Supernatūralūs Кирстен Уайт

Knyga „Supernatūralūs“ yra New York Times perkamiausios knygos „Paranormalūs“ tęsinys. Šioje dalyje Evė suvokia, jog turėdama tokias galias, praeitį ir ypatingą, pavidalą keičiantį vaikiną, ji paprasčiausiai negali būti normalia mergina, tokia kaip visos. Jos romantiški santykiai su Lendu klostosi gerai, bet pamažu eilinės vidurinės mokyklos gyvenimas tampa nuodobus. Evė susipažįsta su paslaptingu vaikinu – Džeku, galinčiu keliauti Elfų karalystės takais, tad ji leidžiasi į dar vieną kvapą gniaužiantį nuotykį. Pasirodo, nerūpestinga Džeko išvaizda slepia kur kas sudėtingesnę asmenybę, nei gali pasirodyti iš pradžių. Originalus pavadinimas: Supernaturally Vertėjas: Rita Kaminskaitė

Atsiliepimai apie „Paranormalius“

„Ryškūs charakteriai, nuoseklus siužetas ir ypač darni komanda – visa tai padėjo „Paranormaliems“ tapti įdomiausiu metų antgamtiniu debiutu.“

LISA McMANN,

perkamiausios trilogijos

„Pabudimas“ autorė

„Dinamiška tarsi amerikietiški kalneliai ir koketiška istorija. Ji pateisino visus mano lūkesčius: įžūliai žaisminga, linksmai nerūpestinga ir atvirai bauginanti.

O – pypt! Man ji patinka!“

BECCA FITZPATRICK,

„New York Times“ perkamiausios knygos

„Puolęs angelas“ autorė

„Paranormalūs“ mane užbūrė. Du seksualūs antgamtiniai gražuoliai varžosi dėl Evės meilės, ir kiekvienam iš jų savaip atlyginta: vienas laimėjo Evės širdį, kitas – mano.“

APRILYNNE PIKE,

„New York Times“ perkamiausios knygos

„Sparnai“ autorė

„Kiersten White sukūrė nuostabų tarpinį pasaulį tarp šviesos ir tamsos. Evė, pagrindinė „Paranormalių“ veikėja, sugeba išlikti sąmojinga, net kai situacija atrodo beviltiška.“

CARRIE RYAN,

„New York Times“ perkamiausios knygos

„The Forest of Hands and Teeth“ autorė

„Naujokė autorė White šiame įtraukiančiame romane pademonstruoja tikrą profesionalo techniką ir rafinuotumą.“

„Publishers Weekly“ (geriausių knygų apžvalga)

„Šis sąmojingas romanas savo šmaikštumu meta iššūkį svajingų vampyrų įvaizdžiui, kaip ir daugeliui kitų išankstinių nuomonių apie antgamtines būtybes. Knyga išties realistiška, o pati Evė – nepamirštama.“

„The Bulletin of the Center for Children’s Books“

„Veržlus ir įdomus debiutas. Ši knyga, kurios siužetas tai juokingas, tai tragiškas, tačiau niekada nenusileidžiantis iki saldaus sentimentalumo, sulauks plataus atgarsio.“

JAV bibliotekų asociacijos leidinys „Booklist“

„Puiki, romantiška pramoga.“

„Kirkus Reviews“

„Žvitri, įžūli, bebaimė ir nesaugi – ne viena paauglė mergaitė atpažins Evėje save. Ko gero, šis romanas taps tikrai populiariu.“

Organizacijų savanorių apdovanojimų apžvalga

Versta iš:

Kiersten White

SUPERNATURALLY

Harperteen

Šį kūrinį, esantį bibliotekose, mokymo ir mokslo įstaigų bibliotekose, muziejuose arba archyvuose, be kūrinio autoriaus ar kito šio kūrinio autorių teisių subjekto leidimo ir be autorinio atlyginimo draudžiama mokslinių tyrimų ar asmeninių studijų tikslais atgaminti, viešai skelbti ar padaryti viešai prieinamą kompiuterių tinklais tam skirtuose terminaluose tų įstaigų patalpose.

ISBN 9786090109014

Published by arrangement with HarperCollins Publishers

Viršelio fotografijos:

Redaktorė Rūta Pučinskaitė

Korektorė Indrė Petrėtytė

Viršelio dailininkas Agnius Tarabilda

E. knygą maketavo Albertas Rinkevičius

SKIRIU NATALI IR STEFEI –

UŽ TAI, KAD PADĖJO KURTI ISTORIJAS,

MIŠELEI IR ERIKAI –

UŽ PAGALBĄ RAŠANT KNYGAS

KAIP ŽAIBAS IŠ GIEDRO DANGAUS

O, pypt! Veikiausiai tuoj mirsiu.

Tikrai maniau nusibaigsianti siaubinga, kankinančiai skausminga mirtimi.

Ranka nevalingai pagraibiau ties šonu ieškodama savo rausvojo Elo, nors žinojau, kad jo ten nėra. Ir kam man šito reikėjo? Ką sau galvojau? Darbas Tarptautinėje kovos su antgamtinėmis būtybėmis agentūroje priminė vergovę, nors ir pagal sutartį; per užduotis teko susidurti su vampyrais, raganomis ir šiurpiais elfais, bet tai juokas, palyginti su pavojumi, kuris man grėsė dabar.

Kūno kultūros pamoka.

Žaidėme futbolą – be antblauzdžių! Mergina, kurią turėjau dengti (neįtikėtina drimba, prisiekiu, ji buvo užsimaskavusi trolė), įsiutusi puolė link manęs, jai iš šnervių kone virto garas. Pasiruošiau smūgiui.

Netikėtai nei iš šio, nei iš to susižavėjau mėlynu rudens dangumi. Nė debesėlio. Ko jis man staiga parūpo? Gal tai susiję su tuo, kad netikėtai praradau gebėjimą kvėpuoti. Nagi, plaučiai! Dirbkite. Juk anksčiau ar vėliau jie turi pradėti kvėpuoti, ar ne? Akyse sumirguliavo ryškios dėmės, paskui jos virto raidėmis – mano nekrologu: „Tragedija futbolo aikštėje“. Kokia gėda.

Galiausiai plaučiai prisipildė palaimingo oro. Virš manęs palinko gerai pažįstamas veidas, įrėmintas ilgų, tamsių plaukų. Vienintelė normali mano draugė Karlė.

– Kaip jautiesi? – paklausė ji.

– Grin! – išlojo tenoras. Buvau visiškai tikra, kad panelės Lin balsas storesnis už mano vaikino. – Pakelk pagaliau užpakalį ir bėk žaisti!

Ak taip, Grin. Kai Lendas išrinko man šią pavardę, kad būtų galima įrašyti į suklastotus dokumentus, ji atrodė tokia miela. Tačiau kuo dažniau ją šūkavo panelė Lin, tuo mažiau man patiko ši pavardė.

– GRIN!

Karlė ištiesė ranką ir padėjo man atsistoti.

– Nieko baisaus. Aš irgi netikusi žaidėja. – Ji nusišypsojo ir nubėgo. Netiesa, ji puikiai žaidė futbolą.

Kokia neteisybė. Murdausi purvo baloje kaip paskutinė kvailė, o Lendas mokosi koledže. Tik švaistau laiką. Be to, kas žino, kiek man dar liko? Žaisdama šitą suknistą futbolą, galbūt švaistau paskutinius savo neįkainojamos sielos likučius?

Gal man reikėtų gauti gydytojo pažymą? Įsivaizduoju: „Pažyma. Evei diagnozuota itin reta negalia: ji neturi pakankamai savo sielos, kad gyventų normalų gyvenimą. Todėl turi būti nedelsiant ir visam laikui atleista nuo kūno kultūros pamokų, kad netektų prakaituoti ir voliotis parmuštai purve.“

Juokinga. Bet mintis nebloga, gal verta pabandyti. Regis, Lendo tėvas turi ligoninėje pažįstamų…

Vos spėjau pasilenkti: virš galvos prašvilpė kamuolys. Viena arši rudaplaukė iš mano komandos prabėgdama nusikeikė.

– Reikėjo smūgiuoti galva, Grin! Galva!

Prie manęs stabtelėjo Karlė.

– Apsimesk, kad tau mėšlungis, – ir mirktelėjo viena storai tušu nutepta akimi.

Susiėmusi rankomis už pilvo, nušlubikščiavau prie panelės Lin, kuri stovėjo prie traškioje žolėje nubrėžtos baltos linijos ir stebėjo žaidimą lyg generolas karo veiksmus.

Ji užvertė akis.

– Kas dabar?

Vildamasi, kad pagaliau pravers mano visuomet blyškus veidas, sušniurkščiojau:

– Mėšlungis. Negaliu išsitiesti.

Ji nė velnio nepatikėjo, ir abi tai žinojome, bet, užuot mane apšaukusi, užvertė akis ir bedė nykščiu eiti už šoninės linijos.

– Kitą kartą stovėsi vartuose.

Ačiū, Karle. Puiki mintis. Paėjau į šalį ir susmukusi ant žemės ėmiau pašioti išretėjusią, nurudavusią žolę.

Ne to tikėjausi iš vidurinės mokyklos.

Tik nesupraskite manęs klaidingai, labai džiaugiuosi čia mokydamasi. Visuomet norėjau būti normali, eiti į normalią mokyklą, veikti tai, ką veikia visi normalūs žmonės. Bet viskas taip… taip…

Normalu.

Mokslo metai prasidėjo prieš mėnesį, o dar nebuvo nė vienų merginų peštynių. Nei pašėlusių vakarėlių, tokių, kad tenka kviesti farus. O kur kaukių baliai, pasimatymai mėnesienoje ir aistringi bučiniai koridoriuose, visa, ko apstu mano dievinamame seriale „Istono mokykla“? Normalus gyvenimas labai nuvylė mano lūkesčius.

Vis dėlto manau, kad rakinamos spintelės yra nuostabios.

Dėl akių tebesilaikiau ranka susiėmusi už pilvo. Drybsoti ant žemės – visai neblogai, jei tokioje padėtyje atsiduri savo noru. Žiūrėjau į ploną debesų sruogelę danguje.

Nevalingai susiraukiau. Tas debesis kažkoks kitoks. Vienut vienutėlis švarioje, be lopinėlio, dangaus mėlynėje, be to… mane apniko keista nuojauta, kad tai… kažkas kita. Gal žaibo blyksnis?

– Klausiu, ar ketini eiti į kitą pamoką?

Krūptelėjusi atsisėdau ir nesusigaudydama pažvelgiau į panelę Lin.

– Taip, žinoma, ačiū, – suniurnėjau ir nėriau vidun. Tikriausiai mane ne juokais kankina nuobodulys, jei ėmiau ieškoti pramogų danguje.

Per kitą pamoką tiksliai suskaičiavau, kiek liko minučių iki savaitgalio, kada išvysiu Lendą. Ir taip žinojau, kad pernelyg daug, bet skaičiuoti vis tiek buvo įdomiau, nei klausytis anglų kalbos mokytojos postringavimų apie lyčių vaidmenį „Drakuloje“… ir apskritai nenoriu net girdėti apie šitą knygą. Bremas Stokeris nė velnio nesuprato, apie ką rašė.

Mano galva jau nenumaldomai linko link suolo, bet durys su trenksmu atsidarė ir tarpdury išdygo moteris iš raštinės.

– Evelina Grin? – Aš pakėliau ranką ir ji linktelėjo. – Pas tave atėjo.

Vos nepašokau iš laimės. Dar niekas niekada manęs nebuvo iškvietęs iš pamokų. Gal Ariana užsimanė kur išeiti. Ji keistoka, be to, nuotaikos žmogus, tad tikrai galėtų iškrėsti ką nors panašaus.

Bet ne tiek. Ariana tikrai neišeitų į lauką tokią skaisčiai saulėtą dieną, ji vis dėlto vampyrė. Staiga man širdis nusirito į kulnus. O jei koledže kas nors atsitiko Lendui? Pateko į avariją, prarado sąmonę ir virto nematomu? Gal jį išsivežė vyriausybė ir dabar jis „palaidotas“ kokioje nors TKABA būstinėje giliai po žeme?

Iš visų jėgų laikydamasi, kad nesprukčiau, nusekiau paskui neaukštą raštinės darbuotoją bjauriai nudažytais šviesiais plaukais.

– Gal žinote, kas manęs laukia?

– Manau, tavo teta.

Ačiū, dabar aiškiau. Gal būtų ir visai aišku, jei turėčiau tetą. Perbėgau mintimis visas moteris, visas antgamtines būtybes, kurios galėtų apsimesti mano tetomis. Nedaug tokių suskaičiavau, ir vis tiek neturėjau supratimo, ką bent viena jų čia galėtų veikti. Veržte įsiveržiau į raštinę. Nugara į mane stovėjo moteris su patogiais (suprask: šlykščiais) sportiniais bateliais ir į standų kuodą susuktais juodais plaukais. Negali būti.

Rakelė atsisuko ir nusišypsojo.

Man užėmė kvapą. Viena vertus, Rakelė man beveik atstojo mamą, kita vertus, ji buvo viena iš TKABA – organizacijos, kuri laikė mane mirusia, vadovių. Organizacijos, kuri, švelniai tariant, nenorėjau, kad mane surastų. Ir nuo kurios, maniau, Rakelė mane saugojo.

– Pagaliau. – Ji persimetė per petį rankinę ir linktelėjo galva link dvivėrių lauko durų. – Eime.

Nusekiau iš paskos visiškai sutrikusi. Atsidūrusi lauke, kur skaisčiai švietė saulė, šalia savo normalios vidurinės mokyklos, negalėjau patikėti, kad stoviu su moterimi, simbolizuojančia visą tą pasaulį, kurį palikau. Norėjau prisiglausti prie jos ir apkabinti, ir tai buvo dar keisčiau, nes mes niekada nesiglėbesčiuodavome. Bet kartu norėjau bėgti nuo jos kuo toliau. Juk ji iš TKABA.

– Ką čia veiki? – paklausiau.

– Iš tavo nuostabos sprendžiu, kad Deividas neperdavė tau mano žinučių.

– Lendo tėvas? Kokių žinučių?

Ji atsiduso. Mano gebėjimas perprasti jos dūsavimus kiek apsinešė dulkėmis, bet šį kartą tai reiškė kažką panašaus į: „Aš pavargau aiškinti, be to, tai užims per daug laiko“.

Saulę trumpam uždengė šešėlis. Pakėliau akis ir vėl pamačiau tą debesų sruogą. Po juo neabejotinai kažkas buvo, bet ne žaibas. Kažkas tviskančio. Kažkas antgamtiško. Kažkas, pasislėpęs po apžavais, kiaurai kurių galėjau matyti tik aš.

– Kas čia, po… – Žodžius nutraukė mano pačios šauksmas, nes debesis nėrė iš dangaus žemyn, apsivijo aplink mane ir nuskriejo atgal į dangaus mėlynę.

SKRAIDYMO PAMOKOS

Rėkiau tol, kol nebeliko kvapo. Springdama įkvėpiau ir nudelbiau žvilgsnį žemyn. Aplink mane virpėjo mirguliavo debesies draiskanos, tokios skystos, kad nėmaž neužstojo vaizdo: medžiai liko toli toli apačioje.

Šiaip ne taip susivaldžiusi, kad vėl neimčiau rėkti, pažvelgiau sau į liemenį. Mane apglėbusios laikė dvi rankos, beveik nematomos ir nejaučiamos, lyg jų visai nebūtų. Negalėjau suprasti, kaip tos rankos, lengvos kaip vėjelis, gali mane išlaikyti, bet dabar ne tas buvo galvoje. Turėjau didesnių bėdų. Pavyzdžiui, kur tas debesis mane neša ir kodėl. Negana to, aplink spragsėjo mažytės žiežirbos, ir aš visai netroškau būti nutrenkta elektros srovės. Įsielektrinę plaukeliai ant mano rankų atsistojo piestu ir irgi ėmė traškėti.

Blogiau ir būti negali.

Jau norėjau atsisveikinti su žeme, bet po kojomis išvydau mažytį miestelį, ir viduje tarsi kažkas apsivertė. Tai mano miestelis. Manimi jau bandė pasinaudoti antgamtiniai padarai. Jei ir ši būtybė gali mane paliesti, vadinasi, velniai rautų, ir aš galiu paliesti ją. O jei galiu ją paliesti…

Užsimerkiau ir giliai įkvėpiau. Privalau tai padaryti. Ne dėl to, kad norėčiau, – tiesiog dabar tai gyvybės ir mirties klausimas. Tik kažin, ar pavyks. Žinojau, aš tuščia, galiu iš antgamtinių būtybių atimti sielas, tačiau esu tai dariusi tik vieną kartą. Tik tada viskas buvo kitaip: sielos buvo įkalintos ir norėjo pereiti pas mane. O ši būtybė veikiausiai nenorės man atiduoti savo gyvybinės energijos.

Vis dėlto pabandyti verta. Kiek galėdama apsigręžiau per petį ir ištiesusi ranką uždėjau ant pirmos juntamos tvirtesnės vietos, melsdamasi, jog šis debesis, kad ir kas jis būtų, turėtų krūtinę.

Atsipalaidavau, stengdamasi atverti kanalą tarp savo rankos ir šito išsigimusio debesies sielos. Aš to noriu, galvojau, mintyse rėkte rėkdama iš nevilties. Man to reikia.

Staiga mane lyg nupurtė elektros srovė, atsimerkusi išplėčiau akis: siela, traškėdama sausu, įelektrintu karščiu, nutekėjo ranka iki kaulų smegenų ir ėmė plisti po visą kūną, kol kiekviena dalelė pradėjo dilgčioti nuo įtampos.

Būtybė veriamai suspiegė iš nuostabos ir skausmo. Staigiai metėsi atbula nutraukdama ryšį, ir mano galva ėmė suktis, apkvaitusi nuo naujos, keistos energijos.

Mes pradėjome kristi.

Galinga mintis, Eve, šaunuolė: siurbk energiją iš būtybės, laikančios tave kelis tūkstančius pėdų virš žemės! Tačiau ji kažkaip vis dar sugebėjo išsilaikyti. Mes garmėjome žemyn, bet ne taip greitai, kaip kad turėtų būti. Jei tokiu greičiu priartėsime prie žemės, viskas bus gerai.

Ir tada ji mane paleido. Ėmiau rėkti, kabindamasi jai į koją ir ropšdamasi ja aukštyn. Būtybė irgi sukliegė iš nevilties, bandė ištrūkti, bet nė už ką neketinau jos paleisti. Jei jau žūsime, tai kartu. Žemė strimgalviais artėjo – žaliai oranžiniai medžių vainikai.

Nespėjau atsitokėti ir tvojausi į lapiją, kritau bruoždamasi į šakas, aplink skraidė lapų sūkuriai, galiausiai paleidau savo debesies koją. Laimė, netoli žemės klubu skaudžiai kliudžiau storą šaką, tad mano kritimas sulėtėjo tiek, kad plodamasi į žemę jaučiausi taip, tarsi mane viso labo būtų partrenkęs sunkvežimis.

Tikriausiai susilaužiau visus kaulus. Sprendžiant iš siaubingo skausmo, kažin ar turiu daug galimybių išgyventi. Geriausiu atveju liksiu sugipsuota iki dienų galo. Bet kaip tada glamonėsiuosi su Lendu? Užtat bent jau kurį laiką nereikės eiti į mokyklą. Ir jau tikrai nereikės lankyti kūno kultūros pamokų.

Elektrinis dilgčiojimas sruveno kūnu aukštyn žemyn, pamažu išstumdamas skausmą. Staiga pasijutau, lyg plūduriuočiau ore, lyg mano galūnės būtų besvorės ir išskydusios.

O, pypt. Mane paralyžiavo.

Apimta panikos pašokau ir iš siaubo ištiesiau rankas priešais save. Hm. Jei sugebu tai padaryti, tikriausiai nesu paralyžiuota. Tai kodėl jaučiuosi taip keistai? Ir kur dingo tas išsigimęs debesis?

– O, kaip baisu! – sušnaro tylus balsas, kaip vėjas negyvuose medžiuose. – Ką tu man padarei?

Pro debesies draiskanas link manęs per purvą ropojo mažutė būtybė. Nors atrodė kaip žmogus, buvo visai gležnutė – tarsi vaikas. Akys blykčiojo spindinčia baltuma – it žaibas, bet veido bruožai liko neaiškūs ir išsklidę, net kūno spalva priminė blyškų debesies atspalvį. Kam kitam ji atrodytų kaip atgijusi figūra iš tiršto rūko, bet apžavus permatančios mano akys regėjo viską.

Žengiau žingsnį atgal, stengdamasi nesuklupti ant išsikišusių didžiulio medžio šaknų, – jei ne jis, būčiau ištiškusi į blyną.

– Gal prašiausi sučiumpama ir nunešama į padebesius?

– Tu atėmei… atėmei dalelę manęs. Grąžink.

Atsirėmiau nugara į medį. Būtybė pakilo į orą ir dabar pleveno stačia tiesiai priešais mane. Plonytės žaibo gijos gaubė ją kaip voratinklis. Jos galūnės tai išryškėdavo, tai vėl panirdavo į debesį – tai čia, tai vėl nėra, – tačiau ji neabejotinai skleidė kažin kokią galią.

Jaučiausi visiškai bejėgė. Ištiesiau į priekį ranką: stengiausi atrodyti drąsesnė nei iš tikrųjų.

– Palik mane ramybėje arba atimsiu viską, – mano balsas drebėjo, bet ne tiek iš baimės, kiek iš troškimo. Mano pirštai dilgčiojo, kūną kamavo ilgesys. Vien paragauti neužteko. Aš norėjau visko.

Ne, aš to nepadarysiu. Man nereikia. Aš ir nenoriu. Aš ne tokia. Atiduočiau jai ir tą dalelę sielos, jei tik žinočiau, kaip.

Debesis išsigimėlis kiek prisimerkė ir įbedė savo dideles švytinčias akis į mane. Oras tarp mūsų išsausėjo ir įkaito, net traškėjo nuo elektros krūvio. Mane tai nužudys. Giliai įkvėpiau, galvodama, ar mirštant labai skauda, bet staiga būtybė, keldama švilpiantį vėjo šuorą, šovė atgal į dangų. Žiūrėjau, kaip ji kyla aukštyn, kartkartėmis nuklysdama į šoną ar prarasdama pusiausvyrą, bet paskui vėl išsitiesindavo ir skriejo toliau. Netrukus ji dingo.

Vis dar drebėdama atsidūsėjau ir atsirėmiau į medį. Kai troškau, kad atsitiktų kas nors, kas paįvairintų nuobodų mano gyvenimą, tikrai ne tai turėjau omeny. Visai pamiršau, ką reiškia turėti reikalų su antgamtinėmis būtybėmis – tikromis, nevaldomomis.

Baimę.

Marias baimės.

O dabar net neturiu su savimi Elo, mane jis bent jau nuramintų. Taigi nužingsniavau mišku, bandydama įvertinti padėtį. Kai tas išsigimęs debesis mane pagrobė, išmečiau savo krepšį, vadinasi, ir mobilųjį telefoną. Nors, kai kritome iš dangaus, buvau tikra, kas esu netoli namų, bet kas žino, kaip iš tikrųjų toli nuo jų nukrypome? Be to, kokio dydžio gali būti miškas Virdžinijos viduryje?

Neabejoju, man pasitaikė neprilygstama proga visa tai išsiaiškinti.

Po valandos išėjau į kelią, buvau pavargusi, suprakaitavusi ir prislėgta. Ar tai sutapimas, kad Rakelė pasirodė kaip tik tada, kai antgamtinis padaras bandė mane pagrobti? Ką ji sumanė, iš pradžių apsimesdama, kad paleidžia mane iš TKABA, o paskui sugrįždama? Negalėjau patikėti, jog ji išviliojo mane iš mokyklos vien tam, kad tas išsigimęs debesis galėtų mane pagrobti, – bet tai atrodė vienintelis logiškas paaiškinimas. Mintis, kad Rakelė, kuri visą tą laiką, kol gyvenau Centre, buvo man kaip mama, galėtų taip pasielgti, stipriai uždavė širdį.

Tegul. Jei TKABA nori pažaisti, tebūnie. Ištiesiau į priekį ranką ir pasipūtusi pagiežingai nusišypsojau: dabar aš galiu savimi pasirūpinti.

Sudrebėjau ir papurčiau plaštaką, kad nustotų dilgčioti. Ne. Daugiau niekada to nepadarysiu. Niekada. Man tai pernelyg patiko.

Mano vidinis kompasas veikė geriau, nei maniau, nes sugebėjau išeiti į kelią, vedantį ton pusėn, kur man ir reikėjo. Vos neapsiverkiau, pamačiusi posūkį į Lendo namus. Mano senuosius namus, kur gyvenau, kol neišsikraustė Lendas, o tada persikėliau pas Arianą, nes gyvendama su savo vaikino tėvu jaučiausi nejaukiai. Skriste perskridau ilgą vingiuojantį keliuką link namo ir su trenksmu įpuoliau į svetainę.

Ant sofos sėdėjo Rakelė.

– Koks čia mėšlas? – surikau.

Rakelė pašoko ir, nespėjus man išsisukti, staigiai mane sugriebė. Įsitempiau ir tik po akimirkos supratau, kad ji nori mane apkabinti.

– Nemačiau tavęs kelis mėnesius, o kai susitikom, po minutės tave pagrobė! Maniau, kad nori būti normali! – Ji atsitraukė ir pažvelgė į mane su ašaromis akyse.

– Nori pasakyti, ne tu pasiuntei tą padarą?

– Dėl dievo! Aišku, ne!

– Tada kas?

Į kambarį įgriuvo Deividas, rankoje laikydamas telefoną. Jo veide pamačiau, kaip jam palengvėjo.

– Tu čia! Viskas gerai?

– Jei neminėsim, kad mane pagrobė gyvas debesis ir paskui numetė iš tūkstančio pėdų aukščio, viskas kuo nuostabiausia.

– Tai silfidė! – Deividas pergalingai bedė pirštu į Rakelę. – Sakiau, kad jos egzistuoja!

Rakelė kietai sučiaupė lūpas, kad garsiai neatsidustų.

– Taip. Regis, tu buvai teisus.

– Tai bent! – Deividas suleido pirštus į savo tankią, tamsią ševeliūrą, akys žibėjo iš susižavėjimo. – Tai bent. Silfidė. Manau, kad tai iš viso pirmas jų pasirodymas žmonėms!

Pakėliau ranką.

– Ei, alio! Čia aš, mergina, kurią pagrobė vadinamoji silfidė! Gal paaiškintumėt, kas vyksta ir kodėl ji nusprendė surengti man skraidymo pamoką virš jūsų gražiosios valstijos?

– Silfidės yra oro dvasios, – paskubom išbėrė Rakelė, žvilgsniu perverdama Deividą, tarsi pabrėždama, kad nors ji ir netiki silfidėmis, vis tiek žino daugiau nei jis. – Manoma, kad jas su elfais sieja tolimi giminystės ryšiai. Dauguma galvoja, kad jos arba niekada neegzistavo, arba išnyko, bet taip yra todėl, kad nė viena silfidė savo noru niekada nepalies žemės, taigi bandyti surasti silfidę ar ją pamatyti – tik tuščias laiko švaistymas, – ir ji vėl iškalbingai nužvelgė Deividą.

– Ak, liaukis, taip kalbi tik todėl, kad aš pasirinkau stichijų dvasias, o tu apsiribojai paprastais vienaragiais ir leprekonais, – Deividas man suokalbiškai mirktelėjo, lyg būčiau čia kuo nors dėta. – Ji visuomet man pavydėjo, kad išmanau retas antgamtines būtybes.

Dabar jau aš turėjau susilaikyti irzliai neatsidususi.

– Supratau, oro dvasios. Nuostabu. Gal kas nors man pasakys, kodėl ji mane pagrobė? Sakėte, galbūt jos giminiuojasi su elfais? – mano suirzimą išstūmė baimė. Daugiau nebenoriu elfų savo gyvenime.

Bet nė vienas neatsakė. Po kiek laiko Rakelė kostelėjo, balse jaučiau įtampą.

– Visada galim paklausti Kresedos, jei ji ką nors žino. – Lendo motinos ir vandens dvasios Kresedos vardą ji ištarė keistai pabrėždama.

– Tiesą sakant, nelabai galim, – Deividas sumišęs subrūkšėjo kojomis į kilimą. – Jau keletą mėnesių negaliu priversti jos pasirodyti, tiksliau – nuo tada, kai išsikraustė Lendas. – Jis kalbėjo ramiai, bet kiekvienas žodis buvo persunktas skausmo. Norėjosi jį apkabinti. Tragiška jau tai, kad jis įsimylėjo nemirtingą vandens nimfą, dar blogiau – ji nusprendė pagyventi su juo kaip moteris tik metus! To dar negana: sprendžiant iš visko, dabar paliko jį dėl to, kad išėjo Lendas! Kas gali įsivaizduoti, kaip kenčia Deividas?

Aš galiu įsivaizduoti. Ir dažnai įsivaizduoju. Kartais net turiu labai pasistengti, kad tik neįsivaizduočiau. Kuo puikiausiai žinau, ką reiškia būti mirtingam mirtingojo ir nemirtingosios poroje.

Vis dar nepasakiau Lendui, kad jis niekada nemirs. Mintis, jog jis gali atsisakyti šio gyvenimo – to, kurį gyvena su manimi, – kad suvoktų, ką reiškia būti nemirtingam, kėlė man siaubą. Pasakysiu jam. Vėliau. Truputį vėlėliau.

Kada nors.

Rakelė užrietė nosį.

– Hm, manau, čia galėsiu padėti. Pakalbėsiu su geriausiais oro dvasių žinovais. Būtų keista, kad ji dabar pasirodytų, žinant apie sumaištį stichijų pasaulyje. Išsiaiškinsime. Bet aš čia ne dėl to.

Susiraukiau.

– Tai dėl ko tu čia?

– TKABA reikia tavo pagalbos.

POKALBIAI DĖL DARBO

– Rakele, – ramiu, bet suirzusiu balsu ištarė Deividas, – Evė neketina vėl būti įtraukta į TKABA. Kam tada paskelbti ją mirus, jei po šešių mėnesių atsirandi čia ir pareiški, kad ketini ją susigrąžinti?

– Juk sakiau, reikalai pasikeitė.

Vėl pakėliau ranką, nes jau pavargau klausytis jų kalbų apie mane.

– Gal leisite man? Neslėpsiu, aš tavęs pasiilgau, bet į TKABA grįžti nenoriu. Jūs sterilizuojate vilkolakius! – tai vienas iš nusikaltimų, kuriuos, kaip sužinojau, dėl pasaulio saugumo darė Tarptautinė kovos su antgamtinėmis būtybėmis agentūra.

Rakelės žvilgsnis sugriežtėjo.

– Dabar ši praktika nebetaikoma. Jau sakiau Deividui, kad reikalai gerokai pasikeitė nuo tada, kai tu išėjai. Mūsų politika neagresyvių antgamtinių būtybių atžvilgiu buvo rimtai peržiūrėta, turiu omeny ir vilkolakių teises. Baigta su bet kokia eugenika. Aišku, TKABA nebuvo ir nėra tobula, tačiau mudvi žinome, kiek daug gero mes darome. Be to, dabar esu viena iš agentūros vadovių, o tai reiškia, kad daugeliu atvejų turiu lemiamą balsą.

Susiraukusi sukryžiavau rankas.

– Su elfais daugiau nedirbsiu, – pareiškiau. Nemačiau Reto nuo tada, kai jis aplankė mane ligoninėje po to, kai išlaisvinau sielas. Ir kad mano akys jo daugiau neregėtų! Jo ar kurio kito siaubingo, išnaudojančio, amoralaus, psichiškai nesveiko (daugiau neigiamų savybių pridėkite patys) elfo. Ypač po šios dienos nutikimo, jei silfidės su jais išvien. Neketinu vėl bastytis Elfų karalystės takais susikibusi su jais už rankų.

Rakelė nusišypsojo.

– Suprantu. Tiesą sakant, vienas pirmųjų mano darbų – padaryti TKABA nepriklausomą nuo elfų magijos. Manau, tau bus malonu sužinoti, kad dabar mes jų paslaugomis naudojamės apie keturiasdešimt nuošimčių mažiau nei anksčiau.

– Cha, keturiasdešimt! Vis tiek tai šimtu procentų daugiau nei aš norėčiau!

– Mes sugalvojom, kaip galėtum sėkmingai dirbti visai nebendraudama su elfais.

– Ką turėčiau dirbti?

Ji dirstelėjo į Deividą. Šis susiraukė.

– Manęs į visa tai nepainiokit.

– Tuomet, – pasakė Rakelė, pasipūtusiai kilstelėdama antakius, – būčiau dėkinga, jei išeitum. Šiaip ar taip, negaliu atskleisti slaptos informacijos dviem mirusiems žmonėms.

Sutrikau, kol neprisiminiau, kad prieš aštuoniolika ar daugiau metų Deividas dirbo dabar jau nebeegzistuojančioje Amerikos kovos su antgamtinėmis būtybėmis agentūroje, paskui, kad galėtų iš jos ištrūkti, jis suklastojo savo mirtį. Pasirodo, tai gana populiari praktika. Tiesa, aš asmeniškai neapsimečiau mirusia, už mane tai padarė Rakelė – irgi, kad man dingus, niekas manęs neieškotų.

Deividas atrodė įsižeidęs.

– Regis, pamiršai, kad esu teisėtas Evės globėjas.

– O tu, regis, pamiršai, kad iš tikrųjų tavo, kaip globėjo, vaidmuo – turint omeny visus suklastotus dokumentus – yra visiškai neteisėtas.

– Tik nepradėk man aiškinti apie teisėtumą! Jūsų Tarptautinė agentūra laisvai veikia Amerikos teritorijoje, jau nekalbant apie…

Atsidarė lauko durys ir vidun įbėgo Lendas. Mano širdis džiaugsmingai suspurdo, kaip kaskart, netikėtai jį išvydus. Atrodė įprastai: tamsiaplaukis, tamsiaakis gražuoliukas, bet po išore mačiau jo tikrąjį pavidalą – lyg būtų vaikinas iš vandens.

Jis tobulas.

– Eve! – Lendas puolė prie manęs ir taip stipriai, jog maniau liksiant mėlynių, apkabinęs kilstelėjo nuo žemės.

Nusijuokiau, nepaisydama skausmo, laiminga, kad dėl šio nesąmoningo įvykio galėsiu laimėti šiek tiek daugiau Lendo laiko. Jis nuleido mane ant kojų ir atidžiai nužvelgė.

– Viskas gerai?

– Atsipirkau keliomis mėlynėmis. Jaučiuosi puikiai, tikrai.

– Kaip tu ištrūkai?

O, pypt!

Rakelė su Deividu laukdami irgi sužiuro į mane.

– Tikrai, kaip ištrūkai? – pakartojo Rakelė: abu per savo rietenas buvo pamiršę paklausti, bet aš dėl to tik džiaugiausi.

Sukandau lūpą.

– Aš… mes… pakilome į dangų. Labai labai aukštai. Tas keistas debesis, o gal žaibas, vienu žodžiu, ta elfų būtybė… nežinojau, kur ji mane neša ir kodėl, buvau tokia persigandusi, kad padariau vieną dalyką. Visai negalvodama.

– Ką? – nekantravo Lendas, veide šmėstelėjo nerimas.

Apsimestinai atsainiai gūžtelėjau pečiais, nors jaučiausi prasikaltusi.

– Paėmiau truputį jos sielos. – Ir, neapsikęsdama nerimo jo akyse, ėmiau berti: – Tik truputį, visai mažai, kad jai nepakenkčiau, tik išgąsdinčiau, ir tada mes nuskridome, ji bandė mane numesti, bet aš laikiausi įsikibusi iš paskutiniųjų, be to, medžiai sušvelnino kritimą. Paskui išsigimęs debesis liko sveikas, tikrai, aš mačiau. Tik gal kiek prileido į kelnes. Ir tada toji būtybė nuplasnojo. – Nutylėjau, kad skrido mėtydamasi į šonus. Gal buvo kiek apkvaitusi.

Man baigus pasakoti, stojo mirtina tyla. Netikėtai, užuot pasijutusi kalta, ne juokais įsiutau. Kas jie, kad mane teistų? Aš ne Vivjana, kad atimčiau gyvybę kiekvienam pasitaikiusiam.

– Neturėjau pasirinkimo! Turite džiaugtis, kad sumečiau, kaip apsisaugoti.

Lendas staigiai papurtė galvą ir suspaudė man ranką.

– Džiaugiuosi. Tikrai. Tik prisimenu, kuo tau tai baigėsi anąkart, ir nerimauju, kad…

– Tau nėra ko nerimauti! Tai visiškai nieko nereiškia. Prisiekiu.

Vivjana išprotėjo ir išplėšdavo sielą kiekvienai sutiktai antgamtinei būtybei, apsimesdama, kad siekia „išlaisvinti“ jas iš šio pasaulio, bet iš tikrųjų ji svaigo nuo to nepaprasto jausmo. Kai iš jos atėmiau visas tas sielas, kelias minutes jaučiausi nemirtinga. Apkvaitusi nuo tos nuostabios ir svaiginančios galios praradau ryšį su mirtingosios gyvenimu. Vieną siaubingą akimirką troškau visiškai atsisakyti mirtingumo… atimti sielą iš Lendo. Kaip norėčiau tai pamiršti.

– Ar ta sielos dalelė vis dar tavyje? – paklausė Lendas.

Net nepagalvojau patikrinti. Neramia širdimi ištiesiau rankas, ieškodama po oda kokios žymės. Nieko. O… štai mažytė kibirkštėlė po delno oda. Bet man bežiūrint ji dingo. Taigi nieko. Neabejotinai nieko.

– Ne, nėra, – pasakiau užtikrintai. – Tikriausiai atėmiau per mažai, tad nebeliko. Nematau nieko, išskyrus seną gerą, paprastą Evę.

Lendas išsiviepė ir stipriai mane spustelėjo.

– Tu niekada nebuvai paprasta.

Deividas kostelėjo.

– Na, svarbu, kad viskas gerai. Kodėl judviem nenuėjus kur nors užkąsti?

Rakelė suirzusi suspaudė lūpas. Ją išties siutino šitos šeimynėlės – tėvo ir sūnaus – globėjiškumas, Lendas toks pat užsispyręs kaip jo tėvas.

– Aš dar nebaigiau su ja kalbėtis, – iškošė Rakelė.

Deividas jau buvo bepuoląs ginčytis, tad pašokau ir įsiterpiau:

– Nusiraminkit, viskas gerai. Tegul ji pasako, ko jai reikia, kas čia tokio?

Lendas ir Deividas vėl susiraukė. Tapo aišku, kad mums nepavyks pasikalbėti prie keturių akių. Tačiau man, kitaip nei Lendui ir jo tėčiui, Rakelė patiko. Labai. Norėjau sužinoti, kaip jai sekėsi, kaip klostėsi reikalai man palikus agentūrą, ir panašiai. Staiga kartu su Rakele grįžo senasis mano gyvenimas, ir aš supratau, kad jo ilgiuosi.

Ypač Lišos. Bet jos nesugrąžinsi.

Atsisukau į Lendą.

– Gal nueitum aplankyti mamos? Paklaustum, ar žino ką nors apie silfides.

– Silfides? Tikrai? – jis pažvelgė į tėvą, žinodamas, kaip jį nudžiugintų žinia apie šias stichijų dvasias. O gal jis taip susidomėjo todėl, kad pats buvo pusiau vandens dvasia. Įsivaizdavau, kaip jį vilioja tas pasaulis, kaip jis nori kuo daugiau sužinoti apie jį – ir kartu apie save.

Geriau neleisti jam užsisvajoti. Norėjau būti tikra, kad jis liks šiame pasaulyje.

– Eee… tai kaip dėl mamos? – ketinau ir pati vėliau pasisiūlyti su juo suvaikščioti, nors vis dar prisibijojau Kresedos. Nemirtingosios stichijų dvasios gyvena pagal visai kitus dėsnius, ir mus mažai kas sieja. Kalbėtis su tokiu – tas pats, kas bandyti suprasti teorinę matematiką: semestrą baigi nežinodamas net nuo ko pradėti.

Niekaip negaliu priprasti prie minties, kad Kreseda yra Lendo motina. Jis toks žmogiškas, toks artimas. Tačiau galiausiai visa tai išnyks. Nejau ir jis atitols – pamažu taps kaip jo mama: nuostabiai gražus, keistas ir amžinai svetimas? Ar viskas įvyks staiga: spragt! – ir jis peršoks iš šio gyvenimo į amžinąjį? Kiek laiko praeis, kol jis nuspręs tapti tokiu kaip kitos nemirtingų stichijų dvasios?

– Tau ji mielai pasirodytų, – tarė Lendui Deividas. Pažvelgiau į jį. Koks kilnus, taip stengiasi nuslėpti savo skausmą nuo sūnaus, nors mačiau, kaip nuo tos nepakeliamos naštos pakumpo jo pečiai.

Meldžiu, meldžiu, kad man niekada netektų patirti tokio skausmo.

Lendas akivaizdžiai dvejojo, ar palikti mane su Rakele, tačiau linktelėjo.

– Gerai. Aš greitai grįšiu, – ir išskubėjo pro duris.

– Kol mums niekas nesutrukdė, noriu išdėstyti tau sąlygas, – Rakelė nusivedė mane prie sofos ir pasodino. – Dirbsi TKABA ne kaip nuolatinė darbuotoja, o pagal darbo sutartį.

– Ką tai reiškia?

– Tai reiškia, kad dirbsi mums tik jei norėsi ir tik tuose projektuose, kuriuos pati pasirinksi. Jei nenorėsi, galėsi atsisakyti. Tau nereikės gyventi Centre. Prireikus mes tave išsikviesime. Jokių įsipareigojimų ir jokios priežiūros, išskyrus mano. Tau nereikės vėl grįžti į TKABA tikrąja prasme, tiesiog padėsi man tvarkyti kai kuriuos reikalus tada, kai prireiks išskirtinių gebėjimų.

Susiraukiau. Ji buvo pasiruošusi atskleisti, kad miriau ne iš tikrųjų, ir sugalvojo, kaip galėčiau dirbti kartu su jais, o ne jiems. Juk TKABA – tai šimtaprocentinė kontrolė. Ir jeigu jie pasiryžę atleisti vadžias, kad susigrąžintų manąjį apžavus permatantį žvilgsnį, vadinasi, jie išties keičiasi.

– Bet kaip? Ką tu jiems pasakei? Ar tu pati nenukentėsi? – apibėriau ją klausimais.

– Yra ir keistesnių dalykų nei atgijusios antgamtinės būtybės. Kadangi niekada neturėjome „įrodymų“, jog tu mirei, mano kolegos iš vadovybės nenustebo, kai pasakiau, jog radau tave gyvą. Leidau suprasti, kad tu nekalbėsi su niekuo, išskyrus mane, ir atsisakiau užmegzti su tavimi ryšį, kol vienbalsiai nebuvo nutarta leisti tau būti visiškai nepriklausomai, ilgiau agentūros neklasifikuojamai ir nevaldomai.

– Klausyk, tu tikrai neužsitrauksi bėdos?

– Po skaudžių klaidų praėjusį balandį, kuris atnešė tiek mirčių ir dingimų, valdžioje neliko nė vieno, galinčio užtraukti man „bėdą“.

– Bet jie sutiko? Tikrai?

Rakelė atsiduso, šį kartą tai reiškė: „Man reikia atostogų.“

– Jei atvirai, turime sunkumų. Po Viv… po tų nelaimingų atsitikimų mums labai trūksta personalo. Negalime greitai ir veiksmingai atsiliepti į iškvietimus, susijusius su vampyrais ar vilkolakiais, mums prastai sekasi sužiūrėti nuolatines antgamtinių būtybių buvimo vietas. Negana to, sklando gandų, jog kažkur apie Švediją įsikūrė visa trolių kolonija. Beje, – ji susiraukė, – Centre apsigyveno poltergeistas ir kol kas neįstengiame tiksliai nustatyti vietos, kad galėtume sunaikinti.

– Kaip matau, jums be manęs riesta, – išsišiepiau patenkinta, negalėjau susilaikyti. Tikrai buvo malonu girdėti, kad be mano visaregių akių TKABA byra į šipulius.

Rakelė įbedė žvilgsnį į lubas ir išspaudė dar vieną kankinės atodūsį.

– Galima ir taip pasakyti.

– Tai ne Evės rūpestis, – įsiterpė Deividas. – Jei TKABA garma į dugną, gero kelio.

Nevalingai susiraukiau, kažkodėl širdyje gyniau buvusius darbdavius. Taip, šiame miestelyje vampyrai sutramdyti, net prižiūri vieni kitus, tačiau kai buvau aštuonerių, vienas jų manęs vos nenužudė. Likęs pasaulis toli gražu ne toks antgamtinių padarų rojus, koks yra čia. Jie baugina. Jie neša mirtį. Blogiausia, dauguma žmonių net neįtaria juos esant, vadinasi, yra visiškai bejėgiai.

Rakelė nekreipė į jį dėmesio.

– Tavo užduotys bus paprastos ir saugios. Ir, kaip jau sakiau, visiškai savanoriškos.

– Bet kaip aš spėsiu? Nepamiršk, lankau mokyklą, – kad ir kaip joje nuobodu, privalau stengtis. Juk noriu įstoti į Džordžtauną kaip Lendas.

– Mes prisiderinsime prie tavo tvarkaraščio.

– Įdomu kaip, jei neketinate naudotis Elfų karalystės takais?

Trinktelėjo lauko durys ir pasirodė Lendas, jo veide atsispindėjo nerimas.

– Ji nepasirodė.

Deividas palingavo galva.

– Ji ne visuomet pasirodo. Neimk į galvą.

Nejau Lendas nežino, kad Kreseda daugiau nesirodo Deividui? Rakelė rūsčiai dėbtelėjo į Lendą, paskui į Deividą, akivaizdu, jos smegenys intensyviai dirbo, tačiau neturėjau supratimo, ką ji galvoja.

Lendas pasitrynė delnu kaktą, tada pažvelgė į Rakelę.

– Beje, o ką tu čia veiki?

– Atėjau prašyti Evės, kad padėtų tvarkyti kai kuriuos mūsų reikalus. Jūsų irgi, jei panorėtumėt.

Deividas pašoko, Lendo žandikauliai sutraškėjo, net jo apžavai suvilnijo nuo vos pastebimo pykčio.

– Mes nesutinkam.

Ar jis atsakė ir už mane? Kad ir kaip jį myliu, jis negali už mane nuspręsti.

– Lendai, ar galim pasikalbėti?

Jis kilstelėjo antakius ir nusekė paskui mane į virtuvę. Šiandien man nepadėjo net linksma geltona spalva dažytos sienos. Sugriebęs mane už rankos prisitraukė, kaktoje įsirėžė gili raukšlė.

– Juk tu nerimtai, ką? Agentūra buvo mane įkalinusi tikrąja prasme, bet tu ten buvai lygiai tokia pat kalinė. Po visko, ką išgyvenai, kaip gali apie tai net pagalvoti? Ir ar tau neatrodo truputį įtartina, kad, kol nepasirodė Rakelė, mes gyvenome be jokių rūpesčių?

Mano krūtinėje sukunkuliavo pyktis. Aišku, aš irgi apie tai pagalvojau, bet juk tai Rakelė. Mano Rakelė.

– Ji to nepadarytų. Ji nerimavo ne mažiau už tave. Klausyk, ką aš čia veikiu: vaikštau į pamokas, dirbu užkandinėje ir skaičiuoju dienas iki savaitgalio! TKABA bent jau gelbėdavau žmones!

– O taip, gelbėdavai žmones! O kiek antgamtinių būtybių nuo tavęs nukentėjo?

Akyse ėmė kauptis ašaros. Jis nesupranta. Agentūra jam visuomet atrodė vien blogis. Tačiau jie mane priglaudė, rūpinosi manimi. Nenoriu net įsivaizduoti, kas man būtų atsitikę, jei ne jie.

– Gerai, o kiek antgamtinių būtybių aš dabar išgelbėjau? Reikalai TKABA pasikeitė. Galiu padėti ir antgamtinėms būtybėms, pavyzdžiui, vilkolakiams, kurie nesupranta, kas su jais vyksta, arba tai trolių kolonijai: galiu juos surasti ir įkalbėti persikelti į kitą vietą, kol jie nepapuolė į bėdą!

Lendas papurtė galvą.

– Tuo galim užsiimti ir kartu su mano tėčiu.

– Negalim! Mums neužtenka galių!

– Pavyzdžiui, elfų?

Nekenčiu, kai jis ima prikaišioti man praeitį. Aš pati dar neapsisprendžiau, ar tikrai noriu dirbti su Rakele, bet kai jis taip primygtinai ėmė reikalauti, kad į tai nesivelčiau, suveikė priešingai – ėmiau rimtai galvoti apie darbą agentūroje. Jam gerai: sėdi tame savo koledže ir rūpinasi savo ateitimi. Ateitimi, kuri tęsis amžinybę, nors jis to ir nežino. O aš čia vieniša, kankinama nuobodulio ir baigiu perdegti iš nevilties.

Kol kovojau pati su savimi, sienoje staiga išryškėjo švytintis elfų durų kontūras.

SEZAMAI, ATSIVERK

Prisimerkiau nuo ryškios šviesos, suakmenėjusi iš nuostabos. Nemačiau elfų durų nuo tos nakties su Vivjana ir Retu. Ir vyliausi, kad niekada daugiau nepamatysiu.

Bet Lendas nesuakmenėjo. Šoko į kitą virtuvės pusę ir sugriebė vieną iš geležinių keptuvių, kurias jo tėvas visuomet laikė po ranka. Iš tamsos bežengianti būtybė dar spėjo pamatyti Lendą, užsimojusį tvoti iš visų jėgų.

Elfas staigiai griuvo, nusirito grindimis ir pašoko už keleto žingsnių. Lendas irgi nesnaudė: vienu šuoliu atsidūrė šalia jo.

– Ei, ei, kas jums darosi? – linksmai paklausė elfas.

Kažkas čia ne taip, visas šis reikalas man netilpo į įprastus rėmus. Prisimerkusi geriau įsižiūrėjau į elfą. Mano ūgio, šviesiai gelsvais plaukais, nuostabiomis mėlynomis akimis, su duobutėmis skruostuose ir…

– Lendai, stok! – nuo mano šauksmo jo ranka su keptuve pakibo ore, jis sustojo taip staiga, kad prarado pusiausvyrą ir susvirduliavęs atsirėmė į granitinį virtuvės stalviršį. Sumišęs įbedė į mane akis. Pakraipiau galvą, jaučiausi lygiai tokia pat sutrikusi. Neįsivaizdavau, ar tai įmanoma, bet tikėjau tuo, ką po to padaro oda mato mano akys.

Nieko.

– Jis ne elfas, – pasakiau. Atsigręžiau į duris, bet jos buvo dingusios. Visą tą laiką neišleidau angos iš akių, jis vienintelis įėjo pro ją. Be jokių elfų.

Tai neįmanoma.

– Tu tikra? – Lendas tebestovėjo užsimojęs keptuve, neišleisdamas keistojo svečio iš akių. Berniuku jo jau nepavadinsi, veikiau vaikinu. Atrodė mūsų amžiaus, gal metais ar dviem jaunesnis.

Neelfas nusišypsojo man ir mirktelėjo, paskui strykt! – užšoko ant stalviršio.

– Gal ne visai tokio sutikimo laukiau, bet pasakysiu štai ką – tavo vaikinas nepaprastai įdomus. Ir šoklus.

Į kambarį įbėgo Rakelė ir pamačiusi šviesiaplaukį susiraukė.

– Tu vėluoji.

Jis gūžtelėjo ir iš šalia padėto vaisių dubens pasiėmė obuolį.

– Aš pasiklydau, – jis atsikando didžiulį kąsnį, garsiai pačiaumojo, paskui išbalo ir išspjovė į kriauklę. Nusivylęs atsiduso ir sviedė obuolį Lendui, šis instinktyviai pabandė sugauti vaisių ir išmetė keptuvę.

Metalui žvangant paskui Rakelę įžengė Deividas.

– Kas čia toks?

– Tikrai ne elfas, galvą dedu, – atsakiau. Šviesiaplaukis atsistojo ant stalviršio, jo galva kone lietė lubas. O tada, įmantriai atidavęs pagarbą, apsivertė ore ir minkštai nutūpė ant pėdų.

Neatitraukiau nuo jo akių, gręžiau žvilgsniu jo odą, tikėdamasi ką nors po ja išvysti. Bet jis nesidangstė jokiais apžavais. Drabužiai irgi kokių šimtai: žydri sportiniai marškinėliai su piešiniu ir dailūs džinsai.

– Kaip tau taip išeina? – paklausiau.

– Reikia ilgai treniruotis. Dar nematei manęs vaikštančio ant rankų!

– Aš apie duris! Kaip tau pavyko vienam išeiti pro elfų duris?

– A, tu apie tai? – jis perbraukė ranka per garbanas ir atsisuko ten, kur buvo durys. – Labai paprastai. Prieini prie sienos ir… – vaikis palinko į priekį, ir visi mes, užgniaužę kvapą, palinkome kartu su juo, – …sakai: „Sezamai, atsiverk!“ – Jis teatrališkai iškėlė rankas. Bet nieko nenutiko. – Hm. – Tada jis atsisuko į mus ir gūžtelėjo. – Vadinasi, būsiu čia įstrigęs.

Šįkart Rakelė išspaudė labai gerai pažįstamą atodūsį – „Eve, Eve, kada tu surimtėsi?“ Tik šį kartą ji dar pridūrė nuvargusiu balsu:

– Džekai. Liaukis kvailioti. Mes čia su reikalais.

– Taip, ponia, – tarė jis ir staigiai surimtėjęs įbedė į ją dėmesingai išplėstas akis. Kai Rakelė apsisuko ketindama eiti atgal į svetainę, Džekas nestipriai timptelėjo mane už surištos plaukų uodegėlės ir lėtai nusekė paskui ją.

Kas, po galais, šis tipas?

Lendas suėmė mane už rankos.

– Ar nutuoki, kas čia vyksta?

Papurčiau galvą. Niekada nesu mačiusi, kad kas nors praeitų pro elfų duris ar keliautų jų takais vienas, nelydimas elfų. Tada net negali paleisti lydinčio elfo rankos, antraip amžiams pasiklysi begalinėje tamsoje. Nuolat sapnuoju košmarus, kad lieku tenai viena.

Deividas, Lendas ir aš atsargiai įžengėme į kitą kambarį, pasirengę užpuolimui. Bet Džekas sėdėjo ant sofos atkaltės toks paprastutis, toks nekaltas.

– Kaip tik apie Džeką ir ruošiausi tau papasakoti, Eve, – patenkinta nusišypsojo Rakelė. – Jo padedami galėsime perkelti tave iš vienos vietos į kitą taip pat greitai kaip su elfais. Daugiau tau niekada nereikės su jais dirbti.

– O kaip? – nors viską mačiau, negalėjau patikėti savo akimis. Tada man šovė į galvą viena mintis. – Nusivilk marškinėlius!

– Dar ko! Kuo tu mane laikai? – atšovė Džekas, bet paskui susimąstė. – Hm… o kodėl gi ne? – ir nusitraukė marškinėlius per galvą, apnuogindamas liesą stuomenį, – kitomis aplinkybėmis tikrai vertą susižavėjimo, bet šiandien tas vaizdas mane tik dar labiau sutrikdė. Ir dabar po jo oda nepamačiau nieko švytinčio. Taigi mano teorija, neva jo antgamtiškumą slepia drabužiai, žlugo.

Mane užliejo raudonis ir aš rūsčiai dėbtelėjau į Rakelę.

– Kas jis? Aš nieko nematau!

– Tu nieko ir nepamatysi. Jis tiesiog apdovanotas vaikinas.

– Tuomet kaip jis sukūrė duris? Kaip jis perėjo Elfų karalystės takais?

– Ei, ar jau galiu apsivilkti marškinėlius? O gal reikia, kad ir kelnes nusimaučiau?

Niauriai susižvalgėme su Lendu.

– Nebent nori, kad apsivemčiau, – purkštelėjau.

Rakelės komunikatorius tyliai pyptelėjo, ši, jį išsitraukusi, perskaitė žinutę.

– Džekai, mums laikas. Eve, pagalvok apie mano pasiūlymą, pasikalbėsime po kelių dienų. – Ji pažvelgė į mane ir nusišypsojo, ta šypsena sušvelnino griežtą jos žvilgsnį ir Rakelė akimirksniu tapo stebėtinai miela. – Buvo smagu vėl tave pamatyti.

Stipriai ją apkabinau.

– Ir man.

– Deividai, – Rakelė pasisukusi linktelėjo, balsas vėl pasidarė šaltas. Jis atsisveikindamas irgi linktelėjo, jo žvilgsnis sustojo ties Rakele ilgiau, nei buvo būtina. – Lendai.

Lendas tik beviltiškai papurtė galvą ir žvelgė kažkur į šoną.

Džekas nušoko nuo sofutės ir greitosiomis apsivilko marškinėlius.

– Kitą kartą, jei tau tai patinka, ateisiu be jų, – ir išsiviepė. Paėmęs Rakelę už rankos nusivedė prie svetainės sienos ir prilietė ją delnu. Dabar jo pasipūtusi ir išdykėliška veido išraiška buvo dingusi, atrodė rimtas ir susikaupęs. Gerokai ilgiau, nei būtų užtrukęs elfas, sienoje ryškėjo durų kontūras, jame atsivėrė juoduma. Rakelė su Džeku žengė tenai ir anga iškart užsivėrė jiems už nugarų, neliko nė pėdsako.

Lendas pasisuko į mane.

– Hm, buvo įdomu. Bet vis tiek tuščiai sugaišome laiką. Ir jei jau aš čia, ką pasakytum, jei praskaidrinčiau tau šitą suknistą popietę?

Norėjau, kad jis suprastų, jog Rakelė man ne vien buvusi darbdavė ar dar blogiau – laikė mane ten prievarta; grobikais jis laikė visus TKABA darbuotojus. Ir dar tas Džekas, jis tiesiog išvertė mane iš koto. Bet suvokusi, kad dėl visos šios sumaišties visai nenumatytai gausiu pasimėgauti laiku su Lendu, išginiau visas kitas mintis iš galvos.

– Ką siūlai?

– Gal į alėją?

– Palauk, turi omeny alėją su krūva muziejų1, kaip kad ta Vašingtone? Ar ten turėsime slankioti apsimesdami, jog suprantame šiuolaikinį meną – ak! tik pažiūrėkit, šitą paveikslą, kiek žinau, nutapė gremlinas – genialu! Ar tą alėją prekybos centre, kur galima išsirinkti naujų batų porą, suvalgyti kokio siaubingo maisto ir apkalbėti pro šalį einančius žmones?

– Kaip tik antrąjį variantą tau ir siūliau.

– Koks nuovokus berniukas, – nusišypsojau ir jis stipriai mane apkabino.

– O aš vis tiek sakau, kad tas tipas iš CŽV. Šnipas nuo galvos iki kojų.

Nusijuokiau ir pažvelgiau į minimą tipą, Lendas kaip tik įvažiavo į aikštelę prie užkandinės.

– Lendai, baik, jis niekas, tuščia vieta.

– Būtent! Tu niekada jo neįtarsi. Jis tylus, niekuo neišsiskiriantis, atrodo, musės nenuskriaus, kol – BAM! Sudie visos valstybinės paslaptys!

– Gerai jau, gerai, jis – šnipas.

– Būtinai turim pažiūrėti tą filmą. Jame klasiškos veiksmo scenos, ypač sprogimų, tau tai išeitų į naudą, užsimirštum.

– Aš nekalta, kad manęs be suaugusiojo neįleidžia, o tu pamiršai savo asmens dokumentus.

Lendas užvertė akis. Jo beveik juodi plaukai pasidarė sidabriškai žili ir aš juokdamasi niuktelėjau jam alkūne.

– Baik. Tai bjauru. Beje, dabar į kiną mane gal ir įsivesi, bet jei kas pamatys mus glamonėjantis? Fui! Ne, jokių žilų plaukų.

– Puiku, – jo plaukai susisuko standžiomis spiralėmis ir nusidažė vario raudoniu.

Nusijuokiau.

– Liaukis! Dar kas pamatys!

Jis surimtėjo ir plaukai pasidarė tokie kaip anksčiau.

– Ar tikrai nenori, kad likčiau? Jei prastai jautiesi, galėčiau rytoj praleisti pamokas.

– Tau nėra reikalo. – Lendas niekuomet nepraleidinėjo pamokų. Aišku, man patiko, kad dėl manęs jis buvo pasiryžęs pasilikti, ir galbūt aš to norėjau… bet paskui jausčiausi kalta.

Jis atsiduso.

– Man biologijos laboratoriniai. Tau tikrai viskas gerai? Prisipažink: krisdama nesusižeidei? Ir po susidūrimo su silfide nejauti nieko keisto?

– Sakau, jaučiuosi puikiai.

– Puiku. Tada pasimatysime šeštadienį.

– Ne penktadienio vakarą? – ašaringai paklausiau, nekęsdama savęs už tai. Nenoriu virsti amžinai unkščiančia panele, kuri nė minutės neįsivaizduoja gyvenimo be savo vaikino. Nors tai, kad ji netrokšta nieko daugiau, kaip tik kiekvieną savo gyvenimo minutę praleisti kartu su juo, turi visiškai ir absoliučiai pagrįstą priežastį. Ne. Aš ne tokia.

– Man su keliais bendrakursiais teko tema apie stuburo anatomiją, ir visi mes galime susirinkti tik penktadienį. Veikiausiai užsisėdėsime iki vėlumos ir nespėsiu grįžti, kita vertus, jei liksiu nakvoti bendrabutyje, kur nyku ir nėra jokių pramogų, padarysiu visus namų darbus ir visą savaitgalį būsiu išskirtinai tavo. Taigi iki šeštadienio.

Jis pasilenkė ir mane pabučiavo. Norėjau, kad jo apžavai dingtų ir jis bučiuotų mane kaip toks, koks yra iš tikrųjų, kad kalbėtų su manimi toks, koks yra iš tikrųjų, bet ką tada pagalvotų atsitiktinis praeivis, pamatęs mane glamonėjantis su niekuo. Taigi susitikinėjimas su pusiau žmogumi, pusiau stichijos dvasia turi ir neigiamų pusių.

Man nespėjus ik valiai pasimėgauti bučiniu, jis atšlijo (nors aš galėčiau bučiuotis bent keletą valandų ir man nepabostų), išlipo ir atidarė mano dureles. Vos spėjau iškelti koją iš automobilio, kai visu kūnu tarsi pajutau keistai šalto vėjelio dvelksmą ir ant rankų pasišiaušė visi plaukeliai. Mane ėmė krėsti drebulys, todėl stipriai apkabinau Lendą, nekreipdama dėmesio į savo mėlynes.

– Nedaryk to, gerai? – sušnibždėjo jis.

– Ko?

– Nepradėk vėl dirbti TKABA. Tiesiog… tiesiog nepradėk.

Pažvelgiau jam į akis.

– O jei ten būdama galėsiu nuveikti ką nors gero?

– Tu pagaliau esi savimi – kas gali būti geriau? Suprask, aš nerimauju: o jei tau kas nors atsitiks?

Susiraukiau ir kažką neaiškiai numykiau, jis tai suprato kaip pritarimą ir nusišypsojo.

– Tai pasimatysime šeštadienį?

Lendas dar kartą mane pabučiavo ir palaukė, kol užlipsiu laiptais, tada įsėdo į automobilį ir išvažiavo.

Argi santykiai per atstumą neužknisa? Užknisa juodai.

Atsidususi įžengiau į ryškiai apšviestą užkandinę ir perėjau ją. Deividas prieš dešimtmetį buvo priverstas skubiai nusipirkti šią užkandinę, ji jam buvo reikalinga kaip priedanga antgamtinėms būtybėms slėpti. Keletas jų čia dirbo, be to, užkandinė – puiki vieta jiems susiburti, tad ir stebėti vienas kitą. Patalpa buvo dekoruota kiek pabodusia šeštojo dešimtmečio tema. Nona, dabar jau užkandinės valdytoja, sveikindamasi man pamojavo. Pritrenkianti blondinė, o po apžavais – ąžuolo rudumo oda ir samanų žalsvumo plaukai. Visi galvoja, kad ji gyvena butuke virš užkandinės kartu su Ariana ir manimi, tačiau nakčiai užėjus ji keliauja į mišką ir ten iki saulėtekio įleidžia šaknis. Medžių dvasios – dar viena iš antgamtinių būtybių rūšių, kurių, dirbdama TKABA, nesutikau nė per vieną gaudymo ir sulaikymo operaciją. Tuomet man rūpėjo vien prievartinis jų visų nukenksminimas.

Išsiblaškiusi linktelėjau keliems nuolatiniams lankytojams, daugiausia tai buvo vampyrai ir vilkolakiai, paskui pastebėjau vieną dar nematytą būtybę ir man suspaudė širdį, nes ji atrodė pusiau kaip Liša, pusiau kaip žmogus: po apžavais ant kaklo mačiau žiaunas, o kojos baigėsi pelekais. Pastaruoju metu tenka sutikti vis daugiau antgamtinių būtybių, kokių nei aš, nei Deividas anksčiau nebuvome regėję.

Tiesą sakant, daugybė man nematytų antgamtinių padarų, ne vilkolakių ir ne vampyrų, lankėsi pas Noną, trainiojosi apie užkandinę ar susitikdavo su ja už jos ribų. Silfidė taip pat nematyta neregėta. Gal Nona ką žinotų…

Suspigau, nes vos neužlipau ant virtuvės gnomės, ypač niurzgios būtybės, vardu Grnlllll. Bent aš manau, kad tai jos vardas. Arba – jo? Kas supaisys tuos gnomus. Gal kaip tik dėl tokio nenuovokumo ji (ar jis) manęs ir nekentė. Vis dėlto apžavai atrodė labai moteriški.

Noras kuo greičiau pabėgti nuo grėsmingo Grnlllll žvilgsnio nugalėjo, tad su Nona nusprendžiau pasikalbėti vėliau. Nėriau pro virtuvės duris link savo butuko. Pagaliau aš viršuje; vos įžengusi namo kritau į išblukusią gėlėtą sofutę.

– Eve?

– Aha?

Į kambarį įvirto Ariana su taure rankoje. Sąmoningai nusukau akis. Niekada nevengiau žiūrėti į pačią Arianą, nors po normaliais apžavais (jei tokiais galima laikyti nesveikai išblyškusią odą ir šiurkščius juodus plaukus su keliomis raudonomis sruogomis) slepiamas sudžiūvęs numirėlio kūnas man kėlė tokį pat pasibjaurėjimą kaip visų vampyrų. Žinojau, kad ją tai skaudina, vis dėlto mes tapome draugėmis, nors susipažinusios praėjusį pavasarį iš pradžių viena kitos nuoširdžiai nekentėme. Man atrodė, kad ji visuomet kankinosi dėl to, kas esanti, ir niekada negėrė žmogaus kraujo. Be to, jei nebūdavo mirtinai ant manęs užsiutusi, galėjo būti labai šmaikšti.

– Gerai praleidai laiką?

Ariana išsidrėbė ant dvivietės kušetės ir, sugriebusi nuotolinio valdymo pultelį, įjungė mūsų mėgstamą serialą.

– Galima ir taip pasakyti, – pasitryniau skaudantį klubą, įsivaizduodama, kokio dydžio mėlynė toje vietoje bus ryte.

– Gerai. Pralaimėjusioji plaus indus visą savaitę. Lažinuosi, kad Lendonas ir Šajena ims susitikinėti, bet iki serijos pabaigos susiries ir išsiskirs.

Dėdamasi, kad man tai rūpi, paprieštaravau.

– Ne, Šajena dėl kokios nors nesąmonės jį atstums ir jam teks pradėti ją kabinti iš naujo.

– Priimta, – Ariana palinko į priekį, ryte rydama televizoriaus ekrane besirutuliojančią istoriją.

O aš, jausdamasi baisiai nelaiminga ir vieniša, įbedžiau akis į lubas, stengdamasi nekreipti dėmesio į vos juntamą dilgčiojimą pirštų galiukuose. Žinojau, kad turiu paklausyti Lendo ir laikytis kuo toliau nuo TKABA, džiaugtis savo įprastu, nuobodžiu gyvenimu. Reikia gyventi dėl savaitgalių, kai pagaliau galėsiu jį išvysti, ir visam laikui pamiršti tą kankinantį skausmą, tą žinojimą, jog kad ir kiek laiko praleisčiau su juo, kad ir kaip jį mylėčiau, jis niekada nebus mano, nes aš mirtinga, o jis amžinas.

Nieko, susitvarkysiu. Reikia tenkintis tuo, ką turi.

Taigi, Lendas nenori, kad padėčiau TKABA. Bet juk Lendo čia nėra, tiesa?

