Heidi Rice

Salsa, šokoladas ir karšti bučiniai

is

vasar

2013 sausis–t /

Heidi Rice

(Heidi Rais)

Salsa, šokoladas ir karšti bučiniai

Romanas

Vilnius

2013

Pirmas skyrius

Atvėsk, drauguže. Mažytė makiažo nesėkmė.

Rubė Delisantro negirdomis nuleido iš galo atsklidusį automobilio signalą, papūtė lūpas prieš užpakalinio vaizdo veidrodėlį ir norėdama nusiraminti sutelkė dėmesį į lūpų dažymą Rose Blush Everstay blizgesiu.

Mažą, bet ypatingą Hamsptedų restoranų tinklą

ji turėjo sąraše jau daugiau nei metus. Užtruko ištisus mėnesius, kol jai pavyko susitarti dėl susitikimo su jų virtuvės šefu šią popietę, tad Rubė troško atrodyti kuo geriau, prieš leisdamasi į ilgas vietos automobiliui pastatyti paieškas.

Tačiau kur kas sunkiau buvo ignoruoti stabdžių

cypimą ir iškart po jo siaubingai nemalonų garsą sukėlusį smūgį – nuo krestelėjimo Rubės lūpų blizgio tūbelė įlėkė jai tiesiai į nosį.

– Dėl Dievo meilės!

Traukdama lūpdažį iš kairiosios šnervės ir skubiai taisydama žalą, ji iššoko iš automobilio. Kažkokio klouno smūgis į automobilio užpakalį nebuvo pats

geriausias būdas pasiruošti jos karjerą nulemsiančiai akimirkai. Be to, Rubė ką tik susitvarkė automobilį už du šimtus dvidešimt svarų. Jei jos mylimam Vabalėliui buvo padaryta bent kokia žala, kai kam teks mirti.

4 | HeiDi Rice

– ei, karštakoši. Ar proto netekai?! Nejau nežinai, kur stabdžių pedalas?! – ėmė šaukti Rubė ant vyro, pasislėpusio už stiklo prabangaus itališko kabrioleto, prisispaudusio prie jos automobilio bamperio.

Tipiška. Tik Hampstede gali taip atsitikti. Berniukas lenktynininkas vairuoja automobilį, kurio ne-

įstengia suvaldyti.

Atsirėmęs į priekinį mašinos stiklą, jaunasis lenktynininkas išsitiesė ir vienu atletišku judesiu iššoko iš automobilio. Rubės plaučiai liovėsi funkcionavę, o į

galvą vėl grįžo senas noras numesti šešis svarus, apie kurių atsikratymą mąstė kone dešimtmetį.

Tai visai ne berniukas. O tikrų tikriausias vyras.

Aukštas, stiprus, ilgomis galūnėmis – nuostabiausias vyras trumpai kirptais tamsiais plaukais, plačiais pečiais ir siaurais klubais, kuriuos puikiai pabrėžė džinsai pažemintu liemeniu. Jo akys slėpėsi už brangių akinių, tačiau vyriška duobutė smakre

ir smulkūs šereliai ant skruostų visai nepalengvino Rubės kvėpavimo, ypač jam nuleidus galvą.

Ar jis mane nužiūrinėja?

– Tai aš netekau proto? – Jis iškėlė rankas aukštyn pademonstruodamas raumenis po marškinėliais su

šmaikščiu užrašu apie teisininkus. – Panele, tai tu jo netekai. Sustojai vidury kelio.

Rubė nurijo oro gurkšnį norėdama atgaivinti

plaučius ir stengdamasi sugalvoti atsakymą akimirkai sustingo.

Gera naujiena – Rubė Delisantro labai mėgo flirtuoti. ir jai tai neįtikėtinai puikiai sekėsi. Ji dievino seksualinės traukos žiežirbėles, hipnotizuojančią

SAlSA, šOKOlADAS iR KARšTi BUčiNiAi | 5

verbalinės įžangos įtampą – o galimybė paflirtuoti su tokiu gražuoliu pasitaikydavo tikrai ne kasdien.

Be to, figūrą pabrėžianti suknelė, kurią ji nusipirko praėjusią savaitę, papildomą svorį, nedavusį ramybės nuo septyniolikos, pavertė didžiuliu privalumu.

Bloga naujiena – poną Nuostabųjį akivaizdžiai erzino moterys vairuotojos ir, panašu, jis buvo visiškai abejingas jos puikiajai suknelei. Vadinasi, jis gėjus, moterų

neapkentėjas arba visiškai neturi humoro jausmo. Kiekvienas iš išvardintų dalykų didžiulis minusas.

Deja, buvo ne taip. Ne visai.

Tučtuojau liaukis, Rube.

Ji atitraukė žvilgsnį nuo jo krūtinės raumenų. Ką

ji sau galvoja? Nėra laiko flirtuoti su šiuo vaikinu –

nesvarbu, kaip šauniai jis atrodo su moksliuko marškinėliais. Jai reikia susitikti su vyru dėl keksiukų.

– Tikrai turėjai užtektinai vietos apvažiuoti

mane, – rūgščiai tarė Rubė ir pažvelgė į jį griežtu žvilgsniu. – Be to, tai buvo kritiška padėtis. – Lyg ir.

Vaikino žvilgsnis nukrypo į jos lūpas. Mintyse iš

savo sąrašo Rubė išbraukė gėjus, o jos liežuvis išslydo suvilgyti lūpų, kurios staiga tapo it popierinės.

Jokio flirto, Rube. Ir nesiderėk.

Jis pašaipiai nusijuokė.

– Nuo kada lūpų dažymasis yra kritiška padėtis?

– Buvo įjungtos mano automobilio gabaritinės

šviesos, – tęsė ji nepaisydama pašaipos. Vyrai nepajėgūs įvertinti lūpdažių svarbos, todėl ji nė nemanė

aiškinti, kaip toks paprastas dalykas gali sustiprinti pasitikėjimą verslo reikaluose. – O tu į mane įva

žiavai. – Rubė nužingsniavo prie jo, dėkinga už

6 | HeiDi Rice

batelius dešimties centimetrų pakulne, kurie bent

šiek tiek kompensavo jos ūgio trūkumą.

Galbūt ji ir neturi laiko flirtuoti. Bet tikrai gali priversti jį kentėti.

– ir jei būtum nepatingėjęs perskaityti kelių

eismo taisyklių, – pridūrė ji, – žinotum, kad dėl to esi kaltas. Nesvarbu, kiek turi testosterono.

Rubė, norėdama sustiprinti savo žodžius, paskubomis žvilgtelėjo jam į tarpukojį. Tačiau jos žvilgsnis sustingo ant iškilumo, kurio neslėpė nė laisvi džinsai.

Jos sprandą nudegino raudonis, nustebindamas ją dar labiau – Rubė Delisantro niekada neraudonuodavo.

Vaikinas žengė į priekį ir ji tik dabar pastebėjo, koks jis iš tiesų aukštas.

– Tai avarinės šviesos, – tarė jis žemu, tvirtu, vyrišku, savimi patenkintu balsu. – Ne gabaritinės. –

Jis sukryžiavo rankas, bicepsai išsipūtė po trumpomis marškinėlių rankovėmis ir Rubė visai pametė mintį.

– ir jei tu būtum nepatingėjusi paskaityti kelių

eismo taisyklių, žinotum tai, – tęsė jis, – nesvarbu, kiek estrogeno turi.

Jis vėl šiek tiek nuleido galvą ir net rugpjūčio

saulė, atsispindinti nuo jo akinių stiklų, nepaslėpė

to, jog jis žiūri tiesiai į jos iškirptę.

– ir nors matau, kad jo turi tikrai nemažai, –

pridūrė vaikinas, o jo lūpos išsirietė į šypseną, spinduliuojančią pranašumą, – tai nėra pretekstas nepaisyti eismo taisyklių.

Rubės speneliai virto dviem kietais taškeliais, o

tarp šlaunų ėmė tvinkčioti kažkas karšto ir nepatogaus. Ji susivaldė nesusiraukusi. Vargais negalais.

SAlSA, šOKOlADAS iR KARšTi BUčiNiAi | 7

Kažkoks nesusipratimas. šis vaikinas atsikirto jai ir jaudino ją tuo pat metu. Galbūt ji ir mėgo flirtuoti, bet mazochistė tikrai nebuvo.

Rubė pliaukštelėjo ranka sau per šlaunį.

– Nemėgstu taisyklių, – sumurkė ji koralo spalvos

nagu bakstelėdama jam į krūtinę. Vaikino žandikauliai įsitempė ir Rubė pajuto savo galią. – Jos daro gyvenimą tokį nuobodų, nemanai?

Ji patraukė pirštą patenkinta laimėjimu, tačiau

tučtuojau aiktelėjo – jo ranka šovė į priekį ir sugriebė

jos riešą. Vyras nusiėmė akinius ir Rubė nevalingai suvirpėjo, pritrenkta gilių, žalių it miškas jo akių.

– Man atrodo, tau reikia daugiau nei tik vairavimo pamokų, – sumurmėjo jis žvelgdamas tokiu kiaurai skrodžiančiu smaragdiniu žvilgsniu, kad jos šlaunų raumenys ėmė tižti.

Rubė ištraukė ranką tikėdamasi, jog jis nepajuto,

kad jos pulsas po jo nykščiu pasiekė rekordinį greitį.

– ir, žinoma, kaip ir kiekvienas vyras laikai save ganėtinai vyrišku, kad mane išmokytum, – pašiepė ji.

Galbūt žaidžia su ugnimi, na ir kas? Rubė pastebėjo jo akyse užsiliepsnojantį karštį, sukėlusį tokį adrenalino pliūpsnį, kad kone neliko vietos atsargumui.

Jis šiurkščiai nusijuokė.

– Aš ne toks kaip kiti vyrai, – švelniai ištarė vaikinas, o jo pasitikėjimas savimi puikiai derėjo prie į

lovą kviečiančių akių.

Rubė pasitrynė vis dar degančią riešo odą.

– Jie visi taip sako.

– Nė neabejoju, – tarė jis visiškai ramiu balsu. – Bet 8 | HeiDi Rice

aš galiu tai įrodyti. Tik įdomu, ar tu pakankamai

stipri moteris, kad man leistum?

Kimus kvietimas sukėlė dar stipresnį pulsavimą

pačiame jos centre.

Rubė mirktelėjo ir atsitraukė.

Pala, Rube. Sulėtink, po velnių.

Situacija tapo nevaldoma ir ji nesuprato, kaip tai nutiko.

Rubė buvo išties nepagydoma koketė, tačiau

tikrai nesiruošė pradėti susitikinėti su vaikinu vos po dešimties sekundžių pažinties – net jei šis ir gebėjo meistriškai sugebėjimą sukelti jai hormonų audrą.

Be to, šeštasis pojūtis šaukte šaukė, kad jis net

ne jos skonio. Po nuostabiais krūtinės raumenimis

ir seksualiu, laisvu pasitikėjimu savimi, Rubė pajuto tvirtą, erzinantį susivaldymą.

Ji persimetė savo ilgas kaštonines garbanas per petį.

– Koks viliojantis pasiūlymas, – ištarė kaip įmanydama kandžiau. To vaikino savimeilė ir taip buvo milžiniška. – Tačiau šią popietę jau einu į pasimatymą, – pridūrė patikindama, kad jos susitikimas su virtuvės šefu bus asmeniškas. – O trise nemėgstu.

Rubei grįžtant prie automobilio, jai į nugarą atsimušė garsus aidintis jo juokas. Ji siūbavo klubais norėdama parodyti, kad išeina garbingai pasitraukusi, o ne pasidavusi.

– Gaila! – sušuko vaikinas jai pavymui. – O aš jau maniau, jog esi bloga mergaitė.

Atidarydama dureles Rubė žvilgtelėjo į jį.

– Vėl klysti, – atkirto gniauždama viduje tvinksintį apgailestavimą. Ar jam iš tiesų reikėjo atrodyti

SAlSA, šOKOlADAS iR KARšTi BUčiNiAi | 9

taip nuostabiai šalia sportinio automobilio, saulei pavertus jo tamsius plaukus žvilgančiai rudais, ir su žaliose akyse spindinčiu neatsispiriamu iššūkiu?

– Aš ne mergaitė. O moteris.

Keilamas Vestmoras nusijuokė, kai žavi jauna gra

žuolė įlipo atgal į savo raudoną automobilį.

– Tu teisi, – sumurmėjo patenkintas.

Automobilis kaip tik jai, – pamanė Keilamas, kai anas atgijo. Dėl klasikinių išlinkimų ir akį rėžiančio stiliaus. Vyras susiraukė sudžeržgus pavaroms. Kaip ir šeimininkė mašina nebuvo pratusi būti varoma.

Automobiliui nuvažiuojant, mergina iškišo ranką

ir pamojavo. Keilamas sukikeno ir taip pat pamojavo jai. Nors tai nebuvo labai lengva paslėpsniuose pulsuojant karščiui.

Jis lėtai nusišypsojo. Karštis ėmė tvinksėti

smarkiau.

Argi tai ne staigmena?

Kada tokia kurstytoja kaip ši mergina atrodė jam

viliojanti? ir dar atstūmusi jį be rimtos priežasties.

Keilamas galėtų lažintis iš mėnesio atlyginimo, kad pasimatymas, apie kurį ji kalbėjo, pramanytas. Neramus jos žvilgsnis – klasikinis nepatikimo liudininko bruožas.

Keilamo šypsena išblėso, kai automobilis stabtelėjo žaliuojančios londono gatvės gale ir jis pastebėjo sudužusią stabdžių lempą ir pakrypusį buferį.

Mašina pasuko į šoninę gatvę ir jis perskaitė ant

durų blizgiomis rožinėmis raidėmis išraitytą užrašą: 10 | HeiDi Rice

šlakelis glaisto: keksiukai pagal užsakymą, tinklalapio adresą ir telefono numerį.

Mergina pradingo eismo spūstyje, o Keilamas

pasisuko apžiūrėti savo automobilio ir nustebo supratęs, jog taip įsitraukė į jųdviejų ginčą, kad nė nepatikrino savo mylimo ferario būklės.

laimei, jis išsisuko su nedideliu įbrėžimu ant buferio. Keilamas patrynė jį nykščiu, vėl įlipo į automobilį ir išsitraukė iš dėklo telefoną.

Nors jis ir mėgavosi ginčydamasis su ta mergina,

šis atsitikimas įvyko dėl jo kaltės. Taip, ji sustojo užimdama dvi aikštelės vietas, tačiau jis pernelyg greitai pasuko ir bumbtelėjo į jos automobilį. ir – kaip provokuojamai priminė mergina – eismo taisyklėse apie tai parašyta labai aiškiai. Keilamas įvedė jos numerį į

savo telefoną.

Jis visuomet žaidė pagal taisykles. Teisė buvo ne

tik jo profesija, tvarkos ir atsakomybės Kelas reikalavo ir asmeniniame gyvenime. Todėl jam teks susirasti tą merginą ir atlyginti jai žalą.

Jis susiraukė nuo saulės, užsidėjo akinius ir vėl

nusišypsojo.

Mintis, kad vėl pamatys ją, tikrai nebuvo nemaloni. Paprastai Keilamas rinkdavosi nuspėjamas ir neturinčias didelių lūkesčių moteris. Todėl potraukis panelei lengvabūdei sukėlė lengvą nerimą. Akivaizdu, jog su ja lengva nebus.

Tačiau jo socialinis gyvenimas nutrūko nuo

tada, kai prieš mėnesį Džema nutraukė ir taip retus jųdviejų susitikimus vien dėl to, kad jis nesutiko leisti jai įsikraustyti. Keilamui patiko sava erdvė, SAlSA, šOKOlADAS iR KARšTi BUčiNiAi | 11

vienatvė – kodėl tai taip sunku suprasti? Gavęs dvi svarbias bylas kitam mėnesiui, jis nusprendė vasarą praleisti laikydamasis celibato.

Bet dabar viliojo vaikymosi jaudulys, be to, prieš akis ilgas šventinis savaitgalis žaidimams.

Kelas nykščiu barbeno vairą, prisimindamas švelnią it rožės žiedlapis merginos riešo odą, pašėlusiai kalantį

pulsą ir rudas akis, virstančias tirpstančiu šokoladu.

Trauka tarp jų neabejotinai abipusė. Jis tuo tikras.

Kelo šypsena išsiplėtė ir jis užvedė automobilį. Sudužusi stabdžių lempa ir pakrypęs buferis buvo puiki dingstis dar sykį susigrumti su panele lengvabūde. ir kitą kartą jis neleis jai taip lengvai išsisukti.

Knyga – ne bateliai,

matuotis nereikia!

Gali drąsiai jas pirkti internetu,

nes tai ne tik patogu, bet ir praktiška:

Visas knygas įsigysi leidyklos kainomis –

visada 22-40 % pigiau;

knygas rinksiesi ir pirksi tau patogiu metu,

visą parą ir iš bet kurio pasaulio krašto;

neklaidžiosi neaprėpiamoje knygų jūroje ir

negaiši laiko stovėdama eilėse;

knygų aprašymus perskaitysi ramiai,

neskubėdama ir patogiai įsitaisiusi.

O dabar išsivirk puodelį kavos,

įsisupk į mėgstamą chalatą ir pirmyn –

į www.svajoniuknygos.lt pirkti knygų!

Antras skyrius

– Kaip sekėsi?

Rubė žvilgtelėjo į smalsų savo asistentės elos

veidą ir numetė rankinę ir storą produktų nuotraukų

bylą ant naujutėlės odinės sofos šviežiai nudažytame šlakelio glajaus priimamajame.

Paskui nusispyrė batus ir klestelėjo ant sofos.

– Neklausk, – suvaitojo ji maudžiančias kojas užsimesdama ant klevinio staliuko, kurį nusipirko prieš savaitę drauge su sofa ir sienų apmušalais, būdama įsitikinusi, kad šiandien tikrai gaus Kemberlando užsakymą.

ela klestelėjo šalimais.

– Maniau, kad viskas jau seniai aišku?

– Būtų, jei Skarletės buferis nebūtų nukritęs

ir aš nebūčiau dvidešimt minučių pavėlavusi į susitikimą, – Rubė atrėmė galvą į sofos pagalvėles ir skausmingai atsiduso. – Deja, šefai, turintys dvi Mišelino žvaigždutes, negarsėja kantrybe ir supratingumu. Gregoris Malinis atsisakė su manimi susitikti, o jo pagalbinis šefas perskaitė man dešimties minučių paskaitą apie tai, koks brangus Malinio

laikas, ir pranešė, jog jie nedirba su žmonėmis, kuriems nerūpi punktualumas.

14 | HeiDi Rice

– O, ne.

Rubė pasuko galvą, kad pamatytų užuojautos

kupiną elos veido išraišką ir įprastą lengvą cukraus pudros sluoksnį ant jos nosies ir skruostų – kaltės banga jos kone nenusinešė.

– švelniai pasakyta.

ela susiraukė smarkiau.

– Bet ar tu nebuvai atidavusi Skarletės į servisą

vos prieš savaitę?

– Taip... tačiau tai buvo prieš tai, kai į ją atsitrenkė prašmatnus itališkas sportinis automobilis.

O hormonai išvedė mane iš kelio dėl tokio pat praš-

matnaus jo šeimininko.

Jei nebūtų šitaip nukrypusi į šalį su tuo vaikinu, būtų pastebėjusi automobiliui padarytą žalą... ar

bent jau turėjusi užtektinai laiko suspėti į svarbų susitikimą.

Rubė norėjo sau įspirti. ir būtų įspyrusi, jeigu jos kojų piršteliai nešauktų iš agonijos dėl to, kad pusę Kemdeno kirto avėdama aukštakulniais bateliais, kuriuos nusipirko norėdama padaryti įspūdį šefui, su kuriuo nė nesusitiko.

– Patekai į avariją! – aiktelėjo ela. – Ar tau viskas gerai?

– Nėra dėl ko jaudintis, – ramiai atsakė Rubė,

o dėl elos susirūpinimo jos kaltė pasiekė apogėjų.

Verslo partnerė buvo ir geriausia jos draugė. Jiedvi draugavo nuo pat darželio. ela buvo paprasta, neįtikėtinai miela ir kurdavo meniškus keksiukų papuo

šimus. Ji nusipelnė daug daugiau. – Viskas gerai.

Ar bent jau bus gerai, kai praeis noras atlikti

SAlSA, šOKOlADAS iR KARšTi BUčiNiAi | 15

charakirį su vienu iš savo virtuvinių peilių. Kada ji pradės elgtis kaip suaugusi ir nustos kreipti dėmesį

į kiekvieną pakeliui sutiktą žavų vyriškį? Pastaruoju metu elgėsi taip gerai, tai kodėl, po velnių, šiandien šitaip nukrypo?

Ponas Prašmatnusis itališkas sportinis automobilis tikriausiai nė nebuvo toks gražus. Dabar Rubė

suprato, jog greičiausiai viską perdėjo dėl pernelyg įtemptų nervų prieš susitikimą Kemberlande ir dėl

šoko, kad į ją atsitrenkė, o lūpdažis sulindo į nosį.

Ji susiraukė.

Velnias.

štai ji ir vėl galvoja apie jį. Apie vyrą, kurio nė

vardo nežino. ir kuris veikiausiai toli gražu nebuvo toks žavus, kaip ji prisiminė. Juk vos prieš kelias valandas Rubė pažadėjo sau daugiau taip nebesielgti.

– Ar esi tikra, kad viskas gerai? Atrodai labai nusiminusi, – sumurmėjo ela.

Rubė prisivertė kietai nusišypsoti.

– Jei ir esu nusiminusi, tai tik dėl savęs pačios. –

Ji vėl atsiduso. – Nuvyliau tave, el. Nuvyliau mus abi. Jeigu šlakelio glaisto keksiukai atsidurtų popietinės arbatėlės valgiaraštyje Kemberlande, taptume žinomi. Užsakymai imtų plaukte plaukti. – šįkart

Rubė atsiduso, tarsi kartą ir visiems laikams paleisdama svajonę.

Velnias, velnias ir dar kartą velnias.

– Būtume tapusios keksiukų dizaino karalienėmis, – pridūrė Rubė mėgindama situaciją bent iš dalies nuleisti juokais. – Nobelio premija už kepimą pagaliau būtų ranka pasiekiama.

16 | HeiDi Rice

ela išsišiepė ir jos dailus, apvalus veidelis nušvito, ko Rubė ir norėjo.

– Tik nesiliauk svajojusi, Rube. Tau tai puikiai

sekasi.

Gaila, kad ne taip puikiai sekasi valdyti flirtą.

Rubė nustūmė tą mintį šalin ir atsisėdo tiesiai.

ela buvo teisi, bus ir kitų galimybių. Jei tik jos turės didelių svajonių... ir keps geriausius keksiukus visatoje. O jei jaudinsis dėl Gregorio didžiojo Malinio ir Kemberlando užsakymo, tikrai to nepasieks.

Kitą kartą tiesiog reikės labiau pasistengti.

Atsistojusi ela atkišo Rubei ranką.

– eikš, – tarė vienu stipriu truktelėjimu pakeldama draugę nuo sofos. – Turi kai ko paragauti.

Manau, radau tobulą glaistą tavo mangųpasiflorų

keksiukui.

Sekdama paskui elą, Rubė pajuto pažįstamą susijaudinimą, susijusį su naujausiu jų kulinariniu pasiekimu. Atrasti naują keksiuko ir glajaus derinį yra daug smagiau, nei mąstyti apie meilės reikalus.

Jei tik keksiukai galėtų suteikti jai orgazmą – ir su jais būtų galima flirtuoti – Rubės gyvenimas būtų tobulas. Ji ryžtingai išbraukė iš galvos pono Bevardžio iš rytinio įvykio veidą ir mintį, kad jis galėtų būti tobulo keksiuko atitikmuo lovoje. Toks vyras neegzistuoja.

Rubės krūtinę užliejo pasididžiavimo banga ––

taip nutikdavo kaskart įžengus į virtuvę, kurią ji ir ela išsinuomojo prieš dvejus metus tam pasiėmusios milžinišką paskolą.

štai, kur jos namai. štai, kas gyvenime svarbu.

Rubė dievino įsimylėjimo svaigulį, tačiau žinojo,

SAlSA, šOKOlADAS iR KARšTi BUčiNiAi | 17

kad jis ilgai netrunka – vėliau reikia iškęsti jausmų

atoslūgį. Meilė nepastovi. Ji niekada nesuteikdavo tokio nuolatinio ir stipraus pasitenkinimo, kaip jos virtuvė – tikras meno kūrinys. Hampstedo gatvelės

gilumoje esanti šviesi, erdvi vieta, nerūdijančio

plieno paviršiai ir kriauklė, atviros lentynos, kuriose ilsisi kepimo įrankiai, dvi geriausios orkaitės ir spintos dydžio šaldytuvas tikriausiai ne kiekvienai moteriai sukeltų tokią palaimą. Bet tai buvo viskas, ko Rubei reikėjo gyvenime. Ji ir ela sukūrė viską nuo pačių pamatų. ir joms reikia pasistengti.

Tol, kol turi savo verslą, Rubei puikiai sekasi ir be riterio ant balto žirgo. Bent jau kol kas. Galbūt vieną dieną bus pasiruošusi jo ieškoti, tačiau žongliruoti keliais darbais jai niekada nesisekė – kaip pareiškė

Džonis( jos paskutinis riteris ant ne visai balto žirgo) prieš šešis mėnesius, jiedviem skiriantis. Rubė nenorėjo jo įskaudinti, bet įskaudino. Ji neketino artimiausiu metu vėl vaidinti fatališkos moters, todėl sąmoningai nusprendė kurį laiką niekuo nesusidomėti.

iki šiol jai puikiai sekėsi, išskyrus keistą hormonų

proveržį šįryt.

ela nuskubėjo prie milžiniško dubens, šaukštu

pakabino šviesiai geltono glajaus ir uždėjo jo ant keksiukų pavyzdžių, kuriuos Rubė iškepė prieš išlėkdama į susitikimą.

– Paragauk ir pasakyk, ką manai, – tarė ela, jos

balse virpėjo viltis, o akys švietė nekantrumu.

Skonis sprogo Rubei ant liežuvio, aštrus, citrusinis ir neįtikėtinai gaivus.

Ji sumurmėjo iš malonumo.

18 | HeiDi Rice

– Pernelyg dažnai kartoju, tačiau tai iš tiesų nuostabiau nei seksas. – Ar bent didžioji dalis jos patirto sekso.

ela nusijuokė ir suplojo rankomis.

– Skanu, ar ne?

– Neskanu, ela, o orgazmiška. Jaučiu apelsiną ir

citriną, galbūt šiek tiek cinamono ir dar kažką. Kas tai?

ela palietė savo nosį, jos šypsena išsiplėtė.

– Pasakyčiau, bet man pačiai teko dvi valandas

ragauti, kad išsiaiškinčiau.

– Na, buvo verta. Tučtuojau privalome įrašyti

juos į valgiaraštį. Puikiai tiks vasaros šventėms. Tegu jų debiutas būna Andželikos Devero vestuviniame

keksiukų bokšte. – Rubės mintys sukosi apie tai, kaip maksimaliai išnaudoti naujo recepto pristatymą.

– Kalbant apie meilę ir orgazminį seksą, – pertraukė ją ela kaip paprastai nesusidomėjusi smulkmenomis, kurias taip gerai išmanė Rubė. – Prieš valandą maloniai paplepėjau su naujuoju tavo gyvenimo vyru. – elos šypsena virto žaisminga. – Kodėl nesakei, kad draudimas turėti vaikiną atšauktas? Jeigu jis bent perpus toks žavus, koks nuostabus jo balsas, spėju, šįsyk pataikei puikiai.

– Koks naujas vyras? – sukluso Rubė, besisukančios mintys sustojo.

– Keilamas Vestmoras, štai kas, – ramiai atsakė ela vis dar įsitikinusi, kad draugė nuo jos kažką slepia.

Rubė permetė vardų sąrašą mintyse. Per pastaruosius šešis mėnesius buvo susitikusi su keliais vaikinais tik tam, kad neprarastų įgūdžių. Bet nė

su vienu nenuėjo į antrą pasimatymą, visada laikėsi darbas svarbiau už meilę strategijos.

SAlSA, šOKOlADAS iR KARšTi BUčiNiAi | 19

– Nepažįstu jokio Keilamo.

elos antakis pakilo.

– Tikrai?

– Žinoma, taip, gal aš ir koketė, tačiau prieš susitikdama su vaikinu, visuomet paklausiu jo vardo, –

gudriai atsakė ji.

ela palietė pirštais lūpas.

– Oi.

– Ką reiškia oi? – griežtai paklausė Rubė. Jai nepatiko kaltė, pasirodžiusi elos veide.

– Maniau, kad susitikinėji su juo. Jo balsas

buvo kupinas pasitikėjimo ir... Na, jo balsas nuostabus. Kultūringas, bet neperdėtai, ir toks žemas bei ryžtingas. Jis sakė, jog privalo su tavimi susitikti.

Skubiai. Todėl pasakiau, kad baigiame puse šešių...

– Pasakei jam virtuvės adresą? – šįkart susiraukė

Rubė. Ji laikėsi elai puikiai žinomos taisyklės: neišduoti atsitiktiniams vaikinams savo darbo vietos, nes tai viską tik apsunkintų. – Ak, ela, pasakyk, kad juokauji.

Tačiau svarbiausia – kas tas vyrukas? Jis tikrai ne pirmas, kuris mėgina gauti informacijos apie ją per elą. Bet iki šiol to niekam nepavyko. ela paprastai elgdavosi kaip rotveileris saugodama Rubės privatumą, nes žinojo, kaip tvirtai Rubė nusprendė atsispirti traukai, ypač po bjauraus išsiskyrimo su Džoniu.

Tai kaip Keilamui Vestmorui, kad ir kas jis būtų,

pavyko taip lengvai išvilioti iš elos informaciją?

Mintyse iškilo pono Nuostabiojo vaizdas. Vyro,

kurio Rubė nesugebėjo išmesti iš galvos visą popietę.

Kad ir kaip stengėsi.

20 | HeiDi Rice

– Ką būtent tau sakė tas Keilamas Vestmoras?

Savo seksualiuoju balsu, – paklausė Rubė, nors ir pati daugmaž nutuokė. Tai turėjo būti jis. Kas daugiau iš jos pažįstamų būtų toks arogantiškas ir savimi pasitikintis, kad paskambintų ir lyg niekur nieko išviliotų

jį dominančią informaciją iš jos geriausios draugės nė

akimi nemirktelėjęs?

– Tik tai, kad jam reikia su tavimi susitikti, – atsargiai pratarė ela. – Tiesą sakant, jis tiesiog reikalavo susitikti su tavimi, – pridūrė, lyg tik dabar būtų tai sugalvojusi. – ir, jei atvirai, nė nepagalvojau, jog galėčiau jam atsakyti. Jis buvo toks pasitikintis savimi.

Žinoma, kad buvo.

Rubė tylomis nusikeikė.

Na, dabar ji bent žino jo vardą – Keilamas Vestmoras. Skamba kaip dvylikto amžiaus škotų karvedžio. O tai jam puikiai tiko. Įsakmus, nesileidžiantis į kompromisus ir įžūliai vyriškas – pasirengęs pagriebti ir nusinešti bet kurią moterį, kuria susižavi, nesvarbu, nori ji to ar ne.

Mintyse iškilus svajingam, romantiškam ir visiškai nerealiam vaizdiniui Rubę akimirksniu nupurtė karščio bangos. Keilamas Vestmoras nė iš tolo nebuvo panašus į tobulą vyrą. Jo įžūlus elgesys turėtų

erzinti ją. Tai kodėl širdis iš laimės straksėjo krūtinėje, džiūgaudama, kad vėl jį pamatys?

Skardus durų skambučio garsas privertė abi krūptelėti.

Rubė žvilgtelėjo į laikrodį. lygiai pusė šešių.

– Tai jis, – sumurmėjo ji. Kaip ir tikėjosi, juokingai punktualus. O tai dar viena puiki priežastis SAlSA, šOKOlADAS iR KARšTi BUčiNiAi | 21

nemėgti to vyro. Rubei niekaip nepavykdavo būti

punktualiai, – kaip įrodė šios popietės fiasko su Gregoriu Maliniu, – todėl kitų žmonių punktualumas ją siaubingai suerzindavo.

– Pasakyti, kad tavęs nėra? – sušnibždėjo ela, lyg nekviestas svečias galėtų išgirsti jas per sienas.

Rubė apsvarstė pasiūlymą. Vieną sekundę.

– Ne. Jis tikriausiai jau pastebėjo mano automobilį. – O jeigu ir nepastebėjo, Rubė buvo įsitikinusi, jog Keilamas Vestmoras viską suprastų.

ela buvo tokia atvira ir paprasta, didelėmis stirnos akimis, kad tiesiog nemokėjo meluoti; be to, Keilamas Vestmoras tikrai nebuvo iš tų, kurie priimtų

neigiamą atsakymą.

– Nesijaudink, – tarė Rubė išeidama iš virtuvės. –

Susitvarkysiu, – mestelėjo per petį traukdama pro prieangį link durų.

Na, gerai, galbūt jos potraukis jam šiek tiek

stebino... ir kėlė nerimą. Bet Rubė nė neabejojo, kad su Keilamu Vestmoru puikiai susitvarkys.

Gal jo vardas ir buvo kaip vyriško dominuojančio

dvylikto amžiaus škotų karžygio, bet ir ji nebuvo

verkšlenanti skaistuolė.

Tačiau kai per stiklines duris ji apžvelgė aukštą

Vestmoro siluetą, susierzinimas ėmė pintis su vis

augančiu susijaudinimu. Ji giliai įkvėpė ir pasuko rankeną būdama tikra, kad joks vyras neišvers iš koto Rubės Delisantro...

Nebent ji pati to norės.

Trečias skyrius

– Manyčiau, esate ponas Vestmoras, – ištarė Rubė

nužvelgdama plačius pečius – jų plotį dar labiau pabrėžė liemenį aptempiantis tamsiai mėlynas švarkas.

Ji nurijo seiles, kai jis pasisukęs įsmeigė primerktas smaragdų žalumo akis jai į veidą.

Velnias.

Rubei vertėjo apsiauti batus. Be dešimties papildomų centimetrų jos akys rėmėsi jam į krūtinę, kuri net po baltais marškiniais ir ryškiai mėlynu kaklaraiščiu, o ne bicepsus aptempiančiais marškinėliais, atrodė neįtikėtinai įspūdingai. Rubė vėl pakėlė

žvilgsnį jam į veidą ir spėjo pamatyti, kaip jo lūpas išlenkia visažinio šypsena.

Keilamas kyštelėjo ranką į kostiumo kelnių

kišenę, o jo skruostuose – dabar švariai nuskustuose, bet ne mažiau žaviuose, – pasirodė nuginkluojančios duobutės.

– O jūs, manyčiau, Panelė Delisantro, – sumurmėjo jis ir nuo žemo jo balso tono Rubės pulsas ėmė šokčioti.

Staiga jos plaučiuose neliko oro.

Jos vaizduotė tikrai neperdėjo nei jo žavesio, nei industrinės jėgos seksualumo, nė truputėlio. Jis iš SAlSA, šOKOlADAS iR KARšTi BUčiNiAi | 23

tiesų buvo neįtikėtinai žavus. Net su kostiumu. O tai jau kažką reiškia. Paprastai Rubės nežavėdavo nepriekaištingi vadybininkų tipo vyrai. Kartą susitikinėjo su finansininku ir tai buvo visiška katastrofa, jo fanatiškas žvilgčiojimas į laikrodį ir liguistas dėmesys smulkmenoms per savaitę išvedė ją iš proto.

Rubė susikaupė norėdama sulyginti kvėpavimą

ir nuraminti pulsą. Kažkodėl ji abejojo, kad Keilamas Vestmoras yra finansininkas, – ar koks kitas aikštingas tipas, – nors jo kelnės buvo su skustuvo aštrumo kantu. Gal dėl jėgos lauko, laukinio vyriškumo, kuriuos jis spinduliavo, ji negalėjo įsivaizduoti jo kremtant skaičius.

– Dabar, kai prisistatėme, – tarė ji stengdamasi

neišsiduoti, jog liko visiškai be kvapo, – norėčiau su

žinoti, ką čia veikiate. – Rubė stabtelėjo norėdama sugalvoti, kaip derėtų užbaigti. – ir kodėl manėte, kad galite išvilioti asmeninę informaciją apie mane iš mano verslo partnerės.

– Aš nevilioju, – atšovė Keilamas žvilgsniu glostydamas jos figūrą. – Net esant švelninančioms aplinkybėms.

Rubė sulaikė troškimą sulenkti kojų pirštus –

skausmingai lėtas ir atidus nužiūrinėjimas vertė ją jaustis taip, lyg nuogi būtų ne vien kojų pirštai.

Jo žvilgsniui vėl nukrypus jai į veidą viską matanti žaluma švietė iš pasitenkinimo.

– Sakyčiau, gana akivaizdu, kodėl aš čia.

Dėl dviprasmiško komentaro ir šiurkštaus tono,

kupino užuominų, Rubę perliejo karščio banga,

tačiau ji nesiruošė pasiduoti. Į šiuos spąstus ji nepaklius. Ką jis sau galvoja? Kad ji tokia nepatyrusi?

24 | HeiDi Rice

Rubė krestelėjo galvą į šoną ir atsakydama nu

žvelgė jį. Papūtusi lūpas ji nusiuntė jam sąmoningai pašaipų žvilgsnį ir nudžiugo, kai jo akys šoktelėjo prie jos burnos.

– Regis, ne taip akivaizdu, kaip manėte, nes nematau nė vienos priežasties.

Keilamas sukikeno pripažindamas jos smūgį, bet,

rodos, visai nesijaudindamas.

– Tai gal pasistengsiu pasakyti paprasčiau, panele Delisantro. – Keilamas šiek tiek stabtelėjo tardamas jos vardą. – Kad galėtumėte nustoti jaudintis.

– Aš nesijaudinu, – kategoriškai pasakė ji. – Tik

esu mažumėlę smalsi.

Jis kilstelėjo vieną iš tamsių antakių.

– Mažumėlę?

Keilamas pataikė kaip pirštu į akį – Rubė kone

sprogo nuo kur kas didesnio nei mažumėlę smalsumo.

– Taip, – pamelavo ji.

– Suprantu. – Pasitikėjimo kupina šypsena rodė,

jog jis nesileido apkvailinamas. – Na, laimei, esu pasirengęs patenkinti nedidelį jūsų smalsumą. – Keilamas pabrėžė žodį patenkinti ir Rubės kūnas ėmė

virpėti. – Bet tik jei pirmiau patenkinsite manąjį.

Kodėl jai pasirodė, kad jie kalba ne apie smalsumą?

ir kodėl negalėjo atsispirti padūmavusių žalių akių

iššūkiui?

– Ko norite, pone Vestmorai? – įžūliai paklausė

Rubė užkibdama ant kabliuko, kuriuo jis taip akivaizdžiai mojavo jai prieš nosį.

– Norėčiau artimiau su jumis susipažinti, – jo

akyse sužibo išdavikiška triumfo šviesa. – Daug artimiau.

SAlSA, šOKOlADAS iR KARšTi BUčiNiAi | 25

Rubė tikėjosi kvietimo. Buvo pasirengusi jį nuvilti – ir pastatyti į vietą. Bet niekaip nepajėgė ištarti tų žodžių.

– Tai štai dėl ko šitaip varginotės manęs ieškodamas, – atsakė ji suteikdama balsui reikiamą kiekį

abejingumo. – Kad pakviestumėte mane į pasimatymą? – Rubė nuleido blakstienas. – Na, turėčiau jaustis pamaloninta.

Keilamas neatrodė nusivylęs jos atsakymu.

Atvirkščiai, buvo pasitikintis savimi labiau nei bet kada. Po velnių tą vyrą.

– Tiesą sakant, tai ne pagrindinė priežastis, dėl

kurios skambinau jūsų partnerei.

– Nepamirškite viliojimo, – džiugiai pridūrė

Rubė mėgaudamasi jausmu, kurį sukėlė primerktos

jo akys.

Pokalbis su šiuo vyru kėlė pavojų ir dėl to atsispirti jam buvo dar sunkiau. O tai blogai. Tačiau ji nesijaudino. ši diena buvo neįtikėtinai netikusi, iš dalies dėl jo kaltės. Tad atrodė logiška leisti sau akimirką paflirtuoti su juo paguodos dėlei.

– Kaip ir sakiau, panele Delisantro, aš nevilioju.

Tai tik įtikinėjimo menas.

Rubė trūktelėjo pečiais žavėdamasi jo skruostų

duobutėmis. Keilamas tikrai tapdavo pavojingesnis, kai šypsodavosi.

– Tai kokia ta pagrindinė priežastis, dėl kurios

mane susiradote? ir viliojote?

Duobutės pagilėjo.

– Atėjau atlyginti žalos už automobilį.

Rubė taip nustebo, kad akimirką negalėjo ištarti

nė žodžio.

26 | HeiDi Rice

– Juokaujate?

– Padariau žalą, atlyginu. Tokios taisyklės, – tarė

Keilamas, lyg toks galantiškumas būtų norma.

– Nejau niekada nelaužote taisyklių? – paklausė ji.

– Niekada.

– Kokia laimė, – sumurmėjo Rubė ir pasijuto priblokšta supratusi, kad net jo sąžiningumas siaubingai seksualus.

Ji pati ne itin laikėsi taisyklių ir apribojimų. Kam jų paisyti, jeigu nieko neskaudina? Ją visuomet traukė

vyrai su tokiu pat laisvu ir paprastu požiūriu.

Įstatymų Rubė nelaužė nuo tada, kai būdama

itin jautraus dvylikos metų amžiaus patinkančio berniuko buvo įkalbėta vogti parduotuvėje. Kaltė graužė

ją ištisas dienas, kol ji pagaliau prisipažino tėvui. Jis nuvedė Rubę atsiprašyti pardavėjo ir sumokėjo už

saldaininį kaklo papuošalą, kurį ji paėmė. Gėda jos vos neužmušė ir ji pasižadėjo niekada daugiau nedaryti nieko nelegalaus.

Tačiau tai nereiškė, kad ji nebuvo pasiruošusi

abejoti normomis – kai prireikdavo. Jeigu Rubei prikišdavo kokį nors apribojimą, ji jautė pareigą jo nepaisyti. O dabar įtarė, jog Keilamo Vestmoro etikos kodeksas toks nepajudinamas, kad jis tikrai priverstų

ją susiimti.

Bet nuo kada toks griežtumas žavi ją?

– Priešingai, – tarė Keilamas spigindamas į ją giliomis žaliomis akimis. – Tai civilizuota.

Įdomu, spindesio jo akyse Rubė tikrai nepavadintų civilizuotu.

Keilamo žvilgsnis nukrypo į jos pėdas.

SAlSA, šOKOlADAS iR KARšTi BUčiNiAi | 27

– Apsiaukite, aptarsime, kiek esu jums skolingas,

vakarienės metu.

Rubė pasišiaušė prieš tokį diktatorišką toną. Tas

vyras pernelyg įpratęs įsakinėti moterims. Tačiau ji nusprendė nekelti jam iššūkių. Kol kas. Mintis, kad praleis su juo vakarą, ir tarp jųdviejų sruvenanti seksualinė energija hipnotizavo. Ypač žinant, jog jų pasimatymas niekur nenuves. Tas vyrukas visais atžvilgiais ne jos skonio. ir vakaras su juo tai akivaizdžiai parodys.

– Nueisiu su jumis vakarienės tik su viena

sąlyga, – tarė Rubė nusprendusi patikrinti jo ribas. –

Aš išsirinksiu vietą.

