Iš anglų kalbos vertė

Dalius Kaminskas

Turinys

Autorės įvadas

Įžanga

Aukštutinis miestas

Knygų saugotojai

Sugrįžimas į kalnus

Epilogas

Išnašos

Mano tėvui, Richardui Mosse’ui, doram žmogui, šių laikų ševaljė

Gregui, kaip visuomet, už viską, kas buvo, yra ir dar bus

AUTORĖS ĮVADAS

Pastabos apie istoriją

1208 m. kovą popiežius Inocentas III pašaukė į kryžiaus žygį prieš Langedoko krikščionis. Dabar jie dažniausiai vadinami katarais. Jie patys save vadino Bons Chretiens — „geraisiais krikščionimis“, Bernardas Klervietis mini albigiečius, inkvizitorių užrašuose jie įvardijami kaip heretici. Popiežius Inocentas siekė išvaryti katarus iš Pietų Prancūzijos — Le Midi — ir čia atkurti Katalikų bažnyčios valdžią. Kryžiaus žygyje dalyvavę Šiaurės Prancūzijos didikai suprato galėsią pasipelnyti, užimti naujas valdas ir sustiprinti prekybines pozicijas pavergdami laisvamanius Pietų kilminguosius.

Jau besibaigiant XI a. karo žygiai tapo svarbia viduramžių krikščionybės atspirtimi. Per ketvirtąjį kryžiaus žygį 1204 m., Žaros apsiausties metu, kryžiuočiai atgręžė savo ginklus prieš bendratįkius — pirmą kartą Europos žemyne šventasis karas buvo paskelbtas krikščionims. Katarams persekioti 1233 m. juodaskvernių dominikonų rūpesčiu buvo įsteigta inkvizicija.

Nepaisant Katalikų bažnyčios ir kai kurių kryžiaus žygio vadeivų, pavyzdžiui, Simono de Monforo, brukamų religinių argumentų, kryžiaus žygis prieš albigiečius tebuvo grobikiškas karas, savaip pakreipęs šalies, dabar vadinamos Prancūzija, raidą. Sunaikinus Pietų nepriklausomybę, žlugo jų tradicijos, vertybės, pakito gyvensena.

Viduramžių dokumentuose nerasime minint katarų ar kryžiaus žygių. Kariuomenė vadinta Sostu, arba l’Ost oksitanų kalba. Tačiau nūdien šios sąvokos gerai pažįstamos, tad pasitelkiau jas siekdama didesnio aiškumo.

Pastabos apie kalbą

Viduramžiais langue d’Oc (oksitanų kalba) — iš jos kilo Langedoko, arba „oc kalbos krašto“, pavadinimas — kalbėta Prancūzijos pietuose, nuo Provanso iki Akvitanijos. Šia kalba taip pat kalbėta krikščionių Jeruzalėje, kryžiuočių nuo 1099 m. užkariautuose kraštuose, kai kuriose Šiaurės Ispanijos ir Šiaurės Italijos dalyse. Oksitanų kalba glaudžiai susijusi su provansalų ir katalonų kalbomis.

XIII a. šiuolaikinės prancūzų kalbos pirmtake oil kalba (langue doil) kalbėta šiaurinėje dabartinės Prancūzijos teritorijoje.

1209 m. prasidėjus Šiaurės invazijai Pietuose, prancūzų didikai primetė savo kalbą užkariautiems kraštams. Nuo XX a. vidurio prasidėjo oksitanų kalbos atgimimas, kurį paskatino rašytojai, poetai, istorikai — Renė Nelli, Jeanas Duvernoy, Dėodat Rochė, Michelis Roąuebert’as, Anne Brenon, Claude’as Marti ir kiti. Rašant šią knygą, Karkasonės Aukštutiniame mieste — La Cite — veikė dvikalbė oksitanų ir prancūzų kalbų mokykla, kelio ženkluose miestų ir teritorijų pavadinimai buvo rašomi ir prancūziškai, ir oksitaniškai.

„Labirinte“, siekdama atskirti Pays d’Oc — Oksitanijos — gyventojus nuo įsibrovėlių prancūzų, vartojau atitinkamai oksitanų arba prancūzų kalbą. Dėl to kai kurie vietovardžiai kartais rašomi dvejopai — prancūzų ir oksitanų kalbomis (Karkasonė ir Karkasona, Tulūza ir Toloza ir kt.).

Poezijos ištraukos ir posakiai cituojami iš Proverbes & Dictons de la langue d’Oc (surinko abatas Pierre’as Trinquier) ir iš 33 Chants Populaires du Languedoc.

Viduramžių oksitanų kalbos ir dabartinės kalbos rašyba, žinoma, skiriasi. Siekdama nuoseklumo, dažniausiai rėmiausi Andrė Lagarde’o parengtu oksitanų-prancūzų kalbų žodynu La Planqueta. Knygos pabaigoje pateikiamas nedidelis žodynėlis.

Jūs pažinsite tiesą, ir tiesa jus išlaisvins.

Jn 8, 32

L’histoire est un roman qui a ete, le roman est une histoire qui auraitpu etre.

Istorija — tai romanas, kuris iš tiesų buvo. Romanas — tai istorija, kuri galėjo būti.

E. ir J. de Goncourt’ai

Ten perdu, jhamai se recobro.

Prarastas laikas niekuomet negrįžta.

Viduramžių oksitanų patarlė

ĮŽANGA I

Sularako viršukalnė

Sabarto kalnai

Pietvakarių Prancūzija

2005 M. LIEPOS 4 D., PIRMADIENIS

Dilbio apačia nuvinguriavusi kraujo srovelė atrodo tarsi raudona siūlė baltoje rankovėje.

Alisa iš pradžių nekreipia dėmesio manydama, kad tai musė. Kasinėjimuose vabzdžiai — kaip ir kitos žalingos darbo sąlygos. Pakilus kalnu aukščiau, kur ji šiuo metu dirba, jų kažkodėl daugiau negu pagrindinėje kasinėjimų aikštelėje apačioje. Kraujo lašas nuvarva ant nuogos kojos, ištykšdamas tarsi fejerverkas danguje Laužų naktį.

Šį kartą ji žvilgteli — žaizda vidinėje alkūnės pusėje vėl atsivėrė. Giliai įpjauta, visai nenori gyti. Atsidususi ji geriau prispaudžia prie odos plaušinį tvarstį ir pleistrą. Nulaižo rausvą dėmelę nuo riešo — juk niekas nemato. Iš po kepurėlės išslysta cukranendrių cukraus spalvos plaukai. Ji sukiša sruogas už ausų ir nusišluosto kaktą nosinaite, tada vėl tvirtai suriša plaukus.

Dėmesys išblaškytas. Alisa atsistoja, ištiesia lieknas, švelniai įdegusias kojas. Apsivilkusi nurėžtais džinsiniais šortais, prigludusiais baltais berankoviais marškinėliais ir su kepuraite ji atrodo lyg paauglė. Anksčiau tai erzindavo, tačiau bėgant metams pastebėjo: atrodydama jaunesnė, negu yra, įgyja pranašumą. Vienintelė puošmena — dailūs sidabro auskarai, spindintys tarsi žvaigždutės.

Alisa atsuka gertuvės kamštį. Vanduo sušilęs, tačiau ji pernelyg ištroškusi, todėl geria dideliais gurkšniais. Apačioje virš duobėto kelio ore mirguliuoja karštis. Virš jos — bekraštis mėlynas dangus. Be atokvėpio savo sutartines čirpina išdžiūvusioje žolėje pasislėpusios cikados.

Pirėnuose ji pirmą kartą, tačiau jaučiasi beveik kaip namie. Girdėjusi, kad žiemą dantytas Sabarto kalnų keteras užkloja sniegas. Pavasarį uolynai, kiek akis užmato, pasipuošia iš slėptuvių pasirodžiusiais trapiais rausvais, violetiniais ir baltais žiedais. Vasaros pradžioje sužaliuoja geltonais vėdrynais apkaišytos ganyklos. Tačiau dabar saulė privertė atsitraukti visą gyvastį, visa, kas buvo žalia, parudo. Graži vieta, pamano ji, tačiau nesvetinga. Pilna paslapčių, per daug mačiusi, per daug slepianti, neturinti ramybės.

Žemiau tarp atšlaičių įsikūrusioje pagrindinėje stovykloje, didžiulėje brezento pavėsinėje, būriuojasi Alisos bendradarbiai. Ji net įžiūri Šeilą firminiais juodais drabužiais. Keista, kad jie nebedirba. Pertraukai dar gerokai per anksti, tačiau matyti, kad drausmė truputėlį pašlijusi.

Šis darbas varginamai kruopštus ir monotoniškas: kasti, grandyti, rūšiuoti, užrašinėti. Kol kas rezultatai pernelyg menki, kad atsvertų pastangas. Pavyko rasti vos keletą ankstyvųjų viduramžių puodynių ir dubenų šukių, kelis dvylikto amžiaus pabaigos ar trylikto pradžios strėlių antgalius, tačiau neaptikta jokių ankstyvojo akmens amžiaus gyvenvietės — kasinėjimų tikslo — pėdsakų.

Alisa panūsta nusileisti pas bičiulius ir bendradarbius, kad galėtų susitvarkyti tvarstį. Gelia žaizdą, nuo tupinėjimo maudžia blauzdas, pečių raumenys pernelyg įsitempę. Tačiau ji žino, kad sustojus vėliau vėl reikėtų įsibėgėti.

Norėtųsi tikėti, kad dar aplankys sėkmė. Jau gerokai anksčiau ji pastebėjo kažką žibant iš po didžiulio, į kalno šlaitą besiremiančio riedulio — švaraus ir tvarkingo, lyg jį čia būtų rūpestingai padėjusi milžino ranka. Kol kas ji dar negali įžiūrėti, koks tai daiktas, nei apčiuopti, kokio jis dydžio. Tačiau ji kasa jau visą rytą — nesinori tikėti, kad dar ilgai užtruks, kol jį pasieks.

Žinoma, ji turėtų ką nors pasikviesti. Bent jau pasakyti kasinėjimų viršininkei Šeilai — savo geriausiai draugei. Alisa ne archeologė — tik savanorė, prasmingai leidžianti vasaros atostogas. Tačiau šiandien paskutinė diena perkasoje. Norėtųsi įrodyti, kad ji ne bergždžia. Dabar sugrįžus stovyklon ir pranešus, kad kažką aptiko, visi norės įsikišti. Atradimas nebebus jos.

Bėgs dienos ir savaitės, tačiau Alisa vis prisimins šią akimirką. Ji prisimins ypatingą dienos šviesą, prėską kraujo ir dulkių skonį burnoje, stebėsis, kaip viskas būtų buvę, jeigu ji butų nusprendusi ne pasilikti, o eiti. Jeigu būtų žaidusi pagal taisykles.

Išvarvinusi paskutinius lašus iš gertuvės, paslepia ją kuprinėje. Alisa pluša dar apie valandą, saulei kopiant dangaus skliautu ir oro temperatūrai vis kylant. Tesigirdi akmenį brėžiantis metalas, vabzdžių dūzgimas, kartkarčiais tolumoje praskrendantis nedidelis lėktuvas. Ji jaučia prakaito lašus ant viršutinės lūpos ir tarpkrūtyje. Alisa darbuojasi, kol plyšys po rieduliu galiausiai tampa pakankamai erdvus, kad tilptų ranka.

Atsiklaupusi ant žemės, Alisa skruostu bei pečiu atsiremia į uolą. Netverdama iš smalsumo ji suleidžia pirštus giliai į akliną gruntą. Akimirksniu ji supranta, kad juslės neapgavo — aptikta kažkas vertingo. Tai ne akmuo — metalas, lygus ir glotnus. Tvirtai sugriebusi radinį, kartodama sau nesitikėti pernelyg daug, ji pamažu ištraukia daiktą dienos švieson. Atrodo, žemė net virpteli nenorėdama paleisti radinio.

Sodrus drėgno grunto kvapas smelkiasi į nosį ir gerklę, tačiau Alisa to nejaučia. Delnuose gniauždama istorijos atplaišą, ji visiškai susilieja su praeitimi. Tai sunki apvali segė, laiko ir dirvožemio išmarginta juodais ir žalsvais taškeliais. Alisa patrina radinį pirštais, nusišypso po nešvarumais išvydusi ryškėjančias sidabro ir vario detales. Iš pirmo žvilgsnio segė atrodo esanti viduriniųjų amžių, tokiomis susegdavo mantiją ar apsiaustą. Alisa kažką panašaus jau matė.

Ji žino, kaip pavojinga daryti skubotas išvadas ar pasiduoti pirmo įspūdžio pagundai. Tačiau Alisa negali atsispirti savo vaizduotei, jau reginčiai radinio savininką, kadaise gyvenusį, galbūt net mynusį šią žemę. Nepažįstamasis, kurio gyvenimas jai dar tik atsiveria.

Jausmas toks stiprus, kad Alisa, visiškai pasidavusi jam, nepastebi, kaip akmens luitas slysteli pamatu. Staiga kažkas, tikriausiai nuojauta, priverčia ją žvilgtelėti viršun. Sekundės dalį pasaulis, regis, pakimba nebūtyje už laiko ir erdvės ribų. Tarsi užburta ji žvelgia į akmenį, atkeliavusį iš senovės, pamažu svyrantį ir pradedantį gracingai virsti.

Tik paskutinę akimirką — šviesos blyksnis. Burtai išsisklaido. Alisa metasi šalin, klupdama, slidinėdama į šonus, vos spėdama pasitraukti iš kelio traiškančiam akmeniui. Riedulys dunksteli žemėn pakeldamas blyškiai rusvų dulkių debesį. Paskui nurieda žemyn, virsdamas lyg sulėtintame kine, kol randa prieglobstį atokiau kalno atšlaitėje.

Alisa desperatiškai tveriasi krūmynų norėdama sustoti ir nebeslysti žemyn. Kai pagaliau suvokia, kiek nedaug tetrūko, kad būtų sutraiškyta, ją nukrečia šiurpas. Dar truputėlį — ir visiška ramybė, pamano ji. Reikia luktelėti, kol pasaulis liausis skriejęs.

Pamažu tvinkčiojimas galvoje nurimsta. Apmalšta pykinimas, viskas ima grįžti į įprastas vėžes. Alisa įstengia atsisėsti ir apsižiūrėti. Keliai nubrozdinti, pasruvę krauju. Nepatogiai krintant susitrenktas riešas, tačiau rankoje gniaužiama segė išsaugota. Vos keletas įbrėžimų ir sumušimų. Gyva.

Alisa atsistoja ir nusipurto dulkes. Jaučiasi lyg puskvaišė. Neįtikėtina, kaip ji galėjo padaryti tokią paprastą klaidą — nesutvirtino riedulio. Alisa pažvelgia apačion į pagrindinę stovyklą. Nustebusi ir kartu su palengvėjimu ji suvokia, kad stovykloje niekas nieko negirdėjo ir nematė. Alisa jau buvo bemojanti ranka, kad atkreiptų kieno nors dėmesį, kai pastebi siaurą angą kalno šlaite, kur ką tik dunksojo akmuo. Anga atrodo lyg durys, iškirstos į kalno vidų.

Kalbama, kad šiuose kalnuose apstu slaptų tunelių ir urvų, tad ji visiškai nesistebi. Vis dėlto, pamano Alisa, ji nujautė čia esant angą, nors išorėje nebuvo jokių ženklų. Ji tikrai žinojo. Atspėjau, pagiria save.

Alisa dvejoja. Ji žino, kad privalo ką nors pasikviesti. Eiti į vidų vienai, niekam nebudint išorėje, kvaila ir galbūt netgi pavojinga. Ji žino daugybę nelaimių, kurios galėtų atsitikti. Apskritai ji neturėtų būti čia užsiropštusi ir kasinėti. Šeila nieko apie tai nežino. Bet ją kažkas traukte traukia vidun. Kažkas asmeniško, lyg tai būtų jos atradimas.

Alisa nuramina save, kad nėra prasmės kelti sumaištį, sužadinti viltis — galbūt be jokios priežasties. Jei aptiks ką nors verta tyrimo, tuomet ir praneš jiems. Pati juk nieko nedarys, ji tik nori pažiūrėti.

Užtruksiu tik valandėlę.

Ji vėl užsiropščia viršun. Grunte ties urvo anga — gili įduba, kurioje gulėjo paslaptį saugantis akmuo. Drėgnoje žemėje knibždėte knibžda kirminų ir vabzdžių, po tiek laiko juos netikėtai aptiko šviesa ir karštis. Kepurė guli ant žemės, kur ir nukrito. Taip pat ir kasinėjimo mentelė.

Alisa įsistebeilija į tamsą. Ne daugiau kaip penkių pėdų aukščio, apie trijų pėdų pločio, rantytais, grubiais kraštais anga atrodo veikiau esanti gamtinės kilmės negu žmogaus rankų darbas. Tačiau čiuopdama uolą Alisa aptinka keistai glotnius plotelius, į kuriuos rėmėsi nusiritęs akmuo.

Akys pamažu apsipranta prieblandoje. Aksomo juodybę pakeičia granitinė pilkuma, dabar Alisa jau įžiūri ilgą, siaurą koridorių. Ant sprando pasišiaušia plaukeliai, lyg norėdami perspėti apie kažką, slypintį tamsoje, ko geriau netrikdyti. Vaikiškos baimės — nugina šį jausmą šalin Alisa. Ji netiki nei vaiduokliais, nei bloga nuojauta.

Rankoje lyg talismaną gniauždama segę, Alisa giliai įkvepia ir žengia pirmuosius žingsnius tuneliu. Uždaroje erdvėje užsibuvęs požemio oras pripildo burną, gerklę ir plaučius specifinio kvapo. Drėgna ir tamsu, visiškai nesausa, kaip būtų hermetiškame urve susikaupus nuodingoms dujoms, apie kurias Alisą perspėjo. Kažkaip čia turėtų patekti grynas oras, spėja Alisa. Norėdama apsidrausti, panaršiusi šortų kišenėse, ji susiranda žiebtuvėlį. Įžiebusi liepsną, atkiša ją tamson, norėdama įsitikinti, kad yra deguonies. Liepsnelė suvirpa, tačiau neužgęsta.

Alisa jaučia nerimą ir šiek tiek — kaltę. Ji suvynioja segę į nosinę ir paslėpusi kišenėje atsargiai žengia priekin. Žiebtuvėlio skleidžiama šviesa vargiai išsklaido prieblandą, tačiau apšviečia taką po kojomis. Ant pilkų gruoblėtų sienų šokčioja šešėliai.

Eidama toliau ji jaučia vėsų orą, lyg katinas besiglaustantį prie nuogų kojų ir rankų. Tunelis nuožulnus. Pėdomis jaučia nuolydį, gruoblėtą, glitų paviršių. Uždaros erdvės tyloje aidi akmenų ir žvyro girgždesys. Einant tolyn ir leidžiantis vis giliau, blunka už nugaros likusi dienos šviesa.

Staiga ji pajunta nebenorinti eiti toliau. Ji visiškai nebenori čia būti. Tačiau ore tvyro kažkas neišvengiama, kažkas traukte traukia ją gilyn į kalno ertmę.

Dar po dešimties žingsnių tunelis baigiasi. Alisa suvokia atsidūrusi ties slenksčiu, vedančiu į kalne esančią uždarą menę. Ji stovi ant natūralios akmens pakopos. Tiesiai priešais ją — du neaukšti erdvūs laipteliai, vedantys į centrinę menės dalį lygiomis suplūktomis grindimis. Ertmė apie dešimties metrų ilgio ir kokių penkių metrų pločio. Kuriant menę neabejotinai dalyvavo žmogus — ne tik gamtos jėgos. Lubos žemos, skliautuotos, tarsi kriptoje.

Alisa, kilstelėjusi virpančią vienišą liepsnelę aukščiau, įsižiūri. Nerimą kelia keistai pažįstamas jausmas, kurio ji nepajėgia įvardyti. Jau pasirengusi leistis laipteliais, Alisa pastebi rašmenis palubės akmenyje. Palinkusi į priekį ji mėgina perskaityti. Iškaitomi tik pirmieji trys žodžiai ir paskutinė raidė — galbūt N, o gal H. Kiti rašmenys suirę arba nugremžti. Alisa pirštais nutrina nešvarumus ir perskaito balsu. Urvo tyloje grėsmingai, priešiškai nuskamba aidas.

— P-A-S A P-A-5... pas a pas.

Žingsnis po žingsnio? Žingsnis po žingsnio kur? Iš pasąmonės atvilnija gležnas atsiminimas, tarsi seniai pamirštos dainos motyvas. Ir vėl išnyksta.

— Pas a pas, — sušnibžda ji dar kartą. — Ką tai galėtų reikšti? Malda? Perspėjimas? Jokios prasmės, nežinant, kas toliau.

Suirzusi ji atsitiesia ir pradeda leistis laipteliais. Smalsumas nugali blogą nuojautą. Gležnas nuogas rankas nusėja žąsies oda — nežinia, ar tai nerimas, ar urvo šaltis.

Alisa pakelia žiebtuvėlį aukščiau, norėdama geriau pasišviesti, kad nepaslystų ir nieko nenuverstų. Ties paskutiniu laipteliu ji stabteli. Giliai įkvepia ir žengia į klampią tamsą. Ji vos tegali įžiūrėti galinę menės sieną.

Iš tolo sunku pasakyti ką tikro, tačiau atrodo, lyg menės siena išmarginta nupieštais, o gal išraižytais dideliais apskritimais ir lankais. Tačiau tai gali būti ir šviesos ar liepsnos sukeliamų šešėlių žaismas. Priešais sieną tarsi altorius įrengta maždaug keturių pėdų aukščio akmeninė pakyla.

Neatitraukdama žvilgsnio nuo sienos marginių, stengdamasi neišbarstyti nešulių, Alisa palinksta į priekį. Dabar ji aiškiau įžiūri ornamentą. Atrodo kaip labirintas, tačiau atmintis kužda kažką esant ne taip. Tai negali būti labirintas. Linijos neveda į vidurį, kaip turėtų būti. Blogai nupiešta, įsitikinusi Alisa. Ji negalėtų paaiškinti kodėl, tačiau neabejoja esanti teisi.

Žvilgsniu naršydama labirintą, Alisa pamažu eina. Koja ant grindų užkliudo kažką kieta. Pasigirsta duslus bumbtelėjimas, kažkas nurieda šalin. Turbūt kažkas nuvirto.

Alisa žvilgteli žemyn.

Kojos pradeda drebėti. Blyški liepsnelė rankoje suvirpa. Išgąstis užgniaužia kvapą. Alisa stovi ties negilaus kapo kraštu. Šis kapas — tai visai nedidelė įduba žemėje. Kape — dveji griaučiai, kadaise gyvenusiųjų palaikai. Laikas visiškai nubalino kaulus. Vienos kaukolės akiduobės nebyliai įsistebeilijusios į ją. Kita kaukolė — ką tik nublokšta į šalį spyrio — guli tarsi nusukusi savo žvilgsnį į šoną.

Palaikai sudėti greta vieni kitų, atgręžti į altorių, kaip ir raižiniai. Simetriška ir tvarkinga, tačiau kapas visiškai neskleidžia jokios ramybės. Nesijaučia jokios rimties. Vienos iš kaukolių skruostikauliai sutraiškyti, įgrūsti, lyg ji būtų kaukė iš papjė mašė. Keletas kito skeleto šonkaulių išplėšti ir skausmingai styro tarsi nudžiūvusios medžio šakos.

Jie nebepavojingi. Pasiryžusi nepasiduoti baimei, Alisa prisiverčia pritūpti, saugodamasi nieko neužkliudyti. Žvilgsniu ji perbėga per kapą. Tarp skeletų guli kardas apmūsojusia geležte. Mėtosi kelios audinio skiautės. Greta guli virvele užrišamas odinis maišelis, kuriame tilptų nedidelė dėželė ar knyga. Alisa sustingsta. Ji tikra, kad visa tai jau matė, tačiau atmintis atsisako prabilti.

Vieno iš skeletų rankoje, tarsi žnyplėse, suspaustas mažas apvalus daiktas. Nedaug trūko, kad būtų nepastebėjusi. Nesvarstydama, ar elgiasi tinkamai, ji greitai išsitraukia iš kišenės pincetą. Pasilenkusi ji kruopščiai išlaisvina radinį ir pakėlusi jį prie liepsnos atsargiai nupučia dulkes, kad būtų geriau matyti.

Tai mažas akmens žiedas, paprastas, niekuo neypatingas, glotniu, lygiu paviršiumi. Jis taip pat atrodo keistai pažįstamas. Alisa pažvelgia iš arčiau. Vidinėje pusėje kažkas išraižyta. Iš pradžių ji pamano, kad tai kažkoks antspaudas. Staiga ji suvokia. Kilsteli akis į ženklus ant menės galinės sienos, paskui pažvelgia į žiedą.

Viskas atitinka.

Alisa nedievobaiminga. Ji netiki rojumi ir pragaru, netiki nei Dievu, nei velniu, nei esą šiuos kalnus apsėdusiomis būtybėmis. Tačiau pirmą kartą gyvenime ji patiria užplūstant nepaaiškinamą antgamtišką jausmą, pranokstantį visą jos patyrimą ar gebėjimą suvokti. Ji pajunta piktą valią skverbiantis pro apavo padus, lendant po oda, braunantis į mintis.

Alisos narsa gęsta. Urvas staiga padvelkia šalčiu. Šaltis užgniaužia gerklę, sustingdo kvėpavimo takus. Sukaupusi jėgas, ji atsistoja. Jai nedera būti šioje senvietėje. Ji beprotiškai norėtų ištrūkti iš menės, kuo toliau nuo smurto ženklų ir mirties tvaiko, į saugią šiltos saulės atokaitą.

Per vėlu.

Kažkur virš jos ar už nugaros — ji nebegali suprasti — pasigirsta žingsniai. Uždaroje erdvėje skardena garsas, atšokdamas nuo akmeninio olos paviršiaus. Kažkas artinasi.

Alisa, apimta išgąsčio, greitai atsigręžia. Žiebtuvėlis iškrinta. Urvas paskęsta tamsoje. Ji mėgina bėgti, tačiau tamsoje visiškai nesiorientuoja, negalėtų netgi surasti kelio atgal. Ji suklumpa. Kojos nebeklauso.

Alisa krinta žemėn, žiedas nuskrieja atgal į kaulų krūvą — savo ankstesnę buveinę. II

Los Seresas

Pietvakarių Prancūzija

Už kelių mylių paukščio skrydžio į rytus, apleistame Sabarto kainų kaime, prie kruopščiai nupoliruoto tamsaus medinio stalo sėdi aukštas, prakaulus vyras blyškiu drabužiu.

Patalpoje didelėmis keturkampėmis kalnų raudonžemio spalvos plytelėmis klotomis grindimis ir aukštomis lubomis, nepaisant lauke tvyrančio karščio, vėsu. Vienintelio lango langinės uždarytos, tad viduje tamsu, tik nedidelį lopinėlį apšviečia ant stalo stovinti alyvinė lempa. Greta jos — beveik iki briaunos raudono skysčio pripildytas stiklas.

Ant stalo pažirę keletas sunkaus kreminės spalvos popieriaus lapų, eilutė po eilutės prirašytų dailia rašysena juodu rašalu. Kambaryje tylu, tesigirdi plunksnakočio krebždesys ir ledukų skimbčiojimas į stiklą, kai rašantysis kartkarčiais gurkšteli. Tvyro švelnus alkoholinio gėrimo ir vyšnių aromatas. Laikrodžiui skaičiuojant laiko tėkmę, vyras sustoja atokvėpio, pamąsto ir vėl įninka rašyti.

Po mūsų liks tik atminimas apie tai, kas buvome ir ką padarėme. Tik atspaudas — daugiau nieko. Daug sužinojau, įgijau nemažai išminties. Tačiau ar pakeičiau ką nors? Nežinau. Pas a pas, se va luenh. Žingsnis po žingsnio laikas eina tolyn.

Mačiau, kaip vasaros auksas pakeičia pavasario žalumą, kaip rudens varį nutvilko žiemos baltuma. Blėstant šviesai regėjau tai ir nuolat klausiau savęs — dėl ko? Jei būčiau žinojęs, ką reiškia gyventi tokioje vienumoje, tapti gimimo, gyvenimo ir mirties rato liudytoju, ką būčiau daręs tuomet? Alaisa, mano vienatvės našta — nepakeliamai skaidri. Visas gyvenimas prabėgo palikęs širdyje tuštumą. Ji plito bėgant metams ir dabar aš joje jau nebeaptinku širdies.

Stengiausi tesėti tau duotus pažadus. Vienas išpildytas, kitas — dar ne. Vienas pažadas dar netesėtas. Jaučiu tave esant kažkur greta. Regis, lyg laikas sustoja. Neįmanoma nepastebėti ženklų. Urvas netrukus bus atvertas. Jaučiu visur tvyrant neišvengiamybės dvasią. Tiek amžių neliečiama knyga bus surasta.

Vyras liaujasi rašyti ir siekteli stiklo. Akis užtvindo prisiminimai. Tačiau stiprus ir saldus ginjoletas sparčiai atgaivina.

Radau ją. Galų gale radau. Ar pažins jos rankos knygą? Ar jos esybė išgirs knygos atbalsį? Ar ji prisimins, kaip spindi knygos viršelis ir kaip pasikeičia jo spalva? Jeigu ji atriš ir atvers viršelį — atsargiai, kad nepažeistų sauso, trapaus pergamento, — ar ji prisimins išpraamžių ataidinčius žodžius?

Meldžiu, kad mano dienoms artėjant į pabaigą galėčiau ištaisyti, kur esu klydęs, kad galiausiai sužinočiau tiesą. Tiesa mane išlaisvins.

Vyras atsilošia krėsle. Senatvės strazdanomis išmargintos rankos romiai sudėtos ant stalo priešais save. Po tiek laiko jis tenori sužinoti, kas gi įvyko.

Tik sužinoti, nieko daugiau. III

Šartras

Šiaurės Prancūzija

Tos pačios dienos vakarą už šešių šimtų mylių į šiaurę kitas vyras sustoja blausiai apšviestame požemio tunelyje po Šartro miesto gatvėmis. Jis laukia ceremonijos pradžios.

Prakaito išpilti delnai, išdžiūvusi burna, kuo aiškiausiai jaučiamas kiekvienas kūno raumuo, kiekvienas nervas, smilkinių venose tvinkčioja kraujas. Protas skaidrus ir lengvas, tačiau nežinia, ar dėl nervinės įtampos, ar dėl ką tik išgerto vyno. Pečius gobia neįprastas baltas medvilninis apsiaustas, ant prakaulių klubų karo kanapių virvė. Vyras vogčiomis žvilgteli į abiejuose šonuose tyliai stovinčių nepažįstamųjų siluetus. Jų veidus slepia gobtuvai. Įdomu, ar jie taip pat jaučia kaustantį sąstingį, ar jau buvo šiose apeigose daug kartų? Nepažįstamieji apsivilkę panašiais, tačiau ne baltos, o aukso spalvos apsiaustais ir avi batus. Į basas pėdas dvelkia akmeninių grindų šaltis.

Aukštai virš slaptojo požemių tinklo pasigirsta didžiosios gotikinės katedros varpų gaudesys. Greta stovintys nepažįstamieji įsitempia. Tai signalas, kurio jie laukė. Vyras tučtuojau nuleidžia galvą mėgindamas susikaupti.

— Aš pasiruošęs, — sumurma jis, veikiau drąsindamas save nei konstatuodamas faktą. Palydovai stovi nebylūs.

Paskutiniams varpų gaudesio virpesiams tirpstant tyloje apeigų patarnautojas kairėje žengia žingsnį į priekį ir delne pusiau panirusiu akmeniu penkis kartus suduoda į masyvias duris. Iš vidaus pasigirsta:

— Dintrar, įeikite.

Šmėsteli mintis, kad moters balsas girdėtas, tačiau nebėra laiko spėlioti kur ir kada. Prasiveriančios durys jau atskleidžia menę, kurią jis taip ilgai troško pamatyti.

Žengdami koja į koją, trys siluetai pamažu pajuda į priekį. Viskas daug kartų rikiuota, vyras žino, kas laukia, žino, ką privaląs atlikti, tačiau kažkodėl silpnumas nepalieka jo kojų. Po koridoriaus vėsos tamsioje patalpoje karšta. Šviesą teskleidžia nišose ir ant altoriaus degančios žvakės, kurstančios šešėlių šokį ant grindų.

Nors po visą kūną pasklinda adrenalinas, vyras jaučiasi esąs keistai atsietas nuo vyksmo. Už nugaros užsitrenkus durims, jis krūpteli.

Keturi vyresnieji apeigų patarnautojai stovi šiaurinėje, pietinėje, rytinėje ir vakarinėje menės pusėse. Vyras dega noru kilstelėti akis ir apsižvalgyti, tačiau tramdo save ir, kaip buvo liepta, laiko nuleidęs galvą, neatidengdamas veido. Jis jaučia ilgaisiais keturkampės menės pakraščiais stovint išsirikiavus dvi įšventinamųjų gretas, po šešis abiejose pusėse. Junta jų kūnų skleidžiamą šilumą ir girdi kvėpavimą, nors niekas net nekrusteli ir neištaria nė žodžio.

Vyras prisimena patalpos išplanavimą iš jam įteiktų dokumentų. Žengdamas į priekį link menės viduryje įrengtos kriptos, junta nugara perbėgant žvilgsnius. Įdomu, ar kas nors jį pažįsta? Bendradarbiai, pažįstamų žmonos — bet kas galėtų būti nariais. Akimirką pasidavus mintims apie tai, kaip viską pakeisiąs priėmimas į draugiją, lūpomis nuvilnija lengvas šypsnys.

Užkliuvęs už klaupakmenio, įrengto ties kriptos pamatais, ir vos nepargriuvęs, vyras nenoromis atsipeikėja. Menė mažesnė, nei atrodė plane, ankšta, šiek tiek bauginanti erdvės uždarumu. Atstumas nuo durų iki akmens atrodė didesnis.

Klaupiantis ant akmens, kažkas greta smarkiai įkvepia. Ar kas nors atsitiko? Pradeda daužytis širdis, žvilgtelėjęs žemyn vyras pamato savo pabalusius krumplius. Susigėdęs jis mėgina paslėpti rankas, tačiau netrukus susizgrimba ir leidžia rankoms laisvai karoti iš šonų, kaip buvo liepta.

Akmens viduryje yra nedidelė įduba. Per ploną drabužio audeklą keliai jaučia kietumą ir šaltį. Vyras atsargiai pasimuisto, mėgindamas įsitaisyti patogiau. Diskomfortas atitraukia dėmesį ir jam palengvėja. Vyras vis dar jaučia svaigulį, sunku susikaupti, prisiminti numatytą veiksmų seką, nors viskas jau daugybę kartų kartota mintyse.

Menėje pasigirsta skardus varpelio skambesys. Jį lydi žemi giedančiųjų balsai. Giedojimas tylus, tačiau pamažu garsėja, prisidedant vis daugiau balsų. Ausyse kartkarčiais suskamba žodžių ir frazių atplaišos: montanhas — kalnai, Noblesa — kilmingieji, libres — knygos, graal — Gralis...

Šventike nužengia nuo altoriaus pakylos ir eina mene. Vyras girdi švelnų jos kojų šiugždesį ir mintyse regi auksaspalvę mantiją, plevėsuojančią ir mirgančią žvakių šviesoje. Jis taip ilgai laukė šios akimirkos.

— Je suis pret1 — pakartoja jis atsikvėpdamas. Dabar jau tvirtai.

Šventike priėjusi sustoja priešais vyrą. Jis užuodžia lengvus ir subtilius jos kvepalus, prasiskverbiančius pro aštrų smilkalų aromatą. Šventikei pasilenkus ir suėmus jo ranką, vyras sulaiko kvėpavimą. Jos vėsūs, dailiais nagais pirštai įspaudžia į vyro delną kažką mažą ir apvalų. Tarsi elektros srovė persmelkia visą ranką — dar truputėlį, ir virstų geismu. Labiau už viską norėtųsi žvilgtelėti į jos veidą, tačiau vyras laiko nuleidęs akis, kaip ir buvo įsakyta.

Ketvertas vyresniųjų apeigų patarnautojų pajuda iš savo vietų ir prieina prie šventikės. Vyro galva atsargiai atlošiama, pro lūpas bėga tirštas saldus skystis. Jis laukė to, tad nesipriešina. Po kūną pasklidus šilumai, jis ištiesia rankas ir lydėtojai apgobia jį geltona mantija. Dalyviams ritualas pažįstamas, tačiau vyras vis tiek jaučia jų nerimą.

Staiga jis pajunta, lyg gerklę būtų suveržusi plieno juosta, traiškydama trachėją. Rankos ūmiai kimba vaduotis iš dusinančių gniaužtų. Vyras bando šaukti, tačiau negali nieko ištarti. Vėl pasigirsta skardus, pamažu atkakliai migdantis varpelio skambesys. Apima šleikštulys. Vyras išsigąsta nualpsiąs ir sugniaužia rankoje laikomą daiktą taip smarkiai, kad nagai perrėžia delno odą. Skausmas šiek tiek išblaivo. Dabar jis supranta, kad rankos ant pečių — ne palaikančios, bet neleidžiančios atsikelti. Vėl užplūsta šleikštulys, apačioje, regis, slinkteli ir susiūbuoja klaupakmenis.

Vyrui niekaip nepavyksta sutelkti savo apsvaigusio žvilgsnio, tačiau jis įžiūri šventikę laikant peilį, nors ir nesupranta, iš kur jos rankose atsirado šis sidabriniais ašmenimis žvilgantis įnagis. Vyras mėgina stotis, tačiau svaigioji medžiaga pernelyg stipri ir pasiglemžia visas jo jėgas. Kojos ir rankos nebeklauso.

— Non! — mėgina sušukti jis, tačiau jau per vėlu.

Iš pradžių jis pajunta tik lengvą bakstelėjimą tarp menčių, tačiau netrukus bukas skausmas persmelkia kūną, nugara teka kažkas šilta.

Be jokio perspėjimo jį laikiusios rankos paleidžia ir vyras krinta kniūbsčias, be valios, tarsi skudurinė lėlė, niekaip negalėdamas pasipriešinti artėjančioms grindims. Galvai trenkiantis į grindinį jis nejaučia skausmo. Akmens vėsuma atgaivina odą ir apramina. Triukšmas, sąmyšis ir išgąstis išsisklaido. Užmerktose akyse mirga. Jis nieko daugiau nesuvokia — tik jos balsą, atsklindantį iš begalinės tolybės.

— Gera pamoka. Visiems, — atrodo, lyg sakytų ji, nors tai skamba visiškai be prasmės.

Paslapčių išdavyste apkaltintas vyras, kalbėjęs, kai derėjo tylėti, rankoje gniaužia geistąjį daiktą, kol jį apleidžia gyvybė, pažirdama gęstančios sąmonės šukėmis. Grindimis nurieda mažas, ne didesnis negu moneta, pilkas diskas.

Vienoje disko pusėje įbrėžtos raidės NV. Kitoje — išraižytas labirintas. IV

Sularako viršukalnė

Sabarto kalnai

Akimirką viešpatauja tyla.

Netrukus tamsa išsisklaido — Alisa jau ne urve. Ji tarsi sklendžių besvoriame šviesos pasaulyje, rami, tyli ir permatoma.

Ji laisva ir saugi.

Alisa jaučiasi lyg būtų išslydusi iš laiko, lyg skrietų iš vienos erdvės į kitą. Belaikėje bekraštėje erdvėje išblunka praeities ir dabarties riba.

Staigus trūktelėjimas — lyg kartuvių angos dangčio — ir Alisa tarsi sviedinys nušokuoja giedra padange artėdama prie mišku apaugusių kalnų. Ausyse šaižiai švilpiant orui, ji vis greičiau neria artėdama prie žemės paviršiaus.

Smūgio nėra. Nesutraška į pilką skalūną ir uolas lūžtantys kaulai. Alisa nusileidžia ir klupdama nubėga stačiu, nelygiu miško takeliu, abipus kurio stūkso miško siena. Tankiai išsirikiavę aukšti medžiai užgožia vaizdą anapus.

Per greitai.

Alisa stveriasi šakų, lyg jos galėtų ją sustabdyti ir nutraukti šį strimgalvį lėkimą į nežinomybę, tačiau rankos užčiuopia tik tuščią erdvę, lyg ji būtų vaiduoklis ar bekūnė dvasia. Rankose pasilieka kuokštai lapų, lyg iš šepečio išvalyti plaukų gniužulai. Alisa nejaučia jų, tačiau syvai žaliai nudažo pirštų galiukus. Pakėlusi rankas prie veido Alisa mėgina įkvėpti subtilų rūgštų aromatą, tačiau bergždžiai — ji nieko neužuodžia.

Alisa jaučia diegiant šoną, tačiau negali sustoti, nes kažkas vejasi ir vis artėja. Takelis labai nuolaidus. Minkštą gruntą, spyglius ir samanas pakeičia sudžiūvusios medžių šaknys ir akmenys. Jokio garso. Nesigirdi giedant paukščių, jokių kitų balsų — tik jos trūkčiojantis kvėpavimas. Takas vinguriuoja, apsisukęs grįžta į tą pačią vietą, Alisa blaškosi ten ir šen, kol galiausiai įveikusi posūkį išvysta nebylią ugnies sieną, užkertančią kelią į priekį. Ugnies versmė kyla lyg stulpas, plaikstosi balti, geltoni ir raudoni liepsnos liežuviai, nuolatos keičiantys formą.

Alisa nevalingai pakelia rankas prie veido, tarsi norėdama apsisaugoti nuo karščio, kurio nejaučia. Šokančiose liepsnose ji mato įkalintus veidus ir bežadės agonijos iškreiptas burnas.

Alisa mėgina sustoti. Ji privalo sustoti. Kraujuoja sužeistos pėdos, sušlapę ilgi drabužiai trukdo bėgti. Persekiotojas jau mina ant kulnų ir Alisa neįstengia pasipriešinti jėgai, bloškiančiai ją į mirtiną ugnies glėbį.

Vienintelis būdas išvengti ugnies — peršokti ją. Alisa suktuku pakyla į orą, prasklęsdama aukštai virš geltonai oranžinio šėlsmo. Atrodo, lyg vėjas neštų ją išvaduodamas iš žemės priklausomybės.

Kažkas pašaukia ją moterišku balsu, keistai tardamas vardą.

Alais.

Ji saugi ir laisva.

Staiga — pažįstamas šaltų pirštų, sugniaužiančių čiurnas, jausmas, prirakinantis prie žemės. Ne, tai ne pirštai, o grandinės. Alisa suvokia kažką laikanti rankose. Tai knyga odiniais viršeliais. Ji supranta — štai ko nori persekiotojai. Tik sugrąžinus jiems knygą galima išsigelbėti nuo jų pykčio.

Jeigu galėtų kalbėti, galbūt susitartų. Tačiau galvoje visiškai tuščia, negali ištarti nė žodžio. Ji draskosi, spardosi, tačiau negali ištrūkti. Kojas laikantis plieno gniaužtas pernelyg tvirtas. Ji klykia tempiama į ugnį, tačiau aplink tvyro tyla.

Ji dar kartą sušunka, jausdama savo balsą kažkur viduje, tarsi besistengiantį ištrūkti į laisvę. Šį kartą atskamba garsas. Ji jaučia grįžtant tikrąjį pasaulį. Garsas, šviesa, kvapas, prėskas kraujo skonis burnoje. Akimirksnį ji stabteli apgobta vaiskaus šalčio. Tai ne pažįstama urvo vėsuma, tačiau kažkas kita, ryšku ir šviesu. Alisa įžiūri neryškius dailius veido bruožus. Balsas vėl ištaria jos vardą.

Alais.

Pašaukia dar kartą. Balsas draugiškas, nesiekiantis jai pakenkti. Alisa stengiasi atmerkti akis suvokdama — jeigu matytų, suprastų. Tačiau ji negali.

Sapnas blunka, pagaliau laisvė.

Prabusk, reikia prabusti.

Galvoje pasigirsta kitas balsas, kitoks negu pirmasis. Alisa vėl pajunta kojas ir rankas, nubrozdintus kelius, žaizdą odoje, kurią patyrė krisdama. Ji jaučia, kaip kažkas sugniaužia petį ir ima purtyti.

— Alisa! Alisa, prabusk!

AUKŠTUTINIS MIESTAS 1 SKYRIUS

Karkasona

1209 M. LIEPA

Alaisa krūptelėjusi nubunda, atsisėda ir žvelgia plačiai atmerktomis akimis. Krūtinėje blaškosi išgąstis — lyg tinkle įkliuvęs paukštelis, besiveržiantis į laisvę. Spausdama ranką prie šonkaulių išvagotos krūtinės, ji mėgina nuraminti pašėlusiai besidaužančią širdį.

Akimirką ji nei pabudusi, nei miega, lyg dalis jos būtų pasilikusi sapne. Ji prisimena skridusi, žvelgusi į save iš didžiulio aukščio, kaip akmeninės chimeros ant Šv. Nazarijaus katedros stogo, pasitinkančios savo grimasomis praeivius.

Pamažu kambarys sugrįžta į regėjimo lauką. Ji visiškai saugi savo lovoje, Komtalio pilyje. Ilgainiui akys pripranta prie tamsos. Naktį persekioję prakaulūs tamsiaakiai žmonės, kibiais pirštais mėginę įsitverti į ją, nepavojingi. Jų čia nėra. Akmenyse išraižyta kalba — veikiau vaizdiniai negu žodžiai — išnyko lyg dūmas rudens danguje. Išblėso ir ugnies gaisai, palikdami vos menamą prisiminimą.

Blogas ženklas? Ar tik košmaras?

Kaip ji galėtų tai sužinoti? Iš tiesų ji bijotų sužinoti.

Alaisa siekteli aplink lovą kabančių naktinių užuolaidų, lyg liesdama kažką medžiagiško ji jaustųsi pati labiau apčiuopiama. Sudėvėtas audeklas, prisigėręs dulkių ir pažįstamų pilies kvapų, padrąsinamai šiurkštus.

Kasnakt vis tas pats sapnas. Visą vaikystę ji prisimena nubusdavusi tamsoje apimta siaubo, išbalusi, paplūdusi ašaromis. Prie lovos budi tėvas, palinkęs žvelgia į ją taip, lyg ji būtų sūnus. Vienai žvakei sutirpus, uždegama kita, ir jis pusbalsiu tęsia pasakojimą apie savo nuotykius Šventojoje Žemėje. Jis pasakoja apie beribę dykumą, išlakius minaretus ir saracėno2 šauksmą maldai. Jo kalboje atgyja prieskonių aromatas, spalvų ryškumas ir ugninis maisto skonis. Šiurpus virš Jeruzalės besileidžiančios ryškiai raudonos saulės švytėjimas.

Daugelį metų šiomis vilko valandomis tarp nakties ir aušros, seseriai miegant šalia, tėvas kalbėdavo ir kalbėdavo, savo kalbomis išvaikydamas visus ją apnikusius demonus. Jis neleido net prisiartinti juodaskverniams katalikų dvasininkams su savo prietarais ir pramanytais vaizdiniais.

Jo žodžiai ją saugojo.

— Gijomai? — sušnibžda ji.

Jos vyras giliai įmigęs, plačiai išskėstos rankos užkariavusios beveik visą lovą. Ilgi juodi plaukai, pakvipę dūmais, vynu ir arklidėmis, pasklidę ant pagalvės. Pro atvirą langą krinta mėnulio šviesa, į menę sklinda vėsus nakties oras. Auštančioje šviesoje ji mato smakrą nusėjusius besikalančius šerius. Gijomui per miegus besivartant, sužvilga ant kaklo kabanti grandinėlė.

Alaisa norėtų, kad jis nubustų ir pasakytų, jog viskas yra gerai, kad jai nieko nereikia bijoti. Tačiau Gijomas miega ir jai nesinori jo žadinti. Alaisa nepatyrusi santuokoje ir vis dar jo drovisi, nors visa kita jai nekelia baimės. Nuramina save perbraukdama pirštais glotnias, įdegusias jo rankas ir tvirtus pečius, užgrūdintus valandų valandas trunkančių kardų pratybų ir riterių turnyrų. Alaisa net ir jam miegant jaučia jame pulsuojant gyvastį. Prisiminus, kaip jie praleido ankstyvąją nakties dalį, nors ir niekas nematė, ją užplūsta raudonis.

Gijomo sukeliami jausmai tiesiog užlieja Alaisą. Jai patinka širdies dūžių padažnėjimas, kai žvilgsnis netikėtai aptinka Gijomą. Jam nusišypsojus, lyg žemė susiūbuoja po kojomis. Tačiau jai atgrasus bejėgiškumas. Ji bijo, kad meilė nepaverstų jos silpna ir išdrikusia. Ji neabejoja mylinti Gijomą, tačiau žino neatsiduodanti visa.

Alaisa atsiduso. Ji tegali tikėtis, kad laikui bėgant taps lengviau.

Brėkštanti šviesa, tamsos pilkšvumas, kartkarčiais kiemo medžiuose pasigirstantis paukščių čiulbesys pranašauja, kad aušra jau ne už kalnų. Ji žino jau nebenorėsianti miego.

Alaisa šmurkšteli tarp užuolaidų ir pirštų galais nutipena prie drabužių spintos tolimajame menės kampe. Grindų akmenys vėsina pėdas, šiurkštus paklotas kutena kojų pirštus. Ji atidaro spintą, nuo šūsnies drabužių nuima maišelį su levandomis ir išsirenka paprastą tamsiai žalią suknelę. Drebėdama iš šalčio ji velkasi, siauros rankovės priglunda prie rankų. Ištiesina šiek tiek drėgmės prisigėrusią suknelės medžiagą virš apatinės palaidinės, standžiai suveržia korsetą.

Alaisai septyniolika, jau šeši mėnesiai, kai ji ištekėjusi. Dar nesusiformavęs moters žavesys ir grakštumas. Suknelė ant jos prakaulaus stoto karo be formos, lyg būtų visiškai ne jos. Atsirėmusi ranka į stalą, ji įsispiria į minkštos odos apavą ir nuo kėdės atlošo pasiima savo mėgstamą raudoną apsiaustą. Apsiaustas apkraštuotas mėlynai ir žaliai išsiuvinėtu įmantriu stačiakampių ir rombų raštu, pramaišiui su mažučiais geltonais žiedais. Alaisa pati pasigamino šį rūbą vestuvėms. Savaičių savaites, visą lapkritį ir gruodį, ji siuvo paskaudusiais, nuo šalčio grumbančiais pirštais, skubėdama laiku suspėti.

Alaisa žvilgteli į ant grindų ties drabužine gulintį krepšį. Ji patikrina, ar vietoje augalų maišelis, rankinė, augalams ir šaknims suvynioti skirtos audinio atraižos, kasimo ir pjovimo įrankiai. Ji suriša apsiaustą kaspinu ties kaklu, paslepia peilį makštyje prie juosmens, užsideda gobtuvą paslėpdama ilgus nesurištus plaukus ir tyliai išslysta iš menės į tuščią koridorių. Už jos dusliai užsiveria durys.

*

Dar neišaušo pirmoji valanda3, prie gyvenamųjų menių tuščia. Alaisa sparčiai žengia koridoriumi, šiugžda akmenines grindis braukiantis apsiaustas. Priėjusi prie siaurų, stačių laiptų, ji peržengia patarnaujantį berniuką, atsirėmusį į sieną ir užmigusį prie sesers Orianos ir jos vyro kambario durų.

Leidžiantis laiptais, ją pasitinka iš rūsyje įrengtų virtuvių atsklindantys balsai. Tarnams — jau pats darbymetis. Alaisa išgirsta taukštelėjimą, o paskui riksmą: kažkurio nelaimėlio diena prasidėjo sunkios virėjo rankos kepštelėjimu per pakaušį.

Siūbuodamas į šalis artėja vandennešys, grumdamasis su masyviu puskubiliu iš šulinio ką tik pasemto vandens.

Alaisa nusišypso:

— Bonjorn.

— Bonjorn, ponia, — pasigirsta nedrąsus atsakymas.

— Štai, — sako ji, pirma jo nulipdama laiptais ir atverdama duris.

— Merce, ponia, — sako jis jau drąsiau, — grand merce.

Virtuvėje tvyro sambrūzdžio gaivalas. Iš didžiulio payrola — katilo, kabančio ant kablio virš atviros ugnies, — jau virsta garų kamuoliai. Pagyvenęs tarnas paima iš parankinio vandenį, išpila į katilą ir be žodžių švysteli kibirą jam atgal. Berniukas žvilgteli į Alaisą, tarsi mėgindamas atsiremti į ją žvilgsniu, ir vėl leidžiasi prie šulinio.

Išdarinėtos vištos, lęšiai, kopūstai sandariuose moliniuose ąsočiuose laukia savo eilės virsti patiekalais ant didelio virtuvės vidury stovinčio stalo. Taip pat čia stovi puodai sūdytos kefalės, lydekų ir ungurių. Viename stalo gale sudėti fogaqa, pudingai audeklo maišuose, žąsienos paštetas, sūdytos kiaulienos išpjovos. Kitame gale — razinų, svarainių, figų ir vyšnių dėžės. Devynių ar dešimties metų berniukas, alkūnėmis atsirėmęs į stalą, savo veido išraiška neslėpdamas rodo: dar viena diena prie kepančios mėsos karščiu tvoskiančio sukamojo iešmo būtų nuostabi. Kupolo formos duonkepėje krosnyje kaitriai liepsnoja pliauskos. Pirmoji pan de blat — kvietinės duonos — ližė jau aušta ant stalo. Kvapas pažadina Alaisos alkį.

— Ar pavaišinsite duona?

Virėjas atsigręžia nė nemėgindamas slėpti moters įsiveržimo į jo valdas sukelto įtūžio. Tačiau pamačius, kas yra įsibrovėlis, pykčio grimasą tuojau pakeičia gudri šypsena, parodanti eilutę sukirmijusių dantų.

— Ponia Alaisa, — nutaiso malonų balsą virėjas, šluostydamas rankas į prijuostę. — Benvenguda. Kokia garbė! Ilgokai mūsų nelankėte. Pradėjome jūsų ilgėtis.

— Žakai, — atsiliepia ji šiltai, — nesinorėjo jums pintis po kojomis.

— Jums? Pintis po kojomis? — nusijuokia virėjas. — Argi jūs galėtumėte trukdyti? — Vaikystėje Alaisa praleisdavo daug laiko virtuvėje, stebėdama ir mokydamasi — ji buvo vienintelis vaikas, kurį Žakas įsileido į savo vyrišką viešpatiją. — Tai kuo gi galėčiau jus pamaloninti, ponia Alaisa?

— Truputėliu duonos ir vyno, jeigu galite tai leisti.

Žako veide šmėkšteli susirūpinimas.

— Atleiskite, bet juk nesirengiate iškylauti prie upės? Tik ne šiuo paros metu, be palydos. Jūsų padėties moteriai... Juk dar net neprašvito. Žmonės kalba...

Alaisa suima jo ranką.

— Žakai, labai malonu, kad rūpinatės. Žinau, kad širdyje trokštate man gero. Bet nieko neatsitiks. Galiu duoti jums savo žodį. Jau beveik išaušo. Gerai žinau vietą, kur einu. Nukeliausiu ir greitai grįšiu, niekas net nespės pastebėti, tikrai.

— Ar jūsų tėvas žino?

Ji sąmoksliškai prideda prie lūpų pirštą.

— Suprantama, kad ne, tačiau prašau jus išsaugoti mūsų paslaptį. Aš būsiu labai atsargi.

Žakas toli gražu neatrodo įtikintas, tačiau pasakė tiek, kiek galėjo išdrįsti, ir liaujasi ginčijęsis. Jis palengva prieina prie stalo ir į baltą lino skepetą suvynioja apvalų kepalaitį duonos, liepia parankiniui atnešti ąsotį vyno. Alaisa stebi, negalėdama nusikratyti širdį užgulusio sunkumo. Virėjas pastarosiomis dienomis juda gerokai lėčiau, pastebimai šlubuodamas kairiąja koja.

— Ar koją vis dar skauda?

— Beveik ne, — sumeluoja jis.

— Vėliau galėčiau sutvarstyti, jeigu norėtumėte. Atrodo, žaizda neskuba gyti.

— Nėra taip jau blogai.

— Ar tepėte tepalu, kurį jums paruošiau? — paklausia ji, iš veido išraiškos matydama, kad ne.

Žakas skėsteli savo trumpomis rankomis, tarsi pasiduodamas:

— Tiek daug privalau nuveikti, visi šie papildomi svečiai, šimtai žmonių, jei priskaičiuosime tarnus, ginklanešius, arklininkus, dvaro damas, o kur dar konsulai su šeimomis. Šiais laikais viską taip sunku gauti. Štai tik vakar pasiunčiau tarną...

— Viskas puiku, — pertraukia jį Alaisa, — tačiau jūsų koja savaime neišgis. Giliai įpjauta.

Staiga ji pastebi, kad triukšmas virtuvėje beveik nuščiuvo. Apsidairiusi ji pamato, kad visa virtuvė klausosi jų pokalbio. Jaunesnieji berniūkščiai, pasirėmę alkūnėmis ant stalo, stebeilijasi praviromis burnomis, kaip jų karštuolį šeimininką nutildo moteris.

Apsimetusi, kad nieko nepastebi, Alaisa ima kalbėti tyliau.

— Gal vėliau galėčiau grįžti prie to? — Ji paplekšnoja duoną: — Tegul tai būna mūsų antroji paslaptis, oc? Gerai?

Akimirką ji pamano buvusi pernelyg įžūli ir per daug sau leidusi. Tačiau Žakas netrukus šypteli.

— Ben, — atsako ji. — Gerai. Grįšiu įdienojus ir viską sutvarkysiu. Dins d’abord. Iki greito.

Išėjusi iš virtuvės ir kopdama laiptais Alaisa girdi Žaką riaumojant visiems liautis vėpsojus ir grįžti prie darbo — juk niekas nepaskelbė pertraukos. Ji nusišypso.

Viskas kaip ir turėtų būti.

*

Trūktelėjusi sunkias į didįjį kiemą vedančias duris, Alaisa įžengia į užgimstančią dieną.

Uždaro kiemo viduryje blėstančioje naktyje juodai šmėžuoja guobos, po kuria vikontas Trenkavelis vykdė teisingumą, lapai. Šakose šurmuliuoja vieversiai ir karetaitės, priešaušryje raiškiai sklinda jų ulbesys.

Reimono Rožė Trenkavelio senelis Komtalio pilį pasistatė daugiau nei prieš šimtą metų kaip savo besiplečiančių teritorijų valdymo vietą. Jo žemės driekėsi nuo Albi miesto šiaurėje ir Narbono pietuose iki Bezjė miesto rytuose ir Karkasonos vakaruose.

Pilis juosia didelį keturkampį kiemą, vakarinėje jo dalyje stūkso ankstesnės pilies likučiai. Komtalio pilis — tai Aukštutinio miesto, La Cite, vakarinės gynybinės sienos dalis. Tvirtu akmens žiedu apsuptas pilynas rymo iškilęs aukštai virš Odo upės ir už jos plytinčių šiaurinių pelkių.

Gerai saugomas donžonas — svarbiausias pilies bokštas, kuriame susitikdavo konsulai ir buvo pasirašomi svarbūs dokumentai — suręstas pietvakariniame kiemo kampe. Blausioje šviesoje Alaisa pastebi kažką atsirėmus į išorinę sieną. Geriau įsižiūrėjusi ji pamato, kad čia susirangęs snaudžia šuo. Du vaikėzai įžūliai, lyg varnos vištidėje, svaidydami akmenis kėsinasi nutraukti gyvulio poilsį. Tyloje Alaisa girdi duslų kulnų bildesį į medžio grindinį.

Į Komtalio pilį ir iš jos veda du keliai. Platūs arkiniai vakariniai vartai, atsiveriantys į žole apaugusius šlaitus, kuriais galima nukeliauti iki pat miesto sienos, dažniausiai uždaryti. Pro mažus siaurus rytinius vartus, įsispraudusius tarp dviejų aukštų fasadinių bokštų, patenkama tiesiai į įtvirtinto miesto gatves.

Susisiekti tarp vartų bokštų viršutinių ir apatinių aukštų tegalima medinėmis kopėčiomis, įveikus virtinę saugomų durų. Vaikystėje jos mėgstamiausias žaidimas buvęs lenktyniauti su virtuvės berniokais iš aukšto į aukštą prasmunkant pro sargybinius. Alaisa buvo greita, ji visuomet laimėdavo.

Standžiau susisupusi į apsiaustą, ji sparčiai nužingsniuoja kiemu. Nuskambėjus pamainos varpui, vartai užsklendžiami nakčiai, atsistoja sargyba, ir be jos tėvo leidimo niekas nepraleidžiamas. Nors ir nebūdamas konsulu, Bertranas Peletjė dvare užėmė išskirtinę visų geidžiamą padėtį. Mažai kas drįsdavo jam nepaklusti.

Jam niekuomet nepatiko jos įprotis ištrūkti iš pilies ankstų rytą. Nūnai jis buvo nusiteikęs dar atkakliau reikalauti, kad naktį ji liktų pilyje. Ji nujautė, kad ir vyras pritartų šiai nuomonei, nors Gijomas jai niekad to nesakė. Tačiau tik bevardės aušros rimtyje ji buvo laisva nuo namų suvaržymų ir prievolių. Čia Alaisa iš tiesų jautėsi savimi — niekieno dukra, niekieno sesuo, niekieno žmona. Giliai širdyje ji tikėjo tėvą suprantant ją. Nors buvo nesmagu jam nepaklusti, ji nenorėjo atsisakyti šių laisvės akimirkų.

Daugelis nakties sargybinių į jos iškylas žiūrėdavo pro pirštus. Jų ir nebūtų atsiklausiama. Tačiau pasklidus gandams apie gresiantį karą, pilies įgula tapo atsargesnė. Iš pažiūros gyvenimas bėgo sava vaga. Į miestą kartkarčiais atvykstančių pabėgėlių pasakojimai apie antpuolius ar religinį persekiojimą Alaisos nestebino. Iš nežinia kur atsirandantys užpuolikai, kurie smogdavo kaip griaustinis iš giedro dangaus ir nudundėdavo tolyn, buvo visiems, gyvenantiems už miesto sienų, puikiai pažįstama kasdienybė. Pranešimų nebuvo nei daugiau, nei mažiau.

Gijomui kuždėjimasis apie konfliktą, regis, nekėlė didesnio susirūpinimo. Bent ji to nepastebėjo. Jai jis niekada apie tai net neužsiminė. Tačiau Oriana tvirtino, kad prancūzų kryžiuočių ir bažnytininkų kariuomenė rengiasi pulti Langedoką. Be to, ji dar sakė, kad karo žygį remia popiežius ir Prancūzijos karalius. Alaisa jau buvo patyrusi, kad daug kas iš to, ką sakė Oriana, buvo sakoma norint įgelti jai. Vis dėlto sesuo dažnai naujienas sužinodavo anksčiau už kitus dvariškius. Neįmanoma nepastebėti, kad į pilį atvykstančių pasiuntinių skaičius didėjo kone kasdien. Raukšlės tėvo veide taip pat rėžėsi vis giliau, labiau išsišovė skruostikauliai, įdubo skruostai.

Rytinius vartus budriai saugojo sirjans d’arms4 paraudusiomis po ilgos bemiegės nakties akimis. Sidabru žvilgantys šalmai atsmaukti aukštai ant pakaušio, šarvai blyškiai švyti brėkštančioje aušroje. Apsiginklavę ant pavargusių pečių besiilsinčiais skydais ir makštyse paslėptais kardais jie atrodo veikiau pasiruošę miegui nei kovai.

Priartėjusi Alaisa lengviau atsiduso pažinusi Beranžė. Pamatęs ją, jis nusišypsojo ir nusilenkė.

— Bonjorn, ponia Alaisa. Anksti kilote.

Ji šyptelėjo:

— Nesinorėjo miego.

— Argi jūsų vyras nesugalvoja jums įdomesnio užsiėmimo naktį? — gašliai bakstelėjo akimis kitas sargybinis. Jo veidas nusėtas raupais, pirštai nubrozdinti, kruvini. Iš burnos tvoskia priplėkusiu maistu ir gėralu.

Alaisa nekreipia į jį dėmesio.

— Beranžė, kaip jūsų žmona?

— Gerai, ponia. Jau gerokai atsigavusi.

— O jūsų sūnus?

— Auga ne dienomis, bet valandomis. Jo apetitas greitai paleis mus vėjais.

— Visiškai į tėvą, — sako ji rodydama į gūbriu kėpsantį sargybinio pilvą.

— Kalbate kaip mano žmona.

— Perduok jai linkėjimus.

— Jai bus malonu, kad prisiminėte, ponia. — Jis akimirką patylėjo. — Turbūt norėsite, kad jus išleisčiau?

— Einu pasivaikščioti į miestą, galbūt prie upės, neužtruksiu ilgai.

— Mums įsakyta nieko nepraleisti, — suniurzga bendras. — Intendanto Peletjė įsakymas.

— Tavęs niekas neklausia, — atkirto Beranžė. — Nekreipkite dėmesio, ponia, — tarė jis kimiu balsu. — Žinote, kaip dabar yra. Jeigu kas nors jums atsitiktų ir paaiškėtų, kad aš jus išleidau, jūsų tėvas mane...

Alaisa palietė jo ranką.

— Žinau, žinau, — ramina ji. — Visiškai nėra reikalo nerimauti. Aš galiu savimi pasirūpinti. Be to... — ji žvilgteli į kitą sargybinį, kuris rakinėja nosį ir šluosto pirštus į rankovę, — išbandymai, kuriuos galėčiau patirti prie upės, vargu ar baisesni už tai, ką turite ištverti čia.

Beranžė prunkšteli.

— Pažadate būti atsargi?

Alaisa linkteli ir šiek tiek praskleidžia savo apsiaustą parodydama medžioklinį peilį prie juosmens.

— Duodu žodį.

Reikia atidaryti dvejas duris. Beranžė paeiliui jas atšauna, tada pakelia išorines duris užsklendžiančią ąžuolinę siją ir praveria vartus tiek, kad galėtų prasmukti Alaisa. Nusišypsojusi vietoj padėkos, ji neria po jo ranka ir atsiduria laisvame pasaulyje. 2 SKYRIUS

Nerdama iš šešėlio pro vartų bokštus, Alaisa pajunta širdyje atgaivą. Ji laisva. Galų gale.

Vartus su plokščiu akmeniniu tiltu tarp Karkasonos gatvyno ir Komtalio pilies jungia kilnojamas medinis tiltelis. Sausame gynybiniame griovyje po tiltu vaiskioje priešaušrio šviesoje nusėta rasos lašeliais žiba žolė. Vis dar matyti rytmečio danguje blykštantis mėnulis.

Alaisai sparčiai žingsniuojant, jos apsiausto skvernai pakelia grindinio dulkes, nugulančias įmantriais raštais. Ji nori išvengti kitoje pusėje budinčių sargybinių klausimų, bet jie snūduriuoja savo postuose ir jos nepastebi. Perėjusi laisvos žemės ruožą, pranykdama siaurų gatvelių raizgalyne, ji nuskuba link vartelių seniausioje sienos dalyje prie Avarų malūno bokšto. Pro šiuos vartelius palenkama tiesiai į daržus ir faratjals — ganyklas, supančias miesto pilyną bei šiaurinį San Viseno priemiestį. Šiuo paros metu tai trumpiausias kelias prie upės, padedantis išvengti pašalinių akių.

Pasikaišiusi sijoną, Alaisa atsargiai žengia pro „Šv. Jono Evangelisto taverną“, kurios prieigose gausu naktinio šėlsmo ženklų. Sugurinti obuoliai, prakąstos kriaušės, apgraužti mėsos kaulai ir išmėtyti alaus indai išmarginę purviną žemę. Šiek tiek toliau tarpduryje susirietęs miega valkata, ranka atsirėmęs į didžiulį nukaršusį šunį. Skardus trijų prie šulinio susmukusių vyrų knarkimas ir niurnėjimas, atrodo, galėtų išbaidyti net apsnūdusius paukščius.

Vartų sargybinis — tikras vargšas: kosčiojantis, krenkščiantis, susisukęs į savo apsiaustą taip, kad matyti tik nosies galiukas ir antakiai. Jis visiškai nenusiteikęs bendrauti ir mėgina apsimesti, kad nepastebi Alaisos. Ji sužvejoja savo piniginėje monetą. Nė nepažvelgęs į ją, sargybinis pagriebia monetą purvina ranka, dantimis ją patikrina, atšauna sklendes ir praveria vartus tiek, kad užtektų prasmukti.

*

Prie pilies prieigas saugančio barbakano leidžiasi status ir akmenuotas takas. Jis driekiasi tarp dviejų aukštų medinių palisado sienų, tad einant juo beveik ničnieko nematyti. Tačiau Alaisa leidžiasi žemyn nekliūdama — ji jau daug kartų ėjo šiuo keliu iš Aukštutinio miesto ir žino kiekvieną įdubą bei gūbrį. Vandens nuotėkio taku ji aplenkia medinio apvalaus ir žemo, tarsi būtų pritūpęs, bokšto pamatą.

Gervuogynai braižo kojas, į drabužius kimba spygliai. Kol ji galiausiai nusileidžia, apsiausto kraštai įmirksta nuo žolės braukiama rasa ir nusidažo sodria purpuro spalva. Sudrėkę patamsėja odiniai sandalai.

Ištrūkusi iš apsauginių sienų šešėlių, Alaisa džiaugsmingai atsidūsta ir žengia į platų ir atvirą pasaulį. Tolumoje virš Juodųjų kalnų pakibusi balkšva liepos migla. Ties horizontu švintantis dangus išraižytas rožiniais ir purpuriniais gaisais.

Žvelgdama į besidriekiantį, kiek akis užmato, tobulą miežių, avižų ir kviečių laukų bei miško skiautinį, Alaisa jaučiasi, tarsi prie jos subėgtų ir ją apgobtų visa praeitis. Dvasios, draugai ir vaiduokliai tiesia į ją rankas, šnibžda apie savo gyvenimus, dalijasi su ja paslaptimis. Svajodama apie gyvenimo paruoštas staigmenas, ji jaučia visus kadaise stovėjusius ant šios kalvos ir visus, kas dar čia ateis.

Alaisa niekuomet nekeliavo už vikonto Trenkavelio žemės ribų. Jai būtų sunku įsivaizduoti Paryžių, Amjeną ar Šartrą — pilkus miestus šiaurėje, kur gimė jos motina. Tai tik pavadinimai, bespalviai ir šalti žodžiai, šiurkštūs tarsi šiauriečių kalba — langue d’oil Nors ir neturėjo su kuo palyginti, ji buvo tikra, kad laikui nepavaldžiam ir bekraščiam Karkasonos kraštovaizdžiui grožiu neprilygtų niekas.

Alaisa leidžiasi kalno šlaitu vingiuodama tarp krūmų, kol pasiekia kemsynus pietiniame Odo upės krante. Sudrėkęs sijonas limpa prie blauzdų, priversdamas kartkarčiais kluptelėti. Ji suvokia jaučianti nerimą, pastebi einanti greičiau nei paprastai ir supranta kažko besisauganti. Žako ar Beranžė perspėjimai negalėtų būti jaudulio priežastis — juk jie visada pasirengę dėl jos nerimauti. Tačiau ji jaučiasi vieniša ir pažeidžiama.

Prisiminus pirklio pasakojimą apie kitame krante esą matytą vilką — dar tik praėjusią savaitę — jos ranka siekteli prie juosmens kybančio durklo. Visi sakė, kad pirklys tauškia niekus. Šiuo metų laiku tai geriausiu atveju galėtų būti lapė ar laukinis šuo. Tačiau dabar čia, toli nuo visų, pasakojimas atrodo gerokai įtikinamesnis. Vėsi durklo rankena šiek tiek atgaivina.

Akimirką Alaisa pajunta pagundą grįžti. Nebūk tokia bailė. Ji eina toliau. Kartą ar du atsigręžia į įvairius garsus, tačiau tai tik paukščio sparnų plastelėjimai ar seklumoje besipliuškenantis upinis ungurys.

Pamažu, einant pažįstamu taku, nerimas tirpsta. Plati ir sekli Odo upė su atsišakojančiais intakais primena plaštakos gyslų raštą. Virš vandens tvyro perregima priešaušrio migla. Žiemą upė, kai į ją plūsta lediniai kalnų upeliai, tampa srauni ir veržli. Tačiau ši vasara sausa ir upės tėkmė gerokai sulėtėjusi. Srovė vargiai bepasuka druskos malūnus. Pritvirtinti prie krantų storomis virvėmis, jie atrodo lyg medinis nugarkaulis upės viduryje.

Kadangi dar anksti, Alaisa pasuka trumpesniu keliu per dumbliną plynę, kurioje įdienojus tamsiais debesimis susispies musės ir uodai. Takas pažymėtas baltų akmenų krūvelėmis, saugančiomis keliautojus nuo klastingos pelkės spąstų. Atsargiai eidama taku ji pagaliau atsiduria prie miško, į kurį atsiremia vakarinės Aukštutinio miesto sienų prieigos.

Jos kelionės tikslas — nedidukas uždaras užutekis, kurio paunksnėje glaudžiasi patys geriausi augalai. Vos tik atsidūrusi po medžiais, Alaisa sulėtina žingsnį ir atsiduoda vienumai. Pakėlusi skersai tako nukarusią gebenę, ji įtraukia samanomis ir lapais kvepiančio oro.

Miške nematyti jokių žmogaus veiklos ženklų, tačiau gausu visokiausių garsų ir atspalvių. Oras tiesiog virpa nuo varnėnų, karetaičių ir čivylių klegesio. Po kojomis traška sausos šakelės, šlama minami lapai. Pakrūmėmis kartkarčiais švysteli kiškio, neriančio į geltonais, purpuriniais ir mėlynais vasaros gėlių žiedais išmargintą augaliją, uodega. Aukštai išsikerojusiose pušyse raudonskvernės voverės gliaudo riešutus žerdamos žemėn smulkias, kvapias aiženas.

Alaisa sukaito, kol pasiekė mažą progumą, iš kurios galima patekti prie upės. Atsikvėpusi ji padeda savo krepšį ir pamasažuoja rankenos nuspaustą dilbį. Nusivilkusi apsunkusį apsiaustą, pakabina jį ant žemai nulinkusios gluosnio šakos, nosinaite nusišluosto veidą ir kaklą. Vėsioje medžio drevėje paslepia vyną.

Tolumoje į viršų kyla išlakios Komtalio pilies sienos. Vaiskaus dangaus fone matyti aukšto Pintos bokšto siluetas. Alaisa pagalvoja apie tėvą — ar jis jau pabudęs? Gal jau aptarinėja reikalus vikonto menėje? Jos žvilgsnis nukrypsta į kairę nuo sargybos bokšto, ieškodamas pažįstamo lango. Ar Gijomas dar miega? Gal jau nubudo ir nustebo neradęs jos šalia?

Žvelgdama pro žalią lapų maršką ji visuomet stebėjosi, kaip arti pilis. Du tokie skirtingi pasauliai: taip greta ir tokie tolimi. Komtalio pilies koridoriuose ir kiemuose viešpatauja sambrūzdis ir klegesys. Jokios rimties. Čia, miško ir pelkės būtybių pašonėje, tvyro beribė ir belaikė tyla.

Čia ji jaučiasi esanti namie.

Alaisa nusispiria odinį apavą. Žolė maloniai vėsina ir drėkina kojų tarpupirščius ryto rasa, kutena padus. Akimirkos pasitenkinimas nubraukia visas mintis apie pilį ir namus.

Alaisa atsineša įrankius prie vandens. Pakrantės seklumoje auga vaistinė šventagaršvė. Tvirti augalo stiebai atrodo lyg pagal komandą pakrantės dumble išsirikiavę kareiviai. Ryškiai žali lapai, kai kurie didesni už delną, meta ant vandens blankų šešėlį.

Niekas geriau už šventagaršvę neišvalo kraujo ir neapsaugo nuo užkrato. Jos draugė ir auklėtoja Esklarmondė išūžė jai ausis mokydama, kaip svarbu nuolatos, kai tik pasitaiko proga, rinkti gydomąsias žoles vaistams ir kompresams. Jeigu mieste šiandien ir nesiaučia ligos, kas žino, kaip bus rytoj? Liga ar negalia gali ištikti bet kada. Kaip ir viskas, ką sakydavo Esklarmondė, tai buvo išmintingas patarimas.

Pasiraitojusi rankoves Alaisa pasuka makštį laikantį diržą aplink juosmenį, kad durklas atsidurtų už nugaros ir netrukdytų dirbti. Surišusi plaukus, kad jie nekristų ant veido, ji pasikaišo sijoną ir pasiruošia bristi į upę. Nuo staigaus čiurnas nutvilkiusio šalčio pašiurpsta oda, ji giliau įkvepia.

Alaisa vandenyje sudrėkina audeklo atraižas ir patiesia jas eilute ant kranto. Ji pradeda darbą kasdama augalo šaknis mentele. Netrukus pirmasis augalas šliurpsėdamas atsisveikina su upės vaga. Išvilkusi jį ant kranto, ji mažu kirvuku sukapoja jį dalimis, šaknis suvynioja į audeklą ir lygiai sudėlioja krepšio dugne. Tada į kitą audeklo atraižą suvynioja pipirų aromatą skleidžiančius geltonai žalius žiedynus ir sudeda į savo odinį maišelį. Išmetusi lapus ir stiebų likučius, ji grįžta į vandenį ir imasi kito augalo. Netrukus jos rankos nusidažo žaliai, išsidumbluoja net iki pečių.

Sudorojusi visą šventagaršvės derlių, Alaisa apsidairo, ar čia yra dar ko nors naudingo. Ji pastebi šiek tiek tolėliau prieš srovę augančią vaistinę taukę. Keisti augalo lapai dygsta tiesiai iš stiebo, kekėmis telkiasi varpelio formos rožiniai ir purpuriniai žiedai. Taukė padeda gyti sumušimams, žaizdoms, suaugti kaulams. Dar šiek tiek atidėjusi pusryčius, Alaisa vėl pasiima įrankius ir kimba į darbą. Ji sustoja tik visiškai pripildžiusi krepšį ir sunaudojusi visas audeklo skiautes.

Nunešusi krepšį ant kranto, ji atsisėda po medžiais ir ištiesia kojas. Nugaroje, pečiuose ir pirštuose jaučiasi stingulys, tačiau ji patenkinta savo darbo vaisiais. Ji pasilenkia į priekį ir pasiima iš drevės Žako parūpintą vyno ąsotį. Dusliai paukštelėjęs iš kakliuko ištrūksta kamštis. Šaltam skysčiui nubėgant liežuviu ir gerkle, Alaisą nukrečia šiurpulys. Ji išvynioja šviežios duonos kepalą ir atsilaužia gabalą. Keistai sumišę, tačiau malonūs kviečių, druskos, upės vandens ir laukinės žolės skoniai. Ji negalėtų įsivaizduoti geresnio valgio.

Dangus jau nusidažė šviesiai mėlynai, lyg neužmirštuolių žiedlapiai. Alaisa suvokia, kad prabėgo nemažai laiko, kai ji išėjusi. Tačiau stebėdama saulės spindulių žaismą vandens bangelėse, vėjui glostant odą, ji visiškai nenori skubėti atgal į Karkasonės gatvių erzelį ir ankštą namų erdvę. Ramindama save, kad užtruks dar tik keletą akimirkų, atsigula ant žolės ir užsimerkia.

*

Alaisą pažadina aukštai čirškiantis paukštis.

Ji staigiai atsisėda. Žvelgdama į medžių lajos šešėliuose mirguliuojančius saulės spindulius, ji negali atsiminti, kur esanti. Staiga jai sugrįžta atmintis.

Apimta išgąsčio ji pašoka ant kojų. Saulė jau aukštai giedrame danguje. Jos jau ilgai nėra namuose. Kas nors tikrai bus jos pasigedęs.

Skubėdama kuo greičiau susidėti daiktus, Alaisa greitai nuplauna įrankius upės vandenyje ir pašlaksto drobės atraižas, kad neišdžiūtų augalai. Ji jau buvo benusigręžianti, kai žvilgsnis užkliūva už kažko, įstrigusio nendrėse. Daiktas atrodo lyg rąstas ar didelės šakos drūtgalis. Alaisa pridengia nuo saulės akis ir nustemba, kaip nepastebėjusi jo anksčiau.

Upės srovėje plūduriuojantis daiktas visiškai nepanašus į kietą medį, jis juda pernelyg lengvai ir greitai. Alaisa palinksta arčiau.

Dabar ji jau įžiūri, kad daiktas sunkios tamsios medžiagos, išburkęs vandenyje. Minutėlę padvejojus, smalsumas ima viršų ir ji brenda į vandenį, dabar jau giliau, už seklumos, į tamsią sraunios upės vagą. Brendant giliau vanduo vis šaltėja. Alaisa stengiasi išlaikyti pusiausvyrą. Vandeniui skalaujant blyškias lieknas šlaunis ir jau siekiant sijono kraštus, Alaisa stengiasi kojų pirštais apčiuopti atramą dumbliname upės dugne.

Ji jau įsibridusi beveik iki upės vidurio, kai staiga sustoja — ima pašėlusiai daužytis širdis, delnus išpila išgąsčio prakaitas.

— Payre Sant, šventasis tėve, — išsprūsta žodžiai.

Upėje veidu į dugną plūduriuoja vyro kūnas, aplink jį vandens paviršiuje išsidraikęs apsiaustas. Alaisa sunkiai nuryja išgąstį. Vyriškis dėvi rudo aksomo palaidinę aukšta apykakle, apkraštuotą juodo šilko juosta ir siuvinėtą auksiniais siūlais. Po vandeniu ji įžiūri žvilgant auksinę grandinėlę, o gal apyrankę. Vyras be galvos apdangalo, tad matyti jo juodi garbanoti plaukai su žilomis sruogomis. Atrodo, lyg jis būtų pasirišęs kaklą raudonu kaspinu ar kažkuo panašiu.

Ji žengia dar arčiau. Pirmiausia ji pagalvoja, kad vyras tamsoje paslydo, įkrito į upę ir paskendo. Ji jau buvo besiekianti lavono, tačiau jos ranka sustoja — vyro galva kažkaip keistai klesčioja vandenyje. Ji giliau įkvepia, lyg stengtųsi įveikti plūduriuojančio negyvėlio sukeltą baimę. Kartą ji jau matė skenduolį. Išpampęs jūreivio kūnas išburkusia oda, visas išmėtytas mėlynomis ir purpurinėmis gyjančius sumušimus primenančiomis dėmėmis. Tačiau šis negyvėlis visiškai kitoks, neįprastas.

Atrodo, gyvybė šį vyrą apleido dar prieš atsiduriant vandenyje. Jo negyvos rankos ištiestos į priekį, lyg vyras mėgintų plaukti. Kairioji ranka, nešama srovės, plaukia artyn. Akį patraukia kažkas ryškaus ir spalvingo, visiškai negiliai po vandeniu. Toje vietoje, kur turėtų būti nykštys, matyti netaisyklingos formos žaizda, panaši į apgamą, savo raudoniu ryškiai atsispindinti nuo išbalusios odos. Ji pažvelgia į negyvėlio kaklą.

Alaisa pajunta nevalingai linkstant kelius.

Viskas aplinkui pradeda pamažu suktis, šokčioti ir siūbuoti, lyg atsidūrus audringoje jūroje. Šerpetota raudona juosta, kurią ji palaikė apykakle ar kaspinu, iš tiesų yra gilus pjūvis, besidriekiantis nuo vyro kairiojo užausio visa pasmakre ir beveik atskiriantis galvą nuo kūno. Pjūvio pakraščiais besidraikančios odos atplaišos po vandeniu atrodo žalsvos. Žaizdoje knibžda sidabrinių avižėlių ir storų juodų siurbėlių, puotaujančių netikėtu grobiu.

Akimirką Alaisai atrodo, kad liovėsi plakti širdis. Sukrėtimas nė kiek ne mažesnis už išgąstį. Greitai apsigręžusi ji leidžiasi bėgte į krantą, slysta ir klumpa vandenyje, trokšdama atsidurti kuo toliau nuo aptikto kūno. Ji jau permirkusi iki pat juosmens, išmirkusi ir apsunkusi suknia pinasi aplink kojas, traukia į dugną.

Upė atrodo dvigubai platesnė. Besirungdama su srove dėl saugaus kranto, ji pajunta artėjant ūmų šleikštulį ir nebegali susivaldyti. Vynas, apvirškinta duona, upės vanduo...

Pusiau eidama, pusiau ropomis pagaliau pasiekia aukštesnę kranto vietą ir medžių šešėlyje griūna ant žemės. Galva sukasi, perši išdžiūvusią burną, tačiau ji suvokia turinti nešdintis. Alaisa pamėgina atsistoti, tačiau kojos lyg tuščiavidurės ir visiškai nenori laikyti. Tvardydamasi, kad nepravirktų, ji nubraukia burną atgalia plaštaka ir pasilaikydama medžio kamieno dar sykį mėgina atsistoti.

Šį kartą jai pavyksta išsilaikyti ant kojų. Drebančiomis rankomis nukabinusi nuo šakos apsiaustą, Alaisa purvinomis kojomis šiaip ne taip įsispiria į apavą. Tuomet, pamiršusi visa kita, ji leidžiasi mišku namo, lyg ją vytųsi visas pragaras.

*

Vos išėjusią iš miško į atvirą pelkę, Alaisą pasitinka tvoskiantis karštis. Saulė, atrodo, erzina ją gnaibydama kaklą ir skruostus. Šiluma sukvietė uodus ir kitus vabzdžius, būriais besisukančius virš stovinčio vandens akivarų abipus tako, kuriuo klupdama skubėjo išeiti iš nesvetingos žemės Alaisa.

Išvargusios kojos atsisako paklusti, dusulys gniaužia gerklę ir krūtinę, tačiau Alaisa bėga nesustodama. Ji galvoja tik apie tai, kaip atsidurti kuo toliau nuo negyvėlio ir kuo greičiau pranešti tėvui.

Užuot grįžusi keliu, kuriuo atėjo — dabar šie vartai jau gali būti užrakinti, — Alaisa nejučiomis pasuka link San Viseno ir Rodezo vartų, jungiančių priemiestį su Karkasone.

Gatvėse pilna žmonių ir Alaisa turi brautis į priekį. Artėjant prie miesto, vis garsiau aidi gyvenimui atsibundančio pasaulio klegesys, jis vis atkakliau skverbiasi į ją. Alaisai norisi užsikimšti ausis ir galvoti tik apie tai, kaip kuo greičiau atsidurti prie vartų. Melsdama nusilpusias kojas pakentėti, Alaisa juda į priekį.

Per petį paplekšnoja moteris.

— Ponia, jūsų galva... — sako ji tyliai. Balsas malonus, tačiau atrodo, kad atsklinda iš labai toli.

Prisiminusi, kad jos plaukai palaidi ir išsidraikę, Alaisa sparčiai užsimeta ant pečių apsiaustą ir drebančiomis nuo sukrėtimo bei nuovargio rankomis užsideda gobtuvą. Pasilenkusi į priekį ji pamėgina po apsiaustu paslėpti suknelę ir dumblo, vėmimo bei upės augalų paliktas žymes.

Aplinkui grumdosi, šūkčioja, spygauja. Alaisa išsigąsta nualpsianti. Ištiesusi ranką ji atsiremia į sieną. Prie Rodezo vartų budintys sargybiniai daugelį vietinių praleidžia vos linktelėdami galvą, tačiau stabdo klajoklius ir elgetas, čigonus, rytiečius ir žydus, domisi jų kelionės į Karkasonę tikslu, kartais gerokai šiurkščiau nei būtina apieško asmens daiktus, kol rankomis nukeliauja nedidelis indas gėralo ar moneta, ir sargai jau dairosi kitos aukos.

Alaisą jie praleidžia veik nežvilgtelėję.

Siauras tvirtovės gatves užplūdę prekiautojai, pirkliai, galvijai, kariškiai, arklininkai, žonglieriai, konsulų žmonos ir jų tarnai bei maldininkai. Alaisa žengia tarsi eitų prieš šiaurinį vėją, nuleidusi galvą, nenorėdama, kad ją atpažintų.

Galų gale ji išvysta pažįstamą Vado bokšto siluetą, paskui — Kareivinių bokštą, rytinių vartų bokštus ir galiausiai visą Komtalio pilį.

Pagaliau krūtinėje ji pajunta palengvėjimą. Akys paplūsta vos tramdomomis ašaromis. Pykdama ant savęs dėl silpnumo, Alaisa kruvinai sukanda lūpas. Ji drovisi taip sutrikusi ir nusprendžia nebedaryti sau gėdos verkdama ir rodydama išgąstį.

Ji tik nori kuo greičiau nukakti pas tėvą. 3 SKYRIUS

Intendantas Peletjė buvo viename iš podėlių, įrengtų rūsiuose prie virtuvės, kur ką tik baigė savaitinę grūdų ir miltų atsargų apžiūrą. Galima lengviau atsikvėpti — pelėsių nėra.

Bertranas Peletjė tarnavo vikontui Trenkaveliui jau daugiau kaip aštuoniolika metų. Grįžti į gimtąją Karkasonę ir užimti Trenkavelių valdų paveldėtojo, devynmečio Reimono Rožė, intendanto — ūkvedžio — pareigas jį pakvietė dar prasidedant šaltiems naujiems 1191-iesiems. Jis laukė šios žinios ir atvyko noriai, kartu atsiveždamas nėščią prancūzę žmoną ir dvejų metų dukterį. Jis niekada nemėgo drėgno ir šalto Šartro. Atvykęs jis rado ne pagal savo amžių suaugusį berniuką, gedintį šeimos ir besirungiantį su jaunus pečius užgriuvusia atsakomybės našta.

Nuo tada Bertranas visą laiką buvo šalia vikonto Trenkavelio. Savo tarnybą jis pradėjo Reimono Rožė globėjo Bertrano iš Sesako dvare, vėliau buvo proteguojamas Fua grafo. Reimonui Rožė sulaukus pilnametystės ir grįžus į Komtalio pilį teisėtai užimti Karkasonės, Bezjė ir Albi vikonto vietos, jį lydėjo Peletjė.

Būdamas ūkvedžiu, Peletjė atsakė už namų ūkio sklandumą. Taip pat jis rūpinosi teisingumu, administravimu ir mokesčių rinkimu — tai vikonto vardu tvarkė konsulai, pasidaliję tarpusavyje Karkasonės valdymo reikalus. Tačiau svarbiausia, jis buvo visų pripažįstamas vikonto patikėtinis, patarėjas ir draugas. Niekas neprilygo jam savo įtaka.

Komtalio pilis buvo pilna garbingų svečių, kasdien jų atvykdavo vis daugiau. Svarbiausių Trenkavelių valdose esančių pilių šeimininkai su žmonomis, narsiausi ir šlovingiausi Pietų ševaljė, įstabiausi keliaujantieji muzikantai ir dainiai buvo pakviesti į tradiciškai besibaigiant liepai vykstantį vasaros dvikovų turnyrą švęsti Šv. Nazarijaus iškilmių. Jau daugiau kaip metai virš visų kybojo karo grėsmė, tad vikontas savo svečiams pasiryžo surengti tikrą pramogą — turnyrą, kuris turėjo tapti įsimintiniausias per visą jo valdymą.

Peletjė nesirengė leisti karaliauti atsitiktinumams. Užrakinęs grūdų podėlio duris vienu iš daugelio masyvių raktų, kuriuos nešiojo prie juosmens suvertus ant metalinio žiedo, jis leidosi toliau koridoriumi.

— Dabar į vyno rūsį, — tarė jis savo tarnui Fransua. — Paskutinė statinaitė rūgtelėjusi.

Eidamas koridoriumi, Peletjė sustodavo žvilgtelėti į kitas menes. Linų podėlis kvepėjo levandomis ir čiobreliais, tačiau buvo tuščias, lyg lūkuriavo, kada vėl galės atgyti.

— Ar staltiesės išskalbtos ir paruoštos tiesti ant stalų?

— Oc, mesire.

Priešais vyno podėlį esančioje rūsio menėje vyrai ties laiptais vartė sūdykloje mėsą. Kai kuriuos gabalus kabino ant lubose įtaisytų kablių, kitus palikdavo sūrėtis statinėse dar dienai. Kampe prisiglaudęs vyras vėrė grybus su svogūnais ir česnakais bei kabino girliandas džiūti.

Įėjus Peletjė, visi nutilo ir nutraukė darbą. Keli jaunesnieji tarnai baugščiai atsistojo. Peletjė, netardamas nė žodžio, apsižvalgė, akimis naršydamas tolimiausias patalpos kertes. Galvos linktelėjimu parodė savo pritarimą ir žengė toliau.

Rakinant vyno podėlio duris, iš viršaus atsklido šauksmai ir žingsnių bildesys — kažkas bėgo.

— Išsiaiškink, kas nutiko, — paliepė jis suirzęs. — Negaliu dirbti tokiame erzelyje.

— Taip, mesire.

Fransua apsisuko ir nuskubėjo į viršų ištirti.

Peletjė stumtelėjęs atidarė sunkias duris ir įžengęs į tamsią šaltą rūsio patalpą įkvėpė pažįstamą gaižų drėgnos medienos, išlaistyto vyno ir alaus kvapą. Jis pamažu nužingsniavo takais tarp rietuvių iki jį dominusių statinaičių. Paėmęs molinį puodelį, kuris stovėjo paruoštas ant padėklo, gulinčio ant stalo, jis ėmėsi traukti kamštį. Dirbo atidžiai, pamažu, kad nesujudintų statinaitės turinio.

Atsklidus garsams iš koridoriaus, Peletjė išpylė šaltas prakaitas. Jis padėjo puodelį. Kažkas šaukė jo vardą. Alaisa. Kažkas atsitiko.

Peletjė sparčiai perėjo rūsį ir atlapojo duris.

*

Alaisa lėkė laiptais taip, lyg ją būtų vijęsis tuntas laukinių šunų. Iš paskos skubėjo Fransua.

Išvydus tarp vyno ir alaus statinaičių tėvo siluetą, Alaisai išsiveržė palengvėjimo šūksnis. Ji krito į jo glėbį ir ašarotu veidu įsikniaubė į krūtinę. Pajutus pažįstamą jaukų tėvo kvapą, vėl susitvenkė ašaros.

— Šventojo Fido vardu, kas čia darosi? Kas tau atsitiko? Ar susižeidei? Sakyk.

Tėvo balse buvo girdėti nerimas. Ji šiek tiek atsitraukė ir mėgino prabilti, tačiau žodžiai įstrigo gerklėje.

— Tėve, aš...

Nužvelgęs jos išdarkytą išvaizdą ir išteptus rūbus, Peletjė sunerimo. Jis klausiamai pažvelgė Alaisai per petį į Fransua.

— Radau ponią Alaisą štai tokią, mesire.

— Ir ji nieko nesakė apie tai, kas... Kas jai atsitiko?

— Ne. Tik prašėsi kuo greičiau nuvedama pas jus.

— Gerai. Dabar palik mus vienus. Pakviesiu, jeigu būsi reikalingas.

Alaisa išgirdo užsidarant duris ir pajuto sunkią tėvo ranką apkabinant ją per pečius. Jis nuvedė ją prie suolelio palei sieną ir pasodino.

— Ateik, jilha5, — tarė jis jau švelnesniu balsu, nubraukdamas jai nuo veido plaukų sruogą. — Visai nepanašu į tave. Sakyk, kas atsitiko.

Alaisa dar kartą pabandė susiimti pykdama ant savęs dėl rūpesčio, kurį sukelia tėvui. Jo paduota nosinaite ji nusišluostė ašaras ir nudelbė paraudusias akis.

— Išgerk, — tarė jis, paduodamas jai į rankas taurę vyno ir atsisėsdamas šalia jos. Po jo svoriu traškėdamas įlinko senas medis. — Fransua išėjo, čia nieko nėra, tik mudu. Liaukis ir papasakok, kas atsitiko, kas tave taip sukrėtė. Gal Gijomas? Gal jis tave užgavo? Jeigu taip, tai duodu žodį, kad...

— Tai ne Gijomas, pairę6, — suskubo ji atsakyti. — Niekas nekaltas...

Ji nedrąsiai pakėlė akis, tačiau greitai vėl nudelbė sutrikusį žvilgsnį. Sėdėti tokiai priešais tėvą jai buvo gėda.

— Tai kas tada? — neatlyžo tėvas. — Kaip aš galėsiu tau padėti, jeigu nesakai, kas atsitiko?

Ji sunkiai atsiduso, jausdamasi kalta ir sutrikusi. Ji nė nenutuokė, kaip pradėti.

Peletjė suėmė jos rankas į savąsias.

— Alaisa, tu drebi. — Ji girdėjo tėvo balse rūpestį ir užuojautą ir suprato, kaip tėvas stengiasi neišsiduoti išsigandęs. — Tik pažvelk į savo rūbus, — parodė jis, kilstelėjęs suknelės kraštą. — Sušlapę, dumblini.

Dabar Alaisa pastebėjo, koks jis pavargęs ir susirūpinęs. Kad ir kaip jis stengėsi nuslėpti, Alaisa matė, kad jos neviltis išmušė tėvą iš vėžių. Jo kaktą išvagojo gilios raukšlės. Kaip ji anksčiau nepastebėjo smilkiniuose atsiradus žilų sruogų?

— Dar nemačiau tavęs, praradusios amą, — tarė jis, mėgindamas nutraukti tylą. — Kada gi pasakysi, kas atsitiko, ė?

Meilės ir pasitikėjimo kupina tėvo išraiška pervėrė širdį.

— Bijau, kad supyksi. Be jokios abejonės, taip ir turėtų būti.

Jis pažvelgė atidžiau, tačiau vis dar tebesišypsojo.

— Pažadu, kad nekoneveiksiu tavęs. Kalbėk gi, maldauju.

— Net jeigu pasakysiu, kad buvau prie upės?

Jis patylėjo ir tvirtu balsu atsakė:

— Taip.

Greičiau prasidės, greičiau pasibaigs.

Alaisa sunėrė rankas ant kelių.

— Šį rytą, auštant, aš nuėjau prie upės, į vietą, kur dažnai renku augalus.

— Viena?

— Taip, viena, — atsakė ji, stengdamasi atremti įdėmų žvilgsnį. — Žinau, ką pažadėjau, tėve, ir prašom atleisti už pažado laužymą.

— Pėsčiomis?

Ji linktelėjo ir palaukė, kol jis mostelėjimu parodys tęsti.

— Šiek tiek ten užtrukau, tačiau žmonių nebuvo. Jau dėjausi daiktus eiti atgal, kai pamačiau kažką vandenyje, lyg drabužių ryšulį, geros kokybės audeklo. Iš tikro... — Alaisa vėl sukūkčiojo ir išbalo, — iš tikro tai buvo kūnas. Vyras, gerokai pagyvenęs, tamsiais garbanotais plaukais. Pirmiausia pamaniau, kad nuskendęs. Sunku buvo ką įžiūrėti. Tada pamačiau, kad jo gerklė perrėžta.

Tėvo pečiai įsitempė.

— Nelietei kūno?

Alaisa papurtė galvą.

— Ne, tačiau... — Ji sutrikusi nuleido akis. — Mane taip išgąsdino tai, ką radau, kad pamečiau galvą, viską palikusi leidausi bėgti. Galvojau tik kaip kuo greičiau ištrūkti iš ten ir papasakoti, ką mačiau.

Tėvas vėl suraukė antakius.

— Ar tave kas nors matė?

— Nebuvo nė gyvos dvasios, visiškai tuščia. Tačiau išvydusi negyvėlį išsigandau, kad žmogžudžiai gali būti kažkur netoliese. — Jos balsas suvirpėjo. — Atrodė, kad mane kažkas stebi...

— Ar tau neatsitiko nieko blogo? — paklausė jis atidžiai rinkdamas žodžius. — Ar niekas tavęs nelietė? Neužgavo?

Staiga paraudę skruostai išdavė ją supratus, ką tėvas turi omenyje.

— Jeigu kas ir nukentėjo, tai tik mano puikybė. Ir dar... netekau tavo malonės.

Tėvo veide ji pastebėjo palengvėjimą. Jis nusišypsojo ir pirmą kartą nuo pokalbio pradžios ji ne tik matė, tačiau ir jautė tėvą besišypsant.

— Gerai, — tarė jis pamažu atsikvėpdamas. — Jeigu pažvelgsime pro pirštus į tavo neatsargumą, į tai, kad nepaklusai man... pasielgei teisingai man viską papasakodama.

Savo milžiniškais delnais jis suėmė jos rankas, paskandindamas juose smulkučius jos pirštus. Jo oda buvo švelni lyg gerai išdirbta zomša.

Alaisa nusišypsojo jausdama dėkingumą už išgirstą priekaištą.

— Tėve, aš atsiprašau, tikrai norėjau laikytis pažado, tačiau aš...

Jis mostelėjo ranka lyg nugindamas atsiprašymą šalin.

— Daugiau apie tai nekalbėsime. Tam nelaimėliui niekuo nebegalime padėti. Vagys jau bus seniai dingę. Juk nesisukios aplinkui laukdami, kol kas atskleis jų nusikaltimą.

Alaisa sustingo. Tėvo pastabos užgavo kažką, ko ji dar negalėjo visiškai aiškiai suvokti. Ji užsimerkė. Įsivaizdavo save stovinčią šaltame vandenyje, ištiktą negyvėlio sukelto siaubo.

— Tai labai keista, — pamažu prabilo ji. — Manau, jie nebuvo plėšikai. Jie nepaėmė jo dailaus ir vertingo apsiausto. Be to, jis dėvėjo papuošalus — auksines apyrankes, žiedus. Juk vagys būtų viską surinkę.

— Sakei, kad nelietei kūno, — tarė jis griežtai.

— Taip, neliečiau. Tačiau po vandeniu mačiau jo rankas. Mačiau brangakmenius. Tiek daug žiedų... Auksinė apyrankė iš sujungtų žiedelių, grandinėlė ant kaklo. Kas gi paliktų tokias brangenybes?

Alaisa vėl pratrūko, prisiminusi į ją besitiesiančias išburkusias, tarsi vaiduoklio, rankas ir pasruvusią žaizdą bei baltas kaulo atplaišas, kur turėjo būti vyriškio nykštys. Pradėjo svaigti galva. Atsirėmusi į šaltą drėgną sieną, Alaisa įsitvėrė į tvirtą suoliuko medį ir pasistengė susitvardyti, traukdama į nosį aštrų statinaičių aromatą. Pamažu svaigulys atlėgo.

— Kraujas nebėgo, — pridūrė ji. — Atvira žaizda, raudona, tarsi mėsos gabalas. — Ji sunkiai nurijo. — Jo nykščio nebuvo, jis buvo...

— Nebuvo? — sukluso tėvas. — Ką turi omenyje — nebuvo nykščio?

Alaisa nustebusi atsigręžė, išgirdusi netikėtą balso intonacijos pokytį.

— Jo nykštys buvo nupjautas. Nurėžtas per kaulą.

— Kurios rankos? — paklausė tėvas, neslėpdamas, kaip svarbu jam tai žinoti. — Prisimink, tai svarbu.

— Aš ne...

Jis nebeklausė.

— Kurios rankos? — vėl pasigirdo primygtinis klausimas.

— Kairės, jo kairės rankos, esu tikra. Tai buvo mano pusėje, jis gulėjo galva prieš srovę.

Peletjė nužingsniavo skersai rūsį šaukdamas Fransua ir plačiai atlapodamas duris. Alaisa taip pat pašoko ant kojų, sutrikusi dėl tėvo reakcijos ir su baime laukdama, kas bus toliau.

— Kas atsitiko? Pasakyk man, maldauju. Kodėl taip svarbu, ar dešinė, ar kairė ranka?

— Fransua, tuoj pat paruošk žirgus. Mano bėrį, ponios Alaisos šyvį ir pasibalnok ką nors sau.

Fransua išliko santūrus kaip visada.

— Supratau, mesire. Ar toli vykstame?

— Tik prie upės, — atsakė jis mostelėdamas tarnui eiti. — Paskubėk. Paimk mano kardą ir švarų apsiaustą poniai Alaisai. Susitiksime prie šulinio.

Kai tik Fransua nutolo tiek, kad nebebuvo girdėti, Alaisa puolė prie tėvo. Tačiau jis šaltai ją atstūmęs nuėjo prie statinaičių ir drebančia ranka įsipylė vyno. Tirštas raudonas skystis išsiliejo per puodelio kraštą ir išsitaškė ant stalo tamsiai nudažydamas medį.

— Tėve, — maldavo ji, — pasakyk, kas yra. Kodėl mes turime joti prie upės? Argi tau derėtų tuo rūpintis? Liepk vykti Fransua. Aš galėsiu parodyti jam kur.

— Nesupranti.

— Tai paaiškink man. Aš suprasiu, gali manimi pasikliauti.

— Turiu pats pamatyti kūną, noriu pažiūrėti, ar...

— Ar kas? — nekantraudama perklausė Alaisa.

— Ne, ne, — atsisakė jis aiškinti purtydamas savo didelę lyg meškos galvą. — Tai ne tau...

Peletjė nutilo.

— Tačiau...

Peletjė, vėl suvaldęs savo jausmus, pakėlė ranką.

— Viskas, Alaisa. Turi manęs klausyti. Jeigu paaiškinimai tau kuo nors padėtų, tai paaiškinčiau. — Jis atkišo jai puodelį. — Išgerk. Gėrimas sustiprins tave, įkvėps drąsos.

— Aš nebijau, — pasipriešino ji, įsižeidusi, kad jos neklusnumas buvo palaikytas bailumu. — Aš nebijau žiūrėti į numirėlius. Mane išgąsdino netikėtumas. — Ji padvejojo. — Tačiau maldauju, mesire, pasakyti man, kodėl...

Peletjė atsigręžė.

— Užteks, nutilk.

Alaisa atsitraukė, lyg jis būtų jai sudavęs.

— Atleisk, — jis tučtuojau atsiprašė. — Kažkas mane apsėdo. — Jis ištiesė ranką ir palietė jos skruostą. — Niekas negalėtų norėti ištikimesnės dukros, kuria galima taip pasikliauti.

— Tai kodėl man neatskleidi visko?

Jis dar akimirką padvejojo ir Alaisai pasirodė, kad jau įtikino jį prabilti. Tada jo veidą vėl staiga užsklendė pažįstama niūra.

— Turi sekti paskui mane, — pasigirdo duslus balsas. — Visa kita mano rankose.

*

Šv. Nazarijaus katedros varpai skambino terciją, kai jie išjojo pro vakarinius Komtalio pilies vartus.

Priekyje jojo tėvas, už jo — Alaisa, o Fransua sekė iš paskos. Alaisa jautėsi draskoma kaltės dėl to, kad savo veiksmais paskatino tokį keistą tėvo elgesio pokytį, o nesugebėjimas suprasti jį kėlė neviltį.

Jie pamažu leidosi siauru, sudžiūvusiu purvu nuklotu takeliu, kilpomis vinguriuojančiu nuo stataus šlaito už tvirtovės sienų, ir pasiekę lygumą pasileido ristele. Jie jojo paupiu prieš srovę. Įjojus į raistą, saulė negailestingai svilino nugaras, spiečiai mašalų ir pelkių musių telkėsi virš upeliukų ir stovinčio vandens akivarų. Žirgai trypė kanopomis ir mosavo uodegomis bergždžiai mėgindami nuvyti tuntus kandžių vabzdžių, savo geluonimis varstančių jų ploną vasarinį kailį.

Alaisa stebėjo kitame Odo upės krante, ūksmingoje seklumoje, iki pusiaujo įsibridusias rūbus skalbiančias moteris, kurios vietoj kultuvės naudojo pilkus plokščius upės akmenis. Vieninteliu mediniu tiltu, jungiančiu raistą ir kaimus, esančius į šiaurę nuo Karkasonės, su priemiesčiais, monotoniškai dardėjo ratai. Pėstieji kirto upę brisdami per seklumą: vieni nešėsi ant pečių vaikus, kiti varėsi ožkas ar mulus — valstiečiai, ūkininkai ir pirkliai nenutrūkstamu srautu judėjo į turgų pagrindinėje aikštėje.

Raiteliai tylėjo. Iš atviros laukymės įjojus į raisto gluosnių paunksnę, Alaisa paskendo mintyse. Raminama pažįstamų ritmingų žirgo judesių, paukščių čiulbesio ir nendrynuose išsibarsčiusių cikadų dūzgesio, ji kone pamiršo iškylos tikslą.

Alaisa atgavo žadą tik pamiškėje. Raiteliai išsirikiavo vorele, vinguriuojančia tarp medžių. Atsisukęs tėvas nusišypsojo. Alaisa pajuto dėkingumą. Apimta nerimo, ji jautėsi kaip ant adatų, ieškodama aplinkoje mažiausių bėdos ženklų. Raisto gluosnių šakos atrodė grėsmingai pakibusios raiteliams virš galvų, ji įsivaizdavo tamsiuose šešėliuose reginti akis, stebinčias juos ir laukiančias. Menkiausias šnaresys miško paklotėje, mažiausias paukščio sparnų plastelėjimas vartė jos širdį kūliais.

Alaisa nežinojo, ko tikėtis, tačiau laukymė, atvykus raiteliams, buvo tyli ir rami. Alaisos krepšys stovėjo po medžiais, kur ir buvo jį palikusi. Iš drobės atraižų kyšojo augalų stiebai. Ji nulipo nuo žirgo ir padavusi vadžias Fransua nuėjo prie vandens. Įrankiai taip pat gulėjo, kur ir buvo juos padėjusi.

Alaisa krūptelėjo tėvui palietus alkūnę.

— Parodyk, — tarė jis.

Netardama nė žodžio, ji nuvedė tėvą pakrante iki lemtingos vietos. Pradžioje ji nieko neįžiūrėjo ir akimirką net pagalvojo, ar nebus jai prisisapnavęs blogas sapnas. Tačiau tuojau išvydo nendryne plūduriuojantį kūną, kuris buvo nuplaukęs kiek aukščiau.

— Štai, prie taukės, — parodė ji.

Apstulbusi ji žiūrėjo, kaip tėvas, užuot pasiuntęs Fransua, pats nusimetė apsiaustą ir įbrido į upę.

— Niekur neik, — šūktelėjo jis per petį.

Alaisa atsisėdo ant kranto ir prispaudusi kelius prie smakro žiūrėjo į tėvą, brendantį gilyn į upę, visiškai nekreipiantį dėmesio į per batų viršų besiliejantį vandenį. Priartėjęs prie negyvėlio, jis sustojo ir išsitraukė kardą. Akimirką padvejojęs — lyg norėdamas pasiruošti blogiausiam — Peletjė kardo smaigaliu atsargiai iškėlė lavono kairiąją ranką iš vandens. Išniekinta ranka, pamėlusi ir išburkusi vandenyje, akimirką pagulėjo ant geležtės, tada, lyg gyva, slystelėjo sidabro ašmenų plokštuma link rankenos ir dusliai kliūstelėjo į upę.

Paslėpęs kardą makštyje, Peletjė pasilenkė ir apvertė lavoną. Aplink kūną audringai suteliūskavo vanduo, sunkiai klesčiojanti galva, atrodė, norėjo visiškai atitrūkti nuo kaklo.

Alaisa greitai nusisuko. Ji nenorėjo matyti sustingusios mirties išraiškos nepažįstamojo veide.

*

Jojant atgal į Karkasoną, tėvo nuotaika visiškai pasikeitė. Buvo matyti aiškus palengvėjimas, lyg didžiulė našta būtų nukritusi nuo jo pečių. Jis dalijosi lengvomis pastabomis su Fransua ir užjaučiamai šypsojosi kiekvieną kartą Alaisai pagavus jo žvilgsnį.

Nors buvo pavargusi ir išsekinta nevilties dėl to, kad nesugeba suprasti, kas vyksta, Alaisa buvo rami. Jodama šalia tėvo ji jautėsi lyg senais gerais laikais, kai jiems niekas nekliudė džiaugtis vienas kito draugija.

Pasukus tolyn nuo upės, į kalną link tvirtovės, Alaisa nebegalėjo suturėti savo smalsumo. Sutelkusi visą drąsą, ji uždavė tėvui klausimą, kuris sukosi ant liežuvio galiuko nuo pat tada, kai jie išvyko.

— Ar sužinojai, ką norėjai sužinoti?

— Taip.

Alaisa luktelėjo ir suprato, kad paaiškinimą reikės traukti žodis po žodžio.

— Tai ne jis, ar ne?

Tėvas rūsčiai žvilgtelėjo į ją.

Tačiau ji neatlyžo.

— Iš mano pasakojimo tu susidarei įspūdį, kad šis žmogus gali būti tavo pažįstamas? Dėl to norėjai pats pamatyti kūną?

Iš spindesio tėvo akyse Alaisa suprato esanti teisi.

— Pamaniau, kad galbūt jį pažįstu, — galiausiai atsakė jis. — Dar iš Šartro. Maniau, tai mano bičiulis.

— Tačiau jis žydas.

Peletjė kilstelėjo antakius.

— Taip, tikrai.

— Žydas draugas? — perklausė ji.

Atsakymo nepasigirdo, tačiau Alaisa buvo atkakli.

— Tai ne jis, ne tavo bičiulis?

Šį kartą Peletjė nusišypsojo.

— Ne, ne jis.

— Tai kas tada?

— Nežinau.

Alaisa šiek tiek patylėjo. Ji buvo įsitikinusi, kad tėvas niekada nėra pasakojęs apie tokį bičiulį. Tėvas buvo geras, pakantus žmogus, tačiau jeigu jis būtų minėjęs bičiulį iš Šartro, žydą, ji tikrai nebūtų pamiršusi. Gerai žinodama, kad remti tėvą prie sienos beprasmiška, ji pamėgino pakeisti taktiką.

— Tai juk ne apiplėšimas? Buvau teisi?

Tėvas, regis, lengviau atsiduso pasigirdus šiam klausimui.

— Ne, jį norėta nužudyti. Žaizda pernelyg gili, apgalvota. Be to, paliktos beveik visos brangenybės.

— Beveik visos? — Tačiau Peletjė neatsakė nieko. — Gal jiems sutrukdė? — mėgino vynioti kamuoliuką Alaisa.

— Nemanau.

— Gal jie ieškojo ko nors ypatingo?

— Viskas, Alaisa, tau nedera būti tokiai įkyriai.

Ji buvo besižiojanti nenorėdama paleisti iš rankų siūlo, tačiau tuoj nutilo. Pokalbis aiškiai baigtas. Jai daugiau nieko nepavyks išpešti. Geriau palaukti, kol tėvas bus nusiteikęs kalbėti. Likusį kelią raiteliai jojo tylėdami.

Akiratyje pasirodžius vakariniams vartams, Fransua nujojo į priekį.

— Patarčiau niekam neminėti mūsų rytinės iškylos, — paskubomis tarė tėvas.

— Netgi Gijomui?

— Tavo vyras nenudžiugtų sužinojęs, jog be palydos iškylavai prie upės, — pasigirdo sausas atsakymas. — Gandai sklinda greitai. Geriau pailsėk ir pasistenk kuo greičiau pamiršti šį nemalonų įvykį.

Alaisa atrėmė aštrų tėvo žvilgsnį nekalta veido išraiška.

— Žinoma, kaip pasakysi. Duodu žodį, daugiau su niekuo apie tai nekalbėsiu, tik su tavimi.

Peletjė dar padvejojo, lyg nujaustų, kad jį mėgina užliūliuoti, tačiau netrukus nusišypsojo.

— Tu paklusni dukra. Žinau, kad galiu tavimi pasikliauti.

Alaisa, negalėdama susivaldyti, išraudo. 4 SKYRIUS

Ant tavernos stogo įsitaisęs berniukas gintarinėmis akimis ir šiaudų spalvos plaukais atsigręžė į triukšmo pusę.

Prisigrūdusiomis Aukštutinio miesto gatvėmis nuo Narbono vartų pusės šuoliais lėkė pasiuntinys, visiškai nepaisydamas besipainiojančiųjų kelyje. Pasipiktinę vyrai grasino išmesią jį iš balno. Moterys vos spėdavo pagriebti vaikus iš po dundančių kanopų. Du nuo grandinės nutrūkę šunys metėsi ant žirgo lodami ir urgzdami, taikydamiesi įsikibti į užpakalines kojas. Raitelis nekreipė į juos jokio dėmesio.

Žirgas sruvo prakaitu. Netgi iš tokio atstumo Sajhė matė putas ant arklio kūbrio ir šnervių. Raitelis, smarkiai palinkęs į šoną, suko link tilto į Komtalio pilį.

Atidžiai saugodamas trapią pusiausvyrą ant nelygaus čerpių stogo, Sajhė atsistojo, kad geriau matytų. Kaip tik tuo metu tarp vartų bokštų jis išvydo raitelius: intendantą Peletjė ant galingojo bėrio ir už jo Alaisą — taip pat ant žirgo. Ji atrodo nusiminusi, pamanė Sajhė. Įdomu, kas atsitiko ir kur jie buvo išvykę, juk apsivilkę ne medžioklės rūbais.

Alaisa patiko Sajhė. Atėjusi aplankyti jo senelės Esklarmondės, ji pasikalbėdavo su juo — kitaip negu daugelis dvaro damų, kurios apsimesdavo jo nepastebinčios. Joms labiau rūpėjo pavilgai ir vaistai, kuriuos ruošė meniną, Sajhė senelė: karščiui numušti, tinimui malšinti, norint pastoti ar širdies ligoms gydyti.

Per visą tą laiką, kol žavėjosi Alaisa, Sajhė dar nematė jos taip atrodančios. Berniukas nušliuožė žemyn rusvų čerpių stogu ir pakibęs ant krašto su trenksmu nušoko žemėn, vos neužgriūdamas prie ratelių pririštos ožkos.

— Ei, žiūrėk, ką darai, — suriko moteris.

— Aš nieko neliečiau, — atšovė jis, vikriai išsisukdamas nuo šepečio koto.

Miestas virė turgaus dienos reginiais, kvapais ir garsais. Gatvelėse ir skersgatviuose į akmenines sienas dunksėjo medinės langinės, tarnai ir namų šeimininkės atidarinėjo langus rytmečio orui, kol dar nebuvo pernelyg karšta.

Kubilių pameistriai, stebimi savo šeimininkų, ritino statinaites, šokčiojančias ir bumbsinčias grindinio akmenimis, lenktyniaudami tarpusavyje: kiekvienas stengėsi pasiekti savo taverną anksčiau už kitus. Nelygiu grindiniu riedėdami į pagrindinę aikštę girgždėjo ir krypavo vežimaičiai, kartkarčiais vis vaduodami įstrigusį ratą.

Sajhė žinojo trumpiausią kelią mieste ir, galvotrūkčiais nardydamas tarp mataruojančių kojų ir rankų, prasmukdavo tarp sijų, pralįsdavo po prekystaliais, manevravo tarp avių ir ožkų kanopų, tarp prekėmis ir krepšiais apkrautų asilų ir mulų bei aptingusių, niekur neskubančių kiaulių, kurios lėtai dūlino miesto gatvėmis. Vyresnis berniukas niūriu veidu ginė būrį nepaklusnių žąsų, kurios gagėjo ir kapojo viena kitą bei taikėsi įgnybti į nuogas kojas dviem greta stovinčioms mažoms mergaitėms. Sajhė mirktelėjo joms, norėdamas prajuokinti. Jis nėrė pikčiausiam paukščiui už nugaros ir staiga sumosavo rankomis.

— Ką tu čia išdarinėji? — sušuko varovas. — Dink iš čia!

Mergaitės nusijuokė. Sajhė sugageno į akis senam pilkam žąsinui, kuris ištiesęs kaklą atsigręžė ir piktai sušnypštė.

— Dabar tai tau klius, — suniurzgė berniokas. — Kvailys.

Sajhė atšoko išsisukdamas nuo oranžinio snapo kirčio.

— Geriau juos prižiūrėk.

— Tik maži vaikigaliai bijo žąsyčių, — nusišaipė berniokas, artindamasis prie Sajhė. — Ar vaikelis išsigando mažos nekaltos žąsytės? Nenon7.

— Aš nebijau, — pasigyrė Sajhė, — tačiau jos bijo, — tarė jis, rodydamas į mergaites, kurios jau slėpėsi už motinos sijono. — Atidžiau dirbk savo darbą.

— Koks tavo reikalas?

— Aš tik sakau, kad galėtum būti atidesnis.

Žąsiaganis priėjo arčiau ir kyštelėjo lazdą Sajhė prie veido.

— Kas man tai sako? Tu?

Berniukas buvo visa galva aukštesnis už Sajhė. Jo oda nusėta mėlynėmis ir įbrėžimais. Sajhė atsitraukė žingsnelį ir kilstelėjo rankas.

— Klausiu, kas man tai sako? — pakartojo piemuo, ruošdamasis pulti.

Žodžius jau būtų pakeitę kumščiai, tačiau nubudo į sieną atsirėmęs senas girtuoklis ir liepė jiems nešdintis bei duoti jam ramybę. Pasinaudojęs sąmyšiu, Sajhė išgaravo.

Saulė jau iškopė virš aukštesnių pastatų stogų ir užliejo gatves skaisčia šviesa. Įsaulyje sužibo prie kalvio dirbtuvės durų pritaisyta pasaga. Sajhė stabtelėjo ir žvilgtelėjo vidun — net gatvėje savo veidu pajuto iš žaizdro tvoskiantį karštį.

Prie kalvės būriavosi vyrai, lūkuriavo jaunesnieji ecuyers — ginklanešiai, nešini savo šeimininkų šalmais, skydais ir šarvais, kuriems reikėjo tvirtos kalvio rankos. Turbūt pilies kalvis nesusidoroja su darbu, pamanė Sajhė.

Sajhė kraujas ir kilmė neleido mokytis amato, tačiau jis nesiliovė svajojęs, kaip kada nors tapsiąs ševaljė. Jis pamėgino nusišypsoti bendraamžiams berniukams, tačiau šie — kaip visuomet buvo ir bus — žvelgė į jį tarsi į tuščią vietą.

Sajhė apsisuko ir nuėjo.

Daugelis prekeivių buvo nuolatiniai turgaus dalyviai ir įsikūrė savo įprastose vietose. Vos įžengus į aikštę, Sajhė nosis užuodė kaitinamų taukų kvapą. Jis trumpam prisiglaudė prie kepėjo prekystalio, stebėdamas ant įkaitintų grotelių vartomus paplotėlius. Tirštos pupelių sriubos ir šiltos mitadenc8 duonos kvapas žadino apetitą. Nesustojęs praėjo pro sagčių ir puodų, vilnonių ir odinių drabužių — vietinių prekių ir egzotiškų diržų bei piniginių, atvežtų iš Kordobos ar iš dar toliau — prekystalius. Trumpam stabtelėjo prie avių kirpimo žirkles ir peilius siūlančio prekeivio stalo ir nuėjo į aikštės kampą, kur garduose buvo laikomi gyvuliai. Čia visada būdavo daugybė viščiukų ir gaidžių mediniuose narveliuose, kartais — vieversių ir karaliukų, kurie švilpavo ir ulbėjo. Jam labiausiai patiko triušiai, susiglaudę į vieną didelį rudo, balto ir juodo kailio kamuolį.

Sajhė praėjo pro grūdų ir druskos, baltosios mėsos prekeivius, alaus bei vyno statinaites ir atsidūrė prie augalų bei tolimųjų kraštų prieskonių prekystalio. Priešais stalą stoviniavo pirklys. Sajhė dar nė karto nebuvo matęs tokio aukšto tamsaus gymio vyro. Jis buvo apsivilkęs ilgais mėlynais žvilgančiais rūbais, aplink galvą apsivyniojęs šilkinį turbaną ir avėjo raudonas auksu siuvinėtas šlepetes. Jo oda buvo tamsesnė netgi už čigonų, atkeliaudavusių kalnais iš Navaros ar Aragono. Sajhė pamanė nepažįstamąjį būsiant saracėną, nors niekuomet dar nebuvo jų matęs.

Prekijas išdėstė savo prekes ratu, kurį sudarė žalia ir geltona, oranžinė ir ruda, raudona bei ochros spalvos. Priekyje gulėjo rozmarinai ir petražolės, česnakai, gvazdikėliai ir levandos, atokiau buvo sudėti brangesni prieskoniai: kardamonas, muskatas, šafranas. Kiti prieskoniai Sajhė buvo nepažįstami, tačiau jis jau žinojo, ką papasakosiąs senelei.

Jis jau buvo bežengiąs arčiau, kad galėtų geriau įsižiūrėti, kai tarsi griaustinis iš giedro dangaus nugriaudėjo saracėno balsas. Savo sunkia tamsbruve ranka jis sugniaužė ploną kišenvagio riešą, pasikėsinusį į monetą iš raštuotos piniginės, kabojusios prie saracėno juosmens ant raudonos pintos juostos. Sugriebęs vaikigalį už galvos jis bloškė jį į žioplių būrį. Suriko moteris, į kurią atsitrenkė vaikiščias, tuojau pradėjo rinktis minia.

Sajhė tyliai išnyko. Jis nenorėjo nemalonumų.

*

Išėjęs iš aikštės, Sajhė pasuko prie „Šv. Jono Evangelisto“ tavernos. Neturėdamas pinigų, jis pamanė, kad galėtų pasisiūlyti pasiuntinuku mainais į puodelį brout9. Staiga jis išgirdo kažką šaukiant jį vardu.

Sajhė atsigręžė ir išvydo savo senelės draugus — na10 Marti su vyru, sėdinčius prie prekystalio ir jam mojančius. Na Marti buvo audėja, jos vyras — šukuotojas. Savaičių savaites jie leido toje pačioje vietoje, sukdami ir šukuodami verpalus, ruošdami vilną ir siūlus.

Atsakydamas jiems Sajhė pamojavo. Kaip ir Esklarmondė, na Marti buvo naujojo tikėjimo sekėja. Jos vyras, senher11 Marti, nebuvo iš tikinčiųjų, tačiau lankydavosi kartu su žmona Esklarmondės namuose per Sekmines pasiklausyti Bons Homes, gerųjų žmonių, maldų.

Na Marti pakedeno jam plaukus.

— Jaunuoli, kaip sekasi? Taip išstypai, vos beatpažįstu tave.

— Ačiū, gerai, — atsakė jis šypsodamasis.

Pasisukęs į jos vyrą, šukuojantį vilną į pardavimui skirtas sruogas, pasisveikino:

— Bonjorn, senjore.

— Kaip gyvena Esklarmondė? — klausinėjo ponia Marti. — Kaip ji jaučiasi? Ar viskas gerai?

Jis šyptelėjo.

— Viskas kaip įprasta.

— Ben, ben. Gerai.

Sajhė atsisėdo prie jos kojų sukryžiavęs savąsias ir įsistebeilijo į besisukantį ratelį.

— Na Marti, — prakalbo jis po kiek laiko, — kodėl daugiau neateinate pas mus pasimelsti?

Ponas Marti liovėsi dirbęs ir susirūpinęs susižvalgė su žmona.

— Juk žinai, — atsakė ponia Marti, vengdama jo akių, — esame labai užsiėmę. Negalime dažnai keliauti į Karkasoną.

Ji pataisė ritę ir toliau suko ratelį. Tarp jų įsivyravusią tylą užpildė ritmiškas ratelio dūzgimas.

— Senelė pasiilgo jūsų.

— Aš taip pat jos pasiilgau, tačiau ir draugams ne visuomet lemta būti kartu.

Sajhė krūptelėjo.

— Bet kodėl?

Ponas Marti ryžtingai suėmė jį už peties.