1 Turima omenyje Vašingtono (JAV) Nacionalinė alėja, kur yra daugybė architektūros paminklų, muziejų ir kitų kultūrinių objektų.

BLIZGUČIAI – GERIAUSI MERGINŲ DRAUGAI

– Pabusk, – sukuždėjo į ausį balsas. Tarsi vanduo čiurlentų per akmenis. Nusišypsojau ir tiesiau rankas, kol pasiekiau Lendo kaklą. Žinojau, ką pamatysiu, vos atmerksiu akis, – beveik nieko. Manąjį Lendą tokį, koks yra iš tikrųjų. Prisimerkusi nuo ryškios vidurryčio šviesos, įsižiūrėjau į jo vandenines akis.

– Labas rytas, – ištarė jis, ir aš ištirpau.

– Labas rytas, – pabandžiau jį prisitraukti prie savęs, bet jis nusijuokė ir išsinėrė iš mano glėbio.

– Kelkis, tingine. Nebent, užuot leidusi laiką su manimi, nori visą dieną pramiegoti.

– Kad nežinau, – ir vėl užsimerkiau. – Aš labai pavargusi.

Lendas juokdamasis užmetė man ant veido pagalvę, aš irgi nusišypsojau ir išsiritau iš lovos. Kol jis svetainėje plepėjo su Ariana, išsivaliau dantis ir apsirengiau. Mano kambarėlis visai mažytis, maždaug drabužinės dydžio, užtat nusidažiau sienas, pasak Arianos, „šleikščiai rausva“ spalva. Nors trūksta plakatų, kuriuos turėjau savo bute Centre, po truputį „prisijaukinau“ šią vietą. Beveik visur ant sienų kabojo Lendo eskizai, taip tarsi jaučiau, kad jis kažkur šalia, net kai jo nebūna.

– Akivaizdžiai užsiimu nekromantija2, – aiškino Ariana Lendui. Ji sėdėjo už žvilgančio rašomojo stalo ir žaidė savo mėgstamą kompiuterinį žaidimą. – Kaip ironiška. Prisijungusi prie interneto, turiu galią valdyti gyvųjų numirėlių ordas ir numatyti jų ateitį, nors tikrame gyvenime esu viena iš jų.

Ariana prasėdėdavo prie kompiuterio kone visą dienos metą: žaidė nuotykių žaidimą, kur kovėsi skaitmeniniai pusnuogių violetinės odos karių būriai. Prieš kelias savaites man trūko kantrybė, nes negalėjau prieiti prie kompiuterio net pasitikrinti savo elektroninio pašto, tad neapsikentusi leidau jai suprasti, kad galėtų susirasti kokį naudingesnį užsiėmimą. Ji atšovė, esą tenorėjusi man vaizdžiai parodyti, ką reiškia būti vampyru – amžiams įstrigus vienoje vietoje.

Tikrąja to žodžio prasme – visą amžinybę.

Negana to, po kelių Arianos sėdimojo protesto dienų išgirdau ją verkiant. Nuo tada daugiau niekada jai nebeaiškinau, kur ir kaip ji turi leisti savo laiką. Būti nemirtingam nuostabu, bet jei ta amžinybė tau primesta prievarta? Nieko gero, švelniai tariant. Tokie nemirtingieji kaip Nona kartkartėmis vien dėl pramogos apsimeta žmonėmis, tačiau jie nemirtingi iš prigimties. Žmonės – ne, ir Arianos lavonas po apžavais man nuolat tai priminė.

– Štai dėl ko turiu jį nužudyti – O’Orlentalio peilis, tas daikčiukas, turėjo būti mano nuo pat pradžių. Dabar reikia sutriuškinti jo sąjungininkus. Čia labai pravers mano gebėjimas iš numirusiųjų prikelti negyvėlių armijas.

– Dabar išties matau, kokia tu užsiėmusi, – nusišypsojo jai Lendas, ir Ariana taip pat išsiviepė. Ji elgėsi su juo kaip su jaunesniu broliu. Lendas, savo ruožtu, elgėsi su ja kaip su visiškai normalia. Man patiko toks Lendo požiūris, visas antgamtines būtybes jis priėmė tokias, kokios yra, Arianai, daugumai vilkolakių ir į juos panašiems, besikankinantiems dėl to, kas esą, tai buvo daugiau nei svarbu. Lendas turėjo nepaprastą dovaną neskirstyti visų į žmones ir antgamtines būtybes, todėl visi jautėsi savo vietoje.

– Siaubingai užsiėmusi. Įsivaizduoji, aš net spėjau sukurti kelias sukneles – galėčiau būti kostiumų dizainere kokiame nors realybės šou – man lygių nebūtų.

– Jau sakiau – tau reikia interneto svetainės! Galėtum siūti namuose ir pardavinėti drabužius internetu. Parodyk man savo suknelių eskizus, aš sukursiu svetainę, o judvi su Eve būsite modeliais.

Ariana gūžtelėjo ir nesmagiai pasimuistė kėdėje. Iki lemtingo pasikeitimo ji mokėsi drabužių modeliavimo. Lendas ją nuolat ragino vėl to imtis, tačiau nežinia kodėl ji taip ir neišdrįso.

Jis pakėlė akis ir nusišypsojo, pamatęs mane koridoriuje.

– Pasirengusi?

– Visada! Aišku, tu prasivėdinti nenori, Ara? – paklausiau.

„Tik nenorėk, tik nenorėk“, – kartojau. Vakarop ketinome su ja eiti į kiną, todėl bent jau dabar troškau nors kelias valandas praleisti vienudu su Lendu.

Ji mostelėjo ranka, neatitraukdama akių nuo kompiuterio.

– Turiu baigti šį antpuolį.

Mano krūtinę užplūdo meilė šitam kvailam žaidimui. Valio vaidmenų žaidimams ir jų viliojančiai galiai – galėsiu bent kelias valandas praleisti be nereikalingos palydos!

Vos mums išėjus į gaivų spalio rytmečio orą, Lendas paėmė mane už rankos. Kol žingsniavome šaligatviu, į veidus pūtė švelnus vėjelis, tarsi sveikindamas mus. Vasara šiais metais užsibuvo, tarsi visai neketindama užleisti vietos rudeniui. Tik pastarąją savaitę oras kiek atšalo, ir tai tik naktimis. Lapai po truputį ėmė keisti spalvą, nusidažydami auksu ir raudoniu. Tiek laiko pragyvenusi Centre, kur temperatūra visuomet reguliuojama, tad vienoda, dabar negalėjau atsidžiaugti metų laikų kaitos stebuklu.

Bet dar labiau negalėjau atsidžiaugti savo vaikinu. Jo vandeninėse akyse šokinėjo saulės zuikučiai, o varno juodumo apžavų plaukai blizgėjo ir atrodė kerinčiai. Ar galėjo diena prasidėti dar geriau?

– Turiu tau dovaną, – pasakė Lendas. O aš ką tik pagalvojau, ar diena galėjo prasidėti dar geriau? Nes dabar ji pagerėjo neįtikėtinai.

– Kokią? Oi, kokią? – sucypiau nė nebandydama slėpti džiaugsmo. Centre irgi gaudavau dovanų, bet jas galėjai suskaičiuoti ant vienos rankos pirštų, o ir dažniausiai jas man teikdavo Rakelė, taigi visos buvo iki skausmo praktiškos. Dvylikto gimtadienio proga gavau kelioninį pirmosios pagalbos rinkinį, liūdnai pagarsėjusią Kalėdų enciklopediją (dėl dievo, kas jas dar perka? Ei, žmonės, yra toks dalykas kaip internetas!) ir, žinoma, labiausiai užknisančią dovaną – kojines. Šitas gaudavau kiekvienais. Mielais. Metais.

Bet toje dėžutėje, kurią Lendas išsitraukė iš kišenės, kojinės tikrai netilptų.

– Ar ji blizga? – nekantriai strykčiojau laukdama, kol jis atidarys dėžutę.

Lendas nusijuokė ir ištraukė nuostabią sidabrinę grandinėlę su atidaromu širdies formos pakabučiu. Trys rausvi akmenys, einantys palei kraštelį, gražiai išsiskyrė tamsiame širdutės fone. Sukėliau nuo kaklo plaukus ir Lendas užsegė papuošalą, nuo jo prisilietimo oda nubėgo šiurpuliukai.

Paliečiau pirštais šaltą metalą.

– Ji nuostabi!

– Uf. Tai gerai. Niekada anksčiau nesu dovanojęs papuošalų.

– Be reikalo iškart taip aukštai užsikėlei kartelę, reikėjo pradėti nuo ko nors pigesnio, – sunėriau rankas jam už kaklo ir stipriai apkabinau, uosdama vėsų jo kūno kvapą.

– Ji ne tik graži.

– Ne tik?

– Ir praktiška. Širdis padaryta iš geležies.

Mano pačios širdį užliejo šiluma ir begalinė meilė, prie to jau turėjau priprasti, bet jis vis tiek sugebėdavo mane nustebinti. Elfus atbaidanti geležis. Lendas, kaip niekas kitas, sugalvojo, kaip apsaugoti mane. Aišku, tai reiškė, kad jis ne mažiau praktiškas nei Rakelė, užtat jo dovana, be to, kad praktiška, dar buvo daili ir blizgėjo. Perbraukiau pirštais jam per plaukus.

– Nemačiau nieko nuostabesnio.

– Už pakabutį?

– Už tave. Už pakabutį, aišku, irgi.

Bučiavomės tol, kol pro šalį einanti senyva ponia, vedžiojanti šunį, garsiai kostelėjo, primindama mums, kad stovime ant šaligatvio miesto vidury. Droviai jai nusišypsojau ir tik tada supratau, kad tai apžavais prisidengusi antgamtinė būtybė. Jos tikras veidas priminė varlės: žalias, taškuotas ir visai nederėjo prie jos gėlėto chalato bei šlepečių. Ar ne keistas šis miestelis?

Senė nesiliovė spoksoti. Kas ji tokia, iš galvos nėjo mintis, ir netrukus ėmiau nervintis. Net pažvelgiau į dangų, ar nematyti keistų debesų, bet nieko neišvydau. Timptelėjau Lendą už rankos, mes nužingsniavome toliau. Veikiai toji ponia dingo iš akių ir aš pamažu nusiraminau.

– Ką šįryt dar suplanavai? – paklausiau.

– Argi tas pakabutis neatleido manęs nuo prievolės planuoti?

– Puiku. Šiandien – tebūnie. Užtat turėsi sugalvoti, ką veiksime rytoj. O dabar, manau, mums būtų neprošal pavalgyti. Kaip reikiant prisikimšti pilvus. Nes pamiršau papusryčiauti.

– Gerai, tuomet galime… – Staiga suskambo Lendo telefonas. Išsitraukęs jį iš kišenės dirstelėjo į numerį ir susiraukė. – Luktelėk.

Jis atsiliepė, o aš mąsčiau, ką tokio smagaus dar nuveikus savaitgalį. Į pavakarę filmas su Ariana, o paskui turėjau slaptą sumanymą nusitempti ją į karaokę. Ji nepripažino jokių karaokių, bet kartą netyčia išgirdau ją duše traukiant „Duran Duran“. Jei vis tiek nesutiks, tada galima nueiti į kėglinę. Niekada nesu žaidusi kėgliais ir neabejoju, kad žaisiu siaubingai, bet su Lendu man visur smagu. Gal net galėtume sužaisti poromis, jei pasikviestume Karlę ir jos vaikiną, – su kuo ji ten dabar susitikinėja.

Tada nugirdau Lendo pokalbio nuotrupas ir širdis nusirito į kulnus.

– Viską? – paklausė jis įtemptu balsu. – Ar gali… Klausyk, nusiramink, juk tai ne tavo kaltė. Džiaugiuosi, kad tu nenukentėjai. Taip, galiu atvažiuoti. Esi tikra, kad dingo visas darbas? – Lendas užsimerkė sulaikydamas atodūsį. – Gerai, duok man valandą ar dvi, kad galėčiau atvykti, – jis baigė kalbėti, bet vis dar spoksojo į telefoną, tarsi žvilgsniu galėtų ištrinti pokalbį.

Užteko kelių minučių, ir mano puikusis savaitgalis išgaravo.

– Kas atsitiko?

– Skambino mano bendrakursė Natali, ji turėjo suvesti ir apibendrinti biologijos laboratorinio darbo duomenis. Nepažįstami vaikinai metro pavogė iš jos krepšį, ten buvo nešiojamasis kompiuteris, užrašai – viskas. Mums galas. Turiu važiuoti, reikės viską padaryti iš naujo, privalau jiems padėti… Trijų savaičių darbas… – iš įtampos jis ėmė griežti dantimis.

Vieną sekundę jau norėjau jam išrėžti, kad kurių galų jam du vieno koledžo diplomai – biologijos ir dar zoologijos! Ar tai svarbu? Ar svarbus kažin koks kvailas koledžo projektas, turint omeny jo amžiną nemirtingojo gyvenimą? Tai tik lašas jūroje. Bet… jei sužinotų, kad yra labiau stichija nei žmogus, atsisakytų mokyklos, ar ne? O normalaus gyvenimo?

O manęs?

Taigi, nėra ko jam to žinoti. Bent jau kol kas. Tiesą sakant, jei jam prieš akis amžinybė, koks skirtumas, ar pasakysiu jam rytoj, ar po dešimties metų? Jis nepasidarys mažiau nemirtingas. Žinoma, jei pasakyčiau, tada būnant kartu manęs nekamuotų šitas kaltės jausmas. Tiek to, tiek laukiau, palauksiu dar – nesinorėjo dar labiau gadinti ir taip sugadintos dienos.

– Eve?

– Ką?

– Atleisk. Žinau, kaip tai užknisa.

– Tai jau tikrai. Norėjau pasakyti, užknisa, bet privalai padaryti kas reikia, ar ne? – Ir nusišypsojau tobula šypsena, tarsi sakydama: „Argi aš ne supratingiausia mergina žemėje?“

Atgal į užkandinę ėjau vos vilkdama kojas. Štai medžiai keičia spalvą. Na ir kas? Kam tai rūpi? Lendas dar porą kartų paskambino, bet, kad ir kaip stengėsi, tapo aišku: turi važiuoti ir padėti sutvarkyti tą reikalą. Atsisveikindamas pabučiavo mane ilgu, atgailaujančiu bučiniu ir paliko kitoms dviem dienoms vieną, pasmerktą daryti namų darbus.

– Jau grįžai? – man įėjus paklausė Ariana, tik ji ne kalbėjo, o rėkė, nes buvo su ausinėmis.

– Lendą iškvietė į koledžą.

– Vėpla, – dabar ji iš tikrųjų atsitraukė nuo kompiuterio ir pažvelgusi į mane susiraukė. – Vadinasi, sukniso tau visą savaitgalį, ar ne? Gal tada nori… nežinau, paslankioti su manim, kol saulė nusileis, tamsiu skersgatviu?

Prisiverčiau nusišypsoti.

– Nesijaudink. Tu geriau atkeršyk visiems virtualioje erdvėje, už mane irgi. Vakare vis tiek einam į kiną.

– Gerai, bet aš nelaikysiu tavęs už rankos.

– Nepaprastai dėkinga.

Ji vėl užsidėjo ausines. Nuslinkau į savo kambarį ir, palikusi duris atviras, griuvau į lovą.

Ir nevalingai suspigau, nes mano durys su trenksmu užsidarė. Iš už jų išlindo figūra.

– Ar čia ne per daug viskas rausva, a?

2 Nekromantija – žmogaus ateities spėjimas, paremtas bendravimu su negyvųjų pasauliu.

SUKNISTAS GYVENIMAS

Man apmirė širdis. Vieną siaubingą akimirką pagalvojau, kad kambaryje Retas. Paskui stvėriau pirmą po ranka pasitaikiusį daiktą – batelį – ir sviedžiau tiesiai į galvą. Džekui.

– Ką čia veiki, tu mažas šunsnuki?

Batelis, atsitrenkęs į duris jam už nugaros, barkštelėjo ant grindų. Džekas pasilenkęs jį paėmė.

– Kaip tu vaikštai su tokiais pakulniais? – šleptelėjęs ant lovos nusiavė savo batą ir pamėgino įsprausti pėdą į mano ryškiai raudoną batelį atviru kulnu.

Prišokau ir ištraukiau apavą jam iš nagų.

– Tau ką, penkeri? Atsakyk į klausimą!

Jis pažvelgė į mane neįtikėtinai didelėmis, mėlynomis, nekaltai išplėstomis akimis.

– Maniau, mes draugai, na, po to, kai privertei mane parodyti tau striptizą, ir panašiai.

– Viskas, aš kviečiu Rakelę!

– Gerai, gerai. Turiu čia šiokių tokių žvalgybinių reikalų.

– Žvalgybinių?

– Hm, gal ir per baisiai skamba. Na, norėjau pasidairyti, pašniukštinėti…

– Žinau, ką tai reiškia! TKABA vėl mane seka? Viskas, jie mane užkniso! Matys mano pagalbą kaip savo…

– Ar tu kada leidi kitiems baigti kalbėti? – Nutilusi pervėriau jį įsiutusiu žvilgsniu, o jis atsakydamas nusišypsojo, ir skruostuose atsirado duobutės. – Taip kur kas geriau. Esi mielesnė, kai nekalbi. Beje, kaip ir daugelis žmonių. Taigi, aš čia, nes turėjau patikrinti adresą, kurį man davė Rakelė, jei kada vėl prireiks apsilankyti.

– Kuriam galui?

– Kaip tu taikliai pastebėjai aną dieną, aš ne elfas. Kad galėčiau čia atverti duris, turiu prieš tai pamatyti tą vietą. Kad atidaryčiau tiksliai toje vietoje. Antraip ką gali žinoti, kaip arti galiu atsidurti.

Prisėdau ant lovos kraštelio. Kadangi, šiaip ar taip, šitas psichas jau čia, reikia jį išklausinėti. Vis dar buvau tikra, kad jis mane tik mulkina: kaip jam pavyksta atverti duris? Juk tai neįmanoma.

– Klausyk, kaip tu to išmokai? Turiu omeny, keliauti takais?

Jis išdykėliškai išsiviepė.

– Tegul tavęs neapgauna mano daili išvaizda. Aš nepaprastai protingas.

Užverčiau akis.

– Matau. Bet tai nereiškia, kad gali keliauti Elfų karalystės takais.

Jis gūžtelėjo ir atsistojo.

– Stebėk ir ilgai lauk, labai ilgai; ko nors nepaprastai norėk, ir sugalvosi, kaip tai padaryti. Aš labai nemažai pasiekiau. – Jis mįslingai nusišypsojo ir parodė ranka į sieną. – Pasiimsiu tave vėliau, gerai?

– Kiek pamenu, aš nedaviau sutikimo – jokio, – atrėžiau šnairuodama.

– Aha, – burbtelėjo išsiblaškęs, nes dabar visą dėmesį buvo sutelkęs į sienoje ryškėjančius baltus kontūrus. – Vadinasi, sutarta, užsuksiu vėliau.

– Ne! Ar tu apskritai klausaisi? Pasakyk Rakelei, kad aš neketinu…

Bet nespėjau baigti sakinio – jis jau žengė pro elfų duris, murmėdamas: „Tos mergos užknisa“, ar kažką panašaus.

Jam už nugaros siena vėl išsilygino, ir jai, nors buvo niekuo dėta, teko sugerti visą mano žvilgsnio tūžmastį. Džekas – beveik mano vienmetis, bet priminė vaiką, netyčia aptikusį uogienės stiklainį, – taip ir knietėjo jį gerai išperti.

O dangau, kokias nesąmones šneku. Atsiguliau ant nugaros ir užsimerkiau. Na ir dienelė. Susikaupiau ir pabandžiau įsivaizduoti, kaip įtampa slūgsta, aš atsipalaiduoju ir imu palaimingai plūduriuoti besvorėje erdvėje. Pamažu nurimau: viskas susitvarkys, viskas mano gyvenime bus gerai. Mano ir Lendo. Galiausiai kaip nors pasakysiu jam tiesą – taip, kad jis net nepagalvotų atsisakyti mirtingojo gyvenimo. Sugalvosiu, kaip galėtume viską suderinti ir ką turėčiau padaryti aš, kad visus artimiausius žmones išlaikyčiau šalia savęs – tiek ilgai, kiek panorėsiu, kad jie būtų kartu su manimi.

Mane tikrovėn grąžino trankus beldimas į duris, ir visi dieviškai išmintingi sprendimai, kuriuos neabejojau įgyvendinsianti, išsisklaidė kaip dūmai.

– EVELINA, TUČTUOJAU KELK SAVO TINGŲ, LIESĄ, BLYŠKŲ UŽPAKALĮ NUO LOVOS!!!

Atsimerkusi pašokau ir įsiutusi (sutikit, ne be priežasties) išlėkiau į koridorių.

– Na ir gerklė! Ko taip rėki?!

Ariana gūžtelėjo.

– Miegi kaip užmušta. Nonai reikia padėti.

– Nuostabu. Kaip tik taip ir svajojau praleisti savaitgalį. Be Lendo ir su kalnu riebaluotų indų.

– Hm, tavim dėta, pamiegočiau ir eičiau apsipirkti, bet dėl skonio nesiginčijama. Leiskis žemyn.

– O kaip mūsų kinas? – suinkščiau, vildamasi, kad Ariana padės man išsisukti nuo darbo.

– Nepamiršk, aš nakties padaras, ir taip toliau, ir panašiai. Man tiks ir vėliausias seansas.

– Puiku.

Nudrožiau laiptais žemyn, paniurusi nusitraukiau nuo kablio savo prijuostę ir užsirišau. Dabar, kai neturiu einamosios TKABA sąskaitos (patikėkit, labai jos pasigendu), gerai, kad gaunu nors šiokių tokių pajamų, bet darbas užkandinėje, sutikit, šiek tiek nuobodesnis už gaudymo ir sulaikymo misijas.

Sakydama „šiek tiek“, turiu omeny „be galo“. Kad derėtume prie žavaus užkandinės interjero, kur pagrindinis motyvas – karvės, turime segėti sijonus iš minkšto pūkuoto audinio su karvių kailio raštu. Karvių. Kiek yra gyvūnų kailių raštų, kurie bet kur atrodytų pasakiškai! Tik ne šių galvijų. Šitas raštas – tikras pasityčiojimas. Štai kodėl užsispyriau ir vaikščiojau aptemptais džinsais. Nesileisiu įkišama į jokius rėmus, aš ne bukas gyvulys iš bandos.

Man kaip visada sekasi – virtuvėje sukiojosi Grnlllll (keturios „l“? O gal dvi „r“ ir trys „l“? Jei manote, kad valų kalba keista, pabandykite paskaityti gnomiškai). Gnomai priklauso žemės stichijai ir paprastai gyvena po žeme, kasdami ir rausdami. Nenuostabu, kad jie kiek primena kurmius, apaugę tankiais gaurais, siauromis, žvairomis akimis, nosys irgi smailios ir neįtikėtinai landžios. Geriausiai jaučiasi ten, kur tamsu ir drėgna. Ką Grnlllll daro šioje šviesioje virtuvėje, man dar teks išsiaiškinti, tačiau, kad ir kokia būtų priežastis, čia ji tikrai neatrodė laiminga.

Ir jos skrudinamos bulvytės kaip reta prastos.

Grnlllll kažką nesuprantamai suniurzgė, bet aš nekreipiau dėmesio ir nuėjau priimti užsakymų. Popietė buvo įprasta: keletas vietinių antgamtinių padarų, vadinasi, visi pageidavo didkepsnių, tokių „pusžalių“, kad pažvelgus net nupurtydavo, be to, stengiausi negalvoti, iš ko jie pagaminti.

Už langų tirštėjo vakaro sutemos su neišvengiamais palydovais – tamsa ir šalčiu, o aš vis dirbau. Maudė kojas ir nugarą, todėl, jei turėsiu dar kartą nusišypsoti ir apsimesti, kad nepastebiu, kaip kampe sėdintis vampyras kaskart man praeinant pro šalį apsilaižo, tikrai imsiu rėkti. Negana to, pusė vietinių vampyrų mėgino griebtis proto valdymo triuko, kad įtikintų mane, jog man nereikia arbatpinigių.

Man visuomet reikia arbatpinigių, jūs nenudvėsę išsigimėliai.

Užtat smaginausi stebėdama, kaip jie vienas po kito nusivilia, suvokę, kad nepavyks manęs apmauti. Deividas ir Ariana niekam nepasakojo apie mano gebėjimą matyti kiaurai apžavus, ir aš tikrai buvau jiems už tai dėkinga. Mažiau bėdos.

Atplėšiau sąskaitą ir pliaukštelėjau ant to, besilaižančio lūpas, stalo.

– Penkiolika procentų, kaip visada.

Jis susiraukė, paskui jo veidas sušvelnėjo ir pražydo meilia šypsena. Sakyčiau, net pritrenkiančia, jei per apžavus nebūčiau mačiusi sutrūnijusių skruostų ir kiekvieno sudūlėjusio danties. Jis pabandė suimti mane už rankos, bet aš pliaukštelėjau jam per nagus.

– Nejuokauju. Penkiolika procentų, arba kitą kartą pribersiu į tavo „Kruvinąją Merę“ česnakų miltelių.

Vampyras pervėrė mane žvilgsniu, vertu tūkstančio siaubo romanų. Nesusilaikiusi nusikvatojau. Murmėdamas mirtinus prakeiksmus jis išsitraukė piniginę ir atkišo monetą.

– Ačiū, kad apsilankėte. Laukiame sugrįžtant, – sučiulbėjau ir švytėdama grįžau prie kasos aparato. Dar galiu susitvarkyti su vampyrais, kad ir be Elo.

Pro šalį grakščiai praplaukė Nona. Jos eisena priminė vėjyje linguojantį medį. Vietiniai vaikinai, ne antgamtiniai padarai, reikia nereikia trainiojosi po užkandinę, kad tik gautų į ją paspoksoti. Kažin, ar taip varvintų seiles, jei galėtų matyti jos nugaroje ištrūnijusią drevę. O dar ta uodega.

Kita vertus, ką gali žinoti. Kas supaisys tuos vaikinus? Šiaip ar taip, Nona – iš kojų verčianti pupytė, kad ir medinė.

Ji sustojo priešais mane ir nusišypsojo.

– Ačiū, kad sutikai šįvakar padirbėti.

– Visada prašom. Tiesa, – sustabdžiau ją, nes prisiminiau, ko anksčiau norėjau paklausti, – pastaruoju metu čia lankosi vis daugiau dar nematytų antgamtinių būtybių. Deividas apie tai žino? – Dažnai padėdavau jam su Ariana tvarkyti popierius ar ruoštis nedidelėms operacijoms, bet visko apie organizaciją nežinojau.

Nona grakščiai numojo ranka.

– Mums niekas negresia. Gal gali padėti Grnlllll virtuvėje? Ji viena nepajėgia išnešti šiukšlių.

Po perkūnais. Šiukšlės. Nuostabu. Gnomė mažesnė už šiukšlių maišus, bet, aišku, mes negalėjome įsigyti tų prakeiktų maišų mažesnių, niekaip negalėjome, ir dabar aš turėsiu tampyti juos kaskart, kai tik prisipildys atliekų. O mesti šiukšles reikės į konteinerį, o kad atidaryčiau, reikės jį paliesti, o jo dangtis amžinai lipnus.

LIPNUS.

Nesu tinginė, bet per pastaruosius aštuonerius metus visa mano namų ruoša buvo savo daiktų tvarkymas. Centre net norėdama nebūčiau galėjusi išnešti šiukšlių į konteinerį kur nors šalia gatvės, nes Centras buvo po žeme. Vien pagalvojusi apie užkandinės šiukšlių maišus, nevalingai ėmiau ilgėtis sterilių baltų Centro sienų. Geriau sterilu nei lipnu ir dvokia.

Nuėjau į virtuvę, Grnlllll bakstelėjo į šiukšles – maišas buvo perpildytas, dalis atliekų mėtėsi šalia ant grindų. Apsimečiau, kad nejaučiu gerkle aukštyn lipančio gumulo ir ištraukiau maišą iš šiukšliadėžės. Keldama netyčia priliečiau jį koja ir ant džinsų liko dvokianti ruda dėmė. Nuostabu.

Grnlllll kažką suniurzgė piktai badydama pirštu į rudą šliūžę ant grindų, nes maišą teko tempte tempti, bet man buvo nusispjaut. O juk manęs laukė nuostabus savaitgalis. Kaip tik dabar turėjau sėdėti kine su Ariana ir Lendu, prigludusi jam prie peties, ir kikenti iš nuvalkiotų pokštų. Šiukšlės neįėjo į mano savaitgalio planus.

Gal ji ir per maža konteineriui, bet šluostei tikrai ne.

Koja atidariau metalines duris į tamsų užpakalinį skersgatvį ir skubiai įkvėpusi nakties oro sulaikiau kvapą, nes pūvančio maisto dvokas erzino. Jaučiau, kaip jis nusėda nosiaryklėje, paskui plaučiuose, ir jau pradėjau galvoti, ar galėsiu kada uosti kitą kvapą.

Vieniša lempelė virš durų ėmė mirkčioti. Gal ta kvaila gnomė galvoja, kad aš ir lempelę turiu pakeisti? Vėl greitosiomis įkvėpusi nužingsniavau prie konteinerio siauru skersgatviu, įspraustu tarp dviejų plytinių sienų – mūsų pastato ir gretimo, atidariau dangtį ir įmečiau maišą. Vieną batą apsitėškiau kažkokia ruda pliurze.

– Pypt! – subliuvau sienai priešais mane. – Pypt, pypt, pypt! – Iš visų jėgų spyriau į konteinerį ir inkšdama susiėmiau už pėdos. Nuostabu: aš purvina, dvokiu, gal dar susilaužiau kojos pirštus ir jaučiuosi kaip paskutinė kvailė. Užsimerkiau ir pasitryniau smilkinius. Viskas gerai. Viskas bus gerai. Tuoj užlipsiu į viršų, nusiprausiu po dušu ir eisiu į lovą. Ir nesikelsiu visą likusį savaitgalį.

Lempelė vėl sumirksėjo ir užgeso, bet netrukus vėl įsižiebė. Kažkodėl per ryškiai. Labai ryškiai. Atsimerkusi pamačiau, kaip sienoje šalia konteinerio vėl ryškėja elfų durų kontūrai.

– Nešdinkis, – purkštelėjau. – Neturiu nuotaikos pokštams. – Jei Rakelė mano, kad dar kartą atsiųs tą kvaišą Džeką ir aš apsigalvosiu ir sutiksiu, labai klysta.

Tačiau iš durų angos žengė ne Džekas – kai kas kitas, gerokai aukštesnis ir gražesnis už visas mano matytas būtybes.

– Tikrai ne tokio sutikimo tikėjausi, mano meile, – balsas liejosi kaip skystas auksas.

ŠVIESULYS IŠ PRAEITIES

Retas. Stovi priešais mane. Skersgatvyje už užkandinės. Nesupratau, ar mano širdis dreba iš baimės, ar iš jaudulio. Kaip galėjau pamiršti, koks jis įstabiai, neapsakomai gražus? Žiūrėjau į jį, švelnia šviesa sušildžiusį šaltą tamsą, ir viskas, ką jam kadaise jaučiau, grįžo.

Žinant, kokį siaubą ir kiek skausmo dėl jo teko iškentėti, turėjau jam trenkti ar panašiai. Ir vis tiek… jis buvo toks neišpasakytai gražus. Paskutinė būtybė, kurią dabar norėjau matyti. Išvis kada nors matyti. Atkišau delną, lyg gindamasi.

– Niekur su tavim neisiu!

Retas pakėlė antakį.

– Kodėl tu tokia grubi, mano meile? Neketinu niekur tavęs imti. Gal tik išsivesiu iš šio skersgatvio, kad neuždustume nuo dvoko, – jis nužvelgė dėmėtą mano prijuostę.

– O… – Nuleidau ranką supratusi, kaip atrodau, ir iškart praradau pasitikėjimą. Nemačiom priglaudžiau nosį prie peties. Nejau ir aš dvokiu? Ir nuo kada Retui manęs nebereikia? Jis visuomet troško manęs. Ir nereikia, aš pati nenoriu, kad jis manęs trokštų! Tad kodėl nusivyliau? Ir kaip jam tai pavyksta: prieš penkias sekundes kone kunkuliavau iš įsiūčio, o dabar stoviu visiškai sutrikusi.

– Gal pasivaikščiosi su manim? Pasiūlyčiau tau įsikibti man į parankę, juk aš visuomet buvau džentelmenas, tik atleisk, tavo rankos atrodo labai lipnios.

Susiraukiau.

– Kodėl, po velniais, turėčiau su tavim kur nors eiti?

Jis mostelėjo tobulai liauna ranka link užpakalinių užkandinės durų.

– Tada atsiprašau. Žinoma, grįžk vidun. Neabejoju, kad ten tavęs laukia dar vienas atliekų maišas.

Pažvelgiau į duris, negalėdama apsispręsti. Viena vertus, nekenčiau daryti to, ko Retas iš manęs tikėjosi. Tačiau viduje manęs laukė tik šluostė, ir dar vardinė, brr…

– Gerai, bet jei tik pabandysi ką nors…

– Ak, Evelina, kaip pasiilgau tavo malonios draugijos.

Nenuleisdama nuo elfo įtaraus žvilgsnio, nusekiau paskui jį skersgatviu. Išėję pasukome iš abiejų pusių apšviesta gatve. Reto žingsniai buvo tokie lengvi – regis, ne eina, o šoka. Šalia jo jaučiausi kaip nerangi drimba. O kur dar jo nežemiškas, beveik angeliškas grožis, palyginti su mano… ak, savigarbos dėlei, gal geriau nelyginsiu.

Apglėbiau pečius rankomis, gūždamasi nuo šalčio, man iškvepiant oras iškart stingdavo virsdamas garu. Neabejojau, kad gailėsiuosi nuėjusi su juo, tačiau širdies kertelėje džiaugiausi: pagaliau šis tas nutiko. Retas man priminė, kad nesu vien eilinė mergina ir prasčiausia futbolo žaidėja. Nors dabar nežinojau tikrojo Reto vardo ir negalėjau jam įsakinėti, bent kartą jaučiausi beveik lygi su juo. Žinojau, kad aš irgi turiu galios jam pakenkti, jei to prireiktų arba jei panorėčiau, ir tas žinojimas svaigino.

Ar tik nepradedu prarasti sveiko proto?

Vis dėlto, jei jis iškrėstų ką nors kvailo ir būčiau priversta atimti iš jo sielą, ką gi, labai nesielvartaučiau.

– Klausyk, ko tu nori? Pasivaikščioti? Nes man darosi šalta.

Retas nusijuokė tuo nepakartojamu sidabriniu, almančiu juoku, ir aš nevalingai palinkau prie jo. Greitai susizgribau, papurčiau galvą ir atsitraukiau per gerą žingsnį. Mes beveik priėjome didžiulių senų medžių girią, supančią visą miestelį. Kaip reikiant nužvelgiau Retą ir tik dabar pamačiau, kad jis prisidengęs apžavais. Tai mane nustebino. Ne dėl to, kad Retui nereikėjo apžavų, – nes iš tikrųjų jis šimtąkart gražesnis. Kai jis priklausė TKABA, kur visi elfai privalo dangstytis apžavais, jis beveik niekada nepaklusdavo. Nesupratau, kam jam to reikia dabar, kai yra laisvas. (Dėl to iš esmės kalta esu aš, bet ar galima tikėtis, kad mergina pergudraus elfą, kai tenka žvelgti mirčiai į akis?)

– Tau vis dar šalta, mano meile? Galiu padėti.

– Aha, prisimenu. Gal apsieisiu. – Pasitryniau riešą, kur dar vos ryškėjo rausvas jo pirštų atspaudas lyg amžinas įdagas. Ko gero, jo šiluma būsiu soti iki gyvenimo galo.

Retas sustojo, sustojau ir aš ir nenoriai pažvelgiau jam į akis. Širdy sukilo užslėptas įniršis. Norėjau šaukti ant jo, pulti. Tai jis kaltas, kad Liša negyva, tai jis įleido Vivę į Centrą. Bet, jei ne jis, nebūčiau išsivadavusi iš TKABA. Ir jau tikrai nebūčiau išgelbėjusi Lendo. Ko gero, jis vis dar sėdėtų Centro kameroje ir Vivjana vis dar lėtai, bet užtikrintai žudytų visas antgamtines būtybes. Vien nuo tos minties pasidarė bloga.

Su Retu niekada niekas nebūna paprasta.

– Ko tau reikia? – paklausiau, visas mano pyktis išgaravo ir pasijutau siaubingai nuvargusi.

Retas ištiesė pirštą ir, užuot palietęs mano veidą, tik paglostė orą priešais.

– Patikėk, paprasčiausiai norėjau tave pamatyti.

– Netikiu.

Jis nusišypsojo.

– Taip, ko gero, netiki. Iš pradžių tikrai ketinau tave pagrobti. Juk žinai, aš galėčiau. Bet su tavim visuomet elgiausi tik švelniai.

– Švelniai? – nepatikliai sušnairavau.

– Taip, ir niekaip negaliu suvokti, kodėl. Kitoks elgesys būtų gerokai veiksmingesnis. Bet paskui supratau – ir net pats nusistebėjau, – kad tu mane apžavėjai, ir aš linkiu tau visa ko geriausio.

– Gal vieną kartą liausiesi girtis savo beprotybe?! Tu pamišėlis! Tu mane pagrobei! Nudeginai ranką! Bandei priversti mane tapti tuo, kuo niekada nenorėjau būti!

– Evelina, vaikeli, vien todėl, kad tu pati nesupranti, kas tau geriausia, nereiškia, kad ir aš nesuprantu. Kartais tai, kas geriausia, skaudina ar žeidžia, ką gi, nieko nepadarysi, tai nekeičia esmės, tu privalai būti tuo, kuo turi būti.

– Tu esi… Aš… Ooo! Tu net neįsivaizduoji, koks tu pamišęs! Jei iš tikrųjų tau rūpėčiau, manęs neskaudintum. Bet aš tau nerūpiu, nes tau nerūpi niekas! Niekas, išskyrus tave!

Jo akys blykstelėjo, auksas patamsėjo.

– Aš rūpinuosi tavim labiau nei bet kas kitas šitame liūdname, beprotiškame pasaulyje. Argi būčiau atidavęs tau dalį savo sielos, jei netrokščiau gero?

Laimė, išlaisvindama visas kitas sielas, atsikračiau ir tos Reto dalelės, kurią jis man davė. Prisiminusi, jog nešiojuosi dalį jo sielos, pasijutau kažkaip šleikščiai saldžiai. Įžūliai pakėliau galvą.

– Lendas mane myli. Jis niekada manęs neįskaudintų.

– Ir nedvejodamas bet ką dėl tavęs padarytų.

– Taip!

– Viską, kad tave apsaugotų.

– Taip!

– O jei vienintelis būdas tave apsaugoti ir išgelbėti tau gyvybę būtų skausmingas?

Jau žiojausi leptelėti „taip“, bet laiku susičiaupiau. Ne, aš jam užtvosiu. Dėl dievo, tikrai užtvosiu.

Retas nusišypsojo, supratęs, kad vėl laimėjo.

– Lendas negali tavęs mylėti iš tikrųjų, nes jis nepažįsta tikrosios tavęs. Kad ir kaip tu trokštum šito gyvenimo, jis ne tavo. Niekada nebuvo. Tai ne tavo pasaulis, Evelina.

Akis dilgino pykčio ašaros.

– Dink.

– Eime su manim.

– Niekada! Tu manęs nepriversi. Jei būtum galėjęs pagrobti, jau būtum tai padaręs.

Jis nekantriai sucaksėjo liežuviu.

– Ankstesni bandymai… hm… nepatiko mano karalienei. Kartais pagalvoju, ar neklydau, susidėdamas su rūmais.

– Ką nori pasakyti? Beje, tu šviesusis ar tamsusis?

Nedaug žinau apie elfus (nors turėčiau), – tik kad jie priklauso vieniems iš dviejų rūmų: Šviesiesiems, kitaip tariant, gerųjų, tiksliau, geresnių elfų (elfai geri nebūna), arba Tamsiesiems, tai yra labai, labai blogų elfų.

Jo šypsena pasikeitė, po dailiais bruožais šmėstelėjo kažkas pirmykščio ir laukinio.

– Nė vienas nėra tik geras ar blogas, mano meile. Mes visi turime ir gėrio, ir blogio, o prie ko prisišlieti, pasirenkame patys, – prie tų, kurie stipriau mus traukia. Bet aš pasirinkau dėl kitos priežasties – dėl vienos labai liūdnos, tuščios merginos, kurios akys – kaip tirpstantis sniegas.

Ar Retas ką tik pasakė, kad pasirinko gerųjų elfų dvarą vien dėl manęs? Ar pasakė visiškai ką kita? Tik jis sugeba priversti mane jaustis siaubingai sutrikusia. Su Retu mano vienatvė ir sielvartas kilte iškildavo į paviršių, tarsi būčiau maldavusi, kad jis juos iš manęs paimtų.

– Nekenčiu tavęs, – sušnibždėjau lūžtančiu balsu.

Retas surakino mane žvilgsniu, aš vėl palinkau jo pusėn, jo balsas apglobė mane kaip auksinis tinklas.

– Kokia nesąmonė: mano karalienė uždraudė atsivesti tave prievarta, tik aš nesuprantu, kam man to reikėtų. Yra kitas kelias. Lengvas, saugus, šiltas. Kai grįši su manim namo, bus niekas nebesvarbu – viskas išnyks, ši tamsa ir šaltis dings kaip blogas sapnas. Tau niekada nereikės nerimauti ar stebėtis. Tik pasirink, Evelina. Liaukis kabinusis į šį netekčių pasaulį ir eime su manim. Aš pripildysiu tave, nes tu – tuštuma. Tapk tuo, kuo turi būti, ir padėk mums grįžti ten, kur mums lemta būti. Eime su manim.

Atsidusau ir giliai įkvėpiau, dabar stovėjau priglaudusi skruostą jam prie krūtinės. Jo širdis plakė keistai, per lėtai, bet jis skleidė šilumą, o jo rankos laikė suėmusios mane už pečių… Bet kaip jos čia atsidūrė? Aš nenoriu, kad jis mane apkabintų. O gal noriu? Buvo kažkas… kažkoks… kažkokia priežastis. Bet ar tai svarbu?

Retas staigiai atšlijo ir suraukė savo tobulą nosį.

– O, šitas pakabutis siaubingas. Kur gavai tokią šlykštynę?

Apsvaigusi sumirkčiojau, ir pirštai savaime nuslydo prie pakabučio. Kai paliečiau šaltą geležį, iškart grįžau į tikrovę.

– Ką, laikai mane paskutine kvaiša? Atėjai, paskleidei savo kvailus elfų kerus, suviliojai, o dabar atstumi? Ar tavo auksinėje galvoje liko bent kiek sąžinės? Tikriausiai pamanei: aha, matau, Evei prastas vakaras, tad kodėl neužsukus, nepasismaginus ir dar labiau nesuknisus jai vakaro? Kad jau taip maga pasilinksminti, geriau eik, susirask kokį šunytį ir suspardyk!

Apsisukau ir nudrožiau atgal į užkandinę. Turėjau suprasti – ir supratau, – kad tai bloga mintis. Kvaiša Evė.

Prieš užeidama už kampo, nesusilaikiau: trumpam stabtelėjau ir pažvelgiau į Retą. Jis stovėjo atsainiai atsirėmęs į gatvės žibintą, apgaubtas švelnios šviesos, ir atrodė kaip neįmanomai tobulos tikrovės simbolis.

– Tu privalai eiti su manim. Tai jau prasidėjo, ir aš negaliu numatyti visko, kas gali atsitikti. Neįstengsiu amžinai tavęs slėpti. Bet galiu padaryti taip, kad būtum saugi ir laiminga. Duokš man ranką. – Ir ištiesė savąją, kone galėjau matyti iš jos sklindančias šilumos bangas.

Susiraukiau, nes kažkodėl pagalvojau apie silfidę. Juk kas nors turėjo žinoti, kur aš. Beje, gal tai Retas užsiundė ją ant manęs, kad imčiau galvoti, jog man gresia pavojus? Labai panašu į jį. Visas šis reikalas tikrai atsidavė elfų bjaurastim.

– Užsiknisk. Man ir mano stebuklingoms rankoms viskas bus gerai, gali nesirūpinti. Aš lieku ten, kur esu.

Jis nusišypsojo ir žengęs kelis žingsnius atsidūrė priešais mane.

– Labai gerai. Matau, šis gyvenimas, kurio taip geidei, pateisino visus tavo lūkesčius. Džiaugiuosi matydamas, kad gyveni prasmingai ir esi… – jis pasilenkė ir sušnibždėjo tiesiai į ausį: – laiminga.

Užsimerkiau ir sugriežiau dantimis. Jei galvoja, kad nusileis čia kaip iš dangaus ir vėl gadins man gyvenimą, labai klysta.

– Klausyk, vien todėl…

Atsimerkiau ir pamačiau, kad esu visiškai viena. Žibintas, kuris ką tik taip švytėjo, dabar stovėjo nutriušęs ir tik išryškino šešėlius, nei ką nors apšvietė. Nakties tamsa artinosi iš visų pusių, slėgė ir gąsdino, ir aš nevalingai ėmiau kalenti dantimis.

– Ką aš čia veikiu? – sušnibždėjau. Ir greitai pasitaisiau: – Ką aš veikiu čia? Šioje vietoje?

Nuskubėjau į užkandinę. Nekreipdama dėmesio į Grnlllll, nudrožiau tiesiai prie laiptų, lipdama nusitraukiau suteptus drabužius, palindau po dušu ir stovėjau, kol bėgo šiltas vanduo. Jaučiausi baisiai nelaiminga ir kažkodėl liūdna. Labai norėjau paskambinti Lendui. Šalia jo niekada nesijaučiu vieniša ir tuščia. Bet tada turėčiau papasakoti jam apie šį vakarą, jis ims nerimauti, kad Retas gali vėl pasirodyti, o aš nenorėjau užkrauti jam tokio rūpesčio. Arianai pasakiau, kad man pasidarė bloga, įsliuogiau į lovą melsdamasi, kad galėčiau užmigti.

Ryte viskas atrodys geriau. Turi atrodyti.

Galiausiai mano smegenys ir kūnas atsipalaidavo, ir aš nugrimzdau į palaimingą miegą.

– Sveika, kvaiša, – pasilabino Vivjana.

– O, Vive, – ir prapliupau verkti. – Kaip džiaugiuosi, kad tu čia.

PASVAJOK

– Kas atsitiko? – paklausė Vivjana.

Abi sėdėjome ant kalvos, nuo kurios atsiveria vaizdas į vandenyną, jame atsispindėjo juodas nakties dangus. Vivjana negrabiai mane apkabino ir aš padėjau jai galvą ant peties.

Ją pradėjau sapnuoti balandį. Kai pasirodė sapne pirmą kartą, išsigandau taip, kad kone į kelnes pridėjau. Bet ji buvo tokia vieniša, kad negalėjau susilaikyti nepakalbėjusi. Vis dar negaliu atleisti jai už tai, kad nužudė Lišą, ir nemanau kada nors atleisianti, tačiau abi vengėme tos temos – jei jau norėjome bendrauti. Dabar jau geriau suvokiau, iš kur ji atsirado, ir visuomet užjaučiau dėl jos begalinės vienatvės. Juk ją sukūrė elfai, tad nenuostabu, jog ji visuomet pasirinkdavo blogį. Kalbėdamos stengdavomės apeiti skaudžias temas ir netrukus atrodė taip, lyg iš tikrųjų būtume tapusios seserimis, kaip ji ir norėjo.

Be to, ji be mano žinios niekada neėmė mano daiktų, ir tai išties labai miela.

Nusišluosčiau ašaras.

– Nežinau, ką aš veikiu. Man liūdna, ir nesuprantu kodėl, nors neturėčiau liūdėti, ir štai skundžiuosi tau, nors tu net… – nutilau, negalėdama baigti sakinio. Vivjana nepabus niekada. Kai iš jos atėmiau sielas, jai nieko neliko, jos sielos neužteko, kad galėtų gyventi normalų gyvenimą. Ir dėl to kalta aš.

– Ššš, dėl manęs nesijaudink. Man viskas gerai.

– Tu seniai mane lankei.

– Tikrai? – ji nukreipė mįslingą žvilgsnį į vandenį. – Aš čia arba niekur, arba iš viso kur nors kitur. Todėl turiu daugybę laiko pagalvoti. Tik vargu ar iš to galvojimo yra kokios naudos.

– Man taip gaila.

– Žinau. Man irgi. Mintyse bandau įsivaizduoti kitokį gyvenimą, kur esu pakankamai stipri, kad atsilaikyčiau.

– Tu ir buvai tokia, – niuktelėjau ją alkūne. – Tu nepaėmei mano sielos.

– Tai jau šis tas, bet dėl kitų sielų juk niekaip nepasiteisinsiu, ar ne?

Ne. Niekaip.

– Kartais… kartais pagalvoju, kaip būtų buvę gerai, jei būtum išsiuntusi mane su jomis.

Ji suėmė mano delnus ir nubrėžė danguje žvaigždžių vartų, pro kuriuos išsiunčiau sielas, kontūrus. Nė viena iš mūsų taip iki galo ir nesuprato, kas tą naktį įvyko. Mudvi buvome tuščios ir galėjome atverti vartus tarp pasaulių, bet tai nereiškė, kad suvokiame, kaip tai vyksta.

– Vis galvoju, kas būtų, jei elfai nebūtų pasiuntę manęs paskui tave, jei būtų supratę, kad turiu pakankamai energijos pati atidaryti vartus? Mums pasisekė, kad mūsų elfai kvailiai, bet vis tiek negaliu liautis apie tai galvojusi. Norėčiau pažiūrėti, kas ten, už tų vartų.

Sunkiai atsidusau.

– Kada nors pamatysime. Abi.

Ji vėl nusijuokė.

– Ei, kvailute, juk tai gerai.

– Tai tik dar vienas būdas prarasti žmones, – sušnibždėjau. – Jaučiuosi pasmerkta prarasti visus visada. Matyt, negaliu išlaikyti žmonių, kuriuos myliu.

Ji suspaudė mano ranką.

– Žinau. Yra ir gera žinia – bent aš neketinu niekur dingti. – jos balse suskambo pašaipi, man gerai pažįstama gaidelė, keista, bet tai, kas anksčiau joje mane gąsdino, dabar guodė ir ramino. Būdamos kartu jautėmės, lyg būtume namuose – kad ir kokia svetima mudviem ta sąvoka. Ji pažvelgė man į delną, pamaniau, jog išvydau trumpą šviesos blyksnį, ir pajutau dilgčiojimą.

– Kas tai?

Buvau pamiršusi kvailą silfidę. Keista, kad būtent sapne ją prisiminiau. Dar viena priežastis nerimauti.

– Aš nieko nematau, – pasakiau.

– Jei ketini ir toliau meluoti, privalai išmokti daryti tai geriau, – ji atsigulė ant žolės ir įbedė akis į dangų. – Taigi tau liūdna. Kodėl? Kas dedasi?

Vėl sunkiai atsidusau ir atsiguliau ant nugaros šalia.

– Nežinau. Pagaliau turiu gyvenimą, kurio taip troškau. Jis tikrai nuostabus, ir Lendas…

– Man patinka apie jį klausytis.

– O man patinka apie jį kalbėti. Jis nuostabus. Bet aš ne… aš vis dar jam nepasakiau.

– Hm, numanau. Tu ne iš sąžiningųjų.

– Iš tokios girdžiu!

– Ei, aš niekada neslėpiau, ką darau, – ji nusišypsojo nedora šypsena, primindama nesanti tokia nekalta, kaip kad bandžiau sau įteigti. – Bet šis raudojimo priepuolis visai ne dėl to, tiesa? Juk apie Lendo nemirtingumą žinai seniai.

Nejaukiai pasimuisčiau.

– Vakar apsireiškė Retas.

– Tikrai? Norėčiau, kad apsireikštų ir pas mane…

– Vivjana!

– Ką? Komos ištiktai merginai labai vieniša, o jis – elfas ar ne – labai dailutis. – Taip ir nesupratau, ar ji norėtų su juo pakoketuoti, ar atimti sielą iki paskutinio lašo, ir katras iš šių dviejų variantų mane labiau vimdo. – Gerai, pasakok.

– Nežinau. Jis leido suprasti, kad nesu tokia laiminga gyvendama pasirinktą gyvenimą, – nekenčiu jo gebėjimo kiaurai mane perprasti. Jei jis niekina permainingus, nenuspėjamus mirtingųjų jausmus, kodėl taip gerai juos išmano?

– Na ir kaip, tu laiminga?

– Taip! Laiminga! Žinoma, laiminga. Kaip tik to ir troškau.

– Bet…

– Nieko. Tai kvaila.

– Na, čia ir taip aišku. Tu, mano mieloji sesute, kvaila dėl daugelio dalykų.

Dėbtelėjau į ją.

– Klausyk, ar ne per daug sau leidi?

– Juk sakiau, aš sąžininga. Pasakok. Vadinasi, kaip tik to tu visuomet ir troškai, ir…

– …ir ne visai to, supranti? Lendo vis nėra, o jei ir yra, aš nuolat nerimauju, kad ne šį gyvenimą jis pasirinks, kai sužinos esąs toks kaip jo mama. O čia dar visai netikėtai aną savaitę išdygo Rakelė ir man priminė aną gyvenimą. Nesakau, kad jis buvo puikus, bet man kažko trūksta… – pagalvojau apie savo dienas TKABA, kaip tada svajojau apie normalų gyvenimą ir dabar jį turiu. Ko gi man trūksta? Tikrai ne misijų, ne tų visų draudimų ir suvaržymų, ne gyvenimo būdo.

Svarbos.

– Man trūksta jausmo, jog esu ypatinga. Ten, agentūroje, aš buvau ypatinga. Jiems manęs reikėjo. O čia, tikrame pasaulyje, tokia… nesu, – ašaros vėl pabiro ir sutrikusi nubraukiau jas ranka. – Atleisk. Kokia aš kvaiša. Visą gyvenimą inkščiau, kad esu kitokia, o dabar žliumbiu, kad esu tokia kaip visi.

Vivė pasirėmė ant alkūnių ir atsisėdusi susiraukė.

– Bet nesi. Tu niekada nebūsi kaip visi. Todėl ir nesuprantu – juk tu nepasikeitei. Kas tada neduoda tau ramybės?

– Nežinau.

– Tai liaukis unkštusi. Daryk ką nors.

– Ką?

Ji atsainiai numojo ranka.

– Tai, ko tu, kvaiša, nori. Būti tokiai kaip tu, Eve, garbė. Tu gavai galimybę. Tik nepagalvok, kad siūlau užsiimti masinėmis antgamtinių būtybių žudynėmis. Kaip matai, man tai geruoju nesibaigė.

Kimiai nusijuokiau.

– Tu pabaisa.

– Ir dar kokia!

Nutilome ir kiekviena ėmėme godoti savo godas. Paskui Vivjana šaltais kaip ledas pirštais vėl suėmė mane už rankos ir trūktelėjusi pasodino šalia savęs.

– Užteks šito raudų vakarėlio. Turime aptarti šį tą svarbaus. Jei kartais kuriam laikui išnykčiau.

– Ką?

– Ei, visai nukvakai? Turi apšviesti mane apie „Istono mokyklą“! Praleidau tris pirmuosius sezonus, negi taip ir paliksi mane nežinioje?

Nusijuokiau.

– Vadinasi, nori žinoti? Gerai, – ir pasidalijau su ja ta maža normalių žmonių pasaulio dalele. Čia, tamsiame mano sapnų pasaulyje, kur mudvi su Vivjana ir susitikome.

Kartais tokie dalykai atrodo gerokai tikroviškesni, nei visa kita.

Ryte, kai pabudau, mano pirštai tebebuvo sugniaužti, tarsi laikyčiau Vivjaną už rankos. Po naktų su Vivjana visuomet jausdavausi keistai: pakylėta ir kartu apgailestaujanti. Ir kalta – dėl to, kad bičiuliaujuosi su mergina, kuri nužudė mano Lišą, bet Liša mane suprastų. Tikiuosi.

Vivjaną sukūrę elfai neatskleidė jai, kad ji turi ir kitą pasirinkimą. Ji visuomet manė, kad jos gyvenimas nulemtas už ją. Manau, dabar suprato klydusi, bet jau per vėlu. Susimąsčiau, kas būtų, jei būčiau užmezgusi su ja ryšį anksčiau. Gal būčiau galėjusi viską pakeisti.

Jei nesiliausiu apie tai galvoti, tikrai išprotėsiu.

Šiaip ar taip, Vivjana jau pasirinko ir sumokėjo už tai aukščiausią kainą. Ir vėl tie elfai – tai jie kalti, kad nedavė jai galimybės pasirinkti. Bet aš turiu tokią galimybę. Ir galiu paversti savo gyvenimą tokiu, kokio noriu. Tegul Retas pasiunta – aš būsiu laiminga. Ir gyvensiu taip, kaip noriu.

Kitaip tariant, liksiu normaliame pasaulyje ir išnaudosiu savo antgamtines galimybes. Aš ypatinga, kodėl tuomet turiu apsimetinėti? Taigi – apsisprendžiau. Parašysiu elektroninį laišką Rakelei. Ketinu ją pradžiuginti.

STEROIDINĖ AFRODITĖ

– Užsičiaupk, – nusijuokiau, užrakindama savo spintelę.

– Ne, iš tikrųjų, – spyrėsi Lendas. – Rimtas iki pakvaišimo. Išsipustęs leprekonas.

– Tavo techninių dokumentų rengimo profesorius – ne leprekonas.

– Iš kur žinai? Štai kodėl kitą savaitę būtinai turi pabėgti iš pamokų ir apsilankyti mano paskaitoje. Na, kad galėtum patvirtinti. O kol kas žinau tik tiek, kad jis ugniaplaukis, raudonveidis, maždaug keturių pėdų ūgio ir rengiasi tik žaliai.

Užverčiau akis, žinodama, kad jis vis tiek nepamatys pro mano blizgantį rausvą mobilųjį telefoną.

– Ir kam leprekonui mokslų daktaro laipsnis?

– Nežinau. Gal jam pabodo trintis vaivorykščių papėdėse, jį užkniso dobilai, auksas puodynėse prarado blizgesį – rinkis pati. Bet aš teisus, pamatysi. Tiesa, ar sakiau tau, kad mano laboratorinių darbų asistentė galėtų būti driadė?

– Palauk… argi jos nepagarsėjusios aistringumu?

Kitame ryšio gale įsivyravo tyla.

– Tu daugiau neisi į jokius laboratorinius.

Lendas nusijuokė ir aš užsimerkiau, bandydama įsivaizduoti jį, stovintį prieš mane.

– Patikėk, yra tik viena antgamtinė būtybė, kuri norėčiau, kad būtų man labai aistringa.

Atsidusau.

– Hm, kažin ar pagal tokį glaustą apibūdinimą man pavyks surasti tą raganą.

Jis vėl nusijuokė, jo balsas beveik nustelbė skambutį. Apimta panikos apsidairiau. Ištuštėjusiu koridoriumi sklendė popieriaus lapas.

– O velnias, vėluoju! Pasikalbėsim vėliau, gerai? – išjungusi telefoną nubėgau į persirengimo kambarį. Gerai, kad kūno kultūra, gal nepastebės, kad vėluoju.

Pasvajok. Panelė Lin, šita pabaisa, laukė prie durų ir žymėjosi visas įeinančias. Pamačiusi mane išsišiepė patenkinta, kad sugavo prasižengėlę.

– Tau nubraukiama pusė šios pamokų balų, Grin. Dar vienas pavėlavimas, ir neabejoju, kad būsi laikinai pašalinta iš mokyklos.

Kur mano Elas, kai jo taip reikia? Turėjau tvardytis iš visų jėgų, kad nepasiųsčiau jos kuo toliau, bet šiaip ne taip susivaldžiau ir nėriau rengtis į kambarį. Mane pasitiko silpnas prakaito ir pelėsių tvaikas. Iki savo spintelės broviausi pro daugiau ar mažiau apsinuoginusias merginas, ir tikrai nebuvau tuo sužavėta.

Karlė apsiavė teniso batelius ir jau buvo pasiruošusi pamokai. Jei atvirai, nesuprantu, kaip su sportine liemenėle jos krūtinė gali atrodyti taip gražiai. Eve, liaukis pavydėjusi.

Karlė palingavo galva.

– Turėtum būti atsargesnė. Panelė Lin tikrai tavęs nemėgsta.

Atsidusau, traukdama sportinį kostiumą. Kodėl mokykla savo spalvomis pasirinko geltoną ir rudą? Fui. Šlykštu.

– Jausmas abipusis.

– Kaip praleidai savaitgalį?

– Suknistai fantastiškai. Lendas turėjo grįžti į koledžą.

– Šiknius. Užjaučiu.

– O tu?

Jos veidas suspindo.

– Neįtikėtina! Abu su Džonu grįžom iš mokyklos kartu, supranti, viskas buvo taip… nuostabu! Paskui jis pažadėjo paskambinti penktadienį vakare ir nepaskambino, todėl aš… – mano žvilgsnis klaidžiojo, niekaip negalėjau sutelkti dėmesio. Man patinka Karlė, džiaugiuosi, kad turiu draugę, kuri nėra negyvėlė, bet kartais ta draugystė, švelniai tariant, užknisa. – …o jis ir sako: „Jei tu nenori…“

Išgirdau, kaip už kitų spintelių kažkas sukliko. Net nežinojau, ar džiaugtis (nes tas klyksmas pagaliau nutraukė Karlės tiradą), ar išsigąsti, jei atsitiko kas rimto. Su Karle puolėme už kampo ir išvydome merginas, besidangstančias kas kuo, visos kurtinančiai spiegė.

– Kas yra? – sušukau, prisiekdama, kad niekada daugiau nepaliksiu Elo namie.

Viena mergina parodė už spintelių ir aš nuslinkau tenai glausdamasi nugara prie sienos, įtempusi visus raumenis. Sukdamasi už kampo kovingai surikau ir jau buvau bešokanti ant…

Džeko.

Tas kvailys, neregėtas kvailys Džekas vaikštinėjo ant medinių suolelių kambario vidury, įsirėmęs rankomis į klubus ir žvalgėsi aplink kaip koks suknistas užkariautojas.

– Ką čia veiki?! – pratrūkau apimta siaubo.

Jis pažvelgė į mane iš aukšto.

– A, štai kur tu. Man liepta tau kai ką atiduoti.

– Ir tu negalėjai to kai ko atiduoti kur nors kitur? – apsidairiau, ne juokais suirzusi ir sunerimusi. Aplink ėmė burtis merginos, jų išgąstį jau keitė smalsumas.

– O ko blogai čia? Pamačiau tiek grožybių. – Jis ėmė plekšnoti sau per kišenes, kol galiausiai sumurmėjo „aha!“ ir ištraukė gerai pažįstamą baltą prietaisą, primenantį mobilųjį telefoną. TKABA komunikatorių. Pamiršau, kokie jie nuobodūs, palyginti su mano dabartiniu superšiuolaikišku mobiliuoju. Džekas išsiviepė ir paleido komunikatorių iš rankų. Aš aiktelėjau ir puoliau į priekį, bet Džekas mitriai atmušė komunikatorių koja ir pačiupo lekiantį ore. Vaipydamasis gracingu mostu padavė man.

– Rakelė nori, kad jai paskambintum ir praneštum, kada vėl galėsi susitikti, nes ji nenori griauti tau gyvenimo.

– O ką (pypt!), tavo manymu, tu dabar darai?

Kažkas šalia manęs kostelėjo: Karlė. Ji stovėjo kiek atsilošusi ir spoksojo į Džeką keistu žvilgsniu. Ne, ne keistu, o… sakančiu: „Labutis, meiluti, kaip nuostabu tave čia matyti!“

– Kas tavo draugas? – paklausė ji ir šelmiškai sukikeno.

– Toks jis man ir draugas. Tai yra jis man joks draugas!

– Kaip čia prasmukai? – paklausė aršioji rudaplaukė futbolininkė. Ji šaudė į jį akimis, jos žvilgsnyje galėjai įžvelgti ne tik įtarumą, bet ir susidomėjimą. – Tu čia mokaisi?

Kas toms merginoms darosi? Vidury persirengimo kambario išdygsta kažin koks pamišėlis ir visos jau pasirengusios flirtuoti! Ar nėra mačiusios komedijų apie mokyklą? Turėtume apimtos laukinio pykčio išplakti jį šlapiais rankšluosčiais, kad pasikėsino į švenčiausią šventovę – merginų persirengimo kambarį! Negana to, visos stovi tokiomis pozomis, kad kuo daugiau atidengtų krūtinę.

O gražiausia, kad jis nei labai mielas, nei ką. Jo šviesių garbanotų plaukų kupeta ir didžiulės mėlynos akys mane siutino. Ak, pažvelkite į mane, aš toks žavus ir nekaltas, galiu išdygti kur panorėjęs ir suknisti Evei gyvenimą!

– Gerai! – sušnypščiau, mane nervino didėjantis merginų būrys. Panelė Lin, pamačiusi, kad niekas neskuba apšilti, tuoj suvoks, jog kažkas vyksta. Aršiausios žaidėjos išbėgdavo į lauką anksčiau, kad galėtų prasimankštinti. – Ačiū, kad atidavei, o dabar dink. Tučtuojau nešdinkis!

– Bet aš ką tik atvykau, – ir dėdamasis nuliūdęs atkragino apatinę lūpą.

– Greičiau, kol panelė Lin ne…

– Kol aš ko „ne“? – už nugaros pasigirdo gerai pažįstamas tenoras. Suakmenėjau iš siaubo. Bet aš nekalta. Ir manęs negalima dėl to bausti. Panelė Lin uždėjo man ant peties mėsingą ranką, prislėgta jos svorio negalėjau net sukrutėti.

Džekas valandėlę tempė gumą apžiūrinėdamas ją nuo viršaus į apačią ir iš apačios į viršų, jo žvilgsnis pamažu slydo panelės Lin kūnu – gremėzdiška, tipiška futbolo komandos gynėjo figūra.

Mokytoja susiraukė.

– Tai tavo draugas, Grin?

Man galas. Dabar man tikrai galas. Mane išmes iš mokyklos ir aš niekada nepateksiu į Džordžtauną, dirbsiu užkandinėje iki savo dienų galo, o Lendas ves laboratorijos asistentę driadę ir jie susilauks pusiau medžių plius vieno ketvirtadalio vandens vaikų, ir niekas nesupras, kas jie per velnias, užtat bus labai gražūs. O aš patieksiu jiems skrudintų bulvyčių, kai apsilankys užkandinėje.

Džekas pažvelgė į mane, jo veide atsispindėjo perdėta nuostaba.

– Aš jos nepažįstu.

– Nejaugi? – panelė Lin stengėsi išlikti rimta, bet jos balse girdėjosi aiški piktdžiuga. Čia tikras prasižengimas, ne koks vėlavimas.

– Ne. Atėjau pažiūrėti į tave. Netikiu gandais, bet kai apie tai kalbama visuose žemynuose, negalėjau susilaikyti, turėjau atvykti ir pamatyti savo akimis.

– Pamatyti ką?

Jo akys pasidarė meilikaujamai saldžios, balsas ėmė pagarbiai drebėti:

– Ar tikrai kūno kultūros mokytoja yra tikras Trojos Elenos, ne, kur ten – pačios Afroditės įsikūnijimas!

Kambaryje stojo mirtina tyla. Tik caktelėjęs atvipo aršiosios rudaplaukės žandikaulis. Gal man tik pasigirdo? Ir tada atsitiko baisiausias dalykas: merginos ėmė kikenti. Dabar panelė Lin mane neabejotinai nudės.

Džekas, nenulipdamas nuo suolelio, šleptelėjo ant kelių ir apsalęs iš laimės sudėjo rankas ant krūtinės.

– O dangau, ačiū, kad leidai mano akims išvysti tokį dievišką grožį! Tai daugiau, nei aš tikėjausi iš gyvenimo! Tik kaip gyvensiu toliau, žinodamas, kad man nepriklausai? O, prašau, – jis keliais prišliaužė prie suolelio krašto, – tekėk už manęs! Ne, vedybos atims brangias minutes. Plėškime aistringą, nepakartojamą meilę tiesiog čia. Leisk man pradėti mūsų vaikus.

Pirmykštis urzgimas buvo ženklas, kad priblokšta panelė Lin atitoksta. Ji palinko į priekį, Džekas mitriai nusirito nuo suolo ir stryktelėjęs atsidūrė ten, kur nesiekė jos ranka.

– Vaje, tikrai nesitikėjau, kad taip karštai atsiliepsi į mano pasiūlymą. Bet jei taip iškart tau atsiduosiu, iš kur galiu žinoti, ar neprarasiu tavo pagarbos?