Jos draugo Solio kubietiškas baras penktadieniais

rengė salsos vakarus. Tai buvo populiari Rubės ir jos draugų susitikimų vieta: tiek ugningi užkandžiai,

tiek šokiai buvo ne silpnadvasiams.

Vestmoras, vilkintis kostiumą ir ryšintis kaklaraištį, akimirksniu pasijustų nejaukiai bohemiškoje aplinkoje, be to, Rubė abejojo, kad jis išdrįstų išeiti į šokių aikštelę, kad ir koks arogantiškas būtų. Jai beveik buvo gaila jo. Tačiau pamačius, kaip Keilamui sunku pritapti pas Solę, jai kaipmat pavyktų atsikratyti jo daromo poveikio. ir vakaro pabaigoje Rubė

dėl nieko nesigailėdama galėtų palikti jį ant ledo. Be to, Deivas, jos mechanikas, jau atsiuntė jai dviejų

šimtų svarų sąskaitą už Skarletės remontą, todėl ji negalėjo atsisakyti Vestmoro pasiūlymo, antraip tektų

patuštinti savo piniginę.

Keilamas linktelėjo visiškai abejingas tam, kas jo laukia.

– Jeigu maistas valgomas ir aš atsakingas už sąskaitą, man tinka.

28 | HeiDi Rice

Nuėjusi apsiauti ir susitvarkyti makiažo, Rubė

pajuto švelnų kaltės jausmo dūrį. Paprastai per pirmą pasimatymą ji reikalaudavo mokėti per pusę, kad vaikinas nesuprastų neteisingai, todėl versti vyrą mokėti už jo paties pažeminimą atrodė žiauroka. Tačiau kai paliko elą užsirakinti, išėjo į vakaro prieblandą ir pamatė Keilamą Vestmorą, kurio pasitikėjimas savimi veržėsi pro kiekvieną porą, atsirėmusį į savo blizgantį

juodą itališką kabrioletą, kaltė virto nerimu, o malonus susijaudinimas išaugo. Tą vyrą reikia nuleisti ant žemės, o jos kūną – pažadinti. ir ji rado puikų

būdą, kaip vienu metu nušauti abu zuikius.

šiam vakarui pasibaigus visa užkariaujantis Keilamas Vestmoras suvoks, kad ne kiekviena moteris, kuri juo žavisi, krenta jam po kojomis.

Vos jiems užėjus į pilną žmonių barą, pasislėpusį

netoli kanalo Kemdeno turgaus apačioje, Kelas tučtuojau perprato Rubės žaidimą.

Kai Rubė pamojo barmenui ir šūktelėjo pasisveikinimą, jos smėlio laikrodžio figūra hipnotizuojančiai sujudėjo po šešto dešimtmečio suknele. Dvidešimtmetis jaunuolis atskubėjo prie jų ir nuvedė

prie atokaus staliuko kitoje šokių aikštelės pusėje, metęs Kelui vertinantį žvilgsnį.

Kelas prispaudė delną prie šiltos nuogos Rubės

nugaros, kad per sausakimšą barą palydėtų prie staliuko, ir pajuto švelnų virpesį, kurio jai nepavyko nuslėpti. Pagavus padavėjo žvilgsnį jo lūpas išlenkė

šypsena ir jaunuolis nuskubėjo šalin.

Susirinkusieji buvo jauni ir madingi; muzika,

SAlSA, šOKOlADAS iR KARšTi BUčiNiAi | 29

kurią gyvai grojo grupė salės kampe, garsi, ir įtraukianti, o šviežio prakaito ir egzotiškų prieskonių

kvapai vertė iš koto. Poros neįtikėtinai lengvai šoko salsos žingsneliu terasoje, iš kurios buvo matyti kanalas; jų jauni lankstūs kūnai pynėsi jiems judant drauge su būgnų garsais, lydinčiais seksualų šokį.

Buvo vos šešios valandos, o klubas jau sausakimšas.

Viena iš padavėjų, balansuodama kupinu padėklu

užkandžių ir meksikietiško alaus butelių, stabtelėjo trumpam pasisveikinti su Rube, nusišypsojo ir kažką pašnibždėjo jai į ausį, sąmoningai nužvelgdama Kelą nuo galvos iki kojų. Jiedviem pasiekus savo staliuką, juos jau buvo sustabdę tuziną kartų, Rubė šūkavo

juos pažindindama, mėgindama perrėkti muziką ir

balsus, jos veide švietė lūkestis, susijaudinimas ir pasitikėjimas savimi.

Nusimetęs švarką ir persimetęs jį per kėdės atlošą, Keilamas nusitraukė kaklaraištį ir įsimetė jį į kišenę.

Atsegęs viršutines marškinių sagas jis pasijuto patogiai ir buvo pasiruošęs priimti viską, ką panelė

Rubė Delisantro jam pasiūlys.

Akivaizdu, jog atsivesdama Keilamą čionai Rubė

ketino priversti jį raudonuoti. Žinoma, tikėdamasi, jog jis bus vienas iš tų kostiumuotų nuobodylų, kuriems siaubą kelia idėja linksmintis tokiame nešvariame rajono bare, kuriame ji buvo it bitė motinėlė.

šis scenarijus privertė jį nusišypsoti.

Savo nelaimei, ji prašovė. Taip lengvai jis nepasiduos. Keilamas tikrai ne snobas ir ne nuotaikos gadintojas, kokiu Rubė jį palaikė. Be to, jam patiko šokti, ypač su tokia gražia moterimi, kurią paliesti 30 | HeiDi Rice

nekantravo visą dieną. lotyniški šokiai galėtų tapti labai malonia įžangos forma, ypač, kai žinai žingsnelius; Keilamas nujautė, kad Rubė šį šokį puikiai išmano. Tačiau ji nežino, kad jis taip pat jį šoka.

Jis įsitaisė kėdėje ir palaukė, kol Rubė baigs plepėti su vienu iš draugų, atėjusių per visą barą pasisveikinti su ja. Keilamas įsitempė, tačiau prisivertė atsipalaiduoti, kai jaunuolis griebė ją per juosmenį ir prisitraukė pakštelėti. Nujautė, jog lengvas, paprastas ir komunikabilus Rubės elgesys išeis jam į naudą, todėl jis gali atsipalaidavęs stebėti reginį.

Ji išsirangė iš vyro glėbio ir draugiškai plekštelėjo jam per skruostą subtiliai pademonstruodama, kad,

nors ir mėgaujasi jo dėmesiu, jų draugystė griežtai platoniška. Vyrukas skubiai linktelėjo, kai Rubė juos supažindino, ir pradingo minioje, matyt, pratęs prie tokių skubių atsisveikinimų.

Dievaži, ji tikrai neprasta. Natūrali koketė, sugebanti priversti vyrus pasijusti puikiai neklaidindama jų.

Keilamas spėjo, kad Rubė Delisantro susitikinėjo

tik su tais vyrais, kurie leido jai diktuoti sąlygas. ir, matyt, jai tikrai netrūko kandidatų, sužavėtų jos išlinkimais, dailiu veideliu ir švytinčia asmenybe.

Bet tai buvo prieš jai susipažįstant su juo.

Jis ištiesė kojas mėgaudamasis laukiančia stiprių

asmenybių dvikova.

Kada paskutinį kartą jam teko šitaip aktyviai vilioti moterį? Įdėti tiek pastangų į gaudynes?

Džemą ir beveik visas kitas lovos partneres Keilamas pasirinko tik dėl to, kad jos leido jam būti lyderiu. iki šiol jis nesuprato, jog jo sprendimai rinktis SAlSA, šOKOlADAS iR KARšTi BUčiNiAi | 31

lengviausią kelią pavertė seksualinį gyvenimą neapsakomai nuobodžiu.

Koks ten yra posakis – per kančias į žvaigždes?

Keilamas nujautė, kad koketiška, impulsyvi, aštrialiežuvė, valdinga Rubė turėjo potencialą tapti rakštimi vienoje vietoje, bet dėl tų pačių savybių ji buvo seksuali ir sunkiai pasiekiama. ir jei susijaudinimas, plūstantis jo gyslomis vos pažvelgus į merginos iškirptę, ką nors reiškė, žvaigždės tikrai bus vertos kančių.

Užmesdamas ranką per kėdės atkaltę Keilamas

pasilenkė prie jos ir užkišo nepaklusnias garbanas jai už ausies.

– Puikus pasirinkimas, – sumurmėjo jis ir su

pasitenkinimu pastebėjo, kaip Rubė suvirpėjo jo

kvapui palietus jos ausį. – Kodėl tau neužsakius?

Panašu, jog dėl puikių ryšių gali gauti geriausią

aptarnavimą, o aš alkanas. – Ji tikriausiai mintinai mokėjo visą valgiaraštį. – O paskui, prieš apdardami žalą, pašoksime.

Didelės rudos Rubės akys dailiai suapvalėjo, o

galva krestelėjo.

– šoki salsą?

– Palauk ir pamatysi, – atsakė jis po plaukais

nykščiu perbraukdamas jos sprandą. – Manau, su

žinosi, kad turiu dar keletą talentų.

Salsa iš jų pats menkiausias.

Rubė vėl suvirpėjo – Keilamas vos susitvardė nenusijuokęs iš susierzinimo kibirkštėlių jos akyse ir susijaudinimo šešėlio.

Vienas taškas man.

32 | HeiDi Rice

Dėl Dievo meilės.

Nepanašu, jog tas prakeiktas vyras jaustųsi nepatogiai. Atvirkščiai, buvo labai savimi patenkintas.

ir lyg to būtų per maža, švelnus jo nykščio perbraukimas jos sprandu kėlė troškimą apsiversti ir murkti.

Atsitraukdama nuo seksualinės kankynės, Rubė

mostelėjo Solio žmonai šantelei ir užsakė kelis užkandžius, o sau – Margaritą. Vestmoras įsikišo ir užsisakė alaus – puikia ispanų kalba. šantelė dar kurį

laiką su juo šnektelėjo, bet Rubė tesuprato vos du žodžius. Guviai nusijuokusi padavėja pasilenkė surinkti tuščių lėkščių ir stiklinių, paliktų ant jų staliuko, ir sušnibždėjo Rubei į ausį:

– Jis tikrai karštas, querida, – tarė ji žemu balsu su stipriu ispanišku akcentu. – Tau gal net per karštas, ką?

šantelė nuėjo įgudusiai balansuodama padėklu, o

Rubė įvertino savo palydovą. Buvo sunku.

Na, jis išties karštas.

Kai Keilamas pasiraitojo rankoves ir ėmė pirštais

barbenanti į stalą muzikos ritmu, jos akys nukrypo į

jo rankų raumenis. Pajutusi troškimą ir aistrą Rubė

tučtuojau nustūmė juos šalin.

Na ir kas, kad jis karštas? Jai per karštas jis tikrai negalėtų būti.

– Kur išmokai ispanų kalbos? – paklausė ji. Gal

mandagus pokalbis padės šiek tiek atvėsinti jausmus.

Rubė labai mėgo karštį, tačiau nudegimai neįėjo į jos planą.

– Po teisės studijų kelerius metus gyvenau Barselonoje.

SAlSA, šOKOlADAS iR KARšTi BUčiNiAi | 33

– Tu – advokatas? – Tai puikiai paaiškintų jo polinkį laikytis taisyklių, pamanė Rubė. Bet ne galvą svaiginančią trauką.

– Baristeris, – pataisė jis.

Rubė lengvai galėjo įsivaizduoti jį teisme. Užuot

pavertęs jį juokingu, vaizdas padarė jį dar valdingesnį.

– O tu vertiesi keksiukų kepimu? – paklausė Keilamas.

– Taip, – ji išsitiesė laukdama pašiepiančio komentaro. Žmonės dažnai manė, kad jos darbas nerimtas ir nereikšmingas. Sprendžiant iš šio vyruko profesijos, Rubė jau nutuokė, ką jis mano apie

smulkų jos kepyklos versliuką.

– Anot Standart, tai geriausi keksiukai visoje visatoje.

– Skaitei edo Malderio straipsnį? – Straipsnių

apie maistą veteranas išgyrė šlakelį glajaus ir Rubė

nepaprastai tuo didžiavosi, bet susižavėjimas Keilamo balse vis vien ją nustebino.

– Tas vyras įsimylėjo tavo keksiukus, – pridūrė

jis. – Visi žino, kaip sunku jam įtikti.

– Mano keksiukai gali būti labai viliojantys, –

tarė ji murkdama iš netikėto pasitenkinimo.

– Puikiai įsivaizduoju. – Keilamas pakėlė Rubės

delną ir apvertė jį, jo akys patamsėjo. Balsų dūzgesys, smagūs muzikos garsai, atrodė, dingo; viskas, ką ji girdėjo, buvo jos pačios širdies plakimas ir tylus jo šnabždesys:

– Tik kyla klausimas, ar jie tokie skanūs kaip tu?

Rubė sustingusi stebėjo, kaip jis pakėlė jos ranką prie lūpų ir švelniai krimstelėjo į nykščio pagalvėlę.

34 | HeiDi Rice

Karščio banga tvoskė jai į krūtis, priversdama jas skaudžiai atsiremti į liemenėlę.

Oras sustojo gerklėje.

Keilamo žodžiai buvo nuvalkioti – ir iš to, kaip

jis išsišiepė, Rubė suprato, jog jis tai žino. Tačiau jai trūko kvapo, todėl apie pašiepimą nebuvo nė kalbos.

Baro garsai grįžo, kai priėjusi šantelė išsklaidė

kerus. Draugė išdėliojo ant stalo jų užsakymą ir erzindama mirktelėjo Rubei. Kai šantelė nuėjo, Rubė

nepaisydama raudonuojančių skruostų skubiai siurbtelėjo kokteilio. Saldus ledinis citrinų rūgštumas ir tekila lyg nektaras nuslydo jos gomuriu.

Kelas pasveikino ją šaltu buteliu alaus, prieš pakeldamas jį prie lūpų. Rubės žvilgsnį prikaustė stiprus jo kaklas ir jai ėmė svaigti galva.

Po velnių. Jis jai per karštas.

Deja, vien žvilgsnis į ilgus pirštus, gniaužiančius butelio kaklelį, ir prakaitą ant jo Adomo obuolio vertė

ją jausti euforiją. ir susijaudinimą, kokio nebuvo patyrusi jau ištisus mėnesius. Pastaruoju metu ji buvo tokia atsargi. Bet salsos ritmui plaukiant jos gyslomis ir Keilamui geriant, Rubė pajuto, kaip atsargumas

pakyla ir nusklendžia į šiltą vasaros naktį.

Kas per velniava? Ji nesiruošė kristi jam po kojomis, tačiau nieko baisaus nenutiks, jei šią naktį

pasilinksmins. Praėjo tiek laiko nuo tada, kai ji paskutinį kartą leido sau pasimėgauti flirtu. ir, tiesą sakant, dėl Keilamo Vestmoro Rubei ėmė tįsti seilės; staiga jis tapo per karštas, kad su juo nesusidėtum.

Ketvirtas skyrius

– Rube, ar tu vėl mėgini vesti? – Keilamas ją

erzino, o nuo jo kvėpavimo tvinksėjo ausis. – Nes man teks parodyti, kas čia vadas.

– Norėčiau pažiūrėti, kaip tau pavyktų. – Rubė

nusijuokė ir įsikibo į Keilamą, kai šis apsuko ją.

Nuo jo juoko sukosi galva ir vieną svaiginamą

akimirką jis nulenkė ją per savo ranką.

– Nagi, pasirodykime.

Rubė įkvėpė pilnus plaučius nuo jo sklindančio

medienos kvapo, sumišusio su šviežiu vyrišku prakaitu, ir paskendo salsos ritme, kai jis vėl ją pakėlė.

Keilamo ranka apsivijo jos liemenį taip tvirtai, kad ji jautė kiekvieną jo kieto, liekno kūno centimetrą.

Jis – geras šokėjas. Neįtikėtinai geras. Keilamas ne tik žinojo žingsnelius, jis judėjo lengvai, su natūralia elegancija, kuriai netrukdė jo ūgis, tvirtai ir įgudusiai versdamas ją suktis.

Deja po dviejų Margaritų, užkandžių pakramsnojimo ir pusės valandos flirto Rubei buvo labai sunku skirti dėmesį šokiui, o ne visoms jos kūno dalimis, tvinksinčiomis aistra.

Ją užtvindė troškimas pajusti stiprius Keilamo

pirštus ant nuogos odos, lyžtelėti jo kaklą ir paragauti 36 | HeiDi Rice

sūraus prakaito, ir apsvaigimas buvo visai nesusijęs su kokteiliais ar maisto trūkumu.

Plonas balselis Rubės galvoje kartojo, kad jis visa tai surežisavo, kad visą vakarą kurstė troškimą. Veriančiais žvilgsniais jis privertė ją pasijusti vienintele moterimi bare, viliojančiai žvelgė jai į lūpas kaskart, kai ji jas apsilaižydavo, skatino ją jiedviem varžantis gundančiame žaidime.

O dabar Kelas šventė pergalę prispaudęs jos kūną

ir vesdamas ją jausmingame iššūkių ir atsitraukimo šokyje. Pažadai ir provokacijos.

Tačiau kuo daugiau Rubė įkvėpė jo kvapo, kuo

smarkiau jautė jo raumenis po plonos medvilnės

marškiniais, kuo stipriau jos jutimus erzino žemas jo balsas, tuo labiau tilo vidiniai prieštaravimai. Kol viską nustelbė visu kūnu sklindantis riksmas: Rube, padaryk tai.

iki šiol jai neteko patirti vienos nakties nuotykių.

Ji visuomet manė, kad tai pervertinta. Kaip galima trokšti dalintis intymumu su vyru, kurio beveik nepažįsti? ir kuris nepažįsta tavęs? Bet staiga vienos nakties aistros anonimiškumas ėmė jaudinti ir jam

tapo neįmanoma atsispirti.

Kuriam laikui Rubė buvo atsisakiusi santykių, tačiau juk vienos nakties pasilepinimas tikrai nesiskaito.

Be to, jei jau ryšis vienos nakties nuotykiui, su

kuo geriau tai padaryti, jei ne su vyru, patraukliu kaip Kazanova?

Tokio vyro kaip Keilamas Vestmoras Rubei nepavyktų įskaudinti, net jei ir labai pasistengtų.

Muzika sulėtėjo ir visai nutilo, o Kelo ranka

SAlSA, šOKOlADAS iR KARšTi BUčiNiAi | 37

nusileido pailsėti ant jos klubo. Rubės kojos pavargo, tad ji buvo priversta atsiremti į raumeningą jo krūtinę. Merginos žvilgsnis sustingo ant jo lūpų, ji pastebėjo šerių šešėlį, temdantį jo skruostus.

Keilamas švelniai nusikeikė, suėmė jos galvą ir pabučiavo į lūpas.

Prisilietimas nutvilkė it elektra. Jo lūpos tvirtos ir šiltos. Kai jis ėmė bučiuoti giliau, jai tarp kojų sprogo geismas. Rubė atsivėrė jo įsibrovimui, stiprūs liežuvio judesiai atėmė žadą, o tada jis atsitraukė.

– eikime iš čia, – tarė Keilamas žvelgdamas į

ją, balse buvo girdėti troškimas. – Nemėgstu sekso stebint žiūrovams.

Taip, prašau.

Mintyse ji šaukė, tačiau pajėgė tik linktelėti,

nebyli nuo aistros, vis dar degančiomis nuo intensyvaus bučinio lūpomis.

Po velnių, jis tuoj sprogs.

Kelas delnu suspaudė Rubės ranką ir nusivedė

ją per barą, nusiteikęs nė akimirkai nepaleisti. Kas iš pradžių buvo linksmybės, jaudinanti flirto įžanga, virto kankinamu poreikiu, nuo kurio jis išeis iš proto, jei tučtuojau jos nenurengs.

Pagriebęs nuo kėdės švarką jis ištraukė piniginę

ir numetė ant stalo krūvelę dvidešimties svarų

bank notų.

– Per daug! – šūktelėjo Rubė, kai sugriebęs jos

ranką Keilamas vedėsi ją pro minią link išėjimo.

Jis pažvelgė per petį į nuraudusį jos veidą ir raudonas lūpas, kurių paragavo šokių aikštelėje.

38 | HeiDi Rice

– Nori palaukti grąžos?

Akimirką pasvarsčius, putlios Rubės lūpos išsilenkė į šypseną.

– šantelei šiandien labai pasisekė.

Keilamas įtemptai nusijuokė.

– Tikiuosi, kad ne tik jai.

Ramus vakaro oras nepajėgė numalšinti karščio,

kai Keilamas sodino Rubę į savo automobilį.

– Kur gyveni? – paklausė jis atverdamas keleivio

dureles.

– Tafnelio parke.

Jis užtrenkė duris, apėjo automobilį ir įšoko į vairuotojo vietą. Užvedė variklį, perjungė pavarą.

– Gyvenu pietiniame Hito pakraštyje. – Galingas

variklio ūžesys nuvažiuojant nuo šaligatvio buvo

niekis, palyginti su kaistančiu troškimu jo pilve. Netrukus teko sustoti prie šviesoforo. Keilamas žvilgtelėjo į keleivę. – Mano butas arčiau.

šypsena paplatėjo.

– Puikiai pastebėta.

Pasilenkęs per vairą jis panardino pirštus į Rubės plaukus ir prisitraukė ją arčiau, nepajėgdamas ištverti nė akimirkos, kol vėl galės jos paragauti.

Jam įsiveržus vidun jos lūpos suminkštėjo, o lie

žuvis ėmė žaisti su jo.

Automobilių pypsėjimas privertė Keilamą paleisti

ją, nors visas jo kraujas jau nutekėjo į pietus.

– Taigi į mano butą.

Rubė linktelėjo apsvaigusi taip pat kaip ir jis.

Kelas nuspaudė greičio pedalą. Padangų cypimas

mašinai šovus į priekį privertė jį tučtuojau atitraukti koją.

SAlSA, šOKOlADAS iR KARšTi BUčiNiAi | 39

Susiimk, Vestmorai. Tai tik seksas. Ne gyvenimas ar mirtis.

Jis atsikvėpė, neviršydamas greičio kelis sykius

pasuko ir užkilo į kalvą Hyte.

Kol juodu pasiekė Viktorijos laikų rajoną, jam

pavyko sureguliuoti kvėpavimą. lipdamas iš automobilio Keilamas pasitaisė kelnes, kad sumažintų

spaudimą. Rubė išlipo kitoje pusėje, jos prisirpusios krūtys rėmėsi į ploną suknelės audinį. Jis ištiesė

ranką, bet užuot ją paėmusi, Rubė prispaudė prie

savęs rankinę, o veide pasirodė nepasitikėjimo kibirkštėlė.

– Ar kažkas ne taip? – paklausė jis šiurkščiau, nei norėjo.

Jeigu dabar ji persigalvos, jam tai pridarys nemažai žalos.

Rubė atsikrenkštė.

– Du dalykai. – Ji dar smarkiau suspaudė

rankinę. – Pirmiausia, šįvakar su savimi neturiu apsaugos. Nesitikėjau to.

Keilamą užplūdęs palengvėjimas kone pakirto

kelius. Jis juos įtempė.

– Aš turiu, – tarė. šiaip ar taip būtų panaudojęs

tuos prezervatyvus, kaip visada. Bet negalėjo neįvertinti Rubės už įžvalgumą ir praktiškumą, ypač dabar, kai ji buvo lygiai taip pat apakinta geismo kaip ir jis. – Kas dar?

– Visa tai šiek tiek skubota, – tarė ji drebančiu balsu. – O man nelabai patinka skubėti.

40 | HeiDi Rice

– Prašau? – Neabejotinai kraujo trūkumas galvoje

pažeidė Keilamo smegenų ląsteles, nes jis nė nenutuokė, apie ką ji kalba.

Rubė kostelėjo.

– Akivaizdu, kad vienas kitam esame labai patrauklūs.

Puiku, tai kokios, po velnių, bėdos?

– Sutinku, – tarė jis stengdamasis neparodyti nusivylimo. Geriau leisti jai pasakyti, kad ir kas būtų ne taip. Jis nerizikuos jos išgąsdinti.

– Aš niekada anksčiau nesu to dariusi.

Drąsus pareiškimas, pasakytas su akivaizdžiu pasididžiavimu, privertė Keilamą pasijusti dar didesniu neišmanėliu. Jis susiraukė, nusivylimas ėmė smaugti.

– Ką turi omenyje sakydama to? – atsargiai paklausė jis. Jeigu Rubė pasakys, kad yra nekalta, jis neįtikėtinai ant savęs supyks. Kaip jo radaras gali taip smarkiai klysti?

– Tai yra vienos nakties nuotykis. Paprastai kurį

laiką susitikinėju su vaikinu prieš guldama su juo į

lovą.Keilamą vėl užplūdo palengvėjimas. Palengvėjimas ir dar kažkas, į ką jis nusprendė nesigilinti.

Taigi ji nešoko į lovą su kiekvienu, kuriam patiko.

Na ir kas? Kodėl jam turėtų rūpėti jos seksualinė patirtis? Dvigubus standartus sekse jis visuomet laikė

nelogiškais. Jei vyras nori moters ir ją gauna, tikrai nereikėtų smerkti moters, kuri daro tą patį.

– Tai ką nori pasakyti? – paklausė jis. ir troško, kad ji paskubėtų.

– Noriu pasakyti... – pradėjo Rubė nežiūrėdama į jį.

SAlSA, šOKOlADAS iR KARšTi BUčiNiAi | 41

Pagaliau.

– Aš nesu iš moterų, kurios patiria savaiminius orgazmus, – ištarė paskubomis, pažvelgė į jį ir jos lūpos virto tvirta linija, o skruostus užplūdo raudonis. –

Todėl būtų malonu, jei neskubintum reikalų, – pabaigė ji.

Keilamo lūpos tvinkčiojo.

Ji iš tiesų kalba rimtai. Vaikinai, su kuriais ji susitikinėjo, turbūt tikri idiotai.

Jis stengėsi sulaikyti krūtinėje kylantį pasitenkinimą. iš tiesų stengėsi.

Galbūt ekstremali seksualinė frustracija privertė jį

nebesivaldyti, o gal jos putlių lūpyčių papūtimas, jai dėstant taisykles, kaip tikisi būti pamylėta... Kad ir kas tai buvo, Keilamas buvo bejėgis sustabdyti kylantį ir besiveržiantį juoką.

– Kas čia juokingo? – pasiteiravo Rubė susierzinusi.

Jis griebė jai už riešo ir prisitraukė į glėbį.

– Kodėl man neperėmus vadelių į savo rankas? –

Jis vis dar kikeno, o ji bandė ištrūkti.

– Matai, būtent tai ir kelia rūpesčių, – tarė Rubė

iš pasipiktinimo žybsinčiomis akimis. – Tu nepažįsti manęs, bet jau manai...

Keilamas nutildė ją bučiniu. Alkis netruko laimėti prieš juoką ir ji nustojo priešintis. Jis neskubėjo. Kai liežuviu braukė per lūpas, išgirdo staigų jos įkvėpimą.

Mėgaudamasis švelniu Rubės atodūsiu, kąsčiojo

putlią apatinę lūpą. lėtai, tačiau ryžtingai tyrinėjo ją. Įkvėpdamas jos aromato ragavo malonaus citrinos ir vanilės derinio, saldaus ir svaiginančio kokteilio.

Rubei ėmus rangytis jo glėbyje, pirštams pinantis

42 | HeiDi Rice

jo plaukuose, liežuviams šokant jausmingą šokį, jo erekcija skausmingai ištino.

Delnais apglėbęs Rubės veidą, Keilamas priglaudė

savo kaktą prie jos, klausydamasis jos kvėpavimo.

– Neskubinsiu tavęs, – sumurmėjo nebesijuokdamas. – Visą dieną laukiau, kada galėsiu tave paliesti. Todėl patikėk, esu nusiteikęs mėgautis kiekviena akimirka.

Keilamas pakėlė galvą, pažvelgė jai į akis ir į nedidelę susirūpinimo raukšlelę kaktoje, ir jo lūpos išsilenkė.

– Žinau, ką darau, – pridūrė.

– Taip, bet tu ne....

– ir man nereikia nurodymų, – pertraukė jis šypsodamasis. Po velnių, kokia ji atkakli. – Manau, jie trukdo elgtis spontaniškai.

Rubė išsirangė iš jo glėbio, uždėjo rankas ant

klubų, o maža raukšlelė virto Didžiuoju kanjonu.

– Turėjau nuspėti, kad būsi nesukalbamas dėl...

– Gana kalbų.

– Prašau?

Žengęs pirmyn Keilamas ištraukė jai iš rankos

rankinę.

– ei, atiduok.

Nepaisydamas nuostabos kupino protesto, kita

ranka jis pagriebė jos riešą, pasilenkė ir persimetė

merginą per petį.

– Ką darai? – žioptelėjo Rubė, nors, jo manymu,

tai turėjo būti akivaizdu, ypač kai jis pasuko link laukujų savo namo durų.

– Aš labai mėgstu kalbėtis, – tarė jis ramiai ir

SAlSA, šOKOlADAS iR KARšTi BUčiNiAi | 43

surinko durų kodą. – Tiesą sakant, gana neblogai iš to gyvenu. – Keilamas paspyrė duris. – Bet net ir aš turiu ribas.

– Nuleisk mane! – sušuko Rubė rangydamasi ir

spardydamasi, atgavusi pasitikėjimą savimi. – Tai kvailystė.

Jis alkūne įjungė šviesą.

– ir tikriausiai nelegalu, – protestavo ji atsirėmusi į jo mentę. – Paduosiu į teismą!

Kai Keilamas šuoliavo aukštyn po du laiptelius iš

karto, jį užplūdo adrenalinas.

– Pamėgink. – Jis nuleido Rubę ant kojų ir sukikeno pamatęs jos veido išraišką ir jaudulio raudonį

skruostuose. – Joks teisėjas manęs nenuteistų.

Jos smakras išdidžiai kilstelėjo, raudonis vis

tirštėjo.

– Nuteistų, jei tai būtų moteris.

– Nori lažintis? – Keilamas kyštelėjo ranką į

kišenę, sugraibė raktus ir įkišo juos į duris. Atvėręs jas paėmė merginą už rankos ir įsitraukė vidun.

– Ar tau kas nors sakė, kad esi neįtikėtinai pasipūtęs? – paklausė Rubė, kai jis prispaudė jos rankas virš galvos prie sienos, šitaip neleisdamas jai pajudėti.

– Taip. Tu. – Keilamo veidas palinko prie jos

kaklo. – ir ne kartą.

Pagreitėjęs Rubės kvėpavimas sruvo jo skruostu.

Prispaudęs lūpas prie jos pulso, pajuto švelnų pasidavimo atodūsį. Pakėlęs galvą pirštais perbraukė

elegantišką jos kaklą, raktikaulį, paskui rankomis palietė jos išlinkimus. Kai Keilamas nykščiais perbraukė stangrias jos krūtis, Rubė virpėdama išsirietė.

44 | HeiDi Rice

– O tu neįtikėtinai valdinga, – sumurmėjo jis ir

nuleido rankas jai ant klubų. Kodėl jam tai atrodė

taip seksualu?

Rudos Rubės akys išsiplėtė, kai kietas jo kūnas

prisispaudė prie jos.

– Todėl mes lygūs. – Suėmęs jos riešą Keilamas

nuvedė ją į miegamąjį.

Rubės aukštakulniai kaukšėjo poliruotomis medinėmis grindimis, ji mėgino išlaikyti jo tempą. Tačiau pirmą sykį gyvenime ji negalėjo atsikirsti – Keilamas pasijuto nenugalimas.

Penktas skyrius

Dar niekada gyvenime su Rube niekas nesielgė

taip šiurkščiai. ir niekada anksčiau ji nebuvo taip susijaudinusi.

Ar Keilamas iš tiesų užnešė ją laiptais aukštyn?

Kaip filmuose?

Žinoma, valdingas jo elgesys Rubei visai nepasirodė romantiškas – nes toks nebuvo, nė truputėlio, griežtai tarė ji sau. Bet vyras, galintis ją užnešti į

antrą aukštą, iš tiesų jaudino. Visgi ji nebuvo lengva it plunksnelė.

Jausmo, kai Keilamas prisiglaudė prie jos pilvo

ir paliko jai ryškiausias gyvenime bučinių žymes ant kaklo, taip pat nederėjo pamiršti. Rubė buvo tokia susijaudinusi, kad jos pulsas tiesiog šoko. O speneliai taip sustandėjo, kad jais tikriausiai būtų galima gręžti naftos gręžinius.

Keilamas įstūmė ją į miegamąjį ir Rubė pastebėjo

terasos duris, atsiveriančias į metaliniais turėklais apraizgytą balkoną su vaizdu į rajoną. Vos spėjus pa

žvelgti į mirštančią saulę, oranžine spalva dažančią medžius, jos dėmesį patraukė atsegamo užtrauktuko

garsas.

Prispaudusi prie krūtinės smunkančią suknelę ji

sušuko:

46 | HeiDi Rice

– Palauk minutėlę!

Nereaguodamas į Rubės protrūkį, Keilamas

uždėjo rankas jai ant pečių ir švelniai stumtelėjo. Jos kojos atsitrenkė į lovą ir ji bejėgiškai susmuko ant žydros antklodės. Rubė užsiropštė ant jos paleisdama suknelę, kuri tuoj nusmuko iki liemens, atidengdama raudoną nėriniuotą liemenėlę.

– Juk sakiau, nemėgstu būti skubinama, – iškvėpė ji, viduje tirpdama nuo Keilamo žvilgsnio, kai šis priklaupė ant lovos.

Viena stipri ranka griebė jai už kulkšnies.

– Kas kalbėjo apie skubinimą? – šiurkštus murmesys suvirpino jos nervų galūnėles, jo ranka įsitempė.

Nuavęs batelį, Keilamas numetė jį per petį. Tada

įrėmė nykštį į įsitempusią jos pėdą. Rubė suvaitojo, kūnas išsilenkė, karštis pakilo koja ir privertė tirtėti šlaunų raumenis. Stiprūs pirštai masažavo tol, kol raumenys ištirpo, tada perėjo prie kitos pėdos.

Kaip Keilamas pakėlė jos pėdą prie lūpų ir kąstelėjo ją, smaragdinėmis akimis žvelgdamas tiesiai į

veidą, Rubės širdis įstrigo gerklėje.

Ji aiktelėjo su nuostaba suvokdama, kad kylančios

jos kojomis rankos ir tikslingai glostantys ir glamonėjantys pirštai atranda erogenines zonas, apie kurias ji nė nenutuokė. iš paskos sekė drugelių sparnų

švelnumo bučiniai, nukreipdami jos dėmesį, kol jo

pirštai įsikibo į kelnaičių gumą.

Rubė pakėlė sėdmenis ir Keilamas nutraukė raudonus nėrinius; ji pajuto švelnų vėjelį iš terasos, kai jis kilstelėjo suknelės apačią, suraukdamas ją apie SAlSA, šOKOlADAS iR KARšTi BUčiNiAi | 47

liemenį. Ji žvilgtelėjo žemyn ir išsigandusi bei susijaudinusi suvokė, kad yra jam visiškai atvira.

– Ką darai? – sudrebėjo Rubė netekusi amo, jausdamasi taip, lyg jos plaučiai tuoj sprogs.

Jis pažvelgė aukštyn, tamsiai žalioje spalvoje atsispindėjo pasitenkinimas.

– Ragauju tave, pameni.

– Bet tu negali... Aš ne... – Prieštaravimas užstrigo gerklėje, kai jo liežuvis ėmė raitytis vidine jos šlaunų puse. Rubė nė nepažino tos žemos, iš gilumos atsklidusios ilgesio aimanos, kuri ausyse suskambo kaip jos pačios. Jos galva atsilošė ant pagalvės ir ji pasidavė saldžioms Keilamo liežuvio glamonėms.

– Gera mergaitė. – Savimi patenkintas tylus

juokas turėjo ją suerzinti, tačiau Rubė negalėjo

galvoti, jau nekalbant apie protestus; jo liežuvis šoko ir nardė, suko kankinamai lėtus ratus, visą amžinybę artėdamas prie ekstazės centro.

Keilamas sugriebė Rubės klubus laikydamas ją

atvirą, visas jos kūnas drebėjo po jo lūpomis, liežuviu, dantimis – balansuodamas ant begalybės ribos.

– Prašau... – maldavo ji desperatiškai, daugiau

nebesijaudindama, kas vadovauja, kieno rankose

valdžia, kad tik jis nenustotų.

Galiausiai Keilamas paerzino ištinusį tašką ir palietė jį lūpomis. Malonumas augo neįtikėtinu greičiu, Rubės vaitojimas nutraukė tylą.

Ji tiesėsi į nežemišką begalybę, kuri buvo taip viliojančiai arti ir drauge nepasiekiama.

– Ar gali... – pradėjo Rubė, bet nurodymai liovėsi,

48 | HeiDi Rice

kai ilgas bukas pirštas įėjo į ją, jam vis dar skanaujant ištinusį klitorį.

Keilamo pirštas atvėrė ją, tada prisispaudė, kol

rado giliai slypintį tašką ir ėmė jį glamonėti. Nenusakomas malonumas suliepsnojo ir užtvindė ją lyg fejerverkas.

Rubė suriko išsiriesdama ant lovos ir orgazmo

bangos sudaužė ją į milijardus žibančių dalelių.

– Taigi, tu šauki.

Rubė sumirksėjo, kai Keilamas klestelėjo šalia jos ir ranka pasirėmė galvą.

– Malonu žinoti, – pridūrė patenkintas savimi,

tačiau ji vis dar buvo pernelyg priblokšta, kad ištartų

bent žodį, ką jau kalbėti apie atsakymą į jo erzinimus.

Ką jis jai padarė?

Niekada iki šiol Rubei neteko patirti tokio intensyvaus orgazmo. Nė arti to. ir ji tikrai niekada ne

šaukdavo. iki šiol.

– Norėčiau parodyti dėkingumą, – sumurmėjo

ji suvokusi, jog būtų neprotinga išsiduoti, kad jam pirmam pavyko pasiekti tokio laimėjimo. Keilamas

ir taip atrodė pernelyg patenkintas savimi.

– Pastebėta pačiu laiku, – tarė Keilamas ir švelniai pabučiavo ją į nosį.

Jo žvilgsnis klaidžiojo jos kūnu ir Rubė troško prisidengti. Pasibaisėjimas pasiekė viršūnę, kai raudonis nudažė jos krūtinę.

Ar galėtų būti jam dar atviresnė? Ji gulėjo

ant lovos, pusnuogis kūnas vis dar liepsnojo po

SAlSA, šOKOlADAS iR KARšTi BUčiNiAi | 49

smarkiausio gyvenime orgazmo. ir Keilamui neprireikė nė vieno nurodymo. Be to, Rubė buvo kone tikra, kad ji maldavo.

Keilamas pakišo nykštį po nėriniuota liemenėle

ir jos spenelis nuo prisilietimo sustandėjo. Jis žvelgdamas jai į veidą pakišo ranką po nugara.

– Nurenkime tave, – sumurmėjo.

Rubė išgirdo garsų atsegamos liemenėlės spragtelėjimą, kita ranka jis nuėmė drabužį, o jo lėtoje, viliojančioje šypsenoje slypėjo kvietimas.

– Tu nuostabi, – sumurmėjo Keilamas apglėbdamas jos krūtis ir lyžtelėdamas jų viršūnėles.

Jos pirštai paskendo trumpuose, šilkiniuose jo

plaukuose; Rubė apstulbo pajutusi naują karščio

bangą, besileidžiančią žemyn, ir keistą jausmą po

krūtinkauliu.

– Noriu, kad ir tu būtum nuogas, – pavyko sumurmėti jai; jo šereliai ant švelnios odos vertė jos pojūčius šokti.

šypsodamasis jis pakėlė galvą.

– šiam nurodymui mielai paklusiu.

Keilamas atsisėdo ir neslėpdamas skubos nusivilko marškinius per galvą, sagos ištrūkinėjo.

Rubė pasinaudojo galimybe išsiropšti iš suknelės,

kai jis segėsi diržą.

išanalizuos visa tai vėliau. Beprecedentė jos reakcija į jį tikriausiai kilo dėl traukos ir jo įgūdžių

lovoje. Keilamas juk sakė, kad yra talentingas. Nemelavo.

Tačiau tada čiužinys įlinko, jis atsiklaupė šalia

ir Rubės žvilgsnis ėmė tyrinėti liekno jo kūno

50 | HeiDi Rice

raumenyną. Nuogas jis buvo dar nuostabesnis, jei

tai įmanoma. Smulkūs plaukeliai dengė puikiai atrodančią krūtinę ir tobulus pilvo raumenis. Tikriausiai jis sportuoja. Daug. Jos žvilgsnis nukrypo žemyn ir sustingo. Keistas raudonis nudegino jos skruostus

tarsi žaibas.

O dangau.

Masyvi erekcija išdidžiai kilo iš tamsių plaukų

lizdo jai stebint, kaip jis maunasi prezervatyvą. Rubei nukaro žandikaulis. Ruošdamasi žavėtis Keilamo

Vestmoro talentais ji nė neįsivaizdavo, kad jis toks talentingas.

– Oho, – nė nesusimąsčiusi ištarė ji.

Dusliame jo juoke buvo girdėti linksmumas ir pasitenkinimas savimi – Rubė suvokė, jog suteikė jam viršenybę. Vėl.

laikydamas ją už liemens Keilamas švelniai paguldė po savimi.

– Džiaugiuosi, kad taip manai.

Rubė padėjo rankas jam ant krūtinės ir pajuto

raumenis, virpančius it pasiruošusio sueičiai žirgo.

– Tik nereikia tam teikti tiek reikšmės, – pridūrė

ji mėgindama atgauti pozicijas, nors jos lytis virpėjo nuo poreikio. – Nejau nežinai, kad dydis nesvarbu?

Keilamas tyliai nusijuokė, nubraukė nuo jos veido

plaukus, kąstelėjo ausį ir jos kūnu nuvilnijo karščio banga.

– Mūsų abiejų laimei, – sušnibždėjo. – Taip pat

žinau, ką darau.

Rubė nebegalėjo liautis kikenusi, o pilvo apačia

virpėjo iš nekantrumo.

SAlSA, šOKOlADAS iR KARšTi BUčiNiAi | 51

Lažinuosi, kad žinai.

Jos pirštai glamonėjo išsipūtusius pečių raumenis

ir sprandą.

– Gana kalbų, Vestmorai, – erzino ji traukdama

jį žemyn. Jo svoris prikalė ją prie čiužinio. – Kur įrodymai?

Antrą kartą jo prašyti nereikėjo.

Rubė vaitojo ir dūsavo plėsdamasi iki jo dydžio,

kai Keilamas įėjo į ją vienu ilgu, tvirtu stūmiu.

Pagavęs ritmą, jis privertė ją priimti jį visą. Rubė

apsivijo kojomis jo liemenį, įsikibo į prakaituotus pečius ir ėmė judėti drauge. Jo atodūsiai aidėjo jai ausyse, žvėriškas karštis, pabudęs kojų pirštų galiukuose, keliavo kūnu, kol užtvindė ją visą; kylančios malonumo bangos buvo tokios intensyvios, kad

ji stengėsi jas sulaikyti, aklai trokšdama priversti jį

skilti pirmąjį.

Kelas staiga pakrypo, prispaudė karštą delną prie

jos diafragmos, o kitos pirštais susirado klitorį.

– Ne, nereikia, – suvaitojo ji. Bet buvo per vėlu.

Patyrę jo pirštai suteikė dar vieną iš koto verčiantį

orgazmą, smogusį jai lyg kumštis.

Rubė sunkiai girdėjo šaižų jo riksmą, kai po kelių

sekundžių jis persirito per tą patį brutalų kraštą.

