Tora. Beodis dangus Хербьёрг Вассму

Beodis dangus - paskutinioji trilogijos apie Torą dalis, įvertinta Šiaurės šalių literatūrine premija. Čia ir vėl sutinkame Torą - vokiečio pavainikę, mergaitę iš Salos. Skaudūs išgyvenimai palieka jautrioje mergaitės sieloje žaizdas. Ji tampa tarsi „beode". Nuo žmonių Tora slepiasi už savųjų gabumų bei nuklysdama į giliausias fantazijas. Rakelė ir Simonas - dvi gerosios jėgos šalia. Tačiau ji pati pavojingai balansuoja tarp fantazijos ir kasdienybės. Toros trilogija - yra vienas didžiausių pasisekimų šiuolaikinėje norvegų literatūroje. Trilogija TORA – 1)Namas su akla stiklo veranda 2)Nebylus kambarys 3) Beodis dangus Vertimas į lietuvių kalbą, Alvyda Gaivenienė,

Versta iš:

Herbjørg Wassmo TORA

HUDLØS HIMMEL, Gyldendal

ISBN 9786090104293

Iš norvegų kalbos vertė Alvyda Gaivenienė

Redaktorė Rūta Pučinskaitė

Korektorė Gražina Stankevičienė

Viršelio dailininkė Judita Židžiūnienė

Maketavo Albertas Rinkevičius

Skiriu Jurdis – savo mamai

Breilane snigo. Didžiuliai pūkuoti dribsniai užklojo visa aplinkui tarsi šviežiai kirpta šlapia vilna. Žūtbūt reikėjo paslėpti keletą svirduliuojant numintų pėdsakų – nuo akmenyno pašlaitės ligi pat pirmųjų pastatų virtinės. Slėpti nuo Elizifos Dievo. Išsiblaškiusi jo galva sukosi nuo gausybės minčių, anksčiau pėdsakai jo nedomindavo, tačiau niekad negali žinoti. Juk tik todėl šitaip ir drėbė. Lengvos tirštos skiautės tirpo ant šiltos veido odos. Švelnus atlydys ją drėkino, tirpdydamas varveklius kaštoniniuose plaukuose ir nematomais pirštais vyniodamas šlapias garbanas.

Ji kažkur klestelėjo ant kelių, kad kiek atsipūstų. Sniego pusny rankos atrodė raudonos ir ištinusios. Niekada nebuvo tokių mačiusi. Žvarbaus vėjo šuoras pakuždėjo į ausį, kad bus palikusi pirštines akmenyno pašlaitėje. Arba pametusi kažkur pakeliui? Ji ramino save panašiai kaip teta Rakelė, jei kas nutikdavo: „Nieko baisaus, Tora. Niekas nežino, kad tai tavo pirštinės.“

Jai pakilus eiti, kuprinėje ėmė ritmingai daužytis medinis samtis. Jis be paliovos plakėsi į kraštus! Tarytum niekuomet nebūtų kasęs žemės nei akmenų. Tarsi nepagelbėjęs jai įvykdyti šiurpiausio dalyko. Tora nebyliai prašėsi tylos. Kas nors gali išgirsti apie jo darbelius.

– Sninga! Viskas baigėsi!

Vis dėlto į brezentą dunksinčio medžio garsas stiprėjo, tolydžio peraugdamas į visur sklindantį aidą. Ji vėl klestelėjo ant kelių, taigi turėtų įsivyrauti ramybė. Užsimerkė ir apglėbė save.

Kai vėl atsimerkė – visa viržynė baltavo nuo ramunių. Su geltonomis akutėmis. Su kuokeliais, besiplaikstančiais pučiant lengvam vėjeliui. Viržynė vilnijo. Nuo namų sklindanti šviesa gaubė ramybe visa aplinkui. Ji pajuto, kad burnoje ir nosies ertmėje kažin kas susikaupė. Bet nenori ištrūkti. Ir samtis dabar tylėjo. Kažkas panašaus į džiaugsmą užliejo joje vieną po kitos visas ertmes. Viskas baigėsi. Ji ištvėrė!

Brisdama per ramunių jūrą ji nebejuto savo kūno. Negirdėjo jokių garsų, nejautė kojų, vedančių keliu. Virš jos plačiai driekėsi nubalęs dangus. O visą baltumą negrabiai tepliojo kaminų dūmai.

Netrukus jos kelyje iš abiejų pusių ėmė rastis vartelių stulpeliai. Porą kartų tolumoje matė žmonių figūras. Jos pradingdavo jai dar neprisiartinus. Ji troško pranykti iš čia. Tačiau tarp kojų buvo prisikrovusi daugybę sluoksnių įklotų, permirkusių sukrešėjusiu krauju, nors to ir nejuto. Buvo išmokusi, jeigu kažkas yra, vadinasi, išties yra, net jei to ir nejauti.

Priėjusi iš įpročio pasuko į ponios Karlsen namą. Buvo nusiteikusi blogiausiam, ir tai nutiko: rudu paltu apsirengusi ponia Karlsen stovėjo ant laiptų ir nusigręžusi rakino laukujes duris. Rankos judėjo velniškai mikliai kartu su didžiule, ant dešiniojo peties karančia tamsiai ruda rankine. Šioji tabalavo it švytuoklė poniai Karlsen sukantis į Toros pusę.

Ji nužvelgė Torą, ir nuostabos kupinas šypsnys įsižiebė bekraujame veide.

– Ak, tu dar lauke? Taip ir jaučiau, kai neatsiliepei į beldimą. Norėjau pakviesti išgerti arbatos su bandelėmis. Nemanau, kad suki galvą dėl maisto. Vaikštai be kepurės? Šitokiu oru! Mieloji, turi labiau rūpintis savimi. Nors tai ir ne mano reikalas.

Snigo. Mostu išreikšdama nuostabą, ji giliai atsiduso. Tuomet greitai užsimovė pirštines.

– Viskas paruošta šermenims. Laidotuvės bus tikrai gražios. Iškilminga ceremonija. Reikėtų ir tau ateiti.

Ji nubraukė snieguotą palto palanką, nudrykusią palei apsnigtus turėklus. Paskui be galo lėtai praplaukė pro Torą ir atsidūrė tarsi gėlių pievoje. Atrodė, lyg būtų atsivėrusios durys, o žiedų aromatas ėmęs plūsti į pieva einančią ponią Karlsen.

Sakytum ji niekados nebūtų mačiusi ponios Karlsen anksčiau. Torai norėjosi bėgti paskui ją ir apšilti. Tačiau, tausodama save po patirtų kančių, nepasijudino iš vietos. Ji ėmė sunkiai kabarotis laiptais aukštyn. Žinojo, kad čia kabančiam veidrodžiui norėjosi visa prieš ją apnuoginti, jei tik ji grįžteltų.

Kišenėje ėmus raustis rakto, prapuolė visa, kas buvę. Žmonės, gėlių pieva, gniutulas pašlaitėje, samtis. Jie sustojo ties durimis ir nebepajudėjo iš vietos.

Nes ji nenorėjo, kad jie užeitų vidun.

Raizgalynė. Visur. Išnarplioji vieną, teks narplioti ir kitą. Blogiausio neatsikratysi.

Koridoriuje virš praustuvės ritmingai lašėjo iš čiaupo. Ji nukniūbčiojo prie jo. Masyvi krosnies siena, ant kurios džiūvo skalbiniai, buvo dar šilta. Priglaudė abi rankas ir kaktą. Pastovėjo palinkusi priekin. Tuomet lėtai gurkštelėjo negardaus vandens. Stebėjo, kaip jis dingsta pro skylutes. Ant emaliuoto praustuvės paviršiaus nuo drumzlino vandens kaupėsi rudi bjaurūs ratilai. Visa tvarkantis amžinasis vamzdis. Visa, ko neįstengia nuryti, siunčiantis į jūrą.

Kai ji vėl atsuko čiaupą, pati kažin kur nuplaukė. Laikėsi įsikibusi į šlykštų guminį praustuvės kraštą. Negelbėjo. Vamzdynai ją įsitraukė. Sunkūs dideli lašai kapsėjo jai ant sprando ir stūmė žemyn. Galiausiai ji prigludo prie vienos iš skylių krašto, bet išsilaikyti nepajėgė. Vamzdžiai pasirodė esą žymiai platesni, nei ji galėjo įsivaizduoti. Vis krito ir krito. Besvorė it snaigė. Kanalizacijos kanale buvo drėgna ir šilta. Gana saugu. Ji pasidavė. Dabar jau greičiausiai pakeliui į jūrą. Nebesvarbu. Tik krito ir plaukė.

Tarpduryje atsivėrė kambarys. Nors užuolaidos buvo užtrauktos, lango skersiniai dalijo grindis į aštuonias pilkas dalis. Viduje buvo beveik tamsu. Tik kelio žibintų šviesa skverbėsi pro apsnigtus stiklus. Prieš uždegdama šviesą Tora pravėrė krosnies dureles. Teberuseno. Kraujuotos klijuotės nė padujų.

Tora suprato, kad privalo susidraugauti su daiktais, norėdama viską užglaistyti. Kai mazgojosi, burnoje pajuto kylant švino ir kanalizacijos kvapą. Ir iki šiol tebejuto.

Apgraibomis prie durų užčiuopė jungiklį. Šviesa nelyginant šaltis ėmė srūti vidun. Kaip bausmė. Kraujo dėmės ant grindų? Kodėl ji nepastebėjo jų anksčiau, kai valėsi prieš išeidama? Dėmės artėjo link jos. Tiesiog nuo grindų. Siurbėsi į akis, žilpino. Koridoriuje susirado skurlį ir patrynė toje vietoje. Praustuvėje jį gerai išskalavo lediniu vandeniu ir vėl pakabino. Kad niekas nepastebėtų, jog skuduras buvo naudotas.

Skubiai nuleido ritininę užuolaidą. Kambarys buvo geltonas kaip įprasta. Kažin kas nutikdavo kaskart jai užtamsinant langus. Dabar šitai teikė tikrą paguodą.

Ji užsirakino ir lėtai nusirengė. Kepurė ir šalikas, kuriuos buvo įsikišusi tarpkojin, nusidažę įvairaus raudonio atspalviais. Pastovėjo priešais atvertas krosnelės dureles dvejodama, laikydama juos rankose. Tada skubiai viską sumetė į ugnį. Liepsnos tarsi išsiveržė iš krosnies ir apgaubė ją. Degino veidą, skverbėsi į galvą. Toji ėmė plėstis ir išsipūtė lyg balionas, skraidžiojantis po kambarį su visu turiniu.

Visa tai vyko ryškioje šviesoje. O ji sklido ir sklido.

Tora gūžėsi lovoje ir mąstė apie mirusį ponios Karlsen vyrą. Sustingęs ir tylus jo kūnas guli senelių namuose, kur gyveno kelerius metus. Atrodytų, jis galėjęs būti tėvu poniai Karlsen, mąstė Tora. O gal greičiau jis tebuvo vien kapo duobe, kuri ją taip išgąsdino? Ji neišdrįso nusileisti kopėčiomis ir išrausti nedidelę duobelę gniutului paslėpti.

Gniutului? Paukščiukui! Išslydusiam iš jos, kai ji tysojo ant klijuotės priešais lovą ir leidosi draskoma į gabalus. O lovą tai ji tausojo. Ji tebebuvo tokia pat švari ir tvarkinga kaip visuomet. Senosios klijuotės nebelikę. Ugnis ją prarijusi. Ji ilgai dejavusi židinio pilve.

Jos mintys sukosi dar ir apie kapą, arba ponios Karlsen vyrą, privertusį ją palikti mažąjį gniutulą akmenyno pašlaitėje ir užritinti akmeniu. Ir kopėčias pastatyti į vietą ji pamiršusi! Šitaip išsigandusi kapo duobės.

Breilano duobkasys iki kelių klampojo per šlapią sniegą ir, atrodė, mažai tenutuokė apie Mūsų Aukščiausiojo užmačias vasarai. Greičiausiai jis tikėjosi lietaus, nes nepridengė naujo direktoriui iškasto kapo. Ir štai dabar buvo lengva atspėti, kad sniegas susirado vietą giliai duobėje. Ir apskritai palaiminti visi išlikę gyvi šiai velniškai šaltai ir ilgai žiemai besibaigiant.

Jau pati mintis būti duobkasiu tokioje atokioje vietoje bylojo apie ankstyvo pavasario būtinybę. Tačiau gyvenime ne visuomet taip paprasta. Duobkasys stovėjo ir žvelgė į senus baltos įrankių dėžės kampus. Tuščia. Nėra kopėčių! Argi taip toli nuo namų ir tvartų bent viena gyva dvasia galėjo pasinaudoti kopėčiomis?

Duobkasys metė žvilgsnį į šviežutėlį sniegą, tarsi įsivaizduodamas, kad kopėčios praskriejo virš žemės, nepalikdamos pėdsakų. Dieną jis – ne koks bailys. Tačiau visi žino: neįmanoma, kad kopėčios pačios judėtų! Jis nusišluostė smakrą, o visu grėsmingu, vėjo košiamu kūnu perbėgo drebulys. Judesys, atspindintis sumišusią vienatvę.

Tada vyriškis vėl leido žvilgsniui slysti virš kapinių. Lyg pagrobimu įtartų vėją. Žvairuojančios akys virš išblukusios šviesos. Jis neryžtingai pajudėjo kapo duobės pusėn, kol koja staiga atsitrenkė į kažką kietą ir nemalonų, kad vos neįvirto į duobę. Sustabdė žvilgsnį ties kvadratiniu šviežiu sniegu užklotu paaukštinimu tiesiai sau už nugaros. Kopėčios. Paspardė jas, kad nukristų sniego pluta ir pasirodytų baltai dažyti mediniai rėmai. Užsikėlęs ant peties ir niekinamai raukdamas antakį žvilgtelėjo žemyn į duobę, tarytum pats sau tardamas: „Šiam vaikinui čia dar ne laikas, nors prisnigtų ir iki paties viršaus! Išvargusiam senoliui ir jo kauleliams vietos visuomet užteks.“

Duobkasys padėjo kopėčias į vietą ir išsitraukė kramtomojo tabako. Paskui nušlepsėjo iki valsčiaus ir kavinės. Vaikinai ten išgirdo apie kopėčias. Susižvalgė, bet nepratarė nė žodžio. Buvo ir anksčiau prisiklausę gąsdinančių duobkasio istorijų. Žinojo, koks įžeidus tampa jį pajuokus. Netinkamas metas murkdyti paliegusį senąjį duobkasį. Dvejos turto varžytynės jau įvykusios, o ir pienas bei sviestas pabrangę.

Nuo šiol duoną greičiausiai teksią valgyti be sviesto, vien su pienu, kai tik šitoks vargšo atlyginimas. Išties bauginanti istorija!

Garsai skverbėsi į ją tarsi pro tikrovės sienelę. Beldimas? Išnarinto peties skausmas. Įsisenėjusio troškulio vimdantis skonis. Jausmas, kad kažkas ją sugriebė. O gal vis dėlto garsas sklinda nuo durų?

Tora atsimerkė. Durų rankena nestipriai judėjo aukštyn žemyn. Paskui liovėsi, o atsargus beldimas užliejo ausis kurtinančiais smūgiais.

Tora pamėgino apsidairyti aplinkui. Pravertos krosnelės, kuri jau nebeskleidė šilumos, durys. Neišvėdinto kambario kvapas. Vatinė antklodė pusiau pakritusi po lova. Ir kilimėlis. Kurgi jis?

– Ar tu namie, Tora?

Balsas aiškus. Tarytum iš jos pačios.

Ji įkvėpė oro, bandydama priversti liežuvį judėti, o smegenis – dirbti. Nepadėjo. Tyla it siena tvyrojo tarp josios ir durų.

– Paruošiau užkąsti, jei tik neatsisakytum.

Ponios Karlsen balsas pasklido po visus kampus it gėdingas aidas.

– Blogai jaučiuosi, jūs žinot…

Balsas neišdavė. Keistai. Jis šliaužė grindimis ir susirangė palei ponios Karlsen kojas. Nuolankiai.

Vėl beldimas.

– Ar neatidarytum? Norėčiau tave pamatyt. Gal turi temperatūros?

– Ne, tik truputėlį pailsėsiu.

– Tai gal norėtum, kad atneščiau tau maisto?

– Labai ačiū. Aš nealkana…

– Tai kur jau ten.

Balsas koridoriuje tapo užsisklendęs ir niūrus. Jis nusinešė su savimi laiptais žemyn pačią ponią Karlsen. Tyla buvo tokia maloni. Tokia maloni.

Tora užvėrė apledėjusią langinę, ir vakarą įtraukė sūkurys.

Judesiai tapo lėti ir begarsiai.

Kitą rytą ji įsileido ponią Karlsen.

Šioji stovėjo tarpdury su padėklu rankose. Kaip žmogus. Nei daugiau, nei mažiau.

– Tu sergi! – be menkiausios dvejonės pareiškė ponia Karlsen. Balsas sausas, tvirtas ir neįtariantis. Tora galėjo atsikvėpti. Kavos ir maisto aromatas. Ponia Karlsen iš virtuvės atnešė kavinuką ir pastatė prie lovos ant storos juodai raudonai dryžuotos puodkėlės. Ji mielai išgertų su Tora puodelį kavos, bet turinti tiek daug darbo.

Be kita ko, ji kiek baiminasi užsikrėsti. Taigi, Tora neturėtų suprasti jos neteisingai. Bet ji negalinti sirgti per laidotuves.

– Gavai laišką! Atnešiau tau ir laikraštį, – pasakė ji ir garsiai perskaitė: – „Tragedija Holivude. Keturiolikametė Šeril nudūrė gangsterį, kuris kėsinosi nužudyti jos motiną Laną Terner!“ Siaubinga, ką išdarinėja Holivudo jaunimas. Na, ne kiek už tave ir jaunesnė. Gali džiaugtis, kad gyveni gerokai ramesnėje aplinkoje. Tikra tiesa.

Ant padėklo kraštelio gulėjo Ingridos laiškas.

– Turi temperatūros? Greičiausiai dėl to, kad vaikštai pusnuogė. Nors esi jauna, negali plikinėti po lauką. Turėtum žinoti, kad dar ne pavasaris. Velniškai šalta. Verčiau ramiai pagulėk. Šiandien neik į mokyklą! Paskambinsiu ir pasakysiu, kad susirgai! – pareiškė stovėdama tarpdury. Ir dingo.

Laiške tūnojo Ingrida. Torai šiandien nesinorėjo jos žodžių.

Su kiekvienu duonos ir sūrio kąsniu joje žiebėsi trapus džiugesys. Kąsnis po kąsnio. Kol ji nuslinko ant pagalvės, pajutusi atgaivą.

Rytmetį ji keletą kartų turėjo keltis iš lovos, kad sustabdytų pienoplūdį. Smarkiai tekėjo, todėl teko įsikišti rankšluostį. Vienąsyk ji matė save laiptinės veidrodyje: nerangią ir juokingą būtybę su išpampusia krūtine po naktiniais marškiniais. Panėšėjo į Ūlę iš žvejų kaimelio, kuris, apsimuturiavęs stambiai gėlėtą raudoną mamos suknelę, mokyklos baigimo proga suvaidino senutę. Ją apniko toks bauginantis troškimas, kad ten būtų ne ji, jog net ėmė kvatotis. Kvatojosi ilgai ir garsiai.

Vienąkart ji stovėjo prie klozeto ir manė pravirksianti. Skaudėjo krūtis. Mėgino žįsti pati. Nesisekė. Atsargiai spusčiojo, kad imtų tekėti pienas. Kartkartėmis regėdavo mažytį kūnelį.

Taip jau atsitiko, kad jai pritrūko jėgų.

Ponia Karlsen apačioje tai įeidavo, tai išeidavo pro duris. Matyt, stumdė baldus. Sykį šūktelėjo jai, kaip sekasi. Tora tik įkvėpė giliai ir atsakė. Viskas gerai.

Ponia Karlsen nedažnai kildavo laiptais aukštyn. Ir vis dėlto Torai gerokai palengvėjo pagaliau išgirdus pažįstamą garsą, bylojantį, kad ponia Karlsen užrakino laukujes duris ir nuėjo miegoti.

Tuomet pirmiausia Torai reikėdavo neprisileisti sapno artyn. Visą popietę jos galva buvo tarytum skausmingas pūlinys. Ji įkalbinėjo save pasivaikščioti po kambarį, įvertinti detales, viską sužiūrėti, kol neatėjo ponia Karlsen. Mergaitė svarstė, ar nakčiai turėtų užsirakinti kambario duris. Ką pasakytų šeimininkė, jeigu Tora nusileistų su padėklu jai dar neišėjus į banką? Betgi jai reikėtų. Neištvertų, jei žmonės paprasčiausiai ateitų ir ją pamatytų. Ir kilimėlį nuo sienos reikia nuimti, kad nesimatytų dėmių nuo pieną švirkščiančių krūtų. Ji dar turinti peržiūrėti kažkokią smulkmeną, kurią jai parodė ponia Karlsen.

Naktį Randi su Tora kartu sėdėjo ir siuvinėjo užtiesalo, kurį buvo dovanojusi, fragmentus. Jis gerokai prairęs. Randi guodė sakydama, kad pataisys, bet Tora taip susigėdo, jog net nedrįso pakelti į ją akių. Joms taip besėdint nešinas stora virve atėjo dėdė Simonas ir smagiai juokdamasis jas surišo. Vis dėlto kažin kas čia buvo ne taip, nes kai ji pažvelgė žemyn, pamatė susuktą iš odos virvę, kuri šaltutėlė it negyvėlis lietėsi prie rankų. Tai buvęs kraujagyslių raizginys, iš virvės įaugantis tiesiog jai į galvą. Tačiau kiti nieko nepastebėjo. Galiausiai jai nebesisekė išsiuvinėti nė menkiausio fragmento. Suparalyžiavo rankas.

Tora pabudo ir užsidegė šviesą.

Nustūmė antklodę į šalį ir apsidairė.

Ketvirta valanda ryto.

Išsitiesė link spintos ir kojomis prisitraukė užtiesalą artyn. Kraujo dėmės tapo sukietėjusiais tamsiais žvyneliais visame raudoname paviršiuje. Lyg amžinas priekaištas, kad ji čia turėjusi suvystyti nenuvalytą paukštelį. Ji apsisiautė užtiesalu. Įsikišo kojas į veltinius ir atsisėdo prie stalo.

Ranka mechaniškai siekė mygtuko ir įžiebė lempą. Vieną po kitos ji vartė ant stalo gulinčias knygas.

Tuomet ėmė skaityti angliškus žodžius.

Nenusakomas šermenų dalyvių godulys įsismelkė į visą namą. Skardžiabalsė ponia Karlsen tarsi ir mėgino sukliudyti jiems lįsti jai į širdį. Tačiau nesėkmingai. Ji greičiausiai baiminosi savo vyro giminaičių taip pat, kaip Ingrida bijodavo sąskaitų, gaunamų paštu. Torai pagailo ponios Karlsen.

Tačiau svečiai kėlė grėsmę ir Torai. Jie bet kada galėjo atsirasti palėpės prieangyje ar tualete. Vienos moters vaikščiojimas priminė šmėklos. Begarsis. Girgždesys pasigirsdavo tik po keleto minučių jai praėjus. Kai ponia Karlsen išeidavo apsipirkti, toji imdavo varstyti palėpės spintas. Tora girdėjo, kaip ji pralėkė pro jos duris į savo kambarį. Ir viskas nutilo. Žaižaruojanti, kupina pykčio jos akis pro rakto skylutę įsigavo tiesiai pas Torą į lovą.

Pirmąkart gyvenime Tora suvokė, kaip menkai ji temėgsta žmones.

Palėpė buvo jos vienos, išskyrus tą metą, kai vyriškis, nuomojantis kambarį koridoriaus gale, grįždavo iš jūros dienai ar dviem. Dabar palėpę buvo užplūdusios čežančios, tarškančios, vapančios būtybės, kurioms rūpėjo tik viena – užkasti senąjį Karlseną po žeme ir išsiaiškinti, ką jis paliko spintose bei stalčiuose. Iš pokalbių buvo aišku, kad jie ketiną palaidoti ir pačią ponią Karlsen. Žodžiai sruvo pro sienas tiesiai Torai į ausis. Ją apniko baimė, kad jie bus suplanavę žmogžudystę.

Vienas vyriškis nesustodamas kalbėjo, esą namas nieko vertas, o žemė – lobis. Jo balsas šniokštė tarytum jūra po Šimtabučio lauko išvietėmis. Tikšdamas ant sienų godžiai laižėsi, o ji, gulėdama užmerktomis akimis, tarsi juto jį ant veido odos. Jos poros visą laiką nervingai valėsi.

Jų kūnų šnaresys ant čiužinių, į dubenį liejamo vandens ir kiti garsai, kurių negalėjai suprasti, kiaurai per sienas nešė jai knarkimą, kvėpavimą. Viskas Torai buvo taip pasibjaurėtina, kad ji užsimanė pasidalinti savo mintimis su ponia Karlsen, kai tik ši vakare ateis ir paklaus apie gripą.

Tačiau, aišku, nepasakė nieko. Be kita ko, pablyškusia šypsena Tora pranešė rytojaus dieną keliausianti į mokyklą. Ar ponia Karlsen negalinti parašyti raštelio? Tora laimino aštrias alkūnes, kyšojusias iš juodos suknelės rankovių, ir mažytę burną susirūpinusiame veide, kol moteris brūkštelėjo glaustą raštą apie temperatūrą, gerklę ir gripą. Apačioje pasirašė: Stela Karlsen, namo savininkė.

Stela! Tai bent keistas vardas. Ir dar tokiai kaip ponia Karlsen! Stela! Argi tai ne žvaigždės pavadinimas? Arba laivo. Kunigo kalaitė saloje vardu Stela.

– Rytoj į kapines geriau neik!

Ponios Karlsen balsą sugėrė sienos, o jos veidas plėtėsi ir plėtėsi. Tora papurtė galvą ir nurijo seiles. Būtų norėjusi pasakyti kai ką malonaus. Nepajėgė.

– Tau per šalta čia, ypač po ligos. Nusileisk išgerti kavos. Ketvirtą!

Jai išėjus, Tora užsirakino duris ir išsitraukė drabužius rytdienai. Kiek padvejojusi užsitempė džinsines kelnes. Užtrauktukas suėjo! Neįtikėtina, kad kūnas vėl toks pats. Ji nudelbė akis. Nesiryžo išeiti į koridorių ir pažvelgti į veidrodį. Kas nors gali ateiti. Pastovėjusi ilgėliau ėmė drebėti. Tačiau rytą bus geriau. Kur kas geriau! Mėgino pamatyti save mažame veidrodėlyje, kabančiame ant sienos. Ją svaigino ir pykino. Tačiau žingeidumas nugalėjo. Nedrąsiai pasilypėjo laikydamasi sienos. Kelnės aiškiai rodė, kad anksčiau jas mūvėjo kitas kūnas. Tarytum būtų jas pasiskolinusi iš ko nors, vilkinčio keliais dydžiais laisvesnius drabužius.

Šitaip bestovint ir bespoksant į save, Torai šovė mintis, jog, nepaisant varvančių ir plyštančių krūtų bei kraujavimo, ji visa tai jau ištvėrė.

Ar galima tuo patikėti? Ji pasisuko, kad pamatytų apdribusių kelnių juosmenį ir iš šono. Nulipusi nuo kėdės, griuvo į lovą su džinsais. Iš akių plūste plūdo. Palengvėjimo upė.

O šaltas, negyvas gniutulas akmenyno pašlaitėje?

– Koks dar gniutulas?

Pasak kalbų, toli palei fjordą slenka atlydys. Žvarbus ir drėgnas, tad jokios vilties kada nors sulaukti pavasario.

Po pamokų Tora nuėjo į kooperatyvo parduotuvę ir nusipirko dvi pakuotes higieninių servetėlių. Skubiai įsikišo jas į nailoninį tinklelį tarp vadovėlių. Jau išėjusi iš krautuvės prisiminė turėjusi nusipirkti ko nors užvalgyti. Įeiti darsyk buvo neįmanoma. Viduje tvyrojo gaižus mėsos kvapas.

Visą dieną ji nepastebėjo žmonių. Jie pranykdavo priešais ją.

Kiekvienas savaip švytėjo. Daugiausia žydrais atspalviais. Taip pat rausvais ir gelsvais. Ypač aplink galvas. Taip jie tapo neprieinami ir nerealūs. Tora jų šalinosi. Sykį koridoriumi pro ją pralėkė Jonas. Jis švytėjo baltai. Ji pasijuto suprakaitavusi ir purvina. Jis kilstelėjo vieną ranką, tarsi ketindamas ją sugriebti. Ji spruko pro duris į tualetą.

Jautėsi vieniša. Sėdėjo tol, kol nuaidėjo skambutis.

Visi stoviniavo grupelėmis arba po du. Porą kartų jai dingtelėjo, kad tereikia prieiti prie vienų ar kitų, daryti tą, ką ir jie. Neišdrįso.

Pirmosios dvi pamokos praėjo neblogai. Ji atidavė raštelį. Per pertraukas buvo sunkiau. Daugiausia tūnodavo tualete. Tikėjosi, kad inspektorius nepastebės, jog po skambučio ji nuolatos išeina iš tualeto.

Anglų kalbos mokytoja ponia Ring garsiai tarstelėjo, kad Tora dar nevisiškai pasveikusi. Ar tik nebus per anksti išėjusi į mokyklą? O šviesa aplink ponios Ring galvą – lyg prieš sprogimą. Ponia Ring atsargiai užklausė, ar ji paruošusi pamokas, ar kas nors jai padėjęs atlikti namų užduotis.

Tora atsikosėjo ir atsakė perskaičiusi trim puslapiais daugiau, nei buvę užduota šeštadieniui. Ją ėmė klausinėti netaisyklingųjų veiksmažodžių. Išvardijo. Buvo patenkinta, kad bent tokiu būdu bus tarp jų.

– Ačiū! – tarė ponia Ring ir šalia Toros vardo suraitė pažymį.

Viršum Toros užsislinko sienos. Ilgam. Kol ji saugojosi, būrelis nuo jos atsiskyrė. Jos minutės praėjusios. Visų žvilgsniai dabar nukrypo į kitą, kurio klausomasi.

Tatai prasidėjo, kai ji tai pastebėjo: nuo sienų iki vartų stulpų einančios telefono linijos buvo nutūptos žvirblių. Žvirblių! Vis sugrįžtančių mažyčių paukštelių. Kodėl? Kam jiems čia grįžti? Nejaugi jie nežino, kas šiais laikais nutinka paukštelių jaunikliams? O šviesa aplinkui ponios Ring galvą buvo it rausvas mažas lizdelis iš puodkėlių su pamėlusiu paukšteliu viduje. Jis tarsi žiopčiojo. Lyg gaudydamas orą.

Tora galvojo apie anglų kalbos žodžius.

Balsai įeidavo ir išeidavo iš kabineto, ji matė jų lūpas banguojant. Visa tai prasidėjo nuo ponios Ring ir persidavė visai klasei. Tačiau ji negalėjo girdėti, ką jie kalba. Ji mąstė apie Fritsą. Visiškai nieko negirdėjo. Pirmąkart suvokė, kaip čia yra. Šviesos ratilai kyburiavo virš jos galvos. Ritmingai, tarsi kas būtų juos užsukęs. Anė atsisuko į jos pusę, išsižiojo, o jos lūpos ėmė banguoti ir banguoti. Tačiau ne Torai skirtas tas bangavimas. Visi jie turėjo savo šviesą, savo bangas.

Paskutinė pamoka. Akys tarsi užpiltos smėliu. Ji ilgokai nuobodžiavo, kol pasigirdo skambutis. Palaukė, kol visi išsivaikščios. Lauke pasijuto taip, lyg dienų dienas būtų valiusi Šimtabučio laiptus: laukujės durys nuolat atvertos, lauke šaltutėlis sniegas, visi vis neša tą sniegą vidun, o ji nespėja valyti pripėduotų laiptų.

Ji parėjo į namus, griuvo su visais drabužiais į lovą ir snūstelėjo. Ketvirtą valandą, pasidabinusi nauja juoda suknele, ponia Karlsen atėjo pakviesti jos gerti kavos. Tora neužsirakinusi durų. Kaip jau buvo įpratusi, pirmiausia skubiai apsižvalgė, tik tuomet pakvietė užeiti.

Ar vis dar nesveikuojanti? Ponios Karlsen balsas kažin kur plevenantis. Ar norėtų, kad jai atneštų sumuštinių? Tora prisivertė atsakyti. Ji susirangė lovoje ir pasiskundė negaluojanti. Gal ponia Karlsen jai atleisianti, tačiau ji negalinti ateiti…

Nepažįstama moteris griežtomis, atidžiai stebinčiomis akimis atėjo pas ją su padėklu. Buvo apsirengusi juodai, kaip ir ponia Karlsen, o aplinkui abu riešus kabojo po sunkią apyrankę. Ji pasakė „prašau“ ir „skanaus“, pabandė išspausti dar porą žodžių, o jos akys skraidžiojo po kambarį it kandis. Ir tuomet Tora vėl pajuto balsą. Išgirdo jį per sieną. Moteris panėšėjo į vieną iš tų neigiamų pasakos „Alisa Stebuklų šalyje“ veikėjų. O gal tai tiesiog paveikslas iš kortų kaladės?

Pavalgė.

Dar neatplėšusi Ingridos laiško. Jau niekada nebenorėsianti grįžti į Salą, tyliai nutarė. Krimsdama gardžius sumuštinius vis apie tai mąstė.

Nuėjusi prie stalo, sėdo prie knygų. Užtruko ilgai. Vaizdas mirgėjo ir raibuliavo. Ingridos laiškas tarsi augo akyse ir ją kaustė. Tora lėtai pasilenkė ir virbalu jį atplėšė.

Ingrida rašė apie orą. Apie pasibaigusią žvejybą, dėl kurios likusi be pajamų. Todėl Tora turinti lukterėti, kol gausianti dienpinigius. Gal savaitėlę? Raidės artėjo link jos tarytum vienišos mėlynos dėmės sniege. Suko ratilus apie jos rankas. Maldavo Torą taupyti iki grįšianti į namus Velykoms. Raidės glaustėsi aplink skaudančius pečius, kuriuos ji kilstelėjo prie ausų. Reikėjo saugoti galvą. Kodėl ji čia sėdi ir skaito šį laišką? Tai jai visai nebesvarbu. Ji nei nori, nei gali vykti pas tą Ingridą.

Tora pasikeitė įklotą ir ėmė skaityti istoriją.

Vakarop jie būriais kilo laiptais aukštyn, pliaukšėjo lagaminų sagtimis ir savo kambariuose barškino įvairiausiais daiktais. Tora nebuvo įsitikinusi, ar ponia Karlsen visa tai ištvers. Pirmiausia, ji negirdėjo jos balso. Torą apniko prietaringa baimė. Ar tik veranda netempiami sunkūs baldai? Susidūrimų neišvengtų. Galiausiai dundesys baigėsi, ir ji išgirdo ponios Karlsen pagyvėjusį balsą, linkintį geros kelionės. Tada laukujės durys buvo užrakintos, o paskutiniai svečiai, nelyginant nenoringi krabai, vis dar ropojo laipteliais ir ropštėsi į automobilius. Netrukus ji išgirdo kažką švilpaujant „Love me tender, love me true“. Tai ponia Karlsen.

Ji stovėjo ant Vėteno viršukalnės, o paskui krito žemyn. Matė save gulinčią akmenyno pašlaitėje. Ne, ten buvęs Almaras! Visas sumaitotas. Ji ėmė sparčiai artėti, ir, kai tik turėjo pasirodyti didžiulis akmenynas, pastebėjo paukščiuką. Kažkas jį buvo iškasęs.

Valandėlę ji pasimuistė antklodėje, stengdamasi visiškai išsibudinti. Paskui priėjo prie praviro lango ir atlapojo jį į tamsią naktį. Oro gūsis pripildė ją skausmo ir priminė jai, ką buvo išgyvenusi.

Pamažėle išsibudino ir nurimo. Priešais antro aukšto langų rėmus patikliai driekėsi ramunių pievelė. Ji aiškiai užuodė jų kvapą. Apačioje nuo stoglatakių ritmingai lašėjo.

Kai vėl atsisuko į kambarį, žvelgė tiesiai į sieną virš lovos. Atgrasus laivo audroje paveikslas. Niūrių spalvų. Bjauriai blizgantis, išgražintais jūros purslais. Akies mirksniu ji grįžo prie lovos, nukabino paveikslą nuo sienos, minutėlę palaikė jį priešais langą, pasiruošusi išmesti. Bet jis netilpo pro rėmus. Sutrikusi stovėjo prie atviro lango su virš galvos iškeltu paveikslu.

Nuo pastangų ėmė svaiginti. Rankos nusviro.

Kita puse atrėmė paveikslą prie durų.

Reikėtų nueiti prie akmenyno pašlaitės ir pamatyti paukščiuką, bet tai neįmanoma. Mat tektų nešti gėles. Nevalia, nes kas nors gali aptikti mažąjį kapelį. Samtis taip nuoširdžiai pasidarbavo. Kaskart žvilgtelėjusi į gulintį stalčiuje samtį buvo tikra, jog viskas atlikta tinkamai. Paukštelis gerai paslėptas. Niekas jo nesudarkys. Kiekvienąkart dideliu greičiu krisdama iš dangaus ji matydavo kapelį išraustą. Tada stengdavosi kuo greičiau išsibudinti, kad nepavėluotų.

Dangus aplinkui buvo perdėm atviras. Jai tas nepatiko. Ir oras toks grynas. Visa aplinkui buvo skaidru ir leidosi ant jos tarytumei dvelksmas. Kasnakt ji griaudėdavo dangumi ir žemyn ligi akmenyno pašlaitės. Kasnakt ji atsidurdavo priešais atvirą langą. Praraja tokia neaprėpiama. Ji juto vėją palei odą, it skrisdama. Palei veidą. Jautėsi tuščia, nelyginant vėjyje ant virvės plazdantis pagalvės užvalkalas.

Stovėjo ponios Karlsen vonioje. Vanduo čiurkšle sruvo ant jos. Šiltas vanduo. Nesibaigianti akimirka svaigino.

Lėtai išsimuilino. Kūną. Plaukus. Išsiskalavo ir vėl iš naujo išsimuilino. Šitaip seniai nebuvo jutusi palaimos. Ko nors, kas padėtų atsigauti. Raumenys ir oda vėl atgijo. Po vandens srove. Sušilo. Nurimo. Tapo savimi, kokia niekada nebuvusi.

Porą sykių ji pajuto, kaip apninka svaigulys žvelgiant į skylę, didžiuliais pliūpsniais siurbiančią muiluotą vandenį gilyn į kanalizacijos angą. Rožinės spalvos. Ji nemėgino pratintis prie minties, kad kraujuos nuolat. Vieną kartą tai liausis. Juk nenukraujuos negyvai?

Muilo kvapas. Ji skalavo plaukus tol, kol jie tapo švarūs ir slidūs braukiant juos pirštais. Priešais mažytį pusiau pravertą langelį aukštai sienoje it debesis susikaupė garai. Plastikinė užuolaidėlė su ryškiomis violetinėmis gėlėmis tiesiog styrojo ore. Visa buvo svetima, tačiau miela. Tarytum niekada anksčiau nebūtų jų mačiusi.

Ji rūpestingai nusišluostė. Apsirengė švariais drabužiais. Plati palaidinė pakibo virš džinsinių kelnių. Į tarpkojį įsikišo higieninį paketą. Lyg per menstruacijas.

Iki galo atvėrė langelį, kad išsivėdintų garai, surizikavo neuždaryti virtuvės durų. Ponia Karlsen buvo ką tik išėjusi apsipirkti ir bet kada gali grįžti. Torai buvo leista išsimaudyti. Vis dėlto nesinorėtų, kad ponia Karlsen pamatytų ją besimaudančią. Negelbėtų ir tai, kad ji apsirengusi. Dėmės gali ją išduoti. Nelauktai. It katastrofa. Viena menkiausia smulkmena.

Mergaitė iš Salos, eidama mokyklos kiemu, koridorium ar keliu, juto aplinkinių žvilgsnius. Ji niekados nebūdavo itin šneki. Tačiau dabar atrodė, kad bus visiškai praradusi kalbos dovaną. Tik kai ją paklausdavo per pamokas, pasigirsdavo savotiškas šnabždesys. Balsas, kuriuo mažai naudojiesi, turi pratintis ištverti kiekvienąkart, kai jo prisireikia. Tuomet sakiniai keliaudavo tiesiai iš knygos kiaurai per ją gilyn į kabinetą. Lyg mergaitės pilve būtų įtaisytas magnetofonas. Paprastai jos kamputyje būdavo tylu.

Anė labiausiai stengėsi užmegzti su ja ryšį. Gal nueitų į kiną? Ar į kavinę? Tora atsisakydavo. Ir ne tik kur nors eiti. Kai anąkart rudenį nualpo, kitų akimis, kažin kas joje buvę mistiška. Apie save ji nekalbėdavo. Jie vargu ar žinojo, kur ji gyvena. Buvo slidi it gaudomas ungurys. Sėdėdavo savo suole. Per pertraukas išeidavo. Pakildavo pagal komandas kaip kareivis, lyg žirnius į sieną išberdavo atsakymus. Rašydavo diktantus. Darė viską it robotas.

Ingrida Saloje vis laukė laiško nuo Toros. Galiausiai jau nebeturėjo kitos išeities, kaip tik nueiti pas Rakelę ir Simoną į Bekejoretą paprašyti telefono.

Nemokšiškai prisistatė esanti Ingrida Tostė, Toros mama. Ar tik Tora neserganti, jei nerašanti?

Ponia Karlsen kalbėjo draugiškai. Tiesa, Tora sirgusi bjauriu gripu, pragulėjusi, bet tai buvę prieš savaitę. Pamokos turbūt sutrukdžiusios jai atrašyti. Ji visuomet namie, visada rami ir tvarkinga. Taigi, pati geriausia iš visų jos nuomininkų. Taip gera, kai namuose yra žmogus, ypač dabar, jai tapus našle. Žinoma, ji jau daugelį metų viena, nes vyras sirgęs, buvęs prikaustytas prie lovos ir gyvenęs senelių namuose. Ji įpratusi. Tačiau visiškai kas kita žinoti, kad esi viena. Ingrida atsargiai, bet dalykiškai užbaigė pokalbį ir padėjo ragelį.

– Ką ji sakė? – paklausė Rakelė, tiriamai žvelgdama į seserį.

– Ji tapo našle.

– Našle?

– Taip, ponia Karlsen. Tora išėjusi. Ji greičiausiai labai daug skaito, todėl neturi laiko parašyti… Sirgo gripu…

– Ar pasakė, kuriuo metu Tora grįš namo?

– Užmiršau paklaust. Ji tiek daug šnekėjo. Man įsiskaudo galva.

Rakelė nusijuokė ir įsipylė dar kavos.

– Taip, taip. Taigi tikrai turėjai išgirsti, kad namo ji sugrįš Velykoms.

Ingrida nudelbė akis į staltiesę.

– Kaip tik manau, kad negrįš.

– Kodėl gi?

– Nebuvo namie jau nuo pernykščių Kalėdų. Tai lyg ir nebėra didelio reikalo parvažiuoti. Ir pinigų iš manęs ne per daugiausiai gautų.

– Bet, Ingrida, mieloji, ji juk būtų rašiusi, kad nebeturi pinigų.

– Ne, tik ne Tora.

– Ar norėtum, kad jai nusiųsčiau keletą kronų?

– Ne, pati nusiunčiau pinigų, iki Velykų turėtų užtekti.

Rakelė paėmė Ingridą už rankos.

– Taigi, tu darai viską, ką gali. Ir jeigu ji turi pinigų tik iki Velykų, namo privalės grįžti.

– Ji neberašo.

– Tai gal įsitaisė kavalierių?

– Buto šeimininkė sakė, kad ji niekur neina. Man dėl jos neramu. Apie kitką negalvoju, tik ką veikia Tora.

– Puikiai tave suprantu.

Kaip anksčiau, kai dažnai kartu sėdėdavo ir šnekėdavosi, taip ir dabar Ingrida nudelbė akis. Ir šįkart Rakelę tai suerzino. Bet susivaldė. Ingrida turi savų priežasčių.

O Rakelės rūpesčiai šalia josios buvo vienas juokas. Nėr ko ir kalbėti. Pernai kaip niekada suklestėjo ūkis. Avims patiko avidėje, o pavasaris ir ganyklos kalnuose, rodės, dar tebelūkuriavo čia pat, už kyšulio.

Rakelei vis rečiau skaudėdavo pilvą. Greičiausiai bėda joje vis dar tebetūnanti. Tačiau gydytojai beveik pažadėję jai sveikatą ir gyvenimą. Ji važinėjo gydytis į Oslą. Buvo tapusi tikra keliauninke.

Apsimesdavo, kad tai tiesiog atostogų išvyka. Stengdavosi negalvoti, kad jai reikia į ligoninę švitinimui, apžiūrai, tyrimams. Prieš skrisdama į pietus, naktį praleisdavo viešbutyje Bodėje. Vaikštinėdavo po parduotuves. Eidavo į kiną. Savyje turėjo slaptą dėžutę, kurioje laikė visą bjaurastį ir ligą. Tačiau kiekvienąkart stovėdama priešais plačias ligoninės duris jusdavo, kad viskas prasideda.

Pakeliui į namus ji jau su siaubu galvodavo apie kitą išvyką. Simono pasiilgdavo taip, lyg jis būtų sodas, pilnas vaisių, o jai širdis neleidžia šiuo gėriu mėgautis. Tarsi būtų įsikalbėjusi bausmę. Užuot leidusi sau gyventi jausmais, pirkosi įvairiausius mažmožius ir jais puošėsi. Satino palaidines. Madingus nuo klubų klostuotus sijonus. Įvairiausių batų. Kuo daugiau prisiklausydavo apie ligą, tuo mažiau tikėdavo panašiomis nesąmonėmis. Tik savimi. Sarkastiškai šyptelėdavo.

Tačiau matydama, kaip nerimauja Ingrida, polinkį užgaidoms kaipmat nuslopindavo.

Trokšdavo pulti Ingridai į glėbį, tuomet gerokai palengvėtų. Vis dėlto tai neįmanoma. Ingrida atėjo tik pasiguosti ir prisiimti Rakelės ligos prie virtinės savų nesėkmių, dėl kurių po kiekvienos mielos Šimtabutyje praleistos dienos ji dar labiau užsisklęsdavo. O kad Ingrida mokėtų džiaugtis!

– Gal norėtum, kad aš pasiteiraučiau, kaip ji? Paskambinčiau į mokyklą? – paklausė atsargiai.

– Ne, – atsakė pavargusi Ingrida.

– Nemanau, kad reikia šitaip jaudintis. Pamatysi, greičiausiai tam yra priežastis. Neliūdėk taip! Nuo to nepagerės.

– Lengva tau kalbėti, – sumurmėjo Ingrida, vilkdamasi nutriušusį paltą, – kai neturi vaiko, kuriuo reikia rūpintis!

– Būtent, Ingrida, tikrai neturiu. – Rakelės skruostus išpylė raudonis.

Ji visuomet apstulbdavo įskaudinta Ingridos. Kiekvienąkart jai tai būdavo tarsi šokas. Lyg nesitikėtų, kad iš Ingridos gali sulaukti ko nors panašaus. Rakelė nepajėgė atsikirsti. Galbūt todėl, kad manė, jog Ingrida nesuvokia pasakiusi ką nors negera. Kai kas niekados nesupranta, kad gali išprovokuoti pražūtingus veiksmus.

Rakelė, visada tokia čiauškutė, nugrimzdavo į save ir slėpdavo nuoskaudą nuo vienintelės sesers.

Ji padėjo pyragą ant gėlėtos lėkštės banguotu kraštu. Stovėjo ir akimirką gėrėjosi, laikydama iškėlusi aukštai priešais lempą. Tarsi apžiūrinėtų, ar nepakliuvęs koks katės plaukas arba kita bjaurastis. Tuomet ryžtingai stumtelėjo nuo savęs.

– Henrikas sako, kad Tora turi būti dėkinga už mokslus Breilane. Ji jau per didelė. Dabar namie niekas neįtinka. Jis užsiminė, kad jau per Kalėdas ji pasirodė sunkiai sukalbama ir įžūli, – burbtelėjo Ingrida.

– Aišku, šitaip sako tik jis.

Rakelė šįkart jau nebesišaipė.

Ingrida suprato kandžią užuominą, todėl tik kilstelėjo galvą aukštyn. Buvo išmokusi. Šitai ji sugebėjo.

– Žinau, ką manai apie Henriką. Jis užsidėjo antspaudą visiems laikams. Bet, nepaisant to, jis gali turėti savo nuomonę.

– Mano mieloji, linkiu Henrikui viso ko geriausio. Aš gindavau jį iki pažaliavimo, nesvarbu, ar byla, ar tiesiog kivirčas kamaraitėje su Simonu. Taigi manęs dėl to nekamuok. Nesu mačiusi, kad Henrikas būtų bent pirštą pajudinęs ir gyvenimas nuo to kam nors palengvėtų. Galiu drąsiai sakyti, kai mudvi ginčijamės.

– Kaip tai?

– Neapsimesk kvailele! Jis nepakrutino nė pirštelio nei dėl tavęs, nei dėl Toros. Puikiai tai žinai. Kas ten tarp jūsų, tegul taip ir lieka… Manau, kad tau reikia su juo skirtis!

Ji tai pasakė. Be įžangų. Kietai. Laisvai. Aidėjo dar sunkiau.

Iš Ingridos nė garso.

– Tikrai! Nebent esi juo patenkinta?!

Rakelė išrėkė tai kaip kaltinimą. Stovėjo rankomis įsisprendusi į šonus. Prasižiojusi. Pasiruošusi išspjauti kitą sakinį. Nusiteikusi griebti Ingridą, kai tik ji ginsis. Įtikinti ją. Išlaisvinti ją pačią nuo savęs. Pirmąkart Rakelę suerzino ryškiaspalvis katinas ant durpių dėžės.

Ingrida padėjo galvą ant stalo, rūpestingai saugodama apglėbė ją stambiomis rankomis. Ji verkė.

Rakelė stovėjo ir žvelgė į save iš šalies. Gerai nesijautė. Susigėdo taip, jog net žandai ėmė degti. Nė nebežinojo, kas blogiau – josios išdidumas ar tai, kad ji naudojosi tuo išdidumu keršydama už neapgalvotą repliką, jog esanti bevaikė. Ji mąstė, kad galbūt tik saujelė žmonių yra nusiteikę elgtis žmoniškai su kitais. Kad ji taip pat ne išimtis. Tačiau ji neįstengė prisiliesti prie Ingridos kaip derėtų, kad tik tie judesiai sesers neišjudintų. Ją tarsi kas kaustęs.

Ji neryžtingai perėjo grindimis ir nuo suolo nubraukė trupinius, norėdama laimėti laiko.

– Neimk į galvą, ką pasakiau, Ingrida.

– Nežinau, kas man daros, menkai tepasipriešinu…

Ingrida nustojo verkti ir išsitraukė nosinę.

– Tau negerai, Ingrida. Per daug atsakomybės, esi išvargusi. Reikėtų turėti žmogų, kuris tavimi rūpintųsi, o ne kritikuotų, kad Tora lanko mokyklą, kuris nekartintų tau gyvenimo.

– Henrikui irgi nelengva…

Rakelę apninka bjaurokas jausmas, kad jai darosi nuobodu. Ji suvokia, kad turėtų surasti paguodos žodžių. Nukreipti dėmesį nuo Toros ilgesio ir Henriko niurzglumo prie to, kas ją pradžiugintų. Tačiau ji stovi čia susilenkusi ir nuobodžiauja. Ji jaučia, kad su Ingrida negali kalbėtis kaip su lygia. Nežino, kodėl pati jaučiasi dvigubai vyresnė, nepaisydama to, kad Ingrida vyresnėlė ir gerokai daugiau patyrusi. Ji visuomet stebėdavosi, kad Ingrida nepasimoko iš situacijų, kurias jai tenka išgyventi. Tik su dar didesniu įkarščiu puola plušėti. Nei priešinasi, nei ignoruoja, tik nuryja neapykantą ir pagiežą. Kiekvienąkart leidžiasi talžoma iš naujo.

Ingrida apsisiautė senu paltu, pakilo ir atsirado prie durų.

Keistai pažvelgė į Rakelę.

– Ką gi, turiu eiti. Jau vėlu…

Balsas beveik toks pat, kaip visuomet.

Rakelė tebestovėjo.

Ji stebėjo, kaip Ingrida atveria vartelius ir uždaro juos paskui save, nepakeldama akių namo ar virtuvės lango pusėn. Matė seserį besileidžiančią kalvomis žemyn. Lėtai. Ramiai. Viskas buvo pasakyta.

Vis dėlto nepasakyta. Ir nenuspręsta.

Kai tik Ingrida turėjo dingti už miškelio, Rakelė atsitokėjo. Ji trūktelėjo prieangio duris, pasičiupo pirmą pasitaikiusį ten kabantį rūbą. Simono striukę, skirtą dėvėti tvarte. Įšoko į veltinius ir klampodama pažliugusiu keliu puolė Ingridai iš paskos. Netrukus ją prisivijo. Šoko iš už nugaros ir apglėbė. Stipriai.

– Aš bjaurybė, Ingrida!

Sugrubusiomis rankomis Ingrida lietė jai veidą.

– Tai jau geriau tu tvarkykis. Tvarkykis…

Rakelė palydėjo Ingridą šlaitu žemyn iki pirmųjų namų virtinės. Toliau jau turėjo apsisukti ir grįžti, nes avėjo veltiniais ir vilkėjo darbinę striukę. Ji parodė pirštu į save. Abidvi nusijuokė.

– Pasistengsiu ką nors daugiau sužinoti apie Torą, o tada pas tave ateisiu.

Ingrida linktelėjo.

– Čia aš perdėtai rūpinuosi. Tu teisi. Torai čia, Saloje, per daug nėra ko siekti. Kartą buvau nusiteikusi dingti iš čia pati… Kol ne vėlu. Tarytumei viskas keltų agoniją – o aš tik egzistuočiau, negalėdama kvėpuoti.

Jos kilstelėjo rankas atsisveikinimui. Lengvai mostelėjusios, suprato viena kitą. Tarsi mažos mergaitės, besipykstančios, tačiau privalančios susitaikyti, nes turinčios tik viena kitą. Viena kitos liūdesį. Paslaptis. Viena kitos nubrozdinimus ir svajas.

Sniegas jau ėmė trauktis nuo žemės. Tirpo pamiškėje ir pagrioviais. Tačiau šaltis tebegnaibė Rakelei ausis.

Kasdien ji sutrupindavo duonos riekelę ir paberdavo tarp lango rėmų. Kuo smulkiausiai. Tada sėsdavosi į krėslą ir laukdavo. Juodų varnų. Žėrinčiomis žvilgančiomis plunksnomis. Jos pasirodė. Pamačiusios ją, staigiai apsisuko skristi atgal. Suprato, kad ji sargyboje. Kad trupinėliai ne joms. Tai ne jų mažylį ji paguldė pašlaitėje. Taigi. Jos žinojo puikiausiai, su kuo ji norėtų pasidalinti trupinėliais!

Ji lėtai atrišo kaspiną ir pasileido plaukus. Juos vėdino išskleisdama. Tai liepsnelės ji lūkuriavo. Arba kikilio. Žiemos paukštelio. To, kuris pasilieka žiemoti.

Ji suvalgė savąsias duonos riekes, išgėrė pieną.

Popiečio saulė virpėdama atvirai pulsavo šiluma. Svaiginamą šviesą ritino Toros link. Dangus tarytum žarijos. Vakarai tokie šviesūs. Niekur nepasislėpsi. Padėjo stiklinę ant krėslo ranktūrio. Riekę laikė rankoje. Smulkūs trupiniai pabiro ant megztinio. Ji užuodė silpną vilnos kvapą, sumišusį su duonos, sūrio ir pieno kvapais.

Kartkartėmis ji mintimis nuklysdavo toli, užsimiršdavo, ko sėdinti. Vien kramsnojo. Tačiau kai tik imdavo šalti, prisimindavo paukščiuką. Ar greit atskris palesti? Šiandien jau ne.

Ji surinko trupinius, išbertus tarp langų rėmų lygiai dešimt minučių po keturių, ir uždarė langą. Kaip tik tuomet, kaip įprastai, išgirdo ponią Karlsen užsirakinant.

Retsykiais ji prisimindavo Ingridą. Arba dėdę Simoną ir tetą Rakelę. Ponia Karlsen buvo sakiusi, kad skambino Ingrida. Kad ji nesulaukianti laiškų nuo Toros. Ji šitai pareiškė taip tvirtai, kaip kunigas Saloje, kai ją konfirmavo. Ponia Karlsen tapo grubia pamote iš pasakos apie Snieguolę. Ji bėrė Torai patarimus tokius pat raudonus ir nuodingus kaip obuolys, kurio Snieguolė atsikando prieš nugriūdama.

Perspėdama ponia Karlsen mostelėjo ranka ore ir tarė:

– Ji turi nepamiršti parašyti savo mamai!

Tora išjungė jos garsą.

Kiti prieš Velykas laikė egzaminą, o ji tuo metu gulėjo namuose. Direktorius užsiminė apie gydytojo pažymą. Jis dėstė jiems matematiką. Tora sėdėjo ištempusi nugarą, nubalusiais žandais. Megztinis surištas palei klubus. Tebesaugojo ją, nors jau ir nebuvo ko slėpti. Ir vis dėlto dar pavojinga.

Jo veidas pakilo nuo žurnalo ir mėgino pagauti mergaitės žvilgsnį. Tačiau Toros akys įbestos pasaulio žemėlapyje virš lentos.

Anė pataisė padėtį.

– Tora atnešė pažymą. Rašytą šeimininkės. Argi jos nėra tarp dokumentų?

– Taip, bet praleista daugiau nei trys dienos, – sausai nukirto direktorius.

– Nebūdavo svarbu, kas pasirašys, – ir šeimininkė, ir tėvai pasirašydavo. Ji juk negali dabar eiti pas gydytoją ir prašyti pažymos. Juk jau pasveiko!

Atsargiai prunkštelėjo. Vėl prasidėjo seniai pažįstamas pykinimas. Ji matė mėlynas kraujagysles palei direktoriaus nosies šnerves. Šaltas neišraiškias akis. Ėmė lėtai kaustyti baimė. Ji perėjo į pyktį, kurį Torai buvo sunku suvaldyti. Juto, kaip po suolu dreba šlaunys. Keistas nervingas spengesys įsismelkė į galvą. Nelyginant šiugždesys. Būsena, kai atsibundi nukritus temperatūrai. Priešais akis – šiltos dėmės. Ji įsitvėrė stalviršio, kad suvaldytų drebulį. Jos lūpų kampučiai atsisakė paklusti. Susivokė, kaip atrodanti. Todėl dar labiau pyktelėjo.

– Nenoriu dabar apie tai galvoti. Man buvo bloga. Be to, ir pinigų iš namų nebuvau gavusi… Nemanau, kad Breilano daktarai gydytų nemokamai.

Visų veidai savotiškai pagarbiai ir nustebę atsisuko į Torą. Vargiai bus girdėję šitokią ilgą šneką iš tos pusės. Mergaitė atrodė lyg laukinė. Išėjusi iš veido. Kažkas ne taip burnai. Tarytum suparalyžiuota.

Direktorius sutrikęs žvelgė į žurnalą. Šito jis nesitikėjo. Norėjo pabrėžti savo valdžią.

Šitokią dieną taip reikėjo tvarkos. Ir štai viskas nuėjo perniek. Jis įsižeidė ir jau nebekvietė pavardėmis, žvelgdamas į žurnalą. Nepažymėjo, kad Giunliauga sėdi ne savo suole, kai nesusidoroja su užduotimis.

O atėjęs į mokytojų kambarį leido sau išsakyti pastabą, kad klasė elgiasi nedrausmingai.

Šitoks nedrausmingas gaivalas. Kiti mokytojai sužiuro, susižvalgė. Nesakė nieko. Kava pravėsusi, kavos puodeliai pustuščiai. Jau seniai iš jų džiaugsmas dingęs.

Klasės auklėtojo nebuvo. Niekas nejuto kaltės ir nesiruošė pasiaiškinti direktoriui. Stiprus pypkių tabako bei prakaito kvapas miešėsi su dulkėmis ir rašalu. Kiekvieno savitas. Netvarkingumas buvo kiekvieno jų gyvenimo būdo dalis. Pats procesas. Būtų beveik šventvagiška ištarti „tvarka“. Šis žodis savyje slėpė savotišką šventą nuolankumą.

Toros daugiau nebeklausinėjo apie gydytojo pažymą.

Tačiau ji gavo keletą užduočių atlikti namie, kad galėtų gauti gerus įvertinimus žiemos semestre. Tai nepavojinga. Ji parsinešė užduotis į savo kambarį ir sėdo prie knygų.

Visas užduotis, kurioms užteko vien įprastų žinių, atlikti sekėsi puikiai. Galvoje joms vietos apsčiai. Tarytum būtų padaryta generalinė tvarka. Šitai ji galėdavo susirasti tiesiog knygose, o atsakymą parašyti anksčiau, nei perskaitys iki galo. Sakiniai lipo prie minčių ir jų laikėsi. Tačiau tai, ką ji turėjo nuspręsti pati ir ko nebuvo aprašyta knygose, beviltiškai nesisekė. Ji nepajėgė mąstyti. Galėjo iškalti mechaniškai. Iš čia ir iš ten. Kaip robotas. Išspręsti matematikos uždavinius. Sudarinėti veiksmažodžius. Atlikti istorijos užduotis, pilnas vardų ir skaičių. Skaičių! Magiškų ir nuostabių.

Tačiau jie jai negelbėdavo, kai reikėdavo rašyti rašinį. Daugybę puslapių minčių, sklindančių iš jos pačios. Galbūt jai norėtųsi rašyti apie dalykus, kurie veda prie klausimų apie gydytojo pažymas.

Žodžiai tokie pavojingi.

Nuo noro juos surūšiuoti jai siaubingai įsiskaudo galva. Įtariai surikiavo į eilę vieną paskui kitą. Žinojo, kad jie išsirikiavę už jos. Prireikė daugybės valandų parašyti rašinį apie susitikimą Breilano vidurinėje mokykloje. Mintys buvo supleišėjusios nelyginant ledynas pavasarį. Kaip pelkių akivarai, kaip pievos aplink jaunimo namus Saloje.

Šiaip taip užbaigė. Tris puslapius. Nei daugiau, nei mažiau. Ji nemėgino ilginti rašinio naujomis pastraipomis ar tuščiais tarpais. Taip ir bus. Gavo neigiamą su pliusu. Paskutinę dieną prieš Velykas tą patį įvertinimą gavo ir vėl. Žvelgė negalėdama tuo patikėti. Norvegų kalbos mokytojo pastabos buvo aštrios. Tačiau neišgirdo nė užuominos apie atskleistus įtarimus, kodėl prieš egzaminą ji nebuvusi mokykloje. Per pertrauką ji ištaisė rašybos klaidas ir grąžino sąsiuvinį.

Norvegų kalbos įvertinimas buvo „Gerai“. Kita vertus, atrodė gražiai. Ji lengvai išsisuko. Jokių postringavimų ar įspėjimų apie raportą namo.

Namo ji išvis nevažiuos. Apsisprendė. Naktį prieš išleistuves. Kol gulėjo išsitiesusi, juto, kad miegas tirpsta, dienos šviesa vis aiškiau paišo ant užuolaidų, o baldų ir daiktų kontūrai kambaryje tampa matomi.

Ji jautėsi lyg ir patenkinta. Iš tiesų buvo taip lengva. Apsispręsti. Tik jau ne į Salą. Galbūt niekados. Daugiau niekada jo nematyti! Nelipti stačiais laipteliais aukštyn į Šimtabučio kambarius? Niekada neužuosti keisto kvapo laiptinėje? Neprivalėti sėdėti su juo prie vieno stalo.

Norėjo parašyti Ingridai. Pranešti, kad Velykoms vyks kitur. Į kalnų trobelę. Su draugėmis. Su mergaitėmis. Antra vertus, leidimo prašyti jai nė nereikia.

Šią mintį pasiūlė mokykloje. Čia daug kas keliauja į trobeles. Turi pranešti, kad vyksti su mergaitėmis. Jei iškiltų klausimų, sutinka vienos kitas pridengti. Suglumusios prunkšdavo. Jausdavosi suaugusios.

Laiškas buvo trumpas. Be jokių pagražinimų. Pinigų neprašė. Išsiuntė išsyk.

Net svaigo nuo palengvėjimo. Įteikusi laišką, ji dar ilgokai sėdėjo pašto kontoroje ant vienos iš besisukiojančių kėdžių. Pašto darbuotojas keistai ją nužvelgė, o ji ėmė baimintis, kad tik jis nepaklaustų, ar ji neserganti. Šio klausimo ji negalėjo pakęsti.

Paskui ji nuėjo į biblioteką. Pasiskolino knygų – pilną tinkliuką. Nusipirko duonos, kavos, rudojo sūrio ir keturis kiaušinius. Viską nusinešė į kambarį ir atsisėdo priešais atvertą langą, pasiruošusi lesinti paukštį.

Ji niekam neprasitarė, kad praleis Velykas Breilane. Visiems buvo savaime suprantama, kad ji išvykusi.

Ramybė! Valandų valandas galės sau sėdėti, ir niekam nėra reikalo žinoti, kur ji.

Dešimt minučių po ketvirtos ji uždarė langą, nes jos laukė ponia Karlsen. Paukštelio mama neatskrido. Tora išlindo, nužvelgė visus kampus, tik tada trūktelėjo langą į save ir užstūmė velkes. Trupinius nubraukė į sniegą. Aukso spalvos trupinėliai ant visko, kas balta. Kas rytą jų nebelikdavo. Ji girdėdavo varnų karksėjimą ir krankimą. Tai tik laiko klausimas, kada ponia Karlsen išsiaiškins, kodėl tokie ėdrūs didžiuliai paukščiai atskrenda taip arti namų.

Tora nuvijo mintį šalin. Ji turi susitikti su mažąja paukščiuko mama. Papasakoti, kur padėjo jauniklį.

Rakelė nutarė vykti į Breilaną. Simonui tai pasirodė pernelyg skubota. Ji paaiškino turinti pasižmonėti, nes čia jau dūstanti. Viskas saloje taip pamažėl…

Ar tai jo kaltė? Ne, užtikrinusi ji. Tačiau ne taip lengva jį įtikinti.

Galiausiai ji privalanti keliauti dar ir dėl to, kad Ingrida nevilty. Gavusi trumpą šaltą laišką nuo Toros, kuriame ji rašo, kad neatvyks Velykoms, nes su draugėmis keliaus į kalnų trobelę.

Simonui atrodė išties puiku, kad mergaitė turi draugų. Nieko bloga, jei namo neparvažiuos. Rakelė atsiduso ir pasakė su tuo sutinkanti, tačiau neatlyžo dėl kelionės į Breilaną. Pamatytų Torą. Truputį pabūtų viena. Nueitų į kiną. Ir pilvas ją kamuojąs, pridūrė. Tada jis tik parimo paniuręs ir nieko nebesakė.

Rakelei reikia apsipirkti kaskart, kai ją ima kankinti mintys. Visuomet ji turi ką nors veikti. Ji jau tokia.

Ji mąstė, koks turėjęs būti Toros laiško motyvas? Mylimasis, apie kurį nedrįsta pasipasakoti motinai? Ne, tada ji būtų mėginusi paaiškinti smulkiau, atsiprašinėdama. Greičiausiai būtų parašiusi nuostabų ir melagingai įtikinamą laišką.

Simonas pats nuplukdė Rakelę mažyčiu motoriniu laiveliu palei fjordą. Ji pažadėjo paskambinti, kai tik būsianti vietoje. Išvyko pasipuošusi nauju mėlynos vilnos paltu, kurį buvo pirkusi Osle, kai paskutinį kartą ten lankėsi. Jis it skydas turėjo apsaugoti jos sulysusį sergantį kūną nuo gyvenvietės smalsuolių akių. Jie tik linksėtų ir šnabždėtųsi: „Rakelė Bekejoret buvusi sostinėje ir įsigijusi naują paltą…“

Nė vienas neturi matyti, kad naujasis paltas – tai kompensacija už skausmą.

Vis dėlto Simonui buvo sunku į ją žiūrėti. Vienas jis praplaukė fjordą ir vis tebejuto Rakelės kvapą. Nepaisant druskėto vėjo. Simonas paleido variklį visu greičiu ir įsitikino, kad šis veikia puikiai.

Rakelei atrodė, kad autobusas milijoną kartų tai sustoja, tai kur nors suka. Ji vis mąstė, kaip turėtų elgtis atvykusi į Breilaną. Norėtų paskambinti poniai Karlsen ir pasiteirauti apie Torą. Taip pat reikėtų užeiti į namą. Jeigu niekas neatidarytų, jai tektų keliauti į viešbutį ir viską apmąstyti.

Breilanas nupilkęs. Rakelė kartą ir visiems laikams susidariusi nuomonę. Nuo tada, kai sužinojo, kad privalės vykti į Breilaną tyrimams. Tai buvo jau seniai. O pilkas tonas išlikęs. Sykį ir visiems laikams. Nebepapuoši.

Ir telefonas skambėjo kažkaip pilkai. Nesimatė, kurioje vietoje jis skamba. Niekas nepakėlė ragelio. Ji tai žinojo iš anksto. Užsisagstė paltą, nuo grindų pakėlė kelionės krepšį ir padėkojo pardavėjai, kad leido pasinaudoti telefonu.

Ir diena pasitaikė švininė.

Namą rado nesunkiai. Daugmaž jautė, kurioje jis vietoje. Švietė koridoriaus ir antro aukšto langai. Aukso pjūvis neramiai krito ant seno sniego. Viršuje užuolaidos užtrauktos. Virš žalvarinio laikrodžio lentelė. Prabangu. Šalia visų rūpesčių ji dar spėjo pamąstyti, kad reikėtų įsigyti šitokią lentelę. Virš lauko durų: „Simonas ir Rakelė Bekejoretai“. Vien paerzinti ir sugluminti. Ir dėl to, kad jai patiko. Būtų žymiai paprasčiau. Ir su mygtuku skambučiui. Jai norėjosi juoktis.

Niekas neatidarė. Ji nusimovė pirštinę ir pabeldė nuogu smiliumi. Tarytum tai padėtų. Ritualas žmonėms kviestis. Juto, kaip piršto galiuko sukeltas garsas pasklido po visą namą. Iki pat Toros kambario. Šūksnis, ženklas, kad čia ji, Rakelė. Tačiau namas atsakė įžeidžiama tyla. Kerinčia ir slapia.

Viršuje sujudėjo užuolaida? Nebuvo tikra. Stipriau pabeldė į duris. Paskelbė, kad greit pasitraukti nesiruošia. Niekas neatidarė. Ji pamanė, kad Torai reikia laiko pasiruošti. Rankinėje susirado pieštuką ir iš užrašų knygutės išsiplėšė lapelį popieriaus. Parašė, kad čia buvo ir grįš vėl. Įkišo lapelį į tarpdurį ir pasisuko eiti.

Kai paskutinįsyk žvilgtelėjo, lange šmėstelėjo šešėlis. Pasikėlė ritininė užuolaida. Lyg ir girdėjusi aštrų girgžtelėjimą.

Tora stovėjo tarytum nukryžiuotas šešėlis. Lango kryžmė tapusi tikru kryžiumi. Rakelė kilstelėjo ranką. Pamėgino nusišypsoti. Langelis lėtai prasivėrė. Pasirodė kaštoninė Toros galva. Rakelė nebežinojo, ko laukianti.

Gal šypsenos? Ar atsiprašymo? Trumpučio „labas“. Nieko panašaus nebuvo. Atrodė, tarsi Tora išvis nebūtų jos pažinojusi. Tarsi žvelgtų į atsitiktinį nuo durų prie durų keliaujantį prekeivį, norėtų, kad ji greičiau pasakytų savo reikalą ir nueitų.

– Labas! Jau beveik patikėjau, kad nieko nėra namie. Ar galiu užeiti?

Nuo lango vis dar jokio garso.

Galva dingo, langas užsivėrė. Akimirką Rakelė stovėjo suglumusi nuo minčių lavinos. Viena iš jų – kad Tora nenori jos įsileisti. Netrukus viduje ji išgirdo žingsnius ir sukamą raktą.

Žmogus tarpdury – tai Tora. Ir kartu ne ji. Rakelė stovėjo ant laiptų. Ji užmetė akis į mergaitę. Ir vėl sustabdė žvilgsnį. Jautėsi taip, lyg į ką nors spoksotų pro rakto skylutę.

Vešlūs raudoni plaukai išsidraikę žemiau pečių. Išėjusi iš veido, siaubingai išbalusi. Akys – žvelgiančios, bet nieko nematančios. Tuo pačiu pilku nertiniu, kuriuo vilkėjo namie per Kalėdas. Tačiau riebalų rinkių, apvalių formų, sveikos išvaizdos nelikę nė kvapo. Šitos žmogystos ji neapibūdintų niekaip kitaip, tik amžina nelaimėle.