Panelė ir vėl kažką suniurzgė, lyg „tuuu!“, o gal „fuui!“, nes kaip tik taip, stebėdama šią sceną jaučiausi aš pati. Visos liovėsi juoktis ir laukė iš siaubo išplėtusios akis, nežinodamos, ar geriau pasilikti, ar nešdintis, kad nematytų neišvengiamo ir siaubingo Džeko galo, ko gero, jis bus sudraskytas į gabalus.

O aš vis svarsčiau, katrą iš jųdviejų palaikyti.

Staiga nuo suolelio Džekas užšoko ant spintelių. Jei nebūčiau žinojusi, kad tai žmogus, būčiau pagalvojusi, kad už visų šių akrobatinių triukų slypi kas nors antgamtiško. Jis būtų bet kurios olimpinės rungties žvaigždė, jei, aišku, panelė Lin jo dabar nenudės.

– Ką manai, jei tau paskambinčiau? Galėtume kartu papietauti, – jis pasiuntė panelei Lin oro bučinį, šios veidas jau buvo buroko raudonio, ir peršoko ant spintelių kitoje pusėje. Pamačiau trumpą šviesos blyksnį ir širdis sustojo iš baimės; laimė, nors čia buvo susirinkusi visa klasė, daugiau niekas nieko nepastebėjo.

Panelė Lin prasibrovė pro mane ir nulapsėjo užtverti įėjimo.

– Saugokit sporto salės duris! – subliuvo ji ir atsistojusi degančiomis akimis ėmė laukti.

Laukė.

Ilgai laukus dar palauk – Džeko ir pėdos seniai atšalo, jis buvo toli, kur jo nepasieks nei panelė Lin, nei kitokia bausmė už tokius beprotiškus pokštus. Panelė Lin įbedė į mane juodas mažas kiaulės akutes, ir mano širdis nusirito į kulnus: supratau, kad lengvai išsisukti nepavyks.

Ačiū tau, Rakele.

NAMŲ NEBĖRA

– Ką sau galvojai, atsiųsdama tą išprotėjusį beždžionvaikį į mano mokyklą?! – šaukiau į komunikatorių.

– Prašau? – perklausė Rakelė.

– Džeką! Į mano mokyklą. Į merginų persirengimo kambarį. Dabar patenkinta? Jei Karlė nebūtų prisiekusi žmogėdrai kūno kultūros mokytojai, kad Džekas nei mano vaikinas, nei brolis, veikiausiai jau būčiau pašalinta!

– Tavo kūno kultūros mokytoja – žmogėdra?

– Atidžiai paklausyk! Jei mane laikinai pašalintų, mano pažymiai nueitų velniop, o jei mano pažymiai nueitų velniop, matyčiau Džordžtauną kaip savo ausis! O aš privalau patekti į Džordžtauną.

– Malonu girdėti, kad pagaliau susirūpinai mokslais. Ir atleisk dėl Džeko, prašiau jo susisiekti su tavimi apdairiai.

– Tas puskvaišis nesuprastų, kas yra apdairumas, net jei jis nukristų ant jo bukos baltos galvos!

– Klausyk, jei apdairumas kristų kam nors ant galvos, tai jau nebūtų apdairu, ar ne?

– Užsičiaupk, – pasakiau stengdamasi nesusijuokti. Juk aš suirzusi. Ir nenoriu juoktis. – Nuo kada tokia sąmojinga?

– Pasikalbėsiu su Džeku ir pasakysiu, kad daugiau nesirodytų tavo mokykloje.

– Kodėl jis taip elgiasi? Jis keisčiausia būtybė, kokią pažįstu, o turint omeny, kiek ir kokių jų mačiau, tai šis tas.

– Džeko labai… neįprastas išsiauklėjimas. Judu panašūs labiau, nei galvoji. Jo gyvenimą irgi sužlugdė elfai. Jis nepaprastas berniukas ir labai naudingas. Mums pasisekė, kad jis mus surado.

Susiraukiau. Nenuostabu, kad turėdamas tokius gebėjimus Džekas turi ką bendro su elfais.

– Gerai. Kad daugiau mokykloje jo nematyčiau. Ir pasakyk, kad neperspėjęs nesirodytų mano kambaryje.

– Vadinasi, tu tikrai apsisprendei mums padėti?

Dvejodama sukandau lūpą. Jaučiausi, tarsi balansuočiau ant tvoros. Žingsnelis į šoną – atsakymas „ne“ – ir jau tikrai žinojau, ką rasiu, kai nukrisiu.

Dar daugiau tos pačios nuobodybės.

Pasakyk „taip“, ženk žingsnį į kitą pusę, ir… neturiu supratimo, kas bus. Bet tvora visuomet išliks, ir panorėjusi galėsiu peršokti į kitą pusę, ar ne?

– Tik su dviem sąlygomis, – pasakiau ir per aparatą beveik pajutau jos palengvėjimą bei jaudulį. – Pirmoji: aš nei septintas lygmuo, nei dar kas nors jokioje sistemoje. Aš ne TKABA. Jei man nepatiks misija, joje nedalyvausiu. Tai reiškia, kad rinksiuosi tik aš.

– Sutarta. O antroji?

– Noriu atgauti savo kreditinę kortelę, – prieš žengdama į naują nežinomybę, turiu atnaujinti garderobą.

– Puiku. Jei tik laikysi ją nenumatytiems atvejams.

– Klausyk, Rakele, nuo kada įgavai humoro jausmą?

Ji patylėjo.

– Eve, man… man labai malonu, kad tu vėl mums padėsi.

– Aš irgi tavęs pasiilgau. – Norėjau atrodyti nerūpestinga, bet pati nustebau, kad gerklėje įstrigo gumulas ir ėmė peršėti akys. Vajetau, negi apsiverksiu skambindama Rakelei. Galų gale tuoj mano septynioliktas gimtadienis, gyvenu pati sau, nuo niekieno nepriklausoma, stipri. Sutikau padėti, nes taip norėjau, o ne dėl to, kad jos pasiilgau. Tai būtų kvaila.

Po labai įtartino kostelėjimo Rakelės balsas atgavo įprastai aštrų, dalykišką toną.

– Puiku. Atsiųsiu tau Džeką šįvakar apie aštuntą.

– Ką, šį vakarą? Taip greitai?

– Aš nejuokavau, kai sakiau, kad mums reikia pagalbos. Pastaruoju metu, regis, vyksta visa blogiausia, kas gali nutikti. Be to, antgamtinių būtybių pasaulyje vyksta keisti pokyčiai – nieko panašaus į balandį, bet vis tiek esam priversti ieškoti papildomų pajėgų, jei norim išsiaiškinti, kas dedasi.

– Manau, galėčiau to imtis, – nejau praleisiu vakarą be karvių raštų ir riebalų? Pypt! Tikrai turiu veikti. – Tai kur reikės vykti? Į Italiją? Islandiją? Beje, norėčiau apsilankyti Japonijoje.

– Tiesą sakant, vieta ne tokia egzotiška. Į Centrą.

Mano susižavėjimą akimirksniu pakeitė ledinė baimė.

Negaliu tenai grįžti. Centras – tai kapas. Nuo paskutinės mano ten praleistos nakties mintyse jis nepasikeitė. Koridoriuose tyso negyvi vampyrai, apšviesti nykiai blykčiojančių aliarmo šviesų, kurios, deja, neišgelbėjo undinės, kurią mylėjau labiau už visus. Negalėjau prisiversti grįžti į vietą, kurią laikėme namais.

– Rakele, aš…

– Pasimatysime aštuntą! – ryšys nutrūko ir aš likau nebyliai spoksoti į komunikatorių.

Po dviejų valandų tebegulėjau lovoje įbedusi akis į lubas. Nepadėjo net tai, kad rankoje jaučiau numylėtojo Elo kontūrus: geriau nepasijutau.

Reikėjo pasakyti Rakelei, kad mūsų sandoris negalioja. Aš negaliu tenai grįžti. Kai tik turėsiu jėgų paspausti komunikatoriaus mygtuką, iškart jai tai pasakysiu. Bet jau įsivaizdavau, kaip ji nusivils, ir man nekilo rankos. Rakelė taip apsidžiaugė, kad vėl galėsime dirbti kartu. Ji tikrai nedažnai būna laiminga. O dabar aš ketinu pasakyti, kad dėl kažkokios keistos užgaidos neateisiu.

Kvėša.

Pasisukau ant šono. Ant naktinio stalelio žibėjo pakabutis, kurį man padovanojo Lendas, ištiesiau ranką ir perbraukiau pirštais per širdelę.

Kodėl viskas taip sudėtinga? Ir neina lengvyn? Kartais norėčiau apsigaubti prisiminimais – vienu nuostabiu prisiminimu – įsisukti į jį ir užmigti. Pavyzdžiui, kai pirmą kartą bučiavomės su Lendu. Galėčiau gyventi tame prisiminime amžinai. Tik mes ir mūsų lūpos, ir tas saldus jausmas. Jei viskas būtų taip nuostabu, gyvenimas taptų tobulas.

– Klausyk, Eve, – giliai atsidusau ir vėl nugriuvusi ant nugaros įbedžiau akis į lubas. – Kodėl tu vis inkšti, užuot ėmusis ką nors veikti?

– Kalbėtis su savimi – pirmas beprotybės požymis, – leptelėjo Ariana, ji įėjo nepasibeldusi ir dabar stypsojo tarpdury.

– Kaip ir matyti tai, ko nemato niekas, bet žmonėms, regis, šis mano gebėjimas patinka.

– Tiksliai pastebėta. Labai gali būti, kad visus tuos metus buvai išprotėjusi. Gal ir aš tik tavo fantazijos vaisius.

– Jei tai būtų tiesa, įsivaizduočiau tave ne tokią tinginę ir apsileidėlę.

Ji atsiduso.

– Argi ne apgailėtina: taip savęs nekenti, kad net negali įsivaizduoti mielesnės kambario draugės?

– Labiau apgailėtina, kad tu dabar pavaizdavai save blogą iki kaulų smegenų, iki paskutinio kraujo lašo.

Ji šelmiškai nusišypsojo ir prisimerkė.

– Tavim dėta, prie manęs nekalbėčiau apie kraują. Nežadink mano negyvoje galvoje nedorų minčių.

Sviedžiau į ją pagalvę.

– Gerai, – pasakė ji perbraukdama pirštais per šiurkščius raudonai juodus plaukus (vis tiek gražesnius už nutriušusias sruogas, nukarusias nuo susiraukšlėjusios galvos po apžavais, – nežiūrėk, dar kartą priminiau sau), – lauke jau sutemo. Eime į kiną. Mirštu iš nuobodulio.

– Per vėlu.

Ji atmetė man pagalvę ir išėjo į svetainę. Atsisėdau ant lovos krašto ir sunkiai atsidusau. Komunikatorius, gulintis ant lovos, regis, skleidė kaltės bangas, bet negalėjau paskambinti Rakelei. Ji ir taip sužinos, kad neateisiu po… žvilgtelėjau į laikrodį… dešimties minučių.

Gal taip ir geriau.

Ak, pypt! Lyg aš žinočiau, kas ir kam apskritai geriau. Papurčiau galvą, išsitraukiau Elą ir nuėjusi prie spintelės atidariau stalčių.

– Atleisk, drauguži, – sušnibždėjau. – Gal kitą kartą.

Išgirdau, kaip atsidarė lauko durys, ir Ariana sušuko:

– Išeinu! Susitiksime tenai, jei sugalvosi prisidėti.

– Gerai! Tik leisk pasiim…

Plykstelėjo šviesa, iš sienos išlindo ranka, stvėrė mane už riešo ir nusinešė į begalinę tamsą.

ŠMĖKLŲ MEDŽIOKLĖ

Vos mažytis stačiakampis – durys į mano kambarį, mano gyvenimą, – užsivėrė, aš likau tokioje tirštoje ir aklinoje tamsoje, kad veik jaučiau ją savo oda, tad ėmiau žviegti kaip pjaunama.

– Ei, ei, nusiramink…

Staigiai apsisukau ir įsirėmiau delnu į krūtinę. Džeko. Vėl šitas puskvaišis. Dar vienas kartas, ir, ko gero, užmušiu jį. Kaip nors netyčia. Arba sąmoningai. Ir man nebus jo gaila.

– Kas tau darosi?! Atsitrauk nuo manęs!

Jis klausiamai pakėlė antakius ir šiek tiek atlaisvino gniaužtus.

– Tikrai? Gerai, jei taip karštai prašai.

Jei jis mane paleis, prasmegsiu šitoje tamsoje. Viena. Amžiams. Vienintelis, kurį gali matyti keliaudamas takais, tai tavo vedlys, nes daugiau čia nieko nėra. Tikrai nemaniau dar kada atsirasianti Elfų karalystės takuose, todėl kūną iškart sukaustė pažįstamas siaubas. Laisva ranka stvėriau jam už kitos rankos.

– Baik savo kvailus juokus! Kurių galų šitaip mane pastvėrei ir ištempei? Ar tau dar negana mokyklos?

Jis gūžtelėjo.

– Rakelė liepė atgabenti tave aštuntą.

– Žmonės ateidami pasibeldžia, tu pusproti!

– Neabejoju, atidarau duris taip mikliai, kad tau tai atrodo labai lengva, bet patikėk, sukurti duris tarp dviejų pasaulių nėra taip paprasta. Viens du ištraukti tave paprasčiau, nei užeiti, maloniai paplepėti, gal dar išgerti puodelį arbatos, nes tada turėčiau dar kartą sukurti duris. Nežinojau, kad spiegsi kaip mažametė snarglė.

– Aš nespiegiau kaip mažametė snarglė.

Išsišiepęs, kad net skruostuose atsirado duobutės, jis giliai įkvėpė ir sudrebino orą kurtinančiu mažametės snarglės klyksmu.

– Štai taip. Tik tu dar beprotiškai išvertei akis ir kumščiavaisi.

– Užsičiaupk.

– Mielai. Mes vėluojam, – jo pirštai nuslydo mano riešu, jis paėmė mane už rankos ir nusivedė. – Velnias, kokios šaltos tavo rankos.

Niekada nemaniau, kad galėčiau džiaugtis šiurpia elfų takų tyla, bet dabar rinkčiausi ją, o ne šito bukagalvio tauškalus. Be to, nenorėjau nieko girdėti apie savo šaltas rankas. Šaltos, stingstančios, mirštančios rankos.

– Gal gali patylėti?

– Tai kad tu tokia žavi pašnekovė. Bet jei trokšti tiesiog šildytis mano šlovės spinduliuose, aš suprasiu. Tikriausiai svaigsti laikydamasi manęs įsikibusi ir nori mėgautis kiekviena šia įstabia akimirka.

Užverčiau akis.

– Taip, apalpčiau iš palaimos, jei nesilaikyčiau iš paskutiniųjų.

– Manau, merginų alpimas nepelnytai primirštas. Galėtum grąžinti jį į madą.

Pasisukau į jį; geriau žiūrėsiu į šitą kvailį nei į juodą kaip rašalas tamsą. Lyg žmonės, einantys takais, egzistuotų už visa ko ribų. Džekas ir aš, ką ir sakyti, čia vienintelės gyvos būtybės. Nuo šios minties pašiurpau.

– Iš kur tu toks atsiradai? – paklausiau.

Jis išsišiepė, veide sustingo keista įtampa.

– Norint papasakoti, reikia kalbėtis, o kiek prisimenu, tai tau ne prie širdies. Štai ir atvykome! – Jis gracingai mostelėjo ranka į niekur.

Laukdama pažvelgiau į jį. Nieko neįvyko.

– Nejauti? – paklausė jis prisimerkdamas.

– Ko nejaučiu?

– Baik. Juk vaikščiojai pro šias duris ne rečiau už mane. Niekada nebandei suvokti, kaip tai veikia?

Padariau klaidą: pažvelgiau sau po kojomis. Stovėjau visiškoje tuštumoje ir staiga pajutau, kad tuoj susivemsiu.

– Prašau, ar galim greičiau išeiti?

– Dėl dievo, Eve, ar tu apskritai supranti juokus? – jis ištiesė delną ir jo akys susiaurėjo nuo įtampos. Tamsa suraibuliavo, per ją prasismelkė šviesa, bet tuštumoje nieko neapšvietė. Pagaliau atsirado durys ir prieš mane atsivėrė anga į iki skausmo pažįstamą baltą koridorių. – Namai namučiai, – sučiulbėjo Džekas, tempdamas mane vidun paskui save. Durys mums už nugarų užsivėrė.

Jaučiausi, lyg vaikščiočiau sapne. Kai nutraukiau saitus su buvusiu gyvenimu, dalis manęs įtikėjo, kad jis liovėsi egzistavęs. Fluorescencinės lempos, tyliai dūzgiančios man virš galvos, sakyte sakė, kad aš kitokia.

Abu atsisukome ir sužiurome į koridoriaus galą. Pro mus prabėgo nepažįstama moteris, apsirengusi rausvai dryžuotu kostiumėliu, lėkdama ji rėkė it skerdžiama ir kaip beprotė mojavo rankomis virš galvos.

Atsidusau.

– Ką gi, sveiki, namai namučiai.

Apsidairiau po koridorių, tyliai ir dusliai dūzgė galingi kondicionieriai. Koridoriuje vėl pasirodė moteris su kostiumėliu, šį kartą neatrodė pakvaišusi, bent jau nelakstė šaukdama.

– Eve, – Rakelė suspaudė lūpas, kad nenusišypsotų.

Ataidėjo dar vienas klyksmas, akies krašteliu pastebėjau skersiniu koridoriumi pralekiantį kažkokį vyrą. Labai priminė Badą, mano buvusį savigynos trenerį, tvirtą ir grubų.

– Praėjo tik keli mėnesiai, ir be manęs ši vieta subyrėjo į šipulius.

Rakelė palingavo galvą, mesdama neramų žvilgsnį nenutylančių šūksnių pusėn.

– Tu jau kaip ir dirbi, tad eisiu iškart prie reikalo.

– Skamba viliojamai.

Stovėdama jaučiausi, lyg būčiau grįžusi laiku atgal. Kuo greičiau padėsiu jiems susitvarkyti, tuo greičiau galėsiu dingti iš čia ir eisiu iš proto savaip.

– Linkiu sėkmės, – Džekas džiugiai pamojavo ir smarkiai įsibėgėjęs keliskart persivertė ore.

Pasisukau į Rakelę.

– Man regis, jam trūksta vieno šulo.

Ji atsiduso – „lyg nežinočiau“.

– Su tokia praeitimi kaip Džeko sunku išlaikyti pusiausvyrą. Bet jis geras berniukas.

Kurgi ne! Per jį manęs vos neketvirčiavo kūno kultūros mokytoja.

Koridoriuje vėl pasigirdo šūksniai, šį kartą iš visų pusių.

– Klausyk, kas čia dedasi?

– Tai poltergeistas. Manau, pagaliau nustatėme tikslią jo buvimo vietą.

– Puikumėlis!

– Jei sutvarkytum šitą mažą nesklandumą, su kitom bėdom būtų gerokai lengviau. Dabar beveik neįmanoma priversti darbuotojų dirbti, negana to, dingsta svarbūs dokumentai.

Nusekiau paskui ją koridoriumi, stengdamasi negalvoti, kiek juo mano lakstyta. Ši vieta man nebe namai. Atėjau čia dirbti. Tai tik darbas. Turiu būti profesionali ir nešališka. O tada priėjome…

…Duomenų apdorojimo skyrių. Rakelė sustojo tiesiai priešais slankiąsias duris. Žinoma, kaip kitaip. Šį vakarą niekas negali būti lengva.

– Čionai? – paklausiau, nors atsakymą žinojau. Iš visų vietų Centre poltergeistas turėjo įsitaisyti būtent čia. Užsimerkiau ir pabandžiau įsivaizduoti Lišos akvariumą, tokį, koks buvo tada: mėlynai žalias vanduo, atogrąžų žuvys, tikras koralinis rifas ir vidury to grožio – linksma, laiminga, nepakeičiama darbštuolė Liša, valdanti visus kompiuterius ir sakanti „pypt!“

Bet prieš akis iškilo ne šis idiliškas vaizdas, o dantyta skylė stiklo sienoje ir blykčiojančių lempų šviesoje žaižaruojantis negyvas Lišos kūnas akvariumo dugne.

Atsimerkiau ir supratau, kad Rakelė kažką man pasakoja.

– …dabar supranti, kodėl negaliu eiti su tavim vidun.

Susiraukiau.

– Ak, taip, – pridėjau delną prie plokštelinės spynos ir… nieko neatsitiko. Keista, pasijutau išduota ir apleista. Jie pakeitė spynas?

– Atleisk, – atsiprašė Rakelė laukdama, kol atitrauksiu ranką, kad pati galėtų atrakinti duris. Tyliai dūgzdamos jos atsidarė, ir Rakelė pasitraukė, kad nematytų vidaus. – Paliksiu neužrakintas.

Giliai įkvėpusi žengiau vidun. Didžiulio balto apskrito kambario tuštuma pritrenkė mane labiau nei smūgis. Akvariumo nebuvo. Jokio pėdsako, išskyrus vos matomą žiedą grindų viduryje. Lyg Lišos niekada ir nebūtų buvę. Man už nugaros užsivėrė durys, ir atsirėmusi į jas nuslydau ant grindų.

Aš tikrai nebuvau tam pasirengusi.

Aštrus šaltas vėjo gūsis pakuteno sprandą. Akies krašteliu pamačiau šmėstelint kažką tamsaus. Pasukau galvą, bet ten nieko nebuvo.

Šviesos sumirksėjo, tada išsijungė, liko žibėti tik viena blausi lempelė.

– Laukiau tavęs, – sušnypštė į ausį duslus balsas.

Ranką kažkas pakuteno, ir aš atkreipiau dėmesį į ja ropojantį juodą vorą, tik ant pilvo raudonavo smėlio laikrodžio formos dėmė. Paskui užgeso ir ta paskutinė lemputė, ir kambario tylą perplėšė mirtinas klyksmas.

MALONUS SENŲ PAŽĮSTAMŲ SUSITIKIMAS

Aklinai juodoje tamsoje išliko tik vienas pojūtis: ant rankos ropojo aštuonios nelemtos voro kojos.

– Tu mirsi šiame kambaryje, – vėl sušnibždėjo balsas man į ausį.

Nebūsiu pirmoji. Pagalvojau apie paskutines Lišos gyvenimo akimirkas, ir ant krūtinės tarsi kas akmenį būtų užritinęs. Ar ji bijojo? Ar jai skaudėjo?

Šviesos vėl užsidegė ir aš išvydau kraupų vaizdą: ant viso mano kūno kirbėjo juodų vorų knibždėlynas.

– Fui, prasmekit, – purkštelėjau stodamasi. Aišku, būčiau mirtinai išsigandusi, jei nebūčiau mačiusi kiaurai sprunkančių mažų voragyvių. Poltergeistas – ne kas kita, kaip apžavai ir meistriškas oro srovių valdymas, dėl to ir atsiranda pojūčio iliuzija. Sakykit ką norit, pigus triukas.

Stojo tyla, vorai dingo, girdėjosi vėjo kaukimas. Pro plyšius sienose ir lubose ėmė sunktis kraujas, keli lašai užtiško man ant veido. Ištiesiau ranką ir netikri kraujo lašai persisunkė kiaurai ją.

– Gal kitą kartą pabandyk kukurūzų sirupą ir raudonus dažus?

Pasigirdo duslus gausmas, ir oras staiga sprogo virsdamas liepsnų jūra, ūždama ji apėmė visas sienas ir apsupo mane glaudžiu ratu.

– Ar dar nebaigei? Aišku, visa tai labai įspūdinga, bet man rytoj į mokyklą, turiu grįžti ruošti namų darbų.

Liepsnos sumirkčiojo ir išblėso, kambarys liko toks pat švarus ir tuščias kaip pirma.

– Užmušiu tave, – sukvarkė balsas, kažkodėl jis pasirodė man pažįstamas.

– Stivai?

Oras sumirguliavo ir priešais mane pakibo perregima vampyro Stivo figūra. Ar bent tai, kas seniau buvo vampyras Stivas. Turint omeny, kad dabar jis negyvai miręs, o ne gyvas numirėlis, formaliai jo vadinti vampyru nebegalima.

Jis pervėrė mane rūsčiu žvilgsniu.

– Vėl gadinsi man gyvenimą?

– Aha, aš tikra rakštis. Ką čia veiki?

– O kaip tau atrodo? – jis pakėlė rankas ir jos užsiliepsnojo.

– Pigus triukas. Jei rimtai, paskutinį kartą mačiau tave… – Kai paskutinį kartą jį mačiau, į Centrą atgabentas Stivas buvo taip persigandęs, kad įkando Rakelei, nors žinojo, kad nuo to įtaisas ant jo kulkšnies iškart įsijungs, jam sušvirkš šventinto vandens ir jis mirs. Dar kartą. Dabar jau visam laikui.

Stivo akys sužaibavo iš pykčio.

– Malonu girdėti, kad mane prisimeni.

– Žinoma. Bet kodėl tu vis dar čia?

– Ketinu priversti juos už tai sumokėti. Visus juos. Jie prakeiks tą dieną, kai atvežė mane į šį kalėjimą, – Stivas visuomet buvo linkęs į dramatizmą. Kad būtų baisiau, žerdamas grasinimus iškėlė vaiduoklišką kumštį į orą ir padrebino.

Vėl prisėdau atsišliedama nugara į duris.

– Manyčiau, tai būtų teisinga.

– Tai tu neketini manęs sunaikinti?

– Nea. Ne mano sritis.

– O! – jis sukando lūpą – ar bent jau pabandė, nes ką gi čia kąsi. – Tai kas tada?

– Ar gali padaryti, kad man iš po odos imtų lįsti vabalai?

Jis nusileido keliais coliais.

– Tu rimtai?

– Būtų jėga, ar ne? Net galėčiau apsimesti, kad išsigandau.

– Jei vaidinsi, tai nesiskaito, – jis nusileido iki mano akių lygmens, tai reiškė, kad iki pusės sulindo į grindis, bet jis, regis, to nepajuto.

– Atleisk. Bet niekuo negaliu padėti.

Dar kiek pasėdėjome, Stivas vis muistėsi, tarsi, nežiūrint raibuliuojančio kūno, niekaip negalėtų patogiai įsitaisyti.

– Noriu paklausti, – pagaliau nutraukiau tylą.

Jis akivaizdžiai pagyvėjo.

– Ko?

– Nesuprantu. Tu juk nekenti šitos vietos, ar ne? Vien sužinojęs, kad tave uždarys čia kelioms dienoms, kaip koks kamikadzė pasmerkei save mirčiai.

– Taip. Ir?

– Tada nesuprantu, kodėl po visko nusprendei įstrigti čia visai amžinybei.

Jo akys apsiblausė, net kūno kontūrai išskydo.

– Aš… Jie turi… Priversiu juos sumokėti.

– Šitai suprantu. Bet, užuot kankinęs juos košmarais ir įgrisdamas iki gyvo kaulo, gal galėtum padaryti ką nors kita. O kas dabar: pats save įkalinai stipriau, nei tai būtų padarę jie.

Jo pečiai pakumpo. Po galais, vargšas vaikinas. O aš nesiliauju gadinti jam pomirtinio gyvenimo. Jau buvau beištiesianti ranką, kad patapšnočiau per petį, bet apsigalvojau. Tikriausiai jis pasijus dar blogiau, kai mano ranka pereis kiaurai.

– Tiek to, nesuk dėl to galvos. Juk nesi čia prievarta, ką? – pamakalavau ranka kažkur jam apie riešą, tarsi glostyčiau.

Mačiau, kad jis jau pradėjo abejoti. Nelengva išlikti tvirtam, kai esi miręs, todėl, jei medžiodamas vaiduoklius parodai valios jėgą, galima greitai pastatyti juos į vietą.

Kad ir kur ji būtų.

Tačiau dauguma žmonių neturi jėgų ir kantrybės, kad nustatytų tikslią jų buvimo vietą, arba, kaip šiuo atveju, kad bent iš širdies pasikalbėtų. Štai kodėl TKABA visuomet siųsdavo mane tvarkytis su poltergeistais.

Stivas linktelėjo. Jo ryžtas išblėso.

– Tu teisi. Galų gale bent jau pabandžiau.

– Šaunuolis! – drąsinamai nusišypsojau.

– Ačiū. Bent jau vienas iš mūsų pagaliau paliks šią košmarišką vietą.

– O, aš… – jau norėjau jam paaiškinti, kad dabar aš laisva ir šį kartą pati sutikau atvykti čia… nors, turint omeny, kad Džekas lyg ir nepaliko man galimybės pasirinkti… jei atvirai, jaučiausi visiškai susipainiojusi ir niekaip nesumojau, kaip Stivui paaiškinti. Gal užteks, kad aš ne kalinė ir net ne darbuotoja, ir tegul negalvoja, kad aš…

Kol sudėliojau mintis, jis išnyko. Šį kartą visam laikui. Tikiuosi.

– Viso, Stivai, – sušnibždėjau tuščiam kambariui.

Pasėdėjau kelias sekundes, bet būti čia vienai pasirodė baisiau, nei medžioti vaiduoklius. Kad atgytų mano nakties košmaruose, šiam kambariui nereikėjo papildomo dramatizmo. Atsistojau, palaukiau, kol atsidarys durys, ir išsvirduliavau į koridorių.

– Rakele? – priešais driekėsi ilgas koridorius. Tuščias. Puiku.

Paskendusi mintyse apie Lišą, vargšą Stivą ir kitas sielas, kurias išsiunčiau iš šio gyvenimo (kai kurias – tiesiogine šio žodžio prasme), nužingsniavau link Rakelės kabineto. Kur dabar tos sielos? Ar Stivas iškeliavo ten pat, kur Liša? Iškeliavo vampyras Stivas ar tikrasis Stivas? Kas atsitinka sieloms, kai jų žmogiški kūnai miršta ir jos tampa vampyrais? Arba: kada miršta vampyrų kūnai?

Sveikas, galvos skausme.

Atsidusau ir pridėjau delną prie plokštelinės spynos. Tik kai durys neatsidarė, apsidairiau ir supratau, kad stoviu prie savo senojo buto.

Apstulbusi įbedžiau akis į duris. Pasijutau taip, tarsi dalis manęs, senoji Evė, atsiskyrė, nusišypsojo, pamojavo ir įskriejusi vidun šleptelėjo ant raudonos sofos. Bet likau stovėti ties slenksčiu, atitverta nuo gyvenimo, su kuriuo, maniau, viskas baigta.

Tiek kartų galvojau apie daiktus, kuriuos čia palikau. Ypač man trūko raudonų aukštakulnių basučių poros. Su kokiu malonumu dabar jas apsiaučiau, bet jos guli uždarytos sename mano bute. Galvoje net buvau sudariusi sąrašą daiktų, kuriuos būčiau norėjusi išvogti iš savo buto, jei tik būčiau turėjusi tokią galimybę.

Bet aš negaliu įeiti vidun, negaliu grįžti. Ir nemanau, kad noriu. Čia gyveno kita Evė, nežinanti, koks sudėtingas pasaulis aplink ją, neišmananti, kas ji iš tikrųjų. Tegul ji čia ir lieka. Man nieko iš jos nereikia.

Apsisukau ir vėl patraukiau link Rakelės kabineto. Reikia iš čia dingti. Dabar pat. Negana to, mane vėl apniko klaustrofobija, paskui pagalvojau, kad neišeisiu iš čia, kol jie man neleis, ir mane apėmė staigus panikos priepuolis, net kvapą užėmė. Pasukau už kampo ir vos neužlipau ant Džeko. Jis, regis, irgi išsigando mane pamatęs.

– Kas yra, Eve, atrodai, lyg būtum išvydusi vaiduoklį.

– Labai juokinga, – jaučiausi visiškai išsunkta. Norėjau namo. – Rakelė pas save?

– Iš kur galiu žinoti?

– Ar tu ne iš ten?

– Nea.

– Supratau.

– Eve? – Išgirdusi Rakelės balsą su palengvėjimu atsidusau. Ji ėjo manęs pasitikti. – Kaip sekėsi?

– Oficialiai pareiškiu, kad dabar Centre nėra jokių vaiduoklių, bent jau jokių poltergeistų. Jei prisiminimai – irgi vaiduokliai, tai ši vieta juose tiesiog skendi. Dabar, beje, ir aš. – Ar galiu būti laisva? Labai pavargau.

– Žinoma. Džekai, jei galėtum…

Mus pertraukė: sienoje šalia mūsų atsirado durys, ir iš jų įžengė elfė visiškai baltais plaukais, prisirpusio persiko spalvos oda.

– Tu! – jos balsas nuskambėjo per visą koridorių tarsi šaltas metalas.

Atšokau.

– Aš ne…

– Tai ne aš padariau! – sušuko Džekas, pertraukdamas mane. Nustebusi pažvelgiau į jį. Nejau galvoja, kad elfė atėjo jo?

Ji žengė žingsnį link mūsų. Džekas apsisuko, nuskuodė koridoriumi ir dingo už kampo, palikdamas mane ir Rakelę su elfe. Pamačiusi, su kokiu įtūžiu elfė nulydėjo jį kobalto mėlynumo akimis, pagalvojau, kad gal ji išties atėjo jo.

Ką aš noriu apgauti? Elfams visuomet rūpėjau tik aš.

Rakelė atsigavo greičiau, nei tikėjausi. Ji kyštelėjo ranką į kostiumėlio kišenę ir išsitraukė mažą geležinį cilindrą. Lengvai sudavė į jį riešu ir cilindras ėmė ilgėti virsdamas lazdele.

– Patarčiau tau nešdintis.

Elfė šaltai ją nužvelgė, vėl žengė į angą ir išsinešdino iš Centro. Išplėtusi akis žiūrėjau į Rakelę.

– Šventas pypt! Rakele, aš tavęs nepažįstu, pasidarei tikra raga…

– Gal malonėtum? – ji vėl sustūmė lazdelę ir įsikišo į švarko kišenę. – Gal turi minčių, kas čia ką tik įvyko?

Papurčiau galvą.

– Neturiu supratimo. Aną vakarą pas mane apsireiškė Retas, bet jis nebandė manęs pagrobti. – Iš esmės nebandė. O gal bandė? Kvailys Retas. – Bet dabar jau trys kartai: silfidė, Retas ir šita elfė. Be to, man regis, mieste pastaruoju metu sukiojasi daug keistų antgamtinių padarų. – Prisiminiau į varlę panašią moterį su chalatu. Jie buvo ne tik keisti, man atrodė, kad visi mane stebi. Domisi manim. Staiga susinervinusi sukandau lūpą. Per daug sutapimų; tai ne atsitiktinumas. Kažkas vyksta.

– Tai jau blogiau. Maniau, elfai pagaliau liovėsi tavim domėtis. Man būtų ramiau, jei šiąnakt pasiliktum čia.

– Aš… O ne. Ne. Nenoriu čia likti. Tegul Džekas pargabena mane namo. – Atsisukau, bet Džeko neliko nė padujų. Rakelė nusišypsojo. Taigi aš įstrigau Centre.

Vėl.

PRIKĄSK LIEŽUVĮ

– Klausyk, – purkštelėjo Ariana. Ji sustabdė automobilį prie mokyklos taip greitai, kad manęs vos neuždusino saugos diržas. – Jei nenori su manim niekur eiti, puiku. Bet kaip tu gali taip imti ir pradingti, dvi dienas pratupėti pas draugę ir man net nepaskambinti? – Platūs šešėliai slėpė kone pusę jos veido, bet aš puikiai perpratau jos išraiškas. Ji jautėsi įskaudinta.

– Aš parašiau elektroninį laišką, – kvailiau pasiteisinti tikriausiai neįmanoma.

– Aha. Labai gerai. Tiek to. Nešdinkis iš mašinos.

Atidariau dureles ir žengiau ant šaligatvio.

– Ačiū, kad…

Ji paspaudė pedalą man dar neužtrenkus durelių.

Nuostabu. Pirmas rytas sugrįžus praėjo šauniai. Juk nė neketinau jos palikti. Aš nekalta, kad Džekas mane praktiškai pagrobė.

– Eve, tau viskas gerai?

Pažvelgiau į susirūpinusį Karlės veidą. Nesusivokiau, kad tebestoviu ant šaligatvio krašto, pakumpusiais pečiais ir nuleista galva.

– Tiesiog pavargau.

Švelniai pasakyta. Pastarąsias dvi naktis prasivarčiau ant Rakelės sofos beveik nemiegodama. Ne dėl to, kad būčiau išsigandusi, jog mane vėl įkalino Centre, ne; pasirodo, Rakelė, tokia smulkutė, knarkia kaip begemotas. Kas galėjo pagalvoti. Kai šįryt galiausiai pasirodė tas mažas niekšelis Džekas, aš, gal ir keista, nebuvau jo itin pasiilgusi. Viena kvaila misija, ir aš vėl sėdėjau paskendusi TKABA reikaluose iki ausų: kol laukėme sugrįžtant nežinia kur besibastančio Džeko, Rakelė net paprašė mane surašyti ataskaitą apie iki šiol neapskaitytas stichijų dvasias. Manęs neapleido nuojauta, kad ji mėgaujasi kiekviena kartu praleista minute ir tikisi, jog jei ir toliau taip su manimi elgsis, gal apsigalvosiu ir grįšiu.

Ir – pypt! – aš beveik jau norėjau.

– Šiandien per pamoką bendras fizinės būklės patikrinimas, nepamiršk, – Karlė lengvu žingsniu ėjo prieš mane.

Stumdydamasi prasibroviau pro mokinių minią. Elfų baimė, paranoja dėl silfidžių ir nuolat augantis kaltės jausmas, kad nepasakau Lendui apie jo nemirtingumą, sunkiu akmeniu nusėdo ant širdies. O dabar dar teks meluoti, kad nedirbu TKABA. Štai kas labiausiai mane slėgė: kad negalėsiu pasikalbėti su man brangiausiu žmogumi apie viską.

Stovėjau priešais savo spintelę, uždėjusi ranką ant spynos. Pirmą kartą nuo tada, kai ją turiu, negalėjau prisiminti skaičių kombinacijos.

– Pypt! – sumurmėjau. Dabar net spintelė nebeatrodė žavi.

– Nemanau, kad panelė Lin dar kartą leis tau susirgti ir nedalyvauti pamokoje. Ji tavęs nekenčia, – pasakė Karlė.

– Žinau.

– Ne, ji iš tikrųjų tavęs nekenčia.

– Taip, aš iš tikrųjų tai žinau. Patikėk.

Ji atsisėdo ant suolelio šalia manęs, aš spoksojau į vėmalus primenančių geltonai rudų skarmalų krūvą, tai yra kūno kultūros uniformą.

– Tau nieko neatsitiko?

Karlė mano draugė. Kodėl negalėčiau vieną kartą būti su ja atvira?

– Jaudinuosi dėl to, kad mirštu, elfai, ko gero, rengia dar vieną mano pagrobimo sąmokslą, ir nuo tada, kai iš silfidės atėmiau sielos dalelę, nors griežtai turėjau to nedaryti, mano pirštų galiukai keistai dilgčioja.

Ji sulapsėjo akimis. Labai lėtai.

– Juokauju, – išspaudžiau apgailėtiną grimasą, kuri turėjo atrodyti kaip šypsena. – Prastai miegojau.

– O. Nieko baisaus. Išgerk prieš miegą ramunėlių arbatos. Mama dievagojasi, kad visuomet padeda.

– Ramunėlių arbata. Būtinai pabandysiu, – neabejoju, tai išspręs visas mano bėdas.

– Klausyk, aš dėl tos anos dienos.

O, Džekas. Mes nesikalbėjome nuo tada, kai ji mane taip palaikė.

– Beje, ačiū dar kartą. Tu išgelbėjai mano užpakalį nuo panelės Lin.

– Visada prašom. Bet kas tas vaikinas?

Užverčiau akis.

– Gyva bėda.

– Klausiu, nes mes su Džonu vėl išsiskyrėme, o tas vaikinas labai mielas, ir aš pagalvojau, kad gal…

– NE!

Jos akys išsiplėtė iš nuostabos.

– Atleisk, aš…

– O, tik norėjau pasakyti, kad jis tam tikra prasme kvaištelėjęs, supranti? Nestabilios psichikos, ar ką. Ir atsisako gerti vaistus.

– Tikrai? O velnias, kaip apmaudu! Tos jo duobutės skruostuose…

– Sakau tau, jis visiškas beprotis!

Karlė gūžtelėjo, nusišypsojo ir atsistojo.

– Geriau jau renkis!

– Grin!

– Per vėlu, – sušnibždėjo Karlė.

Iš už spintelių išlindo panelė Lin svaidydama žaibus. Ne, žinant jos sudėjimą, žaibas – per švelnus žodis. Jai veikiau tiktų svaidytis kūjais.

Ji bedė nykščiu į duris.

– Drožk į raštinę.

Aš pašokau ir springdama išrėžiau:

– Nepavėlavau! Šiandien aš nieko bloga nepadariau!

– Nemalonumai šeimoje, – suniurzgė ji. – Nešdinkis!

– Aš… O. Gerai.

Vėl išeiti iš pamokų? Ką Rakelė sau mano? Be to, mano kuprinėje guli komunikatorius. Ji nė nebandė su manimi susisiekti tas kelias valandas, nuo tada, kai išvykau.

Vis dėlto ji – pačiu laiku, geriau ir būti negalėjo. Įmečiau sportinius drabužius į spintelę ir eidama pro panelę Lin pasistengiau apsimesti baisiai sunerimusi. O iš tikrųjų vos nepradėjau strakalioti iš džiaugsmo. Tegul mane pagrobia dar kartą, man vis vien, tik kad nereikėtų dalyvauti kūno kultūros pamokoje.

Nekantraudama įvirtau į raštinę ir sustojau kaip įkasta. Čia ne Rakelė. Manęs atėjo Lendo tėtis.

Bent jau koketiška sekretorė manė, kad atėjo teisėtas globėjas Deividas. Ji negalėjo pro apžavus matyti skaidraus kaip vanduo Lendo veido.

Jis atsisuko ir nusišypsojo man tėviška šypsena, po kelių sekundžių, atsipeikėjusi iš nuostabos, ir aš išspaudžiau kažką panašaus į globotinės šypseną.

– Hmm… labas.

– Dar kartą dėkoju, Šeila, – tarė Lendas-Deividas ir nusišypsojo sekretorei. Pamačiusi, kaip ji ėmė šaudyti į jį akimis ir meiliai išsišiepė, nežinojau, ką daryti: pavydėti, sukelti skandalą ar nusikvatoti.

Nusekiau paskui Lendą į automobilių aikštelę, negalėdama atsidžiaugti, kad jis čia, tetrokšdama vieno: sunerti rankas jam ant kaklo ir apkabinti stipriai stipriai, bet valdžiausi – juk neimsiu glamonėtis su Lendo tėvu.

Kai įlipome į automobilį, pažvelgiau jam į veidą, mėgindama nematyti apžavų, tik jį.

– Ir kokie gi nemalonumai mūsų šeimoje?

– Nerimauju. Tu porą dienų neatsakei į mano skambučius.

Tai dėl to, kad požeminiame Centre neveikia mobilusis ryšys.

– Pamečiau telefoną, – pamelavau, nekęsdama pati savęs.

– Taip ir pamaniau. O paskui pagalvojau, kad tai puiki dingstis ištraukti tave iš pamokų, – jis išsiviepė, išvairavo iš aikštelės ir nuvažiavo medžiais apaugusia gatve iki greitkelio. – Mano popietines paskaitas atšaukė ir kažkodėl buvau tikras, kad norėtum praleisti kūno kultūros pamoką.

– Koks tu žavus ir protingas. Kaip man pasisekė. Tik ar nebus iškrypėliška, jei bandysiu suvilioti tave, kai atrodai kaip tėtis? Gal pasikeisi apžavus?

Jis nusijuokė, tėvo veidas sumirguliavo ir Lendas virto įprastu tamsiaakiu, tamsiaplaukiu gražuoliuku.

– Geriau?

– Nepalyginamai. Dabar man tikrai nereikės gydytis nuo iškrypėliškumo. Puiku.

Jis vėl nusijuokė, ištiesė ranką ir suėmė mano pirštus.

– Nesakyk, puikus triukas. Išgelbėjau tave nuo kankinimų.

– Negaliu skųstis, – atsilošiau kėdėje ir mėgavausi lytėdama Lendo odą. Man niekada nepabosta justi jo delno kontūrus, kai susipina sunerti mūsų pirštai, tarsi būtų sukurti vienas kitam, arba kai jis nesąmoningai glosto mano nykštį savuoju. Štai ko aš troškau.

Jis išsuko iš kelio ir sustojo ties nedideliu tailandiečių maisto restoranėliu.

– Kur tu mane atvežei?

– Ten, kur paieškosime tau kai ko tikrai deginančio.

Prieš kelis mėnesius jis sužinojo, kad galiu nė nemirktelėjusi kirsti aštriausius patiekalus, tad stengdavosi kuo dažniau pamaloninti mano skonio receptorius pikantišku maistu.

– Jei tavo išglebęs liežuvis nepakenčia nieko deginančio, dar nereiškia, kad ir mano toks, – pasakiau.

Jis nedorai nusišypsojo.

– Išglebęs liežuvis? Hm, parodysiu tau vėliau, koks jisai išglebęs.

Kumštelėjau jį petin ir negalėdama susilaikyti nusikvatojau.

– O, esu tavo liežuvio gerbėja, čia jau jokių abejonių.

– Reikės tai užsirašyti ant marškinėlių priekio.

– Jėga, dabar žinosiu, ką padovanoti tau per Kalėdas.

Įėjome į restoranėlį ir užtrukome ten kokią valandą. Lendas išėjo susiraukęs iš nevilties.

– Na, palauk, vieną dieną surasiu ką nors toookio aštraus, pasigailėsi!

– Siaubas, į kiek pasimatymų turėsiu su tavim nueiti, kol surasi?

– Dėl tokių dalykų verta pasiaukoti.

Pasukome link namų, bet, užuot parvežęs mane į butuką, Lendas įsuko į siaurą keliuką tarp medžių ir vingiavo juo, kol šis baigėsi.

Kuprinėje garsiai supypsėjo komunikatorius, ir aš pašokau. Lendas pažvelgė į mane ir pakėlė antakį. O mėšlas, aš susimoviau, susimoviau.

– Regis, atsirado tavo telefonas.

Nervingai sukikenau.

– O. Pasirodo, jis buvo kuprinėje.

Lendas šyptelėjo ir pabandė pastatyti automobilį, o aš stengiausi nuraminti stipriai plakančią širdį. Tos paslaptys vieną dieną nuvarys mane į kapus.

Jis išjungė variklį.

– Štai ir atvažiavome.

Apsidairiau, bet nepamačiau nieko, išskyrus medžius. Nuo galinės sėdynės jis paėmė porą antklodžių ir išlipęs atidarė mano dureles.

Mes žingsniavome tarp medžių, kol priėjome ramų tvenkinį. Jo pakraščiuose atsispindėjo rudens lapai ir atrodė, kad vanduo dega. Lendas patiesė vieną antklodę ant žemės ir išsitiesė ant jos, paplekšnodamas ranka gultis šalia savęs. Prisiglaudžiau prie jo, bet paskui atsisėdau ir neramiai nužvelgiau vandenį.

– Juk tavo mamos čia nėra, ar ne?

Jis nusijuokė.

– Ne. Tiesiog labai seniai nebuvau prie vandens.

Susiraukiau, manęs neapleido nerimas. Nejau jį ima šaukti vanduo, ar čia kas kita? O gal vanduo jį ramina, nes primena vaikystę? Vėl atsiguliau ant nugaros ir prisiglaudžiau jam prie šono, galvą padėjau ant krūtinės. Ranka, glostanti mano plaukus, prarado spalvą, aš atsipalaidavau ir nusišypsojau, net jei ir nemačiau jo veido. Jis tebebuvo mano Lendas. Lendas, kurio niekas daugiau negali matyti.

– Jau senokai nemačiau savo mamos, – pasakė jis ir balse pasigirdo nerimo gaidelė.

– Nematei?

– Ne. Manau, tai ilgiausias laiko tarpas, kai ji nesirodo.

Galvoje miglotai iškilo viena iš ataskaitų, su kuriomis dirbau Centre, kažkas apie negalėjimą išsikviesti vietinių stichijų dvasių. Mintyse pasižadėjau pasiteirauti apie tai Rakelės, kadangi su Lendu negalėjau to svarstyti.

Norėdama, kad jis nesiliautų kalbėti, paklausiau:

– Kaip jautiesi, turėdamas tokią mamą?

Jis gūžtelėjo ir mano galva jam ant krūtinės sujudėjo.

– Nežinau, juk neturiu su kuo palyginti. Manau, mano tėtis stengėsi, kaip galėjo, kad nejausčiau, jog neturiu mamos, kol buvau vaikas, apie kitokį gyvenimą ir nežinojau. Jis laikė mane uždarytą, todėl aš išmąsčiau, kad dauguma mamų tai atsiranda, tai vėl išnyksta, keistai kalba ir Virdžinijos tvenkinio vidury veda pamokas apie atogrąžų žuvis.

– Manding, skamba mielai.

– Taip ir buvo. Myliu mamą. Kai supratau, kad mes daugiau niekada negalėsime gyventi kartu, buvo liūdna, bet yra kaip yra. Aš žinau, kad ji mane myli.

– Žinoma, kaip kitaip? – man krūtinę vėl suspaudė gerai pažįstamas skausmas. Lendas, nors jo mama – vandens dvasia, žino, kad jį mylėjo ir visados mylės. Mylės amžinai, nes jis, kaip Kreseda, nemirtingas.

– Ar kada pagalvoji, kad gal tavieji tebėra… – paklausė jis ir nutilo, tačiau aš žinojau, ko jis norėjo paklausti. Kur nors čia. Gal mano tėvai (jei tik apskritai turiu tėvus) gyvi ir gyvena įprastą gyvenimą. Be manęs.

– Nežinau. Nemėgstu apie tai galvoti. Galbūt jie tik pametė mane, paliko elfams, tada dar pusė bėdos. O jei aš iš tiesų esu sukurta… jei elfai buvo… yra… nežinau. Neverta apie tai galvoti.

Jis ištiesė ranką ir paglostė man plaukus. Mudu ir anksčiau kalbėdavomės apie mano šeiminius reikalus, ir kas iš to? Kokia prasmė? Negavau nė vieno atsakymo ir man nepatiko klausimai. Niekada neturėjau tikrų namų ar mamos, kuri bent dėl pramogos mokytų apie atogrąžų žuvis, ir niekada neturėsiu. Tiek to, viskas gerai. Man viskas gerai.

– Kaip seniai buvome vieni du, – pratarė Lendas po kelių minučių. Jo tikrasis balsas skambėjo kaip krioklys, šiltas, tekantis ir toks švelniai seksualus, kad galėčiau visą gyvenimą klausytis tik jo ir nieko daugiau, ir būčiau laiminga. Leidausi glamonėjama, jausdama, kaip visa pečiuose susikaupusi įtampa kažkur išgaruoja. Visa kita nesvarbu. Štai kas svarbu iš tikrųjų.

– Mmm… hmm… – užsimerkiau ir įkvėpiau jo kvapo. Padvelkė šaltas vėjas, pajutau, kaip mano plaukai papuro, galūnės pasidarė lengvesnės, tarsi atskiros nuo viso kūno ir kartu tvirtai sujungtos. Lyg mano kūnas atsakytų vėjui.

Tai kai kas naujo. Mečiau skubrų žvilgsnį į dangų, bet silfidžių ženklų nepamačiau. Lendas užklojo mus kita antklode ir daugiau vėjo nebejaučiau. Dingus tam naujam pojūčiui, man palengvėjo ir kartu pasijutau nusivylusi.

– Papasakok apie koledžą, – paprašiau išmetusi iš galvos mintis apie antgamtines būtybes. Išskyrus mus, aišku.

Viena ausimi klausiausi, kaip jis susižavėjęs porina apie dėstytojus ir paskaitas, nes mėgavausi tuo, kaip kilnojasi jo krūtinė. Jis visuomet su tokiu įkarščiu kalba apie kito semestro tvarkaraščius, seminarus, praktikas. Jo tikslas – biologijos ir zoologijos kryptys, vėliau – stojamieji į zoologijos magistrantūrą, ir galiausiai jis ketino rinktis intensyvias kriptozoologijos studijas, tyrinėti mokslo nepripažintas būtybes. Neabejoju, kad jam seksis, juk jis turi gamtos duotą pranašumą. Jis galėtų gyventi paprasto žmogaus gyvenimą ir kartu padėti toms antgamtinėms būtybėms, kurias taip myli. Dabar jis ypač domisi vilkolakiais ir trokšta rasti būdą, kaip apsaugoti juos nuo tokio likimo, gal net išgydyti.

Jam patinka svajoti, planuoti ir dirbti dėl ateities. Ir dėl to man širdį tik dar labiau maudžia. Vis galvoju, kaip viskas pasikeis, kai jis supras, kad yra nemirtingas. Ar su tokiu pat įkarščiu sieks tos ateities, kurią susiplanavo? Gal amžinybės fone visi planai ir tikslai nublanks? Ar jis iškels sau naujus – nemirtingųjų – tikslus, pavyzdžiui, hm… gyventi tvenkiniuose ir dalyti nesuprantamus patarimus?

Be to, sukau galvą, kas man ne taip? Aš neturiu jokių tikslų. Kad ir kiek galvočiau, ką su džiaugsmu galėčiau veikti iki savo dienų galo, bijau, kad mano dienų galas taip arti, jog išvis nieko nespėsiu nuveikti. Labai noriu įstoti į Džordžtauną, bet tik todėl, kad tada galėsiu būti kartu su Lendu. Mano ateitis man atrodo kaip didelis baltas lapas ir priklauso nuo aplinkybių, kurių negaliu valdyti.

– Vis dar nenusprendžiau, ar turėčiau stoti į mediciną. Bet kur dar galėčiau studijuoti ląstelių biologiją? – atsiduso jis, paskui nusijuokė. – Gerai, užteks apie tai. O ką tu nuveikei per tas porą dienų?

Sukandau lūpą. Visos tos maišalynės su poltergeistu geriau neminėsiu. Ir elfų. Ar kad sutikau vykdyti vieną kvailą TKABA užduotį ir dėl to buvau priversta dvi dienas kiurksoti Centre. Jis tik ims nerimauti, ir, tiesą sakant, kas jau čia ypatingo atsitiko? Vis dėlto blogai, kad negaliu pasikalbėti su juo apie tai, kaip stipriai ilgiuosi Lišos, kaip nustebau negalėdama patekti į savo senąjį butą, kokia laiminga ir suirzusi jaučiausi būdama su Rakele.

Kaip blogai, kad negaliu.

– Ak, juk žinai. Tavęs nėra, „Istono mokyklos“ serijas kartoja, tad mano gyvenimas – juoda nuobodulio ir nevilties duobė.

– Vadinasi, bent jau darei namų darbus.

– Juk sakiau, juoda duobė.

Jis vėl ėmė glostyti man plaukus, o aš mąsčiau apie tai, ko jam nepasakiau.

– O kaip jautiesi?

– Patogiai. Šiltai. Šito klausi?

– Ne, turiu omeny silfidę. Nepastebėjai nieko keisto?

Aišku, tas dilgčiojimas, kurį jaučiau dabar papūtus vėjui, atsirado ne vien dėl to, kad Lendas nesiliovė žaisti mano plaukais.

– Ne, nieko.

– O dėl viso kito?

Nors tiesiai nepaklausė, žinojau, apie ką jis kalba. Retas ir Vivjana, vieninteliai, kurie žinojo, kas aš (tuščia), perspėjo, esą su savo vienos siela greitai perdegsiu. Atsidusau ir pasikėliau ant alkūnių. Kilstelėjau marškinėlių apykaklę ir pažvelgiau po jais į savo širdį.

Skysto aukso liepsnos tingiai pleveno, įžiūrėti jas galėjau tik sutelkusi žvilgsnį.

– Ne. Esu tikra.

Net nežinojau, tai gerai ar blogai. Taip dažnai žiūrėjau į šitas liepsnas, kad negalėjau pasakyti, ar jos darosi blausesnės, ar ryškesnės. Ir tuomet pačiame vidury blykstelėjo ryškus liežuvėlis. Susiraukiau. Tai nauja.

Lendas atsisėdo ir ištempė kaklą, norėdamas pažvelgti man po marškinėliais, bet aš paskubom nuleidau apykaklę.

– Aną kartą patikrinau, tu negali matyti sielų.

Jis gūžtelėjo ir nutaisęs nekaltą miną paklausė:

– Vadinasi, man nieko neatsitiks, jei pabandysiu, ar ne?

– Tu labiausiai pasiaukojantis vaikinas, kokį pažįstu, be to, gyvas.

– Kaip jau sakiau, dėl tokių dalykų verta pasiaukoti.

– Beje, jei jau apie tai prakalbome, ar neparodysi man savo liežuvio privalumų?

Netrukus, ak, per greitai, Lendas jau vežė mane atgal į mokyklą, kad spėčiau į anglų kalbos pamoką. Prieš mums įsukant į pagrindinį kelią, jis vėl pasislėpė po įprastais apžavais. Išsiviepiau, prisiminusi, kaip keista buvo matyti jį, atrodantį kaip tėvas. Ir staiga galvoje tarsi nušvito: man tapo aiški visa ta nemirtingumo problema.

Lendui nereikia nieko sakyti.

POPAMOKINĖ VEIKLA

Prausdamasi po dušu niūniavau. Gal ir keistai elgiausi, turint omeny, kad buvo pirmadienio rytas, bet reikalai klostėsi fantastiškai. Nuo anos savaitės gyvenimas man atrodė nuostabus.

– Nereikia nieko sakyti Lendui!

Ir kaip anksčiau nesusiprotėjau? Jo apžavai parodydavo, ką jis pats panorėdavo, – o tai reiškė, kad jis metėja ir sensta (bent jau taip atrodo) kartu su manimi. Jis niekada nepamatys, kaip atrodo, vadinasi, ir nesužinos, kad neina senyn. Mes galime kartu nugyventi visą gyvenimą ir jam neprisieis žinoti, kad jo gyvenimas neturi pabaigos.

Be to, Lendas planavo ateitį. Labai žmogišką ateitį. Jei dabar jam pasakyčiau, jis sutriktų, tai priverstų jį peržiūrėti savo sprendimus. Jam to nereikia. Kada nors, aišku, aš jam pasakysiu. Kai būsiu aštuoniasdešimties ir gulėsiu mirties patale. Jei tik mano siela tiek ištemps.

Dilgčiojimas pirštų galiukuose priminė, kaip galėčiau pailginti savo gyvenimą. Nepadarydama nieko labai blogo. Galų gale, silfidė nemirė ir net rimčiau nenukentėjo. Tiesą sakant, ji net turėtų džiaugtis, žinodama, kad prisidėjo prie mano ilgo ir laimingo gyvenimo su Lendu.

– Sveika, – man baigiant džiovintis plaukus į kambarį kyštelėjo galvą Ariana. – Gal norėtum po pamokų ką kartu nuveikti? – paklausė įprastai suirzusiu balsu, bet balse pagavau ir dvejonės gaidelę. Nuo tada, kai, jos manymu, tyčia nenuėjau su ja į kiną, Ariana vos teikdavosi pratarti man žodį kitą. Mūsų bute tarsi pakibo juodas nesantaikos debesis.

– Žinoma! Septintą turėsiu būti darbe, bet po pamokų ir iki to laiko aš laisva. Kur norėtum nueiti?

Jos pečiai atsipalaidavo.

– Gal apsipirkti? Jau seniai nesisukiojau tikroje blogio irštvoje.

– Sakai, prekybos centras kaip tik tokia vieta?

– Ar bent matei, kaip tie žmonės rengiasi? Siaubas! Jei pamatysiu dar vieną, mūvinčią kelnes, kurias atitraukus užtrauktuką galima paversti šortais, užmušiu. Be to, UGG’ai3 prie timpkelnių – nusikaltimas prieš žmoniją. Nė vienas pulsą turintis padaras neapsiautų tokio šlamšto. Mano širdis neplaka jau dvidešimt metų, bet net aš tai suprantu.

– Bet jei tai rausvi UGG’ai? Tikrai… – Naktinio stalelio stalčiuje supypsėjo komunikatorius ir mano širdis apmirė. Buvau visai pamiršusi, kad šią popietę atbildės Džekas paimti manęs operacijai – gaudyti vampyrų. – O… aš… ką tik prisiminiau, kad… būtinai turiu paruošti vieną namų darbą. Po mokyklos. Su Karle. Kitai pamokai.

Ariana prisimerkė ir jos pečiai vėl įsitempė, ji kiek atsilošė, tarsi gintųsi.

– Puiku. Nieko tokio.

– Bet paskui galėčiau…

Ji nusisuko ir tik mostelėjo ranka.

– Tiek to. Nesirūpink.

Nuostabu. Ką tik atstūmiau savo draugę vampyrę, kad galėčiau traukti „išjunginėti“ kitų vampyrų. Ar Ariana ir Lendas pašiurptų, jei sužinotų? Vis tiek nemanau, kad darau tai, dėl ko jo tėvo kompanijai derėtų pykti. Juk nepersekiosiu jokių vilkolakių, tik nukenksminsiu kelis pernelyg įsisiautėjusius vampyrus. Kad ir ką manytų Deividas ir jo kompanija, Ariana – netipiška vampyrė.

Lipdama laiptais link autobuso stotelės sunkiai atsidusau. Nieko, greitai išmoksiu viską suderinti: mokyklą, Lendą, draugystę su Ariana ir darbą TKABA. Galų gale, ar stojant į koledžą prašyme neprivalu nurodyti popamokinės veiklos? Kitą savaitę vyksiu į Švediją, reikia susekti trolių koloniją ir išgelbėti žmones, kuriuos jie pagrobė, manau, šis darbas velniškai papuoštų mano prašymą į Džordžtauną.

Hm, verčiau jau įstočiau į šachmatų klubą.

Po ilgos dienos įlipau į seną geltoną autobusiuką nutriušusiomis sėdynėmis ir neturėjau jėgų net pasijusti pažeminta. Iš vyresnių klasių mokinių vienintelė neturiu automobilio, užtat nė vienas jų nevykdo tarptautinių žmonių gelbėjimo operacijų. Be to, paskaičiavau, kad jei TKABA man išmokėtų už aštuonis nemokėtus metus, tegul ir vidutinį atlyginimą (Rakelė jau pažadėjo tuo pasirūpinti, tebūnie ji palaiminta), pasibaigus šiems mokslo metams galėčiau susimokėti už koledžą ir dar liktų pinigų automobiliui.

– Ariana? – sušukau, nutrenkdama kuprinę prie durų. Vyliausi, kad ji namuose ir mes galėsime pasikalbėti, bet jos nebuvo nė kvapo. Norėjau jai pasiūlyti išeiti kur nors vėlai vakare, gal nusipirkti ką nors gražaus. Na gerai, ką nors slegiančio ir juodo. Jai tai patinka. Gal tai pataisytų mūsų santykius.

Sugalvojusi, kaip pradžiuginti Arianą, pasijutau geriau, todėl įžengusi į savo kambarį ir pamačiusi ant lovos sėdintį Džeką ir vartantį mano rausvą dienoraštį, jo net neapšaukiau.

Kartoju, aš jo neapšaukiau.

Baigusi trankyti Džekui per galvą tuo pačiu rausvu dienoraščiu, nusivilkau mokyklinius drabužius ir užsimečiau šiltesnį paltą.

– Vadinasi, – užsitraukiau palto užtrauktuką ir pagalvojau, kad neprošal būtų minkšta, pūkuota kepurė, – gaudysim vampyrus. Juk žinai, kur reikia keliauti, ar ne?

Jis nušoko nuo mano lovos (prieš tai įsišokinėjęs ant jos taip smarkiai, kad galva kone siekė lubas) ir linktelėjo.

– Žinoma.

Su tamsiai mėlyna megzta kepuraite jo akys atrodė nepaprastai didelės ir ryškios, iš po kepurės kyšojo šviesios garbanos. Turbūt suprantu, kas Karlę taip sužavėjo. Gaila, kad jis pamišėlis, iš jų būtų išėjusi puiki pora. Jau įsivaizdavau mūsų dvigubus pasimatymus…

Ne, nė už ką.

Palaukiau, kol jis sienoje atidarė duris, tada paėmiau jį už rankos. Džekas žengė pirmyn, aš iš paskos – tačiau atsidūriau ties riba tarp kambario ir Elfų karalystės takų; siaubingas, deginantis svoris prislėgė man krūtinę ir parvertė ant grindų.

Aiktelėjau, apsvaigusi žiūrėdama į lubas.

– Kas atsitiko?

Akiratyje atsirado pasilenkusio Džeko veidas, susiraukęs jis atidžiai mane apžiūrėjo.

– Ką tu padarei?

– Nieko! Anksčiau taip nebuvo.

Jis atitraukė mano palto užtrauktuką ir man nespėjus žiobtelėti pakišo ranką po marškinėliais.

– Traukis, tu, iškrypėli!

– Aha! – iš po megztinio jis ištraukė mano vėrinį su pakabučiu. – Geležis!

Pliaukštelėjau jam per nagus ir atėmiau papuošalą.

– Ir kas?

– O tas! Kiek laiko jau dirbi su elfais? Tu ką, iš dangaus iškritai? Nesupranti? Elfai nemėgsta geležies, nes ji stipriai pririša juos prie šio pasaulio. Takai nėra šio pasaulio dalis, todėl tu negali įsinešti tenai geležies. Tavęs neįleis.

Susiraukiau.

– Juk supranti, kad tai nesąmonė.

– O atidaryti duris sienoje ir per kelias minutes atsidurti kitame pusrutulyje? Čia jau aiškiau negu aišku, ar ne? Anot tavęs, visa, kas susiję su elfas, neišeina už sveiko proto ribų?

Negalėjau sulaikyti šypsenos, jis atsakydamas tik užvertė akis.

– Nusiimk, kad galėtume keliauti. Man tai jau ima įgristi.

Pakėliau ranką prie grandinėlės sagtelės, bet sustojau dvejodama. Nusiimdama papuošalą jaučiausi, lyg išduočiau Lendą, nes žinojau, kad jam tai nepatiktų. Bet juk darau gera. Tiems žmonėms, pas kuriuos vykstu, manęs reikia. Be to, užsidėsiu jį vos sugrįžusi.

Atsistojau ir padėjau papuošalą į spintelės stalčių, lyg atsisveikindama paglosčiau širdelę ir grįžau prie Džeko.

– Daugiau geležies neturi? – nekantriai paklausė jis.

– Tik mano liežuvis aštrus kaip geležtė.

Jis nužvelgė mane baisiausiai susidomėjęs ir net kiek pašiurpęs.

– Juokauju, kvaily. Keliaujam.

Jis atvėrė duris, paėmė mane už rankos ir žengėme kitapus. Stengiausi nekreipti dėmesio į slegiančią tamsą.

– Palauk, kaip tuomet takais galėjau nešiotis Elą?

Džekas gūžtelėjo.

– Visos TKABA technologijos sukurtos taip, kad derėtų prie elfų magijos.

– Iš kur tu viską žinai?

– Tiesiog aš sumanesnis už tave, štai ir viskas.

Stipriai įgnybiau jam į ranką, bet paskui nusprendžiau pakeisti temą. Mane truputį erzino, kad Džekas viską išmano, – ar ne aš turėčiau būti viso to žinovė?

– Kur dabar tas vampyras? – tiesą sakant, truputį nustebau sužinojusi, kad Rakelė mane vėl siunčia gaudyti vampyrų. Vadinasi, agentūrai išties ne pyragai. Aš tai dariau neabejotinai tūkstantį kartų veiksmingiau, nes man nereikia veidrodžių ir šventinto vandens, tačiau bet kuris, žinantis, ko ieško, galėtų sėkmingai atlikti tokią užduotį.

Staiga visas šis reikalas man kažkodėl ėmė nepatikti.

Džeko veidu nuslinko sukta šypsena.

– Vampyras? Kas užsiminė apie vampyrą?

– Hm… tu? Maniau, Rakelė norėjo, kad sugaučiau vampyrą.

– O kas paminėjo Rakelę?

– Ką čia tauški? Kur mes vykstame?

– Pamaniau, kad mudviem neprošal šiek tiek pasilinksminti. – Džekas sustojo, išsiviepė iki ausų ir atvėrė duris. Išplėčiau akis ir išsigandusi labiau, nei galėjau sau pripažinti, laukiau, kas dabar bus, nes neturėjau supratimo, ką šis pamišėlis laiko linksmybėmis.

