ranką.

– Mergyt... – Aš anaiptol ne mergytė, bet numanau, kad tam, kurio plaukai jau visai žili, atrodžiau mergytė. – Mergyt, mes iš tikrųjų turime šį tą bendro.

Jis gyveno Fumino kelyje, netoliese, ir jau seniai nebedirbo. Tokiam savo amato meistrui, tikram tautos lobiui, žinoma, nereikėjo galvoti apie pensiją. Man pasisekė, kad gavau susipažinti su šia kone legendine asmenybe.

Kaip tik tada aš nusprendžiau nusiraminti ir susirasti kitą darbą. Metams mane įdarbinti sutiko populiarus žurnalas, kurio redakcija buvo įsikūrusi Šanchajaus vakaruose. Po bandomųjų metų turėjo būti nuspręsta, ar aš būsiu priimta į nuolatinį darbą. To žurnalo darbuotojai rūpinosi tik kaip užsidirbti pragyvenimui, todėl ten viskas buvo paprasta. Aš susiieškojau vieno kambario butą sename name, kur nuoma buvo nedidelė, ir persikrausčiau.

Kitąkart su ponu Liu Dzi susitikau jo namuose. Pradėjusi jį šiek tiek pažinti, pamačiau, kad Liu Dzi visai nepanašus į senuką. Nors vaikščiojo kiek pastiręs, jo klausa ir rega vis dar buvo puiki, o humoro jausmas užkrečiamas. Pašonėje sėdėjo nedaug už mane vyresnė moteris. Ji ramiai klausėsi, kaip kalbamės. Iš pradžių pamaniau, kad ji – jo vaikaitė, bet paskui supratau ją esant jo jaunąją žmoną. Ji kaip reikiant į mane taip ir nepažiūrėjo, pirmąkart mudvi tepersimetėme tik keliomis mandagumo frazėmis.

Iš pradžių aš kiek sunerimau – mat įtariau, kad Liu Dzi priėmė mane kaip mokinę tik todėl, jog susidomėjo manimi kaip moterimi. Bet laikui bėgant tas senukas man padarė didelę įtaką, aš iš jo labai daug sužinojau apie gyvenimo tiesą.

Jis retai kada kalbėdavo apie tai, ką puikiai išmanė, labai mėgo liežuvauti, ypač apie vyrų ir moterų santykius. Jei būčiau surašiusi viską, ką jis man kasdieną pasakodavo, ir bent menką dalį būčiau išspausdinusi, esu tikra, kad visi naujausių laikų istorijos dėstytojai pašoktų iš nuostabos – didieji revoliucinės literatūros veikėjai, garsenybės, jaunystėje išdarinėdavo kur kas ypatingesnius dalykus, nei rašoma šiandieninėje jaunimo literatūroje!

* * *

Savaitraščio „Naujieji geri draugai“ redakcija buvo įsikūrusi sename vakarietiškame name, jo koridoriai ir kabinetai buvo išklijuoti Šanchajaus ketvirtojo dešimtmečio leidinių reprodukcijomis. Nors šis pilnas nuotraukų moterų žurnalas ir neatitiko mano skonio, gerai žinojau, kad jis puikuojasi pačioje pramogų verslo viršūnėje. Stengsiuosi kaip įmanydama.

Vieną dieną į kabinetą, kuriame dirbome mes, žurnalistai, įėjęs vyriausiasis redaktorius nusiskundė, kad žurnalas turįs didelę bėdą – negalįs gauti interviu iš Dani, „žymiausios Šanchajuje moters rašytojos iš smulkiosios buržuazijos“. Jis paklausė, ar kas nors neturime sumanymų, kaip tą interviu būtų galima gauti. Kiti du atsisuko į mane, nes abu jau buvo mėginę ir abiem buvo atsakyta. Atėjo mano eilė išbandyti laimę.

– Pamėginsiu, – nenoriai pasakiau.

Vyriausiasis redaktorius užsiminė, kad jei man pavyks, gausiu apvalią sumą.

Kai jis išėjo, kolegos subruzdo pasakoti, kad jiems ne šiaip nepasisekė gauti interviu. Štai ką jie paporino:

– Aš mačiau, kad Dani veidas netikras, ten vien makiažas!

– Jai turi būti beveik penkiasdešimt, sakoma, kad jos motina rašydavo seniesiems „Geriems draugams“ ir dirbo su Džang Ailingu, tuo žymiuoju rašytoju.

– Ta moteris įsivaizduoja esanti Džang Ailingo reinkarnacija, kodėl turėtų tau apie save pasakoti?