Ir išties! Tai šioji bus parašiusi laišką Ingridai.

Rakelė daugiau jau nebelaukė, ką Tora pasakys, tik nusekė paskui ją laiptais aukštyn į kambarį. Stabtelėjo tarpdury. Tyli. Akimis perbėgo niūrius slegiančius tapetus, mažytę senamadišką lovą, tamsias užuolaidas, nuo gatvės įkyriai vidun pro aukštus aukso spalvos langus besiskverbiančią šviesą. Dėmę ant sienos, kur anksčiau kabojo paveikslas, klijuotę su akį rėžiančiomis gėlėmis. Senus didžiulius krėslus ir pliušinį kilimėlį po apskritu svetainės staleliu. Visų šių daiktų geriausi laikai praėję dar gerokai prieš Torai gimstant.

Rakelė koridoriuje pasikabino paltą, nusispyrė aulinukus, praeidama pro krosnį glustelėjo rankas.

– Čia gera ir šilta!– pasakė artindamasi prie gremėzdiško krėslo. Tora atsisėdo ant atokiausiai stovinčios kėdės prie rašomojo stalo.

Ant stalo pilna knygų. Matyt, bus ruošusi namų darbus. Ant lovos paskleista dešimt dvylika aplenktų bibliotekos knygų. Visos švarutėlės. Kuo tvarkingiausios.

– Tai tu tik skaitai ir skaitai, – tarė šypsodamasi ir, lyg norėdama pasigražinti, pirštais persibraukė plaukus.

Tora linktelėjo.

– Tu namuose viena? – domėjosi Rakelė.

– Taip. Ponia Karlsen Velykoms išvykusi pas giminaičius.

Pagaliau kambaryje pasigirdo balsas. Beveik tikras.

– O tu? Girdėjau, nenori namo?

– Tave mama atsiuntė?

– Ne, gink Dieve! Breilane turiu reikalų. Atvažiavau pati. Bet turėjau pamatyti ir tave.

Staiga Rakelė ryžosi. Sąžiningumas. Jo kaip tik ir trūksta šiai galvelei.

– Mačiau laišką, kurį rašei namo. Tu juk niekur nevyksi, į jokią trobelę, tiesa?

Tora spoksojo į Rakelę. Veidas, kūnas, tačiau labiausiai akys žaižaravo tokia išraiška, kaip skersti ruošiamo gyvulio, kurį buvo mačiusi. Rakelė nurijo seiles.

– Kas yra, Tora?

– Nieko! Tiesiog nenoriu. Brangu ir… Nori kavos?

Mergaitė tartum atsibudo iš savotiško transo. Ji staigiai pakilo iš vietos, porą kartų be tikslo perėjo ratais po kambarį. Nervingas, neramus šokis. Ieškant nedidelio kavinuko, stovinčio ant stalo šalia vadovėlių. Galiausiai Rakelė parodė jį pirštu. Ant Toros žandų atsirado po raudoną dėmę. Rakelė matė, kaip prakaitas išmuša jai kaktą ir viršum lūpos. Ji susilaikysianti, taigi Tora aprimsianti. Prisiminė tą epizodą, kai Ingridai pasakė, jog ši turinti palikti Henriką. Nėra reikalo žmonėms sakyti itin daug. Išties pernelyg sunku tam, kuris brandino mintį ir jos atsisakė.

Daugeliu atvejų Tora panaši į ją. Vis dėlto ji Ingridos dukra. Ingridos gėda. Rakelė niekados nėra buvusi kieno nors gėda.

Tora išėjo į koridorių atnešti kavai vandens. Rakelė atkreipė dėmesį, kad ji kalba išsisukinėdama. Ji matė, kad tai, kas visus vieną prie kito šlieja, mergaitei atsiverti nepadeda.

– Gal nusimato linksmybės, jei taip nenori namo Velykoms?

– Ne… Taip, tai yra…

Tora stovėjo nusigręžusi ir ilgai nepasisuko nuo plytelės. Netrukus po virduliu ėmė šnypšti. Stovėjo palinkusi virš jo ir negalėjo sustabdyti pro dangtelį su raudonu plastikiniu burbuliuku besiveržiančio vandens.

– Tora, nuvalyk virdulį. Mane erzina, kai ant karštos plytos šnypščia vanduo.

Tora staigiu judesiu ištempė kaklą ir susirado skudurą.

– Gerai, – pasakė ji jau gerokai po to, kai šitai sutvarkė.

Mergaitei žymiai blogiau, nei Rakelė maniusi.

– Dėl meilės liūdi, Tora?

Ji stengėsi paklausti kuo šilčiau ir jautriau, tačiau išgirdo pati, kaip nenuoširdžiai tai nuskambėjo.

– Ne.

– Papasakok man, kodėl nenori namo. Tai liks tik tarp mūsų.

– Ir niekieno daugiau?

– Niekieno. Tai žinos tik tavo mama ir aš. Na, dar Henrikas.

Drebulys prasidėjo tarytumei nuo sijono kraštelio. Perėjo per visą menką jos kūną. Iškart po oda išryškėjo mėlynos kaklo kraujagyslės. Burna prasižiojo, lūpų kamputis persikreipė. Tapo nebevaldomas. Mergaitė stovėjo pastirusiomis rankomis ir tirtėjo it epušės lapas.

Rakelė pakilo ir ją apglėbė. Megztinis drėgnas. Veidu sruvo prakaitas, o ji valėsi jį droviai, tarytum ašaras. Plaukai garbiniavosi ties šaknimis ir atrodė kaip ką tik išplauti.

– Kai ko laukiu…

– Ko tu lauki?

– To, kuriam reikia maisto. To, kas prarado savo vaiką.

– To, kas prarado… ką?

Spoksojo viena kitai į akis. Rakelė sumirksėjo pirma.

– Paukščiuko mama. Ji bet kada gali atskristi.

– Tora!

Kambarys ėmė plaukti prieš jas abidvi. Lėtai lėtai. Lubos su sienomis. Grindys. Jos abi – nelyginant teniso kamuoliukai Viešpaties visatoje. Rakelė kėlė ranką, tačiau niekas jos nepaėmė. Tora atkišo kumštį, bet niekas neprisilietė. Štai taip. Rakelė nurijo seiles, atsikvėpė ir įsakmiai tarė:

– Papasakok man apie tai! Viską!

– Ne. Tu jau turi išeiti.

Balsas maldaujantis. Kaip vilko, prišalusio uodegą.

– Niekur neisiu. Viską papasakok.

– Turi eiti!

– Ne!!!

Rakelė visiškai prarado savitvardą ir taip supurtė mergaitę, kad net lovą išjudino. Staigiai paleido, klestelėjo į lovą ir susigėdusi žvelgė į savo rankas. Sulenkusi kelius Tora pasislinko prie lovūgalio. Rankomis apglėbė šlaunis ir įkniaubė veidą.

Lėtai sūpavosi pirmyn atgal savu ritmu. Pirmyn ir atgal. Nuo krašto ligi krašto. Tartum laikrodis. Švytuoklė, stumianti pirmyn jiedvi skiriančias minutes.

– Atvesiu tau gydytoją, Tora, tu kaip nesava.

Tora pažvelgė aukštyn sulaukėjusiu žvilgsniu.

– Man viskas gerai. Aš klausysiu. Padarysiu viską, ko nori, tik nereikia…

Užviręs vanduo liejosi per kraštus. Rakelė pakilo jo gelbėti.

Išbarstė keletą šaukštelių kavos, kol užpylė vandeniu. Išgirdo save sakančią:

– Tora, prigulk ir pailsėk truputį. Tu pavargusi. Aš čia išgersiu kavos ir pavartysiu tavo knygas.

Rakelė stovėjo ir stiklinėmis akimis žvelgė pro langą. Įskilusį puodelį pastatė ant palangės. Popiečio šviesa numelsvėjusi. Vienišas maumedis savo neramiomis šakelėmis apčiuopė kažką, ko niekas neturėjo pamatyti. Kažin kas seniai buvo iškasęs žemėje duobę ir jį pasodinęs. Prižiūrėjęs. Puoselėjęs. Kaip iššūkį gamtai. Per arti ašigalio. Gal paties medžio stiprybė tai lėmė? O gal juodos žemės trauka šaknims?

Jai stovint ir žiūrint į maumedį, kažkas cviktelėjo į lango stiklą. Cinkt. Vienišas ir nežinia iš kur atsiradęs, kaip josios įkvepiamas oras. Netikėta, kaip ir visa, kas aplink mus, kas akivaizdu.

Geltonoji startelė stipriai užsikabino už siauro lango kraštelio. Plakė sparneliais ir cypsėjo iš visos savo menkos gerklelės. Pakaleno. Širdis daužėsi prisiminus šaltąją kelionę. Dunkt, dunkt, dunkt.

Toros veide įtampa kiek atslūgo. Kūnas atsipalaidavo ir buvo pasiruošęs šuoliui prie lango. Galiausiai rankose ji laikė sklendes. Paukščiukas akimirkai nutūpė, tarytum šitaip viską suplanavęs. Tirtantis oro propeleriukas. Tora atvėrė langą. Sparčiai. Tarsi seniai įpratusi tai daryti. Tarsi būtų sutepusi velkes, pašalinusi nuobodulį iš tamsaus žiemos drėgmės prisigėrusio lango rėmo. Tarytum gyvenimas suktųsi kaip tik apie šią akimirką. Ji susirado maišelį su duona, pasėmė trupinėlių ir nulėkusi atgal prie lango pabėrė jų tarp rėmų. Paukštelis ramiai sau tupėjo maumedyje ir laukė. Laukė? Ar taip gali būti? Rakelę apniko keistas jausmas, kad čia tuoj prasidės atnašavimas. Ritualas, kuriam ji pasirinkta kaip liudytoja.

Toros veidas spindėjo, kai paukštelis surinko keletą trupinėlių, nuskrido ant šakos, sugrįžo ir vėl ėmė lesioti.

Tai pasikartojo keletą kartų. Vėliau jis tyliai kybojo ore, sparneliai plazdėjo ir plazdėjo. Savotiški linkėjimai. Tora kilstelėjo ranką. Ir jis dingo.

Trupinėliai tarp lango rėmų tapo žyme.

Rakelės pečiai nusviro.

Tora vėl buvo kambaryje.

Ji atsigręžė ir pastebėjo Rakelę. Nebyliai linktelėjo. Tuomet rūpestingai uždarė langą.

– Jis nepražuvo, matei?

Rakelė mėgino persikelti į Toros pasaulį. Todėl tik palinksėjo.

Jos valgė sumuštinius su Rakelės atsivežtu mėsos vyniotiniu. Užsigerdamos kava. Sėdėdamos prie apskrito stalo. Iškėlusios alkūnes, mat krėslų ranktūriai pernelyg aukšti.

Rakelė laukė. Kažkas turėję nutikti. Ji suvokė kol kas neturinti prielaidų suprasti, kas įvyko. Intuityviai juto, jog eina teisinga linkme.

– Ponia Karlsen jau našlė, – pagaliau prabilo Tora, mąsliai kramtydama. Veidas kiek atgavęs spalvą.

– Taip, girdėjau. Ar labai kremtasi?

– Jis gyveno senelių namuose. Manau, kad ji nepajuto. Turiu galvoje jo mirtį.

– Šitaip dažnai būna. Kai mirė tavo senelė…

– Netikiu, kad mes mirsim, – nukirto Tora. Buvo aišku, kad ji nesiklauso.

– Mirsim visi, Tora.

– Ne, aš žinau, tai melas! Tikiu, kad mes visad būsim, net jei ir nematomi. Todėl, kad Elizifa nesiruošia trukdyti savojo Dievo su prašymais leisti Henrikui numirti. Jis vis taip nori čia būti. Visą laiką.

Rakelė nukėlė koją nuo sulenktosios ir nuleido ant grindų lyg ant kokio daikto. Akimirką koja pakibo ore. Ranka, kuri iš tiesų turėjo kelti kavos puodelį prie lūpų, pradingo užantyje.

– Kodėl gi Henrikas turėtų numirti? – paklausė atvipusiomis lūpomis.

– Ne, jis negali mirti. Tokie kaip jis nenusipelno mirties… Nesvarbu – vis tiek namo nevažiuosiu!

– Dėl to, kad nemėgsti Henriko?

– Niekas jo nemėgsta.

– Paklausyk! Tu nemėgsti Henriko todėl, kad jis vedęs tavo mamą. Dėl šito tu gali važiuot namo. Pagaliau tu neprivalai su juo kalbėtis. Ar jis nederamai su tavim elgėsi per Kalėdas?

– Ne. Tai aš elgiausi netinkamai.

– Kaip?

– Kavos puodelį pastačiau taip toli nuo jo, kad jis nepasiektų sėdėdamas sugipsuota koja. Nepadėjau, kai užsimanė į išvietę.

Tora sukikeno. Akys blizgėjo, lyg turėtų temperatūros.

– Kodėl, Tora?

– Niekas neturi šitaip elgtis. Jis privalo suprasti, kad nesulauks mirties.

Klaikuma nuslinko sienomis ir įsirangė prie Rakelės.

– Išsipasakok, kodėl nemėgsti Henriko? Ką jis tau padarė? Mušė? Gąsdino?

– Visi žino, kad jis mušasi. Nevažiuosiu. Privalau maitinti paukščiuką.

Tora sukinėjo pirštais Rakelės nertinį, pasilenkė ir pasižiūrėjo jai tiesiai į akis. Jų gilumoje kažkas buvo įžiebęs gausybę žvakių liepsnelių. Dabar jos pleveno skersvėjyje. Iš kurgi tas skersvėjis?

Kaip vaikas. Mažas vaikas, mąstė Rakelė.

Tora paleido Rakelės drabužį. Nusijuokė. Tokiu garsu, lyg smeigtukai barškėtų tuščioje tabakinėje.

– Visi žino, ką daro Henrikas, vieną ir tą patį.

Tora užčiaupė burną. Kietai. Pasiraukė ir ėmė linguoti pirmyn atgal.

– Apie ką tu?

– Jis nežino, kad turi paukščiuką. Jis nežino, kad paukščiuko mama vis atskrenda ir lange maldauja manęs duonos trupinių! Jis apie save nieko nežino.

– Kad turi paukščiuką?..

– Juk matei paukštį, ar ne? Jis atskrido tuomet, kai ir tu buvai! Tiesa?

– Taip, Tora, mačiau paukštį. Ar gali man paaiškinti, ką bendra Henrikas turi su tuo paukščiu?

– Jis paukščiuko tėvas, negi nesupranti… Jis per didelis būti paukščio tėvu…

Rakelė mėgino suvokti. Kažkas negerai su tapetu. Junginys virš lovos nesutampa. Aksomo raštai netinka. Akys lakstė nuo vieno tapeto krašto prie kito.

– Tik nekvailink manęs, Tora.

Tora akimis pervėrė Rakelę. Balsas maldaujamai žemas. Lyg pasakotų ją paveikusį sapną. Tarsi porintų apie ką tik perskaitytą knygą.

– Jis buvo mažiukas, supranti. Visas pamėlęs. Niekas apie jį nežinojo, todėl jis ir numirė. Tačiau motina sielvartauja…

Staiga ji užsičiaupė. Atsiduso ir kėlėsi. Sugniaužusi kumščius trinktelėjo į krėslą. Sukėlė dulkes. Užsisenėjęs sausas tvaikas Rakelę supykino. Toros akys išsprogo, o gerklė leido garsus.

Rakelė irgi pakilo ir nutempė ją nuo kėdės. Jos abidvi griuvo ant grindų. Sudriskęs kilimėlis susibrukęs po Rakele, kaip ji ir norėjusi. Popiečio saulė čia, apačioje, skurdoka. Nuo jos kambarys darėsi plokštesnis. Išsiplėtė sienos. Lubas demaskavo paprasčiausias kelių šakų šviestuvas. Geltono plastiko apsauginiai gaubtai šaudė dėmes iš tvirtų kriaušės formos gaubtų. Tora skaičiavo jas. Šešios.

Tora šliurpė verksmą į save. Rankove persibraukė veidą. Sušnarpštė. Jai buvo dveji. Gulėjo tetos glėby. Parvirto ant keliukų, todėl negalėjo neverkti. Bet atsirado išeitis. Rakelė užrišo skudurėlį. Teta visuomet jį uždėdavo. Ir pūsdavo, kol skausmas praeidavo. Visuomet šitaip būdavę.

– Čia! Štai čia atsirado paukštelis! Ir numirė! Bet aš išvaliau kraują. Ir sudeginau, teta! Juk dabar čia gražu, tiesa?

Pirmiausia drebančiu smiliumi ji parodė į kilimėlį po jomis. Tuomet apipliauškėjo save delnu ir pasiuntė kambariui trūkčiojantį šypsnį.

– Niekas šito nematė, teta!

Virš žvejų kaimelio tvyrojo blyškoka šventinių dienų ramybė. Didžioji savaitė visiems jiems teikė gausybę rūpesčių nelyginant vištai dedeklei. Tačiau ji menkai tekudakavo tai šen, tai ten krypuodama. O laikas bėgo. Tik gūžta vis kaip tuščia, taip tuščia.

Žvejų veidai buvo gerokai rūškanesni nei paprastai. Kažkuris iš jų aiškiai ir su dideliu kartėliu prasitarė, kad gaubiamieji tinklai kenkia žvejojantiems su tralais. Jie stengėsi palaikyti gerą nuotaiką, vienas į kitą šiepdami dantis kaip tigrų jaunikliai kovoje dėl grobio, kuriam nevalia atimti gyvybės.

Paprastai jie žvejodavo iki balandžio vidurio. O šiemet ne. Vaikinai, dirbantys prie gaubiamojo tinklo, atsisakė prisiimti kaltę, juolab kad net ir laikraštyje rašyta, jog žvejyba seksis iki pat tinklų sezono pabaigos. Be to, dar buvo užmesti krevečių tinklai, visa smulki žuvis susemta Barenco jūroje toli į pietus norvegų teritoriniuose vandenyse. Piratai ir prasčiokai! Dar mėgins ir Finmarke po Velykų! Vienintelis dalykas, dėl kurio sutarė trobose kramtydami Peteriojo tabaką ir gerdami naminukę, – dvylika jūrmylių, ir šventa!

Didįjį penktadienį Simonas išklausė vaikinus. Vis dėlto nedažnai jis čia užsukantis. Tiesą sakant, negalįs pakęsti smarvės. Tačiau garsiai to neištarė. Vadinasi, jam labiausiai patinką prie žmonos sijono. Tą patį kalbėjo ir žmonės. Simonas nė neketino teisintis. Jis greičiau atleis žmonėms už kvailumą, bet ne už dvoką. Tačiau tik Rakelei apie tai prasitarė. Ji juokėsi ir kalbėjo, kad jis prie gero pratęs. Stipriai suraukusi antakius, prigrasino jį kaltinti save patį. Žvejys privaląs dvokti, kol pasirodąs savo moteriškei! Taip, taip. Net ir Simonas turįs geranoriškiau žvelgti į nemėgstamus dalykus tuomet, kai Rakelė laikosi savo.

Vakare Simonas pasijuto vienišas. Vaikštinėjo pirmyn atgal po namus Bekejorete it dinderį mušdamas. Galiausiai nuvyko žvejų kaimelin, į Tobijaso trobelę. Čia dar nejusti Didžiojo penktadienio dvasios. Nevietiniai vaikinai buvo išvažinėję po namus, svetimi žvejai taip pat. Tabako smarvė tokia pat bjauri ir nuo vietinių, ir nuo svetimų vyrų, tačiau vietinių bent jau drabužių spalva skyrėsi. Saloje jie turėjo moteris, todėl viskas būdavę sutvarkyta.

Virėja pasirodė esanti geraširdė, ant stalo šalia butelio pamerkusi karklų šakelę. Butelis susvyruodavo ant stalo kaskart vaikinams įremiant alkūnes, prilaikančias savaitgaliais blaivias jų galvas, arba ant stalo dedant naują kortą ar delnu susišluojant jų krūvelę į save.

– Škunai „Heimenas“ su įranga, visu šlamštu, echolotu ir inventorium po Velykų bus skelbiamas bankrotas! – pranešė vienas, stipriai braukydamas sau per smakrą.

Tarytum nustebęs ir netikėdamas, kad auga barzda, jis persibraukė dar keletą kartų. Galiausiai ėmė tampyti šerius, mėgindamas išrauti juos su šaknimis.

– Nedraskyk sau veido, vaikine, tu gi ne vienintelis. Po šio sezono tokių atvejų bus gerokai daugiau! – sarkastiškai pastebėjo kažkuris.

Kai pokalbis pakrypo šia linkme, Simonas pasijuto nekaip. Anksčiau ar vėliau sunkmečiu atsiras vienas ar kitas, kuris įvardins atpirkimo ožį.

Henrikas sėdėjo atsukęs sprandą į krosnį. Buvo nusitraukęs aulinius, sėdėjo susmukęs lyg snaustų. Tačiau visi žinojo, kad jis visiškai blaivus ir kaip vanagas viską seka, tik trumpam įsitraukdamas į pokalbį.

– Tai jau seniai nebesiseka gerai nusisamdyti? – pasiteiravo Hokonas, vienas iš tų, kuriuos Tobijaso trobelėje girdėdavai dažniausiai.

– Dveji metai. Velniai žino kaip čia yra, o vykti į Finmarką nebėra prasmės, kai Valstybinis žvejybos bankas savo atsiėmė.

– Pajudina pirštelį, susižeria rieškučiomis. – Einaras nusispjovė tiesiai ant grindų. – Nusisamdyk pas Simoną, – pridūrė, vogčiomis žvilgčiodamas į jo pusę.

– Turiu komandą, – tarė Simonas. – Išeitis turėtų atsirasti. Jie negali paprasčiausiai atimti laivo. Tai tas pats, kas žmones už skolas įkišti į kalėjimą. Aišku, kad neturėdamas darbo vietos nė vienas neišsimokės skolų.

– Šneki kaip pastorius, – nusišaipė Einaras.

– Gali ir pats juo būti, – nuoširdžiai atsakė Simonas.

– Beje, o kurgi tavo Rakelė praleis Velykas?

– Kiek žinau, Breilane.

– Ar turit ten giminių?

– Ne.

Henrikas įsitaisė įstrižai krosnies.

– Ji tokia didelė viršininkė, kad namie Velykų švęsti negali. Kiūto sau viešbuty ir išsijuosusi ruošiasi Velykoms, argi ne?

Simono veidas apniuko. Susivaldė neatrėžęs. Aplink stalą sėdintys nuščiuvo. Vaikinai nuleido galvas ir vengė žiūrėti į Simoną.

Stačiokas ir aštrialiežuvis Hokonas, kuris pravirkdavo greičiau už moteris, tačiau kai tik galėdavo, visada pagelbėdavo. Naivus užsispyrėlis Žvairys, kurio niekas nelaikė romiu žmogumi, nes nuolat šnairuodavo ir dažniausiai nesugebėdavo išlikti ramus. Ir Nas-Eldaras, kuris vairavo Dalo sunkvežimį ir būdavo visose vietose iškart, tik niekur tada, kai reikia. Einaras, gyvenantis palėpės verandoje, sykį išvytas iš pastoriaus namų už tai, kad įprato imti butelius iš jo sandėlio, – ir kuris staiga atvykus naujajam pastoriui buvo dėl to apvagintas. Jis skaitė knygas ir įspėjo apie visur slypintį blogį kaip pranašas. Išsišokėlis irgi su jais. Nors ir per jaunas sėdėti troboje su vyresniaisiais, vis dėlto buvo kantrus. Jam sunkiai sekėsi susirasti merginą, todėl kas nors turėjo juo pasirūpinti. Galiausiai čia buvo ir Kornelijus, neturintis jokios pravardės ar ypatingų keistybių, tačiau ne pats greičiausias pareiti namo. Buvo ir dar du trys kiti. Ir visi vienodai sutrikę.

Pagaliau Einaras pravėrė burną. Žemu balsu, košdamas pro švarplę:

– Verčiau jau nurimk, Henrikai. Žinai gi, ne laikas mėšlu drabstytis, kai jis sušalęs.

– Girdžiu, tapai aštrialiežuvis. Ką nori tuo pasakyti? – šoko Henrikas. Surūgęs kaip prasmirdusi savaitėmis neskalbta žvejo pirštinė.

– Tik tiek, kad jeigu nenurimsi, išmesim lauk. Visi kartu. Girdi? Dėl Simono. Kartą jau sėdėjai kalėjime, dar negana? Nesuprantu, kaip dar Simonas pakenčia tave vienoj troboj po to gaisro.

Šito nesitikėjo niekas. Vis dėlto tai nutiko. Henrikas jau artinosi, neįtikėtinai sparčiai. Ir kad trenks kumščiu tiesiai Einarui į veidą. Prieš nuslysdamas nuo kėdės, senolis išleido gilų atodūsį.

Henrikas žvelgė paklaikusiomis akimis. Priešais krosnį it maišas gulėjo senis. Prišoko vaikinai. Odinių batų trepsėjimas. Keisti gomuriniai garsai. Savotiškas šnypštimas. Lyg po signalo visi puolė Henriką. Pagaliau! Jie taip ilgai laukė. Dabar pasitaikė proga. Pats to nesitikėdamas Simonas atsidūrė veiksmo sūkury. Smogė ir smogė. Už gyvenimą šioje žemėje, už bankroto pavojų, nesėkmingą žvejybą, neapmokėtas sąskaitas – kumščiais atsiteisė už viską. Rankos kilnojosi it malūno sparnai, sutikę kliūtį.

Galiausiai visi pastebėjo ant grindų tysančius du kūnus. Einaro ir Henriko. Stovėjo ratu šnopuodami, nuleidę rankas. Didysis penktadienis atsėlino pas juos basomis, tik jokios iš to naudos. Reikėjo jam užduoti. Galų gale! Plėšikas nukryžiuotas. Tiesą sakant, net ne vienas. Tik Kristaus trūko. Taigi jiems teko ir bausti, ir atleisti. Nebuvo kitos išeities.

Pamatęs, kokie prasti reikalai su Einaro nosimi, Hokonas pamažėl apsiašarojo. Jis pradėjo keiktis ir plūsti Henriką, o šis vargiai ar išvis ką nors girdėjo. Kažkuris atnešė kibirą vandens ir negrabiai ėmėsi lengvinti kančias.

Simonas ilgai stovėjo ir spoksojo. Visa raumeninga viršutine kūno dalimi juto, kaip malonu buvo mušti. Pajuto, kaip lengvai atsirišo įtampos mazgas, tvyrojęs tarp Šimtabučio ir Bekejoreto.

Vis dėlto – koks palengvėjimas! Ir vaikinai prisidėjo. Nebeliko abejonių, kas per vienas yra Simonas, ir kas per vienas – Henrikas! Tačiau po kurio laiko jį apniko mintis: ar Henrikas žinojo, kodėl Rakelė vėl išvykusi į Breilaną? Gal jis žinojo tai, ko nežino pats Simonas? Simono veidą išpylė raudonis. Jis davė valią savo auliniams batams, šie ėmė greitai švysčioti palei apmirusį Henriko kūną. Ir stipriai.

Simonas nenorėjo kartu su kitais Ingridai į namus pargabenti šitaip pridaužyto Henriko. Jautėsi prastai. Be to, pasijuto sumišęs dėl malonaus keršto, tūnančio įtūžusiuose smūgiuose.

Simonas prisiminė tuos kartus, kai teko vožtelėti. Jų nebuvo daug. Porą sykių jaunystėje. Kai dar tekdavo įrodinėti išdidų vyriškumą. Vaikiščiui, kimbančiam prie Toros prieplaukos šokiuose. Henrikui. Ir kas vis dėlto jam yra? Henrikas savotiškai vadovauja jo gyvenimui. Žino, kada įgelti. Žino jo silpniausias vietas. O kai Henrikas pabudo po pylos, Simonas jo veide pastebėjo keisčiausią išraišką. Akys lyg ir patenkintos. Nurimusios. Tarsi būtų prašiusios iškaršti kailį. Tartum džiaugėsi visais smūgiais… O vaikinai – susigėdę. Šaunūs vyrai. Vis dėlto dauguma prieš vieną. Mirtina nuodėmė.

Einaras nuo smūgio sublogavo. Vis spjaudėsi. Todėl ir bausmė pateisinama.

Šitaip jie paaiškino ir Ingridai. Henrikas sumušęs senąjį Einarą. Visko tiksliai neapibūdino. O ir Ingrida nebuvo pratusi aiškintis, kas įvyko, todėl nieko ir nesakė.

Einaras neturėjo moters. Taigi reikėjo paguldyti jį į lovą ir tikėtis geriausio. Ingrida pasižadėjo jį aplankyti. Tai mažiausia, ką ji galėtų padaryti, gyvendama su šituo prakeiktu Henriku, mąstė vyrai. Vis dėlto jie jau nebebuvo tokie išdidūs, kai atėjo laikas skirstytis ir keliauti kas sau. Popietė nei vakaras jau nebebus tokie, kokių tikėjosi. Nepasakojo daug ir sugrįžę į namus. Tiesą sakant, nepasakojo ničnieko.

Viskas pamažėl susitvarkė. Tie, kuriems reikėjo į Šimtabutį, buvo nugabenti tenai, kiti išsivaikščiojo kas kur. Viskas susidėliojo į lentynėles. Karta iš kartos jie laikėsi savos profesinės etikos.

Į žvejų kalvas palei kelią artinosi pavasaris. Stiprus džiovinamos žuvies kvapas kilo į skaistų dangų. Vidurdienį aplink akmenis aptirpdavo. Vakarais vėl pašaldavo ir susmaigstydavo ledines adatas į kelius bei senus pernykščius vėjyje linguojančius šiaudus.

Simonas, gniauždamas dviračio rankenas, mynė kalvele aukštyn ir keiksnojo alkoholį. Viskas blogai. Jis neturėjęs pratrūkti nuo keleto pasiūlytų burnelių.

Elgėsi kaip vaikas! Jau beveik prie Bekejoreto daržo tvoros staiga susivokė gavęs it kuolu per galvą. Šis vakaras palietęs juos visus. Ne tik Henriką. Bet ir jį patį, ir Rakelę, ir nė kiek ne mažiau – Ingridą.

Nors jam ir sunku suprasti, kas dedasi Ingridos galvoje, jis nenorėdamas darė taip, kad jai būtų dar sunkiau.

Sugrįžti Simonui neprireikė daug laiko. Netrukus jis stovėjo ir beldėsi į Ingridos virtuvės duris. Nedrąsiai. Negalėjo žinoti, kaip bus priimtas. Tebūnie kaip bus. Vis tiek viskas blogai. Balsas viduje plonas. Keista, bet skamba gerai. Kaip šūksnis virš vandens tirštame rūke.

– Prašom!

Ji stovėjo atokiau nuo suolo. Jam įėjus, dar negreit atsisuko. Tačiau Henrikas iškart įsmeigė į jį tamsias gilias akis. Jis kaip tik mėgino nusiauti aulinius batus. Veidas subjaurotas.

– Labą vakarą, – tarė Simonas, nusiimdamas kepurę.

– Prisėsk, – nepakeldama akių garsiai pakvietė Ingrida. Vis dar nusisukusi, nuėjo prie šviesos kūgio palei stalą. Rankose laikydama marlę su jodu.

Simonas atsisėdo prie stalo šalia jos. Lyg ji būtų buvusi jo sąjungininkė. Net nežinojo, ar dabar bijo Henriko, būdamas vienas. Bet, atsisakęs šio vyriškumo testo, nustotų gerbti pats save.

Henrikas pakliuvęs į audrą, pratarė ji. Itin bešališkai. Tarytum ji balsas, skaitantis radijo orų pranešimus. Suvilgė jodu marlę. Penkiais mažais žingsneliais nuėjo iki krosnies, kur sėdėjo vyras. Nuvalė žaizdą. Iš prijuostės kišenėlės mikliai ištraukė du lapelius pleistro ir užklijavo juos kryžmai virš tvarsčio. Henrikas beveik nesukrutėjo. Tik veidą iškreipė grimasos kaip mažo berniuko, kuriam užtepta jodo.

– Ir aš ten buvau, – tarė Simonas ir atsikrenkštė.

Ji atsigręžė. Žaibiškai. Tarsi netikėdama tuo, ką išgirdo. Jų žvilgsniai trumpam susitiko.

– Bijau, kad ir aš buvau ten, smuklėje, taip pat…

Simonas staiga pajuto, kaip šilta kambary. Dusulys užgniaužė visą šneką, kurią buvo išmokęs.

– Kodėl gi? – sušnibždėjo Ingrida it paralyžiuota. Žvelgdama į Henriką, mechaniškai krovė ant stalo žirkles, pleistrą, jodą, tvarsčius į vieną krūvą.

– Jis apdrabstė purvais Rakelę, o aš ne iš tų, kurie praleidžia pro ausis, – dėstė Simonas, tarsi kambary būtų tik juodu su Ingrida.

Ingridos žvilgsnis lakstė nuo vieno prie kito.

– Purvais? Kaip? – sukluso ji.

– Na, išties tai nebuvo taip jau baisiai, jeigu ką, – ramino Simonas ir klausiamai žvilgtelėjo į Henriką. Norėjo, kad ir jis įsitrauktų į pokalbį.

– Ką tu pasakei? – perklausė Ingrida, spoksodama į Henriką.

Lauke kirai surado dėl ko peštis. Jie krykė taip, lyg irgi norėtų apie tai kai ką papasakoti.

– Tai visiškos nesąmonės!

Henrikas pakėlė ir sviedė aulinius tiesiai po krosnimi.

– Taigi, ar ten kas buvo, ar ne, turėtume elgtis kitaip, Henrikai. Ir man nereikėjo į tai veltis Tobijaso troboje. Bet kartais tu būni toks, kad net ir akmenį iš pykčio išjudintum. Taigi, anksčiau to nesakiau. Mes ir apskritai po gaisro dar nesišnekėjom… Bet kai jau dabar šitaip nutiko, noriu visa tai užbaigti. Negaliu šniukštinėti žmonių ir domėtis, ką jie galvoja. Mūsų moterys – seserys… Negalim gadinti joms gyvenimo savo priešiškumu. Taip neteisinga.

Ilga šneka liejosi kaip iš kibiro. Simonui palengvėjo ir jis atsisėdo ant kėdės. Virš stalo kabantis kupolas skleidė šviesą ant spindinčios jo galvos.

Palei krosnį buvo šilta. Tačiau liepsnos nesimatė. Henrikas buvo žvėris, užspeistas į kampą. Ką tik pakrutinęs sveikąją ranką. Šešėlis.

Ingrida stovėjo nežinodama, kaip reaguoti.

– Nėr apie ką šnekėti! – nukirto Henrikas. Tačiau balsas jį išdavė. Pagaliau ne taip ir svarbu. Saloje negirdėta, kad priešai ateitų vienas pas kitą į virtuvę aiškintis senų nuoskaudų. Žodžiai kaip skriaudžiami povaikiai.

– Ne, ne, tik taip atrodo. Bet nemanau, kad tu toks blogas, Henrikai.

– Blogas! – sušuko Ingrida, orą prismaigstydama ylų, kad jis vos beišgalėtų kvėpuoti. – Blogas?! Kodėl šitaip sakai, Simonai?

– Nes nežinau, ką sakyti! Nes aš nesuvokiu, kas jis per žmogus ir su kuo tu gyveni!

Simonas prarado šaltakraujiškumą, tačiau susitvardė. Jis aiškiai matė, kad Henrikas sugebėjo užkaitinti kraują visiems aplinkiniams ir suburti aplink save, pats sėdėdamas atokiau ir kartu tarsi būdamas su visais. Simonas pratrūko pykčiu. Troško trenkti jam dar kartą!

– Nesuprantu, kodėl tu taip nusiteikęs prieš Rakelę ir mane, Henrikai? Nežinau, ką jau mes tau tokio padarėm? Ar bent pats nutuoki?

Atsakymo nebuvo. Sienos siurbė žodžius į save. Godžiai. Tartum kuo greičiau reikia juos paslėpti.

Jis nuolankiai persibraukė ranka viršum veido. Jam buvo aišku kaip dieną, kad maldauja gero oro iš to, kuriam visiškai nesvarbu, kaip bus. Simonas apsidairė po nušiurusią virtuvę. Dažai nusiplovę ir apsitrynę dar gerokai prieš Ingridai pradėjus valytis su savuoju žaliojo muilo vandeniu. Skurdžiausi baldeliai. Nudėvėti skarmalai ant kablio prie durų. Daugiabučio kvapas. Durys, neapsaugančios nuo smalsuolių žvilgsnių ir ausų. Ausys greičiausiai priklijuotos laiptinėje ir palei sienas. Kad būtų vietoje, kai kas nors subraškės. Pačių bejėgiškumas sumažėja išgirdus, kad ir kitų gyvenimas dūžta į šipulius. Akimirką stebėjo Rakelės šeimą, tada nuvargęs pakilo, pasiruošęs išeiti.

Henrikas su Ingrida nebyliai sekė jį akimis. Kiekvienas iš savojo kampo, be menkiausio judesio tarpusavyje. Simonui palengvėjo, išgirdus savus žingsnius ant susidėvėjusių medinių grindų.

– Pasakyk, abudu papasakokit, kas ten buvo pasakyta?

Pagaliau Ingrida pakėlė akis tai į vieną, tai į kitą. Aplinkui jų galvas it liepsnojantis chaosas. Savotiškas ženklas, kad pasaulis vis dar sukasi.

Simonas stabtelėjo ir mėgino supratingai paaiškinti žodžius, kuriuos Henrikas ištarė Tobijaso troboje. Ką atsakė Einaras. Apie smūgį. Muštynes.

Henriko veidas lyg nenudažyta lentų siena.

– Rakelė Breilane ir rūpinasi Tora, turbūt abu tai žinot? – pridūrė jis.

– Kaip? Ką turi galvoje?

Ingrida sunerimo.

Šoko iš vietos. Vidury patalpos patrepsėjo.

– Rakelė paskambino ir pasakė, kad iki rytojaus negrįš. Nes Torai negerai…

– Ar sakė, kas negerai? – paklausė Ingrida.

– Ne. Tik kad pasiliks. Maniau, abudu žinojot…

– Ne, – atsakė Ingrida.

Nutirpusiomis rankomis ji nusirišo nudrengtą gėlėtą prijuostę. Dailiai uždėjo ant stalviršio krašto.

– Eisiu kartu į tavo namus, Simonai, ir paskambinsiu į Breilaną. Turiu išsiaiškinti.

Pagaliau Henrikas pakėlė galvą. Sutinusią po stiprių smūgių. Jis atrodė visiškai sugniuždytas.

– Niekur tu su juo neisi!

Abudu atsisuko į Henriką.

– Aš paskambinsiu ir sužinosiu, kaip ten reikalai, nejaugi nesupranti?

– Aš nenoriu nė girdėti, kad lakstysi į Bekejoretą kaip kokia šliundra!

Jo balsas – it senų sausų pušų kamienai, lūžtantys per audrą. Vienas po kito. Vienišas šauksmas. Simonas tai suprato. Giliai viduje. Nė nežinojo kodėl. Tiesiog pajuto. Galiausiai jis pamatė šio žmogaus pavydą, užvaldžiusį jo mintis ir veiksmus.

– Eik ir skambink, Ingrida. Aš čia pasėdėsiu ir palaikysiu draugiją Henrikui. Išvirsi kavos, Henrikai?

Sėdinčio palei krosnį vyriškio veidas keitė atspalvius. Gėda? Liūdesio blyksnis? Išpažintis?

Ingrida atrodė sunerimusi, ir vis dėlto išėjo. Kai paskui ją užsivėrė durys, Simonas pajuto jį apninkančią tuštumą. Kaip tinklą ant visų minčių. Kol ruošė kavą, prisivertė stovėti atsukęs Henrikui nugarą. Susiieškojo dėžutę su kava ir į puodą įpylė vandens. Užkaitė. Atvirkščia tvarka. Vis tik užvirė. Garsai name priminė jam, jog jis ne vienas. Galiausiai su kėde prisislinko arčiau Henriko, žiūrėjo į jį ir laukė.

– Nesi šnekus, Henrikai. Bet dabar turi išsikalbėti ir tada jau daryk, ką nori.

– Man nusispjaut, ką judu galvojat!

– Taip, mes tai žinom.

Simonas noriai ištarė „mes“. Nebuvo įsitikinęs, nuo kurio krašto mėginti riekti.

– Ar iš tiesų manai, Henrikai, kad mudu su Ingrida esam tokie, kuriems nevalia drauge eiti į Bekejoretą? Tu jau greičiausiai visiškai netekai galvos, vaikine.

– Man nusišikt, ką tu manai. Bet mano boba, po velnių, paskui tave nesitampys.

– Manau, kad tu išprotėjai! Jeigu šitaip gyventum vienas, gerdamas ir padeginėdamas, tai dar nieko, bet kad ji čia tave vis dar priima, stebuklas. Bet man vis tiek. Tai ne mano reikalas.

– Užsičiaupk!

– Gerai jau, gerai.

Simonas stebėjo puodą. Tuomet perkošė kavą. Lėtai ir kruopščiai. Rakelė buvo jį išmokiusi. Jis paėmė du puodelius ir išpilstė.

– Žiūriu, jautiesi kaip namie, – vaipydamasis dūrė Henrikas. – Gal ilgai čia gyvenai, kol sėdėjau? Ką?

– Klausyk, man jau pabodo. Pašnekėkim apie ką kita. Kodėl padegei mano prieplauką, Henrikai? Niekad nemaniau, kad atsiras proga užduoti tau šį klausimą. Bet dabar klausiu. Kodėl, Henrikai?

– Niekada nesakiau, kad tai padariau!

– Bet juk padarei?!

Simono širdis daužėsi.

– Tu tai padarei? – pakartojo jis. Balsas žemas, kvėpavimas padažnėjęs.

– Taigi. Taip išėjo…

Visą laiką Simonas sėdėjo, žvelgdamas vyriškiui tiesiai į akis. Dabar žvilgsnis tarsi nuklydo šalin į kampą. Čia atsirasdavo, čia dingdavo. Be pradžios. Ir be pabaigos.

Jo „taip“ nereiškė nieko. O kaipgi su garbe?

Vyriškis žvilgčiojo į duris, tarytum laukdamas kažko ateinant. Tik paskutinę akimirką vėl pakėlė akis į Simoną. Jose atsispindėjo savotiškas maldavimas.

– Bet kodėl?! – sušnibždėjo Simonas. Langai ir durys turi ausis ir akis. Visas namas sulaikė kvėpavimą.

Simonas sriūbtelėjo kavos, nenuleisdamas žvilgsnio nuo Henriko.

– Aš nežinau…

Simonas žiojosi naujam gurkšniui, tačiau susilaikė.

– Na, tegul aš ir blogas. Ir gerai. Man tas pats. Bet aš žinau, kas čia per velniava! Girdi? Žinau.

Henrikas pakilo. Stovėjo susilenkęs ir žvelgė priešais save. Pajudėjo šonu link kambario vidurio. It sužeistas krabas kerėplino išilgai kambario.

– Gal ir esu tas, kuo turėčiau būti. Velnias!

Juokas kimus ir užgniaužtas.

– Papasakok, Henrikai, man apie tą velniavą.

Buvo Didysis penktadienis. O nuo Henriko vis dar trenkė naminuke.

Henrikas sugriebė Simono kumštį. Svyravo it beformis stuobrys, veltui pakilęs pagelbėti kažkam atsistoti. Tuomet pliaukštelėjo Simonui per petį.

– Niekas su manimi nesikalba. Nė vienas vyras ir anksčiau nesišnekėjo. Tu supranti, kvaily? Ar žinai, ką sakytum, manim dėtas? Niekad nesulaukęs pagarbos, reikalingos kiekvienam, kad išgyventų!

Simonas pasijuto nekaip, nors tebestovėjo. Vieną po kito išklausė priekaištų. Išgirdo, kokia lengvabūdiška moteris Ingrida, kokia parazitė Tora. Kokia sunki buvusi vaikystė bei paauglystė. Kaip visi žlugdę. Karas. Torpedos. Kalėjimas.

Galų gale Simonas vis menkiau juto svaigulį. Tačiau tuštuma slėgė stipriau. Šis žmogus praradęs sveiką nuovoką. Jis niekados nematė savęs iš šalies.

– Ar tau kada atėjo į galvą, kad dėl daugelio nelaimių, kurias patyrei, kaltas tu pats? – galiausiai paklausė Simonas.

Henrikas nunarino galvą. Kairysis žandikaulis tarsi pasmukęs. Nelaimėlis. Toks jis ir buvo.

Simonas nežinojo, ko tikėtis iš šios viešnagės. Palengvinti sąžinę. Ir štai jis ant kelių priešais iššvaistytą Henriko gyvenimą. Vyriškio balsas plaukė kaip senas lapas, nešamas potvynio vandens. Grioviu žemyn. Išėjęs Simonas nežinojo, ar nustojo būti priešu, ar priešiškumas tik dar labiau sustiprėjo. Vis dėlto, parėjus Ingridai, jis sužinojo du dalykus. Breilane pas ponią Karlsen niekas nepakėlė ragelio, o pats nusiramino po įvykių Tobijaso troboje ir galės tai papasakoti Rakelei.

Jis vylėsi, kad Henrikas neišsilies ant Ingridos jiedviem pasilikus dviese. Nužvelgęs pagiežingu žvilgsniu, kai ji pasirodžiusi tarpduryje. Simonas nebesuprato žmonių. Išties daug kartų buvo prakeikęs Rakelę. Bet stengdavosi neišlieti pykčio ant jos. Į ją pažvelgęs atsileisdavo. Kaip ir jos mezginio siūlai. Vilna, kurią nukirpdavo nuo avių. Kai jį apsikabindavo, ji tapdavo tokia, kokios jis visuomet troško. Teikdavo jam stiprybės! Nuspalvindavo jo dienas. Ji!

Greičiausiai tai dėl to, kad visuomet buvo įsitikinęs, jog jis yra tas žmogus, kurio ji troško.

Vėjas pūtė nuo Įlankos. Artėjo pavasaris. Simonas stovėjo ant kalvagūbrio ir dairėsi. Jis dažnai tą darydavo. Antrąkart šį vakarą užmynė dviračiu į kalną. Ties horizontu tebešvietė. Akys tarytumei klaidžiojo po mirguliuojančias sutemas. Simonas nebuvo iš tų, kurie gražiame gamtovaizdyje ima regėti vizijas ir dvasių pasaulį. Tačiau gyveno su juo ir jame. Todėl retkarčiais atmerkdavo savo didžiules žydras akis plačiau nei įprastai ir stebeilydavo. Jo viduje tarsi kas aidėdavo, o jis pasijusdavo geriau. Tarytum po geros vakarienės su Rakele, sėdinčia priešais. Tačiau apie tai nemąstė. Niekada sau jos nesisavino.

Dabar jis žvelgė į savo naująjį ūkį. Iškylantį pro sutemas. Baltai dažytas jis stiebėsi iš visų kitų – mėlynų ir pilkų. Kvietė atkreipti į save dėmesį.

Simonas turėjo. Jis valdė. Ir nebuvo labai išpuikęs. Šimtabutyje susitvarkė pats, kai nebuvo Rakelės. Patenkintas stovėjo prieblandoje. To užteko.

Vis dėlto jį apėmė kažin koks nerimas. Kodėl ji negrįžta į namus? Ar dėl to, kad serga Tora? O gal jai norėjosi ištrūkti iš Salos ir nuo jo? Gal jai per ankšta Simono karalystėje? Nejaugi visą savo suaugusiojo gyvenimą jis tik ir laukė katastrofos, kuri nugramzdintų jį į bedugnę? Mat Simonas, benkartas nuo Bė, apie gyvenimą išmanė tiek, kad jame nuolat jautėsi pašalinis ir pasiruošęs į kelią. Per daug suvalgydavo, per daug triukšmaudavo, per daug plūsdavosi. Šitaip jis jautėsi globos namuose. Paskui atvyko į salą, mat dėdei reikėjo sveikų rankų, kurios jam galėtų dirbti.

Vieną dieną dėdė ėmė ir numirė – ir laiku, taip kaip serbentai skinami rudeniop. O Simonas per vieną naktį tapo karaliumi. Jis negedėjo dėdės, kurį menkai tepažinojo. Perkraustė tik keletą prasčiausių baldų į palėpę ir įniko į sąskaitas. Ne viską jose suprato, todėl pasiėmė su savimi į Breilaną pas apskaitininką, kuris jam paaiškino, kad ir ūkis, ir krantinė, ir laivas, taip sakant, buvo be skolų. Kaip ir namas su sodu. Trys tūkstančiai kronų turėtų būti skirta misionierių veiklai, o visa kita – nekilnojamasis turtas ir tai, kas buvo banke, atiteko jam! O Simonui tebuvo dvidešimt. Jis niekados nepamiršo, koks tai palengvėjimas. Ir turėjo tokią nuojautą, kad lygiai taip pat lengvai gali visko netekti. Gaisras tapo ženklu.

Jau kitą dieną po dėdės pakasynų Simonas apvaikščiojo visus artimus ir atokius laukus, gyvenamąjį namą, tvartą ir arklides. Rankas susikišęs į kišenes. Tarytum baiminosi, jog ką nors prilietęs gali viską prarasti. Po keleto dienų apsilankė žuvų fabrike, susirašė slaptą veiksmų planą ir numatė tobulinimus bei modernizavimą.

Stebuklai pasipylė vienas paskui kitą. Rakelė buvo didžiausias iš jų. Ji atsikraustė pas jį su trimis avimis ir čia pasiliko. Iš pradžių ji kas vakarą pareidavo iš Bekejoreto į mažą žvejų trobelę pas savus, nes tokia buvusi tėvo valia. Tačiau storų kaštoninių jos plaukų buvo pilna visur. Ir avidėje, ir palei krosnį, ir valgomajame, ir ant aukšto. Net ir Simono lovoje. Ir kvepėjo ji džiovintomis gėlėmis, kaip rudenį kvepia sandėliukas. Jie buvo tokie jauni. Ir, svarbiausia, jiems nieko nestigo.

Simonas su Rakele iškėlė didžiules vestuves. Neprašydami niekieno pagalbos. Savo pačių kieme. Tik gandrai vis nesirodė.

Kas pavasarį avidė būdavo pilna ėriukų. Galėjai būti tikras, kaip ir tuo, kad šviesa pasirodys viršum Įlankos. Tačiau Rakelės pilvas vis tebebuvo vienodai lygus. Vaisius nenorėjo joje įsitvirtinti, šitaip visa tai vadinosi. Tačiau Simonas žinojo. Netgi kai Rakelė su reikalais išvykdavo į Breilaną, o sugrįžusi pasakodavo apie tai, kad negalės turėti vaikų, Simonas tai nujautė. Būdavo, kažin kas dėl to jo viduje pravirksta. Bet jis nematė, kad verktų ji. Taigi ir jis neišdrįsdavo to parodyti.

Tai jis buvo nevaisingas, ne Rakelė. Žinojo dar nuo tada, kai buvo jaunas neturtingas pavainikis, pasitenkindavęs progai pasitaikius be ypatingos sąžinės graužaties dėl merginų likimo. Vaikų nebūdavo. Kartkartėmis jį tai stebindavo.

Rakelė su Simonu tapo vienas kito vaikais, mylimaisiais, vienas kito tarnais, vienas kito svajomis. Žaisdavo kaip gyvūnų jaunikliai ir viduje, ir lauke. Kol džiaugsmas trykšdavo po visus kampus kaip geismo apimtų kumeliukų. Retsykiais iš jų prasiverždavo įniršis ir pyktis, tačiau jau po akimirkos jie glaustydavosi vienas prie kito, trokšdami abipusės paguodos. Palei sienas ar tvarte viską užvaldydavo jausmai.

Simonas stovėjo ant kalvagūbrio ir žvelgė į žvejų kaimelį, nusidriekusį palei fjordą. Ir taip stipriai ilgėjosi Rakelės, jog vaizdas tapo neryškus, o stiprios vyriškos rankos neramiai ir netvirtai laikė dviračio vairą.

Rakelė nesuvokė, kiek valandų prabėgo.

Jiedvi bent jau gulėjo su Tora plačioje Viešbučio lovoje. Tamsa užslinko ant jos tarsi drėgnas brezentas. Toros istorija jiedvi taip stipriai surišo, kad greičiausiai niekada viena nuo kitos nebeišsilaisvins. Tokia istorija, į kurią panašios ligi šiol Rakelė nebuvo girdėjusi. Nei trobose, nei keliuose, nei pašėlusiose fantazijose. Ji greičiausiai niekados niekam negalės to papasakoti. Visa istorija nusėdo joje. Kad Tora ištvertų. Ji tą suprato aiškiai.

Joms sėdint ant grindų tikrovė atrodė kur kas sudėtingesnė, nei jos smegenys galėjo priimti, nors visa tai buvo pateikta kaip alegorija su paukščiuku. Rakelei kažin kaip pasisekė atidėti naujieną rytojaus rytui. Dėl veidų, kuriuos sutiks. Dėl situacijų, kuriose kasdien ji vis išmėginama.

Ji pažvelgė į šalia savęs lovoje miegančią mergaitę. Netilpo galvoje: Henrikas! Apgailėtinas jausmas, kai mergaitei padėti negali. Laiko neatsuksi!

Aplink Toros akis gilūs tamsūs ratilai. Primenantys senelę visai prieš mirtį. Tokia pat stangri oda virš skruostikaulių. Tačiau ji trūkčiojo ir gyveno veide bei visame kūne. Ji kovojo už save. Nenorėjo pasiduoti. Giliai sapne.

Žvilgtelėjus į veidą, prigludusį prie pagalvės, ją užvaldė neapykanta – tokia didelė ir stipri, kad net užgožė užuojautą Torai. Slopindama kiekvieną jautresnę jos mintį. Ji perėmė neapykantą. Žinojo, kokia ji liks stipri.

Ingrida neištvertų tiesos, o „Henrikas nesulauks mirties“. Tora teisi. Jis prakeiktas. Pasielgė taip, jog net nenusipelno mirties. Kitaip jau seniai būtų prigėręs ar nutrenktas žaibo! Rakelė pasižadėjo padarysianti viską, kuo nepasirūpino Visagalis. Tam ji ir esanti sutverta.

Apginti šitą vaiką, kuriam gyvenimas beveik nudyręs odą. Dieve padėk jiems visiems. Ji dar neišsiaiškino pati sau, kaip su tuo tvarkysis. Tačiau susidoroti privalo.

Šiomis mintimis ji pamažu nugrimzdo į snaudulį.

Pusiau mieguistos jos apgraibomis ieškojo viena kitos. Viena rado su kuo pasidalinti savuoju pykčiu. Tora vėl atrado antrąją savo pusę. Tuščiąją, kad galėtų viską pradėti iš naujo. Ji ėmė sapnuoti.

Rakelė su ja irklavo audroje. Abi sirgo jūrlige. Apvėmė visą laivą, kuris tuo pat metu buvo lova. Tačiau čia pat atsirado jūra kiaulės taukų visai priešais žibintą, kur jūra prasideda iš tiesų, o Įlanka daro vingį ir dingsta už Kyšulio. Jos gulėjo vandenyje, kovojo viena prie kitos ir prausėsi. Ir plūduriavo saulėje. Buvo taip gera. Ji juto, kaip visas kūnas ilsisi vandenyje.

Tačiau Rakelė buvo gavusi pusę to pykčio, kurio nešiotis ji nebuvo pratusi. Tai visai kas kita nei vėžys ar gaisras. Dabar tai buvo jos atsakomybė, kad Tora nepamestų galvos. Rakelė įsivaizdavo kapelį aukštai šlaite. Jos ten privalo nueiti. Ji mąstė apie ištisus mėnesius, kai Tora turėjo su visu tuo gyventi viena. Mėnesius? Akimis matuodama tamsą. O kas, jeigu tai nebuvo vien mėnesiai? O jeigu tęsėsi gerokai ilgiau? Pykinimas stiprėjo. Ir nubangavo. Ji turėjo atsisėsti, kad neapsivemtų. Išsilaisvino iš laibų mergaitės rankų. Ilgai sėdėjo nukorusi kojas palei lovos kraštą. Galva nunarinta, kaštoniniai plaukai niekam nematant tiesiog tviekste tvieskė. Tada aprimo, norėdama suvaldyti pyktį. Nuožmiai ir tvirtai. Ji turi pagaliau jį pričiupti. Pričiupti. PRIČIUPTI! Netgi jei tai užtruktų metus!

Šalia jos sujudėjo.

– Nemiegi, Tora?

– Ne.

– Galvoji apie tai, ką man pasakojai?

– Taip.

– Negalvok. Aš tai perimu. Dabar tai jau mano reikalas. Ir tai liks tarp mūsų. Jeigu manai, kad aš bėgsiu ir prašysiu suimti Henriką, tai tikrai to nedarysiu. Bijau, kad Ingrida irgi norėtų į tą patį laivą kartu… Juk ir tu apie tai pagalvojai, ar ne, Tora?

– Taip.

– Mes sykiu sugalvosim planą. Turi manimi pasikliauti ir tikėti, kad tai, ką sakysiu, yra teisinga. Sutinki, Tora?

– Taip, teta.

Balselis toks menkas, kaip ant duonos barstomo cukraus šiugždesys. Ji galėjo pasijusti maža maža tetos Rakelės lovoje. Tamsa stovėjo palei lovos kraštą ir jas vieną su kita surakino. Tora priglaudė išdraskytą savo kūną ir tuščią galvą prie tetos Rakelės krūtinės. Ji buvo apglėbta lyg gniutulas. Tetos balsas sruveno virš jos tarytum drungnas vanduo. Ji dar niekados gyvenime nebuvo jutusi šitokio palengvėjimo. Ir tai veda prie minties, kad nepabraidęs po žarijas visiškai nenutuoki apie nuskausminimą.

Rakelė įžiebė lempą ant naktinio stalelio. Paskui nuo praustuvės atsinešė rankšluostį ir juo apsivalė veidus. Rūpestingai ir kruopščiai. Užtruko. Tvarkingai užtraukė antklodę ant abiejų ir tarė mergaitei:

– Turi susirasti naują vietą gyventi. Tai pirmiausia.

– Kodėl?

– Nes šitas kambarys yra pati nemaloniausia vieta, kur tik teko būti. Vien jau tapetai pasiruošę išsilakstyti po sienas. Čia gyventi negali!

Ji išvengė žodžių „čia visa tai nutiko“.

– O ponia Karlsen? – suniurnėjo Tora.

– Ji išnuomos kam nors kitam. Neuždavinėk tokių klausimų. Tai ne mūsų rūpestis verkšlenti dėl ponios Karlsen!

– Ne…

– Ar manai, kad po Velykų vėl sugebėsi eiti į mokyklą?

– Taip. Vaikščiojau į mokyklą daugiau nei savaitę… Jau seniai aš… sirgau…

– Kaip tau sekėsi… Kaip jauteisi? Turiu galvoje – ar po to kur nors skaudėjo – po to įvykio?

Rakelė beviltiškai žvelgė į Torą.

Tora nudelbė žvilgsnį žemyn. Blakstienomis varvėjo ir sruvo. Be perstojo.

– Taip. Bet jau baigėsi. Aš tik kraujuoju. Sunkiausia buvo iš pradžių. Ir čia taip pat. Tiesiog plyšte plyšo.

Staigiu judesiu ji parodė viršum krūtinės. Rakelė padavė jai rankšluostį. Tora apsišluostė veidą. Akimirką juodvi nutilo. Tačiau visą laiką liko viena kitos mintyse.

Kažin kur name laikrodis išmušė penkis sunkius dūžius. Šviesa nepastebėta atslinko iki jų.

– Kiekviena iš mudviejų privalėsime atlikti savojo darbo dalį, Tora. Aš padarysiu viską, ką turiu padaryti Saloje, pas tavo mamą. Surasiu tau kitą vietą įsikurti. O tu pasistengsi gyventi savo gyvenimą taip, lyg nieko nebūtų nutikę. Supranti? Nieko nenutiko. Dabar aš už tai atsakinga. Lygiai taip, kaip iki tol buvo atsakingas jis. Dieve, padėk jam! – tarė paniurusi Rakelė.

– Bet, teta!

– Ką?

– Aš jaučiuosi palūžusi. Tarsi mirusi.

– Turi išmesti tai iš galvos. Kruopelytę po kruopelytės. Tai ne tu turi jaustis palūžusi, vaike mano. Tai jis turi būti palūžęs. Tai jo gėda! Ne tavo! Girdi mane. NE TAVO! Kasdien sau kartok: tai ne mano gėda. Po panašių išgyvenimų net šitokia patirtis gyvenime gali pasitarnauti.

Tora girdėjo tetos žodžius lyg nuo sakyklos bažnyčioje. Įsakmų it kunigo tetos balsą palei suolų eiles tarp visų sietynų: „Tai jo gėda, ne tavo. NE TAVO!.. Gali tapti tau išganymu… išganymu.“

Jiedvi sėdėjo valandėlę nepratardamos nė žodžio.

– Žinai, Tora, manau, kad niekada niekuo taip nesižavėjau, kaip tavimi. Tu padarei paslaugą visai giminei. Savo mamai, man, Simonui. Vienui viena. Nepažįstu nė vieno, kas būtų padaręs tokį didžiulį darbą. Tu privalai dabar susitvarkyti viską, kas dar liko. Turi tai daryti vien dėl savęs. Savo pačios gyvenimo. Tavo kūnas yra tavo! Todėl turi visa tai pereiti.

Tora nunarino galvą.

Ji nebešnekėjo apie paukščiuką. Rakelė pastebėjo, kad keletą žodžių ji ištarė normaliai. Kiek atlėgo. Rakelė pasiuntė į lubas grėsmingą maldą. Nebylią. Įžūliai kietu žvilgsniu: „Gerasis Dieve, neleisk mintims pridaryti eibių, nes nebeišmanau, ką darau. Pasigaląsiu visus skerdimui skirtus Bekejoreto peilius ir nudėsiu tą velnio diedą. Ar girdi, Dieve?“

Ji įsikibo į Visagalį. Tegul jis pamato, tegul sužino! Burna pražiota, o mintys kaip spygliuota viela raizgėsi jos galvoje. Jeigu jau sutverta kerštui, vadinasi, laikas jį pradėti.

Nordlande užsitęsė pavasariniai darbai, o Berlyne žmonės leipo nuo šilumos smūgio. Tai neteisinga. Lietus – bausmė visiems Salos gyventojams, tikino Elizifa. Breilano neužklumpa toks stiprus lietus. Bepigu ten, kur žmonės darbuojasi po stogu. O breilaniečiams, žinoma, atrodė, kad gražu ten, kur šviečia saulė, viskas žaliuoja ir veši, tačiau to neišsireikalausi. Slinko valandos ir dienos. Liūdniausia, kad žmonės dėl tokio oro būdavo paniurę ir peršlapdavo, kol pereidavo nuo vieno pastato į kitą.

O Rakelė norėjo pasisodinti bulvių. Ji ir sodino. Vėl įsiskaudėjo pilvą. Naktimis, kai Simonas saldžiai miegodavo, skausmas sukabindavo kaip replėmis. Kartais vien tik zujo – tai į tvartą, tai vėl į namus ir atgal. Nepratardama nė žodžio. Simonas matė tai ir nerimavo. Kažkaip šį pavasarį niekas nesisekė.

Rakelė ir pati nežinojo, kaip reikės ištverti susitikimą su Henriku po Velykų grįžus iš Breilano. Buvo jį susitikusi krantinėje, kur atplaukia keltas. Stovėjo lyg lūkuriuodamas jos. Ji žvilgtelėjo į jį, linktelėjo ir nuėjo savo keliu. Žinojo, kad jis atsigręžęs. Ji sulaikė žvilgsnį ties Otaro parduotuvės iškaba, lyg niekas daugiau nerūpėtų. Žodžiai rikiavosi už kaktikaulio. Nesugebėjo išlementi daugiau, tik „laba diena“. Be to, linkėjo jam paties blogiausio. Kaklas ir pečiai susirakino nuo antipatijos ir pasidygėjimo. O pagalvojus, kad jos vienintelė sesuo gyvena su šitokiu po vienu stogu, dalinasi lova ir maistu, ją suvimdė.

Tačiau žodžius užrakino savyje. Ilgam. Rimtiems dalykams Rakelė skirdavo daug laiko.

O Simonas kaip tik iš jų parmynė dviračiu, kur buvęs ypatingai sutiktas. Jis koneveikęs avis ir darbą kontoroje, rišusį jį prie salos, o šiaip esą būtų keliavęs į Breilaną. Tačiau Rakelė buvo laisva nuo to, kas teko jam. Gana gyventi it kalėjime. O našta žymiai didesnė, nei galėtų pavilkti.

Ji buvo šnekėjusi ir su Ingrida. Jos balsas gergždžiantis kaip nuo šalčio sustirusių skalbinių siūbavimas vėjyje. Ingrida užgniaužusi savyje išdidumą. Tai blogiausia. Rakelė suvokė, kad šito daryti nevalia. Tiesa sugriautų visų gyvenimą… Įsismelktų vidun it deganti žolė ir visus juos sunaikintų.

Rakelė galvojo apie Toros melą. Apie jos veido išraišką įvairiose situacijose, kad tik niekas nesužinotų. Rakelė nuodugniai apmąstė, kokį pragarą mergaitė bus perėjusi. Neapykanta tryško kaip paskersto gyvulio kraujas, prie kurio ji negalėdavo nė prisiliesti, todėl samdydavo kitus, kad tai sutvarkytų. Neapykanta ją paženklino. Ji žinojo, kad niekada nuo jos nebeišsilaisvins. Prisiėmė atsakomybę.

Rakelė sukaupė jėgas ir pasisodino bulvių. Senas sėklas, pilnas blyškių sužėlusių daigų, ji rūpestingai ir mikliai sukišo į žemę. Paprašė jaunuolį jas užakėti. Per daug jėgų prireikė joms paskleisti. Šiemet nedaug tepajėgė. Mintys ir pilvo skausmai ją nualino, ji tapo panaši į išblizgintą lango stiklą.

Simonas meilinosi savaip. Didelėmis šiltomis rankomis lovoje. Nerangiai vaipydamasis ar virtuvėje pasakodamas linksmas istorijas. Tapdamas juokdariu. Kartkartėmis ji verkdavo nakčia negalėdama paaiškinti, kodėl. Tada jis keldavosi, apsirengdavo ir klaidžiodavo drėgną pavasario naktį, nežinodamas, ko griebtis. Ji eidavo prie lango ir jį kviesdavosi. Maldaudama. Švelnus it šermuonėlio papilvė Rakelės balsas pleveno jo vardą kiemu.

– Si-mo-nai… Ateik pas mane… Simonai…

Ir jis iškart sugrįždavo į mažą kambarėlį. Leisdavosi guodžiamas. Galiausiai išsiaiškino, kad tik šitaip gali paguosti ir ją. Paskui jie užmigdavo kartu kaip brolis ir sesuo. Kūnai susipindavo, o veidais priglusdavo vienas prie kito odos.

Tačiau Simonas žinojo, kad Rakelė kažką nuo jo slepia.

Guodėsi tuo, kad bus žymiai geriau, kai avis išgins į kalnus, o ji galės įsitaisyti austi.

Likus keletui dienų iki Gegužės 17-osios Simonas pasiūlė pasikviesti Ingridą su Henriku šventinių pietų. Po pokalbio virtuvėje Didįjį penktadienį Henrikas su juo vėliau jau elgėsi žmoniškai. Simonas norėjo įsiteikti Rakelei, parodydamas šiek tiek draugiškumo jos šeimai.

Tačiau Rakelė tik dėbtelėjo į jį perbalusiu veidu ir pasakė „ne“. Jis tapo atžarus, nes jos nesuprato. Tada ji pašoko it įtūžusi ožka ir baksnodama galvą jam į krūtinę ėmė plūstis, kad jis neradęs laiko padėti jai užmesti audeklą, o ji turinti pradėti austi nedelsiant.

Kaip viskas susipynė.

Daugiau apie draugiją jis nebeužsiminė.

Rakelei teko pasitelkti visas savo pažintis ir atkaklumą, kad surastų Torai naują vietą gyventi. Dėl Velykų švenčių tai atrodė beviltiška. Tačiau ji prisiminė pažįstanti vieną ligoninės gydytoją. Taip, ji lankėsi jųdviejų su žmona namuose juodžiausią savo gyvenimo dieną, kai sužinojo, kad visi atlikti tyrimai rodo vidurių vėžį. Gydytojo, paskelbusio jai nuosprendį prie rudo be dulkelytės stalo, pavardė buvo Bergas. Nuo tada ji troško jį pamiršti. Mąstė apie jį taip, tarsi būtų kaltas. Mat jis pirmasis jai ištarė žodį „vėžys“. Menkai tepadėjo jo humaniškas kvietimas į savo namus vakarienės. Šitai buvo jau seniai.

Bergų šeimyna turėjo didžiulį ochros geltonio namą su sodu ir jame augančiais aukštais senais medžiais. Apie kai kuriuos iš jų taip toli šiaurėje niekas nė girdėti nebuvo girdėjęs. Apie ąžuolą. Susipynusią obelį, kuri vedė vaisius tik triskart per visą tą laiką, kiek žmonės atmena. Rieškučias rūgščių žalių vaisių, kurių niekas nevalgė. Pirmąkart Rakelė ten lankėsi, kai sniegas buvo aptirpęs ir styrojo pernykštė žolė. Apgailėtinai ir įkyriai. O šakos ir šakelės po gamtos šėlsmo praėjusį rudenį tapusios statybine medžiaga šarkoms ir varnoms.

Bergų šeima buvo šiuolaikiška. Jie neturėjo laiko sodui prižiūrėti. Jis vešėjo pats sau. Ponia Rigmura Berg buvo vaistininkė, o Giunaras Bergas – ypač užsiėmęs, be to, dar ir „Rotary“ klubo prezidentas bei kairiųjų partijos vadovas.

Vyresnysis sūnus studijavo Osle, jaunylis lankė pradinę mokyklą, o vidurinysis, greitai tapsiantis agronomu, klimpo į skolas, stengdamasis įsigyti smulkų ūkelį. Jie nėmaž nesigėdijo, kad specialybė privertė jį apsivilkti kombinezoną ir vaikščioti juodomis panagėmis. Visiškai ne. Jie jį paminėdavo pirmiausia, pasakodami nepažįstamiems apie savo vaikus. Jis buvo šeimos keistuolis. Vienintelis Darbininkas tarp jų. Giunaras Bergas susidomėjo Rakele, nes ji – jo pacientė. Jis laikėsi taisyklės nesinešti darbo į namus ir nesikviesti pacientų. Greičiausiai Rakelei padarė išimtį todėl, kad pats pranešė jai apie ligą. Gal jis buvo ne tiek gydytojas, kiek žmogus, namie nuobodžiaujantis ir trokštantis šiokių tokių pasikeitimų. Vis dėlto jis pasiskambino poniai Rigmurai ir pasiteiravo, ar ji galėsianti paruošti vakarienę keturiems asmenims, užuot ruošusi trims. Jis norįs pasikviesti vakarienės pacientę, moterį iš užmiesčio. Prieš pažadėdama ponia Rigmura dar porą sekundžių padelsė.

Ir Rakelė atėjo, veidu išduodama šviežią „nuosprendį“. Elgėsi kaip karalienė, suteikdama vakarienei tą iškilmingumą, kurio avienos kepsnys buvo vertas. Ji prasitarė pajutusi, kad mėsa marinuota vyne ir įtrinta garstyčiomis. Kaštoninės garbanos krito aplink galvą tarytumei purslai, lūpos šypsojosi, o akys gilios it ežerai. Drabužiai naujutėlaičiai. Kalbėjo ramiu įtaigiu tonu, kuris nė akimirksnį neišdavė, kad ji jaučiasi balansuojanti ant stačiausio šlaito, įsikibusi tik menkiausio stiebelio.

Ji šnekėjosi su jais apie audimą, avis ir bulves. Apie Simoną, žvejybos ūkį ir žuvų šaldyklą. Apie bendravimą salose. Papasakojo apie Torą, kai jie užklausė, ar turinti vaikų. Apie tai, kad Tora – gabi mokinė.

Ji nebuvo susipažinusi su literatūra ir menu, taigi ir neapsimetinėjo jiems pradėjus apie tai šnekėtis. Tačiau ji žinojo Salomos Hiojsang, citavo jos ištraukas, tuo tarpu ponia Rigmura net užmiršo valgydama užsičiaupti. Ji neatsakė ir į pono Giunaro atvirą susižavėjimą bei flirtą. Ponia Rigmura tai pastebėjo. Ji buvo įpratusi matyti visų moterų ypatingą veido išraišką, kai jos vyras žvelgdavo į jas. Ši moteris iš Salos tokiam žaidimui nepasidavė.

Ponios Rigmuros pečiai lėtai nusileido, balsas tapo įprastas. Daugiau jau ji nebesirūpino tuo, kaip kas elgiasi. Smagiau leido laiką klausydamasi ir dalyvaudama pokalbyje. O sūnui Ivarui teko nueiti nuo stalo suaugusiesiems dar nebaigus vakarieniauti.

Ji buvo žemaūgė linksma moteris. Jos šviesūs plaukai ir švytinčios mėlynos akys kartkartėmis išduodavo netikrumą ir vienatvę, apie kuriuos ir pati nenutuokė.

