Kiersten White

Paranormalūs

Iš anglų kalbos vertė

RITA KAMINSKAITĖ

Versta iš:

PARANORMALCY

by Kiersten White

ISBN 9786090106020

Copyright © 2010 by Kiersten Brazier

Viršelio nuotrauka © George Mayer | Dreamstime.com

Viršelio nuotrauka © Konradbak | Dreamstime.com

© Vertimas į lietuvių kalbą, Rita Kaminskaitė, 2012

© Leidykla „Alma littera“, 2012

Redaktorė Lina Kaminskienė

Korektorė Lina Kazlauskaitė

Viršelio dailininkas Agnius Tarabilda

Maketavo (ePub) Albertas Rinkevičius

SKIRIU

MAMAI,

TĖČIUI IR

SAVO MEILEI NOJUI.

Pirmas skyrius

AK, ĮKĄSK MAN!

– Palauk… ar tu dabar nusižiovavai?! – vampyras, ką tik stovėjęs it Drakula, taigi grėsmingai iškėlęs virš galvos rankas, bejėgiškai jas nusvarino ir įtraukė juokingai dideles baltas iltis. – Mirtis alsuoja tau į pakaušį, o tavęs tai nė kiek nebaugina?

– Ak, baik maivytis. Ir išties – kas čia per maskaradas? Trikampis priekaktis?1 Blyški oda? Juodas apsiaustas? Iš kur visa tai ištraukei – nusiaubei kostiumų parduotuvę?

Jis išsitempė visu ūgiu ir iš aukšto perliejo mane lediniu žvilgsniu.

– Tuoj iščiulpsiu gyvastį tau iš dailaus balto kaklo!

Aš atsidusau. Nekenčiu terliotis su vampyrais. Jie mano esą neapsakomai žavūs. Ir todėl negali paprasčiausiai sudraskyti aukos į gabalus ir suėsti, kaip padarytų kiekvienas zombis. Ne, viskas turi atrodyti labai seksualiai. Tačiau patikėkite manim: vampyrai – visai – neseksualūs! Sutinku, gal jų apžavai ir keri, tačiau tie negyvėlių kūnai – išdžiūvę, sudūlėję! Akis bado! Tiesa, išskyrus mane, niekas to nemato.

Jis sušnypštė. Vos ėmė linkti man prie kaklo, „išjungiau“ jį savo elektriniu impulsiniu prietaisu. Esu čia tam, kad juos sugaučiau ir padaryčiau nekenksmingus – supakuočiau dar šiltučius, o ne žudyčiau. Beje, jei nešiočiausi po atskirą ginklą kiekvienam padarui, tektų tampytis visą lagaminą. Užtat man ir patinka šitas prietaisas. Aš jį meiliai vadinu Elu. Šis universalus daikčiukas puikiai susidoroja su visa bjaurastimi, iškart bet ką pakloja. Manasis rausvas, nusagstytas netikrais briliantais. Mes kartu su Elu esame praleidę nemažai šaunių valandų.

Vampyras be sąmonės sudribo ant žemės, jį tąsė traukuliai. Atrodė graudžiai, vos neėmiau jo gailėtis. Įsivaizduokite savo senelį. O dabar įsivaizduokite savo senelį, tik kokiais dvidešimčia kilogramų liesesnį ir dviem šimtais metų senesnį. Štai ką aš ką tik paguldžiau.

Elas atliko savo darbą, tad įkišau jį atgal į dėklą. Tada ištraukiau vampyrams skirtą apyrankę. Beje, tai ne visai tinkamas šio įtaiso pavadinimas, turint omeny, koks jis sudėtingas ir gremėzdiškas, be to, ir tvirtinamas ant kulkšnies.

Ant glotnaus juodo apyrankės paviršiaus per vidurį uždėjau smilių. Po kelių sekundžių įtaisas sutvisko žaliai. Suėmusi vampyrui už kulkšnies trūktelėjau vieną kelnių kišką aukštyn ir apnuoginau koją. Visuomet šlykštėjausi žiūrėdama į vampyrus, tiksliau, į baltutėlę lygią odą ir sudžiūvusius numirėlių kūnus. Sekimo įtaisas apėmė to tipo kulkšnį, tobulai prisitaikė prie jos storio. Pasigirdo tylus šnypštimas: įsijungę jutikliai susmigo vampyrui į koją. Jis staigiai atsimerkė.

– Ai! – sužvigo ir sugriebė už kulkšnies. Aš atsitraukiau per kelis žingsnius. – Kas čia?

– Tu sulaikytas remiantis Tarptautinės kovos su antgamtinėmis būtybėmis sutarties Vampyrų nutarimo 3.7 punktu. Turėsi prisistatyti į artimiausią registracijos centrą Bukarešte. Jei nenuvyksi per artimiausias dvylika valandų, tai…

Vampyras puolė mane. Žingtelėjau į šalį ir jis parvirto užkliuvęs už neaukšto antkapio.

– Užmušiu tave! – sušnypštė bandydamas keltis nuo žemės.

– Ne, tu to nepadarysi. Matai šitą naują tviskantį daikčiuką, kuriuo ką tik tave apdovanojau? Manai, čia šiaip sau blizgutis? Jame įtaisyti du mažyčiai jutikliai, labai panašūs į adatas, jie dabar įsmigę tau į kulkšnį. Jei tavo kūno temperatūra pakils, sakykim, nuo išgerto žmogaus kraujo, jutikliai įšvirkš tau šventinto vandens.

Vampyro akys išsiplėtė iš siaubo ir jis puolė plėšti nuo kojos įtaisą karštligiškai braižydamas nagais jo šonus.

– Tavo vietoje to nedaryčiau. Jei sulaužysi užraktą, šventintas vanduo tik – švirkšt! Supratai? Be to, aš jau nustačiau laikmatį ir įjungiau perdavimo signalą, taigi jie ne tik tiksliai žino, kur tu esi, bet ir laiką, per kurį turi nukakti iki Bukarešto. Tik pavėluok, ir… Ar nori, kad papasakočiau, kas tavęs laukia?

Jo pečiai sukumpo.

– Galėčiau nusukti tau sprandą, – suniurnėjo be jokio įkarščio.

– Pabandyk. Taip pašventinsiu savo elektriniu prietaisu, kad šešias valandas neatsibusi. O tau reikia skubėti į Rumuniją. Tai kaip? Ar toliau vardyti tavo teises? – jis nieko neatsakė, taigi tęsiau nuo ten, kur buvau sustojusi. – Jei nenuvyksi per artimiausias dvylika valandų, tave sunaikins. Jei užpulsi bet kokį žmogų, tave sunaikins. Jei pabandysi nusiimti sekimo įtaisą, tave sunaikins. Tikimės abipusio bendradarbiavimo.

Visuomet maniau, kad paskutinis punktas labai mielas.

Ant žemės sėdintis vampyras atrodė baisiai prislėgtas: pagaliau suprato, kad jo laisvei atėjo galas. Ištiesiau jam ranką.

– Padėti? – paklausiau. Po minutės jis atkišo savąją. Trūktelėjau ir nesunkiai pastačiau ant kojų – vampyrai stebėtinai lengvi, nes jų kūnas neturi skysčių. – Aš Evė.

– Stivas.

Padėkojau dangui, kad ne dar vienas Vladas. Jis atrodė sumišęs.

– Hm… tai, sakai, Bukareštas? Gal… kartais turi pinigų traukinio bilietui?

Ak, jau tie antgamtiniai padarai! Garbės žodis. Įkišau ranką į krepšį ir ištraukusi padaviau jam pluoštą eurų. Nusigauti iš Italijos į Rumuniją ne taip lengva, nori nenori reikės pirkti bilietą.

– Tau reikės žemėlapio ir maršruto! – šūktelėjau pamačiusi, kad vampyras jau slenka tarp antkapių link vartų. Vargšas. Jis išties sutrikęs. Pasivijusi padaviau lankstinuką, kur paaiškinta, kaip nusigauti iki Bukarešto registracijos ir paskirstymo centro. – Kai pervažiuosi sieną, gali pasitelkti proto valdymo triuką, – drąsinamai nusišypsojau.

Vis dar negalėdamas atsigauti vampyras linktelėjo ir pasišalino.

Surasti Stivą pasirodė ne taip sunku, kaip tikėjausi būsiant. Puiku. Sutemo, aš ėmiau šalti, o mano apranga, skirta vampyrams privilioti, – balta palaidinė gilia iškirpte – nelabai šildė. Europos pietuose su savo šviesia platinos atspalvio kasa, tabaluojančia žemiau liemens, jaučiausi kaip balta varna. Reikia kuo greičiau iš čia nešdintis. Išsitraukiau komunikatorių (Primena mobilųjį telefoną, tik be kameros. Kažkodėl juos gamina baltus. Akmens amžius.) ir surinkau Centro numerį.

– Atlikta. Galiu grįžti.

– Jūsų skambutis priimtas. Duomenys apdorojami, – atsakė monotoniškas balsas kitame gale. Atsisėdusi ant artimiausio antkapio pradėjau laukti. Po penkių minučių komunikatorius atgijo. – Siunčiame transportą.

Didelio gumbuoto medžio už penkiolikos pėdų kamiene ėmė ryškėti durų kontūrai. Pro jas išžengė aukštas, lieknas vyras. Tiksliau, ne visai vyras. Figūra jaunuolio, tik kiek ištįsusi – dėl lieknumo. Dailūs veido bruožai, migdolinės akys kaip japoniškų animacinių filmukų veikėjų – trumpai tariant, jis buvo tobulas, bent jau mano akimis. Būnant šalia širdį imdavo mausti ir nenorėdavau nieko, tik žiūrėti į jį iki gyvenimo galo. Jis nusišypsojo.

– Užčiaupk burną, – pasakiau ir krestelėjau galvą, kad atsikratyčiau jo apžavų. Ar jiems būtinai reikėjo siųsti Retą? Aišku, nusigauti iš čia į ten greičiausia Elfų karalystės takais, bet tai reiškia, kad iš čia į ten turėsiu keliauti kartu su juo. Jei manote, kad elfai – mielos mažytės pasakiškos būtybės trapiais permatomais sparneliais, vadinasi, nieko apie juos neišmanote. Elfai – kieti riešutėliai. Sudėtingos ir net pavojingos būtybės.

Pasukau link angos. Sukandau dantis ir ištiesiau ranką.

– Evelina, – sumurkė jis. – Seniai matėmės.

– Sakiau, užsičiaupk, negirdėjai? Eime.

Retas melodingai nusijuokė, lyg sidabrinis varpelis suskambo, ir ilgu plonu pirštu perbraukė man per riešą, paskui paėmė už rankos. Stengiausi nesuvirpėti. Jis vėl nusijuokė ir mudu žengėme į ąžuole atsivėrusią angą.

Aš užsimerkiau, kelionė Elfų karalystės takais mane visuomet trikdydavo. Žinojau, ką pamatysiu, jei atsimerksiu. Nieko. Visiškai nieko. Tuštuma po kojomis, tuštuma virš galvos, tuštuma aplink. Tik dėliojau kojas ir tvirtai įsikirtusi laikiausi Reto rankos, tarsi nuo jo priklausytų mano gyvybė. Taip ir buvo. Joks žmogus vienas negalėtų eiti Elfų karalystės takais ir nedingti amžiams.

Paskui viskas baigėsi. Mudu įžengėme į vieną iš šaltų, dienos šviesos lempomis apšviestų Centro koridorių. Trūktelėjusi ištraukiau pirštus Retui iš delno, bet jo ypatinga kūno šiluma jau tekėjo mano ranka ir plito kaitindama visą kūną.

– Ir jokio ačiū? – šūktelėjo elfas pavymui, nes aš iškėlusi galvą jau drožiau link nedidelio savo buto. Neatsisukau. Po akimirkos jis išdygo šalia manęs. – Mes taip seniai nešokom, – dainingas jo balsas skambėjo tyliai, dusliai. Retas vėl ketino suimti mane už rankos, bet aš atšokau ir atkišau Elą.

– Traukis, – sušnypščiau. – Ir jei vėl pasirodysi be apžavų, aš apie tave pranešiu, – prisidengęs apžavais jis neatrodytų gražesnis, nei yra iš tikrųjų, bet elfai privalo laikytis šios taisyklės.

– Kokia iš jų nauda? Vis tiek nuo tavo akių nieko negaliu paslėpti, – jis priėjo arčiau.

Užgniaužiau kunkuliuojančius jausmus. Daugiau į tą balą nelipsiu. Niekada. Laimei, mums sutrukdė žviegiantis sirenos garsas – kažkas pabėgo. Link mūsų visomis keturiomis skuodė mažas plaukuotas gremlinas, iš pražiotos burnos kyšojo aštrios iltys, nuo jų varvėjo rūgštingos seilės.

Kas buvo paskui, mačiau lyg sulėtintame kine. Gremlinas beprotiškai žėrinčiomis akimis puolė mane. Kai pašoko į orą, spyriau iš visų jėgų. Padaras nuskriejo koridoriumi tiesiai į rankas jį besivejančiam Centro darbuotojui.

– Įvartis! – subliuvau. Po galais, aš puikios formos.

– Ačiū, – padėkojo darbuotojas. Jo balsą slopino kaukė.

– Jūsų paslaugoms.

Reto ranka atsidūrė man ant liemens. Norėjau prisišlieti, pajusti, kaip jis mane apkabina ir nusineša toli toli… Staiga prisiminiau, kiek laiko.

– Velnias! – nusikeikiau ir nuskuodžiau koridoriumi pro darbuotoją su vis dar urzgiančiu gremlinu. Prabėgusi porą posūkių atsidūriau prie savo buto durų ir pridėjau delną prie specialaus užrakto. Šokinėjau iš nekantrumo laukdama, kol jos atsivers. Pamačiusi, kad Retas neseka iš paskos, apsidžiaugiau. Na, gerai, truputį nusivyliau. Ir patyliukais siutau ant savęs už tai.

It strėlė šoviau pro duris ir kaip visada nudžiugau, kad viduje palaikoma maždaug trisdešimties laipsnių temperatūra. Šleptelėjau ant ryškiai raudonos sofos. Įsijungiau didžiulį plokščio ekrano televizorių beveik per visą rausvą sieną ir atsidusau iš palengvėjimo, nes mano mėgstamas serialas „Istono mokykla“ ką tik prasidėjo. Šio vakaro serija turėtų būti įdomi: mokiniai susirenka kaukių pokylyje, visi slepiasi po tokiomis mažytėmis kaukėmis, kad visiškai nesuprantama, kaip įsigudrina vieni kitų nepažinti ir pulti į glėbį ne tam, kam derėtų. Ir iš kur jie traukia tokį siužetą?

1 Klasikinė vampyrų šukuosena: plaukai tarsi V raidė dengia kaktą.

Antras skyrius

ATGIJĘS KOŠMARAS

Prie lovos vėl sudūzgė vaizdo ekranas. Pastarąjį pusvalandį jis be perstojo įsijungdavo ir išsijungdavo. Galiausiai serialas baigėsi ir aš spustelėjau ryšio mygtuką. Žvelgiau į dvi žalias akis žalsvo atspalvio veide. Vaizdas liūliavo. Nenuostabu, nes Ališa buvo po vandeniu.

– Kodėl iki šiol nedavei apie save žinoti? – paklausė monotoniškas balsas. Man visuomet buvo įdomu, koks jos tikrasis balsas. Girdėdavau tik kompiuterio programa apdorotą: mašina jos kalbą paversdavo garsais ir tada mes visi ją suprasdavome.

– Grįžau anksčiau ir kaip tik rodė mano mėgstamą serialą.

Jos akys susiaurėjo, vadinasi, Liša nusišypsojo. Gerai, kad jos akys tokios išraiškingos, nes lūpos beveik nejudėjo.

– Ir kaip?

– Tu nepatikėsi. Rodė kaukių pokylį. Pirmiausia Lendonas glamžėsi su Katrina! Ta, kuri susitikinėja su Bretu, pameni? O šis manė, kad jis su Katrina, o ten buvo Šajena, jos sesuo, ir ji žinojo, jog Bretas galvoja, kad su juo Katrina, bet tyčia jį apgavo ir viliojo tol, kol šis ją pabučiavo, o kai pabučiavo, nusiėmė kaukę ir Bretas tik išsižiojo: „Kas per…?“ Supranti? Paskui Helerina nufotografavo, kaip Lendonas bučiuojasi su ta kekše Kerise.

Ališa lėtai sulapsėjo permatomais vokais.

– Klausyk, matau, toje mokykloje gyvenimas virte verda.

Pagavau save galvojant, kaip norėčiau ir aš bent kartelį įsisukti į tokį gyvenimą – paprastą žmonių gyvenimą, kokį gyvena visi. Manasis nė iš tolo nepriminė paprasto ir jokiais bučiniais čia nekvepėjo.

– Turi prisistatyti Rakelei, – priminė Ališa, jos akys vis dar šypsojosi.

– Gerai, gerai.

Dievinau Lišą. Ji geriausia mano draugė. Kai pripranti prie jos keisto robotiško balso, pamatai, kad ji išsiskiria puikiu humoro jausmu, o tarp antgamtinių būtybių tai retenybė. Aišku, kitaip nei dauguma jų, Liša jautėsi dėkinga, kad pateko čia. Jos lagūną taip užteršė, kad nebūtų išgyvenusi. Čia ji buvo saugi, be to, turėjo ką veikti. Matyt, būti undine mirtinai nuobodu. Kartą prieš kelerius metus kartu žiūrėjome „Undinėlę“. Lišai filmukas pasirodė be galo juokingas. Vos nesprogo iš juoko pamačiusi, kad undinės nešioja tokius daikčiukus iš kriauklių, primenančius liemenėles. Juk undinės ne žinduoliai. Be to, anot jos, princas Erikas visai ne jos skonio: baisiai plaukuotas ir oda per daug priminė persiką. Man visuomet atrodė, kad jis tikras gražuoliukas, bet ko norėti – aš priklausau žinduoliams.

Išėjusi iš namų nužingsniavau šaltais steriliais koridoriais link Rakelės kabineto. Mes būtume galėjusios pabendrauti ir vaizdo telefonu, bet Rakelė po kiekvienos užduoties norėdavo su manimi pasimatyti akis į akį, kad įsitikintų, jog man viskas gerai. Prisipažinsiu, man tai patiko.

Pabeldžiau ir durys iškart atsidarė. Akis apžilpino baltuma: baltos sienos, baltos grindys, balti baldai. Nuobodu? Gal ir būtų, jei ne pati Rakelė – tikra kambario priešingybė. Tamsiai rudos, beveik juodos akys, į standų kuodą susukti plaukai irgi tamsūs, su keliomis žilomis sruogomis, kurios visiškai jos nesendino, priešingai – suteikė gyvumo. Aš atsisėdau ir Rakelė, pakėlusi akis virš popierių, kuriais buvo nukrautas visas stalas, pažvelgė į mane.

– Tu vėluoji, – vos juntamas jos ispaniškas akcentas man irgi patiko.

– Tiesą sakant, susitvarkiau anksčiau. Man buvo duotos keturios valandos, o prireikė tik dviejų.

– Taip, tačiau grįžai beveik prieš valandą.

– Pamaniau, kad kaip atlygio už gerai atliktą užduotį galiu tikėtis šiek tiek laisvo laiko.

Rakelė atsiduso. Ji dūsaudavo, reikia pasakyti, kaip tikra profesionalė. Vienu iškvėpimu išreikšdavo daugiau jausmų nei kiti žmonės visa savo mimika.

– Tu žinai, kaip svarbu grįžus iškart prisistatyti.

– Taip taip, žinau. Atleisk. Rodė mano serialą, – vienas jos antakis nežymiai pakilo. – Norėtum, kad perpasakočiau? – daugumai antgamtinių būtybių mano serialai nė motais, bet Rakelė buvo žmogus. Ji niekada nebūtų prisipažinusi, tačiau aš tikra – dedu galvą, – kad jai patinka serialai ne mažiau nei man.

– Ne. Noriu išklausyti tavo ataskaitą.

– Gerai. Perėjau per kapines. Nušalau užpakalį. Pamačiau vampyrą. Jis bandė mane pulti. „Išjungiau“ jį. Uždėjau sekimo įtaisą. Susakiau jam jo teises. Ir pasiunčiau… kur reikia. Beje, jo vardas Stivas.

– Problemų nekilo?

– Ne. Ak, taip. Kiek kartų prašiau, kad neverstum manęs dirbti su Retu? Ar lauksi, kol bus lygiai šimtas?

– Iš elfų jis buvo vienintelis laisvas. Jei nebūtume atsiuntę jo, nebūtum pamačiusi savo serialo, – ji vos pastebimai šyptelėjo.

– Tiek to, – šiaip ar taip, ji buvo teisi. – Tik… kitą kartą gal galėsi pasiųsti ką nors iš merginų?

Rakelė linktelėjo.

– Ačiū už ataskaitą. Gali grįžti į savo kambarį, – ir ji vėl įknibo į popierius. Buvau bekylanti, bet sustojau. Rakelė žvilgtelėjo į mane. – Ar dar kas nors?

Dvejojau. Tačiau ar turiu ką prarasti? Praėjo jau pora metų. Galiu paklausti dar sykį.

– Aš čia mąsčiau… supranti, gal galėčiau… vėl eiti į mokyklą. Paprastą mokyklą.

Rakelė atsiduso dar kartą. Dabar savo atodūsiu išreiškė kažką panašaus į užuojautą, tarytum sakytų: „Žinau, ką reiškia būti žmogumi, iki ausų įklimpusiu į visas šitas nesąmones, tačiau jei ne mes, tai kas?“

– Eve, mieloji, juk žinai, kad tai neįmanoma.

– Kodėl? Nemanau, kad tai labai sudėtinga. Jei manęs kada prireiks, paprasčiausiai pasikviesi. Man nereikėtų čia tupėti dvidešimt keturių valandų per parą ir septynių dienų per savaitę.

Tiesą sakant, „čia“ reiškė „niekur“. Visas Centras glūdėjo po žeme. Nieko baisaus, kai gali naudotis Elfų karalystės takais. Tačiau gana baisu, jei kartkartėmis užgula klaustrofobijos priepuoliai.

Rakelė atsilošė kėdėje.

– Kalbu ne apie tai. Ar pameni, kas buvo prieš tau patenkant čionai?

Dabar atėjo mano eilė atsidusti. Puikiai prisiminiau. Visą gyvenimą praleidau globėjų šeimose, keičiau jas kaip kojines, kol man sukako aštuoneri. Vieną kartą pavargau laukti, kol mano naujausia globėja nuves mane į biblioteką, ir nusprendžiau traukti viena. Kad sutrumpinčiau kelią, pasukau per kapines. Ten prie manęs priėjo malonus vyras. Jis paklausė, ar nereikia pagalbos. Atrodė, kad jį vieną sudaro du asmenys: dailus vyras ir sudžiūvęs lavonas – du tame pačiame kūne. Sužvigau it pjaunama. Laimei, AKABA (Amerikos kovos su antgamtinėmis būtybėmis agentūra) jį jau sekė ir įsikišo nespėjus tam bjaurybei manęs nuskriausti. Kai pradėjau veblenti, kaip jis atrodė, jie kartu pasiėmė ir mane.

Taip išaiškėjo mano unikalus gebėjimas matyti kiaurai antgamtinių būtybių apžavus, regėti jas tokias, kokios yra iš tikrųjų. Kitaip tariant, to nesugebėjo nė vienas žmogus Žemėje. Štai tada ir prasidėjo tikros linksmybės. Kai kitos šalys sužinojo, kokį turtą turi AKABA, stačiai įsiuto. Ypač Jungtinė Karalystė – neįsivaizduojate, su kokia gausybe antgamtinių padarų jiems prisieina susidurti. Jie pasiekė, kad būtų sukurta nauja organizacija – TKABA (Tarptautinė kovos su antgamtinėmis būtybėmis agentūra) ir sudaryta nauja sutartis, kurios pagrindinis tikslas – užtikrinti tarptautinį bendradarbiavimą kovojant su antgamtinėmis būtybėmis, kitaip tariant, buvo pasirūpinta, kad jūsų nuolanki tarnaitė neliktų be darbo.

Turėjau pripažinti, kad galbūt Rakelė iš esmės teisi. Nors gyvenimas Centre kartais užknisdavo, aš bent jau turėjau namus. Namus, kuriuose buvau reikalinga.

Gūžtelėjau apsimesdama, esą mokykla man ne itin rūpi.

– Tiek to, nesvarbu. Pasikalbėsim kitą kartą.

Eidama iš kambario jaučiau, kad Rakelė žiūri man pavymui. Negaliu sakyti, kad nejaučiu TKABA dėkingumo. Aš dėkinga. Jie – vienintelė mano šeima ir čia daug geriau nei globėjų šeimose. Tačiau aš nuo aštuonerių plušu agentūroje nepraskirdama rankų ir kartais pavargstu. Retkarčiais man pasidaro nuobodu. O kartais labiau už viską pasaulyje užsimanau nueiti į paprastą pasimatymą.

Grįžau į savo namus. Reikia pasakyti, įsikūriau puikiai: nedidelė virtuvė, miegamasis, vonia ir svetainė su įspūdingu televizoriumi. Baltas miegamojo sienas iškart dekoravau: vieną nukabinau mėgstamų grupių ir filmų plakatais, kitą dengė irgi pritrenkiama rausvos ir juodos spalvų leopardo kailio rašto užuolaida, trečią išpuošiau savo piešiniais. Nesakau, kad aš kieta menininkė, bet man patinka piešti tai, kas šauna į galvą, todėl kartais paprasčiausiai nutaškau sieną dažų dėmėmis. Kai atsibosta, ką nors užpiešiu. Dabar siena, ko gero, trim coliais storesnė nei tada, kai įsikėliau.

Apsivilkau mėgstamą pižamą ir išsipyniau storą kasą. Užuot dariusi namų darbus, pasišildžiau mikrobangų krosnelėje maisto ir įsitaisiau priešais televizorių. Tikriausiai buvau užmigusi, o gal tik snūduriavau, negaliu pasakyti. Bet buvau tikra, kad sapnavau, nes girdėjau keistą balsą, kuris prodainiu kartojo: „Vaiskios kaip tirpstantis sniegas jos akys, dėl to, ko nežino, ji šalta kaip ledas.“ Vis tuos pačius žodžius, kol jie įsirėžė mano galvoje. Tas balsas traukė, kvietė pas save. Norėjau atsiliepti. Bet kai tik ketinau tai padaryti, vėl suūkė sirena ir aš prabudau.

Pasitryniau užmiegotas akis ir ištiesiau ranką prie vaizdo telefono tikėdamasi rasti pranešimą, kas vyksta. Pakėliau ekraną prie akių, tačiau jame raudonai mirgėjo vienas žodis: „PAVOJUS“. Labai paaiškėjo. Greitosiomis užsimečiau drabužius, sugriebiau Elą ir kyštelėjau galvą koridoriun. Žinojau, kad kilus pavojui turiu tupėti namie, bet man magėjo išsiaiškinti, kas dedasi, ir kuo greičiau.

Pasileidau tuščiais koridoriais. Visur šmaižiojo šviesos blyksniai, kad perspėtų tuos antgamtinius padarus, kurie negirdėjo sirenos, nors ji rėkė taip, jog tiesiog jautei visu kūnu. Pribėgusi Rakelės duris pridėjau delną prie užrakto. Tik dėl to buvo smagu būti tuo, kas esu, – galėjau patekti bet kur ir bet kada. Nėriau vidun. Ji sėdėjo prie rašomojo stalo ir ramiai vartė kažkokius aplankus.

– Rakele, – sušniokščiau uždususi. – Kas atsitiko?

– O, nėra ko nerimauti, – ji pakėlė į mane akis ir nusišypsojo. Tiksliau, pakėlė akis ir nusišypsojo, bet tai nebuvo Rakelė. Jos veidas mirguliavo tarsi degdamas… Ką? Negalėjau apsakyti. Tas kažkas neturėjo bruožų, net akys atrodė kaip vanduo. Jei tas padaras nebūtų dangstęsis Rakelės veidu, išvis nebūtum įtaręs jį esant.

Išspaudžiau šypseną, kad paslėpčiau siaubą.

– Pažadino mane iš keisčiausio sapno.

– Atleisk. Turiu neatidėliotino darbo, todėl varyk iš čia, – ir tas kažkas vėl palinko prie popierių.

– Gerai, jei tik aš tau nereikalinga.

Pasisukau eiti link durų, bet paskui nerūpestingai prisiartinau prie stalo.

– Rakele?

– Taip?

Nustačiau aukščiausią Elo padalą.

– Tu pametei šitą…

Kai padaras Rakelės veidu pakėlė akis, staigiai šokau į priekį ir bedžiau jam į krūtinę elektriniu prietaisu. Vandeninės akys išsiplėtė nuo elektros šoko ir įsibrovėlis nudribo ant grindų.

Pašiurpusi iš siaubo apėjau rašomąjį stalą. Buvau girdėjusi apie bjaurastį, kuri gali praryti žmones gyvus ir įsinerti į jų odą. Nuo tada šie padarai nuolat atgydavo sapnuose, o juk mano gyvenime košmarų ir taip netrūko.

– Meldžiu, tik ne Rakelė, – sušnibždėjau iš paskutiniųjų laikydamasi, kad nesupykintų. Rakelė ištirpo, teliko keisčiausias padaras, kokių esu mačiusi, o jų regėjau, turint omenyje mano darbą, tikrai nemažai.

Trečias skyrius

AŠ IR NE AŠ

Žiūrėjau į tą padarą ir niekaip negalėjau sutelkti žvilgsnio. Akys slydo jo kontūrais nerasdamos, už ko užsikabinti. Nors ir galėjau šį tą įžiūrėti, jis buvo, ko gero, ties materialaus kūno matomumo riba. Įsivaizduokite, kad jums reikia įsirabždinti į aštuoniasdešimt laipsnių statumo kalną, padengtą šešių colių storio ledu. Štai kaip sunku buvo įžiūrėti tą tipą.

Tačiau dėl vieno neabejojau – jis vyriškosios lyties. Įsibrovėlis buvo plikas, be drabužių, ir aš džiaugiausi, kad gulėjo susirietęs į kamuoliuką. Stovėjau nežinodama, ką daryti toliau, kai durys atsidarė ir vidun įsiveržė tikroji Rakelė, jai iš paskos įgriuvo du apsaugos darbuotojai.

– Tai jis tavęs nesurijo! – puoliau jai ant kaklo ir vos neapsiašarojau.

Sargybiniai prabėgo pro mus. Rakelė santūriai paplekšnojo man per nugarą.

– Ne, ji manęs nesurijo. Tik skaudžiai sudavė per veidą.

– Tai vaikinas.

– Kas? Vaikinas? – perklausė ji.

Mudvi priėjome jo apžiūrėti. Apsaugos darbuotojai spoksojo žemyn netekę amo. Vienas pasikasė galvą. Tikras drimba, gremėzdiškas vilkolakis prancūzas, vardu Žakas. Vilkolakius sunkiau atpažinti nei vampyrus. Kai ne pilnatis, juos išduoda tik akys. Kad ir kokios spalvos būtų, po jomis aš visada regiu geltonas vilko akis. Dauguma vilkolakių gana padorūs. Kadangi išsiskiria nepaprasta jėga, dauguma jų pas mus dirba apsaugos darbuotojais. Suprantama, per pilnatį juos saugiai uždarome.

Žakas gūžtelėjo pečiais.

– Dar nesu matęs ko nors panašaus į šį, – jis irgi negalėjo sutelkti žvilgsnio į kūną, tysantį ant grindų.

Kitas sargybinis, paprastas žmogus, papurtė galvą.

– Kaip jis įėjo? – paklausiau Rakelės.

– Ji… jis… apsimetė Denise.

– Denise iš Kovos su zombiais skyriaus? – svarbiausias vilkolakės Denisės darbas buvo iš pasaulio valyti zombius. Manęs niekada nesiųsdavo į tokias užduotis – zombiai nesidangsto apžavais, todėl tokį darbą gali bet kas atlikti. Be to, juos nesunku aptikti, nors paskui agentai sugaišta marias laiko, kol nuramina iš baimės paklaikusius vietinius gyventojus. Tai dar viena TKABA misija: pasirūpinti, kad pasaulis skendėtų palaimingoje nežinioje, nenutuokdamas, jog dauguma antgamtinių padarų iš tikrųjų egzistuoja.

– Taip. Šitas padaras Denisės pavidalu iškvietė transportą. O informacija apie zombių užpuolimą buvo klaidinga. Pamačiau juos vos išėjusius iš elfų durų angos. Denisė apsisuko ir stumtelėjo Felę, elfų merginą, atgal. Aš iškart paspaudžiau pavojaus mygtuką ir žengiau priešais, kad sustabdyčiau ją… jį. Bet jis sudavė man per veidą ir atėmė komunikatorių.

– Bet kaip jis žinojo, kur tavo kabinetas?

– Jai… jam pasipainiojo Žakas. Padaras apsimetė, kad svaigsta galva, ir paprašė palydėti iki čia.

Žakas sumišęs mindžikavo.

– Kaip turėtume jį sterilizuoti?

Jis neturėjo omeny sterilizacijos tikrąja prasme. Fui! Mes tarpusavyje vien dėl smagumo sterilizacija vadiname antgamtinių padarų kenksmingumo šalinimą. Vilkolakiai gauna apyrankes su milžiniškomis migdomųjų dozėmis. Įtaisai pradeda veikti prasidėjus pilnačiai. Vampyrus tramdome šventintu vandeniu. Su elfais visai paprasta, jei žinai tikrąjį jų vardą – užtenka jį ištarti ir elfas visiškai jums paklus: darys viską, ką įsakysite. Būtų paprasta, jei elfai nuolat nerastų būdų, kaip apeiti griežtas taisykles. Mes per menkai vertiname elfų išradingumą ir neprilygstamą gebėjimą iškreiptai suvokti įsakymus – taip, kaip naudinga jiems.

Rakelė susiraukė.

– Nežinau. Tiesiog pavaišinkite jį įprasta doze elektros ir migdomųjų. Kai sužinosime, kas tai per padaras, sugalvosime ką nors tinkamiau.

Žakas išsitraukė ant kulkšnies dedamą sekimo įtaisą, bet sustojo nesiryždamas paliesti gulinčiojo ir sumišęs pakraipė galvą.

– Negaliu įžiūrėti jo kojos.

Rakelė ir abu apsaugos darbuotojai įbedė akis į figūrą ant grindų ir susiraukė: žvilgsnis slydo netrukdomas lyg per tuštumą. Atsidusau.

– Aš matau jo koją. Uždėsiu apyrankę.

Ištiesiau ranką ir Žakas, lengviau atsidusęs, įbruko man sekimo įtaisą. Atsitūpusi delsiau, kažkodėl ėmiau nervintis. Ar mano rankos nepraeis pro padarą kiaurai, tarsi kiščiau jas į vandenį? Tačiau jis turi būti apčiuopiamas, antraip Elas nebūtų jo paveikęs. Stengdamasi nedrebėti uždėjau ranką jam ant kulkšnies.

Palietus pasirodė, kad padaro kūnas standus. Oda šilta ir lygi kaip stiklas – tik joks stiklas nėra toks švelnus.

– Keista, – sumurmėjau pirštu įjungdama sekimo įtaisą ir dėdama jį ant kojos. Nors įtaisas pats prisitaikydavo prie kojos, šįkart prireikė trijų bandymų, kol jis barkštelėjęs pagaliau užsirakino ant kulkšnies. Jutikliams įsmigus į odą padaras sutrūkčiojo, bet neprabudo.

Stovėjau ranka tebejausdama jo kūno šilumą.

– Ką gi, baigta. Bet neketinu jo tempti į Centro būstinę, jei to norite paprašyti. Patys puikiausiai jį apčiuopsite, kad ir nematydami. Be to, tas tipas visai nuogas – aš daugiau jo neliesiu.

Pamačiusi apsaugos darbuotojų veido išraiškas vos nenusikvatojau. Jie pakėlė tą vandeninį padarą ir atkišę rankas, tarsi bijodami nusideginti, išnešė iš kambario.

– Einu, išsiaiškinsiu, kas nutiko Denisei ir Felei, – Rakelė vėl išraiškingai atsiduso, lyg sakydama: „Ir kodėl tokiais reikalais visuomet turiu užsiimti aš“ (šitas atodūsis man buvo gerai pažįstamas, ne pirmas kartas), ir paplekšnojo man per petį. – Puikiai padirbėjai, Eve. Nežinau, ką būtume darę, jei nebūtum jo radusi.

– Duok man žinoti, kaip klostysis jo reikalai. Šitas padaras keisčiausias, kokį kada esu mačiusi. Noriu žinoti, kas jam bus toliau.

Ji nusišypsojo skiausčia, niekuo neįpareigojančia šypsena, tai reiškė maždaug „nė nesitikėk“, ir paėmė nuo stalo savo komunikatorių. Išėjau gana suirzusi. TKABA atverdavo burną tik tada, kai reikėdavo įsakyti, kur turiu vykti ir ką daryti. Eikit velniop! Praėjau savo butą ir patraukiau toliau – į Centro būstinę. Jei Rakelė nesiteikia man nieko sakyti, sužinosiu pati. Pridėjau delną prie durų ir įėjau į ilgą, akinamai apšviestą koridorių. Abipus rikiavosi kameros.

Mano neseniai sutramdytas gremlinas tupėjo šešių colių stiklo narve ir urgzdamas šokinėjo bandydamas prasimušti pro elektrinį lauką. Atsitrenkęs į elektrinę sieną viauktelėdavo, atšokdavo ir vėl viską pradėdavo iš naujo. Gremlinai kvaili kaip reta.

Kiek paėjusi koridoriumi pamačiau Žaką. Apsivijusi save rankomis, kad galutinai nesustirčiau, nuskubėjau prie jo. Visame Centre būdavo vėsu, bet pačioje būstinėje jauteisi tarsi įlipęs į šaldytuvą. Žakas stovėjo nejudėdamas ir sutrikęs spoksojo į vieną iš kamerų. Aš irgi pažvelgiau ten ir mano žandikaulis atkaro iš nuostabos. Kameroje lygiai toks pat Žakas rymojo nerūpestingai atsirėmęs į sieną ir žiūrėjo į mus. Kai pamatė mane, jo veido išraiška pasikeitė. Susijaudinęs tas kitas Žakas prisiartino prie manęs, kiek leido elektrinis laukas.

Tik tai buvo ne Žakas. Priėjau prie pat stiklo ir įtempiau akis. Štai jis – už kvadratinio Žako veido.

– Jis atsibudo, kai tik užrakinau, ir nuo tada tik tai ir teveikia, – sušnibždėjo Žakas atsistojęs šalia.

– Prašau, – prakalbo kitas Žakas lygiai tokiu pat balsu, – tas pabaisa užpuolė mane ir įmetė čionai! Išleisk mane, kad galėčiau tau padėti!

– O taip, – maloniai atsiliepiau aš. – Radai kvailelę.

Maldaujama netikrojo Žako išraiška dingo, veide ėmė žaisti mįslinga šypsena. Jis gūžtelėjo pečiais ir susikišo rankas į kelnių kišenes.

– Kaip tu sukuri drabužius? – nuoširdžiai pasmalsavau. Visi kiti apžavai, kuriuos lig šiol esu mačiusi, atrodydavo kaip antra oda. Tik kelios rūšys (pavyzdžiui, elfai) galėjo panorėję išsklaidyti apžavus ir vėl po jais pasislėpti, tačiau niekas negalėjo pakeisti pačių apžavų.

– Kaip tu sužinojai? – jo permatomos akys įdėmiai žvelgė į mane iš po Žako pavidalo. Dauguma antgamtinių padarų neturi supratimo, ką aš galiu. Tegul taip ir lieka.

– Rakelė niekada nebūtų pasakiusi „varyk“.

Netikrasis Žakas papurtė galvą. Jis prisislinko dar arčiau stiklo, aš stebeilijau jam į veidą stengdamasi įžiūrėti nors kokius veido bruožus. Tačiau dėmesį galėjau sutelkti tik į jo akis. Nepažįstamasis apstulbęs išsitiesė visu ūgiu. Turėjau pripažinti: vandeninis sugebėjo pasivogtam veidui suteikti daugiau išraiškingumo nei pats Žakas.

– Tu matai mane, – sušnibždėjo jis.

– Hm, pagaliau pajudinai smegenis. Tu stovi tiesiai man prieš nosį. Atrodai kaip Žakas. Šitas pavidalas tau labiau tinka nei Rakelės.

Jis vėl nusišypsojo. Tada jo oda suribuliavo tarsi vėjui pašiaušus vandens paviršių ir Žakas išnyko. Tapęs beveik nepastebimas, jei neskaitytume įtaiso ant kulkšnies, vandeninis nužingsniavo į kitą kameros galą ir nieko nesakęs sudribo ant grindų.

Pamačiau, kad jo akys nukreiptos į mane, ir per vėlai supratau, jog taip jis norėjo mane išbandyti, patikrinti, ar galiu jį sekti, kai yra nematomas. Staiga jo bruožai pradėjo įgauti spalvą ir po sekundės suvokiau, kad žiūriu į save – į tikslią savo kopiją, net su ryškiai rausvu pūkuotu chalatu.

– Tu matai mane, – ištarė mano balsu, virpančiu iš nuostabos.

– Eve! – link mūsų skubėjo Rakelė šlepsėdama patogiais (suprask – šlykščiais) juodais sportbačiais. Surauktoje kaktoje buvo įsirėžusi gili raukšlė. Pakliuvau. – Tau čia negalima!

– Jei tai tave paguos, tai aš dar ir ten, – mostelėjau į kamerą. Rakelė sustojo nustėrusi, nuostaba akimirksniu išlygino pykčio raukšles jos veide. Ji įbedė akis į netikrąją mane už stiklo.

– Neįtikėtina, – suvapėjo ji.

– Akmens amžius, – netikroji aš nusižiovavo ir ėmė žaisti savo – mano – platininiais plaukais.

– Kas tu? – atsikvošėjusi dalykiškai prabilo Rakelė.

Netikroji aš išdykėliškai išsiviepė. Stebėti, kaip visa tai daro mano antrininkė, buvo labai keista. Mačiau savo veidą visai kitu kampu nei kada nors anksčiau, pavyzdžiui, veidrodyje. Netikroji aš vėl dėbtelėjo į mane ir papurtė mano – hm, savo? – galvą.

– Niekaip negaliu atkartoti tavo akių spalvos, – jis atsistojo, priėjo prie pat elektrinio lauko ribos ir įbedė akis man į veidą. Nesusilaikiau savęs neįvertinusi. Buvau gražuolė. Gal pernelyg liesa, deja, visuomet atrodžiau kaip kartis. Ir, po velnių, toli gražu negalėjau pasigirti iškiliomis formomis. Dabar tai kažkodėl ėmė badyti man akis. Susiraukiau.

– Liaukis.

Bet jis ir toliau dėbsojo į mane mano akimis. Aš sutelkiau dėmesį į tikrąsias jo akis ir supratau, kad padaras bando išrinkti spalvą.

– Ne, ne visai tokios, – murmėjo jis. – Per daug sidabrinės. Dabar per tamsios. Hm, jos blyškesnės.

Tikra tiesa. Mano akys buvo tokios šviesiai pilkos, kad, regis, išvis neturėjo spalvos.

– Kokios gi jos spalvos? – mąsliai mykė netikroji aš. Jo akys ėmė žaižaruoti, spalvos mainėsi, keitė viena kitą tarsi pagreitintame kine. – Dangaus, kai gali tik nujausti besiartinant lietų.

– Vaiskios kaip tirpstantis sniegas, – nejučia išpoškinau aš.

Jis išsitempė ir staigiai atsitraukė į kameros kampą. Pamačiau, kaip jo – mano – veidu šmėkštelėja baimės ir nepasitikėjimo šešėlis.

– Taigi, – sušnibždėjo netikroji aš.

Ketvirtas skyrius

PASKOLINK MAN SAVO AUSIS… IR VISA KITA

– Kur Denisė? – griežtu balsu paklausė Rakelė įsmeigusi akis į vandeninį kameroje.

Lengviau atsidusau pamačiusi, kad mano veidas ištirpo, jo vietoje atsirado Denisės.

– Ten, kur ją palikau, – pasakė netikroji Denisė. Jis vis dar nenuleido nuo manęs akių.

– Ir kur tai yra?

– Kapinėse. Bus nesunku rasti.

– Ką? Denisę ar jos kūną? – Rakelė prakalbo dar rūsčiau.

Netikroji Denisė užvertė akis.

– Nieko jai neatsitiks, nebent kiek paskaudės galvą. Garbės žodis, jūs mane laikote pabaisa, ar ką? – ir jo lūpose ėmė žaisti ironiška šypsena.

– O kas tu toks?

– Kaip nemandagu. Juk mūsų net nesupažindino.

Rakelė vėl tik atsiduso, o tai turėjo reikšti: „Dar truputis ir parklupdysiu jį elektriniu prietaisu.“ Aš skubiai įsiterpiau nelaukdama, kol jis užsitrauks didesnę nemalonę:

– Aš vardu Evė. Rakelę jau pažįsti: tu sudavei jai per veidą, paskui jį ir pasiskolinai, pameni? O čia Žakas, patariu su juo susidraugauti, nes jis atsakingas už maisto išnešiojimą. Jei tik tu, aišku, valgai. O tu esi…

– Lendas.

– Lendas? – pakartojo Rakelė.

– Taip, juk jūs man skolinate2. Pavyzdžiui, paskolink man save, – jis sumirguliavo ir vėl tapo Rakele.

– Hm, o gal pats pasiskolini? – paklausiau aš. – Arba pavagi?

– Klausiu dar kartą, – grėsmingai ištarė Rakelė, – kas tu toks?

Turint omeny, ko šis tipas prikrėtė, galima suprasti Rakelės pyktį.

– Geras klausimas. Gal jūs man pasakysite?

– Kodėl tu čia?

– Mėgstu gauti gerą dozę elektros srovės.

– Ko tau čia reikia?

– Atsakymų.

– Puiku, – Rakelė išspaudė paniekinamą šypseną. – Šia prasme mes panašūs.

Suburzgė jos komunikatorius. Rakelė perskaitė žinutę ir jos veide šmėstelėjo palengvėjimas. Pakėlusi akis ji pažvelgė į savo antrininkę ir tarė:

– Iki rytojaus.

Rakelė apsisuko ir nužingsniavo koridoriumi kartu su Žaku. Aš tebežvelgiau į Lendą, tiksliau, Rakelę. Sutelkusi dėmesį į tikrąjį jo veidą pradėjau įžiūrėti bruožus. Staiga jis iškišo liežuvį ir aš, nespėjusi susivokti, sukikenau. Buvo baisiai keista ir juokinga matyti besivaipančią Rakelę.

– Eve! Tučtuojau marš čionai! – riktelėjo Rakelė iš koridoriaus galo. Paskutinį kartą žvilgtelėjusi į Lendą nuskuodžiau koridoriumi. – Jie rado Denisę, jai viskas gerai. Felė taip pat grįžo. Nenoriu, kad kalbėtumeisi su tuo padaru, kol neišsiaiškinome, kas jis ir ko jam čia reikia.

Nesulauksi, pagalvojau, bet balsu atsakiau:

– Taip, žinoma.

– Ką matai žiūrėdama į jį?

– Nežinau. Iš pradžių nemačiau nieko, tik galėjau pasakyti, kad po tavo veidu yra dar kažkas. Tačiau kai nesislepia po niekieno pavidalu, jis lyg… akys neturi už ko užsikabinti. Nors kai žvelgiau į jį dabar, ėmiau šį tą įžiūrėti. Palyginti aiškiai matau tik jo akis. Visa kita – siluetas, migloti kontūrai ar… Nežinau, jis lyg būtybė iš vandens ar mirguliuojančios šviesos.

– Ketinu pakviesti mokslininkus. Iš pradžių sužinosime, kas jis toks, tada išsiaiškinsime, ko jam reikia.

Gūžtelėjau apsimesdama, kad man nerūpi.

– Žinai, ką darai.

– Turi jau būti lovoje, – tokiu pat rūsčiu balsu priminė Rakelė.

Manote, kad jei neturiu motinos ir kad man jau šešiolika suknistų metų, galiu gultis kada panorėjusi? Anaiptol.

– Ir nepamiršk, kad rytoj į mokyklą.

– Puiku. Tačiau jei pasigirs dar vienas pavojaus signalas, apsimesiu kurčia, užuot gelbėjusi jūsų užpakalius.

Šį kartą Rakelės atodūsis reiškė: „Jau geriau būriai vampyrų ir gremlinų, nei vienas nesukalbamas paauglys.“ Ji pamojavo ir dingo už posūkio į kitą koridorių.

Pasišildžiusi pieno šokoladui, įsisupau į antklodę ir įsitaisiau ant sofos. Užmigti negalėjau: galva dūzgė kaip avilys. Šiandien pasitaikė keista diena. O kad tokiai kaip aš atsitiktų kas nors neįprasta, sunku patikėti. Įsijungiau kažkokį filmą ir bukai spoksojau į televizorių. Švytintis ekranas hipnotizavo, todėl nepastebėjau, kad man už nugaros irgi sklinda šviesa.

– Eikš, pašok su manimi, mano meile, – jo balsas buvo tarsi auksas – gyvas, tviskantis, žadantis šilumą. Tiek daug šilumos. Aš nusišypsojau, užsimerkiau ir leidausi ištempiama iš sofos, leidausi apkabinama. Retas prigludo prie manęs skruostu ir jo šiluma pasklido visu kūnu, įkaitino veidą ir nutekėjo kaklu, išsiskleidė mano širdyje.

– Tu mano širdyje, – sušnibždėjo jis.

Aš linktelėjau neatsitraukdama nuo jo skruosto. Aš jo širdyje.

Pyptelėjęs vaizdo ekranas ištraukė mane iš užmaršties. Atšokau atstumdama nuo savęs Retą. Šiluma lėtai apleido mano širdį. Per arti jį prisileidau. Pernelyg arti.

Retas atrodė nusivylęs. Jis ištiesė rankas. Aš nusikeikiau.

– Kas tau, po velnių, darosi? Lauk iš čia! Tuojau pat!

– Evelina, – jo balsas traukė tarsi magnetas, budino širdyje užsilikusią šilumą. Prieš savo valią vėl ėmiau svirti prie jo.

– Ne! – plėšte atsiplėšusi nuo jo ištiestų rankų puoliau prie pertvaros, skiriančios kambarį nuo virtuvės, ir griebiau komunikatorių. – Nešdinkis! – subliuvau uždėjusi ranką ant pavojaus mygtuko. Jo įstabus veidas paniuro. Norėjau jį paguosti. Užsimerkiau ir buvau bespaudžianti mygtuką. – Pasakiau, varyk iš čia. Dabar pat.

Elfo šviesa prasiskverbė net pro užmerktus vokus. Šviesi dėmė nuslinko prie durų. Palaukiau, kol ji išblėso, tik tada atsimerkiau. Retas dingo.

Priėjau prie vaizdo ekrano ir įjungiau.

– Kokia nauda iš tų delnu atrakinamų užraktų, jei kiekvienas elfas gali susikurti savo duris ir įeiti pro jas kada panorėjęs! – ėmiau šaukti Lišai. Jos žalios akys išsiplėtė iš nuostabos ir susirūpinimo. Reikia tvardytis, pasakiau sau, ir giliai įkvėpiau. Juk Liša dėl to nekalta. – Beje, dėkui, kad įsikišai. Labai laiku, – pridūriau.

– Retas?

– Ar gali mano vardu nusiųsti apie tai pranešimą?

– Taip, žinoma. Pasistengsime sugriežtinti jo elgesio taisykles.

Palingavau galva. Griežtink negriežtinęs, Retas visuomet rasdavo būdų, kaip jas sulaužyti. Manding, kai jo paprašė mane grąžinti atgal, elfas įsakymą suprato per daug asmeniškai – susigrąžinti atgal.

– Ko nors norėjai?

Liša atrodė sutrikusi.

– Tik ketinau pasiteirauti apie pastaruosius įvykius. Bet pasikalbėsime rytoj.

– Gerai, nes aš dabar šiek tiek pavargusi. Nori, rytoj užeisiu ir viską tau papasakosiu?

– Gal norėtum pernakvoti?

Kai papuoliau į Centrą, nuolat sapnuodavau košmarus, todėl pasiėmusi antklodę ir pagalvę traukdavau pas Lišą ir nakvodavau prie jos akvariumo. Ji pasakodavo istorijas, kol aš palaimingai užmigdavau. Pasiūlymas skambėjo viliojamai, bet jaučiausi kvailai, kad turiu eiti iš namų dėl kažkokio elfo.

– Nieko, susitvarkysiu, – išspaudžiau šypseną. – Bet ačiū. Labanakt, Liša.

Undinė nusišypsojo tik akimis ir vaizdo ekranas išblanko. Aš sudribau ant sofos. Retas buvo taip arti. Vėl. Ir – blogiausia – dalis manęs troško, kad mums niekas nebūtų sutrukdęs. Bet aš užtektinai turėjau reikalų su elfais ir iš karčios savo patirties galiu pasakyti, kad jiems rūpi tik viena: užvaldyti, išnaudoti ir, skirtingai nei vaikinai iš serialų, jie tai daro visai ne dėl sekso. Fizinis artumas jiems mažiausiai rūpi. Jiems reikia širdies, sielos. Daugiau Retas negaus mano širdies. Niekada!

Tačiau kad ir ką sau kalbėjau, jam išėjus širdies nesiliovė mausti.

Likusią naktį praleidau plačiai atmerkusi akis, įsisukusi į tris antklodes – ir vis tiek šalau. Kai laikrodis parodė keturias, neiškenčiau: apsirengiau šilčiausius drabužius ir nukeliavau į Centro būstinę. Lendas miegojo ant grindų susirietęs į kamuoliuką. Atsisėdau prie priešingos sienos ir žavėdamasi stebėjau, kaip jo kūnas mainosi įgaudamas vis kitą pavidalą – tarsi spaudant pultelio mygtukus keistųsi televizoriaus kanalai. Maždaug po valandos jis vėl pasidarė permatomas, tarsi iš šviesos ir vandens. Buvau tokia pavargusi, kad vos galėjau sutelkti žvilgsnį – ir staiga pamačiau jį labai aiškiai. Tereikėjo liautis įtemptai spitrijus, atpalaiduoti akis – ir aš praregėjau. Jis turėjo plaukus ir visai normalius bruožus. Palaikyčiau netgi mielu, jei ne tas kūnas – be jokio pigmento. Ir dar kai kas mane nustebino – jis atrodė nedaug vyresnis už mane.

Po akimirkos Lendas atsimerkė ir mūsų žvilgsniai susitiko. Vaikino kūnas prisipildė spalvų – jis vėl virto manimi. Akys mainėsi kaip anksčiau: jis vis dar nerado tinkamo atspalvio.

– Kas tu? – sušnibždėjau.

– O tu?

Aš įsižeidusi susiraukiau.

– Žmogus.

– Juokinga, aš taip pat.

– Ne, tu nesi.

– Juokinga, tu irgi nesi.

Aš sukandau dantis ir perliejau jį tūžmingu žvilgsniu. Kvailys.

– Ko tau čia reikia?

Jis vėl prabilo mano balsu ir tai mane visiškai išmušė iš pusiausvyros.

– Galiu paklausti tavęs to paties. Ar atėjai manęs nužudyti?

2 Anglų k. lend – skolinti.

Penktas skyrius

LINKIU – PYPT! PYPT! – DIENOS

– Aš… TKABA tuo neužsiima, – paaiškinau. – Jie nežudo antgamtinių būtybių, jie…

Lendas tildydamas mane pakėlė ranką ir atsisėdo primerkdamas didžiules akis.

– Klausiu, ar tu ketini mane nužudyti?

– Kodėl turėčiau tave žudyti?

Po akimirkos jis sunkiai atsiduso.

– Nemanau, kad tai tu.

– Ne aš – ką?

Jis atsistojo ir pasirąžė. Ar jau buvau sakiusi, kaip keista stebėti pačią save? Net plaukus atkartojo kuo natūraliausiai – šįryt jie buvo kiek susivėlę, nes dar nespėjau susišukuoti.

– Ar gali vėl įgauti savo įprastą pavidalą? – dabar, kai sugebėjau jį aiškiai matyti, norėjau geriau apžiūrėti.

Jis nusišypsojo sublyksėdamas mano tobulais dantimis. Nesąžininga: dėl tokios šypsenos turėjau trejus metus vaikščioti su lyginamuoju dantų lanku, o jis nukopijavo ją per sekundę.

– Įprastą? Ką turi omeny?

– Na, kaip tu paprastai atrodai.

– Tai gal gali nusivilkti drabužius?

Griūk negyvas, keistesnio dalyko nesu patyrusi: aš ką tik paprašiau savęs nusirengti nuogai. Fui, koks iškrypimas!

– Kodėl, po velnių, turėčiau tai daryti?

– Tu juk paprašei manęs apsinuoginti, kodėl negaliu paprašyti tavęs to paties – ar tai nesąžininga?

– Tik norėjau, kad liautumeisi apsimetinėjęs manimi. Kad būtum savimi. Savimi, ir su drabužiais.

– Tai ir yra mano drabužiai. Bet… jei tai tave trikdo, – mano pavidalas ėmė tirpti ir Lendas ištįso keliais coliais. Prieš mane stovėjo paauglys. Tamsaus gymio, juodais plaukais, rudomis, beveik juodomis akimis – tiesą sakant… pritrenkiamai gražus. Tarsi būtų nužengęs iš mano mėgstamo serialo.

– Taip geriau? – jo balsas pasikeitė, tapo sodrus, žemas, ir aš pasigailėjau, kad kalbuosi ne su tikru vaikinu.

– Nepalyginamai.

Įsižiūrėjau: po šiuo pavidalu tebeliko tikrasis Lendas. Kad ir kokia tamsi buvo jo akių spalva, ji iki galo nepaslėpė jo tikrų vandens vaiskumo akių, tebemačiau jas mirguliuojant po rudomis.

– Šitoks, regis, visiems patinku.

– Kurgi ne.

Mane apėmė smalsumas. Suraukiau kaktą.

– Kaip skamba tavo tikrasis balsas?

– O kodėl manai, kad čia netikras?

– Tiesiog įsivaizduoju, kad jis turėtų skambėti kitaip. Švelniau. Kaip vanduo, – pasakiau ir supratau, kokias nesąmones šneku, tačiau jis liovėsi šypsojęsis ir mąsliai pažvelgė į mane.

– Jei atėjai ne nužudyti manęs, tai kodėl tu čia, Eve?

Išties. Stoviu čia be jokio makiažo, susivėlusiais plaukais prieš nuostabiausią vaikiną, kokį esu mačiusi, nesvarbu, tikras jis ar ne. Kodėl?

– Toks mano darbas.

Jis vėl išsišiepė, šįkart lūpas perkreipė ankstesnė ironija.

– Ak, taip. Tavo darbas. Baisiai rimta kaip tavo amžiaus merginai.

– Tu nedaug už mane vyresnis, – dabar, kai galėjau geriau jį įžiūrėti, buvau tuo tikra. Laiko paženklinti mirtingieji, kaip antai vampyrai, negali nuslėpti savo amžiaus – po apžavais visuomet matyti jų tikri kūnai – sukriošę, atgrasūs. Tikri nemirtingieji, pavyzdžiui, elfai, amžinai jauni, tačiau jų veidai visai kitokie. Su metais jų nesubjauroja raukšlės, oda išlieka lygi ir švelni kaip vandenyno dugne amžiams nuskendusi stiklo šukė. Nė vienas mirtingasis neturi tokio skaistaus veido. Tačiau Lendo veidas nebuvo nei senas, nei amžinai jaunas.

Pasikeitusi jo veido išraiška tai tik patvirtino.

– Cha! – išsiviepiau patenkinta savimi. – Leisk atspėti… penkiolika? – pasakiau tyčia kiek pajaunindama.

Jis aiškiai pyktelėjo.

– Septyniolika.

– Matai? Dabar pasakei tiesą. Ne taip jau sunku, ar ne?

Lendas papurtė galvą ir atsiduso.

– Bėda.

– Taip, bičiuli, aš gyva bėda, – išgiedojau šypsodamasi. Palaukit, ar aš koketuoju? Gal truputį. Bet kas čia bloga? Visi vaikinai, mano sutikti pastaruoju metu, arba seniai, arba pusiau pabaisos, gyvi lavonai, arba nemirtingi šunsnukiai. Lendas bent jau mano vienmetis, kad ir kas jis būtų.

– Sakau, tu patekai į bėdą, – ir jis sužiuro man pro šoną. Pasekusi jo žvilgsnį išvydau Rakelę. Ji neatrodė trykštanti džiaugsmu, švelniai tariant. Nė nepastebėjau, kaip ji atžingsniavo iš kito koridoriaus galo. Dabar stovėjo gręždama mane plieniniu žvilgsniu.

Jau norėjau atsiprašyti, bet apsigalvojau. Užvertusi akis į lubas išpoškinau:

– Kas dabar? Skirsi man namų areštą? – gal nederėjo taip niršti, bet sutikit: naktis buvo sunki ir dabar aš mažiausiai norėjau klausytis pamokslų.

– Lauk iš čia! Judinkis!

Praėjau pro ją ir atsisukusi mečiau į Lendą žvilgsnį. Jis mirktelėjo ir aš nesusilaikiusi nusišypsojau.

Užuot ėjusi namo, patraukiau į Duomenų apdorojimo skyrių. Gal dar kiek per anksti, tačiau Liša turi vieną gerą savybę: ji niekada nemiega. Man patiko Duomenų apdorojimo skyrius: priešingai nei visas Centras, jis neatrodė sterilus. Apskritoje patalpoje palei visas sienas stovėjo stalai, o pačiame viduryje dunksojo didingas Lišos akvariumas – tobulai apskritas, apie penkiolikos metrų skersmens ir šešių aukščio. Jie net įsigudrino įrengti jį kaip tikrą koralinį rifą su visais jo patogumais, įskaitant krištolo skaidrumo žydrą vandenį ir įvairiaspalves atogrąžų žuvis. Lišos buveinė grožiu toli lenkė mano namus.

Undinė buvo įsitaisiusi akvariumo priekyje, spoksojo į daugybę ekranų. Iš jos būtų išėjusi tobula asmeninė sekretorė: jokių nedarbingumo lapelių, jokių atostogų, net miego valandų, be to, Lišai patiko būti čia. Dauguma antgamtinių būtybių neverta pernelyg pasitikėti. Pašalinus kenksmingumą beveik visi širdies gilumoje laiko didesnę ar mažesnę neapykantą agentūrai – už tai, kad atėmė iš jų laisvę. Tačiau Liša mėgo savo darbą. Ji buvo atsakinga už grafikus, stebėseną, transportą – visko ir neišvardysi. Šita mergina žinojo viską.

Vis dėlto pasirodė, kad ne visai viską. Vos prisiartinau prie rezervuaro, jos žalios akys sužibo iš smalsumo. Aš nusišypsojau.

– Kaip sekasi, Liša?

– Kaip tu? Ar po šios nakties jautiesi gerai?

Liša pažinojo mane geriau nei bet kas kitas Centre. Nors mane globojo Rakelė, su ja apie jausmus nepasišnekėsi. Be to, Rakelės kalbėjimo būdas – dūsaujant – nelabai tinka bendraujant su paaugliais. Liša suprato, kokią sumaištį mano sieloje sukėlė paskutinis susitikimas su Retu. Su ja galėjau (taip ir dariau) kalbėtis apie viską.

– Būdavo ir geriau. Negalėjau užmigti.

Liša ėmė keiktis. Klausiausi vos tvardydama juoką, nes kompiuteris keiksmų neversdavo į žmonių kalbą. Skambėjo maždaug taip: „Pypt! Kvaišos – pypt! – elfai ir jų – pypt! pypt! pypt! – noras valdyti. Pats laikas jam – pypt! pypt! pypt! – liautis – pypt! pypt! – taisykles arba aš – pypt! pypt! pypt! – jį – pyyyyypt! – ir viskas monotonišku roboto balsu. Jėga. Liša kartais ne juokais užsiveda ir dėl to man patiko dar labiau. Man ji atstojo vyresnę seserį, kurios niekada neturėjau. Vyresnę seserį, kurios – ir atsitik tu man taip – kūnas buvo padengtas tviskančiais žaliais žvynais, be to, ji turėjo ilgą uodegą su pelekais ir plėvėtas rankas. Nors, tiesą sakant, savotiškai ji buvo graži.

Prapliupau kvatotis. Roboto balsas man visuomet kėlė juoką.

– Sutariam, tu jį pyyyyypt!

Undinė palingavo galva, ji vis dar siuto ant Reto. Kažkas viename iš ekranų patraukė jos dėmesį ir Liša kelias minutes vedžiojo po jį plėvėtas rankas. Nelabai supratau, kaip visa ši technika veikė, bet atrodė kietai.

Baigusi Liša vėl atsisuko į mane.

– Pasakok pagaliau, kas atsitiko per vakarykštį įsibrovimą?

– O ko tu dar nežinai?

Paprastai visas naujienas galėdavai sužinoti iš Lišos. Dauguma jų būdavo įslaptintos, tačiau mes – geriausios draugės. Dalijomės tarpusavy visomis paslaptimis, bet daugiau niekam jų neatskleisdavome. Kaip tada, kai man buvo dvylika: tuo metu Centras dirbo su fėjomis. Liša žinojo, kaip aš norėjau – tiesiog miriau – jas pamatyti, ir šnipštelėjo man, kur ir kada vyks operacija. Nors paskui Rakelė paskyrė man namų areštą už tai, kad šlaisčiausi gaudymo ir sulaikymo operacijos teritorijoje. Deja, fėjos pasirodė esančios šlykščios, purvinos būtybės, net sparnai buvo apskretę gleivėmis. Taip išsisklaidė dar vienas animacinių filmukų įpirštas mitas.

– Tiesą sakant, beveik nieko. Kas jis per vienas? – ji atrodė sunerimusi.

– Nežinau. Niekada nesu mačiusi ko nors panašaus. Rakelė taip pat.

– Ko jam čia reikia?

– Neturiu supratimo. Užtikau jį Rakelės kabinete, bet jis nepasakė, ką ten veikė.

– Ir jis gali įgauti kieno nori pavidalą?

– Aha. Įsivaizduok, kaip jaustumeisi stovėdama ir kalbėdama pati su savimi – stogas važiuoja!

Pasigirdo tylus, švokščiantis juokas. Apsisukau ir pamačiau vieną iš Centro vampyrų: jis stovėjo netoliese ir klausėsi.

– Kas nors juokinga, Dalvai? – dėbtelėjau į jį.

Jis irgi sušnairavo mano pusėn.

– Aš Vladas, ir tu tai puikiai žinai.

– Aha, tu ir pusė vietinių vampyrų.

Vladas – ar Dalvas, kaip tyčia jį vadindavau vien norėdama paerzinti, – buvo gyvas įsikūnijimas to, ko Centre labiausiai nemėgau. Padarus, padariusi nekenksmingus, TKABA visuomet privalomai įdarbindavo. Vilkolakiams tekdavo bene įvairiausi darbeliai, atsižvelgiant į tai, kuo jie užsiimdavo anksčiau. Vampyrai paprastai triūsdavo Centro filialuose arba pridengdavo mus per užduotis, nes turėjo retą dovaną: galėjo kam nori apdumti akis. Vladas buvo išimtis: visiškai tuščia vieta, be jokios naudos. Tiesą sakant, negalima jo kaltinti, kad siunta ant visų ir visko: anksčiau naktimis jis šiurpindavo visą Bulgariją, o dabar tėra valytojas. O kadangi jį sugavau ir „supakavau“ aš, manęs jis nekentė visa širdimi.

Vampyras trūktelėjo pečiais nesiliaudamas brūžuoti šepečiu per grindis, nors jos ir taip buvo be dėmelės. Vlado apžavai, palyginti su kitų, ne taip krito į akis: iš pažiūros paprastas keturiasdešimtmetis, liesas, pradedantis plikti vyras, ne gražuolis, bet ir ne pabaisa. Tačiau po apžavais visi vampyrai atrodė vienodai. Fui.

– Jis tikriausiai gyvavaizdis, – sušvokštė Vladas ir pašaipiai išsiviepė.

– Kas dar per gyvavaizdis? – paklausiau ir iškart pasigailėjau matydama, kaip šypsena perkreipia vampyro veidą.

– Jeigu jis apsimetė tavimi, vadinasi, mums visiems pasisekė, – ir vėl bjauriai sukrizenęs išsinešdino.

Pasisukau į Lišą: ji įdėmiai spoksojo į vieną iš savo ekranų. Undinė prisimerkė.

– Kas? – jos veido mina privertė mane sunerimti. – Kas tas gyvavaizdis?

– Gyvavaizdžiai apsireiškia žmonėms kaip… – ji padelsė, – kaip mirties pranašai. Kalbama, kad jei pamatei save, vadinasi, greitai mirsi. Tai piktosios dvasios, įgavusios žmogaus pavidalą, jos sugriauna jo gyvenimą, o tai vėl baigiasi mirtimi.

Susiraukiau. Mėšlas.

– Palauk, sakei, dvasios? Tas tipas iš kūno.

Savo laiku man yra tekę susidurti su keliais vaiduokliais ir bildukais. Jie turi vieną gerą ypatybę: negali tavęs paliesti. Vienintelis jų ginklas – bauginti. Sukėlę baimę daug ką gali pasiekti: priversti žmones matyti, girdėti ir jausti tai, ko iš tikrųjų nėra. Tačiau jei žinai, kas vyksta, daug lengviau nepasiduoti jų įtakai.

– Be to, jeigu jau man lemta mirti, Rakelės, Denisės ir Žako dienos irgi suskaičiuotos.

Liša mąsliai sumirksėjo.

– Sakyk, kam gyvavaizdžiui raustis Rakelės dokumentuose?

– Taigi. Ir jam tik septyniolika.

Liša palenkė į šoną galvą.

– Tai jis ne nemirtingasis?

– Ne. Oi, regis, turėjau pranešti apie tai Rakelei, – pasakiau ir susiraukiau. Gal ir pranešiu, bet tik tada, kai ji irgi nuspręs dalytis su manimi informacija. – Klausyk, niekam nieko nesakyk, gerai? Nenoriu, kad jie mane išspirtų iš šito reikalo, o vienintelis mano koziris yra tai, ką žinau.

Liša mirktelėjo, tiksliau, užmerkė vieną permatomą voką.

– Šiaip ar taip, jie neduos man oficialaus leidimo atlikti tyrimą. Tad ko man kalbėti.

– Tu pati geriausia, mano šaunioji pelekuotoji drauge.

Liša vėl man nusišypsojo vien akimis. Kad ir kokios skirtingos buvome, viena kitai suteikėme tai, ko abiem labiausiai trūko, – ištikimą draugystę. Atsisveikinau, kaip buvau įpratusi nuo dešimties, kai pirmą kartą sutikau Lišą: išpūčiau skruostus ir prisiplojau veidu prie akvariumo stiklo.

Šeštas skyrius

NEGYVA MĖSA – BET KOKIA KALBA

Vos tą rytą man pagaliau pavyko užmigti, vėl sukaukė pavojaus sirena. Pašokau iš lovos visiškai nesusigaudydama. Tikriausiai vėl kas nors įsibrovė ar dar kokia nelaimė. Paskui susivokiau, kad tai ne Centro pavojaus signalas, o mano žadintuvas. Tai reiškė, kad mano mokytoja Šarlotė bus čia tiksliai po dešimties minučių.