3 Avikailių batų rūšis iš Australijos ir Naujosios Zelandijos.

NEKALTOS SVAJONĖS

Pamačiusi tą gyvūną, stovintį vidury žydinčios, saulės užlietos pievos ir spoksantį į mane liūdnomis, rudomis akimis, iš nuostabos tik papurčiau galvą. Mane užplūdo vaikystės prisiminimai: tuomet vienas man brangiausių daiktų (eidama iš vienos globėjų šeimos į kitą, daug jų neturėjau) buvo mano pačios flomasteriais spalvintas plakatas – vienaragis vaivorykštės ir krioklio fone. Jo karčius nuspalvinau visomis spalvomis, bet kailį palikau visiškai baltą, koks ir turi būti vienaragis. Kone kasdien, tai jau virto nesveika manija, svajodavau, kad kas nors kaip nors nukeltų mane į tą aksomu įrėmintą fantaziją, tas vienaragis būtų mano, ir mes abu, laimingi ir stiprūs, nušuoliuotume į mano namus už vaivorykštės, ir daugiau niekada nebūtume vieniši. Vienaragis man buvo galios, magijos ir grožio įsikūnijimas.

Bet šitas padaras nuo mano svajonių vienaragio skyrėsi kaip diena nuo nakties. Jis buvo šlykštus. Tikrai šlykštus. Kailis rudai pilkas, lyg murzinas, ragas pajuodęs, trumpas ir storas, karčiai – tikras kaltūnas. Labiau priminė ožį su maža purvina barzdele ir kvadratiniais akių vyzdžiais.

Fui, o dvokas! Skunkui nėra ko lygintis.

Tas apgailėtinas padaras vis stengėsi mane apuostyti ir prisiglausti, o aš mėginau atsitraukti atatupsta. Palaukit, o kaip ta nuostabi scena: ant balto vienaragio atšuoliuojantis princas?! Šitas dvasna nepakeltų ir vaiko, juolab vyro su šarvais. Jo galva vos siekė man krūtinę, todėl jam uostinėti buvo dar sunkiau.

Džekas pasikabino žemyn galva ant gretimo medžio šakos. Nesupratau, kur esame, bet čia buvo pakankamai šilta, ypač su tokiu paltu. Pro žalią lapiją liejosi ryškiai geltona šviesa. Pati pieva išties buvo beveik stebuklinga, jei idilės negadintų tas suknistas vienaragis.

Džekas juokėsi iš mano pastangų išsisukti nuo mitinio gyvulio glamonių.

– Aiškiai esi skaistuolė.

– Užsičiaupk! Ne tavo reikalas!

Jis gūžtelėjo, kabodamas žemyn galva atrodė keistai.

– Vienaragiai mėgsta nekaltas mergeles. Negi nežinojai?

– Iš kur tu toks visažinis?

Jis stryktelėjo nuo šakos, apsivertė ore ir nutūpė taip staigiai, kad vargšelis vienaragis žaibiškai nukūrė. Ačiū dievui.

– Hm, atidaryti geležines Centro spintas nesudėtinga, jei gali pereiti kiaurai sienų ir nesi elfas.

– Ką, skaitei slaptus dokumentus?

– Ir ne tik. Kas nors turėtų patarti Rakelei pereiti į šiuolaikiškesnį lygmenį. Popierius – tai viduramžiai. Ypač dabar, – jis maivydamasis džentelmeniškai atkišo man alkūnę. – Gal jau traukiam pasilinksminti, kaip manai?

– Tau dar negana, kad sudaužei vienintelę vaikystės svajonę? – Elfai neturi sparnų ir yra blogio įsikūnijimas, fėjos purvinos, sulaukėjusios ir linkusios kandžiotis, undinės neturi nuostabių ilgų plaukų ir liemenėlių iš geldelių. O dabar dar vienaragiai. Tikrovė kartais užknisa.

– Užtat panorėjusi visuomet gali pasivyti vienaragį. Ir pajodinėti.

Sudrebėjau vien nuo tos minties. Paskui atsisėdau, atsiremdama nugara į medį, ir atsisagsčiau paltą.

– Ne, ačiū. Pabūkim dar truputį. Čia šilta.

Džekas atsigulė šalia manęs ir pasikišo rankas po galva.

– Aš visuomet randu, kur šilta.

– Tau pasisekė.

Jis nusijuokė.

– Praverčia.

– O kur mes iš tikrųjų?

– Čia lyg ir koks antgamtinių gyvūnų draustinis. Tų, kuriems gresia išnykti. Vienaragių čia daugiausia. Ir dvokia jie labiausiai.

– Tai jau tikrai. Kokių dar paslapčių žinai?

– Jei iškart pasakysiu, nebebus taip linksma. Man patinka stebinti žmones. – Nežiūrint nekaltos išraiškos, kažkas jo veide man kėlė nerimą. Aš pati kone sprogau nuo paslapčių, tačiau tą patį galėjau pasakyti ir apie Džeką.

– Tik nesakyk, kad kitą kartą nugabensi mane pas sniego žmogų.

– Nea. Jei tikėsime Rakelės dokumentais, jie išnyko amžiaus pradžioje.

– Kurio amžiaus?

Jis susiraukė.

– Geras klausimas. Gaila, negalėsiu jos apie tai paklausti, nes aš neva nieko nežinau.

Pasimuisčiau, patogiau įsitaisiau ir užsimerkiau šildydamasi saulės spinduliuose.

– Ar dažnai čia atvyksti?

– Kartais.

– O kur būni, kai nesi Centre?

– Namie.

– Kur tavo namai?

Jis atsiduso.

– Ar tai svarbu? O kur tavo namai?

– Hmm… tas kambarys, kurį matei. Iš kurio jau įpratai prievarta mane ištraukti.

– Palauk, tu pagalvok. Kai sakau „namai“, kas tau pirmiausia šauna į galvą?

Susiraukiau ir man prieš akis ėmė skrieti vaizdai. Anksčiau tai buvo Centras, bet po dabartinio apsilankymo dingo paskutiniai namų jausmo likučiai, jei tokių dar buvo. Rausvas drabužinės dydžio miegamasis greičiausiai tik laikina buveinė, kol rasiu ką nors nuolatinio. Būdama pas Lendą jaučiau, kad ten tikri namai. Bet ne mano namai.

– Tiesą sakant, nežinau. Tikriausiai niekas.

– Turime daug bendro, neskaitant nuostabiausios pasaulyje plaukų spalvos. Esam be tėvų ir be namų.

Nesmagiai pasimuisčiau ir atsimerkiau. Jis teisus, nors man tai ir nepatiko. Mano gyvenime buvo ir žmonių, ir vietų. Bet ar tas ryšys tikras? Džekas turi kažin ką, kas mus sieja stipriau, nors aš ir nelabai suprantu ką. Kartais, kai nekvailioja, jis atrodo… lyg apimtas nevilties. Lyg kažko ieškotų, pats gerai nežinodamas ko. Šitas jausmas man puikiai pažįstamas. Vivjana irgi tai supranta. Lendas niekuomet nesuprastų. Tačiau būdama su Lendu aš nusiraminu, lyg visi tie neatsakyti klausimai tampa nebesvarbūs. Galbūt kada nors jie išvis išnyks.

Džekas vis dar neatsakė nė į vieną klausimą.

– O ką veikei iki pradėdamas dirbti TKABA?

– Bandžiau išgyventi.

Išroviau kuokštą žolės ir sviedžiau į jį.

– Ar tu kada surimtėsi?

Jis nusišypsojo.

– Aš iš Oregono, bent jau taip manau. Iš to, ką atsimenu. Deja, kai po miestą šlaistosi elfai, patarčiau nebūti nuostabiai gražiu vaiku. Taigi dabar esu iš tamsios fantazijų šalies, kur amžiams persipina grožis ir siaubas, ir taip toliau, ir panašiai.

Suglumusi, netikėdama savo ausimis, pažvelgiau į jį.

– Taip, o ką tu manei? Net Elfų karalystėje reikia vergų ir linksmybių.

– Palauk… tai tu… tu Elfų karalystėje gyveni?

– Kol kas.

Tai neįmanoma. Žinojau, kad elfai turi bjaurų įprotį grobti vaikus ir nusinešti į savo karalystę. Bet iš ten nėra kelio atgal. Jei ten patenki ir paragauji elfų maisto, niekada negalėsi grįžti. Net jei per stebuklą rastum elfą, kuris sutiktų pargabenti tave atgal į Žemę, žmonių maistas tau nebeteiktų gyvybinių jėgų ir galiausiai mirtinai išsektum. Tai štai kodėl Lendo namuose jis išspjovė obuolį!

– Vadinasi, tave užaugino elfai.

Jis piktai nusikvatojo.

– Aš taip nepavadinčiau, tikrai ne.

Vivjaną irgi užaugino elfai, bet, kiek žinau, jie jos negrobė. Kartais ji užsimindavo, kaip elfai tampydavosi ją su savimi kur panorėję, nesirūpindami, nori ji to ar ne. Kartą ji vos nenumirė iš šalčio, nes elfai užsigeidė surengti puotą ant ledo. Neįtikėtinai rūpestingi globėjai, nieko nepasakysi.

Esu buvusi Elfų karalystėje tik porą kartų, ir abu sykius Retas nusitempė mane ten prievarta. Ten viskas taip keista ir svetima, neįsivaizduoju, kaip galima augti elfų šalyje. Kaip Džekas įsigudrino išmokti keliauti tarp dviejų pasaulių ir dar išgyventi Elfų karalystėje, man vis dar nesuvokiama. Gal jis koks ypatingas elfų tarnas? O gal pagal sutartį dirbantis darbuotojas, kaip kad aš dabar dirbu TKABA, ir elfai išmokė jį naudotis takais?

Kuo daugiau žinojau apie Džeką, tuo didesnė mįslė jis man atrodė.

– Bet kaip tau pavyko? Atleisk, bet elfai pagrobė daug žmonių, nusitempė į savo karalystę ir nė vienas jų negrįžo atgal. Kaip tau pavyko? Ar jie patys tave to išmokė?

– Su elfais gyvendamas labai pasikeiti. Be to, tampi labai išradingas, jei tave nuolat palieka ten, iš kur pats negali ištrūkti, – o laukti, kol jie teiksis grįžti, kartais tekdavo labai ilgai. Neįsivaizduoji, ką galima padaryti, kad nemirtum iš bado. Elfai nėra jau tokie mistiški, kaip tu manai. Kada nors parodysiu tau porą triukų.

Vėl atsirėmiau į medį.

– Kaip nors apsieisiu, ačiū. Kol kas elfais esu soti iki kaklo. Tiksliau, keliais iš jų.

Džeko pilvas garsiai suurzgė.

– Man reikia pavalgyti.

– Šį vakarą užkandinėje mano pamaina. Galėčiau pavaišinti tave vakariene, – leptelėjau ir tik tada pagalvojau, kad tuomet Džekas pamatytų mane ne tik slaptame, bet ir tikrame darbe. Prasta mintis. Be to, nebuvau tikra, ar norėčiau įsileisti jį į savo gyvenimą. Nors mudu jau užmezgėme ryšį, šie santykiai mane trikdė labiau už visus kitus. Džekas turi būtent tų savybių, už kurias labiausiai nekenčiau pati savęs: meluoja, išsisukinėja, yra tikras egoistas. Negana to, nepastebėjau, kad dėl šių ydų jis labai jaudintųsi.

– O taip, – atsakė jis, – jei nori, kad išvemčiau tą sušvinkusį maistą tiesiai ant tavęs. Ei, aš gyvenu Elfų karalystėje, nepamiršai?

Susiraukiau.

– Ak, taip, tiesa. Atleisk.

– Sulakstysiu ko nors. Nori su manim?

– Nė mažiausia mano dalelė nė iš tolo netrokšta vėl kelti kojos į Elfų karalystę.

– Kokia tu nuobodi. Greitai grįšiu, – jis pašoko ir dingo, man nespėjus išsižioti ir paprašyti, kad pirma mane nuneštų į užkandinę. Atsargiai pasidairiau po pievą, vildamasi, kad vienaragis su savo meilės protrūkiais laikysis kuo toliau nuo manęs. Laimė, kol kas mano nekalta esybė buvo saugi, ir aš vėl užsimerkiau. Gal tas Džekas ne toks jau blogas. Jei ne tas keistas jausmas, kurį nuolat jaučiu būdama su juo, ši popietė visai nieko. Regis, jis moka pralinksminti. Man tai patiko.

Kol Džeko nebuvo, spėjau neblogai nusnūsti.

– Na, ką dabar veiksime? – paklausė jis. Pavalgęs jautėsi toks gyvybingas, kad nenustygo vietoje.

– Dabar, – atsakiau trindama nuo nepatogaus gulėjimo sustingusį sprandą, – dabar mes nugabensime mane atgal, kad galėčiau atidirbti užkandinėje savo vakarinę pamainą.

– Kam rūpi ta užkandinė. Bet kas gali nešioti indus ir niurgzti ant lankytojų. Gal geriau paieškom slibinų? Arba paspjaudom nuo „Empire State Building“ dangoraižio stogo? O gal kur vyksta kokio jėginio filmo premjera, prasmuktume, a?

– Oi, užsičiaupk. Man reikia dirbti.

– Kodėl?

Gūžtelėjau ir mostelėjau ranka.

– Tai mano gyvenimo dalis.

– Klausiu dar kartą, kodėl?

Nes vis dar negaliu prisipažinti, jog turiu kitą pajamų šaltinį ir man daugiau nebereikia dirbti. Nes turiu vaizduoti, jog TKABA netapo mano gyvenimo dalimi vėl. Nes jaučiausi skolinga Deividui, kad mane priglaudė.

– Nes taip yra. Keliaujam.

– Prisipažink. Tau patinka tos aptemptos stilingos uniformos.

Nusijuokiau ir kumštelėjau jam į petį.

– Nieko nėra seksualesnio už karves. Palauk, palauk, o kada tu matei mane su padavėjos uniforma?

Jis ištiesė laisvą ranką ir susikaupė, stengdamasis atverti duris drūtakamieniame medyje. Džekas velniškai gerai moka išsisukti nuo atsakymų. Atsidarė durys, ir mes įsispraudėme vidun. Džekui, kad atvertų duris, visuomet reikėdavo kokio paviršiaus, bet Retas, esu mačiusi, sugebėdavo sukurti angą tiesiog ore. Man pasidarė įdomu, ar tai sunkiau.

– Eve, paskubėk. Jei nori darbe pasirodyti laiku, reikia mūūūūglinti greičiau.

Vos nesprogau iš juoko.

– Tai kvailiausias žodis, kokį esu girdėjusi.

Vis dar kvatojausi, kai Džekas atidarė duris ir mudu žengėme į mano kambarį – ir beveik atsitrenkėme į Lendą. Šis išplėtęs akis žvelgė į elfų duris, Džeką ir mano ranką jo saujoje.

Pypt!

NELAUKTA NETIKĖTA

Išvydusi Lendą aš irgi išsižiojau. Ką jam sakyti? Kaip dabar išsisuksiu?

– Labutis! Džiugu, kad šiandien nieks nepasitinka manęs su keptuve! – išsiviepė Džekas, pažvelgė į Lendą, paskui į mane ir vėl į Lendą, susikišo rankas į kišenes ir atbulas ėmė trauktis link durų. – Na, tai iki, balandėliai! – šūktelėjo joms užsiveriant.

Jau beveik buvau tikra, kad Lendas ims šaukti, nors iki šiol prieš mane niekada nekėlė balso, bet jis nė nekrustelėjo. Tačiau iš veido supratau, kad jis labai supykęs ir įskaudintas, ir ta tyla žeidė labiau, nei kad jis būtų baręsis.

– Klausyk, Lendai, aš galiu paaiškinti. Mes…

– Ar seniai?

– Kas?

– Ar seniai vėl dirbi TKABA?

– Dar beveik nedirbau, tikrai! Tik nukenksminau poltergeistą Centre. O šį kartą buvau visai ne darbo reikalais!

– Tai kur? Judu išėjote šiaip sau pasivaikščioti?

– Aš… ne… aš maniau… Džekas užsiminė apie misiją, bet ten nieko nereikėjo daryti.

Lendui nereikia manęs pavyduliauti. Gal tai ir atrodo įtartinai, bet jis turi suprasti, kad man neegzistuoja jokie kiti vaikinai. Džekas linksmas ir įdomus, net mielas pamišėlis, bet manęs visai netraukia.

Lendas palingavo galva ir, kad nereikėtų žiūrėti man į akis, įbedė žvilgsnį į lubas.

– Tas dvi dienas, kai negalėjau su tavim susisiekti, tu nebuvai pametusi telefono, ar ne?

– Ne, – sušnibždėjau.

– Kur tu buvai?

– Įstrigau Centre po tos poltergeisto užduoties – nieko pavojingo.

Jis pažvelgė į duris.

– Maniau, padarysiu tau staigmeną, pasiimsiu iš darbo ir kur nors nueisim. Bet dabar… man reikia… aš turiu eiti.

– Lendai, palauk! – sugriebiau jį už rankos. – Paklausyk! Man trūko Rakelės, o jai reikėjo mano pagalbos, ir aš nedarysiu nieko, kas pavojinga ar kelia grėsmę antgamtinėms būtybėms. Beje, jie man moka, o tai reiškia, kad dabar turėsiu užtektinai pinigų koledžui, ir tavo tėčiui nereikės sukti galvos, kaip man padėti. Juk nieko baisaus neįvyko!

– Įvyko! Tu man melavai. Melavai man visą tą laiką. Ir dar sakai, kad nieko baisaus neįvyko.

Pajutau, kaip akyse ima tvenktis ašaros ir iš paskutiniųjų stengiausi jas sutramdyti.

– Nenorėjau tavęs supykdyti.

Jis dusliai nusikvatojo, lyg norėjo ką sakyti, paskui papurtė galvą ir išėjo. Aš puoliau laiptais iš paskos.

– Ar galime apie tai pasikalbėti?

Jis sustojo prie virtuvės ir giliai įkvėpė.

– Taip. Bet ne dabar. Aš visuomet buvau su tavim atviras, todėl tu mane labai įskaudinai: vadinasi, nepasitiki manim tiek, kad atsakytum tuo pačiu. Net jei manai, kad mane tai supykdys. Ypač jei manai, kad mane tai supykdys.

– Lendai, aš…

Jis papurtė galvą.

– Dabar esu pernelyg supykęs ir per daug tave myliu, todėl geriau nieko nesakysiu, kad paskui netektų gailėtis.

– Gerai, – mano balsas virpėjo. Nenorėjau jo spausti, bet privalėjau žinoti, kad mums viskas bus gerai, mes tai išspręsime. Jis kiek padvejojo, tada pasilenkė ir vangiai pabučiavo mane į kaktą.

– Paskambinsiu tau vėliau, – atidarė duris, bet prieš išeidamas įdėmiai pažvelgė man į akis. – Ar yra dar kas nors, ką slepi?

– Ne!

Lendas linktelėjo ir nužingsniavo į virtuvę. Garsiai nusikeikiau. Paskui pasileidau paskui jį.

Prie viryklių kartu su Nona ir Grnlllll stovėjo Retas, aukso spalva nutvieksdamas visą virtuvę. Pamatęs mus nušvito.

– Kaip miela vėl tave matyti, Evelina.

Dirstelėjau į Lendą ir, bedusi pirštu į Retą, suspigau gal oktava aukščiau.

– Aš nežinojau, kad jis čia!

– Nona? – kreipėsi Lendas, įsitempęs, tarsi negalėdamas apsispręsti, ar dabar turėtų susimušti su Retu, ar apsisukti ir palikti mus visus.

– Nusiramink, sūneli. Tas elfas čia savais reikalais.

– Jis pavojingas.

– Jis jau išeina, – Retas galantiškai nusilenkė ir mirktelėjo įniršusiam mano vaikinui.

– Kaip visada, buvo malonu pasimatyti.

Jam pradingus sienos angoje, virtuvėje stojo mirtina tyla.

Lendas rūsčiai pažvelgė į Noną.

– Ar mano tėvas žino, kad tu bendrauji su elfais?

Nona nusišypsojo ir didingai žengdama pro šalį patapšnojo jam per petį.

– Nesijaudink. Čia ji visuomet bus saugi. Eve? Šį vakarą būsi mums reikalinga prie kasos aparato.

– Aš… rimtai? Jis buvo čia, o tu tikiesi, kad aš dirbsiu? – Nona tebesišypsojo ta nesveikai ramia šypsena. Įdėmiai ją nužvelgiau, visuomet pasitikėjau Nona, bet pamačiusi ją kaip niekur nieko kalbant su Retu… nežinau. Gal ji kaip tik liepė jam išeiti. Galų gale jis ir išsinešdino. Atsisukau į Lendą. – Ar palauksi manęs? – paklausiau, nes nekantravau viską kuo greičiau išsiaiškinti.

– Tikrai nežinojai, kad Retas yra čia?

– Ne! Tikrai! Aš nekenčiu Reto. Juk žinai.

Lendas pavargęs pasitrynė akis.

– Man reikia apie tai pagalvoti. Turiu eiti. Pasimatysime šį savaitgalį.

Linktelėjau, nurydama viską, ką norėjau jam pasakyti. Jam reikia viską „suvirškinti“. Tegul. Greitai pasikalbėsime. Viskas bus gerai.

Po trijų valandų vos pastovėjau ant maudžiančių kojų ir vis skersakiavau į Karę su Dona, dvi moteris-ruones4, įsitaisiusias prie kampinio stalelio: abi lėtai, su pasimėgavimu skanavo sumuštinius su rėžiukais. Karė ir Dona – netikri jų vardai, be to, per visą tą laiką aš taip ir nesupratau, kuri yra kuri, šiaip ar taip, visiems buvo patogiau vadinti jas pravardėmis, kadangi tikrieji jų vardai skambėjo labiau kaip viauksėjimas ar lojimas, o jų čepsėjimas net kiek priminė bučinius. Jų milžiniškos, apvalios, pavandenijusios akys buvo beveik vien iš rainelės, be jokio balto akies obuolio. Dar keisčiau – jos nesislapstė po apžavais, kad atrodytų kaip žmonės, – joms tereikėjo nusimesti ruonių odą. Tų keistenybių buvo ir daugiau: abi visą laiką gaubė lengvas rūkas (kurį tik aš galėjau matyti), jų pirštai judėjo taip negrabiai, kad pačios juokėsi imdamos daiktus – visu delnu, tarsi tai būtų plaukmuo. Atspėjau, kad jos čia naujokės, – Deividas net nežinojo jas čia esant, kol aš neatkreipiau dėmesio.

Šiaip aš nieko neturiu prieš žmones-ruonius, ypač šias dvi: Karė su Dona visuomet linksmos ir mielos, ir neabejotinai kvailos, be to, nuolat sugalvoja man naujų šukuosenų, – tačiau šį vakarą troškau, kad abi kuo greičiau iš čia išsinešdintų. Ir kodėl tos antgamtinės būtybės niekur neskuba?

Tai prabanga, kurią suteikia nemirtingumas, pagalvojau.

Galiausiai jos išėjo, ir aš uždariau užkandinę. Nušliaužusi pas save į viršų, kaip kankinė susisukau į kamuoliuką ir nenuleidau akių nuo telefono, laukdama nesulaukdama, gal Lendas parašys man žinutę.

Bet jis neparašė.

Atrėmiau galvą į užkandinės langą ir stebėjau, kaip pro šalį važiuoja automobiliai. Troškau, kad Lendas būtų čia. Turėjome mėgstamą žaidimą: pasirinkdavom skaičių, pavyzdžiui, keturi, vadinasi, ketvirtas automobilis bus mūsų. Aš kažkodėl visuomet pataikydavau ant senų kledarų. Lendui paprastai atitekdavo autobusiukai, tai šiek tiek išlygindavo bendrą rezultatą.

Tačiau dabar jo nebuvo.

– Gerai, Stefani ir Kerai reikia parūpinti gimimo liudijimus, Patrikui gauti naują vairuotojo pažymėjimą, nes jis pagal savo gimimo metus jau atrodo pernelyg jaunas, o tos naujos vilkolakių šeimos rūsyje turėsime įrengti narvą, – Deividas pakėlė akis nuo darbų sąrašo.

Šalia manęs sėdinti Ariana patogiai išsidrėbė sofoje.

– Aš imuosi oficialių dokumentų. Regiono archyve susiradau naują gerbėją. Užteko jam pažvelgti į mano hipnotizuojančias akis ir, tikėkit ar ne, jis pasirengęs padaryti bet ką, ko paprašysiu… – Ji nuobodžiaudama pabilsnojo į stalą druskine, tarsi vampyriškos jos galios būtų įprasti darbo įgūdžiai. Greitai renku tekstus, darbšti, pareiginga, galiu apžavėti ir priversti kitus atlikti už mane visus darbus.

– Puiku. Eve, gal galėtum susitikti su dviem vampyrais, jie nori šalimais išsinuomoti dalį buto, tiesiog įsitikintum, kad viskas gerai. Tavęs jie nesugebės apmulkinti, todėl greitai suprasi, jei jie meluos.

– Žinoma, – paniurusi spoksojau į kiaušinienę savo lėkštėje. Paprastai man patikdavo kassavaitiniai susitikimai su Deividu ir Ariana. Dabar antgamtinių būtybių mirtinai negąsdino Vivė, todėl gyvenimas aprimo, bet vis tiek nuolat atsirasdavo darbų, kad ir nedidelių. Tačiau šiandieninė užduotis man pasirodė beprasmė. Viskas atrodė beprasmiška. Lendas vis dar nepaskambino. Praėjo tik dvi dienos, o man atrodė, kad amžinybė. Mes niekada taip ilgai netylėjome.

Kažin, ar jis pasakė tėvui, kad aš vėl pradėjau dirbti TKABA. Deividas apie tai neužsiminė, kaip visada sutiko mane šiltai šypsodamas ir apkabindamas. Šiaip ar taip, tai ne jo reikalas. Jis buvo mano teisėtas globėjas, tačiau, kaip minėjo Rakelė, šioje globėjo veikloje nebuvo nieko teisėto. Vis dėlto Deividas mane priglaudė, kai mudu su Lendu pabėgome iš Centro, patikėjo, kad neišduosiu jų paslapties, ir padėjo, kuo galėjo. Todėl jaučiausi, tarsi būčiau išdavusi ir jį.

Man nepatiko šis jausmas.

Vėl susiraukusi pažvelgiau pro langą ir nukreipiau savo bjaurią energiją į nekaltus praeivius. Pro šalį kaip tik ėjo mama ir tėtis, vedini maža dukrele. Nežinau kodėl, bet pamačiusi šį vaizdą vos nepravirkau.

Garsiai supypsėjęs automobilis atitraukė mano dėmesį nuo šeimos ir aš pažvelgiau į moterį, ramiai einančią gatvės viduriu, tarsi vaikštinėtų savo kieme. Jos raudona suknelė ir žvilgūs rudi plaukai plaikstėsi vėjelyje ir…

Šūktelėjusi nėriau po stalu.

– Kas čia dabar… Eve? – nustebo Deividas.

– Elfė! – sušnypščiau. – Lauke!

Ariana prilipo prie lango.

– Kur?

– Ta moteris raudona suknele! Ne, nežiūrėk! Tai yra tu vis tiek nieko nepamatysi, ji su apžavais! Tik neatkreipk jos dėmesio!

Praėjo įtempta minutė, kuri man ištįso iki valandos, ir Ariana man spyrė – ne itin švelniai.

– Ji nuėjo. Gali išlįsti.

Atsargiai dirstelėjau laukan, vienon gatvės pusėn, paskui kiton, kad įsitikinčiau, jog elfės tikrai nėra, tada atsisėdau. Mano širdis daužėsi.

– Tu ją pažįsti? – paklausė Deividas suraukęs kaktą.

– Ne! Šitos nesu mačiusi nė karto.

– Įdomu, ką ji čia veikia?

Galvoje šmėstelėjo Reto perspėjimas, esą aš nesaugi.

– Ieško manęs?

– Nežinau, – ištarė Ariana, išpylė ant stalo kečupo ir dabar vedžiojo pirštu po permatomą balutę. – Neatrodė, kad ji ko ieškotų. Tiesiog ėjo gatve, nesidairydama į šalis.

– Tai negali būti atsitiktinumas. Ar daug elfų čia sutikote?

Deividas gūžtelėjo.

– Negaliu pasakyti. Kiek aš ir Ariana žinome, nuolat ji čia negyvena. Man ji pasirodė kaip paprasta moteris.

– Tik seksualesnė nei kitos, – pridūrė Ariana. – Ar dabar kaskart, kai pamatysime karštą pupytę, reikės tau pranešti?

Dėbtelėjau į ją.

– O taip, man tai labai pravers, ačiū.

– Vis dėl to tu teisi. Tai kiek neįprasta, – Deividas mąsliai suraukė kaktą. – Pasiklausiu Nonos.

– Taip ji jums ir papasakos.

– Kodėl?

Gūžtelėjau.

– Pastaruoju metu užkandinėje trinasi daug keistų antgamtinių padarų. O aną vakarą mudu su Lendu užtikome ją virtuvėje kalbantis su Retu.

– Tikrai? Tai… Tai keista, – Deividas atsistojo, mąsliai kasydamasis seniai skustą smakrą. – Nueisiu ir su ja pakalbėsiu tiesiog dabar. Reikia pasišnekėti. Vis dar negaliu susisiekti su Kreseda, o Rakelė užsiminė apie dingusias ugnies ir žemės dvasias, – jis sustingo įbedęs akis į tašką sienoje, tada papurtė galvą ir raminamai man nusišypsojo. – Visuomet norėjau, kad čia jaustumeisi saugi, Eve, ir tu žinai, jog dėl to padarysiu viską, ką galiu.

– Ačiū.

Nuostabu. Kaip tik to man ir reikėjo, dar vieno patvirtinimo, kad kažkas vyksta. Ir nė mažiausios užuominos kas. Atsistojau ir jau ketinau eiti į savo kambarį, bet pamačiau prie prekystalio stovinčią Grnlllll ir juodomis kaip sagutės akimis įdėmiai spoksančią į mane. Ir tada nutiko keisčiausias dalykas.

Ji nusijuokė.

Tikrai kažkas dedasi.

4 Islandijos, Airijos ir Škotijos folkloro mitinės būtybės, žmonės, turintys ruonio odą.

PAŽINTIS SU VANDENIAIS

– Nemanau, kad turėčiau eiti su tavim.

Džekas užvertė akis. Šį kartą jis stovėjo mano kambario viduryje: leido durims užsiverti sau už nugaros.

– Ar tai dėl tavo šokliojo draugužio?

Lendas nuo pirmadienio parašė man kelias žinutes, bet negalės ištrūkti iki rytojaus vakaro. Ketindama ketvirtadienį popiet vykti į misiją, jaučiausi, tarsi vėl jį išduočiau. Kita vertus, jis ir taip žino, kad dirbu TKABA. Ir nesakiau jam, kad ketinu mesti.

– Nežinau, – sumurmėjau.

– Klausyk, jei nenori vykti, nieko baisaus. Esu tikras, tos šeimos, kurias troliai pagrobė ir dabar laiko vergovėje, supras, kad tu neturi laiko, nes graužiesi dėl savo kvailų nenusisekusių santykių.

Pervėriau jį rūsčiu žvilgsniu.

– Puiku, – vykti į šią trolių misiją sutikau nuo pat pradžių, kai tik Rakelė paprašė grįžti. Pagaliau jie nustatė miesto rajoną, kur, jų manymu, troliai slapstosi. Džekas išvakarėse ten jau apsilankė su kitu elfu, kad apsižiūrėtų, kur geriausia atverti duris. Jokios rizikos, tik ten ir atgal. Man nereikės prieš nieką stoti akis į akį, tik pamatyti trolį, nustatyti vietą ir pranešti TKABA. Juk aš padėsiu žmonėms. Tai svarbu.

Jausdamasi kalta ir įsitempusi, atsistojau ir padaviau Džekui ranką. Šiaip ne taip atsispyriau norui užsimerkti ir mes žengėme ant tako. Gal, jei įsiteigčiau, kad nebijau, įstengčiau vieną dieną nugalėti tą baimę. Džekas atrodė kaip niekad nekantrus, tiesiog tempte tempė mane į priekį.

– Tavo delnas sudrėkęs, – pasiskundžiau, trokšdama trumpam ištraukti savąjį ir nusišluostyti į kelnes. – Nerviniesi, ar ką?

Jis gargtelėjo aštriu, garsiu juoku, bet nieko neatsakė. Po kelių minučių sulėtino žingsnį, susiraukęs ištiesė ranką ir ėmė grabalioti tuštumą.

– Pasiklydom?

Įtampą jo veide nuskaidrino šypsena.

– Nea. Pataikėm, kur reikia. Sveika atvykusi į Švediją, Trolhetaną, – durys atsidarė, aš pamačiau keletą medžių ir debesuotą dangų. Paleidau jo delną ir žengiau iš angos.

Tiesiai į krioklį.

Mano riksmą pasiglemžė siaubingai šaltas tamsus vanduo. Nustelbė visus mano pojūčius, užliejo akis, nosį, ausis ir burną. Viskas aplink buvo pilkai žalia ir mirtinai šalta.

Nekvėpuodama stengiausi kuo greičiau išplaukti į paviršių. Paltas kiaurai permirko, apsunko ir aš vos kapanojausi per dvokiantį vandenį. Veltui šioje tamsoje karštligiškai ieškojau Džeko, jis nepliumptelėjo kartu su manim, o gal apimta šoko jį pražiopsojau. Gal jis kur nors šalia, o aš nematau.

Plaučiai, regėjosi, tuoj sprogs, bet tada virš galvos pamačiau šviesą ir nuplaukiau ton pusėn. Už kelių colių išnirau ir net švilpdama įtraukiau pilnus plaučius oro. Buvau per dvidešimt pėdų nuo purvinų, visžaliais augalais apaugusios upės krantų. Pasukau galvą į šoną ir, didžiausiam savo siaubui, pamačiau, kad upė susiaurėja ir baigiasi siena, o joje žioji lyg ir vartai. Kaip tik ten mano vargšą kūną, sukdamas ir vartaliodamas, neša galingas upės srautas. O, pypt! Aš nuskęsiu Švedijoje vienui viena! Vos taip pagalvojau, kažkieno ranka stvėrė mane už pakarpos.

Džekas! Jei būčiau galėjusi, būčiau apsiverkusi iš palengvėjimo. Atsisukau ir atsitokėjau žiūrinti į keistai gražią būtybę. Jis buvo toks pat pilkai žalias, kaip vanduo aplink mus, o akys užėmė kone pusę veido. Jausmingos akys. Alkanos akys. Jo putlios lūpos nusišypsojo ir aš atsakiau tuo pačiu.

Jo balsas, saldus ir melodingas iki skausmo, suskambo užgoždamas net vandenį. Aš užsimerkiau ir panirau į tą melodiją. Niekada negirdėjau tokios nuostabios, tokios kerinčios muzikos. Jis prisitraukė mane ir prigludo savo šaltomis lūpomis, tas bučinys buvo lyg dainos tęsinys, jo lūpos įsisiurbė taip stipriai, kad man net užėmė kvapą.

Mudu pamažu grimzdome gilyn, nesipriešindami sukomės sūkuryje, kol mano pėdos atsirėmė į minkštą upės dugno dumblą. Nuo jo dainos ir lūpų man plaučiuose išblėso skausmas, aš jo beveik nebejaučiau. Atsimerkiau užliūliuota ir beveik laiminga, ir pamačiau į mane įbestas jo akis.

Staigiai jį atstūmiau ir iš mano gerklės burbulais išsiveržė riksmas. Nes dabar prieš save mačiau ir tą nuostabiai gražų vyrą, ir arklį – aštriu kaip skustuvas žvilgsniu, smailiais kaip adata dantimis bei ašutais iš standžių kaip viela žolių. Ašutai apsivijo man apie riešus ir jis vėl prisitraukė mane artyn.

Melodija pasikeitė, pasigirdo vaiduokliška lopšinė, kupina ilgesio, liūdesio ir neišvengiamos pabaigos. Miegas. Šaltas, ledinis, amžinas miegas. Apimta siaubo papurčiau galvą, tačiau nuostabusis arkliažmogis vėl nusišypsojo ir priglaudė mane prie krūtinės.

Tai buvo jo klaida.

Įrėmiau į jį savo delną, tarp mūsų iškart atsivėrė kanalas, išlaisvindamas srautą, daug galingesnį nei upė. Dabar jau jo akys išsiplėtė iš siaubo, jis mane paleido ir ėmė spurdėti, bandydamas išsilaisvinti. Tebelaikiau ranką pridėjusi jam prie krūtinės, riaumojantis srautas sudrebino kūną tarsi galingo potvynio banga.

Staiga mane įsuko vieniša paklydėlė srovė, ir mes išsiskyrėme. Jis akimirksniu dingo, o mane apėmė baisus įtūžis. Visą savo pyktį išrėkiau vandeniui. Jis bandė mane nužudyti – taigi aš pasielgiau teisingai, bent jau taip maniau. Tik kad prasta buvo medžioklė.

Daugiau vanduo manęs negąsdino. Srovės neatrodė priešiškos, veikiau gyvos ir savos. Leidausi jų nešama, kol galva išniro į paviršių. Įkvėpiau, šį kartą nenoriai, keista, bet dalis manęs troško, kad vėl nugrimzčiau dugnan ir atrasčiau, kokias paslaptis man nori pakuštėti upė.

Vis dėlto pusiau plaukte, pusiau leisdamasi nešama pačios upės aš pagaliau pasiekiau krantą. Išsiropščiau ant žemės ir be dvasios atvirtusi ant nugaros įbedžiau akis į šaltą pilką dangų. Svetimas ledinis oras gėlė plaučius, man trūko vandens jaukumo ir šilumos.

– Eve! – iš kažkur atsklido Džeko balsas. Jis suklupo šalia manęs nerimo perkreiptu veidu. Šis tas naujo. – Eve, kaip tu? Atleisk, tu žengei pro angą per greitai, paskui man reikėjo atverti duris krante, ir aš niekaip negalėjau tavęs rasti. Ar viskas gerai?

Atsidusau, peršlapęs paltas baigė sušaldyti mane iki kaulų smegenų.

– Geriau ir būti negali. Susiradau naują draugą.

Jis trūktelėjo mane už rankos, atsegė palto užtrauktuką ir ėmė vilkti man drabužius.

– Ir palaidinę. Taip reikia.

– Ne!

– Sakau, reikia. Regis, dabar atsiteisiu tau už tą striptizą per pirmą mūsų susitikimą. Be to, darosi vis šalčiau, tad neturime marių laiko persirenginėti.

Drebėdama ir garsiai kalendama dantimis, greitai nusimečiau paltą ir nusivilkau palaidinę. Buvau tokia sušalusi, kad nebesijaudinau, jog ši raudona liemenėlė visai nepadidina mano krūtų. Džekas atidavė man savo paltą ir aš mikliai apsisiaučiau juo, sugerdama visą jo kūno paliktą šilumą. Nejučiom vėl pažvelgiau į vandenį – ar tikrai ten būtų šilčiau? Nebent jei greitai plauktum.

Kas man ne taip?

Džekas susiraukė.

– Deja, ką daryti su tavo kelnėmis, neišmanau: maniškės, ko gero, netiks, be to, neketinu vaikščioti be kelnių, net jei dėl to ši diena taptų nuostabiausia tavo gyvenime.

– Paguodei, – kalenau dantimis taip, kad girdėjosi, ko gero, per mylią, o nosis ėmė tekėti taip, tarsi ten būtų radusi taką visa upė. – Kur mes?

– Prie Jotaelvo upės. Čia įrengta šliuzų sistema su vartais turi kelis vandens lygmenis. Šiose vietose nuo seno klestėjo prekyba, tai paskatino pramonės perversmą Trolhetane.

– Palauk, spėju, Rakelė ėmėsi mokyti ir tave?

– Tik jei pagauna. Tai kaip, pargabenti tave atgal? Galim iš naujo pabandyti rytoj.

Papurčiau galvą. Žinojau, kad jei negalvočiau apie tai, man palengvėtų, bet nenorėjau prie viso to grįžti rytoj. O su Džeku – niekada. Be to, rytoj grįš Lendas, ir viskas bus gerai. Man tereikia baigti darbą ir grįžti namo. Tik taip galėsiu išsivaduoti.

– Iki miesto visai netoli, – tarė Džekas. – Bet galiu atidaryti kitas duris, jei nori.

– Ne! Labai ačiū, galiu ir prasivaikščioti.

Kurį laiką tylomis brovėmės pro visžalius augalus ir pilkus akmenis. Aplink buvo labai gražu. Tiksliau, taip būtų, jei permirkusi iki paskutinio siūlelio netirtėčiau kaip drebulės lapas.

– Ką tu ten kalbėjai apie naują draugą? – paklausė Džekas.

Akimirką per širdį ir kraują perėjo šalčio banga, tarsi šaltos upės priminimas. Gal tas šaltis pagaliau užgesins dilgčiojimą mano pirštų galiukuose?

– Taip, jei draugu galima pavadinti tą, kuris bandė mane nuskandinti. Ar esi girdėjęs apie arkliavandenius?

Jis papurtė galvą.

– O apie paprastus vandenius? O kelpus?5 Ne? Tai vis ta pati vandens dvasia, tykojanti vargšų žmogelių, kad nusitemptų į dugną vien savo malonumui, – apie vandenius daug sužinojau iš Lišos. Skirtinguose pasaulio kraštuose jų rūšys skiriasi – nuo aklio iki drakono pavidalo padarų. Sprendžiant iš nuostabaus grožio vyro ir kerinčios muzikos, aš susidūriau būtent su arkliavandeniu. Manoma, kad juos galima nužudyti pavadinus vardu, bet: pirma, iš kur tą vardą taip greitai sužinosi, antra, sudėtinga kalbėti, kai plaučiai pamažu prisipildo vandens. Tačiau legenda byloja, kad, kai nori, jie gali būti ir labai mieli: pavyzdžiui, mokyti muzikos, o kartais net veda mirtingąsias.

Kažkodėl man nepasirodė, kad anas būtų pasirengęs duoti įžadus.

– Vadinasi, neketini su juo bičiuliautis?

– Hm… nebent praverstų per kokį vakarėlį baseine. Na, tokį, kai nekenti kiekvieno, kurį pasikvieti.

Vėl žingsniavome tylėdami, abu gūždamiesi nuo vakaro šaltuko, kol priėjome miesto pakraštį – pernelyg gražų, kad per klaidą palaikytum kokia nors Amerikos vietove. Pastatai iš raudonų plytų ir medžio atrodė lyg nužengę iš senovės, vaizdą gadino tik šalia jų ant grindinio pastatyti automobiliai. Būčiau nenustebusi, jei pro šalį prariedėtų arkliais kinkyta karieta ar pasirodytų šokančių ir dainuojančių kaimiečių būrys. Tikriausiai žiūriu per daug miuziklų.

– Mums reikia per du kvartalus tenlink, – pasakė Džekas. Perskaitęs gatvių pavadinimus jis pagaliau susigaudė, kur esame. Sumirksėję įsižiebė gatvės žibintai, ir aš įtraukiau Trolhetaną į sąrašą miestų, kuriuose kada nors norėčiau apsilankyti vien savo malonumui. Jau regėjau save tradiciniu švedišku apdaru, su kaspinais plaukuose, einančią gatve susikibus už rankų su Lendu.

Kažin, ar jam tiktų tirolietiškos kelnės?

Ei, atsipeikėk, niekas čia nemūvi tirolietiškų kelnių. Bet tai nereiškia, kad Lendas negalėtų… Tik pirmiausia jis turėtų atleisti man, kad slapta nuo jo dirbu agentūroje. Šventinė kelionė į Švediją būtų visai neblogas būdas susitaikyti, ar ne? Kol kas atidėjau šią mintį ateičiai ir, kadangi artėjome prie galimos trolių slapstymosi vietos, ėmiau dairytis aplink, tiksliau, žvelgti kiaurai visus praeivius. Turiu pasakyti, kad ypač derėjau prie skandinaviško tipažo, nepalyginsi su kitomis šalimis.

– Nieko? – suinkštė Džekas, kokį pusvalandį ar valandą paklaidžiojus gatvėmis. Beveik sutemo, mudu drebėjome lyg drugio krečiami. Šlapi batai ir šlapios kojinės beveik iki pūslių nutrynė man kojas. Jei greitai neišvysiu ko nors neįprasto, visa kelionė nueis šuniui ant uodegos. Nenorėjau nė pagalvoti, kad vargšai trolių pagrobti ir vergais paversti žmonės išgelbėjimo turės laukti iki kitos savaitės, bet šį vakarą daugiau nieko negalėjau padaryti.

– Nea. Nė vie…

Priešais mane per gatvę perbėgo maža mergaitė. Miela būtybė kiek priplota nosyte riestu galiuku, rausvais skruostais, šviesiais plaukučiais ir… iš po sijonėlio kyšančia uodegyte.

5 Škotų mitologijoje – tai dvasia, galinti pavirsti žmogumi, dažniausiai jaunu vyru tankiais plaukais.

VISKAS DĖL TURISTŲ

Stvėriau Džeką už rankos ir parodžiau į mergaitę. Jis gūžtelėjo pečiais.

– Ar tai reiškia, kad darbas atliktas?

– Eime. Patikrinsim, kuris namas.

Nusekėme paskui mergaitę vingiuojančiomis gatvėmis, praėjome parduotuvių rajoną ir patekome į gyvenamąjį kvartalą, apstatytą tvarkingais, išpuoselėtais namais iš plytų ir medžio, švarias gatves apšvietė ryškūs žibintai. Augalų loveliai ant palangių dabar buvo tušti, tačiau įsivaizdavau, kaip dailiai ši vieta atrodo pavasarį ir vasarą, kai veša gėlėmis.

Stengiausi laikytis nuo mergaitės protingu atstumu. Man tereikėjo nustatyti, kur ji gyvena, ir pranešti agentūrai. Jokių akistatų, jokių susidūrimų, ir dėl to tik džiaugiausi. Net Elo su savimi nepasiėmiau, ir vėl tik į gera, nes mano trumpas pasiplaukiojimas jam nebūtų patikęs.

Praėjome pro kelis priebučiuose sėdinčius žmones. Kai mūsų akys susitikdavo, nusišypsodavau, ir jie neryžtingai linktelėdavo. Jei tik jie žinotų, kas tarp jų gyvena. Prie žibinto stovėjo moteris nepaprastai dailiu raudonu vilnoniu paltu ir kalbėjosi mobiliuoju telefonu. Ji pakėlė akis, pamačius mane jose šmėstelėjo nuostaba, tikriausiai todėl, kad mano plaukai tebebuvo šlapi ir varvėjo. Moteris man mirktelėjo ir aš jai pamojavau. Švedai išties nusipelnė draugiškos tautos reputacijos.

Pasukusi dar už vieno kampo mergaitė užšokavo niekuo neišsiskiriančio namo laiptais.

– Bingo.

Jau norėjau pasakyti Džekui, kad pagaliau galime grįžti, bet kostelėjimas už nugaros privertė atsisukti.

Visi iki vieno, kuriuos pralenkėme eidami čionai, įskaitant ir moterį raudonu paltu, dabar stovėjo už mūsų, apsupę pusračiu. Akivaizdžiai nieko gero nežadančiu pusračiu.

– Hm, Džekai? – Trūktelėjau jį už rankos.

Jis dirstelėjo per petį, tada vėl atsisuko į namą ir ėmė traukti iš kelnių kišenės komunikatorių.

– Kas?

Būrys priėjo arčiau.

– Džekai!

Jis apsisuko ir pervėrė mane rūsčiu žvilgsniu.

– Gal leisi pranešti, kad radome? Man šalta.

Jis jų nematė. O tai reiškė, kad jie nematomi. Vadinasi, jie troliai.

Troliai, kurie žinojo, kad aš juos matau.

– O, pypt! – Kaip galėjau pamiršti apie nematomus jų apžavus? Dabar, kai geriau įsižiūrėjau, pastebėjau, kad visų veidai šiek tiek iškreipti – gręžiau juos kvailu žvilgsniu kiaurai nematomo šydo. Jie suprato, kad čia kažkas ne taip tą pat akimirką, kai tik pamačiau juos gatvėse. Negana to, aš jiems dar ir mojavau. Troliams!

– Eee… mes jau išvykstame, – stvėriau Džeką už rankos taip staigiai, kad išsigandęs jis net išmetė komunikatorių, ir ėmiau trauktis atatupsta, kol – bumpt! – atsitrenkiau į didžiulį trolį, dar spėjau pastebėti, kad jis turi neįprastai plokščią nosį. Ir uodegą. Mes apsupti. Dičkis savo meškiška letena suspaudė man petį. Įkandau jam į nykštį ir nėriau iš po jo rankos.

– Bėgam! – šoviau pro vis didėjantį trolių būrį, bet Džekas, kuris negalėjo jų matyti, liko stovėti kaip paskutinis žioplys. Sustojau. Atsisukau. Jie jį apsupo. Išvydau lengvą mirguliavimą, tarsi nuo šaltos gatvės būtų pakilusi šilumos banga, ir iš Džeko veido supratau, kad dabar ir jis juos mato.

Apstoję glaudžiu ratu jie stūmė Džeką prie sienos. Moteris raudonu paltu rūsčiai dėbsojo į mane. Man norėjosi rėkti iš nevilties. Po viso to, ką šiandien teko išgyventi, dabar dar turiu stoti prieš įniršusių trolių ordą, kad išgelbėčiau Džeką.

Džekas. Kvaiša, pamišėlis Džekas.

Teko grįžti: kojos atrodė lyg švino pripiltos ir svėrė po toną. Džekas greitosiomis žvilgtelėjo į mane, tarsi sakydamas: „Ką darai?“, ir aš papurčiau galvą. Aišku, kad jo nepaliksiu.

Priėjau prie trolių rato ir tas dičkis stvėrė man už rankos, dabar laikydamasis saugiu atstumu nuo mano burnos.

– Eve, tu kvaiša, – tepasakė Džekas.

– Turėjau tavęs sugrįžti!

– Tai kad ne, – tik dabar pastebėjau, kad jis laiko uždėjęs ranką ant sienos ir joje jau veriasi juoduma. Džekas lyg susiraukė, lyg išsiviepė, nėrė į tuštumą ir, didelei trolių nuostabai, dingo.

– Tu, mažas šunsnuki! – ėmiau rėkti mūro sienai. Aš grįžau, kad jam netektų mirti vienam, o jis mane paliko! Prieš tai dar įmetė į upę, kur manęs vos nepaskandino tas padaras.

Jei dar kada pamatysiu tą niekšelį, jam teks susipažinti su Elu.

Troliai ėmė kalbėtis gomurine, ausį rėžiančia kalba. Ėmiau muistytis, bet nepavyko ištrūkti iš milžino trolio gniaužtų. Po minutės jie įsitempė mane į artimiausią namą ir stumtelėję pasodino ant gėlėtos sofos. Visai ne taip įsivaizdavau trolių irštvą. Galėjau tikėtis apgraužtų kaulų ir šiukšlių, o išvydau švarutėlį be dėmelės kambarį, išdažytą šiltais tonais ir skoningai ištapetuotą. Pasidarė įdomu, kur tikrieji šio namo šeimininkai, kiek laiko jie jau nelaisvėje. Ar aš nepapildysiu jų gretų?

Viskas bus gerai. Džekas žino, kur aš. Jis pašauks pagalbą ir atves čionai… Ar bus kaip tada, kai dviem dienoms kažkur dingo palikdamas mane įkalintą Centre?

Įklimpau iki ausų.

Atsargiai apžvelgiau trolius. Dauguma iš jų skambino telefonais (nuo kada troliai naudojasi mobiliaisiais?), tačiau kiti niauriai dėbsojo į mane. Dabar, kai galėjau juos iš arčiau apžiūrėti, pamačiau, kad jie akivaizdžiai gerokai skiriasi nuo žmonių – ne tik tuo, kad turi uodegas. Plokštesnės, platesnės nosys, nedidelės, arti viena kitos įsodintos akys, visų pilkai melsvos spalvos. Jų galvas dengė tik lopas plaukų, šiurkščių ir nešukuotų, visiškai nederančių prie, kad ir kaip būtų keista, stilingų drabužių. Turėjau anksčiau juos atpažinti, kad ir po nematomais apžavais, bet su troliais neturėjau jokių reikalų nuo dvylikos metų.

Galiausiai moteris raudonu paltu ir aukso spalvos į kasas supintais plaukais atsistojo priešais mane, rankas įrėmusi į plačius klubus. Jos uodega nervingai trūkčiodama siūbavo į šalis.

– Žinome, kas tu, – angliškai kalbėjo su akcentu, tačiau pakankamai aiškiai.

Pakėliau antakius. Akivaizdu, net po kelių mėnesių pertraukos, kai nedirbau TKABA, mano šlovė neišblėso.

– Tuomet žinote ir tai, kad turite mane paleisti, – man teliko tik blefuoti, todėl atsisėdau tiesiai ir nenuleidau akių nuo trolės.

Ji šiurkščiai nusikvatojo.

– Kad galėtumėt nužudyti dar daugiau mūsų vaikų?

Mano žandikaulis atvipo, aš sunkiai atsidusau.

Kada antgamtinės būtybės liausis kaltinti mane žudynėmis?

PASIVAIKŠČIOJIMAS GRIEŽIANT DANTIMIS

Troliai dėbsojo į mane, laukdami, ką atsakysiu. Staiga man iš kairės pasigirdo keistas girgždesys ar krebždenimas, tik po kiek laiko supratau, kad tai dičkis trolis šalia manęs griežia dantimis, kiekvienas jo masyvaus kūno raumuo buvo įsitempęs.

Nieko gero.

Pakėliau rankas.

– Pirmiausia, aš nežudau vaikų. Ir nieko kito, jei jau paklausėte. Kas, jūsų manymu, aš tokia?

Moteris raudonu paltu prisimerkė.

– Jei tu nesi tas šlykštus padaras, kaip gali mus matyti?

– Apie kokius šlykščius padarus čia kalbate? – paklausiau, greitai pakeisdama temą. Su šia banda mažiausiai norėjau kalbėtis apie savo gebėjimus.

– Vampyrus, – nusispjovė senas trolis prie durų, jo lūpos drebėjo iš įsiūčio.

– Aš jokia vampyrė, – krūtinėje man gerokai atlėgo. Tai bus labai lengva įrodyti – ir pagaliau viskas išsispręs.

– Duokite man veidrodį. Ar šventinto vandens. Galiu jį net išgerti! – Aiktelėjau, kai kažkas iš šono kliūstelėjo vandens man į veidą. – Ei, gal kitą kartą bent perspėkit! Iš jūsų pusės būtų labai miela, – nusišluosčiau skruostą Džeko palto rankove, stebėdama, kaip nuo trolių veidų nyksta žudikiškos išraiškos, dabar jie atrodė sutrikę.

– Kas tu? – paklausė Raudonasis Paltas.

Nežinojau, ar pameluoti, ar pasakyti tiesą, todėl pasirinkau vidurį.

– Aš susijusi su TKABA.

Senasis trolis nusispjovė dar kartą. Nepaprastai žavus.

Raudonasis Paltas pervėrė jį žvilgsniu ir vėl atsisuko į mane.

– Kaip gali mus matyti?

Gūžtelėjau.

– Esu labai talentinga. Buvau išmokyta atskirti daugelį antgamtinių būtybių.

– Kodėl mes parūpome TKABA?

– TKABA tenori išlaisvinti žmones, kurie čia uždaryti.

Ji papurtė galvą, tada mostelėjo į duris ir susniaukrojo kažką savo gomurine kalba. Dauguma trolių, išskyrus Drimbą Dančiagriežį ir Senąjį Spjaudytoją, išėjo. Raudonasis Paltas atsisėdo krėsle tiesiai priešais mane ir susidėjo rankas į skreitą.

– Kuo tu vardu, vaike?

– Evė.

– Mane vadina Birgita. O dabar, kai jau susipažinome, būkime viena kitai atviros. Tavoji TKABA nori ne tik tų nuostabių žmonių, kuriuos mes, šlykštūs troliai žudikai, pagrobėme.

Nuo jos aštraus žvilgsnio nejaukiai pasimuisčiau.

– Nesuprantu, apie ką tu kalbi.

Melas paliko burnoje kartų ir aštrų prieskonį. Viską žinojau apie priverstinį iškeldinimą ir stebėjimą. Jau anksčiau buvau padėjusi TKABA surasti trolių koloniją, paskui Liša kelias savaites apdorojo jų duomenis. Tiksliai nežinojau, kur jie padėjo tuos trolius, bet tikrai nepaliko gyventi užgrobtuose namuose.

– Man buvo pavesta tik jus surasti.

– O jei tau pasakysiu, kad čia nėra žmonių?

Mano akys išsiplėtė iš siaubo.

– Ką jūs jiems padarėte?

Ji užvertė akis į lubas, veide atsispindėjo vien nuovargis.

– Čia niekada nebuvo žmonių. Mes nusipirkome visus šituos namus. Jūsų pasaulyje gyvename pagal jūsų taisykles. O dabar jūs norite mus iškeldinti. Kodėl? Ką blogo mes padarėme?

– Palaukit, jūs neišvarėte iš čia žmonių ir neužgrobėte jų namų ir daiktų? – Kaip tik taip troliai ir elgdavosi. Jie užgrobdavo namus, kartais net ištisus kaimus, o žmones uždarydavo savo požeminiuose urvuose ir paversdavo vergais. Be to, troliai yra liūdnai pagarsėję vagys: vagia maistą, auksą, galvijus, net kūdikius. Mitrūs piršteliai, ne tik uodegos.

– Troliai ne visuomet brovėsi į žmonių namus. Maždaug prieš šimtą metų mes gyvenome salose – upėje ir po ja. Mes… nesutarėme… su vietos gyventojais, tačiau gyvenome kas sau, todėl labai nesukome sau dėl to galvos ir buvome laimingi. Paskui žmonės užtvenkė upę, įrengė šliužus ir vartus, ir paskandino visą koloniją, kurią statėme šimtmečius. Mūsų namus užtvindė. Buvo nemažai tokių, kurie šaukėsi keršto. Tačiau dauguma buvo pavargę nuo nesibaigiančių žmonių puldinėjimų. Nusprendėme daugiau nebekovoti. Tad surinkome visą savo auksą ir nusipirkome vietą žmonių visuomenėje.

– Taigi visas šis turtas priklauso jums?

Ji išdidžiai pakėlė galvą.

– Kaip manai, kodėl pastačius užtvanką šis miestas suklestėjo? Dėl atgijusios prekybos su mumis. Mes tiek neišmanome apie techniką, kiek jūs, žmonės, bet čia mums priklauso beveik visas verslas.

– Vadinasi, jūs niekam nepadarėte nieko bloga?

Mėšlas. Padėtis darosi vis sudėtingesnė. Kur kas sudėtingesnė. Jei ji kalba tiesą, o ji neturi jokios priežasties man meluoti, tuomet TKABA neturėtų jais domėtis. Pagrindinis agentūros tikslas – apsaugoti žmones nuo antgamtinių būtybių, kad šios jiems nekenktų. Tik kažin, ar TKABA net ir šiuo atveju pakeistų savo nuomonę. Troliai jiems visada liks troliais.

Pasitryniau kaktą. Buvau pavargusi, sušalusi ir norėjau, kad pasaulis vėl būtų aiškus, – geras arba blogas.

– Gerai. Aš galiu… nežinau. Galime apsimesti, kad nieko neįvyko.

Senasis spjaudytojas kažką suniurzgė Birgitai ir ji linktelėjo.

– Tu dirbi TKABA. Tavo darbas yra ne tik surasti, bet ir apsaugoti antgamtines būtybes, juk taip?

– Na, manau, galima taip pasakyti, – jei stebėjimą, sulaikymą ir kontrolę (nes kaip tik tuo agentūra ir užsiima) galima laikyti apsaugojimu.

– Tuomet tu turi mums padėti, – tai buvo ne prašymas, o tvirtinimas. – Tu matai tai, ko niekas negali matyti. Privalai surasti vampyrą, kuris mus persekioja.

– Aš ne…

– Surask tą padarą, atiduok agentūrai ir apsaugok mus, nes mes nedarome jums jokios žalos. Juk tai tavo darbas, – jos mėlynai pilkų akių žvilgsnis gręžė kiaurai. – Prašau dėl mūsų vaikų, mažų troliukų. Turime tik kelis ir jie mums brangesni nei visa ši gerovė, kurią čia susikūrėme. Padėk mums.

Kaip galėjau atsakyti. Atsistojau.

– Gerai. Eime gaudyti vampyro.

Po pusvalandžio klaidžiojau vakarinėmis gatvėmis su Drimba Dančiagriežiu prie šono. Birgita papasakojo apie juos persekiojantį vampyrą. Troliai gali susilaukti vaikų tik kartą ar du per šimtą metų. Maži troliukai kelis dešimtmečius nemoka naudotis nematomais apžavais, todėl yra pažeidžiami. Du jau nužudyti, vienas rimtai sužeistas.

Nuo visos šios istorijos mane ėmė pykinti. Puikiai žinojau, kokie tie vampyrai. Štai dėl ko pasauliui reikalinga TKABA, kad ir ką manytų Lendas.

Paleisdami į miestą tą mažą troliukę, troliai paspendė spąstus vampyrui, o pakliuvau aš – pati to nesuvokdama. Dabar turėjau surasti tą niekšingą persekiotoją, net jei dėl to teks nušalti subinę. Neturėjau supratimo, kaip šiuo atveju turėčiau jo ieškoti. Dančiagriežis kvėpuodamas švokštė taip garsiai, kad vos girdėjau savo žingsnius. Jis trukdė man dirbti.

– Manau, greičiau apsisukčiau, jei būčiau viena, – nusišypsojau, kad neįsižeistų.

Jis susiraukė, antakiai užgriuvo taip, kad beveik nesimatė akių.

– Nesaugu.

– Patikėk, gyvenime daug esu mačiusi. Galiu susidoroti su vampyru.

– Aš nematomas, – bedė į save pirštu. Papurčiau galvą. Vampyras vis tiek jį užuos, štai kodėl jų spąstai iki šiol neatnešė jokios naudos.

Trolis kiek pamindžikavo dvejodamas, paskui apsisuko ir grįžo ten, iš kur buvome atėję. Lengviau atsikvėpiau. Išties šiame mieste troliai visai nepavojingi, tik nuo to jie nepasidarė mažiau baisūs.

Susikišau rankas į kišenes ir leidausi į medžioklę. Nuo ilgo vaikščiojimo su šlapiais džinsais mano pėdkelnės baigė suplyšti, bet nesilioviau bastytis gatvėmis, pasukdama tai šen, tai ten – kaip šaudavo į galvą. O mintys dūzgė galvoje kaip avilys. Manęs neapleido keistas jausmas, lyg tebejausčiau vandens tėkmę. Ir tas vėjelis, regis, sekė iš paskos kaip paklydęs šunytis. Rytoj anglų kalbos kontrolinis, o aš virsiu iš kojų nuo nuovargio. Ką pasakysiu Lendui, kad mūsų santykiai pagerėtų? Kaip parsigausiu namo neturėdama komunikatoriaus? Kaip atkeršysiu Džekui už tai, kad paliko mane vieną?

Nuo paskutinės minties pasidarė kiek geriau.

Kelis kartus pasigirdo, kad už nugaros aidi žingsniai, tačiau kad ir kiek sukiojausi, nieko nepamačiau. Kai supratau pasiklydusi, iš tamsaus prieangio šalia manęs atsklido švelnus balsas su vos juntamu akcentu.

– Ne pati saugiausia miesto dalis pasivaikščiojimams, – aiškiai išgirdau pašaipią gaidelę.

Sustojau ir atsigręžiau į jį.

– O man atrodo, kad aš ten, kur reikia.

Jis žengė į šviesą, iš po apžavų vos matomai bolavo akys, patenkinta šypsena apnuogino išpuvusius dantis. Taip, kaip tik čia ir turėjau būti. Nagi, pirmyn, negyvėli!

KAIP PRASTAME FILME

Vis dar šypsodamasis vampyras papurtė galvą.

– Turėtum būti labai atsargi, jei jau atvykai į šį miestą, Liebchen6. Čia vaikšto pabaisos žmonių veidais.

Suprunkščiau.

– Gali nepasakoti.

Tai buvo pirmas kartas (išskyrus tą, kai buvau aštuonerių), kai susitinku su vampyru akis į akį be jokios paspirties ir be Elo. Tačiau neketinau trauktis. Su vienu vampyru susidorosiu ir plikomis rankomis.

Jis buvo tamsių, garbanotų plaukų, ilgesnių nei kitų vampyrų, todėl atrodė kaip menininkas. Aišku, jei nematysime kretančio negyvėlio kūno, kurį mačiau pro apžavus. Jis susikišo rankas į kišenes ir gūžtelėjo.

– Šiame pasaulyje yra dalykų, kurių tau geriau nežinoti. Keliauk namo, naktis su jos paslaptimis ne tau.

– Ar ne per daug melodramatiška? Jūs, vampyrai, visuomet taip susireikšminate, – jo akys iš nuostabos išvirto ant kaktos. – Taip, žinau, tu nakties padaras. Mirties nešėjas, kraujasiurbys, saulė tavęs laukia nesulaukia, ir taip toliau, ir panašiai. Bet, kad ir kaip būtų keista, man tai vis tiek nedaro jokio įspūdžio.

Jis prisimerkė.

– Iš kur žinai, kas aš, vaikeli?

Kurių galų visi antgamtiniai padarai šaukia mane vaikeliu? Gruodį man bus septyniolika. Man patiktų „madmuazelė“ ar dar kaip nors.

– Žinau, nes toks mano darbas. Ir dar žinau, kad visas tas trolių persekiojimo reikalas baigtas.

Jis atkragino galvą ir nusikvatojo. Jaučiausi, lyg patekusi į prastą filmą apie vampyrus. Galiausiai jis liovėsi didžiuotis savo pragaištingomis galiomis ir įsispitrėjo man į akis.

– Tu nuvesi mane atgal pas trolius.

Vampyrų proto valdymo triukas įmanomas tik dėl jų apžavų, o kadangi aš mačiau jo baltas negyvėlio akis, man tai buvo ne daugiau nei kvailas maivymasis. Apsimečiau, kad paveikė: veidas liko be jokios išraiškos ir aš lėtai linktelėjau.

– Taip. Troliai. Atgal. Su manim. Negaliu suregzti. Sakinio, – papurčiau galvą. – Nieko neišeis.

Jis loštelėjo, įpykęs ir nežinodamas, ką toliau su manimi daryti.

– Aš nežudau žmonių.

– Aš irgi! Matai, mes jau turime daug bendro.

– Tuomet mums derėtų draugiškai išsiskirti ir traukti kiekvienam savo keliu.

Karingai įsirėmiau rankomis į klubus.

– Deja, aš taip nemanau. Neleisiu tau žudyti trolių vaikų.

Jis atsiduso.

– Tuomet mes turime ne tiek jau daug bendro. – Iššiepęs iltis palinko į priekį. Užsimojau ir iš visų jėgų smogiau jam į veidą.

– Oi! – sušukome abu, jis spausdamas nosį, o aš purtydama savo vargšę vargšę ranką. Kodėl man nieks nesakė, kad daužyti snukius taip skausminga?

– Tu man trenkei!

– O tu norėjai man įkąsti!

Mudu susižvalgėme, jo pasitikėjimas kažkur dingo, matyt, todėl, kad viena ranka tebelaikė susiėmęs už nosies.

– Tai kas dabar? – paklausė melodingu, kiek pridususiu balsu.

– Taip toli į ateitį dar negalvojau.

Neketinau jo paleisti, bet neturėjau įrangos, kad jį nukenksminčiau, o žudyti nenorėjau. Akimirką tvyrojo slogi tyla, tada jis pritūpė ant prieangio grindų. Sunkiai atsidususi prisėdau šalia, apsivijau rankomis kelius, iš paskutiniųjų stengdamasi mirtinai nesušalti. Man atrodė, kad pūslės ant kojų ėmė didėti, plėstis ir jungtis į mažas draugiškas pūslių šeimas. Suknistas vakaras.

Pasisukau į vampyrą.

– Juk tu negeri žmonių kraujo, ką?

Jis atsirėmė nugara į sieną ir įbedė akis į dangų.

– Praėjo dar ne tiek daug laiko.

– Kodėl? – Pažinojau nemažai vampyrų, pavyzdžiui, Arianą, kurie negeria žmonių kraujo, tačiau jiems nereikia ir trolių kraujo. Tai buvo pirmas kartas, kada kraujasiurbys savo aukomis pasirinko kitas antgamtines būtybes.

– Todėl, Liebchen, kad dar prisimenu, ką reiškia jausti plakant širdį, tvinksint pulsą. Prisimenu, ką reiškė nesijausti pabaisa. Man patinka stebėti žmones, besisukiojančius aplink, augančius, senėjančius ir besikeičiančius, nes aš to daugiau niekada nepatirsiu.

– Sąžininga, nieko nepasakysi, tačiau jei jau tu toks pacifistas, kodėl žudai trolių vaikus?

Jis pasisuko į mane, nuovargis, kurį pabrėžtinai rodė kalbėdamas apie žmoniją, dingo, atsirado beveik apčiuopiamas pyktis.