Rakelė tai pastebėjo.

Tądien Rakelė tiesiog permatė žmones. Kiaurai. Savo sielose slepiančius vienatvę. Ji žinojo slapčiausias jų paslaptis. Nešiojosi jų mintis. Regėjo žolę, besiruošiančią prasikalti pakelėse. Trapų ledo melsvumo dangų. Kvapus, skausmingai artėjančius į ją. Rakelė tai stipriai pajuto, nes praskleidė užuolaidą tarp gyvybės ir mirties.

Be ypatingų apmąstymų ji suprato, kad ponia Rigmura yra iš tų žmonių, kurie nori pasirodyti gabūs ir protingi. Ir tam ji per daug gaišo laiką ir švaistė jėgas, kad net užmiršo gyventi.

Pažvelgus į porą, sėdinčią kitapus stalo, Rakelei toptelėjo, kad jie daug nelaimingesni už ją, nors sveiki ir gyvi, turi vienas kitą. Mintys nuskriejo pas Simoną. Norėjo, kad jis būtų čia. Šalia jos. Atrodė, iki šios dienos ji nė nesuvokė, kaip jai gera su juo. Iki dabar.

Vėliau, kai ponia Rigmura buvo išėjusi į virtuvę, Giunaras Bergas pasiteiravo:

– Ar kalbėjaisi su vyru apie savo ligą?

– Ne.

– Tai tavo pasirinkimas? Ar norėtum, kad aš pasikalbėčiau?

– Ne, pati pasakysiu, ką manysiu esant reikalinga.

– Taigi, yra daugybė būdų tai pasakyti. O tu juk stipri.

– Ne tokia stipri, kad matyčiau sugniužusį vyrą. Aš nepajėgiu. Tegul pasakys kiti, kai ateis laikas.

– O tu pati? Nepraradai vilties? Žinai, mes neturime tokios statistikos, kad šiuo atveju tai – pabaiga. Jau daugelį metų matome ir sėkmingų pavyzdžių. Medicina vis žengia į priekį…

– Aš bijau. Jei tai turėjote galvoje. Tačiau turiu viltį. Taip. Kažkoks vaikiškumas neleidžia man jos atsisakyti.

Rakelė akimirką paslėpė veidą po servetėle. Ant stalo stovinčių žvakių liepsna blikčiojo nuo jų kvėpavimo. Ji pakėlė akis, žvelgė gana piktai.

– Jaučiu tuštumą. Nėra prasmės puoštis. Vienodai atrodo ir tai, kas gera, ir kas blogiau mano gyvenime. Žinau, kad esu iš tų, kuriems, be kita ko, nereikia apsimetinėti, jog esu patenkinta žmogumi, su kuriuo gyvenu.

Ji įkyriai žvelgė jam į akis. Tiriamai. Tarsi kažin ko iš jo reikalaudama. Jis perbraukė ranka sau per smakrą.

Ponia Rigmura įėjo į kambarį. Pokalbis nutrūko. Žvakė vėl degė ramiai.

Vėliau ponia Rigmura ėmė skambinti pianinu. Teisinosi, kad jai trūksta įgūdžių. Giunaras Bergas priėjo prie jos ir pabučiavo į skruostą. Tuomet atsisuko į Rakelę ir ėmė dėstyti, kokia šauni būtų Rigmura, jei tik neturėtų tiek daug papildomų rūpesčių.

Rakelė linksėjo. Šypsojosi.

– Kiekviena moteris gyvenime turi būti tarsi menininkė. Tai atima tiek energijos, kad visa kita, ką turi padaryti dėl savęs, nueina į antrą planą…

– Menas? – kiek kandokai klustelėjo Rigmura. – Verčiau jau pavadinčiau vergija!

– Ne, su vergija nelygink. Gyvenimas – tai ypatinga dovana, kurią gauname tik trumpam.

Ji žaibiškai metė gana drovų žvilgsnį į anuodu. Sėdėjo nustebusi ir laukė savojo verksmo, kuris niekaip neprasiveržė.

Rigmuros žvilgsnis šokinėjo nuo vieno prie kito. Kažkas namuose lipo laiptais. Vėjas kruopščiai įsisuko tarp sklendžių. Artėjo pavasaris.

Šis vakaras lėmė, kad Tora apsistojo palėpėje ochros geltonio name tiesiai priešais bendruomenės kavinę, parką ir turgavietę. Su plautuve kampe už mėlynų užuolaidų ir rašomuoju stalu prie lango su vaizdu į gatvę.

Taip aukštai, kad ji galėjo matyti viršum kitų namų, o panorėjusi – net ir kraštelį mėnesienos dangaus.

Rigmura Berg ir Rakelė jau buvo parašiusios viena kitai po porą laiškelių su švelniais žodeliais apie tai, kaip joms sekasi.

Taigi jų lūpose nebuvo žodžio „ne“. Nors ir negalvojo išnuomoti Sigurdo kambario, vis dėlto jie juo nesinaudojo. Stovėjo tuščias. Sigurdas galės vėl jame miegoti per vasaros atostogas, kai Toros nebus.

Tora padėjo poniai Rigmurai nurinkti futbolo gaireles, diplomus ir plakatus. Pamažu sienos buvo atlaisvintos jai. Perlų pilkšvumo, beveik baltos. Su neatsargių vaiko rankelių, plaktuko ir vinių paliktais nubrūžinimais ir įpjovomis. Ponia Rigmura pasiteiravo, ar Tora atsisakysianti knygų. Bet Torai atrodė, kad būtų puiku, jei jos liktų kambaryje. Tai daugiausia knygos berniukams, jas jau seniausiai buvo perskaičiusi ir iš jų išaugusi. Vis dėlto atrodė, lyg knygų nugarėlės šildo kambarį. Lovą jai atstojo ištiesiama sofa, kurioje galima miegoti. Jos kambarys – kaip maža trobelė. Tvarkingos knygų lentynos. Mažas stalelis ir du nedideli krėslai. Šildytuvas, visuomet čia palaikantis šilumą.

Ji prisiminė juodą ponios Karlsen krosnelę. Dabar ji šalta. Ponia Karlsen verkė, kai jiedvi su teta Rakele lipo į taksi automobilį, nešinos kartoniniu lagaminu ir dėželėmis. Verkė! Torai tai buvo taip netikėta. Ponia Karlsen, kuri neverkė per savo vyro laidotuves. Pagaliau ji pati šitai pasakė. Visagalis suteikęs jai stiprybės, kalbėjo ji… O Rakelė turėjo bent porą kartų patvirtinti, kad Tora išsikelia ne todėl, kad jai nepatinka ponia Karlsen. Ji išsikrausto todėl, kad surado kambarį pas draugus, turinčius vaikų.

Pirmąją naktį Bergų namuose ji pabudo manydama, kad išgirdo prie lango paukščiuko mamą. Atsikėlusi atsargiai atitraukė užuolaidas. Ten, apačioje, įsismarkavęs pavasaris. Rytmečio šviesoje medžiai stovėjo palinkę nuo susipynusių šakų. Tačiau paukščiuko mamos nesimatė.

Iš už užuolaidų klosčių atsirado mažas kapelis. Išsidriekė priešais ją. Ji užuodė jį. Žemė ir samanos. Kažkas kita… ji bus pamiršusi. Ją nupurtė šaltukas. Dabar Rakelė jau Bekejorete. Gal vis dėlto nereikėjo jai nieko pasakoti. Tai išdavystė. Paukščiuko mamos?

Kažin kaip ten būtų, jei Rakelė apie tai vis dar nieko nežinotų. Kaipgi iš tiesų?

Pirmiausia, jau vėl palindusi po antklode, ji drąsino save mąstyti: ar pati tai žinanti? Jos galvoje kažin kas sprogo. Milžiniškas presas sudraskė visa į skutelius. Ji beveik atsisėdo lovoje, nes kvėpuoti pasidarė sunku.

Užgriuvo lavina! Viršum Įlankos plokštikalnių. Viršum išraižytų įpjovų atokiai fjordo žiotyse. Lavina užgriuvo audringą naktį, kai Almaro laivas buvo paverstas prakurų krūva. Upėje, tekėjusioje Įlanka iš Vėteno, jie skalaudavo drabužius ir dideliame juodame geležiniame močiutės katile ugniavietėje virindavo skalbinius. Puodas ūžė ir kunkuliavo. Virė ir pliupsėjo. Putos kilo link kraštų ir tiško ant laužo, todėl ugnis pyko, šnypštė, čirškėjo ir gąsdino, pati save gesindama. Todėl viskas atšalo ir tapo nešvaru.

Ji atsikėlė ir įjungė šildytuvą. Kai link jos prasiveržė šviesa, naktis jau buvo dingusi už perlų pilkšvumo sienų ir mėlynų medvilninių užuolaidų. Paukščiuko kapelis bluko užuolaidų klostėse. Nyko kaip nakties verksmo besibaiminantis vaiduokliukas. Juk ne čia tai nutiko. Čia niekas nieko apie tai nežino. Ji turi pradėti iš naujo. Šis kambarys – tik naujam kūnui. Ji pasijuto nelyginant pamainos darbininkė po sunkios dienos.

Vos nepavėlavo į mokyklą. Visą dieną veidas buvo kaip nesavas. Akys degė, o pirštai atbuko nuo rašiklio. Tačiau ji juto savotišką laisvę, palengvėjimą, kuris panėšėjo į džiugesį.

Tądien, prieš Rakelei išvykstant, jiedvi buvo nuėjusios į akmenyno pašlaitę. Ji pirma. Klykavo kirai. Nuo jūros pūtė sniegą. Prieblanda gaubė jų kūnus.

Pro kapinaites praėjo jau lyjant. Pusnys traukėsi. Ant pašiūrės sienos kabojo kopėčios.

Rakelė drebančia ranka apkabino Torą, stabtelėjusią priekyje.

Tora ir vėl buvo dvejų. Teta ją apglėbė. Bet ji nepradžiugo. Tetos Rakelės veidas ją baugino. Aštriomis žirklėmis iškirptas iš laikraštinio popieriaus. Linijų ir ženklų raizgalynė tetos veide. Klaidžiojantis žvilgsnis. Tora įsivaizdavo, kad šitai galėjo ir nenutikti.

Stovėdamos ten, jiedvi daug nekalbėjo. Staigiu judesiu Rakelė prisitraukė ją prie savęs. Laikydama už abiejų riešų. Susiliedama su ja. Trapų akimirksnį jos nebebuvo dviese. O viena.

– Šitai prisiimu sau. Nebegalvok apie tai. Jau pakankamai padarei. Nurimk. Suprasi, kad šitiek sužinojusi apie gyvenimą, subrendai labiau už kitus. Šitaip ir turi jaustis. Brandesnė už kitus. Daugiau žinai, daugiau už kitus supranti. Ar aišku?

Tora papurtė galvą.

– Tu puikiai žinai, kad žaizdos užgyja. Taip ir bus. O kol tai įvyks, kasdien galvok apie tai, kad tu niekada šito nenorėjai. Niekas neturi gulti tau ant sąžinės. Niekas! Girdi?

Torai pasirodė, kad nuo akmenyno virš kapelio pasigirdo silpnas gargaliuojantis atodūsis. Žinojo, kad išgirdo garsą, glūdintį giliai vien tik jos vienos galvoje. Ir šnerves pamažu užliejo kraujas. Jis varvėjo ant šiurkštaus seno sniego. Ritmingai, tarsi būtų seikėjamas mažyčiais lašeliais ir pilstomas žemėn. Juto pulsavimą. Ausis kurtinantį garsą nežinia iš kur. Ir toliau varvėjo. Tekšt. Tekšt. Ant senutėlio nupilkusio sniego, kuriam lietus kėsinosi atimti gyvybę. Kodėl ji vis dar čia, jeigu viskas jau padaryta? Kodėl menkutis berželis, akmenys ir dangus vis dar čia ir tebespokso? Kai jau nieko nebegali sugrąžinti? Kodėl dangus atrodo taip, lyg jam kas būtų nudyręs odą? Saulė tai jau kažkur jūroje. Ar tam, kad įrodytų, jog Rakelė meluoja? Kad kaltės niekas nepanaikins?

Rakelė juk nebuvo patyrusi, kaip gumulas išslysta ir pasilieka tysoti. Nebuvo mačiusi kraujagyslių po pamėlusia oda. O kraują? Rakelė, kuri nepakęsdavo paskersto gyvulio kraujo!

Rakelė pasėmė saują šiurkštaus gabalėliais sulipusio sniego sustirusia į ledą ranka ir minutėlę palaikė prispaudusi Torai prie nosies. Paskui numetė jį sau už nugaros. Trissyk pakartojo tą patį. Sniego gniūžtės buvo permirkusios krauju ir gulėjo visai šalia akmenų kaip rožių žiedlapiai.

Liovėsi. Kraujoplūdis iš nosies. Jos leidosi šlaitu žemyn. Palei pakrantę. Pro kapinaites. Per laukus. Susiglaudusios. Joms artėjant prie namų, kaminų dūmai danguje paišė miglotus dryžius. Atsirado kvapai. Kokso ir anglies.

Tora vėl pajuto atgavusi savąjį kūną. Jis grįžo, kai iš kartoninio lagamino ji traukė senus savo drabužėlius, norėdama juos pakabinti spintoje koridoriuje.

– Mieloji Tora, tu per daug liekna. Turėtum pasitaisyti, – buvo sakiusi Rakelė.

Ir Tora nužvelgė save. Linijos tiesios. Keista. Tarsi niekuomet nebūtų savęs mačiusi.

Vėliau drabužių parduotuvėje pastebėjo, kad ji gana liesa. Bet pamatė ir kai ką kita: ji tapusi moterimi. Keistas, bauginantis jausmas. Ji susivokė, kad tas laikas jau praeityje ir kad jai reikia save gelbėti.

Rakelė ją aprengė. Džinsais, tinkamais naujam kūnui. Palaidine ir sijonu. Batais, tinkamais šokti. Tora virpėjo, prakaitavo ir džiaugėsi, kai jiedvi vėl pagaliau atsidūrė išnuomotame kambarėlyje. Dėkojo be perstojo, žinodama, kad ir Ingrida būtų šitaip pasielgusi.

Rakelė vėl įgavo savąjį įprastą veidą. Nuomojamas kambarys Bergų name tapo saugia vieta. Tarytum prieš išvykdama ji būtų vėl užsidėjusi savąjį veidą.

– Aš tau skambinsiu. Dažnai! – kalbėjo Rakelė, lipdama į autobusą.

– Taip.

– Gali man skambinti kada panorėjusi, Tora. Sumokėsiu aš. Jei tau manęs prireiks, aš atvyksiu. Kol turiu sveikatos, o Simonas pasilieka namie su avimis. Be kita ko, jau greitai gins jas į kalnus.

Autobusas stipriai iškvėpė, ir durys užsidarė. Jis nudundėjo keliu, kartu nusiveždamas ir tetą. Keliai – tai lyg bjaurūs pasaulio randai.

Ramunės, kurias ji pasiimdavo su savimi sapnuose, tądien pasikeitė. Tapo raudonomis nuo šalčio sustingusiomis rožėmis sename sniege. Ir vieną, ir antrą naktį jai teko keltis ir stovėti virš praustuvės besikankinant dėl kraujoplūdžio iš nosies.

Retsykiais Torą apnikdavo jausmas, jog turinti suimti save į rankas. Tetai Rakelei išvykus, ji privalo tą padaryti. Girdėdavo savuosius žingsnius šalia Toros žingsnių. Nebežinojo, ar ji ir buvo Tora, ir kas ji tokia iš tiesų. Tačiau žingsnius turėjo. Kartkartėmis atrodydavo, kad ji karščiuoja, gana ilgai. Ausyse spengdavo. Šviesa svaigindavo. Oras spausdavo akių obuolius it švitrinis popierius. Stovėdama prie lango ji matydavo savo rankų kraujagysles. Tarsi neseniai išnirusias iš odos. Melsvas. Besidriekiančias it laidai po visą rankos paviršių. Besiraizgančias. Kaip gyvatės. Kažką jai primenančias. Kažką, ką galbūt sapnavusi.

Šitai pamačiusi, ji prisiminė nepasiėmusi medinio samčio, kai kraustėsi iš ponios Karlsen. Taip ir bus. Ir užtiesalo taip pat.

Teta neužsiminė, kad būtų kvaila vėl užtiesti gražų užtiesalą. Ji nebeatsisuko į duris ir nepasižiūrėjo dar kartą.

Užtat Tora tai padarė. Atsisuko.

Tada ir pamatė.

Kad užtiesalas jai numegztas tam, kad jį užtiestų.

Būtent čia.

Bergų name nebuvo itin ramu. Kartais jie užlipdavo pas ją vienokiu ar kitokiu reikalu. Vyriškis dažniausiai šūkaudavo laiptinės apačioje, ten stovėdamas šnarindavo laikraštį, kol ji išeidavo į laiptinę. Jis jai buvo netikras. Visuomet ta pačia veido išraiška. Tora nemanė, kad jis iš tiesų matydavo žmones, kuriuos sutikdavo. Jis net nepastebėdavo tų, kurie buvo namuose. Kartą sutiko jį gatvėje. Ji nustebo, kad jis ją pažino ir pasisveikino. Ji pyktelėjo, nes buvo maniusi, kad jis toks pat kaip ir ji. Neprisileisdavo žmonių. Tarsi turėtų ką slėpti. Bet greičiausiai jis toks kaip visi. Todėl ji liovėsi apie jį galvojusi.

Rigmura turėjo ir vardą, ir veidą, ir randą ant kairiojo nykščio, kuris pabaldavo, kai ji skambindavo pianinu. Kartkartėmis ji tapdavo panaši į Ingridą. Pavyzdžiui, rytais, kai prieš išeidama į darbą duodavo nurodymus vyrui ir berniukui. Tarpduryje girdėdavo jos balsą. Pilną dienos baimių ir vienišų naktų. Ji dažnai rengdavo vakarėlius. Bet juokdavosi ji retai.

Šauniausia buvo tai, kad Rigmura skambino pianinu. Tora įslinkdavo į laiptinę, kad geriau girdėtų. Ji grodavo tokią muziką, kokią Tora buvo girdėjusi tik per radiją. Gražią. Senieji vargonai Salos bažnyčioje niekam nebuvo reikalingi. Kaip ir pasenusios psalmės bei juokingi balsai. O šitai – visai kas kita. Tora girdėjo, kad jie sklido iš tokios vietos, kuri neturėjo nė vardo. Šios melodijos padėjo Rigmurai ištverti nuobodžias draugijas, triukšmaujantį sūnų ir vyrą su laikraščiu.

Sykį jaunuolis sugrįžo namo kaip tik tuomet, kai ji sėdėjo laiptinėje ir vogčiomis klausėsi. Jis išplepėjo, ir Rigmura atėjo jos kviestis vidun, kad lengviau būtų klausytis. Ji atrodė tokia drovi, kad Tora ne iškart suprato, jog yra kviečiama pasiklausyti muzikos. Ji žengė tiesiai prie pianino ir stabtelėjo. Čia gulėjo natos su vardais, kuriuos ji buvo girdėjusi per radiją. Mocartas, Smetana, Mendelsonas, Šubertas. Ištisas muzikos pasaulis! Rigmura dažnai klysdavo. Todėl nudelbdavo akis žemyn, tartum Breilano vidurinėje mokykloje pakviesta atsakinėti ir nepasiruošusi. Imdavo atsiprašinėti, kad menkai teišmokusi.

Bet kai ji perversdavo visą natų knygą nesustojusi, pakeldavo galvą aukštyn ir prisimerkdavo. Atrodydavo nė nepastebinti, kad Tora čia.

Neretai atsitikdavo taip, kad jai skambinant Tora šūkteldavo persisvėrusi per turėklus. Ypač tuomet, kai Rigmura mokydavosi skambinti ir jai gerai sekdavosi. Kitąsyk ji girdėdavo supykusią Rigmurą trankančią per klavišus pirštais. Tada jai niekada nešaukdavo. Būtų buvę vis tiek. Tomis dienomis muzika nebūdavo magiška.

Berniukas buvo vardu Ivaras. Tora nepajėgė drausti jam ateiti pas ją. Retkarčiais jis užeidavo prašydamas padėti ruošti pamokas. Jis iškart pastebėjo, kad Tora galėtų padėti tvarkyti ir namų apskaitą.

Visų pirma ji nežinojo, kaip priversti jį išeiti. Jai nepatiko, kad jis maskatuoja rankomis ir kojomis. Tarytumei visas jo kūnas būtų nusėtas peršinčių žaizdų. Ji pradėjo sakyti, kad ir jai pačiai labai daug užduota, nebeturinti laiko. Tiesą sakant, taip ir buvo. Jis atrodė lyg žemę pardavęs ir vienišas, kai teko išeiti. Tada ir jai jau nesisekė rimtai padirbėti. Tačiau prakaitavimas, kurį visuomet jausdavo jam būnant čia, liovėsi.

Kažin kas buvo tame jo žvilgsnyje. Tarytum jis permatąs ją kiaurai ar persmeigiąs žvilgsniu.

Jo akyse – nė menkiausios vilties. Mažiausiai porą metų už ją jaunesnis. Jo spuogai buvo taip arti jos, lyg ji pati būtų spuoguota. Ji neapsikentė.

Kai jis išeidavo, ji visuomet prisimindavo Fritsą. Bebalsį Fritsą. Ilgu kaklu ir gražiais nykščiais. Ji džiaugėsi, kad jis toli. Ir jis turėjo panašias akis. Tačiau jo mama buvo laimingesnė už Ivaro mamą.

Būdavo, ji mąsto, kokie kiti du jų sūnūs. Troško, kad jie būtų namuose. Galbūt galėtų su jais pasišnekėti. Tačiau tuojau pat prisimindavo, jog negali pasišnekėti net su Jonu. Galiausiai baigdavosi tuo, kad ji likdavo patenkinta, jog viskas yra taip, kaip yra.

– Pratinkis eiti į žmones! – buvo sakiusi Rakelė. Ji pagaliau apsispręsdavo. Tačiau, matyt, nebus nuėjusi toliau nei iki Rigmuros pianino ar mokyklos kiemo.

Kartkartėmis ji įsivaizduodavo, kad šitai tęsis amžinai. Kad visada liks viena su savo mintimis. Ir net nepajėgė dėl to baimintis. Guodėsi, kad turi viską, ko reikia, kad šildytuvas po langu šildo jai kojas. Ji bemaž pasidavė apatijai ir tuo netgi džiaugėsi.

Vienintelis Rigmuros pianinas galėdavo ją išjudinti. Tuomet ji greičiausiai pajusdavo kylantį verksmą.

Ji judėjo lėtai. Pirmiausia viską tiksliai apgalvodavo, tik tada sakydavo ar darydavo. Kai popietę sėsdavosi ruošti pamokų, pirmiausia pažvelgdavo į laikrodį. Pradėdavo nuo matematikos ir rašto darbų. Baigdavo tuo, kas užduota mintinai.

Jautėsi taip, lyg jai reikėtų visko mokytis iš naujo. Lyg jos galva visiškai išvalyta. Pastebėjo, kad nebeprisimena nieko, ką mokėsi prieš Velykas. Jai reikėjo vėl daug sukaupti. Gilindamasi į namų užduotis iš lėto perversdavo knygas nuo pradžių. Sėdėjo prie lango ir iš naujo ėmė lavinti savo galvą. Pastaroji atrodė tuščia ir šalta, tarytum kambarį būtų kiaurai perpūtęs vėjas ir pasislėpęs už kaktos.

Kartkartėmis ji pasijusdavo tarsi storame apvalkale. Šviesos srautai Breilano vidurinės mokyklos klasėje pro jį neprasiskverbdavo.

Tora matė veidus ir kūnus. Girdėjo balsus mokyklos kieme. Vaidino sudėtingą vaidmenį pjesėje, kurioje visi atsakymai jai svetimi. Tačiau tai buvo vienintelis teatras, kurį ji turėjo. Retsykiais ji matydavo akis, kurios priminė jau matytas anksčiau. Tačiau tuo nebuvo tikra. Visą laiką jautėsi neišmokusi vienintelio žodelio, kurį kažkam turėjusi pasakyti. Kažkas jau buvo jį ištaręs prieš tai. Kažkas buvo jį išmokęs už ją. Kažkas įsakinėjo jai daryti būtent tą ar kitą.

Ji žvelgdavo į veidus, kai jai atrodydavo, kad atsakė teisingai. Ypač aiškiai tai būdavo matyti mokytojų veiduose. Jie lyg veidrodžiai atspindėdavo tai, ką ji pasakydavo.

Dažnai nebūdavo taip ir blogai. Ji vaikščiodavo po prieplauką, gerdama į save šviesą. Spalvos su kiekviena diena vis labiau išsiskalaudavo. Švelnus oras atkeliavo ilgam.

Pavasariu Breilane kvepėjo kitaip nei Saloje. Žuvies ir pelėsio kvapas nebuvo itin juntamas. Jis miešėsi su pelkinio vandens ir soduose pūvančių lapų tvaiku. Prieplaukoje dvokė medinėmis krovinių dėžėmis ir benzinu. Medžių drožlėmis ir sūriu jūros vandeniu. Jūrinių dumblių dvokas buvo tarsi prasigaravęs. Kaip ir žuvies.

Popietę jai susitikus ką nors iš mokyklos, būdavo sunku. Ji rinkdavo žodžius. Pradėdavo nuo „labas“. Tačiau atrodydavo, lyg jų ištarti žodžiai pakimba ore. O jų akys apsiblaususios ir mažytės, kad ji negalėtų į jas įsiskverbti.

Jie kviesdavosi ją į kavinę. Bet iškart atstodavo, kai ji atsakydavo negalinti. Kartais jai atrodydavo, kad jie vieniši ir apimti baimės. Tarsi ji žvelgtų į save veidrodyje. Tai primindavo jai apie tetai Rakelei duotą pažadą tiesiog apsiryti. Kasdien pilna burna, kol viskas bus suvalgyta. Kai įpusėjo, ėmė sprogti beržai. Kvapas. Šviesa. Spalvos. Beržų alėja mojo jai iki pat prieangio durų. Šitokie aukšti ir kiek virpantys nuo jos žvilgsnio. Mažulėlis žalumos blyksnis. Taip plačiai, kiek tik akis gali aprėpti. Iš kažin kur jai atsiųstas gėrio šešėlis. Ar ji to nusipelniusi? Kas gi ji, Tora? Kodėl ji kitokia? Kodėl ji aplink save apsitvėrusi siena? Kaip užtvara. Baltai dažytų statinių su apsilaupiusiomis medinėmis šliužėmis. Viršuje nusmailintų it strėlės. Šaunančių aukštyn. Pranešančių kitiems. Ateik, bet per arti neprisiartink. Aš čia, viduje. Ir vieno per akis – savęs pačios.

Kartkartėmis ji ilgėdavosi žmonių. Tačiau žinojo, kaip tai pavojinga. Daugiau nevalia prarasti savęs. Privalo saugoti tai, ką dar turi. Statyti. Kaupti mintį prie minties. „Labai gerai“ prie „labai gerai“. Discipliną po disciplinos. Taip prikimšti galvą, kad ji niekad nesijaustų nei iš tiesų patenkinta, nei iš tiesų beviltiška. Kad būtų pasiruošusi suvokti, jog arbata per karšta gerti. Kad akys per daug pavargusios skaityti. Kad ji privalo užsidegti šviesą. Turi pasitepti lūpas vazelinu, kad nesutrūkinėtų jų kampučiai. Kad ji alkana, todėl būtų protingiausia suvalgyti duonos riekę prieš sėdantis prie rašomojo stalo. Kad turi nueiti į išvietę.

Ji – plokščias beformis padaras, gulintis ant žemės ir mėginantis užkloti visą paviršių. Visai visai. Tuo pat metu kažkas mėgino atkelti jį nuo žemės į orą. Virš kalnų. Lig dangaus. O padaras pats sau tarė: „Laikykis čia! Uždenk ir kūnu, ir mintimis! Neleisk šviesai pasiekti to žemės ploto, ant kurio guli! Nes tai pavojinga.“

Tuo pat metu geismai skriejo aplink jos galvą kaip lietaus kibirkštys.

Breilano vidurinės mokyklos langai dabar būdavo atviri visą dieną. Dangus ir saulė kankino nuo mokyklos pavargusius mokinius. Vokiečių kalbos taisyklės ir galūnių kaityba kybojo lūkuriuodamos prakaito pritvinkusiame, kreidos dulkių ir prieštaravimų prisipildžiusiame ore. Šitai juto visi. Tik ne Tora.

Ji gulėjo užklojusi visą paviršių. Spaudėsi kaip įmanydama prie žemės. Dienos nebeturėjo žaizdų. Stovėjo nelyginant kuolai. Tvirtai.

Greit egzaminas. Toros galvoje atsirado vietos visa kam, ką ji skaitė, nes buvo susidorojusi su senąja savimi. Visu tuo, kas pasenę. O tai, ko nepajėgė sunaikinti, nustūmė nuo savęs kuo toliau.

Ingrida parašė Torai. Keistą griozdišką žodžių rinkinį, gana puošniai pripieštą apačioje. Apie savaime suprantamus dalykus. Pinigus. Laiškas kvepėjo varinėmis monetomis ir skystu žaliuoju muilu.

Ji jau nebebijojo Ingridos laiškų. Jie buvo nepavojingi ir neramūs. Ji juos greitai perskaitydavo ir pamiršdavo. Jie buvo nuo tos, kurią kadaise pažinojo, tačiau kuri daugiau neberūpėjo. Atsakydama pasakodavo apie mokyklą, pažymius, mokytojus. Apie puikų kambarį Bergų šeimos name. Tačiau ji neprisivertė parašyti apie tai, kaip atrodo dangus. Arba kaip sekasi vienai kasdien grįžti iš mokyklos įkyrioje šviesoje.

Porą kartų Tora mąstė apie tai, ką Rakelė bus papasakojusi Ingridai. Tačiau ji vijo tokias mintis šalin. Rakelė dažnai skambindavo. Vieną dieną ji pasakė, kad Ingrida puolusi į neviltį, nes Tora negrįžta namo savaitgaliais.

– Nežinau, ką mums daryti? Neužtenka tik pasišnekėt telefonu, bet jeigu tu galėtum man parašyti, ką apie tai manai, aš pamėginsiu ką nors sugalvoti. Ką manai?

– Neturiu kada grįžti į namus, – netikėtai ryžtingai pareiškė Tora.

– Tikrai? Galėtum apsistoti pas mus. Aš surasčiau ką nors…

– Ne.

– Ne tai ne.

Jos balsas prapuolė, ir Tora suvokė, kad Rakelė suprato. O tai, ko ji nesuprato, pamažu nyko, virsdamas noru suprasti. Stovėdama Bergų koridoriuje Tora nurijo seiles.

Visuose koridoriuose būna veidrodžių, mąstė ji. Čia – veidrodis prie telefono. Ne laiptinėje, kaip pas ponią Karlsen. Ji apsigręžė nugara į veidrodį, kad nematytų savo pačios atsakymų. Veidas – neišskalbtas vilnos kuokštas veidrodžio rėmuose. Lygu ir čia, ir ten, apskritime. Nesustabdomas it švytuoklė.

Tą vakarą Tora nuėjo į kavinę. Prie baro užsisakė sulčių ir atsisėdo. Čia buvo tik pora žmonių iš mokyklos. Jie jos nekalbino. Tačiau matė. Torą apniko bjaurus jausmas, kad jie bus girdėję jos pokalbį su Rakele. Kad tai parašyta ant jos drabužių. Kad ir jie domisi, kodėl ji niekada nevažiuoja namo.

Lygiai kaip Bergų šeima.

– Nedažnai važiuoji namo, Tora? – teiravosi Rigmura Berg.

– Skaitai geriau už mūsų berniukus ir atsisakai laisvalaikio, – tarstelėjo Giunaras Bergas. Ir abudu tiriamai žvelgė į ją.

Tora kovodavo su pagunda aiškintis. Teisintis. O vėliau pamiršti. Tada galiausiai atsidursi melo liūne. Ji taip negalėtų. Tegul jie galvoja, ką nori. Į panašius klausimus ji atsakinėdavo „taip“ arba „ne“. Arba „taip, matyt, ir bus“. Kol galų gale jos atsakymai tapo automatiški. Nieko daugiau nereikėjo, tik susitelkti į žvilgsnius ir pateikti trumpą atsakymą, kuris nesukeltų nepasitikėjimo ar naujų klausimų.

Ji apsistatė pažymiais tarsi skydu.

Parodysianti jiems per egzaminą! Parodys, ką veikusi, kai nevažiuodavusi namo.

Atrodė, jog kavinėje buvo lankiusis prieš kelerius metus. Plastiko stalai plieno vamzdžių kojomis. Užmirštos velykinės dekoracijos ant kabančio šviestuvo virš baro. Prabangios dryžuotos užuolaidos. Ant linoleumo – aiškios žemėtų batų žymės. Kampe – persišaldęs berniukas, be perstojo šniurškiantis nosį į megztinio rankovę. Silpna šviesa krito virš stalviršio su ratilais nuo taurių ir puspilnių peleninių.

Ji gelbėjosi nuo patalpos ir spoksojo pro langą. Mėgino įžvelgti prasmę tame, kad daiktai yra tokie, kokie yra. Atkreipė dėmesį į savo atspindį veidrodiniame stikle, lyg menką šešėlį, sklendžiantį plastiku ir neturintį nei kojų, nei kūno. Užmirštas veidas su išsidraikiusiais plaukais. Kaip lėlės galva, tokia kaip mamos lėlės, stovinčios ant komodos Šimtabutyje. Torai niekada neteko su ja pažaisti. Nes ji – iš porceliano. Tora visuomet žinojo, kad negalima su ja žaisti, nes lėlė be kūno. Nejaugi iš tiesų ji bekūnė? Neprieinama? Gal vis dėlto jau nebepavojinga važiuoti namo? Net jeigu ir jis ten bus?

Ji sukiojo siūlą, išlindusį iš megztinio rankovės. Galvojo, kad turi susirasti adatą ir jį sutvirtinti. Tačiau neprisivertė pakilti ir išeiti.

Sultys dar tik pusiau nugertos. Buvo antradienis, todėl nedaug lankytojų. Trečiadienis ir šeštadienis – kavinės dienos. Gali būti panašiai.

Pora prie stalelio kitame kavinės kampe šnabždėjosi. Susiglaudę galvomis. Berniukas nuo mergaitės veido nubraukė plaukus ir skubiai pabučiavo ją į nosį.

Tora nudelbė akis. Gerokai gurkštelėjo iš stiklinės ir vėl pažvelgė pro langą. Visur gliti ir neaprėpiama purvynė. Automobilių padangos riekė kelius išilgai. Giliai. Berželiai parke – su milijonais žaliai tviskančių dėmelių. Pasislėpę ilgam. Sunerimę, lyg lauktų rudens.

Tarpduryje stovėjo jis. Pasilpusi, gelsva šviesa nuo gaubto į lubas siuntė snaudulį prieš pavasarį, besiveržiantį pro atviras duris.

Jis stovėjo vidury šviesų kovos lauko. Be spalvų ir be veido bruožų. Paskui jis uždarė duris ir žengė tiesiai prie baro.

Jonas.

Dama prie baro tapo pilnatimi. Jos šypsena sukosi aplink galvą. Lubų skliautas išsiplėtė ir ėmė panėšėti į viešbučio valgomojo sietynus. Jie sukosi. Vis aukščiau ir aukščiau.

Viskas sumažėjo perpus, kai jis pasisuko ir pamatė ją.

Jis dvejojo ir dairėsi. Lyg ieškodamas dingsties pasišnekėti su ja. Taigi jis žengė artyn su buteliu kolos ir stikline rankose. Neužvožė stiklinės ant atidaryto butelio kaip kiti. Abi rankos užimtos. Nors ji ir buvo mačiusi jį koridoriuose ar mokyklos kieme lygiai taip kaip ir dabar, neėmė to į galvą. Kad jis buvo. Iki dabar.

Jis stovėjo priešais stalą. Lūkuriuodamas. Galiausiai linktelėjo ir leido sau šastelėti ant laisvos kėdės, cypiančios iš didžiausios kančios, kad ją atitraukė, ir surangė ant jos savo ilgą kūną. Prieš prabildamas jis įsipylė į stiklinę.

– Retai lankaisi kavinėje.

– Taip.

– Skaitai.

– Taip.

– Ir gerai jautiesi?

– Taip.

– Bet šitaip neatrodai. Aš tave stebėjau. Atrodai taip, lyg tau kas būtų širdį sudaužęs. Mažų mažiausiai!

Tora nukaito. Pajuto, jog sudrėko rankos ir nugara. Kavinėje per daug drėgmės.

– Ką veiki, kai nesimokai?

– Skaitau.

Jis nusijuokė. Jo veidą užliejo švelnumo banga.

– Skaitau knygas ir šiaip, – mikčiodama atsakė ji. Tuo pat metu kažin kas jos viduje sutvirtėjo. Nes ji pajuto, kad jos mėginimas apsaugoti save sukėlė jam pašaipą.

– Einam į kiną?

Veidas staiga surimtėjo. Jis suvilgė lūpas ir negrabiai padėjo rankas ant stalo. Pakėlė stiklinę ir norėjo gurkštelėti. Persigalvojo ir paliko stovėti.

– O ką rodo?

– Nežinau, bet galim nueiti ir pasižiūrėti skelbimą! – Jis nekantravo. Pamatyti.

Pavasaris smogė į papilvę.

Paprasčiausiai. Lyg iš tiesų nebūtų apie ką nė šnekėti. Tarytum jau seniausiai nuspręsta. Prieš šventę barakuose. Prieš – prieš viską…

Jie kiūtino į kiną. Nesusitvėrę. Jis buvo gerokai aukštesnis. Kartkartėmis žvilgčiodamas į ją žemyn. Atsargiai, iš šono. Pasitikrindamas, kad ji iš tikrųjų eina. Daug nekalbėdamas. Leisdamas veiksmui plėtotis. Ir jis plėtojosi. Iškilo tarsi iš purvinos žemės. Blykčiodamas it mažos gėrio dėmelės šviesiame danguje, viršum namų stogų, gatvės gale, kur jūra ir horizontas kovoja dėl vietos akiratyje. Ji visa tai įkvėpė. Vadinasi, ji esanti kai kas daugiau, ne vien tik lėlės galva.

Kai šviesos kine pritemo ir filmas sukosi ekrane, Jonas paėmė ją už rankos.

Ji tiksliai nežinojo, ką sakė. Greičiausiai ir jis taip pat. Tarp ekrano ir jos prašvilpė traukinys. Ilgokai. Pasiimdamas ir juos kartu. Jie važiavo drauge. Ekrane. Tora niekados gyvenime nebuvo mačiusi traukinio. Dūsaujančio sunkaus geležies žvėries ilga uodega.

Po filmo vakaras jau tapo gąsdinamai šviesus.

– Eime pas mane į namus!

Jis pasakė šitai, lyg būtų ilgai mąstęs, kaip suformuluoti sakinį.

– Ne.

– Kodėl ne? Suvalgysim po sumuštinį, pasiklausysim plokštelės.

– Ne. Turiu pasiruošti rytdienos istorijos pamokai.

– Tu per daug šauni. Galiu lažintis, kad tiesiog nenori.

Stovėjo nunarinęs rankas. Plikas veidas vėjyje. Blakstienos tamsios, užsirietusios iki pat skruostų.

– Ne dėl to…

– Puiku! – nutraukė pats save ir apkabino ją.

Jie ėjo ten, kur reikėjo Torai, – prie ochros geltonio namo.

– Kodėl iš ponios Karlsen persikraustei čia? Pas ją gyventi buvo blogai?

– Ne. Bet pas Bergus geriau. Jie per daug nesirūpina. Bet ne itin mėgsta kviestis mane pavalgyti. Visiškai ne.

Jie nusijuokė, žvelgdami vienas į kitą.

– Ar galėčiau pamatyti, kaip gyveni?

– Ne dabar.

Tora ruošėsi šitam klausimui. Žinojo, kad jis norės pasiteirauti.

– Tu užsispyrusi. Kaip asilas. Iš visų dalykų gausi geriausius įvertinimus?

– Taip, – atsakė įsitikinusi. – Išskyrus gimnastiką.

Jis vėl nusijuokė, lyg manydamas, kad taip reikia, tačiau staiga surimtėjo kaip psalmių giedotojas.

– Mąsčiau, kaip su tavimi pasišnekėti. Kur susitikti. Jau buvau beprarandąs viltį. Ir pamačiau, kad tu čia. Ar žinai, kokiu drąsuoliu turėjau šiandien tapti?

Tora pajuto kiek suvaržytą džiugesį. Ji nuspyrė akmenuką. Toli.

– Kodėl buvai tokia tąkart, kai lankiausi pas tave. Tu taip manęs bijojai, kad ir aš išsigandau.

– Nežinau, buvo taip seniai, – mėgino sakyti ji.

– Tu visuomet kažkur pradingsti. Nenori šnekėti. Kodėl?

– Nesu pratusi apie viską šnekėtis.

Ji matė beviltiškumą jo veide.

– Bent jau pamėgink. Kitaip niekados nesusipažinsim. Jeigu manai, kad lakstau paskui tave tik norėdamas turėti su kuo glamonėtis, tai tu klysti. Man reikia žmogaus, su kuriuo galėčiau pasišnekėti. Kitaip išprotėsiu! Namuose visi dūzgia kaip malūne ir eina galvom. Motina ir tėvas, ir Tuvė su Eriku. Nė viena dūšia neturi laiko pasikalbėti. Kai pirmą mokslo metų dieną pamačiau tave mokyklos kieme, pamaniau, kad esi ta, su kuria galėsiu išsikalbėti. Tu neprunkštei ir nesipuikavai kaip kitos merginos. Tu tik stovėjai ir žiūrėjai. Klauseisi. Aš manau, kad dėl to taip tave ir įsimylėjau. Kad klauseisi.

Jis staigiai sustojo.

– Pasikalbėk su manimi, Tora! – sušnibždėjo.

– Pamėginsiu. Garbės žodis.

Ji pasistiebė ant pirštų galų ir rankomis apsivijo jo kaklą. Tvirtai tvirtai. Paskui jau stengėsi nebežiūrėti į jį. Žengė porą žingsnių atgal ir pakėlė akis į langus. Bet ne. Jokių galvų, judančių už užuolaidų. Bergų šeima turėjo kitų užsiėmimų.

Tą vakarą daugiau nebeskaitė. Šviesa iš lauko buvo per stipri.

Gilios duobelės jo skruostuose. Įžūlios akys, galinčios greitai prigesti. Ji juto jo rankas, sėdėdama prie lango.

Tiesiai priešais dangus atrodė beodis ir kraujuotas.

Jai kilo noras ką nors sukulti. Išmesti pro langą. Šitaip jautėsi todėl, kad džiaugsmas skirtas ne jai. Kad ji nesusidorojo su juo, vos jį sugavusi. Nes džiaugsmas niekada nelaukė.

„Ką jis ten pasakė? Aš manau, kad dėl to taip tave ir įsimylėjau… kad klauseisi.“

Ji nusikabino nuo sienos veidrodį ir įtaisė ant fotelio taip, kad galėtų matyti save visą. Tada iškėlė rankas virš galvos ir pažvelgė. Liekna trapi mergaitė su džinsinėmis kelnėmis ir vešliais kaštoniniais plaukais aplinkui pablyškusį veidą. Nosis didoka. Iš jos ir atpažįstama. Burna mažesnė, nei turėtų būti, nes ji visuomet laikydavo ją užčiauptą. „Pasikalbėk su manimi!“ Jis rūpinosi ja. Rūpinosi ja!

Jeigu būtų turėjusi radijo imtuvą, būtų nustačiusi jį visu garsu! Tai jau tikrai!

Laikraštis gulėjo išskleistas ant svetainės stalo. Rigmura Berg jautėsi kaip nesava. Tupinėjo aplinkui lyg vištelė, neapsispręsdama, kur padėti kiaušinį.

– Pažvelk, – šūktelėjo ji. Balsas trimis tonais aukštesnis nei įprastai.

Tora žiūrėjo. Ieškojo tarp nuotraukų ir antraščių to, dėl ko Rigmura Berg laiptinėje sušuko tokiu aukštu tonu, norėdama parodyti jai. Jos akys neramiai ieškojo laikraščio viršuje ir apačioje: „Karalius Ulofas palaimintas Trondheime“. „Nuostabus Šv. Jono vakaras“.

Ir tik staiga raidės ėmė didėti ir artėti link jos: „Kūdikio palaikai rasti plastikiniame maišelyje netoli kelio. Vaikas gimė gyvas, vadinasi, buvo nužudytas!“

Indauja su nuotraukomis metėsi ant jos. Įgavo veidus. Įrėmintus veidus. Aplink visus juos ritmingai raizgėsi mėlynos kraujagyslės. Vienintelė sieninė lemputė kabojo susirietusi ir trenkė jai į pilvą.

Ji privalėjo suimti save į rankas, kol dar ne per vėlu. Ir slysčiodama grimzdo gilyn ir gilyn.

Rigmura bus viską išsiaiškinusi. Dabar tai jau galas. Jai net vos vos palengvėjo. Tačiau supykino.

– Ivarai, atnešk skudurą! Pavilgytą šaltam vandeny! Ir stiklinę vandens!

Rigmura sumišusi žvelgė į mergaitę ant grindų. Nejaugi tai ją taip paveikė? Ji turėjusi numatyti. Šitaip reaguoti į tai, kas parašyta laikraštyje. Ji pakėlė Torai galvą, kad mergaitė galėtų atsigerti.

Berniukas, Ivaras, buvo išblyškęs ir suglumęs žiūrovas.

Vėliau ji skaitė garsiai ir išdidžiai, lyg apie save: „Breilano vidurinės mokyklos mokinė išsiskyrė puikiu vidurkiu, gautu iš visų įmanomų dalykų. Tai Tora Johansen, kilusi iš rajono. Mokytojai nedvejodami vadina ją talentinga.“

Tora žodžius girdėjo bangomis. Vėl aidėjo nuo visų sienų. Ji atsisėdo ir gėrė iš stiklinės godžiais dideliais gurkšniais.

Griūdama bus nusitempusi ir laikraštį. Jis palikęs žymes ant jos rankos. Juosvus, neryškius šešėlius. Ji prisivertė dar kartą žvilgtelėti į laikraščio puslapį: „Kūdikio palaikai rasti plastikiniame maišelyje. Nuosavo namo teritorijoje už Oslo, šalia kelio. Vaikas gimė gyvas, vadinasi, buvo nužudytas!“

Ji tebegulėjo surietusi kelius, smakrą priglaudusi prie stiklinės su šaltu vandeniu. Galvojo keltis. Tačiau lubos ją tebespaudė žemyn. Buvo taip siaubingai šviesu. „Nužudytas…“, pamanė ji. Vadinasi, bus įvykusi žmogžudystė? Jie turėjo įdėti tai į laikraštį. Kad tai nužudymas.

Kai gydytojas Bergas grįžo namo, ji vis dar tebegulėjo ant grindų. Buvo neįmanoma jos prakalbinti.

Jis davė jai raminamųjų. Išvada – nuovargis. Padėjo jai užlipti laiptais ir tokiu pačiu tonu, kokiu kalbėdavo ligoninėje, nurodė jai ramiai ilsėtis.

Rigmura atėjo patyliukais. Braukė jai per plaukus ir kalbėjo malonius dalykus. Ivaras įsmuko į kambarį su ledais iš kiosko. Papasakojo, kad tėvas uždraudęs jam ateiti su knygomis. Torai daugybę dienų draudžiama skaityti.

Buvo susisiekta su Rakele ir papasakota istorija apie žinutę laikraštyje. „Ji netausoja savęs“, dėstę jie. Be to, mokslo metai pasibaigę. Torai atostogos.

Rakelė ilgai stovėjo, laikydama rankoje telefono ragelį. Tada išskleidė laikraštį ir perskaitė apie puikią mokinę Torą Johansen ir jos įvertinimą.

Kaipgi įmanoma, kad tiek daug išgyvenęs vaikas pasiektų šitokių rezultatų mokykloje?

Žvilgsnis slinko žemyn laikraščio puslapiu. Užsikabino už kūdikio palaikų plastikiniame maišelyje.

Mintyse ji visa jau buvo pakeliui į Breilaną. Kodėl apie tai rašoma laikraščiuose? Kodėl žmonių nelaimės turi būti trimituojamos visam pasauliui? Ar laikraštininkams atrodo, kad žmonių gyvenimas – tarsi lengvas filmas?

Galiausiai ji pastebėjo, kad jai stovint rankų glamžomas laikraštis pavirto į pilką šiukšlę.

Tada ji atsinešė kelioninį krepšį.

Rakelė jautėsi prastai. Bet jai nepasidarysią dar blogiau, jeigu nuvyks į Breilaną pasižiūrėti, kaip laikosi Tora. Tokia buvo jos filosofija.

Simonas manė kitaip. Tai Ingrida turėtų vykti į Breilaną. Jis užsispyrė. Kai Rakelė jį sustabdė, jis jau buvo prie durų, pasiruošęs pasakyti Ingridai, jog ji turi vykti į Breilaną lankyti Toros.

Rakelė juto nuovargį, įniršį ir dar kai ką. Didelį norą pasidalinti našta su kuo nors, kas patartų.

– Palauk, – šūktelėjo ji prieš jam uždarant duris.

Jis atsisuko. Stabtelėjo. Tačiau veido išraiška ta pati. Suraukti antakiai.

– Dėl šito tu nesirūpink, susitvarkysiu. Yra kai kas, ką išmanau geriau, – nukirto ji.

– Aš suprantu, kad tau negerai su pilvu, lakstai į ligoninę ir iš jos, kad grumiesi, rūpiniesi avimis ir beviltiškais giminėmis. To jau užteks. Tai Ingridos duktė, ne tavo!

Ji spoksojo. Žodžiai smogė. Staiga jai pasidarė silpna. Teks nusileisti? Be abejonės, jis rūpinasi ja, šitas Simonas. Visą laiką. Tačiau ji buvo taip susižavėjusi vaiku Simonu, jog suprato ne viską. Jis priešinasi ne vien todėl, kad norėtų ją savintis. Na, ką gi, ji nusileis.

Ir jau tiesė į jį rankas.

– Taip, gerai, – tarė ji, glausdama burną prie languotų marškinių.

Ją apgaubė jo kūno šiluma.

Tačiau Ingrida negalėjo važiuoti į Breilaną. Buvo eilė dirbti jos pamainai. Jie buvo gavę partiją žuvies, kurią reikėjo išsiųsti per porą dienų. Ingrida Rakelei atrodė nelyginant inkščiantis šuo, tačiau jos nuoširdžiai gailėjosi. Jau šitaip nuo visko išvargusi.

Siaubingai pavargusi.

Ji paskambino į Breilaną ir pagaliau pavyko pasišnekėti su Tora. Jai atrodė, kad išgirdo nemalonų spragtelėjimą ragelyje. Telefonisčių, kaišiojančių visur savo ilgas ausis. Arba Jozefo iš centrinės stoties, kuris įsiterpdavo su savuoju „alio, alio“. Visų iškart.

Deramo pokalbio nebuvo. Rakelė koneveikė visus, kas tik šliaužia ir vaikšto, mato ir girdi, tuo pat metu mėgindama papasakoti Torai, kad skaičiusi laikraštį. Visą puslapį. Kad didžiuojasi tuo, kas buvo rašoma apie ją. Jos vardas laikraštyje! Ir galiausiai:

– Negalvok apie kitką, kas ten rašoma.

Kitame laido gale nuščiuvo. Tik menkutis atodūsis. Savotiška kibirkštis viršum jūros ir žemės. Ji kilo Rakelės kaklu, užėmė nosį. Nuovargis tapo švininiu svambalu virvutės gale. Švytuokle, mušančia pabaigą. Dūžis po dūžio.

– Negalvok apie tai, kas rašoma apie maišelį – plastikinį maišelį… Tai ne mums. Tik išprotėję ir kvaili žmonės šitaip rašo. Tai ne tau, šitai nesulyginama. Tu tik greičiau taisykis ir važiuok namo. Greitai mums tavęs reikės Bekejorete prie šieno. Išskirsim tau mansardą. Rūpinkis savimi.

– Taip… – sušnibždėjo į ausį. Daugiau nebesiskųs. Neieškos šilumos. Tačiau Rakelė kalbėjo taip, lyg tai būtų labiausiai neįkainojamas dokumentas iš visų kada nors buvusių. Ji paslėpė jį ilgam.

Toros paukščiuko jauniklis!

Rakelę stulbino, kad Tora mąstė apie tai kaip apie kasdienį, nors ir nerimą keliantį dalyką, kuriam reikėtų surasti sprendimo būdą. Galbūt šitaip atsitiko dėl to, kad iš tiesų tai bjaurus, siaubingiausias nutikimas, kurį bet kokiu būdu mėginta nuslėpti. Po šitokio poelgio daugelis paslapčia kankintųsi. Stulbino ir tai, kad tai ji, niekados gyvenime neprapjovusi užpūliavusio piršto, neišrovusi nė sutrūnijusio kelmo. Ir kad viskas ją taip staiga užgriuvo.

Su savimi į lovą ji buvo pasiėmusi katę. Užmetė akį į save ant komodos stovinčiame veidrodyje. Susivėlusi ir išblyškusi. Veidas tarsi ką tik išdžiovintas.

Tai vis pilvas. Mintis apie Torą. Abejonė. Kas būtų teisingiausia? Mintimis ji vėl viską perbėgo iš naujo. Katė nebeapsikentė šiltuose pataluose. Miaukė norėdama ištrūkti. Pakilo ir ėmė skrebenti į suveriamą langą. Nesiliovė. Rakelė pasiremdama išlipo iš lovos, pasiekė langą ir jį atvėrė. Stovėjo ir žiūrėjo į lankstų katės kūną, besileidžiantį žolėtu kiemo šlaitu žemyn. Juodas kailis švytėjo. Ūsai krutėjo. Tartum ką suuodė. Katė išdidžiai vaikštinėjo tvarto laipteliais. Tingiai sukosi ratu. Pakėlė galvą ir nusižiovavo. Ji buvo laisva. Išsilaisvinusi iš Rakelės glėbio.

O kas, jeigu ji nueitų pas Ingridą ir viską jai išklotų? Jeigu ji papasakotų viską abiem – Ingridai ir Henrikui. Pareikalautų ko nors panašaus į bausmę. Kas nugalėtų? Tora? Vargu. Visi taptų pralaimėtojais. Mat viskas taip puikiai surėdyta, kad niekas nepratęs kalbėtis apie patį baisiausią dalyką, kokį tik žmonės gali vieni kitiems padaryti. Visi pralaimi. Atidavusi Henriką į teisėjų rankas, ji įveltų ir Ingridą.

O ji, Rakelė? Ar ji gali į tai veltis ir ramiai žiūrėti į akis visiems, žlugsiantiems nuo to, ką ji bus pradėjusi. Ne. Ji susilaikys. Pakęs tą melą. Reikia tikėtis, kad ištvers ir išgyvens iki tol, kol Tora atsigaus. Ji suvokė, kad neturi daug laiko apmąstymams apie savo pačios bėdą. Belieka tik vaipytis.

Ji ir vėl prigulė. Pagrūmojo sau priešais veidrodį ir pagnaibė pirštais, suteikė skruostams daugiau spalvos. Paskui klibinkščiavo virtuvėje tarp taburečių ir spintelių. Atrodė, lyg velnias ir gerosios jėgos grumiasi tarpusavyje, kad ją išsaugotų.

Pati sau pagelbėjo išgerdama tabletes nuo skausmo.

Nusirišusi prijuostę, išėjo ant laiptų pasirodyti popiečio saulei. Fjordas spingsėjo. Mažytėmis aukso kibirkštėlėmis. Laukai – užsodinti ir sužaliavę, driekėsi šlaitu žemyn. Tvarto durys plačiai atlapotos, kad išprašytų žiemą lauk. Rakelė buvo kruopšti šituose reikaluose.

Vasaros vėjelis ją nutvėrė. Kvietė žaisti. Atsargiai, lyg guosdamas. Kodėl gi taip atsitiko, kad ji regėjo save gyvą mirusią vien dėl to, kad laikraštyje perskaitė apie negyvą kūdikį? Ar kas galėtų jai tai paaiškinti?

Paniurusi apsisuko ir nutrepsėjo vidun. Vėl užsirišo prijuostę ir nuo sienos prieangyje nusikabino medinį duonkubilį. Ruošėsi kepti duoną.

Kai Simonas įėjo, ji minkė taip, kad net iš ausų rūko. Girdėjo jį statant dviratį palei prieangio sieną ir einant žvyru link laiptų, tačiau akių nepakėlė. Jam įėjus, ji pasijuto gerokai vienišesnė nei prieš tai.

Jis apkabino ją iš nugaros kaip paprastai. Didžiuliai delnai apglėbė jos krūtis, burna prigludo prie sprando odos. Visais jutimais skverbėsi į jos vidų. Šiandien jis buvo ypač gerai nusiteikęs. Gavęs leidimą automobiliui įsigyti. Vis pamąstydavo norįs pirkti sunkvežimį „Ford“, dviejų su puse tonos, su hidrauliniu keltuvu, kad galėtų naudoti šienapjūtėje. Nenorėsiąs palikti skelbimo žvejų kaimelyje, geriau jau vieną gražią dieną iškabinsiąs jį krovininių laivų prieplaukoje. O kai žmonės teirausis, kieno tas sunkvežimis, jis nusišypsosiąs, atsisėsiąs į sunkvežimį ir jį užvesiąs.

Išsuksiąs iš krantinės į žvyrkelį, pakeisiąs pavarą ir nurūksiąs per kalnelius, keldamas didžiulį burzgesį, pasiliksiantį tarp kalvų. Šitaip ir būsią.

Visą žiemą ir pavasarį jis mokėsi važinėti sunkvežimiu Dalo ūkyje. Nas-Eldaras laikė sunkvežimį savu, mat nuolat juo važinėjo. Jam atrodė puiku, kad tokį didelį viršininką kaip Simonas pačiam tenka mokyti vairavimo meno.

Pažymėjimas – svarbus dalykas, užsiminė Simonas. Jis sakė, kad turi būti taip gerai išmokęs, kad tik nulėktų į Breilaną ir pasiimtų popierių. Nas-Eldaras rūsčiai dėbtelėjo į jį. Tik pamanyk! Pažymėjimą? Ir kam to reikia? Ar norįs būti geresnis už visus kitus? Geresnis už Nas-Eldarą, kuriam turėtų jaustis skolingas už tai, kad išmokė vairuoti? Kodėl jam reikia vykti į Breilaną pasidaryti pažymėjimo? Ar neužtenka vien mokėti vairuoti mašiną?

Suraukęs kaktą Simonas aiškino privaląs. Važinėti be pažymėjimo esą neteisėta.

Nas-Eldaras nusispjovė pro sunkvežimio langą. Rudas skreplys pakibo išklerusių mašinos durų išorėje. Tik pamanyk, Simonas pareiškė, kad tai esą neteisėta, jeigu Nas-Eldaras nebuvęs Breilane ir nepasidaręs vieno ar kito niekniekio, patvirtinančio, kad jis – geras vairuotojas?!

Tonas grasinamas. Pavažiavo kelkraščiu ir sustojo. Ne todėl, kad buvo piktas. Ne, toli gražu! Kad praleistų kunigo kumelę su pilnu mėšlo vežimu, bernu ir visu kitu šlamštu. Jis, toks geras vairuotojas, išmanantis ir apie arklius, ir apie žmones, ir apie mašinas. Žinantis, kada suvaldyti vieną ir duoti laisvę kitam. Ir jam gi reikėtų į Breilaną pasiimti popieriaus?! Į Breilaną! Ten jie vargu ar matę sunkvežimį, pilną dėžių su žuvimi tarp ledo gabalų, atgabentų apledėjusiu keliu iš Šeringo ežeriuko, turintį užvažiuoti ant krantinės, kad vaikinai galėtų užšaldyti savo žuvį. Nieko sau! Į Breilaną! Jie ten nematę žuvies su uodega, juolab žmonių, iš tiesų galinčių vairuoti ledo mašiną.

Simonas atsikrenkštė ir nusiramino. Jis suvokė, kad draugystė – trapus dalykas. Ypač jeigu ji užsimezgusi vairuojant automobilį. Jis pasiūlė užsukti į „South State“, tačiau tai buvo atmesta taip kategoriškai, kaip šliūkštelėjus į veidą kibiru vandens.

Vis dėlto jis galvojo pasidaryti pažymėjimą, kai pasibaigs šienapjūtė. Tik daugiau apie tai neužsimins. Nei apie tai, kad pirks mašiną.

Jis siūlė Nas-Eldarui sumokėti už mokymą. Tačiau vyriškis grėsmingai nusispjovė ir tik lingavo sau pusiau primerktomis akimis, sukaupęs žvilgsnį į žalią rėžį žvyrkelio vidury. Dobilai ir žolė užaugę šviežiai ir neklusniai, tarytum patręšti. Tada pasigirdo bambėjimas:

– Ar turėčiau užsimokėt už tai, kad vairuoju? Ar girdėjai bent apie vieną, kuris paimtų užmokestį pavėžėjęs? Juk jiems ir taip mokama už tai, ką jie daro. Atsikabink! Aš nesiruošiu ginčytis.

Simono laukė kitas sunkus išmėginimas. Rakelei jis nebuvo pranešęs, kad pirks sunkvežimį. O sutartį jau buvo pasirašęs. Ji šypsojosi, kai jis dėstė apie vairavimą, koks gabus esąs. Išsiblaškiusi ji žvelgė į pieno pilną katės dubenį. Laistė gėles, vaikštinėjo pirmyn atgal. Simonui nepatiko jos būdas vertinti nepratariant nė žodžio. Ji galėjo pasakyti: „Simonai, vairuoji kaip vaikas.“ Bet ne. To nepadarė. Ji pakasė jam sprandą, lyg jis būtų vienas iš jos paršelių, ir paklausė, kokiu greičiu važiavęs. Tarytum jis tai žinotų vairuodamas mašiną, kurios greičio matuoklis neveikia visą laiką, kiek tik mašina važinėja po Salą.

Tačiau šiandien jau apsispręsta, taigi jis pabučiavo ją į sprandą ir jai ant pečių užkorė visą planą nelyginant kryžių. Jos rankos staiga liovėsi minkiusios. Apglėbti pečiai tapo dviem kietais mazgais jo delnuose. Ji taip pasuko galvą ir kaklą, kad niekas nebūtų patikėjęs, jog ji išsilaikys ant galvos. Tada prašneko:

– Fui! Paika šneka!

– Bet tai tiesa, Rakele. Jį atgabens kitas krovininis laivas. Argi ne puiku?

Jis ją paleido, sugriebė vairą, įsivaizduodamas jį ore ir vairuodamas aplinkui po virtuvę sulenktais keliais ir mėgdžiodamas garsą.

– Br-r-r-r.

– Sėskis, tu kvailiuk.

Ji užmetė ant tešlos švarų audeklą, nuėjo prie čiaupo ir nusimazgojo rankas.

Simonas atsisėdo. Jam paaiškėjo, kad vairuodamas vienoje ar kitoje vietoje galėjęs padaryti klaidą.

– Ką tu sau manai, taip nei iš šio, nei iš to imdamas ir užsisakydamas mašiną? Mašiną – iš visų pasaulio daiktų! Ir ką tu su ja veiksi, ar galiu sužinoti?

– Važinėsiu. Vežiosiu šieną ir masalą, žmones ir anglis.

– Masalą, žmones ir anglis! Išprotėjai. Atimsi darbą iš Nas-Eldaro? Šieną? Šiemet tu negali pirkti mašinos tik tam, kad vežiotum į namus apgailėtinus šieno ritinius. Gal prigulk, kad atvėstum, žmogau?

Simonas nusiminęs papasakojo apie hidraulinį keltuvą. Jis nesuvokė, kad moterys visiškai neišmano apie techniką. Mat Rakelė niršo ir siautėjo. Ir kaipgi jis, Simonas Bekejoretas, turėtų atspėti? Tai ji turėtų užsiminti.

Katė buvo labai nerami. Vaikštinėjo aplinkui ir kniaukė. Pirmiausia palei Rakelės blauzdas, paskui apie ilgas Simono kojas.

– Katė bijo, – nukirto Simonas, norėdamas pakeisti temą. Nėra reikalo šnekėtis su Rakele, kai ji įsiaudrinusi.

– Tai nuramink ją pagaliau! Bet aš tau sakau – tuojau pat atsisakyk mašinos!

Ant plytos kažin kas burbuliavo. Rakelė nukėlė puodą. Ir ėmė pašėlusiu greičiu ant virtuvinės spintelės pjaustyti mėsą. Peilis darbavosi kaip šiaudapjovė tarp liesų menkų pirštų.

Valandėlę Simonas dėbsojo. Vėliau jį tartum kas apsėdo. Burna susičiaupė, o kakta susiraukė kaip grindų kilimėlis, kuris niekam nerūpi.

– Ne, to nedarysiu, – atrėžė jis.

– Padarysi! – pyko ji.

– Ne!

– Pamąstyk, Simonai. Tu suaugęs. Mums kitiems dalykams pinigai reikalingi labiau nei šitam.

– Ir kam gi?

– Daug kam. Naujoms grindims avidėje. Ir… Be to, dar galvojau įsigyti mažą gražų laivelį su varikliu už borto, kad galėčiau paplaukioti pakrante, kol dar…

Ji susilaikė. Kažin kas užkliuvo už jos žvilgsnio. Tarsi ji būtų užmiršusi Simoną, mašiną ir viską.

– Tu nori laivo? Aš nežinojau. Tik kai pasakei.

– Ne, – staiga atsakė ji visiškai kitokiu tonu. Užsisvajojusi. – Visuomet norėjau laivelio vien tik sau. Kad galėčiau nuplaukti į saleles ir užtraukti ant kranto, kai būsiu viena… Nuo jaunystės apie tai galvoju.

– Bet kodėl apie tai neužsiminei?

– Nežinau. Gal bijojau, kad tu šaipysiesi.

– Kodėl turėčiau šaipytis?

– Nė viena moteris neturi laivo, – nusijuokė nuoširdžiai.

– Kodėl tu negalėtum turėti laivo, jeigu nė viena moteris jo neturi? Ar kur nors parašyta, kad tu negalėtum būti pirmąja moterim Saloje, turinčia laivą?

Rakelė juokėsi. Ji tik dar kartą įsitikino, kad šitas vyras visa galva aukščiau už visus kitus, kuriuos ji pažinojo. Ji priėjo ir ištiesė ranką.

– Atleidi? – švelniai paklausė.

– Už ką?

– Už tai, kad esu tokia bjauri senė.

– Tu ne bjauri. Tu tik ūmi ir neišmanėlė. Vadinasi, norėtum, kad visą dieną sekiočiau paskui tavo sijoną ir nevairuočiau mašinos.

Jis išsišiepė ligi ausų. Ir vėl ją turi.

– Tai kaip dabar bus?

– Ką turi galvoje?

– Nupirksi man laivelį? Mažutį, gražutį, skirtą vairuoti damai?

Duonos raugas tą vakarą išbėgo. Ištekėjo iš kubilo tiesiai ant spintelės ir žemėn. Nebuvo kam jo pašauti į krosnį.

Mažame kambarėlyje ant lengvos viršutinės paklodės gulėjo du susipynę kūnai. Pro atvirą langą kvepėjo dobiliukais. Kažin kas priemiestyje degino laužą. Sklido lengvas dūmelis ir priminė Rakelei, kad vis dar diena, o Simonas su ja štai guli lovoje. Bulvės nesodintos. Kaip atrodytų, jei užsuktų kaimynai ar kas nors kitas?

Ji gėrė į save jo kvapą kartu su iš toli sklindančiu laužo dūmeliu. Šventojo Jono naktys ir šokiai, sūrstelėjęs vėjelis nuo jūros. Vakarai, prabėgantys taip staiga, kad iš tiesų net nepajunti. Ir naktys… Naktys su Simonu.

Ar viskas taip trumpa? Kaip vėjeliui pūstelėjus. Kur viskas pradingsta?

Ji apsivijo jį rankomis ir prisispaudė prie jo kaip įbaugintas vaikas. Pusiau snūdomis jis priešinosi puolimui. Pagaliau jis leido rankoms slysti jos plaukais ir ją glamonėti dar gerokai prieš visiškai išsibudindamas ir pažvelgdamas jai tiesiai į akis.

– Gulėdama verkei, mergyt?

Jis atsisėdo ir prisitraukė ją artyn. Lingavo pirmyn atgal veidą panardinęs jos plaukuose.

– Taip, truputėlį…

– Kodėl gi, Rakele?

– Nežinau. Atrodo, esu patenkinta tavimi ir viskas yra taip puiku. Kvepia, šviesu, ir tu taip arti manęs… Bet kartais baiminuosi, kas bus su Tora.

– Bet, Rakele, tau nereikia verkti dėl to, kad mums viskas gerai. Kaip tada sužinosiu, kad tu dėl ko nors liūdi? Torai gerai sekasi mokykloje, be to, ji turi mus.

– Turi tave, Simonai?

– Ką turi galvoje? Žinoma, kad turi mane! – pasakė beveik įsižeidęs.

– Ji turi tave. Jeigu kas nutiktų kuriam nors iš mūsų?

– Tu tikrai keista.

Jis tiriamai ją nužvelgė. Akimirką palaikė atitraukęs nuo savęs. Paskui ilgai ją bučiavo.

Ji skundėsi, kad duonos tešla visiškai už save neatsakinga, ir keiksnojo formuodama duonos kepaliuką. Jis išėjo į kelią, o malonus jausmas būti pas ją, joje ir prie jos vis dar buvo jį apėmęs. Jis, Simonas, jautėsi nepaprastai laimingas. Kur buvęs, kur nebuvęs vis glaustėsi. Ji plūdosi, kad apie keptą duoną šiandien reikėsią pasvajoti. Namie su juo dar sunkiau nei su vaiku. Niekas nepatikėtų, kad jis – suaugęs. Garbės žodis, nepatikėtų. Ir jeigu duona neiškilo arba sudegė, tai ir Dievas, ir žmonės žinos, kodėl. Tai vis dėl to vyriškio, neįtikėtinai patenkinto moterimis, šelmiškumo.

– Ne, – nesutiko jis. – Moterys – nenusakomai didelė laiko gaišatis ir rūpestis. Pavyzdžiui, dabar būčiau susirinkęs visas savaitės sąskaitas, jei nebūtum atėjusi, trynusis apie mane. Taigi nebeliko nieko kita, kaip tik patenkinti tavo norą ir kristi į lovą!

Ji puolė iš paskos su sauja tešlos. Riktelėjusi sugrūdo gabalą tiesiai jam į burną.

– Tu tai gausi, barzdočiau, trolių maiše, – šaukė ji, dėdamasi nepaprastai pikta ir ryžtinga.

Šitaip jie žaidė iki vakaro. Porą kartų ji pasilenkė, slėpdama nuo jo veidą, mat kūnas siuntė savąsias skausmo bangas nepaisydamas nei slopinamojo vaistų poveikio, nei Simono odos prisilietimo. Atrodė, tuo viskas ir paaiškinama. Kad švelnumas ir skausmas perauga vienas į kitą ir susilieja.

Ji žinojo, kad su juo yra nenuoširdi. Ir nesąžininga. Nepapasakojusi apie savo baimę. Ji šito nepakentė. Troško jo juoko ir rankų. Iš visų turimų dalykų su savimi ji pasiims tik jo ramų saugų balsą. Ir miegančio ant pagalvės Simono veido paveikslą.

Ji matė jį einantį kiemu. Aukštą vyriškį šviesiomis garbanomis. Berniuką. Mylimąjį. Draugą? Ne. Draugystė skiriasi nuo meilės. Draugas gali pakęsti baimę ir tavo nykstantį kūną. Mylintis nuo viso to sugniuš ir visą gyvenimą stengsis užmiršti, kokia grėsminga buvusi pabaiga.

Jai reikėjo, kad jis liktų tvirtas. Dėl šios priežasties silpo ji.

Kai tik jis įėjo į vidų, ji ir vėl puolė jam į glėbį, tarytum nemačiusi jo keletą dienų. Jis ją apglėbė. Akimirką atrodė, kad jis žino. Rankos tokios rūpestingos. Akys žvelgė įdėmiai.

Kažin kaip atspindinčios jos pačios širdgėlą. Tačiau ne, jis nieko nežinojo.

Tai tebuvo vien meilė.

Dangus prakiuręs. Pliaupdamas lietus neieškojo aplinkkelių. Kol ji perėjo trapu, mėlyna striukė su gobtuvu buvo permerkta kiaurai.

Otaro krautuvėlė – neaiškių ir pritemusių spalvų. Brezentas išsijuosęs gėrė drėgmę ant dėžių šūsnies. Kvepėjo šilta derva. Atkakliai optimistiškas kvapas, apibūdinantis kiekvieną mažytę prieplauką. Jose gyvenimas toks sunkus, kad saulės kaitroje pabuvusių dervuotų pagalių ir naujai prisišvartuojančių laivų garai susilieja į viena, kol lietus visa išlaižo.