Tiesą sakant, man šitai patiko. Dani buvo ponia Liu Dzi. Jei ji ir nepanūs suteikti garbės man, vargu ar atsisakys šitokios galimybės patekti į viešumą. Nujaučiau, kad mudvi ilgai šnekučiuosimės.

Kaip ir spėjau, Dani išties pakvietė mane kur nors pasiplepėti.

Ji vilkėjo naujovišką čipao ir buvo labai prisidažiusi. Tačiau oda atrodė puiki, o nagai nulakuoti naujausiu ryškiaspalviu, spindinčiu laku. Jos žodžiais, jos senelė iš motinos pusės prieš komunistų išsilaisvinimo karą buvo ištekėjusi už banko valdytojo ir turėjo didžiulį mėlyną triaukštį namą prancūzų koncesijoje.

Sėdėjome kavinėje Žuidzino gatvėje. Ji gyrėsi, kokiame Europos mieste pirko suknelę, kalbėjo, kokiais paryžietiškais kvepalais kokiu metų laiku kvepintis, pasakojo įspūdžius iš įvairių Europos šalių. Kaip tik tokio straipsnio viršininkas iš manęs ir norėjo, todėl nesupratau, kur bus suklydę mano kolegos.

Žinojau, kad aštuntojo dešimtmečio pabaigoje Liu Dzi staiga tapo „išskirtine kultūrine relikvija“ ir sulaukė daugybės kvietimų iš užsienio. Per dvidešimt metų jis apkeliavo visą pasaulį, visada su Dani, tik pastaruoju metu nebeįstengdavo. Bet aš buvau apdairi – Liu Dzi neminėjau.

„Žymiausia Šanchajuje moteris rašytoja iš smulkiosios buržuazijos.“ Tiesiai paklausiau, iš kur kilęs toks apibūdinimas.

– Žinoma, aš pati savęs taip nevadinu, – nusišypsojo ji. – Bet ir nesigėdiju taip vadinama, – linksmai pridūrė. – Tokį apibūdinimą sugalvojo šių laikų „mažosios seserys“, kad būtų įprastas. – Priėjo padavėjas, ir aš užsisakiau alaus, o Dani paprašė šaltos kavos. Tada pasakojo toliau: – Visuomenės klasės ir skonio nesuklastosi. Į skonio turėtojus gali pretenduoti tik tada, jei prieš tave buvo trys turtingos kartos. Amerikiečiai turtingi ištisus šimtą metų, bet jie vis tiek prasčiokai! Šanchajuje šiais laikais tarp smulkiosios buržuazijos moterų madinga žiūrėti amerikiečių serialus, skaityti tokius žurnalus kaip jūsiškis, nors iš tikrųjų jis prastas.

Laikydama alaus bokalą, kita ranka paskubomis užsirašinėjau, ką ji sako. Staiga pagyvėjusi ji paklausė:

– Betgi jūs neatrodote kaip šanchajietė?

Linktelėjau. Aš ir nebuvau šanchajietė. Tada ji įvertino mano charakterį tiesiog remdamasi vakarietišku horoskopu.

Paklausė, kada mano gimtadienis.

Paaiškėjo, kad aš Mergelė.

– Šio ženklo žmonės jaučia nenugalimą potraukį prie paslapties, nežinomybės, pavojaus ir net smurto, – pasakė ji. – Smalsumas gali nuvesti juos prie kūrybos, kita vertus, jis gali nuvesti lig pragaištingos kraštutinybės ir palikti beviltiškoje padėtyje. Jei Mergelė imasi meno, ji tampa perfekcioniste, net iki absurdo.

Dani kalbėjo, o aš puikiai supratau, ką ji nori pasakyti. Turiu prisipažinti, kad jos būrimas buvo visiškai tikslus: aš, Jangdzės upeivio duktė, visuomet būdavau iškritusi iš savo laiko.

– Bent jau gimėte ne Šanchajuje, – ginčytis neleidžiančiu balsu pareiškė Dani.

Ji pataikė kaip pirštu į akį. Kitapus upės viskas kitaip. Aš negimiau būti šanchajiete.

Dani dar pasakė esanti nustebusi, kad tokia kaip aš domisi smulkiosios buržuazijos tema. Sunerimau – ji ką nors žino? Kol vietinė buržuazija nebuvo išplitusi it parazitai, Šanchajuje vyravo moterys, kurių balsai ir veiksmai buvo reikšmingesni; mano nuomone, jos buvo tikrosios šanchajietės. Bet kaip ji galėjo tai žinoti man dar neparašius knygos?