O – pypt! – aš nepadariau nė vieno namų darbo. Pastaruosius kelerius metus vis bandžiau įtikinti Rakelę, kad man nėra ko kalti matematikos, anglų kalbos, gamtos mokslų, pasaulio istorijos ir keturių – taip taip, keturių! – užsienio kalbų. Juk neketinau stoti į koledžą ar dar kur nors. Aš, aišku, norėjau mokytis, bet paprastoje mokykloje, kad galėčiau bendrauti su vienmečiais, o ne dėl išsilavinimo. Beje, abejojau, ar TKABA rūpi, gausiu aš diplomą ar ne. Kol galiu matyti kiaurai apžavus, darbas man užtikrintas iki gyvos galvos. Tačiau kaskart, kai tik pradėdavau apie tai kalbėti, Rakelė nužvelgdavo mane beveik juodomis akimis ir atsidusdavo savo nepakartojamu atodūsiu, reiškiančiu: „Žinau, manai, kad šie dalykai tau nereikalingi, tačiau vieną dieną tai įvertinsi ir dar padėkosi man, kad išauklėjau tave kaip visavertę asmenybę.“

Išsitraukiau ispanų kalbos vadovėlį įsitikinusi, kad šįryt numatyta kaip tik ši pamoka. Paskubomis surašiusi visas netaisyklingojo veiksmažodžio „morir“3 formas, perėjau prie pavyzdžių. „Tú eres muerta carne.“ Perbraukiau – būdvardis po daiktavardžio. „Tú eres carne muerta.“ Ak, ir ką aš noriu apgauti, juk šiuose sakiniuose išvis nėra veiksmažodžio „morir“. „Yo soy carne muerta.“ Vertimas: „Aš esu negyva mėsa.“

Tą akimirką mano namų durys pyptelėjo ir aš įleidau Šarlotę. Mano mokytoja buvo graži moteris, iš pažiūros netoli trisdešimties, keliais coliais žemesnė už mane, blizgančiais kaštoniniais plaukais, surištais į uodegėlę, dailūs akiniai stačiakampiais rėmeliais dengė mėlynas akis, pro kurias prasišvietė ryškiai geltonos vilko akys.

Šarlotė šypsojosi mieliausia šypsena. Mokytojauti jai buvo pats didžiausias džiaugsmas, kol jos neužkrėtė. Kai suprato, kuo tapo ir ko pridarė – užpuolė savo šeimos narį, – bandė nusižudyti. Laimei, mes aptikome Šarlotę, kol ji dar nežinojo tų kelių būdų, kaip galima nužudyti vilkolakį. Aš taip ir nesupratau, kodėl – dėl mano akivaizdaus abejingumo mokslams ar dėl to, kad graužėsi dėl savo praeities, – bet būdama su manimi ji visuomet atrodydavo liūdna, net kai šypsodavosi.

Mudvi susėdome ant sofos ir prisitraukėme stalą. Šarlotė žvilgtelėjo į mano sąsiuvinį ir išspaudė šypseną.

– Tu negyva mėsa?

Aš meilikaujamai išsiviepiau tarsi sakydama: „Ak, nebark manęs, matai, kokia aš meilutė“, ir gūžtelėjau pečiais.

– Išvertei pažodžiui, o juk galėjai pasakyti – lavonas. Be to, tu nebaigei surašyti kitų netaisyklingųjų veiksmažodžių formų ir neparašei trumpo apsakymo, kaip buvau uždavusi, – Šarlotė pažvelgė į mane begalinio liūdesio sklidinomis akimis. Jos mane žudė.

– Atleisk, – sušnibždėjau ir nuleidau galvą. – Vakarykštė diena buvo beprotiška. Pirmiausia mane pasiuntė vampyro sugauti, paskui tas įsibrovimas, tada vidury nakties atsibaladojo Retas, ir paskui jau negalėjau užmigti.

– Regis, vakar tau buvo nelengva. Tačiau namų darbus paskyriau prieš savaitę. Gal kitą sykį nepaliksi užduočių paskutinei nakčiai?

– Šarlote, viską supratau, pasitaisysiu, pažadu!

Šįkart ji nusišypsojo kiek linksmiau.

Likusį rytmetį praleidome asmenuodamos veiksmažodžius (gal ką nors tai ir veža, bet man – žiauri nuobodybė) ir bandydamos šnekučiuotis sena gera español. Ji pasiliko pas mane priešpiečių, paskui atėjo laikas popietiniams užsiėmimams.

Badas, kovų meno ir savigynos treneris, vis dar neprarado vilties išmokyti mane kautis peiliu.

– Sidabriniai peiliai! Nepaprastai pavojingi visiems antgamtiniams padarams, neretai mirtini!

– Elas! – laikiausi savo. – Nepakeičiamas rausvas, tviskantis Elas!

– Tu negali šimtu procentų pasikliauti technologijomis, – nors Badas buvo žmogus, mirtingas kaip visi, pasiklausius jo atrodydavo, kad gimė viduramžiais. Jei kartais jums įdomu, ar jis mielas, sakyčiau, taip, tik gal prieš kokius trisdešimt metų toks buvo. Dabar visas jo žavesys išblėsęs. – Kadangi mes jau ne pirmą kartą dėl to ginčijamės, turiu kai ką tau paruošęs.

– Dovaną? – atkutau.

Jis linktelėjo kaip visada susiraukęs ir išsitraukė kažką, įsuktą į audinį. Kai išvyniojo, išvydau grakštų durklą rausva perlamutrine rankena.

– Negali būti! – suklykiau griebdama ginklą.

– Negaliu patikėti, kad padariau rausvą durklą.

– Jis toks mielas! O, myliu šitą daikčiuką! Pagaliau Elas gaus savęs vertą draugą, – ir pribėgusi apkabinau Badą. Visokie glėbesčiavimaisi jam kėlė siaubą, bet šįkart atrodė patenkintas, kad paėmiau durklą. – Po velnių! Kaip man jį pavadinti?

– Kaip nori, tik, susimildama, man nesakyk. Tiesiog įsidėk jį į dėklą ir nešiokis prie diržo.

Aš paėmiau dėklą – jis buvo juodas.

– Klausyk, gal gali man padaryti specialų dėklą, pavyzdžiui, rudą? O gal… rausvą?

Badas suurzgė taip, tarsi būtų vilkolakis, ir išgrūdo mane iš treniruočių kambario.

Likusi popietės dalis pasitaikė laisva, vyliausi, kad Rakelė bus įstrigusi begaliniuose posėdžiuose. Ji agentūroje turėjo baisiai aukštą postą. Anksčiau maniau, kad pagrindinės Rakelės pareigos – globoti ir prižiūrėti mane, bet išaiškėjo, jog ji vadovauja Centrui ir yra atsakinga už visas gaudymo ir sulaikymo misijas. Spėjau, kad su manimi apsiėmė terliotis vien todėl, jog buvau jos numylėtinė. O gal dėl to, kad buvau naudingiausia Centro darbuotoja.

Visą dieną man nėjo iš galvos Lendas. Šiuo metu Centre jis buvo man pati įdomiausia būtybė – ar padaras, nelygu, kaip pažiūrėsi, – todėl daug negalvodama patraukiau į Centro būstinę. Priėjusi kamerą nustėrau: prireikė laiko, kol susivokiau. Viduje tuščia! Tuščia ne iš pirmo žvilgsnio, nes Lendą būdavo sunku įžiūrėti, ne, jo čia apskritai nebuvo! Visiškas mėšlas.

Pačiame koridoriaus gale pastebėjau Žaką.

– Žakai!

Jis pasuko link manęs.

– Eve, tau čia negalima.

– Žinau, žinau. Kur Lendas?

O jeigu jie jį paleido? Kažin. Juk jis įsilaužė į Centrą. Nepamenu, kad kada nors ką nors būtų paleidę. O jeigu jis užsitraukė didesnę nemalonę, nei man atrodė, ir dabar jie jį tardo, kankina ar panašiai? Ši mintis nedavė man ramybės. Paskui viršų paėmė sveikas protas ir aš pagalvojau: greičiausiai jis pasirodė esąs pavojingas ir jie pervedė jį į griežtesnio režimo skyrių.

Žakas gūžtelėjo.

– Rakelė liepė pervesti jį kitur.

– Kodėl?

– Ši vieta nepritaikyta ilgesniam įkalinimui. Nei lovos, nei kur nusiprausti.

– A, – jie teisūs. – Tai kur jis?

Vilkolakis papurtė galvą.

– Atleisk. Tau nevalia to žinoti, – šiandien jo prancūziškas akcentas, paprastai glostydavęs ausį, mane erzino.

– Nevalia?

– Rakelė liepė tau nesakyti.

Aš susiraukiau. To jau per daug! Apsisukau ant kulnų ir nudrožiau tiesiai į Rakelės kabinetą. Tik uždėjau delną ant durų ir jos atsidarė.

– A, tu. Puiku, – tarė Rakelė.

– Kas dedasi su…

– Turiu tau darbo. Privalai išvykti tuojau pat. Transportas jau laukia.

Aš susiraukiau.

– Kokio dar darbo?

– Stambule prisiveisė vampyrų. Mes jau nustatėme jų buvimo vietą, bet turi skubėti.

– Aš… gerai.

Mudvi nulėkėme į mano namus, aš paskubom pastvėriau krepšį su sekimo įtaisais. Elas visuomet būdavo man prie šono, dabar jam į draugiją paėmiau durklą, kuriam vardo kol kas nesugalvojau.

– Kažin, ar vampyrų medžioklei esu tinkamai apsirengusi?

Mūvėjau siaurus džinsus, dar buvau su palaidine ilgomis rankovėmis ir trikampe iškirpte, plaukai karojo surišti į uodegėlę.

– Atrodai puikiai, – burbtelėjo duodama suprasti, kad pokalbis baigtas. – Tavo kaklas atidengtas, ir tai svarbiausia.

Buvome netoli Transporto skyriaus, kai prisiminiau:

– Klausyk, kodėl man nesakai, kur Lendas?

Rakelė užvertė akis ir išdūsavo: „Ar neradai geresnio laiko?“, bet vis dėlto teikėsi paaiškinti:

– Tau nereikia to žinoti.

Priešais mus atsivėrė Transporto skyriaus durys, kitapus jų stovėjo elfė. Mudvi nesimatėme daug metų ir dabar, vos ją išvydus, mane ėmė graužti sąžinė. Visi žmonės privalėjo atsiminti dviejų elfų vardus: kiekvienam iš mūsų atsitiktine tvarka buvo priskirta pora asmeninių elfų, nes agentūra rūpinosi, kad šiems netektų aptarnauti daug žmonių. Šita elfė buvo manoji, o aš, nors užmušk, neprisiminiau jos vardo.

Jos vardą sužinojau pirmiausia, kai man buvo dešimt metų. Agentūra prisaikdino, kad niekada jokiais būdais neištarčiau to vardo, nebent žūtbūt reikėtų, ir nuodugniai išpasakojo visus būdus, kaip galėčiau būti nužudyta, jei pažeisčiau šią taisyklę. Man, dešimtmetei mergaitei, klausantis tų siaubų šiaušėsi plaukai, nenuostabu, kad amžiams užmiršau tą vardą. Žinojau, kad galiu bet kada paklausti, tačiau buvo gėda, jog pamiršau pirmą man pasakytą elfo vardą. Rakelė sužinojusi pasiustų.

Elfė nė nepažvelgė mano pusėn.

– Žinai koordinates? – paklausė jos Rakelė.

Elfė linktelėjo. Jos oda buvo pieno baltumo, todėl ryškiai raudoni plaukai ypač rėžė akį. Kaip ir visi elfai, ji atrodė pasakiškai graži – joks žmogus negalėjo prilygti. Elfė ištiesė ranką ir jos paveikslas susidrumstė – ji prisidengė apžavais. Elfams perkeliant privalu kiek pakeisti savo išvaizdą, kad nebūtų tokie išsiskiriantys ir ne taip kristų į akis, jei kas nors pastebėtų. Pamatęs tikrąjį elfo veidą niekada jo nepamirši. Kitaip nei vampyrai, elfai panorėję gali išsklaidyti savo apžavus ir vėl jais prisidengti. Merginos plaukai tapo kaštoniniai, veidas įgavo normalias proporcijas, akys sumažėjo ir pasislinko arčiau viena kitos. Ji tebebuvo graži, tik tas grožis buvo žmogiškas, ne toks kerintis. Nebent ir jūs kaip aš galėtumėte matyti kiaurai apžavus.

Žengiau prie elfės ir paėmiau jos ištiestą ranką: plaštaka buvo šilta, bet ne tokia, kaip Reto. Priešais tuščioje sienoje, kaip visada, atsivėrė švytinti durų anga, ir mes drauge įžengėme į juodumą. Visą dėmesį sutelkiau į jos delną manajame, stengiausi apie nieką negalvoti ir tiesiog žingsniuoti pirmyn. Netikėtai mergina prakalbo, tuo mane nustebindama: paprastai elfai nesiteikia šnekėtis su mirtingaisiais. Jei, aišku, neketina jų pagrobti.

– A, tai tu ta Reto mergina, – tarė geriau įsižiūrėjusi. Jos balsas, nors buvo mielas, keistai rėžė ausį – tarsi į betoną dužtų stiklas.

Aš atšlijau ir vos nesuklupau. Ji stipriai tebelaikė mano ranką.

– Ne, aš nesu jo mergina.

Lyg Elfų karalystės takai ir taip nebūtų pakankamai pavojingi. Ir iš kur ji tai ištraukė?

Elfė nusijuokė – stiklo šukės pabiro dar skambiau. Pajutau, kad į veidą padvelkė vėsus nakties oras, ir atsimerkiau. Mes stovėjome purviname skersgatvyje tarp dviejų senų akmeninių pastatų. Aš paleidau jos ranką ir nusivaliau delną į kelnes. Mergina nusišypsojo, jos akys sužibo – tai mačiau net per apžavus. Tačiau ta šypsena slėpė aiškų atšiaurumą ir aš nevalingai suvirpėjau.

– Padarą rasi šiame turguje.

– Nuoširdžiai dėkui, – sumurmėjau ir apsisukusi nudrožiau skersgatviu. Vyliausi, kad keliauti atgalios jie parinks kitą elfą. Po galais, geriau jau atsiųstų reaktyvinį lėktuvą, mane užkniso tos kelionės su elfais: jie darėsi vis įkyresni.

Turguje prekystaliai stovėjo po atviru dangumi ir knibždėte knibždėjo žmonių. Nosį kuteno malonūs prieskonių kvapai, deja, nė vieno jų nespėsiu paragauti. Gerai, kad „Istono mokyklos“ šiandien nerodo, taigi nėra ko skubėti. Laimei, šią vietą mėgo turistai, todėl niekuo neišsiskyriau iš margos minios.

Klaidžiojau tarp prekystalių apsimesdama, kad žvalgausi į prekes, tačiau iš tikrųjų įdėmiai apžiūrinėjau žmones. Tokios užduotys man patiko daug labiau nei pasivaikščiojimai po kapines.

Tiesą sakant, vampyrams nėra reikalo nuolat trainiotis po kapines, jie tiesiog priima visuomenės primestas taisykles, kaip jie turėtų elgtis. Kapinėse vieniša ir nuobodu. O čia galiu mėgautis stebėdama žmones – paprastus, nuostabius žmones, kuriais taip žavėjausi. Turistai ir vietiniai susiliejo į vieną džinsų ir šilko, beisbolo kepuraičių ir juodų plaukų margumyną.

Man patiko užduotis atlikti vienai. Anksčiau su manimi siųsdavo dar ką nors (dažniausiai kokį vilkolakį), tačiau dvejus pastaruosius metus, jei užduotis nebūdavo niekuo ypatinga, traukdavau viena. Gerai išmaniau savo darbą ir vampyrai nekėlė man didelės grėsmės. Jei būdavo tikimasi didesnio pasipriešinimo, visuomet gaudavau padėjėjų.

Vienas vaikinas, stovintis už prekystalio su papuošalais, šūktelėjo man laužyta anglų kalba. Išstypęs jaunas turkas, aiškiai kamuojamas visus paauglius užklumpančio „žiūrėk, koks aš kietas“ sindromo, nors gana simpatiškas. Jau norėjau stabtelėti ir apsimesti, kad ketinu pirkti, kai akies krašteliu pastebėjau kai ką, einantį pro šalį. Ne žmogų. Apgailestaudama nusišypsojau jaunajam pardavėjui ir nuskubėjau paskui tą padarą. Užteko vieno įdėmaus žvilgsnio, kad mano įtarimai pasitvirtintų: po tankiais juodais vyro plaukais matėsi kelios plonos nutriušusios sruogos, dar nenuslinkusios nuo susiraukšlėjusios ir senatvinėmis dėmėmis nusėtos galvos.

Neatrodė, kad jis ką nors būtų sekęs. Vampyras ryžtingai žingsniavo per turgų. Kad spėčiau iš paskos, turėjau kone bėgti. Jis įėjo į apleistą pastatą, dunksantį turgaus gale. Palaukusi pusę minutės įžengiau ir aš. Siauro koridoriaus gale pamačiau vienas duris. Išsitraukiau Elą ir staigiu spyriu jas atidariusi įvirtau vidun.

Pamačiau į mane įbestas vampyro, kurį sekiau, akis. Ir dar dvidešimt porų vampyrų akių.

– O – pypt! – sušnibždėjau.

3 Ispanų k. „mirti“.

Septintas skyrius

VISUR GERAI – NAMIE GERIAUSIA

Su vienu vampyru dar susidoročiau. Po velnių, susidoročiau ir su penkiais, kiek ten jų jėgos – sudžiūvę negyvėlių raumenys, ir tiek. Tačiau dvidešimt? Įvertinau savo galimybes – prasti popieriai. Kas čia vyksta? Juk vampyrai – vienišiai iš prigimties. Visa tai be galo keista. Reikalai klostosi labai, labai blogai.

Aš išspaudžiau drovią šypseną. Vampyrai negalėjo žinoti, kas aš tokia ir kad matau juos kiaurai.

– Oi! Ieškau teatro. Tikriausiai užėjau ne į tą pastatą.

Kad tik pavyktų greitai atsidurti prie durų, mąsčiau, bet staiga – spragt! Dar keturi vampyrai įėjo man iš paskos ir užrakino duris. Nuleidau ranką prie diržo, sugraibiau komunikatorių ir paspaudžiau pavojaus mygtuką. Tada išsitraukiau Elą.

Giliai įkvėpusi nutaisiau akmeninį veidą.

– Jūs sulaikyti remiantis Tarptautinės kovos su antgamtinėmis būtybėmis sutarties Vampyrų nutarimo 3.7 punktu. Turėsite prisistatyti į artimiausią registracijos…

– Tu iš TKABA? – paklausė vienas vampyras. Kiti nervingai mindžikavo vietoje.

– Taip. Prašau išsirikiuoti į eilę, kad galėčiau uždėti sekimo įtaisus, – tiesą sakant, neabejojau, kad jie prapliups juoku.

– Tu neketini mūsų žudyti? – paklausė tas pats vampyras, įtariai mane nužvelgęs.

– Kodėl visi klausia to paties?

Išties, nejau atrodau kaip kraujo ištroškusi beprotė? Gal dėl rausvų sportbačių? Ar širdelės formos auskarų?

Vampyrai suėjo į būrį ir ėmė šnibždėtis. Aš pradėjau po truputį slinkti link durų, viena ranka spaudžiau Elą, kita karštligiškai maigiau pavojaus mygtuką. Liša pastebės. Ir atsiųs man pagalbą. Iki šiol ji niekada nepaliko manęs bėdoje, tačiau jeigu jie greitai neatsilieps į mano nevilties šauksmą, būsiu priversta padaryti tai, ko visai nenorėjau daryti.

Laisvė buvo ranka pasiekiama, kai būrys atsisuko į mane. Tas, kuris kalbėjo su manimi, aukštas vampyras, prisidengęs simpatiško garbaniaus apžavais, papurtė galvą.

– Atleisk, – ir lyg apgailestaudamas nusišypsojo apnuogindamas iltis. – Mes džiaugiamės, kad tu ne ta, kas mus medžioja, tačiau TKABA mums ne prie širdies. Ir mes visi labai, labai ištroškę.

– Taip iškart prie reikalo, net nepakoketuosim? – paklausiau stengdamasi išlošti laiko. – Galėtumėt bent apsimesti seksualiais vyrukais. Pagalvokit apie visas kvaišeles, dievinančias jūsų rasę, jos taip nusiviltų! – ir išsitraukiau savo sidabrinį peilį. Ko gero, derėjo rimčiau žiūrėti į kovų meno treniruotes. – Susitarkim taip. Jūs leidžiate man išeiti ir aš niekam nesakysiu, kad negražiai elgėtės.

– Man labai gaila, pupyt.

– Tuomet kaltinkit save, – viena ranka tvirčiau suspaudžiau durklą, kita – Elą. – Ko gero, teks jus užmušti, – jei tik pavyktų pro juos prasibrauti – man tereikia atsidurti prie durų. O tada jau sugebėsiu pasprukti.

Mane puolė iškart trise ir aš ėmiau kaip pamišusi mojuoti rankomis. Du išsyk „išjungiau“ elektra ir jie nugriuvo ant grindų. Trečiasis bandė sugriebti man už rankos, bet rėžiau per ją durklu ir vampyras atsitraukė kaukdamas iš skausmo. Nubėgau prie durų, deja, užraktas nepasidavė. Apsisukau ir atsirėmiau į jas nugara.

– Visi iš karto! – sušuko jų vyriausiasis ir mano pusėn jau tiesėsi rankų miškas – žmonių rankų, iš kūno ir kraujo, po kuriomis mačiau sudūlėjusias negyvėlių galūnes. Koviausi iš paskutiniųjų, tačiau net vampyrai yra jėga, kai stoja dvidešimt prieš vieną. Užteko kelių sekundžių ir jie prispaudė mane prie sienos. Vis dar spaudžiau peilį ir Elą, bet negalėjau pajudinti rankų, kad paleisčiau juos į darbą. Vyriausiasis dabar stovėjo už kelių colių nuo manęs. Bandžiau žiūrėti į jo apžavus, tik į apžavus, tačiau mačiau vien baltas, be vyzdžių akis, spoksančias iš įkritusių akiduobių. Jis nusijuokė. O man norėjosi verkti.

Pagalba ateis per vėlai.

– Neketini šauktis pagalbos? – sušnibždėjo jis lenkdamasis, lūpomis ieškodamas sultingos vietelės mano kakle. Šlykščiomis negyvėlio lūpomis. Pamačiau, kaip apsinuogina jo iltys, ir užsimerkiau. Mane užplūdo iš vaikystės atėjęs siaubas, kai pirmą kartą teko susidurti su vampyru. Niekas manęs neišgelbės. Niekas manęs neišgelbės. Skruostu nubėgo vieniša ašara.

– Loretanai! – staiga sušukau. Vampyras sustingo, jis aiškiai to nesitikėjo. – Man tavęs reikia! DABAR!

Ir tos sekundės užteko, kad mano kaklas būtų išgelbėtas. Kambarį užliejo balta šviesa ir vampyrai instinktyviai atsitraukė. Mano liemenį iš nugaros apsivijo pora rankų ir trūktelėjusios įsitempė į tamsą.

– Tu mane kvietei, – į ausį sumurmėjo Retas, tvirtai glausdamas visiškoje tuštumoje. – Žinojau, kad pakviesi, – jo balse išgirdau džiaugsmą, pergalingą džiaugsmą. Buvau sau prisiekusi, kad niekada daugiau neištarsiu jo tikrojo vardo, niekada jo nepašauksiu. O dabar vienu žodžiu panaikinau visus įsakymus laikytis kuo toliau nuo manęs. Ne, ne vienu žodžiu – kurių galų plyšojau, kad man jo reikia? Dabar jis išvers juos kaip panorėjęs. Bet vėl prisiminiau vampyro lūpas prie kaklo ir sudrebėjau iš pasišlykštėjimo. Tiek to.

– O dabar namo, gerai?

Jis stipriau apglėbė mane prisispausdamas visu kūnu. Per palaidinukę jaučiau, kaip plaka jo širdis, galingai, bet pernelyg lėtai.

– Namo, tai namo, – nusijuokė sidabriniu juoku.

Tai turėjo sukelti man įtarimą.

Bet aš tik tvirčiau užsimerkiau stengdamasi nekreipti dėmesio į jo stangrų kūną sau už nugaros. Elfams mažiausiai rūpi seksas, apskritai bet koks fizinis artumas, užtat jiems rūpi užvaldyti žmogaus esybę. Retas žinojo, kaip man trūksta artumos – bet kokio ryšio. Mergaitei, užaugusiai taip, kaip aš, nuolat trūko meilės ir dėmesio. Geriau nei Rakelė, geriau nei Liša, geriau nei bet kas pasaulyje jis žinojo, kokia velniškai vieniša esu. Ir aš nekenčiau jo už tai.

Maniau, kad jis, kaip visada, paims mane už rankos ir mes pereisime Elfų karalystės takais, tačiau pajutau švelnų vėjelį, paskui tapo šviesu ir šilta. Atsimerkusi pamačiau, kad esu kambaryje. Ne savo. Nežinia, iš kur sklido švelni, prislopinta šviesa. Kambarys buvo apstatytas elegantiškais baldais, sienos iš šviesaus akmens. Audiniai – vien šilkas ir aksomas, tamsiai ir skaisčiai raudonų atspalvių, siuvinėti auksu. Ir jokių durų.

– Aš sakiau – namo.

Jis vėl nusijuokė.

– Bet nepasakei – į kieno namus.

Įsiutusi ir per daug pavargusi, kad imčiau su juo ginčytis, jau žiojausi tiksliai įsakyti, kur mane nugabenti ir kur paskui turėtų nešdintis jis. Nebuvau tikra, ar elfas paklus įsakymui keliauti po velnių, tačiau ketinau tai išsiaiškinti. Bet nespėjau: jis ištiesė liauną ranką ir perbraukė man per kaklą.

– Ššš, – sušnibždėjo.

Ir man atėmė balsą. Ne taip, kaip paprastai, kai negali kalbėti, kai tik užkimusi švokšti – atėmė visiškai. Negalėjau ne tik šaukti, bet nė garso išspausti. Norėčiau pažiūrėti į akis tam genijui, kuris nusprendė, kad elfus galima valdyti, ir įspirti į minkštą vietą. Išsinėriau iš Reto glėbio ir nulėkusi prie vienos iš senovinių sofų pastūmiau ją taip, kad atsidurtų tarp mūsų.

– Grąžink balsą, – paliepiau vien lūpomis.

Retas nusišypsojo. Jo akys buvo aukso spalvos, kaip nunokę kviečiai, plaukai blizgėjo tokiu pat geltoniu. Jis visas buvo auksinis, išskyrus juoką. Šis almėjo kaip sidabras. Žinojau, kad jei dabar nenukreipsiu žvilgsnio, vėl panorėsiu žiūrėti į jį visą gyvenimą, bet vis tiek nesilioviau spoksojusi ir visa mano apsauga sugriuvo it kortų namelis. Aš neįstengiau priešintis.

– Evelina, – jo lūpomis ištartas mano vardas skambėjo tarsi glamonė. – Kodėl man priešiniesi? Tu nori būti su manimi. Ir aš amžinai trokšiu tik tavęs.

Mano oda pašiurpo. Retas jau buvo nusitempęs į Elfų karalystę nesuskaičiuojamą daugybę mirtingų merginų. Jis žinojo, kad mes negalime gyventi amžinai. Arba jis vėl bandė manimi manipuliuoti, kas labiausiai tikėtina, arba kalbėjo apie kažką daug baisiau.

– Kodėl? – pakrutinau lūpas.

Žinojau, kad sako tiesą, – jis norėjo manęs. Ir tai tik apsunkino reikalą: nedaugeliui žmonių pasaulyje aš buvau reikalinga. Mano tėvai paliko mane vos pradėjusią vaikščioti.

Retas grakščiai atsisėdo. Ant nedidelio staliuko su letenas imituojančiomis kojomis stovėjo krištolinis butelis ir dvi taurės. Jis pripylė jas skaidraus skysčio ir vieną ištiesė man.

– Išgersi?

Papurčiau galvą. Ne vakar gimiau. Niekada, jokiu būdu negalima imti iš elfų rankų maisto ar gėrimo, ypač kai esi jų teritorijoje. Antraip niekada iš ten neišeisi.

Šiek tiek suglumęs jis išgėrė vienas. Aš laužiau galvą, ką daryti su balsu, kai staiga – kvaiša! – prisiminiau, jog tebeturiu Elą ir durklą. Vis dar spaudžiau juos taip stipriai, kad įskaudo rankos. Džiaugdamasi, kad dalį manęs užstoja sofa, paslėpiau Elą, nes su elfais iš jo jokios naudos, mat „išjungia“ kelioms sekundėms, ne ilgiau. Išlaisvinusi vieną ranką vėl ėmiau spausti pavojaus mygtuką. Neturėjau supratimo, kur mes, bet vyliausi, kad ten, kur Liša galės atsiųsti gelbėjimo komandą.

– Ar tu nepavargai nuo šalčio? – paklausė jis stengdamasis patraukti mano dėmesį. – Nuo šalčio ir vienatvės? Tu nenusipelnei kentėti. Mums lieka vis mažiau laiko, – jo akys spindėjo kaip du gintariniai ežerai, begaliniai, amžini. Ežerai, kuriuose gali paskęsti. – Pašok su manimi dar kartą.

Aš užsimerkiau taip stipriai, kad suraibuliavo akyse. Jis teisus. Aš pavargau. Visą gyvenimą buvau viena. Prieglaudos, globėjų šeimos, Centras – koks skirtumas? Ir kodėl priešinuosi? Pajutau jo ranką ant savosios, ji buvo tokia šilta. Jo kūno šiluma lėtai, neišvengiamai ėmė kilti ranka aukštyn. Kodėl negaliu atiduoti jam savo širdies, savo sielos? Juk niekam daugiau jų nereikia.

Retas pajuto, kad pasiduodu, ir prisitraukė arčiau.

– Niekas daugiau tau nereikalingas, mano meile. Leisk man pripildyti tavo sielą.

Niekas daugiau man nereikalingas. Aš atsimerkiau, pažvelgiau į auksines Reto akis ir atminty atgijo kitos – skaidrios kaip vanduo. Kodėl tą akimirką prisiminiau Lendą, nežinau, tačiau ta mintis grąžino mane į tikrovę. Iškėliau sidabrinį durklą ir suspaudžiau laikydama tarp mūsų tarsi talismaną.

Retas nustebo, paskui ne juokais įpyko.

– Ką tu darai, mergyt? – jis nepaleido mano rankos, tačiau aš sugebėjau pasipriešinti jo šilumai. Ji jau buvo apėmusi ranką iki peties, bet liovėsi plisti toliau. – Nejau nesupranti, ką ketinu tau duoti?

Aš įrėmiau durklo smaigalį jam į krūtinę. Retas paleido mano ranką ir atsitraukė per žingsnį. Geriausias ginklas prieš elfus – geležis, tačiau ir sidabro jie nemėgsta.

– Užtenka, – nebyliai ištariau rodydama į savo gerklę. Nenuleisdamas nuo manęs akių jis spragtelėjo pirštais ir gerklė ėmė lengvai dilgčioti.

– Kodėl tu priešiniesi?

– Nes tu pamišėlis! Man to nereikia! Aš tau nepriklausau! Ir nebūsiu tavo niekada!

Jis nusišypsojo puse lūpų, tobulo jo veido bruožai persikreipė.

– Klysti.

– Atleisk, bet mano sidabrinis durklas su tavim nesutinka. O dabar…

– Nugabenti tave namo?

Aš linktelėjau.

Retas plačiai išsišiepė.

– Bet tai ne įsakymas, be to, tau retkarčiais nepamaišytų išsimiegoti.

Man nespėjus pakartoti savo noro kaip įsakymo, jis dingo, liko tik tuštumoje skambantis sidabrinis juokas.

Aš ėmiau ilgėtis vampyrų.

Aštuntas skyrius

ELFŲ NESĄMONĖS

Sušukau jam grįžti. Paskui išsidrėbiau ant vienos iš sofų. Jis teisus. Buvau išsekusi, juk aną naktį beveik nemiegojau, o kur dar varginanti diena ir ne mažiau įtemptas vakaras. Tačiau jei užmigsiu, negalėsiu laikyti durklo parengto. O jei negalėsiu laikyti durklo parengto…

Taip, čia jau kebliau. Nežinojau, ką Retas ketina man daryti, ir visai nenorėjau sužinoti.

Nenuostabu, kad mano komunikatorius nerodė jokių gyvybės ženklų. Nenutuokiau, ar aš tam tikra prasme išvis esu savo planetoje. Elfų karalystė egzistuoja kaip paralelinis pasaulis, kitame laike ir erdvėje, čia įsipina krūva nuobodžių ir nesuvokiamų fizinių dėsnių, dėl kurių anksčiau nesukau galvos. Atsidususi nusprendžiau ateityje daugiau dėmesio skirti kovos su durklais pamokoms ir pasidomėti Elfų karalyste.

Galėčiau vėl pašaukti Retą tikruoju vardu ir jis privalėtų pasirodyti. Bet jau šaukiau ir kas iš to išėjo? Negalėjau dovanoti sau už tai, ką pasakiau. Man tavęs reikia? Jau supratau, jog tuos žodžius ištariau taip, kad Retas suprato juos kaip įsakymą, ir dabar stengsis viską įvykdyti, tik nelygu, kaip jis suvokia tą savęs poreikį. Jei pasišaukčiau jį atgal ir spėčiau atšaukti savo įsakymą, kol jis vėl neatimtų man balso, galai žino, kaip jis visa tai suprastų. Jei duodi elfams prieštaringus įsakymus, jie negali jų įvykdyti ir padaro ką nors visiškai kita (o tada gero nelauk). Žiūrėk kaip nori, įklimpau iki ausų.

Elfai – slidūs kaip unguriai. TKABA (dar tais laikais, kai nesivadino TKABA, o tik AKABA ir dar velniai žino kaip kituose kraštuose) teko paprakaituoti kelis dešimtmečius, kad rastų elfą, bet kokį elfą, ir sužinotų jo tikrąjį vardą. Jie buvo sugalvoję kaip jauką siųsti dailias jaunas merginas. Tuzinų jaunų dailių merginų daugiau niekas neregėjo. Tik viena atskleidė didžiąją paslaptį.

Elfų neveikia alkoholis, tačiau jos didžiai nuostabai – ir elfų pragaiščiai – jie visiškai apgirsta nuo gazuoto vandens. Sugirdžiusi kibirus kokakolos ji sužinojo tikrąjį vieno elfo vardą. Taip privertė jį paklusti ir įsakė atskleisti kitų elfų vardus, o šiuos – dar kitų, ir taip toliau. Galiausiai buvo sudarytas Elfų vardų katalogas ir pergalingai užbaigta 1995 metų Kontrolės operacija.

Skamba daug didingiau, nei buvo iš tikrųjų: daugybė operacijos dalyvių žuvo arba dingo amžiams, dabar elfai slepia savo vardus net vieni nuo kitų, todėl TKABA gali valdyti tik nedidelę jų dalelę. Deja, nei tada, nei dabar agentūra neįsisąmonino ir, matyt, niekada neįsisąmonins to, kad elfų neįmanoma valdyti. Neįmanoma! Jie nežino, kas yra logika ar racionalus protas. Jie nesilaiko tokių taisyklių – fizinių, socialinių, emocinių, net eismo, – kokių laikomės mes. Jie nuolat turi savų planų, ketinimų ir yra daug sumanesni už mus. Be to, sužinoję ir vartodami jų tikruosius vardus mes susidūrėme su antgamtinėmis paslaptimis, daug senesnėmis ir galingesnėmis, nei galima suprasti ir suvaldyti.

Pasakiau „mes“, tačiau turėjau omenyje pasipūtėlius TKABA agentus.

Taip mąsčiau gulėdama ant Reto sofos, įstrigusi kažkur Elfų karalystėje ir svarsčiau, kaip ilgai ištversiu nemiegodama, nevalgydama ir negerdama. Ar nesisiodama, nes pasidairiusi niekur nemačiau tualeto. Kvaišos nemirtingieji. Ar jų magija išties verta tų pavojų ir maišaties, su kuriais susiduriame su jais dirbdami?

Turėtų būti kokia nors kita išeitis. Aš negalėjau – nenorėjau – vėl kviesti Reto. Žinojau, kad jis manęs niekada nepaleis, o vienintelis kelias iš čia buvo Elfų karalystės takais.

Kitas elfas! Nuostabu! Elfų vardus, kurie man buvo patikėti, galėjau ištarti tik esant žūtbūtiniam reikalui. Dabar kaip tik tas atvejis. Aš išsižiojau ir sustingau.

Net dabar negalėjau prisiminti to vardo. Elfų vardai tokie keisti, o tada aš buvau tokia persigandusi, kad jis neiškrapštomai užstrigo kažkur atmintyje. Gulėdama ant sofos spoksojau į lubas, mirguliuojančias daugybe kristalų, ir karštligiškai stengiausi prisiminti elfės ryškiai raudonais plaukais vardą.

Kristalai žaižaravo šviesoje, kurią skleidė nematomas šaltinis. Jų mirguliavime įžvelgiau tam tikrą raštą, lyg užuominą. Po kiek laiko pastebėjau ir atspalvius. Tarsi tas piešinys norėjo man kažką pasakyti. Jei tik žiūrėčiau pakankamai ilgai ir įdėmiai, negalvodama apie nieką daugiau… ir jei užsimerkčiau ir iš viso nemąstyčiau, gal tai padėtų ir kas nors paaiškėtų…

– Ne! – aš staigiai atsisėdau ir atsimerkusi pasitryniau akis. Daugiau jokių lubų.

Kuo gi ji vardu? Juk žinojau, žinojau. Ir staiga prisiminiau – juk tai ta elfė, kuria apsimetęs atkeliavo Lendas. Felė! Felė – sutrumpintas vardas. O visas…

– Denfelete! – pergalingai sušukau. Po kelių sekundžių sienoje atsirado durų anga ir vidun įžengė elfė, nutaisiusi nuobodžią miną.

– O! – susiraukė ji.

Aš pašokau netverdama savo kailyje iš džiaugsmo, tačiau laiku susizgribau, kad vėl neįsakyčiau kokios kvailystės. Šį kartą būsiu atidesnė. Ypač tiksli.

– Prašau nugabenti mane į TKABA centrą, kur gyvenu.

Ji ištiesė ranką ir aš suėmiau jos plaštaką.

– Stok! – sušuko už nugaros išdygęs Retas. Aš atsisukau, tačiau Felės rankos nepaleidau.

– Ji mano.

Felės veide šmėstelėjo pašaipa.

– Ji pašaukė mane vardu. Aš neturiu pasirinkimo.

Auksines Reto akis apniaukė įtūžis. Štai jums dar vienas elfų trūkumas: nesutramdomas temperamentas. Tik vieną kartą mačiau jį prarandant savitvardą – tada ir nusprendžiau daugiau neturėti su juo reikalų.

– Keliaujam, mums laikas, – trūktelėjau ją už rankos. Švelni šviesa dingo, kambarys nusidažė grėsminga raudona spalva.

Mes smukome į durų angą ir žengėme ant Elfų karalystės tako. Labiau baimindamasi to, kas liko už nugaros, o ne supančios tuštumos, šį kartą neužsimerkiau. Felė suspaudė mano ranką stipriai, iki skausmo, veide atsispindėjo įtūžis ir kartu ji atrodė labai patenkinta. Man pasidarė smalsu, kas čia vyksta. Šitų dviejų santykiai atrodė gana keisti. Tiek to, man nerūpi, svarbu, kad parsigaučiau namo.

Staiga šovė į galvą puiki mintis.

– Gal gali atverti duris į Lendo buveinę?

Ji perliejo mane tokiu aštriu žvilgsniu, jog keista, kad neėmiau kraujuoti. Dar keli žingsniai ir priešais atsirado šviesūs durų angos kontūrai. Denfeletė įstūmė mane vidun ir dingo tamsoje.

Kambarys atrodė toks pat nykus kaip visas Centras. Praviros durys vedė į nedidelę vonią, visa kita atrodė kaip visada: paprasta kvadratinė patalpa su pilka lova, pristumta prie vienos sienos. Ant jos sėdėjo Lendas – kaip iš akies luptas aš, iki mažiausių smulkmenų. Jis pakėlė akis, jo – mano – veide šmėstelėjo nuostaba. Paskui greitai nusisuko ir aš išgirdau kalbant Rakelę.

Prisispaudžiau prie sienos. Tikriausiai ji stovėjo koridoriuje, nes aš jos nemačiau, iš Rakelės reakcijos spėjau, jog ji manęs taip pat nematė. Vadinasi, manęs nesusekė. Kol kas. Dabar jau žinojau, kur Lendas. Kartais ir elfai praverčia.

– …visiems mums bus geriau, jei pasakysi viską, ką žinai. Duosiu tau laiko pagalvoti, – baigė Rakelė. Tuoj išgirdau, kaip jos sportiniai bateliai nutapsi koridoriumi. Lendas – aš – vėl pasisuko į mane ir klausdamas pašaipiai pakėlė vieną antakį.

– Ei, taip nesąžininga, – sušnibždėjau. Aš niekada nemokėjau pakelti vieno antakio. Ir ne dėl to, kad nebūčiau mėginusi. Jis pažvelgė suglumęs, todėl parodžiau į savo pačios antakius ir papurčiau galvą. Atsakydamas jis nusišypsojo ir aš ištirpau: mane pakeitė tamsiaplaukis, tamsiaakis gražuoliukas.

– Ką čia veiki?

Gūžtelėjau ir nuslydusi siena atsisėdau ant grindų.

– Nusprendžiau užsukti į svečius.

– Na jau.

– Aha. Nuobodžiavau.

– Aš irgi, – stojo ilga, nejauki tyla. – Pabūsi?

– Nemanau. Nujaučiu, kad manęs ieško.

– Rakelė atrodė baisiai sunerimusi.

Aš atsidusau.

– Taip. Tikriausiai turėjau jai pranešti, kad esu gyva.

Bet nepajudėjau iš vietos.

– Atrodai pavargusi, – jis akimirkai vėl pavirto manimi, kad parodytų mano apsunkusius vokus ir tamsius ratilus po akimis.

– Ką tu sakai?! Ačiū, malonu girdėti. Kodėl tau iškart nepasakius, kad atrodau šūdinai?

Jis nusijuokė ir vėl atvirto mielu vaikinuku.

– Man vis dar nepavyksta atkartoti tavo akių.

– Aš nepakartojama, – tariau patenkinta.

– Labiau nei pati numanai.

– Ką nori pasakyti?

– Tik tą, kad dar nesu sutikęs žmogaus, kurio išvaizdos negalėčiau atkurti.

Aš atsistojau susiraukusi.

– Klausyk, vandenini, vienintelė antgamtinė būtybė šiame kambaryje esi tu.

– Kaip pasakysi.

Buvau per daug pavargusi, kad klausyčiausi Lendo plepalų. Durys čia buvo platesnės nei kitur, be to, atlapos iki galo.

– Kokia šio kambario apsaugos sistema?

Jis kilstelėjo koją, sukaustytą sekimo įtaisu.

– Jei peržengsiu šio kambario slenkstį, suveiks pavojaus sistema ir apyrankė įšvirkš.

Vadinasi, manęs tai neliečia.

– Puiku. Tuomet pasimatysime vėliau, – ir išėjau netarusi nė žodžio.

Paprastai Centro apsaugos skyriuose aš neužsibūdavau. Kai antgamtiniai padarai atsidurdavo čia, mano darbas būdavo baigtas. Paspėliojusi nusprendžiau sukti į kairę ir koridorius atvedė iki pažįstamos vietos. Buvau visai netoli Duomenų apdorojimo skyriaus, todėl įėjau vidun ir radau Rakelę kažką karštligiškai aiškinančią Lišai.

– Tai neįmanoma! Vilkolakiai turėjo aptikti nors kokius pėdsakus!

Liša pakėlė akis, pamatė už Rakelės nugaros mane ir apsipylė ašaromis. Bent jau aš pamaniau, kad ji verkia. Niekada nesu mačiusi jos raudant, be to, vandeny ašarų neįžiūrėsi, tačiau matydama iškreiptą veidą ir trūkčiojančius pečius spėjau, kad neklystu. Rakelė apsisuko ir sukliko, paskui puolė prie manęs ir suspaudė glėbyje.

– Tai jie tavęs nesurijo?!

– Ne, jie manęs nesurijo, – nusijuokiau dėl keistai pasikartojančio pokalbio ir dėl to, kad nuslėpčiau viršun lipančias palengvėjimo ašaras. Taip džiaugiausi grįžusi čionai, pas Rakelę ir Lišą. Prisipažinsiu, buvo kelios akimirkos, kai galvojau daugiau jų niekada nepamatysianti.

Susitvardžiusi Rakelė atsitraukė per ištiestą ranką, delnus tebelaikė man ant pečių.

– Kas, po galais, nutiko? Kur tu buvai? Ir kodėl nužudei visus tuos vampyrus?

– Aš… Palauk, ką pasakei? Nužudžiau vampyrus?

Ji rūsčiai linktelėjo. TKABA, švelniai tariant, labai nepatinka, kai jos agentai žudo antgamtinius padarus. Jie visi laikomi nykstančiomis rūšimis, štai kodėl net patys bjauriausi padaromi nekenksmingi, bet – šiukštu! – nežudomi.

– Aš jų nežudžiau! Tai jie per plauką manęs nenužudė. Paguldžiau kelis Elu, dar keliems gal brūkštelėjau sidabriniu durklu, bet nė vienam neperdūriau širdies.

– Kaip grįžai?

Nudelbiau akis.

– Pašaukiau Retą.

Po šitų žodžių sekė atodūsis: „Viskas daug blogiau, nei maniau.“

– Tada kas paliko ten dvidešimt penkis negyvus vampyrus?

Devintas skyrius

SVARMENYS, VAIKINAI IR KITI KEBLŪS DALYKĖLIAI

Pirmiausia Rakelė paaiškino apie vampyrus.

– Į vietą atvykusi gelbėjimo komanda visus juos rado negyvus.

– Ar jie buvo persmeigti basliais? – paklausiau.

– Neturim supratimo, kaip jie nužudyti. Ant kūnų nelikę jokių žymių, jokių pėdsakų, kad būtų pasitelktas kuris nors iš mums žinomų vampyrų žudymo būdų. Bet svarbiau tai, ką tas būrys darė!

– Neįsivaizduoju. Aš pasekiau vieną vampyrą ir įvirtusi į kambarį radau ten juos visus laukiančius. Dar keli atsekė paskui mane ir užrakino duris, – aš suraukiau kaktą ir pabandžiau viską prisiminti. – Palauk, jie manė, kad atėjau jų nužudyti.

– Tu tikra, kad nieko jiems nepadarei? – paklausė Rakelė ir jos kaktoje įsirėžė gili raukšlė.

– Be to, kad vos nesileidau iščiulpiama iki paskutinio kraujo lašo? Taip, esu tikra.

Ji atsiduso. Dar vienas atodūsis iš serijos: „Kodėl visą laiką aš.“

– Tai kur tu buvai?

Pasitryniau pavargusias akis.

– Kaip jau sakiau, man buvo riesta. Labai riesta. Niekas nėjo į pagalbą, dar sekundė ir būčiau žuvusi. Todėl pašaukiau Retą.

– Puiku, tam tau ir buvo pasakyti tikrieji elfų vardai.

Aš papurčiau galvą.

– Supranti… tas įsakymas… štai kur bėda. Viskas įvyko taip greitai, vampyro dantys jau smigo man į kaklą ir aš… kai kviečiau Retą, sušukau: „Man tavęs reikia!“

Iš pradžių Rakelė atrodė nuoširdžiai susirūpinusi, paskui įsiuto. Kai TKABA atskleidžia tikruosius elfų vardus, turi kasmet išklausyti dviejų savaičių – dviejų savaičių – kursus apie tai, kaip tinkamai formuluoti įsakymus. „Man tavęs reikia“ veikiausiai pats dviprasmiškiausias ir kvailiausias paliepimas, kokį galima sugalvoti.

– „Man tavęs reikia!“ Tu taip pasakei? Toks buvo tavo įsakymas?

– Nepyk, – vos laikiausi neapsižliumbusi. – Aš jau sumokėjau už savo klaidą, patikėk. Paprašiau pargabenti namo, bet jis nusitempė mane į savo namus. Ir vėl pabandė užvaldyti mano širdį.

– Eve, mieloji, žinau, kad su Retu tave sieja praeitis, tačiau jis negali tiesiog taip paimti ir užvaldyti tavo širdies. Taip negali būti, tai prieštarauja dėsniams.

Man jau gana. Be visa ko, ji dar ketina man aiškinti – vėl! – jog tai, kas buvo, dėjosi tik mano galvoje ir neturi nieko bendra su elfų klasta. Rakelė niekada nejuto tos šilumos, kuri įsėlina vidun kaip vagis ir pasklinda širdyje, nežino, kaip ji pamažu užvaldo visą esybę. Ji nieko nežino. Ir negali žinoti. Todėl jau buvau soti iki kaklo, kad Rakelė elgiasi su manimi kaip su paika mergiūkšte, kuri vis dar džiūsta dėl savo buvusiojo.

– Tiek to, – purkštelėjau, – keliauju į lovą.

Apsisukau ir išdrožiau iš kambario net neatsisveikinusi su Liša. Draugė mane užjautė, žinojau tai, bet netgi ji negalėjo manęs suprasti.

Niekas negalėjo manęs suprasti. Nors ne – Retas suprato. Viską. Ir jis teisus. Aš buvau velniškai vieniša ir jau nebegalėjau pakelti tos vienatvės. Kai grįžau namo, patraukiau tiesiai prie lovos ir rausiausi palovėje tol, kol radau trijų pūdų svarmenis, kuriuos buvau nušvilpusi per vieną Bado pamoką. Geležinius – geresnės apsaugos nuo elfų nerasi. Bent jau aš buvau įsitikinusi, kad jie geležiniai. Gerai, aš tik vyliausi, meldžiausi, kad jie būtų geležiniai, antraip man būtų reikėję miegoti prisispaudus prie krūtinės durklą. Įsivaizdavau, kaip užmigusi susapnuoju košmarą ir netyčia persismeigiu. Svarmenys, ir tik svarmenys.

Iš abiejų šonų pasidėjusi po svarmenį užmerkiau akis ir tuoj pat užmigau.

Kitą rytą pabudau vėlai, galvoje dar aidėjo mane šaukiantis nepažįstamas moters balsas. Abu svarmenys gulėjo prie šonų, apklostyti antklode, ir mano širdis tebebuvo mano. Regis, ši naktis praėjo be nuotykių.

Atsikėliau ir ėmiau neskubėdama krapštytis būdama tikra, kad šiandien šeštadienis. Kartais būnant Centre sunku pasakyti, kokia savaitės diena, tačiau iki šiol nepasirodė nė vienas mokytojas ir neėmė rypuoti, kodėl aš vėl nepadariau namų darbų, tad tikriausiai spėjau teisingai.

Papusryčiavusi nusprendžiau aplankyti Lišą. Jaučiausi kalta, kad vakar taip nemandagiai išėjau. Pamačius mane jos akys nušvito.

– Eve, – sugaudė monotoniškas balsas, tačiau galiu prisiekti, kad ji džiaugsmingai sušuko. – Kaip puiku, kad tau viskas gerai. Taip jaudinausi dėl tavęs.

Kuo mieliau nusišypsojau.

– Vakar buvo netikusi diena.

– Užjaučiu.

Nežinojau, ką dar pasakyti.

– Ar yra kokių naujienų apie tuos vampyrus?

– Jokių.

Keista. Antra vertus, tai jau ne mano reikalas. Itin nesukau dėl to galvos, tad tik gūžtelėjau.

– O dėl Lendo? Ar jiems kilo dar kokių minčių, kas jis ir ko čia įsilaužė?

Undinė papurtė galvą. Paskui nusišypsojo – jos akys susiaurėjo – ir smalsaudama prisiplojo prie stiklo.

– Girdėjau, kad jis paprašė popieriaus ir pieštukų. Rakelė pamanė, kad ketina suteikti mums informacijos, o jis ėmėsi piešti.

Nusijuokiau. Kad ir kas toks būtų, Lendas mokėjo meistriškai erzinti Rakelę. Paprastai tai darydavau aš, tačiau tik apsidžiaugiau, kad atsirado dar vienas mėgėjas.

– Jei jau prakalbom apie Rakelę, gal žinai, kur ji? Man reikia su ja pasikalbėti, – nesvarbu, ar ji tikėjo mano kalbomis dėl Reto, ar ne, privalės padėti sugalvoti, kaip atšaukti tą nevykusį įsakymą.

– Šiandien ji visą dieną posėdžiauja, – jei kas Centre ir dirbo sunkiau už Lišą, tai Rakelė. Ji Centre gyveno ir plušėjo visą laiką, kai nemiegojo. Nesu girdėjusi, kad ji būtų ėjusi atostogų. Tam tikra prasme aš džiaugiausi, nes be jos man būtų – net nežinau – kažkaip liūdna.

Nusivylusi suraukiau kaktą. Bet paskui susizgribau: jei Rakelė visą dieną tupės posėdžiuose, vadinasi, aš galiu daryti ką panorėjusi ir matytis su kuo panorėjusi. Nusišypsojau Lišai.

– Puiku. Pakalbėsiu su ja vėliau. Ačiū!

Parbėgau į savo butą. Apsižiūrėjau veidrodyje, paskui surinkau visus savo žurnalus, pasiėmiau mažutėlį vaizdo grotuvą ir porą knygų. Užsikišau už diržo Elą, durklą ir patraukiau pas Lendą.

Išlindau iš už koridoriaus kampo kaip tik tuo metu, kai Žakas ėjo tolyn. Puiku. Staigiai perbėgau koridorių ir nėriau į kamerą. Lendas sėdėjo ant lovos ir pietavo, atrodė kaip gražuolis tamsaus gymio vaikinukas.

– Koks tu šiandien dailus, – ištariau. Jis nustebęs pakėlė akis ir nusišypsojo.

– Ką čia veiki?

Numečiau savo nešulį ant grindų.

– Man nuobodu, tau nuobodu. Kodėl kartu neprastūmus laiko?

Jis prisimerkė.

– Čia kas: jūsų keistas žaidimas „Geras policininkas – blogas policininkas“?

Aš nusijuokiau.

– Man nerūpi, ar pasakysi Rakelei, ar ne. Tu čia vienintelis mano amžiaus pusiau žmogus, todėl pagalvojau, kad būtų smagu kartu panuobodžiauti, – staiga man šovė į galvą siaubinga mintis: o gal jis visai nenori leisti su manimi laiko?

Tiksliau, pagalvojau, kad gali būti ir blogiau. Pavyzdžiui, jis beprotis antgamtinis žudikas, tad tik ir laukia progos, kada galėtų mane nugalabyti. Bet man taip neatrodė. Tik šis spėjimas manęs taip nenuliūdino kaip mintis, kad mano amžiaus vaikinas nemano, jog su manimi smagu leisti laiką. Ypač toks mielas, kad ir koks jis būtų nenuspėjamas.

Bet jis vėl nusišypsojo ir man atlėgo širdis.

– Skamba viliojamai, – Lendas pakilo nuo lovos ir apžvelgė žurnalus. – Mėgsti tai skaityti? – pakėlė antakį matydamas mergaitišką bulvarinį skaitalą apie žvaigždes.

– Ei, tik nereikia manęs smerkti! Man patinka popkultūra. Dėl to ji taip ir vadinasi, kad yra populiari.

Jis papurtė galvą, tačiau nesiliovė šypsojęsis. Paėmęs vaizdo grotuvą atsisėdo ant grindų, nugara atsirėmė į lovą ir įjungė.

– Ar turi čia ką nors be „Istono mokyklos“?

– „Istono mokykla“ – pats geriausias televizijos serialas, vienareikšmiškai. Tačiau jei tau jis per prastas, – paniekinamai purkštelėjau, – susirask filmų aplanką.

Jis nusijuokė, tamsaus gymio vaikinukas dingo ir jo vietoje stojo ne kas kitas, o Lendonas – kiečiausias vaikinas pasaulyje ir kartu smarkiausias mokyklos mergišius.

– Jėga! Negali būti! – kone suklykiau iš susižavėjimo.

Jis nusijuokė ir vėl ėmė naršyti vaizdo grotuvo turinį. Viena mano dalis svaigo iš džiaugsmo, kad sėdžiu kambaryje su Lendonu. Kita apžiūrinėjo po šia kauke besislepiantį Lendą. Turiu pasakyti, kad jis atrodė net simpatiškesnis.

– Ar gali apsimesti bet kuo? – smalsiai paklausiau.

Jis gūžtelėjo.

– Kai kuriomis antgamtinėmis būtybėmis – ne. Be to, moku išaugti ar sumažėti tik keliais coliais, todėl negaliu tapti vaiku. Į plotį irgi galiu plėstis ar trauktis maždaug tiek pat, todėl trijų šimtų svarų gremėzdu pasiversti nepavyktų. Ir dar nesugebu atkartoti tavo akių.

– Jau sakei, – sumurmėjau.

Atsiguliau ant pilvo, parėmiau galvą ranka, kita ėmiau sklaidyti vieną iš žurnalų. Lendas irgi kažkuo susidomėjo, todėl kokią valandą praleidome tylėdami. Atsipalaidavę, net šiek tiek nuobodžiaudami, taigi kaip visi normalūs paaugliai. Ir tai buvo nuostabu.

Po kiek laiko apsidairiau ir pamačiau po jo lova pluoštą popieriaus lapų.

– O, tai tavo piešiniai? – paklausiau imdama.

– A, taip, aš… palauk… – tarė jis, bet aš jau varčiau lapus. Piešiniai buvo stulbinantys. Jis nupiešė Žako portretą: vilkolakis atrodė toks tikras, kaip iš nuotraukos. Akivaizdu, kad atkurti kitus popieriuje jam sekėsi ne blogiau nei atkartoti jų kūnus tikrovėje. Paėmiau kitą lapą ir sustingau. Jame buvau aš.

– Po galais, Lendai, šitie piešiniai nuostabūs. Tu velniškai talentingas.

Jis sumišęs trūktelėjo pečiais.

– Na, žinoma, turint tokį modelį kaip aš kitaip ir negalėjo išeiti, bet vis tiek… – paerzinau.

Jis nusišypsojo. Po velnių, pasirodo, aš moku koketuoti! Kas pasakytų, kad iki šiol praktikavausi tik mintyse? Vėl ėmiau žiūrinėti piešinius. Dabar teko ir man sutrikti: dauguma piešinių vaizdavo mane. Likau sumišusi, bet nepaprastai patenkinta. Viename iš paskutinių piešinių buvo mano veidas stambiu planu, tik akys neužbaigtos.

Paėmiau paskutinį lapą: Lendas bandęs nupiešti save – tikrąjį save, bet šįkart jam sekėsi prasčiau nei su kitais portretais.

– Tavo smakro linija aštresnė ir plaukai truputį garbiniuojasi.

– Tu išties gali taip aiškiai mane matyti? – jo balse suskambo neslepiamas susižavėjimas.

– Dėl to čia ir dirbu.

– Tiesa, kaip tik norėjau tavęs paklausti. O koks tavo darbas? Kodėl tu čia dirbi?

– Padedu atpažinti ir sugauti antgamtines būtybes.

– Ar turi ir kitų galių? Gal išskirtinę jėgą ar dar ką nors?

Aš nusijuokiau.

– O taip. Dar kokią jėgą! Vakar buvau susidūrusi su pulku vampyrų, tai vos išnešiau sveiką kailį. Štai kokia aš neprilygstama kovotoja!

Jis klausėsi nesuprasdamas.

Aš užverčiau į lubas akis.

– Neturiu aš jokių ypatingų galių. Niekuo nesiskiriu nuo kitų, tik matau daugiau už paprastą žmogų, – negalėjau sakyti, kad matau kiaurai per visus apžavus, nes tai buvo slapta informacija.

– Kaip jie tave rado?

– Ilga istorija. Tiksliau, ne tiek ilga, kiek nuobodi. Aš čia nuo aštuonerių. Beveik nuo tada, kai buvo pasirašyta tarptautinė sutartis, beje, ji buvo pasirašyta dėl manęs. Taigi tam tikra prasme aš žvaigždė.

– Vadinasi, tu jiems priklausai.

– Dar ko! Aš niekam nepriklausau.

– Tai gali išeiti iš čia kada panorėjusi?

Nesuprasdama pažvelgiau į Lendą.

– Kodėl turėčiau norėti iš čia išeiti?

– Nežinau… tiesiog neatrodo, kad būtum čia labai… laiminga.

– Aš laiminga! – pasakiau susiraukdama. – Be to, nuveikiau daug gera! Aš sterilizavau… – Lendas su siaubu sužiuro į mane, tad skubiai pasitaisiau: – Padariau nekenksmingus… per pastaruosius kelerius metus padariau nekenksmingus šimtus vampyrų, suradau vilkolakių, kol jie nepridarė nieko bloga sau ar kitiems, padėjau susekti visą trolių koloniją ir nuveikiau dar galybę darbų, kad pasaulis taptų saugesnis ir jame įsivyrautų tvarka, – ar aš ką tik pasakiau, jog prisidėjau prie tvarkos pasaulyje? Kvaiša.

– Ar galėtum palikti šią vietą, jei panorėtum?

Gūžtelėjau – man nepatiko jo klausimas. Ilgą laiką jaučiausi Centre laiminga, bet po tos istorijos su Retu vis dažniau klausdavau savęs, kokį turiu pasirinkimą, ir bijau, kad to pasirinkimo nebuvo. Geriau apie tai nemąstyti. Niekas anksčiau tuo nesidomėjo, todėl išgirdusi tiesmuką Lendo klausimą pasijutau nejaukiai.

– Nežinau. Man čia saugiau.

– Saugiau tau ar saugiau jiems?

– Klausyk, gal baigsi? Tai mano darbas, mano gyvenimas. Man viskas patinka.

Jis iškėlė rankas.

– Atleisk. Man tiesiog pasirodė, kad čia į tave žiūri daugiau kaip į nuosavybę, o ne kaip į darbuotoją.

– Jie negali čia laikyti žmonių prieš jų valią, – purkštelėjau. – Tarptautinėse taisyklėse sakoma, kad jiems leidžiama sulaikyti ir stebėti tik antgamtines būtybes.

Lendas vėl nužvelgė mane keistu savo žvilgsniu, kaip tik jis mokėjo. Aš įdėmiai įsižiūrėjau į vandenines jo akis ir pamačiau… liūdesį.

– Eve, tu nesi kaip visi žmonės.

Staigiai pašokau, susirinkau žurnalus ir ištraukiau vaizdo grotuvą jam iš rankų.

– Aš bent žinau, kaip atrodau, – ir išdrožiau iš kameros kunkuliuodama iš pykčio.

Nulėkusi pusę koridoriaus susmukau palei sieną vos galėdama atgauti kvapą. Jis buvo teisus – iki paskutinio žodžio.

Dešimtas skyrius

SĄSKAITOS UŽ PSICHOTERAPIJĄ

– Kvaila, kaip kvaila, – murmėjau žingsniuodama koridoriais. Kažin, ar paklausta būčiau galėjusi atsakyti, kas kvaila. Man atrodė, kad pastaruoju metu aplink mane dedasi vienos nesąmonės. Pirmiausia Lendas su kvailais savo klausimais privertė mane susimąstyti apie tai, dėl ko anksčiau nesukau galvos. Sustojau priešais Rakelės kabinetą. Ji privalo patikėti tuo, ką kalbėjau apie Retą, ir padėti man atšaukti tą kvailą įsakymą. Ji vis dar mano, kad elfams žmonės nė kiek nerūpi. Neabejojau, kad ji yra girdėjusi pasakojimų, kaip elfai pagrobia mirtinguosius ir nusitempę į savo karalystę įsuka šokyje (taip, kad ir kaip keistai tai skambėtų), tačiau nuo tada, kai TKABA įsakė elfams to nedaryti, visi agentūroje šventai tiki, jog taip ir yra.

Pabeldžiau ir durys atsidarė. Rakelė stovėjo prie rašomojo stalo ir rinko dokumentus, atrodė pavargusi ir įsitempusi.

– Kas yra, Eve? Turiu grįžti po penkių minučių.

Įėjau ir atsisėdusi piktai įsistebeilijau į jos stalą. Buvau pasiruošusi iškloti viską apie Retą ir keistus Felės žodžius, neva priklausau jam, tačiau kai išsižiojau, išpoškinau:

– Kas būtų, jei panorėčiau iš čia išeiti?

Rakelė nustebo.

– Ką turi galvoje?

– Jei norėčiau išeiti iš darbo. Kas, jei pavargau nuo šios tarnybos? Jei soti iki kaklo kvailų vampyrų ir dar bukesnių vilkolakių, ir bildukų, ir trolių, ir Centro apskritai – vemti verčia! Kas, jei man atsibodo turėti reikalų su bepročiais elfais? Jei noriu mokytis koledže?

Ji klestelėjo ant kėdės.

– Brangioji, iš kur tokios mintys?

– Nežinau, aš tik… Bet tu neatsakei į mano klausimą. Kas būtų, jei išeičiau?

– Bet tu nenori išeiti, – ir ji supratingai nužvelgė mane, paskui nusišypsojo motiniška šypsena. Mane tai sunervino. Ji man jokia mama.

– O jei noriu? Ką darytum? Uždėtum man ant kulkšnies sekimo įtaisą? – laukiau, kad ji išdūsaus „nebūk juokinga, Eve“, bet Rakelė tylėjo. Maža to, atrodė susirūpinusi. Staiga mano akys išsiplėtė iš siaubo. – Tu… velniai griebtų, tu tikrai taip padarytum!

Ji papurtė galvą.

– Nešnekėk nesąmonių. Juk žinai, kad man rūpi. Noriu tau visa ko geriausia. Aš…

Atsistojau. Tai, jog nebaigė sakinio, tik patvirtino mano spėjimą, kad ir kaip jie stengėsi atstoti man šeimą, tai nieko nekeitė. Aš išties negalėjau išvykti. Netarusi nė žodžio išėjau ir patraukiau į Duomenų apdorojimo skyrių.

Liša nustebo vėl taip greitai mane pamačiusi.

– Ar kas atsitiko, Eve?

– Pažiūrėk, prie kokios kategorijos aš priskirta.

Ji susiraukė.

– Apie ką tu?

– Noriu žinoti, kokia mano kategorija, Liša. Noriu, kad pažiūrėtum tuojau pat.

– Į kategorijas jie skirsto tik antgamtines būtybes. Ir tu tai žinai.

– Jei manęs ten nėra, tuo labiau nieko neatsitiks, jei pažiūrėsi.

– Gerai, manau, galim… – ji gūžtelėjo ir ėmė vedžioti rankomis po ekranus. Staiga suraukė kaktą. – O.

– Kas? – mano širdis apsunko kaip akmuo ir nusirito į kulnus.

– Aš… tu… tau priskirta kategorija, – ji pažvelgė į mane ir veidu nuslinko šešėlis.

– Kas ten parašyta? – sušnibždėjau.

– Eve, tai nieko nekeičia. Tu esi tas, kas esi.

– Kas ten parašyta?! – šiurkščiai surikau. Po kelių sekundžių Liša nusisuko į ekraną.

– Čia rašoma, kad tu esi „septinto lygmens antgamtinė būtybė, nenustatytos kilmės, mirtingoji“. Tavo statusas: „saugoma, įdarbinta ir… stebima“.

Negalėdama tuo patikėti papurčiau galvą. Antgamtinės būtybės buvo skirstomos į kategorijas pagal kelis veiksnius: galios lygmenį, kaip dažnai sutinkamos, ar pavojingos, ar daug apie jas žinoma. Vampyrai priklausė antrai kategorijai. Liša ketvirtai. Elfai – elfai! – šeštai. Apie septintą niekad nesu girdėjusi.

Jaučiausi taip, tarsi galvoje būtų įvykęs trumpas sujungimas. Visą laiką žinojau, kad esu kitokia. Tačiau laikiau save žmogumi, kuris apdovanotas tam tikromis antgamtinėmis galiomis. Ne antgamtine būtybe, kuri turi daug panašumų su žmogumi.

– Eve, – ištarė Liša palaukusi, kol pažvelgsiu į ją. – Visada žinojai, kad tu ne tokia kaip visi. Neleisk, kad ši žinia pakeistų tave, tavo požiūrį į save. TKABA ne… – ji nutilo ir prigludo prie stiklo. – TKABA ne visada žino viską apie viską. Tu nesi antgamtinė būtybė, – ir ji nusišypsojo, tačiau jos didžiulės žalios akys liko liūdnos. – Tu ypatinga. Štai kur skirtumas.

Mane smaugė ašaros, bet nenorėjau apsiverkti prie Lišos. Žinojau, kad ji supras, tačiau nebuvau pasirengusi priimti jos užuojautos, todėl tik linktelėjau ir lėtai išėjau. Kažkiek laiko kaip apdujusi klaidžiojau po Centrą. Kai buvau netoli namų, sienoje, tiesiai priešais mane, atsirado baltas durų kontūras. Sustojau laukdama, kas pasirodys iš durų angos. Šią akimirką būčiau apsidžiaugusi net išvydusi Retą.

Tačiau iš angos išžengė elfė. Kelis kartus ji buvo siųsta manęs pergabenti, tačiau aš nežinojau jos vardo. Ji išėjo su vilkolakiu ir pasisuko atgal.

– Palauk! – pašaukiau.

Elfė atsisuko ir abejingai pažvelgė į mane didelėmis violetinėmis akimis.

– Man reikia transporto.

– Aš negavau nurodymo tave perkelti.

– Tuoj gausi. Supranti, aš turiu ypatingą leidimą, – pasistengiau atrodyti nekantraujanti. – Tai svarbu.

Ji linktelėjo be jokios išraiškos ir ištiesė ranką. Suėmiau ją ir mes įžengėme į tamsą.

– Kur?

Prikandau lūpą. Tiesą sakant, apie tai nepagalvojau.

– Eee… – tada prisiminiau vieną iš savo gaudymo ir sulaikymo operacijų, į kurią buvau pasiųsta prieš keletą metų. Lankiausi Floridoje, netoli prekybos centro. Palaukit, kaip vadinosi tas prekybos centras?

– Į Evergleidso prekybos centrą Majamyje, – vyliausi, kad to užteks. Paprastai nurodymus jiems duoda Liša, nežinau, kaip tiksliai ji nusako kelionės tikslą. Kažkada Liša yra man sakiusi, kad visi vardai ir pavadinimai elfams turi ypatingą galią. Jei gali pasakyti vietos, kur ketini nuvykti, pavadinimą, jie ją suras.

Keista, bet šiandien ši informacija kaip tik pravertė: po kelių sekundžių priešais mus atsivėrė durų anga. Aš žengiau laukan.

– Ačiū, – padėkojau, tačiau elfė jau buvo dingusi.

Beveik visada keliaudavau naktį. Bet ne šiandien: todėl užverčiau galvą ir atkišau veidą glostančiai saulei, mėgavausi švelnia lyg aksomas drėgme. Nepaisant kovo mėnesio, oras buvo nuostabus. Tiesiai priešais save pamačiau įėjimą į prekybos centrą. Netoliese po palmėmis ir ryškiai raudonais žiedais apsipylusiais kinrožių krūmais stovėjo du suoleliai. Atsisėdau ir džiaugiausi šiluma, įsismelkiančia net po sportiniais marškinėliais. Bet mane vis tiek truputį krėtė šaltis – tiesą pasakius, šalau nuolat, tačiau, palyginti su Centru, ši vieta priminė rojų.

Po kelių minučių įėjau vidun ir pradėjau klaidžioti minioje. Erzino tik per daug galingi kondicionieriai. Stebėjau paprastus žmones – tai visuomet teikdavo man džiaugsmo, kad ir kur nukeliaudavau. Tačiau šiandien pasidarė tik blogiau. O jei aš išties nepriklausau jiems? Visuomet laikiau save pranašesne už antgamtines būtybes: nepaisant savo išskirtinumo, kad ir koks jis būtų, aš buvau žmogus. Manęs niekas nestebėjo, niekas nepadarė nekenksmingos. Manęs nelaikė įkalintos stikliniame rezervuare. Agentūra pasistengė, kad man gyventųsi gerai. Bent man taip atrodė. Bet dabar dėl nieko nebuvau tikra.