Tora abiem rankomis laikė kartoninį lagaminą. Pamėgino petimi nusibraukti nuo veido šlapius plaukus. Tikėjosi, kad greitai prasiverš nepaklusnumas. Ir vėl visa tai juto. Vis dėlto dabar buvo kitaip.

Pilka būtybė krantinėje – Ingrida. Įsitaisiusi po parduotuvės stogo užlaidu.

Torai patiko, kad lyja. Nuplovė viską, kas nė neprasidėję. Ingrida kilstelėjo ranką. Judesys, vos nenutrauktas prieš jį atliekant.

Prieš akis greitai šmėstelėjo vaizdai iš vaikystės su Ingrida. Vienas po kito. Tarsi pagreitintame kine. Sukarpyti iš atsitiktinių apskurusių nuotrupų. Išvargusios gyslotos darbininkės rankos arti arti. Jau būdama netoliese ir galėdama atskirti Ingridos veido bruožus nuo kitų, esančių prieplaukoje, ji pajuto sausą Ingridos rankos spustelėjimą. Ir beveik ėmė apgailestauti dėl savo pačios priešiškumo.

Jo čia nebuvo. Ji to nesitikėjo. Vis dėlto jai palengvėjo. Visą laiką mąstė, kaip būtų. Visgi detales bus primiršusi. Kvapus, veidus, garsus. Pamiršusi, kad Sala ganėtinai savita.

Geltonas sunkvežimis sustojo atokiausiai prieplaukoje, įkyriai signalizuodamas. Simonas išsliuogė iš kabinos. Vėl užšoko ant paminos, įkišo ranką pro nuleistą langą ir pypavo pypavo, kad net šiurpas nupurtė. Žmonės sužiuro ir į mašiną, ir į Simoną – visi iki vieno. Matyt, buvo tam priežastis. Jau tas Simonas! Visiškai suvaikėjęs nuo tada, kai prieš keletą dienų sunkvežimis buvęs iškeltas į prieplauką. O dabar sklandė gandas, kad jis važiuosiąs į Breilaną pasiimti pažymėjimo!

Jis pypavo jos garbei. Jos viduje tarsi kas sugaudė ir uždainavo. Ji primiršo pilką it lietus Ingridos šešėlį ir puolė pas Simoną, vienplaukį, apsivilkusį marškiniais trumpomis rankovėmis, trykštantį entuziazmu.

Jie susispaudė priekyje. Tora sėdėjo vidury. Pro drėgnus drabužius juto nuo Simono sklindančią šilumą. Jis kalbėjo apie mašiną. Ar jai neatrodą, kad ji šauni? Klausinėjo apie mokyklą ir naująjį kambarį. Ties posūkiu paglostė jai plaukus ir pabučiavo į nosytę. Ingrida sėdėjo tyli. Besišypsanti. Atsargi. Nežinia apie ką užsigalvojusi. Ji visai nedalyvavo pokalbyje, išskyrus tai, kad susirūpino peršlapusiu kartoniniu lagaminu, gulinčiu sunkvežimio priekaboje. Tora ją nuramino pasakiusi, kad lagamine tik drabužiai. Jie vandenį iškęs.

Tora regėjo, kad Simono kūnas – raumeningas ir stiprus, o Jono – liesas ir silpnas.

Skirtumas tarp jaunuolio ir vyro. Kažin kas joje suliepsnojo ir kažin ko ji susigėdo. Tuo pat metu.

Jis atsisuko ir pažvelgė į ją keistomis žydromis akimis. Ji apsunko, nežinojo, kur dėti rankas.

Jie nuvažiavo į Šimtabutį. Rakelė pažadėjusi, kad nakvoti jai čia nereikės. Torai norėjosi žinoti, ką ji pasakiusi Ingridai. Paklausti nedrįso. Tik sėdėjo ir laukė. Suvokė, kad ir vėl yra Saloje.

Jautėsi taip, lyg būtų nusiplėšusi šašą nuo didelės žaizdos ant kelio…

Jis įėjo jiems sėdint ir geriant kavą. Simonas su Tora sėdėjo prie stalo. Ingrida buvo išėjusi į kambarį atnešti sijono, kurį pasiuvusi Torai, norėdama nustebinti.

Jis nusiėmė kepurę ir pakabino ją prie durų. Kiek tik Tora atmena, jis visuomet ją čia kabindavęs. Dažai išsitrynę rateliu žalvarinės gembės vidury. Išglebęs dulsvas mėnulis aplink žalvarinį Henriko kablį. Jis buvo paveldėjęs jį iš vieno ar kito Brinčų giminės atstovo, anksčiau valdžiusio šį ūkį. Visuomet atkakliai tvirtindavęs, kad tai jo gembė. Įtūždavęs, kai tekdavę drabužius numesti prie sienos, jeigu kas nors netikėtai būdavo pasikabinęs savuosius dar iki jam sugrįžtant.

Tora dėbtelėjo į jį. Ilgas sunkus kūnas po darbo drabužiais. Iš po džinsų styrančios pilkos kojinės. Atrodė kvailai. Tora tyrinėjo vyriškį, vengdama pažvelgti į veidą. Jo veidas visuomet lyg su šydu.

Nusiėmęs kepurę, pasisveikino.

Simonas atsakė tuo pačiu. Kramtydamas vaflį, lengvai ir džiugiai.

Tora pažvelgė vyriškiui į akis. Prisivertė.

Kambarys aplink ją susitraukė.

Iš čiaupo smarkiai lašėjo. Kiek jau laiko krano tarpinė susidėvėjusi? Metai? Gal penkeri?

– Žiūriu, įsitaisei mašiną, – ramiai užklausė Henrikas.

Ji nebuvo pasiruošusi išgirsti jo balsą. Žemą. Netgi gražų. Kokio niekada anksčiau nebuvo girdėjusi. Ir iš viso, ar kada nors yra girdėjusi jo balsą?

– Taip. Argi jis ne gražus?

– Ne grožy esmė. Ar brangus?

– Pusėtinai. Bet ar nematai, ką parvežiau judviem į namus?

– Žinoma, matau. Labas, Tora! – jis atsistojo ir linktelėjo.

Nejaugi šitaip paprasta?

Čiaupas varvėjo.

Simonas gurkštelėjo kavos. Jam prasižiojus, akimirkai pasirodė ruda gerklė. Uždėjo rankas ant servetėlės taip, kad išsiuvinėtos rožės pražystų tarp pirštų. Tuomet nusišypsojo Torai. Tik jiems suprantamu šypsniu, prie Ingridos kavos stalelio palikdamas vietos Henrikui.

Ingrida greičiausiai išgirdo, kad jis parėjo, tačiau išeiti iš kambario nesiskubino. O kai įėjo, sijono rankose neturėjo ir Torai atrodė, kad jos veidas visiškai persimainęs. Nepakeldama akių pripylė Henrikui kavos ir atsisėdo ant kėdės kuo atokiausiai.

Šitaip buvę visuomet.

Simonui nors persiplėšti pusiau. Jis tarpininkaus. Susidoros, mąstė Tora.

– Neatsinešei sijono, – staiga prasitarė Tora.

– Tiesa, nepaėmiau, – Ingridos žvilgsnis įtartinai lakstė nuo vieno prie kito.

– Aš nekantrauju jį pamatyti, pasimatuoti.

– Jis kamaraitėje, aš ten persikėliau. Juk žinai, ten ir siuvu.

Tora su motina ten ir nuėjo. Akimirką Tora stabtelėjo tarpdury.

Lova vis ta pati. Ingrida ją tik užtiesusi vilnone paklode. Aišku, kad Ingrida čia ne tik siuva. Čia ji ir miega. Jos drabužiai sukabinti ant sienos. Tie drabužiai, kurių nebekabini į spintą, o vilki kasdien.

Rakelė buvo sakiusi, kad Tora galėsianti nakvoti Bekejorete! Šįkart kamaraitėje niekas jai nebeparuošta. Toks palengvėjimas, kad net graudu. Žiūrėti į Ingridą.

Sijonas iš žalios medvilnės. Trisluoksnėmis klostėmis su smulkiais nėriniais apačioje. Kaip tik šokiams vasarą. Ji uždarė duris ir ėmė matuotis. Platokas ties juosmeniu, tačiau tiks. Ingrida stovėjo ir gėrėjosi.

– Labai ačiū! – Tora akimirkai ją apsikabino. Jautė, kaip tai sunku. Visa esybe juto, kad taip yra dėl to, jog tarp jųdviejų – jis. Ingrida negali priglausti jų abiejų nei prie stalo, nei širdyje. Tora seniai suprato, kad tai tebuvęs neramus jausmas, mintis, tokia pavargusi, jog ji net pamiršo, kas ją privertė apie tai pagalvoti.

Ji nusisegė sijoną ir gražiai sudėjo atgal į popierių. Ingrida buvo supakavusi siuvinį į tą patį popierių, kurį gavusi parduotuvėje, kai pirko audinį. Taigi buvo matyti, kad audinys naujas.

– Ar mums neparodysi sijono? – paklausė Simonas, žiūrėdamas į sugrįžusią virtuvėn Torą.

Tora suvokė, kad pakliuvo į senus spąstus. Kodėl gi ji neišėjo ir neparodė sijono Simonui? Tikrai, juk čia sėdi jis. Mat jis vis dar tebegali sugriauti visa, ką ji turi. Būtent šitai ji ir ketino nutraukti. Ji nesuks sau galvos dėl to, kad jis pamatys jos kūną su nauju sijonu. Tai ne jai gėdytis. Rakelė pasakiusi: „Tai ne tavo gėda, Tora.“

Ji nuskubėjo į kamaraitę ir nutirpusiomis rankomis užsisegė sijoną.

Simonas švilpaudamas pakilo nuo virtuvės kėdės. Jis pakvietė ją šokiui, ir jiedu sukosi valso žingsneliu ant virtuvės grindų. Šitaip ji išvengė jo akių žvilgsnio.

– Maniau, kad Rakelė – visa sugebanti moteris, tačiau dabar matau, Ingrida, kad esi nepaprastai gabi siuvėja!

Simonas neatkreipė dėmesio, kaip užustalė nuščiuvo, pamatė tik jų veidus. Tylius. Tarytum jie tapę pažeminimo liudininkais. Jis jų nesuprato. Tik niuktelėjo Torai ir pasakė:

– Užsisakau šokį šeštadieniui! Tik neužmiršk manęs, senuko.

– Taigi, dabar galėsi ramiai sau linksmintis, – pasakė Henrikas nusiviepdamas. – Girdėjau, pasiimsit ją į Bekejoretą, kad jums padėtų.

Torą apėmė kvaitulys, sakytum kas jai į burną būtų įgrūdęs gabalą mėšlo. Nenurijo. Staiga ji baisiai įniršo – rijo jį akimis it utėlę.

– Nustok čia šūdą malt! Gyvenime nesi nieko pradžiuginęs! Tu toks šlykštus, kad ir numirt neturėsi teisės!

Ji metėsi link jo. Sustojo pasilenkusi. Žodžiams besiveržiant iš burnos, ant stalo liko nutįsusi čiurkšlė išspjautų lašelių.

– Jeigu ne mama, eitum šunims šėko pjaut!

Tyla. Lašantis čiaupas. Ritmingai. Akys nudelbtos.

Toros protrūkis neatitiko Henriko žodžių. Visi buvo įpratę prie nevaldomų Henriko pašaipų. Tačiau jie nežinojo Toros pykčio.

Ingrida ėmė lėtai nurinkti stalą.

Simonas žiūrėjo į Torą taip, lyg niekada nebūtų jos matęs.

Henrikas? Neramiai sukrutėjo. Kažin kas jame nutrūko.

– Ne tai turėjau minty… – pagaliau prabilo.

Ji nebežinojo, kaip jie iš ten išėjo. Visame name pilna minų, kad ir kur statytum koją.

Vasara alsavo jiedviem važiuojant keliu aukštyn į Bekejoretą. Simonas švilpavo. Marškiniai atlapota krūtine.

Torai atrodė, kad jaučia odos kvapą. Tačiau tai vasaros kvapai. Dobiliukų. Žolės. Žemiau abipus kelio čiurlenančių upeliukų. Gėlių. Į saulę besigręžiančių viržių. Jūros bangų mūšos, dumblių, seniai išartų bei sužėlusių trąšų.

Ji sėdėjo įsikibusi nuleisto langelio. Džiaugsmas gulė lyg orinis drabužis ant visko, kur slydo jos žvilgsnis. Skubiai ir nervingai, nes ji niekada neleisdavo sau pajusti tikros laimės. Taip seniai ji viso šito neregėjusi. Tik giliai giliai užsisklendusi savyje.

Ją tai stipriai veikė, ir su kiekviena džiugesio akimirka prieš akis atsirasdavo nemalonus paveikslas: Ingridos nuolaidžiavimas Henrikui. Niekados motina nebandė pabėgti. Greičiausiai dėl tos priežasties, kad negalėjo išgelbėti Toros. Todėl nemėgino gelbėtis ir pati.

Ji baus jį dabar, kai yra saugi Bekejorete. Ji jam parodys. Kankins, nes jis užmiršo, ką reiškia skausmas. Kartais pagalvodavo, kad jis – pats didžiausias bailys iš visų, kuriuos pažinojo.

Ji nežinojo, iš kur joje visa tai.

Bekejoreto laukai išsiplėtė. Šitaip gražu, visai kaip fotografijoje. Baltas namelis netikėtai išniro iš už pomiškio. Vien tik jai. Teta Rakelė stovėjo priešais jį. Kaip pasakoje apie karalių, stovintį tarpdury.

Ji pamojavo virtuviniu rankšluostėliu ir buvo tokia kaip visuomet.

Pasakose blogieji sulaukia bausmės, o visi kiti gyvena ilgai ir laimingai iki mirties.

Stipri ir kandi neapykanta Henrikui joje taip suvešėjo, kad ji galėjo ją tiek suvaldyti, tiek ir pasitelkti prireikus.

Greičiausiai ji turėjo matyti, kad Rakelė labai išblyškusi ir sulysusi, kažin kokių neatpažįstamų akių. Tačiau apie tai daug negalvojo, nes jau netrukus ant stalo atsirado avienos kepsnys. Ant suolo šalia plaktos grietinėlės didžiuliame dubenyje švietė pernykštės tekšės. Virtuvėje tvyrojo maisto kvapas ir taika. Sprigės ir fuksijos tirtėjo vakaro vėjyje, besiveržiančiame pro atvirą langą. Migla vakarieniaujantiems skleidė gerą ir malonų it miros kvapą, nusėsdama ant smulkiai grotuotų langų nelyginant rasa.

Ji jautėsi saugi. Žinojo ir Rakelė. Juk ji – bendrininkė. Jos gynėja. Ji įsijautė į nuoširdų Simono juoką, jo pasakojimą apie tai, kaip mašina pasiekė Salą. Šviesios jo akys visą laiką įbestos į ją.

Vafliniai vamzdeliai stovėjo ant stalo sukrauti į aukštą stiklinį indą sidabro kojele. Stovėjo ir taurelės viskiui. Lyg per Kalėdas. Tora buvo namuose – ir kartu jautėsi svetima. Ji miegosianti baltuose pataluose palėpėje. Vis dėlto staiga ji pasijuto senučiukė. Tarsi būtų grįžusi į žemę po šimto metų nuo savo mirties ir stebėtų, kaip stipriai ji iš tiesų pavėlavo.

Tuomet ji pasitelkė neapykantą jam. Apšilo. Tapo nepažeidžiama ir stipri. Juto, kaip neapykanta veržiasi iš jos pro langus ir duris, laukais, pro diendaržius, trypdama gelsvai žalsvus tarp medžių augančius paparčius. Sulygindama juos su žeme. Nepalikdama pėdsakų! Ir jau matė kirtį jam lyg bato nosimi tiesiai į veidą, kad net ištiško kraujai. Gardžiai kvepėjo. Ji pakabino didelį šaukštą tekšių ir grietinėlės. Atsilaužė vaflio ir ėmė kramtyti. Kramtė it bausdama – iki košelės. Tada viską nurijo. Kartu su pilku Ingridos veidu.

Besileidžianti vakaro saulė tvyksčiojo ant stalo sidabro. Tingiais stipriais blyksniais. Juodas Rakelės katinas lange tapęs Buda. Jis sekė kambaryje esančius žmones siauru kritišku žvilgsniu, pripažindamas tik pats save ir laukdamas, kada už užuolaidų pasirodys saulė. Ir nė neketino pasitraukti.

Katė nesikabino už medinės tvorelės kaip sudužusios Toros vaikystės prisiminimuose.

Katė tebesėdėjo lange ir laižėsi snukutį.

Tora atlošė galvą ir nusijuokė. Kiek tik ji atmena, visas vasaras Rakelė prikraudavo Toros lėkštelę tekšių ir užpildavo jas grietinėle.

Jiems išėjus Ingrida dar ilgai sėdėjo prie stalo. Jautėsi lyg po sunkaus darbo. Turėjo atsikvėpti. Tora išlėkė pro duris ir kaip vėjas skriste nuskriejo laiptais žemyn. Ji aiškiai išgirdo, kad ją prarado. Rakelė gavo ją kaip ir visa kita. Visą gyvenimą Rakelė tik gauna ir gauna.

Ingrida suko kavos puodelį ant lėkštelės. Jos ausis vėrė šaižus garsas. Tačiau ji nekreipė dėmesio, vis suko ir suko puodelį. Garsas toks veriantis, kad net ėmė trūkčioti veide. Vis dėlto ji leido puodeliui gremžti lėkštelę.

Iš kiemo parėjo Henrikas. Jis buvo išėjęs gana ilgam. Bet ji nei matė, nei girdėjo. Įėjęs skubiai ją nužvelgė. Akimirką dar leido jai pasėdėti, kol stovėdamas prisidegė pypkę.

Veide atsispindėjo nevilties kupina išraiška. Lyg nedažyto namo siena lietuje. Bet ir vėl jis tapo savimi. Užsisklendęs, besidairąs po kambarį.

– Taigi, štai šitaip! Ar neruoši vakarienės?

Ingrida atitraukė ranką, ir kai kavos puodelis sustojo lėkštutės vidury, ji pakėlė akis. Praėję jau daug laiko, kai paskutinį kartą jiedu žiūrėjo vienas į kitą. Kurį laiką tarp jųdviejų vyravo ramybė. Ji jau seniai su visu kuo buvo persikrausčiusi į Toros kamaraitę. Jam aiškino nepakenčianti šiurkštaus jo alsavimo naktimis, niekaip negalinti užmigti. Jis tai priėmė žmoniškai. Šitai jį paveikė. Ir rankos nebepakėlė.

Kažkas jam atsitiko tą vakarą prieš Velykas, kai jis pasišnekėjo su Simonu po incidento Tobijaso troboje. Pasitaikydavo, kad prisigerdavo. Tačiau visuomet grįždavo į namus ir į lovą be ypatingų triukšmų.

Kiekvieną kartą ji jausdavosi vienodai dėkinga. Manė galėsianti šitaip gyventi ir toliau. Jis būdavo taikus valgydamas, nebesišaipydavo jai sugrįžus iš Bekejoreto. Kartais netgi atrodydavo, kad ir jis norėtų eiti kartu. Tačiau negalėdavo. Šitai suprato ir ji.

Ji būtų galėjusi daug ką atiduoti, kad tik sužinotų, apie ką du vyrai šnekėjosi. Be kita ko, Simoną ji menkai tesuprato. Kad taip ilgai jis galėtų pakęsti šitokį kaip Henrikas! Kitas jau tikrai būtų pakėlęs ranką prieš visą šeimą, ne tik prieš tokį. Simonas niekada nedarydavo to, ko galėjai tikėtis iš vyro. Rakelė modeliavo žmones it vašką.

Tačiau Henriko jai nepasisekė pakeisti. Niekas ir nebepakeis, piktdžiugiškai mąstė Ingrida. Ji lėtai pakilo ir ėmė plauti bulves. Kaipgi čia viskas susiklostytų, jei Henrikas, kuriam menkai tesinorėjo kalbėtis su Ingrida, įnirštų sužinojęs, kad ji šnekasi su kitais. Kad nuėjusi į kioską juokiasi kartu su kioskininke Jeni arba padeda jai su mažyliais ir prekėmis pakilti laiptais į palėpę. Arba kad stovi prie prekystalio ir šnekučiuojasi su Otaru. Ar tikrai tebebūtų toks bjaurus sužinojęs, kad ji, tarsi žuvų cecho mergaičių vadovė, einanti į susitikimus su viršininkais? Kodėl? Kada gi jam reikėjo jos kam nors kitam, kaip tik išvirti vakarienę ar viską sutvarkyti? Jis taip seniai ją pasičiupo, kad ji nė nežinojo, ar jis jai tinkamas žmogus.

Ji svajodavo, kad viskas vieną dieną susitvarkys. Kad ji taip pat pagaliau gaus truputį to švelnumo, kuris esti pasaulyje. Tačiau tai buvo seniai. Dienos, savaitės, metai, vargas – sūkurys, palikęs joje žymę. Kaip kavos puodukas ant lėkštelės. Garsas žeidė, tačiau ji ištvėrė.

Būdavo, ji pagalvoja, kaip viskas galėjo susiklostyti. Jei tik nebūtų prasidėjusi su Henriku. Sunku įsivaizduoti. Tai tas pats, kaip norėti gimti kitais laikais, kitoje planetos vietoje. Retsykiais jai priešais akis iškildavo kito paveikslas. Tačiau dabar jau gerokai rečiau, kai šitaip mažai matydavo Torą. Tarsi būtų stengusis atsikratyti visko, kas sukelia skausmingus prisiminimus.

Šiandien ji išėjo visam laikui. Simonas ją pasiėmė. Rakelė turėjo susilaukti vaikų, tačiau neturėjo nė vieno. Todėl jai reikėjo Toros. Iš tiesų ji visuomet ją ir turėjo. Buvo nusipirkusi su oda, plaukais, galva ir širdimi. Už Simono pinigus ir daiktus. Būtent! Ir dėl to Ingrida tapo dar nelaimingesnė, dar labiau suvargusi.

Šiandien jie pasirodė visu gražumu. Pasiėmė ją nė neatsiprašę.

Ant bulvių ji užpylė vandens.

Keptuvėje pašildė žuvų kepsnelius. Leido jiems čirškėti svieste, kol supjaustė ir paskrudino česnako griežinėlius. Ingrida visa tai darė mechaniškai. Todėl atrodė, lyg ji iš viso nemąsto. Ji nuėmė siuvinėtą takelį ir užtiesė stalą klijuote.

– Kodėl ir mes negalime valgyti, kai ant stalo patiestas takelis?

Sakė su pašaipa, tačiau jai pasigirdo nuoskauda. Ji iškart tai išmetė iš galvos.

– Takelis tiesiamas geriant kavą, be to, dar tik trečiadienis.

– Manai, kas nors atsitiks, jeigu mes pavalgysim pasitiesę šį takelį trečiadienį? Ar tu, pavyzdžiui, galvoji, kad dėl to kas nors numirs?

Jis bauginamai pažvelgė jai tiesiai į veidą. Virš rainelės akies gilumoje tamsiai sublyksėjo. Bus radęs priežastį ją paerzinti.

– Taip, gali būti, – ramiai atsakė ji.

– Tu labai stengiesi patiesti takelį Simonui ir vaikui, ir nesuki galvos, kad aš, kad mes ant jo valgytume. Tas Simonas tau tai jau Viešpats Dievas!

Ji stovėjo nunarinusi galvą ir abiem rankom pasirėmusi stalo. Ir pati nesuvokė, kad stovi tikėdamasi smūgio. Kai jis šitaip pradėdavo, ją ištikdavo savotiškas paralyžius. Ji žinojo, kad jis nebūtinai atkeršys tuojau pat. Jis gali išeiti ir vėl sugrįžti į namus prisigėręs ir tik tuomet su ja išsiaiškinti. Šitaip buvo jau gana seniai. Ji nežinojo, kas nutiks, jeigu ji atsisės priešais jį. Tik žinojo, kas įvyks, jeigu ji to nedarys.

Jis buvo išėjęs, permąstė Toros žodžius, staigiai nekeršijo. Nes sėdėjo Simonas.

Ingrida, mintijo ji pati, tu per daug apatiška, kad žengtum lemiamą žingsnį. Išprovokuotum jį, kad viskas pasibaigtų.

– Ar žinai, kodėl Tora nebenori čia ilgiau gyventi? – staiga paklausė ji.

Jis kilstelėjo antakį. Ji žinojo, kad jis įsidėmėjo tai, ką ji pasakė. Ji visuomet turėdavo ieškoti menkiausių ženklų, ar jis iš tiesų bus išgirdęs jos žodžius. Kai ji ką nors pasakydavo, dažniausiai tai būdavo tas pat, kaip kalbėti su siena.

– Ne, iš kur man žinoti?

– Nes ji tavęs nekenčia! Ji negali gyventi čia, kai namie tu. Ji pakankamai suaugusi, kad atsakytų už save. Juk šitai girdėjai, tiesa?

Sienos ir lubos užsislinko virš jos. Namas klausėsi. Visų ausys ištemptos garsams. Koridoriuose ir laiptinėje tarsi kas tyliai šnibždėtųsi: „Ša, kažkur nesantaika. Cit, leiskit pasiklausyt. Gal iš tiesų ką nors išgirsim. Ką nors blogiau nei prieš tai. Ša, mes ištroškę nesantaikos, kai galim tik pasiklausyti, kai nereikia būti kartu…“

– Ir kodėl gi ji turi manęs nekęsti? – sušnypštė Henrikas.

Tačiau akys klaidžiojo kažkur po akiduobes.

– Nes visad sukeli karą. Tu toks pagiežingas su visais.

– Negali būti!

Jis pamosikavo energingai kumščiu, tačiau ranką nuleido. Taip staigiai, lyg prisiminęs, kad turėtų padaryti kažin ką kita.

– Ar ji tau sakė, kad manęs nekenčia?

– Ne man, Rakelei.

– Ir tu tiki viskuo, ką tau sako Bekejorete? Tu nematai, kad šitas prakeiktas diedas nori turėti ne tik tavo seserį, bet ir tavo dukterį taip pat? Ir ką gi jie padarė? Pademonstravo, kad egzistuoja ir kai kas daugiau nei sunkus darbas, skurdas ir piktos moteriškės, tik šitai. Bet ji supras, kad ir Bekejorete ne vien tik Kalėdos. Ką ji pasakė Rakelei?

Paskutinį klausimą jis padelsė užduoti, lyg tai būtų menkniekis, tačiau sunerimęs laukė atsakymo.

– Sakė, kad negrįžo namo per Velykas. Ir dabar nenorėjo atvažiuoti todėl, kad nenori gyventi su tavimi viename name.

– Tik tiek tepasakė? Bet juk tai ne priežastis.

Jis prisėdo. Veidas išsilygino. Lyg ji būtų pasakiusi jam ką malonaus.

– Man regis, tai pakankama priežastis. Žinau, kaip tu ją varinėdavai. Suversdavai viską ant jos galvos.

– Netiesa!

– Nėra prasmės ir man čia likt. Kai ji nepareina namo, – sumurmėjo ji greičiau pati sau nei jam.

– Reikėjo pasakyt, kad turi likt namie!

– Negaliu priversti suaugusios merginos. Ji jau nebe vaikas.

– Šnekėjai su ja?

– Ne. Rakelė šnekėjo…

– Rakelė tą, Rakelė šitą! Nesuprantu, kaip tu leidi jai spręsti, kas geriausia tavo vaikui.

Staiga jis tapo visiškai kitas. Besidomintis Tora, ja pačia, pasiruošęs padėti… Jai tai buvo taip ypatinga šitai pripažinti, jog net pravirko.

Paakiai užtino. Keletą kartų ji išgręžė skudurą po čiaupu ir užsidėjo ant veido.

– Nustok bliauti! – riktelėjo jis, tačiau kietas balsas skambėjo lyg netikras. Ji juto, lyg kas jai į ranką būtų kažką įdavęs. Jis su ja šnekėjosi!

Ji pažvelgė į jį. Griežti bruožai. Vešlūs tamsūs plaukai. Gilios akys, kurios kadaise jai atrodė tokios gražios. Lūžęs petys, dėl kurio jis tapo nelaimėliu juokdariu žmonių akyse. Sunkus tvirtas kūnas, kuriuo anksčiau buvo taip susižavėjusi. Ji atmetė visas baimingas ir girtumu dvokiančias naktis, visus ginčus, visas melo, kai šimtinės dingsta iš piniginės, istorijas. Akimirką prieš ją stovėjo tarytum kitas žmogus. Jinai jį suprato, nes pažinojo geriau nei jis pats. Ir kadangi suprato, nebuvo už ką atleisti. Jis vienintelis, jai likęs. Ji buvo greta visą jo gėdos ir pažeminimų laiką.

Jis žinojo, kad ji laikysis prie jo. Jie it skęstančiame laive, bet gyvi.

– Taip. Nebeverksiu, – pasakė sausai ir ryžtingai. – Nepadeda. Turiu eiti įkvėpti oro, kol dar galiu.

– Geriau jau ir tu pasiimtum savo šlamštą ir eitum į Bekejoretą. Būtų ramu.

Balsas nedalyvavo kietų žodžių žaidime. Jis baiminosi, kad ji patikės jo žodžiais.

– Ne, aš negaliu, ir tu tai puikiai žinai.

– Tai kurgi tada veda kelias? Gal į karaliaus rūmus?

Jis trenkė sau per šlaunis, sukeldamas keistą juoką. Skambantį kaip vidutinio dydžio cemento maišyklės, traiškančios sunkų savo turinį.

– Duok valgyt! Susitaikykim!

– Ne.

– Velniai tave griebtų, tu kaip nesava! Paduok valgį!

Staiga ji prisiminė pasaką apie trolį, kuris norėjo įkalinti princesę. Neprisiminė, kokia tai pasaka. Bet žodžiai buvo tokie: „Paduok valgyt!“ Keistas žvėris stovėjo palinkęs virš jos, ir staiga kerai dingo. Pirmoji atėjusi mintis – surasti vietą, kur pasislėpti. Ant aukšto juk tuščia.

– Gali pats pasiimti.

Ji apsisuko, ketindama eiti į kamaraitę.

– Kur eini?

Jis nusekė iš paskos. Lipdamas ant kulnų. Keptuvėje spragėjo. Žuvų kepsnelių kvapas greitai taps nepakeliamas.

– Susikrausiu rūbus, jeigu jau taip nori žinoti. Ir pasiklausiu Simono arba Dalo, gal kur suras man prastą kambarėlį.

Ant kaklo pajuto jo nagus. Lyg spaustuvą.

– Gali mane nors ir užmušti. Nebereiks pakuotis. Tik greičiau!

Ji laukė triuškinamo smūgio.

– Taigi trenk. Tik taip stipriai, kad daugiau jau man gyvenime nebereiktų prašytis pagalbos, – pratrūko ji.

Staigiu judesiu jis bloškė ją nuo savęs.

Susvyravusi, kad nenukristų, ji stvėrė už senos ant suolo stovinčios olandiškos vazos. Šioji atsidūrė ant grindų. Suskilo į dvi dalis. Teks suklijuoti. Ji žinojo, kad tai vienintelis jo atsineštas virtuvės rakandas. Liūdnas sudužusio mėlyno rašto reginys.

Visa tai ji matė lyg pro miglą. Greičiausiai viskas priešais ją susipainiojo. Muštuvė ant grindų palikusi šviesią žymę.

Ji nukėlė keptuvę nuo viryklės ir atidarė langą, norėdama išvėdinti. Nuo bulvių nupylė vandenį. Tada pateliūskavo skudurą po čiaupu ir abejingai perbraukė sau per veidą, lyg nė nesuprastų, kodėl taip daranti.

Nustojo lyti. Už lango pasirodė saulė. Permaininga ir kaitri.

Jam suvalgius žuvies kepsnelį su bulve, prasiveržė žodžiai:

– Tai vienintelis dalykas, kurį buvau gavęs iš motinos, – suinkštė jis. – Kodėl pasičiupai būtent ją?

Jeigu nebūtų buvę taip tikroviška, ji būtų nusijuokusi.

Ir kai jis sugrabaliojo jos rankas ir priglaudė jas sau prie veido, ji pasijuto gana tyra ir laisva. Jis nebuvo įsitikinęs, ką ji galvoja. Dabar jos viršus. Jis bijojo būti labiau sužeistas, įskaudintas. Ji nuėjusi jau gana toli ir visi pokyčiai jai tereikštų išsivadavimą. Jo kumščio ji nebebijojo!

Kai ji suprato, kad jis nori nusivesti ją į kambarį, kur stovi lova, nesipriešino. Ir kai jis ėmė lėtai ją nurengti nepratardamas nė žodžio, ji lyg ir pajuto kažin kokį potraukį, kol vėl neįlindo į savo kiautą.

Vasara tingiai tūnojo saloje. Griovių pakraščiai mirgėjo nuo džiovinamo šieno ir žydinčių augalų. Debesys popietėmis tapdavo baltais švytinčiais dryžiais. Po vienos kitos dienos jie susitvenkdavo ir dundėdavo griaustiniu bei žaibais net kibirkščiuodami. Ir štai po pusvalandį ar kita tiek trunkančio švysčiojimo nebūdavo nė užuominos, jog nukris daugiau nei lašas lietaus. Visa vibravo nuo šviesos ir šilumos. Pervargę žmonės klajodavo aplinkui ir nerodydavo iniciatyvos niekur, tik ten, kur privalėjo.

Šiemet Rakelė nebuvo laukuose prie šieno. Jos pieno baltumo gležnutė oda lyg išblukusi drobė, o rankos gniaužomos iš neturėjimo ką veikti. Simonas tai matė ir mėgino ją apsaugoti. Ne kasdien ji prisiversdavo pavalgyti.

Ji buvo išvykusi į pietus pasitikrinti. Kai sugrįžo, nedaug tegalėjai iš jos išpešti. Vis dėlto perbraukė ranka jam per plaukus. O jis pavėžėjo ją į miestelį, kai ji užsigeidė pamatyti žmones. Kitaip būtų plaukiojusi tarp salelių laiveliu, kurį jis jai įtaisė. Buvo išmokęs ją variklio subtilybių. Norėjo, kad ji turėtų ir gelbėjimosi liemenę, mat jos plaukimo įgūdžiai nebuvo tiek geri, kad nutikus nelaimei pati galėtų išsigelbėti. Tačiau ji tik juokėsi. Sakė, kad plauksianti tik geru oru. Kai jis užklausė, ką ji veikusi Salelėse, užsisvajojusi atsakė:

– Žiūrėjau, ką sukūrė Viešpats. Gėriau įvairiausius kvapus.

Kartais ji grįždavo su mažytėmis juodžuvėmis. Išdidi kaip višta perekšlė. Pradėdavo juoką keliančias šnekas, kad dėl jos tai tik islandai turį kovoti dėl savo žvejybinių sienų. Anglų įgula pasitiktų su geležiniais strypais ir plikančiu vandeniu, kai islandai ruoštųsi pulti britų žvejybinius laivus, peržengusius 12 jūrmylių ribą. Tegul jie sau drasko vieni kitus į skutelius, o ji jau pasiskubinusi ir išsitraukusi savo juodžuves.

Simonas tarstelėjo, kad tai bobų šnekos. Jis tapo rūstesnis, kvietė solidarizuotis. Jam nereikia žmonos, nesuvokiančios, kad žvejai turi laikytis išvien, gerbti vieni kitų veiklos sritis. Neužsipulti jų dar ir dėl to, kad namuose Anglijoje jie turi valdingas viskuo besirūpinančias mamas.

Rakelė šypsojosi, ji mėgo jį erzinti, tai trumpam sulaikydavo jį šalia. Jis taip įpyko, kad net užmiršo privaląs grįžti į darbą. Mindžikavo pirmyn atgal po virtuvę ir mokė Rakelę, kas teisinga, o kas ne, kai kalbama apie žvejybos sienas.

Porą kartų ir jis plaukė su ja į salas. Tik dviese. Su maistu, indu kavos ir žvejybos inventoriumi juodžuvėms gaudyti pakeliui į namus. Jie maudėsi ir deginosi. Tiksliau, deginosi jis. Rakelė klaidžiojo tarp akmenų, rankiojo žoleles ir dairėsi kriauklelių. Simonas gulėjo sau ir sekė ją akimis. Stebėjo, kaip ji pačiu laiku sulaiko savo skrybėlę nuo vėjo gūsio arba pasikaso uodo įkąstą vietą nežinodama, kad yra stebima.

Rakelės rankos nurudavo. Tačiau veidas, nepaisant gryno oro, buvo beveik baltas, o iš po šiaudinės skrybėlės išsidraikę kaštoniniai plaukai nušviesėję saulėje, aptriušusiais galiukais.

Jos akys be ugnelės. Simonas šitai matė. Tai vertė jį, susiruošusį išeiti, daugybę kartų koridoriuje vis atsigręžti, pulti prie jos ir nepaleisti. Ji pasiduodavo. Nenuvydavo šalin kaip jaunystėje, kai būdavo labai užsiėmusi. Leisdavo pasijusti stipriam, tuo, kuris šalia. Meilė siekia būti drauge.

Sunkvežimiu Simonas vežiojo šieną. Ir kaimynų taip pat. Prie ūkio darbavosi popietėmis ir vakarais. Dirbo ir valgė kaip arklys. Karštis jo neišmušdavo. Kūnas nurudęs it bronzinis, o rankos stiprios lyg geležinės. Vakarais Rakelei su Tora jis demonstruodavo raumenis, tik prieš tai jos ant visų atvirų langų uždėdavo tinkliukus nuo uodų, o diena tapdavo parudusiu nuo saulės priminimu apie artėjančią žiemą.

Rakelė su Tora susimirksėdavo ir žavėdavosi juo žodžiais bei žvilgsniais. Jam vis norėjosi, kad jos galiausiai pajustų, kokie jo raumenys. Rakelė juos pavadino mašinos raumenimis. Jis apsimetė įsižeidęs ir išėjo į sodą parūkyti. Buvo kviečiamas valgyti mėlynių su duona, kava ir kitomis gėrybėmis. Ir jis leidosi įkalbinėjamas kaip mažas vaikas arba karalius savo karalystėje. Jis nejautė jokių suvaržymų, buvo savimi.

Tačiau Tora kaito nuo Simono rankų raumenų. Vakarais jau atsigulusi ji prisimindavo visas ją it nutvilkančias akimirkas. Šviesi vasaros naktis pavirto Simono akimis. Knygos, kurias buvo susikrovusi priešais lovą, kas vakarą vis gulėdavo užverstos. Dėl vienos priežasties. Ją degino nuo Simono rankų.

Jei Rakelės nebūdavo laukuose šienaujant, Tora darbuodavosi už du. Grėbė, džiovino ant žaginių, krovė į mašiną. Plaukai surišti į storą uodegą aukštai viršugalvyje, o veidas atviras ir neapsaugotas nuo saulės spindulių. Kojos ir rankos iš pradžių nuraudo nuo milijonų saulės spindulių ir šieno. Bet vėliau oda užsigrūdino ir tapo rusvai auksinė, atspari ištverti tai, kas priklauso. Pilkai žalios akys, visą mėnesį nežinojusios kur pasidėti, tapo ramesnės, jautė palengvėjimą ir saugumą dėl visko, ką sutinka.

Bekejoretas Toroje paliko savo žymę. Iš pradžių ji nesuvokė, ką reiškia būti saugiai. Bet galiausiai ji tam pasidavė.

Ji nenoriai eidavo į Šimtabutį.

Būdavo, pabunda nuo sapno. Laukai pilni ramunių ir negyvų paukštelių. Vieną vakarą ji pašaukė Rakelę dar visiškai neišsibudinusi. Didelė mergaitė.

Rakelė pakilo, išėjo į koridorių ir pakvietė ją žemyn.

Jiedvi susėdo virtuvėje ant durpių dėžės ir viena kitą apsikabino.

– Ką sapnavai?

– Šlaitą ir akmenis…

– Ir kapelį?

– Taip…

– Ką dar?

– Ramunes ir visą pasaulį, pilną…

– Pilną ko?

– Negyvų paukštelių… arba paukštelių mamą, nesurandančią savo jauniklio.

– Tu žinai, kodėl tai sapnuoji?

– Taip.

– Žinai, kad tai ne tavo kaltė?

– Žinau.

– Kaip manai, kodėl sapnuoji vis tą patį?

– Nes nesu tikra, kad tai ne mano kaltė.

– Bet tu girdėjai, ką tau pasakiau. Tu prisiekei, kad supranti, jog nešneku vien tam, kad tave nuraminčiau.

– Taip.

Jos sėdėjo ir šnabždėjosi. Ryto šviesa plėtėsi ant grindų. Saulė šildė beveik kiaurą parą. Tora juto, kad jos kaklas nusvilęs. Apglėbė rankomis, norėdama kiek atvėsinti. Laikrodis tiksėjo savajame kampe lyg užsispyrusi širdis. Dunkt dunkt.

Rakelė tapusi lyg perregima nuo miego ir nuovargio. Tora – susigėdusi ir tyli. Ji apsikabino rankomis kelius ir troško nusiraminti. Tačiau Rakelė prisitraukė ją tik dar arčiau savęs.

Visa buvo balta nakčia. Tora žinojo, kad tai šviesa. Vis dėlto tai buvo ženklas.

– Turi man papasakoti visus visus savo sapnus, Tora. Turi juos paleisti. O aš papasakosiu tau apie savuosius. Jie, deja, ne visuomet gražūs. Tačiau turiu šalia Simoną. Visiems reikėtų turėti Simoną…

Paskutinius žodžius ištarė su nuostaba. Tarsi kalbėtų pati su savimi apie staiga ją apnikusią mintį.

Minutėlę jos sėdėjo nejudėdamos. Paukšteliai ėmė garsiai čirškėti. Strykčiojo nuo šakelės ant šakelės priešais virtuvės langą. Lyg šiurkščiais trūkčiojamais judesiais. Tora juos prižiūrėjo, tarytum jie tik dėl jos sutverti.

– Matai, – Rakelė linktelėjo lango pusėn, – jie gyvut gyvutėliai. – Ji nusišypsojo ir kumštelėjo Torai.

– Ne taip ir liūdna, kaip mums atrodo. Juk žinai, kad blogi dalykai daro mus stiprius. Gana stiprius. Ir tu, Tora, esi perėjusi blogiausia. Ir vėl tavo kūnas sveikas, o tai jau nemažai, aš tau pasakysiu. Taigi mums reikia šviesių minčių. Ir sapnų… palauk ir pamatysi.

– Ką tu sapnuoji, teta?

Akimirką ji sutriko. Atsikrenkštė. Ir prasiveržė. Kaip iš mažylės, kuri nebuvo gerai išmokusi pamokų, bet kuri galiausiai surado tinkamų žodžių ir susižavėjo savo pasakojimu.

– Dažnai sapnuoju, kad kažkas gauruotas – lyg ir žvėris – paskubomis išlenda iš kamino ir praryja mane. Ir viskas vyksta taip greitai, kad galvoje tik viena mintis. Viskas trumpam aptemsta. Ir staiga matau didžiulę šviesą, kurios negaliu paaiškinti. Ji mane įtraukia. Mane ir baisų žvėrį, viską. Ir tai didelė paguoda. Ramybė. Tokia, kad atsibundu visiškai rami. Nesu laiminga, bet rami.

– Kas tai galėtų būti?

– Tai mirtis, Tora. Ir tai greičiausiai dėl to, kad galbūt aš bijau mirti. Natūralu, juk visi žmonės bijo. Bet manau, kad aš bijau ypatingai.

– Ar dėl to, kad sergi?

– Taip, tikrai. Daug laiko praleidžiu ligoninėje. Tai išgąsdintų net akmenį jūroje. Labai didelė kančia, Tora.

– O šviesa?

– Šitai ir yra mirtis.

– Šviesa?

– Taip, gauruotas baisus žvėris, kuris pirmiausia mane prarijo, tai baimė. O kai mirtis atėjo, tai liko tik šviesa. Taika.

– Manai, kad taip ir yra?

– Aš tai žinau.

– Iš kur tu gali žinoti?

– Man tarsi suteikta tam tikra teisė būti protingesnei, susirgus vėžiu. Žinau, kad žmonės apie tai beveik nedrįsta šnekėti, net žodžiu užsiminti. Bet aš manau, kad liga ir kančia skiriama mums tam, kad pajustume gailestį kitiems. Šitaip mes net galime geriau pažinti save, kad išdrįstume pamatyti giliausius nerimastingus sielos kampelius ir taip suprasti kitus. Greičiausiai mes nesame daugybė skirtingų žmonių, Tora. Tik skirtingi vieno žmogaus pavidalai. Galbūt mes gyvename vienas kitame, gal tik laikas suklaidina mus ir verčia tikėti, kad mes skirtingi žmonės. Aš manau, kad laikas iš tiesų yra tik miražas. Manau, kad mes visi gimėm ir mirsim tuo pačiu laiku. Tai, kad žmogus vienas kančioje, liūdesy ir džiaugsme, mūsų supratimu, tėra trūkstama grandis. Mes nepajėgūs įsivaizduoti, kad laikas galėtų sustoti.

– Bet, teta, nejaugi šitaip galvoji?

– Taip. Bet, žinoma, tu manyk kaip nori. Aš tik šneku apie tai, norėdama išaiškinti savo sapną.

– Bet tai reiškia, kad tu viso to nebijai!

– Taip, sapnuoju baisius sapnus ir nežinau išeities, – nusijuokė Rakelė. – Tačiau tai trunka neilgai.

– Jeigu taip sakai, tai mums nereikia šitaip bijoti mirties, kaip baiminamės dabar?

– Pasakojau tau apie tą bauginantį žvėrį. Mes bijom visko, ko nežinom. Ir mums labai sunku skirtis su tuo, ką turime, kuo džiaugiamės.

– Bet jeigu būtų taip, kaip tu sakai, tai, pavyzdžiui, mudvi galėtume būti tas pats žmogus?

– Taip. Mums abiem tai būtų netgi suvokiama. Žmonės sako, mes tokios panašios.

Rakelės veide pasirodė šypsnio raukšlelės. O burna lyg puiki rožė su išskleistais baltais viršutiniais vainiklapiais.

– Ir… Henrikas taip pat…

– Ir Henrikas. Taip, Tora.

– Bet tai neįmanoma, nenoriu tuo patikėti.

Tora paklaikusi žvelgė į Rakelę. Vienas burnos kraštas atvipęs. Rakelė buvo mačiusi tai ir anksčiau. Veidas persimainęs. Rakelei tai pažįstamas jausmas stebint veidrodyje savąją neviltį.

Ji stipriai suėmė Torą už riešo.

– Žinai, kad galima bjaurėtis dalimi savęs. Pykti ant savęs. Neapkęsti. Turėti tam tikrų norų. Vis dėlto nepriimk mano žodžių už gryną pinigą, nes tik dar labiau susipainiosi. Jei manai, kad Henrikas turi likti už bet kokio žmogiškumo ribų, tai ir tegul. Nieko čia nepagražinsi. Aš trokščiau taip sutrankyti tą kūną, kad viskas, ką jis prisidirbęs, pranyktų ir liktų tik bjauria mintimi mano galvoje. Tuomet išties būčiau padariusi jam didžiausią paslaugą.

Jos pasėdėjo dar kurį laiką. Besiliesdamos prie viena kitos minčių apie tai neužsimenant.

– Naktimis galėsi miegoti apačioje su Simonu ir manimi.

Tora krūptelėjo. Durys į miegamąjį atsivėrė ir užsidarė lyg sapne. Spalvos liejosi, tirpo saulės šviesoje. Kažkur zvimbė vabzdžiai. Ji girdėjo juos, tačiau nematė. Priešais ją bolavo Rakelės veidas. Lyg netikras. Tačiau tai, ką ji aiškiai pamatė, tarsi tai būtų pritvirtinta prie jos akių iš vidaus, tebuvo rudos Simono rankos ant balto antklodės užvalkalo.

Ji papurtė galvą. Ištiesė liesas kojas palei durpių dėžę, baltus naktinius marškinius droviai timptelėjo žemyn ir stovėjo vėl pasiruošusi iškart kilti į palėpę.

– Ar esi tuo įsitikinus, Tora? Kad nenori miegoti šalia mūsų? Gal iš savo galvos išvaikytum bjaurius sapnus?

– Taip, – atsakė Tora.

Ji atsigulė mansardoje į baltus patalus ir pasijuto tokia apgailėtina, kaip užmiršta laikraščių stirta ant išvietės suolelio. Tokia, kurią lietus ir pietvakarių vėjas būtų išplėšęs pro plonytes sienas.

Vasaros naktis po naktiniais marškiniais buvusi drėgna ir susigėdusi. Jai nepavyko priversti Simono patraukti rankų. Apačioje ji tepamatė tik jo krūtinę. Su mielomis tamsaus blondino plaukelių garbanėlėmis palei odą. Ji susidomėjo, ar tikrai yra taip, kaip sakė Rakelė, kad žmonija galbūt tėra tik vienas žmogus su daugybe skirtingų minčių bei pavidalų? Ar tikrai taip?

Ji su tuo kovojo. Ramino savo kūną nedrąsiomis karštomis rankomis. Išviešindama visas neįmanomas mintis. Kad jomis atsikratytų? Nukenksmintų.

Kaitri vasaros naktis glamonėjo jos kūną, sujungdama jį su Simono kūnu. Apačioje, miegamajame. Tarp Simono ir Rakelės. Simonas buvęs jai malonus, kol Rakelė miegojusi. Jis visą ją glostęs. O jo kvapas! Šitoks kartkartėmis būdavęs ir tuomet, kai jis atsitiktinai prisiartindavęs jiems dirbant. O gal neatsitiktinai? Gal dėl to, kad ji niekada nepasitraukdavusi nuo kelio jam priėjus.

Jeigu jau yra taip, kad visi žmonės – vienas asmuo, tada ji galėtų tapti Rakele ten, apačioje. Galėtų būti šalia Simono nesidrovėdama?

Rytą, sėdėdama prie virtuvės stalo, gerdama kavą ir valgydama Rakelės suteptą sumuštinį, vėl buvo vien tik Tora. O naktis tapo baisiu gėdos jausmu, dėl to ji nedrįso pakelti akių. Ji tyliai kramtė ir nedalyvavo nuotaiką gadinančiame pokalbyje. Jautėsi, lyg valgytų stovėdama už durų. Kiti du – viduje.

Sykį Simonas palietė jos ranką, iš indo imančią duoną. Ji ją atitraukė it nuplikyta. Kai jis kiek vėliau pakėlė visą indą ir pasiūlė jai šypsodamasis, ji papurtė galvą. Daugiau nebebuvo alkana.

Visą popietę, kai dirbo laukuose, o nušienautos ir išdžiūvusios žolės aromatas slopino jos mintis, ji matė tik Simoną. Auksinį šešėlį sunkvežimyje. Tik viršutinę kūno dalį jam stovint ir kraunant šieną šakėmis. Tvirtas tamsias kojas, nešančias kūną prie geltono sunkvežimio borto. Rankos lyg aplietos bronza mėlynoje kaitroje. Visas gyvybingas ir saugumą teikiantis jo kūnas buvo dovana jai. Ji vienintelė jį matė. Vienintelė!

Jeigu tik šienapjūtė tęstųsi visą vasarą! Jiedu pajėgtų sutvarkyti visos Salos laukus. Sėdėtų geltonoje kabinoje, dardėtų laukais, burgztų sau su auksiniu kroviniu į daržinę ir išverstų viską į gilią duobę, kad būtų lengviau gintis nuo žiemos. Simonas ir ji.

Vakarais jie sėdėtų prie Rakelės stalo, gertų pieną, atšaldytą upelyje, valgytų jos duoną, jos pagamintą tepamą sūrį. Jie teptųsi geltoną sviestą ant šviežios duonos riekės, kol Rakelė ruoštų stalą, ir visi būtų sveiki ir laimingi. Jie būtų vieni šalia kitų ir vieni kitus sergėtų. Rakelė žinotų apie jų gyvenimą, jų paslaptis, tiestų rankas, norėdama timptelėti už plaukų. Šviesiomis akimis Simonas žvelgtų į Torą. Ir tai nebūtų gėdinga. Nes Rakelė sakiusi, kad jos – vienas žmogus. Kad visa, ką jie daro, daro tam, kad suteiktų džiaugsmo kitam.

Toros knygos ant naktinio stalelio kas vakarą gulėdavo užverstos. Ji žvelgdavo į baltas užuolaidas, kol užsimerkdavo, arba svajodavo, kol ją užliedavo tikros gyvybės jausmas.

Kartais jai šitai ir nepavykdavo. Tikrovė vertė kapstytis į paviršių, sugrąžindavo iš sapno. Tuomet keldavosi, eidavo prie lango, kad atitrūktų nuo savo minčių.

Šviesiame vasaros danguje – mirgantys vilnos debesys. Lyg ėriukai. Tada ji pamatė save iš šalies. Būtybę plonais baltais naktiniais marškiniais. Nereikėjo su niekuo dalintis savimi. Ji jautėsi taip, lyg neegzistuotų. Vis dėlto stovėjo po amžina saule, kas vakarą nukraujuojančia į jūrą. Dangus nutemptas link jūros pakraščio. Sunkus. It krauju permirkęs tvarstis. Dangus – beodis ir berankis.

Tora buvo įpratusi, kad žiaurūs dalykai pasirodo tik laikraščiuose ir vadovėliuose tam tikrais tarpsniais.

Masinėje kapavietėje rytinėje Lenkijos dalyje buvo aptikti tūkstančiai nužudytų lenkų palaikų. SS kareiviai privertę juos išsikasti sau kapus, kai dujų kameros buvusios perpildytos. Žmonės apie tai šnekėjo pasipiktinę. Bet ji jau užaugusi ir nebeturi manyti, kad tai adresuojama tiesiogiai jai. Juk niekas Saloje nebuvo radęs tų nelaimėlių lenkų.

Vis dėlto ji privalėjo galvoti apie tėvo mirusį veidą. Mirusį kūną. Kaip jis atrodęs. Ji pajuto stiprų norą žūtbūt šūktelti, trokšdama jį apginti. Kad jis buvęs Norvegijoje, todėl negalėjęs prie to prisidėti. Ir pats žuvęs. Tora norėjusi paklausti Ingridos, kur dingę mirusių bėglių kūnai. Bet ji nepakęstų dėl tokių reikalų keliauti į Šimtabutį. Nebeįmanoma ilgiau manyti, kad jis panašus į dėdę Simoną, kaip buvo įsikalusi į galvą maža.

Tačiau užrašas laikraštyje trenkė Torai it geležinė lazda per galvą. Šitai paskatino Rakelę atlikti tai, ką ji senokai ketino, bet neprisivertė. Ji parašė Sielų Gelbėjimo Armijai ir paprašė jų išsiaiškinti, ar yra kur nors likusių Toros tėvo giminaičių. Iš gana kuklių nuotrupų ji žinojo vardą ir kad jis iš Berlyno. Daugmaž aprašė išvaizdą. Prisiminimai apie žmogų ir įvykius prieš septyniolika metų, kuriuos ji buvo nuslėpusi, nes tai užtraukę gėdą. Ne tik Ingridai, bet ir jai bei jų tėvams.

Apie laišką niekam neprasitarė. Turėjo tam tikrą tikslą. Ji buvo lyg vaikas, kuris supakuoja kalėdinę dovanėlę mylimam žmogui gerokai prieš šventes ir kas rytą laukia, tikėdamasis, kad jau Kalėdos.

Tora kartkartėmis nueidavo į Šimtabutį, kai būdavo įsitikinusi, kad jo ten nėra. Ištverti porą valandų su Ingrida jai – tikra kankynė. Jos šnekėdavosi apie kasdienius dalykus ir neturėjo daugiau nieko bendra. Jai atėjus Ingrida džiaugdavosi, o tai buvo sunkiausia. Nepažįstama ir linksma kaip šlageris, skambantis kambaryje, nepriklausomai nuo to, ar kam patinka.

Kai sugrįžo į Bekejoretą nešina lauktuvėmis su nesibaigiančiais žuvų pyragėliais Simonui ir Rakelei, jau tiksliai žinojo, kur turėjusi eiti, ką turėjusi sakyti. Tačiau tai menkai tepadėjo.

Būdavo, ji užlipa į palėpę pas Elizifą ir Torsteiną su vaikais. Snargliuoti, liesučiai žmonių vaikai išstypę lyg pupienojai. Nė vienas iš jų nebuvo nei protingas, nei kilniaširdis kaip vyriausioji – Solė. Jiems pritrūko ryžto išeiti gyventi atskirai.

Jorgenas, to paties amžiaus kaip ir Tora, gražiai piešė. Atrodo, tik vyresnėlis iš tėvų buvo gavęs tą menką dalį, kokią jie tegalėjo suteikti. Jorgenas dirbo Dalo ūkyje, rūkė suktines ir pernelyg domėjosi merginomis. Šitai Elizifos ausis buvo pasiekę jau seniai. Ji perspėdavusi jį apie pragarą ir kūniškus geidulius, o Jorgenas nepaliaujamai linksėdavęs ir prieš sprukdamas pro duris priešais sueižėjusį veidrodį viršum praustuvės pasitvarkydavęs plaukus. Jis greičiausiai nebūtų galėjęs pakartoti nė vieno iš visų Elizifos pasakytų žodžių, jei kas nors būtų jį prirėmęs ir surengęs kryžminę apklausą.

Nė vienas iš vaikų tėvams nepriešgyniavo. Jie deramai ir besąlygiškai juos gerbė, kaip gerbiama sena lova, kurios čiužinys jau gerokai susidėvėjęs, o jie dar nežino, ar įstengs įsigyti naują.

Vieninteliai sunkūs žodžiai, skambėję po plonomis Šimtabučio, kuriame gyveno Elizifos šeimyna, gegnėmis, – Dievo žodžiai. Jie sklido it mėsėdžiai plėšrūnai po drėkinamus plotus. Sergėdami, sėlindami, tykodami – nuolatos ieškodami ką praryti. Neįveikiami jie aimanomis veržėsi iš Elizifos gerklės, įkvėpti „manos“ iš stalčiuko komodoje, kuri kasdien jai kalė tekstus iš juodos kaip degutas knygos geltonais pakraštėliais. Ji buvo tokia pat susidėvėjusi ir nušiurusi kaip ir visa ten, viršuje.

Užlipusi į palėpę Tora jausdavo Elizifai pagarbią baimę. Pakrypęs stogas mėgino visus juos slėgti žemyn, tačiau nesėkmingai. Vaikai ridinėjosi po grindis, rėpliojo ant sienų kaip skruzdėlės ant žolės kuokštų. Ramiai ieškodami daiktų, kurių jie gal neturėjo, gal nesusigrąžino arba paprasčiausiai pasigriebė iš brolio. Čia vyravo draugiškas apsikeitimas visu kuo. Keletas baldelių, nepritvirtintų prie sienų, taip pat išvartytų viduryje. Nesiliaujantis padrikas sąmyšis, kupinas būties.

O ten, viršuje, tarp gegnių ir nutriušusių medinių grindų plačiomis lentomis su purvu grioveliuose, ji rado Šimtabutyje vietą, kuri visiškai nesusijusi su gėdinga jos praeitimi.

Ji prisėdo ant namų darbo lovelės prie stalo, ir Elizifos akis ją skvarbiai nužvelgė. Išgirdo jos slegiančius kaltinimus dėl šiuolaikiškų džinsų arba per trumpų sijonų ar dėl nekrikščioniškų arklio uodegų, kurioms nebuvę tokių papročių. Tora linksėjo taip pat kaip ir Elizifos vaikai arba sakė: „Visos taip vaikšto.“ Ir Elizifa galėjo pasiųsti šventą bausmę ant viso ištvirkusio pasaulio ir pamiršti tai, kas iš tiesų jai sukėlė mintį apie nuodėmės esmę.

Solė grįžo namo. Iš Oslo atsivežtąjį lagaminą ji atidarė Toros, Elizifos ir vaikų akyse. Ji turėjo suvarstomų dėklų ir maloniai kvepiančio rašomojo popieriaus. Ji, numetusi keletą kilogramų, niūniuodama sukiojosi priešais visus su naujais drabužiais. Elizifai girdint ji nepasakė, kad turi pasiturintį mylimąjį. Jie susitiksią paskutinę jos atostogų savaitę. Vyksią į kelionę automobiliu.

Tora mąstė, kad Solė greičiausiai bus pirmoji iš Salos, šauniai praleisianti atostogas keliaudama automobiliu. Kaip amerikietiškame filme. Mylimasis turįs firmą, pasakojo Solė. Ką jam reiškia?

Tora pamatė vieno ne itin jauno vyriškio su plinkančia plaukų linija ties smilkiniais nuotrauką. Jis trisdešimt penkerių. Gana mielas.

– Tu už jo tekėsi? – užmetusi akį į fotografiją pasiteiravo Tora. Akimirką virtuvėje jiedvi pasiliko vienos.

– Ne, netekėsiu, be to, jis visuomet naudoja gumytę, – atsakė Solė ir pasilenkė, norėdama užsimauti naują nailoninę kojinę, nors lauke tebebuvo 25 laipsniai šilumos. Ji ką tik išsitraukė jas iš celofaninės pakuotės su užrašu „Safa“. Kojinės buvo stangrios ir stipriai aptempiančios.

– Būsiu sekretore, – pareiškė užsisvajojusi. Lyg šnekėtų apie tikrą mylimąjį. – Bet tai žiauriai brangu, supranti.

Ir staiga Torai daug kas paaiškėjo dar iš tų laikų prieš Solei išvykstant iš namų. Kaip Otaras žvelgdavęs į Solę. Kaip staiga ji radusi lėšų važiuoti į Oslą mokytis prekybos mokykloje. Kažin kas joje nutrūko. Ir už viso to stovėjo visiškai nepažįstama, tačiau nuolat šalia esanti Solė. Tora prisiminė savo naktis Bekejoreto palėpės kambarėlyje. Sapnus, kuriuos sapnuodavo pabudusi. Galbūt Solė ir ji – vieno žmogaus savasis pavidalas? Skirtumas tik tas, kad Tora gavusi savąsias dovanas be galimybės pakeliauti automobiliu.

Tą savaitę Solė praleido namie, o Tora – laisva nuo darbų Bekejorete. Šienas suvežtas, nieko skubaus nereikėję.

Solė ir Tora gulėjo ant akmeninių pakrantės uolienų užutėkyje, besiribojančiame su Bekejoreto žemėmis.

Greitai prasidėsiąs saulės plieskimas dieną ir naktį visas šešias savaites. Žmonėms atrodė to jau gana. Visa aplinkui it nuplikyta. Uogų derlius netikęs, o daržovės ir bulvės perdžiūvusios nė nespėjusios užaugti.

Tačiau jaunoms merginoms panašūs dalykai nerūpėjo. Jos tepėsi „Nivea“ ir avių taukais, pylėsi kavą iš termoso, kurį buvo atsinešusios, ir valgė sausainėlius, limpančius prie gomurio panašiai kaip Dievo pyragai.

Tora pastebėjo, kad Solės kūnas kaip suaugusios moters, ir ji mąstė apie jį kaip apie smilkinius, visuomet naudojančius gumytę.

Todėl ji žavėjosi savuoju liesu, kiek kampuotu kūnu. Jis turėjo formą ir paslapčių. Bet daugiausia gėdos. Ji lygino save su Sole, išsitiesusia ant akmenuoto paviršiaus. Putlios krūtys net veržėsi iš dviejų dalių maudymosi kostiumėlio liemenėlės. Solė buvo lėto, ramaus būdo, kurio Tora visuomet jai pavydėjo. Dabar jau aiškiau nei bet kada matėsi, kad Solei patinka jos kūnas.

– Koks jis? Danas? Tavo mylimasis? – pasiteiravo ji, atitrūkusi nuo savų minčių.

– Koks jis… Leisk pagalvoti… Mielas!

– Taip, taip, šitai tu jau sakei. O dar?

– Jis kviečiasi mane kartu. Į kiną. Į koncertą. Į įmonės šventę. Į viešbutį – savaitgaliais, kai esu laisva nuo valymo darbų ir skaitymo. Jis gerokai pašėlęs. Manau, kad lovoje galėtų praleisti 24 valandas per parą.

Ji atsisuko ir sušnairavusi į saulutę džiugiai nužvelgė Torą. Jos pilnos krūtys beveik krito iš liemenėlės, o apvalaus jos pilvuko raukšlės trynėsi į įvairiaspalvį akmens paviršių.

– Ir šiaip jis gana puikus, – atsidususi pridūrė ji, vėl persiversdama ant nugaros. Krūtimis bei šlaunimis perbėgo atsikartojantis virpulys.

Tora susijaudino. Troško įgauti patyrusios draugės pasitikėjimą. Išdrąsėti.

– Ar manai… ar tai gerai… visa tai?

Solė vėl pasisuko, ir minkštos jos kūno dalys ėmė liulėti.

– Dar su niekuo nesi gulėjusi? – užklausė nepatikliai.

– Ne… turiu galvoje…

– Galvoji, kad neišdrįstum? Tačiau ar norėtum?

– Taip, ne tai kad norėčiau…

Solė nusijuokė. Tačiau juokas nebuvo žeidžiantis, greičiau jau patikimas, kaip vištos perekšlės kudakavimas, mat ji apsirikusi dėl Toros amžiaus.

Jūros vandens lygis kilo, tačiau jos vargiai tai pastebėjo. Jiedvi vilnijo ant uolų. Mažytės žėrinčios vilnelės. Lengvas šiltas rytys nešė dervuoto laivo kvapą. Malonų sotumo jausmą. Adatėles papilvėje. Tora gulėjo ir mėgavosi šia akimirka.

– Pirmąkart nėra taip gerai, bet vėliau jau geriau, – kalbėjo Solė. – Nenorėčiau to daryti su tokiu, kuris ne toks seksualus, – pridūrė ji, pro miglą stebėdama kirą.

– Ar tu… darei tai su daugeliu? – beveik pašnibždomis paklausė Tora.

Solė žvilgtelėjo į ją, lyg matuodama, ką ji toleruotų.

– Ne, – neabejodama atsakė ji. – Tik su keletu.

– Ir buvo gerai?

– Taip, daugiau ar mažiau… Vienas, kurį susitikau, gana jaunas, bet per staigus. Užbaigdavo lyg vėjas. Man neužteko. Bet kitas, tas prieš Daną, tikrai geras, nes mažiau patyręs. Jis bjauriai grabaliodavosi, bet kažkaip būdavo toks meilus. Užtrukdavo…

Atrodė, jog ji tuoj pravirks.

– Kodėl nepasilikai su juo?

– Ne, viskas baigta. Jis turėjo dar mažiau pinigų nei aš. Studentas. Man nereikia tokio gyvenimo. Nežinoti, kaip prasimanyti pinigų. Jis grojo trombonu ir mėgo diskutuoti. Apie viską.

– Ar su Danu miegi tik todėl, kad jis turi pinigų?

– Nesakyk šitaip, tarytum būčiau prostitutė.

Solės tonas staiga tapo griežtas ir nejautrus.

– Ne tai turėjau galvoje!

Tora nebežinojo, ką daryti, kad tik Solė neįsižeistų.

– Be kita ko, tu teisi, – pridūrė Solė, daugiausia pati sau. – Jis suaugęs, patyręs, su juo saugu, jis gali mane kiek paremti.

– Bet ar tu jį myli?

– Ar myliu? Taip, savitai…

– Maniau, kad tai svarbu.

– Ne, šitaip negalvok, – Solė jau beveik širdo. – Ar matei, kaip vienas kitą myli susituokusieji? Nesąmonė! Myli? Pavyzdžiui, mano tėvai: kokius meilės žaidimus jie ten žaidžia? Mano tėvas užgula dievobaimingą damą, negalėdamas matyti jos kūno. Ji apsivilkusi nuo galvos iki kojų. Tereikia 25 judesių, ir jis užbaigęs, o ji gali užsitraukti antklodę sau ant galvos, kad niekas kitas, tik Dievas ją matytų. Kartą girdėjau, kaip jiems tai darant ji kalbėjo „Tėve mūsų“. O jis! Manai, jis ją myli? O Henrikas su Ingrida! Kaipgi jiems? Manai, jie myli vienas kitą tai darydami?

Torą apniko bjaurus jausmas, lyg būtų priversta žvelgti pro rakto skylutę į tai, ko nenori matyti. Bet ji suvokė Solės įniršį.

– Vieninteliai Saloje, apie kuriuos ir dabar galvočiau, kad myli vienas kitą, tai Simonas su Rakele. Esu tikra, kad jie visada vienas kitą mylėjo. Dėl šios priežasties žmonės juos ir apkalba kaip įmanydami. Visi jiems pavydi. Kartais pagalvoju, kad Danas mane myli, – pridūrė ji, lyg nustebinta tos minties.

– Manai, kad neįmanoma ko nors įsimylėti?

– Taigi, įkliuvęs tarp kūjo ir priekalo, nepadarysi ką planavęs. Bent jau mes, moterys. Ne, aš būsiu sekretore. Vėliau… galbūt, gal ir galėsiu ką susirasti. Matysim.

Ji vėl spoksojo į kirą ir leido Torai akimirką pabūti užsičiaupusiai. Vėliau ji užklausė:

– Niekada nebuvai įsimylėjusi, Tora?

– Buvau. Vieną tokį, vardu Jonas. Jis lanko Breilano gimnaziją.

Šitai pasakiusi, ji suvokė, kad taip iš tiesų ir buvo.

– Nemiegojai su juo?

– Ne… Iki to nepriėjom.

– O jis nemėgino?

– Ne, na jis tai… savotiškai…

– Vis dar su juo susitinki?

– Keletą kartų mačiau jį prieš mokslo metų pabaigą ir viskas.

– Gali išmokyti jį naudoti gumytę, – tvirtai tarė Solė. – Ir nėra reikalo bliauti po pirmo karto. Turėtum jam pasakyti, kad jis atsipalaiduotų. Tu ne kokia kalė, kad stovėtum ir lauktum, kada jis užbaigs. Pasakyk jam tai! Nebūk per daug įsimylėjusi, kad neprarastum kalbos dovanos!

– Ne…

– Dabar įsinorėjau kavos, – patenkinta tarė Solė.

Ji ištraukė puodelius, pripylė kavos ir padalino šokoladą „Dobilėlis keturlapis“ į dvi dalis. Šokoladas sluoksniavosi Toros burnoje ir gundomai svaigino.

Po keleto dienų Solė jau buvo kaip ką tik iškepta duona. Lyg paauksuota. Nagai ir burna – it blyški rožė. Ji pati nerūpestinga ir pailsėjusi. Tačiau kvepalai, kuriuos buvo gavusi dovanų nuo Dano, kūrė nuostabią nuotaiką jai einant į žvejų kaimelį. Ne ant akmeninių uolų degintis, ne. Gali atsirasti rudos dėmės, sausai nukirto ji.

Solė traukė Torą. Visais pojūčiais. Mėgo klausytis istorijų. Apie žmones, kuriuos ji sutikusi. Kavines. Kino teatrus. Visas šviesas. Apie mokyklą, kurioje tiek daug mokinių, kad sutikęs mieste jų neatpažintum. „Sutikęs juos mieste…“, šnekėjo Solė. Tai nuskambėjo kaip magiška formulė, tarsi švelnus vėjo gūsis plūstelėjo link akmenuotų pakrantės uolų.

Jos pasitraukė tolyn, kad nesušlaptų, kai vanduo pakils. Solė bėrė žodžius. O Tora dėjosi sau į galvą. Žodžius, kurių jai stigo, sakinius, kuriais tikėjo arba atrodė atkreipusi dėmesį.

Ji tarsi rikiavo juos galvoje. Panašiai kaip Rakelė rudenį pripildavo stiklainius uogienės. Ramiai, rūpestingai. Žiūrėjo, kad dangteliai būtų švarūs ir nepažeisti prieš juos užsukant. Ji turėtų juos apsaugoti. Kol prisireiks. Ji žinojo, kad skonis kaip tik. Ji pati pasisaldinusi.

Tai buvo viena pirmųjų dienų, kai ji svečiavosi Šimtabutyje pas Ingridą. Ji aiškiai pajuto, kad daugiau čia nebesijaučia kaip namie. Kamaraitė tarytumei susvetimėjusi. Nors peilio tarp durų ir staktos įspraudusi nebuvo. Tora stebėjosi, kaip gali būti taip lengva apie tai negalvoti.

Ingrida vaikštinėjo aplinkui, bet ji jau nebe Toros motina. Tora neturėjo už ką jai priekaištauti, tai tebuvo jos apsisprendimas. Su Ingrida baigta kaip ir su knygomis, kurias skaitė būdama vaikas. Jos padėjo pažinti save tam tikru aspektu. Gali galvoti apie jas pagarbiai. Tačiau nejauti jokio poreikio jas išsitraukti ir iš naujo perskaityti.

Ji sparčiai artėjo į tai, ko Ingrida niekada nenorėtų suprasti nei panašiai elgtis būdama gerokai pastovesnė. Tarytum užvesta. Ingridai jos reikėjo. O Tora galėjo apsieiti be jos. Ingrida buvo lyg Vėtenas, Hesthameris ir Įlanka. Besikeičiantys tik po gamtos stichijų.

Ingrida nesakė, ką galvoja. Tora labiausiai bijojo būti panaši į Ingridą. Ji save tikrino. Žadėjo pasikeisti, mokytis šnekėti.