— Nekalbėk taip garsiai, — sušnibždėjo jis. — Visa tai geriau pasilaikyti sau.

— Ką geriau pasilaikyti sau? — perklausė jis sumišęs. — Aš tik...

— Sajhė, mes girdėjome, — tarė ponas Marti, apsidairydamas per petį, — visas turgus girdėjo. Daugiau apie maldas nė žodžio.

Sutrikęs dėl netikėto pono Marti pykčio, Sajhė atsistojo. Ponia Marti atsisuko į savo vyrą. Atrodė, lyg jie būtų jį pamiršę.

— Rožė, tu labai šiurkštus, — sumurmėjo ji, — juk jis dar berniukas.

— Nieko daugiau ir nereikia — tik palaido liežuvio, kad mus sumaišytų purve su kitais. Negalime taip rizikuoti. Jeigu žmonės sužinos, kad mes dedamės su klaidatikiais...

— Kalbi kaip tikras eretikas, — atkirto ji. — Juk jis vaikas.

— Aš ne apie vaikį. Apie Esklarmondę. Visi žino, kad ji yra iš jų. Jeigu išaiškės, kad einame melstis į jos namus, mus apkaltins susidėjus su geraisiais žmonėmis ir pradės persekioti.

— Tai gal metame savo draugus tik dėl keleto tave įbauginusių nuogirdų?

Ponas Marti nuleido balsą.

— Aš tik sakau, kad derėtų būti atsargesniems. Pati žinai, ką žmonės šneka. Kalbama, kad ruošiama kariuomenė eretikams išvyti.

— Jau seniai apie tai kalbama. Ar ne per daug puti burbulą? Kas dėl legatų, tai tie „Dievo tarnai“ metų metais valkiojasi po šalį, kol nusilaka iki mirties. Ar iš to kas pavyko? Vyskupai tegul sau ginčijasi, o mes gyvenkime savo gyvenimus.

Ji nusigręžė nuo vyro.

— Neimk į širdį, — tarė ji Sajhė, padėdama ranką ant peties. — Tu nieko blogo nepadarei.

Sajhė stovėjo nudelbęs akis į žemę, nenorėdamas, kad išvystų jo ašaras.

Ponia Marti tęsė neįprastai švelniu balsu:

— Argi tu pats dar anądien nesakei, kad norėtum nupirkti dovaną Alaisai? Gal pasižvalgykime?

Sajhė linktelėjo. Jis suprato, kad norima jam pasigerinti, tačiau vis tiek jautėsi prislėgtas ir sudirgęs.

— Neturiu kuo užsimokėti.

— Nesirūpink dėl to. Esu tikra, kad šį kartą galime tai leisti. Štai, žvilgtelėk, — ponia Marti perbraukė pirštais spalvingus siūlus. — Ką manai apie juos? Argi jai nepatiktų? Puikiai derėtų prie jos akių. Pačiupinėjo minkštus vario spalvos siūlus.

— Nežinau...

— Bet aš manau, kad patiks. Suvynioti?

Ji nusigręžė dairydamasi skepetos siūlams suvynioti. Nenorėdamas pasirodyti nedėkingas, Sajhė suko galvą, ką galėtų pasakyti nieko neužgaudamas.

— Neseniai ją mačiau.

— Alaisą? Tikrai? Kaip ji? Su ta savo seserimi?

Sajhė nutaisė grimasą.

— Ne. Tačiau ji neatrodė linksma.

— Gerai, — tarė ponia Marti. — Jeigu ji buvo nusiminusi, tai kaip tik atėjo laikas dovanai. Dovana ją pralinksmins. Juk Alaisa paprastai rytais ateina į turgų? Jeigu gerai apsidairytum, esu tikra, surastum ją.

Apsidžiaugęs, kad gali pasišalinti iš nejaukios draugijos, Sajhė įsikišo ryšulį po skvernu ir atsisveikino. Nutolęs per keletą žingsnių, jis atsisuko pamojuoti. Ponai Marti stovėjo greta vienas kito, netardami nė žodžio.

*

Saulė jau buvo aukštai danguje. Sajhė vaikštinėjo klausinėdamas Alaisos. Ji kažkur pradingo.

Išalkęs jis nusprendė jau eisiąs namo, tačiau staiga išvydo Alaisą stovint prie ožkos sūrių prekystalio. Jis leidosi bėgte, paskui tyliai prisliūkino prie jos ir rankomis netikėtai apglėbė liemenį.

— Bonjorn.

Alaisa atsisuko ir nušvito plačia šypsena.

— Sajhė, tu išgąsdinai mane, — tarė ji, kedendama jam plaukus.

— Visur jūsų ieškojau, — šyptelėjo jis. — Ar viskas gerai? Mačiau jus kiek anksčiau. Atrodėte nusiminusi.

— Anksčiau?

— Jojote į pilį su tėvu, iškart po pasiuntinio.

— Ak taip, — atitarė ji, — nesirūpink, viskas gerai. Tiesiog rytas buvo varginantis. Kaip malonu matyti tavo guvų veidą.

Ji pabučiavo Sajhė į kaktą. Šis išraudo ir sustingo nudelbęs akis į žemę, nenorėdamas, kad ji pastebėtų.

— Ką gi, jeigu jau čia išdygai, padėk man išsirinkti sūrį.

Glotnūs, apvalūs švieži ožkos sūriai gulėjo ant šiaudų pakloto taisyklingai išdėliotose medinėse dėklėse. Vieni atrodė sausoki, gelsva odele, jų aromatas buvo stipresnis, galėjo būti brandinti dvi savaites. Kiti, šviežesni, buvo minkšti ir žvilgėjo drėgme. Alaisa klausinėjo kainų pirštu rodydama vis kitą gabalą, teiravosi Sajhė patarimo, kol galiausiai jie išsirinko Alaisai patikusį sūrį. Ji padavė Sajhė kelias monetas iš savo piniginės, kad šis sumokėtų prekeiviui, o pati tuo metu išsitraukė nedidelę poliruoto medžio lentelę, ant kurios pasidėjusi neš sūrį.

Sajhė akys išsiplėtė iš nuostabos, kai jis išvydo ornamentą kitoje lentelės pusėje. Iš kur Alaisa tai turi? Kaip? Sutrikus monetos pažiro ant žemės. Sumišęs jis nėrė po stalu, norėdamas laimėti laiko.

Netrukus vėl atsistojęs su palengvėjimu pamatė, kad Alaisa nieko keisto nepastebėjo. Sajhė pasistengė kuo greičiau viską mesti iš galvos. Atsiskaitęs su prekeiviu, jis sukaupė drąsą, norėdamas įteikti Alaisai dovaną.

— Turiu jums kai ką, — tarė jis droviai ir negrabiai įbruko jai į rankas ryšulį.

— Kaip malonu, — tarė ji. — Ar tai nuo Esklarmondės?

— Ne, nuo manęs.

— Kokia maloni staigmena. Ar galiu išvynioti?

Jis linktelėjo. Rimtu veidu ir blizgančiomis akimis jis laukė, kol Alaisa atsargiai išvynios ryšulį.

— Ak, Sajhė, koks grožis, — šūktelėjo ji iškeldama į viršų žvilgančius rusvus siūlus. — Ar galėtų kas būti dailiau?

— Nevogiau, — paskubomis sumurmėjo jis, — na Marti man davė. Atrodo, ji norėjo užglaistyti...

Tą pačią akimirką, kai išsprūdo žodžiai, Sajhė susizgribo.

— Užglaistyti? Ką? — sukluso Alaisa.

Staiga pasigirdo šūksnis. Greta stovintis vyras rodė ranka į dangų. Virš Aukštutinio miesto žemai danguje skrido pulkas didelių juodų paukščių. Jie lėkė išsirikiavę strėle iš vakarų į rytus. Glotniose tamsiose plunksnose atsispindintys saulės spinduliai žėrėjo lyg priekalo kibirkštys. Kažkas netoliese sumurmėjo, esą tai ženklas, tačiau niekas negalėjo nutarti, geras ar blogas.

Sajhė netikėjo prietarais, tačiau šį kartą jį nukrėtė šiurpulys. Atrodo, ir Alaisa kažką pajuto, nes apkabino jį ranka per pečius prisitraukdama arčiau.

— Kas nutiko? — paklausė jis.

— Res, — atsakė ji greitai, — nieko.

Aukštai virš visų paukščiai skrido savo keliu, nesirūpindami žmonių pasauliu, kol beliko vos taškeliai danguje. 5 SKYRIUS

Kai Alaisa galiausiai atsikratė savo ištikimojo šešėlio ir grįžo į Komtalio pilį, varpai Šv. Nazarijaus katedroje jau skambino vidurdienį.

Ji buvo išsekusi ir lipdama laiptais kelis kartus suklupo — jie atrodė gerokai statesni nei visada. Ji tenorėjo atsigulti savo menėje ir niekieno netrukdoma pailsėti.

Radusi menės duris uždarytas, Alaisa nustebo. Šiuo metu čia jau turėjo būti besitvarkantys tarnai. Tačiau užuolaidos aplink lovą buvo vis dar užtrauktos. Prietemoje prie židinio ant žemo stalelio Alaisa pamatė savo krepšį, kur jos prašymu jį paliko Fransua.

Padėjusi sūrio lentelę ant naktinio stalelio ji nuėjo atidaryti langinių. Langas jau seniai turėjo būti atvertas menei išvėdinti. Į vidų įsiveržė dienos šviesa, išryškindama dulkių sluoksnį ant baldų ir išskydusias užuolaidų vietas.

Alaisa grįžo prie lovos ir atitraukė užuolaidas.

Nustebusi ji išvydo Gijomą tebegulintį, miegantį, kaip buvo palikusi jį išeidama prieš aušrą. Ji kone aiktelėjo iš nuostabos. Gijomas atrodė visiškai ramus ir patenkintas. Netgi Oriana, kuri retai tepasakydavo ką nors gero apie kitus, pripažino Gijomą esant vienu iš dailiausių vikonto Trenkavelio chevalier12.

Alaisa atsisėdo ant lovos greta jo ir perbraukė ranka per jo auksaspalvę odą. Tada, jausdamasi neįtikėtinai drąsi, ji pakabino pirštu minkšto ožkos sūrio ir patepė juo vyro lūpas. Gijomas sumurmėjo ir sujudėjo po antklode. Jis neatsimerkė, tik tingiai nusišypsojo ir ištiesė ranką.

Alaisa sulaikė kvėpavimą. Erdvė aplink ją buvo pilna lūkesčio ir išsipildymo nuojautos. Ji leido jam prisitraukti save arčiau.

Akimirkos intymumą suardė sunkūs žingsniai koridoriuje. Kažkas šaukė Gijomą pažįstamu, tačiau pykčio pritvinkusiu balsu. Alaisa pašoko persmelkta išgąsčio dėl to, kad tėvas galėtų išvysti tokį jųdviejų artumą. Gijomas staiga atsimerkė, plačiai atsivėrė durys ir į menę, lydimas Fransua, sparčiai įžengė Peletjė.

— Vėluoji, Diuma, — suriaumojo jis, griebdamas apsiaustą nuo artimiausios kėdės ir sviesdamas jį žentui. — Kelkis. Visi jau laukia didžiojoje menėje.

Gijomas atsisėdo.

— Menėje?

— Vikontas Trenkavelis šaukia savo ševaljė, o tu vartaisi lovoje. Ar manai, kad gyvenimas skirtas tik malonumui? — Jis stovėjo iš aukšto žvelgdamas į Gijomą. — Na ką? Ar gali kaip nors pasiteisinti?

Staiga Peletjė išvydo ties lovos galu stovint dukterį. Jo veido išraiška sušvelnėjo.

— Atleisk, dukra, nepastebėjau tavęs. Ar jau geriau jautiesi?

Ji nulenkė galvą.

— Ačiū, mesire, jaučiuosi geriau.

— Jautiesi geriau? — perklausė Gijomas sutrikęs. — Ar tau bloga? Kažkas atsitiko?

— Kelkis! — suriko Peletjė, vėl atsigręždamas į lovą. — Jeigu nebūsi didžiojoje menėje, kol nulipsiu laiptais ir pereisiu kiemą, lauk nemalonumų, Diuma!

Netardamas daugiau nė žodžio, Peletjė apsisuko ant kulnų ir išbildėjo iš menės.

Įsivyravusioje skausmingoje tyloje Alaisa jautėsi tarsi įaugusi į grindis iš gėdos, tačiau nesuprato, ar taip jaučiasi dėl savęs, ar dėl savo vyro.

Gijomas pratrūko.

— Kaip jis drįsta čia taip įsiveržti, lyg būčiau koks jo daiktas! Kas jis mano esąs?

Nuspyręs antklodę ant grindų, jis išsiropštė iš lovos.

— Tarnyba šaukia, — suniurzgė jis sarkastiškai, — kai tarnyba šaukia, intendantas Peletjė laukti negali.

Alaisa pamanė, kad ir ką ji sakytų, Gijomo nuotaika tik dar labiau suges. Ji norėjo papasakoti jam apie tai, kas atsitiko prie upės — bent jau jo dėmesiui nukreipti nuo pykčio, — tačiau buvo prižadėjusi tėvui niekam neišsitarti.

Gijomas jau rengėsi kitoje kambario pusėje, atsukęs nugarą. Jis vilkosi palaidinę ant įsitempusių pečių ir segėsi diržą.

— Gali būti naujienų apie... — nedrąsiai prabilo ji.

— Tai ne pasiteisinimas, — atkirto jis. — Man niekas nesakė nė žodžio.

— Aš... — buvo pradedanti Alaisa, tačiau žodžiai užstrigo. Ką bepasakysi?

Ji paėmė jo apsiaustą nuo kėdės ir padavė jam.

— Ar ilgai užtruksi? — paklausė ji švelniai.

— Kaip aš galiu pasakyti, jeigu net nežinau, dėl ko esu kviečiamas į tarybą, — atsakė jis vis dar piktai.

Tačiau netrukus jo pyktis tarsi išgaravo. Pečiai atsipalaidavo ir jis atsigręžė į Alaisą jau nesiraukydamas.

— Atleisk, Alaisa. Juk negali atsakyti už tėvo elgesį. — Jis perbraukė ranka jos skruostu. — Eikš, padėsi man.

Gijomas pasilenkė, kad Alaisai būtų lengviau pasiekti susegimo vietą. Tačiau ji vis tiek turėjo pasistiebti, kad galėtų ties pečiu prisegti apskritą sidabro ir vario segę.

— Merce, mon cor13, — tarė jis jai baigus. — Gerai, pažiūrėsime, dėl ko šis triukšmas. Galbūt nieko ypatingo.

— Jojant šį rytą į miestą matėme atvykstant pasiuntinį, — tarė ji nesusimąstydama ir tučtuojau susigriebė. Dabar jis tikrai paklaus, kur ji buvo taip anksti ir dar su tėvu. Tačiau visas jo dėmesys buvo skirtas paloviui, iš kurio traukė kardą, ir Alaisos žodžiai liko neišgirsti.

Alaisa krūptelėjo nuo šaižaus garso kišant kardą į makštį. Šis garsas labiau negu kas kita simbolizavo Gijomo pasitraukimą iš jos pasaulio į vyrų pasaulį.

Gijomui sukantis, apsiausto skvernas užkabino ant stalo krašto padėtą sūrio lentelę. Ji nubildėjo akmeninėmis grindimis.

— Nesvarbu, — tarė Alaisa, nesiryždama daugiau sulaikyti Gijomo ir dar labiau supykdyti tėvą. — Tarnai sutvarkys, eik. Grįžk, kai tik galėsi.

Gijomas šyptelėjo ir dingo.

*

Nutilus jo žingsnių aidui, Alaisa apžvelgė netvarką kambaryje. Šiaudinis grindų patiesalas buvo išmargintas drėgnais ir lipniais balto sūrio kąsniais. Ji atsiduso ir pasilenkė pakelti lentelės, kuri gulėjo ant šono, atsirėmusi į pagalvę. Jos pirštai kažką apčiuopė kitoje lentelės pusėje. Alaisa ją apvertė norėdama pasižiūrėti.

Poliruotame tamsaus medžio paviršiuje buvo išraižytas labirintas.

— Meravelhos14, kaip gražu, — sumurmėjo ji.

Užsižiūrėjusi į tobulas link vidurio mąžtančių apskritimų linijas, Alaisa perbraukė raižinį pirštais. Glotnus paviršius buvo nepriekaištingas — tiksliai ir atidžiai su meile atliktas darbas.

Atminties užkaboryje krustelėjo prisiminimas. Alaisa pakėlė lentelę aukščiau neabejodama, kad jau yra kažką panašaus mačiusi. Tačiau prisiminimas buvo neryškus, tarsi vengiantis dienos šviesos. Alaisa netgi negalėjo prisiminti, kur buvo gavusi šią lentelę. Galiausiai ji pasidavė ir liovėsi kamavusi atmintį.

Alaisa pašaukė savo tarnaitę Severiną išvalyti kambario. Vėliau, siekdama nukreipti mintis nuo didžiosios menės, ji ėmėsi priešaušriu paupyje surinktų augalų.

Augalai buvo palikti pernelyg ilgai. Drobė išdžiūvo, šaknys tapo trapios, lapai, išgaravus drėgmei, beveik visiškai suvyto. Tikėdamasi dar galinti pataisyti padėtį, Alaisa pašlakstė krepšį vandeniu ir ėmėsi darbo.

Tačiau visą laiką valant šaknis ir užsiuvinėjant žiedynus į oro gaivinimo maišelius, ruošiant pavilgus Žako kojai, jos žvilgsnis nejučiomis krypo į nebyliai ant stalo priešais ją gulinčią lentelę, taip ir neatskleidusią savo paslapties.

*

Bėgdamas per pilies kiemą, nepatogiai ties keliais besiplaikstant apsiaustui, Gijomas keikė nelemtą dalią — ir kodėl gi jis kaip tik šiandien turėjo įkliūti.

Tarybos susirinkimuose ševaljė paprastai nedalyvaudavo. Šaukimas į didžiąją menę, o ne į donžoną taip pat rodė atsitikus kažką rimto.

Ar nemelavo Peletjė, sakydamas, kad jau gerokai anksčiau siuntė Gijomo pakviesti asmeniškai? Gijomas nebuvo tuo tikras. O jeigu Fransua buvo atėjęs ir jo nerado? Ką tuomet pasakys Peletjė?

Kad ir kaip būtų, rezultatas — vis vien bėda.

Sunkios didžiosios menės durys buvo pravertos. Gijomas nuskubėjo laiptais, peršokdamas kas antrą.

Akims apsipratus koridoriaus prieblandoje, jis išvydo uošvio siluetą ties įėjimu į didžiąją menę. Gijomas giliai įkvėpė ir, nuleidęs galvą, pamėgino prasmukti. Peletjė ištiesė ranką užtverdamas kelią.

— Kur buvai? — paklausė jis.

— Atleiskite, mesire, aš negavau kvietimo.

Peletjė veidas grėsmingai išraudo.

— Kaip drįsti vėluoti? — paklausė jis kaustančiu balsu. — Ar galvoji, kad įsakymai tau negalioja? Gal manai esąs toks šaunus ševaljė, kad gali ateiti ir išeiti paisydamas tik savo norų, tačiau ne šeimininko valios?

— Mesire, prisiekiu savo garbe, jeigu tik būčiau žinojęs...

Peletjė karčiai nusijuokė.

— Tavo garbė... — Staiga pratrukęs įtūžiu jis sugriebė Gijomą už krūtinės. — Nekvailink manęs, Diuma. Pasiunčiau tarną į tavo menę, kad asmeniškai perduotų kvietimą. Turėjai pakankamai laiko pasiruošti. Tačiau turiu pats ateiti ir varu atvaryti. Maža to, atėjęs randu bedrybsantį lovoje!

Gijomas buvo besižiojąs, tačiau tuojau susičiaupė. Peletjė lūpų kampučiuose pasirodė putos, jų purslai ėmė tikšti ant barzdos.

— Jau nebesiputi taip? Ką, neturi ką pasakyti? Perspėju tave, Diuma, santuoka su mano dukterimi neapsaugos tavęs, jeigu nuspręsiu tave pamokyti.

— Pone, aš tik...

Nieko nesakydamas Peletjė smogė kumščiu Gijomui į pilvą. Smūgis nebuvo stiprus, tačiau jo pakako išmušti Gijomą iš pusiausvyros.

Priblokštas netikėtumo Gijomas žengtelėjo atatupstas ir atsirėmė nugara į sieną.

Peletjė tvirta ranka sugriebė Gijomą už gerklės ir prispaudė jo galvą prie akmeninės sienos. Akies kampučiu Gijomas pastebėjo prie durų stovintį sargybinį linkstant į priekį, kad geriau matytų iš savo vietos.

— Ar aišku, ką norėjau pasakyti? — sušvokštė Peletjė aptaškydamas Gijomą seilėmis ir spausdamas dar smarkiau. Gijomas negalėjo ištarti nė žodžio. — Negirdžiu, ko tyli, gojat15, — spaudė Peletjė, — ar aiškiai pasakiau?

Gijomui pavyko iškosėti žodžius:

— Oc, mesire.

Gijomas pajuto raustąs iš gėdos. Galvoje kūju tvinksėjo pulsas.

— Perspėju, Diuma, nenuleisiu nuo tavęs akių. Akylai stebėsiu. Tik suklysk bent sykį ir pasigailėsi. Ar supratai?

Gijomas žiopčiodamas gaudė orą. Jis vos beįstengė linktelėti galva, skruostu trindamas šiurkštų sienos mūrą. Peletjė dar kartą piktai niūktelėjo žentą, priversdamas jį šonkauliais pajusti sienos nelygumus, ir paleido.

Užuot užėjęs į didžiąją menę, Peletjė išbildėjo priešinga kryptimi į pilies kiemą.

Vos tik jis dingo, Gijomas susirietė dvilinkas, krenkšdamas ir trindamas kaklą. Jis godžiai, lyg ištrauktas skenduolis, kvėpė orą, pamasažavęs kaklą, nusivalė nuo lūpų kraują.

Pamažu atgavęs kvapą, Gijomas išsilygino drabužius. Jo galvoje jau spietėsi mintys, kaip jis atsilygins Peletjė už tokį pažeminimą. Du kartus per vieną dieną! Tokio įžeidimo neįmanoma pamiršti.

Gijomą pasiekęs iš didžiosios menės sklindantis šurmulys priminė, kad jis turėtų tučtuojau prisidėti prie savo bendražygių, nes grįžęs Peletjė suras jį tebetrypčiojantį prie durų.

Sargybinis nė nesistengė nuslėpti savo susižavėjimo matytu reginiu.

— Ko spoksai? — suurzgė Gijomas. — Laikyk liežuvį prikandęs, nes kitaip bus riesta. Ar girdi?

Grasinimas nebuvo tuščias. Sargybinis nuleido akis ir atsitraukė į šalį, leisdamas Gijomui įeiti.

— Jau panašiau, — sumurmėjo jis. 6 SKYRIUS

Ausyse vis dar skambant Peletjė grasinimams, Gijomas, stengdamasis likti nepastebėtas, vogčiomis įslinko į menę. Tik išraudęs veidas ir besidaužanti širdis būtų išdavę jo patirtus išgyvenimus.

Vikontas Reimonas Rožė Trenkavelis stovėjo ant pakylos tolimajame didžiosios menės gale. Jis pastebėjo įsmunkant vėluojantį Gijomą Diuma, tačiau laukė ne jo, o Peletjė.

Trenkavelis dėvėjo ne karo, o įprastinę aprangą. Raudona tunika ilgomis rankovėmis ir auksu apkraštuota apykakle bei rankogaliais siekė kelius. Žydras apsiaustas ties kaklu buvo susegtas didele apskrita auksine sege, kurioje žaidė saulės spinduliai, krintantys pro menės pietinės sienos palubėje išdėstytus aukštus langus. Tiesiai virš vikonto kabėjo didžiulis skydas su Trenkavelių herbu, už kurio buvo įstrižas kryžius iš dviejų didelių metalinių iečių. Šį ženklą vaizdavo vėliavos, juo buvo papuošti paradiniai rūbai ir ginklai. Jis puikavosi Narbono vartų arkoje virš gynybinio griovio, sveikindamas atvykėlius ir primindamas istorinę Trenkavelių dinastijos ryšio su savo pavaldiniais tradiciją. Skydo kairėje ant sienos apmušalų šoko vienaragis: kartų kartos matė čia šį atvaizdą.

Ties tolimuoju pakylos kraštu, gilioje sienos nišoje paslėptos mažos durys vedė į gyvenamąsias vikonto menes Pintos bokšte, sargybos bokštą ir seniausią Komtalio pilies dalį. Duris slėpė ilgos mėlynos užuolaidos, padabintos trimis juostomis — kaip Trenkavelio herbe — iš šermuonėlių kailio. Užuolaidos šiek tiek saugojo nuo didžiojoje menėje žiemą siaučiančių skersvėjų. Šiandien jos buvo parištos sunkia auksine pyne.

Šiose menėse prabėgo Reimono Rožė Trenkavelio vaikystė. Vėliau jis grįžo čia su žmona Agnesa de Monpeljė ir dvejų metų sūnumi bei įpėdiniu. Jis meldėsi toje pačioje nedidukėje koplyčioje, kur meldėsi jo tėvai, miegojo toje pačioje ąžuolinėje lovoje, kurioje gimė. Vasaros dienomis kaip ši jis pro tuos pačius arkinius langus žvelgė į besikaupiančias vakaro sutemas, saulėlydžio gaisais nudažančias Oksitanijos dangų.

Iš tolėliau Trenkavelis — ant pečių laisvai krintančiais kaštoniniais plaukais, už nugaros sunertomis rankomis — atrodė esąs ramus, netemdomas jokio šešėlio. Tačiau jo veidas buvo susirūpinęs ir žvilgsnis vis sustodavo ties paradinėmis durimis.

*

Peletjė sruvo prakaitu. Apsunkę ir sukietėję drabužiai lipo prie prakaitu išpiltos nugaros. Jis jautėsi senas ir pernelyg menkas gresiančiai užduočiai.

Peletjė tikėjosi, kad grynas oras praskaidrins mintis, tačiau bergždžiai. Jis pyko ant savęs dėl to, kad prarado savitvardą ir leido prasiveržti įtūžiui ant žento, užuot rūpinęsis neatidėliotinais reikalais. Tačiau dabar apie tai galvoti būtų prabanga. Jeigu reikės, su Diuma susitvarkys vėliau. Dabar jis turi būti greta vikonto.

Peletjė negalėjo išmesti iš galvos ir Simeono. Jis vis dar jautė širdį kaustančią baimę, kurią patyrė versdamas upėje plūduriuojantį kūną. Kaip jam tada palengvėję, kai išvydo stiklinėmis akimis žvelgiant išburkusį nepažįstamojo veidą.

Karštis didžiojoje menėje darėsi nepakeliamas. Tvankioje įkaitusioje patalpoje susibūrę daugiau kaip šimtas bažnyčios ir valstybės vyrų trenkė prakaitu, vynu ir nerimu. Tvyrojo nerimastingas, pusbalsiu vykstančių pokalbių šurmulys.

Pasirodžius Peletjė, arčiausiai durų buvę tarnai nusilenkė ir nuskubėjo atnešti vyno. Priešingoje menės pusėje stovėjo išrikiuotos tamsaus poliruoto medžio kėdės aukštomis atkaltėmis, kuriose — lyg choras Šv. Nazarijaus katedroje — buvo susėdę Pietų kilmingieji: Mirpua ir Fanžo, Kursano ir Termeneso, Albi ir Mazameto valdovai. Visi jie buvo pakviesti į Karkasonę švęsti Šv. Nazarijaus iškilmių, tačiau vietoj šventės netikėtai atsidūrė tarybos susirinkime. Peletjė matė įtampą jų veiduose.

Laviruodamas tarpeliais tarp besibūriuojančių vyrų, Karkasonės konsulų ir San Viseno bei San Migelio prekybinių priemiesčių garbiųjų piliečių, Peletjė savo patyrusiu žvilgsniu gėrė menės atmosferą, pats likdamas visiškai nepastebimas. Šešėlyje palei šiaurinę sieną tūnojo keli vienuoliai ir bažnyčios tarnai, jų veidus slėpė apdarai, rankos skendėjo erdviose abitų rankovėse.

Kitoje menės pusėje, priešais didžiulį lubas siekiantį akmens mūro židinį, stovėjo išsirikiavę Karkasonos ševaljė, taip pat ir Gijomas Diuma. Trenkavelio raštininkas Žeanas Kongo, Peletjė vyriausios dukters Orianos vyras, sėdėjo prie aukšto darbo stalo priekinėje menės dalyje.

Priėjęs prie pakylos, Peletjė sustojo ir nusilenkė. Vikonto Trenkavelio veide atsirado palengvėjimas.

— Atleiskite, pone.

— Niekis, Bertranai, — atsakė Trenkavelis, modamas ranka Peletjė prieiti arčiau, — svarbu, kad esate čia.

Palinkę vienas prie kito taip, kad niekas negalėtų išgirsti, jie apsikeitė keliais sakiniais. Trenkaveliui ištarus žodį, Peletjė žengė į priekį.

— Prakilnybės, — nugriaudėjo Peletjė balsas menės skliautais, — mano prakilnybės, meldžiu jus susikaupti ir tyliai išklausyti mūsų valdovo Reimono Rožė Trenkavelio, Karkasonos, Bezjė ir Albi vikonto.

Trenkavelis žengė į šviesą, išskleisdamas rankas plačiam pasveikinimo gestui. Menė nuščiuvo. Nesigirdėjo nė žodžio, nebuvo matyti nė krustelėjimo.

— Benvenguda, mano prakilnybės, garbieji bičiuliai, — tarė jis. — Sveikinu jus atvykus. — Jo balsas skambėjo aiškiai ir tvirtai lyg varpas, sudarydamas klaidinantį jaunatvės įspūdį. — Sveiki atvykę į Karkasoną. Dėkoju už jūsų kantrybę ir už tai, kad esate čia. Esu dėkingas jums visiems.

Peletjė įdėmiai apžvelgė veidų jūrą, stengdamasis įvertinti minios nuotaiką. Jis pastebėjo smalsumą, jaudulį, susidomėjimą, nerimą ir puikiai suprato visus šiuos jausmus. Susirinkusieji nežinojo kaip elgtis ir laukė, kol išgirs, dėl ko gi buvo sukviesti ir, svarbiausia, ko Trenkavelis iš jų nori.

— Nuoširdžiai viliuosi, — tęsė Trenkavelis, — kad turnyras ir iškilmės baigiantis šiam mėnesiui vyks, kaip buvo numatyta. Tačiau šiandien mes gavome žinią. Ši žinia tokia svarbi ir jos pasekmės tokios reikšmingos, kad, esu tikras, privalau pasidalyti ja su jumis. Ši žinia palies mus visus. Nedalyvavusiesiems ankstesniame tarybos susirinkime priminsiu susiklosčiusią padėtį. Popiežiaus legatams ir pamokslininkams prieš metus per Velykas nepavykus atversti laisvų šios žemės gyventojų ir priversti juos paklusti Romos bažnyčiai, jo šventenybė popiežius Inocentas III paskelbė kryžiaus žygį, apvalysiantį, pasak jo, krikščionybę nuo „klaidatikystės maro“, nevaldomai plintančio Oksitanijos žemėse. Vadinamieji eretikai, Bons Homes, pasak jo, yra blogiau nei musulmonai. Tačiau jo žodžiai, nepaisant įkarščio ir iškalbos, nesukėlė atgarsio. Prancūzijos karalius išlaikė rimtį. Šalininkai telkėsi vangiai. Popiežius pasirinko taikinį savo apmaudui išlieti — mano dėdę Reimoną VI, Tulūzos grafą. Žinoma, jo šventenybės pykčiui Oksitanijoje dingstį pirmiausia davė pasikarščiavę mano dėdės vyrai, įtarti nužudžius popiežiaus legatą Peterį de Kastelno. Mano dėdė buvo apkaltintas pakantumu erezijai savo žemėse, vadinasi, ir mūsų krašte. — Trenkavelis akimirką padvejojo ir patikslino: — Ne, ne pakantumu erezijai, tačiau gerųjų žmonių priėmimu savo valdose.

Pabrėžtinai asketiškos išvaizdos vienuolis, stovintis už priešakinių gretų, pakėlė ranką prašydamas leidimo kalbėti.

— Šventasis brolau, — nuramdė jį Trenkavelis, — ar galėčiau paprašyti dar truputėlio kantrybės? Kai išsakysiu viską, ką esu numatęs, tada visi galės tarti žodį. Skirsime laiko aptarimui.

Vienuolis susiraukęs nuleido ranką.

— Pakantumo ir priėmimo takoskyra blanki, — kalbėjo Trenkavelis ramiu balsu. Peletjė pritariamai linktelėjo sau galva, tyliai džiaugdamasis tvirtu padėties valdymu. — Nedvejodamas pripažįstu, kad mano gerbiamojo dėdės dievobaimingumo reputacija gali nuvilti lūkesčius. — Trenkavelis šiek tiek patylėjo, leisdamas susirinkusiesiems pajusti priekaištą. — Sutinku, kad jo elgesys nebuvo visiškai doras, tačiau ne mums spręsti, kas šiame reikale teisus ir kas klysta. — Jis šyptelėjo: — Tegu dvasininkai rungiasi savo ginčuose, o mus palieka ramybėje.

Trenkavelis susimąstė, jo veidu nuslinko šešėlis, balsas apniuko.

— Jau ne sykį mūsų krašto suverenitetui ir nepriklausomybei grasino įsibrovėliai iš Šiaurės. Nemanau, kad jų grasinimai galėtų išsipildyti. Netikiu, kad krikščionių žemėje palaiminus Katalikų bažnyčiai galėtų būti pralietas krikščioniškas kraujas. Tačiau mano dėdė iš Tulūzos nepritarė mano giedrai nuotaikai. Jau iš pat pradžių jis manė, kad karo grėsmė tikra. Siekdamas apginti savo žemes ir suverenitetą, jis pasiūlė mums sąjungą. Pamenate, ką jam atsakiau: mes ir visi Oksitanijos žmonės gyvename taikoje su savo kaimynais, nesvarbu, ar jie būtų gerieji žmonės, žydai ar net musulmonai. Visi, kas laikosi mūsų įstatymų, gerbia mūsų papročius ir mūsų gyvenimo būdą, yra mūsų žmonės. Taip tada atsakiau. — Jis patylėjo. — Ir dabar taip sakau.

Peletjė linktelėjo pritardamas nuskambėjusiems žodžiams. Per menę nuvilnijo pritarimo banga, nustelbdama netgi vyskupus ir kitus dvasininkus. Tik vienišas vienuolis — sprendžiant iš apdaro spalvos, dominikonas — stypsojo lyg sustingęs.

— Mes kitaip suprantame pakantumą, — sumurmėjo jis sau ryškiu ispanišku akcentu.

Iš tolesnių gretų atskambėjo kitas balsas:

— Mesire, atleiskite, tačiau visa tai jau žinome. Tai vakarykštės žinios. Dėl ko mus šiandien sukvietėte į tarybą?

Peletjė pažino tingų ir arogantišką Beranžė Masabrako sūnų, iš viso penketo kėlusį daugiausia rūpesčių. Jis jau ruošėsi sutramdyti išsišokėlį, tačiau vikontas ranka jį suturėjo.

— Tjeri Masabrakai, — tarė Trenkavelis apgaulingai ramiu balsu, — dėkojame tau už klausimą. Ne visi čia susirinkusieji yra taip gerai išprusę diplomatijos vingrybėse kaip tu.

Menėje pasigirdo juokas, Tjeri paraudo.

— Tačiau tavo klausimas teisingas. Sukviečiau jus čia todėl, kad šiandien padėtis kitokia.

Nors niekas daugiau neištarė nė žodžio, nuotaika menėje pasikeitė. Jeigu vikontas ir pajuto kylančią įtampą, jis niekuo neišsidavė — su malonumu pastebėjo Peletjė. Vikontas tęsė kalbą tvirtai, be pastangų išlaikydamas autoritetą.

— Šį rytą gavome pranešimą apie tai, kad Šiaurės kariaunos grėsmė yra gerokai didesnė ir žymiai arčiau, negu manėme. Sostas, kaip ši šventvagiška kariauna pasivadino, Jono Krikštytojo dieną įžygiavo į Lioną. Mūsų skaičiavimu, miestą užplūdo per 20 000 raitelių, lydimų bala žino kiek įtvirtinimų kasėjų, kunigų, arklininkų, dailidžių, vienuolių ir kalvių. Šventasis Sostas išžygiavo iš Liono vadovaujamas to laukinio šuns, Arnalo Amalriko, Šito abato. — Vikontas nutilo ir apžvelgė menę. — Žinau, kad šis vardas daugelio jūsų širdis rėžia lyg kardo ašmenys.

Peletjė pastebėjo vyresniuosius valstybės vyrus pritariamai linkčiojant.

— Su juo — Reimso, Šanso, Ruano katalikų arkivyskupai, taip pat — Oteno, Klermono, Nevero, Bajė, Šartro ir Lizjė vyskupai. Kalbant apie pasaulietinius karo vadus, nors Prancūzijos karalius Pilypas ir neatsiliepė į karo šauksmą nei savo sūnui leido pavaduoti jį, daugelis galingiausiųjų Šiaurės didikų ir žemvaldžių prisidėjo. Kongo, ar galėtum...

Išgirdęs savo vardą, raštininkas išraiškingai padėjo plunksną. Lygūs plaukai krito jam ant veido. Išblyškusi, spuoguota, tarsi perregima oda rodė jį visą gyvenimą praleidus už uždarų durų. Kongo didžiai ceremoningai siektelėjo savo didelio odinio krepšio ir išsitraukė pergamento ritinėlį. Jo prakaituotose rankose ritinėlis buvo lyg karšta bulvė.

— Pasiskubink, žmogau, — suurzgė Peletjė sukandęs dantis.

Kongo išpūtė krūtinę ir kelis kartus triukšmingai atsikrenkštė.

Galų gale jis ėmė skaityti:

— Odas, Burgundijos kunigaikštis, Ervė, Nevero grafas, Sen Polio grafas, Overnė grafas, Pjeras de Okseras, Ervė iš Ženevos, Gi de Evriu, Gošė de Šatijonas, Simonas de Monforas...

Kongo balsas buvo šaižus ir šaltas. Kiekvienas ištartas vardas aidėjo per salę lyg akmuo, krintantis į tuščią šulinį. Tai buvo galingi priešai, įtakingi Šiaurės ir Rytų didikai, disponuojantys turtais, ištekliais ir žmonėmis. Tai buvo priešininkai, keliantys baimę, bet ne atsainumą.

Pamažu susirinkusieji didžiojoje menėje susidarė prieš Pietus suburtos kariaunos vaizdą. Net ir Peletjė, jau skaitęs sąrašą, pajuto nugarkauliu perbėgant šiurpą.

Menėje pasklido duslus kuždesys, susirinkusieji stebėjosi, piktinosi, nenorėjo patikėti. Peletjė žvilgsnis sustojo ties Karkasonės katarų vyskupu. Jis įdėmiai klausėsi nutaisęs bejausmį veidą. Greta jo būrėsi keletas vyresniųjų katarų šventikų. Toliau skvarbus Peletjė žvilgsnis sustojo ties Karkasonės katalikų vyskupo Beranžė de Rošforo susisukusiu, gobtuvo slepiamu siluetu priešingoje menės pusėje, kur šis stovėjo supamas Šv. Nazarijaus ir Šv. Serneno katedrų dvasininkų.

Peletjė buvo tikras, kad bent jau kol kas Rošforas palaikys ne popiežiaus, bet vikonto Trenkavelio pusę. Tačiau ar ilgai? Svyruojančio lojalumo žmogumi nevalia pasikliauti. Lygiai kaip aišku, kad saulė teka rytuose ir leidžiasi vakaruose, taip pat aišku, kad toks žmogus taps perbėgėliu. Jau ne pirmą kartą Peletjė pagalvojo, ar nevertėtų dabar liepti bažnytininkams išeiti, kad šie negautų vertingų žinių savo šeimininkams.

— Mes galime pasipriešinti, kad ir kiek jų būtų, — pasigirdo šūksnis iš menės gilumos. — Karkasona neįveikiama!

Kiti taip pat pradėjo šūkčioti.

— Lastūras taip pat!

Netrukus balsai skambėjo visoje didžiojoje menėje, susiliedami į vientisą gaudesį, lyg viesulą, paklydusį Juodųjų kalnų tarpekliuose ir slėniuose.

— Tegul jie pasirodo kalnuose, — šaukė kažkas. — Mes jiems parodysime, ką reiškia kautis.

Pakėlęs ranką ir nusišypsojęs Reimonas Rožė padėkojo už palaikymą.

— Prakilnybės, mano bičiuliai, — tarė jis, kone šaukdamas, kad nustelbtų šurmulį, — dėkoju jums už drąsą ir ištikimybę.

Jis luktelėjo, kol triukšmas nuščiuvo.

— Su tais šiauriečiais mūsų nesieja lojalumo pažadas. Mūsų su jais nesieja niekas, išskyrus tai, kas jungia visus žmones Dievo pasaulyje. Tačiau aš nesitikėjau, kad mus išduos žmogus, susijęs su mumis įsipareigojimu, giminyste ir prievole ginti mūsų žemes ir žmones. Kalbu apie savo dėdę, kurio vasalas esu, Tulūzos grafą Reimoną.

Menė aiktelėjo ir nuščiuvo.

— Prieš kelias savaites gavau pranešimą apie tai, kad mano dėdė dalyvavo tokiame pažeminime, apie kurį net gėda kalbėti. Pasirūpinau patikrinti gandus. Gandai tikri. Didžiojoje Šv. Žilio katedroje, dalyvaujant popiežiaus legatui, Tulūzos grafas buvo vėl priimtas Bažnyčios glėbin. Jam buvo liepta išsirengti iki juosmens ir dėvint ant kaklo nusižeminimo virvę šliaužti keturiomis prašant pasigailėjimo tuo metu, kai kunigai čaižė jį rykštėmis.

Trenkavelis luktelėjo, kol jo žodžių padarytas įspūdis susigers minioje.

— Šią šlykščią patyčią surengė mūsų Motina Bažnyčia, kad vėl priimtų jį į savo glėbį. — Per visą susirinkimą nuvilnijo pasipiktinimas. — Be to, mano bičiuliai, neabejoju, kad šis žeminantis spektaklis surengtas siekiant pademonstruoti tikėjimą ir nepakantumą erezijai. Tačiau netgi to nepakako nustumti grėsmei, kurią jis jautė artinantis. Jis perdavė savo žemių valdymą popiežiaus legatams. Šiandien sužinojau, kad Tulūzos grafas Reimonas su keliais šimtais savo vyrų yra Valensoje, mažiau kaip savaitės žygio atstumu nuo mūsų. Jis laukia įsakymo vesti Šiaurės įsibrovėlius per upę ties Rokeriu į mūsų žemes. — Vikontas luktelėjo. — Jis neša kryžiuočių kryžių, mano prakilnybės. Jis ketina eiti prieš mus.

Menė pratrūko pasipiktinimo šūksniais.

— Silenci16! — baubė Peletjė net užkimdamas, bergždžiai mėgindamas įvesti tvarką kilusiame chaose. — Tylos, meldžiu tylos!

Tačiau kova buvo nelygi: vienas balsas prieš visus.

Vikontas žengė į priekį prie pakylos krašto, atsistodamas tiesiai po Trenkavelių giminės herbu. Jo skruostai buvo išraudę, akyse degė kovingi žiburėliai, veidas švietė drąsa ir pasipriešinimo ryžtu. Jis plačiai išskėtė rankas, lyg norėdamas apkabinti visą menę. Vikonto gestas šiek tiek apmaldė susirinkusiuosius.

— Taigi aš stoju prieš jus, mano bičiuliai ir sąjungininkai, visų mūsų protėvių garbės ir ištikimybės dvasia kreipdamasis į jus pasverto patarimo. Mes, Oksitanijos žmonės, privalome pasirinkti kelią ir turime labai mažai laiko. Klausimas toks: Per Carcassona! Už Karkasoną! Per lo Miegjorn! Už Pietus! Ar paklusime? Ar kovosime?

Ištaręs šiuos žodžius, Trenkavelis išsekęs atsisėdo savo krėsle ant pakylos. Didžiojoje menėje kilo visa nustelbiantis triukšmas.

Peletjė pasijuto nuginkluotas. Jis pasilenkė į priekį ir padėjo ranką jaunuoliui ant peties.

— Gerai pasakyta, mesire, — tarė jis tyliai. 7 SKYRIUS

Valandų valandas šurmuliavo ginčai.

Nešini duonos ir vynuogių krepšiais, mėsos ir balto sūrio lėkštėmis pirmyn ir atgal zujo tarnai, ne sykį ištuštindami ir vėl pripildydami didžiulius vyno ąsočius. Susirinkusieji valgė nedaug, gėrimas kurstė jų pyktį ir drumstė mintis.

Tuo metu pasaulis už Komtalio pilies sienų gyveno įprastą gyvenimą. Bažnyčių varpai skelbė maldos valandas. Susispietę Šv. Nazarijaus katedroje giedojo vienuoliai, meldėsi vienuolės. Karkasonės gatvėmis savais reikalais skubėjo miestiečiai. Priemiesčiuose ir kiemuose už įtvirtinimų sienų žaidė vaikai, dirbo moterys, valgė, šnekučiavosi ir lošė kauliukais pirkliai, valstiečiai ir gildijų amatininkai.

Didžiojoje menėje tuo metu pasvertus argumentus keitė užgauliojimai ir priekaištai. Dalis susirinkusiųjų norėjo atkakliai priešintis. Kiti ginčijo, kad derėtų sudaryti sąjungą su Tulūzos grafu: juk jeigu į Lioną atžygiavusios kariaunos dydis įvertintas teisingai, tuomet netgi visiems sujungus pajėgas nepavyksią atsispirti tokiam priešui.

Vyrų galvose jau tratėjo karo būgnai. Vieni regėjo garbę ir šlovę karo lauke, girdėjo žvangant ginklus. Kiti matė krauju pasruvusias lankas ir kalvas, nenutrūkstamą srautą išvarytųjų ir sužeistųjų, beviltiškai klaidžiojančių po ugnies nuniokotą kraštą.

Peletjė nenuilstamai vaikštinėjo po menę žvalgydamasis nepasitenkinimo, prieštaros ar kėsinimosi į vikonto autoritetą ženklų. Jis nepastebėjo nieko, kas keltų rimtą įtarimą. Peletjė jautėsi tikras, kad jo seigneur atliko viską, ką galėjo, suvienijo žmones ir išlaikė juos savo valioje. Nepaisant asmeninių interesų, Langedoko kilmingieji susiburs vedami vikonto Trenkavelio, nesvarbu, koks būtų priimtas sprendimas.

Kovų linijos buvo brėžiamos remiantis veikiau geografija negu ideologija. Labiau pažeidžiamose lygumose išsidėsčiusių žemių šeimininkai buvo linkę kalbėtis. Tuo tarpu aukštikalnėse — Juoduosiuose kalnuose šiaurėje, Sabarto pietuose ir Pirėnų vakaruose — esančių valdų savininkai tvirtino duosiantys Sostui griežtą atkirtį ir kovosiantys.

Peletjė žinojo, kad vikontas Trenkavelis širdyje pritaria jiems. Jis buvo iš to paties molio kaip ir kalniečiai žemvaldžiai, tokios pačios beatodairiškai laisvamanės dvasios. Tačiau Peletjė taip pat žinojo, ką Trenkaveliui sakė jo protas: vienintelė galimybė apsaugoti kraštą ir žmones yra paminti savo išdidumą ir tartis.

*

Vėlyvą popietę menėje kalbos išseko, ginčai pamažu rimo. Peletjė pavargo. Jam pabodo grumdytis tarp susirinkusiųjų, jį nuvargino visos tos be perstojo tuščiai žarstomos skambios frazės, įsiskaudo galva. Jis jautėsi sustingęs ir senas. Gerokai per senas, kaip jis pats galvojo sukiodamas ant nykščio žiedą, nuo kurio buvo paraudusi suspausta oda.

Atėjo laikas spręsti.

Pašaukęs tarną, kad atneštų vandens, jis pamerkė ąsotyje skepetą drobės ir padavė ją vikontui.

— Štai, mesire, — tarė jis.

Trenkavelis, jausdamas dėkingumą, paėmė skepetą ir nusišluostė ja kaktą ir kaklą.

— Kaip manai, ar jiems užteko laiko?

— Esu tikras, mesire, — atsakė Peletjė.

Trenkavelis linktelėjo. Jis sėdėjo pasidėjęs rankas ant medinio raižyto krėslo ranktūrių. Trenkavelis atrodė ramus, kaip ir pirmąjį kartą stojęs kalbėti tarybai. Daugeliui vyresnių ir labiau patyrusių vyrų būtų reikėję gerokai pasistengti norint suvaldyti tokį susirinkimą, pamanė Peletjė. Tik būdo tvirtumas galėjo suteikti drąsos.

— Bus, kaip mes jau aptarėme, mesire?

— Kaip aptarėme, — atsakė Trenkavelis. — Nors jų nuomonė ir nevieninga, tačiau manau, kad mažuma pasiduos daugumos valiai... — Jis nutilo ir pirmą kartą jo balse pasigirdo neryžtingumo, apgailestavimo gaida. — Tačiau, Bertranai, kaip aš norėčiau, kad būtų kitas kelias...

— Žinau, — atsakė jis tyliai. — Jaučiuosi taip pat. Tačiau kad ir kaip mums būtų skaudu, kitaip pasielgti negalime. Vienintelė jūsų viltis apsaugoti savo žmones — tai suderėti taiką su dėde.

— Bertranai, jis gali manęs nepriimti, — atsakė jis tyliai. — Kai buvome paskutinį kartą susitikę, aš pasakiau, ko nederėjo sakyti. Mes išsiskyrėme piktuoju.

Peletjė palietė Trenkavelio ranką.

— Privalome rizikuoti, — tarė jis, nors buvo kankinamas to paties rūpesčio. — Laikas nestovi vietoje. Be to, faktai iškalbingi. Jeigu Sosto kariauna iš tiesų tokia didelė — net jeigu tik pusė to, — neturime kito pasirinkimo. Tvirtovėje mes saugūs, tačiau jūsų žmonės kitapus sienų... Kas juos apgins? Grafui pasirinkus Kryžių, mes, tiksliau, jūs, mesire, likote vienintelis galimas taikinys. Sostas nepaleis savo kariuomenės. Jiems reikalingas priešas karui.

Peletjė pažvelgė į susirūpinusį Reimono Rožė veidą ir išvydo jame liūdesį bei apmaudą. Jis norėjo paguosti, ką nors pasakyti, tačiau negalėjo. Ryžto stoka dabar būtų lemtinga. Silpnumas, dvejonės šiuo metu neleistinos. Nuo vikonto Trenkavelio sprendimo dabar priklauso gerokai daugiau, negu jaunuolis galėtų numanyti.

— Mesire, padarėte viską, ką galėjote. Laikykitės tvirtai. Reikia baigti. Vyrai ima nerimauti.

Trenkavelis pažvelgė į giminės herbą virš jo, tuomet į Peletjė. Akimirką jų žvilgsniai susitiko.

— Pranešk Kongo, — tarė jis.

Giliai su palengvėjimu atsikvėpęs, Peletjė greitai nužingsniavo prie raštininko stalo. Raštininkas sėdėdamas mankštino sustingusius pirštus. Gavęs žinią, Kongo ūmiai pakėlė galvą ir, nieko nesakydamas, pasitempęs, paėmė plunksną bei pasiruošė užrašyti galutinį tarybos nutarimą.

Reimonas Rožė Trenkavelis paskutinį kartą pakilo ant kojų.

— Prieš pranešdamas savo sprendimą, noriu visiems padėkoti. Kilmingieji iš Karkase, Razė, Albižua ir kitų valdų, sveikinu jus už jūsų stiprybę, drąsą ir ištikimybę. Jau daug valandų kalbėjome, jūs parodėte begalinę kantrybę ir tvirtą ryžtą. Negalime sau nieko prikišti. Esame karo, kurį ne mes pakurstėme, aukos. Kai ką iš jūsų mano žodžiai nuvils, kiti liks patenkinti. Meldžiu, kad Dievas suteiktų mums ištvermės ir su jo malone liktume vieningi.

Jis pasitempė.

— Visų mūsų labui ir ypač siekdamas apsaugoti krašto žmones aš kreipsiuosi audiencijos į dėdę Tulūzos grafą Reimoną. Mes nežinome, kas iš to išeis. Neaišku net, ar dėdė mus priims, be to, laikas nėra mūsų sąjungininkas. Dėl to svarbu neatskleisti šių ketinimų. Gandai sklinda greitai ir jeigu kas nors iš mūsų sumanymų pasiektų mano dėdės ausį, tai gali pakenkti mums derybose. Tuo tarpu pasirengimą turnyrui tęsime, kaip planavome. Ketinu grįžti gerokai prieš iškilmes, tikiuosi — su gera žinia. — Jis patylėjo. — Rengiuosi, jums leidus, išvykti rytojaus rytą auštant su nedideliu būreliu riterių ir derybininkų iš šauniųjų Minervos, Fua ir Kijano dvarų.

— Mesire, jums mano kardas, — šūktelėjo vienas ševaljė.

— Ir mano, — šūktelėjo kitas.

Vienas po kito vyrai visoje menėje klaupėsi ant kelių.

Trenkavelis šypsodamasis pakėlė ranką.

— Jūsų ryžtas, jūsų narsa — tai garbė mums visiems, — tarė jis. — Mano padėjėjas praneš, kuriuos iš jūsų pasirinksiu vykti kartu su manimi. Dabar, mano draugai, jums leidus pasitraukiu. Galite grįžti į savo menes ilsėtis. Susitiksime per vakarienę.

Vikontui Trenkaveliui išeinant iš didžiosios menės kilusiame sambrūzdyje niekas nepastebėjo vienišos figūros ilgu mėlynu apsiaustu su gobtuvu, išnyrančios iš šešėlio ir išsmunkančios pro duris. 8 SKYRIUS

Į vakarines pamaldas kviečiantis varpas jau buvo seniai nutilęs, kai Peletjė išėjo iš Pintos bokšto.

Jausdamas visą savo penkiasdešimt dvejų metų svorį, Peletjė kilstelėjo užuolaidą ir įžengė į didžiąją menę. Pavargusiomis rankomis trindamas smilkinius, jis norėjo numalšinti galvoje atkakliai tvinkčiojantį skausmą.

Visą laiką po tarybos susirinkimo vikontas Trenkavelis praleido su savo stipriausiais sąjungininkais tardamasis, kaip geriausia būtų kreiptis į Tulūzos grafą. Pašnekesys truko valandų valandas. Vienas po kito buvo priimami sprendimai ir iš Komtalio pilies šuoliavo pasiuntiniai su laiškais ne tik Reimonui VI, tačiau ir popiežiaus legatams, Šito abatui, Trenkavelio konsulams ir teisėjui Bezjė. Buvo perduota žinia vikonto palydai atrinktiems ševaljė. Jau prasidėjo pasirengimas arklidėse ir kalvėje, užtruksiąs didžiąją nakties dalį.

Menėje tvyrojo lūkesčių pritvinkusi tyla. Vietoj planuotos puotos buvo surengtos kuklesnės vaišės, nes ketinta išvykti ankstų rytą. Skersai menę, iš šiaurės į pietus eilėmis buvo sustatyti nedengti ilgi mediniai stalai kryžmomis kojomis. Kiekvieno stalo viduryje spindėjo žvakės. Aukštai sienose įrengtuose laikikliuose ryškiai liepsnojo deglai, keldami menėje šešėlių šokį.

Tolimajame menės gale įeidavo ir vėl išeidavo tarnai, nešini valgiais, kurių šįkart buvo gerokai gausiau nei per kitas ceremonijas. Elniena, stirniena, vištų šlaunelės su paprikomis, moliniai dubenys, pilni pupelių su dešrelėmis, ką tik iškepta balta duona, raudonos meduje šutintos slyvos, rožinis Korbjero vynuogynų vynas, silpnesniems gėrovams — ąsočiai alaus.

Peletjė pritariamai linkčiojo. Jis buvo patenkintas. Fransua ir neprižiūrimas gerai atliko pareigas. Vikonto Trenkavelio svečiams visi rodė deramą svetingumą ir vaišingumą.

Fransua buvo geras tarnas, nors jo beprasidedantį gyvenimą ir paženklino nesėkmė. Jo motina tarnavo Peletjė žmonai prancūzei Margaritai ir atsidūrė kartuvėse už vagystę, kai Fransua dar buvo mažas berniukas. Jo tėvo nežinojo niekas. Prieš devynerius metus mirus Peletjė žmonai, jis pasiėmė Fransua, išugdė jį ir parūpino jam tarno vietą. Retkarčiais jis pagirdavo save dėl to, koks paklusnus tapo Fransua.

Peletjė išėjo į Garbės kiemą. Oras buvo vėsus, ir Peletjė šiek tiek parymojo tarpduryje. Ties šuliniu žaidė vaikai. Padaužoms pernelyg įsismaginus, juos pliaukštelėjimu per sėdynę ramino auklės. Vakaro sutemose susikibusios rankomis vaikštinėjo vyresnės mergaitės, pašnibždomis besidalydamos paslaptimis.

Peletjė nepastebėjo smulkiai sudėto tamsiaplaukio berniuko, kuris sėdėjo sukryžiavęs kojas ant sienos prie koplyčios.

— Mesire, mesire! — sušuko berniukas, pašokdamas ant kojų. — Turiu jums kai ką.

Peletjė nekreipė dėmesio.

— Mesire, — atkakliai stengėsi berniukas, tampydamas Peletjė už rankovės, — intendante Peletjė, atleiskite, tai svarbu.

Peletjė pajuto kažką, brukamą į jo ranką. Žvilgtelėjęs jis išvydo, kad tai — laiškas, surašytas ant storo kreminės spalvos pergamento. Jo širdis sudrebėjo. Ant siuntinio raiškia pažįstama rašysena buvo užrašytas jo vardas. Peletjė nejučiomis pamėgino įtikinti save niekada anksčiau nematęs šios rašysenos.

Jis sugriebė berniuką už apykaklės.

— Kur tai gavai? — griežtai paklausė jis, purtydamas vaiką. — Kalbėk. — Berniukas rangėsi lyg nuo valo norinti nutrūkti žuvis. — Greitai, sakyk.

— Vyras prie vartų man davė, — suinkštė berniukas. — Nemuškite, aš nieko blogo nepadariau.

Peletjė dar smarkiau jį krestelėjo.

— Koks vyras?

— Tiesiog vyras.

— Taip lengvai neišsisuksi, — tarė Peletjė, pakeldamas savo šiurkštų balsą. — Štai, gausi solį, jeigu išklosi man viską, ką žinai. Ar vyras buvo jaunas? Gal senas? Gal jis buvo kareivis? — Peletjė nutilo. — O gal žydas?

Žerdamas klausimą po klausimo, Peletjė traukte ištraukė iš vaiko visus faktus. Žinių buvo nedaug. Poncijus pasakė žaidęs su draugais prie Komtalio pilį juosiančio gynybinio griovio — jie stengėsi perbėgti tiltą nepastebėti sargybinių. Artėjant sutemoms, prie jų priėjęs vyras ir paklausęs, ar kas nors iš matymo pažįstąs intendantą Peletjė. Atsakęs, kad pažįsta jį, Poncijus gavo solį už tai, kad įteiktų laišką. Vyras sakęs, kad laiškas yra labai svarbus ir neatidėliotinas.

Nepažįstamasis neturėjo jokių ypatingų bruožų. Jis buvo vidutinio amžiaus, nei senas, nei jaunas, nei itin tamsbruvis, nei šviesiaplaukis. Jo veide taip pat nesimatė jokių išskirtinių žymių — nei kovos, nei sifilio randų. Berniukas sakė nepastebėjęs, ar vyras mūvėjo kokį žiedą, nes jo rankas slėpė apsiaustas.

Įsitikinęs, kad išpešė viską, ką galėjo, Peletjė siektelėjo piniginės ir padavė berniukui monetą.

— Štai, imk už vargą. Dabar bėk.

Poncijus nelaukė, kol bus paragintas dar kartą. Ištrūkęs iš Peletjė gniaužtų jis nurūko, kiek kojos neša.

*

Peletjė grįžo į vidų spausdamas prie krūtinės gautą laišką. Sparčiai žengiant į menę, koridoriuje jį lydėjo tik tuštuma.

Durys buvo užrakintos. Bandydamas išpainioti raktų ryšulį, Peletjė keiksnojo savo paties atsargumą. Skubėdamas jis darėsi nerangus. Fransua jau buvo uždegęs aliejines lempas ir padėjęs ant stalo kambario viduryje naktinį padėklą su ąsočiu vyno ir dviem molinėmis taurėmis, kaip darydavo kas vakarą. Auksinėje mirguliuojančioje šviesoje žvilgėjo kruopščiai nublizgintas žalvarinio padėklo paviršius.

Peletjė įsipylė vyno, norėdamas nuginti šalin nerimą. Jo galvoje knibždėjo migloti vaizdiniai: atsiminimai apie Šventąją Žemę, ištįsę raudoni dykumos šešėliai. Trys knygos ir senovės paslaptis jų puslapiuose.

Stiprus vynas buvo rūgštus ir nuo jo gaižėjo liežuvis bei gomurys. Nurijęs taurės turinį vienu mauku, jis vėl ją prisipylė. Daugybę kartų jis mėgino įsivaizduoti, kaip jausis šią akimirką. Galiausiai ši akimirka atėjo. Jis buvo apmiręs.

Peletjė atsisėdo ir padėjo laišką ant stalo tarp savo plačiai išskėstų rankų. Jis žinojo, kas rašoma laiške. Tai buvo žinia, kurios jis ir laukė, ir bijojo daugybę metų — nuo pat atvykimo į Karkasonę. Tais laikais klestintys tolerantiški Pietų Prancūzijos kraštai atrodė esą saugus prieglobstis.

Metų laikai keitė vienas kitą, ir Peletjė viltis, kad jis būsiąs pašauktas, blėso. Kasdienybė ėmė viršų. Mintys apie knygas nebeužklysdavo pas jį. Galiausiai jis beveik visiškai pamiršo kadaise kažko laukęs.

Jau daugiau kaip dvidešimt metų prabėgo nuo tada, kai Peletjė paskutinį sykį matė laiško autorių. Jis suprato, kad ligi šiol iš tiesų netgi nežinojo, ar jo mokytojas ir ugdytojas dar gyvas. Juk tai Harifas alyvmedžių giraičių paunksnėje Jeruzalės priemiesčiuose išmokė jį skaityti. Harifas pažadino jo jausmus ir atvėrė didingą, šlovingą pasaulį, daug didesnį už viską, ką Peletjė ligi tol žinojo. Tai Harifas išmokė jį suprasti, kad saracėnai, žydai ir krikščionys skirtingais keliais vejasi tą patį Dievą. Harifas atskleidė jam už viso, kas žinoma, slypint neaprėpiamą, iš neatmenamų laikų kylančią tiesą, kuriai šiuolaikinis pasaulis negalėtų prilygti.

Peletjė prisiminimuose įšventinimo į Noublesso de los Seres17 naktis buvo ryški ir gyva, tarsi būtų buvusi vakar. Šlamančios auksaspalvės mantijos, altoriaus drobė, akinamai balta lyg pilių kuorai tarp kalnuose už Alepo augančių kiparisų ir apelsinmedžių giraičių. Smilkalų kvapas, balsų gaudesys, pritylantis ir vėl sustiprėjantis tamsoje. Nušvitimas.

Tą naktį — Peletjė atrodė, lyg tai būtų atsitikę ankstesniame gyvenime — jis pažvelgė tiesiai į labirinto širdį ir prisiekė savo gyvybe saugoti paslaptį.

Jis pritraukė žvakę arčiau. Net ir be antspaudo būtų aišku, kad laiškas nuo Harifo. Jis būtų pažinęs jo rašyseną bet kur — savitas elegantiškas raidžių linijas ir tikslias jų proporcijas.

Peletjė papurtė galvą lyg norėdamas nusikratyti grėsmingai užplūstančių prisiminimų. Jis giliai įkvėpė ir įkišo peilio ašmenis po vaško antspaudu. Švelniai trakštelėjęs antspaudo vaškas perlūžo. Peletjė išvyniojo ir išlygino pergamentą.

Laiškas buvo trumpas. Lapo viršuje Peletjė pamatė ženklus, kuriuos jis prisiminė regėjęs ant labirinto urvo sienų Šventojo miesto prieigų kalvose. Nebylūs senovinės Harifo protėvių kalbos ženklai prabildavo tik įšventintiesiems į Kilniuosius.

Peletjė balsu perskaitė žodžius. Pažįstami garsai jį sustiprino. Jis grįžo prie Harifo laiško.

Brolau,

Atėjo laikas. Netrukus šiuos kraštus apgaubs tamsa. Ore jau tvyro blogis, visa, kas gera, suirs ir bus sunaikinta. Raštams Oksitanijos lygumose nesaugu. Trilogija vėl turi būti sujungta.

Tavo brolis lauks tavęs Bezjė, sesuo lauks tavęs Karkasonoje.

Tavo pareiga nugabenti knygas į saugesnę vietą.

Paskubėk. Vasarinės perėjos į Navarą bus uždarytos Visų Šventųjų dieną. Galbūt ir anksčiau, jeigu iškristų sniegas.

Lauksiu tavęs prieš Šv. Mykolo dieną.

Žingsnis po žingsnio laikas eina tolyn.

Peletjė staiga atsilošus, šaižiai sugirgždėjo kėdė. Harifo nurodymai visiškai aiškūs. Jie neviršijo Peletjė prievolės. Prašoma tik tiek, kiek Peletjė kadaise įsipareigojo duodamas priesaiką. Tačiau jis jautėsi lyg išsunkta citrina, lyg jo kūnas būtų tapęs tuščiu kiautu.

Pažadą saugoti knygas jis davė laisva valia, tačiau tai atsitiko neapdairios jaunystės metais. Dabar, prasidedant brandžiam amžiui, viskas kur kas sudėtingiau. Karkasonėje jis buvo susikūręs visiškai kitokį gyvenimą. Čia susiklostė kiti ryšiai, atsirado kiti, kuriuos jis mylėjo ir kam tarnavo.

Tik dabar Peletjė suprato, kaip giliai buvo save įtikinęs, kad atsiskaitymo valanda niekuomet neateis. Kad jam nereikės rinktis tarp atsakomybės bei lojalumo vikontui Trenkaveliui ir prievolės Kilniesiems.

Niekas negali garbingai tarnauti dviem šeimininkams. Jei jis vykdytų Harifo nurodymą, turėtų palikti vikontą, kai yra jam labiausiai reikalingas. Tačiau kiekviena Reimono Rožė pašonėje praleista akimirka būtų Kilniųjų išdavystė.

Peletjė dar kartą perskaitė laišką, mintyse melsdamas išvysti kokį nors sprendimą. Šį kartą jam užkliuvo žodžiai: „Tavo brolis lauks tavęs Bezjė.“

Harifas galėjo kalbėti tik apie Simeoną. Tačiau Bezjė? Peletjė pakėlė taurę prie lūpų ir gurkštelėjo vyno. Skonio nejuto. Kaip keista, kad po tiek metų nežinios į jo mintis šiandien taip įsiveržė Simeonas.

Likimo pokštas ar paprastas sutapimas? Peletjė netikėjo tokiais niekais. Tačiau kaip tuomet išgąstis, kone atėmęs žadą, kai Alaisa pasakojo jam apie Odo upės vandenyje aptiktą negyvėlį? Nebuvo jokios priežasties vaizduotis, kad tai gali būti Simeonas, tačiau Peletjė buvo apėmęs nesuprantamas įsitikinimas.

Be to — „Tavo sesuo Karkasonoje.“

Sumišęs Peletjė dulkėtame medinio stalo paviršiuje pirštu nejučiomis išvedžiojo ornamentą. Labirintas.

Ar Harifas galėjo paskirti moterį saugotoją? Ar ji buvo čia, Karkasonėje, jo panosėje, visą šį laiką? Peletjė papurtė galvą. Negali būti. 9 SKYRIUS

Alaisa stovėjo prie lango savo menėje ir laukė grįžtant Gijomo. Sodrios žydros spalvos dangus virš Karkasonės apgaubė žemę aksomo mantija. Sausas šiaurinis vakaro vėjas cers švelniai dvelkė nuo kalnų, kedendamas medžių lapus ir šiugždindamas Odo pakrančių nendrynus bei žadėdamas vėsą.

San Migelio ir San Viseno priemiesčiai pasipuošė saulės gaisais. Grįstose Aukštutinio miesto gatvėse virė gyvenimas — žmonės užkandžiavo ir gurkšnojo, pasakojo istorijas, dainavo dainas apie meilę, narsą ir praradimą. Už kampo prie centrinės aikštės vis dar liepsnojo kalvio žaizdras.

Laukimas, visuomet laukimas.

Alaisa žolelėmis išsitrynė dantis, kad šie būtų baltesni. Suknelės apykaklėje užsiuvo nedidelį maišelį malonų kvapą skleidžiančių neužmirštuolių. Menė buvo prisipildžiusi saldaus smilkstančių levandų aromato.

Tarybos susirinkimas jau senokai baigėsi ir Alaisa tikėjosi, kad Gijomas ateis ar bent perduos jai žinią. Iš pilies kiemo apačioje tarsi srovelės dūmų atsklisdavo pokalbių nuotrupos. Ji pastebėjo kiemu nuskubančio Žeano Kongo, savo sesers Orianos vyro, siluetą. Suskaičiavo į kalvę kažkokiu tikslu žengiančius septynis ar aštuonis dvaro riterius su ginklanešiais. Kiek anksčiau ji matė, kaip jos tėvas kvotė prie koplyčios besitrainiojantį berniūkštį.

Gijomo nebuvo nė ženklo.

Alaisa atsiduso. Ją sekino užsidarymas menėje be aiškaus tikslo. Ji atsisuko ir tuščiai apžvelgė kambarį. Jos žvilgsnis klaidžiojo nuo stalo prie kėdės ir atgal, rankos nenustygo ir prašėsi veiklos. Ji sustojo ties savo audimo staklėmis ir užsižiūrėjo į nedidelį gobeleną, kurį kūrė poniai Agnesai. Gobelenas vaizdavo daugybę laukinių būtybių ir paukščių didžiulėmis uodegomis, besiropščiančių į viršų pilies sienomis. Kai šeimyninės pareigos ar oras priversdavo Alaisą likti menėje, dažniausiai ji atsidėdavo kruopščiam darbui.

Tačiau šį vakarą ji negalėjo susikaupti. Jos adatos gulėjo nepaliestos ant staklių, greta jų — Sajhė padovanotų siūlų ryšulys, kurio ji net neišvyniojo. Pavilgai, kuriuos ji buvo dar anksčiau paruošusi iš šventagaršvės ir taukės, buvo kruopščiai paženklinti ir sudėti eilėmis ant medinės lentynos vėsiausioje ir tamsiausioje menės vietoje. Ji tyrinėjo medinę lentelę, kol jai tapo koktu į ją žiūrėti ir pirštai paskaudo nuo begalinio vedžiojimo labirintu. Laukimas, laukimas.

— Es totjorn lo meteis, — sumurmėjo ji. Visada ta pati gaida.

Alaisa priėjo prie stiklo ir įsižiūrėjo į savo atspindį. Į ją žvelgė mažas, rimtas veidas guviomis rudomis akimis ir blyškiais skruostais — nei pabaisa, nei gražuolė. Alaisa pataisė suknelės apykaklę, kaip matė darant kitas merginas, norėdama atrodyti madingiau. Jeigu ji prisiūtų nėrinį...

Mintis nutraukė stiprus beldimas į duris.

Perfin. Galų gale.

— Aš čia, — sušuko ji.

Atsivėrė durys. Nuo jos veido dingo šypsena.

— Fransua? Kas nutiko?

— Intendantas Peletjė norėtų, kad atvyktumėte pas jį.

— Šiuo metu?

Fransua nerangiai mindžikavo nuo kojos ant kojos.

— Jis laukia jūsų savo menėje. Manau, kad derėtų paskubėti, Alaisa.

Ji nustebusi žvilgtelėjo į jį. Dar niekada jis nebuvo padaręs tokios klaidos — kreipęsis į ją vardu.

— Ar kas nors atsitiko? — paklausė ji greitai. — Ar mano tėvui blogai?

Fransua padvejojo.

— Ponia, jis labai... susirūpinęs. Jis norėtų dabar jus pamatyti.

Ji atsiduso.

— Atrodo, lyg šiandien būčiau išlipusi ne ta koja.

Fransua sutrikęs žvilgtelėjo.

— Ponia?

— Nekreipk dėmesio, Fransua. Tiesiog aš šiandien lyg nesava. Žinoma, ateisiu, jeigu tik tėvas pageidauja. Eime?

*

Oriana buvo savo kambaryje, priešingoje gyvenamųjų menių pusėje. Ji sėdėjo lovos viduryje parietusi po savimi ilgas dailias kojas.

Jos žalios akys buvo primerktos lyg katės. Šukoms slenkant vešliomis juodomis garbanomis, jos veide atsirasdavo pasitenkinimo šypsnys. Retkarčiais ji pajusdavo maloniai jaudinantį kaulinių šukų baksnojimą į odą.

— Tai taip ramina, — suniurnėjo ji.

Už jos stovėjo vyras. Jis buvo apsinuoginęs iki juosmens, jo tvirtų plačių pečių tarpumentis buvo išrasojęs smulkiais prakaito lašeliais.

— Jus ramina, ponia? — perklausė jis švelniai. — Nesu tikras, ar kaip tik to norėčiau.

Jam palinkus į priekį, ji pajuto šiltą kvėpavimą į kaklą. Jis surinko jai nuo veido plaukus ir staigiu judesiu permetė juos ant nugaros.

— Tu labai graži, — sušnibždėjo jis.

Vyras pradėjo masažuoti jai pečius ir kaklą, iš pradžių švelniai, paskui smarkiau. Oriana nulenkė galvą ir jo įgudusios rankos nusekė jos skruostikaulių, smakro, nosies linijomis, lyg būtų norėjusios įsiminti jos bruožus. Retkarčiais rankos siektelėdavo žemiau, nuslysdamos švelnia balta kaklo oda.

Oriana pakėlė jo ranką sau prie burnos ir palaižė pirštų galiukus. Jis atlošė ją į save. Savo nugara ji pajuto jo kūno šilumą ir svorį, glundantį prie jos — tarsi įrodymą, kaip smarkiai jis jos geidžia. Jis atgręžė ją veidu į save ir pirštais praskleidęs lūpas pradėjo pamažu bučiuoti.

Ji nekreipė dėmesio į koridoriuje už durų pasigirdusius žingsnius, kol kažkas pradėjo belstis į duris.

— Oriana! — pasigirdo šaižus, aikštingas balsas. — Ar tu čia?

— Tai Žeanas, — sumurmėjo ji sulaikiusi kvėpavimą. Įsibrovimas ją veikiau suerzino negu išgąsdino. Ji atsimerkė. — Tu lyg ir sakei, kad jis dar negrįš?

Vyras pažvelgė į duris.

— Nemaniau, kad jau grįš. Kai palikau juos, atrodė, kad jis dar gerokai užtruks su vikontu. Ar durys užrakintos?

— Žinoma, — atsakė ji.

— Ar jam tai nepasirodys įtartina?

Oriana gūžtelėjo pečiais.

— Jis žino, kad tai geriau negu įeiti į vidų nekviestam. Tačiau tu geriau pasislėpk.

Ji parodė į nedidelę nišą po gobelenu, kabančiu ant sienos kitoje lovos pusėje.

— Nesirūpink, — nusišypsojo ji, išvydusi jo veido išraišką. — Pasistengsiu kuo greičiau juo atsikratyti.

— Kaipgi tai ketini padaryti?

Ji apkabino rankomis jo kaklą ir prisitraukė arčiau. Savo oda jis pajuto jos blakstienas ir prigludo.

— Oriana! — šaukė Kongo. — Jo balsas kiekvieną sykį skambėjo vis aukščiau. — Tučtuojau atidaryk duris!

— Palauk ir pamatysi, — sukuždėjo ji, pasilenkdama pabučiuoti vyro krūtinės, jo tvirto pilvo ir dar šiek tiek žemiau. — Dabar dink. Net Jis nestypsos už durų visą amžinybę.

*

Įsitikinusi, kad jos meilužis saugiai pasislėpęs, Oriana pirštų galiukais nutipeno prie durų, be garso pasuko raktą ir nubėgusi atgal į lovą užtraukė užuolaidas. Ji pasiruošė malonumui.

— Oriaaaana!

— Vyre, — atsiliepė ji aikštingai, — kam visas tas triukšmas? Durys atidarytos.

Oriana išgirdo bruzdesį, tada durys staiga atsidarė ir trinktelėjusios užsivėrė. Į kambarį įgriuvo jos sutuoktinis. Ji išgirdo subildant ant medinio stalo statomą atsineštą žvakidę.

— Kur tu? — suniurzgė jis suirzęs. — Kodėl čia taip tamsu? Aš nenusiteikęs žaidimams.

Oriana nusišypsojo. Ji išsitiesė lovoje patogiau atsiremdama į pagalves, šiek tiek praskėtusi kojas ir plačiai sudėjusi glotnias nuogas rankas sau virš galvos. Ji rodė viską, ką turėjo, nieko nepalikdama vyro vaizduotei.

— Aš čia, mano vyre.

— Kai pirmą kartą pabandžiau, durys nebuvo atidarytos, — tarė jis vis dar suirzęs. Atitraukęs užuolaidas jis neteko amo.

— Gal nepakankamai smarkiai bandei... — pašmaikštavo ji.

Oriana stebėjo išbąlant, o tada tarsi vyšnia išraustant jo veidą.

Jo akys išvirto ir burna atvėpo įsistebeilijus į jos standžias iškilias krūtis tamsiais speneliais, ant pagalvės tarsi gyvatės išsidraikiusias palaidų plaukų sruogas, grakštų liekną juosmenį ir švelnų pilvo iškilumą, standžių juodų plaukų trikampį tarp šlaunų.

— Ką tu sau leidi? — sušvokštė jis. — Tučtuojau prisidenk.

— Buvau užsnūdusi, mano vyre, — atsakė ji. — Tu mane pažadinai.

— Aš pažadinau? Aš pažadinau? — apsiputojo jis. — Tu miegojai štai taip... tokia?..

— Žeanai, naktis karšta. Ar aš negaliu savo menėje miegoti taip, kaip noriu?

— Juk bet kas galėjo įeiti ir pamatyti tave. Tavo sesuo, tavo tarnaitė Žiranda. Bet kas!

Oriana lėtai atsisėdo ir sukdama tarp pirštų plaukų sruogą metė į jį įžūlų žvilgsnį.

— Bet kas? — tarė ji sarkastiškai. — Aš atleidau Žirandą, — pridūrė ji šaltai. — Jos paslaugų man nereikia.

Ji matė, kaip jis iš paskutiniųjų stengiasi nusigręžti, tačiau nepajėgia. Jo sudžiūvusiose gyslose lygiomis dalimis kunkuliavo geismas ir pasibjaurėjimas.

— Bet kas galėjo įeiti vidun, — vėl pakartojo jis, šį kartą jau silpniau pasikliaudamas savimi.

— Taip, iš tiesų galėjo. Deja, čia nieko nėra. Tik, žinoma, tu, mano vyre, — šyptelėjo ji, žvelgdama pasiruošusio kirsti plėšrūno žvilgsniu. — Jeigu jau esi čia, tai gal galėtum man pasiaiškinti, kur buvai ligi šiol?

— Tu žinai, kur aš buvau, — atkirto jis. — Taryboje.

Ji šyptelėjo.

— Taryboje? Tokiu metu? Taryba išsiskirstė dar gerokai prieš sutemstant.

Kongo išraudo.

— Kas tu tokia, kad drįstum manimi abejoti?

Oriana primerkė akis.

— Šventojo Fido vardu, ar nesiliausi pūtęsis, Žeanai? Kas tu tokia...

Pamėgdžiojimas buvo tobulas. Abu vyrai net krūptelėjo.

— Nagi, Žeanai, pasakyk man, kur buvai? Gal turėjai valstybės reikalų? O gal reikalų turėjo tavo meilužė, ką? Pasakyk, ar neslepi kur nors pilyje meilužės?

— Kaip drįsti su manimi taip kalbėti? Aš...

— Kiti vyrai žmonoms pasisako, kur užtrukę. Kodėl gi tu nesakai? Gal vis dėlto yra svari priežastis?

Kongo jau nesivaldydamas rėkė:

— Kitiems vyrams derėtų išmokti laikyti liežuvius už dantų. Tai ne moterų reikalas.

Oriana lėtai pasislinko lovoje arčiau jo.

— Sakai, ne moterų reikalas, taip?

Jos balsas buvo duslus ir kupinas kandumo. Kongo suvokė, kad ji su juo žaidžia, tačiau neįstengė suprasti žaidimo taisyklių. Jis niekuomet jų nesuprato.

Staiga Oriana ištiesė ranką ir sugniaužė išdavikišką iškilumą po jo tunika. Pasimėgaudama ji žvelgė į nuostabą ir išgąstį jo akyse pamažu slankiodama savo ranka į viršų ir žemyn.

— Taigi, mano vyre, — tarė ji atsainiai. — Pasakyk man, kas, tavo manymu, turėtų rūpėti moterims. Meilė? — Ji suspaudė stipriau. — Gal tai? Kaip tai pavadintum? Alkiu?

Kongo jautė spąstus. Tačiau jis buvo tarsi užhipnotizuotas ir nežinojo nei ką sakyti, nei ką daryti. Jis nevalingai linko arčiau jos. Jo lūpos sudrėko nuo seilių, jis žiopčiojo tarsi įkliuvusi žuvis, jo žvilgsnis įsitempė kaip styga. Jis gali bjaurėtis, tačiau ji vis tiek sugeba priversti jos geisti — kaip ir kiekvieną kitą vyrą, valdomą tarp kojų kabančio svarmens. Visiškai nesvarbu, ką jie kalbėtų ar rašytų. Dabar ji juo bjaurėjosi.

Sulaukusi pageidaujamos reakcijos, ji staigiai atitraukė ranką.

— Gerai, Žeanai, — tarė ji šaltai, — jeigu nieko nenori man pasakyti, tuomet gali sau eiti. Tu man nereikalingas.

Oriana matė, kaip kažkas jame trakštelėjo, lyg staiga jo sąmonėje būtų atgiję visi nusivylimai ir visos kančios, kurias jis buvo patyręs per savo gyvenimą. Dar nespėjusi suprasti, kas vyksta, ji pajuto smūgį. Smūgis buvo pakankamai stiprus ir nubloškė ją ant lovos.

Ji mėgino atgauti kvapą, negalėdama patikėti tuo, kas įvyko.

Kongo sustingo. Jis žiūrėjo į savo ranką lyg į visiškai nepažįstamą daiktą.

— Oriana, aš...

— Tu apgailėtinas, — suklykė ji. Burnoje ji jautė kraujo skonį. — Pasakiau eiti ir eik. Dink iš akių!

Akimirką Oriana pamanė, kad jis mėgins atsiprašinėti, tačiau pakėlusi akis neišvydo jo žvilgsnyje gėdos — tik neapykantą. Ji lengviau atsikvėpė. Viskas buvo kaip suplanuota.

— Man bloga nuo tavęs, — jis pratrūko šaukti, traukdamasis atatupstas nuo lovos. — Tu — gyvulys. Tu blogiau negu gyvulys, nes supranti, ką darai. — Jis pagriebė jos žydrą apsiaustą, atsainiai numestą ant grindų, ir bloškė jai į veidą. — Sakau tau, prisidenk. Nenoriu tavęs rasti tokios, kai grįšiu, išsikėtojusios kaip kekšė.

Įsitikinusi, kad jis išėjo, Oriana išsitiesė lovoje ir užsitraukė ant savęs apsiaustą. Ji buvo šiek tiek sukrėsta, tačiau jaudulys buvo malonus. Pirmą kartą per ketverius santuokos metus bukas, ištižęs, silpnas senis, už kurio ištekėti ją privertė tėvas, ją nustebino. Be jokios abejonės, ji tyčia jį provokavo, tačiau tikrai nesitikėjo, kad jis smogs. Be to, dar taip stipriai. Ji palietė pirštais sumuštą vietą — odą gėlė. Jis norėjo sukelti jai skausmą. Gal net liks žymė? Tai jau būtų šis tas. Ji galėtų parodyti tėvui, kuo baigiasi jo sprendimai.

Oriana karčiai nusijuokė. Ji — ne Alaisa. Jų tėvui rūpėjo tik Alaisa, nors jis visaip stengėsi neišsiduoti. Oriana savo pomėgiais ir būdu buvo pernelyg panaši į jų motiną, kad domintų tėvą. Lyg jam nors kiek rūpėtų, jeigu Žeanas uždaužytų ją negyvai. Jis pamanytų, kad ji to nusipelnė.

Akimirką ji išleido pavydą, kurį nuo visų — tik ne nuo Alaisos — kruopščiai slėpė po tobula nebylaus grožio kauke. Visą savo graužatį dėl galios, įtakos stygiaus, visą nusivylimą. Kokia prasmė iš jos grožio ir jaunatvės, kai ji pririšta prie vyro be jokių užmojų ir jokios perspektyvos? Prie vyro, niekada net nepakėlusio kardo. Nesąžininga, kad Alaisa, jaunesnioji sesuo, turi viską, ko geidė ir kas jai buvo užginta. Visa tai turėtų teisėtai priklausyti jai.

Oriana gręžė tarp pirštų audeklą, lyg tai būtų liesa, kaulėta Alaisos ranka, kurią ji norėtų išsukti. Paprastutė, nekaltutė, išpopinta Alaisa. Ji susuko medžiagą dar smarkiau, vaizduotėje regėdama blyškioje odoje atsirandant kraujosruvą.

— Nereikėjo jo erzinti.

Meilužio balsas perskrodė tylą. Ji buvo beveik pamiršusi jį.

— Kodėl gi? Iš jo daugiau jokio džiaugsmo.

Jis šmurkštelėjo tarp užuolaidų ir palietė pirštais skruostą.

— Jis tau sudavė? Čia liks žymė.

Ji šyptelėjo išgirdusi jo balse susirūpinimą. Kaip menkai jis tepažįsta ją. Jis matė tik tai, ką norėjo matyti. Jam ji tebuvo jo įsivaizduojama moteris.

— Niekis, — atsakė ji.

Jam palinkus pabučiuoti jos, sidabrinė grandinėlė ant jo kaklo nuslydo jos oda. Ji užuodė geismą, norą kuo greičiau užvaldyti.

Oriana pakeitė kūno padėtį, leisdama mėlynam rūbui lengvai nuvilnyti apnuoginant kūną. Ji perbraukė rankomis jo šlaunis, kurių oda buvo švelni ir blyški lyginant su aukso atspalviu įrudusią jo nugara, rankomis ir krūtine. Ji pakėlė akis aukščiau ir nusišypsojo: jis jau pakankamai ilgai laukė.

Oriana palinko prie jo, norėdama paglamonėti jį burna, tačiau jis stumtelėjo ją ant lovos ir atsiklaupė šalia.

— Kokio džiaugsmo norėtum iš manęs, mano mieloji? — valiūkiškai paklausė jis, pamažu praskėsdamas jos kojas. — Tokio?

Ji buvo kažką besakanti, kai jis palinko ir pabučiavo ją.

— Ar tokio?

Jo lūpos šliuožė žemiau, iki jos intymiausios kertelės. Oriana užgniaužusi kvapą jautė jo liežuvį, kąsčiojimus, erzinimą, glostymą.

— Ar gal tokio? — Ji pajuto jo tvirtas rankas standžiai suimant ją už juosmens ir prisitraukiant prie savęs. Oriana kojomis apsivijo jo juosmenį.

— Ar tik ne šito iš tiesų trokšti, — kalbėjo jis geismo kupinu balsu, nerdamas gilyn į ją.

Ji pratrūko pasitenkinimo aimana, jos nagai smigo jam į nugarą, žymėdami savo turtą.

— Tavo vyras juk mano, kad esi kekšė, — kalbėjo jis. — Argi leistume jam suklysti? 10 SKYRIUS

Laukdamas Alaisos, Peletjė karštligiškai žingsniavo po menę.

Buvo jau vėsiau, tačiau jo plati kakta vis dar buvo išpilta prakaito ir veidas išraudęs. Jis turėtų būti apačioje, virtuvėse, prižiūrėti tarnus ir užtikrinti tvarką. Tačiau metas buvo pernelyg svarbus. Jis jautėsi lyg stovėtų kryžkelėje, iš kurios visomis kryptimis driekėsi keliai, vedantys į nežinomą ateitį. Nuo to, ką jis nuspręs dabar, priklausė visa, kas jau buvo jo gyvenime, ir visa, kas dar tik turės įvykti.

Kur ji taip ilgai užtruko?

Peletjė smarkiau suspaudė delne laišką. Jis jau mokėjo jį visą atmintinai.

Peletjė nusigręžė nuo lango ir jo žvilgsnis užkliuvo už kažko ryškaus, blizgančio dulkėse šešėlyje ties durimis. Peletjė pasilenkė ir pakėlė daiktą. Tai buvo sunki sidabrinė segė, padabinta Variu. Pakankamai didelė, ja būtų galima susegti apsiaustą ar mantiją.

Jis sustingo. Segė buvo ne jo.

Jis pakėlė ją į žvakės šviesą, kad galėtų geriau apžiūrėti. Segė nebuvo ypatinga. Jis matė šimtus tokių segių, parduodamų turguje. Jis apvertė segę rankoje. Ji buvo geros kokybės, tačiau jos savininkas veikiau buvo pasiturintis negu turtuolis.

Segė negalėjo būti išgulėjusi čia ilgai. Fransua tvarkė kambarį kas rytą ir būtų ją pastebėjęs. Kitiems tarnams nebuvo leidžiama čia įeiti, kambarys visą dieną buvo laikomas užrakintas.

Peletjė apsidairė ieškodamas kitų įsibrovimo ženklų. Jis jautė nerimą. Ar jis tik vaizduojasi, ar daiktai ant jo stalo šiek tiek kitaip išdėlioti? Ar tik nebus jo lova sujaukta? Šį vakarą Peletjė viskas kėlė įtarimą.

— Pairę?

Alaisa pašaukė tyliai, tačiau jis vis tiek išsigando. Jis skubiai įbruko segę į kišenę.

— Tėve, — pakartoji ji, — kvietei mane?

Peletjė susikaupė.

— Taip, taip. Įeik.

— Ar dar kas nors, mesire? — paklausė Fransua tarpduryje.

— Ne, tačiau palauk už durų, man gali tavęs prireikti.

Peletjė luktelėjo, kol užsidarys durys, ir parodė Alaisai sėstis prie stalo. Jis įpylė jai vyno ir prisipylė savo taurę niekaip negalėdamas nurimti.

— Atrodai pavargęs.

— Taip, šiek tiek pavargau. Ką žmonės kalba apie tarybą?

— Niekas nežino, ką manyti. Tiek daug įvairių nuomonių. Visi meldžia, kad gerai klotųsi. Žinoma, kad vikontas rytą išjoja į Monpeljė su nedidele palyda prašyti savo dėdės Tulūzos grafo audiencijos. — Ji pakėlė galvą: — Ar tai tiesa?

Jis linktelėjo.

— Tačiau taip pat tvirtinama, kad turnyras vyksiąs kaip numatyta.

— Taip, tikrai. Vikontas ketina baigti misiją ir grįžti į namus per dvi savaites. Ne vėliau kaip liepos pabaigoje.

— Ar tikimasi, kad vikontui pasiseks?

Peletjė neatsakė, tik žingsniavo pirmyn ir atgal. Alaisa pradėjo jausti jo nerimą.

Ji gurkštelėjo vyno norėdama pasijusti drąsesnė.

— Ar Gijomas taip pat vyksta?

— Argi jis tau pats nepranešė? — nustebęs paklausė Peletjė.

— Nemačiau jo nuo tada, kai išsiskirstė taryba, — tarsi atsiprašydama atsakė ji.

— Šventojo Fido vardu, kur, po galais, jis yra? — pakėlė balsą Peletjė.

— Prašom pasakyti man — taip ar ne?

— Gijomas Diuma pakviestas į palydą, nors, turiu pasakyti, prieš mano valią. Vikontas jam parodė malonę.

— Ne veltui, tėve, — atsakė ji tyliai. — Jis įgudęs ševaljė.

Peletjė palinko į priekį ir įpylė dar vyno į jos taurę.

— Alaisa, pasakyk man, ar pasitiki juo?

Klausimas užklupo ją netikėtai, tačiau ji atsakė nedvejodama.

— Argi ne žmonų pareiga pasitikėti savo vyrais?

— Taip, žinoma, kokį dar atsakymą galėčiau tikėtis išgirsti, — atitarė jis modamas ranka. — Sakyk, ar jis klausė tavęs, kas atsitiko šįryt prie upės?

— Tu liepei man su niekuo apie tai nekalbėti, — atsakė ji. — Aš, be jokios abejonės, paklusau.

— Aš tikėjausi, kad išlaikysi savo žodį, — tarė jis, — tačiau tu neatsakei į mano klausimą. Ar Gijomas klausė tavęs, kur buvai?

— Nebuvo progos, — atsakė ji gindamasi. — Kaip jau sakiau, aš nemačiau jo.

Peletjė nuėjo prie lango.

— Ar bijai, kad gali prasidėti karas? — paklausė jis stovėdamas nugara į ją.

Netikėtas pokalbio temos posūkis sutrikdė Alaisą, tačiau ji išliko rami.

— Kai pagalvoju apie tai, mesire, taip, — tarė ji atsargiai. — Bet juk tai neatsitiks?

— Ne, to negali būti.

Peletjė sudėjo rankas ant palangės. Jis atrodė paskendęs savo mintyse ir pamiršęs, kad kambaryje yra viešnia.

— Žinau, mano klausimas tau pasirodė nederamas, tačiau uždaviau jį dėl svarbios priežasties. Pažvelk sau į širdį. Gerai pasverk atsakymą. Pasakyk man tiesą: ar pasitiki savo vyru? Ar tiki, kad jis apgins tave, kad tau bus gerai su juo?

Alaisa suprato, kad svarbiausieji žodžiai liko neištarti. Ji bijojo atsakyti. Ji nenorėjo pažeisti ištikimybės Gijomui, tačiau tuo pačiu metu ji negalėjo prisiversti meluoti tėvui.

— Žinau, kad jis nepatinka tau, — atsakė ji pasverdama žodžius, — nors ir nežinau, kuo jis jus tave užgavo.

— Tu puikiai žinai, kuo jis mane žeidžia, — nekantriai atsakė Peletjė. — Daug kartų tau sakiau. Tačiau mano asmeninė nuomonė apie Diuma — ar ji būtų gera, ar bloga — nesvarbi. Galima nemėgti žmogaus ir suvokti jo vertę. Prašau, Alaisa, atsakyk į mano klausimą. Labai daug priklauso nuo to.

Alaisai prieš akis iškilo miegančio Gijomo vaizdas. Jo akys, juodos kaip anglis, lūpų išlinkis jam bučiuojant jos riešą. Prisiminimai buvo tokie stiprūs, kad ji net susvyravo.

— Negaliu atsakyti, — galiausiai pasakė ji.

— Aaaa, — atsiduso jis. — Gerai, gerai. Suprantu.

— Nors gerbiu tave, tėve, nieko tu nesupranti, — įsiplieskė Alaisa. — Aš tau nieko nesakiau.

Jis nusigręžė.

— Ar sakei Gijomui, kad pasikviečiau tave?

— Kaip jau sakiau, nemačiau jo ir... ir tau nederėtų manęs šitaip kvosti. Verti mane rinktis tarp savo vyro ir tavęs. — Alaisa pakilo. — Jeigu daugiau nėra svarbių reikalų, dėl kurių būčiau reikalinga čia, mesire, tokį vėlų metą, meldžiu leisti man eiti.

Peletjė ėmėsi ją raminti:

— Sėsk, sėsk. Matau, kad užgavau tave. Atleisk. Nenorėjau tavęs įskaudinti.

Jis ištiesė ranką. Alaisa, kiek padvejojusi, paėmė ją.

— Nenorėjau kalbėti mįslėmis. Dvejoju dėl to, kad... Privalau viską pats savyje išsiaiškinti. Šiandien gavau labai svarbią žinią. Pastarąsias kelias valandas praleidau spręsdamas, ką daryti, svarstydamas įvairius pasirinkimus. Nors aš ir pamaniau apsisprendęs, kaip elgsiuosi, ir pasiunčiau pakviesti tave, vis tiek abejojau.

Alaisa atrėmė jo įdėmų žvilgsnį.

— O dabar?

— Dabar aš aiškiai regiu savo kelią. Taip, esu tikras, kad žinau, ką daryti.

Alaisos veidas išbalo.

— Vadinasi, bus karas? — tarė ji staiga prikimusiu balsu.

— Taip, aš manau, kad tai neišvengiama. Ženklai nerodo nieko gero. — Jis atsisėdo. — Atsidūrėme tokių įvykių sraute, kurių mastas gerokai pranoksta mūsų galią. Nors ir kaip mėgintume save įtikinti, suvaldyti jų negalime. — Jis padvejojo. — Tačiau yra kai kas dar svarbiau, Alaisa. Jeigu mums nepavyks Monpeljė, gali būti, kad aš nebeturėsiu galimybės pasakyti tau... tiesą.

— Kas gali būti svarbiau už karo grėsmę?

— Prieš man tęsiant, turi duoti žodį, kad viskas, ką šiandien tau pasakysiu, liks tarp mudviejų.

— Ar dėl to klausei apie Gijomą?

— Iš dalies taip, — pripažino jis, — nors ne tik dėl to. Pirmiausia užtikrink man, kad viskas, ką aš tau pasakysiu, liks tarp šių keturių sienų.

— Duodu tau savo žodį, — tvirtai atsakė ji.

Peletjė vėl atsiduso, tačiau jo atodūsyje ji išgirdo jau ne nerimą, o palengvėjimą. Burtai mesti. Jis jau nusprendė. Beliko ryžtis pasitikti bręstančius įvykius, kad ir kokias pasekmes jie atneštų.

Ji pasislinko arčiau. Jos rudose akyse atsispindėjo šokančios žvakių liepsnos.

— Šis pasakojimas prasideda prieš tūkstančius metų senovės Egipto žemėje. Tai yra tikroji Gralio istorija.

*

Peletjė kalbėjo, kol lempose baigėsi alyva.

Pilies kiemas apačioje nuščiuvo, visi triukšmadariai sumigo. Alaisa buvo išsekusi. Jos pirštai išbalo, po akimis atsirado tamsūs ratilai, tarsi sumušimai.

Kai baigė pasakojimą, Peletjė taip pat atrodė pasenęs ir suvargęs.

— Atsakant į tavo klausimą: tu neturi nieko daryti. Tikrai ne dabar. Galbūt ir visai niekada. Jeigu mūsų prašymai rytoj bus išgirsti, aš turėsiu laiko ir galimybę pergabenti knygas į saugesnę vietą, kaip privalau padaryti.

— Tačiau jeigu tau nepavyks, kas tada? Jeigu tau kas nors nutiks?

Alaisos balsas nutrūko, baimė užėmė jai amą.

— Viskas dar gali baigtis gerai, — tarė jis nieko gero nežadančiu balsu.

— Bet jeigu ne? — atkakliai priešinosi ji. — Jeigu tu negrįši? Kaip aš sužinosiu, kada pradėti veikti?

Jis pažiūrėjo jai į akis, tada panaršė savo maišelyje ir surado jame mažą kreminės spalvos audeklo ryšulėlį.

— Jeigu man kas nors atsitiks, gausi štai tokį ženklą.

Jis padėjo ryšulėlį ant stalo ir stumtelėjo link jos.

— Išvyniok.

Alaisa įvykdė nurodymą ir pamažu išvyniojusi skiautę pamatė nedidelį blyškaus akmens diską su dviem jame išraižytomis raidėmis. Ji pakėlė diską į šviesą ir garsiai perskaitė užrašą.

— NS?

— Tai — Noublesso de los Seres.

— Ką tai reiškia?

— Slaptas diskas — merel18, kuris perduodamas tarp nykščio ir smiliaus. Jis taip pat turi kitą, svarbesnę, paskirtį, kurios tau nereikia žinoti. Amuletas parodys tau, kad jo turėtoju galima pasikliauti.

Alaisa linktelėjo.

— Dabar apversk jį.

Kitoje pusėje buvo išraižytas labirintas, visiškai atitinkantis matytąjį raižinį medžio lentelėje.

Alaisa sulaikė kvėpavimą.

— Aš jau esu tai mačiusi.

Peletjė pasukęs nutraukė nuo savo nykščio žiedą ir iškėlė jį aukščiau.

— Tai išraižyta vidinėje pusėje, — tarė jis. — Visi saugotojai mūvi tokį žiedą.

— Ne, aš mačiau čia, pilyje. Šiandien turguje pirkau sūrio ir pasiėmiau lentelę, kad padėjusi ant jos galėčiau parsinešti. Raižinys yra kitoje lentelės pusėje.

— Tačiau tai neįmanoma. Jis negali būti toks pats.

— Prisiekiu, jis toks.

— Iš kur atsirado ta lentelė? — spyrė Peletjė. — Pagalvok, Alaisa. Ar kas nors tau ją davė? Gal tai buvo dovana?

Alaisa papurtė galva.

— Aš nežinau. Nežinau, — atsakė ji nusiminusi. — Visą dieną stengiausi prisiminti, tačiau nepajėgiau. Įdomiausia tai, kad raižinys man buvo tikrai pažįstamas, nors pati lentelė nebuvo matyta.

— Kur ji dabar?

— Palikau ją ant lovos savo menėje, — atsakė ji. — Ar manai, kad ji svarbi?

— Tai bet kas galėjo pamatyti ją? — paklausė Peletjė skausmingu balsu.

— Taip, — atsakė ji suirzusi. — Gijomas, bet kas iš tarnų, nežinau.

Alaisa pažvelgė į rankoje laikomą žiedą. Staiga galvosūkis išsisprendė.

— Tu pamanei, kad žmogus upėje buvo Simeonas? — paklausė ji lėtai tardama žodžius. — Jis taip pat yra saugotojas?

Peletjė linktelėjo.

— Nebuvo jokios dingsties manyti, kad tai jis, bet kažkodėl aš buvau įsitikinęs.

— O kaip kiti saugotojai? Ar žinai, kur jie?

Jis palinko arčiau ir suspausdamas jos pirštus paslėpė amuletą jos delne.

— Pakaks klausimų, Alaisa. Pasirūpink juo. Paslėpk saugiai. Taip pat paslėpk lentelę su labirintu, kad jos nepasiektų pašaliniai žvilgsniai. Aš užsiimsiu tuo, kai tik grįšiu.

Alaisa atsistojo.

— Tai kaip dėl lentelės?

Peletjė šyptelėjo įvertindamas jos atkaklumą.

— Aš pagalvosiu apie tai, dukra.

— Ar tai, kad pilyje atsirado ši lentelė, reiškia, kad kažkas čia žino apie knygas?

— Niekas negali žinoti, — atsakė jis tvirtai. — Jeigu manyčiau, kad tai įmanoma, tikrai tau pasakyčiau.

Tai buvo drąsūs žodžiai. Žodžiai, kuriais buvo rodomas pasirengimas kovai. Tačiau Peletjė veidas išdavė tiesą.

— Bet jeigu...

— Basta, — tarė jis pakeldamas rankas. — Gana.

Alaisa pasidavė jo milžiniškų rankų glėbiui. Pajutus pažįstamą tėvo kvapą, akys vėl pritvinko ašarų.

— Viskas bus gerai, — patikino Peletjė. — Privalai būti drąsi. Atlik tik tai, ko paprašiau. Nieko daugiau. — Jis pabučiavo ją į viršugalvį. — Ateik su mumis atsisveikinti išvykstant.

Alaisa linktelėjo nedrįsdama ištarti nė žodžio.

— Ben, ben, gerai. Dabar paskubėk. Tegu Dievas tau padeda.

*

Alaisa neatsikvėpdama nubėgo tamsiu koridoriumi į pilies kiemą. Kiekviename šešėlyje ji matė šmėklas ir vaiduoklius. Jai sukosi galva. Ankstesnis žinomas pasaulis jai atrodė tapęs savo paties atspindžiu, kuris, nors ir buvo pažįstamas, vis dėlto visiškai skyrėsi. Po suknele paslėptas ryšulys, atrodė, pradegins odą.

Lauke buvo vėsu. Daugelis gyventojų jau buvo sumigę, tačiau keliuose į Garbės kiemą žvelgiančiuose languose dar degė šviesa. Ji krūptelėjo staiga prapliupus juoku sargams vartų sargybos pos­te. Akimirką jai pasirodė, kad viename iš viršuje esančių kambarių ji mato žmogaus siluetą. Staiga priešais ją praskrido šikšnosparnis, nukreipdamas dėmesį. Kai Alaisa pažvelgė vėl, lange buvo tamsu.

Ji paspartino žingsnį. Galvoje sukosi tėvo žodžiai. Gausybė klau­simų, kuriuos reikėjo užduoti, tačiau ji nutylėjo.

Nuėjusi dar keletą žingsnių, ji pajuto dilgčiojimą sprando srityje. Ji atsigręžė per petį.

— Kas čia?

Niekas neatsakė. Ji pašaukė dar kartą. Tamsoje tvyrojo blogio nuojauta, ji tiesiog užuodė, jautė blogį. Alaisa paspartino žingsnį — dabar ji jau neabejojo, kad yra sekama. Ji girdėjo tyliai šlamant drabužius ir kažką šnopuojant.

— Kas čia? — pašaukė ji dar kartą.

Be jokio perspėjimo sudiržusi, gėralu dvokianti ranka šiurkščiai užspaudė jai burną. Prieš pajusdama stiprų, aštrų smūgį į viršugalvį ji dar spėjo surikti ir krito ant žemės.

Atrodė, kad ji krinta visą amžinybę. Netrukus ji pajuto, kad kažkieno rankos, lyg žiurkės rūsyje, naršo po visą jos kūną, kol rado, ko geidė.

— Aqui es, štai jis.

Tai buvo paskutiniai Alaisos išgirsti žodžiai, vėliau liko tik tamsa. 11 SKYRIUS

Sularako viršukalnė

Sabarto kalnai

Pietvakarių Prancūzija

2005 M. LIEPOS 4 D., PIRMADIENIS

— Alisa! Alisa, ar girdi mane?

Alisa markstydamasi pramerkė akis.

Vėsiame ore tvyrojo nešildomos bažnyčios drėgmė. Ji nebeskrenda, guli ant kietos, šaltos žemės.

Kur, po galais, aš esu? Rankomis ir kojomis ji jautė nelygų drėgnos ir kietos žemės paviršių. Alisa pakeitė kūno padėtį. Odą brėžė aštrios akmenų briaunos ir gargždas.

Tai tikrai ne bažnyčia. Atmintyje pasirodė prošvaistė. Ji leidžiasi ilgu, tamsiu tuneliu į urvą, eina į akmeninę menę. Kas vėliau? Prisiminimas išskydo netekdamas kontūrų tarsi akvarelė. Alisa pamėgino kilstelėti galvą. Nevertėjo. Į pakaušį smogė skausmas, pilvą užliejo šleikštulys, tarsi trūnijančio laivo triume užsistovėjęs vanduo.

— Alisa, ar girdi mane?

Kažkas ją bando prakalbinti. Pažįstamas, susirūpinęs balsas.

— Alisa, prabusk.

Ji pamėgino pakelti galvą. Šį kartą skausmas buvo pakenčiamas. Pamažu, atsargiai ji pabandė keltis.

— Jėzau, — sumurmėjo Šeila lengviau atsidusdama.

Alisa pajuto pažastyse rankas, padedančias atsisėsti. Aplinkui buvo niūru ir tamsu, akyse mirguliavo šviesos ratilai. Degė du deglai. Prisimerkusi Alisa pažino Stefeną, vieną iš vyresniųjų brigados narių. Jo siluetas stūksojo už Šeilos, akinių rėmeliuose mirguliavo šviesos blyksniai.

— Alisa, pasakyk ką nors. Ar girdi mane? — dar kartą paklausė Šeila.

Nesu tuo tikra. Gal.

Alisa pamėgino prabilti, tačiau burna buvo tarsi surakinta — nepasigirdo nė žodžio. Tuomet ji pamėgino linktelėti galva. Nuo šių pastangų ji ėmė svaigti ir suspaudė galvą tarp kelių, stengdamasi vėl nenualpti.

Šeilai padedant iš vienos pusės ir Stefenui iš kitos, ji įstengė atsisėsti ant akmeninių laiptelių, rankomis apkabindama kelius. Viskas aplinkui siūbavo, ten ir atgal, lyg vaizdas išsiderinusiu objektyvu filmuotoje juostoje.

Šeila pritūpė priešais Alisą ir kažką kalbėjo, tačiau Alisa nepajėgė išskirti žodžių. Balsas aidėjo iškraipytai, tarsi netinkamu greičiu leidžiamas garso įrašas. Atmintyje iškilus daugiau paskirų prisiminimų, vėl užplūdo šleikštulys: tamsoje nuriedančios kaukolės bildesys, žiedo siekianti ranka, aiškus žinojimas, kad ji pajudino kažką, tūnojusį atokiausioje kalno gelmėje, kažką, kas dvelkė blogiu.

Ir vėl nieko.

Jai buvo be galo šalta. Ji jautė žąsies odą, nusėjusią nuogas rankas ir kojas. Alisa nutuokė be sąmonės išbuvusi neilgai, ne daugiau kaip kelias minutes. Laikas tapo toks neapčiuopiamas. Vis dėlto tai buvo pakankamai ilgas laiko tarpsnis kelionei iš vieno pasaulio į kitą.

Alisą nukrėtė drebulys. Vėl iškilo prisiminimas. Ji prisiminė vis besikartojantį sapną. Pirmiausia — ramybės ir lengvumo pojūtis, viskas balta ir vaisku. Tuomet krytis vis žemiau ir žemiau tuščia dangaus erdve, sparčiai artėjanti žemė. Tačiau susidūrimas neįvyksta, jokio smūgio, tik virš jos palinkę stūkso tamsiai žali medžių kamienai. Tada ugnis, iškylanti audringa auksaspalvių, raudonų ir geltonų liepsnos liežuvių siena.

Ji dar stipriau apsivijo save nuogomis rankomis. Kodėl sapnas vis sugrįžta? Jis persekiojo ją visą vaikystę. Visuomet vienodas, niekur neatvedantis. Alisa naktį po nakties praleisdavo tamsoje nemigomis, gniauždama antklodę, pasiryžusi vienumoje susigrumti su demonais tuo metu, kai jos tėvai nieko nenumanydami miegojo gretimame kambaryje.

Tačiau jau daug metų sapnas buvo dingęs. Jau daug metų jis buvo ją pamiršęs.

— Pamėginsime pastatyti tave ant kojų, — pasigirdo Šeilos balsas.

Jis nieko nereiškia. Nieko nereiškia, tik vis kartojasi.

— Alisa, — vėl pasigirdo Šeilos balsas, šį kartą skambantis primygtinai, nekantriai. — Kaip manai, ar galėsi atsistoti? Privalome parvesti tave į stovyklą. Kas nors turi tave apžiūrėti.

— Manau, pajėgsiu, — galiausiai atsakė ji. Alisa visiškai negalėjo pažinti savo balso. — Kažkas atsitiko mano galvai.

— Tau pavyks, Alisa, pirmyn, pasistenk.

Alisa pažvelgė į savo raudoną sutinusį riešą. Velnias. Ji sunkiai beprisiminė ir nenorėjo prisiminti.

— Nesuprantu, kas įvyko. Va, — ji ištiesė ranką, — tai atsitiko lauke.

Šeila apkabino rankomis Alisą, stengdamasi perimti jos kūno svorį.

— Gerai?

Alisa atsirėmė ir leido Šeilai save kelti, kol jau galėjo atsistoti. Stefenas prilaikė ją už kitos rankos. Ji šiek tiek siūbavo ir stengėsi išlaikyti pusiausvyrą. Po keleto akimirkų svaigulys praėjo ir atgijo nutirpusios galūnės. Alisa pamėgino atsargiai sulenkti ir ištiesti pirštus, jausdama krumplius veržiančią odą.

— Viskas gerai, tik neskubėkit.

— Kas tave apsėdo ir atnešė čia vieną?

— Aš... — Alisa nutilo, nežinodama, ką atsakyti. Jai buvo įprasta nepaisyti taisyklių ir pakliūti į bėdą. — Čia yra ką pažiūrėti. Ten, apačioje.

Šeila pašvietė deglu Alisos žvilgsnio kryptimi. Ant urvo sienų ir lubų šoko šešėliai.

— Ne čia, — tarė Alisa, — žemiau, apačioje.

Šeila nuleido deglą žemiau.

— Prie altoriaus.

— Altoriaus?

Ryški balta šviesa skverbėsi pro tirštą olos tamsą tarsi žvalgybinio žibinto spindulys. Akimirksnį ant olos sienos pasirodė altoriaus šešėlis, tarsi graikiška raidė „pi“, užstodamas labirinto raižinį. Šeilai paslinkus ranką, šešėlis išnyko ir deglo šviesoje išniro kapas, subolavo kaulai.

Nuotaika akimirksniu pakito. Šeila giliai įkvėpė. Ji mašinaliai žengė vieną, vėliau antrą ir trečią žingsnius, atrodė visiškai pamiršusi netoliese esančią Alisą.

Stefenas taip pat buvo beeinąs arčiau.

— Ne, — nukirto ji. — Stovėk ten.

— Aš tik...

— Eik, surask daktarą Breilingą. Papasakok, ką radome. Greitai, — suriko ji, nesulaukdama atsako.

Stefenas įbruko savo deglą Alisai į rankas ir netardamas nė žodžio pradingo tunelyje. Dar kurį laiką girdėjosi sunkių batų žingsniai žvirgždu, kol silpstantį jų garsą galiausiai prarijo tamsa.

— Nebūtina buvo jį aprėkti, — buvo besakanti Alisa, tačiau Šeila ją nutraukė:

— Ar nieko nelietei?

— Ne, nors...

— Nors? — Ir vėl jos balse pasigirdo pyktis.

— Kape kai kas buvo, — paaiškino Alisa, — galėčiau tau parodyti.

— Ne, — suriko Šeila. — Ne, — pakartojo ji dar sykį, jau ramiau. — To betrūko, kad viską aplinkui ištryptume.

Alisa vos neišsitarė, kad jau per vėlu saugoti vietą nuo trypimo, tačiau laiku susiturėjo. Be to, ji visiškai nenorėjo dar kartą eiti prie griaučių. Jos atmintyje pernelyg ryškiai įsirėžė tuščios akiduobės ir sutraiškyti kaulai.

Šeila palinko virš negilaus kapo. Ji apšvietė kaulus apžiūrinėdama juos, slankiodama deglą aukštyn ir žemyn. Jos elgesys atrodė nepagarbus. Šviesoje blausiai sužvilgo geležtė. Šeila pritūpė ties griaučiais, atsukusi nugarą Alisai.

— Sakai, nieko nelietei? — tarė ji sausai, atsigręždama per petį. — Tai iš kur čia tavo pincetas?

Alisa paraudo.

— Tu neleidai man užbaigti. Norėjau pasakyti, kad radau žiedą. Paėmiau su pincetu. Kai išgirdau jūsų žingsnius tunelyje, išsigandusi išmečiau.

— Žiedą? — pakartojo Šeila.

— Gal jis kur nors nusirito?

— Nematau jokio žiedo, — atsakė Šeila staiga atsistodama. Ji dideliais žingsniais grįžo prie Alisos. — Dingstame iš čia. Reikia pasirūpinti tavo žaizdomis.

Alisa žvelgė į ją nustebusi. Priešais save ji matė svetimą veidą, visiškai neprimenantį geros draugės. Pikta, sustingusi, kategoriška veido išraiška.

— Bet argi tu nenorėtum...

— Alisa, dėl Dievo meilės, — nutraukė ji suimdama Alisą už alkūnės. — Ar tau dar negana? Eime iš čia.

*

Išėjus iš olos pasitikusi šviesa atrodė itin skaisti po aksominės urvo tamsos. Saulės spinduliai tvilkė Alisos veidą tarsi fejerverko kibirkštys juodame lapkričio danguje.

Ji prisidengė akis rankomis. Jautėsi visiškai praradusi nuovoką, neįstengianti suvokti savęs nei laike, nei erdvėje. Atrodė, lyg pasaulis būtų sustojęs, kol ji buvo oloje. Nors aplinkui plytėjo tas pats pažįstamas kraštovaizdis, buvo įvykęs kažkoks nesuprantamas virsmas.

Galbūt man tik atrodo viskas kitaip?

Išbluko tolumoje stūksančių Pirėnų viršukalnių kontūrai. Medžiai, dangus, net ir pats kalnas buvo tarsi besvoriai, netikri. Alisai atrodė, kad jeigu ji ką nors paliestų, viskas subyrėtų, sugriūtų dekoracijos ir pasirodytų jų slepiamas tikrasis pasaulis.

Šeila tylėjo. Ji sparčiai žengė kalno šlaitu prie ausies spausdama mobilųjį telefoną. Ji nė nemanė žvilgtelėti, ar Alisai viskas gerai. Alisa skubėjo, tačiau vos spėjo paskui ją.

— Šeila, palauk. Sustok nors minutei. — Ji palietė Šeilos ranką. — Aš labai atsiprašau. Žinau, kad man nederėjo ten eiti vienai. Aš nepagalvojau.

Šeila nekreipė jokio dėmesio. Ji net neatsigręžė, tik užvožė telefono dangtelį.

— Einam lėčiau, aš nespėju.

— Gerai, — atsiliepė Šeila, atsigręždama į ją. — Jau sustojau.

— Kas čia darosi?

— Tai tu man pasakyk, kas darosi. Ko iš manęs tikiesi? Kad pasakyčiau, jog viskas gerai? Nori, kad pataisyčiau tau savijautą, kai viską taip suknisai?

— Ne, bet aš...

— Klausyk, ką iš tikrųjų tau pasakysiu: viskas nėra gerai. Tu padarei neįtikėtiną, neįsivaizduojamą kvailystę eidama ten viena. Prišnerkštei vietą. Dievai žino, ko dar pridirbai. Kas gi tu vaizduojiesi esanti, po galais?

Alisa pakėlė rankas.

— Žinau, žinau, tikrai — labai atsiprašau, — pakartojo ji, pati suprasdama, koks menkas tai tėra pasiteisinimas.

— Ar bent nutuoki, kokioje padėtyje per tave atsidūriau? Aš užtariau tave. Aš įtikinau Breilingą leisti tau važiuoti. Tu tik pažaidei Indianą Džounsą, o policija gali visai nutraukti kasinėjimus, dėl to Breilingas kaltins mane. Tiek stengiausi, kad atsidurčiau čia, kad gaučiau vietą šiuose kasinėjimuose. Šitiek laiko išeikvota... — Šeila nebesivaldė ir panėrė pirštus į savo nugairintus plaukus.

Taip nesąžininga.

— Klausyk, luktelėk. — Nors Alisa žinojo, kad Šeila turi teisę pykti, jai jau norėjosi atsigriebti. — Tu elgiesi nesąžiningai. Sutinku, kad padariau kvailystę eidama į olą. Neapgalvojau ir pripažįstu tai. Tačiau man atrodo, kad tu per daug karščiuojiesi. Juk nesielgiau taip tyčia. Vargu ar Breilingas skambins policijai. Aš tikrai nieko nejudinau. Niekas nenukentėjo.

Šeila taip smarkiai ištraukė savo ranką, kad Alisa vos išsilaikė ant kojų.

— Breilingas būtinai praneš valdžios įstaigoms, — sušvokštė Šeila. — Jei tau, po velnių, būtų rūpėję nors viena ausimi klausytis, ką sakau, būtum girdėjusi, kad leidimas šiems kasinėjimams buvo suteiktas nepritariant policijai, su sąlyga, kad apie bet kokius žmonių palaikų radinius bus tučtuojau pranešta Police Judiciare19.

Alisa pasijuto lyg būtų prarijusi didelį akmenį.

— Maniau, kad tai tik formalus draudimas. Juk niekas to rimtai nepriėmė. Visi juokavo dėl to reikalavimo.

— Be abejo, tu tikrai nepriėmei rimtai, — atkirto Šeila. — Tačiau visi kiti čia profesionalai ir mes gerbiame savo darbą.

Kažkokia beprasmybė.

— Kuo policijai galėtų būti įdomios archeologinės iškasenos?

Šeila prapliupo.

— Dieve, Alisa, ar tau tikrai ne visi namie? Nors dabar liaukis sapalioti. Kodėl tai jiems rūpi — ne tavo reikalas. Tiesiog taip yra. Ne tau spręsti, kurios taisyklės svarbios ir kurių galima nepaisyti.

— Aš nesakau, kad...

— Kodėl tau visada rūpi išsišokti? Tu visada už visus viską geriau žinai. Visada pažeidi taisykles. Visada — kaip balta varna.

Dabar jau ir Alisa šaukė:

— Tai visiškai nesąžininga. Aš ne tokia ir tu puikiai tai žinai. Aš tik negalvojau, kad...

— Taigi. Tu niekada negalvoji. Jeigu ir galvoji, tai tik apie save. Apie tai, kaip gauti, ko tau norisi.

— Tu beprotė, Šeila. Dėl ko aš turėčiau tau tyčia ręsti kliūtis? Tik paklausyk, ką kalbi. — Alisa giliai įkvėpė, stengdamasi atgauti pusiausvyrą. — Klausyk, aš prisipažinsiu Breilingui, kad nusikaltau. Tačiau aš... Žinai, nebūčiau čia lindusi įprastomis aplinkybėmis, bet...

Ji sustojo.

— Bet ką?

— Tai gali kvailai nuskambėti, bet mane kažkas lyg įtraukė. Tiesiog žinojau, kad ten bus ola. Negaliu paaiškinti kaip, tačiau žinojau. Buvo kažkokia nuojauta, lyg čia jau būčiau buvusi. Deja vu.

— Manai, kad taip bus geriau? — sarkastiškai atsiliepė Šeila. — Dieve, atsipeikėk. Buvo nuojauta. Tu tiesiog apgailėtina.

Alisa purtė galvą.

— Ne tik tai...

— Bet kokiu atveju — kaip tu ten atsidūrei? Kaip galėjai ten viena rausti? Argi to negana? Tu bet ką padarytum, kad tik galėtum pažeisti kokią taisyklę.

— Ne, — prieštaravo Alisa. — Viskas buvo ne taip. Mano partneris kažkur dingo. Aš kažką pamačiau po rieduliu. Kadangi tai paskutinė mano diena, man norėjosi pasistengti. — Alisos balsas pritilo. — Norėjau tik išsiaiškinti, ar verta tirti toliau, — ji mėgino pasiteisinti, jau suprasdama, kad vėl išsitaria. — Aš nenorėjau...

— Ar, be viso to, tu dar nori man pasakyti, kad kažką radai? Tu, po galais, kažką radai ir nė nemanei parodyti kitiems?

— Aš...

Šeila ištiesė ranką.

— Duokš.

Alisa akimirką sulaikė kvapą. Tuomet panaršiusi savo šortų kišenėje ji ištraukė ryšulėlį ir atkišo jį. Jai nebesinorėjo nieko sakyti.

Alisa stebėjo, kaip Šeila išvynioja skepetą ir ant baltos medvilnės sužvilga segė. Alisa impulsyviai siektelėjo jos.

— Tikrai graži, ar ne? Pažiūrėk, kokie apvalūs kraštai, kaip saulės šviesa atsispindi varyje, — ji padvejojo, — gal ji priklausė kuriam nors iš gulinčiųjų oloje?

Šeila pažvelgė į ją. Jos nuotaika buvo vėl pasikeitusi. Pyktį tarsi kas išginė.

— Tu net neįsivaizduoji, kaip prisidirbai. Alisa, tau viskas baigta. — Ji suvyniojo segę į skepetą. — Aš ją pasiimu.

— Bet aš...

— Alisa, liaukis. Nenoriu su tavimi kalbėti. Geriau patylėk, nes vos tik išsižioji, viską sugadini.

*

Kas, po galais, čia dedasi?

Šeilai nueinant tolyn, Alisa stovėjo netekusi žado. Kivirčas įsižiebė tarsi iš nieko. Netgi Šeilai šis ginčas buvo smarkus — ji dažnai įsiplieksdavo dėl menkniekių, tačiau jos įkarštis taip pat greitai ir išblėsdavo.

Alisa prisėdo ant artimiausio akmens ir pasidėjo drebantį riešą pailsėti ant kelio. Viską gėlė, ji jautėsi visiškai išsekinta, ją pykino. Ji žinojo, kad kasinėjimai vykdomi ne universiteto ar kitos įstaigos iniciatyva, o finansuojami privačiai. Šiems kasinėjimams nebuvo taikomas griežtas reglamentas, suvaržantis daugelį kitų ekspedicijų, tad norinčiųjų patekti į kasinėjimų brigadą konkurencija buvo didžiulė. Šeila pirmą kartą apie kasinėjimus Sabarto kalnuose išgirdo dirbdama Ma de Azilyje, už kelių kilometrų į šiaurės vakarus nuo Fua. Kaip pati sakė, ji tiesiog užvertė vadovą, daktarą Breilingą, laiškais, elektroniniais pranešimais ir liudijimais, kol galiausiai, prieš aštuoniolika mėnesių, jį priveikė. Jau tada Alisa stebėjosi, kodėl Šeila elgiasi kaip apsėsta.

Alisa apžvelgė šlaitą. Šeila jau buvo gerokai nutolusi, vos hematoma. Jos liekna figūra išnykdavo ir vėl pasirodydavo tarp kalno atšlaitės krūmokšnių. Nebuvo jokios vilties ją pavyti, netgi jei Alisa būtų norėjusi.

Alisa atsiduso. Ji buvo sugniuždyta. Kaip visada. Visada viena. Taip geriau. Ji buvo labai savarankiška, vengdavo pasikliauti kitais. Tačiau dabar ji abejojo, kad pakaks jėgų nusigauti į stovyklą. Saulė buvo pernelyg kaitri, kojos per daug nusilpusios. Ji pažvelgė į įpjautą ranką. Žaizda vėl pradėjo smarkiai kraujuoti. Taip blogai dar nebuvo.

Alisa apžvelgė vasaros išdegintų Sabarto kalnų kraštovaizdį, sustingusį laikui nepavaldžioje ramybėje. Akimirką ji pasijuto gerai.

Tačiau netrukus sudilgčiojo nugaros apačioje. Laukimas, įvykių nuojauta. Pažinimas.

Visi galai čia.

Alisa sulaikė kvapą. Pradėjo smarkiau daužytis širdis.

Viskas čia prasidėjo ir čia baigsis.

Galvoje staiga kilo pakrikų garsų, šnabždesių kakofonija — lyg laiko aidai. Ji vėl prisiminė akmenyje virš laiptų išraižytus žodžius. Žingsnis po žingsnio. Žodžiai vis sukosi galvoje kaip pusiau pamirštas lopšinės motyvas.

Neįmanoma. Tai kvailystė.

Alisa jautėsi sukrėsta. Ji įsirėmė rankomis į kelius ir prisivertė atsistoti. Jai būtina grįžti į stovyklą. Perkaitimas saulėje, troškulys — ji privalo pasislėpti nuo saulės, privalo atsigerti vandens.