Nusiminusi ir susirūpinusi patraukiau ieškoti tualeto, ten įbedžiau akis į veidrodį. Tikriausiai ką nors praleidau. Jei Lendas nežino, kaip iš tikrųjų atrodo, gal ir aš niekada dorai į save neįsižiūrėjau. Ieškojau ko nors po savo atvaizdu, tyrinėjau blyškias akis stengdamasi rasti bent menkiausią užuominą, kad aš – taip pat – kitokia, nei atrodau.

Ir nieko.

Neįžiūrėjau ničnieko. Nei vidinių akių švytėjimo, nei kito kūno. Regėjau tik save, paprastą save, tokią, kokie buvo visi mano sutikti žmonės.

Tik aš buvau ne visai tokia kaip jie, nes galėjau matyti tai, ko niekas nematė.

Iš tualeto išėjau visiškai prislėgta. Nebuvau pasiėmusi nei piniginės, nei rankinės, nei tapatybės dokumentų. Tikrame – normaliame – pasaulyje buvau niekas. Kad ir kas aš – žmogus ar antgamtinė būtybė, čia esu svetima. Atsisėdau ant suolelio ir ėmiau stebėti žmones. Susiglaudusias poreles, sugrūdusias rankas į vienas kito užpakalines kelnių kišenes. Merginas, kurios sukišusios nosis liežuvavo, kam kas patinka, kas ką ir apie ką pasakė, protarpiais tai viena, tai kita suklikdavo: „Eik tu sau!“ arba „Negali būti!“ Jos kalbėjo apie savo nuostabius normalius gyvenimus. Jos nežinojo nieko tokio, ką žinojau aš. Pavydėjau joms.

Taip bemąstant prie manęs kažkas prisėdo.

– Eve, – mano ranką paėmė Rakelė. – Brangioji, ką tu darai?

Papurčiau galvą.

– Nežinau.

– Jau seniai turėjau pasakyti apie tavo kategoriją. Atleisk.

Ėmiau šnirpščioti. Jei dabar apsiverksiu vidury prekybos centro, niekada sau neatleisiu.

– Tai kodėl nepasakei?

– Nemaniau, kad svarbu. Svarbu tik tai, kad tu sugebi kai ką, ko nesugeba niekas, ir mes nežinome, nei kaip, nei kodėl. Tai nereiškia, kad tu ne žmogus, kad esi panaši į vampyrus, elfus ar vienaragius.

– Palauk, tu rimtai? Vadinasi, vienaragiai egzistuoja? Tu meluoji, – sušnairavau Rakelės pusėn.

Ji nusijuokė.

– Jei būsi gera mergaitė ir stropiai darysi namų darbus, gal pasiimsiu tave jų pažiūrėti.

– O… jeigu jau aš septinto lygmens, gal galiu būti atleista nuo namų darbų?

– Tik ne tavo gyvenime, – Rakelė šypsodamasi nubraukė man nuo veido plaukų sruogą. – Pameni, kai tau buvo dešimt metų, leidau nelankyti fortepijono pamokų, nes bijojai mokytojo trolio? Iki šiol negaliu sau už tai atleisti. Taigi jokių išsisukinėjimų. O dabar, kadangi mes jau čia, gal pasivaikštom po parduotuves, kaip manai?

Aš atsidusau. Manasis atodūsis išraiškingumu nė iš tolo neprilygo Rakelės, tačiau porą metelių pasitreniravusi galėčiau išvis nekalbėti.

– Neturiu nuotaikos.

Ji atrodė susirūpinusi.

– Tu juokauji?

– Taip, juokauju! Eime!

Man patiko apsipirkti, tačiau viską įsigydavau internetu. Anksčiau drabužius man pirkdavo Rakelė, bet prieš keletą metų uždraudžiau jai tai daryti. Mano amžiaus merginai nereikia tokios galybės tamsiai mėlynų sijonų ir iškrakmolytų baltų palaidinukių. Šiandien supratau, kad matuotis drabužius, jausti juos kūnu, matyti tikrą jų spalvą daug smagiau, nei spragsėti pelyte. Kai baigėme, abi su Rakele stovėjome nuo galvos iki kojų apsikarsčiusios krepšiais.

Ji palingavo galva.

– Nežinau, kaip viską paaiškinsiu išlaidų ataskaitoje.

– Parašyk, kad tai sąskaitos už psichoterapiją, – pasiūliau.

Ji nusijuokė ir mudvi pasukome link išėjimo. Mano dėmesį patraukė nedidelė parduotuvėlė.

– Palauk minutėlę!

Ji atsiduso (suprask: „Tu gal juokauji?“), bet nusekė paskui mane į dailės reikmenų parduotuvę. Išrinkau gražų piešimo sąsiuvinį ir keletą anglinių pieštukų, paskui, pagalvojusi, paėmiau dar spalvotų pieštukų ir dėžutę pastelių.

– Turi naują pomėgį? – paklausė Rakelė mokėdama už pirkinius.

– Pamaniau, kad mano sienai seniai reikia pailsėti, ar ne?

Rakelė kantriai apsimesdavo, kad jai nerūpi mano tapyba, tačiau žinojau, jog ją tai erzina.

Įsukome į vieną iš tuščių koridorių. Įsitikinusi, kad mūsų niekas nemato, Rakelė iškvietė elfų transportą ir prieš mus iškart atsivėrė durų anga. Spėjau, kad Rakelė turėjo tam tikrų privilegijų, nes mane visąlaik paimdavo tik po kelių minučių. Ta pati elfė, kuri atgabeno mane čionai, žengė iš angos ir paėmė mus už rankų. Gal manote, kad ji pyko dėl to, jog ją apgavau? Klystate, elfams rūpi tik jų reikalai, į visa kita jiems nusispjaut. Elfė tik porą kartų mane nužvelgė, ir viskas.

Grįžome į Centrą ir Rakelė padėjo man parsinešti pirkinius. Kai mano namuose numetėme krepšius, ji uždėjo rankas man ant pečių ir įdėmiai pažvelgė į veidą.

– Ar gerai jautiesi?

Nusišypsojau.

– Taip, gerai.

Regis, ją tai nuramino. Rakelė išėjo ir mano šypsena dingo. Niekas nebuvo gerai ir abejojau, ar kada iš viso bus.

Vienuoliktas skyrius

MATAU TAVE KIAURAI

Prabudus kitą rytą nuotaika vis dar buvo bjauri. Vakar pusę nakties žiūrėjau „Istono mokyklą“, bet ir tai manęs nepradžiugino. Tiesą sakant, pasidarė dar blogiau. Žinojau, kad televizijos serialas nėra tikras gyvenimas, tačiau jis priminė man tai, ko neturėsiu: išleistuvių, santykių aiškinimosi tarp merginų, geriausių draugių, kurios turi kojas ir kvėpuoja oru, vaikinų. Ypač vaikinų.

Išsikviečiau Lišą, jos veidas sumirgėjo vaizdo ekrane.

– Ar Rakelė šiandien laisva?

Ji papurtė galvą.

– Jos net nėra Centre. Vėl posėdžiauja. Nori, kad iškviesčiau?

– Ne, nieko svarbaus. Norėjau kai ko paklausti, bet neskubu.

Nusišypsojau, pamojavau Lišai ir išjungiau ekraną. Pasikuitusi vakarykščiuose pirkiniuose ištraukiau zebro dryžiais margintą suknelę su dirželiu ir priderinau pritrenkiamus rožinės spalvos aukštakulnius. Gal mano stilius jums pasirodys pernelyg rėžiantis akį, tačiau kai gyveni ten, kur viskas balta, norisi pagyvinti aplinką. Su bateliais jaučiausi ne taip gerai, kaip tikėjausi, bet atrodžiau gražiai.

Pasiėmiau krepšį su piešimo reikmenimis ir jau buvau bežengianti pro duris, kai galvon šovė geresnė mintis. Prieš kelerius metus per Kalėdas Rakelė man padovanojo riedučius. Lakstydama su jais koridoriais ir trankydamasi į viską, kas pasipainiodavo kelyje, sukėliau tokią sumaištį, kad Rakelė veikiai juos atėmė. Tačiau mano kambaryje prie rašomojo stalo stovėjo kėdė su ratukais. Ir jei nepralinksmėsiu pasivažinėjusi ja koridoriais, tada manęs niekas nepralinksmins.

Užkabinau krepšį ant kėdės atkaltės ir išstūmiau ją į koridorių. Stumtelėjau kėdę ir, kai ji įsivažiavo, užšokau. Kėdė nuriedėjo į priekį kreivuliuodama į kairę, kol atsitrenkiau į sieną. Man dardant tolyn žmonės, su kuriais prasilenkdavau, palydėdavo mane kreivais žvilgsniais (arba keiksmažodžiais, jei būdavo priversti mūrytis į sieną). Įvažiavusi į reikiamą koridorių pakreipiau kėdę taip, kad ji įčiuožė tiesiai į Lendo kamerą, pririedėjusi prie jo lovos atsitrenkė ir apvirto. Lendas nustebęs pažvelgė į mane.

– Labukas! – sukikenau aš.

– Labas, – jis pakėlė vieną antakį. Prakeikimas, vėl tas vienas antakis! Šiandien jis vėl atrodė kaip tamsiaplaukis, tamsiaakis gražuoliukas. Man patiko šis jo pavidalas.

– Žinai, – pasakiau stodamasi ir taisydamasi suknelę, – tu buvai teisus.

– Buvau teisus?

– Aha. TKABA mane prižiūri kaip elfus ir kitus padarus. Visą tą laiką maniau, kad esu šeimos dalis, pasirodo, esu stebima. Nuostabu.

– Man labai gaila, – jo balsas skambėjo nuoširdžiai.

– Man vis tiek atrodo, kad jie klysta. Kai žiūriu į veidrodį, matau save ir nieko daugiau.

Pastaruoju metu it apsėsta galvojau apie tai kiekvieną minutę ir dabar buvau beveik tikra, kad esu teisi. Jei būčiau antgamtinė būtybė, už savo atvaizdo turėčiau ką nors įžiūrėti.

– Vadinasi, tu viską matai kiaurai? Ne tik mane?

Žinojau, kad negaliu apie tai kalbėti, bet dabar man nerūpėjo.

– Atleisk, tu nesi išskirtinis, – ir nusišypsojau. – Jei prieš mane antgamtinis padaras, aš matau tikrąjį jo pavidalą, nesvarbu, kuo jis apsimestų.

– Oho! Tau pasisekė.

– Praverčia. Kai ką tau atnešiau, – ir ištiesiau jam krepšį. Jis pažvelgė vidun ir veidą nutvieskė šypsena.

– O, ačiū. Šauni dovana.

– Pagalvojau, kad galėtum mane pamokyti. Turiu sunkumų su figūrom.

– Ką tu kalbi! Tavo puiki figūra!

Tai bent, jis su manimi koketuoja! Aš nusijuokiau ir paraudau.

– Kvailys.

Lendas irgi nusijuokė ir prisėdęs ant lovos krašto paplekšnojo per antklodę šalia savęs. Kitą valandą jis aiškino man apie proporcijas ir kaip jas atvaizduoti. Paskui pasiūlė pabandyti ką nors nupiešti. Po valandos piešiau vis dar siaubingai, bet jau matėsi šiokia tokia pažanga. Kad ir kaip būtų, mudu puikiai praleidome laiką.

– Vadinasi, tu gali viską matyti kiaurai? – paklausė Lendas pradėdamas dar vieną mano portretą.

Aš stebėjau jo rankas žavėdamasi, kaip susipina tikrasis jo pavidalas su apžavais.

– Ne. Negaliu matyti kiaurai per drabužius ar kitus daiktus. Tik per apžavus. Tačiau tave matau kiaurai visą, nes tavo drabužiai netikri, – ir pašiurpusi nutilau. – Turėjau omeny, kad nežiūrėjau… Tave sunku įžiūrėti, be to, man patinka žvelgti tau į veidą ir aš nesistengiu pamatyti daugiau, nes… – o Dieve, visai nusišnekėjau!

Lendo veide sustingo keista išraiška, atrodo, jis nežinojo, ką ir manyti.

– Hm. Anksčiau apie tai nepagalvojau. Gal kitą kartą atnešk man šortus?

Aš linktelėjau vis dar jausdamasi nejaukiai. Kad greičiau pakeisčiau temą, paklausiau:

– O tu? Ar tik atkartoji žmonių ir būtybių išvaizdą, ar gali iš tikrųjų, pavyzdžiui, užsiauginti plaukus ar panašiai?

Lendas sumirguliavo ir vietoje marškinėlių trumpomis rankovėmis atsirado ilgos. Jis ištiesė ranką ir aš dvejodama paliečiau audinį. Jis buvo apčiuopiamas, tačiau per daug glotnus, kad būtų tikras.

– Tas pat ir su plaukais.

– Kaip viskas keista, – ėmiau čiupinėti netikrą audinį. – Ar tu jį jauti? Tai tavo dalis ar kaip?

Jis papurtė galvą.

– Ne visai. Pats nesuprantu, kaip tai padarau ir kas tai.

– Ar dėl to čia įsibrovei? Kad sužinotum, kas esi?

Jis nusijuokė.

– Man nusispjaut, kas esu pagal TKABA klasifikaciją.

Susiraukiau.

– Aha, man irgi. Tai tada kodėl įsmukai čia?

Jis kiek patylėjo, paskui papurtė galvą.

– Pasakysiu, tik kiek vėliau, gerai?

Kad ir kaip knietėjo sužinoti, supratau, jog tai nėra labai svarbu. Nė vienas iš mūsų niekur iš čia nepabėgs.

– Žinoma.

– O kaip tau jūsų transportas? Kai paėmiau tos moters ranką, apskritai nesuvokiau, kas vyksta. Tik galvojau, kaip neišeiti iš proto.

– A, tu apie Elfų karalystės takus? Mane irgi užknisa. Tu nežinojai, kad ji elfė?

– Tiesą sakant, apie elfus neišmanau beveik nieko.

– Tau pasisekė. Geriau nežinoti.

– Kodėl? Regis, jie labai praverčia, gali į visur atverti duris.

– O taip. Labai praverčia. Užtat paskui būni priverstas turėti su jais ir kitokių reikalų.

Pradėjau pasakoti apie elfus ir nė pati nepastebėjau, kaip viską išpliurpiau. Nežinojau, kiek tiksliai elfų valdo TKABA, tačiau tie, kuriuos valdėme, nekentė mūsų už tai. Esu girdėjusi, kad yra skirtingų rūšių elfų, tačiau tie, kuriuos sutikau aš, buvo vienodi: stulbinamai gražūs, galingi ir visiški bepročiai. Paaiškinau jam viską, ką žinojau: apie tai, kaip jie iš dalies manipuliuoja žmonių pasauliu ir keliauja savo takais tarp Žemės ir Elfų karalystės. Deja, žinojau ne kažin ką, nes Rakelė nemėgo apie tai kalbėti. Ji visuomet apsimesdavo, kad elfai mums reikalingi tik dėl kelionių, tačiau aš įtariau, jog tai toli gražu ne viskas. Pagaliau išklojau jam apie visus agentus, kurie dingo per pastaruosius metus dėl to, kad nemokėjo tinkamai suformuluoti įsakymo.

– Kodėl tada TKABA jais naudojasi, jeigu jie tokie blogi? – paklausė sumišęs.

– Elfai nėra blogi. Jų net nepavadinsi nepadoriais. Tiesiog jų kitos dorovės normos. Jie gyvena vadovaudamiesi kitomis taisyklėmis. Elfams svarbu tik viena – jų pačių norai. Tai jų vertybė. Į visa kita jiems nusispjaut. Todėl pagrobti žmogų jiems nėra jokia blogybė: jei ko nori, tai ir pasiima. Arba nužudo. Kai gyveni amžinai, vieno mirtingojo gyvybė, palyginti su visa Visata, nieko nereiškia. Kai nežinai, kas yra laikas, ką gali reikšti kokie keturiasdešimt metų, kuriuos atimi iš mirtingojo? Jie to net nepastebi.

– Vadinasi, elfai tau patinka?

– Nenusišnekėk, aišku, ne. Mano nuomone, bendradarbiaudama su elfais TKABA daro didžiausią kvailystę, kokia tik gali būti.

– Tai kodėl jais naudojatės?

– Elfams pirmiausia įsakoma tarnauti TKABA. Jie mano, kad gali valdyti elfus – o aš tikrai žinau, jog ne, – sumurmėjau rūškanai pati sau. Paskui pažvelgiau į Lendo eskizą. – Tu tikrai talentingas.

– Dailus modelis. Man patinka, kaip tu šiandien apsirengusi, – iš jo šypsenos negalėjai pasakyti, ar kalba rimtai, ar šaiposi.

– Galiu su šortais atnešti ir kokius nors batus, jei nori.

Jis nusijuokė.

– Kad galiu atrodyti kaip mergina, dar nereiškia, jog noriu mergaitiškai rengtis.

– Taip, tu teisus. Tavo blauzdos ne tokios gražios, – aš atsistojau ir pasirąžiau. – Gal jau eisiu. Tarp mūsų, mergaičių, šnekant, aš net neturiu žinoti, kur jie tave laiko, – ir mirktelėjau.

– Pasiimk šituos. Galėsi pasipraktikuoti namie, – ir ištiesė man sąsiuvinį su pieštukais. – Tu juk dar ateisi?

– Žinoma. Tu čia šauniausias, – Lendas išsiviepė iki ausų, bet aš iškart papurčiau galvą ir nutaisiau apsimestinai rimtą veidą. – Tik labai neįsijausk: juk dauguma tavo varžovų – gyvi numirėliai.

Atsisėdau ant kėdės ir atbula išriedėjau iš Lendo kambario. Jis nusišypsojo man pavymui ir aš linksmai mostelėjau ranka, tarsi atiduodama pagarbą. Grįžusi į butą išsitraukiau sąsiuvinį ir peržvelgiau eskizus. Manieji, palyginti su jo, buvo kur kas prastesni, vis dėlto jaučiausi daug linksmesnė nei iki apsilankymo pas Lendą. Išsitraukiau pieštukus ir įnikau piešti.

Visą kitą savaitę niekaip neištaikiau progos prasmukti į Lendo kambarį. Dėl daugybės pamokų ir ypatingo Rakelės dėmesio (suprask: užknisančio lindimo į akis) neturėjau nė minutės laisvo laiko. Nematydama Lendo su kiekviena diena vis labiau grimzdau į neviltį. Pagaliau atėjo savaitgalis. Vyliausi, kad Rakelė bus užsiėmusi.

Tačiau šeštadienį iš pat ryto sutilindžiavęs durų skambutis sužlugdė visas mano viltis. Buvau vos baigusi rengtis, kai vidun įžengė besišypsanti Rakelė.

– Jūs tik pažiūrėkit! Kokia gražuolė! – pagyrė mane.

Aišku, kad atrodžiau gražiai, nes ketinau pasimatyti su Lendu. Išspaudžiau šypseną.

– Kas atsitiko?

– Nieko. Pagalvojau, gal galėtume kur nors nueiti. Kur norėtum: į paplūdimį, vėl į prekybos centrą, o gal į kiną?

– Tikrai? – tai bent naujiena. Paprastai visos išvykos už Centro ribų būdavo rūpestingai planuojamos ir derinamos. Dažniausiai lankydavomės muziejuose ir tai tik dėl to, kad įėjo į mano mokymosi programą. Kai buvau jaunesnė, man tai patikdavo. Mes vaikštinėdavome ir aš apsimesdavau, kad Rakelė mano mama ir kad mes pačios paprasčiausios motina su dukra. Aišku, visos iliuzijos išgaruodavo, kai tekdavo grįžti Elfų karalystės takais.

– Pastaruoju metu čia tikras beprotnamis, mums abiem reikia pailsėti.

– Puiku! Skamba viliojamai, – aš nemelavau. Kad ir kaip norėjau pamatyti Lendą, visą savaitę nebuvau iš Centro kojos iškėlusi.

Supypsėjo Rakelės komunikatorius. Ji žvilgtelėjo į ekraną ir veidą perkreipė pikta grimasa. Kai jau tikėjausi išgirsti atodūsį, Rakelė nusikeikė. Ji nusikeikė. Dar niekad nebuvau nieko panašaus girdėjusi, prisiekiu. Kad ir apie ką buvo ta žinutė, aišku viena: atsitiko kažkas labai, labai svarbaus.

– Atleisk, – atsiprašė ji bėgdama prie durų. – Turiu skubėti.

– Nesijaudink, – nulydėjau ją akimis. Magėjo iškvosti, kas atsitiko, tačiau žinojau, kad jei tai nesusiję su manimi, ji nepasakys nė žodžio. Bet aš ne iš tų, kas praleidžia progą, todėl griebiau piešimo reikmenis, internetu užsakytus šortus ir patraukiau pas Lendą. Keista, bet pagalvojus, kad vėl jį pamatysiu, virptelėjo širdis.

Dvyliktas skyrius

ŠMĖKLA IR EILĖRAŠTIS

Kai įėjau, Lendas gulėjo lovoje nugara į duris. Tikriausiai tupėti čia uždarytam klaikiai nuobodu. Pagalvojau, kad gal nereikia jo budinti, bet paskui pamaniau, jog jam tai veikiausiai nepatiktų, tad priėjusi užmečiau Lendui ant galvos krepšininko šortus. Dabar galėsiu drąsiai žvelgti į jį nebijodama matyti kiaurai netikrus jo drabužius.

Lendas krūptelėjo ir pašoko, bet pamatęs mane nusišypsojo. Šiandien prieš mane vėl buvo tas pats juodaplaukis gražuolis. Man patiko juočkio šypsena, bet tikrojo Lendo šypsena atrodė tokia pat miela.

– Labas, – pasisveikino jis. – Ilgokai užtrukai.

Atsidusau apsimesdama abejinga.

– Kai kurie iš mūsų turi savo gyvenimą, nepamiršk.

– Taip, aš dar nepamiršau, kas tai yra, – jis užsitraukė šortus po antklode. – Keista vėl vilkėti tikrus drabužius.

– Negi tau nešalta?

Jis keistai pažvelgė į mane.

– Čia nešalta.

– Nenusišnekėk.

Nusimetęs antklodę Lendas atsistojo. Nusikvatojau: šortus jis mūvėjo ant žalsvai rudos spalvos kelnių. Šios tuoj dingo ir aš pamačiau dailias kojas.

– Tai kaip, bandei piešti?

Atsisėdau ant lovos.

– Taip, bet man dar reikia daug mokytis, – ir ištiesiau jam sąsiuvinį su eskizais. Lendas pervertė linguodamas galva.

– Žinai, šį kartą daug geriau. Ir tau puikiai sekasi perteikti spalvas.

Aš nušvitau. Jis ištiesė man sąsiuvinį ir mūsų rankos susilietė. Nusijuokiau ir papurčiau galvą.

– Kaip keista.

– Kas keista?

– Aš tik… nežinau, man visuomet atrodė, kad palietusi turėčiau jausti kažką panašaus į vandenį. Kai paliečiau tave pirmą kartą, tada, kai uždėjau sekimo įtaisą, baiminausi, kad mano ranka pereis kiaurai.

Jis nusijuokė.

– Tikrai ne.

– Pamaniau, bus tas pat, kaip panardinus ranką į šaltą vandenį. Bet tu šiltas.

Lendas uždėjo savo ranką ant manosios. Mano širdis suspurdo iš džiaugsmo.

– Tavo rankos ledinės.

– Sakiau? Čia šalta, – kai jis atitraukė ranką, nepatenkinta susiraukiau – ir nieko negalėjau sau padaryti!

– Kaip praleidai savaitę? – paklausė jis.

– Siaubingai nuobodžiavau. Nors, ko gero, ne taip, kaip tu.

– Ko gero, ne taip.

– Ką jie tau daro? Ar ketina čia šiaip laikyti amžinai?

– Tikiuosi, ne. Jie man skyrė keletą užduočių, kurias tikisi, kad padarysiu. Atliko keletą bandymų, tik bijau, kad aš ne itin linkęs bendradarbiauti. Rakelė bandė su manimi kalbėtis, norėjo sužinoti, iš kur aš atsiradau ir kodėl rausiausi jos popieriuose.

– Man irgi šiek tiek smalsu.

Lendas nusišypsojo.

– Neabejoju. Beje, pirmiausia tu kalta, kad aš kiurksau šioje kameroje.

Turėjau pripažinti, kad jis teisus. Nors ne visai.

– Pats kaltas, kad sukurpei tokį netikusį planą, jog tave sugavo bejėgė mergiūkštė paauglė.

– Bejėgė? Nepasakyčiau. Įdomu, kas vos neužmušė manęs elektra?

– Ak, taip, kai ką pradedu prisiminti.

– Šiandien kažkodėl esi be savo prietaiso. Ir anąkart buvai be jo, – jis mąsliai pažvelgė į mane.

– Ką nors rezgi? – ėmiau nervintis. Gal tik truputį, na, po to, kai jis taip pasakė.

– Ne, visai ne. Džiaugiuosi, kad tu manimi pasitiki.

– Nėra reikalo bijoti vaikino, kurio visas planas įsibrauti į Centrą buvo pagrįstas tuo, kad reikia suduoti moteriai ir bėgti.

Lendas pridėjo ranką prie širdies.

– Hm. Tu teisi. Pats nesuprantu, kaip taip išėjo. Buvau puolęs į neviltį.

– Suprantu. Mes visi prikrečiam kvailysčių. Praėjusią savaitę persekiojau vampyrą ir įpuoliau į patalpą prieš tai jos nepatikrinusi. Pasirodė, kad ten manęs laukia visa gauja. Vos galo negavau.

– Kaip išsigelbėjai?

– Pasikviečiau Retą.

– Kas tas Retas?

– Ilga istorija.

Lendas palinko į priekį.

– Ko jau ko, bet laiko turiu per akis.

Prisiminiau, kiek laimingų valandų kažkada praleidau su Retu, ir pečiai pakumpo po liūdesio našta.

– Kai čia atsiradau, maniau, kad elfai kaip angelai: tokie jie buvo gražūs ir paslaptingi. Retas pasirodė, kai man buvo keturiolika. Iš pradžių elgėsi kaip kiti: buvo šaltas ir neprieinamas. Tačiau sužinojęs, ką aš galiu, pradėjo domėtis manimi, kalbinti. Jis buvo vienas iš nedaugelio vaikinų aplink mane, tiksliau, vyriškosios lyties būtybių, maža to, pats nuostabiausias vaikinas, kokį esu regėjusi. Netrukus jis ėmė lankytis mano namuose, pasakojo istorijas, mokėjo išklausyti. Kai kalbėdavomės, jis laikė mane už rankos, iš jo sklindanti šiluma užliedavo visą kūną. Gyvenau nuo vieno susitikimo su juo iki kito. Veikiai jis ėmė žadėti nusinešiąs mane į savo pilį. Kokia vieniša mergaitė nenorėtų to girdėti?

Lendas susiraukė, atrodė susirūpinęs.

– Tai jūs… kaip čia pasakius… susitikinėdavote?

Liūdnai atsidusau prisiminusi, kaip tada mylėjau Retą, kaip buvau jam atsidavusi. Tada mano gyvenimas buvo lengvesnis.

– Susitikinėdavome, tačiau ne ta prasme. Turiu omeny, kad mes nesibučiuodavome ir taip toliau. Tačiau kaskart, kai jis paimdavo mane už rankos, jo šiluma darėsi vis stipresnė ir aš vis labiau prisirišdavau prie jo. Jis ateidavo vidury nakties ir mes šokdavome, kol, prisiekiu, imdavome švytėti. Laikiau jį tobulu. Retkarčiais, kai jis mane pakeldavo, širdis taip įkaisdavo, kad, regėjosi, tuoj sprogs. Vieną dieną gavau užduotį, visai paprastą: reikėjo sulaikyti vilkolakį. Su jais labai lengva: vilkolakiais virtę vargšai žmonės būna tokie persigandę, kad net apsidžiaugia sutikę ką nors, kas gali jiems viską paaiškinti. Tačiau tas vaikinas vilkolakiu buvo jau porą metų ir, kaip spėjau, tai jam patiko. Todėl kai jį radau ir pranešiau, kad sulaikomas, jis baisiai įsiuto ir sudavė man. Aš dar gerai nesuvokiau, kas vyksta, kai pasirodė Retas. Veide – vien beprotiškas įniršis. Jame nebuvo likę nieko žmogiška. Retas ištiesė ranką ir vilkolakis nuskriejo link medžio. Tada jis ėmė kažką murmėti, medis pradėjo drebėti, traškėti, lįsti iš žemės ir… vilkolakis… Vienu žodžiu, jį sutraiškė gyvą, – skubiai užbaigiau stengdamasi išginti tą vaizdą ir klyksmus iš galvos. – Nors vis dar be proto mylėjau Retą, jis mane taip išgąsdino, kad nekalbėjau su juo, net matyti nenorėjau jo kokį mėnesį. Įsimylėjimo įkarštis išsisklaidė ir aš praregėjau. Nežinau, kaip jis mane taip apžavėjo, – susiraukiau. – Rakelė mano, kad aš viską išsigalvoju, – pridūriau. – Dabar kiekvieną kartą mane sutikęs Retas stengiasi prisiliesti, kad aš vėl pajusčiau tą šilumą, kad ji vėl nueitų iki širdies.

Lendas valandėlę patylėjo.

– Kodėl jie jo nepasiunčia kur toliau?

– Agentūrai reikalinga elfų magija. Jie įsitikinę, kad žinodami tikruosius elfų vardus gali juos valdyti, todėl nesuka sau galvos. Jie neįtaria, kaip siaubingai klysta.

– Agentūra daug ko nežino.

– Taip, – susiraukiau stengdamasi pamiršti Reto šilumą. – O dabar papasakok apie save. Kuo tu užsiėmei? Ar turi šeimą? Ar lankai mokyklą? Kur gyveni? Ar visuomet toks buvai? – klausimai, kuriuos jau seniai knietėjo užduoti, pasipylė vienu metu. Nepasiteiravau tik vieno: ar jis turi merginą. Šitą klausimą kol kas pasilaikiau sau.

Lendas tik nusijuokė.

– Matau, Rakelė irgi nusprendė prie mūsų prisidėti, todėl apie tai pasikalbėsime kitą kartą.

Pakėliau akis. Rakelė stovėjo tarpdury įsirėmusi rankomis į klubus ir atrodė taip, tarsi tuoj ims spjaudytis ugnimi.

– O, pypt, – sumurmėjau aš. Paskui nusišypsojau ir pamojavau. – Sveika, Rakele. Kaip sekasi? Ar nepersigalvojai eiti į kiną?

– Ką čia veiki?

– Supranti, taip atsitiko, kad ėjau pro šalį… Lendas maloningai sutiko pamokyti mane piešti.

– Kelkis ir atsitrauk nuo jo. Tuojau pat.

– Ak, atsipalaiduok, – nerūpestingai numojau ranka. – Jeigu jis būtų norėjęs mane nužudyti, tai jau būtų nužudęs. Atnešiau jam krūvą aštrių pieštukų, panorėjęs galėjo mane nudurti, bet jis elgėsi kaip tikras džentelmenas.

– Eve! – dabar jos balse pasigirdo grėsmė. Rakelė nejuokavo. Jau buvau besistojanti, kai Lendas suėmė mano ranką.

– Tu nori žinoti atsakymus? – kreipėsi jis į Rakelę. – Leisk jai su manimi pabūti ir aš pasakysiu, kodėl čia atsiradau.

Rakelės žvilgsnis nukrypo nuo manęs į Lendą. Jos veidas įgavo tą keistą išraišką: šaltą, blaivią ir kartu liūdną. Supratau, kad ji nekantrauja išgirsti atsakymus, bet buvo dar kažkas, kas jai neleido sutikti. Nežinojau kas. Galiausiai, palingavusi galvą, ji atsiduso. Tokį atodūsį girdėdavau labai retai – jis reiškė pralaimėjimą. Negalėjau tuo patikėti.

– Gerai, – galiausiai ištarė Rakelė.

Lendas paleido mano ranką.

– Ar šią savaitę aptikote daug negyvų antgamtinių būtybių?

Rakelė nustebusi sužiuro į jį, paskui nuostabą pakeitė įtarumas.

– Antgamtinės būtybės miršta retai. Kodėl manai, kad apskritai radome negyvų?

Jis užvertė akis.

– Tai kiek?

Ji patylėjo, paskui pasakė:

– Trisdešimt.

– Palauk, kiek? Tikrai?

Aš negalėjau patikėti savo ausimis. Trisdešimt negyvų padarų? Taip niekada nebuvo. Per metus netekdavome penkių, gal dešimties. Daugiausia vampyrų: jie suaktyvindavo sekimo įrenginį ir tas įšvirkšdavo jiems šventinto vandens.

– Tuomet jūs ne viską žinote, – tarė Lendas. – Spėju, kad iš tikrųjų yra daugiau – gal penkiasdešimt, jei iki šios minutės nepadaugėjo.

– Iš kur gavai tokios informacijos?

– Nejau iš tikrųjų manote, kad TKABA – vienintelė organizacija, kuri užsiima sekimu?

Rakelės akys pergalingai suspindo, ji buvo tikra, kad tuoj išaiškins Lendo paslaptį.

– Kokiai grupuotei tu priklausai?

Lendas palingavo galva.

– Aš ne kvailas. Mes nenorime, kad mus įregistruotų. Tuo labiau nesileisime nužudomi.

– Kas tau perduoda informaciją? – pakartojo ji.

– Šmėkla. Ji sakė…

– Tu pažįsti šmėklą? Kur ji? – Rakelės akys iš nekantrumo jau lipo ant kaktos.

– Liaukis pertraukinėjusi. Ji pasakė, kad atsakymo reikia ieškoti TKABA ir padeklamavo keistą eilėraštį.

Rakelė kantriai laukė.

– Kokį?

Lendas pasisuko į mane.

– Eve, gal tu nori padeklamuoti?

– Ką? – visiškai nieko nesupratau.

– Vaiskios kaip tirpstantis sniegas jos akys, – tyliai pradė-jo jis.

Šituos žodžius pasakiau jam tada, kai bandė atkartoti mano akių spalvą. Nenuostabu, kodėl jis taip išsigando. Iki šios minutės buvau visai pamiršusi tuos kvailus žodžius – bet kaip jis sužinojo, ką aš girdėjau sapne?

– Apie ką tu kalbi? Aš… aš net nežinau, ką tai reiškia.

– Kas toliau tame eilėraštyje? – nekantravo Rakelė.

Lendas atsisuko į ją.

– Pasakysiu, kai mane paleisite.

– Mes neketiname tavęs paleisti. Kas žino, gal tai tavo grupuotė kalta dėl visų tų žudynių. O tu įsibrovei čia tam, kad pasinaudojęs mūsų duomenų bazėmis rastum naujų aukų.

– Kad ir kas žudytų, jie puikiai apsieina be manęs, štai ką noriu pasakyti.

– Tai kodėl čia įsibrovei?

– Jau sakiau. Šmėkla sakė, kad atsakymo reikia ieškoti čia. Pagalvojau, kad gal jūs ką nors žinote, ką nors išsiaiškinote, ar panašiai. Štai ko man reikėjo. Tačiau dabar matau, kad klydau, kad jūs žinote dar mažiau už mus.

Rakelė ne juokais įsiuto. Dar nemačiau nė vieno, kas sugebėtų taip meistriškai išvesti ją iš kantrybės kaip Lendas.

– Kai būsi pasirengęs papasakoti ką nors naudinga, duok žinoti. Eve, eime.

– Gal dar kiek pabūsiu.

O ne, regis, leptelėjau nei šį, nei tą. Beveik nejudindama lūpų Rakelė išspjovė vieną žodį:

– Tučtuojau.

– Gerai. Lendai, pasimatysime vėliau.

Palikusi jam piešimo reikmenis nusekiau paskui Rakelę. Atsisveikindama dar spėjau droviai nusišypsoti.

– Aš negaliu… Kodėl tu… Tu galėjai… – Rakelė turėjo sustoti, kad atgautų kvapą. – Aš labai tavimi nusivylusi, Eve.

Užverčiau akis, bet klusniai tipenau šalia jos koridoriumi.

– Jei turėčiau savo gyvenimą ar draugų, man nereikėtų leisti laiko su kaliniais. Bet jeigu jau kalbame apie Lendą, jis labai mielas ir, jei gražiau su juo elgtumeisi, galbūt jau būtum sužinojusi ką nors dora.

– Tu nesupranti, kas vyksta.

– Taip, nesuprantu, nes tu man nieko nepasakoji! Kas nužudė visus tuos antgamtinius padarus?

Pavargusi Rakelė pasitrynė kaktą.

– Aš nežinau. Tie vampyrai praėjusią savaitę, per pastarąsias dienas radome dar kelias antgamtines būtybes. Arba anksčiau to nepastebėjome, arba reikalai sparčiai blogėja.

– Ką ketinate daryti?

– Geriausi mūsų tyrėjai ir analitikai jau dirba bandydami rasti atsakymus. Tačiau pastaruoju metu mums sunkiai sekasi ką nors išsiaiškinti. Kad ir tavasis bičiulis – neturime nė menkiausio supratimo, kas jis ir iš kur atėjo.

– Kaip kad aš?

Ji rūsčiai dėbtelėjo, bet žvilgsnis greitai sušvelnėjo.

– Tu – visai kas kita.

– O taip, – žiojausi pridurti „kaip pasakysi“, bet žinojau, kad tai ją vėl išves iš kantrybės. – Tiesa, ar radote būdą Retui sutramdyti? Pavargau miegoti su svarmenimis lovoje.

– Tu miegi su svarmenimis?

– Reikia kaip nors apsisaugoti.

Ji atsiduso, suprask: „Dabar ne laikas.“

– Juk žinai, kad elfai negali tavęs pagrobti. Jiems griežtai uždrausta grobti žmones.

– Gal tada kas nors pasakytų tai Retui. Beje, pagrobimu to nepavadinčiau, greičiau…

– Eve, gana. Tiesą sakant, galbūt buvimas su Lendu ir išeitų tau į naudą, gal pagaliau atsikratytum manijos dėl to elfo, tu stačiai apsėsta.

Sustojau kaip įkasta. Rakelė paėjėjo dar kelis žingsnius, kol tai pastebėjo.

– Aš apsėsta manijos dėl jo? Kodėl nenori manimi patikėti? Maniau, kad aš tau rūpiu! – akys pritvinko pykčio ašarų, aš stipriai užsimerkiau, kad nepasakyčiau ko nors, dėl ko vėliau gailėčiausi. Paskui giliai įkvėpiau ir papurčiau galvą. – Tiek to. Einu namo.

– Tik nepamiršk man pranešti, jei vėl sugalvosi pasimatyti su Lendu.

– Kaip kitaip, juk mes viena kita labai pasitikime, – kol ji nieko neatsakė, staigiai apsisukau ir nudrožiau į savo butą.

Tryliktas skyrius

UŽDEK MANYJE UGNĮ

Kitą dieną (prieš tai išsiuntusi Rakelei trumpą žinutę, kad ketinu aplankyti Lendą) pasikišau po pažastimi nešiojamąjį kompiuterį ir patraukiau į jo kamerą. Šįryt jis atrodė kaip kinas – pritrenkiamai gražus.

– Ką norėtum šiandien nuveikti?

Aš rūsčiai dėbtelėjau į jį.

– Šiandien ketinu tau įrodyti, kad „Istono mokykla“, nors ir neįvertinta kritikų – nepelnytai! – ne veltui yra tokia populiari tarp žiūrovų!

Jis užvertė akis į lubas ir atsiduso.

– Vadinasi, Rakelė vis dėlto nusprendė paskirti man kankinimų.

Niūktelėjau jam į petį ir kalbėjau toliau:

– Atrinkau tris serijas, kurios išsiskiria ne tik puikia aktorių vaidyba, bet ir neprilygstamu siužetu. Ir tu turėsi pripažinti, kad tai nuostabus serialas.

– Ar tai įsakymas?

– Ne, tai grasinimas.

Lendas atrėmė pagalvę į sieną ir išsitiesė ant lovos. Aš prisėdau šalia jo nė nepagalvojusi, kad teks susiglausti, jei abu norėsime matyti ekraną. Susivokiau tik tada, kai mūsų rankos susilietė, ir ta mintis mane pritrenkė: pasirodo, aš iki ausų įsimylėjusi! Turėjau susiprotėti anksčiau, nes pastaruoju metu tik apie jį ir tegalvojau, tačiau kaip tik šią akimirką man viskas tapo aišku. Lendas man labai patiko. Ir dar: man patiko būti įsimylėjusiai! Labai patiko. Čia ne tas atvejis, kai imi koketuoti su kuo nors vien iš nuobodulio: man norėjosi nuolat būti su Lendu, laikytis už rankų, pajusti jo bučinių skonį.

Nuotaikos nepataisė net „Istono mokykla“. Širdy kirbėjo abejonės: o jei Lendas malonus su manimi vien todėl, kad aš čia vienintelė elgiuosi su juo gražiai? Jei tikrame gyvenime jis turi merginą? Be to, Lendas geba keisti išvaizdą, tad gali draugauti su penkiasdešimt merginų ir jos nė neįtartų! Ir kas bus, jei TKABA jį paleis? Daugiau jo niekada nepamatysiu. Nuo tos minties man aptemo akyse. Gerai, o kas bus, jei agentūra jo nepaleis? Jis sielosis, kol galiausiai ims manęs nekęsti – juk tai aš kalta, kad jį sugavo.

Lendas kumštelėjo man į pašonę.

– Na, ne taip jau ir blogai, – tarė šypsodamasis. Supratau, kad pirma serija baigėsi.

Šiaip ne taip išspaudžiau šypseną.

– Neblogai? Serija nuostabi!

Jis prisimerkė.

– Tu gerai jautiesi?

– Taip, žinoma. Kodėl turėčiau blogai jaustis?

Lendas uždėjo delną man ant rankos. Mano širdis suspurdėjo – gal aš irgi jam patinku!

– Tu galvoji apie tai, kas nužudė tas antgamtines būtybes, ar ne?

Velnias. Nei aš jam patinku, nei ką.

– O kodėl man turėtų tai rūpėti? – leptelėjau nepagalvojusi, paskui susigriebiau: – Noriu pasakyti, kad tai siaubinga, bet aš su tuo niekaip nesusijusi. TKABA išsiaiškins.

Lendas atitraukė ranką.

– Nieko tu nesupranti. Eve, tu labai su tuo susijusi. Tu irgi antgamtinė būtybė, patinka tau tai ar ne.

Gerai, man tai labai nepatinka. Jau norėjau tai ištarti balsu, bet jis kalbėjo toliau neleisdamas man įsiterpti:

– Jie tokie pat kaip mes. Jeigu juos žudo, vadinasi, kyla grėsmė ne tik toms kelioms rūšims, kurios liko, pavojus kyla ir mums.

– Taip, man gaila, kad žudomos antgamtinės būtybės, tačiau apskritai aš ne itin sielojuosi dėl to, kad galą gavo bandę mane nužudyti vampyrai.

– Kalbama ne tik apie vampyrus, yra daug kitų rūšių, apie kurių egzistavimą tu nė nenutuoki. Ir jei tai tęsis toliau, jų neliks. Pasaulis be jų būtų daug nykesnis ir tuštesnis.

– O argi jis toks jau nėra? – pasakiau neįstengdama nuslėpti kartėlio. Galėjau būti antgamtine būtybe ar žmogumi – abiem atvejais aš nepriklausiau nei tam, nei kitam pasauliui. Ir nuo tos minties man darėsi bloga.

– Patikėk, taip nėra. Noriu parodyti tau tą pasaulį. Bet kad pamatytume, pirmiausia jis turi išlikti.

Atsidusau.

– Ką aš galiu padaryti?

– Iš kur tu žinai tą eilėraštį? Apie akis?

Padėjau nešiojamąjį kompiuterį ir pasisukau šonu, kad galėčiau jį matyti.

– Pati nežinau, tikrai. Tie žodžiai tiesiog atsirado mano galvoje. Manau, kad susapnavau juos tą dieną, kai tu pasirodei. „Vaiskios kaip tirpstantis sniegas jos akys… – aš nutilau, stengdamasi prisiminti, – …dėl to, ko nežino, ji šalta kaip ledas“?

Lendas sulaikė kvėpavimą ir linktelėjo.

– Ar žinai, kaip baigiasi eilėraštis?

Papurčiau galvą.

– Gal padėtum man išsiaiškinti. Aš…

Mūsų pokalbį nutraukė ryški šviesa, pripildžiusi kambarį: sienoje atsivėrė švytinti durų anga.

– Ar ko nors lauki?

– Ne.

Aš prisislinkau arčiau jo. Abu žiūrėjome, kaip iš angos įžengia siluetas. Retas.

– O, pypt, – sušnibždėjau. Aš neturėjau durklo. Nieko neturėjau.

– Ak, štai kur tu, – tarė šypsodamasis Retas. Akivaizdu, jog Rakelė piršto nepajudino, kad jį sustabdytų.

– Lo… – nespėjau ištarti net antro jo vardo skiemens, kai jis mostelėjo ranka ir sušnibždėjo burtažodį. Aš vėl netekau balso.

– Neverta vargintis, – pasakė tebesišypsodamas.

Lendas pažvelgė į mane, aš karštligiškai rodžiau į gerklę lūpomis dėliodama: „Kviesk pagalbą!“

– Palik ją ramybėje, – pasakė Lendas stodamasis tarp manęs ir Reto.

– Evelina mano. Tu čia trečias pašalinis, – ir abejingai mostelėjo ranka: Lendas nuskriejo per kambarį ir atsitrenkęs į sieną be sąmonės susmuko ant grindų. Bandžiau šaukti, bet neišspaudžiau nė garso.

Retas grakščiai nusklendė per kambarį ir atsisėdo ant lovos šalia manęs. Norėjau jam suduoti, bet jis juokdamasis sugriebė mano ranką. Grūmiausi iš paskutiniųjų, deja, jis laisva ranka perbraukė pirštu man per stuburą ir visiškai mane paralyžiavo. Tai buvo panašu į košmarą: kai matai, kad vyksta kažkas siaubinga, ir nieko negali padaryti.

Lendas gulėjo nekrutėdamas. Mano akis aptemdė ašaros.

Retas tebelaikė suėmęs mano ranką, ilgais pirštais apglėbęs riešą.

– Atleisk, kad taip skubu, bet aplinkybės pasikeitė ir ilgiau delsti negalima.

Mano ranka ėmė plisti šiluma. Užsimerkiau ir mintyse pabandžiau ją sustabdyti. Šilumos banga sulėtėjo, paskui išvis sustojo. Jaučiausi taip, tarsi vien valios galia laikyčiau galingą tėkmę. Ilgai nesugebėsiu jos išlaikyti.

– Ak, neapsunkink visko. Kai baigsiu, visiems bus geriau, patikėk, – Retas nusišypsojo ir braukė pirštu man per skruostą palikdamas kaitrų pėdsaką. – Mūsų laukia nuostabus gyvenimas, pamatysi, kaip bus puiku.

Aš nesilioviau priešinusis.

– Evelina, – jis pradėjo pykti, – aš dovanoju tau dovaną, galimybę eiti pirmyn. Tai tik laiko klausimas. Tu priklausai man, ir tai geriausia, ko tu gali laukti.

Jis suspaudė mano riešą. Maloni šiluma virto ugnimi, ji degė vis karščiau ir karščiau, kaitino iki skausmo. Man atrodė, kad jo ranka kaip žioruojantis įspaudas pradegina odą ir susijungia su manąja amžiams. Daugiau negalėjau tverti to karščio, to deginančio skausmo. Kaitra apėmė visą ranką ir slinko toliau, vis greičiau, vis aukščiau – vis arčiau širdies. Sušukau, bet tik lūpos judėjo tyloje.

Staiga tyla sudužo, ją pakeitė aštrus garsas. Atsimerkiau. Lendas gulėjo ant grindų koridoriuje, kūnas raitėsi apimtas traukulių, sukeltų elektros srovės.

– Ak, Lendai, – be garso ištariau aš.

Jis įjungė pavojaus sireną – iššoko iš kameros, nors žinojo, kas jo laukia.

Retas nekantriai atsiduso ir stipriau suspaudė mano ranką.

– Kaip nekenčiu, kai kas nors kišasi ne į savo reikalus.

Ugnis jau apėmė petį, pirmieji jos liežuviai lyžčiojo širdį, įsitaisė ten kaip mažas paukščiukas lizde.

– Loretanai! – suskambo aštrus, rėžiantis balsas, nuo jo kūnu perbėgo nauja skausmo banga.

Retas atsisuko su nuožmia išraiška veide.

Nors Rakelė kalbėjo lėtai ir aiškiai, jos balsas nustelbė sirenos kauksmą.

– Tu daugiau nepaliesi Evelinos.

Sekundės dalis ir Retas atitraukė ranką taip staigiai, tarsi jį degintų ugnis. Kaitra manyje tarytum skilo į du židinius, dalis jos nusileido ir susitelkė ties riešu, ten, kur ką tik lietė Reto pirštai, kita dalis pasiliko širdyje. Aš vis dar negalėjau nei pajudėti, nei kalbėti. Jis atsistojo ir nužvelgė Rakelę, akyse liepsnojo toks pats nuožmus, abejingas įsiūtis, kaip tada, kai nužudė vilkolakį.

– Gali eiti, – tarė Rakelė.

Retas nė krust, atrodė kaip keršto angelas vidury balto kambario. Jau pradėjau galvoti, kad dabar jis nužudys mus visus. Po ilgiausios pauzės gyvenime jis mostelėjo ranka mano pusėn ir aš nukritau ant lovos. Pagaliau atgavau gebėjimą judėti. Daugiau netaręs nė žodžio Retas žengė link sienos ir dingo elfų durų angoje.

Rakelė paspaudė savo komunikatoriaus mygtuką, kad išjungtų sireną, ir puolė prie manęs.

– Eve, brangioji, tu sveika?

Skausmo prisiminimas atgijo taip aiškiai, tarsi vis dar kentėčiau. Ėmiau šniurkščioti glausdama prie krūtinės nudegintą ranką.

– Leisk, pažiūrėsiu, – tarė ji imdama mano ranką. – O, Eve, man taip gaila, – pažvelgiau į Rakelę, jos akys buvo sklidinos ašarų. – Turėjau tavęs paklausyti.

Ant riešo matėsi ryškiai raudonas Reto rankos įspaudas. Tačiau Rakelė regėjo tik nudegimą. Ji negalėjo įžiūrėti to, ką matė mano akys.

Po šiuo įspaudu degė ugnis.

Keturioliktas skyrius

DEK, MAŽYTE, DEK

Spoksojau į savo ranką. Po raudona žyme raitėsi gyvi liepsnos liežuvėliai.

– Ką jis padarė? – sušnibždėjau raudodama. Ką Retas paliko manyje?

Rakelė, manydama, kad kalbu apie Lendą, paglostė man galvą:

– Jis bandė pabėgti.

Aš pakėliau akis ir ryžtingai papurčiau galvą.

– Ne, nebandė. Kai Retas… Lendas neįstengė… todėl metėsi už ribos, kad įjungtų pavojaus signalą. Tik taip jis galėjo man padėti.

– O, – tepasakė Rakelė, jos balsas sušvelnėjo. Ji pasisuko į koridorių, kur be sąmonės gulėjo Lendas, tiksliau, tai, ką ji galėjo matyti. Lendas mūvėjo mano dovanotus šortus, todėl Rakelei atrodė, kad ant grindų voliojasi tik kelnės ir sekimo įtaisas.

Rakelė per komunikatorių iškvietė porą apsaugos darbuotojų. Šie įnešė Lendą į kamerą. Aš pasislinkau į lovos galą. Vis dar spaudžiau prie krūtinės ranką. Kai apsauginiai paguldė Lendą, sveiką ranką uždėjau jam ant krūtinės. Mane vis dar stebino, kad jo kūnas apčiuopiamas ir šiltas.

– Jis kvėpuoja, – man taip palengvėjo, kad vėl ėmiau šniurkšėti.

– Viskas gerai, – ramindama Rakelė apkabino mane per pečius. – Kas čia įvyko?

– Kas įvyko? Tu gal juokauji? Kiek kartų kartojau, kad Retas beprotis, kad jis ketina mane nusitempti pas save? Kiek sykių sakiau, kad jūs nepažįstate elfų, kad negalite jų valdyti?

– Atleisk. Turėjau paklausyti. Tačiau tikriausiai viskas dėl to tavo įsakymo ir žodžių „man tavęs reikia“. Retas juos kažkaip kitaip suprato.

Aš užverčiau akis.

– Manai? Kaip tik taip jie ir elgiasi – visi!

– Šiaip ar taip, dabar jis negalės tavęs paliesti, taigi nėra dėl ko nerimauti.

Ji išties manė, kad viskas taip paprasta. Rakelė neturėjo supratimo, kas iš tikrųjų vyksta.

– Eime į ligoninę, kad gydytojas galėtų apžiūrėti tavo nudegimą.

Nudelbiau akis į ranką: auksinis švytėjimas neišblėso. Sunku patikėti, kad ji jo nemato – atrodžiau taip, tarsi švytėčiau iš vidaus.

– O kaip Lendas? – perbraukiau pirštais jam per skruostą.

– Kai atsipeikės, jausis gerai. Elektros smūgis nebuvo mirtinas.

Leidausi paimama už sveikos rankos ir nuvedama į ligoninę. Gydytoja buvo maloni vilkolakė, įpusėjusi penktą dešimtį. Čia lankiausi prieš dvejus metus, kai buvau pasitempusi kulkšnies sausgyslę. Tikriausiai manote, kad susižalojau gelbėdamasi nuo pavojaus, pavyzdžiui, bėgdama per kapines nuo vampyro ar panašiai? Kurgi ne! Pasitempiau šokdama pasileidusi „iPodą“ savo kambaryje. Ko gero, hiphopas – ne mano muzika. Prisiminiau, kaip tada nejaukiai jaučiausi ligoninėje, bet to nepalyginsi su šiandieniu siaubu.

Rakelė paaiškino, kas atsitiko, ir liepė parodyti riešą gydytojai. Ši susiraukė ir mane akimirką apėmė panika, pamaniau, kad ji, kaip ir aš, mato švytėjimą po mano oda. Jei TKABA mane stebi ir laiko antgamtine būtybe, baisu ir pagalvoti, ką jie padarytų pamatę, kad aš keičiuosi.

– Keista, – pasakė gydytoja. – Tai nudegimas, tačiau neatrodo, kad jis būtų atsiradęs prieš penkias minutes. Sakyčiau, ši žaizda sena ir beveik baigia užgyti, – ir ji perbraukė pirštu per skaudamą vietą. Mano oda degė taip stipriai, jog maniau, kad nudegins net ją, tačiau vilkolakė tik pakraipė galvą. – Nudegimas vis dar šiltas, – ji pridėjo ranką man prie kaktos ir pakėlė akis. – Tu šąli.

Jeigu ji dar kartą nužvelgs mane tokiu susirūpinusiu žvilgsniu, vėl imsiu nervintis. Man buvo ne šalčiau nei visada. Tiesą sakant, netgi šilčiau. Ypač širdyje.

– Ar galime pasikalbėti koridoriuje? – paklausė Rakelė ir gydytoja išsekė paskui ją.

Drebėdama pakilau nuo stalo ir nuėjau prie veidrodžio, kabančio virš kriauklės. Giliai įkvėpiau ir atsisegusi tris viršutines palaidinukės sagas plačiai praskleidžiau atvartus. Lengviau atsidusau. Veidrodyje atrodžiau kaip visada: blyški oda, vos matomas griovelis tarp krūtų ir rausva liemenėlė. Pradėjusi sagstytis, pažvelgiau žemyn.

– O, ne! – sušnibždėjau.

Toje vietoje, kur jutau plakant širdį, pulsavo toks pat auksinis švytėjimas. Stiprus, gyvybingas, plakantis vienu ritmu su mano širdimi.

Durims atsidarius pašokau iš netikėtumo, greitai suskleidžiau palaidinukę. Gydytoja nusišypsojo.

– Viskas gerai?

– Taip, viskas puiku.

– Ant nudegimo uždėsiu alavijų kompresą ir aptvarstysiu. Kadangi žaizda atrodo bebaigianti sugyti, nemanau, kad tvarstį reikės nešioti ilgiau nei dieną. Ką tik kalbėjausi su Rakele ir turiu pripažinti, kad nedaug išmanau apie elfų magiją ar jų padarytas žaizdas. Ar junti kokių nors keistų požymių?

– Ne.

Išskyrus tai, kad aš švyčiu ir kad pirmą kartą galiu matyti save kiaurai kaip kitus antgamtinius padarus. Žinojau, jog turiu prisipažinti – pasisakyti Rakelei, kad tai daugiau nei nudegimas, kad Retas kažką man padarė, kažkaip mane pakeitė, bet negalėjau. Antraip beliktų laukti, kol ant kojos užkabintų sekimo įtaisą arba mane uždarytų kokiems nors šiurpiems bandymams. Galvoje pralėkė siaubingas vaizdinys: guliu ant stalo išskrosta it kokia varlė. Nors iš tikrųjų nemaniau, kad jie daro ką nors panašaus, bet neketinau agentūrai prisipažinti.

Pažvelgiau į tvarstį, kurį man uždėjo gydytoja, ir lengviau atsikvėpiau: per jį liepsnos liežuvių nesimatė.

– Noriu pamatuoti tau temperatūrą, tavo oda vėsi. Bijau, kad tai gali būti koks nors šalutinis požymis, – gydytoja įkišo termometrą man po liežuviu. Po kelių sekundžių jis pyptelėjo. Gydytoja ištraukė termometrą ir vėl nustebusi susiraukė. Mane tai jau ėmė nervinti ne mažiau už Rakelės atodūsius. – Temperatūra per žema. Bet termometras nesugadintas. Ar tu tikrai gerai jautiesi?

Aš pašokau nuo stalo išsigandusi, kad jie aptiks manyje ką nors iš tikrųjų keista, tiksliau antgamtiška. Neskaitant to atvejo, kai pirmą kartą pasirodžiau gydytojams pasitempusi sausgyslę, aš, kiek save pamenu, niekada nesirgau. Galvojau, jog taip yra todėl, kad beveik visą gyvenimą pragyvenau izoliuota. Nenorėjau, kad jie imtų šniukštinėti ir išsiaiškintų, jog aš dar keistesnė, nei jie mano.

– Taip, jaučiuosi puikiai. Tikrai. Man visuomet truputį šalta, tikriausiai termometras vis dėlto sugadintas, nieko baisaus.

– Gerai. Jei riešą paskaudens ar pajusi kokių nors kitų keistų požymių, juk visko gali būti, duok man žinoti.

– Būtinai.

Išėjau, iš paskos išsekė Rakelė.

– Kodėl tau nepailsėjus? – paklausė ji beveik risnodama, kad spėtų su manimi.

– Noriu būti šalia, kai atsibus Lendas.

– Nemanau, kad…

– Rakele, – šiurkščiai pertraukiau, – jis išgelbėjo man gyvybę. Noriu būti greta, kai atsibus, kad galėčiau padėkoti.

Atsidususi (suprask: „Gerai jau, gerai“) ji linktelėjo.

– Tik būk atsargi, gerai? Mes vis dar nieko apie jį nežinome.

Apie mane jūs irgi nieko nežinote, pamaniau.

– Ir jeigu jis prasitars, iš kur atėjo ir ką veikia, iškart man pranešk.

Nesulauksi, vėl pagalvojau.

– Aha, – burbtelėjau.

Rakelė palydėjo mane iki Lendo kameros ir, kai įėjau, sustingo tarpdury.

– Gerai, pasimatysime vėliau, – tarė pastovėjusi valandėlę, tada pasišalino.

Lendas vis dar gulėjo be gyvybės ženklų. Prisėdau šalia jo ant lovos kraštelio. Kažin, kada jis atsigaus? Jaučiausi siaubingai. Tai aš kalta – ir vėl! – kad jam teko paragauti elektros smūgio.

Žiūrėjau į Lendą džiaugdamasi, kad jis mūvi šortus ir kad galiu spoksoti nesidrovėdama. Jis atrodė nuostabiai. Visas jo kūnas švelniai švytėjo, šviesos centras buvo ties krūtine. Ėmiau apžiūrinėti jo veidą. Kai būdavo prisidengęs žmonių pavidalais, po jais įžiūrėdavau Lendo veido bruožus, tačiau dabar, kai jis buvo savimi, juos mačiau kur kas aiškiau. Lenkiausi vis arčiau ir arčiau, stengiausi įsiminti jo veidą. Buvo daugiau nei keista įsimylėti vaikiną, kuris kaskart, kai jį matydavau, atrodydavo vis kitaip, ir aš norėjau įsiminti jo tikruosius bruožus. Lendas buvo pats gražiausias ir keisčiausias vaikinas, kokį kada esu regėjusi, nuostabesnis net už elfus, nes turėjo žmogaus veidą.

Prisikišau taip arti, kad vos neužvirtau ant jo. Nenorėdama rizikuoti nulipau nuo lovos ir priklaupusi atsirėmiau į rėmą alkūnėmis, ant rankų pasidėjau galvą. Man vis dar buvo smalsu, tad ištiesiau ranką ir perbraukiau pirštais per jo plaukus: švelnesnių ir glotnesnių net sapne nesusapnuotum. Buvau taip užsiėmusi jo plaukais – norėjosi žiūrėti į juos, žaisti jais, kad nepastebėjau, jog Lendas jau pabudo, kol plaukai po mano rankomis neėmė juoduoti.

– Oi! – suvapėjau ir atsitraukiau taip staigiai, kad šleptelėjau ant užpakalio. – Tu atsigavai!

Jis vėl atrodė kaip tamsiaplaukis, tamsiaakis gražuolis ir sumišęs žvelgė į mane. Kol nepaklausė, ką čia veikiu sukišusi pirštus jam į plaukus, ėmiau tratėti kaip užsukta:

– Kaip jautiesi? Ar viskas gerai? Gal galiu kuo padėti?

Jis sujudėjo, kad atsisėstų, bet sustingo ir susiėmė ranka kaktą.

– Po galais, man skauda.

– Ak, atleisk! Tai vis aš kalta.

Jis pažiūrėjo į mane ir susiraukė.

– Kodėl kalta tu?

– Dėl manęs tave vėl nutrenkė elektra.

– Manau, mes drąsiai galime suversti kaltę tam išprotėjusiam elfui.

Papurčiau galvą.

– Jei tu nebūtum… Aš neturėjau… Ačiū tau, – nusišypsojau ir suėmiau laisvą jo ranką. – Aš labai, labai tau dėkinga. Manau, kad išgelbėjai man gyvybę, tikrai. Ar bent jau mano sielą.

Lendas atsisėdo, bet rankos neištraukė. Man tai patiko. Tiksliau, netvėriau džiaugsmu.

– Ką jis mėgino tau padaryti?

Prisėdau ant lovos greta jo ir įbedžiau akis į grindis.

– Nežinau. Kažką panašaus yra daręs ir anksčiau – turiu omeny tą šilumą. Bet šįkart viskas buvo kitaip – stipriau. Lyg norėjo, uždegęs many tą ugnį, išdeginti iš vidaus. Ir tai ne… – aš nutilau. Rakelei nepasakiau, kokią dabar save matau. Ar galiu patikėti šią paslaptį Lendui?

– Ir tai ne – ką?

Aš giliai įkvėpiau.

– Ir tai nepasibaigė.

Paleidusi Lendo ranką nuvyniojau tvarstį ir įbedžiau akis į raudoną žymę, šokančius liepsnos liežuvius. Lendas kone užspringo ir aš nustėrusi pažvelgiau į jį.

– Tu matai?

– Žinoma, kad matau!

Penkioliktas skyrius

PASIMATYMAS SU RAGANA

Lendas matė ugnį po mano oda. Negalėjau patikėti. Gal vis dėlto ji nebuvo antgamtinis reiškinys?

– Tu nemeluoji? Kaip gali ją matyti? – paklausiau.

– Tavo riešas ryškiai raudonas! Kaip galiu nematyti? Tikriausiai jis stipriai tave nudegino, – ir Lendas, švelniai suėmęs mano ranką, ėmė apžiūrinėti žaizdą. – Bet rankos vis tiek šaltos.

Mano pečiai pakumpo iš nusivylimo.

– Vadinasi, tu nieko nematai.

Jis sumišęs pakėlė akis.

– O ką, kas nors ne taip?

Prikandau lūpą, tada papurčiau galvą vengdama žiūrėti jam į akis.

– Ne, nieko.

– Eve. Ką jis tau padarė?

– Nežinau, – ir aš nemelavau. Neturėjau supratimo, kas tai ir kas galėjo atsitikti, jei Reto nebūtų sustabdę.

– Tu kažką regi toje vietoje. Kažką dar, ar ne?

Vėl papurčiau galvą, paskui užsimerkiau ir linktelėjau.

– Ką?

– Nežinau. Tai tarsi… tarsi ugnis, kurią jis manyje uždegė, ji vis dar čia, kaip tik po šia žyme, tarsi aš degčiau iš vidaus. Liepsnos liežuviai plazda kaip gyvi, jie aukso spalvos ir… man baisu. Anksčiau niekada nemačiau kiaurai savęs.

– Net kai jis darė tai anksčiau?

– Nežinau. Šis kartas buvo kitoks, – bandžiau prisiminti: jis visąlaik pripildydavo mane šilumos, tačiau ji išnykdavo, vos Retas palikdavo mane. – Anksčiau nekreipdavau į tai dėmesio, nes šiluma būdavo trumpalaikė. Tas pojūtis greitai dingdavo. Tarsi Retas kaskart būtų leidęs pasinaudoti jo šiluma. Šį kartą jaučiau, kad jis brukte bruko man tą šilumą, per prievartą liejo ją į mane.

– Gal ir dabar ta ugnis išblės?

– Nežinau, – pasakiau stengdamasi nepravirkti. – Ta ugnis ne tik mano rankoje.

– Kur dar?

Nevalingai sušnibždėjau:

– Širdyje.

Lendas šiek tiek patylėjo.

– Ką sakė Rakelė?

– Nepasakiau jai. Agentūra jau ir taip priskyrusi mane prie antgamtinių būtybių, tad nenoriu sakyti jiems nieko, dėl ko imtų laikyti mane dar… nežinau, keistesne?

– Suprantu tave. Aš slapsčiausi nuo jų visą gyvenimą. Tačiau iš ko dar tu gausi atsakymą?

– Jie – pypt! – nieko nenutuokia apie elfus!

Lendas nusikvatojo.

– Kas yra? – paklausiau.

– Koks čia dar „pypt“? Ar tavęs čia neišmokė padoriai keiktis?

Aš paraudau, paskui irgi prajukau.

– Tai mūsų vietinis žargonas. Liša, tiksliau, Ališa, mano geriausia draugė undinė. Už ją kalba kompiuteris. Jis negali išversti keiksmažodžių, todėl vietoje jų girdžiu „pypt“. Taip ir prigijo.

– Hm, gal ir neblogai sugalvota, – jis vis dar laikė mano ranką ir apžiūrinėjo nudegimo žymę. Man neapsakomai patiko jausti savo ranką jo delnuose. Keista, kad svaigau nuo tokio mažmožio, ypač turint omeny tai, kas šiandien nutiko. Aišku, būtų geriau, jei Lendas dabar nespoksotų į žaizdą, dėl kurios gavo paragauti elektros srovės ir dėl kurios aš galbūt pasidariau dar nenormalesnė nei anksčiau, bet reikia džiaugtis tuo, kas yra.

– Ar yra kas nors, su kuo galėtum apie tai pakalbėti? Man tai kelia nerimą.

Nusijuokiau.

– Tau kelia nerimą, o aš, kai pagalvoju apie tą ugnį, mirštu iš baimės. Liša niekam neišplepėtų, bet ji nežino visko, ką žino TKABA. Galų gale visuomet galiu paklausti Reto, ką – pypt! – jis man padarė, bet nė už ką nenoriu jo matyti. Niekada. Ir esu tikra, kad nė vienas iš elfų nepadės. Jie ne iš tų, kurie mielai ištiesia pagalbos ranką.

Lendo veidas įgavo keistą išraišką.

– Tu sakai, kad degi iš vidaus?

– Po oda, ant rankos ir krūtinės ties širdimi matau plazdant liepsnos liežuvius, jie tarsi išsilydęs auksas, kaip skysta ugnis.

– Skysta ugnis, – lėtai, lyg netikėdamas, pakartojo Lendas.

– Kaip tik taip, – ir trūktelėjau pečiais tarsi teisindamasi.

Vaikinas atsiduso.

– „Vaiskios kaip tirpstantis sniegas jos akys, dėl to, ko nežino, ji šalta kaip ledas. Pragaras po kojom, dangus virš galvos, skysta ugnis slepia sielvartą jos. Mirtis, mirtis, mirtis, ir nieks nepadės. Mirtis, mirtis, mirtis, ir nieks nepadės.“

Koks. Čia. Mėšlas. Štai ką aš pagalvojau. Kaip tik tai ir pasakiau.

– Koks čia mėšlas?

Lendas paleido mano ranką ir delnu pasitrynė kaktą.

– Nežinau. Mums tai persakė šmėkla, šis eilėraštis – pranašystė. Ką jis reiškia, neturiu supratimo. Tačiau dabar man regis, ta pranašystė susijusi su tavimi. Tavo akys, be to, visuomet kalbi, kokia tu sušalusi… O dabar dar ta skysta ugnis tavyje.

– Taip, bet tu pamiršti tą dalį, kur minima „mirtis, mirtis, mirtis“! Aš ne žudikė!

Ir atsistojau įsižeidusi. Negalėjau patikėti, kad Lendui atėjo tokia mintis.

Jis sausai nusijuokė purtydamas galvą.

– Patikėk, aš tikrai negalvoju, kad tu žudikė. Tu nepanaši į serijinę antgamtinių būtybių žudikę.

– O, – jausdamasi paskutine kvaiša vėl atsisėdau ant lovos. – O ką tai galėtų reikšti?

– Kaip jau sakiau, aš nežinau. Maniau, kad pranašystė įvardija tą, kas tai daro, tačiau dabar vėl nieko nesuprantu.

Susimąsčiau. Visas šis reikalas darėsi vis keblesnis ir baisesnis.

– Klausyk, ta dalis apie dangų ir pragarą… Ar žinai ką nors apie elfų mitologiją? – jis papurtė galvą. – Legendos apie elfus byloja, kad jie yra per blogi dangui ir per geri pragarui, todėl ir įstrigo pusiaukelėje – Žemėje ir Elfų karalystėje. Nuo to laiko jie kaip spąstuose, nemirtingi, nesenstantys, besistengiantys rasti kelią į dangų. Arba į pragarą. Ar dar kažkur, tiksliai neprisimenu. Manau, jie tiesiog ieško galimybės ištrūkti. Gal ta pranašystė apie elfus?!

Jei ten kalbama apie elfus, vadinasi, ne apie mane. Man gyvybiškai reikėjo, kad ta pranašystė būtų apie elfus.

Jis mąsliai linktelėjo.

– Visko gali būti.

– Ir dar! Dar! Retas išgelbėjo mane nuo vampyrų, bet nugabenęs pas save greitai dingo! Visiškai įmanoma, kad jis galėjo grįžti atgal ir juos nužudyti!

– Tačiau dėl ko? Ir pranašystėje kalbama apie ją, o ne apie jį.

Susiraukiau. Jis buvo teisus.

– Ir kas? Tarp elfų daugybė merginų. Kaip tik jis uždegė manyje tą ugnį. Manau, kad tai Retas.

– Gal tu ir teisi. Tiesą sakant, mano galvoje viskas susimaišė. Man nereikėjo čia ateiti. Aš ne tik nieko neišsiaiškinau, bet ir negaliu niekam padėti.

Niūktelėjau jį petimi.

– Tu padėjai man.

Jis niūktelėjo atgal.

– Šiaip ar taip, tai jau nemažai.

Aš laiminga išsišiepiau. Paskui vėl paniurau. Lendas neturi būti įkalintas. Nors man mirtinai nesinorėjo, kad jį paleistų, supratau, kaip tai kvaila.