Kai susipažinau su ponu Liu Dzi, jis netrukus buvo paguldytas į ligoninę. Slaugei įdavė laiškelį, kuriame kvietė mane jį aplankyti. Popietė buvo niūri, išdžiūvęs jo veidas atrodė dar labiau sukritęs, paakiuose – tamsūs pilkšvi ratilai. Ūmai suvokiau, kad jis ilgai nebegyvens. Regis, jis manęs seniai laukė. Nusitraukė deguonies kaukę ir atsisėdo. Aš mėginau sulaikyti, bet jis mostelėdamas mane nutildė.

Mirštančiojo žodžiai buvo prasmingi. Jis prabilo be jokios įžangos – galbūt jautė, kad žinau, apie ką kalba. Liu Dzi pasakė, kad tokie intelektualai kaip mes šiuolaikiniame pasaulyje niekada nepritaps. Vien paprasta liaudis gali gyventi dabartyje, kur tualetai su nuleidžiamu vandeniu ir naujoviškos vonios yra kasdiena. Joks revoliucinis ar politinis judėjimas to nepakeis.

Jis plačiai išsižiojo – norėjo nusijuokti, bet nepajėgė. Koks tragizmas: noro juoktis buvo, bet nebebuvo gebėjimo.

Šanchajus yra materialistiškas. Naujasis Šanchajus – apčiuopiamų daiktų sankaupa. Kaipgi jame mąstysi abstrakčiai, jei sėdi ant unitazų su nuleidžiamu vandeniu? Aš pasijuokiau už jį.

Atrodo, jis tik ir laukė, kad įkliūčiau į spąstus, kuriuos savo žodžiais paspendė. Nūn, paprašęs iš palovio paduoti brezentinę kuprinę, ištraukė didelį rudą voką. Jame buvo daugybė pageltusių, trapių laikraščių iškarpų, visos apie Šanchajaus operos dainininkę – Kasiją.

Matydamas, kad nustebau, jis prisimerkė ir lėtai paaiškino:

– Žinau, kad gebi rašyti, taip pat žinau, kad rašai apie menkniekius. Bet jei kada panūstum parašyti ką nors įdomaus, rašyk apie Kasiją, pačią įsimintiniausią moterį iš visų, kurias kada nors sutikau.

Staiga jis pasijuto pavargęs ir vėl atsirėmė į pagalvę. Pripuolusi seselė vėl uždėjo deguonies kaukę, o duktė davė ženklą man pasitraukti.

Tą popietę mes matėmės paskutinį kartą. Netrukus Liu Dzi mirė.

Tai, ką jis man patikėjo, išties liūdino. Ieškojau, kur tik galėjau: skaičiau Šanchajaus teatro, kultūros, ekonomikos istorijas. Net naršiau internete, naudodamasi paieškos programomis „Google“ ir „Baidu“, bet niekur negalėjau rasti Kasijos vardo. Kalbėjausi su keletu senojo Šanchajaus kultūros veikėjų – tie tokį vardą buvo girdėję, bet žinojo Kasiją kaip „blogą moterį“, „moterį banditę“, „netikėlę“, kai kurie ją net pavadino „ta Šanchajaus nusikaltėlių pasaulio paleistuve“. Niekas man negalėjo suteikti išsamios informacijos.

Todėl aš abejojau Liu Dzi perduotu palikimu ir iš tikro net per daug nebesistengiau toliau tirti tos istorijos. Po kurio laiko vėl tapau prislėgta, apatiška, į darbą eidavau tik tam, kad gaučiau algą, rašydavau apie tai, kaip aukštuomenės žmonės stumia laiką, po darbo išgėrinėdavau baruose, žiūrėdavau DVD ir be tikslo naršydavau internete. Tarytum viskas būtų buvę vis vien. Vėliau dėl menkniekio susikivirčijau su vyriausiuoju redaktoriumi, ir nors jis nepasakė žodžio „atleista“, pajutau, kad gyventi taip, kaip gyvenu, negarbinga.

Tada ir prisiminiau Liu Dzi prašymą. Tad pasiprašiau trumpam atleidžiama ir kelių dienų algą paaukojau tam, kad galėčiau pasėdėti bibliotekoje ir atidžiai peržiūrėti laikraščius nuo Respublikos laikotarpio pradžios. Jei jau moters reputacija tokia bloga, ji turėjo padaryti kažką, ko tų laikų visuomenė negalėjo priimti, galbūt kažką, kuo būtų nepatenkinta net šiuolaikinė visuomenė.