Pamažu ji pradėjo leistis, kojomis jausdama kiekvieną grumstą ir šlaito nelygumą. Ji norėjo pabėgti nuo aidinčių akmenų, nuo čia apsigyvenusių dvasių. Ji nesuprato, kas vyksta — tik norėjo dingti.

Alisa ėjo vis greičiau, kol galiausiai ėmė beveik bėgti, kliūdama už akmenų ir išsikišusių kauburių, kuriais buvo nusėta sausa žemė. Jos sąmonėje išsikerojo žodžiai, skambantys vis aiškiau ir garsiau, tarsi mantra. 12 SKYRIUS

Žingsnis po žingsnio einame mes. Žingsnis po žingsnio.

Termometro stulpelis pavėsyje siekė trisdešimt tris laipsnius. Buvo beveik trečia valanda po pietų. Alisa sėdėjo brezento pavėsinėje, paklusniai gurkšnodama jai į rankas įbruktą apelsinų limonadą. Gerklę dirgino šnypščiantys sušilusio gėrimo burbuliukai, cukrus stimuliavo kraujo apykaitą. Tvyrojo stiprus gabardino, palapinės ir antiseptiko kvapas.

Dilbio įpjovimas buvo dezinfekuotas ir perrištas. Švarus baltas tvarstis siekė riešą, sutinusį kaip teniso kamuoliukas. Alisos keliai ir blauzdos buvo nusėtos smulkiais sumušimais ir įbrėžimais, kurie visi taip pat buvo kruopščiai dezinfekuoti.

Štai ko sulaukei.

Ji žvilgtelėjo į savo atvaizdą mažame veidrodėlyje, kabančiame ant pavėsinės statramsčio. Į ją žvelgė smulkus veidas protingomis rudomis akimis, forma primenantis širdį. Net per strazdanas ir įdegį matėsi, kad ji išblyškusi. Visiška netvarka. Plaukuose pilna dulkių, galva ištepta sukrešėjusiu krauju.

Alisa tenorėjo grįžti į savo viešbutį Fua, sumesti nešvarius rūbus į skalbyklę ir ilgai maudytis vėsiame duše. Vėliau ji eitų į miesto aikštę, užsisakytų butelį vyno ir praleistų prie jo visą likusią dieną.

Tik negalvok apie tai, kas atsitiko.

Tikimybė, kad pavyks tai padaryti, buvo visiškai menka.

Policija atvyko prieš pusę valandos. Apačioje esančioje automobilių stovėjimo aikštelėje greta nudrengtų archeologų reno ir sitroenų išsirikiavo virtinė baltų su mėlynais dryžiais pareigūnų automobilių. Tai atrodė kaip invazija.

Alisa manė, kad pirmiausia jie imsis jos, tačiau policija, gavusi patvirtinimą, kad ji yra griaučius aptikęs asmuo, ir pranešusi, jog vėliau ją nustatyta tvarka apklaus, paliko ją ramybėje. Daugiau niekas nė nepriėjo. Alisą slėgė visas šis įsibrovimas, jo sukeltas triukšmas ir sumaištis. Kasinėtojai mažai ką tegalėjo paaiškinti. Šeila dingo be pėdsakų.

Atvykus policijai, nuotaika stovykloje pasikeitė. Atrodė, kad čia susirinko visas būrys policininkų — visi šviesiai mėlynais marškiniais, ilgais, juodais, kelius siekiančiais batais, su ginklais prie juosmens. Jie lyg vapsvos apspito kalno šlaitą, kėlė dulkių debesis ir šūkavo vienas kitam nurodymus tarmiška prancūzų kalba. Viskas vyko pernelyg greitai, kad Alisa galėtų juos suprasti.

Ola netrukus buvo atitverta skersai įėjimo ištempta plastikine juosta. Sustingusiame kalnų ore aidėjo policininkų sambrūzdžio sukeltas triukšmas. Alisa girdėjo automatinių fotokamerų mechanizmų dūzgimą, besirungiantį su cikadomis.

Iš automobilių stovėjimo aikštelės atsklido vėjo nešami balsai. Alisa atsigręžė į laipteliais kylantį daktarą Breilingą, lydimą Šeilos ir kresno sudėjimo policininko, kuris, regis, buvo čia už viską atsakingas.

— Akivaizdu, kad šie griaučiai jokiu būdu negali būti dviejų jūsų ieškomų asmenų, — įtikinėjo Breilingas. — Šiems kaulams, be jokios abejonės, šimtai metų. Kai informavau valdžios įstaigas, nė nenumaniau, kuo visa tai gali baigtis. — Jis mostelėjo ranka aplinkui: — Ar bent nutuokiate, kokią žalą daro jūsų žmonės? Užtikrinu jus, kad esu labai labai nepatenkintas.

Alisa atidžiai apžiūrinėjo inspektorių: mažo ūgio, tamsaus gymio, vidutinio amžiaus vyras su antsvoriu. Jo pilvas gerokai labiau krito į akis nei plaukų vešlumas. Inspektorius gaudė kvapą, karštis jam buvo aiškiai nepakeliamas. Rankoje jis spaudė menką nosinaitę, kuria bergždžiai vis mėgino nusišluostyti veidą ir sprandą. Netgi iš tokio atstumo Alisa galėjo įžiūrėti prakaito dėmes pažastyse ir ant rankogalių.

— Pone direktoriau, atsiprašau dėl nepatogumų, — tarė jis lėtai, pabrėžtinai mandagia anglų kalba. — Tai juk privatūs kasinėjimai. Esu tikras, kad savo rėmėjams galėsite paaiškinti aplinkybes.

— Kalbėti apie tai, kad mums nusišypsojo laimė gauti privačių asmenų, o ne institucijos finansavimą, yra nei į tvorą, nei į mietą. Šis nenumatytas darbų sustabdymas ypač erzina, o ką jau kalbėti apie sukeliamus trukdymus. Mes čia atliekame labai svarbų darbą.

— Daktare Breilingai, — atitarė Nubelis taip, lyg pokalbis jau būtų gerokai įsibėgėjęs, — mano rankos surištos. Vykdome žmogžudystės tyrimą. Matėte iškabintus plakatus apie du dingusius žmones, oui20? Taigi patogu ar nepatogu, tačiau jūsų darbas bus sustabdytas, kol mes įsitikinsime, kad jūsų rasti kaulai nėra šių dviejų dingusių asmenų palaikai.

— Inspektoriau, nekvailiokite. Negali būti jokių abejonių, kad šiems griauičiams šimtai metų!

— Ar juos ištyrėte?

— Kaip čia pasakius, — pritilo Breilingas. — Žinoma, tinkamai neištyrėme, tačiau tai akivaizdu. Jūsų ekspertai pritars mano nuomonei.

— Esu tikras, kad taip ir bus, daktare Breilingai, tačiau kol kas... — Nubelis gūžtelėjo pečiais, — daugiau nieko negaliu pasakyti.

Prabilo Šeila:

— Inspektoriau, mes suprantame jūsų padėtį, tačiau gal jūs galėtumėte nors apytikriai nurodyti, kiek užtruksite?

— Bientot Greitai. Ne aš nustatau tvarką.

Breilingas skėstelėjo rankomis, rodydamas savo nusivylimą.

— Tokiu atveju aš būsiu priverstas kreiptis į tikrai kompetentingą asmenį. Tai juokinga!

— Kaip pageidaujate, — atsakė Nubelis. — Tuo tarpu, be palaikus aptikusios damos, man reikalingas visų kitų, buvusiųjų urve, sąrašas. Kai tik baigsime pradinį tyrimą, palaikus iš urvo išnešime ir jūsų personalas galės ten eiti.

Alisa stebėjo besirutuliojančią sceną.

Breilingas ambicingai atsitraukė. Šeila palietė inspektoriaus ranką, tačiau tučtuojau ją paleido. Atrodė, lyg jie kalbėtųsi tarpusavyje. Vienu metu jie atsigręžė ir įsižiūrėjo į automobilių stovėjimo aikštelę. Alisa bandė sekti jų žvilgsnius, tačiau nieko ypatingo nepastebėjo.

*

Prabėgo dar pusė valandos, tačiau niekas taip ir nepriėjo.

Alisa pasiėmė kuprinę, kurią nuo kalno veikiausiai atnešė Stefenas ar Šeila, ir panaršiusi joje išsitraukė pieštuką bei užrašų knygelę. Atsivertė ties pirmuoju tuščiu lapu.

Įsivaizduok, kad stovi ties įėjimu ir žiūri į tunelį.

Alisa užmerkė akis ir išvydo save ties anga, rankomis liečiančią priešingas siauro įėjimo sienas. Glotnu. Uola buvo stebėtinai lygi, lyg būtų specialiai nugludinta ar nutrinta. Žingsnis į priekį, į tamsą.

Grindys leidžiasi žemyn.

Alisa pradėjo piešti. Ji dirbo greitai, mintyse nustatydama erdvės matmenis. Tunelis, ertmė, menė. Kitame lape ji nupiešė žemutinę dalį — nuo laiptelių iki altoriaus — ir griaučius pusiaukelėje. Prie kapavietės eskizo ji surašė daiktus: peilis, odinis maišelis, audeklo skutas, žiedas. Žiedas visiškai lygiu ir plokščiu paviršiumi buvo stebėtinai storas, jo viduriu driekėsi plonas griovelis. Keista, tačiau raižinys buvo išgraviruotas vidinėje pusėje, kur niekas negalėjo pamatyti. Apie jį galėjo žinoti tik žiedą mūvintis asmuo. Tai buvo labirinto ant sienos už altoriaus miniatiūra.

Alisa atsilošė kėdėje, lyg nesiryždama patikėti atvaizdą popieriui. Kokio jis dydžio? Skersmuo gal kokios šešios pėdos? Ar daugiau? Kiek apskritimų?

Ji nubrėžė beveik visą lapą užimantį apskritimą ir sustojo. Kiek buvo linijų? Alisa žinojo, kad pažintų raštą, jeigu vėl jį išvystų, tačiau ji telaikė žiedą vos keletą sekundžių ir raižinį matė tamsoje, iš toli, tad buvo sunku tiksliai jį prisiminti.

Kažkur atminties kertelėje slypėjo reikiamos žinios. Istorijos ir lotynų kalbos pamokos mokykloje, štai ji susirangiusi ant sofos su tėvais žiūri dokumentinius BBC filmus. Miegamajame mažutė medinė knygų spinta su mėgstamiausia knyga ant apatinės lentynos: iliustruota senųjų mitų enciklopedija blizgančiais puslapiais ir nuo dažno vartymo nutrintais kampučiais.

Ten buvo pavaizduotas labirintas.

Sekdama savo vaizduotės žvilgsniu, Alisa atsiverčia reikiamą puslapį.

Tačiau jis kitoks. Ji sudeda prisimintus atvaizdus vieną greta kito, kaip laikraščiuose spausdinami paveikslėlių skirtumų galvosūkiai.

Alisa vėl paėmė pieštuką ir pamėgino dar kartą, pasiryžusi nepasiduoti. Apskritimo viduje ji nubrėžė dar vieną apskritimą ir pabandė juos sujungti. Nieko gero. Kitas bandymas taip pat nepavyko, nei dar kitas, nei dar. Ji suprato, kad svarbu ne tai, kiek ratų sudarys į vidurį besivejančią spiralę — labirinto sąranga buvo iš esmės klaidinga.

Alisa vis braižė, tačiau pradinį užsidegimą pamažu keitė bukas nusivylimas. Aplink ją vis daugėjo išmėtytų popieriaus gniužulų.

— Ponia Taner?

Alisa pašoko, pieštukas nuskriejo į šalį lapo paviršiumi.

— Daktarė, — pataisė ji automatiškai, stodamasi ant kojų.

— Dovanokite, daktare. Aš esu Nubelis. Kriminalinė policija, Arježo prefektūra.

Nubelis parodė tarnybinį pažymėjimą. Alisa apsimetė, kad nagrinėja jį, tuo pačiu metu viską sužerdama į savo kuprinę. Ji nenorėjo, kad inspektorius pamatytų jos nevykusius bandymus piešti.

— Norėtumėte kalbėti angliškai?

— Ačiū, būtų labai malonu.

Inspektorių Nubelį lydėjo uniformuotas pareigūnas budriu ir aštriu žvilgsniu. Jis atrodė ką tik baigęs mokyklą. Inspektorius savo padėjėjo nepristatė.

Nubelis pamėgino įsisprausti į nedidukę poilsio kėdę. Tai buvo nelengva užduotis. Netrukus brezentinėje sėdynėje jau kėpsojo šlaunų kalnai.

— Taigi, ponia, jūsų vardas ir pavardė, jeigu malonėtumėte.

— Alisa Greisė Taner.

— Gimimo data?

— 1974 metų sausio septinta.

— Jūs ištekėjusi?

— Ar tai svarbu? — pasišiaušė ji.

— Tai tik informacija, daktare Taner, — atsakė jis ramiai.

— Ne, — tarė ji, — aš netekėjusi.

— Jūsų adresas?

Alisa pateikė viešbučio Fua, kur buvo apsistojusi, duomenis ir taip pat savo namų adresą, paraidžiui diktuodama svetimai skambančius angliškus vietovardžius.

— Kasdien važinėti čia iš Fua — ilgas kelias?

— Stovyklavietėje nebuvo vietų apsistoti, tad...

— Bien21. Jūs savanorė, jeigu teisingai supratau, ar ne?

— Taip, teisingai. Šeila — daktarė Donel — mano gera sena draugė. Mes kartu mokėmės universitete prieš...

Tik atsakyk į klausimus. Tavo gyvenimo istorija jo nedomina.

— Aš čia tik viešnia. Daktarė Donel gerai pažįsta šį Prancūzijos kraštą. Kai paaiškėjo, kad aš turėsiu reikalų Karkasonėje, Šeila pasiūlė pakeliui atvykti čia ir praleisti kartu keletą dienų. Darbo atostogos.

Nubelis krebždeno savo užrašuose.

— Jūs — ne archeologė?

Alisa papurtė galvą.

— Tačiau visur įprasta pasitelkti savanorius, besidominčius mėgėjus ar archeologijos studentus, paprasčiausiam darbui atlikti.

— Kiek dar savanorių čia yra?

Ji paraudo, lyg būtų pagauta meluojant.

— Faktiškai daugiau nėra, bent jau šiuo metu. Visi kiti — archeologai arba studentai.

Nubelis įsistebeilijo į ją.

— Jūs čia ketinate būti iki...

— Tai mano paskutinė diena. Paskutinė ne tik dėl to, kad...

— O Karkasonė?

— Turiu susitikimą ten trečiadienio rytą, vėliau norėčiau kelias dienas pasižvalgyti po apylinkes. Sekmadienį išskrendu į Angliją.

— Gražus miestas, — tarė Nubelis.

— Dar niekada nebuvau.

Nubelis atsikvėpė ir vėl nubraukė išraudusią kaktą nosinaite.

— Dėl ko tas jūsų susitikimas?

— Dar tiksliai nežinau. Giminaitė, gyvenusi Prancūzijoje, užrašė man palikimą. — Ji stabtelėjo, nenorėdama leistis į smulkmenas. — Daugiau sužinosiu susitikusi su teisininku trečiadienį.

Nubelis vėl kažką pasižymėjo. Alisa pamėgino įžiūrėti, ką jis užsirašinėja, tačiau negalėjo iššifruoti rašysenos aukštyn kojomis. Ji lengviau atsiduso inspektoriui pakeitus temą.

— Taigi jūs esate daktarė... — Nubelis neužbaigė frazės.

— Aš nesu medicinos daktarė, — atsakė ji, lengviau pasijutusi saugioje teritorijoje. — Esu mokytoja, turiu filosofijos daktaro laipsnį iš viduramžių Anglijos literatūros. — Nubelis žvelgė bereikšmiu žvilgsniu. — Ne medicinos. Ne gydytoja, — patikslino ji. — Esu iš universiteto.

Nubelis atsiduso ir dar kažką pasižymėjo.

— Bien. Eikime prie reikalų. — Jo balso intonacija jau nebepriminė paprasto pašnekesio. — Jūs dirbote tenai viršuje viena. Ar tai įprasta darbo tvarka?

Alisa tučtuojau užsisklendė.

— Ne, — tarė ji lėtai, — tačiau tai mano paskutinė diena, norėjau tęsti darbą, nors mano partneris ir pasitraukė. Buvau įsitikinusi, kad kažką rasime.

— Po įėjimą užtvėrusiu rieduliu? Ar galėtumėte paaiškinti, kaip nusprendžiama, kas kur kasinės?

— Daktaras Breilingas ir Šeila, tai yra daktarė Donel, suplanuoja, ką ketinama atlikti per skirtą laiką. Atitinkamai padalijamas kasinėjimų plotas.

— Ar jus į tą vietą pasiuntė daktaras Breilingas? O gal daktarė Donel?

Nuojauta. Aš tiesiog žinojau, kad ten kažkas yra.

— Tiesą sakant, ne. Aš pakilau kalnu šiek tiek aukščiau, nes žinojau, kad ten kažkas yra... — Ji padvejojo. — Negalėjau rasti daktarės Donel ir paprašyti jos leidimo... todėl pati... padariau sprendimą.

Nubelis krūptelėjo.

— Suprantu. Taigi jūs dirbote. Akmuo staiga išsijudino ir virto. Kas tada?

Alisos atmintis iš tikro trūkinėjo, tačiau ji stengėsi iš paskutiniųjų. Nubelio anglų kalba, nors ir formali, buvo taisyklinga ir jis uždavinėjo tiesmukiškus klausimus.

— Tada išgirdau kažką tunelyje sekant mane, ir aš...

Staiga žodžiai tarsi prilipei išdžiūvusioje burnoje. Į gilumą nustumtas atminties klodas nebyliai dunkstelėjo ir grįžo, perverdamas krūtinę aštriu diegliu tarsi...

Tarsi kas?

Alisa pati atsakė į savo klausimą. Tarsi durklas. Štai ką priminė šis jausmas. Lyg ašmenys ją pervertų šaltai ir tiksliai. Skausmo nebuvo, tik plūstelėjo šaltis ir apėmė siaubo migla.

Ir tada?

Skaisti šviesa, šiurpulys ir lengvumas. Šiuose pojūčiuose slypėjo veido siluetas. Moters veidas.

Užplūdusius atsiminimus išvaikė Nubelio balsas.

— Daktare Taner?

Ar man haliucinacijos?

— Daktare Taner, ar jums padėti?

Alisa kurį laiką žvelgė į jį nebyliai.

— Ne, ačiū. Man viskas gerai. Tai tik kaitra.

— Jūs pasakojote apie tai, kaip jus išgąsdino triukšmas.

Ji prisivertė susikaupti.

— Taip. Tamsoje aš netekau orientacijos. Negalėjau suprasti, iš kur atsklinda tas gąsdinantis garsas. Dabar aš suprantu, kad tai buvo Šeilos ir Stefeno žingsniai.

— Stefeno?

— Stefenas Kirklandas. K-i-r-k-l-a-n-d-a-s.

Nubelis atsuko į ją savo nešiojamojo kompiuterio ekraną, kad ji patikrintų rašybą.

Alisa linktelėjo.

— Šeila pastebėjo riedulį ir atėjo išsiaiškinti, kas nutiko. Ją veikiausiai lydėjo Stefenas. — Ji vėl padvejojo. — Nevisiškai suprantu, kas atsitiko vėliau. — Šį kartą melas buvo visai nesunkus. — Galbūt aš suklupau ant laiptelių ar ką. Paskui atsimenu tik Šeilą šaukiant mane vardu.

— Daktarė Donel sako, kad buvote netekusi sąmonės, kai jus surado.

— Tik trumpam. Buvau nualpusį kelias minutes. Atrodė, kad praėjo labai nedaug laiko.

— Ar anksčiau esate alpusi?

Alisa krūptelėjo iškilus siaubingam prisiminimui apie pirmąjį tokį įvykį.

— Ne, — sumelavo ji.

Nubelis nepastebėjo jos išblyškimo.

— Sakote, kad buvo tamsu, — tarė jis, — ir dėl to parkritote. Tačiau juk turėjote kuo pasišviesti?

— Turėjau žiebtuvėlį, tačiau jis iškrito, kai išgirdau triukšmą. Ir žiedas taip pat.

Nubelis reagavo akimirksniu.

— Žiedas? — perklausė jis griežtai. — Apie žiedą nieko nesakėte.

— Prie griaučių gulėjo nedidelis akmeninis žiedas, — paaiškino ji, išgąsdinta Nubelio veido išraiškos. — Aš paėmiau jį pincetu, kad galėčiau geriau apžiūrėti, tačiau prieš...

— Koks tai buvo žiedas? — nutraukė jis. — Iš ko jis buvo pagamintas?

— Nežinau. Iš kažkokio akmens. Ne sidabrinis, ne auksinis, nieko panašaus. Iš tiesų aš net gerai neįsižiūrėjau.

— Ar kas nors buvo ant jo išgraviruota? Raidės, antspaudas, raštas?

Alisa buvo besižiojanti atsakyti, tačiau staiga susičiaupė. Kažkodėl ji nebenorėjo nieko daugiau jam pasakoti.

— Apgailestauju, viskas įvyko pernelyg greitai.

Nubelis akimirką įsistebeilijo į ją, tada spragtelėjęs pirštais pasikvietė jaunesnįjį pareigūną, stovėjusį už nugaros. Alisa pastebėjo, kad vaikis taip pat susijaudinęs.

— Be jo, ar rasta kokių nors radinių?

— Nežinau, pone inspektoriau.

— Tai nueik, reikia sužinoti. Ir pranešk ponui Oti. Greičiau, paskubėk!

Alisos paakius suveržė buko skausmo lankas — pradėjo silpti nuskausminamųjų poveikis.

— Ar dar ką nors lietėte, daktare Taner?

Ji patrynė pirštais smilkinius.

— Netyčia nuspyriau į šalį vieną iš kaukolių. Tačiau, be to ir žiedo, daugiau nieko neliečiau. Jau sakiau tai jums.

— Kaipgi jūsų radinys, kurį aptikote po akmeniu?

— Segė? Atidaviau ją daktarei Donel, kai tik išėjome iš urvo, — atmintis vėl ėmė blankti. — Nė neįsivaizduoju, kur ji padėjo ją.

Nubelis jau nebesiklausė. Jis vis žvilgčiojo per petį. Galiausiai jis nutaisė oficialią pozą ir užvėrė nešiojamąjį kompiuterį.

— Jeigu malonėtumėte luktelėti, daktare Taner, aš dar galbūt turėsiu jums klausimų.

— Tačiau aš neturiu daugiau ką pasakyti, — jos balse pasigirdo protestas. — Gal aš galėčiau eiti pas kitus?

— Vėliau. Kol kas prašom likti čia.

*

Alisa sudirgusi ir išsekusi atsilošė savo krėsle, o Nubelis išėjo iš pavėsinės ir nužingsniavo aukštyn šlaitu, prie riedulį tyrinėjančių uniformuotų pareigūnų grupelės.

Priartėjus Nubeliui, ratas prasiskyrė ir Alisa spėjo pamatyti viduryje stovintį aukštą vyrą civiliais rūbais.

Jai užėmė kvapą.

Gerai pasiūtą šviesiai žalią vasarinį kostiumą ir iškrakmolytus baltus marškinius dėvintis vyras neabejotinai buvo viršininkas. Vyro autoritetas buvo akivaizdus, jis buvo įpratęs įsakinėti ir kad jo įsakymams būtų paklūstama. Lyginant su juo, Nubelis atrodė susigūžęs ir nušiuręs. Alisa vėl pajuto tvinkčiojant nerimą.

Vyras išsiskyrė ne tik savo drabužiais ir laikysena. Netgi per tokį atstumą Alisa jautė jo asmenybės galią ir charizmą. Jo veidas buvo išblyškęs ir prakaulus, išryškintas aukštą kaktą atidengiančių į viršų šukuojamų tamsių plaukų. Vyras kažkuo priminė vienuolyną. Kažkas jame buvo pažįstamo.

Nekvailiok. Iš kurgi galėtum jį pažinoti?

Alisa atsistojo ir priėjo prie pavėsinės įėjimo. Ji įsitempusi stebėjo du vyriškius, tolstančius nuo grupelės. Jie kalbėjosi tarpusavyje. Tiksliau, kalbėjo Nubelis, o antrasis klausėsi. Po kelių akimirkų jis apsigręžė ir užkopė prie įėjimo į urvą. Budintis pareigūnas kilstelėjo atitveriamąją juostą, vyras pralindo pro ją ir dingo urve.

Alisos delnai sudrėko nuo suvokimo, kas vyksta, nors ji nebūtų galėjusi pasakyti, ką suprato. Plaukeliai ant sprando pasišiaušė panašiai kaip ir išgirdus garsus olos menėje. Ji vos begalėjo kvėpuoti.

Tu dėl to kalta. Per tave jis įėjo.

Alisa pamėgino sudrausti save. Ką čia dabar paistai? Tačiau balsas galvoje nė nesirengė nutilti.

Tu jį įleidai.

Jos žvilgsnis, tarsi traukiamas magneto, grįžo prie įėjimo į olą. Ji negalėjo atsispirti. Ji negalėjo netgi pagalvoti apie jį ten po to, kai tiek buvo padaryta labirinto paslapčiai išsaugoti.

Jis suras.

— Ką suras? — sumurmėjo ji sau. Ji pati nežinojo.

Tačiau ji gailėjosi, kad nepasiėmė žiedo, kai dar galėjo tai padaryti. 13 SKYRIUS

Nubelis nėjo į urvą. Visas suplukęs jis palaukė šešėlyje po uolos atbraila ties urvo anga.

Jis supranta, kad kažkas negerai, pagalvojo Alisa. Jis kartkarčiais mestelėdavo atsainią pastabą budinčiajam pareigūnui ir rūkė cigaretę po cigaretės, prisidegdamas nuo ankstesnės nuorūkos. Alisa klausėsi muzikos, kad greičiau eitų laikas. „Nickelback“ griaudėjimas galvoje užgožė visus kitus garsus.

Po penkiolikos minučių kostiumuotasis vyriškis vėl pasirodė. Nubelis ir budintysis pareigūnas atrodė, lyg būtų ūgtelėję keletą colių. Alisa nusiėmė ausines ir pastatė kėdę į ankstesnę vietą pasiruošdama vėl užimti savo pozicijas ties įėjimu į pavėsinę.

Ji stebėjo du vyriškius, ateinančius nuo olos.

— Jau maniau, kad pamiršote mane, inspektoriau, — tarė ji, kai tik jie priartėjo tiek, kad galėtų išgirsti.

Nubelis sumurmėjo atsiprašymą, tačiau vengė jos žvilgsnio.

— Daktare Taner, je vous presente Monsieur Authie22.

Pirmasis charizmos ir autoriteto įspūdis, kurį vyras padarė Alisai, iš arčiau tik sustiprėjo. Tačiau jo pilkos akys buvo šaltos, žvilgsnis abejingas. Ji akimirksniu pasijuto nesaugiai. Grumdamasi su savo antipatija, Alisa ištiesė ranką pasisveikinti. Akimirką padvejojęs Oti padavė savąją. Jo pirštai buvo šalti, rankos prisilietimas bejausmis. Jos kūnu perbėgo šiurpulys.

Alisa suskubo atitraukti ranką.

— Ar užeisime vidun? — paklausė jis.

— Ar jūs taip pat iš Police Judiciare, pone Oti?

Jo žvilgsnyje šmėstelėjo nuostaba, tačiau jis nieko neatsakė. Alisa luktelėjo, galvodama, ar būtų buvę įmanoma neišgirsti jos klausimo. Nubelis nerangiai mindžikavo nejaukioje tyloje.

— Ponas Oti yra iš mairie — miesto rotušės. Jis iš Karkasonės, — galiausiai paaiškino.

— Tikrai?

Ji nustebo, nes Karkasonė ir Fua buvo vienodo pavaldumo.

Oti pasiėmė Alisos kėdę ir taip privertė ją atsisėsti nugara į įėjimą. Alisai norėjosi jo pasisaugoti.

Jis nusišypsojo išlavinta politiko šypsena — apsukria, budria ir neįsipareigojančia. Jo akys liko šaltos.

— Daktare Taner, norėčiau jums užduoti keletą klausimų.

— Nežinau, ar galėčiau jums dar ką nors pasakyti. Viską, ką galėjau prisiminti, jau papasakojau inspektoriui.

— Inspektorius Nubelis išsamiai perpasakojo man jūsų parodymus, tačiau aš norėčiau, kad prisimintumėte viską dar sykį. Jūsų pasakojime yra prieštaravimų ir kai ką reikia paaiškinti nuodugniau. Galbūt anksčiau ką nors buvote pamiršusi, gal kai kurios smulkmenos jums pasirodė esančios nereikšmingos.

Alisa įsikando liežuvį.

— Aš viską pasakiau inspektoriui, — pakartojo ji atkakliai.

Oti surėmė pirštų galiukus. Jis nepaisė jos prieštaravimų ir nebesišypsojo.

— Daktare Taner, pradėkime nuo tada, kai pirmą kartą įėjote į urvą. Žingsnis po žingsnio.

Alisa krūptelėjo išgirdusi ištartą frazę. Žingsnis po žingsnio? Ar jis bando ją? Jo veido išraiška nieko nesakė. Jos žvilgsnis sustojo ties auksiniu Nukryžiuotuoju, kuris kabojo jam ant kaklo, vėliau įsmigo į jo pilkas akis, vis dar įsistebeilijusias į ją.

Jausdama neturinti kito pasirinkimo, ji pradėjo pasakoti dar kartą. Oti susikaupęs klausėsi įtampos pritvinkusioje tyloje. Netrukus prasidėjo tardymas. Jis nori mane pagauti.

— Ar virš laiptų užrašyti žodžiai buvo įskaitomi? Ar perskaitėte juos?

— Daugelis raidžių buvo nusitrynusios, — atsakė ji įžūlokai, tarsi kviesdama jį prieštarauti. Neišgirdusi protesto, Alisa pajuto pasitenkinimą. — Aš nusileidau laipteliais žemiau, prie altoriaus. Ten aš pamačiau palaikus.

— Ar lietėte juos?

— Ne.

Oti sumykė, lyg norėdamas parodyti, kad netiki ja, ir panėrė ranką į kišenę.

— Ar tai jūsų? — paklausė jis atgniauždamas delną ir parodydamas jos mėlyną plastikinį žiebtuvėlį.

Alisa siektelėjo norėdama atsiimti jį, tačiau jis atitraukė ranką.

— Ar galėčiau?

— Daktare Taner, ar tai jūsų?

— Taip.

Jis linktelėjo ir vėl įsidėjo žiebtuvėlį kišenėn.

— Jūs sakote, kad nelietėte palaikų, tačiau prieš tai inspektoriui Nubeliui sakėte, kad lietėte.

Alisa paraudo.

— Aš netyčia užkliuvau ir nuspyriau vieną iš kaukolių, tačiau specialiai jų neliečiau.

— Daktare Taner, bus gerokai lengviau, jeigu tiesiog atsakinėsite į mano klausimus, — pasigirdo vienodai šaltas, bejausmis balsas.

— Nesuprantu, ką...

— Kaip jie atrodė? — nutraukė jis.

Alisa pajuto, kaip Nubelis krūpčioja nuo priekabaus tono, tačiau padėties pataisyti jis nemėgino. Alisai nuo įtampos suko vidurius, ji stengėsi iš paskutiniųjų.

— Ką jūs aptikote tarp kaulų?

— Durklą ar kažką panašaus į peilį. Taip pat mažą maišelį, manau, odinį. — Nesileisk įbauginama. — Iš tikro nežinau, nes neliečiau.

Oti primerkė akis.

— Ar žiūrėjote, kas buvo maišelyje?

— Jau sakiau jums, kad nieko neliečiau.

— Tik žiedą, ar ne? — Staiga jis palinko į priekį, lyg kirsti pasiruošusi gyvatė. — Kaip paslaptinga, daktare Taner. Negaliu suprasti: jūs taip susidomėjote žiedu, kad nė nepalietėte viso kito. Ar suprantate, kaip tai keista?

Alisa atrėmė jo žvilgsnį.

— Tiesiog jis patraukė akį, ir tiek.

Oti sardoniškai šyptelėjo.

— Urve buvo visiška tamsa ir jūs pastebėjote tik šį mažą daikčiuką? Kokio jis dydžio? Kaip vieno euro moneta? Ar šiek tiek didesnis? Gal mažesnis?

Nieko jam nesakyk

— Jūs pats veikiausiai turėjote progą įvertinti jo matmenis, — atsakė ji šaltai.

Jis nusišypsojo. Alisa pajuto užplūstant sunkumą ir suprato pasiduodanti jo manipuliacijoms.

— Jei tik būčiau galėjęs, — atsakė jis galantiškai. — Tačiau mes kaip tik priartėjome prie svarbiausio dalyko: jokio žiedo nėra.

Alisa pašiurpo.

— Ką norite pasakyti?

— Kaip tik tai, ką pasakiau. Žiedo ten nėra. Visa kita yra — daugiau ar mažiau taip, kaip nupasakojote. Tačiau jokio žiedo.

Oti padėjus rankas ant jos kėdės ir prikišus savo liesą išbalusį veidą, Alisa atšoko.

— Kas nutiko žiedui, Alisa? — sušnypštė jis.

Nesileisk įbauginama. Tu nieko blogo nepadarei.

— Aš jums tiksliai papasakojau, kas atsitiko, — atsakė ji, stengdamasi nuginti savo išgąstį. — Žiedas išslydo iš rankos, kai iškrito žiebtuvėlis. Jeigu jo ten nebėra, kažkas turbūt jį pasiėmė. Aš neėmiau. — Ji įsmeigė akis į Nubelį. — Jeigu būčiau jį pasisavinusi, kam gi būčiau apie jį pasakojusi?

— Be jūsų, daugiau niekas nesakė matęs tą paslaptingą žiedą, — atkirto Oti nepaisydamas jos pasiteisinimų. — Lieka tik dvi galimybės: arba jūs suklydote ir iš tiesų nieko neaptikote, arba jį pasiėmėte.

Galiausiai įsikišo Nubelis:

— Pone Oti, iš tiesų aš manyčiau...

— Jums nemokama už manymą, — rėžė jis net neatsigręždamas į inspektorių. Nubelis paraudo. Oti gręžė akimis Alisą. — Aš tik konstatuoju faktus.

Alisa jautė esanti įtraukta į mūšį, kurio taisyklių nežinojo. Ji sakė tiesą, tačiau neįsivaizdavo, kaip galėtų juos įtikinti.

— Daugybė žmonių ėjo į urvą po manęs, — tarė ji nedrąsiai. — Ekspertai, policijos pareigūnai, inspektorius Nubelis, jūs pats. — Ji atsainiai žvelgė į Oti. — Jūs ilgokai ten užtrukote. — Nubelis sulaikė kvėpavimą. — Šeila Donel gali patvirtinti mano žodžius apie žiedą. Kodėl gi jos nepaklausiate?

Jis vėl šyptelėjo puse lūpų.

— Aš paklausiau. Ji sakosi nieko nežinanti apie jokį žiedą.

— Tačiau aš papasakojau jai apie jį, — sušuko Alisa. — Ji pati jo ieškojo.

— Ar norite pasakyti, kad daktarė Donel savarankiškai apžiūrėjo kapavietę? — paklausė jis griežtai.

Baimė sujaukė jos mintis. Galva atsisakė veikti. Ji nebegalėjo prisiminti, ką pasakė Nubeliui ir ką nutylėjo.

— Ar tai daktarė Donel suteikė jums leidimą dirbti šioje vietoje?

— Nevisiškai taip, — ji pradėjo panikuoti.

— Na gerai, ar ji ėmėsi kokių nors priemonių, kad neleistų jums kasinėti šios kalno vietos?

— Viskas ne taip paprasta.

Jis atsilošė kėdėje.

— Šiuo atveju bijau, kad neturiu kito pasirinkimo.

— Neturite kito pasirinkimo, tik ką?

Jis įsmeigė akis į Alisos kuprinę. Alisa nėrė jos pasiimti, tačiau nespėjo. Oti pirmas ją pačiupo ir sviedė inspektoriui Nubeliui. — — Jūs neturite jokios teisės, — suriko ji. — Jis juk negali to daryti, ar ne? Kodėl jūs nesustabdote jo? — tarė ji atsigręždama į Nubelį.

— Kam prieštaraujate, jeigu nieko neslepiate? — paklausė Oti.

— Tai principo reikalas! Negalite manęs taip paprastai iškratyti.

— Pone Oti, aš nesu tikras, kad...

— Nubeli, darykite, kas jums liepta.

Alisa dar kartą pamėgino pačiupti kuprinę, tačiau Oti sugriebė ją už rankos ir sustabdė. Fizinis kontaktas Alisą taip išgąsdino, kad ji beveik sustingo. Jos kojos pradėjo drebėti — ji nesuprato, iš pykčio ar iš baimės.

Ji išplėšė ranką iš Oti gniaužto ir atsilošė sunkiai alsuodama, tuo metu Nubelis naršė po kuprinės kišenes.

— Continuez. Depechez-vous23.

Alisa stebėjo, kaip jis tęsia kratą imdamasis pagrindinio kuprinės skyriaus. Ji suprato, kad vos už kelių sekundžių bus aptiktas jos sąsiuvinis. Inspektorius pagavo Alisos žvilgsnį. Jam tai irgi šlykštu. Tačiau neryžtingas Nubelio dvejones pastebėjo ir Oti.

— Kas ten, inspektoriau?

— Žiedo nėra.

— Ką radote? — paklausė Oti, ištiesdamas ranką.

Nubelis paklusniai perdavė sąsiuvinį. Oti sparčiai vertė lapus, žvelgdamas globėjiška veido išraiška. Staiga jo žvilgsnis tapo aštrus, Alisa jo akyse išvydo švystelint nuoširdžią nuostabą, bet ją netrukus paslėpė akių vokai.

Jis staigiu judesiu užvertė sąsiuvinį.

— Dėkoju už bendradarbiavimą, daktare Taner, — tarė jis.

Alisa atsistojo.

— Prašom grąžinti mano piešinius, — tarė ji, iš paskutiniųjų stengdamasi kalbėti tvirtu balsu.

— Piešiniai jums bus grąžinti nustatyta tvarka, — atsakė jis, dėdamasis sąsiuvinį kišenėn. — Taip pat ir jūsų krepšys. Inspektorius Nubelis įteiks jums poėmio aktą, kuris netrukus bus surašytas ir pateiktas jums pasirašyti.

Staigi apklausos pabaiga užklupo Alisą netikėtai. Kol ji vėl įsidrąsino, Oti jau buvo pasišalinęs iš pavėsinės, išsinešdamas ir jos turtą.

— Kodėl jo nesustabdote? — kreipėsi ji į Nubelį. — Tik negalvokite, kad aš leisiu jam šitaip pasprukti.

Nubelis nutaisė griežtą veido išraišką.

— Grąžinsiu jūsų krepšį. Patarčiau jums tęsti savo atostogas. Tiesiog pamirškite visa tai.

— Jokiu būdu aš nesiruošiu visko taip palikti, — suriko ji, tačiau Nubelis jau buvo išėjęs ir palikęs ją vieną vidury pavėsinės, mėginančią suprasti, kokia velniava ją ištiko.

Akimirką Alisa nežinojo, ką daryti. Ji buvo įtūžusi, pyko ant savęs nė kiek ne mažiau kaip ant Oti, nes jautė, kad leidosi lengvai įbauginama. Tačiau jis kitoks. Dar niekas gyvenime jai nebuvo toks atgrasus.

Pamažu pyktis atlėgo. Ji norėjo tučtuojau ką nors daryti, jautė pagundą apskųsti Oti Breilingui ar Šeilai, tačiau vėliau atmetė šią mintį: jos, ką tik tapusios persona nongrata, niekas nepuls užjausti.

Alisai teko pasitenkinti kuriant mintyse skundą, kuriame ji išdėsto viską, kas atsitiko, ir taip mėginant surasti prasmę. Šiek tiek vėliau jau kitas policijos pareigūnas atnešė pasirašyti aktą. Alisa atidžiai jį perskaitė — viskas buvo kruopščiai surašyta taip, kaip vyko, tad Alisa nedvejodama lapo apačioje suraitė parašą.

*

Kai kaulus galiausiai išnešė iš olos, Pirėnai skendėjo švelniuose rausvuose gaisuose.

Visi nuščiuvo niūriai procesijai žengiant šlaitu žemyn, link stovėjimo aikštelės, kurioje buvo išsirikiavę policijos automobiliai. Procesijai praeinant pro šalį, viena moteris persižegnojo.

Alisa drauge su visais stovėjo ant kalno keteros stebėdama, kaip policija krauna palaikus į laidotuvių furgoną. Nesigirdėjo nė žodžio. Užtrenkus duris, automobilis išskubėjo iš aikštelės pažerdamas aplink gargždą ir sukeldamas dulkių debesį. Daugelis Alisos kolegų tuoj pat grįžo susirinkti savo daiktų. Juos stebėjo du policijos pareigūnai, kuriems buvo pavesta aptverti vietą, kai tik visi bus pasirengę išvykti. Alisa lūkuriavo nuošalyje, vengdama susitikimų — ji jautė, kad gailestis dabar būtų sunkiau pakeliamas net už priešiškumą.

Iš savo stebėjimo taško aukštai įkalnėje Alisa matė iškilmingą konvojų nuvinguriuojant slėniu, vis labiau mąžtant, kol beliko tik tamsus taškelis ties horizontu.

Pagaliau stovyklą apgaubė tyla. Suprasdama nebegalinti daugiau gaišti, ji taip pat jau rengėsi eiti, kai staiga išvydo Oti. Ji slapčia prisėlino, smalsiai stebėdama, kaip jis rūpestingai deda striukę ant galinės savo prabangaus sidabrinės spalvos automobilio sėdynės. Jis užtrenkė duris ir iš kišenės išsitraukė telefoną. Alisa girdėjo tylų pirštų barbenimą į stogą, kol jis laukė atsiliepiant.

Netrukus Oti prabilo, tačiau kalbėjo labai trumpai ir dalykiškai.

— Ce n’est plus la, — tepasakė jis. — Jau nebėra. 14 SKYRIUS

Šartras

Didžiosios gotikinės Šartro Dievo Motinos katedros bokštai kilo aukštai virš senajame miesto centre susitelkusių kalkakmenio ir medžio namų bei jų čerpinių stogų skiautinio. Ero upė ramiai tekėjo siaurų vingiuotų gatvelių labirintais, susigrūdusių namų šešėliuose ir vėlyvos popietės saulės prošvaistėse.

Prie vakarinio katedros įėjimo grumdėsi turistai. Vyrai vaikštinėjo tarsi ginklus atkišę savo vaizdo kameras — pats filmavimas juos domino kur kas labiau negu neapsakomas potyris, kurį žadino spalvų žaismas, sukeliamas šviesos, sklindančios pro tris virš Karališkojo portalo kylančius arkinius langus.

Devynis į katedros prieigas vedančius įėjimus iki aštuoniolikto šimtmečio kilus pavojui dar buvo galima uždaryti. Vartų jau seniai nebėra, tačiau mąstysena išliko. Šartras taip ir liko miestas iš dviejų dalių — senasis ir naujasis. Prašmatniausios gatvės buvo į šiaurę nuo vienuolyno, kur kadaise stūksojo Vyskupų rūmai. Blyškaus akmens statiniai didingai žvelgė į katedrą, gaubiami šimtmečius trukusios katalikų įtakos ir galios auros.

Pagrindinis namas Baltojo Arklio gatvėje priklausė Oradorų šeimai. Pergyvenęs revoliuciją ir okupaciją, jis stūksojo liudydamas senųjų laikų turtus. Durų belstukas ir pašto dėžutė žvilgėjo variu, abipus laiptų, vedančių prie dvivėrių durų, augo nepriekaištingai apkarpyti krūmai.

Paradinės durys vėrėsi į įspūdingą holą tamsiomis poliruotomis medinėmis grindimis. Holo viduryje ant ovalaus stalo stovėjo sunki stiklinė vaza su ką tik nuskintomis baltomis lelijomis. Pakraščiuose buvo išdėstytos ekspozicinės dėžės — kiekviena su slapta signalizacija, — kuriose buvo demonstruojama neįkainojama Egipto senienų kolekcija. Jas Oradorų šeima įsigijo Napoleonui pergalingai grįžus iš karinės kampanijos Šiaurės Afrikoje prasidedant devynioliktam šimtmečiui. Tai buvo viena didžiausių privačių Egipto radinių kolekcijų.

Dabartinė šeimos galva, Marija Sesilė Orador, prekiavo visų epochų antikvarinėmis vertybėmis, tačiau ji, kaip ir jos velionis senelis, pirmumą teikė viduramžiams. Ant medžio plokštėmis apkaltos sienos priešais paradines duris kabėjo du dideli prancūziški gobelenai, kuriuos ji įsigijo per pastaruosius penkerius metus, tapusi paveldėtoja. Vertingiausias šeimos turtas — paveikslai, juvelyrika, rankraščiai — buvo užrakinti saugioje vietoje ir paslėpti nuo pašalinių akių.

*

Antrajame aukšte, pagrindiniame namo miegamajame į Baltojo Arklio gatvę žvelgiančiais langais, lovoje su keturiomis kolonomis ir baldakimu ant nugaros gulėjo dabartinis Marijos Sesilės meilužis Vilis Franklinas, iki juosmens prisidengęs antklode.

Savo įdegusias rankas jis buvo susidėjęs už galvos. Šviesiai rudi plaukai, išmarginti Martos saloje praleistų vaikystės vasarų nugairintomis šviesiomis sruogomis, supo patrauklų veidą pamestinuko šypsena.

Marija Sesilė sėdėjo prie židinio ornamentuotame Liudviko XIV laikų krėsle, susidėjusi vieną ant kitos ilgas glotnias kojas. Šilkinių dramblio kaulo spalvos naktinukų žvilgesys atsispindėjo nuo tamsiai mėlynų aksominių apmušalų.

Jos profilis buvo būdingas Oradorų šeimai: blyškus, ereliško grožio, tačiau putliomis ir jausmingomis lūpomis, su žalias katiniškas akis puošiančiomis vešliomis tamsiomis blakstienomis. Tobulai pakirptos juodos garbanos pabrėžė lyg skulptoriaus išskaptuotą pečių liniją.

— Tai puikus kambarys, — tarė Vilis. — Geresnės vietos nė nerastum: ramu, prabangu, subtilu.

Jai palinkus į priekį užgesinti cigaretės, ausyse sužvilgo mažučiai auskarai su deimantais.

— Tai buvo mano senelio kambarys.

Ji kalbėjo nepriekaištinga anglų kalba su vos girdimu prancūzišku akcentu, kuris jį vis dar sujaudindavo. Ji atsistojo ir žengė per kambarį jo link, storas blyškiai mėlynas kilimas sugėrė visą žingsnių garsą.

Vilis nusišypsojo žinančia, ko laukti, šypsena ir įkvėpė jos nepakartojamą aromatą: seksas, „Chanel“ kvepalai ir vos jaučiamas „Gauloise“ cigarečių dvelksmas.

— Opa, — tarė ji, apsukdama pirštu ratelį ore. — Apsiversk.

Vilis paklusniai įvykdė nurodymą. Marija Sesilė pradėjo masažuoti jam sprandą ir plačius pečius. Jis jautė savo kūną įsitempiant ir atsipalaiduojant nuo jos prisilietimų. Jie neatkreipė jokio dėmesio į apačioje pasigirdusį atidaromų ir vėl uždaromų paradinių durų garsą. Vilis, regis, negirdėjo balsų hole, sparčių žingsnių laiptais, peršokančių kas antrą pakopą ir atidunksinčių koridoriumi.

Pasigirdo smarkus beldimas į miegamojo duris.

— Maman!

Vilis įsitempė.

— Tai tik mano sūnus, — tarė ji. — Taip? Kas čia? Kas yra?

— Mama, aš noriu su tavimi pasikalbėti.

Vilis pakėlė galvą.

— Maniau, kad jis turėjo grįžti tik rytoj?

— Taip, tik rytoj.

— Mama! — pakartojo Fransua Batistas. — Tai svarbu.

— Jeigu aš kliudau... — tarė jis nedrąsiai.

Marija Sesilė toliau masažavo Vilio pečius.

— Jis žino, kad manęs nedera trukdyti. Vėliau su juo pasikalbėsiu. — Ji pakėlė balsą. — Fransua Batistai, ne dabar. — Tada ji, braukdama rankomis žemyn Vilio nugara ir norėdama jį pamaloninti, pridūrė angliškai: — Now it’s not... convenient24.

Vilis apsivertė ant nugaros ir atsisėdo, jausdamasis nesmagiai. Per tris pažinties su Marija Sesile mėnesius jis dar nebuvo sutikęs jos sūnaus. Fransua Batistas visuomet būdavo universitete arba atostogaudavo su draugais. Tik dabar jis suprato, kad viską taip buvo sutvarkiusi pati Marija Sesilė.

— Nepasikalbėsi su juo?

— Jeigu tik tai tave nudžiugins, — tarė ji, išslysdama iš lovos. Ji šiek tiek pravėrė duris. Vilis negalėjo suprasti pusbalsiu tariamų frazių, kuriomis buvo keičiamasi pro durų plyšelį, vėliau pasigirdo holu nutolstantys žingsniai. Marija Sesilė pasuko spynoje raktą ir vėl atsigręžė į Vilį.

— Taip geriau? — paklausė ji, nutaisiusi švelnų balsą.

Ji pamažu artėjo link jo, žvelgdama į jį iš po ilgų, tamsių blakstienų. Jos judesiai kažkuo priminė surežisuotą spektaklį, tačiau Vilis vis tiek jautė savo kūno atsaką.

Ji stumtelėjo Vilį ant lovos ir apsižergė jį, sudėdama jam ant pečių savo elegantiškas rankas. Jos aštrūs nagai paliko odoje lengvus įbrėžimus. Jis jautė į šonus įsirėmusius jos kelius. Kilstelėjo rankas ir perbraukė pirštais glotnias įdegusias jos rankas, per šilką palietė krūtis. Plonos šilkinės petnešėlės lengvai nuslydo jos skulptūriškais pečiais.

Suskambo ant naktinio stalelio gulintis mobilusis telefonas. Vilis nekreipė dėmesio. Jis nusmaukė plonyčius naktinukus, apnuogindamas jos kūną iki juosmens.

— Jeigu svarbu, perskambins.

Marija Sesilė žvilgtelėjo į numerį telefono ekrane. Jos nuotaika akimirksniu pakito.

— Privalau atsiliepti, — tarė ji.

Vilis pamėgino sustabdyti ją, tačiau ji nekantriai jį nustūmė:

— Ne dabar.

Prisidengusi ji nuėjo prie lango.

— Oui. J’ecoute25.

Vilis girdėjo telefono ryšio traškesį.

— Tai surask jį! — tarė ji ir baigė pokalbį. Marija Sesilė paraudo iš pykčio, siektelėjo cigaretės ir ją prisidegė. Jos rankos drebėjo.

— Ar kas nors nutiko?

Iš pradžių Vilis pagalvojo, kad jo neišgirdo. Ji atrodė pamiršusi, kad jis vis dar kambaryje. Po kiek laiko ji atsigręžė.

— Taip, kai kas atsitiko.

Vilis luktelėjo, kol suprato, kad daugiau paaiškinimų nebus, ir ji telaukia, kol jis išeis.

— Atsiprašau, — tarė ji susitaikėliškai. — Aš kur kas mieliau likčiau su tavimi, bet...

Vilis susierzinęs pakilo iš lovos ir užsimovė džinsus.

— Ar pamatysiu tave per vakarienę?

Ji nutaisė grimasą.

— Aš turiu susitikimą — jeigu pameni, verslo reikalai. Vėliau, oui? — truktelėjo ji pečiais.

— Kada bus tas vėliau? Dešimtą? Vidurnaktį?

Ji priėjo ir sunėrė savo pirštus tarp jo.

— Aš labai atsiprašau.

Vilis pamėgino ištraukti ranką, tačiau ji neleido.

— Tu visuomet taip elgiesi. Aš niekada nežinau, kas vyksta.

Ji dar labiau prisiartino, kad jis per ploną šilką pajustų prie krūtinės prisispaudžiančias krūtis. Nepaisant subjurusios nuotaikos, jis pajuto savo kūną atsakant.

— Tai tik reikalai, — sumurmėjo ji. — Nėra dėl ko pavyduliauti.

— Aš nepavydžiu. — Jis jau nebūtų galėjęs suskaičiuoti, kiek kartų kartojosi šis pokalbis. — Aš tik...

— Šįvakar, — tarė ji, paleisdama jį. — Dabar man reikia ruoštis.

Jam nesuspėjus net paprieštarauti, ji pranyko vonioje, uždarydama paskui save duris.

*

Grįžusi iš dušo Marija Sesilė su palengvėjimu išvydo, kad Vilis išėjęs. Ji nebūtų nustebusi aptikusi jį vis dar išsikėtojusį lovoje su ta vargšo pamesto vaiko išraiška veide.

Jo reikalavimai jau pradeda erzinti. Jis nori vis daugiau jos laiko ir dėmesio — kur kas daugiau, nei ji pasiruošusi skirti. Atrodo, kad jis klaidingai supranta santykių esmę. Reikės tai spręsti.

Kol kas Marija Sesilė išmetė Vilį iš galvos. Ji apsidairė aplinkui. Buvo užėjusi tarnaitė ir sutvarkė kambarį. Visi jos reikmenys buvo sudėti ant lovos. Rankų darbo auksuotos šlepetės gulėjo greta ant grindų.

Ji prisidegė dar vieną cigaretę. Ji rūkė per daug, tačiau šį vakarą buvo sudirgusi. Prieš prisidegdama cigaretę, pabarbeno filtru į dėžutės dangtį. Šį manieringą įprotį, kaip ir daug ką kita, paveldėjo iš senelio.

Marija Sesilė priėjo prie veidrodžio ir leido baltam šilkiniam chalatui nuslysti nuo pečių. Chalatas susmuko ant grindų prie kojų. Ji pakreipė galvą į šoną ir kritišku žvilgsniu įsistebeilijo į veidrodį. Aukštaūgė, liekna, nemadingai blyški, stačiomis, standžiomis krūtimis, nepriekaištinga oda. Ji perbraukė ranka tamsius spenelius, tada žemiau, paliesdama dubenkaulio kontūrą, plokščią pilvą. Ties akimis ir burna gal jau šiek tiek pagausėję raukšlių, tačiau visais kitais atžvilgiais laikas ją mažai tepalietė.

Auksuotos bronzos laikrodis ant židinio atbrailos ėmė skambinti valandas, primindamas, kad reikia pradėti ruoštis. Ji pasiėmė nuo kabyklos ilgą peršviečiamą palaidinę aukšta nugara ir gilia V formos iškirpte priekyje — specialiai pasiūtą jai.

Marija Sesilė užsidėjo iš siaurų auksuotų juostelių pasiūtas palaidinės petnešėles ant taisyklingų pečių ir atsisėdo prie tualetinio stalelio. Ji išsišukavo plaukus, sukdama garbanas ant pirštų, kol jos ėmė žvilgėti lyg juoda anglis. Ji mėgavosi virsmo akimirka — štai liaunasi būti tiesiog Marija Sesilė ir tampa Navigataire. Šis virsmas sujungia ją su tais, kurie visais laikais iki jos vykdė šią funkciją.

Marija Sesilė šyptelėjo. Tik jos senelis suprastų, kaip ji dabar jaučiasi: pakylėta, linksma ir nenugalima. Dar ne šį vakarą, tačiau jau kitą kartą ji galės atlikti apeigas ten, kur kadaise stovėjo jos protėviai. Jam tas nebuvo lemta. Skausminga suvokti, kaip arti buvo ola prie senelio kasinėjimų vietos prieš penkiasdešimt metų. Jis visą laiką buvo teisus. Vos keli kilometrai į rytus ir jis — ne ji — būtų stojęs pakeisti istorijos tėkmės.

Oradorų šeimos verslą ji paveldėjo prieš penkerius metus po senelio mirties. Jis ją augino šiam vaidmeniui, kiek tik ji galėjo prisiminti. Jos tėvu, savo vieninteliu sūnumi, jis buvo nusivylęs. Marija Sesilė suprato tai dar vaikystėje. Jau nuo šešerių metų senelis ėmė rūpintis jos lavinimu — socialiniu, akademiniu ir filosofiniu. Jis aistringai mėgo gyvenimo subtilybes, puikiai jautė spalvas ir nusimanė apie meno dirbinių vertę. Baldai, gobelenai, madinga apranga, paveikslai, knygos — jo skonis visose srityse buvo nepriekaištingas. Visko, dėl ko ji savimi didžiavosi, ji išmoko iš jo.

Taip pat jis padėjo jai sužinoti, kas yra galia, kaip ja naudotis ir kaip ją išlaikyti. Kai ji buvo aštuoniolikos ir, senelio manymu, jau buvo pasirengusi, jis oficialiai atėmė iš sūnaus paveldėjimo teisę ir savo įpėdine paskyrė ją.

Jų santykiuose tėra buvęs vienintelis kliuvinys — jos nelauktas ir nepageidautinas nėštumas. Nepaisant senelio atsidavimo senosios Gralio paslapties atskleidimo misijai, jo katalikiški įsitikinimai buvo tvirti ir jis laikėsi ortodoksiškų pažiūrų, nepripažįstančių nesantuokinių vaikų. Apie nėštumo nutraukimą negalėjo būti nė kalbos. Taip pat ir apie įvaikinimą. Tik tada, kai jis pamatė, kad motinystė nepaveikė jos ryžto — priešingai, sustiprino ambicijas, — jis vėl įsileido ją į savo gyvenimą.

Ji giliai užsitraukė cigaretę, džiaugdamasi aitriu dūmo skoniu, dirginančiu gerklę, besileidžiančiu į plaučius ir sustiprinančiu prisiminimus. Net ir praėjus daugiau kaip dvidešimčiai metų, prisiminus atstūmimą — ekskomuniką, kaip jis sakė — ją persmelkdavo nevilties šaltis.

Taikliai pasakyta. Ji jautėsi lyg mirusi.

Marija Sesilė papurtė galvą, norėdama nuginti verksmingas mintis. Ji norėjo, kad šį vakarą niekas nedrumstų jos nuotaikos. Niekas negalėjo dabar mesti ant jos šešėlio. Klaidų jai nereikia.

Ji vėl pažvelgė į veidrodį. Pirmiausia ji padengė odą blyškiu makiažo pagrindu ir nupudravo auksaspalve veido pudra, atspindinčia šviesą. Paskui sodriu šešėlių pieštuku patamsino vokus ir antakius, išryškindama tamsias blakstienas ir juodas raineles, papuošė akis žalsvais ir margaspalviais lyg povo uodega akių šešėliais. Lūpoms ji pasirinko blizgius vario atspalvio dažus su aukso taškeliais. Prispaudusi prie lūpų audinio skiautę įtvirtino spalvą. Galiausiai ji papurškė į orą kvepalų ir leido purslams kristi ant savęs.

Ant tualetinio stalelio stovėjo išrikiuotos trys dėžutės žvilgančiais žalvariniais skląsčiais, aptrauktos raudona oda. Visi apeiginiai papuošalai buvo kelių šimtmečių senumo, tačiau modeliams, pagal kuriuos jie buvo pagaminti, buvo tūkstančiai metų. Pirmojoje dėžutėje gulėjo auksinis galvos papuošalas, lyg tiara, kylanti link vidurio. Antrojoje — du auksiniai amuletai — gyvatės blizgančiomis skelto smaragdo akimis. Trečiojoje dėžutėje buvo auksinė antkaklė su viduryje kabančiu amuletu. Papuošalų žvilgesys atmintyje žadino įkaitusios ir dulkėtos senovės Egipto žemės atbalsius.

Pasiruošusi Marija Sesilė priėjo prie lango. Apačioje lyg atviruke driekėsi Šartro miesto gatvės: kasdienių reikmenų krautuvės, miestiečių automobiliai ir užeigos didžiosios gotikinės katedros paunksnėje. Netrukus iš šių namų pasirodys vyrai ir moterys, kuriems likimas šiąnakt lėmė dalyvauti apeigose.

Žvelgdama į pažįstamą temstančio dangaus horizonto liniją, ji užsimerkė. Ji jau nebematė bažnyčios smailių ir kolonadų. Vaizduotės akimis regėjo visą pasaulį, kuris plytėjo išskleistas prieš ją lyg dar neliestas žemėlapis.

Dabar jau pasiekiamas ranka. 15 SKYRIUS

Fua

Alisa krūptelėjusi pabudo pažadinta įkyraus skambučio.

Kur, po galais, aš esu? Smėlio spalvos telefonas ant lentynėlės virš lovos vėl suskambo.

Žinoma. Viešbučio kambarys Fua. Ji grįžo iš perkasos, susidėjo daiktus ir nuėjo į dušą. Paskutinis prisiminimas — ji prigulė ant lovos pailsėti kelias minutes.

Alisa, dar apsnūdusi, stengėsi sugraibyti ragelį.

— O ui. Alio?

Viešbučio savininkas ponas Ano kalbėjo su ryškiu vietinės tarmės akcentu, trumpindamas balsius ir mykdamas priebalsius per nosį. Alisai buvo sunku suprasti jį netgi kalbantis akis į akį. Tačiau telefonu, nematant jo iškalbingų antakių ir rankų gestų, tai buvo visiškai neįmanoma. Jo kalbėsena buvo panaši į animacinio filmo herojaus.

— Plus lentements, s’il vous plait26, — tarė ji, norėdama jį pristabdyti. — Kalbate per greitai. Nesuprantu jūsų.

Stojo tyla. Alisa girdėjo atokiau paskubomis besišnabždančius balsus. Tada ragelį paėmė ponia Ano ir paaiškino, kad kažkas Alisos laukiąs prie registratūros.

— Moteris? — paklausė ji viltingai.

Alisa paliko Šeilai raštelį kasinėjimų stovyklos namelyje, taip pat porą balso pašto pranešimų, tačiau kol kas — jokio atsako.

— Ne, vyras, — atsakė ponia Ano.

— Gerai, — atsiduso ji nusivylusi. — Būsiu po poros minučių.

Šukomis ji perbraukė vis dar drėgnus plaukus, užsitraukė marškinėlius ir užsisegė sijoną, įsispyrė į basutes ir leidosi laiptais žemyn, mėgindama atspėti, kas atėjo.

Visa archeologų brigada buvo apsistojusi mažame kalnų viešbutėlyje netoli kasinėjimų vietos. Bet kokiu atveju ji jau buvo atsisveikinusi su visais, kas norėjo klausytis jos atsisveikinimų. Daugiau niekas nežinojo, kad ji čia. Kadangi ji išsiskyrė su Oliveriu, niekas ir nebūtų galėjęs pasakyti.

Prie registratūros buvo visiškai tuščia. Ji įsistebeilijo į prieblandą, tikėdamasi išvysti ponią Ano, sėdinčią prie aukšto medinio stalo, tačiau ten nieko nebuvo. Alisa žvilgtelėjo į laukiamąjį už kampo. Seni pinti krėslai, apdulkėję iš apačios, buvo tušti, kaip ir dvi didelės odinės sofos, stovinčios statmenai į židinį, puoštos pakinktų elementais ir išmargintos dėkingų svečių atsiliepimais. Nejudėdamas stovėjo pasviręs sukamasis atvirukų stovas, jame buvo galima išvysti visas įžymybes, kuriomis garsėjo Fua ir Arježas.

Alisa grįžo prie registratūros stalo ir paskambino skambučiu. Pasigirdo tarpduryje sunertų karoliukų barškėjimas ir iš privačių šeimos apartamentų pasirodė ponas Ano.

— Kažkas manęs laukia?

— Štai, — atsakė jis, persisverdamas per stalą ir norėdamas kažką parodyti.

Alisa papurtė galvą.

— Vyras.

Jis apėjo aplinkui norėdamas pasižiūrėti. Radęs fojė tuščią, jis nustebęs gūžtelėjo pečiais.

— Dehors? Gal lauke? — Jis gestais pamėgdžiojo rūkantį žmogų.

Viešbutis buvo mažame skersgatvyje, jungiančiame administracinių pastatų ir greitojo maisto užeigų pilną pagrindinę gatvę, kurioje taip pat buvo neįprastas ketvirtojo dešimtmečio art deco stiliaus pašto pastatas, ir vaizdingą viduramžių Fua centrą su daugybe kavinių ir senienų krautuvių.

Alisa pažiūrėjo į kairę, tada į dešinę, tačiau neišvydo, kad jos kas nors lauktų. Šiuo paros metu visos parduotuvės dar uždarytos, tad gatvė buvo tuščia.

Sutrikusi ji buvo beapsisukanti grįžti atgal, kai iš tarpdurio išniro vyras: vos įžengęs į trečiąją dešimtį, dėvintis šiek tiek per didelį šviesų vasarinį kostiumą. Jo juodi, standūs plaukai buvo tvarkingai trumpai pakirpti, akis slėpė tamsūs akiniai. Rankoje jis laikė cigaretę.

— Daktarė Taner?

— Oui, — atsakė ji atsargiai. — Jūs manęs ieškote?

Jis panaršė viršutinėje kišenėje.

— Čia jums, imkite, — tarė jis, brukdamas jai voką. Jis nervingai žvalgėsi aplinkui, aiškiai nerimaudamas, kad kas nors gali juos pamatyti. Staiga Alisa pažino, kad tai yra inspektorių Nubelį lydėjęs jaunasis uniformuotas pareigūnas.

— Ar tik nebuvome anksčiau susitikę Sularako kalne?

Jis prabilo angliškai.

— Prašom, — pakartojo nekantriai. — Paimkite.

— Buvote su inspektoriumi Nubeliu, — nenusileido ji.

Jo kakta buvo išrasojusi mažais prakaito lašeliais. Netikėtai jis sugriebė Alisą už rankos ir įspraudė į delną voką.

— Ei! — užprotestavo ji. — Ką tai reiškia?

Tačiau jis jau buvo dingęs viename iš daugelio pilies link vedančių skersgatvių.

Akimirką Alisa spoksojo į gatvės tuštumą, tarsi norėtų vytis. Tačiau netrukus ji apsigalvojo. Iš tiesų jis išgąsdino ją. Ji pažvelgė į laišką savo rankoje, lyg tai būtų tuojau sprogsianti bomba, ir giliai įkvėpusi įkišo pirštą po atvartu. Voke buvo vienintelis pigaus rašomojo popieriaus lapas, kuriame vaikiška rašysena didžiosiomis raidėmis buvo užrašyta APPELEZ27. Žemiau buvo nurodytas telefono numeris: 02 68 72 31 26.

Alisa krūptelėjo. Telefonas ne vietinis. Arježo kodas 05.

Alisa apvertė lapą, norėdama pažiūrėti, ar nieko nėra kitoje pusėje, tačiau ten buvo tuščia. Ji jau norėjo mesti raštelį į šiukšlinę, tačiau susimąstė. Geriau kol kas pasilaikysiu. Įsidėjusi raštelį į kišenę, ji numetė voką ant ledų pakuočių krūvos šiukšlinėje ir grįžo į viešbutį jausdamasi įtraukta į kažkokią paslaptį.

Alisa nepastebėjo vyro, kuris pasirodė iš priešais esančios kavinės tarpdurio. Kai vyriškis sužvejojo šiukšlinėje jos išmestą voką, ji jau buvo savo kambaryje.

*

Ivo Bjo gyslomis pulsavo adrenalinas. Galiausiai jis liovėsi bėgęs, sustojo, pasilenkė atsirėmęs rankomis į kelius ir pamėgino atgauti kvapą.

Aukštai virš jo stūksojo Fua pilies, globusios miestą jau daugiau kaip tūkstantį metų, bokštai. Fua pilis buvo krašto nepriklausomybės simbolis, vienintelis didesnis įtvirtinimas, neužimtas per kryžiaus žygį prieš Langedoką. Ji tapo katarų ir laisvės kovotojų iš visų miestelių ir lygumų prieglobsčiu.

Bjo žinojo, kad yra sekamas. Jie — kad ir kas tai būtų — nė nemėgino slėptis. Ranka jis nejučiomis apčiuopė ginklą po švarko skvernu. Jis bent jau atliko tai, ko jo prašė Šeila. Dabar, jeigu jam pavyktų pereiti sieną į Andorą prieš jiems aptinkant, kad jis dingo, viskas dar gali būti gerai. Bjo suprato, kad jau per vėlu išvengti įvykių, kuriuos jis pats paskatino. Jis atliko viską, ko buvo prašomas, tačiau ji ir vėl sugrįždavo. Kad ir ką jis darytų, buvo vis negana.

Paketas išsiųstas su paskutiniu paštu senelei. Ji žinos, kaip elgtis. Jis neišmanė, ką dar galėtų padaryti.

Bjo žvilgtelėjo į vieną ir į kitą gatvės puses. Tuščia.

Jis žengė į gatvę ir leidosi namo aplinkkeliais, rinkdamasis neįprastą maršrutą, numatydamas galimą pasalą. Grįždamas iš šios pusės, jis galės išvysti juos pirma, negu pats bus pastebėtas.

Eidamas per dengtą turgavietę, jis pastebėjo sidabro spalvos mersedesą ties Šv. Voluzjeno aikšte, tačiau neatkreipė į jį dėmesio. Jis neišgirdo tyliai kosint užvedamo variklio, jungiamos pavaros bei tylaus viduramžių miesto grindiniu riedančių padangų šiugždesio.

Bjo nužengus nuo šaligatvio ir rengiantis pereiti gatvę, automobilis veržliai šovė į priekį, lyg lėktuvas pakilimo taku. Jis dar spėjo atsigręžti — veide sustingo išgąstis. Pasigirdo duslus smūgis ir jo kojos pakilo į orą. Staiga svorio netekęs kūnas trenkėsi į priekinį langą ir virto per jį. Bjo akimirką atrodė sklendžiąs ore, tada rėžėsi į vieną iš ketaus statramsčių, laikančių šlaitinį dengtos turgavietės stogą.

Atsitrenkęs jis akimirką kabojo ore, lyg vaikas centrifugos atrakcione turgaus aikštėje, kol jį pasiglemžė žemės trauka ir jis tėškėsi žemyn, palikdamas raudoną kraujo pėdsaką ant juodos metalinės kolonos.

Mersedesas nė nestabtelėjo.

Išgirdęs smūgį, iš vietinių užeigų į gatvę pabiro žmonės. Į aikštę žvelgiančiuose languose pasirodė namų šeimininkių veidai. „Cafe PMU“ savininkas, vos žvilgtelėjęs, nuskubėjo į tarnybines patalpas kviesti policijos. Viena moteris pradėjo klykti, tačiau buvo greitai nuraminta, aplink kūną netrukus susibūrė minia.

*

Iš pradžių Alisa nekreipė dėmesio į šį triukšmą, tačiau priartėjus sirenų kauksmui, ji, kaip ir visi, priėjo prie lango pasižiūrėti.

Tavęs tai neliečia.

Nebuvo jokio reikalo kištis, tačiau Alisa, pati nesuvokdama, kodėl taip elgiasi, leidosi iš kambario ir pasuko prie aikštės.

Policijos automobilis tyliai mirksinčiais žibintais blokavo iš aikštės kampo vedančią mažą gatvelę. Kitoje pusėje, ties kažkuo, gulinčiu ant žemės, buvo pusračiu susibūrę žmonės.

— Niekur negali būti saugus, — dūsavo savo vyrui amerikietė moteris, — netgi Europoje.

Alisai artėjant, stiprėjo bloga nuojauta. Mintis apie tai, ką ji netrukus gali išvysti, buvo nepakeliama, tačiau ji neįstengė jos nuginti. Iš kito skersgatvio pasirodė dar vienas policijos automobilis ir sucypęs ratais sustojo ties pirmuoju. Susirinkusieji atsigręžė praretindami kojų, rankų ir kūnų tankmę tiek, kad Alisa galėjo pamatyti gulintįjį ant žemės. Šviesus kostiumas, juodi plaukai, saulės akiniai paauksuotais rėmeliais ir rudais stiklais, nukritę greta.

Negali būti, kad tai jis.

Alisa brovėsi arčiau, stumdama žmones sau iš kelio, kol atsidūrė priešakyje. Vaikis sustingęs gulėjo ant žemės. Jos ranka nejučiomis siektelėjo raštelio kišenėje. Tai ne sutapimas.

Alisa, priblokšta reginio, nušlitiniavo atgal. Trinktelėjo automobilio durelės. Ji krūptelėjo ir atsigręžusi išvydo inspektorių Nubelį, besiritantį iš vairuotojo sėdynės. Tik jam nesirodyk. Ji instinktyviai leidosi per aikštę nudelbusi galvą, kuo toliau nuo Nubelio.

Vos tik pasukusi už kampo, ji ėmė bėgti.

*

— S’il vous plait28, — šaukė Nubelis, skindamasis kelią pro stebėtojus. — Police. S’il vous plait.

Ivas Bjo gulėjo kniūbsčias ant negailestingos žemės į šonus statmenai atmestomis rankomis. Viena koja buvo dvilinkai pariesta po juo, aišku, lūžusi. Pro kelnes matėsi išsikišęs baltas blauzdikaulis. Kita koja gulėjo nenatūraliai lygiai, išsukta į šoną. Vienas iš jo įsispiriamų odinių batų buvo nusimovęs.

Nubelis nerangiai pritūpė ir pamėgino apčiuopti pulsą. Dar buvo girdėti trumpi paviršiniai kvėptelėjimai, tačiau jo oda buvo šalta, akys užmerktos. Nubelis iš tolo išgirdo aidint atskubantį greitosios pagalbos automobilį.

— S’il vous plait, — vėl riktelėjo jis atsistodamas. — Poussez vous, atsitraukite.

Atvyko dar du policijos automobiliai. Per radiją pasklidus žiniai, kad partrenktas pareigūnas, policininkų susirinko daugiau negu paprastų smalsuolių. Jie netrukus atitvėrė gatvę ir atskyrė liudytojus nuo žioplinėjančiųjų. Nors jie dirbo efektyviai ir metodiškai, jų veiduose matėsi įtampa.

— Inspektoriau, tai buvo ne avarija, — tarė moteris amerikietė. — Mašina pasuko tiesiai į jį, lėkė labai greitai. Jis neturėjo jokio šanso.

Nubelis atidžiai nužvelgė ją.

— Ponia, jūs matėte įvykį?

— Žinoma, mačiau.

— Ar matėte, koks tai buvo automobilis? Kokia markė?

Ji papurtė galvą.

— Sidabro spalvos, tik tiek tegalėčiau pasakyti, — ji atsigręžė į savo vyrą.

— Mersedesas, — netrukus patikslino jis. — Nespėjau gerai įsižiūrėti, atsigręžiau tik išgirdęs triukšmą.

— Numeriai?

— Regis, paskutinis skaičius buvo vienuolika. Viskas atsitiko taip greitai.

— Gatvė buvo visiškai tuščia, — pakartojo žmona, tarsi būgštaudama, kad jos žodžiai nebus vertinami rimtai.

— Ar matėte, kiek žmonių buvo automobilyje?

— Tikrai buvo vienas priekyje. Negalėčiau pasakyti, ar dar buvo kas gale.

Nubelis perdavė liudytoją kitam pareigūnui, kad užrašytų duomenis ir nužingsniavo prie greitosios pagalbos automobilio, kur Bjo jau buvo perkeltas ant neštuvų. Jo kaklą ir galvą laikė įtvaras, iš po žaizdos tvarsčio be pertrūkio plūdo kraujas, raudonai nudažydamas jo marškinius.

Jo oda buvo nenatūraliai blyški, tarsi vaškas. Burnos kampelyje buvo įdėtas vamzdelis, prie rankos pritvirtinta kilnojama lašinė.

— Ar išgyvens?

Felčeris nutaisė grimasą.

— Jūsų vietoje, — tarė jis užtrenkdamas duris, — jau skambinčiau giminaičiams.

Nubelis padaužė į nuvažiuojančio greitosios automobilio šoną ir, įsitikinęs, kad jo vyrai dirba reikiamą darbą, nužingsniavo prie savo mašinos, tyliai keiksnodamas save. Jis sunkiai atsisėdo į priekinę sėdynę, jausdamas penkiasdešimties metų svorį, prisimindamas visus netinkamus sprendimus, kuriuos šiandien padarė ir kurie atvedė į šią situaciją. Jis įkišo pirštą už apykaklės ir atlaisvino kaklaraištį.

Jis suvokė, kad turėjo anksčiau pasikalbėti su bernioku. Nuo pat atvykimo į Sularako kalną Bjo buvo lyg nesavas. Paprastai jis būdavo entuziastingas, pirmasis pasiruošęs padėti, tačiau šiandien jis vaikščiojo sudirgęs, o vėliau pranyko visam pusdieniui.

Nubelis nervingai barbeno pirštais į vairą. Oti tvirtino, kad Bjo jam nieko nesakė apie žiedą. Tačiau ar jis galėtų meluoti dėl tokio menkniekio?

Pagalvojus apie Polį Oti, Nubeliui sudiegė pilvą. Jis įsimetė į burną mėtinį saldainį, norėdamas numaldyti dieglį. Dar viena klaida. Nereikėjo leisti Oti prie daktarės Taner, nors galvodamas apie tai Nubelis negalėjo sumąstyti, kaip būtų buvę galima užkirsti jam kelią. Vos tik buvo perduota žinia apie Sularake rastus griaučius, atėjo įsakymas leisti Polį Oti į perkasą. Įsakymą lydėjo derama parama. Nubelis kol kas dar negalėjo išsiaiškinti, kaip Oti pavyko taip greitai sužinoti apie radinius ir, maža to, prasiskinti kelią į perkasą.

Nubelis anksčiau nebuvo sutikęs Oti asmeniškai, tačiau jis žinojo jo reputaciją. Daugelis policijos pareigūnų buvo girdėję apie jį. Oti buvo advokatas, žinomas dėl savo tvirtų religinių pažiūrų. Sklido gandai, kad jis kišenėje laikąs pusę kriminalinės policijos ir Pietų Prancūzijos žandarmerijos. Štai, pavyzdžiui, Nubelio bendradarbis buvo paprašytas duoti parodymus byloje, kurioje Oti atstovavo gynybai. Du radikalios dešiniųjų grupuotės nariai buvo kaltinami alžyriečio taksi vairuotojo nužudymu Karkasonėje. Buvo kalbama apie grasinimus. Galiausiai abu ginamieji buvo išteisinti, keletas policijos pareigūnų turėjo atsistatydinti.

Nubelis pažvelgė į Bjo akinius, kuriuos pakėlė nuo žemės. Jau anksčiau Nubelis jautėsi prislėgtas, tačiau dabar situacija jį žavėjo dar mažiau.

Sutraškėjusi prabudo radijo stotelė, išspjaudama Nubeliui reikalingas žinias apie Bjo artimuosius. Jis dar akimirką pasėdėjo norėdamas susikaupti ir pradėjo skambinti. 16 SKYRIUS

Kai Alisa pasiekė Tulūzos priemiesčius, jau buvo vienuolikta valanda. Ji jautėsi pernelyg pavargusi, kad važiuotų dar į Karkasonę, tad nusprendė sukti į miesto centrą ir susirasti vietą nakvynei.

Kelionė prabėgo lyg akimirka. Galvoje grūdosi griaučių, šalia jų gulinčio durklo, negyvoje prieblandoje išnyrančio blyškaus veido, priešais Fua bažnyčią partrenkto vyro vaizdiniai. Ar jis miręs?

Ir labirintas. Kiekvieną sykį ji galiausiai grįždavo prie labirinto. Alisa kartojo sau, kad elgiasi paranojiškai, tačiau nieko negalėjo padaryti. Tu tiesiog netinkamu metu atsiradai netinkamoje vietoje. Tačiau kiek kartų Alisa tai bekartotų, ji vis tiek tuo netikėjo.

Ji nusispyrė batus ir su visais drabužiais išsitiesė ant lovos. Kambaryje viskas buvo pigu. Beveidis plastikas ir kartono plokštės, pilkos plytelės ir medžio imitacija. Patalynė buvo pernelyg išbalinta ir šiugždėjo tarsi popierius.

Ji išsitraukė iš kuprinės „Bushmills“ viskio butelį. Likučio dar per du pirštus. Staiga ji pajuto kamuolį galugerklyje. Ji saugojo šiuos paskutinius porą colių pabaigtuvių vakarui stovykloje. Pabandė dar kartą ir dar, tačiau Šeilos telefone buvo įjungtas balso paštas. Stengdamasi nugalėti susierzinimą, ji paliko dar vieną žinutę. Ji norėjo, kad Šeila liautųsi žaisti.

Alisa užgėrė viskiu porą nuskausminamųjų piliulių ir užgesinusi šviesą atsigulė miegoti. Ji buvo visiškai išsekusi, tačiau niekaip negalėjo patogiai įsitaisyti. Galva tvinkčiojo, sutinęs riešas kaito, žaizda rankoje pragariškai gėlė. Blogiau nebūna.

Kambaryje buvo karšta ir tvanku. Alisa prasivartė lovoje, kol laikrodis išmušė vidurnaktį, vėliau — pirmą nakties. Tada ji atsikėlė atidaryti lango ir įleisti gaivaus oro, tačiau tai nepadėjo. Jos mintys niekaip nenorėjo nurimti. Ji mėgino galvoti apie pajūrio smėlį ir skaidrų žydrą vandenį, Karibų paplūdimius ir Havajų saulėlydžius, tačiau mintyse vis iškildavo pilki akmenys ir žvarbus Viduržemio jūros kalnynų oras.

Ji bijojo užmigti. Jeigu vėl tas sapnas?

Valandos slinko lėtai. Išdžiūvo burna, nuo viskio trankėsi širdis. Tik tada, kai blyški aušra jau skverbėsi pro sutrintų užuolaidų kraštelius, jos sąmonė pasidavė.

*

Šį kartą kitas sapnas.

Ji joja bėru žirgu per sniegą. Jo žieminis plaukas vešlus ir žvilga, į baltus karčius ir uodegą įpinti raudoni kaspinai. Ji apsivilkusi medžiokliniais rūbais, apsisiautusi savo geriausią apsiaustą su voverių kailio apvadais ir gobtuvu, užsimovusi ilgas odines pirštines, apkraštuotas kiaunės kailiu ir siekiančias net iki alkūnių.

Greta jos joja vyras — gerokai didesniu ir kresnesniu širmu žirgu juodais karčiais ir uodega. Jis kartkarčiais vis trūkteli vadžias tramdydamas gyvulį. Rudi vyro plaukai nevyriškai ilgi ir siekia pečius. Jam jojant, už nugaros plaikstosi mėlyno aksomo apsiaustas. Alisa pastebi, kad jis prie diržo turi durklą. Ant jo kaklo kabo sidabrinė grandinėlė su žalios spalvos akmeniu, kuris daužosi į krūtinę jojimo ritmu.

Jis vis atsigręžia į ją pasižiūrėti pasididžiavimo kupinu šeimininkišku žvilgsniu. Juos sieja tvirtas intymus ryšys.

Alisa per miegus nusišypsojo ir apsivertė ant kito šono.

Tolėliau skardena trimitas, veriantis vaiskų gruodžio orą, skelbiantis, kad skalikai aptiko vilko pėdsakus. Ji žino, kad gruodis — ypatingas mėnuo. Ji jaučiasi esanti laiminga.

Staiga šviesa pasikeičia.

Ji viena miške, kurio nepažįsta. Aukšti tankiai augantys medžiai plikomis, juodomis, išsirangiusiomis lyg negyvėlio pirštai šakomis sniego baltumo dangaus fone. Kažkur už nugaros, dar nematomi, tačiau grėsmingi, vejasi šunys, nujaučiantys kraują.

Dabar ji jau ne medžiotojas, bet grobis.

Miškas skamba tūkstančių kanopų griausmu — vis arčiau ir arčiau. Ji jau girdi medžiotojų erzelį. Jie šūkčioja tarpusavyje nesuprantama kalba, tačiau ji žino, kad persekioja ją.

Žirgas suklumpa. Alisa išlekia iš balno į priekį ir krinta ant kietos įšalusios žemės. Ji išgirsta lūžtančio peties trakštelėjimą ir pajunta veriantį skausmą. Apimta siaubo, ji pažvelgia į sušalusią sausą medžio šaką, aštrią lyg strėlės smaigalys, kuri perplėšė rankovę ir įsmigo į ranką.

Apimta nevilties Alisa, merkdamasi nuo nepakeliamo skausmo, sustingusiais pirštais traukia atplaišą lauk. Vos tik ištraukus šaką, pliūpteli kraujas, tačiau Alisa neketina pasiduoti.

Stabdydama kraujavimą apsiausto skvernu, Alisa pakyla ant kojų ir žengia per plikas šakas ir suragėjusią miško paklotę. Po kojomis traška šakelės, ledinis oras gnaibo skruostus, akys plūsta ašaromis.

Dabar ausyse skamba gerokai garsiau, skambesys vis stiprėja. Ji jaučiasi svaigstanti, tampanti lengva tarsi vaiduoklis.

Staiga miškas dingsta ir Alisa išvysta stovinti ant uolos krašto. Eiti nebėra kur. Ties jos kojomis status skardis, o apačioje — miškinga bedugnė. Priešais ją kalnai snieguotomis viršūnėmis, besidriekiantys į tolį, kiek akys užmato. Kalnai taip arti, kad, atrodo, ji galėtų paliesti juos ištiesusi ranką.

Alisa sunkiai sujudėjo per miegą.

Maldauju, leiskite man prabusti.

Ji stengėsi nubusti, tačiau bergždžiai. Sapnas pernelyg tvirtai ją supančiojo.

Iš medžių tankmės už nugaros lodami ir urgzdami iššoka šunys. Taukši šunų nasrai, oras prisipildo garų nuo jų kvėpavimo, nuo šiepiamų dantų tykšta kraujo ir seilių purslai. Besitelkiančioje prieblandoje ryškiai žvilga medžiotojų iečių antgaliai. Jų akys dega neapykanta ir jauduliu. Ji girdi juos šnabždantis, šaipantis iš jos ir bauginant ją.

— Heretique, heretique.

Sprendimas padaromas akimirksniu. Jeigu atėjo laikas mirti, ji nemirs nuo tokių žmonių rankos. Alisa iškelia rankas ir šoka, atsiduodama erdvei.

Pasaulis akimirksniu nuščiūva.

Laikas tampa neapčiuopiamas. Ji krinta švelniai, pamažu, aplink ją plaikstosi jos žalio rūbo skvernai. Staiga ji pajunta, kad ant nugaros jai kažkas prisegta. Tai žvaigždės formos medžiagos skiautė. Ne, kryžiaus formos. Geltonas kryžius. Rouelle. Nepažįstamam žodžiui sklandant jos mintyse, kryžius atsilaisvino ir nuskriejo šalin, lyg rudeninis medžio lapas.

Žemė nebeartėjo. Alisa jau nebijojo. Sapno vaizdiniams pradedant aižėti ir žirti, ji pasąmoningai suvokė tai, ko negalėjo suprasti sąmonė. Krito ne ji, Alisa, o kitas žmogus.

Tai buvo ne sapnas, tai buvo atsiminimas. Prieš daug daug laiko nugyvento gyvenimo fragmentas. 17 SKYRIUS

Karkasona

1209 M. LIEPA

Alaisai sujudėjus, sutraškėjo šakelės ir lapai.

Nosyje ir burnoje buvo pilna tiršto samanų, kerpių ir žemės aromato. Kažkas pervėrė ranką — mažytis dūris, iš karto pradėjęs gelti. Uodas arba skruzdė. Alaisa jautė į kraują besisunkiančius nuodus. Susikaupusi judesiui, ji nubraukė vabzdį šalin. Nuo pastangų ją supykino.

Kur aš?

Atsakymas — tarsi aidas. Defora. Lauke.

Ji gulėjo veidu į žemę. Jos oda buvo drėgna, šiek tiek sustirusi nuo rasos. Aušta ar temsta? Šlapi drabužiai susiviję aplink kūną. Alaisa pamažu, stengdamasi išlaikyti pusiausvyrą, atsisėdo ir atsirėmė į beržo kamieną, kad pasijustų tvirčiau.

Doqament. Atsargiai, pamažu.

Pro medžius šlaito viršuje ji išvydo boluojant dangų, raustantį ties horizontu. Plokšti debesys sklendė tarsi laivai. Ji galėjo įžiūrėti juodus svyruoklinių gluosnių kontūrus. Už jų augo kriaušės ir vyšnios — vaismedžiai šiuo vėlyvu metų laiku stovėjo dulsvi, lyg kas būtų nuplovęs visas spalvas.

Aišku, aušra. Alaisa pamėgino sutelkti dėmesį į aplinką. Nors saulės dar nesimatė, aplink buvo labai vaisku, net akino. Netoliese seklaus vandens tėkmė tingiai ritosi akmenimis. Tolėliau pasigirdo didžiojo apuoko, grįžtančio iš naktinės medžioklės, kveksėjimas.

Alaisa pažvelgė į savo rankas, nusėtas mažučiais, raudonais įgėlimais. Ji atidžiai apžiūrėjo įpjovimus ir įbrėžimus ant kojų. Sudžiūvęs kraujas juosė ne tik vabzdžių įgėlimus, bet ir riešus. Ji pakėlė rankas ir apžiūrėjo jas iš arčiau. Krumpliai buvo nubrozdinti ir skaudėjo. Tarp pirštų — raudonai rudi dryžiai.

Prisiminimas. Ją tempia, rankos velkasi žeme.

Ne, dar anksčiau.

Einu per kiemą. Šviesos viršutiniuose languose.

Nuo išgąsčio sudiegė sprandą. Žingsniai tamsoje. Sudiržusi ranka užgniaužia burną, smūgis.

Perilhos. Pavojus.

Ji palietė ranka galvą ir staiga atitraukė ją, apčiuopusi už ausies lipnų plaukų ir kraujo gniužulą. Ji užsimerkė, stengdamasi atmintyje išvilkti į dienos šviesą prisiminimą apie jos kūnu tarsi žiurkės ropojančias rankas. Du vyrai. Prasčiokiškas kvapas — arkliai, gėralas, kraikas.

Ar jie rado diską?

Alaisa įsiręžė stotis. Ji privalėjo papasakoti tėvui apie tai, kas nutiko. Jis rengėsi vykti į Monpeljė — tiek ji tepajėgė atsiminti. Reikia spėti prieš tai su juo pasikalbėti. Ji pamėgino atsistoti, tačiau kojos nelaikė. Galva vėl pradėjo suktis, ji jautė prasmenganti snaudulyje lyg besvorė. Ji mėgino priešintis ir išlaikyti sąmonę, tačiau bergždžiai. Praeitis, dabartis ir ateitis susiliejo beribiame laike, plačiai nusidriekusiame priešais ją. Spalvos, garsas ir šviesa tapo bereikšmiai. 18 SKYRIUS

Metęs per petį paskutinį nerimastingą žvilgsnį, Bertranas Peletjė išjojo pro rytinius vartus greta vikonto Trenkavelio. Jis negalėjo suprasti, kodėl Alaisa neatėjo jų išlydėti.

Peletjė jojo tylėdamas, paskendęs savo mintyse, menkai tegirdėdamas padrikus pašnekesius aplinkui. Peletjė graužė nerimas: ji neatėjo į Garbės kiemą jų išlydėti ir palinkėti geros kloties. Jis buvo nustebintas ir — jeigu tik būtų leidęs sau tai pripažinti — nusivylęs. Jis gailėjosi nepasiuntęs Fransua jos pažadinti.

Nors buvo dar tik ankstus rytas, gatvių pakraščiais išsirikiavo mojantys ir sveikinantys žmonės. Parinkti patys geriausi arkliai, kurių ištverme ir atsparumu buvo galima pasikliauti, tai tvirčiausi žirgai ir kumelės iš Komtalio pilies arklidžių, eiklūs ir ištvermingi. Reimonas Rožė Trenkavelis jojo savo mylimiausiu bėru eržilu, kurį sau ruošė dar nuo kumeliuko amžiaus. Žirgo plaukas buvo žieminio lapės kailio spalvos, kaktoje — ryški balta žvaigždė, savo forma, kaip buvo kalbama, tiksliai atkartojanti Trenkavelių valdas.

Trenkavelių ženklais buvo papuošti visi skydai. Kiekvienoje vėliavoje ir kiekvieno raitelio liemenėje, dėvimoje ant kelioninių šarvų, buvo išsiuvinėtas Trenkavelių kryžius. Kylanti saulė apšvietė žvilgančius šalmus, kardus ir kamanas. Netgi nešulinių arklių balnakrepšiai buvo taip nušveisti, kad arklininkai galėjo išvysti odoje savo atvaizdą.

Svarstymai, kokio dydžio turėtų būti palydos būrys, šiek tiek užtruko. Pernelyg maža palyda parodytų Trenkavelį esant bevertį sąjungininką, padarytų menką įspūdį, be to, keliautojai taptų lengvu grobiu kelyje, o pernelyg didelė palyda atrodytų lyg grasinimas karu.

Galiausiai buvo nuspręsta, kad vyks šešiolika ševaljė, taip pat ir Gijomas Diuma, nors Peletjė prieštaravo. Drauge su ginklanešiais, saujele tarnų ir bažnytininkų, Žeanu Kongo ir kalviu, kuris turėjo kelyje taisyti arklių pakaustus, susidarė apie trisdešimties žmonių būrys.

Jie vyko į Monpeljė, pagrindinį Nimo vikonto žemių miestą, Reimono Rožė žmonos, ponios Agnesos, gimtinę. Kaip ir Trenkavelis, Nimas buvo Aragono karaliaus Pedro II vasalas. Nors Monpeljė buvo katalikiškas miestas ir karalius Pedras garsėjo kaip uolus ir negailestingas atskalūnų persekiotojas, vis dėlto buvo galima tikėtis saugios kelionės.

Jojimui iš Karkasonės buvo skirtos trys dienos. Visi spėliojo, kas pirmas atvyksiąs į miestą — Trenkavelis ar Tulūzos grafas.

*

Pirmiausia raiteliai jojo į rytus, palei Odo upę, kylančios saulės link. Ties Trebu jie pasuko į šiaurės vakarus, į Minervua žemes, palei senąjį romėnų kelią, vingiuojantį per Redortą, pro įtvirtintą Azijaus miestą ant kalvos, ir toliau į Olonzaką.

Geriausias žemes užėmė canabieres, kanapių laukai, besidriekiantys ligi pat horizonto. Dešinėje augo vynuogės, vienos apgenėtos, kitos — pakelėje prie vešlios gyvatvorės — laukinės ir neprižiūrimos. Kairėje tyvuliavo smaragdiškai žalia bręstančių miežių jūra, tapsianti auksinė atėjus derliaus metui. Valstiečiai plačiakraštėmis šiaudinėmis skrybėlėmis, slepiančiomis veidus, jau buvo laukuose ir plušėjo baigdami doroti kviečių derlių. Plieninių jų dalgių išlinkiuose retkarčiais sužybsėdavo tekančios saulės spinduliai.

Atokiau nuo upės kranto stūksojo pavieniais ąžuolais ir karklynais apkraštuoti tankūs ir tylūs miškai, kuriuos tegalėtų apžvelgti aukštai pakilęs erelis. Miškuose buvo apstu elnių, lūšių ir lokių, žiemą buvo gausu vilkų ir lapių. Aukštai virš žemumos tankmių ir jaunuolynų stūksojo tamsios Juodųjų kalnų girios — meškų viešpatija.

Kupinas jaunatviško įkarščio ir gyvybingumo vikontas Trenkavelis buvo nusiteikęs pakiliai, keitėsi su palyda sąmojingais anekdotais, dėmesingai klausėsi pasakojimų apie būtuosius laikus. Jis ginčijosi su vyrais apie tai, kokie medžiokliniai šunys geriausi — skalikai ar mastifai, kiek šiomis dienomis kainuotų gauti gerą veislinę kalę, liežuvavo apie statymus lošiant smiginį ar kauliukais.

Niekas nekalbėjo apie išvykos tikslą ir apie tai, kas atsitiktų, jeigu vikonto dėdė juos atstumtų.

Kimus šūksnis, pasigirdęs voros gale, atkreipė Peletjė dėmesį. Jis žvilgtelėjo per petį. Gijomas Diuma jojo greta kitų dviejų ševaljė, Alzu de Preksano ir Tjeri Kasano, taip pat ugdytų Karkasonėje ir įšventintų į riterius tą pačią Didžiąją savaitę.

Nepakantų vyresnio vyro priekabumą Gijomas pasitiko pakeldamas galvą ir įžūliai į jį įsistebeilydamas. Akimirką jie tarsi sustingo surėmę žvilgsnius. Tada jaunesnysis pamažu nulenkė galvą, nenoromis nusileisdamas, ir nusisuko. Peletjė pajuto kunkuliuojant kraują — blogiausia, kad jis žinojo nieko negalįs padaryti.

*

Valandų valandas jie jojo lyguma. Pašnekesiai tai pritildavo, tai vėl įsiaudrindavo, išvykimo iš pilies jaudulį pamažu blankino būgštavimas dėl ateities.

Saulė artėjo prie aukščiausio taško danguje. Labiausiai kentė bažnytininkai po savo juodais vilnoniais abitais. Vyskupo kakta liejosi prakaito upeliai, paburkusį Žeano Kongo veidą išpylė violetinės dėmės, jis atgrasiai išraudo lyg rusmenė. Parudusioje žolėje čirpė ir dūzgė bitės, žiogai ir cikados. Raitelių rankas ir plaštakas gėlė uodai, žirgus kankino musės, kurias šie įnirtingai baidė purtydami karčius ir mosuodami uodegomis.

Tik saulei pasiekus zenitą, vikontas Trenkavelis nuvedė būrį į šalikelę atsipūsti. Keliautojai apsistojo laukymėje prie tykaus upelio, įsitikinę poilsiavietės saugumu. Ginklanešiai nubalnojo arklius ir vėsino juos vandenyje išmirkyta gluosnių lapija. Žaizdas ir įkandimus gydė rūgštynių lapais ir garstyčių kompresais.

Riteriai, nusimovę kelioninius batus ir nusiėmę šarvus, prausėsi prakaituotas ir dulkinas rankas bei kaklus. Į artimiausią ūkį pasiųstas tarnų būrelis netrukus grįžo nešinas duona ir dešromis, baltu ožkos sūriu, alyvuogėmis ir stipriu vietos vynu.

Pasklidus žiniai apie tai, kad netoliese apsistojęs vikontas Trenkavelis, nenutrūkstamu srautu ėmė plūsti žmonės: ūkininkai ir valstiečiai, senoliai ir jaunos moterys, audėjai ir aludariai. Visi norėjo pabūti kuklioje stovykloje medžių paunksnėje ir pasiūlyti dovanas savo valdovui: krepšius vyšnių ir ką tik surinktų slyvų, žąsį, druskos ir žuvies.

Peletjė nerimo. Laikas buvo brangus ir jie negalėjo delsti. Kol ištįs vakaro šešėliai ir bus kuriamasi nakčiai, jie dar turėjo daug nukeliauti. Tačiau Reimonas Rožė, kaip anksčiau jo tėvas su motina, brangino susitikimus su valdiniais ir jokiu būdu nebūtų atstūmęs nė vieno.

— Štai dėl ko mes, pamynę savo išdidumą, vykstame taikytis su mano dėde, — tarė jis tyliai. — Ginti visko, kas mūsų gyvenime yra gera, tyra ir teisinga, ar ne? Jeigu reikės, mes dėl to susikausime.

Vikontas Trenkavelis kalnų ąžuolų paunksnėje, tapusioje laikinu dvaru, kaip senovės karžygys oriai, kilniai ir gracingai priėmė dovanas. Jis žinojo šią dieną tapsiant legenda, kuri bus branginama ir įausta į kaimo istoriją.

Vienas iš paskutinių lankytojų buvo daili tamsaus gymio penkerių ar šešerių metų mergaitė gervuogių spalvos akimis. Ji padarė skubrų reveransą ir atkišo puokštelę laukinių orchidėjų, baltų kraujažolių ir raudonųjų dobilų. Jos rankos drebėjo.

Vikontas Trenkavelis iš už diržo išsitraukė drobinę nosinę ir, pasilenkęs prie mergaitės, padavė jai. Netgi Peletjė nusišypsojo žiūrėdamas, kaip mažučiai pirštukai nedrąsiai išsitiesia ir glemžia išbalinto audeklo kraštą.

— Kuo tu vardu? — paklausė jis.

— Ernestina, mesire, — sušnibždėjo ji.

Trenkavelis linktelėjo.

— Gerai, panele Ernestina, — tarė jis ištraukdamas iš puokštės rausvą žiedą ir segdamas jį prie savo tunikos. — Nešiosiu jį, kad gerai sektųsi. Jis primins man apie Pjušeriko žmonių gerumą.

Tik paskutiniam lankytojui pasišalinus iš stovyklos, Reimonas Rožė Trenkavelis nusisegė kardą ir atsisėdo pasistiprinti. Numalšinę alkį, vyrai ir berniokai vyno sklidinais pilvais ir pusiaudienio karščio išvargintomis galvomis vienas po kito išsitiesė ant minkštos žolės ar atsirėmė į medžių kamienus snustelėti.

*

Vienintelis Peletjė nerimo. Įsitikinęs, kad kol kas nėra reikalingas vikontui Trenkaveliui, jis išėjo pasivaikščioti upelio pakrante ir pabūti vienas.

Vandens paviršiumi čiuožinėjo vandeninės blakės, įkaitęs oras mirgėjo nuo lakiojančių ryškiaspalvių laumžirgių.

Vos tik išėjęs iš stovyklos, Peletjė atsisėdo ant pajuodusio išvirtusio medžio kamieno ir išsitraukė iš kišenės Harifo laišką. Jis jo neskaitė. Net nepravėrė voko. Tik laikė suspaudęs rankoje tarsi talismaną.

Peletjė negalėjo liautis galvojęs apie Alaisą. Jo mintys svyravo tarsi sujudintos svarstyklės. Vieną akimirką jis apgailestavo patikėjęs jai paslaptį. Tačiau jeigu ne Alaisai, tai kam? Niekuo kitu jis negalėjo pasikliauti. Kitą akimirką jis būgštavo papasakojęs jai pernelyg mažai.

Su Dievo valia viskas dar gali būti gerai. Jeigu Tulūzos grafas palankiai priims jų prašymą, dar mėnesiui nepasibaigus jie grįš į Karkasonę triumfuodami, nepralieję nė lašelio kraujo. Peletjė savo ruožtu suras Bezjė Simeoną ir sužinos, kas ta sesuo, apie kurią rašė Harifas.

Jeigu tik taip lemta.

Peletjė atsiduso. Jis apžvelgė priešais save nusidriekusią tykią panoramą ir vaizduotės akimis išvydo visiškai priešingą vaizdą. Vietoj nepakeičiamo ir nekintamo senojo pasaulio jis regėjo chaosą, naikinimą ir griūtį. Visa ko pabaigą.

Jis nulenkė galvą. Viską, ką galėjo padaryti, jis padarė. Jeigu jis negrįžtų į Karkasonę, tai bent jau mirs žinodamas, kad padarė visa įmanoma Trilogijai apsaugoti. Jo prievoles įvykdys Alaisa. Jo priesaika taps jos priesaika. Paslaptis nežus karo sumaištyje ir nebus palikta pūti prancūzų cypėje.

Pasigirdę bundančios stovyklos garsai grąžino Peletjė dabartin. Atėjo laikas keliauti. Iki saulėlydžio dar buvo daug valandų jojimo.

Peletjė įsidėjo Harifo laišką kišenėn ir sparčiai nužingsniavo atgal į stovyklą, suprasdamas, kad artimiausiomis dienomis tokių ramybės ir apmąstymo akimirkų gali būti reta. 19 SKYRIUS

Kai vėl nubudo, Alaisa gulėjo lininiame patale, ne ant žolės. Ausyse tyliai ir dusliai ūžavo, lyg medžių šakose pasiklydęs rudeninis vėjas. Kūnas buvo keistai sunkus, tarsi nepriklausytų jai, ir tempė žemyn lyg inkaras. Alaisa svajojo apie Esklarmondę — kad ji būtų šalia jos ir uždėjusi savo vėsią ranką ant kaktos numaldytų karštinę.

Markstydamasi ji pravėrė akis. Virš galvos buvo pažįstamas jos lovos baldakimas, parištos tamsiai mėlynos naktinės užuolaidos. Kambarį buvo nuauksinę švelnūs vakaro gaisai. Nors oras dar buvo sunkus ir karštas, jau jautėsi ateinanti naktis. Ji užuodė švelnų smilkomų žolių aromatą: rozmarinai ir levandos.

Kažkur greta ji girdėjo tylius, prikimusius moterų balsus. Jos šnibždėjosi, lyg saugotųsi ją sutrikdyti. Šnabždesys, kai jos tarė žodžius, priminė nuo iešmo į ugnį tykštančių riebalų šnypštimą. Alaisa pamažu pasuko galvą ant pagalvės į triukšmo pusę. Alzetė, niekieno nemėgstama vyriausiojo arklininko žmona, ir Ranjė, sukta, pagiežinga paskalūnė, ištekėjusi už storžievio, neišauklėto vyro — dvi bėdadarės — lyg senos varnos sėdėjo prie tuščio židinio. Alaisos sesuo Oriana dažnai joms pavesdavo įvairias užduotis, tačiau Alaisa nepasitikėjo jomis ir negalėjo suprasti, kaip jos atsirado šiame kambaryje. Tėvas niekuomet nebūtų to leidęs.

Staiga ji prisiminė. Tėvo juk nėra. Jis išvykęs į San Žilį ar Monpeljė — ji negalėjo tiksliai prisiminti. Gijomas su juo.

— Tai kur jie buvo? — sušnypštė Ranjė skandalo ištroškusiu balsu.

— Gėlyne, prie upelio, ties karklais, — atsakė Alzetė. — Vyriausioji Maželės dukra juos ten aptiko. Tikra kalė — ji iškart nulėkė pas savo motiną. Tada pati Maželė atskriejo į kiemą, laužydama rankas iš gėdos, vaizduodama, kaip jai skaudu, kad tai ji turinti man pasakyti.

— Ji visada pavydėjo tau dukros. Jos mergos visos storos kaip kiaulės ir spuoguotos. Visas tuntas — stuobrės, kaip tvoros basliai. — Ranjė palinko arčiau: — Tai ką tu darei?

— Ką gi galėjau daryti? Ėjau pati pasižiūrėti. Pamačiau juos vos tik ten nuėjusi. Nepasakyčiau, kad jie būtų labai stengęsi pasislėpti. Nutvėriau Raulį už plaukų, už tų jo bjaurių rudų gaurų, ir apdaužiau ausis. Jis vis bandė užsisegti diržą viena ranka, visas paraudęs iš gėdos, kad pagavo. Kai atsisukau į Žanetę, jis išsprūdo ir nulėkė nė neatsigręždamas.

— Na ir... — ragino Ranjė.

— Žanetė visą laiką rypavo, vis kartojo, kad Raulis ją myli ir nori vesti. Kalbėjo taip, lyg dailūs žodžiai dar nė vienai mergiščiai nebūtų apsukę galvos.

— Gal jis rimtai ketina?

Alzetė prunkštelėjo.

— Ne jo nosiai vesti. Penki suaugę broliai, tik du iš jų vedę. Tėvas dieną naktį smuklėje. Vos tik atsiranda kišenėje solis, tuoj keliauja Gastono kišenėn.

Alaisa pamėgino atsiriboti nuo banalių moteriškų plepalų. Jos buvo lyg pesliai, tąsantys maitą.

— Bet žiūrėk, — tarė Ranjė suktai, — tau pasisekė, kad viskas taip atsitiko. Jeigu nebūtum ten atsidūrusi, nebūtum aptikusi jos.

Alaisa įsitempė, jausdama, kad abi galvos atsigręžė į lovos pusę.

— Tikrai, — sutiko Alzetė. — Ir žinai, pasakysiu tau, kad jos tėvas grįžęs tinkamai mane įvertins.

*

Alaisa dar klausėsi, tačiau daugiau nieko nebesužinojo. Šešėliai ilgėjo. Ji snūduriavo, retkarčiais prabusdama ir vėl nugrimzdama į miegą.

Bėgo laikas, pakeisti Alzetės ir Ranjė atėjo naktinė prižiūrėtoja, dar viena sesers mėgstama tarnaitė. Alaisą pažadino iš po lovos traukiamo suskeldėjusio medinio gulto garsas. Ji išgirdo tarnaitę dusliai šlumštelint ant gumuluoto čiužinio, jos kūno svoris iš sausų šiaudų kamšalo išspaudė orą. Vos po kelių akimirkų nuo grindų atsklindantis parpčiojimas, šnarpštimas ir galiausiai smarkus knarkimas pranešė, kad tarnaitė miega.

Alaisa akimirksniu visiškai nubudo. Visas jos mintis užvaldė vakarykštis tėvo nurodymas. Išsaugoti lentelę su labirintu. Ji palengva atsisėdo ir apsižiūrėjo tarp išmėtytų skepetų ir žvakių.

Lentelės nebebuvo.

Saugodamasi nepažadinti tarnaitės, Alaisa atsargiai atidarė naktinio stalelio dureles. Retai naudojami sustingę vyriai sucypė. Alaisa apieškojo rankomis lovos kraštą — gal lentelė įkritusi tarp čiužinio ir medinio lovos rėmo. Tačiau ir čia jos nebuvo.

Res. Nėra.

Jai nepatiko tai, apie ką norėjosi galvoti. Tėvas neigė, kad jo užduotis galinti būti atskleista, tačiau ar jis buvo teisus? Ir amuletas, ir lentelė dingo.

Alaisa nuleido kojas ant grindų ir pirštų galiukais nuėjo prie savo siuvimo kėdės. Ji turėjo įsitikinti. Apsiaustas karojo ant kėdės atkaltės. Kažkas mėgino jį valyti, tačiau raudonas ornamentas buvo tirštai išpurvintas, kai kur net nesimatė siūlių. Apsiaustas dvelkė kiemu ar arklidėmis — aitrus, gaižus tvaikas. Kiek beieškojo, rankos, kaip ji ir numanė, buvo tuščios. Jos krepšelis buvo dingęs su visu amuletu.

Viskas pernelyg greitai. Staiga seni pažįstami šešėliai padvelkė grėsme. Alaisa visur jautė pavojų, netgi nuo grindų aidinčiame knarkime.

Jeigu mano užpuolikai dar pilyje? Jeigu jie dar grįš manęs?

Alaisa greitai apsirengė, pasiėmė lempą ir nustatė liepsną. Jau vien mintis apie tai, kaip ji eis viena per tamsų kiemą, ją gąsdino, tačiau ji negalėjo sėdėti savo menėje ir laukti, kol kas nors atsitiks.

Coratge. Drąsos.

*

Alaisa leidosi bėgte per Garbės kiemą iki Pintos bokšto, delnu saugodama liepsną. Jai reikėjo rasti Fransua.

Ji šiek tiek pravėrė duris ir pašaukė jį vardu į tamsą. Niekas neatsiliepė. Ji įslinko vidun.

— Fransua, — sušnabždėjo ji vėl.

Blyškioje gelsvoje lempos šviesoje buvo matyti, kad kažkas guli gulte ant grindų prie jos tėvo lovos.

Padėjusi lempą ant žemės, Alaisa pasilenkė ir lengvai palietė gulinčiojo petį. Ji staigiai atitraukė ranką, lyg būtų nudegusi pirštus. Pojūtis buvo keistas.

— Fransua?

Vėl jokio atsakymo. Alaisa sugniaužė šiurkštų antklodės kraštą ir, suskaičiavusi iki trijų, staigiai ją nutraukė.

Po antklode kūpsojo krūva senų drabužių ir kailių, kurie buvo kruopščiai sudėti taip, kad atrodytų lyg miegantis žmogus. Nuo staigaus palengvėjimo jai apsisuko galva, ji jautėsi sutrikusi.

Jos dėmesį patraukė už durų koridoriuje pasigirdęs triukšmas. Alaisa griebė lempą ir užgesinusi pasislėpė šešėlyje už lovos.

Ji išgirdo girgždant prasiveriančias duris. Įsibrovėlis akimirką padvejojo — gal užuosdamas lempos alyvą ar pastebėjęs sujauktą lovą. Jis išsitraukė iš makšties peilį.

— Kas čia? — tarė jis. — Pasirodyk.

— Fransua, — tarė Alaisa lengviau atsikvėpdama ir išeidama iš už užuolaidos. — Tai aš, gali paslėpti ginklą.

Jis atrodė labiau išsigandęs nei ji.

— Ponia, atleiskite man, nepažinau.

Ji žvelgė į jį susidomėjusi. Jis sunkiai kvėpavo, lyg būtų bėgęs.

— Žinoma, aš pati kalta, tačiau kur tu buvai tokį vėlų metą? — paklausė ji.

— Aš...

Moteris, pagalvojo ji, nors kodėl jis turėtų būti taip sutrikęs dėl to? Ji negalėjo suprasti. Jai pasidarė jo gaila.

— Fransua, iš tiesų nesvarbu. Aš čia esu todėl, kad tu — vienintelis žmogus, kuriuo aš pasitikiu, galintis papasakoti, kas man atsitiko.

Fransua veidas išblyško.

— Aš nieko nežinau, ponia, — atsakė jis greitai kimiu balsu.

— Nagi, tu tikrai būsi girdėjęs gandų, virtuvės paskalų, tiesa?

— Labai nedaug.

— Gerai, pamėginkime kartu atkurti įvykius, — tarė ji, sugluminta jo keisto paslaptingumo. — Atsimenu, kaip ėjau iš tėvo menės po to, kai tu mane iškvietei pas jį. Prie manęs pritykino du vyrai. Aš atsipeikėjau gėlyne prie upelio. Buvo ankstus rytas. Kai atsibudau vėliau, gulėjau savo menėje.

— Ar pažintumėte vyrus, ponia?

Alaisa akylai pažvelgė į jį.

— Ne. Buvo tamsu, viskas įvyko taip greitai.

— Ar jie ką nors paėmė?

Ji padvejojo.

— Nieko vertingo, — atsakė prisiversdama sumeluoti. — Žinau, kad Alzetė Bešer sukėlė visus ant kojų. Girdėjau ją giriantis kiek anksčiau, nors niekaip negaliu suprasti, kas ją pasodino prie manęs. Kodėl ne Riksendę? Kodėl ne kurią nors kitą iš mano moterų?

— Ponios Orianos patvarkymu. Ji ėmėsi asmeniškai jumis rūpintis.

— Ar žmonėms toks rūpestingumas nepasirodė keistas? — paklausė ji. Tai buvo visiškai neįprasta. — Mano sesuo tikrai negarsėja tokiais... įgūdžiais.

Fransua linktelėjo.

— Ji buvo labai atkakli.

Alaisa papurtė galvą. Atmintyje iškilo blankus prisiminimas. Ji probėgšmais prisiminė buvusi uždaryta ankštoje erdvėje, aplink — akmuo, ne medis, gaižus šlapimo, gyvulių ir nešvaros kvapas. Kuo labiau ji stengėsi atgaivinti prisiminimą, tuo sparčiau jis blanko.

Ji prisivertė grįžti prie einamųjų reikalų.

— Mano tėvas išvykęs į Monpeljė?

Jis linktelėjo.

— Jau dvi dienos, ponia.

— Tai jau trečiadienis, — sumurmėjo apstulbusi. Ji prarado dvi dienas. Ji pyktelėjo: — Fransua, kai jie jau ketino išvykti, ar tėvas neklausė, kodėl aš neatėjau jų išlydėti?

— Klausė, ponia, tačiau... uždraudė man eiti pažadinti jus.

Nesuprantu.

— O mano vyras? Ar Gijomas nesakė, kad aš taip ir nebuvau pasirodžiusi savo menėje tą vakarą?

— Manau, kad ševaljė Diuma ankstyvą pavakarę praleido kalvėje, vėliau dalyvavo palaiminimo mišiose koplyčioje su vikontu Trenkaveliu. Nematydamas jūsų jis atrodė esąs nustebęs nė kiek ne mažiau nei intendantas Peletjė, be to...

Jo balsas nutrūko.

— Tęskite. Sakykite, ką galvojate, Fransua. Nekaltinsiu jūsų.

— Kalbant apie jūsų pasišalinimą, ponia, manyčiau, kad ševaljė Diuma jūsų tėvui nenorėjo parodyti nežinąs, kur jūs.

Vos tik išgirdusi šiuos žodžius, Alaisa suprato, kad jis teisus. Šiuo metu nesantaika tarp jos vyro ir tėvo buvo įsismarkavusi kaip niekad. Alaisa kietai sučiaupė lūpas, nenorėdama išduoti jųdviejų susitarimo.

— Tačiau jie taip rizikavo, — tarė ji, vėl užimdama puolamąją poziciją. — Užpulti mane pačioje Komtalio pilies širdyje — tai tikra beprotybė. Tačiau jie dar labiau apsunkino savo nusikaltimą, pagrobdami mane... Kaip jie galėjo tikėtis išsisuksią?

Staiga ji nutilo, supratusi, ką pasakė.

— Ponia, visi buvo labai užsiėmę. Draudžiamoji valanda nebuvo nustatyta. Tad nors vakariniai vartai buvo uždaryti, rytiniai liko atviri visą naktį. Dviem vyrams būtų buvę visiškai nesunku išgabenti jus prilaikant iš šonų, jeigu tik jūsų veidas būtų uždengtas ir jūsų nebūtų galima pažinti iš drabužių. Buvo daug moterų, tokių... žinote, ką turiu omenyje.

Alaisa kreivai šyptelėjo:

— Ačiū, Fransua. Suprantu, ką nori pasakyti.

Šypsena išgaravo iš jos veido. Jai reikėjo pagalvoti ir nuspręsti, ką daryti. Dar niekada ji nebuvo tokia sutrikusi. Baimę didino nesugebėjimas suprasti, kodėl viskas atsitiko būtent taip.

Sunku veikti prieš nematomą priešą.

— Fransua, būtų gerai paskleisti žinią, kad nieko neprisimenu apie tą įvykį, — tarė ji kiek patylėjusi. — Tuomet jeigu mano užpuolikai dar yra pilyje, jie nejaus grėsmės.

Vien pagalvojus apie kelionę atgal per kiemą, Alaisą nukrėtė šiurpas. Be to, ji tikrai nemiegotų Orianos tarnaitės panosėje. Alaisa neabejojo, kad jai pavesta stebėti ją ir pranešti seseriai.

— Aš liksiu čia nakčiai, — tarė ji.

Alaisos sprendimas netikėtai išgąsdino Fransua.

— Tačiau, ponia, jums taip neįprasta...

— Atsiprašau, kad išveju tave iš lovos, — tarė ji sušvelnindama įsakmų balsą šypsena, — tačiau mano miegamajame apsinakvojęs pašalietis man nemielas. — Fransua užsisklendė bejausme veido išraiška. — Tačiau Jeigu tu, Fransua, galėtum likti šalia, būčiau dėkinga. Galbūt man dar prireiks tavęs.

Fransua neatsakė į šypseną.

— Kaip pageidaujate, ponia.

Alaisa dar keletą akimirkų įdėmiai žvelgė į jį, tačiau nusprendė, kad pernelyg rausiasi po jo mintis. Ji paprašė uždegti lempą ir paleido jį.

Kai tik Fransua išėjo, Alaisa susirangė tėvo lovos viduryje. Vėl atsidūrusi vienumoje, pradėjo ilgėtis Gijomo. Ji mėgino prisiminti jo veidą, akis, smakro liniją, tačiau bruožai buvo išskydę, niekaip nepavyko jų sugaudyti. Alaisa žinojo, kad atkurti vaizdinį atmintyje jai kliudė pyktis. Ji daug sykių kartojo sau, kad Gijomas tevykdė savo, kaip riterio, priedermę. Jis nesielgė netinkamai. Jis iš tikro elgėsi kaip pridera. Tokios svarbios misijos išvakarėse jis privalėjo atlikti pareigą savo suverenui ir bendrakeleiviams, tačiau ne žmonai. Vis dėlto kad ir kiek kartų sau tai kartotų, Alaisa negalėjo nutildyti balsų galvoje. Kad ir ką ji sakytų, tai nekeitė jos jausmų. Kai jai reikėjo Gijomo apsaugos, jis ją išdavė. Nors tai buvo nesąžininga, ji kaltino Gijomą.

Jeigu jau su pirmaisiais saulės spinduliais jos būtų pasigesta, nenaudėlius dar galėjo sučiupti.

Tada tėvas išvykdamas nebūtų galvojęs nieko blogo apie mane. 20 SKYRIUS

Apleistoje fermoje Aniano apylinkėse, derlingoje lygumoje į vakarus nuo Monpeljė, daržinės kampelyje už čia sudėtų senų pakinktų jaučiams ir asilams glaudėsi senyvas katarų šventikas ir aštuoni tikintieji.

Vienas iš vyrų buvo smarkiai sužalotas. Ten, kur kadaise buvo jo veidas, tarp sutraiškytų baltų kaulų karojo rausvos ir pilkšvos mėsos gabalai. Nuo skruostikaulį sulaužiusio smūgio jėgos iš akiduobės iššoko akis. Žiojėjančios kiaurymės pakraščiuose sukrešėjo kraujas. Bičiuliai atsisakė jį palikti, kai namą, kuriame jie rinkdavosi melstis, užpuolė nedidelis atsimetėlių prancūzų armijos kareivių būrys.

Dėl jo jie turėjo keliauti lėčiau ir neteko vietovės išmanymo privalumo. Visą dieną kryžiuočiai juos medžiojo. Naktis jų neišgelbėjo ir štai jie užspeisti. Katarai girdėjo kieme šūkčiojant persekiotojus, spragsint įsiliepsnojančią sausą medieną. Buvo įkurtas laužas.

Parfaitas29 žinojo: atėjo galas. Iš tokių žmonių kaip šie — varomų neapykantos, neišmanymo ir įtūžio — gailesčio nelauk. Niekados krikščionių žemėje dar nebuvo panašios į šią kariaunos. Šventikas nebūtų patikėjęs, jeigu visko nebūtų išvydęs savo akimis. Jis keliavo pietų pusėn, kaip ir Sostas, matė didžiules nerangias baržas, plaukiančias žemyn Ronos upe, gabenančias įrangą ir maisto atsargas bei medines plieno juostomis kaustytas skrynias, kuriose buvo sudėtos brangios šventosios relikvijos žygiui palaiminti. Tūkstančių paupiu lekiančių žirgų kanopos kėlė milžiniškus dulkių debesis, tvyrančius virš Sosto kariaunos.

Miestiečiai ir kaimiečiai iškart gerai uždarė savo vartus ir, žvelgdami iš už savo sienų, meldė, kad kariauna praeitų pro šalį. Sklido pasakojimai apie didėjantį smurtą ir siaubą. Buvo pranešama apie padegtas fermas, ūkininkų, atsisakiusių leisti niokoti savo žemes, bausmes. Tikintieji katarai, paskelbti eretikais, buvo deginami ant laužo Pjularoke. Visa Montelimaro žydų bendruomenė — vyrai, moterys ir vaikai — tapo kardo aukomis: jų kruvinas galvas, sumautas ant kuolų prie miesto sienos, lesė varnos.

Šv. Pauliaus Tripilyje parfaitą nukryžiavo nedidelis gaskonų plėšikų tuntas. Jie surišo jį, du medgalius sutvirtinę virve, pagamino laikiną kryžių, jo rankas prikalė vinimis. Visu kūno svoriu jis pakibo ant rankų, tačiau vis tiek neišsižadėjo ir nepasmerkė savo tikėjimo. Galiausiai, pabodus laukti lėtos mirties, kareiviai perrėžė jam pilvą ir paliko kūną pūti.

Šiuos ir kitus žiaurumus Šito abatas ir prancūzų didžiūnai neigė arba vertė kaltę pavieniams atsimetėliams. Tačiau glausdamasis tamsoje parfaitas žinojo, kad ponų, kunigų ar popiežiaus legatų žodžiai yra nieko verti. Jis jautė kraujo tvaiką, sklindantį nuo persekiojančių vyrų, atvijusių juos į šį pragaro kampelį žemėje.

Jis matė velnią.

Dabar jis tegalėjo pamėginti išgelbėti savo credentes — tikinčiųjų — sielas, kad jie nenusigręžtų nuo Dievo. Perėjimas iš šio pasaulio į kitą jiems nebus lengvas.

Sužeistasis dar nebuvo praradęs sąmonės. Jis tyliai dejavo, kol jį apėmė baigties stingulys ir jo oda įgijo pilkšvą mirties atspalvį. Parfaitas uždėjo rankas ant vyro galvos ir atliko paskutiniąsias tikėjimo apeigas tardamas consolament30 žodžius.

Kiti tikintieji susikibo rankomis į ratą ir pradėjo melstis.

— Šventas tėve, teisusis gėrio Dieve, neapgaunąs, neišduodąs, neabejojąs, leiski mums...

Kareiviai jau spardė duris, girdėjosi juokas ir patyčios. Dabar jau greitai juos suras. Jauniausioji iš moterų — ne daugiau kaip keturiolikos metų — pradėjo verkti. Ašaros liejosi skruostais tyliai, be jokios vilties.

— ...leiski mums žinoti, ką Tu žinai, leiski mums mylėti, ką Tu myli, nes mes ne šio pasaulio ir šis pasaulis ne mūsų, ir svetimo Dievo šalyje tebūnie nebaisi mirtis.

Gulsčiai sijai, laikančiai iš vidaus duris, skylant pusiau, šventikas pakėlė balsą. Į daržinę pažiro aštrios medžio skeveldros ir į vidų įgriuvo vyrai. Kieme degančio laužo šviesoje jis matė jų akis žėrint nežmogišku blizgesiu. Jis suskaičiavo dešimt jų, visų su kardais.

Akimis jis susirado vadą, sekusį iš paskos. Aukštas vyras blyškiu prakauliu veidu, nebyliu žvilgsniu — tiek pat šaltas ir ramus, kiek jo vyrai buvo įsišėlę pašlijus drausmei. Nuo vado dvelkė žiaurus valdingumas: šis žmogus įprato, kad jam būtų paklūstama.

Jo įsakymu bėgliai buvo ištraukti iš slėptuvės. Jis pakėlė ranką ir kardo ašmenimis pervėrė šventiko krūtinę. Akimirką jų žvilgsniai susitiko. Šaltose lyg titnagas prancūzo akyse sustingo panieka. Jis pakėlė kardą dar kartą ir smogė juo vyrui per viršugalvį, paskleisdamas ant šiaudų raudoną masę ir pilkas smegenis.

Žuvus šventikui, kilo sąmyšis. Kažkas mėgino bėgti, tačiau kruvina žemė buvo slidi. Kareivis sugriebė už plaukų moterį ir smeigė jai kardu į nugarą. Tėvas pamėgino atplėšti kareivį nuo jos, tačiau šis apsigręždamas kardu perrėžė jam pilvą. Jo akys iš siaubo plačiai atsivėrė, kareivis pasuko geležtę ir pargriovė apmirusį kūną pastumdamas jį koja.

Jauniausias kareivis nusigręžė ir išsivėmė ant šiaudų.

Tepraėjus kelioms akimirkoms, visi vyrai buvo negyvi, jų kūnai buvo išmėtyti po visą daržinę. Vadeiva įsakė savo vyrams dvi vyresnes moteris išvesti į lauką. Mergaitę jis pasiliko sau. Prieš imantis jos — kaip ir ištižėlio vaikio — reikėjo susikaupti.