– Pakalbėsiu su Rakele, pažiūrėsim, gal galima tave iš čia ištraukti.

Jis nusijuokė, bet tai buvo juokas pro ašaras.

– Jie nepaleis manęs. Net jei ir paleistų, tai su sekimo įtaisu ant kulkšnies, o tai reikštų, kad niekada negalėčiau grįžti namo, – jis atsisuko į mane nutaisęs rimtą veidą. – Bet tu gali iš čia ištrūkti. Gali pabėgti.

Liūdnai papurčiau galvą.

– Aš negaliu. Be agentūros nieko daugiau neturiu. Nei šeimos, nei pinigų, neturiu net kur eiti.

Nuo tada, kai sužinojau, kad agentūra, kuri manim rūpinosi, laiko mane vienu iš tų padarų, nuo kurių gelbėja pasaulį, vienatvė ėmė badyte badyti akis. Reto žodžiai man nėjo iš galvos. Kvailas, kvailas elfas. Aš sunkiai atsidusau.

– Dieve, dabar man nepadėtų net nauja „Istono mokyklos“ serija.

Lendas apkabino mane per pečius ir ramindamas paplekšnojo per ranką.

– Na, bent viena gera naujiena.

Prajukusi kumštelėjau jam į pilvą.

– Tai jau tikrai.

– Beje, ar šitas tavo daikčiukas kartais neturi belaidžio interneto? – jis atitraukė ranką ir sužiuro į nešiojamąjį kompiuterį, per kurį žiūrėdavome mano serialą.

– Deja, ne.

– Eve! – tarpdury stovėjo Rakelė. – Kodėl nesinešioji komunikatoriaus?

– Pamiršau. O kas atsitiko?

– Turime tau užduotį.

– Užduotį? Šiandien? Išties? – maniau, kad po viso to, kas man šiandien atsitiko, galiu tikėtis laisvos dienos, aš, šiaip ar taip, ligonis.

– Taip, šiandien, dabar pat. Paskubėk.

Atsidususi atsistojau. Kompiuterį palikau Lendui. Vargšui vaikinui reikia kaip nors prasiblaškyti.

– Pasimatysim vėliau, Lendai. Ir dar kartą ačiū, kad išgelbėjai mane, nors tau vėl prisiėjo paragauti elektros srovės.

– Tavo paslaugoms.

Išsekiau paskui Rakelę.

– Nepagalvok, jog nervinuosi dėl to, kad per paskutinę užduotį manęs vos nenužudė ir kad šiandien Retas vos nepradegino rankoje skylės, bet noriu paklausti, kokia ši užduotis?

– Vyksi į Airiją. Greičiausiai raganos.

– Raganos? Fui! Ar negali keliauti kas nors kitas? – iki šiol su ragana esu susidūrusi tik kartą, ir tai buvo siaubinga.

– Ne, dar niekas neaišku. Mums reikia, kad tu surastum ir patikrintum. Prisimeni, kas atsitiko Aleksui?

Nesusilaikiau nesusijuokusi. Aleksas buvo neįtikėtinai drovus ir neapsakomai netikęs vaikinas. Prieš kiek laiko jis dirbo mūsų skyriuje. Drimba, kokių reta: ūgio beveik dviejų metrų ir svėrė apie šimtą penkiasdešimt kilogramų. Nors viską žinojo apie kiekvieną antgamtinių būtybių rūšį, praktiškai iš jo nebuvo jokios naudos. Kartą Aleksas grįžo iš užduoties pergalingai tempdamas paskui save „raganą“. Pasirodo, jis sugavo neįtikėtinai bjaurią senę. Tai kilo sąmyšis! Daugiau Aleksas neiškėlė kojos iš agentūros ir buvo pasmerktas dulkėti prie popierių.

– Nekenčiu raganų.

Jos buvo šlykščios. Šlykščios ir baisios. Baisesnės už vampyrus.

– Su tavimi keliaus Žakas. Kol kas nenoriu, kad vyktum už agentūros ribų viena.

– Puiku.

Žakas, nežiūrint jėgos, kuria buvo apdovanoti visi vilkolakiai, buvo milžiniškas. Kaip tik tokio palydovo ir reikia, kai esi šiek tiek sunerimusi. Užbėgau į namus krepšio su sekimo įtaisais, komunikatoriaus, Elo ir durklo.

Su Žaku susitikome prie Transporto skyriaus. Elfas jau laukė mūsų. Tiksliau, elfė. Felė. Aišku, jiems reikėjo pasirinkti tą, kurios dėmesio pastaruoju metu tikrai nestokojau. Nors šiandien elfų buvau soti iki kaklo, darbas yra darbas, nieko čia nepadarysi. Felė nesiteikė išspausti nė žodžio, stovėjo ir tylėjo nutaisiusi tą pačią veido išraišką – paniekinamą ir nepatenkintą. Anksčiau nepastebėjau, kad jos akys ryškiai raudonos kaip plaukai. Kaip ir jos balsas, jos atrodė užburiančios ir kartu bauginančios.

– Būk atsargi, gerai? – perspėjo Rakelė.

– Gerai, gerai, – buvau visiškai išsekusi ir norėjau, kad viskas kuo greičiau baigtųsi.

Aš ir Žakas atsistojome Felei iš šonų. Ji ištiesė rankas ir mudu įsikibome į jas, vos tik sienoje išryškėjo durų anga. Nepagalvojusi ištiesiau jai kaip tik nudegintą ranką. Felė dirstelėjo į ją ir veidu šmėstelėjo akimirksnio šypsena.

– Jis nebaigė, – sumurmėjo Felė keistu balsu, primenančiu dūžtantį stiklą. Buvau tikra, kad Rakelė to neišgirdo. Sukandau dantis, užsimerkiau ir žengiau Elfų karalystės taku į pasimatymą su ragana.

Šešioliktas skyrius

PRARASTOS SIELOS

Klupinėdami išgriuvome iš Elfų karalystės tako į blausia saulės šviesa užlietą lauką. Buvo šalta. Virš lauko, apaugusio vien aukšta nurudavusia žole, draikėsi rūko tumulai. Felė iškart dingo durų angoje, žiojinčioje sename išdžiūvusiame medyje. Laimingos kelionės, kad mano akys tavęs neregėtų! Apglobiau save rankomis, kad būtų šilčiau.

– Reikėjo pasiimti paltą.

Žaką irgi nupurtė drebulys.

– Galėjo būti ir blogiau.

Tolumoje pamačiau nedidelę kūdrą, nykų, nuošalų vandens telkinį, apaugusį retais, suvargusiais medeliais. Ir kodėl šitie padarai negyvena atogrąžų salose? Aš visai ne prieš nukeliauti į Havajus.

Susiraukiau.

– Kai prieisime arčiau, geriau pasislėpk, tegul galvoja, kad aš čia viena. Tada bus tikėtiniau, jog ragana išlįs, jeigu ji iš viso čia yra.

– Ar esi tikra, kad taip geriau? O jei tau grės pavojus?

– Jei grės, patikėk, tu iškart suprasi.

Jis nusišypsojo ir mudu tylėdami nužingsniavome per lauką. Kai iki kūdros tebuvo keli metrai, Žakas atsiliko ir pasislėpė tarp nutriušusių medelių. Vieną ranką uždėjusi ant Elo nuėjau prie kūdros krašto, paėmiau akmenuką ir įmečiau į vandenį. Nieko. Sviedžiau dar vieną. Ir vėl nieko. Tiesą sakant, labai tikėjausi, kad nieko neįvyks. Raganos gyvena tykiuose kūdrų užutėkiuose ir primena kuprotas, ilganoses senes. Ne itin, švelniai tariant, dailus pavidalas, tačiau po apžavais jos atrodo dar baisiau: vimdančiai žalios spalvos, visiškai baltomis didelėmis apvaliomis kaip žuvų akimis, plaukai it kuokštai apgliaumijusių dumblių, bet šiurpiausi dantys – smailūs kaip adatos, pajuodę ir auga trimis eilėmis. Ar minėjau, kad jos ėda vaikus? Taip. Vaikus. Jos šaukiasi pagalbos, paskui nusitempia juos po vandeniu ir laiko, kol tie liaujasi spurdėję. O tada praryja vienu kąsniu.

Nurodymai, kaip sutvarkyti raganą, buvo gana paprasti. Jų negalima gaudyti vandenyje – jame jos per daug stiprios. Tačiau jei pavyksta raganą išvilioti į sausumą, ją galima nesunkiai „išjungti“ elektriniu prietaisu, tada reikia uždėti sekimo įtaisą ir kuo skubiau šaukti transportą. Skirtingai nei vampyrų, raganų negalima padaryti nekenksmingų. Jas laiko kažkur Sibire specialiame skyriuje, kuris agentūroje kažkodėl vadinamas Sulaikytų žmonių centru. Keistas pavadinimas, turint omeny, kad su žmonėmis raganos neturi nieko bendra.

Dar dešimt minučių mėčiau akmenis į kūdrą be jokio atsako ir man tai jau ėmė atsibosti. Gal aš pernelyg sena, kad parūpčiau šių dienų raganai. Stebeilijau į kūdrą bandydama aptikti bent menkiausią užuominą, kad ne veltui gaištu laiką. Augalija nerodė jokių gyvybės ženklų, matyt, pavasaris į šią Airijos dalį dar neatėjo. Vis dėlto netrukus pamačiau kai ką, kas mane sudomino. Maždaug už dešimties metrų kėksojo nedidelis kauburėlis, dėmėtas, purvinai žalios spalvos. Atrodė kaip ne savo vietoje. Išsitraukiau Elą ir ėmiau negirdimai tykinti ten link. Kai priartėjau, nosin mušė aštrus pelėsių dvokas – neabejotinai raganos. Stengdamasi nekvėpuoti, pirštų galiukais apėjau ją iš kitos pusės. Ir negalėjau patikėti tuo, ką pamačiau.

Ji buvo negyva.

Aš net nežinojau, kaip galima nužudyti raganą. Jos vienos iš tų padarų, kurie gyvena amžinai – kaip undinės. Bet ši ragana buvo negyva – negyvesnių nebūna. Pro apžavus mačiau plačiai atmerktas pieno baltumo akis, šiurpus veidas buvo sustingęs iš nuostabos. Kas čia atsitiko?

Apsidairiau: gal pamatysiu kokių įkalčių, bet nieko nepešiau. Vėl įbedžiau akis į raganą, prisimerkiau. Ir kažką pamačiau. Kažką po apžavais, ten, kur keli sluoksniai apdriskusių drapanų dengė jos krūtinę. Radau lazdą ir praskleidžiau skarmalus. Ant krūtinės buvo vos įžiūrimas įspaudas – blyškiai auksinis, jis nyko man akyse, kol visiškai pradingo.

Paskui atkreipiau dėmesį į kitką: šaltame ore nuo raganos kilo lengvas garas. Tai reiškė, kad jos kūnas dar šiltas. Vadinasi, ji mirė visai neseniai.

– O pypt! – sušnibždėjau.

Išsitiesiau laikydama parengtą Elą ir apsidairiau. Dabar visa teritorija atrodė priešiška ir pavojinga, man vaidenosi, kad už kiekvieno nurudavusių krūmų guoto slepiasi neišvengiama mirtis.

– Žakai? – tyliai pašaukiau traukdamasi nuo kūdros. Tuo pat metu spaudžiau komunikatoriaus pavojaus mygtuką vildamasi, kad Felė nespėjo toli nueiti nuo persikėlimo taško.

– Žakai? – nenorėjau garsiai šaukti.

Antra vertus, jau tiek laiko stovėjau atviroje vietoje, todėl tas kažkas, kad ir kas tai būtų, tikriausiai mane pastebėjo. Iš kairės, gana toli, išgirdau trakštelint šakelę. Numetusi krepšį su sekimo įtaisais, išsitraukiau durklą.

– Žakai? Žakai, tai tu? – mano balsas kaip ir rankos išdavikiškai drebėjo. – Žakai?

Staiga tylą perplėšė klyksmas, tarsi kažkam iš kūno plėštų sielą. Žako sielą. Iš jo kūno. Neapkęsdama savęs už tai, apsisukau ir kiek kojos neša pasileidau link medžio. Jei šis padaras įveikė raganą ir Žaką, susidoroti su manimi jam vieni niekai. Lėkiau greičiau už kulką, veikiai man ėmė trūkti oro, maniau, plyš krūtinė. Mirtis lipo ant kulnų, kas akimirką laukiau, kad ji suleis į mane nagus.

Kas žingsnis medis vis artėjo – bet ten nieko nebuvo. Felė dar neatsiliepė į pavojaus signalą. Iš akių pasipylė ašaros. Jeigu ji greit nepasirodys, aš mirsiu. Pribėgau prie medžio, bet elfės vis dar nebuvo. Drebėjau taip, jog maniau neišsilaikysiu ant kojų. Paskui apsisukau, kad sutikčiau mirtį akis į akį. Tačiau laukas buvo tuščias. Ėmiau žliumbti balsu. Nežinojau, ką daryti: laukti Felės ar surizikuoti ir pašaukti ją vardu. Kai jau žiojausi jį ištarti, už nugaros sužibo šviesa ir aš griebiau ištiestą Felės ranką.

– Nešdinamės! Greičiau!

Dar spėjau tarp medžių pamatyti ugnies tvyksnį, švytintį siluetą, panašų į žmogaus, ir durys užsidarė.

Septynioliktas skyrius

KIEKVIENO NAGAI Į SAVE LENKTI

Kai prabudau ant savo sofos, Rakelė sėdėjo ant kėdės prie įėjimo į virtuvę ir pusbalsiu kalbėjo komunikatoriumi. Ji čia praleido visą naktį, nes aš nenorėjau likti viena.

Laisva ranka Rakelė pasitrynė surauktą kaktą. Atsisėdau. Ji dirstelėjo mano pusėn, išspaudė šykščią šypseną ir prašnekėjo dar penkias minutes. Jai baigus pakišau rankas po sėdyne, kad nepamatytų, kaip jos dreba, ir paklausiau:

– Ar radote tą pabaisą?

Ji papurtė galvą ir atsiduso. Tokio atodūsio dar nebuvau girdėjusi: jame buvo daugiau įtampos ir nerimo nei visuose ankstesniuose. Daugiau nei įžymiajame „Eve, Eve, Eve“ – ji taip atsidūsėdavo tada, kai aš rimtai susimaudavau, pavyzdžiui, kai būdama keturiolikos nukniaukiau jos komunikatorių tikėdamasi jį perprogramuoti taip, kad būtų galima klausytis muzikos, bet per neišmanymą sugadinau visą sistemą, dėl to darbuotojai pratupėjo uždaryti savo kambariuose kelias valandas. Už tai teko atsiimti: mėnesį ploviau ir šveičiau visą Centrą.

Jei dabar viskas būtų taip paprasta.

Nenorėjau klausti, nenorėjau žinoti, tačiau privalėjau.

– Žakas?

Ji liūdnai palingavo galvą.

– Jis negyvas.

Nudelbiau akis į grindis, skruostais ėmė ristis ašaros. Aš nieko nepadariau, kad jį išgelbėčiau, nė piršto nepakrutinau. Rakelė prisėdo šalia ir apkabino mane per pečius.

– Tu nieko negalėjai padaryti. Jei būtum bandžiusi jį išgelbėti, dabar gedėtume jūsų abiejų. Tikrai Žakas jaustųsi laimingas žinodamas, kad mirė gelbėdamas tave.

Tiesą sakant, Žakas jaustųsi laimingas dabar būdamas gyvas. Jis buvo ginkluotas, jau nekalbant apie milžinišką vilkolakio jėgą. Jei net su juo taip lengvai susidorojo, aš nieko nebūčiau galėjusi padaryti.

Tačiau kad ir ką galvojau, priešmirtinis Žako klyksmas tebeskambėjo ausyse.

– Turiu eiti į susitikimą su visų skyrių vadovais. Mes išsiaiškinsim, kas dėl to kaltas, ir užkirsim tam kelią, kad ir kas tai būtų.

Dabar prisiminiau savo teoriją ir atsisėdau tiesiai.

– Tai Retas!

– Ką Retas?

– Retas! Tai jis žudikas! Manau, kad tai Reto darbas!

– Kodėl taip manai?

– Tas įspaudas! Ant raganos krūtinės mačiau auksu švytinčią žymę! Lygiai kaip… – ir laiku prikandau liežuvį. Nepasakiau Rakelei apie ugnį manyje ir neketinau sakyti. – Jis paliko žymę man ant rankos, manau, kad tai jis!

Rakelė vėl papurtė galvą.

– Žinau, kad tu ant jo įsiutusi, ir ne be priežasties, bet tai ne jis.

– Iš kur žinai? Tu nieko neišmanai apie elfus!

Rakelė ramiai pažvelgė į mane.

– Aš dirbu su elfais daug ilgiau nei tu. Ir žinau, kad Retas negalėjo to padaryti. Kol buvai išvykusi atlikti užduoties, jis dalyvavo drausminiame svarstyme.

– Draus… Kur taip?

– Jo veiksmai, na, tai, ką padarė tau, turėjo būti apsvarstyti. Taryboje sėdėjo septyni žmonės ir jie gali paliudyti, kad Retas visą tą laiką buvo čia.

Drausminis svarstymas? Reto? Negi jie juokauja? Elfams nusispjaut į mus ir mūsų taisykles. Kaip sakiau Lendui, jie čia tik todėl, kad yra susaistyti įsakymo, kurį gavo pačioje pradžioje – tarnauti TKABA.

– Tai dabar jį nubaus?

– Jo veiksmai buvo pripažinti kaip nederami ir jis gavo griežtą įspėjimą, – iš Rakelės tono man tapo aišku, kad net ji pati supranta, kaip kvailai tai skamba.

– Ak, įspėjimą! Tai jį tikrai pastatys į doros kelią. Dabar jaučiuosi visiškai saugi!

– Tau daugiau nereikia dėl to jaudintis. Aš įsakiau jam tavęs neliesti. Jis neišdrįs nepaklusti. Todėl liaukis be perstojo apie tai galvojusi.

Pažvelgiau į savo riešą. Jį beveik dengė rankovė, tačiau ten, kur nedengė, mačiau po oda šokant liepsnos liežuvius. Taip, tikrai nėra ko jaudintis.

– Manau, kad jis vis tiek su tuo susijęs. Jei ne jis, tai kitas elfas. Koks nors, apie kurį TKABA nieko nežino.

– Ką gi, perduosiu tavo žodžius susitikime, bet mes neturime pagrindo nepasitikėti elfais. Tu ir aš, mes abi žinome, kad elfai nieko nedaro be priežasties.

– Taip, ir mes abi, tu ir aš, turime pripažinti, kad nė velnio neišmanome elfų priežasčių.

Rakelė atsiduso (suprask: „Neketinu daugiau su tavimi apie tai kalbėti“) ir atsistojo.

– Liša prašė perduoti, kad nori tave matyti, kai tik galėsi. Man bus ramiau, jei praleisi dieną su ja. Nenoriu, kad liktum viena. Ir, prašau, šį kartą pasiimk komunikatorių.

Rakelė paplekšnojo man per galvą, lyg būčiau penkerių, ir išėjo. Mane krėtė šaltis, todėl palindau po dušu ir ilgai stovėjau po karšta srove. Kad ir kaip save tramdžiau, nesusilaikiau nenuleidusi akių. Ant krūtinės vis dar matėsi skystos auksinės ugnies dėmė, nė kiek nenublankusi.

Kai išlipau iš dušo, įdėmiai apžiūrėjau save veidrodyje, bet tą gąsdinamą skystą liepsną galėjau matyti tik tada, kai žvelgiau tiesiai į ją. Kažkodėl man atrodė, kad mano veidas turėjo pasikeisti, tačiau buvau ta pati senoji Evė – graži, bet ne pritrenkiamai, riesta nosytė, papūstos lūpytės. Ir šviesios blyškiai pilkos akys.

Staiga man šovė mintis – ir aš pašiurpau. Jei galiu matyti tai, kas manyje antgamtiška, tik žvelgdama tiesiai į save, ne į savo atvaizdą, kaip galiu būti tikra, kad mano veidas nieko neslepia? Aš niekada negalėsiu pažvelgti sau į akis be veidrodžio, ir kas žino, gal ta šviesa sklinda iš manęs visą gyvenimą? Gal dėl to Lendas negali atkartoti mano akių? Staiga ėmė atrodyti, kad mano veidas – tik kaukė, slepianti tikrąją mane.

Nuo šios minties apėmė nevaldomas siaubas. Dar baisiau, kad aš negalėjau jos nei patvirtinti, nei paneigti. Štai ką reiškia būti vienintelei iš savo rūšies: aš niekada nesužinosiu tiesos. Niekada.

Nuliūdusi nusišluosčiau ir apsivilkau savo didžiausią ir minkščiausią megztinį – gražios žydros spalvos, ilgomis rankovėmis, visiškai uždengiančiomis riešus. Susipyniau plaukus į kasą ir pasiėmiau komunikatorių. Kai įžengiau į Duomenų apdorojimo skyrių, Liša prisiplojo prie stiklo: taip jai magėjo pasikalbėti su manimi.

– Eve, kaip šiandien jautiesi? Aš taip nerimavau.

Šiaip ne taip nusišypsojau.

– Taip, šios dvi savaitės buvo tikras pragaras.

– Prisėsk. Taip seniai pas mane buvai užėjusi. Aš tavęs pasiilgau.

Prisitraukiau vieną kėdę su ratukais, užsiropščiau ant jos pariesdama kojas.

Liša privertė mane smulkiai apsakyti visa, kas nutiko su Retu ir paskui su ragana. Tik dabar, sėdėdama šalia Lišos, supratau, kaip man trūko geriausios draugės. Pastaruoju metu neturėjau nė minutės ramybės: Rakelė su savo perdėtu dėmesiu, vis pavojingesnės ir nepavykusios užduotys, pagaliau Lendas. Liša, kaip nemirtinga amfibija, buvo gana sumani, ji prisimerkė ir suktai nusišypsojo.

– O tas Lendas, išgelbėjęs tave nuo Reto, ar jis… dailutis?

Nusijuokiau.

– Jis gali pasiversti iš akies luptu Lendonu.

– Lendonu iš „Istono mokyklos“? Tada tu privalai jį įsimylėti!

Aš papurčiau galvą.

– Ne, iš tikrųjų jis dar gražesnis. Ir toks mielas. Nesakyk Rakelei, bet man rodos, jis man patinka…

Liša linktelėjo vis dar šypsodamasi.

– O jo hormonai irgi šėlsta kaip Lendono?

Aš nusijuokiau iš jos absurdiško klausimo.

– Hm, nemanau. Ir tuo džiaugiuosi.

– Na taip. Būtų per daug… – Liša nutilo ir reikšmingai mirktelėjo man vienu skaidriu akies voku, – per daug sunki našta, ar ne?

– Tu juk mane žinai – gyvenime nemėgstu apsikrauti.

Liša nusijuokė, vandeny pakilo burbuliukai.

– Matai, kaip moku taikyti metaforas?

– Tu tikra profesionalė!

Mudvi dažnai kalbėdavomės metaforomis ir žargonu, nors labai skyrėmės, jai buvo svarbu su manimi šnekėtis mano kalba.

– Bet svarbiausia – ar tu jam patinki?

– Ee… tikriausiai ne. Tai dėl manęs jį vis pačirškina elektros srove, jei pameni. Ir čia jis tupi uždarytas per mane. Kažin, ar aš jam patinku. Kaip kvaila, kad jie jį čia laiko!

– O kas jiems belieka?

– Nežinau. Išklausyti jį, padėti! Kad ir iš kur jis būtų, jie irgi žino, kas vyksta. Jei TKABA nebūtų užsiėmusi vien gaudymu ir sulaikymu, sekimu ir kitomis panašiomis nesąmonėmis, jei pažvelgtų į jį kaip į sau lygų, kaip į sąjungininką, galėtų imti su juo bendradarbiauti ir gal išaiškintų tą padarą, kol jis neišžudė visų antgamtinių būtybių!

Liša susižavėjusi pažvelgė į mane. Gal iš tikrųjų ji nėra tokia TKABA patriotė, kokia ją visuomet laikiau?

– Ar apie tai kalbėjai su Rakele?

– Ne, nekalbėjau.

Buvau per daug susinervinusi. Anksčiau agentūroje jausdavausi saugi, tačiau sužinojus, kad priklausau septintam lygmeniui, man ėmė rodytis, jog viskas, ką darau, jiems gali kelti įtarimų. Į antgamtines būtybes čia nežiūrėjo kaip į sau lygias, jas visada visada laikė kitokiomis. O rūpintis Lendo išlaisvinimu, ypač dabar, – nieko įtartiniau negalėjau sugalvoti.

Staiga pažvelgiau į save iš šalies: sėdžiu čia ir jaudinuosi dėl to, ar patinku Lendui daugiau nei draugė (jeigu jis iš viso laikė mane drauge), ar ne, ką apie mane mano agentūroje dirbantys žmonės, kitaip tariant, galvojau apie save. Tik apie save. Kaip tada, kai raudodama bėgau nuo kūdros gelbėdama savo kailį ir palikau Žaką likimo valiai. Antgamtinės būtybės mirė viena po kitos. Dėl raganų ir vampyrų man ne itin skaudėjo širdį, užtat Žakas – visai kas kita, jis to nenusipelnė. Tos žudynės turi būti sustabdytos.

– Pakalbėsiu apie tai su Rakele. Kad ir ką jie dabar veikia, regis, iš to jokios naudos.

Liša nusišypsojo vien akimis.

– Gera mergaitė.

Aš jai irgi nusišypsojau galvodama, kad Liša galbūt jau seniai piršo man tą mintį, tik aš to nesuvokiau. Su ja man visados būdavo lengva bendrauti. Kai kurie antgamtiniai padarai, ypač vilkolakiai, man netgi patiko. Galų gale tai ne jų kaltė, kad yra tokie.

Ir išties, kai pamąstai, nė viena iš antgamtinių būtybių nekalta dėl to, jog yra tokia. Juk raganos neprabudo vieną rytą ir nepagalvojo: klausykit, gal reikėtų pradėti ėsti vaikus, tai bus linksma! Jos tokios jau yra – grobuonės. Aišku, raganos šlykščios ir siaubingos, bet tokias jas sukūrė gamta.

Tačiau ar tai reiškia, kad viską reikia palikti taip, kaip yra? Leisti raganoms ir toliau šlaistytis aplink kūdras, užutėkius ir tykoti naujų gardžių kąsnelių? Mintys ūžė kaip avilys ir nuo to veikiai įsiskaudo galva. Man reikėjo pertraukos.

– Klausyk, hm… ar nesupyktum, jei nueičiau aplankyti Lendo?

– Pypt, aišku, ne. Eik, pasimatyk su savo keistu draugeliu.

Aš nusišypsojau, atsisveikindama priplojau veidą prie stiklo ir patraukiau į Lendo kamerą.

Jis vis dar atrodė kaip tamsiaplaukis, tamsiaakis gražuolis. Kai įėjau, kažką paišė mano dovanotame sąsiuvinyje. Vaikinas pakėlė akis, jose šmėkštelėjo palengvėjimas.

– Tu grįžai.

Linktelėjau, pabandžiau nusišypsoti. Ir, didžiausiai savo gėdai, apsipyliau ašaromis. Lendas pašoko ir suspaudė mane glėbyje.

– Kas tau? Kas atsitiko?

– Tas padaras buvo ten. Jis nužudė raganą, paskui Žaką. O aš pabėgau.

Jis manęs nepaleido.

– Ar tu jį matei?

– Lyg, – ir papasakojau tai, ką mačiau, praktiškai nieko. – Ak, taip! Jis paliko įspaudą! Ant raganos, ant krūtinės. Švytinčią blyškaus aukso žymę, kuri man bežiūrint ėmė blėsti ir išnyko.

– Ant raganos kūno?

– Manau, kad ant tikrojo kūno, po apžavais. Abejoju, ar kas nors, be manęs, galėtų jį pamatyti. Atrodė panašiai kaip žymė po mano oda. Tačiau Retas turi alibi.

Lendas susimąstė: mačiau iš surauktos kaktos.

– Ar tu gerai jautiesi?

– Nežinau. Aš… dar niekada nebuvau taip persigandusi. Maniau, kad mirsiu, kad neišsigelbėsiu. Ir Žakas… girdėjau priešmirtinį jo klyksmą, – ir vėl pradėjau sriūbauti. Lendas nuvedė mane prie lovos, pasodino ir prisėdęs šalia apkabino per pečius. – Atleisk, – atsiprašiau šluostydamasi akis.

– Neatsiprašinėk. Džiaugiuosi, kad tau pavyko išsigelbėti. Tu pirmoji, kuri kai ką matė. Tai visiems mums labai padės.

– Padėtų dar labiau, jei tu nesėdėtum čia uždarytas. Bet aš ketinu eiti pas Rakelę, pabandysiu įtikinti ją, kad jie turi su tavimi bendradarbiauti, o ne laikyti kameroje kaip nusikaltėlį. Šitą pabaisą reikia sustabdyti.

Jis linktelėjo. Man pasirodė, kad didžiuojasi manimi. Pasilenkęs Lendas švelniai pabučiavo mane į viršugalvį. Nemaniau, kad vienu metu gali būti taip baisu ir be galo gera.

Aštuonioliktas skyrius

NEKVIESK MANĘS

Kad įrodyčiau, jog tuščiai nesišvaistau pažadais, išsitraukiau komunikatorių ir išsiunčiau žinutę Rakelei: paklausiau, kada mes galėtume pasikalbėti. Po kelių minučių aparatas supypsėjo.

– O, jos nebus dar tris keturias dienas, – aš pasisukau į Lendą, – tačiau vos grįš, iškart su ja pasikalbėsiu. TKABA nieko nesupranta. Jie nuolat bijo, todėl stengiasi žūtbūt visus kontroliuoti, užuot pagalvoję, kad kai kurios antgamtinės būtybės galėtų padėti. Pavyzdžiui, tu. Ketinu įtikinti ją, kad paleistų tave be sekimo įtaiso.

– Tikiuosi, tau pavyks.

– Aš irgi tikiuosi, – atsidusau. Kuo toliau, tuo reikalai darėsi rimtesni ir sudėtingesni. – Papasakok man ką nors apie save, ką nors linksma, lengva, – aš pasislinkau prie sienos ir patogiau įsitaisiau atsiremdama į ją nugara. Jis padarė tą patį, bet nuo manęs neatsitraukė.

– Ką nori išgirsti?

– Kaip tu gyvenai, kol papuolei čia? Nenoriu, kad išpasakotum savo paslaptis, – paskubomis išbėriau. – Ką nors paprasta, pavyzdžiui, ar lankei mokyklą?

– Aš mokausi paskutinėje klasėje. Neseniai gavau laišką, kad esu priimtas į koledžą, – jis nusišypsojo. – Nežinau, kaip ten mokysiuos, kai sėdžiu čia.

– Tu mokysiesi koledže? Jėga! Palauk, tai tu mokeisi paprastoje mokykloje? Oho! Ir kaip ten? Ar buvai išleistuvių pokylyje? Ar vaikščiojai į vakarėlius? Ar pas jus buvo rakinamų spintelių?

Jis nusijuokė.

– Rakinamų spintelių?

– Taip. Man jos patinka. Jėga, ar ne?

– Sutinku, geras daiktas. Nežinau, man mokykloje buvo nuobodu. Šiek tiek primena jūsų gyvenimą čia, Centre. Kiekvienas mano, kad apie visus žino viską, tačiau kiekvienas kažką slepia. Bet tu ir taip tai žinai, ar ne? – jis niuktelėjo man į pašonę. – O išleistuvių pokylio dar nebuvo, be to, vis tiek neturiu draugės.

– Kodėl? Juk tu toks gražuolis! – ir paraudau. – Noriu pasakyti, kad gali atrodyti kaip panorėjęs, lažinuosi, jog patinki merginoms.

– Na taip, joms patinka šitas pavidalas.

– O kieno tai veidas?

Jis mįslingai nusišypsojo.

– Mano. Tam tikra prasme. Tik keistai jaučiuosi bendraudamas su kitais žmonėmis – tarsi apsimetinėčiau, vaidinčiau. Jiems patinka tai, ką vaidinu, jie visiškai nepažįsta tikrojo manęs.

– Suprantu.

Tik nepridūriau, jog vos nenumiriau iš laimės sužinojusi, kad jis neturi draugužės. Geriausia naujiena per visą savaitę. Jei Lendas būtų toks, kaip veikėjai iš mano serialo, kabintų visas merginas iš eilės, kadre ir už kadro. Pirmą kartą apsidžiaugiau, kad tikrasis gyvenimas nepanašus į televizijos serialus.

Paskui prisiminiau, ko seniai norėjau jo paklausti.

– Ar turi šeimą?

Mano balsas virptelėjo. Kur kas labiau už mokyklą, išleistuves ar pasimatymus – net rakinamas spinteles – man trūko šeimos, dėl to aš dažniausiai liūdėdavau ir apgailestaudavau. Jei neskaitysime Rakelės ir Lišos, daugiau šiame pasaulyje neturėjau nieko. Niekada.

– Tai vienas iš dalykų, kurių negaliu tau pasakoti, – aš paniurau ir jis pridūrė: – Kol kas negaliu. O tu? Kaip čia patekai?

– Jie patys mane rado, – ir papasakojau jam istoriją apie vampyrą kapinėse.

– Vadinasi, tu nepažinojai savo šeimos?

– Ne, tik globėjus. Kai kurie buvo visai nieko. Vis geriau nei globos namai. Mano vaikystės nepavadinsi nei laiminga, nei ramia.

– Man labai gaila.

– Man irgi.

Nenorėjau apie tai galvoti: mintis, jog kažkur gyvena mano tėvai, kad ir kas jie būtų, jog aš jiems nereikalinga, mane visuomet be galo skaudindavo. Bent jau būtų mane kam nors atidavę, tai dar galėčiau suprasti, bet jie paprasčiausiai mane pametė. Aš neprisiminiau nei jų, nei gyvenimo su jais, tik begalę globos namų ir globėjų, kurie mane pasiimdavo, o po kurio laiko atiduodavo.

– Bet viskas gerai, nesirūpink. Rakelė iš tikrųjų gera, nuolat mane moko ir auklėja, visai kaip tikra mama. Ji ėjo su manimi atlikti pirmųjų gaudymo ir sulaikymo užduočių, kad man būtų drąsiau, ir ji stengiasi, jog mano gyvenimas čia būtų kuo panašesnis į normalų. O Liša – ji nuostabi draugė, nors blogesnės slėpynių žaidėjos už ją nerasi.

Aišku, Lendas nebuvo susitikęs su Liša, todėl papasakojau apie ją, paskui mes keletą valandų kalbėjomės apie šį bei tą, apie gyvenimą šiame pasaulyje apskritai. Priverčiau Lendą iki menkiausių smulkmenų nupasakoti savo įprastą dieną, į kokį koledžą jis ketino stoti, ko tenai norėjo mokytis. Maniau, studijuos menus, tačiau jis nusijuokė ir pasakė, kad svajoja užsiimti kuo nors praktiškesniu. Paskui vaikinas paklausinėjo, ką reiškia užaugti Centre. Galiausiai ėmėme porinti vienas kitam istorijas ir aš buvau dėkinga, kad bent trumpam galėjau užsimiršti.

Galiausiai taip pavargau, jog neįstengiau suregzti sakinio.

– Man reikia išsimiegoti. Užeisiu rytoj, gerai?

Jis nusišypsojo.

– Gerai. Ei, palauk, – jis atvertė piešimo sąsiuvinį ir išplėšė vieną lapą. Ant jo buvo parašytas tas pats eilėraštis. – Paimk, gal skaitant kils kokių minčių.

– Ak, taip, ačiū. Aš niekam nerodysiu.

– Žinau.

Tada jis išplėšė dar vieną lapą ir išsiviepęs padavė man. Jame buvau nupiešta aš su zebro dryžių suknele ir rausvais bateliais.

O dangau, man patinka šis vaikinas. Grįžusi namo ėmiau apžiūrinėti piešinį. Atrodžiau kaip tikra, su smulkiausiomis detalėmis, vadinasi, jis daug laiko praleido galvodamas apie mane. Šiaip ar taip, aš irgi apie jį be paliovos mąsčiau. Pasiklojau lovą ir atsiguliau, piešinį pasidėjau šalia.

Paskui keliskart perskaičiau eilėraštį, bet nešovė jokia geniali mintis. Visas šis reikalas atrodė keistas ir miglotas. Į galvą lindo visokie paaiškinimai, tačiau kaskart vis kažko trūko. Be to, kartkartėmis apimdavo siaubas, kad tai kažkaip susiję su manimi, ir aš negalėjau susikaupti. Pakišau eilėraštį po piešiniu, išjungiau šviesą ir užmigau.

Kai atsimerkiau, kambaryje buvo tamsu. Šalia pamačiau blausiai švytint, kažkas tyliai niūniavo negirdėtą įkyriai įsimenančią melodiją. Mano širdis nusirito į kulnus. Ištiesiau ranką prie naktinės lempos taip staigiai, kad vos nenumečiau jos ant grindų. Kai įjungiau, pamačiau galukojy sėdintį Retą.

– Labutis, – sumurkė maloniai šypsodamasis.

– Tu negali manęs liesti! – aš atsisėdau ir užsitraukiau iki kaklo antklodę.

– Beje, apie tai. Tu turi panaikinti tą įsakymą.

– Atsiprašau?

Retas kantriai atsiduso, tarsi kalbėtųsi su užsispyrusiu vaiku.

– Tu turi atšaukti įsakymą.

– Ir kodėl, po velnių, aš turėčiau tai daryti? – įbedžiau į jį akis. Pamišėlis.

– Todėl, kad aš nebaigiau.

– O ne, aš esu tikra, kad baigei, – pakėliau riešą. Ant jo vis dar matėsi jo rankos žymė, ryški net blausioje šviesoje, bent jau mano akims. Ir kadangi jau vis tiek ištraukiau ranką iš po antklodės, tai kyštelėjau jam ištiestą didįjį pirštą.

– Pamatysi, panorėsi daugiau.

– Kaip pasakysi, – ir ištraukusi kitą ranką parodžiau jos didįjį pirštą.

Jo auksinės akys švelniai švytėjo blausioje šviesoje.

– Tai nesuveikė, tau vis dar šalta.

– Man nei šilta, nei šalta, bet ačiū, kad rūpiniesi.

– „Vaiskios kaip tirpstantis sniegas jos akys, dėl to, ko nežino, ji šalta kaip ledas.“

Dirstelėjau į eilėraštį, jis tebegulėjo ten, kur padėjau, pridengtas piešiniu.

– Taip, jau girdėjau. Gale viena mirtis.

Jis papurtė galvą.

– Ne, ji nesusijusi su tavimi. Su ja. Tavoji bus kitokia. Tu viską suprasi, tik leisk man pripildyti tave.

– Apie ką tu kalbi? – sušukau. Jis išties baigia mane užknisti. Jeigu jau negali palikti manęs ramybėje, bent šnekėtų aiškiai. Jei tikėjosi apžavėti savo atkaklumu ir paslaptingumu, manęs tai neveikė, priešingai – erzino.

– Mums reikia baigti. Aš negaliu tau dabar nieko paaiškinti – supranti, elfų rūmų paslaptys ir panašiai. Paprasčiausiai leisk man užbaigti ir tada tu praregėsi.

– Tučtuojau paaiškink, ką man padarei, arba nešdinkis!

Žinojau, kad jis žino atsakymus ir kad nieko man nepasakys. Šiandien buvau per daug pavargusi, kad žaisčiau kvailus elfų žaidimus.

– Daugelis nori, kad kaip tik ji būtų toji. Jei aš nebaigsiu, tu gali neišgyventi. Aš nenoriu, kad žūtum, – ir Retas meiliai nusišypsojo.

– Kas ta „ji“? Viena iš tavo draugužių elfių?

– Patikėk, tikrai ne.

Ne, mano kantrybė jau baigiasi.

– Ar tai tavo darbas? Ar tai tu žudai visas tas antgamtines būtybes?

Jis pakreipė galvą.

– Kodėl turėčiau tai daryti?

– Tai tu man pasakyk.

– Aš neturiu dėl ko žudyti tų padarų.

Garsiai atsidusau ir pabandžiau dar kartą:

– Ką man padarei? – kol laukiau atsakymo, įsitempė visas kūnas, kiekviena skaidula.

– Aš ketinau tave pripildyti, sukurti iš naujo. Bandžiau būti švelnus, bet tu niekada tuo netikėjai. Paskui pradėjai priešintis ir man neliko kitos išeities. Tau neskaudės, jei elgsies kaip pridera ir liausies neigusi, kad pati to nori. Tai ar mes galime baigti?

– Pripildyti mane ko?

– Prašau, Evelina, atšauk įsakymą.

– Nesulauksi! Nė už ką, niekada, girdi, niekada tu manęs nepaliesi!

Jo didelės, amžinai jaunos akys prisimerkė ir jis vėl nusišypsojo, tačiau ta šypsena slėpė žiaurumą.

– Ką gi, nekantriai lauksiu, kada maldausi manęs vėl tave paliesti.

– Nešdinkis iš mano kambario.

Retas pakėlė antakius.

– Pasimatysim, kai vėl mane pašauksi, mano meile.

Šviesa išsijungė ir aš nusikeikiau: neturėjau jokio noro tupėti tamsoje su Retu, tačiau kai vėl įjungiau naktinę lempą, jis buvo dingęs.

Devynioliktas skyrius

LIEPSNOJANČIOS ŠIRDYS

– Kaip manai, ką jis turėjo omeny? – suraukęs kaktą paklausė Lendas. Šiandien jis mane nustebino: atrodė kaip žemas ir storas blondinas spuogais nusėtu veidu. Išvydusi jį tokį nesulaikiau juoko, nes buvau įpratusi matyti gražų. Tačiau, regint tikrąjį jo pavidalą, tai, kas matėsi viršuje, man nebuvo itin svarbu.

– Iš kur man žinoti – juk tai Retas! Kas žino, kas apskritai dedasi jo galvoje? – ką tik baigiau pasakoti Lendui, ką Retas pasakė apie eilėraštį ir apie tai, kad turi su manimi baigti, ką pradėjęs.

– Kad ir kaip man nepatiktų tas elfas, jis neabejotinai žino tai, ko nežinom mes. Ką tiksliai jis pasakė apie eilėraštį?

– Jis pasakė, jog mirtis nesusijusi su manimi, o su ja, kad ir kas tai būtų. Bet juk tai gerai, ar ne? Noriu pasakyti, kad man visai nesinori nešti „mirtį, mirtį, mirtį“, ir taip toliau, ir panašiai.

Lendas nusijuokė.

– Taip, tikriausiai. Mirtis, avinti žėrinčius batelius su platforma. Neblogas vaizdelis, mažų mažiausiai.

Niuktelėjau jį petimi.

– Ei, aš irgi galiu būti baisi. Pameni, anąkart pagalvojai, kad ketinu tave nužudyti.

– O taip, pamenu. Bjauri buvo diena.

– Aš nejuokauju. Aš vis mąstau, ar viskas ir seniau buvo taip sudėtinga, tik aš to nepastebėdavau, ar reikalai eina blogyn.

– Bijau, kad viskas tik blogėja.

– Gerai, kol kas pamirškime poetiškas pranašystes ir įkyrius bepročius elfus, noriu paklausti kai ko svarbaus.

– Ko?

– Ar turi vairuotojo pažymėjimą?

Jis nusijuokė.

– Ar tai svarbu?

– Ir dar kaip! Galėčiau užmušti už vairuotojo pažymėjimą! Klausyk, gal kaip tik apie tai ir kalbama tame eilėraštyje?! Aš sužvėrėsiu ir imsiu puldinėti žmones už tai, kad jie neleidžia man vairuoti…

– Hm, ką gali žinoti. Aš turiu vairuotojo pažymėjimą.

Atsirėmiau į sieną ir atsidusau.

– Žmogau, jėga, kaip tau pavydžiu!

– Tikra jėga, panašiai kaip rakinamos spintelės. Tiesą sakant, kartais pasidedu savo vairuotojo pažymėjimą į rakinamą spintelę ir pasijuntu toks „jėgingas“, kad bijau sprogti.

Vėl niūktelėjau jam į petį. Dar kartą. Tiesą sakant, pastaruoju metu pernelyg dažnai.

– Užsičiaupk. Pabandyk visą gyvenimą pratupėti čia uždarytas, tada galėsi aiškinti, kas jėga, kas ne.

Lendas keistai pažvelgė į mane. Per visą pokalbį jis nesiliovė įdėmiai manęs stebėjęs.

– Tavęs tikrai neerzina mano veidas?

– Koks veidas? – paklausiau sutrikusi.

Jis plačiai išsišiepė parodydamas lyginamąjį dantų lanką, kurio anksčiau nepastebėjau.

– Šitas.

Aš nusijuokiau.

– Koks man skirtumas? Tu nuolat keiti veidus.

– Taip, bet dabar neatrodau kaip gražuolis.

– Neatrodai, bet juk tai ne tu, – jo veide vėl atsirado ta keista išraiška. Aš nusišypsojau. – Mane trikdo tik tavo balsas – jis vis kitoks. Norėčiau žinoti, koks jis iš tikrųjų. Ak, tiesa, ir keistai atrodo, kai apsimeti mergina, bet, regis, metei tą reikalą.

Jis papurtė galvą.

– Tai tu keista.

– Ir tai sako nematomas vaikinas, nuolat keičiantis pavidalus?

Jis šyptelėjo ir atsirėmė į sieną šalia manęs.

– Dabar kalbame ne apie tai.

– Žinau. Atleisk.

Kad ir kiek laužiau galvą, niekaip negalėjau susieti eilėraščio ir iš Reto išgirstų padrikų nuotrupų apie pranašystę su tuo, ką mačiau. Ir dar: negalėjau liautis mąsčiusi apie eilėraščio pabaigą, ką ji reiškia, ar susijusi su manimi. Ar jau sakiau, kaip nemėgstu elfų?

– Eve, – nedrąsiai kreipėsi jis, – gal galėtum elektroniniu paštu mano vardu išsiųsti kai kam laišką? Jei sugebėsiu perduoti šią informaciją, gal mano… grupė galės padėti.

Man sugėlė širdį. Gal jis paprasčiausiai manimi naudojasi? Bet tada prisiminiau, kaip graužiausi dėl to, kad galvoju vien apie save. Gal ir naudojasi. Na ir kas? Jis turi tokią teisę. TKABA patys nesugeba rasti sprendimo ir jam neleidžia veikti laikydami čia uždarytą. Vis dėlto aš tebepuoselėjau viltį, kad jam patinku ir kad su manimi bendrauja ne vien dėl naudos.

– Nežinau. Aš turiu kompiuterį, tačiau internetu naudojuosi tik tada, kai man reikia apsipirkti, be to, TKABA seka kiekvieną mano spragtelėjimą pele, tikrai žinau, nes jie atšaukia apie devyniasdešimt procentų mano pirkinių. Aišku, galėčiau sukurti naują elektroninio pašto adresą arba pasinaudoti tavuoju ar dar kaip kitaip, bet esu šimtu procentų tikra, kad jie iškart susektų. Nors iki to laiko žinutė gali nueiti, – ir iš susijaudinimo prikandau lūpą.

– O kas atsitiktų, jeigu jie susektų žinutę?

Nusišypsojau ir dėdamasi nerūpestinga paaiškinau:

– Hm, įkištų mane į kalėjimą už išdavystę, iki gyvos galvos. Galbūt. Nors kažin – ką jie be manęs darytų? Be to, manau, kad Rakelė mane užstotų. Gal pavyktų kaip nors išsisukti, – man dar nėra tekę dalyvauti drausminiame svarstyme. Vien nuo tos minties nukrėtė šiurpas.

Lendas papurtė galvą.

– Atleisk ir pamiršk. Neverta taip rizikuoti.

– Tikrai verta, jei manai, kad ta informacija, kurią turime, gali padėti tavo grupei išaiškinti ir sustabdyti tą padarą.

Hm, nejau staiga pasidariau drąsuolė? Ar čia kokia kita priežastis?

– Jei mus abu uždarys, nieko nelaimėsime. Aš turiu ir kitą tikslą, ne tik surasti ir sustabdyti žudiką.

Susiraukiau. Kad ir kaip man patiko Lendas, jeigu jis paprašys padėti jam sunaikinti TKABA, turėsiu atsisakyti. Gal tai ir netobula organizacija, tačiau ji daro daug gerų darbų. Asmeniškai aš jausčiausi daug saugesnė pasaulyje, kuriame netrukdomi nesibasto vampyrai ir raganos bei visa kita šliaužiojanti, ropojanti, kraują siurbianti ir žmones ėdanti bjaurastis.

– O koks tas kitas tavo tikslas?

– Noriu ištraukti tave iš čia.

– Turėjai omeny, jog nori, kad aš tave ištraukčiau iš čia?

Jis paėmė mano ranką – ak, vėl. Nutirpau iš laimės.

– Ne, turėjau omeny, kad noriu tau padėti išsikrapštyti iš čia. Tu neturi taip gyventi. Tu nusipelnei geresnio gyvenimo. Pavyzdžiui, rakinamos spintelės.

– Ir vairuotojo pažymėjimo?

– Na, nenorėk visko iš karto!

Nusišypsojau. Nors ir kaip troškau iš čia ištrūkti ir gyventi tikrą gyvenimą (kad ir koks jis būtų: neapsimetinėju, nelabai apie tai išmanau), niekada negalvojau, kad taip galėtų atsitikti iš tikrųjų. Jei aš priskirta prie antgamtinių būtybių, esu visiškai pavaldi TKABA. Vadinasi, negaliu prieš dvi savaites tėkšti ant stalo pareiškimo, kad išeinu iš darbo, ir pasipustyti padų.

Supypsėjo komunikatorius. Sugraibiau jį laisva ranka. Nė už ką neištrauksiu savo rankos, kol Lendas pats jos nepaleis. Liečiau jo odą ir tas pojūtis su niekuo nepalyginamas, tokia ji buvo glotni ir švelni. Jau nekalbant apie kūnu sklindančius šiurpuliukus, kurie neturėjo nieko bendra su antgamtiškumu.

Dirstelėjau į ekraną. Liša.

– Kas atsitiko?

– Dumk į Duomenų apdorojimo skyrių. Turim bėdą. Rakelė grįžta kartu su prižiūrėtojais. Jie neturi aptikti tavęs pas Lendą.

– Nešdinuosi tuojau pat. Ačiū, Liša, – prikabinau komunikatorių prie diržo. Liša visuomet manimi rūpinasi. – Nežinau, kas vyksta, bet Rakelė grįžta į Centrą su būriu didelių viršininkų, todėl geriau jau eisiu.

Prieš paleisdamas jis lengvai spustelėjo man ranką, dėl to širdis krūtinėje ėmė šokti pasiutpolkę.

– Tai pasimatysime vėliau.

Nulėkiau į Duomenų apdorojimo skyrių. Liša jau buvo puolusi į paniką.

– Kas atsitiko? – iš jos veido išraiškos spėjau, kad šį kartą atsitiko kažkas rimta, ir aš ne juokais išsigandau.

– Šiandien užpultas Birmingamo sekimo ir paskirstymo centras Anglijoje.

– Palauk, užpultas? Ką reiškia užpultas?

– Visos antgamtinės būtybės žuvo, – šitie žodžiai, ištarti bejausmiu roboto balsu, nuskambėjo taip kraupiai, kad nežinojau, ką ir galvoti.

– Ar tai… tas pats padaras?

– Taip. Jie negyvi, jokių ginklų pėdsakų ar kitokių požymių, kaip buvo nužudyti.

– Ar kas nors ką nors matė?

– Ne. Tas centras labai mažas. Nė vienas iš žmonių nieko nematė.

Tai jau šis tas. Akivaizdu, kad tas padaras nepersekioja žmonių. Lengviau atsidusau, bet tuoj prisiminiau, kad aš ne visai žmogus. Taigi nėra ko džiaugtis.

– Dar kas nors?

– Kol kas nežinau visų smulkmenų. Veikiausiai bus paskelbta ypatingoji padėtis.

– Kas tai?

Prieš atsakydama undinė minutę delsė. Stebėjau, kaip jos akys bėgioja po tą daugybę ekranų, kuriuos ji valdė. Dedu galvą, kad Liša dirbo už dvidešimt žmonių.

– Ypatingoji padėtis – kai visi agentai ir prižiūrimos antgamtinės būtybės iš filialų ir aplinkinių padalinių perkeliami į Centrą. Kai visi saugūs, paskelbiamas griežtos izoliacijos režimas – niekas negali nei įeiti į Centrą, nei iš jo išeiti.

– Ot velnias, tai rimta. O kada visa tai prasidės?

– Turime būti saugūs po dviejų valandų, – reikia pripažinti, kad TKABA, kaip vyriausybinė organizacija, veikė gana operatyviai.

– Ir kiek laiko tęsis ta ypatingoji padėtis?

– Kol jie nebus tikri, kad pavojus praėjo.

– Vadinasi, ilgai.

– Sunku pasakyti. Palauk, pasirodė naujos informacijos, turiu ją apdoroti, – ir ji nutilo, dabar tematė vien savo ekranus. Norėčiau, kad Liša nebūtų įkalinta tame stikliniame rezervuare. Nors buvo geriausia mano draugė, kartais atrodė visiškai nepasiekiama.

Mano dėmesį patraukė akinamai baltas durų kontūras, atsiradęs baltoje sienoje. Pro duris įžengė Rakelė su elfu. Kažin, kada atvyks prižiūrėtojai? Keletą jų esu mačiusi anksčiau, kai oficialiai buvo įkurta TKABA. Nedaug atsimenu, tik kad jie nuolat glostė man galvą ir man tai baisiai nepatiko.

Rakelė atrodė taip, tarsi per pastarąsias kelias dienas būtų pasenusi dešimčia metų.

– Skelbk ypatingąją padėtį, – liepė ji, nesiteikusi pasilabinti, bent jau linktelėti Lišai ar paklausti, kaip šiandien vanduo.

– Ypatingoji padėtis paskelbta, – atraportavo Liša mosuodama rankomis tarp ekranų. Judesiai buvo greiti ir tikslūs.

– Iškviesk kitus elfus, – įsakė Rakelė ją atgabenusiam elfui. Nepatenkintas elfas atvėrė sienoje kitą angą ir dingo joje.

Pagaliau Rakelė pastebėjo mane.

– O, Eve, sveika. Gerai, kad tu čia. Mums reikia pasikalbėti.

– Taip, tikrai reikia.

Kol susiruošiau rėžti kalbą, kurią mintyse repetavau nuo tada, kai nusprendžiau padėti Lendui, sienoje vėl išryškėjo švytintis kontūras ir iš tamsos atsivėrė didžiulė anga. Per ją ėmė žengti elfai – tokios daugybės dar nebuvau regėjusi. Nemaniau, kad tiek jų tarnauja agentūrai – mažiausiai šimtas.

Spoksojau sužavėta, negalėdama atitraukti akių. Net ir vienas elfas gali pakerėti savo grožiu, o kai jų šitiek – tikra palaima akims, jų stulbinamas grožis pribloškė mane kaip potvynio banga, nuo kurios niekur nepasislėpsi. Negalėjau susikaupti, todėl blogai girdėjau, ką jiems sakė Rakelė. Nors stovėjau pritrenkta jausmų pertekliaus, kai ką pastebėjau, kai ką, ko anksčiau niekada nemačiau.

Elfų drabužiai nedaug skiriasi nuo žmonių, tik visuomet atrodo senesni, dailesni ir kartu paprasti. Dauguma vyriškosios lyties elfų vaikšto atsagstytais marškiniais, apnuoginę krūtinę. (Man vis norisi nusukti akis, nes jie neturi nei spenelių, nei bambų.) Elfai visuomet apgaubti švelnaus švytėjimo, tačiau tik dabar ant jų kūnų pastebėjau ryškesnę dėmę – ten, kur, kaip spėjau, buvo jų širdis. Gal ir nieko tokio, tačiau ta dėmė kažkodėl iš karto patraukė mano dėmesį. Vyliausi, kad tai niekaip nesusiję su dabar irgi švytinčia manąja širdimi.

Paskui ėmiau apžiūrinėti elfų veidus. Dauguma jų buvo nepatenkinti ir kartu abejingi viskam, kas žmogiška, – kaip visada. Bet pastebėjau ir kitokių, jie stovėjo atskira grupele, primerktose akyse šoko klastingi žiburėliai, tarsi viskas, kas čia vyksta, juos linksmintų. Tie žvilgsniai privertė mane įsitempti: jeigu elfams linksma – gera nelauk. Ir tada mano akys susitiko su Reto. Jis stovėjo atskirai nuo tos grupelės, bet šypsojosi plačiau už visus.

Panorau dingti iš kambario. Matant šitiek elfų man apsisuko galva. Laukdama, kol Rakelė baigs dėstyti nurodymus ir elfai ims skirstytis rinkti jiems paskirtų antgamtinių būtybių, stengiausi nekreipti dėmesio į įdėmų Reto žvilgsnį.

– Rakele, mums reikia pasikalbėti.

Ji atsisuko į mane – veidas buvo rimtas.

– Taip. Noriu, kad papasakotum viską, ką žinai apie Lendą.

– Kam?

– Tuoj pasirodys prižiūrėtojai ir jis vienintelė gija, galbūt užvesianti mus ant kelio ir padėsianti išsiaiškinti, kas vyksta.

– Nesąmonė! Kalbi taip, tarsi jis būtų su visu tuo susijęs. Jis ne gija, o draugas, galintis padėti.

– Bijau, kad mūsų nuomonės skiriasi. Ką jis tau papasakojo?

Aš sukryžiavau rankas ant krūtinės ir įžūliai pažvelgiau jai į akis.

– Kodėl manai, kad jis man ką nors papasakojo? O jei ir taip, kodėl turėčiau tau viską iškloti?

Rakelės balsas skambėjo ramiai, bet išgirdau užslėptą grėsmę:

– Papasakosi, nes toks tavo darbas.

– Mano darbas? Man šešiolika! Ir aš neprašiau šito darbo! Beje, kodėl tada vaikštinėju čia be jokio sekimo įtaiso, o jis netgi negali išeiti iš savo kameros? Gal, jei liautumėtės jo bijoję, paleistumėte jį, mes galėtume dirbti kartu – su juo ir jo grupe – ir pagaliau išsiaiškintume, kas vyksta!

– Tu žinai, kad mes negalime to padaryti. Statutas neleidžia išleisti antgamtinių būtybių be sekimo įtaiso.

– O kaip tada aš? Negali čia stovėti ir aiškinti man, kad Lendas yra priešas vien todėl, jog nėra priskirtas prie jokios antgamtinių būtybių kategorijos, nors aš priklausau kažkokiam suknistam septintam lygmeniui!

Rakelės mina sušvelnėjo.

– Prašau, nereikia. Tik ne dabar. Aš ilgai ir sunkiai dirbau, kad prižiūrėtojai imtų žiūrėti į tave ne kaip į antgamtinę būtybę, o kaip į mergaitę, kuri turi nepaprastų gebėjimų. Mes negalime padėti Lendui, brangioji, tik ne dabar.

Pykčio ašaros ėmė graužti akis.

– Nevadink manęs brangiąja. Aš tau ne duktė. Aš tavo agentė.

Jos tamsios akys išsiplėtė iš nuoskaudos, bet po akimirkos veidas suakmenėjo.

– Jei nesutiksi padėti mums dėl Lendo, būsi įkalinta.

Aš įžūliai nusikvatojau.

– Nuostabu, vadinasi, dabar pasodinsi mane į cypę!

Negalėjau patikėti, kokia buvau kvailė apsimesdama, kad Rakelė mano mama, puoselėdama šią viltį. Kad ir kas ji būtų, pirmiausia ji profesionalė. Ji nėra mano šeima.

Kambaryje darėsi ankščiau ir triukšmingiau, nes elfai čia tempė antgamtinius padarus. Apsaugos darbuotojai vilkolakiai malėsi aplink stengdamiesi išrikiuoti naujai atvykusiuosius į tvarkingą eilę priešais Lišos akvariumą.

Rakelė atsiduso.

– Manau, bus geriausia, jei keliausi į savo kambarį. Nereikia, kad pakliūtum į akis prižiūrėtojams, o jie gali pasirodyti kiekvieną minutę.

Jau buvau pasirengusi tėkšti ką nors riebaus, kai mūsų dėmesį patraukė garsus šūksnis.

– Aš nenoriu! – klykė vienas vampyras traukdamas ranką iš apsauginio letenų. – Tik ne čia, tik ne tai! Man užtenka jūsų sekimo įtaiso! Nenoriu būti bandomąja žiurke jūsų lindynėje! – apstulbusi atpažinau Stivą. Atrodė, kad nuo tos nakties kapinėse praėjo visas gyvenimas.

– Kas nors negerai? – paklausė Rakelė priėjusi prie triukšmadario. – Jei būsite kantrus, mes greit apdorosime jūsų duomenis ir apgyvendinsime.

Stivas metė į ją beprotišką, nevilties kupiną žvilgsnį.

– Jau geriau mirsiu, – sušnibždėjo jis. Nespėjus mums atsikvošėti, puolė Rakelę ir palinko jai prie gerklės.

Suspiegiau matydama, kaip jis suleidžia iltis Rakelei į kaklą. Niekas nė krust.

– Darykite ką nors! – sušukau karštligiškai graibydama Elo. Bet jo neprireikė. Vampyras atšoko nuo kaklo, nes suveikė sekimo įtaisas. Apžavai išsisklaidė ir po akimirkos ant grindų gulėjo sudžiūvęs lavonas, be jokių gyvybės ženklų.

Mes pritrenkti spoksojome į ką tik buvusio gyvo numirėlio Stivo lavoną. Rakelė spaudė ranką prie kaklo bandydama sulaikyti tekantį kraują. Atrodė išbalusi ir išsigandusi.

– Rakele! – puoliau prie jos ir suėmiau už rankų. Jeigu jis ją nužudė? Ir jei tai paskutiniai mano jai ištarti žodžiai? – Kaip tu? Aš maniau… aš taip išsigandau, kad…

Kambarį vėl užliejo šviesa ir vidun įžengė penki prižiūrėtojai. Rakelė išsitiesė ir nupurtė nuo savęs mano rankas, kai sukosi atvykėlių pusėn, jos veidas buvo be jokių jausmų – tarsi kaukė. Mano rankos nusviro, mane sukrėtė jos šiurkštumas. Ji žengė pasveikinti prižiūrėtojų palikdama mane apsuptą antgamtinių būtybių.

Jau seniai turėjau žinoti savo vietą.

Dvidešimtas skyrius

O – PYPT!

Po dviejų dienų baigiau išeiti iš proto. Ir ne tik aš – visi. Į Centrą prisigrūdo tiek antgamtinių būtybių, kad nebuvo kur apsisukti, o čia dar – o siaube! – artėjo pilnatis. Kadangi beveik visi TKABA apsaugos darbuotojai buvo vilkolakiai, per kiekvieną pilnatį mes stengdavomės dirbti kuo mažesniu pajėgumu. Rytoj mūsų apsauga bus uždaryta ir be sąmonės, o visi Centro agentai ir prižiūrimos būtybės susigrūdę čia. Tarp jų ir daugybė padarų, kurių nenorėtum susitikti naktį tamsiame skersgatvyje (nebent tai būčiau aš, nes toks mano darbas, bet, patikėkite, net man nesinori susidurti su jais akis į akį).

Išsigandusi ir puolusi į neviltį apsirengiau aptempta tamsiai pilka suknele ir apsiaviau rausvus batelius. Dėl Centre tvyrojusios sumaišties iki šiol niekaip neradau laiko aplankyti Lendo, bet šiandien nusprendžiau žūtbūt su juo pasimatyti. Pasiėmiau truputį sausainių ir išėjau iš namų. Paprastai vaikštinėdama po Centrą susitikdavau vieną du žmones, ir tai ne visada. Šiandien žingsnio negalėjau žengti neužrioglinusi ant vilkolakio, padėjėjo ar žmonių, tampančių kažkokias dėžes, negana to, visur knibždėjo vampyrų. Po to atsitikimo su Stivu iš tolo traukdavausi jiems iš kelio. Kiek save pamenu, vampyrai ir taip manęs nekentė, o dabar visi buvome išmušti iš pusiausvyros. Nenorėčiau, kad kuris nors iš jų nusižudytų ragaudamas mano kraujo.

Norėjau užsukti pas Lišą, bet Duomenų apdorojimo skyrius atrodė kaip zoologijos sodas. Įkišusi ten nosį supratau, kiek nedaug žinau apie antgamtines būtybes. Daugumos jų akyse nebuvau regėjusi ir neturėjau žalio supratimo, kas jie tokie. Išmetusi iš galvos mintį prasibrauti prie akvariumo pasukau į įkalinimo zoną. Nors čia buvo ramiau, pastebėjau, kad dauguma kamerų užimtos. Nesusilaikiau ir žvilgtelėjau pro praviras duris į keletą jų. Šiurpus vaizdas: visi antgamtiniai padarai visiškai palūžę stiklinėmis akimis spoksojo į grindis.

Kai priėjau Lendo kamerą, koridorius, laimei, ištuštėjo, ir aš, niekieno nepastebėta, mitriai šmurkštelėjau vidun.

– Kas čia vyksta? – paklausė jis pašokdamas.

– Beprotnamis – paskelbtas griežtos izoliacijos režimas. Tas padaras žudikas užpuolė mūsų centrą Birmingame – nepaliko gyvos nė vienos antgamtinės būtybės. Agentūra apimta panikos sušaukė visus čionai. Niekas negali ateiti į Centrą ir iš jo išeiti, kol jie visko neišsiaiškins.

– Gerai, tai apsaugos bent jau tas būtybes, kurias žino TKABA. Vis šis tas.

– Tikriausiai.

– Vakar turėjau svečių, – pasakė jis. Tik dabar pastebėjau, kad Lendas vėl atrodo kaip dailus juodaplaukis vaikinas. Žiūrėjau tiesiai į tikrąjį jo pavidalą, todėl net neatkreipiau dėmesio į paviršinę išvaizdą.

– A, prižiūrėtojai.

– Taip. Hm, jei aš vadovaučiau tokiai milžiniškai slaptai organizacijai, sugalvočiau jiems geresnį pavadinimą nei prižiūrėtojai.

Nusijuokiau.

– Ar tau viskas gerai?

– Žinoma. Jie užvertė mane klausimais, bet aš nė į vieną neatsakiau. Puikiai pabendravome.

Aš niūriai linktelėjau.

– Mes su Rakele rimtai… susiginčijome… dėl tavęs. Nuo tada jos nemačiau, matyt, ji pasirūpino ir tuo, kad nesusitikčiau su prižiūrėtojais, – padaviau jam sausainius. – Pamaniau, kad tau neprošal pasmaguriauti. Bent tiek galiu dėl tavęs padaryti.

– Ačiū, – jis sausainius padėjo ant lovos. Stovėjome nežinodami, ką daugiau kalbėti.

– Geriau eisiu. Nenoriu mums abiem užtraukti bėdos, ypač dabar.

Jis atrodė nusivylęs.

– Hm, taip.

Pagauta impulso pasvirau į priekį ir pabučiavau Lendą į skruostą. Kai atsitraukiau, jis šypsojosi.

– Netrukus pasimatysime, – pasakiau suspindusi iš laimės ir nuraudusi skriste išskridau iš kameros.

Kitą rytą pagaliau pavyko pasimatyti su Liša. Visi lakstė it pamišę, zujo koridoriais liežuvaudami ir nešiodami gandus. Liša akvariume jautėsi kaip žuvis vandenyje, spragsėjo per savo ekranus ir davinėjo įsakymus prieš ją stovintiems žmonėms ir antgamtinėms būtybėms.

– Ei, kas naujo? – paklausiau prisispaudusi prie stiklo ir nekreipdama dėmesio į eilę, išsirikiavusią prie akvariumo.

– Beveik nieko. Daliju nurodymus, nes vilkolakiai šiąnakt bus uždaryti. Ir dar reikia surasti, kur apgyvendinti visus atvykėlius.

– Gal vilkolakius sukišti į sporto salę, vis tiek miegos kaip užmušti. Bent jau šiąnakt liks laisvų kambarių.

Sporto salė buvo didžiulis kambarys, kur suvarydavo pasilakstyti per daug energingus (suprask: pasiutusius) antgamtinius padarus, kad tie nuleistų garą.

Liša pažvelgė į mane ir nusišypsojo vien akimis.

– Puiki mintis. Ačiū tau, – ir vėl nusisuko į ekranus.

Eilės pradžioje stovėjo vampyras, anksčiau jo nebuvau mačiusi. Prisidengęs apžavais atrodė kaip maždaug mano metų vaikinukas, stulbinamai gražus, tamsiais plaukais ir dangaus mėlynumo akimis. Pamatęs mane viliojamai nusišypsojo.

– Sveikutė, – pasilabino.

Jis aiškiai mėgino mane pakerėti nenusakomu savo grožiu ir vyriškumu. Vampyrai gali paveikti žmonių protą, tiesa, šis jų gebėjimas pusėtinas. Jie tik sustiprina tuos jausmus ar pojūčius, kuriuos žmogus jau išgyvena. Pavyzdžiui, jeigu jau esate išsigandę, vampyrai privers jus mirti iš baimės. Jei imate žavėtis vampyru, jis gali tai paversti beprotiška aistra. Deja, šitam vampyrui nepasisekė, aš mačiau jį kiaurai – regėjau sutrūnijusį jo lavoną. O taip, branguti, atrodai išties karštai!

Aš nusikvatojau jam į akis.

– Atsiknisk, išdvėsėli.

Jis įsižeidęs susiraukė.

– Tu čia man?

– Man patinka vaikinai, kurie bent turi pulsą. Liša, jei iš manęs ko prireiks, duok žinoti. Pasimatysime.

Ji trumpai atsitraukė nuo ekranų ir pamojavo. Pasiilgau jos. Laukiau nesulaukiau, kada baigsis ši sumaištis ir mes vėl galėsime niekieno netrukdomos kartu leisti laiką.

Supypsėjo komunikatorius. Didelei mano nuostabai tai buvo Rakelė. Pagalvojau, gal apsimesti, kad nepastebėjau, bet vis tiek neturėjau ką veikti, todėl patraukiau tiesiai į jos kabinetą. Kai įėjau, ji sėdėjo už stalo, sutiko mane šykščiai šyptelėdama. Po akimis juodavo ratilai, plaukai buvo išsipešę iš visada tvarkingo kuodo. Pirmąkart mačiau ją tokią.

– Evelina, ačiū, kad užėjai.

Gūžtelėjau. Norėjau leptelėti, kad neturiu pasirinkimo, tačiau, pamačiusi tvarstį jai ant kaklo, prikandau liežuvį. Ačiū Dievui, vieno įkandimo nepakanka, kad virstum vampyru.

– Žinau, kad pastaruoju metu visi mes įsitempę ir tu taip pat pavargai. Kai viskas baigsis, pasiimsiu tave atostogų.

Šito nesitikėjau.

– Palauk, tikrų atostogų? Galėsime nakvoti kažkur kitur, o dieną nieko neveikti, tik vaikštinėti, miegoti ir linksmintis?

Ji nusišypsojo.

– Taip, mudvi nusipelnėme tikrų atostogų. Važiuosime, kur panorėsi.

Kur panorėsiu. Tai bent! Negalėjau susilaikyti nenusišypsojusi. Pastaruoju metu reikalai tarp mūsų klostėsi nekaip, todėl iš jos pusės tai buvo didžiulis žingsnis susitaikymo link. Nesu girdėjusi, kad Rakelė būtų pasiėmusi daugiau nei vieną laisvą dieną.

– Man patinka, – kur ten patinka! Iš laimės netilpau savam kailyje. Mes abi kokiame nors nuostabiame, šiltame krašte. Visai kaip šeima.

– Gerai. O dabar turiu dirbti, reikia peržiūrėti daug popierių ir kai ką apklausti.