Keilamas pasirėmė netvirtomis rankomis ir pasitraukė, Rubės kūnas paleido jį. Jis apsivertė ant nugaros dėkingas, kad sugebėjo nesusmukti ant jos.

Tai buvo neįtikėtina. Jis tyliai nusikeikė. Daugiau nei neįtikėtina, viskas apsivertė aukštyn kojomis.

52 | HeiDi Rice

Keilamas pasisuko, kad pažvelgtų į šalimais gulinčią moterį. Ji žiūrėjo į jį, jos šokoladinės akys blizgėjo ir nefokusavo vaizdo, lyg ji ką tik būtų pergyvenusi karą.

Kelas žinojo, kaip ji jautėsi. Jam traukė odą,

sąmonė buvo apdujusi, o slėpsnas vis dar skaudėjo

nuo intensyvaus orgazmo.

Jis labai mėgo nepakartojamą seksą. Bet tai buvo

pernelyg nepakartojama. Nieko panašaus jis nebuvo

patyręs. O Keilamas ne itin mėgo staigmenas. Jas

labai sudėtinga suvaldyti.

Rubė švelniai iškvėpė, lūpų kampučius kilstelėjo

nedrąsi šypsena.

– Man regis, įrodei, – tarė ji.

– Ką įrodžiau?

– Tu iš tiesų žinai, ką darai.

Jis nusijuokė, nenoromis ištartas komplimentas

išsklaidė įtampą.

– Ačiū. Mano tikslas – patenkinti.

Keilamas pasistengė nusikratyti nerimo. Kokios

bėdos? Na taip, orgazmas buvo intensyvus, bet to ir galima buvo tikėtis, juk jis buvo toks susijaudinęs, o ji nuostabiai jam atsiliepė. Be to, kai Rubė atskleidė, kad iki šiol jai teko pasakoti vyrams apie meną priversti moterį pajusti orgazmą, pabudo jo konkurencijos instinktai.

ištiesęs ranką Keilamas užkišo jai už ausies nepaklusnią garbaną. Staigus jos atsitraukimas užhipnotizavo jį. Rubė iš tiesų buvo kupina priešingybių: drąsi, tačiau atsargi, patyrusi, bet keistai nepaliesta.

– Man derėtų eiti, – tarė ji.

SAlSA, šOKOlADAS iR KARšTi BUčiNiAi | 53

Keilamas nusišypsojo sau. Nejau ji iš tiesų manė,

kad jis taip lengvai ją paleis?

– Kodėl? – Jis ranka apglėbė jos kaklą ir pajuto,

kaip plakanti širdis daužosi į jo nykštį, kuriuo jis ją glostė. – Mes tik pradėjome.

– Ak, baik, – pasišaipė ji. – Nejaugi jau dabar gali visa tai pakartoti?

– Skamba kaip iššūkis. – Keilamo ranka nusileido

jos kūnu žemyn. – Turėčiau tave įspėti, kad visuomet priimu iššūkius.

Rubė pašaipiai nusijuokė.

Tačiau glostydamas jos švelnią, kvapnią odą, girdėdamas, kaip ji įkvepia, net pats nustebo dėl savo reakcijos. Nuo pat paauglystės negalėjo taip greit atsigauti.

Varyk, Vestmorai, šią naktį atsiminsi ilgam.

Pastebėjus jo atsigavimą, Rubės antakiai šovė į

viršų.

– Mes nužudysime vienas kitą, – tarstelėjo ji, o

tylus balsas nederėjo prie šypsenos, kai ji piršto galiuku palietė jo erekciją.

– Visko gali būti, – sumurmėjo jis.

Rubė kimiai nusijuokė pirštais perbraukdama per

visą jo ilgį.

– Bet geresnės mirties nė neįsivaizduoju, – pridūrė

Keilamas ir jo varpa ėmė pulsuoti jos delnuose, kai ji vėl pradėjo jį kankinti.

Knyga – ne bateliai,

matuotis nereikia!

Gali drąsiai jas pirkti internetu,

nes tai ne tik patogu, bet ir praktiška:

Visas knygas įsigysi leidyklos kainomis –

visada 22-40 % pigiau;

knygas rinksiesi ir pirksi tau patogiu metu,

visą parą ir iš bet kurio pasaulio krašto;

neklaidžiosi neaprėpiamoje knygų jūroje ir

negaiši laiko stovėdama eilėse;

knygų aprašymus perskaitysi ramiai,

neskubėdama ir patogiai įsitaisiusi.

O dabar išsivirk puodelį kavos,

įsisupk į mėgstamą chalatą ir pirmyn –

į www.svajoniuknygos.lt pirkti knygų!

šeštas skyrius

Rubės vokai suvirpėjo, atsivėrė ir, saulei įspiginus į akis, tuoj vėl užsivėrė.

Ji pamėgino dar sykį, šį kartą iš pradžių vieną akį, paskui kitą, ir pamatė keistą miegamąjį – maždaug

tris kartus didesnį nei du jos nuomojami kambariai.

Nuo grindų iki pat lubų besitęsiančios prancūziškos durys buvo pravertos, pro jas buvo matyti panoraminis rajono vaizdas, tolumoje – sausa vasaros žole ir senais miškais nuklota Parlamento kalva. Vėjo gūsis privertė pašiurpti jos odą. Tada Rubė pastebėjo per odinę kėdę permestą savo suknelę, vienas batelis gulėjo šalimais ant medinių grindų, o nėriniuota liemenėlė kabėjo ant jukos. Ji suvaitojo, nesibaigianti ištvirkavimų naktis grįžo su visomis smulkmenomis, lyg mintyse žiūrėtų spalvotą pornografinį filmą.

Praėjusią naktį ji ne tik paslydo, bet ir šoko žemyn galva nuo olos.

Rubė susiraukė pajutusi, kad nuo smūgio skauda

intymias kūno vietas. Tylus gilaus kvėpavimo murmesys privertė ją atsargiai žvilgtelėti per petį. Pakėlusi alkūnę ji nužvelgė vyro, užgrobusio didžiąją dalį lovos, veidą.

šešėliuotoje saulės šviesoje įdegusi oda ir šereliai ant smakro suteikė jam tamsaus, pagoniško žavesio, 56 | HeiDi Rice

kuriam buvo neįmanoma atsispirti. Storos blakstienos lietė aukštus skruostikaulius, o jausmingos lūpos – nesuskaičiuojamą galybę kartų nustūmusios

ją į ekstazę – buvo pravertos; kvėpavimas, nors garsus, bet knarkimu nevirto.

Rubė prikando lūpą pajutusi savo lyties reakciją.

Keilamas Vestmoras, kitaip žinomas kaip Nepailstantis eržilas.

Nenuostabu, kad tas vyrukas dabar komos būsenoje. Juodu tai darė visą naktį. ir ne tik naktį – paskutinį kartą, kai jis įstūmė ją į nebūtį, prieš jiedviem visiškai išsekus panyrant į miegą, jau aušo, auksiniai saulės spinduliai dažė jo odą bronzine spalva.

Atsisėdusi Rubė pamėgino išsilaisvinti iš po raumeningos šlaunies, kuri jos kojas buvo prispaudusi prie lovos. Mėlynos egipto medvilnės užklotas nuslydo nuo jo nugaros ir, pamačiusi tvirtus sėdmenis, mergina pajuto dar vieną elektros išlydį.

Ji sukando dantis. Po velnių, nejau jai dar per

mažai viską maudžia?

Nuslydusi nuo lovos Rubė susirinko išmėtytus

drabužius ir ant pirštų galų nustypčiojo per miegamąjį ieškodama vonios kambario – gamta šaukė

taip pat garsiai, kaip ir poreikis dingti iš čia, kol neiškrėtė daugiau kvailysčių. Pavyzdžiui, nepažadino Keilamo ir nepakartojo pasirodymo. Nors sunku įsivaizduoti, ką lengvabūdiškesnio galima padaryti po viso to, ką leido jam šią naktį.

Didžiulis vonios kambarys buvo spindinčiai modernus ir elegantiškas, aplink žibėjo plienas, granito plytelės, stiklinė dušo kabina ir akmeninė vonia,

SAlSA, šOKOlADAS iR KARšTi BUčiNiAi | 57

tokia pat vyriška kaip ir jos savininkas. Patenkinusi gamtos šauksmą Rubė apsidairė ir rado krūvelę dailiai sulankstytų baltų chalatų. Gaivus skalbimo miltelių

ir minkštiklio aromatas nustelbė į odą įsigėrusį sekso ir vyro kvapą.

Rubė niūniavo iš malonumo kišdama rankas į

chalatą. Nors Keilamas atrodė it škotų karžygys,

buvo akivaizdu, kad jis mėgsta komfortą. Minkštas

audinys, palietęs jos krūtis, nubrūžino it švitrinis popierius.

Mergina pažvelgė į paraudusią odą.

Prisiminus, kiek dėmesio Kelas visą naktį skyrė

krūtims ir speneliams, jos skruostus užliejo raudonis.

Paskui žvilgtelėjo į save veidrodyje ir tučtuojau

ranka užspaudė burną, kad nešūktelėtų garsiai.

Ji atrodė kaip pelkių pabaisa.

Nuo Keilamo šerių jos skruostai raudonavo,

plaukai atrodė prasčiau nei bet kada, o išsiliejęs makiažas po akimis atrodė lyg mėlynės.

Pabaisa iš pyragų šalies.

Pačiupusi tvarkingai ant kriauklės sudėtus higienos reikmenis Rubė šovė į dušą.

Reikėjo kuo skubiau atgauti žmogišką išvaizdą.

Padaryti viską, kas įmanoma, ir dingti, kol jos škotų

karvedys nepabudo ir galutinai jos nepažemino.

Rytai niekada nebuvo Rubės mėgstamiausia

dienos dalis, o rytinė gėda prieš Keilamą viliojo dar mažiau. Ji ne tik atrodė siaubingai, bet ir beveik nepažinojo jo. O tai, ką žinojo, išsisklaidžius aistros miglai privertė ją sunerimti.

Rubė iki šiol nesuprato, kas vakar ją apsėdo.

58 | HeiDi Rice

Atsiminė tik įspūdingą Kelo erekciją. Jokiam vyrui iki šiol nepavyko šitaip paprastai ir efektyviai jos suvilioti. ir joks vyras neprivertė jos matyti žvaigždžių.

Ką ten žvaigždes, matė ištisus žvaigždynus. O paskui pati išskrido į paukščių taką.

Gulėdama Keilamo lovoje ji negalėjo iš šalies

pažvelgti į įvykius. Bet dabar šaltoje dienos šviesoje Rubė matė, kad vakar ji veik nesipriešino, nors

ketino elgtis priešingai.

Tačiau kur kas blogiau už nesusivaldymą buvo tai,

kaip išsidėstė jėgų pusiausvyra.

Nuo pat tos akimirkos, kai Kelas pareikalavo,

kad ji eitų su juo vakarieniauti, jis buvo padėties šeimininkas. ir nors galutinis rezultatas buvo neįtikėtinai erotiškas, jo sugebėjimas taip lengvai ją valdyti nedavė Rubei ramybės. labai.

Ji buvo aistringa viliokė, šią savybę paveldėjo iš motinos. Žinojo tai. Bet visuomet didžiavosi tuo, kad niekada nepameta galvos. Tai, kaip lengvai ji vakar –

ir visą naktį – pasidavė Keilamo norams, buvo kaip principų išdavystė, kad ir kokia smulki.

Rubė krūptelėjo, kai atsukus čiaupą vėsus vanduo

palietė įaudrintą odą.

Dabar žinojo, kad jai sunku pasipriešinti Keilamui Vestmorui. Ji gali net tapti priklausoma nuo jo. Protingiausia, matyt, būtų laikytis nuo jo atokiau.

Vieno karto tikrai pakaks.

Rubė susiraukė. Tiek to, penkių kartų. Ar šešių?

Ji pagriebė šampūną ir išsispaudė jo ant plaukų, garuojantis vanduo ėmė raminti pavargusius raumenis.

Rubė masažavo galvą brangiu skysčiu nepaisydama

SAlSA, šOKOlADAS iR KARšTi BUčiNiAi | 59

virpesio pilvo apačioje, kilusio nuo medžio dvelksmo, kuris, ji tučtuojau suvokė, buvo jo.

Visiškai nesvarbu, kiek kartų juodu tai darė.

Svarbu tik tai, kad ji pagaliau įspėjo save dėl gresiančio pavojaus. Keilamas Vestmoras rado silpnąją jos vietą.

ir jei ji nori išvengti išnaudojimo, tikriausiai būtų išmintinga apskritai neleisti jam artintis prie jos.

Po dešimties minučių šlapia ir šiek tiek virpanti, bet sustiprėjusi dėl sukurpto plano Rubė išlipo iš dušo kabinos ir įsisupo į chalatą.

– Reikėjo mane pažadinti. Būčiau nutrynęs tau

nugarą.

šį kartą jai nepavyko užgniaužti riksmo, nuaidėjusio akmeninėmis plytelėmis, jai prispaudus chalatą prie krūtinės.

– Ką čia veiki? – paklausė ji įkišusi rankas į

chalato rankoves ir apsijuosusi diržu, kad pridengtų

nuogumą, išsigandusi dėl susijaudinimo, kurį sukėlė

prieš akis iškilęs vaizdas: atsipalaidavęs, į kriauklę atsirėmęs Keilamas, lyg niekur nieko ją stebėjo.

Jo ilgos kojos buvo pridengtos sportinėmis kelnėmis, kabančiomis žemai ant siaurų klubų, krūtinė

nuostabiai nuoga, trumpi plaukai nerūpestingai susivėlę, o lūpose šypsena – jis atrodė susitaršęs, laisvas ir neapsakomai seksualus. Rubė pasipiktino dėl netikėtai slėpsnas užplūdusios šilumos.

O ji be makiažo, šviečiančiais it švyturiai

skruostais, apsivilkusi beformį chalatą, šlapiais, susivėlusiais plaukais tikriausiai buvo tokia pat viliojanti kaip drėgnas kalmaras. Nors, žinoma, ji ir nenorėjo jo vilioti, jokiu būdu. Tai tikrai būtų neprotinga, 60 | HeiDi Rice

turint omenyje jos sprendimą daugiau nemiegoti su

juo. Tai principo reikalas. Keilamas buvo pranašesnis už ją ir Rubei tai nepatiko.

– Kodėl rausti? – patenkintas paklausė jis. Jo akys įžūliai ją nužiūrinėjo. – šią naktį man nepasirodei drovi.

– Aš ir nesu, – atšovė Rubė, nors pirmą sykį gyvenime jautėsi šiek tiek nedrąsiai. O tai ją tik dar labiau erzino. – Bet kai esu duše, norėčiau šiek tiek privatumo.

– Gaila. – Dviem ilgais žingsniais Keilamas panaikino atstumą tarp jų ir uždėjo ranką jai ant kaklo.

Karštis tučtuojau nusileido iki pat pirštų galiukų ir privertė ją įsitempti. – Nes aš puikiai moku nutrinti nugarą.

Nejaugi.

Rubė pasitraukė į šalį dėkinga, kad glostantis

delnas atsitraukė nuo kaklo.

– Teks patikrinti tai kitą kartą.

Keilamas pagriebė ją už riešo, sustabdydamas

vidury žingsnio.

– Pabūk dar šiek tiek.

Rubė mėgino nutildyti širdies plakimą dėl netikėto kvietimo, jo nykščio spaudimas neleido susikaupti.

Ji ištraukė ranką.

– Nemanau.

– Kodėl ne? Naktis buvo nuostabi.

Į tokį įžūlų klausimą Rubė tikrai nenorėjo atsakyti. Pasakyti Keilamui, kad jis verčia ją iš koto, būtų lyg raudona vėliava buliui. labai atkakliam ir

SAlSA, šOKOlADAS iR KARšTi BUčiNiAi | 61

žavingam buliui, nuo kurio jos šlaunys jau drebėjo, o juk jis vos ją palietė. Todėl ji nusprendė pasirinkti tiesesnį atsakymą.

– Tiesą sakant, pernelyg nuostabi, – tarė ji kvailai nurausdama. – Bent jau man.

Keilamas pakreipė galvą, mįslinga šypsena pavertė

jį dar labiau savimi pasitikinčiu.

– Nesuprantu.

– Na, žinai. – Rubė stabtelėjo. – Man buvo per

daug... fiziškai.

Kelo lūpos išsirietė ir ji susiraukė. Nuskambėjo ne taip, kaip ji tikėjosi.

Jis vėl paėmė jos riešą.

– Suprantu. – Truktelėjęs Rubę prie savęs, ranka apglėbė jos klubus. Ji pajuto pažįstamą susijaudinimą ir pamėgino išsirangyti, apstulbusi, kad vėl pajuto geismą.

– Nemanau, kad supranti. – Ji delnais įsirėmė

Keilamui į krūtinę. – Tavo šeriai mane subraižė!

Jis sukikeno.

– Atleisk, Rube, – sumurmėjo, tačiau jo balsas

visai nebuvo apgailestaujantis. – Tavo oda tokia

švelni. – Keilamas nykščiu palietė jos skruostą ir netikėtas švelnumas privertė ją nutilti. – Turiu kremo, jis padės. Ar norėtum, kad patepčiau?

Rubė atstūmė jį, nors pasiūlymas erzinančiai viliojo.

– Prasta mintis. Atsižvelgiant...

Keilamas nusijuokė.

– Ne, tikriausiai ne.

62 | HeiDi Rice

Velnias, ji atrodė žavingai. ir taip gundančiai.

Drovumo raudonis ir gaivus šampūno kvapas ant

drėgnų plaukų, permestų per petį, susuko jo vidurius į mazgą. Be atidžiai užtepto makiažo sluoksnio jos oda spindėjo. Rubė atrodė stebinamai jauna.

Kelui pasirodė, kad šįryt jis jos dar labiau apžavėtas nei vakar naktį. ir ne tik jos grožio.

Dešimt minučių jis gulėjo lovoje klausydamas

dušo ir įsivaizduodamas viską, ką šiandien norėtų jai padaryti. Tam jam reikėtų muilo putų. Teks atidėti.

Tai, kad jis buvo toks valdingas, kėlė jam šiokį

tokį nerimą. Paprastai Keilamas toks nebūdavo.

Rubė buvo tokia pat entuziastinga, bet jam visgi

reikėjo būti atsargesniam. Tačiau tai nereiškė, kad jiems tuojau pat reikia išsiskirti.

– Palauk čia. – Kelas priėjo prie spintelių ir ėmė

ieškoti kremo tūbelės, kurią ten įkišo prieš keletą mėnesių ir pamiršo.

Radęs padavė Rubei.

– Parašyta, kad nuo įbrėžimų ir įdrėskimų. Turėtų

padėti.

Paėmusi tūbelę ji perskaitė etiketę.

– Arnika? Nemaniau, kad domiesi naujojo am

žiaus medicina.

Keilamo lūpos išsilenkė. Kodėl jos tiesumas žavėjo taip pat, kaip ir ji pati?

– Nesidomiu. Sesuo atsiuntė jį viename iš daugelio siuntinukų. – Atsirėmęs į kriauklę jis sukryžiavo rankas ant krūtinės ir mėgaudamasis apžiūrinėjo

Rubę raustančiais skruostais. Ar tai tik vaizduotė, ar ji iš tiesų apžavėta kaip ir jis?

SAlSA, šOKOlADAS iR KARšTi BUčiNiAi | 63

– Medė jaudinasi dėl manęs, – pridūrė Keilamas norėdamas atrodyti graudžiai, tačiau jam nepavyko. – ir dėl mano vienišo viengungio gyvenimo.

– Vienišo! – Rubė nusijuokė. – Spėju, tavo sesuo

nelabai gerai tave pažįsta.

Jis nusišypsojo.

– Stengiuosi, kad taip ir liktų, – tarstelėjo lengvai.

Nors, tiesą sakant, jam nereikėjo labai stengtis. Jo sesuo buvo pernelyg miela, dosni ir naivi, kad kada nors suprastų, jog jis labiau mėgo seksą be įsipareigojimų ir niekada nenorėjo nieko daugiau.

– Na, padėkok nuo manęs sesei, – tarė Rubė

įsimesdama tūbelę į chalato kišenę. – Kita vertus, galbūt geriau nereikia. – Jos akys šelmiškai nušvito. –

Paaiškinti, kam man jo prireikė, tikriausiai būtų šiek tiek keblu. – Rubė susirinko drabužius ir pasisuko link durų. – Man reikia eiti. Ačiū už naktį. Buvo smagu, nors ir nubrozdinai.

Prisiversdamas nepaklusti troškimui ją vytis, Keilamas stovėjo nejudėdamas ir atsipalaidavęs, kol ji ėjo prie durų. Jam derėtų leisti jai išeiti. Tačiau kai Rubė

pasuko vonios kambario durų rankeną, jis jau žinojo, kad neleis.

šįryt ji atrodė keistai pažeidžiama – Keilamas to

nesitikėjo. Jis buvo ciniškas, tikriausiai dėl vaikystės išgyvenimų. Jei atkreiptume dėmesį į intelektą,

dėl kurio Keilamas baigė mokslus dvejais metais

anksčiau ir jau trisdešimt ketverių tapo vyresniuoju baristeriu, – jauniausiu britų teisės istorijoje, – suprastume, kad jį retai kažkas stebino. Ar kas nors.

Ypač moterys.

64 | HeiDi Rice

Todėl netikėtumai visuomet jį intrigavo.

Be to, šis savaitgalis, kaip reta, jam buvo laisvas.

Tad kodėl nepasinaudojus galimybe patenkinti

smalsumą dėl Rubės? Bent jau tol, kol ji atsigaus.

– Kodėl taip skubi? – paklausė jis. – Bijai, kad negalėsi man atsispirti?

Rubė sustingo ir apsisuko, rausvos vėliavos

skruostuose išdavė, kad jis pataikė ten, kur norėjo.

– Tavo savimeilė išties nepaprasta, ar ne? – Jos

balsas buvo susierzinęs ir atsargus.

– esu tai girdėjęs. – Keilamas atsitiesė nuo

kriauklės ir nė kiek neįsižeidęs priėjo prie Rubės. –

Jeigu nebijai, kodėl nenori drauge praleisti dienos?

Tai buvo iššūkis, paprastas ir atviras. Smogiantis ten, kur, tikėtina, rezultatai bus geriausi – į jos nepriklausomybę, kuria taip didžiavosi.

Rubės akys susiaurėjo.

– Pasalūniška. – Ji švelniai kumštelėjo Keilamui į

petį. – Kaip man atsisakyti, kad nepasirodyčiau bailė?

Jis nusijuokė patenkintas, kad jo taktika suveikė.

Rubė priims kvietimą. Kad ir koks jis pasalūniškas.

– Tai kaip? Bailė tu ar ne? – paklausė jis.

Rubė neatsakė, tik smarkiai papurtė galvą.

Keilamas nusišypsojo.

– Priimsiu tai kaip teigiamą atsakymą.

– Gerai. Tu laimėjai. – Rubė treptelėjo basa koja į

plyteles. – Bet pirmiausia turėsi parvežti mane namo.

Niekur neisiu nepasidažiusi lūpų ir nepersivilkusi švariais drabužiais.

– Sutarta, – ištarė Keilamas, rodomuoju pirštu

kilstelėjo jos smakrą ir nykščiu perbraukė putlią

SAlSA, šOKOlADAS iR KARšTi BUčiNiAi | 65

apatinę lūpą. – Nors, jei paklaustum manęs, – sumurmėjo jis stebėdamas raustantį jos veidą, – man patiktum ir be jų.

Bučinys turėjo būti trumpas, paprasčiausias pakštelėjimas. Tačiau Keilamas delsė, laukė, kol Rubė

sušvelnės ir atsakys jam bučiniu. Kai jis pagaliau ją paleido, abu buvo uždusę.

Rubė patraukė link durų, griebė rankeną, o pulsuojantis jos kaklas privertė Kelo pilvą susitraukti.

– Mielai sutikčiau, – atkirto ji stovėdama taip,

kad jis spėjo pamatyti viliojančią iškirptę. – Tačiau tavęs klausėme jau per daug.

Tai pasakiusi Rubė dingo iš kambario. ir užtrenkė

paskui save duris.

Keilamas nusijuokė. Tuomet žvilgtelėjo žemyn.

Panašu, kad prieš vežant ją namo prireiks šalto

dušo. švilpaudamas vieną iš vakarykščių salsos melodijų, jis nusimetė kelnes ir mėgino sugalvoti, kur nusivesti Rubę. šįkart buvo jo eilė rinktis ir Keilamas norėjo pasirinkti teisingai. Tačiau švilpavimas nutilo, kai jis įmetė kelnes į skalbiamų drabužių pintinę.

Kada paskutinį kartą pagalvojęs apie laukiantį

pasimatymą jis švilpavo – ir juto Big Beno dydžio erekciją? ir kada paskutinį kartą jis taip norėjo praleisti dieną su moterimi, su kuria ką tik praleido naktį, užuot troškęs ja atsikratyti, kad vėl turėtų visą butą vien sau?

Žengdamas į dušo kabiną Keilamas atsuko ledinį

vandenį ir sustingo, kai jį aptaškė šalta srovė. Jis nusprendė viską sau paaiškinti logiškai.

Rubė jį žavėjo tik todėl, kad buvo kitokia nei visos 66 | HeiDi Rice

jo pažįstamos moterys. Tai akivaizdu. Praleisti dieną drauge – puiki mintis, tai nuslopins jo susižavėjimą.

Juk ji negalėjo būti tokia protinga ir jaudinanti, kokia atrodė – tai tik unikali drąsos, šmaikštumo, puikaus veido bei figūros kombinacija, jau neminint padykimo, kuris jaudino Keilamą iki išprotėjimo. Kai vėliau parsiveš ją atgal, juodu išleis paskutinį karštį ir trumpas, bet malonus jų romanas bus baigtas.

Jam siekiant muilo švilpavimas vėl atgijo. Jo laukė

nuostabi vasaros diena, kupina nuodėmingų malonumų.

Dėl kurių Keilamas visiškai nesijautė kaltas.

Septintas skyrius

– Dievinu šią vietą. elegantiška, bet drauge tokia paprasta. – Rubė atsiduso ir gurkštelėjo ledinio vaisių

gėrimo. Nusimetusi basutes ji pakišo kojas po savimi ant plataus suolo. šįryt nuėjo tikriausiai kokias

penkias mylias, bet užuot pavargusi, jautėsi itin žvali.

Už lovos ribų Keilamas Vestmoras pasirodė esąs toks pats smagus kaip ir joje.

Rubė tikėjosi, jog jis nusives ją pietauti į kokią pasipūtėlių vietą. Todėl atitinkamai ir apsirengė: išsirinko paprastą vasarinę suknelę, išmargintą ryškiomis rausvomis tulpėmis – kaip ženklą, kad neprivalo

nieko įrodyti. Tačiau Keilamas ją nustebino taip pat kaip ir vakar salsos klube – po trumpos kelionės į

Tafnelio parką jis pastatė automobilį ir pasiūlė pasivaikščioti po Hyto rajoną iki atviros kavinės, įsikūrusios senose Kenvudo namo virtuvėse.

Tai buvo restauruota aštuoniolikto amžiaus vila,

kurioje anksčiau buvo eksponuojamas renesanso

laikų menas, bet teritorija, besitęsianti per išpuoselėtas pievas iki ežero, lankytojams atidaryta 1927

metais buvo vieta, kur žmonės spontaniškai rengė

futbolo ir kriketo varžybas, o porelės ir šeimos karštomis vasaros popietėmis iškylaudavo.

68 | HeiDi Rice

– ir tokia sausakimša, – gudriai tarė Kelas pripildydamas jos taurę iš užsakyto ąsočio. – Paprastai esu pernelyg užsiėmęs, kad šeštadieniais čia ateičiau. Pamiršau, kiek daug žmonių čia būna savaitgaliais.

Rubė padėjo alkūnę ant stalo, kumščiu pasirėmė

smakrą ir nusišypsojo jam.

– Kuo užsiėmęs? – paklausė suvirpindama blakstienas, negalėdama susilaikyti neflirtavus.

Keilamas atrodė neįtikėtinai tvirtas ir žavus,

dėvėjo nublukusius džinsus ir polo marškinėlius. O

rytas, praleistas jo kompanijoje, buvo toks kupinas staigmenų, tiek mažų, tiek didelių, kad Rubė jautėsi lengvabūdiškai ir šiek tiek neatsakingai.

šįryt, jiedviem važiuojant link jos namų, Rubė

keliskart savęs klausė, ar visai išprotėjo sutikusi praleisti su juo dieną.

Tas vyras pavojingas. Jis veikė ją labai nenuspėjamai ir ji privalo būti daug atsargesnė nei vakar.

Tačiau laikui bėgant Rubė ėmė vis labiau džiaugtis, jog jis pasiūlė praleisti dieną drauge. Kad ir kaip trumpai tai tetruks.

laisvo savaitgalio ji neturėjo beveik šešis mėnesius. Įtampa darbe plius šiais metais pradėti buhalterijos kursai ir daugybė jos iniciatyvų auginant šlakelį glajaus privertė ją ir elą priimti sprendimą ilgąjį rugpjūčio savaitgalį nedirbti – tai bus joms atpildas. Tai reiškė žongliravimą užsakymais, ilgus viršvalandžius pastarąsias dvi savaites ir vienos iš jų

mėnesinių keksiukų dekoravimo pamokų perkėlimą,

bet jos tikrai nusipelnė pertraukos – net jei svarbusis interviu ir netapo vyšnaite, kaip ji tikėjosi.

SAlSA, šOKOlADAS iR KARšTi BUčiNiAi | 69

Tai, kad savo brangų laisvalaikį ji leido su itin protingu, seksualiu ir žavingu vyru, suteikė dar daugiau prabangos. O Rubė šiek tiek prabangos gyvenime

mėgo. Kam tai neigti? ir dienai bėgant ji ėmė stebėtis, kas sukėlė rytinę paniką.

Gerai, Kelas vakar ėmė vadovauti. Kuo labiau jį

pažino, tuo buvo akivaizdžiau, kad jis valdingas vyrukas. Tačiau Rubė atrado, jog gali jam prilygti laikydamasi savo, be to, tai ne karas, ir net ne normalūs santykiai. O tik smagus vienos nakties nuotykis ir nieko daugiau.

Kam apsunkinti tai, kas iš tiesų labai paprasta?

Dar vienas pliusas – leisti laiką su Kelu ne lovoje nebuvo taip nejauku, kaip ji manė.

Jiedviem kopiant į Parlamento kalvą stebėti sudėtingus aitvarus leidžiančių entuziastų, vaikštant po senąjį mišką, kalbėti buvo labai lengva.

Abiem stengiantis nenukrypti į asmeniškumus, jie

aptarė viską – nuo kriminalų ir britų teisės sistemos iki tobulo keksiuko recepto. Keilamas buvo puikus

pašnekovas, kurio protas veikė nuostabiai logiškai.

Visai ne taip, kaip jos pačios – mėgstančios nukrypti į įvairiausias keistas ir nuostabias puses.

Tačiau Keilamas nė sykio iš jos nepasišaipė. Nė

truputėlio. Tai buvo didžiausia staigmena. Ypač po to, kai Rubė suvokė, koks jis protingas.

Po neilgų kamantinėjimų Kelas prisipažino, kad

mokykla, universitetas, teisės mokykla ir egzaminai jam sekėsi puikiai. Rubė, priešingai, jau ankstyvame amžiuje ėmėsi maištauti prieš mokyklos sistemą.

Nors ir didžiavosi tuo, ką pasiekė, išėjusi iš

70 | HeiDi Rice

mokyklos vos šešiolikos, – paauglystę praleido vakarinėse maisto gaminimo paskaitose, trejus metus prakaitavo šeimyniniame italų restoranėlyje, – ji šiek tiek nepasitikėjo savimi dėl akademinių kvalifikacijų

stokos. Keilamo intelektas buvo tikrai neprilygstamas ir jis lengvai galėjo tai įrodyti, tačiau visuomet išklausė jos nuomonės ir laikė ją lygia savajai. Rubė

mėgavosi pritarimu ir pasitenkinimu jo akyse, jiems įsivėlus į malonius debatus.

Jis nebuvo nei siaurų pažiūrų, nei intelektualus

snobas, ir tai jaudino Rubę kone taip pat, kaip jo nenauji marškinėliai, prigludę prie tvirtos krūtinės, ar tai, kaip jo trumpi plaukai ant sprando nuo karščio pradėjo suktis.

Ją labai nustebino ir tai, kad Keilamas Vestmoras

mėgo laikytis už rankų. Jis apglėbė jos pirštus vos jiems išlipus iš automobilio ir nuo tada beveik nepaleido.

Nenuostabu, jog Rubė troško flirtuoti. Keilamo

delnas ir jo ilgų, stiprių ir ypač talentingų pirštų spaudimas visą rytą neleido tarp jų užgesti žiežirboms.

Rubė negalėjo suprasti, ar jis visa tai suplanavo.

Nors iš to, kaip jis mylėjosi – žinodamas, kur paliesti, kad išgautų efektyviausią reakciją, – ir iš to, kaip išreikšdavo savo nuomonę – stabtelėdamas, kad pasvertų kiekvieną žodį ar frazę, – ji abejojo, kad Kelas būtų ką nors daręs nežinodamas pasekmių.

Rubė pasijuto kaistanti, tad pakėlusi nuo stalo

valgiaraštį ėmė juo vėduotis.

Ji niekuomet nemanė, kad galėtų būti tokia paklusni su šiuo susikaupusiu, metodišku, vyrišku SAlSA, šOKOlADAS iR KARšTi BUčiNiAi | 71

vyru. Bet viena buvo aišku: taisyklė jokio sekso, kurią ji paskubomis sugalvojo šįryt, įdienojus virto šiokiu tokiu anachronizmu.

Fiziniam potraukiui didėjant Rubė sukurpė naują

planą. Visiškai paprastą. šįsyk ji nusprendė suvilioti Keilamą ir pakeisti jėgos balansą, susidariusį tarp jųdviejų. Prieš jiems išsiskiriant.

Vienintelė bėda ta, jog ji begėdiškai su juo flirtavo jau daugiau nei pusvalandį – nuo tada, kai jie susėdo valgyti užsisakę rozmarinais gardintų bulvių ir keptos patarškos, – o jis vis dar neužkibo ant kabliuko.

– Tai asmeninis ar profesinis klausimas? – Nuo

šiurkštaus Keilamo tono Rubės širdis ėmė plakti

tankiau. Nejau jai pagaliau pavyko?

– Pamėgink atspėti.

Keilamas ištiesė ranką per stalą ir panardino

pirštus į jos plaukus.

– Ar tai paslėptas būdas pasakyti, kad nubrozdinimai užgijo?

Rubė, apglėbusi Keilamo delną, pritraukė pirštus

prie lūpų ir lyžtelėjo krumplius. Pajutusi, kaip jis suvirpėjo, ji nusišypsojo.

– Nevadinčiau jo paslėptu, Keilamai.

Vyras nusijuokė, pirštai jos delne susigniaužė į

kumštį, jis atsistojo ir nutempė ją nuo suoliuko.

– Tu labai išdykusi mergina, Rube. – Didelis

delnas įsitaisė jai ant klubų, jam lengvai prisitraukus ją prie savęs. – Tikiuosi, supranti, jog žaidi su ugnimi.

Rubės širdies plakimas pagreitėjo. laisvą ranką

uždėjusi jam ant sprando, ji paglostė trumpus jo

plaukus, kuriais žavėjosi visą dieną.

72 | HeiDi Rice

– Dievinu žaisti su ugnimi.

Ji nykščiu perbraukė jo skruostą, stebėdamasi

ataugančiais šeriukais, nors jis nusiskuto vos prieš kelias valandas.

– Jos sutramdymas toks jaudinantis.

– Sutramdymas? – Keilamo antakiai pakilo, o

šypsena akyse prigeso. – Nesiruošiu leistis sutramdomas, Rube. Juk supranti.

Įspėjimas buvo aiškus ir nenuginčijamas. Gėda

nuspalvino Rubės skruostus, pajutus paiką skausmą.

– Tai puiku, Kelai, nes aš taip pat, – tarė ji nusiteikusi pati tuo patikėti. Ji niekuomet nebus tokia kvaila, kad drauge praleistos dienos malonumus supainiotų su troškimu gauti kažką daugiau. – Maniau, žinojai, – pridūrė. – Aš tiesiog išnaudoju tave seksui.

Kad ir kaip jiems buvo smagu, Kelas buvo paskutinis vyras, su kuriuo ji norėtų veltis į santykius. Jis buvo pernelyg... Pernelyg visoks. Pernelyg protingas, pernelyg žavus, pernelyg susivaldęs. Jo šarvuose

nebuvo nė vieno įbrėžimo. Dėl to jis puikiai tiko

trumpalaikiams romanams. ir visiškai netiko tam,

kad protaujanti moteris rizikuotų jį įsimylėti.

Keilamas nusišypsojo ir atsargumas išnyko iš jo

veido.

– išnaudoji mane? – Jis pasuko galvą, kad švelniai įkąstų jai į nykštį. – Norėčiau pasižiūrėti, kaip mėgini, – ištarė ir nemaloni akimirka baigėsi.

Rubė nusišypsojo jam, neleisdama nedideliam įsi

žeidimui užgožti kitų puikių pojūčių.

– Panašu į iššūkį, – sumurmėjo ji leisdama susijaudinimui tekėti kūnu.

SAlSA, šOKOlADAS iR KARšTi BUčiNiAi | 73

Apkabinusi Keilamą per pečius, ji pasistiebė ant

pirštų galų, kad pasiektų jo lūpas.

– Turėčiau tave įspėti – aš niekuomet neatsisakau

iššūkių, – pasakė Rubė jo paties žodžiais, lyžtelėjo jam lūpas ir tučtuojau atsitraukė. Keilamas suvaitojo, vėsūs delnai suspaudė jos liemenį, paskui pakilo

kūnu aukštyn; jis prisitraukė ją ir pabučiavo.

Atsitraukęs jis garsiai įkvėpė.

– Siūlau perkelti tai į vidų, kol mūsų dar nesuėmė.

Ji sukikeno.

– Sugadinai visą smagumą. – Rubė pasilenkė

pakelti savo sandalų ir nusijuokė, kai jis prispaudė

delną jai prie nugaros apačios ir nuvedė link išėjimo.

Ji pastebėjo pavydžius jaunų moterų grupelės, sėdinčios prie pilnos kavinės išėjimo, žvilgsnius ir akimirką įsivaizdavo, kad ji Kleopatra, o Keilamas – jos Markas Antonijus.

Ar galėjo būti kas nors labiau jaudinančio, svarstė

ji, nei priversti stiprų vyrą klauptis? šį savaitgalį ji trumpam paleis savo vidinę koketę į laisvę ir vėl pajus puikaus sekso teikiamus malonumus. Nieko daugiau.

Tai, kad Keilamas mąstė tą patį, turėjo būti gerai.

Aštuntas skyrius

Triukšmingas telefono skambėjimas nutraukė

ilgą tingų atodūsį. Rubei rąžantis, kiekviena jos kūno ląstelė virpėjo nuo ką tik patirto malonumo.

– Nekreipk dėmesio. – Kelo ranka glamonėjo jos

sėdmenis. – Atsilieps atsakiklis.

Atsisėdusi Rubė pasilenkė virš jo ir nusišypsojo.

Užsimerkęs, suveltais trumpais plaukais, po įdegiu įraudusiais skruostais, jis atrodė patenkintas ir šiek tiek išsekęs.

Pavydėk, Kleopatra.

Rubė Delisantro privertė savo škotų karvedį

klauptis. ir ne tik metaforiškai. Atgal į jo butą jie grįžo taksi, nenorėdami eikvoti laiko einant pės

čiomis, ir tučtuojau puolė vienas kitam į glėbį. Tačiau užuot leidusi vadovauti jam, Rubė nustebino net pati save, trokšdama paragauti ir paliesti jį taip, kad šįsyk maldavo jis.

Na, gerai, gal jis iš tiesų ir nemaldavo, bet nedaug trūko.

– Kas nutiko, Vestmorai? – švelniai paklausė ji, nuo antakio nubraukdama drėgnus plaukus. – Pernelyg išsekęs net atsiliepti į skambutį?

Keilamas atsimerkė, lėtai nusišypsojo, svetainėje

SAlSA, šOKOlADAS iR KARšTi BUčiNiAi | 75

vis dar triukšmavo telefonas, o jis griebė ją už liemens ir užvirto ant jos.

– Tavo vietoj neimčiau pernelyg pūstis, Delisantro.

Ji nusijuokė apsidžiaugusi, kai jo akyse užsidegė

iššūkis.

– Kodėl ne? Priverčiau tave maldauti.

šiek tiek perdėjo, tačiau Rubė norėjo būti už jį

pranašesnė tiek, kiek įmanoma. Ji įrodė, kad jų ryšys tebuvo tik puikus seksas ir jos pasaulyje vėl viskas buvo gerai.

– Tu gera, – tarė jis kikendamas, ir ji pasijuto patenkinta. – Bet ne tokia gera. – Keilamas rankomis įrėmino jos veidą, prispaudė lūpas šiek tiek žemiau ausies ir pradėjo bučiuoti jautrią odą. – Duok kelias minutes ir aš tau tai įrodysiu.

– Kelias minutes! – Rubė sukrizeno, jos kūnas

buvo nuodėmingai nualintas. – Nejuokauk, tau prireiks kur kas daugiau laiko.

– Nebūk tokia tikra.

Jis tikriausiai nejuokavo, bet ji vis vien įsižeidė.

Nes taip reikėjo.

iš svetainės atsklido jo šaltas, rimtas, oficialus balsas, prašantis nepažįstamojo palikti žinutę.

– Pagaliau, – tarė jis tučtuojau grįžęs prie bu

čiavimo. – Kur sustojome?

Rubė suvirpėjo, pasiruošusi šį kartą leisti dirbti jam, kai susirūpinęs moteriškas balsas perskrodė

erotinę miglą.

– Kelai, kur tu? Sakei, šį savaitgalį atvažiuosi į

Mijos gimtadienio vakarėlį. laukiau tavęs jau prieš valandą. Ar viskas gerai? Gal kas atsitiko?

76 | HeiDi Rice

Balsas tęsė tuo pačiu tonu, Kelas nusikeikė ir

pakėlė galvą.

– Nejudėk, – tarė jis. – ilgai netruksiu.

Nusiritęs nuo lovos jis griebė džinsus, užsimovė

juos ir dingo iš kambario.

Rubė atsisėdo, žaisminga nuotaika buvo sugadinta. Ta moteris atrodė nusiminusi. Bet jai labiau rūpėjo netikėtai Kelo akyse užsidegusi kaltė.

išslydusi iš lovos, Rubė pakėlė nuo žemės chalatą

ir nusekė paskui Kelą koridoriumi. Jos gerklė susispaudė nuo minties, kad tai galėjo būti jo mergina.

Kodėl ji nepaklausė, ar jis su kuo nors susitikinėja?

ir kas, po velnių, ta Mija? Ji pasitrynė rankas, šalčiui susirangius pilve.

Sustojusi didelio, prabangiais baldais apstatyto

ir pedantiškai tvarkingo kambario tarpduryje Rubė

stebėjo, kaip Kelas pakelia ragelį. Jis stovėjo atsukęs jai nugarą; jam prabilus, jo pečiai įsitempė.

– Mede, nurimk. Aš čia, – tarė jis nekantriai.

Klausydamas atsakymo pirštais persibraukė plaukus.

Medė. Sesuo, apie kurią Keilamas pasakojo ryte.

Bet net tai supratus, Rubės neužplūdo laukiamas palengvėjimas.