Ji atatupsta traukėsi nuo jo baime degančiomis akimis. Jis nusišypsojo, jis neskubėjo, o jai nebuvo kur bėgti. Jis žengė arčiau, lyg vilkas, apžiūrinėjantis savo grobį, ir staiga, be perspėjimo, smogė. Vienu judesiu jis sugriebė ją už gerklės ir vožęs galvą į sieną perplėšė suknelę. Ji garsiai klykė pašėlusiai spardydamasi ir daužydama rankomis. Jis smogė kumščiu jai į veidą gardžiuodamasis po krumpliais traškančio kaulo garsu.

Jos kojos sulinko. Kūnas susmego ant kelių, ant sienos palikdamas kraujo pėdsaką. Jis pasilenkė ir vienu judesiu nuo viršaus iki apačios perdrėskė apatinę palaidinę. Ji dejavo, kai jis užvertė jos rūbų likučius jai iki juosmens.

— Jiems negalima veistis ir dauginti pasaulyje tokius, kaip jie patys, — tarė jis šaltu balsu, traukdamas iš makšties durklą.

Jis neketino teršti savo kūno liesdamas eretikę. Suspaudęs rankeną jis suvarė ašmenis giliai į mergaitės pilvą. Su visa neapykanta, kurią joms jautė, jis vis bedė durklu, kol negyvas kūnas susmuko prieš jį. Galiausiai jis atliko paskutinį išniekinimo veiksmą: apvertė ją ant pilvo ir dviem plačiais kardo mostais išrėžė ant jos nuogos nugaros kryžiaus ženklą. Ant baltos odos, tarsi rubinai, iššoko kraujo purslai.

— Tai bus pamoka kitiems, pasukusiems šiuo keliu, — tarė jis ramiai. — Sutvarkykite čia.

Jis nušluostė ašmenis į suplėšytų rūbų skutus ir pasitempė.

Vaikis kūkčiojo. Jo rūbai buvo ištepti krauju ir vėmalais. Jis bandė atlikti, ką liepė vadas, tačiau buvo pernelyg lėtas.

Vadeiva sugriebė bernioką už gerklės.

— Pasakiau — sutvarkyk. Greitai. Ar gal nori pas juos?

Jis stumtelėjo bernioką koja į nugarą, palikdamas ant apsiausto kraujo, dulkių ir purvo atspaudą. Kareivis silpnais viduriais jam buvo niekam tikęs.

*

Kiemo viduryje sukrautas laužas kaitriai liepsnojo kurstomas nuo Viduržemio jūros dvelkiančio šilto nakties vėjo.

Kareiviai stoviniavo gerokai atsitraukę, rankomis prisidengdami veidus nuo karščio. Ties vartais pririšti žirgai įsiaudrinę trypčiojo kanopomis. Mirties dvelksmas šnervėse jiems kėlė nerimą.

Moterys buvo nurengtos ir parklupdytos ant žemės priešais savo persekiotojus surištomis kojomis ir už nugaros standžiai suveržtomis rankomis. Žymės veiduose, krūtų ir pečių sužalojimai rodė, kad su jomis buvo elgiamasi nedorai, tačiau jos tylėjo. Kažkas aiktelėjo, kai kareivos numetė prieš jas mergaitės lavoną.

Vadas žengė arčiau ugnies. Jis jau nuobodžiavo ir nekantravo joti. Atskalūnų žudynės nebuvo tikslas, dėl kurio jis ėmėsi Kryžiaus. Ši žiauri iškyla buvo dovana jo vyrams. Reikėjo juos kažkuo užimti, kad jie liautųsi puldinėję vienas kitą ir kad neatšiptų jų įgūdžiai.

Nakties dangus švietė gausybe baltų žvaigždžių, susispietusių aplink pilnatį. Veikiausiai jau po vidurnakčio, pamanė vadas. Jis ketino grįžti gerokai anksčiau, jei tik būtų atklydusi žinia.

— Ar atiduosime jas ugniai, prakilnybe?

Ūmiu judesiu jis išsitraukė kardą ir nukirto galvą arčiausiai buvusiai moteriai. Iš kaklo gyslų pliūptelėjo kraujas, aptaškydamas jo kojas. Dusliai bilstelėjusi žeme nusirito galva. Jis paspyrė dar tebetrūkčiojantį kūną ir šis nuvirto į purvą.

— Užmuškite kitas eretikų kales, sudeginkite lavonus ir daržinę. Jau gana čia užgaišome. 21 SKYRIUS

Alaisa pabudo, vos tik į kambarį prasiskverbė pirmieji aušros spinduliai. Akimirką ji negalėjo prisiminti, kaip atsidūrė tėvo menėje. Ji atsisėdo ir pradėjo rąžytis vaikydama iš sąnarių miegus. Galiausiai atmintyje išniro ryškus ir gajus vakardienos prisiminimas.

Kažkuriuo metu, ilgomis valandomis nuo vidurnakčio iki aušros, ji apsisprendė. Nepaisant neramios nakties, jos protas buvo skaidrus tarsi kalnų upelis. Ji negalėjo tyliai sėdėti ir nieko neveikdama laukti sugrįžtant tėvo. Ji bijojo pagalvoti, kokias pasekmes atneštų kiekviena delsimo diena. Kai tėvas papasakojo jai apie savo šventą pareigą Kilniesiems ir apie jų saugomą paslaptį, neliko nė mažiausios abejonės, kad nuo gebėjimo įvykdyti priesaiką priklauso jo garbė ir išdidumas. Ji privalėjo surasti jį, papasakoti, kas nutiko, kad jis vėl valdytų padėtį.

Kad ir ką daryčiau, vis geriau negu neveikti nieko.

Alaisa nuėjo prie lango ir atidarė langines, įleisdama į kambarį rytmečio oro. Toli brėkštančioje aušroje dunksojo paraudę Juodieji kalnai — nepavaldūs nei žmogui, nei laikui. Kalnų reginys sutvirtino jos ryžtą. Pasaulis kvietė veikti.

Ji rizikuos — moteris, keliaujanti viena. Tėvas pasakytų, kad tai tiesiog likimo erzinimas. Tačiau ji buvo puiki jojikė, nuovoki ir greitos reakcijos. Ji visiškai pasikliovė savo gebėjimu jojant nurungti bet kokią pakelės plėšikų šutvę. Be to, bent jau kiek žinojo, vikonto Trenkavelio žemėse nebuvo girdėti apie užpuolimus.

Alaisa kilstelėjo ranką prie žaizdos pakaušyje — įrodymo, kad kažkas iš tikro linkėjo jai bloga. Jeigu jau atėjo laikas mirti, kur kas geriau mirtį pasitikti su kardu rankoje negu sėdėti ir laukti, kol priešas vėl smogs.

Alaisa paėmė nuo stalo šaltą lempą. Pajuodusiame, dryžiais išmargintame stikle ji išvydo savo atspindį. Ji buvo išblyškusi: pasukų spalvos oda, nuovargiu apsiblaususios akys. Tačiau žvilgsnyje ji taip pat matė ligi tol neregėtą prasmingą ryžtą.

*

Alaisa būtų mielai negrįžusi į menę, tačiau ji neturėjo kito pasirinkimo. Atsargiai peržengusi per Fransua, ji kirto vidinį kiemą ir grįžo į savo kambarius. Čia buvo tuščia.

Žiranda, klastingas Orianos šešėlis, miegojo ant grindų prie sesers menės durų. Jos dailus veidas buvo suglebęs ir perkreiptas gilaus miego, kai Alaisa pratipeno ant pirštų galiukų pro šalį.

Įžengus į kambarį, pasitiko tyla. Jos prižiūrėtojos čia nebėra. Veikiausiai ji nubudo, pamatė Alaisą dingus ir išėjo.

Alaisa tučtuojau ėmėsi darbo. Jos sumanymo sėkmė priklauso nuo gebėjimo apgauti kitus, kad ji esanti pernelyg silpna leistis į kelionę toli nuo namų. Niekas neturi sužinoti, kad ji rengiasi vykti į Monpeljė.

Ji pasiėmė iš spintos lengviausią medžioklinį rūbą, pasiūtą iš rusvų voverės kailių su akmens spalvos rankovėmis, laisvomis pažastyse ir siaurėjančiomis ties riešais. Juosmenį apsijuosę plonu odiniu diržu, prie kurio prisisegė savo valgomąjį peilį ir borsa — žieminį medžioklės krepšį.

Alaisa užsimovė medžioklinius batus, beveik siekiančius kelius, ir suveržė odinius raištelius viršuje — čia bus antrasis peilis. Tada ji pasitaisė sagtį ir apsivilko paprastą rudą apsiaustą su gobtuvu be papuošimų.

*

Apsivilkusi Alaisa iš savo brangenybių dėžutės pasiėmė keletą brangakmenių ir papuošalų — lauko špato karolius, turkio žiedą ir vėrinį. Pravers mainuose arba kaip mokestis už saugų kelią ar pastogę, ypač kai ji iš jos iš vikonto Trenkavelio žemių.

Galiausiai įsitikinusi, kad nieko nepamiršo, ji išsitraukė kardą iš slėptuvės už lovos, kur jis išgulėjo nepaliestas nuo pat sutuoktuvių. Tvirtai suėmusi ginklą dešine ranka, Alaisa pakėlė jį prieš save ir delnu įvertino geležtę. Nors ir mažai naudojamas, kardas buvo tiesus ir tvirtas. Ji išbrėžė ore aštuonetą, norėdama prisiminti kardo svorį ir būdą. Alaisa nusišypsojo. Ranka tarsi prilipo prie kardo.

Alaisa vogčiomis įsliūkino į virtuvę ir išprašė iš Žako miežinės duonos, figų, sūdytos žuvies, skritulį sūrio ir gertuvę vyno, Kaip visuomet, jis davė jai visko gerokai daugiau nei reikėjo. Ji buvo dėkinga jam už dosnumą.

Alaisa pažadino savo tarnaitę Riksendę ir pakuždėjo jai, kad perduotų poniai Agnesai, jog ji jaučiasi jau geriau ir ateisianti pas dvaro damas į solar po trečios valandos. Riksendė atrodė nustebusi, tačiau nieko neatsakė. Alaisa iš visų savo pareigų šios nemėgo labiausiai ir paprastai visada, kai tik pavykdavo, sumaniai nuo jos išsisukdavo. Moterų draugijoje ji jautėsi tarsi narve, padrikų pamaiviškų plepalų nuobodulys ją vargino. Tačiau šiandien negalėjo būti puikesnio įrodymo, kad ji ketinanti sugrįžti į pilį.

Alaisa vylėsi, kad jos nepasiges iki vakarėjant. Jeigu pasiseks, tik koplyčios varpui pradėjus skambinti į vakarines pamaldas jie pastebės, kad ji negrįžo namo, ir pakels triukšmą.

Tada aš jau būsiu toli.

— Riksende, neik pas ponią Agnesą anksčiau, negu saulės spinduliai palies vakarinę pilies kiemo sieną, — įsakė ji. — Ar aišku? Oc? Jeigu iki tol kas nors ieškos manęs — net jeigu tai būtų asmeninis tėvo tarnas, — pasakyk, kad aš jodinėju laukuose už San Migelio.

Arklidės buvo pilies kiemo šiaurės rytiniame kampe, tarp Kareivinių bokšto ir Vado bokšto. Jai artėjant, žirgai ėmė trypti žemę ir karpyti ausimis bei tyliai prunkšti tikėdamiesi šieno. Alaisa stabtelėjo ties pirmuoju gardu ir ranka švelniai perbraukė didžiules savo senosios obuolmušės šnerves. Jos karčiai ant kaktos ir kūbrio buvo išmarginti storų baltų plaukų kuokštų.

— Tik ne šiandien, mano bičiule, — tarė ji, — negalėčiau iš tavęs prašyti tiek daug.

Kitas jos žirgas buvo gretimame garde. Šešerių metų arabų kumelė Tatu buvo netikėta sutuoktuvių dovana, kurią ji gavo iš tėvo. Bėras žirgas, žieminių gilių spalvos plauko, balta uodega ir karčiais, linų spalvos barzdelėmis ant čiurnų ir baltomis dėmelėmis išmargintomis kojomis. Tatu stovėdama siekė net Alaisos pečius. Jos snukis, kaip būdinga šiai veislei, buvo plokščias, kaulai tvirti, stipri nugara ir švelnus būdas. Svarbiausia, ji buvo ištverminga ir labai greita.

Ji lengviau atsiduso išvydusi, kad vienintelis žmogus arklidėje — tai Amielis, vyresnysis kalvio sūnus. Jis snūduriavo ant šieno tolimame arklidės kampe. Vos tik pamatęs ją, jis pašoko ant kojų susigėdęs, kad buvo aptiktas miegantis.

Alaisa nutraukė jo atsiprašinėjimus.

Amielis patikrino kumelės kanopas ir pasagas, įsitikindamas, kad ji tinkama joti. Paskui jis pakėlė gūnią ir Alaisos pageidavimu uždėjo balną, veikiau skirtą jodinėjimui negu medžioklei, bei kamanas. Alaisa jautė sunkumą krūtinėje. Ji krūpčiojo nuo menkiausio garso kieme ir neramiai dairėsi išgirdusi balsus.

Tik Amieliui baigus balnoti, ji iš po apsiausto ištraukė kardą.

— Atšipo, — tarė ji.

Jų žvilgsniai susitiko. Netardamas nė žodžio Amielis paėmė kardą ir nusinešė jį prie priekalo. Ugnis buvo įsiliepsnojusi, visą naktį ir dieną kurstoma besikeičiančių berniūkščių, vos panešančių sunkius šakotų malkų ryšulius iš vieno kalvės krašto į kitą.

Alaisa stebėjo nuo akmens žyrančias kibirkštis ir įtampą Amielio pečiuose: kūjis leidosi ant geležtės, tiesindamas ją, galąsdamas ir lygindamas.

— Tai geras kardas, ponia, — tarė jis kimiai. — Jis ilgai jums tarnaus, nors... meldžiu Dievą, kad jums to neprireiktų.

Ji šyptelėjo:

— Ieu tanben. Aš taip pat.

Jis padėjo jai atsisėsti į balną ir išvedė žirgą per kiemą. Alaisos širdį suspaudė baimė, kad šią lemiamą akimirką ji bus aptikta ir jos planas žlugs. Tačiau aplinkui nieko nebuvo ir jie netrukus pasiekė rytinius vartus.

— Smagaus kelio, ponia, — sušnabždėjo Amielis, Alaisai įspraudžiant jam į ranką solį. Sargybiniai atvėrė vartus ir Alaisa paragino Tatu pirmyn, per tiltą į rytmečio Karkasonės gatves. Jos širdis blaškėsi. Pirmoji kliūtis įveikta.

*

Vos tik išjojusi pro Narbono vartus, Alaisa davė valią Tatu.

Libertat. Laisvė.

Jodama link rytuose tekančios saulės, Alaisa jautė pasaulio darną. Vėjas nubloškė nuo veido plaukus ir nurausvino skruostus. Tatu lekiant šuoliais per lygumą, ji galvojo, ar taip jaučiasi siela, ištrūkusi iš kūno, keturių dienų kelionėje į dangų. Ji jautė Dievo malonę, naikinančią skirtybes, kai visos gyvos būtybės netenka medžiagiškumo ir lieka tik dvasia.

Alaisa šypsojosi. Parfaitai skelbė, kad ateis laikas, kai visos sielos bus išgelbėtos ir danguje bus atsakyta į visus klausimus. Tačiau kol kas ji buvo pasiryžusi luktelėti. Dar pernelyg daug liko padaryti žemėje, kad ji galėtų galvoti apie iškeliavimą.

Ji jojo ir visos mintys apie Orianą, apie namiškius, visos baimės pranyko. Ji buvo laisva. Aukštutinio miesto smėlio spalvos sienos ir bokštai vis mažėjo už nugaros, kol galiausiai visiškai išnyko. 22 SKYRIUS

Tulūza

2005 M. LIEPOS 5 D., ANTRADIENIS

Apsaugos pareigūnas Blanjako oro uoste Tulūzoje Marijos Sesilės Orador kojoms skyrė daugiau dėmesio negu kitų keleivių pasams. Žengdama asketiškomis baltų ir pilkų plytelių grindimis, ji vertė visus nejučiomis atsigręžti. Žvilgsnius traukė jos simetriška juodų garbanų šukuosena, dailiai pasiūtas raudonas švarkelis ir sijonas, išbalinti marškiniai. Viskas rodė ją esant svarbiu asmeniu, neketinančiu laukti ar stovėti eilėje.

Jos vairuotojas lūkuriavo ties atvykstančiųjų vartais. Marškinėlius ir šortus dėvinčių atostogautojų ir pasitinkančių giminaičių minioje jis išsiskyrė savo tamsiu kostiumu. Einant prie automobilio, ji nusišypsojo ir pasiteiravo jo apie šeimą, nors jos mintys klajojo kitur. Įsijungusi mobilųjį telefoną ji rado Vilio žinutę, kurią tučtuojau ištrynė.

Automobiliui pamažu įsiliejant į eismo srautą Tulūzą juosiančiame aplinkkelyje, Marija Sesilė leido sau atsipalaiduoti. Praėjusios nakties apeigos buvo jaudinančios kaip niekad. Žinojimas apie surastą urvą jai teikė stiprybės ir dvasinio virsmo pojūtį. Apeigos padėjo jį realizuoti, iš senelio paveldėta galia ją gundė. Tardama apeigų žodžius iškeltomis rankomis ji jautė kraujagyslėmis plūstant tyrą galią.

Netgi nemalonus išdaviko įšventintojo Tavernjė nutildymo reikalas pavyko sklandžiai. Jeigu niekas daugiau neišsitars — ji buvo tikra, kad dabar jau tikrai nebus plepama, — rūpintis nėra ko. Marija Sesilė negaišino laiko, kad jis galėtų gintis. Pateikti jo pokalbio su žurnalistu išrašai jai atrodė pakankamas jo kaltės įrodymas.

Marija Sesilė pramerkė akis.

Vis dėlto kai kas šiame reikale jai kėlė rūpestį: Tavernjė išviešinta paslaptis tapo žinoma, žurnalisto užrašai buvo stebėtinai išsamūs ir tikslūs, be to, pats žurnalistas dingo.

Labiausiai jai nepatiko laiko sutapimas. Nebuvo jokio rimto pagrindo susieti urvo Sularako kalne aptikimą ir jau anksčiau suplanuotą bei dabar Šartre įvykdytą egzekuciją. Tačiau jos mintys siejo šiuos įvykius.

Automobilis ėmė važiuoti lėčiau. Atsimerkusi ji pamatė, kad vairuotojas sustojo įsigyti bilieto mokamam keliui. Ji pabarbeno pirštais į stiklą.

— Rinkliavai, — tarė ji, atkišdama jam tarp manikiūro išdailintų pirštų susuktą penkiasdešimties eurų banknotą. Ji nenorėjo, kad liktų pėdsakų popieriuje.

Marija Sesilė turėjo sutvarkyti reikalą Avinjonete, apie trisdešimt kilometrų į pietryčius nuo Tulūzos. Iš ten ji tęs kelionę į Karkasonę. Susitikimas buvo paskirtas devintą valandą, tačiau ji ketino atvykti anksčiau. Kiek ji užtruks Karkasonėje, priklauso nuo vyro, su kuriuo ji susitiks.

Ji susidėjo savo ilgas kojas vieną ant kitos ir nusišypsojo. Ji nekantravo patikrinti jo reputaciją. 23 SKYRIUS

Karkasonė

Šiek tiek po dešimtos valandos vyras, vardu Odrikas Bajaras, išėjo iš Prancūzijos valstybinio geležinkelio stoties Karkasonėje ir pasuko į miestą. Jo siluetas šviesiu kostiumu buvo aptakus, kontrastingas ir šiek tiek senamadiškas. Jis žengė sparčiai, tarsi skeptrą plonais pirštais spausdamas ilgą pasiramsčiavimo lazdą. Akis nuo saulės saugojo panama.

Bajaras kirto Pietinį kanalą ir praėjo pro didingą „Terminus“ viešbutį su prabangiais art deco veidrodžiais ir puošniomis geležinėmis besisukančiomis durimis. Karkasonė gerokai pasikeitė. Žengdamas Žemutinio miesto širdį kertančia pėsčiųjų alėja, jis visur regėjo pokyčius. Naujos drabužių parduotuvės, konditerijos, knygynai ir juvelyrų krautuvės. Ore dvelkė prabanga. Miestas vėl tapo geidžiama vieta, vėl buvo įvykių sūkuryje.

Saulėje tviskėjo baltas Karno aikštės plytelių grindinys. Jis naujas. Atstatytas didingas devyniolikto šimtmečio fontanas trykšta švarutėliu vandeniu. Aikštė išmarginta ryškiaspalvėmis kavinių kėdėmis ir staleliais. Bajaras žvilgtelėjo į „Felix“ barą ir nusišypsojo išvydęs pažįstamas nušiurusias stogines po liepomis. Nors šis tas nesikeičia.

Jis kilo siaura triukšminga gatvele, vedančia Senojo tilto link. Dar vienas miesto pokyčių ženklas — rudos paveldo nuorodos, žyminčios viduramžiais pastatytą Aukštutinį miestą. Kadaise „Michelin“ kelių atlase vadintas tiesiog provincijos įdomybe, dabar jis tapo tarptautinio turizmo traukos centru, UNESCO pasaulio paveldo paminklu.

Jis išėjo į atvirą vietą. Štai ji: Lo Ciutat. Bajaras, kaip visada, pajuto dilgtelėjimą, lyg būtų grįžęs namo, nors vieta buvo jau nebe ta, kokią jis kadaise pažinojo.

Skersai įėjimą ant Senojo tilto pastatyta dekoratyvinė tvorelė saugojo pėsčiųjų ramybę. Atėjo laikai, kai žmogui reikia spaustis prie sienos saugantis atostogautojų furgonų, autobusiukų, sunkvežimių ir motociklų srauto, kuris plūdo užkimšdamas visą siaurą tiltą. Dešimtmečiai taršos paženklino mūro akmenis randais. Tačiau parapetas buvo švarus. Gal net pernelyg švarus. Tilto pusiaukelėje ant kryžiaus tarsi kaliausė karojo nudrengtas akmeninis Jėzus, žymintis ribą tarp Šv. Liudviko rūmų ir senamiesčio.

Išsitraukęs geltoną nosinę iš viršutinės kišenės, jis kruopščiai nusišluostė veidą ir kaktą po skrybėlės kraštais. Žemai apačioje tekančios upės krantai buvo kupini vešlios augmenijos ir gerai prižiūrėti, tarp medžių ir krūmynų vinguriavo smėlėti takai. Šiauriniame krante tarp plačiai besidriekiančių žalių vejų rūpestingai įrengtuose gėlynuose augo didžiulės egzotiškos gėlės. Medžių paunksnėje ant geležinių suolelių sėdinčios gerai apsirengusios ponios žiūrėjo į vandenį ir šnekučiavosi. Jų mažyčiai šuneliai tuo metu kantriai šnopavo greta arba taikėsi įsikibti į kulnus retkarčiais pro šalį prabėgantiems poilsiautojams.

Senasis tiltas vedė tiesiai į Trivalio kvartalą, kadaise nutriušusį, tačiau vėliau tapusį tvarkingomis Aukštutinio miesto prieigomis. Vietomis išilgai šaligatvių įrengti juodi ketaus atitvarai neleido statyti automobilių. Ryškiai oranžinės, purpurinės ir skaisčiai raudonos našlaitės virto per gėlynų kraštus tarsi neklusnios jaunos gražuolės sruogos ant pečių. Lauke ties kavinėmis žvilgėjo chromuoti stalai ir kėdės, apie senus stulpus apvytos atlankos laikė virš gatvės palinkusius varinius šviestuvus. Net ir senieji geležiniai bei plastikiniai lietaus vandens latakai, prakiurę ir suaižėję nuo smarkių liūčių ir karščio, buvo pakeisti dailiais gludinto metalo vamzdžiais, kurių galai imitavo pražiotus žuvies nasrus.

Išliko duonos ir maisto prekių parduotuvės, taip pat „Senojo tilto“ viešbutis, tačiau mėsinėje dabar jau prekiavo antikvarinėmis vertybėmis, o galanterijos parduotuvė, tapusi naujojo amžiaus prekių karalija, siūlė kristalus, taro kortas ir knygas apie dvasinį nušvitimą.

Kiek metų prabėgo nuo paskutinio apsilankymo čia? Jis nebegalėjo suskaičiuoti.

Bajaras pasuko dešinėn į Kablio gatvę ir čia taip pat išvydo atsikuriančios prabangos ženklus. Gatvė veikiau buvo skersgatvis — jos pločio pakako vos vienam automobiliui. Ant kampo įsikūrusi meno galerija „Riterių namas“ su dviem dideliais langais, tarsi vartų arkomis, saugomais metalinių grotų. Ant sienos kabojo šeši dažyti mediniai skydai, prie durų įtaisytas metalinis žiedas, prie kurio kadaise buvo rišami žirgai, o dabar lankytojai galėjo pririšti savo šunis.

Kai kurios durys buvo šviežiai išdažytos. Bajaras apžiūrėjo baltus keraminius namų numerius su žydrais ir geltonais krašteliais bei smulkiomis gėlių pynėmis. Retkarčiais stabtelėdavo žemėlapį ir butelį vandens gniaužiantis kuprinėtas keliautojas stringančia prancūzų kalba pasiteirauti kelio į Aukštutinį miestą, tačiau daugiau niekas netrikdė ramybės.

Žana Žiro gyveno mažame namelyje, kuris rėmėsi į stačius žole apaugusius viduramžių įtvirtinimų šlaitus. Šiame gatvės gale buvo mažiau atnaujintų būstų. Kai kurie pastatai apleisti ar užkalti lentomis. Lauke ant kėdžių, atsineštų iš virtuvės, sėdėjo senyvo amžiaus moteris ir vyras. Bajaras praeidamas pro šalį kilstelėjo skrybėlę ir palinkėjo geros dienos. Jis iš matymo pažinojo kai kuriuos Žanos kaimynus — tai daugelį metų linkčiojant atsiradusios pažintys.

Žana sėdėjo lauke, paunksnėje ties namo įėjimu, ir laukė jo atvykstant. Dėvėdama paprastą palaidinę ilgomis rankovėmis ir lygų tamsų sijoną ji kaip visuomet atrodė tvarkinga ir budri. Jos plaukai buvo surišti ant sprando. Ji atrodė taip, lyg vis dar būtų mokytoja, nors išėjo į pensiją jau prieš dvidešimt metų. Per visą laiką, kiek jie pažįstami, jis jos nematė kitokios — tik nepriekaištingai apsirengusią ir oficialiai pasitempusią.

Odrikas nusišypsojo prisiminęs, kokia ji kadaise buvusi smalsi, vis klausinėdavusi: kur jis gyvenąs? Ką jis veikiąs ilgais mėnesiais tarp jų susitikimų? Kur jis būnąs?

Jis atsakydavęs, kad keliauja. Tyrinėja ir renka medžiagą savo knygoms, lanko draugus. Kas jo draugai, klausė ji.

Tai buvo jo bičiuliai, su kuriais jis studijavo ir keitėsi patirtimi. Jis papasakojo jai apie savo draugystę su Greise.

Kiek vėliau jis prisipažino turįs namus Pirėnų kaimelyje, netoli nuo Monseguro. Tačiau apie save jis kalbėjo labai mažai ir bėgant dešimtmečiams ji liovėsi klausinėjusi.

Žana buvo intuityvi ir metodiška mokslininkė: darbšti, sąžininga, nesentimentali — tai neįkainojami bruožai. Pastarąsias tris dešimtis metų ji dirbo su juo ties kiekviena jo knyga ir ypač ties paskutiniu nebaigtu darbu apie XIII a. Karkasonės katarų šeimą.

Žanai tai buvo lyg detektyvas, tačiau Odrikui šis darbas reiškė meilę.

Pamačiusi jį ateinant, Žana pakėlė ranką.

— Odrikai, — nusišypsojo ji, — praėjo tiek laiko.

Jis paėmė jos rankas į savąsias.

— Bonjorn.

Ji atsistojo ir nužvelgė jį nuo galvos iki kojų.

— Gerai atrodai.

— Te tanben, — atsakė jis, — tu taip pat.

— Tau sekasi.

Jis linktelėjo.

— Traukinys atvyko laiku.

Žana žvilgtelėjo išsigandusi.

— Tik nesakyk, kad atėjai visą kelią nuo stoties.

— Juk ne taip ir toli, — šyptelėjo jis. — Turiu prisipažinti, kad norėjau apžiūrėti, kas Karkasonėje pasikeitė nuo mano paskutinio apsilankymo.

*

Bajaras nusekė paskui ją į nedidelį vėsų namą. Rudomis ir smėlio spalvos plytelėmis išklotos grindys teikė aplinkai niūrumo ir senamadiškumo. Kambario viduryje stovėjo mažas ovalus stalas nušiurusiomis kojomis, kyšančiomis iš po geltonos ir mėlynos klijuotės. Kampe prie prancūziško stiliaus langų į nedidelę terasą stovėjo biuras. Ant jo buvo sena spausdinimo mašinėlė.

Žana pasirodė iš virtuvės nešina padėklu su ąsočiu vandens, dubeniu ledo, lėkšte šviežių pipirinių sausainių, dubenėliu raugintų žalių alyvuogių ir lėkštele kauliukams. Ji atsargiai padėjo padėklą ant stalo ir siektelėjo siauros medinės atbrailos, kuri driekėsi pečių aukštyje per visą kambarį. Panaršiusi ranka ji paėmė butelį ginjoleto, aitraus vyšnių gėrimo, kurį — jis žinojo — ji laikė jo retiems apsilankymams.

Liejantis skaisčiai raudonam gėrimui, ledo gabaliukai aižėjo ir skimbčiojo į stiklą, srovė apsėmė kubelius. Jie šiek tiek pasėdėjo bičiuliškoje tyloje, kaip jau ne kartą buvo anksčiau. Turistiniam traukiniui sukant ratus aplink Aukštutinio miesto sienas, iki jų atskriedavo įvairiomis kalbomis skambančios padrikos kelionių vadovo pasakojimų nuotrupos.

Odrikas atsargiai pastatė savo stiklą ant stalo.

— Tai papasakok, kas atsitiko, — tarė jis.

Žana prisitraukė kėdę arčiau stalo.

— Kaip žinai, mano anūkas Ivas dirba kriminalinėje policijoje, Arježo apygardoje, Fua. Vakar jį iškvietė į archeologų perkasą Sabarto kalnuose netoli Sularako kalno. Ten surado dvejus griaučius. Ivas nustebo, nes vadovybė elgėsi taip, lyg būtų įvykusi žmogžudystė, nors buvo aišku, kad skeletai žemėje išgulėjo ilgą laiką.

Ji nutilo.

— Žinoma, Ivas pats neapklausė griaučius aptikusios moters, tačiau jis dalyvavo. Ivas šiek tiek žino apie mano darbą tau. Be jokios abejonės, pakankamai, kad suprastų, koks įdomus šis urvas.

Odrikas sulaikė kvapą. Daug metų jis mėgino įsivaizduoti, kaip jaustųsi šią akimirką. Jis niekada nesiliovė tikėjęs, kad galiausiai ateis laikas, kai jis sužinos paskutinių valandų tiesą.

Dešimtmečiai skriejo vienas po kito. Metų laikai sukosi begaliniu ratu. Pavasario žaluma virto vasaros auksu, marga rudens paletė pranykdavo asketiškame žiemos baltume ir vėl pavasario tirpsmu pravirkdavo kalnų upeliai.

Tačiau žinios vis nebuvo. E ar a? Ir dabar?

— Ivas pats buvo urve? — paklausė jis.

Žana linktelėjo.

— Ką jis matė?

— Ten buvo altorius. Už jo olos sienoje buvo išraižytas labirintas.

— O palaikai? Kur jie buvo?

— Kape. Visiškai nedidelėje įduboje priešais altorių. Prie palaikų buvo daiktų, tačiau oloje buvo pernelyg daug žmonių, kad jis galėtų prieiti arčiau ir geriau apžiūrėti.

— Kiek jų buvo?

— Du. Dveji griaučiai.

— Tačiau tai... — Jis užsikirto. — Nieko, Žana, tęsk.

— Po... po jais jis rado štai šitą.

Žana stumtelėjo stalu mažą daikčiuką.

Odrikas nė nekrustelėjo. Prabėgus tiek laiko jis bijojo jį paliesti.

— Ivas paskambino iš pašto Fua vakar vėlyvą popietę. Ryšys buvo blogas ir sunkiai girdėjosi, tačiau jis pasakė paėmęs žiedą todėl, kad nepasitikėjo ieškančiais žmonėmis. Jo balsas buvo sunerimęs. — Žana nutilo. — Tiksliau, jis buvo išsigandęs, Odrikai. Viskas buvo daroma netinkamai. Nebuvo laikomasi įprastų procedūrų, kasinėjimų vietoje buvo visokiausių žmonių, kuriems nederėjo ten būti. Jis šnabždėjo, lyg būtų išsigandęs ar lyg jo būtų pasiklausoma.

— Kas žino, kad jis buvo urve?

— Nežinau. Gal budintieji pareigūnai? Jo viršininkas? Gal dar kas nors.

Bajaras pažvelgė į žiedą ant stalo, pasilenkė ir paėmė jį. Laikydamas jį nykščiu ir smiliumi, pasuko į šviesą. Vidinėje pusėje aiškiai matėsi kruopštus labirinto raštas.

— Ar čia tas žiedas? — paklausė Žana.

Odrikas jautėsi pernelyg nusilpęs, kad galėtų atsakyti. Jis stebėjosi likimo užgaida, atnešusia šį žiedą jam į rankas. Jis galvojo, ar iš tiesų tai tebuvo užgaida.

— Ar Ivas sakė, kur nuvežė palaikus?

Ji papurtė galvą.

— Gal galėtum paklausti? Jeigu jis galėtų, dar norėčiau gauti sąrašą visų, kas vakar buvo kasinėjimų vietoje, kai buvo atverta ola.

— Paklausiu. Manau, jis tikrai galės padėti.

Bajaras užsimovė žiedą ant nykščio.

— Perduok Ivui mano padėką. Jis pasielgė labai drąsiai paimdamas jį. Jis nė neįsivaizduoja, kokių gerų rezultatų gali duoti jo greita orientacija.

Bajaras šyptelėjo.

— Ar jis nesakė, kas dar buvo rasta prie palaikų?

— Durklas, mažas tuščias odinis maišelis, lempa su...

— Vueg? — tarė jis negalėdamas patikėti. — Tuščias? Tačiau taip negali būti.

— Inspektorius Nubelis, vyriausiasis policijos pareigūnas, tikrai paspaudė moterį per apklausą. Ivas sako, kad ji buvo nepalenkiama. Ji tvirtino nieko nelietusi, tik žiedą.

— Ar tavo anūkas mano, kad ji sako tiesą?

— Jis nesakė.

— Jeigu... kas nors kitas tai paėmė, — sumurmėjo jis tyliai... Jį nukrėtė šiurpas.

— Ką Ivas tau sakė apie tą moterį?

— Labai nedaug. Ji anglė, dvidešimt kelerių, ne archeologė, o savanorė. Ją pakvietė draugė, antrasis asmuo kasinėjimuose, ir ji buvo apsistojusi Fua.

— Ar jis tau pasakė, kuo ji vardu?

— Lyg Teilor. — Ji susimąstė. — Ne, ne Teilor. Turbūt Taner. Taip, tikrai — Alisa Taner.

Įsitvyrojo tyla. Es vertat? Ar gali taip būti? Galvoje skambėjo jos vardas.

— Es vertat31? — pakartojo jis šnabždėdamas.

Ar ji pasiėmė knygą? Ar atpažino ją? Ne, ne — jis sudraudė save. Nėra jokios prasmės. Jeigu pasiėmė knygą, tai kodėl paliko žiedą?

Bajaras padėjo rankas ant stalo, kad šios liautųsi drebėjusios, ir pažvelgė į akis Žanai.

— Galėtum paklausti Ivo, ar jis turi jos adresą? Gal jis žino, kur galima panelę... — Jo balsas nutrūko. Jis nebegalėjo kalbėti.

— Galėsiu paklausti, — atsakė ji ir pridūrė: — Odrikai, ar viskas gerai?

— Pavargau, — pamėgino nusišypsoti jis. — Tik tiek.

— Tikėjausi, kad tu būsi labiau... patenkintas. Tai juk yra ar bent jau galėtų būti tavo daugelio metų lūkesčių išsipildymas.

— Tai per daug, kad galėčiau suvokti.

— Atrodo, naujiena tave labiau pribloškė, negu nudžiugino.

Bajaras pamėgino įsivaizduoti, kaip jis dabar atrodo: degančios akys, išblyškęs veidas, drebančios rankos.

— Aš sujaudintas, — tarė jis. — Esu labai dėkingas Ivui, taip pat, žinoma, tau... — Jis giliai atsiduso. — Gal galėtum dabar paskambinti Ivui? Gal aš galėčiau asmeniškai su juo pasikalbėti? Gal net susitikti?

Žana pakilo nuo stalo ir nuėjo į holą, kuriame ant mažo stalelio ties laiptais buvo telefonas.

Bajaras žvelgė pro langą į šlaitus, kylančius prie Aukštutinio miesto sienų. Mintyse jis išvydo reginį: ji dainuodama dirba, vandens paviršiuje žaidžia pro medžių šakas juostomis krintanti šviesa. Ji apsupta pavasario garsų ir kvapų. Spalvingi taškeliai augalijos paklotėje: žydra, skaisčiai raudona ir geltona. Sodri dirva, aštrus abipus akmenuoto tako augančių buksmedžių aromatas. Šilumos ir bręstančios vasaros pažadas.

Jis krūptelėjo Žanos balsui grąžinus jį iš švelnių praeities spalvų pasaulio.

— Neatsako, — tarė ji. 24 SKYRIUS

Šartras

Šartre, namo Baltojo Arklio gatvėje virtuvėje, Vilis Franklinas, gerdamas pieną tiesiai iš plastikinio butelio, mėgino panaikinti brendžio pagirių skonį burnoje.

Namų tvarkytoja šį rytą, prieš baigdama darbą, anksti padengė pusryčių stalą. Itališkas kavinukas stovėjo ant viryklės. Vilis Franklinas pamanė, kad taip stengtasi dėl Fransua Batisto, nes namų tvarkytoja, kai Marija Sesilė būdavo išvykusi, paprastai dėl jo taip nevargdavo. Fransua Batistas veikiausiai taip pat pramiegojo visą rytą: niekas neliesta, nė vienas šaukštelis ar peilis nepajudintas. Du dubenėliai, dvi lėkštės, du puodeliai ir dvi lėkštelės. Prie didelio dubens buvo keturių rūšių uogienės ir medaus. Vilis kilstelėjo baltą drobinę skepetą. Po ja buvo persikai, nektarinai ir melionas, taip pat obuolių.

Viliui nesinorėjo valgyti. Praėjusį vakarą laukdamas, kol pasirodys Marija Sesilė, jis pirmiausia išgėrė vieną taurę, vėliau kitą, netrukus dar vieną. Kai ji galiausiai pasirodė gerokai po vidurnakčio, Vilis jau skendėjo alkoholio migloje. Jos nuotaika buvo bjauri, ji norėjo atsigriebti už jųdviejų ginčą. Jie nemiegojo ligi aušros.

Vilis rankoje gniaužė skiautę popieriaus. Marija Sesilė netgi nesivargino pati parašyti raštelį. Pranešti jam apie tai, kad ji išvykusi iš miesto į dalykinę kelionę ir galbūt grįšianti iki savaitgalio, buvo patikėta namų tvarkytojai.

Vilis ir Marija Sesilė susipažino naujos meno galerijos Šartre atidarymo pobūvyje dar pavasarį, per jo tėvo draugų draugus. Vilis kaip tik buvo pradėjęs savo šešių mėnesių atokvėpio kelionę po Europą. Marija Sesilė buvo viena iš galerijos rėmėjų. Susidomėjimą veikiau parodė ji negu jis. Vilį patraukė ir pamalonino dėmesys. Netrukus jis jau žėrė savo gyvenimo istoriją prie butelio šampano. Iš galerijos jie išėjo kartu ir nuo tol nesiskyrė.

Tik formaliai kartu, karčiai pagalvojo Vilis. Jis atsuko čiaupą ir sudrėkino veidą šaltu vandeniu. Šį rytą jis skambino jai, tačiau ir pats nežinojo, ką norėtų pasakyti — telefonas buvo išjungtas. Jis jau persisotino šia nuolatine nepastovumo būsena, niekada nežinodamas, kuo yra laikomas.

Vilis pro langą apžvelgė nedidelį kiemą galinėje namo pusėje. Kaip ir visa kita namuose, kiemas buvo tiksliai išplanuotas ir tobulai sutvarkytas. Nė pėdsako natūralumo. Šviesiai pilki akmenukai, aukšti keraminiai vazonai su apelsinmedžiais ir citrinmedžiais palei galinę sieną pietinėje pusėje. Ant palangių loveliuose augo pelargonijos raudonais saulėje vešliai išsiskleidusiais žiedais. Mažus kalto ketaus vartelius sienoje užstojo šimtmečių senumo gebenė. Viskas bylojo apie amžinumą. Viskas čia liks dar ilgai po to, kai Vilio nebebus.

Jis jautėsi kaip žmogus, bundantis iš sapno ir pamažu suvokiantis, kad tikrovė yra visiškai kitokia, negu jis vaizdavosi. Drąsu būtų pamiršti didelius jausmus, nubraukti nuostolius ir eiti toliau. Sklaidantis iliuzijoms, jis jautė nusivylimą santykiais. Tačiau Marija Sesilė vis dėlto buvo gera ir dosni jam. Būdamas sąžiningas jis pripažintų, kad ji laikėsi sandorio sąlygų. Tik jo nerealūs lūkesčiai nuvylė jį. Jos kaltės nėra. Ji nesulaužė jokio pažado.

Tik dabar Vilis pastebėjo likimo ironiją: savo laisva valia pastaruosius tris mėnesius jis praleido kaip tik tokiuose namuose, kokiuose išaugo ir iš kurių norėjo ištrūkti vykdamas į Europą. Nekalbant apie kultūrų skirtumus, aplinka šiuose namuose priminė jam tėvų būstą — elegantišką ir stilingą, veikiau sukurtą demonstravimui ar pramogoms negu būti namais. Čia, kaip ir ten, Vilis didumą laiko praleisdavo vienišas klajodamas iš vieno tobulo kambario į kitą.

Ši kelionė Viliui buvo galimybė suprasti, ką jis norėjo daryti savo gyvenime. Iš pradžių jis buvo numatęs vykti per Prancūziją į Ispaniją semtis minčių savo rašiniams, kaupti įkvėpimą. Tačiau nuo tada, kai apsistojo Šartre, jis neparašė beveik nė sakinio. Jo temos buvo maištas, pyktis ir nerimas — šventoji nešventos amerikietiškos kasdienybės trejybė. Namuose jis rastų apsčiai dingsčių savo siutui, tačiau čia nebuvo net kam žodžio ištarti. Visą jo protą buvo užvaldžiusi Marija Sesilė ir tik pas ją jis pabėgdavo nuo savo minčių.

Jis baigė gerti pieną ir išmetė plastikinį butelį į šiukšlinę. Dar kartą žvilgtelėjo į stalą ir nusprendė eiti pusryčiauti į miestą. Nuo minties apie mandagų pokalbį su Fransua Batistu jam suko vidurius.

*

Perėjęs koridoriumi, Vilis atsidūrė fojė aukštomis lubomis. Čia buvo tylu, tik tiksėjo ornamentuotas senelės laikrodis.

Laiptų dešinėje buvo siauros durelės, vedančios žemyn į erdvius vyno rūsius po namu. Vilis pasičiupo savo džinsinę striukę nuo turėklų statramsčio ir jau rengėsi žengti per fojė, kai pamatė pakrypus vieną iš gobelenų. Kilimas buvo vos vos pasviręs, tačiau tobuloje visumos simetrijoje tai rėžė akį. Jis priėjo norėdamas pataisyti ir suglumo. Per sieną driekėsi siaura šviesos juosta, tarsi sklindanti iš už poliruoto medžio. Jis pažvelgė į langą virš durų ir laiptų, nors žinojo, kad tokiu paros metu saulės spinduliai fojė nepasiekia.

Atrodė, kad šviesa sklinda iš už tamsaus medžio plokščių. Jis sutrikęs kilstelėjo gobeleną nuo sienos. Ten buvo paslėptos mažos durelės, įrengtos lygiai su plokščių paviršiumi. Durys buvo uždarytos į tamsią medieną giliai įleistu skląsčiu. Taip pat buvo apskrita rankena, kokios įrengiamos ant skvošo kortų durų. Viskas labai diskretiška.

Vilis pamėgino pajudinti skląstį. Jis buvo gerai suteptas ir lengvai slydo. Stumtelėjus duris jos tyliai girgžtelėjusios atsivėrė, įleisdamos subtilų požemio kvapą iš slaptų rūsio patalpų. Laikydamasis už durų krašto jis įsižiūrėjo ir rado šviesos šaltinį — vienišą lemputę stačių laiptų, besileidžiančių į tamsą, viršuje.

Duryse jis aptiko du jungiklius. Vienas valdė virš durų esančią lemputę, kitas — virtinę blausių geltonų žvakės pavidalo lempučių, kurios kabojo kairėje pusėje išilgai visų laiptų ant plieninių strypų, įgręžtų į akmeninę sieną. Abiejose laiptų pusėse pro juodus metalinius žiedus pravertas mėlynas vytas lynas atliko turėklo funkciją.

Vilis žengė ant pirmojo laiptelio. Žemos lubos buvo suręstos iš senų plytų, titnago ir akmens — nuo Vilio galvos jas teskyrė keli coliai. Ankšta, tačiau oras šviežias ir švarus. Nebuvo apleistos vietos pojūčio.

Kuo giliau jis leidosi, tuo buvo vėsiau. Jau dvidešimt laiptelių ir dar ne pabaiga. Drėgmės nėra, ir nors nematyti ventiliatorių ar kitų vėdinimo įrenginių, čia kažkaip patenka šviežias oras.

Apačioje Vilis atsidūrė mažame prieangyje. Sienos tuščios, jokių ženklų — tik laiptai už jo ir priešais durys, kurių aukštis ir plotis per visą koridorių. Viskas apšviesta blausia geltona elektros šviesa.

Žengdamas prie durų, Vilis pajuto plūstelint adrenaliną.

Nerangus senoviškas raktas lengvai pasuko spyną. Įžengus į vidų aplinka tučtuojau pakito. Betonines grindis pakeitė storas tamsiai raudonas kilimas, sugeriantis žingsnių aidą. Vietoj paprasto apšvietimo atsirado puošnūs metaliniai šviestuvai. Sienos, kaip ir pirma matytos, buvo iš mišraus plytų ir akmenų mūro, tačiau šios dar buvo dekoruotos gobelenais, viduramžių valdovų, kunigų baltomis mantijomis su gobtuvais ir moterų, kurių oda priminė porcelianą, atvaizdais. Jų galvos buvo nulenktos, rankos ištiestos.

Ore jautėsi dar kažkas. Smilkalai, sunkus saldus aromatas, primenantis seniai pamirštas vaikystės Kalėdas ir Velykas.

Vilis atsigręžė atgal per petį. Pro atviras duris matėsi atgal į namą vedantys laiptai — šis vaizdas jį padrąsino. Trumpas koridorius baigėsi atsiremdamas į sunkią aksominę užuolaidą, kabančią ant juodos geležinės sijos. Ji buvo išmarginta auksu siuvinėtais ženklais — Egipto hieroglifų, astrologinių simbolių ir zodiako ženklų mišinys.

Jis ištiesė ranką ir atitraukė užuolaidą.

Už jos buvo kitos durys, gerokai senesnės, pagamintos iš tokios pat tamsios medienos plokštės kaip fojė sienos. Kraštai dekoruoti mediniais įvairių motyvų ornamentais. Durų vidurys visiškai tuščias, tik išvarpytas kinivarpų, kurių paliktos kiaurymės buvo ne didesnės už smeigtuko galvutę.

Nebuvo jokios rankenos ar užrakto, nieko, kuo būtų galima atidaryti duris.

Durų staktos viršus papuoštas ornamentiniais raižiniais, veikiau pagamintais iš akmens negu iš medžio. Vilis perbraukė viršuje ranka, ieškodamas, kaip patekti į vidų. Jis kruopščiai apčiupinėjo vieną durų šoną, tada viršų ir nusileido žemyn kitu šonu. Galiausiai aptiko, ko ieškojo — mažą įdubą beveik ties grindimis.

Vilis pasilenkęs stipriai spustelėjo. Pasigirdo smarkus duslus garsas, lyg ant plytelėmis klotų grindų būtų nukritęs akmuo. Mechanizmas pajudėjo ir durys atsivėrė.

Vilis išsititesė tramdydamas padriką kvėpavimą. Jo delnai buvo drėgni, plaukeliai ant sprando ir rankų pasišiaušę. Tik pora minučių, ramino jis save, ir jis nešdinsis iš čia. Jis tik nori greitai apsidairyti. Nieko rimto. Jis tvirta ranka stumtelėjo duris.

Viduje buvo visiškai tamsu, tačiau jis iškart pajuto atsidūręs gerokai didesnėje patalpoje, galbūt rūsyje. Degintų smilkalų kvapas čia buvo daug stipresnis. Vilis pagrabaliojo sieną ieškodamas šviesos jungiklio, tačiau nieko nerado. Supratęs, kad šiek tiek šviesos į koridorių galėtų įleisti patraukęs užuolaidą, jis surišo ją didžiuliu mazgu ir atsigręžė pažiūrėti, ką radęs.

Pirmiausia Vilis išvydo savo šešėlį, ištįsusį ir liesą, nusidriekusį per slenkstį. Kai akys galiausiai apsiprato beveik aklinoje juodumoje, jis išvydo, ką slėpė tamsa.

Vilis stovėjo pailgos keturkampės menės gale. Lubos buvo žemos, skliauto formos. Išilgai abiejų ilgųjų sienų stovėjo asketiški suolai, primenantys mokyklos valgyklos baldus, galiausiai pranykstantys tamsoje. Viršuje, sienų ir stogo sandūroje, buvo karnizas, kuriame kartojosi simbolių ir žodžių raštas. Ženklai buvo panašūs į Egipto simbolius, kuriuos jis matė ant užuolaidos.

Vilis nusišluostė rankas į džinsus. Tiesiai priešais, menės viduryje, buvo įspūdinga akmeninė skrynia, primenanti antkapį. Jis apėjo aplink ją, braukdamas ranka paviršiumi. Akmuo buvo lygus, tik viduryje buvo didelis apskritas ornamentas. Jis pasilenkė arčiau, norėdamas geriau įsižiūrėti, ir pamėgino sekti linijas pirštais. Kažkas panašaus į mąžtančius apskritimus, kaip Saturno žiedai.

Akims dar geriau apsipratus, jis pamatė visose keturiose pusėse išraižyta po raidę: priekyje — E, ilgosiose kraštinėse viena priešais kitą — N ir S, ir kojūgalyje — O. Kompasas?

Taip pat jis aptiko mažą, apie trisdešimties centimetrų aukščio, akmens plytą, kuri buvo padėta ties luito pagrindu, prie E raidės. Viduryje buvo negilus griovelis kaip ant budelio trinkos.

Žemė aplink ją buvo tamsesnė nei visos grindys. Atrodė drėgna, lyg neseniai būtų plauta. Vilis pasilenkė ir palietė dėmę pirštais. Dezinfekuojantis skystis ar kažkas panašaus, aitrus kvapas, lyg rūdžių. Po plytos kampu buvo kažkas prispausta. Vilis, sugnybęs nagais, ištraukė.

Tai buvo audeklo skepeta, medvilnės arba lino, nudriskusiais kraštais, lyg būtų perplėšta. Kampe — mažos rudos dėmelės. Panašu į išdžiūvusį kraują.

Jis metė skiautę ir išbėgo trenkdamas durimis ir atrišęs užuolaidą greičiau, nei būtų spėjęs suvokti savo veiksmus. Sparčiai žengdamas koridoriumi pro abejas duris, Vilis užlėkė siaurais laiptais, peršokdamas per vieną, kol galiausiai vėl atsidūrė fojė viršuje.

Jis pasilenkė, rankomis atsiremdamas į kelius, mėgindamas atgauti kvapą. Suvokęs, kad jokiu būdu negali leisti, kad kas nors netikėtai įėjęs pastebėtų, jog jis buvo viduje, Vilis siektelėjo ir išjungė šviesą. Drebančia ranka jis užstūmė durų skląsti ir patraukė gobeleną atgal į vietą taip, kad išorėje neliktų jokių žymių.

Valandėlę jis tiesiog stovėjo, kur buvo. Pagal senelės laikrodį buvo prabėgę ne daugiau kaip dvidešimt minučių.

Vilis apžiūrėjo savo rankas, sukiodamas ir vartydamas jas, lyg priklausytų ne jam. Patrynė nykščio ir smiliaus galiukus vieną į kitą, pauostė. Kvepia krauju. 25 SKYRIUS

Tulūza

Alisa pabudo iš skausmo plyštančia galva. Akimirką ji nesuprato, kur esanti. Akies kampučiu ji pašnairavo į tuščią butelį, stovintį ant naktinio stalelio. Taip tau ir reikia.

Ji apsivertė ant šono ir sugraibė laikrodį.

Be penkiolikos vienuolika.

Alisa sudejavo ir krito atgal ant pagalvės. Šleikštulio kupina burna buvo lyg populiarios užeigos peleninė, liežuvis apsivėlęs rūgščiomis nuo viskio apnašomis.

Aspirino. Vandens.

Alisa nusvirduliavo į vonią ir įsistebeilijo į savo atvaizdą veidrodyje. Ji atrodė ne ką geriau negu jautėsi. Kakta tarsi kaleidoskopas išmarginta žaliomis, raudonomis ir geltonomis nuobrozdomis. Po akimis tamsūs ratilai. Ji blankiai prisiminė sapnavusi mišką, žiemą, apšarmojusias medžių šakas. Ant geltonos medžiagos skiautės atkurtą labirintą? Ji neprisiminė.

Vakarykštė kelionė iš Fua taip pat buvo išblukusi. Ji netgi negalėjo prisiminti, dėl ko pasirinko vykti į Tulūzą, o ne į Karkasonę — taip būtų gerokai logiškiau. Alisa sudejavo. Fua, Karkasonė, Tulūza... Ji tikrai niekur nevyks, kol nepasijus geriau. Ji išsitiesė lovoje ir laukė, kol pradės veikti nuskausminamieji.

Po dvidešimties minučių ji vis dar jautėsi silpnai, tačiau akyse tvinkčiojęs skausmas apmalšo ir virto maudimu. Ji stovėjo po garuojančiu dušu, kol vanduo atšalo. Prisiminė Šeilą ir kitus kasinėjimų brigados narius. Jai buvo smalsu, ką jie dabar veikia. Paprastai brigada susirinkdavo perkasoje aštuntą ir likdavo čia iki sutemų. Jie gyveno ir kvėpavo kasinėjimais. Ji negalėjo įsivaizduoti, ką jie veiktų be šios rutinos.

Apsivyniojusi nedideliu nušiurusiu viešbučio rankšluosčiu, Alisa patikrino pranešimus mobiliajame telefone. Vis dar nieko nėra. Vakar ji jautėsi nusiminusi dėl to, tačiau šiandien ją jau ėmė siutas. Per dešimtmetį jų draugystės Šeila dažnokai apsimesdavo nebyle. Įžeidi tyla galėjo trukti savaičių savaites. Kiekvieną kartą keblumus tekdavo aiškintis Alisai — ji suprato, kad ima to nekęsti.

Tegul šį kartą ji pavairuoja.

Panaršiusi savo kosmetikos krepšelyje, Alisa susirado seną retai naudojamo maskavimo kremo tūtelę ir užtepė smarkiausiai nubrozdintas vietas. Vėliau ji paryškino akis ir pasidažė lūpas. Rankomis išsidžiovino plaukus. Galiausiai ji išsirinko patogiausią sijoną ir naują žydrą palaidinę atviru kaklu. Supakavusi visa kita, ji nuėjo išsiregistruoti iš viešbučio ir leidosi apžiūrėti Tulūzos.

Ji vis dar jautėsi prastai, tačiau grynas oras ir gurkšnis stiprios kavos viską pataisys.

*

Susidėjusi krepšius į automobilį, Alisa nusprendė tiesiog eiti ir pažiūrėti, kur ją nuves nuojauta. Oro kondicionierius nuomojamame automobilyje veikė menkai, tad ji ketino luktelėti, kol atlėgs kamštis, ir tik tada vykti į Karkasonę.

Žengdama po platanais, pro kurių šakas švietė saulė, ir apžiūrinėdama drabužius bei kosmetiką parduotuvių vitrinose, ji vėl pasijuto žmogumi. Ją glumino jos vakarykštis elgesys. Visiška paranoja, tikrai persistengė. Šį rytą mintis, kad kažkas ją seka, atrodė absurdiška.

Pirštai apčiuopė telefono numerį kišenėje. Šito juk neprasimanei. Alisa nuginė mintį šalin. Ji pasiryžo gerai nusiteikti ir drąsiai žvelgti į priekį. Turinti kuo geriau išnaudoti laiką Tulūzoje.

Ji klajojo senamiesčio gatvelėmis ir skersgatviais, kur nešė kojos. Išpuošti rausvo akmens ir plytų pastatų fasadai buvo elegantiški ir rafinuoti. Gatvių pavadinimai, fontanai ir paminklai pasakojo ilgą ir šlovingą Tulūzos istoriją. Karvedžiai, viduramžių šventieji, XVIII a. poetai, XX amžiaus laisvės kovotojai — šlovinga miesto praeitis nuo romėnų laikų iki nūdienos.

Alisa užėjo į Šv. Etjeno katedrą, nes norėjo pasislėpti nuo saulės. Ji mėgo ramybę ir taikos jausmą katedrose ir bažnyčiose — tai buvo ekskursijų su tėvais įprotis. Vaikštinėdama, skaitinėdama ženklus sienose ir dairydamasi į vitražus, ji maloniai praleido pusvalandį.

Pajutusi bundantį alkį, Alisa nusprendė eiti iš šventovės ir susirasti kur papietauti. Žengusi vos keletą žingsnių, ji išgirdo vaiko verksmą. Atsigręžė, tačiau aplinkui nieko nebuvo. Jausdama neaiškų sunkumą, ji leidosi eiti toliau. Raudojimas, atrodo, sustiprėjo — ji netgi girdėjo kažką šnabždant. Vyro balsas visiškai greta šnypštė į ausį:

— Heretique, heretique...

Alisa staigiai apsisuko.

— Kas čia? Ar yra kas nors?

Tačiau nieko nebuvo. Pikto šnabždesio kartojamas žodis skambėjo jos galvoje be paliovos.

— Heretique, heretique.

Ji užspaudė rankomis ausis. Ant kolonų ir pilko akmens sienų ji tarėsi reginti veidus. Išnarintos rankos, besitiesiančios pagalbos, sužaloti veidai, išnyrantys iš atokiausių kerčių.

Toli priekyje, vos pasiekiamas žvilgsniu, šmėstelėjo žmogus. Moteris ilga žalia suknele ir raudonu apsiaustu, tai pasirodanti, tai vėl išnykstanti šešėlyje. Rankoje ji laikė pintinę. Alisa šūktelėjo, norėdama atkreipti jos dėmesį, tuo tarpu iš už kolonos išėjo trys vienuoliai. Moteris suklykė sugriebta jų. Ji priešinosi, tačiau vienuoliai pradėjo vilkti ją į šalį.

Alisa vis stengėsi atkreipti jų dėmesį, tačiau negalėjo išleisti jokio garso. Tik moteris, atrodo, ją girdėjo — atsigręžusi pažvelgė Alisai tiesiai į akis. Vienuoliai apsupo moterį ratu. Jie plačiai išskėtė į ją savo putlias rankas tarsi juodus sparnus.

— Paleiskite ją, — suriko Alisa, leisdamasi bėgti prie jų. Tačiau kuo toliau ji bėgo, tuo labiau tolo siluetai, kol galiausiai visiškai išnyko. Atrodė, jie tiesiog pranyko šventovės sienose.

Alisa pašiurpusi perbraukė ranka per akmenį. Ji atsigręžė į kairę, į dešinę, ieškodama paaiškinimo, tačiau aplinkui buvo visiškai tuščia. Galiausiai ją apėmė panika. Ji leidosi bėgti prie išėjimo į gatvę, manydama, kad vyrai juodais apsiaustais veikiausiai vejasi ją ir tuojau parblokš.

Lauke viskas buvo kaip ir pirma.

Gerai. Viskas gerai Sunkiai alsuodama Alisa atsirėmė į sieną. Pagaliau susivaldžiusi ji suprato, kad jaučia jau ne siaubą, bet liūdesį.

Net neskaičiusi istorijos vadovėlio, ji buvo tikra, kad šioje vietoje yra atsitikę kažkas baisaus. Ore tvyrojo kančia, randai, kurių nepaslėptų nei mūras, nei akmuo. Šmėklos pasakojo savo tiesą. Palietusi veidą ranka, ji suprato verkianti.

*

Kai tik vėl pasijuto pakankamai tvirtai stovintį ant kojų, Alisa patraukė miesto centro link. Įprasta gyvenimiška kasdienybė ją nuramino. Apsidairiusi pamatė esanti nedidelėje pėsčiųjų aikštėje. Tolimame dešiniajame kampe buvo užeiga su ciklameno spalvos stogine, išrikiuotomis žvilgančiomis metalinėmis kėdėmis bei ant grindinio sustatytais apskritais staleliais.

Alisa atsisėdo prie vienintelio laisvo staliuko ir tučtuojau pateikė užsakymą, iš paskutiniųjų bandydama atsipalaiduoti. Godžiai išgėrusi keletą stiklinių vandens, atsilošė kėdėje ir leido saulės spinduliams glostyti veidą, vėliau įsipylė taurę rožinio vyno, įsidėjo kelis ledo gabalėlius ir gurkštelėjo. Juk ji nėra taip lengvai išgąsdinama.

Tačiau tavo jausmai gerokai sujaukti.

Iš tiesų visus metus ji gyveno beprotišku tempu. Išsiskyrė su savo ilgamečiu draugu. Santykiai jau keletą metų tiesiog geso akyse. Likusi viena, ji pajuto palengvėjimą, tačiau tai vis tiek buvo skausminga. Orumas buvo įžeistas ir širdis užgauta. Norėdama jį pamiršti, pernelyg daug dirbo, kad tik nukreiptų mintis nuo chaotiškos nesėkmės priežasčių paieškos. Dvi savaitės Prancūzijos pietuose turėjo suteikti jai jėgų. Turėjo nuraminti įsisiūbavusį laivą.

Alisa susiraukė. Nors truputėlį atostogų.

Prisistatęs padavėjas nutraukė savianalizę. Omletas buvo puikus: geltonas, viduryje šiek tiek skystas, gausiai paskanintas grybais ir petražolėmis. Alisa valgė ryžtingai susikaupusi. Tik braukdama paskutinius alyvuogių aliejaus pėdsakus kąsneliu duonos, ji pradėjo galvoti, kaip praleis likusią dienos dalį.

Kai atnešė kavą, Alisa jau žinojo.

*

Tulūzos biblioteka buvo įsikūrusi dideliame keturkampiame mūriniame pastate. Alisa mostelėjo savo Britų bibliotekos skaitytojo pažymėjimu nuobodžiaujančiam budėtojui ir šis abejingai įleido ją į vidų. Keletą kartų pasiklydusi įvairiose laiptinėse, ji galiausiai atsidūrė Bendrosios istorijos skyriuje. Abiejose centrinio tako pusėse stovėjo ilgi poliruoto medžio stalai. Jų viduriu driekėsi stalinių lempų juosta. Šiuo metu, karštą liepos popietę, tebuvo užimta vos keletas vietų.

Tolimajame gale buvo tai, ko ieškojo Alisa: per visą patalpos plotį stovėjo kompiuterių terminalų eilė. Alisa užsiregistravo ir gavusi slaptažodį nuėjo prie paskirtos darbo vietos.

Vos tik atsirado ryšys, ji paieškos langelyje įrašė „labirintas“. Žalia siuntimo indikacijos juostelė ekrano apačioje sparčiai pildėsi. Nepasikliaudama atmintimi, ji tikėjosi rasianti savo labirinto atitikmenį kuriame nors iš šimtų tinklalapių. Tai buvo taip paprasta — ji negalėjo suprasti, kaip nepagalvojo apie tai anksčiau.

Ji iš karto pastebėjo ryškų tradicinių labirintų ir ant olos sienos matyto atvaizdo, kurį prisiminė, skirtumą. Klasikinį labirintą sudarė įmantriai sujungti koncentriški apskritimai, mąžtantys ir vedantys link vidurio. O labirintas Sularako kalne — ji buvo tuo visiškai tikra — buvo sudarytas iš tiesių, išlankstytų ir nutrūkstančių linijų, kurios nevedė niekur. Labiau panašu į padriką raizginį.

Tikrąsias senovines labirinto simbolio ir su juo susijusių mitų ištakas sunku išsiaiškinti. Ankstyviausiems kūriniams, manoma, daugiau kaip 3000 metų. Labirinto simbolių aptikta išraižytų medyje, mūre, uolose ir keramikoje, išaustų ir sukurtų natūralioje terpėje — žolynų ar sodo pavidalu.

Pirmieji labirintai Europoje atsirado vėlyvajame bronzos amžiuje ir ankstyvajame geležies amžiuje, 1200–500 m. pr. Kr., jie aptikti greta ankstyvųjų Viduržemio jūros prekybos centrų. 900-500 m. pr. Kr. raižiniai rasti Vai Kamonikos vietovėje Šiaurės Italijoje, Pontevedros mieste Galicijoje, Fisteros kyšulyje Ispanijos šiaurės vakaruose. Alisa įdėmiai įsižiūrėjo į iliustraciją. Ši labiausiai iš visų priminė oloje matytą vaizdą. Ji pakreipė galvą. Panašu, bet ne tai.

Gali būti, kad simbolis atkeliavo iš Rytų su pirkliais ir amatininkais iš Egipto ar Romos imperijos pakraščių, susidūręs su kitomis kultūromis kito ir prisitaikė. Taip pat aišku, kad labirinto simbolį — be jokios abejonės, ankstyvesnį už krikščionybę — perėmė Krikščionių bažnyčia. Tiek Bizantijos, tiek Romos bažnyčia nesibodėjo pasiglemžti gerokai ankstyvesnius simbolius bei mitus ir pateikti juos kaip savo tikėjimo tiesą.

Keli tinklalapiai buvo skirti įžymiausiems labirintams: Knoso labirintui Kretos saloje, kur, pasak padavimo, buvo įkalinta mitinė būtybė Minotauras — pusiau žmogus, pusiau jautis. Alisa praleido šiuos puslapius pasikliaudama nuojauta, sakančia, kad ši tyrimo kryptis jos niekur neatvesianti. Įdomu buvo tik tai, kad Mino labirinto sąrangą atkartojančių radinių buvo rasta senovės Egipto Avario mieste 1550 m. pr. Kr. ir Kom Ombo šventykloje Egipte bei Sevilijoje.

Alisa įsidėmėjo svarbiausius duomenis.

Nuo XII-XIII a. labirinto ženklas nuolat aptinkamas ranka daugintuose viduramžių rankraščiuose, kurie buvo platinami Europos vienuolynuose ir karalių dvaruose. Raštininkai, kurdami savo unikalų stilių, visaip gražino ir puošė labirintus.

Ankstyvaisiais viduramžiais populiariausias tapo matematiškai tobulas vienuolikos apskritimų, dvylikos kraštinių, keturių ašių labirintas. Alisa žvelgė į XIII a. labirinto piešinio Šv. Pantaleono bažnyčios sienoje Arkeros miestelyje Šiaurės Ispanijoje reprodukciją ir į šiek tiek ankstyvesnio — Lukos miesto katedroje Toskanoje. Ji spragtelėjo žemėlapio, rodančio labirintų paplitimą Europos bažnyčiose, koplyčiose ir katedrose, nuorodą.

Negali būti!

Alisa vos galėjo patikėti savo akimis. Prancūzijoje buvo daugiau labirintų negu visoje Italijoje, Belgijoje, Vokietijoje, Ispanijoje, Anglijoje ir Airijoje drauge: Amjeno Šv. Kventinas, Araso Šv. Omeras, Kanas ir Bajė Šiaurės Prancūzijoje, Puatjė, Orleanas, Sansas Oseras Vidurio Prancūzijoje, Tulūza ir Mirpua pietvakariuose — sąrašas tęsėsi ir tęsėsi.

Žymiausias grindinio labirintas buvo Šiaurės Prancūzijoje, įrengtas pirmosios ir įspūdingiausios viduramžių katedros Šartre navoje.

Alisa trinktelėjo ranka į stalą. Keletas nepatenkintų skaitytojų pakėlė galvas ir įsmeigė į ją žvilgsnius. Žinoma, kaip ji galėjo būti tokia kvaila? Šartras juk jos gimtojo miesto Čičesterio Anglijos pietinėje pakrantėje dvynys. Juk jos pirmoji išvyka į užsienį buvo mokyklinė kelionė į Šartrą, kai jai dar tebuvo vienuolika. Ji miglotai prisiminė, kad visą laiką lijo, ji stovėjo gūždamasi po lietpalčiu, sušalusi ir šlapia, tarp didingų akmens kolonų ir skliautų. Tačiau labirinto ji neprisiminė.

Čičesterio katedroje labirinto nebuvo, tačiau miestas taip pat buvo Ravenos miesto Italijoje dvynys, Alisa vedžiojo pirštu ekrane, kol galiausiai rado, ko ieškojo. Šv. Vitalio katedros Ravenoje marmurinėse grindyse buvo išdėliotas labirintas. Pasak paaiškinimo, jis tebuvo ketvirtadalio Šartro labirinto dydžio ir iš gerokai ankstesnio laikotarpio, galbūt net V a. po Kr.

Alisa baigė kopijuoti bei kelti reikalingą tekstą į savo rinkmeną ir spustelėjo „Spausdinti“. Prasidėjus spausdinimui, ji paieškos langelyje parašė „Šartro katedra, Prancūzija“.

Nors katedros vietoje statinių būta jau aštuntajame šimtmetyje, dabartinė Šartro katedra pastatyta XIII amžiuje. Nuo tada pastatą supa paslaptys ir ezoterinės teorijos. Sklido gandai, kad katedros skliautuose ir įmantriose akmeninėse kolonose slypinti reikšminga paslaptis. Nepaisant atkaklių Katalikų bažnyčios pastangų, šių mitų ir legendų nepavyko atsikratyti.

Niekas nežinojo, kieno nurodymu buvo įrengtas labirintas ir kokia jo paskirtis.

Išsirinkusi reikiamas pastraipas, Alisa uždarė rinkmeną.

Atspausdinęs paskutinį lapą, spausdintuvas nurimo. Skaitytojai pradėjo krautis daiktus. Bibliotekos darbuotojas nepatenkinta veido išraiška pagavo Alisos žvilgsnį ir pabarbeno pirštu į laikrodį.

Alisa linktelėjo ir susirinkusi popierius atsistojo į eilę su kitais, kad galėtų atsiskaityti. Eilė judėjo lėtai. Vėlyvos popietės saulės spinduliai krito pro aukštus langus, spindulių šviesoje sukosi dulkės.

Moteris priešais Alisą turėjo šūsnį knygų ir, atrodo, buvo pasiryžusi išklausinėti apie kiekvieną jų. Ji nukreipė mintis į rūpestį, nedavusį jai ramybės visą popietę. Ar gali būti, kad iš šių šimtų peržiūrėtų atvaizdų ir aprašymų nebuvo nė vieno pavyzdžio, kuris tiksliai atitiktų labirintą, kurį ji matė Sularako kalno olos sienoje?

Galbūt, tačiau tai neįtikima.

Vyras už jos stovėjo pernelyg arti, lyg pašalietis metro, besistengiantis paskaityti laikraštį per kito petį. Alisa atsisuko ir įsmeigė į jį akis. Jis atsitraukė žingsnį atgal. Jo veidas jai atrodė kažkur matytas.

— Oui, merel, — tarė ji, priėjusi prie stalo ir sumokėjusi už spausdinimą. Beveik trisdešimt lapų.

Alisai išėjus ant bibliotekos laiptų, Šv. Etjeno katedros varpai mušė septynias. Ji užtruko ilgiau, nei manė.

Alisa nuskubėjo prie savo automobilio prie upės. Ji buvo taip paskendusi mintyse, kad nepastebėjo vyro iš eilės bibliotekoje, sekančio ją saugiu atstumu paupiu besidriekiančiu taku. Ji taip pat nematė, kaip vyras išsitraukė iš kišenės mobilųjį telefoną ir skambino, jai sukant automobilį į vangų eismo srautą.

KNYGŲ SAUGOTOJAI 26 SKYRIUS

Bezjė

1209 M. LIEPA

Kol Alaisa pasiekė Kursano miesto apylinkių lygumas, jau telkėsi sutemos. Jai pavyko gerai įsibėgėti jojant senuoju romėnų keliu per Minervua link Kapestano pro siūbuojančius kanapių ir smaragdinėmis vilnimis žaliuojančius miežių laukus.

Kiekvieną dieną nuo pat išvykimo iš Karkasonės Alaisa jojo, kol saulės kaitra tapdavo nepakeliama. Tuomet, radusi pavėsį, su Tatu ilsėdavosi, kol vėl galėdavo tęsti kelionę iki sutemų, kai oras prisipildydavo išalkusių vabzdžių bei kėkštų, pelėdų ir šikšnosparnių skleidžiamų garsų.

Pirmąją naktį jai suteikė nakvynę Esklarmondės draugai įtvirtintame Azijaus mieste. Keliaujant toliau į rytus, laukuose ir kaimuose vis mažėjo žmonių — tamsiose tų nedaugelio sutiktųjų akyse matėsi atsargumas, jie buvo įtarūs. Ji girdėjo gandus apie klajojančių prancūzų kareivių būrių, samdinių ir pakelės plėšikų žiaurumus. Kiekvienas pasakojimas buvo vis kruvinesnis už ankstesnįjį, žiaurumas buvo vis įmantresnis.

Alaisa truktelėjo Tatu, kad ši pereitų į žinginę. Ji nežinojo, ar keliauti iki Kursano, ar apsistoti miesto apylinkėse. Vis rūstėjančių pilkšvu dangumi sparčiai ritosi debesys, oras tarsi sustingo. Tolumoje kartkarčiais sudundėdavo griaustinis — lyg po žiemos migio riaumojanti meška. Alaisa nenorėjo rizikuoti ir atviroje vietovėje būti užklupta audros.

Tatu buvo sudirgusi. Alaisa jautė po žirgo oda vis įsitempiant sausgysles, dukart ji pasibaidė netikėtų kiškio ar lapės krustelėjimų pakelės krūmynuose.

Alaisa priekyje išvydo nedidelį ąžuolų ir uosių guotą. Miškelis nebuvo toks tankus, kad taptų natūralia stambesnių gyvūnų — meškos ar lūšies — vasaros buveine. Tačiau medžiai buvo aukšti, jų viršūnių šakos buvo susipynusios tarsi sunerti pirštai ir teikė gerą priedangą. Į medžių tankmę vingiavo šimtų pėdų suplūktas sausžemio takas — veikiausiai visų pamėgtas trumpesnis kelias į miestą.

Temstančiame danguje blykstelėjus žaibui, ji pajuto po savimi stipriai krūptelint Tatu. Tai jai padėjo apsispręsti: ji palauks, kol audra praeis.

Pašnibždomis drąsindama kumelę, ji pasuko į tamsžalę miško unksmę.

*

Vyrai jau senokai buvo pametę iš akių savo grobį. Tik besitelkianti audra sutrukdė jiems apsisukti ir grįžti į stovyklą.

Po kelių savaičių jojimo blyški prancūzų oda buvo tamsiai įdegusi kaitrioje pietų saulėje. Jų kelioniniai šarvai ir mantijos, paženklintos jų šeimininkų herbais, gulėjo paslėptos tankmėje. Jie vis dar vylėsi ką nors pelnysią iš savo netikėtai nutrūkusios misijos.

Garsas. Sausos šakelės trakštelėjimas, žirgo kanopų bildesys, pasagų kaukšėjimas į kartkarčiais pasitaikančius akmenis.

Vyras išretėjusiais, nudilusiais ir pajuodusiais dantimis prišliaužė arčiau, norėdamas geriau įsižiūrėti. Šiek tiek atokiau jis išvydo mišku artėjančio raitelio ant bėro arabų žirgo siluetą. Jis išsiviepė. Gal vis dėlto jų iškyla nebus visiškai bergždžia? Raitelis dėvėjo paprastus menkaverčius drabužius, tačiau jo žirgas buvo aukštos, gerą kainą laiduojančios rūšies.

Jis švystelėjo akmenuką į savo bendrą, tūnantį kitoje tako pusėje.

— Antai ten! — tarė jis, mostelėdamas galva į Alaisos pusę. — Žiūrėk.

— Tik pažvelk, — sumurmėjo jis. — Une femme. Et seule32.

— Esi tikras, kad ji viena?

— Daugiau nieko negirdžiu.

Du vyriškiai paėmė skersai taką ištemptos, po lapais paslėptos virvės galus ir pradėjo laukti, kol ji priartės.

*

Alaisai jojant giliau į mišką, jos drąsa bliūško. Viršutinis dirvos sluoksnis buvo drėgnas, tačiau giliau žemė buvo kieta. Po Tatu kanopomis šiugždėjo pakelės lapai. Alaisa stengėsi nukreipti savo dėmesį į drąsinantį paukščių čiulbėjimą medžiuose, tačiau plaukeliai ant jos rankų ir sprando nenoromis šiaušėsi. Tyloje nebuvo ramybės — tik grėsmė.

Tai tik tavo vaizduotė.

Tatu taip pat buvo įsitempusi. Kažkas be jokio perspėjimo šastelėjo pažeme, lyg lanko timpa paleidus strėlę.

Slanka? Gyvatė?

Tatu pasistojo ant užpakalinių kojų, priekinėmis įnirtingai kapodama orą, prunkšdama iš išgąsčio. Alaisa nespėjo reaguoti. Smūgis ją išbloškė iš balno, iš rankų ištrūko vadžios, apnuogindamas galvą nusmuko gobtuvas. Kritus ant kietos žemės, petį pervėrė skausmas, ji akimirksniu neteko kvapo. Sunkiai alsuodama ji apsivertė ant šono ir pamėgino stotis. Ji turėjo sulaikyti Tatu, kol ši nepasibaidė.

— Tatu, doqament33, — suriko ji, stodamasi ant kojų. — Tatu!

Alaisa svirduliuodama žengtelėjo į priekį ir sustojo. Ant tako, užstodamas kelią, priešais ją stovėjo vyras. Jis iššiepė dantis. Jo rankoje buvo peilis nutrintu, parudavusiu smaigaliu.

Kažkas sujudėjo dešinėje. Alaisos akys bėgiojo į šonus. Antrasis vyras laikė už apynasrio Tatu ir kitoje rankoje sukiojo lazdą. Jo veidas buvo subjaurotas rando, besidriekiančio nuo kairiosios akies iki burnos kampučio.

— Ne! — išgirdo ji savo pačios riksmą. — Paleisk ją!

Nepaisydama skausmo petyje, ji susirado kardo rankeną. Atiduok jiems, ko jie nori, ir gal jie tavęs nelies. Vyras žengtelėjo arčiau. Alaisa išsitraukė kardą ir geležte nubrėžė puslankį ore. Nenuleisdama akių nuo jo veido, ji panaršiusi kapšelyje ištraukė saują monetų ir pažėrė jas ant tako.

— Pasiimk. Daugiau neturiu nieko vertingo.

Jis pažvelgė į sidabrą, pažertą ant žemės, ir niekinamai nusispjovė. Braukdamas burną atgalia ranka, jis žengė dar žingsnį.

Alaisa pakėlė kardą.

— Perspėju tave, nesiartink, — suriko ji, ore išvedžiodama aštuonetą, kad vyras negalėtų prisiartinti.

— Suraityk ją, — paliepė jis bendrininkui.

Alaisą išpylė šaltis. Akimirką jos drąsa susvyravo. Tai buvo ne pakelės plėšikai, o prancūzų kareiviai. Atmintyje sumirgėjo visi pakeliui girdėti pasakojimai.

Ji susikaupė ir dar kartą mostelėjo kardu.

— Nė žingsnio arčiau, — suriko ji baimės stingdomu balsu, — nes krisi nespėjęs...

Alaisa apsigręžė ir šoko ant antrojo vyro, kuris apėjęs aplinkui prisiartino iš nugaros. Ji klykdama išmušė vyrui iš rankos lazdą. Jis sustaugė traukdamas iš už diržo peilį ir puolė Alaisą. Spausdama kardą abiem rankomis, ji kirto per vyro ranką, negailestingai perverdama savo auką tarsi medžiojantis lokys. Pliūptelėjo kraujas.

Atitraukusi kardą, ji pasiruošė antrajam kirčiui, kai galvoje staiga pažiro ryškiaspalvės žvaigždutės. Nuo smūgio jėgos ji svirduliuodama sukniubo. Netrukus tempte už plaukų ji buvo pastatyta ant kojų, akys paplūdo skausmo ašaromis. Alaisa pajuto prie gerklės priglundant šaltą geležtės smaigalį.

— Putain34, — sušvokštė vyriškas balsas ir kruvina ranka smogė į veidą.

— Liaukis, — tarė kitas.

Alaisa buvo užspeista, jos kardas išslydo iš rankos. Antrasis vyras nuspyrė kardą šalin ir iš už diržo išsitraukęs šiurkščios drobės gobtuvą užmovė jai ant galvos. Alaisa blaškėsi norėdama ištrūkti, bet aitri dulkėta medžiaga užėmė kvapą ir ji užsikosėjo, tačiau nesiliovė kovojusi, kol partrenkta kumščio smūgio į pilvą galiausiai krito dvilinka ant tako.

Vyrams užlaužiant už nugaros ir surišant rankas, ji nebeturėjo jėgų priešintis.

— Palik ją.

Jie pasitraukė. Alaisa girdėjo, kaip jie krato jos balnakrepšius, girdėjo vartomus odinius atlapus ir metamus ant žemės daiktus. Vyrai kalbėjosi, o gal ginčijosi: jai buvo sunku suprasti iš jų šiurkščios kalbos.

Kodėl jie manęs nenužudė?

Jos mintyse iškart lyg nekviestas vaiduoklis pasirodė atsakymas. Pirmiausia jie papramogaus.

Alaisa iš visų jėgų bandė atsikratyti pančių, nors ir suprato, kad netgi išlaisvinusi rankas netoli tenubėgtų. Jie sumedžiotų ją. Dabar jie juokiasi. Geria. Jie niekur neskuba.

Akyse ištryško nevilties ašaros. Alaisa išseko, jos galva bejėgiškai krito ant kietos žemės.

Iš pradžių Alaisa nesuprato, iš kur atsklinda bildesys. Tada ji suvokė. Bildėjo kaustytos lyguma šuoliais lekiančių žirgų kanopos. Ji geriau prispaudė ausį prie žemės. Penki, gal šeši žirgai, artėjantys prie miškelio.

Tolumoje vis dundėjo griaustinis. Audra artėjo. Galiausiai atsirado vilties prošvaistė — jeigu Alaisa nusigautų pakankamai toli, galbūt dar ne viskas būtų prarasta.

Pamažu, stengdamasi judėti kuo tyliau, ji pradėjo slinktis šalin nuo tako, kol kojomis pajuto aštrius gervuogynus. Sukaupusi jėgas ji atsiklaupė ant kelių ir muistydama galvą aukštyn ir žemyn atlaisvino gobtuvą. Ar jie nežiūri?

Riksmų nesigirdėjo. Palenkusi galvą ir kratydama ją į šonus, iš pradžių pamažu, paskui smarkiau, ji pagaliau visiškai nusimetė audeklą. Alaisa keletą kartų giliai atsikvėpė ir apsižvalgė, kur esanti.

Ji buvo pasitraukusi iš jų akiračio, tačiau jeigu jie atsigręžtų ir pamatytų ją dingus, tuojau surastų. Alaisa dar kartą prispaudė ausį prie žemės. Raiteliai artėjo iš Kursano. Medžiotojų iškyla? Žvalgai?

Sudundėjo griaustinis, aidu perskrosdamas visą mišką ir išbaidydamas paukščius iš medžių viršūnėse susuktų lizdų. Apimti išgąsčio jie pašėlusiai plakė orą sparnais, kilo ir smigo žemyn, glaudėsi medžių užuovėjoje. Tatu prunkštė ir trypė kanopomis žemę.

Melsdama audrą nesiliauti ir užgožti raitelių garsus, kol jie pakankamai priartės, Alaisa šliauždama per akmenis ir šakas skynėsi kelią per krūmynus.

— Ohė!

Alaisa sustingo. Jie pamatė. Vyrai puolė į tą vietą, kur buvo palikę ją gulint, jos gerklėje įstrigo šauksmas. Smarkiai trinktelėjęs griaustinis nukreipė jų žvilgsnius į viršų. Jų veiduose buvo baimės išraiška. Jie nepratę prie mūsų pietinių audrų. Net iš savo vietos ji jautė nuo jų dvelkiant baimę, kuri, regis, sunkėsi pro jų odą.

Pasinaudodama jų sumišimu, Alaisa sukaupė jėgas. Ji atsistojo ir leidosi bėgti.

Tačiau ji nebuvo pakankamai greita. Randuotasis vyras netrukus pavijo ją ir smūgiu iš šono į galvą parvertė ant žemės.

— Heretique, — suriko jis, griūdamas ant jos ir prispausdamas ją prie žemės. Alaisa bandė jo nusikratyti, tačiau jis buvo pernelyg sunkus, be to, jos drabužiai kibo į pažemės dyglius. Ji užuodė jo sužeistos rankos kraujo kvapą, jo veidas įsikniaubė į lapų ir šakų paklotę.

— Perspėjau tave, kad nejudėtum, kekše.

Jis atsisegė diržą ir sunkiai šnopuodamas numetė jį šalin. Melsk, kad jis neišgirstų raitelių. Ji vėl pamėgino nusipurtyti jį, tačiau svoris buvo pernelyg didelis. Ji sukriokė stengdamasi užgožti artėjančių žirgų garsą.

Jis dar kartą smogė jai, perkirsdamas lūpą. Burnoje ji pajuto kraujo skonį.

— Putain.

Staiga pasigirdo kiti balsai:

— Greitai, greitai!

Alaisa išgirdo lanko timpos skambtelėjimą ir strėlės švilpesį ore. Iš eglių paunksnės pasipylė strėlės, kurios smigdamos žėrė žievės ir medienos atplaišas.

— Pirmyn, greitai. Pirmyn!

Vos tik prancūzas pašoko, į krūtinę tuojau įsmigo stora strėlė, apsukdama jį tarsi vilkutį. Akimirką jis atrodė pakibęs ore, tada pradėjo svyruoti, akyse sustingo suakmenėjęs žvilgsnis. Burnos kampe pasirodęs kraujas nutekėjo iki smakro.

Jo kojos sulinko. Jis suklupo ant kelių, lyg melstųsi, ir pamažu pradėjo virsti į priekį kaip pakirstas medis. Alaisa laiku atsipeikėjo ir spėjo pasitraukti repečkomis, kai sunkus kūnas šlumštelėjo ant žemės.

— Štai ten! Pirmyn!

Raiteliai nusivijo kitą prancūzą. Jis bėgo slėptis į mišką, tačiau paskui jį skriejo strėlės. Viena strėlė pataikė į petį ir jis suklupo. Kita pataikė į šlaunį. Trečioji, kirtusi į nugarą, pargriovė jį ant žemės. Kūnas sutrūkčiojo ir sustingo.

Tas pats balsas šūktelėjo liautis.

— Sustokit Nešaudykit.

Galiausiai medžiotojai pasirodė atviroje vietoje.

— Baikite šaudyti.

Alaisa pakilo ant kojų. Draugai ar jų taip pat bijoti? Vadas po apsiaustu dėvėjo ryškiai violetinę medžioklinę tuniką — drabužiai buvo geros kokybės. Sunkūs neženklinti odiniai batai, diržas ir strėlinė buvo pagaminti iš šviesios odos pagal vietinę madą. Jis atrodė esąs pasiturintis, orus vyras, Pietų gyventojas.

Alaisos rankos vis dar buvo surištos už nugaros. Ji suvokė kol kas teturinti menką pranašumą. Jos lūpa buvo sutinusi ir kraujavo, rūbai buvo ištepti.

— Pone, esu dėkinga už šią jūsų paslaugą, — tarė ji, stengdamasi nutaisyti balsą taip, kad jis rodytų pasitikėjimą savimi. — Pakelkite uždangą ir pasirodykite, kad galėčiau išvysti savo išlaisvintoją.

— Tik tiek dėkingumo tesulauksiu iš jūsų, ponia? — paklausė jis darydamas tai, ko buvo prašomas. Alaisa su palengvėjimu išvydo jį besišypsant.

Jis nulipo nuo žirgo ir išsitraukė iš už diržo peilį. Alaisa žengtelėjo atgal.

— Jūsų pančiams perpjauti, — tarė jis ramindamas.

Alaisa paraudo ir ištiesė riešus.

— Žinoma, merce.

Jis nusilenkė.

— Amielis de Kursanas. Tai mano tėvo miškai.

Alaisa atsiduso su palengvėjimu.

— Atleiskite man už nedėkingumą, tačiau aš turėjau įsitikinti, kad jūs ne...

— Jūsų atsargumas protingas ir suprantamas šiomis aplinkybėmis. Jūs, ponia, esate...

— Alaisa iš Karkasonos, intendanto Peletjė, vikonto Trenkavelio ūkvedžio, duktė ir Gijomo Diuma žmona.

— Man garbė su jumis susipažinti, ponia Alaisa.

Jis pabučiavo jos ranką.

— Ar jūs labai užsigavote?

— Vos keletas įbrėžimų, nors petys, ant kurio kritau, skauda.

— Kur jūsų palyda?

Alaisa akimirką padvejojo.

— Aš keliauju viena.

Jis pažvelgė į ją nustebęs.

— Šiais laikais keliauti be apsaugos neįprasta. Šiose lygumose knibždėte knibžda prancūzų kareivių.

— Neketinau joti taip vėlai. Ieškojau priedangos nuo liūties.

Alaisa žvilgtelėjo į dangų staiga supratusi, kad neiškrito nė lašas lietaus.

— Tai tik dangus griežia dantį, — tarė jis atsakydamas į jos žvilgsnį. — Netikras šėlsmas, ir tiek.

Kol Alaisa ramino Tatu, de Kursano nurodymu vyrai nuvilko negyvėlių drabužius ir surinko ginklus. Miško gilumoje, kur buvo pririšti žirgai, jie rado paslėptus šarvus ir heraldinius ženklus. De Kursanas kardo smaigaliu pakėlė audeklo kampą ir po purvu sužibėjo sidabras žaliame fone.

— Šartras, — tarė de Kursanas paniekinamai. — Šitie patys blogiausi. Šakalai. Čia jų knibžda. Girdėjome daugiau pranešimų apie jų...

Jis nutilo.

Alaisa pažvelgė į jį.

— Pranešimų apie ką?

— Tai nesvarbu, — atsakė jis skubotai. — Ar grįžtame į miestą?

Jie leidosi vorele link miško pakraščio ir išjoję iš miško pateko į laukus.

— Ar į šiuos kraštus jus atvedė koks nors tikslas, ponia Alaisa?

— Vykstu ieškoti tėvo, kuris išvyko į Monpeljė su vikontu Trenkaveliu. Turiu ypač svarbių žinių, kurios negali jo laukti sugrįžtant į Karkasoną.

De Kursano veidu nuslydo šešėlis.

— Ką? Ar ką nors girdėjote apie tai?

— Ponia Alaisa, jūs pernakvosite su mumis. Kai bus pasirūpinta jūsų žaizdomis, mano tėvas papasakos jums, ką esame girdėję. Auštant aš pats jus palydėsiu į Bezjė.

Alaisa atsigręžė į jį.

— Į Bezjė, mesire?

— Jeigu gandai nemeluoja, jūs Bezjė rasite savo tėvą ir vikontą Trenkavelį. 27 SKYRIUS

Vikonto Trenkavelio žirgas sruvo prakaitu — būrys vyko į Bezjė, jiems ant kulnų mynė dundantis griaustinis.

Arklių apynasriais putojo prakaitas, nuo seilių sudrėko šnervės. Šonai buvo kruvinai suraižyti pentinais ir sučaižyti botagais, be perstojo ginusiais juos į priekį naktyje. Iš už juodų pažeme ties horizontu besidriekiančių debesų draiskanų pasirodė sidabrinis mėnulis, kurio šviesoje sužibo Trenkavelio žirgo žvaigždė.

Peletjė jojo greta vikonto kietai sučiaupęs lūpas. Monpeljė nepasisekė. Atsižvelgiant į nesantaiką tarp vikonto ir jo dėdės, jis nesitikėjo būsiant lengva įtikinti grafą sudaryti sąjungą, nors šiuos du vyrus siejo giminystės bei pavaldumo saitai. Vis dėlto jis vylėsi grafą galėsiant užtarti sūnėną.

Tačiau juos atsisakė netgi priimti. Tai buvo apgalvotas, negirdėtas įžeidimas. Trenkavelis buvo priverstas trainiotis prie prancūzų stovyklos, kol šiandien galiausiai atėjo žinia, kad audiencija bus suteikta.

Vikontą Trenkavelį nuvedė į Šito abato palapinę. Tik Peletjė ir dar dviem ševaljė buvo leista eiti kartu. Palapinėje jie buvo paprašyti nusiginkluoti. Jie padarė tai. Tačiau juos pasitiko ne abatas, o du popiežiaus legatai.

Reimonui Rožė beveik neleido išsižioti. Legatai iškoneveikė jį už tai, kad savo valdose leidęs nevaldomai sklisti erezijai. Jie kritikavo jo politiką skirti žydus į aukščiausius postus savo pagrindiniuose miestuose. Jie paminėjo keletą pavyzdžių, kai jis nepaisęs išdavikiško ir kenkėjiško katarų vyskupų elgesio savo žemėse.

Galiausiai baigę, jie nurodė vikontui Trenkaveliui eiti, lyg jis būtų koks nereikšmingas bajoras, o ne vienos iš galingiausių Pietų dinastijų valdovas. Vien pagalvojus apie tai, Peletjė kraujas užvirdavo.

Abato šnipai gerai informavo legatus. Visi kaltinimai buvo pagrįsti tikrais įvykiais ir liudytojų parodymais, nors elgesio intencija buvo iškreipta ir pateikiama klaidingai. Tai dar daugiau negu apgalvotas pažeminimas tik patvirtino Peletjė spėjimus, kad vikontas Trenkavelis laikomas priešu. Sostas norėjo kautis. Pasidavus Tulūzos grafui, kito kandidato neliko.

Jie greitai išvyko iš kryžiuočių stovyklos, įsikūrusios prie Monpeljė. Žvilgčiodamas į mėnulį, Peletjė paskaičiavo, kad šuoliuodami jie pasiektų Bezjė auštant. Vikontas Trenkavelis norėjo asmeniškai perspėti Biterua, kad prancūzų kariuomenė yra už ne daugiau kaip penkiolikos lygų ir ketina pulti. Romėnų kelias, besidriekiantis nuo Monpeljė iki Bezjė, buvo visiškai atviras — neįmanoma užkirsti.

Jis paraginsiąs miesto galvas ruoštis apgulčiai ir tuo pačiu paieškosiąs pastiprinimo savo įgulai Karkasonėje. Kuo ilgiau pavyktų sulaikyti Sostą Bezjė, tuo daugiau laiko jie turėtų įtvirtinimams paruošti. Vikontas taip pat ketino pasiūlyti Karkasonėje prieglobstį tiems, kam prancūzai kėlė didžiausią pavojų: žydams, saujelei rytiečių pirklių iš Ispanijos ir geriesiems žmonėms. Tai vertė daryti ne tik jo, kaip valdovo, pareiga. Didelė dalis Bezjė administracijos ir kitų įstaigų buvo patikėta žydų diplomatams ir pirkliams. Ar būtų karas, ar ne, jis neketino atsisakyti tokios daugybės vertingų ir kvalifikuotų valdinių paslaugų.

Trenkavelio sprendimas palengvino Peletjė užduotį. Jis ranka palietė kapšelyje paslėptą Harifo laišką. Kai tik jie atvyks į Bezjė, jam beliks atsiprašyti pakankamai ilgam laikui, kad spėtų rasti Simeoną.

*

Blyškiai saulei kylant virš Orbo upės, išvargę vyrai jojo per didįjį arkinį akmeninį tiltą.

Priešais juos pasirodė aukštos Bezjė sienos, už kurių didingas senovinis miestas atrodė esąs nepažeidžiamas. Tekančios saulės šviesoje žvilgėjo katedros ir bažnyčių, skirtų Šv. Magdalenai, Šv. Judui ir Šv. Marijai, bokštai.

Nepaisant nuovargio, Reimono Rožė Trenkavelio įgimtas autoritetas ir elgesys liko nepakitęs. Jis ragino savo žirgą skverbdamasis miesto skersgatviais ir stačiomis vingriomis gatvelėmis prie pagrindinių vartų. Žirgo kanopos, bildėdamos į grindinio akmenis, miesto sienos papėdėje esančių ramių priemiesčių gyventojus žadino iš miego.

Peletjė nulipo nuo žirgo ir šūktelėjo sargybiniui atidaryti vartus bei juos įleisti. Pasklidus žiniai, kad į miestą atvyko vikontas Trenkavelis, jie judėjo lėtai, tačiau galų gale pasiekė siuzereno rezidenciją.

Reimonas Rožė neapsimestinai nuoširdžiai pasveikino siuzereną. Jis buvo senas draugas ir sąjungininkas, gabus diplomatas ir valdytojas, ištikimas Trenkavelių dinastijai. Peletjė luktelėjo, kol vyrai sveikinosi pagal Pietų papročius ir keitėsi pagarbos ženklais. Neįprastai skubiai atlikęs formalumus, Trenkavelis perėjo tiesiai prie reikalų. Siuzerenas klausėsi, ir jo susirūpinimas didėjo. Vos tik vikontas baigė kalbėti, jis išsiuntė šauklius sukviesti miesto konsulus į tarybą.

Jiems besikalbant, menės viduryje buvo pastatytas stalas, ant kurio patiekta duonos, mėsos, sūrių, vaisių ir vyno.

— Mesire, — tarė siuzerenas, — man būtų garbė, jeigu jūs pamalonintumėte save mano vaišėmis, kol mes laukiame.

Peletjė užuodė progą. Jis šmurkštelėjo arčiau ir sukuždėjo vikontui Trenkaveliui į ausį:

— Valdove, ar galėtumėte mane paleisti? Aš pats patikrinčiau mūsų vyrus, pažiūrėčiau, kad jiems nieko netrūktų, kad jie laikytų prikandę liežuvius ir jų dvasia nepalūžtų.

Trenkavelis pažvelgė į jį nustebęs.

— Dabar, Bertranai?

— Jeigu malonėtumėte.

— Neabejoju, kad mūsų žmonėmis yra tinkamai pasirūpinta, — tarė vikontas, su šypsena žvelgdamas į ūkvedį. — Geriau užkąskite, pailsėkite kol kas.

— Aš vis dėlto kuo nuolankiausiai norėčiau atsiprašyti.

Reimonas Rožė įdėmiai nužvelgė Peletjė manydamas veide Iškaitysiąs paaiškinimą, tačiau nieko neaptiko.

— Gerai, — galiausiai tarė jis vis dar sutrikęs. — Turite vieną valandą.

*

Pasklidus gandui, gatvėse gausėjo žmonių ir kilo vis didesnis triukšmas. Pagrindinėje aikštėje priešais katedrą telkėsi minia.

Peletjė gerai žinojo Bezjė. Jis daug kartų lankėsi čia su vikontu Trenkaveliu. Tačiau dabar jis judėjo prieš srovę ir tik stambus sudėjimas bei autoritetingas stotas padėjo jam išlikti nesutryptam grūstyje. Kumštyje tvirtai gniauždamas Harifo laišką, jis netrukus pasiekė žydų kvartalą ir pradėjo klausinėti praeivių, ar šie pažįstą Simeoną. Jis pajuto kažką timpčiojant už rankovės. Pažvelgęs žemyn, jis išvydo dailų juodaplaukį tamsiaakį vaiką.

— Aš žinau, kur jis gyvena, — tarė mergaitė. — Sekite paskui mane.

Mergaitė nuvedė jį į prekybinį kvartalą, kur buvo įsikūrę pinigų skolintojai, ir toliau per iš pažiūros vienodų skersgatvių, kuriuose grūdosi parduotuvėlės ir gyvenamieji namai, raizginį. Ji sustojo prie niekuo iš išorės neišsiskiriančių durų.

Šiek tiek pasižvalgęs jis surado, ko ieškojo — knygų įryšėjo ženklą, išraižytą ties Simeono inicialais. Peletjė su palengvėjimu nusišypsojo. Tai buvo reikiamas namas. Atsidėkodamas mergaitei, jis įspraudė jai į ranką monetą ir liepė grįžti atgal. Tada jis pakėlė sunkų žalvarinį belstuką ir tris kartus pabeldė į duris.

Praėjo daug laiko, daugiau kaip penkiolika metų. Ar tarp jų vis dar išlikęs tas savaimingas artumas?

Truputėlį prasivėrė durys ir pro plyšį pasirodė įtariai žvelgianti moteris. Jos juodos akys žvelgė priešiškai. Ji dėvėjo žalią šydą, dengiantį plaukus ir apatinę veido dalį, bei tradicines plačias šviesias kelnes, surištas ties kulkšnimis, kokias dėvėjo žydų moterys Šventojoje Žemėje. Jos ilga geltona palaidinė siekė kelius.

— Noriu pasikalbėti su Simeonu, — tarė jis.

Ji papurtė galvą ir pamėgino uždaryti duris, tačiau Peletjė sulaikė jas įkišęs į tarpdurį pėdą.

— Perduok jam, — tarė jis, numaudamas nuo nykščio žiedą ir įsprausdamas jį moteriai. — Pasakyk, kad atėjo Bertranas Peletjė.

Jis išgirdo ją sunkiai atsidūstant. Ji netrukus atsitraukė leisdama jam įeiti. Sekdamas iš paskos, Peletjė pralindo pro sunkią raudoną užuolaidą, viršuje ir apačioje papuoštą prisiūtomis auksinėmis monetomis.

— Attendez35, — tarė ji, ranka parodydama, kad jis liktų kur esąs.

Sužvangėjo riešus ir kulkšnis puošiantys žiedai ir ji nuskubėjo išnykdama ilgame koridoriuje.

Iš lauko pastatas atrodė ilgas ir siauras, tačiau viduje Peletjė išvydo šį įspūdį esant apgaulingą. Į kairę ir į dešinę nuo centrinio koridoriaus buvo kambariai. Nors jo misija buvo svarbi, Peletjė mėgaudamasis apsidairė. Grindys buvo ne medinės, o išklotos mėlynomis ir baltomis plytelėmis, ant sienų kabojo dailūs kilimai. Viskas priminė elegantiškus, egzotiškus Jeruzalės namus. Prabėgo daugybė metų, tačiau jis vis dar jautė šios svečios šalies spalvų, kvapų ir stiliaus atbalsį.

— Bertranas Peletjė, dėl viso švento šiame nuvargusiame sename pasaulyje!

Peletjė atsigręžė į balso pusę ir išvydo atskuodžiančią mažą figūrą ilgu purpuriniu chalatu ir ištiestomis rankomis. Išvydus seną draugą, jo širdis suspurdėjo, juodos akys sublizgo dar ryškiau. Simeono apkabinimas kone išvertė Peletjė iš kojų, nors jis buvo gera galva aukštesnis.

— Bertranai, Bertranai, — tarė Simeonas šiltai tyliame koridoriuje dundančiu sodriu balsu. — Kur taip ilgai užtrukai, ką?

— Simeonai, senas drauge, — juokėsi jis apkabindamas Simeoną per pečius ir atgaudamas kvapą. — Kaip džiaugiuosi tave matydamas ir kaip tu gerai atrodai. Tik pažvelk, — tarė jis taršydamas ilgą juodą savo bičiulio barzdą, didžiausią Simeono tuštybę, — šiek tiek pabarstyta šerkšno, tačiau visa kita kaip visuomet puiku! Gyvenimas tau nebuvo šiurkštus?

Simeonas trūktelėjo pečiais.

— Galėjo būti geriau, tačiau galėjo būti ir blogiau, — atsakė jis atsitraukdamas. — O kaip tu, Bertranai? Keliomis raukšlėmis veide daugiau, tačiau žvilgsnis vis toks pat skvarbus ir pečiai tvirti.

Jis patapšnojo delnu jo krūtinę.

— Vis dar tvirtas kaip bulius.

Apkabinęs per pečius, Simeonas nuvedė Peletjė į kambarėlį galinėje namo dalyje, kurio langai žvelgė į mažą vidinį kiemą. Kambaryje buvo dvi didelės sofos, ant kurių buvo pridėta raudonų, purpurinių ir mėlynų šilkinių pagalvėlių. Įvairiose kambario vietose stovėjo kelėtas juodmedžio stalelių, papuoštų subtiliomis vazomis ir dideliais plokščiais dubenimis, pripildytais saldžių migdolinių sausainių.

— Eikš, nusimauk batus. Estera atneš mums arbatos.

Jis šiek tiek atsitraukė ir dar kartą nužvelgė Peletjė nuo galvos iki kojų.

— Bertranas Peletjė, — tarė jis vėl, kraipydamas galvą. — Ar galiu tikėti savo senomis akimis? Po tiek metų... Ar čia iš tiesų tu? Gal čia tik tavo šmėkla? Senio vaizduotės vaisius?

Peletjė nesišypsojo.

— Simeonai, norėčiau čia svečiuotis kitomis aplinkybėmis.

Jis linktelėjo.

— Žinoma. Eikš, Bertranai, prisėsk.

— Atvykome su mūsų valdovu Trenkaveliu perspėti Bezjė apie iš Šiaurės besiartinančią kariuomenę. Girdi, kaip skamba varpai, kviečiantys miesto tėvus į tarybą?

— Sunku būtų nepastebėti jūsų krikščioniškų varpų, — atsakė Simeonas, kilstelėdamas antakius, — tačiau paprastai jie skamba ne mūsų labui.

— Tai palies žydus nė kiek ne mažiau, gal net daugiau nei tuos, kuriuos jie vadina klaidatikiais. Tu pats žinai.

— Taip visada būdavo, — ramiai atsakė Simeonas. — Ar Sosto kariauna tokia gausi, kaip kalbama?

— Dvidešimt tūkstančių, gal daugiau. Mes negalime su jais susikauti atvirame lauke. Toks priešų skaičius mums gerokai per didelis. Jeigu Bezjė galėtų kiek sulaikyti įsibrovėlius, mes bent jau galėtume sukaupti jėgas vakaruose ir pasirengti Karkasonos gynybai. Visiems pageidaujantiems bus suteiktas prieglobstis mieste.

— Aš buvau laimingas čia. Šis miestas gerai mane — mus — priėmė.

— Bezjė nebesaugu. Nei tau, nei knygoms.

— Žinau, tačiau vis tiek, — atsiduso jis, — gailesiuosi turįs išvykti.

— Su Dievo padėjimu, tai netruks ilgai. — Peletjė kiek patylėjo, sutrikęs dėl to, kaip nesipriešindamas sutinka su sąlygomis jo bičiulis. — Tai nesąžiningas karas, Simeonai, apgavystės ir melo karas. Kaip tu gali su viskuo taip lengvai sutikti?

Simeonas skėstelėjo rankomis.

— Sutikti, Bertranai? Ką gi aš galėčiau daryti? Ką norėtum išgirsti iš manęs? Vienas iš jūsų šventųjų, Pranciškus, meldė, kad Dievas jam suteiktų jėgų susitaikyti su tuo, kas nepakeičiama. Kas bus, tas bus — ar aš noriu to, ar ne. Todėl aš sutinku, taip. Tačiau tai nereiškia, jog nenorėčiau, kad būtų kitaip.

Peletjė purtė galvą.

— Pyktis beprasmis. Privalai tikėti. Pasikliovimui aukštesne prasme, siekiančia toliau mūsų gyvenimo ar žinių, reikia tikėjimo jėgos. Visos didžiosios religijos savaip kalba apie tai — Šventasis Raštas, Koranas, Tora, — kad šie mūsų bereikšmiai gyvenimai įgytų prasmę.

Jis nutilo. Jo akys valiūkiškai žvilgėjo.

— Gerieji žmonės neieško prasmės blogyje, kurį kuria žmonės. Jų tikėjimas moko, kad šis pasaulis nėra Dievo, nėra tobulas kūrinys, priešingai — tai ydinga ir sugedusi viešpatija. Jie nesitiki, kad gėris ir meilė nugalės negandas. Jie žino, kad per mūsų laikiną gyvenimą tai neįvyks.

Jis nusišypsojo.

— Ir štai tu, Bertranai, nustembi susidūręs su blogiu. Argi tai keista?

Peletjė staiga pakėlė galvą, lyg būtų netikėtai atpažintas. Ar Simeonas žino? Ar galėtų taip būti?

Simeonas pastebėjo Peletjė išraišką, tačiau nieko nepasakė.

— Mano tikėjimas, priešingai, sako, kad pasaulį sukūrė Dievas, kad kiekviena smulkmena jame tobula. Tačiau kai tik žmonės nusigręžia nuo pranašų žodžių, Dievo ir žmogaus darna sutrinka. Tuomet atlygis neišvengiamas, kaip naktis po dienos.

Peletjė buvo kažką besakąs, tačiau susičiaupė.

— Betranai, šis karas — ne mūsų reikalas, nepaisant tavo pareigos vikontui Trenkaveliui. Tu ir aš turime didesnį tikslą. Mus sieja mūsų priesaikos. Tuo mes privalome grįsti savo veiksmus ir sprendimus.

Jis ištiesė rankas ir suėmė Bertraną už pečių.

— Dėl to, mano drauge, pasilaikyk savo pyktį ir kardą parengtą mūšiams, kuriuos galėsi laimėti.

— Kaip tu sužinojai? — paklausė Peletjė. — Ar kas nors išsitarė?

Simeonas sukikeno.

— Kad esi naujojo tikėjimo sekėjas? Ne, aš nieko apie tai negirdėjau. Apie tai galėsime pasikalbėti kada nors vėliau, tačiau, Dieve saugok, ne dabar. Nors aš mielai pasikalbėčiau su tavimi apie teologiją, Bertranai, turime neatidėliotinų reikalų, kuriais privalome pasirūpinti.

Pokalbį pertraukė atėjusi tarnaitė, nešina padėklu su karšta mėtų arbata ir saldžiais sausainiais. Ji padėjo padėklą ant stalelio priešais juos, o pati atsisėdo ant suolo kambario kampe.

— Nesirūpink, — tarė Simeonas, pastebėjęs Peletjė nerimą dėl to, kad jų pokalbis bus išgirstas. — Estera atvyko su manimi iš Šartro. Ji kalba hebrajiškai ir moka vos keletą žodžių prancūziškai. Ji visiškai nesuprastų tavo kalbos.

— Labai gerai.

Peletjė ištraukė Harifo laišką ir padavė jį Simeonui.

— Aš gavau tokį laišką Šovo prieš mėnesį, — tarė jis perskaitęs. — Laiškas perspėjo mane laukti tavo atvykimo, nors tu, pripažinsiu, buvai gerokai lėtesnis, nei tikėjausi.

Peletjė sulankstė laišką ir vėl pasidėjo jį kapšelin.

— Simeonai, tu turi knygas? Jos čia, šiuose namuose? Privalome jas paimti.

Smarkus beldimas į duris sutrikdė kambario ramybę. Estera tučtuojau pašoko ant kojų. Jos migdolinės akys degė budriu žvilgsniu. Simeonui davus ženklą, ji nuskubėjo į koridorių.

— Ar tu vis dar turi knygas? — pakartojo Peletjė, dabar jau primygtinai. Simeono veido išraiška jam staiga pradėjo kelti nerimą. — Jos nedingo?

— Nedingo, bičiuli... — buvo besakąs Simeonas, tačiau jį nutraukė Estera.

— Šeimininke, čia prašosi įleidžiama moteris.

Ji pažėrė hebrajiškus žodžius, kurie byrėjo pernelyg greitai, kad Peletjė sugaudytų savo apsunkusia ausimi.

— Kokia moteris?

Estera papurtė galvą.

— Nežinau, šeimininke. Ji sako turinti pamatyti jūsų svečią, intendantą Peletjė.

Jie visi atsigręžė į koridoriuje pasigirdusių žingsnių garsą.

— Palikai ją vieną? — paklausė Simeonas susirūpinęs, sunkiai kildamas.

Viešniai įgriuvus į kambarį, Peletjė taip pat pašoko ant kojų. Jis sumirksėjo nenorėdamas patikėti savo akimis. Matant Alaisą jam išgaravo visos mintys apie savo misiją. Ji sustojo tarpduryje. Jos veidas buvo išraudęs, sparčiai bėgiojančios rudos akys žvelgė lyg atsiprašinėdamos, tačiau ryžtingai.

— Atleiskite man už šį įsibrovimą, — tarė ji, žvilgčiodama tai į tėvą, tai į Simeoną. — Aš pagalvojau, kad jūsų tarnaitė nenorės manęs įleisti.

Peletjė dviem žingsniais atsidūrė kitame kambario gale ir ištiesęs rankas ją apglėbė.

— Nepyk, kad nepaklusau tau, — tarė ji jau droviau. — Turėjau atvykti.

— Tai ši žavioji ponia yra... — prabilo Simeonas.

Peletjė paėmė Alaisą už rankos ir atvedė į kambario vidurį.

— Žinoma, visiškai užsimiršau. Simeonai, leisk tau pristatyti savo dukterį Alaisą, nors aš nežinau ir negalėčiau tau pasakyti, kaip ji atsidūrė čia, Bezjė!

Alaisa nulenkė galvą.

— Štai mano brangiausias senas draugas Simeonas iš Šartro, o dar anksčiau — iš Šventojo Jeruzalės miesto.

Simeono veidas nušvito šypsena.

— Bertrano duktė Alaisa. — Jis suėmė ją už rankų. — Kuo maloniausiai prašome. 28 SKYRIUS

— Ar papasakosite man apie savo draugystę? — tarė Alaisa, vos tik įsitaisiusi ant sofos greta tėvo. Ji atsigręžė į Simeoną.

— Kartą jau prašiau jo, tačiau jis nebuvo nusiteikęs pasitikėti manimi.

Simeonas buvo vyresnis, negu ji įsivaizdavo. Jo pečiai buvo pakumpę ir veidas tankiai išraižytas raukšlėmis, tarsi gyvenimo žemėlapis, kuriame atsispindėjo matytas liūdesys ir praradimai, begalinė laimė ir juokas. Jo antakiai buvo vešlūs ir tankūs, skaisčios akys liudijo apie išmintį. Jo garbanoti plaukai buvo pražilę, tačiau iškvėpinta ir aliejais sutepta ilga barzda vis dar buvo juoda kaip varno sparnas. Ji suprato, kodėl tėvas galėjo negyvėlį upėje klaidingai palaikyti Simeonu.

Alaisa paslapčiomis nuleido žvilgsnį į jo rankas ir patenkinta išvydo spėjusi teisingai: ant kairės rankos nykščio jis mūvėjo žiedą — tokį patį kaip jos tėvas.

— Nagi, Bertranai, — ragino Simeonas. — Ji nusipelnė žinoti. Galų gale ji pakankamai daug nujojo, kad galėtų tai išgirsti.

Alaisa pajuto tėvą šalia savęs įsitempiant. Ji pažvelgė į jį. Jo lūpos buvo kietai sučiauptos.

Jis pyksta, nes pradeda suprasti, ką aš padariau.

— Juk tu nejojai iš Karkasonos be palydos, ar ne? — tarė jis. — Juk nebūtum tokia lengvabūdė ir nesileistum į tokią kelionę viena? Juk taip nerizikuotum?

— Aš...

— Atsakyk man.

— Taip pasielgti atrodė protingiausia.

— Protingiausia, — pratrūko jis. — Dėl viso...

Simeonas sukikeno.

— Vis tas pats karštas būdas, Bertranai.

Alaisa, nuginusi šypsnį, palietė tėvo ranką.

— Pairę, — tarė ji kantriai. — Juk matai, kad man nieko neatsitiko. Aš saugi.

Jis žvilgtelėjo į jos suraižytas rankas. Alaisa staigiai paslėpė jas po apsiausto skvernu.

— Nieko baisaus neįvyko. Tai niekai. Tik mažas įbrėžimas.

— Tu buvai ginkluota?

Ji linktelėjo.

— Žinoma.

— Tai kur tada...

— Pamaniau, kad būtų neapdairu vaikštinėti Bezjė gatvėmis taip išsipusčius.

Alaisa žvelgė į jį nekaltu žvilgsniu.

— Gerai, — sumurmėjo jis nenoriai. — Ar tau nieko blogo nenutiko? Tu nesužeista?

Alaisa atrėmė jo žvilgsnį galvodama apie savo sumuštą petį.

— Niekai, — sumelavo ji. Jis krūptelėjo, tačiau atrodė esąs kiek nuramintas.

— Kaip sužinojai, kad mes čia?

— Amielis de Kursanas, vietos valdovo sūnus, man pasakė ir širdingai suteikė palydą.

Simeonas linksėjo galva.

— Šiose apylinkėse jis turi gerą vardą.

— Tau labai pasisekė, — tarė Peletjė, vis dar neatlyždamas. — Tu patyrei sėkmę, tačiau elgeisi labai labai kvailai. Tave galėjo užmušti. Vis dar negaliu patikėti, kad tu...

— Bertranai, ketinai papasakoti jai, kaip mes susipažinome, — tarė Simeonas švelniai. — Varpai nutilo, tad taryba veikiausiai jau pradėjo posėdžiauti. Mes turime šiek tiek laiko.

Akimirką jos tėvas dar rūstavo. Vėliau jo pečiai nusviro ir veide pasirodė susitaikymo išraiška.

— Gerai jau, gerai, jeigu abu to norite.

Alaisa susižvalgė su Simeonu.

— Jis mūvi žiedą kaip tavo, tėve.

Peletjė nusišypsojo.

— Simeoną, kaip ir mane, Harifas pasikvietė į Šventąją Žemę, tačiau šiek tiek anksčiau, tad mūsų keliai nesusikirto. Augant Saladino ir jo kariaunos grėsmei, Harifas išsiuntė Simeoną į jo gimtąjį miestą Šartrą. Po kelių mėnesių iš paskos išvykau ir aš su trimis pergamentais. Kelionė užtruko ilgiau kaip metus, tačiau kai galiausiai atvykau į Šartrą, radau Simeoną laukiantį manęs, kaip ir buvo žadėjęs Harifas.

Prisimindamas Peletjė šypsojosi.

— Kaip aš bjaurėjausi šalčiu ir drėgme po Jeruzalės šilumos ir šviesos. Tai buvo tokia niūri, apleista vieta. Tačiau aš ir Simeonas supratome vienas kitą iš sykio. Jam buvo skirta užduotis įrišti pergamentus trimis atskiromis knygomis. Kol jis plušėjo, aš žavėjausi jo amatu, išmintimi ir puikiu humoru.

— Bertranai, liaukis, — sumurmėjo Simeonas, tačiau Alaisa pastebėjo, kad jam komplimentai patiko.

— Dėl Simeono, — tarė Peletjė, — tai klausk jo paties, ką jis įžvelgė nekultūringame beraščiame kareivyje. Tai ne man spręsti.

— Tu norėjai mokytis, klausytis, mano drauge, — tarė Simeonas švelniai. — Tuo tu išsiskyrei iš daugelio jūsų tikėjimo žmonių.

— Aš visada žinojau, kad knygos bus atskirtos, — kalbėjo Peletjė. — Kai tik Simeonas baigė savo darbą, aš gavau žinią iš Harifo, kad turiu grįžti į gimtinę, kur manęs laukė naujojo vikonto Trenkavelio intendanto tarnyba. Žvelgdamas atgal į prabėgusius metus, aš stebiuosi, kad niekada neklausiau, kas nutiko kitoms dviem knygoms. Pamaniau, kad Simeonas saugo vieną knygą, nors nebuvau tuo tikras. Kitos knygos? Niekada net nepasidomėjau. Dabar man gėda, kad buvau toks abejingas. Tačiau užuot smalsavęs, aš tiesiog pasiėmiau man patikėtą knygą ir iškeliavau į pietus.

— Dėl to tau neturėtų būti gėda, — tarė Simeonas ramiai. — Padarei, ko buvai prašomas, parodydamas gerą valią ir tvirtą ryžtą.

— Prieš tau pasirodant ir išblaškant visas mano mintis, mes kalbėjomės apie knygas, Alaisa.

Simeonas atsikrenkštė.

— Knygą, — tarė jis. — Teturiu vieną jų.

— Ką? — ūmiai tarė Peletjė. — Tačiau Harifo laiške... Supratau, kad tu vis dar saugai abi knygas ar bent jau žinai, kur yra abi knygos.

Simeonas papurtė galvą.

— Kadaise žinojau, tačiau jau daugelį metų nebežinau. Skaičių knyga čia. Dėl kitų knygų vyliausi, kad tu turėsi ką papasakoti man.

— Jeigu neturi šios knygos, tai kur tada ji? — skubriai paklausė Peletjė. — Aš maniau, kad tu pasiėmei abi knygas išvykdamas iš Šartro.

— Taip, iš tiesų.

— Tai kaip...

Alaisa palietė tėvo ranką.

— Leisk Simeonui paaiškinti.

Akimirką atrodė, kad Peletjė gali prarasti kantrybę, tačiau jis susivaldęs linktelėjo.

— Gerai, — tarė jis gergždžiančiu balsu. — Pasakok.

— Kokia ji panaši į tave, — sukikeno Simeonas. — Netrukus po to, kai išvykai iš Šartro, gavau žinią iš Navigataire, kad atvyks saugotojas ir paims antrąją — Preparatų knygą. Tačiau nebuvo nė užuominos, kas galėtų būti tas asmuo. Buvau pasirengęs, visą laiką budriai laukiau. Bėgo laikas, aš senau, bet niekas neatėjo. Tada, mūsų Viešpaties 1194 metais, netrukus prieš baisųjį gaisrą, sunaikinusį katedrą ir didžiąją dalį Šartro miesto, atvyko vyras, krikščionis, riteris, kuris save vadino Filipu de Sen Moru.

— Šis vardas man pažįstamas. Jis buvo Šventojoje Žemėje, kai aš ten lankiausi, tačiau mes nebuvome susitikę. — Peletjė susiraukė. — Kodėl jis taip ilgai laukė?

— Kaip tik to, mano bičiuli, aš klausiau savęs. Sen Moras reikiamu būdu perdavė man diską. Jis mūvėjo tokį žiedą, kokius garbingai mūvime mudu. Nebuvo jokių priežasčių abejoti juo, tačiau... — Simeonas gūžtelėjo pečiais, — kažkas jame buvo netikra. Jo žvilgsnis buvo aštrus lyg lapės. Aš nepasitikėjau juo. Man atrodė, kad Harifas negalėtų pasirinkti tokio žmogaus. Nejutau jam pagarbos. Todėl nusprendžiau turįs išbandyti jį, nepaisant tikrų tikėjimo ženklų, kuriuos jis parodė.

— Kaip? — išsprūdo žodis Alaisai, nespėjus jo suturėti.

— Alaisa, — sudraudė tėvas.

— Viskas gerai, Bertranai. Aš apsimečiau nesuprantąs. Aš grąžiau rankas, žeminausi, atsiprašinėjau ir prašiau atleisti sakydamas, kad jis veikiausiai bus supainiojęs mane su kažkuo kitu. Tačiau jis išsitraukė kardą.

— Taip tik patvirtindamas tavo įtarimą, kad nėra tas, kas dedasi esąs.

— Jis ėmė man grasinti ir plūstis, tačiau subėgo mano tarnai ir jis turėjo nešdintis.

Simeonas palinko į priekį ir pradėjo kalbėti pašnibždomis.

— Kai tik įsitikinau, kad jis išėjo, suvyniojau tas dvi knygas į senų drabužių ryšulį ir prisiglaudžiau pas kaimynystėje gyvenančią krikščionių šeimą, kuriuos aš žinojau neišduosiant manęs. Negalėjau nuspręsti, kaip būtų geriausia pasielgti. Nebuvau tikras tuo, ką žinojau. Ar jis buvo apsišaukėlis? Galbūt jis iš tikro buvo saugotojas, tačiau jo protą užtemdė godumas, galios ir turtų troškimas? Ar jis išdavė mus? Jei apsišaukėlis, tai dar buvo vilties, kad į Šartrą atvyks tikrasis saugotojas, bet aš tada būčiau išvykęs. Tačiau išdavystės atveju jaučiau turįs sužinoti viską, ką galiu. Net ir dabar aš nežinau, ar tinkamai pasirinkau.

— Pasielgėte, kaip manėte esant geriausia, — tarė Alaisa, — nekreipdama dėmesio į perspėjamą tėvo žvilgsnį, liepiantį patylėti. — Niekas negalėtų daugiau.

— Gerai tai ar blogai, tačiau aš likau mieste dar dvi dienas. Tada Ero upėje buvo aptiktas plūduriuojantis išniekintas vyro kūnas. Jo akys buvo išdurtos, liežuvis išrautas. Sklido gandai, kad jis buvęs vyresniojo Karolio de Evriu sūnaus, kurio žemės yra netoli Šartro, riteris.

— Filipas de Sen Moras.

Simeonas linktelėjo.

— Žmogžudyste apkaltino žydus. Netrukus prasidėjo persekiojimai. Buvo paranku padaryti iš manęs atpirkimo ožį. Pasklido žinia, kad jie buvo atėję pas mane. Atsirado liudytojų, teigusių mačius Sen Morą prie mano durų, kad mes susikivirčijome ir apsikumščiavome. Taip ir buvo nuspręsta, kad tai aš. Galbūt tas Sen Moras ir buvo, kas sakėsi esąs. Gal jis buvo sąžiningas vyras, gal ir ne. Dabar jau nebesvarbu. Jis mirė, esu tikras, dėl to, ką sužinojo apie Labirinto trilogiją. Jo mirtis ir tai, kaip jis mirė, įtikino mane, kad yra kitų susijusių asmenų. Gralio paslaptis tikrai jau buvo atskleista.

— Kaip ištrukote? — paklausė Alaisa.

— Mano tarnai jau buvo dingę ir turėjo būti saugūs, kaip aš tikėjausi. Slapsčiausi ligi ryto. Kai tik atvėrė miesto vartus, nusiskutęs barzdą išsmukau pasislėpęs pagyvenusių moterų būryje. Mane lydėjo Estera.

— Tai tavęs jau nebuvo ten, kai jie rentė akmeninį labirintą naujojoje katedroje? — paklausė Peletjė.

Alaisa sutrikusi žiūrėjo į besišypsantį Simeoną, lyg jis pasakotų kokį asmeninį pokštą.

— Tu jo nematei?

— Apie ką jūs? — reikliai paklausė ji.

Simeonas sukikeno, tačiau kreipėsi tik į Peletjė.

— Ne, tačiau aš girdėjau, kad jis gerai atlieka savo paskirtį. Daugybė ateinančiųjų prie to šalto akmens rato dairosi, ieško, tačiau nesupranta, kad po jų kojomis tik paslapties klastotė.

— Ką reiškia tas labirintas? — pakartojo klausimą Alaisa.