– Nes aš amžinas, ir kraujas mane šaukia. Jis šaukia mane visur, kur einu, maldauja, kad jo paragaučiau, aš mirštu iš troškulio. Kas mane tokį padarė? Kas dar pasaulyje nepavaldūs laikui? Šie padarai, ir kiti į juos panašūs. Jei esu pabaisa, tai ir atliksiu savo vaidmenį. Tačiau medžiosiu tokius pat pabaisas ir vieną dieną sužinosiu, kaip jie sugriauna žmonių gyvenimus paversdami juos vampyrais, ir išžudysiu juos visus.

Sudrebėjau, ir dėl to buvo kalti visai ne šlapi drabužiai. Kai Vivė buvo pačiame šėlsmo įkarštyje, ji bent jau manė, kad padeda antgamtinėms būtybėms jas išlaisvindama. Šį vampyrą ginė paprasčiausia neapykanta. Norėjosi pašokti ir dingti kuo toliau, vos susilaikiau.

– Bet kodėl taip galvoji? Juk trolių vaikai nepasirinko tokio gyvenimo. Tai nuo jų nepriklauso, kaip kad nuo tavęs nepriklausė tavo virsmas. Tu baudi juos už tai, kas jie yra. Juk tai beprasmiška!

Jo veide atsirado šypsena, šaltesnė ir už tamsią naktį.

– Turėjau keturis šimtus metų apie tai pagalvoti. Tu labai miela, tačiau jei išbūtum pabaisa tiek kiek aš, žodis „prasmė“ pats netektų prasmės.

Pasimuisčiau, mano subinė baigė prišalti prie betoninių laiptų. Ir kodėl man nuolat taip nutinka? Mano komunikatorius liko šlapiame palte, kurį kaip paskutinė kvailė palikau ant upės kranto. Gal trinktelėti jam taip, kad prarastų sąmonę, paskui susirasti Drimbą Dančiagriežį ir kitus trolius? Bet jie tikriausiai jį nudėtų. Ar jis to nusipelnė? Ir ar taip mąstydama netapau tokia pat pabaisa kaip jis?

– Reikėjo likti namuose ir mokytis, – sumurmėjau.

Jis tyliai sukikeno.

– Tai jau tikrai. Regis, atsidūrėme aklavietėje. Aš nesustosiu, o tu įpareigota mane sustabdyti, ar ne?

Gūžtelėjau.

– Toks mano darbas. Lyg ir.

– Tikriausiai turėčiau tau atskleisti vieną paslaptį.

– Kokią dar paslaptį?

Jis palinko prie manęs.

– Tu kvepi ne visai kaip žmogus.

To ir reikėjo tikėtis. Mano bičiulis vampyras neišlaikė. Kažin, ar sunku sumušti negyvėlį iki sąmonės netekimo? Atsistojau ir sugniaužiau kumščius.

– Pasakyk man ką nors, ko nežinau.

Jis atsistojo ir žiauri šypsena iškreipė jo suirusį, išdžiūvusį veidą.

– Ką nors, ko nežinai? Puiku. Pavyzdžiui, antgamtinių būtybių kraujas gerokai naudingesnis nei žmonių.

Man nespėjus pasijudinti, jis ištiesė ranką ir sugriebė mane už riešo. Pabandžiau ištraukti ranką, bet negalėjau atsikratyti jo neįtikėtinai stiprių gniaužtų.

– O, pypt.

6 Vok. mieloji

MAN PATINKA NAKTINIS GYVENIMAS

Vėl pabandžiau išsivaduoti iš vampyro gniaužtų, bet jis nepasidavė. Tai neįmanoma. Taip negali būti. Vampyrai nėra tokie stiprūs!

Matydamas, kad aš rimtai imu panikuoti, jis išsiviepė. Ir nuo tos šypsenos man pasidarė taip bloga, kad norėjau spirti jam į išpuvusius dantis.

– Nesitikėjai? O aš tave perspėjau.

Atsivėdėjusi smogiau kaire ranka, bet tik kliudžiau jam galvą. Jis pasislinko į priekį, spausdamas mane prie laiptų turėklų. Traukdamasi suklupau ir tėškiausi atbula, skaudžiai užsigaudama stuburgalį į laiptelio kampą, net sužvigau. Vampyro delnas užspaudė man burną ir šiek tiek akis, be to, apsvaigau nuo skausmo, todėl vargiai galėjau sutelkti dėmesį į jo apžavus arba į tikrą kūną. Lygi oda, negyvėlio oda, lygi oda, negyvėlio oda, nuo besikaitaliojančių pavidalų ėmė pykinti ir aš vos sulaikiau šleikštulį.

– Paskubėkim, jei nenorim pritraukti dėmesio. Pažadu, apsisuksiu greitai, mano mažoji pabaisa. – Jis pasuko mano galvą į šoną, skruostu į save.

Suklikusi iš nevilties, iš visų jėgų kandau jam į pirštus. Jis atšoko ir aš staigiai įkvėpiau pilnus plaučius oro, vos neapsivėmiau, pagalvojusi, kas ką tik buvo mano burnoje. Nėriau į šoną ir svirduliuodama atsitraukiau tiek, kad jis negalėtų manęs pasiekti. Vos atgavusi pusiausvyrą dėjau į kojas. Vos gaudžiau kvapą. Lėkiau gatve, kol pribėgau posūkį. Sukdama už kampo grįžtelėjau per petį atgal ir kone įlėkiau į sieną. Nusikeikusi apsigręžiau – per vėlu. Vampyras buvo užtvėręs kelią atgal ir geidulingai žvelgė į mane.

– Juk tu neketini to daryti, – pasakiau atkišdama į priekį rankas.

– Kaip tik ketinu.

– Ne! Aš… – Šaltas vėjelis perbėgo mano gyslomis ir dilgčiojimas pirštų galiukuose sustiprėjo. Aplink mane mažais verpetais sūkuriavo oras, ši stichija pasirodė keistai sava. Staiga mano pavargęs ir skaudantis kūnas tapo lengvas it plunksnelė, lyg būtų nematerialus, tačiau galingas. Priešais aiškiai jaučiau vampyro sielą. Ji mane šaukė. Net galėjau matyti silpną švytėjimą aplink jo širdį.

Užsimerkiau, kovodama su troškimu prieiti prie jo arčiau.

– Prašau, – sušnibždėjau, – nenoriu padaryti tau nieko bloga.

Jis nusijuokė.

– Tu sumišusi, Liebchen?

Staigiai atsimerkiau. Vampyrui pažvelgus man į akis, jo veidas pasikeitė: grobuoniška pašaipa persimainė į baimę. Suspaudžiau kumščius. Ne, nenoriu. Net jei neturiu kitos išeities. Iš paskutiniųjų laikiausi, kad nepajudėčiau iš vietos, balsas nuskambėjo dusliai ir skausmingai.

– Bėk.

Vyliausi, kad jis nepaklausys.

Bet jis susiraukė, tada lėtai ėmė trauktis akligatviu atbulas, nė sekundę nenuleisdamas nuo manęs baltų negyvėlio akių. Jau buvo besukąs už kampo, bet iš tamsos išniro beisbolo lazda ir tėškė jam į kaukolę.

Siaubingas troškimas priblėso ir man tarsi valkius nuo akių nukrito. Džekas išsiviepė ir paplekšnojo lazda sau į delną.

– Neblogai dėjau, ar ne?

Įbedžiau akis į sukniubusį vampyrą. Jis gulėjo ant žemės nekrutėdamas. Visiškai bejėgis. Jei dabar atimčiau iš jo sielą, man nebūtų pasiteisinimo. Drebėdama įtraukiau oro ir pabandžiau atsikratyti juodų minčių sutelkdama dėmesį į Džeką.

Džekas!

– Kur tu buvai, apgailėtinas šliuže?!

Jis pakėlė antakius, dėdamasis baisiai įskaudintas.

– Ar tai reikia suprasti kaip padėką?

– Duok man tą lazdą ir parodysiu tau, kokia dėkinga esu, baily!

– Ei, ei, atvėsk. Ar būtų buvę geriau, jei jie ir mane būtų sučiupę? Juk aš grįžau. Ir matau, kad pačiu laiku, – jis išsišiepė, tačiau žvilgsnyje liko įtampa, kažkas smerkiamo, tarsi jis būtų žinojęs, ką aš ketinau… ne, ką aš galiu padaryti. – Bet tu ir pati puikiai tvarkeisi, tiesa?

Išlupau lazdą jam iš rankų.

– Gerai, ar turi bent ką, kas dabar galėtų mums praversti? Įtaisą ant kulkšnies? Atliekamą komunikatorių?

Jis ėmė plekšnoti per aptemptus marškinius ilgomis rankovėmis, apsimesdamas, kad ieško kišenių, tada gūžtelėjo.

– Viskas mano palte.

Nuleidau akis į siuvėjo siūtą vilnonį paltą. Paltą, kurį vilkėjau visą šį laiką. Įkišau ranką vidun ir – aišku – slaptoje kišenėje prie širdies buvo plonytis komunikatorius ir įtaisas ant kulkšnies.

Žioplė.

– Būk pasirengęs, toks mano devizas, – išsiviepė patenkintas. – Šitas, ir dar: „Miegok, kai tik gali“. Oi, ir dar vienas: „Jei ką nors pametei ir nepastebėjai, gal nieko tokio, jei paimsiu?“

– Skambink, – paliepiau. Jaučiausi neįtikėtinai nuvargusi ir troškau kuo greičiau atsidurti kuo toliau nuo šito vampyro. Mečiau komunikatorių Džekui, pasilenkiau ir, kai paliečiau įtaisą, mano pirštai sutrūkčiojo. Aš nežiūrėsiu į vampyro širdį. Aš jo nepaliesiu. Uždėjau nykštį ant įtaiso, kad jis suveiktų, bet nieko neįvyko.

– Matau, jie jau nepatiki tau įtaisų? Žinai, kodėl? – Džekas pasilenkė ir pats ėmėsi darbo.

Gal todėl, kad išlaisvinau Lendą? Ar kad paleidau beveik visus vilkolakius, kurie buvo jų žinioje? Ko gero, aš irgi nepasitikėčiau. Žengiau kelis žingsnius atgal ir vėl atsirėmiau į sieną, pakėliau akis į debesuotą naktinį dangų, iš paskutiniųjų stengdamasi negalvoti apie vampyrą.

Džekas atsistojo.

– Jie atvyksta, – jis tingiai mestelėjo komunikatorių į orą ir sugavo sau už nugaros. – Kur troliai?

O, mėšlas. Troliai. Kaip dabar reikės meluoti, kad išsisukčiau? Neketinu jų įduoti TKABA. Mano nuomone, jie užsitarnavo teisę čia gyventi. Šis bjaurus padaras, gulintis ant žemės, vienintelis, kurį reikia pašalinti.

Greitosiomis sukurpiau istoriją ir tada sienoje priešais atsivėrė durys. Iš angos paskubom išėjo du vyrai juodais megztiniais aukštomis apykaklėmis, jų palyda – elfai – liko nematomi tamsoje. Vyrai apsižvalgė, tada žengė į priekį ir priklaupė prie nejudančio kūno.

Vienas kreipėsi į mane, po rudomis akimis sublyksėjo geltonos vilko akys. Cha! Akivaizdu, kad TKABA neprarado visų vilkolakių.

– Kur troliai?

Susiraukiau neva apgailestaudama.

– Seniai išsilakstė. Jie persekiojo šitą vampyrą, kraujo kerštas ir panašiai. Genčių reikalai. Bet kai suprato, kad aš dirbu TKABA, staigiai dingo, kad nespėtume sugauti. Sekiau jų pėdomis ir sutikau šį.

– Tai jie čia negyvena? Ir nepagrobė jokių žmonių?

– Nea. Jie tik keliavo pro čia. Prieš tai buvo nusitempę mane į tuščią sandėlį, kur, matyt, laikinai apsistojo. Nemačiau ten žmonių pėdsakų.

Jaučiau, kaip Džekas į mane spokso, ir sąmoningai vengiau į jį žiūrėti. Ketinau prastumti šį melą už gryną pinigą. Vienintelis padaras, galintis man paprieštarauti, buvo šitas vampyras. Gal vis tik reikėjo atimti iš jo sielą… Nieko. Rakelė patikės mano žodžiu.

Vilkolakis linktelėjo, tada suėmė vampyrą už pažastų ir padėjo savo bendrui jį nuvilkti prie elfų durų.

– Būkite atsargūs. Jis labai stiprus. Girdit, stipresnis net už jus.

Mačiau, kad vilkolakis abejoja.

– Tikrai. Jis nužudė… – užsikirtau, pašiurpusi nuo minties, kas būtų, jei būčiau prasitarusi. – Geriau pakalbėsiu su Rakele. Pasirūpinkite, kad jis neatsitokėtų, kol nenugabensite jo į areštinę. Kulkšnies įtaisas šitam gali nepadėti. – Jie linktelėjo, pusiau nešdami, pusiau vilkdami vampyrą pro durų angą. Mečiau akį į vieną elfę, bet nepažinau jos. Tuo geriau.

Atsidususi nuslydau siena žemyn ir atsisėdau ant žemės. Krūptelėjau, nes skausmas, prasidėjęs kryžkaulyje, išplito po visą juosmenį. Kiek pasimuisčiusi įsitaisiau patogiai, dabar jau neatrodė, kad tučtuojau mirsiu, – gal kiek vėliau. Dėmesį patraukė kažkas gatvės gale. Niekieno kito akims nematoma Birgita linktelėjo man ir dingo šešėlyje. Bent ką nors doro šiandien padariau. Galbūt. Veikiausiai.

– Taigi, – Džekas prisėdo šalia manęs. – Arkliavandenis, troliai, vampyras – viskas per vieną vakarą. Pakeičiau nuomonę, tu tikrai moki linksmintis.

Vos neverkdama prigludau prie jo ir padėjau galvą ant peties.

– Net neįsivaizduoji, kaip.

Manęs neapleido troškimas, tiksliau, poreikis, atimti vampyrui sielą. Negana, kad iš alkio grobas grobą rijo, dar ėmė graužti kaltės jausmas. Bet aš nieko nepadariau. Ir nebūčiau padariusi, net jei Džekas nebūtų pasirodęs. Mano pirštai, tarsi nesutikdami su manim, vėl ėmė dilgčioti, ir aš vėl sugniaužiau kumščius. Ne.

Sėdėjome tylėdami. Džekas dėl mano galvos ant jo peties jautėsi įsitempęs, bet buvo toks malonus, kad nesujudėjo. Šiuo metu jis tapo man keistai artimas, tarsi būtume dvi sveiko proto būtybės beprotybės ir žudynių pasaulyje. Jaučiau, kaip šis pasaulis supančioja mane nematomais saitais, grasindamas įtraukti, ir griebiausi pirmo pasitaikiusio inkaro. Net jei tai būtų šviesiaplaukis vaikščiojantis košmaras. Pakėliau galvą ir pasisukau į jį.

– Kaip tu mane radai?

– Pasisekė, – nors atsakymas buvo logiškas, man pasirodė, kad jis ištarė jį per greitai, tarsi būtų iš anksto numatęs. Įdėmiai jį nužvelgiau, bet Džekas pakeitė temą. – Kodėl sumelavai apie trolius?

– Nesumelavau, – sėdėjome žiūrėdami vienas į kitą, du prityrę melagiai, ir aš nebeištvėriau. – Džekai?

– Hmmm?

– Ačiū, – mano balsas sudrebėjo. – Jei nebūtum pasirodęs…

– Jei nebūčiau pasirodęs, būtum ir pati susitvarkiusi. Ei, tik nepradėk žliumbti upeliais – ką tik pripažinau tave neprilygstama linksmuole. Ir dar: nepamiršk, kad vilki mano gražiausią paltą. Labai norėčiau kuo greičiau jį atgauti, todėl gal keliaujam namo, gerai?

Nesiginčijau.

MELAGIŲ MELAGĖ

Rakelė pakėlė prie lūpų puodelį su juoda kava ir sušnairavo per jo viršų į mane.

– Vien pažvelgus į tavo gėrimą, dantyse gali atsirasti ėduonis.

– Laimė, TKABA dirba geri stomatologai, – nusišypsojau ir lazdelės formos ledinuku pamaišiau karštą šokoladą su plakta grietinėle. Sėdėjome mažutėje kavinukėje, šiltomis geltonomis sienomis ir minkštais krėslais, sustatytais blausiai apšviestuose kampuose. Išsibarstę klientai, palinkę virš kompiuterių, spausdino kofeino įkvėptus šedevrus. Išsirinkau būtent šią kavinę, nes čia absurdiškai anksti imdavo prekiauti kalėdiniais gardumynais (vis tik reikia pasakyti, kad Helovino garbei ant sienų kabojo keletas vorų ir šikšnosparnių), ir todėl, kad ji buvo apie pusvalandį kelio autobusu nuo mano miestelio, taigi mažai tikėtina, kad čia galėčiau sutikti pažįstamų. Vargu ar kas nors iš mano draugužių vilkolakių ar vampyrų atpažintų Rakelę, bet geriau nerizikuoti.

– Čia miela, – ji nuvalė dėmelę nuo stalo, paskui dar vieną, ir dėbtelėjo į besibučiuojančią porelę kampe priešais. Gerai, kad ji neprieštaravo čia susitikti. Kas jai beliko: aš kategoriškai atsisakiau grįžti į Centrą atsiskaityti dėl misijos.

Tiksliau, pameluoti apie aną vakarą.

Jau baigiau skiesti apie trolius ir iš paskutiniųjų laikiausi, kad nepaklausčiau, ką apie juos pasakė vampyras. Jei jis išklojo visą tiesą ir aš išaiškinta, privalau žinoti. Nemėgstu slėpti nuo Rakelės, bet kartais kitaip neišeidavo. Džekas buvo jai užsiminęs, kad vos nenuskendau, todėl tik numykiau, per daug nesileisdama į detales: esą akliavandenis nespėjo manęs paskandinti, nes stipri srovė mus išskyrė ir iškėlė mane į paviršių. Nenorėjau, kad ji imtų pernelyg nerimauti. Vienam vizitui užteks žinios ir apie supervampyrą.

Sudrebėjau prisiminusi jo gniaužtus sau ant riešo ir ką norėjau jam padaryti.

– Juk neišleisite jo iš areštinės, ar ne?

– Žinoma, ne. Jis visiškai nestabilios psichikos, netiks net paprasčiausiems darbams. Gerai, kad niekam neprasitarei, kodėl jis toks stiprus. Šitas atradimas mane išties jaudina. Niekada neteko girdėti apie vampyrą, puolantį antgamtines būtybes, ir kad jų kraujas padeda įveikti vampyrams būdingą silpnumą. Hm, visa tai geriau laikyti paslaptyje, – ji sunkiai atsiduso, atseit, reikalai niekada nebūna paprasti, ar ne?

– Gerai. Tas tipas psichopatas net pagal vampyrų standartus. O tai šį tą reiškia, – atsilošiau, stengdamasi įsitaisyti taip, kad neskaudėtų sutrenkto kryžkaulio. Dar reikia sugalvoti, kaip tai nuslėpti nuo Lendo, su kuriuo šį vakarą susitinkame.

Ne. Daugiau jokių paslapčių.

– Klausyk, o kas ten su stichijų dvasiomis? Ar nemanai, kad vampyras… – man ėmė darytis bloga, nes prisiminiau Vivės siautėjimą. O jei vėl vyksta masinės antgamtinių būtybių žudynės? Nenorėjau apie tai net pagalvoti.

Rakelė papurtė galvą.

– Ne, nemanau, kad tai susiję. Niekas nematė jų mirštant, nerasta ir kūnų. Beveik visos stichijų dvasios, apie kurias žinojome ir su kuriomis buvome užmezgę ryšius, dingo, bet šios dvasios labai keistos – juk žinai. Jas stebime gal tik porą dešimtmečių, ir, mūsų žiniomis, toks elgesys nėra toks jau neįprastas.

Linktelėjau, širdis atlėgo. Vadinasi, daugiau prievartos nebuvo. Turiu pasakyti Lendui, kad žinotų – nesirodo ne tik jo mama, bet ir kitos stichijų dvasios. Tiesą sakant, nesupratau, tai gerai ar blogai.

Rakelė gurkštelėjo savo gėrimo.

– Tik blogai išėjo su tais troliais.

Nevalingai prarijau didžiulį gurkšnį šokolado, net nusiplikinau gerklę.

– Aha. Labai blogai. Bet aš sugavau pavojingą antgamtinį padarą, o toks ir yra mūsų tikslas, ar ne?

– Žinoma. Tu puikiai padirbėjai. Apgailestauju, kad užduotis nebuvo tokia lengva, kaip žadėjau.

– Klausyk, gauk Džekui GPS ar ką nors panašaus. Jis gal kiek ir geresnis už elfus, bet ne itin. Jie nebūtų įmetę manęs į upę, ir panašiai. Ir daugiau neskirk man užduočių netoli krioklių ar skardžių, gerai? Šiurpas nukrečia pagalvojus, kur dar Džekas gali mane atvesti.

– Kitą kartą tegul jis žengia pirmas.

Nusijuokiau purtydama galvą.

– Puiki mintis.

Paskui, mano nuostabai, ji ėmė klausinėti apie mokyklą: buvo taip keista ir kartu jauku aptarti su Rakele mano svarbųjį esė apie Drakulą, anglų kalbos testą, kuris vyko kitą rytą po nuotykių su troliais ir per kurį užmigau, ir mano neapykantą panelei Lin. Tarsi grįžau į praeitį ir prisiminiau laikus, kai galvojau, kad Rakelė – mano mama, ir kai svajojau apie ką nors panašaus į tai, ką veikėme dabar.

Buvo nuostabu.

– Kaip Lendas?

Nudelbiau akis į mažėjančią šokolado porciją.

– Ne per geriausiai. Aš… na… nepasakiau jam, kad vėl dirbu su tavimi.

Ji pakėlė antakius.

– Bet jis sužinojo.

– Aha. Dabar supranti, kad mūsų santykiai pašliję.

Ji atjausdama linktelėjo ir suėmė mano delnus.

– Mano ir Lendo santykiai iš pat pradžių susiklostė nekaip… – Jei prisiminsime, kad Lendas Rakelei sudavė, mes uždarėme jį į areštinę TKABA būstinėje ir tardėme, tik ji ir tegali pavadinti tai „nekaip“ susiklosčiusiais santykiais. – …tačiau jis visuomet buvo tau geras, ir aš neabejoju, kad judu išsiaiškinsite.

– Ačiū. Aš…

Supypsėjęs komunikatorius nutraukė brangias ir tokias trumpas normalaus žmogiško pokalbio akimirkas. Ji perskaitė žinutę ir atsiduso, tarsi sakydama: „Ir kodėl para turi tik dvidešimt keturias valandas?“, tada apgailestaudama pažvelgė į mane. Numojau ranka.

– Nesijaudink. Eik ir gelbėk pasaulį. O aš baigsiu įsivaryti danties ėduonį.

Ji patylėjo.

– Man tikrai labai gaila, Eve. Kartais pagalvoju, ar pasikvietusi tave atgal nepadariau klaidos. Ar nepasielgiau savanaudiškai? Šiaip ar taip, negaliu apsakyti, kokia esu tau dėkinga, – ji nusišypsojo ir paplekšnojo man per ranką. – Susisieksim.

– Gerai.

– Jei tau reikės pagalbos rašant tą esė, duok man žinoti. Ir jei galėčiau padėti dėl Lendo – bet kuo.

Kai ji išėjo, supratau, kad bendravimas su Rakele sušildė labiau nei karštas šokoladas. Nežiūrint ne itin nusisekusios paskutinės misijos, viskas klostosi sėkmingai. Tai, kad Rakelė sugrįžo į mano gyvenimą, man reiškė daugiau, nei galėjau įsivaizduoti. Palyginti su tuo, Švedijos patirtis ne tokia svarbi, nors ir teko kelis kartus pažvelgti mirčiai į akis. Lendas supras. Pasistengsiu, kad suprastų.

Parvažiavau namo autobusu ir ėmiau sukti galvą, kaip tai padaryti. Praėjo jau trys valandos, bet jokia geniali mintis neatėjo į galvą, jaučiausi visiškai išsekusi. Lendas tiksliai nepasakė, kada grįš, todėl gulėjau ant sofutės su mobiliuoju rankoje, varčiausi ir muisčiausi, vis stengiausi įsitaisyti taip, kad neskaudėtų stuburgalio.

Anos nakties nuotykiai nepraėjo be pėdsako ir po kiek laiko nugrimzdau į neramų miegą. Mane pažadino švelni ranka, braukianti nuo veido plaukus. Prie lovos, susirangęs ant grindų sėdėjo Lendas, jo akys buvo viename lygmenyje su manosiomis.

– Labas, – pasakė jis švelniai.

– Labas. Oi! – matyt, atsisėdau per greitai, nes suspigau nuo baisaus skausmo.

– Kas tau?

– Niek… – užsikirtau. – Vakar vakare kaip reikiant susitrenkiau kryžkaulį.

– Kaip?

– Nukritau ant laiptelio.

– Kur?

– Švedijoje.

Rūpestis jo veide išblėso ir jis atsiklaupė parietęs po savimi kojas.

– Taip. Ir ką tu veikei Švedijoje, kad teko nukristi ant laiptelio?

– Gal mušiausi su vampyru?

Jo veidas suakmenėjo.

– Kaip matau, vėl dirbdama su TKABA esi visiškai saugi! Nuostabu. Ar kitą kartą grįši sulaužytais kaulais? Klausyk, kaip tik tai aš ir turėjau omeny! TKABA vėl laiko tave savo letenose, tu man meluoji ir slepi daiktus, tave vėl įkalino Centre ir netgi traumavo! Tu mušeisi su vampyru!

Papurčiau galvą.

– Užduotis buvo susijusi ne su vampyru, man reikėjo…

– Ne! Tu išvis neturėjai būti susijusi su jokia užduotimi! Negaliu patikėti, kad Rakelė vėl įtraukė tave į savo purvinus darbelius!

Staiga aš pratrūkau, žodžiai nevaldomi biro man iš burnos:

– Tu net nesuvoki, ką kalbi. Manai, jei vampyrai padoriai elgiasi čia, taip yra visur? Ar daug gero atnešė mažytis Deivido bandymas? Suprantu, jis nori apsaugoti žmones nuo antgamtinių būtybių, bet ką daryti su tomis, kurios nenori būti geros? Kai kurie iš tų padarų – pabaisos, Lendai! Ir tu tai žinai! Taip, TKABA kartais užknisa, bet jie bent jau bando ką nors daryti! Gal man ir patiktų tik sėdėti šiame miestelyje ir nešioti lankytojams blynelius, bet žinai ką? Ne tu vienas nori padėti antgamtinėms būtybėms! Gal aš tai darau kitaip nei tu, bet nedrįsk manęs kaltinti, kad agentūroje užsiimu nešvariais darbeliais! Tavo brangusis vampyras! Ar žinai, kad jis persekiojo ir žudė trolių vaikus? Ir jei ne aš, niekas nežino, kiek dar būtų nužudęs!

– Trolių vaikus?

Susiraukiau.

– Taip, keliavau į Švediją susekti trolių kolonijos.

– Suradai?

– Žinoma, suradau. Patikėk, aš gerai išmanau savo darbą. Troliai paprašė pagalbos, jie niekam nedarė nieko bloga, todėl aš juos apsaugojau nuo to šlykštaus padaro. Ir kol nepaklausei: ne, aš neįdaviau trolių TKABA, bet taip, aš įdaviau jiems tą psichopatą vampyrą. Taigi, gal jie manim ir naudojosi, bet aš irgi pasinaudojau jais, ir būčiau dėkinga, jei nesielgtum su manim taip, tarsi būčiau paskutinė kvailė, kuri daro tai, ką jai liepia visi, kas netingi.

Jis gal minutę tylėjo ir aš jau pasiruošiau atremti kitą priekaištą.

– Atleisk.

– Aš… Palauk, ką?

– Atleisk. Tu teisi. Nesuprantu, kodėl galvoji, kad TKABA – geriausia išeitis, bet aš niekada neįstengiau būti jiems nešališkas. Man jie nepatinka ir neketinu jų pamėgti, nes dirbdama tą darbą tu nuolat veliesi į pavojus. Tačiau jei manai, kad tai svarbu, aš su tuo susitaikysiu. Tu ne kvaila… aš manau, kad tu… protingiausia ir geriausia būtybė, kokią kada pažinau.

– Tai… viskas gerai? – krūtinėje suspurdėjo viltis, o nerimas, draskęs mane visą šią savaitę, dingo.

– Tik pažadėk, kad man nemeluosi. Nekenčiu, kad TKABA vis dar yra tavo gyvenimo dalis, bet galėsiu su tuo susitaikyti, jei liausiesi slapukavusi. Labiau už viską mane slegia tai, kad tu nemanai, jog gali būti su manimi atvira. Matai mane tokį, kokio niekas negali matyti, tikrąjį mane, visą laiką. Aš irgi norėčiau, kad atsivertum man iki galo.

Linktelėjau, akyse susikaupė ašaros. Jis teisus. Jis negali nuo manęs pasislėpti. Todėl nesąžininga ką nors slėpti nuo jo.

– Vadinasi, daugiau jokio melo?

Garsiai nurijau seiles. Tu nemirtingas, Lendai.

– Jokio melo, – sumelavau.

Jis atsiduso, mačiau, kaip jam palengvėjo, ir atsisėdo šalia manęs, atsargiai mane apkabino ir atrėmė galvą į pagalvę.

– Tai, hmm, ką dabar norėtum nuveikti?

Puikiai žinojau, ką.

MELAS, LŪPOS IR PAMIŠĖLIAI

– Negaliu, – sušnibždėjau, nuo įtampos beveik ėmė pykinti.

Lendas uždėjo delną ant manojo, kita ranka apkabino liemenį. Padėjau galvą jam ant peties, dėkinga už tai. Už mus. Reikalai negrįžo į įprastas vėžes, tačiau ėjo geryn.

– Aišku, gali, – jis prispaudė mano pirštą prie įvesties klavišo „Enter“ ir aš vienu piršto spustelėjimu pateikiau prašymą stoti į vienintelę geidžiamą aukštąją mokyklą.

– Man bloga.

– Tuomet labai prašyčiau vemti tualete, kadangi čia man šiandien dar reikės miegoti. – Nusijuokė ir lengvai pakštelėjo man į kaklą.

Žnektelėjau atgal ant jo lovos, sujaukdama pažįstamą mėlyną antklodę. Būdama kartu su Lendu jo tėvo namuose jaučiausi kaip tais senais laikais, kai pabėgome iš Centro ir aš čia gyvenau.

– Man reikia dar kartą perskaityti savo esė. O kaip bus su vertinimo testu? Ir matematikos pažymys galėtų būti geresnis. Ir dar tas kvailas anglų kalbos lygis, – neištvėrusi užsidengiau veidą delnais. – Man trūksta oro. Ar tau neužėmė kvapo, kai teikei prašymą? Ar tai normalu?

Lendas prisėdo šalia manęs, nuo jo svorio lova įdubo ir aš meiliai prigludau jam prie šono.

– Normalu. Jaučiausi lygiai taip pat. Žinok, susijaudinusi atrodai nepalyginti gražesnė nei aš, – jei tai padės tau nusiraminti.

Dirstelėjau pro pirštus.

– O kas bus, jei neįstosiu?

Jis mane apkabino.

– Daugiau apie tai negalvok. Tu įstosi.

– Gerai. Kam nors juk reikia tave prižiūrėti ir saugoti nuo tos nedoros laboratorinių darbų asistentės driadės.

Jis nusijuokė ir suspaudė mane glėbyje taip, kad negalėjau kvėpuoti.

– Tikrai, ir kam man ta nimfa, jei galiu turėti amžiną nenuoramą Evę?

Išlaisvinau rankas ir įbedusi pirštus jam į šonus kutenau tol, kol jis paleido mane iš glėbio. O tada, negalėdama atsispirti jo lūpoms, taip gražiai jos atrodė Lendui juokiantis, pabučiavau, jis atsakė ir aš leidau jo lūpoms ištirpdyti mano įtampą. O dangau, net jo lūpų skonis nuostabus.

Vos spėjau atsipalaiduoti besiglamonėdama, ir mus pertraukė apačioje pasigirdę garsūs balsai.

– Laukiate svečių? – paklausiau sėsdamasi.

Lendas išnėrė pirštus iš mano plaukų.

– Bent jau aš nieko nežinau.

Balsai ėjo vis garsyn, akivaizdžiai kažkas ginčijosi.

– Palauk… juk tai Rakelė.

Nuostabu. Aišku, jai reikia pasirodyti kaip tik tada, kai mūsų su Lendu santykiai pasitaisė. Tik to man dabar ir betrūko – TKABA dramų, – kad primintų Lendui apie mano melą. Deividas stovėjo atsirėmęs į stalviršį, jo veide atsispindėjo pyktis ir susidrovėjimas. Rakelė stypsojo priešais ir su kiekvienu sakiniu, kad būtų ryškiau, baksnojo pirštu jam į krūtinę.

– Nepasakok man apie pasitikėjimą, Deividai Pirelo! Ir tu dar drįsti kalbėti man apie pasitikėjimą! Jei bent nutuoki, kur jie yra, ir ne…

Deividas garsiai kostelėjo, Rakelė atsisuko ir pamatė mus, stovinčius tarpdury. Jos veidas buvo apimtas jaudulio, retai ją tokią pamatysi: raustelėjusiais skruostais ir švytinčiomis akimis atrodė labai gražiai. Tą grožį kiek darkė raukšlė kaktoje, tačiau Rakelė greitai susitvardė ir veidas vėl liko bejausmis.

– O. Deividas nesakė, kad judu čia, – ji pasilygino sijoną, tarsi tai būtų sukilusios emocijos, kurias taip meistriškai sutramdė vos mums įėjus į kambarį. – Beje, Eve, kaip tavo koledžo reikalai?

Nepatikliai nusišypsojau, buvau tikra, kad ji atėjo ne dėl to.

– Puikiai. Prieš penkias minutes pateikiau prašymą į Džordžtauną.

– Jei tikrai nori įstoti, turi išsiųsti pašymus į dar bent tris koledžus.

Vos susilaikiau piktai nedėbtelėjusi. Mokykloje man sakė tą patį, bet man rūpėjo tik Džordžtaunas.

– Ačiū už patarimą.

– Ką tu čia veiki? – Lendas paklausė Rakelės.

– Neseniai darbe kai ką patobulinome, norėjau sužinoti tavo tėvo nuomonę. Deja, jis nelabai kuo galėjo padėti, – ji suskersakiavo Deivido pusėn. Šis stovėjo paniuręs. – Eve, kai gausi atsakymus iš koledžų, pranešk, – nusišypsojusi man praėjo pro šalį ir išėjo pro priekines duris.

– Nuo kada ji naudojasi paprastomis durimis? – paklausė Lendas.

– Ji tik stengėsi būti mandagi, – susiraukiau, supratusi, kad vėl ginu Rakelę.

– Ko iš tikrųjų jai čia reikėjo?

Deividas papurtė galvą.

– Iš jų priežiūros ištrūko dar daugiau stichijų dvasių ir užregistruotų antgamtinių būtybių. Šiaip ar taip, tai ne mūsų rūpestis. TKABA pati susikuria problemas ir paskui negali su jomis susitvarkyti. Tiems, kurie ištrūko, tai tik į gera.

Sutrikusi ėmiau mindžikuoti. Nežinojau, kieno pusę šiuo atveju palaikyti. Galbūt abiejų. Ar niekieno. Lendas nepratarė nė žodžio, ir aš karštligiškai sukau galvą, kuo užpildyti slegiančią tylą.

Kišenėje suskambėjo mobilusis. Labai laiku.

– Tai Ariana. Luktelėkit… – atsiliepiau ir išėjau į kitą kambarį. – Ariana? Kas atsitiko?

– Ant tavo lovos šokinėja kvanktelėjęs blondinas. Ar taip turi būti, ar man jį užmušti?

– Nesivargink, – suurzgiau. – Pati jį užmušiu, – jei jau teks turėti reikalų su Džeku, vėl jaukiančiu man gyvenimą…

Įėjo Lendas, ir aš greitai išjungiau telefoną.

– Kas nors ne taip?

Nežiūrėdama jam į akis, įkišau telefoną kišenėn. Tai ne TKABA užduotis. Mes taip puikiai leidome popietę, kol vėl nepasirodė Rakelė. Nereikia jo nervinti.

Atsidusau. Tiesa. Turiu sakyti tiesą, kol galiu, kad atsverčiau tuos atvejus, kai sakyti tiesos tikrai negalėsiu.

– Džekas mano bute baigia užknisti Arianą.

Lendas susiraukė.

– Ko jam vėl reikia?

– Neturiu supratimo. Vis tiek turiu grįžti, šį vakarą mano pamaina, – pastaruoju metu išties retai rodžiausi užkandinėje. Pinigų nestokojau, bet jiems reikėjo mano pagalbos, todėl jaučiau pareigą kartkartėmis padirbėti. Be to, dirbdama galėjau stebėti Noną. Daugiau elfų nemačiau, bet tai nereiškia, kad nieko nevyksta.

– Gal nori, kad padėčiau?

Nusišypsojau dėkinga, kad Lendas nesiunta ant Džeko. Be jokios abejonės, jis ilgai galvojo ir padarė išvadas.

– Geriau išrink mums kokį filmą. Dirbdama lauksiu malonaus pasimatymo.

– Norėjau pasakyti, gal padėti susitvarkyti su Džeku?

– O. Ne. Jis tiesiog šiek tiek išmuštas iš pusiausvyros ir vienišas.

Lendas apkabino mane apie liemenį, nors ir suraukęs kaktą.

– O ar jis negali būti šiek tiek išmuštas iš pusiausvyros ir vienišas su kieno nors kito mergina?

– Būtinai pasiūlysiu. Paimk mane aštuntą, gerai?

Jis pasilenkė ir švelniai pabučiavo.

– Gerai. Paskambink, jei turėsi bėdų.

Abejojau, ar skambinsiu Lendui, užtat neabejojau, kad ten, kur pasisuka Džekas, bėdų nors vežimu vežk.

KITI GYVENIMO BŪDAI

Kai įsiveržiau į kambarį, Džekas kaip tik buvo įpusėjęs šuolį. Griebiau jį už kulkšnies ir parverčiau gulsčiom. Jis nudribo ant lovos kaip maišas ir iš to smarkumo nuriedėjo ant grindų.

Ir nusijuokė.

– O! Reikia pakartoti! Pasistengsiu iššokti dar aukščiau.

– Ne! Niekur tu neiššoksi! Ką čia veiki?

Jis atsisėdo ant lovos ir gūžtelėjo pečiais.

– Man pasidarė nuobodu.

– Man nerūpi! Aš tau ne auklė!

Mėlynos Džeko akys sužiburiavo. Reikėjo pripažinti, kieno akys dar taip nuostabiai žiburiuoja? Paskui jo veidas sukrito, apatinė lūpa graudulingai atkaro. Jis sulapsėjo ilgomis blakstienomis.

– Maniau, mes draugai.

– Oi, tik nereikia.

– Ak, liaukis, – jis pašoko ir griebė mane už rankos. – Varom, pasilinksminsim!

– Negaliu! Turiu dirbti, o paskui einu į pasimatymą.

– Vėl tas karštakošis tavo bičas! Maniau, judu išsiskyrėte.

– Ne! Kodėl turėtume išsiskirti?

Džekas gūžtelėjo.

– Nžn. Paskutinį kartą, kai jį mačiau, neatrodė labai apimtas jausmų. Galų gale, koks skirtumas. Tik norėjau įsitikinti, kad tau viskas gerai. Regis, taip ir yra, nors vis tiek manau, kad tas bičas nuobodus. Ar jis gali parodyti tau krakenus7?

– Eik sau! Ar jie tikri? Visada norėjau… – prikandusi liežuvį giliai įkvėpiau. – Aš… užsiėmusi. Manęs laukia mano vaikinas.

Man pasirodė, kad šį kartą jis nuliūdo tikrai nuoširdžiai. Nuostabu. Apvyliau dar vieną žmogų. Juk žinojau, kaip jis gyvena. Jis gali rinktis tik iš Centro ir Elfų karalystės, tad nusipelnė draugo.

– Gal kitą kartą? Savaitgaliais aš labai užsiėmusi.

Džekas gūžtelėjo, veide vėl nušvito įprasta šypsena su duobutėmis.

– Na, tu ir be manęs rasi, kaip pakliūti mirčiai į nagus.

Tarpdury garsiai sukosėjo Ariana. Pralėkiau pro ją nieko nepaaiškinusi, tad supratau, ko ji nori. Bėda ta, kad nežinojau, ką jai paaiškinti.

– O… hm… Ariana, čia Džekas. Jis… hm… gerai, ką jis tau pasakė?

Ariana užvertė akis. Juodai paryškintos šokolado rudumo apžavų akys atkartojo pieno baltumo negyvėlės akių judesius.

– Jis pasakė, kad atvyko išbandyti lovos. Pamaniau, kad tai vienas iš buvusių tavo vaikinų.

– Ne, jis ne… na, gal tam tikra prasme. Jis ne elfas, jis žmogus, bet, hm… – Kol kas nepasakiau Arianai apie naują sutartį su TKABA. Užteko, kad dėl to jau įsiuto Lendas, nenorėjau, kad dar ir kambario draugė į mane žvairuotų.

– Džekas, – jis pražydo savo tirpdančia šypsena ir padavė ranką. – Neabejotinai žmogus, bet… – paėmė jos ranką ir prispaudė prie lūpų, – …nedvejodamas rinkčiausi kitą gyvenimo būdą, jei tik galėčiau tave geriau pažinti.

– Hm… ar ne? – Ariana atitraukė ranką, veide šmėstelėjo pasibjaurėjimas, nors lūpų kampučiuose sustingo vos matoma šypsena. – Amžinas gyvenimas ir be tokių parazitų kaip tu užtektinai nepakenčiamas.

Jis sunkiai atsiduso.

– Merginos tokios pikčiurnos. Pavyzdžiui, elfės, jei nenori, kad jas kabintum, paprasčiausiai nužudo, – jis pridėjo ranką prie sienos, atsirėmė į ją ir ėmė nekantriai trepenti koja.

– Kur susiruošei? – paklausiau jausdamasi kalta, kad nevykstu kartu.

– Ieškoti elfės, kuri mane nužudytų, – atsisveikindamas šelmiškai mirktelėjo ir, kai durys atsidarė, pavaidino, kad krinta į bedugnę. Net Ariana susijuokė ir dar ilgai juokėsi durims užsivėrus.

– Iš kur tu tokį ištraukei?

– Neturiu supratimo. Turbūt kaip magnetas traukiu visokius bepročius.

– Tikriausiai užuodžia giminingą sielą.

– Iš tokios girdžiu. Ar jau pritrūkai negyvėlių pulkų savo šlovingai revoliucijai?

– Zombių, ne negyvėlių. Labai didelis skirtumas. Atsakymas: ne, nepritrūkau. Kaip tik dabar dairausi į vieną naują talentą. Šlovinga revoliucija užgrius rytoj.

– Linkiu sėkmės. Klausyk, gal norėtum ką kartu nuveikti? Lendas bus čia visą savaitgalį.

Ariana gūžtelėjo. Pastaruoju metu ji dar labiau užsisklendė. Tad šį kartą, nebent vėl apsireikštų koks elfas, tikrai neketinau jos palikti.

– Žinoma. Kodėl gi ne? Gal „Istono mokyklos“ maratonas?

Su džiaugsmu sutikau: mat Ariana niekada nemiega, vadinasi, galėsime žiūrėti DVD visą naktį, o tai reiškia, kad galėsiu visą naktį nesitraukti nuo Lendo. Man patiko jos pasiūlymas. Jis nuostabus.

Linktelėjau ir išsišiepiau iki ausų.

– Bus smagu!

– Lendas ims inkšti.

– Jis toks mielas, kai inkščia.

– Kažkas neduoda tau ramybės, – netikėtai pareiškė ji.

Man daug kas nedavė ramybės, tik meilė Lendui čia niekuo dėta.

– Tiesa, – ji bakstelėjo pirštu į kelis storus aplankus ant rašomojo stalo. – Užsakiau medžiagą iš kelių kitų Vašingtono aukštųjų mokyklų.

– Kam?

– Atsarginis variantas. Na, žinai, dėl visa ko.

Susiraukiau. Gal ji susikukavo su Rakele?

– Man nereikia atsarginio varianto.

Ariana vėl užvertė akis.

– Nebūk kvaiša. Kartais ne viskas pavyksta taip, kaip planuoji. Visuomet reikia turėti galimybę pasirinkti. Džiaukis, kad ją turi.

– Nenoriu nieko rinktis. Pasimatysim vėliau, – trenkiau durimis garsiau nei visuomet.

Nusileidusi laiptais įėjau į virtuvę ir radau tenai Noną su Grnlllll, susiglaudusios ir pasilenkusios jos spoksojo į kažką ant Nonos rankos. Prisimerkiau, nes nebuvau tikra, ar gerai įžiūriu. Atrodė, kad jos kalbasi su lyg ir oranžiniu gekonu ar salamandra; negalėjau patikėti.

Kita vertus, Nona juk medžio dvasia. Ir tokia graži, kad viskas, ką ji darė, neatrodė keista. Arba – viskas atrodė keista. Čia negaliojo jokie normalumo standartai.

– Sveika, Nona!

Ji išsitiesė, rūsčiai dėbtelėjo į mane ir lyg saugodama tą padarą užkišo ranką sau už nugaros. Susiraukiau: ar ji nenori, kad matyčiau tą gyvį, ar pyksta, kad beveik nedirbu užkandinėje?

– Ar aš šiandien reikalinga? Aptarnauti staliukus ar prie kasos aparato?

– Ne, niekur, Eve. Ačiū. Gali būti laisva.

– E… gerai, – čia išties vyksta kažkas keisto.

Po ano jos pasikuštėjimo su Grnlllll ir susitikimo su Retu Nona ėmė man rimtai nepatikti. Ir dar: tas jos žvilgsnis, kai manydavo, jog nežiūriu į ją – lyg… nežinau… lauktų. Kažko.

Buvau visiškai tikra, jog nenoriu žinoti, ko.

Eidama iš užkandinės galėjau prisiekti, kad mane akimis nulydėjo visi, kas čia buvo, – ir nė vieno žmogaus. Iš paskutiniųjų tvardydama drebulį išsitraukiau telefoną: norėjau paskambinti Lendui, kad manęs atvažiuotų. Šiandien nė už ką nevaikščiosiu lauke po atviru dangumi.

Mano apsunkusi galva baigė nusvirti ant rašomojo stalo. Lygus medį imituojančio plastiko paviršius viliojo prisiglausti, o lygiai ir vienodai gaudžiantis anglų kalbos mokytojo balsas klasės gale veikė tarsi dar neužpatentuoti vaistai nuo nemigos.

Jau nepamenu, kada buvo taip nuobodu. Jei tik būčiau oficialiai priimta į Džordžtauną. Galėčiau lengviau atsikvėpti. O dabar privalau stengtis gerai mokytis, jei kartais jie sumanytų patikrinti mano pažymius.

Štai kodėl šiandien per pietus dėl papildomo balo pasisiūliau panelei Lin dar kartą lengvai nubėgti krosą. „Lengvai nubėgti“ – ne visai tai. Lygiai kvailai skambėtų „ramus gremlinas“ ar „maloni ragana“. Arba „žaismingos istorijos pratybos“. Šią savaitę tai jau trečias mano „lengvas bėgimas“ ir aš buvau velniškai tikra, kad dėl kažkokių suknistų pažymių nedovanotinai aukoju savo jau ir taip trumpo gyvenimo metus. Gerai tik tai, kad bėgdama taip išsekdavau, jog nebuvo kada nuobodžiauti. Ne taip, kaip dabar.

Vos susilaikiau nenusižiovavusi. Norėjau, kad kas nors įvyktų. Bet kas. Galbūt vėl ateitų Lendas ir mane išgelbėtų, ir mudu nueitume į dar vieną stebuklingą pasimatymą ir gal pagaliau atsikratytume tos užsitęsusios įtampos, tebetvyrančios tarp mūsų, ypač tylos minutėmis. Pasidėjusi galvą ant kumščio spoksojau į duris.

Kas, jei į klasę įžengtų zombis, dvokiantis mirtimi ir puvėsiais? Neabejoju, pirmiausia jis pultų aršiąją rudaplaukę futbolininkę, nes ji sėdi prie pat durų. Galėčiau susidoroti su zombiu. Ta liniuotė ant mokytojos rašomojo stalo atrodo plona ir aštri kaip geležtė. Įdomu, ar klasės draugai įsivaizduoja, kokia aš kieta? Ypač kai turiu Elą.

Atsidusau, užverčiau galvą ir įsispoksojau į lubas. Iš to tikrai nebus jokios naudos. Jokia liniuotė nėra pakankamai aštri. Be to, į mokyklą Elo nesinešioju. Ir kas iš to: jei ir išgelbėčiau kokį mokinį, veikiausiai būčiau pašalinta, nes mokykloje griežtai draudžiama naudoti prievartą.

Teks gyventi klasės draugų nepripažintai ir nešlovinamai. Jei atvirai, dauguma jų beveik nekreipė į mane dėmesio. Visi susibūrę į uždaras grupeles ir, nors elgėsi su manimi gana maloniai, po pamokų su niekuo iš klasės draugų nebendravau. Iš dalies pati buvau kalta, tiksliau ne visai aš: beveik visą laisvą laiką dirbau užkandinėje, o savaitgalius skirdavau Lendui.

Tačiau, jei atvirai, pagrindinė priežastis buvo kita: kad ir kaip stengiausi, jaučiausi čia kaip balta varna. Mokiniams terūpėjo, kas su kuo susitikinėja, kas ką ir kam išplepėjo ir kas, kur ir su kuo permiegojo, ir taip toliau, ir panašiai. Mane kankino visai kiti rūpesčiai, pavyzdžiui, kas, po velnių, tas siaubingas padaras, kuris tik per plauką neperkando man gerklės, kad paragautų mano kraujo?

Visą savaitę vaikščiojau kaip nesava. Rakelė nesiūlė jokio darbo, dėl to turėjau dar daugiau laiko nervintis dėl visko ir dėl nieko. Nebuvo vietos, kur jausčiausi saugi ir rami. Užkandinėje, kaip visada, sukiojosi tuntai antgamtinių būtybių ir, nors Nona elgėsi įprastai, dabar, kaskart jai į mane pažvelgus, nugara perbėgdavo šiurpuliukai. Ariana tapo it asmeninis mano poltergeistas: visuomet namuose, savo nuotaikomis užpildžiusi visą butą. O kai išeidavau į lauką, negalėdavau atsikratyti įtampos: mane persekiojo tas keistas vėjelis; be perstojo nevalingai žvalgydavausi po dangų, ieškodama silfidžių, arba po minią – bijodama išvysti elfus. Nebuvo vietos, kuri būtų mano, kur jausčiausi kaip namie.

Kaip sakė Džekas: aš neturiu namų.

Bet šią minutę mane kankino nuobodulys. Galėtų į mokyklą priklysti koks vienišas vampyras ir…

Ant mano rašomojo stalo šleptelėjo popieriaus lapas. Prireikė kelių sekundžių, kad susivokčiau, į ką žiūriu. Į savo testą. Savo paskutinį testą! Savo testą su…

Ne, negali būti.

Netikėdama savo akimis žvelgiau į įvertinimo balą, puošiantį pirmąjį puslapį. C+8? C+? Ar jis žino, kiek laiko praleidau ruošdamasi šitam kvailam, beprasmiui testui? Ar žino, kad prieš tai pusę nakties praleidau kaudamasi su blogio jėgomis? Ar nesupranta, kad trūks plyš turiu pakliūti į tą suknistą Džordžtauną?

Bet C su pliusu niekur nedingo, tarsi šaipėsi iš manęs. Gal ir gerai, kad dabar po ranka neturiu Elo, antraip išdeginčiau tą šlykštų pažymį iš puslapio. Pamoka pasibaigė man nespėjus išgirsti, ką uždavė namų darbų. Prie mano stalo stovėjo Karlė.

– C+? Visai nieko!

– Su „visai nieko“ neįstosiu į Džordžtauną, – sudejavau, nedaug trūko, kad apsižliumbčiau. Prašau, prašau, tegul jie pasitenkina mano balų nuorašais, kol nepaskelbti nauji pažymiai!

– Aišku, įstosi! Tu tokia sumani. Nesijaudink, – mums einant priešpiečių, Karlė draugiškai apkabino mane per pečius. – Geriau pakalbėkim apie ką nors gera. Kuo man apsirengti per Heloviną? Negaliu apsispręsti: seksualia vampyre ar seksualia elfe. Jau turiu visą tūtelę kūno blizgučių abiem kostiumams, jei kartais užsimanytum apsirengti tuo, kuo nenorėsiu aš!

Ar dabar jau elfai ir vampyrai blizga?

Tai sulaukiau.

7 Mitinė jūrų būtybė, vaizduojama kaip milžiniškas aštuonkojis arba kalmaras.

8 Jungtinėse Valstijose „C“ reiškia 70-79 balai iš šimto.

KARAMELINĖ PAINIAVA

Sudejavau susiėmusi už pilvo.

– „Istono mokykloje“ to niekad neparodytų. Įsivaizduok teatrališką balsą už kadro: „Kitoje, dar nerodytoje, serijoje: Helovinas pakrypsta pavojinga linkme. Kerisė suvalgo mirtiną dozę cukraus. Ar ji išgyvens iki absolventų susitikimo vakaro? Ir baisiausia: ar kas ją pakvies dabar, kai priaugo tris svarus?“

Ariana, tvirtindama man prie plaukų peruką, susiraukė.

– Niekas tavęs nevertė suvalgyti visą pakelį kramtomųjų saldainių. Sėdėk ramiai.

Pasiruošimas būtų ėjęs sklandžiau, jei būtume naudojusios veidrodį, bet Ariana jų nekentė, todėl sėdėjau ant kėdės vidury mažo bendrojo kambario. Negalėjau labai skųstis, nes pati niekada nieku gyvu ir nė už ką nebūčiau sukūrusi tokio nuostabaus kostiumo. Kartais naudinga turėti negyvėlę kambario draugę, kuri anksčiau mokėsi drabužių modeliavimo.

– Puiku, – Ariana žengė žingsnį atgal ir patenkinta linktelėjo, gėrėdamasi savo darbu. – Atrodai nuostabiai. Gali eiti.

Pašokau ir nulėkusi į vonios kambarį apsižiūrėjau veidrodyje.

– O, Ariana, tai neįtikėtina!

Ugninių plaukų perukas ir violetinė plaukų juosta papildė violetinę suknelę, rausvas kojines ir žalio šilko kaklaskarę. Man visuomet patiko Skubio Dū šutvė – visiškos mano priešingybės. Jie gaudė pabaisas, kurie pasirodydavo besą žmonės, man lemta permatyti žmones, kurie iš tikrųjų yra pabaisos. Manau, jų darbas teikia daugiau džiaugsmo. Be to, jie turi klasišką furgoną.

– Ar patinka? – šūktelėjo Ariana iš kito kambario.

– Tu geniali! Aš geriausia visų laikų Dafnė!

– Ir neabejotinai pati kukliausia.

Grįžau pas ją. Ji jau sėdėjo prie kompiuterio.

– Gal norėtum eiti su mumis? – paklausiau.

– Aš nešvenčiu Helovino.

– Na, liaukis, juk Helovinas – tavo naktis!

Ariana pakėlė akis ir pervėrė mane negyvu žvilgsniu.

– Ačiū, kaip nors apsieisiu.

Mindžikavau. Jaučiausi kalta. Pastaruoju metu beveik nebuvau su ja drauge. Net aną savaitę, kai surengėme naktinį filmų peržiūros maratoną, užmigau jau po pusvalandžio. Nenorėjau prisipažinti, bet tas kvailas supervampyras iš Švedijos vėl pažadino many ankstesnį pasibjaurėjimą vampyrais, ir dabar man buvo ypač sunku žiūrėti į Arianą. Be to, pastarąsias kelias savaites ji atrodė iš tikrųjų užsisklendusi ir nelinkusi bendrauti.

Gerai, dar labiau užsisklendusi ir nelinkusi bendrauti.

Vis dėlto ji rado laiko sukurti man šį nuostabų kostiumą ir jaučiausi jai dėkinga. Mažiausia, ką galiu dėl jos padaryti, – pabandyti kur nors išsitempti.

– Eime. Bus linksma! Beje, vampyrai šiais metais ypač populiarūs, taigi tu savaime atrodysi pritrenkiančiai! Juk nenori per Heloviną tūnoti šiame nušiurusiame bute, ką?

Ji prisimerkė.

– Labai tau dėkui, bet kaip tik to ir noriu. Be to, nekenčiu primesti savo draugijos, kai jos akivaizdžiai nepageidauja. Man nereikia tavo gailesčio, Eve.

– Bet viskas ne taip!

Ariana atsiduso ir nusisuko į žaidimą.

– Nesijaudink, viskas gerai. Viską suprantu. Aš irgi nenorėčiau su savimi bendrauti.

Norėjau jai paprieštarauti, bet lauke supypsėjo automobilio signalas. Uždėjau ranką jai ant peties, bet Ariana pasimuisčiusi ją numetė. Kai Ariana eilinį kartą nugrimzta į niūrią nuotaiką, jos niekaip nepaguosi. Bėgdama laiptais žemyn ir lėkdama per užkandinę stengiausi nusikratyti kaltės jausmo. Lendas kaip tik lipo iš automobilio, šį ketvirtadienį jis grįžo namo vien dėl manęs. Susiraukiau.

– Tu be kostiumo!

Jis išsiviepė ir atidarė man dureles.

– Žinoma, su kostiumu. Aš pasipuošiau nematomo žmogaus kostiumu!

Niuktelėjau jam į krūtinę.

– Tinginys.

– Klausyk, kostiumuotas vaikštau kiekvieną mielą dieną. Tai tu tinginė, nes puošiesi kaukių karnavalui tik kartą per metus. Beje, su rausvomis kojinėmis atrodai taip patraukliai, kad už tinginystę šįkart nebausiu.

– Koks tu kilnus, – jis pabučiavo mane ilgu bučiniu, ir aš net užkaitau iš laimės. Mums viskas bus gerai.

Kol važiavome iki jo tėčio namų, žvalgiausi pro langus: susijaudinau pamačiusi pirmuosius prašinėtojų būrelius. Iš vaikystės miglotai prisiminiau tą „vaišių arba pokšto“ triuką. Vienoje iš mano globėjų šeimų Helovinas buvo didelė šventė, iš moliūgų skaptuodavome žibintus ir panašiai. Paskutinė mano globėja manė, kad per Heloviną nesaugu, todėl turėdavome sėdėti namie ir po tris kartus žiūrėti animacinius filmukus su Čarliu Braunu9. Nuo to laiko nekenčiu biglių.

Rakelė, aišku, sakė, kad ši šventė – visiška nesąmonė: žmonės laksto apsirengę padarais, nuo kurių stengiamės juos apsaugoti. Be to, jai visuomet atrodė, kad jei persirengtume, tokia akivaizdi užuomina įžeistų mūsų „bendradarbius“ Centre. Sprendžiant iš Arianos nuotaikos, Rakelė, ko gero, teisi.

Pasisukau į Lendą.

– Ką norėtum šiandien nuveikti?

– Pirmiausia išskobsime moliūgą. Aš jau nupiešiau keletą eskizų. Turime nugalėti mano tėtį.

Nusišypsojau pamačiusi, ką jis nupiešė. Daugumą jo eskizų pastaruoju metu, matyt, buvo iš žmogaus anatomijos pamokų. Man labiau patikdavo, kai jis piešdavo juoko dėlei.

– Nuostabu. O paskui?

– Pasigaminsime karamelinių obuolių ir budėsime prie durų. Vieninteliai, galintys pasirodyti prie mūsų namo – tai vietiniai vilkolakiai su vaikais, man visuomet smagu juos matyti.

– O! Puiku! – pasakiau neva pritardama, tačiau iš tikrųjų nusivyliau. Tai mano pirmas normalus paaugliškas Helovinas, ir mano širdis troško stipresnių pojūčių, nei dalinti saldainius vilkolakių vaikams. Karlė šįvakar eina į vakarėlį, kasmetinę Helovino puotą su savo draugais, ir nors aš beveik nieko iš jų nepažįstu, man buvo smalsu. Tikrus vakarėlius mačiau tik per televiziją. Dar Centre, bet tie būdavo visiškai nevykę. Linksmindamasi su antgamtinėmis būtybėmis, kurias pati susekiau ir sugavau, jausdavausi kaip paskutinė kvailė. Be to, ten niekas neįpildavo punšo.

Tačiau svarbiausia man – būti su Lendu, o jis nekenčia vakarėlių. Lendas užaugo tikras namisėda, nes nuo gimimo iki kol išmoko kontroliuoti savo gebėjimą keisti pavidalus, sėdėjo uždarytas namie. Jis nepasikeitė ir vėliau, nors buvo mėgstamas vienmečių (suprask: tikras gražuoliukas), nes suprato, kad tikrojo jo niekas nepažįsta.

Kol nepasirodžiau aš. Ir iškart tapau beprotiškai laiminga.

Lendas pažvelgė į mane ir nusišypsojo.

– Puiku? Prasta tu aktorė. Tai ne viskas.

Iškart pralinksmėjau.

– Tikrai?

– Galėtume nueiti į… kėglinę… ten disko vakarėlis… Tu labai tinkamai apsirengusi.

– Disko vakarėlis kėglinėje? Tu rimtai? Ar tokių būna?

Jis nusijuokė.

– Aš pats ten nebuvau, bet prieš kelias savaites tu užsiminei apie kėglius. Tad ir pamaniau: kodėl šį siaubų vakarą man nepritrenkus tavęs savo siaubingu žaidimu. Be to, saldainių prašinėtojams tu pernelyg graži ir viliojanti. Ten bus kostiumų varžybos – pirma vieta tau garantuota.

Nusijuokiau apsvaigusi iš laimės ir suėmusi jo plaštaką pabučiavau krumplius. Žinojau, kad Lendas mieliau būtų pasilikęs namuose, bet vien dėl manęs nusprendė išeiti. Be to, jis norėjo visiems mane parodyti, o tai paglostė man savimeilę daugiau, nei galėjau pripažinti. Geriausias. Visų laikų. Vaikinas.

– Tik pažadėk, kad bus nuotraukų, gerai? Ir jei einame į disko vakarėlį, tu irgi turi atitinkamai apsirengti.

Dėdamasis nuliūdęs jis atsiduso, tačiau jo apžavų plaukai išaugo į didžiulį afrikietišką kaltūną ir aš suklykiau iš susižavėjimo. Paskui jis pakeitė šukuoseną ir liko trumpais geltonais ant šono sušukuotais plaukais.

– Manau, su kaklaskare ir mėlynomis kelnėmis būčiau visai neblogas Fredas tavo Dafnei, ar ne?

Šis vakaras bus nuostabus.

– Šitie ką, darželinukams? – negalėjau liautis juokusis, kol Lendas traukė bortelius mūsų takeliui. Patalpa buvo apšviesta neoninėmis lempomis, viršuje sukosi milžiniškas disko rutulys, nusėdamas viską aplink žaižaruojančiais atšvaitais. Muzika skambėjo taip garsiai, kad turėjome rėkti, norėdami vienas kitą išgirsti, bet tai netrukdė visiems linksmintis iš širdies.

Už kelių takelių pamatėme net Karę su Dona, abi juokėsi lojančiu juoku, rodančiu ruonišką jų prigimtį. Abi laimingos man pamojavo, nekreipdamos dėmesio į kone eilėn išsirikiavusius vaikinus, trokštančius su jomis paflirtuoti.

– Taip, borteliai darželinukams arba dviem žūtbūt pasirengusiems laimėti paaugliams. Laimė, tai ne gyvybės ar mirties klausimas, nes mes, aišku, susimausime.

Stvėriau blizgantį rausvą kamuolį (kuo rimčiausiai svarsčiau, ar man jo neįsigijus) ir sviedžiau mėgdžiodama tobulą vaikino prie gretimo takelio, apsitaisiusio mohauku, mostą. Tik mano kamuolys, užuot nuriedėjęs takeliu ir išguldęs visus kėglius, neaišku kodėl nuskriejo atgal prie Lendo.

– Matau, mes daromės pavojingi, – Lendas paėmė mano kamuolį ir apkabino mane per liemenį, kad galėtume mesti kartu. Kamuolys, keliskart atsimušęs į bortelius iš abiejų pusių, trenkėsi į kėglius ir parvertė tris.

Ėmiau šokinėti kaip išprotėjusi.

– Juk tai beveik „straikas“, ar ne?

– Puikus smūgis!

Kitą kartą Lendas sviedė pritūpęs, abiem rankomis, laikydamas kamuolį tarp kojų – ir įmetė tiesiai į mohauko takelį. Šis kažkodėl neliko itin sužavėtas, bet Lendas meiliai nusišypsojo ir atsiprašė.

– Gerai, kad bent gražiai atrodome, – pasakiau, kai Lendas prisėdo šalia manęs ant oranžinių plastikinių kėdžių. – Nes kėglininkai iš mūsų prasti.

– Sakai, iš manęs išėjo gražus blondinas?

Perbraukiau pirštais per jo absurdiškus plaukus.

– Ne, ne ir ne. Man patinka vienas aukštas, tamsiaplaukis gražuoliukas. Gerai, gerai, man patinka aukštas, nematomas gražuoliukas, bet tamsus irgi.

Vakaro vedėjas nutildė kaukiančią muziką ir pranešė, kad prasideda kostiumų varžybos. Lendas mane apkabino ir jau buvome bežengią į priekį, bet pajutau, jog mano delninukas vibruoja. Mano telefonas! Išsitraukiau ir nustebau pamačiusi ekranėlyje Karlės vardą. O velnias, negi pamiršau jai pasakyti, kad neateisiu į jos vakarėlį?

– Karle? Kaip sekasi? Atleisk, nieko negirdžiu! – bandydama perrėkti triukšmą, nusitempiau Lendą prie dvivėrių durų, kur buvo kiek tyliau. Nenorėjau, jog Karlė pamanytų, kad aš ją mečiau. Nors kaip tik taip ir buvo.

– Eve! Eveeee! – rėkė ji į telefoną, fone girdėjosi įsišėlusių paauglių klykavimai. – Drauge, tu perskaitei slapčiausias mano mintis! Lieku tau skolinga!

– Už ką!

– Už tavo draugą! Tu pasakei jam apie vakarėlį, tu sukta slapuke!

– Kokį draugą?

– Nagi Džeką!

9 Amerikiečių animacinio serialo, rodyto nuo 6-ojo dešimtmečio penkis dešimtmečius, veikėjas. Biglis Snupis buvo jo augintinis.

LAIMINGO PAMIŠUSIO HELOVINO!

Pirštu užsikimšau ausį, kad geriau girdėčiau, ir atsukau Lendui nugarą.

– Palauk, palauk, kas? Kas? – Man tikriausiai pasigirdo, Karlė sakė ką kita.

– Džekas, tas meilutis! Ačiū, kad jį čia atsiuntei! Tas Džonas mane jau užkniso! Kaip šaunu, kad apsirengiau pasileidėlės angelės kostiumu! Klausyk, gal bent užsimink, na… ką jis mėgsta, ko nemėgsta?

– Jis… tenai Džekas? Dabar? – Lendas staigiai pasuko galvą, dabar jis įdėmiai klausėsi pokalbio.

– Taip, jis… palauk… – Išgirdau, kaip fone sužvigo merginos, paskui nugriaudėjo pritarimo šūksniai. Karlė nusikeikė, paskui nusijuokė. – Jis nušoko nuo antro aukšto turėklų: persivertė ore ir nusileido fojė.

Užsidengiau delnu akis, bandydama sumoti, ką daryti. Džeko čia neturi būti. Mano pasauliai negali taip persipinti. Iš kur jis sužinojo apie vakarėlį? Kiek jį pažįstu, jis neabejotinai užtrauks Karlei ir jos kompanijai kokią bėdą. Lyg tik tam ir būtų sutvertas. Be to, vien nuo minties, kad Džekas ir Karlė ims susitikinėti, man darėsi bloga, ir dėl to kalti tikrai ne karameliniai obuoliai, kurių apsivalgiau Lendo namuose. Juk jis pradings ir sudaužys jai širdį, kas tada? Prarasiu vienintelę draugę. O jei jis papasakos jai apie savo tikrąjį gyvenimą? O jeigu papasakos apie savo tikrąjį gyvenimą, Karlė neabejotinai pagalvos, kad ir aš išprotėjusi, jei bendrauju su tokiu tipu. Nenoriu praleisti paskutinių metų mokykloje be draugės.

– Gal gali perduoti jam telefoną? Karle? Duok Džeką pakalbėti.

Ji ėmė juoktis, paskui kažką sušuko, per nežmonišką triukšmą negalėjau suprasti, ką.

– Gerai, turiu eiti… visi traukia į kapines! Dar kartą ačiū – rytoj pasikalbėsime, drauge!

Ryšys nutrūko.