– Pamiršau apie vakarėlį, – tęsė jis susinervinęs. –

Tai ne pasaulio pabaiga. Mijai treji, ji nė nepastebės, kad manęs nėra.

Rubė atsitraukė. Jai derėtų grįžti į miegamąjį, kol dar nebuvo pagauta bešnipinėjanti, tačiau nepalenkiamas ir susierzinęs Kelo balsas privertė ją sustoti.

Jam šaltai besiderant su seserimi, į paviršių iškilo seniai pamirštas skausmas ir pažeminimas.

SAlSA, šOKOlADAS iR KARšTi BUčiNiAi | 77

– Dabar jau per vėlu, – tikino Kelas bejausmiu

tonu.

Jo balsas buvo lyg nepažįstamojo – kategoriško,

nepatenkinto ir visai nepanašaus į atsipalaidavusį, charizmatišką vyrą, kurį ji manė pažinojusi. Kaip ji galėjo šitaip suklysti?

– esu iki ausų įklimpęs darbuose, – pridūrė Keilamas griežtai. – šį savaitgalį negaliu.

Rubė išsitiesė ir atsistūmė nuo durų staktos. Jis

melavo. Kodėl? Tuomet suprato ir milžiniška kaltės banga paskandino ją. Kelas nebuvo užsiėmęs darbais.

Jis buvo užsiėmęs ja.

Ji tylomis grįžo į miegamąjį, mėgindama pamiršti

ką tik nugirstą pokalbį, siaubingai nusivylusi ne tik Keilamu, bet ir savimi.

Rubė suklydo ir dėl situacijos, į kurią pateko

šitaip džiaugdamasi.

Seksas visuomet ką nors supainioja. Net vienkartinis, trunkantis vos savaitgalį.

– Klausyk, Mede, pagalvosiu apie tai. Gerai?

– Būk geras, Kelai, atvažiuok. Nematėme tavęs

jau ištisus mėnesius, – niūriai tarė Medė. – Atidėsime vakarienę dėl tavęs.

– Paskambinsiu tau vėliau ir pasakysiu, – Kelas

trenkė telefoną ir rankomis pasitrynė sprandą, kur raumenys buvo siaubingai įsitempę. Jis troško smogti kumščiu į sieną. Kodėl ji visuomet taip su juo elgdavosi? Versdavo pasiduoti, nors abu žinojo, kad prie gero tai neprives.

78 | HeiDi Rice

Balansuodamas ant sofos krašto, jis sukryžiavo

kojas, nuleido smakrą prie krūtinės ir paskandino

rankas kišenėse. Jis nesididžiavo savo jausmais, tačiau leido nusivylimo ir apgailestavimo mišiniui, kurį

visuomet sukeldavo pokalbis su seserimi, užlieti jį.

Tada švelniai nusikeikė.

Jis ir Medė buvo visiškai skirtingi žmonės. iš gyvenimo jie norėjo skirtingų dalykų ir ji niekada to nesuprato. Tai kodėl, po velnių, jis turėtų jaustis kaltas, kad vengia susitikti su ja ir jos šeima? Svečiuodamasis pas seserį, matydamas, kaip ji ir jos vyras Rajus žiūri vienas į kitą, Keilamas jautėsi nepatogiai, o jų dukters Mijos nesuprantamas susižavėjimas juo tik padidindavo diskomfortą.

Jis pakėlė galvą ir, sunkiai atsidusęs, pažvelgė į

lubas.

Gana, Vestmorai. Dėl šito chaoso kaltas esi tik tu pats.

Jis pasielgė neįtikėtinai kvailai. Pamiršo Mijos

gimtadienio vakarėlį. ir, dar kvailiau, pamiršo paskambinti Medei iš anksto, turėdamas tinkamą pasiteisinimą.

Mintis, kad jo lovoje guli Rubė, jos gražus,

švelnus, kvapnus ir spindintis kūnas šiek tiek sumažino įtampą – bet ne nusivylimą.

Keilamui nepatiko lankyti Medės net geriausiais

laikais. Bet, po velnių, dabar jis turi kitų planų.

Jeigu būtų buvęs atidesnis, galėtų visą savaitgalį

praleisti apgaubtas Rubės Delisantro kerų. Tačiau

dabar buvo priverstas rinktis: elgtis, kaip nori, ar taip, kaip jaučiasi įpareigotas – o tai reikštų šešių valandų kelionę į Kornvalį ir sesers patarimų santykių

tema išklausymą.

SAlSA, šOKOlADAS iR KARšTi BUčiNiAi | 79

Keilamas atsistojo nuo sofos, išsitraukė rankas iš kišenių ir delnais pasitrynė veidą.

– Po velnių!

Jis myli savo seserį ir nors įtartinai žiūrėjo į naują, geresnę bei nenusakomai laimingą Medę ir nekentė

būti verčiamas daryti tai, ko nenori, jos balse jis girdėjo prašymą.

Keilamas nuėjo į koridorių. Suprasdamas, kad

turi dar vieną bėdą.

Jei jis važiuos į Kornvalį, ką daryti dėl Rubės?

Praeidamas pro praviras vonios duris Kelas užuodė

jos kvapą ir jos putlių lūpų ant kietos jo varpos prisiminimas atnešė tokį karštį, kad staiga viskas pasidarė

neįtikėtinai aišku. Jis vis dar jos troško. ir ne tik lovoje. šiandien Rubė apžavėjo jį. Ji protinga, graži ir neįtikėtinai tiesmuka, be to, kiekvieną akimirką kėlė jam iššūkius. O geriausia, jog ji neieško nieko daugiau, tik gero sekso ir draugijos.

Rubė vis tiek ne jo skonio. Pernelyg nenuspėjama.

Be to, kad ir kaip jiems buvo smagu drauge, Keilamas abejojo, kad ji sutiks ilgam būti jo žaidimų drauge.

Anksčiau ar vėliau jai kils lūkesčių. Tačiau tai nekeitė

fakto, kad jis nenorėjo jos paleisti. Bent jau ne dabar, kol ji dar sutinka žaisti.

Keilamas žvilgtelėjo į laikrodį ant sienos. Antra

valanda. Jei jis nuspręs važiuoti, dar turi valandą.

Klausimas, ar per tą laiką jam pavyks įkalbėti Rubę susitikti dar vienai nakčiai, kai jis grįš? šypsena lėtai pakėlė jo lūpų kampučius. Kol ji nuoga jo lovoje, be to, turint omenyje neįtikėtinus jo įtikinėjimo sugebėjimus, jam turėtų pasisekti.

80 | HeiDi Rice

Plačiai atvėręs miegamojo duris, Keilamas pamatė

mažai džiuginantį vaizdą. Kodėl ji ne lovoje, o apsirengusi, drėgnais plaukais ir susisukusi, lyg mėgintų

pavirsti į riestainį?

Pamačiusi jį Rubė nusvarino rankas, susuko

šlapius plaukus į virvelę ir persimetė per petį.

– Ar negalėtum užsegti suknelės? Pati išsisuksiu

petį.– Tu apsirengusi, – paniuręs tarė jis. – ir jau palindai po dušu. – Keilamas žinojo, jog tiesiog vardija tai, kas akivaizdu, bet... Kas, po velnių, čia vyksta?

– Turiu lėkti, – jos balsas buvo šaltas, drėgna, seksuali šiluma dingusi.

– Nuo kada? – paklausė Keilamas nepatenkintas

savo sutrikimu ir paspartėjusiu širdies plakimu.

Rubė pasilenkė norėdama apsiauti batus.

– Nuo dabar, – atsakė palenkdama galvą prie

peties. – Tai gal padėtum?

Kelas liko stovėti vietoje. Jos balse girdėjo susierzinimą ir nusivylimą, tačiau po visu tuo buvo šis tas daugiau. Tai jam nepatiko.

– Ar kas nors negerai? – paklausė jis. – Nes jei taip, norėčiau žinoti, kas.

– Blogai tai, kad aš turiu eiti, bet negaliu su

pusiau užsegta suknele. Tai gal gali padėti?

Keilamas priėjo prie Rubės ir pasuko ją veidu į save.

– Ne, tiesą sakant, negaliu. Tu pikta. Norėčiau

sužinoti, kodėl.

Ar ji susinervino, kad jis paliko ją ir nuėjo pasikalbėti su seserimi? Tokia reakcija būtų apgailėtina, vaikiška ir tikrai nederanti moteriai, su kuria ką tik praleido dieną. Kita vertus, kiek jis ją tepažinojo?

SAlSA, šOKOlADAS iR KARšTi BUčiNiAi | 81

– Norėčiau išeiti, prašau. – Rubės akyse Kelas pastebėjo ne tik nekantrumą, bet ir kaltinimą.

– Kodėl? Prieš kelias minutes dar velniškai norėjai pasilikti. Kas pasikeitė?

– Tu. – Jos akys susiaurėjo, jose atsispindėjo susierzinimas ir nusivylimas. – Tu ne toks, koks maniau esi.

– Prašau?

– Puikiai išgirdai. – Rubė praėjo pro jį, pasidavusi dėl suknelės.

Keilamas pagriebė ją už rankos ir prisitraukė atgal.

– Norėčiau paaiškinimo. – Kol to nepadarys, jis

tikrai neleis jai išeiti.

– Gerai. – Rubė truktelėjo ranką ir kilstelėjo

smakrą. – Man nepatiko, kaip kalbėjai su seserimi.

Buvai bereikalingai žiaurus. esu tai patyrusi. Žinau, ką reiškia, kai tave atstumia mylimas žmogus. ir, patikėk manim, tai nėra malonu. Todėl išeinu, dėl seseriško solidarumo.

– Seseriško?.. – Keilamą pribloškė Rubės kalba,

jam teko vėl ją sugriebti, kad ji nespėtų išeiti. –

Palauk minutėlę, po velnių.

– Paleisk mano ranką.

– Pirma, – tarė jis dar smarkiau suspausdamas

gniaužtus, – ji nėra tavo sesuo. Tiesą sakant, tu Medės nė nepažįsti. Tai kodėl, velniai griebtų, tau rūpi, kaip aš su ja kalbu? – Keilamas galėjo pridurti, kad tai ne jos reikalas ir ji iš viso neturėjo teisės jo klausytis, bet nusprendė nutylėti. Matydamas įniršusį Rubės veidą, jis labiau domėjosi tuo, iš kur, po velnių, visa tai kyla.

– Girdėjau, kokia nusiminusi ji buvo. – Rubė pamėgino nusipurtyti Keilamo rankas, tačiau jis buvo 82 | HeiDi Rice

tvirtai įsikibęs. – Tu atstūmei ją. Buvau geresnės nuomonės apie tave. Bet dabar matau, jog klydau.

Akivaizdu, kad tau buvo smagiau praleisti savaitgalį

viliojant moterį, su kuria ką tik susipažinai, nei tesint pažadą sesei. Nenoriu būti to dalimi.

Keilamas troško užrikti ant jos, nusivylimas

maišėsi su pykčiu, tačiau po kaltinimais ir pasipiktinimu jos balse jis girdėjo kančią. Todėl susivaldė.

– Žinai, jei jau nusprendi klausytis svetimų pokalbių, turėtum tai padaryti teisingai ir išklausyti iki galo.– Girdėjau užtektinai. Girdėjau, kaip sakei, jog negali atvykti. Nes turi pernelyg daug darbo. Nors abu žinome, kad darbas neturi nieko bendro su...

– Nenoriu su seserimi kalbėtis apie savo seksualinį gyvenimą. Jei neprieštarauji, – pertraukė Keilamas Rubę, leisdamas prasiveržti sarkazmui. – Be to, nuvykti pamiršau ne tyčia. Mano dėmesį nukreipė

moteris, atsakiusi į mano flirtą.

– Tačiau tu nevažiuoji, nors turėtum...

– Važiuoju, – pertraukė Kelas, dygūs jo žodžiai nutildė Rubę viduryje sakinio. – Tiesą sakant, išva

žiuosiu vos tik susidėsiu daiktus. – Na, dabar jau tikrai. – Nors tai ir bus rakštis minkštose vietoje.

Medė ir jos šeima gyvena Kornvalyje, dėl Dievo

meilės. Tai – šešių valandų kelionė ir mes abu žinome, kad pastarąją naktį neką temiegojau.

– Važiuoji? Tikrai?

– Taip. – Kelas nė pats nežinojo, kodėl apsisprendė paskutinę akimirką. Tačiau dabar buvo per vėlu persigalvoti. – Nors didžiąją dalį laiko mano SAlSA, šOKOlADAS iR KARšTi BUčiNiAi | 83

sesuo varo mane iš proto, bet jokiu būdu nenorėčiau nuvilti dukterėčios.

Rubės ranka atsipalaidavo jo gniaužtuose,

skruostai nusidažė rausvai, įtampa paliko kūną.

– Nežinojau... Maniau, tu... – Jos balsas nutilo,

kaltės raudonis kaito.

– Matai, ką turėjau omenyje sakydamas apie pasiklausymus? – paklausė Keilamas.

Ji nuleido galvą. Kai Rubės žvilgsnis vėl susitiko su jo, jos akyse jis pamatė atgailą ir gėdą. Tokio žvilgsnio Kelas iš jos tikrai nebūtų tikėjęsis. Tačiau juk ji niekada nebuvo nuspėjama.

Keilamas paprastai stengėsi pernelyg nesigilinti

į moterų motyvacijas, nes tai – tikras beprotnamis.

Bet diskomfortas visiškai nepadėjo sulaikyti jo

smalsumo. Kodėl Rubė taip pratrūko? Ji minėjo,

kad buvo atstumta mylimo žmogaus. ir staiga Kelui

parūpo, kas tai buvo. ir kodėl.

– Man nereikėjo kištis. Nei daryti skubotų

išvadų, – pridūrė Rubė. – labai atsiprašau.

– esi man skolinga, – tarė Kelas, vis aiškiau iškylant mintyse problemos sprendimo būdui. – Padarei apie mane neteisingų išvadų – turėtum man atsilyginti.

Rubė privertė jį sutikti aplankyti Medę, tinkamai

nepasvėrus visų galimybių. Už tai jis tikrai nusipelnė

atlygio.

– Kaip? – paklausė ji.

Kelas nutildė tylų balsą galvoje, liepiantį jam sustoti ir viską gerai apgalvoti. Na ir kas, kad jis naudojo tai, kas sukėlė tokią aistringą reakciją, prieš ją? Na ir 84 | HeiDi Rice

kas, kad troškimas turėti ją šalia buvo beprecedentis?

šis sprendimas kelionę pas Medę pavers kur kas malonesnę, be to, suteiks galimybę jiems kartą ir visiems laikams visa tai baigti.

– Noriu, kad važiuotum kartu.

Knyga – ne bateliai,

matuotis nereikia!

Gali drąsiai jas pirkti internetu,

nes tai ne tik patogu, bet ir praktiška:

Visas knygas įsigysi leidyklos kainomis –

visada 22-40 % pigiau;

knygas rinksiesi ir pirksi tau patogiu metu,

visą parą ir iš bet kurio pasaulio krašto;

neklaidžiosi neaprėpiamoje knygų jūroje ir

negaiši laiko stovėdama eilėse;

knygų aprašymus perskaitysi ramiai,

neskubėdama ir patogiai įsitaisiusi.

O dabar išsivirk puodelį kavos,

įsisupk į mėgstamą chalatą ir pirmyn –

į www.svajoniuknygos.lt pirkti knygų!

Devintas skyrius

Rubė nepatikliai nusijuokė, būdama tikra, kad

jis juokauja, tačiau Kelas nesijuokė. Tiesą sakant, nė

nenusišypsojo.

– Juokauji? Nepažįstu tavo sesers, – išspjovė ji.

– Prieš akimirką tai tavęs visai nejaudino.

Kelas juk negali kalbėti rimtai. Tai kvailystė. Bet dar didesnė kvailystė buvo jos širdies plakimo pagreitėjimas ir užsispyrimas jo balse.

– Tau Medė patiks, – tarė Kelas, lyg tai būtų

kažką lėmę.

– Tačiau tai šeimyniniai reikalai, o aš svetima.

Kodėl tu apskritai mane kvieti? – paklausė Rubė. Ji kvailai suklydo ne tik padariusi skubotas išvadas, bet ir supykusi dėl to, ką nugirdo. Tai, kaip Keilamas elgėsi su seserimi – ar bet kuo kitu – jai iš viso neturėtų rūpėti.

Nuo jo tiriamo žvilgsnio Rubės pilvo apačioje susiraitė karštis.

– Neskaitant visų akivaizdžių priežasčių?

– Taip. – Rubė sukryžiavo rankas ant krūtinės neleisdama Keilamui nukreipti dėmesio, nors jos hormonai ėmė šokti vos pamačius nuogą jo krūtinę. –

Seksas nėra pakankamai gera priežastis pristatyti

šeimai beveik nepažįstamą moterį.

SAlSA, šOKOlADAS iR KARšTi BUčiNiAi | 87

– Manau, mes neblogai vienas kitą pažinome, –

tarė jis.

Rubė suvirpėjo, kai Kelas nykščiu perbraukė jos

raktikaulį.

Jis nusijuokė šiurkščiu, susijaudinimą rodančiu

juoku.

– Matai, ką turiu omenyje?

Rubė patraukė jo ranką, skruostai nuraudo, o

viduje atsirado virpulys; tokia greita ugninė reakcija privertė ją jaustis keistai pažeidžiamą.

– Tau teks labiau pasistengti. Juk negalėsime ten

praleisti viso laiko lovoje. Man reikės kalbėtis su tavo seserimi. – Rubė iškėlė rankas į orą. – Kaip tu mane pristatysi? Aš juk ne tavo mergina. – Kaip ji galėjo apie tai vos prieš akimirką užmiršti?

Uždėjęs ranką Rubei ant klubo, Kelas švelniai

truktelėjo ją prie savęs.

– Pasakysiu, jog tu mano draugė. Ji bus tokia laiminga tave pamačiusi, kad į smulkmenas nesigilins.

Rubės antakis išsilenkė.

– Kodėl ji bus laiminga mane pamačiusi?

Keilamas nuleido galvą ir sunkiai atsidusęs palietė

jos kaktą savąja.

– Tiek to, prisipažinsiu. Nuo tada, kai Medė ištekėjo ir pagimdė, jos gyvenimo misija tapo rasti man tą ypatingąją. Kad ir aš galėčiau būti toks laimingas kaip ji.

Po pasitenkinimu jo balse Rubė išgirdo aštrų cinizmą.

– ir tau tai nepatinka?

–

Nekenčiu to. Nesu meilės ar vedybų

88 | HeiDi Rice

gerbėjas, – atsakė Keilamas ištardamas tai kaip kaltinimus. – Bet ji to nesupranta. Medė tikra meistrė.

Visada tokia buvo, nuo pat vaikystės. Jei pastebi

bėdą, tuoj pat nori ją išspręsti. Net jei tą bėdą tik įsivaizduoja.

– Galbūt ji tik nori, jog būtum laimingas, – tarė

Rubė nuliūdusi, kad Kelas nevertina žmogaus, kuris taip juo rūpinasi.

Jis griežtai pažvelgė į ją.

– Tu tokia mergaitiška.

– Kaip pastabu.

Keilamas nusišypsojo.

– Tačiau aš esu laimingas. Ar bent jau būčiau,

jei galėčiau aplankyti seserį, neprivalėdamas pateikti ataskaitų apie savo asmeninį gyvenimą. – Jis palietė

Rubės skruostą. – Bet dabar mąstau, jei būsi šalia...

kaip labai seksualus dėmesio atitraukimas... viskas galėtų būti daug lengviau.

Rubė prisivertė nusijuokti, nusprendusi būti patenkinta, o ne įsižeidusi – ar įskaudinta – tokio pasiūlymo. Viskas gerai. Kelas turėjo logišką priežastį

norėti pasiimti ją drauge. Ji taip pat turėtų elgtis logiškai.

– Tai aš būčiau lyg ir netikra tavo mergina?

Jis linktelėjo nė kiek nesigėdydamas plano apgauti seserį.

– Tai taip berniukiška. Kodėl tiesiog negali būti atviras su ja? Pasakyk jai, kad dar nesi pasirengęs įsipareigoti.

– Patikėk, sakiau jai, kad niekada nebūsiu SAlSA, šOKOlADAS iR KARšTi BUčiNiAi | 89

pasirengęs įsipareigoti. Bet Medė netiki. Ji įtikino save, jog jos santuoka tobula ir visuomet tokia bus, nepaisydama požymių, kurie rodo priešingai.

Rubė vėl išgirdo cinizmą, šįkart pagardintą kartėliu, ir ėmė svarstyti, kodėl Kelas toks tikras, kad jo sesers santuoka pasmerkta iširti.

– Be to, tu nė nenutuoki, kokia Medė užsispyrusi, – pridūrė jis. – Todėl privalai vykti su manimi. ir apsaugoti mane nuo jos.

– Tai kuris iš mudviejų bailys? – paerzino ji įsitikinusi, kad Keilamui Vestmorui niekuomet nereikėjo apsaugos.

Tačiau Rubė juto, kaip silpsta jos ryžtas.

Tas vyras turi apsčiai žavesio ir puikiai moka juo pasinaudoti. Bet daug svarbiau tai, kad ji buvo keistai pamaloninta jo užsispyrimo. ir beviltiškai smalsi.

Namų aplinkoje žmonės visuomet atsiskleidžia. O ji tiek daug norėjo sužinoti apie Kelą.

– Tarp kitko, Kornvalis šiuo metų laiku nuostabus. – Jo lūpose pasirodė pasitikinti šypsena ir Rubės pulsas sulėtėjo.

Ji nusijuokė pamačiusi vilionę jo akyse.

– Ak, tiek to, vyksiu, – tarė ji nusprendusi nepaisyti iš nerimo pagreitėjusio pulso. Viskas gerai, jie grįžo ten, kur ir turėjo būti. Paviršutiniška ir seksualu, lygiai taip pat viskas buvo ir prieš jai susinervinant dėl telefono skambučio.

– Puiku.

Rubės kūnu išplito šiluma, kai po jos žodžių

Keilamo akys tapo ryškiai žalios.

– Bet tik jei stabtelėsime pas mane, kad galėčiau

90 | HeiDi Rice

pasiimti būtinus daiktus, – pridūrė ji nenorėdama būti visiška pastumdėle.

– Gerai.

Kelas prisitraukė ją ir tingiai pabučiavo. Ji pravėrė

burną ir šiluma virto svilinančiu karščiu, sudeginusiu visas jos abejones.

Jiems lekiant greitkeliu Kelo itališku kabrioletu, pakėlus stogą, ant užpakalinės sėdynės sumetus paskubomis sukrautus krepšius, Rubė stebėjo šalikeles ir mėgino neleisti iškilti abejonėms.

Keilamas Vestmoras buvo pavojingas. Tačiau ji

gali susidoroti su juo ir reikalu tarp jų, nes tai tebuvo aistros ir smalsumo mišinys.

Rubė nebus kvaila ir rimtai nesusižavės tokiu valdingu žmogumi kaip Kelas, nes pati pernelyg mėgo vadovauti. Bet tai nereiškia, kad ji negali pasimėgauti aistra. ir smalsumu.

Pasilenkusi į priekį ji pritildė romantišką baladę, plyšaujančią iš kolonėlių.

– Ką turėjai omenyje, – paklausė ji, pasimuisčiusi kėdėje, kad galėtų pažvelgti į Kelą, – sakydamas: Nepaisydama požymių, kurie rodo priešingai?

– Prašau? – nuspaudęs posūkio svirtelę, Keilamas

mestelėjo į Rubę trumpą žvilgsnį.

– Sakei, jog tavo sesuo tiki savo tobula santuoka, nepaisydama požymių, kad yra priešingai. Ką turėjai omenyje? Ar žinai ką nors, ko ji nežino? Jos vyras jai neištikimas? – Ta mintis labai nuliūdino Rubę. Tokio skausmo ji nelinkėtų nė vienai moteriai – ar vyrui.

SAlSA, šOKOlADAS iR KARšTi BUčiNiAi | 91

– Kiek žinau, ne, – atsakė Kelas. – Rajus atrodo

visai neblogas vyrukas. – Gana keistas pastebėjimas.

– Tai ką turėjai omenyje? Kas rodo priešingai?

– Tikriausiai kalbėjau apie santuoką apskritai. – Keilamas gūžtelėjo pečiais įjungdamas žemesnę pavarą. –

Mūsų tėvų santuoka buvo siaubinga ir jie pasirūpino, kad mes tai žinotume. Medei buvo labai sunku.

– O tau?

– Mmm? – išspaudė Kelas tuo pat metu stebėdamas eismą.

– O kaip tau? Ar tau nebuvo sunku? – Nejaugi

Rubė pagaliau rado silpnąją jo šarvų vietą.

– Man? – Jis dusliai nusijuokė, lyg klausimas

būtų visiškai beprasmis. – Ne visai. – Kelas lengvai nusišypsojo Rubei. – Medė yra romantikė. Ji norėjo, kad jų santuoka būtų tobula. Man tai nerūpėjo.

Rubė susiraukė. Koks keistas atsakymas. Juk nereikia būti romantiku, kad norėtum, jog tėvų santuoka būtų vykusi?

Savęs ji romantike nevadintų, nes matė, kaip romantiškiems idealams nepavyko išgelbėti jos šeimos.

Bet dėl to ji nepradėjo nekęsti pačios santuokos.

iš jų rytinio pokalbio buvo aišku, kad Kelas didžiavosi būdamas pragmatiškas ir logiškas. Tačiau ar gali būti, kad sunki vaikystė pavertė pragmatizmą ir logiką cinizmu?

– Žmonėms įsimylėjus, santuoka yra logiškas

žingsnis, – ištarė Rubė. – Juk ne visada tai taip blogai?

92 | HeiDi Rice

Kelas sudejavo atleisdamas greičio pedalą ir įsukdamas į pirmą eismo juostą. Žodis iš M raidės. Kodėl moterys visuomet rasdavo būdų įvelti jį į pokalbius apie santykius? ir kodėl jis manė, kad Rubė bus kitokia?

– Turiu pripažinti, – tarė jis, – nemaniau, kad tu tokia beviltiška romantikė.

– Nesu tokia. – Rubė abejingai nusijuokė. – Santuoka yra sudėtinga. Patikėk manim, aš tai žinau.

Visi manė, jog mano tėvų santuoka buvo puiki. išoriškai. Tvirta, miela, kupina meilės ir palaikymo.

Tačiau jai iširus paaiškėjo, kad po išore kunkuliavo daugybė dalykų.

– Tai jie išsiskyrė. Gerai, – tarstelėjo Kelas.

Paprastai jis vengė asmeniškų pokalbių su moterimis, su kuriomis miegojo, bet netikėtas liūdesys Rubės balse privertė jį tęsti pokalbį.

– Juk taip geriau, – pridūrė jis. – Kaip norėčiau, kad mano tėvai būtų išdrįsę išsiskirti.

– Mano tėvai neišsiskyrė, – tarė Rubė. – Jų santuoka nutrūko, kai mirė mano mama.

išgirdus bejausmius Rubės žodžius, Kelo pirštai

ant vairo įsitempė. Dabar tikriausiai pats laikas pakeisti temą. Bet vietoj beasmenio atsiprašymo, turėjusio išsprūsti jam iš burnos, Rubė išgirdo:

– Kiek tau buvo metų, kai ji mirė?

– Dešimt.

Velnias. Nuo jos atsakymo Keilamo krūtinėje kažkas įsitempė.

– Turėjo būti labai sunku, – sumurmėjo jis

SAlSA, šOKOlADAS iR KARšTi BUčiNiAi | 93

nustebintas staigaus užuojautos antplūdžio. Jo paties motina niekada neturėjo laiko jam ar Medei. Ji visuomet buvo pernelyg užsiėmusi kapstydamasi savo santuokos griuvėsiuose. Tačiau jos netektis būtų palikusi skylę. Kad ir visai mažą. Galvodamas apie tai, jog Rubei teko patirti šitokią netektį tokiai jaunai, jis troško pasiūlyti užuojautą. O prie to jis nebuvo pripratęs.

Rubė vos pastebimai papurtė galvą.

– Buvo, bet ji sirgo jau daugiau nei metus.

Sunkiau buvo tuoj po jos mirties sužinoti, kad ji

nebuvo tokia tobula, kokia ją laikiau. Toli gražu, tiesą sakant.

Keilamas sutelkė dėmesį į kelią, svarstydamas, ar

verta užduoti akivaizdų klausimą. Tai ne jo reikalas, bet kartėlį Rubės balse jis pažinojo pernelyg gerai.

– Ką sužinojai? – paklausė jis.

Atrodė, kad jo susižavėjimas Rube nė kiek nesumažėjo ir įprastas jo atsargumas išgaravo.

Dešimtas skyrius

Rubė susiraukė nesuprasdama, kodėl iš visų pasaulio žmonių apie savo motiną kalba su Kelu. Tai, ką padarė jos mama, nebuvo didelė paslaptis. Tačiau paprastai Rubė nekalbėdavo apie tai, ypač su vyrais, su kuriais susitikinėdavo. Tai tikrai nepakeldavo nuotaikos.

– Kelai, viskas gerai, tau nebūtina klausytis mano gyvenimo istorijos, – tarė ji stengdamasi nukreipti jo dėmesį.

– Žinau.

– Juk tau nė neįdomu.

– Jei būtų neįdomu, neklausčiau, – atsakė jis visiškai ramiai. – Nagi. Kad ir ką ji padarė, tai negali būti taip siaubinga.

– Manai? – Pyktis draskė Rubei gerklę. – Ji permiegojo su kitu vyru prieš pat ištekėdama už mano tėčio. Pastojo. ir paskui apsimetė, kad vaikas jo.

Žodžiai iššovė patys, žiaurūs ir smerkiantys.

– Na, tai ganėtinai siaubinga, – pratarė Kelas ir

staiga susigėdo savo atsakymo. Ne tik dėl to, kad ji supyko, bet ir dėl kartėlio, slypinčio po pykčiu.

– Tiesą sakant, tai nebuvo taip siaubinga. – Rubė

įkvėpė, apžiūrinėdama Kelo profilį. – Tai tebuvo

SAlSA, šOKOlADAS iR KARšTi BUčiNiAi | 95

viena naktis, mamai buvo vos devyniolika. Tas

vyras buvo turtingas, žavus, išsilavinęs, tiesiog sekso mašina, ir jis ją suviliojo.

Stipri Kelo ranka sugriebė pavarų svirtį ir Rubė

prisiminė pulsuojantį karštį ir jo pirštus ant savo odos. Galbūt pats laikas atleisti motinai. Po vakarykštės nakties Rubė puikiai žinojo, koks neatsispiriamas ir nuostabus gali būti seksas.

– Tu atlaidesnė, nei būčiau buvęs aš, – tarė Kelas.

lyg būtų perskaitęs jos mintis. – Tai, vadinasi, tave atstūmė tėvas? Sužinojęs, kad tu ne jo?

– Prašau?

– Sakei, kad žinai, ką reiškia būti atstumtai

mylimo žmogaus. Kai supykai ant manęs dėl Medės.

Rubės skruostai nuraudo. Dieve, nejaugi ji iš tiesų

tai pasakė? Vadinasi, visai nesivaldė.

– Tas kūdikis buvau ne aš. Tai buvo mano brolis,

Nikas.

– Supratau, – atsargiai tarė Kelas, žvilgtelėjo į ją, o jo smaragdinės akys susiaurėjo. – Tai kas tuomet tai buvo? Kas tave atstūmė?

Keilamas atrodė susierzinęs, o tai buvo labai

keista.

– Manau, turėjau omenyje savo brolį Niką. Tai

susiję su tuo, kas nutiko tą naktį, kai mirė mama. –

Rubė stabtelėjo nežinodama, kaip viską paaiškinti. –

Kai mano tėvas sužinojo, kad Nikas nėra jo tikras

sūnus, – jos balsas nutrūko. Kodėl ji apie tai kalba?

Tai pernelyg asmeniška. – ilga istorija. ir labai nuobodi, – pabaigė ji.

– Nepamiršk, jog mums prieš akis dar penkios

96 | HeiDi Rice

valandos kelionės. Nesugalvoju kito būdo prastumti laiką. – Jo lūpas iškreipė šypsena. – Turiu omenyje, teisėto, kol vairuoju.

Rubė nusišypsojo Kelui, jo komentaras šiek tiek

sušvelnino įtampą.

– Ji ne tik ilga, pameni. Dar ir nuobodi, – pasakė

ji. – Nenorėčiau, kad tave ištiktų koma, kol laikai mano gyvybę savo rankose.

Keilamas nusijuokė, padėjo delną jai ant kelio ir

spustelėjo jį.

– Jei pastebėsi, kad krentu nuo vairo, bakstelk

man į šonkaulius.

lengvi žodžiai ir judesys buvo tokie švelnūs ir stebinantys, kad Rubė pajuto keistą gniužulą gerklėje. Ji nusisuko, jo delno svoris veikė labai keistai.

Rubė iki šiol dar niekada apie tai nekalbėjo, tačiau negalėjo paneigti, kad tikrai to troško. Galbūt ją viliojo tik logiškas, analitiškas ir neemocingas Kelo po

žiūris. Ar įmanoma, kad jis privers ją kitaip pažvelgti į jausmus, kuriuos išgyveno tą vasarą?

Rubė dažnai savęs klausė, ar galėjo padaryti

daugiau. Galbūt jei būtų vyresnė ar anksčiau supratusi, kas vyksta, jai būtų pavykę išspręsti problemą dar prieš jai virstant tokia milžiniška.

– Gerai, bet nepamiršk, kad bet kada gali mane

sustabdyti. – Ji giliai įkvėpė.

– Pradėk nuo pradžių. – Kelo delnas glostė jos

šlaunį. – Nuo nakties, kai mirė tavo mama.

– Gerai. – Rubė iškvėpė. Neturėtų būti labai

sunku. Praėjo jau daug laiko. – Tą naktį buvo labai tvanku. Dieną prieš tai mano tėtis uždarė restoraną.

Tai buvo keista.

SAlSA, šOKOlADAS iR KARšTi BUčiNiAi | 97

– Tavo tėvas turi restoraną?

– Turėjo mažą Toskanos restoranėlį netoli nuo

dabartinių mano namų. Nieko ypatingo, tačiau

atvykę iš italijos mano tėvai visą gyvenimą sudėjo į

tą vietą. Jie prižiūrėjo ją kartu su dar dviem darbuotojais. Nikas ir aš padėdavome rytais prieš mokyklą ir savaitgaliais.

– Tau tebuvo dešimt? – paklausė Keilamas nustebęs.

Rubė nusišypsojo prisiminusi, kaip dievino nuolatinį virtuvės šurmulį ir kaip mėgo stebėti šalimais dirbančius tėvą ir motiną. Ten ji visuomet jausdavosi taip saugiai. Juokinga, vien nuo tų prisiminimų ji pasijusdavo gerai. Nors dabar jau žinojo, kad saugumo jausmas buvo melagingas.

– Taip, na, aš apsimečiau padedanti, o Nikas

dirbo visą darbą, nurinkinėjo stalus ir tvarkė virtuvę.

Dievinau tai. O jis ne. Net prieš... – Rubės balsas nutrūko. Ar ji iš tiesų norėjo atgaivinti atsiminimus?

– Na, tai paaiškina tavo sugebėjimą kepti keksiukus, – pareiškė Kelas.

– Taip, – tarė ji, pauzė sėkmingai nukreipė jos

dėmesį į dabartinį užsiėmimą. – Aš kilusi iš senos maisto mėgėjų giminės.

– Bet Nikui tai nepatiko?

– Nikas nekentė visko, kas susiję su maitinimo

verslu. Triukšmo, nuolatinio streso ir užimtumo, –

sumurmėjo Rubė. – Tačiau tai dar ne viskas. Kažkas buvo ne taip tarp mamos ir Niko. Net tuomet. –

Kodėl iki šiol ji niekuomet nenorėjo to pripažinti?

– Ką turi omenyje?

98 | HeiDi Rice

– Mama taip greitai užsidegdavo. Buvo tokia

aistringa. Turėjo didžiulį gyvenimo alkį, kuriuo apipildavo viską, ko imdavosi. Bet su Niku buvo kitaip. –

Rubė pamėgino nustumti šalin kaltę, tačiau ši nesijudino. – Ji niekada neapkabindavo jo, nebučiuodavo su tokiu entuziazmu kaip manęs. Tikriausiai tėtis tai pastebėjo, nes jis užpildė šią spragą. Su Niku jis elgėsi tiesiog nuostabiai, ištraukė jį iš kiauto, gyrė viską, ką jis darė. Tačiau tąnakt, kai mirė mama, viskas pasikeitė. – Rubė delnu pasitrynė krūtinę. Blogumas ir sprangus jausmas grįžo. – Mums visiems skaudėjo, –

sušnibždėjo ji vos girdimai per automobilio ūžimą. –

Ji buvo didžiulė mūsų gyvenimo, mūsų šeimos dalis

ir dabar jos nebeliko. Kad ir kaip buvo sunku stebėti jos kovą su vėžiu, pabaiga buvo dar baisesnė. Nikas kažką pasakė. Nė nepamenu ką. O tėvas, regis, atsisuko prieš jį. Jis ėmė plūstis itališkai. Kažką apie tai, kad nenori į Niką nė žiūrėti, nenori girdėti jo kalbant. – Ašaros draskė Rubei gerklę, buvo sunku

šnekėti. – iš nuostabos Nikas išbalo. Aš ėmiau verkti.

Maldavau tėtį liautis. Žinau, kad sugriebiau jį ir pakibau ant kaklo. ir jis nurimo. Atsiprašė. Tada pradėjo verkti. Jis taip tvirtai mane spaudė, kad kitą dieną ant rankų radau mėlynių. Bet Niko neapkabino. Nė nepažvelgė į jį.

Rubė nusibraukė kumščiu išsprūdusią ašarą. Ji

sukūkčiojo. Dieve, ar ji galiausiai su tuo susitaikys?

– Kada sužinojai, kad Nikas – netikras tavo brolis?

Ji nurijo seilę. Tiesus Kelo klausimas grąžino

agoniją, kurią ji juto tuo metu.

– Nugirdau tėtį ir Niką kalbantis laidotuvių

SAlSA, šOKOlADAS iR KARšTi BUčiNiAi | 99

dieną. – Rubė atsiduso. – Mama pasakė tėčiui tiesą naktį prieš mirtį. – Ji stabtelėjo – išdavystės, suglumimo jausmas dar tebebuvo stiprus. Ne tik dėl neištikimybės, bet ir dėl to, kad mama prisipažino.

Kodėl ji prisipažino ir viską sugriovė? – Mano tėtis pasakė Nikui, kad tai nesvarbu. Kad jam tai nerūpi.

Kad jis atleido mamai ir vis dar laikė jį savo sūnumi.

Tačiau Nikas negalėjo jai atleisti. Jis atsiribojo siaubinga, pikta tyla. Stengiausi jį pasiekti. – Rubė atsiduso. – Kvailai vyliausi, kad jei labiau jį mylėsiu, galėsiu jam atlyginti.

– Ne kvailai, – pertraukė Kelas, jo balsas skambėjo visiškai tvirtai. – Suprantamai. Mano sesuo elgdavosi taip pat, vos tik mano tėvai eilinį kartą išsiskirdavo. Ji visuomet mėgindavo gelbėti padėtį. Man regis, ji manė, kad bus geresnė dukra, jei išspręs kilusius rūpesčius.

– Būtent. Būtent taip, – tarė Rubė apgailėtinai

patenkinta, kad kažkas pagaliau patvirtino jos nesubrendėliškus svaičiojimus. – Mąsčiau lygiai taip pat.

Mūsų šeima biro į šipulius man prieš akis. ir aš nieko negalėjau padaryti. Niekuo negalėjau padėti.

– Kas nutiko Nikui?

– Jis virto kitu žmogumi. Buvo labai jautrus.

Toks atviras. Bet po mamos mirties ėmė vėlai grį

žinėti namo, susidėjo su blogiausia vaikigalių gauja rajone, praleidinėjo pamokas, įsiveldavo į muštynes.

Nesikalbėjo su manimi. Nuolat pykdavosi su tėčiu,

manau, jis tikrino, ar tėtis iš tiesų jį myli. O vieną naktį, kai Nikui sukako šešiolika, juodu siaubingai susipyko ir jis išėjo. Tėtis mėgino jo ieškoti. Tačiau Nikas dingo kaip į vandenį.

100 | HeiDi Rice

– Tai nuo to laiko jo nebematei?

O, kad viskas būtų taip paprasta.

– Susisiekiau su juo prieš trejus metus, kai tėtis patyrė stiprų širdies smūgį. Tėčiui teko mesti darbą, pardavėme restoraną. Žinojau, kad jis miršta. ir jis tai žinojo. Paprašė manęs surasti Niką. Norėjo dar sykį jį pamatyti. Todėl pasamdžiau agentūros darbuotojus. – Net ir tada Rubė vis dar turėjo vilties, kad gali viską sutvarkyti. – Pasirodo, jis gyvena San Franciske. Rašo scenarijus. Holivude, – pridūrė ir jos balse pasigirdo pasididžiavimas. – Prireikė trijų

savaičių pokalbių telefonu su jo agentu, o paskui

asistentu, kol jis man paskambino. – Rubė papurtė

galvą, kančia ir liūdesys vis dar buvo pernelyg tikri. –

Nikas nenorėjo nieko žinoti. – Ji sumirksėjo, ašarų

migla pavertė šalikelę žaliu rūku. – Skambinau jam dar du kartus, kai tėčiui ėmė vis blogėti, jis atsiliepdavo, tačiau negalėjau jo išjudinti.

– Ką jis sakė?

– Kad nebenori daugiau matyti tėvo. – Rubė nurijo

paiką skausmą. – Blogiausia, kad jis vadino jį tavo tėčiu, lyg jie nė nebūtų giminės. Mano kantrybė trūko.

Rėkiau, maldavau, pykau ir derėjausi. Bet jis neklausė.

Tėtis mirė po kelių savaičių. Nusiunčiau Nikui kvietimą į laidotuves, tačiau jis nepasirodė. – Rubė pasisuko į

Kelą ir pamatė griežtą susikaupimo raukšlę tarp jo antakių. – Tai štai. ilga ir nuobodžiai anekdotinė istorija, kodėl taip apsikvailinau, kai paskambino tavo sesuo.

išgirdau tave kalbantis su ja ir visi jausmai atgijo –

skausmas, nusivylimas ir bejėgiškumas – ir visa tai, ką norėjau pasakyti Nikui, perkėliau į tave.

SAlSA, šOKOlADAS iR KARšTi BUčiNiAi | 101

Žiūrėdama į tiesią Kelo žandikaulio liniją, tvinksinčius raumenis, jam atidžiai stebint kelią, Rubė vėl nusistebėjo idiotišku impulsu, tačiau vis dėlto jautė

palengvėjimą, kad pagaliau gavo normalų paaiškinimą. Jos reakcija neturėjo nieko bendro su ja ir Kelu. Tik su ja ir Niku.

– Spėju, šiuo metu abejoji mano psichinės sveikatos būkle. – Ji dirbtinai nusijuokė. – Nė kiek tavęs dėl to nekaltinčiau. Bet, tiesą sakant, paprastai nesu linkusi taip apsikvailinti. Ypač su kone nepažįstamu žmogumi.

– Nereikia atsiprašinėti, – sumurmėjo Keilamas. –

Žinant situaciją tavo reakcija atrodo logiška. – Jo akys nuslinko jos veidu ir figūra, tada vėl nukrypo į kelią. –

Tu aistringas žmogus, – lūpų kampučiai kilstelėjo, –

turiu kelias priežastis būti už tai dėkingas.

Pasisukusi Rubė prisitraukė kelius prie savęs, patogiai įsitaisė ir įsistebeilijo į vyrą priešais.