Tačiau jie vis dar nekreipė į ją dėmesio.

— Aš galėjau suteikti tau pastogę Karkasonoje. Būtum turėjęs prieglobstį, apsaugą. Kodėl tu neatvykai pas mane?

— Patikėk, Bertranai, nieko labiau nebūčiau norėjęs. Tačiau tu pamiršti, kaip šiaurė skyrėsi nuo gerokai pakantesnio Oksitanijos krašto. Negalėjau net laisvai keliauti. Žydams buvo sunku tais laikais. Mums galiojo draudžiamoji valanda, mūsų verslas buvo nuolat puolamas ir plėšiamas.

Jis nutilo norėdamas atsikvėpti.

— Be to, niekada nebūčiau sau atleidęs, jeigu būčiau atvedęs juos — kad ir kas jie būtų — pas tave. Kai tą naktį palikau Šartrą, visiškai nežinojau, kur vyksiu. Saugiausia atrodė būsiant pradingti, kol nurims erzelis. Galiausiai gaisras išvaikė visas mintis apie kitus reikalus.

— Kaip jūs atsidūrėte Bezjė? — vėl paklausė Alaisa, pasiryžusi dalyvauti pokalbyje. — Ar tai Harifas jus čia atsiuntė?

Simeonas papurtė galvą.

— Tik sėkmė ir gera klotis, Alaisa, tačiau ne apgalvotas planas. Pirmiausia nukeliavau į Šampanę, kur praleidau žiemą. Kitą pavasarį, kai tik nutirpo sniegas, pasukau į pietus. Man pasisekė prisijungti prie grupelės Anglijos žydų, kurie bėgo nuo persekiojimo savo šalyje. Jie vyko į Bezjė. Tai atrodė esąs ne blogesnis kelionės tikslas negu bet kuris kitas. Miestas garsėjo pakantumu — žydais buvo pasitikima, jiems buvo skiriamos aukštos pareigos. Mūsų išmanymas, patirtis buvo vertinama. Miestas buvo arti Karkasonos — tai reiškė, kad būsiu pasiekiamas ranka, jeigu Harifui manęs prireiktų.

Jis atsigręžė į Bertraną.

— Dievas regi, kaip sunku buvo žinoti, kad esi vos kelių dienų jojimo atstumu, tačiau atsarga ir apdairumas sakė, kad taip turi būti.

Jis pasislinko arčiau, gyvai žvelgdamas savo juodomis akimis.

— Jau tada šiaurės dvaruose skambėjo baladės ir dainos. Šampanėje trubadūrai ir menestreliai dainavo apie magiškąjį indą ir gyvybės eliksyrą — pernelyg arti tiesos, kad būtų galima nepaisyti.

Peletjė linktelėjo. Jis taip pat buvo girdėjęs šias dainas.

— Taigi viską kruopščiai pasvėrus, buvo saugiau likti nuošalyje. Niekada nebūčiau sau atleidęs, jeigu būčiau atvedęs juos prie tavo durų, mano drauge.

Peletjė giliai atsiduso.

— Bijau, Simeonai, kad, nepaisant mūsų didžiausių pastangų, esame išduoti, nors ir neturiu aiškių ir tvirtų įrodymų. Esu tikras, kad yra žinančių apie mūsų ryšį. Tačiau negaliu pasakyti, ar jie taip pat žino ir kas mus sieja.

— Ar kas nors nutiko? Kas paskatino tave taip manyti?

— Prieš savaitę ar daugiau Alaisa aptiko Odo upėje plūduriuojantį vyrą — žydą. Jo gerklė buvo perrėžta ir kairės rankos nykštys nukirstas. Niekas nebuvo paimta. Nebuvo jokios priežasties taip galvoti, tačiau išsyk prisiminiau tave. Manau, kad jį palaikė tavimi.

Jis padarė pauzę.

— Prieš tai buvo ir kitų ženklų. Kai ką apie savo pareigą aš papasakojau Alaisai, jeigu kas nors nutiktų man ir aš negalėčiau grįžti į Karkasoną.

Dabar puikus metas pasakyti jam, dėl ko atvykau

— Tėve, kadangi tu...

Pakėlęs ranką jis parodė jai liautis.

— Ar buvo kokių kitų ženklų, rodančių, kad tavo buvimo vieta išaiškinta? Kad tie, kurie tavęs ieškojo Šartre, ar kas kitas žino, kur esi?

Simeonas purtė galvą.

— Pastaruoju metu — ne. Tačiau jau daugiau kaip penkiolika metų prabėgo, kai aš atvykau į Pietus, ir per visą tą laiką nebuvo nė dienos, kad aš nesitikėčiau pajusti peilį prie gerklės. Tačiau kalbant apie tai, ar atsitiko kas nors neįprasta — ne, nieko.

Alaisa nebegalėjo ištylėti.

— Tėve, tai, ką aš turiu pasakyti, yra svarbu. Privalau pasakyti tau, kas atsitiko nuo tada, kai išvykai iš Karkasonos. Maldauju.

*

Kai Alaisa baigė pasakoti, jos tėvo veidas buvo ryškiai raudonas. Ji būgštavo, kad jis nesusivaidys. Jis neleido savęs raminti nei Alaisai, nei Simeonui.

— Trilogija atskleista, — garsiai dejavo jis. — Dėl to negali būti jokių abejonių.

— Bertranai, nurimk, — griežtai tarė Simeonas. — Pyktis tik apsunkina sprendimą.

Alaisa pažvelgė į langus — gatvėje pagarsėjo triukšmas. Peletjė taip pat akimirką padvejojęs kilstelėjo galvą.

— Vėl pradėjo skambėti varpai, — tarė jis. — Turiu grįžti į siuzereno rezidenciją. Vikontas Trenkavelis manęs laukia.

Jis atsistojo.

— Privalau apmąstyti viską, ką man papasakojai, Alaisa, ir nuspręsti, ką derėtų daryti. Dabar visas savo jėgas skirsime išvykimui.

Jis atsigręžė į savo senąjį draugą.

— Simeonai, tu vyksi su mumis.

Kol Peletjė kalbėjo, Simeonas atidarė ornamentais išraižytą medinę skrynią, stovinčią tolimoje kambario pusėje. Alaisa priėjo arčiau. Skrynios dangtis buvo apkraštuotas tamsiai raudonu aksomu, surauktu storomis klostėmis kaip baldakimo užuolaida.

Simeonas papurtė galvą.

— Nevyksiu su jumis. Seksiu paskui saviškius. Kad būtų saugiau, paimkite.

Alaisa stebėjo Simeoną, kišantį ranką išilgai skrynios dugno. Pasigirdo spragtelėjimas ir ties skrynios pagrindu iššoko mažas stalčiukas. Simeonui išsitiesus, ji išvydo jo rankose avikailyje suvyniotą daiktą.

Vyrai susižvalgė ir Peletjė paėmė knygą iš ištiestos Simeono rankos ir paslėpė ją po apsiaustu.

— Savo laiške Harifas kalba apie seserį Karkasonoje, — tarė Simeonas.

Peletjė linktelėjo.

— Iš jo žodžių supratau, kad tai yra Kilniųjų bičiulis. Negalėčiau patikėti jį turėjus omenyje kažką kita.

— Tai buvo moteris, kuri atvyko pas mane paimti antrosios knygos, — tyliai pasakė Simeonas. — Kaip ir tu, Bertranai, prisipažinsiu, aš tuo metu taip pat galvojau, kad ji tėra pasiuntinys, tačiau atsižvelgiant į tavo laišką...

Peletjė modamas ranka ginė užuominą šalin:

— Nepatikėčiau, kad Harifas skyrė moterį saugotoją, kad ir kokios būtų aplinkybės. Jis taip nerizikuotų.

Alaisa buvo beprabylanti, tačiau prikando liežuvį.

Simeonas gūžtelėjo pečiais.

— Turėtume pagalvoti apie tokią galimybę.

— Na gerai. Kokia buvo ta moteris? — nekantriai paklausė Peletjė. — Ar jai tikrai būtų galima patikėti saugoti tokį brangų daiktą?

Simeonas papurtė galvą.

— Iš tiesų ji taip neatrodė. Ji nebuvo nei iš aukštuomenės, nei iš žemiausių prasčiokų. Ji buvo vyresnio amžiaus, nei moterys paprastai susilaukia vaikų, tačiau su ja buvo vaikas. Ji keliavo iš Karkasonos į Servjaną, savo gimtąjį miestą.

Alaisa staiga išsitiesė.

— Tai labai skurdžios žinios, — išreiškė apgailestavimą Bertranas. — Ji tau nepasakė savo vardo?

— Ne, ir aš jos neklausiau, nes ji atsinešė laišką nuo Harifo. Daviau jai duonos, sūrio, vaisių kelionei, ir ji išvyko.

Dabar jie jau stovėjo prie durų, vedančių į gatvę.

— Aš nenoriu jūsų palikti, — staiga tarė Alaisa, ūmai pajutusi baimę dėl Simeono.

Simeonas nusišypsojo:

— Vaike, man viskas bus gerai. Estera sukraus visus daiktus, kuriuos norėsiu pasiimti į Karkasoną. Keliausiu neišsiduodamas, minioje. Taip mums visiems bus saugiau.

Peletjė linktelėjo.

— Žydų kvartalas yra prie upės, į rytus nuo Karkasonos, netoli San Viseno priemiesčio. Pranešk, kai atvyksi.

— Būtinai.

Vyrai apsikabino ir Peletjė išėjo į gatvę, kuri jau buvo užtvindyta žmonių. Alaisa buvo besekanti paskui jį, tačiau Simeonas paėmęs už rankos sulaikė ją.

— Alaisa, tu esi labai drąsi. Tavo ryžtas vykdant pareigą tėvui ir Kilniesiems buvo tvirtas. Prižiūrėk jį. Jo būdas gali išvesti jį iš kelio. Ateina sunkūs laikai, laukia atsakingi sprendimai.

Žvelgdama per petį ir nuleidusi balsą tiek, kad tėvas negalėtų išgirsti, Alaisa paklausė:

— Apie ką buvo antroji knyga, kurią pasiėmė ta moteris iš Karkasonos? Toji dingusi knyga?

— Tai Preparatų knyga, — atsakė Simeonas. — Joje aprašyti augalai. Tavo tėvui patikėta Žodžių knyga, o man Skaičių knyga.

Kiekvienam savo amatas.

— Manau, tai padės tau rasti atsakymą, — tarė Simeonas, žvelgdamas į ją suprantančiu žvilgsniu iš po savo tankių antakių. — O gal patvirtins tavo spėjimą?

Ji nusišypsojo:

— Benleu, galbūt.

Alaisa pabučiavo jį ir išbėgo vytis tėvo.

Maisto kelionei. Ir dar galbūt lentelę.

Alaisa nusprendė kurį laiką pasilaikyti mintį sau, kol galutinai bus tikra, nors ji jau ir dabar buvo įsitikinusi žinanti, kur galėtų rasti knygą. Begalybė akimirkų, nusidriekusių per jų gyvenimus tarsi voro kruopščiai išaustos gijos, jos regėjime staiga virto vientisu vaizdiniu. Visos užuominos ir spėjimai, kurie atrodė esą nereikšmingi, dabar tapo atsakymais. 29 SKYRIUS

Skubėdami atgal per miestą, jie matė jau prasidėjus visuotinį kraustymąsi. Žydai ir saracėnai judėjo link pagrindinių vartų: vieni pėsti, kiti su knygų, žemėlapių, baldų ir kito turto prikrautais ratais, palūkininkai — su pabalnotais žirgais, nešini krepšiais, skryniomis ir svarstyklėmis bei pergamento ritiniais. Alaisa minioje pamatė ir krikščionių šeimų.

Siuzereno rūmų kiemas buvo nutviekstas rytmečio saulės. Jojant pro vartus Alaisa tėvo veide pastebėjo palengvėjimo išraišką — jis suprato, kad taryba dar nebaigė posėdžiauti.

— Ar dar kas nors žino, kad tu čia?

Alaisa sustingo iš išgąsčio suvokusi, kad buvo visiškai pamiršusi apie Gijomą.

— Ne, aš atjojau tiesiai pas tave.

Pasitenkinimas, akimirką švystelėjęs tėvo veide, suerzino Alaisą.

Jis linktelėjo.

— Luktelėk. Aš pranešiu vikontui Trenkaveliui, kad esi čia, ir paprašysiu jo leidimo tau joti su mumis. Reikėtų pasakyti ir tavo vyrui.

Alaisa žvelgė į jį, išnykstantį namo šešėlyje. Likusi viena, ji apsigręžė ir apsidairė. Pavėsyje gulėjo išsitiesę gyvūnai, savo kailiais braukdami dulkes nuo blyškių šaltų akmens sienų: žmonių reikalai jiems visiškai nerūpėjo. Nepaisant to, ką buvo patyrusi pati, ir Amielio de Kursano pasakojimų, Alaisai šioje rūmų ramumoje buvo sunku patikėti neišvengiama grėsme, apie kurią buvo kalbama.

Staiga už nugaros plačiai atsivėrė durys ir laiptais į kiemą pažiro būrys vyrų. Alaisa prisispaudė prie kolonos, saugodamasi būti pastverta skubančios minios.

Kiemas netrukus jau skambėjo nuo riksmų ir paliepimų, buvo duodami ir vykdomi įsakymai, ginklanešiai bėgo atvesti savo ponų žirgų. Akimirksniu rūmai iš administracijos buveinės virto karo štabu.

Sumaištyje Alaisa išgirdo kažką šaukiant ją vardu. Gijomas. Jos širdis šoktelėjo. Ji atsigręžė stengdamasi įžiūrėti, iš kur atsklinda balsas.

— Alaisa! — šaukė jis, negalėdamas patikėti. — Kaip? Ką čia veiki?

Dabar ji jau matė jį žengiant pro minią, skinantis sau kelią, kol galiausiai jis jau kėlė ją pagavęs rankomis, spausdamas taip smarkiai, kad ji vargiai begalėjo įkvėpti. Akimirksniu jo kūnas, jo kvapas viską išstūmė iš jos minčių. Viskas buvo pamiršta, viskas atleista. Nuo taip aiškiai rodomo malonumo ir pasitenkinimo ją matant ji net susigėdo. Alaisa užsimerkė ir įsivaizdavo save su juo vienus, vaizduotėje stebuklingai grįždama į Komtalio pilį, taip, lyg pastarųjų kelių dienų sukrėtimai būtų tik blogas sapnas.

— Kaip aš pasiilgau tavęs, — tarė Gijomas, bučiuodamas jos kaklą ir rankas. Alaisa impulsyviai atsitraukė.

— Mano širdie, ką visa tai reiškia?

— Nieko, — atsakė ji greitai.

Gijomas kilstelėjo jos apsiaustą ir išvydo nubrozdintą petį.

— Nieko!? Šventojo Fido vardu!

— Aš kritau, — tarė ji. — Petys labiausiai nukentėjo. Nesirūpink dėl to, nors užsigavau smarkiau, nei atrodo.

Gijomas nerodė pasitikėjimo, jis blaškėsi tarp susirūpinimo ir abejonių.

— Štai kaip leidi laiką, kai esu išvykęs, — tarė jis ir akyse įsižiebė įtarumo ugnelės. Jis atsitraukė žingsnį atgal. — Kodėl tu čia?

Ji susvyravo.

— Atvykau perduoti žinios tėvui.

Vos ištarusi šiuos žodžius, ji suprato klydusi. Malonumo jausmą akimirksniu pakeitė nerimas. Gijomas paniuro.

— Kokią žinią?

Jos galva ištuštėjo. Ką pasakytų tėvas? Kokį pasiteisinimą ji galėtų sugalvoti?

— Aš...

— Kokią žinią?

Ji sulaikė kvėpavimą. Labiau už viską ji troško tarpusavio pasitikėjimo, tačiau ji buvo davusi žodį tėvui.

— Mesire, atleisk, tačiau negaliu sakyti. Tai skirta tik jam vienam.

— Negali ar nenori?

— Negaliu, Gijomai, — tarė ji apgailestaudama. — Norėčiau, kad būtų kitaip.

— Ar jis tave pakvietė? — tarė jis tūždamas. — Ar jis pakvietė tave neklausęs mano leidimo?

— Ne, niekas manęs nekvietė. Aš atvykau savo valia.

— Tačiau nesakai man dėl ko.

— Gijomai, maldauju tavęs, nereikalauju, sulaužyčiau pažadą, duotą tėvui. Pasistenk suprasti.

Jis sugriebė jos ranka ir pakratė.

— Neketini man pasakyti, taip? — Jis karčiai nusijuokė: — Ir aš dar maniau, kad turiu pirmumo teisę į tave. Koks kvailys taip galėtų galvoti?

Alaisa mėgino sustabdyti Gijomą, tačiau jis jau žengė plačiais žingsniais per minią.

— Gijomai, palauk!

— Kas dar?

Apsigręžusi už savo nugaros ji išvydo atėjusį tėvą.

— Mano vyrą įžeidė mano nepasitikėjimas juo.

— Ar pasakei jam, kad aš uždraudžiau tau kalbėti?

— Mėginau, tačiau jis nenusiteikęs klausytis.

Peletjė rūsčiai susiraukė.

— Jis neturi teisės reikalauti, kad sulaužytum duotą žodį.

Alaisa jautė viduje tvenkiantis pyktį ir norą priešintis.

— Su visa pagarba, pairę, jis turi teisę. Jis mano vyras. Aš jam turiu būti ištikima ir paklusni.

— Tu nesi neištikima, — nekantriai atsakė Peletjė. — Jo pyktis praeis. Dabar ne metas ir ne vieta pykti.

— Jis jaudinasi. Jis labai įsižeidė.

— Kaip ir mes visi, — atsakė Pejetlė. — Visi mes jaudinamės, tačiau daugelis mūsų neleidžia jausmams užvaldyti blaivaus proto. Eikš, Alaisa, išmesk jį iš savo minčių. Gijomas čia atvyko tarnauti savo valdovui, o ne purkštauti ant žmonos. Kai tik grįšime į Karkasoną, esu tikras, viskas tarp jūsų greitai išsispręs.

Jis pabučiavo ją į kaktą.

— Pamiršk tai. Susirask Tatu. Greitai išvyksime.

Ji lėtai apsisuko ir nusekė paskui jį į arklides.

— Turi pakalbėti su Oriana. Esu tikra, kad ji žino kažką apie tai, kas man atsitiko.

Peletjė numojo ranka.

— Tu klysti dėl savo sesers. Pernelyg ilgai tarp jūsų užsitęsė nesantaika. Progai dariau nesikišdamas į tai ir manydamas, kad viskas savaime praeis.

— Atleisk man, tėve, tačiau tu neįžvelgi jos tikrojo būdo.

Peletjė, regis, neišgirdo jos pastabos.

— Tu linkusi pernelyg griežtai teisti Orianą. Esu tikras, kad ji ėmėsi rūpintis tavimi iš geriausių paskatų. Ar bent jau klausei jos pati?

Alaisa paraudo.

— Na matai. Iš tavo veido matau, kad ne.

Jis nutilo.

— Alaisa, ji tavo sesuo. Turėtum būti jai geresnė.

Nesąžiningas priekaištas įplieskė jos krūtinėje rusenantį pyktį.

— Aš visai ne...

— Jeigu galėsiu, pasikalbėsiu su Oriana, — tarė jis griežtai, aiškiai parodydamas, kad ši tema baigta.

Alaisa išraudo, tačiau nutylėjo. Ji žinojo esanti tėvo numylėtinė. Orianos ydų jis nematė tik dėl graužaties, kurią jautė dėl meilės jai stygiaus. Jos atžvilgiu jis puoselėjo didesnius lūkesčius.

Alaisa, apimta nevilties, žengė greta jo.

— Ar tu bandysi surasti tuos, kas paėmė amuletą? Ar tu...

— Užteks, Alaisa. Nieko daugiau negalime padaryti, kol grįšime į Karkasoną. Prašykime Dievo sparčios ir sėkmingos kelionės į namus. — Peletjė stabtelėjo ir apsidairė. — Melskime, kad Bezjė pakaktų tvirtybės juos sulaikyti. 30 SKYRIUS

Karkasonė

2005 M. LIEPOS 5 D., ANTRADIENIS

Alisa važiavo iš Tulūzos pakilia nuotaika. Kelias driekėsi tiesiai lyg styga tarp žaliai rudų derlingų pasėlių laukų. Retkarčiais ji išvysdavo saulėgrąžas, atsigręžusias į popiečio saulę. Didžiąją kelionės dalį išilgai greitkelio buvo matyti geležinkelis. Po kalnų ir kalvotų Arježo slėnių, nuo kurių ji pradėjo savo pažintį su šia Prancūzijos dalimi, kraštovaizdis atrodė gerokai jaukesnis.

Kalvų viršūnėse spietėsi nedideli kaimeliai: reti namai sandariai užvertomis langinėmis, akmeninė varpinė, varpų siluetai rausvame vakaro danguje. Pravažiuodama ji skaitė miestelių pavadinimus: Avinjonetas, Kastelnodari, Sen Papulas, Bramas, Mirpua — šie žodžiai gaivino liežuvį tarsi vynas. Mintyse už kiekvieno pavadinimo ji regėjo grįstų gatvelių ir blyškių mūro sienų slaptį.

Alisa įvažiavo į Odo apygardą. Rudame istorinio paveldo ženkle ji perskaitė: „Vous etes en Pays Cathare“ — „Atvykote į katarų kraštą“. Ji šyptelėjo. Katarų žemė. Greitai paaiškėjo, kad šiam regionui praeitis ne mažiau svarbi nei dabartis. Ne tik Fua, bet ir Tulūza, Bezjė bei Karkasonė — didieji pietvakarių miestai — vis dar gyveno prieš beveik aštuonis šimtus metų vykusiais įvykiais. Knygos, suvenyrai, atvirukai, vaizdajuostės — visa turizmo industrija iš to pelnėsi. Į vakarus ištįsę šešėliai, kaip ir kelio ženklai, atrodė kviečią į Karkasonę.

Devintą Alisa jau buvo pravažiavusi pro mokamo kelio užkardą ir sekė ženklus į miesto centrą. Važiuodama pilkais pramonės rajonais, tarp prekybinių bazių, ji jaudinosi, buvo suirzusi ir baikšti. Ji juto esanti jau visiškai arti.

Užsidegė žalias šviesoforo signalas ir Alisa pajudėjo drauge su plūstelėjusiu srautu per eismo žiedus ir tiltus, kol galiausiai vėl atsidūrė laukuose. Išilgai atitvaro driekėsi atvašynai, laukų žolės ir susiviję medžiai linko nuo vėjo.

Įveikusi kalno keterą, ji galiausiai išvydo viduramžių Aukštutinį miestą, kuris aiškiai išsiskyrė iš bendro kraštovaizdžio. Jis buvo kur kas didingesnis, negu Alisa vaizdavosi, tobulas ir esmiškas. Per atstumą, dantytų purpurinių kalnų fone, jis atrodė tarsi danguje sklendžianti burtų karalystė.

Ji akimirksniu jį pamilo.

Alisa sustabdė automobilį ir išlipo. Buvo matyti dvi apsauginių pylimų eilės — vidinis ir išorinis žiedas. Ji įžiūrėjo katedrą ir pilį. Aukščiausiai buvo iškilęs vienas keturkampis simetriškas, itin aukštas ir laibas bokštas.

Aukštutinis miestas buvo ant žolėtos kalvos viršūnės. Šlaitai leidosi į raudonstogių namų gatves. Apačioje plytinčiose lygumose augo vynuogynai, figmedžiai ir alyvmedžiai, šiltnamiuose sirpo sunkūs pomidorai.

Alisa stebėjo besileidžiančią saulę, nykstančias spalvas, jai nesinorėjo artintis ir išsklaidyti burtų. Ją nupurtė drebulys, nuogoms rankoms staiga pajutus vėsų vakaro orą.

Atmintyje iškilo reikiami žodžiai: „Sugrįžti į pradžią ir pamatyti lyg pirmą kartą.“

Pirmąsyk iš tikrųjų suprato, ką norėjo pasakyti Eliotas. 31 SKYRIUS

Polio Oti juridinė kontora buvo pačioje Karkasonės Žemutinio miesto širdyje.

Paskutinius dvejus metus jo verslas sparčiai plėtėsi ir buveinė atspindėjo šią sėkmę. Žymaus architekto suprojektuotas stiklo ir plieno pastatas, elegantiškas uždaras kiemas, atriumas, skiriantis darbo patalpas nuo koridorių — viskas išvaizdų ir rafinuota.

Oti buvo savo asmeniniame kabinete ketvirtajame aukšte. Didžiulis langas žvelgė į vakarus, pro jį matėsi Šv. Mykolo katedra ir oro pajėgų būrio kareivinės. Patalpa atspindėjo asmenį: tvarkinga ir griežtai prižiūrima prabangos ir gerų tradicinių manierų dermė.

Visa išorinė biuro siena buvo stiklinė. Šiuo paros metu buvo nuleistos žaliuzės, saugančios nuo vakaro saulės spindulių. Kitos trys sienos buvo nukabinėtos įrėmintomis nuotraukomis, pažymėjimais ir padėkos raštais. Kabojo ir keletas senoviškų žemėlapių — ne reprodukcijos, bet originalai. Vienuose buvo pavaizduoti kryžiaus žygiai, kiti rodė istorinę Langedoko ribų kaitą. Pageltęs popierius, vietomis išblukus raudonam ir žaliam rašalui, atrodė chaotiškai išmargintas.

Priešais langą stovėjo ilgas platus stalas, sukurtas specialiai šiai erdvei. Ant šio beveik tuščio baldo tebuvo didelis odinis patiesalas rašymui ir kelios įrėmintos nuotraukos, viena iš jų — buvusios žmonos ir dviejų vaikų portretas. Stabilumo ženklai ir šeimos vertybės palankiai nuteikdavo klientus, todėl jos buvo laikomos matomoje vietoje.

Čia buvo dar trys nuotraukos: viena — oficialus Oti portretas, kai jam buvo dvidešimt vieni, padarytas netrukus po Valstybinės administravimo mokyklos Paryžiuje baigimo. Jame Oti spaudžia ranką Nacionalinio fronto lyderiui Žanui Mari Le Penui. Antroji padaryta Komposteloje. Trečiojoje Oti nufotografuotas su Šito abatu ir kitais asmenimis paskutinės ir dosniausios Oti donacijos Jėzuitų draugijai proga praeitais metais.

Kiekviena iš šių nuotraukų rodė, kiek daug jis pasiekęs.

Ant stalo suskambo telefonas.

— Oui?

Sekretorė pranešė apie atvykusius lankytojus.

— Tegul eina į viršų.

Chavjeras Domingas ir Sirilas Bresaras, abu — buvę policininkai. Bresaras atleistas 1999 m. už piktnaudžiavimą jėga apklausiant įtariamąjį. Domingas — metais vėliau, apkaltintas grasinimu ir kyšio ėmimu. Dėl Oti sugebėjimų nė vienas jų neatsidūrė už grotų. Nuo tada jie dirba jam.

— Taigi? — tarė jis. — Jeigu turite paaiškinimą, pats metas būtų jį išgirsti.

Jie uždarė duris ir stovėjo tylėdami priešais jo stalą.

— Ne? Nėra ką pasakyti? — Jis pamojavo pirštu ore. — Melskitės, kad Bjo nepabustų ir neprisimintų, kas vairavo automobilį.

— Nepabus, pone.

— Matau, tapote daktaru, Bresarai?

— Per dieną jo būklė blogėjo.

Oti atgręžė jiems nugarą, įsirėmė rankomis į šonus ir pažvelgė pro langą į katedros pusę.

— Taigi ką turite man?

— Bjo perdavė jai raštelį, — tarė Domingas.

— Kuris dingo, — atitarė jis sarkastiškai, — kartu su pačia mergina. Domingai, ką čia veikiate, jeigu neturite pasakyti nieko nauja? Kodėl eikvojate mano laiką?

Domingas atgrasiai išraudo.

— Pone, mes žinome, kur ji. Santinis susekė ją Tulūzoje šį rytą.

— Ir?

— Ji išvyko iš Tulūzos maždaug prieš valandą, — pasakė Bresaras, — popietę ji praleido Nacionalinėje bibliotekoje. Santinis turi atsiųsti jos aplankytų tinklalapių sąrašą.

— Uždėjote ant automobilio „blakę“? Ar to būtų per daug iš jūsų tikėtis?

— Uždėjome. Ji vyksta į Karkasonę.

Oti atsisėdo į krėslą už savo stalo ir įsižiūrėjo į juos.

— Tai jūs turbūt ketinate vykti į viešbutį ir palaukti jos ten, Domingai, ar ne?

— Taip, pone, kokį vieš...

— Priešais Narbono vartus, — nukirto jis. — Nenoriu, kad ji suprastų, jog sekame ją. Apieškokite kambarį, automobilį, viską, tačiau ji neturi sužinoti.

— Ar, be žiedo ir raštelio, ieškome dar ko nors?

— Knygos, — atsakė jis. — Maždaug tokio dydžio, mediniais viršeliais, įrišta odiniais raiščiais. Ji labai vertinga ir trapi.

Iš aplanko, gulinčio ant darbo stalo, jis ištraukė nuotrauką ir nusviedė jiems.

— Panaši į šitą.

Jis davė Domingui keletą sekundžių įsižiūrėti ir nuotrauką pasiėmė.

— Jeigu daugiau nieko...

— Gavome tai iš slaugės ligoninėje, — skubiai tarė Bresaras, atkišdamas skiautę popieriaus. — Buvo Bjo kišenėje.

Oti paėmė popierių. Tai buvo registruotos pašto siuntos perdavimo kvitas: pirmadienio pavakarę iš centrinio pašto Fua adresatui Karkasonėje.

— Kas tokia Žana Žiro? — paklausė jis.

— Bjo senelė iš motinos pusės.

— Argi? — tarė jis švelniai. Pasilenkęs į priekį, jis spustelėjo vidaus ryšio mygtuką.

— Aurelija, man reikia Žanos Žiro, Ž-i-r-o, duomenų. Gyvena Kablio gatvėje. Kuo greičiau.

Oti atsilošė krėsle.

— Ar ji žino, kas nutiko jos anūkui?

Bresaras atsakė į klausimą tyla.

— Sužinok, — įsakė jis griežtai. — Kol Domingas lankys daktarę Taner, nuvažiuok prie ponios Žiro namo ir apžiūrėk, tik neišsiduok. Susitiksime automobilių stovėjimo aikštelėje priešais Narbono vartus po... — jis žvilgtelėjo į laikrodį, — trisdešimties minučių.

Vėl sudūzgė vidaus ryšys.

— Ko stovite? — tarė jis, modamas jiems ranka nešdintis. Jis palaukė, kol užsidarys durys, ir atsiliepė.

— Taip, Aurelija?

Klausydamasis jis nejučiomis čiupinėjo auksinį Nukryžiuotąjį ant savo kaklo.

— Ar ji pasakė, kodėl pageidauja perkelti susitikimą po valandos? Žinoma, kad nepatogu, — atšovė jis, nukirsdamas sekretorės atsiprašinėjimus. Jis išsitraukė mobilųjį telefoną iš švarko kišenės. Pranešimų nėra. Anksčiau ji visada kreipdavosi tiesiai į jį.

— Aurelija, aš rengiuosi išvykti, — tarė jis. — Ataskaitą apie Žiro nuvežk į mano namus grįždama prie darbo. Ne vėliau kaip aštuntą.

Oti pasiėmė nuo kėdės atlošo švarką, pirštines iš stalčiaus ir išėjo.

*

Odrikas Bajaras sėdėjo prie mažo rašomojo stalo priešakiniame Žanos Žiro namo miegamajame. Langinės buvo privertos ir kambarys išmargintas prasiskverbiančių vakaro spindulių atšvaitais. Už nugaros stovėjo senamadiška viengulė lova su medžio raižiniais papuoštu kojūgaliu ir galvūgaliu. Lova buvo šviežiai paklota paprasta balta patalyne.

Žana prieš daug metų leido jam naudotis šiuo kambariu, kai tik jam prireiksią. Ji taip pat papuošė kambarį visų jo ankstesnių leidinių egzemplioriais — šis jos gestas jį labai sujaudino. Leidiniai buvo išdėlioti ant medinės lentynos virš lovos.

Bajaras turėjo nedaug daiktų. Kambaryje jis telaikė drabužių pamainą ir rašymo reikmenis. Dar prasidedant jų ilgalaikei pažinčiai, Žana šaipėsi iš jo pomėgio naudotis plunksnakočiu ir rašalu bei storu ir sunkiu it pergamentas popieriumi. Jis tik šypsojosi, sakydamas esąs pernelyg senas, kad keistų įpročius.

Tačiau dabar, savo nuostabai, jis suprato: kaita neišvengiama.

Jis atsilošė kėdėje galvodamas apie Žaną ir apie tai, kokia svarbi buvo jam jųdviejų draugystė. Per savo gyvenimą jis buvo sutikęs ne vieną gerą vyrą ir moterį, kurie jam pagelbėdavo, tačiau Žana buvo ypatinga. Tai per Žaną jis surado Greisę Taner, nors šios moterys niekada nebuvo pažįstamos.

Virtuvės rakandų bildesys grąžino jį į tikrovę. Bajaras paėmė plunksnakotį ir pajuto, tarsi metų metai būtų nusiritę nuo pečių, tarsi neslėgtų gyvenimo patirtis ir amžius. Jis vėl jautėsi jaunas.

Netrukus jo galvoje lengvai gimė žodžiai ir jis pradėjo rašyti. Laiškas buvo trumpas ir konkretus. Baigęs Odrikas nusausino blizgantį rašalą ir kruopščiai perlenkė laišką tris kartus, padarydamas iš jo voką. Vos tik gaus jos adresą, galės išsiųsti. Tada viskas bus jos rankose. Ji turės nuspręsti.

„Si es atal es atal.“ Kas bus, tebūnie.

*

Suskambo telefonas. Bajaras atsimerkė. Jis girdėjo, kaip Žana atsiliepė, ir tada pasigirdo riksmas. Iš pradžių jis pagalvojo, kad šūksnis nuaidėjo lauke, gatvėje. Tačiau netrukus į keraminėmis plytelėmis klotas grindis trinktelėjo telefono aparatas.

Dar nesuvokdamas kodėl, Bajaras pašoko ant kojų, jausdamas aplinkoje pokytį. Jis atsigręžė į laiptais kylančios Žanos žingsnių garsą.

— Kas yra? — paklausė jis tučtuojau. — Kas atsitiko? Žana, kas yra? — paklausė jis jau primygtinai. — Kas nutiko? Kas skambino?

Ji žvelgė į jį bereikšmiu žvilgsniu.

— Dėl Ivo. Jis sužeistas.

Odrikas paklaikęs žvelgė į ją.

— Quora? Kada?

— Praeitą vakarą. Parbloškė ir pabėgo. Jiems tepavyko surasti Klodetę. Tai ji skambino.

— Ar jis smarkiai sužalotas?

Atrodė, kad Žana jo negirdi.

— Jie kažką išsiuntė nuvežti manęs į ligoninę Fua.

— Kas? Ar tuo rūpinasi Klodetė?

Žana papurtė galvą.

— Policija.

— Ar norėtum, kad vykčiau su tavimi?

— Taip, — atsakė ji, akimirką padvejojusi. Lyg lunatikė ji išėjo iš kambario ir pasuko per laiptų aikštelę. Po akimirkos Bajaras išgirdo užsidarant jos miegamojo duris.

Išgąsdintas naujienos ir jausdamasis bejėgis, jis apsidairė po kambarį. Jis žinojo, kad tai nėra paprastas sutapimas. Žvilgsnis sustojo ties ką tik parašytu laišku. Tiesdamas ranką jis pagalvojo, kad dar galėtų sustabdyti neišvengiamą įvykių seką, kol yra šiek tiek laiko.

Netrukus Bajaras nuleido ranką. Sudeginus laišką viskas, dėl ko jis stengėsi, viskas, ką jis ištvėrė, taptų beprasmiška.

Jis privalo eiti iki galo.

Bajaras atsiklaupė ir pradėjo melstis. Iš pradžių lūpos sunkiai tarė senuosius žodžius, tačiau netrukus jie ėmė lietis lygiu srautu, sujungdami jį su visais, kartojusiais šiuos žodžius per amžius.

Gatvėje pasigirdęs automobilio signalas grąžino jį į tikrovę. Jis atsistojo, jausdamasis sustingęs ir pavargęs. Bajaras įsidėjo laišką į vidinę kišenę, nusikabino švarką nuo durų ir nuėjo paraginti Žanos.

*

Oti pastatė automobilį vienoje iš didelių bevardžių miesto automobilių stovėjimo aikštelių priešais Narbono vartus. Visur šmirinėjo ordos užsieniečių, ginkluotų kelionių vadovais ir filmavimo kameromis. Jis tuo šlykštėjosi: istorijos eksploatavimas ir beprasmė praeities komercializacija japonų, amerikiečių ir anglų pramogai. Jam buvo atgrasios restauruotos sienos ir neautentiški pilko skalūno bokštai, menama praeitis, įpakuota kvailiems bedieviams.

Bresaras laukė sutartoje vietoje ir tučtuojau pateikė ataskaitą. Namas buvo tuščias, į jį buvo galima lengvai patekti iš galinės pusės per sodą. Pasak kaimynų, policijos automobilis paėmė ponią Žiro prieš maždaug penkiolika minučių. Ją lydėjo senyvo amžiaus vyras.

— Kas?

— Kaimynai matė jį ir anksčiau, tačiau niekas nežinojo jo vardo.

Paleidęs Bresarą, Oti nuėjo žemyn kalno šlaitu. Namas buvo nusileidus maždaug tris ketvirčius, kairėje pusėje. Durys buvo užrakintos, langinės uždarytos, tačiau jautėsi, kad name gyvenama.

Jis pasiekė gatvės galą, pasuko į Barbakano gatvę ir toliau — iki Šv. Žimero aikštės. Prie savo namų sėdėjo keletas miestiečių, žvelgiančių į aikštėje stovinčius automobilius. Ant bažnyčios laiptų trynėsi būrelis berniūkščių su dviračiais, nuogi iki pusės ir tamsiai įdegę. Oti nekreipė į juos dėmesio. Jis sparčiai ėjo skaldos ir dervos mišiniu dengtu keliu, besidriekiančiu išilgai keleto pirmųjų Kablio gatvės namų galinės pusės ir sodų. Vėliau jis pasuko į dešinę siauru purvinu takeliu, vinguriuojančiu žolėtais šlaitais Aukštutinio miesto sienų papėdėje.

Netrukus Oti jau matė Žiro sodybą iš galo. Sienos buvo nudažytos geltonai, kaip ir namo priekis. Maži neužrakinti varteliai vedė į grįstą sodą. Figmedis, dosniai aplipęs sunkiai karančiomis, iki juodumo prisirpusiomis figomis, slėpė didžiąją dalį terasos nuo pašaliečiu žvilgsnių. Keraminės plytelės buvo išmargintos raudonomis dėmėmis, kurias paliko nukritę ir pratrūkę vaisiai.

Įstiklintos galinės namo durys buvo paslėptos po medine vynuogienojų pavėsine. Oti žvilgtelėjo į vidų ir pamatė spynoje styrant raktą. Durys buvo užsklęstos viršuje ir apačioje. Nenorėdamas palikti pėdsakų, Oti pradėjo dairytis kito kelio į vidų.

Greta prancūziško stiliaus langų buvo mažas virtuvės langelis, kurio viršutinė dalis buvo palikta atvira. Oti užsimovė gumines pirštines ir įkišęs ranką pro plyšį ėmė klibinti senovišką skląstį, kol šis pajudėjo. Langas buvo nevarstomas ir vyriai atidarant stipriai girgždėjo. Kai tarpas buvo pakankamai platus, jis įkišo pirštus ir atvėrė apatinę lango dalį.

Įlipus į vėsią virtuvę, jį pasitiko alyvų ir gaižus duonos kvapas. Užkišta už ištemptos vielos, gulėjo sūrio lenta. Ant lentynų stovėjo buteliai, indai su marinuotomis gėrybėmis, uogienė ir garstyčios. Ant stalo buvo medinė pjaustymo lentelė ir baltas rankšluostis, po kuriuo — keletas senos baltos duonos riekių. Praustuvėje kiaurasamtyje buvo paruošti plovimui abrikosai. Ant džiovinimo padėklo stovėjo du aukštyn dugnais apversti stiklai.

Oti įėjo į pagrindinį kambarį. Ant kampe stovinčio biuro buvo sena elektrinė spausdinimo mašinėlė. Jis spustelėjo įjungimo mygtuką ir ji atgijusi suburzgė. Jis įdėjo lapą popieriaus ir paspaudė kelis klavišus. Lape pasirodė ryškiai juodų raidžių eilutė.

Stumtelėjęs į priekį spausdinimo mašinėlę, Oti apieškojo už jos esančias lentynėlės nišas. Žiro buvo tvarkinga moteris, viskas čia buvo kruopščiai sudėliota ir sužymėta: pirmajame skyrelyje — sąskaitos, antrajame — asmeniniai laiškai, trečiajame — pensijos ir draudimo dokumentai, paskutiniame — įvairūs lankstinukai ir aplinkraščiai.

Niekas nepatraukė jo dėmesio. Jis pažvelgė į stalčius. Pirmuosiuose dviejuose jis rado įprastus raštinės reikmenis: rašikliai, pieštukai, popieriaus segtukai, vokai, antspaudai, balto A4 formato popieriaus atsargos. Apatinis stalčius buvo užrakintas. Išsitraukęs kišeninį peiliuką, Oti atsargiai ir vikriai įkišo geležtę tarp stalčiaus ir korpuso ir spustelėjo užraktą.

Stalčiuje buvo tik vienas daiktas — mažas vokas. Jame tilptų žiedas, tačiau ne knyga. Pašto ženklas rodė: Arježas, 2005 m. liepos 4 d., 18.20.

Oti įkišo pirštus į voką. Viduje tebuvo pristatymo kvitas, patvirtinantis, kad ponia Žiro pasirašė gavusi paketą aštuonioliktą dvidešimt. Atitinka kvitą, kurį jis gavo iš Domingo.

Oti įsidėjo kvitą į vidinę švarko kišenę.

Tai nėra nepaneigiamas įrodymas, kad Bjo paėmė žiedą ir perdavė jį senelei, tačiau jis rodo ta linkme. Oti tęsė geidžiamo daikto paiešką. Baigęs tyrinėti pirmąjį aukštą, jis pakilo į viršų. Tiesiai priešais buvo durys į miegamąjį galinėje namo dalyje. Aišku, kad tai Žiro kambarys — šviesus, švarus ir moteriškas. Jis apieškojo drabužių spintą ir stalčius. Jo patyrę pirštai perbėgo rūbais ir apatiniais baltiniais. Jų buvo nedaug, tačiau visi geros kokybės. Viskas buvo tvarkingai sulankstyta ir sudėta bei dvelkė rožiniu vandeniu.

Ant makiažo stalelio priešais veidrodį buvo papuošalų dėžutė. Pora segių, pageltusių perlų vėrinys ir auksinė apyrankė, taip pat kelios auskarų poros ir sidabrinis kryželis. Jos sutuoktuvių ir sužadėtuvių žiedai buvo įsprausti į raudoną fetrą — veikiausiai retai išimami.

Priešakinis miegamasis, priešingai, buvo paprastas ir tuščias. Čia tebuvo viena lova ir rašomasis stalas prie lango su staline lempa. Oti linktelėjo. Kambarys jam priminė asketiškas vienuolyno celes.

Oti pastebėjo ženklų, kad kambaryje paskutiniu metu buvo gyvenama. Ant naktinio stalelio prie lovos stovėjo pusiau nugerta stiklinė vandens, buvo padėta Renė Neli oksitaniškos poezijos rinktinė nutrintais puslapių kampučiais. Oti priėjo prie stalo. Ant jo stovėjo senamadiška rašalinė su plunksnakočiu, gulėjo keli storo popieriaus lapai, skiautė sugertuko, kuriuo buvo pasinaudota.

Oti vargiai begalėjo patikėti savo akimis. Kažkas sėdėjo prie šio stalo ir rašė laišką Alisai Taner. Vardas buvo aiškiai perskaitomas.

Oti apgręžė sugertuką ir pamėgino įskaityti skiautės apačioje pusiau matomą parašą. Rašysena buvo smulki, kai kurios raidės susiliejusios, tačiau jis nepasidavė, kol išsiaiškino, koks tai galėtų būti vardas.

Jis sulenkė storą popieriaus lapą ir įsidėjo į kišenę. Apsigręžus eiti iš kambario, jo žvilgsnis užkliuvo už tarpduryje įstrigusios suglamžytos popieriaus skiautės. Oti pakėlė ją. Geležinkelio bilietas, vieno asmens, šiandienos data. Vykimo vieta — Karkasonė — matosi aiškiai, tačiau išvykimo stoties nėra.

Valandas mušančių Šv. Žimero bažnyčios varpų garsas priminė, kiek nedaug laiko jam telikę grįžti. Paskutinį kartą apžiūrėjęs, ar viską palieka, kaip buvo radęs, jis išėjo iš namo, kaip buvo įėjęs.

Po dvidešimties minučių jis jau sėdėjo savo namų prie Pešeru krantinės terasoje, žvelgiančioje į kitapus upės esantį Aukštutinį miestą. Ant stalo priešais jį buvo butelis „Chateau Villerambert Moureau“ ir du stiklai. Ant kelių jis turėjo aplanką su duomenimis, kuriuos jo sekretorė ką tik surinko apie Žaną Žiro. Kitame aplanke buvo preliminari teismo antropologo išvada apie oloje rastus palaikus.

Oti pamąstė keletą akimirkų ir išėmė kelis lapus iš Žiro aplanko. Tada jis vėl užklijavo voką ir įsipylęs taurę vyno ėmė laukti viešnios. 32 SKYRIUS

Išilgai aukštos Pešeru krantinės ant metalinių suolelių sėdėjo vyrai bei moterys ir žvelgė į Odą. Plačiai nusidriekusias rūpestingai prižiūrėtas viešųjų parkų vejas dalijo gėlynai ir tvarkingi takai. Skaisčiai raudona, geltona ir oranžinė vaikų žaidimų aikštelių spalvos derėjo su ryškiais gėlynais — purpurinėmis uoginėmis knipofijomis, didžiulėmis lelijomis, plukiniais pentiniais ir snapučiais.

Marija Sesilė kritišku žvilgsniu įvertino Polio Oti namą. Santūrus ir rafinuotas privačių apartamentų ir šeimyninių būstų kvartalas buvo tai, ką ji tikėjosi išvysti. Jai dairantis, pakrantės taku dviračiu pravažiavo moteris, dėvinti purpurinį šilkinį šaliką ir šviesiai raudonus marškinėlius.

Ji pasijuto stebima. Nepasukusi galvos, ji žvilgtelėjo į viršų — vyras viršutinio aukšto balkone, abiem rankomis atsirėmęs į kaltą ketaus turėklą, žvelgė į jos automobilį. Marija Sesilė šyptelėjo. Ji atpažino Polį Oti iš matytų nuotraukų, nors jose jis nebuvo toks išvaizdus.

Jos vairuotojas paskambino prie durų. Ji stebėjo, kaip Oti greitai apsisuka ir pradingsta balkono tarpduryje. Kai vairuotojas atidarinėjo jai duris, Oti jau buvo ties namo įėjimu, pasiruošęs ją sutikti.

Ji kruopščiai pasirinko aprangą: berankovė šviesiai ruda lininė suknelė, priderintas švarkelis — formalu, tačiau nepernelyg oficialu, paprasta ir išraiškinga.

Iš arčiau pirmasis įspūdis dar sustiprėjo. Oti buvo aukštas ir gerai sudėtas, dėvėjo laisvo stiliaus, tačiau puikiai pasiūtą kostiumą ir baltus marškinius. Plaukai buvo sušukuoti nuo kaktos į viršų, išryškinant prakaulius blyškaus veido bruožus. Žvilgsnis, kuriam neįmanoma pasipriešinti. Po miestietiška išore Marija Sesilė jautė ryžtą, būdingą kovojantiems plikais krumpliais.

Po dešimties minučių, vaišindamasi pasiūlyto vyno taure, ji suprato, su kuo turinti reikalų. Pasilenkusi į priekį užgesinti cigaretės masyvioje stiklinėje peleninėje, Marija Sesilė šypsojosi.

— Gerai, prie reikalų. Manau, kad viduje bus geriau.

Oti pasitraukė į šalį, praleisdamas ją pro stiklines duris į tobulai beasmenę svetainę — blyškūs kilimai ir šviestuvai, kėdės aukštomis atkaltėmis aplink stiklinį stalelį.

— Dar vyno? Ar galėčiau jums pasiūlyti išgerti ko nors kito?

— Jeigu turite, prašom pasčio36.

— Su ledu ar atskiesto?

— Su ledu.

Marija Sesilė sėdėjo viename iš kreminės spalvos oda aptrauktų krėslų, sustatytų abipus nedidelio stiklinio kavos stalelio, ir stebėjo jį ruošiant gėrimą. Kambaryje pasklido subtilus anyžių aromatas.

Prieš atsisėsdamas priešais, Oti padavė jai gėrimą.

— Dėkoju, — nusišypsojo ji, — taigi, Poli, jeigu neprieštaraujate, norėčiau, kad viską tiksliai papasakotumėte.

Jeigu jis ir suirzo, neparodė to. Ji įdėmiai stebėjo jį kalbant, tačiau jo ataskaita buvo aiški ir tiksli, visokeriopai atitinkanti tai, ką jis jau buvo jai sakęs.

— Kur palaikai? Juos išvežė į Tulūzą?

— Taip, į universiteto Teisminės antropologijos katedrą.

— Kada numatote ką nors sužinoti?

Vietoj atsakymo jis paėmė nuo stalo baltą A4 formato voką ir padavė jai. Demonstratyvu, tačiau ne daugiau nei leistina, pagalvojo ji.

— Jau? Jūs labai sparčiai dirbate.

— Turėjau kai ką pamaloninti.

Marija Sesilė pasidėjo voką ant kelių.

— Dėkoju, perskaitysiu vėliau, — tarė ji ramiai. — Gal galėtumėte man apibendrinti? Jūs juk skaitėte?

— Tai tik preliminari ataskaita, laukiant išsamesnių rezultatų, — perspėjo jis.

— Suprantu, — tarė ji, atsilošdama krėsle.

— Kaulai yra vyro ir moters. Manoma, kad jiems nuo septynių iki devynių šimtų metų. Vyro skelete nustatyti neužgiję sužalojimai dubens srityje ir viršutinėje šlaunikaulio dalyje — jie galėjo būti padaryti prieš pat mirtį. Taip pat nustatyti senesni, sugiję dešinės rankos ir raktikaulio lūžiai.

— Amžius?

— Suaugę, nei labai jauni, nei seni. Gali būti nuo dvidešimties iki šešiasdešimties metų amžiaus. Atlikus papildomus tyrimus, diapazonas turėtų susiaurėti. Moteris panašaus amžiaus, kaukolė viename šone įlūžusi — arba nuo smūgio į galvą, arba nukritus. Pagimdžiusi bent vieną vaiką. Nustatytas sugijęs dešinės pėdos lūžis ir nesugijęs kairiojo alkūnkaulio lūžis tarp alkūnės ir riešo.

— Mirties priežastis?

— Dabar jie dar negali tvirtai atsakyti, nors manoma būsiant sunku nustatyti vieną aiškią diagnozę. Atsižvelgiant į tai, apie kokius laikus kalbame, tikėtina, kad abu asmenys mirė nuo sužalojimų, nukraujavimo ir, gali būti, bado.

— Manoma, kad jie buvo uždaryti urve gyvi?

Oti gūžtelėjo pečiais, tačiau ji pamatė jo pilkose akyse žybtelint susidomėjimą. Marija Sesilė pasiėmė iš dėžutės cigaretę ir akimirką pasukiojo ją tarp pirštų mąstydama.

— O kaipgi daiktai, kuriuos rado tarp palaikų? — paklausė ji, pasilenkdama į priekį, kad jis galėtų pridegti.

— Ekspertas kol kas norėtų apsidrausti, tačiau spėja, kad jie gali būti XII a. pabaigos ar XIII a. vidurio. Ant altoriaus stovėjusi lempa gali būti senesnė, arabiško dizaino, iš Ispanijos ar dar tolimesnių kraštų. Peilis — įprastas, valgomasis, skirtas mėsai ir vaisiams. Ant geležtės rasta kraujo, ekspertizė nustatys — žmogaus ar gyvulio. Krepšelis odinis, pagamintas vietoje, įprastas to meto Langedokui. Neaišku, kas jame galėjo būti ar buvo, nors krepšelio medžiagoje yra metalo dalelyčių, o siūlėse avikailio pėdsakų.

Marija Sesilė stengėsi kalbėti tvirtu balsu:

— Kas dar?

— Olą aptikusi moteris, daktarė Taner, rado didelę iš vario ir sidabro pagamintą segę. Ji gulėjo po akmeniu ties įėjimu į olą. Segė taip pat datuojama panašiu amžiumi, eksperto manymu, pagaminta vietoje arba Aragone. Voke yra jos nuotrauka.

Marija Sesilė numojo ranka.

— Segė manęs nedomina, Poli, — tarė ji ir išpūtė dūmus. — Tačiau man įdomu, kodėl jūs neaptikote knygos.

Ji pastebėjo, kad jo ilgi pirštai suspaudė krėslo ranktūrius.

— Faktiškai mes neturime įrodymų, kad knyga ten buvo, — tarė jis ramiai. — Nors odinis maišelis, be jokios abejonės, pakankamai didelis, kad jame tilptų jūsų ieškomo dydžio knyga.

— O kaipgi žiedas? Ar jūs taip pat abejojate, kad jis buvo?

Jis vėl nesileido išprovokuojamas.

— Priešingai. Esu tikras, kad žiedas ten buvo.

— Na ir?

— Žiedas buvo ten, tačiau kažkuriuo metu iki mano ir policijos atvykimo kažkas jį paėmė.

— Tačiau to įrodymų taip pat neturite? — tarė ji jau griežčiau. — Galbūt aš klystu, tačiau jūs juk neturite žiedo?

Marija Sesilė stebėjo Oti ištraukiant iš kišenės skiautę popieriaus.

— Daktarė Taner labai stengėsi ir štai ką nupiešė, — tarė jis, duodamas jai. — Pripažįstu, tai paviršutiniška, tačiau juk pakankamai gerai atitinka apibūdinimą, kurį man pateikėte. Kaip manote?

Ji paėmė iš jo rankos eskizą. Dydis, forma ir proporcijos nebuvo visiškai identiškos, tačiau ganėtinai artimos labirinto piešiniui ant žiedo, kurį Marija Sesilė laikė užrakinusi savo seife Šartre. Niekas, be Oradorų šeimos narių, paskutinius aštuonis šimtus metų jo nematė. Turėtų būti tikra.

— Nieko sau menininkė... — sumurmėjo ji. — Ar tai vienintelis jos nupieštas piešinys?

Jis žvelgė į ją tiesiu, nė nevirptelinčiu savo pilkų akių žvilgsniu.

— Buvo ir kitų, tačiau tik šis vertas dėmesio.

— Gal spręsti apie tai vertėtų leisti man, — tarė ji tyliai.

— Deja, ponia Orador, aš paėmiau tik šį. Kiti atrodė esą nereikšmingi. — Oti atsiprašydamas gūžtelėjo pečiais. — Be to, tiriančiajam pareigūnui, inspektoriui Nubeliui, mano susidomėjimas jau pasirodė įtartinas.

— Kitą kartą... — buvo bepradedanti sakyti ji ir nutilo. Užgesino cigaretę trindama ją taip stipriai, kad pabiro tabakas. — Manau, kad apieškojote daktarės Taner daiktus?

Jis linktelėjo.

— Žiedo nebuvo.

— Jis mažas, ji galėjo nesunkiai jį kur nors paslėpti.

— Techniškai taip, — sutiko jis, — tačiau nemanau, kad ji tai padarė. Jeigu ji pasisavino žiedą, tai, pirmiausia, kam apie jį prabilti? Taip pat, — jis palinko į priekį ir pabaksnojo į popierių, — jeigu ji būtų turėjusi originalą, tai kam tada piešti?

Marija Sesilė žvilgtelėjo į piešinį.

— Žinant, kad piešta iš atminties, stebėtinai tikslu.

— Sutinku.

— Kur ji dabar?

— Karkasonėje. Atrodo, rytoj ji susitinka su juristu.

— Dėl...

Jis gūžtelėjo.

— Palikimas ar kažkas panašaus. Ji turėtų išskristi namo sekmadienį.

Abejonės, kurios Marijai Sesilei buvo kilusios nuo tos akimirkos, kai ji sužinojo apie radinius, jam pasakojant vis stiprėjo. Kažkas čia ne taip.

— Kaip daktarė Taner gavo vietą brigadoje? — paklausė ji. — Ar ją kas nors rekomendavo?

Oti nustebo.

— Daktarė Taner iš tikrųjų nebuvo kasinėjimų brigados narė, — tarė jis pamažu, — esu tikras, kad minėjau tai.

Jos lūpos kietai susičiaupė.

— Ne, neminėjote.

— Atsiprašau, buvau įsitikinęs, kad sakiau. Daktarė Taner — savanorė. Daugelyje kasinėjimų pasitelkiama nemokama pagalba. Atėjus prašymui dėl jos dalyvavimo kasinėjimuose šią savaitę, nebuvo jokios priežasties jį atmesti.

— Kas prašė?

— Tarsi Šeila Donel, — tarė jis atsargiai, — antrasis žmogus kasinėjimuose.

— Ji yra daktarės Donel draugė? — pasitikslino ji, valdydamasi, kad neparodytų nustebimo.

— Žinoma, man jau buvo kilusi mintis, kad Taner perdavė žiedą jai. Tačiau aš, deja, neturėjau galimybės apklausti jos pirmadienį ir dabar ji, atrodo, dingo.

— Kaip? — tarė ji griežtai. — Kada? Kas dar apie tai žino?

— Paskutinį vakarą Donel buvo kasinėtojų namelyje. Ji atsiliepė į telefono skambutį ir netrukus po to išėjo. Nuo tada jos niekas nematė.

Marija Sesilė prisidegė dar vieną cigaretę, norėdama nuraminti nervus.

— Kodėl man nieko nebuvo pranešta anksčiau?

— Atsiprašau, nemaniau, kad jums gali rūpėti reikalai, taip nutolę nuo jūsų pagrindinio dėmesio objekto.

— Ar pranešta policijai?

— Dar ne. Daktaras Breilingas, kasinėjimų vadovas, visiems davė keletą dienų atostogų. Jis mano, kad Donel galėjo — ji galėtų — tiesiog pasišalinti nepasirūpinusi niekam pasakyti.

— Nenoriu, kad čia įsiveltų policija, — tarė ji primygtinai. — Tai būtų ypač neatleistina.

— Visiškai sutinku, ponia Orador. Breilingas — ne kvailys. Jei jis mano, kad Donel kažką pasiėmė iš perkasos, jam tikrai nebūtų naudinga, kad įsiveltų valdžios įstaigos.

— Ar manote, kad Donel pavogė žiedą?

Oti neatsakė į klausimą.

— Turime ją surasti.

— Aš klausiau ne to. Kaipgi knyga? Ar manote, kad ji galėjo pasiimti ir knygą?

Oti tiesiai atrėmė jos žvilgsnį.

— Kaip jau sakiau, aš neturiu tvirtos nuomonės dėl to, ar knyga iš viso ten buvo.

Jis padarė pauzę.

— Jeigu buvo, nesu tikras, kad ji būtų galėjusi nepastebimai išnešti ją iš perkasos. Žiedas visai kas kita.

— Bet kažkas tai padarė, — atkirto ji tūždama.

— Kaip jau sakiau, neaišku, ar ji ten buvo.

Marija Sesilė, netikėtai nustebindama jį, pašoko ant kojų ir apėjusi aplink stalą atsidūrė tiesiai priešais jį. Pirmą kartą jo pilkose akyse ji pamatė šmėstelint nerimą. Ji pasilenkė ir ranka prispaudė jo krūtinę.

— Kaip plaka jūsų širdis, — tarė ji švelniai. — Taip smarkiai daužosi. Kodėl taip yra, Poli? — Nenuleisdama nuo jo žvilgsnio, ji spaudė jį prie kėdės. — Nepakenčiu klaidų. Man nepatinka, kai man nepraneša.

Jų žvilgsniai susitiko.

— Ar suprantate mane?

Oti neatsakė. Ji ir nesitikėjo atsakymo.

— Viskas, ko man iš jūsų reikia — pateikti daiktus, kuriuos pažadėjote. Už tai aš jums moku. Suraskite anglę merginą, jeigu reikia, susitvarkykite su Nubeliu, visa kita — jūsų reikalas. Nieko nenoriu apie tai žinoti.

— Jeigu padariau ką nors, kas jums sudaro įspūdį, kad...

Ji pirštais suspaudė jo lūpas ir pajuto, kaip jis krūpteli nuo fizinio prisilietimo.

— Nenoriu nieko girdėti.

Ji paleido Oti ir išėjo į balkoną. Vakaro sutemos paslėpė visas spalvas, palikdamos tik pastatų ir tiltų siluetus tamsėjančio dangaus fone.

Po valandėlės atėjo Oti ir atsistojo greta jos.

— Neabejoju, kad stengiatės, Poli, — tarė ji tyliai. Jis padėjo rankas ant turėklo greta jos rankų ir akimirką jų pirštai susilietė. — Karkasonėje, be jokios abejonės, yra kitų „Noublesso Vėritable“ narių, kurie galėtų tarnauti nė kiek ne blogiau. Tačiau atsižvelgiant į tai, kiek jau esate įsitraukęs...

Ji nebaigė sakinio. Jo pečiai ir nugara įsitempė, ji suprato, kad savo užuomina pataikė tiesiai į taikinį. Ji pakėlė ranką ir pamojo apačioje laukiančiam vairuotojui.

— Norėčiau pati apsilankyti Sularako kalne.

— Jūs liekate Karkasonėje?

Ji nuslėpė šypseną.

— Taip, kelias dienas.

— Maniau, jūs nenorėsite eiti į olą iki apeigų nakties...

— Pakeičiau nuomonę, — tarė ji, atsigręždama veidu į jį. — Dabar aš čia. — Ji nusišypsojo. — Privalau kai kuo pasirūpinti. Jeigu paimtumėte mane apie pirmą valandą, dar turėčiau laiko perskaityti jūsų ataskaitą. Aš apsistojusi „Hotel de la Cite“.

Marija Sesilė grįžo į kambarį, pasiėmė voką ir įsidėjo jį į rankinę.

— Gerai. Iki rytojaus, Poli, saldžių sapnų.

Lipdama laiptais, ji jautė jo žvilgsnį, įremtą į jos nugarą. Marija Sesilė žavėjosi jo savitvarda. Tačiau sėsdamasi į automobilį ji su pasitenkinimu išgirdo, kaip pažiro taurė, sudužusi į Oti buto antrajame aukšte sieną.

*

Viešbučio vestibiulis skendėjo cigarų dūmuose. Giliuose odiniuose foteliuose ir raudonmedžio krėsluose aukštomis atkaltėmis po vakarienės gurkšnodami sėdėjo viešbučio svečiai vasariniais kostiumais ir vakarinėmis suknelėmis.

Marija Sesilė pamažu priėjo prie laiptų. Iš viršaus į ją žvelgė nespalvotos nuotraukos, primenančios apie šlovingą viešbučio praeitį amžių sandūroje.

Savo kambaryje ji persirengė chalatu. Kaip visada, prieš naktį ji nužvelgė save veidrodyje — tarsi apžiūrinėdama meno kūrinį. Skaisti oda, aukšti skruostai, charakteringas Oradorų profilis.

Marija Sesilė pirštais perbraukė veidą ir kaklą. Ji neketina leisti savo grožiui nuvysti bėgant metams. Jeigu viskas seksis, tada jai pavyks padaryti tai, apie ką svajojo jos senelis. Ji išvengs senatvės. Apgaus mirtį.

Ji susiraukė. Tik tuo atveju, jeigu bus surastas žiedas ir knyga. Ji paėmė telefoną ir surinko numerį. Vėl pajutusi gilią prasmę, Marija Sesilė prisidegė cigaretę ir nuėjo prie lango. Laukdama atsiliepiant, ji žvelgė į miesto parkus. Ji girdėjo nuo terasos atsklindant ramius vakaro pokalbius. Už Aukštutinio miesto įtvirtinimų, anapus upės, tarsi pigūs kalėdiniai papuošimai mirgėjo baltos ir geltonos Žemutinio miesto šviesos.

— Fransua Batistai? Čia aš. Ar kas nors skambino mano asmeniniu numeriu per paskutines 24 valandas? — Ji klausėsi. — Ne? Ar ji skambino tau? — Ji palaukė. — Aš ką tik sužinojau apie šį keblumą. — Kalbėdama ji barbeno pirštais. — Ar yra naujienų dėl kito reikalo?

Atsakymas buvo ne toks, kokį ji norėjo išgirsti.

— Valstybės ar tik vietos? — Pauzė. — Informuok mane. Skambink, jeigu dar kas paaiškės. Aš grįžtu ketvirtadienio vakarą.

Baigusi pokalbį Marija Sesilė susimąstė apie kitą vyrą savo namuose. Vilis buvo gana mielas, teikė malonumą, tačiau jų santykiai tapo nebevaldomi. Jis buvo pernelyg reiklus, jo paaugliškas pavydumas pradėjo ją erzinti. Jis nuolat klausinėjo. Šiuo metu jai nereikia jokių komplikacijų.

Be to, jiems patiems reikalingas visas namas.

Ji įsijungė stalinę lempą ir pasiėmė Oti perduotą ataskaitą apie palaikus bei iš savo portfelio dosjė apie patį Oti, kuri buvo sudaryta prieš dvejus metus, kai jo kandidatūra buvo pasiūlyta į „Noublesso Vėritable“.

Ji dar sykį peržiūrėjo dokumentus, nors jau gana gerai juos žinojo. Pora kaltinimų seksualiniu smurtu studijų metais. Veikiausiai abi moterys buvo papirktos, pamanė, nes nuo baudžiamosios atsakomybės pavyko išsisukti. Kaltinimas užpuolus moterį alžyrietę proislamiškos sueigos metu vėl teismo nepasiekė. Dalyvavimas leidžiant antisemitinį leidinį universitete. Kaltinimai dėl seksualinio ir fizinio smurto prieš buvusią žmoną, taip pat pasibaigę tuščiai.

Labiau krito į akį reguliarios ir vis didėjančios donacijos Jėzuitų draugijai. Per paskutinius dvejus metus jis vis aktyviau dalyvavo Vatikano II susirinkimo priešininkų, fundamentalistų, pasisakančių prieš Katalikų bažnyčios modernizavimą, veikloje.

Marijos Sesilės supratimu, tokio stipraus religingumo faktai vargiai derėjo su naryste „Noublesso“. Tačiau Oti tarnavo organizacijai ir jo paslaugos buvo naudingos. Jis gerai surengė kasinėjimus Sularako kalne, viskas vyko sklandžiai ir operatyviai. Perspėjimas apie saugumo pažeidimą Šartre buvo perduotas per vieną iš jo informatorių. Jo žvalgyba visuomet buvo konkreti ir patikima.

Tačiau Marija Sesilė vis dėlto nepasitikėjo juo. Jis buvo pernelyg ambicingas. Jo sėkmę ji palygino su paskutinių keturiasdešimt aštuonių valandų nesėkmėmis. Ji netikėjo jį esant tokį kvailą, kad pats pasiimtų žiedą ar knygą. Tačiau Oti taip pat nebuvo toks žmogus, kuris leistų, kad jam būtų vagiama iš po nosies.

Ji dvejojo, tačiau nusprendė paskambinti.

— Turiu tau darbą. Ieškau knygos, apie dvidešimties centimetrų aukščio, apie dešimties pločio, mediniai, oda aptraukti viršeliai, įrišta odiniais raiščiais. Taip pat vyriško žiedo, paviršius lygus, per vidurį plona linija, viduje išgraviruotas. Dar gali būti mažas žetonas, apie vieno euro monetos dydžio. — Ji patylėjo. — Karkasonė, butas Pešeru krantinėje ir biuras Verdeno gatvėje. Abu priklauso Poliui Oti. 33 SKYRIUS

Alisos viešbutis buvo tiesiai priešais pagrindinius vartus į viduramžių miestą, paskendęs dailiame sode, atokiai nuo pagrindinės gatvės.

Ją palydėjo į patogų kambarį pirmajame aukšte. Alisa plačiai atvėrė langą ir apsidairė. Į kambarį pasklido ruošiamų mėsos patiekalų, česnako ir vanilės, cigaro dūmų kvapai.

Ji greitai išsikrovė daiktus, nusiprausė po dušu ir dar kartą paskambino Šeilai — veikiau iš įpročio negu kažko tikėdamasi. Neatsiliepia. Ji gūžtelėjo. Niekas negalės apkaltinti jos nesistengus.

Apsiginklavusi kelionių vadovu, įsigytu degalinėje pakeliui iš Tulūzos, Alisa, palikusi viešbutį, perėjo gatvę ir patraukė į Aukštutinį miestą. Statūs betoniniai laiptai vedė į mažą parką, kurį iš dviejų pusių supo krūmokšniai, aukštos eglės ir platanai. Tolimajame miesto sodo gale stūksojo ryškiai apšviesta XIX a. karuselė. Ryškūs šimtmečio pabaigos ornamentai viduramžių smiltainio tvirtovės šešėlyje atrodė tarsi svetimkūnis. Karuselė buvo uždengta baltai ir rudai dryžuotu tentu, kurio pakraščiu driekėsi dekoratyvinė juosta, vaizduojanti riterius, damas ir baltus žirgus. Viskas tviskėjo purpuru ir auksu — šuoliuojantys žirgai, besisukančios sėdynės, pasakų vežimai. Net ir bilietų kioskelis atrodė tarsi mugės prekyvietė. Suskambo skambutis ir karuselė pradėjo suktis. Suklegėjo vaikai, karuselė kantriai pradėjo savo senovišką mechaninę dainą.

Už karuselės, anapus kapinių sienos, Alisa matė pilkus antkapių kauburėlius. Kiparisų ir kukmedžių eilės saugojo ten besiilsinčiuosius nuo pašaliečių žvilgsnių. Į dešinę nuo vartų grupelė vyrų lošė petanką37.

Ji pastovėjo kaupdamasi priešais įėjimą į Aukštutinį miestą. Dešinėje buvo akmeninė kolona, nuo kurios vėpsojo šiurpi akmeninė chimera buka ir atšiauria veido išraiška. Chimera atrodė ką tik restauruota.

SUM CARCAS. Aš esu Karkas.

Dama Karkas, saracėnų karalienė, karaliaus Balako žmona, kurios vardu, sakoma, esanti pavadinta Karkasonė, atsispyrusi penkerius metus trukusiai Karolio Didžiojo apgulčiai.

Alisa perėjo žemu ir ankštu iš akmens, grandinių ir medžio suręstu pakeliamuoju tiltu. Po jos kojomis girgždėjo ir bildėjo lentos. Griovys po tiltu buvo be vandens — jame augo žolė ir laukinės gėlės.

Tiltas vedė į dulkėtą turnyrų lauką tarp vidinio ir išorinio įtvirtinimų žiedų. Abipus tilto sienomis karstėsi vaikai, apsiginklavę plastikiniais kardais, žaidžiantys įsivaizduojamus mūšius. Tiesiai priešais ją buvo Narbono vartai. Eidama pro aukštą siaurą arką, Alisa pakėlė akis. Iš viršaus į ją tauriai žvelgė akmeninė Mergelės Marijos statula.

Tą akimirką, kai Alisa praėjo pro vartus, ji pasijuto atsidūrusi kitoje erdvėje. Grįsta pagrindinė Kro-Meiriovjejo gatvė buvo ypač siaura ir kilo į kalną. Namai susispaudę taip arti, kad iš viršutinio aukšto būtų galima paspausti ranką žmogui name priešingoje gatvės pusėje.

Aukšti pastatai slopino triukšmą. Į priekį spraudėsi automobilis, abiejose pusėse bepalikdamas laisvos vietos vos per delno plotį, skambėjo įvairios kalbos, juokas, šūksniai, gestikuliavo praeiviai. Parduotuvių, prekiaujančių atvirukais ir kelionių vadovais, vitrinos, inkvizicijos kankinimo prietaisų muziejų reklamuojantis manekenas, muilas ir patalynė, stalo įrankiai, marios žaislinių kardų ir skydų prašėsi dėmesio. Iš sienos kyšojo susukti geležiniai žiedai su mediniais ženklais. „Viduramžių pentinas“ prekiavo kardų kopijomis ir porceliano lėlėmis, „Šventasis Liudvikas“ siūlė muilą, suvenyrus ir stalo rakandus.

Alisa leidosi nešama kojų į pagrindinę Marku aikštę. Aikštė buvo nedidelė, pilna restoranų ir apgenėtų platanų. Jų šakos, besiskleidžiančios virš stalelių ir kėdžių tarsi prieglobstį suteikiančios rankos, rungėsi dėl erdvės su ryškiaspalviais tentais, kurie buvo išrašyti kavinių pavadinimais: „Le Marcou“, „Le Trouvėre“, „Le Menestrel“.

Alisa žengė grindiniu į kitą pusę ir atsidūrė ties Kro-Meiriovjejo gatvės ir Pilies aikštės sandūra, kur parduotuvių, blyninių ir restoranų trikampis supo apie aštuonių pėdų aukščio akmeninį obeliską, laikantį devynioliktojo šimtmečio istoriko Žano Pjero Kro-Meiriovjejo biustą. Obelisko pagrindą juostė dekoratyvinių įtvirtinimų juosta.

Ji ėjo toliau, kol atsidūrė priešais puslankiu Komtalio pilį juosiančią aukštą gynybinę sieną. Už įspūdingų užrakintų vartų buvo pilies kuorai ir ginklų bokšteliai. Pilis pilyje.

Alisa sustojo suvokusi, kad tai ir yra jos kelionės tikslas: Komtalio pilis, Trenkavelių šeimos namai.

Ji žvilgtelėjo pro aukštų medinių vartų plyšį. Viskas atrodė tarsi pažįstama, lyg ji būtų grįžusi į vietą, kurioje kadaise buvo, tačiau pamiršo. Abipus įėjimo buvo stiklinės bilietų pardavimo būdelės nuleistomis žaliuzėmis, spausdintais rašmenimis nurodytos darbo valandos. Už jų driekėsi didelis dulkėtas žvirgždo plotas be žolės, vedantis prie lygaus, siauro, apie šešių pėdų pločio tilto.

Alisa pasitraukė nuo vartų pažadėjusi sau ateiti anksti ryte. Ji pasuko į dešinę ir nusekė į Rodezo vartus rodančiais ženklais. Vartai buvo tarp dviejų išraiškingų pasagą primenančių bokštų. Ji nulipo žemyn plačiais laiptais, kurių vidurys buvo nutrintas nesuskaičiuojamos gausybės pėdų.

Čia aiškiausiai matėsi vidinių ir išorinių sienų amžiaus skirtumas. Išoriniai įtvirtinimai, kurie, kaip ji perskaitė, pastatyti baigiantis XIII amžiui ir atstatyti per XIX amžių, buvo pilki, plytos panašaus dydžio. Kritikai pasakytų, kad tai dar vienas netinkamo restauravimo pavyzdys. Tačiau Alisai tai nerūpėjo. Ją jaudino vietos dvasia. Vidinė siena su Komtalio pilies vakarine siena buvo pastatyta iš raudonų galų-romėnų epochos plytų ir trapaus XII amžiaus smiltainio.

Po Aukštutinio miesto triukšmo Alisa juto ramybę. Ji jautėsi esanti šios vietos dalimi — tarp šių kalnų, po šiuo dangumi. Atsirėmusi rankomis į mūrą, ji ilsėjosi žvelgdama į apačioje tekančią upę, vaizdavosi, kaip šalta srovė čiurlentų jos kojų tarpupirščiais.

Tik sutemai prarijus paskutinius dienos likučius, ji apsigręžė ir grįžo į Aukštutinį miestą. 34 SKYRIUS

Karkasonė

1209 M. LIEPA

Jie artėjo prie Karkasonės jodami vorele: priekyje — Reimonas Rožė Trenkavelis, už jo — neatsilikdamas Bertranas Peletjė. Ševaljė Gijomas Diuma buvo voros pabaigoje.

Alaisa jojo gale su dvasininkais.

Dar nepraėjo nė savaitė, kai ji išvykusi, tačiau atrodė, kad viskas trunka gerokai ilgiau. Dvasia buvo palūžusi. Nors Trenkavelio vėliavos sveikutėlės plazdėjo vėjyje ir grįžtančių vyrų buvo tiek pat, kiek išvyko, vikonto veido išraiška aiškiai bylojo apie jų misijos nesėkmę.

Priartėjus prie vartų, žirgai perėjo į žinginę. Alaisa pasilenkė į priekį ir patapšnojo Tatu kaklą. Kumelė buvo pavargusi ir pametusi pasagą, tačiau jos ištvermė buvo nepriekaištinga.

Prajojant po Trenkavelių herbu, kabančiu tarp dviejų Narbono vartų bokštų, juos pasitiko keliomis eilėmis susirinkusi minia. Vaikai bėgo greta žirgų, mesdami jiems po kojomis gėles ir sveikindami. Iš viršutinių aukštų langų paskubomis pasigamintomis vėliavėlėmis ir skarelėmis mojavo moterys. Trenkavelis vedė žygeivius gatvėmis į Komtalio pilį.

Perjojus siaurąjį tiltą ir prajojus pro rytinius vartus, Alaisa pajuto palengvėjimą. Garbės kiemas pratrūko garsais — visi mojavo ir šūkčiojo sveikinimus. Ginklanešiai šoko į priekį vesti savo šeimininkų arklių, tarnai skubėjo ruošti vonių, virtuvės darbuotojai, nešini kibirais vandens, nėrė į virtuvę rengtis šventei.

Mojančių rankų ir besišypsančių veidų tankynėje Alaisa pastebėjo Orianą. Už jos stovėjo tėvo tarnas Fransua. Pagalvojusi, kaip jį apgavo ir ištrūko jam iš po nosies, ji paraudo.

Ji matė, kaip Oriana akimis naršo po minią. Ji trumpai sustojo ties savo vyru Žeanu Kongo. Orianos veide šmėstelėjo pasitenkinimas. Toliau apžiūrinėdama, ji netrukus sustojo ties Alaisa, iškart sukeldama jai nepatogumo jausmą. Alaisa apsimetė nepastebinti, tačiau per visą susirinkusiųjų minią jautė seserį spoksant į ją. Kai ji pažvelgė vėl, Orianos jau nebebuvo.

Alaisa nulipo nuo žirgo saugodamasi neužsigauti sužeisto peties ir padavė Tatu vadžias Amieliui, kad nuvestų ją į arklides. Palengvėjimas sugrįžus namo pranyko. Tarsi tirštas žiemos rūkas ją užplūdo liūdesys. Atrodė, kad kiekvienas grįžusysis atsidūrė kieno nors rankose — žmonos, motinos, tetos ar sesers. Ji pasidairė Gijomo, tačiau jo niekur nebuvo matyti. Turbūt jau maudosi. Net ir jos tėvo nebebuvo.

Ieškodama nuošalesnės vietos, Alaisa nuėjo į mažą kiemelį. Ji niekaip negalėjo išmesti iš savo minčių Reimono de Mirvalio eilių, nors nuo jų jautėsi tik blogiau: „Nuo meilės apsaugos nėra, kai meilė renkas tapt galia.“

Pirmą kartą išgirdus šias eiles, jose išreikšti jausmai Alaisai dar nebuvo pažįstami. Tačiau vis tiek sėdėdama Garbės kieme, savo gležnomis rankomis apkabinusi vaikiškus kelius, klausydamasi klajojančių dainių žodžių apie draskomą širdį, ji puikiai jautė jų nuotaiką.

Jos akys paplūdo ašaromis. Alaisa piktai nubraukė jas atbula ranka ir pasiryžo nepasiduoti savigailai. Ji atsisėdo ant nuošalaus suolelio šešėlyje.

Prieš santuoką jie su Gijomu dažnai vaikštinėdavę po Pietinį kiemą. Tada medžiai jau puošėsi auksu, žemę buvo nuklojęs vario ir ochros spalvų kilimas. Alaisa savo batelio nosimi dulkėse vedžiojo raštą galvodama, kaip galėtų susitaikyti su Gijomu. Ji menkai išmanė šį meną, o jam stigo noro.

Oriana dažnai nesikalbėdavo su vyru po kelias dienas. Paskui tyla nutrūkdavo taip pat netikėtai, kaip ir buvo prasidėjusi, ir Oriana vėl tapdavo maloni ir dėmesinga Žeanui iki kito karto. Negausiuose Alaisos prisiminimuose apie tėvų santuoką taip pat šmėžavo panašūs tamsos ir šviesos tarpsniai.

Alaisa nenorėjo tokios dalios. Ji stovėjo priešais kunigą koplyčioje užsidėjusi raudoną vualį ir tarė santuokos priesaiką. Plazdėjo raudonų šventovės žvakių liepsnos, ant žydinčiomis žieminėmis gudobelėmis nukloto altoriaus šoko šešėliai. Ji tikėjo ir širdyje tebetiki amžina meile.

Į jos draugę ir ugdytoją Esklarmondę meilužiai kreipdavosi preparatų ir užkalbėjimų dėmesiui pelnyti ar atgauti. Vynas su mėtų lapais ir pastarnokais, neužmirštuolės meilužio vaisingumui puoselėti, geltonų raktažolių šluotelės. Nepaisant pagarbos, kurią juto Esklarmondės įgūdžiams, Alaisa visuomet niekino tokį elgesį kaip beprasmį prietaringumą. Jai nesinorėjo manyti, kad meilę galima taip lengvai apgauti ir nupirkti.

Ji taip pat žinojo apie kitus, gerokai pavojingesnius burtus — neištikimiesiems užkerėti ar atkeršyti. Esklarmondė buvo įspėjusi ją apie šias tamsiąsias jėgas, tai buvo aiškus šėtono viešpatavimo pasaulyje ženklas. Toks blogis negali atnešti nieko gero.

Šiandien pirmąjį kartą savo gyvenime Alaisa miglotai suvokė, kas galėtų paskatinti moteris taip beatodairiškai elgtis.

*

— Filha.

Alaisa krūptelėjo.

— Kur tu buvai? — tarė Peletjė, gaudydamas kvapą. — Visur tavęs ieškojau.

— Negirdėjau tavęs, tėve, — atsakė ji.

— Tvirtovės įrengimo darbai prasidės vos tik vikontas Trenkavelis pasimatys su žmona ir sūnumi. Ateinančiomis dienomis menkai teturėsime laiko atokvėpiui.

— Kada laukiate atvykstant Simeono?

— Po dienos ar dviejų. — Jis susiraukė. — Geriau būčiau įtikinęs jį keliauti su mumis. Tačiau jis manė sukelsiąs mažiau įtarimų būdamas tarp saviškių. Gali būti, kad jis teisus.

— Kai jis jau bus čia, — tarė ji, — tu nuspręsi, ką daryti? Aš spėju...

Alaisa nutilo, suvokusi, jog jai veikiau derėtų pirma pačiai patikrinti savo teoriją, kad tėvui nepasirodytų esanti visiška kvaiša. Ir prieš jį.

— Ką spėji? — paklausė jis.

— Ne, nieko, — greitai atitarė ji. — Aš tik norėjau paklausti, ar galėčiau dalyvauti judviejų su Simeonu susitikime.

Akimirką jo griežtame veide šmėstelėjo nuogąstavimas. Ji matė, kaip jis kovoja su savimi spręsdamas.

— Atsižvelgiant į tai, kiek daug jau padarei, — tarė jis galų gale, — tu gali išklausyti mūsų pokalbį. Tačiau, — jis perspėdamas pagrūmojo pirštu, — visiškai aiškiai suvokdama, kad esi tik stebėtoja. Bet koks aktyvus kišimasis į šį reikalą baigtas. Neketinu vėl leisti tau rizikuoti.

Ji jautė viduje kylant susijaudinimą. Kai ateis laikas, aš įtikinsiu jį pakeisti nuomonę.

Ji nuleido akis ir kukliai suspaudė rankas tarp kelių.

— Žinoma, tėve, aš paklustu tavo norui.

Peletjė įdėmiai pažvelgė į ją, ir jo atkaklumas išblėso.

— Alaisa, norėčiau tavęs paprašyti dar vienos paslaugos. Vikontas Trenkavelis rengia viešas savo saugaus grįžimo į Karkasoną iškila mes. Žinia apie mūsų nesėkmę tariantis dėl sąlygų su Tulūza dar plačiai nepasklido. Ponia Agnesa, užuot praleidusi vakarą koplyčioje, dalyvaus vakarinėse mišiose Šv. Nazarijaus katedroje. — Jis padarė pauzę. — Norėčiau, kad tu taip pat ateitum. Ir tavo sesuo.

Alaisa apstulbo. Nors ji retkarčiais dalyvaudavo apeigose Komtalio pilies koplyčioje, jos tėvas dar nė sykio neprieštaravo jos valiai apsispręsti nedalyvauti katedros liturgijoje.

— Suprantu, kad tave tai gali varginti, tačiau, vikonto Trenkavelio manymu, dabar yra svarbu, kad nebūtų pagrįstų dingsčių kritikuoti jo ar jam artimų asmenų elgesį, ypač tokiu metu. Jeigu mieste yra šnipų — neabejoju, kad jų yra, — nenorėtume, kad mūsų dvasinės pražangos, jeigu tai būtų šitaip aiškinama, pasiektų priešų ausis.

— Nuovargis čia niekuo dėtas, — atsakė ji tūždama. — Vyskupas de Rošforas ir jo kunigai yra veidmainiai. Jie viena skelbia, o kita daro.

Peletjė išraudo — ji nebuvo tikra, ar iš pykčio, ar iš gėdos.

— Jeigu jau taip, ar tu pats dalyvausi? — primygo ji.

Peletjė išsisuko nuo jos žvilgsnio.

— Aš būsiu užsiėmęs su vikontu Trenkaveliu.

Alaisa įsistebeilijo į jį.

— Puiku, — tarė ji galiausiai, — paklustu tau, tėve. Tačiau nesitikėk, kad klaupsiuosi prieš nelaimingo žmogaus atvaizdą ant medinio kryžiaus ir jam melsiuosi.

Akimirką ji pagalvojo pernelyg įsismarkavusi. Tačiau, jos nuostabai, tėvas prapliupo juoku.

— Visiškai teisingai, — tarė jis. — Nesitikėčiau iš tavęs didesnio nuolaidumo. Tik būk atsargi, Alaisa, nereikšk šių pažiūrų neapgalvotai. Jie gali klausytis.

*

Tolesnes valandas Alaisa praleido savo menėje. Ji pasiruošė šviežio kvapiojo mairūno kompresą maudžiančiam kaklui ir pečiui. Tuo pačiu metu ji klausėsi savo geraširdės tarnaitės šnekos.

Pasak Riksendės, nuomonės dėl Alaisos ankstyvos iškylos iš pilies išsiskyrė. Vieni reiškė susižavėjimą Alaisos tvirtumu ir drąsa. Kiti, tarp jų ir Oriana, kritikavo ją. Elgdamasi taip nutrūktgalviškai ji daranti iš savo vyro kvailį. Be to, ji sukėlusi pavojų visos misijos sėkmei. Alaisa vylėsi, kad Gijomas toks nesijaučia, nors ir būgštavo, kad tai įmanoma. Jo mintys dažniausiai rinkdavosi gerai pramintus takus. Be to, jo orumas buvo lengvai pažeidžiamas. Alaisa iš savo patirties žinojo, kaip jis trokšta, kad juo būtų žavimasi, kad visi jį šlovintų. Kartais dėl to jis netgi kalbėdavo ar elgdavosi prieštaraudamas savo prigimčiai. Jeigu jis pasijuto pažemintas, nereikia nė sakyti, kaip reaguos į tai.

— Tačiau dabar jie jau nieko nebegali sakyti, — tarė Riksendė, valydama kompreso likučius. — Visi grįžo sėkmingai. Argi tai nereiškia, kad Dievas yra mūsų pusėje?

Alaisa nenoromis šyptelėjo. Ji numanė, kad Riksendė gali pakeisti savo nuomonę, kai mieste pasklis žinia apie tikrąją padėtį.

*

Einant iš Komtalio pilies į Šv. Nazarijaus katedrą gaudė varpai, padrikais debesimis nusėtas dangus dažėsi purpuru. Procesiją vedė baltai vilkintis kunigas, nešinas aukštai iškeltu auksiniu kryžiumi. Paskui jį sekė kiti kunigai, vienuoliai ir vienuolės. Po jų ėjo ponia Agnesa, konsulų žmonos, jų kambarinės užbaigė procesiją. Alaisa buvo priversta eiti greta sesers.

Oriana neištarė jai nė žodžio: nei gero, nei blogo. Kaip visada ji traukė minios žvilgsnius, ja buvo žavimasi. Ji dėvėjo tamsiai raudoną suknelę ir standžiai suveržtą dailų juodos ir aukso spalvos korsetą, išryškinantį jos aukštą liemenį ir apvalius klubus. Jos juodi plaukai buvo išplauti ir sutepti aliejumi, rankos sunertos priekyje, rodant nuolankumą, o kartu ir ant riešo kabantį aukų krepšelį.

Alaisa pamanė, kad krepšelis veikiausiai būsiąs turtingo gerbėjo dovana — tai buvo galima spręsti iš perlais nusagstytų kraštų ir auksiniais siūlais išsiuvinėto šūkio.

Ceremoningumas ir išvaizdumas negalėjo paslėpti įtarumo ir priešiškumo, kurį Alaisa jautė.

Ji nepastebėjo Fransua, kol jis lengvai palietė jos ranką.

— Esklarmondė grįžo, — sužnabždėjo jis į ausį. — Aš tiesiai iš ten.

Alaisa atsigręžė.

— Ar kalbėjai su ja?

Jis padvejojo.

— Iš tiesų, ne.

Ji tučtuojau žengė iš procesijos.

— Ponia, ar galėčiau patarti, kad liktumėte, kol baigsis apeigos? — tarė jis, akimis rodydamas į duris. Alaisa nusekė jo žvilgsnį. Sargyboje stovėjo trys vienuoliai juodais gobtuvais, aišku, stebėdami, kas dalyvauja ir kas — ne. — Būtų apmaudu, jeigu jūsų nedalyvavimas pakenktų poniai Agnesai ar jūsų tėvui. Tai gali būti suprasta kaip jūsų palankumo naujajai bažnyčiai ženklas.

— Be abejo, žinoma. — Ji akimirką pamąstė. — Tačiau prašom perduoti Esklarmondei, kad aš būsiu pas ją, kai tik galėsiu.

*

Alaisa suvilgė pirštus švęstu vandeniu ir persižegnojo — jeigu kas stebėtų ją.

Ji susirado vietą prisigrūdusioje šiaurinės navos dalyje, pasitraukdama nuo Orianos kuo toliau, tačiau tiek, kad neatkreiptų dėmesio. Aukštai virš navos nuo lubų karančiuose šviestuvuose žibėjo žvakės. Iš apačios šviestuvai atrodė tarsi didžiuliai ratai, bet kurią akimirką galintys nukristi ant susirinkusių nusidėjėlių galvų.

Vyskupas nustebo jo bažnyčiai prisipildžius — ji jau ilgą laiką buvo tuščia. Jo plonas balsas skambėjo silpnai ir vos girdėjosi per kvėpuojančių ir mindžikuojančių tvankumoje žmonių minią. Kaip tai skyrėsi nuo Esklarmondės bažnyčios paprastumo!

Nuo jos tėvo bažnyčios paprastumo.

Gerieji žmonės teikė pirmumą vidiniam tikėjimui, o ne išoriniam demonstravimui. Jiems nereikėjo pašventintų pastatų, prietarais grįstų ritualų, žeminančio nuolankumo — visa tai buvo sumanyta paprastiems žmonėms nutolinti nuo Dievo. Jie negarbino atvaizdų ir nepuolė ant kelių priešais stabus ar kankinimo priemones. Gerieji krikščionys Dievo galią įžvelgė žodyje. Jiems tebuvo reikalingos knygos ir maldos, ištartas ir garsiai skelbiamas žodis. Išganymas jiems visiškai nederėjo su aukomis, relikvijomis ar tik kunigams suprantama kalba murmamomis sekmadienio maldomis.

Jų akyse visi buvo lygūs prieš Šventojo Tėvo Malonę — žydai ir saracėnai, vyrai ir moterys, laukų gyvis ir padangių paukštis. Nėra pragaro ir paskutinio teismo dienos, nes per Dievo malonę bus išgelbėti visi, nors daugeliui lemta gyventi dar daug gyvenimų, kol pasieks Dievo karalystę.

Nors Alaisa pati nedalyvavo pamaldose, iš Esklarmondės ji žinojo maldų žodžius ir apeigas. Svarbiausia, kad šiais besikaupiančios tamsos laikais Bons Chretiens buvo geri žmonės, pakantūs ir taikūs, šlovinantys Šviesos Dievą, užuot gūžęsi nuo žiauriojo katalikų Dievo pykčio.

Galų gale Alaisa išgirdo tariant Benedictus žodžius. Atėjo akimirka jai išeiti. Ji nulenkė galvą ir pamažu, sunertomis rankomis, saugodamasi nepatraukti dėmesio, pradėjo artintis prie durų.

Dar po kelių akimirkų ji buvo laisva. 35 SKYRIUS

Esklarmondės namas skendėjo Baltazaro bokšto šešėlyje. Prieš pasibelsdama į langinę, Alaisa akimirką padvejojo. Pro didelį į gatvę žvelgiantį langą ji stebėjo savo draugę vaikštant viduje. Ji dėvėjo paprastą žalią suknelę, žilomis sruogomis išmarginti plaukai buvo surišti už nugaros.

Žinau, kad esu teisi.

Alaisa pajuto užplūstant palankumo jausmą. Ji buvo tikra, kad jos spėjimai pasitvirtins. Esklarmondė pakėlė akis. Ji tučtuojau pamojo ranka, šypsena nušvietė jos veidą.

— Alaisa! Esi visada laukiama. Mes pasiilgome tavęs.

Vos įžengus pro duris į vienintelį apačioje esantį kambarį, Alaisą pasitiko pažįstamas žolynų ir prieskonių kvapas. Kambario viduryje virš nedidelio ugniakuro kunkuliavo puodas vandens. Prie sienos glaudėsi stalelis, suolas ir dvi kėdės.

Galinę kambario dalį nuo priekinės skyrė sunki užuolaida. Čia Esklarmondė priimdavo atėjusiuosius patarimo. Šiuo metu lankytojų nebuvo ir užuolaida buvo atitraukta. Ant ilgų lentynų išrikiuoti eilėmis stovėjo moliniai indai, nuo lubų karojo žolių ir džiovintų gėlių ryšeliai. Ant stalo stovėjo žibintas ir piestelė su grūstuvėliu, kokius turėjo ir Alaisa — tai buvo sutuoktuvių dovana nuo Esklarmondės.

Kopėtėlėmis buvo galima pakilti virš darbo kambario į palėpę, kur nedideliame plotelyje miegojo Esklarmondė ir Sajhė. Sajhė buvo ten ir, išvydęs, kas atėjo, garsiai šūktelėjo. Jis sparčiai nusirito skersiniais žemyn ir apsivijo rankomis jos liemenį. Nieko nelaukdamas jis pradėjo išsamiai pasakoti viską, ką daręs, matęs ir girdėjęs nuo jų paskutinio susitikimo.

Sajhė buvo gabus pasakotojas, mokėjo kalbėti vaizdžiai ir išraiškingai. Kalbant jo gintarinės akys žvilgėjo iš jaudulio.

Leidusi jam išsilieti, Esklarmondė tarė:

— Reikia, kad perduotum keletą pranešimų nuo manęs, būk geras. Ponia Alaisa atleis tau.

Sajhė jau rengėsi prieštarauti, tačiau senelės veido išraiška jį sustabdė.

— Neilgai teužtruksi.

Alaisa pakedeno jo plaukus.

— Esi pastabus, Sajhė, ir gabus iškalbai. Galbūt suaugęs tapsi poetu?

Jis papurtė galvą.

— Noriu būti ševaljė. Noriu kovoti.

— Sajhė, — tarė Esklarmondė griežtai, — dabar klausyk manęs.

Ji nurodė asmenų, kuriuos jis privalėjo aplankyti, vardus, o tuomet ir tai, ką jiems turėjo pasakyti: du parfaitai iš Albi po trijų parų bus jaunuolyne į rytus nuo San Migelio priemiesčio.

— Ar gerai supratai pranešimą?

Jis linktelėjo.

— Gerai, — nusišypsojo ji, bučiuodama Sajhė į kaktą ir pridėdama pirštą prie lūpų. — Atmink: tik tiems, kuriuos paminėjau. Dabar eik. Kuo anksčiau išvyksi, tuo greičiau sugrįši ir galėsi papasakoti daugiau istorijų poniai Alaisai.

— Ar nebijai, kad jis gali išsitarti? — paklausė Alaisa, Esklarmondei uždarius duris.

— Sajhė — sumanus berniukas. Jis žino, kad kalbėti dera tik su tais, kam yra skirta žinia. — Ji persisvėrė pro langą ir uždarė langines. — Ar kas nors žino, kad esi čia?

— Tik Fransua. Jis pasakė man, kad tu grįžai.

Esklarmondės žvilgsnis keistai persimainė, tačiau ji nieko nepasakė.

Ji atsisėdo prie stalo ir pasiūlė Alaisai atsisėsti greta.

— Taigi, Alaisa, ar tavo kelionė į Bezjė buvo sėkminga?

Alaisa išraudo.

— Tu girdėjai apie tai?

— Visa Karkasona tai žino. Mažai bekalbama apie ką kita. — Esklarmondė surimtėjo. — Sužinojusi apie tai susirūpinau. Tai buvo iškart po tavo užpuolimo.

— Tu žinai ir apie tai? Kadangi negavau iš tavęs jokios žinios, maniau, galbūt esi išvykusi.

— Ne. Atvykau į pilį tą pačią dieną, kai tave surado. Tačiau Fransua neleido manęs į vidų. Tavo seseriai įsakius, be jos leidimo niekas negalėjo tavęs aplankyti.

— Jis man nesakė apie tai, — tarė ji, sutrikusi dėl nesusipratimo. — Oriana taip pat nieko nesakė, nors tai mane stebina mažiau.

— Kodėl?

— Ji visą laiką mane prižiūrėjo, tačiau veikiau siekdama kažkokio tikslo nei norėdama gero. — Alaisa patylėjo. — Atleisk, Esklarmonde, kad nepasidalijau savo sumanymais su tavimi, tačiau tarp sprendimo ir plano vykdymo buvo pernelyg mažai laiko, kad spėčiau.

Esklarmonde mostelėjo ranka.

— Leisk man tau papasakoti, kas čia dėjosi, kol tu buvai išvykusi. Po kelių dienų, kai tu išjojai iš pilies, atvyko vyras, teiraudamasis Raulio.

— Raulio?

— Bernioko, radusio tave gėlyne. — Esklarmonde kreivai šyptelėjo. — Jis šiek tiek išgarsėjo po to antpuolio prieš tave. Taip gyrėsi tuo, ką esą padaręs, kad jo paklausius būtų galima pamanyti, jog jis viena ranka išguldė Saladino kariauną, kad tik tave išgelbėtų.

— Visiškai jo neprisimenu, — tarė Alaisa, purtydama galvą. — Ar manai, kad jis ką nors matė?

Esklarmonde gūžtelėjo:

— Abejoju. Kai buvo paskelbtas pavojus, tu jau maždaug parą buvai dingusi. Negalėčiau patikėti, kad Raulis matė patį užpuolimą — jis būtų prasitaręs gerokai anksčiau. Kad ir kaip būtų, tas pašalietis pasikvietė Raulį į „Šv. Jono Evangelisto“ taverną, prigirdė jį, visaip išgyrė. Nepaisant tų pagyrūniškų tauškalų, Raulis tik paprastas berniokas, be to, apykvailis. Taigi kai Gastonas uždarinėjo nakčiai, Raulis jau vargiai begalėjo pastovėti. Jo bendras pasisiūlė jį saugiai palydėsiąs.

— Ir?

— Raulis namo nebegrįžo. Nuo tol jo niekas daugiau nematė.

— O tas vyras?

— Pradingo, lyg jo niekada nebūtų buvę. Tavernoje jis sakėsi esąs iš Alzono. Kol tu buvai Bezjė, aš nuvykau ten. Niekas apie tokį ten negirdėjęs.

— Taigi iš tos pusės nieko nesužinosime?

Esklarmonde papurtė galvą.

— Kaip tu atsidūrei pilies kieme tokiu metu? — paklausė ji. Jos balsas buvo ramus, tačiau už jos žodžių jautėsi tvirtas ryžtas.

Alaisa papasakojo. Jai baigus, Esklarmonde tylėjo. Galiausiai ji tarė:

— Yra du klausimai. Pirmiausia — kas žinojo apie tai, kad tėvas pasikvietė tave? Netikiu, kad tavo užpuolikai galėjo atsidurti ten atsitiktinai. Antrasis klausimas: jeigu ne jie buvo sąmokslo sumanytojai, tai kam jie dirbo?

— Aš niekam nesakiau. Tėvas patarė man neišsitarti.

— Žinią perdavė Fransua.

— Taip, — pripažino Alaisa, — tačiau aš netikiu, kad Fransua...

— Bet kas iš tarnų galėjo pamatyti jį prie tavo menės klausantis, ką tu kalbi. — Ji įsmeigė tiesų, budrų žvilgsnį į Alaisą. — Dėl ko vykai į Bezjė paskui tėvą?

Staigus netikėtas temos posūkis užklupo Alaisą nepasiruošusią.

— Aš... — prabilo ji liūdnai ir atsargiai. Ji atėjo pas Esklarmondę atsakymų į savo klausimus, tačiau atsidūrė liudytojos vaidmenyje. — Jis davė man amuletą, — tarė ji, nenuleisdama akių nuo Esklarmondės, — diską, kuriame buvo išgraviruotas labirintas. Jį ir pasiėmė vagys. Tai, ką papasakojo tėvas, sukėlė man baimę, kad kiekviena diena, praleista tinkamai nesirūpinant bręstančiais įvykiais, gresia pavojumi... — Jos balsas nutrūko, ji nebežinojo, ar tęsti.

Užuot sunerimusi, Esklarmondė šypsojosi.

— Ar pasakei jam ir apie lentelę? — paklausė ji švelniai.

— Taip, jo išvykimo išvakarėse, prieš... prieš užpuolimą. Jis labai sunerimo, ypač kai pasakiau, kad nežinau, iš kur atsirado lentelė. — Ji patylėjo. — Tačiau iš kur tu žinai, kad...

— Sajhė matė ją, kai jūs pirkote sūrį turguje, ir papasakojo man. Kaip supratai, jis pastabus.

— Labai keista vienuolikos metų berniukui atkreipti į tai dėmesį.

— Jis žinojo, kad tai svarbu man, — atsakė Esklarmondė.

— Kaip ir diskas?

Jų žvilgsniai susitiko.

Esklarmondė padvejojo.

— Ne, — tarė ji, atidžiai rinkdamasi žodžius. — Nevisiškai.

— Tai tu turi? — paklausė atsargiai Alaisa.

Esklarmondė linktelėjo.

— Tačiau kodėl tu paprasčiausiai nepaprašei? Būčiau mielai atidavusi pati.

— Tą vakarą, kai dingai, Sajhė ir ruošėsi paprašyti. Jis ilgai laukė, tačiau kai galiausiai negrįžai į savo menę, pats ją paėmė. Gerai, kad jis tai padarė, kai tokios aplinkybės.

— Ir tu vis dar ją turi?

Esklarmondė linktelėjo.

Alaisa pajuto užplūstant pasididžiavimą — ji buvo teisi spėdama dėl savo draugės, paskutiniosios saugotojos.

Mačiau ženklą. Supratau jį.

— Sakyk, Esklarmondė, — tarė ji, skubėdama iš susijaudinimo, — jeigu lentelė priklauso tau, tai kodėl tėvas apie ją nieko nežino?

Esklarmondė nusišypsojo.

— Jis taip pat nežino, kaip ši lentelė atsirado pas mane. Taip norėjo Harifas Trilogijos saugumo labui.

Alaisa nebeišdrįso prabilti.

— Dabar, kai mes jau suprantame viena kitą, papasakok man, ką žinai.

*

Esklarmondė atidžiai klausėsi, kol Alaisa baigė savo pasakojimą.

— Simeonas vyksta į Karkasoną?

— Taip, tačiau knygą jis perdavė saugoti mano tėvui.

— Išmintingas atsargumas, — linktelėjo ji, — aš noriu artimiau susipažinti su juo. Jis visada man rodėsi esąs geras vyras.

— Man jis be galo patiko, — prisipažino Alaisa. — Tėvas Bezjė sužinojo, kad Simeonas teturi vieną knygą. Ši žinia jį nuvylė, nes jis tikėjosi rasiąs abi.

Esklarmondė buvo beatsakanti, kai staiga pasigirdo beldimas į langines ir duris.

Moterys pašoko ant kojų.

— Dėmesio! Dėmesio!

— Kas tai? Kas čia darosi? — sušuko Alaisa.

— Kareiviai. Kol tavo tėvo nebuvo, jau keletą kartų mus iškrėtė.

— Bet ko jie ieško?

— Sako, kad nusikaltėlių, tačiau iš tikro gerųjų žmonių.

— Tačiau kieno vardu jie veikia? Konsulų?

Esklarmondė papurtė galvą.

— Beranžė de Rošforo, mūsų kilniojo vyskupo, ispano vienuolio Domingo de Guzmano ir jo pamokslininkų, legatų — kas žino? Jie neprisistato.

— Tačiau tai prieštarauja mūsų įstatymams...

Esklarmondė pakėlė prie lūpų pirštą.

— Tsss... Gal jie dar praeis pro šalį.

Tą pačią akimirką smarkus spyris pažėrė į kambarį medžio atplaišas. Skląstis neišlaikė ir durys dusliai trinktelėjo į akmeninę sieną. Į kambarį įsiveržė du ginkluoti vyrai. Jų veidus slėpė nuleisti šalmai.

— Aš esu Alaisa Diuma, intendanto Peletjė duktė. Reikalauju pasakyti, kieno įgaliojimu jūs veikiate.

Vyrai nenuleido ginklų ir nepakėlė šalmų.

— Reikalauju, kad jūs...

Tarpduryje kažkas suraudonavo ir, Alaisos siaubui, į kambarį įžengė Oriana.

— Sese! Kaip tu gali čia taip įsibrauti?

— Atvykau mūsų tėvo prašymu parvesdinti tave į Komtalio pilį. Apie tavo skubotą pasišalinimą iš vakarinių pamaldų jau žinoma. Būgštaudamas, kad tau gali būti nutikusi nelaimė, jis nurodė man tave surasti.

Meluoji.

— Visų pirma, jis niekuomet taip nepagalvotų, jeigu tik jam neprikalbėtum, — staiga atkirto ji. Alaisa apžvelgė kareivius. — Ar jis pasiūlė atsivesti ir ginkluotą palydą?

— Mes visi iš širdies siekiame tau gero. Pripažįstu, jie gal truputį persistengė.

— Nėra jokio reikalo tau rūpintis. Grįšiu į Komtalio pilį, kai tik galėsiu.

Staiga Alaisa suprato, kad Oriana visiškai nekreipia į ją dėmesio. Jos žvilgsnis klajojo po kambarį. Alaisa pajuto pilve nemalonų šaltį. Ar Oriana galėjo klausytis jų pokalbio?

Ji iš karto pakeitė taktiką.

— Geriau pagalvojus, aš gal vis dėlto vyksiu su jumis. Mano reikalai čia jau atlikti.

— Reikalai, sese?

Oriana vaikštinėjo po kambarį, braukdama ranka per kėdžių atkaltes ir stalo paviršių. Ji pakėlė kampe stovinčios skrynios dangtį ir leido jam trankiai nukristi. Alaisa sunerimusi ją stebėjo.

Ji sustojo prie Esklarmondės gydymo kambario slenksčio.

— Ką gi tu čia darai, burtininke, — tarė Oriana niekinamai, pirmą kartą parodydama, kad pastebi Esklarmondę. — Pavilgai, užkalbėjimai silpnapročiams? — Ji pasibjaurėdama įkišo galvą ir atsitraukė. — Žmonės kalba, kad tu, Esklarmondę de Servjan, esi ragana.

— Kaip drįsti ją taip vadinti! — sušuko Alaisa.

— Galite pažiūrėti, ponia Oriana, jeigu jums tai malonu, — tarė Esklarmondę švelniai.

Oriana staiga sugriebė už rankos Alaisą.

— Tau jau gana, — tarė ji giliai suleisdama aštrius nagus į Alaisos odą, — tu pasakei, kad esi pasiruošusi grįžti į pilį, tad eime.

Alaisa, nespėjusi nieko atsakyti, atsidūrė gatvėje. Kareiviai sekė taip arti iš paskos, kad ji savo sprandu jautė jų šnopavimą. Jai sugrįžo blausus gėralo kvapo ir sudiržusios rankos, užspaudžiančios burną, prisiminimas.

— Greičiau, — ragino ją Oriana, baksnodama į nugarą.

Alaisa jautė, kad Esklarmondės labui ji turi paklusti Orianos norams. Ties gatvės kampu Alaisa sparčiai žvilgtelėjo per petį atgal. Esklarmondę stovėjo tarpduryje stebėdama. Ji greitai pridėjo pirštą prie lūpų. Aiškus įspėjimas nieko nesakyti. 36 SKYRIUS

Stovėdamas donžone, Peletjė trynėsi akis ir ištiesęs rankas rąžėsi, varydamas iš kaulų stingulį.

Jau daug valandų iš Komtalio pilies šuoliavo pasiuntiniai, gabenantys laiškus šešiasdešimčiai Trenkavelio vasalų, kurie dar nebuvo išvykę į Karkasoną. Stipriausi jo vasalai turėjo visokeriopą nepriklausomybę ir buvo siejami tik formaliais pavaldumo ryšiais, tad Peletjė atidžiai rūpinosi, kad Reimono Rožė kreipimesi būtų daugiau įkalbinėjimų ir prašymų negu įsakymų. Visuose laiškuose buvo be užuolankų išdėstyta grėsmė. Prancūzai telkiasi ties jų sienomis, rengdamiesi įsiveržimui, kokio Pietūs dar neregėję. Karkasonos karinę įgulą būtina stiprinti. Dėl to jie, kaip sąjungininkai, privalą tesėti savo įsipareigojimus, atvykti su tiek pasiruošusių vyrų, kiek tik pajėgs sukviesti.

— Ala perfin, — tarė Trenkavelis, tirpdydamas vašką virš liepsnos savo antspaudui uždėti. Galų gale.

Peletjė grįžo prie vikonto, linktelėdamas galva Žeanui Kongo. Paprastai jis menkai terodydavo dėmesio Orianos vyrui, tačiau šį kartą turėjo pripažinti, kad Kongo ir jo raštininkai dirbo nenuilsdami ir našiai. Tarnui nunešus raštą paskutiniam laukiančiam pasiuntiniui, Peletjė leido išeiti ir raštininkams. Sekdami paskui Kongo, jie vienas po kito kilo, mankštino sustingusius pirštų sąnarius, trynė pavargusias akis, rinko savo pergamento ritinius, plunksnas ir rašalines. Peletjė laukė, kol jie su vikontu Trenkaveliu liks vieni.

— Mesire, jums derėtų pailsėti, — tarė jis. — Turite tausoti jėgas.

Trenkavelis nusijuokė.

— Forea e vertu, — tarė jis, pakartodamas Bezjė sakytus žodžius. Stiprybė ir drąsa. — Nesirūpinkite, Bertranai. Jaučiuosi gerai kaip niekada. — Vikontas padėjo ranką ant Peletjė peties. — Poilsis, atrodo, reikalingesnis jums, mano senasis drauge.

— Pripažįstu, gundanti mintis, mesire, — atsakė jis. Po keleto savaičių neramių naktų jis jautėsi slegiamas savo penkiasdešimt dvejų metų.

— Bertranai, šiandien mes visi miegosime savo lovose, nors bijau, kad ta valanda dar toli, bent mums. — Jo dailų veidą apniaukė rūstis. — Labai svarbu, kad susitikčiau su konsulais kuo greičiau. — Su kuo daugiau konsulų, kiek tik pavyks surinkti šiais pranešimais.

Peletjė linktelėjo.

— Ar turite ypatingų pageidavimų?

— Net jeigu visi mūsų vasalai atsilieps į kvietimą ir atves gausius būrius karių, mums reikės daugiau vyrų.

Jis skėstelėjo rankomis.

— Ar norite, kad konsulai panaudotų karinį iždą?

— Mums reikia tiek lėšų, kad galėtume sumokėti drausmingiems, mūšiuose įgudusiems samdomiems kariams, aragonams ar katalonams — pasitelksime tuos, kurie arčiau mūsų.

— Ar galvojote apie mokesčių padidinimą? Gal druskos ar kviečių?

— Dar per anksti. Kol kas aš norėčiau, kad reikiamos lėšos būtų renkamos daugiau iš geros valios nei iš prievolės. — Jis patylėjo. — Jeigu tai nepavyks, tada pagalvosiu apie griežtesnes priemones. Kaip vyksta įtvirtinimų stiprinimas?

— Sukviesti visi mūrininkai ir dailidės iš miesto, San Viseno ir San Migelio priemiesčių bei šiaurinių kaimų. Jau pradėtas ardyti katedros choras ir kunigų valgykla.

Trenkavelis šyptelėjo:

— Beranžė de Rošforui tai nepatiks.

— Vyskupas turės susitaikyti, — atsakė Peletjė. — Mums kuo greičiau reikalinga visa prieinama mediena, kad galėtume pradėti ambanų38 ir kadefalkų39 statybą. Jo rūmai ir bažnyčia — artimiausias medienos šaltinis.

Reimonas Rožė pakėlė rankas, vaizduodamas pasiduodąs.

— Neketinu ginčyti tavo sprendimo, — nusijuokė jis. — Gynybos statiniai, be jokios abejonės, svarbiau už vyskupo patogumus. Bertranai, sakyk, ar Pjeras Rožė de Kabarė jau atvyko?

— Dar ne, tačiau jo laukiama kiekvieną akimirką.

— Kai atvyks, atsiųsk jį tiesiai pas mane. Jeigu įmanoma, aš atidėčiau pokalbį su konsulais iki jo atvykimo. Jis yra labai jų gerbiamas. Ar yra žinių iš Termeneso ir Fua?

— Kol kas ne, mesire.

*

Kiek vėliau Peletjė, įsirėmęs rankomis į šonus, stovėdamas žvelgė į Garbės kiemą. Darbų pažanga jį maloniai nuteikė. Kiemas skambėjo nuo pjūklų ir plaktukų garsų, bildėjo medieną, vinis ir dervą gabenančių karučių ratai, kalvių žaizdruose ūžavo ugnis. Akies kampučiu jis pastebėjo per kiemą prie jo atbėgančią Alaisą ir susiraukė.

— Dėl ko pasiuntei Orianą atvesdinti manęs? — ji griežtai paklausė priėjusi prie jo.

Jis atrodė suglumęs.

— Atvesdinti tavęs? Iš kur?

— Buvau pas savo draugę Esklarmondę de Servjan, pietinėje miesto dalyje. Oriana atvyko lydima dviejų kareivių ir tvirtino, kad tu liepei jai parvesdinti mane atgal į pilį.

Ji stebėjo tėvo veidą, laukdama reakcijos, tačiau matė tik sutrikimą. „Ar ji kalba tiesą?“

— Aš nė nemačiau Orianos.

— Ar kalbėjai su ja, kaip buvai žadėjęs, dėl jos elgesio tuo metu, kai buvai išvykęs?

— Dar neturėjau progos.

— Maldauju tavęs, nesumenkink jos vaidmens. Ji kažką žino. Kažką, kas gali pakenkti tau, esu tuo tikra.

Peletjė veidas išraudo.

— Nesirengiu leisti tau šmeižti savo sesers. Tai turi...

— Lentelė su labirintu priklauso Esklarmondei, — išsprūdo jai.

Jis sustingo, lyg būtų gavęs smūgį.

— Ką? Ką tu šneki?

— Prisimeni, Simeonas davė ją moteriai, atėjusiai antrosios knygos?

— Negali būti, — tarė jis su tokia jėga, kad Alaisa atsitraukė žingsnį atgal.

— Esklarmondę yra saugotoja, — neatlyžo Alaisa, skubėdama kalbėti, kol jis jos nenutildė. — Ji yra ta sesuo iš Karkasonos, apie kurią rašė Harifas. Ji žino ir apie amuletą.

— Esklarmondė pasakė tau, kad ji yra saugotoja? — spyrė jis. — Jeigu taip, tai ji...

— Aš jos tiesiai neklausiau, — tvirtai atsakė Alaisa ir pridūrė: — Viskas aišku, tėve. Ji kaip tik toks žmogus, kokį pasirinktų Harifas.

Ji nutilo.

— Ką tu žinai apie Esklarmondę?

— Žinau, kad ji yra išmintinga moteris. Esu dėkingas jai už meilę ir dėmesį, kurį suteikė tau. Sakei, kad ji turi anūką?

— Taip, proanūkį. Jis vardu Sajhė, vienuolikos metų. Esklarmondė yra iš Servjano. Ji atvyko į Karkasoną, kai Sajhė buvo dar kūdikis. Viskas atitinka Simeono pasakojimą.

— Intendante Peletjė!

Jie abu atsigręžė į atskubantį tarną.

— Mesire, mano valdovas Trenkavelis kviečia jus tuojau pat ateiti į jo menę. Pjeras Rožė, Kabarė valdovas, atvyko.

— Kur Fransua?

— Nežinau, mesire.

Peletjė, apimtas nevilties, piktai dėbtelėjo į jį.

— Pasakyk mano valdovui, kad netrukus būsiu, — tarė jis šiurkščiai, — tada surask Fransua ir atsiųsk pas mane. Tas žmogysta visada kažkur šlaistosi.

Alaisa palietė jo ranką:

— Bent jau pasikalbėk su Esklarmondė. Išklausyk, ką ji turi pasakyti. Aš perduosiu jai.

Jis padvejojo ir pasidavė.

— Kai Simeonas atvyks, aš išklausysiu, ką turi pasakyti tavoji išmintinga moteris.

Peletjė nužingsniavo dideliais žingsniais. Laiptų viršuje jis stabtelėjo.

— Dar vienas dalykas, Alaisa. Kaip Oriana sužinojo, kur tavęs ieškoti?

— Turbūt ji sekė mane iš Šv. Nazarijaus katedros, nors... — Ji nutilo, supratusi, kad Orianai nebūtų užtekę laiko taip greitai pasikviesti į pagalbą kareivius ir grįžti. — Nežinau, — pripažino ji. — Tačiau esu tikra, kad...

Peletjė jau nebuvo.

Einant per kiemą, Orianos niekur nebuvo matyti. Alaisa su palengvėjimu atsiduso. Staiga ji sustojo.

Bet jeigu ji grįžo?

Alaisa pasikaišė suknią ir leidosi bėgti.

*

Vos užsukus už Esklarmondės gatvės kampo, Alaisa suprato, kad jos būgštavimai pasitvirtino. Langinės vos bekabojo, durys buvo visiškai išplėštos iš staktos.

— Esklarmonde, ar tu čia?

Alaisa įėjo į vidų. Išvartyti baldai, sulaužyti krėslo ranktūriai atrodė lyg išsukiotos rankos. Skrynios turinys atžariai išverstas ant žemės, ugniakuro likučiai išspardyti, grindys nuklotos pilkais pelenais.

Ji pasilypėjo keletą pakopų kopėčiomis. Miegamojo ploto lentjuostės buvo nuklotos šiaudais, patalynės skutais ir plunksnomis. Viskas sudraskyta. Ant audeklo buvo matyti iečių ir kardų dūrių žymės.

Esklarmondės gydymo kambaryje netvarka buvo dar baisesnė. Užuolaida nuplėšta. Išlietų skysčių ir pavilgų balutėse — rudose, baltose ir ryškiai raudonose — mėtėsi sudaužytų ąsočių ir dubenų šukės. Į aslą įminti ryšeliai žolių, žiedynai ir lapai.

Ar Esklarmonde buvo čia, kai kareiviai sugrįžo? Alaisa išbėgo į lauką, vildamasi sutikti ką nors, kas galėtų papasakoti jai, kas čia vyko. Aplinkui visų durys buvo uždarytos, langai užsklęsti.

— Ponia Alaisa.

Ji pagalvojo, kad jai pasigirdo.

— Ponia Alaisa!

— Sajhė, — sužnibždėjo ji, — Sajhė? Kur tu?

— Čia, viršuje.

Alaisa žengė iš pastato šešėlio ir žvilgtelėjo į viršų. Besitelkiančiose sutemose ji vos įžiūrėjo tarp stogo atbrailų kupetą šviesiai rudų plaukų ir į ją spoksančias dvi gintarines akis.

— Sajhė, ar nori užsimušti?

— Neužsimušiu, — šyptelėjo jis, — dariau tai jau daugybę kartų. Per stogus galiu patekti ir į Komtalio pilį.

— Na gerai, man nuo tavęs svaigsta galva. Leiskis žemyn.

Sajhė pakibus ant stogo krašto, Alaisa sulaikė kvapą. Jis pasisupo ant rankų ir nušoko ant žemės priešais ją.

— Kas atsitiko? Kur Esklarmondė?

— Meniną saugi. Ji liepė man palaukti jūsų. Ji žinojo, kad ateisite.

Apsidairiusi per petį, Alaisa prisitraukė jį į saugesnę vietą tarpduryje.

— Kas atsitiko? — ji skubiai pakartojo klausimą.

Sajhė liūdnai nudelbė akis.

— Kareiviai sugrįžo. Beveik viską girdėjau pro langą. Meniną bijojo, kad jie gali grįžti, kai tavo sesuo pristatys tave į pilį. Kai tik jūs išėjote, mes surinkome viską, kas buvo svarbaus, ir paslėpėme rūsyje. — Jis giliai atsikvėpė. — Jie buvo labai greiti. Mes girdėjome juos einant nuo durų prie durų ir teiraujantis mūsų, apklausiant kaimynus. Girdėjau jų žingsnius virš mūsų galvų — grindys siūbavo. Tačiau jie nerado slaptų durelių. Man buvo baisu. — Jis užsikirto, jo balse nebeliko išdykumo. — Jie sudaužė senelės indus. Visus jos vaistus.

— Žinau, — tarė ji švelniai. — Mačiau.

— Jie vis rėkavo, sakė, kad ieško klaidatikių, tačiau manau, kad jie melavo. Jie neuždavinėjo įprastų klausimų.

Alaisa pirštais kilstelėjo jo smakrą, kad jis pažvelgtų į ją.

— Tai labai svarbu, Sajhė: ar tai buvo tie patys kareiviai, kurie atėjo manęs? Ar galėjai juos įžiūrėti?

— Negalėjau.

— Nieko tokio, — tarė ji skubiai, matydama, kad jis tuojau pravirks. — Atrodo, buvai labai drąsus. Tu turbūt labai padedi Esklarmondei. — Ji padvejojo. — Ar kas nors buvo su jais?

— Nežinau, — atsakė jis graudžiai. — Aš negalėjau jų sustabdyti.

Jo skruostu nusiritus ašarai, Alaisa jį apkabino.

— Tssss... viskas bus gerai. Nesigraužk. Tu padarei viską, ką galėjai. Niekas nebūtų padaręs daugiau.

Jis linktelėjo.

— Kur dabar Esklarmondė?

— San Migelyje yra namas. — Jis godžiai įkvėpė. — Ji sako, kad turime palaukti ten, kol sužinosime iš jūsų, kada atvyks intendantas Peletjė.

Alaisa įsitempė.

— Ar taip sakė Esklarmondė? — greitai paklausė ji. — Kad ji laukia žinios nuo mano tėvo?

Sajhė atrodė sutrikęs.

— Ar ji suklydo?

— Ne, ne, tik kad aš nesuprantu, kaip... — Alaisa nutilo. — Nesijaudink. Nesvarbu. Mano tėvas nori pasikalbėti su Esklarmondė, tačiau jis laukia atvykstant kito... draugo iš Bezjė.

Sajhė linktelėjo.

— Simeono?

Alaisa apstulbusi pažvelgė į jį.

— Taip, — atsakė ji dabar jau šypsodamasi. — Simeono. Sakyk, ar yra kas nors, ko tu nežinai?

Jis išspaudė šypsnį.

— Nedaug.

— Būtinai pasakyk Esklarmondei, kad aš papasakosiu tėvui apie tai, kas atsitiko. Taip pat kad ji — jūs abu — turėtumėte kol kas pabūti San Migelyje.

Netikėtai jis paėmė ją už rankos.

— Pati jai pasakykite, — tarė jis, — ji apsidžiaugs jus išvydusi. Galėsite ir daugiau pasikalbėti. Senelė sakė, kad dar ne viskas buvo pasakyta, kai turėjote išeiti.

Alaisa žvelgė į jo gintarines akis, degančias įkarščiu.

— Ar eisite?

Ji nusijuokė.

— Kvieti, Sajhė? Žinoma. Tačiau ne dabar. Šiuo metu pernelyg pavojinga. Galbūt jie stebi namą. Perduosiu žinią.

Sajhė linktelėjo ir pradingo taip pat greitai, kaip buvo pasirodęs.

— Deman ai vespre, rytojaus pavakarę, — šūktelėjo jis. 37 SKYRIUS

Žeanas Kongo, grįžęs iš Monpeljė, žmonos beveik nematė. Oriana nepasveikino jo grįžusio, kaip privalėtų. Jo iškentėti sunkumai ir patirta nešlovė nesulaukė jos deramo įvertinimo. Jis taip pat nepamiršo ir jos nepadoraus elgesio jų menėje, prieš pat jam išvykstant.

Murmėdamas sau po nosimi, jis sparčiai ėjo per kiemą. Įžengus į gyvenamąsias menes, jį pasitiko iš priekio ateinantis asmeninis Peletjė tarnas Fransua. Kongo juo nepasitikėjo. Jis pernelyg daug rūpinosi savimi, nuolat trainiodavosi aplinkui ir apie viską raportuodavo savo šeimininkui. Šiuo paros metu jis negalėjo turėti jokių reikalų gyvenamosiose menėse.

Fransua nulenkė galvą.

— Escrivan40.

Kongo neparodė jam dėmesio.

Kol pasiekė savo būstą, Kongo galutinai užvaldė teisuoliškas pasipiktinimas. Metas pamokyti Orianą. Jis negalėjo leisti, kad toks įžūlus tyčinis neklusnumas liktų nenubaustas. Jis nesibeldęs plačiai atlapojo duris.

— Oriana! Kur tu? Ateik čia!

Kambarys buvo tuščias. Įtūžęs, kad nerado jos, jis numetė žemėn viską nuo stalo. Taurės pažiro šukėmis, grindimis nudardėjo žvakidė. Jis šoko prie spintos ir viską iš jos išvertė, nutraukė lovatieses ir patalynę, nuo kurios sklido jos paleistuviškas kvapas.

Kongo įsiutęs išsidrėbė kėdėje ir apžvelgė savo nuveiktą darbą. Medžiagos skutai, sudaužyti indai, išmėtytos žvakės. Tai Orianos kaltė. Jos nedoras elgesys tai paskatino.