– O, pypt! – išjungiau telefoną ir akimirkai sustingau, tarsi ekranėlyje būčiau pamačiusi žodį „katastrofa“. Džekas anaiptol nepasižymi sveiku protu, ir jeigu jis išplepės mano paslaptis…

– Vadinasi, Džekas, – bejausmiu balsu ištarė Lendas. Jis puikiai valdėsi.

Papurčiau galvą vis dar negalėdama patikėti. Paskui įsiutau, nes suvokiau, kad Džekas sugadino nuostabųjį mūsų vakarą.

– Jis pasirodė Karlės vakarėlyje.

– O, – Lendas pritrūko žodžių. Nesilioviau galvoti, ką Džekas gali pasakyti ar iškrėsti, ir mane apėmė panika. Kėglinėje įsižiebė šviesos: prasidėjo kostiumų paradas. Tik mes jame nedalyvausime.

– Turiu… Jie visi traukia į kapines. Turiu įsitikinti, kad Džekas neužtrauks visiems bėdos.

– Jei taip sakai, – vėl tas bejausmis balsas. Lendas nusprendė neparodyti jausmų, ir tai mane žeidė; geriau jau būtų šaukęs.

– Šį vakarą vis tiek turiu grįžti į koledžą. Galiu tave pamėtėti – man pakeliui. Ar bus kas tave parveža?

– Taip, Karlė parveš, – net jei neparveš, kapinės maždaug už mylios nuo užkandinės. Jau geriau pareisiu pėsčia, nei prašysiu Lendo, kad manęs palauktų ar eitų su manim. Nemaniau, kad šis vakaras taip pasibaigs. Suknisti, suknisti, suknisti reikalai.

– Esi tikra?

– Taip. Ačiū, kad rūpiniesi.

Visą kelią važiavome tylėdami, ir sulig kiekviena slogia minute man vis labiau norėjosi nusukti Džekui sprandą. Jau matėsi kapinės, ir vėl suskambo mano telefonas. Atsiliepiau.

– Karle?! Kas atsitiko?

– Tai Ariana.

– O. Kas atsitiko?

– Daugiau negaliu išbūti šiame bute nė minutės. Prie Karališkojo teatro tie idiotai surengė improvizuotas skerdynes. Kur esate?

Mano širdis sustingo. Ir kodėl ji kaip tik dabar panoro bendrauti?

– Na… dabar aš važiuoju į vieną vakarėlį, o Lendui reikia grįžti į koledžą. Bet gal galim susitikti vėliau? – Laukiau, ką ji atsakys, bet Ariana atsijungė. – Nuostabu, – sumurmėjau, įsimesdama telefoną į delninuką.

Lendas sustabdė automobilį prie kapines juosiančios kaldintos geležies tvoros. Čia taip gražu, o aš, patikėkit, per savo gyvenimą buvau mačiusi gyvą galybę kapinių. Masyvūs, vijokliais apkibę medžiai stūksojo, tarsi saugodami šią vietą nuo pašalinių. Po kapines vinguriavo siauri išgrįsti keliukai, tai šen, tai ten stovėjo akmeniniai suoleliai. Įsivaizduoju, kaip čia ramu ir tyku dieną, geresnės vietos amžinam poilsiui nėra ko ir norėti.

O naktį? Taip, šiurpoka. Medžiai augo tankiai, todėl negalėjai įžiūrėti toliau nei per dvidešimt pėdų, visą erdvę apšvietė vieniši, kur ne kur stirksantys žibintai.

– Ar turi Elą? – paklausė Lendas.

Nervingai nusijuokiau.

– Kad ir kaip tau pasirodys keista, bet paprastai į mūsų pasimatymus jo nesiimu. Be to, čia tavo tėvo valdos. Šios kapinės tikriausiai saugiausios pasaulyje.

Šiame miestelyje vampyrai patys prižiūri vienas kitą. Jie neleistų, kad kas nors pašalinis šlaistytųsi jų teritorijoje ir pritrauktų nereikalingą dėmesį.

– O pakabutį turi?

Nusišypsojau ir iš po suknelės ištraukiau papuošalą.

– Štai. Viskas bus gerai. Žinai, gerai, kad neturiu Elo, nes nesusilaikyčiau ir „atjungčiau“ Džeką.

Maniau jį prajuokinsianti, bet Lendas tik atsiduso ir linktelėjo.

– Tada pasimatysim rytoj vakare.

– Gerai, – palinkau prie jo, bet gavau tik skubrų bučinį, mūsų lūpos vos susilietė. Kvailas, kvailas Džekas. Išlipau iš automobilio. Lendas palaukė, kol praėjau vartus, nužingsniavusi takeliu išgirdau nuvažiuojant automobilį.

Tarp medžių išgirdau šūksnius, nervingą juoką ir sugriežiau dantimis. Po kelių posūkių ir vingių suradau grupę, susibūrusią apie vieną iš suolų. Visi spoksojo į žmogų, stovintį ant suolelio. Priėjau arčiau ir prisimerkiau. Džekas – kas gi daugiau. Jis šoko atbulas, apsivertė ore ir visi ėmė ploti.

Tada jis pamatė mane ir išsišiepė, lyg būtų maloniai nustebęs.

– Eve! Tu atėjai!

– Tai bent staigmena, ar ne? Aš bent buvau pakviesta. O kaip tu čia atsiradai?

– Valio, Evė! – puolė glėbesčiuotis Karlė. Su plonyte berankove suknele, šokių bateliais ir permatomais sparnais jai turėjo būti nežmoniškai šalta. – Argi ne nuostabu?!

– O. Taip. Neįtikėtinai. Mėgstu kapines. Leisk, spėsiu, tai buvo Džeko mintis?

– Aha! – sukikeno ji. – Nesuprantu, kaip anksčiau nesugalvojome!

Džeko akys iš susijaudinimo karštligiškai žėrėjo.

– Argi ne smagu? Nesu buvęs tokiame vakarėlyje nė karto! – Vis dar nekenčiau jo, kad privertė mane atlėkti čionai, tačiau truputį jiems pavydėjau. Kaip tik taip svajojau praleisti Helovino naktį, o dabar turiu vaidinti Panelę Atsakingąją ir išsitempti jį iš čia, kol niekam nepakenkė. Vis dėlto kėglinėje buvo šimtą kartų linksmiau. Čia kandžiojosi šaltukas ir pusė mokinių atrodė gerokai išgėrę.

– Ei! – ant suolelio atsistojo tamsiaplaukis išstypėlis, matytas mokyklos koridoriuose, ir visų dėmesys nukrypo į jį. – Siūlau žaisti slėpynių! Nesidrovėkite, galima slapstytis ir poromis, – ir geidulingai mirktelėjęs nušoko nuo suolelio. Karlė visa apsalusi pasisuko į Džeką, bet ilgakojis vaikinas paplekšnojo jai per petį ir sušuko: – Karlė ieško!

Spiegdami visi išsilakstė į šalis. Karlė susiraukusi papūtė lūpas.

– Džekai, nepasislėpk per toli, a?

Džekas jai mirktelėjo. Karlė sukikeno. Vos nesusivėmiau. Jis pasisuko ir nubėgo prie medžių, aš norom nenorom nusekiau iš paskos. Jei šitie vakarėliai visad tokie, tai jie kvaili. Nors, jei šalia būtų Lendas, gal viskas atrodytų kitaip.

Pavijusi sugriebiau Džeką už rankos.

– Ką tu čia veiki?

– Slepiuosi! Juk taip žaidžiamas šitas žaidimas, ar ne? Argi pavadinimas visko nepasako? Klausyk, tu tikra blondinė.

– Iš tokio girdžiu, idiote. Klausiu dar kartą: ką tu čia veiki?

Jis gūžtelėjo.

– Pamaniau, bus linksma. Aną savaitę ant tavo lovos radau kvietimą.

Nuo tada, kai gavau kvietimą, Džeko nemačiau. Vadinasi, jis lankėsi mano bute, kai manęs nebuvo, ir šniukštinėjo po mano daiktus.

– Ką veikei mano kambaryje?

– Tiesiog kyštelėjau nosį pasižiūrėti, ar tau viskas gerai. Pastaruoju metu atrodei kiek nuliūdusi.

Atšlijau apstulbusi. Maniau, jis vėl ims ką nors skiesti, bet jis, regis, kalbėjo nuoširdžiai.

– Klausyk, baik vieną kartą kuitęsis po mano daiktus. Tau nevalia čia būti.

– Ak, liaukis. Kas čia blogo, jei pasilinksminsim? Ne viskas gyvenime yra gyvybės ir mirties klausimas. Kam gali pakenkti vakarėlis? – jis nusisuko ir nubėgo į medžių gilumą, aš sunkiai atsidususi nusekiau paskui jį. Privalau jį kaip nors iš čia ištempti, net jei jis nuoširdžiai džiaugiasi ir, regis, neketina nieko iškrėsti. Bent jau kol kas neiškrėtė. Palaukit, ar jis ką tik apkaltino mane nemokėjimu linksmintis? Kaip jis drįso?! Šįvakar man buvo linksma, kol jis visko nesugriovė.

Suskambo telefonas, pažvelgiau į ekranėlį. Lendas.

– Alio?

– Ar radai jį?

– Muhu. Mes jau išeinam.

– Jis grįžta kartu su tavim?

– Ne! Tik noriu išvesti jį kuo toliau nuo nekaltų mokinių, – kažkas netoliese sukliko ir aš sustingau, įsitempiau, bet netrukus išgirdau juoką ir žaismingą spygavimą.

– Gal ir nebloga mintis.

Sukandau lūpą, žvilgsniu tamsoje ieškodama Džeko. Būsiu jį pametusi.

– Taip, – galvojau, ką dar jam pasakyti.

– Paskambink, kai parsirasi namo, gerai? Noriu būti tikras, kad saugiai grįžai.

– Taip, žinoma.

Lendas sunkiai atsiduso.

– Reikėjo man pasilikti. Grįžtu.

– Ne, tikrai nėra reikalo. Džekas – mano rūpestis, ne tavo. Paskambinsiu, kai parsirasiu, o tu grįžk rytoj vakare.

– Gerai, – stojo tyla ir jaučiau, kaip atstumas tarp mūsų didėja. – Vadinasi, netrukus pasikalbėsim?

– Taip. Iki.

Išjungiau telefoną ir kelias sekundes liūdnai spoksojau į ekraną. Apsidairiau, tvirtai pasiryžusi susirasti ir išsitempti iš čia Džeką, norėjau kuo greičiau vėl paskambinti Lendui ir pasikalbėti. Buvau gerokai paėjusi į kapinių vidurį, tiesą sakant, nebesupratau, ar aš vis dar kapinėse, ar šioje vietoje tvora nežymi kapinių teritorijos ribos. Netoliese dunksojo tamsių medžių siluetai. Jaučiau, kaip nugara perbėgo šaltukas. Tarsi mane stebėtų.

Kažkas sugriebė mane už rankos, aš suspigau ir išmečiau telefoną.

– O! Tu šįvakar irgi neįtikėtinai šokli, – išsiviepė Džekas.

Spyriau jam į blauzdą ir pasilenkusi pakėliau nuo žemės aparačiuką. Įsikišau į kišenę ir pasisukau į Džeką.

– Eime.

Jis iškart pralinksmėjo.

– Kur? Jei tau čia nuobodu, maunam į kokį kitą pritrenkiantį vakarėlį, sakykim, Niujorke. – Jis padavė ranką. Nors buvo tamsu ir jo skruostuose nemačiau duobučių, praktiškai jaučiau jas. – Varom!

Papurčiau galvą. Negaliu trainiotis su Džeku, net jei jis parodytų vietas, kurių be jo gal niekada nepamatysiu. Tai būtų pati tikriausia išdavystė Lendo atžvilgiu.

– Aš keliauju namo.

Iš tamsos pasigirdo aksominis balsas.

– Taip greitai, Liebchen?

SUPERPYPT!

Suakmenėjau iš siaubo: nuo artimiausio medžio atsiskyrė šešėlis ir žengė link mūsų.

– Nustebai mane pamačiusi, mažoji pabaisa? – švelniai išgiedojo vos girdimu vokišku akcentu.

Sunkiai nurijau seiles ir linktelėjau, nespėjusi kaip reikiant susivokti. Pypt! Ką čia veikia supervampyras? Ir kaip šį kartą man reikės išnešti kudašių?

Jis nusišypsojo parodydamas akinamo baltumo apžavų dantis, o po jais matėsi tikrieji – pajuodę ir negyvi.

– Jei dėl to pasijusi geriau, aš irgi maloniai nustebau tave pamatęs.

– Kaip čia atsiradai? – paklausiau ir nežymiai žengiau žingsnelį atgal, tuo metu karštligiškai ieškojau išeities: reikia vilkinti laiką, reikia paskambinti TKABA, ką nors reikia daryti. Vampyrai negali, neturi teisės būti stiprūs. Tai labai apsunkina reikalus. Ir labai gąsdina.

– Įdomus klausimas, ar ne? – jis ramiai žvelgė į mane, nesiartindamas. – Sėdėjau savo kameroje toje bjaurioje agentūroje, ir kažkas užpuolė mane iš nugaros. Atsibudau čia. O dabar čia dar ir tu. Regis, tikrai keistų sutapimų ir tamsos pabaisų naktis.

– Palauk – kažkas užpuolė tave iš nugaros? Užrakintoje kameroje? Ir tu nematei, kas?

Jis linktelėjo suglumęs.

– Kur mes esame?

Susiraukiau, nekreipdama dėmesio į jo klausimą. Tai negalėjo būti vien keistas sutapimas. Kažkas apsvaigino jį, išgabeno iš Centro ir atvilko čionai – tas, kuris tiksliai žinojo, kad čia būsiu. Tik vienos rūšies būtybės gali sėkmingai su tuo susidoroti.

Elfai. Aišku, elfai. Ne kitaip. Tik kuris iš jų? Ar tai Reto pokštas? Kartą jis sąmoningai jau sukėlė man pavojų – kai įleido Vivjaną į Centrą. Bet šitas vampyras… nematau jokios logikos.

Kita vertus, yra visas dvaras kitų elfų – tamsiųjų, kurie manęs nekenčia, tarp jų ne paskutinė Felė, kurios aną pavasarį vos nenužudė Vivjana. Ir dar ta elfė, neseniai sutikta Centre. Neatrodė labai draugiška. Ak taip, ir Nona, neabejotinai palaikanti ryšį su bent jau vienu iš mano pažįstamų elfų. Ir jei tai, ką sakė Retas, tiesa, aš jo elfams turiu atlikti kažkokią misiją. O jei to nepadarysiu, tai esą suknisiu jų didžiulius pranašiškus planus. Taigi išeina, kad vargiai rastum elfą, kuris nenorėtų man blogo. Silfidė, arkliavandenis, dabar šitas vampyras – kažkas juos valdo. Kažkas nori man pakenkti. Iš būrio tų, kurie visuomet norėjo man pakenkti.

– Suknisti, suknisti elfai, – niūriai sumurmėjau. Kodėl jie negali nuo manęs atstoti?

Supervampyro akys sužibo.

– Elfai? Gal žinai, kur galėčiau rasti bent vieną?

Užverčiau akis.

– Patikėk, jei galėčiau, pati tave užsiundyčiau ir dar sėkmės palinkėčiau.

Netoliese kažkas sužvigo, paskui sukikeno, ir mudu su supervampyru sužiurome ton pusėn.

– Tavo draugai? – paklausė jis, ir mano širdis nusirito į kulnus.

– Jie žmonės.

– Gaila. Aš labai ištroškęs. Be to, turime nebaigtų reikalų, ar ne, Liebchen?

Suspaudžiau pirštais smilkinius. Nenorėjau būti šalia jo, jis priminė, kaip stipriai aną naktį geidžiau atimti jam sielą.

– Klausyk. Aš pavargusi, be to, šis vakaras susiklostė visai ne taip, kaip planavau. Šiandien tikrai nenoriu su tavim terliotis, todėl ką pasakytum, jei paprašytume Džeko palydėti tave į Centrą? Netrukus tave aplankysiu ir mes galėsime ilgai iš širdies pasikalbėti.

Jis nusijuokė.

– Aš taip nemanau.

Staiga galvoje nušvito ir aš išsišiepiau.

– Tiesą sakant, tai nesvarbu, nes įtaisas ant tavo kulkšnies išduos TKABA, kur esi, nespėsi susivokti, o jie jau bus čia, – šlovė TKABA technologijoms.

Jis lėtai ir abejingai apsidairė.

– Mes čia jau ilgokai, o jų kažkodėl nematyti.

Paniurau. Jis teisus. Juk jie turėjo pasirodyti kone po akimirkos. Kodėl jų čia dar nėra?

– Hmm, – sumykė Džekas, primindamas, kad tebestovi man už nugaros, – turi minčių, Eve? Nes manosios beisbolo lazdos baigėsi, – supervampyras pervėrė Džeką lediniu žvilgsniu. Mintyse iškeikiau šitą kvailį, kad atkreipė į save dėmesį, taigi ir užsitraukė pavojų.

– Spėju, neturi komunikatoriaus.

– Dabar suprantu, kad neapdairiai pasielgiau.

Vadinasi, mudu su Džeku visai vieni, palikti likimo valiai. Jau norėjau siekti Elo, bet prisiminiau palikusi jį namie, saugiai gulintį spintelės stalčiuje. Visiškas mėšlas.

Stovėjome tamsoje, įtampa augo, tirštėjo, kol beveik ėmiau ją jausti. Supervampyras apsimetė, lyg ketintų šokti į priekį, aš sušukau taikydamasi jam įspirti, bet jis metėsi į šoną. Staigiai pasilenkiau ir sugriebiau nuo miško pakloto masyvią šaką. Tebūnie palaimintas Džekas, kad netyčia, tarsi nujausdamas, atvedė mus čionai. Perlaužiau šaką pusiau ir iškėliau, pasirengusi puolimui. Niekada anksčiau nesu pervėrusi vampyro kuolu – vien nuo tos minties man darydavosi bloga, – bet teks padaryti išimtį, jei tai išgelbės man gyvybę. Vyliausi, kad, kol tupėjo Centre negaudamas gerti antgamtinių būtybių kraujo, gerokai nusilpo.

Staiga kažkas iššoko iš tamsos visai šalia vampyro.

– Džekai! Štai kur tu! – suspigo Karlė.

Tik ne ji!

– Karle, bėk!

– Eikš čia, mano mieloji, – sududeno supervampyras dusliu, valdingu balsu. Puoliau į priekį, bet buvo per vėlu. Karlė jau pažvelgė jam į akis ir to užteko.

– Žinoma, – sumurmėjo ji, balsas suglebo, pasidarė mieguistas, laimingas ir visiškai apdujęs. Karlė palinko jo pusėn ir vampyras apkabino ją per liemenį, piktdžiugiškai skersakiuodamas į mane. Nuostabu. Mano neišmanėlę lipšniąją draugužę dabar apkerėjo stipriausias gyvas vampyras, ir dėl to vėl kalta aš – kaip magnetas traukianti visokius antgamtinius žudikus.

– Paleisk ją.

Supervampyras paglostė Karlei kaklą negyva ranka, ši laiminga jaukiai prisiglaudė jam prie peties.

– Mesk kuolą.

Tebespaudžiau šaką, karštligiškai galvodama, kokia dar galėtų būti išeitis. Gal jį pulti? Jei mesčiausi greitai, jis nespėtų atšokti į šalį.

– Nusuksiu jai sprandą, – džiaugsmingai ištarė, tarsi skaitydamas mano mintis.

Giliai įkvėpusi papurčiau galvą. Nenorėjau, kad mano rankos liktų laisvos. Nenorėjau būti verčiama pasirinkti būtent tai. Tik ne dabar. Ne su juo. Mano pirštai jau ėmė dilgčioti, kraujas gyslomis ėmė sruventi greičiau, kiekviena kūno ląstele jaučiau nakties orą, tiesiog raginantį žengti pirmyn. Tamsoje galėjau įžiūrėti ją – vos matomą švytėjimą aplink jo širdį.

– Patikėk, – sušnibždėjau. – Apsiginklavusi keliu mažesnį pavojų.

Jo pirštai suspaudė Karlei kaklą, nagai susmigo į odą. Ji ėmė springti, nors vis tiek atrodė laiminga.

– Tučtuojau mesk.

Numečiau. Nebejausdama jos svorio, supratau praradusi paskutinę apsaugą. Dabar tarp manęs ir vampyro sielos neliko nieko. Pažvelgiau į nakties dangų, visą užtrauktą debesimis, be žvaigždelės. Kodėl viskas taip sunku ir sudėtinga?

– Daryk ką nors, – paragino už nugaros stovintis Džekas.

Piktai grįžtelėjau į jį per petį. Tai jis dėl visko kaltas. Ne, dėl visko kalti elfai. Vis dėlto elfai. Dabar turėčiau būti su Lendu, dalyvauti kostiumų varžybose ir laimėti, o ne kovoti dėl savo sielos ir Karlės gyvybės. Iš nevilties net suvaitojau.

– Mane jau pykina nuo moralinių dilemų!

Supervampyras susiraukė.

– Prašau?

– Neversk manęs to daryti. Atsimeni tą skersgatvį? Tada supratai. Mačiau – atgijo tavo instinktai, jie pakuštėjo, kad reikia manęs bijoti, – palinkau į priekį, mano stipriai sugniaužti kumščiai tirtėjo prispausti prie šonų. – Kodėl dabar jų neklausai?

Jis nusijuokė ir apsilaižė iltinius dantis.

– Bijau, kad man labiau smalsu nei baisu. Noriu pajusti tavo skonį, perprasti, kas per pabaisa esi.

– Linkiu sėkmės, – prisimerkiau ir ištiesiau pirštus. Pasirinkimo nėra. Aš neturiu pasirinkimo. Tai ne mano kaltė. Man neliko kitos išeities.

Jis nusijuokė ir, man nespėjus nieko padaryti, sviedė Karlę link Džeko, pargriaudamas juos abu. Neatitraukiau nuo jo akių, bet nesitikėjau, kad jis mesis ant manęs. Nuo smūgio abu išlėkėme į orą ir sunkiai tėškėmės ant žemės, jis viršuje manęs. Vampyras suurzgė apnuogindamas iltis ir ėmė linkti prie mano kaklo.

Jo iltys pradūrė man odą. Sušukau ir prispaudžiau delną jam prie krūtinės. Šį kartą, kai kanalas atsivėrė, buvau visiškai pasirengusi. Viduje kunkuliuojantis pyktis prasiveržė kaip upė, aš traukiau jo sielą į save taip stipriai, kaip galėjau, ir taip greitai, kaip tik įstengiau. Pamiršau, kad tai savigyna. Ketinau eiti iki galo. Supervampyro nugara išsilenkė, bet, matyt nuo šoko ir iš skausmo, jis vis dar laikėsi neatiduodamas visos sielos.

Išgirdau, kaip kažkas sušuko ir trenkėsi į supervampyrą, ir numetė jį nuo manęs. Kanalas nutrūko. Mano širdis plakė kaip pašėlusi, žiopčiodama įkvėpiau oro, kūnas virpėjo nuo svetimos ir labai malonios energijos. Norėjau jos dar. Troškau. Geidžiau. Visos. Atsispyrusi rankomis atsisėdau, akys klaidžiojo ieškodamos vampyro, nekantravau išsiurbti jį iki paskutinio lašo.

Ir tada pamačiau Lendą, sėdomis ant supervampyro, jis trankė padarą per veidą, trankė nuožmiai ir ilgai… kol įsitikino, kad tas padaras daugiau nieko nebeiškrės. Ir tada tai, ką buvau pasiryžusi padaryti – ką nekantravau baigti, – prislėgė mane nežmoniška kaltės jėga.

Aš būčiau jį nužudžiusi.

Aš to norėjau.

BE KALTĖS KALTAS NEBŪSI

Lendas stipriai laikė mane apkabinęs per pečius, ir ramindamas, ir stengdamasis išlaikyti vietoje. Nors kunkuliavau nervinga, kalte atmiešta energija, kartu jaučiausi ištuštėjusi ir pasiruošusi bet kurią akimirką apalpti. Rakelė marširavo priešais mus pirmyn atgal, jos batai „laiveliai“ braškėjo kaip sausos šakelės. Ją iškvietė Deividas. Ji panoro pasiimti mus į Centrą pokalbio, bet Lendas atsisakė.

Pasirodė Džekas, vos atgaudamas kvapą.

– Visiems pasakiau, kad atvyksta policija, taigi kapinės tuščios, – laimė, vampyro apkerėta Karlė nieko neatsiminė, jautėsi tik šiek tiek apdujusi, tad išmąstė, jog kažkas jai ko nors primaišė į gėrimą. Gerai būtų. Džekas nugabeno ją pas draugus, taip nieko ir nesupratusią.

Jis rūsčiai pažvelgė į Lendą.

– Būčiau pats ją išgelbėjęs. Tau nebuvo ko kištis.

Dėbtelėjau į tą pusprotį. Jis manęs neišgelbėjo. Tai padarė Lendas. Jis, aišku, galvojo, kad atkovojo mane nuo vampyro, antraip šis būtų iščiulpęs man kraują, o iš tikrųjų išgelbėjo vampyrą nuo manęs, nes būčiau išsiurbusi jo sielą. Kažin, ką Lendas pamanytų, jei žinotų, jog užpuolė ne tą pabaisą.

Ne. Aš ne pabaisa. Supervampyras to nusipelnė. O Lendas apsaugojo mane nuo pačios savęs. Puiku.

– Klausykit, – tariau, – mes tik tuščiai gaištame laiką. Vienintelis paaiškinimas – elfai!

– Bet kam kažkoks elfas grobtų vampyrą iš Centro!

Prisiverčiau neužversti akių.

– Hmm, pagalvokim… kad nužudytų mane? Todėl, kad manęs nekenčia? Anksčiau jie užsiundė ant manęs Vivjaną. Gal tai nauja Tamsiosios karalienės taktika? Pastaruoju metu per daug sutapimų ir keistų užpuolimų. Manau, be elfų čia neapsieinama.

– Tačiau apie tai, kad Centre yra vampyras, galėjo žinoti tik transportavimui skirti elfai.

– Juk tam užtenka tik vieno elfo, ar ne? – įsiterpė Lendas.

Rakelė atsiduso, buvau pernelyg pavargusi ir susierzinusi, tad nutylėjau.

– Patikrinau įrašus žurnale, abu vampyrą atgabenę elfai tuo metu buvo išsiųsti su užduotimis ir dirbo visą naktį.

– Tuomet kaip paaiškinsi, kad įtaisas ant jo kojos neveikė? – paklausiau.

Ji pasitrynė akis.

– Negaliu paaiškinti. Gal tai kokia duomenų apdorojimo klaida. Net negaliu pasakyti, ar iš viso tinkamai buvo aktyvuotas įtaiso lokatorius, mes neteikėme tam reikšmės, nes niekada neketinome išleisti jo iš Centro.

– Labai paguodžia.

– Dabar uždarėme jį į aukščiausios saugos zoną, pažadu, iš ten jo išvesti negalės net elfas.

Sukryžiavau rankas. Žinojau, kad elgiuosi kaip aikštingas vaikas, bet jau vėlu, buvau pavargusi ir siutau dėl to, kad negavau iki valiai pasimėgauti svaiginančia svetima energija. Nekenčiau šio vakaro. Nekenčiau to, ką padariau. Nekenčiau to, kad jaučiuosi be kaltės kalta, kad dalis manęs galvoja, jog tai visiškai pateisinama. Mano gyvenime ir taip netrūksta neatsakytų klausimų, tad pykau, kad prisidėjo dar vienas: ar apskritai esu geras žmogus?

– Gerai. Keliauju namo. Jei pavėluosiu į mokyklą, nes pramiegosiu, tikiuosi, tu paskambinsi ir už mane atsiprašysi.

Rakelė paplekšnojo man per ranką, dar kartą patikrino kaklą ir Lendas parvežė mane namo. Jis užlipo su manim į viršų ir paskui ilgai ramindamas sūpavo glėbyje, nes apsipyliau ašaromis, vos tik įėjome į kambarį.

– Atleisk, neturėjau išleisti tavęs vienos. Jei nebūčiau grįžęs… Nenoriu apie tai net pagalvoti. Eve, aš taip gailiuosi.

Papurčiau galvą ir įsikniaubiau veidu jam į krūtinę. Jis nė nenumanė, kas vyko.

– Tu nekaltas. Ačiū, kad… išgelbėjai mane.

Jis pasiliko su manim iki dviejų ar trijų. Daugiau nebeverkiau, tad dar kartą apžiūrėjęs žaizdą kakle ir privertęs prisiekti, jog paskambinsiu, jei man ko nors – bet ko – reikės, Lendas grįžo į koledžą, kur ryte jo laukė laboratoriniai darbai.

Gulėjau lovoje apsirengusi tuo kvailu kostiumu, visiškai išsekusi, nors galvoje nesiliovė dūgzti piktos mintys. Aišku, tik elfai galėjo užsiundyti ant manęs tą supervampyrą. Akivaizdu, kad dabar, kai esu pavojinga, jie ėmė siuntinėti kitus antgamtinius padarus atlikti nešvaraus darbo. Tipiški elfai – sukti ir tingūs. Tai jie kalti, kad vos nepraradau savitvardos ir beveik atėmiau iš to menkystos vampyro visą sielą. Jie kalti, ne aš.

Ko gero, užmigau, nes pamačiau ant žalios kalvos šalia manęs sėdinčią Vivjaną.

– Kas blogai šį sykį?

Krūptelėjau, pažvelgiau į ją ir prikandau lūpą. Po silfidės antpuolio nesikalbėjome. Vivjana kaip niekas kitas suprato, kas man, kaip kankinuosi ir kartu pateisinu tai, ką padariau.

Ji buvo paskutinė būtybė žemėje, su kuria man derėtų kalbėtis. Antraip turėsiu sutikti, jog esu tokia pat silpna, kokia buvo ji. Ne. Aš nesu kaip ji. Aš tik gyniausi!

Bet ir vėl – juk iš tikrųjų ne Vivjana kalta dėl to, kas jai atsitiko, tiesa?

– Kalti vien elfai. Dėl visko. Tu neturėtum čia būti.

Ji mąsliai prisimerkė, tada nuleidusi akis pažvelgė į žolę ir suėmusi tarp pirštų išrovė kelis kuokštelius.

– Pasirinkau aš, Eve. Klaidingai.

– Tačiau elfai tave privertė! Jie tave apgavo! – Jie kalti, kad viskas ėjosi blogai, jie kalti, kad mirė Liša, jie kalti, kad aš negaliu būti laiminga.

Ji atsiduso.

– Paklausyk. Aš padariau, ką padariau. Ir negaliu to ištaisyti. Jokie elfai nevertė manęs žudyti tų antgamtinių būtybių. Man patiko tai, ką dariau, – jau žiojausi jai paprieštarauti, bet Vivjana uždėjo savo delną ant manojo. – Ne. Žinau, kad bandai man atleisti, bet nemėgink paaiškinti to protu. Be to, tu skolinga savo draugams. Aš juos žudžiau ne todėl, kad mane sutvėrė elfai… žudžiau, nes buvau įpuolusi į visišką neviltį, jaučiausi vieniša ir to norėjau. Maniau daranti jiems paslaugą, bet… man patiko tas jausmas, kuris apimdavo žudant. Tai ir yra blogiausia. Visuomet galvojau apie save, tik apie save. Ir jei tu nebūtum manęs sustabdžiusi, ko gero, tebedaryčiau tą patį.

Jos žodžiai sunkiai pakibo tarp mūsų. Nemaloni šalta ir tuščia tamsa įsiskverbė į mano mažą, liūdną sielą. Norėjau, kad Vivjana apkaltintų elfus. Kodėl ji prakalbo apie tai dabar, kai noriu viską pamiršti? Ir – pypt! Kodėl po jos išpažinties aš pasijutau kalta?

– Bet elfai… – pasakiau vos ne maldaujamai unkšdama, – …jie sugriovė tau gyvenimą. Jie nesustos, kol nesugriaus manojo. Jei ne jie, mes… viskas būtų kitaip. Lengviau.

Vivjana atšiauriai nusijuokė.

– Nusispjaut ant tų elfų – dabar man jie nieko negali padaryti. Deja, aš irgi negaliu jiems pakenkti. Už tai, ką mums padarė, išžudyčiau juos visus iki vieno, jei tik galėčiau. Tik esu visiškai tikra, jog be jų nebūtų nė vienos iš mūsų. Gal ir geriau, kad aš dabar įstrigusi čia, nebūties pasaulyje, ir negaliu pasiekti jokių sielų.

Ji nedorai išsiviepė ir kumštelėjo mane alkūne, aš atsakydama išspaudžiau skausmingą šypseną. Šiąnakt norėjau tik ramiai išsimiegoti, jokių keblių pokalbių, apsunkinančių mano mintis ir širdį.

Užsimerkiau, o kai atplėšiau akis, buvau savo tamsiame kambaryje. Pamaniau, kad vis dar sapnuoju, Vivė ir aš persikėlėme į kitą vietą, o paskui supratau, kad būtybė, sėdinti ant mano lovos krašto ir spoksanti į mane, – ne pamišėlė sesuo.

GYVYBĖS IR NEMIRTIES KLAUSIMAS

Staigiai atsisėdau, širdis baladojosi, bet įstengiau užgniaužti riksmą, nes atpažinau šiurkščius kaip šeriai plaukus. Įjungiau ant stalelio prie lovos stovinčią lempą.

– Ariana, mirtinai mane išgąsdinai. Ar kas atsitiko?

Bet ji žiūrėjo ne į mane, o veikiau į neryškią dėmę sienoje. Jos apžavų akys atrodė tokios pat negyvos kaip tikrosios.

– Aš nesuprantu. Nieko nesuprantu.

– Prašau?

Ariana pagaliau pažvelgė į mane ir lėtai papurtė galvą.

– Lendas man papasakojo, kas atsitiko. Apie vampyrą. Eve, aš nenoriu būti viena iš jų. Tai ne aš, šitas padaras, kokiu aš tapau, šitas gyvenimas, šitas nesibaigiantis košmaras – visa tai ne mano. Aš neturėčiau egzistuoti. Norėčiau, kad manęs nebūtų, – jos balsas buvo duslus, apatiškas. Tokia ji baugino mane labiau nei rėkianti ar verkianti. – Ar žinai, kad mano vardas – ne Ariana? Aš – Ana. Nekenčiau to vardo. Paprastas ir nuobodus kaip aš, kaip mano gyvenimas, mano šeima. Nekenčiau ir savo šeimos. Tėvai – britų kilmės protestantai, pati ta vidurinioji klasė, pati ta niekuo neišsiskirianti. Mano motina vedė darbų pamokas mergaitėms ir priklausė mokyklos tarybai, tėtė buvo buhalteris. Abu norėjo, kad būčiau buvusi blondinė, laiminga kvaiša ir sportuočiau. Būtinai komandoje. Jie nuolat vertė mane priklausyti kokiai nors komandai – plaukimo, palaikymo, lengvosios atletikos, nesvarbu. Norėjo, kad aš kur nors pritapčiau. O aš mažiausiai to troškau.

Mudvi su mama nuolat pykdavomės dėl mano plaukų spalvos, įsivertų auskarų, klausomos muzikos. Baigusi mokslus išvykau į dizaino mokyklą, net neatsisveikinusi su jais, nepadėkojusi, nepasakiusi, kad myliu. Džiaugiausi, kad galiu juos palikti. Jie rėžė, esą aš paskutinė kvailė, kad išvažiuoju į didmiestį, kur nieko nepažįstu, kur vargiai užteks pinigų pragyventi. Bet man nerūpėjo. Aš išvykau, kad atrasčiau save, kad rasčiau vietą, kur galėčiau būti kitokia.

Tuomet ir sutikau Feliksą. Tamsiaplaukis, malonus, jis turėjo viską, ko trūko mano šeimai. Jis kalbėjo, kad priklausau jam, kad mūsų meilė tęsis amžinai, kad mato, kokia aš iš tikrųjų, ir kuo galėčiau tapti. Pažadėjo parodyti man savo pasaulį. Tik aš neatkreipiau dėmesio, kad jo pasaulyje visada naktis.

Ir tada Feliksas man įkando, iš pradžių man tai netgi patiko. Tačiau kitą kartą jis ėmė gerti mano kraują ir aš nualpau. Kai atsipeikėjau, Feliksas pasakė, kas esąs. Netikėjau, maniau, jis pamišėlis. Deja, per greitai jį prisileidau: jis žinojo, kur mokausi, dirbu, kur gyvenu. Niekur nesijaučiau saugi. Taigi grįžau namo. Parvažiavau naktį, sustabdžiau automobilį prie namų. Lange mačiau savo tėvus, jie sėdėjo svetainėje ir skaitė, viduje buvo šviesu, šilta ir saugu. Patraukiau link namo ir išvydau, kaip kažkas, sėdintis priebučio šešėlyje, atsistojo ir žengė manęs pasitikti. Feliksas.

Kitą rytą ten mane tėvai ir rado. Negyvą.

Iš paskutiniųjų stengiausi nepravirkti. Ariana niekada nepasakojo, kaip viskas atsitiko. Niekada nesupratau vampyrų. Kaip gali žmogus virsti nemirtinga antgamtine būtybe? Ir kodėl jie naudoja apžavus? Vilkolakiai irgi keisti, sutinku, bet jie nėra nemirtingi ir neturi jokių apžavų. Rakelė man niekada nesiteikė paaiškinti, kaip atsiranda vampyrai. Ji tik žinojo, kad vampyru tampama, kai tau įkanda kitas vampyras daugiau nei kartą per mėnesį ar panašiai, ir kad tas vampyras turi palikti aukai šiek tiek gyvybės, kad iki sustojant širdžiai ji dar spėtų virsti vampyru. Tai nelengva, todėl dauguma vampyrų nesirūpina plėsti savo gretas. Tai gerai, nes jei užtektų vieno įkandimo, pasaulis jau prieš šimtmečius būtų perpildytas kraujasiurbių.

Ariana visuomet atrodė tokia tvirta, kandi, kartais pagalvodavau, ar tik ne pati susirado vampyrą ir pasikeitė savo noru. Nors kalbėjo bejausmiu tonu, man širdis plyšo nuo ką tik sužinoto: Ariana tebuvo paprasta mergina, trokštanti rasti vietą gyvenime. Labai pažįstama.

Ariana kalbėjo toliau:

– Aš, žinoma, neprisimenu, kaip jie mane surado. Prisimenu tik, kad pabudau morge. Mane pasitiko Feliksas, jis jau laukė manęs. Ir taip džiaugėsi. Manė, kad padarė kažką nepaprasto.

– Kur jis dabar? – sušnibždėjau.

– Nuėjau su juo, nes daugiau neturėjau kur eiti ir visiškai neišmaniau, kaip reikia gyventi tapus vampyre. Feliksas išsirinko vienišą meniškos sielos merginą, mes ją pasekėme ir jis įsiviliojo ją į skersgatvį. Mums.

Mane ėmė pykinti. Nemaniau, kad Ariana yra nužudžiusi žmogų. Ar Deividas žino jos praeitį?

Ji užsimerkė.

– Kai Feliksas merginą užliūliavo ir ji padėjo galvą jam ant peties apnuogindama kaklą, aš jį nužudžiau.

– Palauk… tu jį nužudei?

Pirmą kartą nuo pasakojimo pradžios ji pažvelgė man į akis.

– Aš jau buvau padaras, apgailėtina gyvenimo išdaiga. Jis atėmė iš manęs viską, kuo buvau ir kuo ketinau tapti. Negalėjau leisti, kad tai atsitiktų dar kam nors.

Sėdėjau netardama nė žodžio, tiesiog nežinojau, ką sakyti. Ji ir Deividas, jei kalbėsime apie antgamtines būtybes, buvo aršūs pacifistai, tačiau Ariana, kad išgelbėtų nekaltą merginą, nužudė kitą vampyrą. Gal ir aš pasielgiau ne taip jau blogai? Tas supervampyras galėjo pakenkti kitiems žmonėms. Karlei, paaugliams. Žinau, būtent taip ir būtų atsitikę. Papurčiau galvą ir grįžau mintimis prie Arianos.

– Man taip gaila.

Ji liūdnai nusišypsojo.

– Nesvarbu. Galų gale radau Deividą ir dabar aš čia. Čia ir pasiliksiu, nes amžinas gyvenimas – tai ne gyvenimas, ir visiškai neišmanau, ką su juo daryti. Ana mirusi, aš įstrigusi čia – ir gyva, ir mirusi, tiksliau, nei gyva, nei mirusi.

Uždėjau ranką jai ant peties.

– Tu gyva! Tu vis dar asmenybė.

Ji pažvelgė į mane ir jos akys vėl aštriai sužibo.

– Nemeluok, Eve. Juk tu matai tikrąją mane.

Susigūžiau prisiminusi, kaip bandžiau apsimesti, jog manęs nešiurpina jos išvaizda po apžavais. Akivaizdu, man prastai sekėsi.

– Juk tai ne tu, ne!

– Žinau, kas aš. Tik negaliu suprasti, kodėl, – ji atsistojo. – Nederėjo tavęs prikelti. Kartais man patinka žiūrėti, kaip tu miegi. Norėčiau ir aš užmigti. Užmigti ir niekada nepabusti.

Man nespėjus ko nors pasakyti, ji išėjo iš mano kambario, po minutės ir iš buto. Sėdėjau priblokšta, paskui vėl atsiguliau.

Kaip galėjau galvoti, kad gyvenimas už Centro ribų bus lengvesnis?

MEDŽIŲ SAUGOTOJA

Sėdėjome su Lendu užkandinės kamputyje, surėmę pečius ir liesdamiesi kojomis. Supervampyro užpuolimas turėjo ir privalumų: Lendas daugiau neužsiminė apie TKABA metodus. Jis pirmą kartą išvydo, ką gali kai kurie antgamtiniai padarai, ir ėmė nebe taip griežtai vertinti agentūros darbo standartus.

Deja, tai vienintelis geras dalykas, turint galvoje aną naktį. Turėjau iš paskutiniųjų laikytis, kad neimčiau šokinėti kaip kamuoliukas, pirštai ant stalo nervingai šoko. Jaučiausi keistai susijaudinusi, pilna nesuvokiamos energijos, ji veržėsi per kraštus. Geriau negalvoti, kokia tai energija. Vyliausi, kad mane taip uždega ne supervampyro siela. Tai tik… Nežinau, gal praėjusios nervinės karštligės pėdsakai. Būtent.

Pašokau: priėjusi Nona padėjo ant mūsų stalo lėkštes ir nušnarėjo atgal į virtuvę.

– Ar tikrai gerai jautiesi? – paklausė Lendas.

– Gerai. Tikrai gerai. Labai gerai, – jau ketinau pasikasyti kaklą, bet susilaikiau. Žaizda tebeskaudėjo, bet jau gijo. Jei liks randas, supervampyras turės už tai sumokėti.

Antra vertus, jis jau sumokėjo. Ūmai skrandis ėmė maištauti, karštas sumuštinis su sūriu man pasirodė nevalgomas.

– Sveiki, vaikai, – priešais atsisėdo Deividas. Ji dirstelėjo man į kaklą ir kaktoje susimetė gili raukšlė. – Eve, kaip laikaisi?

Atsainiai numojau ranka, nesiliaudama po stalu supti koją.

– Jaučiuosi tik truputį pavargusi. Šiandien net pamokas praleidau, taip norėjau miego. Viskas bus gerai. O kur Ariana? – šį rytą jos nebuvo namuose. Juk ji visuomet namuose. Prisiminiau, ką ji kalbėjo praėjusį vakarą, ir galvoje sukirbėjo mintis, ar tik ji nebus pavargusi nuo amžino gyvenimo taip, kad ryžosi viską baigti. Prieš akis iškilo poltergeistu virtęs Stivas, ir man prireikė visų valios pastangų, kad neimčiau panikuoti. Kad ir kas būtų Ariana, ji mano draugė. Negaliu jos prarasti.

– Ji parašė, kad šiandien negalės susitikti.

Tai geras ženklas ar blogas? Bent jau susisiekė su Deividu. Turiu susitikti su ja akis į akį, pasikalbėti, kuo nors padėti. Jei tik žinočiau, kuo.

– Rakelė irgi skambino šį rytą.

Nustebusi pakėliau akis.

– Judu kalbėjotės?

Deividas išsisukdamas gūžtelėjo pečiais.

– Ji norėjo būti tikra, kad deramai tave prižiūriu. Ji nerimauja. Taigi manai, kad praeitos nakties užpuolimas susijęs su elfais?

Lendas švelniai atitraukė mano pirštus nuo žaizdos: pati to nejausdama krapščiau tvarstį; paskui suspaudė mano delną savajame ir nykščiu ėmė glostyti ranką. Lioviausi supti koją ir giliai įkvėpiau. Sutelkusi dėmesį į Lendo veiksmus šiek tiek apsiraminau.

– Taip. Manau. Per daug keistų dalykų pastaruoju metu atsitiko. Pirmiausia – silfidė, paskui arkliavandenis…

– Gal tai tik atsitiktinumas. Juk tai Džekas įmetė tave į vandenį.

– O, – susiraukiau. Apie tai nepagalvojau. Iš kur elfai galėjo žinoti, kad aš būtent čia įkrisiu į vandenį? Gal man tiesiog nesiseka. Kita vertus, šitai aš ir taip žinojau. – Tačiau čia kelis kartus apsilankė Retas, paskui mačiau gatve pro šalį einančią elfę, o dar ta kita elfė, kurią sutikau Centre, ir Rakelė turėjo ją išprašyti. O paskui tas vampyras. Niekas, be elfų, negalėjo jo išlaisvinti.

– Tu teisi, – Deividas pasitrynė pavargusias akis. Lendas elgiasi taip pat, kai būna pavargęs. Kartais jų panašumas, pavyzdžiui, juokas iš nuvalkiotų anekdotų, kurių niekada nesuprantu, arba žaismingas lengvas tarpusavio bendravimas, mane skaudindavo. Pasisekė Lendui, kad turi tokį tėtį kaip Deividas. Norėčiau, kad dabar pasimatyti su manim būtų atskubėjęs ne vaikino, o mano tėtis.

Staiga pajutau į save įbestas kažkieno akis, pakėlusi galvą išvydau tą pačią į varlę panašią senyvą moterį, kuri andai piktai kostelėjusi priminė man ir Lendui, kad ant šaligatvio bučiuotis nepadoru. Atrodė, tai buvo prieš amžinybę. Dabar ji iš lauko spoksojo pro užkandinės langą. Į mane. Prisimerkusi atrėmiau jos žvilgsnį, bet ūmai senė sužiuro pro mane, paskui staigiai apsisuko ir nuėjo. Apsidairiusi pamačiau Grnlllll, įnirtingai mosuojančią mažomis, į letenas panašiomis rankomis, lyg kam duotų ženklą dingti.

– Kas čia vyksta? – paklausiau, bet gnomė, nesiteikusi žvilgtelėti mano pusėn, užlindo už prekystalio, kad jos nematyčiau. Karė ir Dona sėdėjo ten pat, ant baro kėdžių, otas lėkštėse gulėjo nepaliestas, ir tylėdamos žvelgė į mane savo didžiulėmis, apvaliomis akimis. Paskui pašaipiai nusišypsojo abi kaip viena. Ne, veikiau piktdžiugiškai…

– O gal nagus prikišo ne tik elfai, – pasakiau, ir mano įtarimas išaugo. Atsistojau ir nudrožiau tiesiai į virtuvę. Grnlllll šoko prieš, bandydama užstoti kelią ir kažką niurnėdama, bet aš ją nustūmiau ir įvirtau pro duris.

Tenai nugara į mane stovėjo Nona, palinkusi virš didelio, įmantriai išraižyto medinio dubens.

Ir su juo kalbėjosi.

– …mes tuo pasirūpinsim. Ir toliau burkitės. Kai ateis laikas, viskas bus parengta, ir…

Nona pakėlė akis. Pamačiusi mane, nustebo.

– Su kuo kalbi? – paklausiau paskubom artindamasi. Bet man nespėjus priartėti, ji pamakalavo dubeny ranka, todėl pasilenkusi pamačiau tik ribuliuojantį vandenį. – Ką tu darai?

Dailias Nonos lūpas perkreipė įtūžis, nors ji ir stengėsi šypsotis.

– Nieko, vaikeli.

– Melagė! – sušukau. Išgirdau, kaip man už nugaros atsidarė durys.

– Kas atsitiko?

– Tegul ji pasako! – bedžiau pirštu į medžio dvasią. – Ji meluoja! Ji kalbėjo su kibiru vandens. Kažkas vyksta, bet ji nesako, kas. Pirma ji susitiko su Retu, dabar mieste pilna keistų mane stebinčių antgamtinių būtybių! Žinau, kad jie mane stebi! – atsisukau į Noną. – Tu išvien su elfais, taip?

Nona surimtėjo.

– Ne, vaikeli. Aš ne išvien su elfais. Elfai mano rūšiai ne draugai. Ir aš dar kartą galiu pažadėti tau, ką esu žadėjusi anksčiau – tu čia saugi. Kol esu už tave atsakinga, neleisiu, kad tau atsitiktų kas nors bloga.

– Bet tu nesi už mane atsakinga!

– Eve, – įsiterpė Deividas ir uždėjo ranką man ant peties. Jis kalbėjo ramiai. Lendas atsistojo man iš kito šono – lyg antras apsaugininkas. – Pažįstu Noną jau daug metų. Huldros nemeluoja. Ji nieko prieš tave nerezga.

– Atsiprašysiu, – tarė Nona, paimdama dubenį ir nešdama jį link užpakalinių durų.

Aš virte viriau iš pykčio.

– Iš kur jūs žinote, kad huldros negali meluoti? Beje, ką ji čia daro? Kodėl medžio dvasia staiga užsimanė vadovauti užkandinei?

Deividas gūžtelėjo.

– Daugelis stichijų dvasių ir antgamtinių būtybių maišosi ir persimaišo su žmonėmis. Mano manymu, tai visai linksma, – ar jis tai įžvelgė ir jųdviejų su Kreseda santykiuose? Jie tiesiog pasilinksmino? Ar nuolatinis skausmas ir beviltiška netektis – ne per sunkios pagirios po tokių linksmybių?

Papurčiau galvą.

– Netikiu, – man skaudėjo galvą. Skaudėjo kaklą. Skaudėjo smegenis. Šiandien man atrodė, jog visas mano gyvenimas – vien skausmas.

– Pati pagalvok, jei Nona linkėtų tau bloga, pavyzdžiui, norėtų atiduoti elfams, nejau būtų laukusi iki šiol? – paklausė Lendas. – Gyveni čia jau kelis mėnesius. Žinau, kad atsitiko daug keistų dalykų, bet nemanau, jog Nona su tuo susijusi.

Atsidusau. Veikiausiai jis teisus.

– Bet kaip paaiškinsi tą spoksojimą? Jie visi į mane spokso!

– Na, tu labai graži.

– Labai juokinga.

– Aš rimtai. Manau, jiems tiesiog smalsu. Dauguma jų nenutuokia, kas tu, bet jie žino, jog tu žinai, kas jie. Tai normalu. Paprasčiausias smalsumas.

– Puiku, – sumurmėjau. Tikriausiai man paranoja.

Lendas mane apkabino ir prigludo prie manęs kakta.

– Nori, tikėk, nori, ne, aš nerimauju dėl tavo saugumo daugiau nei tu pati. Jei tau iš tikrųjų neramu, išsikraustyk iš čia. Gali vėl persikelti pas mano tėtį, – atsisuko į Deividą. – Ar galima?

Šis linktelėjo.

– Žinoma, jei dėl to pasijusi geriau.

Papurčiau galvą. Nenorėjau vėl gyventi su Deividu – be Lendo. Man patinka Deividas, bet jaučiausi nejaukiai. Be to, nenorėjau palikti Arianos vienos. Jie teisūs. Ko gero, dėl Nonos suklydau, viską išpūčiau. Čia elfų piktadarystės, ne jos.

Be to, aš atpažįstu, kai man meluoja. Ir dar: daugiau niekada nenešiosiu šiukšlių tai mažai žiurkiškai gnomei.

VAMPTASTIŠKA

Po truputį pradėjau eiti iš proto. Kodėl tai vadinama išankstiniu priėmimu, jei negali iš anksto gauti atsakymo? Terminas „gruodžio pradžioje“ varė mane į pasiutimą. Kiek laiko trunka peržiūrėti pažymius, poros kontrolinių testų rezultatus ir kelias beprasmes esė? Manęs nesiliovė persekiojęs vaizdas: ant kažkieno stalo guli krūva popierių su mano ateitimi, todėl vargiai girdėjau, ką monotoniškais balsais dėsto mokytojai, tai buvo nesvarbu.

Kai mokytojai nusprendė, jog mano galva jau pakankamai prikimšta įžambinių, cheminių ryšių ir metaforų, mane paleido. Kaip pastaruoju metu buvau įpratusi, puoliau prieš Karlę ant kelių, kad parvežtų namo, nekantravau patikrinti pašto dėžutę. Važiuojant visą kelią neramiai muisčiausi ant sėdynės, Karlė keliskart palingavo galva.

– Jei jie pasakė „gruodžio pradžioje“, atsakymo tikrai dar nebus. Be to, manau, kad jie vėluos.

– Žinau.

Ji teisi. Žinojau, kad teisi. Bet negalėjau nurimti, kol nebūsiu tikra. Žiūrėjau, kaip pro šalį lekia medžiai, susiliedami į vieną spalvotą juostą, bet dabar manęs negąsdino greitis ir klaikus Karlės vairavimas. Greičiau, greičiau!

– Tikiuosi, tau nereikės tiek laukti, kiek mano pusseserei, vargšelė kankinosi keturis mėnesius, kol gavo žinią, kad bus priimta į koledžą.

Sunkiai atsidusau.

– Man regis, tai truks amžinai.

Dabar, kai jau išsiunčiau prašymą į koledžą, turiu būti kantri, labai kantri. Gal net į gera, kad mane užpuolė tas supervampyras arba kad Ariana po anos naktinės išpažinties tyli kaip vandens į burną prisisėmusi, nors aš vis bandau ją prakalbinti, – visa tai leido man sutelkti mintis į kitus dalykus (nors ne visada malonius). Vis dėlto nemanau, kad galėsiu ilgai gyventi laukimu. Bet apie ką dar galvoti? Manykit, ką norit apie zombius ir jų klaikią higieną, jie bent jau nužudo greitai. O koledžo priėmimo komisija? Ištęsia kankinimus iki begalybės ir tuo mėgaujasi.

– Klausyk, kaip Džekas? Ar kada matėtės?

Pasimuisčiau lyg prasikaltusi, nes vis tiek negalvojau apie nieką kitą, tik Džordžtauną. Akivaizdu, Karlė nė velnio neatsimena, kad Helovino naktį ją buvo pačiupęs vampyras, užtat audringą flirtą su Džeku puikiausiai prisimena.

– Ne, jis kaip skradžiai žemę prasmego.

– O, – ji linktelėjo, bet atrodė nusivylusi.

Ak, jei pažinočiau kokį mielą normalų vaikiną, su kuriuo galėčiau ją supažindinti! Juk tai aš kalta, kad jos pasaulyje atsirado Džekas. Užtat mano gyvenime yra tik vienas mielas vaikinas ir normaliu jo anaiptol nepavadinsi. Be to, jis priklauso tik man ir jokiai kitai.

Sustojome priešais užkandinę ir aš kone virste išvirtau iš automobilio, Karlei, tiek laiko mane pakentusiai, puse lūpų burbtelėjau „viso“ ir nulėkiau tikrinti pašto. Supratau, kad elgiuosi neprotingai, bet šiandien mane buvo apėmusi ypatinga nuotaika. Ta nuojauta neapleido visą popietę, o dabar jaučiausi taip, kad, regis, tuoj sprogsiu. Iki miglotojo termino buvo likusios tik dvi savaitės. Be to, šiandien antradienis, vadinasi, jie turėjo visą pirmadienį atsakymui išsiųsti. Taigi jei gaučiau jį šiandien, galėčiau paskambinti Lendui, jis pirma laiko sugrįžtų namo atšvęsti ir mes galėtume planuoti mūsų bendrą gyvenimą, ir…

Pašto dėžutė buvo tuščia.

Ėmiau plūstis taip, kad išgirdę paraudonuotų net vaikinai persirengimo kambaryje, o paskui iš visų jėgų spyriau į pašto dėžutės stulpą. Aišku, kad dar ne laikas. Vadinasi, keista mano šios dienos nuojauta nieko verta.

Uždrožiau laiptais, nekreipdama dėmesio į Grnlllll, kuri kažką amtelėjo: gal prašė ką padaryti, nelabai supratau. Pastarąsias dvi savaites Rakelei manęs nereikėjo (įtariau, kad ji jautėsi kalta dėl supervampyro; jei ne ta misija Švedijoje, nieko nebūtų įvykę), todėl vėl dirbau užkandinėje. Mieste ir toliau sukiojosi daugybė nematytų antgamtinių būtybių, bet nebemačiau nė vieno elfo, Nona irgi, nors stropiai ją sekiau, nebedarė nieko įtartino.

Tik šiandien neketinau nei triūsti virtuvėje, nei jaudintis dėl antgamtinių būtybių – turėjau svarbesnių reikalų: ketinau užsidaryti savo kambaryje ir kelias valandas eiti iš proto.

Nuvirtau ant lovos aukštielninka ir pabandžiau žvilgsniu lubose pradeginti skylę. Kita vertus, gal ir gerai, kad šiandien negavau laiško. Jei jie būtų ketinę mano kandidatūrą atmesti, tikriausiai būtų tai padarę iš karto. Tam dailiam storam priėmimo į koledžą dokumentų paketui, kurio laukiau nesulaukiau, sudėti reikia laiko. Neabejoju, kad kiekvieną popierėlį, kiekvieną dokumentą jie įdeda su ypatinga meile ir dėmesiu.

Aš įstosiu. Turiu įstoti. Bet kodėl, o dieve, kodėl jie negali paprasčiausiai atsakyti ir išvaduoti mane iš šios agonijos?

Savo garbingoje vietoje – spintelės stalčiuje tarp kojinių dusliai supypsėjo komunikatorius. Apstulbau suvokusi, kiek laiko niršau, – jau beveik temo. Trokšdama, kad kas nors – bet kas – išvaduotų iš šitos laukimo kančios, išsvaidžiau visas kojines po kambarį, kol sugraibiau komunikatorių. Jame radau žinutę: „Darbas su vampyru. Labai skubu. Taip ar ne.“

Sutinku, yra ir blogesnių dalykų už laukimą. Kvaili vampyrai. Bet jei reikia, tai reikia. Greitosiomis surinkau „taip“, vos spėjau nusiimti pakabutį ir įsidėti į dėklą Elą, kai sienoje nušvito šviesa ir Džekas ištiesė ranką.

Griebiau už jos, kol anga neužsivėrė, ir jis įsitempė mane vidun.

– Sveika, Eve. Kaip dienelė?

Susiraukiau.

– Mėšlina. Greičiau sukimės su užduotim. Tik jei dar kartą įmesi mane į upę, prisiekiu, nusitempsiu tave su savim.

Jis nusijuokė, tas kvailys, ir nuskubėjome per tuštumą. Stengiausi sutelkti mintis į savo pyktį bei apmaudą ir negalvoti, kad vėl teks susitikti akis į akį su vampyru. Aš nepasiduosiu pagundai ištraukti sielą iš dar vienos antgamtinės būtybės. Daugiau niekada. Mūsų su Lendu santykiai taisėsi ir aš pati jaučiausi geriau, bent jau keistieji nauji pojūčiai kankino rečiau. Vėjelis vis dar persekiojo, gerokai ilgiau pliuškendavausi vonioje ir, būdama šalia vandens, juste jusdavau jo tėkmę, tačiau ši nauja nervinga energija – tai tik įtampa. Tik tiek. Vadinasi, per daug iš supervampyro neatėmiau, ir kuo daugiau apie tai galvojau, tuo buvau tikresnė, kad pasielgiau teisingai.

Vis dėlto artėjantis susitikimas su kitu vampyru kėlė nerimą.

Išėję iš angos, atsidūrėme purviname siaurame skersgatvyje tarp dviejų ryškiai nudažytų medinių pastatų.

– Matai, jokių mirtinų pliumptelėjimų! – Džekas atrodė labai patenkintas savimi.

Skersgatvio gale aidėjo garsūs šūksniai: nenuostabu, turint omeny, kad atsidūrėme pigiame karnavale, kur kiekviename tamsiame kampe knibždėte knibždėjo prsirengėlių. Vamptastiška.

Pasitikrinau, ar prireikus galėsiu greitai išsitraukti Elą.

– Pasilik čia, aš greitai grįšiu. Neturėčiau ilgai užtrukti.

Pasisukau eiti link karnavalo, bet Džekas sugriebė man už rankos.

– Tu negali uždėti įtaiso, pameni? Dėl to aš tampu antru mūsų nuostabios persekiotojų ir sulaikytojų komandos nariu.

Norėjau atrėžti, bet nutylėjau: jis nekaltas, kad aš tokia įsitempusi.

– Puiku. Stenkis neatsilikti.

Ryžtingai žengiau į minią, stengdamasi neįsijausti į šurmuliuojančią šventinę atmosferą, kaip kad mėgdavau daryti. Paprasti žmonės man jau nebeteikė tiek džiaugsmo, pakankamai jų prisižiūrėjau mokyklos koridoriuose.

Pusvalandį tuščiai paklaidžiojusi, pagaliau minioje pastebėjau apžavų dengiamą negyvėlio galvą, vampyras laukė eilės prie apžvalgos rato. Viena ranka laikė apkabinęs žavią jauną būtybę, apsirengusią visiškai ne pagal orą, apnuogintu laibu, krauju pulsuojančiu kaklu. Ji žvelgė į jį tuo apdujusiu bejausmiu žvilgsniu, kokiu gali žvelgti tik moteris, paveikta vampyro kerų. Arba kokiu aš kartais žiūriu į keksiukus.

Mmm. Keksiukai.

Prisimerkiau ir ištraukiau iš dėklo Elą. Jokios abejonės, vampyras ketina pasižvalgyti su ja po miestą iš viršaus, ir šios apžvalgos ji niekada nepamirš – tai bus paskutinė jos pramoga. Veikiausiai jis įkąs jai pačiame viršuje, tie vampyrai amžiais linkę į perdėtą dramatizmą, paskui suvaidins, neva ji girta, ir nusitemps į kokį tamsų kampą baigti savo juodo darbo. Many sukunkuliavo pyktis, galvoje šmėstelėjo mintis apie nekaltą Arianą. TKABA vampyrų protokolas, prieš sulaikant, liepė man nuvilioti jį į kokią nuošalią vietą, kad niekas, gink dieve, nesumotų apie žudikiškus padarus, vaikštančius tarp jų.

Prasibroviau pro minią, paplekšnojau jam per petį ir pavaišinau elektrošoku.

Vampyro akys išsiplėtė iš nuostabos ir tampomas traukulių jis nugriuvo. Jo nužiūrėta auka kelias sekundes spoksojo į jį, paskui negarsiai suriko. Sausakimša minia aplink mus ėmė trauktis atbula, ir netrukus be sąmonės tysantis kraujasiurbys atsidūrė tuščiame rate.

Atsisukau į skaniakaklę merginą.

– Ak, neimk į galvą. Vis tiek tai būtų buvę trumpiausi santykiai tavo gyvenime.

Man iš už nugaros žengė Džekas, droviai nusišypsojo miniai ir pasilenkęs uždėjo įtaisą vampyrui ant kulkšnies. Sugriebiau tą bjaurastį už riešo, be ceremonijų ištempiau iš rato ir nuvilkau į artimiausią skersgatvį.

Žmonės, visiškai nesusigaudydami, kas vyksta, stovėjo apspangę, svarstydami, ar tai koks pasirodymas, ir nežinodami, ar ploti, ar iškviesti policiją.

– Kviesk transportą, – paliepiau, liesdama vampyro ranką vos įžengėme į skersgatvį. Ačiū supervampyrui, dabar taisyklės buvo pakeistos: visi vampyrai turi būti sulaikomi iškart, niekas negaišta laiko skaitydamas jiems jų teises ar siųsdamas į artimiausią registracijos centrą.

Džekas paspaudė mygtuką, paskui pažvelgė į mane.

– Tai buvo labai… subtilu.

– Nusispjaut, – atkirtau. Jei visuomenė pagaliau susivoks, kad tarp jų gyvena antgamtiniai padarai, kas čia blogo? Tik todėl, kad slepiame šių padarų egzistavimą, atsiranda tokios aukos kaip Ariana.

Be to, atvilioti vampyrą į nuošalią vietą būtų prireikę nemažai laiko. O atsiradus su juo vienumoje, akis į akį…

Ne, daugiau aš to nebenorėčiau. Tiesiog man greičiau magėjo namo, ir tiek.

Vos pasirodė transportuotojai, stumtelėjau Džeką link sienos.

– O dabar namo.

Ji maivydamasis nusilenkė ir nusivedė mane pro duris į tamsą, atgal į jaukų mano kambarį – numylėtą ir ne ką didesnį už drabužinę. Kai grįžome, pirmas daiktas, kurį pamačiau, buvo laiškas.

Ant mano lovos.

Baltas laiškas.

Su atgaliniu adresu, kurį troškau išvysti tiek savaičių.

Vokas buvo gerokai mažesnis nei tas, kurio tikėjausi.

NIEKUR AR KAŽKUR?

– Eve? Eve! Ai! – Džekas ištraukė pirštus iš mano gniaužtų ir ėmė purtyti. Paskui niūriai dėbtelėjo. – Man šitų pirštų dar prireiks.

Negalėjau pajudėti. Ant lovos gulėjo mano ateitis – kaip ji čia atsirado? Kodėl ji ne pašto dėžutėje?

Grnlllll. Kai grįžau iš mokyklos, ji bandė atkreipti mano dėmesį. Tikriausiai išėmė paštą, vadinasi, žinojo, kad atėjo ir laiškas man. Ko gero, žinojo ir Ariana, nes Grnlllll niekada nelipa laiptais. Ariana ir padėjo laišką man ant lovos.

Akis ėmė peršėti nuo ašarų ir gėdos, skrandį suspaudė taip, kad vos nepradėjo pykinti.

Palaukit, kodėl nusprendžiau, jog manęs nepriėmė? Gal priėmimo komisija, pagauta bandos jausmo, irgi prisidėjo prie „žaliųjų judėjimo“ ir šiuo plonyyyyčiu laišku man tik praneša, jog esu priimta, o visą kitą informaciją rasiu užėjusi į jų interneto svetainę.

Gal.

Kad tik būtų taip.

Prašau, prašau, prašau. Nuo tualetinio staliuko pagriebiau pakabutį ir suspaudusi delne it talismaną, ėmiau mažais žingsneliais artintis prie lovos. Sulig kiekvienu žingsniu mane vis labiau pykino. Drebančiomis rankomis paėmiau voką. Kodėl jie negalėjo palaukti dar dviejų savaičių ir tada atsiųsti normalų atsakymą?

– Aš negaliu, – sušnibždėjau.

– Negali ko? – paklausė Džekas. Šį kartą, paveiktas smalsumo, jis leido elfų durims užsiverti sau už nugaros.

– Negaliu atplėšti, – stipriai užsimerkusi atkišau voką Džekui. – Tu atplėšk. Prašau.

Šį kartą jis nekvailiojo, tiesiog paėmė voką ir ėmė plėšti. Kiekvienas popieriaus drykstelėjimas prilygo žaizdai mano sieloje. Gal vis dėlto mane priėmė. Gal vis dėlto mane priėmė. Gal vis dėlto…

– Miela panele Grin… bla, bla, bla… norime maloniai padėkoti mūsų… bla, bla, bla… vardu… apgailestaujame, kad šį sykį negalime priimti… – jis nuščiuvo, tą pat akimirką sustojo ir mano širdis.

Negalėjau atmerkti akių. Neįstengiau. Aš nepriimta į Džordžtauną. Nepriimta. Viskas, dėl ko stengiausi, viskas, ko siekiau nuo tada, kai palikau Centrą, veltui. Dirbsiu užkandinėje iki savo dienų galo, retkarčiais paslapčia atliksiu agentūrai vieną kitą beprasmį darbą, galiausiai atsibosiu Lendui ir jis ves vylingą laboratorijos asistentę ir jie gyvens ilgai ir laimingai ir išliks jauni ir gražūs amžinai, o aš

niekur niekada

iš čia

nepajudėsiu.

Mano ateitis žiojėjo visiška tuštuma, baisesne nei Elfų karalystės takai – jie bent turi pabaigą, tikslą. O aš nebeturiu jokio tikslo.

– Tu mane gąsdini, – galiausiai pro mintis prasimušė Džeko balsas. Atsimerkiau, bet vargiai galėjau ką įžiūrėti. – Gerai, nusiramink. Giliai įkvėpk. Kol kvėpuoji, tol gyvas, šituo neabejoju. Kas tokio, jei kokia kvaila mokykla tau pasako „ne“? Tragedija?

– Mano gyvenimas, – žiobtelėjau, – baigtas. Viskas baigta. Viskas.