– Žinai, tu neįtikėtinai geras klausytojas, – sumurmėjo ji, žinodama kad iš tiesų jis buvo kur kas daugiau nei geras klausytojas. Tiesiais klausimais ir pastabomis jis padėjo jai pamatyti šeimos griuvimą kitoje šviesoje. Dabar Rubė suprato, kad stengėsi ir padarė viską, ką galėjo, tad gali liautis kaltinti save dėl to, ko nė negalėjo ištaisyti.

Keilamo antakis pakilo.

– Dalis mano darbo yra klausyti, – tarė jis, tačiau Rubė išgirdo atsargumo gaidelę ir tai privertė ją nusišypsoti. Jo balsas skambėjo droviai ir net šiek tiek susigėdusiai. Kas galėjo pagalvoti, kad jos škotų karvedys taip sureaguos į paprastą komplimentą?

102 | HeiDi Rice

Rubė įkvėpė malonaus naujos odos kvapo, kuriuo

kvepėjo automobilis, ir jos vokai apsunko. Ji pasirąžė

ir smarkiai nusižiovavo. emocijų išliejimas išvargino ją.

– išsekau. – Rubė dar sykį nusižiovavo: viskas,

ką veikė per pastarąsias dvidešimt keturias valandas, dabar sunkė iš jos energiją.

– Atlošk sėdynę ir pamiegok. – pasiūlė Keilamas,

vėl pagarsino radijo imtuvą ir paieškojo kitos stoties –

pasigirdo švelni sena regio daina. – Važiuosime dar ištisas valandas.

Silpnumas apėmė Rubės galūnes, jos atrodė besvorės, o tylus galingo variklio ūžimas pamažu ją užmigdė. Jos lūpos nurimo, ji plūduriavo išsekimo vandenyse. Neįtikėtina, kad Keilamą Vestmorą ji pirmąsyk pamatė tik vakar ryte. Tas vyras tikrai žino, kaip sužavėti merginą. ir tikrai daugiau nei vieną būdą.

Kelo krumpliai pabalo ant vairo, jam paspaudus

greičio pedalą ir į kitą juostą nustūmus priešais besivelkantį automobilį. Tuo metu adrenalino banga privertė sukietėti pilve susirangiusį pyktį.

Dabar jis troško užvožti Nikui Delisantro.

Panašu, kad Rubės vyresnysis brolis yra savanaudis, egocentriškas kalės vaikas. Galbūt Kelas irgi negalėtų tapti kandidatu Metų brolio apdovanojimuose, bet jis bent jau niekuomet su Mede nesielgė

taip šaltai ir nerūpestingai, kaip Nikas su Rube.

išgirdęs pauzes jai kalbant apie skambučius, Keilamas suprato, kiek kainavo jai – jo išdidžiai ir aistringai Rubei – stebėti mirštantį tėvą, žinant, kad SAlSA, šOKOlADAS iR KARšTi BUčiNiAi | 103

negali išpildyti paskutiniojo jo noro. Niko Delisantro savanaudiškumas pranoko viską, tą vyruką reikėtų...

Pala pala.

– Ką?.. – sušnibždėjo jis balsu.

Jo Rubė. iš kur, po velnių, šitai?

Keilamas slapčia žvilgtelėjo į keleivio sėdynėje

susirangiusią moterį, jos išsidraikę garbanoti plaukai įrėmino aukštus skruostikaulius, tamsi oda auksinėje saulės šviesoje atrodė blyški. Įkvėpęs pilnus plaučius oro, Kelas pamažu iškvėpė. Atpalaidavęs mirtinai į

vairą įsikibusias rankas, jis žvilgtelėjo į spidometrą ir sulėtino greitį.

Rubė Delisantro nebuvo jo Rubė. Toli gražu. Jis beveik jos nepažinojo.

Na, gerai, galbūt seksas su ja buvo vienas geriausių

gyvenime.

Pagalvojus apie tai, ką ji su juo išdarinėjo šią popietę, paslėpsniuose išplito karštis.

Tebūnie geriausias seksas gyvenime. O iki savaitgalio pabaigos dar daug laiko. Tačiau rytoj vakare juodu grįš į londoną ir romanas baigsis.

Rubė nebuvo jo. ir niekada nebus.

Keilamas nykščiu tapšnojo vairą. Pastebėjęs reikiamą ženklą, persirikiavo į pirmą eilę, norėdamas įsukti į išvažiavimą.

Jis nesivėlė į ilgalaikius santykius. Kelui nepatiko kištis į kitų žmonių gyvenimus, nes jis nekentė privatumo trūkumo ir asmeninės erdvės pažeidimų, kurie visuomet sekė po to.

Automobiliui greitėjant, įtampa jo pečiuose ėmė

pamažu lėgti.

104 | HeiDi Rice

Tą savininkiškumo akimirką, ryšys tarp jo ir Rubės tebuvo tik silpnumo priepuolis. Jie nemiegojo kone visą naktį, praleido keletą valandų vaikščiodami, o paskui, vos grįžę į jo butą, iškart vėl šoko į lovą pakartojimui. O kur dar ilga kelionė ir nerimą keliantis savaitgalis su jo sesers šeima – nenuostabu, kad jo apsauga susilpnėjo.

Nuo šiol bus atsargesnis. ir jei vėl sukils smalsumas apie Rubę ir jos praeitį, greičiau nusikąs savo prakeiktą liežuvį, nei pasiduos troškimui sužinoti daugiau.

Vienuoliktas skyrius

– Gerasis Dieve. – Rubė atlošė galvą norėdama

pasigrožėti didžiuliu dvaru, kai Kelas įsuko į gyvatvorėmis aptvertą įvažiavimą.

Aukštais frontonais ir apsaugomis prie milžiniškų

langų akmeninis dvaras atrodė kaip Pelenės pilies ir karščiuojančio Viktorijos laikų architekto svaičiojimų

hibridas. Rubė pastatą pastebėjo vos jiems įsukus į

pakrantės kelią. Balansuojantis ant uolos krašto, gotikinis statinys atrodė dramatiškai ir atgrasiai. Tačiau iš arti Rubė pastebėjo kelias jaukias smulkmenas –

gėles ant palangių, raudoną mirštančios saulės atspindį smiltainyje, gaivų jūros druskos ir šviežiai nupjautos žolės kvapą bei ant pirmojo laiptelio paliktą rausvą barbėmis išpieštą paspirtuką – pasakų pilį pavertusias šeimyniniu namu.

– Ar seniai tavo sesuo čia gyvena? – paklausė ji

išlipdama ant žvyro.

– Nuo tada, kai susipažino su Rajumi, – atsakė

Kelas ištraukdamas iš mašinos jų rankines.

– O kada tai buvo? – vėl paklausė Rubė.

– Prieš kelerius metus. – Jis užtrenkė užpakalines automobilio duris.

Rubė laukė, kol Keilamas pasakys daugiau. Bet jis

tik tylomis apėjo automobilį.

106 | HeiDi Rice

Juokinga. Visą kelią snūduriuodama, kaskart pabudusi ji pastebėdavo, kad Kelas tapdavo vis tylesnis ir labiau įsitempęs. Rubė nusprendė jo nekaltinti, spėdama, kad jis kaip ir ji tikriausiai išsekęs po jų

nakties, be to, visą kelią vairavo, nenorėdamas jai patikėti naujo automobilio. Bet kas čia per paslaptys?

– Ar Medė ir jos šeima dalyvauja kokioje nors

liudininkų apsaugos programoje? – paklausė ji su

švelnia šypsena, tiesdama ranką paimti bagažui. –

Nes priversti tave apie juos kalbėti yra sudėtingiau, nei iššifruoti enigmos kodą.

– cha cha, – tarstelėjo Kelas, tačiau į kalbas vis vien nesileido.

Užuot padavęs Rubei jos rankinę, jis pasikišo ją

po pažastimi, o laisvą delną pridėjo jai prie nugaros.

– Nunešiu, – tarė Kelas vesdamas ją laukujų durų

link. – Patikėk, tau prireiks abiejų rankų, susipa

žįstant su Mede, – neaiškiai pridūrė.

Rubė vos spėjo apie tai susimąstyti, kai liekna

jauna moteris su džinsiniais šortais ir padėvėtais marškinėliais išsiveržė pro duris.

– Kelai, tu atvykai. – Apsivijusi rankomis Kelo

kaklą, ji pasistiebė ir pabučiavo jį į skruostą. – Pagaliau.

– Sveika, Mede, – tarė jis, kai moteris atšlijo ir atsisuko į Rubę. – Tai Rubė.

– Rubė! Fantastiška! – sušuko ji abiem rankom

sugriebdama Rubės ranką. – Malonu susipažinti.

Moters akys buvo tokios pačios nuostabios smaragdo spalvos kaip ir Kelo, jose atsispindėjo šiltas susižavėjimas ir didžiulis smalsumas.

SAlSA, šOKOlADAS iR KARšTi BUčiNiAi | 107

– Tikiuosi, tu neprieštarauji, kad priverčiau Kelą atvažiuoti. Tiesiog Mija labai prie jo prisirišusi. O

rytoj jos gimtadienis.

– Viskas gerai, – tarė Rubė, jausdamasi nepatogiai dėl Medės entuziazmo. Jai nė nešovė į galvą, kad apsimesdami pora, jie apgaudinės Kelo seserį.

Moteris su ja pasisveikino taip, lyg ji būtų ypatinga, nors Rubė žinojo, kad tokia nėra.

– Kur Mija? – paklausė Kelas.

– Užmigo maždaug prieš valandą. Ačiū Dievui, –

vesdama juos į namą atsakė Medė. – Kai sužinojo, kad tikrai atvyksi į jos gimtadienį, visai pašėlo. – Medė

tiesiog švietė, atverdama duris į didžiulę virtuvę ir valgomąjį, kuriame buvo langas su vaizdu į uolas –

pro jį į kambarį plūdo šviesa. – Mylimiausio dėdės vizitas ir gimtadienio vakarėlis tą patį savaitgalį –

pernelyg daug džiaugsmo trimetei.

– Aš jos vienintelis dėdė, – pastebėjo Kelas.

– Rajus dabar su Mija, – tarė Medė nepaisydama

tiesmuko komentaro. – Bet tikiuosi, dar nevakarieniavote. Atidėjome vakarienę dėl jūsų.

– Dar ne, – atsakė Rubė, nes Kelas tylėjo. –

Žinau, kad manęs nelaukėte. Tikiuosi, nesugrioviau jūsų planų.

– Nekvailiok. Nuostabu, kad tu čia. – Medė

numojo ranka. – Be to, dievinu gaminti. esu tikra, Kelas tau sakė, kad paprastai prigaminu tiek, kad

pamaitinčiau visą išalkusią amerikietiško futbolo komandą. – Priėjusi prie viryklės, ji ištraukė iš senovinės orkaitės sluoksniuotų pyragaičių padėklą.

Malonus sviesto, prieskonių ir ką tik iškeptos la

šišos kvapas privertė suurgzti Rubės skrandį.

108 | HeiDi Rice

– Kvepia nuostabiai, – tarė Rubė nusprendusi nukreipti kalbą nuo to, kad Kelas beveik nieko jai nepasakojo apie Medę, išskyrus tai, jog ji labai mylėjo savo vyrą, jos tėvų santuoka buvo siaubinga ir jai tai buvo labai sunku. Žinodama apie moterį šį tą ypatingo, bet beveik nieko daugiau, Rubė pasijuto dar prasčiau.

Medei sudėjus pyragėlius į lėkštę ir ją pastačius

ant didelio ąžuolinio stalo, Rubė pastebėjo, kad jis jau buvo nukrautas įspūdingu kiekiu salotų ir užkandžių. Jos širdis kaipmat ėmė linkti prie šeimininkės. Ji tiek dirbo, tikriausiai didžiąją dalį vakaro praleido ruošdama vakarienę.

– Kuriame kambaryje miegosime? – paklausė

Kelas. – eisiu padėti daiktų.

– Ak, taip, žinoma, – tarė Medė pavargusiu balsu, padėdama dar vieną lėkštę ant padengto stalo. – Paklojau jums per dvejas duris už Mijos kambario.

Antrame aukšte. iš ten atsiveria fantastiškas įlankos vaizdas.

Kelas linktelėjo.

– Puiku.

Jam išeinant Rubė susiraukė. Kodėl jis toks susikaustęs?

Medė nulydėjo jį akimis, jos pečiai nežymiai

smuktelėjo.

– Atleisk, man derėjo pasiūlyti tau išgerti, – tarė

ji galiausiai, purtydama galvą, lyg akimirką būtų pamiršusi apie Rubę. – Gal taurę Pinot Grigio? – paklausė Medė šiek tiek per entuziastingai.

– Nuostabu. – Rubė padrąsinamai jai nusišypsojo,

SAlSA, šOKOlADAS iR KARšTi BUčiNiAi | 109

užuojauta vis augo. Vyrai gali būti tokie kvailiai. Ypač vyresnieji broliai.

Į Medės akis grįžo dalis šokančių švieselių.

– eikš, šaldytuve turiu butelį ir šiek tiek užkandžių, kurių galėsime pagraužti, kol grįš vyrai.

Jos paplepėjo apie kelionę ir eismą iš londono,

Medė atidarė butelį vyno, įpylė Rubei ir iš šaldytuvo ištraukė žadėtuosius užkandžius.

– Nejau tu negersi? – paklausė Rubė, iš gausaus padėklo naminių užkandžių išsirinkdama įdarytą grybą.

Medės veidas nuraudo, ji prispaudė ranką prie

pilvo.

– šiuo metu negeriu. Gydytojo nurodymai...

Rubė nurijo seilę.

– O dangau. Nejau laukiesi?.. – Rubės balsas nutrūko, ji suvokė, kad neturi teisės klausti tokio asmeniško klausimo. Ji juk tiesiog apsimetė jos brolio mergina.

Bet Medė nusišypsojo ir linktelėjo.

– Dar nesakiau Kelui, todėl prašau ir tavęs nesakyti.

– Gerai, – tarė Rubė vėl pasijusdama nepatogiai.

– Rajus ir aš sužinojome prieš dvi savaites. Tai

viena iš priežasčių, kodėl taip norėjau, kad Kelas šį

savaitgalį atvyktų. Bent sykį šį tą svarbaus norėjau pasakyti jam į akis, – jos balsas tiesiog tryško viltimi ir entuziazmu. – Tikiuosi, jūs neturėjote svarbių

planų, spėju, tu ir esi tas jo minėtas darbas.

– Teisybė, – atsakė Rubė. Akivaizdu, Medė

nebuvo tokia nenuovoki dėl Kelo asmeninio gyvenimo, kaip jis manė.

110 | HeiDi Rice

Rubė susidaužė su nematoma Medės taure.

– Už naują dėdę! – tarė ji. – esu tikra, jis neįtikėtinai susijaudins, – pridūrė.

Galbūt Kelas ciniškai vertina santuoką, bet koks

vyras nenorėtų vėl tapti dėde?

Medė įsipylė sodos vandens ir savo taure palietė

Rubės.

– Tikėkimės. – Ji atsigėrė didelį gurkšnį ir su

čepsėjo. – Ne toks geras kaip Pinot Grigio, bet teks pakęsti jį dar septynis mėnesius.

Džiugus komentaras pažadino Rubei keistą kirbantį pavydą. Įdomu. Ji nenorėjo vaikų. Nė trupučio.

Tai iš kur tas ilgesys?

Rubė nustūmė šią mintį į šalį, kai į kambarį įėjo

Kelas, lydimas kito vyro, kuris priėjo prie jos ir ištiesė

ranką.

– Rajus Kingas, Medės vyras. Sveika atvykusi į

mūsų namus.

Saulės nugairinti plaukai, lieknas, atletiškas sudėjimas, puikiai pabrėžtas buriuotojo šortų ir havajietiškų marškinėlių, ir vyriškas grožis, galintis papuošti žurnalo viršelį – nelygi eisena tik papildė šiurkščiai vyrišką jo išvaizdą.

– labas, – tarė Rubė, spustelėdama jam ranką.

Tada atpažino.

Ji iš tiesų matė jį ant žurnalo viršelio. Verslo žurnalo, jei tiksliau. Prieš kelis mėnesius skaitė straipsnį apie fenomenalų jo sporto prekių imperijos verslo augimą.

Perskaičiusi tris kartus, Rubė įsiminė kelis vertus dėmesio patarimus, kaip įgyvendinti idėją.

– King Xtreme, – patyliukais sušnibždėjo

SAlSA, šOKOlADAS iR KARšTi BUčiNiAi | 111

kompanijos, kurią Rajus įkūrė apleidęs sėkmingą buriuotojo karjerą, pavadinimą.

Jis žavingu judesiu persibraukė susivėlusius

plaukus ranka.

– Kaltas.

– Prieš savaitę buvau vienoje iš tavo parduotuvių

ir svarsčiau, ar verta nusipirkti kalnų dviratį.

– Ar mes tave įtikinome?

– Bijau, kad Kemdene nėra pakankamai kalnų,

kad galėčiau pateisinti tokį nieko nesitikinčios visuomenės užpuolimą. – Rubė nusišypsojo jam. – Bet atsispirti buvo sunku.

– Teks sutarti dėl nuolaidos, kad tau būtų dar

sunkiau, – tarė Rajus ranka apglėbdamas žmonos

liemenį ir prisiglausdamas prie jos klubu.

Kasdieniškai savininkiškas judesys pažadino prisiminimus. Kiek kartų Rubė matė savo tėvą šitaip laikant motiną?

– Ar Mija dar miega? – paklausė Medė vyro.

– Juokauji? Ji beveik komos būsenoje, – atsakė

jis pasilenkęs pabučiuoti žmonos plaukų. – Kertu

lažybų, kad rytoj ryte pirmą kartą per trejus metus galėsime pasivartyti lovoje.

– Per jos gimtadienį? – Medė nusijuokė. – iš kiek

nori lažintis?

Rubė stebėjo pokalbį. Rajaus ir Medės intymumas aiškiai rodė, kaip jie myli, gerbia ir trokšta vienas kito.

Pavydas krūtinėje aštrėjo. O ji užsispyrusiai jį

ignoravo.

–

Rubė gana pavojinga ir ant keturių

112 | HeiDi Rice

ratų, – pareiškė Kelas, kai visi keturi susėdo prie apvalaus stalo. – Todėl nesiūlyčiau parduoti jai dviračio, Rajau.

– ei, ta avarija įvyko dėl tavo kaltės, bičiuli, – tarė

ji patenkinta, kad Kelas atrodė kiek labiau atsipalaidavęs. – Mano automobilis nejudėjo.

– Patyrėte avariją? – paklausė Medė, ratu pasiųsdama salotų dubenis.

– Ne avariją. Greičiau, tiesiog nepasisekė, – tarė

Rubė. – Taip mes vakar susipažinome, – pridūrė

atsipjaudama kvapnaus pyragėlio. Jos šakutė sustingo ore, kai ji pamatė Medės akis išsiplečiant kaip samčius.

– Susipažinote tik vakar?

Rubė pajuto, kaip rausta kaklas. O ne. Atrodo, ji

sugriovė pasirodymą. Ji nuleido šakutę.

– Tiesą sakant, taip.

Ji išgirdo Kelą sudejuojant, bet nepažvelgė į jį.

Juk ji nesutiko meluoti. O dabar, kai susipažino su Mede, norėjo, kad ši žinotų tiesą. Kelo sesuo buvo šilta, dosni ir neįtikėtinai draugiška, tad Rubė tikrai nesijaus patogiai apsimesdama, kad Kelui reiškia

daugiau, nei iš tiesų.

– Tai nuostabu! – nusijuokė Medė. – Susipa

žinai su mano broliu tik vakar, o jis jau tave pasiėmė

drauge. – Ji padavė Rubei dubenį salotų. – Jūs tikriausiai puikiai sutariate.

Kelas strategiškai atsikrenkštė.

– Mede, padaryk man paslaugą ir dar nepradėk

rinkti indų vestuvėms.

– Bet, Kelai, privalai pripažinti, kad tai jau

SAlSA, šOKOlADAS iR KARšTi BUčiNiAi | 113

įvykis. – Ji paplekšnojo broliui per skruostą, akivaizdžiai jį erzindama. – Rubė – pirmoji moteris, su kuria sutikai automobilyje praleisti šešias valandas.

O tai reiškia, kad su ja iš tiesų pasikalbėjai.

Rubė atsipalaidavo, suintriguota pokalbio apie

Kelo asmeninį gyvenimą ir patenkinta jo sesers vertinimo.

Medė slapta mirktelėjo Rubei.

– Manau, tai puiku. Ar žinai, kad esi pirmoji

mergina, kurią jis atvežė susipažinti su mumis?

Kelas nutaisė rūgščią veido miną, o Rubė pajuto

kylant pasitenkinimą. Keilamas – jos pirmasis vienos nakties nuotykis, tad buvo malonu žinoti, kad jiems išsiskyrus ji taip pat jam šį tą reikš. Rubė nusišypsojo Medei.

– Tai kiek merginų Kelas turėjo?

– Bijau, kad milijardus, – žaismingai atsakė

Medė. – Tačiau esu tikra, kad nė su viena iš jų nėra rimtai kalbėjęsis. iki šiol.

– Gal baikite? Aš juk sėdžiu čia, – suirzęs prabilo Kelas.

– Žinau... – Medė pasisuko, kad pažvelgtų į brolį, erzinanti šypsena dingo. – Pirmą kartą per šešis mėnesius, nors kviečiau tave daugybę sykių. Kodėl?

Rubė privalėjo pripažinti, kad kaltinimas buvo

išsakytas nepriekaištingai.

Kelas gūžtelėjo pečiais.

– Buvau užsiėmęs.

– Tik taip sakai, – atsiduso Medė.

Rajus uždėjo ranką ant žmonos delno.

– Galbūt tiesiog pranešk Kelui naujieną, dabar,

kai jau pavyko jį čia atsivilioti? – švelniai tarė jis.

114 | HeiDi Rice

Jei Rajus mėgino nukreipti žmonos dėmesį, jam

pavyko. Medė suėmė jo pirštus, šypsena pilnu pajėgumu grįžo į veidą.

– Kokią naujieną? – Kelo balse buvo girdėti atsargumas.

Medė pasidėjo ranką ant pilvo, jos veidas švietė

viltimi ir pasididžiavimu, kuris sužavėjo Rubę virtuvėje.

– Vėl tapsi dėde.

Užuot apsidžiaugęs, Kelas nė nesureagavo.

– Ak, taip.

Kurį laiką buvo tylu, tuomet Medė sausai nusijuokė.

– Ar tai viskas, ką nori pasakyti?

Keilamas padėjo šakutę ir peilį ant stalo.

– Tikriausiai, derėtų pasveikinti.

Jei Rubė dar kada ir buvo girdėjusi kartesnį pasveikinimą, dabar nė negalėjo prisiminti.

– Tikriausiai? – Nors ir paslėpti po susierzinimu, skriauda ir sąmyšis Medės balse buvo akivaizdūs.

Rubė tiesiog spoksojo, pritrenkta drungnos Kelo reakcijos. Atrodė, kad jis nesidžiaugia naujiena.

– Kada gims vaikelis? – pertraukė Rubė tikėdamasi sumažinti įtampą, o Kelas tylomis žiūrėjo į seserį. Tai, kad jis neteko įprasto iškalbingumo, atrodė neįtikėtina.

Medė susikaupė, prisivertusi ramiai nusišypsoti.

– Mūsų skaičiavimais, maždaug po septynių mėnesių. Bus pavasarinukas.

– Ar jau pasakėte Mijai?

Medė papurtė galvą ir mirksėdama stengėsi paslėpti įtartiną akių blizgėjimą.

SAlSA, šOKOlADAS iR KARšTi BUčiNiAi | 115

– Ne, dar ne, – tyliai pratarė.

– Mes neapgavinėjame savęs, – pridūrė Rajus, pagelbėdamas Rubei, – Mijai patiks mintis turėti broliuką ar sesutę, bet vos tik jis ims žaisti jos žaislais, namuose prasidės Trečiasis pasaulinis karas. šiuo metu Mija yra karalaitė ir ji tai puikiai žino.

– Nekantrauju su ja susipažinti, – tarė Rubė visiškai rimtai. Ji dievino vaikus; jie buvo neįtikėtini, o Mijos amžiaus dar ir siaubingai mieli. ir atrodė, kad Mija tikrai nepaprasta.

Ji su Rajumi tęsė pokalbį apie šeimos pagausėjimą, Medė susikaupė ir prisijungė prie jų, tačiau Kelas liko tylus kaip akmuo. Vakarienei pasibaigus Medė išėjo, pasiteisindama išsekimu dėl nėštumo. Jai nepavyko apkvailinti Rubės, kuri puikiai matė, kaip jauna moteris mėgino įtraukti Kelą į pokalbį.

Rubė padėjo Rajui nurinkti indus, Kelas sudėjo

juos į indaplovę. Tada ji palinkėjo Rajui labos nakties.

Kelas ketino sekti jai iš paskos.

– Palauk, Kelai. Pasišnekėkim! – šūktelėjo Rajus.

– Žinoma, – tarė Keilamas tikriausiai nepastebėjęs aštrios gaidelės, kurią Rubė išgirdo Rajaus prašyme.

Ji stebėjo, kaip abu vyrai tylomis išėjo į verandą.

lipdama laiptais Rubė svarstė, kas vyksta tarp Kelo ir jo sesers. Akivaizdu, kad Medės piršliavimas negalėjo tapti tokio Keilamo elgesio priežastimi. Turėjo būti kažkas daugiau. ir Rubė nė nenutuokė, kodėl dėl jo elgesio jautėsi nervinga ir nuliūdusi.

116 | HeiDi Rice

– Kas, po velnių, vyksta, bičiuli?

Kelas skrandyje pajuto susierzinimą, kai jo svainis pažvelgė į jį.

Keilamas buvo pavargęs, sumišęs ir dėl neaiškių

priežasčių jo emocijos buvo daug arčiau paviršiaus nei įprastai. šito jam reikėjo mažiausiai.

– Nieko nevyko, – atšovė jis. – iki šiol.

Jam pasisukus eiti, Rajus sugriebė jį už rankos ir truktelėjo atgal.

– Mano žmona tris valandas praleido gamindama

vakarienę. Medė norėjo, kad ji būtų ypatinga. Tau. –

Rajus metė jam niekinantį žvilgsnį. – Tu jai svarbus.

Nors aš neįsivaizduoju kodėl, nes gana akivaizdu,

kad ji tau nė kiek nerūpi.

Kelo kantrybė trūko, pabudus kaltei, kurią jis

visuomet laikė tvirtai pririšęs. Jis ištraukė ranką iš Rajaus gniaužtų.

– Atsikabink. Mano santykiai su seserimi yra ne

tavo reikalas.

Rajus šiurkščiai nusijuokė.

– Pagalvok dar sykį. Medė mano žmona. Man

tenka stebėti, kaip ji stengiasi nuslėpti ašaras, kai pasakai, kad atvažiuosi, bet nepasirodai. Arba paskutinę akimirką sugalvoti kokį nors kvailą pasiteisinimą. Ar bent nutuoki, kaip jai skaudu žinoti, jog ji tau visai nerūpi?

Strėlė pataikė tiesiai į taikinį, tačiau Kelas neparodė emocijų, jo išraiška nepakito.

– Niekada nenorėjau jos įskaudinti.

Rajaus akys susiaurėjo, vienas antakis pakilo.

– Velnias. Tu iš tiesų nieko nesupranti, ar ne?

SAlSA, šOKOlADAS iR KARšTi BUčiNiAi | 117

– Ko nesuprantu?

– Ji nesiliaus tavimi rūpinusis. Medė ne tokia. Ji niekada nepalieka žmonių – net tavęs.

– Ačiū už paskaitą. Turėsiu omenyje. – Kelas apsisuko eiti, krūtinėje degė jausmas, kurio jis nepažino ir nesuprato. Jis visada valdėsi, nes didelę dalį vaikystės praleido nekęsdamas savo tėvų už tai, kad jie niekuomet to nemokėjo. Tačiau kai Medė pasakė jam

apie nėštumą, Keilamas sustingo negalėdamas jos pasveikinti, nepajėgdamas balsu išreikšti džiaugsmo –

nei suvaldyti žlugdančio nepilnavertiškumo jausmo.

Medė niekada iš jo daug neprašė. Tai kodėl jis jautėsi negalįs jai duoti nė šitiek?

Kelas atidarė duris ir sustingo nuo paskutinių

Rajaus žodžių.

– Daugiau nebeskaudink mano žmonos. Nes aš

įskaudinsiu tave.

Tai buvo tuščias grasinimas. Medė nepakeltų, jei

jos brolis ir vyras susipeštų, ir Rajus turėjo tai žinoti.

Bet Kelas vis vien atsisuko. Pamatęs pyktį ir pasibjaurėjimą Rajaus veide, jis buvo priverstas pripažinti tiesą.

Rajus buvo teisus. Sesuo jo nepaleis, kad ir kaip

jis norėtų.

Keilamas šaltai linktelėjo.

– Rytoj su ja pasikalbėsiu.

Knyga – ne bateliai,

matuotis nereikia!

Gali drąsiai jas pirkti internetu,

nes tai ne tik patogu, bet ir praktiška:

Visas knygas įsigysi leidyklos kainomis –

visada 22-40 % pigiau;

knygas rinksiesi ir pirksi tau patogiu metu,

visą parą ir iš bet kurio pasaulio krašto;

neklaidžiosi neaprėpiamoje knygų jūroje ir

negaiši laiko stovėdama eilėse;

knygų aprašymus perskaitysi ramiai,

neskubėdama ir patogiai įsitaisiusi.

O dabar išsivirk puodelį kavos,

įsisupk į mėgstamą chalatą ir pirmyn –

į www.svajoniuknygos.lt pirkti knygų!

Dvyliktas skyrius

Užėjęs į didelį palėpėje įkurtą miegamąjį, Kelas

staiga sustojo kitame kambario gale pastebėjęs Rubę.

Jos, sėdinčios ant palangės, parietusios kojas po

savimi ir veidu įsikniaubusios į novelę, vaizdas buvo toks netikėtas ir patrauklus, kad akimirksniu iš galvos ištrynė bjaurią sceną su Rajumi.

Surištais už nugaros plaukais, švariai nuplautu

veidu ir ant nosies patupdytais akiniais, ji atrodė kaip vieniša, susimąsčiusi mokinukė.

Keilamo mintyse iškilo nerimą keliantis vaizdas:

ji, dar vaikas, besistengianti ištverti motinos mirtį

ir brolio atstūmimą, paskui sekusius beviltiškumą ir tuštumą, kuriuos jis pats kentė visą vaikystę. Tačiau tada jo žvilgsnis nusileido ir pro permatomą naktinių

audinį jis pamatė spenelių kontūrus.

Pažįstamas karštis išsklaidė mintis ir Kelas priėjo prie jos. Viskas, kas sieja jį su Rube, tėra paviršutiniška ir tik atsitiktinumas.

O dabar rūpesčių kelia ne jos šeima, o jo.

Keilamas nenorėjo skaudinti sesers, bet įskaudino.

O tai reiškia, jog jam reikia sugalvoti, kaip rytoj atsiprašyti. To pokalbio jis tikrai nelaukė.

– Pagaliau mudu vieni, – tarė jis, nusispyrė batus, atsigulė ant plačios lovos ir jo pečiai įsitempė.

120 | HeiDi Rice

Rubė kilstelėjo galvą. Ji nusiėmė akinius ir pasidėjo knygą. iš plaukų išsitraukusi gumelę, papurtė

garbanas ir nulipo nuo palangės. lyg lazdele pamojus, dingo mokinukės bruožai ir ji virto aistringąja furija, kurią Kelas pažinojo.

Jis atsiduso stebėdamas, kaip Rubė artėja, pečių

raumenys pamažu ėmė atsipalaiduoti, jos klubai viliojančiai lingavo, naktiniai slydo kūnu. Nauja, dar stipresnė įtampa atsirado jo paslėpsniuose.

Ačiū Dievui, atsivežė Rubę drauge. Sodrus, aistringas jos kūnas padės jam pamiršti tai, kas laukia rytoj.

– eikš. – Keilamas paplekšnojo per čiužinį,

sudėjo rankas už galvos ir įsistebeilijo į gilią jos naktinukų iškirptę. – ir nusiteik būti pagrobta.

Rubė kimiai nusijuokė.

– Pamiršk, – sukniaukė ji. – šiąnakt jokių pagrobimų.

Kelas sugriebė jos riešą ir užsitraukė ją ant savęs.

– Baik vaidinti nepasiekiamą.

Ji vėl nusijuokė, bet atsitraukė.

– Aš rimtai. Mes nesimylėsime, kai koridoriaus

gale miega trimetė.

Keilamo pečiai tučtuojau vėl įsitempė.

– Nuo kada tapai tokia drovuole?

Rubė nusišypsojo šypsena, kurią moterys naudoja

tada, kai vyrai jaučiasi beviltiškai.

– Nuo tada, kai pavertei mane rėksne.

Na, štai.

Keilamas paleido ją. Nuo nusivylimo sutraukė

kaklo raumenis.

Nuostabu.

SAlSA, šOKOlADAS iR KARšTi BUčiNiAi | 121

Kelionė ėjo vis geryn ir geryn. Nuleidęs kojas ant žemės, Kelas pirštais persibraukė per plaukus.

– Mums nereikėjo čia važiuoti, – suniurzgė jis. –

Žinojau, kad bus siaubinga.

– Kas vyksta tarp jūsų su seserimi?

Kelas pažvelgė per petį.

– Ką?

– Kodėl šitaip sureagavai, kai ji pasakė apie

kūdikį?

Jis sumurmėjo:

– Aš pavargęs. Buvo ilga diena. Gal galime apie

tai pasikalbėti kitą kartą? – pavyzdžiui, niekada.

– Bet buvai toks...

– Klausyk, Rube, – šiurkščiai pertraukė jis. – esi čia, nes mums smagu lovoje, o ne tam, kad komentuotum mano šeimyninius santykius.

Ji susiraukė, lyg jai būtų smogę.

– Ak, ačiū, Kelai.

Rubė nulipo nuo lovos žiūrėdama į jį.

– Galbūt man reikėtų ant kaktos išsitatuiruoti

Kelo kekšė, kad daugiau nesusipainiočiau.

Jis atsistojo ir suėmė ją už riešo.

– Neįsižeisk, – tarė Keilamas jausdamasis lyg

tikras niekšas. šalia pykčio jis matė skausmą jos

akyse. – Nereikėjo man taip sakyti. Nelaikau tavęs savo kekše. Neturėjau to omenyje.

Rubė ištraukė ranką.

– Tai ką turėjai omenyje? – Jos kantrybė trūko,

neatrodė, kad ji jam atleido. Bet kas galėjo ją kaltinti?

Jis viską sujaukė. Tai jau ėmė virsti įpročiu.

– Nieko, – atsargiai atsakė Keilamas. Grįžęs į lovą 122 | HeiDi Rice

ėmė pirštais šukuotis plaukus, nusivylimas pamažu

ėmė jį dusinti. Paprastai jis būdavo toks iškalbingas.

Kalbėjimas, erudicija ir įtikinėjimai buvo jo pragyvenimo šaltinis. Tai kodėl šįvakar nepavyksta ištarti nė vieno teisingo žodžio?

– Bijau, kad teks labiau pasistengti, – tarė Rubė

ranka atsirėmusi į klubą. Nors stovėsena buvo karinga, ugnis akyse rimo.

Keilamas garsiai iškvėpė. Tikėjosi ašarų ar isterijos. Turėjo būti dėkingas, kad to nebuvo.

– šiandien jaučiuosi įsitempęs, – niūriai paaiškino. – ir išsiliejau ant tavęs.

Rubė nebeatrodė pikta, greičiau suintriguota.

Kažkodėl Kelas nebuvo tikras, kad tai gerai.

– Kodėl jų laimė verčia tave jaustis taip nepatogiai?

– Ką? – sukvarkė jis. O tai iš kur?

– Pats pasakei, jog jautiesi įsitempęs. ir tavo reakcija, kai Medė pasakė apie... – Rubė stabtelėjo, akyse žybtelėjo žinojimas. – Jautiesi atstumtas. Taip?

– Atstumtas? – Kodėl, po velnių, jis turėtų taip

jaustis? Rajaus ir Medės gyvenimas buvo visiška prie

šingybė to, ko norėjo jis. – Kodėl? – tarstelėjo Kelas, o įtampa ėmė kauptis smilkiniuose lyg gniaužtai.

– Nes jie myli vienas kitą. Jautiesi paliktas.

– Ak, baik, – įsižeidė jis. – Ką tai iš viso reiškia?

Meilė tėra žodis, kurį žmonės naudoja pateisinti

geismui, priklausomybei ar abiems drauge, – pridūrė.

– Tai juokinga. Kaip gali tai sakyti? Nejau niekada nebuvai įsimylėjęs? – Rubė atrodė dar labiau priblokšta, tačiau labiausiai jį erzino akivaizdi gailesčio gaida balse.

SAlSA, šOKOlADAS iR KARšTi BUčiNiAi | 123

– Nori pasakyti, kad tu buvai? – paprieštaravo jis.

– Žinoma.

– Ką? Ką tu buvai įsimylėjusi? – metė iššūkį

Kelas. Koks vyras galėtų taip apkvailinti Rubę, kad ji manytų esanti įsimylėjusi.

– Ką? Gal tau pateikti sąrašą?

– Taip, tikriausiai, – atsakė jis, nustebintas nelauktai dilgtelėjusio pavydo.

– Tada gerai. Puiku. – Rubė klestelėjo ant lovos ir sukryžiavo kojas. – Džeksonas Daltonas buvo mano

pirmoji meilė. Jis gyveno kitoje gatvės pusėje nuo mūsų ir turėjo svajingas rudas akis bei neįtikėtinai šaunius dredus. ir...

– Matai, tai aistra, labai paprasta. Tu norėjai to Džeksono. – Kaip ir visos moterys, Rubė įkliuvo į

spąstus manydama, kad jos instinktai turi būti pateisinti tyresne, altruistine emocija.

Jos antakis pakilo.

– Tai dabar staiga tapai ekspertu?

– Aš tiesiog...

– Taip. Žinau, kad tu tiesiog, Vestmorai. Pamąstyk.

Man buvo vienuolika. Tuo metu dar nė nežinojau, kas yra seksas. Jis kiekvieną dieną lydėdavo mane namo iš mokyklos. Pasakojo, kaip vieną dieną gros grupėje, o aš kalbėdavau apie savo planus atsidaryti italų restoraną londone. Mes niekuomet nė nepasibučiavome. Tai

buvo mažiausiai aistringas mano romanas.

– Tai, apie ką kalbame, tėra vaikiška meilė. –

Kelas bakstelėjo ją pirštu. – ir kur Džeksonas dabar, jei jau jis tau toks svarbus?

Rubė sugriebė jo pirštą.

124 | HeiDi Rice

– Užteks mane analizuoti, baristeri. Jis persikraustė į Mančesterį, kai man buvo dvylika.

– Kaip patogu, – tarė Kelas.

– Dieve, Vestmorai. Ar ne per daug cinizmo? –

Rubė kostelėjo. – Nejau iš tiesų nemylėjai nė vienos iš savo merginų? Niekada? Kaip tai įmanoma? Pasak

tavo sesers, turėjai jų milijardus.

– Milijardai yra šiek tiek perdėta, – lakoniškai

tarstelėjo Keilamas. – Bet galiu užtikrinti, jog niekada nebuvau įsimylėjęs, ir pasistengsiu, kad nebūčiau.

Rubė labai ilgai tylėjo.

– Kelai, – sušnibždėjo ji. – Tai liūdniausia, ką esu girdėjusi. – Užuojauta jos akyse privertė jį sustingti. –

Kodėl ne? Kodėl nenori patirti to? Turėti ryšį su kitu žmogumi, kuris tau rūpi? Kodėl nori atsisakyti vienintelio dalyko – žmogaus gyvenime, kuris privers tave jaustis fantastiškai ir kuris nieko nekainuoja?

– Nieko nekainuoja? – pasišiaušė Kelas, kartėlis,

kurį manė seniai pamiršęs, nudegino gerklę. – Kainuoja, ir labai brangiai. Kaipgi išdidumas, savigarba ir orumas?

Oho, kažkas tikrai su juo padirbėjo. Tai buvo vienintelis paaiškinimas, liūdnai pamanė Rubė. Kaip kas nors galėtų norėti atsiriboti nuo visų nuostabių

dalykų, kurie nutinka įsimylėjus?

Bendrumas, ryšys, mielas familiarumas ir rutina, kai su kuo nors susitikinėji jau kurį laiką. Žinoma, paprastai tai kainuoja, kai meilė praeina, pamanė ji, prisiminusi nesėkmės jausmą, kai pagaliau privalėjo pripažinti sau, SAlSA, šOKOlADAS iR KARšTi BUčiNiAi | 125

kad Džonis, kaip ir Tajus, jos paauglystės vaikinas, ir net jos pirmoji meilė Džeksonas, vis dėlto nebuvo tie vieninteliai. Tai buvo skaudu, tačiau žiaurus iliuzijų

dužimo ir nusivylimo momentas niekuomet nebuvo

toks aštrus, kaip skausmas praradus motiną ar brolį.

– Kas ji tokia? – paklausė Rubė nesąmoningai

pykdama ant tos nepažįstamos moters.

– Kas?

– Moteris, sugriovusi tavo tikėjimą santykiais?

Keilamo antakiai nusileido, sąmyšis dingo.

– Nebuvo jokios moters. Sakiau tau, aš neįsimyliu.

Tai kvailiams ir romantikams. Aš nesu nė vienas iš jų.

lygus, gynybinis tonas kažką palietė Rubės

širdyje. šalta Kelo veido išraiška priminė jai Niką ir visus kartus, kai jis mėgino paslėpti skausmą ir pažeidžiamumą po užgauliojimais.

Rubė, kupina užuojautos, prispaudė delną jam

prie skruosto.

– Kelai, juk turi būti priežastis, kodėl tu niekuo nepasitiki. Ar tai turi ką nors bendro su tavo tėvais ir siaubinga jų santuoka? Ar dėl to esi toks ciniškas?

Keilamas atsitraukė.

– Tai ne cinizmas. O realizmas, – tarė kartėliui

spindint akyse. – Medei dėl jų teko iškęsti pragarą.

– Tau taip pat.

– Ne. Nes aš žinojau, kad jų santuoka nevykusi.

Žinojau, kad jis nenulaiko pimpalo kelnėse. ir

nemoka tesėti pažadų.

– iš kur žinojai?

– Nes buvau jo alibi.

– Kas?

126 | HeiDi Rice

– Jo alibi, – Kelas išspjovė žodžius lyg karštą neapykantos ir pasibjaurėjimo kamuolį. – Kiekvieną šeštadienio rytą tėvas sakydavo motinai, kad veža mane į dziudo pamokas. Tada važiuodavo pas vieną savo

meilužių, o aš laukdavau automobilyje.

– Jis vežėsi tave drauge? – Siaubas, pasirodęs

Rubės veide, užgniaužė Kelui gerklę. Tačiau jis nurijo apmaudą. Susitaikė su tuo jau prieš daugelį metų. –

Juk tai baisu, – tarė ji.

– Taip, na... Tai iš tiesų atvėrė man akis. Supratau tiesą apie santuokos šventumą ir tikrąją meilę. Kad jie neegzistuoja.

Kelas niūriai nusijuokė. Būdamas vaikas, visuomet

norėjo kam nors papasakoti apie tai. Kad galėtų kaip nors sustabdyti. Bet neišdrįso. Kaip apgailėtina, jog tylą nutraukė tada, kai tai jau buvo nesvarbu.

– Kelai, tai pasibaisėtina. Ką darei?