Eidamas ieškoti Žirandos, kad ši sutvarkytų kambarį, jis įsijautęs kūrė planus, kaip priminsiąs uodegą ištvirkusiai žmonai.

*

Gijomui išėjus iš pirties, oras buvo sunkus ir drėgnas. Žiranda laukė jo, šypsodamasi savo plačia burna.

Gijomas apniuko.

— Ką tai reiškia?

Ji sukikeno ir pažvelgė į jį iš po tamsių blakstienų.

— Na? — tarė jis šiurkščiai. — Jeigu turi ką pasakyti, sakyk, jeigu ne, palik mane ramybėje.

Žiranda palinko į priekį ir pašnibždėjo jam į ausį.

Gijomas atšlijo.

— Ko ji nori?

— Negaliu pasakyti, mesire. Mano ponia nesidalija su manimi savo norais.

— Žiranda, tu nemoki meluoti.

— Ar bus koks nors atsakymas?

Jis padvejojo.

— Pasakyk savo šeimininkei, kad netrukus būsiu pas ją. — Jis įspraudė jai į delną monetą. — Ir netaukšk.

Jis stebėjo ją nueinant kiemo viduriu, tada atsisėdo po guoba. Jis neprivalo eiti. Dėl ko jis turėtų pasiduoti gundymams? Tai pernelyg pavojinga. Ji yra pavojinga.

Jis niekada nemanė, kad viskas taip užsitęs. Žiemos naktis, nuogas kūnas, apgobtas kailiu, kaitinantis kraują karštas vynas, medžioklės jaudulys. Jį apėmė kažkokia beprotybė. Jis buvo tarsi užkerėtas.

Rytą jis atsibudo apgailestaudamas ir prisiekė, kad tai daugiau nepasikartos. Pirmuosius kelis santuokos mėnesius jis laikėsi savo žodžio. Vėliau buvo kita tokia naktis, trečia ir ketvirta. Ji pavergė jį, supančiojo visus jo jausmus.

Dabar, atsižvelgiant į tai, kaip viskas klostosi, jis jautė dar didesnę baimę ir siekė užtikrinti, kad nepasklistų gandai. Jis privalo būti atsargus. Svarbu tinkamai užbaigti šį reikalą. Taigi nueis ir pasakys, kad jie daugiau nesusitikinės.

Jis atsistojo ir skubiai žengė prie gėlyno, kol neišgaravo drąsa. Prie vartų stabtelėjo ir padėjęs ranką ant skląsčio nesiryžo žengti toliau. Jis pamatė ją stovint po gluosniu — siluetą blėstančioje dienos šviesoje. Širdis šoktelėjo krūtinėje. Ji atrodė tarsi puolęs angelas, palaidomis garbanomis ant nugaros krintantys plaukai sutemose žvilgėjo tarsi juodasis gintaras.

Gijomas giliai įkvėpė. Jam derėtų nusigręžti. Tačiau tą pačią akimirką, lyg nujausdama jo neryžtingumą, Oriana atsisuko ir jis pajuto jos žvilgsnį, traukiantį jį prie jos. Jis liepė savo adjutantui saugoti vartus ir žengė per minkštą žolę pas ją.

— Bijojau, kad neateisi, — tarė ji jam priartėjus.

— Negaliu pasilikti.

Jis savo ranka pajuto jos šiltų pirštų prisilietimą, ji suėmė jį už riešo.

— Tuomet maldauju man atleisti už sutrukdymą, — suniurnėjo ji, prisiglausdama.

— Kas nors mus gali pamatyti, — sušnypštė jis, mėgindamas atsitraukti.

Oriana pakėlė galvą ir jį pasiekė jos kvepalų aromatas. Jis pabandė užgniaužti kylantį geismą.

— Kodėl tu man toks šiurkštus? — meilikavo ji. — Čia nieko nėra. Prie vartų pastačiau sargybinį. Be to, dabar visi pernelyg užsiėmę, kad atkreiptų į mus dėmesį.

— Jie ne taip paskendę savo reikaluose, kad nepastebėtų, — tarė jis. — Visi dabar klausosi ir stebi. Visi siekia ką nors sužinoti savo naudai.

— Kokios bjaurios mintys, — sumurmėjo ji, braukdama per jo plaukus. — Užmiršk kitus. Dabar galvok tik apie mane. — Oriana buvo taip arti, kad jis jautė plakant jos širdį per ploną suknelės medžiagą. — Kodėl tu toks šaltas? Ar pasakiau ką nors įžeidaus?

Jo ryžtas silpo. Kraujas kaito.

— Oriana, mes nusidedame. Tu tai žinai. Mes kenkiame tavo vyrui ir mano žmonai savo ištvirk...

— Meile? — tarė ji ir nusijuokė. Lengvas skambus juokas sukrėtė jo širdį. — Meilė — ne nuodėmė. Tai dorybė. Meilė bloga padaro geru, o gera dar geresniu. Juk girdėjai dainių žodžius.

Nebesusivokdamas jis rankomis suėmė jos veidą.

— Tai tik daina. Mūsų įžadai yra tikrovė, tai visai kas kita. Ar gal norėtum iškreipti mano žodžių prasmę? — Jis giliai atsikvėpė. — Aš kalbu apie tai, kad mums nedera daugiau susitikinėti.

Jis pajuto ją sustingstant savo rankose.

— Tu nebenori manęs? — sukuždėjo ji. Jos veidą paslėpė palaidi vešlūs plaukai.

— Nereikia, — buvo besakąs jis, tačiau jo ryžtas silpo.

— Ar galėčiau ką nors padaryti, kad įrodyčiau tau savo meilę? — tarė ji tokiu sugniuždytu graudžiu balsu, kad jis vos begalėjo klausyti. — Jeigu nebuvau maloni tau, mesire, tai pasakyk.

Jis sunėrė savo pirštus su jos.

— Tu nieko bloga nepadarei. Oriana, tu graži, tu... — Jis užsikirto, nebegalėdamas surasti daugiau tinkamų žodžių.

Sagtis atsisegė ir Orianos apsiaustas nukrito ant žemės. Žvilgantis mėlynas audeklas prie jos kojų buvo tarsi ežero vilnis. Ji atrodė tokia pažeidžiama, tokia trapi. Jis iš visų jėgų stengėsi sulaikyti savo rankas, kad neapkabintų jos.

— Ne, — murmėjo jis, — aš negaliu...

Gijomas bandė prisiminti Alaisos veidą, įsivaizdavo jos įdėmų žvilgsnį, jos patiklią šypseną. Nors jo rango ir padėties vyrui tai buvo neįprasta, jis tikėjo savo sutuoktuvių priesaika. Jis nenorėjo jos išduoti. Pirmosiomis jųdviejų santuokos dienomis jis daugelį naktų stebėjo ją miegančią menės tyloje ir suvokė esąs — galintis būti — geresniu žmogumi, nes buvo mylimas.

Gijomas pasimuistė mėgindamas ištrūkti, tačiau dabar jis tegirdėjo Orianos balsą, kuris jo vaizduotėje maišėsi su kandžiomis dvariškių paskalomis apie tai, kaip apkvailinusi jį Alaisos iškyla į Bezjė. Triukšmas galvoje vis augo, kol visiškai užgožė švelnaus Alaisos balso prisiminimą. Jos vaizdinys blyško ir vis labiau bluko. Ji traukėsi ir paliko jį vieną priešintis gundymams.

— Aš dievinu tave, — šnabždėjo Oriana, sprausdama ranką jam tarp kojų. Pamiršęs savo ryžtą, jis užmerkė akis, negalėdamas pasipriešinti jos švelniam kuždesiui. Jos žodžiai šnarėjo tarsi vėjas medžių šakose.

— Mažai mačiau tave, grįžusį iš Bezjė. — Gijomas pamėgino prabilti, tačiau jo gerklė buvo išdžiūvusi. — Kalbama, kad vikontas Trenkavelis tave vertina labiausiai iš visų ševaljė, — sakė ji.

Gijomas jau nebegalėjo atskirti žodžių. Pernelyg smarkiai pulsavo kraujas, tvinkčiodamas galvoje, užgoždamas visus kitus garsus ir jusles.

Jis parvertė ją ant žemės.

— Papasakok man, kas atsitiko tarp vikonto ir jo dėdės, — kuždėjo ji jam į ausį, — papasakok man, kas vyko Bezjė. — Gijomas šnopavo — ji apsivijo jį kojomis ir prisitraukė prie savęs. — Papasakok man, ką laimėjai.

— Apie tai aš negaliu kalbėti, — tarė jis gaudydamas kvapą, jausdamas tik po savimi judantį jos kūną.

Oriana įkando jam į lūpą.

— Tu gali man papasakoti.

Jis sušuko jos vardą, nepaisydamas, kad kas nors gali matyti ar girdėti. Jis nepastebėjo pasitenkinimo išraiškos jos žaliose akyse ir kraujo — savo kraujo — pėdsakų ant jos lūpų.

*

Peletjė apsižvalgė ir susierzino pastebėjęs, kad prie vakarienės stalo nėra nei Orianos, nei Alaisos. Nors pilyje tvyrojo neišvengiamo karo nuojauta, didžiojoje menėje buvo švenčiama — vikontas Trenkavelis ir jo palyda saugiai grįžo namo.

Susitikimas su konsulais praėjo sėkmingai. Peletjė neabejojo, kad jie surinksią reikiamas lėšas. Kas valandą atvykdavo šaukliai iš arčiausiai Karkasonės esančių pilių. Kol kas dar nė vienas vasalas neatsisakė vykdyti savo prievolės ir duoti vyrų ar pinigų.

Kai tik vikontas Trenkavelis ir ponia Agnesa pasišalino, Peletjė atsiprašęs pakilo ir išėjo įkvėpti gryno oro. Dvejonės vėl visu svoriu užgulė jo pečius.

Tavo brolis lauks tavęs Bezje, tavo sesuo — Karkasonoje.

Likimas sugrąžino Simeoną ir antrąją knygą gerokai greičiau, negu Peletjė manė esant įmanoma. Jeigu Alaisos spėjimai teisingi, atrodo, kad ir trečioji knyga gali būti ranka pasiekiama.

Peletjė nejučiomis apčiuopė prie krūtinės laikomą Simeono knygą.

*

Alaisą pažadino į sieną besitrankančių langinių bildesys. Ji staigiai atsisėdo, jos širdis daužėsi. Ji sapnavo vėl esanti miškuose prie Kursano, surištomis rankomis, besistengianti nusimesti šiurkštų gobtuvą.

Ji paėmė vieną iš pagalvių, dar šiltą nuo miego, ir prispaudė prie krūtinės. Lova vis dar kvepėjo Gijomu, nors jau daugiau kaip savaitė, kai jis nebemiega šalia jos.

Į sieną vėl trinktelėjo langinės. Vėjas ūžavo tarp bokštų ir švilpė virš stogo. Ji prisiminė prašiusi Riksendę atnešti jai ką nors užkąsti, o paskui — nieko.

Riksendė pasibeldė į duris ir tyliai įėjo į kambarį.

— Atleiskite, ponia, nenorėjau jūsų žadinti, tačiau jis man primygtinai liepė.

— Gijomas? — paklausė ji greitai.

Riksendė papurtė galvą.

— Jūsų tėvas. Jis kviečia jus prie rytinių vartų.

— Dabar? Tačiau jau turbūt po pusiaunakčio?

— Vidurnakčio dar nemušė.

— Kodėl jis atsiuntė tave, o ne Fransua?

— Nežinau, ponia.

Palikusi Riksendę prižiūrėti savo menę, Alaisa apsigobė apsiaustu ir nuskubėjo laiptais žemyn. Bėgdama per kiemą pas tėvą, ji girdėjo kalnuose dundantį griaustinį.

— Kur mes vykstame? — šaukė ji per vėją, jiems išskubant pro rytinius vartus.

— Į Šv. Nazarijaus katedrą, — atsakė jis, — kur paslėpta Žodžių knyga.

*

Oriana gulėjo išsitiesusi ant lovos tarsi katė ir klausėsi vėjo.

Žiranda gerai padirbėjo — sutvarkė kambarį ir papasakojo apie jos vyro siautėjimą. Oriana nenumanė, kas galėjo jį taip įsiutinti. Jai ir nerūpėjo.

Visi vyrai — dvariškiai, raštininkai, riteriai ar kunigai — viduje buvo vienodi. Nepaisant visų jų paistalų apie garbę, jų ryžtas lūždavo lyg sausšakė žiemą. Pirmoji išdavystė būdavo sunkiausia, tačiau vėliau paslaptys sparčiai pažirdavo iš jų išdavikiškų lūpų. Ji nesiliovė stebėjusis, kaip jie savo veiksmais paneigdavo visa, ką sakėsi branginantys.

Ji sužinojo daugiau, negu tikėjosi. Svarbiausia, Gijomas netgi nesuvokė, kaip svarbu tai, ką jis šįvakar jai išplepėjo. Ji įtarė, kad Alaisa į Bezjė vyko pas tėvą. Dabar ji žinojo, kad tai tiesa. Ji taip pat iššniukštinėjo, ką jie veikė išvykos išvakarėse.

Vienintelė priežastis, dėl ko Oriana susirūpino Alaisa — ji tikėjosi suvilioti seserį, kad ši išduotų patiklų tėvą, tačiau tai neišdegė. Įdomu tai, kaip nusiminė Alaisa iš jos menės dingus medinei lentelei: ji vartėsi ir blaškėsi lovoje kalbėdama apie ją per miegus. Kol kas, nepaisant visų pastangų, jai nepavyksta jos gauti.

Oriana atmetė rankas už galvos. Netgi savo drąsiausiose svajonėse ji niekada neįsivaizdavo, kad jos tėvas galėtų turėti ką nors tokio svarbaus ir galingo, kad už tai būtų siūloma karališka išpirka. Ji tik turinti būti kantri.

Iš to, ką Gijomas jai papasakojo šį vakarą, ji suprato, kad lentelė nėra tokia reikšminga, kaip ji maniusi. Jeigu tik ji būtų turėjusi daugiau laiko, ji būtų ištraukusi iš jo vyro, su kuriuo jos tėvas susitiko Bezjė, vardą. Jeigu tik Gijomas žinojo tai.

Oriana atsisėdo. Fransua žinos. Ji pliaukštelėjo delnais.

— Nunešk Fransua, — tarė ji Žirandai. — Saugokis, kad niekas tavęs nepastebėtų. 38 SKYRIUS

Kryžiuočių stovyklą apgaubė naktis.

Gi de Evriu nusišluostė riebaluotas rankas į skepetą, kurią jam padavė suirzęs tarnas. Jis ištuštino savo taurę ir žvilgtelėjo, ar stalo gale sėdintis Šito abatas pasiruošęs kilti.

Tačiau šis sėdėjo.

Pasipūtęs, savimi patenkintas abatas, dėvintis baltą sutaną, atsisėdo tarp Burgundijos kunigaikščio ir Nevero grafo. Stumdymasis dėl įtakos tarp jų ir jų šalininkų prasidėjo dar prieš Sostui pajudant iš Liono.

Jų sustingusios veido išraiškos liudijo, kad Amalas Amalrikas vėl juos ujo. Erezija, pragaro ugnis, prastuomenės pavojai — šiomis temomis jis galėjo vainoti klausytojus valandų valandas.

Evriu negerbė nė vieno iš jų. Jų siekius jis laikė apgailėtinais: keletas auksinių, vyno ir kekšių, šiek tiek kautynių ir greičiau namo patirti šlovės, ištarnavus savo keturiasdešimt dienų. Budriai klausėsi, regis, tik de Monforas, sėdintis prie stalo šiek tiek tolėliau. Jo akys nemaloniai švytėjo uolumu, kuriam tebūtų galėjęs prilygti tik paties abato fanatiškumas.

Evriu žinojo de Monforą tik iš jo reputacijos, nors jie ir buvo artimi kaimynai. Evriu paveldėjo žemę į šiaurę nuo Šartro — gerus medžioklės plotus. Suplanuota santuoka ir veik nepakeliami mokesčiai padėjo užtikrinti, kad šeimos turtas paskutinius penkiasdešimt metų nuolat augtų. Jis neturėjo brolių, kurie galėtų pasikėsinti į jo nuosavybę, ir nebuvo kam nors labai įsiskolinęs.

De Monforo žemės buvo Paryžiaus apylinkėse, už mažiau kaip dviejų dienų jojimo nuo Evriu dvaro. Buvo žinoma, kad Monforas į kryžiaus žygį vyksta asmeniniu Burgundijos kunigaikščio kvietimu. Visi žinojo apie jo garbės troškimą, pamaldumą ir drąsą. Jis buvo Rytų kampanijų Sirijoje ir Palestinoje veteranas, vienas iš nedaugelio kryžiuočių, atsisakiusių dalyvauti krikščionių miesto Žaros apgultyje ketvirtojo kryžiaus žygio į Šventąją Žemę metu.

Nors jau įžengęs į penktąją dešimtį, de Monforas dar buvo tvirtas kaip bulius.

Jis buvo paniuręs ir užsidaręs, bet savo vyrams gebėjo įkvėpti ypatingą atsidavimą. Vis dėlto daugelis didikų juo nepasitikėjo, manė jį esant klastingą ir puoselėjantį savo statusą pranokstančius siekius. Evriu niekino jį, kaip ir visus, kurie skelbė, kad per jų darbus reiškiasi Dievo valia.

Evriu Kryžiaus ėmėsi dėl vienintelės priežasties. Kai tik tikslas bus pasiektas, jis grįš į Šartrą su knygomis, kurias medžioja jau pusę gyvenimo. Jis neketino padėti galvos ant kitų tikėjimo altoriaus.

— Kas yra? — metė jis tarnui, išdygusiam prie peties.

— Atvyko pasiuntinys.

Evriu pakėlė galvą.

— Kur? — paklausė jis griežtai.

— Laukia prie stovyklos. Jis nesako savo vardo.

— Iš Karkasonės?

— Jis nesako, mano pone.

Santūriai nusilenkęs sėdintiesiems už stalo, Evriu atsiprašė ir išėjo. Jo veidas išraudo. Jis sparčiai nužingsniavo tarp palapinių ir gyvulių į plynę rytiniame stovyklos pakraštyje.

Iš pradžių jis tegalėjo įžiūrėti neaiškius siluetus tamsoje tarp medžių. Prisiartinęs jis atpažino žmogų — tai buvo informatoriaus Bezjė tarnas.

— Na? — tarė jis kimiai nepatenkintu balsu.

Pasiuntinys priklaupė.

— Mes radome jų kūnus miške prie Kursano.

Evriu įdėmiai prisimerkė.

— Prie Kursano? Jie turėjo sekti Trenkavelį ir jo būrį. Ką jie veikė Kursane?

— Negaliu pasakyti, — išlemeno jis.

Jam žvilgtelėjus, iš už medžių pasirodė du jo vyrai, laikydami rankas ant kardų rankenų.

— Ką radote vietoje?

— Nieko. Apsiaustai, ginklai, arkliai, net ir strėlės, kuriomis jie buvo nukauti... Nieko neradome. Lavonai nurengti. Viskas paimta.

— Ar paaiškėjo, kas tai padarė?

Tarnas atsitraukė žingsnį atgal.

— Pilyje kalbama apie Amielio de Kursano narsą beveik nesidomint, kas jie buvo. Taip pat dar buvo mergiotė, vikonto Trenkavelio ūkvedžio duktė Alaisa.

— Ji keliavo viena?

— Nežinau, mano pone. Tačiau de Kursanas ją asmeniškai palydėjo į Bezjė. Ji susitiko su savo tėvu žydų kvartale. Ten, privačiame name, jie šiek tiek užtruko.

Evriu patylėjo.

— Štai kaip, — sumurmėjo jis. Jo lūpomis perbėgo šypsnys.

— To žydo vardas?

— Man nepranešė jo vardo.

— Ar jis dalyvavo kraustymesi į Karkasonę?

— Taip.

Evriu palengvėjo, tačiau jis to neparodė. Pirštais jis susirado prie diržo kabantį durklą.

— Kas dar žino apie tai?

— Niekas, mano pone, prisiekiu. Niekam daugiau nesakiau.

Evriu smeigė be perspėjimo. Durklas tiksliai pervėrė vyro gerklę.

Jo akys pastėro iš siaubo, jis ėmė dusti iš paskutiniųjų gaudydamas orą, kuris veržėsi pro žaizdą drauge su kraujo čiurkšlėmis. Pasiuntinys suklupo ant kelių. Mėgindamas ištraukti durklą, jis kabinosi į kaklą ir susipjaustė rankas. Netrukus jis sukniubo.

Keletą akimirkų jo kūnas, gulėdamas ant krauju aptaškytos žemės, mėšlungiškai trūkčiojo, kol jį ištiko paskutiniai spazmiški traukuliai, ir jis sustingo.

Evriu neparodė jokių jausmų. Jis ištiesė ranką delnu į viršų, laukdamas, kol vienas iš jo parankinių grąžins jam durklą. Jis nušluostė jį į nužudytojo tunikos kraštą ir įsikišo atgal į makštį.

— Atsikratykite juo, — liepė Evriu, bakstelėjęs lavoną bato nosimi. — Suraskite žydą. Noriu sužinoti, ar jis dar čia, ar jau Karkasonėje. Jūs žinote, kaip jis atrodo?

Kareivis linktelėjo.

— Gerai. Nebetrukdykite manęs šį vakarą, jeigu iš ten nebus naujienų. 39 SKYRIUS

Karkasonė

2005 M. LIEPOS 6 D., TREČIADIENIS

Alisa, dvidešimt kartų perplaukusi viešbučio baseiną, pusryčiavo terasoje. Ji stebėjo, kaip kylančios saulės spinduliai žaidžia medžių viršūnėse. Pusę dešimtos ji jau stovėjo eilėje, laukdama atidarant Komtalio pilį. Sumokėjusi už įėjimą, ji gavo lankstinuką, kuriame įmantria anglų kalba buvo pasakojama pilies istorija.

Dviejose vietose ant pilies kuorų buvo įrengtos medinės platformos: į dešinę nuo įėjimo ir pasagos formos Kareivinių bokšto viršūnėje — pastaroji atrodė tarsi varnų lizdas laive. Žengiant pro masyvius dvigubus medžio ir metalo rytinius vartus į pilies kiemą, ją apgobė tyla.

Beveik visas Garbės kiemas buvo šešėlyje. Čia jau buvo gausu lankytojų — panašių į ją, vaikštinėjančių, skaitančių ir besidairančių. Vidinio kiemo viduryje Trenkavelių laikais, regis, būta guobos, po kuria vikontai iš kartos į kartą vykdė teisingumą. Dabar medžio nebuvo likę nė pėdsako, tačiau vietoj jo augo du tobulų proporcijų platanai. Saulės krašteliui išnirus virš pilies kuorų, jų laja metė šešėlį ant vakarinės vidinio kiemo sienos.

Tolimasis šiaurinis Garbės kiemo kampas jau buvo nutviekstas saulės. Tuščiuose tarpduriuose, sienų plyšiuose ir apleistose Vado ir Rikiuotės bokštų arkose lizdus suko balandžiai. Atmintyje šmėstelėjo prisiminimas: virvinės atramos, gruoblėto medžio laiptai, bildantys padaužoms lakstant iš aukšto į aukštą. Alisa žvilgtelėjo į viršų, stengdamasi savyje sugretinti tai, ką regėjo jos akys, ir tai, ką jautė kūnas. Ji menkai ką tegalėjo įžvelgti. Staiga ją užplūdo alinantis netekties skausmas. Jos širdį sugniaužė ūmus liūdesys.

Jis guli čia. Ji čia raudojo.

Alisa žvilgtelėjo žemyn. Dvi šiek tiek iškilusios bronzinės linijos žemėje žymėjo vietą, kur kadaise stovėjo pastatas. Ant jų buvo raidės. Ji pasilenkė ir perskaitė: šioje vietoje buvo Komtalio pilies koplyčia, skirta Šv. Marijai. Sant-Maria.

Nieko neliko.

Sutrikdyta užplūdusių jausmų, Alisa papurtė galvą. Po šiuo beribiu Pietų dangumi prieš aštuonis šimtus metų gyvavęs pasaulis tebebuvo čia, slypėjo visai netoli, beveik regimas. Pojūtis, lyg kažkas stovėtų už nugaros, buvo labai stiprus. Atrodė, kad riba tarp jos dabarties ir kažkieno kito praeities ėmė trūkinėti. Ji užsimerkė, atsiribodama nuo šiuolaikinių spalvų, pavidalų ir garsų, vaizduotėje regėdama kadaise čia gyvenusius žmones, laukdama, kol jų balsai prabils jai. Anuomet čia buvo gera gyventi. Žvakių šviesa ant altoriaus, žydinti gudobelė, santuokai susijungiančios rankos.

Lankytojų balsai grąžino Alisą į dabartį. Ji žengė toliau ir praeities atsiminimai išbluko. Dabar ji jau buvo pilyje. Išilgai pilies kuorų suręstos medinės arkados buvo atviros, be galinės dalies. Giliai sienoje ji aptiko dar daugiau mažų keturkampių angų, kokias jau buvo pastebėjusi vakar vakare apžiūrinėdama turnyrų lauką. Lankstinuke ji perskaitė, kad šios kiaurymės žyminčios viršutinius aukštus kadaise laikiusių sijų vietas.

Alisa žvilgtelėjo į laikrodį ir apsidžiaugė pamačiusi, kad iki paskirto susitikimo turi užtektinai laiko apžiūrėti muziejų. Dvylikto ir trylikto amžių patalpose — tiek teliko iš pirminės pilies — buvo eksponuojama akmeninių altorių, kolonų, dekoratyvinių karnizų, fontanų ir paminklinių akmenų kolekcija, atspindinti laikotarpį nuo romėnų epochos iki penkiolikto šimtmečio.

Ji vaikštinėjo menkai tesidomėdama. Audringi jausmai, užlieję ją kieme, pranyko, tačiau jos juslės vis dar buvo šiek tiek įtemptos. Sekdama rodyklėmis ji ėjo per kambarius, kol atsidūrė Apskritojoje menėje, kuri, nepaisant pavadinimo, buvo keturkampė. Plaukeliai ant sprando pasišiaušė. Menė buvo skliautuotomis lubomis. Freskos likučiai ant abiejų išilginių sienų vaizdavo mūšio scenas. Paaiškinime ji perskaitė, kad freską, baigiantis vienuoliktam amžiui, užsakė Bernaras Atonas Trenkavelis, dalyvavęs pirmajame kryžiaus žygyje ir kovęsis su maurais Ispanijoje. Karnizas buvo dekoruotas įvairiais gyviais ir paukščiais — čia buvo leopardas, zebu, gulbė, bulius ir kažkas panašaus į kupranugarį.

Alisa susižavėjusi žvelgė į žydras, išblukusias ir suaižėjusias, tačiau vis dar dailias lubas. Pano kairėje buvo pavaizduoti du besikaunantys ševaljė, vienas iš jų apsivilkęs juodai, laikantis apskritą skydą — jam buvo lemta kristi nuo kito ieties. Priešingoje sienoje virė kova tarp saracėnų ir krikščionių riterių. Šis piešinys buvo geriau išlikęs, tad Alisa žengė arčiau, norėdama įdėmiau apžiūrėti. Pačiame viduryje buvo susirėmę du riteriai, vienas ant rusvo žirgo, o kitas, krikščionių riteris, ant balto žirgo su rombo formos skydu. Ji nejučiomis ištiesė ranką, norėdama paliesti. Salės prižiūrėtojas balsu sudraudė purtydamas galvą.

Prieš išeidama iš pilies, ji dar užsuko į mažą sodą prie pagrindinio Pietinio kiemo. Jis buvo apleistas ir apie buvusią didybę bylojo tik aukšti arkiniai langai. Žalia gebenių ir kitų augalų lapija vijosi tuščiomis kolonomis ir sienų plyšiais. Tvyrojo išblėsusio didingumo aura.

Lėtai vaikštinėdama, Alisa išėjo į saulės šviesą. Ją vėl užplūdo jausmai, tik šįkart liūdesį pakeitė gailestis.

*

Alisai išėjus iš Komtalio pilies, Aukštutinio miesto gatvės buvo dar gyvesnės. Iki susitikimo su advokate ji vis dar turėjo šiek tiek laiko, tad pasuko priešinga kryptimi negu vakar ir nuėjo į Šv. Nazarijaus aikštę, kurios didžiąją dalį užėmė bazilika. Jos dėmesį patraukė XIX a. šimtmečio pabaigos „Hotel de la Cite“ fasadas — rafinuotas, tačiau tuo pačiu metu ir didingas, pastebėjo ji. Nors ir apaugęs gebenėmis, viešbutis bylojo apie prabangą: geležiniai vartai, arkiniai vitražo langai, prisirpusių vyšnių spalvos stoginės.

Jai besižvalgant, atsivėrė stumdomosios durys, trumpam parodydamos viduje apmušalais dekoruotas sienas, ir pro jas išėjo moteris. Ji buvo aukšta, iškilais skruostikauliais ir nepriekaištingai pakirptais juodais plaukais, kuriems kristi ant veido neleido saulės akiniai auksuotais rėmeliais. Rusvi berankoviai marškinėliai ir prie jų derančios spalvos kelnės jai einant žvilgėjo, tarsi atspindėtų šviesą. Auksinė apyrankė ant riešo ir prie kaklo prigludęs vėrinys darė ją panašią į Egipto princesę.

Alisa buvo tikra, kad jau yra ją mačiusi: žurnale, filme ar televizijoje.

Moteris įsėdo į automobilį. Alisa stebėjo ją, kol ji dingo iš regėjimo lauko, ir tada pasuko bazilikos durų link. Lauke stovėjo elgeta ištiesta ranka. Alisa, panaršiusi kišenėje, ištraukė monetą ir įspraudusi ją moters rankon žengė į vidų.

Ranka tebelaikydama duris, ji sustingo. Ji pasijuto, lyg staiga būtų atsidūrusi šalto oro tunelyje.

Nekvailiok.

Alisa dar kartą pamėgino prisiversti įeiti į vidų, pasiryžusi nepasiduoti tokiems nepaaiškinamiems jausmams. Tas pats siaubas, kuris apėmė ją Tulūzoje, Šv. Etjeno katedroje, pasitiko ir čia.

Atsiprašinėdama aplinkinių, Alisa pasitraukė iš eilės ir susmuko ant akmeninės atbrailos šešėlyje ties šiaurinėmis durimis.

Kas man darosi?

Tėvai išmokė ją melstis. Kai ji suaugo tiek, kad jai kilo klausimas, kodėl pasaulyje egzistuoja blogis, ji suprato, kad Bažnyčia negali pateikti ją tenkinančio atsakymo. Tada ji išmoko nesimelsti. Tačiau ji prisiminė tikėjimo teikiamą prasmingumo pojūtį. Tikrumas, išganymo pažadas, tūnantis kažkur aukštai tarp debesų, niekada galutinai jos nebuvo apleidęs. Kai tik turėdavo laiko — kaip Larkinas41, — ji visuomet užeidavo. Bažnyčiose ji jautėsi kaip namie. Bažnyčios jai primindavo istorijos prasmę, jos buvo praeities dalis, kuri bylojo per pastatų architektūrą, langų formas ir chorus.

Tik ne čia.

Šiose katalikiškose Pietų Prancūzijos katedrose ji jautė ne ramybę, o grėsmę. Blogio tvaikas atrodė besisunkiąs iš sienų akmenų. Ji pažvelgė į atgrasias chimeras, šnairuojančias į ją, savo perkreiptais nasrais tarsi iš jos besišaipančias.

Alisa greitai atsistojo ir dingo iš aikštės. Ji vis dairėsi per petį, kartodama sau, kad to negali būti, tačiau niekaip negalėjo atsikratyti jausmo, kad kažkas ją seka.

Tai tik laki vaizduotė.

Net ir išėjusi iš Aukštutinio miesto, eidama Trivalio gatve į pagrindinį miestą, ji vis dar buvo suirzusi. Kad ir kaip save įtikinėtų, ji vis tiek jautėsi esanti sekama.

*

Danielio Delagardo biuras buvo Žoržo Braseno gatvėje. Žalvarinis ženklas ant sienos žvilgėjo saulės šviesoje. Ji atvyko šiek tiek anksčiau, negu buvo paskirta, tad sustojo perskaityti vardų prieš eidama į vidų. Karena Fleri buvo maždaug pusiaukelėje į viršų — viena iš vos dviejų čia dirbančių moterų.

Alisa užlipo pilko akmens laiptais, stumtelėjusi atidarė dvigubas stiklines duris ir atsidūrė plytelėmis išklotoje priėmimo salėje. Ji prisistatė moteriai, sėdinčiai už kruopščiai nupoliruoto raudonmedžio stalo. Ši nukreipė ją į laukiamąjį. Tyla buvo slegianti. Įėjus jai linktelėjo šiek tiek prasčiokiškos išvaizdos maždaug šešiasdešimties metų vyras. Ant didelio kavos stalelio kambario viduryje buvo tvarkingai sudėti „Paris Match“, „Immo Media“ žurnalai ir keletas senų prancūziško „Vogue“ egzempliorių. Ant balto marmurinio židinio stovėjo paauksuotos bronzos laikrodis ir aukšta keturkampė vaza, pilna saulėgrąžų.

Alisa atsisėdo į juodą odinį krėslą prie lango ir apsimetė, kad skaito.

— Panelė Taner? Karena Fleri, malonu susitikti.

Alisa atsistojo. Jai iškart patiko jos išvaizda. Ponia Fleri, įpusėjusi ketvirtą dešimtį, santūriu juodu kostiumėliu ir balta palaidine skleidė kompetentingumo aurą. Jos tvarkingi šviesūs plaukai buvo trumpai pakirpti. Ant kaklo kabojo auksinis kryželis.

— Mano gedulo drabužiai, — tarė ji, pastebėjusi Alisos žvilgsnį. — Labai karšta tokiu oru.

— Įsivaizduoju.

Ji palaikė duris, kol Alisa įeis.

— Ar galime pradėti?

— Kiek laiko jau čia dirbate? — paklausė Alisa, joms einant vis labiau apšepusiais koridoriais.

— Mes atsikėlėme čia prieš porą metų. Mano vyras prancūzas. Į šiuos kraštus atsikrausto nemažai anglakalbių gyventojų. Visiems reikia teisinės pagalbos, tad sekasi visai neblogai.

Karena įleido ją į nedidelį kabinetą galinėje pastato pusėje.

— Puiku, kad galėjote atvykti asmeniškai, — tarė ji, rodydama Alisai kėdę. — Aš jau pamaniau, kad reikalus daugiausia tvarkysime telefonu.

— Palankus metas. Vos tik gavau iš jūsų laišką, mano draugė, dirbanti Fua apylinkėse, pakvietė aplankyti ją. Negalėjau praleisti tokios galimybės.

Ji patylėjo.

— Be to, atsižvelgiant į palikimo dydį ir pobūdį, atrodė, kad mažų mažiausiai turėčiau atvykti pati.

Karena nusišypsojo.

— Gerai. Tai man palengvins reikalų tvarkymą ir paspartins procedūrą. — Ji prisitraukė rudą aplanką. — Iš to, ką sakėte telefonu, neatrodo, kad daug žinojote apie savo tetą.

Alisa susiraukė.

— Iš tiesų aš apie ją visiškai nesu girdėjusi. Nė nemaniau, kad tėtis turi gyvų giminaičių, ką jau kalbėti apie netikrą seserį. Galvojau, kad abu mano tėvai yra vienturčiai. Per Kalėdas ir gimtadienius tikrai nebūdavo jokių dėdžių ar tetų.

Karena žvilgtelėjo į užrašus.

— Jūs senokai jų netekote.

— Jie žuvo autoavarijoje, kai man buvo aštuoniolika. 1993 metų gegužę. Kaip tik ruošiausi laikyti A lygį.

— Siaubingas įvykis.

Alisa linktelėjo. Ką dar būtų galima bepasakyti?

— Neturite brolių ar seserų?

— Mano tėvai gerokai susivėlino. Kai aš gimiau, jie, tiesą sakant, jau buvo nejauni. Jiems tuomet buvo per keturiasdešimt.

Karena linktelėjo.

— Gerai. Tokiomis aplinkybėmis geriausia bus, jeigu apžvelgsiu viską, ką turiu apie jūsų netikros tetos turtą ir jos testamentą. Kai baigsime, jūs galėsite vykti apžiūrėti namą, jeigu norėsite. Jis yra mažame miestelyje, Odo Salelyje, apie valanda kelio automobiliu.

— Skamba gerai.

— Taigi štai ką mes turime, — kalbėjo Karena, tapšnodama aplanką. — Tai paprasta medžiaga — vardai, datos ir pan. Esu tikra, kad apsilankiusi name galėsite geriau įsivaizduoti ją iš jos asmeninių daiktų ir dokumentų. Kai apžiūrėsite, galėsite nuspręsti, ar mums pavesite atlikti namo perdavimo formalumus, ar atliksite tai pati. Kiek dar ketinate čia užtrukti?

— Turėčiau būti iki sekmadienio, tačiau galvoju pasilikti ilgiau. Nėra nieko ypač skubaus, dėl ko turėčiau grįžti.

Karena žvilgtelėjusi į savo užrašus linktelėjo.

— Taigi pradėkime ir matysime, kaip mums sekasi. Greisė Alisa Taner buvo netikra jūsų tėvo sesuo. Ji gimė Londone 1912 metais, buvo jauniausia iš penketo vaikų ir vienintelė išgyveno. Dvi kitos mergaitės mirė dar būdamos mažos, abu berniukai žuvo per Pirmąjį pasaulinį karą. Jos motina mirė... — ji nutilo, braukdama pirštu per lapą, kol rado ieškomą datą, — 1928 metais po ilgos ligos, ir jų šeima iširo. Greisė jau buvo palikusi namus, o jos tėvas išsikėlė kitur ir vėl vedė. Šioje santuokoje jau kitais metais gimė vienas vaikas. Tai buvo jūsų tėvas. Iš užrašų atrodo, kad nuo to laiko panelė Taner su savo tėvu — jūsų seneliu — beveik ar visiškai nebendravo.

— Aš nežinau, bet ar jūs manote, kad mano tėvas galėjo nežinoti turįs netikrą seserį?

— Neaišku. Aš manyčiau, kad nežinojo.

— Tačiau Greisė tikrai žinojo apie jį?

— Taip. Nors kada ir kaip ji sužinojo, aš nežinau. Negana to, ji žinojo apie jus. 1993 metais, po jūsų tėvų mirties, ji pataisė savo testamentą, nurodydama jus kaip vienintelę paveldėtoją. Tuo metu ji jau buvo ilgokai pagyvenusi Prancūzijoje.

Alisa apniuko.

— Jeigu ji žinojo apie mane ir apie tai, kas atsitiko, nesuprantu, kodėl ji nesusirado manęs.

Karena gūžtelėjo.

— Gali būti, kad ji manė, jog atstumsite ją. Mes nežinome, dėl ko iširo šeima. Galbūt ji manė, kad tėvas nuteikė jus prieš ją. Tokiais atvejais daromos panašios prielaidos, kartais ir pagrįstai, kad bet koks gerinimasis bus atmestas. Kai ryšys nutrauktas, sunku grįžti atgal.

— Ar jūs paruošėte testamentą?

Karena nusišypsojo.

— Ne, jis buvo paruoštas gerokai prieš atsirandant pas mane. Tačiau aš kalbėjau su kolega, kuris jį ruošė. Jis jau pensijoje, tačiau atsimena jūsų tetą. Ji buvo labai dalykiška, jokio blaškymosi ar sentimentų. Ji tiksliai žinojo, ko norinti — kad viskas būtų palikta jums.

— Taigi jūs nežinote, kaip ji čia apsigyveno?

— Ne. — Ji patylėjo. — Mano požiūriu, viskas gana paprasta. Kaip jau sakiau, jums būtų geriausia nuvykti ir apžiūrėti namą. Taip daugiau apie ją sužinotumėte. Jeigu liekate čia dar kelias dienas, galime vėliau susitikti. Rytoj ir pirmadienį būsiu teisme, tačiau mielai priimčiau jus šeštadienio rytą, jeigu jums patogu. — Ji atsistojo ir ištiesė ranką. — Galite pranešti, ką nusprendėte, palikdama žinutę padėjėjai.

— Norėčiau aplankyti jos kapą, kol esu čia.

— Žinoma. Gausiu šią informaciją. Jeigu tiksliai prisimenu, aplinkybės buvo neįprastos.

Išeidama Karena stabtelėjo prie padėjėjos stalo.

— Dominika, surask ponios Taner kapo sklypo numerį miesto kapinėse.

— Kokia prasme neįprastos? — paklausė Alisa.

— Ponia Taner buvo palaidota ne Odo Salelyje, tačiau čia, Karkasonėje, kapinėse prie Aukštutinio miesto sienos, bičiulės šeimos kape. — Karena paėmė iš padėjėjos atspausdintą lapą ir peržvelgė informaciją. — Taip, tikrai. Dabar prisimenu. Žana Žiro, vietinė moteris, nors ir nėra jokių faktų, kad šios moterys būtų pažinojusios viena kitą. Ponios Žiro adresas taip pat čia, su sklypo duomenimis.

— Dėkoju jums, susisieksime.

— Dominika jus palydės. — Ji nusišypsojo. — Praneškite, kaip jums seksis. 40 SKYRIUS

Arježas

Polis Oti tikėjosi, kad Marija Sesilė kelionės į Arježą metu pratęs vakarykštį pokalbį arba kitaip prabils apie ataskaitą. Tačiau ji tepasakė vos keletą nereikšmingų pastabų ir tylėjo.

Ankštoje automobilio erdvėje jis tiesiog fiziškai ją jautė. Jo uoslė gaudė jos kvepalus, jos odos aromatą. Šiandien ji dėvėjo šviesiai rudą berankovę palaidinę ir prie jos derančias kelnės. Jos akis slėpė saulės akiniai, lūpos ir nagai buvo tos pačios ryškiai raudonos spalvos.

Oti užsisegė marškinių rankogalius. Jis slapčia žvilgčiojo į laikrodį. Porą valandų reikės praleisti perkasoje, dar kelionė atgal, tad Karkasonėje jie veikiausiai bus tik vėlyvą popietę. Labai apmaudu.

— Ar yra naujienų apie Donel? — paklausė ji.

Oti pasirodė, lyg ji būtų garsiai perskaičiusi jo mintis.

— Kol kas ne.

— Apie policininką? — vėl paklausė ji, atsigręždama į jį.

— Problemos nebėra.

— Kada?

— Šį rytą.

— Ar iš jo dar ką nors sužinojote?

Oti papurtė galvą.

— Problemos nėra, kol nesusekė jūsų, Poli.

— Nesuseks.

Ji šiek tiek patylėjo ir paklausė:

— Kaip ta anglė moteris?

— Atvyko į Karkasonę vakar vakare. Pasirūpinau, kad ją sektų.

— Ar nemanote, kad ji lankėsi Tulūzoje, norėdama paslėpti ten knygą ar žiedą?

— Ne. Nebent ji būtų perdavusi kam nors viešbutyje. Jos niekas nelankė. Ji su niekuo nekalbėjo — nei gatvėje, nei bibliotekoje.

*

Jie atvyko prie Sularako kalno pirmą valandą.

Aplink automobilių stovėjimo aikštelę buvo įrengta medinė tvora. Vartai užrakinti pakabinama spyna. Iš anksto buvo sutvarkyta, kad niekas nebudėtų ir nematytų jų atvykstant.

Oti atidarė vartus ir įvažiavo. Po sambrūzdžio pirmadienio popietę dabar kasinėjimuose buvo neįprastai tylu. Visur tvyrojo jausmas, lyg vieta būtų skubiai palikta: ištempti palapinių šonai, eilėmis sudėti tvarkingai sužymėti puodai ir prikaistuviai.

— Kur įėjimas?

Oti parodė į vėjyje plazdančią nusikaltimo vietos aptvėrimo juostą.

Iš pirštinių skyrelio jis paėmė žibintuvėlį. Jie tylėdami kilo šlaitu. Vidudienio karštis buvo slegiantis. Oti parodė į riedulį, vis dar tebegulintį ant šono, tarsi kritusio stabo galva. Jis pats padėjo jai įveikti paskutinius metrus iki olos.

— Aš noriu eiti į vidų viena, — tarė ji, kai jie pasiekė viršūnę.

Oti susierzino, tačiau to neparodė. Jis buvo įsitikinęs, kad oloje ji nieko nerasianti. Jis pats iššniukštinėjo kiekvieną centimetrą. Oti padavė jai žibintuvėlį.

— Kaip pageidaujate, — tarė jis.

Oti stebėjo ją pranykstant tunelyje — šviesos spindulys toldamas silpo, kol visiškai dingo.

Jis pasitraukė toliau nuo įėjimo, kad jo nebūtų girdėti.

Vien tik būnant arti olos, jį ėmė pyktis. Jis nejučiomis apčiuopė ant savo kaklo Nukryžiuotąjį — tarsi talismaną blogiui nubaidyti.

— Vardan Dievo Tėvo, Sūnaus ir Šventosios Dvasios, — tarė jis ir persižegnojo. Oti palaukė, kol nurims kvėpavimas, ir tada paskambino į savo biurą.

— Ką turi man?

Klausantis jo veidą nutvieskė pasitenkinimo išraiška.

— Viešbutyje? Ar jie kalbėjosi tarpusavyje? — Jis išklausė atsakymą. — Gerai. Sek ją ir stebėk, ką ji darys.

Jis nusišypsojo ir baigė pokalbį. Dar šis tas į klausimų, kuriuos jis užduos Donel, sąrašą.

Sekretorė apie Bajarą sužinojo stebėtinai mažai. Jis neturėjo automobilio, paso, jo nebuvo žemės registre, jis neturėjo telefono — sistemoje neužfiksuota jokių pėdsakų. Nebuvo net socialinės apsaugos numerio. Oficialiai jis tarsi neegzistavo. Žmogus be praeities.

Oti šmėstelėjo mintis, kad Bajaras galėtų būti kadaise diskvalifikuotas „Noublesso Vėritable“ narys. Jo amžius, patirtis, domėjimasis katarų istorija, hieroglifų išmanymas — viskas jį siejo su Labirinto trilogija.

Oti jautė, kad yra kažkoks ryšys, tereikėjo jį apčiuopti. Jis nedvejodamas tučtuojau sunaikintų urvą, jeigu ne faktas, kad vis dar neturi knygų. Jis — Dievo įrankis, kuriuo keturis tūkstantmečius trunkanti erezija bus nušluota nuo žemės paviršiaus. Tačiau jis pradės veikti tik grąžinus į olą šventvagiškus pergamentus. Štai tada čia viskas liepsnos.

Mintis apie tai, kad knygai surasti jis beturi dvi dienas, vertė jį kuo greičiau suktis. Jo pilkose akyse liepsnojo tvirtas ryžtas. Oti paskambino.

— Rytoj rytą, — tarė jis. — Pasirūpink, kad ji būtų pasirengusi.

*

Kai jie tylėdami ėjo Fua ligoninės koridoriais, Odrikas Bajaras girdėjo tik Žanos batelių kaukšėjimą į pilkas linoleumu klotas grindis.

Viskas aplink buvo balta. Jo kreidos spalvos rūbai, technikų uniformos, jų avalynė guminiais padais, sienos, skelbimų lentos, schemos. Šioje sterilioje aplinkoje stovėjo inspektorius Nubelis sutaršytais plaukais ir suglamžytais rūbais. Jis atrodė taip, lyg jau daugelį dienų būtų visai nesirūpinęs savo išvaizda.

Link jų koridoriumi stūmė vežimėlį. Aplink spengiant tylai jo ratai skausmingai girgždėjo, jie pasitraukė į šoną, leisdami jam pravažiuoti. Slaugė padėkojo, šiek tiek linktelėdama galva.

Bajaras pastebėjo, kad ligoninės personalas rodo Žanai ypatingą dėmesį. Jų užuojautoje, kuri, be jokios abejonės, buvo nuoširdi, jautėsi susirūpinimas, kaip ji susitvarkysianti su patirtu smūgiu. Jis niūriai šyptelėjo. Jaunimas visuomet pamiršta, kad Žanos karta matė ir patyrė gerokai daugiau nei jie. Karas, okupacija, pasipriešinimas — jie kovojo, žudė ir matė mirštant savo draugus. Jie užsigrūdinę. Jų jau niekas nestebina — gal tik nepalenkiamas žmogaus dvasios tvirtumas.

Nubelis stabtelėjo priešais dideles baltas duris, tada stumtelėjęs atidarė jas ir leido jiems įeiti pirmiems. Oras buvo vėsus, jautėsi stiprus dezinfekavimo priemonių kvapas. Bajaras nusiėmė skrybėlę ir laikė ją prispaudęs prie krūtinės.

Aparatai buvo išjungti. Patalpos viduryje buvo lova, virš jos langas, o lovoje — per kraštus nukarusia paklode uždengto gulinčiojo siluetas.

— Jie padarė viską, ką galėjo, — sumurmėjo Nubelis.

— Inspektoriau, ar mano anūkas buvo nužudytas? — paklausė Žana. Ji pirmą kartą prabilo nuo tada, kai jie atvyko į ligoninę ir sužinojo pavėlavę.

Bajaras pastebėjo, kaip nerimastingai sutrūkčiojo inspektoriaus rankos.

— Pernelyg anksti ką nors sakyti, ponia Žiro, tačiau...

— Ar jūs tiriate įvykį kaip įtartiną mirtį? Taip ar ne?

— Taip.

— Ačiū, — tarė ji tvirtu balsu. — Tik tiek ir tenorėjau sužinoti.

— Jeigu viskas, — tarė Nubelis, gręždamasis link durų, — paliksiu jus vienus. Jeigu manęs reikėtų, būsiu su ponia Klodete artimųjų kambaryje.

Durys garsiai užsitrenkė. Žana žengė arčiau lovos. Jos veidas buvo papilkėjęs, lūpos kietai sučiauptos, tačiau nugara ir pečiai buvo tiesūs kaip visada.

Ji nutraukė paklodę. Kambaryje pasklido mirties stingulys. Bajaras pamatė, koks dar jaunas atrodo Ivas. Jo oda buvo visiškai balta ir lygi, be jokių raukšlių. Jo viršugalvis buvo sutvarstytas. Iš po tvarsčių kyšojo juodų plaukų sruogos. Jo rankos raudonais nubrozdintais krumpliais buvo sudėtos ant krūtinės tarsi faraono mumijos.

Bajaras stebėjo Žaną pasilenkiant ir bučiuojant anūką į kaktą. Paskui ji nedrebančia ranka užsidengė veidą ir nusigręžė.

— Gal eikime? — tarė ji, palietusi Bajaro ranką.

Jie išėjo atgal į tuščią koridorių. Bajaras žvilgtelėjo į kairę ir dešinę ir nuvedė Žaną prie pritaisytų ant sienos plastikinių kėdžių. Tyla slėgė. Jie nejučiomis ėmė kalbėti tyliau, nors aplink nebuvo nieko, kas galėtų juos išgirsti.

— Aš jau kurį laiką nerimavau dėl jo, Odrikai, — tarė ji. — Mačiau, kad jis pasikeitė. Jis užsidarė, tapo nervingas.

— Ar klausei jo, kas blogai?

Ji linktelėjo.

— Jis tvirtino, kad nieko. Tik stresas, pervargimas.

Odrikas uždėjo savo ranką ant jos.

— Jis mylėjo tave, Žana. Gal iš tikro nieko nebuvo. Gal kažkas buvo. — Jis patylėjo. — Jeigu Ivas būtų įsivėlęs į kažkokį nešvarų reikalą, tai prieštarautų jo prigimčiai. Jis buvo susipainiojęs. Tačiau galų gale, kai labiausiai to reikėjo, jis pasielgė padoriai. Jis atsiuntė tau žiedą, nepaisydamas pasekmių.

— Inspektorius Nubelis klausė manęs apie žiedą. Jis norėjo sužinoti, ar aš kalbėjau su Ivu pirmadienį.

— Ką tu atsakei?

— Tiesą — kad nekalbėjau.

Odrikas lengviau atsiduso.

— Tačiau tu manai, kad Ivui buvo mokama už informavimą, ar ne, Odrikai? — Ji dvejojo, tačiau jos balsas nesuvirpėjo. — Pasakyk man, aš noriu žinoti teisybę.

Jis pakėlė rankas.

— Kaip aš galiu pasakyti tiesą, kurios nežinau?

— Tada pasakyk man, ką įtari. Kai nežinai... — jos balsas nutrūko, — nieko nėra blogiau.

Bajaro mintyse iškilo virstančio riedulio, užtveriančio įėjimą į olą, prisiminimas. Jie liko uždaryti viduje. Kas atsitiko jai — nežinia. Buksmedžių kvapas, liepsnos šėlsmas, jiems bėgant besigirdintys kareivių riksmai. Pusiau pamirštos vietos ir veidai. Nežinia, ar ji dar buvo gyva, ar jau mirusi.

— Es vertat, — tarė jis tyliai. — Nežinojimą sunku pakelti. — Jis vėl atsiduso. — Gerai. Taip, aš manau, kad Ivui buvo mokama už informacijos teikimą. Pirmiausia apie Trilogiją, tačiau galbūt ir apie kitus dalykus. Iš pradžių tai atrodė nekalta. Keletas telefono skambučių, informacija apie tai, kur yra vienas ar kitas asmuo, su kuo bendrauja. Tačiau netrukus, aš įtariu, jie pradėjo reikalauti daugiau, negu jis buvo pasiruošęs suteikti.

— Tu sakai „jie“. Ar tai reiškia, kad žinai, kas už tai atsakingas?

— Tik spėjimai, ne daugiau, — greitai atsakė jis. — Žmonija menkai tesikeičia. Išoriškai mes atrodome esą kitokie. Mes žengiame pirmyn, kuriame naujas taisykles, naujus gyvenimo standartus. Kiekviena karta renkasi naujas vertybes ir atsisako senųjų. Didžiuojasi savo išmintimi, savo išmone. Atrodo, lyg mes menkai teturėtume bendro su savo pirmtakais. — Jis uždėjo ranką sau ant krūtinės. — Bet šiuose kūnuose plaka tokia pati žmogaus širdis kaip visada. Godumas, galios troškimas, mirties baimė — šie jausmai nesikeičia. — Jo balsas sušvelnėjo. — Tačiau tai, kas gyvenime yra gera, taip pat nesikeičia: meilė, drąsa, ryžtas padėti galvą už tai, kuo tikime, gerumas.

— Ar tai kada nors baigsis?

Bajaras padvejojo.

— Viliuosi, taip.

Laikrodis virš jų galvų skaičiavo laiką. Tolimajame koridoriaus gale pasigirdo prislopinti balsai, žingsniai, guminių padų šiugždesys, bet greitai vėl viskas nutilo.

— Tu neisi į policiją? — pagaliau paklausė Žana.

— Manau, tai būtų neprotinga.

— Nepasitiki inspektoriumi Nubeliu?

— Benleu. Galbūt. Ar jis grąžino tau asmeninius Ivo daiktus? Drabužius, kuriuos jis dėvėjo atvežtas čia, kas buvo jo kišenėse?

— Jo drabužiai buvo... Jų nepavyko išsaugoti. Inspektorius Nubelis pasakė, kad jo kišenėse nieko nebuvo, tik piniginė ir raktai.

— Visiškai nieko? Nebuvo asmens tapatybės kortelės, jokių popierių, telefono? Ar jam tai nepasirodė keista?

— Jis nieko apie tai nesakė, — tarė ji.

— Kaip jo butas? Ar jie ten ką nors rado? Kokius nors popierius?

Žana gūžtelėjo pečiais.

— Nežinau. — Ji patylėjo. — Aš paprašiau vieno iš jo draugų surašyti man visus, kas buvo kasinėjimų vietoje pirmadienio popietę. — Ji padavė jam skiautę popieriaus su surašytais vardais. — Sąrašas nepilnas.

Bajaras žvilgtelėjo.

— Kas čia? — paklausė jis, rodydamas į viešbučio pavadinimą.

Žana pakėlė į jį akis.

— Norėjai sužinoti, kur apsistojo anglė moteris. — Ji patylėjo. — Ji pateikė tokią informaciją inspektoriui.

— Daktarė Alisa Taner, — sumurmėjo jis gniauždamas kvapą. Po tiek laiko ji atvyko pas jį. — Čia aš galėsiu nusiųsti savo laišką.

— Galėčiau jį pristatyti grįždama namo.

— Ne, — nukirto jis. Žana nustebusi pažvelgė į jį. — Atleisk, — tarė jis greitai. — Malonu, kad pasiūlei, tačiau... Tau būtų neapdairu grįžti namo. Bent jau kol kas.

— Kodėl gi?

— Jie netrukus sužinos, kad Ivas nusiuntė tau žiedą, jeigu dar nesužinojo. Geriau apsistok pas draugus. Išvyk kur nors su Klodete — bet kur. Čia nesaugu.

Jis nustebo, kad ji nesiginčija.

— Nuo pat atvykimo čia tu dairaisi per petį.

Bajaras šyptelėjo. Jis tikėjosi, kad jam pavyko nuslėpti savo nerimą.

. — O kaipgi tu, Odrikai?

— Man viskas yra kitaip, — tarė jis. — Laukiau šios akimirkos tiek... Tiek, kad dabar jau galiu pasilikti. Taip turi būti — gerai tai ar blogai.

Akimirką Žana nieko neatsakė.

— Kas ji tokia? — paklausė ji tyliai. — Ta anglė mergina? Dėl ko ji tau tokia svarbi?

Jis nusišypsojo, tačiau negalėjo atsakyti.

— Kur vyksi iš čia? — paklausė ji galiausiai.

Bajaras sulaikė kvapą. Mintyse iškilo jo kaimo — tokio, koks jis kadaise buvo — prisiminimas.

— Oustdou42, — atsakė jis tyliai. — Grįšiu namo. A la perfin. Galų gale. 41 SKYRIUS

Šeila priprato prie tamsos.

Ją laikė arklidėje ar kažkokiame gyvulių tvarte. Stiprus ir gaižus išmatų, šlapimo ir šiaudų kvapas buvo salsvas ir šleikštus tarsi sugedusios mėsos. Po durimis buvo matyti šviesos ruožas, tačiau ji nežinojo, ar buvo vėlyva popietė, ar ankstyvas rytas. Ji netgi nebūtų galėjusi pasakyti, kokia yra diena.

Virvė, kuria buvo surištos kojos, įsirėžė į kulkšnių odą ir pritrynė žaizdas. Jos rankos buvo suveržtos per riešus, ji pati buvo pririšta prie sienoje įtaisyto metalinio žiedo.

Šeila pakeitė kūno padėtį, mėgindama įsitaisyti patogiau. Jos rankomis ir veidu ropojo vabzdžiai. Ji buvo nusėta įkandimais. Skaudėjo virvės nutrinti riešai. Rankoms taip ilgai išbuvus surištoms už nugaros, sustingo pečiai. Tvarto kampuose po šiaudus šmirinėjo pelės ar žiurkės, tačiau ji prie jų jau buvo pripratusi — taip pat, kaip liovėsi paisiusi skausmo.

Jeigu tik ji būtų paskambinusi Alisai... Dar viena klaida. Šeila galvojo apie tai, ar Alisa dar ką nors daro, ar jau nuleido rankas. Jeigu ji paskambintų į kasinėtojų namelį ir sužinotų, kad ji dingusi, ji juk suprastų, kad kažkas atsitiko? Įdomu, kaip Ivas? Ar Breilingas pranešė policijai?

Šeila pajuto akyse kaupiantis ašaras. Labiau tikėtina, kad jie nesupras, jog ji dingo. Keletas bendradarbių pranešė ketiną pasiimti laisvadienių, kol situacija paaiškės. Veikiausiai jie pamanė, kad ji pasielgusi taip pat.

Šeila jau senokai buvo pamiršusi alkį, tačiau ją kamavo troškulys. Ji jautėsi taip, lyg būtų prarijusi švitrinio popieriaus. Tas menkas kiekis vandens, kurį jai davė, jau baigėsi. Nuolat laižomos lūpos suskeldėjo. Ji stengėsi prisiminti, kiek gali išgyventi be vandens normalus sveikas žmogus. Dieną? Savaitę?

Šeila išgirdo gurgždant žvirgždą. Jos širdis suvirpėjo, ji pajuto užplūstant išgąstį. Taip būdavo kiekvieną kartą atsklidus garsui iš lauko. Tačiau ligi šiol dar niekas neįėjo.

Kai rakino spyną, ji prisivertė atsisėsti. Sunkiai žlegėdama nukrito ir ratais ant žemės susirangė grandinė. Dusliai subildėjo daromos durys. Šeila nusigręžė nuo akis rėžiančios saulės šviesos, įsiveržusios į trobesio prieblandą. Pasilenkęs po stakta, įėjo kresnas vyras. Nors buvo karšta, jis dėvėjo striukę, akis slėpė saulės akiniai. Šeila instinktyviai prisispaudė prie sienos, gėdydamasi pilvą mazgu suveržusios baimės.

Vyras dviem žingsniais perėjo patalpą. Trūktelėjęs už virvės, jis pastatė ją ant kojų. Iš kišenės išsitraukė peilį.

Šeila šastelėjo į šoną, mėgindama ištrūkti.

— Non, — suinkštė ji, — maldauju.

Ji bjaurėjosi savo nuolankia balso intonacija, tačiau nieko negalėjo padaryti. Baimė užgniaužė jos išdidumą.

Kišdamas ašmenis prie jos gerklės, jis šypsojosi, rodydamas nuo rūkymo pageltusius ir išpuvusius dantis. Siektelėjęs jai už nugaros, jis nupjovė virvę, kuria ji buvo pririšta prie sienos. Paėmęs už virvės, trūktelėjo ją į priekį. Nusilpusi ir sutrikusi Šeila prarado pusiausvyrą ir sunkiai krito ant kelių.

— Negaliu paeiti. Turite mane atrišti. — Ji įsmeigė žvilgsnį į savo kojas: — Mano kojos.

Vyras akimirką padvejojo ir staigiu pjūviu perrėžė storus kulkšnių pančius taip, lyg dorotų skerdeną.

— Kelkis. Greitai! — Jis pakėlė ranką, lyg ketindamas jai smogti, tačiau vietoj to vėl trūktelėjo už virvės, tempdamas ją arčiau savęs.

— Vite43.

Jos kojos buvo sustingusios, tačiau ji buvo pernelyg išsigandusi, kad nepaklustų. Kulkšnis juosė žaizdos, tempiančios blauzdų odą, kiekvienas žengtas žingsnis sukeldavo stiprų skausmą.

Ji svyruodama ėjo į šviesą, žemė siūbavo po kojomis. Negailestingai plieskiančios saulės spinduliai svilino akis. Atrodė, kad karštas ir drėgnas oras užgulė kiemą ir pastatus tarsi pikta dvasia.

Šiek tiek nutolusi nuo savo laikino kalėjimo, Šeila prisivertė apsidairyti. Tai buvo vienas iš keleto nenaudojamų tvartų. Ji suvokė, kad tai gali būti vienintelė galimybė sužinoti, kur ją atvežė. Ir kas jie tokie, pridūrė ji mintyse. Ji vis dar negalėjo nieko suprasti.

Viskas prasidėjo dar kovą. Jis buvo žavus, nuolat meilikavo ir nedaug betrūko, kad imtų atsiprašinėti trukdąs. Sakėsi veikiąs kažkieno, kas norėtų likti nežinomas, pavedimu. Viskas, ko jis pageidavo, kad ji kartą paskambintų. Tik informacija, nieko daugiau. Jis buvo pasirengęs gerai sumokėti. Vėliau sandorio sąlygos pasikeitė: pusė už informaciją, pusė pristačius. Žvelgdama į praeitį, Šeila negalėjo prisiminti, kada pradėjo jausti dvejones.

Klientas neatitiko įprasto lengvatikio kolekcininko, pasiruošusio permokėti neklausinėjant, paveikslo. Pirmiausia jis atrodė per jaunas. Paprastai viduramžių relikvijų medžiotojai būdavo įtarūs, prietaringi, buki ir lyg apsėsti. Jis buvo visiškai kitoks. Jau vien to turėjo užtekti, kad pradėtų skambėti pavojaus varpai.

Žvelgiant iš laiko perspektyvos, atrodė absurdiška: jeigu žiedas ir knyga tebuvo išties sentimentų vertės, kodėl jis buvo pasiryžęs veltis į tokius sunkumus? Ji negalėjo liautis ieškojusi atsakymo į šį klausimą.

Visas moralines kliūtis, neleidžiančias radinių vogti ir pardavinėti, Šeila buvo jau senokai įveikusi. Ji gerokai prisikankino senamadiškų muziejų ir elitinių akademinių įstaigų gniaužtuose. Netikėjo, kad šios institucijos yra tinkamesni senovės brangenybių saugotojai už privačius kolekcininkus. Ji ėmė pinigus, o jie gaudavo, ko norį. Visi buvo patenkinti. Kas būdavo vėliau — ne jos reikalas.

Žvelgdama atgal, Šeila suprato, kad pradėjo jausti baimę dar gerokai prieš antrąjį skambutį. Dar buvo likusios kelios savaitės, kol ji pakvies Alisą į Sularako kalną. Vėliau, kai susisiekė su Ivu Bjo ir jie palygino istorijas... Krūtinėje vėl pasunkėjo akmuo.

Jeigu kažkas atsitiko Alisai — tai jos kaltė.

Jie atėjo prie fermos — vidutinio dydžio pastato, apsupto apleistų pagalbinių statinių, garažo ir vynuogių kluono. Langinių ir durų dažai buvo nusilupę, juodomis kiaurymėmis žiojėjo tuščios langų angos. Priešais pastatą stovėjo du automobiliai, teritorija buvo visiškai apleista.

Visur aplinkui be pertrūkio driekėsi kalnų ir slėnių panorama. Kol kas ji bent jau Pirėnuose. Kažkodėl tai jai teikė vilties.

Durys buvo atidarytos, lyg jų būtų laukiama. Viduje buvo vėsu, tačiau patalpos, bent jau iš pirmo žvilgsnio, atrodė apleistos. Viską dengė dulkių sluoksnis. Atrodė, lyg čia kadaise būtų buvęs viešbutis ar užeiga. Tiesiai priešais buvo registratūros stalas, virš jo — eilė tuščių kablių, panašių į naudojamus raktams pakabinti.

Jis vis trūkčiojo virvę, versdamas ją skubintis. Iš arčiau nuo jo sklido prakaito, pigaus po skutimosi naudojamo losjono ir priplėkusio tabako kvapas. Šeila pagavo iš kambario kairėje sklindančius balsus. Durys buvo šiek tiek pravertos. Nepasukusi galvos ji žvilgtelėjo ir pamatė prie lango nugara į ją stovint vyrą. Odiniai batai ir lengvos vasarinės kelnės.

Ją nutempė laiptais į antrą aukštą, paskui koridoriumi ir ankštais siaurais laiptais į nevėdinamą palėpę kone per visą namą. Jie sustojo ties durimis po stogo šlaitu.

Jis atšovė skląstį ir stumtelėjo ją į nugarą. Ji nuskriejo į patalpą, pagriuvo ant žemės ir susitrenkė į grindis alkūnę. Už nugaros užsitrenkė durys. Nepaisydama skausmo, Šeila šoko prie durų šaukdama ir kumščiais daužydama plieninį durų apkaustą. Tačiau durys buvo specialiai pritaikytos — kraštus sandariai dengė plieno lakštas.

Galiausiai ji pasidavė ir ėmė žvalgytis naujajame būste. Prie tolimosios sienos buvo čiužinys. Ant jo tvarkingai sulankstyta antklodė. Priešais duris buvo nedidelis langelis. Šeila sustingusiomis kojomis perėjo kambarį ir išvydo dabar esanti galinėje namo dalyje. Grotų strypai buvo stori ir jos visiškai nejudėjo, kad ir kaip ji stengėsi. Bet kokiu atveju į apačią tebūtų galima tik nukristi.

Kampe buvo nedidelė praustuvė. Prie jos stovėjo kibiras. Ji pajuto palengvėjimą. Nors sunkiai, tačiau čiaupai atsisuko. Vamzdžiai sukosėjo tarsi du pakelius per dieną sutaršantis rūkalius, tačiau po keleto nesėkmingų bandymų vis dėlto pasirodė plonytė vandens srovelė. Sudėjusi rieškučiomis purvinas rankas, Šeila gėrė tol, kol suskaudo vidurius. Tada ji pasistengė nusiprausti, sudrėkindama virvės įpjautas žaizdas ant kraujo krešuliais apskretusių riešų ir kulkšnių. Šiek tiek vėliau jis atnešė jai maisto. Daugiau negu įprastai.

— Kodėl aš čia?

Jis padėjo padėklą ant grindų kambario viduryje.

— Dėl ko mane čia atvežėte? Kodėl esu čia?

— Tau pasakys.

— Kas nori su manimi pasikalbėti?

Jis ranka mostelėjo maisto pusėn.

— Valgyk.

— Atriškite mane. — Ji nesiliovė: — Kas? Pasakykite man.

Jis koja pastūmė jai padėklą.

— Valgyk.

Kai tik jis išėjo, Šeila puolė prie maisto. Ji suvalgė viską iki trupinėlio, net ir obuolių graužtukus. Grįžusi prie lango, ji stebėjo, kaip saulės spinduliai lūžta ties kalno ketera, vaiskiai spalvindami pilką pasaulį.

Tolumoje ji išgirdo automobilį, pamažu atvažiuojantį prie fermos. 42 SKYRIUS

Karenos nurodymai buvo tikslūs. Praėjus valandai nuo išvykimo iš Karkasonės, Alisa jau buvo Narbono priemiesčiuose. Ji sekė ženklais į Odo Kiuksaką ir Kapestaną tvarkingu keliu, kurį iš abiejų pusių supo aukšti bambukai ir laukinės žolės, siūruojančios vėjyje ir pridengiančios derlingus žalius laukus. Kraštovaizdis labai skyrėsi nuo Arježo kalnų ir Korbjeros dykynių.

Buvo beveik antra valanda, kai Alisa įvažiavo į Odo Salelį. Ji pastatė automobilį po liepomis ir kalinėmis pušimis, augančiomis palei Pietinio kanalo kraštus, netoli rakinamų vartų. Suradusi kelią per dailių mažų gatvelių raizginį, ji galiausiai atsidūrė Burgu gatvėje.

Mažas Greisės triaukštis namelis stovėjo ant kampo ir žvelgė tiesiai į gatvę. Aplink senamadiškas medines duris ir dideles rudas langines vijosi raudona rožė sunkiai nukarusiais žiedais, tarsi būtų atkeliavusi iš pasakos. Spyna buvo užrūdijusi, tad ji turėjo gerokai paklibinti sunkų žalvarinį raktą, kol jis pagaliau pasisuko. Ji vienu metu spyrė ir įsiręžusi stumtelėjo. Durys girgždėdamos atsivėrė, braukdamos per juodas ir baltas grindų plyteles bei nustumdamos į šalį šūsnį jas iš vidaus laikiusių nemokamų laikraščių.

Durys vedė tiesiai į vienintelę apačioje esančią patalpą: kairiojoje jos dalyje buvo virtuvė, dešiniojoje — didelė svetainė. Viduje buvo šalta ir drėgna, čia tvyrojo gailus ilgą laiką apleistų namų kvapas. Prie jos nuogų kojų tarsi katė glaustėsi vėsus oras. Alisa pamėgino įjungti šviesą, tačiau elektra buvo išjungta. Rinkdama reklaminį paštą ir aplinkraščius bei dėdama juos ant stalo, ji pasilenkė virš praustuvės, atidarė langą ir šiek tiek pavargusi su ornamentuotu skląsčiu pritvirtino langines.

Virdulys ir senamadiška viryklė su skrudintuve, kuriuos ji išvydo pakėlusi akis, buvo pačios moderniausios šiuolaikinės gudrybės, kurias turėjo įsigijusi jos teta. Indų džiovinimo lenta buvo tuščia, praustuvė švari. Tarp čiaupų buvo įspraustos kelios suragėjusios kempinės.

Alisa, perėjusi patalpą, atidarė didįjį svetainės langą ir nustūmė į šalį masyvias rudas langines. Užlietas saulės, kambarys iškart pasikeitė. Persisvėrusi pro langą, ji įkvėpė rožių aromato, akimirką atsipalaidavo glostoma karšto vasaros oro, leisdama jam nuvyti į šalį nerimą keliančius jausmus. Ji jautėsi kaip įsibrovėlis, be leidimo šnipinėjantis kito gyvenimą.

Kampu į židinį stovėjo du mediniai krėslai aukštomis atkaltėmis. Židinio apvadas buvo pilko akmens, o viršus papuoštas negausiais porceliano ornamentais ir gerokai apdulkėjęs. Židinyje juodavo krūvelė anglių — seniai užgesusios ugnies likučiai. Alisa bakstelėjo krūvelę koja ir ji subliūško, aplinkui pasklido pilkų pelenų debesis.

Prie židinio ant sienos kabėjo paveikslas, vaizduojantis mūrinį namą šlaitiniu raudonų čerpių stogu saulėgrąžų ir vynuogių laukuose. Alisa žvilgtelėjo į parašą apatiniame dešiniajame kampe: BAJARAS.

Galinę kambario dalį užėmė valgomasis stalas, keturios kėdės ir indauja. Alisa atidarė dureles ir viduje rado padėkliukų ir staltiesėlių, dekoruotų Prancūzijos bažnyčių vaizdais, šūsnį lininių servetėlių, sidabrinių stalo įrankių, kurie garsiai barkštelėjo uždarant stalčių. Geriausias porcelianas — lėkštės, ąsotėlis grietinėlei, dubenėliai desertui ir padažinė — buvo paslėptas apatinėse lentynose.

Tolimajame kambario kampe buvo dvejos durys. Už pirmųjų pasirodė besanti rakandų spinta — čia buvo padėta lyginimo lenta, semtuvėlis šiukšlėms ir šepetys, šluota, pora pakabų paltams ir daugybė vienas į kitą sukištų „Geant“ parduotuvės maišelių. Už antrųjų buvo laiptai.

Tamsoje lipant į viršų, Alisos sandalai kaukšėjo į medines pakopas. Tiesiai priešais buvo rausvomis plytelėmis išklotas vonios kambarys. Ant praustuvės krašto gulėjo gabalėlis sudžiūvusio muilo. Ant pakabo prie kuklaus veidrodžio kabėjo suragėjęs rankšluostėlis.

Greisės miegamasis buvo kairėje. Viengulė lova su patalyne buvo užklota sunkia dygsniuota pūkine antklode. Ant naktinės raudonmedžio spintelės stovėjo senoviškas magnio sulfato buteliukas. Ant jo kakliuko buvo matyti baltų nuosėdų. Taip pat čia gulėjo Elison Veir parašyta Eleonoros Akvitanietės biografija.

Išvydus senovišką žymeklį, kuriuo buvo pažymėtas skaitytas puslapis, jai suspurdėjo širdis. Vaizduotėje ji išvydo Greisę, išjungiančią šviesą, einančią miegoti ir dedančią žymeklį į knygą. Tačiau laikas išseko. Ji mirė nespėjusi perskaityti. Alisa susigraudino, nors iki šiol jai tai buvo visiškai nebūdinga. Ji padėjo knygą į šoną: pasiims ir suteiks jai namus.

Naktinio stalelio stalčiuje gulėjo maišelis levandų. Rausvas kaspinas, kuriuo buvo užrištas maišelis, nuo senumo išblukęs. Taip pat čia dar buvo vaistų receptas ir dėželė naujų nosinių. Žemiau esanti lentynėlė užpildyta dar keliomis knygomis. Alisa pritūpė ir pakreipusi galvą į šoną ėmė skaityti nugarėles. Ji niekuomet negalėjo atsispirti pagundai pašnipinėti, kuo užimtos kitų žmonių lentynos. Viskas daugmaž, kaip ji tikėjosi. Keletas Marijos Stiuart romanų, pora Žanos Trolop knygų, senojo knygų klubo leidimo „Peyton Place“ ir plona knygelė apie katarus. Autorius užrašytas didžiosiomis raidėmis: O. S. BAJARAS. Alisa susidomėjo. Tas pats, kuris nutapė apačioje kabantį paveikslą? Po juo buvo užrašytas ir vertėjas: Ž. ŽIRO.

Alisa apvertė knygą ir perskaitė anotaciją. Šv. Jono Evangelijos vertimas į oksitanų kalbą ir kelios knygos apie senovės Egiptą; taip pat — apdovanojimą pelniusi Žano Fransua Šampoljono, XIX a. mokslininko, iššifravusio hieroglifus, biografija.

Kažkas krustelėjo Alisos galvoje. Biblioteka Tulūzoje, žemėlapiai, schemos ir iliustracijos, mirgančios ekrane jai prieš akis. Vėl Egiptas.

Bajaro knygos viršelis buvo iliustruotas skendinčių rytmečio rūke pilies griuvėsių, pavojingai kybančių ant kalno prie pat stataus skardžio krašto, nuotrauka. Alisa pažino iš atvirukų ir kelionių vadovų tai esant Monsegurą.

Ji atvertė knygą.

Monseguro tvirtovė įsikūrusi aukšto kalno viršūnėje, beveik valanda kelio į viršų nuo Monseguro kaimo. Pilis dažnai skendi debesyse. Trys jos sienos yra iškirstos kalno uoloje. Tai yra ypatinga gamtos sukurta tvirtovė. Dabartiniai likučiai yra ne tryliktojo šimtmečio, bet vėlesnių okupacijos metų. Tačiau griuvėsių dvasia lankytojams visada primena apie tragišką praeitį.

Legendų apie Monsegurą, Saugųjį kalną, — daugybė. Tikima, kad tai esanti saulės šventykla, kad tai yra Vagnerio Munsalvaesche — Išgelbėjimo, arba Gralio, kalno didžiajame kompozitoriaus darbe „Parsifalis“ — prototipas. Kitų yra tikima, kad tai yra galutinė Gralio poilsio vieta. Sakoma, kad katarai buvę Kristaus Taurės ir daugelio kitų brangenybių iš Saliamono šventyklos Jeruzalėje saugotojai. O gal netgi vizigotų aukso ir visokių kitų turtų.

Manoma, kad garsiosios katarų brangenybės buvo slapta išgabentos iš apgultos tvirtovės 1244 metų sausį, prieš pat galutinį užgrobimą. Tačiau lobis iki šiol nerastas. Gandai apie tai, kad ši vertinga brangenybė negrįžtamai prarasta, neteisingi.

Alisa žvilgtelėjo į žvaigždute pažymėtą pastabą puslapio apačioje, Tačiau vietoj paaiškinimo ji pamatė citatą iš Šv. Jono evangelijos: 8 skyrius, 32 eilutė — „Jūs pažinsite tiesą, ir tiesa padarys jus laisvus“. Ji suraukė kaktą. Visiškai nesusiję su tekstu.

Alisa padėjo Bajaro knygą prie kitų daiktų, kuriuos ketino pasiimti, ir perėjo į galinį miegamąjį.

Čia buvo senovinė „Singer“ siuvimo mašina — vienintelis angliškas daiktas šiame prancūziškame storų sienų name. Jos motina turėjo visiškai tokią pačią ir valandų valandas praleisdavo siūdama, pripildydama namus jaukaus taukšėjimo ir kojinio pedalo ūžesio.

Alisa delnu perbraukė apdulkėjusį paviršių. Mašina atrodė esanti geros būklės. Ji paeiliui atidarė visus skyrelius ir surado medvilninių siūlų ričių, adatų, smeigtukų, virvučių ir kaspinų atraižų, senamadiškų sidabrinių blizgučių ir dėžutę įvairių sagų.

Ji perėjo prie ąžuolinio rašomojo stalo prie lango, žvelgiančio į mažą uždarą vidinį kiemą galinėje namo pusėje. Pirmieji du stalčiai buvo iškloti popieriumi, tačiau visiškai tušti. Trečiasis, kad ir kaip būtų keista, buvo užrakintas, tačiau raktas kyšojo spynoje.

Panaudojusi jėgą ir plonytį sidabrinį raktą, ji galiausiai įstengė atidaryti stalčių. Jo dugne buvo batų dėžė. Ji pakėlė ją ir padėjo ant stalo.

Viduje viskas buvo labai tvarkinga. Ji rado raišteliu perrištą šūsnį nuotraukų. Ant viršaus atskirai gulėjo vokas, kruopščiu smulkiu raštu juodu rašalu adresuotas P. Taner. Pašto antspaude buvo: Karkasonė, kovo 16 d. 2005 m. Skersai uždėtas raudonas spaudas: PIRMENYBINIS. Kitoje pusėje atgalinio adreso nebuvo, tik tuo pačiu pasvirusiu braižu užrašytas vardas: Siuntėjas Odrikas S. Bajaras.

Alisa įkišo pirštus ir ištraukė vienintelį storą kreminės spalvos popieriaus lapą. Nebuvo nei datos, nei adreso, nei jokio paaiškinimo, tik ta pačia ranka užrašytos eilės:

Bona nueit, bona nueit...

Braves amics, pica mieja-nueit

Calfinir velhada

Ejos la flassada

Mintyse šmėstelėjo blankus prisiminimas, tarsi seniai pamirštos dainos motyvas. Žodžiai, užrašyti oloje, laiptų viršuje. Ji galėtų prisiekti, kad tai ta pati kalba. Ji nesąmoningai rado ryšį, kurio negalėjo apčiuopti protu.

Alisa atsirėmė į lovą. Kovo 16-oji, vos kelios dienos iki jos tetos mirties. Ar ji pati jį įdėjo į dėžę, ar kažkas kitas? Gal tas Bajaras?

Padėjusi eilėraštį į šalį, Alisa atrišo raištelį.

Iš viso buvo dešimt nuotraukų, visos nespalvotos, sudėtos chronologiškai. Kitoje kiekvienos nuotraukos pusėje pieštuku didžiosiomis raidėmis buvo užrašytas mėnuo, vieta ir data. Pirmoji nuotrauka — tai mažo rimto berniuko mokykline uniforma portretas. Jo tiesiai sušukuoti plaukai buvo perskirti. Alisa apvertė nuotrauką. Kitoje pusėje mėlynu rašalu užrašyta: FREDERIKAS VILJAMAS TANERIS, RUGSĖJIS, 1937. Kitas braižas.

Jos širdis suvirpėjo. Ta pati tėčio nuotrauka buvo ant židinio atbrailos namie, greta jos tėvų vestuvinės nuotraukos ir pačios Alisos portreto, kai jai buvo šešeri, kuriame ji dėvėjo puošnią šventinę suknelę pūstomis rankovėmis. Ji vedė pirštu jo bruožais. Dabar mažų mažiausiai aišku, kad Greisė žinojo apie savo mažąjį brolį, nors jie niekuomet nebuvo susitikę.

Alisa padėjo nuotrauką į šalį ir pasiėmė kitą. Ji nuodugniai peržiūrėjo visą šūsnį. Ankstyviausia jos tetos nuotrauka buvo padaryta stebėtinai neseniai — 1958 m. liepą vasaros šventėje.

Buvo galima įžvelgti šiokį tokį bruožų panašumą. Kaip ir Alisa, Greisė buvo smulkaus sudėjimo, dailių, kone elfiškų bruožų. Jos plaukai buvo tiesūs, pilki ir nukirpti negailestingai trumpai. Greisė žvelgė tiesiai į objektyvą, priešais save tvirtai laikydama krepšį, tarsi norėtų juo atsitverti.

Paskutinėje nuotraukoje taip pat buvo Greisė, tačiau keleriais metais vyresnė. Ji stovėjo su pagyvenusiu vyru. Alisa suraukė kaktą. Jis jai kažką priminė. Ji šiek tiek pakreipė nuotrauką, kad šviesa kitaip kristų ant atvaizdo.

Jie stovėjo priešais seną akmeninę sieną. Jų išvaizdoje buvo kažkas formalaus, lyg jie nebūtų gerai vienas kito pažinoję. Sprendžiant iš drabužių, buvo vėlyvas pavasaris ar vasara. Greisė dėvėjo vasarinę suknelę trumpomis rankovėmis, surištą per juosmenį. Jos palydovas buvo aukštas ir labai liesas, dėvėjo šviesų vasarinį kostiumą. Veidą slėpė panamos metamas šešėlis, tačiau jo amžių išdavė raukšlėtos taškuotos rankos.

Ant sienos už jų matėsi dalis prancūziško gatvės pavadinimo. Alisa įsižiūrėjo į nediduką ženklą ir įstengė perskaityti: Trijų Laiptelių gatvė. Kitoje pusėje smulkiu Bajaro braižu buvo parašyta: OB ir GT, 1982 m. birželis, Šartras.

Vėl Šartras. Greisė ir Odrikas Bajaras. Ir 1982-ieji. Metai, kai žuvo jos tėvai.

Padėjusi ir šią knygą į šoną, ji išėmė iš dėžutės vienintelį ten buvusį daiktą — mažą seną knygelę. Juoda oda buvo sutrūkinėjusi, knyga susegta žalvario sagtimi. Viršelyje auksu įspausta: ŠVENTASIS RAŠTAS.

Po keleto mėginimų Alisai pavyko atsegti skląstį. Iš pirmo žvilgsnio tai atrodė esanti standartinė Karaliaus Jokūbo leidimo Biblija. Tik pervertusi tris ketvirčius knygos, ji aptiko plonyčiuose lapuose išpjautą kiaurymę. Čia buvo padaryta nedidelė, maždaug trijų ir keturių colių dydžio, keturkampė slėptuvė.

Viduje buvo standžiai sulankstyti keli popieriaus lapai. Alisa juos atsargiai ištraukė. Ant kelių nukrito blyškus akmeninis maždaug vieno euro monetos dydžio diskas. Jis buvo lygus ir labai plonas. Ji nustebusi paėmė ir pavartė jį tarp pirštų. Diske buvo išgraviruotos dvi raidės: NS. Kompaso ženklai? Kažkieno inicialai? Gal koks nors pinigas?

Alisa apvertė diską. Kitoje pusėje buvo išgraviruotas labirintas, visiškai atitinkantis ženklus, kuriuos ji matė vidinėje žiedo pusėje ir ant sienos urve.

Ji suvokė, kad šis sutapimas turėtų būti kažkaip paaiškinamas, tačiau jos galvoje buvo visiškai tuščia. Ji pažvelgė į popieriaus lapus, kuriuose buvo suvyniotas diskas. Nors ji bijojo to, ką gali aptikti, smalsumas nebeleido laukti.

Dabar jau negali sustoti.

Alisa pamažu išvyniojo lapus. Ji tvardydamasi lengviau atsiduso. Čia tebuvo giminės medis. Pirmajame lape buvo užrašyta: GENEALOGINIS MEDIS. Rašalas išblukęs ir vietomis sunkiai beįskaitomas, tačiau kai kurie žodžiai ryškūs. Daugelis vardų užrašyti juodai, tačiau antrojoje eilutėje vienas vardas — ALAISA PELETJĖ-DIUMA (1193-) — buvo užrašytas raudonu rašalu.

Alisa negalėjo įskaityti greta užrašyto vardo, tačiau žemiau esančioje eilutėje, šiek tiek tolėliau į dešinę, buvo užrašytas vardas žaliai: SAJHE DE SERVJANAS.

Prie abiejų vardų — mažas dailus auksinis ornamentas. Alisa paėmė akmeninę plokštelę ir padėjo ją prie piešinio ženklu į viršų. Ženklai visiškai vienodi.

Ji vertė lapą po lapo, kol galiausiai atvertė paskutinį. Čia ji rado Greisės įrašą — mirties data buvo įrašyta kitokios spalvos rašalu. Žemiau ir šiek tiek šone buvo Alisos tėvai.

Paskutinis įrašas skirtas jai: ALISA ELENA (1976-), užrašyta raudonu rašalu. Greta — labirinto ženklas.

Alisa sėdėjo tyliame, visų pamirštame kambaryje, pritraukusi kelius prie smakro ir apkabinusi juos rankomis. Ji nebejuto, kiek praėjo laiko. Galiausiai ji suprato: praeitis ateina ir reiškia į ją savo teises, nepaisydama jos norų. 43 SKYRIUS

Kelionė atgal iš Odo Salelio į Karkasonę prabėgo akimirksniu.

Viešbučio fojė buvo pilna naujų atvykėlių, tad Alisa pati pasiėmė raktą nuo kabliuko ir niekieno nepastebėta nuėjo į viršų.

Atėjusi prie durų, ji jau rengėsi jas rakinti, tačiau durys buvo praviros.

Alisa padvejojo. Ji padėjo batų dėžę bei knygas ant grindų ir pamažu plačiai atvėrė duris.

— Alio? Kas čia?

Ji apžvelgė kambarį. Viduje viskas buvo taip, kaip ji paliko. Vis dar būgštaudama, Alisa peržengė daiktus ant slenksčio ir atsargiai įėjo į vidų. Ji sustojo. Kambaryje kvepėjo vanile ir senu tabaku.

Už durų kažkas sujudėjo. Jai kone iššoko širdis. Alisa apsigręžė, vos spėjusi pamatyti stikle atsispindint pilką striukę ir juodus plaukus. Stiprus smūgis į krūtinę ir ji griuvo aukštielninka, galva rėždamasi į veidrodines spintos duris. Spintoje, tarsi akmenukai ant skardinio stogo, sutarškėjo vielinės pakabos.

Kambario vaizdas pakraščiuose išskydo. Alisa sumirksėjo, tačiau niekaip negalėjo sutelkti dėmesio. Ji girdėjo jį nubėgant koridoriumi. Greitai. Skubėk.

Alisa svyrinėdama atsistojo ir nusekė paskui vyrą. Ji mikliai nusileido laiptais į viešbučio fojė. Viešbučio įėjimą buvo užstojęs didelis būrys italų. Alisą apėmė panika. Ji apžvelgė susigrūdusiuosius fojė, vos spėdama pamatyti pro šoninį išėjimą dingstantį vyrą.

Ji skynėsi kelią pro žmonių ir bagažo tankmę, lipdama per lagaminus, kol, sekdama paskui užpuoliką, atsidūrė viešbučio parke. Sutelkusi paskutines jėgas, Alisa bėgo, tačiau buvo nepakankamai greita.

Kai pasiekė pagrindinę gatvę, jo nebuvo nė ženklo. Jis pradingo į Aukštutinį miestą plūstančių turistų sraute. Alisa atsirėmė rankomis į kelius, stengdamasi atgauti kvapą. Ji išsitiesė ir apsičiupinėjo pakaušį. Išdygo gumbas.

Paskutinį sykį žvilgtelėjusi į gatvę, Alisa apsisuko ir grįžo prie viešbučio registratūros. Ji atsiprašinėdama atsistojo eilės priekyje.

— Atsiprašau, jūs jį matėte?

Dirbanti mergina atrodė suirzusi.

— Aptarnausiu jus, kai tik baigsiu su šiais ponais, — tarė ji.

— Negaliu laukti, — atsakė Alisa. — Mano kambaryje buvo pašalinis. Jis ką tik išbėgo. Vos prieš kelias minutes.

— Ponia, prašom luktelėti.

Alisa pakėlė balsą, kad išgirstų aplinkiniai:

— Mano kambaryje kažkas buvo. Vagis.

Sambrūzdis fojė nuščiuvo. Viešbučio darbuotojos akys išsiplėtė. Ji išslydo iš už stalo ir dingo. Po kelių akimirkų pasirodė viešbučio savininkas ir nusivedė Alisą atokiau nuo susirinkusių svečių.

— Tai kas gi nutiko? — tarė jis žemu balsu.

Alisa paaiškino.

— Durys neišlaužtos, — tarė jis, palydėjęs ją laiptais į viršų ir apžiūrėjęs spyną.

Viešbučio šeimininkui stebint iš tarpdurio, Alisa tikrino, ar kas nors dingo. Ji nustebo nieko nepasigedusi. Jos pasas gulėjo spintos dugne, kur ir buvo paliktas, tačiau pajudintas. Taip pat ir daiktai jos kuprinėje: niekas nedingo, tačiau viskas buvo šiek tiek sujaukta. Nepakankamas įrodymas.

Alisa patikrino vonią. Galų gale ji rado.

— Prašom, pone, — šūktelėjo ji ir parodė į praustuvę. — Pažiūrėkite.

Muilas buvo sukapotas gabaliukais, pasklidęs stiprus levandų kvapas. Jos dantų pastos tūbelė taip pat perrėžta ir turinys išspaustas.

— Štai, kaip jums ir sakiau.

Jis pažvelgė susirūpinęs, tačiau vis tiek abejodamas. Ar ponia norėtų, kad jis iškviestų policiją? Jis, žinoma, paklausiąs kitų svečių, ar jie ko nors nepastebėję. Tačiau kadangi niekas nedingę... Jis nebaigė sakinio.

Staiga ją pribloškė mintis: tai nebuvo atsitiktinis įsilaužimas. Kad ir kas būtų įsibrovėlis, buvo ieškoma kažko konkretaus. Kažko, ką jie žinojo ją turint.

Kas žinojo, kad ji čia apsistojusi? Nubelis, Polis Oti, Karena Fleri, jos darbuotojai, Šeila. Ji nemanė, kad dar kas nors būtų galėjęs žinoti.

— Ne, — atsakė ji greitai. — Policijos nereikia. Niekas nedingo. Tačiau aš noriu persikelti į kitą kambarį.

Viešbučio šeimininkas buvo bepradedąs protestuoti — esą viešbutis pilnutėlis, tačiau išvydęs jos veido išraišką jis nutilo.

— Pažiūrėsiu, ką galime padaryti.

*

Po dvidešimties minučių Alisa jau buvo apgyvendinta kitoje viešbučio dalyje.

Ji buvo sunerimusi ir jau keletą kartų patikrino, ar užrakintos durys ir uždaryti langai. Alisa sėdėjo ant lovos, supama savo daiktų, ir bandė nuspręsti, ką daryti. Ji atsistojo, pavaikščiojo po nediduką kambarį, atsisėdo, vėl atsistojo. Ji vis dar negalėjo apsispręsti, ar nereikėtų persikelti į kitą viešbutį.

Jeigu jis naktį grįš?

Pasigirdo garsus skambutis. Alisa pašoko iš išgąsčio, tačiau netrukus suprato, kad tai tik jos telefonas, skambantis striukės kišenėje.

— Klausau.

Ji lengviau atsiduso išgirdusi Stefeno, kasinėjimų kolegos, balsą.

— Sveikas, Styvai. Ne, atsiprašau. Aš ką tik įėjau. Dar nespėjau patikrinti žinučių. Kas nutiko?

Klausydamasi ji blyško: Stefenas pasakė jai, kad kasinėjimai uždrausti.

— Bet kodėl? Ar Breilingas nurodė kokią nors priežastį?

— Jis pasakė, kad tai ne nuo jo priklauso.

— Tik dėl tų griaučių?

— Policija nesako.

Jos širdis ėmė plakti smarkiau.

— Ar jie buvo ten, kai Breilingas tai pranešė? — paklausė Alisa.

— Jie buvo ir domėjosi Šeila, — atsakė jis ir nutilo. — Aš tik norėjau sužinoti, ar tu ką nors girdėjai apie ją po to, kai išvažiavai?

— Nuo pat pirmadienio — nieko. Vakar kelis kartus mėginau jai skambinti, tačiau ji man neperskambino. Kas yra?

Alisa, laukdama Stefeno atsakymo, nejučiomis atsistojo.

— Atrodo, ji dingo, — tarė jis galiausiai. — Breilingas linkęs manyti, kad kažkas yra blogai. Jis įtaria ją kažką pavogus perkasoje.

— Šeila to nedarytų, — sušuko ji. — Jokiu būdu. Ji ne tokia, kad...

Bekalbant jai atmintyje iškilo išblyškęs piktas Šeilos veidas. Alisa jautėsi išdavikiškai, tačiau jos pasikliovimas staiga ėmė menkti.

— Ar ir policija taip mano? — paklausė ji.

— Aš nežinau, tik viskas šiek tiek keista, — atsakė jis vangiai. — Vienas iš pirmadienį kasinėjimuose apsilankiusių policininkų nužudytas Fua. Vairuotojas jį parbloškė ir pabėgo. Apie tai buvo rašyta laikraštyje. Atrodo, jie buvo pažįstami su Šeila.

Alisa susmuko ant lovos.

— Atleisk, Styvai. Man tai per sunku suvokti. Ar kas nors jos ieško? Ar kas nors ką nors daro?

— Pasakysiu tau, — tarė jis atsargiai, — padaryčiau tai pats, tačiau aš rytoj iš pat ryto išvykstu. Nebėra jokios prasmės čia trintis.

— Ką nori pasakyti?

— Žinau, kad prieš prasidedant kasinėjimams Šeila buvo apsistojusi pas draugus Šartre. Pamaniau, kad gal ji vėl ten nuvyko, tik pamiršo pranešti kitiems.

Vaikščiojimas apgraibomis, pamanė Alisa. Tačiau tai buvo geriau negu nieko.

— Aš skambinau tuo numeriu. Atsiliepė vaikinas, kuris tvirtino nieko negirdėjęs apie Šeilą. Tačiau aš esu tikras, kad tai yra tas numeris, kurį ji man davė. Įsirašiau jį savo mobiliajame telefone.

Alisa paėmė pieštuką ir popieriaus.

— Pasakyk man, aš išsiaiškinsiu, — tarė ji, pasiruošdama užsirašyti.

Jos ranka sustingo.

— Atleisk, Styvai, — jos balsas skambėjo dusliai, lyg ji šnekėtų iš tolybių. — Pakartok man dar kartą.

— 02 68 72 31 26, — pakartojo jis. — Pranešk man, jeigu ką sužinosi, gerai?

Šį numerį jai davė Bjo.

— Palik tai man, — tarė ji, — menkai besuvokdama, ką kalba. — Aš susisieksiu su tavimi.

Alisa žinojo, kad gali paskambinti inspektoriui Nubeliui. Papasakoti jam apie keistą įsilaužimą, apie susitikimą su Bjo, tačiau ji dvejojo. Ji nežinojo, ar gali pasitikėti Nubeliu. Jis nieko nepadarė, kad sudraustų Oti.

Ji siektelėjo kuprinės ir išsitraukė Prancūzijos kelių žemėlapį. Kvaila mintis. Ne mažiau kaip aštuonios valandos kelio.

Kažkas krebždėjo jos mintyse. Ji vėl peržiūrėjo bibliotekoje padarytus užrašus.

Žodžių lavinoje apie Šartro katedrą probėgšmais buvo užsiminta ir apie Šventąjį Gralį. Katedroje taip pat yra labirintas. Alisa susirado reikiamą pastraipą. Ji įdėmiai perskaitė ją du kartus, norėdama įsitikinti, kad tikrai neklysta. Ji staigiai atitraukė kėdę nuo stalo ir atsilošė su Odriko Bajaro knyga, atsivertusi ją ties pažymėtu puslapiu.

Kitų yra tikima, kad tai yra galutinė Gralio poilsio vieta. Sakoma, kad katarai buvę Kristaus Taurės... saugotojai...

Katarų lobis slapčia buvo pergabentas iš Monseguro? Į Sularako kalną? Alisa atsivertė žemėlapį knygos pradžioje. Nuo Monseguro iki Sabarto kalnų netoli. O jeigu iš tikro lobiai paslėpti čia?

Kas sieja Šartrą su Karkasone?

Tolumoje ji išgirdo pirmuosius griaustinio grūmojimus. Kambarį užliejo keista oranžinė gatvės šviestuvų šviesa, atsispindinti nuo nakties debesų. Papūtė vėjas, bilsnodamas langines ir šluodamas šiukšles automobilių stovėjimo aikštelėse.

Alisai užtraukiant užuolaidas, pradėjo kristi pirmieji sunkūs lietaus lašai, tikšdami ant palangės tarsi juodas rašalas. Dabar ji jau norėjo palikti viešbutį, tačiau buvo per vėlu: nesinorėjo rizikuoti ir važiuoti automobiliu per audrą.

Ji uždarė langus ir užrakino duris, įjungė žadintuvą ir nenusirengusi įsikraustė lovon laukti ryto.

*

Iš pradžių viskas buvo taip pat. Pažįstama, ramu. Ji sklendė baltoje nesvarioje erdvėje, tyli ir perregima. Staiga ji smigo, tarsi atsivėrus kartuvių angos dangčiui, ir nulėkė giedru dangumi link sparčiai į ją artėjančio miškingo kalnyno.

Ji žinojo, kur esanti: Monseguras, ankstyva vasara.

Vos tik jos kojos palietė žemę, Alisa leidosi bėgti. Ji klupdama lėkė stačiu kriaušiu, besidriekiančiu nelygiu miško taku tarp abipus sienomis stovinčių aukštų medžių. Tankaus miško medžiai sviro virš jos. Ji bandė susilaikyti už šakų, tačiau jos rankos susigniauždavo veltui — jose telikdavo kuokštai lapų, tarsi iš šukų ištraukti plaukai. Pirštai nusidažė žaliai.

Takas po jos kojomis leidosi šlaitu žemyn. Ji jautė gurgždant žvyrą ir akmenis, kurie pakeitė minkštą žemę, samanų ir šakelių paklotę, dengiančią taką aukščiau kalnuose. Vis dar nesigirdėjo nė garso. Nei paukščių čiulbesio, nei žmonių balsų, nieko — tik jos nelygus kvėpavimas.

Takas vinguriavo ir sukosi kilpomis. Ji skuodė vingiuodama į šonus, kol galiausiai už kampo išvydo nebylią ugnies sieną, užtveriančią kelią pirmyn. Ji pakėlė rankas norėdama prisidengti veidą nuo siaučiančios ugnies. Raudoni, oranžiniai ir geltoni liepsnos liežuviai rangėsi ir plakė orą, tankūs tarsi upės nendrynas.

Sapnas keitėsi. Šį kartą vietoj daugybės veidų liepsnose ji išvydo vienintelį jaunos moters veidą švelnia, tačiau valinga išraiška. Moteris tiesė rankas norėdama iš Alisos paimti knygą.

Ji dainavo krištoliniu balsu:

— Bona nueit, bona nueit44

Šį kartą šaltos rankos nesugriebė jos kulkšnių ir netraukė prie žemės. Ugniai ji nebereikalinga. Ji sukosi ore tarsi dūmas, o plonos, stiprios moters rankos buvo ją tvirtai apkabinusios. Ji saugi.

— Braves amics, pica mieja-nueit45.

Alisa šypsojosi: jos kartu kilo vis aukščiau ir aukščiau į šviesą, palikdamos pasaulį toli apačioje. 44 SKYRIUS

Karkasona

1209 M. LIEPA

Alaisa pabudo anksti. Ją pažadino pjūklų garsas ir plaktukų kaukšėjimas apačioje kieme. Ji pažvelgė pro langą į renčiamas arkadas ir bokštelius, kylančius virš Komtalio pilies sienų.

Įspūdingo medinio karkaso pavidalas sparčiai ryškėjo. Jeigu Aukštutinio miesto sienos vis tiek būtų pralaužtos — nors tai neįtikėtina, — dengtos arkados, tarsi koridorius danguje, taps puikia vieta, iš kurios lankininkai galės paleisti į priešą strėlių spiečių.

Ji greitai apsirengė ir išbėgo į vidinį kiemą. Kalvėje ūžė ugnis. Dunksėjo kūjai ir skambėjo ant priekalų kalami ir galandami ginklai. Balistoms ašis, virves ir atsvarus ruošiantys karo įrenginių meistrai tarpusavyje retkarčiais susišūkaudavo.

Alaisa pamatė prie arklidės stovint Gijomą. Jos širdis apmirė. Pažvelk į mane. Tačiau jis neatsigręžė ir nepažvelgė į ją. Alaisa buvo bekelianti ranką pamoti, tačiau neišdrįsusi bejėgiškai nuleido ją prie šono. Ji nesižemins ir nemaldaus jo palankumo, jeigu jis net nekreipia dėmesio.

Komtalio pilies darbo įkarštis apėmė ir Aukštutinį miestą. Centrinėje aikštėje į dideles krūvas buvo kraunami akmenys iš Korbjeros, skirti balistoms ir katapultoms. Iš odų dirbtuvės sklido aitrus šlapimo dvokas — čia buvo ruošiamos gyvulių odos, saugosiančios medines arkadas nuo ugnies. Pro Narbono vartus nenutrūkstama virtine dardėjo vežimai, gabenantys maistą Aukštutiniam miestui: sūdytą mėsą iš La Pjezo ir Loražė, vyną iš Karkase, miežius ir kviečius iš lygumų, pupas ir lęšius iš San Migelio ir San Viseno prekijų daržų.

Sambrūzdyje tvyrojo ryžto ir prasmingumo dvasia. Tik debesys nuodingų juodų dūmų virš upės ir į šiaurę besidriekiančių pelkių — vikonto Trenkavelio įsakymu buvo sudeginti malūnai ir sunaikinti pasėliai — liudijo apie pavojaus tikrumą ir grėsmę.

Alaisa laukė Sajhė sutartoje susitikimo vietoje. Jos galvoje sukosi gausybė klausimų Esklarmondei, kurie šmėkščiojo mintyse tarsi laukiniai paukščiai. Kai galiausiai pasirodė Sajhė, ji buvo kone praradusi amą iš nekantrumo.

Alaisa sekė paskui jį bevardėmis gatvėmis į San Migelio priemiestį. Jie sustojo prie žemų durų, tvirtai įrengtų sienoje. Vyrai kasė griovius, kurių paskirtis — neleisti priešui prisiartinti ir padėti prie sienų sprogmenis. Jų keliamas triukšmas buvo toks smarkus, kad Sajhė turėjo šaukti:

— Meniną laukia viduje. — Jo veidas staiga surimtėjo.

— Ar tu neisi vidun?

— Jie liepė man atvesti jus ir grįžti į pilį intendanto Peletjė.

— Ieškok jo Garbės kieme, — tarė ji.

— Gerai, — atsakė jis, vėl šyptelėdamas. — Iki greito.

Alaisa stumtelėjo duris ir atsargiai žengė į vidų, dairydamasi Esklarmondės. Kambario kampe, šešėlyje, ji pamatė kito žmogaus, sėdinčio ant kėdės, siluetą.

— Užeik, užeik, — tarė Esklarmondė geraširdiškai. — Manau, pažįsti Simeoną?

Alaisa apstulbo.

— Simeonas? Jau? — sušuko ji kupina džiaugsmo, skubėdama prie jo ir imdama jį už rankų. — Kas naujo? Kada atvykote į Karkasoną? Kur apsistojote?

Simeonas skambiai iš širdies nusijuokė.

— Tiek klausimų! Bertranas minėjo, kad vaikystėje niekada nesiliaudavai klausinėjusi.

Alaisa šypsodamasi linktelėjo. Ji pasislinko suoleliu prie stalo ir paėmusi Esklarmondės pasiūlytą taurę vyno klausėsi Simeono pokalbio su Esklarmondė. Jiems bendraujant buvo juntamas stiprus ryšys.

Simeonas buvo gabus pasakotojas. Savo gyvenimo Šartre ir Bezjė istorijas jis perpynė atsiminimais iš Šventosios Žemės. Laikas bėgo nepastebimai jam pasakojant apie pavasarį Judėjos kalvose, lelijomis, geltonais ir purpuriniais vilkdalgiais nuklotus bei rausvažiedžiais migdolų medžiais apaugusius Arabijos klonius, besidriekiančius lyg kilimas iki pasaulio krašto. Alaisa jautėsi tarsi užburta.

Šešėliai ištįso. Nuotaika kambaryje po truputį keitėsi. Alaisa jaute nervingą tvinkčiojimą pilve — nerimastinga būsimų įvykių nuojauta. Ji pagalvojo, ar štai taip Gijomas ir jos tėvas jaučiasi mūšio išvakarėse. Lyg laikas būtų pakibęs ant lemties svarstyklių.

Ji vogčiomis žvilgtelėjo į Esklarmondę. Ši sėdėjo sunėrusi rankas ant kelių, giedru veidu, susikaupusi ir rami.

— Esu tikra, kad mano tėvas tuojau atvyks, — tarė Alaisa, jausdamasi atsakinga už tai, kad jo vis dar nėra. — Jis man davė žodį.

— Mes žinome, — atsakė Simeonas, patapšnodamas jai ranką. Jo oda buvo sausa lyg pergamentas.

— Ateis laikas, kai mes nebegalėsime ilgiau laukti, — tarė Esklarmondė, žvilgtelėjusi į duris, kurios vis dar buvo sandariai uždarytos. — Netrukus grįš šio būsto šeimininkai.

Alaisa pastebėjo jų tarpusavio susižvalgymą. Ji palinko į priekį, nebegalėdama ilgiau ištverti įtampos.

— Esklarmondę, vakar tu neatsakei į mano klausimą. — Ji nustebo išgirdusi, koks ramus jos balsas. — Ar tu taip pat esi saugotoja? Ar knygą, kurios ieško mano tėvas, turi tu?

Akimirką atrodė, lyg jos žodžiai būtų pakibę ore ir niekas nedrįstų atsiliepti. Simeonas, Alaisos nuostabai, sukikeno.

— Kiek tėvas atskleidė tau apie Kilniuosius? — paklausė jis. Jo tamsiose akyse švietė ugnelės.

— Jis papasakojo, kad visuomet buvo penki saugotojai, pasiryžę saugoti Labirinto trilogijos knygas.

— Ar jis pasakė, kodėl jų yra penki?

Alaisa papurtė galvą.

— Navigataire, vedliui, visuomet padeda keturi patikėtiniai. Visas jų penketas atitinka penkis žmogaus kūno taškus ir įkūnija skaičiaus penki galią. Kiekvienas saugotojas pasirenkamas už asmeninę tvirtybę, ryžtą ir ištikimybę. Nesvarbu, krikščionis, musulmonas ar žydas jis būtų — reikšminga tik žmogaus dvasia ir narsa. Rasė, kilmė ar gimtinė neturi reikšmės. Penketas taip pat atspindi paslapties, kurią esame pasižadėję saugoti, pobūdį: tai visų tikėjimų paslaptis, nepriklausanti nė vienam iš jų.

Simeonas nusišypsojo.

— Jau daugiau nei du tūkstančius metų egzistuoja Kilniųjų draugija. Nors ir ne visą laiką vadinosi tuo pačiu vardu, budriai saugojo ir gynė paslaptį. Kartais turėdavo slėptis, kartais gyvendavo atvirai.

Alaisa pažvelgė į Esklarmondę.

— Mano tėvas nenori tavęs pripažinti. Jis negali patikėti.

— Tai akibrokštas jo lūkesčiams.

— Bertranui visada taip būdavo, — sukikeno Simeonas.

— Jis nesitikėjo, kad penktasis saugotojas gali būti moteris, — tarė Alaisa, gindama tėvą.

— Praeityje tai būtų stebinę gerokai mažiau, — tarė Simeonas. — Egiptas, Asirija, Roma, Babilonas — senovės civilizacijos, apie kurias esi girdėjusi pasakojant — moteriškumui teikė didesnę pagarbą nei dabartiniai tamsūs laikai.

Alaisa akimirką pamąstė.

— Kaip manai, ar Harifas neklysta tikėdamasis, kad kalnuose knygoms bus saugiau? — paklausė ji.

Simeonas skėstelėjo rankomis.

— Ne mums ieškoti tiesos, ne mums spręsti, kas bus, ko nebus. Mūsų užduotis yra paprasčiausiai saugoti knygas, apginti jas nuo pavojaus. Privalome užtikrinti, kad knygos būtų paruoštos, kai tik jų prireiks.

— Dėl to Harifas knygoms gabenti pasirinko tavo tėvą, tačiau ne kurį nors iš mūsų, — pasakė Esklarmondę. — Dėl savo padėties jis yra tinkamiausias lydėtojas. Jis gali pasinaudoti žmonėmis bei arkliais ir gali keliauti gerokai laisviau už mus.

Alaisa dvejojo, nenorėdama būti nelojali tėvui.

— Jis nenori palikti vikonto. Jį drasko jo ankstesnių ir naujų priedermių skirtybė.

— Visi mes jaučiame šią prieštarą, — tarė Simeonas. — Mes visi turėjome sukaupti jėgų, kad galėtume pasirinkti geriausią kelią. Bertranui pasisekė: jis gana ilgai galėjo gyventi nedarydamas jokio sprendimo.

Simeonas suspaudė jos rankas savosiose.

— Alaisa, Bertranui negalima delsti. Turi padrąsinti jį vykdyti savo pareigą. Jeigu Karkasona ligi šiol nebuvo įveikta, dar nereiškia, kad tai niekada neatsitiks.

Alaisa jautė jų įdėmius žvilgsnius. Ji atsistojo ir nuėjo prie židinio. Jos mintyse ryškėjo užmačia ir širdis ėmė plakti smarkiau.

— Ar gali kas nors kitas perimti jo pareigą? — paklausė ji ramiai.

Esklarmondę viską suprato.

— Nemanau, kad tėvas tau leistų. Tu jam pernelyg brangi.

Alaisa atsigręžė veidu į juos.

— Ruošdamasis vykti į Monpeljė, jis mane laikė tinkama šiai užduočiai. Iš tiesų jis jau suteikė man leidimą.

Simeonas linktelėjo.

— Tai tiesa, tačiau padėtis kasdien keičiasi. Prancūzams artinantis prie vikonto Trenkavelio žemių, keliai kasdien tampa vis pavojingesni — aš pats tai mačiau. Netrukus apskritai bus pernelyg pavojinga keliauti.

Alaisa nenorėjo nusileisti.

— Tačiau aš vyksiu priešinga kryptimi, — tarė ji, žvelgdama tai į vieną, tai į kitą. — Jūs neatsakėte į mano klausimą. Jeigu Kilniųjų tradicija nedraudžia man perimti šią naštą iš tėvo, aš noriu pasiūlyti save vietoj jo. Mano savigynos įgūdžiai yra tikrai geri. Esu puiki jojikė, tvirtai laikau kardą ir lanką. Niekas niekuomet manęs neįtartų esant...

Simeonas pakėlė ranką.

— Tu klaidingai supratai mūsų dvejones, vaike. Tikrai neabejoju tavo narsa ar ryžtu.

— Tai palaiminkite mane.

Simeonas atsiduso ir atsigręžė į Esklarmondę.

— Seserie, ką tu pasakysi? Žinoma, jeigu Bertranas sutiks.

— Meldžiu tave, Esklarmondę, — prašė Alaisa, — pritark mano prašymui. Žinau savo tėvą.

— Nieko negaliu pažadėti, — galiausiai atsakė ji. — Bet aš nekalbėsiu prieš tave.

Alaisos veide nušvito šypsena.

— Tačiau tu privalai paklusti jo sprendimui, — tarė Esklarmondė. — Jeigu jis neleis, turėsi klausyti jo.

Jis negali man atsakyti. Neleisiu jam to.

— Žinoma, aš jam paklusiu, — atsakė ji.

*

Atsidarė durys ir į kambarį įgriuvo Sajhė. Paskui jį sekė Peletjė.

Jis apkabino Alaisą, su dideliu palengvėjimu šiltai pasveikino Simeoną ir gerokai šalčiau pagerbė Esklarmondę. Alaisa su Sajhė atnešė vyno ir duonos, tuo tarpu Simeonas papasakojo, apie ką jie kalbėjo.

Alaisos nuostabai, jos tėvas viską išklausė tyliai ir be pastabų. Iš pradžių Sajhė klausėsi išplėtęs akis, tačiau netrukus susirangė prie senelės šono ir ėmė snausti. Alaisa nedalyvavo pokalbyje suprasdama, kad Simeonas ir Esklarmondė geriau atstovausią jai negu ji pati. Tačiau retkarčiais ji vis žvilgčiojo į tėvą. Jo raukšlių išvagotas veidas papilkėjo, jis atrodė pavargęs. Ji matė, kad jis nebežino, ką daryti.

Galiausiai žodžiai išseko. Kambarį pripildė lūkesčio kupina tyla. Visi laukė, niekas nežinojo, ką nuspręsti.

Alaisa atsikrenkštė.

— Taigi, tėve, koks bus tavo sprendimas? Ar leidi man vykti?

Peletjė sunkiai atsiduso.

— Nenoriu sukelti tau pavojaus.

Ji apniuko.

— Suprantu tai ir esu tau dėkinga už meilę. Tačiau aš noriu padėti. Aš galiu tai padaryti.

— Turiu pasiūlymą, kuris galėtų jus sutaikyti, — tyliai tarė Esklarmondė. — Leisk Alaisai pirmai vykti su Trilogija, tačiau tik dalį kelio. Sakykime, iki Limu. Turiu ten draugų, pas kuriuos būtų galima saugiai apsistoti. Kai būsi atlikęs savo darbą čia ir vikontas Trenkavelis tave paleis, galėsi vykti pas ją ir drauge baigsite kelionę į kalnus.

Peletjė rūsčiai susiraukė.

— Visiškai nesuprantu, kas gero iš to. Leistis į tokią kelionę šiais neramiais laikais — beprotybė, kuri tikrai atkreips dėmesį, o to mes labiausiai norėtume išvengti. Be to, aš net neįsivaizduoju, kiek užtruksiu vykdydamas savo pareigas Karkasonoje.

Alaisos akys užsidegė.

— Ne bėda. Galiu paskelbti, kad vykdau asmeninį įžadą, kurį daviau sutuoktuvių proga, — tarė ji, galvodama ir kalbėdama vienu metu. — Galėčiau pasakyti, kad ketinu įteikti dovaną San Ilero abatui. Iš Limu iki ten visiškai netoli.

— Toks netikėtas demonstratyvus pamaldumas nieko neįtikins, — staiga sarkastiškai atsiliepė Peletjė. — Bent jau tavo vyro tai tikrai.

Simeonas prieštaraudamas pamojo pirštu.

— Bertranai, tai puiki mintis. Šiuo metu niekam nekiltų noras prieštarauti tokiai piligriminei kelionei. Be to, Alaisa yra Karkasonos ūkvedžio duktė. Niekas nedrįs abejoti jos nuoširdumu.

Peletjė sunkiai pasimuistė krėsle. Jo veido išraiška rodė užsispyrimą ir nenorą nusileisti.

— Aš vis dėlto manau, kad Trilogijai bus saugiausia čia, tvirtintame mieste. Galbūt Harifas nežino dabartinės padėties taip gerai kaip mes. Karkasona nebus užimta.

— Bet kuris miestas, kad ir koks tvirtas ar neįveikiamas būtų, gali kristi. Pats tai supranti. Navigataire nurodė nugabenti knygas į kalnus.

Jis įsmeigė savo juodas akis į Peletjė.

— Suprantu, kad jautiesi negalįs dabar palikti vikonto Trenkavelio likimo valiai. Mes girdėjome tai iš tavęs ir suprantame. Tau taip liepia sąžinė — nesvarbu, ar tai būtų į gera, ar ne.

Jis trumpai patylėjo.

— Tačiau jeigu tu nevyksti, kas nors turi vykti vietoj tavęs.

Alaisa matė, kokia skausminga jos tėvo vidinė kova siekiant suderinti prieštaringus jausmus. Kupina užuojautos, ji palinko arčiau ir palietė jo ranką. Jis nieko nepasakė, tačiau atsiliepė į gestą suspausdamas jos pirštus.

— Aqud es vostre, — tarė ji švelniai. — Leisk tau padėti.

Peletjė giliai atsiduso.

— Tau gresia didžiulis pavojus, filha. — Alaisa linktelėjo. — Tačiau tu vis tiek to nori imtis?

— Man garbė tau šitaip padėti.

Simeonas padėjo ranką ant Peletjė peties.

— Tavo dukra drąsi. Užsispyrusi. Visai kaip tu, mano senas bičiuli.

Alaisa vos bedrįso alsuoti.

— Mano širdis perspėja neleisti, — galiausiai tarė Peletjė, — tačiau mano protas sako priešingai... — Jis patylėjo, lyg bijodamas to, ką rengėsi pasakyti. — Jeigu tavo vyras ir ponia Agnesa išleis, o Esklarmondė lydės tave, tada aš sutinku.

Alaisa pasilenkė per stalą ir pabučiavo tėvą į lūpas.

— Tu išmintingai nusprendei, — tarė nušvitęs Simeonas.

— Bertranai, kiek vyrų galėtum mums parūpinti? — paklausė Esklarmondė.

— Ginkluotą palydą iš keturių, daugių daugiausia šešių, asmenų.

— Kiek laiko užtruktų pasiruošimas?

— Galime suspėti per savaitę, — atsakė Peletjė. — Veikdami paskubomis, atkreiptume į save dėmesį. Privalau paprašyti ponios Agnesos leidimo, o tu — savo vyro, Alaisa.

Ji buvo besižiojanti sakyti, kad Gijomas vargu ar pastebėtų ją dingus, tačiau nejučiomis susimąstė.

— Norint, kad šis tavo planas pavyktų, dukra, būtina laikytis tvarkos.

Peletjė veido išraiškoje ir laikysenoje neliko jokių neryžtingumo pėdsakų. Jis atsistojo, ruošdamasis išeiti.

— Alaisa, grįžk į Komtalio pilį ir susirask Fransua. Pranešk jam apie savo planus, kalbėk kuo paprasčiau. Pasakyk jam, kad lauktų manęs.

— Ar tu pats nevyksti?

— Tuojau.

— Puiku. Ar turėčiau pasiimti Esklarmondės knygą dabar?

Peletjė vangiai šyptelėjo.

— Kadangi Esklarmondė lydės tave, manau, kad knyga dar gali saugiai pabūti pas ją.

— Aš nenorėjau pasakyti, kad...

Peletjė patapšnojo maišelį po savo apsiaustu.

— Tačiau Simeono knyga...

Jis įkišo ranką po apsiausto skvernu ir ištraukė avikailio ryšulį, kurį Alaisa trumpai matė Bezjė, perduodamą Simeono.

— Nugabenk į pilį, užsiūk savo kelioniniame apsiauste. Aš pasiimsiu Žodžių knygą.

Alaisa paėmė knygą ir įsidėjo į savo maišelį. Ji pakėlė akis į tėvą.

— Ačiū tau, tėve, už tai, kad pasitiki manimi.

Peletjė išraudo. Sajhė pašoko ant kojų.

— Aš pasirūpinsiu, kad ponia Alaisa saugiai parvyktų namo, — tarė jis. Visi nusijuokė.

— Žiūrėk, pasirūpink, mielas žmogau, — tarė Peletjė, tapšnodamas jam per nugarą. — Visos mūsų viltys — ant jos pečių.

*

Einant link vartų, vedančių iš San Migelio priemiesčio į atokiau esantį žydų kvartalą, Simeonas tarė:

— Matau joje tavo bruožus. Ji drąsi, atkakli, patikima. Ji lengvai nenusileidžia. Ar ir tavo vyresnioji dukra tokia panaši į tave?

— Oriana labiau į motiną, — atsakė jis nenoromis. — Ji savo išvaizda ir būdu primena Margaritą.

— Dažnai taip atsitinka. Kartais vaikas labiau panašus į vieną iš tėvų, kartais į kitą. — Jis patylėjo. — Ji ištekėjusi už vikonto Trenkavelio raštininko?

Peletjė atsiduso.

— Santuoka nelaiminga. Kongo jau nejaunas ir nepakenčia jos būdo. Tačiau nepaisant to, jis turi autoritetą namuose.

Jie šiek tiek paėjėjo tylėdami.

— Jeigu ji panaši į Margaritą, turbūt gražuolė.

— Oriana turi žavesio ir grakštumo, traukiančio akį. Daugelis vyrų teiktų jai malonę. Kai kurie to net neslepia.

— Dukterys tau turbūt didelė paguoda.

Peletjė greitai žvilgtelėjo į Simeoną.

— Alaisa — taip. — Jis padvejojo. — Sakyčiau, tai mano kaltė, tačiau Orianos draugija man ne tokia... Stengiuosi būti teisingas abiem, tačiau bijau, kad meilė tarp jų gęsta.

— Gaila, — sumurmėjo Simeonas.

Jie atėjo prie vartų. Peletjė sustojo.

— Norėčiau, kad sutiktum likti Aukštutiniame mieste, na, nors San Migelyje. Jeigu mus apguls priešai, negalėsiu apginti tavęs už miesto sienų.

Simeonas palietė Peletjė ranką.

— Mano drauge, tu pernelyg nerimauji. Mano vaidmuo atliktas. Man patikėtą knygą perdaviau tau. Kitos dvi knygos — už miesto sienų. Tau padės Esklarmondė ir Alaisa. Kam aš dabar begalėčiau rūpėti? — Jis įsmeigė savo tamsių žvilgančių akių žvilgsnį į bičiulį. — Mano vieta tarp savų žmonių.

Kažkas Simeono balse užgavo Peletjė ramybę.

— Aš neleisiu, kad dabar mums išsiskiriant skambėtų atsisveikinimo gaida, — tarė jis piktai. — Dar nebus pasibaigęs mėnuo, kai mes vėl kartu ragausime vyną. Įsidėmėk mano žodžius.

— Ne tavo žodžiai man kelia nerimą, o prancūzų kardai.

— Lažinuosi, kad iki ateinančio pavasario viskas bus baigta. Prancūzai paršlubuos namo pabrukę uodegas. Tulūzos grafas vėl ieškos sąjungininkų, o mes su tavimi sėdėsime prie laužo, prisimindami prabėgusią jaunystę.

— Pas a pas, se va luenh, laikas bėga toli, žingsnis po žingsnio, — tarė Simeonas, apkabindamas jį. — Perduok mano šilčiausius linkėjimus Harifui. Pasakyk jam, kad vis dar laukiu tos šachmatų partijos, kurią jis man pažadėjo prieš trisdešimt metų.

Simeonui žengiant pro vartus, Peletjė atsisveikindamas pakėlė ranką. Simeonas neatsigręžė.

— Intendante Peletjė!

Peletjė dar žvalgėsi po minią žmonių, traukiančių link upės, tačiau Simeono įžiūrėti nebegalėjo.

— Mesire! — pakartojo uždusęs išraudęs pasiuntinys.

— Kas yra?

— Jūs reikalingas prie Narbono vartų. Atsitiko bėda. 45 SKYRIUS

Alaisa stumtelėjo savo menės duris ir įbėgo į vidų.

— Gijomai?

Nors ji ir norėjo pabūti viena bei nesitikėjo čia nieko rasti, pamačiusi, kad kambarys tuščias, nusivylė.

Alaisa užrakino duris. Nusisegusi nuo juosmens kapšelį, padėjo jį ant stalo ir iš apsauginio apvalkalo išėmė knygą. Knyga buvo moteriškos maldaknygės dydžio. Medinių lentelių viršeliai buvo aptraukti oda, visiškai lygūs, šiek tiek nuzulintais kampais.

Alaisa atrišo odinius raištelius ir knyga, tarsi sparnais plastelėjęs drugelis, lengvai atsivertė delnuose. Tuščiame pirmame puslapyje tebuvo nedidelė taurė, pavaizduota auksinio lapo viduryje. Tamsiame pergamente ji žvilgėjo tarsi brangakmenis. Piešinys buvo ne didesnis už ornamentą ant tėvo žiedo ir disko, kurį ji taip trumpai teturėjo.

Ji atvertė kitą lapą. Į ją žvelgė keturios elegantiška rašysena juodu rašalu įmantriai surašytos eilutės.

Lapo kraštai buvo išmarginti paveikslėliais ir simboliais, kurių seka kartojosi tarsi dekoratyvinės siūlės, kuria buvo apsiūtas jos apsiaustas, raštas. Paukščiai, gyvūnai, figūros ilgomis rankomis ir plonais pirštais. Alaisa sulaikė kvapą.

Šiuos veidus ir siluetus aš sapnavau.