Jei yra noro, būdas atsiras. Kasdien knaisiodamasi po šūsnis laikraščių sukaupiau daugybę medžiagos. Kasijos gyvenimas traukė mane kaip magnetas, taip, kad prisilietusi prie tos medžiagos nebegalėdavau atsitraukti.

Nors apsčiai pasakojama apie Liu Dzi jaunystės meilės nuotykius, jo reputacija tarp ketvirtojo dešimtmečio literatų buvo išties neprasta. Vis dėlto visuomet sukiojosi naujojo meno būreliuose.

Laikui einant, Liu Dzi tapo įžymybe, garsiu Kinijos kultūros istorijos veikėju, kairiojo sparno teatro sunkiasvoriu. Jis niekada nebuvo pareigūnas, bet buvo daug išmintingesnis už daugumą nurodinėjančių pareigūnų. Liu Dzi mokėjo saugotis ir anomis politinių pokyčių dienomis nenukentėjo daugiau nei kas kitas. Po pilietinio karo jis neberašė, bet buvo daugelio kino ir teatro komitetų narys ir nuolat lankydavosi Politinės patarėjų valdybos susirinkimuose. Kai kas vadino jį Kinijos moderniosios dramos tėvu.

Kai jis išgarsėjo ir buvo pripažintas, apie ankstesnį jo bendradarbiavimą su Žui trupe niekas nebeužsimindavo, jis pats šios temos irgi neplėtojo.

Liu Dzi paprastai neužsimindavo apie nieką, dėl ko jam būdavo nemalonu; jei jau jis atsisakydavo apie ką nors kalbėti, vadinasi, tai jam būdavo ypač nemalonu.

Esu tikra, kad giliai širdyje Liu Dzi buvo slapčia įsimylėjęs Kasiją, nors jam trūko drąsos apie tai pasakyti. Mano įrodymas štai koks: kai jis meldė manęs parašyti apie Kasiją, pasakęs, kad ji įsimintiniausia moteris iš visų jo sutiktų, pridūrė: „Ir pati gražiausia“, tyliau, tarsi bijodamas ką nors įžeisti.

Gal jis nenorėjo, kad tai išgirstų žmona Dani, nors jos tuo metu ir nebuvo palatoje.

Bet tas puse lūpų ištartas pareiškimas mane sukurstė. Galbūt giliai širdyje aš šiek tiek pavyduliavau. Liu Dzi per gyvenimą turėjo ryšių su daugybe garsių moterų, o Kasija buvo išties graži, ko gero, gražiausia. Vis dėlto ji niekad nebuvo vadinama pirmąja dvidešimto amžiaus Šanchajaus gražuole. Liu Dzi pagyrimas, aišku, buvo subjektyvus ir sentimentalus.

Prieš jo mirtį mudu buvome pažįstami ilgiau nei metus. Per tą laiką apie savo darbus jis kalbėjo tik vienintelį kartą – girdamasis, kaip išvertė žodį „modernus“ į kinų kalbą. Tuo metu turėjęs pasiūlyti savą vertimą. Jis tą žodį transliteravo, pasiūlė Mo’deng, ir jis pasidarė madingas. Iš tiesų jis galvojo apie budistų šurangamos sutroje minimą geidulingą moterį vardu Prakriti, kuri viliojo Budos mokinį Anandą ir vos neatėmė iš jo skaistybės.

Modernybė yra moteris suvedžiotoja, atimanti skaistybę, kaip viena pagarsėjusi tų laikų dama. Staiga pagautas įkvėpimo, jis pasiūlęs vertimą. O dabar, atrodo, jis turįs gilesnę prasmę.

Tada jis nuoširdžiai užsikvatojo, taip garsiai, kad aš pabūgau, jog prisikvatos.

Esu tikra šimtu procentų, kad ta modernioji moteris, kurią jis turėjo galvoje, buvo Kasija.

Pirmą dieną po pertraukos grįžusi į darbą vyriausiajam redaktoriui įteikiau straipsnį apie Kasiją. Mūsų žurnalo skaitytojai buvo juodo darbo nedirbanti smulkioji buržuazija. Žurnale buvo speciali skiltis, kurioje būdavo aprašomi legendiniai praeities žvaigždžių ir įžymybių gyvenimai, o aš vyliausi, kad mano biografija ir literatūrinė, ir pilna ryškių veikėjų.