Jis girdėjo pasipiktinimą Rubės balse ir svarstė,

kam jis skirtas.

– Nepravėriau burnos. – Keilamas vis dar atsiminė

skausmą, tėvui smogus jam atgalia ranka, kai jis pagrasino prasižiosiąs. Tai labai greitai jį nuramino. – Nebuvo taip pasibaisėtina, – sausai pridūrė. – Niekada nemėgau dziudo.

– Kiek tai truko?

Jis gūžtelėjo pečiais.

– Nepamenu.

Metus? Dvejus? Kad ir kiek tai truko, tuo metu

atrodė, jog visą amžinybę. Jis buvo įkliuvęs į melą, kurio negalėjo valdyti. Vis dar prisiminė baimę kiekvieną šeštadienį, siaubą, kad mama ir Medė sužinos.

SAlSA, šOKOlADAS iR KARšTi BUčiNiAi | 127

ir tai, kaip baimė susirangydavo skrandyje, kol galiausiai pavirto švinine neapykanta. Kelas sužinojo apie suaugusiųjų santykius tai, ko žinoti nenorėjo, ir nekentė abiejų savo tėvų. Tėvo už melą ir išdavystę, motinos už silpnumą ir tiesos nepripažinimą. Jis pasižadėjo niekada daugiau nepatekti į tokią padėtį.

Niekada nebus priverstas ginti to, kas net nėra realu.

– Ar jis galų gale liovėsi? – paklausė Rubė, viltis jos balse privertė Kelą nusijuokti.

– Ne, ji galų gale sužinojo. Jie susipyko ir mama jį

išmetė. – Kelas stabtelėjo, norėdamas ištrinti piktus jų riksmus ir Medės kūkčiojimus iš atminties. – Po kelių savaičių priėmė atgal. ir viskas prasidėjo iš naujo. Nes, supranti, jinai jį mylėjo.

Jis ir pats girdėjo cinizmą savo žodžiuose.

Rubė spoksojo į jį, šiluma ir supratimas jos akyse vertė jį jaustis velniškai nesmagiai. Kodėl ji žiūri į jį, lyg visa tai būtų svarbu?

– Visai nekeista, kad netiki meile, – sumurmėjo

Rubė pagaliau.

Kelas norėjo atrėžti, kad jis pirmas tai pasakė. Bet žodžiai nekilo į paviršių, nes vietoj pranašumo jos akyse jis pamatė pralaimėjimą.

– eikime į lovą, – tarė jis pakeisdamas temą. – Aš išsekęs.

– Taip ir atrodai, – pasakė Rubė, pirštais perbraukė jo plaukus ir lūpomis palytėjo jį.

Bučinys buvo švelnus, lengvas, bet jame slėpėsi

alkis.

– Tikriausiai mums abiem vertėtų pamiegoti, –

sušnibždėjo ji.

128 | HeiDi Rice

Greičiausiai ji teisi. Kelas buvo pavargęs. Toks pavargęs, kad jautė, kaip tirpsta kaulai, kai nusimetė

kelnes ir įsitaisė lovoje šalia jos.

Jis giliai įkvėpė vanilinio Rubės kvapo, tačiau

rankų netiesė. Ji įsitaisė prie jo, sėdmenys brūkštelėjo per jo erekciją.

Kelas šnypšdamas iškvėpė, kai kraujas suplūdo į

paslėpsnius.

– Nustok mane kankinusi ir gulėk ramiai, – sumurmėjo jis, apkabindamas Rubę, bet ji vėl pasiraitė.

Kelo ranka palytėjo apvalią jos krūtį ir jis nė negalvodamas delnu suėmė šiltą kūną, per šilkinius naktinukus pajuto kietą spenelį.

– Viskas gerai, Kelai, – švelniai sumurmėjo ji. –

Kartais pasinerti į seksą naudinga. Galbūt, jei būsime atsargūs...

Jam nereikėjo niekur pasinerti. Apie ką ji kalba?

Tačiau jis jautėsi, lyg balansuotų ant aukštos uolos, apėmė nenumaldomas noras šokti žemyn.

Po velnių.

laisva ranka perbraukė Rubei per šlaunį ir po

plonu audiniu rado nuogus sėdmenis.

– Tau paprasčiausiai teks nešaukti, – sumurmėjo

Kelas krimstelėdamas jos ausį ir tuo pat metu masa

žuodamas švelnią, minkštą odą.

Rubė švelniai suvaitojo ir apsivertė ant nugaros.

– Nesu tikra, kad su tavim man pasiseks būti

tyliai, – sušnibždėjo ji, pirštais perbraukdama medvilnines jo trumpikes.

Jis sugriežė dantimis, gudrus jos prisilietimas

kankino. Tada suvaitojo, pirštais radęs drėgnas, ištinusias jos lyties raukšleles.

SAlSA, šOKOlADAS iR KARšTi BUčiNiAi | 129

Kelo kvėpavimas greitėjo, nykščiu jis glostė ir glamonėjo jos klitorį.

Rubė sustingo ir sudejavo, atsiduodama alkiui ir

poreikiui.

– Nebaik, – tarė jis. – Dar ne. – Keilamas troško

būti joje, aistra šėlo jame lyg laukinis žvėris, jis atsikėlė ir įsitaisė virš jos. Nuvilkęs naktinukus nusviedė juos į šalį. – Ar geri kontraceptikus? Aš sveikas.

Rubė linktelėjo žiūrėdama į jį plačiomis akimis.

Ačiū Dievui. Jis negalėjo sustoti, negalėjo delsti ieškodamas tų prakeiktų prezervatyvų.

Suėmęs Rubės klubus ir išskėtęs kojas, Kelas įėjo į

ją vienu kietu judesiu. Ji sukūkčiojo ir prikando lūpą, kai jos lytis įsitempė ir atsipalaidavo, o paskui vėl įsitempė aplink jį.

Kelas ėmė ritmingai judėti, ranka uždengęs jos

burną, kad sulaikytų sprūstantį šauksmą; Rubė išsirietė po juo, jai baigiant raumenys ėmė pašėlusiai susitraukinėti. Jis stengėsi laikytis, valdyti aistrą, tačiau greitai trūko paskutinis siūlas. Nenumaldomas orgazmas smogė jam nevaldomo traukinio jėga – kietai, greitai ir sprogstamai.

Kelas palaukė, kol jo širdies plakimas iš pavojingai greito nurims iki įprasto.

– Reikėjo naudoti prezervatyvą, – sumurmėjo jis,

apsvaigęs ir susigėdęs. Kas jį apėmė? iš kur atsirado tas visa užgožiantis troškimas? ir kodėl jis nepajėgė

jo suvaldyti?

Rubės smakras pakilo, tamsios akys žiūrėjo tiesiai į jį, o ranka palietė jo krūtinę.

130 | HeiDi Rice

– Aš saugi. iki šiol niekada nedariau to tinkamai

neapsisaugojusi.

Nuo jos žodžių Kelo širdies plakimas šiek tiek sulėtėjo.

Jis uždėjo savo delną ant jos.

– ir aš ne.

Rubė nusižiovavo padėjusi galvą jam ant peties.

– Na, tuomet tai bus dar vienas pirmas kartas

mums abiem, – tarė ji silpnu balsu. Sumurmėta

pastaba privertė Kelo spaudimą vėl šoktelėti, o Rubės kūnas tuo metu suglebo ir ji užmigo.

Patraukęs antklodę, kad užklotų juos bus, jis išlygino ją ant gundančios figūros ir pažvelgė pro langą. Jam mirksėjo milijonai žvaigždžių, jų deimančiukai apšvietė

dangų taip, kaip londone nepamatysi. Deja jie negalėjo apšviesti pastarųjų dvidešimties minučių įvykių.

Kokių velnių jis taip pasielgė? išdavė skaudžias

savo tėvų santuokos detales? ir iš kur atsirado tas desperatiškas noras ją paimti? iki šiol Kelas niekuomet to nedarė be prezervatyvo – ne tik dėl asmeninio

saugumo. Jis niekada niekuo nepasitikėjo tiek, kad galėtų rizikuoti neplanuotu nėštumu.

Rubė pasimuistė ir jis pažvelgė į jos viršugalvį –

vešlios raudonai rudos garbanos blizgėjo mėnulio

šviesoje. Tai kodėl jis buvo toks tikras, kad gali pasitikėti Rube?

Jis atsargiai atsikvėpė.

Na, gerai, silpnumas vertė jį eiti iš proto. Rubė protinga, be to, jis žino, kiek daug jai reiškia jos verslas.

Ji buvo pernelyg protinga, pernelyg susikaupusi, kad rizikuotų pastoti. štai todėl jis ir galėjo ja pasitikėti.

SAlSA, šOKOlADAS iR KARšTi BUčiNiAi | 131

Tačiau klausantis tylaus jos kvėpavimo, Kelo

širdis tebeplakė kažkur gerklėje. Pasitikėti, kad Rubė

nemeluos dėl kontraceptikų, viena, bet nebevaldyti savęs – visai kas kita.

Keilamas prispaudė sau prie krūtinės ranką. Rubė

palaužė jį, atsargiai pamanė jis, prisivertęs nugrimzti į neramų miegą.

Jam teks pasirūpinti, kad daugiau taip nenutiktų.

Tryliktas skyrius

– O dabar išsirinkime glajų – rausvas ar mėlynas? – pasiūlė Rubė, plakdama sviestą. – Kaip manai, Mija?

– Rausvas! – Mergaitė šoktelėjo ant pirštų galų ir suplojo delniukais.

Rubė įlašino dažų į masę, o tuo metu į kambarį

atskubėjo Medė, paskui save vilkdama krūvą balionų.

– labai tau ačiū – Medė knisosi virtuviniuose

stalčiuose. – štai. – Ji iškėlė ritinėlį kaspino. Klestelėjusi ant vienos iš kėdžių, ji ėmė kaspinu raišioti balionus. – Tortas kvepia labai skaniai.

– Puiku. – Rubė nusišypsojo paduodama Mijai

krepšelį šviežių braškių, kurias jos drauge buvo išplovusios ir išvaliusios. – Noriu, kad išrinktum savo mėgstamiausias, Mija, nes tik pačios geriausios gali atsidurti ant gimtadieninio torto.

Mergaitė liovėsi šokinėti ir paėmė krepšelį lyg inkrustuotą karūną.

– Taip, panele Rube.

Rubė nusišypsojo, jos širdis tirpto. Pasak Medės,

Mija neseniai ėmė lankyti darželį ir nuo tada įprato vadinti visas panelėmis. Tai buvo tik vienas iš žavių jos bruožų. Gyvas plepėjimas, cherubino veidelis, ryškiai SAlSA, šOKOlADAS iR KARšTi BUčiNiAi | 133

žalios akys ir minkštų šviesių garbanų kepurėlė – dar keli. Rubė suprato, kodėl bet kuri motina atleistų jai už tai, kad šįryt pabudo vos prašvitus.

Prieš daugiau nei valandą palikusi saldžiai miegantį Kelą, Rubė nutarė padėti ruoštis pamačiusi, kokie išsekę Rajus ir Medė buvo po ankstyvo pažadinimo, ir kiek daug dar turėjo padaryti, prieš prasidedant dukters gimtadienio vakarėliui vidurdienį.

Be to, jai reikėjo kažkuo užsiimti, kad nebegalvotų

apie tai, kaip keistai jos širdis šoktelėjo į gerklę, kai atsibudo Kelo glėbyje.

– Pakartok, kiek vaikų ateis, – paklausė Rubė,

tepdama glajų ant torto, kol jos bokalo dydžio padėjėja iš krepšelio traukė braškes, lyg tai būtų maži aukso gabalėliai.

Medė nuraudo.

– Nesu tikra. Visi Mijos draugai turi jaunesnių

ar vyresnių brolių ir seserų, todėl jausčiausi blogai nepakvietusi ir jų. ir... – Jos rankos iš bejėgiškumo pakilo į orą. – Manau, kad svečių sąraše turime pusę Kornvalio penkiamečių.

Juokdamasi Rubė papurtė galvą.

– Tai rimta. Judu su Rajumi esate visiškai pakvaišę.

– Maniau, kad viską kontroliuoju. Tačiau kažkas vis praslysta. Vis dar negaliu patikėti, kad pamiršau tortą.

– Aš galiu, – tarė Rubė žavėdamasi, jog šiame

chaose Medė sugebėjo atsiminti savo pačios vardą.

Užtepusi likusį glajų, ji pastatė tortą priešais Miją. –

Ar nori uždėti braškes?

– Ar galiu? – nedrįsdama kvėpuoti paklausė Mija.

– O kieno tai tortas?

134 | HeiDi Rice

– Mano tortas! – užsidegė mergaitė.

– Na, tuomet, manau, gali.

Mija šoktelėjo ir ėmė atsargiai dėlioti braškes ant viršaus.

– Tu nuostabi su ja, – tarė Medė. – O tortas ne

įtikėtinas. Kai turėsi savo vaikų, jų draugai maldaus pakvietimų į vakarėlius.

– Ačiū, – Rubė padėkojo už komplimentą, nepaisydama skaudaus smūgio po šonkauliais. Ji negalvojo apie tai. Bent artimoje ateityje vaikų nematė. Kodėl ši mintis staiga vertė ją jaustis tuščią?

Už savęs išgirdusi kūkčiojimą, Rubė atsisuko ir

pamatė Medės skruostu nuriedant ašarą.

– Ar viskas gerai?

– Nekreipk dėmesio. – Medė gūžtelėjo iš šortų

kišenės išsitraukdama nosinaitę. – Tai nėštumo hormonai paverčia mane verksne. – Ji garsiai išsipūtė

nosį ir nusibraukė ašarų pėdsakus. – Aš tokia laiminga, kad Kelas pagaliau rado tokią kaip tu.

– Ak. – Rubės šypsena išblėso. – Mes ne visai... –

Ji stabtelėjo nenorėdama sugriauti laimingos Medės veido išraiškos. – Mes pažįstami vos kelias dienas. Tai nieko rimto.

– Žinau, žinau. – Medė pamojavo nosinaite. –

leidžiu tam, ką Kelas vadina mano beviltiškos

romantikės genais, užbėgti įvykiams už akių ir

tikriausiai labai tave gąsdinu. esu tikra, kad Kelas pasmaugtų mane, išgirdęs tai. Bet tu jam tobulai tinki.

labai sunku nelinkėti jums paties geriausio.

Rubė šyptelėjo, jos širdis vėl šoktelėjo į gerklę ir ji nė

neįsivaizdavo, ką atsakyti. Medė iš tiesų buvo beviltiška SAlSA, šOKOlADAS iR KARšTi BUčiNiAi | 135

romantikė. Mintis, kad Rubė galėtų kam nors tobulai tikti, buvo šiek tiek kvaila. O dar Kelui? Ji tuo abejojo.

Tai, ką vakar naktį pamatė už savimi pasitikinčio, charizmatiško vyro, labai giliai ją palietė. Rubės širdis linko prie pažeidžiamo berniuko, priversto taip ilgai saugoti bjaurią paslaptį. Ji troško jam padėti. Viską ištaisyti. Prasiveržti pro plieno tvirtumo užtvarą, kuri, ji įtarė, buvo siaubingos vaikystės pasekmė.

Tada, jiems mylintis su laukine aistra, pasiglem

žusia juos abu, kelias nuostabias akimirkas Rubė patikėjo, kad tai daugiau nei seksas.

Tačiau kai ryte gulėjo šalia Kelo ir stebėjo jį miegantį, – jo ilgos blakstienos, liečiančios skruostus, suteikė jaunatvišką ir berniukišką išvaizdą, – Rubė

suprato, kaip tai kvaila, ir tučtuojau liovėsi svajoti.

Kelas tikriausiai pasmaugtų ją, išgirdęs švelnias jos mintis. Jiems abiem buvo aišku, jog tai tėra savaitgalio romanas. Nei daugiau, nei mažiau. Mintis, kad jam jos reikia, tebuvo Rubės vaizduotės padarinys.

– Visai jo nesuprantu, – tarė Medė, nuo liūdnos

gaidelės jos balse Rubės širdis suvirpėjo. Tai nebuvo pokalbis, kurio jai dabar reikėjo. Mėginimai suprasti Kelą ir privertė ją vakar šitaip jaustis.

– Vyrai išsikelia misiją gyvenime išlikti visiškai buki. Kelas lygiai toks pats kaip ir kiti, – atsakė

Rubė mėgindama atrodyti nerūpestinga. Jai nelabai

pavyko. – Nesuprantu, kodėl jis nuolat mėgina atsitolinti nuo manęs ir šeimos, – tęsė Medė. – ir kodėl niekuomet nepriartėja prie moterų, su kuriomis susitikinėja. Manau, jog tai kažkaip susiję su mama ir tėčiu bei nuolatiniais jų pykčiais, tačiau jis to nepripažįsta.

136 | HeiDi Rice

– Ką turi omenyje? – Tai buvo asmeniškas klausimas ir Rubė žinojo, kad be reikalo jį uždavė. Jai nereikėtų to skatinti. Keilamas Vestmoras buvo tik vienos nakties nuotykis. Tas vyras, jo praeitis ir sudėtingos emocijos, kurias jis vakar jai sukėlė, geriau jau liktų nepaliestos.

– Kelas sako, kad netiki meile. Kad ji neegzistuoja, –

atsiduso Medė. – Bet nemanau, jog tai tiesa. Netiesa, kad jis ja netiki. Jis paprasčiausiai nepasitiki. Ar net bijo pasitikėti. O jei pasitikėtų, baigtų dienas tokioje pat nelaimėje, kurią mano tėvai vadino santuoka.

– iš to, ką Kelas man sakė, neatrodo, kad jūsų

tėvai labai vienas kitą mylėjo.

– Tiesa. – Medės akys suapvalėjo. – Jis kalbėjo su tavimi apie juos?

Rubė išbalo suvokusi, jog ką tik peržengė dar

vieną ribą.

– šiek tiek.

– Tai neįtikėtina. – Medės veidas nušvito. –

šiek tiek yra daugiau, nei jis kada yra šnekėjęs su manimi. – Ji giliai įkvėpė nekantraudama tęsti pokalbį, kai jos žvilgsnis nukrypo ir ji pašoko nuo kėdės. – Mija, ką darai?

– labai mėgstu blaskes, mamyte, – nekaltai

atsakė Mija, jos veidas ir rankos buvo nusėti sultingo nusikaltimo pėdsakais.

– Žinau, tačiau juk nereikėjo suvalgyti visų, mažute.

Dar ne.

Rubė sukikeno ir nepaisydama nusivylimo padėjo

Medei sutvarkyti netvarką. Ji troško išgirsti daugiau apie Kelą, o tai negerai. Jai nederėtų norėti išgirsti daugiau; smalsumas ir taip pridarė užtektinai bėdų.

SAlSA, šOKOlADAS iR KARšTi BUčiNiAi | 137

Medei pakėlus dukrelę, ši sucypė ir ėmė aršiai

rangytis tiesdama rankytes.

– Dėde Kelai, mano dėde Kelai.

Rubė stebėjo, kaip Medė nuleido mergaitę ir ši

nulėkė per virtuvę taip greitai, kaip tik leido mažos kojelės.

– Sveika, Mija. Kaip jubiliatė? – Kelas priklaupė

ant vieno kelio ir nepatogiai pagavo dukterėčią, kai ši atsitrenkė į jį ir apglėbė rankomis.

Mijai ėmus burbuliuoti, jis kreivai jai nusišypsojo ir perbraukė ranka plaukus. Tačiau kai ji panardino veidelį Kelui į kaklą ir jis pakėlė ją, jo žvilgsnis nukrypo į Rubę.

Smaragdo žalumas žvilgėjo tamsiai ir pavojingai,

o žandikaulis buvo įsitempęs.

Rubė nurijo seiles. Ar ilgai jis stovėjo tarpduryje?

– Tuoj grįšiu, Mija, – tarė Keilamas perduodamas

vaiką motinai. – Neužtruksiu, pažadu. Tačiau pirmiausia privalau pasikalbėti su savo drauge Rube. –

Nuo laukinio pykčio jo balse Rubės sprandas pasi

šiaušė ir įsitempė. – Asmeniškai.

Keturioliktas skyrius

– Jau gali paleisti mano ranką. Nepabėgsiu, – nekantriai tarė Rubė po to, kai Kelas ją nutempė laipteliais žemyn į paplūdimį.

Nuo tada, kai išstūmė ją iš namo pro galines

duris ir nuvedė takeliu per uolas, Kelas nepratarė nė

žodžio. ir ji tai pakentė. Akivaizdu, kad jis suglumo dėl to, ką išgirdo. Matyt, užėjo į virtuvę, nugirdo jas su Mede kalbantis ir nebuvo patenkintas jų diskusija.

Tačiau kaltė, kurią Rubė jautė dėl savo smalsumo,

tuojau pasislėpė po didžiule susierzinimo banga.

Pagaliau paleidęs jos ranką, Kelas nužingsniavo į

priekį ir tvirtai sustojo plačiai išžergęs kojas. Pažvelgusi į griežtą pečių liniją, Rubė spėjo, kad suglumęs šiek tiek per švelniai pasakyta. Jis vis dar nepratarė nė žodžio, stovėjo atsukęs jai nugarą, o vėjas gairino jai skruostus, tylūs banglentininkų balsai paslėpė neramų širdies plakimą.

– Tai apie ką troškai pasikalbėti? – burbtelėjo ji negalėdama tylomis laukti sprogimo. Rubė nemėgo,

kai jai įsakinėjo. Nesvarbu, kas.

Piktas keiksmažodis nuskriejo pavėjui. Ji gūžtelėjo, kai Kelas staigiai atsisuko ir priėjo prie jos.

– Daugiau niekada nekalbėk apie mane su mano seserimi, – tarė jis, palenkęs virš jos griausmingą veidą.

SAlSA, šOKOlADAS iR KARšTi BUčiNiAi | 139

Rubė sukryžiavo rankas ant krūtinės, leisdama pasipiktinimui įsitaisyti stubure. Galbūt jis ir turėjo teisę būti šiek tiek nusiminęs, bet šitai jau buvo per daug.

– Negrasink man, Kelai, – tarė ji, nesileisdama

užspeičiama nei jo, nei jo nervingumo.

– Grasinti tau? – Keilamas žingtelėjo arčiau ir

pirštais suėmė jos smakrą, priversdamas ją pažvelgti tiesiai į degančias akis. – Dabar norėčiau persimesti tave per kelį ir pliaukštelėti per užpakalį, todėl patikėk, dar lengvai išsisukai.

Negailestingai ignoruodama tamsų susijaudinimą, pervėrusį ją išgirdus aistrą jo žodžiuose, Rubė pasuko galvą iš jo gniaužtų.

– O aš galvojau, kad tu pernelyg padorus, kad

svarstytum apie sadomazochistinį gyvenimo būdą.

– Aš nejuokauju, po velnių, – suurzgė Kelas, jos

mėginimas sumažinti įtampą buvo velniškai nesėkmingas. – Ką jai pasakei?

Jo žodžiai buvo pritvinkę pykčio. logikos, civilizuoto elgesio šydas buvo sudraskytas. Rubei nesisekė

suprasti tokios netikėtos audros, ji mėgino nuraminti laukinį širdies plakimą ir įtampą, lyg elektrą nusidriekusią tarp jų.

Kas, po paraliais, jį taip suerzino?

– Apie ką?

– Apie tai, ką tau pasakojau vakar. Apie tai, ką žinojau. Apie mano tėvą ir jo meilužes, – Kelas smogė

jai žodžiais, tačiau tai, ką Rubė pamatė jo akyse šalia pykčio, šokiravo ją. Panika.

Jos širdis krūtinėje susitraukė, ją užplūdo toks

stiprus švelnumas, kad net suskaudo.

140 | HeiDi Rice

– Niekada Medei to nepasakojai?

– Žinoma, ne.

– Kodėl?

Kelas atsuko nugarą klausimui ir panardino

kumščius į šortų kišenes. Visas jo kūnas nuo įtampos virpėjo.

– Apie ką, po velnių, galvojau tau išsiliedamas? – sumurmėjo jis labiau sau nei jai. – Matyt, išėjau iš proto.

– Nieko jai nepasakojau, Kelai. – Priėjusi artyn

Rubė uždėjo delną jam ant nugaros. Troškimas jį paliesti, nuraminti, užliejo ją nuo galvos iki kojų. – Bet tu turėtum papasakoti.

Ji pajuto, kaip jo nugaros raumenys įsitempė.

Atsisukdamas Kelas netvirtai nusijuokė ir atsitraukė nuo jos rankos.

– Nežinai, apie ką kalbi.

– Kelai, kaip gali galvoti, jog tai tavo kaltė?

Kodėl jis toks žiaurus sau?

– Kai Medei buvo keturiolika, ji užtiko jį dulkinant savo sekretorę, jos tai vos nesugniuždė! –

suriko jis. – Tai mano kaltė. Jei tik būčiau galėjęs jį

sustabdyti. Jei būčiau pasakęs motinai. Jei būčiau parodęs Medei, koks jis iš tiesų.

– Tai ne tavo kaltė! – atšovė jam Rubė. – Nejau nesupranti, jog nesvarbu, ką būtum ar nebūtum padaręs, tai nieko nepakeistų? Yra dalykų, kurių tu negali valdyti, kad ir kaip norėtum. Privalai pasakyti jai, Kelai.

Jis pajuto skaudų nusivylimo dūrį.

– Nei aš, nei tu jai nieko nesakysime. Tai tik

atvers senas žaizdas, kurios jau užgijusios.

– Kaip jos gali būti užgijusios, jei atsiriboji nuo vienintelių savo šeimos narių?

SAlSA, šOKOlADAS iR KARšTi BUčiNiAi | 141

– Nekalbu apie save. Aš neturiu jokių žaizdų.

Kalbu apie Medę.

Kaip jis gali būti toks iškalbingas, protingas ir

analitiškas, tačiau toks neišmanėlis paprasčiausiuose žmogiškuose santykiuose?

Kelas turi žaizdų. ir, Rubė įtarė, jo žaizdos daug gilesnės nei Medės.

– Medė stipresnė, nei manai, – tarė Rubė mėgindama prieiti prie jo iš kitos pusės. – Tau nereikia jos ginti.

– iš kur tu žinai? iš vieno dešimties minučių

trukmės pokalbio su ja? – urgztelėjo jis. – Manau, jog savo seserį pažįstu daug geriau nei tu.

Rubė nekreipė dėmesio į Kelo balse išgirstą panieką. Jis vis dar pyko, vis dar nesivaldė.

– Kaip tu gali ją pažinoti? – atšovė ji. – Juk nė

nepasikalbi su ja! – Rubė giliai įkvėpė, nusprendusi priversti jį išklausyti. – Ji stipri, savarankiška moteris, kuri čia kuria namus. Kuria meilės kupinus santykius. Gyvenimą, kuris jai rūpi. Jeigu tu taip puikiai prisitaikęs, kodėl bijai būti jo dalimi?

– Nebijau. Tiesiog nenoriu būti jo dalimi, – tarė

jis, nuo įtampos visi jo veido raumenys įsitempė.

– Žinoma, nori.

Kelas garsiai nusikeikė.

– Ar bent supranti, kaip juokingai tai skamba iš

tavo lūpų? Jei iš tiesų manai, kad namai ir šeima yra taip nuostabu, kodėl to paties nesusikūrei sau?

Norėdama atsakyti į spjaute išspjautą komentarą,

Rubė pravėrė burną. Tada vėl užvėrė.

Ji rankomis apsivijo savo liemenį, sūrus vėjas

142 | HeiDi Rice

draikė plaukus ir gėlė skruostus. Žodžiai pataikė į

dešimtuką.

– Kalbame ne apie mane, – tarė ji, iš visų jėgų

mėgindama išlikti logiška ir nepasiduoti emocijoms, nors viduje viskas virė, o širdis degė. – Apie tave ir...

– Jau baigėme. – Kelas sugriebė ją už rankų ir

kilstelėjo ant pirštų galiukų. – šis pokalbis baigtas.

Jo lūpos sutraiškė jos lūpas, bučinys buvo žiaurus ir reikalaujantis, tačiau toks beviltiškas ir aistringas, kad Rubė pajuto savo kūną nutirpstant iki pat pirštų

galiukų.

Protas liepė jai atstumti Kelą, nepasiduoti jo mėginimams nutildyti ją. Bet širdis ir hormonai šaukė

visiškai priešingai.

išlaisvinusi rankas, Rubė panardino pirštus į jo

plaukus ir pravėrė burną, leisdama karščiui praryti juos abu. Ji mito Kelo aistra, pykčiu, spaudėsi prie kieto jo susijaudinimo – į nepajudinamą jo valios jėgą atsakydama nenugalimu troškimu.

Rubė neabejojo, kad šiuo bučiniu Kelas nori ją nubausti, tačiau kai pagaliau pakėlė galvą, jis atrodė priblokštas ir sujaudintas, o agresijos audra buvo praėjusi.

– Kodėl niekada nedarai to, kas liepta? – sumurmėjo jis priglausdamas savo kaktą prie jos, rankomis glamonėjo jos sėdmenis ir įtampa jo pečiuose sušvelnėjo.

Rubė buvo beveik tikra, kad tai retorinis klausimas, tačiau vis vien atsakė:

– Nes tai siaubingai nuobodu.

Kelas šiurkščiai nusijuokė.

– Na, šia yda tavęs niekas negalėtų apkaltinti.

SAlSA, šOKOlADAS iR KARšTi BUčiNiAi | 143

Neištarta mintis, kad buvo keletas kitų ydų, kuriomis jis tikrai galėtų ją apkaltinti, šiek tiek įžeidė

Rubę, bet ji nuleido tai negirdomis. Delnais suėmusi jo skruostus, pažvelgė į akis.

– Pasakyk jai, Kelai. Nebeslėpk to. – Rubė mąstė

apie savo pačios šeimą ir paslaptį, kuri galų gale ją sugriovė. – Patikėk, paslaptys niekada neatneša nieko gero.

Kelas sunkiai atsiduso ir atsitraukė.

– Pamąstysiu apie tai, – tarė.

Tai buvo pasiekimas. Kompromisas. Galbūt jis

pagaliau pasikalbės su Mede, įsileis ją atgal į savo gyvenimą. O gal ir ne. Tačiau Rubė padarė viską, ką galėjo. Dabar nuo jos niekas nebepriklausė.

Ji irgi atsitraukė, leisdama jo rankoms nukristi

nuo klubų, staiga supratusi savo pačios emocijų

intensyvumą. Rubei kėlė nerimą stiprus krūtinėje

įstrigęs troškimas padėti, išspręsti, suprasti šį tvirtą, neperprantamą vyrą.

Ją vedė širdis ir ji nė nemanė to gailėtis, tačiau dabar jai reikėjo klausyti proto. ir atsitraukti. Savo pačios labui.

– Gerai. – Ji nusibraukė nuo akių plaukus, leido

vėjui nupūsti neklusnias sruogas nuo veido. – Taip ir padaryk, – tarė ji staiga pasijutusi beviltiškai nuoga.

ir labai nejaukiai.

Keilamas perbraukė krumpliais jai per skruostą,

nykščiu patrynė lūpą.

– Spėju, greituko paplūdimyje nebus? Kad galutinai susitaikytume.

Smagus pasiūlymas buvo skirtas nuotaikai praskaidrinti, bet nuo jo Rubės širdis vis vien ėmė plakti dvigubai greičiau.

144 | HeiDi Rice

– Bijau, kad pažadėjau iškepti keksiukų prie torto, –

pasakė ji, nusprendusi ignoruoti gerklę gniaužiantį

jausmą. – Be to, turiu taisyklę nedaryti nieko, nuo ko sunkiai pasiekiamose vietose gali atsirasti smėlio.

Kelas nusišypsojo ir jos širdis skausmingai šoktelėjo.

Prisimink, Rube, tai netikri santykiai. Ir tu nenori, kad jie tokiais taptų.

Rubės blakstienos suvirpėjo, ji nepadoriai kilstelėjo antakius.

– Bet galime tai atidėti kitam kartui. Tik nepamiršk savo botagėlio, – pridūrė ji taip pat stengdamasi praskaidrinti nuotaiką.

Seksas taip paprasta, Rubei nesudėtinga pasiūlyti

jo Kelui. ir tai buvo vienintelė priežastis, dėl kurios ji čia.

Kelas sukikeno, jo juokas buvo kupinas troškimo

ir dėkingumo. Vieną sykį Rubė jau buvo pasinėrusi į

tai, tačiau dabar tai ėmė virsti priklausomybe.

laikydamas ją už rankos, Kelas nuėjo link laiptų,

iškaltų uoloje. Pradėjo lipti.

– eikš, iki šiol dar nesu buvęs trimetės gimtadienio vakarėlyje. Bus naujas potyris.

Jausdama Kelo delno šilumą jam vedant ją laiptais

aukštyn – ir girdėdama tokią pat šilumą jo balse – Rubė

negalėjo nepasiduoti pranašumo ir pasiekimo jausmui, be to, tuoj pat pajuto jam švelnumą. ir ėmė trokšti to, ko niekada iki šiol netroško, to, kas pavergė ją tą pačią akimirką, kai ji įžengė į Madelenos King namus.

Nė vienas iš šių jausmų nebuvo ypatingas. Ne

visai. Rytoj ji ir Kelas išsiskirs. ir viskas, ką jie patyrė

per šias kelias dienas, bus pamiršta.

Penkioliktas skyrius

– Mede, gal galėčiau su tavimi šnektelėti? – paklausė Kelas patenkintas tuo, kad jo balsas skambėjo lygiai ir gana tvirtai. Buvo vėlyva popietė, saulė

kabėjo žemai virš uolų. Jis prisidengė akis nuo spindulių nė pats nesuprasdamas, kodėl išlėkė iš namų

pastebėjęs seserį lauke tvarkant gėlių darželį.

iš tiesų jis nesiruošė pasinaudoti Rubės patarimu.

Visą dieną mėgino paneigti ir pamiršti jųdviejų pokalbį. Rubė nesuprato, ką kalba. Jis būtų kvaištelėjęs, jei imtų kalbėtis su Mede apie tai, ką jie abu pamiršo prieš daugybę metų.

Tačiau Rubė užkliudė kažkokias jo sielos stygas,

nors vakar vakare jis pažadėjo sau, kad daugiau jos neprisileis taip arti. Kažkas sujudėjo, kai Kelas pamatė

ją patylomis šnekantis su jo seserimi. ir jo kantrybė

trūko. Nors jam ir pavyko susiturėti, nepanašu, kad emocinė pusiausvyra grįžo.

Dienai bėgant kiekviena smulkmena kėlė vis

didesnį nerimą. Tai, kaip paprastai ir su kokiu

džiaugsmu jo sesuo surengė vaikams arbatos vakarėlį.

Tai, kaip išdidžiai spindėdama Rubė ant stalo sudėliojo savo keptus keksiukus. Tai, kaip mažas, kompaktiškas Mijos kūnelis įsitaisė jam ant kelių, kai 146 | HeiDi Rice

mergaitė užpūtė žvakes. Jis jautėsi lyg stebėtojas, pa

šalinis savo šeimos šventėje. Tarsi kažko jo gyvenime trūktų, nors jis žinojo, jog to negali būti.

Tačiau kad ir kaip stengėsi, jam nepavyko priversti tuštumo skrandžio dugne dingti po velnių. Todėl

Kelas buvo priverstas pripažinti, kad galbūt Rubė teisi.

Jis buvo skolingas Medei atsiprašymą. Ne tik dėl

to, kaip vakar vakare su ja elgėsi. Bet ir dėl to, kaip elgėsi jau metų metus – juk buvo lengviau atsiriboti nuo sesers, nei pripažinti tiesą. Kad jis siaubingai susimovė vaikystėje.

Galbūt jei pagaliau nusimestų nuo pečių tą naštą,

viskas grįžtų į savo vėžes.

– Žinoma. – Medė pakilo, nusibraukė purvą

nuo džinsų ir užsikišo plaukų sruogą už ausies. Apsivilkusi sodo drabužiais, su švytinčia šypsena veide, ji atrodė neįtikėtinai jauna ir nerūpestinga, Kelui ji skausmingai priminė mažą išdykusią mergaitę, kurią galų gale priveikė tėvų nesantaika. Kodėl jis iki šiol to nematė? To, kad santuoka su Rajumi grąžino tą

džiaugsmingą vaiką? Pavertė Medę žmogumi, kuriuo

ji ir turėjo būti.

– Bet ar galiu pirmiau kai ką pasakyti, Kelai? – Ji suėmė jo delnus ir pakėlė juos prie savo skruosto. –

Ačiū, kad atvykai. Ačiū, kad prisidėjai prie vakarėlio.

Mijai buvo labai smagu. – Ji nusijuokė. – Man taip svarbu, kad tu čia.

O, velnias.

Kelas įsitempė žiūrėdamas į akyse blizgančius

jausmus, nebebūdamas toks tikras, kad pasikalbėti iš tiesų yra gera mintis.

SAlSA, šOKOlADAS iR KARšTi BUčiNiAi | 147

– Žinau, jog mes verčiame tave nepatogiai

jaustis. – Jos balsas prablaivėjo. – Atleisk už tai. Tikiuosi, dabar tau bus paprasčiau atvykti, kai tik panorėsi. Bet aš tavęs dėl to nebespausiu. Aplankyk mus tada, kai pats to panorėsi.

Medė paleido jo rankas, nuo lūpų nusklendė

švelnus atodūsis.

– Tu nespaudei manęs, Meds, – sumurmėjo

Kelas, pirmąkart nuo pat vaikystės taip ją pavadindamas. – ir nevertėte manęs nepatogiai jaustis. Visa tai padariau pats. Turėjau kai ką tau pasakyti. Tačiau nepasakiau.

Džiaugsminga jos šypsena virto smalsia.

– Nesuprantu.

ir Kelas jai papasakojo. iš pradžių nė negalėjo į ją pažvelgti. Todėl tiesiog žiūrėjo per pievas jūros link, viduje, po šonkauliais, viskas sukosi, bet jis prisivertė

pasakyti seseriai tiesą. Skausmingos detalės, pasakojamos šaltu, monotonišku balsu, atrodė dar bjauresnės, dar nešvankesnės, palyginti su gaiviu sūriu jūros oru ir ryškiomis Medės sodo spalvomis.

Ji klausėsi tylomis ir uždavė tik vieną keistą klausimą.

Jos šypsena užgeso, pasislėpė, vos tik Kelas pagaliau pa

žvelgė jai į akis. Tačiau pasibjaurėjimas, priekaištas, kurį

jis tikėjosi išvysti jos veide, taip ir nepasirodė. Viskas, ką jis pamatė, buvo begalinis prielankumas.

Jam baigus nuriedėjo vieniša ašara, kurią Medė

tučtuojau nusibraukė.

Pakildama ant pirštų galiukų, ji rankomis apsivijo brolio pečius ir pabučiavo į skruostą.

– Tau nereikėjo tokios siaubingos naštos nešti

vienam.

148 | HeiDi Rice

– Nereikėjo nuo tavęs slėpti. – Dabar tai atrodė

taip suprantama. Kodėl jis niekada nematė to, ką

Rubė pastebėjo per vieną dieną? – Gailiuosi, kad nepasakiau anksčiau.

Medės lūpose vėl gimė švelni, saulėta šypsena.

– ir aš. Bet geriau vėliau nei niekada. – Ji įsikibo jam į parankę, prisitaikė prie jo žingsnių ir juodu nužingsniavo atgal link namų. – Pasakyk, ar Rubė

prisidėjo prie tavo sprendimo pagaliau su manimi

pasikalbėti?

Kelas šaltai gūžtelėjo, Rubės vardas vertė jo

jausmus įsisiubuoti.

Rubė buvo labiausiai piktinanti, impulsyviausia,

beprotiškiausia jo sutikta moteris. Kaip jai pavyko šitaip susukti jam protą nuo aistros? Priversti jį

jaustis taip, lyg jo galva tuoj sprogs iš nusivylimo kaskart, kai ji iškelia jam iššūkį? ir drauge prasmukti pro kont rolę, kuriai jis patikėjo savo sveiką protą?

– Nesakysiu nė žodžio, tai gali būti panaudota

prieš mane.

Arba nustumti mane į beprotybę.

Medė gudriai nusišypsojo.

– Kartais, man rodos, tu pernelyg protingas, Kelai.

Jis permetė ranką per liekną jos figūrą ir švelniai spustelėjo, kai sesuo prisispaudė jam prie šono.

– Stengiuosi, – tarė jis. Nors tą akimirką jautėsi labai kvailas.

Kelas padarė tai, ką siūlė Rubė, pasakė Medei tiesą, tai kodėl neatrodė, kad to pakanka?

Kai jis drauge su Mede įžengė į svetainę, pastebėjo SAlSA, šOKOlADAS iR KARšTi BUčiNiAi | 149

Rubę plepant su Rajumi prie didžiulio lango. Ji apsi

žvalgė ir besileidžianti saulė raudonai nudažė jos plaukus.

Jų akys susitiko ir Kelas krūtinėje pajuto paiką

bakstelėjimą, o širdis pakilo į gerklę.

Velnias, nieko jis nesutvarkė.

šešioliktas skyrius

– Medė, Rajus ir Mija nuostabūs, – sumurmėjo

Rubė žiūrėdama pro priekinį ferario langą. iš vienas ant kito sudėtų akmenų pastatytos sienos ir vešli

Kornišo žaluma plaukė pro langus, dramatiškas

kraštovaizdis dar labiau aštrino prieštaringų emocijų

sąmyšį. – Ačiū, kad pakvietei mane keliauti kartu.

Buvo labai smagu.

– Judvi su Mede greitai susidraugavote, – pareiškė

Kelas. – Girdėjau, kad ji pakvietė tave atvykti spalį.

Jo balsas buvo šiurkštus, lakoniškas ir Rubė

svarstė, ar sarkazmas jo žodžiuose jai tik pasigirdo.

Nejau Kelas jaudinosi, kad ji gali būti tokia kvaila ir priimti Medės kvietimą?

– Taip, ji pasielgė labai maloniai. Bet aš negalėsiu atvykti, – tarė ji tvirtai. – Spalį pats darbymetis, reikia ruoštis begalei Helovino ir fejerverkų vakarėlių.

Kad ir kaip to norėtų, daugiau Medės ji nelankys.

Juk Rubė ne kvailė. O jei pasirodytų ir Kelas, už parankės vesdamasis kitą merginą? štai tau ir nepatogi situacija.

Tačiau jausmas, iš skrandžio nusileidęs iki kojų

pirštų galiukų, kai Kelas nieko neatsakė, nebuvo panašus nei į nepatogumą, nei į gėdą.

SAlSA, šOKOlADAS iR KARšTi BUčiNiAi | 151

– Suprantu, – pagaliau prabilo jis.

Jausmų kamuolys jos gerklėje didėjo. Rubė nurijo

jį nusprendusi nepasiduoti beprasmiškam silpnumui. Ko ji iš viso tikėjosi? Kad jis pasiūlys jai atvykti drauge su juo?

To nebus. Vien todėl, kad vakar jis mylėjosi su ja taip, lyg be jos negalėtų gyventi. Vien todėl, kad ji matė nuostabą jo veide, kai Mija, užpūtusi žvakes, spontaniškai jį apkabino. Vien todėl, kad jo akyse ji pastebėjo keistą atsipalaidavimą, kai prieš valandą jis įėjo į namą drauge su Mede. Vien dėl to, jog, panašu, kad jis pasišnekėjo su seserimi, kaip ji ir siūlė.

Visa tai nieko nereiškia.

Seksas jiems sekėsi geriausiai. Todėl, savaime suprantama, fizinis ryšys jų paskutinę naktį bus ypač stiprus. Medė buvo Rubei artima siela, su Rajumi

ir Mija ji puikiai susidraugavo, tai kodėl gi nebūti emocionaliai žinant, kad niekuomet daugiau jų nepamatys?