– Suprantu, – nežinau, ko dar tikėjausi, tačiau iš kabineto išėjau nusivylusi. Mes nepakalbėjome apie tai, kas svarbiausia, kas man dabar ypač rūpėjo. Norėjau pasisiūlyti nuveikti ką nors naudinga Centre, tačiau po to mano protrūkio Rakelė, matyt, nepageidavo, kad maišyčiausi po kojomis ir ypač pakliūčiau į akis prižiūrėtojams. Ir dar: buvau tikra, kad ji nenorėjo dar kartą kalbėtis apie Lendą.

Likusi viena vėl pabandžiau prasibrauti pas Lendą, tačiau koridoriuje būriais zujo vilkolakiai: prieš užmigdami jie rūpinosi visuotiniu saugumu. Nusprendžiau palaukti, bet dėl to pasijutau dar prasčiau.

Laimei, šį vakarą rodė „Istono mokyklą“, tegul serialą ir kartojo. Įlindau į juodas tampres ir berankovę palaidinukę (kambario temperatūrą pakėliau iki 30 laipsnių – ko laukti atostogų), tada patogiai įsitaisiau ant sofos. Net taip apsirengus buvo gana šilta. Vos prasidėjo serija, suburzgė mano vaizdo ekranas. Liša.

– Kas atsitiko? – paklausiau gindama baimę. Vargu ar per tiek laiko galėjo atsitikti kas nors negera.

– Šįvakar rodo „Istono mokyklą“? – paklausė monotoniškas balsas.

– Taip, tik maniau, kad neturėsi tam laiko.

– Vilkolakiai jau knarkia kaip užmušti, visi kiti Centre pagaliau apgyvendinti ir saugūs. Nekantrauju sužinoti, su kuo Lendonas bučiuosis šią savaitę.

– Aš irgi.

Pasukau savo vaizdo ekraną į televizorių. Aišku, nebuvo taip smagu, kaip žiūrėti serialą kartu sėdint viename kambaryje, bet irgi nieko. Įsivaizdavau, kad ant sofos šalia sėdi Lendas ir laiko mane už rankos. Perbėgau mintimis visus tuos kartus, kai laikėmės už rankų, svarsčiau, ar tai galima priskirti prie romantiškų prisilietimų. Norėjau, kad taip būtų, bet Lendas visus tuos kartus tik stengėsi mane paguosti, kažin ar tai reiškė, jog jam patinku, jog jis nori sėdėti šalia ir va taip laikyti mane už rankos amžinai, nes jaučiasi su manimi laimingas.

Įpusėjus serijai Liša staiga prabilo:

– Kas per – pypt!

– Kas? – paklausiau atsukdama ekraną į save.

– Mano duomenų bazėse atsirado penki nauji sekimo įtaisai. Nesuprantu.

– Palauk, vadinasi, sugauti penki nauji padarai?

Liša linktelėjo, kaktoje susimetė raukšlė. Neišjungdama vaizdo ekrano susisiekė su Rakele.

– Rakele, pas mane užregistruoti penki nauji sekimo įtaisai.

– Ką? – nustebo ši.

– Ką tik aktyvuoti penki nauji sekimo įtaisai.

– Kaip? Kas aktyvavo?

– Nežinau. Procesas dar nebaigtas ir aš neturiu duomenų. Tačiau jie visi vienoje vietoje, Paryžiaus priemiestyje. Ar nori, kad nusiųsčiau ką nors išsiaiškinti?

– Ne, mes negalime rizikuoti. Ne, gal nusiųsk. Pasiųsk elfą. Tegul tik trumpam kyšteli nosį, apsižiūri – ir iškart atgal.

– Kitų nurodymų bus?

– Ne, nebent ten rastų mūsų darbuotoją, nespėjusį laiku nusigauti iki Centro, tada tegul prigriebia ir jį.

– Gerai, iškviesiu budintį elfą.

Liša pakėlė akis ir pastebėjo, kad aš vis dar žiūriu į ją iš vaizdo ekrano.

– Atleisk, Eve, reikalai.

– Taip, supratau, – nutraukiau ryšį ir toliau buku žvilgsniu spoksojau į televizorių nelabai suprasdama, ką rodo, nes galvoje sukosi mintys apie išgirstą dalyką. Keista. Kam dabar šautų į galvą vykti gaudyti antgamtinių padarų? Visi tupėjo Centre. Gal kas nors kažkaip pražiopsojo ypatingąją padėtį ir taip bando mus pasikviesti? Bet kaip kas nors galėjo būti pamirštas paskelbus griežtos izoliacijos režimą, niekaip negalėjau suprasti. Kaip jau minėjau, TKABA veikė operatyviai ir tiksliai.

Ir tada kai ką prisiminiau: kai mane pasiuntė gaudyti raganos, pamečiau savo krepšį su sekimo įtaisais.

Penkiais sekimo įtaisais.

Dvidešimt pirmas skyrius

PRASTI POPIERIAI

Po kiek laiko pabandžiau vėl susisiekti su Liša vaizdo ekranu, tačiau kanalas buvo užimtas. Viena ranka spaudžiau komunikatoriaus mygtukus, kita greitosiomis aviausi batą. Nusikeikiau – ir vėl užimta. Skubėdama įspraudžiau koją į kitą batą, per skubą vos nenugriuvau, sugriebiau Elą, durklą ir iššokau į koridorių melsdamasi, kad mano spėjimas nepasitvirtins, kad tai tik nelemtas aplinkybių sutapimas. Nesigirdėjo jokių pavojaus sirenų, o tai reiškė, kad viskas gerai. Viskas ir turėjo būti gerai.

Netoli Duomenų apdorojimo skyriaus pasukusi už kampo netikėtai paslydau, šleptelėjau ant sėdynės ir skaudžiai atsitrenkiau petimi į sieną. Ant grindų telkšojo balutė ir mano tamprės kiaurai peršlapo. Man užėmė kvapą. Nuojauta nesakė nieko gera. Kuo greičiau atsistojau, žengiau dar kelis žingsnius, vėl vos nenuvirtau, ir delnu atidariau stumdomas duris.

– O ne, – sušnibždėjau apimta siaubo: man pasirodė, kad pasaulis aplink mane sustojo, apmirė, išnyko. Žinojau, kad turiu judėti į priekį, bet mano kūnas atsisakė klausyti. Stovėjau ir spoksojau į dantytą skylę Lišos akvariume. Ant dugno buvo likę apie pėdą vandens ir tenai, netoli skylės, gulėjo Liša. Ji nemirė! Negalėjo mirti! Liša turi gyventi amžinai! Juk ji mano draugė, mano geriausia draugė!

Tai neteisinga: pasaulis negali egzistuoti be Lišos. Tikriausiai ji tik sužeista, jai tik reikia daugiau vandens. Tik daugiau vandens.

Mečiausi prie jos.

– Liša! Viskas gerai. Aš čia, aš tuoj tave išgelbėsiu!

Įlindau pro skylę ir ėmiau šlakstyti ją vandeniu. Undinės akys, nuostabios akys buvo plačiai atmerktos, permatomi vokai pusiau nuleisti. Ji nejudėjo. Lišos krūtinėje švytintis auksinis įspaudas sparčiai blėso.

– Liša? – priklaupiau šalia, pakėliau jos galvą ir pasidėjusi ant kelių ėmiau sūpuoti tarsi kūdikį. Ji nemirė, to negali būti. Paglosčiau ranką: tik dabar sužinojau, kokios plonos ir švelnios plėvės tarp jos pirštų. Vaivorykštiniai undinės žvynai švytėjo.

Liša nejudėjo. Ji niekada nesujudės, ji negali judėti. Liša, mano Liša buvo mirusi. Nieko negalėjau padaryti ir dėl visko kalta aš. Tai aš pamečiau sekimo įtaisus, kurie tapo jauku, tai aš kalta, kad ta pabaisa įtykino čionai. Pasilenkiau ir pabučiavau Lišą į viršugalvį.

– Atleisk man, – pasakiau, mano balsas užlūžo ir apsipyliau ašaromis.

Mane ėmė krėsti drebulys, juk buvau kiaurai permirkusi. Bet nejudėjau iš vietos, negalėjau pajudėti, man atrodė, kad kol aš čia, kol laikau Lišą glėbyje, ji vis dar čia, vis dar gyva. Pabandžiau patogiau atsisėsti ir aiktelėjau. Kažkas aštrus ir kietas įsmigo per tampres man į šlaunį. Vanduo nusidažė raudonai ir to užteko, kad išsivaduočiau iš stingulio. Dar kartą pabučiavusi Lišą švelniai nuleidau ją ant grindų. Atsistojau ir raukydamasi iš skausmo ištraukiau iš šlaunies stiklo šukę.

Ta pabaisa čia. Išlipusi iš akvariumo nubėgau prie sienos, kur buvo įtaisytas pavojaus mygtukas. Alkūne išdaužiau dėžutės stiklą ir paspaudžiau jį. Šviesa virš galvos užsidegė visu ryškumu ir ėmė blykčioti, įsijungė pavojaus sirena.

Rakelė! Reikia skubiai pranešti Rakelei. Išsitraukiau komunikatorių ir jau bėgdama prie jos kabineto surinkau numerį.

– Kas atsitiko? – atsiliepė Rakelė. – Bandau susisiekti su Liša, neaišku, kodėl įsijungė sirena.

– Liša negyva, – sriūbavau į aparatą tebebėgdama. – Ji čia. Ta pabaisa čia.

Kitame gale įsivyravo tyla, man regis, ji truko visą amžinybę.

– Tepadeda mums Dievas, – sušnibždėjo Rakelė ir bandydama nuslėpti paniką skubiai tarė: – Susitinkame Transporto skyriuje. Pranešiu visiems darbuotojams. Ji nemedžioja žmonių, gal mums pavyks ištrūkti.

Aš pakeičiau kryptį ir kiek kojos neša puoliau link Transporto skyriaus. Staiga sustojau.

– O kaip visos antgamtinės būtybės? O kaip Lendas?

– Mes neturime laiko. Skubėk į Transporto skyrių.

Aš dvejojau. Kiekviena kūno ląstelė liepė man bėgti, nešdintis iš čia. Juk koridoriais vaikščiojo mirtis, reikėjo gelbėtis.

– Ne, – sušnibždėjau išjungdama komunikatorių. Apsisukau ir grįžau atgal, tada pasukau link Lendo kameros. Jis uždarytas. Jis visiškai bejėgis, kaip Liša. Ak, Liša…

Niekas nenusipelnė tokios mirties. Kaip tik bėgau pro sporto salę: vėl sustojau kaip įkasta. Joje miega apie šimtas vilkolakių, tarp jų ir Šarlotė. Jaučiau, kad mane tuoj supykins. Aš negaliu jų pažadinti, įsakyti jiems bėgti. Negaliu išnešti jų. Ką daryti? Ir man šovė viena mintis.

– Denfelete! – sušukau. Po kelių sekundžių sienoje atsivėrė durys ir ji įžengė į vidų, ryškiai raudonos akys džiugiai blizgėjo.

– Išgelbėk antgamtines būtybes, pradėk nuo vilkolakių, – paliepiau.

Jos džiugi išraiška dingo.

– Ką? – sušnypštė ji.

– Judinkis! Tučtuojau! Tau reikės išnešti daug miegančių kūnų.

Elfė pažvelgė į mane drebėdama iš įsiūčio, tačiau įžengė į salę. Ji negalėjo nepaklusti. Kai durys paskui ją užsivėrė, pridėjau prie jų delną ir palaukiau penkiolika sekundžių. Kai plokštelinė spyna užsižiebė raudonai, surinkau skaičių derinį ir užrakinau patalpą.

Iš šoninio koridoriaus išėjo pora vampyrų ir pamatė mane.

– Kas čia vyksta? – paklausė Vladas. Su juo buvo vampyras, kuris ne per seniausiai bandė su manimi flirtuoti.

– Slėpkitės! Ta pabaisa čia!

Koridoriaus gale sutvisko šviesa ir iš už kampo išniro siluetas. Jis buvo panašus į žmogaus, tačiau ne iš kūno ir kraujo, o gyvos, plazdančios, auksinės ugnies, figūra švietė taip ryškiai, kad jos kontūrai įsispaudė mano tinklainėje. Ji žengė link mūsų, neapsakomai graži ir kartu baisi, tarsi pati saulė būtų įsikūnijusi žmoguje.

– Bėkit! – sušukau vampyrams. Tačiau jie nė nekrustelėjo. Nejau jie nemato tos šviesos?

Vampyrai pasisuko į tą būtybę tik tada, kai ji priėjo prie pat jų. Nė vienas neatrodė išsigandęs.

– Bėkite! – surikau dar kartą. Būtybė atsisuko į mane, tuo pat metu pakėlė abi rankas ir uždėjo kiekvienam vampyrui ant krūtinės. Apimta siaubo žiūrėjau, kaip jie sustingo, akimirką užsižiebė tokia pat ryškia šviesa. Paskui, tarsi kas būtų paspaudęs jungiklį jų viduje, jie užgeso ir be dvasios susmuko ant grindų, negyvesni už negyvus.

Negalėjau pajudėti. Pabaisa žengė link manęs. Mus skyrė tik keletas metrų. Man ištryško ašaros. Per daug ryški šviesa, pernelyg daug šviesos.

Pabaisa sklendė link manęs. Norėjau surikti, bet šauksmas, neabejojau, paskutinis mano gyvenime, užstrigo gerklėje. Aš negalėjau įžiūrėti bruožų, nes ji sustojo per ištiestą ranką nuo manęs ir dėl akinamos šviesos, tvoskiančio karščio akyse liejosi, ribuliavo.

– Man patinka tavo batai, – išgirdau žaismingą moterišką balsą.

Apsisukau ir puoliau bėgti, lėkiau kiek kojos neša jausdama, kaip mirtis alsuoja man į pakaušį. Ji vijosi mane. Bent jau paliko ramybėje vilkolakius sporto salėje. Pasukau į koridorių, delnu atidariau vienas duris ir perbėgusi kambarį išlėkiau per kitas duris. Lendo kamera jau buvo netoli. Jei tik pavyktų jį iš ten ištraukti, jei pasisektų nusigauti iki Transporto skyriaus, gal dar išsigelbėtume. Ten jau laukia elfai, jiems liepta pradėti evakuaciją.

Vos neprabėgau jo vienutės, bet laiku sustojau, apsisukusi nėriau į jo kamerą. Lendas stovėjo, atrodė sunerimęs.

– Ji čia! – sušniokščiau. – Ta pabaisa čia, pastate, mums reikia tučtuojau nešdintis!

– Aš negaliu! – jis bedė pirštu į įtaisą ant kulkšnies. – Palik mane, gelbėkis pati!

Priklaupiau prie jo kojos ir suėmiau įtaisą. Tai bus mano kaip TKABA agentės galas. Už tai, ką ketinau padaryti, man grėsė kalėjimas iki gyvos galvos. Prispaudžiau nykštį prie sekimo įtaiso vidurio dėkodama visiems dievams, kuriuos prisiminiau šią minutę, kad tai aš uždėjau jį Lendui. Todėl galėjau jį ir nuimti, tačiau tai iškart bus užregistruota visuose agentūros kompiuteriuose ir aš automatiškai tapsiu išdavike.

– Ką darai?

– Nejudėk.

Susikaupiau, kad, gink Dieve, nepakrutinčiau piršto. Po dvidešimties sekundžių įsižiebė žalia švieselė. Pasilenkiau ir švelniai papūčiau: švieselė užsidegė raudonai. Pasigirdo tylus šnypštimas ir adatėlės sulindo atgal į korpusą. Aš atsegiau įtaisą.

– Eime! – ištiesiau jam ranką. Sekimo įtaisą įsimečiau į kišenę. – Mums reikia skubėti į Transporto skyrių.

Abu išpuolėme į koridorių, pasukome už kampo ir… ten buvo ji. Pabaisa artėjo prie mūsų.

– O ne ne ne, – suvapėjau aš.

– Kas yra? – paklausė Lendas. – O, kaip keista…

– Bėgam! – surikau ir trūktelėjusi jį už rankos mečiausi tolyn nuo liepsnojančios moters, tolyn nuo Transporto skyriaus. Bėgdama karštligiškai laužiau galvą, kaip dar galėtume pabėgti.

– Kas ten buvo?

– Kas ten buvo? Ką tu kalbi? Juk ten ji – tas padaras – tai ji visus žudo!

– Kas?

– Negi nematei tos liepsnos? – sušvokščiau sukdama už kito kampo. Lendui aiškiai iš baimės aptemo akys.

Matyt, aš visai susipainiojau koridoriuose. Mudu atsidūrėme aklavietėje.

– Eve, ten nebuvo jokios ugnies.

– Ji švyti taip, kad man žilpsta akys! – trenkiau kumščiu į sieną. – Eime. Mums čia, – grįžome koridoriumi atgal ir nėrėme į šalutinį taką. Visos Centro vietos niekuo nesiskyrė viena nuo kitos. Genialus išdėstymas. Ypač tiems, kas paklydo ir pateko į spąstus. Šiaip čia pažinojau kiekvieną pėdą, tačiau apimta panikos ėmiau sukti ratais. Įbėgę dar į vieną koridorių sustojome. Ant grindų gulėjo keturi negyvi kūnai.

– Čionai, – sušnibždėjau. Negalėdama atplėšti akių nuo nejudančių būtybių delnu atidariau vienas duris, kad pereitume kambarį. Kitas koridorius buvo tuščias, bet gale vėl matėsi aklavietė. Dideliam savo siaubui suvokiau, jog nesusigaudau, kur esame.

– Gal vienas iš tų kitų kambarių kur išves? – ieškodama išėjimo karštligiškai atidarinėjau kiekvienas duris. Vien sandėliai, jie niekur nevedė.

– Atgal, atgal, – sušnibždėjau stengdamasi neapsiverkti. Atidariau jau praeitas duris, mes perbėgome kambarį ir išpuolėme į koridorių. Ji jau buvo ten.

– Štai kur jūs, – pasakė ji. Tame balse, neįtikėtinai paprastame, maloniame, išgirdau juoką.

Aš surikau, įsitraukiau Lendą atgal į kambarį ir užrakinau duris. Perbėgome jį ir išlėkėme į nedidelį koridorių, užrakinau ir šias duris.

– Tai jos nesustabdys! – tikriausiai ji gali išlydyti sau taką. Mūsų durys nebuvo atsparios ugniai.

– Eve, ar tu tikra, kad tai ji? – paklausė Lendas gaudydamas kvapą. Atrodė visiškai priblokštas.

– Taip! Kas tau darosi? Ar tu aklas?

Jis kiek patylėjo.

– Ji atrodo visiškai normali. Kaip paprastas žmogus. Kaip… – jis patylėjo. – Kaip tu.

Dvidešimt antras skyrius

VARDO PASLAPTIS

– Ką tu nori pasakyti tuo „kaip aš“? – paklausiau. – Ji siaubinga, dega ugnyje!

– Aš nematau jokios ugnies! Gal čia jos apžavai, ar dar kas, bet aš nieko nemačiau.

– Tada parodyk, kaip ji atrodė!

Lendo veidas sumirguliavo, jis sumažėjo kelis colius. Negalėjau patikėti savo akimis: priešais mane stovėjo mergina trumpais šviesiais plaukais, dailiu veideliu, panašaus sudėjimo kaip aš, tik gal keleriais metais vyresnė. Ir akys: tokios pat vaiskios, blyškiai pilkos, kurių spalvos Lendas niekaip negalėjo pakartoti.

– Tokios pat akys, – tarė Lendas maloniu jos balsu.

– Tai… Aš ne… Kas ji? Kodėl ji iš vidaus liepsnoja? Ji švyti akinama šviesa, kaip… – nudelbiau akis ir atsmaukiau rankovę, – kaip čia, – pašiurpusi dėbsojau į šokančias liepsnas po oda. – Tik milijoną kartų ryškiau.

– „Skysta ugnis slepia sielvartą jos“, – padeklamavo Lendas, pasivertęs ugnine mergina.

– Vadinasi, ji ėmėsi „mirties, mirties, mirties“. Turi būti kokia nors išeitis, – išsitraukiau komunikatorių. Jei man pavyktų pagauti Rakelę, ji atsiųstų pagalbą. Komunikatorius keliskart blausiai sumirksėjo ir pranešė, kad su Rakele negalima susisiekti. – Negaliu kviesti Felės. Įsakiau jai gelbėti vilkolakius, nes jie visi užmigdyti. Ji dar nebus spėjusi jų išgabenti.

Negalėjau dėl savo gyvybės aukoti jų visų. Vadinasi, man liko viena vienintelė išeitis. Papurčiau galvą nenorėdama to pripažinti.

– Argi ne žavu? – pasigirdo Reto balsas mums už nugarų.

Aš staigiai atsigręžiau. Vilką paminėk, tiksliau, apie jį pagalvok, ir jis čia. Retas stovėjo nerūpestingai atsirėmęs į sieną ir šypsojosi iki ausų.

– Mėgstu senų gerų draugų susitikimus, – jis žvilgtelėjo į Lendą ir pamojavo, bet tuoj susiraukė. – Tai ne ji.

– Iš kur žinai?

– Buvome susitikę. Miela mergina. Labai maloni.

– Tai tu… tu atsivedei ją čionai?!

– Jie liepė man nuvykti ten ir pažiūrėti, kas atsitiko. Bet nesakė, kad negaliu nieko atsivesti su savim. O ji taip gražiai prašė.

Papurčiau galvą kone sprogdama iš įsiūčio, negalėjau patikėti tuo, ką išgirdau. Štai kas atsitinka, kai esi įsitikinęs, jog gali valdyti elfus. Mano geriausia draugė už tai sumokėjo aukščiausią kainą.

– Nudėsiu tave už tai, – iškošiau. Veidu ritosi deginančios pykčio ašaros.

Jis atsiduso.

– Oi, gal nereikia tų melodramų. Tuoj viskas virs tragedija, užteks jai įeiti pro šias duris.

Aš nervingai sužiurau į tą pusę. Nežinojau, kokių dar galių, išskyrus atimti gyvybes iš nemirtingųjų, turi ta mergina, ir visai netroškau sužinoti.

– Patikrinsiu duris dar kartą, – pasakiau Lendui. Jis linktelėjo, sumirguliavo ir mergina dingo, vaikinas vėl įgavo įprastą pavidalą.

– Švarus darbelis, – pasakė Retas. – A, prisimenu tave. Jei Evelina mirs, tu būsi kaltas, kad tada mus pertraukei.

– Užsičiaupk, – apimta nevilties bėgiojau koridoriumi pirmyn atgal ir, ieškodama kelio pabėgti, atidarinėjau paeiliui visas duris. – Užteks tavo kvailų mįslių.

– Jokių mįslių. Aš taip ir nebaigiau tavęs pripildyti ir bijau, kad mūsų naujoji draugužė truputį karštakošė. Nenoriu net galvoti, ko ji gali prikrėsti. O ji daug, daug stipresnė už tave. Gaila. Juk tu taip man patinki, mano meile. Dėl mūsų abiejų puoselėjau dideles viltis.

Išsitraukiau durklą ir žengiau priešais nutaikydama ašmenis jam į kaklą.

– Užsičiaupk. Tu išvesi mus su Lendu iš čia.

– Nieko kito ir nenoriu. Deja, negaliu tavęs paliesti, o tu niekaip neišeisi pro elfų duris neprisilietusi prie manęs. Matai, mane saisto agentūros įsakymas ir aš paprasčiausiai negaliu nepaklusti.

Užsimerkiau ir papurčiau galvą. Juk turi būti kokia nors išeitis. Aš negaliu daugiau ištarti jo vardo. Tai per daug pavojinga.

– Eve! – sušuko Lendas, jo balsas virpėjo iš baimės. Atsisukau: durys per patį vidurį pradėjo švytėti raudonai, tokios buvo įkaitusios. Ji eina kiaurai.

– Mėšlas, mėšlas, mėšlas!

Mes mirsime. Vėl pažvelgiau į Retą.

Jis žiūrėjo į mane pakėlęs vieną antakį, auksinės akys švytėjo.

– Bijau, kad tau liko visai nedaug laiko, mano meile.

– Gerai! Gerai! Lendai, imk jį už rankos.

Vaikinas priėjo ir aiškiai nepatenkintas paėmė elfą už rankos.

Reto veidas pergalingai švytėjo. Prisiminiau jo žodžius, jog jis lauks nesulauks, kada aš maldausiu jį vėl mane paliesti. Ir jis buvo teisus. Atsisukusi pamačiau duryse šviečiant jos rankos įspaudą, vis labiau ryškėjantį besilydančiame metale. Po akimirkos jos atsivers.

– Panaikink agentūros įsakymą, – godžiai ir nekantriai sušnibždėjo Retas.

Užsimerkiau stengdamasi užgniaužti baimę ir pykinimą.

– Loretanai, pamiršk viską, ką tau yra įsakiusi agentūra! Paliesk mane, – vos nepaspringau šiais žodžiais. – Išvesk mus iš čia. Į Lendo namus, – pridūriau greitai baimindamasi dar kartą įstrigti Reto valdose. Šis nusijuokė, jo balsas suskambo kaip sidabrinis varpelis. Jis ištiesė ranką ir apgniaužė mano riešą, jau liepsnojantį ugnimi, ir nusitempė mus į tamsą. Girdėjau, kaip mergina kažką sušuko, paskui viskas nugrimzdo Elfų karalystės tyloje.

Ranką iškart pradėjo deginti. Ugnis kilo aukštyn ir aš kandžiojau lūpą, kad neimčiau šaukti iš skausmo. Klupinėdama aklomis bridau pirmyn, kovojau su ta liepsna, kiek galėjau, bet ji, gavusi valią, pleškėjo vis smarkiau.

– Liaukis, – sušnibždėjau. – Prašau, liaukis.

– Evelina, – kreipėsi jis. Balsas, palyginti su žudančiu skausmu, glamonėjo.

Pro užmerktus vokus pamačiau blausią šviesą, atsimerkiau tada, kai mes trise įžengėme iš tamsos į sutemų užlietą mišką.

– Paleisk! – parpuoliau ant kelių ir ėmiau raudoti balsu, nes Reto pirštai tebebuvo apsiviję mano riešą ir šokanti liepsna tebesiuntė tvilkančius pliūpsnius ranka aukštyn žemyn.

– Paleisk ją! – suriko Lendas ir, matyt, puolė Retą, nes pajutau, kad šis parvirto ant šono.

– Tu vėl lendi ne į savo reikalus! – pagaliau Retas paleido mano riešą. Aš susmukau ant žemės, išmečiau durklą ir gulėjau žiopčiodama, skausmas ėmė malšti. Bet karštis neišnyko, jis vėl susitelkė mano rieše ir širdyje, daug kaitresnis nei iki šiol. Atsistojau keturpėsčia. Sutemose Reto siluetas švietė ryškiau nei visada.

Jis pasilenkė ir liaunomis rankomis suėmė mano veidą. Šį kartą jo delnai ne degino, o skleidė malonią šilumą, kurios taip troškau anksčiau. Aš ir dabar jos ilgėjausi.

– Jei leisi man baigti, viską tau papasakosiu. Neliks jokių klausimų. Jokių ieškojimų. Tada tu būsi su manimi.

Vidinė ugnis stūmė mane vis arčiau Reto. Jo širdis švytėjo taip, kad matėsi pro audinį, ir mano širdis atsiliepė. Būtų taip lengva, taip saugu. Pažvelgiau į gintarines elfo akis ir jau žiojausi sutikti.

Lendas kostelėjo ir aš šiaip ne taip atplėšiau akis nuo Reto. Vaikinas kėlėsi nuo žemės per porą metrų nuo mūsų. Veikiausiai ten jį nubloškė elfas.

– Ar tau viskas gerai? – paklausiau atsikratydama Reto rankos ir jo viliojamos šilumos.

Elfas atsiduso.

– Evelina, kaip su tavimi sunku.

Atsukau jam nugarą ir nužingsniavau prie Lendo.

– Ar tu sveikas? – paklausiau. Jis linktelėjo. – Gerai.

Su Retu reikia ką nors daryti, ir nedelsiant. Atsisukau: jis jau stovėjo šalia manęs.

– Lor…

Nespėjau įpusėti jo vardo, o Retas jau stovėjo už Lendo pridėjęs sidabrinį durklą jam prie gerklės.

– Tavo vietoje, prieš ką nors pasakydamas, labai gerai pagalvočiau, – išgiedojo Retas žaismingai šypsodamasis. – Staiga pasijutau labai pavargęs nuo jūsų įsakinėjimų. Tačiau yra vienas – paskutinis – dalykas, kurį maloniai dėl tavęs padaryčiau. O ne, nesakyk nė žodžio, – paprieštaravo jis vos man prasižiojus. Lendo akys išsiplėtė iš baimės. – Viena mažytė klaida ir bijau, kad liksi kalta dėl dar vieno savo draugo mirties. Dabar aš tau pasakysiu, ką privalai ištarti, ir tu pakartosi – žodis žodin.

Aš nebyliai linktelėjau nekreipdama dėmesio į Lendo bandymą papurtyti galvą. Negaliu jo prarasti. Tik ne dabar, kai ką tik netekau Lišos.

– Puikumėlis. Noriu, kad įsakytum man pasikeisti vardą.

– Aš… Ar galiu net tai?

– Man nevalia nepaklusti įsakymui. Tai būk tokia maloni, įsakyk man pasikeisti vardą.

Ką sumanė Retas, ėjo kaip sviestu patepta, aš buvau priversta padaryti viską, ko jis norėjo. Nejau elfas tiksliai žinojo, kad viskas kaip tik taip ir įvyks? Kaip įsitikinau dar kartą, mes tik klaidžiojame tamsoje, o elfai žiūri į mus iš viršaus ir mato visus kelius ir aplinkkelius, kurių mes nė nenutuokiame esant, kol būna per vėlu.

– Loretanai, – žodžiai strigo gerklėje, – pasikeisk savo vardą, – nors įsakymą ištariau pašnibždomis, to užteko.

Reto veide sustingo palaiminga šypsena. Šią minutę jis atrodė neapsakomai gražus ir aš prisiminiau, kodėl kažkada galvojau, kad elfai yra angelai. Tokioms dieviškai gražioms būtybėms ne vieta Žemėje. Jis atstūmė Lendą ir vienu žingsniu atsidūrė šalia manęs. Apkabinęs per liemenį prisiglaudė, lūpomis beveik lietė man ausį.

– Ačiū tau. Vardas turi didelę galią – kada nors pasakysiu tau tavąjį. O dabar turiu jus palikti: manęs laukia daug darbų. Tiek žmonių reikia aplankyti, tiek atsidėkoti už malonę. Iki kito susitikimo, mano meile, – jis atsitraukė per žingsnį. Oras aplink jį sumirgėjo ir Retas išnyko.

Staiga vakaro oras atšalo, giria tapo tamsi ir tuščia.

– Ką aš padariau… – sušnibždėjau apimta siaubo.

Dvidešimt trečias skyrius

NAMŲ AREŠTAS

Mano protas atsisakė pripažinti tiesą. Aš išlaisvinau Retą. Padariniai gali būti siaubingi. Neturėjau jėgų dabar apie tai mąstyti, neturėjau jėgų apskritai apie ką nors galvoti. Lendas pakilo nuo žemės.

Puoliau prie jo.

– Ar tau viskas gerai? Aš taip gailiuosi. Viską sugadinau, – ir vėl pradėjau verkti.

Vaikinas stipriai suspaudė mane glėbyje.

– Ne. Jei ne tu, aš dabar būčiau negyvas.

Priglaudžiau veidą jam prie peties. Jis buvo šiltas, ta šiluma guodė ir ramino, ne taip kaip Reto. Man reikėjo, kad kas nors mane apkabintų. Mudu išsigelbėjom, dabar abu saugūs. Jausmai užgriuvo mane kaip lavina: širdgėla dėl Lišos ir palengvėjimas, kad pabėgau ir išgelbėjau Lendą.

Po kelių minučių Lendas atsitraukė.

– Tu drebi. Čia šalta, – jis apsidairė. – Manau, žinau, kur esame. Gerai sugalvojai įsakyti Retui atgabenti mus į mano namus.

Buvau tikra, kad dėl Reto nesu priėmusi jokio gero sprendimo, niekada, tačiau dabar mes bent jau gavome dar vieną galimybę. Lendas paėmė mane už rankos ir tarė:

– Mums čionai.

Žengiau žingsnį ir aiktelėjau. Buvau pamiršusi koją: žaizda, likusi įsmigus Lišos akvariumo šukei, ėmė bjauriai skaudėti, ypač dabar, kai adrenalino nebeliko. Pridėjau ranką prie šlaunies ir pakėliau pirštus prie akių.

– Kas čia? Tu kraujuoji?

– Įsipjoviau į koją, kai… kai Liša… – nutilau stengdamasi sulaikyti ašaras.

– Ar gali paeiti? Čia netoli.

– Manau, taip.

Lendas paleido mano ranką ir apkabino per liemenį. Kol slinkome tarp medžių, užgeso paskutiniai šviesos atšvaitai, danguje įsižiebė mėnulis. Po kelių minučių, kai jau nebegalėjau tverti – taip maudė ir dilgčiojo koją, – priekyje tarp medžių išvydau žiburėlius.

– Atėjome! – Lendo balse girdėjosi jaudulys ir nerimas.

Man buvo be galo smalsu, kur jis gyvena. Visuomet įsivaizdavau, kad tai turi būti kažkas panašaus į Centrą, pilną antgamtinių būtybių. Kai priėjome arčiau ir jau galėjau šį tą įžiūrėti, apstulbau. Prieš mus stovėjo paprastas, dailus dviejų aukštų namas. Nebuvau buvusi normaliame name nuo aštuonerių metų. Lendas atidarė duris.

– Tėti! Tėti!

– Lendai? – laiptais, einančiais iki paradinių durų, bėgo vyras. Šis vyresnio amžiaus žmogus atrodė gana gerai, jam buvo apie keturiasdešimt, tamsiaplaukis, tamsiaakis, – akivaizdu, kieno veidą turėjo mėgstamas Lendo pavidalas.

– Kur buvai dingęs? – pyktį tėvo veide pakeitė begalinis palengvėjimas.

– Aš… tai ilga istorija. Ji sužeista. Gal gali pirmiausia apžiūrėti jai koją?

Lendo tėvas – jis turėjo tėvą! Nuo tos minties širdy kažkodėl atsirado kartėlis – tik dabar mane pastebėjo.

– Žinoma, tačiau kol dirbsiu, turėsi man viską papasakoti. Tu patekai į didžiulę, didžiulę bėdą, – ir pats sau prieštaraudamas griebė sūnų į glėbį, suspaudė net pakeldamas nuo žemės. Lendui prisiėjo paleisti mane ir aš droviai stebėjau šeimos susitikimo sceną. – Daugiau nedrįsk manęs taip gąsdinti!

Lendas garsiai nusikvatojo.

– Tikrai neketinu. Gal dabar apžiūrėk jai koją.

Jo tėvas atsisuko į mane.

– Kur ta žaizda?

Viskas buvo taip keista, visko buvo per daug. Lendas savo namuose, jo svetinga, šilta šeima, tas vyras – jo tėvas, paprastas žmogus, kaip visi. Ir jokių apžavų, jokio kito pavidalo po maloniu jo veidu. Jaučiausi kaip įžengusi į kitą pasaulį. Žinojau, kad jam nepriklausau ir kad jame gyvenantis Lendas niekada negalės būti mano.

– Ar taip skauda? – paklausė vyras, nes pažvelgęs į mano veido išraišką nuoširdžiai susirūpino.

Papurčiau galvą.

– Ne, tik… žaizda štai čia, dešinėje šlaunyje.

– Šiąnakt mums teko daug išgyventi, – atsargiai paaiškino Lendas.

Jo tėvas priklaupė ant medinių grindų man prie kojos.

– Aš tik pažiūrėsiu, kaip žaizda atrodo, – plėšdamas praplatino skylę tamprėse, kad geriau matytųsi pjūvis. – Na, ne taip jau blogai. Užlipsiu į viršų ir atsinešiu reikiamų priemonių. Žaizdą reikia išplauti, paskui susiūsiu ją, nieko baisaus, – ir jis drąsindamas nusišypsojo man. Tada vėl rūsčiai dėbtelėjo į Lendą. – O tu eik, atnešk sausų drabužių ir ruoškis man viską iškloti.

– Nebijok, jis yra susiuvęs daugybę žaizdų, – vaikinas irgi nusišypsojo ir nusekė paskui tėvą į viršų. Jaučiausi kaip įsibrovėlė, todėl kai grįžo Lendas, tebestovėjau prie įėjimo nedrįsdama žengti toliau. Jis padavė man glėbį drabužių. – Jie mano, todėl bus tau didoki, bet vis tiek geriau nei nieko.

Imdama juos suraukiau kaktą.

– Kam tau drabužiai? Juk gali susikurti juos įgydamas bet kokį pavidalą.

– Tikėsi ar ne, bet aš juos nešioju. Įprastame gyvenime nekeičiu pavidalų, visada esu toks.

Tikriausiai jis teisus. Šiaip ar taip, apžavų drabužiai gal ir atrodė gražiai, bet buvo keisti paliesti. Būnant tarp žmonių geriau dėvėti drabužius, kokius nešioja visi. Jis mostelėjo man į nedidelį vonios kambarį. Nuėjusi ten užsirakinau.

Nusiaviau batelius, kvailus rausvus batelius, nuo šiol jie man visą gyvenimą primins siaubingą ugninę merginą, paskui nusivilkau palaidinukę. Nesinorėjo žiūrėti į save, tačiau mano riešas švytėjo net gerai apšviestoje patalpoje. Švytėjimas dar paryškėjo. Į krūtinę nedrįsau pažvelgti, todėl paskubom užsitempiau minkštus sportinius Lendo marškinėlius. Paskui nusitraukiau tampres ir kuo atsargiau nušluosčiau kraują, tekantį šlaunimi žemyn.

Stengdamasi nesutepti krauju įslydau į Lendo virvute sutraukiamus šortus. Ir su siaubu pamačiau, kad šiandien pamiršau nusiskusti kojas. Baltos iki melsvumo ir liesos, dar ir dygios – visai kaip vištos.

Netrukus atsitokėjau: galvoju, ką Lendas pamanys apie mano kojas, – kokia absurdiška mintis, kvailesnės neįsivaizduosi. Ką tik praradau geriausią draugę, vos išnešiau kailį iš mirties nagų, antraip kažkokia išprotėjusi liepsnojanti pabaisa būtų sudeginusi mane gyvą, tapau išdavike, o vaikino, kuris man taip patinka, vos nenužudė dar labiau išprotėjęs elfas. Kam po viso to galėtų rūpėti plaukuotos kojos? Ėmiau kvatotis kaip pamišėlė, paskui raudoti, balsu ir gokčiodama, sriūbavau tol, kol įsiskaudo galva. Į duris pasibeldė Lendas.

– Eve, ar viskas gerai?

Giliai įkvėpiau, kad apsiraminčiau, ir atidariau duris viena ranka prilaikydama šortus ten, kur buvo žaizda.

– Taip, – dar sušnirpščiau, bet susilaikiau vėl neapsižliumbusi.

– Eime, tėvas sutvarkys žaizdą virtuvėje, – ir apkabinęs mane per pečius nuvedė į gerai apšviestą kambarį, išdažytą šilta geltona spalva. Atsisėdau į kėdę, jo tėvas vėl priklaupė prie kojos ir ėmė valyti žaizdą šiltame vandenyje pamirkytu skudurėliu.

– Beje, aš vardu Deividas.

– Aš Evė, – pasisakiau savo vardą.

Nuvalęs kraują žaizdą ištepė kažkuo deginančiu. Švilpdama įkvėpiau oro.

– Atleisk. Nenoriu, kad prasidėtų infekcija. Dabar turėsiu kelis kartus įdurti, privalau nuskausminti vietą aplink žaizdą, kad galėčiau susiūti.

Stengiausi nekrūpčioti, sėdėti tiesiai ir nedrebėti.

– Kur tu buvai? – paklausė jis ir aš pakėliau akis nesuprasdama, kodėl to klausia manęs.

Bet atsakė Lendas:

– Na… tai ilga istorija.

– Pasakok, – tėvas tebesikrapštė prie mano žaizdos, tačiau jo veidas tapo rūstus.

Lendas atsiduso.

– Aš įsilaužiau į Centrą.

Sustingęs vidury dygsnio Deividas pakėlė akis, išplėstas iš siaubo.

– Ką?

Aš irgi buvau pritrenkta. Iš Lendo pasakojimų supratau, kad jį kažkas pasiuntė.

– Aš privalėjau!

– Aš… – Deividas giliai įkvėpė, užsimerkė ir papurtė galvą. – Gerai, pirmiausia užbaigsiu su koja, – ir jis vėl ėmėsi siūlės. Kai baigė, ant viršaus uždėjo marlės tvarstį. Atsistojo, susidėjo instrumentus, tada sukryžiavo rankas ir pažvelgė į Lendą. – Dabar pradėk nuo pradžių ir papasakok man viską, iki menkiausių smulkmenų, o tada uždarysiu tave namie iki dienų galo.

Lendas nuleido galvą.

– Aš išgirdau… pasiklausiau, ką kalbėjote per susirinkimą. Tu tada pasakei, kad atsakymas turi būti TKABA, Centre. Žinojau, kad niekas kitas negalės ten įsigauti. O aš galėjau. Taigi nuėjau į kapines, apsimečiau zombiu ir ėmiau ten sukiotis. Teko palaukti porą naktų, bet galiausiai pasirodė agentė. Na, aš… jai sudaviau, – matėsi, kad dabar jam buvo gėda dėl tokio poelgio. – Tada pakviečiau transportą. Atvyko elfė ir nugabeno mane į agentūrą. Patekęs į Centrą iškart susidūriau su jų vadove.

– Su Rakele? – paklausė Deividas ir aš nustebusi pažvelgiau į jį. Iš kur jis pažįsta Rakelę?

Vaikinas linktelėjo.

– Pasiėmiau jos komunikatorių, apsimečiau ja ir susiradau jos kabinetą. Ieškojau informacijos, kai… kai mane sugavo.

Deivido akys išsiplėtė dar labiau ir jis pažiūrėjo į Lendo kulkšnį.

– Kaip iš ten ištrūkai?

Lendas nusišypsojo man.

– Evė mane ištraukė. Tiesa, ji mane ir sugavo. Ji gali mane matyti – tikrąjį mane, visą laiką.

Dabar jo tėvas įbedė akis į mane.

– Tu TKABA agentė?

Aš papurčiau galvą. Aš niekas. Dabar nepriklausiau TKABA, apskritai niekam pasaulyje nepriklausiau. Namų neturiu, mano geriausia draugė mirusi ir po to, ką padariau, niekada negalėsiu grįžti pas Rakelę. Prikandau lūpą, kad vėl neimčiau žliumbti.

– Jau nebe. Po šios nakties kažin ar TKABA dar iš viso egzistuoja.

– Ką gi, kaip vienas buvęs agentas kitam galiu pasakyti, kad tai ne taip jau blogai.

Dvidešimt ketvirtas skyrius

MANO PIRMOJI NAKTIS NE NAMIE

Sėdėjau šiltoje Lendo virtuvėje ir negalėjau patikėti savo ausimis. Ką jis pasakė?

– Jūs buvote… Jūs dirbote TKABA? – buvau tikra, kad jeigu jau esi agentas, tai visam gyvenimui.

– Tiksliau, AKABA. Išėjau prieš dešimtmetį iki susikuriant TKABA. Nemaniau, kad sulauksiu dienos, kada tai atsitiks. Nė viena iš šalių nenorėjo bendradarbiauti su kitomis antgamtinių būtybių klausimais. Taip ir nesupratau, kas privertė juos pakeisti nuomonę.

Aš negrabiai nuleidau ant grindų koją.

– Ta priežastis dabar sėdi priešais tave, – pasakė šypsodamasis Lendas.

Deividas klausiamai pakėlė antakius.

– Tikrai? Palauk, Lendai, tu taip ir nebaigei pasakoti, nemanyk, kad pamiršiu.

Lendas atsiduso.

– Pasakoti turėtų Evė, tai jos istorija. Aš visą tą laiką prasėdėjau tuščioje baltoje kameroje. Aš jiems nieko nepasakiau ir jie nebūtų manęs išleidę. Paskui jų suregistruotos antgamtinės būtybės ėmė kristi viena po kitos ir galiausiai jie prisikasė iki tos pabaisos. Evė su ja susidūrė ir…

– Tu ją matei? – paklausė manęs Deividas.

– Mes abu matėme, – atsakiau. Stengiausi išmesti jos paveikslą iš galvos, tačiau vos užsimerkdavau, ji stodavo priešais, tarsi tas atvaizdas it įdagas būtų likęs mano vokuose. – Mačiau ją pirmą kartą – po to, kai nužudė raganą ir vilkolakį Žaką. Bet tada nespėjau gerai jos įžiūrėti.

– Tai moteris? Kas ji?

Lendas gūžtelėjo pečiais.

– Man ji atrodė kaip paprasčiausia mergina. Bet Evė gali matyti pro apžavus.

Kaskart, kai jau manydavau, kad Deividas negali labiau nustebti, jis dar plačiau išsprogindavo akis.

– Tu gali matyti kiaurai apžavus?

Linktelėjau.

– Žavus gyvenimėlis, – atsakiau, bet dabar mano mėgstamas juokelis nuskambėjo kvailai. Lišą tai visuomet pralinksmindavo.

Deividas be amo sudribo ant kitos kėdės.

– Oho. Tai bent sugebėjimai… Niekada negirdėjau, kad kas nors taip galėtų… Tai neįtikėtina. Nenuostabu, kad jie galiausiai rado bendrą kalbą ir įkūrė TKABA. Tai kas tas padaras?

– Nežinau. Nesu mačiusi nieko panašaus į ją, – akys nevalingai nukrypo į švytintį riešą. Kažin, ar taip jau ir nesu. Kvailys, kvailys Retas. – Ji tarsi iš gyvos skystos ugnies. Šviečia taip ryškiai, kad man skauda akis.

– Kažkas nauja. O kaip atrodo jos apžavai?

Lendas žvilgsniu atsiprašė manęs ir sumirgėjęs virto ugnine mergina. Deividas pažvelgė į ją, paskui į mane ir tyliai nusikeikė.

– Negaliu tiksliai atkartoti jos akių, – pasiguodė Lendas. Išgirdusi jos balsą, sklindantį Lendui iš burnos, sudrebėjau. – Evės akių irgi.

Staiga pasijutau prasikaltusi ir purvina, nors nepadariau nieko bloga. Deividas nepatikliai sužiuro į mane.

– Ir tu atsivedei ją į mūsų namus?

Lendas vėl atvirto tamsiaplaukiu vaikinuku.

– Tėti, nepradėk. Ji išgelbėjo man gyvybę. Ta pabaisa būtų mane nužudžiusi. Evė išgelbėjo ne tik mane – visus ten buvusius vilkolakius. Evė žino apie ją ne daugiau nei mes.

Deividas prislėgtas papurtė galvą.

– Ką gi, dabar bent žinome, ko ieškoti. Ar bent jau kaip ji atrodo. Aš supratimo neturiu, kas ji.

Taip ir nesupratau, ką jis turėjo omeny – mane ar ugninę merginą.

– Aš ne… Turite manimi patikėti. Aš ne tokia kaip ji, kad ir kas ji būtų. Ji siaubinga, ji nužudė… nužudė geriausią mano draugę, – mano balsas užlūžo. Ji atėmė iš manęs Lišą, atėmė iš mūsų visų. Nenorėjau apie ją net pagalvoti, todėl ypač buvo apmaudu girdėti Lendo tėvą įtariant, jog aš su ja išvien.

– Šiąnakt ji įsiveržė į Centrą, – Lendas apglėbė mane per pečius. Buvau be galo dėkinga jam už šį mažytį malonės ženklą. Jis tikėjo manimi, kad ir kas būtų. Tačiau kai pakėliau akis, supratau, kad jo tėvas irgi tiki: jo žvilgsnis vėl buvo švelnus ir geras.

– Tikriausiai ji viską iš anksto buvo suplanavusi, nes jie ką tik buvo baigę surinkti į Centrą visas antgamtines būtybes, o vilkolakiai miegojo, mat dabar pilnatis. Lengvas grobis. Mes tik per plauką išsigelbėjome. Turiu viską papasakoti mamai.

Dabar atėjo mano eilė dar kartą nustebti. Nežinau, kodėl nusprendžiau, kad Lendas neturi tėvų. Gal jį įsivaikino, nes tokie neatsiranda įprastoje šeimoje. Jis gimė maždaug tada, kai jo tėvas išėjo iš AKABA. Panorau daugiau apie tai sužinoti.

– Šiandien negali jos aplankyti, per daug šalta, – atsakė Deividas, dabar atrodė dar labiau sutrikęs.

– Eve? Gerai jautiesi?

Mane krėtė drebulys.

– Man šalta, – pasakiau laikydamasi, kad neimčiau kalenti dantimis. Be to, buvau išsekinta įspūdžių ir iš nuovargio vos laikiausi ant kojų.

Deividas atsistojo.

– Duosiu tau kai ką dėl kojos, kai šitie vaistai baigs veikti, žaizdą gali pradėti mausti. Ir jei tu ne prieš, duosiu nuskausminamųjų, jie kartu ir migdo. Sutinki?

– Taip. Ačiū, – antraip vargiai būčiau užmigusi, o dabar tenorėjau užsimiršti, atitrūkti nuo tikrovės.

Deividas pasirausė vienoje iš spintelių ir priėjęs padavė porą piliulių su stikline vandens. Greitai prarijau vaistus ir užsigėriau. Kiek žinau, jie nepradės veikti iš karto.

– Kur ją paguldysime? – paklausė Deividas. – Svečių kambariai užimti.

– A, taip. Ji gali miegoti mano kambaryje. Aš atsigulsiu ant sofos.

– Nereikia, aš puikiai išsimiegosiu ant sofos, – nenorėjau kelti jiems dar daugiau nepatogumų.

– Tu išgelbėjai Lendui gyvybę, ištraukei iš Centro, manau, lovą užsitarnavai, – tarė Deividas šypsodamasis.

– Palydėsiu tave į viršų ir atnešiu megztinį, kad nebūtų šalta, – pasakė Lendas.

– Ačiū.

– Lendai, kai baigsi, ateik į apačią. Mes dar daug ko neaptarėme, vaikine.

Lendas užgniaužė atodūsį ir linktelėjo. Suskambo telefonas ir Deividas atsiliepė.

– Jis namie, – su palengvėjimu pranešė tėvas. – Viskas gerai. Ir turime naują viešnią.

Man pasidarė įdomu, ar tai Lendo mama, bet atsistojau ir nusekiau paskui jį į viršų. Vaikinas praėjo porą durų, abejos buvo užšautos storomis velkėmis – iš išorės. Būgštavau, kad ir jo durys bus su tokiu pat skląsčiu, tad lengviau atsidusau, kai Lendas sustojo prie neužšaunamų durų.

– Oi, – tarė atidaręs ir puolė rinkti nuo grindų išmėtytų daiktų, kol jų nepamačiau. – Mano kambaryje nesilanko merginos, – droviai nusišypsojo jis ir sugrūdo daiktus į komodos stalčių.

Nusišypsojau jam taip meiliai, kaip šiuo metu sugebėjau.

– Aš irgi niekada nesu buvusi vaikino kambaryje, taigi mes lygūs.

Kambarys buvo nuostabus: ant šviesiai mėlynų sienų kabojo eskizai ir grupių plakatai. Norėjosi tiesiog stovėti ir apžiūrinėti – juk taip Lendas bandė išreikšti save. Tada galėčiau užsimiršti, nemąstyti ir nesijausti tokia vieniša.

– A, taip, štai megztinis, – iš sujauktos spintos ištraukė tamsiai žalią megztinį su gobtuvu. Apsivilkau ir apsidžiaugiau, kad nesimato mano riešo. Be to, megztinis kvepėjo kaip Lendas: gaiviai ir vėsiai, tarsi būčiau stovėjusi šalia krioklio. Susiėmiau per pečius, kad būtų dar šilčiau.

Vienintelė lova nederėjo prie kambario aplinkos: didžiulė, su baldakimu, galvūgalis ir kojūgalis iš metalo, su įmantriai išraitytais raštais. Šitas griozdas visai netiko prie jaukaus šviesiai mėlyno kambario dizaino. Paliečiau vieną iš baldakimo stulpų.

– Geležis, – nusišypsojau su palengvėjimu. Akivaizdu, kad Lendo tėvas gerai pažinojo elfus. Pasijutau daug saugesnė: bent jau Reto čia nėra ko baimintis. Deja, geležis negalėjo apsaugoti manęs nuo košmarų.

– Jei ko prireiks, būsiu apačioje, gerai?

Aš atsisukau ir nusišypsojau.

– Taip, ačiū.

Jis akimirką pastovėjo, atrodė sutrikęs, paskui pasilenkė ir nerangiai mane apkabino.

– Tai tau ačiū, – padėkojo ir išeidamas uždarė duris.

Sulaikiau kvapą. Nenorėjau likti viena. Ketinau sušukti jam pavymui, kad grįžtų, kad pabūtų su manimi, kol užmigsiu, bet susilaikiau. Jau ir taip visą šį laiką pražliumbiau jo akyse.

Išjungiau šviesą, tačiau vos kambaryje stojo tamsa, akyse ėmė ryškėti šviesos dėmės, primenančios ugninę merginą. Greitai įjungiau šviesą. Šiąnakt man nereikia tamsos. Įlipusi į lovą susiriečiau po antklode į kamuoliuką, kad bent kiek sušilčiau.

Kad ir kaip stengiausi, mintimis vis grįždavau prie to, ką labiausiai norėjau užmiršti. Net ir šiuose svetinguose namuose, su šia miela šeima jaučiausi vieniša. Daugiau niekada negalėsiu grįžti į savo namus TKABA, niekada negalėsiu pasakyti Rakelei, kiek daug ji man reiškė.

– Prašau, – meldžiausi tamsoje, – tegul Rakelei nieko neatsitinka.

Tačiau mano vargšė brangioji Liša išėjo amžiams. O tuščiais Centro koridoriais bastosi mirtis kraupiai gražios liepsnojančios merginos pavidalu. Mano galvoje ji vis dar klaidžiojo po kambarius ir su džiaugsmu atiminėjo gyvybę iš visų, kas pasipainiodavo po kojomis.

Vyliausi, kad ji niekada iš ten neišsigaus.

Dvidešimt penktas skyrius

TARP MŪSŲ, MERGAIČIŲ…

Ėjau Centro koridoriais markstydamasi nuo žilpinančios baltumos. Aplink buvo tuščia. Bijojau, kad tuoj tuoj aptiksiu negyvų kūnų, tačiau patalpa atrodė taip, tarsi čia niekad nebūtų žengusi niekieno koja. Sustojau priešais savo butą ir įėjau į vidų neatidarydama durų – kiaurai. Keista. Ji jau buvo čia, sėdėjo ant mano ryškiai raudonos sofos.

– Pagaliau atėjai, – ir maloniai man nusišypsojo. Mūsų akys išties buvo vienodos, tik jos lūpos putlesnės. Ir ūgiu aukštesnė keliais coliais.

– Kodėl tu neapimta liepsnos? – paklausiau. – Ei, čia mano suknelė! – ji vilkėjo mano zebro dryžiais margintą suknelę.

– Ak, atvėsk, – ji užvertė akis į lubas.

– Kur dingo tavoji ugnis?

Pažvelgiau į savo riešą, liepsna irgi buvo pranykusi.

– Ji čia, – ir mergina mostelėjo ranka į kampą, kur mirguliuodami šoko skystos liepsnos liežuviai, susipynę į banguojantį kamuolį. Ištiesiau ranką. Tik dabar suvokiau, kad ta liepsna nuostabi. Aš jos troškau.

– Kol kas tu negali jos gauti, – pasakė ji. – Prisėsk.

Klestelėjau ant kito sofos krašto, kuo toliau nuo jos ir įtariai prisimerkiau. Žinojau, kad turiu jos bijoti, bet kažkodėl nebijojau.

– Kas tai?

– Sapnas, kvailute.

– O! – susiraukiau. Keista. – Ar ketini mane nužudyti?

– Galėjau. Anksčiau. Netyčia. Kartais aš nesusivaldau, – ir ji išdykėliškai nusišypsojo. – Kartais taip įsibėgėju, kad sunku sustoti. Bet dabar, kai žinau, kas tu, niekada tavęs nežudysiu.

– O kas tu?

– Atleisk, neprisistačiau. Aš Vivjana.

– Tu ką tik nužudei geriausią mano draugę. Maniau, sapnuosiu košmarus.

Ji gūžtelėjo.

– Būtų negražu iš mano pusės ateiti čia ir gąsdinti tave. Tik norėjau pasikalbėti. Jau seniai norėjau su tavimi susitikti.

– Palauk, tai tu iš tikrųjų čia? Kur aš? – ko Lendo tėvas sugirdė man su tomis nuskausminamųjų piliulėmis?

– O tu nieko nežinai, ar ne? Mes dalijamės viena siela, todėl pagalvojau, kad būtų neblogai užsukti, susipažinti.

– Ką turi omeny sakydama, kad dalijamės viena siela? – nustebusi pažvelgiau į ją. – Aš nenoriu niekuo su tavimi dalytis, tuo labiau siela. Mano siela yra tik mano!

– Klausyk, Evelina, atsipalaiduok pagaliau. Tu tokia įsitempusi. Sakiau, kad dalijamės siela, o ne tavo siela. Pavogiau truputį iš Reto, kol jis gabeno mane čionai. Jis turi daugybę to gero, net keista. Norėjau pažiūrėti, ar galiu atimti jo sielą – niekada nebuvau to dariusi su elfais, jie neleisdavo savęs paliesti – bet jis ištrūko, taigi neką spėjau. Po velnių, puiki buvo kelionė.

– Palauk, jis ir tave apdovanojo ta ugnimi? Nekenčiu jos! Beprotiškai degina!

– Tu tikriausiai nemoki ja naudotis. Tai nuostabus jausmas, nieko panašaus nesu patyrusi.

Papurčiau galvą. Mes per daug nutolome nuo temos.

– Kas tu, po velnių?

– Ajajai, – nusiviepė ji. – Kam taip šiurkščiai? Tu ir aš – mes abi tokios pat.

– Mes nesame tokios pat!

Ji pradėjo mane nervinti. Net sapnuose niekas negali man nieko tiesiai šviesiai pasakyti.

– Nekvailiok, Eve. Jei būčiau žinojusi, kad esi tokia nervinga, nebūčiau atėjusi. Man regis, tu pati nenori žinoti atsakymų į savo klausimus.

Supratau, kad turėčiau nuliūsti ar supykti, bet, regis, visi mano jausmai išseko. Ugnis kampe vis labiau mane viliojo. Norėjau žiūrėti į liepsnos liežuvius, paliesti juos. Bet vietoj to tik bukai spoksojau į Vivjaną.

– Nenoriu turėti su tavimi nieko bendra. Jei pameni, tu nužudei geriausią mano draugę.

– Ne, nelabai. Kas ji buvo?

– Undinė.

– O, – ji atrodė sutrikusi. – Ji buvo tavo draugė?

– Taip.

Mano žvilgsnis vėl nukrypo į kampą. Dabar kamuolys jau atrodė ne visai iš liepsnos, labiau iš aukso ir viliojamai bangavo. Jo atspalvis man priminė kažkada turėtą nagų laką, labai jį mėgau. Lakas iš ugnies. Kažkokia nesąmonė. Papurčiau galvą, kad atsikratyčiau tų kvailų minčių.

Vivjana gūžtelėjo pečiais.

– Atleisk. Padariau jai paslaugą.

– Paslaugą? – dabar aš jau be perstojo žiūrėjau į kampą, negalėjau atitraukti akių.

– Dovanojau jai poilsį. Ramybę. Ar nemanai, kad tūkstančio metų našta truputį slegia? Be to, šitiems padarams čia ne vieta. Aš tiesiog leidžiu jiems išeiti. Išlaisvinu, jei taip nori.

– A, – numykiau išsiblaškiusi.

– Kaip tik tai mes ir turime daryti, supranti? – įtikinėjo ji.

– Tikrai?

– Kartu mums bus daug linksmiau. Būsime kaip seserys!

Aš atsistojau. Turiu paliesti tą ugnį, pajausti, kokia ji.

– Kol kas tu negali jos gauti, – ji atrodė suirzusi. – Ji mano. Greitai turėsi savo, mes pasirūpinsim. Ir tada tau nebus nei šalta, nei vieniša. Nejau nepavargai nuo šalčio ir vienatvės?

Dabar galėčiau ją paliesti, tereikia ištiesti ranką.

– Kas tai? – pakėliau ranką ir žinodama, kad nudegsiu, vis tiek panėriau ją į ugnį.

Ugnis išsisklaidė apgaubdama mane. Atsisukau į Vivjaną. Ji vėl švytėjo akinama liepsna.

– Juk sakiau tau. Tu tuščia. Aš padėsiu tave pripildyti.

Linktelėjau, akyse žibėjo ašaros. Troškau šito. Nenorėjau daugiau būti tuščia. Vivjana priėjo prie manęs arčiau – būtybė vien iš šviesos ir šilumos – ir palenkė ant šono galvą.

– Tau reikia eiti. Greitai vėl pasikalbėsime.

Jaučiau, kaip po ugnimi ji nusišypsojo, tada viskas vėl nugrimzdo į tamsą ir šaltį.

Dvidešimt šeštas skyrius

KAIP PRASTAME ANEKDOTE

– Vivjana? – išsigandusi atsimerkiau ir įsistebeilijau į lubas. Kur ji dingo?

– Eve, kelkis, – dabar mane išgąsdino ir Lendo balsas.

– Ką čia veiki?

Jis nusišypsojo.

– Tai mano kambarys.

Atsisėdau ir apsidairiau. Vakarykštės dienos prisiminimai vėl stojo kaip gyvi – o aš taip to nenorėjau. Vėl iš naujo išgyvenau Lišos netektį.

– Atleisk, – pasakė Lendas, – tavęs reikia apačioje.

Sumirksėjau stengdamasi sutelkti žvilgsnį.

– Kam?

Jis lyg atsiprašydamas gūžtelėjo pečiais.

– Atėjo keli žmonės, su kuriais dirba mano tėtis. Atleisk, stengiausi nežadinti tavęs kuo ilgiau.

– Taip, suprantu. Ar galėčiau pirmiau nueiti į vonią?

– Žinoma. Ji ten, – išsekiau paskui Lendą į koridorių ir jis parodė man vonios kambarį. – Klausyk, o kas ta Vivjana?

Sapnas grįžo ir man tarsi akmuo užgulė širdį.

– Nežinau, – burbtelėjau eidama į vonią. Kodėl jaučiuosi kalta, kad slepiu tą kvailą sapną nuo Lendo? Papurčiau galvą bandydama atsikratyti sapno kaip bereikšmio košmaro. Galų gale beveik viską, ką kalbėjo Vivjana, aš jau esu girdėjusi iš Reto. Tikriausiai taip mano smegenys sapne bandė suvirškinti tai, ką patyrė. Nekreipdama dėmesio į nerimastingą virpulį po širdimi nubraukiau nuo lūpų dantų pastos likučius.

Išėjusi pamačiau, kad Lendas manęs laukia, ir nusekiau paskui jį į apačią. Abejos skląsčiais užšautos durys dabar buvo atidarytos. Svarstydama, su kuo man teks susitikti, įėjau į kambarį ir sustojau kaip įbesta.

Lendo tėvas, du vilkolakiai ir vampyrė. Priminė vieno lėkšto anekdoto pradžią: gydytojas, du vilkolakiai ir vampyras įeina į barą. „Ką gersite?“ – klausia barmenas. „Tikriausiai jį“, – atsako vampyras skersakiuodamas į gydytoją.

Tiek to, niekada nemokėjau pasakoti anekdotų.

Į mane įsmigo budrios geltonos vilkolakių akys, po vampyro apžavais matėsi sutrūnijęs negyvėlio kūnas – aš nevalingai ėmiau siekti Elo, tik tada atsiminiau, kad nepaėmiau jo. Neturėjau supratimo, kur palikau savo ginklą, ir dėl to ėmiau dar labiau nervintis. Padarų kulkšnis dengė kelnės, tačiau buvau visiškai tikra, kad po jomis nėra jokių sekimo įtaisų.

Vampyrė iš pirmo žvilgsnio atrodė kaip miela trečią dešimtį įpusėjusi mergina, prijaučianti gotams: juodus plaukus puošė kelios raudonos sruogos, riebiai juodai išdažytos akys, apsirengusi kūną aptempiančiais drabužiais, irgi vien juodais. Labai derėjo prie šitos draugijos. Vilkolakiai, vyras ir moteris, trisdešimties su trupučiu, laikėsi už rankų: jis aukštas, skusta galva, ji trumpai kirptais kaštoniniais garbiniuotais plaukais. Jos veidas man pasirodė kažkur matytas, bet neprisiminiau kur.

Dabar supratau, kodėl anos durys buvo užsklęstos. Velnias, aš praleidau pilnaties naktį šalia dviejų vilkolakių! Ir dar vampyras, tiesa, su vienu vampyru būčiau galėjusi susidoroti net be savo numylėto Elo.

– Lendai, tu mažas niekšeli, – prakalbo vampyrė, – nedrįsk daugiau iškrėsti tokios šunybės.

Šis nunarino galvą.

– Atleisk. Aš nenorėjau… Kada atvykai?

– Ką tik, – ji pasisuko į mane. – Taigi, – prakalbo raganišku balsu, man ji nepatiko, – vadinasi, būsim iš TKABA, ar ne?

– Taigi, – atrėžiau pamėgdžiodama ją ir klausiamai pakėliau antakius (gaila, nemokėjau pakelti vieno kaip Lendas), – vadinasi, būsim kraujasiurbiai, ar ne?

– Tie patys. O čia Liukas ir Steisė, – ji linktelėjo vilkolakių pusėn.

– Aha, žinoma. Saldžioji porelė. O aš, kvailelė iš vidurio kaimo, nė neįtariu, kad praėjusią naktį jie buvo su dantimis, nagais ir uodegomis.

Visi trys antgamtiniai padarai išvertė akis.

– Puiku, – purkštelėjo vampyrė. – O kas toks Deividas, jau irgi išsiaiškinai?

Dėbtelėjau į ją bejausmiu žvilgsniu.

– Ar dėl to mane pažadinote? Jis – žmogus, nebent kuris nors iš jūsų praėjusią naktį jam ką nors padarėte, – bet dėl visa ko probėgšmais mečiau žvilgsnį jo pusėn. Taip, žmogus – ir tiek.

Deividas kostelėjo.

– Norėjome paklausti apie šitą, – jis pasitraukė į šalį ir mostelėjo ranka į stalą, ant kurio pamačiau padėtą Elą – valio, Elas atsirado! – savo komunikatorių ir Lendo sekimo įtaisą.

Deividas atrodė prislėgtas.

– Tu atsinešei TKABA įrangą į mano namus. Ar jie gali tave susekti?

– Ne! – tiesą sakant, per vakarykštę sumaištį aš apie tai nepagalvojau. Jis turėjo teisę nerimauti, nors bijoti nebuvo ko. – Patikėkit, jie jau būtų čia. Sekimo įtaisas išjungtas, o mano komunikatoriuje neįdiegta pasaulinė padėties nustatymo sistema ar kažkas panašaus. Kaskart, kai pereidavau Elfų karalystės takais, komunikatorius sugesdavo ir reikėdavo viską paleisti iš naujo, taigi agentūra neapsikentusi nustatė jį veikti tik vietiniu ryšiu. Jie ir taip visuomet žinodavo, kur aš, nes keliaudavau tik su elfais. Užtikrinu, jie tikrai nesuseks komunikatoriaus, jei nebus nuspaustas pavojaus mygtukas.

Bet čia vėl įsikišo vampyrė:

– Taip tai taip, bet tu vis dar gali su jais susisiekti, ar ne?

Dėbtelėjau į ją.

– Taip, nes laukiu nesulaukiu, kol mane uždarys į kalėjimą iki gyvos galvos. Įsivaizduoji, kaip bus linksma? Tiesą sakant, kodėl man to iškart nepadarius?

– Cha, jie tikriausiai užmuštų bet ką, kad tik susigrąžintų tave, – išsišiepė ji.

Aš garsiai iškvėpiau, iš paskutiniųjų valdžiausi, kad neimčiau ant jos rėkti. Vampyrai visuomet siutino mane labiau už kitus padarus – gal dėl to, kad skirtumas tarp jų apžavų ir tikrojo pavidalo labai jau rėžė akis.

– Klausyk, tu, kapinių gražuole, ar supranti, ką aš padariau? Pažeidžiau pirmą statuto paragrafą. Kitaip tariant, paragrafų paragrafą! O ten juodu ant balto parašyta: antgamtinės būtybės išlaisvinimas be leidimo baudžiamas laisvės atėmimu iki gyvos galvos! Net jei norėčiau grįžti, o aš nenoriu, ir net jei iš agentūros dar kas nors liko, kuo labai abejoju, aš negalėčiau. Įkąsk man, jei aš neteisi!

Vampyrė pažiūrėjo į mane taip, tarsi taip ir ketintų padaryti, bet įsiterpė Deividas:

– Užteks. Mes visi vienoje komandoje, Ariana. Lendas man viską papasakojo ir aš manau, kad Evė teisi – jeigu jie būtų galėję ją susekti, jau būtų čia, – jis paėmė komunikatorių. – Pypsėjo kiaurą naktį. Radome jį tavo drabužiuose vonios kambaryje.

Mano širdis šoktelėjo: Rakelė! Tikriausiai ji vietos sau neranda, taip dėl manęs jaudinasi. Jei tik galėčiau su ja susisiekti, pranešti, kad man viskas gerai… bet tada jie sužinotų, kur esu, ir įkištų į kalėjimą iki dienų galo.

– Tikriausiai jie bando nustatyti, ar aš gyva, ar ne, – liūdnai sumurmėjau ir užtilau. Kiek kartų sakiau jiems liautis bendradarbiavus su elfais, patikėti Lendu ir kartu bandyti viską išsiaiškinti. Aišku, priskirdama mane prie vienos iš antgamtinių būtybių kategorijų agentūra aiškiai parodė, kuo mane laiko. Ir nesvarbu, ką man reiškė Rakelė, pirmiausia ji buvo TKABA agentė. Papurčiau galvą.

– Tegul galvoja, kad manęs nėra gyvos.

Prakalbo vilkolakė. Jos balsas buvo švelnus, akys sklidinos baimės:

– Ar tu tai matei?

Ne iš karto supratau, kad ji kalba apie ugninę merginą. Vivjaną. Užsimerkiau ir linktelėjau. Tai tik kvailas sapnas, iš tikrųjų aš nežinau, kuo ji vardu. Nenorėjau daugiau apie tai kalbėti, nenorėjau net galvoti apie tai.

– Kaip tavo koja? – paklausė Lendas.

– O, gerai. Truputį skauda, bet nieko baisaus.

– Puiku. Nes ketiname šiek tiek pasivaikščioti.

– Gerai, – ir sutrikusi pažvelgiau į Arianą. Mes? Vampyrai vengia saulės šviesos. Ne dėl to, kad gali nudegti ar sprogti, bet todėl, kad ryškioje saulėje persišviečia jų tikrieji kūnai. Nelabai aiškiai, bet jie nelinkę rizikuoti.

– Tau, ko gero, reikėtų ilgų kelnių, – pasakė Lendas. – Šiandien šaltoka.

Nusekiau paskui jį į viršų. Raukydamasis ėmė raustis po savo drabužius.

– Tu lieknesnė už mane.

Nusijuokiau.

– Hm, mane tai džiugina.

Jis pakėlė akis ir nusišypsojo. Netrukus ištraukė senas nutrintas pižamos kelnes.

– Šitas nešiojau prieš dvejus metus, gal nenukris, – jis ištiesė kelnes man ir tebestovėjo šalia. Pakėliau antakius ir jis nuraudo. – A, taip, tau reikia persirengti.