Ji nesuprasdamas suraukė kaktą.

– Šiaip ar taip, kas norėtų vykti mokytis į miestą, kuris vadinasi Džordžtaunas? Nesąmonė. Dar suprasčiau, jei vietovė vadintųsi kaip nors išskirtinai, tarkim, Džektaunas, o dabar? Man regis, tu pernelyg jautriai reaguoji. Nesuprantu, ko taip veržiesi į dar vieną mokyklą? Aš praleidau suole tik kelias valandas ir vos neišprotėjau.

– Bet aš… tai buvo mano tikslas ir…

Jis įnirtingai sumostagavo ore ranka, lyg bandydamas pritrėkšti visas įkyrias mano svajones.

– Tai susigalvok naujų tikslų. Iš tikrųjų tau to nereikia. Tu tik galvoji, kad be to negali apsieiti. Bet šitas pasaulis ne tavo, – jis nusišypsojo, bet pro ašaras aiškiai mačiau tik jo ryškiai mėlynas akis. Ir ėmiau žliumbti dar smarkiau.

Atsidusęs Džekas ėmė mindžikuoti nuo kojos ant kojos.

– Gal nori, kad pakviesčiau Rakelę? O gal tavo šoklųjį draugužį?

– Ne! – tikrai negalėčiau dabar pažvelgti Lendui į akis, pasakyti, kad aš jiems per prasta. Rakelei, beje, irgi. Ji manimi nusiviltų. Stengiausi būti kaip visi, bandžiau susirasti šiame pasaulyje namus, bet galutinai susimoviau. Kodėl Lendui taip sekasi gyventi abiejuose pasauliuose, o aš negaliu įsitvirtinti nei tame, nei kitame. Kodėl mano gyvenimas toks nevykęs?

Džekas išpūtė krūtinę.

– Matau, spręsti vėl teks man. Laimė, aš visuomet pasirengęs, – jis paėmė mane už rankos ir atidaręs duris įsitraukė vidun, prieš tai išlupęs man iš saujos Lendo pakabutį, o aš buvau tiek įsisriūbavusi, kad nesipriešinau. Durims užsidarant dar spėjau pamatyti jį žybtelint ant grindų kambario viduryje.

– Džekai, aš… – užsikūkčiojusi vos galėjau atgauti kvapą, todėl vienu metu įstengiau ištarti tik vieną ar du žodžius, – aš… nenorėjau… prašau…

Staiga jis sustojo kaip įkastas ir įdėmiai mane nužvelgė. Paskui pakėlė antakį, lyg svarstydamas ypač keblų klausimą, tada laisva ranka apkabino man kaklą ir sekundę sustingo dvejodamas.

Ir tada jis mane pabučiavo.

Iš netikėtumo praradau amą, jutau jo lūpas, prispaustas prie manųjų, bet tai nebuvo tikras bučinys. Lūpos buvo putlios ir šiltos, tačiau nėmaž nejutau to saldumo, kokį visuomet patirdavau bučiuodamasi su Lendu.

Ir… juk tai Džekas. Džekas. Visa, ką jis darė, buvo paženklinta prievarta. Tik ne bučiniais.

Staigiai atšlijau ir nesunkiai išsivadavau iš jo glėbio, nes Džekas ir pats iškart atsitraukė.

Jis suraukė nosį.

– Hm… sakyčiau… buvo įdomu. Visuomet norėjau tai padaryti, bet dabar, kai pabandžiau, esu visiškai tikras, kad kito karto nebus.

Įsiutusi rėžiau laisvosios rankos kumščiu jam į petį, niršdama, kad kita mano ranka privalo būti jo saujoje, antraip pradingčiau šioje tuštumoje amžiams.

– Tu (trinkt!) mažas (trinkt!) išsigimėli (trinkt!)! Ką čia, po velnių, sugalvojai?!!! TRINKT!

Jis mikliai išsisuko nuo dar vienos smūgių krušos.

– Ir aš sujaudintas, bet tavo įkarštis net… – jis susigūžė, nes vožiau iš visų spėkų, – …žeidžia.

– Klausyk tu, išsigimėli, jei būčiau norėjusi, kad mane pabučiuotum, būčiau taip ir pasakiusi! Ar pasakiau?! Ką?! Ne! Ir negalėjau pasakyti! Ir jei dar kartą bent pabandysi, prisiekiu, surasiu tą arkliavandenį ir įmesiu tave ten, kad tu galą gautum!

Ir tuomet – lyg jo nejaudintų tas nemokšiškas, siaubingas bučinys – Džekas pradėjo juoktis.

– UŽSIČIAUPK!

Jis papurtė galvą, paskui išdidžiai išsišiepė.

– Matai? Vienu šūviu nušoviau du zuikius. Pirma, išbandžiau bučinio skonį. Apgailėtina nesėkmė, ir dėl to kalta tik tu, bet tiek to, čia svarbu pastangos. Reikės susirasti tavo draugę Karlę. Manau, ji bučiuojasi kur kas geriau nei tu.

Ir kodėl mano apžavus kiaurai skrodžiančios akys neveikia kaip lazeris? Būčiau vietoje jį nudėjusi. Būčiau išdeginusi jo kaktoje žodį „išsigimėlis“.

– Nenori paklausti, koks buvo antrasis tikslas? – žiūrėdamas į mane sulapsėjo blakstienomis.

– Ne, nenoriu.

Jis niuktelėjo alkūne man į šonkaulius.

– Tu daugiau neberaudi.

Jei būčiau galėjusi paleisti jo ranką, būčiau pasmaugusi.

– Užtat dabar esu taip įsiutusi, kad galėčiau tave nudėti. Patenkintas?

Jo šypsena sustingo.

– Pyktis visuomet geriau nei liūdesys. Tai dar vienas mano devizas. O dabar noriu paklausti: ar ketini sėdėti savo kambaryje ir žliumbti, ar geriau varom ieškoti nuotykių?

Dvejojau, nes visuomet nepatikliai žiūrėjau į Džeko nuotykių idėjas, bet namo grįžti irgi nenorėjau. Jis teisus – aš bent jau lioviausi sriūbauti. Žinojau, kad vos įžengsiu į kambarį, kur guli tas laiškas, man vėl nuvažiuos stogas. Jau vien nuo minties apie laišką akyse vėl ėmė kauptis ašaros, ir… tiek to.

Suspaudžiau Džeko ranką smarkiau, nei buvo būtina.

– Ką sumanei?

Jis prisimerkė ir nusišypsojo, angeliškas veidas tapo pikta lemiančiu.

– Truputį paišdykausim, – ir pasileido Elfų karalystės takais, tempdamas mane iš paskos. Jis vis keitė kryptį, sukdavo tai į dešinę, tai į kairę, lyg sekdamas išmaningai mėtomais pėdsakais. Dar nemačiau, kad kas nors eitų į niekur kitaip nei tiesiai.

– Žinai kelią? Nepasiklydom? – paklausiau vis labiau nerimaudama. Manęs visai neviliojo mintis pasiklysti Elfų karalystės takuose, juolab su Džeku. Kuo ilgiau klaidžiojome tamsoje, tuo sunkiau man sekėsi įveikti paniką.

– Išėjimo vieta keičiasi. Niekada nebūna dukart toje pačioje vietoje. Tuo sunkiau jį rasti, ypač kai bendražygis nesiliauja zyzti, bet pagaliau mes… – jis sustojo pergalingai švytėdamas. – Štai. Ištiesk ranką. Pasakyk, ką jauti.

Vartydama akis taip kaip jis ištiesiau ranką į tuštumą ir… ten kažkas buvo. Veikiau ne kažkas, o tik to kažko nuojauta. Tai buvo neapčiuopiama, todėl nesuvokiau, kaip išvis pajutau – lyg dvelksmą ar judesį po pirštais, tarytum atpažinčiau vietą nieko – visiškos tuštumos – vidury. Tikriausiai panašiai žmogus, kuriam amputuotos galūnės, jaučia jas esant, tik šiuo atveju aš jaučiau nesančias duris. Nors čia nieko nebuvo, jaučiau, kad turi būti.

Džekas įdėmiai mane stebėjo.

– Jauti ar ne?

Palingavau galva.

– Manau, taip. Nežinau. Labai keista.

– Pagalvok: jei aš galiu tai padaryti, kodėl tu negalėtum? Tiesą sakant, tu gali atverti daug daugiau nei duris. Visai nesunku, jei tik sutelksi į tai savo mažą protelį, užuot galvojusi apie pažymius, mokyklas ar bučinius. Ypač apie bučinius. Šlykštu.

– Taip, šlykštu, kai bučiuotis reikia su tavim. Bet kaip tau tai pavyksta? Tos durys?

– Manau, prisideda ir elfų maistas. Be to, jei labai ilgai ką nors stebėsi, labai ko nors trokši, nustebsi, kiek daug gali padaryti. Kiek privalai padaryti. Elfų karalystės takai man reiškė laisvę.

Prisiminus, kad Džeko gyvenimas prabėgo tarp elfų, man suspaudė širdį. Ir Vivjanos. Tik Džekas labiau pasitiki savimi ir ne toks pamišęs kaip ji. Ne itin didelis skirtumas, bet vis tiek. Džekas dar ne visiškai išmuštas iš pusiausvyros.

– Patikėk, užjaučiu tave dėl vaikystės, Džekai. Tau tikriausiai buvo labai sunku.

Jis išsiviepė, blykstėlėdamas dantimis.

– Ak, užtat pažvelk, į kokį dailų jaunuolį išaugau! Tik elfams galiu padėkoti už tai, kas esu.

– Bet tu gali pabėgti! Kodėl vis grįžti į Elfų karalystę? Kodėl nepalieki jų ir nepersikeli pas žmones visam laikui?

– Pas ką man grįžti? Beje, juk žinai, kad kartą paragavus elfų maisto, nėra kelio atgal. Tu negali grįžti atgal.

– O atsigabenti pakankamai to maisto su savim, ar kaip? Sukaupti jo atsargų?

Jis papurtė galvą.

– Bijau, kad vienaip ar kitaip elfai ir aš esame susiję. Aš dar turiu su jais nebaigtų reikalų.

Jo šypsena man pasirodė tokia paslaptinga, tarsi paslėpta po storiausiais apžavais. Jau buvau pamaniusi, kad pradedu jį perprasti, bet pamačiusi šią šypseną supratau, kaip klydau. Ar kada nors man pavyks perskaityti, kas po ja slepiasi?

– Jos juda, – tarė jis. – Durys. Gali pajusti.

– Ką tiksliai turiu pajusti?

Spoksodamas į tamsą, jis beveik pagarbiai perbraukė pirštais per erdvę, kur mūsų laukė durys.

– Prisimink tą jausmą, kai dar miegi, bet jau prabundi, ir sapnas, kuris tave palieka, atrodo gerokai tikroviškesnis nei tai, ką tau gali pasiūlyti pasaulis. Kai atmerki akis, atrodo, kad dalis tavęs liko sapne, ir supranti, jog niekada daugiau nepatirsi būties taip ryškiai, neišgyvensi taip gyvybingai, kaip tą trumputę nušvitimo akimirką tarp tamsos ir šviesos. Dabar tai ir išbandysime, – man užėmė kvapą, bet jis vėl tapo tuo pačiu kvaileliu Džeku ir mirktelėjęs atidarė duris. – Sveika atvykusi į Elfų karalystę.

PADEGĖJAS

Nespėjau surikti Džekui „ne“, mes žengėme pro duris ir atsidūrėme Elfų karalystėje. Teko lankytis čia tik porą kartų, abu sykius su Retu, pamenu auksine šviesa užlietas sienas, margaspalves pievas ir pernelyg puošnius baldus. Nė minties neturėjau kada nors čia grįšianti, bet šis vaizdas pranoko visas Reto rodytas vietas.

Virš galvos plytėjo tamsiai raudonas dangus, neaprėpiamoje skliauto platybėje tviskėjo juodi lopinėliai, lyg kadai ten būtų buvusios žvaigždės. Juste jutau, koks tirštas ir sunkus oras – kaip vasaros naktį; vos atsidavė degintu cinamonu. Stovėjome ant juodo kaip degutas kranto, prie didžiulio sidabriškos spalvos ežero, nors vanduo ir neatspindėjo dangaus. Lygumoje aplink tai šen, tai ten riogsojo pavieniai masyvūs akmenys, lyg kas būtų išmėtęs juos per įsiūčio priepuolį, dėl to kraštovaizdis atrodė tarytum sudarkytas ir iškankintas. Tai, ką mačiau, pakerėjo mane grožiu, nors kažkas čia buvo ne taip.

– Džekai, – sušnibždėjau trūktelėdama jį už rankos. – Mums nederėtų čia būti.

– Gal tu teisi, – tarė jis ir atsiduso. – Pamiršau atsargas, – jis ištiesė ranką, mus ėmė nešioti į šalis, oras sumirguliavo ir košmariškas kraštovaizdis pasikeitė: atsidūrėme kambaryje. Susvirduliavau apsvaigusi.

– Atleisk, – Džekas paleido mano ranką ir nuėjo prie stalo kambario kampe. – Jei jau esi karalystėje, labai lengva persikelti iš vienos vietos į kitą. Tik prireikia laiko, kol pripranti. Jei ruošiesi vemti, būk gera, ne ant kilimo.

Kad neprarasčiau pusiausvyros, įsikibau į sofos kraštą ir apsidairiau. Tai buvo keisčiausias kambarys, kokį kada nors mačiau: sienos iš žalsvo akmens, apšviestos nematomo šaltinio, ir ta šviesa sklido iš visur, baldai panašūs į tuos, kokius mačiau pas Retą, įmantraus medžio darbo, apmušti minkštu aksomu. Tarp to elfiško grožio visur mėtėsi purvinos kojinės, nutrintos kelnės ir žemėti sportbačiai.

Tik duok valią berniūkščiui, ir jis net Elfų karalystę pavers sąvartynu.

Džekas pakėlė nuo grindų aptriušusią kartoninę dėžę ir pasidėjo ant ąžuolinio stalo, paskui iš šalia stovinčio dubens išsigraibė švytintį vaisių: jis priminė persiką, jei persikai būna mėlyni ir padaryti iš dangaus gabalėlių. Džekas užsimerkė ir suleido dantis į vaisių, veide atsirado išalkusio vilko ir palaimos išraiška. Niekada nevalgiau nieko skanesnio, pamaniau vien pažvelgusi į tą vaisių. Ėmiau kvėpuoti pro nosį, kad nejusčiau jo kvapo. Baigęs šlamšti, Džekas stumtelėjo dubenį man.

– Nori?

– Ačiū, apsieisiu.

Jis gūžtelėjo.

– Nė nenutuoki, ko atsisakai. Bet tiek to. Aš darbingesnis, kai pilvas pilnas. Dabar numalšinau alkį, galime grįžti.

– Ei, ei, ne taip greitai. Kas tai per vieta? Nenorėčiau vėl tenai atsidurti.

Džeko kambarys bent jau buvo uždaras, turėjo ribas. Ant keisto ežero kranto mes būsime matomi iš visų pusių. Iš viso nenorėjau būti elfų šalyje, o užvis mažiausiai troškau dar kartą atsidurti toje vietoje.

– Atleisk, negalim laukti. Pražiopsosim laivą, – Džekas prispaudė prie klubo nutriušusią dėžę ir griebė už rankos man nespėjus jos atitraukti. Dar po akimirkos (persikeliant mano viduje vėl viskas apsivertė) atsidūrėme ant ežero kranto.

Tik dabar nebebuvome vieni.

Link mūsų tyliai plaukė didžiulis laivas, tviskantis juodai kaip obsidianas10. Nežiūrint to, sidabriškas vanduo išliko lygus, be jokių ribulių. Susigūžiau. Laivas ramiai slydo paviršiumi ir sustojo įlankoje netoli mūsų. Iš vieno šono nusileido išlenktas tiltelis. Apimta siaubo laukiau, kas ant jo žengs.

– Džekai? – sušnibždėjau springdama.

– Ak, taip. Mudviejų neturi matyti. Nemanau, kad jie mus nužudys, bet ką gali žinoti.

– Aš pati tave nudėsiu! – sušnypščiau, ir nėrėme už vieno iš tų siaubingų riedulių. Džekas dirsčiojo iš už jo viena akimi. Iš baimės norėjau prasmegti skradžiai žemę. Tiek laiko slapsčiausi nuo elfų, o dabar pati ateinu tiesiai jiems į nagus. – Dingstam iš čia!

– Tau reikia tai pamatyti.

– Ne! Ne, visai nereikia, ir tau nėra ko. Prašau, dingstam!

– Žiūrėk, – Džekas trūktelėjo mane iš už akmens, kad irgi pamatyčiau, kas vyksta. Išvydau tylią ir šiurpią procesiją. Tilteliu vienas po kito leidosi nuostabiai gražūs ir kartu baisūs elfai, kiekvienas jų žingsnis buvo tiksliai apskaičiuotas. Jų plaukai žaižaravo visomis įmanomomis spalvomis ir atspalviais: nuo juodžiausio iki akinamai balto, užtat veidai visų vienodi – atšiaurūs, su žiaurumo įspaudu tobulame grožyje. Nepakartojamos, ryškiai purpurinės spalvos drabužiai plaikstėsi nesamame vėjyje. Kai išlipo paskutinis, visi išsirikiavo ir sutartinai atsigręžė į laivą. Sustingau belaukdama, net kvėpuoti lioviausi.

Iš jo žengė visai kitos būtybės, ir aš sukandau lūpą, kad nesurikčiau iš baimės. Iš laivo ėmė ropoti žmonės (žmonės!) – keturpėsti, nuskustomis galvomis, visiškai nuogi, įstabiais sidabriniais raštais išpaišytais kūnais. Ant nugarų jie nešė nepaprasto grožio kaldintą platformą, išpuoštą, išdailintą sidabriniais ornamentais, visi ropojo iki tobulumo nugludintais judesiais, kad tik nesudrebintų savo naštos. Paskui visi vienu sykiu sustojo, lyg paklusdami nematomam ženklui, ir laukė. Jaučiau, kaip man gerkle aukštyn kyla tulžis, ir iš visų jėgų laikiausi, kad nesusivemčiau. Nes dar baisesni už išmargintus liesus ir gyslotus žmonių kūnus buvo jų žvilgsniai.

Užkerėti, apimti ekstazės.

Švytintys palaima.

– Ką jie daro? – sušnibždėjau, bet Džekas nutildė mane žvilgsniu.

Ilgai nereikėjo laukti. Į priekį grakščiai išplaukė moteris, laibesnė už visus kitus elfus, smulkučio veido. Tą akimirką supratau, kad tobulas grožis ir siaubas yra vienas ir tas pats. Kad tai nedaloma. Kas, jei ne tikras siaubas, gali būti toks gražus? Jos plaukai žvilgėjo it varno sparnas, tamsiomis vaivorykštėmis bangomis liejosi, krito jai ant nugaros. Jos akys žėrėjo tyru juodumu skaisčiame alebastro šviesumo veide. Jos nepriekaištingos putlios violetinės lūpos alsavo gyvybe ir žiaurumu. Visa, ką tik ištaria tokios lūpos, turi virsti neišvengiamu ir nepakeliamu skausmu arba palaima.

Ji – tai amžinybė. Aš eisiu pas ją – turiu eiti pas ją. Pasaulyje, kur viskas keičiasi ir miršta, ji viena tobula, tikra, visa ko pagrindas, ji yra viskas. Norėjau ištirpti joje amžinai.

Džekas įgnybo man į ranką, pasukdamas odą tarp pirštų. Aiktelėjusi atplėšiau akis nuo moters ir pažvelgiau į jį. Jis užvertė akis.

– Ak, tas pirmas kartas. Tik nemėgink pulti Tamsiajai karalienei po kojomis!

Papurčiau galvą, iš paskutiniųjų stengdamasi atsikratyti to begalinio troškimo. Juk vos taip nepasielgiau. Per plauką.

Nekenčiu elfų.

Vėl atsisukau į procesiją, pasiryžusi daugiau nepasiduoti Tamsiosios karalienės traukai. Dabar sutelkiau dėmesį ne į ją, o į jos vergus. Žmonės lyg pirštu mostelėjus atsigulė ant pilvų, ir ji žengė ant platformos. Vergai pakilo, grakščiai iškeldami ir ją, ir ėmė atsargiai, vienodai ropoti. Nešama ji šaltai žvelgė į savo palydą.

Tamsiajai karalienei praėjus, elfai išsirikiavo jai už nugaros į vieną eilę, ir visi nužingsniavo per lygumą. Karalienei tolstant, man kas akimirką darėsi vis lengviau kvėpuoti. Atsirėmiau į riedulį: bandydama atsispirti Tamsiosios karalienės traukai, visai netekau jėgų. Jei ji juodaplaukė, vadinasi Tamsiųjų rūmų karalienė. Ta, kuri sukūrė Vivjaną. Ta, kuri norėjo, kad aš mirčiau. Ačiū, Džekai, puikiai prasiblaškiau. Palyginti su ką tik matyta mirtimi ir troškimu pulti jai po kojomis, nenusisekęs stojimas į Džordžtauną yra niekas. Tiesą sakant, Džeko dėka pastaruoju metu išgyvenau nemažai lemtingų akimirkų. Reikės su juo apie tai pasikalbėti.

Džekas pasilenkė ir ėmė kuistis savo dėžėje.

– Kas visi tie žmonės? – sušnibždėjau. Prisiminus jų veido išraiškas, gerkle vėl ėmė lipti šleikštulio gumulas.

Jis gūžtelėjo nepakeldamas akių.

– Jie daugiau nebe žmonės. Naminiai Tamsiųjų elfų gyvūnėliai. Jie ilgai neišgyvena.

Sudrebėjau ir apsivijau pečius rankomis.

– Pargabenk mane namo. Manau, šitie elfai manęs ieško, ir aš visai nenoriu, kad surastų. Klausyk, kodėl mane čia atsitempei?

Džekas išsitiesė plačiai šypsodamasis, ir man pasidarė blogiau nei tiems vergams. Abiejose rankose jis laikė po stiklinį butelį su gintariniu skysčiu.

– Nori, kad mes dabar prisigertume?

– Nebūk kvaiša. Jei prisigersi, Elfų karalystė nepasirodys gražesnė. Laikyk, – jis padavė man butelius, tada išsitraukė iš dėžės dvi ilgas permirkusias skuduro atraižas, sugrūdo jas į atidarytus butelius, palikdamas kyšoti kelis colius.

– Ką…

– Ar gali vieną kartą užsičiaupti? – baigęs su skudurais, įkišo ranką į kišenę ir ištraukė degtukų dėžutę.

O, pypt! Tik ne tai.

– Džekai! Ką, po velnių…

Jis uždegė abi dagtis ir griebė vieną iš butelių. Pamišėliškai išsiviepęs užsimojo ir sviedė vieną. Butelis nuskriejo oru tingiai sukdamasis, palikdamas paskui save šviesos pėdsaką, ir dingo laivo denyje. Gal nieko neatsitiks? Gal…

Į orą iškilo didžiulis ugnies kamuolys, smogė nežmoniško karščio banga, ir visas laivas pražydo liepsnos liežuviais.

– Eve? Nesakyk, kad nenori mesti antro butelio?

Nuleidau akis į rankose smilkstantį Molotovo kokteilį ir užsimojusi, kiek turėjau jėgų, sviedžiau. Butelis atsitrenkė į laivo bortą ir diduma liepsnos teko sidabriniam vandeniui.

Vanduo ją pagavo.

– Oho! Nesitikėjau! – įvertindamas Džekas linktelėjo, ugnis plėtėsi tiesdamasi taką per ežero paviršių. Laivas, dabar jau visas paskendęs liepsnose, traškėjo ir dejavo priešmirtinėje agonijoje. – Hm, pasirodo, į elfų likerį įpylus truputį benzino, išeina visai neblogas fejerverkas.

Erdvę perplėšė nežemiškas klyksmas, sukrėsdamas iki kaulų smegenų. Nenorėjau susitikti su tuo, kas turi tokį balsą.

Džekas nusijuokė ir suėmė mane už rankos.

– Čia kaip tik ta dalis, kai reikia bėgti.

10 Juoda magminė uoliena, dar vadinama vulkaniniu stiklu.

SENI DRAUGAI

– Džekai! – suspigau kone oktava aukščiau, net pati nepažinau savo balso. Iš dalies dėl siaubo, bet labiausiai dėl tiršto, aitraus rūko, sunkaus kaip kumštis, dusinančiai šliaužiančio mano gerkle žemyn. Visas oras perdviso šiuo ūku, nes ežeras mums už nugaros tapo tikru pragaru.

Vos galėjau įžiūrėti Džeką, jo delnas šiame košmare man liko vienintelė gyvybiškai svarbi gija.

– Varom! – sušuko jis, ir kraštovaizdis vėl vimdydamas išsikreipė ir pasikeitė. Mes tebestovėjome toje pačioje ugnimi riaumojančioje lygumoje, tik jau toli, ir mums negrėsė joks pavojus. Rūko sruogos prikibo prie mūsų lyg gyvi čiuptuvai ir aš iš visų jėgų bandžiau jomis atsikratyti.

Stebėjau, kaip tamsūs debesys gyvatiškai vinguriuoja aukštyn, nujuodindami raudoną nakties dangų. Ežeras degė lygiai, vientisa liepsna, iš Tamsiosios karalienės laivo liko tik liepsnos bokštas.

Džekas įsirėmė rankomis į klubus ir, stebėdamas sceną, patenkintas lingavo galvą.

– Išėjo geriau, nei tikėjausi.

– Prašau, ar jau galim dingti! – jei vis dar galime įžiūrėti tą chaosą, vadinasi, esame arčiau įvykio vietos, nei man norėtųsi. Įsivaizdavau, kaip atrodytų Tamsiosios karalienės vidurnakčio juodumo žvilgsnis, jei mus surastų. Mano oda pašiurpo – negaliu pasakyti, iš baimės ar nuojautos. Ir neaišku, kas blogiau.

– Ko taip skubi? Leisk pasimėgauti. Klasiškai padirbėta!

– Aš nenorėjau to daryti!

– Ne? – jis pakėlė smakrą ir išlenkė antakius. – O aš maniau, kad nekenti elfų.

– Nekenčiu, bet neketinau lakstyti po Elfų karalystę ir deginti visa, kas papuola!

– Kokia prasmė vien nekęsti ir nieko nedaryti? – viena ranka jis apkabino mane per pečius ir pasuko taip, kad galėčiau gėrėtis pragaru kartu su juo. – Tik nesakyk, kad nejauti malonumo, ypač po to, ką matei. Elfams nedaug kas rūpi, bet jie labai prisirišę prie savo blizgučių. Tą laivą ji nepaprastai mėgo, jau nekalbu apie visą ežerą. Daug šimtmečių ji tobulino šitą kraštovaizdį ir staiga – bum! Viena tiksliai numesta bombikė, ir ji priversta išgyventi tokį pyktį ir skausmą, kokio tikriausiai nė neįsivaizdavo. Ir vis tiek ji nusipelnė daugiau.

Kol žiūrėjau į liepsnas, tamsūs ir grėsmingi dūmų likučiai įsismelkė man į krūtinę, o mano baimę pakeitė pyktis. Jis teisus. Elfai to nusipelno. Nusipelno dar baisesnės bausmės nei ši.

Prisimerkiau tiek, kad galėjau matyti tik švytinčią ugnies juostą. Tiesą sakant, kaip tik to šiam kraštovaizdžiui ir trūko. Būtent to.

Pasisukau į Džeką.

– Ką dar esi sugalvojęs?

Jo veide vėl pražydo šypsena su duobutėmis.

– Žinojau, kad tu ne tokia jau nuoboda. Tik trumpam sustosime pasipildyti atsargų ir…

– Tu.

Ištarė nemalonus, gergždžiantis balsas. Iš netikėtumo abu pašokome ir staigiai atsisukome. Ten stovėjo susigūžusi, sulaukėjusi ir susisukusi būtybė susivėlusiais, purvinais plaukais, užklojančiais pusę sukritusio veido. Kadai prabangūs drabužiai dabar buvo virtę skarmalais. Ir tada aš pamačiau akis – jos akis. Skaisčiai raudonos akys ir balsas kaip dūžtantis stiklas.

Felė.

Paskutinį kartą mačiau ją Lendo virtuvėje, kai Vivjana norėjo atimti iš jos sielą. Felė išsigelbėjo, tačiau atrodė neatpažįstamai suvargusi. Būti išvarytam iš savo dvaro, atskirtam nuo visų ir raupsuotajam tarp elfų buvo laikoma malone. Per tą laiką Felė sulaukėjo, nuskuro, paliego, vos judėjo kretėdama, tačiau akys degė nesveiku įkarščiu.

– Tu man tai padarei.

Aš ištiesiau į priekį rankas ir žengiau žingsnį atgal.

– Ne, tai ne aš. Man labai gaila, bet… – Man tikrai buvo jos gaila. Felė bandė apeiti ją saistančias TKABA taisykles, susidėjo su Vivjana, tikėdama, kad taip aš greičiau sulauksiu galo. Ir tikrai buvau netoli mirties. Tačiau tą vakarą aš išgelbėjau jai gyvybę, neleisdama Vivjanai iki galo išsiurbti jos sielos. Gal nereikėjo to daryti, pagalvojau dabar. Išsitiesiau visu ūgiu. – Kiek prisimenu, tu pati dėl visko kalta.

Felė nusijuokė, tik dabar jos juokas veikiau priminė krankimą ar kosulį.

– Sutinku, už kiekvieną darbą turi būti atitinkamai atlyginta. Aš nepadariau, ko iš manęs tikėjosi. Bet jei baigsiu, jei pristatysiu karalienei neįkainojamą dovaną – tave, ji vėl mane pamils. Ji mane išgydys, – Felė išsitiesė ir susiraukė, matyt, bet koks judesys kėlė skausmą.

– Ką, užsitraukei elfės nemalonę?! – Džekas ėmė trauktis atbulas nenuleisdamas akių nuo Felės. – Galėjai bent perspėti. Nenoriu mirti, kai prasidėjo tikros linksmybės.

– Atsipalaiduok, – purkštelėjau. – Niekas nemirs. Ji negali man pakenkti.

Felė vėl nusijuokė, dabar išgirdau jos senojo stiklinio skambesio atgarsį.

– Mažute, tu net neįsivaizduoji, ką aš galiu padaryti.

– Ar gali su ja susidoroti? – paklausė Džekas, ir aš pirmą kartą pamačiau jį išsigandusį. Nenorėjau žinoti, ką jam teko išgyventi su elfais. Elfai mėgo Felę. Neleisiu, kad jie vėl jį įskaudintų.

Ištiesiau pirštus, stengdamasi perprasti, kas dabar Felės galvoje: ji mindžikavo nuo vienos kojos ant kitos, visas kūnas trūkčiojo tarsi katės, pasirengusios šuoliui. Juk čia nieko blogo, negali būti nieko blogo, kad atimsiu dalį jos sielos, jei taip galėsiu apsaugoti save ir tokius bejėgius kaip Džekas. Šiaip ar taip, tai nedaug kuo skiriasi nuo to, ką dirba TKABA. Aš lyg Elas, tik žmogiškas Elas.

Felė suurzgė ir šoko pirmyn ir, man nespėjus mirktelėti, jau stovėjo šalia, nesitikėjau iš jos tokio vikrumo. Spėriai mečiausi į šalį, bet iš tos skubos suklupau ir kritau ant nugaros. Felė praskriejo pro šalį ir čiuožtelėjo žeme, paskui staigiai apsisuko, aš repečkomis traukiausi atbula kuo toliau nuo jos.

Ji bjauriai išsiviepė suboluodama dantimis ir iškėlusi galvą pamažu ėmė artintis. Džekas dabar atsidūrė už Felės ir suraukęs antakius žiūrėjo jai įkandin. Norėjau surikti jam, kad bėgtų, bet jis veikiausiai suakmenėjo iš baimės. Kodėl jis neatvėrė durų toli nuo čia? Jei atsistosiu, Felė iškart mane puls. Karštligiškai mąsčiau ieškodama nors kokios išeities. Ir staiga galvoje nušvito.

– Denfetele! – sušukau. – Stok!

Felės akys išsiplėtė iš įsiūčio, nes sustingo kiekvienas jos kūno raumuo. Ji suakmenėjo pačiu laiku, nes jau buvo pasiruošusi šuoliui. Gal ir praradau galimybę valdyti Retą, kai jis privertė mane įsakyti jam pasikeisti vardą, tačiau Felės vardas liko tas pats ir aš jį žinojau. Jai labai nepasisekė.

Atsistojau ir nusivaliau rankas į kelnes.

– Nejudėk, – matydama iš bejėgiškumo perkreiptą Felės veidą, piktdžiugiškai nusišypsojau. Ji buvo tik per plauką nuo keršto, kurio taip ilgai troško, ir nieko negalėjo padaryti. Džekas priėjo prie manęs ir nužvelgė sustingusią Felę, lyg grožėtųsi skulptūra muziejuje.

– Įdomu. TKABA man nepasakė elfų vardų. Man visuomet rūpėjo tie vardiniai įsakymai, – jis atsisuko į mane. – Ir kas dabar? Aš ketini palikti ją čia?

Svarsčiau. Mano pirštai ėmė trūkčioti, aš vėl virpėjau nuo nevaldomos energijos, kiekviena kūno ląstele jaučiau dilgčiojimą ir vėsą, pasklidusią gyslomis. Regėjau švytėjimą Felės krūtinėje, elfų šviesa buvo gerokai ryškesnė nei vampyrų. Gal ir vertėtų ją pamokyti bent truputį…

Kažkas mums už nugaros kostelėjo.

– Evelina. Pajutau, kad esi netoliese. Kam turim dėkoti už malonumą tave matyti, mano meile?

Mano širdis nusirito į kulnus. Retas, gyva bėda, užgriuvo pačiu netinkamiausiu laiku. Atsigręžiau į jį: stovėjo pasipuošęs Viktorijos laikų kostiumu, aukso spalvos plaukais, gražus, kad net širdį veria. Jis tragikomiškai netiko šiai pragariškai vietai. Retas niekinamai nužvelgė Felę, tyliai sucaksėjo liežuviu, paskui nukreipė žvilgsnį į ežere tebesiautėjantį pragarą.

– Ajajai! Kai kas neblogai padirbėjo, ar ne?

Džekas niuktelėjo mane alkūne.

– Tik nesakyk, kad nežinai jo vardo.

– Šį kartą mums nepasisekė, – apmaudžiai sumurmėjau.

Retas susiraukęs pažvelgė į Džeką, bet net raukšlė kaktoje nesudarkė jo tobulo veido.

– Ką čia veiki, berniūkšti? Kiek žinau, tavęs ieško Derna. Girdėjau, dingo jos išminties knygos.

Džekas atrėmė jo žvilgsnį aikštingai suspaudęs lūpas, bet nieko neatsakė.

Nuo ežero vėl pasigirdo klyksmas, sudrebinęs orą su didesne galia ir griaunama energija nei kad pati ugnis.

– Dingstam, – Džekas sugriebė mane už rankos ir kraštovaizdis vėl išsikreipė, palikdamas Retą ir suakmenėjusią Felę; jos žvilgsnis rėkte rėkė įsiūtį, nes kūnas negalėjo nieko. O aš negalėjau tverti pykčiu, kad praradau galimybę…

Reikėjo liautis apie tai galvojus. Dabar ji negali mums pakenkti, ir tai keičia reikalą. Tai vienintelė priežastis, kodėl dvejojau, ar man ją paliesti.

Nusileidome ant Džeko kambario grindų ir atsidusome iš palengvėjimo, kad pasisekė išnešti sveiką kudašių.

– Negaliu patikėti, mums pavyko pasprukti.

– Aš irgi netikėčiau, – pasakė Retas, atkištoje rankoje laikydamas purviną kojinę. – Argi nesidžiaugiate sulaukę svečių?

Štai ir pasprukome.

BELSKIS IR BUS ATIDARYTA

– Dingstam! – surikau Džekui, tebelaikydama jį už rankos. Mažiausiai norėjau susidurti su Retu jo teritorijoje, ypač po to, ką padarėme. Džekas stipriau suspaudė man ranką ir kambarys ėmė suktis aplink mus. Užsimerkiau ir stengiausi neapsvaigti.

– Jau, – Džekas paleido mano delną. Atsimerkiau. Dabar atsidūrėme stačiakampiame lauke, apaugusiame oranžine žole, aukščio mums iki juosmens ir plunksnų švelnumo, šnibždančia paslaptis maloniai odą glostančiam vėjeliui. Lauką juosė tyro baltumo medžiai, jų šakas svėrė daugybė tų mėlynų vaisių, prie kurių nebūčiau prisiartinusi nė per dešimt pėdų.

– Kodėl negalėjome čia atsirasti anksčiau? – paklausiau. Reikia pripažinti, kai kurios karalystės vietos visai mielos. Jei neskaičiuotume tų, kur auga viliojantys blogio vaisiai, aišku.

– O man čia gana nuobodu.

Atsisukusi pamačiau tiesiai už mūsų stovintį Retą. Vėl. Siekiau Džeko rankos, bet Retas spėjo sugriebti man už riešo. Jo pirštai lipte prilipo prie jau baigiančio išnykti jo paties palikto rando – lyg ten visuomet būtų buvę.

– Nereikia bėgti. Kad ir kur eitum, nėra vietos, kur negalėčiau tavęs rasti – ypač Elfų karalystėje.

Dėbtelėjau.

– Ką tai reiškia?

– Tai reiškia, kad bėgioti lyg dviem neklusniems vaikams – neverta. O dabar pasakyk, ką čia veiki? Prisipažįstu, jaučiuosi šiek tiek įskaudintas: aš tiek kartų kviečiausi tave į svečius, o tu atvyksti pas kitą.

Šalia stovintis Džekas irgi pasišiaušė žvelgdamas į Retą.

– Darau, ką noriu, – purkštelėjau.

– Mano brangioji, tu visai neturi savisaugos instinkto. Primygtinai patarčiau neužsitraukti Tamsiosios karalienės pykčio, ji ir taip už tavo gyvybę sudilusio skatiko neduotų. Štai ką norėjau pasakyti, – jis išsitraukė iš kišenės laikrodį be jokių rodyklių ir dirstelėjęs susiraukė. – Nepaprastai malonu su jumis pasišnekučiuoti, bet turiu eiti. Pasistenkite nesusprogdinti pievos, jei nesunku.

Jis paleido mano riešą. Man užvirė kraujas. Aš jau soti jo pasirodymų, paslaptingų užuominų ir staigių išnykimų. Dabar pati ištiesiau ranką ir sugriebiau jį už riešo. Jis pažvelgė į mane iš nuostabos išlenkęs antakius.

– Palauk! Kodėl siundai ant manęs visokius padarus? Ką turi galvoje, sakydamas, kad gali bet kur mane surasti? Ir, jei jau taip manęs laukei, kodėl dabar išeini?

Retas nusijuokė, akyse sušvito ištirpusi saulė.

– Nežinau, apie ką tu kalbi, mano meile, aš visuomet siekiau vieno: apsaugoti tave. Niekada nieko nesiunčiau tavęs užpulti. Be to, manau, išsiaiškinom, kad tu siaubingai užsispyrusi ir visiškai neskiri, kas nori tau gero, o kas blogo, – jis palietė pirštais mano kaktą, paskui širdį, ir aš suvirpėjau. – Jei tik tavo galva būtų kiek tuštesnė – kaip tavo siela. Jei tik pati pasirinksi grįžti, sutiksiu tave išskėstomis rankomis, bet man griežtai uždrausta taikyti prievartą. Tamsieji rūmai nepaliko Vivjanai jokio pasirinkimo ir matai, kas iš to išėjo. Beje, ar ketini palikti tą vargšę elfę suakmenėjusią amžiams?

– Felė nusipelno… Nedrįsk keisti temos! Tu neatsakei, iš kur visą laiką žinai, kur esu.

Jis ištiesė laisvą ranką ir be jokių pastangų atplėšė mano pirštus nuo savo riešo. Suknistas elfų stiprumas.

– Jei neprieštarauji, mano meile, nes tavo pirštai nemaloniai šalti. O dabar atsakysiu į tavo klausimą: kaip galėčiau nežinoti, kur tu? Man be galo skaudu girdėti, kad tu nejauti mūsų ryšio.

Dėbtelėjau.

– Nesąmonė.

Retas nusijuokė, oranžinė žolė aplink mus ritmingai sulingavo, tarsi šokdama pagal sidabrišką jo balso muziką.

– Gal padėtų, jei žinotum savo tikrąjį vardą.

Jau buvo užsiminęs apie tai anksčiau tą vakarą, kai jį išlaisvinau įsakiusi pasikeisti vardą. Jau tada, kaip ir dabar, siaubingai įsiutau. Netikėjau juo nė per nago juodymą.

– Atleisk, pertrauksiu, bet visi žino, jog mano vardas Evelina. Gal užteks skiesti apie tą „tikrąjį“ vardą. Jei tokį turiu ir tu jį žinai, kodėl tuomet taip ilgai manęs ieškojai?

Jis neturėjo ko atsakyti. Elfai suteikia vardui didelę prasmę, todėl galiu dėti galvą, kad ir iš kur aš atsiradau, elfai sužinojo apie mano buvimą mažiausiai prieš dvejus metus.

Iš pradžių Retas Centre nekreipė į mane jokio dėmesio. Bet vieną dieną viskas pasikeitė, lyg staiga jis būtų išskyręs mane iš kitų. Tam tikrą laiką leidausi viliojama jo meilikavimų (tiksliau, palengva naikinama), bet paskui suvokiau, kad elfai kažkaip susiję su mano atsiradimu, ir nuo tada vos neišprotėjau galvodama, kodėl jie nežinojo, kur esu, ir kaip Retas susiprato, kas aš tokia.

Retas linktelėjo.

– O, tai nuostabi istorija. Gal ir tavo draugas norėtų jos pasiklausyti? – atsisukau į Džeką, jis pamažiukais jau tykino link medžių. Sužaibavau akimis ir papurčiau galvą.

– Neišdegs, Džekai. Tu mane čia atsitempei, taigi dabar liksi su manim, kol saugiai pargabensi namo.

Jis atsiduso ir sudribo sėdomis ant žemės, žolė siekė jo veidą. Pasisukau į Retą.

– Klok.

Jei jis pasiruošęs rimtai atsakyti į mano klausimus, galiu rizikuoti ir dar kiek pabūti Elfų karalystėje. Gal dėl to Retas bandė taip demonstratyviai išeiti: žinojo, kad jei įsivaizduosiu, jog kontroliuoju padėtį, bus lengviau mane įtikinti pasilikti.

Kaip aš jo nekenčiu. Bet privalau sužinoti tiesą.

– Neabejoju, prisimeni, kada susipažinome, – jis nusišypsojo, ir mane užplūdo nauja neapykantos banga: šį kartą dėl to, kad jis žino, jog prisimenu kiekvieną kartu su juo praleistą minutę. Jau tie buvusieji. Negana, kad užknisa apskritai, tai manasis būtinai turėjo būti nemirtingas ir beveik dieviškas. Gerai, kad baigiau painiotis su nemirtingaisiais.

O, pypt. Lendas nesiskaito.

– Kai agentūroje sužinojau apie nepaprastus tavo gebėjimus, pasakiau savo karalienei. Ji labai nustebo, ar vis dėlto galėjo Tuščioji būti sukurta ir… – jis nutilo, ir trumpas šešėlis apniaukė jo švytintį veidą, – …pamesta.

– Jūs manęs nesukūrėte! – sušukau su tokiu įkarščiu, kad net pati nustebau. – Tu meluoji. Jūs veikiausiai pavogėt mane ir pakeitėt, kaip kad pavogėte Džeką ir, kas žino, kiek dar kitų. Bet aš pabėgau.

– Kaip pasakysi.

– Užsičiaupk! Tai tu pasakysi man tiesą arba prisiekiu, sudeginsiu visą šią vietą!

Retas turėjo įžūlumo nusijuokti.

– Matau, tavo naujasis draugas daro tau blogą įtaką. Bet aš tave sudominau, ar ne? Tiesa, man neleidžiama atskleisti šios informacijos niekam, išskyrus elfus, bet dabar esi Elfų karalystėje, taigi iš dalies galima laikyti, jog esi iš elfų, ar ne?

– Po „tiesa“ nieko nesupratau.

Jis linktelėjo, akivaizdžiai patenkintas.

– Kaip viskas gražiai klostosi. Šį kartą tu atvykai į Elfų karalystę savo noru, tokia ir buvo mano karalienės išlyga, ir tai mums atveria aibę galimybių, – jis padavė ranką. Aš jos nepaėmiau, negalėjau. Jis švelniai, bet kažkaip keistai nusišypsojo. – Na ką tu, Evelina. Nereikia bijoti.

Sukandau dantis ir rūsčiai jį nužvelgiau. Aš jo nebijojau. Ir pagaliau nebijojau išgirsti tiesą. Ak, ką noriu apgauti. Buvau apimta siaubo. Galėjo išaiškėti tiek visko, ko dar nebuvau pasirengusi žinoti. Iš tos tiesos nelaukiau nieko gero. Bet kito kelio nėra. Privalau sužinoti.

Ir padaviau jam savo ranką.

Jis paėmė mane po ranka ir globėjiškai patapšnojo per plaštaką.

– Dabar supratau, kaip man šito trūko, – jis apsisuko, ir mes žengėme pro duris, atsiradusias tiesiai prieš mus. Išgirdau paniškai sušunkant – Džekas! Jis vos spėjo prieš užsidarant durims ir su tokiu įkarščiu stvėrė mano ranką, kad kone parvertė mane.

Retas nekantriai atsiduso.

– Ar jis sekios iš paskos?

Negaliu patikėti, kad pamiršau Džeką. Penkios minutės su Retu, ir vėl virtau besmegene.

– Taip, jis eis su mumis.

Trise žengėme per tamsą. Norėjau paklausti, kur traukiame, bet labai bijojau ir žinojau, kad Retas tai suprastų vos man pravėrus burną. Nenorėjau suteikti jam tokio malonumo.

Durys atsivėrė ir mane apakino ryški saulėkaita. Kaip taip gali būti? Nueini į kiną saulėtą popietę, o išeini jau sutemus? Juk mano butą palikome vėlai vakare, kaip dabar vėl radosi diena? Ar mes atsidūrėme kitoje žemės pusėje?

– Elfams nusispjaut į laiką, – sumurmėjo Džekas, lyg skaitydamas mano mintis.

– Kur mes? – išėjome pro balto šlako sieną, priešais plytėjo didžiulė automobilių aikštelė. Pasidairiau į vieną pusę, į kitą, stebėdamasi, kur galėjo suvažiuoti tiek automobilių. Kiek tuomet reikia tualetų?

Bet Retas, užuot paaiškinęs, nužingsniavo šaligatviu. Mudu su Džeku turėjome skubėti, kad spėtume iš paskos. Kai užsukome už kampo, sustingau iš nuostabos. Iš visų vietų, kur galėčiau sužinoti, kas esu iš tikrųjų, ši man niekada nebūtų atėjusi į galvą.

Mes atsiradome NASCAR11 lenktynėse.

– Ką, po velnių, mes čia veikiame? – Reikėjo būti atsargesnei prieš pasitikint Retu. Nors niekada nepasižymėjo humoro jausmu, dabar, regis, nusprendė pajuokauti. Turbūt jis mano, kad tai be galo vykęs pokštas. Tačiau kai Retas atsisuko į mane, jo tikrose akyse, kurias mačiau po apžavais, nebuvo nė pėdsako linksmumo.

– Manau, tau laikas susipažinti su savo tėvu.

11 Nacionalinė gamyklinių automobilių lenktynių asociacija, didžiausia su automobilių sportu susijusi organizacija Jungtinėse Amerikos Valstijose.

ŠEIMOS SUSITIKIMAI UŽKNISA

– Mano tėvu? – spoksojau į Retą bandydama suvokti, ką jis kalba. – Susipažinsiu su… aš turiu tėvą? Ir jis čia?

Lenktynine trasa, atskirta nuo žiūrovų metalinio tinklo tvora, pro mus prariaumojo grupė įvairiaspalvių reklaminėmis emblemomis išmargintų automobilių. Man tiek reikėjo apgalvoti. Nežiūrint Reto ir Vivjanos tvirtinimų, kad buvau „sukurta“, aš turiu tėvą. Tėvą, kuris dalyvauja NASCAR lenktynėse, užuot, sakykim, rūpinęsis manimi.

Retas dairėsi aplink su gilia panieka veide.

– Deja, taip. Mums čionai, – jis ėmė brautis per minią, vingiuodamas tarp kėdžių ten ir šen. Manęs tris kartus vos neapliejo alumi, užtat beveik visi, pro kuriuos praėjo Retas (tiek vyrai, tiek moterys) sustingdavo ir dar ilgai žvelgdavo jam pavymui, pakerėti jo apžavų grožio.

– Klausyk, – prabilo Džekas, kai leidomės begaliniais laiptais tarp kėdžių eilių, – bet tai nuostabu!

– Gal gali patylėti? – pagaliau tiesa ėmė aiškėti ir dabar buvau kaip nesava iš baimės.

Retas pagaliau priėjo kabinų eilę, jos atrodė dar gražesnės nei aliuminio kėdžių eilės. Atidarė duris į pirmąją kabiną ir pamojo man eiti vidun. Drebančiomis kojomis žengiau į priekį. Gana ištaigingai įrengtoje kabinoje stovėjo keturi krėslai ir staliukas užkandžiams, ant jo voliojosi kalnas tuščių kokakolos skardinių.

Viename iš vidurinių krėslų pamačiau vyrą, jo pečius dengė kaštoniniai plaukai, tokie tankūs ir glotnūs, kad priminė poliruotą medį; jis stebėjo lenktynes. Sėdėjo nugara į mus, net palinkęs į priekį, taip jam rūpėjo veiksmas.

– Būk geras berniukas ir atnešk man ko atsigerti, a? – paprašė Retas Džeko, užtrenkdamas šiam prieš nosį duris. Vyras kėdėje vis dar neatsisuko ir Retas nepatenkintas susiraukė.

– Linai.

Vyras mostelėjo viena ranka, kad netrukdytume. Tobula, liauna ranka.

Elfo ranka.

Man pasidarė bloga. Ne. Tik ne tai. Viskas, tik ne tai. To negali būti… jis negali būti… aš negaliu būti… Retas apkabino mane per pečius ir švelniai stumtelėjo link lango. Žengiau du žingsnius ir pamačiau Lino veidą. Man neliko jokių abejonių. Per išskydusius, vos įžiūrimus apžavus mačiau tikro elfo bruožus: dideles migdolo formos akis, taisyklingą nosį, putlias lūpas, amžiaus neišduodančią odą. Tik akys, nenatūraliai žalios smaragdo spalvos akys buvo apkraštuotos raudona linija, tarsi jis dienų dienomis būtų nemiegojęs. Niekada nemačiau elfo (išskyrus vargšę Felę), kuris neatrodytų trykštantis gyvybe – lyg naujai gimęs.

– Linai, – pakartojo Retas, šįkart auksinis jo balsas suskambo griežtai.

– Ak, eik lauk. Trisdešimt trečias išsiveržė į priekį!

Pasisukau į Retą, nenorėjau ilgiau žiūrėti į tą keistą elfą. Kažkodėl jis mane siutino ir kartu vargino, aš iškart įsitempiau. Pasąmonėje ėmė kažkas kirbėti. Nejau aš pradedu jį prisiminti, o ne, tik ne tai. Retas pasibjaurėjęs žiūrėjo, kaip Linas pokštelėdamas atidaro dar vieną skardinę kokakolos ir išmaukia gerą gurkšnį.

– Melintrosai, – ištarė Retas ir jo galingas balsas sudrebino kabiną.

Pagaliau keistasis elfas pakėlė akis ir pažvelgė į mus.

– Tavim dėtas, pasisaugočiau, branguti. Man nežmoniškai skelia galvą, ir jei tu dar valkiosi mano vardą, gali būti greitai iš čia išspirtas.

Nuo kada elfai vadina vienas kitą „brangučiais“?

Linas vėl nusisuko į lenktynes.

– Ne! – sušuko sviesdamas jau ištuštintą skardinę į langą. Staiga jo tobulus bruožus iškreipė klastinga šypsena, jis be garso kažką sušnibždėjo ir spragtelėjo pirštais link pro šalį zvimbiančių automobilių. Mašina priešais apsivertė ant šono ėmė slysti skeldama asfalte žiežirbas ir barstydama dalis. Iš paskos lekiantys automobiliai trenkėsi į ją, kiti, nespėję apvažiuoti duženų krūvos, virto ant viršaus. Ryškiai geltonas automobilis trenkėsi į priešais važiuojantį tokia jėga, kad persivertė per jo stogą, visiškai jį sumaigė ir apsisukęs ore vožėsi į sieną.

Visa tai truko vos dešimt sekundžių: trasoje, kur neseniai lėkė automobiliai, liko dūmais rūkstanti spalvota metalo laužo krūva. Išgirdau komentatoriaus balsą: iš pradžių žmogelis ik valiai išsikeikė, o paskui prisiekė, kad tai pati baisiausia katastrofa visoje lenktynių istorijoje.

Linas atsilošė krėsle, veide sustingo pasitenkinimo šypsena.

– Myliu šį sportą.

Jis sugriebė ant grindų besimėtančią naują kokakolos skardinę ir išsiurbė vienu mauku, nusišluostė lūpas ir tada pažvelgė į Retą.

– Koks velnias vėl tave čia atnešė?

– Atvedžiau tavo dukterį, – visiškai abejingu balsu ištarė Retas, ir ta frazė sugriovė man gyvenimą. Man užėmė kvapą, žemė išslydo iš po kojų, nesupratau, ar sukasi kambarys, ar aš pati. Retas stipriau apkabino mane per pečius ir nuvedė prie vieno iš krėslų. Susmukau ir įbedžiau akis į grindis.

Aš negaliu būti elfė ar iš dalies elfė.

Tai neįmanoma! Nieko nesuprantu.

Pypt, kada aš savo gyvenime ką nors supratau?

– Tai ne ji, – Linas susiraukė, jo rankos nusviro iki grindų. – Toji ne tokia didelė, beveik nekalba, tik verkia. Tikriausiai šliaužioja netoliese, – žvilgtelėjo per vienos kėdės viršų, lyg ten žaisčiau trimetė aš.

Auksinės Reto akys aptemo.

– Labai tiksliai apibūdinai, kaip tik tokia ji buvo prieš keturiolika metų, kai ją pametei.

– Aš jos nepamečiau, – pasipiktinęs išsitiesė Linas. – Ji… – jis nutilo ir pasikasė galvą. Tada sušnairavo mano pusėn. – Hm. Tik pamanykit! Tu teisus. Vargšė išblyškusi mažytė, argi ne taip? Vadinasi, čia ji. Ji čia. Pirmyn, vesk ją pas karalienę ar dar kur, pamiršau, kam ji skirta. O, jie jau valo trasą!

Jis kaip užburtas vėl įsmeigė akis į trasą, stebėdamas, kaip automobilių likučiai nutempiami, o medikai ant neštuvų išgabena kelis žmones.

Pažvelgiau į Retą, mano lūpos tirtėjo. Nežinojau, kas blogiau: ar kad mano tėvas elfas, ar kad jis pastaruosius keturiolika metų praleido nesuvokdamas, jog aš dingau. Retas sučiaupė putlias lūpas taip, kad iš jų liko vien plonas brūkšnys.

Jis paėmė skardinę vien pirštų galiukais, lyg ji būtų užkrėsta. TKABA išsiaiškino, nors teko prarasti daug narių, kad vienintelis mūsų pasaulio produktas, veikiantis elfus, yra angliarūgštė, jiems tai kaip stiprus likeris. Taigi mano tėvas – elfas alkoholikas. Žinoma. Nuostabu. Retas atsargiai padėjo skardinę atgal.

– Štai kodėl vengiau turėti reikalų su rūmais. Kai mūsų likimai susiejami su žmonių, tai geruoju nesibaigia. Kaip apgailėtina. Štai kuo baigiasi, kai elfas priverčiamas gyventi už karalystės ribų. Mes visi daugiau ar mažiau esame susiteršę šio pasaulio beprasmybe ir sugedimu.

– Retai, – ištariau pašnibždomis, kad neužlūžtų balsas. Akys jau buvo pilnos ašarų, bet aš nepravirksiu. Tik ne čia. Tik ne to padaro, kuris buvo mano tėvas, akyse. – Aš nieko nesupratau.

Nuvalęs paviršių, jis atsisėdo krėsle šalia manęs.

– Maniau, jis galės tau paaiškinti, bet ir vėl viskas tenka man, – Retas įsmeigė bedugnes akis į mane ir suėmė mano delną. Dabar nejaučiau iš jo sklindant jokios prievartinės liepsnos, tik prašymą pasitikėti, tarsi būtų norėjęs sutvirtinti mūsų ryšį. – Mintis apie tavo atsiradimą man kilo prieš dvidešimt metų.

Jis švelniai perbraukė pirštu man per skruostą.

– Tai buvo labai prastas sumanymas nuo pat pradžių.

KĄ JIS PASAKĖ

– Mano karalienė tvirtino, kad turime susitaikyti, jog esame Elfų karalystės kaliniai. Tamsioji karalienė, deja, galvojo kitaip. Po daugybės klaidų, kaskart vis pragaištingesnių, dauguma elfų prarado viltį, kad galima sukurti Tuščiąją, gebėsiančią sukurti ir valdyti vartus. Mes liksime amžiams pasmerkti stumti laiką Elfų karalystėje, šioje apgailėtinoje, purvinoje ašarų pakalnėje. Ne vienas mūsų ragino mano karalienę ką nors daryti, bet ji atsisakė, ji buvo keistai prisirišusi prie žmonių gyvenimo, sveiku protu sunku tai paaiškinti. Visuomet jaučiau, kad ji gali sukurti kai ką geresnio nei vampyrai.

– Vampyrai?

Jis atsainiai mostelėjo ranka.

– Vampyrai buvo viena ankstyvųjų Tamsiosios karalienės klaidų. Ji manė, kad jei iš pradžių nužudys žmones, o paskui atgaivins juos burtais, jie taps tušti ir galės grobti sielas. Tačiau jie ėmė grobti gyvybes, o ne sielas. Bjauru ir apgailėtina.

– Palauk… vadinasi, vampyrai – jūsų rankų darbas? – tai jų kaltė, kad Ariana pasmerkta tokiam gyvenimui?

– Prašau nepertraukti, mano meile. Mūsų magija silpo, nes šis suterštas pasaulis mus gadina, štai kodėl tiek laiko nepastebėjome, kad Tamsiajai karalienei pagaliau pasisekė. Tik tada, kai mano karalienė išgirdo apie Vivjaną, tikrąją Tuščiąją, ji suprato, kad privalome ir mes sukurti tokią pačią, antraip rizikuojame, kad Tamsioji karalienė atvers vartus ir mes liksime čia įkalinti amžiams. Taigi, kitiems nežinant, ji išrinko elfą iš savo rūmų, – jis pašaipiai nužvelgė Liną, įnikusį į lenktynes, – ir pavedė jam sukurti Tuščiąją.

– Sukurti? – sušnibždėjau. Nenorėjau žinoti.

– Elfams nelengva ilgai išbūti mirtingųjų karalystėje. Galiausiai tai mus nualina, nutrūksta gija, siejanti mus su amžinybe. Tampame tik šešėliai to, kas turime būti, – dabar supratau, kodėl tokie migloti Lino apžavai, net jo elfiški bruožai atrodė išskydę. – Tačiau jis privalėjo atlikti tai, kas jam buvo pavesta, tad liko čia. Surasti moterį, aišku, buvo paprasčiau nei paprasta.

– Mano mamą? – aš turėjau mamą. Moterį. Žmogų.

– Niekam neatėjo į galvą išbandyti šitą būdą, nes žmonių santykiai tokie kvaili ir painūs. Dėl to Melintrosas buvo atitinkamai parengtas – sustiprinant jo gebėjimą atsispirti jausmams, ir galų gale jis įstengė sukurti tave.

– Taigi aš… aš pusiau elfė? – Mane vėl ėmė pykinti taip, kad bijojau susivemti. Ir tie Reto žodžiai: „įstengė sukurti tave“.

– Žinoma, ne. Viskas ne taip. Taip pradėta tu negali tapti amžinybės dalimi.

– Ką tai reiškia?

– Turėdama mirtingą motiną ir elfą tėvą, nesi pusiau elfė. Esi tik nevisiškai mirtinga. Tam tikra prasme, mažiau mirtinga. Nieko elfiško tau neperduota.

Šaltis ir tuštuma, kuriuos taip ilgai stengiausi pamiršti, vėl grįžo su nauja jėga, primindami man viską, kuo nesu. Nesu ypatinga. Nesu antgamtinė. Nesu ir žmogus, kaip visi.

Aš esu niekas.

– Tai būtina, beje. Žmonių sielos trapios, nepaprastai sudėtingos ir nuolat keičiasi. Jų neįmanoma pridėti arba atimti. Tikras žmogus niekada negalės būti perdavimo kanalu ar įtraukti į save daugiau energijos. Tu esi unikali abiejose karalystėse, nes gali perkelti energiją. Tačiau kodėl tu gali atverti vartus, man taip ir liko neaišku, nors mano karalienė mano, jog tai, ko gero, susiję su keistu žmonių namų traukos jausmu, ypač sustiprinus jį papildoma energija ir sielų noru palikti šį pasaulį.

Jis nutilo, tarsi laukdamas, ką pasakysiu. O ką galėjau pasakyti? Ką apskritai kam nors kada nors aš galėjau pasakyti?

– Aišku, labai blogai, kad Linas tave pametė, ir mes kuo nuoširdžiausiai dėl to atsiprašome. Iš tikrųjų niekas, išskyrus karalienę, nežinojo apie tavo buvimą, o ji nežinojo, jog Linas tave pametė, nes ji nesilanko mirtingųjų karalystėje. Įsivaizduok, kaip ji nustebo, kai jai papasakojau apie išskirtinius tavo gebėjimus. Tada ji ir suprato, kad tu esi Tuščioji ir kad Linas visai neparuošė tavęs mums. Deja, ne aš vienas tave atpažinau, štai kodėl Tamsieji rūmai užsiundė ant tavęs Vivjaną.

– Mano karalienė pasakė man Melintroso vardą ir pavedė išsiaiškinti, kas iš tikrųjų įvyko ir kaip paversti tave tokia, kokia tu mums buvai reikalinga. Iki tol stengiausi laikytis kuo toliau nuo rūmų. Dabar teko susidėti. Varginantis darbas. Tai aš pasiūliau suteikti tau daugiau sielos, bet tai vos nevirto nelaime, – jis perbraukė pirštais man per randą.

Man spengė galvą: tiek daug informacijos per tokį trumpą laiką.

– Vadinasi, nepriklausau jokiam pasauliui?

– Nesąmonė, – Retas paglostė mano riešą. – Jau sakiau, tu buvai klaida nuo pat pradžių, bet labai mylima klaida, ir, tinkamai tave pakeitus, puikiai tiksi mano karalystei. O jei dar gerai tarnausi karalienei, tuo geriau. Tu nesutverta šiai žemei, Evelina. Tu nenusipelnei būti trapi, išnaudojama, mirtinga. Tu turi būti amžina, – jis palinko arčiau ir jo veidą nutvieskė šypsena: pusiau švelni, pusiau savininkiška. – Amžina su manimi.

Aš čia rasčiau savo vietą. Namus. Turiu turėti bent ką nors.

– O kaip mano mama?

Reto šypsena išnyko ir jis atsisuko į kitą elfą.

– Ar radai merginos mamą?

Linas sumurmėjo kažką nesuprantamo.

– Ką jis pasakė?

– Jis nežino, kur ji.

– O ne, – sušnibždėjau.

– Atleisk. Įsimylėti elfus mirtingiesiems pražūtinga. Begalinis prieraišumas tampa lyg prakeiksmas, ir jei jų aistros objektas dingsta, jie tiesiog išsenka. Mano rūmuose tai neskatinama, nebent mirtingieji atgabenami į Elfų karalystę, kur gali gyventi kartu su elfais nieko nestokodami.

Atsistojau, jaučiau vien begalinę širdgėlą, daugiau nieko. Aš to neištversiu. Pernelyg sunki našta. Šis jausmas apėmė mane visą, tarsi prarijo – kaip tada, kada jaučiau neapsakomą Tamsiosios karalienės trauką. Reikia ką nors daryti. Ir tada galvoje išplaukė Džeko žodžiai – visuomet geriau būti piktam nei liūdnam.

– Tu, – žengiau žingsnį į priekį ir atsistojau tiesiai priešais elfą, kuris mane sukūrė. Jis net nepakėlė akių. – Melintrosai, pažiūrėk į mane.

Jis staigiai pakėlė galvą ir pažvelgė apsiblaususiomis akimis.

– Papasakok, kas atsitiko mano motinai.

Jis prakalbo, bet atrodė, kad žodžius turėjo iš savęs traukte traukti. Taip ir buvo, jis pakluso mano įsakymui.

– Ji prižiūrėjo kūdikį, kol tapo mums daugiau nebereikalinga.

– Kur ji dabar?

– Aš nežinau.

– Tu pasakysi man, kur ji! – surikau.

– Aš negaliu.

Prie šonų prispaustos rankos nevalingai sugniaužė kumščius. Jis man pasakys. Aš jį priversiu.

– Evelina, – Reto balsas buvo toks pat švelnus kaip prisilietimas prie rankos. – Prieš metus aš pats bandžiau ją surasti. Man labai gaila.

Auksinės Reto akys grąžino mane į tikrovę. Tikrovę, kurioje jaučiausi dar vienišesnė nei iki šiol. Pamenu, kaip man buvo bloga, kai sužinojau, jog esu tokia pat kaip Vivjana, sužinojau per patį jos žudynių siautulį, bet tai niekis, palyginti su tuo, ką jaučiau dabar. Tada aš tiesiog buvau priversta pripažinti, jog nesu visiškai tokia kaip visi žmonės. Tuomet nusprendžiau, jog tai reiškia, kad aš daugiau nei žmogus. Ne mažiau.

– Eime su manim. Čia tau nėra kas veikti, mano mylima Neame.

Paskutinis žodis nusirito iki širdies gelmių ir supurtė visą kūną kaip elektra. Aš jį atpažinau. Aš buvau šitas žodis. Retas iš tikrųjų visą laiką žinojo mano vardą. Bet aš ne elfė ir mano vardas negali paveikti mano valios. Niekas negali nieko iš manęs reikalauti.

– Aš ne tavo, – sušnypščiau.

Durys su trenksmu atsidarė. Tarpdury garsiai šnopuodamas stovėjo Džekas su auksine taure rankoje.

– Tavo gėrimas.

– Džekai, – nusvirduliavau link jo, man reikėjo atsidurti kur nors kitur. Reikėjo būti kuo nors kitu. – Prašau, pargabenk mane namo.

– Čia nesi apsaugota nuo Tamsiosios karalienės ir niekada nebūsi savimi. Leisk parvesti tave namo, – tarė Retas, jo balsas prasiskverbė net pro mane kaustantį šaltį. Jis turėjo omeny ne mano butą.

Atsisukau į jį. Jis mane pažinojo. Jis žinojo, kas esu, kas aš tokia. Tai jo kaltė – jo ir visų kitų elfų. Jie sugriauna viską, prie ko prisiliečia. Bet dar pažiūrėsim, kieno bus viršus.

– Melintrosai, – pasakiau, o sutraiškyti automobiliai dar tebestovėjo man akyse, – tu keliausi į Elfų karalystę ir niekada daugiau čia negrįši.

Jis išpūtė krauju pasruvusias akis ir griebė skardinę kokakolos. Drebėdamas mechaniškai nužingsniavo prie sienos ir sukūrė duris, amžiams dingdamas iš šio pasaulio. Geros kelionės. Tikiuosi, kad jo pagirios truks visą amžinybę, nors jis nusipelno dar didesnės bausmės. Gal kada nors, kai sugalvosiu kokį baisesnį atpildą, jį susirasiu.

Paėmiau Džeką už rankos ir jau žengiau pro kabinos duris, bet paskui sustojau.

– Jei dar sykį tave pamatysiu, Retai, – atsisukusi tariau, – užmušiu.

TIESA IŠLAISVINS ARBA SUDAUŽYS ŠIRDĮ

Tempiau Džeką paskui save, kliuvinėdama už laiptų pakopų, pro ašaras vos kelią įžiūrėdama. Privalėjau kuo greičiau iš čia dingti.

– Kas atsitiko? – paklausė jis susiraukęs: stengėsi atidaryti duris sienoje. – Ar jis tave įskaudino?

Papurčiau galvą, negalėdama ir nenorėdama apie tai kalbėti. Pro mus kaip tik ėjo kelias į tualetus, bet man buvo nusispjaut, kad žmonės pamatys skylę sienoje ir galbūt tai bus smūgis jų pasaulėžiūrai. Kodėl jie turėtų gyventi laimingi, nekalti ir palaimingoje nežinioje? Pasaulis – siaubinga vieta. Bet net ir jame man nėra vietos.