Tai neturi nieko bendra su Kelu. Ar ta kvaila

viltimi, pražydusia vaikų vakarėlio metu ir paskui, kai juodu atsisveikino su Mede ir jos šeima, jog yra galimybė, kad jų romanas tęsis.

Rubė tikrai nesėdėjo sulaikiusi kvėpavimo,

laukdama, kol Kelas pasiūlys jiems dar sykį susitikti.

Ji nelaukė, kol vaikinai pakvies ją į pasimatymą. Jei norėjo, kvietė pati. O dabar nenorėjo. Viskas, ką įrodė

šis savaitgalis, yra tai, kad leido sau tapti priklausoma nuo Keilamo Vestmoro. Jo įgūdžiai ir ištvermė lovoje buvo neįtikėtini, todėl tai tikrai nebuvo staigmena.

Kartelę jis iškėlė tikrai aukštai.

152 | HeiDi Rice

iš tiesų.

Silpna šypsena išlenkė Rubės lūpas išgirdus, kaip

jis įjungia žemesnę pavarą, kad įsuktų į siaurą posūkį.

Na, gerai, galbūt, ji jame atrado ir gilumą, emocinę dorą, kurios tikrai nesitikėjo. ir stebinantį pažeidžiamumą, besislepiantį po valdinga išore. Tačiau tai nedarė jų labiau suderinamų, nei jie buvo prieš dvi dienas... Kelas neieško nei meilės, nei įsipareigojimų.

Jis tuo nepasitikėjo. ir Rubė nieko nepakeis.

– Ar neprieštarausi, jei numigsiu? – paklausė

ji staiga supratusi, jog trokšta paskęsti miego užmarštyje. Norėjo, kad išdavikiškos mintys nustotų

suktis jos galvoje. O beprasmiški troškimai nesvaigintų širdies.

– Žinoma, miegok.

iš Kelo balso Rubė suprato, kad jis paniuro, tačiau pažvelgti į jį nebedrįso.

leisdama sąmonei nusklęsti, ji meldėsi, kad

galėtų išbūti komoje kitas šešias valandas. Kvailos ašaros graužė akis ir ji nuožmiai jas nurijo.

Būk realistė, Rube Delisantro. Prisimink, tu nenori to, ką turi Medė ir Rajus. Dar ne. Nesi pasiruošusi. Be to, tikrai neturėsi to su tokiu vyru kaip Keilamas Vestmoras.

Tačiau protui galų gale atsijungiant ir grimztant

į kietą miegą, Rubė nesugebėjo prisiminti nė vienos geros priežasties, kodėl.

Kelas įsuko į greitkelį ir iki galo nuspaudė akseleratoriaus pedalą. Jis norėjo kuo greičiau baigti šią velnišką kelionę. Jei Rubė miegos ilgai, jis dar turi SAlSA, šOKOlADAS iR KARšTi BUčiNiAi | 153

vilties grąžinti juos abu į londoną ir atsisveikinti, kol nepasielgė kvailai.

Juodu su Rube neturi bendros ateities. Net

trumpos. Todėl čia jų romanas turėjo baigtis.

Žinoma, Rubė privertė Kelą pastebėti dalykus,

kuriuos jis turėjo pamatyti jau prieš daugelį metų.

ir galbūt jų santykiai tapo daug intensyvesni, nei jis paprastai leisdavo. Kelas žavėjosi jos uolumu ir atkaklumu, jos sumanumu ir užsispyrimu. Bet visa tai nesvarbu. Galų gale. Nes jam nereikėjo nieko

pastovaus. O Rubė tokia moteris, kuri nusprendusi

įsipareigoti atiduos visą save. Po jos neįtikėtinai seksualia išvaizda slypėjo didelė širdis – ji trokšta ne tik aistros, bet ir meilės, o to Kelas jai negalės duoti.

šį savaitgalį jo gyvenimas apvirto aukštyn kojomis. Jis buvo priverstas pripažinti tiesą apie save ir savo praeitį, ta patirtis paliko jį emociškai pažeidžiamą, o prie to Kelas buvo nepratęs. Nenuostabu, kad elgėsi neracionaliai.

Jis užuodė sultingą vanilinį aromatą, kuriuo

kvepėjo visas automobilis. Kažkokiu mistiniu būdu

ši moteris sugebėjo vesti jį iš proto – ji neturėtų jo valdyti, tačiau valdė.

Vienintelis būdas sustabdyti šią beprotybę – paleisti ją. Bet galingam sportiniam automobiliui vis mažinant atstumą iki londono, Kelas jautė, kaip jo ryžtas slūgsta lyg vanduo nuleidžiamoje pelkėje... kol vienintelis likęs barjeras buvo išdidumas. Jis negalėjo paprašyti Rubės tęsti jų santykių, nes tai suteiktų jai pernelyg daug valdžios. O jos ji ir taip jau turėjo užtektinai.

154 | HeiDi Rice

Tačiau jeigu Rubė paprašytų pirma ar bent duotų

ženklą, kad nori jo taip pat kaip jis jos. Tada jis galėtų

nustatyti taisykles. Surizikuoti ir grąžinti ją į savo lovą, bent trumpam.

– Gal užnešti tavo daiktus? – paklausė Kelas

iškėlęs odinę Rubės rankinę iš automobilio ir užtrenkęs bagažinę.

Rubės širdis suvirpėjo, bet ji tuoj pastebėjo ant

jo piršto tabaluojančius automobilio raktelius. Jis siūlėsi nunešti jos daiktus. Nieko daugiau.

– Nereikia, nusinešiu pati. – Rubė suėmė rankeną, stengdamasi pirštais nepaliesti jo, ir paėmė rankinę.

Ranka nusibraukusi plaukus nuo veido, nusišypsojo

jam tikėdamasi, jog šypsena neišdavė jos jausmų.

Nebuvo lengva, širdžiai daužantis krūtinėje. – Buvo smagu, Kelai. Bet aš išsekusi.

Ji nusisuko, nes ašaros buvo pavojingai arti. Jai teks nusižudyti, jeigu jis pamatys ją verkiant, todėl ėmė žingsniuoti greičiau. Kuo greičiau vėl bus viena, tuo greičiau galės nusipurtyti šią keistą ją pagavusią nuotaiką.

– Palauk. Nejau negausiu nė atsisveikinimo bu

činio?! – šūktelėjo Kelas jai pavymui. Jo balsas buvo kupinas įtampos, neliko nė pėdsako jo įprasto laisvo žavesio. Rubės širdis skausmingai plakė krūtinėje, o gumulas gerklėje augo.

Ji sustojo ir apsisuko. Jo ilgas, raumeningas kūnas, apšviestas gatvės žibintų, jam pasilenkus nuvalyti sportinio automobilio šono, privertė jos skrandį susisukti į mazgą.

SAlSA, šOKOlADAS iR KARšTi BUčiNiAi | 155

– Ačiū, bet ne. – Sustingusi lūpose šypsena atrodė

lyg iškalta akmenyje. Pirštų galais Rubė palietė savo skruostą. – Nenoriu ir vėl būti subraižyta.

Ji stovėjo lyg užburta jo žalių akių žvilgesio, o

Kelas stebėjo ją, rodėsi, visą amžinybę. Gniužulas gerklėje gėlė, rankinę laikančios rankos krumpliai pabalo, Rubė mėgino nugalėti kvailai besiblaškančią viltį, kuri nemirė visos begalinės kelionės namo

metu – kurios didžiąją dalį ji apsimetė mieganti.

Kažkur tolumoje pasigirdo sirenų garsai, lyg peilio ašmenys perrėžę įtampą. Kelas gūžtelėjo.

– Na, gerai.

Atsistūmęs nuo automobilio, jis pametėjo raktelius į orą ir pagavo delne. Tada pamojavo jai.

– Gal dar kada pasimatysime, Rube.

Po kelių sekundžių Kelas jau sėdėjo automobilyje,

užvedė variklį ir nulėkė tolyn.

Rubės širdis sprogo, vaizdas išsiliejo, o gerklė užsivėrė jai sušnibždėjus:

– Galbūt, Kelai.

Septynioliktas skyrius

– Ak! – cyptelėjo Rubė tekštelėjusi padėklą su ką

tik iškeptais keksiukais ant stalo.

– Ar tau viskas gerai? – Tuoj pat prišoko ela.

Rubė linktelėjo čiulpdama apdegintą delno vietą,

stengdamasi nešaukti. Sekėsi sunkiai.

Praėjo dvi savaitės nuo tada, kai Keilamas Vestmoras išnyko iš jos gyvenimo. Tačiau šįryt lipdama iš lovos po dar vienos bemiegės nakties, laukiniams vaizdams sukantis galvoje, kūną maudžiant, lyg būtų

sumušta su beisbolo lazda, Rubė pagaliau turėjo pripažinti tiesą.

Ji jautėsi apsėsta to laukinio savaitgalio romano.

Apsėsta vyro, kurį pažinojo vos tris dienas. Vyro, kuris jai visiškai netiko, bet jos kūnas ir mintys kažkodėl nusprendė priešingai.

Rubė negalėjo būti jo įsimylėjusi, nes tai būtų visiška kvailystė. Ji jau buvo įsimylėjusi ir tas jausmas nebuvo nė trupučio panašus į tai, ką jautė dabar.

Meilė yra paprasta, nereikalaujanti pastangų, neskausminga, maloni. Vienas iš gyvenimo malonumų.

O šis keistas ilgesys ir troškimas vėl pamatyti Keilamą nebuvo nei neskausmingas, nei malonus, nei džiugus.

ir ji negalėjo Kelo pamiršti, kad ir kaip stengėsi. Be SAlSA, šOKOlADAS iR KARšTi BUčiNiAi | 157

to, Rubė niekuomet nebuvo ta, kuri skambina pirma, nes tai būtų neįtikėtinai kvaila. O ji tikrai nėra kvaila moteris.

Bet jei tai ne meilė, tai kas? ir kodėl ji negali to pamiršti?

ela delnais suėmė jos ranką ir įsistebeilijo į ryškią raudoną liniją.

– Oi. Nusidegini jau trečią kartą per savaitę.

– Žinau, – sumurmėjo Rubė, leisdama draugei

nuvesti ją prie kriauklės.

šaltas vanduo aptaškė jautrią odą, nuslopindamas

degantį skausmą delne. Tačiau visiškai nepadėdamas niekur nedingstančiam maudimui krūtinėje.

Vieną sykį jos motina pasakojo istoriją apie tai,

kaip ji įsimylėjo Rubės tėvą. Tai buvo tikra meilė iš pirmo žvilgsnio. Kai jie abu, dar būdami vaikai, buvo italijoje.

Būdama mergaitė, Rubė šią istoriją laikė neapsakomai romantiška. Paauglystėje – kiek beprotiška. O

po motinos mirties subyrėjus šeimai, ji ėmė abejoti, ar tai iš viso tiesa. Kaip jos motina galėjo mylėti tėvą ir permiegoti su kitu vyru?

Tačiau pastarąsias dvi savaites Rubė vis dažniau

prisimindavo svajingą motinos istoriją. Nuo tada,

kai ji ir Keilamas išsiskyrė. ir dabar mintis, kad tai galėtų būti tiesa, kad iš tiesų įmanoma įsimylėti vos per minutę – ar kelias dienas – privertė ją išsigąsti.

Rubė nenorėjo nuo nieko priklausyti. Visiškai atsiduodant, be jokių išankstinių nuostatų, amžiams. Ji taip lengvabūdiškai pasakė Keilamui Kornvale, kad

meilė yra labai svarbi. Kad ji reiškia kur kas daugiau 158 | HeiDi Rice

nei aistra. O kas, jei meilė pritykintų prie tavęs, tau nematant? ir negalėtum jai atsakyti?

Rubė tuoj pat papurtė galvą, norėdama atsikratyti

tos minties. Kaip kvaila. Juokinga. Kelionė pas

Medę tik privertė suvokti, kaip iš tiesų ji trokšta savo šeimos. Metų metus ji neigė viduje kirbantį norą

turėti ilgalaikį, meilės kupiną ryšį, nes bijojo, jog visa tai atsisuks prieš ją, kaip jau yra atsitikę anksčiau.

Medė ir Rajus privertė ją suprasti, kad rizikuoti vis dėlto verta. O tada Rubė susižavėjimą jais kažkokiu būdu perkėlė į Kelą.

Kas yra visiškai suprantama.

Jos elektros išlydžiui prilygstanti trauka jam, vos juodu susitiko. Tai, kaip ji džiaugėsi jo pritarimu.

Susijaudinimo virpesys, atsirasdavęs vos jiems likus dviese, ir jųdviejų ryšys jai atradus paslėptą jo pusę.

Visa tai pavertė Kelą tobulu kandidatu jos naujai atgimusiam norui sukurti šeimą.

Tačiau tai juokinga.

Nes Keilamo Vestmoro nedomino šeima, nei

gyvenimas ilgai ir laimingai. Jis pats tai pasakė, o žmonės paprastai apie tai nemeluoja. Po to, ką Kelą privertė iškęsti jo tėvas, nenuostabu, kad jam sunku pasitikėti aplinkiniais.

Vienintelė bėda, kad net visa tai žinodama Rubė

negalėjo nustoti apie jį galvojusi. Jos nuotaikos kito nuo euforijos, vos pagalvojus apie Kelą, iki žlugdančio liūdesio, supratus, kad niekada jo nebepamatys. Ji prarado sugebėjimą dirbti, miegoti ir funkcionuoti kaip normalus žmogus. Dėl to kentėjo jos verslas.

SAlSA, šOKOlADAS iR KARšTi BUčiNiAi | 159

Rubė negalėjo susisiekti su Keilamu. Ką jam pasakytų? Kad nori pratęsti jų savaitgalio romaną? Kad nori santykių su juo? Jis labai aiškiai ir tiesiai pasakė, jog nieko panašaus nenori. Kaip ji paaiškintų savo jausmus jam, jei negali jų paaiškinti nė sau pačiai?

Rubė privalo tai pamiršti. šitai buvo aišku.

– Ar tai kaip nors susiję su tuo vyruku? – švelniai paklausė ela, antiseptiniu geliu tepdama nudegimą. –

Keilamu Kokia ten jo pavardė.

– Kaip atspėjai? – atsiduso Rubė.

Ji stengėsi neparodyti savo beprotybės. Tvardėsi

nepasakojusi elai, nes tai jos sąmyšį tik padarytų tikresniu, apčiuopiamu. ir iki pat šio ryto Rubė paikai vylėsi, jog visa ši katastrofa, kuria virto jos gyvenimas, yra ne kas kita, kaip detoksikacija po tikrai puikaus sekso.

Pats laikas nustoti save apgaudinėti.

Galbūt ji niekada visiškai nepamirš Keilamo

Vestmoro. Jų seksualinis ryšys buvo nenusakomai

stiprus. Bet tai nereiškia, kad ji gali ir toliau apie jį

svaičioti. Jai juk reikia dirbti, dėl Dievo meilės. ir gyventi visiškai gerą, laimingą, ją tenkinantį socialinį

gyvenimą, prie kurio norėjo grįžti be skausmo ir tuštumos viduje.

– Tai jis – tas vienintelis? – paklausė ela tyliu, baimingu balsu.

– Jis tikrai nėra tas vienintelis! – griežtai atsikirto Rubė. Kiek per griežtai. – Jis tiesiog tas, kuris paspruko.

Kol kas praėjo tik dvi savaitės, atkakliai kartojo ji sau. šitas paikas troškimas praleisti daugiau laiko su 160 | HeiDi Rice

Keilamu, ištyrinėti kiekvieną jo asmenybės kertelę, galų gale sunyks. Privalo.

Pakėlusi keksiukų padėklą, Rubė ėmė dėlioti juos

į šaltą indą. Jai reikėjo pasinerti į darbą ir nustoti nuolat apie jį galvoti. Tai būtų puiki pradžia.

– Ar nori apie tai pasikalbėti? – tarstelėjo ela prislopintu balsu.

Rubė norėjo apie tai pasikalbėti. Norėjo aptarti

kiekvieną smulkiausią jų drauge praleisto laiko akimirką. Net pykčius. Bet tai haliucinacijos. O jas ji juk nusprendė ignoruoti.

– Nelabai, – atsakė.

Melodingas durų skambučio dzingtelėjimas privertė ją išmesti vieną keksiuką. Bundantis susijaudinimas buvo tučtuojau suknežintas. Kelas jai neskambins, o ji to ir nenori. Jai ir taip sunku pamiršti poną Neužmirštamąjį, visai nereikia, kad jis pasirodytų ant jos durų slenksčio ir viską dar pablogintų.

– Atidarysiu, – tarė ela ir švelniai pamasažavo

Rubei nugarą prieš nueidama prie durų.

Po kelių minučių draugė įlėkė atgal nešina laišku.

– Tau registruotas laiškas, Rube. Nuo jo.

– Ką? – Rubė sumirksėjo. – iš kur žinai?

ela įgrūdo laišką jai į ranką.

– Yra atgalinis adresas.

laikydamos ploną voką, Rubės rankos drebėjo. Ji

perskaitė atgalinį adresą, išraitytą dailia rašysena, virš jo puikavosi Keilamo Vestmoro vardas ir emblema.

– Nagi, atplėšk, – paragino ją draugė.

Rubė prapjovė voką virtuviniu peiliu. Storas

baltas lapas viduje buvo pažymėtas ta pačia emblema.

SAlSA, šOKOlADAS iR KARšTi BUčiNiAi | 161

Jį išlanksčius, ant stalo nupleveno dar vienas lapelis.

Rubė spoksojo į jį. čekis jos vardu tūkstančiui svarų.

Kodėl, po velnių?..

Tuomet jos žvilgsnis grįžo prie raštelio, širdis

daužėsi taip smarkiai, kad Rubė vos galėjo kvėpuoti skaitydama tris sakinius, parašytus storomis juodomis raidėmis.

Rube,

Prieš kelias savaites puikiai praleidome laiką. Pa-kartokime tai.

Susisiek su manimi.

Kelas.

– O kam tie pinigai? – ela išdygo šalimais, kai

Rubė drebėdama mėgino įkvėpti.

Suglamžiusi raštelį, ji taikliai įmetė jį į šiukšlių

dėžę. Nors ir žinojo, kad reaguoja pernelyg audringai, negalėjo savęs sustabdyti. Atrodė, kad jos širdį ką tik išplėšė iš krūtinės.

Vieną laimingą akimirką Rubė tikėjo, kad įvyks

kažkas nuostabaus. Ji net nebuvo tikra, kas tai bus.

Tik tai, kad Kelas susisiekė su ja ir nori susitikti dar sykį. O tai reiškia, jog viskas yra įmanoma.

Tačiau tada jo atžarūs, greitosiomis parašyti žodžiai įdūrė, pilna jėga smogė įžeidžiantis mokestis.

ir viskas nuriedėjo į nevilties duobę, atsivėrusią kaip žaizda.

Buvo blogiau. Daug blogiau, nei ji įsivaizdavo.

Rubė manė, jog jie išsiskyrė draugiškai, nors ji jam nerūpėjo tiek, kad bent apsvarstytų santykių idėją.

162 | HeiDi Rice

ir tas paikas ilgesys nebuvo vienpusis. Bet raštelis parodė jai, kad ji jam tebuvo tik kūnas. Be abejonės, kaip ir visos kitos moterys, su kuriomis jis susitikinėjo ir paskui atsikratė.

Siaubingą skausmą netrukus užgožė įtūžis. Rubė

susikišo čekį į prijuostės kišenę, nuo kabliuko prie orkaičių nutraukė automobilio raktelius ir šovė pro duris.

– Pinigai skirti Keilamo Vestmoro laidotuvių išlaidoms.

Knyga – ne bateliai,

matuotis nereikia!

Gali drąsiai jas pirkti internetu,

nes tai ne tik patogu, bet ir praktiška:

Visas knygas įsigysi leidyklos kainomis –

visada 22-40 % pigiau;

knygas rinksiesi ir pirksi tau patogiu metu,

visą parą ir iš bet kurio pasaulio krašto;

neklaidžiosi neaprėpiamoje knygų jūroje ir

negaiši laiko stovėdama eilėse;

knygų aprašymus perskaitysi ramiai,

neskubėdama ir patogiai įsitaisiusi.

O dabar išsivirk puodelį kavos,

įsisupk į mėgstamą chalatą ir pirmyn –

į www.svajoniuknygos.lt pirkti knygų!

Knyga – ne bateliai,

matuotis nereikia!

Gali drąsiai jas pirkti internetu,

nes tai ne tik patogu, bet ir praktiška:

Visas knygas įsigysi leidyklos kainomis –

visada 22-40 % pigiau;

knygas rinksiesi ir pirksi tau patogiu metu,

visą parą ir iš bet kurio pasaulio krašto;

neklaidžiosi neaprėpiamoje knygų jūroje ir

negaiši laiko stovėdama eilėse;

knygų aprašymus perskaitysi ramiai,

neskubėdama ir patogiai įsitaisiusi.

O dabar išsivirk puodelį kavos,

įsisupk į mėgstamą chalatą ir pirmyn –

į www.svajoniuknygos.lt pirkti knygų!

Aštuonioliktas skyrius

Pirmiausia Rubė nuvažiavo į Kelo butą. Dešimt

minučių baksnojo skambutį, leisdama verdančiam

pykčiui išdžiovinti ašaras. Paverks vėliau, kai pasikalbės su juo. Bus sunku vėl pamatyti Kelą, bet ne taip sunku, kaip leisti jam atimti paskutinį jos išdidumą ir savigarbą.

Rubė jokiam vyrui neleis įžengti į jos gyvenimą,

paskui dingti, paversti ją verksne ir dar paspirti.

Ji sugalvojo tą vyrą, kurį manė pažįstanti. Jautrų, sužeistą berniuką, kuris užaugo tokiu valdingu vyru, kad nusprendė niekada neleisti sau įsimylėti.

Visa tai tebuvo sekso, jausmų, miego trūkumo

ir jos kvailumo sukurta iliuzija. Keilamas Vestmoras nebuvo nerimastingas, siautulingas vyras, kurį ji

pažino tą ilgąjį vasaros savaitgalį. Rubė visada buvo impulsyvi, aistringa ir nerūpestinga – Keilamas buvo vyras, žinantis kaip tuo pasinaudoti, suteikdamas ne

įtikėtinų pojūčių lovoje. Tikriausiai jis buvo panašus į tą vyrą, kuris privertė jos motiną pamiršti mylimąjį

vieną beprotiškos aistros naktį.

Rubė suspaudė čekį kumštyje ir dar sykį bakstelėjo mygtuką, pasirengusi mesti įžeidžiantį popiergalį Kelui į veidą, vos jis atidarys duris.

SAlSA, šOKOlADAS iR KARšTi BUčiNiAi | 165

Tačiau jis neatidarė.

Velnias, jo nėra namie.

Ant raštelio buvo ir prestižinių teismo rūmų

adresas. Privertusi smegenis dirbti, Rubė pasigavo taksi.

Ten tikriausiai yra Kelo kabinetas, penktadienio

rytą jis greičiausiai dirba. Dabar Rubė tikrai negali vairuoti, be to, iki susitinkant su juo, ji turi išlikti rami, kad galėtų pasakyti jam, kur susikišti savo gėdingą pasiūlymą.

Rubei atvykus į tuščią istorinių pastatų ir ištaigingų sodų oazę, ryškus aštuoniolikto amžiaus raudono akmens ir stiklo fasadas tik dar labiau

ją supykdė. Argi galima stebėtis, kad Kelas niekuomet neįvertintų to, ką ji gali jam pasiūlyti? Jie kilę iš skirtingų pasaulių – jis išteisina kaltuosius, o ji kepa keksiukus. Ryšys, kurį Rubė taip smarkiai juto Kornvalyje, atrodė toks tolimas šioje aplinkoje, kur klestėjo Keilamo Vestmoro karjera.

Rubė klausė jausmų, o ne proto, už tai veikiausiai nusipelnė bausmės, bet tikrai nesiruošė kentėti viena.

Užtruko dar dešimt minučių, kol rado pastatą,

nurodytą Keilamo laiške. Jis atrodė labai oficialus ir svarbus, tačiau tai visiškai nepakeitė Rubės nusiteikimo. Užėjusi į didžiulę erdvę, pilną kostiumuotų

vyrų, ji pasuko tiesiai prie jauno vyruko, sėdinčio prie stalo, apkrauto popieriais.

– Turiu pamatyti Keilamą Vestmorą, – išspjovė

Rubė džiaugdamasi, kad jos balsas buvo tik vos

spigus.

166 | HeiDi Rice

Vyro žvilgsnis nusileido jos figūra ir Rubė suvokė, kad vis dar ryši miltais nusėtą prijuostę.

– Jums reikia susitarti dėl susitikimo.

Rubė nekreipė dėmesio į ją išmušusį raudonį.

– Ar jis čia?

– Jis teisme. – Vyras žvilgtelėjo į laikrodį. – Dvyliktą turi dar vieną bylą. Todėl šiandien jo nepamatysite.

– Gal galėtumėte tiesiog su juo susisiekti ir pasakyti, kad jo laukia Rubė Delisantro? Tai asmeniška.

Jos krūtinėje užvirė isterija vos pagalvojus apie tai, kad pati su juo susisiekti ji negali. Kaip Kelas gali jai šitiek daug reikšti, kai ji nė neturi jo mobiliojo telefono numerio? Rubė susitvardė staiga pajutusi

nenugalimą troškimą bėgti.

Ką ji iš viso čia veikia? Ko tikėjosi pasiekti? Nejau tai iš tiesų tik apgailėtinas pretekstas pamatyti jį? Kuo virto ta protinga, savimi pasitikinti moteris, kuria ji visada save laikė?

Vyrukas nenuleido nuo jos akių, patylomis kalbėdamas telefonu. Padėjo ragelį.

– Jei palauktumėte čia, – ramiai tarė jis ranka mostelėdamas į du odinius fotelius kabineto kampe, – jis netrukus ateis.

Greiti širdies dūžiai smūgiavo į šonkaulius, jai atsistojus šalia kėdžių ir stebint sunkias ąžuolines duris, jaučiant pernelyg daug į nugarą įsmigusių akių. Akivaizdu, kad čia nedažnai užsuka susinervinusios keksiukų kepėjos ant isterijos ribos.

Po kelių akimirkų į kabinetą įžengė Kelas. Juodas

drabužis kabėjo ant plačių jo pečių ir plevėsavo už SAlSA, šOKOlADAS iR KARšTi BUčiNiAi | 167

nugaros, pabrėždamas aukštą ūgį ir tamsius, ryškius veido bruožus. Jo žalios akys pažvelgė į ją.

– Rube?

Jai atėmė žadą ir sekundę, kuri atrodė ilga kaip

visas gyvenimas, ji stovėjo lyg įbesta.

Kelo lūpos išlinko į jausmingą šypseną, kai jis

priėjo prie jos.

– Malonu tave matyti, – tarė jis, po kasdienišku

tonu slėpėsi erotiškos gaidelės.

Rubė sunkiai įkvėpė.

Kaip gali jo lūpų, bučiuojančių ją, jo ilgų, talentingų pirštų, glostančių ją, prisiminimai būti tokie ryškūs? Kodėl ji vis dar atsimena jo smakro formą, samanų žalumo krislelius jo smaragdinėse akyse,

medžiu kvepiantį jo šampūną? Kaip griežtas, tvirtas jo balsas vis dar vertė tirpti ją it šokoladą? Rubė įkišo ranką į prijuostės kišenę, kol nepasidavė troškimui panardinti pirštus į jo plaukus, ir palietė čekį. Sielvartas ir įtūžis susiraitė jos pilve visai šalia aistros ir ilgesio.

Kumščiu suėmusi popiergalį, metė jį Kelui į veidą.

– Atėjau grąžinti tau šito.

Vienas tamsus antakis tučtuojau pakilo. Nukreipęs žvilgsnį į žemę, jis pakėlė sulamdytą čekį.

– Kodėl?

– Nes nesu tavo kekšė, štai kodėl. – Rubės kantrybė trūko, žodžiai nuskambėjo stebėtinai ramiai ir lygiai, atsižvelgiant į tai, jog gniužulas gerklėje taip padidėjo, kad buvo sunku kvėpuoti.

Kitas antakis pasivijo pirmąjį.

– O kada sakiau, kad esi?

168 | HeiDi Rice

– Pinigai. Už ką jie? Už suteiktas paslaugas?

Užuot atrodęs kaltas ar bent susigėdęs, Kelas

tiesiog nuleido antakius. Priėjęs artyn, pagriebė ją už rankos.

– eikime į viršų, – susierzinęs tarė jis. – Kol visiškai nesugriovei mano reputacijos.

Kelui vedant Rubę pro duris, ji išgirdo šnabždesį

ir pajuto tylią įtampą, visi aplinkui smalsiai juos stebėjo. Bet jai tai nė kiek nerūpėjo, o Kelas tempė ją plačiais suktais laiptais aukštyn. Rubė ištraukė ranką iš jo gniaužtų ir pasisuko veidu į jį.

– Tavo reputacija? – Ji sustabdė jį delnu. – O kaip mano reputacija? Sumokėjai man už tai, kad su tavim permiegojau. O gal tai kyšis, kad permiegočiau dar sykį?Akmeninėje tyloje nuaidėjo keiksmažodis.

– Kodėl su tavimi niekada nebūna lengva? – Prieš

jai atspėjant, ką Kelas turi omenyje, jis pačiupo ją už liemens ir persimetė per petį.

– Baik, nuleisk mane. – Rubė muistėsi ir spardėsi.

Kelas laikė prispaudęs jos kojas, ignoruodamas

protestus ir kildamas laiptais aukštyn.

– ša, Rube, – ramiai tarė jis. – ir nustok muštis, nes pliaukštelsiu per žavųjį tavo užpakaliuką.

Perėjęs ilgą koridorių, jis įėjo į vieną iš kabinetų

ir be jokių ceremonijų numetė Rubę į odinį fotelį.

Ji sugriebė ranktūrius, pasirengusi šokti aukštyn, tačiau jo rankos nusileido jai ant pečių.

– Pinigai skirti atlyginti nuostolius už tavo automobilį, – paaiškino Kelas žemu nuo susierzinimo balsu.

SAlSA, šOKOlADAS iR KARšTi BUčiNiAi | 169

– Mano?.. Ką? – Rubė atsilošė kėdėje, pyktis

pamažu garavo.

– Tavo automobilį. – Kelas atsistojo tiesiai, degančios žalios akys vėrė kiaurai. – Sutarėme, kad atlyginsiu žalą.

– Bet kainavo tik du šimtus, – sumurmėjo Rubė

mėgindama paneigti tai, kas ką tik atsitiko, o ryškus raudonis kilo jos kaklu ir įsitaisė ant veido. Ką ji padarė? – Tūkstantis svarų – per daug.

– Tai atiduok grąžą, po velnių.

Jis žingsniavo po kabinetą, pirštais šukuodamasis

plaukus. Staiga sustojęs pro senovinį langą ėmė

žiūrėti į apačioje esantį kiemą.

– Ar bent įsivaizduoji, kaip teisininkai mėgsta

liežuvauti? – sumurmėjo jis. – Ką tik davei peno jų

šnekoms visam mėnesiui.

Rubę prarijo gėda.

– Aš paaiškinsiu. Žmonėms apačioje.

Ji pakilo drebančiomis kojomis, niekada dar nesijautė tokia suglumusi ir sutrikusi. Kodėl ji puolė daryti išvadų? Kas ją apsėdo, kad atlėkė čia kaltindama jį?

Kelas apsisuko.

– Pamiršk, – tarė jis. – Aš kaltas tiek pat, kiek ir tu. Turėjau paaiškinti raštelyje.

Tačiau tai nebuvo jo kaltė. Kalta ji. ir dabar Rubė

suprato kodėl. Nes padarė kvailystę. Tai, ką manė

esant neįmanoma. Tai nebuvo priklausomybė. Ne

įkyrios mintys. Jis jai reiškė kur kas daugiau. ir ji troško jam reikšti tiek pat.

Rubė priėjo prie durų.

– Kur eini? – Nuo jo balso plaukeliai ant sprando

pasišiaušė.

170 | HeiDi Rice

– išeinu.

– Ne. – Rubė išgirdo jo žingsnius, ranka sustingo

ant durų rankenos, viduje pabudo karštis, prisijungęs prie deginančio skausmo, pažeminimo ir sumišimo. –

Neik. – šiltos rankos nusileido ant jos liemens, pritraukdamos ją prie krūtinės. Kelas apsivijo ją rankomis. – Pasiilgau tavęs, Rube, – sumurmėjo jis, karštas kvėpavimas glostė jos sprandą. – Nors esi daugiausia rūpesčių kelianti moteris pasaulyje.

Rubė suvirpėjo nuo sukrėtimo, nuo beviltiško

širdyje užgimusio noro, kad Kelas kalbėtų rimtai – iš tiesų rimtai – ir švelniai prisiglaudė prie jo.

– Jei jau atvykai iki manęs, – pridūrė jis, berdamas hipnotizuojančius bučinius jai po ausimi, –

galime kuo geriau išnaudoti šią progą.

– Baik. – Rubė uždėjo savo delnus ant jo, pamėgino ištrūkti, bet ją apleido jėgos. – Atvykau ne to.

– iš tiesų? – Kelo dantys švelniai kandžiojo jos

ausį, versdami ją vėl sudrebėti.

Rubė suvaitojo. Jos balsas buvo žemas, liūdnas ir

kupinas troškimo, kurį ji taip stengėsi paslėpti, apsimesti, kad jis netikras.

– Negaliu. – Jos balsas lūžo, nepajėgdamas nuslėpti melo. Ji troško daugiau. Daug daugiau. Ar įmanoma, kad ir jis to nori?

– Taip, gali, – sušnibždėjo Kelas. – Nori to lygiai taip pat kaip ir aš.

Rubė pajuto kaistant pilvo apačią. Jos speneliai

virto kietais, aštriais taškeliais, kai Kelo ranka ėmė

kilto jos kūnu. šiurkštus prijuostės audinys glamonėjo švelnias krūtis, jam masažuojant jas per audinį.

SAlSA, šOKOlADAS iR KARšTi BUčiNiAi | 171

Rubė apsisuko jo glėbyje ir drebančiomis rankomis suėmė jo veidą. Ji negalėjo laukti, negalėjo duoti sau laiko apmąstymams. Tai nėra tik seksas.

Negali būti.

– Pasimylėk su manimi, – sušnibždėjo ji jausdama,

kaip viltis, kurią ji taip atsargiai saugojo, pražysta.

Kelas vienu mostu nušveitė nuo stalo knygas

odiniais viršeliais. Sunkių leidinių trinktelėjimas nuaidėjo drauge su Rubės širdies dūžiais, kai jis pakėlė

ir pasodino ją ant šalto raudonmedžio, o pats įsitaisė

jai tarp šlaunų.

Ji siektelėjo jo kelnių, skubėdama išlaisvinti jį, kol grįš sveikas protas. Kelas švelniai nusikeikė, slystančio šilko garsas ėmė vesti Rubę iš proto, kai jis nuplėšė paskutinį barjerą.

Vienas stiprus stūmis ir jis jau giliai, jos kūnas išsirietė ir pakilo. Rubė vaitojo ir kūkčiojo, įsiskverbimas buvo pernelyg gilus, pernelyg staigus. Sugriebęs jos klubus, Kelas įsitaisė jos tarpkojyje ieškodamas klitorio. Radęs ištinusį iškilimą ėmė judėti, skverbdamasis vis giliau ir drauge glamonėdamas ją.

Rubė stulbinančiu greičiu pasiekė aukščiausią tašką ir nebegalėdama suvaldyti emocijų, panardino galvą jo kakle, įsikibo į plačius pečius.

Kelas suriko išsiliedamas, vis dar būdamas giliai joje.

Kabineto tyloje jų kvėpavimas skambėjo lyg patrankų šūviai. Gėda, kokios Rubė nė neįsivaizdavo, paskandino ją aplink pasklidus sekso kvapui, o jos viduje nepatogiai pulsuojant vis dar kietai jo erekcijai.

Akyse kaupėsi ašaros, tekėjo skruostais žemyn,

jausmai krūtinėje sprogo, o pirštai, panardinti į

trumpus tamsius plaukus, susispaudė į kumščius.

172 | HeiDi Rice

Kaip gali tai, kas vos prieš kelias akimirkas atrodė

taip tyra ir tobula, staiga tapti taip niekinga? Ji tebesėdėjo ant jo stalo, aukštyn sukeltu sijonu, kojomis apsivijusi jo liemenį. Rubę supykino vos pamąsčius apie tai, kaip ji suklydo.

Ar šitaip jautėsi jos motina, išdavusi tėvą?

Beviltiškai trokšdama priversti Kelą ją mylėti, ji įrodė kaip tik priešingai. Kad seksas – viskas, kas iš tiesų tarp jų buvo bendra.

Piktai mirksėdama Rubė delnu nusibraukė ašaras,

kol Kelas jų nepastebėjo, ir stumtelėjo jo petį.

– Turiu eiti.

Kelas pakėlė galvą, švelniai perbraukė jos lūpas, jo akys vis dar blizgėjo nuo susijaudinimo.

– Atleisk. Tai nebuvo labai taktiška. Ar tau viskas gerai?

– Turi pasitraukti, kad galėčiau išeiti, – atsakė

Rubė negalėdama suvokti to, ką jis pasakė, isterijai vėl kylant į paviršių. Dabar jai tikrai nereikėjo Kelo meilumo.

Keilamas išslydo iš jos ir Rubė pakilo, jausdama

lipnius likučius nulipo nuo stalo, pasitaisė sijoną ir nurijo ašaras, kurios grasino pasirodyti dar prieš jai išeinant iš čia.

šaudama link durų Rubė girdėjo, kaip jis užsisegė

užtrauktuką ir susitvarkė drabužius.

– iki, Kelai.

– Po velnių, palauk minutėlę. – Jis sugriebė ją,

jai dar nespėjus pasiekti durų, ir tvirtai laikė, neleisdamas išsilaisvinti.

Rubė įsikando į lūpą, kad ši nebedrebėtų.

SAlSA, šOKOlADAS iR KARšTi BUčiNiAi | 173

– Turiu eiti. esu užsiėmusi.

– Niekur neisi. Turime pasikalbėti apie tai, kas ką tik įvyko. ir kas bus toliau.

– Viskas gerai. Kalbėtis nereikia. – Rubė troško

numirti, kad tik nereikėtų kalbėtis apie tai, kas ką tik nutiko. – Nes viskas baigta. Toliau nebebus nieko. –

Kelas norėjo pasiūlyti jai trupinius, kai ji troško puotos.

Jo akys tyrinėjo Rubės veidą.

– Ne viskas gerai. Mums reikia pasikalbėti. ir nesakyk, kad toliau nieko nebus, nes ką tik įrodėme, jog visa tai toli gražu nebaigta.

Ant jo stalo suskambėjo telefonas.

– Velnias. – Viena ranka vis dar ją laikydamas,

kita pakėlė ragelį.

Po trumpo pokalbio Kelas trenkė ragelį žemyn.

– Turiu eiti. Po dešimties minučių privalau būti

teisme. Bet tu pasiliksi čia. liepsiu Teriui atnešti tau kavos, arbatos, ko tik nori. Užtruksiu penkiolika minučių, daugiausia dvidešimt – tai tik prašymas atidėti svarstymą. Kai grįšiu, teks pasikalbėti.

Pamačiusi griežtą Kelo veido išraišką, Rubė suprato, kad ginčytis beprasmiška, be to, tam vis vien neturėjo jėgų.

– Negaliu laukti ilgai.

Jo antakis pakilo.

– Aš rimtai, Rube. Tikiuosi, kad būsi čia, kai grįšiu.

Ji linktelėjo.

– Žinau.

Aišku, Kelas tikisi, mąstė ji jam išėjus. Nes jis visą gyvenimą stengėsi, kad jausmai neužgožtų jo sveiko proto.

174 | HeiDi Rice

Nelaimei, dabar ji žinojo, kad tokia protinga toli gražu nebuvo.

Rubė suraitė trumpą raštelį ir padėjusi jį ant stalo –

to paties, ant kurio pasiūlė Kelui savo širdį, o jis to nesuprato, – po penkių minučių išėjo iš kabineto.

Devynioliktas skyrius

Pulsuojantis salsos ritmas privertė judėti Rubės

galūnes, kai jos draugas Denas suko ją seniai žinomu žingsneliu, tačiau negalėjo įsiskverbti į sąstingį, ap

ėmusį ją po šios popietės verksmo maratono. Kelo,

kokį jį matė paskutinįsyk, prisiminimas su trenksmu grįžo į mintis, ir Rubė suklydo šokdama. Ji klubais susitrenkė su Denu ir jis sustojo.

– Po velnių, Rube, gadini mano, kaip geriausio

salsos šokėjo Kemdene, reputaciją.

– Atleisk, Denai. šiandien esu šiek tiek išsiblaškiusi! – sušuko ji, mėgindama perrėkti šokančių porų

trepsėjimą ir garsią muziką, o jos smilkinius ėmė

spausti galvos skausmas.

Jai nereikėjo ateiti į Sols. čia buvo pernelyg daug prisiminimų. Tačiau kai paskambino Denas, jai šovė

kvaila mintis, kad žūtbūt reikia išeiti iš namų.

Kelas neskambino, bet Rubė, palikusį tokį raštelį, to ir nesitikėjo. Nors suskambėjus telefonui ji pajuto nerimą ir apgailėtiną viltį, todėl įtikino save, kad reikia žengti pirmą žingsnį link pasveikimo. šįvakar.

O Denas – puikus pirmas žingsnis. Juodu buvo

artimi draugai jau nemažai metų, jis buvo toks savas, 176 | HeiDi Rice

kad jai bent jau neteks nerimauti dėl to, kaip atsikratyti netrokštamo vyrų dėmesio.

Rubė privalo nustoti savęs gailėtis. Na, meilė pagaliau ją pričiupo. ir ji to nusipelnė. Žaidė su ja metų

metus, apeidama kampus, būdama tikra, kad yra

pernelyg protinga, pernelyg savimi pasitikinti, kad įkliūtų į spąstus, iš kurių nesugebėtų išsikapstyti.

Tačiau visus tuos kartus, kai manė esanti įsimylėjusi, tik apgaudinėjo save. Melavo sau pačiai apie jausmų gilumą, nes mėgavosi romantika, drama,

bendrumu. Bet dabar suprato. Tikra meilė – tai, ką turi Medė ir Rajus. Ką kažkada jautė jos motina ir tėvas. Tai – rizika. Tai nesavanaudiškas savęs atidavimas, be jokių garantijų, kad gausi kažką atgal.

Rubė labai pyko ant motinos už tai, jog ši pasakė

tėvui apie savo romaną ir apie tai, kas Niko tėvas.

Kodėl ji negalėjo tos paslapties nusinešti su savimi į kapą ir išgelbėti jų visų nuo tiesos ir siaubingų jos padarinių? Tačiau dabar Rubė suvokė, kokia drąsi

buvo jos motina ir kaip rizikavo, taip ilgai laikydama paslaptį savyje. Visos santuokos metu ji nešė kaltės naštą ant pečių, – tą, kuri neleido jai iš tiesų pamilti savo sūnaus, – nes taip stipriai mylėjo savo vyrą. Tylėdama ji saugojo ne save, o jį. Bet galų gale palaužta vėžio, ji nebegalėjo nulaikyti tos naštos.

Meilę reikia užsitarnauti, o Rubė to niekada

nedarė, nes niekada niekuo nerizikavo.