Kai durys užsidarė, išlindau iš Lendo šortų ir užsitraukiau raudonai mėlynas flanelines kelnes. Jos buvo dviem coliais per ilgos, bet nuo liemens nekrito. O kur dar keliais dydžiais didesnis žalias megztinis su gobtuvu – atrodžiau išties pritrenkiamai! Atsidusau. Buvau pratusi nuolat praustis po dušu, jau nekalbant apie makiažą. Mano blakstienos buvo tokios pat šviesios kaip plaukai, be blakstienų tušo jaučiausi it penkiametė mergytė.

Atidariau duris ir Lendas suprunkštė.

– Tau šitos kelnės geriau tinka.

– Vadinasi, tu su jomis atrodei neįtikėtinai siaubingai, – atsakiau ir taip pat nusijuokiau.

Jis padavė mano batelius. Juos apsiavusi atrodžiau dar kvailiau. Kaip tyčia, pats Lendas atrodė nuostabiai: vilkėjo madingą šiltą džemperį, kuris jam tobulai tiko (patikėkit, aš pastebėjau), ir mūvėjo džinsus. Pažvelgiau vaikinui į veidą. Man patiko jo akys – jo tikrosios akys. Jas man visada buvo lengviausia įžiūrėti.

– Kaip jautiesi, geriau? – paklausė Lendas ir jo rūpestingas liūdnas žvilgsnis vėl pažadino manyje vakardieną.

– Ne, ne visai, bet prie visų stengiuosi to neparodyti, – vos susilaikiau neapsiverkusi. Galėjau raudoti kaip vaikas žiūrėdama „Užrašų knygelę“4, kartais apsižliumbdavau prieš miegą… gerai, dažnai apsižliumbdavau… bet tada būdavau viena. Nemėgau kitiems rodyti savo ašarų.

– Jei tau ko nors prireiks, tik pasakyk.

Nusišypsojau. Norėjosi greičiau kuo nors užsiimti, kad negalvočiau apie tai, kas kėlė man liūdesį. Lendo pasaulyje jaučiausi keistai. Kai abu buvome Centre, aš daug labiau pasitikėjau savimi. Pavyzdžiui, dabar man labai norėjosi paimti jį už rankos, tačiau nedrįsau žinodama, kad apačioje laukia jo tėvas ir ta kvaila vampyrė.

Deivas ir Ariana laukė mūsų su Lendu lauke. Tik dabar aš kaip reikiant apsižvalgiau. Nuo namo vedė siauras asfaltuotas keliukas, vingiuojantis tarp medžių, bet mes juo nėjome, pasukome į dešinę ir nužingsniavome vos matomu takeliu į miško gilumą. Keliavome gal dvidešimt minučių. Medžiai krovė pumpurus, oras buvo gaivus ir tyras, žadantis greitą atšilimą. Artėjo pavasaris. Aš gaudžiau retus, pro šakas prasiskverbiančius saulės spindulius.

– Kur mes esame? – pašnibždom paklausiau Lendo.

– Virdžinijoje.

Priekyje pro medžius išvydau kūdrą, į kurią tekėjo platokas upelis. Medžiai baigėsi ir mes sustojome ant pliko kranto. Kūdra buvo ovalo formos, gana didelė, glotnus paviršius atspindėjo žydrą dangų be jokio debesėlio. Telkinio kraštus tebekaustė ledas.

– O, gerai, – pasakė Lendas. – Vadinasi, šiandien ji galės pasirodyti.

Aš susiraukiau: man šovė mintis, kad jie galbūt bičiuliaujasi su ragana. Tačiau Lendo veido išraiška – jis atrodė laimingas ir nekantraujantis – patikino, kad šiandien manęs neištiks smurtinė mirtis.

– Kas ta ji? – paklausiau.

Jis nusišypsojo.

– Mano mama.

4 Romantinė drama.

Dvidešimt septintas skyrius

ŠEIMOS SUSITIKIMAS

– Tavo mama? – nustebau. Vėl atsisukau į kūdrą tikėdamasi pamatyti ant kranto namą ar panašiai, bet ten nieko nebuvo.

Lendas surado akmenį ir meistriškai paleido jį šokinėti vandens paviršiumi. Dar vienas dalykas, kurio nemokėjau ir pavydėjau. Kiti viltingai žvelgė į vandenį. Aš irgi.

Kūdros vidurys sujudėjo, subangavo, tarsi ten staiga būtų pasikeitusi tėkmė. Banga ėmė slinkti mūsų pusėn, ji vis didėjo ir judėjo pati savaime, kol virto neaukšta siena. Pradėjau nervintis. Iš liūdnos savo patirties dirbdama su antgamtiniais padarais supratau viena: beveik visi kėsinosi mane nužudyti. Vos laikiausi nežengusi žingsnio atgal, nes banga iškilo jau gerokai virš kūdros kraštų ir veržliai artėjo prie mūsų.

Kai iki kranto liko maždaug pėda, banga, virtusi vandens stulpu, šovė aukštyn į dangų. Mane nuo galvos iki kojų aptaškė lediniai lašai. Kai vanduo suslūgo, toje vietoje pamačiau stovinčią moterį. Tik kažin, ar žodis „stovėti“ čia tiko, nes ji laikėsi ant vandens ir pati buvo iš jo. Nuo jos mirguliuojančio silueto atsispindėjo šviesos blyksniai, šią minutę ji atrodė nuostabiai graži. Viršutinė moters dalis turėjo aiškius kontūrus: mačiau viliojamai dailų veidą ir bangomis krintančius plaukus. Ji ištiesė link mūsų liaunas rankas. Žemiau liemens vanduo krito klostėmis tarsi suknelė ir susiliejo su kūdros paviršiumi.

– Sveika, mama, – džiugiai pamojavo Lendas.

Ji nusijuokė. Aš stovėjau pritrenkta: visuomet maniau, kad gražiausiai pasaulyje skamba Reto balsas ir juokas, bet jie nė iš tolo neprilygo josios. Man ėmė rodytis, kad guliu šiltą vasaros dieną šalia gaivios versmės, panardinusi į ją pirštus, ir čiurlenantis vanduo nusineša visus mano rūpesčius, lieka tik vėsa ir tyrumas. Moters juoke galėjai girdėti muziką.

– Sveikas, mano brangusis, – tarė moteris. Jai žiūrint į Lendą bruožai sumirguliavo ir veide atsirado šviečianti šypsena. Nors pro skaidrų moters kūną galėjau matyti kitą krantą, vis dėlto jos veidas buvo labai išraiškingas: mainėsi nuo menkiausių šviesos atspindžių ar vos suribuliavus vandeniui. Atrodė panašiai kaip Lendas, tik permainingesnė. Pastebėjau dar kai ką: jos širdis ar ta vieta, kur ji turėjo būti, skleidė šviesą – tarsi švytėtų iš vidaus. Tikriausiai visos antgamtinės būtybės turi tą ypatybę.

– Kreseda, – ištarė Lendo tėvas. Žvelgdamas į ją atrodė laimingas ir kartu liūdnas. Man pasidarė dar smalsiau, kokia šios šeimos istorija.

– Deividai.

– Jis laimingai grįžo namo.

Moteris vėl nusijuokė.

– Juk sakiau, kad grįš. Ir kad ras atsakymą, – ji pažvelgė į mane. Nežinojau, ką daryti, todėl pakėliau vieną ranką ir negrabiai pamojavau.

Lendas nudelbė akis ir papurtė galvą.

– Ne, aš nieko neradau. Man labai gaila. Mačiau, kas žudo, bet taip ir neradau atsakymo.

Kreseda papurtė galvą paskleisdama švytinčių lašų debesį.

– Tu žinai atsakymą, – nusišypsojo ji permatomomis nuostabiomis akimis gręžte gręždama mane. – Kaip jūs tinkate vienas kitam: Lendas rodo pasauliui tai, ką nori, kad jis matytų, o tu matai kiaurai viską, ką tau nori parodyti pasaulis.

– Ką tai reiškia? – įsiterpė Ariana.

Kreseda sumirguliavo taip stipriai, jog atrodė, tuoj praras formą.

– Lendas rado tai, ką turėjo surasti.

Deividas susiraukė.

– Nori pasakyti… kad tu jį pasiuntei tenai? – jis pasisuko į Lendą. – Ar dėl to ten ėjai? Ji tavęs paprašė?

Vaikinas papurtė galvą.

– Ne, ėjau, nes nugirdau jūsų pokalbį. Argi jūs nesužinojote to iš šmėklos?

– Taip, bet aš…

– Viskas yra ne taip, kaip turėtų būti. Dabar jie turėtų grįžti. Arba bus prarasti amžiams, – susimąsčiusi pratarė Kreseda. Po šių žodžių aš visiškai susipainiojau. Jai derėtų išmokti aiškiau dėstyti mintis. Dabar supratau, iš ko Lendas paveldėjo talentą kalbėti miglotai ir išsisukti nuo tiesaus atsakymo, o tuo įsitikinau bendraudama su juo Centre. – Artėja permainos. „Vaiskios kaip tirpstantis sniegas jos akys“, – ir ji vėl man nusišypsojo.

Aš vėl gūžtelėjau pečiais, jaučiausi nejaukiai.

– Tai ne apie mane.

Ji papurtė galvą. Taip ir nesupratau, ar ji sutinka su manim, ar norėjo pasakyti, kad klystu.

– Vandenys tuštėja, – balse suskambo liūdesys. – Užjaučiu dėl Ališos. Juk tu viską sutvarkysi?

– Iš kur sužinojai apie Lišą? – paklausiau ir mano balsas užlūžo.

– Ji priklausė vandeniui. Ar grąžinsi ją mums?

Papurčiau galvą ir vėl apsipyliau ašaromis.

– Aš negaliu, ji negyva.

– Kreseda, – kreipėsi Deividas švelniai ir kartu įsakmiai, tarsi ragintų ją susikaupti. – Mes sužinojome šį tą daugiau apie tą padarą, kuris žudo. Tikėjomės, kad tu galėsi mums padėti.

Ji mostelėjo ranka duodama suprasti, kad mūsų viltys buvo tuščios.

– Vandenys jums negali padėti – tik ugnis ir siela. Šitas kelias ne mano ir negaliu jo matyti, – Lendo pečiai pakumpo. Visi, stovėję ant kranto, atrodė nusivylę. – Ir, Lendai, mano gražusis berniuk, atsistok tiesiai, nesikūprink.

Vos nesusijuokiau. Juk ji mama, galų gale. Moteris nusišypsojo ir nuo jos atsispindėjusi šviesa sutvisko dar ryškiau, tada vanduo, iš kurio ji buvo sudaryta, kriokliu sugarmėjo į kūdrą, tik skambiai ištiško daugybė purslų.

– Iki, mama, – meiliai atsisveikino Lendas.

Ariana nepatenkinta sukryžiavo rankas ant krūtinės.

– Tuščiai sugaišome laiką.

– Nežinau, nežinau, – pasigirdo už nugarų iki skausmo pažįstamas balsas, – man visai patiko pasirodymas, – aš apsisukau, mane persmelkė toks siaubas, kad net pirštų galiukai ėmė tirtėti.

Visi kiti atrodė greičiau nustebę nei išsigandę, tik vienas Lendas pastėro iš baimės. Retas stovėjo vidury tako, šįkart atrodė kaip dailutis Viktorijos laikų dendis, net lazdelę turėjo – akivaizdu, kad atgavęs laisvę jis pirmiausia pasirūpino savo išvaizda ir… perlenkė lazdą. Jei nebūtų buvęs tokio stulbinamo grožio, atrodytų juokingai. Bet jam tiko šitas įvaizdis ir – nežinia kodėl – taip išsipustęs jis dar labiau baugino.

– Ko tau reikia? – ramiai, bet atsargiai paklausė Deividas.

– Atėjau pasiimti to, kas man priklauso, – ir nusišypsojo man.

Viskas baigta. Nežinodama jo naujojo vardo, aš buvau bejėgė. Net neturėjau savo ginklų. Jis pasiims mane ir niekas man nepadės.

– Neliesk jos! – Lendas atsistojo priešais, tvirtai įsirėmė kojomis į žemę ir pridengė mane ištiestomis rankomis. Jei nebūčiau taip išsigandusi, ko gero, būčiau numirusi iš susižavėjimo – dėl manęs Lendas išdrįso stoti prieš elfą! Bet dabar norėjosi verkti: nuo minties, kad daugiau jo niekada nepamatysiu, man plyšo širdis.

Retas susiraukė.

– Tu daraisi baisiai įkyrus.

Uždėjau ranką Lendui ant nugaros.

– Lendai, nereikia!

Jam būtina bėgti iš čia. Jis žinojo, ką Retas gali padaryti, ką jis ketina padaryti.

Deividas, susikišęs rankas į kišenes, žengė prie elfo.

– Atleiskite, neprisimenu, kad būtume anksčiau susitikę. Aš – Deividas. Kam jums reikia Evės?

Retas net nepažvelgė į jį.

– Laikas baigėsi.

Jis ištiesė ranką. Aš karštligiškai bandžiau sugalvoti išeitį, antraip visi netrukus gulėsime negyvi.

Ariana, nepajudėdama iš vietos, nusispjovė Retui po kojomis.

– Ji niekur su tavim neis.

Retas pakėlė vieną antakį.

– Kokie mieli tavo draugai, mano meile, – jis tingiai spragtelėjo pirštais ir Ariana, nuskriejusi oru, trenkėsi į medį.

Dar spėjau pamatyti, kaip Deividui ant krumplių kažkas suspindo saulėje ir jis užsimojo Retui į veidą. Ką, po velnių, jis daro? Kai kumštis trenkė, elfas nuvirto aukštielninkas ir suriko nesavu balsu. Man atvipo žandikaulis. Deividas atsisuko į mus.

– Eime, greičiau!

Bet jis be reikalo atsuko Retui nugarą. Šis tebetysodamas ant žemės pakėlė ranką ir kažką sušnibždėjo.

Aš suspiegiau, nes riešą nutvilkė baisus karštis ir mane tarsi kas ėmė traukti pirmyn. Įsirėmiau kulnais į žemę, bet trauka buvo tokia stipri, kad nuvirtau į priekį pargriaudama ir Lendą. Daugiau neturėjau už ko nusitverti. Apsivijau pirštais riešą, tarsi būčiau galėjusi išplėšti tą ugnį.

Lendas užvirto ant manęs, sugriebė už liemens, įsispyrė kojomis į žemę ir pabandė mane sulaikyti. Tai padėjo. Retas pakėlė kitą ranką ir ugnis vėl suliepsnojo, tik dabar mano širdyje. Sustugau iš skausmo. Sopėjo taip, kad užgniaužė kvapą ir aptemo protas. Retui už nugaros atsivėrė durų anga. Dar kelios pėdos ir aš būsiu jo amžinai.

– Ne! – Lendas prispaudė mane dar smarkiau. Deividas pasisuko ir kirto Retui dar kartą. Šis atsakydamas nubrėžė viena ranka ore ženklą. Aš aiktelėjau iš palengvėjimo: skausmas širdyje atlėgo. Užtat Deividas suakmenėjo: Retas jį paralyžiavo.

Elfas atsistojo ir nusipurtė dulkes. Jis vis traukė mane už riešo.

– Išties laukiniai tie žmonės. Dabar imsimės tavęs, – jis pažvelgė į Lendą ir pakėlė ranką.

– Ne, nieko jam nedaryk, aš pasiduodu, pasiduodu! – pro ašaras sušukau. Tebūnie. Bent jau mano kančios baigsis ir Lendas bus saugus.

– Ne! – vaikinas trūktelėjo mane atgal, taip aš vėl atsidūriau per kelias pėdas nuo Reto.

Šypsodamasis elfas pravėrė lūpas. Supratau, kad jis ruošiasi užmušti Lendą.

Pro mus putodamas ir žėrėdamas ledo kristalais prariaumojo galingas vandens srautas, jo sukelto vėjo šuoro blaškomi plaukai skaudžiai čaižė man veidą. Prieš užgriūdamas Retą vandens srautas pasisuko, grįžo atgal ir apsupo mus su Lendu. Ugnis mano rieše užgeso, nematomi saitai nutrūko. Mes su Lendu atsidūrėme sūkurio viduryje, saugūs, ir iš ten stebėjome raibuliuojantį Reto siluetą.

– Negali būti, – purkštelėjo Retas žvelgdamas kažkur mums už nugarų. – Tikėjausi, kad bent tu suprasi. Juk žinai, ką jinai mums reiškia. Visiems mums.

– Jis mano sūnus.

Retas pasibjaurėjęs suraukė nosį.

– Supratau. Gerai, jis man nerūpi. Aš pasiimu Eveliną ir patenkintas išsinešdinu.

– Aš ją saugau.

– Ji tau nepriklauso. Vanduo neturi į ją jokių teisių.

– Kaip ir oras.

– Mes ją sukūrėme!

Kraujas sustingo mano gyslose. Ką jis nori pasakyti?

– Kad jūs ją sukūrėte, dar nereiškia, jog ji jums priklauso, – tarė Kreseda.

– Bet tu elgiesi taip, tarsi berniūkštis priklausytų tau, – nusišaipė Retas.

– Išeik! – Kresedos balsas iš čiurlenančio upokšnio virto riaumojančiu kriokliu. Jame glūdėjo amžina ir neįveikiama galia.

Retas pasitaisė liemenę ir pasiėmė lazdelę.

– Nuostabu. Tik aš ne vienintelis jos ieškau. Iki pasimatymo, mano meile, – jis pamojavo lazdele ir dingo durų angoje.

Dvidešimt aštuntas skyrius

VIENA TOKIA

Ariana nemirė. Bent jau netapo negyvesnė, nei buvo anksčiau. Niekada nemaniau, kad imsiu jaudintis dėl vampyro, bet šita mergužėlė buvo kieta. Grįžus namo Deividas sulopė jai šonkaulius. Liukas su Steise nulindo į viršų, jie aiškiai vengė manęs po to, kai išgirdo, kas atsitiko. Nekaltinu jų. Aš kaip maras: ten, kur pasirodau, gero nelauk.

– Kaip tau pavyko sužeisti Retą? – paklausiau Deivido, kai jis baigė apžiūrėti Arianos šonkaulius. Žinojau, kad dabar Retas turi naują vardą, tik nežinojau, kokį, tad vadinau senuoju.

Deividas įkišo ranką į kišenę ir kažką ištraukė. Atrodė kaip žalvarinis kastetas, tik kitokios spalvos. Geležinis. Nuostabu.

– Pats padariau.

O tas Deividas ne iš kelmo spirtas.

– Gal ir aš galiu gauti tokį? – paklausėme aš ir Lendas vienu metu.

Vyras nusijuokė.

– Pažiūrėsiu, ką galiu padaryti.

– O jei Retas grįš? – paklausė Lendas.

– Štai dėl ko jis neaplankė mūsų namuose. Mes čia ne itin svetingi elfams. Be to, tu per menkai vertini savo motinos galią. Dabar, kai jis žino, kad vandens stichija saugo Evę, nemanau, jog bandys dar kartą. Greitai jis išvis pamirš, kad Evė jam kažkada rūpėjo.

Labai tikėjausi, kad taip ir bus, nors širdies gilumoje abejojau. Manau, Deividas irgi per menkai vertino elfus, lygiai kaip Rakelė. Retui aš nebuvau tik daili lėlė, su kuria maga pašokti, jo domėjimosi manimi šaknys gilesnės. Jis siekė kažkokio, tik jam vienam žinomo, bloga lemiančio tikslo. Antra vertus, Deividas neblogai perprato elfus ir, nepamirštant Kresedos apsaugos, gal man ir išties niekas negresia. Aišku, kol aš čia.

– Yra dar keletas triukų, – pasakė Deividas eidamas link spintelės. Jis paėmė kepalą duonos, atpjovė dvi riekes ir ištiesė jas mums. – Kišenėse visuomet nešiokitės sužiedėjusios duonos.

– Gerai, – nepatikliai sušnairavau į paprastą duoną.

Jis nusijuokė.

– Tai veikia. Elfams nepatinka tai, kas pririša prie žemės. Duona žmonėms – gyvybės šaltinis, todėl elfai jos nelies. Tas pat su geležimi: ji prikausto elfus prie žemės, jos skambesys primena, kad jie čia – belaisviai. Štai kodėl geležis juos taip žeidžia.

– Jėga! – duoną tikrai nesunku visur nešiotis. – Ar galėčiau atgauti ir Elą?

Gal elfams jis ir nepavojingas, tačiau be Elo jaučiausi kaip nuoga. Deividas svarstydamas suraukė kaktą, bet galiausiai linktelėjo ir atidavė jį man. Vos susilaikiau nepaglosčiusi rausvos Elo rankenos.

Ariana taisėsi drabužius ir visą laiką nenuleido nuo manęs akių.

– Kodėl tas elfas tavęs taip trokšta? Neatrodai pasakiška gražuolė.

Deividas garsiai kostelėjo.

– Lendai, kodėl tau nenuvežus Evės į miestą? Nupirktumei jai drabužių ir… ko ten dar reikia?

Mano širdis džiugiai suspurdo. Tai teikė vilčių.

– Tai aš galiu pasilikti?

Nuo tada, kai čia atsiradau, vis bijojau, kad jis mane išspirs. O po Reto pasirodymo ir grasinimų tuo beveik neabejojau: Deivido vietoje nebūčiau laikiusi namie tokios kaip aš.

– Žinoma, – jis nusišypsojo. – Grąžinai man sūnų. Tu čia visada laukiama.

Aš tikrai neapsiverksiu, tik ne dar kartą, tačiau šitas vienas sakinys man dovanojo visą pasaulį. Gal aš jau nebesu tokia vieniša?

Lendas susiraukė.

– Tu tik nori atsikratyti mumis, kad vieni galėtumėte apie tai pasikalbėti, ar ne?

– Taip.

– Puiku! – ir Lendas įžūliai ištiesė ranką. – Tada duok raktelius ir kredito kortelę!

Deividas ištraukė iš piniginės kortelę ir padavė ją sūnui kartu su rakteliais.

– Grįžk iki tamsos. Tau vis dar namų areštas.

– Pažadu – jokių linksmybių! – perdėtai iškilmingai patikino Lendas.

– Dink iš čia, bastūne, – purkštelėjo Deividas linguodamas galvą.

Įsėdome į sidabrinį sedaną. Gal pasirodysiu jums keistuolė, bet už vairo Lendas atrodė neįtikėtinai seksualiai.

– Taigi, – tarė jis, – spėju, kad nori kai ko paklausti.

– Tik vieno dalyko: kiek pinigų toje kredito kortelėje?

Jis suglumęs sužiuro į mane. Nesusilaikiau ir ėmiau juoktis.

– Juokauju. Nesijaudink, neketinu piktnaudžiauti. Tik norėčiau kelnių, neįsižeisk, ne tavo – savo, nors tavosios, neginčiju, nepakartojamos. Ir turiu dar kelis klausimus – rimtus klausimus.

Jis nusišypsojo.

– Taip ir maniau. Nieko, jei pradėsiu nuo pradžių?

– Tikėjausi, kad nuo to ir pradėsi.

– Tu jau žinai, kad mano tėtis dirbo AKABA. Kai kurie dalykai, kurie ten vyko, nedavė jam ramybės. Įkalinimas, taisyklės, priverstinė sterilizacija, sekimas…

– Ei, ei, palauk! Priverstinė sterilizacija?

Jis pažvelgė į mane.

– Tu nežinojai? Jie baiminosi dėl to, kas atsitiktų, jei, pavyzdžiui, vilkolakė imtų lauktis nuo vilkolakio. Iš pradžių visi dėl to audringai ginčijosi, etiška tai ar ne, paskui nusprendė, kad bet koks žmogaus ir antgamtinės būtybės hibridas griežtai negali turėti palikuonių nei su žmogumi, nei su antgamtine būtybe, ir… hm… pasirūpino, kad vilkolakiai, kuriuos jie sugaudavo, negalėtų daugintis.

Vadinasi, tos mano kalbos apie sterilizaciją skambėjo greičiau graudžiai nei juokingai.

– O, – sušnibždėjau pašiurpusi, – aš net mintyse to neturėjau, – pagalvojau apie visus vilkolakius, kuriuos pažinojau, ypač Šarlotę. Ji visuomet buvo tokia miela ir dėmesinga, būtų buvusi puiki motina. O po viso to, ką ji prarado, TKABA atėmė iš jos ir šią galimybę. – Ko gero, tai pats bjauriausias dalykas, kokį sužinojau apie agentūrą.

Netrukus į galvą šovė dar šiurpesnė mintis: ar ir su manimi jie būtų taip pat pasielgę? Ar aš irgi keliu pavojų rūšies grynumui? Ir tas pats žodis „dauginimasis“. Visas antgamtines būtybes jie išties laiko gyvuliais. Kuo dar užsiiminėjo TKABA, apie ką aš neturėjau supratimo?

– Taigi tėvas gavo ypatingą užduotį – surasti įrodymų, kad egzistuoja nimfos ar fėjos, kitaip tariant, dvasios. Taip jis rado mano motiną.

– O kas ji iš tikrųjų?

– Tam tikra prasme, nimfa. Ji vandens dvasia, stichijos dalis. Tėvas jai pasirodė įdomus ir juokingas, ir ji ėmė rodytis jam, kalbėtis su juo. Tėvas ją įsimylėjo, – jis nusišypsojo. – To užteko, kad jis nuspręstų išeiti iš AKABA. Tačiau agentūra nebūtų taip paprastai paleidusi darbuotojo, žinančio tiek paslapčių, todėl jam teko inscenizuoti savo mirtį – nuskęsti. Tuo metu žuvo nemažai agentų, todėl jo mirtis niekam nesukėlė įtarimų.

– Vadinasi, tavo tėvas ir mama… – ir prikandau liežuvį supratusi, į kokią uždraustą teritoriją kišuosi.

– Ji iš vandens. Jeigu ją paliestum, ranka pereitų kiaurai, – aiškiau nepasidarė, bet iš drovumo nespyriau jo tiksliai atsakyti. Laimei, jis tęsė pats. – Tačiau visos dvasios gali pasirinkti. Mano mama nusprendė, kad po tiek pragyventų šimtmečių nori patirti, ką reiškia būti iš tikrųjų gyva, būti žmogumi. Ji pasirinko mirtingosios dalią ir jie su tėvu ėmė gyventi kaip vyras ir žmona. Tačiau mama negalėjo palikti gimtos vandens stichijos – ir nenorėjo. Ji nepasakė tėvui, kad mirtingąja tapo tik metams. Bet to užteko, kad pasaulį išvysčiau aš, – jis nusijuokė ir paraudo. – Baigiantis metams ji padovanojo tėvui sūnų ir grįžo į vandenį.

Susižavėjusi pažvelgiau į jį. Jis neįtikėtinas. Aš iš pat pradžių pagalvojau, kad jo kūnas tarsi iš vandens, ir buvau teisi. Kažin, ką apie tai pasakytų Liša, juk ji irgi vandens duktė. Man vėl sugėlė širdį pagalvojus, kad mano geriausia draugė niekada nepamatys vaikino, dėl kurio einu iš proto. Jie vienas kitam patiktų.

– Tai tu tikrai tik vienas toks pasaulyje?

Jis gūžtelėjo.

– Manau, taip. Kol buvau mažas, tėvui teko su manimi gerokai pavargti. Aš nuolat keisdavau pavidalus, man tai buvo lyg žaidimas. Jis mokė mane namie, kol tapau gana suaugęs, kad suprasčiau, koks pavojus man gresia, jei žmonės sužinotų, kas aš toks. Be to, tu matei mano mamą, gyvenime iš jos prasta padėjėja, – ir atsargiai dirstelėjo į mane, tarsi bijodamas, kad imsiu šaipytis. – Taigi… štai kaip aš atsiradau.

Nusijuokiau ir papurčiau galvą.

– Tu tikras stebuklas!

Jis nusišypsojo akivaizdžiai nusiraminęs. Jaučiausi be galo laiminga: Lendas buvo atviras su manimi ir jo šeima priėmė mane kaip savą. Ir dar – gal po kokių šešerių metų vėl važinėjuosi automobiliu! Neslėpdama susižavėjimo pažvelgiau į vairuotojo vietoje sėdintį Lendą.

– Štai ką tau pasakysiu, – tarė jis pastebėjęs mano žvilgsnį, – žinau, kad negali gauti vairuotojo pažymėjimo, tačiau pasiūlysiu tau kai ką geriau.

– Ką? – net apmiriau iš susijaudinimo.

Jis nusišypsojo.

– Kaip žiūri į tai, kad rytoj kartu eitume į mokyklą ir tu pagaliau pamatytum įžymiąsias rakinamas spinteles?

Iš džiaugsmo net sužvigau.

Apsipirkę (taip norėjau kuo greičiau išlįsti iš Lendo kelnių, kad persirengiau prekybos centro tualete) grįžome į automobilį. Man pasirodė, kad jis keliskart vogčiomis mane nužiūrėjo. Bent jau to tikėjausi, juk pati ištisai paslapčia į jį žvilgčiojau.

– Tu išalkusi? – paklausė Lendas išvairuodamas iš aikštelės.

– O, tikrai, mirštu iš bado, – pasakiau tik dabar tai supratusi. Dirstelėjau į laikrodį prietaisų skydelyje. Buvo trys valandos.

– Tuomet važiuojame kur nors pavalgyti.

– Argi tau ne namų areštas? – paerzinau.

– Tėtis sakė, kad grįžčiau iki tamsos. Kol kas dar nėra tamsu.

Pravažiavę porą kvartalų sustojome prie nedidelės užkandinės. Nesu buvusi Rytiniame krante dieną, tik atlikdama kelias užduotis naktimis, todėl džiugiai dairiausi. Daug medžių, visų sprogo pumpurai. Įėjome į užkandinę ir mano žandikaulis atvipo.

Čia nebuvo nė vieno žmogaus – vien antgamtinės būtybės.

– Mmm… ar žinai, kad čia vien vilkolakiai, vampyrai ir dar du bala žino kas, kokių anksčiau nesu mačiusi? – sušnibždėjau.

Lendas nusijuokė sėsdamasis prie vieno staliuko.

– Nusiramink. Čia mano tėčio užkandinė.

– A.

– Kai mama grįžo į vandenį, jis liko su antgamtiniu sūnumi ant rankų. Tėtis puikiai žinojo, kaip vyriausybinės agentūros žiūri į antgamtines būtybes, todėl nusprendė pats imtis to reikalo. Jis valdo kažką panašaus į požeminį geležinkelių tinklą, skirtą antgamtinėms būtybėms, slepia juos nuo TKABA, įdarbina, padeda suvaldyti tamsiąsias jų puses.

– O kaip vampyrai? Ar jis leidžia jiems kaskart panorėjus prisigerti žmonių kraujo?

– Yra daug kitų kraujo šaltinių. Visi vampyrai žino, kad jei sulaužys taisykles, tėtis jiems daugiau nepadės. Dauguma iš jų vampyrais tapo neseniai. Jie dar pamena, kai buvo žmonės, ir nejaučia džiaugsmo žudydami. Be to, jie naudingi, juk žinai, kad gali paveikti žmonių protus.

Susigėdau. Niekada nepagalvojau, kad vampyrų elgesį galima pateisinti.

– Ar pas jus yra raganų?

Lendas nusijuokė.

– Mes teikiame pagalbą, bet nesame savižudžiai.

Lengviau atsidusau.

– Tada gerai. Spėju, kad tai šaunu.

Tiesą sakant, matydama šią margą draugiją aš įsitempiau. Mielaširdystė lieka mielaširdyste, bet tikėtis, kad šie padarai pažabos savo pirmapradžius instinktus… Juk tai pavojinga. Kelių žmonių gyvybėmis verta rizikuoti, kad suteiktum laisvę saujai vampyrų?

Prie mūsų priėjusi padavėja nutraukė mano mintis. Ji pažinojo Lendą ir buvo pritrenkiamai graži: blondinė mėlynomis akimis ir pūstomis, sultingomis lūpomis. Jos tikrasis veidas buvo toks pat dailus, tiesa, rudai ir pilkai margas. Mes abu užsisakėme ir ji apsisuko eiti. Ir vėl mano žandikaulis atkaro. Vietoje nugaros po apžavais pamačiau drevę, kokių būna senuose medžiuose, ir po ja kyšojo uodega.

– Kas ji? – sušnibždėjau.

– Nona? A, ji huldra5. Medžio dvasia.

Stebėjau užkandinėje šurmuliuojančias antgamtines būtybes ir staiga man kaip valkius nuo akių nukrito. Jie džiaugėsi gyvenimu, buvo laimingi ir niekam nedarė nieko bloga. Man patiko ši vieta.

Buvau pripratusi manyti, kad TKABA vykdo kilnią misiją – saugo žmones. Lygiai taip pat galvojau, kad ji padeda ir antgamtinėms būtybėms: vilkolakius ir vampyrus aprūpina darbu, visus globoja, jais rūpinasi. Tačiau dabar ėmiau viską matyti kitu kampu: agentūra Žemės gyventojus suskirstė į gerus ir blogus, o aš kuo toliau, tuo labiau įtikėjau, kad pasaulyje nėra nei visiškai blogų, nei visiškai gerų būtybių.

Galbūt Lendo tėvas ir nebuvo iki galo teisus, tačiau teisesnis nei mano buvę darbdaviai.

Paskui pagalvojau apie kitką.

– Jei tu tiek žinojai apie TKABA, kaip galėjai išlikti toks ramus, kol mes… jie… laikė tave uždarę? Aš iš baimės būčiau iš proto išsikrausčiusi!

Jis nusijuokė.

– Patikėk, dar ir kaip buvau išsigandęs. Vis mąsčiau, kad jie ims ir išskros mane ar sugalvos dar ką nors šiurpaus. Man pasisekė, kad tuo metu jie buvo užsiėmę negyvomis antgamtinėmis būtybėmis, jei ne tai, net pagalvoti bijau, kas manęs laukė.

– Žmogau, o aš buvau įsitikinusi, kad tu koks nors neprilygstamas agentas, kuris tiksliai žino, ką daro. O dabar išaiškėjo, jog nė neturėjai ten atsirasti.

– Mano didelė apsimetinėjimo patirtis, juk tuo užsiimu kiekvieną mielą minutę.

Lendas teisus: vien jo išvaizda buvo vaidyba.

– Bet aš vis tiek manau, kad tu kietas!

– Esu pamalonintas, – maivydamasis užrietė nosį Lendas. – Aišku, prieš tave neapsimesi, – ir jis susidrovėjęs šyptelėjo. Tikriausiai vis dar negalėjo priprasti, kad matau jį visą. O man patiko tai žinoti.

– Tau ir nereikia prieš mane apsimetinėti, – atsakiau ir nuraudau. Palaukit, ar aš vėl leptelėjau kažką ne taip? Jei ir toliau taip tęsis, netrukus išgiedosiu, kokios svajingos jo tikrosios akys ir kaip man patinka, kai jis laiko mane už rankos, tada gali griūti visas pasaulis, o aš iš vietos nepajudėsiu. Lendas nieko neatsakė, tik plačiai nusišypsojo, ir mes abu kibome į maistą. Gal ir gerai, kad dabar mano burna buvo pilna, antraip būčiau išpyškinusi: „Ei, gal nori būti mano vaikinas?“

Kai ėjome lauk, pusė užkandinės džiaugsmingai pamojavo Lendui, o mane dauguma palydėjo smalsiais žvilgsniais. Gerai, kad jie nežino, kas aš tokia. Stengiausi nespitrėti į kiekvieną būtybę apsimesdama, kad negaliu matyti tikrųjų jų pavidalų. Be padavėjos medžių dvasios, ten dar buvo moteris, po apžavais jai vietoje kojų buvo plaukmenys, keli vilkolakiai, pora vampyrų ir buvau tikra, kad užkandinės gilumoje šmėstelėjo du nykštukai. Ši vieta keistumu pralenkė net Centrą.

Prisiminusi ankstesnius namus pajutau dilgčiojantį kaltės jausmą. Nežinojau, ar Rakelė gyva, ar jai viskas gerai, neabejojau, kad ji dėl manęs labai nerimauja. Bet paskui prisiminiau, kiek daug ji man nesakė, kiek nuslėpė, ir kaltę greitai pakeitė pyktis. Apie Lišą stengiausi iš viso negalvoti, jei dabar būčiau Centre, dar baisiau išgyvenčiau širdyje atsivėrusią tuštumą. Čia man niekas nepriminė ano gyvenimo, todėl buvo daug lengviau ištverti. Čia galėjau apsimesti, kad Ališa vis dar ten, savo akvariume, mojuoja rankomis priešais ekranus ir verčia pypsėti kompiuterį.

Kai grįžome į Lendo namus, jis atsiduso.

– Reikia paskambinti klasės draugams, pažiūrėsiu, ar labai atsilikau su mokslais, – ir išsitraukė telefoną.

– Lendai? – pašaukė Deividas.

– Aš čia, – atsiliepė jis. – Mes jau grįžome. Pavalgėme mieste.

– Žinau, Nona skambino ir sakė, kad buvote užsukę į užkandinę.

Kažkas atsiliepė kitame laido gale ir Lendas ėmė kalbėtis. Aš nežinojau, kuo man užsiimti. Pirma mintis buvo eiti į vaikino kambarį. Visuomet maniau, kad nuo gyvenimo Centre man ėmė reikštis klaustrofobija, tačiau pradėjau įtarti, jog turiu priešingą bėdą. Šiandien visą dieną praleidau lauke ar didelėse patalpose ir pastebėjau, kad atviroje erdvėje jaučiuosi nejaukiai, imu nervintis, mane traukė grįžti tarp keturių sienų. Argi ne kvaila?

Ir aš vis dar negalėjau pamiršti Lendo žodžių, ypač apie sterilizaciją.

– Deividai? – kreipiausi įėjusi į virtuvę.

– Taip? – jis pakėlė akis nuo stalo.

– Aš… Aš nežinojau. Apie TKABA. To, ką jie daro, – ir kaltai nuleidau akis į grindis prisiminusi visus vilkolakius, kuriuos pargabenau į Centrą. Dabar palikau juos likimo valiai, o pati sėdžiu šituose šiltuose, laiminguose namuose. – Aš noriu padėti, jei tik galėčiau.

– Jau sakiau ir tau, ir Lendui, kad nenoriu daugiau jūsų į tai painioti.

– Ne, aš ne apie žudynes. Apie kitką. Apie tai, ką jūs čia veikiate, – staiga man šovė į galvą mintis. – Vilkolakiai! Visus TKABA vilkolakius išgabeno iš Centro. Mes galime jiems padėti.

– Kur jie? – atsistojo Deividas.

Man nudiegė širdį.

– O, nežinau. Liepiau elfei išvesti juos iš Centro, taigi jie turėtų būti saugūs. Bet neturiu supratimo, kur ji juos nugabeno. Centras yra Kanados šiaurės rytuose. Gal ji tiesiog išvedė juos už Centro ribų?

– Centras Kanadoje?

– AKABA norėjo, kad buveinė būtų Valstijose, tačiau kitos šalys pasipriešino. Visi nekentė AKABA, nes jūsų technologijos buvo pačios pažangiausios. Taigi viena iš TKABA sukūrimo sąlygų buvo ta, kad jos pagrindinė būstinė turi būti už Valstijų ribų. Pasirinko Kanadą, nes ji neutraliausia. Tai buvo tik politinis sprendimas, patikėkit.

Jis susimąstė.

– Jeigu jų niekas neseka, gal mums ir pavyks. Turiu ten kelis pažįstamus, galiu pabandyti. Juk kažkur jie turi būti.

– O sekimo įtaisai?

– Mes ne pirmą dieną veikiame prieš TKABA, Eve. Negalėčiau nieko padaryti, jei neturėčiau keleto patikimų žmonių agentūroje. Ką nors sugalvosime, – nusišypsojo jis.

Pasijutau kiek geriau. Bent jau šį tą padariau, kad padėčiau Šarlotei. Tikiuosi.

Deividui išsidavus, kad turi savų žmonių agentūroje, vėl prisiminiau Rakelę. Kostelėjau, širdis drebėjo.

– Ee… o jūs negalėtumėte sužinoti, ar keliems mano draugams nieko neatsitiko?

– Jei kalbi apie Rakelę, aš jau susisiekiau su savo informatoriais ir jie pažadėjo pranešti, kur ji, kai tik išsiaiškins.

Aš net atsidusau iš palengvėjimo.

– Ačiū!

Nuėjau į svetainę ir prisėdau ant sofos šalia Lendo. Ne visai prie pat, kaip norėjau, bet gana arti. Po kelių minučių jis baigė kalbėti ir atsiduso.

– Man galas. Kad pasivyčiau, prireiks amžinybės. Tuoj grįšiu: reikia pasižiūrėti, kokius namie turiu vadovėlius, kad galėčiau iškart pradėti, – jis sugriebė pirkinių krepšius ir užbėgo laiptais.

Žiūrėjau jam pavymui ir pavydėjau. Dėl tokio gyvenimo buvau pasiryžusi net namų darbus daryti.

– O, – išgirdau bejausmį Arianos balsą. Ji ką tik įžengė į svetainę ir tikrai neapsidžiaugė pamačiusi mane. – Ruošiuosi žiūrėti televizorių, – ir nudelbė mane žvilgsniu, sakančiu: „Tik pabandyk man sutrukdyti.“

– Prašom, – bet iš vietos nepasislinkau atsakydama žvilgsniu: „Nemanyk, kad išsigąsiu kažkokios kraujasiurbės.“

Ji atsisėdo į krėslą šalia sofos ir išsitraukė porą nuotolinio valdymo pultelių. Kiek pamaigiusi vieną iš jų, susirado serialą ir paleido.

– Nieko sau! – net pašokau. – Aš dievinu šitą serialą!

– Tau patinka „Istono mokykla“?

– O taip, geriausias visų laikų serialas!

– Hm, sutinku, – jos apžavų akys sublizgo iš jaudulio, net tikrosios, mirties valkiu aptrauktos akys pagyvėjo. – Praleidau keletą serijų, kol ieškojau šito kvailio, – ir ji suskersakiavo į Lendą, ką tik įžengusį į kambarį.

Vaikinas atsisėdo ant sofos – taip arti manęs jis dar niekada nesėdėjo – ir tik tada pastebėjo, kad žiūrime serialą.

– Puiku. O aš norėjau…

– Ššš! – sušnypštėme su Ariana it dvi gyvatės.

Kai Ariana pažiūrėjo abi praleistas serijas, mes karštai susiginčijome, su kuo reikėtų draugauti Šajenai. Su vampyre nebuvo taip smagu kaip su Liša, bet ji išties žinojo viską apie „Istono mokyklą“. Kažin ką pagalvotų Liša, sužinojusi, kad ginčijausi dėl mūsų serialo su neįregistruota vampyre? Undinė bent jau būtų stojusi mano pusėn, tuo neabejojau.

– Supranti, ji sukurta Lendonui, – pasakiau.

– Nesąmonė! Jis niekada nepasitaisys. Jai reikia susitaikyti su mintimi, kad bus su Aleksu, jis tikrai padarys ją laimingą.

– Tu kvanktelėjai? Gal pamiršai, kaip jis prisigėrė ir nuėjo į tą klubą, o ten bučiavosi su Kerise, bet paskui sužinojo, kad ji jo pusseserė? Nieko sau ištikimybė!

Lendas atsistojo.

– Eve, mums rytoj anksti keltis, nepamiršk, kad eisime į mokyklą.

– A, gerai, – buvau išties pavargusi. – Pasikalbėsime rytoj, – perspėjau Arianą.

Abu su Lendu kartu užlipome laiptais.

– Pagaliau galėsi pailsėti vienas savo kambaryje, – pasakiau.

– Nesijaudink, pilnatis jau praėjo, taigi Steisė su Liuku vėl galės gyventi viename kambaryje. Aš apsigyvensiu laisvame.

– Galiu ir aš jame nakvoti.

Jis šypsodamasis gūžtelėjo pečiais.

– Aš jau nunešiau į savo kambarį visus tavo daiktus, taigi dėl to nesijaudink. Rytoj surasim tau nuolatinį kambarį.

Man labai, labai patiko tai, ką jis pasakė. Persirengusi, nusipraususi vėl susidūriau su juo koridoriuje.

– Šiandien puikiai praleidau laiką. Aišku, jei pamirštume Retą.

– Aš irgi.

Abu nutilome. Tada jis palinko į priekį, kažkaip keistai mane nužvelgė. Akimirką pagalvojau, kad ketina mane apkabinti ar – pypt! – net pabučiuoti, ir man ėmė tirtėti keliai. Bet jis tik nusišypsojo ir tarė:

– Labos nakties.

– A… eee… ir tau labos, – išlemenau neįstengdama nuslėpti apmaudo.

Po velnių, ar manęs niekas taip ir nepabučiuos?!

5 Skandinavų folkloro personažas.

Dvidešimt devintas skyrius

VAMPYRIŠKI POKŠTAI IR MOKYKLA

Kitą rytą prabudau anksti patenkinta, jog nieko nesapnavau, ir jau iš anksto tirpau, kad važiuosiu į tikrą, pačią paprasčiausią mokyklą. Greitai nusiprausiau po dušu ir apsirengiau. Džiaugiausi, kad vėl galiu susitvarkyti plaukus ir pasidažyti – tokią save buvau įpratusi matyti. Apsivilkau sijoną, kurį man išrinko Lendas (rausvą, su blizgesiu – argi ne mielas?) ir jau trepsėjau pasirengusi, nors iki išvažiavimo buvo likusios dar keturiasdešimt penkios minutės. Lendas dar nebuvo net atsikėlęs. Nežinodama, kuo užsiimti, nulipau į apačią papusryčiauti.

Deividas sėdėjo prie stalo su Ariana ir dviem vilkolakiais.

– O, sveiki, – pasisveikinau jausdamasi kaip įsibrovėlė. Deividas nusišypsojo, o Ariana teikėsi linktelėti. Steisė su Liuku nepakėlė į mane akių. Manau, kad aš juos išgąsdinau. Nuostabu.

– Dribsniai spintelėje – jauskis kaip namie, – tarė Deividas.

Taip ir padariau: susiradau dubenėlį, šaukštą ir atsisėdau prie baro. Stengiausi neklausyti, ką jie kalba, bet virtuvė buvo pernelyg maža.

– Jei tik mes žinotume, kaip tas padaras juos žudo.

– Palaukit, palaukit, – atsisukau veidu į grupelę. – Ar jūs kalbate apie merginą, kuri žudo antgamtines būtybes? Aš ją mačiau.

– Matei? Kaip ji žudo? – jie susijaudinę įbedė į mane akis.

– Gana keistai. Ji tiesiog prideda ranką jiems prie krūtinės ir jie miršta. Toje vietoje atsiranda rankos įspaudas, švytintis auksu, bet jis greitai išnyksta. Nemanau, kad dar kas nors, be manęs, jį mato.

– Ar gali man tiksliai parodyti, ką ji daro? – Deividas atsistojo. – Esi tikra, kad ji neturėjo kokio ginklo?

– Ne, jokio.

Ariana atsistojo.

– Parodyk ant manęs.

Sutrikau. Neturėjau nė mažiausio noro liestis prie Arianos krūtinės, net jeigu ji nebūtų buvusi gyva numirėlė. Bet Deividas laukė ir aš gūžtelėjau pečiais.

– Gerai. Ji paprasčiausiai prieidavo, ištiesdavo štai taip ranką ir tada…

Tą akimirką, kai paliečiau Arianą, jos akys išsiplėtė, vampyrę ėmė tąsyti traukuliai. Ji šiurpiai sukliko.

Deividas išsigandęs atšoko, aš irgi surikau ir apimta siaubo greitai atitraukiau ranką. Ką aš padariau? Aš iš tikro tokia kaip Vivjana – žudikė! Pritrenkta laukiau, kol Arianos krūtinėje išryškės auksinis įspaudas ir ji nukris ant žemės. Keista, bet dalis manęs, mažytė, pragaištinga dalelė, troško patirti, koks tai jausmas.

Staiga mėšlungio tampoma vampyrė sukikeno.

– Oi, prigavau kvailelę! – iš juoko ji susilenkė.

Kad nenugriūčiau, turėjau atsiremti į barą, stovėjau ir žiopčiodama gaudžiau orą. Stengdamasi nepravirkti niūktelėjau Arianą į petį taip, kad ji vos neparvirto.

– Tu kvaiša, mažvaike! Negaliu patikėti, kad taip pasielgei!

Deividas atsiduso.

– Nevykęs pokštas, Ariana.

Prie stalo sėdinti Steisė raudojo įkniaubusi veidą Liukui į krūtinę. Šis pažvelgė į Arianą taip, tarsi būtų norėjęs perkąsti jai gerklę.

– Gerai, nusiraminkit, – sustenėjo vampyrė vis dar springdama juoku. – Šauniai sugalvojau, nesakykit. Būtumėt matę jos veidą. Tu iš tikrųjų pagalvojai, kad gali mane nužudyti?

– Žinai, mielai tai padaryčiau, – įsiutusi dėbtelėjau į ją. Vėl prisiminiau tą kvailą sapną ir vėl pagalvojau apie ugninę Vivjaną kaip apie tikrą.

– Ei, kas čia darosi? – į virtuvę įžengė Lendas ir išvydęs mūsų veidus sustojo vidury žingsnio. – Ką aš praleidau?

– Ariana laiko save genialia komike, – sumurmėjau ir atsisėdau baigti savo dribsnių.

– Evė rodė mums, kaip ta pabaisa žudo, ir Ariana sumanė, kad veiksmui trūksta dramatizmo, – sausai paaiškino Deividas.

– Oi, negaliu, seniai taip nesijuokiau, – pasakė pagaliau surimtėjusi Ariana.

– Ar kalbėjotės apie eilėraštį? – paklausė Lendas. – Ką nors išsiaiškinote?

Deividas papurtė galvą.

– Ne, o tau griežtai draudžiama klausytis mūsų pokalbių. Net galvoti apie tai. Net galvoti, kad gali apie tai pagalvoti, supratai?

– Bet aš…

– Ne. Nė negalvok. Nei tu, nei Evė. Daugiau jums tai neturi rūpėti.

Lendas paniuro, bet nieko nesakęs prisikrovė dribsnių ir atsisėdo greta manęs. Tiesą sakant, pastaruoju metu man tiek teko išgyventi, kad buvau nieko prieš visą atsakomybę sukrauti ant suaugusiųjų pečių. Daugiau nenorėjau mąstyti apie elfus ar beprotes liepsnojančias merginas. Mielai laikysiuosi Deivido nustatytų taisyklių. Galų gale man tik šešiolika.

– Tu pasirengusi? – paklausė Lendas.

– O taip, – dar ir kaip pasirengusi. – Ar mokykloje daug antgamtinių būtybių? Pavyzdžiui, vampyrų?

– Kokio velnio vampyrui trenktis į mokyklą? – suprunkštė Ariana.

– Ačiū Dievui, nors tenai neteks susitikti su tavo gimine, dabar dar labiau trokštu ten važiuoti.

– Jūsų vietoje paskubėčiau, – paragino Lendo tėtis žvilgtelėjęs į laikrodį.

Nusekiau paskui Lendą iki mašinos kone šokinėdama iš džiaugsmo.

Mudu privažiavome prie plačiai išsidriekusio plytinio pastato ir pasistatėme mašiną sausakimšoje automobilių stovėjimo aikštelėje. Iššokau lauk ir nekantriai laukiau, kol Lendas pasiims kuprinę su vadovėliais.

– Iš pradžių nueisime į Mokymo skyrių ir tave užrašysime, – įžengėme pro dvivėres stiklines duris ir mus pasveikino energingos skyriaus darbuotojos. Lendas žaviai nusišypsojo. – Atnešiau paaiškinamąjį raštelį, kodėl praleidau pamokas. Ir noriu užrašyti į mokyklą savo viešnią. Mano tėtis jau skambino?

– Taip, – atsakė viena darbuotoja, putli, trumpai kirpta, garbanota rudaplaukė. – Ar sirgai, meiluti?

– Taip. Iš patalo nesikėliau, – Lendas ištiesė raštelį ir moteris dirstelėjo į jį, paskui ėmė kažką rašyti kompiuteriu. Ji padavė man lankytojo kortelę. Ją nenoriai prisisegiau prie palaidinukės juosmens. Akmens amžius.

– Sutvarkyta, galite eiti.

– Ačiū.

Apsisukome ir išėję pro duris patraukėme pagrindiniu koridoriumi. Mano širdis suspurdo it plaštakė: Dieve, kaip nuostabu. Tikrai, tai neįtikėtina. Pati mokykla buvo nušiurusi ir purvina, bet mokiniai! Aplinkui vien paaugliai! Patys paprasčiausi, išsiblaškę, triukšmingi paaugliai! Niekada nesu mačiusi tiek savo bendraamžių vienoje vietoje. Mes su Lendu įsiliejome į bendrą srautą ir nuplaukėme koridoriumi. Niekas nekreipė į mus dėmesio, niekam mes nerūpėjome. Jie stumdėsi, šūkavo sveikindamiesi, žodžiavosi man negirdėtu žargonu, kurį prisiekiau išmokti. Ir dabar aš buvau viso to dalis.

Buvau kaip visi. Man atrodė, kad patekau į rojų.

Pasukome į vieną šalutinį koridorių, Lendas sustojo ir iškilmingai ištiesė ranką.

– Ir štai prieš tave… mano rakinama spintelė.

Ji buvo vimdančios mėlynai žalios spalvos, pakraščiuose apsilupinėjusiais dažais, iš po kurių lindo prieš tai buvę dažai. Ištiesiau ranką ir paliečiau šaltą metalą.

– Ar viskas taip, kaip įsivaizdavai? – paklausė Lendas.

– Taip, ir šimtą kartų geriau, – sušnibždėjau ir ėmiau kvatotis. – Aš rimtai, ši vieta – kažkas neįtikėtina! Negaliu patikėti, kad tu gali čia būti kiekvieną dieną!

– Tikrai neįtikėtina, nes dauguma mokinių, įskaitant ir mane, tik ir svajojam, kad mūsų akys mokyklos nematytų.

– Tai dėl to, kad tu neturi supratimo, kokia nuostabi gali būti pati paprasčiausia paprasto žmogaus kasdienybė. Taigi, – įsirėmiau rankomis į klubus ir apsidairiau, – jei tikėčiau „Istono mokykla“, netrukus vaikinai susimuš dėl merginos, paskui bus merginų eilė paleisti į darbą nagus kur nors moterų tualete, aišku, su ašaromis ir taip toliau. Ar man reikėtų saugotis? Ir dar: ar galiu ir aš padalyvauti, ar tik stebėti?

Lendas ėmė iš širdies kvatotis.

– Hmm, nemanau, kad sulauksi ko nors panašaus. Iš pradžių eisime į pamokas, paskui priešpiečių, tada vėl pamokos, kol suprasi, kad mokytis aukštesnėse klasėse nuobodu iki išprotėjimo.

– Nesulauksi, – pasakiau šypsodamasi. – Šaunesnės vietos nesu mačiusi.

Viena iš nuostabiausių mano gyvenimo dienų persirito į antrą pusę ir mes sėdėjome automobilyje laukdami, kol galėsime išvažiuoti iš stovėjimo aikštelės.

– Tai tau vis tiek patinka mokykla? – paklausė Lendas.

– Pažiūrėkim, – mąsliai susiraukiau. – Istorija nuobodi – tą aš jau žinojau. Kai kurios pamokos gana linksmos – maloni staigmena. Netgi paprasti žmonės gali būti keisti – tą irgi atradau. Jokių bloga lemiančių padarų, kuriuos reikėtų „išjungti“ Elu – visada pliusas. Kas dar? A, taip, mokytis aukštesnėse klasėse – jėga!

Taip ir buvo. Aš net papuoliau į piešimo pamoką. Mokytojas paprašė manęs pabūti modeliu: pastatė prieš klasę, kad kiti galėtų piešti iš natūros, buvo baisiau nei atsidūrus vampyrų pilname kambaryje. Tada bent jau žinojau, ką vampyrai galvoja.

Mes išvažiavome iš stovėjimo aikštelės ir ties kampu pamačiau skelbimą, kviečiantį mokinius įsigyti viską, ko reikia išleistuvių pokyliui.

– Tai pas jus dar nebuvo išleistuvių pokylio?

– O, vadinasi, nebuvo, – Lendas nuščiuvo ir neramiai pasimuistė.

Velnias, jis tikriausiai pagalvojo, kad taip duodu suprasti, jog pakviestų mane į pokylį, ir dabar jaučiasi nejaukiai, nes nenori to daryti. Pusę kelio iki namų nuvažiavome tylėdami, diena buvo sugadinta. Ar išmoksiu kada laikyti liežuvį už dantų?

– Aš… – pagaliau prabilo jis. – Ar tu… aš suprantu, kad tai kvaila, bet gal norėtum eiti į išleistuvių pokylį? Turiu omeny, su manimi.

– Tu rimtai?

Jis gūžtelėjo neatitraukdamas akių nuo kelio.

– Neprivalai, aš tik pagalvojau, kad gal tu…

– O taip! Taip! Aš noriu eiti! Labai! Juk bus linksma, ar ne? – ir išsišiepiau taip, kad būčiau galėjusi ištirpdyti ledą. Lendo veidą irgi nutvieskė šypsena: supratau, kaip jis jaudinosi iki šios minutės. Nenuostabu, kad tiek laiko sėdėjo kaip vandens į burną prisisėmęs.

– Puiku. Bus linksma.

Popietė prabėgo greitai. Kaskart, vos pagalvodavau apie išleistuvių pokylį, man imdavo svaigti galva, jaučiausi kaip stebuklų pasaulyje, aš ne vaikščiojau – skrajojau. Tai neįmanoma, negaliu patikėti – einu į išleistuvių pokylį, ir dar su Lendu!

Trisdešimtas skyrius

IR VILKOLAKIAI VERKIA

Per vakarienę vėl pasijaučiau keistai. Šimtą metų nevakarieniavau su šeima prie didelio stalo. Kartais Centre pavalgydavau kartu su Rakele ar Šarlote. Kai būdavau viena, nusinešdavau maistą į Duomenų apdorojimo skyrių, bet Liša vis tiek negalėdavo sėsti su manimi prie stalo.

Prisakiau sau prie stalo neverkti. Ir negalvoti apie Lišą.

Steisė su Liuku sėdėjo priešingame gale, kaskart, kai pakeldavau akis, pagaudavau vogčiomis mestą Steisės žvilgsnį – išsigandusį ir kartu įtūžusį. Aš ir pati negalėjau žiūrėti jiems į akis, ypač dabar, kai sužinojau, kas būtų atsitikę, jeigu jie būtų patekę agentūrai į rankas.

Deividas per visą vakarienę kalbėjo telefonu kitame kambaryje. Kai beveik baigėme valgyti, jis atėjo ir sunkiai sudribo kėdėje, tačiau pavargusiame veide švietė šypsena. Deividas pasisuko į mane.

– Mums pavyko.

– Kas pavyko? – paklausiau.

– Nenorėjau sakyti, kol visi nebus saugūs. Tada tu pasakei apie Kanadą ir to pakako. Mano senas draugas dirba KABSS – Kanados antgamtinių būtybių stebėjimo skyriuje. Jų santykiai su TKABA visuomet buvo įtempti, nes jiems nepatiko, kad tarptautinė organizacija reiškia teises į jų piliečius. Jis jau seniai stebėjo TKABA veiklą ir pasinaudojęs tavo informacija greitai surado visus vilkolakius.

Aš atsipalaidavusi išsipleikiau kėdėje.

– Visus? Ir nuėmė jiems sekimo įtaisus?

Deividas laimingas linktelėjo. Steisės akys išsiplėtė, negalėjau suprasti, kas jos galvoje.

– Kur jiems dabar dėtis? – jie negalės toliau gyventi ankstesnio gyvenimo, visi yra TKABA duomenų bazėje. Kai tik išsiduos, juos vėl sugaus ir sukaustys sekimo įtaisais.

– Kai kurie bus įtraukti į KABSS sąrašus, kitaip tariant, paslėpti tiesiai po jūsų agentūros nosimi. Pilnas autobusas kitų ką tik atvyko į miestą, jiems suteiksime naujas tapatybes ir padėsime įsikurti kur nors netoliese.

– Čia? – sušnibždėjo Steisė. – O kaip…

Suskambo durų skambutis. Steisė pasisuko į tą pusę, jos veidas buvo baltas kaip popierius.

Lendas sutrikęs nuėjo atidaryti durų. Po kelių sekundžių grįžo. Su Šarlote.

– Šarlote! – sušukau pritrenkta. Steisė pašoko ir apsipylė ašaromis, paskui pribėgusi pakibo jai ant kaklo.

– Atleisk, atleisk man! – sriūbavo Steisė įkniaubusi veidą Šarlotei į petį. – Kaip galėjau taip pasakyti, kaip galėjau! Aš taip gailiuosi!

Mano buvusios mokytojos skruostais irgi ritosi ašaros, ji glaudė Steisę prie krūtinės ir švelniai glostė plaukus kalbėdama:

– Viskas gerai. Tikrai, viskas gerai. Ir tu man atleisk.

Štai kodėl Steisės veidas man pasirodė toks matytas. Vadinasi, Steisė ir buvo tas šeimos narys, kurį užpuolė Šarlotė, ir paskui, graužiama kaltės jausmo, bandė nusižudyti.

Deividas su Ariana atsistojo ir išėjo iš kambario, mes su Lendu nusekėme jiems iš paskos palikdami seseris vienas. Mane irgi kankino kaltės jausmas – aštrus, beveik nepakeliamas. Supratau, kad negalėjau nieko pakeisti. Ne aš paverčiau Šarlotę pabaisa, ne aš priverčiau įkąsti savo seseriai. Ir ne aš jas atskyriau tada, kai joms vienai kitos taip reikėjo. Antra vertus, aš visuomet padėjau TKABA – kiekviename žingsnyje.

– O kitų naujienų yra? – mums susirinkus verandoje, prisidegdama cigaretę paklausė Ariana.

– Tu žinai, kad man nepatinka, jog rūkai, – susiraukė Deividas.

– O taip, nes rūkymas žudo? – ir ji karčiai nusišiepė, bet cigaretę užgesino.

Deividas atsiduso.

– Naujienos prastos. TKABA prarado dar vieną centrą.

– Kurį? – paklausiau ir baimė vėl nudiegė paširdžius.

– Bukarešte.

Bukarešte beveik vieni vampyrai. Man palengvėjo, bet tik akimirkai, paskui sąžinė ėmė graužti dar labiau. Įdomu, ar taip lengviau atsidusčiau, jei viena iš aukų būtų Ariana?

– Bukareštas bent jau toli nuo čia, – sumurmėjo ji.

– Išpuoliai vis dažnesni ir aršesni. Pasistengsiu išsiųsti iš čia kuo daugiau antgamtinių būtybių. Čia jau nesaugu, toks jų kiekis gali pritraukti dėmesį. Mes nežinome, kaip ji pasirenka vietas, negalime rizikuoti.

– O kas bus tiems, kurie pasiliks? – paklausė Lendas.

– Žiūrėsim. Man regis, jos taikinys – TKABA, todėl tikiuosi, kad mūsų ji nelies. O kol kas mano žmonės pasistengs pergabenti į čia kuo daugiau antgamtinių būtybių su sekimo įtaisais ir mes pasistengsime juos paslėpti taip, kad nepritrauktų dėmesio.

– Ar TKABA imasi kokių nors priemonių? – paklausiau. Neabejoju, jog ką nors daro, kad užtikrintų tolesnį savo ir antgamtinių būtybių saugumą.

– Kiek žinau, blaškosi vietoje kaip višta nukirsta galva, – atsiduso Deividas. – Kuria išsigelbėjimo planus, bando kažką įgyvendinti, bet jie visuomet buvo užpuolikai, o ne aukos. Jie neįsivaizduoja, ką reiškia būti aukos kailyje ir ką tokiu atveju daryti.

– Kuo mes galime padėti? – paklausė Lendas.

– Tu – tuo, kad tučtuojau droši vidun ir darysi namų darbus.

Vaikinas jau žiojosi prieštarauti, bet Deividas rankos mostu jį užčiaupė.

– Jau sakiau, nesikišk. Marš į vidų ir prie namų darbų!

Po kurio laiko nusekiau paskui Lendą. Jis sėdėjo ant sofos ir niauriu žvilgsniu dėbsojo į matematikos pratybų sąsiuvinį. Supratau, kad pyksta, tačiau šį kartą palaikiau Deividą. Jeigu jau TKABA nieko negali padaryti, kuo galime padėti mes?

Paskui mano dėmesį patraukė murmesys virtuvėje ir aš ėmiau jaudintis. Nežinojau, ką pasakyti Šarlotei, kaip elgtis, kaip ištaisyti tai, ką jai padarėme. Juk aš irgi buvau dėl to kalta.

Po geros valandėlės ji pasirodė su Steise ir Liuku, nešini lagaminais. Steisė tik išspaudė šykščią šypseną ir išėjo, tačiau Šarlotė stabtelėjo. Aš sutrikusi atsistojau ir, nežinodama, ką sakyti, įbedžiau akis į grindis.

– Šarlote, aš nežinojau apie… atleisk man.

Ji uždėjo ranką man ant peties ir pažvelgė į veidą, jos šiltos mėlynos akys matėsi po geltonomis, vilkolakio akimis.

– Neatsiprašinėk. Dabar mes abi laisvos. Džiaukis tuo, ką turi, – ji pasilenkė, pakštelėjo man į skruostą ir išėjo paskutinį kartą nusišypsojusi. Šį sykį jos veide nebuvo liūdesio.

Trisdešimt pirmas skyrius

SVEIKA, KVAILUTE!

Lengviau atsikvėpiau, kai Lendas pagaliau užvertė savo knygas, per daug laiko prasėdėjau galvodama apie prarastus draugus, vilkolakius ir dažnėjančius ugninės merginos išpuolius. Pavargau nuo kaltės ir baimės jausmo.

– Gal nori pažiūrėti kokį filmą?

Su džiaugsmu sutikau ir mes perbėgome per jo turimus filmus ginčydamiesi, kuris geresnis. Galiausiai išsirinkome romantinę komediją (laimėjau!). Aš patogiai įsitaisiau ant sofos, o Lendas nuėjo paruošti kukurūzų spragėsių. Kai grįžo, vėl atsisėdo labai arti, liesdamasis prie manęs.

Filmui prasidėjus paėmė mane už rankos ir sunėrė pirštus. Pergalingai iš laimės suspurdusi širdis pakuždėjo man, kad šį kartą iš tikrųjų laikomės už rankų. Labiau kvapą gniaužiančio jausmo nebuvau patyrusi.

Ar jau sakiau, kokia nuostabi Lendo oda? Neįtikėtinai švelni ir glotni. Jo delnas buvo toks šiltas, toks malonus liesti. Ta šiluma nė iš tolo nepriminė agresyvios Reto šilumos, deginančios, apimančios visą ranką, tiesiog miela, įprasta žmogiška šiluma. Nuo jos mano širdis ėmė dilgčioti ir salti iš laimės. Pro langą švietė mėnulis, o mano ranką glaudė nuostabiausias vaikinas pasaulyje, kuris vesis mane į išleistuvių pokylį.

Lendas švelniai savo nykščiu paglostė manąjį.

– Ar galiu…? – sušnibždėjo Lendas. Man patiko, kad jis jaudinasi ne mažiau už mane.

Prisiglaudžiau prie jo šono, suspaudžiau ranką ir padėjau galvą ant peties.

– Taip, – išsišiepiau taip plačiai, kad, maniau, išsinarins žandikauliai. – Tu mielas, – jis su palengvėjimu atsikvėpė ir priglaudė galvą prie manosios.

Kai filmas ėjo į pabaigą (geriausias filmas pasaulyje, tik nepamenu, koks, ir, tiesą sakant, man buvo į tai nusispjaut), į kambarį įėjo Lendo tėtis. Aš greitai pakėliau galvą, bet Lendas nė nepasijudino. Nužvelgęs mudu Deividas nusišypsojo.

– Einu miegoti. Neužsisėdėkite, rytoj anksti į mokyklą.

– Gerai, tėti, labos nakties.

– Labanaktis, – pridūriau.

Laimei, Deividas nieko nesakė. Vėl padėjau galvą Lendui ant peties ir meldžiau Dievą, kad tas filmas niekada nesibaigtų.

Jis, ko gero, galvojo tą patį, nes kai pasirodė pabaigos titrai, paklausė:

– Gal pažiūrim dar vieną?

– O taip!

Lendas parinko kitą filmą, nudengė nuo vieno sofos galo užtiesalą ir užmetė mums ant kojų. Pastarosiomis savaitėmis man teko išgyventi tiek keistų dalykų, iškentėti tiek baimės, kad ši nereikšminga nuostabaus, įprasto gyvenimo smulkmena man pasirodė geriausia, ką teko patirti per visą gyvenimą.

Per vidurį filmo mano akys ėmė merktis. Kai atsimerkiau, šviesa kambaryje buvo kitokia. Nesupratau, kodėl, kol nesuvokiau, kad ji ryškesnė, šviesesnė ir kad sklinda ne iš televizoriaus. Pakėliau galvą. Krėsle šalia sofos sėdėjo Vivjana ir taip pat žiūrėjo televizorių. Jai už nugaros viliojamai švytėjo auksinis ugnies kamuolys.

– Ką čia veiki? – sušnypščiau. Pažvelgiau į Lendą, jis lyg niekur nieko žiūrėjo filmą. Aš sušnairavau į Vivjaną. – Kurių galų čia atsiradai?

Ji užvertė akis į lubas, išsipleikė krėsle ir ištiesusi kojas uždėjo ant žurnalinio staliuko.

– Atsipalaiduok, manęs čia nėra.

Suraukiau kaktą.

– O, aš užmigau.

– Pagaliau susivokei.

– Tai kvaila. Tu netikra.

Ji pakėlė antakius.

– Netikra? Ajajai. O aš jau maniau, kad mes radome bendrą kalbą.

– Tu tik mano proto vaizdinys, mano smegenys bando suprasti, kas vyksta.

– Nejaugi? Gerai, – ji nusišypsojo, blyškiose akyse žybtelėjo šelmiška kibirkštėlė. – O jei įrodyčiau? Ar vis dar turi tą TKABA telefoną, ar kas jis ten?

– Nežinau, – man nepatiko, kur ji lenkia.

– Tai susirask jį ir pažiūrėk į gautas žinutes.

Nuo įtampos suspaudė po širdimi. Kvaila – juk tai sapnas.

– Jei tu būtum tikra, aš dabar būčiau mirtinai išsigandusi.

– Kodėl?

– Todėl, kad tu beprotė, kad žudai žmones.

– Aš nežudau žmonių.

– Tu nužudei Lišą su Žaku ir visus tuos vampyrus!

– Taip, bet dar kartą pabrėžiu – aš nežudau žmonių.

– Nesvarbu! Ir gal gali taip bjauriai nešviesti – man skauda akis! – tiesa ta, kad man norėjosi žiūrėti į tą šviesą. Jei Lendo ranka taip stipriai nebūtų spaudusi prie sofos, jau seniai būčiau priėjusi prie to rutulio.

Ji nusijuokė.

– Tu tokia keista. Nejau pati neseniai negavai daugiau ugnies?

– Ne! Man nereikia jokios ugnies, – bet akys, prieš mano valią prikaustytos prie rutulio, išdavė, kad meluoju.

– Bet tu ryškesnė, nei buvai iki šiol. Maniau, žinai.

Nudelbiau akis. Marškinėliai dingę, sėdėjau su viena liemenėle. Ką ir kalbėti, mano širdis švytėjo skaisčiau.

– Keista, – sumurmėjau turėdama omeny dingusius marškinėlius ir švytinčią širdį. Sužiurau į Lendą susigėdusi dėl savo nuogumo, bet jis tebesėdėjo įbedęs akis į televizorių. Vėl pasisukau į Vivjaną. – Bet aš nieko nedariau. Ir Retas daugiau čia nesilankė.