Ji vieną po kito vertė lapus. Kiekvienas jų buvo užpildytas juodo rašto eilutėmis. Antroji visų lapų pusė buvo tuščia. Ji atpažino Simeono kalbos žodžius, nors jų ir nesuprato. Didžioji dalis knygos buvo parašyta šia kalba. Pirmoji kiekvieno puslapio raidė buvo išdailinta raudona, mėlyna ir geltona spalvomis su aukso apvadais. Visa kita buvo paprasta. Jokių iliustracijų paraštėse, jokių tekste paryškintų raidžių. Žodžiai liejosi vienas paskui kitą su vos pastebimais tarpeliais ir ženklais, rodančiais vienos minties pabaigą ir kitos pradžią.

Alaisa priartėjo prie lapo, paslėpto knygos viduryje. Jis buvo storesnis ir tamsesnis už gretimus puslapius — labiau panėšėjo į ožkos odą nei į ploną pergamentą. Čia nebuvo jokių simbolių ir paveikslėlių — tik keletas žodžių ir skaičių bei mato vienetų eilės. Atrodė, lyg tai būtų kažkoks planas.

Ji įžiūrėjo mažutes rodyklėles, rodančias skirtingomis kryptimis. Kai kurios jų buvo auksinės, tačiau dauguma juodos.

Alaisa pabandė skaityti iš viršaus į apačią, iš kairės į dešinę, tačiau taip nieko nepaaiškėjo ir ji atsidūrė aklavietėje. Tada ji pabandė šifruoti iš apačios į viršų, iš dešinės į kairę, tarsi vitražą bažnyčios lange, tačiau vėl neįžvelgė jokios prasmės. Galiausiai ji pamėgino skaityti kas antrą eilutę, rinkti žodžius iš kas trečios eilutės, tačiau vis tiek nieko nesuprato.

Ieškok paslapčių po regimais atvaizdais.

Ji įtemptai susimąstė. Kiekvienam saugotojui — pagal jo įgūdžius ir žinias. Esklarmondė gebėjo gydyti, tad jai Harifas patikėjo Preparatų knygą. Simeonas išmanė senąją žydų skaičiavimo sistemą, todėl jis gavo Skaičių knygą.

Kodėl Harifas Žodžių knygos saugotoju pasirinko jos tėvą?

Paskendusi mintyse Alaisa įžiebė lempą ir nuėjo prie naktinio stalelio. Ji pasiėmė pergamento, rašalą ir plunksną. Peletjė pasiryžo išmokyti dukteris skaityti ir rašyti, dar Šventojoje Žemėje supratęs, kaip tai vertinga. Oriana rūpinosi tik dvaro damai reikšmingais gebėjimais — šokiais, dainavimu, medžiokle su sakalais ir siuvinėjimu. Ji nesiliovė kartojusi, kad rašymas esąs skirtas seniams ir kunigams. Tačiau Alaisa kibo į šią galimybę abiem rankomis. Ji sparčiai mokėsi ir rūpinosi savo įgūdžiais, nors retai tegalėjo juos panaudoti.

Alaisa išdėliojo ant stalo rašymo reikmenis. Ji nesuprato pergamento ir nesitikėjo atkartoti įmantraus darbo, spalvų ar braižo. Tačiau kol yra galimybė, ji bent pasidarys nuorašą.

Šiek tiek užtrukusi, ji galiausiai baigė darbą ir paliko pergamento kopiją džiūti ant stalo. Suprasdama, kad jos tėvas gali bet kurią akimirką, nešinas Žodžių knyga, grįžti į Komtalio pilį, Alaisa skubiai ėmėsi slėpti knygą, kaip jis ir buvo nurodęs.

Jos mėgstamiausias raudonas apsiaustas netiko. Medžiaga buvo pernelyg plona ir jo skvernas išsipūtė. Tuomet ji pasiėmė sunkų rudą apsiaustą. Tai buvo žieminis rūbas, skirtas dėvėti medžioklėje. Ji įgudusiais pirštais ardė apsiausto priekinį ornamentuotą kraštą, kol gavo pakankamai platų tarpą, kad galėtų į vidų įkišti knygą. Paskui ji paėmė Sajhė iš turgaus atneštą siūlą, kurio spalva derėjo prie apsiausto medžiagos, ir saugiai užsiuvo knygą užpakalinėje dalyje.

Alaisa pakėlė apsiaustą ir užsimetė jį ant pečių. Jį tempė į vieną pusę, tačiau kai bus dar tėvo knyga, pusiausvyra išsilygins.

Jai liko vienintelė užduotis. Palikusi drabužį kaboti ant kėdės, ji grįžo prie stalo pažiūrėti, ar išdžiūvo rašalas. Nepamiršdama, kad kiekvieną akimirką jai gali sutrukdyti, ji sulankstė pergamentą ir įdėjo į levandų maišelį. Sandariai užsiuvusi angą, kad kas netyčiomis neaptiktų, ji padėjo maišelį po savo pagalve.

Alaisa, patenkinta savo darbu, apsižvalgė ir pradėjo rinkti siuvimo reikmenis.

*

Pasigirdo beldimas į duris. Alaisa nuskubėjo atidaryti, tikėdamasi išvysti tėvą, tačiau pamatė Gijomą. Jis mindžikavo prie slenksčio, dvejodamas, ar yra laukiamas. Pažįstama santūri šypsena, nusikaltusio vaiko akys.

— Ar galiu įeiti? — atsargiai paklausė jis.

Ji instinktyviai panūdo jį apkabinti, tačiau atsargumas sulaikė. Pernelyg daug buvo pasakyta, pernelyg mažai atleista.

— Ar galima?

— Tai taip pat ir tavo menė, — atsakė ji tyliai. — Negaliu uždrausti tau įeiti.

— Taip šaltai, — tarė jis, uždarydamas paskui save duris. — Viliuosi už šio atsakymo esant palankumą, ne pareigą.

— Aš... — Ji dvejojo, išmušta iš pusiausvyros ją smarkiai užplūdusio ilgesio. — Džiaugiuosi tave matydama.

— Atrodai pavargusi, — tarė jis, tiesdamas ranką į jos veidą.

Kaip lengva būtų pasiduoti. Visiškai atsiduoti jam.

Ji užsimerkė ir kone jautė jo pirštus slystant savo oda. Glamonė, lengva lyg šnabždesys, tikra lyg kvėpavimas. Alaisa įsivaizdavo save linkstančią prie jo, krintančią į jo glėbį. Šalia jo ji svaigo, jautėsi silpna.

Negaliu. Negalima.

Alaisa prisivertė atsimerkti ir žengtelėjo atgal.

— Nereikia, — sušnibždėjo ji. — Meldžiu, ne.

Gijomas paėmė jos ranką ir suspaudė savosiose. Alaisa matė, kad jis jaudinasi.

— Netrukus mes... pasitiksime juos, jei tokia bus Dievo valia. Kai ateis laikas, Alzu, Tjeri ir visi kiti išjosime. Išjosime ir galime negrįžti.

— Taip, — tarė ji švelniai, mintyse linkėdama, kad jam grįžtų gyvybinės jėgos.

— Grįžęs iš Bezjė aš blogai elgiausi su tavimi, Alaisa. Be jokios priežasties ir nepateisinamai. Aš apgailestauju dėl to ir atėjau tavęs atsiprašyti. Pernelyg dažnai būnu pavydus ir dėl pavydo pasakau tai, dėl ko vėliau gailiuosi.

Alaisa atlaikė jo žvilgsnį, pati nesuprasdama, ką jaučia, nežinodama, ką atsakyti.

Gijomas žengė arčiau.

— Bet tau nėra nemalonu mane matyti.

Ji šyptelėjo.

— Gijomai, tu taip ilgai buvai mane palikęs. Aš nebežinau, ką jausti.

— Ar nori, kad išeičiau?

Alaisa pajuto į akis plūstant ašaras ir sukaupė visus savo drąsos likučius, kad nesusvyruotų. Ji nenorėjo, kad jis matytų ją verkiant.

— Taip būtų geriausia. — Ji iš suknelės iškirptės ištraukė nosinaitę ir įspraudė jam į ranką. — Dar yra laiko mūsų nesutarimams išspręsti.

— Mažoji Alaisa, kaip tik laiko mes ir neturime, — atsakė jis tyliai. — Tačiau jeigu Dievas ar prancūzai nesutrukdys, aš dar ateisiu rytoj.

Alaisa pagalvojo apie knygas ir apie jos pečius užgulusią atsakomybę. Kaip greitai ji turės išvykti. Galiu jo daugiau niekada nepamatytiL Jos širdies varžtai trūko. Akimirką padvejojusi ji puolė ir apkabino jį, tarsi norėdama palikti jam savo kūno atspaudą.

Tada, taip pat staigiai, kaip ir buvo apkabinusi, paleido jį.

— Visi esame Dievo rankose, — tarė ji. — Dabar eik, Gijomai.

— Rytoj?

— Pamatysime.

Alaisa stovėjo tarsi statula, sunėrusi rankas priešais save, laikydama jas, kad nedrebėtų, kol Gijomas išėjo ir durys užsitrenkė. Giliai susimąsčiusi, ji pamažu grįžo prie stalo, galvodama, kas paskatino jį apsilankyti. Meilė? Gailestis? Ar kas kita? 46 SKYRIUS

Simeonas žvilgtelėjo į dangų. Pilki debesys grumdėsi dėl vietos, užstodami saulę. Jis jau šiek tiek nutolo nuo Aukštutinio miesto ir skubėjo grįžti į savo buveinę prieš smogiant audrai.

Pasiekęs miško, skiriančio Karkasonės lygumas nuo upės, pakraštį, jis sulėtino žingsnį. Simeonas užduso — jis jau buvo per senas taip toli keliauti pėsčiomis. Jis sunkiai atsirėmė į savo lazdą ir atlaisvino palaidinės apykaklę. Dabar jau nebetoli. Estera jau bus paruošusi jam valgį ir galbūt vyno. Ši mintis jam suteikė jėgų. Gal Peletjė teisus? Gal iš tiesų viskas baigsis iki pavasario?

Simeonas nepastebėjo už nugaros į taką išėjusių dviejų vyrų, nematė pakeltos rankos ir prie galvos artėjančio vėzdo. Staiga pajuto smūgį ir jį užliejo tamsa.

*

Kai Peletjė atvyko prie Narbono vartų, jau buvo susirinkusi minia.

— Praleiskite mane, — sušuko jis, stumdydamas visus sau iš kelio, kol galiausiai atsidūrė priešakyje. Ant žemės buvo parblokštas vyras. Iš žaizdos kaktoje bėgo kraujas.

Ties juo grėsmingai stovėjo du ginkluoti sargybiniai, nukreipę jam į kaklą savo ietis. Buvo aišku, kad vyras — muzikantas. Jo būgnas buvo pradurtas, dūdelė perkirsta pusiau ir numesta į šalį, tarsi kaulai po puotos.

— Kas čia dedasi, šventojo Fido vardu? — pareikalavo paaiškinti Peletjė. — Kuo nusikalto šis vyras?

— Jis nesustojo, kai jam buvo įsakyta, — atsakė vyresnis kareivis. Jo veidas buvo išmargintas randais ir senomis žaizdomis. — Jis neturi leidimo.

Peletjė atsitūpė prie muzikanto.

— Aš esu Bertranas Peletjė, vikonto intendantas. Ką veiki Karkasonoje?

Vyras sumirksėjęs atsimerkė.

— Intendantas Peletjė? — sumurmėjo jis, suspausdamas Peletjė ranką.

— Taip, tai aš. Kalbėk, drauge.

— Besiėrs es presą. Bezjė užimtas.

Moteris šalia jų susigriebė rankomis už burnos, vos suturėdama riksmą.

Peletjė, sukrėstas iki sielos gelmių, atsistojo.

— Jūs, — įsakė jis, — pakvieskite čia pastiprinimą ir padėkite šiam vyrui nusigauti į pilį. Jeigu dėl jūsų piktavališkumo jis negalės kalbėti, kaltinkite save.

Peletjė atsigręžė į minią.

— Gerai įsidėmėkite mano žodžius, — suriko jis. — Nė vienas pilietis teneprasitaria apie tai, ką čia regėjęs. Greitai žinosime tikrąją tiesą apie šį reikalą.

*

Atvykus į Komtalio pilį, Peletjė nurodė nuvesti muzikantą į virtuvę ir sutvarstyti jo žaizdas, o pats nuėjo pranešti vikontui Trenkaveliui. Šiek tiek vėliau muzikantas, pasistiprinęs saldžiu vynu ir medumi, buvo atvestas į donžoną.

Jis buvo išblyškęs, tačiau jau atsigavęs. Būgštaudamas, kad kojos gali neišlaikyti nelaimėlio, Peletjė įsakė atnešti suolelį, kad jis galėtų pateikti savo liudijimą sėdėdamas.

— Pasakyk mums savo vardą, drauge, — tarė jis.

— Pjeras de Murvjelis, mesire.

Vikontas Trenkavelis sėdėjo viduryje, puslankiu supamas savo sąjungininkų.

— Benvenguda, Pjerai de Murvjeli, — tarė jis. — Girdėjome, kad atnešei mums žinių.

Sėdėdamas išsitiesęs tarsi styga, sudėjęs rankas ant kelių, tarsi pienas išblyškusiu veidu, jis atsikrenkštė ir pradėjo kalbėti. Jis papasakojo gimęs Bezjė, tačiau keletą paskutinių metų praleidęs Navaros ir Aragono dvaruose. Pasakė esąs muzikantas, amato išmokęs iš paties Reimono de Mirvalio, geriausio Vidurio Pirėnų trubadūro. Dėl šios reputacijos jis gavęs kvietimą iš Bezjė siuzereno. Tikėdamasis vėl išvysti savo šeimą, priėmęs kvietimą ir grįžęs tėviškėn.

Jis kalbėjo taip tyliai, kad klausantieji turėjo ištempti kaklus, kad nepraleistų nė žodžio.

— Papasakok mums apie Bezjė, — tarė Trenkavelis. — Nenutylėk jokių smulkmenų.

— Prancūzų kariuomenė atvyko prie miesto sienų Šv. Marijos Magdalietės šventės išvakarėse. Jie pasistatė stovyklą kairiojoje Orbo upės pakrantėje. Arčiausiai upės apsistojo piligrimai ir samdyti kariai, elgetos ir kiti nevykėliai — basakojų, vos kelnėmis ir palaidinėmis tevilkinčių driskių minia. Kiek atokiau virš kilmingųjų ir bažnytininkų palapinių plevėsavo jų žalios, geltonos ir raudonos vėliavos. Jie įsmeigė vėliavų stiebus ir kirto medžius gyvulių gardams.

— Kas buvo nusiųstas deryboms?

— Bezjė vyskupas Reno de Monpeiru.

— Mesire, kalbama, kad jis esąs išdavikas, — tarė Peletjė, pasilenkęs ir šnabždėdamas į ausį. — Jis jau priėmė Kryžių.

— Vyskupas Monpeiru grįžo su eretikais laikomų asmenų sąrašu, kurį sudarė popiežiaus legatai. Nežinau, kiek tiksliai buvo surašyta pergamente, tačiau patikėkite, — šimtai. Sąraše buvo pačių įtakingiausių, turtingiausių, kilniausių Bezjė piliečių vardai, taip pat naujojo tikėjimo sekėjai ir apkaltintieji esantys Bons Chrėtiens. Buvo pasakyta, kad jeigu konsulai perduos eretikus, Bezjė bus išgelbėtas. Jeigu ne... — Jis paliko sakinį nebaigtą.

— Ką atsakė konsulai? — paklausė Peletjė. Atsakymas bus pirmasis sąjungos prieš prancūzus patvarumo ženklas.

— Kad jie veikiau paskęsią sūrymo jūroje negu pasiduosią ar išduosią savo piliečius.

Trenkavelis lengviau atsiduso.

— Vyskupas pasitraukė iš miesto kartu su keliais katalikų kunigais. Mūsų įgulos vadas Bernaras de Servjanas pradėjo organizuoti gynybą.

Jis nutilo ir sunkiai atsiduso. Net Kongo liovėsi rašyti, palinko virš savo pergamento ir įdėmiai žvelgė.

— Liepos dvidešimt antrosios rytas išaušo ganėtinai ramus. Vos pradėjus brėkšti dienai, jau buvo karšta. Saujelė kryžiuočių ir kitų stovyklautojų, kurie netgi nebuvo kareiviai, nuėjo prie upės žemiau įtvirtinimų, į pietus nuo miesto. Juos pastebėjo nuo sienų. Buvo apsikeista užgauliojimais. Vienas iš samdinių nuėjo ant tilto ir pradėjo akiplėšiškai plūstis. Mūsų jaunuoliai, saugoję miesto sienas, įsiplieskė. Jie apsiginklavo ietimis, vėzdais, pasiėmė paskubomis pasigamintą būgną ir vėliavą. Pasišovę pamokyti prancūzus, jie atlapojo vartus ir išžygiavo žemyn šlaitu — niekas net nespėjo pastebėti, kas vyksta. Jie aprėkė vyrą ir jį užpuolė. Viskas buvo baigta per kelias akimirkas. Jie įmetė samdinio lavoną į upę.

Peletjė vogčiomis žvilgtelėjo į vikontą Trenkavelį. Jis buvo išblyškęs.

— Miestiečiai nuo sienų šaukė išsišokėliams greičiau grįžti atgal, tačiau šie neklausė — pasididžiavimas savimi juos apsvaigino. Triukšmas atkreipė samdomų kareivių kapitono — roi46, kaip jį vadino jo vyrai, — dėmesį. Matydamas plačiai atlapotus vartus, jis įsakė pulti. Kai jaunuoliai galų gale suvokė pavojų, jau buvo per vėlu. Samdiniai juos tiesiog vietoje išpjovė. Keletas ištrukusiųjų dar bandė uždaryti vartus, tačiau samdiniai buvo greitesni ir geriau ginkluoti. Jie prasibrovė į vidų ir laikė vartus atidarytus.

Vos po kelių akimirkų prancūzų kareiviai jau bildėjo sienomis, ginkluoti kapliais, kirstuvais ir kopėčiomis. Bernaras de Servjanas iš paskutiniųjų stengėsi apginti ir išlaikyti tvirtovę, tačiau viskas vyko pernelyg greitai. Samdiniai laikė vartus.

Kai tik kryžiuočiai pateko į vidurį, prasidėjo skerdynės. Visur mėtėsi išniekinti negyvėlių kūnai. Braidėme kraujyje ligi kelių. Vaikus plėšė iš motinų rankų ir smaigstė ant iečių ir kardų. Nukapotos galvos buvo pamautos ant sienų varnoms lesti. Mūsų sutriuškinimą stebėjo kruvinos chimeros ne iš akmens, bet iš kūno ir kraujo. Jie skerdė visus, ką sutikdavo — nepaisydami nei amžiaus, nei lyties.

Vikontas Trenkavelis nebegalėjo ištylėti.

— Tačiau kaip galėjo legatai ir prancūzų didikai nesustabdyti tokios niekšybės? Ar jie žinojo apie tai?

De Murvjelis pakėlė galvą.

— Taip, jie žinojo.

— Tačiau nekaltų žmonių žudynės prieštarauja visiems karo papročiams, pažeidžia garbę, — tarė Pjeras Rožė de Kabarė. — Negaliu patikėti, kad Šito abatas, nepaisant visos jo neapykantos eretikams ir įkarščio juos persekioti, būtų leidęs krikščionių moterų ir vaikų žudynes. Juk tai nuodėmė.

— Kalbama, kad abato buvo paklausta, kaip atskirti gerus katalikus nuo eretikų. Tuez-les tous. Dieu reconnaitra les siens, — atsakė jis, — pasakojo de Murvjelis dusliu balsu. — Žudykite visus. Dievas atsirinks saviškius. Kalbama, kad taip jis atsakė.

Trenkavelis ir de Kabarė susižvalgė.

— Tęsk, — niūriai paragino Trenkavelis. — Baik pasakojimą.

— Didieji Bezjė varpai skambino karo pavojų. Vaikai ir moterys susirinko Šv. Judo ir Šv. Marijos Magdalietės bažnyčiose Aukštutiniame mieste. Tūkstančiai žmonių susigrūdo viduje kaip gyvuliai garde. Katalikų kunigai giedojo rekviem, tačiau kryžiuočiai įsibrovė vidun ir ėmė visus žudyti.

Jo balsas sudrebėjo.

— Vos per kelias valandas miestas buvo paverstas didžiule skerdykla. Prasidėjo plėšimai. Godūs barbarai plikai nuniokojo visus mūsų puikius namus. Tik tada prancūzų didikai panūdo suvaldyti plėšikus — ne dėl sąžinės, bet iš godumo. Tačiau šie įtūžo, kad iš jų atimtas teisėtas karo grobis, ir padegė miestą, kad niekas negalėtų pasipelnyti. Mediniai varguolių lūšnynai įsiplieskė tarsi kempinės dėžutės. Katedros stogas pagavo ugnį ir griuvo ant visų susirinkusiųjų viduje, kurie čia ieškojo prieglobsčio. Liepsnos taip įsisiautėjo, kad katedros pastatas trūko pusiau.

— Pasakyk man, brolau, kiek yra išgvenusių? — tarė vikontas.

Muzikantas nuleido galvą.

— Išgyvenusių nėra, mesire. Išskyrus kelis mus, kas ištrūko iš miesto. Visi kiti žuvo.

— Dvidešimt tūkstančių išžudyta per vieną rytą, — pasibaisėjęs sumurmėjo Reimonas Rožė. — Ar gali taip būti?

Niekas neatsakė. Nebuvo žodžių, kurie būtų galėję išreikšti šį siaubą.

Trenkavelis pakėlė galvą ir pažvelgė į muzikantą.

— Tu matei tai, ko nederėtų matyti žmogui, Pjerai de Murvjeli. Pasielgei ryžtingai ir drąsiai atnešdamas mums šią žinią. Karkasona skolinga tau ir aš pasirūpinsiu, kad būtų atlyginta. — Jis patylėjo. — Prieš tau išeinant, užduosiu dar vieną paskutinį klausimą. Ar mano dėdė Reimonas, Tulūzos grafas, dalyvavo plėšiant miestą?

— Manyčiau, ne, mesire. Sklido gandai, kad jis likęs prancūzų stovykloje.

Trenkavelis žvilgtelėjo į Peletjė.

— Bent jau tiek.

— Ar sutikai ką nors kelyje, kai keliavai į Karkasoną? — paklausė Peletjė. — Ar jau pasklido žinia apie šias skerdynes?

— Nežinau, mesire. Aš laikiausi atokiai nuo pagrindinių kelių, ėjau apleistais Lagraso takais ir perėjomis. Kareivių nemačiau.

Vikontas Trenkavelis pažvelgė į savo konsulus, ar šie nenori užduoti klausimų. Visi tylėjo.

— Labai gerai, — tarė jis, vėl atsigręždamas į muzikantą. — Gali būti laisvas. Dar kartą tau ačiū.

Vos tik de Murvjelis buvo išvestas, Trenkavelis atsigręžė į Peletjė.

— Kodėl mes negirdėjome nė žodžio? Mus turėjo pasiekti bent jau gandai per elgetas. Nuo skerdynių praėjo jau keturios dienos.

— Jeigu de Murvjelis pasakoja tiesą, tai kas būtų galėjęs mums pranešti naujienas? — niūriai paklausė de Kabarė.

— Na, pakaks, — tarė Trenkavelis, ranka gindamas šalin pastabą. — Tučtuojau išsiųskite pailsėjusius raitelius, kiek tik galime tam jų skirti. Privalome sužinoti, ar Sostas liko Bezjė, ar jau žygiuoja į rytus. Pergalė gali juos gerokai pagreitinti.

Vikontui atsistojus, visi nusilenkė.

— Liepkite konsulams pranešti šią blogą žinią mieste. Aš einu į Šv. Marijos koplyčią. Atsiųskite mano žmoną pas mane.

*

Peletjė lipant laiptais į gyvenamąsias menes, jo kojos buvo tarsi sukaustytos šarvais. Kažkas veržė krūtinę, lyg pantis ar raištis, ir trukdė laisvai kvėpuoti.

Alaisa laukė jo prie durų.

— Atnešei knygą? — su įkarščiu balse paklausė ji, tačiau jo veido išraiška ją sustabdė. — Kas yra? Ar kas nors atsitiko?

— Aš nebuvau Šv. Nazarijaus katedroje, filha. Atėjo bloga žinia.

Peletjė sunkiai atsisėdo ant kėdės.

— Kokia žinia? — Jos balse jis išgirdo išgąstį.

— Bezjė krito, — tarė jis. — Prieš tris ar keturias dienas. Visi žuvo.

Alaisa susmuko ant suolo.

— Visi? — tarė ji, kaustoma siaubo. — Ir moterys, ir vaikai?

— Stovime ties pražūties slenksčiu, — tarė Peletjė. — Jeigu jie gali daryti tokias žiaurybes nekaltiems...

Alaisa atsisėdo greta jo.

— Kas dabar bus? — paklausė ji.

Pirmą kartą, kiek tik galėjo prisiminti, Peletjė dukros balse pajųto baimę.

— Mes tegalime laukti, kol pamatysime, — tarė jis.

Jis veikiau pajuto negu pamatė, kaip jai užėmė amą.

— Tačiau tai, dėl ko mes susitarėme, visiškai nesikeičia, — tarė ji atsargiai. — Juk tu leisi man nugabenti Trilogiją į saugią vietą?

— Padėtis pasikeitė.

Jos veide atsirado beatodairiškas ryžtas.

— Su visa pagarba, pairę, tai tik dar viena priežastis mums vykti. Jeigu mes neišvyksime, knygos liks mieste tarsi spąstuose. Negali būti, kad tu to norėtum.

Ji patylėjo, tačiau tėvas nieko neatsakė.

— Jums su Simeonu ir Esklarmonde tiek paaukojus, per visus slapstymosi metus saugiai išlaikius knygas — dabar leisite joms pražūti?

— Tai, kas nutiko Bezjė, čia neįvyks, — tarė jis tvirtai. — Karkasona gali atlaikyti apgultį. Ji atlaikys. Knygoms čia bus saugiau.

Alaisa ištiesė ranką per stalą ir paėmė už rankos Peletjė.

— Meldžiu tavęs, neišsižadėk savo žodžių.

— Liaukis, Alaisa, — tarė jis šiurkščiai. — Mes nežinome, kur yra kariuomenė. Bezjė ištikusi nelaimė — jau vakarykštė naujiena. Nuo šių įvykių praėjo kelios dienos, nors mes apie tai sužinojome tik dabar. Avangardas jau gali būti per šūvio nuotolį nuo Žemutinio miesto. Jeigu leisčiau tau vykti, būtų tas pats, kas patvirtinti mirties nuosprendį.

— Tačiau...

— Draudžiu. Tai pernelyg pavojinga.

— Aš esu pasirengusi rizikuoti.

— Ne, Alaisa, — suriko jis, baimei stingdant jo kraują. — Neaukosiu tavęs. Pareiga mano, ne tavo.

— Tada vyk su manimi, — šaukė ji. — Šįvakar. Paimkime knygas ir vykime. Dabar, kol dar galime.

— Pernelyg pavojinga, — užsispyręs kartojo Peletjė.

— Ar manai, kad nesuprantu to? Taip, gali būti, kad mūsų kelionę užbaigs prancūzų kardo ašmenys. Tačiau žūti mėginant, be jokios abejonės, yra geriau negu leisti ateities baimei išsunkti iš mūsų visą drąsą.

Jos nuostabai — ir nusivylimui — Peletjė nusišypsojo.

— Tavo dvasia tavęs neišduoda, filha, — tarė jis. Jo balsas buvo sugniužęs. — Tačiau knygos liks mieste.

Alaisa metė į jį patrakusį žvilgsnį, apsisuko ir išbėgo iš kambario. 47 SKYRIUS

Bezjė

Po savo netikėtos pergalės Bezjė kryžiuočiai dar dvi dienas praleido miesto apylinkėse, kurias supo derlingi laukai. Toks laimėjimas ir tiek mažai aukų — tai tikras stebuklas. Ar Dievas galėtų duoti dar aiškesnį jų misijos teisingumo ženklą?

Ant aukštumos rūko kadaise didingo miesto griuvėsiai. Vasaros dangaus žydrynės fone vėjo šuorais blaškomi pilki pelenai nuklojo nuniokotą žemę. Kartkarčiais pasigirsdavo griūvančio mūro ir spragsinčios medienos garsas.

Kitą rytą Sostas išardė palapines ir laukais patraukė į pietus, link romėnų miesto Narbono. Žygeivių virtinės priekyje keliavo Šito abatas, iš šonų apsuptas popiežiaus legatų. Laikiną abato autoritetą gerokai sustiprino triuškinantis eretikus priglaudusio miesto sunaikinimas. Balti ir auksiniai kryžiai ant Dievo karių pečių žvilgėjo tarsi prabangiausiai rūbas, jie atrodė spindį ne prasčiau už saulę.

Nugalėtojų armija, tarsi milžiniška gyvatė, vinguriavo kraštu, kuriame buvo apstu druskožemių, stovinčio vandens telkinių ir plačiai nusidriekusių pageltusių krūmynų, čaižomų nuo Liono įlankos pučiančio smarkaus vėjo. Pakelėse augo laukiniai vynuogynai, alyvmedžiai ir migdolai.

Prancūzų kareiviai, nieko neišmanantys apie Pietų klimatą ir prie jo nepratę, dar nebuvo matę tokio kraštovaizdžio. Jie vis žegnojosi, tikėdami, kad tai esąs aiškus ženklas, jog jie įžengė į Dievo apleistą žemę.

Narbono vyskupo ir miesto vikonto pasiųsta delegacija pasitiko kryžiuočius Kapestane liepos 25-ąją.

Narbonas garsėjo kaip turtingas prekybinis Viduržemio jūros uostas, nors miesto branduolys buvo šiek tiek atokiau nuo kranto.

Bažnyčia ir miesto valdžia buvo pasirengusios paaukoti savo nepriklausomybę ir garbę — taip jos tikėjosi išgelbėsiančios Narboną nuo Bezjė ištikusio siaubo, apie kurį jau sklido kalbos. Liudytojų akivaizdoje Narbono vyskupas ir Narbono vikontas klaupėsi prieš abatą ir besąlygiškai pakluso Bažnyčiai. Jie sutiko atiduoti legatams visus žinomus eretikus, konfiskuoti visą katarų ir žydų turtą ir netgi sumokėti mokestį kryžiaus žygiui paremti.

Sąlygos buvo patvirtintos vos per kelias valandas. Narbonas būsiąs išgelbėtas. Dar niekada karo grobis nebuvo laimėtas taip lengvai.

Jeigu abatas su legatais ir nustebo, kad narboniečiai taip lengvai išsižadėjo savo prigimtinės teisės, jie to neparodė. Jeigu po purpurinėmis Tulūzos grafo vėliavomis žygiavusius vyrus ir suglumino jų kraštiečių bailumas, jie nutylėjo.

Buvo duotas įsakymas pakeisti kelionės kryptį. Nakčiai jie apsistos prie Narbono, o rytą trauks link Olonzako. Paskui liks tik kelios dienos žygio iki pačios Karkasonės.

*

Kitą dieną pasidavė viršukalnėje įtvirtintas Azijaus miestas, plačiai atvėręs savo vartus įsibrovėliams. Kelios eretikais paskelbtos šeimos buvo sudegintos ant laužo, paskubomis sukrauto miesto turgaus aikštėje. Juodi dūmai šliaužė siauromis stačiomis gatvėmis ir per storas miesto sienas virto į apačioje plytinčius klonius.

Nė nepakeldami kardo, vienas po kito pasidavė maži kaimai ir tvirtovės. Azijaus pavyzdžiu sekė kaimyninis Redortos miestas, taip pat daugelis kaimelių ir gyvenviečių pakeliui. Kai kurias tvirtoves kryžiuočiai rado ištuštėjusias.

Sostas, gausiai papildęs savo atsargas iš gėrybėmis lūžtančių svirnų ir vaisių sandėlių, traukė toliau. Kai kariuomenė sutikdavo nedidelį pasipriešinimą, jis būdavo tučtuojau žiauriai nuslopinamas. Gandas apie kariaunos smurtavimą netruko pasklisti ir lydėjo ją tarsi ištįsęs juodas šešėlis. Pamažu silpo nuo seno susiklostęs rytinio Langedoko gyventojų ir Trenkavelių dinastijos ryšys.

Šv. Nazarijaus iškilmių išvakarėse, savaitę po pergalės Bezjė, avangardas, pralenkęs visą kariuomenę dviem dienomis, atvyko prie Trebo.

Įdienojus oras darėsi vis drėgnesnis. Popietė niūriai apniuko. Danguje kelis sykius suriaumojo griaustinis ir plieskė žaibas. Kryžiuočiams jojant pro atvirus nesaugomus vartus, pradėjo kristi pirmieji lietaus lašai.

Gatvės buvo baugiai tuščios. Visi išsislapstė ir pranyko, tarsi vaiduokliai ar šmėklos. Visur dangumi be krašto driekėsi juodi debesys paraudusiais kraštais, ropojantys ties horizontu tarsi sužeistas žvėris. Pratrūkusi audra apėmė aplink miestą plytinčius klonius, aukštai dundėjo ir trankėsi, atrodė, lyg dangus skilinėtų į gabalus.

Arkliai slysčiojo ir klupinėjo ant gatvių grindinio. Visi takeliai ir skersgatviai virto upeliais. Sunkūs lietaus lašai tiško į skydus ir šalmus. Prie bažnyčios laiptų susibūrė žiurkės, ieškančios prieglobsčio nuo srovių ir sūkurių. Į bokštą trenkė žaibas, tačiau gaisras nekilo.

Šiauriečiai kareiviai klaupėsi ant kelių, žegnojosi ir meldė Dievą išsigelbėjimo. Šartro apylinkių lygumose, Burgundijos pievose ir Šampanės miškuose jie niekada nematė nieko panašaus.

Audra liovėsi taip pat greitai, kaip ir buvo prasidėjusi — dingo tarsi pabaidytas laukinis žvėris. Oras tapo lengvas ir gaivus. Kryžiuočiai išgirdo netoliese vienuolyne skambant varpus, kuriais buvo dėkojama už išlikimą. Priėmę tai kaip ženklą, kad blogiausia jau praeityje, visi išėjo iš po medžių ir pradėjo darbus. Ginklanešiai ieškojo saugios ganiavos arkliams. Tarnai ėmėsi išpakuoti savo šeimininkų daiktus ir leidosi rinkti sausų prakurų laužams.

Pamažu stovykla įsikūrė.

Atėjo sutemos. Dangumi nusidriekė rausvai purpurinis lopinys. Išnykus paskutinėms baltų debesų uodegoms, šiauriečiai pirmąkart išvydo ties horizontu pasirodžiusius Karkasonės bokštus ir kuorus.

Aukštutinis miestas atrodė, lyg būtų tiesiai išdygęs iš žemės — akmens tvirtovė dausose, išdidžiai žvelgianti į žmonių pasaulį apačioje. Viskas, ką kryžiuočiai buvo girdėję, nublanko prieš pirmąjį vietos, kurios jie atvyko užkariauti, įspūdį. Jie buvo nepasiruošę. Žodžiai negalėjo išreikšti tos didybės, kurią jie išvydo.

Tvirtovė buvo didinga. Stipri. Neįveikiama. 48 SKYRIUS

Kai Simeonas atgavo sąmonę, pamatė, kad jis yra jau ne miške, o kažkokiame tvarte. Jis prisiminė, kad buvo ganėtinai toli keliaujama. Nuo gulėjimo ant arklio jam skaudėjo šonus.

Kvapas buvo siaubingas: prakaito, ožkų, drėgnų šiaudų ir dar kažko, ko jis negalėjo atpažinti — šleikštus, tarsi pūvančių gėlių. Ant sienos kabėjo keletas pakinktų, artimiausiame kampe prie durų styrojo įsmeigtos šakės. Sienoje priešais duris buvo įtvirtinti penki ar šeši žiedai gyvuliams rišti.

Simeonas pažvelgė žemyn. Gobtuvas, kurį jie buvo užmovę jam ant galvos, gulėjo šalia ant žemės. Rankos, kaip ir kojos, vis dar buvo surištos.

Kosėdamas ir bandydamas išspjauti šiurkščios medžiagos siūlus, jis palengva atsisėdo, stengdamasis išlaikyti pusiausvyrą. Simeono kūnas buvo sužalotas ir sustingęs. Jis pamažu slinkosi žeme, kol atsidūrė prie durų. Prireikė šiek tiek laiko, tačiau pečiais ir nugara atsirėmus į kažką tvirto, jam be galo palengvėjo. Jis kantriai prisivertė atsistoti, galva kone atsitrenkdamas į lubas, ir ėmė belsti į duris. Medis gaudė ir aimanavo, tačiau durys buvo užremtos iš išorės ir nė nepajudėjo.

Simeonas neįsivaizdavo, kur esąs: ar vis dar prie Karkasonės, ar toliau. Jis miglotai prisiminė buvęs gabenamas ant arklio per mišką, vėliau lyguma. Remdamasis savo negausiomis žiniomis apie vietovę, jis spėjo esąs Trebo apylinkėse.

Pro mažą plyšį po durimis į vidų sklido tamsiai mėlyna šviesa — juoda naktis dar nebuvo atėjusi. Prispaudęs prie žemės ausį, jis girdėjo netoliese lauke šnekučiuojantis savo pagrobėjus.

Jie laukė kažko atvykstant. Ši mintis jam sukėlė šiurpą: štai įrodymas, nors ir menkai reikalingas, kad pasala nebuvo atsitiktinė.

Simeonas nuslinko atgal į tolimąjį tvarto kampą. Ten kurį laiką jis snūduriavo svyrinėdamas į šonus, krūptelėjęs pabusdavo ir vėl nugrimzdavo į miegą.

Pasigirdę kažkieno šūksniai grąžino budrumą. Visas jo kūnas tučtuojau pasiruošė netikėtumams. Jis girdėjo nuo arklių nušokant vyrus ir bildant traukiamą sunkią medinę siją, kuria buvo užremtos durys.

Tarpduryje pasirodė trys siluetai, kuriuos temdė už jų tvieskianti ryški saulės šviesa. Simeonas mirksėjo, tačiau nieko negalėjo įžiūrėti.

— Kur jis?

Tai buvo kilmingo šiauriečio balsas — šaltas ir griežtas. Akimirką truko tyla. Tada deglą pakėlė aukščiau ir jis probėgšmais apšvietė šešėlyje stovintį Simeoną.

— Atveskite jį man.

Simeonas vos spėjo atpažinti pasalos vadeivą — jį sugriebė už rankų ir metė ant kelių priešais prancūzą.

Simeonas pamažu pakėlė akis. Vyras buvo žiauriu, prakauliu veidu ir nebyliomis titnago spalvos akimis. Jo tunika ir kelnės buvo geros kokybės, sukirpta šiaurietišku stiliumi, tačiau jokių jo visuomeninės padėties ar statuso ženklų nebuvo matyti.

— Kur ji? — reikliai paklausė jis.

Simeonas pakėlė galvą.

— Nesuprantu, — atsakė jis jidiš kalba.

Spyris buvo netikėtas. Simeonas pajuto lūžtant šonkaulį ir krito atgal, jo kojos bejėgiškai sulinko. Per pažastis jį sugriebė šiurkščios rankos ir privertė vėl atsikelti.

— Žinau, kas tu esi, žyde, — tarė jis. — Nėra prasmės žaisti su manimi šį žaidimą. Klausiu tavęs dar kartą: kur knyga?

Simeonas vėl pakėlė galvą, tačiau nieko nesakė.

Šį kartą vyras smogė į veidą. Simeonas pajuto burnoje lūžtant dantis, skausmas aptemdė sąmonę. Jis jautė plūstant kraują ir seiles, jam gėlė liežuvį ir kaklą.

— Medžiojau tave lyg žvėrį, — tarė jis. — Visą kelią iš Šartro į Bezjė ir čia. Sekiau tavo pėdomis kaip gyvulio. Tu eikvoji mano laiką. Mano kantrybė senka.

Jis žengė arčiau, kad Simeonas galėtų išvysti neapykantą jo pilkose sustingusiose akyse.

— Dar kartą: kur knyga? Ar perdavei ją Peletjė? Ar taip?

Simeonui vienu metu kilo dvi mintys: pirma, jis negalės išsigelbėti, antra, jis privalo apsaugoti savo draugus. Jis vis dar turėjo tokią galią. Jo sutinusios akys buvo užmerktos, sužaloti akių vokai kraujavo.

— Turiu teisę žinoti savo kaltintojo vardą, — tarė jis, vos begalėdamas prakalbėti sužalota burna, — kad galėčiau už jus pasimelsti.

Vyro akys susiaurėjo.

— Nė nemanyk išsisukti. Tu pasakysi man, kur paslėpei knygą.

Jis mostelėjo galva.

Simeoną pastatė ant kojų. Nuo jo nuplėšė drabužius ir ištiesę nuoga nugara paguldė ant vežimo. Vienas vyras laikė jo rankas, kitas kojas. Simeonas išgirdo ore švilpiant odinį rimbą ir sagtis kirto per pliką odą. Jo kūnas mėšlungiškai krūptelėjo.

— Kur ji?

Simeonas užmerkė akis — diržas vėl skriejo ore.

— Ar ji jau Karkasonėje? O gal tu ją vis dar turi, žyde?

Kaskart kirsdamas jis surikdavo.

— Tu pasakysi man. Tu arba jie.

Iš žaizdų nugaroje liejosi kraujas. Simeonas pradėjo melstis savo protėvių papročiu. Jis tarė senovinius šventus žodžius, skriejančius į tamsą ir atitraukiančius mintis nuo skausmo.

— Kur-yra-kny-ga, — reikalavo atsakymo vyras, su kiekvienu žodžiu kirsdamas iš naujo.

Tai buvo paskutiniai Simeono išgirsti žodžiai, tada jį pasiglemžė tamsa. 49 SKYRIUS

Kryžiuočių kariuomenės avangardas prie Karkasonės priartėjo Šv. Nazarijaus iškilmių išvakarėse, atvykęs keliu iš Trebo pusės. Sargybiniai Pintos bokšte uždegė deglus. Varpai pradėjo skelbti karo pavojų.

Atėjus rugpjūčio pirmosios vakarui, anapus upės išdygo prancūzų stovykla — palapinių ir pastogių miestas varžovas saulėje spindinčiomis vėliavomis ir auksiniais kryžiais. Šiaurės didikai, samdiniai gaskonai, kareiviai iš Šartro, Burgundijos ir Paryžiaus, karo įrangos meistrai, lankininkai, kunigai ir dar minia palydovų.

Atėjus vakarinių pamaldų metui, vikontas Trenkavelis pakilo ant pilies kuorų su Pjeru Rožė de Kabarė, Bertranu Peletjė ir dar keliais bendražygiais. Tolumoje vijosi dūmų spiralės, tarsi sidabro kaspinas driekėsi upė.

— Jų tiek daug.

— Ne daugiau, negu laukėme, — atsiliepė Peletjė.

— Kaip manai, kiek užtruks, kol atvyks pagrindinė kariuomenė?

— Sunku tiksliai pasakyti, — atsakė jis. — Tokia didelė kariauna keliauja lėtai. Juos gaišina karštis.

— Taip, gaišina, tačiau nesulaiko, — atsakė Trenkavelis.

— Mesire, esame pasirengę. Miestas gerai aprūpintas. Galerijos parengtos sienų gynybai nuo priešų. Visi įtrūkimai ir silpnosios vietos sutaisytos ir sustiprintos. Visuose bokštuose budi kariai.

Peletjė mostelėjo ranka.

— Malūnus upėje laikę lynai nupjauti, pasėliai sudeginti. Prancūzai vargu ar ras čia sau kokių nors išteklių.

Staiga Trenkavelio akys sužibo, jis atsigręžė į de Kabarė.

— Balnokime žirgus ir surenkime išpuolį. Pasiimkime keturis šimtus geriausių vyrų, labiausiai įgudusių valdyti ietį ir kardą. Kol nusileis saulė ir ateis naktis, nuvysime prancūzus nuo savo klonių. Jie nesitikės mūsų puolimo. Ką pasakysite?

Peletjė patiko šis noras smogti pirmiems. Tačiau jis taip pat žinojo, kad tai būtų visiška kvailystė.

— Lygumose yra būriai, mesire, — samdiniai, armijos avangardo daliniai.

Pjeras Rožė de Kabarė pritarė:

— Reimonai, neaukokime savo vyrų.

— Tačiau jeigu mes kirstume pirmi...

— Mes pasirengę apgulčiai, mesire, tačiau ne atviram mūšiui. Įgula stipri. Turime narsiausius, labiausiai patyrusius riterius, telaukiančius galimybės parodyti, ką gali.

— Ir ką? — atsiduso Trenkavelis.

— Paaukotume juos be jokio tikslo, — tarė jis tvirtai.

— Jūsų žmonės pasitiki jumis, jie myli jus, — tarė Peletjė. — Jie padės dėl jūsų galvas, jeigu tik reikės. Tačiau mes turime laukti. Tegul jie ateina pas mus.

— Į šią padėtį mus įstūmė mano išdidumas, — tarė Trenkavelis liūdnai. — Nesitikėjau, kad viskas baigsis taip, ir dar taip greitai.

Jis šyptelėjo.

— Bertranai, ar pamenate, kaip mano motinos dėka pilis aidėjo nuo šokių ir dainų? Visi geriausi trubadūrai ir žonglieriai atvyko jai pasirodyti. Emerikas de Pegulhamas, Arno de Karkase, netgi Gijemas Fabras ir Berną Alanhamas iš Narbono. Mes visą laiką šventėme ir puotavome.

— Girdėjau kalbant, kad tai esąs pats šauniausias dvaras visoje Oksitanijoje.

Jis padėjo ranką savo valdovui ant peties.

— Ir vėl bus.

Varpai nutilo. Visi žiūrėjo į vikontą Trenkavelį.

Jam prabilus, Peletjė klausėsi didžiuodamasis — valdovo balse negirdėti dvejonių. Jis jau nebebuvo berniukas, gyvenantis vaikystės prisiminimais, jis — karo vadas mūšio išvakarėse.

— Bertranai, įsakykite uždaryti duris ir užremti vartus. Pakvieskite įgulos vadą į donžoną. Būsime pasirengę pasitikti prancūzus.

— Gal derėtų nusiųsti pastiprinimą į San Viseną? — pasiūlė de Kabarė. — Sostas pradės savo puolimą ten. Mes negalime prarasti priėjimo prie upės.

Trenkavelis linktelėjo.

*

Visiems nuėjus, Peletjė dar šiek tiek palūkuriavo, apžvelgdamas kraštą, tarsi norėtų atmintyje išlaikyti jo vaizdą.

Šiaurinėje San Viseno pusėje sienos buvo žemos ir menkai ginamos iš bokštų. Jeigu įsibrovėliai prasiskverbs į priemiesčius, jie galės namų priedangoje priartėti per lanko šūvio atstumą iki Aukštutinio miesto sienų. Pietinis priemiestis, San Migelis, išsilaikysiąs ilgiau.

Karkasonė iš tiesų buvo pasirengusi apgulčiai. Maisto atsargos buvo didžiulės: duona, sūriai, pupos, melžiamos ožkos. Tačiau už miesto sienų buvo pernelyg daug žmonių. Peletjė kėlė nerimą aprūpinimas vandeniu. Jo nurodymu prie visų šulinių buvo pastatyta sargyba ir pradėtas normavimas.

Eidamas iš Pintos bokšto į pilies kiemą, Peletjė mintyse vėl nuklydo prie Simeono. Jau du kartus jis siuntė Fransua į žydų kvartalą parnešti naujienų, tačiau abu kartus jis grįžo tuščiomis. Peletjė nerimas kasdien augo.

Jis permetė akimis pilies kiemą ir nusprendė galįs kelioms valandoms pasišalinti.

Jis patraukė į arklides.

*

Peletjė jojo tiesiausiu keliu per lygumas ir mišką, nepamiršdamas netoliese apsistojusios Sosto kariaunos.

Nors žydų kvartalo gatvės knibždėjo žmonių, buvo neįprastai ramu ir tylu. Visų veiduose — senų ir jaunų — atsispindėjo baimė ir nerimas. Peletjė jojant siaurais skersgatviais, moterys ir vaikai nerimastingai žvilgčiojo į jį, tikėdamiesi jo veide pamatyti vilties ženklų. Tačiau jis neturėjo jiems gerų žinių.

Niekas nieko nežinojo apie Simeoną. Jis lengvai rado jo būstą, tačiau durys buvo užsklęstos. Jis nulipo nuo arklio ir pasibeldė į priešais stovinčio namo duris.

— Ieškau žmogaus, vardu Simeonas, — tarė jis prie durų baugščiai priėjusiai moteriai. — Ar žinai, apie ką kalbu?

Ji linktelėjo.

— Jis atvyko su kitais iš Bezjė.

— Ar pameni, kada paskutinį sykį jį matei?

— Prieš kelias dienas, prieš pasklindant žiniai apie Bezjė. Jis išėjo į Karkasoną. Jo buvo atėjęs vyras.

Peletjė paniuro.

— Koks vyras?

— Kilmingojo tarnas, rusvais plaukais, — atsakė ji raukydama nosį. — Simeonas, regis, jį pažinojo.

Peletjė nustebo. Apibūdinimas priminė Fransua, tačiau ar galėtų taip būti? Jis sakėsi neradęs Simeono.

— Tai buvo paskutinis kartas, kai jį mačiau.

— Ar nori pasakyti, kad Simeonas iš Karkasonos negrįžo?

— Jeigu jis turi bent kiek proto, tai liko ten. Ten juk saugiau negu čia.

— O gal Simeonas grįžo tau nematant? — paklausė jis, apimtas nevilties. — Galbūt tu miegojai, gal nepastebėjai jo grįžtant?

— Pone, pažvelkite, — atsakė ji, rodydama į namą kitoje gatvės pusėje. — Galite pats pažiūrėti. Vuėg. Tuščia. 50 SKYRIUS

Oriana ant pirštų galų koridoriumi prisėlino prie sesers menės.

— Alaisa? — Oriana buvo įsitikinusi, kad sesuo vėl su tėvu, tačiau ji vis tiek buvo atsargi. — Sorre?47

Niekam neatsakius, Oriana atidarė duris ir žengė į vidų. Ji įgudusiai, kaip patyręs vagis, ėmė krėsti Alaisos daiktus. Buteliai, ąsočiai, dubenys, rūbų spinta, drabužių, kvepalų ir kvapiųjų augalų pilni stalčiai. Oriana pakėlė pagalves ir aptiko levandų maišelį, tačiau jis jos nedomino. Ji patikrino ant lovos ir po ja, tačiau čia taip pat nieko nerado — tik negyvus vabzdžius ir voratinklius.

Atsigręžusi atgal ir apžvelgusi kambarį, ji pastebėjo ant Alaisos siuvimo kėdės atkaltės kabantį sunkų rudą medžioklinį apsiaustą. Šalia mėtėsi siūlai ir adatos. Orianai kilo įtarimas. Žieminis apsiaustas šiuo metų laiku? Kodėl Alaisa pati taiso savo rūbus?

Ji pakėlė apsiaustą ir tučtuojau pajuto kažką keisto. Apsiaustas sviro į vieną pusę. Oriana kilstelėjo skverną ir pamatė, kad jame kažkas užsiūta. Ji greitai išardė siūlę ir įkišusi vidun ranką ištraukė į drobinę skepetą suvyniotą mažą keturkampį daiktą. Ji jau norėjo ištirti, kas tai, tačiau už durų, koridoriuje, pasigirdo triukšmas. Oriana žaibiškai paslėpė daiktą po suknele ir numetė apsiaustą atgal ant kėdės.

Ant peties sunkiai nusileido ranka. Oriana krūptelėjo.

— Ką tu čia darai?

— Gijomai? — aiktelėjo ji, spausdama ranką prie krūtinės. — Tu mane išgąsdinai.

— Ką veiki mano žmonos menėje, Oriana?

Oriana pakėlė smakrą.

— Galėčiau tau užduoti šį klausimą.

Kambario sutemose ji pamatė sustingstant jo veido išraišką. Ji suprato, kad strėlė pataikė į taikinį.

— Turiu teisę čia būti, o tu — ne...

Jis žvilgtelėjo į apsiaustą ir vėl jai į veidą.

— Ką čia veiki?

Ji atrėmė jo žvilgsnį.

— Ne tavo reikalas.

Gijomas, spyręs kulnu, užtrenkė duris.

— Ponia, užsimiršti, — tarė jis, sugriebdamas ją už riešo.

— Gijomai, nekvailiok, — tarė ji dusliu balsu. — Atidaryk duris. Jeigu mus čia kas nors ras, abiem bus blogai.

— Nežaisk su manimi. Aš nenusiteikęs žaidimams. Neišleisiu tavęs tol, kol nepasakysi man, ką čia veikei. Ar jis tave čia atsiuntė?

Oriana pažvelgė į jį nuoširdžiai nustebusi.

— Nežinau, apie ką tu kalbi. Duodu žodį.

Jo pirštai smigo jai į odą.

— Gal manai, kad nepastebėjau? Aš mačiau jus kartu.

Jos kūnu nuvilnijo palengvėjimo banga. Dabar ji suprato jo įniršio priežastį. Jeigu Gijomas neatpažino jos palydovo, ji iš šio nesusipratimo galėtų išpešti naudos.

— Paleisk mane, — tarė ji, bandydama ištrūkti iš jo gniaužtų. — Jeigu prisimeni, sakei, kad mums nedera daugiau susitikinėti.

Ji atmetė atgal savo juodus plaukus ir įsistebeilijo į jį žvilgančiomis akimis.

— Taigi jeigu aš ieškau paguodos kitur, kodėl tau tai rūpi? Neturi jokių teisių į mane.

— Kas jis?

Oriana įtemptai galvojo. Reikėjo surasti vardą, kuris jį tenkintų.

— Prieš pasakydama, turiu įsitikinti, kad nedarysi nieko neapgalvoto, — meilinosi ji, norėdama laimėti laiko.

— Tavo padėtis nesuteikia tau galimybės nustatinėti sąlygas.

— Tada bent jau eikime kitur, į mano menę, kiemą, kur nors, tik ne čia. Jeigu ateis Alaisa...

Iš jo veido išraiškos Oriana suprato jį pričiupusi. Dabar jis labiausiai bijojo, kad Alaisa nesužinotų apie jo neištikimybę.

— Labai gerai, — nukirto jis. Laisvąja ranka atlapojo duris ir pusiau stumdamas, pusiau tempdamas nusivedė ją koridoriumi. Kol jie atėjo iki jos menės, Oriana jau buvo sudėliojusi savo mintis.

— Kalbėk, — liepė jis.

Nudelbusi akis į žemę, Oriana prisipažino atsakiusi palankumu į naujo gerbėjo, vieno iš vikonto sąjungininkų sūnaus, dėmesį. Jis jau ilgai ja žavėjęsis.

— Ar tai tiesa? — tardė jis.

— Prisiekiu gyvybe, taip, — šnabždėjo ji, varstydama jį žvilgsniu iš po ašarotų blakstienų.

Jis vis dar įtarė ją, tačiau jo žvilgsnyje jau pasirodė dvejonė.

— Tačiau tai ne atsakymas į klausimą, ką veikei mano žmonos menėje.

— Tik rūpinausi tavo reputacija, — tarė ji. — Grąžinau teisėton vieton kai ką, kas priklauso tau.

— Kas tas kai kas?

— Mano vyras rado sagtį mūsų menėje, — ji rankomis pavaizdavo formą. — Maždaug tokio dydžio, pagamintą iš vario ir sidabro.

— Taip, pamečiau tokią sagtį, — pripažino jis.

— Žeanas buvo pasiryžęs nustatyti savininką ir paskelbti jo vardą. Žinodama, kad ji tavo, nusprendžiau būsiant saugiausia grąžinti ją tavo menėn.

Gijomas susiraukė.

— Tačiau kodėl neatidavei sagties man?

— Mesire, tu juk vengi manęs, — tarė ji švelniai. — Nė nenumaniau, kada galėsiu — ir ar apskritai galėsiu — tave pamatyti. Be to, jeigu mus pastebėtų drauge, tai galėtų būti įrodymas, kad tarp mūsų kadaise kai kas buvo. Gali manyti, kad elgiausi kvailai, tačiau nėra jokio pagrindo abejoti mano ketinimais.

Oriana matė, kad jo neįtikino, tačiau dar ką nors pridurti dėl šio reikalo nedrįso. Jis ranka apčiuopė ginklą prie juosmens.

— Jeigu bent žodžiu išsitarsi Alaisai apie tai, — tarė jis, — užmušiu tave. Tegu Dievas nutrenkia mane, jeigu to nepadarysiu.

— Iš manęs ji apie tai nesužinos, — tarė ji ir šyptelėjo, — išskyrus, žinoma, jeigu neturėsiu kitos išeities. Privalau apsiginti ir... — Ji patylėjo. Gijomas giliau įkvėpė. — Atsižvelgiant į tai, ketinu paprašyti tavęs paslaugos.

Jo akys susiaurėjo.

— O ką, jeigu aš tam nenusiteikęs?

— Aš tik noriu sužinoti, ar mūsų tėvas perdavė Alaisai pasaugoti ką nors vertinga. Nieko daugiau.

— Tu prašai manęs šnipinėti žmoną, — tarė jis, keldamas balsą. — Aš nesiruošiu to daryti. Ir tu nedarysi nieko, kas galėtų ją užgauti. Ar tau aišku?

— Ją užgaunu aš. Visas tavo riteriškumas — tai baimė būti pagautam. Tu pats ją išdavei kiekvieną naktį gulėdamas su manimi. Man reikia tik sužinoti. Tačiau jeigu tu apsunkinsi reikalą...

Ji paliko grasinimą kyboti ore.

— Tu neišdrįsi.

— Man nesunku papasakoti Alaisai apie viską, ką mes darėme, papasakoti, ką man šnabždėjai į ausį, parodyti, ko man pridovanojai. Ji patikės manimi. Tavo veide pernelyg atsispindi tavo siela.

Bjaurėdamasis ja ir savimi, Gijomas atlapojo duris.

— Prakeikta Oriana, eik po velnių, — tarė jis ir išbildėjo koridoriumi.

Oriana nusišypsojo. Jis spąstuose.

*

Alaisa visą popietę praleido ieškodama tėvo. Niekas jo nematė. Ji išėjo į miestą, tikėdamasi galėsianti pasikalbėti bent su Esklarmonde, tačiau jos ir Sajhė San Migelyje jau nebebuvo — veikiausiai išvykę ir dar negrįžę namo.

Galiausiai Alaisa, išvargusi ir sunerimusi, viena grįžo į savo menę. Ji negalėjo eiti miegoti: buvo pernelyg suirzusi ir susirūpinusi, tad užsidegė lempą ir atsisėdo prie stalo.

Varpai jau mušė pirmą valandą nakties, kai ją pažadino žingsnių koridoriuje garsas. Ji pakėlė galvą nuo rankų ir apsiblaususi pažvelgė triukšmo pusėn.

— Riksende? — sušnabždėjo ji į tamsą. — Ar čia tu? Gijomai?

Jis įžengė į šviesą nedrąsiai šypsodamasis, nežinodamas, kaip bus sutiktas.

— Atleisk. Žinau, pažadėjau, kad paliksiu tave, tačiau... ar galima?

Alaisa atsisėdo.

— Buvau koplyčioje, — tarė jis, — meldžiausi, tačiau manau, kad mano žodžiai nepakilo aukštai.

Gijomas atsisėdo ant lovos krašto. Akimirką padvejojusi, ji nuėjo prie jo. Atrodė, kažkas slypi jo mintyse.

— Štai, — sušnabždėjo ji, — leisk man tau padėti.

Ji atrišo jo batus ir padėjo nusiimti šarvus bei diržą. Diržas ir sagtis su trenksmu nukrito ant grindų.

— Ką mano vikontas Trenkavelis, kas bus? — paklausė ji.

Gijomas atsigulė ant nugaros ir užmerkė akis.

— Kad Sostas pirmiausia puls San Viseną, vėliau San Migelį, kad galėtų priartėti prie Ciutat sienų.

Alaisa sėdėdama prie jo nubraukė jam nuo veido plaukus. Pirštais jaučiant jo odą, jos kūnu vilnijo virpulys.

— Tau derėtų pamiegoti. Artėjančiam mūšiui reikės visų jėgų.

Jis tingiai atmerkė akis ir nusišypsojo.

— Galėtum padėti man pailsėti.

Alaisa šyptelėjo ir pasilenkusi paėmė nuo savo naktinio stalelio rozmarino pavilgus. Ji atsiklaupė prie jo ir vėsų skystį įtrynė į smilkinius.

— Kiek anksčiau, ieškodama tėvo, aš nuėjau prie sesers menės. Man atrodo, ten kažkas buvo su ja.

— Gal Kongo? — tarė jis staigiai.

— Nemanau. Šiuo metu jis su kitais raštininkais nakvoja Pintos bokšte, kad būtų arčiau, jeigu vikontui jų prireiktų.

Ji patylėjo.

— Jie juokėsi.

Gijomas pridėjęs pirštą prie jos lūpų sustabdė ją.

— Pakaks apie Orianą, — sušnabždėjo jis, apkabindamas rankomis jos juosmenį ir prisitraukdamas ją arčiau.

Ji jautė vyno skonį ant jo lūpų.

— Tu kvepi ramunėlėmis ir medumi, — tarė jis.

Gijomas kilstelėjo ranką ir paleido jos plaukus. Tarsi krioklys ant jos veido nuvilnijo sruogos.

— Mon cdr.

Intymus ir jaudinantis jo odos prisilietimas kėlė virpulį. Atsargiai, pamažu, nepaleisdamas iš savo rudų akių jos veido, Gijomas nubraukė jai nuo pečių suknelės petnešas ir atsegė ją iki juosmens. Alaisa pajudėjo ir laisvas rūbas, tarsi nebereikalinga žiemos oda, nuslydo ant grindų.

Gijomas kilstelėjo antklodę, kviesdamas ją į lovą. Ji atsigulė šalia, padėjusi galvą ant pagalvės, tebesaugančios jo prisiminimą. Jie gulėjo vienas šalia kito, jausdami vienas kito rankąs. Savo šalta pėda ji jautė nuo jo odos sklindantį karštį. Jis palinko virš jos. Alaisa juto jo kvėpavimą, glostantį jos odą tarsi vasarinis jūros vėjas. Jo lūpos šoko ant jos kūno, liežuvio galiukas braukė krūtimis. Gijomui sukandus spenelį, laižant ir erzinant jį, Alaisa sulaikė kvapą.

Gijomas pakėlė galvą ir šyptelėjo puse lūpų.

Nenugręždamas žvilgsnio nuo jos akių, jis atsigulė visu kūnu tarp jos nuogų kojų. Alaisa susikaupusi, nė nemirktelėdama žvelgė į jo rudas akis.

— Mon cdr, — tarė jis vėl.

Gijomas pamažu nėrė į ją. Jis švelniai judėjo, kol ji įsileido jį visą. Akimirką jis gulėjo apmiręs, lyg ilsėtųsi.

Alaisa jautėsi stipri, galinga, lyg tą akimirką ji būtų galėjusi padaryti bet ką, tapti bet kuo. Svaiginanti sunki šiluma kilo jos strėnomis, pripildydama ją, užvaldydama jausmus. Galvoje aidėjo pulsas, tarsi būtų tvinkčiojęs visas kūnas. Ji nebejuto nei laiko, nei erdvės. Buvo tik Gijomas ir virpantis lempos šešėlis.

Pamažu jis pradėjo judėti.

— Alaisa, — išslydo žodis jo lūpomis.

Ji apglėbė rankomis jo nugarą plačiai išskėtusi pirštus, tarsi dviem žvaigždėmis. Ji jautė jo galią, jo įdegusių rankų ir tvirtų šlaunų jėgą, švelnius jo krūtinės plaukus, kutenančius odą. Jo liežuvis nardė tarp jos lūpų — karštas, alkanas ir ištroškęs.

Jis alsavo vis greičiau ir sunkiau, varomas aistros, verčiamas reikmės. Alaisa spaudė Gijomą prie savęs, kai jis šaukė jos vardą. Jis sudrebėjo ir nurimo.

Pamažu tvinksėjimas jos galvoje silpo ir liko tik nuščiuvusio kambario tyla.

Vėliau, pasikalbėję ir ištarę tamsoje pažadus, jie užmigo. Sudegė alyva ir liepsna virptelėjusi užgeso. Jie nebematė dangumi sklendžiančio sidabrinio mėnulio ir purpurinės aušros, netrukus pasibeldusios į langą. Jie nežinojo nieko, tik vienas kitą, miegodami vienas kito glėbyje, vyras ir žmona, kaip anksčiau, mylimieji.

Susitikę. Susitaikę. 51 SKYRIUS

2005 M. LIEPOS 7 D., KETVIRTADIENIS

Alisa pabudo keliomis sekundėmis anksčiau nei pasigirdo žadintuvas. Ji tysojo per visą lovą, aplinkui gulėjo išmėtyti popieriai.

Priešais ją buvo genealoginis medis ir jos užrašai iš Tulūzos bibliotekos. Ji šyptelėjo: kaip studijų metais, kai ji nuolatos užmigdavo prie rašomojo stalo.

Ji visiškai nesijautė prislėgta. Nepaisant vakarykščio įsilaužimo, šį rytą jos nuotaika buvo pakylėta. Ji buvo patenkinta, netgi laiminga.

Alisa ištiesė rankas, pamankštino kaklą ir atsikėlusi nuėjo atidaryti langinių ir lango. Dangus buvo nuklotas plokščiais baltais debesimis su vaiskiais šviesos rėžiais. Aukštutinio miesto kalno šlaitai skendėjo šešėlyje, žolėti upės krantai miesto sienų papėdėje žibėjo ankstyvo rytmečio rasa. Virš pilies bokštų ir kuorų dangus buvo žydras tarsi šilko audinys. Virš stogų vieni kitiems čiulbėjo karetaitės ir vieversiai. Visur buvo matyti praėjusios liūties ženklai: kelkraščiuose vėjo suneštos šiukšlės, permirkusios ir išvartytos kartoninės dėžės už viešbučio pastato, gatvės žibinto stulpą automobilių stovėjimo aikštelėje apsiviję laikraščiai.

Alisai nesinorėjo išvykti iš Karkasonės, lyg išvykimas būtų buvęs bloga lemiantis ženklas. Tačiau ji turėjo kažką daryti ir šiuo metu vienintelis Šeilos paieškų kelias vedė į Šartrą.

Puiki diena kelionei.

Pakuodamasi popierius, ji pripažino sau besielgianti teisingai: nenorėjo sėdėti tarsi auka ir laukti grįžtant vakarykščio įsibrovėlio.

Viešbučio registratūroje ji pasakė išvykstanti iš miesto vienai dienai ir paprašė palaikyti jos kambarį.

— Ponia, su jumis norėtų susitikti moteris, — tarė mergina, rodydama į fojė. — Aš jau rengiausi skambinti jums į kambarį.

— Kur ji? — Alisa apsigręžė dairydamasi. — Ar ji nesakė, ko nori?

Registratorė papurtė galvą.

— Gerai, ačiū.

— Taip pat čia jums atsiuntė šį rytą, — tarė ji, duodama laišką.

Alisa žvilgtelėjo į pašto ženklą. Išsiųsta vakar Fua. Braižas jai nepažįstamas. Ji jau buvo beatplėšianti voką, tačiau priėjo jos laukusi moteris.

— Daktare Taner? — tarė ji jaudindamasi.

Alisa įsidėjo laišką į striukės kišenę, nusprendusi perskaityti vėliau.

— Taip, aš.

— Turiu jums žinią nuo Odriko Bajaro. Jis klausia, ar galėtumėte susitikti su juo kapinėse.

Moteris atrodė lyg kažkur matyta, tačiau Alisa negalėjo jos iškart atpažinti.

— Ar mes jau matėmės? — tarė ji.

Moteris padvejojo.

— Danielio Delagardo biure, — atsakė ji greitai, — pas notarus.

Alisa dar kartą įsižiūrėjo į ją. Ji neprisiminė mačiusi jos vakar, tačiau biure buvo daug žmonių.

— Ponas Bajaras laukia jūsų prie Žiro ir Bjo kapo.

— Tikrai? — tarė Alisa. — Kodėl jis pats neatėjo?

— Man metas.

Moteris apsisuko ir dingo. Alisa spoksojo į ją sutrikusi. Ji atsigręžė į viešbučio registratorę — ši gūžtelėjo pečiais.

Alisa žvilgtelėjo į savo laikrodį. Jai jau norėjosi eiti. Jos dar laukė ilgas kelias automobiliu. Kita vertus, dėl dešimties minučių niekas nepasikeis.

— Iki rytojaus... — ji buvo besakanti registratorei, tačiau ši taip pat jau buvo nuėjusi savais reikalais.

Alisa išėjo iš viešbučio ir eidama pro automobilį paliko jame savo kuprinę. Jausdamasi šiek tiek suirzusi, ji nuskubėjo per gatvę į kapines.

*

Įžengus pro aukštus geležinius vartus, aplinka iškart pasikeitė. Rytmetinį bundančio miesto šurmulį pakeitė tyla.

Dešinėje stovėjo žemas baltintas pastatas. Lauke ant kablių buvo sukabinti juodi ir žali plastikiniai laistytuvai. Alisa vogčiomis žvilgtelėjo pro langą į vidų ir išvydo ant kėdės atkaltės numestą seną striukę bei atverstą laikraštį ant stalo, lyg kažkas būtų ką tik išėjęs.

Alisa lėtai ėjo prie centrinio tako ir staiga pasijuto lyg būtų atsidūrusi ties riba. Aplinka buvo slegianti. Iš pilko akmens išskaptuoti paminklai, balti porcelianiniai bareljefai ir juodame granite gimimo bei mirties datas nurodantys užrašai, vietos šeimų a perpetuite48 įsigytos amžino atilsio vietos, žyminčios jų būties laikinumą. Jaunų mirusiųjų nuotraukos rungėsi dėl praeivių dėmesio su senių atvaizdais. Prie daugelio paminklų buvo padėta gėlių — vystančių tikrų, pagamintų iš šilko, plastiko ar porceliano.

Eidama pagal Karenos Fleri nurodymus, Alisa palyginti lengvai rado Žiro ir Bjo kapą. Tai buvo didelis plokščias antkapis centrinio tako gale. Nuo jo viršaus žvelgė akmeninis angelas išskėstomis rankomis ir pakeltais sparnais.

Ji apsidairė aplinkui. Bajaro nebuvo nė ženklo.

Alisa perbraukė pirštais paviršiumi. Čia gulėjo dauguma Žanos Žiro šeimynykščių. Apie šią moterį ji težinojo tik tiek, kad ji buvusi saitas tarp Odriko Bajaro ir Greisės. Tačiau dabar, stovėdama ir žvelgdama į iškaltus šeimos narių vardus, Alisa suvokė, kaip neįprasta yra tai, kad kažkas parūpino jos tetai šią vietą.

Jos dėmesį patraukė triukšmas viename iš šoninių takų. Ji atsigręžė tikėdamasi išvysti ateinant senyvo amžiaus vyrą, kurį matė nuotraukoje.

— Daktare Taner?

Du vyrai, dėvintys lengvus vasarinius kostiumus, tamsiaplaukiai, po saulės akiniais paslėptomis akimis.

— Taip.

Žemesnysis mostelėjo priešais ją tarnybiniu ženklu.

— Policija. Norėtume užduoti jums kelis klausimus.

Alisai sumaudė pilvą.

— Apie ką?

— Mes ilgai neužtruksime.

— Norėčiau pamatyti pažymėjimą.

Jis siektelėjo švarko kišenės ir išsitraukė pažymėjimą. Ji nė nenutuokė, ar jis buvo tikras, ar ne. Tačiau didelis ginklas dėkle po striuke atrodė iš tiesų tikras. Jos širdis ėmė smarkiai daužytis.

Alisa apsimetė tyrinėjanti pažymėjimą ir vogčiomis apsidairė. Aplinkui nieko nebuvo. Į visas puses driekėsi tuštutėliai takai tarp kapų.

— Dėl ko tai? — paklausė ji dar kartą, stengdamasi kalbėti tvirtu balsu.

— Gal malonėtumėte eiti su mumis?

Jie nieko nedarys dienos šviesoje.

Per vėlu. Alisa suprato, kodėl žinią atnešusi moteris atrodė pažįstama. Ji buvo panaši į vyrą, kurį ji trumpai matė vakar savo kambaryje.

Šitą vyrą.

Akies kampučiu Alisa pastebėjo betoninius laiptus, vedančius žemyn į naujausią kapinių dalį. Kitapus jos buvo vartai.

Jis paėmė ją už rankos.

— Maintenant49, daktare Tan...

Alisa šoko į priekį tarsi sprinteris, atsispyręs nuo starto tinklelių. Jie to nesitikėjo ir nespėjo sučiupti. Pasigirdo šūksnis, tačiau ji jau buvo nusileidusi laiptais ir bėgo pro vartus į Anglų kelią. Į kalną vos bepavažiuojančio automobilio vairuotojas užgulė stabdžius. Alisa nė nestabtelėjo. Ji įlėkė pro išklerusius medinius vynuogyno vartus ir ėmė brautis pro eilėmis susodintus vynuogienojus, jos kojos smigo į minkštą dirvą. Savo nugara ji juto artėjančius persekiotojus. Ausyse tvinkčiojo pulsas, kojų raumenys įsitempė tarsi stygos, tačiau ji vis tiek bėgo.

Lauko gale driekėsi tankaus metalinio tinklo tvora, tačiau ji buvo pernelyg aukšta, kad būtų galima peršokti. Alisa, apimta panikos, apsidairė. Kampe ji pastebėjo plyšį. Ji krito ant žemės ir ėmė šliaužti pilvu, į rankas ir kojas smigo aštrios akmenų skeveldros. Ji palindo po tinklu, tačiau striukė užsikabino už vielos ir ji beviltiškai įstrigo, tarsi musė voratinklyje. Alisa su nežmoniška jėga trūktelėjo ir išsilaisvino, palikdama ant tvoros karoti mėlyno džinso skiautę.

Kitapus tvoros ji atsidūrė daržovių ūkio lauke. Ilgomis eilėmis išrikiuoti aukšti bambukiniai rėmai su juos apsivijusiais baklažanais, cukinijomis ir raudonžiedėmis pupelėmis suteikė Alisai priedangą.

Nuleidusi galvą ji vingiavo tarp lysvių, taikydama prie pastatų. Vos užsukus už kampo, ant jos šoko didžiulis metaline grandine pririštas mastifas. Jis pašėlusiai lojo ir bandė ją sučiupti grėsmingais nasrais. Šūksnis įstrigo Alisos gerklėje, ji atšoko atgal.

Pagrindinis fermos įėjimas vedė tiesiai į judrią centrinę gatvę kalno papėdėje. Atsidūrusi ant grindinio, ji išdrįso atsigręžti atgal. Už jos buvo tuščia ir tyku. Jie liovėsi persekioję.

Alisa atsirėmė rankomis į kelius ir sunkiai alsavo mėgindama atsipalaiduoti. Ji laukė, kol liausis drebėjusios rankos ir kojos. Pamažu ji atsigavo ir pradėjo galvoti.

Ką dabar daryti? Vyrai veikiausiai eis į viešbutį ir lauks ten. Ji nebegali grįžti atgal. Alisa panaršė kišenėje ir lengviau atsiduso aptikusi, kad sprukdama nepametė automobilio raktų. Jos kuprinė buvo pakišta po priekine automobilio sėdyne.

Privalai paskambinti Nubeliui.

Jai prieš akis stovėjo popieriaus skiautė su Nubelio telefono numeriu, kuri buvo kuprinėje po sėdyne. Jos džinsai buvo purvini, vienas kelis perdrėkstas. Ji teturėjo vienintelį šansą: grįžti prie automobilio. Ji meldėsi, kad tik jie nelauktų jos ten.

Alisa greitai žingsniavo Barbakano gatve, kaskart nuleisdama galvą pravažiuojant automobiliui. Ji praėjo pro bažnyčią ir pasuko trumpesniu keliu į mažą gatvelę dešinėje, vadinamą Kablio gatve.

Kas juos siuntė?

Ji ėjo sparčiai, stengdamasi likti šešėlyje. Namai driekėsi be tarpų, tad buvo sunku atskirti, kur baigiasi vienas ir prasideda kitas. Staiga Alisa pajuto dilgčiojant nugarą. Ji sustojo ir atsigręžė į dailų geltoną namą dešinėje pusėje. Ji galvojo pamatysianti ką nors stebint ją tarpduryje, tačiau namo durys ir langinės buvo sandariai uždarytos. Akimirką padvejojusi, Alisa vėl leidosi eiti.

Gal geriau apsigalvoti dėl Šartro?

Alisa suprato, kad ji iš tiesų yra pavojuje — dabar tai jau ne vaizduotės vaisius. Tai sustiprino jos ryžtą. Galvodama apie tai, ji priėjo prie išvados, kad už visų šių įvykių slypi Oti. Jis mano, kad ji pasiėmė žiedą. Regis, jis yra pasiryžęs jį atgauti.

Skambink Nubeliui.

Ji dar kartą nuleido negirdomis savo vidinį patarimą. Kol kas inspektorius dar nieko nepadarė: policininkas žuvęs, Šeila dingusi. Geriau pasikliaus tik savimi.

Alisa atėjo prie laiptų, jungiančių Trivalio gatvę su galine automobilių stovėjimo aikštelės dalimi. Ji ramino save mintimi, kad jeigu jie tyko jos, tai pasala veikiau būsianti prie pagrindinių vartų.

Laiptai buvo statūs. Per aukštą sieną, kuria buvo aptverta ši aikštelės dalis, ji nieko nematė. O žiūrint iš viršaus, apačioje viskas puikiai matyti. Jeigu jie tyko jos čia, bus per vėlu, kai tai sužinos.

Yra tik vienas būdas išsiaiškinti.

Alisa giliai įkvėpė ir leidosi laiptais į viršų. Gyslomis plūstelėjęs adrenalinas suteikė jai jėgų. Viršuje ji sustojo ir apsidairė. Aikštelėje stovėjo keletas autobusų ir automobilių. Žmonių beveik nebuvo.

Jos automobilis stovėjo ten, kur ir buvo jį palikusi. Ji gūždamasi praėjo tarp automobilių eilių. Lipant į automobilį jai drebėjo rankos. Alisa nesiliovė laukusi, kol priešais akis išdygs ją persekioję vyrai: ausyse vis dar aidėjo jų riksmai. Vos tik atsidūrusi ant automobilio sėdynės, ji užtrenkė duris ir greitai įkišo raktelį.

Baugščiai dairydamasi į visas puses, pabalusiais pirštais įsitvėrusi į vairą, Alisa laukė, kol pasitrauks atostogautojų furgonas ir prižiūrėtojas pakels užtvarą. Sulaukusi ji užgulė greičio pedalą ir šovė į priekį, taikydama į išvažiavimą. Prižiūrėtojas riktelėjęs atšoko į šalį. Alisa nekreipė į jį dėmesio.

Ji važiavo pirmyn. 52 SKYRIUS

Odrikas Bajaras su Žana stovėjo Fua geležinkelio stoties perone. Jie laukė Andoros traukinio.

— Dešimt minučių, — tarė Žana, žvilgtelėjusi į savo laikrodį. — Dar ne vėlu. Galėtum apsigalvoti ir vykti su manimi.

Į jos atkaklumą jis atsakė šypsniu:

— Juk žinai, kad negaliu.

Ji nekantriai mostelėjo ranka.

— Jų istorijai papasakoti skyrei trisdešimt metų. Alaisa, jos sesuo, jos tėvas, jos vyras... Visą savo laiką praleidai su jais. — Jos balsas pritilo. — Tačiau kaipgi gyvenimas?

— Žana, jų gyvenimas yra mano gyvenimas, — tarė jis tyliai ir oriai. — Žodžiai — vienintelis mūsų ginklas prieš melagingą istoriją. Privalome liudyti tiesą. Jeigu mes to nedarysime, mūsų mylimieji mirs dar sykį. — Jis patylėjo. — Aš nenurimsiu, kol nesužinosiu, kaip viskas baigėsi.

— Po aštuonių šimtų metų? Tiesa gali būti paslėpta pernelyg giliai. — Žana padvejojo. — Galbūt taip geriau. Kai kurioms paslaptims geriau ir likti paslaptimis.

Bajaras žvelgė į kalnus priešais.

— Apgailestauju dėl sielvarto, kurį tau sukėliau, tu žinai kokį.

— Aš ne apie tai.

— Atradus tiesą, ją nuslėpti? — tarė jis, lyg ji nieko nebūtų sakiusi. — Ar dėl to aš gyvenau?

— Tiesą!? O kaip tie, su kuriais kovoji? Ko jie ieško? Tiesos? Aš abejoju.

— Ne, — sutiko jis. — Jie turi kitą tikslą.

— Tai kas dabar? — tarė ji nekantraudama. — Aš važiuoju, kaip man ir patarei. Kas blogo gali atsitikti, jeigu dabar pasakytum man?

Jis vis dar dvejojo.

Žana nenusileido:

— Ar „Noublesso Vėritable“ ir „Noublesso de los Seres“ yra ta pati organizacija skirtingais vardais?

— Ne, — išsprūdo jam smarkiau, nei jis norėjo. — Ne.

— Tai kaip tada?

Odrikas atsiduso.

— „Noublesso de los Seres“ buvo paskirti saugoti Gralio pergamentus. Tūkstančius metų jie vykdė šią užduotį. Tačiau galiausiai pergamentai buvo atskirti. — Jis patylėjo ir tęsė atidžiai rinkdamasis žodžius: — O „Noublesso Vėritable“ buvo sukurta tik prieš šimtą penkiasdešimt metų, kai vėl buvo pradėta suprasti pamirštąją pergamentų kalbą. Žodžiu Vėritable, reiškiančiu tikruosius saugotojus, buvo tyčia siekiama suteikti organizacijai svorio.

— Tai „Noublesso de los Seres“ daugiau nebėra?

Odrikas papurtė galvą.

— Kai Trilogija buvo išskaidyta, neliko prasmės skirti saugotojus.

Žana susiraukė.

— Bet ar jie nesistengė atgauti prarastų pergamentų?

— Iš pradžių stengėsi, — tarė jis, — tačiau jiems nepavyko. Bėgant laikui tęsti aklas paieškas tapo neapdairu, nes dėl siekio atgauti du dingusius pergamentus kilo pavojus netekti vieno išlikusio. Kadangi gebėjimas perskaityti tekstus buvo prarastas, niekas negalėjo atskleisti paslapties. Tik vienas asmuo... — Bajaras užsikirto. Jis jautė įsmeigtas Žanos akis. — Vienintelis asmuo, kuris mokėjo perskaityti pergamentus, nusprendė neperduoti savo žinių.

— Kas pasikeitė?

— Šimtmečius nesikeitė niekas. Tačiau 1798 metais imperatorius Napoleonas atplaukė į Egiptą drauge su kareiviais atgabendamas mokslininkus ir tyrėjus. Jie aptiko senovės civilizacijų, valdžiusių šias žemes prieš tūkstančius metų, likučius. Šimtai meno kūrinių, lentelių su šventais rašmenimis, akmenų buvo pargabenta į Prancūziją. Tada beliko laukti, kol senovinės kalbos — demotinis raštas, dantiraštis, hieroglifai — neišvengiamai bus perskaitytos. Kaip žinai, Žanas Fransua Šampoljonas pirmasis suprato, kad hieroglifus derėtų skaityti ne tik kaip ženklus ar simbolius, tačiau ir kaip fonetinį raštą. 1822 metais jis, paprastai tariant, perkando paslaptį. Senovės egiptiečiams raštas buvo dievų dovana. Pats žodis hieroglyph reiškia dievišką kalbą.

— Tačiau jeigu Gralio pergamentai parašyti senovės Egipto kalba... — Ji nutilo. — Jeigu tu turi omenyje tai, ką aš supratau... — Ji papurtė galvą. — Sutinku, tokia draugija, „Noublesso“, egzistavo. Sutinku, kad Trilogija, kaip manoma, slepia senovinę paslaptį. Tačiau visa kita... Tai nesuprantama.

Odrikas šyptelėjo.

— Kaip dar geriau galima apsaugoti paslaptį negu paslepiant ją kitoje paslaptyje? Civilizacijos taip ir išlieka — perimdamos ir asimiliuodamos stipriuosius simbolius ir idėjas iš kitų.

— Ką turi omenyje?

— Žmonės ieško tiesos. Kai jie mano radę ją, sustoja, nė nepagalvoję, kad giliau slypi kai kas gerokai įstabesnio. Istorijoje apstu religinių, ritualinių ir socialinių ženklų, pasivogtų iš vienos visuomenės ręsti kitai. Pavyzdžiui, krikščionių švenčiama Jėzaus Nazariečio gimimo diena — gruodžio 25-oji — yra Sol Invictus šventė, arba žiemos saulėgrįža. Krikščionių kryžius, kaip ir Gralis, iš tiesų yra senovės Egipto simbolis anchas, kurį pakeitęs pasisavino imperatorius Konstantinas. Žodžiai in hoc signo vinces — šiuo ženklu nugalėsi — esą pasirodę jam išvydus danguje kryžiaus ženklą. Visai neseniai Trečiojo reicho sekėjai savo simboliu pasirinko svastiką — senovės indų atgimimo ženklą.

— Labirintas... — tarė ji supratingai.

— Vantica simbol dėl Miėgjorn. Senasis Pietų Prancūzijos simbolis.

Žana sėdėjo tyliai susimąsčiusi, sudėjusi rankas tarp kelių, sukryžiavusi kojas.

— Kas toliau? — galiausiai tarė ji.

— Kai ola buvo aptikta, beliko tik laiko klausimas, — tarė jis. — Aš ne vienintelis, žinantis tai.

— Tačiau naciai kasinėjo Sabarto kalnuose per karą, — tarė ji. — Nacių Gralio medžiotojai žinojo gandus, esą katarų lobiai paslėpti kažkur kalnuose. Per keletą metų jie perrausė visas vietas, kurios jiems kėlė susidomėjimą. Jeigu ši ola tokia reikšminga, tai kodėl jos neaptiko prieš šešiasdešimt metų?

— Mes pasirūpinome, kad tai neįvyktų.

— Tu buvai ten? — paklausė ji, iš nuostabos pakeldama balsą.

Bajaras šyptelėjo.

— „Noublesso Vėritable“ yra draskoma vidinių konfliktų, — tarė jis, tarsi neišgirdęs jos klausimo. — Organizacijos lyderė — moteris, vardu Marija Sesilė Orador. Ji tiki Graliu ir nori jį gauti. Ji tiki misija. — Jis patylėjo. — Tačiau organizacijoje yra ir kitas asmuo. — Bajaras paniuro. — Jo paskatos visiškai kitos.

— Privalai pasikalbėti su inspektoriumi Nubeliu, — tarė ji griežtai.

— Tačiau jeigu jis, kaip jau sakiau, taip pat dirba jiems? Pernelyg didelė rizika.

Veriantis signalo garsas perrėžė stoties tylą. Jie abu atsigręžė į stabdžiais cypiantį traukinį, atvykstantį į stotį. Pokalbis buvo baigtas.

— Odrikai, nenoriu palikti tavęs čia vieno.

— Žinau, — tarė jis, imdamas ją už rankos ir padėdamas lipti į traukinį. — Tačiau kaip tik taip viskas turi baigtis.

— Baigtis?

Ji atidarė traukinio langą ir ištiesė jam ranką.

— Rūpinkis savimi. Pernelyg nerizikuok.

Per visą peroną nudundėjo sunkiai užsiveriančios durys ir traukinys trūktelėjo į priekį. Pamažu įsibėgėjęs, jis galiausiai išnyko tarp kalnų. 53 SKYRIUS

Šeila juto, kad kambaryje kažkas yra.

Ji sukaupė jėgas ir pakėlė galvą. Šeila jautėsi blogai. Burna buvo išdžiūvusi, galvoje monotoniškai ūžė — tarsi ventiliatorius, kurio neįmanoma išjungti. Ji negalėjo nė pajudėti. Jai prireikė šiek tiek laiko, kol suprato sėdinti ant kėdės tvirtai už nugaros surištomis rankomis ir prie kėdės per kulkšnis pririštomis kojomis.

Pasigirdo lengvas judesio garsas, sugirgždėjo plikų grindų lentos — kažkas pakeitė kūno padėtį.

— Kas čia?

Jos delnai sudrėko iš baimės. Nugaros viduriu nesiliovė tekėjusi prakaito srovelė. Šeila atsimerkė, tačiau vis tiek nieko nematė. Ji, apimta panikos, ėmė muistyti galvą ir mirksėti, stengdamasi susigrąžinti dienos šviesą, tačiau netrukus suprato, kad ant galvos vėl užmautas gobtuvas. Medžiaga dvokė purvu ir pelėsiais.

Ar ji vis dar fermoje? Ji prisiminė adatą, švirkšto dūrio sukeltą nuostabą. Tas pats vyras, kuris atnešė jai maisto. Be jokios abejonės, kas nors ateis ir išgelbės ją. Ar galėtų būti kitaip?

— Kas čia?

Niekas neatsakė, tačiau ji jautė netoliese esant žmones. Ore tvyrojo sunkus cigarečių ir skutimosi losjono kvapas.

— Ko jūs norite?

Atsidarė durys ir pasigirdo žingsniai. Šeila pajuto, kad kambaryje kažkas pasikeitė. Omai pabudo savisaugos instinktas ir ji akimirką ėmė pašėlusiai blaškytis, stengdamasi ištrūkti. Tačiau virvė tik dar smarkiau užsiveržė ir prispaudė pečius, sukeldama skausmą.

Durys, grėsmingai trinktelėjusios, užsidarė.

Ji nurimo. Akimirką buvo tylu, vėliau pasigirdo prie jos einančio žmogaus žingsniai: vis arčiau ir arčiau. Šeila susigūžė. Jis sustojo tiesiai priešais ją. Visas jos kūnas skausmingai sutrūkčiojo, lyg tūkstančiai vielų veržtų jos odą. Tarsi auką apžiūrintis grobuonis, jis kelis kartus apėjo aplink kėdę ir padėjo rankas jai ant pečių.

— Kas jūs esate? Prašom bent jau nuimti šį gobtuvą.

— Daktare Donel, mums reikia dar kartą pasikalbėti.

Šaltas ir griežtas pažįstamas balsas pervėrė ją tarsi peilio ašmenys. Ji suprato laukusi kaip tik šio žmogaus. Ji jo bijojo.

Staiga jis trūktelėjo kėdės atkaltę.

Šeila suklykė netikėtai praradusi pusiausvyrą ir negalėdama niekur įsitverti krito atgal. Tačiau ji nepasiekė žemės — jis sustabdė ją per kelis sprindžius nuo grindų. Ji gulėjo beveik horizontaliai, atgal atmesta galva ir ore pakibusiomis kojomis.

— Jūsų padėtis nesuteikia jums galimybės kelti reikalavimus, daktare Donel.

Jis laikė ją šioje padėtyje, kaip atrodė Šeilai, visą amžinybę. Vėliau, be jokio perspėjimo, jis staiga atvertė kėdę atgal. Ji krito į priekį, vos neišsinarindama kaklo. Šeila visiškai prarado orientaciją ir jautėsi kaip vaikas, žaidžiantis aklą vištą.

— Donel, kam jūs dirbate?

— Negaliu kvėpuoti, — suinkštė ji.

Jis nekreipė jokio dėmesio. Ji išgirdo jį spragtelint pirštais ir priešais ją buvo pastatyta antroji kėdė. Jis atsisėdo ir prisitraukė ją arčiau. Jo keliai lietė jos šlaunis.

— Grįžkime į pirmadienio popietę. Kodėl leidote savo draugei eiti į tą kasinėjimų vietą?

— Alisa čia niekuo dėta, — sušuko ji. — Aš neleidau jai ten dirbti. Ji nuėjo ten savavališkai. Aš netgi nežinojau. Tai buvo paprasčiausia klaida. Ji ničnieko nežino.

— Tai pasakyk man, Šeila, ką tu žinai.

Jos vardas jo lūpose skambėjo kaip grasinimas.

— Aš nieko nežinau, — pravirko ji. — Viską, ką žinojau, aš jau papasakojau pirmadienį, prisiekiu.

Netikėtas smūgis į dešinį skruostą bloškė jos galvą atgal. Šeila jautė burnoje kraują — jis sruvo liežuviu ir gomuriu į gerklę.

— Ar tavo draugė pasiėmė žiedą? — paklausė jis ramiu balsu.

— Ne, tikrai ne, prisiekiu.

Jis spaudė ją dar smarkiau:

— Tada kas? Tu? Tu pakankamai ilgai buvai viena prie griaučių — daktarė Taner man sakė.

— Kam man jį imti? Jis man nereikalingas.

— Kodėl esi taip įsitikinusi, kad daktarė Taner neėmė?

— Ji neimtų. Tiesiog ji neimtų, — sušuko Šeila. — Į vidų buvo įėję daugybė kitų žmonių. Bet kas iš jų galėjo paimti. Daktaras Breilingas, policija... — Šeila staiga nutilo.

— Policija, sakai, — tarė jis.

Šeila sulaikė kvapą.

— Bet kas iš jų galėjo paimti žiedą. Pavyzdžiui, Ivas Bjo.

Šeila sustingo. Ji girdėjo jo įkvėpimus ir iškvėpimus — ramius, neskubius. Jis žino.

— Žiedo ten nebuvo.

Jis atsiduso.

— Ar Bjo perdavė žiedą tau, kad perduotum savo draugams?

— Nesuprantu, apie ką kalbate, — tepajėgė ji atsakyti.

Jis smogė vėl: šį kartą ne plaštaka, o kumščiu. Iš nosies pasipylęs kraujas varvėjo jos smakru.

— Ko aš išties nesuprantu, — tarė jis, lyg nieko nebūtų atsitikę, — kodėl jis jums taip pat neperdavė ir knygos?

— Jis man nieko neperdavė, — tarė ji springdama.

— Daktaras Breilingas sako, kad iš stovyklos namelio išėjote pirmadienio vakarą, nešina krepšiu.

— Jis meluoja.

— Kam jūs dirbate? — paklausė jis ramiai. — Tai gali baigtis. Jeigu jūsų draugė nedalyvavo, nėra jokių priežasčių jai kenkti.

— Ji nedalyvavo, — suinkštė Šeila. — Alisa nežino...

Šeila atšlijo atgal, pajutusi ant gerklės jo ranką. Iš pradžių jis vaizdavo glostąs jos kaklą, tačiau netrukus pradėjo spausti — vis smarkiau ir smarkiau. Ji jautėsi, lyg jos kaklą būtų suveržęs geležinis lankas. Ji muistėsi į šonus, stengdamasi nors šiek tiek įkvėpti, tačiau jis buvo pernelyg stiprus.

— Ar jūs su Bjo abu dirbate jai? — tarė jis.

Jis paleido ją kaip tik tada, kai ji buvo beprarandanti sąmonę. Ji pajuto, kad jis ėmė atseginėti jos palaidinę — vieną sagą po kitos.

— Ką jūs darote? — sušnypštė ji ir atšlijo nuo jo šalto prisilietimo prie savo odos.

— Tavęs niekas neieško. — Pasigirdo spragtelėjimas ir Šeila užuodė degant žiebtuvėlį. — Niekas čia neateis.

— Maldauju, nežalokite manęs.

— Jūs su Bjo dirbote kartu?

Ji linktelėjo.

— Dirbote poniai Orador?

Ji vėl linktelėjo.

— Jos sūnui, — tepajėgė ji pasakyti. — Fransua Batistui. Aš tik kalbėjau su juo...

Ji juto liepsną prie savo odos.

— O kaip knyga?

— Aš jos neradau. Ir Ivas nerado.

Jis patikėjo. Ranka atitolo.

— Tai dėl ko Bjo važiavo į Fua? Ar žinai, kad jis buvo daktarės Taner viešbutyje?

Šeila pamėgino papurtyti galvą, tačiau jos kūnu nusirito ūmaus skausmo banga.

— Jis kažką jai perdavė.

— Tai nebuvo knyga, — sunkiai tepasakė ji.

Jai nebaigus sakinio, atsidarė durys ir koridoriuje pasigirdo duslūs balsai. Ji užuodė skutimosi losjono ir prakaito kvapą.

— Kaip turėjai perduoti knygą poniai Orador?

— Fransua Batistas. — Ji kalbėjo sukandusi dantis. — Susitiktume Sularak... aš turėjau paskambinti duotu numeriu.

Ji stengėsi atsitraukti nuo jo rankos, liečiančios krūtį.

— Prašom, nereikia.

— Matai, kaip palengvėja, kai pradedame dirbti kartu? Dabar, nieko nelaukdama, tuo numeriu ir paskambinsi.

Šeila, apimta siaubo, purtė galvą.

— Jeigu jie sužinos, kad pasakiau jums, užmuš mane.

— Arba aš užmušiu tave ir panelę Taner, — tarė jis ramiai. — Gali rinktis.

Šeila nežinojo, ar jie sučiupo ir Alisą: ar ji saugi, ar taip pat čia.

— Jis laukia tavo skambučio, kai tik turėsi knygą, ar ne?

Šeila nedrįso meluoti. Ji linktelėjo.

— Jiems labiau nei žiedas rūpi mažas, žiedo dydžio diskas. Pasibaisėjusi ji suprato pasakiusi jiems tai, ko jie nežinojo.

— Kam tas diskas? — pareikalavo jis atsakymo.

— Aš nežinau.

Šeila girdėjo savo riksmą, liepsna laižė jos odą.

— Kam-tas-dis-kas? — mygo jis. Jo balsas buvo visiškai bejausmis. Šeilą krėtė mirtinas šaltis. Pasklido siaubingas degančios mėsos kvapas — saldus ir keliantis šleikštulį.

Ją užvaldė skausmas, žodžiai pradėjo lietis. Ji juto alpstanti, išnykstanti. Kaklas nebelaikė galvos.

— Ji alpsta. Nuimk gobtuvą.

Traukiamo gobtuvo medžiaga buvo prikibusi prie žaizdų ir kraujosruvų.

— Dedamas į žiedą...

Jos balsas skambėjo tarsi po vandeniu.

— Kaip raktas į labirintą...

— Kas dar tai žino? — rėkė jis.

Ji žinojo esanti nepasiekiama. Smakras bejėgiškai nukaro ant krūtinės. Jis atmetė jos galvą atgal. Viena jos akis buvo visiškai užtinusi, tačiau kita buvo atmerkta. Priešais save ji tematė susiliejusius veidus, tai pasirodančius jos regėjimo lauke, tai vėl išnykstančius.

— Ji nesupranta...

— Kas? — klausė jis. — Ponia Orador? Žana Žiro?

— Alisa, — sušnibždėjo ji. 54 SKYRIUS

Alisa atvyko į Šartrą vėlyvą popietę. Ji susirado viešbutį, nusipirko žemėlapį ir nieko nelaukdama leidosi adresu, kurį sužinojo iš informacinės tarnybos. Alisa nustebusi žvelgė į prašmatnų miesto namą: žvilgantis žalvarinis belstukas, pašto dėžutė, dailūs augalai palangių loveliuose, dideli vazonai prie laiptų. Ji neįsivaizdavo, kaip Šeila būtų galėjusi čia apsistoti.

Ką, po galais, ketini sakyti, jeigu kas nors atidarys?

Alisa giliau įkvėpė ir užlipusi laipteliais paskambino prie durų. Nieko nebuvo. Ji luktelėjo, atsitraukė kelis žingsnius atgal ir, pažvelgusi į langus, pabandė dar sykį. Ji surinko telefono numerį. Po kelių akimirkų ji išgirdo viduje skambant telefoną.

Bent jau ta vieta.

Alisa pajuto, kaip įtampa atslūgo. Jai gerokai palengvėjo. Jei jos čia laukia nemaloni akistata — gali palaukti kiek ilgiau.

*

Aikštėje priešais katedrą knibždėjo turistų. Visi spaudė savo kameras, grupių vadovai aukštai kėlė vėliavas ar spalvingus skėčius. Tvarkingi vokiečiai, mąslūs anglai, romantiški italai, tylūs japonai, entuziastingi amerikiečiai. Vaikai nuobodžiavo.

Kažkuriuo metu, ilgokai važiuojant į šiaurę, ji liovėsi manyti iš labirinto Šartre sužinosianti ką nors naujo. Viskas atrodė pernelyg susiję: Sularako kalno ola, Greisė, ji pati. Per daug akivaizdu. Ji juto, kad sekama klaidingais pėdsakais.

Vis dėlto Alisa įsigijo bilietą ir prisijungė prie anglų kalba vedamos ekskursijos, prasidėsiančios lauke po penkių minučių. Ekskursijos gidė buvo dalykiška vidutinio amžiaus nepriekaištingų manierų moteris.

— Mūsų amžininkų akyse katedros — tai didžiuliai, pilki pastatai, skirti maldai ir tikėjimui. Tačiau viduramžiais jos buvo spalvingos, visai kaip induistų šventyklos Indijoje ar Tailande. Šartre, kaip ir kitur, didžiuosius portalus puošusios statulos ir timpanai buvo išdažyti įvairiomis spalvomis. — Gidė savo skėčiu mostelėjo į katedros lauko sieną. — Pažvelkite atidžiau ir statulų plyšiuose pamatysite rausvų, mėlynų, geltonų dažų likučius.

Turistai aplink Alisą klusniai linkčiojo galvomis.

— 1194 metais, — pasakojo moteris, — ugnis sunaikino didžiąją dalį Šartro miesto, taip pat ir katedrą. Iš pradžių manyta, kad švenčiausioji katedros relikvija, sancta camisia, — palaidinė, kurią esą dėvėjo Marija gimdydama Kristų — sudegė. Tačiau po trejeto dienų relikvija atsirado: vienuoliai ją buvo paslėpę kriptoje. Tai buvo palaikyta stebuklu — ženklu, kad katedrą reikia atstatyti. Dabartinis pastatas baigtas 1223 metais ir 1260 metais pašventintas kaip Švenčiausiosios Mergelės Marijos ėmimo į dangų bažnyčia. Tai buvo pirmoji katedra Prancūzijoje, skirta Mergelei Marijai.

Alisa viena ausimi klausėsi. Galiausiai jie atėjo į šiaurinę katedros pusę. Gidė parodė į rūsčią akmeninę Senojo Testamento karalių ir karalienių procesiją, išskaptuotą virš šiaurinio portalo. Alisa susidomėjo.

— Tai yra vienintelis reikšmingas Senojo Testamento motyvas šioje katedroje, — tarė gidė, kviesdama visus prieiti arčiau. — Šios kolonos bareljefas, kaip daugelis mano, vaizduoja karaliaus Saliamono ir Sabos karalienės sūnų Meneliką, nešantį iš Jeruzalės Sandoros skrynią, nors istorikai ir tvirtina, kad apie Meneliką Europoje sužinota tik XV a. O čia, — ji parodė ranka kiek žemiau, — dar viena paslaptis. Turintieji gerą regėjimą turbūt galėsite įskaityti lotyniškus žodžius HIC AMITITUR ARCHA CEDERIS. — Ji apžvelgė grupę ir patenkinta savimi nusišypsojo. — Mokantieji lotynų kalbą suprasite, kad šis užrašas neturi jokios prasmės. Kai kuriuose kelionių vadovuose ARCHA CEDERIS verčiama kaip „Veiksi per Sandorą.“ Visas užrašas verčiamas „Štai dalykų esmė: veiksi per Sandorą.“ Tačiau jeigu manysime, kad CEDERIS yra tai, kas liko iš FOEDERIS, kaip teigia kai kurie tyrinėtojai, tuomet galėtume skaityti: „Štai išlaisvinama Sandoros skrynia.“

Gidė apžvelgė turistus.

— Šis įėjimas yra vienas, iš gausybės katedrą apipynusių legendų ir padavimų šaltinių. Nors ir keista, tačiau Šartro katedrą stačiusių meistrų vardai nėra žinomi. Gali būti, kad dėl kažkokios priežasties užrašai neišliko ir meistrus paprasčiausiai pamiršo. Tačiau turintieji lakią vaizduotę šį duomenų trūkumą aiškina kitaip. Sklinda gandai, kad katedrą pastatė Vargingųjų Saliamono šventyklos riterių, arba riterių tamplierių, palikuonys kaip gigantišką akmenyje užkoduotą mįslę, kurią gali perskaityti tik įšvęstieji. Daugelis tiki, kad po labirintu palaidota Marija Magdalietė ar netgi pats Gralis.

— Ar kas nors ieškojo? — paklausė Alisa, iškart pasigailėjusi neapgalvotai ištrūkusių žodžių. Į ją susmigo smerkiantys žvilgsniai.

Gidė pakėlė antakius.

— Žinoma. Daug kartų. Tačiau juk nenustebsite sužinoję, kad niekas nieko nerado. Tai tik dar vienas mitas. — Ji patylėjo. — Gal eime į vidų?

Alisa jautėsi nejaukiai. Ji nusekė paskui grupę prie vakarinio įėjimo ir atsistojo į norinčiųjų pakliūti vidun eilę. Visi tučtuojau pritilo — būdingas akmens ir smilkalų kvapas veikė magiškai. Šoninėse koplyčiose ir prie pagrindinio įėjimo prieblandoje žibėjo žvakės.

Alisa įsitempė tikėdamasi panašios reakcijos, kokią patyrė Tulūzoje ir Karkasonėje — praeities vizijų ar kažko panašaus. Tačiau ji nieko nepajuto ir netrukus atsipalaidavusi pradėjo džiaugtis. Iš savo tyrinėjimų Alisa žinojo, kad Šartro katedros vitražai laikomi geriausiais pasaulyje, tačiau ji vis tiek buvo nepasirengusi tokiam akinančiam langų puošnumui. Bažnyčios vidų buvo užliejusios kaleidoskopiškai mirgančios spalvos, vaizduojančios kasdienes ir biblines scenas. Rožinis langas ir mėlynasis Mergelės langas, taip pat Nojaus langas, vaizduojantis tvaną ir gyvūnus, poromis žengiančius į laivą. Vaikštinėdama po bažnyčią, Alisa mėgino numanyti, kaip atrodė sienos, kai jos buvo išpieštos freskomis ir nukabinėtos prabangiais austais gobelenais, Rytų audiniais ir auksu siuvinėtomis šilkinėmis vėliavomis. Viduramžių žmogaus akiai Dievo šventovės prabangos ir pasaulio už bažnyčios sienų kontrastas turėjo būti stulbinantis. Veikiausiai tai buvo Dievo didybės žemėje įrodymas.

— Galų gale, — tarė gidė, — mes priėjome prie garsiojo vienuolikos apskritimų labirinto grindyse. Šis labirintas, baigtas 1200 metais, yra didžiausias Europoje. Vidurinės dalies jau seniai nebėra, tačiau visa kita — išlikę. Viduramžių krikščionims labirintas buvo galimybė atlikti dvasinę kelionę, užuot iš tikro vykus į Jeruzalę. Dėl to labirintai grindyse, kitaip nei bažnyčių ir katedrų sienose, dažnai vadinti chemin de Jėrusalem — keliu į Jeruzalę. Piligrimai keliaudavo labirinto ratais į vidurį, dažnai po daugelį kartų. Šis ėjimas į vidurį simboliškai buvo suprantamas kaip Dievo suvokimas ir artėjimas prie jo. Nusidėjėliai dažnai eidavo keliais, neretai — dienų dienomis.

Alisa palinko į priekį. Jos širdis pašėlusiai daužėsi. Tik dabar ji suprato nesąmoningai atidėliojusi šią akimirką.

Dabar.

Ji giliau įkvėpė. Vakarinėms pamaldoms navos šonuose sustatytų kėdžių eilės darkė simetriją. Nepaisant to, Alisa, net ir iš anksto žinodama labirinto matmenis, buvo priblokšta jo dydžio. Jis buvo pagrindinė katedros detalė.

Alisa, kaip ir visi kiti, pamažu pradėjo eiti į vidurį mąžtančiais labirinto ratais, tarsi žaistų „Jurgelį meistrelį“. Galiausiai ji atsidūrė centre.

Alisa nieko nepajuto. Per nugarą neperbėgo šiurpuliukai, neįvyko nušvitimas, niekas nepasikeitė. Ji atsitūpė ir palietė grindis. Akmuo buvo vėsus ir glotnus, tačiau tylėjo.

Alisa ironiškai šyptelėjo. Ar tikėjaisi kažko kito?

Jai net nereikėjo žiūrėti į labirinto oloje piešinį, kuris buvo jos krepšyje. Ji ir taip žinojo, kad jai čia nėra ką veikti. Alisa nedvejodama atsisveikino su grupe ir dingo.

*

Po nepakeliamo Pietų Prancūzijos karščio švelni šiaurės saulė buvo tikra palaima. Alisa praleido kelias valandas vaikštinėdama po vaizdingą senamiestį. Ji taip pat probėgšmais dairėsi vietos, kurioje buvo nusifotografavę Greisė ir Odrikas Bajaras.

Atrodė, kad tokios vietos nėra arba ji yra už žemėlapio aprėpiamos zonos ribų. Daugelis gatvių buvo pavadintos amatų, kuriais čia buvo verčiamasi senovėje, pavadinimais: laikrodininkų, odadirbių, arklininkų, knygininkų. Pastarasis rodė Šartro, kaip didelio popieriaus gamybos ir knygrišystės centro Prancūzijoje XII-XIII a., svarbą. Tačiau Trijų Laiptelių gatvės nebuvo.

Galiausiai Alisa atsidūrė ten, kur ir buvo pradėjusi savo iškylą: prie vakarinio katedros įėjimo. Ji atsisėdo ant sienelės priešais turėklus. Jos žvilgsnis iškart sustojo ties priešais ją esančiu gatvių kampu. Ji pašoko ir nubėgo perskaityti gatvės pavadinimo: SIAURO JO LAIPTELIO GATVĖ, DAR VADINAMA TRIJŲ LAIPTELIŲ (TRIJŲ ŽINGSNELIŲ).

Gatvė pervadinta. Tyliai šypsodamasi, Alisa traukėsi atatupsta, kad galėtų geriau apžvelgti, ir atsitrenkė į laikraštin įnikusį vyrą.

— Atsiprašau, — tarė ji, traukdamasi į šoną.

— Ne, tai jūs man atleiskite, — atsakė jis su vos juntamu amerikietišku akcentu. — Mano kaltė. Nežiūrėjau, kur einu. Ar jums viskas gerai?

— Taip.

Jos nuostabai, jis toliau spoksojo į ją.

— Ar kas nors...

— Alisa, ar ne?

— Taip, bet?.. — atsakė ji atsargiai.

— Žinoma, Alisa. Labas, — tarė jis, ranka braukdamas per savo susivėlusius rudus gaurus. — Kaip smagu.

— Atsiprašau, bet...

— Viljamas Franklinas, — tarė jis, tiesdamas ranką. — Vilis. Mes buvome susitikę Londone tūkstantis devyni šimtai devyniasdešimt ketvirtaisiais ar penktaisiais. Mūsų buvo didelis būrys. Jūs susitikinėjote su vaikinu, vardu... Oliveris, tiesa? Aš buvau užėjęs aplankyti pusbrolio.

Alisa miglotai prisiminė popietę bute, kuriame buvo susirinkę Oliverio bendramoksliai iš universiteto. Ji prisiminė ir patrauklų, puikiai atrodantį amerikietį. Bet tuo metu ji buvo iki ausų įsimylėjusi ir nieko kito aplinkui nematė.

Tai tas vaikinas?

— Gerą atmintį turi, — tarė ji, spausdama jo ranką. — Tai buvo labai seniai.

— Tu nedaug tepasikeitei, — atsakė jis šypsodamasis. — Kaip laikosi Oliveris?

Alisa paniuro.

— Mes išsiskyrėme.

— Kaip gaila, — tarė jis.

Po trumpos pauzės jis vėl prabilo:

— Kas čia nuotraukoje?

Alisa pažvelgė į savo rankas. Ji buvo pamiršusi, kad vis dar laiko nuotrauką.

— Mano teta. Radau tarp kitų jos daiktų. Kadangi jau esu čia, pamaniau, gal surasiu vietą, kur ji fotografavosi. Tačiau tai sunkiau, negu įsivaizdavau.

Vilis pažvelgė per petį.

— O vyras?

— Bičiulis. Rašytojas.

Vėl pauzė. Abu lyg ir norėjo tęsti pokalbį, tačiau nežinojo, ką sakyti. Vilis dar kartą pažvelgė į nuotrauką.

— Ji graži.

— Graži? Man ji atrodo ryžtinga, nors aš nežinau, kokia ji buvo iš tikrųjų. Aš jos nepažinojau.

— Tikrai? Tai kodėl tada vaikštinėji su jos nuotrauka?

Alisa įsidėjo nuotrauką į krepšį.

— Tai sudėtinga.

— Sudėtinga man tinka, — šyptelėjo jis provokuojamai. — Klausyk... — jis padvejojo, — gal norėtum pasivaišinti kava ar dar kuo nors? Jei neprivalai šiuo metu būti kur nors kitur.

Alisa nustebo, tačiau iš tiesų ji galvojo apie tą patį.

— Ar tu visada taip vilioji moteris gatvėje?

— Ne visada, — atsakė jis. — O tu visada sutinki?

*

Alisa jautėsi, lyg stebėtų tai, kas vyksta, iš viršaus. Vyras ir moteris, atrodantys kaip jiedu, eina į senamadišką cukrainę, kurioje ilgose stiklinėse vitrinose išdėlioti pyragaičiai ir sausainiai.

Negaliu patikėtu kad tai darau.

Vaizdai, kvapai, garsai. Tarp stalų nardantys padavėjai, stiprus skrudintų kavos pupelių aromatas, kavos aparate šnypščiantis pienas, šakučių skimbčiojimai į lėkštutes — gyvenimas aplink virte virė. Ji matė, kaip Vilis žvaliai šypsojosi, kaip pakreipdavo galvą, kaip kalbėdamas lietė pirštais sidabrinę grandinėlę ant savo kaklo.

Jie atsisėdo prie stalelio lauke. Virš namų stogų buvo matyti katedros smailė. Atsisėdę jie ėmė šiek tiek varžytis vienas kito. Abu pradėjo kalbėti vienu metu. Alisa nusijuokė, Vilis atsiprašė.

Atsargiai, tarsi apsidairydami, jie ėmė pasakoti savo gyvenimo istorijas, nutikusias nuo jų paskutinio susitikimo prieš šešerius metus.

— Atrodei iš tiesų užsiėmęs, kai išnirai iš už to kampo, — tarė ji, truktelėdama laikraštį tiek, kad galėtų perskaityti antraštes.

Vilis nusišypsojo.

— Taip, atleisk, — dar kartą atsiprašė jis. — Tie vietiniai laikraščiai paprastai nebūna tokie įdomūs. Upėje, pačiame miesto centre, rado negyvą vyrą. Jis nudurtas į nugarą, rankos ir kojos surištos. Vietinės radijo stotys tiesiog iš proto kraustosi. Panašu, kad tai galėjo būti ritualinė žmogžudystė. Siejama su vietos žurnalisto dingimu praėjusią savaitę. Jis publikavo demaskuojančius straipsnius apie slaptas religines organizacijas.

Šypsena išgaravo iš Alisos veido.

— Ar galima pažiūrėti? — tarė ji, tiesdama ranką.

— Žinoma, imk.

Skaitant pavadinimus, ją apėmė nerimas. „Noublesso Vėritable“. Šis jai kažkur girdėtas.

— Ar viskas gerai?

Atsigręžusi Alisa pamatė įdėmiai į ją žvelgiantį Vilį.

— Atsiprašau, — tarė ji. — Nuklydau mintyse. Visai neseniai mačiau kai ką labai panašaus. Šis sutapimas mane pribloškė.

— Sutapimas? Įdomu...

— Reikėtų ilgai pasakoti.

— Aš neskubu, — tarė Vilis, susidedamas alkūnes ant stalo ir padrąsinamai šypsodamasis.

Taip ilgai išbuvusi įkalinta savo mintyse, Alisa jautė pagundą galiausiai pasinaudoti proga su kuo nors pasikalbėti. Be to, jie, galima sakyti, pažįstami. Gali jam sakyti tik tai, ką nori.

— Na gerai. Nežinau, tai gali atrodyti visiška nesąmonė, — prabilo ji. — Prieš porą mėnesių aš netikėtai sužinojau, kad mirė mano teta, apie kurią aš niekada nebuvau girdėjusi. Ji viską paliko man, taip pat ir namą Prancūzijoje.

— Moteris nuotraukoje?

Ji linktelėjo.

— Ji vardu Greisė Taner. Aš jau ketinau vykti į Prancūziją aplankyti draugės, kuri dirbo archeologiniuose kasinėjimuose Pirėnuose. Taigi nusprendžiau kelionės metu atlikti abu darbus. — Ji padvejojo. — Kasinėjant kai kas atsitiko, tačiau nenoriu tavęs varginti smulkmenomis. Išskyrus tai, kad... Na gerai, nekreipk dėmesio. — Ji atsiduso. — Vakar, po susitikimo su juriste, aš nuvažiavau apžiūrėti tetos namo ir kai ką ten radau. Daiktą, ant jo buvo raštas, kurį aš mačiau kasinėjant. — Ji sumikčiojo negalėdama aiškiai ištarti žodžių. — Taip pat dar buvo knyga, kurios autorius Odrikas Bajaras. Esu visiškai įsitikinusi, kad tai yra vyras nuotraukoje.

— Ar jis gyvas?

— Kiek suprantu, taip, tačiau man nepavyko jo surasti.

— Kas jį sieja su tavo teta?

— Nežinau. Tikėjausi, kad jis man tai galės pasakyti. Jis — vienintelė grandis, siejanti mane su ja. Ir su visu kitu.

Labirintu, genealoginiu medžiu, sapnais.

Pakėlusi akis, ji pamatė, kad Vilis sutrikęs, tačiau susidomėjęs.

— Negalėčiau pasakyti, kad dabar tapau gerokai išmintingesnis, — tarė jis ironiškai šyptelėdamas.

— Aš painiai pasakoju, — pripažino ji. — Geriau pakalbėkime apie ką nors paprastesnio. Tu taip ir nepasakei man, ką veiki Šartre.

— Kaip kas antras amerikietis Prancūzijoje — bandau rašyti.

Alisa nusišypsojo.

— Argi ne Paryžius tradicinė vieta?

— Aš pradėjau ten, tačiau man Paryžius buvo, sakyčiau, pernelyg beasmenis. Supranti, ką noriu pasakyti? Čia gyvena mano tėvų pažįstami. Man čia patiko, tai ir apsistojau kol kas.

Alisa linkčiojo, laukdama pasakojimo tęsinio. Tačiau jis, užuot tęsęs, grįžo prie jos istorijos.

— Tas raštas, apie kurį sakei... — tarė jis atsargiai, — kad radai kasinėjimuose ir vėliau Greisės namuose. Kuo jis ypatingas?

Ji padvejojo.

— Tai labirintas.

— Ar dėl to dabar esi Šartre? Norėjai nueiti į katedrą?

— Jis nevisiškai toks. — Ji nutilo, pabudus budrumui. — Iš tiesų aš norėjau susitikti su savo drauge Šeila. Gali būti, kad... kad ji yra Šartre. — Alisa panaršė savo krepšyje ir atkišo Viliui per stalą skiautę popieriaus su užrašytu adresu. — Jau buvau ten nuėjusi, tačiau nieko neradau. Todėl nusprendžiau pasivaikščioti ir sugrįžti po valandos ar vėliau.

Alisa išsigandusi stebėjo Vilį išbąlant. Jis atrodė netekęs žado.

— Ar tau viskas gerai? — paklausė ji.

— Kodėl tu įsitikinusi, kad tavo draugė gali būti čia? — tarė jis sausu balsu.

— Aš neįsitikinusi, nė truputėlio, — atsakė ji, vis dar sutrikusi dėl to, kaip jis pasikeitė.

— Tai draugė, kurios tu važiavai aplankyti kasinėjimuose?

Ji linktelėjo.

— Ir ji taip pat matė tą labirinto ženklą? Kaip ir tu?

— Manau, taip, nors ji man to nesakė. Jai labiau rūpėjo kai kas, ką aš radau... — Alisa nutilo, Viliui staiga atsistojus.

— Ką tu darai? — tarė ji, sunerimusi dėl išraiškos jo veide.

Vilis paėmė ją už rankos.

— Eime su manimi. Privalai kai ką pamatyti.

*

— Kur mes einame? — klausinėjo ji, stengdamasi spėti su juo į koją.

Jie pasuko už kampo ir Alisa suprato, kad jie yra kitame Baltojo Arklio gatvės gale. Vilis dideliais žingsniais priėjo prie namo ir pakilo laiptais prie paradinių durų.

— Ar iš proto išsikraustei? Jeigu kas nors yra namie!?

— Nėra.

— Iš kur tu žinai?

Alisa išsižiojusi stebėjo, kaip Vilis traukia iš kišenės raktą ir rakina duris.

— Paskubėk, kol mūsų niekas nepamatė.

— Tu turi raktą? — tarė ji, negalėdama atsitokėti. — Gal kada nors man paaiškinsi, kas čia, po galais, vyksta?

Vilis nulėkė laiptais žemyn ir paėmė ją už rankos.

— Čia yra kažkas panašaus į tavo labirintą, — sušnabždėjo jis. — Gerai? Ar dabar eini?

Bet jeigu čia vėl spąstai?

Ji turėtų būti pamišusi, kad sektų paskui jį po visko, kas buvo atsitikę. Pernelyg didelė rizika. Niekas net nežino, kad ji čia. Tačiau smalsumas netrukus įveikė blaivų protą. Alisa pažvelgė Viliui į akis — kankinama troškimo ir baimės tuo pačiu metu.

Ji nusprendė pasikliauti juo ir bandyti dar kartą.

Alisa atsidūrė didžiulėje fojė, primenančioje veikiau muziejų nei privatų būstą. Vilis žengė tiesiai prie gobeleno, kabančio ant sienos priešais paradines duris, ir jį atitraukė.

— Ką tu darai?

Ji pribėgo prie jo ir sienos apmušaluose pamatė mažą žalvarinę durų rankeną. Vilis ją trūktelėjo ir paklibino, tačiau galiausiai atsigręžė nusivylęs.

— Prakeikimas. Užrakinta iš vidaus.

— Tai durys?

— Taip.

— Labirintas, kurį matei, yra apačioje?

Vilis linktelėjo.

— Nusileidus laiptais yra koridorius, vedantis į keistą patalpą, panašią į menę. Jos sienos išpieštos Egipto simboliais. Ten taip pat yra didelis akmens luitas, tarsi antkapis, ir ant jo išraižytas labirinto, apie kurį pasakojai, simbolis. O čia dar... — jo balsas nutrūko, — ta naujiena laikraštyje. Tavo draugė turėjo šį adresą...

— Darai labai daug išvadų iš visiškai menko pagrindo, — tarė ji.

Vilis paleido gobeleną ir dideliais žingsniais nužingsniavo į kambarį priešingoje fojė pusėje. Akimirką padvejojusi, Alisa nusekė iš paskos.

— Ką tu darai? — sušnypštė ji, Viliui atidarinėjant duris.

Įėjusi į biblioteką, ji pasijuto lyg įžengusi į praeitį. Kambarys buvo oficialus, jo interjeras priminė vyrų klubą. Žaliuzės buvo šiek tiek atitrauktos ir auksinėmis juostomis ant kilimo sruvo saulės šviesa. Patalpoje dvelkė pastovumo nuotaika, čia buvo apstu antikvarinių daiktų ir blizgesio.

Ties trimis kambario sienomis nuo grindų iki lubų kilo knygų lentynos. Aukščiausioms lentynoms pasiekti buvo pastatytos sudedamos kopėčios. Vilis tiksliai žinojo, kur einąs. Lentynose buvo knygų apie Šartrą skyrius. Čia sudėti nuotraukų albumai ir rimtesni tiriamieji architektūros bei socialinės istorijos darbai. 55 SKYRIUS

Alisa smarkiai plakančia širdimi sunerimusi žvelgė į duris. Vilis ištraukė knygą su viršelyje pavaizduotu giminės herbu ir nusinešė ją prie stalo. Viliui verčiant lapus, Alisa žvelgė jam per petį. Mirgėjo žvilgios spalvotos nuotraukos, senoviški Šartro žemėlapiai, grafikos piešiniai. Galiausiai Vilis pasiekė reikiamą knygos skyrių.

— Kas tai?

— Knyga apie Oradorų namus. Apie šitą namą, — atsakė jis. — Ši giminė gyvena čia jau šimtus metų, nuo tada, kai namas buvo pastatytas. Čia yra architektūriniai visų pastato aukštų planai.

Vilis vertė lapus toliau, kol rado norimą puslapį.

— Štai, — tarė jis, atsukdamas knygą, kad ji galėtų geriau matyti. — Ar toks?

Alisa sulaikė kvėpavimą.

— Dieve, — sušnibždėjo ji.

Tai buvo tikslus jos labirinto brėžinys.

*

Garsiai trinktelėjo laukujės durys. Jie abu krūptelėjo.

— Vili, durys! Mes palikome jas atviras!

Ji girdėjo fojė tyliai besikalbančius moterį ir vyrą.

— Jie ateina čia, — sušnabždėjo ji.

Vilis metė knygą jai į rankas.

— Greitai, — parodė jis į didelę trijų dalių sofą, stovinčią prie lango. — Aš viską sutvarkysiu.

Alisa griebė savo krepšį ir leidosi bėgte prie sofos. Ji pasislėpė įlindusi į tarpą tarp sofos ir sienos. Čia aitriai kvepėjo dėvėta oda, prisigėrusią cigarų dūmų. Dulkės kuteno nosį. Ji išgirdo trinktelint Vilio uždaromas knygų lentynos dureles. Jis vos spėjo įsitaisyti kambario viduryje, kai girgždėdamos atsivėrė bibliotekos durys.

— Qu’est-ce que vous foutez la50?

Jauno vyro balsas. Šiek tiek pakreipusi galvą, Alisa beveik galėjo matyti juos abu, atsispindinčius stiklinėse sekcijos durelėse. Jis buvo jaunas ir aukštas, maždaug tokio ūgio kaip Vilis, tačiau prakaulesnis. Juodi garbanoti plaukai, aukšta kakta ir aristokrato nosis. Jis jai kažką priminė.

— Fransua Batistai, sveikas, — tarė Vilis. Net Alisa girdėjo, kaip dirbtinai skamba jo linksmas pasisveikinimas.

— Ką, po galais, čia veikiate? — pakartojo jis angliškai.

Vilis kilstelėjo žurnalą, kurį buvo pasiėmęs nuo stalo.

— Užėjau paieškoti ko nors paskaityti.

Fransua Batistas užmetė akį į pavadinimą ir skardžiai nusijuokė.

— Neatrodo, kad būtų jūsų sritis.

— Tave stebina?

Vaikis žengtelėjo arčiau Vilio.

— Jums nebedaug liko, — tarė jis kandžiai žemu balsu. — Jūs jai greitai nusibosite ir ji jus išspirs, kaip ir visus kitus. Jūs juk net nežinote, kad ji buvo išvykusi iš miesto, ar ne?

— Tai, kas vyksta tarp manęs ir jos, ne tavo reikalas.

Fransua Batistas žengė į priekį, užstodamas jam kelią.

— Kur taip skubate?

— Fransua Batistai, nespausk manęs į kampą, perspėju tave.

Fransua Batistas įrėmė savo ranką Viliui į krūtinę, neleisdamas jam eiti.

Vilis nustūmė jo ranką į šoną.

— Neliesk manęs.

— Ir ką gi jūs man padarysite?

— Ca suffit51.