Namo iš redakcijos tyčia ėjau pro Liu Dzi namą, jausdamasi mažumėlę nuliūdusi. Atrodė, kad jis dar gyvas ir laukia, kada baigsiu rašyti apie Kasiją. Juk jis mane su ja supažindino. Jo kabineto langas buvo į sodo pusę, ir žiūrėdama, kaip lange vėjas plaiksto užuolaidą, aš pasijutau taip, tarsi jam dėstyčiau, kad po daugelio sėkmių ir nesėkmių pagaliau pati atradau Kasiją. Man pasisekė, kad kai paskambinau, ji buvo geros nuotaikos, taigi paėmė ragelį ir su manimi pasikalbėjo.

Jei tik Liu Dzi tai girdėtų, labai džiaugtųsi. Vis dėlto aš žinojau, kad ten tebegyvena Dani, ir nėra reikalo drumsti jai ramybę, todėl praėjau pro šalį.

Vyriausiasis redaktorius į savo kabinetą mane pasikvietė rūsčiu veidu. Kolegos ėmė kuždėtis man dar nepriėjus prie jo durų, slapčia džiūgaudami dėl galimos nelaimės.

Atsidavusi Kasijos, anksčiau vadintos Šenčiu karaliene, biografijos rašymui, aš vis mažiau rūpinausi savo išvaizda. Smalsieji kolegos to nepraleido pro akis. Kai atidaviau rankraštį, vildamasi, kad žurnalas imsis spausdinti jį dalimis, apie tai jau žinojo visa redakcija.

Vyriausiasis redaktorius uždarė duris ir tiesiai išrėžė:

– Parašyta gerai, bet „Naujieji geri draugai“ nieku gyvu negali šito spausdinti. Prostitutės, nusikalstamas pasaulis, žmogžudystės – tokios temos nepageidautinos. Vargu ar pavadinsi Kasiją pavyzdžiu.

Dieve! Giliai įkvėpiau. Šiek tiek nustebusi paklausiau:

– Argi apie Šanchajaus žvaigždes neprirašyta biografijų, apie kiekvieną? Ruan Lingju turi net kelias, ir dar filmą!

Vyriausiasis redaktorius šokosi manęs raminti. Pripylė puoduką arbatos. Jis pakartojo, kad „Naujieji geri draugai“ dėmesį sutelkę į smulkiosios buržuazijos madą, jo skaitytojos yra baltarankės miestietės. Kasijos gyvenimo istorija jas per daug sukrės.

– Be to, – kalbėjo jis, – jei visos moterys būtų kaip ji, nebūtų taikos, kaip manai? Geriau siekime taikos.

– Sakote, kad jei kas nors išgąsdins liežuvautojų luomą, taikos nebebus?

Jis nusijuokė.

– Tavo žodžiai mane sugėdino, bet taip ir yra, aš tai ir turėjau galvoje.

„Tu, ko gero, labiau susirūpinęs, kad prarasi pinigų!“ – norėjau atkirsti jam, bet negalėjau. Nuo šito žurnalo priklauso mano pragyvenimas, todėl nėra ko per aukštai riesti nosies. Pasiėmiau rankraštį ir apsisukau jau ketindama mauti, bet vyriausiasis redaktorius mane pašaukė.

– Ketini rankraštį atiduoti kitiems žurnalams? Tada leisk tau dar šį tą pasakyti.

Nustebusi atsisukau. Atrodė, lyg būčiau grįžusi į tą žurnalą, kuris mane atleido, ir vėl prisidariusi bėdos. Bet šis vyriausiasis redaktorius buvo iš vadinamųjų „jaunų būsimųjų talentų“. Jam terūpėjo pinigai. „Naujieji geri draugai“ duodavo tiek pelno, kad jis jau buvo tapęs kylančia savo kartos žvaigžde.

– Didžiausią grėsmę pajus Dani. Nekartosiu jos žodžių, bet manau, kad ji viską paneigtų, jei tik koks žurnalas išdrįstų išspausdinti tavo darbą.

Buvau labai kvaila, kad net nepagalvojau apie šią galimybę. Supykau.

– Bet ką gi ji paneigtų?

– Aš tik kartoju, ką ji sakė. Žinoma, tik tavo reikalas, spausdinti ar ne. Bet tavo pačios labui turiu pasakyti, kad nors ponas Liu Dzi mirė, Dani ir pati turi daug ryšių tarp literatų.

Visi vyriausieji redaktoriai sako norį tik gero, net mano buvęs redaktorius, kuris aname žurnale iš esmės dirbo „minčių policininku“ ir atleisdamas mane dėjosi esąs dėmesingas.

Bet ką padarysi. Kasija visada bus, kas buvusi, taigi aš sudėjau ginklus.