Vivjana gūžtelėjo neatitraukdama žvilgsnio nuo ekrano.

– Juk supranti, kad negalėsi viena pati ilgai taip išgyventi.

– Ką tu sakai?

– Sakau, kad tavo laikas jau baigėsi. Kai jie tave sukūrė, davė tik mažą dalelę.

– Palauk… sukūrė? – Retas kalbėjo tą patį. – Nori pasakyti, pagimdė? Šneki apie mūsų tėvus? Tu juos pažįsti?

– Taigi tu vis dar galvoji, kad aš netikra, bet nori, jog atsakyčiau į tavo klausimus? Juk žinai, kad tai tiesa, tad susitaikyk su tuo. Beje, kodėl manai, kad mes turėjome tėvus?

Susiraukiau bandydama nepasiduoti panikai.

– Nebūk kvaiša. Aišku, turėjome. Kaip kitaip galėtume būti seserys?

– Mes tik dvi tos pačios rūšies būtybės. Juk dėl to galime laikyti viena kitą šeima, ar ne?

– Nuostabu, panele viena iš rūšies, kas tada mes tokios?

– Mes tuščios. Nejau jie tau nieko nepapasakojo?

– Kas? – kone sušukau. Ji taip mane erzino, o gundantis ugnies kamuolys jai už nugaros visai išvedė iš pusiausvyros. Aš troškau jo.

– Nenuostabu, kad tu tokia sutrikusi. Palauk, tavo elfai tikriausiai paliko tave dar kūdikį ar panašiai, – pamačiusi nieko nesuprantantį mano žvilgsnį ji nusijuokė. – Jie tave paliko! Griūk negyvas! Myliu elfus! Kvaišos! Jų rūmai užsiundė mane ant tavęs, kad galutinai išsiaiškintume, o tu nieko nežinai.

– Maniau, kad tu nebuvai susitikusi su elfais.

– Ne, aš sakiau, kad niekada nesu atėmusi sielos iš elfo. Jie neleidžia man savęs paliesti, jie ne tokie kvaili. Aš tik norėjau pasakyti, kam rūpi tie elfai? Amžinai kišasi ne į savo reikalus, bando surikiuoti kitų gyvenimus savo kvailais eilėraštukais! Tu ir aš – štai kas svarbu! Velniop tuos antgamtinius padarus, būkime šeima! – ir meiliai, kartu beprotiškai nusišypsojo.

Apie ką ji kalba? Ją išaugino elfai? Ir kodėl jos kvaila ugnis nesiliauja sūkuriuoti, traukti mano dėmesio?

– Aš nežinau, – užsimerkiau. – Nesuprantu nieko, ką šneki. Ir man nepatinka, ką tu darai.

– Eve, laikas suaugti. Gal jau pasistenk suprasti, jei nori išlikti gyva.

– Ar tu ketini mane nužudyti? – atsimerkiau ir pažvelgiau į ją.

– Ne, kvailute. Tu pati gausi galą, jei galų gale nesusivoksi. Man jau atsibodo. Eisiu. Tik patikrink komunikatorių, tada paskambink man. Pabendrausim kitą kartą – ne sapne, – ji nusišypsojo ir sutraukė į save auksinės liepsnos liežuvius.

Šviesa blykstelėjo ir man pradėjo ašaroti akys. Nežinau, ar dėl to, kad mane apakino ugnis, ar dėl to, kad nenorėjau, jog ji dingtų. Troškau, kad ji apimtų ir mane.

– Eve?

– Ką? – prasimerkiau ir sušnairavau ton pusėn, kur tikėjausi švytint. Bet nepamačiau jokios šviesos – net televizoriaus ekrano.

– Gal jau eikim miegoti, – sušnibždėjo Lendas. – Man regis, tu užsnūdai.

– Ak, taip, – ir papurčiau galvą bandydama atsikratyti vylingo sapno.

– Tau viskas gerai?

– Ką? Taip taip, man viskas gerai, – spustelėjau jam ranką ir prisiverčiau nusišypsoti. – Nesirūpink.

Norėjau užlipti į viršų kartu su Lendu, gal jis mane net pabučiuotų, bet iš galvos nėjo tas prakeiktas sapnas. Greitai palinkėjau labos nakties ir pirmoji smukau į savo kambarį. Kai nusitraukiau marškinėlius, prisiverčiau pažvelgti žemyn. Gal aš tik įsikalbėjau, bet mano širdis švietė ryškiau. Nusivylusi, suprasdama, kad tai kvaila, ir jausdamasi kalta palaukiau, kol trinktelėjo Lendo kambario durys, tada vogčiomis išsėlinau į virtuvę.

Nemaniau, kad komunikatorius čia, buvau tikra, jog įtarusis Deividas bus jį paslėpęs, bet privalėjau apieškoti visur. Ir radau – stalčiuje su virtuviniais rakandais.

Ištraukiau jį.

– Tai kvaila, – sumurmėjau.

Nieko keista ten nepamatysiu, nes viskas vyko ne tikrovėje, o sapne. Pažvelgiau į ekraną. Dvylika naujų pranešimų. Paskutinis gautas maždaug prieš dvi minutes – iš Rakelės komunikatoriaus. Ir nieko iš Vivjanos – nes ji netikra, tik mano prasimanymas, vaizduotės padarinys, o ne jokia ugninė mergina. Lengviau atsidusau. Staiga man suspaudė širdį: pasiilgau Rakelės. Aš jai neatsakysiu, antraip ji sužinotų, kur esu, tik perskaitysiu, ką rašo, kad įsitikinčiau, jog jai viskas gerai. Atidariau žinutę.

Be reikalo.

„Sveika, kvailute! – perskaičiau. – Tai kur norėtum susitikti? Myliu, Vivjana.“

Trisdešimt antras skyrius

KO DAR AŠ NEŽINOJAU

Išmečiau komunikatorių, tarsi jis būtų deginęs rankas. Viskas vyko iš tikrųjų – aš su tuo susijusi, susijusi su Vivjana. Ir kodėl klausiausi jos viena ausimi, kai aiškino, kas mes? Ką ji ten kalbėjo? Kad mirštu ar kad mirsiu, ar…

Padėjau galvą ant stalo. Viskas taip blogai, taip neįtikėtinai blogai. Negana, kad išprotėjusi antgamtinė žudikė žino daugiau nei aš ir gali įsigauti mano galvon, ji dar mano, jog mes turime būti kartu. Aišku, ir čia neapsieita be elfų.

Tai kas aš per – pypt! – tokia!?

Pirmieji mano vaikystės prisiminimai buvo apie globėjų šeimą. Policija rado mane klaidžiojančią nuogą visai vieną parke. Tada man buvo treji metai. Težinojau savo vardą. Jie nerado jokių tėvų pėdsakų, todėl buvau paskelbta našlaite. O jei… jei aš iš viso neturėjau tėvų? Iš kur tada atsiradau?

– Ji apsėsta manijos, – sušnibždėjau pati sau, prispaudusi kaktą prie medinio stalo. – Ji beprotė. Mes nesame tokios pat.

– Eve? – išsigandusi ir sutrikusi staigiai atsisėdau tiesiai. Ant virtuvės slenksčio stovėjo Lendo tėtis. – Neima miegas?

– A… taip… neima.

Svarsčiau, gal jam viską papasakoti. Bet jis pasitikėjo manimi, priėmė į savo šeimą. Ką jie darys, kai sužinos, jog padaras, kurio taip bijo, yra mano sesuo? Ir kad aš – galbūt – esu lygiai tokia pat kaip ji? Akys priplūdo ašarų: ir kodėl man nelemta būti paprastu žmogumi?

– Manęs irgi, – jis pasiėmė stiklinę vandens ir atsisėdo prie stalo priešais mane.

– Noriu paklausti, – mąsčiau, kaip gauti atsakymus į savo klausimus pačiai nieko neatskleidžiant. Jei Deividas apskritai galės ką nors atsakyti. Man atrodė, kad iš visų čia esančių aš žinau daugiausia, tik iš to nebuvo jokios naudos. – Retas žinojo tą eilėraštį apie Vi… apie tą merginą, kuri žudo. Ar čia kokia nors elfų pranašystė?

– Jis žinojo? Įdomu, – Deividas susimąstęs pažvelgė į mane. – Ar Retas priklauso šviesiesiems, ar tamsiesiems elfams?

– Ką? – ko dar aš nežinau? Nuostabu.

– Yra dvi elfų rūšys – dveji rūmai. Šviesieji ir Tamsieji. Nejau nežinojai?

– Nesu apie tai girdėjusi.

Jis susiraukė.

– Jie siuntė tave dirbti su elfais ir nepasakė, kuo jie skiriasi? O apie tradicinę elfų išmintį ar magiją pasakojo?

Tik gūžtelėjau.

– Nelabai. Rakelė vis išsisukdavo nuo atsakymų. Ji sakė, kad kol žinome tikruosius jų vardus, visa kita nesvarbu.

– Bet jie dirbo tik su šviesiaisiais elfais, ar ne?

Vėl patraukiau pečiais.

– Manau, su visais, kuriuos pažabojo.

Jis atsilošė, atrodė išvargęs, pasitrynė kaktą – visai kaip Lendas.

– Tai kvailiai.

– Aš rimtai. Koks tas skirtumas?

– Gerai, dauguma elfų yra nepriklausomi ir mažai kuo susiję su rūmais, bet visi skirstomi į dvi pagrindines grupes. Šviesieji elfai yra geranoriai, tiesa, tas jų gerumas – sąlyginis. Jie irgi gali pridaryti nemažai bėdų. Tamsieji – daug blogesni, piktavaliai.

– Tuomet Retas tikrai iš tamsiųjų. Jūs jį matėte. Tai jis atvedė ugninę merginą į Centrą.

– Ir jis žinojo pranašystę. Hm. Man įdomu, kodėl čia įveltas tas elfas. Šmėkla išpranašavo teisingai – pranešė apie mirtis, – linktelėjau apsimesdama, kad suprantu, apie ką jis šneka. Tuoj prisiminiau, kad Lendas yra kažką kalbėjęs apie šmėklą, neva ji minėjusi eilėraštį.

– Retas sakė dar kai ką, – prikandau lūpą. Laikas sumeluoti. – Kalbėjo apie tuštumą. Pasakė, kad ji, ta ugninė mergina, tuščia, – laukiau, kad Deividas kaip nors sureaguos, bet jis tik įbedė į mane suglumusias akis.

– Nieko apie tai nežinau. Elfai gyvena visai kitame lygmenyje nei mes. Mums ateitis – tai keleri metai į priekį, o jų užmačios aprėpia kelis šimtmečius. Jie kišasi į žmonių reikalus daugiau nei kiti tikri nemirtingieji, tačiau gyvena visai kitame laiko matmenyje. Paimkim kad ir Kresedą, – jis liūdnai nusišypsojo. – Pabandyk iš jos gauti aiškų atsakymą – bet kokį. Ji kitaip suvokia laiko tėkmę, nežino, kas yra skuba. Bet reikia džiaugtis tuo, ką turime.

– Taip, žinoma.

Kreseda. Gal ji man ką paaiškintų? Negalėjau eiti pas ją tuojau pat, nes bijojau pasiklysti tamsoje, bet įsižiebė viltis, kad gal bent ryte ką nors išsiaiškinsiu.

Ir dar vienas dalykas nedavė man ramybės: Vivjanos žinutė atėjo iš Rakelės komunikatoriaus. Nežinojau, ką tai reiškia, kur ir kaip Vivjana jį gavo, bet tai nežadėjo nieko gera.

– Eee… – sumykiau įbedusi akis į stalą, – žinau, kad jūs tikriausiai nemėgstate Rakelės, – tariant jos vardą mano balsas suvirpėjo, – bet ji visuomet buvo man gera. Būgštauju, kad ji… Ar dar nieko apie ją nesužinojote?

Deividas nusišypsojo ir paplekšnojo man per petį.

– Ketinau tau pasakyti rytoj. Tikrai žinau, kad Rakelė gyva ir sveika.

– Išties? – žvelgiau į jį su džiaugsmo ašaromis akyse. Rakelė, kad ir kaip mane nuvylė, buvo artimiausias man žmogus. Sužinojus, kad ji saugi, man tarsi akmuo nuo širdies nusirito.

– Ar jūs negalėtumėt… – man labai norėjosi pranešti jai apie save. Ką nors, kad ji suprastų, jog man viskas gerai.

Bet ji, ko gero, manimi nusivylė po visko, ką padariau: pamečiau sekimo įtaisus ir jais pasinaudojusi Vivjana prasmuko į Centrą, išlaisvinau Lendą ir pabėgau, užuot elgusis pagal protokolą, ir negrįžau, nors esu gyva. Ne, ji tikrai neapsidžiaugtų gavusi iš manęs žinutę. Bus geriausia, jei paliksiu ją ramybėje.

– Negalėčiau ko?

– Nesvarbu, – šyptelėjau. – Džiaugiuosi, kad jai viskas gerai. Jūs dėl to tikras?

– Visiškai. Gerai, eisiu, pabandysiu užmigti.

– Aš irgi.

Prasivarčius dar kelias ilgas, nerimastingas valandas pagaliau išaušo. Buvau išvargusi ir pikta. Dar suprasčiau, jei nemiegočiau svaigdama nuo minčių apie Lendą, o dabar prabūdravau apimta baimės ir paranojos – dėl savo šiurpinančios sesutės ir jos apsilankymo sapne.

Apie septintą į duris pabeldė Lendas.

– Taip?

Jis įkišo nosį. O Dieve, jis, kaip visada, pritrenkiamas.

– Labas, eisi su manimi į pamokas? Šiandien užtruksiu tik pusdienį.

– Tiesą sakant, prastokai jaučiuosi, – tikiuosi, jis pastebėjo, kaip apgailestauju. Bet tai vienintelė galimybė pasikalbėti su jo mama neatsakinėjant į Lendo ar Deivido klausimus. Kol kas nebuvau tam pasirengusi.

– Supratau. Tinginė. Grįšiu iki vidurdienio, – jis nusišypsojo, o aš pasijutau pačiu blogiausiu žmogumi Žemėje.

– Laukiu nesulaukiu, – atsakiau irgi nusišypsojusi. Klausiausi išpūtusi ausis, kol įsitikinau, kad namas ištuštėjo, tada užsimečiau striukę ir įsikišau į kišenę Elą. Lendas ir jo tėvas patikino, kad Kreseda įbaugino Retą, bet nenorėjau rizikuoti.

Šį sykį kelias atrodė trumpesnis, tikriausiai dėl to, kad ėjau paskendusi mintyse, galvojau, ką man atsakys Kreseda. Trakštelėjus šakelei kaskart pašokdavau, nes atrodydavo, kad štai iš už medžių pasirodys tingiai žingsniuojantis Retas arba – dar blogiau – Vivjana.

Priėjusi kūdros pakraštį sustojau. Neturėjau supratimo, kaip pasikviesti Kresedą. Lendas paleido vandens paviršiumi akmenėlį, bet man tai nors užmušk nepavyktų. Suraukusi kaktą susiradau apvalainą akmenį ir pabandžiau pakartoti meistrišką Lendo metimą. Deja, akmuo tik garsiai pliumptelėjo į vandenį. Nė karto neatšokęs. Pabandžiau dar kartą, bet veltui. Matyt, ilgai čia stypsosiu. Paskandinusi dar keturis akmenis jau buvau beketinanti pasiduoti, kai iš kūdros vidurio ėmė sklisti ratilai.

Priešais mane stojo Kreseda. Kūdros pakraščiai beveik atitirpo ir ji iškilo visai netoli manęs.

– O… eee… labas.

– Evelina, – išdainavo melodingu čiurlenančiu balsu.

– Pamaniau, gal galėsi man atsakyti į kelis klausimus?

Ji grėsmingai ir kartu liūdnai pažvelgė į mane.

– Kaip jau sakiau, tavo kelias – ne vandens. Sielos ir ugnies – štai koks tavo kelias.

– Taip, bet gal žinai, kas yra tuščia?

– Tu esi tuščia.

Labai padėjo.

– Taip, bet kas tai yra? Ką tai reiškia?

– Nieko, kol neapsispręsi. Tu gali pasirinkti ir tu dar nepripildyta.

Mano balsas sudrebėjo, akis ėmė graužti ašaros.

– O jei aš nenoriu, kad mane pripildytų?

– Mes negalime pakeisti savo prigimties, – ir, tarsi norėdama tai patvirtinti, liūdnai nusišypsojusi ištiesė man ranką. Aš dvejodama ištiesiau savąją ir paliečiau Kresedą. Mano ranka perėjo kiaurai.

– Aš nenoriu būti niekuo, – ir ašaros ėmė ristis man skruostais. – Aš nenoriu būti kaip ji, kaip Vivjana. Ar irgi imsiu puldinėti žmones?

– Niekas negali priversti tavęs to daryti, vaikeli. Tu įstrigusi tarp dviejų pasaulių, visai kaip manasis Lendas. Tu panorėsi ugnies, panorėsi, kad tave pripildytų. Tokia tavo prigimtis. Tikiuosi, atsilaikysi, bet ji daug stipresnė už tave, – Kreseda nusišypsojo ir pasviro į priekį tarsi norėdama nušluostyti man ašaras. – Lik ištikima tam, kas verta tavo gyvenime. Būk gera mano sūnui, – jos figūra suraibuliavo ir suiro susiliedama su vandeniu.

Namo ėjau krečiama šalčio ir jausdamasi baisiai vieniša. Ir vėl Kreseda nieko doro man nepasakė. Aš taip ir nesupratau, kas tos tuščios ir kodėl aš viena iš jų. Buvau tokia prislėgta, kad jau ėmiau svarstyti, ar tuojau pat nesusitikus su Vivjana. Regis, ji vienintelė žino, kas čia dedasi.

Bet paskui prisiminiau, ką sakė Kreseda: Lendas ir aš panašūs, abu įstrigę tarp dviejų pasaulių. Ir nors žinojo, kas aš tokia, nebandė manęs nužudyti ir neįsakė laikytis kuo toliau nuo jos sūnaus. Kuo daugiau apie tai galvojau, tuo lengviau man darėsi širdyje. Kreseda nemano, kad aš pavojinga, ir jau tuo reikia džiaugtis. O Vivjana ir elfai su savo nesąmonėm tegul daro, ką išmano, man tai nerūpi.

Aišku, man rūpėjo, ir dar kaip, apie tai mąsčiau kiekvieną minutę, bet aš nesiduosiu įtraukiama į jų žaidimus. Mano panašumas su Vivjana nieko nereiškia. Aš ne tokia kaip ji, aš nebijau tuštumos. Jei ir norėjau, kad kas mane pripildytų, tai laimingos mintys apie tai, kaip Lendas laiko mane už rankos.

Trisdešimt trečias skyrius

MELAGIŲ MELAGĖ

Apimta panikos atsimerkiau – drebėjo visas pasaulis. Paskui išgirdau kvatojant Lendą: jis šokinėjo mano lovos gale. Griebiau pagalvę ir sviedžiau į jį. Jis sugavo ir atsisėdo galukojy sukryžiavęs kojas.

– Tinginė, – erzino.

Kilstelėjau markstydamasi.

– Klausyk, tai mano pirmos atostogos, neturėjau jų nuo aštuonerių. Juk turiu teisę pailsėti?

– Gerai. Bet mokykloje be tavęs nuobodu. Niekas nealpsta pamatęs rakinamas spinteles ir panašiai.

– Tai kvailiai.

Jis įbedė akis į lovos užtiesalą.

– Pagalvojau, gal norėtum vakare kur nueiti? Mano draugai ketina susitikti picerijoje.

Atsisėdau kaip ant spyruoklių pamėtėta.

– Dievulėliau! Tai pasimatymas? Ir ten bus kitų tikrų paauglių?

– Bijau, taip.

Vienu šuoliu atsidūriau galukojy ir apsivijau rankomis jam kaklą.

– Tai dar viena išsipildžiusi svajonė!

Lendas apkabino mane per liemenį.

– Žinai, tave taip lengva padaryti laimingą.

– Bet… O, ne! – ir atsitraukiau nuo jo tiek, kad galėčiau pažvelgti į veidą, nes jis tebelaikė mane glėbyje. – Juk tau namų areštas! Ketini išlipti pro langą ir pavogti automobilį?

– Taip, nes aš pamišėlis ir seku vienu iš tavo televizijos serialų. Jei rimtai, tai paprašiau tėčio ir jis mus išleido.

– Dieve, jis tikrai griežtas drausmės sergėtojas, ar ne?

– Manau, tėtis džiaugiasi, kad aš pagaliau ėmiau elgtis kaip paprastas paauglys. Jis visą laiką jaudinosi dėl to, kad per mažai bendrauju.

Liūdnai nusišypsojau: dėl mano bendravimo su pasauliu niekas niekada nesijaudino. Nesakau, Rakelė savaip manimi rūpinosi: nerimavo, ar aš gyva, ar ne, ar padariau prancūzų kalbos namų darbus (gal ne tiksliai tokia seka), tačiau ji stengėsi išvengti mano jausmų ir išgyvenimų temos. Tikiuosi, Deividas žinojo, ką kalba, kai pranešė, jog Rakelė gyva ir sveika.

– Kas yra?

– Kodėl klausi?

– Kažkas neduoda tau ramybės.

Pažvelgiau į jo tikrąsias akis ir pasistengiau nusišypsoti. Nenorėjau dabar šnekėti apie Rakelę. Žinojau, kad turėčiau, bet norėjosi galvoti tik apie malonius dalykus, o ne apie tai, kaip Vivjana gavo Rakelės komunikatorių.

– Pastaruoju metu man daug kas neduoda ramybės.

– Gal galiu kuo nors padėti?

– Galbūt. Bet apie tai pasikalbėsime vėliau, gerai? Man reikia pasirengti pasimatymui.

– Tam tau prireiks trijų valandų?

– Nežinau. Einu su tokiu gražuoliu, tad turiu atrodyti pritrenkiamai.

Jis nusijuokė, paleido mane ir nulipo nuo lovos.

– O, nepagalvojau, aš irgi veduosi stulbinamą panelę. Gal man pakeisti pavidalą? – jis sumirguliavo ir prieš mane stojo mėlynakis blondinas. – Ką manai? Ar šis veidas manęs nestorina?

Nusijuokiau.

– O gal truputį azijietiško žavesio? – jis vėl sumirguliavo ir pasivertė dailučiu vaikinuku kinu. – Ar taip geriau?

– Hm. Nežinau, ne visai mano skonio.

– O koks tavo skonio? – jo balsas keitėsi kaskart pakeitus pavidalą, ir tai mane, kaip visada, erzino.

– Man patinka vandens spalvos vaikinai.

Jis nudelbė akis.

– Tau tikrai patinka, kaip aš atrodau? Ar tai tavęs, na, nežinau, negąsdina?

Atsistojau, pridėjau delną jam prie skruosto ir sutelkiau žvilgsnį, kad galėčiau matyti kiaurai jo apžavų.

– Man tikrai patinka, kaip tu atrodai. Nė vienas tavo pavidalas negali lygintis su tikruoju tavimi.

Jis nervingai suraukė antakius. Tada dar kartą sumirguliavo, spalvos išbluko ir prieš mane stojo tikrasis Lendas, be jokių apžavų. Toks, kokį jį mačiau tada, gulintį Centre be sąmonės. Jau buvau pamiršusi, koks jis įstabus. Nusišypsojau tebelaikydama delną jam ant skruosto. Pasikeitė ir jo oda, liečiant atrodė dar švelnesnė ir glotnesnė, jei tai išvis įmanoma.

– Štai ir tu.

Jei žiūrėjau tiesiai jam į akis, akies krašteliu galėjau matyti visą veidą, tačiau vos tik nukreipdavau žvilgsnį, bruožai išskysdavo.

– Štai ir aš, – tyliai pratarė tikruoju savo balsu. Jis priminė jo motinos, tik buvo sodresnis ir žmogiškesnis, todėl skambėjo šilčiau ir mano ausiai buvo pažįstamesnis. Malonesnio balso nesu girdėjusi: tarsi sušalęs iki kaulų čiulpų pasinertum į garuojančią vonią.

– Noriu, kad žinotum, – pasakiau apsimestinai rūsčiai, – dabar, kai išgirdau tavo tikrąjį balsą, daugiau nepakęsiu jokių kitų.

Jis nusijuokė ir man ėmė linkti keliai. Visa Reto dovanota šiluma negalėjo prilygti šiam juokui ir tam, kaip dabar jaučiausi.

– Eve, tu neįtikėtina, ar žinai šitai?

– Numanau, – išdykėliškai nusiviepusi atitraukiau delną jam nuo skruosto ir apsivijau abiem rankomis per kaklą.

Jis viena ranka apglėbė mane per liemenį, prisitraukė arčiau, kitos pirštais paglostė skruostą. Mano kvėpavimas sutankėjo: supratau, kad tuoj tuoj atsitiks tai, apie ką taip ilgai svajojau, – jis mane pabučiuos – ir baisiausiai išsigandau. Jo lūpos buvo vos per kelis colius nuo manųjų. Staiga Lendas surimtėjo ir mūsų lūpos susiliejo bučinyje.

Užsimerkiau ir ištirpau. Jo lūpos – o, pypt! – jo lūpos… o aš ką tik pagalvojau, kad nieko nėra švelniau už jo odą. Ir tokios šiltos, neįtikėtinai šiltos. Pakilau iki padebesių: negalėjau patikėti, kad esu čia, kad bučiuojuosi su Lendu, ir tai buvo pats nuostabiausias bučinys pasaulyje.

Po kelių sekundžių ėmiau galvoti, ką turėčiau daryti toliau, juk niekada nebuvau bučiavusis. Lendas tikriausiai pamanė tą patį, nes plačiau pravėrė lūpas ir apgaubė manąsias. Aš jam atsakiau. Mes stovėjome vidury kambario, du nekalti vaikai, mokydamiesi pajusti bučinio saldybę.

Dieve, kaip nuostabu.

Galėjau bučiuotis visą dieną. Ir kaip, po galais, sugebėjau iki šiol su niekuo nepasibučiuoti? Po visos amžinybės, kuri man vis tiek pralėkė kaip viena akimirka, atsitraukėme vienas nuo kito.

– Ar iš tiesų čia tavo pirmasis bučinys? – paklausė savo nuostabiausiu pasaulyje balsu, neva įtariai sušnairavęs į mane.

– O tavo? – o ne, tikriausiai viską dariau blogai.

Jis nusišypsojo.

– Taip. Bet manyčiau, kad reikia pakartoti…

Aš, netarusi nė žodžio, pasvirau jo pusėn ir siurbte įsisiurbiau į lūpas.

Tačiau vos spėjome įkaisti, beldimas į duris privertė atšokti vienas nuo kito.

– Prašau atidaryti duris! – pasigirdo Lendo tėčio balsas anapus užrakintų durų.

– O taip, atleisk, tėti, – atsiprašė Lendas. Jis vėl prisipildė spalvų ir tapo įprastu tamsiaplaukiu gražuoliu. Atidarydamas duris Lendas nusišypsojo tėvui. – Tik pasakiau jai apie šį vakarą.

– Keturiasdešimt penkias minutes? – pakėlė antakius Deividas. O, velnias, ar praėjo tiek laiko? Aš nuraudau nuo viršaus iki kojų pirštų galiukų, o Lendas tik nusijuokė. – Kodėl judviem nenulipus žemyn ir nepasikalbėjus apačioje?

– Taip, žinoma.

Lendas ištiesė man ranką ir aš, vis dar sutrikusi, ją suėmiau. Kitas dvi valandas praleidau apsvaigusi nuo laukimo. Vis prisimindavau, kad mes pasibučiavome – mane pabučiavo! – ir vėl užplūsdavo jaudulys.

Galiausiai atėjo laikas išvažiuoti. Šį kartą Lendas vairavo atsipalaidavęs ir laimingas kaip niekada, jis vis juokavo, kad po pasimatymo aš turėsianti apmokėti sąskaitą.

Picerija mane irgi sužavėjo: sausakimša, triukšminga, pritemdytomis šviesomis ir staliukais su pristumiamais suolais. Džonas, išstypęs rudaplaukis, kurį buvau pastebėjusi mokykloje, pamojavo mums nuo vieno staliuko, stovinčio salės gilumoje šalia žaidimo automatų. Ten sėdėjo dar penki paaugliai. Porą jų jau pažinojau.

Man nematyta mergina, išvydusi Lendą, nušvito. Gražutė, tamsiaplaukė, tik išsidažiusi per ryškiai. Man baisiai nepatiko, kaip ji į jį žiūrėjo, o dar labiau – kaip palinko į priekį atidengdama gilią iškirptę. Prisiglaudžiau prie Lendo vildamasi, kad jis vėl paims mane už rankos. Esu susidorojusi su tokiais padarais, kokie jai nesisapnavo baisiausiuose košmaruose. Man nėra ko bijoti. Taip, visiškai nėra ko.

– Lendai, tu grįžai? – išgiedojo ji. – Aš taip džiaugiuosi, taip jaudinausi dėl tavęs! Tikriausiai labai sirgai! Buvau atnešusi tau sausainių, bet tėtis neįleido, sakė, kad liga užkrečiama.

– Ačiū, jaučiuosi daug geriau, – mandagiai nusišypsojo jis.

Visą tą laiką mergina nesiteikė į mane nė žvilgtelėti. Tarsi taip atkakliai nepastebėdama būtų galėjusi priversti mane išnykti. Galiausiai supratusi, kad Lendas nesiruošia palaikyti pokalbio, atsisuko į mane ir išspaudė šypsenėlę.

– O kas tu?

– Evė.

– Sveika. Aš Karlė. Jūs pusbroliai ar kaip? – ir įsmeigė akis neįstengdama nuslėpti vilties.

Pasisukau į Lendą ir nužvelgiau jo juodus plaukus, tamsiai rudas akis.

– Ką tu sakai, o aš ir nežinojau, kad mudu tokie panašūs!

– Vadinasi, pusbroliai! – pasakė ji išsišiepusi. Pasijutau bjauriai.

– Ne, mes ne giminaičiai, – įsikišo Lendas. – Evė paprasčiausiai persikėlė čia gyventi.

Ji iškart paniuro. Vargšelė. Vis dėlto laikėsi tvirtai. Po akimirkos jos veidą nutvieskė plati šypsena.

– Puiku!

Mes atsisėdome ir Lendas apkabino mane per pečius. Visų sėdėjusių prie stalo žandikauliai atvipo.

– Žmogau, – tarė Džonas purtydamas galvą, – visą tą laiką galėjau dėti galvą, kad tu gėjus.

– Atleisk, Džonai, ar tu nusivylei? – paklausiau nekaltai sulapsėjusi blakstienomis. Visi nusijuokė, Džonas irgi šyptelėjo.

– Gal truputį, – atsakė ir maivydamasis prisiglaudė Lendui prie šono iš kitos pusės.

– Ei, atsiknisk! – ir Lendas stumtelėjo jį taip, kad šis vos nenuvirto nuo suolo.

Taip buvau priimta į jų draugiją. Aš! Draugų kompanijoje! Maniau, kad vakarykštė diena buvo pati geriausia mano gyvenime, tačiau šiandiena pranoko ją milijoną kartų! Mokykloje tebuvau stebėtoja, o čia pati tikriausia dalyvė, priimta ir pripažinta.

Tiesą sakant, draugija kaip draugija, nieko ypatinga (išskyrus Lendą, kuris man patiko labiau, nei drįsau sau pripažinti). Bet būdama tarp šių kvailokų, nesubrendusių, nerūpestingų paauglių jaučiausi kaip namie. Aišku, krūpsėjau kaskart, kai akies krašteliu pastebėdavau pro šalį pračiaužiant blondinę, šiurpau, išvydusi panašų į Retą vaikiną. Laimei, niekas nepastebėjo, kad sėdžiu lyg ant adatų. Tačiau rankinėje pūpsojo Elas, o kišenę svėrė geležinis kastetas, todėl jaučiausi daug saugiau. Viskas bus gerai.

Vakarui įsibėgėjus Karlė, regis, pamiršo Lendą ir ėmė įnirtingai koketuoti su Džonu. Aš lengviau atsidusau.

– Man patinka tavo plaukai, – pasakė ji, kai Džonas pakilo ir nuėjo prie žaidimų automatų.

– O, ačiū! – atsakiau, tikrai nuoširdžiai apsidžiaugusi. – Man patinka tavo vėrinys.

Karlė nusišypsojo. Sėdėjau jausdama Lendo ranką ant pečių, vildamasi, kad turiu naujų draugų, ir jaučiausi nuostabiai. Jokios įtampos, jokių užduočių, niekam nereikia atsiskaityti.

Pirmą kartą savo gyvenime buvau paprasta paauglė.

Parvažiavę namo dar nėjome į vidų, nusprendėme pasivaikščioti po miškelį. Tamsoje Lendas atrodė dar žaviau – švytėjo iš vidaus. Mano riešas naktyje irgi švytėjo kaip atvira liepsna, bet aš nekreipiau į tai dėmesio: Lendas vėl virto savimi ir mes bučiavomės tol, kol mano rankos sustingo nuo šalčio. Kai ėmė barškėti dantys, jis atsitraukė ir nusijuokė.

– Gerai, matau, mums laikas vidun.

Vaikinas apkabino mane per liemenį ir mes nužingsniavome link namo.

– Eve?

– Mm, taip?

– Aš tik… aš taip džiaugiuosi, kad mes galime būti visiškai atviri vienas kitam. Nuo tavęs man nereikia nieko slėpti. Aš su niekuo iki šiol taip nebendravau.

Man sugėlė širdį. Jis pagaliau yra visiškai atviras. O aš? Ką sau galvojau linksmindamasi su paprastais paaugliais, apsimesdama, kad esu viena iš jų? Lendas visiškai man atsivėrė, parodė tikrąjį save neturėdamas supratimo, kas aš tokia iš tikrųjų.

Staiga nuostabiausia mano gyvenimo diena nublanko, mane prislėgė kaltės jausmas: jis su manimi atviras, o aš melagių melagė.

Trisdešimt ketvirtas skyrius

KARTU, BET VIENIŠA

Aš ir Lendas vėl bučiavomės miškelyje. Nors buvo tamsu, viską mačiau kuo aiškiausiai.

– Oho! – pasakė Vivjana ir aš pažvelgiau į ją, paskui vėl į mudu su Lendu. Tai, kad galėjau matyti mus bučiuojantis iš šalies, mane nuliūdino, tarsi ten, su Lendu, stovėčiau ne aš. Tarsi nieko nebūtų buvę. – Tik pažiūrėkit į tuodu!

Gūžtelėjau, stebėdama mus jaučiausi nejaukiai: dabar aš jį pabučiavau.

– Man jis patinka. Labai.

– Matau, – susiraukė ji. – Kas jis toks?

– Ne tavo reikalas, kas jis toks.

– Ne, tikrai, jis kitoks.

– Taip. Ir jis mano.

Vivjana nusijuokė.

– Ak, nusiramink. Neketinu atimti iš tavęs tavo berniūkščio. Man jo nereikia.

– Ką tai reiškia? – dėbtelėjau į ją.

– Nejau manai, kad jis liks su tavimi, kai sužinos, kas tu tokia? – Vivjanos balse nebuvo jokio žiaurumo. Priešingai, ji atrodė susirūpinusi dėl manęs.

– Bet aš jam patinku, – pasakiau suprasdama, kaip apgailėtinai tai skamba.

– Tu ne ta, kuo jis tave laiko. Tu ne viena iš jų. Gali apsimesti, kad esi paprasta žmogiška mergina, gali apsimesti, kad esi antgamtinė būtybė, galų gale tai neturi jokios reikšmės. Mes niekas, – jos veidas virto tuščia kauke.

– Kodėl taip elgiesi? – paklausiau tyliai. – Kodėl juos žudai?

– Aš jų nežudau! Tiesiog paleidžiu juos.

Ji pažvelgė į mane, blyškios akys buvo sklidinos liūdesio.

– Mes tokios esame, Eve. Taip elgtis mums liepia prigimtis. Paleisti juos, išlaisvinti. Jie nepriklauso šiam pasauliui. Ir jei aš neatiminėsiu jų sielų, mirsiu.

– Tu iš tikrųjų pasiimi jų sielas?

Ji gūžtelėjo.

– Sielą, dvasią, gyvybinę energiją, vadink, kaip nori. Gyvybei palaikyti reikia labai daug energijos, o antgamtiniai padarai gyvena ilgai, labai ilgai. Štai ką aš iš jų atimu. Manau, kad čia laimi abi pusės: jie pagaliau gali palikti šį varganą, atšiaurų pasaulį, o aš gaunu tai, kas padeda man išgyventi.

– Tačiau aš to nedarau ir, kaip matai, esu gyva.

Ji kilstelėjo antakį.

– Šiandien tu daug ryškesnė. Arba tave vėl aplankė tas elfas, arba tavyje ugnį uždegė kažkas kitas. Mes neturime savo sielos, Eve.

– Aš turiu sielą! – karštai užginčijau.

– Mes abi tuščios – kaip tos mažutės porcelianinės lėlytės. Mes negalime išgyventi vienos pačios. Kai mus sukūrė, davė mums tik mažą dalelę. Visiškai mažutę dalelę sielos. Net paprastų žmonių sielos švyti stipriau, o jų sieliūkštės tokios apgailėtinai mažos, kad net kalbėti neverta. Nejau niekada nesusimąstei, kodėl tau visą laiką šalta? Kodėl nuolat jautiesi vieniša?

Nuleidau galvą neprisiversdama pažvelgti jai į akis.

– Nejau aš tikrai neturiu sielos?

– Savo – ne. Ir nežinau, kaip ilgai dar tversi, jei neimsi daryti to, kas tau lemta. Eve, paklausyk manęs, – Vivjana suėmė mano ranką, jos delnai buvo tokie pat šalti kaip mano. Pažvelgiau jai į akis: švytinčias, ryškias, gilias. – Tai nuostabu. Tikrai. Ta tėkmė, ta ugnis, pripildanti kūną. Nieko panašaus nesi patyrusi per visą savo gyvenimą. Tarsi atgimtum iš naujo ir daugiau nebūtum vieniša. Visos tos sielos apsigyvena tavyje ir tu nesi vieniša! Aš jas saugau. Saugau kaip didžiausią man dovanotą lobį. Jos mano, aš jas myliu, jos atiduoda man savo šilumą.

Aš vėl įbedžiau akis į auksines liepsnas jai už nugaros. Dabar supratau, kas tai. Turėjau nuliūsti, bet vietoje to vėl ėmiau jų trokšti, labiau nei bet kada. Aš nenorėjau būti tuščia.

– Turėčiau tave nužudyti, – ištarė ji rimtai ir tyliai. – Visos tos kvailos pranašystės… Jie nori, kad atsikratyčiau tavęs, kol dar nesusivokei, ką gali padaryti. Ir aš galėčiau. Tave nužudyti, turiu omeny. Juk tu visai nesusigaudai. Tu net nežinai, kaip atimti sielas, o aš dabar labai galinga, – ir ji susimąstė. Norėjau bėgti, tačiau ji buvo tokia rami ir vis dar nepaleido mano rankos. – Bet aš nenoriu to daryti. Kvaišos elfai, jie mano, kad žino viską, galvoja, kad gali mane valdyti. Aš pavargau nuo jų ir pavargau būti viena. Juk mes šeima, ar ne? Mes turime būti kartu, supranti?

Nežinojau, ką atsakyti. Ką jūs atsakytumėt, jei kažkas prisipažintų, kad lengvai gali jus nužudyti, ir paskui pasiūlytų draugauti, dar daugiau – tapti šeima?

– Aš negaliu tavęs surasti, – Vivjanos žvilgsnis gręžė mane kiaurai. – Net elfai, kurie man padeda, negali tavęs surasti. Pasakyk man, kur tu esi.

Sielos priartėjo ir apakino mane savo nežemišku grožiu. Vivjana galėtų mane išmokyti jas pasiimti. Jau žiojausi prašyti, kai išgirdau Lendo juoką. Pažvelgiau ton pusėn, kur mudu stovėjom. Jis laikė mane glėbyje ir kažką kuždėjo man į ausį.

– Aš su juo, – sušnibždėjau ir atsitraukiau nuo Vivjanos.

Akimirką ji atrodė įskaudinta, paskui veidą iškreipė žiauri šypsena.

– Žinoma. Pasakyk jam, kas tu, ir tada pranešk man, ar vis dar esi su juo. Pamatysi. Tu turi tik mane vieną. Tik mane vieną.

Ji sutraukė į save visus ugnies liežuvius ir pasidarė tokia ryški ir šiurpiai graži, kad aš apsiverkiau.

Kai pabudau, vis dar verkiau. Už lango tik pradėjo brėkšti, bet žinojau, kad jau neužmigsiu. Atsisėdau ir, prisitraukusi kelius prie krūtinės, apglėbiau rankomis. Ji teisi. Aš tuščia. Vieniša ir sušalusi, ir visą laiką tai žinojau. Patempusi sportinių marškinėlių apykaklę pažvelgiau po jais. Nors mano riešas nepasikeitė nuo to laiko, kai Retas įliejo į jį ugnį, širdis – buvau tikra – švietė ryškiau.

Ir tada man šovė mintis. Baisi, siaubinga mintis. O jei visą tą laiką atimu iš Lendo gyvybinę energiją? Jei palengva marinu jį? Pagaliau susiradau vaikiną, kurį neabejotinai įsimylėjau, ir štai – vagiu jo sielą!

Man reikia bėgti, dingti iš čia, kur nors, kur negalėčiau niekam pakenkti, ypač Lendui. Bet po to, kai jis man atsivėrė, kai pasitikėjo manimi, negalėjau taip jam atsilyginti. Stengdamasi nepravirkti nutipenau koridoriumi iki kambario, kur buvo Lendas. Jis miegojo, beveik nematomas, išsipleikęs per visą lovą ir susisukęs į antklodę.

Atrodė toks gražus ir mielas. Man suspaudė širdį. Šalia lovos ant stalelio gulėjo atverstas eskizų sąsiuvinis.

Pritykinusi blausioje rytmečio prieblandoje pamačiau, ką jis piešė. Mano portretą, galbūt buvo jį pradėjęs per piešimo pamoką. Tokia kieta mergužėlė, spaudžianti Elą ir įžūliai sakanti visam pasauliui: „Aš jums parodysiu!“ Lendas nupiešė mane tokią, kokią matė: aš buvau nepaprastai graži.

Apsižliumbiau balsu. Lendas pašoko iš miegų išsigandęs, veide radosi spalvos.

– Eve? Kas atsitiko?

Papurčiau galvą, pro ašaras nieko nemačiau.

– Man regis, aš tave žudau.

Trisdešimt penktas skyrius

RAUSVA, PURI MEILĖ

Lendas sutrikęs įbedė į mane akis.

– Tau regis, kad mane žudai?

– Aš tik… Vivjana sakė… ir aš švyčiu vis ryškiau, ir…

– Nusiramink, – Lendas prisislinko arčiau ir paplekšnojo per lovą šalia savęs. Šniurkščiodama prisėdau, stengiausi nesiliesti prie jo. – Apie ką tu kalbi?

– Aš žinau, kas žudo. Jos vardas Vivjana ir ji mano sesuo – tam tikra prasme. Ji sakė, kad mes ne visai kaip seserys, bet tokios pat.

– Kada su ja kalbėjai? – jis atrodė nustebęs ir sunerimęs.

– Šiąnakt. Ir dar porą kartų kitomis naktimis. Miegodama, sapne.

Jis pasistengė nenusišypsoti.

– Vadinasi, tu susapnavai, kad toji… kaip ji ten… tavo sesuo?

– Ne, – papurčiau galvą. – Tai ne šiaip sapnai, iš pradžių pamaniau, kad nuo įtampos man nuvažiavo stogas, bet ji pasakė, jog atsiuntė man žinutę, ir iš tikrųjų – į mano komunikatorių. Jis apačioje, virtuvėje, stalčiuje. Aš jį radau, atleisk.

Lendas susiraukė.

– Tikrai?

Linktelėjau visa širdimi trokšdama, kad tai būtų netiesa.

– Oho. Ir ką ji tau sakė?

– Na, nelabai supratau. Kad mes vienodos, kad mes negimėme, o buvome sukurtos. Kad mes tuščios, ir ji sakė… – aš vėl pradėjau verkti, – jog aš neturiu sielos. Kad aš tuščia ir šalta kaip ji, dėl to ji ir pasiima kitų sielas. Kad pripildytų save. Bet ji mano, jog daro gerą darbą, išlaisvina antgamtines būtybes iš šio pasaulio. Jos sielos visada su ja, švytinčios ir pasakiškai gražios, ir ji sakė, jog elfai pasiuntė ją manęs nužudyti, bet ji nori, kad mes būtume šeima.

Lendas nutilo, regis, net liovėsi kvėpuoti. Laukiau, kad jis ims šauktis tėvo, kad su siaubu atšlis nuo manęs it nuo raupsuotosios.

– Ji sakė, kad jei nepradėsiu atiminėti sielų, energijos, mirsiu, nes neturiu savo sielos. Bet aš nenoriu mirti! Ir, Lendai, man taip gaila, bet aš švyčiu vis ryškiau, mano širdis ir… o jei aš vagiu tavo sielą? Kai mes liečiam vienas kitą, bučiuojamės? – ir ėmiau bliauti taip, kad negalėjau kalbėti. – Aš nenoriu daryti tau nieko bloga. O, atleisk, atleisk man!

Jis sėdėjo nejudėdamas visą amžinybę. Paskui, didelei mano nuostabai, ištiesė ranką ir suėmė mano pirštus. Aš ėmiau trauktis.

– Ne! Nenoriu tau pakenkti!

– Eve, – ištarė jis rimtai ir švelniai. Ir stipriau suspaudė man ranką. – Nejau tikrai manai, kad tai tiesa? Net jei ta Vivjana ir yra ta, kuo tu ją laikai, iš kur gali žinoti, kad ji sako tiesą?

Papurčiau galvą.

– Nežinau. Viskas logiška. Kodėl tada mes su ja tokios panašios? Ir kodėl švytime? Ir man visuomet šalta, aš jaučiuosi vieniša ir tuščia.

Jis suėmė man už smakro ir atsuko į save.

– Tu turi sielą. Tai kvailiausias dalykas, kokį kada esu girdėjęs. Kaip būdama tokia linksma, laiminga, rūpestinga gali neturėti sielos?

– Bet aš švyčiu! Ir tas švytėjimas vis ryškėja!

– Ar jautiesi taip, tarsi kažką iš manęs atimtum? Ar tai panašu į tai, ką tau darė Retas?

Suraukiau kaktą ir susimąsčiau. Lendas irgi užliejo mane šiluma, padarė laimingą, tačiau tai ne tas pat. Reto šiluma ir laimė man visuomet atrodė svetimos, visiškai naujos mano esybei. O kai būdavau su Lendu, jis tarytum sušildydavo pačią mane. Vėl papurčiau galvą.

– O tu nesijauti… silpnesnis?

Jis nusijuokė.

– Nė kiek. Jei sąžiningai, tai jaučiuosi energingesnis nei bet kada. Ir toks laimingas, koks nebuvau per visą gyvenimą.

Negalėjau patikėti. Ką tik prisipažinau jam, kad esu pabaisa, kad man lemta atiminėti iš antgamtinių būtybių sielas, o jam nė motais!

– Bet aš žinau, kad esu tokia pat kaip Vivjana. Kalbėjau su tavo mama. Ji sakė, kad tai tiesa.

– Ji su tavimi kalbėjosi? Oho. Ji niekam nepasirodo, išskyrus mus su tėčiu. Ar ji mano, kad ketini padaryti ką nors baisaus?

– Ne. Ji sakė, kad galiu pasirinkti, bet ji nežino, kas tada atsitiks.

– Matai. Man nerūpi, kad tu tokia pat kaip Vivjana. Ji beprotė. O tu – ne. Beje, jeigu ji išvien su elfais ir jie nori tave nužudyti, tuo labiau negalime tikėti nė vienu jos žodžiu. Net jeigu ji pati tiki tuo, ką kalba, kas gali pasakyti, kad ji neklysta? Arba ji meluoja, nori privilioti tave ir tada nužudyti.

– Galbūt. Manau, ją išaugino elfai. Ji žino aibę jų pranašysčių ir kitokių dalykėlių, bet nelabai tuo tiki, – aš susiraukiau. – Ji atrodo labai vieniša ir liūdna, – sunkiai įsivaizdavau, ką reiškė būti užaugintai elfų. Kad ir koks keistas buvo mano gyvenimas, šalia esantys žmonės manimi rūpinosi. Pažvelgiau į Lendą. – Tu tikrai nebijai manęs po viso to, ką tau papasakojau?

Jis papurtė galvą, paleido mano pirštus ir apkabinęs prisitraukė arčiau.

– Nė truputėlio. Jei tu nežinai, kas esi, dar nereiškia, kad tavęs reikia bijoti. Man tai gerai pažįstama, – jis nusišypsojo. – Ir kaip galima bijoti merginos, rausvos nuo galvos iki kojų?

Aš nusijuokiau ir nusišluosčiau paskutines ašaras. Vis dar negalėjau patikėti. Lendas, ko gero, vienintelis Žemėje galėjo taip sureaguoti.

– Kaip manai, ar turime papasakoti tavo tėčiui?

Jis patylėjo.

– Nežinau. Tu kalbėjai su mano mama, o ji tokius dalykus išmano geriau nei jis. Be to, man neatrodo, kad tada kas nors pasikeistų. Čia tu saugi – ji negali tavęs rasti. Štai kas svarbiausia. Man regis, jei mano tėtis ar kiti sužinotų, jie pradėtų… nerimauti. Nemanau, kad reikia jiems sakyti. O tu?

Papurčiau galvą. Nusiraminau labiau, nei galėjau įsivaizduoti.

– Tegul tai lieka tarp mūsų. Ir jei Vivjana vėl tave aplankys arba jei sužinosi dar ką nors, pasistengsim išsiaiškinti patys, gerai? O kol kas laikyk Elą prie savęs, – nežiūrint jo įsitikinimo, kad ugninė mergina neras manęs – jeigu jau nerado, akys rodė, kad jam neramu. Tarsi atspindėtų mano žvilgsnį. Nesvarbu, kad čia jaučiausi saugi, Vivjana kažkur yra ir ji ieško manęs. Lendas suspaudė ranką ir priglaudė mane prie savęs.

– Viskas bus gerai. Mes kartu, kad ir kas atsitiktų.

Lendas mane pritrenkė, nemaniau, kad jis toks nuostabus. Staiga supratau, kad daugiau nejaučiu nei šalčio, nei vienatvės. Lyg ir nieko ypatinga: tik trapus, dar sunkiai atpažįstamas laimės, pilnatvės jausmas.

– Bet jei aš tave paliesiu ir tu pajusi ką nors keista, pasakyk, gerai?

– O, kai tu mane lieti, aš tiek visko jaučiu, bet nieko keista.

Išsišiepiau ir lengvai stuktelėjau Lendui į krūtinę.

– Aš rimtai.

– Žinau. Tikrai pasakysiu, pažadu, – jis pakštelėjo man į skruostą, tada pažvelgė į laikrodį. – Hm, tu gal geriau jau eik į savo kambarį. Jei tėvas prabus ir ras mus drauge, jam tai gali nepatikti.

– O taip, žinoma, aš nepagalvojau, – ir pašokau taip staiga, kad vos išsilaikiau ant kojų. – Susitiksime apačioje.

Lendas nusišypsojo.

– Laukiu nesulaukiu.

Uždariau jo kambario duris ir atsirėmusi į jas nugara užsimerkiau. Vivjana neteisi. Aš nebuvau vieniša.

Likusi diena praėjo nuostabiai. Deividas gavo man suklastotus asmens dokumentus. Mes užpildėme prašymą ir visa, ko reikia, kad rudenį mane priimtų į mokyklą. Dabar turėjau visai mielą pavardę – Grin. Jau nepamenu, kokia pavarde vadinausi gyvendama globėjų šeimose, o Centre man jos išvis nereikėjo. Tačiau dabar, kai šalia vardo mačiau parašytą ir pavardę, jaučiausi kaip tikra pilietė, tarsi iš tiesų turėčiau tapatybę ir savo gyvenimą, atskirą nuo TKABA.

Deividas nupirko man kelis vadovėlius, skirtus mokytis savarankiškai, kad neatsilikčiau nuo mokymo programos ir galėčiau krimsti mokslus namie, nes šie mokslo metai jau ėjo į pabaigą ir dabar užsirašyti į mokyklą nebuvo prasmės.

Aš šiek tiek nusiminiau, nes su Lendu praleisdavau mažiau laiko, be to, teks palaukti, kol turėsiu rakinamą spintelę. Užtat man švietėsi džiugi ateitis, todėl stropiai kibau į mokslus. Privalėjau trūks plyš patekti į tą koledžą, kuriame mokysis Lendas. Net jei dėl to tektų nepakeliant galvos sėdėti prie knygų.

Be mokslų turėjau ir kitų reikalų, nes Lendo tėčiui prireikė mano pagalbos. Pasaulyje greitai plito gandai ne tik apie jo pogrindinę veiklą, bet ir apie žudynes. Nukreiptos Deivido draugų iš TKABA į mūsų miestą traukė vis naujos antgamtinės būtybės, reikėjo visas jas arba perkelti į kitą vietą, arba saugiai įkurdinti čia.

Būtybės, su kuriomis man teko susitikti, buvo sukaustytos baimės, užsiėmė tik tuo, kad nešiojo paskalas, ką ir kur pastaruoju metu nužudė. Lendui vis prisieidavo virsti Vivjana, kad jie žinotų, kaip atrodo žudikė. Ir tas virsmas – kai vaikinas, kurį dievini, tampa mergina iš baisiausių košmarų, – mane kaskart išmušdavo iš pusiausvyros.

Nerimą kėlė ir kitkas: mieste prisirinko per daug antgamtinių būtybių, tačiau Lendas nuramino, kad tai netgi į gera. Jie patys stebėjo vienas kitą ir, jei kuris būtų sulaužęs taisykles, pavyzdžiui, susigundęs paskanauti žmogaus kraujo, kiti apie tokį praneštų. Niekas iš čia esančių nenorėjo atkreipti TKABA ar Vivjanos dėmesio.

Man tikrai patiko tai, ką darė Deividas, ir aš su džiaugsmu jam padėjau, tačiau nepatiko jo požiūris. Jis įteikdavo vampyrams suklastotus tapatybės dokumentus ir tiesiog paleisdavo visiškai nesirūpindamas, kuo jie toliau užsiims. TKABA per griežtai kontroliavo antgamtines būtybes, o Deividas visiškai jomis pasitikėjo ir, mano nuomone, elgėsi nusikalstamai aplaidžiai.

Bet niekas neklausė mano nuomonės. Tą popietę užbaigėme tvarkyti paskutinio tos dienos vilkolakio reikalus ir Lendas pagaliau užsiminė tėčiui, kad mes kartu eisime į išleistuvių pokylį. Buvo galima pagalvoti, kad tai Deividas eina linksmintis, taip jis apsidžiaugė. Jis užsispyrė, kad mes tučtuojau važiuotume į prekybos centrą. Aš nesiginčijau. Automobilyje Lendas visą kelią šaipėsi iš pakilios mūsų nuotaikos: net Ariana pasišovė važiuoti kartu ir atrodė nepaprastai susijaudinusi.

– Oi, tik nereikia, tau ir pačiam patinka prekybos centrai, – atšoviau suspausdama jam ranką, kai įsitaisėme ant užpakalinės automobilio sėdynės. – Juk tai paauglių rojus!

– O aš maniau, kad pragaras.

Atvykus Deividas su Lendu atsiskyrė nuo mūsų ir nuėjo pasidairyti nuomojamų smokingų, o mes su Ariana patraukėme rinktis suknelių. Gal ji ir nebuvo tobula apsipirkimo draugė, bet taip jaudinosi dėl artėjančio įvykio, kad po kelių minučių abi jau kikenome kaip senos, geros bičiulės. Deja, tarp tokios gausybės žmonių jaučiausi nesaugi: porą kartų man pasirodė, kad minioje matau Retą, net buvau begriebianti kišenėje pūpsantį geležinį kastetą, bet paaiškėjo, kad ten šiaip vaikinas. Kažin, ar kada nors sugebėsiu iki galo atsipalaiduoti?

Trečioje parduotuvėje apžiūrinėdama drabužius Ariana liūdnai atsiduso.

– Mergyt, kaip man viso to trūksta. Aš labai domėjausi mada, kol… hm… nenumiriau. Ar ne? Taip ir nesupratau, kas dabar aš. Deividas irgi nežino, – ji susiraukė.

– Aha, aš irgi nieko apie tai nesuprantu. TKABA negaišo laiko pažintinėms pamokoms apie antgamtinį pasaulį.

– Taip keista. Noriu pasakyti, prieš dešimt metų mokiausi mokykloje ir visas gyvenimas buvo prieš akis. Tik staiga – viens du! – ir aš jau padaras. Ir štai ko negaliu iki šiol suprasti: kokia viso to prasmė? Ar aš taip ir liksiu įstrigusi tarp dviejų pasaulių, egzistuosiu nei gyva, nei mirusi visą likusį gyvenimą? Kai apie tai susimąstau, apima tokia neviltis!

Aš paniurau. Stengiausi negalvoti apie tai, ką sakė Vivjana apie antgamtinių būtybių išlaisvinimą.

– Tu juk nesėdi rankų sudėjusi.

Ji papurtė galvą.

– Tiek to. O, žiūrėk, kaip tau šita? – ir paėmė vieną suknelę. Ilgio iki kelių, apačioje platėjanti, puri kaip debesis, viršuje su širdies formos iškirpte ir be petnešėlių. Rausva! Rausva rausvutėlė, su nuostabiausiu gėlių motyvu, nueinančiu vienu šonu iki pat apačios. Aš ją įsimylėjau.

Trisdešimt šeštas skyrius

PASAPNUOK

Vivjana nesirodė, kol atėjo išleistuvių pokylio savaitė. Sėdėjau vienoje iš pamokų kartu su Lendo klase, bet nieko iš mokinių nepažinojau. Mokytojas dėstė negirdėta kalba, aš kažkodėl nebemokėjau skaityti ir vilkėjau savo išleistuvių suknelę, o kojas svėrė kareiviški batai. Na va, į mokyklą dar tik rudenį, o man jau sapnuojasi košmarai.

Rašėme kontrolinį – iš dalyko, apie kurį pirmą kartą girdėjau. Aš karštligiškai bandžiau iššifruoti žodžius, paskui pakėliau akis. Visi mokiniai staiga dingo. Viename iš suolų sėdėjo Vivjana, jai už nugaros pleveno jos sielos. Ji susimąsčiusi pažvelgė į mane.

– Tu keista, – pasakė ji.

Aš vėl nudelbiau akis į sąsiuvinį: nerimavau, kaip reikės atlikti tą užduotį.

– Taip, žinau.

– Ar dar jam nepasakei? – ir pasitikinčiai nusišypsojo.

– Tiesą sakant, jau.

– Tai kodėl man nepranešei?

– Jam nerūpi.

Jos šypsena išblėso, Vivjana rūsčiai suraukė antakius.

– Jam nerūpi?

– Ne. Aš jam patinku, kad ir kas būčiau.

Ji papurtė galvą.

– Ne, tu nesupranti. Tikriausiai jam sumelavai. Švieti vis ryškiau. Tu susivokei, kaip tai daroma, ar ne? Ar tu jį nužudei?

– Ne, aš jo nežudžiau! Ir niekada nenužudyčiau! Ir aš nesusivokiau, kaip tai daroma, nes man to nereikia! Aš laiminga ir nieko nenoriu keisti.

– O, supratau, – jos veidas pasidarė šaltas ir rūstus. – Vadinasi, jie tavimi pasirūpins. Juk tu tokia ypatinga. Neatsigini draugų.

Aš tik trūktelėjau pečiais, kažkodėl pasijutau nejaukiai.

– Nenoriu turėti jokių reikalų su elfais, nenoriu atiminėti sielų ir panašiai. Čia aš galiu gyventi paprasto žmogaus gyvenimą. Aš noriu būti kaip visi.

Vivjanos veidas persikreipė iš įsiūčio. Akimirką pagalvojau, kad ji mane puls. Tačiau po sekundės jos veido išraiška pasikeitė: Vivjana nudelbė akis į stalą ir ėmė vedžioti po jį pirštu. Kur braukė, medyje liko išdegęs, rūkstantis pėdsakas.

– Sakai, kaip visi? Argi ne miela? Mažoji Evė, paprasta Evė, kaip visi, – ir pakėlė mąslias akis. – Visuomet norėjau, kad mane kas pavadintų mažybiniu vardu. Bet elfai nieko neišmano apie švelnumą. Kad koks nors draugas ar kas kitas mane taip mylėtų, kad šauktų Vive ar Viv. Man visuomet buvo įdomu, koks tai jausmas.

Jos akys priplūdo ašarų. Aš buvau pritrenkta.

– Ar žinai, kaip ilgai tavęs laukiau? Taip ilgai buvau vieniša, paskui jie ėmė kalbėti, kad kiti rūmai sukūrė dar vieną – tokią kaip aš. Iš pradžių mane ėmė graužti pavydas, buvau pasirengusi tave nužudyti, kaip jie ir norėjo. Bet tada pamačiau tave Airijoje ir supratau: štai dar viena būtybė tokia kaip aš! Ir ėmiau tavęs ieškoti. Jie negalėjo tavęs rasti, bet aš žinojau, kad galiu. Ir kai galiausiai tave aptikau, tu pabėgai mums nespėjus net pasikalbėti. Aš vėl vieniša ir negaliu tavęs rasti, – jos liesi pečiai ėmė drebėti. Ji atrodė tokia liūdna, visiškai palūžusi, kad man širdį suspaudė gailestis. – Ilgai tai netruks. Tu negali būti kaip visi. Pasilik su manimi. Aš pavargau nuo vienatvės. Prašau, leisk man tave surasti.

Priėjau prie Vivjanos stengdamasi nežiūrėti į sielas, įtikinėdama save, kad aš jų netrokštu. Paglosčiau jai ranką.

– Atleisk. Man taip gaila.

Ji pažvelgė į mane ir jos akyse pamačiau degant ugnį.

– Tada eime su manimi.

– Aš… – norėjau pasakyti jai „ne“, bet ji sugriebė mano riešą ir suspaudė it gniaužtais.

– Aš vis tiek tave surasiu, – sušnibždėjo šypsodamasi.

Staigiai atsimerkiau ir atsisėdau lovoje. Blogai. Labai blogai.

Nors buvo tamsu, atsikėliau ir tylutėliai nutipenau į Lendo kambarį. Jis miegojo keisdamas pavidalus. Įlipau į lovą ir priguliau šalia, ant antklodės.

– Lendai, – sušnibždėjau. Jis neprabudo, todėl pašaukiau dar kartą, garsiau: – Lendai!

Jis plačiai atsimerkė ir iš pagyvenusio vyro vėl virto savimi.

– Eve?

– Mane vėl aplankė Vivjana.

– O, – jis kelias sekundes spoksojo į mane raukydamasis. – O, – pakartojo ir papurtė galvą. – Atleisk, o kiek valandų?

– Vėlu. Anksti. Nežinau. Atleisk.

– Nieko, viskas gerai. Tai tau vėl prisisapnavo Vivjana?

– Taip.

– Ir ką ji sakė?

– Kad darausi vis ryškesnė, – ir sunerimusi sužiurau į jį.

– Hm, manoji siela vis dar savo vietoje. Manau, ji nori tave išbandyti.

Aš linktelėjau, nors kiekvieną rytą, maudydamasi duše, greitosiomis nervingai dirstelėdavau į tą vietą, kur širdis, ir žinojau, kad ji teisi. Net Lendas aną vakarą pastebėjo, kad mano rankos ne tokios šaltos kaip visada.

– Ką dar ji sakė?

– Ji pyko, kad nesakau jai, kur esu. Ir ji labai liūdna. Ir tokia vieniša, – prisiminusi jos žvilgsnį pasijaučiau siaubingai. – Ji pasakė, kad vis tiek suras mane, nors daviau jai suprasti, jog to nenoriu.

– Bet iki šiol dar nerado.

– Ne, ir dėl to atrodė puolusi į neviltį. Tos žudynės… man regis, visa tai ji darė dėl manęs. Kad surastų mane. Lažinuosi, kad jos elfai žinojo, jog dirbu TKABA. Ir nusprendė, kad anksčiau ar vėliau taip galės priversti mane pasirodyti. Galiausiai ji mane pamatė, tada, kai nužudė raganą… – aš nutilau ir susimąsčiau. – Bet tada ji dar nebuvo apsisprendusi. Ko gero, tą kartą, kai įsiveržė į Centrą, ji ketino mane nužudyti. Bet paskui pakeitė nuomonę ir dabar nori, kad mes būtume kartu… Drauge žudytume antgamtines būtybes. Šeimos susijungimas, taip sakant.

– Ar elfai negali tavęs surasti? Manau, lengvai, – jis atrodė sunerimęs.

Aš vėl patraukiau pečiais.

– Nežinau. Gal ne, nes dabar nešiojuosi duoną, kaip liepė tavo tėtis. O gal tavo mama kaip nors padeda? Neturiu supratimo, kodėl jie negali manęs rasti. Bet aš išties bijau – o jeigu ji tikrai ateis čionai? Jeigu padarys ką nors bloga tau? Arba Arianai, ar Nonai, ar dar kam nors iš būtybių? Aš visiems keliu grėsmę. Jei kas atsitiks, aš būsiu dėl to kalta ir niekada sau neatleisiu.

Lendas papurtė galvą.

– Tu nesi atsakinga už tai, ką daro Vivjana. Esu tikras, kad jeigu ji iki šiol tavęs nerado, tai ir neras.

Mes nuolat sau tai kartojome ir kuo dažniau tai girdėjau, tuo ramiau man darėsi, bet giliai širdyje įsišaknijęs nerimas neišnyko. Nejau galiu kaip niekur nieko gyventi, linksmintis mažame Virdžinijos miestelyje ir manyti, kad manęs niekas neras?

Kaip būtų puiku.

Bet iš galvos vis nėjo Vivjanos liūdesys.

– Niekada nemaniau, kad jausiuosi dėkinga už savo vaikystę. Vivjana… ji tokia vargšė. Žinau, ji beprotė, žudikė, bet niekada nieko neturėjo. Niekada. Nieko. Norėčiau jai padėti, supranti? Tik kaip?

– Suprantu. Bet nepamiršk, kad ją užaugino elfai. Viskas, ką ji tau sako, gali būti melas.

Aš pavargusi nusišypsojau, žinojau, kad jis klysta. Jaučiau jos skausmą ir vienatvę – jie tikri. Ji neapgaudinėjo manęs. Lendas negali to suprasti, nes niekada nebuvo vienišas. Pabandžiau įsivaizduoti, ką reiškia būti užaugintai elfų, ir mane nupurtė šiurpas.

– Ar… hm… manai prabūti čia visą naktį? – paklausė jis pakeldamas vieną antakį.

Aš prisimerkiau apsimesdama supykusi.

– Pasapnuok.

Jis nusijuokė.

– Tada leisk man užmigti, kad galėčiau pasinerti į sapnus.

Pakraipiau galvą, pasilenkiau ir greitai pabučiavau jį į lūpas, ir, jau kamuojama ilgesio, patraukiau į savo kambarį. Troškau praleisti naktį ten, jo kambaryje, kartu su juo, bet nenorėjau spartinti įvykių. Vargu ar paprasčiausiai miegoti visą naktį su juo vienoje lovoje – gera mintis. Be to, ne veltui žiūrėjau „Istono mokyklą“: žinojau, kad jei poros susieina per greitai, geruoju tai nesibaigia. Ir jo tėčiui tai nepatiktų. Man buvo gera šiuose namuose, tad nenorėjau visko sugadinti.

Atsigulusi dar ilgai neužmigau.

Kitą rytą Lendas išėjo į mokyklą. Aš, kaip visada, likau namie, reikėjo mokytis, rengtis stojamiesiems egzaminams. Tai buvo taip absurdiška, kad vos neėmiau kvatoti: kol Vivjana su savo elfais rezga sąmokslą, kaip mane nužudyti, aš sėdžiu ir kalu žodžius iš žodyno. Paprastų žmonių gyvenimas kartais keistesnis nei antgamtinių būtybių.

– Kaip sekasi? – paklausė Deividas tepdamasis sumuštinį.

– Norėčiau kai ko paklausti, jei turite laiko.

– Jau seniai mokiausi šį dalyką, vargu ar ką prisimenu, bet padėsiu, kuo galėsiu.

– Oi ne, aš ne apie mokslus. Pastaruoju metu kai kas man kelia nerimą. Aš apie elfus. Kaip jie mus randa? Turiu omeny, jei kuris nors iš TKABA elfų manęs ieškotų, ar žinotų, kur esu?

– Nemanau. Tik žinau, kad jei elfus su tavimi kas nors sieja, jei tarp jūsų užmegztas koks ryšys ar jie turi dalelę tavęs, – pamatęs, kaip išsiplėtė mano akys, Deividas nusišypsojo, – pavyzdžiui, plauką ar nago galiuką, jie visada galės tave surasti. Ir, aišku, jei pašauksi juos vardu. Bet jei klausi, ar jie tiesiog žino, kur tu, tai ne. Tiesa, jie turi savų būdų, pavyzdžiui, jei žino visą vardą, tada nesunkiai gali tave surasti.

Suraukiau kaktą. Aš pati nežinojau viso savo vardo. Buvau tikra, kad TKABA irgi nežino. Ir Vivjanos elfai. Bet tada prisiminiau Reto žodžius: jis pažadėjo kada nors pasakyti man manąjį vardą. Nugara perbėgo šaltukas. Štai kodėl jis taip lengvai surasdavo mane Centre.

– O yra kokių kitų būdų?

– Jei elfai labai norės tave surasti, tikriausiai sugalvos kaip. O tai reiškia, kad jau būtų suradę, – jis nusišypsojo. – Aš apie visa tai jau už tave pagalvojau ir man atrodo, kad nėra ko jaudintis. Čia tu saugi nuo TKABA.

Linktelėjau. Ne dėl agentūros jaudinausi. Nerimą kėlė daug šiurpesni dalykai. Sugriebiau dar vieną riekę duonos ir įsikišau į kišenę. Norėjau čia pasilikti, norėjau, kad šis laimingas gyvenimas tęstųsi amžinai.

Tačiau nuojauta man sakė, kad duonos riekių neužteks.

Trisdešimt septintas skyrius

SUGADINTAS MAKIAŽAS

Ariana susimąsčiusi apžiūrinėjo mano plaukus. Staiga jos veidas nušvito.

– Jau žinau! Pameni Šajeną toje serijoje apie kaukių pokylį?

– O, jėga! Juk tai tobula! Tu genijus!

Vampyrė patenkinta nusišypsojo.

– Žinau. Geriausia serija, ar ne?

– Tikrai.

Veidrodyje stebėjau, kaip Ariana suka man plaukus ant įkaitintų suktukų. Nebuvau mačiusi vampyro veidrodyje. Pasirodo, jie irgi turi atvaizdą, tik, lygiai kaip saulėje, jų apžavai truputį persišviečia. Nors negyvėlio po jais nesimato, bet gali pasakyti, kad kažkas ne taip. Nenuostabu, kad jiems nepatinka veidrodžiai, man taip pat nepatiktų matyti save tokią. Ariana irgi vengė žiūrėti į savo atvaizdą, stengėsi atsistoti taip, kad neatsispindėtų veidrodyje.

Turiu pripažinti, kad matydama Arianos rankas savo plaukuose – apžavais pridengtas negyvėlio rankas – jaučiausi, švelniai tariant, nejaukiai. Stengiausi nekreipti į tai dėmesio. Tiesą sakant, pasaulis pasirodė daug sudėtingesnis, nei buvau įpratusi jį matyti. Anksčiau mano požiūris į vampyrus buvo labai paprastas: atėjau, pamačiau, „išjungiau“, o dabar susimąstydavau apie žmones, kuriuos prievarta padarė nemirtingus, ir dabar jie nei gyvi, nei mirę, pasmerkti amžinai varganai egzistencijai tarp dviejų pasaulių be teisės atimti sau tokį gyvenimą. Nenuostabu, kad jie geria kraują.