Galiausiai sienoje nušvito durų kontūrai.

– Namo? – paklausė jis.

Suspaudžiau Džeko ranką, užsimerkiau, kad nematyčiau pragaištingos Elfų karalystės takų tamsos ir neatsimerkiau tol, kol neįžengėme į mažytį mano kambarį.

– Eve! – pašoko nuo lovos Lendas, jo veidas buvo net sukritęs iš nerimo. – Kur tu buvai? Ariana paskambino, pasakė apie laišką ir kad tu visą naktį negrįžai namo, o kai atvažiavau, radau šitą… – jis iškėlė geležinį pakabutį, kurį palikau ant grindų vidury kambario, – ir pamaniau… aš taip išsigandau, kad Retas vėl nebūtų…

Jis nutilo ir nukreipė žvilgsnį nuo manęs prie Džeko, šis tebelaikė mane už rankos.

– Tu buvai su juo? – Lendo veidas pasikeitė ir jis tyliai nusikeikė. – Maniau, kad jus sužeidė ar pagrobė. Skambinau visiems tėčio pažįstamiems, kurie galėtų ką nors žinoti, ėjau iš proto. O tu visą tą laiką buvai su juo? Kodėl? Ką tokio svarbaus veikėte, kad nebuvo galima net paskambinti? Ir kodėl, sužinojusi apie Džordžtauną, pirmiausia nepasakei man?

Papurčiau galvą, ašaros tekėjo upeliais.

– Aš negalėjau, aš…

– Jam galėjai pasisakyti, o man ne? Tu man pažadėjai, prisiekei, kad nieko nuo manęs neslėpsi. Tu pamelavai, – jis atrodė toks įskaudintas. Jau maniau, kad labiau skaudėti širdies negali, bet jo žvilgsnis mane žudė.

– Negalėjau pažvelgti tau į akis! Lendai, tai buvo mūsų gyvenimas – tai buvo viskas! Ir aš viską sugadinau. Aš neįstojau. Aš jiems per prasta.

Jis suėmė mane per pečius, atitraukdamas nuo Džeko.

– Eve, yra ir kitų galimybių. Aišku, skaudu, bet tai dar ne pasaulio pabaiga. Dėl to mūsų santykiai nepasikeis. Nesuprantu, kodėl galvoji, kad jie gali pasikeisti! Mūsų ateitis tokia pati.

– Ne! Mudu niekada neturėsim tokios pačios ateities. Aš bandžiau, aš labai stengiausi ką nors padaryti, bet mes neturėsim tokios pačios ateities. Aš nesu… aš net nesu žmogus. Tu irgi, todėl turime baigti apsimetinėti, kad iš to kada nors kas nors išeis.

Jo veidas apniuko.

– Mes visada žinojom, kad nesam tokie kaip visi. Kodėl dabar staiga tai pasidarė taip svarbu? Na, mes antgamtinės būtybės, ir kas čia tokio.

– Tu nesupranti!

– O jis supranta? – Lendas piktai bakstelėjo pirštu į Džeką.

– Ne! Aš net nesu antgamtinė būtybė, aš esu niekas! Tik dar vienas elfų eksperimentas, kuris pasibaigė siaubinga nesėkme. Ir mes neturėsime bendros ateities, kadangi manoji jau atsidūrė aklavietėje, o tavoji tęsis amžinai!

Jis sustingo, veide atsispindėjo begalinė nuostaba.

– Apie ką tu kalbi?

Užsimerkiau. Daugiau niekada negalėsiu pažvelgti jam į akis, nei dabar, nei kada nors. Man jis niekada nepriklausys, ir tai galutinai užmušė paskutinę vilties kibirkštėlę mano širdyje. Kokia buvau kvailė, kad išdrįsau net pagalvoti, jog galėsime būti kartu. Kvailė, kvailė, kvailė!

– Tu nemirtingas, – sušnibždėjau. – Tavo siela ryški ir švytinti, tobula ir… amžina. Tu niekada nemirsi. Niekada.

Lendo rankos nukrito man nuo pečių. Aš neatsimerkiau, negalėjau matyti žvilgsnio jo nuostabiame veide.

– Kaip seniai tai žinai?

– Nuo išleistuvių vakaro. Kai mane pripildė sielos, galėjau matyti tavąją, ir… nesvarbu. Atleisk, kad anksčiau nepasakiau. Nenorėjau tavęs prarasti, – karčiai nusikvatojau, tada atsimerkiau ir įbedžiau akis į grindis. – Bet tai neišvengiama, ar ne?

– Eve, aš… nežinau, ką atsakyti.

– Paskui suvoksi. Priprasi ir prie amžinybės.

Jis prakalbo piktai, karščiuodamasis.

– Bet mes vis tiek galime…

– Ne! – pagaliau pažvelgiau į jo vandens skaidrumo akis, tas akis, į kurias kadaise maniau galėsianti žiūrėti visą gyvenimą. Mačiau, kad jam plyšta širdis. Tik, kitaip nei aš, jis susitvarkys. – Mes negalime. Nenoriu būti palikta kaip tavo tėtis ir gyventi vien prisiminimais apie vienintelę meilę, kokia viso to prasmė! Nenoriu, kad ir man taip atsitiktų! Per daug tave myliu, kad versčiau likti su manimi, žinodama, jog tavęs laukia gerokai daugiau. Ir tu to panorėsi, panorėsi tapti tuo, kuo tau lemta tapti. Tik aš neliksiu čia ir nelauksiu, kol taip atsitiks.

Atsisukau į Džeką, kuris jau atvėrė duris ir stovėjo ištiesęs man ranką. Paėmiau ją, bet nesusilaikiau paskutinį kartą nepažvelgusi į Lendą.

Jis atsitraukė žingsnį, nežiūrėjo į mane, tik tyliai lingavo galva.

– Taip bus geriausia, – sušnibždėjau, laukdama, karštligiškai vildamasi, kad jis nesutiks su manim, sulaikys mane, ką nors darys – bet ką.

Bet jis tik stovėjo.

Ir aš žengiau su Džeku į tamsą.

MIEGANČIOJI GRAŽUOLĖ

– Kur dabar? – paklausė Džekas.

Susivokiau, kad daugiau nebeverkiu. Kokia prasmė? Buvau galutinai sugniuždyta, išsunkta, tik kiautas – anos buvusios merginos. Visas mano gyvenimas – klaida. Neturėjau namų, šeimos, ateities. Jaučiau tik begalinį sąstingį. Galų gale, kam gedėti to, ko nuo pat pradžių neturėjau teisės net tikėtis.

Papurčiau galvą, balsas skambėjo be jokios išraiškos.

– Koks skirtumas?

– Gal tu… eee… norėtum apie tai pasikalbėti?

– Tu nesuprasi, – niekas to niekada nesupras, nes niekas nėra toks pat kaip aš.

Ne, aš neteisi. Vivjana. Mudvi tokios pačios. Staiga iki skausmo panorau ją pamatyti. Iš tikrųjų pamatyti ją. Abejojau, ar ji žinojo apie mus, apie tai, kas buvo mūsų tėvai. Būtų pasakiusi, jei būtų žinojusi. Dabar labiau nei bet kada galėjau ją suprasti, atleisti už tai, ką ji padarė. Aš bent jau užaugau įsivaizduodama, jog esu normali. O ji niekada nebuvo laisva nuo elfų.

– Ar galėtum kai ką surasti? Aš nežinau, kur ji, bet kažkur agentūroje.

Džekas išsiviepė tamsoje.

– Jei ji TKABA, aš ją surasiu.

Jis pakeitė kryptį ir galiausiai atvėrė duris į baltą, iki skausmo pažįstamą koridorių. Nuskubėjome link Rakelės kabineto.

– Palauk čia, – Džekas pasuko už kampo ir dingo man iš akių.

Išgirdau jį beldžiantis.

– Džekai? Kas atsitiko? – paklausė Rakelė.

– Evė dingo!

– Ką? Ką turi omeny, sakydamas „dingo“?

– Nuvykau jos aplankyti, bet jos vampyrė ir tas stuobrys, kuris jai patinka, baisiai panikavo. Jie nežino, kur ji.

– Retas, – Rakelės balsas suskambo taip grėsmingai, kad truputį išsigandau. – Nesijaudink, Džekai. Aš tuo pasirūpinsiu. Neturėjau išleisti Evės į pasaulį neapsaugotos, bet aš ją susigrąžinsiu.

Vos koridoriumi nutolo Rakelės sportinių batelių šlepsėjimas, iš už kampo kyštelėjo išsiviepęs Džeko veidas.

– Kelias laisvas, pirmyn.

– Galėjai sugalvoti ir ką nors švelnesnio. Nenoriu, kad ji be reikalo nerimautų.

– Ai, atsipalaiduok. Tai eisi pašniukštinėti po jos kabinetą ar liksi tūnoti koridoriuje kaip gera mergaitė?

Dėbtelėjau į jį ir žengiau į priekį. Džekas atidarė kabineto duris ir įėjo kaip į savo darbo vietą, išsidrėbė kėdėje prie Rakelės rašomojo stalo, atrėmė į jį kojas, viena ranka jau darydamas stalčių.

– Tai ko ieškom?

– Vivjanos? Ji galėtų būti… Nežinau. Kur nors saugioje vietoje, kur elfai negalėtų prie jos prieiti? Ir kur yra gydymo įranga. Ji septinto lygio antgamtinė būtybė, jei tai tau padės.

Neabejoju, kaip nustebtų TKABA tyrėjai, išgirdę, ką jiems dabar galėčiau papasakoti apie save. Iki šiol jie taip ir neįstengė manęs perprasti. Jiems pasisekė: nežinia yra palaiminga. Ar bent jau ne tokia skausminga.

Džekas, paskubom sklaidydamas aplankus, tyliai niūniavo. Iš nerimo nenustygau vietoje, baimindamasi, kad bet kurią minutę Rakelė gali sugrįžti ir viskas paaiškės. Negalėčiau dabar su ja susitikti. Ji stengsis rasti racionalų paaiškinimą, paguosti mane. Bet pataisyti mano gyvenimo neįmanoma. Ir niekada nebus įmanoma.

– Štai ir radom. Geležinis fligelis.

– Geležinis fligelis?

– Areštinėje yra visas fligelis, kurio sienos apkaltos geležimi. Ten negalima atverti elfų durų.

Įdomu. Būtų buvę gerai tai žinoti, kol čia gyvenau. Ir šitai TKABA nuo manęs nuslėpė. Aš niekada nebuvau viena iš jų, niekada nebuvau agentūros narė. Aš buvau niekas.

Iki areštinės nusigavome aplinkiniais keliais, tuomet žengėme pro pagalbinio personalo duris, kur anksčiau man niekada neateidavo į galvą pažiūrėti. Už jų driekėsi ilgas siauras koridorius. Dėkojau, kad sėkmė dar ne visiškai mane apleido (nors nemaniau, kad jos daug liko) ir nieko nesusitikome. Džekas sustojo priešais niekuo neišsiskiriančias duris, ant mažytės šalia durų pakabintos laikinos plokštelės buvo parašyta: „Septinta, gydymas“. Ar bent negalėjo užrašyti jos vardo?

Pastūmiau duris ir pamačiau tobulai baltą kambarį, jo viduryje stovinčioje lovoje gulėjo būtybė, kurią, kalbant šeimos terminais, galėjau pavadinti man artimiausia. Lėtai priėjau artyn, apžiūrinėdama daugybę lašelinių, aparatų, monitorių, prie kurių ji buvo prijungta. Tačiau vietoj paguodos, kurios tikėjausi turinti, pajutau tik didžiulį kaltės jausmą.

– Kas jai atsitiko? – paklausė Džekas, atsirėmęs į sieną prie durų.

– Tai aš ją tokią padariau, – sušnibždėjau.

Kodėl neužmezgiau su ja glaudesnio ryšio? Galėjau ją sustabdyti, galėjau įtikinti liautis žudžius antgamtines būtybes. Tačiau išplėšiau tas sielas iš jos, palikdama tik tiek, kad vos galėjo egzistuoti.

Tačiau, jei nebūčiau atėmusi tų sielų, Liša tebebūtų įkalinta, ji niekada nebūtų išlaisvinta. Nekenčiau viso to. Kodėl negaliu tiesiog ko nors mylėti ir daugiau dėl nieko nesijaudinti?

Atsargiai, kad neištraukčiau lašelinės, suėmiau ledinę Vivjanos ranką.

– Sveika, Vive, – užkišau jai už ausies šviesių plaukų sruogą, tačiau Vivjana neatsimerkė, jos gyvybę rodė tik ritmingai pypsintis monitorius. Ji alsavo taip silpnai, kad beveik nesikilojo antklodė.

– Matai, – ištariau rydama ašaras ir stengdamasi, kad mano balsas nedrebėtų, – pasirodo, tu visą laiką buvai teisi. Mes iš tikrųjų niekam nepriklausom, ar ne? Aš bandžiau. Labai stengiausi, bet… – ašaros pasipylė nevaldomai, ir aš nunarinusi galvą priglaudžiau jai prie peties. – Aš taip gailiuosi, – verkiau ir mano žodžiai slopo jos nejudriame kūne. – Taip gailiuosi.

Po kelių minučių pajutau, kad man ant nugaros nusileido ranka. Atsistojau šluostydamasi veidą. Nuostabu, po visko dabar dar ir sušlapinau jos marškinius.

– Tai ne tavo kaltė, – pasakė Džekas tokiu švelniu balsu, kokio dar nebuvau girdėjusi.

– Tu jai tai pasakyk.

– Eve. Tu nieko nepadarei. Tai elfai dėl visko kalti. Dėl visko.

Užsimerkiau. Jis tiesiog stengiasi mane paguosti. Tai aš ją tokia paverčiau.

Kita vertus, Džekas irgi teisus. Jei elfai nebūtų jos užauginę tokios, užsiundę ant manęs, mes nebūtume stojusios viena prieš kitą žūtbūtinėje akistatoje. Elfai palaužė jos dvasią, iškreipė jos pasaulį, ir ji ėmė galvoti vien apie tai, kaip atimti gyvybinę energiją iš visų antgamtinių būtybių, kokias sutikdavo.

Pypt, bet be elfų mūsų nė nebūtų buvę.

Tačiau jie kalti, kad aš dabar esu nežinia kas, šis šaltas, tuščias kiautas, kuris nepriklauso jokiam pasauliui. Tai jie kalti, kad Vivjana guli čia ir niekada neatsibus. Jie kalti net ir dėl to, kad Ariana pasmerkta amžinam gyvenimui, kurio ji niekada nenorėjo. Ir dėl visų tų žmonių, kurie per amžius buvo nužudyti ar paversti vampyrais. Ir dėl tokių vaikų kaip Džekas, kurie dingo ir buvo priversti gyventi tarp elfų kaip jų naminiai žaisliukai, – net blogiau. Dėl mano motinos, kuri dingo ar mirė ir kuri bet kokiu atveju niekuomet nebuvo mano.

Jie dėl visko kalti.

– Nekenčiu jų, – sušnibždėjau.

– Žinoma, nekenti, – Džekas apkabino mane per pečius. – Eime, turim dingti, kol Rakelė neapsižiūrėjo, kad tu su manim.

Linktelėjau ir paskutinį kartą suspaudžiau Vivjanai ranką.

Grįžome tuo pačiu koridoriumi pro atviras kameras, į kurias eidama į priekį neatkreipiau dėmesio, dauguma jų buvo tuščios. Staiga pasigirdo balsas, aš išsigandusi net pašokau.

– Liebchen, – už elektriniu lauku apsaugotų durų stovėjo supervampyras, šypsojosi puse lūpų ir ilgesingai žvelgė primerkęs akis. Buvo suvargęs: nebestovėjo išsitiesęs ir išpūtęs krūtinę kaip anksčiau, net jo apžavai atrodė nesveikai išblukę. – Atrodai nelaiminga. Eikš pas mane, leisk išvaduoti tave nuo šio pasaulio, mano mažoji pabaisa.

Abejingai jį nužvelgiau. Tad štai kur Rakelė jį uždarė, kad būtų tikra, jog daugiau jam nepavyks ištrūkti. Džekas užvertė akis ir parodė vampyrui didįjį pirštą, paskui paėmė mane už rankos ir nusitempė koridoriumi. Atsisukusi per petį žiūrėjau į jį tol, kol dingo iš akių, pašiurpusi nuo to, ką išvydau jo akyse, prisiminusi, ką jaučiau atėmusi dalį jo sielos.

Vampyro žodžiai skambėjo man ausyse. Mažoji pabaisa. Jis teisus.

Džekas rado artimiausią koridorių, kuris nebuvo apkaltas geležimi, ir atvėrė duris. Daugiau nesigręžiojau ir mes žengėme į tamsą. Niekada čia negrįšiu. Vėl turėjau susiimti, kad nedrebėčiau aklinoje juodumoje, ir užsimerkiau.

– Tu iš tikrųjų nemėgsti čia būti, ką? – paklausė Džekas.

– Taip aš įsivaizduoju pragarą. Jokios ugnies ir sieros, tik juoda tuštuma ir tu, vienas amžiams.

Jis nusijuokė.

– Sakai, pragarą? Tikiuosi, netrukus turėsime progą paneigti šią teoriją. Beje, jei čia pragaras, ar man derėtų būti kartu su tavim?

– Nežinau. Tikriausiai, jei tame pragare vietoj kančių būtum amžiams pasmerktas įkyriai taukšti.

– Su kiekviena diena tu man vis labiau patinki. Bet nė vienam iš mūsų pragaras neskirtas. Mes aukos, – Džekas nusišypsojo, bet paskutinis žodis buvo persunktas pagiežos. – Ir jei kartais padarome ką nors bloga, mums tikrai bus už tai atleista.

Nesupratau, ar jis bando mane paguosti dėl Vivjanos, bet žvelgė tolyn, tarsi jau planuodamas nedorus ateities darbus. Ką šį kartą gundys uždegti? Nebuvau nusiteikusi vėl griauti ir naikinti.

Jis atvėrė duris į savo kambarį Elfų karalystėje. Sudribau ant tamsiai žalios aksominės sofos.

– Ar galiu eiti miegoti ir niekada nepabusti?

– Neabejoju, tavo sesuo buvo tai numačiusi, – dėbtelėjau į jį ir jis pakėlė rankas. – Atleisk. Pernelyg jautri tema. Kaip žiūrėtum, jei parūpinčiau tau maisto?

Nebuvau alkana, bet norėjau bent trumpam pabūti viena. Džekas – gyvas sidabras, visuomet tauškia, nuolat zuja šen ir ten. Nuo jo pavargdavau net tada, kada nesijaučiau kaip dabar. Vis dėlto jis lyg ir vienintelis šiame pasaulyje man likęs draugas, ir aš buvau jam dėkinga. Mes supratome vienas kitą.

– Tikro maisto, prašau. Tai paskutinė vieta, kurioje norėčiau būti pririšta visą likusį liūdną gyvenimą.

– Tavo noras – man įsakymas, – jis dingo sienos angoje, o aš atsiguliau ant nugaros, užsimerkiau ir iš paskutiniųjų stengiausi apie nieką negalvoti, niekada daugiau apie nieką. Jei tik galėčiau visą laiką miegoti, miegoti ir negalvoti apie ateitį be Lendo, apie tą tuštumą savyje, man to pakaktų.

Jau buvau beužsimirštanti, bet pora rankų su skustuvo aštrumo nagais stvėrė mane už pečių ir sviedė per kambarį.

Užsigavau ranką į stalo kampą, išgirdau trakštelint ir pajutau siaubingą skausmą, taip ir likau tysoti ant grindų apstulbusi. Tie nagai iki kraujo išakėjo man pečius. Kas čia vyksta?

– Kelkis, – sudžeržgė siaubingas Felės balsas. – Pažiūrėsim, kiek galėsiu tave žaloti, kol nužudysiu, – pažvelgiau į karščiuojančias jos akis. Felė šypsojosi. – Įdomu, be kelių galūnių galėtum ištverti?

Ji apsuko mano plaukų sruogą sau aplink riešą ir ėmė vilkti grindimis. Ėmiau rėkti, nes vos pajudinus ranką persmelkė nežmoniškas deginantis skausmas. Suėmiau skaudamą vietą ir Felės veidas piktdžiugiškai nušvito. Ji tyčia suspaudė kaip tik lūžio vietą ir aš suklikau iš skausmo, akyse viskas išplaukė. Negalėjau pakelti tokio skausmo, jaučiau, kad tuoj apalpsiu. Aš norėjau netekti sąmonės, norėjau pasiduoti.

– Eve! – išgirdau šaukiant Džeką. – Neleisk jai savęs luošinti. Kovok!

Felės veidas buvo tiesiai priešais mane, karštas alsavimas degino kaip pati mirtis. Staiga skausmą persmelkė pyktis, įtūžis dėl to, ką visi elfai, įskaitant ir ją, padarė man, Vivjanai. Dėl to, ką jie visi padarė pasauliui. Pridėjau sveikąją savo ranką prie jos krūtinės. Atėjo laikas užbaigti tai, ką pradėjo Vivjana.

Kanalas atsivėrė ir Felės akys išsiplėtė iš nuostabos ir baimės. Matant jos veidą, mane apėmė džiugus jaudulys. Ji nusipelnė tokios veido išraiškos.

Jos siela susijungė ir į mane pliūptelėjo pažįstamas galingas energijos srautas, manyje įsižiebusi kibirkštis atsivėrė tai galingai srovei, kvietė ją, viliojo, norėjau visą Felės sielą sutraukti į save. Jos siela buvo tamsi, laukinė ir veržli, tarsi vėjas, amžinai kaukiantis aklinai juodame tarpeklyje. Galėjau iš anksto užuosti tą tamsą, pajusti jos skonį, patirti, ką reiškia turėti tai viduje.

Ir tą akimirką supratau, kad nenoriu turėti savyje nė mažiausios Felės dalelės.

Atstūmiau ją, ji drebėdama susirietė ant grindų ir apsivijo save rankomis.

– Ką tu darai?! – suriko Džekas.

Aš irgi tirtėjau, išsekinta pastangų, kurių prireikė uždaryti kanalą, kol neišsiurbiau nė trupučio Felės sielos. Buvau tokia išvargusi, kad vos įstengiau papurtyti galvą, ranką skaudėjo taip, kad temo akyse.

– Nenoriu daugiau turėti su ja jokių reikalų. Denfelete, – ištariau. Ji iškart dėmesingai sužiuro mano pusėn. – Dink iš čia ir daugiau niekada nepasirodyk ten, kur esame aš ir Džekas, arba kur nors netoliese.

Felė sutrūkčiojo, jos judesiai buvo staigūs, aštrūs ir priverstiniai, tarsi už virvutės tampomos marionetės, ir dingo sienoje atsivėrusioje angoje.

Drebėdama susmukau ant grindų.

– Kodėl tu jos nenužudei? – nepatikliai sušnairavo Džekas. – Po viso to, ką ji padarė?

– Tu nesupranti. Ketinau atimti iš jos sielą. Tačiau aš nenorėjau, kad manyje būtų bent dalelė jos. Elfo siela – blogiau nei visiška tuštuma.

Jis atrodė tuoj pratrūksiąs, bet galiausiai tik giliai atsiduso.

– Ką gi, – atsisėdo ant grindų šalia manęs ir paėmė mane už rankos. – Tiesą sakant, tai visai nesvarbu. Arba nebus svarbu po to, ką mes padarysime.

– O ką mes padarysime?

Jo veide pražydo palaiminga šypsena ir išdykėliškas veidas virto angelišku.

– Mes ketiname išgelbėti pasaulį, Eve. Mes ketiname padaryti taip, kad elfai daugiau niekam nepakenktų. Niekada.

SIAUBAS SU DUOBUTĖMIS SKRUOSTUOSE

Pažvelgiau į Džeką ir sutrikusi papurčiau galvą.

– Ką turi omeny? Kaip mes sustabdysime elfus? Neketinu atimti jų sielų. Nė vienam iš jų. Be to, net jei ir norėčiau, niekada neįstengčiau surasti jų visų.

– Viskas gerokai paprasčiau. Paprasta ir akivaizdu. Jiems čia ne vieta ir mes ketiname išsiųsti juos kur nors kitur.

– Argi jie nesugrįš? Juk jie gali atidaryti duris.

– Mes neatidarinėsime jokių durų. Tu atversi vartus. Pro savo duris jie gali patekti tik į Elfų karalystę ir žemę. Jei tu atversi vartus į kokią kitą vietą, jie negalės grįžti.

Iš kur jis žino apie vartus? Niekaip negalėjau prisiminti, sakiau jam apie tai ar ne. Gal Rakelė užsiminė. Šiaip ar taip, jis akivaizdžiai nesupranta, kaip jie veikia.

Aišku, nesupranta. Aš pati neturiu supratimo, kaip jie veikia, o vienus esu atvėrusi.

– Negaliu to padaryti. Be to, ar ne šito elfai trokšta? Retas nuolat kartojo, kad išsiųsčiau juos ten, iš kur ir atėjo. Spėju, tai reiškia vartų atvėrimą. Nejaučiu ypatingo noro turėti reikalų su elfais nei dabar, nei kada nors. Ir visai netrokštu padaryti juos laimingus atlapodama naujus švytinčius vartus, pro kuriuos jie išeitų ten, kur nori, kad ir kur tai būtų.

– Yra ir kitų vietų, kur galima juos išsiųsti, – Džekas tebesišypsojo, jo balsas skambėjo šaltai ir grėsmingai.

Papurčiau galvą. Jis nesuprato.

– Bet kaip mes padarysime, kad jie išeitų pro vartus? Kur aš turėčiau juos atverti? Ir kaip aš tai padarysiu? Bandžiau tik kartą, bet tai lyg atsitiko savaime.

Tą naktį, kai išlaisvinau visas Vivjanos atimtas sielas, vartai tarp žvaigždžių kvietė mane. Visų tų antgamtinių būtybių sielos, kurias pagrobė Vivjana, pakeitė mane, padėjo išvysti dalykus, kurių anksčiau neregėjau ir nuo to laiko vėl nebemačiau. Abejojau, ar dar kartą surasiu tuos vartus – ar bet kokius kitus, jei tokių yra.

– Atsipalaiduok, Eve. Aš jau viską apgalvojau. Iš tako yra tik vienos durys į Elfų karalystę, pameni?

Linktelėjau, prisimindama, ką jaučiau tada, kai Džekas man jas parodė.

– Labai gerai. Durys atsidaro vis į kitą vietą, tačiau tai vis tiek tos pačios durys. Taigi, jei tu sugebėsi toje pačioje vietoje atverti vartus…

– Elfai išeis pro juos net nesuvokdami, – spoksojau pagaliau supratusi. Tai būtų lyg durys spąstai. Ar vartai žabangos.

– Žinoma! Ir jokios akistatos. Jie išeis per juos net nesuvokdami, kas vyksta.

– Hm, manau, gali pavykti, – atsakiau. Paskui susiraukiau. – Bet net jei man pavyks perprasti, kaip dar kartą tai padaryti, aš neturiu pakankamai energijos vartams atverti. Tuomet aš turėjau savyje visas Vivjanos sielas.

Jis pakėlė antakius.

– Ir tu man sakai, kad dabar viduje neturi jokios papildomos energijos?

Vampyras, silfidė ir arkliavandenis: jų sielų dalys buvo manyje. Nervingai gūžtelėjusi pečiais, papurčiau galvą.

– Gal šiek tiek, bet ją atėmiau netyčia. Gerai, gal ir turiu papildomos energijos, bet jos nepakanka.

– Iš kur žinai, jei net nepabandei?

– Manau, verta pabandyti.

– Šaunuolė! Ir jei šios neužteks, galime gauti dar. Labai blogai, kad išsiuntei Felę. Būtume galėję ja pasinaudoti.

– Tai ne taip lengva, – atsidusau. Man nepatiko, kaip atsainiai jis kalba apie sielų atėmimą.

– Eime! – jis sugriebė man už rankos ir beveik bėgte trūktelėjo per sieną ant tako. Nusekiau paskui jį klupinėdama, pernelyg pavargusi, per daug susijaudinusi, kad prieštaraučiau. – Atėjome, – jis nusišypsojo juodumai priešais mus, prisiminiau tą jausmą, kai durys yra šalia.

– Vadinasi, man reikia išsiųsti juos namo? – Mane draskė prieštaravimai. Iš vienos pusės, kaip tik to elfai ir troško. Tačiau iš kitos, jie išnyks. Ir tai tik į gera. – Kaip man žinoti, kuriuos vartus atverti? Net nesu tikra, ar man pavyks juos rasti.

Džekas atsisuko, jo akys karštligiškai žibėjo. Kažkas jo veide man priminė Felę, ir aš vėl ėmiau nervintis.

– Tu neišsiųsi jų namo. Perskaičiau viską, kas yra Elfų karalystėje, apie vartus ir portalus, ir supratau, kad jų laukia geresnė vietelė.

– Kokia?

– Pragaras, aišku, – aš išbalau ir jis suspaudė mano ranką. – Pagalvok apie tai, Eve. Kodėl elfai turėtų gauti tai, ko trokšta, po visko, ką yra padarę? Jie sukūrė vampyrus. Jie sunaikino Vivjaną. Jie sugriovė tavo gyvenimą ir pavogė manąjį. Daugiau nėra per blogų dangui ir per gerų pragarui – jei koks nors padaras būdamas gyvas nusipelno amžinų kančių, tai jis jas ir gaus. O jie užsitarnavo. Jie sukūrė tave, prievarta pasmerkė tokiam gyvenimui, ir vien tam, kad atvertum jiems vartus. Taigi pirmyn – atidaryk jiems vartus!

– Aš nežinau. – Viena – atsikratyti elfų, o kas kita – pasmerkti visus juos tam pragarui, kurį, kaip manė Džekas, aš galėjau rasti.

– Aišku, žinai! Privalai tai padaryti! Ar bent įsivaizduoji, ką reiškia augti tarp jų? Beviltiškai trokšti meilės, dėmesio, visko? Iš pradžių būti dievinamam, paskui pasijusti išmestam – ir viskas vien dėl kvailų kaprizų? Tai, ką jie man padarė… tą patį noriu padaryti jiems. Aš ir dabar tebesu niekas – varganesnis net už naminį gyvūnėlį. Ir tu man dar drįsti sakyti, kad jie to nenusipelno? Tu matei Tamsiąją karalienę! Matei, ką ji išdarinėja! Manai, tie žmonės nusipelnė to pragaro, kokiame dabar gyvena? Ir tu nepadėsi man viso to ištaisyti?

Man prieš akis vėl iškilo tąkart matytų žmonių žvilgsniai, tas vaizdas mane persekiojo, įsiėdė į širdį. Elfai atėmė iš jų viską, net laisvą valią. Elfai visą laiką taip elgėsi. Atimdavo galimybę pasirinkti, priversdavo žaisti tik jų nesveikus, kvailus žaidimus.

– O Retas? – Džeko balsas sušvelnėjo, jis akivaizdžiai įkalbinėjo. – Pameni, ką jis tau padarė, kai bandė paversti savo nuosavybe? Nejau, matydama savo randą, vis tiek nenori, kad jis išnyktų amžiams?

Nudelbusi akis lėtai linktelėjau. Elfai – tai blogis. Nepakeliamai skaudėjo sulaužytą ranką, net pykino, tai irgi padėjo apsispręsti. Pagaliau supratau, kokie jie nedori. Gal jų požiūris į gyvenimą ir nesutampa su žmonių, tačiau jie gyvena žmonių pasaulyje. Kodėl tad mes turėtume paklusti jų suknistoms taisyklėms, jų gyvenimui, jų teisėms? Kai jie pagaliau dings, aš būsiu laisva. Nebereikės nerimauti dėl to, ką jie planuoja, ką bando padaryti, ar užpuls mane kitą kartą. Džekas teisus.

Bet neprisimenu, kad būčiau sakiusi Džekui apie savo randą. Ar smulkmenų apie Retą. Ar kad elfai sukūrė vampyrus. Ir dabar buvau visiškai tikra, kad niekada neužsiminiau jam apie vartus.

– Iš kur tu visa tai žinai? – paklausiau.

– Jau sakiau – daug laiko praleidau skaitydamas. TKABA įrašai, elfų išmintis.

– Palauk, palauk, tu skaitei ir apie mane?

– Tai kaip karalystės takai. Išmokau jais naudotis, nes man jie reiškė laisvę. Ir sužinojau viską apie tave, nes tu reiškei – reiški – tą patį. Laisvę nuo elfų. Amžinai.

Jis stipriai, karštligiškai spaudė mano ranką. Kiek laiko jis to siekė, kol atvedė mane iki čia? Jis tikriausiai teisus, aš nežinau, daugiau nieko nebežinau, bet negaliu to padaryti tiesiog dabar.

– Aš turiu… man reikia pagalvoti, – buvau apimta tokio skausmo, kad taip iš karto negalėjau nuspręsti.

– Ne. Turime padaryti tai dabar. Negalim leisti elfams dar kam nors sugriauti gyvenimo. Pasidairyk vartų. Pajusk juos. Jie tau pasirodys, žinau, kad pasirodys.

Ir išties pajutau savyje tą galią, kai Džekas pasiūlė atidaryti portalą. Žinojau, kad dar kiek paraginta tikrai surasiu vartus.

Daug vartų.

Šimtus, tūkstančius, begalines galimybes, ir jos visos čia, aplink mane. Tai lyg Tamsiosios karalienės trauka, neišvengiama, nepakeliama, nugramzdinanti. Aš galėjau atverti bet kuriuos iš šių vartų ir prarasti save amžiams.

Ar amžiams pragaišinti visą žmoniją.

Tą naktį su Vivjana mane pašaukė būtent tie vartai, kurie ir turėjo būti atverti, o dabar atrodė, kad girdžiu klaidingų vartų gausmą, jie paaštrina mano pojūčius, maldauja juos atidaryti. Gal šie vartai, kuriuos radau, vien sumaišties mano sieloje atspindys? Gal sąsaja su Elfų karalystės takais, jų prigimtis, nukreipė vartus… į tamsą.

– Pagalvok apie Arianą, – šnibždėjo Džekas. – Pagalvok apie Vivjaną. Pagalvok apie savo motiną. Ką tas elfas jai padarė, kaip ją išnaudojo ir paskui pametė, kaip vėliau pametė ir tave. Ji dingo amžiams vien dėl elfų, tu niekada jos nepažinai ir nepažinsi.

Užsimerkiau. Iš kur Džekas apie tai žino? Bet ar tai svarbu? Elfai to nusipelnė, juos reikia sustabdyti. Aš padėsiu, apsaugosiu nuo jų tiek nekaltų žmonių. Tas chaotiškas dilgčiojimas pirštų galiukuose mane gąsdino. O jeigu neužteks energijos uždaryti tai, ką atidariau? Nieko neišmanau apie vartus, tačiau žinojau, kad susidursiu su gerokai už mane stipresnėmis jėgomis. Nenorėčiau palikti atviro tokio kanalo kaip vartai.

– Nesu tikra, ar pajėgsiu.

Džekas suirzęs atsiduso.

– Gerai, tau reikia daugiau galios? Ką manai apie tą išprotėjusį vampyrą? Juk jis galėtų padėti, ar ne?

– Nejau pasinaudosime juo it kokia gyva baterija?

– Argi jis to neužsitarnavo?

Patryniau kaktą – galvojau. Aišku, tas vampyras žudė vargšus bejėgius trolių vaikus ir mėgino nužudyti mane, bet… Gerai, kas bet?.. Kodėl negaliu to padaryti? Lyg iki šiol nebūčiau dariusi. Beje, visą gyvenimą manimi kas nors naudojosi: TKABA, elfai. Kodėl tad nepasinaudojus vampyro gyvenimu, kad išvaduotum pasaulį nuo elfų pavojaus. Akivaizdu, jo nemirtinga siela jam nebereikalinga. Jis nesugebėjo ja pasinaudoti, nepadarė nieko gero. Kaip ir elfai, jis buvo pabaisa. Kaip jis sakė: „Aš juos visus nužudysiu.“ Jis egzistavo apsėstas minties žudyti kitas antgamtines būtybes vien todėl, kad jos buvo.

– O, – tyliai atsidusau. Jis tikras pabaisa, nekenčia kitų padarų vien dėl to, kad jie yra. Nematomi vartai mane aplink šaukė, gaudė neregimi mano akims, ir mano pirštai vis labiau dilgčiojo, bet manęs tai neviliojo, priešingai, ėmė pykinti. Ir ar mano jėgoms spręsti tokius dalykus? Kas aš, kad nuspręsčiau, kokio likimo nusipelnė elfai? Negaliu ištremti visos būtybių rūšies į pragarą vien dėl to, kad jie tokie yra.

Aš galiu rinktis, ir aš nevirsiu pabaisa dėl to, kad apsaugočiau nekaltuosius. Per šias kelias savaites nualinau save, mano esybė dilo lėtai, negrįžtamai. Praradau savo praeitį, ateitį, namus, tačiau tai, kas manyje liko, – žinojimas, kas gera ir kas bloga, – yra žmogiška. Šios duotybės iš manęs niekas neatims.

Pagalvojau apie Lendą ir apie ką tiek kartų kalbėjomės ginčydamiesi, kieno metodai teisingesni – jo tėčio ar TKABA. Čia nėra vieno teisingo atsakymo. Dalykai negali būti vien „geri“ ar „blogi“. Supervampyras buvo blogas. Ariana – gera. Tačiau jie abu vampyrai. Kad ir kuo užsiėmė kai kurie elfai (pavyzdžiui, negalėčiau ginčytis, kad Tamsioji karalienė nenusipelnė pragaro), negalima sakyti, kad visi jie – beviltiški.

Pažvelgiau į Džeką, jo angeliškas veidas buvo iškreiptas pykčio. Nuskriaustas elfų, jis leidosi graužiamas neapykantos, lygiai taip Vivjana, įskaudinta pasaulio abejingumo, leido išsikeroti kartėliui ir taip sunaikino save. Aš nesuteiksiu elfams progos džiaugtis dar viena pergale. Kad ir kas dar nutiks mano gyvenime, tai vis dar mano gyvenimas, ir niekas – nei Retas, nei Džekas, – neprivers manęs tapti tuo, kuo nenoriu.

– Aš negaliu, – pasakiau vos girdimai, norėdama, kad Džekas nusiramintų palengva. – Tai neteisinga. Elfai siaubingi, bet aš neturiu teisės teisti. Galbūt jei žinočiau kaip, išsiųsčiau juos namo, tačiau negaliu išvaryti jų į pragarą vien todėl, kad jie tokie.

– Ką čia kalbi? – atsiliepė Džekas dusliu, drebančiu balsu. Jo žavios, nuginkluojančios šypsenos neliko nė pėdsako.

– Negaliu taip pasielgti. Tos vietos – jaučiu jas… negaliu to padaryti, negaliu nieko tenai nusiųsti.

Pašokau išsigandusi, nes Džekas ėmė kvatotis kaip išprotėjęs.

– Tu negali? Negali? Aš gyvenau pragare trylika metų, o tu atsisakai išsiųsti šiuos demonus ten, kur jiems ir vieta? – Jis suspaudė mano delną taip, kad vos nesurikau iš skausmo. – Bijau, kad toks atsakymas man nepriimtinas. Tiek triūso įdėjau, kad atsitempčiau tave čionai!

Niekada negalvojau, kad išsigąsiu Džeko, kvaišos, amžiais besivartančio kūliais, tačiau pažvelgusi jam į akis pamačiau, kad antgamtiniai padarai – ne vienintelės pabaisos žemėje.

– Ar galime kur nors ramiai apie tai pasikalbėti?

– Ne, mes niekur iš čia neisime ramiai pasikalbėti, – atsakė su pašaipa mėgdžiodamas mano balsą. – Ar žinai, kiek man užėmė laiko, kol sugalvojau šį planą? Reikėjo pavogti elfų išminties knygas, įgyti TKABA palankumą, įtikinti Rakelę tave susigrąžinti! Kiek misijų sugadinau, kiek rūpesčių jai pridariau, kol ji, apimta visiškos nevilties, ryžosi tave susirasti. Ir ar bent numanai, ar iš viso bent pagalvojai, kaip sunku surasti silfidę?

– Tu pasiun… tai tavo darbas? – Pamažu įvykiai ėmė dėliotis į vietas – siaubinga seka. Tą vakarą Centre ta elfė iš tikrųjų ieškojo ne manęs. Ji ieškojo Džeko, nes šis buvo pavogęs jos knygas. Retas nesusijęs nė su vienu šių užpuolimų.

– Surasti arkliavandenį buvo šiek tiek lengviau, bet vos nenuskendau, kol išaiškinau jam, ko iš jo noriu. O tu?! Beveik nieko iš jo neatėmei! Paskui mums pasisekė: Švedijoje pasipainiojo tas vampyras. Turėjai apsčiai laiko, kad atimtum jo sielą, bet ne, liepei jam bėgti, todėl per Heloviną turėjau tąsyti jį be sąmonės Elfų karalystės takais. Apie Felę nenoriu net kalbėti. Visą savo suknistą gyvenimą laukiau, kol sužinosiu kokio elfo vardą, ir pasinaudojau tuo vienintelį kartą – įsakiau Felei sužaloti tave, bet nenužudyti. Ir? Ką tu padarei? Atsikratei ja, liepei dingti! Dėl dievo meilės, Eve, tu beviltiška!

Apstulbusi spoksojau į jį.

– Visą šį laiką. Tu naudojaisi manimi, bandydamas priversti… Kaip tu galėjai?

– Dėl viso to, kas manęs laukia! – Jo veidas degė iš neapykantos. – Atidaryk vartus. Tučtuojau.

– Ne!

Pajutau, kaip jo pirštai, laikantys mano delną, pamažu atsilaisvina, ir mane apėmė siaubinga panika.

– Džekai, aš…

– Ką ten kalbėjai apie savo pragarą? Būti pamestai Elfų karalystės takuose?

Ašaros sruvo upeliais.

– Prašau.

– Atidaryk vartus.

– Prašau, nugabenk mane namo. Prašau.

Jis vėl nusišypsojo, skruostuose atsirado duobutės – siaubingas blogis, atrodantis nekaltai kaip angelas.

– Tu neturi namų. Ką gi. Jei nenori išsiųsti elfų į pragarą, pati liksi pragare.

– Ne! – sušukau, stengdamasi abiem rankomis įsikibti į jį, ir suvaitojau iš nežmoniško skausmo – nudiegė lūžusią ranką. Džekas lengvai išsisuko nuo mano pirštų ir, paskutinį kartą apdovanojęs šypsena, žengė į tamsą.

Likau viena.

SVEIKAS, PRAGARE

Likau viena.

Visiškai viena Elfų karalystės takuose.

Kai ryšys nutraukiamas, tu gali niekada nesutikti jokios kitos gyvos būtybės. Jokios. Niekada. Ir niekas negalės surasti manęs begalinėje juodoje tuštumoje. Kaip dažnai pabusdavau susapnavusi šį košmarą, tirtėdama ir išpilta šalto prakaito, ir dabar…

O prašau, maldauju, tebūnie tai tik nakties košmaras.

Paklaikusi apsidairiau. Gal vis dėlto rasiu Džeką. Gal tai, ką girdėjau apie takus, buvo tik melas, tik dar vienas melas, kurį man įpiršo Rakelė vien tam, kad keliaudama su elfais neiškrėsčiau nieko neleistino.

– Džekai? – pašaukiau, ir mano balsas, nuaidėjęs tuštumoje, išgąsdino labiau nei pati tuštuma. Jis neturėjo aido, garsas užgeso lygiai kaip šviesa, ir tyla tapo dar sunkesnė, net jutau, kaip ji slegia man pečius.

Vis tiek turėjau iš ko rinktis. Visuomet lieka galimybė pasirinkti. Durys! Mes buvome visai prie pat durų į Elfų karalystę. Ištiesiau karštligiškai drebančią ranką, stengdamasi pajusti. Tačiau vienintelis ryšys, kurį jaučiau, buvo su chaoso – pragaro – vartais, ta nerimastingai sūkuriuojančia vieta, kur Džeko noru turėjau išsiųsti visus elfus.

O jei, bandydama atidaryti duris, atverčiau vartus?

O, pypt, jau ir taip esu pragare, tad nejau vienintelė mano galimybė ištrūkti iš čia – kitas pragaras?

Viskas bus gerai. Kas nors man padės. Kas nors turi man padėti.

– Retai! – staiga mirtinai užsimaniau išvysti jo auksu spindintį veidą. – Loretanai! – sušukau, žinodama, kad nėra prasmės, bet vis tiek vildamasi, kad gal kaip nors jis neužmiršo savo senojo vardo.

Jis ateis manęs. Jis pats sakė: aš visuomet žinau, kur tu esi. Jis žino, ir jis ateis. Man tereikia palaukti.

Ar ne per ilgai laukiu?

Neabejoju, kad per šį laiką jis jau būtų mane suradęs.

Įkvepiu – vienas, įkvepiu – du. Taip suskaičiavau iki tūkstančio.

Du tūkstančiai.

Trys tūkstančiai.

Aš tuoj mirsiu.

Keturi tūkstančiai.

Tuoj mirsiu čia, aklinoje tylioje tamsoje, vienui viena.

Penki tūkstančiai.

Ir niekas niekada nesužinos, ir niekada niekam aš nerūpėsiu.

Šeši tūkstančiai – kur, po velnių, esi, Retai? Kur tu?

Jis neatėjo. Mano kvėpavimas sutankėjo, širdis beldė vis trankiau, taip smarkiai, kad, rodės, tuoj iššoks. Žengiau žingsnį, paskui dar vieną, tada dar vieną ir dar vieną, bėgte, bet nepajutau jokio vėjelio, kedenančio plaukus, nors vis dėliojau, dėliojau ir dėliojau kojas

į niekur.

Nes nebuvo kur eiti. Aš čia buvau vienintelė. Pažvelgiau žemyn ir man apsvaigo galva. Iš kur man žinoti, kad po kojomis kas nors apskritai yra? O jei krintu, kritau ir krisiu tamsoje visą amžinybę?

Susmukau ir susiriečiau embriono poza. Jaučiausi visiškai atbukusi, bejausmė. Net lūžusi ranka nebeskaudėjo. Visi pojūčiai išnyko, aplink tebuvo tuštuma. Ėmiau spėlioti, nuo ko mirsiu. Nuo troškulio? Alkio? Ar galiausiai pasieksiu šios bedugnės dugną? O jei niekada nemirsiu? Gal pasiliksiu šioje tamsoje amžiams?

Man suspaudė krūtinę, taip suspaudė, kad kiekvienas širdies dūžis kėlė siaubingą skausmą. Gal mirsiu nuo širdies priepuolio.

Buvau netoli mirties.

Buvau netoli mirties, ir niekada daugiau neišvysiu Lendo. Jis niekada nesužinos, kas man atsitiko. Niekada jo neatsiprašysiu, nepasakysiu, kaip jį mylėjau ir visuomet mylėsiu, net jei turėsiu palikti jį amžiams. Rakelė, Ariana, Deividas, net Vivjana ir Karlė – visus turėsiu palikti net neatsisveikinusi. Aš taip norėjau sužinoti, kas esu, surasti vietą pasaulyje, kad melavau žmonėms ir nekreipiau dėmesio į tuos, kurie mane mylėjo ir buvo pasirengę priimti mane visokią.

Vargšė Vivjana dabar liks vieniša savo sapnuose. Galbūt, jei prieš numirdama užmigčiau, aplankyčiau ją dar kartą. Norėčiau.

Įsivaizdavau, kaip nerimauja Lendas, Deividas ir Ariana. Regėjau Lendo veidą, nekenčiau savęs už tai, kad jam teks išgyventi tiek skausmo, už tai, ką jam padariau. Kaip galėjau būti tokia savanaudė, taip ilgai jam meluoti? Jis nusipelnė galimybės pats priimti sprendimą, tačiau aš, nuslėpdama tiesą, iš jo tą galimybę atėmiau, kaip kad daugybė žmonių slėpė ją nuo manęs. Aišku, jis nebūtų pasirinkęs manęs, negalėtų manęs pasirinkti, bet tai būtų jo pasirinkimas. Guodė vien tai, kad per tą laiką, kurį praleidome drauge, aš buvau laimingiausia per visą savo gyvenimą.

Ir dar: aš turėjau savo rakinamą spintelę. Tai irgi šis tas.

Drebėdama giliai įkvėpiau, stengdamasi nusiraminti, kad širdis taip nebildėtų. Jei jau man lemta mirti, norėčiau numirti ramybėje. Gulėsiu čia ir pasitiksiu mirtį galvodama apie Lendą, Rakelę, Arianą ir Deividą. Pasinerti į užmarštį kupinai meilės – ne tokia jau bloga pabaiga.

Nusišypsojau prisiminusi, kaip Ariana iškeikė Retą ir jis nusviedė ją taip, kad atsitrenkė į medį. Gaila, taip ir nesužinosiu, ar Šajena ir Lendonas galiausiai liko kartu. Arianos labui vyliausi, kad taip ir bus. Jai būnant gyvai ir jau numirus, jei tai galima pavadinti mirtimi, ir taip netrūko nusivylimų.

Deividas ir jo juokinga meilė visiems aplinkiniams, jo nemirtinga meilė tai antgamtinei būtybei, kuri niekada jo nemylės, negalės mylėti taip, kaip jis ją. Jis nebuvo kvailas nei naivus. Mylėti ką nors štai taip, visa širdimi, be atsako, yra daug drąsesnis žygdarbis, nei maniau.

Rakelė. Jos vos girdimas ispaniškas akcentas ir neišsemiamos išraiškingų atodūsių atsargos. Kažin, kaip ji atsidus, kai supras, kad niekada negrįšiu. Neabejojau, ji sielvartaus. Dabar tikrai žinau, kad ji laikė mane dukra, lygiai kaip aš laikiau ją savo mama. Ir net jei santykiai tarp mūsų nesusiklostė, tai normalu, nes kuo daugiau mačiau normalaus gyvenimo, tuo labiau supratau, kad šeimose būna visko.

Ir Lendas. Mano Lendas. Man tereikia galvoti apie jo veidą. Tai padės ištverti šią tuštumą, šalia jo niekuomet nesijaučiau tuščia. Būdama su Lendu aš niekada ir nebuvau tuščia.

Mano širdis nurimo, skausmą pakeitė kai kas nauja: keistas, vos juntamas virpėjimas, tarsi būčiau kompaso rodyklė. Kuo ilgiau galvojau apie žmones, kuriuos mylėjau, ypač apie Lendą, tuo stipresnė jaučiausi. Man jo reikėjo. Labiau už viską pasaulyje troškau būti su juo.

Atsistojau išsigandusi, ką ketinu padaryti, išsigandusi dėl gimusios vilties. Leidausi vedama to pojūčio ir nesilioviau galvoti apie Lendą. Ką jausdavau laikydama jį už rankos. Kaip stebėdavau jį piešiantį. Tas nuostabias akimirkas, kai jis stodavo prieš mane tikruoju pavidalu. Kaip jis juokdavosi. Jo žvilgsnį, kai žiodavosi pasakyti ką nors, jo manymu, labai protingo. Kaip žiūrėdavo į mane – lyg būčiau viskas, ko jam reikia šiame pasaulyje.

Užsimerkiau ir, vedama to naujo pojūčio, žengiau į priekį ištiesusi savo sveikąją ranką ir šypsodamasi. Tebeįsivaizdavau Lendą, kartu su manimi buvo Ariana, Rakelė ir Deividas. Tas vaizdinys man simbolizavo namus, kaip tik toks ir turėtų būti namų pojūtis. Negyvas oras priešais mane sujudėjo, sutirštėjo, aš šokau ir išgriuvau iš tamsos… tiesiai ant Lendo.

Mano Lendo.

Ir štai jis jau laiko mane apkabinęs, o aš verkiu, šalia stovi Rakelė, Deividas, ir, aišku, Ariana. Lendas glosto mano plaukus kartodamas vienintelę frazę:

– Viskas gerai, tu namie. Tu namie.

Pirmą kartą gyvenime aš žinojau, kad tai tiesa.

SUSITIKIME PER VIDURĮ

– Tu gyva bėda, kaip dievą myliu, – pasakė Ariana, atsargiai baigdama dėti man ant rankos įtvarą. – Jei būčiau žinojusi, kad tiek reikės apie tave šokinėti, nebūčiau apsigyvenusi su tavim viename kambaryje.

Nusišypsojau, o patyliukais sugriežiau dantimis iš skausmo.

– Aš irgi tave myliu, Ara.

– Ir dar tu visiška kvailė. Jei bent būtum leidusi su tavim pasikalbėti, būčiau paaiškinusi, kad prisiėmiau atsakomybę išsiųsti už tave prašymus į dar du universitetus – Amerikos ir Džordžo Vašingtono, abu jie vos truputis kelio traukiniu nuo Džordžtauno.

– Tu… ką?

– O jei ir tai nepadės, esu pasiryžusi panaudoti savo vampyriškus triukus, kad apžavėčiau kokį priėmimo komisijos narį. Vien dėl to, kad aš negaliu gyventi taip, kaip noriu, neleisiu, kad ir tu, kvaiša, gadintum savąjį gyvenimą. Vėliau man padėkosi.

Spoksojau apstulbusi. Nežinojau, ką ir sakyti. Iki šiol mano mintyse buvo tik Džordžtaunas, apie kitas galimybes net nepagalvojau. Buvau nepaprastai sujaudinta, kad Ariana šitaip manimi rūpinasi.

Tas universitetas ar kitas – svarbiausia būti netoliese Lendo.

– Ar tikrai nenori dabar pat važiuoti į ligoninę? – Rakelės žvilgsnis vis dar buvo apsiniaukęs nuo nerimo. Vos Džekas jai pasakė, kad aš dingau, ji nedelsdama atskubėjo į Deivido namus. Ir dabar jie abu sėdėjo petys į petį.

– Tai palauks iki rytojaus.

Rakelė atsiduso: „Ir kodėl tu tokia užsispyrusi“, tada papurtė galvą.

– Negaliu patikėti, ką išgirdau apie Džeką. Mes jį seksime. Kai sugausime, patupdysime į geležinę kamerą. Tas mažas demonas negalės joje atidaryti durų. Tiesą sakant, vis dar nesuprantu, kaip tau pavyko vienai išeiti iš Elfų karalystės takų.

– Pati nesuprantu. Retas ir Džekas sakė, kad reikia pajausti tą vietą, kurioje nori atsidurti, pajusti ryšį su ja. Retui užtekdavo pavadinimo, Džekas turėjo būti matęs tą vietą anksčiau. O man… – Aš nukaitau ir dirstelėjau į Lendą, jis sėdėjo šalia, bet prie manęs nesilietė. – Na, tai buvai tu. Visa, kas susiję su tavimi. Kada susitelkiau į prisiminimus apie tave, lyg ir pajutau kelią į čia.

Ariana atrodė sutrikusi. Suprantu, tiek daug informacijos iš karto: negana tos Džeko psichopato, norinčio, kad aš sunaikinčiau visą žmoniją, istorijos, paaiškėja dar ir tai, kad aš ne visai žmogus, kaip manėme. Lendas visą laiką tylėjo ir man darėsi neramu. Ar dabar jis šalia manęs jaučiasi nepatogiai? Aš jį tebemyliu kaip anksčiau, visados mylėsiu ir sutiksiu dėl bet kokių mūsų santykių, ko tik jis panorės, bet tas „neliesiu ir nekalbėsiu“ elgesys turi baigtis.

Tikriausiai dar nesu pasiruošusi su juo išsiskirti.

Veikiausiai nebūsiu pasiruošusi su juo išsiskirti niekada.

Ariana susiraukė.

– Klausyk, kai buvai įstrigusi Elfų karalystės takuose, kodėl nepašaukei to kito elfo, savo tėvo? Argi Retas nepasakė tau jo vardo?

Mano žandikaulis atvipo.

– O, pypt. Man ir į galvą neatėjo, – negalėjau patikėti, kad buvau tokia kvailė, rengiausi ten numirti ir supūti žinodama kito elfo, ne tos žmogžudės Felės, vardą. Bet tai irgi turėjo prasmę. Tuo metu net nepagalvojau apie savo „tėvą“ ar iš kur aš atsiradau. Galvojau apie artimuosius, kurie man ką nors reiškė.

O giminystė su elfais? Man nusispjaut. Tai, kad sužinojau, iš kur atsiradau, nieko nekeičia, aš tebesu tokia pat. Tegul mano kvailas tėvas pūna toje Elfų karalystėje visą amžinybę. Jis man niekas.

O aš, dabar nė trupučio neabejojau, nesu niekas.

Kaip blogai, kad to nesuvokiau prieš sugriaudama santykius su vienintele savo meile. Aš viską sugadinau, kaip apsėsta bandžiau sukurti sau tobulą gyvenimą ir paniškai bijojau jį prarasti; prarasti Lendą ir likti įskaudinta, bijojau taip, kad visa tai atsisuko prieš mane. Vis dirsčiojau į Lendą, laukdama, kad jis ką nors padarytų ar pasakytų.

Lyg perskaitęs mano mintis, jis atsistojo ir padavė ranką.

– Gal eime pasivaikščioti?

– Žinoma! – Leidau jam padėti man atsikelti, bet jaučiausi nejaukiai, tad nežinojau, ar tebelaikyti jį už rankos, ar paleisti. Bet jis pats nepaleido mano rankos, išsivedė į lauką ir mudu nužingsniavome taku tvenkinio link. Pusiaukelėje jis staigiai sustojo.

– Aš negaliu… – Jo veido išraiška mainėsi nuo pykčio iki liūdesio. – Negaliu patikėti, kad tu man nepasakei. Kodėl?

Neįstengiau atlaikyti jo žvilgsnio, nudelbiau akis į nukritusių lapų paklotą ant žemės.

– Nes tu svarbiausias žmogus mano gyvenime, geriausia, kas man kada nors yra nutikę. Kartais net nekenčiu savęs, kad taip beprotiškai tave myliu. Didžiąją gyvenimo dalį buvau pamesta, o mylėti tave reiškia, kad taip ir vėl atsitiks. Vien nuo minties, kad tu nutolsti nuo manęs, tampi kažkuo panašiu į savo mamą, tuo, kas daugiau negalės manęs mylėti, gyvenimas man darosi nemielas, todėl pamaniau, kad kuo greičiau visa tai baigsime, tuo geriau. Gal iš pradžių aš tai ištversiu, bet ilgainiui išsiskyrimas mane numarins. Atleisk, turėjau tau pasakyti, bet maniau, kad jei nežinosi, gal mudu kaip nors išsaugosim santykius. Šalia tavęs niekuomet nejaučiau to nuolatinio šalčio, nesijaučiau tuščia. Suprantu, aš elgiausi savanaudiškai, nesąžiningai. Kiekvienas turi teisę žinoti, kas jis yra.

– Eve… tu… OOO! – Lendas sušuko taip, kad krūptelėjau, ir nustebusi pažvelgiau į jį. Jis laikė sugniaužęs kumščius ir žiūrėjo į dangų. Po kelių sekundžių pažvelgė į mane, veide nebuvo likę nė lašelio pykčio. – Aš nesu nemirtingas.

– Bet aš mačiau…

– Žinau, ką matei, ir esu tikras, kad buvai teisi, tačiau tai, kad turiu duotybę būti nemirtingu, nereiškia, jog iškart pasirinksiu nemirtingųjų pasaulį. Nelygink manęs su mano mama. Ji visuomet tokia buvo, kitokia būti ji negali. Ji neužaugo, ji niekada nesikeičia. Nori pasakyti, kad ir aš toks pat?

– Žinoma, ne!

– Tuomet nesielk taip, lyg neturėčiau pasirinkimo. Aš niekada nenorėjau to gyvenimo, to pasaulio. Žinau, kad kada nors turėsiu apsispręsti, ką daryti toliau, bet – pypt! – Eve, man aštuoniolika! Aš dar daugybę metų nepažvelgsiu į akis amžinybei.

– Bet galiausiai tu tai padarysi.

Jis užvertė akis.

– Elgiesi taip, lyg ketinčiau susidėti lagaminus ir jau kitą savaitę šokti į artimiausią upę. Ir tai būtų visiška katastrofa, nes aš turiu daugybę nebaigtų darbų. Anas pasaulis nėra mano. Šitas mano. Ir ketinu gyventi jame taip, kaip noriu. Gauti mokslinį laipsnį, padaryti atradimų kriptozoologijoje, susilaukti vaikų, būti iki absurdo normalus, išskyrus tai, kad padėsiu rūpintis antgamtinėmis būtybėmis ir galėsiu keisti pavidalus. Ir aš ketinu visa tai nuveikti, išgyventi kiekvieną minutę su mergina, kurią myliu, kuri turi pasižadėti man, kad visuomet sakys man tiesą apie viską – nuo šiol ir visados, kad galėčiau ateiti jai į pagalbą ir paguosti.

Vos įstengiau sulaikyti ašaras. Kaip tik tai aš ir troškau išgirsti, bet nedrįsau net svajoti, kad išgirsiu. Bet jis ne visažinis. Ar jis gali būti tikras tuo, ką dabar pasakė?

– O jei tu pakeisi nuomonę? Aš nė nežinau, kiek dar įstengsiu gyventi.

Jis priėjo prie pat manęs ir mudu susirėmėm kaktomis.

– Vienintelis gyvenimas, kurį noriu gyventi, – su tavimi. Aš nesuprantu skirtumo, kurį tu matai tarp mūsų, bet ar negalėtume susitikti kur nors per vidurį?

– Ko vidurį?

– Nežinau, per vidurį tarp rytojaus ir amžinybės, gyvenimo ir mirties, normalių žmonių ir antgamtinių būtybių. Kur visados būtume kartu.

Sukandau lūpą ir linktelėjau, neatitraukdama nuo jo kaktos.

– Juk kur nors yra ir mums skirta vieta, ar ne?

– Kur būsime visados, – jis prispaudė savo lūpas prie manųjų, užtvirtindamas tą mažytę mudviejų vietą pasaulyje. Kartu visados.

PADĖKA

Paaiškėjo, kad rašyti antrą knygų serijos dalį nėra taip lengva, kaip galite pagalvoti. O gal kaip tik manote, kad tai nepaprastai sunku, vadinasi, esate gerokai sumanesni už mane. Taigi, kaip paprastai, yra daugybė žmonių, kuriems noriu padėkoti, kad ši knyga išvydo pasaulį. Pamaniau, būtų visai neblogai – kad perskaitytumėte viską iki galo – šias pastraipas paįvairinti bučinių scenomis.

Visų pirma kreipiuosi į savo vyrą – žavųjį genijų. Ačiū, kad kiekvieną šeštadienį pasiimdavai vaikus į paplūdimį, kol aš prirakinta sėdėdavau bibliotekoje. (Palauk. O gal tai tu turėtum man už tai padėkoti?) Ačiū už begalinį tikėjimą manimi. Už tai, kad daugiau nesiūlei beveik kiekviename skyriuje nudėti Evę, – nes man ji labiau patinka gyva. Bet labiausiai dėkoju tau už tai, kad kiekvieną gyvenimo dieną sugebi mane prajuokinti. Myliu tave, Misteri Tobulybe.

(Atleiskit, nesulauksite mano ir Nojaus bučinių scenų. Kadangi labai mėgstu su juo bučiuotis, skaitydami aprašymus galite pasijusti nejaukiai.)

Elena ir Jona, jūs neišsenkamas malonumo ir džiaugsmo šaltinis. Žiūrėti, kaip jūs augat, didžiausia laimė mano gyvenime, ir nėra titulo, kuriuo labiau didžiuočiausi, nei „mama“.

Mama ir tėti, jūs geriausi tėvai, apie kokius galima svajoti. Kite ir Džimai, dėkoju, kad užauginote tokį nuostabų sūnų ir neprieštaravote mūsų vedyboms. Erina, Todai, Lindse, Kiganai, Lorena, Devinai, Matai, Timai, Kere, Setai, Šeina, Eliza, Kristina, Džošai, Ema, Beverle, Tomai, Koltonai, Di ir Meri, be galo džiaugiuosi, kad gyvenimas mus suvedė. Ir jau tikrai nepaprastai džiaugiuosi, kad Kalėdoms neprivalėsiu nė vienam iš jūsų pirkti dovanų, nes, dievulėliau, jūsų tiek daug!

Natali Vipl, ačiū, kad buvai su manimi. Kad skaitei mano rašliavą, peržiūrėjai pirmuosius knygos variantus ir padėjai užbaigti, nurodydama, kuriuos epizodus turėčiau perrašyti. Be tavęs ši knyga nebūtų buvusi tokia, kokia yra. Stefani Perkins, nė vienas knygos variantas, tau neperžiūrėjus, nebūtų išbaigtas. Dėl puikių tavo patarimų mano kūrinys įgydavo dar daugiau manęs. Esu tokia dėkinga, kad galiu abi jus vadinti savo brangiausiomis draugėmis.

(Gerai, neketinu bučiuotis nei su Natali, nei su Stefe. Net jei ir labai jas myliu.)

Kristina Džilbert, mano nuostabioji rinkodaros direktore, ir Kim Bušar, „Paranormalių“ reklamos agente, Kristina Kolandželo, Kristina Radke ir Karolina San, „Supernatūralių“ rinkodaros ir reklamos komanda, – visoms jums labai ačiū už entuziastingas ir didžiai vertingas pastangas dėl Evės. Torborgai Davernai ir Alison Donalti, jūsų viršeliai – meno kūriniai. Dėkui, kad „aprengėte“ Evės knygas taip, kad net ji pati pamačiusi pakvaištų iš džiaugsmo. Jei būtų tikra. Bet ji išgalvota, todėl iš džiaugsmo esu pakvaišusi aš ir dėkoju už dešimties mano sukurtų veikėjų įkūnijimą popieriuje. Taileri Infingeri, dėkoju už suteiktą pagalbą ir kad apskritai esi žavus. Bet kuri diena, kai gaudavau paketą su tavo vardu, man būdavo gera.

(Mielieji, aš tik nežinau, kas ką turėtų bučiuoti? Įsivaizduojami veikėjai? Tikri žmonės? Noriu padėkoti „Snow Patrol“, „Paramore“ ir Ingridai Mikelson, bet nemanau, kad jie imtų bučiuoti vienas kitą. Tačiau jei kas nors sumanytų pabučiuoti Lendą, Evė išjungtų jį Elu, ir tuomet padėkoje atsirastų daug smurto.)

Erika Sasman, vyriausioji redaktore, su tavimi dirbti buvo vienas malonumas. Nepaprastai džiaugiuosi, kad šias knygas teko rašyti su tavim. Ačiū už komentarus, kuriuose buvo gausu pagrįstų pastabų, bet netrūko ir šypsniukų. Man patiko netgi tai, kad pastabas rašei ranka.

Mišele Volfson, nelabai tikiu likimu, tačiau tai, jog mudvi susitikome, kitaip nepavadinsi. Ačiū, kad buvai mano mažąja, ugningąja, nuostabiąja agente. Esu nepaprastai laiminga, kad tapai ne tik mano agente, bet ir drauge. Tu neįtikėtinai nuostabi.

(Kitas klausimas, ar tikitės tikro bučinio? O gal geriau draugiško pakštelėjimo į skruostą? Nemanau, kad tikrų bučinių aprašymas labai tinka padėkos skyreliui. Tikriausiai per daug apie tai galvoju. Prakeikimas.)

Ir galiausiai – labiausiai ačiū mano skaitytojams. Jums. Dėkoju, kad skaitėte „Paranormalius“, papasakojote apie šią knygą draugams, rašėte man žinutes, visaip mane palaikėte, ir už tai, jog ši knyga tapo tokia skaitoma. Tikiuosi, ne ką mažiau pamilsite ir „Supernatūralius“, negaliu sulaukti, kol galėsiu jums papasakoti, kaip Evės istorija baigėsi kitoje dalyje.

(Žinau, myliu jus visus. Tai kaip dėl bučinuko? Tiksliau, daugybės bučinukų? Tik bijau, kad tai užims labai daug laiko, priklausys nuo to, kiek jūsų perskaitys padėką. Be to, gali kilti tam tikrų keblumų, nes aš norėsiu pakštelėti jums į skruostą, bet jei jūs tuo metu pasuksite galvą, mes galime susidurti nosimis, arba jūs suprasite bučinį į skruostą kaip kažką daugiau nei draugystę, ir tuomet man teks pasakyti: „Ne, ne, aš nerimtai, vien tam, kad skaityti padėką nebūtų taip nuobodu!“, ir tada kils visiška maišatis, todėl gal bus geriau, jei aš apsiribosiu teatrališkai pasiųsdama visiems jums oro bučinį.)

Taigi.

„Kiersten pridėjo pirštus prie lūpų, išdykėliškai nusišypsojo (kadangi, jos manymu, galima ir kaip kitaip nusišypsoti, – maloniau) ir pūstelėjo oro bučinius kiekvienam, skaitančiam padėkos skyrelį, nes yra labai dėkinga, kad susipažinote su jos įsivaizduojamu pasauliu.“