Man neatrodė, kad smulkiosios buržuazijos moterys turėtų laiko pykti, blogiausiu atveju joms galėjo nepatikti mano rašinys. Tačiau supratau, kad Kasijos gyvenimo būdas papiktintų didumą skaitytojų vyrų – tie gali taip įtūžti, kad gal įsigeis sudeginti rankraščius. Aš nesitikėjau, kad visi žvelgs taip kilniai kaip ponas Liu Dzi.

Taigi nė vienas žurnalas nesiryžo spausdinti darbo dalimis, nė vienas leidėjas nedrįso leisti knygos. Iš įsiūčio, protestuodama pradėjau jį kelti į tinklaraštį, po keletą pastraipų per dieną, po skyrių per savaitę. Kartą per savaitę prieš skelbdama rankraštį internete pasitikrindavau jį su Kasija.

Tą tinklaraštį skaitė anglas studentas vardu Džonis – taip jis susisiekė su manimi. Jis gerai mokėjo kinų kalbą ir buvo itin protingas, siekė daktaro laipsnio Karališkajame koledže Kembridže. Kai nereikšdavo savo nuomonės apie reikalus, susijusius su Kinija, būdavo labai malonus, kartais drovus kaip koks mokinukas.

Jis rašė disertaciją „Oidipo kompleksas moderniajame Šanchajuje“ ir, tikindamas, kad jo mintys turi būti traktuojamos ypač rimtai, atkakliai prašė susitikimo. Vogčiomis padirsčiodamas į Kasiją, prisėdo prie mūsų interneto kavinėje. Šičia buvo tylu, mes trys buvome vieninteliai lankytojai. Džonis įsijungė internetą, o mudvi su Kasija užsisakėme kavos.

Vėliau jis man atsidusęs pasakė:

– Rytietės visada atrodo tokios jaunos.

Jis papasakojo, kad jo senelis, atvykęs į Šanchajų, dienoraštyje rašė viešbutyje sutikęs nuostabių kinių ir jų grožio niekada nepamiršo. Štai kodėl Džonis norėjo išmokti kinų kalbą. Lig tik perskridęs vandenyną ir atvykęs į Šanchajų, susyk buvo pakerėtas Kinijos moterų grožio.

– Kiekgi kinių tokios gražios kaip Kasija? – paklausė jis manęs.

Žinoma, aš dėl jo žodžių įsižeidžiau. Buvo akivaizdu, kad manęs jis prie tų gražių kinių nepriskyrė. Mudu buvome susitikę daug kartų ir jis niekada nieko panašaus nesakė. Bet iš tiesų nėra ko ant jo pykti. Visi vyrai, ir kinai, ir vakariečiai, yra kvaili.

Gerai žinojau, kad įsimylėjau Kasiją ir kad tai turės įtakos mano objektyvumui. Bet nieko negalėjau sau padaryti. Jaučiau, kad moters grožis skirtas ne tik vyrams. Kasija visuomet turėjo daugiau gerbėjų moterų nei vyrų, tai kodėl turėčiau būti išimtis?

Sulaukiau skambučio iš kolegos ir išgirdau, kad naujojo „Naujųjų gerų draugų“ numerio pirmame puslapyje yra paskelbtas „Madam Dani“ pareiškimas. Jis nėra tiesmukas, bet mintis tokia: Kasijos biografijoje – skelbiamoje tinklaraštyje – aš leidžianti suprasti, kad tarp pono Liu Dzi ir Kasijos būta romano. „Kaipgi vienas iš Kinijos moderniojo teatro kūrėjų, kairiojo sparno kino vėliavnešys galėjo prasidėti su netikėle iš nusikaltėlių pasaulio?“ – buvo užduotas klausimas.

Dani pareiškime buvo atsakymas: „Tai didžiausias įžeidimas mūsų šalies revoliucinio meno tradicijai.“

Perbalusi padėjau telefono ragelį. Juk rankraštį skelbiau tik internete, jo nespausdinau. Kaip vyriausiasis redaktorius ir įspėjo, neradau jokio žurnalo, kuris imtųsi spausdinti tą biografiją. Bet vis tiek, kai tik keldavau skyrių į tinklaraštį, nervindavausi. Daug daugiau rašančiųjų keikė Kasiją, o ne gyrė, besipiktinančiųjų žodžiai, skirti man, buvo dar žiauresni.

Aš žinojau, ko laukia Dani. Ji laukė, kada bus išleista knyga, kad leidėją ir mane paduotų į teismą. Jei bandytų paduoti už publikacijas internete, nieko nepeštų. Be to, būtų sunku nustatyti, kokios baudos už šmeižtą yra deramos.