Kai Ariana išvyniojo suktukus, plaukai apkrito pečius laisvomis, banguojančiomis sruogomis. Paėmusi du kristalais nusagstytus segtukus ji nubraukė porą ant veido krintančių garbanų ir laisvai susukusi susegė ant viršugalvio.

– Tobula, – nusišypsojo ji. Negalėjau nesutikti: ši šukuosena, nors paprasta, atskleidė visą mano plaukų grožį. Jei kalbėtume apie mano išvaizdą – plaukai buvo geriausia, ką turėjau.

– Tu tikra meistrė!

– Žinau. O dabar – makiažas!

Nors šalia buvo Ariana, visi šie mergaitiški reikalai man priminė Lišą, aš jos labai ilgėjausi. Ji, aišku, nebūtų padėjusi tiek, kiek Ariana: kokia nauda iš undinės, sėdinčios vandenyje, bet ji būtų buvusi šalia, žiūrėjusi ir patarinėjusi.

Kol Ariana ryškiai apvedė akis ir mindžikavo rinkdama šešėlius, mąsčiau apie tai, ką man pasakė Kreseda, kai buvome susitikusios pirmą kartą. Ji prašė sugrąžinti jiems Lišą. Bet kaip? Ji mirė, jos nėra.

– O Dieve.

Staiga man viskas paaiškėjo – ir kaip anksčiau nesusiprotėjau?

– Na, kaip? Lažinuosi, kad dar niekada neatrodei taip gražiai, – patenkinta išpyškino Ariana.

– O, tu išties neįtikėtina, – burbtelėjau. Kad ir kaip gražiai atrodyčiau (o atrodžiau pritrenkiamai gražiai), niekas neprilygs tam, ką aš ką tik supratau. Turiu pasikalbėti su Lendu, tuojau pat.

Atsistojau, bet Ariana pasodino mane atgal į kėdę.

– Dar nebaigiau, lūpos nepadažytos, – man neliko nieko kita, kaip ramiai sėdėti, kol ji tepė rausvą lūpų dažą su vos matomu perlamutriniu blizgesiu. – Viskas. Tu – pati tobulybė. Aš genijus.

– Ačiū! – pašokau ir prieš nubėgdama laiptais į viršų nusišypsojau. Ariana pritariamai nusijuokė nusprendusi, kad taip degu pasimatuoti suknelę.

– Lendai! – įgriuvau pro duris. Jis nustebęs pakėlė akis, tebegulėjo ant pilvo lovoje su šortais, sportiniais marškinėliais ir kažką paišė. Aš sustojau kaip įkasta ir susiraukiau. – Tu dar nesusiruošei?

Jis nusijuokė.

– Nusirengti šituos drabužius ir apsivilkti smokingą užtruks dvi minutes. Beje, tu atrodai labai dailiai.

– Paklausyk, aš supratau! – susijaudinusi prisėdau ant jo lovos galo.

– Ką supratai? – jis atsisėdo priešais mane.

– Eilėraštį! Aš supratau, ką jis reiškia! – ir kodėl prireikė tiek laiko? Kokia aš kvailė!

Vaikino antakiai pakilo.

– Tikrai?

– Taip! Žiūrėk: „Vaiskios kaip tirpstantis sniegas jos akys“, čia viskas aišku. Tada: „Dėl to, ko nežino, ji šalta kaip ledas“, gerai, jeigu ji tokia pat kaip aš, jai visada šalta, ar ne? Ko mes su ja nežinome, aš dar neišsiaiškinau, – tiesą sakant, Vivjana nežinojo tiek daug nuostabių dalykų, kad nenuostabu, jog jai visuomet šalta ir yra vieniša. – Nesvarbu, toliau: „Pragaras po kojom, dangus virš galvos“ – tai Žemė, kur mes visi įstrigę. Turėjau omeny, kaip elfai. O tada: „Skysta ugnis slepia sielvartą jos“ – taip atrodo sielos arba energija: kaip skystos, auksinės ugnies liežuviai. Ji pasiima sielas, nes jos ją sušildo ir ji nesijaučia vieniša. Ir paskutinė dalis: „Mirtis, mirtis, mirtis, ir laisvės jokios.“ Tai ne tik apie tai, kaip Vivjana nužudo antgamtines būtybes! Pameni, tavo mama kalbėjo apie Lišos grąžinimą? Vivjana ne tik juos nužudo, bet pasiima jų sielas ir laiko jas. Jos uždarytos joje, blaškosi negalėdamos ištrūkti. Taigi ji nužudo, bet vargšelių sielos yra čia, įkalintos! – išpoškinau visa tai vienu atsikvėpimu, greitakalbe bėriau žodžius, kad tik ko nepamirščiau. – Liša ir Žakas, ir visi kiti, jų sielos neišsilaisvino – jos paprasčiausiai pavogtos!

Jo akys išsiplėtė.

– Hm, logiška.

– Ką manai… jei mes pabandytume išlaisvinti tas sielas? Ar tada Liša grįžtų? Noriu pasakyti, atgytų?

Jis susiraukė.

– Nežinau. Jų kūnai jau negyvi. Net nemirtingieji gali mirti, jei tai įvyksta pagal antgamtinio pasaulio dėsnius.

– O, – mano pečiai sukumpo. Aš taip tikėjau, kad man pavyko išsiaiškinti, kad galiu sugrąžinti Lišą. Pastarąsias kelias minutes atrodė, kad jau ją sugrąžinau. O dabar vėl praradau.

Lendas apkabino mane per pečius.

– Atleisk, Eve.

Linktelėjau. Kvailė. Net jei ir yra koks nors būdas sujungti Lišos kūną ir sielą, kuo abejojau (ir tai turėtų būti šlykštu, nes kūnas pragulėjo jau daug laiko), aš neturėjau supratimo, kaip atimti sielas iš Vivjanos ir ar tai iš viso įmanoma.

– Tačiau dėl eilėraščio buvai teisi. Jie mirę, bet nelaisvi, nes jų sielos įstrigusios spąstuose. Tai jau šis tas.

– Ir kokia mums iš to nauda? – atsidusau. Jis pasilenkė į priekį norėdamas paguosti mane bučiniu, bet aš atšlijau. – Nė negalvok! Ariana mane užmuš, jei sugadinsi makiažą.

Jis nusišypsojo ir pakėlė vieną antakį.

– Aš tvirtai pasiryžęs sugadinti jį, kol baigsis vakaras.

– Linkiu sėkmės!

Išėjusi iš jo patraukiau į savo kambarį. Buvau mažumėlę nusivylusi, kad mano prašviesėjimo akimirka iš esmės nieko nedavė. Vis tiek nesilioviau galvojusi apie tai, jaučiausi taip, tarsi išduočiau Lišą, bet nesumojau, ką dar galiu padaryti. Aš vis tiek anksčiau ar vėliau perprasiu Vivjanos paslaptį. Prisiekiu.

O kol kas manęs laukia paguodos prizas – išleistuvių pokylis. Gal esu savanaudė, bet Liša džiaugtųsi dėl manęs. Jos paveikslas – žėrinčiomis iš susižavėjimo akimis – stojo prieš mane kaip gyvas. Paskui jį pakeitė kitas: Rakelė plonai sučiauptomis lūpomis, rūsčiai žiūrinti į mano apnuogintus pečius ir per gilią iškirptę. Aš tarytum išgirdau vieną iš jos atodūsių.

Jei būčiau dar ilgiau apie jas galvojusi, būčiau apsiverkusi. Šiukštu, negalima, nes blakstienos buvo per daug storai nuteptos tušu. Tankiai sumirksėjau, kad sustabdyčiau ašaras, atsisukau į suknelę ir meiliai paglosčiau audinį. Taip ilgai svajojau apie išleistuvių pokylį, jog dabar negalėjau patikėti, kad viskas vyksta iš tikrųjų. Aš einu į išleistuves – su vaikinu, kurį esu įsimylėjusi iki ausų! Ir aš būsiu tokia laiminga, kokią norėtų mane matyti Liša.

Galėtų kambaryje būti veidrodis. Tiek to, apsieisiu ir be jo – ir taip atmintinai žinojau, kokia nuostabi mano suknelė: kai matavausi ją parduotuvėje, gal kokį pusvalandį staipiausi prieš veidrodį. O kai apsiaviau aukštakulnes blyškaus aukso basutes atviru priekiu, buvau tikra, kad tokio pritrenkiamo apdaro nebuvo nė viename išleistuvių pokylyje. Papuošalais nutariau nesigražinti, tik pasipurškiau pečius ir krūtinę blizgiu losjonu: šį vakarą ir taip švytėjau.

Pabeldė Lendas. Aš šypsodamasi atidariau duris. Tai bent! Jo žandikaulis atkaro ir jis kvailai išsišiepė tarsi negalėdamas patikėti savo sėkme. Kaip ir aš: šis vandens vaikinas ir šiaip atrodė karštas, o su smokingu jam nebuvo lygių.

– Tu… tu atrodai neįtikėtinai, – pagaliau atgavo žadą Lendas ir ištiesė man ranką. Aš įsikibau jam į parankę ir nusišypsojau.

– Tu irgi, – atsakiau tvardydamasi, kad neimčiau kvatoti, tokia buvau laiminga. – Tau vertėtų nusipirkti smokingą.

Mudu nusijuokėme ir nulipome į apačią, kur laukė Lendo tėtis ir Ariana su fotoaparatais. Padarę gal milijoną nuotraukų (aš nesiskundžiau – privalėjau turėti įrodymų – šimtą! tūkstantį! ne, milijoną! – kad šis vakaras man neprisisapnavo), išėjome į lauką ir nužingsniavome link laukiančio limuzino.

Vairuotojas atidarė dureles. Aš sustojau ir suspaudžiau Lendui ranką.

– Ar žinote, kad vairuotojas trolis? – sušnibždėjau sunerimusi.

– Taip, žinom, – nusijuokė Lendas. – Jis geras šeimos draugas.

Įlipę atsisėdome ant užpakalinės sėdynės – mus paėmė pirmuosius. Paskui užvažiavome Džono su Karle (ji man nusišypsojo ir pagyrė suknelę), tada patraukėme į nedidelį restoranėlį pavakarieniauti. Man patiko ir neryškus, jaukus apšvietimas, ir elegantiškas dizainas. Atsisėdome prie lango ant pliušinio minkštasuolio. Tai man irgi patiko, nes įdubus sėdynei aš meiliai prisiglaudžiau prie Lendo.

Po vakarienės mus nuvežė į mokyklą. Džonas visą kelią skundėsi, koks akmens amžius švęsti išleistuves mokykloje, bet aš nekreipiau dėmesio. Šiandien išleistuvių pokylis ir aš jame būsiu: nuostabiame, paprastame išleistuvių pokylyje su savo iš esmės normaliu nuostabiausiu pasaulyje vaikinu! Švytėjau iš laimės.

Įžengėme į sporto salę, išpuoštą mirgančiomis girliandomis, kampuose stovėjo romantiškos pavėsinės. Ir tada supratau, kad aš iš tikrųjų šviečiu. Pritemdytoje salėje mano riešas degė kaip žibintas. Nuleidau akis ir iškart pasigailėjau, kad pasirinkau suknelę su tokia gilia iškirpte. Plaštaka priminė žibintą, o krūtinė švietė kaip maža saulė. Išsigandusi prisidengiau ją ranka, bet paskui supratau, kad niekas to nemato.

– Pašokim? – pasiūlė Lendas vesdamas mane į vidurį salės. Jis uždėjo mano rankas sau ant pečių ir apkabinęs prisitraukė arti arti. Aš nusišypsojau stengdamasi nežiūrėti į švytintį riešą. Grojo kažkokią prieštvaninę baladę, bet man buvo vis tiek: svarbu, kad šokis lėtas.

– Štai mes ir išleistuvių pokylyje, – nusišypsojo Lendas mums lėtai linguojant šokio ritmu. – Ar tau patinka?

Aš švytėjau.

– Šimtą kartų geriau nei „Istono mokykloje“!

Trisdešimt aštuntas skyrius

NEPRAŠYTAS SVEČIAS

Žinojau, kad esu tragiška šokėja, ypač po to, kai kraipydamasi pagal „iPod’o“ muziką išsisukau kulkšnį, tačiau mes su Lendu spjovėme į atsargumą bei gėdą ir pasidavę muzikai sukomės salės viduryje tarp kitų porų.

Paskui Lendas nusitempė mane fotografuotis.

– Nusifotografuosime klasikine poza, gerai? – pasiūlė jis, kol laukėme eilėje.

Atsainiai gūžtelėjau. Nežinojau, ką tai reiškia, bet man buvo vis vien, svarbu, kad bus nuotraukų. Kaip jau sakiau, man reikėjo apčiuopiamų įrodymų. Atsistojome susiglaudę, jo ranka man ant liemens. Staiga, prieš fotografui nuspaudžiant mygtuką, Lendas pavertė mane atgal, prilaikydamas už nugaros, ir užgriuvęs ant viršaus skambiai pabučiavo į lūpas. Iš netikėtumo vos išsilaikiau ant kojų, gerai, kad jis stipriai laikė mane glėbyje. Kai spragtelėjo aparatas, jis vėl taip pat staigiai pastatė mane ant kojų.

– Ak, tu šmiki! – juokdamasi trinktelėjau jam per petį. – Išeis keisčiausia nuotrauka pasaulyje!

– Sakiau, kad esu pasiryžęs sugadinti tavo makiažą, – išsišiepė jis.

– Taaaip, dabar turėsiu eiti į mergaičių kambariuką ir pasidažyti, – ištiesiau ranką ir perbraukiau jam per lūpas. – Šitas atspalvis tau tinka.

– Turi lūpdažį? – nustebo jis, nes mano rankose nebuvo jokios delninukės ar panašiai.

– Kai reikia suslėpti būtiniausius niekučius, mums, merginoms, nėra lygių, tu be reikalo to neįvertini, – kad ir kaip man nesinorėjo jo palikti, bet šįvakar buvau pasiryžusi atrodyti pritrenkiamai.

– Ar nenori paprašyti kokios merginos, kad palaikytų tau draugiją?

– Į tualeto kambarį? Kam?

– Merginos ten visą laiką eina būriu.

– Pasistengsiu per tas dešimt sekundžių, kurių man prireiks lūpoms pasidažyti, nepasijusti vieniša.

Jis nusišypsojo.

– Susitiksime prie staliukų su gėrimais, – jis vėl apkabino mane per liemenį ir stipriai priglaudė. – Paskubėk, – sušnibždėjo, tada paleido.

Į mergaičių kambariuką nuskridau kaip ant sparnų. Ten buvo dar pora merginų, jos kikendamos apkalbinėjo savo vaikinus ir liežuvavo apie tai, kurios suknelė labiausiai nevykusi. Iš liemenėlės išsitraukiau lūpų dažą: kartais praverčia ir nedidelė krūtinė, lieka vietos kitkam.

Atkūrusi tobulą išvaizdą, grįžau į sporto salę ir patraukiau ieškoti Lendo. Klaidžiodama pritemdytais pakraščiais įsitempusi apžiūrinėjau esančius, lyg man kas grėstų.

Paskui susivokiau ir nusijuokiau iš savęs. Šį vakarą čia negali būti nei vampyrų ar elfų, nei pamišėlių ugninių merginų. Šioje mokykloje visi buvo įsitikinę, kad tokie padarai gyvena tik pasakose. Lendas pamojavo man nuo staliuko su gėrimais ir aš pirmą kartą per daugybę metų pajutau, kad visa įtampa kažkur išgaravo.

Kai priėjau, užgrojo lėta muzika. Mes vėl patraukėme į salės vidurį ir ėmėme suktis kartu su kitais.

– Žinai, – sukuždėjo lūpomis kutendamas ausį, – gal tai pasakydamas susigadinsiu savo kieto vaikino reputaciją, bet prisipažįstu: šis vakaras – nuostabiausias mano gyvenime.

– Mano – irgi, – jei iš laimės būtų galima numirti, jau galėtumėte rašyti man nekrologą.

Po kelių minučių lingavimo vietoje Lendas papurtė galvą.

– Mes galime geriau! – jis suspaudė mano delną savajame ir pasileido per minią, kaip jam atrodė, tango žingsneliu. Kai jis pavertė mane atgal, pamačiau Džoną ir Karlę, kurie šoko taip susiglaudę, kad uodas nosies neįkištų.

Lendas trūktelėjęs pastatė mane ir šelmiškai nusišypsojo.

– Ar galvoji tą patį ką ir aš?

Mes nučiuožėme link jų ir ištiestomis rankomis kaip pleištu perskyrėme burkuojančią porelę. Karlė nusijuokė, o Džonas užšoko Lendui ant nugaros ir bandė pliaukštelėti jam per pakaušį.

– Kaip vaikai, dievaži, – sukikenau.

– Ar galiu ir aš padalyvauti? – sumurkė ausin balsas, švelnus tarsi skystas auksas. Aš sustingau, širdis apmirė iš baimės. Man nespėjus išsižioti liauni tvirti pirštai sugriebė už rankos ir nutempė per minią. Bandžiau išsivaduoti, bet mes skriejome taip greitai, kad visa susiliejo į margą spalvų ir veidų maišalynę.

– Lendai! – šaukiau. Išsilaikiau nenugriuvusi vien todėl, kad Retas kita ranka prilaikė mane už nugaros. Tarp kitų veidų šmėstelėjo ir siaubo perkreiptas Lendo veidas, jis iš visų jėgų stengėsi prasibrauti per suknelių ir smokingų jūrą. Blizgantys šilkai ir žėrintys papuošalai virto vaivorykštine uždanga ir paslėpė Lendą nuo mano akių, o Retas, nelėtindamas tempo, meistriškai vinguriavo tarp šokėjų nešdamas mane vis tolyn. Žmonės, kaip visada, negalėjo manęs apsaugoti nuo jo.

Mes išsiveržėme iš minios ir Retas, tebevesdamas mane į priekį šokio ritmu, įstūmė elfų durų angon. Jos akimirksniu užsidarė atkirsdamos mane nuo visko, kas buvo brangu.

– Evelina, mano meile. Pagaliau mes galime pašokti, – jis irgi atlenkė mane atgal, paskui pastatė ant kojų ir stipriai priglaudė prie savęs neperregimoje tamsoje. Užsimerkiau, man sukosi galva, iš visų jėgų laikiausi, kad nepravirkčiau. Ir kodėl šalia lūpų dažo neįsidėjau į liemenėlę duonos kriaukšlio ar kokio geležinio vamzdelio?

Ir kaip aš leidausi užliūliuojama paikos minties, kad galiu būti kaip visi?

– Grąžink mane atgal, – pasakiau atsitraukdama nuo jo kuo toliau, siutau, kad keliaudama Elfų karalystės takais negaliu paleisti jo rankos.

– Ak, liaukis. Mes taip ilgai nesikalbėjome. Vis taikiausi užeiti anksčiau, bet tu miegojai toje atgrasioje geležinėje lovoje ir dar ta vandens ragana tave visą laiką sergėjo. Bet aš negaišau veltui laiko: pabendravau su mūsų senais draugais iš TKABA. Tiek apsilankymų, ir viskas tavo dėka, tiksliau, tų nuostabių tavo žodžių.

– Apie ką tu kalbi? – paklausiau bejausmiu balsu, iš paskutiniųjų stengdamasi užgniaužti viduje kylančią paniką. Ką aš tokio pasakiau? Pabandžiau prisiminti, ką įsakiau jam tą naktį – pasikeisti savo vardą. Vadinasi, jis daugiau neprivalės tarnauti agentūrai, bet tai nereiškė, kad gavo visišką laisvę. Ir paskui prisiminiau kitą įsakymą: pamiršk viską, ką tau yra įsakiusi agentūra. Kai supratau šių žodžių prasmę, pamaniau, jog apalpsiu. Aišku, jis iškart pamiršo visus agentūros įsakymus, įskaitant ir tą, kad jam draudžiama kenkti žmonėms.

– O ne, – sušnibždėjau apimta siaubo. – Ką tu padarei?

Jis nusišypsojo blykstelėdamas tamsoje akinamai baltais dantimis ir žengė kelis žingsnius. Aš įsispyriau, bet jis tempė mane paskui save ir netrukus mudu atsidūrėme lyg pievoje, lyg ir ne visai. Bekraštė erdvė tolumoje niro į miglą, linksmai geltonas dangus kabojo taip žemai, kad atrodė, jog tuoj užgrius. Žolė ir mažytės rausvos gėlės augo pindamosi į vijas ir kitokius įmantrius raštus, pievoje tvyrojo ramybė, tik kažkokia netikra.

– Čionai, – prieš mane išdygo dvi kėdės ir Retas atsisėdo į vieną, ranka mostelėjo, kad daryčiau tą patį. – Dabar, kai grįžai gyva ir sveika, mes galime baigti.

– Čia nėra ko baigti, tarp mūsų ir taip viskas baigta! – atrėžiau sukryžiuodama rankas ant krūtinės. – Kiek jų nužudei?

Jis susiraukė.

– Ką aš nužudžiau?

– Agentūros darbuotojus! Tai kiek? Ar nužudei ir Rakelę? Ar todėl pas Vivjaną atsidūrė jos komunikatorius? – nė nepajutau, kad ėmiau šaukti balsu, buvau tokia įsiutusi ant Reto, jog negalvojau, kuo tai gali baigtis. Norėjau, kad jis supyktų, man jau įgriso žiūrėti į jo saldžią, patenkintą šypseną.

– Dėl Dievo, Evelina, tu pati save girdi? Aš tik padėjau jiems, kaip čia pasakius, anksčiau išeiti į pensiją. Aš nieko nežudžiau. Kodėl nori, kad juos nužudyčiau?

– Aš nenoriu! Kodėl turėčiau tavimi tikėti po to, kai atvedei į Centrą Vivjaną! Gal ir dabar ją pasikviesi? Kaip seniai judu bendradarbiaujate?

Jis nusišypsojo.

– O taip, tą naktį mes puikiai pašokome. Bet, patikinu tave, aš su ja nebendradarbiauju, kaip sakai. Man reikėjo naujo vardo, o tu sutinki padėti tik tada, kai tave kaip reikiant prigąsdini. Aš nebūčiau leidęs, kad tau kas nors atsitiktų. Vis dėlto nebuvo lengva, aš vėl turėjau įsitraukti į rūmų veiklą. Žinai, kaip tai nuobodu, o tu nesiliovei bandžiusi mano kantrybės. Jei mes pagaliau baigsime, pamatysi, kad aš elgiausi teisingai.

Palingavau galva negalėdama patikėti savo ausimis.

– Tai viskas tik dėl šito? Visos būtybės mirė tik todėl, kad tu galėtum priversti mane duoti tau tą įsakymą?

– Iš esmės taip. Bet turime viską užbaigti.

– Kodėl negali palikti manęs ramybėje? Man viskas gerai! Tu gavai savo kvailą naują vardą. Kodėl negali paprasčiausiai gyventi savo Elfų karalystėje?

– Nes jie jau beveik tave surado, mano meile. Slėpiau tavo buvimo vietą, kiek galėjau, bet jie greitai tave suras. Vivjana jau eina tenai.

Apimta siaubo prisidengiau ranka burną.

– Ne, ji negali… ji… Grąžink mane atgal! Tučtuojau! Turiu juos perspėti!

Retas atsiduso ir užmetė koją ant kojos.

– Jie nieko nereiškia. O tu net nepripildyta.

– Man nereikia bjaurios tavo sielos, nė trupinėlio!

Jis susiraukė.

– Mano brangi mergyte, aš nesiūlau tau savo paties sielos. Nebūk kvaila. Šiaip ar taip, tu atsiėjai mums labai brangiai ir aš neleisiu tau stoti prieš Vivjaną, neleisiu, kad visos pastangos, sudėtos tave kuriant, nueitų perniek.

– Tai tu… tu mane sukūrei? – tai buvo taip siaubinga, kad negalėjau net įsivaizduoti.

– Mūsų rūmai tave sukūrė. Juk turėjome jiems kaip nors pasipriešinti.

– O, žinau tuos tavo rūmus! – spjaute išspjoviau. – Žinok, nė piršto nepajudinsiu, kad padėčiau tamsiesiems elfams!

Ir vėl Retas nustebęs pažvelgė į mane.

– Kodėl manai, kad aš iš tamsiųjų elfų?

– Nesu kvaila! Tamsieji elfai – pats blogis!

– Visiškai su tavimi sutinku. Dauguma jų baisūs. Būtume tave sukūrę jau anksčiau, bet nežinojome, kam jie ketina panaudoti Vivjaną. Evelina, mes turime mažai laiko. Duok man savo ranką, – jis atsistojo.

– Niekada, – ir perliejau jį įtūžio kupinu žvilgsniu, net drebėjau iš pykčio. – Tu kai ką pamiršai.

– Ką? – paklausė jis ramiai artindamasis prie manęs.

– Denfelete! – sušukau.

Jo akys išsiplėtė iš nuostabos ir pykčio: durys atsidarė ir pro jas įžengė elfė raudonais plaukais.

– Ką tu padarei, Evelina, – teištarė jis.

– Nugabenk mane į Lendo namus! – įsakiau pasisukusi į Felę. Ji nusijuokė skambiu kaip dūžtantis stiklas balsu ir pergalingai pažvelgė į Retą.

– Kaip įsakysi, – ji paėmė mane už rankos ir mes dingome durų angoje. Kol keliavome Elfų karalystės takais, ji spaudė man ranką geležiniais gniaužtais, iki skausmo, dėl to sunerimau. Dabar ji neatrodė abejinga, greičiau keistai susijaudinusi. Kad spėčiau, turėjau bėgte bėgti. Pagaliau atsivėrė dar vienos durys ir mes įžengėme į Lendo virtuvę.

Čia tviskanti visu savo ugniniu grožiu ant baro sėdėjo Vivjana ir nerūpestingai tabalavo kojomis.

– Pagaliau! – sušuko nušokdama ant grindų. – Pačiu laiku! Ačiū, Fele, – apakinta Vivjanos švytėjimo nemačiau jos veido, bet iš balso supratau, kad ji šypsosi. Aš žuvusi. Mes visi žuvę. Ir vėl dėl visko kalta aš.

Su siaubu pažvelgiau į elfę. Ji man nusišypsojo.

– O, pypt! – sušnibždėjau. Jei Retas iš gerųjų elfų, neįsivaizduoju, kam gali ryžtis Felė.

Vivjana kažką pakėlė nuo grindų. Man nespėjus mirktelėti ji užsimojo ir sviedė tą daiktą elfei į veidą. Felė susmuko.

– Geležinė keptuvė, – linksmai paaiškino Vivjana. – O ši šeimynėlė nekvaila. Taigi, mažoji sesute, kaip sekasi?

Trisdešimt devintas skyrius

DEK, MAŽYTE, DEK

Ką aš galėjau pasakyti Vivjanai stovėdama Lendo virtuvėje? Mane sukaustė siaubas. Ne tiek dėl savęs, kiek dėl Lendo ir visų kitų. Tai aš atviliojau Vivjaną tiesiai pas juos. Turiu išvesti ją iš čia, kuo toliau nuo žmonių, kuriuos mylėjau.

– Aš… Tu čia, – mano smegenys sustingo kaip ir kūnas. Žiūrėjau į ją, degančią ryškia auksine liepsna.

– Taip, kvailute. Būčiau atėjusi daug greičiau, jei būtum pasakiusi, kur esi.

Buvo taip keista kalbėtis su ja nematant veido bruožų. Teko spėti iš balso, ką ji galvoja. Atrodė laiminga.

– Eee, atsiprašau, kad taip išėjo. Tikriausiai elfai neleido tau manęs surasti, – reikėjo žūtbūt išvesti ją iš čia. Nežinojau, kur dabar Lendas, bet ilgiau pasilikti šiame name negalima. – Tai kur eisime?

Ji nusijuokė.

– O kam kur nors eiti? Visuomet norėjau atimti elfo sielą. Be to, galėsiu išmokyti ir tave! – ir ji priklaupė prie Felės. – Kažin kada ji atsigaus? Spėju, niekada, – Vivjana ištiesė švytinčią ranką ir uždėjo elfei ant krūtinės. – Visą laiką jos nekenčiau. Jos balsas… net nežinau, ką jis man primena… ak, taip, dūžtantį stiklą.

Aš papurčiau galvą.

– Mums reikia eiti. Dabar! Juk kiti elfai irgi žino, kur mes. Turime dingti iš čia.

– Atsipalaiduok, Eve, – Vivjana atsisuko į mane, pro akinamas liepsnas įžiūrėjau tik jos akis. – Dabar, kai mes kartu, mums nereikia galvoti apie apgailėtinus elfus, – ji nuleido akis į Felę. – O ji nepasiduoda! Jei anksčiau būčiau žinojusi, kiek energijos turi elfai. Tai bent! Eikš, noriu, kad ir tu pajustum. Pamatysi, tau patiks. Nieko nėra nuostabiau visame šiame suknistame pasaulyje.

– Prašau, liaukis, – ėmiau maldauti kone verkdama. Aš negalėjau ilgiau tverti. Kad ir kaip nemėgau Felės, neturėjau jėgų stovėti ir žiūrėti, kaip iš jos atima sielą.

– Kodėl?

– Todėl… todėl, kad tau to nereikia!

Vivjana atsistojo ir nesuprasdama pakreipė galvą.

– Tu paprasčiausiai nesupranti.

– Ne, kaip tik suprantu! Palauk, juk sakei, kad aš darausi vis ryškesnė, juk taip?

Ji linktelėjo.

– Beje, stulbinama suknelė.

– Bet aš neatėmiau nė vienos sielos! Aš net nežinau, kaip tai daroma! Vadinasi, yra ir kitas būdas, kitas būdas pripildyti save, ar ne?

– Ne, nėra. Aš jau sakiau tau: mes neturime savo sielos. Ir aš neketinu sustoti dabar, kai radau tave. Ar žinai, kaip ilgai laukiau? Žinai? Penkiasdešimt metų – visą amžinybę!

Buvau pritrenkta. Vivjana atrodė ne vyresnė nei dvidešimties.

– Bet tu ne… Kodėl?

– Todėl! – ir ji iškėlė degančias rankas. – O ką tu manei? Būčiau negyva nesulaukusi nė pilnametystės! Tad atsakyk man, Evelina, nori mirti?

– Ne, nenoriu, bet nenoriu – vien tam, kad išgyvenčiau, – atimti kitiems sielų!

– Tu neturi kitos išeities, – Vivjanos balsas pasikeitė, tapo švelnesnis. – O kaip tavo vaikinas? Tas, kuris sukurtas iš vandens? Juk matei jo sielą, ar ne? Tą švytėjimą, kuris jį gaubia. Jis toks ryškus. Ar žinai, ką tai reiškia?

Papurčiau galvą. Nenorėjau, kad Vivjana kalbėtų apie Lendą, net galvotų. Jis turi likti saugus.

– Tai reiškia, kad jis niekada nemirs. Pagalvok apie tai. Tavo dailusis berniukas gyvens amžinai, o tu užgesi kaip žvakė. Nori to? Todėl vėl klausiu, ar vis dar laikai save aukščiau viso to?

Lendas nemirtingas. Mano širdis beveik sustojo: prisiminiau, kaip Deividas žvelgė į Kresedą, kiek širdgėlos, kiek skausmo buvo jo žvilgsnyje – tai dėl to, kad teks išsiskirti amžiams. Ar ir man teks tokia dalia? Būti paliktai? Ar aš mirsiu pirma, kaip sakė Vivjana?

– Paklausyk manęs. Pažvelk į šitą elfę. Ar žinai, kiek žmonių ji nužudė, kol pateko TKABA žinion? Vyrų, moterų, vaikų. Ir be jokios priežasties. Ją tai tiesiog linksmino. Tad pasakyk man, ar ji nusipelno šitos sielos? Pasakyk, ar bet kuris iš šių padarų nusipelnė to, ką turi? Arba tie, kuriuos tu laikai nekaltais – kodėl jie per prievartą turi kankintis šiame pasaulyje? Taip neteisinga. Aš juos gelbsčiu, aš gelbėju pasaulį nuo tokių kaip ji!

Užsimerkiau. Anksčiau manydavau, kad tai aš gelbėju pasaulį. Tačiau viskas pasirodė ne taip paprasta. Niekas nėra paprasta. Kas mes tokie, kad spręstume, ar kas nors – žmogus ar būtybė, nusipelno tos gyvybės kibirkštėlės, kuri jiems duota?

– Tada kuo mes skiriamės nuo elfų?

Vivjana užsimojo ir trenkė man antausį. Aš suklupau ir užvirtau ant baro. Pridėjau delną prie skruosto: jis degė.

– Aš ne tokia kaip jie! Ne tokia! – ji sugriebė mano ranką ir nutempė ten, kur ant grindų gulėjo Felė, bet elfė buvo dingusi. Vivjana garsiai nusikeikė, atsistojo ir ėmė dairytis.

– Pažiūrėk, ką padarei! Aš su ja dar nebaigiau! Kaip dabar tau parodysiu, kaip tai daroma!?

Kaip tik tada sienoje atsivėrė dar vienos durys ir pro jas įsiveržė Retas žaižaruojančiomis akimis, tarsi aktorius, besitikintis audringų plojimų.

Vivjana nusijuokė:

– Tu laiku kaip niekad.

Retas akimirkai nukreipė žvilgsnį į mane ir to užteko, kad Vivjana spėtų sugriebti keptuvę. Ji vožė geležimi jam per pakaušį ir išvertė iš kojų. Elfas bandė atsistoti, tačiau Vivjana paguldė jį atgal prispausdama keptuvę jam prie krūtinės.

– Kaip tai veikia, galas žino, bet šiuo metu mums tai labai į naudą, – tarė ji. – Eikš, Eve. Juk tau neatrodo, kad šitas elfas po viso to, ką tau padarė, melavo ir tave išnaudojo, nusipelno gyventi amžinai. Pagalvok apie tai, kiek dar merginų jis atims gyvybę, kiek gyvų būtybių jis dar pakenks?

Papurčiau galvą, nuo skruostų papsėjo ašaros. Nežinojau, kurio iš jų turiu labiau bijoti. Gintarinės Reto akys žibėjo iš pykčio. Neabejojau, kad jei ne ta geležis, sukausčiusi jo valią, Vivjana jau būtų buvusi negyva. Jei su tiek energijos, pripildžiusios jos kūną, ji iš viso galėjo mirti. Netikėtai supratau, kad neįstengsiu jos sustabdyti. Jei priešinsiuos, Vivjanai baigsis kantrybė ir ji mane nužudys. Visi, kas man rūpėjo, irgi mirs, ir mūsų sielos bus amžiams įkalintos liūdnoje, juodoje jos kūno tuštumoje – kaip Lišos siela. Aš negaliu jos įveikti. Retas buvo teisus – aš pasmerkta.

Atsiklaupiau ir nuleidau galvą pripažindama, kad pralaimėjau.

– Gerai, parodyk man, ką daryti.

Ji nusijuokė.

– Seniai laikas!

– Ar tereikia jį paliesti?

– Ne, tai ne taip paprasta. Antraip atimtum sielas iš visų, prie ko prisiliestum. Pridėk ranką čia – ties širdimi. Čia yra siela. Dabar turi jos panorėti. Turi įtikinti save, kad ji privalo būti tavo, ir trokšti jos, ir šauktis. Ir tada siela išgirs tave, nes tam mes sukurtos. Mes tuščios ir sielos trokšta mus pripildyti. Štai kodėl regime viską, galime matyti net kiaurai apžavų. O kai turėsi daugiau savo sielų, galėsi matyti ir jas – per kūną, – Vivjana uždėjo laisvą ranką ant manosios. Iš jos balso supratau, kad ji laiminga. – Jos nuostabios, Eve, ir jos visos galės būti mūsų. Mūsų abiejų.

Linktelėjusi pridėjau ranką Retui prie krūtinės. Jo iki skausmo pažįstamas ir mielas veidas tapo ramus ir Retas taikiai žvelgė į mane.

– Tu turi jos panorėti, – nekantriai tarė Vivjana. – Pasiimk ją.

Ir tada aš supratau. Supratau, ko aš noriu.

– Paklausyk manęs, Vive, – tariau. Pasisukau į ją stengdamasi nepravirkti. Jaučiau, kaip ji džiaugiasi pagaliau radusi artimą būtybę. – Man taip gaila, kad tu tiek laiko buvai viena. Atleisk man. Aš taip gailiuosi.

Ir pridėjau ranką jai prie krūtinės. Ji buvo tokia karšta, kad degino. Jaučiau, kaip jos karštis iki skausmo smelkiasi pro odą gilyn, bet nesujudėjau: užsimerkiau ir pirmą kartą gyvenime atsivėriau kviesdama sielą pas save.

Ir nieko neatsitiko.

Vivjana atplėšė mano ranką sau nuo krūtinės ir nusviedė mane per kambarį. Atsitrenkiau į sieną, skausmas apėmė visą kūną.

– Kodėl? Kodėl tai padarei? Ar nori, kad tave nužudyčiau? Nes aš galiu! Man nereikia tavo gailesčio, niekinga menkysta! Ar suvoki, kas aš?! Aš – dievybė, Eve! Aš mirtis ir gyvenimas, ir dabar negaliu patikėti, kad norėjau visu tuo pasidalyti su tavimi! Elfai buvo teisūs, – purtydama galvą ji perėjo per kambarį ir sustojo prie manęs, ryški ir baisi. – Daugiau nematau reikalo palikti tave gyvą, – ji sugriebė mane už plaukų ir pakėlė tiek, kad mano veidas atsidūrė priešais josios. Jaučiau, kaip mano oda ima raudonuoti nuo karščio, į nosį trenkė svylančių plaukų kvapas. Vivjanos balsas sušvelnėjo, pritilo:

– Turėjau numatyti, kad tu nesuprasi, kad tau to nereikės. Bet nesijaudink. Prijungsiu tavo mažą sieliūkštę, nes tik tiek sugebėjai prigyventi, prie kitų. Taip mes būsime kartu amžinai.

Ir uždėjo savo delną man ant širdies.

Aš užgniaužiau kvapą kabindamasi į paskutines brangias gyvenimo sekundes. Koks apima jausmas, kai miršti? Jos delnas degino. Bet kas tai – mano gyvybė neskubėjo manęs palikti.

Vivjanos pečiai ėmė tirtėti ir aš supratau, kodėl nieko neatsitiko.

– Tu turi jos panorėti, – sušnibždėjau.

Vivjana nenorėjo manęs žudyti. Pakėlusi ranką švelniai pridėjau delną jai prie širdies. Dabar supratau – tai aš norėjau. Aš norėjau tų sielų, troškau išlaisvinti jas iš jos.

– Paleisk jas, Vive.

Aiktelėjau ir įsitempiau: pro jos odą išsiveržė ugninis srautas ir pasklido po visą mano kūną, supurtė jį tarsi elektros srovė. Skysta ugnis apsėmė mane, paskandino ir drauge nusinešė. Neliko nieko: tik aš ir ta ugnis, pripildžiusi kiekvieną ląstelę.

Vivjana nublanko, jos ugnis išseko. Jos bruožai pasidarė aiškesni. Liepsnos liežuviai blėso, nyko, kol švytėjimas liko tik jos širdyje ir akyse. Dar truputis – aiškiai tai suvokiau – dar sekundė ir jos neliks. Tada pajutau ją. Vivjaną, jos tikrąją sielą. Tokią mažytę, varganą ir įbaugintą, ir aš ėmiau geisti jos, norėjau priimti pas save, priglausti, suteikti jai prieglobstį. Būčiau taip ir padariusi, bet pamačiau jos akis. Jos pasidarė šaltos – šaltos ir tuščios.

Atplėšiau ranką ir Vivjana susmuko ant grindų. Man pasirodė, kad teberegiu kibirkštėlę, vos rusenančią jos sielos ugnelę.

Ir staiga man pasidarė vis vien.

Mano gyslomis pulsuojanti ugnis tarsi ištirpdė akių valkių – aš mačiau pasaulį tokį, koks jis buvo iš tikrųjų – tik akimirka, pralekianti kaip sapnas, tamsi, šalta ir negyva. Aš tapau nemirtinga, ir niekas šiame paprastame gyvenime, kurio iki šiol taip troškau, dabar neturėjo reikšmės.

– Pačiu laiku, – pasakė Retas nerūpestingai atsirėmęs į barą.

Keturiasdešimtas skyrius

KELIAI IR GALIMYBĖS

Pažvelgiau į Retą. Pripildyta, tokia, kokia dabar buvau, galėjau matyti geriau nei bet kada kiaurai jo kūną iki pat sielos. Ji buvo nuostabi. Priešingai nei skysta ugnis, kurią jis prievarta liejo į mane, Reto siela atrodė nejudri, tvirta tarsi kristalas. Ji švytėjo auksu kaip kitos sielos, bet nesikeitė.

– Jau buvau besupykstąs ant tavęs, kad pasikvietei tamsiąją elfę. Jei būtum mirusi, aš būčiau labai nusivylęs. Bet viskas išėjo kuo puikiausiai. Dabar mums nereikės gaišti laiko tam, kad tave pripildyčiau, – jis šypsodamasis išsitiesė. – Galime iškart pereiti prie linksmosios dalies.

– Linksmosios dalies? – net mano balsas skambėjo kitaip, buvo sodresnis, daugiasluoksnis, su daugybe atspalvių, tarsi vienu metu kalbėčiau daugybe balsų. Nemirtingosios balsas.

– O taip! – jis suplojo. – Galėsime šokti per naktis, milijonus naktų, juk tu dabar nemirtinga. Tik prieš tai, aišku, reikia sutvarkyti reikalus. Bet tai irgi gali kiek palaukti, pirmiau nusivesiu tave į rūmus ir pristatysiu. Jie visi nekantrauja tave išvysti. Dabar, kai pagaliau prisidėsi prie mūsų, aš tau viską paaiškinsiu. Tik paklausykit, taršku kaip užsuktas. Aš taip džiaugiuosi, kad mes nugalėjome.

– Kodėl?

Jis nesusigaudydamas pažvelgė į mane.

– Kas kodėl?

– Kodėl manai, kad eisiu su tavimi?

– Todėl, kad tu nebepriklausai šiam pasauliui! Juk jauti tai, ar ne? Jauti, koks trumpalaikis, trapus šis pasaulis? Ir dar – čia tiek purvo, – jis susiraukęs apžiūrėjo savo liemenę ir pasibjaurėjęs nupurtė kelias dulkeles. – Be to, reikia užbaigti darbą, atverti vartus, surasti namus. Džiaugiuosi, kad pildosi tavo eilėraštis, tavoji pranašystė. Ji daug džiugesnė.

– Mano eilėraštis, – anksčiau aš labai norėjau sužinoti, koks jis, trokšte troškau, tačiau dabar, kai manyje kunkuliavo gyvybė, visa tai tapo nebesvarbu.

– Nagi, pažiūrėkim. Kaip ten: „Vaiskios kaip tirpstantis sniegas jos akys“, beje labai tiksliai pastebėta. „Dėl to, ko nežino, ji šalta kaip ledas. Pragaras po kojom, dangus virš galvos, skysta ugnis užbaigs sielvartą jos. Ir ta liepsna joms laisvę dovanos. Ir ta liepsna joms laisvę dovanos.“

Staiga šiuose namuose man pasidarė ankšta – per daug maži jie buvo, pernelyg uždari, per daug… neamžini. Jų dūlėjimas slėgė. Nuėjau prie lauko durų, nepastebėjau, kad rankena nuo mano prisilietimo išsilydė. Leisdamasi laiptais nuo priebučio giliai įkvėpiau ir pažvelgiau į dangų. Žvaigždės, šaltos ir ryškios – štai manosios draugės. Mane supo keisti šešėliai ir atšvaitai. Mačiau viską. Ne tik kiekvieną lapą, kiekvieną žolės stiebelį, aiškiai ir ryškiai, bet ir tai, kas seniau buvo paslėpta nuo mano akių.

– Evelina, mano meile, kur tu eini? – Retas atsekė iš paskos ir atsistojo šalia.

– Ta šviesa ir šešėliai – kas tai? Iš kur jie atsiranda?

– Tai keliai ir galimybės. Išmokysiu tave jais naudotis, jei panorėsi.

Aš tebežiūrėjau į žvaigždes. Pakėlusi degančią ranką paliečiau orą.

– Čia kažkas yra, – tariau tyliai savo neatpažįstamai keistu balsu. Kiek daug šiame pasaulyje aš nežinojau, nejutau. – Tai durys.

Retas uždėjo delną man ant rankos.

– Tau neturi tai rūpėti. Tai smulkmena. Aš atversiu duris. Juk tu dabar su manimi, tu priklausai šviesiųjų elfų rūmams.

Aš vėl nukreipiau žvilgsnį į dangų. Geriau įsižiūrėjus žvaigždės išsirikiuoja taip, kad išeina vartai. Keista, kaip anksčiau to nepastebėjau.

– Evelina, liaukis, – paprašė Retas, ir dabar jo balse išgirdau baimę.

– Liautis ką?

– Tu negali paleisti jų! Tik ne taip!

Pasisukau į jį ir suraukiau kaktą.

– Apie ką tu kalbi?

– Apie sielas. Tau jų reikia. Tau negalima atidaryti šitų durų.

– Mano sielos, – ir atsidusau. Aš jas mylėjau. Giliai įkvėpiau, užsimerkiau ir pabandžiau pajusti jų energiją, savo energiją, savo sielas. Aš pripildyta. Tačiau kažkur gilumoje, pačioje slapčiausioje kertelėje slėgė ta pati tuštuma. Buvau pripildyta, net per daug, ir kartu kažko trūko. Skystos ugnies liežuviai plėtėsi, tįso keisdami ir mane. Ir kai nuo pilnumos maniau sprogsianti, vėl pajutau nenumaldomą troškimą gauti daugiau tos ugnies – dar ir dar.

– Aš noriu daugiau, – sušnibždėjau.

– Šitas noras išpildomas. Eime, – Retas švelniai timptelėjo mane už rankos. Kodėl mano ugnis jo nedegino?

Tada pamačiau šviesas. Prireikė kelių sekundžių, kad suprasčiau, jog tai automobilis. Sužviegęs jis sustojo priešais mus ir iš vairuotojo pusės iššoko vyras. Jo siela buvo blyški, tirtanti, beišnykstanti. Žiūrėdama į ją pajutau neapsakomą ramybę, matant jos trapų grožį širdy prabudo švelnumas.

Atsidarė kitos automobilio durelės ir aš sustingau. Nors Reto siela mane užbūrė savo grožiu, bet, palyginti su šita, ji buvo niekas. Nakties oras nušvito ir ta šviesa šoko, raibuliavo tarsi ratilai vandens paviršiuje. Nors mačiau visai nedaug sielų, žinojau, kad ši ypatinga. Aš jos troškau. Man žūtbūt reikėjo jos.

– Eve!

Sumirksėjau negalėdama išnirti iš savo minčių, nors tą balsą suvokiau girdėjusi.

– Eve! Tau viskas gerai? Ką jis čia veikia?

– Lendai!

Mano Lendas. Viskas stojo į savo vietas: tai mano Lendo siela. Aš stipriai sunėriau pirštus. Aš negaliu atimti šitos sielos.

– Kas… Tavo balsas… Jis kitoks! Ką jis tau padarė?

Prisimerkiau stengdamasi per sielos švytėjimą įžiūrėti Lendo veidą. Gal jei matysiu jo bruožus, liausiuosi taip geidusi jo sielos, gal galėsiu sustoti. Ištiesiau jo pusėn vieną ranką.

– O, nesidrovėk, paimk tą sielą, – paragino mane Retas. – Jis nieko nereiškia. Tik paskubėk, mums reikia traukti toliau.

– Kas atsitiko? – Lendas pribėgo prie manęs. Stovėjo taip arti, kad galėjau pasiekti. Kai uždėjau delną jam ant krūtinės, man norėjosi verkti, bet negalėjau sustoti. Ji turi būti mano. Atsivėriau…

Ir aiktelėjau. Tą akimirką, kai paliečiau Lendą, galiausiai aptikau savo sielą, pasimetusią tarp daugybės kitų, plevenančių manyje. Manoji siela pažinojo Lendą, ji mylėjo jį – ir to užteko.

Atitraukiau ranką nespėjusi padaryti jam nieko bloga. Užsimerkiau ir sutelkiau dėmesį į šį ką tik atrastą pojūtį, savo mažytės sielos, pasimetusios tarp kitų. Ir tada ėmiau jas skirti. Šimtus sielų, išlaisvintų iš Vivjanos vien tam, kad vėl būtų įkalintos – manyje. Man užėmė kvapą – aš pajutau Lišą. Žinojau, kad tai ji: švelni ir protinga, plevenanti arčiausiai mano širdies. Norėjau, kad ji ten būtų visados.

Mane nusmelkė kaltės jausmas, bet pasistengiau jį kuo greičiau užgniaužti. Jei paleisiu jas, negalėsiu būti su Lendu, turinčiu tokią įstabią sielą. Aš greitai sudegsiu kaip žvakė, o jis liks – amžinas, pasakiškai nuostabus. Kaip ir sakė Vivjana.

– Jeigu jų nepaleisiu, galėsiu būti su tavimi, – pasakiau ir skruostais pabiro ašaros.

– Nepaleisi ko? – paklausė Lendas įdėmiai žvelgdamas man į veidą.

– Sielų.

– K-ko?

– Aš atėmiau jas iš Vivjanos.

– Vivjana čia? – ir jis išsigandęs apsidairė.

– Jau nebe, – liūdnai palingavau galvą. – Lendai, aš turiu tas sielas, jos manyje.

– Apie ką tu kalbi? Tu pasiėmei sielas? – jo balse girdėjosi nerimas ir baimė.

Jau norėjau paaiškinti, kodėl negaliu jų atiduoti. Tačiau vėl pažvelgusi į jo sielą, švytinčią priešais mane, supratau, kad negalėsiu taip pasielgti. Negalėsiu tokia kaina būti su juo, tik ne taip. Aš to nenusipelniau. Nemirtingumas, ta gyvybinė energija, besiliejanti per kraštus, – visa tai man nepriklausė. Po viso to negalėčiau tikėtis, kad Lendas mane mylės. Aš galiu jam pasiūlyti tik savo sielą. Dabar, kai žinojau, kad ją turiu, man to užteko. Aš niekada nebūsiu tuščia.

– Privalau jas paleisti, – sušnibždėjau atsimerkdama.

– Paleisti sielas?

– Jos turi atgauti laisvę.

– Dar ne laikas, – įsiterpė Retas. Jo šilkinį, auksinį balsą darkė pyktis.

Aš vėl pakėliau akis į žvaigždes. Jos ragino mane nesustoti, kreipė ranką į viršų.

– Eve! – išsigandęs sušuko Lendas.

Pažvelgiau į jį: kažkodėl Lendas atsidūrė apačioje. Aš kilau ir negalėjau sustoti. Jei dabar jų nepaleisiu – nepaleisiu niekada. Suradusi danguje vartų kontūrus ištiesiau link jų ranką – ir mane tarsi kažkas sulaikė. Kažkas man neleido.

– Stok! – įsakė Retas tvirtu balsu. Mano rankos sustingo. – Tai ne tos durys, kurias turi atidaryti. Jei dabar jas paleisi, viskas nueis perniek. Mums reikia šitų sielų! Tai ne tos durys!

Aš susikaupiau, mintyse liepiau ugniai susitelkti mano rankoje. Ji ėmė švytėti stipriau, iš auksinės pasidarė akinamai balta, tokia skaisti, kad žeidė akis. Ir tada, iš visų jėgų pasipriešinusi Reto valiai, įstengiau pakelti vieną pirštą ir nukreipiau jį į žvaigždes, vedžiau nuo vienos žvaigždės prie kitos palikdama danguje baltą pėdsaką, kol skliaute sušvito vartų kontūras.

Užsimerkiau ir giliai įkvėpiau.

– Skriskite, – sušnibždėjau.

Trumputę akimirką širdį užliejo ramybė ir dėkingumas, o tada kūną nutvilkė kankinamas skausmas: ugnis veržėsi pro kiekvieną odos porą ir šovė tiesiai link vartų. Skausmas dingo, vos pagalvojau, kad ilgiau jo neištversiu. Tik viena atsilikusi siela – Lišos, mano Lišos – akimirkai stabtelėjo prie širdies ir aš supratau, kad taip ji atsisveikino su manimi.

Mano kūnas atšalo, aplink aptemo ir aš susmukau ant žemės. Galvoje vėl ėmė suktis mintis: koks jausmas, kai miršti? Vis dėlto nusišypsojau dėkinga už tai, kad pažinau savo sielą, tada viskas nugrimzdo į tamsą.

Keturiasdešimt pirmas skyrius

DANGUS, PRAGARAS IR PASAULIS TARP JŲ

Juk mirusieji negali jausti skausmo? Taip nesąžininga. Jeigu jau aukštesnės jėgos atėmė man gyvybę, turėtų bent išvaduoti nuo skausmo. Gal aš rojuje, nors ir nemaniau, kad jo nusipelniau. Arba pragare, bet tada turėtų būti karšta, o aš šalau. Buvau sustingusi į ledą.

Pajudinau kojas bandydama patogiau įsitaisyti. Po velnių, aš nemiriau! Jei būčiau negyva, neturėčiau kūno. Kai didžioji skausmo banga atlėgo, visiškai aiškiai supratau, kad tebeturiu kūną. Ir jį maudė, gėlė mažiausią vietelę. Vos pakėliau vokus, atrodė, kad kiekvienas jų sveria po pūdą.

Ne, tai ne pragaras. Deja, ir ne rojus: nes rojuje, mano didžiuliu įsitikinimu, tikrai nėra tokių bjaurių plokštėmis kaltų lubų su fluorescencinėmis lempomis.

– Brr, – vienu žodžiu pasakiau, ką galvoju apie savijautą ir aplinką.

Pakėliau galvą stengdamasi nekreipti dėmesio į akyse siūbuojančias šviesas ir apsižiūrėjau. Gulėjau lovoje apklota keliomis antklodėmis, iš vienos rankos ėjo lašelinės vamzdelis. Paskui pastebėjau kai ką siaubinga – dingo mano suknelė! Kadangi nemiriau, vadinasi, jei kas nors atsitiks šitai suknelei, kažkam prisieis mirti. Pakėliau laisvą ranką, kad pasikasyčiau vietą prie lašelinės adatos, ir išsižiojau. Švytėjimas – skysta ugnis, kurią prievarta man buvo įliejęs Retas, irgi dingusi! Visa ugnis, iki paskutinės žarijos. Paskutinis ryšys, siejantis mane su juo ir Vivjana. Pajutau begalinį palengvėjimą ir kartu liūdesį. Kai mano ugninės sielos paliko mane, pasaulis ėmė slėgti, tarsi Žemės trauka būtų kausčiusi mane dviguba jėga.

Pamažu pasijudinau, kad pajusčiau, ar nesu kur sužeista. Bet skaudėjo visur vienodai. Atsidusau ir padėjau galvą ant pagalvės. Gal guliu ligoninėje todėl, kad mirštu. Gal paleidusi tas sielas iškart nemiriau, tačiau manyje liko tiek mažai gyvybės, kad ilgai netrauksiu.

O gal, užuot spėliojus, tiesiog paspausti pagalbos mygtuką, kad ateitų slaugė? Ko aš bijau? Blogiausiu atveju, jeigu jie nusprendė, kad aš ne žmogus, o gamtos klaida, pabaisa, pro duris įvirs būrys ginkluotų vyrukų ir mane „išjungs“. Dvejojau. Dabar būtų ne pats tinkamiausias metas. Ko gero, pirmiausia reikia nusnūsti. Jei manęs laukia tardymas ar panašiai, reikia sukaupti jėgų.

Nugrimzdau į keistą, neramų miegą. Lyg girdėjau atidarant duris, bet neturėjau sveikatos atsimerkti ar pajudėti. Kažkas kažką padėjo ant staliuko šalia lovos ir prisėdo kojūgalyje. Švelni ranka nubraukė plaukus nuo kaktos, paskui prie smilkinio prigludo lūpos.

Lova girgžtelėjusi atsitiesė, minkšti žingsniai nutolo. Išgirdau tylų, švelnų atodūsį – laimės atodūsį.

– Rakele? – sumurmėjau šiaip ne taip prisiversdama atsimerkti. Kambarys buvo tuščias. Nuoširdžiai nusivyliau: buvau tikra, kad tai ji. Taip norėjau, kad tai būtų ji.

Ant stalelio prie lovos stovėjo vaza, pilna ryškių atogrąžų gėlių, šalia buvo padėta kortelė. Drebančiomis rankomis atverčiau ją ir perskaičiau:

„Būk laiminga, mano mergyte. Ilgėsiuosi tavęs labiau, nei gali įsivaizduoti. Myliu, Rakelė.“

Pasisukau į duris ir mano širdis ėmė plakti kaip pašėlusi. Taip norėjau su ja atsisveikinti, nors tik būtų buvę sunkiau: žinojau, kad Rakelė niekada nepaliks TKABA, o aš niekuomet ten negrįšiu. Laikas, kai buvome kartu, praėjo ir niekada nebegrįš.

Staiga pajutau, kad ilgiuosi jos labiau nei bet kada, labiau nei galėjau įsivaizduoti.

Nubraukiau ištryškusią ašarą. Pasijutau tokia vieniša šitoje kvailoje palatoje su purvinai oranžinėmis sienomis ir nutrintais baldais. Kur Lendas? Buvau truputį nusivylusi. Jei tai būtų „Istono mokykla“, jis visą laiką prasėdėtų ant mano lovos, laistytų ašaromis mano ranką, kol užmigtų. Aš pabudusi švelniai jį pažadinčiau ir mes imtume bučiuotis kaip pašėlę. Aišku, serijos pabaigoje būtinai išsiskirtume, ir tai man visiškai nepatiko.

Staiga širdį it replėmis suspaudė. O jei Lendas nenori manęs matyti? Juk aš per plauką neatėmiau jo sielos. Prisiminimai atgijo visu ryškumu. Užsimerkiau.

– Vivjana, – sukuštėjau jausdama, kad mane tuoj supykins. Nejau ją nužudžiau?

Kažkas šalia manęs krenkštelėjo ir aš išsigandusi pašokau lovoje.

– Rakele?

– Vargu.

– O, dink man iš akių, – purkštelėjau pamačiusi Retą, patogiai išsidrėbusį kėdėje šalia lovos.

Elfas rimtai pažvelgė man į akis.

– Aš labai nusivyliau tavimi, Evelina. Po viso to laiko, kurį praleidom kartu, po to, ką dėl tavęs padariau… Išties labai nusivylęs.

Nusikvatojau jam į akis. Tikriausiai nuo skausmo ir iš bado išsikrausčiau iš proto, ne kitaip. Bet žinojau viena: su Retu ir jo nesąmonėmis baigta visiems laikams.

– Ką tu sakai? Tuoj apsiverksiu.

– Tu ne tik atidavei energiją, kurią tau dovanojau – beje, ją man perdavė pati karalienė, – net neišpildei pranašystės pabaigos. Ir noriu pasakyti, jog aš įdėjau labai daug pastangų, kad tu sulauktum tos dienos, kai ją išgirsi.

– Matai, kas būna, kai sudedi pranašystę į miglotą eilėraštį. Nes aš padariau tiksliai taip, kaip joje pasakyta – dovanojau sieloms laisvę.

Jo akys užsidegė pykčiu.

– Tu neturėjai išlaisvinti jų, kvaila mergiūkšte. Turėjai išlaisvinti mane. Mus.

– Nesuprantu.

– Dabar tau ir nereikia suprasti!

– Atleisk. Reikėjo eiliuoti aiškiau. O dabar, jei neprieštarauji, norėčiau dar pamiegoti.

Retas atsistojo.

– Aš su tavimi dar nebaigiau.

Pakėliau ranką ir atgręžiau delnu į jį.

– Tikrai? Tai va, leisk tau kai ką pasakyti: jei manai, kad būdama pripildyta tų sielų nepajaučiau jų saldumo, tai labai klysti. O jei taip sakiau, žinok – melavau. Taigi jei nenori prarasti savosios, laikykis nuo manęs kuo toliau. Labai toli. Supratai?

Reto veidas pasidarė šaltas kaip ledas, bet jis vis tiek prisivertė nusišypsoti.

– Tu negalėsi viena ilgai ištempti, mano meile. Tau reikės daugiau, ir tada tapsi tuo, kuo tau ir lemta būti. Ir kai tai atsitiks, aš tau atleisiu, – jis nusisuko ir dingo sienoje atsivėrusioje angoje.

Aš iškvėpiau. Negalėjau patikėti, kad jis taip lengvai pasidavė, neabejojau, jog vieną dieną Retas būtinai grįš. Bet jo žodžiai įstrigo galvoje. Aš mylėjau gyvenimą. Mylėjau šį pasaulį ir beprotiškai mylėjau Lendą. Nenorėjau jo palikti, bet aš netapsiu tokia kaip Vivjana, kad ir kokia didelė būtų pagunda.

Kilstelėjau ligoninės pižamos apykaklę ir aiktelėjau: mano širdis, kuri, maniau, bus šalta ir tuščia kaip riešas, švytėjo ryškiai kaip niekada. Mačiau plazdant auksinius vos matomo rausvo atspalvio ugnies liežuvius. Negalėjau to paaiškinti. Visa tai stebino ir kartu ramino.

Pasisuko durų rankena ir aš krūptelėjau. Greitai paleidau pižamos apykaklę. Į palatą įgriuvo Lendas, visai be kvapo ir baisiai nusiminęs.

– O, atleisk man, Eve! Gydytojas pasakė, kad miegosi dar porą valandų, taigi aš pagalvojau… Eve, aš labai atsiprašau, taip norėjau būti čia, kai prabusi.

Nusišypsojau, jis pribėgo prie lovos ir paėmė mano ranką. Buvo puiku vėl matyti tikrąjį jo veidą. Kad ir kokia nuostabi jo siela, mieliau žvelgiau į veidą.

– Kas atsitiko? – paklausiau.

Jis pakraipė galvą.

– Aš vos neišsikrausčiau iš proto. Kai Retas tave pagrobė, iškart paskambinau tėčiui. Mes parlėkėme namo ir pamatėme tave su Retu. Tu buvai labai keista, pakilai į dangų, paskui sustingai ir nukritai. Beveik nukritai, nes spėjau tave pagauti, tik nelabai sėkmingai, – jis susigėdo. – Stipriai trenkei galvą į žemę. Tada tas kvailys Retas ėmė vadovauti: „Aš pasiimu ją.“ – „Tik per mano lavoną“, – pasakiau. Jis gūžtelėjo pečiais, neva, kaip nori, ir puolė mane. Tada išdygo mano tėtis, o jis, vos ėmei skrajoti, kažkodėl nubėgo prie mašinos ir grįžo su golfo lazda. Vis galvodavau, kam jis tamposi tas lazdas, jei nežaidžia golfo. Jis iškėlė tą lazdą ir sako: „Turiu čia devintą numerį, lazdą iš grynos geležies, ir ji tau prieštarauja.“

– Tu juokauji!

Lendas papurtė galvą, jo akys švytėjo.

– Ne, su mano tėčiu geriau nejuokauti. Viskas atrodė taip… jėga! Retas net pažaliavo iš pykčio – jau maniau, kad užmuš mus abu. Bet jis tik apsisuko ir dingo medyje.

– Oho! Tavo tėtis tikrai kietas!

– Žinau. Nusprendėme nunešti tave namo… Tiesa, o kas atsitiko durų rankenai?

– Mmm…

Jis nusijuokė.

– Tiek to. Ten radome ant grindų gulinčią Vivjaną. Pamaniau, kad ji negyva, tačiau tėtis apčiuopė pulsą. Kai tu taip ir neatgavai sąmonės, mes atvežėme jus abi čionai. Tu pasveiksi, tik keli nedideli nudegimai ir sumažėjusi temperatūra, to niekaip negaliu suprasti.

Aš sausai šyptelėjau. Sugebėjau sustabdyti Vivjaną, išlaisvinau sielas ir niekas nemirė. Ir pati likau gyva. Neblogai padirbėta.

– O kur Vivė?

– Ji buvo čia, bet dabar, manau, ją išgabeno. Tėtis pasakė, kad ji veikiausiai niekada neatgaus sąmonės, todėl jis rado kažką, kas galės ja pasirūpinti.

Susiraukiau klausdama savęs, kam, po galais, galėtų rūpėti Vivjana, bet paskui prisiminiau savo viešnią. Rakelė. Vivjana pateko į geras rankas. Pagalvojus apie ją, užmigusią amžiams ir visiškai vienišą, man pasidarė liūdna. Šiaip ar taip, tenai jos nepalies elfai.

Paskui pagalvojau, kad ir manęs laukia tokia pati dalia, kai galutinai užgesiu.

– Noriu paklausti, – tarė Lendas. – Ką turėjai galvoje, kai sakei, kad jei nepaleisi sielų, galėsi būti su manimi?

Prikandau lūpą. Lendas neturėjo supratimo, kad jis nemirtingas, kad mačiau švytint jo amžiną sielą. Žiojausi jam pasakyti, bet žodžiai įstrigo gerklėje. Ko gero, vos atskleisčiau tiesą, tarp mūsų viskas būtų baigta.

– Nežinau, – gūžtelėjau pečiais ir pabandžiau nusišypsoti. – Tos sielos… taip degino mane iš vidaus, buvau kaip nesava, nesižinojau, ką šneku.

– O koks tai jausmas?

Nejaukiai pasimuisčiau. Prisiminus pilnatvės būseną man pasidarė dar šalčiau, norėjau pamiršti, kaip nežemiškai nuostabu buvo. Daugiau niekada to nepatirsiu. Neleisiu sau to patirti. Niekada.

– Ankšta? Sausakimša? Nežinau.

– A. Na, džiaugiuosi, kad atsigavai.

– Aš irgi. O kas atsitiko, kad buvai išėjęs? Kas nors svarbaus?

– O! – jis uždėjo ant lovos krepšį. – Pamaniau, kad kol tave išleis, turėsi kaip nors leisti laiką, – ir ištraukė dėžutę. Tiksliau, visą pakuotę dėžučių. Pirmus du „Istono mokyklos“ sezonus!

– Griūk negyvas! – suspigau. – Tu tikrai galvojai apie mane?

Jis nusišypsojo, bet akyse vis dar matėsi įtampa.

– Buvau ne juokais išsigandęs. Maniau, kad praradau tave.

Aš pasislinkau ir paplekšnojau delnu greta.

– Norėtum! Nors gal ir užsimanysi, nes dabar turėsi keturiasdešimt ištisų valandų kartu žiūrėti „Istono mokyklą“!

Jis įdėjo pirmą diską, palingavo galva ir įsitaisė ant lovos šalia manęs.

– Tik jei leisi laikyti tave už rankos.

Man daugiau nebebuvo šalta.

Padėka

Už tai, kad galėjau įgyvendinti savo viso gyvenimo svajonę, ir už daugybę kitų dalykų esu skolinga daugeliui žmonių. Tikiuosi, kad jūs patirsite tokį pat malonumą kaip ir aš. Jei ne, visuomet galite dar kartą perskaityti bučinių scenas. Bent jau aš, jūsų vietoje, taip daryčiau.

Pirmiausia kuo širdingiausiai noriu padėkoti Nojui, savo gyvenimo meilei, ši meilė – geriausia, ką man teko patirti. Dėkoju, kad mane palaikė ir padrąsino net tada, kai baigdama knygą kiauras savaites prapuldavau pasiklydusi prirašytuose puslapiuose, leisdavo išsikalbėti, balsu svarstyti svarbiausius ir netikėčiausius siužeto vingius ir posūkius, nors ir neketinau numarinti Evės, jei taip netyčia pagalvojote. Taip pat dėkoju savo nuostabiems vaikams – Elenai ir Jonai, kurie, nors ir niekuo nepadėjo rašant, yra neįtikėtini ir pripildo mano gyvenimą džiaugsmo.

Ypač esu dėkinga savo tėvams – Patui ir Sindei, niekada nesuabejojusiems mano talentu, net kai pati tuo abejojau. Ačiū už tai, kad mano vaikystė buvo kupina knygų ir žodžių. Dėkoju savo seserims ir broliams Erinai, Lindsei, Lorenai ir Matui už tai, kad buvo pirmieji skaitytojai ir geriausi bei šelmiškiausi draugai. Esu dėkinga savo seneliams Di ir Meri, kad perdavė pasakotojos geną, ir, žinoma, giminaičiams iš vyro pusės – Kitei ir Džimui, jog leido mums naudotis savo skalbykle ir džiovykle, kai mums verkiant to reikėjo, ir už visą kitą nepamainomą pagalbą.

Nebūčiau tiek padariusi, jei ne mano neįtikėtini kritiški partneriai ir draugai. Dėkoju Kerei Haris, Renė Kolins ir Kristen Rekord už patarimus laiku ir vietoje, Ešlei Jurgens, Megan Holms, Džeinei Volker ir Farai Snedon už jų neblėstantį entuziazmą. Farai ir Kristen esu be galo dėkinga už vaišes, vaikų priežiūrą ir už tai, kad kantriai klausėsi begalinių „šį sykį tikrai paskutinis kartas“. Milijoną kartų dėkoju Stefani Perkins – geriausiai ir kantriausiai iš skaitytojų, kuriuos kada pažinojau, išmokiusiai, kad „gerai“ visuomet gali būti dar „geriau“, tai, kuri juokėsi ir verkė kartu su manim negalėdama atsidžiaugti, koks vis dėlto nepakartojamas yra gyvenimas. Galiausiai nuoširdus ačiū Natali Vipl už tai, kad buvo ištikimiausia mano skaitytoja ir gerbėjų klubo organizatorė. Nežinau, ar be jūsų dabar taip gerbčiau save, liksiu visada dėkinga, kad sugebėjote mane taktiškai ir mandagiai nukreipti reikiama linkme, jei kartais pamesdavau kelią. Dėkoju visiems, kad liūdėjote, jaudinotės ir džiaugėtės kartu su manimi.

Dėkoju nuostabiajai rašytojų ir skaitytojų interneto bendruomenei, bendravusiai su manimi per mano tinklaraštį, už jų palaikymą, įžvalgą, humoro jausmą ir pagalbą, kai man jos reikėjo. „Susipažinusi“ su jumis jaučiuosi pamaloninta ir išskirtinė. Dėkoju „Pandoros“ ir „Hellogoodbye“ radijo stotims ir mano brangiesiems, numylėtiems „Snow Patrol“ už nuostabų albumą.

Milžiniškas ačiū mano genialiajai redaktorei Erikai Sasman, pamilusiai Evę taip kaip aš, ir už suteiktą galimybę bendradarbiauti su mano svajonių leidykla. Tu sugebėjai paversti darbą švente, bendradarbiaudama su tavimi jaučiausi tikras laimės kūdikis ir negalėjau patikėti savo sėkme! Dėkoju visai „HarperTeen“ ir „Harper Children“ komandai, įskaitant rinkodaros, leidybos ir platinimo užsienyje, reklamos, dizaino ir redagavimo specialistus. Niekas geriau už jus nebūtų manimi pasirūpinęs.

Mano agentė Mišelė Volfson verta visos pastraipos. Ačiū už tai, kad suradai mane ir padėjai pakilti iš pilkumos, kad tikėjai manimi ir mėnesių mėnesius nenuleidai rankų, kad leidai išsipildyti karščiausiai mano svajonei – išleisti knygą. Tu tikra stebukladarė ir man trūksta žodžių apsakyti, kaip man pasisekė, kad visą šį audringą, kartais net beprotišką gyvenimo tarpsnį tu buvai šalia.

Ir galiausiai noriu padėkoti tau, skaitytojau, kad išsirinkai šią knygą. Viliuosi, jog ji tau patiks, nes tu man jau neabejotinai patinki. Kaip pasakytų Evė, tu toks – pypt! – fantastiškas!