Kartais ji tarsi žvelgdavo į save iš šalies. Ir visuomet vienodai įsibaiminusi. Jos viduje buvo apstu visko, kas negalėjo prasiveržti netgi prie Rakelės. Rakelė nežinojo, kokie jausmai ją užplūsdavo gulinčią mansardos kambarėlyje. Ji buvo įsitikinusi, kad Tora nekalta.

O ar kalta? Gal turėjo lėkti pas motiną į žuvų šaldyklą, kai tai nutiko? Ar pasislėpti Elizifos glėbyje? O gal reikėjo panaudoti peilį savigynai? Ar būtų buvę kitaip, jeigu čia būtų dėdė Simonas su savo gerosiomis rankomis?

Įsikalinusi tarp savų minčių gausos, vengė su kuo nors kalbėtis. Viskas mažne nuolat baigdavosi tuo, kad ji glamonėdavo pati save ir mąstydavo apie tai, ką pasakojusi Solė, kokias istorijas girdėjusi. Nieko jai nepadarysi. Ji laisva. Panirusi į rausvą tėkmę, kur mintys ir jausmai susilieja ir vienas kitam atleidžia.

Vieną vakarą, atostogų pabaigoje, Ingrida su Tora sėdėjo prie virtuvės stalo ir ramiai šnekučiavosi.

– Galėtum šįvakar nakvoti namie, – staiga tarė Ingrida.

– Ne, turiu greit eiti.

– Kodėl gi? Tavęs čia beveik nematom. Tarsi būtum ne mūsų, o Bekejoreto duktė. Žmonės jau šneka apie tai. Stebisi.

– Ką jiems sakai?

– Nieko. O ką sakyt?

– Gali pasakyti, kaip yra.

– Būtent?

– Kad nemėgstu Henriko.

– Ar pasiutai?

– Būtų teisingiausia. Neuždrausi žmonėms stebėtis.

– Nemanai, kad mudviem su Henriku jau gana tų šnekų?

– Tau gana. Bet Henrikas nusipelnė, kad apie jį šnekėtų neužsičiaupdami.

– Ką jis tau padarė?

Ingrida maldaujamai žvelgė į ją. Rudos liūdnos akys pro tamsius vešlius plaukus. Pati Ingrida – vienas liūdesys, šmėstelėjo jai mintis, lyg gėrėtųsi paveikslu ant svetimos sienos.

– Pati gerai žinai. Jis pridaręs daugybę nemalonumų per visus tuos metus, kiek tik atsimenu. Jis mus abidvi išnaudojo. Pareidamas girtas namo, imdamas pinigus, skirtus maistui. Neblaivus žirgliodamas keliu, o mums belikdavo jo gėdytis. Niekada nesugebėjęs išsaugoti darbo vietos.

– Niekas jo nenori – suteik jam galimybę.

Ingridos veidas – perbalęs kaip numirėlės. Ji žiojosi kažin ką sakyti, bet susilaikė. Tarsi įsivaizduodama, kad tai negelbės.

– Kodėl jam atleidi?

– Aš jam neatleidžiu. Bet žmonės jau seniai jį nuteisė. Jis negali to atsikratyti. Kad ir ką jis darytų, ateina akimirka, kai žmonės prisimena, kas jis, kad sukėlęs gaisrą Simono prieplaukoje.

– Bet juk jis pats šitai padarė.

Torai norėjosi pasakyti, kad jis iš tiesų yra pridaręs baisesnių dalykų už tuos, kuriuos žmonės žino. Juto gundantį troškimą leisti Ingridai sužinoti. Ir visa tai užbaigti. Bet nedrįso. Neturėjo jokios teisės sutriuškinti Ingridos pasaulio, nors jau daugiau ir nebepriklausė nuo to, kaip Ingrida tai priims ar ką pamanys apie ją. Ji nebebuvo toji pati Tora, kuri lėkdavo pas Otarą ir rašydavo „margarinas ir miltai“, nes Ingrida negalėdavo. Ji jau laisva.

Jai šovė į galvą, kad žmogui nereikia mylėti savo tėvų, nors tai ir parašyta Biblijoje. Reikia tik leisti jiems gyventi jų pasaulyje, jo netrypiant. Ir ji nusprendė, kad tėvai privalo nusipelnyti meilės, arba jie jos negaus. Tuomet jie turės tai, ką patys užsitarnavo.

– Tu myli Henriką?

– Myliu? Kodėl klausi?

– Taip, kodėl esi su juo, jei jo nemyli?

– Aš už jo ištekėjusi.

Ingridos balsas skambėjo oriai, tačiau tyliai. Kaip seno šieno šiugždesys.

Ji trumpai žvelgė į Torą, o tuomet neatpažįstamu balsu pasakė:

– Girdžiu, neblogai tave primokė ten, Bekejorete.

– Kaip?

– Jie trokšta, kad išvyčiau Henriką. Laiko mane šiukšle, kad jo nepraveju. Bet štai ką aš visiems pasakysiu. Kad aš darau tai, ką noriu. Bet geriau jau eik į Bekejoretą, Tora. Ten viskas puiku. Niekink tai, iš kur esi kilusi. Jei manai, kad tau bus geriau. Vaikščiok į mokyklą ir mokykis viso pasaulio gražiausių žodžių, jeigu jų reikia tavo atsakymams. Bet štai ką aš tau pasakysiu: jei žmogus paniekina savo kilmę, niekada nesulaukia palaiminimo.

Retai kada Ingrida tiek daug kalbėdavo. Net vieniša elektros lemputė lubose neramiai sutabalavo, lyg garsas šioje išblukusioje virtuvėje būtų sujaukęs visą pusiausvyrą bei įpročius.

– O tu, mama? Ar tu pasirinkai savo motiną ir tėvą, kai buvai jauna?

– Taip, pasirinkau.

– Ne! Tu pasirinkai vokiečių kareivį!

Ingridos veidas mirtinai išblyško. Lūpos drebėjo. Akimirką Torai pasirodė, kad motina norėjo jai trenkti. Tačiau nepajudėjo iš vietos.

Pasakyta – padaryta, galvojo Tora. Laukė. Sekundė, kita. Tačiau Ingrida lyg suakmenėjo.

– Dabar jau geriau eik.

– Nenori apie tai kalbėti?

– Apie ką?

– Apie mano tėvą. Tą, kurio vardas Vilhelmas.

– Nėra apie ką šnekėti. Jo jau nebėra.

– Turi jo nuotrauką?

– Niekada šito neklausinėdavai.

– Ne, bet klausinėju dabar.

Tora prisiminė, kaip sėdėdama prie šio stalo norėdavo pasiteirauti apie savo tėvą, tačiau taip ir neišdrįsdavo. Nes žinodavo, kad diena taps gerokai sunkesnė.

– Turiu seną nuotrauką…

Ingrida glostė staltiesę švelniais lėtais judesiais. Išskėtusi pirštus lyg glamonėdama. Aplink burną ir akis, šalia senų raukšlelių, kurias Tora prisiminė, atsiradusios naujos. Vis dėlto Ingridos veidas atrodė lyg nenaudojamas. Tarsi tai tebūtų mina. Panėšėjo į porcelianinės lėlės galvą, su kuria Torai neteko pažaisti.

Ingrida pakilo ir nuėjo į kamaraitę. Sugrįžo prie savęs glausdama voką. Judėjo taip, lyg būtų pakeliui į egzekucijos vietą. Klestelėjusi ant kėdės sugrabaliojo trikampio voko kraštą. Tora suvaldė norą išplėšti voką iš motinos rankų ir pulti pro duris.

Be galo lėtai Ingrida išvyniojo nuotrauką iš voke buvusio šilkinio popieriaus. Akimirką laikė priešais save. Žvelgė į ją pro užkritusius akių vokus. Pasigirdus žingsniams prie durų, viską surinko. Klausėsi, įbedusi akis į nuotrauką. Kai laiptais niekas nebelipo, pečiai nusileido, ir ji ėmė lygiai kvėpuoti.

Tuomet ji įdavė nuotrauką Torai į ištiestas rankas. Tarp pasvirusių delnų nuotrauka gulėjo lyg laive. Ji pajuto jos prisilietimo prie odos svarbą. Paukščio sparnas. Peilis, rėžiantis odą. Nuo nuotraukos sklido keistas kvapas. Jis užpildė visą kambarį ir josios galvą. Dulkės ir oda… ir dar kai kas, ko ji nežinojo. Mintis, ilgesys, visiškai sugriautas gyvenimas!

Ji pamatė jauno vyriškio, apsirengusio uniforma su uniformine kepure, portretą. Smulkus, ryškių maištingų bruožų veidas.

Netikėtai ilga ir tvirta nosis pasiruošusi sudaryti apgaulingai stiprų įspūdį. Smakras kvadratinis ir aštriai atsikišęs nuotraukoje. Burna sučiaupta, siauroka. Lyg prieš fotografą vaidintų piktą. O tasai negalėjęs paslėpti, kad žmogus tramdąs juoką. Nes aplinkui akis visas tinklas juoko raukšlelių, kurių net ir bloga fotografija negali sunaikinti. Išraiškingos akys žvelgė tiesiai į ją.

Tora iš lėto atsistojo. Nuėjo prie veidrodžio virš kriauklės. Užsimiršo, jog ne viena kambaryje. Laikė nuotrauką priešais veidrodį. Šiek tiek pasuko galvą, kad matytų ir save, ir nuotrauką. Ilgai šitaip stovėjo. Galiausiai linktelėjo.

– Taip, jis mano tėvas, – tarė ji ir lėtai sugrįžo prie stalo. Akimirksnį, kai suvokė, kad Ingrida taip pat čia, joje nubudo seniai pažįstamas jausmas. Lyg baimintųsi, jog bus įžeidusi motiną dėl to, ką ji pasakiusi ar padariusi. Paskui įbedė akis tiesiai į Ingridą ir ėmė juoktis. Kvatojo nesustodama. Kol ištryško ašaros, o burna apsinešė gleivėmis nuo vienišumo. Kaip tada, palei tvarto sieną Bekejorete, kai Rakelė papasakojo, kad jos tėvas miręs.

Tai ir buvo blogiausia – visiems laikams prarasti džiugesį, jo dorai nė nepajutus. Ingrida norėjo ją apsikabinti, tačiau ji ištrūko. Atrodė, lyg Ingrida būtų atsitiktinis kelyje sutiktas praeivis. Ji vaikštinėjo pirmyn atgal ir verkė. Skaudėjo galvą ir visą kūną. Kažin kas joje tiesiog nutrūko. Ji nesuvokė, ar tai gerai, ar blogai, ar ji turi tai iškęsti.

Išėjo pasiėmusi nuotrauką. Maldavo ir raudojo, kol ją gavo. Ingrida nebūtų pajėgusi jos atimti. Tebūdama vien nerangiu kūnu už stalo. Jautėsi bejėgė už jas abi. Po truputį jai ėmė kai kas aiškėti. Ir darėsi lengviau nusileisti dėl vienintelio iš tiesų jai rūpimo dalyko.

Užsiverkusi Tora minučiukę prisėdo. Ne tiek daug ir pasakyta. Garsai kieme ir name dar šliūkštelėjo alyvos į ugnį.

Į pilko popieriaus maišelį Ingrida prikrovė daugybę žuvų pyragėlių. Nuo jų taip trenkė, tačiau tai buvo vienintelė malonė, kurią galėjo suteikti Rakelei. Tora juos paėmė nė neburbtelėjusi. Prie krūtinės šilkiniame popieriuje ji glaudė nuotrauką.

Sraigės tūnojo ratų provėžose kelyje iki pat Bekejoreto. Palyta. Tora saugojosi, kad jų neužmintų. Balutės ant kelio lyg trumparegės akys melsvai švytinčiame rugpjūčio danguje.

Nuotrauka trynėsi į odą jai einant. Veidas – lyg vandeny išbrinkęs medžio gabalas. Ji džiaugėsi, kad nieko nesusitiko. Burnoje juto aštrų skonį. Sukilusį dėl liūdesio, džiaugsmo ir pergalės siautulio.

Staiga ji sustojo. Suvokė, kokią iš tikrųjų turi galią. Prieš Henriką. Prieš Ingridą. Prieš save. Tarytum fotografija būtų pakuždėjusi jai į ausį, ką ji turinti daryti. Greičiausiai tai buvo diena, kada galėjai gauti tai, kas teisėtai priklauso. Gauti. Vėl duoti!

Ji apsisuko. Iš lėto. Lyg iš pradžių nebūtų tiksliai žinojusi, į kurią pusę eiti. Keliai tokie vingiuoti.

Šermukšniai su besimezgančiomis uogų kekėmis nelygiais juodais dygsniais buvo prisiūti prie dangaus. Keista, trapi, bet patvari raizgalynė. Paukštis išsilaisvino ir nuskrido nuo siuvinio. Išgąsdintas josios žingsnių.

Ji atėjo iki Tobijaso trobos nė nestabtelėjusi ir išgirdo vaikinus viduje juokiantis. Kiek padvejojusi, žengė tiesiai prie durų ir pasibeldė. Stipriai. Bar bar!

– Prašom, – subliovė išsiderinęs keturių penkių vyriškų balsų choras.

Ji kyštelėjo galvą į tabako dūmus ir mėgino įžiūrėti, ar jis ten sėdi.

Jis nesižvalgė. Greičiausiai buvo negirtas, tik demonstravo, kad jam nerūpi, kas atėjo. Vis dėlto į Tobijaso trobą žmonės nedažnai belsdavosi. Jie paprasčiausiai eidavo vidun arba pasilikdavo už durų. Šitaip jau būdavo.

– Ar čia yra Henrikas? – paklausė garsiai.

Kažkuris niuktelėjo Henrikui.

– Taip, o kas atsitiko? Gaisras?

Ji lukterėjo, kol juoko banga praskries virš jos lyg akmenų kruša. Tačiau buvo tylu. Vaikinai sukluso.

– Turiu reikalą, žinią tau, Henrikai.

Ji stovėjo prieblandoje prie durų. Negalėjo pasirodyti, jog verkusi. Tik jau ne jiems čia!

– Kokį reikalą? – sugergždė nuo Henriko rūbų krūvos.

– Papasakosiu lauke, – išbėrė ji.

– Aišku.

Vaikinai gana pagarbiai spoksojo į ją.

Henrikas išsirangė iš užstalės ir priėjo prie jos. Akimirką ji pajuto svaigulį, tačiau išsitiesė ir atbulomis slinko prie durų. Jis sekė iš paskos. Gana smalsiai.

Ji stabtelėjo, nugara atsirėmė į prieplaukoje stovintį kraną. Henrikas judėjo tiesiai į ją – lyg didžiulis laivas, dreifuodamas, atkišęs juodą grėsmingą priekį. Jei ji būtų maža, apsišlapintų iš baimės, mąstė stebėdamasi.

Lauke, melsvo vakaro šviesoje jis pastebėjo, kad ji verkusi.

– Ar kas – ar kas nors bloga?

Ji vertino atstumą iki Tobijaso trobos. Atviras langas. Durys. Pasitraukė į kairę arčiau sandėlio ir prieplaukos, bet ne per toli, kad šauksmas būtų išgirstas. Vokas gludo prie krūtinės. Ją ramindamas. O smegenys buvo tarsi praskalautos šviežiu tekančiu vandeniu.

Prieblandoje išryškėjo jo veidas. Tamsios barzdos šeriai. Akys. Jis nujautė rūpesčius, todėl nekantravo:

– Kas yra? Ko elgiesi kaip kvaiša? Šnekėk!

– Aš tau jokia ne kvaiša. Tu dar pamatysi. Aš tik noriu tau kai ką pasakyti.

– Tai ir sakyk!

Jis nekantriai atsisegė marškinių apykaklę ir stovėjo išžergęs ilgas kojas. Turbūt bus pajutęs grėsmingą jos toną?

– Aš viską papasakojau Rakelei, – išpyškino ji. Viską vienu iškvėpimu. Sušnypštė lyg katė prieš šunį. Jos akys žibėjo.

Jis neramiai pasisuko.

– Ką papasakojai?

– Apie tai, ką man padarei! Viską! Diendaržy ir kamaraitėj!

Jis sustojo. Veido bruožai tarsi išsilydė. Ji pamatė išgąstį. Viešpatie Dieve, tai bent šventė. Jis bijo! Oi, kaip jinai jį pakankins. Iš baimės toje vietoje paliks tik šlapimo ir skysto š… krūva. Kaip tik čia, prie Tobijaso trobos. Vaikinai viduje. Jai reikėtų tik riktelti. Jis nieko jai nebepadarys. Dabar jis jos. Galų gale!

Jis atsitraukė, pats to nežinodamas. Vieną žingsnį, antrą.

Staiga atstatė viršutinę kūno dalį pirmyn ir buvo pasiruošęs pulti ją iškėlęs kumštį.

– Tik prieik arčiau, ir aš rėksiu! Teta laukia palei kelią! Vyrai Tobijaso troboje!

Ji ir pati nesuvokė, kad meluoja. Buvo pernelyg įsitraukusi į veiksmą, kurį pati ir pradėjo. Matė jį judant taip, kaip ji ir tikėjosi. Girdėjo jo kvėpavimą iš paskos. Pilną nerimo.

– Kokias gi ten melo istorijas seki, šliundra tu?

Ji pasiuntė jam grėsmingą juoko bangą ir stebeilijo tiesiai į jį.

– Tokias, kad ji panorėjusi praneštų apie tave lensmanui. Bet ji paprašė manęs pasakyti, kad tu dar turi būdą išsigelbėti.

Akimirką ji patylėjo. Norėjo išgirsti jį inkščiant. Troško priversti jį maldauti, pulti ant kelių.

– Apie kokį gelbėjimąsi tu kalbi?

Balsas gergždžiantis, perdžiūvęs. Jis nurijo seiles ir įsispoksojo.

– Turi susirasti darbą ir nustoti girtauti, gal tuomet ji tavęs neįduos. Ir nesirodyk arti manęs, net jeigu jos ir nėra šalimais. Nes kai sužinos, praneš. Girdi?

Jis žiojosi. Tačiau neišleido nė garso. Išsižiojo – užsičiaupė. Lyg staigiai ištraukta į sausumą žuvis, žiaunomis ieškanti vandens.

Pavieniai lietaus lašai kapsėjo ant prieplaukos lentų. Kiek vėliau – ir ant jūros. Nebylūs ratilai plėtėsi vandens paviršiumi. Lyg gandai vakaro mėlyje. Ties prieplaukoje stovinčiais įrenginiais pasigirdo aimana. Tik vienintelį kartą.

– Prakeiktoji!..

– Manei, kad galėsi daryti ką panorėjęs ir už tai negausi į galvą?

– Kokia tu šaunuolė. Prieik arčiau ir pasisiūlyk. Koks gi vyras atsisakys, ką?

Šito ji ir tikėjosi. Visą kelią iki Tobijaso trobos buvo apmąsčiusi visus įmanomus ir neįmanomus atsakymų variantus, pokalbio turinį bei kaltinimus. Stovėjo palinkusi į priekį ir sugniaužusi kumščius. Pasiruošusi iškart atsakyti.

– Kuo, manai, lensmanas patikės labiau – teta ar tavimi?

– Šitai dar reikėtų įrodyti.

Jis buvo pasipiktinęs, balsas išdavė skausmą. Lyg būtų atskleidęs didelę neteisybę.

– Įrodymai yra.

– Meluoji! Kokie dar įrodymai?

– Aš tau niekada to nepasakysiu. Tu prie jų neprisiliesi savo suteptomis rankomis. Bet teta žino. Ji pasižadėjo mane apginti.

– Meluoji!

– Galvok, ką nori. Galiu pasakyti Rakelei, kad viską tau išklotų.

– Tfu!

Nusispjovęs vogčiomis apsidairė. Ar kas išgirdo? Ar ne per tylu Tobijaso troboj? Gal vyrai apspitę langą? Ne.

– Dabar verčiau eik pas kitus, daugiau tau neturiu laiko. Bet prisimink, ką tau sakiau! Rakelė niekada nepamirš, ką man padarei!

Jis spoksojo į ją. Nepajėgė nuo veido nusiimti kaukės, su kuria vaikščiojo.

– Eik! Eik vidun! Greičiau! – sušnypštė ji.

Jis atsitraukė per porą žingsnių ir sparčiu žingsniu nuėjo Tobijaso trobos link. Vogčia dirstelėjo per petį, tarsi tikėdamasis akmens į pakaušį. Ir dingo.

Tora tyliai susijuokė ir mėgino apgaubti save gilia savitvarda. Visiškai. Nuo baimės. Nuo prakeiktos baimės.

Ką jis dabar prasimanys? Nieko. Atsigriebs ant Ingridos? Vargu. Ingrida vienintelė, kurią jis turi. O tetos Rakelės jis prisibijo. Kodėl ji nepadariusi to anksčiau? Galbūt todėl, kad prieš pasiryždamas šitokiam dalykui turi būti daug kam pasiruošęs?

Stovėdama prieplaukoje nusispjovė. Tuomet patraukė keliu į pietus nesižvalgydama atgal. Skubriai. Neprisiminė, kad bent kartą būtų pažinusi save tokią – iš vidaus. Ji pati save sukūrė.

Reikėjo judėti tolyn. Ji mąstė apie tolesnį ėjimą. Šachą. Ką jis darytų? Šitai ar tai? Kaip būtų protingiausia pasielgti atsakant į jo veiksmus? Ji prašysianti Rakelės patarimo. Jautėsi tokia milžiniška kaip didžiulės eglės priešais kleboniją. Iki jų viršūnių buvo taip toli, jog galėjai girdėti šnabždesį, nors aplinkui tylu. Primirštų audrų ir pergalvotų minčių šnaresį. Šiugždesį viso to, ko niekas nemato, tačiau tai egzistuoja.

Vokas styrojo jai prie krūtinės. Ji įkišo ranką vidun ir pajuto, kad jis toks pat šiltas kaip ir jos oda.

Ingrida tą vakarą bergždžiai laukė vyro. Kai kitą rytą ruošėsi į darbą, kambaryje tebebuvo tuščia. Didelės bėdos iš to nedarė. Tačiau popietę jau ėmė nerimauti. Perėjo žvejų kaimelį. Kalbėjosi su žmonėmis.

Apsimetė nenustebusi, kai parduotuvėje Otaras išpyškino, kad Henrikas greičiausiai išvykęs į ilgą kelionę, jei jau šįryt sėdo į maršrutinį keltą.

Prieš akis jai iškilo negaluojančio, išgėrusio Henriko, kylančio trapu aukštyn nelygintomis kelnėmis, be kepurės ir neskusta vakarykšte barzda, paveikslas, į kurį spokso visi – ir svetimi, ir pažįstami. Tačiau ji susitvardė, įsigijo keletą reikalingų daiktų ir atsakė: „Taip, jis išvyko.“ Tuomet skubiai sugrįžo į prieplauką.

Iš kur jis gavo pinigų? Kodėl išvyko nieko nesakęs? Ji sunerimo. Grįžo į pilkus Šimtabučio kambarius. Iš pradžių dar pastovėjo akis įbedusi į virtuvės spintelę, tik tada išdėliojo pirkinius į vietas. Peržiūrėjo kiekvieną lentyną, lyg jos būtų turėjusios kokį paaiškinimą. Ir vėl uždarė spintelės duris. Prisipylė vandens į raudoną plastiko dubenį. Įsinešė į kamaraitę ir puolė nuodugniai tvarkytis.

Rakelė pasiūlė Torai pasiimti nuotrauką, nunešti Breilano fotografui ir užsakyti Ingridai kopiją. Ji surado rėmelį ir padavė Torai. Viena kitai padėjo įstatyti nuotrauką. Rėmelis ovalo formos, šiek tiek per didelis, ne itin tiko stačiakampei nuotraukai. Bet kol kas bus gerai.

Tada jos sukrovė Toros daiktus į Rakelės lagaminus. Rakelė užsiminė, kad jai nederėtų į mokyklą nešiotis daiktų kartoninėje dėžėje. O senasis lagaminėlis per mažas ir per prastas.

Simonui atrodė, kad būtų praktiškiau neštis dvi didesnes dėžes kiekvienoje rankoje, nei tempti vieną didžiulį lagaminą. Tačiau Rakelė laikėsi savo. Apie pakavimą ir lagaminus vyrai neišmano!

– Ne, tačiau daiktams nešti reikia proto ir jėgos, – tarė šypsodamasis.

– Prireiks ko kita, – atsakė Rakelė.

Tora klausėsi ir žavėjosi. Šiedu galėjo ginčytis dėl smulkmenų visiškai nesipykdami. Anksčiau ji jautėsi šiltai ir saugiai šalia jų. Dabar smulkmeniški jų ginčai, tai, kaip jie vienas į kitą žvelgia, viskas, ko jie nepasako tarp žodžių, darė ją tarytum svetimą ir atskirtą nuo jų. Ji šitaip jautėsi jau nuo tos nakties, kai atsisakė Rakelės pasiūlymo miegoti su jais kartu.

O štai dabar jis vyks kartu su ja į Breilaną pažymėjimo. Jie važiuos geltonuoju sunkvežimiu iki prieplaukos, porą valandų sėdės dvokiančiame maršrutinio kelto salone, vėliau dar paskutinę atkarpą iki Breilano važiuos autobusu. Jie abu. Jis padės jai nešti lagaminą. Užneš į jos kambarį. Jos delnai sudrėko, buvo sunku išlementi bent žodį, kol pakavosi daiktus.

Neįtikėtina, kad ji dar neturėjusi progos pasišnekėti su Rakele apie Henriką. Mat Simonas buvęs su jomis visą laiką.

Ingrida pasiskubino ir vakarieniavo kartu su jais. Jos veidas buvo išblyškęs, lyg būtų išsitrynusi jį aliejumi. Ji visuomet taip kruopščiai prausdavosi, lyg bijodama, kad kas nors, išsitraukęs didinamąjį stiklą ir pažvelgęs į poras, neišsiaiškintų to, ko dienos šviesa neatskleidžia.

Kol Ingrida kraustė stalą, o Rakelė tvarkėsi prie bufeto, Tora sėdėjo ant durpių dėžės. Tada pasirodė vakaro saulė. Ne staiga pro debesų plyšį kaip visuomet. Tačiau iš lėto, neryžtingai, spindulys po spindulio, kol visas saulės paviršius nutvieskė langą ir akis. Jos veidą lyg kailiu užklojo šiluma. Ir vėl, taip pat lėtai kaip ir pasirodžiusi, pradingo už užuolaidų ir verandos sienos. Tarsi prieš dingdama būtų norėjusi užregistruoti lėtus pasikeitimus. Kambarys išsitempė ir uždarė ją vėsioje vienumoje. Vazoninių gėlių, netekusių vilties surasti savo šešėlį, glaustymasis palei lango rėmą išjudino ir ją.

Ji vėl užsisagstė megztinį iki pat kaklo. Tuomet atsistojo ir prisileido vandens į plieninį dubenį. Muilo burbulai rikiavosi aplink jos riešus ir ją apmūturiavo. Jos riešai sušilo, tačiau ledas sukaustė krūtinę ir kojas.

Simonas truktelėjo duris ir įėjo į vidų. Nešinas glėbeliu šakelių pakuroms. Leido joms triukšmingai sukristi į dėžę, ant kurios prieš tai sėdėjo Tora. Persibraukė rankas ir atsisuko į moteris. Pasitikrino atmosferą, lyg patekęs į šunų aptvarą, nežinodamas, ar kuri iš kalių pasiruošusi jį pulti. Kai Ingrida viešėdavo Bekejorete, kambaryje tvyrodavo kažkokia neįprasta atmosfera. Jis timptelėjo Torai už surištų į uodegą plaukų, norėdamas turėti sąjungininkę, ir kartu – rasti rankoms vietą.

Tora lėtai atsisuko ir pasižiūrėjo į jį. Bedugnės akys žvelgė į Simoną. Pilkšvai žali ežerėliai. Jis paleido jos plaukus, susimąstęs įsipylė puodelį kavos ir nusinešė prie virtuvės stalo.

– Jau ruduo, – tarė jis.

– Taigi, – pasakė Ingrida, – dar tik.

– Greit kasdien reiks kūrenti, ne tik vakarais.

– Man patinka ruduo, – kalbėjo Rakelė, nusirišdama prijuostę.

– Ne, fui, tik pagalvok apie visus tuos šaltus tamsius rytus, – kalbėdama Ingrida susigūžė. – Norėčiau, kad žiema jau būtų pasibaigusi, – pridūrė ji.

– Valandos ir dienos gana greitai slenka, jos negrįš ir daugiau nebepasibels, tik šitiek ir žinau, – lengvai ištarė Rakelė, puodelius su lėkštutėmis kraudama į spintą.

– Bijai važiuoti, Tora? – pasiteiravo Simonas.

– Ne.

– Žinoma, ne. Tora juk neturi didelių rūpesčių. Ji skaito, turi maisto ir gali ramiausiai vaikštinėti, kur tik jai patinka, – dėstė Ingrida.

Rakelės veidas suakmenėjo. Akimirką ji užsimerkė.

– Manau, kiekvienam savų rūpesčių gana. Viskas ant veido neparašyta. Ir jaunimui užtektinai savų sunkių minučių…

Ingrida suskubo eiti. Kažin kaip paslaptingai nuskambėjo tas Rakelės priekaištas. Ji stabtelėjo tarpdury. Bejėgė.

Prakaitas sruvo Toros nugara. Veidas sukaustytas, lūpos sučiauptos.

Simonas prisipažino sau, kad štai dabar, moterims susitikus, vėl kartojasi tai, nuo ko jis sunegaluoja. Šito jis negalėjo suprasti. Tas jausmas užliejo plaučius, širdį ir kėsinosi uždusinti. Jis greičiau jau iššoks pro langą. Visuomet atsirasdavo kas nors, apie ką joms būtina pašnekėti, tik miglotai užsimenant. O jam tarsi ir reikėtų laikytis nuošaly.

– Linkiu, kad tau viskas būtų gerai, rūpinkis savimi! – tyliai atsisveikino Ingrida, tiesdama Torai ranką.

Simonas su Rakele žiūrėjo į kitą pusę.

– Viso gero… mama…

– Nedaug tave matėm šiemet.

Tora neatsakė. Ji buvo išmokusi sulaikyti žodžius prieš jiems pabyrant.

Durys buvo užtrenktos. Ir vėl jas uždarė atsargiai prilaikydama. Kaip Ingrida. Atsargūs trinktelėjimai, švelnūs žvilgsniai, pavargę šypsniai, kupini atsiprašinėjimų žingsniai.

Tora tą vakarą ilgai vaikščiojo ir blaškėsi po tvartą. Tuščio avių aptvaro viduje. Jie girdėjo ją siautėjant lyg visiškai išprotėjusią.

Galų gale Simonas paklausė Rakelės, kaip reikėtų mergaitę nuraminti, gal kas ją kamuoja?

– Taip. Numanau! – teištarė Rakelė.

Tačiau netrukus jis pamatė ją einant kiemu tvarto link.

Jie perplaukė fjordą ir dardėjo keliais. Žiūrėjo vienas į kitą vengdami susitikti žvilgsniais. Tai, kuo Tora taip džiaugėsi ir ką įsivaizdavo, iš tiesų buvo visiškai kitaip. Matyt, dalykai keičiasi vien apie juos pagalvojus. Kaip ožkarožė rudeniop: iš raudonos išdidžios gėlės ant kalniukų ir pagriovėse virstanti violetiniu išdžiūvusiu daigu, atkakliai pastojančiu kelią tam, kuriam reikia praeiti. Ir lengva it pūkas vilnele, besiplaikstančia nuo menkiausio vėjelio ir pasėjančia visą dangų to, ko neatsiginsi kitą vasarą. Piktžolių sėklų, šitaip žmonės sako. Kitą vasarą. Panašiai ir Simono bei josios kelionei. Jis šnekėjo apie viską, ko neišmano iš „teorijos“, kad gautų pažymėjimą. Buvo švariai nusiskutęs ir kvepėjo ne taip, kaip paprastai kvepia Simonas, vilkėjo eilutę. Apsiaustą nešėsi užsimetęs ant rankos. Eidamas neramiai jį pataisė, lyg nė nežinodamas nei iš kur šį drabužį gavo, nei ką su juo daryti.

Tora sunerimo. Simonas paprastai visada žinodavęs, kodėl rankose laiko tam tikrus daiktus. Ji priešinosi silpnam meilumo jausmui, kuris kaskart ją apnikdavo pamačius tvirtas, saulėje nudegusias iš po apsiausto kyšančias rankas. Ji buvo įsižeidusi, nes jis nebuvo tikrasis Simonas, kurį ji norėtų turėti sau.

Ji sėdėjo tiesia nugara ir sukryžiavusi rankas.

Bet Simonas greičiausiai to nepastebėjo. Jis šnekėjo apie pažymėjimą. Vardino labiausiai pažįstamas variklio detales ir susirūpinęs žvelgė į priešais sėdinčio autobuso keleivio pakaušį. Kostiumo kelnių kantas – lyg peilis. Žvilgus plienas prieš pasaulį. Jis užkeldavo vieną koją ant kitos. Retsykiais. O kelnių kantas atlikdavo pjūvį ore.

– Bus prastai, jei neišlaikysiu, – nusiminęs kalbėjo Simonas.

– Išlaikysi, – drąsino Tora, žinodama, kad šitaip būtų atsakiusi ir Rakelė.

– Na, dabar tai priklauso nuo…

– Tu tik privalai pasiryžti, – tarė ji ir lengvai sučiaupė lūpas. Lyg tuo viskas ir būtų nuspręsta.

– Vis tas variklis, – išsprūdo prislėgtai.

– Kaip?

– Sudėtingas kaip Babilono sodai – pradedant veržle ir baigiant visokiom nesąmonėm!

Jis plūkėsi su paltu ir mainė vieną kelnių kantą kitu.

– Suglamžysi kelnes šitaip sėdėdamas, – žemu balsu pareiškė Tora. – Apsiaustą galėtum įdėti į tinkliuką štai čia, viršuje, – pridūrė ji.

Simonas iš šalies žvilgtelėjo į ją ir sudrėkino lūpas. Mergaitė jau visiškai suaugusi. Daugybę kartų apie tai galvojo. Vis dažniau ir dažniau. Kaip iki galo neišlukštenta mintis, kuri vis graužia ir kankina. Jis tiriamai šyptelėjo. Senojo dėdės Simono šypsnys. Bet ji to nepastebėjo arba apsimetė nepastebėjusi. Jis įdėjo apsiaustą į tinkliuką. Ištempęs savo ilgą kūną, uždėjo prastą maišelį su drabužiu.

Tora matė po marškiniais įsitempusius nugaros raumenis. Kaip stambaus gyvulio. Arklio?

– Tu įveiki sunkesnius dalykus nei šis, kurį aš mėginu mokytis?

– Kokius gi?

– Kalbą. Matematiką. Visa kita.

Jis vogčiomis žvilgtelėjo į ją.

– Tai nėra itin sunku.

– Ne, tu turi gerą galvą. Puiku, kad lankai mokyklą. Ar jau mąstei, kuo būsi užaugusi?

Tora nusisuko. Juto, kad pasitikėjimas savimi ir branda dingo. Tik veidas plieskė raudoniu, o žodžiai užsirakino. Ant smakro jis turėjo randą.

Prieš susivokdama ji kilstelėjo ranką ir perbraukė per randą. Nuskustos barzdos šereliai meiliai trynėsi į pirštų galiukus. Ji pajuto rando iškilumą it švelnaus vėjelio šiurenimą ties smiliumi. Ir tuo viskas baigėsi.

Simonas nesujudėjo. It sargyboje. Laukė, kada ji vėl pakels ranką ir perbrauks jam per smakrą? Tačiau ji ramiai sėdėjo sukryžiavusi rankas ir prigesusiu žvilgsniu. Lyg nebūtų to dariusi. Niekad nebūtų iškėlusi dviejų pirštų prie jo veido. Ar iš tiesų taip?

Simonas atrodė sumišęs ir nesusivokiąs. Jis būtų iškėlęs šį vaiką aukštyn lyg niekur nieko. Anksčiau būtų peštelėjęs už kirpčiukų ir priglaudęs savąjį skruostą prie josios.

– Nežinau, kuo būsiu, – rimtai atsakė Tora. Ji taip į jį žiūrėjo, tarsi būtų pamačiusi kažką už jo galvos.

Pro juos skriejo peizažas. Filmas apie akmenis ir medžius, užutėkius ir krantines, namus ir žmones.

Sėdėdama Tora juto šilumą nuo jo šlaunies. Penki kilometrai. Šeši. Autobusas suriaumojo.

Ji nedrįso sujudėti. Jo kūno šiluma gali pradingti nuo jos. Ji troško pajusti vis daugiau ir daugiau šios saugios malonios šilumos. Posūkyje ji leido sau ant jo užgriūti. Tarsi daugiau nebeturėtų jokio kito noro.

Rigmura Berg papasakojo, kad buvo atvykęs Toros tėvas ir jos teiravosi. Tora išsimušė iš vėžių.

Simonas prisistatė. Paskui užnešė lagaminą aukštyn į kambarį. Ji sekė jam iš paskos it šunytis. Nežinojo, ar jis jaučia jai tą patį, ką ir ji. Nepažįstamas virpulys perbėgo sienomis ir grindimis. Tuštumos kvapas. Baldai atgiję tarp Simono, jos ir durų.

Ji nebežinojo, ką dar padaryti. Sušalusi praslydo tarp Simono ir baldų, lyg viskas būtų plūduriavę šaltame vandenyje. Galva skraidžiojo, tarytum pritvirtinta prie balso plonyčiu siūleliu.

– Čia buvo atėjęs tavo tėvas ir klausinėjo tavęs, – pasakė siūlu sklindantis ponios Rigmuros balsas.

Staiga ji apie kažką susimąstė. Galvojo apie išdžiūvusią gelsvą žolę, styrančią iš po sniego ir pūvančius kirų kiaušinius. Aplinkui vien supuvę kirų kiaušiniai. Viršuje ant rašomojo stalo gulėjo jų krūvos. Pavasaris atėjo itin greitai, nespėjo ištirpti sniegas, todėl kirai galėjo ramiausiai sau tupėti ir nesiliauti krykavę.

– Greičiausiai nenustebai, kad Henrikas čia? Iš tiesų jis turbūt nė neišsiblaivęs?

Simonas stovėjo tarpdury sumišęs ir besiruošiąs išeiti.

Tora šoko prie jo ir prisispaudė prie apsiausto rankovių. Įsmuko tiesiai jam į glėbį. Įsisiautė į neužsegtą drabužį, galva prisiglaudė prie jo krūtinės.

– Taip, Tora, taip. Nusiramink. Henrikas nieko tau nepadarys.

– Važiuosim kartu su juo namo. Užeisiu ir papasakosiu tau apie tai, kaip sekėsi gauti pažymėjimą. Gerai? Tora, mieloji, dabar jau turiu eiti.

Kai durys užsidarė, nuo rašomojo stalo žemėn ėmė riedėti kiaušiniai. Vienas po kito. Nuo trynių ir baltymų ant kilimėlio liko slidi pliurza. Vis didėjantis klanas. Visur išsibarstę kiaušinių lukštai. Samanų spalvos. Argi ne? Ne, balti. Bangavo grindimis neaprėpiama tąsi baltų ramunių su oranžiniais vidurėliais masė. Oranžinė dėmelė kiekvienos iš jų vidury. Toks kiekis! Dieve, kiek jų daug! Ji liovėsi skaičiuoti. Ir tuomet nukrito dar keletas. Krūva ant stalo vis augo ir augo, nepaisant to, kad kiaušiniai ant grindų dabar jau krito žaibiškai. Slinko minutės, valandos. Gal ir dienos?

Laiptais kažkas lipo. Jos galva tokia tuščia. Ritinėjosi it sena lėlės galva vandens paviršiumi tarp jūros dumblių. Gal jos nė nebėra. O žingsniai tuščioje jos galvoje darėsi garsesni.

Kiaušiniai riedėjo nuo stalo pašėlusiu greičiu. Dabar jie užklojo visą kambarį. Atsibodo iki gyvo kaulo.

Tuomet į duris pabeldė. Ji nebeturėjo balso. Nebuvo daugiau ką sakyti. Kai durys atsivėrė, ji tapo niekuo.

Simonas buvo kuo puikiausiai nusiteikęs! Užmiršęs keistą savo nuotaiką, kuri buvo apėmusi jį autobuse. Užmiršęs Henriką ir visą kitą blogį. Jis gavęs pažymėjimą! Jis neturėjęs laiko laukti, kol Tora pasakys „įeikite“. Įsiveržė pro duris papasakoti savo didžiosios naujienos. Jis skambinęs Rakelei, tačiau neradęs. Ji greičiausiai kaimelyje arba uogauja miške, o gal plaukianti laivu į salas ir atgal.

Tačiau Tora buvo čia.

Jis stovėjo jos kambary. Plaukai ties verpetu išsidraikę į visas puses. Veidas sušilęs. Tamsi oda spindėjo iš po baltų marškinių. Švarką ir apsiaustą persimetęs per ranką tarytum šį užmirštą ryšulį radęs pakeliui. Akys švytėjo. Kūnas nelyginant išlenkta plunksna prieš visus negyvus kambary esančius daiktus. Jis pats lyg iš kitos planetos.

– Pasveikink mane, mergaite! Aš puikiai susitvarkiau!

Užmetė drabužius ant kėdės, čiupo Torą už liemens ir švystelėjo link lubų.

Jai pritrūko laiko paslėpti bėdą su kiaušiniais. Ji manė, kad jis tai pamatys, bet nepamatė. Jai atrodė, kad jis kitoks. Taip manyti buvo kvaila, nes šitaip kaip Simonas laiptais nelipo joks kitas vyras.

Ji pamaniusi, kad jau galas. Kad viskas užtems amžinai. Kad jis kankins ją vėl ir vėl, kol viskas pamažu sklaidysis ir pranyks.

Kelias akimirkas ji iškybojo prie lubų. Lyg nematytų pasaulio kitaip, vien iš aukštai. Tai buvo stipriau nei svaigulys, tačiau neprisivertė paprašyti, kad geriau jau jis nuleistų ją ant žemės. Tai atrodė lyg bausmė, nors vis dėlto įėjo ne jis. Vadinasi, bausmė dar atidėta.

Simonas sukinėjosi aplinkui ją, kol akys aptemo, o langai išsprogo. Judesiai tokie garsūs! Ji negalėjo to pakęsti.

Jis švelniai prisitraukė ją prie savęs. Tuomet neryžtingai perbraukė sau per kaktą.

– Matyti, tu prastos nuotaikos šiandien? – pasiteiravo.

Dvejodamas nurudusia ranka palytėjo jai skruostą. Drovus, keistokas judesys. Jis atsikrenkštė.

– Kas yra, Tora?

– Maniau, kad tai jis atėjo.

Tokia žodžių gausa. Ji jautėsi uždususi. Kumščiai kaipmat susigniaužė ties marškiniais prie jo krūtinės.

– Kas?

– Jis, Henrikas!

Pirštais ji mikliai įsikibo į audinį. Jis pajuto odos ir krūtinės plaukelių drikstelėjimą. Tuomet jis ją apglėbė.

– Nejaugi taip bijai Henriko, Tora? Šitaip nekvailiok. Henrikas žmonių neskriaudžia. Jis tik padeginėja.

Kai ji neatsakė, jis kilstelėjo jos veidą.

– Žmonėms jis nepavojingas, – pakartojo.

– Ne, – tepasakė ji.

Po kurio laiko jiedu sėdėjo viešbučio sietynų šviesoje. Simonas ir ji. Jis pasakojo, kaip sukinėjosi, stabdė ir atsakinėjo. Kol galiausiai gavo žinią, kad sekėsi išskirtinai puikiai. Gauti pažymėjimą!

Kiaulienos kepsnys burnoje buvo keistas, beskonis, tačiau ji mėgino sutelkti dėmesį į pasakojimą. Daugybę kartų jis liaudavosi pasakojęs ir tiriamai žvelgdavo į ją. Atsitokėjo ir susidrovėjo.

– Aš tik šneku, – galiausiai tarė.

– Aš manau, kad tu buvai baisiai gabus!

Ji išgirdo, kaip smarkiai persistengė. Jis permatęs kiaurai, kad ji iš tiesų nesiklausiusi. Bet jai nesisekė priimti jo siunčiamų žodžių ir dėtis juos į galvą. Tai buvo lyg mėginimas sugauti aidą, visą įsigeriantį į kalnus.

Jo burna – raudona lyg mergaitės. Jis greičiausiai nė nepastebėjo, ką valgo, nors buvo pasikvietęs ją atšvęsti kartu.

Ji įsivaizdavo matanti visus aliai vieno Henriko barzdos šerius. Priešais ją sėdėjo Simonas ir žiaumojo Henriko skruostus.

Kažkaip ji ėmėsi skaičiuoti. Skaičiavo sienines lempas. Duris. Patiektas porcijas. Ji skaičiavo ir kramtė. Galų gale įsidrąsino pažvelgti į jį. Jis užbaigęs Henriko skruostus ir sėdėdamas šluostėsi servetėle.

– Pasiklausinėsiu apie Henriką ir parsivešiu namo, – pasakė jis.

Tuomet ji pajuto, kad kojos gražiai ir tvarkingai suglaustos po stalu ir kad būtų neblogai dar suvalgyti truputį kiaulienos kepsnio, gavus šilto padažo.

Sniegas pasirodė rugpjūčio pabaigoje. Jis negulėjo iškritęs, tačiau žiemos alsavimo ženklai buvo ryškūs.

Rakelė anksti pasiruošė užuolaidas žiemai ir norėjo jas pakabinti. Skubiai. Kuo greičiau. Tarsi tamsa užklups jau rytoj. Nebebus nei rugsėjo, nei spalio. Vis dėlto jos gulėjo ant sofos gražiajame kambaryje. Dailiai ties viduriu išskleistos į ilgį. Aukso spalvos kaip išdžiūvęs šienas. Rakelė norėjo šviesių užuolaidų ir vasarai, ir žiemai. Užuolaidos turėtų saugoti tik nuo smalsių akių.

Dienos bėgo sparčiai. Ji susitvarkė tik su būtiniausiais darbais. Užuolaidos tebegulėjo ant sofos.

Po paskutinio apsilankymo Osle jie daugiau nebenorėjo jos švitinti.

Nei gyvenk, nei mirk, tarstelėjo ji, kai jie pareiškė norį nutraukti gydymą, nes iš tiesų tai ne padeda, o blogina būklę. Norėjo ją paguldyti. Užsiminė, kad ji per silpna važiuoti namo, nebent pas vietos gydytoją. Tačiau Rakelė laikėsi savo. Ji ryžtingai pasipriešino sakydama, kad gydytojas yra netoliese. Vis dėlto egzistencija jai tapo padvigubėjusiu siaubingu skausmu. Morfijus, kurio ji gaudavo, nebepadėjo.

Ji juto, kad šitaip tęstis nebegali. Vis dėlto diena dalijo sapnų blyksnius. Lyg nepaklusni saulė, pradėjusi leistis į jūrą.

Simonas norėjo laivelį nuplukdyti į valtinę iki pavasario, tačiau Rakelė užsiminė, kad jai jo dar prireiksią. Prieš žiemą dar kartą norėsianti išplaukti į salas.

Simonas namie būdavo ilgiau nei bet kada. Popierinius darbus parsinešdavo į namus. Ruošėsi avidėje sudėti naujas grindis. Zujo po namus it sarginis šuo, užuodęs kažin ką grėsminga, ko nebuvo pajutęs prieš tai. Nuolatinis nuovargis virtuvėje jį įbaugino.

Anuomet verkšlendavęs, kad Rakelei reikėdavę vykti į Oslą, dabar tik ir norėjęs ją išsiųsti. Tačiau ji keistai į jį dėbtelėjusi ir it tirdama pareiškusi: „Nėra ką daryti…“

Ir Simonas daugiau nebeklausinėjo.

Jis skandino stiprius rudus darbininko delnus moteriškuose Rakelės plaukuose. Jie triūsė virtuvės praustuvėje, avidėje ar tvarkydami audeklo apmatus. Jis ėmė duoną iš juodos skardos ir sukiojo vairą veždamas Rakelę apsipirkti į žvejų kaimelį.

O žieminės užuolaidos vis tebegulėjo. Avidės grindys nebuvo dedamos taip greitai, kaip reikėtų. O avys greitai sugrįšiančios iš kalnų. Duona nebe tokio skonio, kokia būdavo Rakelės užminkyta. Ir staklės nutilę. Kilimėlių atraižos spindėjo prietemoje savo kartoninėse dėžutėse palėpėje. Degė noru gyventi kartu sumazgyti vilnoniai, medvilniniai ir seni apšiurę lininiai siūlai.

Rakelė kartkartėmis čia užeidavo, viską apžiūrėdavo. Ji gerte gėrė į save tą vaizdą. Atraižos skleidėsi priešais ją savomis spalvomis. Ji lenkėsi jų pusėn ir stebėjosi, kad prie jų prisilieti lyg prie odos, nors kambaryje labai šalta.

Kai būdavo itin blogai, ji vartodavo vaistus, tačiau greitai suvokė, kad jie ją slopina ir veda į pasaulį, kuriame ji nepasiekiama. Dažniausiai išgerdavo juos prieš naktį.

Ji stengdavosi būti išsitiesusi, kokia pakildavusi iš lovos rytais. Norėjo, kad skausmas verčiau jau kaustytų tiesų kūną. Juk skausmas nesumažės, jei vaikščios kaip sulinkusi traškanti lazda. Tai tik įprotis, tarė pati sau.

Ir anksčiau, ir dabar ją apnikdavo niūrios mintys:

– Ar tai šito sulaukiau? Dieve brangus, ar šito?

Ji vaikščiojo po namus su nenusakomu savo skausmu, leido žydrai šviesai skverbtis pro baltas vasarines užuolaidas ir pasiskleisti it tepalui ant žieminių šiaudų spalvos užuolaidų.

Ji gniaužė gyslotus kumščius, trokšdama įkalinti sekundes. Minutes. Ragino laiką pristabdyti savo tėkmę Bekejorete. Ir laikyti stipriai. Nes ji dar kvėpavo.

Ji nepajėgė įsivaizduoti savosios baigties. Nežinojo, ar tai bus tarsi išsilaisvinimas, ar besitęsiantis skausmas už sveikos nuovokos ribų. Keletą kartų mąstė apie jūrą. Tačiau kabinosi į gyvenimą. Į stiprias Simono rankas. Į aušros nutvieskiamus laukus. Visa tai ji juto širdimi. Tarsi mylimojo kontūrus, migloje išnykstančius tuomet, kai tau jo labiausiai reikia.

Gydytojai jos neapžiūrėję, kai pasakė, kad ji dar turinti laiko, net jeigu kepenys, plaučiai ir dubuo jau paliesti ligos. Ji reikalavo parodyti nuotraukas. Troško griebtis bet ko, tarsi tai būtų kito kūnas ir liga.

Ji turinti vartoti nuskausminamuosius, guodė jie. Tiek, kiek tik jai reikia.

Paskui ji ilgai sėdėjo parke ant suolelio priešais ligoninę ir viską grimzdino į save. Didžiųjų medžių lapai jau pradėję kristi. Kartais nuo stipraus vėjo jie pakildavo aukštyn ir nusileisdavo visiškai kitoje vietoje šiurendami. Baseinas švarus ir uždengtas prieš žiemą. Ji prisiminė ankstyvos vasaros garsus: švelnų lašėjimą iš fontano. Dabar jis sausas. Kartkartėmis pro debesų uždangą sublykčiodavo saulė, o jos gyvenimas dabar tebuvo kaip voratinklis kampe, kuriam nubraukti jai vis pritrūksta laiko. Simono ir Toros veidai. Ingrida. Stingstantis judesys, nutraukta replika. Ryškiai įsirėžę joje. Smulkmenos, kurių anksčiau ji nė nepastebėdavo, dabar pasidarė itin reikšmingos, diena prieš jas – visai nieko verta, o svarbūs įvykiai praplauks pro šalį kaip tamsaus tvenkinio vandens vilnijimas.

Kartais ji pagalvodavo, kad nėra taip ir baisu. Numirti. Blogiausia turbūt visas tas dienas baimintis ir būti atsiribojus – nenusakomame pilkume. Visame tame, kuriam įvardinti ji net nerado žodžio ir kuriuo dėl šios priežasties negalėjo su niekuo pasidalinti. Netgi su Simonu.

Kol jis miegojo, ji tyrinėjo jo veidą. Žinojo, kad dešinysis jo vokas kartkartėmis suvirpa pro miegus. Tarytum jis sapnuotų ką nors baisaus. Simonas laikė ją plūduriuojančią.

Visų šių įvykių sūkury Rakelė nuoširdžiai ir visiškai tikėjo stebuklu. STEBUKLU. Kad vieną rytą ji atsibus sveika. Kad kitąsyk jai lankantis ligoninėje gydytojai su sesutėmis nustebę susižvalgys. Ir tuomet išpyškins:

– Rakelė Bekejoret sveika! Nėra abejonės!

Ir ji eis džiūgaudama link lifto. Ne, leisis laipteliais žemyn. Džiūgaujanti! Koridoriumi ir per salę, kur visuomet daugybė žmonių. Ligonių, lankytojų. Pro informacijos skyrių. Pro dvigubas duris laukan. Medžiai šlamės didingai ir plačiai, žolė suvešės. Žalia, sultinga ir pilna besiganančių avių. Dangus bus giedras ir ties rankas, sveikindamas ją.

Tai tebuvo Rakelės svajonė. Tikresnė nei koks nors kitas potyris.

Stebuklu jai tapo jos dažai. Ji sėdėjo ant durpių dėžės ir tepė storais sluoksniais. Tarsi vesdama save už rankos, pasakojo sodrias istorijas. Apie STEBUKLĄ.

Tarp priepuolių ji pasirūpino savimi. Sulankstė ir įmetė į ugnį.

Tora sugrįžo į Salą per rudens atostogas. Nebuvo nė šnekos, į kuriuos namus važiuoti. Rakelei jos reikėjo. Jos abidvi kalbėdavosi telefonu, kai Rakelei leisdavo sveikata.

Visiems norėjosi, kad Rakelei būtų gerai, kartą telefonu gergždžiančiu balsu pasakęs Simonas.

Vis dėlto susitikimas Torą šokiravo. Jai įėjus Rakelė sėdėjo svetainėje patogiausiame krėsle. Ji vargais negalais pakilo ir tiesė į ją rankas prislopintu džiaugsmu, tačiau tai tebuvo tik šešėlis to džiugesio, kokį regėdavai Bekejorete.

Tora juto, kaip širdis varo baimę jai į kūną ir atriboja ją viduje.

– Teta, tu nesveikuoji!

– Taip, buvo prasta diena.

– Kaipgi taip?

– Seni reikalai. Turiu pasistengti, kad išlikčiau, – pridūrė.

Pamėgino įžiebti prigesusias akis.

– Ar gydytojai negelbsti?

– Jie daro, ką gali. Aš sugraužta.

Keistas juokas sklido iš pabalusių lūpų.

– Bet teta! Turėjai būti ligoninėje Osle ir tik ten! Turbūt jie rastų būdą pagelbėti?

Rakelė žvelgė į Torą. Gana džiugiai.

– Kai kurie tokie beviltiški, jog net nebeverta jų siųsti į Oslą.

Tora išvalė iš kampų voratinklius ir tvarkėsi pagal dėkingos Rakelės nurodymus. Svetainėje pakabino žiemines užuolaidas ir pastatė stalus į vietas, kol Simonas sukalė paskutinius smaigus į avių aptvarą. Tvarte kvepėjo nuo šviežių skiedrų ir naujų medžio darbų.

Vieną dieną atėjo Ingrida. Atėjo lyg svetima – ir išėjo. Pati tai žinodama. Visa, ką ji turėjo pasakyti Torai, pastarosios nedomino. Kad Henrikas besielgiąs labai gerai, ilgai dirbąs. Kad sėdįs vakarais galustalėj su pypke ir savo kryžiažodžiu. Ir rimtos naujienos, ir smulkmenos, kurias ji troško pasakyti Torai, nugrimzdo Rakelės pasaulyje.

Ingrida atsiminė, kad Rakelė visuomet būdavusi svarbiausia. Dar tada, kai abi buvo mažos, lakstė su kojinaitėmis ir nubrozdintais keliais. Tėvams. Mokytojams. Berniukams ir kaimynams. Naminiams gyvūnėliams. Rakelė būrė visus aplink save žodžiais ir veiksmais.

O Ingridai ten vietos nebuvo. Dėl tėvų ji galėjo daryti ką įmanydama. Kelti rūpesčius ar teikti džiaugsmą. Dirbti, kol iš pykčio burnoje pajus kraujo skonį. Vis tiek ji buvo tik Ingrida. Toji, kuri gimusi būti ignoruojama, kuriai teko mažai spalvų ir kuri visuomet išblyškusi šalia ugninių Rakelės plaukų ir žaibiškų jos replikų.

Tačiau ji apsisprendė neleisti nieko griauti. Tik ne dabar, kai namuose taika.

Ji užsirišo skarelę ties smakru, tyliai pasakė keletą kasdienių žodžių apie piktą vėją. Tuomet tvirtai rankomis suėmė krepšio rankeną ir išėjo ten, iš kur atėjusi.

Laimė? Kai kurie jos troško. Kas gi ji dabar? Juk Rakelė jau visiškai nebeatrodo laiminga. Ji buvo sakiusi, kad pilvo skausmai nebestiprėja. Ji visa baisiai liesa ir perbalusi, mąstė Ingrida.

Tačiau tai, ką ji pamatė, jos nepasiekė. Mat Rakelė nesužeidžiama ir amžinai gyva.

Ingrida parėjo į namus pas vyrą juodais barzdos šeriais ir sukaustytu veidu, ir žodžiai liete liejosi apie Rakelės sveikatą ir apie Torą, kuri turi padėti Bekejorete.

Henrikas nieko nekomentavo. Akys tūnojo jo galvoje lyg kamuolyje, tačiau nesiuntė jokių signalų.

Jiems buvo pranešta, kad trys avys, kurių jiems stigo, pastebėtos netoli Vėteno. Iš kitos kalno pusės palei jūrą. Šiaurės vakarų vėjas gavęs laisvę nuginė vargšus padarėlius į kalno tarpeklį.

Buvo spalio pabaiga, kitos avys jau seniai parėjusios.

Dažniausiai užtekdavo pirmųjų šaltų naktų, kad Rakelės avys grįžtų į gyvenvietę. Jos tokios naminės. Vieną rytą išsirikiuodavo palei tvorą rupšnodamos. Kreivais snukiais ir liūdnomis akimis. Tos, kurioms lemta išgyventi, pasiruošusios priimti ėdesį ir peržiemoti. Tačiau metai iš metų užtekdavo vargo su dalimi bandos, kuri nesueidavo į diendaržio aptvarus.

Du vyrukai iš žvejų kaimelio, medžiodami apylinkėse, pro žiūronus pastebėjo tris gyvulius.

Dabar jau buvo aišku, kad reikės nuginti jas žemyn ir pergabenti laivu.

Simonas būtų pasisamdęs vieną savo vaikinų, tačiau Henrikas, atsitiktinai bastęsis po prieplauką, pasisiūlęs pats. Simonas sutikęs.

Rakelė su Tora sėdėjo viename iš dviejų laivų, kuriuos jie naudosią. Rakelė ginčijosi dėl šios išvykos, lyg tai paskutinė jos kelionė šviesiu metu. Ji būsianti žemai atoslūgio pakrantėje ir saugosianti avis, kad sugintos neišsibėgiotų. Karstytis po kalnus ji nepajėgtų. Ji matė, kad Simonas patenkintas, jog ji nori vykti kartu, nors ir prieštaravo. Gyvenimas jiems abiem palengvėjo, nes ji kažko norėjo.

Ji nieko nesakė, kai Henrikas su Simonu ėjo krantine, tačiau jos akys siaurėjo. Henrikas nuėjo prie tuščio mažo laivelio, o Simonas – prie moterų.

Tora nusisukusi žvelgė į priekį, užsisklendusi savyje. Rakelė dar stipriau įsisiautė į didžiulį kombinezoną, kuriuo vilkėjo.

Simonas koneveikė save, kad neatsisakė Henriko pasiūlymo. Tuo pat metu jis susierzino ir dėl to, kad laive vyriškiui norėsis demonstruoti savo kvailumą. Henrikas užvedė išorinį variklį, ir jo vairuojamas laivas ėmė šokinėti per bangas taip pat gerai, kaip ir bet kurio kito. Tereikėjo jam tik panorėti.

Rakelė stovėjo pakrantėje ir laukė avių. Ji žinojo, kad Tora jau pakeliui link įplaišos, pasiryžusi paskutinį gyvulėlį nuginti nuo kriaušio. Pasiėmusi žiūronus ji žvalgėsi pro rūką.

Kad tik mergaitė nejustų pavojaus! Jie juk nebus tokie kvaili, kad paleistų Torą vieną. Ji gali nesusitvarkyti su įbaugintais gyvuliais.

Bet ne. Vis dėlto netoli skardžio šmėstelėjo tamsus Simono siluetas. Viržių gausybėje išryškėjo šilinis viržis. Tai ten, tai šen tvirtai įsikibę beržai bejėgiškai plaikstėsi vienomis šakelėmis prieš jūrą ir žiemą.

Rakelė matė juos visus tris kylančius akmenuota pašlaite aukštyn. Atsiliekančius ir vėl išsiveržiančius į priekį. Retkarčiais pasirodydavo ugninė Toros galva. Lyg ruoželis rudens kalnų. Ji visada laikėsi atokiau nuo kitų.

Iš aukštai bliovimas skambėjo it nenusakoma agonija. Lyg paties kalno balsas.

Ji matė, kaip Simonas ginė du gyvulius akmenų šlaitu jos link. Netrukus pasirodė vienas ėriukas.

Toros galva vėl atsirado ties dangumi taip staiga, lyg būtų skridusi. Tuo pat metu Rakelę sukaustė skausmai. Ji pritūpė, norėdama su jais susidoroti, ir, apžergusi apšarmojusį akmenį, atsisėdo. Juto šaltuką iki kaulų smegenų.

Išdžiūvę usnys ir šiaudai styrojo atoslūgio pakrantėje lyg užsispyrusios ietys. Šen bei ten iškritęs sniegelis gėdingai slėpėsi įplaišose. Lyg numanydamas, kad per anksti iškrito. Rūkas ir vėjas laižė kalnus, o uolos buvo neapsaugotos nuo neseniai prasidėjusios bangų mūšos.

Paskutinę valandą vėjas ypač sustiprėjo. Jis gali gerokai apsunkinti kelionę namo. O apie galimybę ginti gyvulius pakrante nebuvo ko nė galvoti. Paskutinė atkarpa ir gyvuliams, ir žmonėms būtų pernelyg sunki. Jeigu tik kvaili padarai nebūtų nusekę vienas paskui kitą kalnų takeliu, skirtingai nei kitos avys!

Rakelė drebėjo. Ji buvo apsirengusi šiltai, tačiau šiandien tai negelbėjo. Jūra ėmė balti. Rakelei norėjosi, kad jie nusileistų. Troško su jais į namus!

Henrikas pasisiūlęs pats, taip jai sakęs Simonas jiems sėdint laive ir plaukiant aplink kalną. Atrodė, jog visas tas nepasitenkinimas, kurį pasitaikius progai Henrikas rodydavo Rakelei, virto palankumu Simonui. Žinodamas, kad gali įnešti visišką sumaištį ir nesaugumo jausmą, padlaižiavo Simonui ir tuo pat metu vengė Rakelės.

Sykį ji buvo sumaniusi jį išplūsti. Tačiau susitikimas dviejų vyriškių kompanijoje jai netiko. Galbūt pasitaikys galimybė šįkart, mąstė sarkastiškai. Ją sutąsydavo kam nors paminėjus jo vardą.

Ji jau buvo pastebėjusi, kad jis jos bijo. Kad jis norėtų, jog ji dingtų visam laikui.

Kai mažoji banda galiausiai atsidūrė pakrantėje, dienos šviesa buvo dingusi, o jūra į uolas skalavo didžiules putų antklodes.

Simonas dirigavo visiems abiejuose laivuose, tačiau Rakelė apsimetė neišgirdusi, kad jis kviečiasi ją į savo laivą.

Henrikas savo luoša ranka pats sau pagelbėjo. Sugriebė suaugusią avį ir užnėrė jai apynasrį. Rakelė laikė laivą, kol jis įstūmė avį vidun. Ji buvo numačiusi likti Henriko laive nė pati dorai to nesuvokdama. Privalėjo apsaugoti Torą, kad viena su juo nepasiliktų. Bet buvo ir kai kas kita. Troško su šiuo vyriškiu apsikeisti keletu žodžių, kai liks dviese jūros bangų mūšoj ir vėjyje, niekieno negirdimi.

Tora ir Simonas plūkėsi su išsigandusiais ėriukais, besiveržiančiais pas motiną. Tačiau pagaliau jie išplaukė ir ėmė tolti. Toros veidas sveikai įraudęs. Ji laikė ėriukus, kol Simonas vedė variklį.

Ir štai jie visi beribiame jūros bangavime. Vos girdintys vienas kitą.

Rakelė sėdėdama kovojo su pagieža vyriškiui prie vairalazdės. Užplūdo pasitenkinimas, nes atkreipė dėmesį, kad pati save kontroliuoja. Mintis, kurią ji visada besąlygiškai priimdavo. Tai begalinis turtas! Ji leido tai minčiai apgaubti juos visus. Simoną ir Torą, ėriukus ir senąją avį. Ir tai, ką ji pasakys Henrikui.

Ji tarsi skriejo bangų paviršiumi tikrovėje ir už jos. Palikusi nuošaly visus sunkumus ir nenusakomos jėgos nešama virš viso to, kas kelia skausmą. Virš šio palaiminto ir nepalenkiamo vėjo.

Ėmė snyguriuoti. Sniegą nešė į krantą. Senoji avis be savo ėriukų pradėjo trypti, išgirdusi jauniklius bliaunančius Simono laive. Rakelė nusitraukė kumštines pirštines ir ramindama pirštais ties kaklu ėmė glostinėti jai vilną. Henrikas įsitempęs sėdėjo prie vairo. Variklis dirbo su pertrūkiais. Ji lūkuriavo, kol jie išplauks iš akmeningo ruožo į atvirą farvaterį, ir tik tada kalbės.

Nuo kranto šviesų blyksniai artėjo link jų. Tačiau nepasiekdavo taip, kad jiems būtų iš to nauda.

Tora pamojo ranka. Ėriuką laikydama užanty. Mažytis vilnotas padaras pasirodydavo tai ten, tai čia pro bortą. Simonas pamojavo. Sėdėjo vienplaukis laivagalyje ir vairavo. Šviesūs plaukai plaikstėsi aplinkui tarsi fosforas.

Galų gale. Jau atviroje jūroje. Bangas skrosti darėsi sunkiau. Juk didžiulį pasipriešinimą įveikti lengviau ties povandeninėmis uolomis ir akmenimis.

Henrikas pašnairavo prieblandoje ir padavė Rakelei virvės, kuria pririšta avis, galą. Ji paėmė. Mėgino sugauti jo žvilgsnį. Pasislinko artyn, kad išgirstų balsą. Mintyse dėliojosi žodžiai. Pasiruošę išsiveržti. Jau buvo juos išsakiusi daugybę kartų.

– Daugiau tu nepaliesi Toros, Henrikai!

Vyriškis ištempė kaklą, lyg horizonte būtų kažką pamatęs, bet apie tai ničnieko nesuprastų.

Avis neramiai tampė virvę. Priešinosi laibomis sulysusiomis priekinėmis kojomis mėgindama kabintis įstrižai laivo borto. Skambėjo kaip nekantrus daugybės mažų kumštelių barbenimas.

– Ar girdi, Henrikai? Žinau, ką esi padaręs!

Jis atsisuko ir pažvelgė į ją. Skaudus priminimas? Kupinos neapykantos akys? Ne, ne tai. Rakelė nežinojo, ką pamatė. Tarsi neviltį. Tuštumą. Lyg tai būtų tas pats žvilgsnis, kurį ji pamatė žvelgdama į save veidrodyje prieš įsisąmonindama, kad niekada nebepasveiks? Taip. Ji vėl tai pajuto. Tik šįkart dar skaudžiau.

– Girdžiu.

Išspjovė atsikrenkšdamas priešais vėją. Bet jis galėjo sakyti ką tinkamas. Tai tik žodžiai norint laimėti laiko.

– Daugiau tu mergaitės nepaliesi! Atmink, vieną dieną už savo darbelius turėsi atsakyti, kad galėtum ramiai numirti. Turėsi kovoti pats su savimi, Henrikai. Žinau, kad tau teks tai ištverti.

– Prisiklausei plepalų.

Kol jis mėgino išvengti staigios bangos, išgąsdinta avis strikinėjo, norėdama peršokti suolelį.

– Tora man viską papasakojo.

– Ką papasakojo?

– Kad ją ilgai išnaudojai. Prievartavai. Tu gi žinai, kad aš viską žinau. Todėl tu manęs ir vengi, mėgindamas susidraugauti su Simonu. Tau patinka kiršinti žmones. Tai vienintelis tavo džiaugsmas. Tiesa?

– Velniai tave griebtų, kokį džiaugsmą aš jaučiu!

– Nejaugi nežinai, kad kuo daugiau nelaimių palieki sau už nugaros, tuo tampi nelaimingesnis?

Jis metėsi avies, stovinčios ant laivo borto ir trypiančios vietoje, pusėn.

– Pasiųsi mane po velnių? – paklausė ji.

– Nusiramink ir pasirūpink savo avimi!

– O jeigu aš apie tave pranešiu?

– Jau esi pranešusi.

– Bet nuo šito tu taip lengvai neišsisuksi.

– Ne, velniai tave griebtų, – nusijuokė jis, papurtė galvą ir pamojo Simonui.

– Šįkart turi išklausyti mane, Henrikai. Ir į jos kambarį mėginai patekti. Simonas sakė. Turi man pažadėti niekada daugiau prie jos neprisiliesti. Būk žmogus! Aš nežinau, kaip ji pajėgs gyventi po viso to, ką jai teko patirti. Palik ją ramybėje dabar, kol ji dings iš mūsų.

– Pradings?

Jis priešinosi žodžiui, prisidengdamas vilnoniu šaliku, plevėsuojančiu priešais veidą, tad ji vargiai suprato, ką jis pasakęs.

– Taip, bijojau, kad ji, vaikas, išprotės. Ar bent suvoki, kad sugriovei jai gyvenimą? Nė nežinai apie…

Rakelė turėjo sviesti jam baisius kaltinimus apie mažylį akmenyno pašlaitėje Breilane. Tačiau susilaikė. Ji nebuvo įsitikinusi, kaip jis pakreiptų šią naujieną. Gal tik dar labiau nuskriaustų Torą.

– Kodėl tada manęs neįduodi, jei jau manaisi tiek daug žinanti.

– Todėl, kad nenoriu žlugdyti gyvenimo Ingridai, ir tu tai gerai žinai! Bet aš tai padarysiu, jeigu tu bent prisiartinsi prie jos dar kartą!

Priešais driekėsi žemynas su savo bejėgiais šviesos blyksniais. Neturįs ką su jų gyvenimu veikti. Sala buvo artima ir pašėlusi. Joje aplink Įlanką, žvejų kaimelyje ir ūkiuose palei Vėteną ir Hesthamerį riogsojo namų virtinės. Kitapus. Gilyn į vandenyną šiuo metų laiku karaliavo tamsa ir kirai. Gerosios jėgos buvo primiršusios, kad kita Salos dalis irgi yra reikšminga.

Henrikas sėdėjo it suakmenėjusiu veidu. Rakelė sučiupo jo ranką ir pakratė. Jie nepastebėjo didelės bangos, kuri artinosi jiems apiplaukiant kyšulį. Laivui susvyravus, avis klestelėjo ant šono visu gerai nupenėtu vilnoniu kūnu. Vilna stora ir baltutėlė, tačiau išsipurvino, kai po sekundės atsidūrė lediniame vandenyje. Avis greitai išniro, nes Rakelė tvirtai laikė apynasrio virvę. Bet jai pačiai teko pasiduoti. Trindama virvė kaitino delną. Avis vėl dingo ir pasirodė jau gerokai toliau už laivo, išsproginusi paklaikusias žaižaruojančias akis.

Rakelė atsistojo. Tarsi neišgirdusi įspėjamo Henriko šūksnio.

Dabar jau avis prie borto krašto. Kai jis perlipo per suolelį link jos, laivas susvyravo. Henriko svoris persvėrė. Ji prarado pusiausvyrą, ir ją ėmė kaustyti stingdantis šaltis. Krisdama ji spėjo įsitverti į vyriškio šaliką ir stipriai laikytis. Apynasrio virvė buvo dusyk apvyniota aplink dešinę ranką. Ji juto, kaip ją tempia gilyn. Šaltis. Gelmė. Sveikąja ranka jis tvirtai sugriebė ją už apykaklės.

Simono laivas plaukė priekyje už poros šimtų metrų. Tora su Simonu sėdėdami žvelgė į priekį. Variklis kimiai riaumojo. Jūra šėlo. Garsai persipynė vieni su kitais.