Kinijoje žmonės vis dar turi teisę teikti ieškinius dėl „protėvių reputacijos suteršimo“ net iki trečiosios kartos. Atrodo, niekad neturėsiu ramybės!

Iš tikrųjų žmones suglumino junginys „Kinijos mafija“. Kodėl gi užsimaniau rašyti apie vagis ir kekšes? Be to, moteriai prie to pasaulio nevalia kišti pirštų. Mano knyga buvo drąsi, bet ne todėl, kad rašiau apie nusikaltėlių pasaulį.

Kinijos pareigūnai visuomet atrodo oficialūs, kalba pretenzingai, bet jų veiksmais negalima pasikliauti, pakrutinę bent pirštelį jie kelia didžiulį triukšmą. Moteris jie ypač linkę laikyti antrarūšėmis pilietėmis; Kinijos visuomenės požiūris į moteris mane siutina, man norisi daužyti daiktus į šipulius.

O ano nusikalstamo pasaulio atstovai buvo užtektinai drąsūs, kad prisiimtų atsakomybę už savo veiksmus. Jie buvo principingi.

Būdama aštuoniolikos, aš buvau nusprendusi tapti poete, taigi, savaime suprantama, nuklydau į nusikaltėlių pasaulį. Bet, užuot tapusi gera dvikovos meistre, išmokau rašyti alternatyviąją poeziją.

Į tą pogrindinį pasaulį buvo panirę daug garsių moterų. Juk esama daugybės visokiausių brolijų ir visos žiūrėtų palankiai į tokias moteris kaip Madam Emeralda ar mažoji Kasija.

Dabar suprantate, kodėl turėjau parašyti tokią knygą. O parašiusi ją, tapau rašytoja feministe. Mano pačios likimas toks pat nežinomas kaip Kasijos, galbūt kitą kartą susėdusios mudvi sugebėsime sugalvoti sau pabaigą.

Autorės pastaba

 Mano skola Šanchajui

Visi mano namiškiai kilę iš Čongčingo, kuris, prisiglaudęs prie kalno šlaito ir prie upės kranto, žiūri, kaip pro šalį teka tyri Dzialingo ir purvini Jangdzės vandenys. Mes visi juokdavomės, apspitę mažą tranzistorių, klausydamiesi vietinių komedijų, vadinamų jandzi. Bet vienas šeimos narys nuo mūsų skyrėsi – mano tėvas.

Mano tėvas per Japonijos karą nacionalistų buvo paimtas į kariuomenę ir atsiųstas į Čongčingą. Vietiniai Čongčingo gyventojai jį vadino žmogumi iš žemupio. Tėvas taip ir neišmoko pakenčiamai kalbėti Čongčingo dialektu. Jis buvo nešnekus, prasižiodavo tik esant būtinybei. Jei jau kalbėdavo, tai Tiantai ir Ningpo dialektu, labai panašiu į Šanchajaus – pasaulio, tolimo nuo Čongčingo. Tėvą suprasdavau tik aš, todėl prireikus mielai jam pavertėjaudavau ir taip prisirinkau senoviškų šanchajietiškų pasakymų.

Tėvas visuomet troško leistis palei srovę į savo gimtąją žemę, į tas plačias lygumas, kur Jangdzė įsilieja į jūrą. Bet jis tebuvo namų besiilgintis prekybinės valties valtininkas. Namie virdavo valgį ir dirbdavo ruošos darbus, teturėdamas menkus išteklius maitino savo šešis vaikus. Jis buvo žemiausias iš žemiausių – kokių gi svajonių galėjo turėti? Viena, ką galėjo daryti, buvo laisvą valandėlę žiūrėti į upę – vyrui neleistina dėl namų ilgesio lieti ašarų.

Vis dėlto mano tėvas turėjo gerą širdį. Vietiniai peštukai matė, kad jis geras, ir jį erzindavo, o mane, mažą mergaitę, tai įsiutindavo tiek, kad norėdavau sviesti į juos peilį, bet tėvas tais žmonėmis nesipiktino. Jeigu tik jiems prireikdavo pagalbos ar pasiskolinti druskos arba ryžių, jis neatsakydavo; jei žmonės negrąžindavo, ką būdavo pasiskolinę, jis taip ir nepaprašydavo grąžinti. Kartą tolėliau, kalvos papėdėje, užsidegė vienos šeimos namas, ir tėvas nulėkė žemyn su gesintuvu; kai ugnis buvo užgesinta, grįžo suodinu veidu, suplėšytomis drapanomis.