Kaip ironiška, kad būtent Kelas išaiškino jai tiesą tą dieną paplūdimyje, kai suabejojo jos pasiryžimu kurti šeimą.

ir argi tai tiesiog ne nesėkmė, kad jai nusprendus SAlSA, šOKOlADAS iR KARšTi BUčiNiAi | 177

rizikuoti viskuo ir iš tikrųjų įsimylėti, jos taikiniu tapo vyras, negalintis jai atsakyti tuo pačiu?

– Sakyčiau, tu išsiblaškiusi kiek labiau nei šiek

tiek, panele, – pridūrė Denas. Paėmęs ją už rankos, išsivedė iš šokių aikštelės. – Prisėsk. – Jis atstūmė

jai kėdę. Rubė susmuko ant jos. Jos kūnas buvo sustingęs ir nejautrus, smegenys tokios pat.

– Tai kas yra? – paklausė Denas, jo akis lyg šešėlis dengė nerimas. – Atrodai, lyg prisikėlusi iš numirusiųjų.

– Viskas gerai. Aš tiesiog truputį...

– ei, ar tai ne tas gražuolis, su kuriuo buvai čia prieš kelias savaites? – Denas kilstelėjo ranką ir pamojavo kažkam jai per petį.

Rubė griebė jo riešą ir truktelėjo ranką žemyn.

Per vėlu. Siaubas ir kvaila viltis pasiglemžė ją, kai atsisukusi per petį pamatė, kaip Kelas per minią

braunasi jų link.

Panika ėmė kilti jos stuburu. Ne čia, ne dabar. Ji nepasiruošusi.

– Turiu eiti. – Nepaisydama priblokšto Deno

protestų, Rubė čiupo savo rankinę ir nulėkė.

Nė neatsisukdama ji manevravo per minią. išėjusi

į uždarą terasą klubo gale, ji žengė tris žingsnius ir suvokė savo klaidą. iš čia nėra išėjimo.

Už jos nuaidėjo kurtinantys žingsniai, kurių nenustelbė nei garsi muzika, nei penktadieninis šurmulys.

Rubė prispaudė rankinę prie krūtinės. Bijojo apsisukti.

– Niekur nepabėgsi, Rube. Todėl gal tiesiog pasikalbėkime.

šiurkštus ir žemas Kelo balsas privertė ją atsisukti.

178 | HeiDi Rice

Jis stovėjo vos už žingsnio nuo jos. Kyštelėjęs ranką į

džinsų kišenę, išsitraukė raštelį, kurį ji paliko jam tą popietę prieš pabėgdama iš jo kabineto.

– Galbūt pradėk nuo paaiškinimo, ką tai reiškia.

Rubė suvirpėjo, nors vasaros vakaras buvo labai

šiltas. Negali palūžti. Ne dabar. Dabar jai liko tik išdidumas.

– Reiškia būtent tai, kas parašyta.

Kelas išlankstė raštelį ir perskaitė balsu.

– Mudu neturime apie ką kalbėti, Kelai. Buvo

smagu, bet dabar viskas baigta. Neieškok manęs.

Ji įsitempė melsdamasi, kad jis neprieitų arčiau.

Kad nepamatytų drebančių jos rankų, išbalusių

krumplių, jai spaudžiant rankinę.

– Manau, tuo viskas ir pasakyta.

Kelas žingtelėjo arčiau. Ji pasitraukė.

– Manai, jog tai, kas nutiko mano kabinete šią

popietę, buvo smagu?

Rubės širdis susitraukė. Suspurdėjo krūtinėje. Ji

smarkiai įsikando į lūpą, kad ši nebedrebėtų. Tvirtai linktelėjo Kelui, nors akyse kaupėsi ašaros.

– Sakyčiau, jog tai buvo kur kas daugiau, –

pridūrė jis, žengdamas dar žingsnį. – Nemanai?

Rubė nugara atsirėmė į terasos turėklus. Ji papurtė

galvą ir nurijo kūkčiojimą. Kodėl jis taip elgiasi?

Tačiau kai nuo kanalo apačioje atsispindinti šviesa palietė jo veidą, jame Rubė neįžvelgė nei iššūkio, nei pranašumo. Pamatė tik sąmyšį.

Pakėlęs ranką, Kelas delnu suėmė jos skruostą.

Rubė atitraukė galvą.

SAlSA, šOKOlADAS iR KARšTi BUčiNiAi | 179

– Baik. Prašau neliesti manęs.

– Kodėl nenori, kad liesčiau?

– Negaliu, – sumurmėjo ji, spoksodama žemyn į

sunertus savo delnus. – Daugiau nebegaliu.

Rubė sukišo rankas į kišenes ir papurtė galvą.

– Kodėl ne?

Ji piktai krestelėjo galvą, jau neslėpdama riedančių

ašarų. Žinoma, jo logiškas, metodiškas būdas trokšta išspręsti problemą. Bet ji negalėjo jam pasakyti. Negalėjo sudaužyti paskutinės savo apsaugos.

– Dėl Dievo meilės, Rube. Tu verki! – Kelas

atrodė pasibaisėjęs. – Kas yra? – Jis pirštais suėmė jos smakrą ir kilstelėjo veidą. – Privalai pasakyti man, kad galėtume viską sutvarkyti.

– Mes negalime to sutvarkyti. Turiu susitvarkyti pati.

– Kodėl?

Rubė nurijo gumulą gerklėje ir pasidavė.

– Nes įsimylėjau tave. ir žinau, jog ši meilė –

vienpusė.

Žodžiai paskendo tyloje ir Rubė pajuto, kaip

Kelas sustingsta. Ranka, paleidusi jos smakrą, nusviro. O jos širdis vėl sudužo.

Jis patyliukais nusikeikė.

Prisivertusi pakelti smakrą, Rubė nusibraukė išdavikiškas ašaras.

– Viskas gerai, Kelai. Neprivalai nieko sakyti.

Jūros žalumo akys žvelgė tiesiai jai į veidą.

– Kodėl manai, kad myli mane? – pasiteiravo jis

vis dar priblokštas.

Pagaliau atgijo išdidumas, Rubė ištiesė nugarą ir

prisivertė nusišypsoti. Paplekšnojo jam per skruostą, 180 | HeiDi Rice

pajuto pažįstamus šerelius. Ji pasakė per daug.

Smarkiai per daug. Reikėjo tučtuojau iš čia dingti.

Kad galėtų grįžti namo ir vienumoje išsilaižyti

žaizdas, pasilikusi sau bent dalelę savigarbos.

– Nesijaudink taip, bičiuli, – džiugiai atsakė ji vaidindama taip, kad tikrai nusipelnė apdovanojimo. –

Nesi pirmas. ir tikrai nebūsi paskutinis.

Tačiau jai einant pro Kelą, jis sugriebė jos riešą.

– Rube, neišeik šitaip. – Jis delsė. Pirmąsyk

nuo tada, kai juodu susipažino, ji suprato, kad jam trūksta žodžių. – Nenorėjau... Prašau, ar galime apie tai pasikalbėti?

Ji prisivertė nusišypsoti lūpomis, bet akių šypsena nepasiekė.

– Nekvailiok. Tai ne taip ir svarbu.

Rubė trūktelėjo ranką iš jo gniaužtų.

– Praeis. Visada praeina.

Salsos ritmas neužgožė tylaus Kelo keiksma

žodžio, kai Rubė, jausdamasi beviltiškai dėkinga, kad ašarų upelius puikiai slėpė mėnesiena, nuėjo į salę.

Dvidešimtas skyrius

Kelas baksnojo rašikliu į stalą, žiūrėdamas į

glausta rašysena parašytus liudininko parodymus, bet nieko nematydamas. Rašiklio stuksenimas priminė

automato šūvius, nuo to susikaupti buvo tikrai ne

lengviau. Tačiau panašu, jog ramiai nusėdėti jis negalėjo.

– Ar norėtumėte, kad susisiekčiau su Breidžiu dėl

Karvelio liudininko?

išgirdęs atsargų savo padėjėjo Terio klausimą,

Kelas pakėlė akis.

– Ką?

– Karvelio liudininkas. – Teris galva parodė į dokumentą jo rankose. – Tas, kurio parodymus skaitėte pastarąsias dvidešimt minučių, – pridūrė.

Kelias sekundes Kelas spoksojo į tuštumą, mėgindamas priversti smegenis dirbti.

– Ne, – galiausiai atsakė, nes smegenys vis dar nepakluso jam.

Jis padėjo popierius ant stalo, pastebėjo savo atspindį

lakuoto raudonmedžio paviršiuje ir giliai įkvėpė.

Kelo sąmonę užliejo vaizdai, garsai ir pojūčiai –

pastarąją savaitę taip jautėsi itin dažnai.

Putli Rubės krūtinė, prigludusi prijuostė, švelnūs 182 | HeiDi Rice

atodūsiai, aidintys jo ausyse, tvirtai apsivijęs jos kūnas jam išsiliejant – visa tai apsupta vanilinio pyragėlio, cukraus pudros ir sekso kvapais. Rubė, žvelgianti jam į akis, priimanti bet kokius iššūkius.

– Pabaikime rytoj, Teri. – Keilamas kilstelėjo

marškinių apykaklę, jausdamas, kad ši jį smaugia.

Teris akimirką žvelgė į jį sutrikęs.

– Tačiau rytoj prasideda bylos nagrinėjimas, o

mes dar ne...

– Žinau, aš viską sutvarkysiu.

Teris lėtai linktelėjo, lyg norėdamas nuraminti

laukinį žvėrį, susirinko savo popierius ir išėjo. Vos tik už jo užsivėrė durys, Kelas šveitė rašiklį į sieną ir stebėjo, kaip šis atšoka nuo ąžuolinių lentų.

– Smagu!

Žodis nuaidėjo nuo sienų, ant kurių buvo surikiuotos oda įrištos knygos.

– Kas, po velnių, čia smagaus, Rube?

Fantastiška. Dabar jis dar ir kalbasi su savimi.

Praleidęs savaitę, na, gerai, tris, nuo tada, kai

grįžo iš Kornvalio, mąstydamas apie vieną vienintelę moterį, Kelas suvokė, kad daugiau nebegali galvoti apie nieką kita. Jo susitelkimas, susikaupimas, tvarkingas, sterilus ir į lentynėles sudėliotas gyvenimas buvo susprogdintas į šipulius torpedos, vardu Rubė

Delisantro. O ji išdrįso tai apibūdinti žodžiu smagu.

Tai, kas vyko tarp jųdviejų, niekada nebuvo

smagu. Ne visai. Ne Kelui. ir tikrai ne Rubei, sprendžiant iš to, kaip ji atrodė paskutinį kartą jiems susitikus – ašarų migla šokolado rudumo akis pavertė

karamelinėmis.

SAlSA, šOKOlADAS iR KARšTi BUčiNiAi | 183

Tai kodėl ji taip parašė tame raštelyje? Kelas susiraukė. Galbūt, kad savajame jis parašė tą patį.

Atsistūmęs nuo stalo, Keilamas atsistojo ir atpalaidavo kaklaraištį. Atsegęs dvi viršutines marškinių

sagas, priėjo prie kabineto lango ir įsistebeilijo į apačioje plytinčią pievą, ant kurios pietavo keli darbuotojai.

Tie idiotiški rašteliai buvo tik dar dvi iš daugelio jų santykių mįslių, kurių įminti Kelas nepajėgė. Visas jų drauge praleistas laikas negalėjo būti niekaip paaiškintas. Jis panardino pirštus į plaukus ir ėmė piktai juos kedenti.

Kodėl, pavyzdžiui, seksualinė aistra tarp jų buvo

tokia stipri, nors Rubė visai ne jo skonio? Kaip jai pavyko paliesti tai, ko kitos moterys nepajėgė? Kaip ji galėjo peržengti jo tvirtumą, įsitikinimus ir per vieną savaitgalį priversti Kelą abejoti viskuo, ką gyvenime laikė

savaime suprantamu? ir kodėl jos meilės prisipažinimas neprivertė jo sunerimti taip, kaip iškart po to sekęs paaiškinimas, kad ji be didelių pastangų jį pamirš?

Keilamas nusikeikė, delnu atsirėmė į šiltą stiklą ir pridėjo prie jo kaktą.

Visą savaitę jis buvo nusiteikęs neieškoti Rubės.

Nepasiduoti iki kaulų smegenų gręžiančiam troškimui pažadėti jai bet ką, kad tik grįžtų.

Kelas nieko nežadėdavo, nes bijojo, jog negalės

ištesėti. Tačiau pamažu pasidarė akivaizdu, kad

tai daugiau nebeįmanoma. Nes noras vėl pamatyti

Rubę vedė jį iš proto. ir ne tik todėl, kad jis troško vėl laikyti ją savo glėbyje, liesti, tyrinėti jos kūną ir mėgautis seksualine trauka. Ne, ironiškai pamanė

jis. Norėti pamatyti ją vien dėl sekso būtų pernelyg naivu, pernelyg paprasta.

184 | HeiDi Rice

O Rubė niekada nebuvo paprasta.

Keilamas norėjo jos ne tik dėl sekso, nors ir

mėgino priversti save patikėti tuo, kai rašė tą juokingą raštelį, o paskui, Rubei užėjus į jo kabinetą, paimdamas ją taip subtiliai kaip taranas.

Jis išsitiesė ir garsiai iškvėpė.

Tiesa ta, kad iš Rubės jis norėjo kur kas daugiau

nei sekso. Norėjo leisti laiką drauge. Norėjo kalbėtis su ja. Norėjo įkvėpti aštraus vanilės kvapo ir sužinoti apie ją viską. Jos mėgiamiausią spalvą, knygą, filmą.

Kokios muzikos ji klauso, net už ką balsavo, nors

ši diskusija, matyt, baigtųsi ne vienu ginču. Norėjo žinoti, kas jai geriausiai sekėsi mokykloje. Ką pirmiausiai išmoko kepti. Apie ką svajojo versle. iš kur atsirado jos mažytis pusmėnulio formos randas ant

dešiniojo klubo. Po velnių, troško pamatyti net jos vaikystės nuotraukas. Jam buvo įdomi Rubės praeitis, dabartis ir visas jos gyvenimas, kas pavertė ją tokia stipria, nepaklusnia, gabia, bet jautria moterimi, kokia ji yra dabar.

Kelas susiraukė, saulė spigino į akis. Tai tokia romantiška beprotybė, kokią jis visada niekino, tačiau negalėjo nusipurtyti įsitikinimo, apėmusio jau tada, kai stebėjo ją nueinant, stovėdamas lyg įkastas terasoje, jos draugų bare.

Įsitikinimo, kad juodu sujungti. Kad turi dar

tiek daug išmokti, sužinoti ir atrasti. Kad viskas toli gražu ne baigta, o tik prasideda. ir kad pirmą kartą gyvenime jis nori pažadėti. Rubei. Tik Rubei.

– Po velnių! Ko lauki, Vestmorai?

Staiga atsiradusi skuba privertė jį keturiais ilgais

SAlSA, šOKOlADAS iR KARšTi BUčiNiAi | 185

žingsniais kirsti kabinetą. Griebęs nuo stalo piniginę ir automobilio raktelius, Kelas susikišo juos į užpakalinę kelnių kišenę. Jau iššvaistė visą prakeiktą savaitę, pamanė išlėkdamas pro duris ir pasileisdamas koridoriumi žemyn. Jam nerūpėjo, ką sakė, ar net ko norėjo Rubė. Ji myli jį. Pati tai pasakė. O tai reiškia, jog jai teks susitaikyti su pasekmėmis.

Rubė jokiu būdu jo nepamirš. Nes Kelas jai to

neleis.

– Tai gal padvigubinkime šokoladinės pagundos

kiekį, o Kavos trupinukų nebereikia? – Rubė pasitaisė akinius ant nosies ir užsakymų lape pažymėjo pokyčius. – Jokių problemų, Džeimi. Mūsų tikslas

patenkinti. – Ji dirbtinai nusijuokė, kai jaunas vadybininkas pasiūlė kada susitikti, ir kaip visuomet atsisakė. Tačiau lengvas Džeimio flirtas nekėlė jai tokio pasitenkinimo kaip kadaise. Atsisveikinusi Rubė

padėjo ragelį ir švystelėjo akinius ant stalo.

– Negaliu patikėti, jog tas vyrukas toks užsispyręs, – tarė ela iš kito virtuvės galo, kur formelėmis pjaustė sausainių tešlą. – iki šiol nesuprato užuominų.

Galbūt būtų supratęs, svarstė Rubė trindama

skaudamą sprandą, jei kadaise nebūtų jo užvedusi ant kelio, mėgaudamasi jų kassavaitiniu flirtu. O dabar viskas, ko ji troško, buvo susiriesti į kamuoliuką ir niekada gyvenime nebesikalbėti su jokiu vyru. Nes

jokio kito vyro, išskyrus Keilamą Vestmorą, Rubė nenorėjo, o jis, nelaimei, nenorėjo jos. Ji atsiduso ir nuo kabliuko prie viryklės nukabino prijuostę.

186 | HeiDi Rice

– laikas grįžti į realybę, Tes, – ironiškai sumurmėjo ji.

– Kas toji Tes? – paklausė ela.

Rubė žvilgtelėjo per petį ir pamatė nerimo kupiną, susiraukusį elos veidą.

– Tes iš D‘Urbevilles. Mano dabartinis sektinas pavyzdys. Tačiau, tavo ir visų mano pažįstamų laimei, aš ką tik supratau, kad savęs gailėtis yra pernelyg nepatrauklu.

– Praėjo vos savaitė, Rube. Duok sau laiko. Pamirši jį.

Rubė silpnai nusišypsojo draugei.

– Gerai sakai. – Deja, ji žinojo, jog niekada nepamirš Kelo, nes buvo savo mamos dukra, kad ir kaip norėjo tai paneigti.

Kartą iš tiesų įsimylėjusi, daugiau nebeatsigaus.

– Gal pagaminti daugiau? – paklausė ji rausdamasi spintelėje. – ir vėliau galėsime puotauti su šokoladinėmis pagundomis, šampanu bei braškėmis

ir žiūrėti naują kriminalinį serialą, kuriame vaidina toji aistringa gražuolė.

– Būtų šaunu, – tarė ela tuoj pat išsitiesdama

ir nutaisydama įprastą džiugią šypseną. Nors šįsyk džiugumas buvo šiek tiek priverstinis.

Nuaidėjo durų skambutis.

– Atidarysiu, – tarstelėjo ela ir išėjo iš virtuvės.

Rubė priėjo prie šaltojo kambario paimti šešių

plytelių brangaus šokolado. Ji jau ir taip nemažai išsiliejo elai. Užteks verkti ant draugės peties. Kurį

laiką teks vaidinti, bet jei įpras atrodyti laiminga ir nerūpestinga, galbūt pagaliau ir pati tuo patikės.

– Neik vidun! Ar per mažai ją nuliūdinai?

SAlSA, šOKOlADAS iR KARšTi BUčiNiAi | 187

išgirdusi skausmingus elos šūksnius, Rubė iššoko

iš šaltojo kambario.

šokoladas iš rankų nukrito ant grindų.

– Ką čia veiki? – paklausė ji švelniai, jos širdis visu pajėgumu trankėsi į šonkaulius, o vos jį pamačius

keliai ėmė virpėti.

– Sakiau jam čia neiti, – teisinosi ela.

– Atėjau pasikalbėti, nori tu to ar ne, – tvirtai atsakė Kelas, žingsniuodamas per virtuvę, jo antakiai buvo nusileidę žemai, o žavingą veidą temdė nerimas.

Jis sučiupo Rubės ranką kaip tik tuo metu, kai jai ėmė linkti keliai.

– Negali kalbėti su ja kaip...

– Viskas gerai, ela, – Rubė pertraukė sunerimusios draugės žodžių upę, šiek tiek nustebusi dėl to, koks tvirtas buvo jos balsas, ir suspaudė kelius. – Gal galėtum palikti mus dviese?

– Kaip nori, – ela metė piktą žvilgsnį į Kelą. – Bet būsiu prieškambaryje, jei manęs prireiks, – pridūrė ir išėjo.

– Dabar gali paleisti mano ranką, – tarė Rubė

keistai atsiribojusi nuo isterijos, verdančios krūtinėje.

Kelo pirštai atsipalaidavo.

Ji leis jam pasakyti, ką jis nori, ir tada jį paleis.

– Tai apie ką norėjai pasikalbėti?

Ji tikriausiai to nusipelnė. Tai, be abejonės,

kažkoks karmos kerštas už visus vaikinus, su kuriais apsimetinėjo įsimylėjusi.

– lyg nežinotum. – Kelas palinko virš jos, tylus

pyktis jo balse derėjo prie ugnies akyse. – Negali įsiveržti į mano gyvenimą, sprogti kaip atominė

188 | HeiDi Rice

bomba, o tada tiesiog išeiti ir palikti mane kapstytis griuvėsiuose.

Rubė nugara atsirėmė į spintelę. Ji delnais įsirėmė

Kelui į krūtinę, tačiau užuot pastūmusi jį, pirštais įsikibo į medvilninius marškinius.

– Nežinau, apie ką kalbi, – tarė ji, skrandyje lyg pikti šunys pešėsi nerimas ir viltis.

– Tai leisk paaiškinti, – suurzgė jis, dabar jau

įtūžęs ir nebesivaldydamas. Sugriebęs Rubės liemenį, pasodino ją ant spintelės ir stumtelėjo atgal, kol jos šlaunys apkabino jo klubus. – Tu nepamirši manęs,

Rube. Nes aš nesiruošiu pamiršti tavęs.

– Ką nori pasakyti? – sušnibždėjo ji. Sunkiai, bet viltis kol kas laimi.

Keilamas giliai atsiduso, atlošė galvą ir pasiuntė į

lubas keiksmažodį.

Rubė kilstelėjo ranką jam prie skruosto ir jo

žvilgsnis grįžo žemyn.

– Nedrįsk dabar nutilti, Kelai. Nes man teks tave

nužudyti.

Jo akyse Rubė pamatė ne pyktį, o iš sielos gelmių

kylantį ilgesį.

– Noriu pasakyti, jog, panašu, kad įsimylėjimas

užkrečiamas, – tarė Kelas, o jo lūpose pasirodė ironiška šypsenėlė. – ir kad galėtume pamėginti. Pa

žiūrėti, kur visa tai mus nuneš.

Rubė spoksojo į jį, viltis išaugo iki neįtikėtino

dydžio, akys pritvinko ašarų.

– Nejuokauk su manimi. Nes tai nejuokinga.

Kelas krestelėjo galvą, rankomis apglėbė jos

klubus, prisitraukė ją dar arčiau, kol jų akys susitiko viename lygyje.

SAlSA, šOKOlADAS iR KARšTi BUčiNiAi | 189

– Rube, kaip manai, kelioms moterims esu tai pasakęs? – Jis palietė savo lūpomis josios ir Rubė galėjo prisiekti, kad išgirdo, kaip jų širdys ėmė plakti vienu ritmu. – Aš taip nejuokauju. Niekada.

Kelas suėmė delnais jos skruostus, švelnumas jo

akyse buvo toks pat realus kaip ir karštis.

– Vedi mane iš proto.

– Tikiuosi, jog tai gerai, – pašmaikštavo Rubė pabundant flirto genui ir širdyje pražystant meilei.

– Tu visiškai sujaukei mano gyvenimą. ir aš nenoriu, kad jis vėl susitvarkytų, – tarė Kelas su tokiu dėkingumu balse, kad Rubė kone ištirpo. Jo ranka

nusileido jai ant kaklo, paglostė raktikaulį. – Be to, pagaliau privertei mane pamatyti tiesą.

– Kokią tiesą?

Staiga susiraukęs, Kelas nusisuko.

– Maniau, jog esu kaip jis. Turiu tokią pat silp nybę. Tą patį nesugebėjimą išlikti ištikimas. ir kad geriausias būdas nesulaužyti pažado, yra niekada jo neduoti.

– Bet tai beprotybė. Tu visai ne toks kaip tavo

tėvas, – piktai tarė Rubė apstulbusi, kad jis gali šitaip savęs nepažinoti. – Kaip galėtum toks būti? Tu garbingiausias mano pažįstamas vyras.

Kelas sukikeno.

– Na, jei jau taip sakai. – Tada sunkiai atsiduso. –

Tačiau ne tai svarbiausia. Kaltas ne jis, o aš. Aš buvau pernelyg didelis bailys, kad kuo nors pasitikėčiau.

Kad atsiverčiau ir rizikuočiau būti įskaudintas.

Rubė nusišypsojo ir atsirėmė į jo delnus.

– O kaipgi tai, ką sakei anksčiau? Kad meilė – tik žodis?

190 | HeiDi Rice

– Akivaizdu, jog tai tebuvo blevyzgos. Ačiū tau,

kad man tai parodei.

Rubė nusijuokė, prie šviesaus, džiugaus garso prisijungė ir žemas jo kikenimas

– Ar esate tikras, kad norite tai pripažinti, teisėjau? – sumurkė Rubė užmesdama rankas ant plačių

jo pečių, kai meilės ir ilgesio banga nuplovė paskutinius kančios ir susidūrimo likučius.

– Pripažinsiu net ir prisiekęs, jei norite, – rimtai atsakė Kelas, delnais glostydamas jai nugarą.

– Tai taip vilioja. – Rubė išsitiesė prispausdama

putlias krūtis Kelui prie krūtinės, ir panardindama pirštus į jo šilkinius plaukus. – Tačiau turėčiau perspėti, kad vėliau galiu panaudoti tai prieš jus.

Kelas sukikeno.

– Naudokite mane kiek geidžia širdis, panele

Delisantro. – Uždėjęs rankas Rubei ant klubų, Kelas prispaudė ją prie savo meilės ir aistros įrodymo. –

Tiesą sakant, tikiuosi, kad taip ir padarysite.

Rubė pakilo ir prispaudė lūpas jam prie burnos.

– Pasinaudokime vienas kitu, – sušnibždėjo ji ir

aistringai pabučiavo Kelą.

Jis pakreipė galvą ir jų lūpos susijungė, sandoris buvo užtvirtintas.

O Rubės širdis, sušokusi pergalės šokį, šovė

aukštyn į dangų.

epilogas

– labai ačiū už keksiukų bokštą, Rube. Jis nuostabus! Toks netikėtas ir linksmas. Visi apie jį šneka. –

Medė švytėdama lingavo į šonus, kaip dažnai nesąmoningai daro motinos, o jos naujagimis sūnus kietai miegojo ant peties. – Daviau tavo telefono numerį jau keturiems žmonėms. Tai – meno kūrinys.

– Tik, tikiuosi, kur kas skanesnis. – Rubė nusi

šypsojo moteriai, kuri pamažu virto vienu iš mėgstamiausių jos žmonių. Ji uždėjo ranką ant mažojo Danieliaus Keilamo Kingo nugaros. Įkvėpė saldaus

talko ir pieno kvapo. švelnus ryšulėlis sujudėjo po jos delnu ir Rubės šypsena sušvelnėjo – ilgesys krūtinėje atgijo. Noriu Kelo kūdikio. Esu pasiruošusi. – Tai kaip gyvena tavo mažutis meno kūrinys? – paklausė ji, nustumdama šalin dabar jau nuolat kankinantį ilgesį.

Kelas, laikydamas Rubę priešais save, ranka spustelėjo jos liemenį.

– Manau, kad augini roko karalių, Mede, – tarė

jis, žemu balsu nusijuokdamas Rubei į plaukus. –

Sprendžiant pagal tai, kiek jis dainavo bažnyčioje.

– Nejuokinga. – Medė sukikeno. – Rajus mano,

kad jis galėjo apkurtinti vikarą. O vargšo senuko

klausa jau ir taip nebuvo tobula.

192 | HeiDi Rice

– Bet berniuko plaučiai tikrai sveiki, – tarė Kelas. –

Vieną dieną jis tikrai užkariaus muzikos pasaulį.

– Nekalbėtum taip, jei keturis kartus per naktį

keltis tektų tau, – pašmaikštavo Medė.

– Na, žinai, kaip ten sakoma, kaip pasiklosi, taip išmiegosi...

Rubė klausėsi žaismingo brolio ir sesers ginčo ir

mėgavosi tuo, kokie laisvi ir artimi jų santykiai tapo per pastaruosius kelis mėnesius. Atstumo, kurį pastebėjo tarp jų praėjusią vasarą, neliko nė lašo. Ji su Kelu dabar dažnai važinėdavo į Kornvalį. Rajus

ėmė mokyti jį buriuoti, be to, Kelas labai entuziastingai priėmė savo naująjį dėdės vaidmenį. Nors kai juodu pirmąsyk liko prižiūrėti Mijos, sekėsi ne taip gerai – mažajam dinamitui pavyko apsukti juos abu

apie mažąjį savo pirštelį, ir kai Medė su Rajumi grįžo iš vakarienės apie vidurnaktį, Rubei su Kelu vis dar nebuvo pavykę paguldyti jos į lovą.

Tačiau Kelo žodžiai apie neseniai gimusį sūnėną,

nors pasakyti juokais, tik sustiprino Rubės ilgesį ir sąmyšį dėl jo.

– Kodėl man nenuėjus patikrinti bokšto, pasižiūrėsiu, ar jis nėra labai puolamas, – tarė ji pertraukdama brolio ir sesers plepėjimą.

– Nori, kad padėčiau? – paklausė Kelas, glostydamas jos klubą.

– Ne, neužtruksiu, – atsakė Rubė staiga pajutusi

poreikį pabūti viena ir pamąstyti.

Krikšto vakarėliui įsisiūbavus, maždaug penkiasdešimčiai žmonių besimėgaujant senu šampanu, Medės naminiais užkandžiais ir nuostabiu pavasario SAlSA, šOKOlADAS iR KARšTi BUčiNiAi | 193

oru, Rubei prireikė laiko prasibrauti pro minią ir pasprukti į virtuvės vienatvę.

Sprendimas ką nors iškepti buvo galbūt šiek tiek

maniakiškas, bet ji nusprendė taip ir padaryti. Susi

žvejojusi reikalingus produktus iš pilnų Medės spintelių ir užsirišusi prijuostę, kad apsaugotų prašmatnų

savo sijoną, Rubė ėmė gaminti keptų daržovių lazaniją. Visiems išėjus namie liks tik ji, Kelas, Rajus, Medė ir jų vaikai, o Rubė abejojo, kad kas nors pamąstė apie vakarienę.

Toks maistas puikiai tiks jos graužačiai.

Ji elgiasi kvailai. Juokingai. leidžia šios dienos įvykiams ir Kelo, laikančio savo sūnėną ryte, per

krikštynų ceremoniją, vaizdui užvaldyti jos mintis.

Keistas pavydo, vilties ir desperacijos mišinys tebuvo biologinis poreikis, ją graužęs jau kurį laiką, o šiandien tapęs visai nevaldomas. Buvo sunku stebėti, kaip liekna Medės figūra noksta. Tačiau tada, kai prieš dvi savaites ji drauge su Kelu atvyko į ligoninę vos gimus Deniui, ilgesys padidėjo milijardą kartų. Tą naktį Rubei teko kandžiotis lūpas, kad nepasakytų ko nors nereikalingo, jiedviem gulint vienas kito glėbyje ir juokiantis iš kažko, ką apie naująjį broliuką leptelėjo Mija.

Automatiškai plaudama ir pjaustydama daržoves,

Rubė prisivertė susikaupti, kad į visa tai galėtų pa

žvelgti racionaliai.

Juodu su Kelu drauge gyveno vos septynis mėnesius, ir nors jų santykiai atnešė daugiau džiaugsmo, nei ji galėjo įsivaizduoti, būdavo ir iššūkių. Abu jie –

užsispyrę, savimi pasitikintys žmonės, nebijantys

išsakyti savo minčių ir ne visuomet vienas su kitu 194 | HeiDi Rice

sutinkantys. Toli gražu. laimei, jie buvo smarkiai pasišventę vienas kitam ir ėmėsi bet ko, kad tik

prieitų kompromisą. Rubę užliejo karštis prisiminus, kaip baigėsi paskutinis jų ginčas. Niekada nereikėtų

nuvertinti susitaikymo sekso, kalbant apie smulkių

duobių santykiuose užlyginimą.

Reikalas tas, kad Kelo vaikų ji nori dėl akivaizdžių

priežasčių. Ji žinojo, koks nuostabus tėvas jis būtų.

Kokie nuostabūs tėvai būtų jie abu. Jie papildė vienas kitą, jo logiškas, disciplinuotas požiūris į gyvenimą puikiai atsvėrė jos aistrą ir entuziazmą.

Ant paruoštų daržovių Rubė užlašino alyvuogių

aliejaus, pabarstė prieskoniais ir įkišo skardą į orkaitę.

Tačiau dar per anksti.

Būtent tai šaukė jos smegenys. Deja, širdis ir biologinis laikrodis su tuo visiškai nesutiko. O juos sutaikyti buvo vis sunkiau ir sunkiau.

Rubės nuotaika šiek tiek pragiedrėjo, jai pradėjus maišyti makaronų tešlą. Ar iš tiesų būtų taip siaubinga apie tai užsiminti? Probėgšmais? Vis dėlto ji žinojo, jog Kelas pirmas apie tai neprabils. Kaip ir daugelis vyrų, jis greičiausiai apie tai dar nė negalvojo, nes neturi įkyriai tiksinčio biologinio laikrodžio.

Rubė svarstė, kas nutiktų, jei užsimintų apie tai.

Kelas iš karto tikrai nesutiktų. Tai ji žino. Jis labai metodiškas vyras. Todėl ji privalo būti pasiruošusi atsakymui ne arba dar ne. ir dėl to nenusiminti. Privalo būti kantri ir pragmatiška, nuspėti jo atsakymą dar prieš paklausdama. Kitaip gali virsti dar garsiau tiksinčia biologine bomba, nei yra dabar.

Deja kantrybe Rubė niekada nepasižymėjo,

SAlSA, šOKOlADAS iR KARšTi BUčiNiAi | 195

prag matiškumo jos pasiekimų sąraše irgi nebuvo,

nebent kalbama apie pirkimą urmu arba punktualų

sąskaitų sutvarkymą. ir ji nesijautė kvalifikuota paklausti part nerio, ar jis nenorėtų drauge su ja susilaukti vaikų.

– Kvepia nuostabiai.

Rubė aiktelėjo ir išmetė sietelį, apibarstydama

miltais spintelę ir save.

– Kelai, dėl Dievo meilės, ar nori, kad gaučiau

širdies smūgį? – paklausė Rubė, kai jo rankos apsivijo jos liemenį. Jos skruostai degė iš gėdos, kad buvo taip paskendusi paikose mintyse, jog nė negirdėjo jo įeinant. Ačiū Dievui, jis neskaito minčių, nes kitaip jai reikėtų jaudintis kur kas daugiau, nei tik dėl miltais apiberto sijono.

Kelas nusijuokė, veidą paskandindamas jos plaukuose ir giliai įkvėpdamas.

– Tu šiek tiek nerami, ar ne? – Jis apkabino Rubę, o jos širdis ėmė beprotiškai daužytis.

Dieve, kaip ji myli šitą vyrą. Ką ji darys, jei jis pasakys, kad apskritai nenori vaikų?

– Nors žinau, jog tai, ką kepi, bus fantastiška, –

pridūrė jis, rankas ramiai uždėjęs Rubei ant klubų ir pažvelgęs į ją, – norėčiau paklausti, kodėl čia slepiesi?

Vakarėlis dar nesibaigė. Slėptis nuo kompanijos – ir nemokamo šampano – tikrai nepanašu į tave.

– Aš nesislepiu. – Rubė atsirėmė į už savęs esančią spintelę ir pažvelgė per Kelo petį į langą. – Tiesiog užsimaniau šiek tiek ramybės. Buvo chaotiška diena.

– Tu? Ramybės? – pasišaipė jis. – Nemanau.

Pirštu kilstelėjęs jos smakrą, Keilamas privertė ją 196 | HeiDi Rice

pažvelgti jam į akis. Jis atrodė linksmas ir smalsus, toks žavus, kad Rubės širdis šoktelėjo į gerklę.

– Nagi, ar pasakysi man, dėl ko nerimauji? –

švelniai paklausė jis. – Ar teks tai iš tavęs ištraukti?

Karštis dar labiau nurausvino jos skruostus. Nejau ji išties tokia nuspėjama?

– Nieko. Viskas gerai.

– Pamiršk, Rube, – tarė Kelas. – Perpratau tave.

Tiesiog sakyk arba pasiruošk būti kankinama.

Rubė norėjo nusišypsoti jam. Bet negalėjo. Nurijo

seilę. Viskas. Tiesos akimirka. Kad ir kokie pasiruošę ar nepasiruošę jie buvo kitam žingsniui, ji nebegalėjo tvardyti ilgesio ir privalėjo sužinoti Kelo nuomonę.

– Mąsčiau apie vaikus. – Rubė kostelėjo, buvo

sunku kalbėti. – Apie mus. ir vaikus. Ar norime jų

turėti. Ar ne.

Užuot atrodęs priblokštas ar, dar blogiau, pasibaisėjęs, Kelas tebesišypsojo.

– Ak, štai kas.

– Tai ką manai? Ar pritari šiai minčiai? – Rubė

mėgino kalbėti sausai lyg darbo reikalais. Taip dau

žantis širdžiai, tai buvo nelengva. – Na, žinai, apskritai. Kol kas nuspręskime apskritai. Akivaizdu, neprivalome pradėti mėginti tuoj pat. Man tik dvidešimt aštuoneri, dar turime keletą metų prieš... –

Jos balsas nutrūko.

Ji šnekėjo nesustodama. Kaip neišmanėlė.

– Na, pasakyk ką nors, – tarė Rubė šiek tiek nervindamasi dėl gilėjančių duobučių jo skruostuose. –

Kodėl taip šypsaisi? Tai neturėtų būti...

– Nuostabu, – pertraukė Kelas. Rankomis

SAlSA, šOKOlADAS iR KARšTi BUčiNiAi | 197

apglėbęs Rubės šonus, jis prispaudė jos nugarą prie spintelės. – Gal pradėkime dabar?

Rubė atsirėmė rankomis į jo krūtinę vis labiau nerimaudama.

– Tai – ne pokštas, Kelai. Aš rimtai.

– Žinau, – tarė jis nusišypsodamas dar plačiau. –

Aš taip pat.

– Bet?.. – Rubės žandikaulis atvipo. – Tikrai?

Tai negalėjo būti tiesa. Ji ištisas savaites, net mėnesius, kentėjo jo neklausdama. Kelas niekuomet nieko nespręsdavo prieš tai neapgalvojęs visų variantų, atidžiai nepasvėręs visos informacijos. Naują televizorių jis rinkosi savaitę. Rubė dievino šį jo bruožą. Juk negalėjo jis apsispręsti per tris sekundes.

– Nejau prieš tai nė nepagalvosi? – sumurmėjo ji,

vis dar negalėdama suvokti, kas ką tik įvyko.

Kelas gūžtelėjo pečiais, šiltais delnais glostydamas jai nugarą.

– Apie ką čia galvoti? Tu būsi nuostabi mama.

O aš, manau, galėčiau būti pusėtinas tėvas, jei pasistengčiau. Mes tikriausiai klysime, visi tėvai klysta.

Tačiau tai – nuotykio dalis.

– Bet aš... – Rubė negalėjo kalbėti. Jaudulys,

meilė ir sutrikimas padarė jos liežuvį nejautrų.

– Rube, aš tave myliu. Dievinu būti su tavimi. Pastarieji septyni mėnesiai buvo geriausi mano gyvenime.

Nors tu ir nemoki laikytis nurodymų, – paerzino

Kelas. – Kai grįžtu namo vakare ir tu lauki manęs, turiu sau įspirti, kad patikėčiau, koks esu laimingas su tavimi. Mes – puiki pora. Su niekuo kitu apie vaikus nė negalvočiau. Bet su tavim tai atrodo teisinga.

198 | HeiDi Rice

Rubės akyse susikaupė ašaros. Teisinga. Viskas. O

ji taip nerimavo dėl klausimo, kurio atsakymas visą laiką buvo jai prieš nosį.

Kelas nykščiu nubraukė ašaras jai nuo veido.

– Tikiuosi, jog tai laimės ašaros.

Rubė švelniai kumštelėjo jo ranką ir nusijuokė.

– Juk žinai, kad taip.

– Gerai, nes tavo plane yra vienas trūkumas.

– Koks?

– Kaip žinai, esu logiškas ir nuobodžiai konservatyvus vyrukas. Mėgstu viską daryti tvarkingai. O

mūsų situacijoje viskas vyksta atbulai.

Rubė sumirksėjo ir šniurkštelėjo nosimi.

– Ką? – Ji nieko nebesuprato, tačiau negalėdama

suvaldyti euforijos, nusprendė leisti jam pasiaiškinti.

– Prieš gimdant vaikus, noriu užmauti tau ant

piršto žiedą. ir pasirašyti ant vedybų liudijimo.

– Tikrai? – Rubė nė nemanė, kad galėtų būti dar

laimingesnė, bet ką tik tokia tapo.

– Tikrai, – atsakė Kelas prisitraukdamas ją artyn.

Jų lūpos susijungė.

Kaip visada aistra tarp jų užsiliepsnojo žaibo

greičiu. Tačiau prieš pamiršdama viską pasaulyje,

Rubė pasimuistė ir atsitraukė nuo jo rankos atstumu.

– Neskubėk, Vestmorai. Jei tu šitaip peršiesi, tai apgailėtina.

Kelas sukikeno, kilstelėjo ją ir pasodino ant spintelės.

– Na, tada reikės labiau pasistengti, – sumurmėjo

jis, o jo akys blizgėjo. – Bet gera naujiena ta, – pridūrė

pakišdamas rankas jai po suknele ir priversdamas

SAlSA, šOKOlADAS iR KARšTi BUčiNiAi | 199

virpėti šlaunis, – kad net jei mums šiandien pavyks, turėsiu dar kelis mėnesius pasipraktikuoti.

– Turiu geresnę mintį, – tarė Rubė ir kreivai nusišypsojusi palinko artyn, Kelo kvėpavime jausdama savo keptus šokoladinius keksiukus ir aistrą. – Kodėl man to nepadarius už tave? – Delnais glostydama

plačius Kelo pečius, ji žvelgė tiesiai į smaragdines jo akis. – Keilamai Vestmorai, ar vesi mane ir auginsi su manimi vaikus?

Pakėlęs Rubę glėbyje, rankomis glostydamas užpakaliuką, kai ji kojomis apsivijo jo liemenį, Kelas pasuko ją, aistringai pabučiavo į lūpas ir nusijuokė.

– Po velnių, moterie, maniau niekada nepaprašysi.

Kad pavyktų, jiems prireikė trijų mėnesių, tuo

metu Kelas jau buvo privertęs Rubę pasirašyti ant

vedybų liudijimo. Taigi kitą pavasarį išdidūs tėvai šventė Makso Rajano Vestmoro gimimą, valgydami

keksiukus ir gerdami šampaną parke, visi buvo laimingi. išskyrus Rubę, kuri nekreipdama dėmesio į

papildomus šešis svarus, kuriuos netrukus numes,

jautė euforiją.

KNYGOS PABAiGA

Knyga – ne bateliai,

matuotis nereikia!

Gali drąsiai jas pirkti internetu,

nes tai ne tik patogu, bet ir praktiška:

Visas knygas įsigysi leidyklos kainomis –

visada 22-40 % pigiau;

knygas rinksiesi ir pirksi tau patogiu metu,

visą parą ir iš bet kurio pasaulio krašto;

neklaidžiosi neaprėpiamoje knygų jūroje ir

negaiši laiko stovėdama eilėse;

knygų aprašymus perskaitysi ramiai,

neskubėdama ir patogiai įsitaisiusi.

O dabar išsivirk puodelį kavos,

įsisupk į mėgstamą chalatą ir pirmyn –

į www.svajoniuknygos.lt pirkti knygų!