– Paleisk avį! – šaukė jis.

Vis dėlto ji suvokė. Kodėl atsidūrusi laive avių paieškai.

Kaip viskas išmintingai susidėliotų. Ji išvengtų skausmų patale. Nežymiai juto, kaip virpanti Henriko ranka sugriebė ją už pakarpos. Laikė tvirtai.

Staiga Rakelė pajuto geranoriškumą rankai, mėginančiai ją išlaikyti, aviai gilumoje, apsivyniojusiai aplink riešą, kad ji nebegalėtų jausti nieko daugiau, kaip tik trauką dugnan. Visa tai buvo ne šiaip sau. Svarbi, paprasta mintis apniko juos visus, kai tai nutiko. Dabar. Viskas taip nereikšminga. Taip trumpa.

Ji regėjo sunkią sidabrinę horizonto juostelę kaskart bangos keterai pranykus jūroje.

Regėjo pati save, jauną mergaitę, stovinčią prie krosnies, kur mama ruošia valgį. Matė save šokinėjančią tarp akmenų, vėjo plaikstomais plaukais ir iki kulkšnių sūriame vandenyje. Ji buvo pati savimi ir jais visais kartu. Visais tais, kurie nukeliavo žeme žmogaus gyvenimo mirksnį. Ji buvo šio vyriškio kumštyje. Sekundes? Minutes?

– Paleisk avį!

Jo riksme tilpo tikrų tikriausias siaubas dėl kito žmogaus gyvenimo.

Ji tai girdėjo. Taigi šis vyriškis nebuvo toks pamišęs, kokiu dėjosi.

– Daugiau tu jos nepaliesi! – kūkčiojo ji.

– Ne! Prižadu, jei tik šito iš manęs nori! – šaukė jai pavymui.

– Tada jis tau turės atleisti. Mūsų Viešpats…

Ji paleido jo šaliką ir išsilaisvino nuo jo skubaus grybšnio.

Viskas jai buvo taip brangu. Gyvenimas! Šviesa! Visuomet tai buvo joje. Džiaugsmas! Per daug nemąstant, nedėkojant.

Kartą jai pasirodė, kad laimė guli ir mojuoja iš tolo liūdname horizonte. Šviesa ir juokas! Simonas!

Tarsi saulės gausa vandens pakilimo metu. Dangus ir jūra savo amžiname ruoželyje. Simonas ir ji. Visuomet. Virvė, susiejusi ją su avimi, gulėjo tiesi ir nejudri. Jokios kovos.

Dangus skaistus. Tuščias. Nei šalčio, nei kūno.

Rakelės galvoje gaudė ir skambėjo. Jos ausyse keistai sruveno. Kaip upokšnis priešais namus pavasarį. Jai priešais akis atsirado kažin koks apvalkalas, tarsi blykčiojimas, apie kurį ji nieko nenutuokė, tačiau kurio visada ilgėjosi.

Bangų purslai putojo aplinkui Simono laivą, kai Henriko kauksmas pervėrė kiaurai. Simonas taip staigiai pasuko valtį, kad Tora su ėriukais buvo nusviesti tarp suolelių.

Tora mėgino išlaikyti išgąsdintus gyvulėlius palei grindis.

Simonas vairavo stovėdamas. Ir staiga jis pamatė, kad Rakelės vieta tuščia. Aplinkui juos driekėsi nuliūdusi ir sunki jūra, su ritmingai judančiomis didžiulėmis bangomis.

Henrikas suko ratu aplink tą vietą, kur Rakelė dingo gilumoje.

– Ji prapuolė paskui avį! – klykė jis. Nosis varvėjo, o ašaros papliupo jo tamsiu druskingo vandens nugraužtu veidu.

Simono akys pašėlusiai lakstė. Tik kumščiai susigniaužė tvirtai į vairalazdę. Galvoje vienintelė mintis, vienintelis paveikslas – kaštoniniai Rakelės plaukai virš bangų keterų. Kartkartėmis juos įžiūrėdavo, priplaukdavo pasiruošęs sugriebti. Kol suprasdavo, kad šis paveikslas vien tik jo vaizduotėje.

Šaiži Henriko rauda prislėgė juos tarsi Paskutinio teismo diena. Pro variklių gaudesį, vėją ir vandens taškymąsi į laivo kraštus.

Jie suko ir suko ratus. Retsykiais vos nesusidurdami. Tačiau išgirdęs šalia Henriką pratrūkstantį verksmu, Simonas traukdavo laivą į šalį.

Taip ieškant slinko bereikšmės valandos. Aplinkui vis krykštavo kirai.

Tai Tora staiga ją pastebėjo. Rakelė tūnojo seklumoje tarp aštrių akmenų.

Raudoni jos plaukai liepsnojo jiems pavymui tarp dviejų putojančių bangų mūšos.

Avis tebebuvo stipriai pririšta. Išmazgojusi savo baltą sunkią vasarinę vilną. Virvė surišusi jas abi tarp povandeninių uolėtų salelių.

Laive ėriukai gulėjo it negyvi. Toros drabužiai permirkę prakaitu ir jūra. Bet ji to nepaisė. Vienintelė įprasta žmoniška jai į galvą dar atėjusi mintis:

– Kaip keista, kad Henrikas rauda, o Simonas tyli…

Otaro krautuvėje gulėjo atverstas laikraštis „Lofotpost“, kuriame pranešama, kad sulaukęs 92 metų mirė Popiežius Pijus XII. Devyniolika metų vadovavęs Romos katalikų bažnyčiai.

Tačiau Otaras niekada naujienų savo galvoje neregistruodavo, o pieštukas, kurį mėgdavo užsikišti už ausies, buvo nukritęs ir gulėjo nemačia pamirštas po keliomis margarino dėžutėmis.

Jis ką tik deramai pasišnekėjo su darbininku iš Dalo ūkio ir dviem Simono šaldyklos merginomis. Laikraštyje buvo aprašyti išties neįtikėtini, kokie tik gali būti, dalykai apie meilę.

Vienas amerikiečių mokslininkas atlikęs nekuklius bandymus, norėdamas išsiaiškinti, kaip meilė užgimsta. Beždžionės jaunikliai gavę dirbtines motinas iš kailio arba geležies. Mažyliai pripažino mamas iš kailio, o iš metalinių mėgino žįsti. Taigi, meilė paremta jausmais, malonumas – buvimu kartu, švelnumas – daugiau nei rūpesčiu ir priežiūra.

Merginos prunkštelėjo. Vaikinai sutraukė po cigaretę ir išvis nebenorėjo dalintis mintimis apie šitokias nesąmones. Tačiau Otaras iškėlė tai iki dienos problemos ir nepamatė, kad tame pačiame laikraštyje rašoma apie popiežiaus mirtį.

Ir tuomet į krautuvę įėjo vienas iš vaikinų ir, pats negalėdamas tuo patikėti, pranešė:

– Simono Rakelė nuskendo kartu su savo avimi!

Otaras stovėjo palinkęs virš laikraščio: mirė Popiežius XII.

Prie prekystalio nuščiuvę. Nesiliovė tik spragsėjimas krosnyje, tarsi nieko nebūtų nutikę. Nes šitaip būdavę visados. Gyvenimas tęsiasi. Ir nieko kita čia nesugalvosi.

Simonas pats atėjo į krautuvę pasiteirauti, ar galįs pasiskolinti brezentą. Paskui nunešęs lengvutį Rakelės kūną į sunkvežimį.

Tora įsirangė į kėbulą ir atsisėdo šalia. Ji jau anksčiau panašiai važiavusi. Kai Henrikas gulėjo brezente be batų. Dabar jis sėdėjo prie Simono. Ir taip baisiai raudojo. Lyg visa tai, ką buvo sukaupęs viduje, vieną dieną pratrūko. Prasiveržė jam iš vidaus garsia aimana. Atsitiktinai kaip užtvara, prilaikanti antplūdį, tačiau visuomet įveikiama.

Kas galėjo numanyti, kad Henrikas ims sielvartauti? Kaip vis dėlto menkai jie vienas apie kitą težino.

Visi susirinko aplink mašiną, nebylūs it gyvūnai. Šaldyklos merginos suvokė, kad turi paimti ėriukus, kurie sušlapę ir išsigandę bliovė prieplaukoje. Jos suleido juos į sandėliuką ir pašėrė.

Tora mąstė, kad Rakelė juoktųsi, jeigu visa tai matytų. Dirstelėjusi į ryšulį, iš kurio pro tvirtą brezentą sunkėsi vanduo, Tora užsimanė atidengti jos veidą, kad pati pasižiūrėtų į visą šį cirką.

Otaras stovėjo lyg statula apvaliu kaip mėnulis veidu. Jis buvo pamiršęs užsidėti skrybėlę, nors pūtė stiprus vėjas ir lijo. O jis taip baimindavęsis dėl šukuosenos! Senyvos kaimelio moterys dairėsi pamainos. Kažkuri atėjusi vienomis šlepetėmis. Languotos šlepetės guminiais padais prisigėrę vandens ir purvo. Iš po Ulės motinos sijono išlindęs pasijonis. Mirtis vėl čia atsėlinusi. Dėsningais tarpsniais. Tai nebuvo nei nauja, nei neįprasta. Bet jie niekada nebūtų pamanę, kad šitaip nutiks permirkusiam Rakelės kūnui. Tik jau ne tai. Šitai buvo keista. Pasirodo, ir Bekejorete mirštama. Atėjo ir keletas vaikų, bet jie pagarbiai sustojo už suaugusiųjų nugarų. Ulės motina dabar garsiai pravirko.

Tora prisiminė kartą trinktelėjusi Ulei pieno bidonu. Jos su Sole taip gynęsi, kad net kraujai tiškę. Ji sėdėjo sunkvežimio kėbule apsikabinusi tetą ir vos laikėsi nesusijuokusi. Jiedvi turėjo kažin ką bendra. Bet susidrovėjo, kad į ją žiūri žmonės, ir susitvardė.

Ryškus kriaušės formos gaubtas nuo šviestuvo prieplaukoje stovėjo visiškai šalia. Mesdamas baltą atspindį virš žalio brezento. Atrodė taip, lyg čia būtų kietai sušaldytų durpių rezervuaras. Teta stipriai sušalusiame klane, todėl ir nepajuda.

Simono sunkvežimis stabiliai dardėjo šlaitais. Jis nepratarė nė žodžio nuo tada, kai Otaro paprašė paskolinti brezentą. Lyg vyriškio šalimais nė nebūtų. Neklausinėjo, kodėl visa tai turėję nutikti. Lyg būtų pristigęs žodžių.

Tačiau Henrikas vis raudojo ir pasakojo. Dar tebesėdėdamas laive. Prieš tai, kai ją surado. Apie tai, kaip ji atstūmusi. Kaip jam trukdžiusi. Atsisakiusi paleisti avį. Henrikas šią popietę pasakė daugiau nei per visus metus.

Kažkas tarsi atrakinęs duris, kad viskas išeitų lauk, – ir gėris, ir blogis.

Ar Simonui atrodo, kad jis praradęs sveiką nuovoką? Henrikas pasislinko arčiau Simono ir varstė jį akimis. Ne, Simonas šitaip negalvoja.

– Rakelė daugiau nebenorėjo, – šliurpė Henrikas.

Simonas žvelgė į sustirusius nuo šalčio šiaudus kelio pakraščiuose. Stiklinėmis akimis.

Simonas vis nieko nesakė, todėl Henriką tarsi apsėdo, apniko tamsos baimė.

– Tu galvoji, kad aš ir dėl šito kaltas? Ar ne?

– Ne, – pasakė Simonas. Galų gale. Išvargęs. Šviesios akys žvelgė į tuštumą.

– Ne, – vėl tarė Simonas. – Nemanau, kad tu tai padarei.

– Tai šį kartą neteiksi ieškinio?

Į vyriškį jis metė skubų, nepatiklų žvilgsnį.

– Ne, gali apie tai nebegalvoti, – tepasakė.

Tamsų rudens vakarą jie kaipmat privažiavo miškelį. Kai kelias atsiskyrė į Šimtabučio pusę, Simonas sustabdė mašiną ir paprašė Henriko eiti į namus ir paruošti Ingridą žiniai apie tai, kas atsitiko.

Vyriškis išpuolė iš mašinos ir dingo tamsoje.

Simonas atidarė savo pusės dureles, iškišo galvą ir pašaukė Torą.

– Ateik čia ir sėskis, Tora. Viršuje tau per šalta. Dabar čia yra vietos.

– Ne, – atsakė ji. – Aš turiu prilaikyti tetą, kad ji nenuvirstų.

Simonas užtrenkė dureles ir užvedė variklį.

Automobilio šviesos nušvietė žvyrą ir kelkraščius. Šalčio pakąstos saulutės ir ožkarožės glaustėsi viena prie kitos žemai griovyje. Kelias ties viduriu užžėlęs. Tebestyrančios vasarinės gėlės. Apipešiotos, išstypusios. Tai šen, tai ten ant kalvos išsidraikę šiliniai viržiai. Triumfuojantys. Akį rėžiantis purpuro kilimas.

Avidės atitvare švietė jo laukiančių avių akys. Jis prisiminė tai, kas buvo įvykę labai seniai. Kaip jis nupjovęs apynasrio virvę, ir avis išsilaisvinusi nuo Rakelės riešo.

Jis leidęs aviai nugrimzti į jūrą.

Tai buvę neteisinga. Rakelė turėjusi pasakyti, kad jis to nedarytų. Ji netgi nepajėgdavusi valgyti avienos. Jam reikėję apie tai pagalvoti. Avys jai buvę lyg žmonės. Dabar likusi bandos dalis ganėsi po atolą aplinkui avidę, tačiau švytinčios jų akys buvo liūdnos.

Ingrida uždraudė Simonui įnešti Rakelės kūną į šilumą. Tora girdėjo motinos komandas. Žodžiai laikėsi kažin kur jos viduje, tačiau neturėjo jokios prasmės.

Ingrida į juos nė nežvilgtelėjo. Tik atsinešė keletą paklodžių ir ėmėsi tvarkyti klėtį.

Ingridos paliepti Simonas su Tora persirengė sausais drabužiais ir nusekė paskui ją.

Ji buvo nuvilkusi šlapius Rakelės rūbus ir suvyniojusi ją į paklodę. Kaštoniniai jos plaukai driekėsi varvėdami ant žaliai mirguliuojančio brezento. Visas veidas įgavęs jūros spalvą. Ji buvo šalta. Visa aplinkui šalta. Pora garbanų sustingusios ant balto skruosto. Galva šiek tiek pakreipta į šoną. Simonas atsiklaupė ir ją pataisė. Tačiau ši neklausė.

Tuomet Tora pastebėjo žirkles. Ingrida buvo padėjusi jas šalia prausimui skirto dubens, apšviesto plikos palubėje kabančios lemputės. Ji suvokė, kad Ingrida bus nukarpiusi nuo tetos drabužius. Jie gulėjo už nugaros šlapia krūva.

Ingrida sunkiai pakilo po to, kai dvilinka darbavosi prie kūno, tuomet ženklu parodė Torai, kad jiems reikią išeiti.

Sukumpusi Simono figūra. Jo rankos perbraukė jos šlapias kaštonines garbanas.

Tora tai paslėpė giliai širdyje.

Jiems išeinant Ingrida paėmė ją už rankos.

Ore vos jutai sniegą. Avys trepsėjo po šaltuko pakąstą žemę.

Mėnulis baltas it pienas. Be menkiausios švieselės.

Tora gulėjo didžiulėje viešbučio lovoje. Prisispaudusi prie tetos Rakelės. Jos truputį pasklandė po paklodes ir juokėsi, kad Ulės motina apsiavusi nunešiotomis languotomis šlepetėmis, o Otaras pamiršęs skrybėlę.

– Nelaikyk žmonių kvailiais, – tramdydama juoką kalbėjo Rakelė.

– Bet aš negalėjau susivaldyti, buvo taip juokinga, – atsakė Tora.

Krištolinių lempų skambesys dangiškas. Plykstelėjusi akinama šviesa staiga ją išgąsdino.

Paskui Tora pamatė, kad ji jau nebe viešbučio lovoje. Jos plūduriavo jūroje. Teta ir ji. Jūra buvusi tokia žvarbi, kad ji nežinojusi, kaip gelbėtis. O teta plaukusi greičiau už ją. Kilstelėjusi šviesią ranką ir vos pamojusi jai. Tora pastebėjusi, kad iš nosies jai srūvą kraujai. Taip siaubingai, kad visa jūra pasidariusi šilta ir raudona. Tuomet ausyje išgirdusi prasiveržiantį tetos juoką. Arti, taip arti, kad norėjusi ją apsikabinti. Bet nebuvę ką. Vien raudona, troški jūra.

– Žinai, kad tu ir aš esam vienas žmogus. Atėjau mažumėlę pasišaipyt. Kad nesijaustum užmiršta. Nes tu esi aš, o aš esu tu. Iš tikrųjų mes abi – vienas žmogus…

Tora atsimerkė. Baltajame skliautiniame kambarėlyje. Rožinis lempos gaubtas skleidė šviesą virš visų Rakelės daiktų.

Ji numetė antklodę į šalį ir jau norėjo nusileisti žemyn į koridorių riktelti tetai. Žinojo, kad ilgiau nebemiegos. Viskas jai buvo taip bjauru. Ji to nepakęs.

Ankstų rytą Simonas nuėjo į daržinę. Jis surado Torą prie Rakelės kūno. Tik nosį, kyšančią iš po vilnonės antklodės. Rausvoką nuo šalčio. Mergaitė buvo patraukusi paklodę į savo pusę, nudengusi mirusiosios veidą. Gulėjo prisiglaudusi. Plaukai ir mirusiosios, ir gyvosios susipainioję jam priešais akis.

Jį apniko baimė. Liūdesiui vietos nebeliko.

Jis taip plačiai atlapojo klėties duris, kad galėtų patekti dienos šviesa. Tada išjungė nemalonią kriaušę lubose. Vis kvietė Torą vardu, tačiau ji tik sukrutėjo ir miegojo toliau.

Galiausiai jis priėjo artyn. Uždengė mirusiosios veidą, pakėlė mergaitę ir nusinešė ją namo. Kartą ji atmerkė akis ir pažvelgė tiesiai į jį. Lyg nežinodama, kas jis toks.

Jis nurengė jai viršutinius drabužius ir paguldė į lovą miegamajame apačioje. Jis pamanė, kad šitaip būsią geriausia, kai ji tokia sušalusi. Maža to, ir laiptai į palėpę per statūs.

Simonas vengė eiti į palėpę.

Nė pats to nežinodamas.

Tik tiek, kad anksčiau ten sėdėdavęs. Tąkart sudegė prieplauka.

Dieną nedrąsiai atpėdino Henrikas. Jau niekas nebepamena, kada jis buvęs Bekejorete. Vyriškis visiškai pražilęs. Niekam nė į galvą neatėjo, kad jis Šimtabutyje vienas. Buvo visiškai suprantama, kad Ingrida šią naktį praleis Bekejorete.

Jis pasirodė lyg gedintis vaiduoklis. Pagaliau troško ką nors padaryti. Lyg kompensaciją dėl Rakelės mirties. Pradėjo kapoti malkas iš visko, ką radęs, todėl Simonui teko eiti į malkinę ir prašyti jį liautis. Tai netinkama, šiandien kieme turį būti ramu.

Henrikas tik sugniužo ir pravirko. Simonas negalėjo suprasti jo elgesio. Tai buvo taip netikėta. Jis apkabino vyriškį, pridariusį jam tiek išdaigų, sukėlusį tokią gausybę rūpesčių.

– Galėtum patikėti, kad mėginau ją išlaikyti, Simonai! Turi patikėti tuo, ką tau sakau!

– Taip, taip, – sumišęs patvirtino Simonas.

Jis pajuto savyje prasiveržiantį pyktį. Ar vienoks, ar kitoks Henrikas vis vien it pritrinta nuospauda. Jau beveik geriau, kad jis tebebūtų tylus, rūškanas ir nekalbus. Prie to jie jau pripratę. Toks Henriko paveikslas jų atminty, toks pat lai būna ir toliau.

Simonas juto, kad šis žmogus malšina jo paties liūdesį. Trukdo jam gedėti. Vien tik savo buvimu jis verčia juos gerbti jo norus. Lyg visa tai – girtuoklių orgijų absurdo scena. Kurią staiga Tobijaso troboje sentimentaliai užbaigė Henrikas.

Ir štai tokių minčių sūkury Simonui atėjo į galvą, kad čia kažin kas užslėpta, kad Henrikas visos istorijos nepapasakojo. Kažkas vis praslysdavo. Visuomet. Kažin kas reikšminga. Ko jis negalėjo suprasti.

Galbūt jis įstūmęs Rakelę? Gal jis?

Tora išmiegojo Rakelės lovoje visą rytą. Kartkartėmis ji savitai grįždavo į tikrovę, tačiau atsibudusi spoksodavo į baltas užuolaidas. Jos mintyse tai nieko nereiškė.

Sykį ji kasė sušalusią žemę ir kliudė kartoninę dėžę su paukščiuko jaunikliu, tūnančią po didžiuliu akmeniu. O kartą matė ponios Karlsen vyrą, sustingusį ir išsitiesusį karste su daugybe ryškių naujutėlaičių šimto kronų kupiūrų, tvarkingai sudėtų į krūveles. Ant kiekvienos krūvelės juostelės buvo užrašyta „Breilano taupomasis bankas“.

Kartą kirviu trankė nepažįstamą kūną. Pajuto, kad dėl to jai skauda rankas, o pilvu ir nugara srūva prakaitas. Kiekvieną kirtį juto ritmingai pereinant per kūną. Kirčiai ir stiprūs, ir kartu silpni.

Kapojantys it pjaustykle.

Jiedvi su teta klėtyje šoko valsą. Teta mokė ją žingsnelių. Abi su naktiniais marškiniais. Buvo vasara. Jos juokėsi ir išdykavo.

Galų gale jos taip nuvargo, kad Simonui teko nešti jas į lovą. Jis išskėtė stiprias saulėje įdegusias rankas ir nusinešė jas į lovą. Ir jos susiliejo viena su kita. Jų balti naktiniai marškiniai švytėjo joms judant. Mėnulio oda visur aplinkui. Ir laukai. Pilnutėliai saulučių. Jos abi – viena kitoje. Ir kirvio smūgiai tarsi savaiminiai. Jai nereikėjo nerimauti, kad dar kartą teks pakelti rankas.

Visur buvo tylu.

Tora atsimerkė.

Kažkas stovėjo tarpdury.

Atėjo laikas, kai matyti būtina.

Būna dienų, kai nepastebi, kad kalnai tebestovi.

Praslenka valandų valandos, kolei judrus potvynio vanduo išnešioja daiktus po juodas pakrantes.

Akimirkos, kai kažko nebepažįsti.

Ir tądien Ingrida išvirė kavos. Dar kiek pabarškino Rakelės indais ir puodais Bekejoreto virtuvėje. Sutepė sviestu duonos riekes. Papjaustė šviesiojo ir rudojo sūrių.

Kavą išpilstė į keturis puodelius, ant klijuotės vidurio uždėjo padėklą su sumuštiniais. Tada rūpestingai nusirišo Rakelės virtuvinę prijuostę ir galvos linktelėjimu pakvietė prie stalo.

Henrikas buvo pasiruošęs veikti. Metų metus jis vengė žodžių. Dabar jie biro protarpiais ir iš gilumos, lyg širdis, varinėdama kraują po kūną, būtų juos iš jo stūmusi. Jis kalbėjo apie tai, kaip viskas nutiko. Jis laikęs Rakelę už striukės gobtuvo. Štai šitaip jis laikęs ją! Ten buvęs kažkas, kas ją traukęs į gilumą. Avis? Taip, avis. Arba kas nors kitas…

Tačiau jis neužsiminė, ką jai pažadėjęs. Kuo daugiau šnekėjo, tuo labiau maskavo laive pasakytą esmę. Užpildydamas žodžiais. Kalbėjo apie viską, ką reikia daryti.

Jie sėdėjo ir kramtė Rakelės duoną, Rakelės sūrį, valgė Rakelės uogienę. Nepakeldami akių vienas į kitą.

Jie nepažinojo vyriškio galustalėje. Ir niekas nepaprašė jo išeiti. Arba užsičiaupti.

Galiausiai Tora pakėlė išvargusį veidą. Matė Henriko akis, pilnas baimės. Jo ašaras, riedančias iš išgąsčio, o ne iš liūdesio. Sėdėdama ji lukšteno jį tarsi svogūną, žinodama, kad privalo liepti jam liautis, kol ji dar neišsitraukė kirvio ir nepradėjo juo mosuoti. Trankyti ir trankyti lipnų raizginį po marškiniais ir džinsinėmis kelnėmis.

Tuo pat metu ji pajuto tarsi numananti, kodėl jis šitoks. Tas, kuris burnos nėra pravėręs be keiksmų, kuris niekada neapnuoginęs jausmų, koks menkas tesąs.

Jau gana seniai girtas grįžęs namo ir nuo suolo nutėškęs neplautų indų krūvą, jis taip ir liko sėdėti duženose. Ar ir tuomet verkė? Ar Henrikas suprato tebesėdįs šukėse? Kieno šukėse? Savo paties? Ar Rakelės?

Kodėl gi Henrikas visuomet taip elgiasi, sudrumsdamas visas jos mintis, užgoždamas visą jos esybę? Kodėl gi šiame plačiame pasaulyje ji negali turėti nieko, kas būtų tik jos vienos? Kodėl jis visą laiką šneka vien apie nelaimę, kad kiti nematytų nieko kita, tik šlapią negyvą kūną? Kodėl nepalieka jų ramybėje? Ji žinojo, kad kiti du irgi to paties trokšta. Ir norėtų, kad jo čia nebūtų.

Šio žmogaus prakeiksmų ir nelaimių virtinėje ji kai ką užčiuopė: jis niekur nelaukiamas. Ir taip išsigandęs, kad užmiršo apie kitus gyvuosius, ne tik save patį.

– Nurimk pagaliau, – staiga tarė Tora.

Visi nustojo kramtę. Rakelės katinas neramiai sukinėjosi palei krosnį. Jis pajuto, kad viskas jau kitaip. Tarp katės, žmonių ir daiktų tvyrojo įtampa. Vieniši ir tarsi paralyžiuoti jie sekė vieni kitų judesius.

Simonas staiga kėlėsi ir pastūmė puodelį priešais save.

– Ačiū už kavą, Ingrida, – pasakė jis, lyg nebūtų girdėjęs Toros žodžių.

Pakilo ir Henrikas. Abudu pastovėjo. Tačiau kai Henrikas jau norėjo sekti paskui jį, Simoną tarsi apėmė panika ir jis vėl atsisėdo.

Ingrida ėmė rinkti puodelius, nesiteiraudama, ar jie sotūs.

– Turim paskambinti dėl nekrologo ir pasišnekėti su pastorium apie būtiniausius dalykus.

– Taip, – patvirtino Simonas, vis tebesėdėdamas. Po stalviršiu laikė sugniaužęs kumščius.

– Aš galėčiau tai padaryti, – lyg klausdama tarė Ingrida.

– Ne.

Jis lėtai atsistojo. Akimirką žvelgė pro langą. Tada žengė tiesiai prie telefono. Stovinčio ant lentynos. Juodutėlio.

Henrikas ėmė šnekėti apie tai, kad reikėtų sutvarkyti laivus ir parsivesti ėriukus. Tuo pačiu sakiniu jis suminėjo keletą dalykų.

Tora staigiai atsigręžė į jį:

– Kodėl gi nenueini ir nepadarai, užuot šnekėjęs?

Visai prie pat durų Henrikas trinktelėjo galvą. Į juos atsigręžė – užsispyręs ir be vilties.

– Gedulas daro judu ne itin dorus, – tarė tiesdamasis, kol galiausiai atsidūrė už durų.

Simono veidas apniuko.

Jis laukė ryšio signalo.

Ingrida stovėjo nusigręžusi. Tora matė, kad ir šįkart ji prisiėmė gėdą. Torai išėjus, Ingrida palinko virš barškančių krosnies žiedų.

Jis stovėjo prieangyje parimęs.

Ji ėjo tiesiai į jį. Jis privalėjo pasitraukti. Ji nužingsniavo per kiemą ir ėmė lipti į klėtį.

– Ko tau ten reikia? – šūktelėjo jai pavymui. Tora išgirdo, kad jis beviltiškai mėgina su ja galynėtis. Ji atlapojo klėties duris ir įėjo vidun. Atsargiai uždarė jas iš vidaus. Pro sienų apkalą blykčiojo dienos šviesa. Švytintys smulkūs šviesos kūgiai, susitelkę ties į brezentą susukta būtybe. Suvytusiomis kojomis. Ji įplaukė į šviesą viršum Rakelės kūno. Šviesa ištrynė ribas. Išorės garsai atskirti. Kietas taškas jos galvoje glūdėjo lyg užmirštas žirnelis atidarytoje skardinėje, atspindėdamas dienos šviesą į apvalias švytinčias sieneles. O šiame žirnelyje slypėjo tikrumas, kad išeidama Rakelė nuo jos atribojo Henriką.

Ji suklupo ant kelių.

– Tai, kas nutiko, tėra tik tai, ką jie galvoja, – sušnibždėjo ji.

Žvilgtelėjusi pro nesandarius klėties apkalus, matė jį tebestovintį prieangyje. Tačiau jis nerūkė. Tik spoksojo aukštyn į ją, negalėdamas jos matyti. Tuomet ji užgulė kūną ant medinių grindų ir garsiai nusijuokė. Smagiai patenkinta sukrizeno.

– Pagaliau mes jį pričiupom, teta. Matai, kaip jis tavęs bijo.

Per laidotuves Simonas laikėsi. Jo pražiota burna nelyginant melsvoka žaizda įspėjo visus besiartinančius. Šviesiose jo akyse tebuvo vien žvilgsnis. Iš vidaus, tiesiog persmeigiantis. Lyg visą laiką kažką matytų ir negalėtų patikėti.

Žmonės tik nuleisdavo galvas ir jį praleisdavo. Kaimelyje ir prieplaukoje, Otaro krautuvėlėje ir bažnyčioje.

Porą sykių kambaryje prie Rakelės lovos jį apniko paralyžiuojanti vienatvė. Vis dėlto jis neperprato savų minčių.

Jis žinojo, kad atėjusi Ingrida nė neprašyta atliko už jį įvairius buities darbus.

Rakelė buvo mirusi, nes pats ją paguldė į baltą karstą, buvo šalia jos ir nunešė į kapinaites. Regėjo, kaip visa prapuolė šaltoje žemėje. Matė visas gėles. Burną, judančią pastoriaus veide. Girdėjo verksmus aplinkui.

Porą sykių jis čiupo Torai už surištų į uodegą plaukų. Minkštų it šilkas kaštoninių plaukų. Pats to nesuvokdamas. O akys vis tebebuvo sausos kaip upeliai Vėteno papėdėje sausringomis vasaromis.

Naktimis sėdėdavo virtuvėje supamajame krėsle ir žvelgdavo į tamsą. Kartais vos neišgriūdavo, nes užsnūsdavo. Ingrida mėgindavo nuvesti jį į lovą miegamajame. Tačiau jis tik papurtydavo galvą. Matėsi, jog neranda sau vietos.

Rakelės katinas snausdavo jo glėby, kai naktimis neišeidavo gaudyti pelių.

Bekejoreto laikrodis mušdavo tris kartus. Diena vis tebesirūpino šviesos glamone bulvių daigams ant palangių. Auksiniu srautu virš valgomojo stalo, kurį Ingrida buvo nurinkusi ir pakeitusi staltiesę.

Tie, kurie palydėjo Rakelę į kapus, išsivaikščiojo. Prie stalo nebuvo keistų kalbų. Tačiau visi tvirtai porą kartų spustelėjo Simonui ranką; toks jau buvęs paprotys. Jokių kalbų, jokių meilių žodžių. Pastorius su malda pradėjo, su malda ir užbaigė. Ir tuo viskas baigėsi. Visi santūriai pavalgė. Kelios pilnos lėkštės tebestovėjo pridengtos sandėliuke.

Padėjo kai kurios kaimynės. Ingrida, žinanti, kur viskas yra ir kaip turėtų būti, joms vadovavo.

Tora po laidotuvių pasišalino. Ingrida pyktelėjo ant jos. Būtų padėjusi. Po trumpos iškilmės kapinėse Ingrida matė ją stovinčią atokiau nuo kapo duobės. Tiesiai už nugaros, vešliuose kaštoniniuose plaukuose beveik visiškai paslėpusi veidą. Ingrida norėjusi, kad ji susirištų. Kad šitokią dieną nevaikštinėtų kaip koks flioksas. Tačiau Tora greičiausiai nė negirdėjo, kas jai sakyta.

Bekejorete, kur žmonės užeidavę ir išeidavę, ji nesirodžiusi – nei pagelbėti, nei pavalgyti.

Henrikas vienintelis šnekus. Jis tądien praleidęs Bekejorete kaip niekada anksčiau. Žmonės tai atmeną. Šnekant apie tokius svarbius dalykus nedraugiškumo nelikę. Jie pastebėję, kad Henrikas mėginęs gelbėti Rakelei gyvybę. Galiausiai jis pats tai pasakęs, o Simonas girdėjęs. Vadinasi, taip ir buvę.

Daugeliui atrodę, kad tai Henrikas su Ingrida – Bekejoreto gyventojai. Simonas ledo melsvumo akimis sėdėjęs nebylus prie stalo ir nieko nematęs.

Kai visi išsivaikščioję, o Ingrida buvo baigianti krauti į bufetą išplautą ir išblizgintą kavos servizą, jis pasakė parvešiąs ją namo. Ji linktelėjo. Tai pirmieji šiandien išgirsti jo žodžiai.

Pirmiausia, kai sėdosi į automobilį, jis sugriebė jos ranką ir jai padėkojo.

Ji prikando sau lūpą ir akimirką pasilenkė prie jo. Jis nežinojo, kaip sulaikyti į šipulius dūžtantį gyvenimą. Užslėpta giliai širdyje Ingridos liūdesio išraiška buvo jo paties jausmų atspindys.

Staiga jis galėjo pripažinti, kad viskas pasikeitė. Jos daugiau nebėra. Rakelė iškeliavusi. Šitaip šnekėjęs Henrikas, tvirtindamas, kad ji pasileidusi. Savo noru jį palikusi.

Ar todėl jis ir nepravirkstąs?

Jis nuėjo į ganyklą pasižiūrėti avių. Nugaišusios avies mažyliai jautėsi gerai.

Klausimas kankino jį nuo tada, kai jis surado negyvą jos kūną tarp aštrių akmenų ties iškyšuliu, skiriančiu Įlanką nuo Jūros. Nuo tada, kai Henrikas pradėjo verkšlenti, kad ji atsileidusi pati. Kodėl ji jam nesakiusi, kaip jai buvę prastai? Kodėl jį reikėję tausoti?

– Kodėl, Rakele? – pratrūko jis.

Susitvardęs nuėjo namų link. Ruduo čia toks tikras kaip nedraugiškas gūsis nuo jūros, nuo upokšnio, nuo Vėteno.

Jis privalės visa tai ištverti.

Prieblandoje aiškiai matė: kaštoninis plaukas ant Rakelės pagalvės!

Kažin kas giliai jo viduje nutrūko.

Visa kita kambaryje buvo pilka. Tačiau plaukas nusidriekęs per visą pagalvę. Gyvenimo upė! Auksinė kaip vasara, kurią jis ką tik laikė užantyje. Kvepėjo šviežiai nupjauta pieva ir saule. Viešpatie brangus!

Svaigino jam mėginant logiškai sudėlioti mintis po to, ką pamatė.

Juk pats buvo ją pasiguldęs tą rytą po to… kai surado ją klėtyje.

Bet kambarys staiga ėmė svaiginamai skrieti ratu.

Kvepėjo Rakele. Pabandė iš ten ištrūkti. Susirasti skylę sienoje ir prasmukti. Paraginti kojas nunešti jį iki durų. Tačiau niekas iš to, ką jis logiškai apmąstė, neįvyko. Nieko iš to, ką jis nusprendė, nebuvo galima atlikti.

Plaukas ant pagalvės tapo šilumos ir artumo rojumi. Jis tebebuvo berniukas Simonas, stovintis lietuje ir laukiantis mamos, kuri niekada nepasirodys, nes išvyko kitur, palikusi jį pas gimines.

Jis nebežinojo, kuris iš jų verkė.

Du vaikai.

Laukiantys kai ko, kas niekada nepasirodys?

Tora gulėjo atsibudusi.

Baltos užuolaidos lengvai judėjo priešais atvirą langą. Simono kostiuminės kelnės ir marškiniai kybojo ant taburetės ir panėšėjo į juodą ir baltą žvėrį, snaudžiantį tamsoje. Daiktai ant komodos tolydžio ryškėjo ir rikiavosi priešais ją. Kvepalų buteliukas su kutu ant viršaus. Veidrodis, šukos ir šepetys – viskas iš sidabro. Raudona medžiaginė smilkalų dėželė.

Jo plaukuota krūtinė ritmingai kilnojosi ir leidosi. Stipriai ir ramiai. Visas jo veidas šlaputėlis iki pat garbanų.

Ji rankomis apsivijo jo kaklą. Kuo tvirčiausiai.

Toros rankos buvo stiprios.

Visa aplinkui gaubė naktis.

Ganykloje ir tvarte susispietusios gulėjo Rakelės avys. Balti vilnoniai kūnai vieni kitus šildė.

Nupilkusi šviesa telkė savyje pirmąją pašalo naktų sidabro šarmą. Nakties pariby ji energingai ginasi pjautuvu, kuriam niekas negali pasipriešinti. Niekas.

Ji it burbulas pakilo prie lubų.

Ji – Tora. Ir vis dėlto ji vien tik mintis apie Torą. Tarytumei sąmonė. Ji pakilusi aukščiau, kur pilna kelių, gausu galimybių ir vaizdinių. Ten buvo angos ir šilti atodūsiai. Ten balsai ir oda, ir vėjas. Vėjo šuoras, atplūstantis nuo pakrantės akmenų liepos mėnesį.

Burbulas pamažu nyko kaip dūmas. Leidosi virš jos galvos it įkapės. Kruopščiai pridengdamos. Specialiai galvai apdengti. Užtikrintai. Nuo jos kūno tebevarvėjo. Tai žinoma! Juk išgulėjusi jūroje.

Gabios šiltos rankos išvyniojo ją iš ilgos balto audinio juostos. Atpalaidavo veidą ir kaklą.

Taigi pagaliau ji ir vėl atsidūrė miegamajame. Matė karališkai mėlyną lovos užtiesalą ant kėdės. Ji savo namuose. Jos daiktai – ant komodos, ten pat, kur ji juos palikusi. Mažytė kiniško šilko dėželė su siuviniais. Ant sienos šalia spintos už surištų šilkinių raištelių kabo baltas medžiaginis krepšys. Su išsiuvinėtu žydru skalbinių spaudu ir į lėlę panašia mergaite, palinkusia virš spaudo, virstančia krūtine ir sijonėliu. Liežuvio dygsniai matyti kamputyje, o šalia užraitytomis raidėmis išsiuvinėta: „Skalbiniai“. Didelis senas žadintuvas ant naktinio stalelio.

Ant komodos, veidrodžio rėmelyje atsispindėjo Toros atvaizdas. Maža mergaitė Tora, sėdinti ant žuvų dėžės Dalo prieplaukoje. Gal ji laukia mamos? Ar ji čia perkelta tik dėl atvaizdo? Jos abejingo veido išraiškos nematyti per atstumą iki lovos. Tačiau ji žinojo, kad šitaip ir būdavo. Anksčiau.

Dabar ji buvo Rakelė, perėjusi labirintą iki galo. Radusi išėjimą. Prisiglaudusi lūpomis prie nuogos Simono krūtinės ir besiklausanti jo kvėpavimo. Jaučianti jo standų kūną, šiltas rankas palei pečius, ant kaktos.

Ji vėl sugrįžusi namo.

Sykį per sapną ji išgirdusi, lyg paukštelis būtų nusinešęs šakelę lizdeliui sukti. Nedrąsiai palei namo sienas ir šermukšnius sode ėmė čirškauti šarka. Perspėti žmones, sakydavo jie.

Ir staiga iš už kampo ji pamatė ateinantį tėvą, ir beveik tuosyk šarkos spektaklis baigėsi. Jis mūvėjo Simono džinsines kelnes ir juokėsi lygiai taip pat kaip jis. Antra vertus, jis panėšėjo į žmogų nuotraukoje, kurią buvo gavusi iš Ingridos. Jis nieko nesakė. Tik atsisėdo ant lovos krašto ir žvelgė į ją. Kai ji tiesė ranką į jį, jis dingęs.

Jos mintys sukosi apie nenusakomą nelaimę, tai veikė visą kūną. Išsilaisvinti ji galėtų tik atsimerkdama, ir tuomet pamatė, kad lovoje ne Simonas. O tėvas. Jo veidas toks pats kaip nuotraukoje.

Iš pradžių jausmas buvo bjaurus. Vėliau ji suprato, kad jie visi lyg vienas žmogus. Visi iki vieno. Tėčio veidas, o Simono rankos ir krūtinė.

Ir ji tapusi Rakele, visa perėjusia.

Ji privalanti sergėti Simono džiaugsmą.

Sergėti jo sielvartą.

Nes jis priklauso jai.

Breilano pagrindinės mokyklos norvegų kalbos mokytojas buvo iš tų, kurie stengiasi, kad mokiniai suvoktų, kas vyksta pasaulyje. Jis buvo jaunas, šnekėjo šiauriečių tarme. Iš kitų mokytojų išsiskyrė kaip mažiau patikimas, nes atvyko tik rudenį, naujokas. Be patirties, menku moderniu norvegų kalbos, kaip papildomo dalyko, išsilavinimu, jis pasirodė mokytojų kambaryje pareikšdamas, kad jaunuoliai visiškai nieko nenutuokia apie savo laikmetį. Pasak jo, istorijos vadovėliai ir norvegiškos knygos pasenę, o niekas iš mokytojų pakankamai neskaitą šiuolaikinės istorijos ir negalį suteikti papildomų žinių neišmanantiems mokiniams.

Prireikė gana daug drąsos ar kvailumo šiai minčiai patvirtinti. Ir save nubausti.

Tačiau jaunasis Jakobsenas buvo toks, kokių akimirksniu bausmė nepasiekia. Tačiau pasiekia vėliau. Kai jis pasijuto esąs saugus ir šiuolaikiškiausias, gavo kirtį. Pilki, laikini, probleminiai, mirtinai pavargę nuo mokinių, sutuoktinių, mokyklos valdžios ir šiaurinės krašto dalies. Tokiems maršrutinis keltas – tikra Fata Morgana, vienądien nunešianti juos pietų kryptimi.

Ir jie smogė. Skundė, kad menkasis Jakobsenas politikuojąs su mokiniais. Negana to, jis nesirūpinąs religiniu švietimu, nors keletą valandų per savaitę privalėtų. Pasklido kalbos, kad pamokų metu jis garsiai skaitąs „Daktarą Živagą“.

Tą rytą, kai rektorius ketino pasirodyti jaunojo Jakobseno pamokoje, kaip tik ryto naujienose pranešta, kad Borisui Pasternakui už „Daktarą Živagą“ skirta Nobelio premija. Ir kad Sovietų Sąjunga kritikuoja Švedijos Akademiją už priešišką politinį veiksmą. Už šaltojo karo aštrinimą skiriant Nobelio premiją Pasternakui. „Daktarą Živagą“ sovietai traktuoja kaip piktą kūrinį, persisunkusį neapykanta socializmui.

Taigi rektorius neteko cenzūros galimybės. Jam įsiskaudo galva, nes niekaip negalėjo suvokti, ar vienas mokytojas, garsiai pamokų metu skaitantis kūrinį, kurį sovietai draudžia, gali būti pavojingas politikai. Arba komunistas? Atgrasus žodis.

Jis troško pasišnekėti su jaunuoju Jakobsenu per pertrauką.

Tačiau rektorius buvo pakviestas į pamoką. Kaip tik būsianti skaitoma ištrauka iš premijuotos knygos, pasakęs jaunasis Jakobsenas. Rektorius paspaudęs ranką ir padėkojęs. Ką gi jam liko daryti?

Buvo spalio pabaiga, pirmadienis, pirmoji pamoka, o ji kaip tik grįžusi iš Salos tiesiai į susitikimą su rektoriumi ir Boriso Pasternako „Daktaru Živagu“. Ji sėdėjo Breilano pagrindinės mokyklos laikinos auditorijos suole ir žinojo, kad jau baigta su tuo, kas vertė jos rankas prakaituoti, slėpti jas nertinio rankovėse, įbesti akis į suolo užraktą ir galvoti, kad rektorius čia tik tam, kad ją areštuotų.

Žalias vilnonis Rakelės sijonas su raukinukais gludo palei šlaunis kaip kokonas, teikdamas pasitikėjimo.

Plaukus buvo susišukavusi aukštyn nuo veido, tačiau nusprendusi, kad jie turi būti palaidi iš nugaros. Ji buvo tikra, kad jie spokso į ją.

Ji leido jiems dėbsoti. Mąstė apie Borisą Pasternaką. „Žodis pavojingas“, citavo Jakobsenas, reikšmingai žvelgdamas į rektorių.

Ji ir anksčiau tai žinojo. Visuomet rinkdavosi žodžius, tačiau netardavo. Dabar turėjo ir Rakelės žodžius. Privalėjo jais pasirūpinti, juos įsidėmėti, išmokti vartoti. Žodžiuose jėga.

Ji pakėlė ranką. Ramiai. Juto Rakelės balsą ties ausimi, kilstelėjo vieną lūpų kamputį, kiek pašaipiai, įžūlokai. Klestelėjo plaukus ir žiūrėdama į norvegų kalbos mokytoją tarė:

– Verčiau jau skaitykim „Daktarą Živagą“, užuot šnekėję, kaip ten atrodo sovietams!

Jaunasis Jakobsenas žvelgė sumišęs. Jis entuziastingai linktelėjo Torai, kad ji pradėtų.

Iš pradžių Toros balsas buvo sausokas ir neišmankštintas, tačiau vėliau pasigirdo šilumos ir gyvybės atspalviai. Kaip upelis vasaros saulutėje, čiurlenantis apšilusiu paviršiumi, o požeminės srovės yra tokios pat temperatūros kaip ir gruntinis vanduo bei švytinčios metalinės smėlio dalelės ant dugno. Saulė dažnai atsispindėdavo vandens paviršiuje ir blykčiodavo dugne. Variu? Geležimi? Smulkučiai užmiršti lobiai. Visuomet drėgni, visuomet spindintys ramiame vandens, plaukiančio prošal, judesy. Nuolat plaukiančiame pro šalį.

Ji pati save susikūrė. Numačiusi, kuo turėtų būti. Tereikėjo tik apsispręsti, išsirinkti, išdrįsti. Leisti žodžiams šviesti kaip aukso dulkėms vandenyje.

„Žmonės gimę tam, kad gyventų, o ne tam, kad ruoštų save gyvenimui. O pats gyvenimas, gyvenimo fenomenas, dovana gyventi – toks be galo rimtas dalykas“, skaitė ji.

Klasė įdėmiai klausėsi ir leido žodžiams lėtai grimzti.

Mergaitė iš Salos neturėjo įspūdingo balso. Jis gyveno juose. Lyg balzamas suerzintam, nervingam būdui, pasiruošusiam išmokti taisykles, eiles, teoremas. Jie leido žodžiams ramiai srūti jų galvomis, pasiliekant laiko įsisąmoninti nekalant. Rinkti be slapto motyvo godžiai pažymių medžioklei.

Jaunasis Jakobsenas buvo patenkintas. Rektorius nuginkluotas. Tai šaunus atsitiktinumas, kad mergaitė iš Salos pasirodė būtent šiandien. Ji visiškai suaugusi, nors jis ir nebuvo jos matęs. Ruduo prabėgęs greitai. O ji turinti daug atsigriebti, šioji Tora. Ilgai jos nebuvę. Mirtis. Jakobsenas buvo gavęs žinutę.

Jis jos nenutraukė prašydamas, kad toliau skaitytų kitas, kaip būdavo paprastai. Ji buvo nusprendusi išdrįsti pasakyti, kad žodžius ji rinkosi knygoje.

Ar išties žmonės gimę tam, kad gyventų? Priešais save ji matė pamėlusį paukštelio jauniklį batų dėželėje. Jis negyveno. O gal gyveno? Joje? Akimirką ji giliai įkvėpė, pasigirdo pauzė. Ir vėl skaitė toliau.

Suaugusi liepsnelė tupėjo lange. Ji lesė trupinėlius, lyg jie būtų jos. Ji žinojo, kieno jie. Tarytum visą žiemą būtų troškusi sugrįžti. Tora sėdėjo prie savo knygų, užduočių ir girdėjo jos keliamą triukšmą. Tačiau nemėgino jos pasikviesti vidun kaip tuomet, kai tebekraujavo, drovėjosi ir baiminosi. Tąsyk buvo kitaip.

Ji pasikabino drabužius, kuriuos buvo pasiėmusi iš spintos Bekejorete. Suaugusios moters drabužius. Minkštos plonos vilnos nertinius. Klostuotus sijonus pailgintu liemeniu. Aukščiausios kokybės odinius batus. Viskas jai tiko. Ji padėjo į šalį džinsines kelnes ir platų megztinį nė negalvodama, kad šitaip turėtų rengtis moksleivė.

Ji apsivilko žieminį paltą, atsivežtą iš Bekejoreto. Lapės apykakle, su odinėmis pirštinėmis. Išmokusi naujų judesių ir manierų. Žodžiai vilkint šiais naujais drabužiais įgavę jėgos. Vis dar naujais? Juk jie nauji tik čia, Breilane. Su šiais drabužiais ji įgijusi daugiau pasitikėjimo. Ne kažin kuo jie skiriasi nuo naujų. Juk beveik nedėvėti. Pirkti vienoje ar kitoje Oslo parduotuvėje ankstyvą rudenį.

Ji pajuto, kaip ją vėl apninka senasis skausmas, žiaurus jausmas likti vienai ir sunkiai sirgti. Bet juk tai tik senas vaiduoklis. Jos kūnas sveikutėlis! Užsidegusi ji įniko į knygas. Norėjo atsigriebti už tai, ką praradusi. Išmokti naujų dalykų. Vis daugiau sužinoti. Stipriau gilintis. Visuomet būti pirma kitų.

Vieną dieną iš mokyklos ėjo su Jonu. Nedažnai jį matydavo. Beveik primiršusi. Kurį laiką jis buvo dingęs iš jos minčių.

Dabar jis stovėjo prie mokyklos vartelių ir degėsi cigaretę. Rankos drebėjo, lyg šaltų. Tačiau tai jos netrikdė. Ji netgi pripažino, kad tai gražu. Menkas dūmų stulpelis nuo raudonų žarijų. Laiba ranka. Du nervingi pirštai, laikantys baltą popieriaus suktinukę.

Ar turėtų laiko su juo susitikti?

Taip, ji turinti laiko su juo susitikti.

Jis stabtelėjo.

– Kur susitiksim? – tepaklausė ji, perimdama mokyklinį krepšį į kitą ranką.

Jis paėmė iš jos krepšį. Nešė lengvai, toje pačioje rankoje kaip ir savąjį. Laisva ranka įsikišo cigarečių pakelį į kelnių kišenę ir it tirdamas apkabino ją per pečius.

Jaunuolio ranka.

Raumeninga, tačiau laiba.

Jauna, nepatyrusi.

Simono ranka buvo sunki nuo raumenų ir turtinga patirties.

Visur aplinkui stipriai sukaustė šaltis ir privertė sniego. Dienos šviesa krito gana taupiai, nors buvo pats vidurdienis.

– Girdėjau, po rudens atostogų buvai laidotuvėse. Artimo?

Ji išsitiesė. Užsimovė pirštines ir pažvelgė sau per petį. Nenusisuko į šalį. Visiškai ne. Tik metė žvilgsnį atgal.

Rakelės kuždesys į ausį! Išsilaisvinęs iš kiauto. Springstantis iš juoko, apie ką kartais žmonės sumano paklausti.

Sniego kristalėlis ištirpo ant akies tinklainės.

– Taip, – atsakė ji.

– Kieno?

– Savo, – tarė ir nusišypsojo.

Jonas spoksojo į ją. Skersakiuodamas. Skeptiškai. Nejaugi ji gali šaipytis iš tokių rimtų dalykų?

Ji sutiko jo žvilgsnį. Ties kaštoniniais plaukais.

– Laimė, tai praėjo.

Jis daugiau nebeklausinėjo. Priėmė tai kaip atsisakymą. Įžeidimą nustūmė šalin. Tarp jų dvelktelėjo šaltukas.

Tačiau ji ėjo pasitempusi ir rami, lyg niekur nieko.

Ji kitokia nei anuomet.

– Turi tiek daug gražių drabužių. Beveik kaip ponia. Išsiskiri iš visos mokyklos.

– Taip, – teatsakė ji.

Ji juto drabužį, stangriai prigludusį prie kūno, tuo tarpu kunkuliuojantis linksmas juokas veržėsi jai iš gerklės. Aulinukai ant neaukštų madingų pakulnių nešė ją keliu.

Jie nuėjo į kiną. Jo ranka gulėjo virš josios jau per filmo anonsą. Jis maloniai kvepėjo plaukų kremu ar kažkuo kitu. Tai jos nesujaudino. Tačiau patiko. Buvo lengva apsispręsti jį pamėgti.

Kai jiedu priėjo didžiosios vilos vartelius, visa medžių alėja šoko vėjyje. Tarp mentikaulių įsirangė šaltis. Jos langas apšviestas taupiai. Šviesa krito virš praustuvės. Taip ji buvo įpratusi.

Jis atsisėdo atokiausiai ant lovos ir nusivilko puspaltį. Nevikriai. Lyg supratęs, kad atsisėdo nenusirengęs.

Akimirką ji jautėsi nusivylusi savimi. Vėl buvo ankstesniąja Tora. Visa nugara sudrėko. Iš pažastų sunkėsi druska ir drėgmė. Tačiau nusispyrusi aulinukus pažvelgė į vaikinuką ant sofos ir paklausė:

– Gersi kavos ar arbatos?

– Kavos, – atsakė kiek duslokai.

Pakilo it ketindamas pasikabinti puspaltį. Tačiau iškart prisiartino prie jos. Ji pajuto jauną raumeningą kūną priglundant prie spintos. Apimta svaigulio ji matė, kaip aplink lubų lempą, tamsų tikrovišką tašką, sukasi visas kambarys. Vis greityn ir greityn. Tada ji stipriai užsimerkė.

Priešais ją švietė Simono veidas. Liūdnas rudas veidas, išplėstomis žydromis akimis. Jo krūtinė kilnojosi, lyg jis verktų. Tuomet ji suvokė, kad jam reikalinga paguoda. Kad ji privalo jį apglėbti, sušildyti, kol turi.

Ji juto jo rankas prie kūno. Pirmiausia per drabužius. Nekantrias, virpančias. Tarsi prašančias leidimo. Ir imančias lytėti. Glamonėjančias. Lyg ji būtų įsikibusi aistros ir nepajėgusi pasileisti. Nenusakomas proveržis nuo menko žingsnelio pasunkino naštą jo rankoms.

Jis nusivedė ją prie durų, kad ji užsirakintų. Jai nebuvo galimybės pasitraukti. Trūktelėjo ją į kampą už užuolaidų prie pat praustuvės, kad užgesintų šviesą.

Šviesa išryškino Simoną. Ji jautė, kad tai jis. Vėliau, ant sofos, kai rankos tapo drąsesnės, žaismingesnės ir ją susirado, ji jau neabejojo, kad tai jis.

Kai virpantys ir kupini palaimos pirštai narstė ją, ji sugriebė jam už šlaunų ir prisitraukė prie savęs. Ant savo odos juto jaudinantį ir energingą jo galiuką. Jėgą. Ilgesį ir pasirinkimą, kuriuos pagaliau pavyks išlaisvinti.

Jo burną prie savo krūtų. Godžiai ir stipriai jis jas čiulpė.

Tačiau kai kambaryje pasigirdo svetimas balsas, sakantis, kad turįs gumytę, ji pasijuto kaip seni puodelyje užmiršti kavos tirščiai. Ji būtų norėjusi save išpilti. Išsiskalauti puodelį ir gražiai pastatyti į spintelę. Kaip tai lengva!

Joje tryško versmės. Viena po kitos. Ar ji ką tik atitekėjusi iš jūros? Žinoma! Atitekėjęs iš jūros ištveria viską!

Ji slapčia jį stebėjo, kol jis kažką užsimovė. Grabaliojosi. Šnopavo. Ją tarsi užliejęs švelnumas.

Ir kai jis, lengvai atsidusęs, atsargiai įslydo į ją, ji ilgėjosi veidrodžio virš komodos ir šermukšnių kontūrų priešais langą. Tuomet užsimerkė ir pasijuto apgaubta šilta minkšta oda. Ramiai gulėjo, glostydama jam sėdmenis ir nugarą. Sprandą. Plaukus.

Jis judėjo, užliedamas ją geismu. Pulsuodamas nepasotinama aistra. Peraugančia į bangas ir verčiančia ją visą atsiverti.

Ji visiškai pasidavė jo ritmui. Vienąsyk jis beveik išsprūdo, tuomet ji tik suinkštė, sugriebdama vyriškiui už strėnų. Tučtuojau atgal. Vidun. Ji jo troško. Užliūliuoti jį. Apgaubti. Rūpintis. Puoselėti.

Kai galiausiai jis gulėjo išsikrovęs ir tuščias virš jos, veidą panardinęs jai į plaukus, ji tebebuvo nepasisotinusi ir troško būti užpildyta. Ritmingi, tikslūs jo judesiai privertė visą jos kūną šaukte šaukti.

Kai jis susigėdęs pareiškė, kad viskas buvę pernelyg greitai, ji ranka uždengė jam burną. Užsimerkė. Baiminosi, kad daugiau šiame kambaryje pati savęs nebeatpažins.

Ji girdėjo, kaip jis išeidamas užtrenkia duris.

Netrukus ji įsivaizdavo, kad jis užveda geltonąjį sunkvežimį.

Vėliau apvaikščios ūkį.

Ją apniko mielas ir saugus ilgesys.

Ji užmigo nieko nesusikrovusi į mokyklinį krepšį ir nenusistačiusi žadintuvo.

Dienos ir naktys dažniausiai tampa siena. Tačiau retsykiais – nepaprastai aukštu medžiu, į kurį norisi įsliuogti. Ji apsisprendė, kur esanti. Prie sienos ar medyje.

Ji skaitė. Susitikinėjo su Jonu. Priimdavo jį prie sienos. Ir niekada neužbaigdavo. Čia būdavo Simonas.

Kartu su Simonu sliuogdavo į aukščiausią medį. Jis visuomet suimdavo ją už torso. Kvepėjo šienu ir šviežiu prakaitu. Derva… Ir niekada „Bryl“ arba „Sentex“.

Iš pradžių jai buvo sunku pereiti nuo vieno prie kito. Bet vėliau sekėsi geriau.

Abu vienijo jautrumas. Šiluma. Nuoga vyriškio oda.

Vėliau jie kartu važinėjosi geltonuoju sunkvežimiu. Ir kambarys priklausė tik jai. Ji galėjo veikti ką panorėjusi. Skaityti. Galvoti. Rašyti.

Ji vėl ėmusi rašyti į užrašų knygelę. Tokią pat, kokią turėjusi prieš gaisrą Simono palėpėje. Pirmiausia, ji nerašė istorijų. Tik sakinių fragmentus. Jausmus. Trumpai, neišbaigtai. Tarsi būtų apdeginusi parašytus žodžius.

Kartais galvodavo apie Bekejoretą. Ji įtikinėjo save, kad dar ne laikas. Čia geriau skaityti. Prisivaikščiojo paskui savo avis. Joms tik gilyn į jūrą nusitempti. Gerai, kad ji susiradusi vietą išsikelti.

Ją kamavo ilgesys. Juto jį čia visą laiką. Dangaus, turinčio odą, ilgesys. Apie tai ji pasakojo savo užrašuose.

Henriką prisimindavo retai. Jis buvo labai persigandęs, kai ji pasileido ir ėmė skęsti. Jis taip baiminosi tamsos, kad nepamatytų žmonių dvasių. Dabar jis tebuvo vien Henrikas su šaižia rauda, tamsiais barzdos šeriais ir nudrengta neperpučiama striuke.

Ingrida rašiusi, kad jis skubiai įsidarbinęs krovininiame laive „Varg“. Tikra palaima.

Ji pasipuošė iš Bekejoreto atsivežtais drabužiais ir vaikštinėjo ištempusi kaklą, apsimuturiavusi šaliku. O galva tapusi aukštai iškilusia kūno viršūne. Čia apsigyvenęs naujasis jos išdidumas, kurį ji kartkartėmis primiršdavusi. Taigi, išties. Tačiau prisimindavo tai mokykloje, pertraukų metu. O ypač – lankydamasi pas Bergus.

Mokytojai atkreipę dėmesį į mergaitę iš Salos. Ji kur kas šnekesnė. Diskutuoja per pamokas. Turi savo nuomonę, tolerantišką bei draugišką požiūrį į tam tikrus dalykus. Ji iš tiesų pasikeitusi. Subrendusi. Apie tai svarstė mokytojų kambaryje. Buvo sakoma, kad salų jaunimas paprastai ne toks pasitikintis savimi. Jiems tekdavo susiorientuoti. Šioji visiškai kitokia, nors ir labai jauna. Jei nepasikeis, taps viena iš tų dominuojančių visažinių, manančių, kad jie – pasaulio bamba, nes jiems sekasi mokslai.

Pilkai apsirengę, su vilnonėmis kojinėmis ir rūkantys pypkes tarsi nepajėgė susilaikyti nevedžioję raudonais rašikliais žmonių sielomis.

Jaunasis Jakobsenas pastebėjęs, kad mergaitė iš Salos iš tiesų dar tik stojasi ant kojų.

Kiti, vyresni, nesutikę. Tačiau vienas kitas tik pašnairavęs į jį. Jie nepamiršę, kuo pasibaigusi kampanija prieš „Daktaro Živago“ skaitymą garsiai ir niekingąjį Pasternaką, kuris ėmė ir laimėjo Nobelio premiją, sovietams duodamas į dūdą. Nepagrįsta pagarba. Be kita ko, dar ir neatvyko, o gauti – gavo. Atkreipdamas dėmesį!

Ne, jie nesiginčijo su jaunuoju Jakobsenu, nors jis buvo tik pavaduojantis mokytojas.

Kai vėl suskambo skambutis, mergaitei iš Salos buvo suteikta pertrauka. Jos užteks.

Kitą pertrauką jiems teko rinktis, ar tvarkyti knygas, ar sužinoti rimtus dalykus, pavyzdžiui, kad įtampa Berlyne pasiekusi kulminaciją. Vakarų pajėgos greičiausiai atvykusios užimti miestą. Kad ir kiek tai kainuotų! Rinkimai Vakarų Berlyne tapę laisvės pergale. Teisingumas. Teisybė! Triuškinamas komunizmo pralaimėjimas! Vilis Brantas išrinktas burmistru.

Tokios naujienos formavo įsitikinimus.

Jie susirinkdavo krūvas rašinių, nudremžtų žemėlapių ir girgždančiais batais pasileisdavo link durų.

Koridoriai. Pilki ir skersvėjų pučiami. Su aukštais langais vienoje pusėje ir durų eile kitoje. Ir kojomis. Purvinomis jaunomis kojelėmis. Nenoriai ieškančiomis reikiamų durų. Neras jų – lydės nesėkmė.

Viršuje dunksojo pilkšvai melsvos lubos, kurios atrodė kiek nuleistos žemyn, nes viršutinė sienos dalis – tos pačios spalvos. Vienas ar kitas dažytojas buvo mokęsis pas dailininką, kaip dažant pažeminti lubas, kad jos suteiktų jaukumo ir intymumo.

O sienos! Pilnos skausmo, neapykantos, spyrių ir įbrėžimų. Retsykiais gali užsimanyti užpulti kalėjimą, kai niekas nemato, būdamas tikras, kad taip nepaklūsti mokytojui. Gali nešiotis kišeninį peilį, jei tik jį turi. Tykoti kampe ir smeigti į sieną su šešiasluoksniu dažu. Aklai. Nemačiomis.

Vėliau, praeidamas pro šalį, gali pamatyti tą ar kitą kartą paliktą žymę. Kiekvienas gali mėgautis vaipydamasis ir apspjaudamas pilkutėlę Breilano pagrindinės mokyklos sieną. Svajoti apie laisvę! Šitai nepadės. Tai tas pat, kaip nusispjauti Ramiajame vandenyne.

O plačių, dvigubų durų trenksmas tarsi prievartavo juos nuo pat pradžių. Suriesdamas juos kartu, gūždamas galvas žemyn tarp menčių, raukdamas krūvon jų veidų bei rankų odą ir paversdamas melsvoka, panašia į bažnyčioje per Kalėdas degančia žvake.

O per pačius šalčius įsižiebdavo vienas ar kitas juoko ir paniekos lauželis. Pilkiems sargybiniams, kontrolieriams, ilganosiams, tikrintojams, galintiems šiltai ir saugiai sėdėti mokytojų kambaryje ir rūkyti. Tačiau po megztiniais, bjauriai trenkiančiais nervingu prakaitu, ritmingai ir nemačia plaka jaunos širdys. Dunkt, dunkt, dunkt! Lyg nepaklusnios mašinos.

Mergaitė iš Salos nestoviniuodavo koridoriuje, jei nebūdavo pertraukos. Aukštos šaltos lubos ją veikė raminamai. Vienintelis svarbus dalykas – rasti reikiamas duris, tikslų apibrėžimą, tinkamą žodį, gerą knygą, teisingą sprendimą.

Ji nejuto neapykantos, tūnančios įpjovose ant sienų. Jai užteko savos.

Kai kiti it kaliniai vaikštinėdavo aplinkui, ji ištiesdavo nugarą ir jausdavosi saugi. Kuo daugiau ji stebėjo kitus, kokie jie prislopinti, kaip bijodavę išgirsti savąjį vardą, pamatyti savo parašytus darbus, išgirsti savo balsą, sakantį taisykles, teoremas ar deklamuojantį eilėraščius, tuo buvo saugesnė.

Būdavo, ji užklausia mokytojų apie tai, ko neranda knygose. Lyg norėtų gauti daugiau mokslo žinių, nei diena iš dienos sekti temas vadovėlyje. Sėdėdavo nejudri, blyškiu veidu ir melsvai žaliomis it emalio akimis, sučiaupusi lūpas, ir mąstydavo – pralaimėjo ar mėgins išsisukti.

Jie blefuodavo, o ji būdavo pasiruošusi po keletą klausimų, į kuriuos atsakyti reikėdavo gerokai daugiau žinių. Tas žaidimas jai teikdavo didelį džiaugsmą. Tačiau stengdavosi neperlenkti lazdos. Rinko atsakymus vieną po kito, nors ir suprasdama, kad jie neteisingi.

O širdis juokėsi. Rakelė kvatojo atvira krūtine ir mažytėmis blyksinčiomis akimis. Be garso, be menkiausios raukšlelės. Rakelė ramiai sunerdavo rankas arba žaisdavo su savo plaukais. Jos maža rožės pavidalo burna prasiverdavo, lyg padėdama ausims geriau įsisavinti žinias.

Jos galva tapo sandėliu. Ji tiek daug joje perkratė. Išmetė. Surado naujų spintų ir stalčiukų tam, kas bus dedama, saugoma, naudojama, statoma. Atsitikdavo taip, kad ji užmiršdavo, kas esanti. Tačiau mokykloje ji būdavo Rakelės kūnu su Rakelės drabužiais ir jos užtikrintomis žiniomis, kas esanti.

Kūno elgesys susijęs su tuo, kokius drabužius ji apsivilkusi. Mokinė su džinsais ir storu nertiniu jai įkyrėjusi. Kažin kas, ko ji nemėgsta, persismelkę jai po oda. Tarsi atsiduoda skausmu. Prakaitu ir ankštu kambarėliu. Bekejoreto drabužiai šauniai atskleidžia jos kūną. Turintys savus kvapus. Net ir išskalbti. Pavasario, levandų ir kvepalų kvapus. Pyragaičių. Ir svetimą: tebedvelkiantį Rakelės kvapą!

Taip jau buvo, kad ji vaikščiojo labiausiai išsipusčiusi. Todėl iš kitų mergaičių sulaukusi pastabų, kad ji dabita ir per anksti subrendusi.

Tuomet dar plačiau ant nugaros pasiskleisdavo jos kaštoniniai plaukai. O atsakymo į tai lūpos nepasiųsdavo, jis sustingdavo žvilgsnyje, siunčiamame joms.

Sykį ji buvo klasėje kartu su kitomis mergaitėmis. Su Ane nuėjo į kavinę. Ne itin daug naudos. Pastebėjo, kad mergaitės savitai ir saugiai šliejasi prie jos. Kaip mažieji vaikai prie Solės. Klegantys, apsisnarglėję. Sukritę vienas šalia kito kaip bulvytės kibire lietingą spalio dieną.

Akimirką ji jų klausėsi, tiesiogiai nesiveldama į pokalbį, o vėliau pakilo iš šviesos rato prie kavos staliuko ir ėmė šokti savajame pasaulėlyje.

Čia vyravo kitokie kvapai, silpnesnė šviesa, jaudinantys nutikimai. Lyg eitumei iš kambario į kambarį dideliame name, pilyje, o gal miške – ten, kur niekados nebuvai. Ir visą tą laiką justum kutenančią, trapią palaimą. Tarytum svyruotumei aukštai ant ištempto lyno arba ilgai plauktum, kol būtum tikras, jog pamatei žemę.

Skirtumas tarp anksčiau ir dabar tik toks, kad ji pati ištempusi lyną, pabuvojusi tamsiame kambaryje su krištoliniais sietynais, netinkamai pritvirtintais, atstirusiais nuo lubų. Jie bet kada galėjo nukristi ir ją sutraiškyti. Ji girdėjo dužų garsą, kai prizmės viena su kita susidurdavo, čia lauždamos šviesą į daleles, čia susiliedamos, kad net sunku sužiūrėti. Daugiau tai jos nebejaudino. Baimindamasi, kad šitai įvyks, ji po jomis nestovėdavo.

Ji vadovavo.

Juto šilumą nuo patalynės, nuo kilimėlio prie skalbinių, kai stovėjo nuoga ir prausėsi. Šiluma nuo radiatoriaus po langu siuntė jaukumą papilvėn ir į kojas, kai ji sėdėjo prie rašomojo stalo ir skaitė.

Blyški šiluma vakarais nuo lango susirangydavo prie jos it katinas Bekejorete. Priglusdavo tarsi švytintis juodas kailis.

Ji valdė šilumą.

Kartkartėmis Rakelei tekdavo brukte brukti knygas. Bet pagaliau viskas pasitaisė. Romanus ir apsakymus, kurių Rakelė nenorėjo skaityti, jai teksią paimti vėliau, kai apie tai mokysis. Turėsianti nusileisti.

Vadovėliai buvo patys svarbiausi. Ir todėl, kad ji Breilane, toli nuo Simono ir avių.

Ji pabusdavo naktį, jausdama plačią jo krūtinę prie veido odos. Papilvėje jusdavo trokštamą palaimingą spaudimą. Uosdavo jo plaukus ir odą.

Tais vakarais, kai ateidavo Jonas, ji visuomet jį laiku išprašydavo. Kai šviesos užgesdavo ir ateidavo Simonas, Jonas būdavo išėjęs. Šitaip ji žaidė savo dvigubą žaidimą. Nenorėjo sau to atsakyti. Su Jonu būdavo smagu pasikalbėti apie daugelį dalykų. Jis matęs daugybę filmų, pažinojo mokytojus. Dabar turėjo laikyti baigiamuosius egzaminus.

Ji labai rūpinosi vieną priimti prie sienos, o kitą – už jos. Lygiai taip, kaip ji stengdavosi savitai persirengti, kai po gimnastikos pamokos su kitomis mergaitėmis būdavo duše. Ištempti kūną ir laisvai bei patogiai įslysti į drabužius. Išdidžiai rodyti savo naująjį kūną, nes jis jos.

Jonas išleisdavo savo kišenpinigius higienos reikmenims. Pasisotindavo kaip alkanas šuo, ilgai išbuvęs šaltyje lauke, tačiau pagaliau sulaukęs savo ėdesio.

Po pirmojo karto tai buvo it gurkšnis, it poreikis, būdas nusiraminti.

Sekdavosi geriau, kai jie pirma kur nors išeidavo. Jau tuomet pakeliui ji apkeisdavo vaidmenis.

Atsirasdavo Simonas, ir ji glausdavosi arčiau jo jiems lipant laiptais, o jis ją išrengdavo ir begarsiais judesiais padėdavo išskleisti sofą. Jis glostydavo jai krūtis, pilvą ir nekantraudamas tampydavo krūtų spenelius it geldamas. Tas, kuris žaidė su ja. Iš lėto, mėgaudamasis, lyg glostytų aksomą. Tas, kuris atsidūsta įeidamas ir pradėdamas judesius. Ji priėmė jį. Pažino jo ritmą, todėl galėdavo suskaičiuoti, kada jis įėjo, o kada tapo apsunkęs ir tylus.