Šiais metais aplankiau jo kapą, nuvežiau lelijų ir savo knygą apie tai, kaip buvau auginama. Sudeginusi šiek tiek popierinių pinigų, sudeginau ir knygą. Ugnis buvo greita, tėvas aname pasaulyje turėjo skaityti paskubomis. Mano širdis irgi degė, ir kol jis skaitė knygą, aš jam viską papasakojau. Kraujo ryšys svarbu, bet mudu su tėvu siejo stipresnis saitas. Nors jis nebuvo tikras mano tėvas, jis buvo mano labiausiai mylimas vyras. Jo gerumas ir atjauta lėmė, kad ši mergaitė nenugarmėjo į nevilties prarają. Tai dėl jo šiame pasaulyje aš niekada nepasidaviau.

Tėvas troško, kad jam mirus pelenai būtų parvežti į jo gimtąjį kraštą. Mano motina, broliai ir seserys šito daryti nenorėjo, nes bijojo, kad siela nepajėgs grįžti į Čongčingą, jei jau pelenai bus pargabenti namo. Todėl kai vienais metais grįžau iš Londono, mes išrinkome kalvą prie Jangdzės, kad jo siela galėtų nukeliauti žemyn upe į gimtinę ir grįžti.

Vienaip ar kitaip turėjau rasti būdą įvykdyti tėvo valią. Devintojo dešimtmečio pabaigoje Šanchajaus universitete išmokau kalbėti netikru Šanchajaus dialektu – dėl to kentėjau nuo gatvės prekeivių. Net autobusuose – ir tai man vis klaidingai nurodydavo kryptį, o konduktorius suirzęs sakydavo: „Ji ne čionykštė, nieko nežino.“

Pastaraisiais metais keliskart buvau Šanchajuje dalyti autografų, o Šanchajaus žurnalistai stebėjosi ir džiaugėsi išgirdę, kad aš moku pasakyti kelis žodžius Ningbo dialektu.

Vis dėlto tarp Šanchajaus ir manęs visuomet išliko atstumas.

Bet, būdama romanų kūrėja, turiu per daug metų išmiklintą gebėjimą – galiu savo veikėjams leisti įvykdyti tėvo norus: jie užauga Šanchajuje, ten rizikuoja, ten sulaukia sėkmės ir ten žlunga jų viltys.

Jaučiu, kad tėvui aname pasaulyje ši istorija patiktų, jis leistų man už jį pagyventi Šanchajuje.

Atvykusi iš Čongčingo į Šanchajų, kaip ir visi atvykėliai, aš buvau laikoma tik dar viena valstiete, kaip ir mažoji Kasija. Nieko baisaus: juk ne kiekvienas Šanchajuje turi būti maloningasis Buda.

Bet aš noriu išsiaiškinti – kaipgi atsirado šitas modernumas, Šanchajaus pasididžiavimas? Šis klausimas paskatino mane įsivaizduoti, koks jausmas augti Šanchajuje.

Mano motinos pirmas vyras buvo Paogės, nusikaltėlių pasaulio organizacijos, vadeiva. Kadaise jis turėjo didelę galią Čongčinge, bet buvo mergišius. Galiausiai mano motina jį paliko.

Kai ruošiausi šiai knygai, norėjau rašyti apie pogrindžio pasaulio veikėją, kuri tapo revoliucioniere. Bet netrukus supratau, kad iš tikrųjų ketinu rašyti apie moterį kaip mano motina. Kaip jos didelės nerištos pėdos nunešė ją iš kaimo į modernųjį pasaulį. Kaip ji patekdavo į keblią padėtį, nugrimzdavo į pragarą ir kaip grįždavo iš pragaro į pasaulį.

Vadinasi, tai „grožinė biografija“.

Kol pabaigiau pirmąjį juodraštį, persikai nužydėjo, pražydo ir vėl nužydėjo. Labai norėjau, kad mano tėvas žinotų, jog vykdydama jo norą praleidau pusantrų metų.

Šiemet grįžau į Čongčingą. Aplankiusi kapą, naktį susapnavau tėvą. Stovėdamas tarp puikių persikų žiedų jis padeklamavo porą eilučių savo Tiantai dialektu:

Aš tiek daug laiko prabuvau svetur, kad viešbučiai tapo namais, o namai viešbučiu. Kas manęs paklaus: ar žiedai namie tokie pat kaip anksčiau?

Ši keista, sunkiai suprantama kalba mane pažadino. Ar tikrai tėvo siela buvo su manim, kol rašiau?

Pažiūrėjau pro langą. Aušo. Kaip sapne sakė tėvas, persikas tikrai žydėjo.

¹ Li – ploto vienetas, Kinijoje lygus apie 6 m² (vert. past.).