Sykį jai viskas ėmė kristi iš rankų. Ji lankėsi ganykloje, kur paparčiai žali ir nuodingi. Jie ją nusitempė žemyn. Vėl pajuto stumtelėjimą. Skausmą. Pyktį. Pažeminimą. Ir vėl tapo Tora, sukiojosi aplinkui paklaikusiomis akimis ir stūmė jį šalin. Nes jo neatpažino.

Buvo panašiai kaip ir anksčiau. Jaunuolis sėdėjo ant lovos krašto palenkęs savo minkštą sprandą ir verkė. Iš nuoskaudos, kad buvo atstumtas be jokios priežasties. Nesuprato, kas dedasi šios pamišusios mergaitės galvelėje.

Vis dėlto ji suprato, kokią jėgą iš tiesų turinti. Ir pati sau ėmė priekaištauti. Vėl tapusi Rakele, apsikabino jį.

Užtruko, kol jis atsigavo. Tačiau kai ir vėl buvo joje, ji glostė jo galvą, leisdama prisiimti jam kaltę už tai, kas nutiko. Lyg norėdama pasakyti: žiūrėk, aš tave paguosiu.

Daugiau niekas tą vakarą jos nebejaudino.

Išskyrus vieną dalyką.

Ji visiškai valdė žmones.

Vis dėlto vieną dieną tai nutiko! Krištolinis šviestuvas nukrito nuo lubų viename iš kambarių, po kurį ji vaikščiojo. Kurtinamai sužvango dūžtantis stiklas ir pasklido šviesa.

Kai ji užėjo į kooperatyvo parduotuvę, prie prekystalio stovėjo Henrikas ir mokėjo už pakelį tabako!

Jam greičiausiai atrodė, kad ji žino, jog panorėjęs pasiimtų ją į laivą… Jis išsidavė žaibiškai… Greitai stumtelėjo langines, užsitempė kepurę ir dingo.

Taigi iš tiesų jo krovininis laivas buvo čia.

Ji nudrožė į savo butą ir iš spintos išsitraukė mėlyną it okeanas Rakelės paltą. Užsimovė aukštakulnius aulinukus.

Tuomet ji patraukė į prieplauką. Susirado krovininį laivą „Varg“ ir ėmė vaikštinėti pirmyn atgal palei iliuminatorius.

Galiausiai jis išėjo į denį. Virpėjo it šuo, įtraukęs galvą tarp pečių, ir puolė į antstatą.

Akimirką ji dar pastovėjo. Kol jo veidą it pilką baimės kaukę įžiūrėjo vienoje apvalioje angoje. Jis puolė nuo liuko, lyg būtų gavęs per galvą.

Tuomet ji lengvai apsisuko ratu, paltas išsiskleidė lyg burė. Krestelėjo raudonus garbiniuotus plaukus ir nuplaukė prieplaukos grindiniu. Ji nematė perkreipto, persigandusio vyriškio veido. Tačiau apie jį žinojo.

Jai toptelėjo mintis nueiti į uosto kontorą ir pasiteirauti, kur plauks krovininis laivas „Varg“. Tuomet ji galėtų praplaukti palei krantą mėlynu it okeanas paltu ir keletą minučių pavaikštinėti priešais iliuminatorių, kol jis ateitų ir ją pamatytų.

Juokas kaupėsi žemai gerklėje kaip būrys migruojančių paukščių, susiruošusių namo.

Vis dėlto jai būtų per brangu. Ir pamokas tektų praleisti. Bet mintis kaip ant kojos sušildyta vilnonė kojinė vis kirbėjo.

Ji tiek įsijautė į savąjį triumfą, kad nė neišgirdo šnopavimo ir sniego šiugždesio sau už nugaros. Kol ant jos kūno neužslinko nuo sandėlių šviesos krintantis jo šešėlis. Baisiai didelis. Stovėjo lyg prikniedyta prie priekinio denio. Dešinė koja kiek slystelėjo, kol surado tvirtą atramą.

Tuomet ant peties pajuto jo ranką. Sukaupė jėgas, norėdama atsisukti. Tačiau judesiai neklausė.

– Ko nori? – pasigirdo kimiai virš jos galvos.

Jis žengė dar porą žingsnių ir atsirado priešais ją tiesiog ant kelio.

Ji įsmeigė į jį akis. Visiškai nežinojo, ko tikėtis. Dėl Toros ji turėtų jo baisiausiai neapkęsti. Tačiau dabar jautėsi taip, lyg mėgintų pataikyti akmeniu į varną, esančią už kelių kilometrų.

Jis buvo blaivus ir atrodė apgailėtinai. Striukė atsagstyta.

– Ko iš manęs nori? – pakartojo ketindamas vėl suimti už peties.

Ji atstūmė jo ranką. Neįtikėtina, kad ji nepabijojo Henriko keršto.

– Aš tik valandėlę norėjau pasivaikščioti po prieplauką, – atsakė ji.

– Maniau, nori pasišnekėti su manim, kad tau reikia pinigų… Aš suglumau, kai pamačiau tave su Rakelės rūbais, kad iš pradžių net negalėjau susikaupti.

– Man iš tavęs gali reikėti pinigų?!

Ji galėjo nusikvatoti. Tačiau žodžiai iš šios burnos pasirodė tokie neįtikėtini.

– Na… Nežinau, kaip čia pasakius, bet… Aš dabar jau gerai uždirbu, ir jeigu tu neatsisakytum… Rakelė yra minėjusi, kad tau buvo nelengva… Ji pasakė prieš mirtį… Aš galėčiau padaryti tau paslaugą, jeigu jau pasitaikė tokia proga.

Jis vis užsikirsdavo toliau šnekėdamas apie gerus savo darbus.

Bet ji turėjo savąjį supratimą apie gyvenimą.

Tačiau ji susitelkė ir laukė. Tikėjosi išgirsti apie jo gerų darbų priežastį. Nes tai buvo panašu į Elizifos pasakojamas istorijas apie žmones, puolusius prieš Visagalį ant kelių ir atsivertusius.

Staiga jai toptelėjo, kad šis žmogus išties skirtingai elgdavęsis su Tora ir su Rakele. Jis visuomet jausdavęs Rakelei užslopintą pagarbą. Šitai buvo pastebėję visi, nors jis savo gyrimusi mėgino tai nuslėpti.

Ji susikišo rankas į palto kišenes ir žvelgė į jį su panieka.

– Ne, tvarkausi puikiai. Bet nusiųsk pinigų Ingridai. Jai jų reikia!

Ji norėjo praeiti. Jis buvo atkaklus. Sekė iš paskos. Aiškiai nebaigęs pokalbio.

– Girdėjau, kad tau… buvo prastai, Tora.

Balsas pradingo kūne. Ji jau nieko nebesuprato. Apie ką jis čia kalba?

– Nebenoriu ilgiau su tavimi šnekėtis, – tarė, pasiruošusi nueiti.

Bet jis prisiklijavo it vabzdys. Visiškai. Ji ilgiau nebepajėgė sekti jo minčių vingių. Jis kalbėjo apie tai, kad negalėjęs kažin ko užbaigti. Kad neapsikentęs daugybės dalykų. Kad palikęs Ingridą, išvykęs iš Salos, norėdamas įsitikinti, ar jis išties toks pabaisa, kokiu jį laikiusi Rakelė.

Balsai užkariavo jos galvą. Šnekėjo visi iš karto. Ji laikėsi nuošaly. Vis dėlto ją pasiekiančios jo ginamosios mikčiojančios kalbos nuotrupos tapo jai svetimos kalbos tekstu su daugybe žodžių, kurių reikšmės ji nebuvo išmokusi.

– Ar žinai, kas aš esu? – suriko jam.

Pagaliau po šito viskas nutilo.

Vėjas pliaukšėjo atsipalaidavusį gofruotą lakštą ant vienos pašiūrės stogo. Jis nuotaikingai blykčiojo, kol atitrūko nuo stogo dar per keletą centimetrų ir nuplasnojo į dangų. Mėnulis susivyniojo į sidabrinę foliją ir plaikstėsi palei fjordą.

– Rakelė man papasakojo… Žinau, nevalia prašyti, kad man atleistum, – kimiai pralemeno jis.

Ji stebeilijo.

Ant medinės tvoros tūnančios katės ūsai pasišiaušė, akys sužaibavo. Ji išsilenkė, pasiruošusi šuoliui.

– Ne, – užstaugė ji.

Ir puolė bėgti apledijusiu keliu.

Žmogysta su vėjastriuke buvo gavęs stiprų kruviną smūgį toje vietoje, kur niekas nemato. Jis keiksnojo skriaudą kaip įprastai. Smuklėje.

Žiema praeidavo planuojant ir sunkiai triūsiant. Tai vienintelis būdas šiauriečiams išgyventi. Su šviesos ir judesio ritualais. Sunkūs kūno ritmai drabužių kokone. Kad ir kas būtum. Šykšti malonios vietelės medžioklė. Akys puolančios į šviesą it kandys.

Mintys gulė sluoksniais tarsi pusnys ir tapo kliuviniais. Retsykiais prireikdavo sniego valytuvo. Jis pravalydavo kelią ir šis tapdavo švarus. Iki pat sustumdytų pusnių, aukščio sulig namu, kliudančių pėsčiajam patekti į nušluotus kelius.

Breilane varnoms nekas. Jos tupėdavo besišildydamos ant stogo kraigo ir kaminų. Gerdavo kvapus prie lango atbrailų, skersvėjuotų kampų, išleidžiančių šilumą. Žvarbiomis popietėmis ji jas matydavo juodose šakose prie šiukšlių tvarkymo vietos. Varnos svyruodavo pirmyn atgal, lyg kankinamos reumato arba bijodamos sušalti į ragą.

Vis dėlto jos lūkuriuodavo. Laukdavo, kol šiluma suliepsnos. Žinodavo, kad ateis vyriškis su kombinezonu ir nutriušusia kepure, sukraus laužą iš nelesamų atliekų. Visą dieną jos vargdavo, pešdavosi dėl bulvių lupenų ir apipelijusių duonos kriaukšlių.

Būdavo aišku, kad netrukus atsiras liepsna. Šildanti. Verčianti medžių vainikus juodais negrabiais pirštais kabintis už dangaus.

Varnos laikėsi kartu. Kaip susitepę juodaskverniai jos aukodavo savąsias mišias. Sykį jų riksmas nuvilnijo virš apdegusių kartoninių dėžių, nupjautų stalų kojų ir bepadžių batų. Skardinės dėželės, neteikiančios optimizmo, tačiau su blizgia Vesteroleno žuvų kukulių reklama, gulėjo išprievartautos atidarytuvų ir godžių rankų.

Varnos įsitaisydavo taip arti šiukšlininko liepsnų, kiek manydavo esant saugu, ir sukrankdavo savo šiurkštųjį „kra!“

Seni sudrėkę ir apdegę laikraščiai irgi gulėjo tarp šiukšlių. Žodžiai buvo pavojingiausi, net jeigu jie ir akivaizdžiai primiršti. Nes jie visi glūdėjo žmonių galvose besikaupiančiose sniego pusnyse.

Kai ji mažiausiai to laukė, jos norėjo ten pasikapstyti ir ją nuteisti. Pričiupti ją!

Ji juto keistą trauką šiukšlynui. Galėtų iš ten stebėti akmenyno pašlaitę. Žinojo, kad kuo daugiau kartų galės išeiti į tamsų žiemos kelią, tuo bus geriau pasiruošusi.

Giliausioje širdies kertelėje ji juto baimę, kad neatsidurtų tokioje situacijoje, kai užsimirš kas esanti.

Ji uodė sudegusių šiukšlių kvapą. Lyg įspėjimą. Aukštas, vertikalus kraštas, kur sukiojosi plūginis sniego valytuvas, trukdė jai nueiti iki akmenyno pašlaitės. Kur ilsėjosi paukščiukas po sniego kristalėliais ir sluoksniais besiklojančia sniego pluta, akmenimis bei samanomis.

Medinis samtis, kuris dabar vėl pas ponią Karlsen, vis kasė ir kasė. Čia.

O ji pasisuko ir nuėjo į šviesų pusę nesižvalgydama atgal. Čia driekėsi namai ir šaukė jai pavymui. Auksinėmis liūdnomis akimis maldavo: „sugrįžk“.

Neįprasta, kad ji sugrįžtų. Tai jos apsisprendimas. Kiekvienas turi teisę pasirinkti. Taip apsisprendžia tik stipriausieji. Lyg tai padaryti reikštų būti stipriausiam.

Ji buvo stipresnė nei Henrikas.

Ji privertė jį bijoti tamsos.

Ji vaikščiojo po apšarmojusias šiukšlių krūvas tarp žiurkių ir pelių.

Ji stipresnė už Joną. Galėjo išmesti jį iš galvos, nuo savo kūno. Galėjo jį išnaudoti, kad egzistuotų pati.

Ji stipresnė už mokytojus. Giliai širdyje ji žinojo, kad yra protingesnė.

Žinoma, turi būti doras ir neimti daugiau nei reikėtų. Tačiau jeigu jau atsitiko taip, kad turi teisę į žymiai daugiau? Taigi, turi tai paimti. Kol kas nors kitas nepasiėmė. Žmonės stovi eilėje trokšdami pasiimti!

Kai sugrįždavo į butą, pasivaikščiojusi po žvarbų orą iki šiukšlyno, kur žiemos kelias visiškai pasibaigdavo, visuomet pažvelgdavo į save veidrodyje. Smulkus tvirtas veidas su sustingusiais bruožais. Baltutėlaite nosimi. Akys tapusios dūmų juodumo kiaurymėmis.

Prisiminė, kokią save buvo regėjusi Bekejoreto klėtyje. Brezente. Šitokią pat. Ji pasisveikino su senąja „aš“. Žiūrėjo tol, kol vaizdas daugiau jos nebebaugino.

Tada atsisėdo prie stalo paskaityti. Išdrėbė šlaunis, o sklindanti nuo radiatoriaus šiluma mainė atspalvius. Juto, kaip kraujas gana lėtai ir ramiai teka gyslomis.

Maždaug po pusvalandžio ji vėl pažvelgė į veidrodį. Spindinčios akys buvo melsvai pilkšvos ir aiškios. Gyvos! Veidas raudonskruostis ir jaunas.

Pati tai padariusi.

Kartais ji išsitraukdavo specialią užrašų knygelę iš stalčiaus. Ji galėjo laisvai laikyti ją po šviestuvu ant stalo. Nereikėjo laižyti cheminio pieštuko, kad ką nors parašytų, kaip anksčiau palėpėje. Rašė automatiniu rašikliu.

Ji rašė ilgą istoriją apie mergaitę, persekiojusią vieną vyriškį po visą pakrantę ir jį gąsdinusią, primindavusią apie vieną jo nužudytą žmogų.

Ji aiškiai matė, kad toji istorija panaši į jos išgyventą prieplaukoje, kai ji pasirodė Henrikui. Vis dėlto tai buvo visiškai kita.

Kartkartėmis ji perskaitydavo, pataisydavo kalbą, pakeisdavo vieną žodį kitu, geresniu.

Ir visą laiką jos galvoje kirbėjo mintis: jis išprotėjo! Tikra tiesa. Ne todėl, kad taip reikėjo. O todėl, kad norėjo jos atsikratyti.

Visi šitie žmonės ėjo kiaurai ją visą laiką! Opėjo lyg egzema. Kirbėjo it skruzdėlės. Norėjosi juos nusipurtyti. Nesisekė. Jie tarsi iš kito laikmečio, nors ji ir regėjo juos einančius pro ją keliu, mokyklos kieme, bibliotekoje. Įsinorėjo trenkti jiems, užkasti šiukšlyne, patraukti juos nuo kelio. Jie kankino ją savo buvimu, elgsena, šneka.

Būdavo dienų, kai jos galvoje kildavo toks didelis klegesys, kad ji neapsikęsdavo net mokytojų atverčiamo žurnalo garso. Arba kai laibi mokytojų balsai it šerkšnu aptraukdavo suolų eiles, sukeldavo jai pyktį.

Kartais nutikdavo taip, kad žmonės trukdydavo jai sugriebti tai, ką ji stengdavosi įsiminti.

Retsykiais ją kamuodavo žmonės iš Salos. Nepaisant to, kad ji buvo Breilane. Jie triukšmingai ir klegėdami užimdavo jos galvą. Jie būdavo vulgarūs, kažko reikalaujantys, visą laiką pasiruošę pasakoti istorijas, jai žinomas iš anksčiau. Apsisnarglėję, besikeikiantys, dvokiantys žuvimi ir garsiai kvatojantys. Negelbėjo ir tai, kad ji jautė savotišką panieką jų keliamam triukšmui. Jie nežinojo kas esą. Jie nesuprato, koks pranašumas žinoti, kad jie yra to paties žmogaus – josios – dalis. Jie ėjo per Otaro krautuvę, koplyčią, žuvų šaldyklą, Šimtabutį, žvejų kaimelį, žvejybos ūkį. Taip visiškai suklaidinti ir nemąstantys.

Ir jie kėlė sąmyšį. Žvilgsniais. Senais įžeidinėjimais. Pavydu. Ji buvo įsitikinusi, kad ilgai slėpė juos pusnyse. Abiejose balto, tiesaus kelio, kuriuo ėjo, pusėse. Vieną dieną ji juos iškas ir sukurs laužą.

Solė! Ją reikia tausoti. Solė žinojo, kas ji.

Ji sugavo save besiilginti Solės. Jos stambios krūtys pūpsojo iš maudymosi kostiumėlio. Be baimės ryžtingai skambėjo jos balsas: „Jis visada naudoja gumytę…“ Arba: „Jis toks mielas…“

Dabar ji perprato Solės principą, jos idėją – valdyti. Nebūti užkluptai netikėtai. Būti ta, kuri sprendžia.

Simoną jau išsirinkusi. Lai jis palaukia tenai, Saloje, kol ji užbaigs viską, ką privalo. Tegul pasirūpina jos avimis. Tegul važinėja po ūkį geltonuoju sunkvežimiu. O kai jai prisireiks jo stambaus kūno, nes anie jai nuobodūs arba nesupranta, kas ji tokia, tuomet jis ją apglėbs. Jinai jį išsirinko. Ir patausos.

Ingrida? Su savaisiais žuvų kepsneliais. Ką ji veikia dabar, kai nebėra kam švaistyti jos uždarbio? Ir ją reikia tausoti.

Vieną sykį savo užrašų knygelėje ji rašiusi apie moterį, kuri nebežinojo, dėl ko gyvenanti, kai tas, kuris ją visą gyvenimą kankino, iškeliavo. Ji leidusi jam išvykti į Ameriką. Pamėtėjusi užuominą apie krovininį laivą.

Kažkur it pusny kirbėjo viena menkutė mintis, atsiradusi kaip erzinanti kažkieno pamesta kumštinė pirštinė: „Ar iš tiesų Ingridos neapninka jokios mintys?“

Rūpestis dėl Otaro krautuvėlėje ant prekystalio gulinčios skaičių knygos. Tos – kaip nutrintas marmuras raštais, kietais viršeliais, storais kaip stalo plokštė. Apie kurią Ingrida mąstė.

Kai paskutinįsyk lankėsi namuose, ji net nepasiteiravo Ingridos apie skaičius Otaro parduotuvėje. Negalėjo juk visą laiką jais rūpintis.

Vis dėlto pati Ingrida toje jos kietai sustumtoje pusnyje netilpo. Čia nuolatos kažkas styrojo. Laibos, paraudusios nuo šalčio rankos, lediniame vandenyje rūsyje žemai po Šimtabučiu skalaujančios drabužius. Ilgi juodi plaukai. Vienas ar kitas plaukų kuokštas, įšalęs pusnyje. Retsykiais blogas muilo kvapas, sumišęs su žuvų fabriko dvoku. Atmieštas graudžiomis ašaromis, lyg šiurkščiomis druskos kruopelytėmis iš pilko popieriaus maišelio ant virtuvės suolo. Iš to paties maišelio, kuris nuolat praplyšęs, druska byra žemėn ir ją vis reikia sušluoti.

Dabar ir vėl pusnyje išryškėję veido bruožai. Lyg užmirštos kaukės. Balta Ingridos oda susiliejusi su kitais bruožais.

Būdavo tokių dienų, kai jos galvoje griaudėjo ir ūžė, tarsi prasidėjus įnirtingam namų tvarkymo vajui. Balsai! Buvo drėgna ir lipnu nuo garų ir užsisenėjusio purvo. Greičiausiai jai prireiksią ir kieto šepečio, ir peilio.

Kartais jos mintys nuklysdavo prie kurčnebylio Fritso ir jo motinos Randi, kuri mašina buvo numezgusi pilną spalvų pasaulį. Tora nežinojo, kaip jiems sekasi, kur prapuolė jų knygų lentynos. Visiškai nebegalėjo apie juos galvoti. Ji privalo sukliudyti jiems išlįsti iš pusnies pakraščio su Randi dovanotu lovos užtiesalu. Visi liepsningi vilnoniai lapeliai privalo padėti jai užsimiršti, kas esanti.

Ji nusileido ir išėjo susitikti su Jono šeima. Sekmadienio pietų.

Jono tėvas prekiavo mediena. Žemai priekrantėje turėjo nuosavą bjaurią parduotuvę, tarytum dešimt kartų statytą niekaip neapsisprendžiant, kaip ji turėtų atrodyti. Pastatas atrodė tarsi pilka vaiduoklių pilis. Lentos ir rąstai kyšojo išlindę pro langus ir atviras duris. Truputį panėšėjo į senąją Simono prieplauką. Nuo Jono tėvo sklido medienos ir pjuvenų kvapas. Keistą šviežios dervos kvapą galėjai užuosti jau lipdamas didžiulio pastato, kur ir buvo Jono namai, laiptais. Senovinis kalinėtas šviestuvas virš sniego ir liūdnų rožių krūmų skleidė blyškią šviesą.

Jono tėvas vilkėjo nailoniniais ne itin baltais marškiniais. Nukritusios kelnių petnešos pliaukšėjo palei šlaunis. Jiems atėjus, kaklaraištį priešais veidrodį koridoriuje buvo jau beveik užsirišęs.

Jonas atrodė aiškiai susikrimtęs, kad tėvas dar nepasiruošęs. Tačiau nepasakė nieko. Greičiausiai nebuvo toks greitas įvesti naują tvarką namuose nei draugų rate.

Jono tėvas nė mažumėlę nesirūpino. Jis palenkė trumpą ir apkūnų liemenį sveikindamasis ir paėmė ją už parankės. Ji gerai matė, kad po klouno kauke slepiasi juokas.

Plonus gelsvus plaukų kuokštus jis mėgino sušukuoti paprasčiausiai ties verpetu. Buvo šviežiai nusiskutęs, kvepėjo skutimosi muilu ir ką tik supjauta pušimi.

Jonas nė kiek nepanėšėjo į savo tėvą.

Tačiau mama buvo aukšta ir tamsi, jos griežta smilkinių linija – su sidabro gijomis. Veidą siaurino aštri nosis ir didelis smakras. Akys tiriančios. Lieso kūno judesiai ramūs, rankos draugiškai apglėbė jai pečius, tačiau pasitikėjimo nekėlė. Tai į ją Jonas panašus. Išoriškai.

Name atsispindėjo keistas Jono tėvų derinys. Koridoriuje, valgomajame ir virtuvėje vyravo ideali tvarka. Aiškiai matėsi, kad čia šeimininkauja ji. Tačiau svetainė atrodė kaip po bombos sprogimo. Didžiulė knygų lentyna lūžo nuo knygų, žurnalų ir laikraščių. Ant didelio senovinio rašomojo stalo, stovinčio palei vieną iš didelių langų, buvo apstu įvairiausių popierių, protokolų ir blankų. Ji jautė, kad čia kažkas panašaus į kontorą namuose. Ant dėmėto stalviršio stovėjo pilnut pilnutėlė peleninė.

Baldai atrodė taip, lyg kažkas nuolatos čia būtų valgęs menkę, kepenėles ir ikrus. Kambaryje tvyrojo nenusakoma kivirčų ir siuvimo atmosfera, trenkė tabaku ir drėgna vilna.

Tuvė su Eriku įpuolė iš lauko ir įvirto į kambarį su viršutiniais drabužiais ir batais. Įraudusiais skruostais, čiauškantys ir tokie šviesūs, koks Jonas buvo tamsus. Jiedu buvo tėvo vaikai, įsikibę į jį it sparvos. Jie kalbėjo vienas per kitą, lyg žinodami, ką tas pasakys, ir siuntė vienas kitam pykčio kupinus žvilgsnius.

Ji pajuto, kad to jai jau per daug. Staiga ji suprato Joną. Jo poreikį su kuo nors pasišnekėti, kaip jis ir sakęs.

Ji jam to nepavydėjo. Jai toptelėjo, kad anksčiau ji greičiausiai būtų žvelgusi į tai iš kitos pusės. Būtų leidusi sau žavėtis knygų lentynomis ir pianinu. Ir tėvu – sėdinčiu, rūkančiu ir šnekančiu apie įvairiausius dalykus.

Tamsioji motina bus aiškiai norėjusi ją išgąsdinti savo maniera klausti, linksėti, šluostytis servetėle.

Dabar ji atmetė galvą ir be garso sukikeno. Laidė trumpus, aštrius, tiriančius žvilgsnius moteriai prie stalelio. Permatė kiaurai jos mieguistą susierzinimą bjauriais mažyliais, kurie niekada nelaukdavo savo eilės ką nors pasakyti.

– Vaikai, sutvarkykit stalą! – įsakė Jono tėvas.

Iškart jie jo neišgirdo. Audringai tebesiginčijo, kieno eilė miegoti su kate.

Motina kėlėsi ir abiem kepštelėjo per nugarą. Be žodžių. Tuomet jiedu puolė kaip du poniai, kuriems suduota botagu. Žaibo greičiu pačiupo padažinę, dubenį bulvėms ir lėkšteles su įvairiomis šiukšlėmis. Įnirtingai.

Jono motinos žodžiai krito kaip sunkūs lietaus lašai. Tekšt tekšt. Visuomet tokia pati intonacija.

Kai vaikai išlėkė į lauką, Jono tėvas atsisuko į viešnią:

– Ką veikia tavo tėvai?

Paklausė neįspėjęs. Ji jautėsi saugi nuo tokių klausimų, kol visa tai nesugaudė jos ausyse klausimų atsakymų pavidalu.

– Mama dirba kirpykloje. Tėvas miręs.

Net nusistebėjo, kaip puikiai viską išporino. Ji žinojo, kuo žmonės mano ją esant.

– Štai kaip, našlė… – tarė svarstydamas ir apnuogindamas netikrą užuojautą.

Degtuko atplaiša jis rakinėjosi giliai po krūminius dantis. Mėsa buvusi gyslota. Seno jaučio. Neįmanoma iškepti minkštai.

Žemu įprastu balsu jis stengėsi apibūdinti maistą, dirsčiodamas pro virtuvės duris.

– Vėliau ji ištekėjo, – pridūrė ji ir neramiai pažvelgė į vyriškį.

– Ištekėjo dar kartą. Suprantama. Suprantama.

Galų gale jis išsitraukė ranką iš burnos ir išsišniurkštė nosį į servetėlę. Pastebėjęs Jono žvilgsnį, teisindamasis tarė:

– Tai tik popierinė servetėlė. Kai esi namie, gali šitaip elgtis.

Ji pajuto besiveržiantį juoko pliūpsnį. Tarsi putojantys milteliai būtų patekę ne į tą gerklę. Tačiau Jonas gerai nesijautė, todėl ji nurimo.

– Ką jis veikia, tas tavo patėvis?

– Dirba krovininiame laive.

– Aišku, aišku. Tai jis turi laivą?

Dabar ji prapliupo juoku.

– Ne, jis neturi nė aguonos grūdo.

Kiti du dvejodami įsmeigė į ją akis. Tėvas keletą kartų sumirksėjo.

– Ne, ne visi žmonės gali turėti savo įmonę.

Jonas atrodė įsiutęs. Tačiau nieko nesakė. Tik bjauriai dėbtelėjo į tėvą.

Popietę tėvas dingo, kad pailsėtų po pietų, o berniukai nuėjo į kiną.

Jono mamai aiškiai palengvėjo. Ji ramiai krapštinėjosi virtuvėje prie atidarytų durų.

Visi daiktai buvo išblizginti ir sudėlioti sava tvarka. Kaip jaunimo namų virtuvėje, kai visos moterys kartu po šventės viską susitvarko ir išsinešioja. Nelieka nieko, kas primintų žmones.

Galiausiai ji atėjo nešina padėklu su vaisiais ir, nepratardama nė žodžio, atsisėdo megzti. Atrodė, lyg namuose ji viena.

Jono šeima buvo kitokia, nei jai pasirodė tąkart, kai matė Jono mamą mokyklos tėvų šventėje, apsirengusią vilnoniais drabužiais, su skrybėlaite.

Šioje šeimoje visi vienas kito nemėgo, ir niekas nesistengė nė pirštelio pajudinti, kad vieni nuo kitų nenutoltų.

Jai neatrodė, kad kada nors mažieji rūpinsis savo tėvais. Jų balsai – it nesuteptų kranų girgždesys audroje. Pilni saugaus išdidumo kalbėdami su tėvu ir prieštaringo paklusnumo kalbėdami su motina.

Jai nereikėjo baimintis, kad pasirodys nevisavertė.

Ji atsilošė, sėdėdama ant dėmėtos kėdės, ir nuobodžiaudama abejingai vartė žodyną.

Jautėsi lyg sėdėtų bažnyčioje ir galvotų visiškai apie kitką, tuo tarpu maldos ir giesmės apgaubė ją ratu it dulkių debesis, o vargonai griaudėjo, atsikartodami jos mintyse.

Sutemus Jonas lydėjo ją namo, o šviesos nuo namų užsipuolė juos savo kabančiomis užuolaidomis, gėlių vazonais, žibintais ir įvairiais mažmožiais. Ji pajuto nenumaldomą norą visiems, gyvenantiems už išblizgintų stiklų, nuplėšti kaukes. Ištempti juos į gatvę vienais apatiniais. Žiūrėti, kaip jie mušasi, kivirčijasi ir vieni kitų neapkenčia. Kokie jie užsisklendę savyje, nepratariantys nė žodžio, kad išlaisvintų kitą. Linksmintis stebint, kad jie lemti vienas kitam kaip prie vartų stulpelių pririšti šunys su ėdalo dubenėliais šalia.

Ji kai ką išsiaiškino. Kad ne vien Tora drebėdama stovėjusi šaltyje. Kai kam tiesiai prieš akis nukarę varvekliai.

Nuo to pasijuto geriau.

Vadinasi, ir Ingrida – paprastas žmogus?

Ji nusprendė, kad Ingrida nei blogesnė, nei geresnė už daugelį kitų.

Kambaryje ji leido Jonui čiupinėti jos mažas krūtis. Tačiau negalėjo jo įsileisti vidun. Netrukus išgirdo jį dusliais žingsniais leidžiantis žemyn. Kaip pritrenktą ruonį, savo plaukmenimis besitaškantį seklumoje. Pliaukšt, pliaukšt.

Tora dėl to nesijaudino. Jai nerūpėjo. Jis turėjo įsikalti į galvą, kad ne visuomet reikia guostis, jei tavo šeima prasta.

Todėl ji išsitraukė knygas ir ėmė glostyti baltus aštrius lapus. Pasilinksminsianti prie pamokų. Visuomet viską žinanti geriausiai.

Pūga prasidėjo tarp Vėteno ir Skareto. Iki pat prieplaukos. Kvepėjo druska ir graudžia rauda.

Ji stovėjo pasirėmusi turėklų ir žvelgė į tolį. Šimtabutis tolumoje prie Neseto jau nebe baltas. Ji aiškiai matė jį priešais sniegu užklotą lauką. Namas stovėjo sau it pilkoka siena. Galėjo išgąsdinti visus jį mačiusius. Stogo šiferis ir sienų spalva susilieję į vieną, o aptrupėjusių kaminų dūmai darėsi glitūs ir bjaurūs.

Dangus už jų žiemiškai baltas ir purus lyg išskalbta paklodė, o sniego debesys piltuvo pavidalu pakibę viršum senų apgriuvusių priekrantės įmonių. Vyrai bandė užtempti lyną į vietą. Nuo šalčio jų nagai pavirto milžiniškais gniaužtais.

Keliai pilni judančių taškelių. Žmonės – skruzdėliukai, ropojantys kalniukais iš Otaro krautuvės su nešuliais ir pieno bidonais.

Apie žmones ji negalėjo galvoti lygiai taip, kaip būdama Breilane. Dabar jie arčiau jos.

Jie ir joje, ir ant jos. Ji nepajėgė niekinti jų vargano gyvenimo. Per daug žinojo apie save. Ir suprato, kad gerokai svarbiau žinoti, kas ji čia, Saloje. Ilgai ji nebus. Tik tiek, kad Ingrida neliktų viena Kalėdų vakarą.

Ingrida skambino. Rašė. Maldavo. Ir tik gavusi laišką ir sužinojusi, kad Henrikas Kalėdoms negrįš, apsisprendė vykti į Salą.

Turėjo padaryti Ingridai paslaugą. Tačiau jautėsi pavargusi nuo visų jai padarytų paslaugų. Troško išsilaisvinti. Išsivaduoti. Juk netampysi kito ant kupros visą laiką.

Niekas nežinojo, kad ji atvyksta šiandien.

Pirmiausia ji pastebėjo Simono nugarą ir sprandą, nors jo net nebuvo prieplaukoje. Jis stovėjo pusiau atsisukęs į ją. Šypsojosi. Ranką atrėmęs į automobilio dureles. Geltoni dažai suteikė rankai keistą spindesį. Tarytum ji nebūtų buvusi kūnu ir krauju. Lyg ne žmogaus.

Ingrida telefonu buvo užsiminusi, kad iš Simono telikęs šešėlis. Bet Simonas negali tapti šešėliu. Jis juk Simonas. Kai atvyko pas ją į Breilaną, dešine ranka pasirėmė į automobilio dureles ir šypsojosi. Kiek palinkęs, kirpčiukai pakibę virš veido, o skruostuose ryškėjo raukšlės.

Sykį ji buvo girdėjusi Simono balsą telefono ragelyje. Žemą ir tolimą. Draugišką, lyg pats nė nesuprastų, apie ką šnekąs.

– Kaip tu, mano mergaite? – paklausęs jis.

Lyg nežinotų, kaip ji laikosi?

Ir tuomet pasakęs, kad reiksią išpjauti visas avis. Tada ji paprašiusi baigti šnekėti nesąmones. Nevalia išpjauti visų avių vien dėl to, kad ji lankanti mokyklą Breilane. O argi jis ne vyras, nepajėgs prižiūrėti avių? Taigi, nesą prasmės apie tai nė kalbėti. Jie susitvarkysią. Juolab dabar, sudėję naujas grindis ir visa kita!

Kitame laido gale nuščiuvę, tad jai tekę paklausti, ar jis dar ten.

Jis atsikrenkštęs ir nukreipęs kalbą kitur. Šnekėjęs su ja taip, lyg ji būtų dar vaikas.

Kažkas joje pratrūkę, todėl jai teksią eiti į šiukšlyną dar kartą.

Anksčiau ji nemėgino skambinti į Bekejoretą. Tik nusiųsdavo jam laiškelį, kai labiausiai jo reikėdavo. Tada jis dar buvo savimi.

Sykį, kai Rigmura riktelėjo, ji apsimetė, kad jos nėra namuose.

Ji buvo tam pasiruošusi, vis dėlto širdis daužėsi it senas variklis. Žmonės įžūliai spoksojo. Lyg ji būtų vaiduoklis. Arba nepažįstamoji.

Tai jos negąsdino. Tik norėjosi juos įpratinti, kad ir vėl ji čia. Jie privalo tai ištverti.

Krepšį su drabužiais ir dovanomis ji paliko pas Otarą. Jis išpūtė akis, ji taip pat. Atsargiai pasiteiravo, kada jinai jį atsiims.

Ji atsakė, kad jo pasiimti atvyks Simonas. Lyg būtų prasmė teirautis. Ji pastatė krepšį ant prekystalio.

Ant prekystalio buvo peilių įbrėžimų, cheminio pieštuko ir dar dievai žino kokios žymės. Už ausies kyšojo pieštukas, o ant kaktos žymus apskritas skrybėlės įspaustas ratas, mat jis buvęs prieplaukoje, atnešęs žmonai silkių ir neturėjęs kada susišukuoti.

Ji turėtų šypsotis. Pasaulis čia nurimęs. Tik jos galvoje intensyvus vyksmas. Keista tėkmė. Vienas ar kitas tvinksnis iš nežinia kur. Ir nežinia kaip su tuo tvarkytis.

Otaro krautuvėlėje palei lubas buvo prikabinėta įvairiausių blykčiojančių daiktų. Metalinių kibirų, prikaistuvių, samčių. Įvairaus dydžio dildės sukabintos ant žiedo, kuris perkištas per gana didelę skylę kiekviename iš instrumentų. Ji prisiminė, kad stovėjusi po jomis daugelį sykių ir domėjusis, ar tiesa, kad kiekviena dildė turi savus matmenis, savitą šiurkštumą, aprašytą žurnale, ir didžiulę skylę, skirtą kabinti. Jai atrodė, kad šiuos idiotiškus dalykus svarbu įsiminti. Jai net įsisopo galva, nes niekaip nesisekė įsiminti visų.

Otaras jau seniai įsigijęs naujovišką vitriną. Tačiau dabar, kai Solė išvykusi, nespėdavo jos susitvarkyti. Todėl dažniausiai daiktai išgulėdavo vitrinoje tol, kol kas nors juos nupirkdavo. Tuščia nupirktos prekės vieta badydavo praeiviams akis. Čia būdavo pilna negyvų musių, be pykčio palikusių savo žymes. Nuolatos gulė dulkės. Jis nesurado nė vieno, kuris būtų mokėjęs taip kruopščiai viską išvalyti, kaip Elizifos vyresnėlė. Nebesurado nė vienos, su kuria pasigrabaliotų ant kopėčių. Jos būdavo baikščios ir neprieinamos kaip šarkų jaunikliai. Kabliukas nutrūkdavo, kai tik vargšas pagalvodavo, kad laikas traukti meškerę.

Otaras ilgėjosi Solės.

Tora šitai suvokė paklaususi, ar jis žinąs, kad Solė atvykstanti liepos mėnesį. Ir jo veidą išmušė raudonom dėmėm.

Solė jai buvo pripasakojusi apie Otarą dar tada, kai vasarą jos degindavosi ant plokščių akmeninių uolų. Tačiau neaišku, ar papasakojusi viską. Gali būti, kad kai ką ir nutylėjusi.

Ji prisiminė ir kaltinimus, kurie prieš daugelį metų persekioję Solę. Privertę ją užimti tam tikrą poziciją. Užpykti. Dabar jai tai teatrodė menkas vaikiškumo proveržis. Solė turėjo savų gyvenimo planų. Buvo drąsesnė už bet kurį kitą jos pažįstamą. Buvo apsisprendusi, kuo jai tapti.

Minutėlę ji pastovėjo prie kelio nuorodos. Šalia seno tvarto, kuris niekam nepriklausė, nebeturėjo spalvos. Per karą moterys, neturinčios ūkių, šičia laikydavo savo paršelius.

Čia, žemiau, naujasis Simono ūkis buvo naujai perdažytas ir atrodė kaip bažnyčia. Ji matė, kad čia verda gyvenimas, tačiau geltonojo sunkvežimio, kurį pastebėdavo pirmiausia, nebuvo. Taigi, jis greičiausiai namie. Jinai jį turėtų nustebinti!

Čia, aukštėliau, sniego pusnys nebuvo tokios didelės, kadangi vėjai galėjo laisvai ir negailestingai šluoti viršum nuogų kalnagūbrių.

Ji buvo išdidinusi nuotrauką, gautą iš Ingridos. Įstačiusi į rėmelį. Ingrida gaus ją dovanų Kalėdoms. Kiek korėtą ir ne itin aiškią, tačiau gerą. Ir tokią didelę, kad būtų galima pastatyti. Pati labiausiai mėgo mažytę pageltusią, kurią Ingrida slėpė visus tuos metus. Šioji stovėjo ovaliame rėmelyje. Ant knygų lentynos. Jonas nepastebėjo, kad vyriškis dėvi vokiečių uniformą. Iš pradžių tai ją stebino, tačiau ilgainiui toptelėjo, kad nuotraukoje aiškiai nesimato, jog uniforma vokiška. Ar tik ji viena tai pastebėjo?

Ji greitai apsisprendė iš pradžių nueiti į Šimtabutį. Atlikti tai, ką numačiusi.

Tada keliaus tiesiai į Bekejoretą, atsisės ant durpių dėžės ir apžiūrinės viską virtuvėje. Dekoruotą virtuvinių rankšluostėlių lentynėlę su išsiuvinėtu audeklu ant viršaus. Senovinius porceliano indus, išpuoštus mėlynais olandiškais raštais ir įmantriais užrašais. Miltai. Cukrus. Kruopos. Druska.

Ji turi atkelti krosnies rinkes – vieną po kitos – prikrauti beržinių malkų ir durpių į vidų. Stebėti, kad įsidegtų. Raudona liepsna su geltonais ir oranžiniais liežuviais. Šiluma.

Tuomet ji atvers miegamojo duris. Leis virtuvės rakandams slysti jos rankomis, tuo tarpu miegamojo durys bus praviros ir ten pateks šiluma.

Ji juto visus kvapus – duonos, smilkstančių durpių, gyvulių. Pažįstamas kvapas, kuris nuolat pasitikdavo ties laiptais, buvo josios.

Ingrida mazgojo laiptus, kai ji įėjo pro išklerusias laukujes duris. Ji pastebėjo, kad pasijonis gerokai išlindęs, kuodas išdrikęs, o megztinio rankovės šlapios. Aplink ją tvyrojo drėgmė kaip senas blogis.

Ingrida negrįžtelėjo išgirdusi, kad kažkas įėjo pro duris. Tik stipriai išgręžė grindų skudurą. Susikrimtusi dėl amžinai nesibaigiančio purvo. Ir ėmė greitai ir be gailesčio trinti numindžiotus laiptelius. Palikdama vietos tam, kuris ruošiasi praeiti, ir paskleidusi drėgną skudurą ant paskutiniojo švaraus laiptelio, lyg norėdama pasakyti: „nusivalyk!“ Trokšdama, kad žmonės paskubėtų praeiti ir ji galėtų greičiau užbaigti. Ingrida neleido sau vargintis ką nors sakyti. Kai reikėdavo plauti grindis, Ingrida buvo veiksmo žmogus.

Tora pastovėjo ilgėliau, lyg nė neketindama praeiti, todėl Ingrida atsisuko. Nekantraudama. Kažin kas porą sekundžių vyko jos galvoje. Pasiekė vyzdžius, raukšleles apie akis, lūpų kraštelius. Ji spoksojo į priešais stovinčią jauną moterį. Mėlynu paltu, permirkusiais aulinukais, po kelionės trokštančiais būti išdžiovintais. Labiausiai ji stebeilijo į smulkų veidelį su blyškiomis strazdanomis virš nosies. Minkštame fone tarp raudonų garbanų.

– Viešpatie Dieve, mergaite, kaip tu mane išgąsdinai! Jau beveik pamaniau, kad čia JI!

– Laba diena!

– Taip, laba diena…

Nesuvokdama, ką daranti, Ingrida glamžė skudurą ir galiausiai į prijuostę nusišluostė rankas.

– Kodėl nepaskambinai Dalui ir nepasakei, kada atvyksi? Juk žinai, kad norėjau tave pasitikti. Eik į vidų, aš greit baigsiu.

Ingrida atlaisvino vietą kitoje pusėje, kad būtų galima praeiti. Ji nė akimirką neatitraukė akių.

– Aš užbaigsiu likusią laiptų dalį, o tu eik ir užkaisk puodą!

– Negali plauti laiptų tokiais drabužiais! – sudejavo Ingrida.

– Pamatysi. Eik!

Ingrida atbulomis ėmė kilti laiptais. Šlapia prijuostė niūriai mataravo tai vienon, tai kiton pusėn ir ties posūkiu tūžmingai tėškėsi į turėklus.

Ingrida ne blogesnė už kitus, mąstė ji. Šimtabutyje Ingrida amžinai pasmerkta Henrikui, laiptų plovimui ir žuvies pakavimui. Niekas negali pasikeisti.

Bet visų svarbiausia, kad Ingrida pamatė ją. Pamatė, kuo ji tapusi. Bet nepatikėjo.

– Negali eiti į Bekejoretą šitaip apsivilkusi!

Ingridos balsas veriantis.

– Kodėl gi ne?

– Vargšeliui ir taip gana. Jis gali pamanyti, kad atėjo ji… Rakelė. Jam būtų priminta apie viską, ką jis mėgina užmiršti. Aš nesuprantu, kaip tu gali čia ateiti taip apsirengusi? Vaikštinėji lyg niekur nieko po žvejų kaimelį ir… Manau, tu pablūdai, mergyte! Argi nežinai, kad šitaip nesielgiama… Apsaugant žmones.

Ingrida stovėjo vidury kambario. Pasijonis truputį išsikišęs iš po padėvėto sijono. Didžiuliu greičiu kaip filme pro ją pirmyn atgal prašmėžavo žmogysta.

– Turiu teisę vilkėti drabužius, kurie priklauso man!

– Tau? Dabar tu su jos drabužiais ir primeni mums apie viską…

Balsas perėjo tarytum į aimaną.

Ingridos žodžiai jos nesujaudino. Tačiau ji pasijuto nekaip. Lyg verčiama pažvelgti į kitų mintis. Per baisu imti į širdį. Kodėl gi Ingrida nenusiramina? Argi nemato, kad atėjo Rakelė?

– Šiandien pabūk čia. Rytoj galėsi eiti į Bekejoretą aplankyti Simono. Ir apsivilksi ką nors kita! – nukirto Ingrida.

Ji pažvelgė Ingridai į akis ir pamėgino iššaukti pasipriešinimą. Žinojo, kad Šimtabutyje tai bergždžias reikalas.

Tuomet ir išgirdo Rakelės balsą:

– Nurimk gi, negalim laukti, kol ji supras, kas esam. Tu privalai priversti ją patikėti tavimi. Tuomet atgausim ramybę. Juk ištversim, ar ne?

Šitas balsas jai vienai. Visa žinantis. Tai balsas to, kuris papučia nubrozdinimus, kuris užliūliuoja glėbyje. Mielas.

Ir ji nutilo. Žengė tik porą žingsnių pirmyn ir ranka prisilietė prie Ingridos rankos. Skubiu judesiu. It sparnu.

– Ne, ne, – tepasakė.

Jos gėrė kavą ir daugiau nebesišnekėjo apie tai, kad ji eis į Bekejoretą. Ingrida papasakojo, kad pasiligojo Skarotoji Johana. Visiškai apkvaišo. Užmiršta, ką turinti daryti. Einarą piktavališkai iškėlusi į verandą palėpėje. Nenustojanti plūstis. Aiškinanti, kad jis vaikštąs į moterų išvietę ir apšlapinąs suolelį. Fui!

Virš jų galvų dundėjo mažiau nei įprastai. Elizifos būrelis ūgtelėjo. Dienomis jų nebūna. Elizifa jau taip dažnai nebeskaito Šventojo Rašto. Ačiū Dievui, sakė Ingrida.

Solė atvykstanti į namus Kalėdoms, todėl jie, matyt, mėgins viršuje kiek apsitvarkyti. Grįžusi Solė tapdavo viešnia. Giminaite iš Amerikos. Nors nuodėmės keliai ir platūs, vis dėlto Elizifa leisdavo Solei pajusti šiokį tokį malonumą atvykus. Jos lagaminas visuomet būdavęs pilnutėlis. Kai ji išvyko ir buvo aišku, kad daugiau į namus gyventi nebesugrįš, Elizifa su ta mintimi susitaikė. Tačiau nesusitvarkė su likusiais šeimos nariais. Vargšelei nesisekė. Užtat puikiai sekėsi iš žmonių varyti velnią ir piktąsias jėgas. Ji buvo susitaikiusi su ašarų pakalne, kaip sakė pati. Ingridai bendrauti su ja tapo lengviau.

– O Henrikas? – paklausė ji, žvelgdama Ingridai į akis.

– Jis praneša apie save gana nedaug. Greičiausiai plaukia į Kirkenesą ir į pietus link Bergeno.

– O pinigai? Tau jų atsiunčia?

– Taip, neseniai. Du kartus. Keletą šimtų kronų!

Nuskambėjo kaip džiaugsmingas Elizifos giesmės priedainis, šaltai pamanė ji.

– Ar tau užteko pinigų, gautų iš manęs? – pasiteiravo Ingrida, lyg tęsdama temą.

Tora pasijuto bjauriai. Lyg būtų atkandusi Ingridos rankos gabalėlį ir stengtųsi jį nuryti.

– Paruošiau tau kamaraitę, eikš, pasižiūrėk.

Ingrida energingai nuskubėjo grindimis.

Tai pamačius ją apėmė sielvartas. Kaip visa tai pavėluota. Vis dėlto ji įėjo į kambarėlį.

Lova. Prie sienelės. Paprasta mažytė senovinė lovelė su aukštais lovagaliais. Aliejumi impregnuota pušis. Švietė jai tokia pat spalva kaip ir lašai, kurie tekėdavo pro žuvų taukų statines virykloje. Kvapas tebetvyrojo ore, nors buvo švaru ir tvarkinga. Lubose kabojo girliandos. Tebebuvo likusi ir šviesi keturkampė dėmė, kur kabojęs angeliuko paveikslėlis. Sykį jis buvęs išmestas pro langą ir dingo už ūkinių pastatų. Arba danguje?

Ant stalo prie lango gulėjo išlyginta servetėlė su išsiuvinėtais elfais. Su kadagio šakelėmis stiklinėje. Vienas elfas ant stiklinės – su kojos defektu, todėl turi į ką nors remtis, kad išsilaikytų. Lyg maldaująs užsakyti dar kartą, kai Ingrida žurnale rinkosi nebalintą drobę. Prekė taip gyvai atrodžiusi žvilgančiame kataloge. O kai ją gavo, pasirodė esanti šalta ir blanki.

Įkyrus nervingas žaliojo muilo kvapas tvyrojo aplinkui visą tą laiką. Ingrida išsitiesė, jos akys tarytum klausė. Maldavo. Nesulaukusi atsakymo, nudelbė akis žemyn.

– Aš gyvensiu Bekejorete, – galiausiai ištarė.

– Bekejorete?

– Taip.

– Bet… Henrikas namo negrįžo. Jis toli. Simonas ateis pas mus Kalėdų vakarą. Pamatysi, kaip ateis. Juk ne tiek daug savųjų ir turi.

– Tu galėsi ateiti pas mus Kalėdų vakarą. Į Bekejoretą. Jei norėsi, galėsi pernakvoti viršuje.

Ingrida spoksojo. Sausomis ir budriomis akimis. Artėjančiomis į ją iš juodų plaukų. Permatomu veidu. Kaip oru.

– Nemanau, kad Simonas ruoštųsi Kalėdoms.

– Aš ketinu ruoštis Kalėdoms!

Žodžiai it smūgis vadelėmis, kai Einaras ragindavo kunigo kumelę traukti greičiau. Kaip tik tiek, kiek reikia.

– Tora, tu…

– Nekankink manęs! Girdi?

– Nekankinti tavęs? Juk tu mano vaikas.

– Ne! Nusibodo tavo trukdymas!

Nurėžta kaip nesuteptomis avių žirklėmis tamsiuose ūkinio namelio koridoriuose rudenį. Džirkšt, džirkšt.

– Ir kas gi tada tu esi, jei galiu paklausti?

Ingrida įsisprendė rankomis į šonus. Buvo aukštesnė už stovinčiąją šalia.

– Esu pati savimi! Esu niekieno!

Balsas nepasiekė jos ir neperspėjo. Kvailė. Mintys skuba gerokai į priekį.

Ingrida plačiai išsproginusi akis. Vyzdžiai lyg angliukai. Riedantys į ją. Tampantys rieduliais, galinčiais ją užgauti.

– Tu mane gąsdini, mergaite.

Balsas. Galvoje.

„Žinok, kalbi per šiurkščiai. Pasakyk, kad pajuokavai.“

Ją apėmė pasibaisėtinas šleikštulys.

– Daugiau apie tai negalvok, – sumurmėjo panosėje ir nusekė paskui Ingridą į virtuvę.

Pasiėmė stiklinę ir įsipylė vandens. Gėrė lėtai ir godžiai. Neskubėdama priėjo Ingrida.

– Ar žinai, kas tu tokia, Ingrida? – paklausė statydama stiklinę ant suolo.

Ingridos veido išraiška nepasikeitė Torai pavadinus ją vardu, o ne mama. Tik žiūrėjo. Tarytumei tyrinėdama. Smalsiai. Lyg žvelgtų į neteisingai susiūtą siuvinį, tabaluojantį palei siuvamąją mašiną.

– Taip, Tora, manau, kad žinau.

– Ir kas gi?

– Esu tavo motina ir noriu, kad atvykusi iš Breilano per Kalėdas gyventumei čia, namie.

– Niekas negali būti motina. Nesvarbu, kam kuo būti, – suniurnėjo vėl paimdama stiklinę. Išgėrė.

– Mėginau rūpintis…

– Henriku?

– Ir juo taip pat.

– Tai esi jo motina?

– Aš už jo ištekėjusi.

Čiaupas varvėjo. Niekas nepakeitė tarpinės.

Ingrida atsuko nugarą ir tyliai nurinko puodelius, iš kurių abidvi gėrė kavą. Lėkštelę po lėkštelės. Puodelį po puodelio. Puodelius ant lėkštelių. Mažąjį stiklinį padėkliuką, naudojamą stalui papuošti. Su pipiriniais sausainėliais. Ką tik iškeptais. Kvapas dar įsigėręs į sienas. Visų praėjusių Kalėdų kvapas, kai nebūdavo nieko gera. Nes jis paruošdavo vienokią ar kitokią staigmeną.

Dabar jo nėra. Ar ko išsigandęs?

Taip įsiskaudo galva, kaip anuomet, kai buvo maža ir trenkėsi pakaušiu į ledą.

Klijuotė nauja. Raudonai ir baltai languota. Stengėsi atrodyti linksma. Tiesėsi į ją savo spalvomis: „Pažvelk, argi aš ne glotni? Ne graži? Be daugybės įpjovų? Esu nupirkta tam, kad Kalėdų šventės būtų mielesnės.“

– Tu negali būti motina, jei pati su savimi nesusitvarkai.

– Sėskis, Tora!

Jos atsisėdo. Klijuotė prisitraukė artyn tik jos dilbius. Troško ją prilaikyti. Panika atslinko prie jos iš už nugaros. Ji buvo dar tokia mažytė. Ji – Tora. Susigūždavusi Henriko mušama.

Tuomet ji buvo maža? Ir Henrikas mušė? Bet Henriko kumščiui ji, matyt, ne per maža! Dėl šito tai ji neabejojanti!

– Aš nežinau, ar papuolu tarp tų, kurie šį tą tau reiškia. Dabar esu tik paprastas žmogus. Daugiausia besirūpinanti šia diena. Taigi nėra apie ką nė šnekėti. Nepadariau visko, kas iš tiesų buvo reikalinga. Toli gražu. Bet maniau, kad tu geriau suprasi užaugusi. Ir suvoksi… Kad lankiusi mokyklą ir šio to išmokusi, neapsisuksi ir nebėgsi šalin vos mane pamačiusi. Tu tokia pasikeitusi. Tokia arogantiška. Aš nežinau, ar tave beatpažįstu…

Balsas mirė. Radijo teatro balsas, kurį vienas gali įjungti, o kitas – išjungti.

Ingrida ištiesė ant stalo mažas raudonas darbininkės rankas. Mėlynos kraujagyslės tvirtai jas laikė. Rankų paviršius buvo nualintas namų ruošos darbų prieš Kalėdas. Nagai sulig oda. Lyg su plėvele ant pirštų galiukų. Rožiniai. Siauri riešų apvalumai. Gražios it įskilę kolonos rankos. Vis dar stiprios. Vėsios, pridėjus prie kaktos ir matuojant temperatūrą.

„Kitame gyvenime“, – sušnibždėjo balsas jai į ausį. Taip garsiai, jog ji net persigando, kad neišgirstų Ingrida.

„Nekaltink Ingridos dėl visko, ką mes žinom. Jai ir taip užtenka. Stengiasi kaip tik įmanydama. Ar nematai, kokia ji perregima? Kokia vieniša?“

„Taip, bet aš nenoriu ja rūpintis. Ji pamiršo mane dėl jo! Niekada manęs nematydavo! Kodėl tuomet aš?..“

„Apie tai negalvok. Pasitrauk į šalį. Leisk man su ja pasikalbėt. Juk ji mano sesuo. Mes drauge žaisdavome. Dabar pasislink. Leisk mane.“

„Bet ji neleidžia man lankyti mokyklos. Kuo nors tapti!“

„Viską ji tau leidžia, tik baiminasi, kad ją paliksi. Leisk gi dabar mane!“

– Neturėtum manyti, kad esu arogantiška. Kad nevertinu, jog siunti man pinigų. Kad nenoriu apie tave žinoti… Mieloji, taip yra tik todėl, kad aš nenusakomai noriu į Bekejoretą Kalėdoms. Juk ir tu galėtum ten eiti?

– Bet ar kalbėjaisi su Simonu? Ar jis apie tai žino? – susitaikiusi paklausė Ingrida.

– Simonas žino, kur aš turėčiau būti.

– Taip, taip, daugiau su tavimi nebesiginčysiu, – pasakė pavargusi Ingrida.

Žemai kieme ji grįžtelėjo. Ir pamatė moters siluetą lange.

Pora vienišų spingsulių pašnibždėjo jai, kad Bekejorete nuo seno gyveno žmonės. Ant prieangio sienos žibėjo stiklinis, panašios į lašą formos gaubtas. Jis spalvino pilkus cementinius laiptus malonia ne itin gausia šviesa, tik menkai parodančia žmonėms laiptelius iki prieangio durų. Jos buvo senovinės, baltai dažytos, su varine rankena. Medžio plokštės raštas dailus, su langų skirtukais viršutinėje durų dalyje. Verandos laipteliai neapšviesti. Rėčkutės, stovinčios ant žemiausio laiptelio, apsnigtos ir žemėtos, su vasarinių gėlių likučiais, vaizdas tuo pat metu tarytum trenkė jai per galvą ir į pilvą. Sniegas gailiaširdingai užklojo negyvus gėlių stiebelius. Verandos durys skendėjo tamsoje. Laipteliai nepurvini. Taigi, jis įeidavo tik per prieangį.

Geltonojo sunkvežimio nebuvo.

Prieangis atsidavė drėgnais drabužiais. Čia jis pasikabindavo žvejybos ūkyje dėvimus rūbus. Šįkart niekas nekabojo.

Uždariusi virtuvės duris ir užsidegusi šviesą, išgirdo laikrodį ant sienos skaičiuojant sekundes. Dulkės it atsiprašydamos nugulusios stalą ir suolus. Tačiau bulvių daigai lange išgyvenę.

Seniai jos čia nebūta.

Krosnis šalta. Po stalu dunksėjo įjungtas elektrinis radiatorius. Nepajėgiantis įšildyti viso kambario. Tik šiek tiek.

Durys į kambarius praviros. Kambariai vėrėsi priešais ją, įšalę ir pilni daiktų. Lyg statulų. Tarsi dulkės mėgintų viską pasaugoti jai. Lentynas su mažyčiais daikteliais ir keliomis senomis knygomis. Krepšį su laikraščiais, likusiais dar nuo rudens. Pilka pagalvėlė sprandui kabojo ties krėslo nugaros atrama nepajudinta. Jai įžiebus lemputę, nuo sijų prie lubų pakibo grėsmingi šešėliai. Ji skubiai išjungė šviesą ir, uždariusi duris, vėl įėjo į virtuvę.

Miegamasis taip pat buvo įšalęs. Ant lovos išskleistas karališkai mėlynas amerikietiškas užtiesalas. Neatrodė, kad kažkas joje būtų miegojęs jau kurį laiką. Gal net nuo tada, kai ji čia gulėjo, mąstė nustebusi. Ir šiame kambaryje ji įjungė šildytuvą, palikdama duris į virtuvę pravertas, o pati nuėjo įkurti ugnies didžiulėje senoje krosnyje. Ši krosnis turėjo pilvą, kuriame anksčiau kepdavo duoną, kol į kaimą neatkeliavo elektrinės krosnys. Krosnis tuo pat metu ir ūžavo, ir cypavo, kol ji neuždėjo rinkių į vietas. Žievės nuo spragsinčių malkų plaikstėsi po grindis, norėdamos parodyti jai kažką, apie ką ji neturėjo nė menkiausio supratimo.

Staiga ji nebežinojo, ar išėjusi iš to rato, kuriame taip ilgai sukosi. Balsai jos galvoje jau nebebuvo tokie aiškūs. Daugiau kaip dundesys, besiveržiantis kartu su ūžimu iš juodo krosnies pilvo. Jie inkštė vamzdžiu ir kaminu. Ji žinojo, kad kyla aukštas įspūdingas dūmų stulpas, kurį pastebėtų net žvejų kaimelyje. Jis trokštų pamatyti jį važiuodamas kalniukais! Trokštų sužinoti, kad ji parėjusi namo. Perjungtų bėgį ir lėktų kuo greičiau.

Ji prisipylė kibirą vandens. Pasiraitojo megztinio rankoves ir sumetė grindų takelius. Paskui miegamajame, virtuvėje ir prieangyje prileido šiltų žaliojo muilo garų. Visur, kur vaikštinėjo įkurdama krosnį. Jai teko nusivilkti megztinį ir likti su vienais medvilniniais marškinėliais. Ji pajuto karštį, pulsuojantį rankose ir veide. Įkaito nuo darbo ir krosnies šilumos, kol purtė kilimėlius ir juos klojo.

Jeigu ją būtų mačiusi Ingrida, būtų sakiusi, kad prieš pradėdama plauti grindis ji turinti nušluostyti stalą ir suolus, išplauti puodelius. Tačiau ji ėmėsi to darbo, kurį mažiausiai mėgsta. Kitaip visa būtų visai nepakenčiama.

Rasa ašarojo langų stiklais. Į Bekejoretą sugrįžo šiluma. Ji tai padarė.

Kaip keista, jis negrįžo namo pašerti avių? Vadinasi, bus jas pašėręs prieš išvykdamas. Gal jis buvo namuose per pietus ir davė joms ėsti?

Vieną kambarėlį ji buvo beveik primiršusi – nedidelį vonios kambarį. Čia buvo pilna dulkių, bet gana jauku ir tvarkinga. Nešvarūs drabužiai buvo surinkti, o rankšluosčiai švarūs. Į baltą vonią ji prileido vandens, įpylė keletą lašų putojančio prausimosi aliejaus, greitai nusirengė ir susirangė joje.

Tuomet šis namas tapo jos. Ir vėl. Besinaudojant kvapais. Ir daiktais. Liejant vandenį tarp rankų ir kūnu.

Jai to reikėjo.

Šitaip ilgai jos čia nebuvo.

Mokykloje? Breilane? Bergų šeimynos kambaryje? Jie dingo jai iš galvos. Ji juto turinti būti čia. Jos rankos visuomet buvę čia. Širdis, pumpuojanti kraują po kūną, irgi buvo šičia. Priaugusi tvirtai kaip samanos prie akmens. O riedulys? Virš brangaus lobio pašlaitėje… Staiga ji pametė mintį. Ją persekiojo vaizdiniai. Ji turėtų iš jų išsivaduoti. Jeigu tik tiksliai atsimintų, kas tai buvo!

Nuo virtuvės spintelės pasiėmė duonos riekę. Dar atsigėrė pieno. Duona iš parduotuvės. Sunkiai sukramtoma pluta. Porą dienų išgulėjusi Otaro krautuvėje ir dar porą dienų keliavusi iki jos. Bet alkanam gera. Rytoj ankstų rytmetį ji užmaišysianti tešlą. Juk galėtų? Ar tuomet galėtų šitiems namams priminkyti tešlos šimtui duonos kepalų? Ji mėgino savo galvoje išgirsti jukų balsą. Tačiau jis miegojo. Per daug visko…

Ji negirdėjo automobilio burzgesio. Atsibudo tik tada, kai virtuvės durys atsilapojo ir šviesa ėmė srūti į miegamąjį. Jis stovėjo tarpdury, apsivilkęs avikailio striuke ir ausine kepure.

Kambarį it liepsna užliejo lūkestis.

Iš pradžių, pamačiusi paklaikusias vyriškio akis, nepasitikinčią veido išraišką prakauliame paženklintame veide, suprato esanti visiškai nelaukta.

Jis matė nuogas rankas virš antklodės. Vešlius kaštoninius plaukus ant baltos pagalvės. Ir stovėjo it įbestas. Galų gale jis nusitraukė kepurę, kirpčiai užkrito ant kaktos. Iš stambaus kūno išsiveržė tarsi aimana:

– Viešpatie!

– Aš sugrįžau namo, – paprasčiausiai ištarė ji.

Ji jau pabudusi iš sapno. Vis dėlto kambaryje tvyrojo kažkas, ko ji nesuvokė. Ar jis nesidžiaugia? O gal jis jos jau nebelaukęs? Tačiau ji jam tai sakiusi, kai paskutinįkart lankėsi pas ją Breilane. Antradienį prieš Kalėdas, juk sakiusi. Taigi neturėjęs užmiršti…

Ji užsikrėtė jo sumišimu, jo aimana, jo baime: „Viešpatie“. Neberyžtingai pakartojo, kad ji vėl namuose.

Jis nusiplėšė nuo savęs kailius ir, išskėtęs rankas, žengė prie lovos.

– Žinau, žinau. Tu tik siaubingai mane išgąsdinai.

Jo veidas toks ištįsęs, pamanė ji, kai jis žiebė lempą prie lovos. Gilios raukšlės dalino jo bruožus skersai išilgai. Lyg pavasarį žvelgtumei nuo Hesthamerio žemyn į giliai išvagotas žemes.

Ji apsivijo jį rankomis, prisitraukdama artyn savęs. Vėl užkaito mintys. Papilvėje, krūtinėje. Siuntė aistros virpulius po visą kūną.

Jis leidosi prisitraukiamas artyn. Laikė ją šiek tiek tolėliau nuo savęs, tačiau leidosi apkabinamas. Jis kvepėjo benzinu. Ji prikišo nosį prie pat kaklo. Įkvėpė. Aiktelėjo. Ėmė glamonėti. Stumtelėjo nuo savęs ir vėl glamonėjo. Nežinojo nieko daugiau, tik kad dariusi tai anksčiau. Dėl šito ji ir grįžusi namo. Ji nepastebėjo, kad jo liesas kūnas ir gyslotos rankos sustingę. Ji darė tai, ką buvo dariusi daugybę kartų…

– Kada atvykai? – paklausė kimiu balsu.

– Popietę, laivu.

Jis išsilaisvino. Dėl šventos ramybės tvirtai laikydamas jos rankas savosiose.

Tuomet jinai jį ir pamatė. Akimirksnį. Kažin kas joje nutrūko, užplūdo gėdos jausmas. Nes jis nesuvokė, kas ji iš tiesų!

– Miela tave matyti, Tora, bet… tu siaubingai mane išgąsdinai. Ar supranti?

Ji sėdėjo nunarinusi galvą.

– Ilgai šiam kambary neužsibūnu. Per sunku.

Kažkur virš jų tarsi įtrūko sienojus.

– Bet aš dabar vėl čia, – mėgino ji.

Jos burna maža ir rožinė. Ji prasižiojo. Juokėsi atsisukusi į jį kliuksinčiu gerkliniu balsu.

– Nustok pagaliau!

Jis raikė žodžius jos ausų būgneliuose. Visa galva paplūdusi krauju. Ji juto, kaip lašai pakibę ant ausų spenelių. Matė save ropojančią po lova. Nei dulkių, nei mirties kvapo. Vien žaliojo muilo. Žaliasis muilas skleidė tokį kvapą, kokį atpažintum kiekvienuose namuose. Jis visur, kur gyvena žmonės. Ji tik troškusi leisti jam suprasti, kas ji esanti. Rytoj. Jis pamatys, kai ji apsivilks paltą. Taip! Sijoną ir aulinukus. Taigi! Jis privalo suprasti, kas ji iš tikrųjų!

– Man nesutelpa galvoje, kad tu tokia panaši į… – burbtelėjo jis.

Ji vis dėlto išdrįso atsikelti iš lovos. Įsitaisė jo glėby. Juto saugų kaulėtą jo kūną.

Jis atsiduso, apgaubė ją rankomis aplink ir liūliavo. Pirmyn atgal. Lyg ji minkštos vilnos sruoga, apvyniota aplinkui jo riešus.

– Kodėl čia atvykai, Tora?

– Turėjau atvykti.

Balselis menkas kaip sudžiūvusio beržo lapelio šnarėjimas vėjyje.

– Ar Ingrida žino, kad tu čia? – pašnibždėjo jai į ausį.

– Taip, – sušnibždėjo jam atgal. Juto jo skruostą šalia.

– Ką ji sako dėl to, kad grįžusi iš Breilano vis tiek eini į Bekejoretą?

– Sako, kad neturėčiau.

– Tai ir neturėtum. Ji nori matyti tave namie.

– Aš namie.

– Taip, taip.

Vėl virš jų pasigirdo sienojaus aimana. Šiurkštaus stambaus žvėries, pagaliau pajutusio sklindančią šilumą, atodūsis.

– Kur tu buvai, Simonai? Aš laukiau taip… O tu vis negrįžai.

– Buvau įmonėj su savo popieriais. Sąskaitom. Nuo skaičių man įsiskausta galva.

– Galiu tau padėti.

– Tu lankai mokyklą ir turi tapti protinga kaip popiežius, – sušnibždėjo jis, norėdamas iš jos išsilaisvinti.

– Aš pabūsiu čia.

– Ne! Bet jau baisiai gražiai čia viską sutvarkei.

Jis išsišiepė kaip saulytė.

– Vis tiek galiu tau padėti.

– Pasisamdysiu vaikiną, kuris padės man tvarkytis su sąskaitomis. Jų tiek daug. Tie visi segtuvai kontoroj apačioj. Lentyna lūžta. Vienos šiukšlės ir galvos skausmas. Pavalgei?

– Taip.

– Ir man reikia užkąsti.

– Paskui… ateik ir atsigulk.

– Virtuvėj ant sofos yra antklodė. Paprastai miegu tenai.

Jis susitvardė dėl to, ką kaip tik dabar pasakė.

– Kur katė? – netikėtai paklausė ji.

– Dingo. Bandžiau ieškoti, bet…

– Tu tiek daug laiko praleidi ūkyje. Ji viena… Niekam nesinori būti vienam.

– Ne, – tepasakė jis. Paplekšnojo jai per pečius ir kėlėsi.

Ji leido jam stotis. Nuspręsta. Kaip tik dabar Simonas ir gali keltis.

Ji atleido jam už tai, kad nesuprato, kas ji.

Lygiai taip, kaip suvokė metų laikų neišvengiamybę.

Kambarys ją įsiautė. Ir šiluma, kurią pati sukūrė. Tai nepateisinama.

Simonas bruzdėjo virtuvėje. Garsai, kuriuos ji buvo girdėjusi anksčiau, lindo iš tamsos lyg maži šiltakraujai gyvūnai, velkantys uodegas iš paskos.

Naktį ją pažadino balsai. Nė vienas iš jų nebuvo Rakelės.

Ji nutipeno į virtuvę. Mėnulis, pakibęs ties langu, rodė jai, kad jis guli čia. Ant sofos. Žmogus po antklode. Visuomet užsisklendęs savyje ir savo vienatvėje.

Ji nuklojo antklodę į šalį, kad liktų vietos ir jai. Ir įsirangė pas jį. Slystelėjo prie jo arti arti. Gulėjo kaip pelytė, kol jis išsidavė nemiegąs ir ją apkabino.

– Ar tu vieniša, Tora? – pašnibždomis paklausė.

– Dabar ne, – sušnibždėjo ji.

– Juk tam esi jau per didelė, ar supranti?

– Ne.

– Gerai jau, gerai.

Ji žvelgė į mėnulį, plaukiantį pro virtuvės langą.

Paskui ir pati nuplaukė į vaizdus, kur Simonas tempia šieną, jo nugara nusėta prakiurusių žaizdų dryžiais nuo virvės ir aštrių, lendančių jam į mėsą, šiaudų.

Ji vaikštinėjo aplinkui, bet buvo neregima.

Ji mėgino jam padėti.

Tačiau jis jos nematė.

Aušra! Prasiskverbianti po antklode. Siaučianti pilve. Papilvėje. Kirbanti palei šlaunis. Išlendanti pro pėdas. Pirštus. Pasiskleidžianti viršum šiltos odos. Ją kaustanti.

Jos galva ilsėjosi ant kietos kaip akmuo pagalvės lopinėlio. Budri, bet akyse neraibuliavo. Ji pramerkė akis.

Jo ranka. Mieguistas ramus judesys po antklode privertė ją susigūžti į kamuoliuką. Visur aplinkui toks prišutęs deguto ir druskos, benzino ir odos kvapas.

Šviesūs ir aštrūs barzdos šeriai brūžino jai petį. Ji – stebintis jį didinamasis stiklas. Oda peršviečiama ir blyškoka aplink kiekvieną barzdos šerelį. Tai čia, tai ten poros išsiplėtusios, kitokios. Lyg kovotų dėl vietos. Nosis tiesi ir tvirta. Tarsi įspėjanti apie prisilietimą. Šviesios tankios blakstienos slėpė jį nuo jos. Švelniai gulėjo virš skruosto. Burna užčiaupta. Lyg pakrantės kontūrai rūke.

Rytmečio šviesa paišina ir nesveikuojanti.

Jos naktiniai marškiniai susibrukę aukštyn. Jo sunki ranka prispaudusi jos nuogą odą. Šiluma ją užplūdo nelyginant milžiniška geismų upė.

Jie plūduriavo jūroje. Jų kūnai susipynę, beribiai. Ji matė jo galvą – išsižiojusią, besijuokiančią – besisūpuodama ant vėsių bangų. Jie plaukė kur akys užmato – į vandenyną. Vėsa perėjo į šaltuką. Ledinės putojančios bangos juos vis persekiojo. Tuomet jie ištirpo vienas kitame ir vibruojančia juostele susiliejo su dangumi ir jūra. Ir ji pajuto, kaip juodu įtraukė sūkurys. Jėga, kurioje erdvės užteko visiems. O visa aplinkui tapo be ribų ir be aistros. Visur mirguliavo balkšva it pienas šviesa.

– Turi miegoti miegamajame, čia per ankšta, – sumurmėjo jis pro miegus.

– Galime eiti kartu, – liūdnai atsakė ji.

Jis pusiau atsisėdo, patalpos šaltis apėmė juos abu, mat nuslydo antklodė. Tuomet jis pasižiūrėjo į laikrodį ir nutarė keltis anksčiau.

– Bijai miegoti viena?

– Nežinau.

– Bet tu suaugusi, negali lyg niekur nieko miegoti su vyriškiu.

Jis ranka persibraukė veidą. Suvaržytu, mirtinai pavargusiu judesiu. Nusižiovavo.

– Šiandien privalai pareit namo.

Tarė apsisprendęs. Nežiūrėdamas į ją.

Jie pusryčiavo. Valgė sausą pirktinę duoną, užteptą tekšių uogiene. Rytinė kava aplink juos skleidė seniai pažįstamą saugumo jausmą. Krosnis ūžė. Priešais langą kabančio termometro stulpelis buvo nukritęs iki 15 laipsnių šalčio. Ne juokai. Šarmojo sugraduoti maži langeliai. Vidury tarp kiekvieno langelio skirtuko likę po mažą neužšalusį plotelį vaizdui regėti.

– Aš namie, – išpyškino užsispyrusi.

Jis staigiai pakėlė galvą. Įsmeigė akis. Susitvardė.

– Gerai. Namai ir čia. Turi eiti pas savo motiną ir miegoti ten.

– Veji mane? – sušnibždėjo ji.

Simonas užmetė žvilgsnį į apšarmojusius langus ir atsiduso.

– Klausyk, Tora! Eik pas savo motiną nakvoti, o čia gali būti dienomis. Ir bus ramu. Juk tai ne dėl to, kad aš nenorėčiau tavęs matyti.

– Ne, – švelniai tarė ji. – Tai ne todėl, kad nenorėtum manęs matyti. Aš pasiliksiu čia. Ir katė pareis. Viskas bus gerai. Kaip anksčiau.

Ji žvelgė į jo žydras akis, kol jo žvilgsnis ėmė trūkčioti ir nuslydo šalin.

– Ne, – kimiai sušvokštė jis. – Jau niekas nebebus taip, kaip buvo. Man jau čia niekas nebepadės. Šitai turiu įsikalti sau į galvą. Pats vienas. Ar nesupranti? Niekam nėra reikalo apgailestauti dėl Simono. Arba guosti. Nereikia!

Jis staigiai kėlėsi. Po krosnimi susiieškojo storus žieminius batus. Įgrūdo į juos kojas it kokius priešus. Tada apsivilko avikailio puskailiniais, užsidėjo ausinę kepurę ir dingo už durų.

Sudarkytas sapnas sekiojo ją po visus namus. Pagaliau jai toptelėjo, kad jis išvažiavo nepasirūpinęs avimis ir nepaprašęs jos jų pašerti. Ji apsirengė kasdienę striukę, kabojusią prieangyje, ir nuėjo į avidę.

Ji nebuvo pasiruošusi pamatyti to, ką pamatė. Apšarmojusias sienas, tuščius gardus su atvirais varteliais. Vibruojančius kampus jai žengiant grindimis. Silpnai ir liūdnai.

Jis išskerdęs avis!

Ji puolė iš vieno gardo į kitą. Vis dėlto jis tai padarė! Išpjovė ir sugriovė. Viską, ką ji turėjo. Katė pradingo. Jis išsikraustė iš miegamojo!

Ji išlėkė iš tvarto, paleidusi duris trenktis baisiu smūgiu, sudrebinusiu apšerkšnijusias sniego pusnis.

Pagaliau įėjusi į namą, stabtelėjo vidury virtuvės ir užsigalvojusi trypė vietoje. Kūrė planus, kurių ir pati dorai neišmanė.

Ji užsimetė paltą, baltu šaliku apsivyniojo kaklą ir ausis.

Simonas kalbėjosi su pavaldiniu. Prieš Kalėdas jie gerokai padirbėję. Dabar besiartinąs savaitgalis. Simonas vertino šį vyriškį. Kvietėsi į kontorą. Vieną taurelę? Verčiau ne. Jo laukią namuose. Jis susikišo marškinius ir buvo besiruošiąs išeiti.

Vis dėlto prisiminė, kad privaląs padėti Simonui atsakyti į pačius būtiniausius klausimus apie laivą ir ūkį.

Jie pamatė ją beveik tuo pat metu. Mėlynas paltas sparčiai judėjo prieplauka! Tai, apie ką šitiek svajota.

Padalinio vadovas žvelgė tai į moterišką būtybę Rakelės paltu, tai į žmogų šalia savęs.

– Viešpatie, taigi… lyg matyčiau ją! – pratrūko jis.

Jis nesusivaldė. Jam išsprūdo. Lyg piktžodžiautų bažnyčioje.

Simono lūpos virpėjo.

Įtūžusi ji atsirado priešais juos. Mažytė rausva burna paleido į šaltą orą gausų debesį sunkių vandens garų.

Ji neatsakė į padalinio vadovo pasisveikinimą. Matė tik Simoną.

– Turim pasišnekėt! – sušvokštė ji.

Simonas staigiai sugriebė pašiauštu paltu vilkinčią būtybę ir nusitempė paskui save pro priekrantės įmonės duris. Pro darbininkus ir šaldyklos gausmą. Pro kūnus ir įsakmius šūksnius. Per stingdantį šaltį, besismelkiantį pro atviras šaldyklos duris. Geležinis skląstis ties užraktu atrodė lyg milžiniškas apšerkšnijęs antakis.

Žmonės spoksojo į mėlyną paltą. Laikas sustojo.

Juos nešė laiptais aukštyn į viršuje esančią kontorą. Ji trepsėjo paskui jį lyg persekiodama.

– Ką tu sau manai? – užsipuolė jį jiems kylant laiptais. – Kam išpjovei visas avis? Prakeiktas kvaily!

Jis pasodino ją į sukamąją kėdę. Giliai įkvėpė. Ji apsivilkusi Rakelės drabužiais nuo galvos iki kojų. Prie šitokio vaizdo jis pratinosi. Po truputėlį. Ji kažką pasidariusi plaukams. Jie styrojo. Lygiai kaip Rakelės plaukai.

– Juk sakiau, kad vienas avių neišlaikysiu. Ar neatmeni, kaip telefonu tau pasakojau?

Balsas žemas. Abidvi jo rankos uždėtos ant stalo, galva nunarinta palei pečius. Grūdų geltonio plaukai – tarsi aureolė taupioje gruodžio šviesoje. Darbinė lempa apšvietė visa aplinkui. Išduodama žilus atspalvius smilkiniuose. Anksčiau jų nebuvo pastebėjusi. Atsiradęs atstumas, kurio niekaip nepaaiškinsi.

Atrodė, jog įtūžis dėl negyvų avių nuslūgo it ugnis žaizdre po lietaus.

– Tu ne vienas, – pratarė ji.

– Deja. Aš vienas. Nė viena būtybė pasaulyje negali man niekuo pagelbėti. Rakelės nebėra. Su tuo turiu susitaikyti. Avis reikėjo aukoti.

– Rakelė yra…

– Taip, mūsų mintyse. Tačiau savo avių nebeprižiūri…

Jis apėjo aplink didžiulį raudonmedžio rašomąjį stalą, naują ir prabangų baldą naujose patalpose. Prisėdo ant kraštelio ir atsirado grėsmingai arti.

Tuomet išgirdo balsą. Įspėjantį. Rakelės balsą. Priekaištaujantį, kad nuėjusi per toli, išplepėdama paslaptis. Nejaugi nesuprantanti, kad jam dar per anksti kai ką suvokti? Ji privalanti išmokti visų gudrybių, prieš imdama jį kankinti, atskleisdama, kas ji tokia. Tad kokios čia dar avys?

Ji sėdėjo palenkusi galvą, laukdama bausmės. Užsitarnavo. Simonas dėl jos vos nepražilo.

Ir staiga ji vėl tapo Tora, prašančia pagalbos. Besiglaustančia prie Simono rankų.

– Žinau, tau atrodo, kad pamišau dėl avių. Jeigu turėčiau tokią pagalbininkę kaip tu, būtų puiku. Bet tu niekam neturi tarnauti. Turi mokytis ir kuo nors tapti. Tai ir mano noras, ir Rakelės taip pat. Ji visuomet troško mokytis. Bet neišėjo… Mums jos trūksta, Tora, tiesa?

Ji palinkčiojo.

Jis padavė jai savo nosinę.

Ji negalėjo suprasti, ką jai tai primena.

Kažką atstumiantį, drėgną ir žalią, skausmingą ir gėdingą. Kažin ką, kas nesusiję su Simonu.

Ji negalėjo paimti nosinės.

Galiausiai vyriškis atsiklaupė prie besisukančios kėdės ir ėmė šluostyti jai nosį. Tada ji susivokė verkianti.

– Išsipūsk, – paprašė rūpestingai.

Ji pūstelėjo keturis sykius. Jo ranka kiekvienąkart surasdavo nosinėje švarių kampų ir prie jos nosies sulankstydavo. Galvoje ji girdėjo savo pačios garsus.

– Laikykimės išvien. Nesmerk manęs dėl avių… Juk supranti, kiek daug triūso reikalauja įmonė.

Ji linktelėjo. Ir pasislėpė jo glėbyje.

Keisti žodžiai gulė į jos užrašų knygelę. Ji nežinojo, iš kur jie atsiranda.

Galiausiai ji nebegalinti ilgiau su jais kvailioti. Mat Simonas pažadėjęs leisti jai paruošti Kalėdas Bekejorete. Ateisianti ir Ingrida. Ir vis tiek tebesėdėjo prie virtuvės stalo su rašikliu ir užrašų knygele rankose.

Žodžiai šokinėjo vienas paskui kitą virš linijų. Lyg susimokiusi banda. Liejosi į tam tikrą istoriją jai žvelgiant pro langą.

Šermukšnis sode didžiulis ir senas. Apatinės šakos nugenėtos, kad neužstotų pro žemus langus besiskverbiančios šviesos. Skrybėlės užuovėjoje šakelių rankos tebebuvo pilnos kruvinai raudonų uogų! Paukščiukai – amžini nepasėdos nuolatinėje kovoje dėl maisto ir prieglobsčio. Juos galėjai matyti tik vidurdienį. Maži, greiti it žaibas šešėliai.

Apie juos ji rašė užrašų knygelėje. Rašė apie paukščiuko jauniklį akmenyno pašlaitėje ir jo motiną ant palangės. Atrodė, jog jai nenusakomai svarbu užrašyti tai dabar.

Balsai ją kankino jau nuo tada, kai grįžo iš šaldyklos. Blogiausia būdavo tuomet, kai ji nežinodavo, ko jie iš jos nori. Kartais jie jai įsakydavo atlikti tai, su kuo ji negalėdavo sutikti. Tai buvo ypač aukštas, reiklus mergaitės balsas. Padriki bjaurūs žodžiai. Atrodė, lyg jinai jį pažintų. Tačiau neturėtų drąsos neprisileisti jų artyn savęs.

Sykį, kai pakėlė plunksnakotį, jai buvo liepta eiti į palėpę prie audeklo. Iš pradžių ji to nepadarė. Tačiau kai visą kūną ir net mintis ėmė niežėti, ji pakluso.

Atraižos paruoštos audimui. Surūšiuotos pagal spalvą, kokybę ir storį.

Ji įsižiebė ryškią darbinę lempą viršum audeklo ir stabtelėjo. Paskutinis kilimėlis – iš baltų ir mėlynų dryžių. Vilnonių atraižų. O iš ko gi baltasis?

Galva kunkuliavo nuo balsų, ir ji niekaip negalėjo prisiminti, iš kur gavusi baltąsias atraižas.

Verksmas jau besitvenkiąs. Ji jautėsi išvargusi ir tuo pat metu keistai susijaudinusi.

Iš lėto įsliuogė į stakles. Atsargiai pabandė pakojas. Jautėsi taip, lyg niekad nebūtų to dariusi. Betgi audusi ir dar kaip!

Ji suvijo atraižas ant namų darbo medinių šeivų. Ir vėl nusiminė, nes neprisiminė, kaip jos vadinasi. Šeiva skirta siūlui, jei audi audeklą ar ką kita iš plonų vilnonių siūlų. O šioji skirta atraižų kilimėliams austi…

Jai įsiskaudo galva, vėl užplūdo balsai. Jai nesisekė matyti aiškiai. Kai balsai pradėdavo čirkšti, ji imdavo plūstis. Prakišo medinę šeivą su atraižomis ir piktai trinktelėjo šaudykle. Tuomet siūlai išsiskyrė. Lygiai ir dailiai lyg stebuklas, prasiskirdami jai vis naujai. Ji trinksėjo ir trinksėjo, kol nurimo.

Išoriniai garsai privertė ją atkreipti dėmesį, kad šalta. Sustingusi nugara. Ir vėl čia apstu garsų, lyg po komandos. Kampai tamsūs, o priešais ją už šviesių užuolaidų juoduojantis langas.

Ji išlipo iš staklių ir nuėjo į virtuvę. Eidama iš kambario į kambarį, susidegė visas šviesas. Nuo balsų zvimbesio, matyt, bus įsibaiminusi tamsos. Vienas žmogus ją išjuoks, nes ji Kalėdoms dar nekepusi.

Apkvaitusi pasilypėjo ant taburetės, nuo virtuvinės spintelės nusikėlė svarstykles. Senovines ir sunkias. Abiem rankom padėjo jas ant suolo.

Lėkštelėje gulėjo raktas. Nukeliamas jis liūdnai skimbčiojo.

Raktelis nuo sekretero! Dabar ji prisiminė. Tuo pat metu balsas vis įkyriai kartojo, jog kalėdinės puošmenos – viršutiniame sekretero stalčiuje.

– Taip, taip, nurimk! – šūktelėjo supykusi.

Tuomet jie ėmė kalbėtis tarpusavyje, nekreipdami į ją dėmesio. Jie ilgai kalbėjosi apie dalykus, kurie sveiku protu nepaaiškinami. Tarškesys lyg blogai nustatytas radijo imtuvas.

Kol ji stovėjo ant kėdės – jos spietėsi! Rudos, lygios, nedrąsios! Pipirinių sausainių figūrėlės visoms Bekejoreto Kalėdoms! Šokinėjančios aukštyn žemyn ant svarstyklių lėkštelių. Plūstančios viršum spintelių.

Su baltu lipniu glajumi, tįstančiu aplink juos. Varvančiu ant suolo ir grindų. Kopiančiu kėdžių kojomis, jos blauzdomis ir šlaunimis. Po drabužiais. Ji juto, kaip brūžinasi oda. Visą laiką girdėjosi brūžinamas atgrasus garsas, lyg kas leistų krabui ropoti skardiniu kibiriuku. Greit jų jau bus iki kaklo. Milijonai.

Ir staiga ji suprato, kieno tai balsai.

Ji nyko stovėdama. Ir susmuko drabužiuose. Mėgino prašyti juos liautis. Negalėjo išleisti nė garso. Norėjo iškelti rankas, kad juos sugautų. Tačiau pajuto, kad jų pilna burnoje. Ausyse. Galvoje. Jie ėdė jos smegenis! Ir Simono dar nėra! Greit Kalėdos, o jie dar neturi eglutės! Ir paukšteliai tupi pasislėpę šermukšnyje ir laukia greit pasirodysiančios dienos šviesos. Tai vienas, tai kitas pakišę galvelę po sparneliu. Laukiantys savo jauniklio. Ji tai žino. Ir vis tik ji leidžiasi kankinama kažkokių bjaurių cukriniu glajumi aplietų pipirinių sausainių, likusių čia nuo buvusių prieš daugelį metų Kalėdų.

Vienas jų – su mažytėmis baltomis akutėmis ir dviem lašeliais glajaus, įsispitrijęs jai tiesiai į akis. Net skauda. Kepimo milteliai išspaudė ašaras.

– Kodėl čia atvykai? Tu netikra. Su tavim vienos nelaimės. Mums tavęs nereikia. Dar nepasiruošei Kalėdoms. Nepajudinta miltų dėžė. Nei kepimo milteliai. Cukraus pudra dar parduotuvėje. Kas tu? Net austi nesugebi. Nežinai, kas yra verpstė! Nepagalvojai, kad mums reikėtų naujų gyventojų ant spintelės! Mūsų tik keletas. Rakelė kepdavo kasmet. Jos nebėra!

– Paleisk mane!

– Kodėl gi? Jeigu aš atsiųsiu visus vaikinus, kad iš tavęs pasijuoktų, vakare tavęs čia nebebus. Che, che, che!

Piktos glajaus akys įsmigo į ją.

Tuomet ir vėl jie ėmė ja rėplioti. Ji aiškiai juto, kad jos galva pilna. Kad jie graužia ją iš vidaus.

– Ar jūs nematot, kas aš esu? – sušuko visa savo plaučių jėga ir nuvirto nuo taburetės.

Šitai nutiko pačiu laiku. Tarytumei pipirinių sausainėlių armija neturėtų jokios galios ant grindų. Ji stengėsi būti čia likusią dienos dalį. Porą sykių ji pamanė, kad reikėtų eiti į koridorių pasiimti batų ir palto. Tačiau nebūtų smagu sužinoti, kas slepiasi tamsiame kampe už prieangio durų.

Vogčiomis ji apžvelgė suolą, kur stovėjo svarstyklės. Mėlynai dažytos geležinės svarstyklės su nelygiais dubenimis. Senutėlės. Dar nuo tų laikų, kai sverdavo miltus ir cukrų.

Pipiriniai sausainėliai pasirengę kerštui. Nes nebuvo Rakelės. O jos nepripažino. Ji neką teišmananti.

– Rakele! – porą kartų ji šūktelėjo name. – Jie grįžta. Manęs suvalgyti. Jie ieško manęs, nori padaryti man galą! Girdi?

Tačiau Rakelė tylėjo. Kad ir kur buvusi. Tora jautėsi lyg sena oda Rakelės drabužiuose. Nežinojo, kaip ilgai ji ištvers.

Stengėsi prakalbinti sienas klausdama, kada jos paskutinįkart mačiusios Rakelę. Tačiau šios tylėjo. Tylėjo ir paveikslai. Visi indai ant suolo ir spintoje irgi laikė liežuvį už dantų.

Nuo suolo ji pastvėrė raktelį ir nutipeno į kambarį. Reikėjo paimti kalėdinius žaisliukus, kol armija jų neprisiminė. Turėjo būti protinga ir juos aplenkti.

Ji susirado rudą dėželę, kurioje jie ir turėję būti. Kurį laiką sėdėjo laikydama rankose girliandas ir angeliukus. Reikės parsinešti eglutę. Simonui ir jai.

Ji išdėliojo visas puošmenas ant valgomojo stalo ir glamonėjo jas akimis.

Tuomet mergaitiškas balsas ėmė nerimauti, jog jai reikią susitvarkyti savo popierius. Pasak jo, jau labai seniai ji netvarkiusi sekretero skyrelių.

Ji nusileido ir sugrubusiomis virpančiomis rankomis atkėlė dangtį.

Reikėsią įsigyti plūginį sniego valytuvą, mąstė Simonas, kai buvo priverstas pastatyti sunkvežimį pakalnėje. Vidury kelio suneštos didžiulės pusnys.

Visas namas įšvitęs. Vadinasi, vis dar tvarkosi. Jiedviem pavalgius, jis turėsiąs nuvežti ją pas Ingridą.

Jis prieangyje pasikabino drabužius ir įėjo vidun. Pirmąją metų menkę uždėjo ant spintelės. Ją kaipmat ir paruoš. Ir kepenėlių su ikrais. Juto, kaip nuo šios minties taisosi nuotaika. Jis atsargiai pravėrė virtuvės duris, norėdamas Torą nustebinti geromis naujienomis apie šviežią žuvį.

Rakelės sekreteras atviras. Žali vilnoniai Rakelės megztiniai ant aukštos apkrautos kėdės privertė jį sudrebėti.

Tora apsivertusi popieriais. Laiškais. Apmokėtomis sąskaitomis. Iškarpomis. Namų ūkio sąskaitomis.

Jis pamanė turėsiąs jai pasakyti, kad nepakenčiąs, kai ji rengiasi Rakelės drabužiais.

Tačiau nepasakė. Tik liaupsino už tai, kad surado raktelį. Ir kur jinai jį rado?

Suradusi? Jis neradęs. Ir pasidavęs. Ji mįslingai šypsojosi.

Jis atkėlė jos rankas nuo popierių. Jo šešėlis viską uždengė. Sunkiai užgulė virš jos. Jo pirštai tvirti ir sušalę. Veidas griežtas. Lyg būtų sučiupęs ją vagiliaujančią.

Jis nuleido dangtį ir užrakino. Akimirką palaikė raktelį rankoje, o tada lėtai įsikišo į kišenę.

Tuo pat metu visi balsai prapliupo juoktis, kad net namas drebėjo, o jos akys išsprogo.

Sekreteras! Čia viskas Rakelės. Jis niekuomet nėra jos įžeidęs savo noru čia patekti. Lyg žinodamas, kad kartą pamėginęs visko neteks. Jis suprato, kad tai itin subtilus, bet uždraustas vaisius. Kai kurie dokumentai, kažin kur esantis stalčiukas, kuriame galima saugoti paslaptis. Kol ji čia buvo, jis apie tai negalvojo. Mąstė paprastai: Rakelės sekreteras skirtas ne jam.

Jis nužvelgė mergaitę su Rakelės drabužiais prie sekretero. Lyg daugelį kartų patirtas jausmas-vaiduoklis. Jam grįžus namo, čia sėdi Rakelė. Grįžteli. Greitai. Nudžiunga jį pamačiusi.

Kai Rakelės nebeliko, jį keletą kartų buvo apnikusi mintis išnešti sekreterą į kiemą ir sudeginti. Stebėti, kaip liepsnos stulpas kyla į dangų. Degusis beržas. Jis jai nupirko jį pirmaisiais metais po vedybų. Liepsningas baldas. Pilnas Rakelės gyvenimo paslapčių.

Dabar čia įsiveržė Tora! Šitaip manyti buvo neteisinga, bet jis nieko negalėjo padaryti. Jis negalėjo jos atpažinti.

Ji buvo tokia žemiška, jo Rakelė. Nuolat užsiėmusi praktiškais dalykais. Sveikos nuovokos. Teisinga. Tačiau turėjo pilną sekreterą savų paslapčių. Kurias jam reikėtų apsaugoti.

Ant spintelės pasidėjęs lentelę Simonas pjaustė menkę. Milžiniškos pražiotos žiaunos. Vidus baltas. Iš jos tekėjęs kraujas. Greit užvirė vanduo. Simonas šliūkštelėjo saują rupios druskos. Tuomet sudėjo žuvies gabalus į puodą. Pirmiausia jie silpnai užpilko. Po kurio laiko vandeniu jau siuntė spindinčius perlamutro dryžius.

Tora susirado išblukusį maišelį su džiovintais laurų lapais. Porą atsargiai išsitraukė. Lėtai įmerkė juos į vandenį. Akimirksniu jie dingo tarp burbulų, vėl iškilo ir, vandeniui kunkuliuojant, atsigulė ant neramaus paviršiaus. Dabar tetrūksta trijų lašelių acto.

Ji sekiojo paskui jį it šunelis, nesusigaudantis, už ką gavęs pylos.

Atrodė, jis ne toks piktas, kad ją atstumtų.

Ji padengė stalą taip puikiai, kaip tik mokėjo. Mėgino suprasti, kaip patiktų jam.

Prisiminė, kad turėtų paslėpti užrašų knygelę.

Valgė nedaug tekalbėdami. Jų akys susitikdavo ties garais.

Jai šalo kojos.

– Rytoj, šviesoje eisim eglutės, – tarė sėdėdamas prie garuojančios žuvies.

– Gerai.

– Nepyk dėl sekretero, bet Rakelė norėjo visa tai pasilaikyti tik sau, supranti.

– Taip, – atsakė ji.

– Tai daugiau apie tai nebegalvokim. Aš buvau šiurkštokas. Ar supranti mane, Tora?

– Taip.

Jis nepasakė, kad ji turėtų eiti miegoti į Šimtabutį. Atrodė, jog šiai dienai jau pakaks.

Ji pasislėpė Rakelės lovoje. Girdėjo besiknaisiojančius ir šnypščiančius pipirinius sausainėlius. Bet jie greičiausiai neišdrįs prie jos artintis, kai Simonas miega virtuvėje. Tarp virtuvinių svarstyklių ir miegamojo durų.

Ji numanė, kad teks liautis priešinusis. Tačiau jis galėtų neleisti jiems daryti su ja ką panorėjus. O gal jam pasirodys, kad tai palengvėjimas? Jai atrodė, kad ji kankina jį, ateidama čia. Galbūt jis ir užsiundė ant jos pipirinius sausainėlius. Kad ją išgąsdintų ir išprašytų?

– Ne!

Ji užsidengė burną ranka, nes nežinojo, ar iš jos neišskrido žodžiai.

Garsai namuose lyg kažkur toli degančio laužo spragsėjimas. Ji žinojo, kad pipirinių sausainėlių armija vėl grįš.

Kartkartėmis ji sušnibždėdavo apie Rakelę, tačiau šaukti nepajėgė. Jis išmestų ją už durų.

Rakelė nė kartelio neatsiliepė.

Bent jau tiek, kad pataluose šilta. Ji vėl gerai uždarė virtuvės duris. Tačiau žinojo, kad jie pereis kiaurai duris ieškodami jos.

Jai reikėtų vykti į Breilaną. Į kambarį pas Bergus. Ten ji žinojo, kuo esanti. Tačiau…

Staiga atsirado Almaras iš Hestvikos su į gabalėlius sproginėjančiu garuojančiu kūnu. Plūduriuojantis ant nugaros rožinėje tižėje. Kitoks. Sudaužytas. Nepataisomai.

Visi jos sutikti žmonės per ją perėjo! Ypač tie, iš Šimtabučio. Prie jų nosių, smakrų ir ausų prisitvirtinę paniekos kupini žodžiai. Ir plaukuose. Jie ėjo per ją. Buvo nešami pavėjui it pelenai. Jai norėjosi pabėgti. Tačiau Breilanas plytėjo lyg miręs mėsos ir odos gniutulas. Ji nežinojo, ką daryti. Negalėjo atsikratyti veidų.

Staiga ji suvokė, kad ne Breilanas tapęs gniutulu akmenyno pašlaitėje, o Almaras. Jis atsilaikė, ir vis dėlto numirė. Niekad nebuvo pasiruošęs. Dėl to ji jautėsi pavargusi ir liūdna.

Ir samtis, gremžęs sušalusį smėlį. Dėželė. Liepsnos krosnyje. Ryjančios ir ryjančios. Visa, ko ji negalėjo nešiotis. Ko niekas nepajėgtų nešiotis. Niekas!

Paukščiukas su mėlynomis kraujagyslėmis galvelėje! Kraujagyslės su mirusiu krauju. Odos raištis, kurį jis nusitempęs su savimi. Šnarpščiantis garsas. Kažin kas išslydęs.

Daugiau jau nebeskaudėjo. Buvo tik siaubingai pervargusi. Nes tai plazdėjo joje. Kažko reikalaudamas.

Susišiaušusi Elizifos galva. Jos čiužinys, kurį jie sudegino pakrantėje po to, kai ji pagimdė paskutinį savo vaiką – negyvą mergaitę. Mergaitę, turėjusią būti gyvu berniuku, išeisiančiu į pasaulį misionieriumi.

Seną žydą juodu fraku, einantį bulvių lauku. Iš kurio jie pirkdavo siuvinius ir duodavo kavos su vafliais. Kiekvienas nuo šito pasijustų šventesnis už šventąjį.

Jau seniai ji buvo pavargusi nuo jo veido išraiškos. Jis šnekėdavo jai tokiu balsu, lyg būtų iš pipirinių sausainėlių armijos. Žemu, urzgiančiu. Vis atsiprašinėdamas, papriekaištaudamas.

Fritsas. Laibu kaklu, gomuriniais garsais. Ilgais pirštais, kuriais jis šnekėjo. Fritsas, kuris keletą kartų parašė jai laišką. Neįmanoma, kad šitoks parašytų laišką? Ir vis dėlto jis tai padarė. Dabar jau jis dingęs iš jos minčių, senokai dingęs.

Avis plūduriavo jūroje. Ir virvė. Apvyniota aplink baltą delną. Simonas, kuris nupjovė. Judri Simono burna tapusi rėžiu.

Josios drabužiai. Sunkūs nuo druskingos jūros. Plaukai. Užmerktos akys.

Ingrida.

Ji suprato, kad Simonas leidžia jai pasilikti todėl, kad ji jam nekelia rūpesčių. Todėl ji ir nesikėlė, kol jis neišėjo. Pora sykių jis vos vos pravėrė duris, tarytum ją žadindamas. Tačiau ji apsimetė mieganti. Tik įkvėpė kavos aromato, kad nors ką turėtų. Ji darys tai, ko jis prašo.

Ji mąstė, ar tuo metu, kai miegojo, kas nors jai įdiegė judesius ir žodžius. Atrodė, jog ji valdoma kažin kur už jos pačios. Dėliojo žodžius, kai manė esant reikalinga. Rankos ir kojos keliavo kur ir kada panorėjusios. Kūnas užsidarė kiaute. Ėmė džiūti. Niekam jis nereikalingas. Net jai pačiai. Tai svetima moteris su Rakelės drabužiais.

Pabėgėlė, suradusi ištuštėjusius namus. Čia viskas užbaigta ir paruošta kažkam naudotis. Lovos paklotos, spintos pilnos drabužių ir įrankių, puodelių ir indų. Kėdės dar šiltos, nes ant jų neseniai sėdėta. Ant staltiesės nuo kavos likusi dėmė. Neišplautas puodelis.

Jai geriau būti maža mergaite, kai Simonas čia. Kitaip rizikuotų būti išsiųsta. Ji nutaisė nuolankią ir susižavėjimo kupiną veido išraišką, kai jis parodė jai eglutę, ketinusią pasislėpti pusnyje.

Ji nesipriešino, kai staiga čia atsirado Ingrida ir ėmė viską tvarkyti.

Kai Bekejorete likdavo viena, su užrašų knygele susirangydavo Rakelės lovoje ir rašydavo tomis akimirkomis, kai balsai būdavo ją pamiršę. Laimė, pipirinių sausainėlių armija daugiau nesirodė. Tačiau ji juos girdėjo. Nuolatos.

Ingrida ir Simonas kartu su ja leido dieną. Vakare ji jau buvo nuvargusi, stengėsi nesukelti jiems antipatijos, nepritarimo, vengė jų nepatiklių žvilgsnių. Jie sakė, kad tai Kūčių vakaras.

Diena rangėsi vėžlio žingsniu tarytum dulkė, lėtai nusėdanti ant baldų name, kuriame niekas nevaikšto. Niekas jų nekėlė, niekas nešluostė. Kažin kur viduje slypinti josios silpnoji vieta. Ji žinojo ją beveik suradusi. Visiems laikams.

Tačiau iš pradžių ji turės išsiaiškinti, kas trukdo Simonui suprasti, kas ji esanti.

Naktį jis miegodavo ant sofos virtuvėje.

Katė parėjo į namus. Perkarusi, nušiurusiu kailiu.

Ji vienintelė ją pripažino.

Tai apvaizda, būtų pasakiusi Elizifa. Dievo apvaizda. Dar ilgai ilgai ji nieko nežinojo ir nieko nesakė.

Į namus atnešė Kalėdų paštą.

Kai Simonas padėjo ant stalo blizgančius kalėdinius atvirukus kartu su pora sąskaitų, ant grindų nukrito baltas ilgas vokas. Kūčių rytą, kai niekas neturi laiko, Rakelė Bekejoret gaunanti laišką iš Sielų Gelbėjimo Armijos. Išsiųstą iš Oslo. Jie negalėjo žinoti, kad ji voko nebeatplėš.

Iš pradžių Simonas jį užkišo. Rakelės vardas galėjo jį išmušti iš pusiausvyros, ypač kai taip netikėtai pasirodė. Jis manė, kad tai pagalbos prašančiojo laiškas.

Ingrida paprašė jo atplėšti voką. Užsiminė, kad Rakelė greičiausiai bus nusiuntusi keletą kronų, todėl dabar ir vėl prašoma pinigų.

Mintimis nuklydęs kitur, jis palaikė jį rankose ir atplėšė. Kai išėmė laišką, iškrito grupelės žmonių fotografija.

Sielų Gelbėjimo Armijos laiškas buvo trumpas, bet draugiškas. Žodžių „pinigai“ ar „piniginės dovanos“ nebuvo. Be kita ko, jie pranešė, kad pagaliau surado Vilhelmo Stormo šeimą. Pridūrė, kad tai turėtų būti ta pati šeima, su kuria Rakelė Bekejoret norėjusi susisiekti, nes Vilhelmas Stormas esą turįs Saloje dukterį. Jie suradę Frydricho Stormo šeimą. Šeima radusi Vilhelmo iš Norvegijos tėvams rašytą laišką, kuriame jis užsimenąs apie moterį vardu Ingrida. Šitas Vilhelmas Saloje lankęsis nuo 1941-ųjų rugpjūčio iki nenustatytos datos. Šeima gavusi pranešimą, kad jis žuvęs, tačiau nežinoję nei tikslių aplinkybių, nei laiko. Jie visiškai nieko nežinoję ir apie Torą Johansen, kol Sielų Gelbėjimo Armija į juos nesikreipusi. Vienintelis ir artimiausias po tėvų mirties prieš kelerius metus likęs Vilhelmo Stormo giminaitis – jaunesnysis brolis Frydrichas Stormas. Jis gyvenąs Berlyne kartu su žmona ir dviem vaikais. Išsiuntęs Sielų Gelbėjimo Armijai šeimos bei jauno Vilhelmo Stormo, tuomet išvykusio į Norvegiją, nuotraukas.

Šeimos Berlyne adresas buvo parašytas didžiosiomis raidėmis, užpildžiusiomis dvi eilutes dalykiškame laiške.

Skaitydamas laišką Simonas kaito. Jis žvilgčiojo į Ingridą, dviem didelėmis šakutėmis iš garuojančio puodo traukiančią sūdytą mėsą ir mėginančią įdėti į gražią lėkštę.

Kambaryje Tora kažko kuitėsi.

Jis permetė kūno svorį ant kitos kojos, akimis slysdamas nuotrauka, tačiau nesijuto pakankamai tvirtai, todėl atsisėdo.

Ir šiandien jam prireikė pagalvoti: „Jei tik tu, Rakele, būtumei čia! Ir visu tuo pasirūpintumei!“

Laibi berniukų balsai radijuje tolygiai plaukė giedant „Tyli naktis“.

Simonas atsikrenkštė. Ir dar kartą atsikrenkštė, kad Ingrida nustebtų ir pažvelgtų į jį.

– Judvi gavot laišką iš Sielų Gelbėjimo Armijos!

Šitokia neaiškia užuomina jis suteikė joms galimybę kiek atitolinti naujieną, o tai, jo manymu, buvo svarbu.

Jiedvi priėjo prie stalo. Pirmiausia Tora, mat jai buvo lengviau padėti į šalį tai, ką laikė rankose. Iš paskos, nenoriai, – Ingrida, šluoste braukdama sultinį nuo savo raudonų darbininkės rankų.

Lėtai, nepratarusi nė žodžio, Ingrida perskaitė laišką. Tada paeiliui kruopščiai apžiūrėjo nuotraukas. Ilgiausiai rankose išlaikė vyriškio vardu Vilhelmas fotografiją. Staiga prisiminė, kad inde aušta mėsa. Padėjusi nuotrauką ant stalo, nuėjo tiesiai prie viryklės. Iškart nepataikė į laisvą puodo kraštą įdėti mėsos. Bet štai rudas mėsos gabalas su rausvomis dėmelėmis galiausiai atsidūrė puode, pasiųsdamas jos rankoms karšto sultinio purslus. Jos veido išraiška nesikeitė.

Virpančiomis rankomis Tora laikė popieriaus lapą. Iš pradžių žodžiai liejosi kaip per miglą. Ant stalo krašto gulinčios fotografijos atrodė netikros. Gal ji tebesapnuoja?

Niekas nieko nesakė. Kodėl jie nieko nesakė?

Simonas tvarkėsi kambaryje.

– Ingrida, mes ten nuvyksim! – uždususi tarė Tora.

– Ne! Pas svetimą vyriškį ir jo šeimą? Kas iš to? Aš net nesuprantu jų šnekos.

Tora pasijuto mažytė. Ji mėgino atverti erdvę viršum savęs. Sienos ėmė artėti, o paskutinę akimirką nutolo laukais, todėl plūstelėjo šaltis.

– Mes parašysim jiems, Ingrida!

– Ne!

Simonas sugrįžo iš kambario. Jis nenorėjo apsimesti negirdėjęs jų pokalbio.

– Tegu Tora parašo jiems, jeigu nori, – įsitikinęs tarė Simonas.

Jis palietė Torą ranka. Tačiau ji tarsi nekreipė dėmesio.

Jis apstulbo ir pyktelėjo. Nesuprantančios, kokią puikią kalėdinę dovaną jiedviem paruošusi Rakelė. Net nenorinčios jos priimti!

– Rakelės ketinimai buvo gražūs, – žemu balsu sumurmėjo jis.

– Taip, – ištarė Ingrida ir ėmė dar energingiau minkyti roputkošę.

– Tora tikrai gali parašyti, jeigu tik nori, – pakartojo jis, žvelgdamas į Torą.

Tačiau niekas nieko jam neatsakė.

Tora surinko kalėdinius atvirukus į krūvelę ir pasidėjo prie savęs. Tada sulankstė Sielų Gelbėjimo Armijos laišką ir įdėjo į voką su nuotraukomis. Ant voko buvo užrašytas Rakelės vardas, todėl nunešė jį į Rakelės sekreterą.

Tora dailiai išdėliojo ant stalo puošmenas iš bufeto.

Ji judėjo paveiksle, apie kurį svajojo daugybę kartų. Penkiašakė žvakidė ant staltiesės su Hardangerio raštais. Siuvinėtos servetėlės, kuriomis niekas taip ir neišdrįso šluostytis, todėl jos iki šiol tebegulėjo sidabriniuose žieduose. Nedidelis medelis priešais langą. Virtuvėje garuojančios mėsos kvapas. Geltonas nelygus roputkošės paviršius dubenyje su aukso juostelėmis. Sidabro įrankiai ir taurės, prisigėrę šiltų garų ir šiek tiek apsidrumstę. Migdolinės bulvytės, auksinės ir apsilaupiusios kaip nuplikyti didieji riešutų branduoliai bulvių puode. Pasakiškas ir stiprus smilkalų kvapas virtuvės aukšte.

Apie tai ji greičiausiai ir bus svajojusi visados. Apie Kalėdas Bekejorete.

Tačiau tuomet ji ir vėl tebuvo tik Tora.

Iš pradžių Ingrida vaikštinėjo tai šen, tai ten. Tada Simonas užsiminė, kad ji turėtų atsisėsti. Jie negalį pradėti valgyti be jos. Ingrida klusniai sėdo ant senos, plunksnų prikimštos virtuvės kėdės. Šioji lyg girgžtelėjo, nors Ingrida sėdosi atsargiai ir lengvai it musė.

Pažvelgus į Ingridą, Torą apniko piktavalė mintis juoktis, dainuoti, pasakoti nešvankias istorijas ir aiškinti nepadoraus elgesio normas, kurių išmokusi žvejų kaimelyje iš vaikėzų, šlitinėjančių po krantinę. Ji užsimanė sudarkyti Ingridos veidą žodžiais, judesiais. Daryti viską, ko iš jos tikimasi, priešingai. Tačiau negalėjo. Tuomet iš virtuvės spintelės būtų išgriuvusi pipirinių sausainėlių armija ir ją sunaikinusi. Matė save gulinčią ant grindų lyg gniutulą. Subyrėsiantį ir pavirsiantį į dulkes kam nors prisilietus.

Ji užsimanė perbraukti ranka Ingridai per skruostą. Todėl, kad jos gyvenimas toks nelaimingas.

Vis dėlto Ingrida gamino maistą ir buvo bebaigianti Kalėdų vakaro ruošą. Ji buvo tapusi Mergele Marija iš Elizifos paveikslo virš komodos. Ji laikė juos visus patogiai ir patikimai apsikabinusi. Tačiau visą laiką jos žvilgsnis buvo nukreiptas vidun, lyg būtų ką pamačiusi, tačiau nepanorusi dalintis su kitais. Ir kūdikėlis be rankos, kad ji nenorėtų patikėti, jog laiko savo glėby kažką gyva.

Ingridos kūdikėlis Jėzus… nuo kurio vieni rūpesčiai ir užraudusios akys, todėl jai tenka laikyti jį glėbyje, kad nereikėtų į jį žiūrėti. Apie ką ji mąstė, šioji Ingrida? Ar apie tą, kuris plaukioja po jūrą krovininiu laivu, o gal sėdi knaipėje galva parimęs į stalą? Jis irgi jos kūdikėlis Jėzus.

Po vakarienės Simonas pasiėmė Bibliją. Kalėdų evangeliją perskaitė jaunuolio balsu. Tokiu virpančiu, kuris lyg ima keistis, ir kunigas tai nugirsta. Jis nesižvalgė. Nesutiko jų žvilgsnių. Veidas nupilkęs it pelenai. Simonui užgriuvo viskas.

Rakelės čia nebuvo.

Jeigu tik ji skaitytų iš savo užrašų knygelės. Jeigu tik priverstų juos ją pamatyti. Vienintelį kartą. Kodėl jie jos nemato? Ar ji juos išgąsdintų pasirodžiusi?

Jie buvo besiruošią gerti kavą. Apžiūrėti dovanas. Tuomet kažkas stipriai pabeldė į virtuvės duris. Vieną sykį. Tarsi būtų nubildėjęs sniego kastuvas.

Simonas pakilo ir nuėjo į virtuvę. Ingrida sunerimo. Rankomis grabaliojo suknelės diržą. Katė raitė aplink save uodegą ir pastatė ausis. Sergėdama.

Ji pati nežinojo, ko laukianti įžengiant. Greičiausiai jau pagal besigrabinėjančias Ingridos rankas ji numanė, ką pamatysianti.

Viskas griuvo. Baltos švieselės penkių šakų žvakidėje porą sykių subliksėjo Simonui praveriant prieangio duris.

Jie užsisklendė. Visi keturi. Vieni nuo kitų.

Jis buvo švarus ir tvarkingas. Nusiskutęs. Nauja eilute. Akys didelės ir nesaugios. Nužvelgiančios vieną paskui kitą. Neskubėdamos. Lyg tik dabar jam būtų skirtas laikas pažvelgti jiems tiesiai į akis.

– Tu! – nustebo Ingrida, keldamasi nuo kėdės.

– Užeik, – negarsiai pratarė Simonas.

– Tu – kūdikėlis Jėzus, – šiepdamasi vyriškiui prie durų sumurmėjo Tora.

Visi nuščiuvo. Katė nusižiovavo. Laikrodis kambaryje mušė aštuonias.

– Sėskis ir švęsk kartu su mumis likusią šventės dalį, – tarė Simonas, imdamas iš svečio taip pat naują storą skrandą.

Staiga Henrikas pasijuto, lyg kambarys jam būtų pasiuntęs bučinį. Turintys laivus galėję vykti aplankyti savo mylimųjų, dirbančių Dalo ūkyje. Jis neketinęs keliauti į Bekejoretą. Būtų buvę liūdna neturėti jokių planų. Jis dėstė ramiai ir smulkiai.

Torai girdėjosi lyg iš po žemių. Iš pradžių ji pamanė, kad tai jų balsai bus ją nuolat kankinę. Tačiau taip būti negalėjo. Ji pastebėjo, kaip kruta burna, veido raumenys, rankos. Ypač atkreipė dėmesį į Simono rankas po itin švariais baltais marškiniais. Jo išvargusį veidą. Sykį jai pasirodė, kad ji jam šūktelėjo. Tačiau ji žvilgtelėjo į jų veidus ir atrodė, lyg jie niekada negirdėję jos šūksnio. Jie buvo tokie tolimi tarsi mėnuo viršum tvarto stogo.

Tarp dužaus Rakelės paauksuotų kavos puodelių dzingsėjimo, tekšių kremo, mušamų valandų – jai atrodė, kad dabar vasara. O ji sėdi ant kalvelės Vėteno šlaite ir gėrisi uogautojais, besiplūkiančiais aukštyn išsidriekusiuose uogienojuose ir jos nematančiais. Ji sėdi atsiskyrusi ir nematoma, girdi jų pokalbių nuotrupas. Jaučiasi beveik saugi.

Henrikui neparuošę jokių dovanų. Simonas atnešė ypatingą cigarą ir padavė lyg pleistrą ant žaizdos. Pasiūlė jam ir mėsos. Tačiau Henrikas pasitenkino kava ir pyragėliais.

Simonas norėjo, kad Tora išdalintų visiems kalėdines dovanėles. Tačiau jam paprašius ji nė nepakėlė akių. Nieko neatsakė. Jis pats išdalino ryšulėlius. Suvokė, jog per Kalėdas jis turi viską atlikti ypač gerai.

Nuo Simono Tora gavo raudonojo vyno spalvos kelioninį radijo imtuvą „Kurér“. Ingrida nepatenkinta pareiškė, kad tai per didelė dovana. Tora įsijungė jį nė nepadėkojusi. Pasigirdo gergždžiantys balsai, todėl ji kaipmat jį užsuko.

– Ar nepadėkosi? – paklausė Ingrida beveik supykusi.

– Ačiū!

Tora susigėdo. Grabaliojosi Simono rankos ir nebežinojo, ką daryti toliau.

– Nėra už ką, – atsakė Simonas. Tačiau bent jau tikėjosi apkabinimo ir džiugios veido išraiškos.

Ingrida išvyniojo vyriškio vardu Vilhelmas fotografiją iš popieriaus su bugienių ornamentais aplink, tačiau nebuvo tam pasiruošusi. Manė, kad šiai dienai jau pakaks fotografijų ir panašių dalykų. Ji mėgino ją paslėpti, tačiau vyrai ištempė kaklus ir norėjo pamatyti, ką ji gavusi.

– Kas čia? – paklausė Henrikas, prisidegdamas cigarą.

Eglutė blykčiojo mažomis švieselėmis, vadinamomis „Luma“, o Ingrida išraudo kaip vėžys.

Galiausiai Tora susikaupė. Pasilenkė prie Ingridos, paėmė iš jos nuotrauką ir iškėlė prieš kitus.

– Tai Toros tėvas! – pasakė triumfuodama.

Simonas troško, kad šis vakaras pasibaigtų.

– Iš kur gavai? – įsitempęs teiravosi Henrikas.

– Iš dangaus, – krizeno Tora.

– Nešnekėk nesąmonių, Tora, – griežtai subarė Ingrida, vyniodama nuotrauką.

Tora juto, kad būtų galėjusi apversti stalą. Išdaužyti langus. Būtų galėjusi prieš bet ką užsimoti sugniaužtu kumščiu.

– Ši nuotrauka gulėjo pas mane, paskui atidaviau Torai, – aiškino Ingrida, žvelgdama gilyn į kambarį. – O dabar ji man vėl ją sugrąžino didesnę, tiesa?

Nė kiek nesutrikusi, Ingrida loštelėjo kėdėje ir laukė.

Laukė ir Simonas.

Tačiau Henrikas netarė nė žodžio. Simonas mąstė, ar tai ne dėl tos priežasties, jog jis Bekejorete. O gal vis dėlto yra tiesos tose žmonių šnekose, kad jis tapo itin religingas nuo tada, kai Rakelė išslydo iš jo rankos.

Simonas manė, kad blogiausia jau praeity, bet Tora staiga žvilgtelėjo į Ingridą ir kerštaudama paklausė:

– Ar nepadėkosi?

Jam norėjosi juoktis iš tos greitos mergaitės pasakytos replikos. Tačiau normalus juokas Bekejorete greičiausiai nebeskambės.

Ingrida metė žvilgsnį į Torą, o šioji – į motiną. Savotiškas karas.

– Labai ačiū! – pagaliau išlemeno Ingrida.

Tąkart Tora ėmė juoktis triukšmingai ir piktai.

Pokalbis nesiklostė, o šviesos prigeso. Netrukus Ingridai reikėsią viską išmazgoti. Tada jie išeisią. Jau vėlu, sakė Ingrida.

Simonas užsiminė, kad nėra reikalo eiti į šaltus Šimtabučio kambarius, kai Bekejorete galėtų apsistoti visa armija.

Staiga Torai užgniaužė kvapą. Tačiau ji ramiai sėdėjo kėdėje. Viskas bus gerai.

Tačiau Simonas su Ingrida užlipo ant aukšto įjungti šildytuvų ir ieškoti patalynės.

Jos akys užkliuvo už jų nugarų, kol jie dingo koridoriuje. Sėdėjo apsunkusi lyg švininė, leisdama jiems persigalvoti. Tačiau jie uždarė duris.

Tuomet ji suprato turinti tik pati save. Rakelė esanti kitur. Ji apvilta. Balsų čia jau nebėra.

Jis buvo čia!

Ji pakilo nuo kėdės, nuėjo į koridorių ir taip šūktelėjo viršum laiptų, kad garsas net atsikartojo visame sename jaukiame name:

– Jie čia nemiegos. Jie eis į savo namus! Klausykis, Simonai!

Iš pradžių Simonas apsimetė manąs, kad Tora šiurkščiai juokauja. Tačiau Ingrida stovėjo tarpdury nei gyva, nei mirusi ir vis aiškino, kad jai reikią skubintis namo. Kuo labiau Ingrida laikėsi savo, tuo piktesnis darėsi Simonas.

– Nesuprantu, kodėl tu tokia pasiutusi, Tora? – nuolankiai teiravosi nupilkusios jo lūpos.

Tačiau Tora šaukė vėl ir vėl, kol balsas pavirto švokštimu gerklėje:

– Jie turi eiti! Nenoriu, kad jie čia miegotų!

Ji puiki futbolo sirgalė žaižaruojančiomis akimis ir putotais lūpų kampučiais, kurios riksmas nulemia pergalę.

Tuomet Simonas pakėlė ranką ir sudavė jai per veidą.

Žalvarinėje žvakidėje ugnelės tebežibėjo. Bet nebeilgam.

Ingrida atrodė taip, lyg seniai būtų gavusi pylos. Ji jau nebe Mergelė Marija.

Henrikas pasijuto aiškiai įžeistas. Jis visą vakarą gražiai elgėsi, nedalyvavo sumaištyje.

Galiausiai Simonas apsivilko avikailio puskailiniais ir užsidėjo ausinę kepurę, pasiruošęs vežti juos namo.

Kažkaip prabėgo Kalėdų šventės. Rakelė daugiau nebegrįžo, o balsai čia pasigirsdavo tik tuomet, kai ji būdavo viena. Ji pasiėmė antklodę į kambarėlį palėpėje, kad Simonui nereikėtų būti šalia jos. Ji stengdavosi būti kuo tylesnė ir nekristi į akis. Ji vis rašė savo užrašų knygelėje.

Kartą, žvelgdamas į ją pagyvenusio žmogaus žvilgsniu, Simonas pasiteiravo, kodėl šitaip elgusis Kalėdų vakarą.

– Tokie svečiai tik kelia rūpesčių.

Jis išsižiojęs spoksojo į ją. Tačiau nesiliovė klausinėjęs.

– Ką jie tau padarė? Kodėl tu tokia?

– Nieko. Šiaip sau.

– Kažkas juk turėję įvykti. Ar tai Henriko tu negali pakęsti?

– Abu labu tokiu, – tarė ji ir išdūmė iš kambario, kad daugiau nebereikėtų atsakinėti.

– Aš tavęs nebeatpažįstu, – šūktelėjo jai pavymui.

– Žinau, – vos girdimai atsakė ji.

Atvykusi Solė. Raudona suknele ir nauju paltu.

Tora su ja vaikštinėjo. Solė buvo įpratusi eiti pasivaikščioti, pati pasakojo. Šitaip elgiesi, kai gyveni mieste. Torai tai buvo tarsi ekskursija – klausytis Solės pasakojimų apie jos sutiktus žmones ir šventes, kuriose ji lankiusis.

Solės balsas sklido aplink Torą – švelniai ir saugiai. Buvusi Osle ir žiūrėjusi filmą „Vėjo nublokšti“. Torai reikėję pamatyti Klarką Geiblą! Jis gražuolis! Ir Vivjeną Li! Vaidinusią gražią damą, visuomet priverčiančią žmones daryti taip, kaip norinti ji! Solei atrodė, kad ji bloga. Iš tiesų bloga! Tačiau ji – pagrindinė filmo veikėja. Keista, manė ji, nes pagrindiniai herojai visuomet geri.

Pasivaikščiojimai su Sole ir jos pasakojimai padėjo Torai įgauti pasitikėjimo.

Vis dėlto pati jautėsi taip, lyg žodžiai, kuriuos ketindavo ištarti, nuvysdavo jos lūpose.

Nei balsai, nei pipirinių sausainėlių armija jos netrikdė, kol Solė buvo su ja.

Elizifa Solės garbei buvo papuošusi mažytę retomis šakelėmis eglutę. Kažkas nauja. Mat Elizifa prieš daugelį metų išsiaiškino, kad kalėdinė eglutė – tai stabmeldystė ir velnio darbas. Ir vis dėlto ji stovėjo kampe ant išklerusio stalelio. Kietai sulankstytas laikraščio puslapis buvo pakištas po viena stalelio koja.

Girlianda apdriskusi. O žvaigždės ant viršūnės niekas nematęs jau nuo pirmosios Kalėdų dienos. Vis dėlto buvo gražu. Vienijo šeimą ir surado savo vietą. Nesipriešino būti jungiamąja grandimi su stabmeldyste. Atrodė, jog jai patiko šis vaidmuo.

Solė nusprendė, kad jiedvi su Tora vyks į Breilaną švęsti Naujųjų metų. Ji kovojo su Elizifos protestais, ašaromis bei prakeiksmais ir pareiškė, kad Breilanas – pakeliui į Oslą ir kad esą puiku pradėti nuo jo. Be kita ko, kambariuose dabar ankšta, kai yra eglutė ir visa kita. Ji visiems paglostė skruostus ir juokdamasi įspėjo neverkti dėl jos, nes ji esanti visais jais labai patenkinta. Tora niekuomet nesiliovė stebėtis, kaip greitai Solė susitvarko su viskuo būtent taip, kaip nori.

Ingrida pripažino neatmenanti Kalėdų vakaro, kad skubiai įėjusi Tora nepasakytų, jog turinti važiuoti.

Ji atrodė beveik patenkinta, paėmusi ją už rankos ir palinkėjusi geros kelionės.

Henriko nėra, bet ji perduosianti jos linkėjimus ir jam.

Tora stengėsi užrakinti žodžius viduje. Tik stipriai suspaudė paduotą ranką. Reikėjo gerai ją spustelėti, nes nieko kita ir nebeliko.

– Gali parašyti į Berlyną, jei nori, – taikstydamasi pratarė Ingrida, be jokios įžangos ar pabaigos.

Tora suspaudė delną, pakibusį tarp jų ore.

Simonas nuvežė jas į prieplauką ir jam palengvėjo. Jis buvo pražilęs ir kumptelėjęs.

Rakelė nesirodė. Jos neatpažįsta ir su savais drabužiais. Toros kūnas labai puikiai jiems tinkąs.

– Taigi, štai ir viskas, – kalbėjo Solė, sėdėdama maršrutiniame kelte, tolstančiame nuo fjordo. – Dabar galėsi eiti į šokius. Niekas Breilane neprisimins, kad Rakelė mirusi! Dideliuose miestuose ne taip rūpinamasi gedulu.

Ji ištarė tai su palengvėjimo atodūsiu, lyg būtų pavykę uždaryti ir užrakinti lagaminą.

Toros lūpa atvipo. Žodžiai neįtikėtini, tačiau malonūs. Tądien gana stipriai bangavo. Žiema pasiglemžė jūrą, o dienų kaip nebūta.

Ji buvo užmiršusi Joną. Kol Solė jai priminė, kad ji turi jam paskambinti ir pasikviesti pasilinksminti. Gal jis turįs gražuolį draugą?

Ji paprašė leisti paskambinti iš koridoriuje stovinčio Bergų telefono ir surinko numerį. Jono mama pakėlė ragelį ir buvo šaltoka it drabužis, nuimtas nuo pakabos ir akivaizdžiai prisigėręs nakties drėgmės.

Jonas nepaprastai laimingas, kad ji atvykusi. Kiek mažiau patenkintas, kai išgirdo, jog atvykusi su drauge. Tačiau šokiai bus.

Jis susitiko su jomis kavinėje, apsivilkęs išlygintomis kelnėmis, apsikirpęs „polkute“. Tora vėl suprato jį iki tam tikro laipsnio, tačiau jis nebuvo itin arti. Negalėjo su juo šnekėtis. Įsikibti į jį. Ir vis dėlto tai darė.

Jie šoko. Tačiau ji visą laiką jautė nuovargį ir jūrligę. Galiausiai gurkštelėjo iš stiklo, nežinodama, kas viduje. Ji sušilo ir apsunko jo rankose, nebegalėjo aiškiai jo matyti. Nuo to viskas tik pagerėjo. Per pertrauką gavo pilną taurę.

Solė greitai susirado su kuo šokti. Tiksliau sakant, leido sau susirasti. Sukiojosi toje vietoje, kur matė geidžiamą kavalierių. Paprastos lanksčios taisyklės, pagal kurias žaidžia tik Solė.

Raketos skriejo į dangų, visi vieni su kitais glebėsčiavosi ir linkėjo laimingų Naujųjų metų, o valandos joms tekėjo it sirupas – lipnus ir per saldus. Tuomet prie Toros priėjo Solė ir pašnibždėjo eisianti pas naujai sutiktąjį į namus, todėl tegu jos nelaukia.

Tora tarsi nuliūdo kaip tuomet, kai buvo maža, o Solė jau ėmė darytis per didelė su ja žaisti. Torai norėjosi protestuoti, tačiau suprato, kad jei jau Solė ką nusprendusi, geriau nusileisti.

Ar jai būtų linksmiau pareiti į butą kartu su Sole? Prunkščiant lipti laiptais aukštyn nuo šokių dar įkaitusiu kūnu? Sėlinant kaip anais laikais, kai jiedvi turėdavo paslapčių, sėdėdavo Šimtabučio išvietėje ir šnibždėdavosi, kol kas nors ateidavo ir imdavo belstis. Tačiau Solė turėjo kitų reikalų. Lygiai kaip ir Rakelė. Ėmė ir pradingo.

– Ateik į prieplauką, kai plauks maršrutinis keltas, tuomet ir atsisveikinsim, – sušnibždėjo Solė.

Tora linktelėjo. Jai sukosi galva. Durys atviros į tyrą, žybčiojantį pasaulį. Viena kita pavėlavusi raketa perskrosdavo dangų ir barstydavo netikras žvaigždes.

Ji ištuštino savo stiklą ir manė kažką pasakiusi.

Ji gulėjo naktinės lemputės apšviesta. Šviesa aštri lyg pas dantų gydytoją. Jis skubinosi ją nurengti. Galiausiai nuoga ji gulėjo lovoje, o virš jos ryškiai švietė Šiaurės pašvaistė. Jis stovėdamas nusiplėšė nuo savęs drabužius ir Šiaurės pašvaistės nutviekstas atėjo pas ją. Tačiau ji jo neatpažino. Aplinkui grėsmingai bangavo, o kambario vėsa smelkėsi jai į poras.

Jo didelės tamsios akys mėgino ją pažadinti. Tačiau ji tik gulėjo tyli ir žiūrėjo į jį. Į jį visą. Lyg būtų norėjusi pasilikti kiekvieno judesio žymę.

Kai jo rankos norėjo ją atitirpdyti, ji tapo po juo gulinčiu šiurkščiu akmeniu.

Jis vis mėgino įeiti į ją. Tačiau joje nebuvo jokių angų. Nes ji – Tora. Jis nieko nesurado. Atsisėdęs ant lovos kampučio prisidegė cigaretę ir norėjo su ja pasišnekėti. Tačiau ji nieko neatsakė, ko buvo paklausta, nes nepajėgė suvokti, ką jis sako. Galiausiai jis nukirto:

– Tu girta!

Ir štai kas nutiko: jai paaiškėjo, kad ji – tai Henrikas. Kad Henrikas sėdi stiklo šukėse ant Šimtabučio grindų ir verkia, nes visas susipjaustęs. Mat Henrikas ir ji – vienas ir tas pats žmogus.

Pabudusi kaipmat suvokė, kad kažkas jai miegančiai nudyręs odą. Buvo sunku pajudinti galvą. Kūnas sudrėko. Ji buvo nenusakomai ištroškusi.

Ji neprisiminė, kad Jonas būtų išėjęs. Užtat atsiminė, kad užmiršusi iš Salos pasiimti radijo imtuvą. Vyno raudonio kelioninį imtuvą „Kurér“ su keturiais dramblio kaulo mygtukais ir gaubliu, fiksuojančiu paiešką. Skleidžiamą nuostabų garsą, kurio negalėjo išgirsti, nes į Bekejoretą atėjęs jis. Greičiausiai todėl ir iškritę jai iš galvos! Ir dvi eilutes su Berlyno adresu taip pat. Išgėrusi pilną stiklinę vandens, kaip tik ir pasigedo abiejų dalykų.

Ji nebūtų įsijungusi radijo. Ne, taptų perdėm triukšminga. Ji tik pastatytų imtuvą ant stalo ir uždėtų ant jo ranką.

Kai keleivinis keltas išvyko iš prieplaukos pirmąją Naujųjų metų dieną, kaip tik grojo Breilano mokyklos raudonai mėlynų uniformų orkestras. Išsiderinęs ir nuogas garsas sklido viršum migloto fjordo. Tarsi aimana.

Šone prie pat trapo Solė šnekėjosi su vienu suaugusiu vaikinu. Jai būtų buvę sunku nuo jo atsitraukti, todėl Tora prie jos nepriėjo.

Solė pati ją užmiršusi taip, kaip Tora – radijo imtuvą. Neturint piktų kėslų. Kartais taip atsitinka, jog kažkas turi pamiršti.

Ir Rakelė ją pamiršusi. Ką gi čia bepakeisi.

Tačiau Solė akimis ieškojo Toros. Buvo nelengva ją pastebėti, kai šitokią dieną prieplaukoje tiek žmonių. Ji dar kartą savo atsitiktiniam draugui padovanojo drėgną bučinį ir užlipo į laivą. Iš kelionės į pietus tikisi daug. Vis kalbėsis su žmonėmis kelte, plaukiančiame pietų kryptimi iki Trondheimo ir traukinyje į Oslą. Naktis visuomet nauja. Kaip žaisminga naujametė raketa, leidusi jai užmiršti niūrią ir nemalonią kasdienybę. Apie kurią Torai nebuvo pasakojusi. Kuri turėtų būti laidojama iškart po to, kai praeina. Ji stovėjo denyje ir žiūrėjo į Torą tol, kol žemę apsiautė pūga.

Tora ketino paskambinti Jonui, tačiau juto, kad jis nutolęs nuo jos keliais šviesmečiais. Vis labiau tolo. Tarytum pasirinkęs kelionę keltu palei fjordą. Daugiau joje nebėra angų. Visiškai jokių. Su Rakelės drabužiais ji niekas. Jai jau beveik norėjosi, kad ateitų pipirinių sausainėlių armija, tuomet ji išsigąstų ir jaustųsi gyva. Tačiau jie nesirodė. Jie privertę Simoną jai trinktelėti, kad ji suvoktų, kokia esanti nereikšminga. Simoną, kuris niekam nėra trenkęs.

– Aš buvau neteisus tau suduodamas, – tiek tepasakęs.

– Man suduodamas? – paklaususi.

Ji žinojo, kad jis tai pasakęs tik norėdamas apginti save.

Du aukšti, tačiau tamsūs langai geranoriškai žvelgė į ją. Visas namas sveikino Torą, tačiau jai keletą kartų teko paskambinti, kol ponia Karlsen nusileido atidaryti. Ponia Karlsen atrodė įsitempusi, greitakalbe bėrė žodžius ir du kartus palinkėjo laimingų Naujųjų metų. Ji buvo nesišukavusi, o veido išraiška bylojo apie seną ir išmintingą vienatvę. Tora pajuto, kaip ponia Karlsen ją traukte įtraukė į kambarius. Ji išvirė kavos ir padėjo ant stalo spurgas, kurias buvo pirkusi kepykloje.

Tora užsiminė palikusi kambaryje medinį samtį ir užtiesalą.

Ponia Karlsen iš pradžių sužiuro į ją, susivaldė, o tada kramtė toliau. Žinoma, tegu Tora pasiimanti užtiesalą. Ir medinį samtį! Taip jau susiklostė, kad ji daugiau nebenuomavusi kambario. Taip, turinti nuomininką, gyvenantį kambarėlyje virš koridoriaus, tačiau jo niekuomet nesą namuose.

Ji neužsiminė, jog tai keistoka diena susirinkti užmirštiems daiktams. Buvo susijaudinusi ir užjaučianti. Kaip tuomet, kai ruošėsi laidotuvėms, pamanė Tora.

Ponia Karlsen prisiminė, kad vasarą skaičiusi apie Torą laikraštyje. Buvę nuostabu. Nuostabu! Ji išsikirpusi straipsnį. Torai reikėtų turėti iškarpą, jeigu dar jos neturinti. Ji prišoko prie stalčiaus ir ištraukė seną jau pradėjusio gelsti laikraščio puslapį. Ant stalo jį išskleidė.

Ji papasakojo apie žmones banke, kalbėjusius apie Torą, gavusią tokius gerus įvertinimus. Tai pasakiška Dievo dovana turėti tokią gerą galvą. Taip, ji tapsianti didžiu žmogumi. Iš tiesų didžiu…

Ji žvelgė į Torą lyg pakerėta.

„Kūdikio palaikai rasti plastikiniame maiše! Nužudytas!“

Ir vis tiek šitai niekur nedingo, pamanė Tora. Aplink baldus visur bauginamai tylu.

Pusnis ne tokia ir aukšta, kiek ji pamena. Ji neužtrunka dairydamasi visur, kur tik kas kyšo jai artėjant prie šiukšlyno. Peršoka pusnį ir praeina pro šalį.

Kapinaitės beveik draugiškos. Sniegas pučiamas į jūrą tolyn iki kyšulio. Kopėčios kabo ant sandėliuko sienelės. Nėra iškastų kapų, nėra ir sustumtų pusnių kraštų kapinaitėse. Sunku eiti pažliugusiu sniegu, bet tenka.

Ji galiausiai dar pašokinėja nuo akmens ant akmens palei krantą, prieš pradėdama lipti viršun. Turi atsirišti šaliką ir atsisagstyti striukę. Tampriomis kelnėmis ir vilnonėmis kojinėmis kopti kaip tik.

Oras nurimęs, tik nuo jūros šiokia tokia trauka. Lyg lietaus glamonė.

Štai ji ir čia! Iš kuprinės išsiima samtį ir užtiesalą, atsisėda ir akimirką žvelgia į akmenis viršum kapelio.

Atrodo, tarsi jie būtų nuolatos čia gulėję. Tačiau jai teks juos nuristi šalin. Ir anksčiau tai dariusi. Vakar? Seniai?

Kol ji judina didžiausią akmenį, neprišalusį prie žemės, pajunta sulaukusi pagalbos. Puikios pagalbos.

Čia stovi Rakelė!

Ji pajunta jos kvėpavimą į veidą.

– Žinojau, kad išvykdama norėsi pasiimti jį kartu su savimi, – Rakelė ištaria su perdėta šypsena, virstančia grimasa.

– Taip, – atsako Tora, irgi besistengianti atrodyti džiugi.

– Ar pasiėmei užrašų knygelę ir rašiklį?

– Taip, ir tėčio nuotrauką, kad ateidama jausčiau juos prie savęs.

Rakelė kikena.

Tora nepradeda jai priekaištauti, kad taip ilgai jos nebuvę. Nuoširdžiai džiaugiasi ją matydama. Džiaugiasi todėl, kad ir pati Rakelė džiaugiasi.

– Ilgai tavęs laukiau. Maniau, nebeateisi, – sako Rakelė, kol rieda paskutinis akmuo.

– Nežinojau, kad tu lauki čia.

– O tai kurgi aš turėčiau būti? – švelniai klausia. Nuliūdusi vogčiomis dėbteli į Torą ir ima kasti plikomis rankomis.

– Ne, nesitepk, aš atsinešiau samtį, supranti.

– Gerai, kad sumanei išjudinti akmenį, kitaip būtų prišalęs.

– Ar ką nors girdi? – po minutėlės klausia Rakelė.

– Menkutį džiugų čiauškesį, – juokiasi Tora.

– Greitai mes jį sugausim. Paukšteliai neturi būti laidojami. Jie privalo skraidyti. Tu apie tai nepagalvojai, Tora.

– Ne.

– Nieko nepadarysi. Važiuodamos į Berlyną, pasiimsim jį su savimi. Mums čia ne vieta. Tu tai žinai.

– Kaipgi mes rasim kelią?

Rakelė liaujasi kasusi ir atsikvėpusi liūdnai šypteli. Tuomet stumteli Torą šalin. Plaukai kaip aureolė subtiliame danguje. Kaip saulė.

– Plauksim maršrutiniu keltu. Važiuosim traukiniu. Dieną ir naktį, kol pasieksim tikslą.

– Iš kur žinosim, kaip surasti kelią, teta?

– Taip kvailai klausi, kad nė nenoriu tau atsakyti. Palauk ir pamatysi!

– Tenai yra apvalus bokštas. Mačiau jį knygoje, supranti. Aukštas apvalus bokštas su laikrodžiu ir daugybe langų. Kupolo langai apvalūs, su karūnomis. Beveik kaip danguje… O aukščiausioje vietoje ant vienos kojos balansuoja graži nuoga dama, laikanti paukščiuko sparnelį. Atrodo, lyg ketintų skristi. Ji turi save ir visą pasaulį.

– Pažiūrėk. Matai, kaip viskas yra. Ir čia to reikėtų, tuomet ir nuskristume, – patenkinta taria Rakelė.

Jos kasa tylėdamos. Bet Tora mato, kad tai menkai tepadeda.

– Manau, kad vis dėlto šaltis jį jau sukaustęs, teta.

– Tik nusiramink, atitirpdysim, kol atplauks keltas. Sėdėsiu ir šildysiu, bus kur kas greičiau.

Rakelė išskleidžia takelį ir sėdasi į duobelę, kur gulėjęs akmuo.

Tora sėdasi šalia.

– Ten priešais bokštą yra varteliai, teta.

– Kokie?

– Ant jų gausybė auksinių išraitymų. O iš abiejų pusių juos sergsti vyriškis su skydu ir kalaviju. Bet tik dėl vaizdo. Karas nebevyksta.

– Tada užeinam į vidų ir apsižvalgom. Ką dar matom?

– Žalius laukus ir gėles. Aukštus medžius su paukšteliais.

– Gal atsisėskim ant laiptelių ir pasidairykim į praeivius?

– Teta! Pažvelk į sieną štai čia – auksinis akmenėlis!

– Auksinis akmenėlis?

– Manau, iš jų ir pastatytas bokštas!

– O taip, pažvelk čia – saulė juos sušildė. Gal todėl jie ir auksiniai?

– Ne, teta, kokia tu kvaila! – juokiasi ji.

Sniegas ir tamsa dengia aplink Torą kiekvieną įdubą. Taip nepaliaujamai tylu. Ore tik menkutis skimbtelėjimas.

– Kaip sužinosim, kada atplauks laivas, teta?

– Išvysim šviesą, Tora. Gausią šviesą.