Abu vyrai atsigręžė. Alisa stengėsi įsitaisyti taip, kad galėtų geriau matyti, tačiau moteris neįėjo į jos regėjimo lauką.

— Kas čia vyksta? — paklausė ji griežtai. — Pešatės kaip vaikigaliai. Fransua Batistai? Viljamai?

— Rien, maman. Je lui demandais52.

Vilis atrodė apstulbęs — jis galiausiai pamatė, kas atėjo su Fransua.

— Marija Sesile? Aš nė nepagalvojau... — Jis užsikirto. — Nemaniau, kad grįši taip greitai.

Moteris įėjo giliau į kambarį ir Alisa pagaliau pamatė jos veidą.

Negali būti.

Šiandien ji buvo apsirengusi oficialiau nei tada, kai Alisa matė ją anąsyk. Ji dėvėjo kelius siekiantį geltonai rudą sijoną ir prie jo derantį švarkelį. Plaukai nebuvo surišti skarele ir laisvai krito įrėmindami veidą.

Tačiau ji neklydo. Tai buvo ta pati moteris, kurią Alisa matė prie „Hotel de la Cite“ Karkasonėje. Ji — Marija Sesilė Orador.

Alisa žvilgtelėjo į motiną ir sūnų. Giminės bruožai išties buvo ryškūs. Tas pats profilis, ta pati valdinga laikysena. Dabar ji suprato Fransua Batisto pavydo ir jųdviejų su Viliu tarpusavio priešiškumo priežastį.

— Tačiau mano sūnus iš tiesų taikliai paklausė, — tarė Marija Sesilė. — Ką tu čia veiki?

— Aš... Aš tiesiog ieškojau ko nors naujo paskaityti. Man buvo... liūdna be tavęs.

Alisa krūptelėjo. Jo pasiteisinimas skambėjo visiškai neįtikinamai.

— Liūdna? — atitarė ji. — Tavo veido išraiška rodo ką kita.

Marija Sesilė pasilenkė ir pabučiavo jį į lūpas. Toks intymumas Alisą trikdė, jai darėsi nejauku. Ji matė Vilį laikant suspaustus kumščius.

Jis nenori, kad aš tai matyčiau.

Ši gluminanti mintis užklydo akimirksniu ir taip pat greitai pradingo.

Marija Sesilė paleido jį, jos veide buvo matyti pasitenkinimas.

— Vili, mes vėliau pasikalbėsime. Dabar mudu su Fransua Batistu norėtume sutvarkyti vieną nedidelį reikalą. Desolee53. Taigi jeigu galėtum...

— Ar čia?

Per greitai. Išsiduodi.

Marija Sesilė primerkė akis.

— Kodėl gi ne čia?

— Ne, nieko, — atsakė jis greitai.

— Maman. II est dix-huit heures deja54.

— J’arrive55 — tarė ji, vis dar įtariai žvelgdama į Vilį.

— Maisy je ne... 56

— Vale chercher, — atkirto ji. — Eik ir surask.

Alisa girdėjo Fransua Batistą išbildant iš kambario. Ji matė, kaip Marija Sesilė apkabina Vilį per juosmenį ir prisitraukia jį prie savęs. Jos raudoni nagai buvo dar ryškesni baltų jo marškinėlių fone. Alisa norėjo nusigręžti, tačiau nepajėgė.

— Tiens, — tarė Marija Sesilė. — A bientot57

— Ar tu eini? — paklausė Vilis. Alisa girdėjo jo balse paniką: jis suprato, kad turės palikti ją spąstuose.

— Toute d l’heure. Tuojau.

Alisa nieko negalėjo padaryti. Ji klausėsi išeinančio Vilio žingsnių.

*

Vyrai prasilenkė tarpduryje.

— Štai, — tarė Fransua, atkišdamas motinai laikraštį, kurio egzempliorių kiek anksčiau skaitė Vilis.

— Kaip jie taip greitai sužinojo?

— Neturiu supratimo, — atsakė jis irzliai. — Manau, kad tai Oti.

Alisa sustingo. Tas pats Oti?

— Ar tu žinai tai tikrai, Fransua Batistai? — tarė Marija Sesilė.

— Kaip čia pasakius. Kas nors juk turėjo jiems papasakoti. Policija pasiuntė narus į Erą antradienį ir tiksliai į tą vietą. Jie žinojo, ko ieškoti. Pagalvok. Kas pirmasis pasakė, kad Šartre nuteka informacija? Oti. Ar jis pateikė bent kokius įrodymus, kad Tavernjė iš tiesų kalbėjo su žurnalistu?

— Tavernjė?

— Žmogus iš upės, — kandžiai tarė jis.

— Ak taip, žinoma. — Marija Sesilė užsidegė cigaretę. — Rašinyje minimas „Noublesso Vėritable“ pavadinimas.

— Oti pats galėjo jiems pasakyti.

— Kol niekas nesieja Tavernjė su šiais namais, jokios bėdos nėra, — tarė ji nuobodžiaudama. — Ar dar kas nors?

— Padariau viską, ką man buvai liepusi.

— Viską parengei šeštadieniui?

— Taip, — tarė jis. — Tačiau jeigu nėra žiedo ar knygos, nežinau, kam mes taip stengiamės.

Marijos Sesilės lūpomis perbėgo šypsena.

— Matai, pats supranti, kodėl mums vis dar reikalingas Oti, nepaisant tavo atviro nepasitikėjimo juo, — tarė ji pabrėžtinai švelniai. — Jis sakosi — stebukle šventas — gavęs žiedą.

— Kodėl man nesakei anksčiau, po velnių? — tarė jis tūždamas.

— Aš dabar tau sakau, — atsakė ji. — Jis tvirtina, kad jo žmonės vakar naktį paėmė žiedą iš anglės merginos kambario viešbutyje Karkasonėje.

Alisą persmelkė šaltis. Nesąmonė.

— Ar nemanai, kad jis meluoja?

— Nebūk kvailas, Fransua Batistai, — atkirto ji. — Žinoma, jis meluoja. Jeigu daktarė Taner būtų jį pasiėmusi, Oti nebūtų prireikę keturių dienų, kad jį gautų. Be to, mano nurodymu jo bute ir biure buvo atlikta krata.

— Tai tuomet...

Ji pertraukė jį:

— Jei — jeigu — Oti vis dėlto jį turi, nors aš tuo abejoju, jis gavo jį iš Bjo senelės arba iš kažkur kitur. Gal jis pats paėmė jį iš olos.

— Ar mums tai rūpi?

Garsiai suskambo telefonas. Alisai vos neiššoko širdis.

Fransua Batistas pažvelgė į motiną.

— Atsiliepk, — tarė ji.

Jis padarė kaip lieptas.

— Oui58.

Alisa, bijodama išsiduoti, vos kvėpavo.

— Oui, je comprends. Attends59. — Jis pridengė telefono ragelį delnu. — Tai Donel. Ji sako turinti knygą.

— Paklausk, kur ji buvo dingusi.

Jis linktelėjo.

— Kur buvote nuo pirmadienio? — Jis klausėsi. — Ar dar kas nors žino, kad turite ją? Jis vėl klausėsi. — Gerai. A vingt-deux heures. Demain soir60.

Jis padėjo telefono ragelį.

— Ar esi tikras, kad tai buvo ji?

— Balsas jos. Ji žinojo susitarimą.

— Jis veikiausiai klausėsi pokalbio.

— Ką turi omenyje? — tarė jis sumišęs. — Kas?

— Gal man reikia šaukti, kaip manai? — atšovė ji. — Oti, žinoma, kas daugiau?

— Aš...

— Šeila Donel buvo dingusi kelias dienas. Kai tik aš saugiai pasitraukiu į Šartrą, Donel atsiranda. Pirmiausia skambutis, paskui visa knyga.

Fransua Batistas neteko savitvardos.

— Bet tu ką tik gynei jį! — suriko jis. — Kaltinai mane skubotomis išvadomis. Jeigu žinai, kad jis dirba prieš mus, tai kodėl man nepasakai? Kodėl darai iš manęs kvailį? Arba — dar tiksliau — kodėl nesustabdai jo? Ar tu bent kada nors uždavei sau klausimą, kodėl jis taip beatodairiškai siekia knygų? Ką jis darys su jomis? Parduos aukcione daugiausia pasiūliusiam?

— Aš puikiai žinau, kam jam reikalingos knygos, — tarė ji šaltai.

— Kodėl tu visada taip elgiesi? Kodėl visą laiką mane žemini?

— Pokalbis baigtas, — tarė ji. — Vykstame rytoj. Tu turėsi pakankamai laiko pasimatyti su Donel, aš — pasiruošti. Apeigos vyks vidurnaktį, kaip suplanuota.

— Tu nori, kad susitikčiau su ja? — tarė jis, negalėdamas patikėti.

— Na, žinoma, — atsakė ji. Pirmą kartą jos balse jis išgirdo jausmo atbalsį. — Man reikalinga knyga, Fransua Batistai.

— Bet jeigu jis jos neturi?

— Jis nesiveltų į tokią bėdą, jeigu neturėtų.

Alisa girdėjo, kaip Fransua Batistas eina per kambarį ir atidaro duris.

— O kaip dėl jo? — tarė jis, vėl pakeldamas balsą. — Tu negali čia jo palikti.

— Palik Vilį man. Jis ne tavo rūpestis.

*

Vilis slėpėsi spintoje koridoriuje prie virtuvės.

Spintoje buvo ankšta, čia sklido odinių rūbų, senų aulinių batų ir lietpalčių kvapas, tačiau tai buvo vienintelė vieta, iš kurios jis galėjo gerai matyti bibliotekos ir studijos duris. Pirmiausia jis pamatė išeinant Fransua Batistą. Jis nuėjo į studiją ir po kelių minučių paskui jį nusekė Marija Sesilė. Vilis palaukė, kol užsitrenkė sunkios durys, ir tučtuojau išlindęs iš spintos nubėgo per fojė į biblioteką.

— Alisa, — sušnabždėjo jis, — greičiau. Tau reikia dingti iš čia.

Pasigirdo krebždėjimas ir ji išlindo.

— Atsiprašau, viskas dėl mano kaltės, — tarė jis. — Ar tau viskas gerai?

Ji linktelėjo, tačiau buvo mirtinai išbalusi.

Vilis ištiesė ranką, tačiau ji atsisakė.

— Vili, ką visa tai reiškia? Tu gyveni čia. Tu pažįsti šiuos žmones, tačiau elgiesi taip, lyg viską norėtum paniekinti — padedi svetimam asmeniui. Aš nieko nesuprantu.

Jis jau buvo besakąs, kad ji jam nesvetima, tačiau sustojo.

— Aš...

Jis nežinojo, ką sakyti. Atrodė, kad visas kambarys išnyko ir jo akyse liko tik Alisa. Jos veido forma priminė širdį. Įdėmus jos rudų akių žvilgsnis, atrodė, naršo po jo sielos gelmes.

— Kodėl nepasakei man, kad tu... kad tu su ja... Kad čia gyveni?

Jis negalėjo atlaikyti jos žvilgsnio. Alisa dar akimirką pažiūrėjo į jį ir greitai perėjusi kambarį išėjo į fojė. Viliui beliko sekti paskui ją.

— Ką dabar ketini daryti? — tarė jis desperatiškai.

— Hm... Aš sužinojau, kaip Šeila susijusi su šiais namais, — tarė ji. — Ji dirba jiems.

— Jiems? — perklausė apstulbęs Vilis, atidarydamas laukujės duris, kad ji galėtų išeiti. — Ką turi omenyje?

— Tačiau jos čia nėra. Madam Orador ir jos sūnus taip pat jos ieško. Iš to, ką girdėjau, spėju, kad ji yra laikoma uždaryta kažkur prie Fua.

Laiptų apačioje Alisa, staiga apimta panikos, atsigręžė.

— Vili, aš palikau savo krepšį bibliotekoje, — tarė ji siaubo kupinu balsu. — Už sofos, kartu su knyga.

Labiau už viską Vilis norėjo ją pabučiuoti. Akimirka negalėjo būti labiau netinkama. Jie buvo įkliuvę nesuvokiamoje situacijoje. Alisa iš tiesų net ir nepasitikėjo juo. Tačiau jis vis tiek norėjo tai padaryti.

Vilis, nieko negalvodamas, žengė arčiau siekdamas paliesti jos skruostą. Jis jautėsi taip, lyg tiksliai žinotų, kokia glotni ir vėsi jos oda, lyg šį judesį būtų daręs tūkstančius kartų. Tačiau staiga prisiminęs, kaip ji atšlijo nuo jo kavinėje, sustojo. Jo ranka nuo jos veido buvo vos per plauką.

— Atleisk, — pradėjo atsiprašinėti jis, jausdamasis, lyg Alisa skaitytų jo mintis. Ji įdėmiai žvelgė į jį. Jos griežtame susirūpinusiame veide trumpam pasirodė šypsena.

— Nenorėjau įžeisti tavęs, — sumurmėjo jis. — Tik...

— Nesvarbu, — tarė ji. Jos balsas buvo švelnus.

Vilis lengviau atsiduso. Jis žinojo, kad ji nepasakė tiesos. Tai buvo svarbu, svarbiau už viską pasaulyje, tačiau ji bent jau nepyksta ant jo.

— Vili, — pakartojo ji griežčiau. — Mano krepšys? Jame viskas, visi mano užrašai.

— Žinoma, taip, — atsakė jis paskubomis. — Atsiprašau. Paimsiu. Atnešiu tau. — Jis stengėsi susikaupti. — Kur tu apsistojusi?

— „Petit Monarque“ viešbutyje Epą aikštėje.

— Gerai, — tarė jis bėgdamas laiptais į viršų. — Po pusės valandos.

*

Vilis stebėjo ją, kol ji dingo iš akių, ir grįžo atgal. Iš po studijos durų matėsi silpna šviesa.

Staiga durys atsivėrė. Vilis šoko į tarpą tarp durų ir sienos, kad jo nepamatytų. Iš studijos pasirodė Fransua Batistas ir nuėjo į virtuvę. Vilis girdėjo atsidarant ir trinktelint uždaromas duris. Paskui stojo tyla.

Vilis prispaudė veidą prie plyšio, kad galėtų matyti Mariją Sesilę. Ji sėdėjo prie rašomojo stalo ir į kažką žiūrėjo. Jai judant daiktas blizgėjo ir atspindėjo šviesą. Vilis visiškai pamiršo, ką buvo ketinęs daryti. Jis žiūrėjo į Mariją Sesilę: ji atsistojo ir kilstelėjo vieną iš paveikslų, kabėjusių ant sienos už nugaros. Tai buvo jos mėgstamiausias meno kūrinys. Kadaise, pirmosiomis jųdviejų pažinties dienomis, ji viską Viliui apie jį išpasakojo. Tai buvo auksaspalvė ryškiais potėpiais nutapyta drobė, vaizduojanti prancūzus kareivius, žvelgiančius į nuverstus senovės Egipto rūmus ir kolonas. „Žvelgiant į laiko smėlynus“, 1798-ieji, — prisiminė jis.

Toje vietoje, kur kabėjo paveikslas, sienoje buvo mažos juodos metalinės durelės. Greta jų buvo elektroninis įtaisas su mygtukais. Ji surinko šešis skaitmenis. Pasigirdo spragtelėjimas ir durys atsidarė.

Iš seifo ji paėmė du juodus paketus ir atsargiai padėjo juos ant stalo. Vilis pasimuistė, iš paskutiniųjų stengdamasis įžiūrėti, kas tai.

Jis buvo taip įsijautęs, kad neišgirdo žingsnių už nugaros.

— Nejudėkite.

— Fransua Batistai, aš...

Vilis pajuto į šoną įremtą šaltą pistoleto vamzdį.

— Laikykite rankas taip, kad aš jas matyčiau.

Vilis pabandė apsisukti, tačiau Fransua Batistas sugriebė jį už sprando ir prispaudė veidu prie sienos.

— Quest-ce qui sepasse61? — sušuko Marija Sesilė.

Fransua Batistas vėl niuktelėjo jį.

— Je mon occupe, — atsakė jis. — Padėtis kontroliuojama.

*

Alisa dar kartą pažvelgė į savo laikrodį. Jis neateis.

Ji stovėjo viešbučio fojė įsistebeilijusi į stiklines duris, lyg galėtų Vilį prišaukti savo žvilgsniu. Jau praėjo daugiau kaip valanda, kai ji išėjo iš Baltojo Arklio gatvės. Ji nežinojo, ką daryti. Jos piniginė, telefonas, automobilio rakteliai buvo striukės kišenėje. Tačiau visa kita buvo kuprinėje.

Nesvarbu. Nešdinkis iš čia.

Kuo ilgiau ji laukė, tuo labiau ji abejojo Vilio paskatomis. Juk jis atsirado tarsi iš niekur. Alisa atmintyje vėl peržvelgė įvykius.

Ar jų atsitiktinis susidūrimas gatvėje iš tiesų tebuvo atsitiktinumas? Juk ji ničniekam nesakė, kur vykstanti.

Iš kur jis galėjo sužinoti?

Pusę devintos Alisa nusprendė, kad ilgiau laukti nebegali. Ji atsisakė kambario, paliko raštelį Viliui su savo numeriu — jeigu jis vis dėlto ateitų — ir išvyko.

Ji numetė striukę ant priekinės automobilio sėdynės ir pamatė iš kišenės kyšantį voką. Tai buvo laiškas, kurį jai įteikė viešbutyje. Ji buvo visiškai apie jį pamiršusi. Alisa ištraukė voką ir padėjo jį ant priekinio skydelio — paskaitys, kai sustos poilsio.

Vakarėjo. Alisa važiavo į pietus. Į akis akinamai švietė iš priekio važiuojančių automobilių žibintai. Iš tamsos tarsi vaiduokliai iššokdavo medžiai ir krūmokšniai. Orleanas, Puatjė, Bordo — skriejo pro šalį trumpai apšviečiami ženklai.

Užsisklendusi savame pasaulyje, Alisa valandų valandas kartojo sau vis tuos pačius klausimus. Kiekvieną kartą atsakymas buvo kitoks.

Dėl ko? Informacijai gauti. Tuo ji, be jokios abejonės, juos gerokai praturtino. Visi jos užrašai, piešiniai, Greisės ir Bajaro nuotrauka.

Jis juk pažadėjo tau parodyti labirintą rūsyje.

Tačiau ji nieko nepamatė. Tik paveikslėlį knygoje. Todėl, kad jis gavo, ko norėjo. Tiksliau — ko norėjo ponia Orador.

Kad galėtų tave sekti. 56 SKYRIUS

Karkasona

1209 M. RUGPJŪTIS

Prancūzai puolė San Viseną auštant pirmadienio, rugpjūčio 3-iosios, rytui.

Alaisa kopėčiomis užsiropštė į Vado bokštą, kad galėtų drauge su tėvu stebėti mūšį nuo pilies sienų. Ji dairėsi Gijomo, tačiau niekur jo nematė.

Pro kardų žvangėjimą ir žemąsias gynybines sienas šturmuojančių karių šūksnius per lygumą nuo Gravetos kalvos atsklido giesmės nuotrupa:

Veni creator spiritus

Mentes tuorum visita!62

— Kunigai, — krūptelėjo Alaisa. — Eidami žudyti mūsų, jie gieda apie Dievą.

Priemiestis jau degė. Kai šalia žemosios sienos į orą pakilo dūmų stulpas, visomis kryptimis pažiro panikos apimti žmonės ir gyvuliai.

Užpuolikų svaidomi kabliai smigo į pylimą greičiau, nei gynėjai juos spėjo kirsti. Į sienas buvo atremta dešimtys kopėčių. Įgula vertė jas žemyn, degino, tačiau dalis kopėčių vis tiek liko stovėti. Prancūzų pėstininkai plūdo tarsi skruzdės. Kuo daugiau jų pavykdavo nukauti, tuo daugiau, atrodė, jų vėl atsiranda.

Įtvirtinimų papėdėje, abiejose pusėse, sužeistieji ir žuvusieji buvo kraunami keliomis eilėmis, tarsi malkos. Kiekviena prabėgusi valanda pasiglemždavo vis daugiau aukų.

Kryžiuočiai atvežė katapultą ir nutaikė į ją įtvirtinimus. Nė valandėlei nenutrūkstantys smūgiai iki pamatų krėtė strėlių ir iečių audros pliekiamą San Viseną.

Sienos pradėjo aižėti.

— Jie prasiveržė, — sušuko Alaisa. — Jie pralaužė gynybą!

Vikontas Trenkavelis su savo vyrais buvo pasirengę kautis. Mojuodami kirviais ir kardais, išsirikiavę į gretą po du ar tris, jie puolė įsibrovėlius. Karo žirgai kanopomis, kaustytomis sunkiomis plieninėmis pasagomis, savo kelyje trypė viską: traiškomi kūnai ir tarsi kevalai skylančios kaukolės virto vientisa odos, kaulų ir kraujo mase. Gatvė po gatvės kautynės apėmė visą priemiestį ir priartėjo prie Aukštutinio miesto sienų. Alaisa matė pro Rodezo vartus į Cite plūstančius įbaugintus gyventojus, bėgančius nuo žiaurių mūšių. Senoliai, paliegėliai, moterys, vaikai. Visi sveiki vyrai buvo ginkluoti ir kovėsi petys į petį su įgulos kariais. Daugelis jų krito pakirsti kur stovėję — jų kuokos negalėjo prilygti kryžiuočių kardams.

Gynėjai kovėsi narsiai, tačiau kiekvienam jų teko po dešimt priešų. Kryžiuočiai veržėsi į priekį tarsi milžiniška banga kranto link, pralauždami įtvirtinimus ir griaudami sienas.

Trenkavelis su savo kariais stengėsi iš paskutiniųjų, tačiau kova buvo nelygi. Vikontas sutrimitavo trauktis.

Atsivėrė sunkūs Rodezo vartai, ir į Aukštutinį miestą sugrįžo likę gyvi kariai. Jų ausyse aidėjo pergalingi prancūzų šūksniai. Trenkavelis vorele miesto gatvėmis į Komtalio pilį vedė savo nugalėtą kariauną. Alaisa, apimta siaubo, žvelgė į griuvėsius apačioje. Ji daug kartų matė mirtį, tačiau dar niekada mirties nebuvo tiek daug. Ji jautė, kaip karo tikrovė, jo šalta beprasmybė ją užteršia.

Taip pat ji jautėsi apgauta. Dabar ji suprato, kaip melavo chansons d‘gestes, kuriomis ji taip žavėjosi vaikystėje. Karas nebuvo kilnus. Karas tebuvo kančia ir skausmas.

*

Alaisa nusileido nuo pilies sienos į kiemą ir atsistojo šalia kitų moterų, laukiančių prie vartų. Ji meldėsi, kad tik Gijomas būtų su jais.

Tik saugiai sugrįžk.

Galų gale ji išgirdo kanopų bildesį ant tilto. Alaisa iškart jį pamatė ir nušvito džiaugsmu. Jo veidas ir šarvai buvo ištepti krauju ir pelenais, žvilgsnis bylojo apie mūšio žiaurumą, tačiau jis buvo sveikas.

— Ponia Alaisa, jūsų vyras narsiai kovėsi, — pastebėjęs ją tarė vikontas Trenkavelis. — Jis paguldė daug priešų ir išgelbėjo gyvybę dar didesniam būriui bičiulių. Mes dėkingi jam už drąsą ir sumanumą. — Alaisa paraudo. — Sakykite, kur jūsų tėvas?

Ji parodė į šiaurės rytinį kiemo kampą.

— Mes stebėjome mūšį nuo ambanų.

Gijomas nulipo nuo žirgo ir padavė vadžias savo ginklanešiui.

Alaisa droviai priėjo prie jo, nežinodama, kaip jis ją sutiks.

Jis paėmė jos blyškią ranką ir pakėlė prie lūpų.

— Tjeri krito, — tarė jis dusliu balsu. — Jie parveža jį. Jis smarkiai sužeistas.

— Man labai gaila.

— Mes buvome kaip broliai, — kalbėjo jis. — Alzu taip pat. Mūsų amžius tesiskiria vos mėnesiu. Mes stodavome vienas už kitą, kartu dirbome, kad galėtume sumokėti už savo šarvus ir kardus. Mus kartu įšventino prieš Velykas.

— Žinau, — tarė ji tyliai, palenkdama jo galvą arčiau savęs. — Ateik, noriu tau padėti. Vėliau, kiek galėsiu, padėsiu Tjeri.

Ji matė, kad jo akys pilnos ašarų. Žinodama, jog jis nenorėtų, kad ji matytų jį verkiantį, Alaisa skubėjo.

— Gijomai, ateik, — tarė ji švelniai, — parodyk, kur jis.

*

Tjeri drauge su kitais sunkiai sužeistaisiais buvo nuneštas į didžiąją menę. Mirštantys ir sužeisti vyrai buvo sudėti keliomis eilėmis. Alaisa ir kitos moterys darė viską, ką galėjo. Supintais į kasą plaukais ji atrodė kaip vaikas.

Laikui bėgant, nevėdinamoje menėje stiprėjo dvokas, musės darėsi vis įkyresnės. Alaisa ir kitos moterys daugiausia dirbo tylėdamos, kupinos tvirto ryžto. Jos žinojo, kad atokvėpis iki naujo puolimo pradžios bus menkas. Tarp mirštančių ir sužeistų karių eilių vaikščiojo kunigai, jie klausėsi išpažinčių, atliko paskutines apeigas. Pasislėpę po tamsiais apsiaustais du parfaitai teikė consolament tikintiesiems katarams.

Tjeri buvo smarkiai sužeistas. Jam kliuvo net keletą kartų. Jo kulkšnis buvo lūžusi, ietis pervėrė šlaunį ir sutrupino kaulą. Alaisa matė, kad jis prarado pernelyg daug kraujo, tačiau dėl Gijomo ji stengėsi padaryti viską, ką galėjo. Karštame vaške pašildžiusi taukės šaknų ir lapų nuoviro, ji uždėjo kompresą.

Palikusi Gijomą sėdėti prie Tjeri, Alaisa leidosi ieškoti nukentėjusiųjų, turėjusių daugiau galimybių išgyventi. Ji sumaišė šventagaršvės šaknies miltelius su dagio nuoviru ir padedama virtuvės parankinių, kurie atnešė skystį kibiruose, šaukštu davė gerti vaisto visiems, kas tik galėjo ryti. Jeigu pavyktų įveikti infekciją ir jų kraujas neužsikrėstų, žaizdos galėtų gyti.

Kai tik galėdavo, Alaisa vis grįždavo prie Tjeri pakeisti tvarsčių, nors buvo aišku, kad vilties nėra. Jis prarado sąmonę ir jo oda įgijo melsvai balkšvą mirties atspalvį. Ji padėjo ranką Gijomui ant peties.

— Man taip gaila, — sušnabždėjo ji. — Dabar jau nebeilgai.

Gijomas tyliai linktelėjo.

Alaisa ėjo į kitą menės galą. Jai einant pro šalį, suriko jaunas ševaljė, nedaug vyresnis už ją. Ji stabtelėjo ir priklaupė prie jo. Jo vaikiškas veidas buvo perkreiptas skausmo, lūpos suskeldėjusios, rudos akys liepsnojo baime.

— Tsss, — sušnabždėjo ji. — Ar tu ką nors turi?

Jis pamėgino papurtyti galva. Ji perbraukė ranka jam per kaktą ir kilstelėjo rūbą, dengiantį ranką, kuria jis laikė skydą. Bernioko petys buvo sutraiškytas. Balto kaulo nuolaužos kyšojo praplėšusios odą tarsi ant uolų užplaukusio laivo griaučiai. Jo šone žiojėjo skylė. Iš žaizdos be pertrūkio sruvo kraujas į šalia telkšančią balutę.

Jo dešinioji ranka buvo sustingusi ant kardo rankenos. Alaisa pabandė atgniaužti ranką, tačiau surakinti pirštai nė nekrustelėjo. Ji atplėšė skiautę medžiagos nuo savo suknelės ir užkišo giliąją žaizdą. Iš krepšio ji paėmė valerijono ištraukos buteliuką ir išvarvino jam ant lūpų dvigubą dozę, kad palengvintų išėjimo skausmą. Daugiau ji nieko negalėjo padaryti.

Mirtis buvo abejinga. Ji atslinko pamažu. Gargaliavimas jo krūtinėje stiprėjo, kvėpuoti darėsi vis sunkiau. Akyse temo, jis vis labiau bijojo ir ėmė šaukti. Alaisa buvo prie jo ir niūniavo, glostydama kaktą, kol jo siela paliko kūną.

— Dieve, priimk jo sielą, — sušnabždėjo ji, užmerkdama jam akis. Ji uždengė jo veidą ir perėjo prie kito kario.

Alaisa dirbo visą dieną, dalydama vaistus ir tvarstydama žaizdas. Jos akys paraudo, rankos išsikruvino. Vakarėjant didžiąją menę pro aukštus langus nušvietė saulės spinduliai. Mirusieji buvo išnešti. Gyvieji bandė apsiprasti su savo žaizdomis.

Alaisa buvo išsekusi, tačiau vakarykštės nakties prisiminimas, kai ji ir vėl gulėjo Gijomo glėbyje, suteikė jai jėgų. Nuo lankstymosi ir tupinėjimo skaudėjo sąnarius ir nugarą, tačiau jai tai mažai terūpėjo.

*

Pasinaudodama Komtalio pilį apėmusiu sąmyšiu, Oriana prasmuko į savo menę susitikti su informatoriumi.

— Beveik laiku, — nepatenkinta tarė ji. — Pasakok, ką sužinojai.

— Žydas mirė, tad mes ne ką tespėjome sužinoti. Tačiau mano šeimininkas mano, kad jis jau buvo perdavęs knygą saugoti tavo tėvui.

Oriana kreivai šyptelėjo, tačiau nieko nesakė. Apie tai, ką aptiko užsiūtą Alaisos apsiauste, ji neišsitarė niekam.

— Kaip dėl Esklarmondės de Servjan?

— Ji buvo atkakli, tačiau galų gale pasakė, kur ieškoti knygos.

Žalios Orianos akys sublizgo.

— Jau turi ją?

— Dar ne.

— Tačiau ji mieste? Lordas Evriu žino?

— Jis pasikliauja jumis. Jis tikisi, kad jūs jam pateiksite informacijos.

Oriana akimirką pamąstė.

— Senoji mirusi? Vaikigalis taip pat? Ji jau nebegali sukliudyti mūsų planams? Ji nieko nebepasakys mano tėvui?

Jis santūriai šyptelėjo.

— Moteriškė negyva. Vaikiščias kol kas nuo mūsų išsisuko, tačiau aš nemanau, kad jis galėtų kaip nors pakenkti. Kai tik surasiu jį, nudėsiu.

Oriana linktelėjo.

— Ar tu pasakei lordui Evriu apie mano... interesą?

— Taip, ponia. Jam yra garbė, kad kreipėtės į jį tokios paslaugos.

— O kaip dėl mano sąlygų? Ar jis užtikrins man saugų pasitraukimą iš miesto?

— Jeigu pristatysite jam knygas — taip, užtikrins.

Ji atsistojo ir pradėjo žingsniuoti.

— Gerai. Visa tai yra gerai. O tu galėsi susitvarkyti su mano vyru?

— Jeigu pasakysite man, kur ir kada jis bus, tuomet lengvai. — Jis patylėjo. — Tačiau kainuos brangiau nei anksčiau. Rizika gerokai didesnė — net ir tokio sąmyšio metu. Vikonto Trenkavelio raštininkas — tai juk žmogus su padėtimi.

— Puikiausiai tai žinau, — atkirto ji šaltai. — Kiek?

— Trigubai daugiau negu už Raulį, — atsakė jis.

— Tai neįmanoma, — atšovė ji. — Mano rankos per trumpos, kad gaučiau tiek aukso.

— Kaip norite, ponia. Tai mano kaina.

— Kaip dėl knygos?

Jis šyptelėjo.

— Tai kitų derybų reikalas. 57 SKYRIUS

Vėl prasidėjęs puolimas tęsėsi iki sutemų. Krintantys akmeniniai sviediniai kėlė dulkių debesis, jų garsas susiliejo į nenutrūkstamą dundesį.

Pro savo menės langą Alaisa matė, kaip lygumų gyventojų būstai virsta rūkstančiais griuvėsiais. Virš medžių viršūnių, tarsi būtų įstrigęs šakose, pakibo nuodingas debesis. Kai kuriems gyventojams pavyko per atvirą plotą nusigauti iki San Viseno griuvėsių ir pasitraukti į Aukštutinio miesto prieglobstį. Tačiau daugelis bėglių žuvo besitraukdami.

Koplyčioje ant altoriaus degė žvakės.

*

Auštant antradieniui, rugpjūčio 4-ajai, vikontas Trenkavelis ir Bertranas Peletjė vėl pakilo ant pilies kuorų.

Prancūzų stovyklą paupyje gobė ankstyvo rytmečio rūkas. Palapinės, arklidės, gyvuliai, stoginės — atrodė, lyg būtų išdygęs visas miestas. Peletjė apsižvalgė. Regis, brėško dar viena nepakeliamo karščio diena. Vos prasidėjus apgulčiai užkirstas kelias prie upės buvo lemtingas. Be vandens jie negalės ilgai išsilaikyti. Sausra juos pribaigs, jeigu pirmiau to nepadarys prancūzai.

Vakar Alaisa papasakojo gandą apie pirmąjį apgulties ligos atvejį Rodezo vartų kvartale. Pro šiuos vartus į miestą plūdo daugelis pabėgėlių iš San Viseno. Peletjė pats nuėjo patikrinti, ir nors kvartalo konsulas tai neigė, jis bijojo, kad Alaisa gali būti teisi.

— Bičiuli, tu susimąstęs.

Peletjė atsigręžė.

— Atleiskite, mesire.

Trenkavelis rankos mostu nuginė šalin atsiprašymą.

— Pažvelk į juos, Bertranai. Jų per daug, kad galėtume juos įveikti... Be to, be vandens...

— Sako, kad Pedras II iš Aragono atjos čia po dienos, — tarė Peletjė. — Jūs esate jo vasalas. Jis privalo jums padėti.

Peletjė žinojo, kad prašyti pagalbos bus keblu. Pedras buvo užkietėjęs katalikas, be to, Tulūzos grafo Reimono IV pusbrolis. Vis dėlto vikontą ir Pedrą siejusi meilė nebuvo sunykusi. Istorinis Trenkavelių ir Aragono dvaro ryšys tebebuvo tvirtas.

— Karaliaus diplomatinės ambicijos yra glaudžiai susijusios su Karkasonos likimu. Jis tikrai nenorėtų matyti prancūzų Oksitanijos valdovais. — Peletjė patylėjo. — Pjeras Rožė de Kabarė remia tokią poziciją.

Trenkavelis sudėjo rankas priešais save ant pilies mūro.

— Taip, jie taip sakė.

— Tai jūs siųsite žinią?

*

Pedras atsiliepė į kvietimą ir atvyko vėlyvą trečiadienio, rugpjūčio 5-osios, popietę.

— Atidarykite vartus! Atidarykite vartus lo Rei63!

Komtalio pilies vartai plačiai atsivėrė. Išgirdusi triukšmą, Alaisa pribėgo prie lango. Žvilgtelėjusi ji nusileido žemyn pažiūrėti, kas vyksta. Iš pradžių ji manė tik pasiteirausianti naujienų, tačiau pažvelgusi aukštyn į didžiosios salės langus nebepajėgė užgniaužti smalsumo. Pernelyg dažnai ji išgirsdavusi žinias iš trečiųjų ar ketvirtųjų lūpų — dabar norėjo pati sužinoti, kas vyksta viduje.

Už užuolaidos, skiriančios didžiąją menę nuo įėjimo į privačias vikonto Trenkavelio menes, buvo siaura niša. Būdama maža, Alaisa glausdavosi čia, stebėdama dirbantį tėvą. Tačiau nuo to laiko ji nebandė čia patekti ir netgi nebuvo tikra, kad jai pavyks pralįsti pro ankštą plyšį.

Alaisa pasilypėjo ant akmeninio suolelio, kad galėtų pasiekti žemiausiai esantį Pintos bokšto langą Pietiniame kieme. Iš pradžių ji įsikibo rankomis, tuomet persisvėrė per akmeninę atbrailą ir prasispraudė pro siaurą plyšį.

Jai pasisekė. Patalpa buvo tuščia. Alaisa atsargiai nušoko ant žemės, stengdamasi nesukelti jokio triukšmo, ir lėtai pravėrusi duris prasmuko už užuolaidos. Ji prislinko prie plyšio tiek, kiek tik pajėgė išdrįsti. Ji buvo taip arti vietos, kur stovėjo už nugaros rankas sunėręs vikontas Trenkavelis, kad ištiesusi ranką būtų jį pasiekusi.

Ji atsidūrė čia pačiu laiku: menės gale plačiai atsivėrė durys ir Alaisa pamatė dideliais žingsniais įeinant tėvą. Paskui jį sekė Aragono karalius su keliais Karkasonės sąjungininkais — Lavoro, Kabarė ir kitais valdovais.

Vikontas Trenkavelis, išreikšdamas vasalo pagarbą valdovui, atsiklaupė.

— Liaukitės, nereikia, — tarė Pedras, rodydamas jam keltis.

Vyrų išvaizda stulbinamai skyrėsi. Karalius buvo daug vyresnis už Trenkavelį, panašaus amžiaus kaip jos tėvas. Jis buvo aukštas ir plačiapetis — ne žmogus, o bulius. Jo mąslus, ryškių bruožų veidas buvo pažymėtas daugelio karo mūšių ženklais. Tankūs juodi ūsai jam teikė solidumo. Jo plaukai buvo juodi, tačiau, kaip ir jos tėvo, smilkiniuose jau pražilę.

— Liepkite savo vyrams išeiti, — tarė jis griežtai. — Kalbėsiu su jumis asmeniškai, Trenkaveli.

— Jūsų didenybe, prašyčiau leidimo pasilikti mano ūkvedžiui. Aš branginu jo patarimą.

Karalius padvejojo ir sutiko.

— Jokie žodžiai negalėtų išreikšti mūsų dėkingumo...

Pedras nutraukė:

— Aš atvykau ne paremti jūsų, o padėti suprasti, kaip klystate laikydamasis tokio požiūrio. Atsisakydamas susidoroti su eretikais savo valdose, pats užsitraukėte šią bėdą sau ant galvos. Jums buvo duota ketveri metai pakeisti padėtį, tačiau jūs nieko nepadarėte. Jūs leidote katarų vyskupams atvirai atlikti apeigas savo miestuose ir kaimuose. Jūsų vasalai atvirai remia geruosius žmones...

— Joks vasalas...

— Ar neigsite, kad išpuoliai prieš Bažnyčios žmones ir dvasininkus liko nenubausti, kad buvo žeminami kunigai? Jūsų žemėse klaidatikiai atvirai rodo savo tikėjimą. Jūsų sąjungininkai juos gina. Visi žino, kaip Fua grafas įžeidė šventąsias relikvijas atsisakydamas joms nusilenkti. O jo sesuo žengė taip toli paniekindama Dievo malonę, kad net davė parfaitės įžadus, ir grafui pasirodė priderama dalyvauti šioje ceremonijoje.

— Negaliu atsakyti už Fua grafą...

— Jis yra jūsų vasalas ir sąjungininkas, — atkirto Pedras. — Kodėl leidote klestėti tokiai tvarkai?

Alaisa matė, kaip vikontas sulaikė kvėpavimą.

— Didenybe, jūs pats atsakote į savo klausimą. Mes gyvename kaimynystėje su tais, kuriuos jūs vadinate eretikais. Mes drauge užaugome, tarp jų yra mūsų artimiausių giminaičių. Parfaitai yra geranoriški ir gyvena garbingai, ganydami vis augančią kaimenę. Juos išvaryti aš turiu tiek pat teisės kaip uždrausti kas rytą tekėti saulei.

Jo žodžiai neįtikino Pedro.

— Vienintelė jūsų viltis — susitaikymas su Šventąja Motina Bažnyčia. Jūs esate lygus bet kuriam iš Šiaurės didikų, kuriuos atsivedė abatas. Jie ir priims jus kaip lygų, jeigu tik sieksite pasitaisyti. Tačiau jeigu nors akimirkai suteiksite jiems dingstį manyti, kad taip pat pritariate šioms atskalūniškoms mintims — tegul tik širdimi, ne veiksmais, — jie jus sumals. — Karalius atsiduso. — Trenkaveli, ar iš tikro manote, kad pajėgsite atsilaikyti? Jų persvara yra šimtas prieš vieną.

— Mes turime pakankamai maisto.

— Maisto — taip, tačiau ne vandens. Jūs praradote upę.

Alaisa matė tėvą žvilgčiojant į vikontą ir baiminosi, kad jis gali prarasti kantrybę.

— Nenorėčiau jūsų įžeisti ir sumenkinti jūsų gero darbo, tačiau argi nematote, kad jie atėjo kautis ne dėl mūsų sielų, o dėl mūsų žemės? Šį karą paskatino ne Dievo šlovinimas, bet žmogiškas godumas. Tai grobikiška kariauna. Jeigu aš išdaviau Bažnyčią ir tuo užgavau jus, didenybe, prašau jūsų atleidimo. Tačiau aš nieko neskolingas nei Nevero grafui, nei Šito abatui ir nesu jiems pavaldus. Jie neturi nei pasaulietinės, nei dvasinės teisės į mano valdas. Neketinu išduoti savo žmonių prancūzų šakalams dėl tokios menkos priežasties.

Alaisa pajuto pasididžiavimą. Iš tėvo veido išraiškos ji suprato, kad jis jaučiasi taip pat. Pirmą kartą Trenkavelio drąsa ir kilniadvasiškumas, atrodė, padarė įspūdį ir karaliui.

— Vikonte, tai kilnūs žodžiai, tačiau dabar jie jums nepadės. Jūsų žmonių, kuriuos mylite, labui leiskite man bent jau perduoti Šito abatui, kad sutinkate išklausyti jų sąlygas.

Trenkavelis nuėjo prie lango ir sulaikęs kvėpavimą tarė:

— Mes neturime pakankamai vandens, kad užtektų visiems Aukštutiniame mieste?

Alaisos tėvas papurtė galvą:

— Ne, neturime.

Tik išbalusios rankos, kuriomis jis suspaudė akmeninės palangės kraštą, išdavė, kiek daug vikontui kainuoja tariami žodžiai.

— Gerai, aš išklausysiu abatą.

*

Pedrui išvykus, Trenkavelis kurį laiką tylėjo. Jis nejudėdamas stovėjo ir stebėjo danguje besileidžiančią saulę. Galiausiai buvo uždegtos žvakės ir jis atsisėdo. Peletjė nurodė iš virtuvės atnešti valgius ir gėrimus.

Alaisa nedrįso nė pajudėti bijodama būti pastebėta. Jai maudė rankas ir kojas, ankštos patalpos sienos, atrodė, ją spaudžia, tačiau ji nieko negalėjo pakeisti. Po užuolaidos kraštu ji matė vaikščiojant tėvą ir kartkarčiais išgirsdavo pokalbių pusbalsiu nuotrupas.

Kai Pedras II grįžo, jau buvo vėlu. Iš jo veido išraiškos Alaisa iškart suprato, kad misija nepavyko. Ją apėmė neviltis. Tai buvo paskutinė galimybė išgabenti iš miesto Trilogiją prieš prasidedant puolimui.

— Ar turite naujienų? — paklausė Trenkavelis, kildamas pasisveikinti.

— Naujienos man pačiam nemielos, — atsakė Pedras. — Vien tų begėdiškų žodžių persakymas man yra užgaulus. — Jis paėmė pasiūlytą taurę vyno ir vienu mauku ją ištuštino. — Šito abatas leistų jums ir dar dvylikai jūsų pasirinktų žmonių šį vakarą nepersekiojamiems pasitraukti iš pilies, pasiėmus viską, ką galėtumėte panešti.

Alaisa matė, kaip susigniaužė vikonto kumščiai.

— O Karkasona?

— Ciutat ir viskas bei visi, kas yra čia, atitektų Sostui. Ponai nori padengti Bezjė patirtus nuostolius.

Jam baigus kalbėti, kelias akimirkas tvyrojo tyla.

Galų gale Trenkavelis pratrūko. Jis trenkė taurę į sieną.

— Kaip jis drįsta siūlyti tokias sąlygas!? — suriaumojo jis. — Kaip jis drįsta mus taip įžeisti, taip paminti mūsų orumą? Aš neatiduosiu nė kruopelytės savo valdų tiems prancūzų šunpalaikiams.

— Mesire, — sušnabždėjo Peletjė.

Trenkavelis sunkiai alsavo įsirėmęs rankomis į šonus ir laukė, kol praeis pyktis.

Jis vėl atsigręžė į karalių.

— Didenybe, dėkoju jums už tarpininkavimą ir už nesavanaudišką pagalbą. Tačiau jeigu jūs nesirengiate ar negalite kovoti drauge su mumis, mes privalome skirtis. Jūs turite pasitraukti.

Pedras linktelėjo, suprasdamas, kad daugiau nėra ką pasakyti.

— Tegul Dievas jums padeda, Trenkaveli, — tarė jis liūdnai.

Trenkavelis atrėmė jo žvilgsnį.

— Tikiu, kad jis padės, — atsakė jis drąsiai.

Kol Peletjė lydėjo karalių iš salės, Alaisa, pasinaudojusi proga, išsmuko lauk.

*

Nekaltosios Mergelės Marijos Atsimainymo šventė praėjo ramiai. Abiejų šalių pažanga buvo menka. Trenkavelis žėrė strėles ir ietis į kryžiuočius, o abejingos katapultos leido akmeninius sviedinius, dunksinčius į miesto sienas. Abiejose pusėse krito vyrai, tačiau nė viena šalis nepasiekė žymesnės persvaros.

Laukai buvo nukloti žuvusiaisiais. Karštyje pūvantys lavonai iro gausiai apspisti juodų musių. Virš mūšio lauko ratus suko pesliai ir vanagai.

Penktadienį, rugpjūčio 7-ąją kryžiuočiai pradėjo pulti pietinį San Migelio priemiestį. Jiems pavyko trumpam užimti gynybinį griovį sienos papėdėje, tačiau netrukus jie buvo nublokšti strėlių ir akmenų pliūpsnio. Keletą valandų laikėsi lygiosios, kol be perstojo spaudžiami prancūzai atsitraukė, lydimi džiaugsmingų karkasoniečių triumfo šūksnių.

*

Kitą rytą, nutviekstas sidabrinės rytmečio žaros, vėl budo pasaulis. Lomas gaubė lengvas rūkas. Daugiau kaip tūkstantis kryžiuočių išsirikiavo prieš San Migelį. Vėl prasidėjo puolimas. Blyškiuose saulės spinduliuose žibėjo šalmai ir skydai, kardai ir iečių antgaliai, degė karių akys. Ant visų karių krūtinių buvo balti kryžiai, šviečiantys Nevero, Burgundijos, Šartro ir Šampanės vėliavų fone. Vikontas Trenkavelis užėmė poziciją ant San Migelio sienų petys į petį su savo vyrais, pasirengusiais atremti puolimą.

Lankininkai ir ietininkai buvo pasiruošę. Apačioje budėjo kirviais, kardais ir ietimis ginkluoti pėstininkai. Už jų, saugomi Aukštutinio miesto sienų, laukė, kol bus pakviesti, riteriai.

Tolumoje pradėjo dundėti prancūzų būgnai. Jie daužė savo ietimis į kietą žemę, nenutrūkstamu gaudesiu baugindami jų laukiančius priešus.

Ir štai prasidėjo.

Alaisa stovėjo ant miesto sienos greta tėvo, dairydamasi savo vyro ir tuo pačiu stebėdama nuo kalno plūstančius kryžiuočius. Kai Sosto kariuomenė priartėjo per šūvio nuotolį, vikontas Trenkavelis pakėlė ranką duodamas įsakymą. Dangų tuoj pat aptemdė strėlių debesis.

Abiejose pusėse žuvo vyrai. Kilo į sieną atremtos pirmosios kopėčios. Ore suzvimbė arbaleto strėlė ir smigo į kietą, sunkų medį. Kopėčios ėmė svirti ir netrukus prarado pusiausvyrą. Jos pradėjo kristi — iš pradžių lėtai, paskui vis greičiau, nusipurtydamos jomis besiropščiančius žmones, kurie krito į kraujo, kaulų ir medienos maišalynę.

Kryžiuočiams pavyko ties priemiesčio siena pastatyti karo mašiną gata64. Slepiami pastogės ir liejami vandeniu puolėjai ėmė lupti iš miesto sienos akmenis ir kasti ertmę įtvirtinimams susilpninti.

Trenkavelis suriko lankininkams, duodamas nurodymą sunaikinti statinį. Į medžio konstrukciją pasipylė naujas degančių strėlių ir iečių lietus. Danguje rangėsi juodi dūmai, šnypštė liepsna ir galų gale rentinys įsiplieskė. Žmonės liepsnojančiais rūbais bėgo iš degančio narvo ir čia pat krito pakirsti strėlių.

Tačiau buvo per vėlu. Gynėjams beliko stebėti, kaip buvo padegtas sprogmuo, kurį jau daug dienų rengė kryžiuočiai. Alaisa suskubo užsidengti rankomis veidą, kai pasigirdo sprogimas ir pliūptelėjo liepsnos, stulpais pakilo dulkės, pažiro mirtinos skeveldros.

Pro atsivėrusią spragą įsiveržė kryžiuočiai. Liepsnų gausmas užgožė netgi iš pragaro bėgančių moterų ir vaikų klyksmą.

Sunkūs Aukštutinį miestą ir San Migelį skiriantys vartai atsivėrė ir savo pirmąjį mūšį pradėjo Karkasonės riteriai. Apsaugok jį, išgirdo Alaisa savo pačios šnabždesį, lyg žodžiai galėtų nuginti strėles.

Dabar kryžiuočiai katapultomis svaidė nukirstas negyvėlių galvas, norėdami anapus sienų sukelti didesnę paniką ir siaubą. Klyksmams ir šauksmams aidint vis garsiau, vikontas Trenkavelis išvedė savo vyrus į grumtynes. Jis vienas iš pirmųjų praliejo kraują, kiaurai perverdamas kryžiuočio kaklą ir koja numaudamas negyvėlio kūną nuo savo kardo.

Netoli jo kovėsi Gijomas. Jis varė savo žirgą per priešų būrį ir viską trypė savo kelyje. Alaisa greta jo išvydo Alzu de Preksaną. Ji, apimta siaubo, stebėjo, kaip paslydo ir suklupo Alzu žirgas. Gijomas tučtuojau apgręžė savo žirgą ir leidosi padėti draugui. Pasibaidęs kraujo kvapo ir ginklų žlegesio galingas Gijomo žirgas stojosi piestu, traiškydamas kryžiuočius priekinėmis kojomis. Alzu turėjo pakankamai laiko atsistoti ir pasitraukti iš pavojaus vietos.

Priešų pajėgos buvo gerokai gausesnės. Į Aukštutinį miestą plūdo pabėgėliai — minios siaubo apimtų vyrų, moterų ir vaikų. Sosto kariuomenė nenumaldomai slinko į priekį. Gatvė po gatvės atiteko prancūzams.

Galiausiai Alaisa išgirdo šauksmą.

— Repli! Repli! Atgal!

Nakties priedangoje saujelei gynėjų pavyko išsmukti į nusiaubtą priemiestį. Jie užmušė sargyboje paliktus kryžiuočius ir padegė išlikusius namus — prancūzai bent jau neturės priedangos, iš kurios galėtų tęsti Aukštutinio miesto puolimą.

Tačiau tiesa buvo negailestinga.

San Visenas ir San Migelis krito. Karkasonė liko viena. 58 SKYRIUS

Vikonto Trenkavelio nurodymu didžiojoje menėje buvo sustatyti stalai. Vikontas ir ponia Agnesa vaikščiojo tarp stalų, dėkodami visiems už atliktą ir dar laukiančią tarnybą.

Peletjė savijauta vis blogėjo. Patalpa buvo sklidina degančio vaško, prakaito, šalto maisto ir karšto alaus kvapų. Jis jautė, kad gali nebeištverti. Skausmo priepuoliai pilve darėsi smarkesni ir kartojosi vis dažniau.

Jis pamėgino atsistoti, tačiau kojos jo nelaikė. Peletjė ieškodamas atramos įsikibo į stalą. Užsigulęs jo kraštą, jis išvartė lėkštes ir puodelius, į šalis pabiro apgraužti kaulai. Peletjė atrodė, kad jo vidurius ėda baisus grobuonis.

Greitai atsigręžė vikontas Trenkavelis. Kažkas pradėjo šaukti. Peletjė matė atbėgančius tarnus, girdėjo kažką liepiant pakviesti Alaisą.

Jis pajuto pažastyse rankas. Jos padėjo jam atsistoti ir vedė prie durų. Peletjė išvydo pasirodant ir vėl pradingstant Fransua veidą, pasigirdo nurodymus duodančios Alaisos balsas, atskambantis iš toli toli. Atrodė, kad ji kalba kažkokia jam nesuprantama kalba.

— Alaisa, — pakvietė jis, ieškodamas tamsoje jos rankos.

— Aš čia. Mes nuvesime tave į tavo menę.

Peletjė juto jį keliančias stiprias rankas ir veidą glostantį vėsų nakties orą, einant Garbės kiemu. Paskui jie pakilo laiptais.

Pasipriešinti ligai buvo sunku. Diegliai pilve buvo vis baisesni, kiekvienas priepuolis smarkumu lenkė ankstesnįjį. Peletjė jautė savo kūne siaučiant marą, nuodijantį kraują ir gniaužiantį kvėpavimą.

— Alaisa, — sušnabždėjo jis, apimtas baimės.

*

Kai tik jie atsidūrė tėvo menėje, Alaisa pasiuntė Riksendę pakviesti Fransua ir atnešti iš jos menės reikalingus vaistus. Kitus du tarnus ji išsiuntė į virtuvę brangaus vandens.

Alaisa paguldė tėvą ant lovos. Ji nurengė jo nešvarius viršutinius drabužius ir sudėjo į krūvą sudeginti. Atrodė, kad maras sunkiasi iš jo odos porų. Viduriavimo priepuoliai darėsi vis ūmesni ir dažnėjo. Dabar jis jau viduriavo vien krauju ir pūliais. Alaisa liepė deginti žoles ir žiedynus, kad šie nustelbtų kvapą, tačiau joks levandų ar rozmarinų kiekis jau negalėjo paslėpti tikrosios padėties.

Greitai atėjo Riksendė su reikiamomis medžiagomis ir padėjo Alaisai paruošti skystą tyrę iš karšto vandens ir džiovintų bruknių. Nurengusi nešvarius rūbus ir užklojusi jį švaria plona paklode, Alaisa šaukšteliu įliejo tyrės tarp jo išblyškusių lūpų.

Peletjė pabandė praryti, tačiau iškart išvėmė. Ji davė jam vėl. Šį kartą jis, sukaupęs visas jėgas, prarijo. Kūną supurtė traukuliai.

Bandydama įveikti ligą, Alaisa pamiršo laiką — jis tapo bereikšmis, jo tėkmė tarsi išnyko. Vidurnaktį į menę atėjo vikontas Trenkavelis.

— Kokios naujienos, ponia?

— Jis labai serga, mesire.

— Ar jums ko nors reikia? Gydytojų, vaistų?

— Galbūt šiek tiek daugiau vandens, jeigu galima gauti. Jau senokai pasiunčiau Riksendę surasti Fransua, tačiau jis dar negrįžo.

— Bus padaryta.

Trenkavelis žvilgtelėjo per jos petį į lovą.

— Kaip galėjo liga taip greitai išplisti?

— Sunku pasakyti, kodėl tokia liga smogia vienam ir aplenkia kitą. Šventojoje Žemėje praleisti metai gerokai susilpnino mano tėvo atsparumą. Jis ypač jautrus pilvo negalavimams. — Ji padvejojo. — Dievui padedant, galbūt liga nepasklis.

— Nėra jokios abejonės, kad tai apgulties liga? — niūriai paklausė jis.

Alaisa papurtė galvą.

— Apgailestauju tai girdėdamas. Jeigu jo būklė pasikeistų, tučtuojau pakvieskite mane.

Lėtai slenkant valandoms, Alaisos tėvui darėsi vis sunkiau. Kartkarčiais jis trumpam nušvisdavo, regis, suvokdamas, kas jam dedasi. Tačiau kitu metu atrodė, kad jis nebežino, kur ir kas esąs.

Prieš pat auštant Peletjė kvėpavimas tapo paviršutiniškas. Snausdama prie jo šono, Alaisa iškart pajuto šį pokytį ir pabudo.

— Filha...

Ji paėmė jo rankas, palietė kaktą ir suprato, kad liko nedaug. Karštis nukrito, jis buvo šaltas.

Siela stengiasi ištrūkti.

— Padėk man, — sukaupęs jėgas pratarė jis, — atsisėsti.

Padedama Riksendės, Alaisa jį pasodino. Liga susendino jį per vieną naktį.

— Nekalbėk, — sušnabždėjo ji, — tausok savo jėgas.

— Alaisa, — tarė jis, švelniai perspėdamas, — tu žinai, kad man jau metas. — Jis sunkiai kvėpavo, krūtinėje švokštė ir gargaliavo. Jo žvilgsnis buvo tuščias, paakiai pageltę, ant rankų ir kaklo atsirado pilkšvos dėmės. — Ar pakvietei parfaitą? — Jis prisivertė atmerkti sutinusias akis. — Aš noriu išeiti dorai.

— Tu pageidauji sutaikymo, tėve? — paklausė ji atsargiai.

Peletjė, sukaupęs jėgas, vos pastebimai nusišypsojo ir akimirką švystelėjo jo buvusioji esybė.

— Aš atidžiai klausiausi gerųjų krikščionių. Išmokau melhorer ir consolament65 žodžius... — Jo balsas nutrūko. — Gimiau krikščionimi ir mirsiu krikščionimi, tačiau neatiteksiu į sugedusias rankas tų, kurie prisidengę Dievo vardu atsėlino prie mūsų vartų kariauti. Jeigu nugyvenau teisingą gyvenimą, per Dievo malonę aš prisijungsiu prie šlovingos dvasių draugijos danguje.

Jį ištiko kosulio priepuolis. Alaisa, apimta nevilties, apžvelgė kambarį. Ji pasiuntė tarną pranešti vikontui Trenkaveliui, kad jos tėvo būklė blogėja. Vos tik tarnas išėjo, ji pasikvietė Riksendę.

— Man reikia, kad pakviestum parfaitus. Prieš kurį laiką jie buvo kieme. Pasakyk jiems, kad reikia suteikti sutaikymą.

Riksendę apėmė siaubas.

— Niekas tavęs neapkaltins dėl to, kad perdavei žinią, — tarė Alaisa, norėdama padrąsinti merginą. — Tau nereikia eiti kartu su jais.

Lovoje krustelėjo tėvas ir Alaisa visą savo dėmesį vėl turėjo skirti jam.

— Greičiau, Riksende, paskubėk.

Alaisa pasilenkė.

— Kas, tėve? Aš čia, su tavimi.

Jis mėgino kalbėti, tačiau žodžiai, atrodė, įstringa gerklėje dar neištarti. Ji įvarvino jam į burną truputėlį vyno ir nušluostė sutrūkinėjusias lūpas drėgna skepeta.

— Alaisa, Gralis — tai Dievo žodis. Štai ko Harifas bandė mane išmokyti, tačiau aš nesupratau. — Jo balsas sudrebėjo. — Tačiau be disko labirinto kelias taps klystkeliu.

— Kuo svarbus yra diskas? — sušnabždėjo ji greitai, nepajėgdama suprasti.

— Tu buvai teisi, aš buvau pernelyg užsispyręs. Turėjau leisti tau vykti, kai dar buvo įmanoma.

Alaisa įsitempusi stengėsi suvokti jo padrikų žodžių prasmę.

— Kodėl klystkelis?

— Aš jo nepamačiau, — sumurmėjo jis. — Ir nepamatysiu. Urvas... Mažai kas jį matė.

Alaisa, apimta nevilties, atsigręžė į duris.

Kur Riksendė?

Už durų koridoriuje pasigirdo bėgančiųjų žingsniai. Pasirodė Riksendė, paskui ją sekė du parfaitai. Alaisa atpažino vyresnįjį — tamsbruvį malonių veido bruožų vyrą vešlia barzda — buvo sutikusi jį Esklarmondės namuose. Abu parfaitai dėvėjo tamsiai mėlynais apsiaustais, persijuosę iš virvių nuvytomis juostomis su metalinėmis žuvies pavidalo sagtimis.

Jis nusilenkė.

— Ponia Alaisa. — Jis žvilgtelėjo į lovą už jos. — Tai jūsų tėvui, intendantui Peletjė, reikalingas sutaikymo sakramentas?

Ji linktelėjo.

— Ar jis gali kalbėti?

— Jis ras jėgų tai padaryti.

Koridoriuje vėl pasigirdo triukšmas ir ant slenksčio pasirodė vikontas Trenkavelis.

— Mesire... — tarė ji išsigandusi. — Jis paprašė pakviesti parfaitus... Mano tėvas nori išeiti dorai.

Vikonto akyse sužibo nuostaba. Jis liepė uždaryti duris.

— Nesvarbu, aš pasilieku.

Alaisa kurį laiką įdėmiai žiūrėjo, kol pakviesta apeigoms vadovaujančio parfaito, vėl atsigręžė į savo tėvą.

— Intendantas Peletjė kenčia didžiulį skausmą, tačiau jo protas blaivus ir jis nepraradęs drąsos. — Alaisa linktelėjo. — Ar jis nėra padaręs jokios žalos ir neskolingas mūsų Bažnyčiai?

— Jis visų Dievo šalininkų užtarėjas.

Parfaitas priėjo prie mirštančiojo ir pasilenkė virš lovos. Alaisa ir Reimonas Rožė pasitraukė atokiau. Bertrano akys sublizgo šnabždant palaiminimą melhorer.

— Ar prisieki ištikimybę teisingumui ir tiesai, ar atsiduodi Dievo valiai ir Gerųjų krikščionių bažnyčiai?

Peletjė, sukaupęs jėgas, ištarė:

— Taip.

Parfaitas padėjo jam ant galvos Naujojo Testamento pergamentą.

— Telaimina tave Dievas, tepadeda tau būti geru krikščionimi ir teveda tave į gerą baigtį.

Jis ištarė benedictė ir tris kartus adoremus.

Alaisą sugraudino apeigos paprastumas. Vikontas Trenkavelis žvelgė tiesiai priešais save. Atrodė, kad jis tik sukaupęs visą savo valią pajėgia valdytis.

— Bertranai Peletjė, ar esi pasirengęs priimti Viešpaties maldos malonę?

Alaisos tėvas sumurmėjo esąs pasirengęs.

Parfaitas aiškiu, tvirtu balsu septynis kartus pakartojo „Tėve mūsų“, kaskart leisdamas Peletjė ištarti atsakymą.

— Šią maldą pasauliui davė Jėzus Kristus. Jis šios maldos išmokė geruosius krikščionis. Nei valgyk, nei gerk, kol neištarsi šios maldos. Jei pažeisi šią prievolę, turėsi vėl atgailauti.

Peletjė sukaupęs jėgas linktelėjo. Duslus švokštimas jo krūtinėje pagarsėjo — tarsi rudeninis vėjas ūžautų medžių šakose.

Parfaitas pradėjo skaityti Šv. Jono evangeliją.

— Pradžioje buvo Žodis. Tas Žodis buvo pas Dievą ir Žodis buvo Dievas. Jis pradžioje buvo pas Dievą.

Peletjė rankos krūptelėjo po antklode, parfaitas skaitė toliau:

— Tu sužinosi tiesą ir tiesa tave išlaisvins.

Jo akys staiga atsimerkė.

— Vertaty — sušnabždėjo jis, — taip, tiesą.

Alaisa išsigandusi sugriebė jo ranką, tačiau jis jau tolo. Iš jo akių dingo šviesa. Ji girdėjo parfaitą kalbant greičiau, lyg jis skubėtų bijodamas, kad neužteks laiko apeigai atlikti.

— Jis turi ištarti paskutinius žodžius, — paragino parfaitas Alaisą, — padėk jam.

— Tėve, tu privalai... — Sielvartas užgniaužė jos žodžius.

— Už visas nuodėmes... kurias padariau... veiksmu ar žodžiu... — švokštė jis, — prašau atleisti Dievą ir Bažnyčią, ir visus čia esančius.

Parfaitas su dideliu palengvėjimu uždėjo rankas ant Peletjė galvos ir jį pabučiavo. Alaisa sulaikė kvėpavimą. Tėvo veido išraiška persimainė ir, pradėjus veikti consolament malonei, jis nušvito. Tai buvo tyro suvokimo ir išėjimo akimirka. Jo dvasia buvo pasirengusi palikti paliegusį kūną ir pančiojančią žemę.

— Jo siela pasirengusi, — tarė parfaitas.

Alaisa linktelėjo. Ji sėdėjo ant lovos laikydama tėvą už rankos. Vikontas Trenkavelis stovėjo kitoje pusėje. Peletjė beveik prarado sąmonę, tačiau atrodė, kad jis dar jaučia juos esant šalia.

— Mesire?

— Aš čia, Bertranai.

— Karkasona negali kristi.

— Duodu tau žodį, prisiekiu meile ir pareiga, siejusią mus tiek metų — padarysiu viską, ką galiu.

Peletjė pabandė pakelti ranką nuo antklodės.

— Man buvo garbė tarnauti jums.

Alaisa matė, kaip vikonto akys pritvinko ašarų.

— Tai aš turėčiau tau dėkoti, mano senas drauge.

Peletjė mėgino pakelti galvą.

— Alaisa?

— Aš čia, tėve, — atsakė ji greitai. Peletjė veidas tapo bespalvis. Paakiuose karojo sunkios pilkos raukšlės.

— Joks žmogus dar neturėjo tokios dukters.

Atodūsis ir gyvastis paliko kūną. Paskui — tyla.

Akimirką Alaisa buvo tarsi sustingusi, nekvėpavo ir nerodė jokių jausmų. Tada ji viduje pajuto neaprėpiamą sielvartą, užliejantį ir pasiglemžiantį ją. Ji pratrūko raudoti. 59 SKYRIUS

Tarpduryje pasirodė kareivis.

— Valdove Trenkaveli?

Jis atsigręžė.

— Kas yra?

— Vagis, mesire. Vogė vandenį Viešojoje aikštėje.

Vikontas parodė ženklą, kad tuojau ateisiąs.

— Ponia, turiu jus palikti.

Alaisa linktelėjo. Raudos ją visiškai išsekino.

— Aš pasirūpinsiu, kad jis būtų palaidotas su pagarba. Ceremonija atitiks jo padėtį. Jis buvo narsus žmogus, lojalus patarėjas ir ištikimas draugas.

— Mesire, jo Bažnyčiai tai nereikalinga. Kūnas jam — niekas. Jo siela jau iškeliavo. Jis būtų pageidavęs, kad galvotumėte tik apie gyvuosius.

— Galite tai laikyti savanaudišku poelgiu, tačiau aš paskutinę pagarbą noriu parodyti atsižvelgdamas į tai, kaip vertinau ir branginau jūsų tėvą. Aš nurodysiu jo kūną perkelti į Šv. Marijos koplyčią.

— Toks jūsų meilės ženklas jam — didelė pagarba.

— Ar galėčiau ką nors atsiųsti, kad pabūtų su jumis? Negalėsiu išleisti jūsų vyro, tačiau gal jūsų sesuo? Gal jums šarvojant tėvą reikalinga moters pagalba?

Alaisa staigiai pakėlė galvą. Ji tik dabar suprato iki šiol nė karto neprisiminusi Orianos. Ji netgi pamiršo pasirūpinti, kad jai būtų pranešta apie tėvo ligą.

Ji nemylėjo jo.

Alaisa nutildė galvoje skambantį balsą. Ji neįvykdė savo pareigos — nei tėvui, nei seseriai. Alaisa atsistojo.

— Aš nueisiu pas seserį, mesire.

Vikontui išeinant iš menės, ji nusilenkė ir atsigręžė atgal Ji negalėjo prisiversti palikti tėvą. Alaisa pradėjo viena šarvoti kūną. Ji liepė nuvilkti patalynę ir pakloti lovą iš naujo. Nešvari patalynė jos nurodymu buvo išnešta sudeginti. Alaisa paruošė įkapes ir laidojimo aliejų. Ji pati nuplovė jo kūną ir nubraukė nuo kaktos plaukus, kad ir miręs jis atrodytų toks, koks buvo gyvas.

Ji dar truputį paliūdėjo žvelgdama į nebylų veidą. Nebegali ilgiau tempti.

— Riksende, pranešk vikontui, kad kūnas paruoštas perkelti į koplyčią. Aš turiu pasakyti seseriai.

*

Žiranda miegojo koridoriuje ant grindų prie Orianos menės durų.

Alaisa peržengė ją ir pabandė atidaryti duris. Šį kartą jos buvo neužrakintos. Oriana viena gulėjo lovoje atitrauktomis užuolaidomis. Jos juodos garbanos buvo išdrikusios ant pagalvės, oda ankstyvo rytmečioje šviesoje buvo balta tarsi pienas. Alaisa nusistebėjo — kaip ji apskritai galinti miegoti.

— Sese!

Oriana krūptelėjusi atmerkė savo žalias kaip katės akis. Jos veidu greitai perbėgo išgąstis, paskui nuostaba ir galiausiai atsirado įprasta paniekos išraiška.

— Atnešiau blogą naujieną, — tarė Alaisa. Jos balsas dvelkė mirtinu šalčiu.

— Ar ji negali palaukti? Varpai dar nemušė pirmosios valandos.

— Ne, negali. Mūsų tėvas... — Ji užsikirto.

Ar tai gali būti tiesa?

Alaisa giliai įkvėpė, kad nusiramintų.

— Mūsų tėvas mirė.

Oriana kurį laiką atrodė sukrėsta, tačiau netrukus vėl grįžo įprasta veido išraiška.

— Ką tu pasakei? — perklausė ji, primerkusi akis.

— Mūsų tėvas numirė šį rytą. Prieš pat aušrą.

— Kaip? Kaip jis mirė?

— Tik tiek tegali pasakyti? — sušuko Alaisa.

Oriana šoko iš lovos.

— Pasakyk man, nuo ko jis mirė?

— Nuo ligos. Ji prasidėjo labai greitai.

— Ar tu buvai su juo mirties akimirką?

Alaisa linktelėjo.

— Tačiau tau nepasirodė, kad reikėtų pranešti man? — tarė ji tūždama.

— Atsiprašau, — sumurmėjo Alaisa. — Viskas vyko taip greitai. Žinau, kad turėjau...

— Kas dar ten buvo?

— Mūsų valdovas Trenkavelis ir...

Oriana sukluso išgirdusi jos dvejonę.

— Mūsų tėvas išpažino nuodėmes ir jam buvo suteiktos paskutinės apeigos? — griežtai paklausė ji. — Jis mirė su Bažnyčia?

— Mūsų tėvas nemirė nepaguostas, — atsakė Alaisa, atidžiai rinkdamasi žodžius. — Jis mirė susitaikęs su Dievu.

Ji suprato.

— Ką visa tai reiškia? — suriko ji, priblokšta beširdiškos Orianos reakcijos į nelaimę. — Jis miręs, ar tau tai ką nors reiškia?

— Tu pažeidei savo pareigą. — Oriana dūrė į ją pirštu. — Būdama vyresnė, aš turėjau daugiau teisių už tave būti ten. Aš turėjau būti ten. Be to, jeigu aš sužinosiu, kad leidai eretikams grabalioti apie jį, bemirštantį, tai nė neabejok, priversiu tave dėl to gailėtis.

— Ar nejauti netekties? Nejauti gailesčio?

Alaisa matė atsakymą Orianos veide.

— Jo mirtis man nesukelia didesnių jausmų nei nusibaigęs šuva gatvėje. Jis nemylėjo manęs. Daugybę metų aš gyvenau su šia nuoskauda širdyje. Dėl ko dabar turėčiau gedėti? — Ji žengė žingsnį arčiau. — Tai tave jis mylėjo. Tavyje jis matė save. — Ji atgrasiai šyptelėjo. — Tavimi jis pasitikėjo, su tavimi dalijosi didžiausiomis paslaptimis.

Alaisa buvo apmirusi nuo sukrėtimo, tačiau jos skruostai vis tiek paraudo.

— Ką turi omenyje? — tarė ji, bijodama išgirsti atsakymą.

— Tu puikiai žinai, ką turiu omenyje, — sušnypštė Oriana. — Ar tu tikrai manai, kad aš nežinau apie jūsų vidurnakčio pokalbius? — Ji žengė dar arčiau. — Dabar, kai jis tavęs nebegina, tavo gyvenimas, sesute, pasikeis. Viską pernelyg ilgai tvarkei savaip.

Oriana staigiai ištiesė ranką ir sugriebė Alaisą už riešo.

— Pasakyk man, kur yra trečioji knyga?

— Nežinau, apie ką tu kalbi.

Oriana tvojo jai antausį.

— Kur ji? — sušnypštė Oriana. — Žinau, kad ją turi.

— Paleisk mane.

— Nežaisk su manimi. Jis juk atidavė ją tau. Kuo dar jis būtų pasitikėjęs? Pasakyk man, kur ji yra. Aš ketinu ją gauti.

Alaisos nugara perbėgo šaltis.

— Tu negali taip elgtis. Kas nors gali ateiti.

— Kas? — įžūliai paklausė ji. — Pamiršti, kad tavo tėvas nebegali tavęs apginti.

— Gijomas.

Oriana nusijuokė.

— Žinoma, aš pamiršau, kad tu susitaikei su vyru. Ar tu žinai, ką jis iš tikro mano apie tave? — paklausė ji. — Ar žinai?

Durys staiga atsivėrė ir dunkstelėjo į sieną.

— Pakaks! — suriko Gijomas. Oriana tučtuojau paleido Alaisos ranką. Jos vyras dideliais žingsniais įžengė į menę ir suspaudė ją savo glėbyje. — Mano širdie, aš atėjau vos tik išgirdęs naujienas apie tavo tėvo mirtį. Man taip gaila.

— Kaip graudu! — Šiurkštus Orianos balsas suardė jųdviejų intymumą. — Paklausk jo, kas jį parvedė atgal į tavo lovą, — tarė ji kandžiai, žvelgdama Gijomui tiesiai į akis. — O gal tu bijai išgirsti, ką jis pasakys? Paklausk jo. Tai ne meilė ir net ne aistra. Tas susitaikymas dėl knygos, nieko daugiau.

— Perspėju tave, prikąsk liežuvį!

— Kodėl? Ar tu bijai išgirsti, ką aš dar galiu pasakyti?

Alaisa jautė tarp jų tvyrančią įtampą. Žinoma. Ji iškart suprato.

Ne. Tik ne tai.

— Ne tavęs jis trokšta, Alaisa. Jam reikalinga knyga. Štai dėl ko jis grįžo į tavo menę. Kaip tu gali būti tokia akla?

Alaisa atsitraukė nuo Gijomo.

— Ar ji kalba tiesą?

Jis staigiai atsigręžė į ją. Jo akys liepsnojo neviltimi.

— Ji meluoja. Prisiekiu savo gyvybe, knyga man visiškai nerūpi. Aš jai nieko nepasakiau. Kaip aš galėčiau?

— Kai tu miegojai, jis apieškojo menę. Jis negalėtų to paneigti.

— Aš to nedariau, — suriko jis.

Alaisa pažvelgė į jį.

— Tačiau tu žinojai, kad tokia knyga ten yra?

Jo akyse švystelėjo nerimas. Alaisa gavo atsakymą — tokį, kokio bijojo.

— Ji bandė šantažuoti mane, kad padėčiau jai, tačiau aš atsisakiau. — Jo balsas suvirpėjo. — Alaisa, aš atsisakiau.

— Kuo ji tave taip supančiojo, kad gali tau kelti tokius reikalavimus? — paklausė ji tyliai, beveik pašnibždomis.

Gijomas ištiesė į ją rankas, norėdamas apkabinti, tačiau ji atsitraukė.

Net ir dabar norėčiau, kad jis tai neigtų.

Jis nuleido rankas.

— Vieną kartą, taip, aš... Atleisk man.

— Kiek per vėlu atgailauti.

Alaisa nekreipė dėmesio į Orianą.

— Ar tu ją myli?

Gijomas papurtė galvą.

— Ar tu nematai, ką ji daro? Ji bando mus sukiršinti.

Alaisa jautėsi pritrenkta: jis galvoja, kad ji vis dar galėtų juo pasitikėti.

Gijomas ištiesė rankas.

— Alaisa, prašau, — maldavo jis, — aš vis dar myliu tave.

— Užtenka, — tarė Oriana, žengdama tarp jų. — Kur knyga?

— Aš neturiu.

— Kas turi? — paklausė Oriana grasinamai.

Alaisa nusprendė nepasiduoti.

— Kam ji tau reikalinga? Kuo ji tau tokia svarbi?

— Paprasčiausiai pasakyk man, — atkirto ji, — pasakyk, ir viskas tuoj pat baigsis.

— O jeigu nepasakysiu?

— Susirgti taip lengva, — tarė ji. — Tu slaugei tėvą. Galbūt tu jau taip pat sergi. — Oriana atsisuko į Gijomą: — Tu supranti, ką aš noriu pasakyti? Jeigu tu man prieštarausi...

— Aš neleisiu tau jai kenkti!

Oriana nusijuokė.

— Tavo padėtis vargu ar suteikia galimybę man grasinti, Gijomai. Aš turiu pakankamai tavo išdavystės įrodymų, kad atsidurtum kartuvėse.

— Įrodymai, kuriuos pati išsigalvojai, — suriko jis. — Vikontas Trenkavelis tavimi netikės.

— Tu manęs neįvertini, jeigu manai, kad aš palikau vietos abejonėms. Ar išdrįsi rizikuoti? — Ji vėl atsigręžė į Alaisą: — Pasakyk, kur paslėpei knygą, arba aš eisiu pas vikontą.

Alaisa sunkiai atsiduso. Ką padarė Gijomas? Ji nežinojo, ką ir begalvoti. Nepaisant pykčio, kurį jautė, ji negalėjo prisiversti jį smerkti.

— Fransua, — tarė ji. — Tėvas atidavė knygą Fransua.

Orianos akyse pasirodė dvejonė, bet ji išnyko taip pat greitai, kaip ir buvo atsiradusi.

— Labai gerai, tačiau perspėju tave, sese, jeigu meluoji, pasigailėsi.

Ji apsigręžė ir nuėjo prie durų.

— Kur eini?

— Atiduoti pagarbą tėvui, kur daugiau? Tačiau prieš tai aš saugiai palydėsiu tave į tavo menę.

Alaisa pakėlė galvą ir atrėmė sesers žvilgsnį.

— Tai visiškai nebūtina.

— Ir dar kaip būtina. Jeigu Fransua negalės man padėti, norėčiau turėti galimybę dar kartą pasikalbėti su tavimi.

Gijomas vėl kreipėsi į Alaisą:

— Ji meluoja. Aš nepadariau nieko blogo.

— Ar tu ką nors padarei, ar nepadarei, man visiškai nerūpi, — tarė Alaisa. — Tu žinojai, ką darai, kai guleisi su ja. Dabar tiesiog palik mane.

Aukštai iškėlusi galvą Alaisa koridoriumi nuėjo į savo menę. Oriana ir Žiranda nusekė paskui ją.

— Aš grįšiu, kai tik pasikalbėsiu su Fransua.

— Daryk, kaip išmanai.

Oriana užtrenkė duris. Po akimirkos, kaip Alaisa ir bijojo, spynoje pasisuko raktas. Ji girdėjo Gijomą žodžiuojantis su Oriana.

Alaisa užsikimšo ausis, nenorėdama girdėti jų balsų. Ji negalėjo liautis įsivaizdavusi Gijomą ir Orianą vienas kito glėbyje. Ji negalėjo atsispirti mintims apie Gijomą, šnabždantį jos seseriai švelnius žodžius, kuriuos jis kalbėjo ir jai — perlus, kuriuos ji saugojo prie pat širdies.

Alaisa susidėjo drebančias rankas ant krūtinės. Ji jautė, kaip daužosi širdis — pašėlusi ir išduota. Ji sunkiai atsiduso.

Negalvok apie save.

Ji atsimerkė ir nuleido rankas, iš pagiežos gniauždama kumščius. Ji negali leisti sau būti silpnai. Jei tik ji palūš, Oriana pasisavins viską, kas jai brangu. Nėra laiko apgailestauti ir graužtis. Dabar jos pažadas tėvui išsaugoti knygas svarbesnis už jos sudaužytą širdį. Kad ir kaip būtų sunku, ji turi išmesti Gijomą iš galvos. Ji leidosi įkalinama menėje dėl to, ką pasakė Oriana. Trečioji knyga. Oriana paklausė, kur ji paslėpusi trečiąją knygą.

Alaisa nubėgo prie apsiausto, kuris vis dar kabėjo ant kėdės atkaltės. Sugriebusi jį, ji greitai apčiuopė skverną, kur buvo užsiuvusi knygą.

Knygos nebebuvo.

Alaisa susmuko ant kėdės. Ją apėmė neviltis. Oriana turi Simeono knygą. Netrukus ji sužinos, kad Alaisa pamelavo apie knygos perdavimą Fransua, ir sugrįš.

Tačiau kaip Esklarmondė?

Alaisa suprato, kad už durų jau nesigirdi Gijomo riksmų.

Ar jis jau su ja?

Ji nežinojo, ką galvoti. Kad ir kaip būtų, nesvarbu. Kartą išdavęs, jis išduotų ją ir vėl. Ji turi užgniaužti savo nuoskaudą ir bėgti, kol dar galima.

Alaisa praplėšė levandų maišelį ir išsitraukė Skaičių knygos nuorašo pergamentą. Ji paskutinį kartą apžvelgė menę, kurią manė būsiant savo namais amžinai.

Ji žinojo nebegrįšianti.

Vos besulaikydama ašaras, ji priėjo prie lango ir iškišusi galvą pažvelgė į stogą. Vienintelis jos šansas — dingti, kol dar negrįžo Oriana.

*

Oriana nejautė nieko. Mirgančioje žvakių šviesoje ji stovėjo kojūgalyje prie karsto pakylos ir žvelgė į tėvo kūną. Liepusi tarnams išeiti, ji pasilenkė, lyg norėtų pabučiuoti tėvą į kaktą. Jos ranka nusileido ant tėvo rankos ir ji numovė nuo nykščio labirinto žiedą. Oriana negalėjo patikėti, kad Alaisa buvo tokia kvaila ir paliko žiedą ant jo rankos.

Oriana išsitiesė ir įsidėjo žiedą į kišenę. Ji pataisė užklotą, priklaupė ant vieno kelio priešais altorių, persižegnojo ir išėjo ieškoti Fransua. 60 SKYRIUS

Užkėlusi koją ant atbrailos, Alaisa užsiropštė ant palangės. Vien tik pagalvojus, ką susiruošė daryti, jai sukosi galva.

Tu nukrisi.

Jeigu ir taip, argi dabar tai svarbu? Tėvas miręs. Gijomas ją išdavė. Galų gale tėvo nuomonė apie jos vyro būdą pasitvirtino.

Ką dar galėčiau prarasti?

Alaisa, giliai įkvėpusi, atsargiai pakibo ant palangės ir dešine koja apčiuopė stogo čerpes. Mintyse šnabždėdama maldą, ji pasiruošė smūgiui ir atleido rankas. Alaisa, lengvai dunkstelėjusi, nukrito ir tučtuojau prarado pusiausvyrą. Risdamasi stogo čerpėmis žemyn, ji beviltiškai ieškojo į ką įsitverti — plyšio sienoje, čerpių tarpo, bet ką, kas bent kiek ją sustabdytų.

Atrodė, kad kritimas niekada nesibaigs. Tačiau staiga ji pajuto smarkų trūktelėjimą ir sustojo. Apsiausto skvernas užkliuvo už vinies. Drabužis ją sulaikė. Alaisa sustingo, nedrįsdama nė krustelėti. Ji jautė, kaip įsitempęs audeklas. Jis buvo geros kokybės, tačiau ištemptas tarsi būgno oda galėjo bet kurią akimirką plyšti.

Alaisa žvilgtelėjo viršun į vinį. Jeigu ji ir pasiektų taip aukštai, jai reikėtų abiejų rankų išlaisvinti drabužį — audeklas buvo kelis kartus apsivijęs metalinį smaigalį. Ji negalėjo rizikuoti nukristi. Vienintelė galimybė buvo palikti apsiaustą ir pamėginti užsiropšti atgal ant stogo, besijungiančio su vakarine išorinės Komtalio pilies sienos dalimi. Ji turėtų prasisprausti pro medinių galerijos konstrukcijų plyšį. Gynybinės galerijos prie pilies sienos tarpai buvo siauri, tačiau ji juk liekna. Verta pabandyti.

Stengdamasi nedaryti staigių judesių, ji ištiesė ranką ir suėmusi viršuje įstrigusį drabužį pradėjo pamažu drėksti audeklą. Traukdama tai vieną, tai kitą pusę, ji išplėšė iš skverno lopą ir vėl galėjo laisvai judėti.

Alaisa iš pradžių pritraukė vieną kelį, o paskui atsispyrusi ir kitą. Ji jautė prakaito lašus ant smilkinių ir tarpkrūtyje, kur buvo paslėpusi pergamentą. Skaudėjo į šiurkštų čerpių paviršių nubrozdintą odą. Sprindis po sprindžio ji ropštėsi į viršų, kol atsidūrė prie gynybinės galerijos.

Alaisa ištiesė rankas ir įsitvėrė medinių sijų, tai grąžino jai pusiausvyrą. Ji pritraukė kelius ir susirietusi pradėjo spraustis į kampą tarp pilies sienos ir galerijos rentinio. Plyšys buvo gerokai mažesnis, negu ji tikėjosi — vos delno ilgio ir gal tris kartus tiek pločio. Alaisa ištiesė dešinę koją ir, tvirtai įsispyrusi pariesta kairiąja, vargais negalais įsmuko į tarpą. Atsikišęs kapšas su labirinto pergamentu pynėsi tarp kojų, tačiau ji atkakliai stengėsi.

Nekreipdama dėmesio į skaudančius šonus, ji greitai atsistojo ir nuskubėjo galerija. Ji žinojo, kad sargybiniai neišduos jos Orianai, tačiau kuo greičiau nusigaus iš Komtalio pilies į Šv. Nazarijaus katedrą, tuo geriau.

Įdėmiai apsidairiusi, ar apačioje nieko nėra, Alaisa greitai nusileido kopėčiomis ir šoko ant žemės. Kojos bejėgiškai sulinko ir ji trenkėsi ant nugaros, prarasdama kvapą.

Ji žvilgtelėjo į koplyčios pusę. Orianos ir Fransua nebuvo nė ženklo. Laikydamasi arčiau sienos, Alaisa greitai praėjo pro arklides, trumpai stabtelėdama ties Tatu gardu. Ją kankino troškulys. Ji būtų mielai pagirdžiusi savo ištroškusią kumelę, tačiau visos vandens atsargos buvo skirtos karo žirgams.

*

Gatvės buvo pilnos pabėgėlių. Alaisa rankove prisidengė burną, gindamasi nuo kančios ir ligos tvaiko, sunkia migla apgobusio miesto gatves. Sužaloti vyrai ir moterys, bejėgiai kūdikiai suaugusiųjų rankose — visi žiūrėjo į pro šalį einančią Alaisą nebyliomis, viltį praradusiomis akimis.

Aikštė priešais Šv. Nazarijaus katedrą buvo pilna žmonių. Apsidairiusi per petį ir įsitikinusi, kad jos niekas neseka, Alaisa pravėrė duris ir įsmuko į vidų. Navoje miegojo žmonės. Pavargę nelaimėliai beveik nekreipė į ją dėmesio.

Ant pagrindinio altoriaus degė žvakės. Alaisa nuskubėjo šiaurine nava į mažai lankomą koplyčią su nedideliu paprastu altoriumi, kur ją buvo nusivedęs tėvas. Grfridinio akmenimis sukrebždėjo į priedangą sprunkančios pelės. Atsiklaupusi Alaisa ištiesė ranką už altoriaus, kaip buvo rodęs tėvas. Ji pastukseno pirštais sienos paviršiumi. Išgąsdintas iš slėptuvės iššoko voras ir, perbėgęs jos nuoga ranka, vėl pasislėpė.

Pasigirdo tylus spragtelėjimas. Alaisa atsargiai ištraukė akmenį ir pastūmusi jį į šalį ištiesė ranką į atsivėrusią dulkėtą ertmę. Ji surado ilgą ploną raktą. Seno, nenaudojamo rakto metalas buvo apmūsojęs. Alaisa įkišo raktą į medinių durelių spyną. Sugirgždėjo vyriai ir sucypė akmenines grindis braukiantis durelių medis.

Alaisa smarkiai jautė tėvo esatį. Ji prikando lūpą, saugodamasi neišskysti.

Viskas, ką gali jam padaryti.

Alaisa įkišo ranką į vidų ir ištraukė dėžutę, kaip matė darant tėvą. Dėžutė buvo ne didesnė už papuošalų skrynelę, paprasta, be papuošimų, su paprastu skląsčiu. Ji pakėlė dangtelį. Viduje buvo avikailio maišelis — kaip ir tada, kai šią vietą jai parodė tėvas. Ji lengviau atsiduso, tik dabar supratusi, kaip bijojo, kad Oriana čia gali būti apsilankiusi anksčiau už ją.

Suvokdama teturinti visiškai nedaug laiko, Alaisa greitai paslėpė knygą po drabužiais ir sudėjo viską atgal tiksliai taip, kaip buvo. Jeigu Oriana ar Gijomas žino apie slaptavietę, radę dėžutę vietoje, jie bent jau ne iškart suskubs.

Ji leidosi bėgte atgal iš bažnyčios, slėpdama galvą po gobtuvu. Pravėrusi sunkias duris, ji ištirpo iškankintų, be tikslo miesto aikštėje besigrumdančių žmonių minioje. Jos tėvą pasiglemžusi liga sparčiai plito. Skersgatviai buvo pilni sugedusių ir yrančių kūnų. Avių, ožkų ir galvijų dvėsenos skleidė nepakeliamą dvoką.

*

Alaisa nejučiomis pasuko Esklarmondės namo link. Nebuvo jokios priežasties tikėtis, kad šįsyk pavyks — pastarosiomis dienomis ji lankėsi daugybę kartų, ir vis bergždžiai. Tačiau Alaisa neįstengė sugalvoti, kur dar galėtų eiti.

Daugelis namų pietiniame kvartale buvo užvertomis langinėmis ir uždarytomis durimis — taip pat ir Esklarmondės namas. Alaisa pakėlė ranką ir pabeldė į duris.

— Esklarmonde?

Alaisa pabeldė dar kartą. Ji paklibino duris, tačiau jos buvo užsklęstos.

— Sajhė?

Netrukus ji išgirdo atbėgančio žmogaus žingsnius ir atšaunamą skląstį.

— Ponia Alaisa?

— Sajhė, dėkui Dievui. Greičiau įleisk mane.

Durys prasivėrė tik tiek, kad ji galėtų prasisprausti į vidų.

— Kur tu buvai? — tarė ji, stipriai jį apkabindama. — Kas naujo? Kur Esklarmonde?

Alaisa pajuto savo delne mažą Sajhė ranką.

— Eikite su manimi.

Jis nuvedė ją už užuolaidos į kambarį galinėje namo dalyje. Slėptuvės durelės grindyse buvo atidarytos.

— Tu visą laiką čia buvai? — nustebo ji. Įsižiūrėjusi į tamsą ji išvydo kopėčių apačioje degant alyvinę lempą. — Rūsyje? Ar buvo grįžusi mano sesuo?

— Tai buvo ne ji, — atsakė jis drebančiu balsu. — Greičiau, Alaisa.

Alaisa nusileido pirmoji. Sajhė patraukė laikiklį ir slėptuvės durys, trinktelėjusios virš jų galvų, užsidarė. Jis nulipo kopėčiomis jai iš paskos ir nušoko ant aslos likus kelioms pakopoms iki žemės.

— Čia.

Jis nuvedė ją drėgnu tuneliu į nedidelę iškastą nišą ir pakėlė lempą aukščiau, kad Alaisa galėtų pamatyti Esklarmondę, kuri nejudėdama gulėjo ant kailių ir antklodžių krūvos.

— Ne, — pribėgusi prie jos aiktelėjo Alaisa.

Jos galva buvo sutvarstyta. Alaisa kilstelėjo tvarstį ir išsigandusi prisidengė burną. Kairioji Esklarmondės akis buvo raudona, apsitraukusi kraujo plėvele. Nors žaizda buvo pridengta švariu kompresu, sutraiškytame akiduobės pakraštyje kybojo odos skutai.

— Ar galima ką nors padaryti? — paklausė Sajhė.

Alaisa pakėlė užklotą. Jai sutraukė pilvą. Per Esklarmondės krūtinę driekėsi ryški žiaurių nudeginimų juosta. Tose vietose, kur buvo deginta, oda buvo geltona ir pajuodusi.

— Esklarmonde, — sušnabždėjo ji, pasilenkusi prie jos. — Ar girdi mane? Tai aš, Alaisa. Kas tai padarė?

Jai pasirodė, kad Esklarmondės veidas virptelėjo. Jos lūpos šiek tiek sujudėjo. Alaisa atsigręžė į Sajhė.

— Kaip tu ją čia atvedei?

— Padėjo Gastonas su broliais.

Ji nusisuko nuo sužalotos moters ir atsigręžė į Sajhė.

— Kas jai nutiko, Sajhė?

Jis papurtė galva.

— Ar ji tau ką nors sakė?

— Ji... — jo pasitikėjimas savimi pirmą kartą susvyravo, — ji negali kalbėti... Jos liežuvis...

Alaisa išbalo.

— Ne, — sumurmėjo ji, apimta siaubo. Nutaisiusi tvirtesnį balsą, ji tyliai paklausė: — Tai pasakyk man, ką žinai.

Jie privalėjo išlaikyti savitvardą ir jos nejaudinti.

— Kai sužinojome, kad Bezjė krito, meniną susirūpino, kad intendantas Peletjė gali apsigalvoti ir neleisti jums vykti su Trilogija pas Harifą.

— Ji buvo teisi, — atsakė ji liūdnai.

— Senelė žinojo, kad mėginsite jį perkalbėti. Tačiau Simeonas buvo vienintelis asmuo, kurio būtų paklausęs intendantas Peletjė. Aš nenorėjau, kad ji eitų, — raudojo jis, — tačiau ji vis tiek išėjo į žydų kvartalą. Nusekiau iš paskos, tačiau laikiausi atstumo, kad ji manęs nepastebėtų. Miške pamečiau ją iš akių. Aš išsigandau ir palaukęs iki saulės laidos leidausi atgal namo, galvodamas apie tai, ką ji man padarytų, jeigu grįžusi namo pamatytų, kad jos nepaklausiau. Štai tada... — Jo balsas nutrūko, tik gintarinės akys blizgėjo išblyškusiame veide. — Iškart supratau, kad tai ji. Ji susmuko prie vartų. Jos kojos kraujavo, lyg ji būtų nuėjusi ilgą kelią. — Sajhė pakėlė akis į Alaisą. — Aš norėjau pakviesti jus, ponia, tačiau nedrįsau. Padedant Gastonui, mes nuleidome ją į rūsį. Aš stengiausi prisiminti, ką ji būtų dariusi, kokius vaistus būtų naudojusi. — Jis skėstelėjo rankomis. — Aš stengiausi, kiek galėjau.

— Tu viską padarei gerai, — karštai padrąsino jį Alaisa. — Esklarmondė tavimi didžiuosis.

Krustelėjimas lovoje patraukė jų dėmesį. Jie abu tučtuojau atsigręžė.

— Esklarmonde? — tarė Alaisa, — ar girdi mane? Mes abu čia. Tu saugi.

— Ji nori kažką pasakyti.

Alaisa pamatė energingus rankų judesius.

— Manau, ji prašo pergamento ir rašalo, — tarė ji.

Padedant Sajhė, Esklarmondei pavyko užrašyti.

— Spėju, kad čia „Fransua“, — tarė susiraukdama Alaisa.

— Ką tai reiškia?

— Nežinau. Galbūt jis galėtų padėti? — tarė ji. — Paklausyk manęs, Sajhė. Turiu blogų žinių. Simeonas veikiausiai negyvas. Mano tėvas... Mano tėvas mirė.

Sajhė paėmė ją už rankos. Jo gestas buvo toks rimtas, kad jos akys paplūdo ašaromis.

— Man taip gaila, — tarė jis.

Alaisa įkando sau į lūpą, kad nepravirktų.

— Dėl jų — Simeono ir Esklarmondės — privalau tesėti savo žodį ir surasti kelią pas Harifą. Aš teturiu... — jos balsas vėl sudrebėjo, — apgailestauju, tačiau turiu tik Žodžių knygą. Simeono knyga dingo.

— Tačiau intendantas Peletjė davė ją jums.

— Sesuo ją paėmė. Mano vyras įleido ją į mūsų menę, — tarė ji. — Jis... jis atidavė širdį mano seseriai. Juo nebegalima pasitikėti, Sajhė. Dėl to aš nebegaliu grįžti į pilį. Tėvui mirus, niekas jų nebesustabdys.

Sajhė pažvelgė į senelę ir vėl į Alaisą.

— Ar ji išgyvens? — paklausė tyliai.

— Ji labai sužalota, Sajhė. Ji nebematys kairiąja akimi, bet užkrėtimo nėra. Jos dvasia tvirta. Jeigu norės, pasveiks.

Jis linktelėjo, staiga tapęs gerokai vyresnis negu vienuolikos metų.

— Tačiau tau leidus, Sajhė, aš paimčiau Esklarmondės knygą.

Akimirką atrodė, kad jis galų gale pravirks.

— Tos knygos taip pat nėra, — galiausiai pasakė jis.

— Ne! — sušuko Alaisa. — Kaip?

— Žmonės, kurie padarė jai tai... Jie atėmė ir knygą, — tarė jis. — Meniną pasiėmė knygą eidama į žydų kvartalą. Mačiau, kaip ji ištraukė ją iš slėptuvės.

— Tik viena knyga, — suaimanavo Alaisa, pati kone verkdama. — Viskas prarasta. Viskas buvo veltui.

*

Kitas penkias dienas jie gyveno labai keistą gyvenimą.

Alaisa ir Sajhė pakaitomis tamsos priedangoje eidavo į gatves. Buvo visiškai aišku, kad jokiu būdu nepavyks nepastebėtiems ištrūkti iš Karkasonės. Apgultis buvo nepralaužiama. Prie kiekvienų vartų ir vartelių, kiekvieno bokšto papėdėje stovėjo sargyba. Miesto sienas supo glaudus karių ir plieno žiedas. Dieną naktį apgulties mašinos bombardavo miestą. Karkasonės gyventojai jau nebežinojo, ar jie girdi dunksint sviedinius, ar tai tik sviedinių aidas dunksi jų galvose.

Jie su palengvėjimu grįždavo į tamsius vėsius tunelius, kur laikas buvo sustojęs, nebuvo nei dienos, nei nakties. 61 SKYRIUS

Gijomas stovėjo didžiosios guobos paunksnėje Garbės kiemo viduryje.

Prie Narbono vartų atjojo Osero grafas, Šito abato atstovas, ir pasisiūlė vadovauti deryboms. Toks netikėtas pasiūlymas grąžino vikontui Trenkaveliui būdingą optimizmą. Tai buvo matyti iš jo veido išraiškos ir laikysenos, kai jis kreipėsi į dvariškius. Vikonto viltis ir tvirtumas šiek tiek padrąsino ir susirinkusiuosius.

Netikėto abato pozicijos pokyčio priežastis buvo miglota. Kryžiuočių pažanga buvo menka, tačiau apgultis truko vos kiek daugiau nei savaitę — tai buvo visiškas niekis. Tačiau ar svarbu, kokie abato motyvai? Vikontas Trenkavelis tvirtino, kad ne.

Gijomas beveik nesiklausė. Įkliuvęs į savo paties rankomis nuaustą tinklą, jis nesuvokė, kaip iš jo ištrūkti — čia negalėjo pagelbėti nei žodžiai, nei kardas. Gijomas gyveno tarsi ant peilio ašmenų. Alaisa jau penkta diena dingusi. Jis pasiuntė slaptą paieškos būrį į Aukštutinį miestą ir išnaršė Komtalio pilį, tačiau taip ir nepaaiškėjo, kur ją laiko įkalinusi Oriana. Gijomas susipainiojo savo paties apgavysčių pinklėse. Pernelyg vėlai jis suvokė, kaip gerai tam dirvą paruošė Oriana. Jeigu jis dabar nedarytų, ko ji nori, būtų paskelbtas išdaviku, dėl to nukentėtų ir Alaisa.

— Taigi, mano bičiuliai, — galiausiai tarė Trenkavelis, — kas norėtų lydėti mane šioje kelionėje?

Gijomas pajuto į nugarą skaudžiai bedant Orianos pirštą. Jis nevalingai žengtelėjo į priekį. Priklaupęs ant kelio, ant kardo rankenos padėjęs ranką, jis pasisiūlė į palydą. Reimonui Rožė dėkingai tapšnojant per petį, Gijomas degė iš gėdos.

— Gijomai, mes esame be galo tau dėkingi. Kas dar norėtų vykti su tavimi?

Prie Gijomo prisidėjo dar šešetas ševaljė. Tarp jų prasmuko Oriana ir nusilenkė vikontui.

— Jums leidus, mesire.

Iš pradžių Kongo vyrų minioje nepastebėjo savo žmonos. Kai pamatė, paraudo ir, suglumęs iš gėdos, suplojo delnais, tarsi vaikytų varnas iš pasėlių lauko.

— Traukis, moterie, — pralemeno jis savo spigiu balsu. — Tau čia ne vieta.

Oriana nekreipė į jį dėmesio. Trenkavelis pakėlė ranką ir pakvietė ją prieiti arčiau.

— Ką jūs norite pasakyti, ponia?

— Atleiskite man, mesire, garbieji riteriai, draugai... mano vyre. Jums leidus ir Dievui palaiminus, aš norėčiau dalyvauti šioje misijoje. Netekau tėvo ir dabar, atrodo, praradau seserį. Šis sielvartas mane slegia. Tačiau jeigu mano vyras leistų, norėčiau išsivaduoti iš sielvarto ir šiuo poelgiu išreikšti meilę jums, mesire. To būtų norėjęs mano tėvas.

Kongo atrodė taip, lyg lauktų, kada po kojomis prasivers žemė ir jis prasmegs skradžiai. Gijomas stovėjo nudelbęs akis. Vikontas Trenkavelis nepajėgė nuslėpti savo nuostabos.

— Su visa pagarba, ponia, turiu jums pranešti, kad šis darbas — ne moterims.

— Tokiu atveju aš siūlausi savanore įkaite. Mesire, atsivesdami mane, jūs įrodysite savo ketinimų tikrumą. Tai bus aiškus ženklas, kad Karkasona ruošiasi laikytis derybų susitarimų.

Trenkavelis kiek pamąstė ir atsigręžė į Kongo.

— Ji jūsų žmona. Ar galite leisti jai vykti?

Žeanas pradėjo mikčioti ir trinti prakaituojančius delnus į savo tuniką. Jis norėjo nesuteikti leidimo, tačiau buvo aišku, kad vikontas mano, jog pasiūlymas naudingas.

— Mano pageidavimai tegali tarnauti jūsų siekiams, — sumurmėjo jis.

Trenkavelis parodė jai atsistoti.

— Jūsų velionis tėvas, mano brangus bičiulis, didžiuotųsi jūsų elgesiu šiandien.

Oriana pažvelgė į jį iš po savo juodų blakstienų.

— Jums leidus, ar galėčiau drauge pasikviesti ir Fransua? Jis, kaip ir mes visi, gedėdami mano garbingojo tėvo, mielai sutiktų, pasinaudodamas proga, tarnauti jums.

Gijomas pajuto gerkle kylant tulžį. Jis negalėjo patikėti, kad bent kas nors iš susirinkusiųjų priims apsimestinius Orianos jausmus už gryną pinigą. Tačiau ja patikėjo. Visų veiduose švietė susižavėjimas ir tik jos vyras išsiskyrė iš kitų. Gijomas niekinamai šyptelėjo. Tik jis ir Kongo žinojo tikrąją Orianos vertę. Visus kitus papirko jos grožis ir malonūs žodžiai. Kaip ir jį patį kadaise.

Gijomas, pasišlykštėjęs iki širdies gelmių, pažvelgė į atokiau stovintį Fransua. Jo veidas buvo bejausmis, tarsi tobula kaukė.

— Jeigu manote, kad tai padės mūsų misijai, ponia, — atsakė Trenkavelis, — tuomet aš leidžiu.

Oriana dar kartą padarė reveransą.

— Dėkoju jums, mesire.

Jis pliaukštelėjo delnais.

— Balnokite žirgus.

*

Jojant per dykviete tapusį nusiaubtą kraštą, Oriana laikėsi greta Gijomo. Jie jojo prie Nevero grafo palapinės, kurioje turėjo vykti derybos. Miestiečiai, kurie įstengė užlipti ant Aukštutinio miesto sienų, tyliai stebėjo tolstančią misiją.

Vos tik jie įjojo į stovyklą, Oriana spruko į šalį. Nepaisydama gašlių ir šiurkščių kareivių šūksnių, ji nusekė paskui Fransua pro palapinių ir vėliavų jūrą. Galiausiai jie atsidūrė prie žalių ir sidabrinių Šartro vėliavų.

— Ponia, prašom čia, — sumurmėjo Fransua, rodydamas į šiek tiek atokiau nuo visų pastatytą palapinę. Jiems prisiartinus pakilo sargybiniai ir sukryžiavo ietis užkirsdami įėjimą. Vienas iš sargybinių pažino Fransua ir linktelėjo.

— Pasakykite savo ponui, kad atvyko ponia Oriana, velionio Karkasonos ūkvedžio duktė, ir prašo lordo Evriu audiencijos.

Oriana atvykdama čia beprotiškai rizikavo. Ji žinojo iš Fransua pasakojimų apie lordo žiaurumą ir karštą būdą. Tačiau ant kortos ji buvo pastačiusi viską.

— Kokiu reikalu? — griežtai paklausė sargybinis.

— Mano ponia nekalbės su niekuo kitu, tik su pačiu lordu Evriu.

Sargybinis padvejojo ir pasilenkęs šmurkštelėjo į palapinę. Po kelių akimirkų jis išėjo ir nurodė jiems sekti paskui.

Jau pirmasis žvilgsnis į Gi de Evriu patvirtino, kad niekas nesiruošia išsklaidyti jos nuogąstavimų. Jai įėjus į palapinę, jis buvo atsukęs nugarą. Jis atsigręžė ir nutvilkė ją titnago spalvos akių, žibančių blyškiame veide, žvilgsniu. Jo juodi plaukai buvo sutepti aliejumi ir sušukuoti į viršų prancūzišku stiliumi, apnuoginant kaktą. Jis atrodė lyg kirsti pasiruošęs vanagas.

— Ponia, aš daug girdėjau apie jus. — Jo balsas buvo ramus, tačiau gilumoje skambėjo plienas. — Nesitikėjau patirti malonumą asmeniškai susitikti su jumis. Kuo galėčiau būti naudingas?

— Tikiuosi, kad galėsiu išgirsti, kuo aš galėčiau būti jums naudinga, — atsakė ji.

Jai dar nespėjus susivokti, Evriu jau buvo nutvėręs ją už riešo.

— Patariu nesišvaistyti prieš mane gudriais žodeliais. Jūsų kaimietiškos Pietų manieros čia nepadės. — Už nugaros ji jautė sunkiai besivaldantį Fransua. — Ar atnešėte man naujienų? Taip ar ne? Kalbėkite.

Oriana iš paskutiniųjų tvardėsi.

— Nesąžininga taip elgtis su žmogumi, atnešančiu jums, ko labiausiai geidžiate, — tarė ji, atremdama jo žvilgsnį.

Evriu pakėlė ranką.

— Dar prieš pasigirstant pirmai gaidai, siūlančiai man palaukti, galėjau išgauti iš jūsų visą informaciją. Būčiau sutaupęs mums abiem laiko.

Oriana vėl atrėmė jo žvilgsnį.

— Tada sužinotumėte tik dalį žinių, kurias aš galėčiau suteikti, — tarė ji kiek įmanoma ramiau. — Daug įdėjote į savo žygį dėl Labirinto trilogijos. Aš galiu duoti tai, ko jums reikia.

Evriu kiek pažiūrėjo į ją ir nuleido ranką.

— Jūs drąsi, ponia Oriana, pripažįstu tai. Pažiūrėsime, ar jums taip pat nestinga ir nuovokos.

Jis spragtelėjo pirštais ir tarnas atnešė padėklą su vynu. Orianos rankos smarkiai drebėjo ir ji nerizikavo imti taurės.

— Dėkoju, lorde, tačiau atsisakysiu.

— Kaip norite, — tarė jis, mostu rodydamas jai sėstis. — Ko gi jūs, ponia, iš manęs pageidaujate?

— Noriu, kad pasiimtumėte mane į Šiaurę vykdami namo, kai duosiu jums tai, ko ieškote. — Iš jo veido išraiškos Oriana suprato galų gale jį nustebinusi. — Kaip žmoną.

— Jūs turite vyrą, — tarė Evriu, žvelgdamas į už jos stovintį Fransua patvirtinimo. — Trenkavelio raštininkas, girdėjau. Argi ne taip?

Oriana atrėmė jo žvilgsnį.

— Apgailestauju, tačiau mano vyras žuvo už miesto sienų vykdydamas savo pareigą.

— Priimkite mano užuojautą dėl netekties, — tarė Evriu, bokšteliu suglausdamas ilgus plonus pirštus. — Ši apgultis gali užtrukti metų metus. Kodėl jūs taip įsitikinusi, kad aš grįšiu į Šiaurę?

— Aš tikiu, mano pone, lorde Evriu, — tarė ji, atsargiai rinkdamasi žodžius, — kad esate čia tik dėl vieno tikslo. Jeigu, mano padedamas, jūs galėsite greitai sutvarkyti savo reikalus Pietuose, neįžvelgiu jokių priežasčių, galinčių sulaikyti jus čia ilgiau kaip numatytos keturiasdešimt dienų.

Evriu nenoromis šyptelėjo.

— Jūs netikite savo valdovo Trenkavelio derybiniais sugebėjimais?

— Reikšdama savo pagarbą visiems, po kurių vėliavomis jūs kaunatės, turiu pasakyti, kad netikiu, jog mūsų garbingasis abatas ketintų šią misiją baigti diplomatinėmis priemonėmis.

Evriu įdėmiai gręžė ją akimis. Oriana sulaikė kvapą.

— Jūs smagiai kertate, ponia Oriana, — galiausiai tarė jis.

Ji nulenkė galvą netardama nė žodžio. Jis atsistojo ir priėjo prie jos.

— Priimu jūsų pasiūlymą, — tarė jis, duodamas jai taurę.

Šį kartą ji paėmė ją.

— Dar vienas dalykas, mano pone, — tarė ji. — Vikonto Trenkavelio būryje yra vienas ševaljė, Gijomas Diuma. Tai mano sesers vyras. Jeigu galėtumėte, prašyčiau apriboti jo veiklos laisvę.

— Visam laikui?

Oriana papurtė galvą.

— Jis dar gali būti reikalingas mūsų planui. Tačiau būtų patartina apriboti jo įtaką. Vikontas Trenkavelis palankus jam, ir kai mano tėvo nebėra...

Evriu linktelėjo galvą ir išsiuntė Fransua.

— Dabar, mano Oriana, — tarė jis, kai tik jie liko vieni, — be jokių gudravimų klokite savo pasiūlymus. 62 SKYRIUS

— Alaisa, Alaisa! Pabusk!

Kažkas purtė jos petį. Tai neteisinga. Ji sėdėjo ant upės kranto, supama proskynos ramybės. Medžių paunksnėje žaidė saulė. Tarp kojų pirštų čiurleno gaivus šaltas vanduo. Saulės spinduliai pro medžių lapus glostė skruostą. Burnoje ji jautė stiprų Korbjeros vyno skonį, nosis buvo pilna svaigaus šiltos baltos duonos, kurią ji ką tik ragavo, aromato.

Šalia jos ant žolės miegojo Gijomas.

Pasaulis buvo toks žalias. Dangus buvo žydras žydras.

Ji krūptelėjusi pabudo ir vėl atsidūrė drėgno urvo prieblandoje. Prie jos stovėjo Sajhė.

— Ponia, pabuskite.

Alaisa, sukaupusi jėgas, atsisėdo.

— Kas nutiko? Ar Esklarmodei viskas gerai?

— Vikontas Trenkavelis suimtas.

— Suimtas? — paklausė ji priblokšta. — Kas jį suėmė? Kur?

— Kalbama, kad tai išdavystė. Žmonės pasakojo, kad prancūzai atsiviliojo jį į savo stovyklą ir sulaikė jėga. Kiti sako, jog jis pasidavė, kad būtų išsaugotas miestas. Ir...

Sajhė balsas nutrūko. Net ir prieblandoje ji matė Sajhė paraudus.

— Kas yra?

— Kalbama, kad vikonto palydoje buvo ponia Oriana ir ševaljė Diuma. — Jis padvejojo. — Jie taip pat negrįžo.

Alaisa greitai atsistojo. Ji žvilgtelėjo į ramiai miegančią Esklarmondę.

— Ji ilsisi. Kol kas ji gali pabūti be mūsų. Eime, turime sužinoti, kas dedasi.

Jie greitai perbėgo urvu ir užlipo kopėčiomis. Alaisa atidarė slėptuvės dangtį ir paskui save ištraukė Sajhė.

Prisigrūdusiose gatvėse be tikslo blaškėsi sutrikę žmonės.

— Ar galite man pasakyti, kas čia vyksta? — sušuko ji pro šalį bėgančiam vyrui.

Jis papurtė galvą ir nesustodamas nubėgo. Sajhė paėmė ją už rankos ir nusitempė į nedidelį namelį priešingoje gatvės pusėje.

— Gastonas žinos.

Alaisa nusekė paskui jį. Jai įėjus, Gastonas ir jo brolis Poncijus atsistojo.

— Ponia.

— Ar tiesa, kad vikontas pagrobtas? — paklausė ji.

Gastonas linktelėjo.

— Vakar rytą Osero grafas atvyko pasiūlyti surengti vikonto Trenkavelio ir Nevero grafo susitikimą dalyvaujant abatui. Vikontas išvyko su nedidele palyda. Palydoje buvo ir jūsų sesuo. Kas buvo po to, niekas nežino. Arba valdovas Trenkavelis pasidavė savo valia, kad sugrąžintų mums laisvę, arba jis buvo kažkaip apgautas.

— Niekas negrįžo, — pridūrė Poncijus.

— Kad ir kaip būtų, karas baigėsi, — tarė Gastonas tyliai. — Įgula pasidavė. Prancūzai jau perėmė pagrindinius vartus ir bokštus.

— Ką!? — sušuko Alaisa, karštligiškai dairydamasi į veidus ir negalėdama patikėti. — Kokios pasidavimo sąlygos?

— Visiems piliečiams — katarams, žydams ir katalikams — leidžiama palikti Karkasoną išeinant taip, kaip stovi apsirengę, nesibaiminant dėl savo gyvybės ir nieko neišsinešant.

— Nebus tardymų? Nebus deginimų?

— Regis, ne. Visas miestas ištremiamas, tačiau miestiečiai nebus žalojami.

Alaisa susmuko kėdėje nelaukdama, kol kojos liausis ją laikiusios.

— O kaipgi ponia Agnesa?

— Ją ir jaunąjį princą pažadėta saugiai perduoti Fua grafo žinion su sąlyga, kad ji atsisakys visų pretenzijų, susijusių su savo sūnumi. — Gastonas atsikrenkštė. — Apgailestauju, ponia, dėl to, kas nutiko jūsų vyrui ir seseriai, kad juos praradote.

— Ar žinomas kitų vyrų likimas?

Poncijus papurtė galvą.

— Tai juk klasta, ar ne? — sušuko ji desperatiškai.

— Negalime to sužinoti. Tik kai prasidės išsikraustymas, pamatysime, ar prancūzai tokie geranoriški, kokie dedasi.

— Visi turi išeiti pradėjus skambinti vakaro varpams pro Odo vartus, vienintelius vartus Aukštutinio miesto vakaruose.

— Tada viskas baigta, — tarė ji vos girdimai. — Miestas pasidavė.

Mano tėvui bent jau nereikia matyti vikonto prancūzų naguose.

— Esklarmondės būklė kasdien gerėja, tačiau ji dar silpna. Ar galėčiau jūsų dar kartą paprašyti paslaugos, kad palydėtumėte ją iš miesto? — Ji patylėjo. — Dėl tam tikrų priežasčių, kurių aš nedrįsčiau atskleisti, jūsų pačių ir ypač Esklarmondės labui būtų išmintingiausia, jeigu mes keliautume atskirai.

Gastonas linktelėjo.

— Jūs bijote, kad tie, kas ją šitaip žiauriai sužalojo, gali vėl jos ieškoti?

Alaisa nustebusi pažvelgė į jį.

— Na, taip.

— Ponia Alaisa, mums garbė jums padėti. — Jis paraudo. — Jūsų tėvas... jis buvo doras žmogus.

Ji linktelėjo.

— Taip, buvo.

*

Gęstantys besileidžiančios saulės spinduliai nuspalvino išorines Komtalio pilies sienas ryškiai oranžine spalva. Pilies kiemuose, praėjimuose ir didžiojoje menėje tvyrojo tyla. Visur buvo tuščia, apleista.

Prie Odo vartų grumdėsi sargybinių varomi išgąsdinti, sutrikę miestiečiai, minioje beviltiškai besistengiantys nepamesti iš akių savo mylimųjų. Jie kreipė žvilgsnius nuo prancūzų kareivių, su panieka žvelgiančių į juos, lyg jie būtų ne žmonės. Jų rankos ilsėjosi ant kardų rankenų, tarsi telauktų progos.

Alaisa vylėsi gerai užsimaskavusi. Ji krypavo į priekį vilkdama kojas, apautas per dideliais vyriškais batais, stengdamasi neatsilikti nuo priekyje žengiančio vyro. Krūtinę ji buvo persirišusi raiščiu, kad ši atrodytų lygesnė, ir paslėpusi po juo pergamentą bei knygą. Apsimovusi kelnėmis, apsivilkusi marškiniais ir užsidėjusi šiaudinę skrybėlę, ji atrodė kaip bet kuris kitas berniokas. Už žandų prisikišo akmenukų, kad pakeistų savo veido formą. Ji nusikirpo plaukus ir įtrynusi purvu juos patamsino.

Srautas pamažu slinko į priekį. Alaisa ėjo nepakeldama akių, būgštaudama susidurti su kuo nors, kas galėtų ją atpažinti ir išduoti. Artėjant prie vartų, žmonių srautas tapo paviene vora. Sargyboje stovėjo keturi kryžiuočiai bukomis ir negailestingomis veido išraiškomis. Jie stabdė žmones ir vertė juos pakelti rūbus bei parodyti, ar nieko slapta po jais negabena.

Alaisa matė, kaip sargybiniai sustabdė Esklarmondės vežimą. Prisidengdamas burną skepeta, Gastonas aiškino, kokia ligota esanti jo motina. Sargybinis atitraukė uždangalą ir tuoj pat atšoko. Alaisa slapta šyptelėjo. Ji kiaulės šlapimo pūslėje buvo užsiuvusi pašvinkusios mėsos, o vėliau apvyniojo jos kojas nešvariais kruvinais tvarsčiais.

Sargybinis pamojo jiems eiti.

Sajhė buvo už kelių šeimų už jos. Jis keliavo su sėnher ir na Kuza bei jų šešiais vaikais, kurie buvo panašaus gymio. Ji patamsino ir jo plaukus, įtrynusi juos purvu. Vienintelis dalykas, ko ji nepajėgė užmaskuoti, buvo jo akys, tad jam buvo griežčiausiai nurodyta į nieką nežiūrėti.

Vora vėl trūktelėjo į priekį. Mano eilė. Jie buvo sutarę, kad jeigu kas nors jai ką sakytų, ji apsimes nesuprantanti.

— Tu, valstieti, ką čia neši?

Ji dar žemiau nulenkė galvą, vos atsispirdama pagundai paliesti krūtinės raištį.

— Ei, tu!

Ore sušvilpė lazda ir Alaisa įsitempė, laukdama smūgio. Tačiau smūgio nebuvo. Vietoj jos ant žemės krito priekyje ėjusi mergaitė. Ji gaudė purve savo skrybėlę. Pakėlusi išgąsdintas akis, ji žvelgė į užpuoliką.

— Canhot66.

— Ką ji sako? — suniurzgė sargybinis. — Nesuprantu nė žodžio jų šnektos.

— Ji turi šunelį.

Aplinkiniai nė nespėjo suprasti, kas vyksta, kai kareivis išplėšė šunį jai iš rankų ir pervėrė jį ginklu. Mergaitės suknelė apsitaškė krauju.

— Pirmyn! Greičiau.

Mergaitė buvo sukrėsta ir nejudėjo. Alaisa padėjo jai atsistoti ir paragino eiti. Ji vedė ją pro vartus, kovodama su pagunda atsigręžti ir pažiūrėti, kur Sajhė. Netrukus ji jau buvo už vartų.

Štai, aš juos matau.

Nuo kalvos viršūnės į vartus žvelgė prancūzų didikai. Turbūt ne vadai, pamanė Alaisa, jie veikiausiai laukia, kol pasibaigs persikraustymas ir galės įžengti į miestą. Tai buvo riteriai, dėvintys Burgundijos, Nevero ir Šartro apdarus.

Virtinės gale, arčiausiai kelio, ant galingo širmo eržilo sėdėjo aukštas prakaulus vyras. Nepaisant ilgos pietų vasaros, jo oda buvo balta lyg sūris. Prie jo stovėjo Fransua. Šalia Alaisa atpažino Orianą, dėvinčią pažįstama raudona suknia.

Tačiau kur Gijomas?

Tik eik ir nekelk nuo žemės akių.

Ji praėjo taip arti, kad užuodė balnų ir pakinktų odos kvapą. Ji jautė deginančias Orianos akis.

Senas vyras skausmo pilnomis liūdnomis akimis palietė jos ranką. Jis prašė pagalbos leidžiantis stačiu šlaitu. Sėkmė lydėjo ją reikiamu metu — Alaisa davė jam atsiremti į petį. Visiems atrodydami tarsi senelis ir anūkas, jie praėjo nepažinti įdėmiai besižvalgančios Orianos panosėje.

Atrodė, kad kelias niekada nesibaigs. Galų gale jie pasiekė paunksnę šlaito apačioje, kur prasidėjo miškinga ir pelkėta lyguma. Alaisa žiūrėjo, kaip jos palydovas vėl susitinka su sūnumi ir marčia. Ji atsiskyrė ir tyliai pradingo tarp medžių.

Vos tik pasitraukusi iš atviros vietos, Alaisa išspjovė iš burnos akmenis. Žandai iš vidaus buvo išdžiūvę ir šiurkštūs. Ji pamasažavo žandikaulį, norėdama išvaikyti stingulį, nusiėmė skrybėlę ir pirštais perbraukė pastirusius plaukus. Jie buvo pasišiaušę lyg drėgni šiaudai.

Jos dėmesį atkreipė riksmas prie vartų.

Ne, tik ne jį.

Kareivis laikė už apykaklės nutvėręs Sajhė. Ji matė, kaip jis mataruoja kojomis, stengdamasis ištrūkti. Jis kažką laikė rankoje. Maža dėžutė.

Alaisos širdį persmelkė šaltis. Ji negalėjo rizikuoti ir grįžti, tad buvo bejėgė kuo nors padėti. Ponia Kuza pradėjo ginčytis su kareiviu. Šis smogė jai į galvą atgalia ranka ir ji krito į purvą. Sajhė pasinaudojo proga. Jis ištrūko iš vyro gniaužtų ir nulėkė žemyn šlaitu. Ponas Kuza padėjo atsistoti žmonai.

Alaisa užgniaužė kvapą. Akimirką atrodė, kad viskas bus gerai. Kareivis nebesidomėjo. Tačiau pasigirdo moters šūksnis. Šaukė Oriana, rodydama į Sajhė ir liepdama kareiviams jį sulaikyti.

Ji atpažino.

Sajhė — ne Alaisa, tačiau po jos jis geriausias jų grobis.

Tuojau pat kilo sąmyšis. Du sargybiniai leidosi šlaitu žemyn paskui Sajhė, tačiau jis bėgo greitai, mikliomis kojomis ir pasitikėdamas savimi. Slegiami ginklų ir šarvų svorio, jie nė iš tolo negalėjo prilygti vienuolikmečiam berniukui. Alaisa tylomis ragino ir drąsino jį, stebėdama, kaip jis vingiuoja ten ir šen, aplenkdamas ir peršokdamas nelygumus. Galiausiai jis pasiekė miško prieglobstį.

Suvokusi, kad jis tuojau paspruks, Oriana liepė vytis Fransua. Jo žirgas nudundėjo keliu. Nors jis slysčiojo ir klupinėjo ant šlapios žemės, tačiau atstumas sparčiai tirpo. Kai Sajhė nėrė į pamiškės krūmus, Fransua jau lipo jam ant kulnų.

*

Alaisa suprato, kad Sajhė bėga į pelkėtą kemsynę, kur Odas dalijasi į kelias atšakas. Žalia žemė atrodė tarsi pieva pavasarį, tačiau giliau ji buvo pražūtinga. Žmonės aplenkdavo šią vietą.

Alaisa įsiropštė į medį, kad galėtų geriau matyti. Arba Fransua nesuprato, kur bėga Sajhė, arba jam buvo vis vien — jis be perstojo ginė savo žirgą pentinais. Jis artėja. Sajhė suklupo ir kone pargriuvo, tačiau vis tiek nesustodamas vingiais bėgo per kemsynę, vesdamas persekiotoją gervuogynais ir usnimis.

Staiga Fransua garsiai suriko, atkreipdamas visų dėmesį. Užpakalinės žirgo kojos ėmė smigti į liulantį dumblą. Iš siaubo pašėlęs gyvulys mataravo kojomis, ieškodamas atramos. Kiekviena beviltiška pastanga tik greitino pražūtį apgaulingame akivare.

Fransua šoko iš balno, ketindamas plaukti į pelkės kraštą, tačiau negailestingai gniaužiamas dumblo grimzdo vis giliau ir giliau. Galiausiai paviršiuje teliko jo pirštų galai.

Netrukus viskas nutilo. Alaisai atrodė, kad net paukščiai liovėsi čiulbėję. Vis dar nerimaudama dėl Sajhė, ji nušoko ant žemės ir iškart jį pamatė. Jo veidas buvo pilkas kaip pelenai, apatinė lūpa virpėjo iš nuovargio, tačiau jis tvirtai spaudė savo medinę dėžutę.

— Nuvedžiau jį pelkėn, — tarė jis.

Alaisa uždėjo ranką jam ant peties.

— Mačiau. Protingai padarei.

— Ar jis taip pat buvo išdavikas?

Ji linktelėjo.

— Manau, Esklarmondė tai ir norėjo mums pasakyti. — Alaisa suspaudė lūpas galvodama, kaip gerai, kad jos tėvas nesulaukė Fransua išdavystės. Ji nuvijo įkyrią mintį. — Bet apie ką tu galvojai, Sajhė? Dėl Dievo meilės, kam tu nešeisi tą dėžutę? Ji vos nekainavo tau gyvybės.

— Senelė liepė man ją saugoti.

Sajhė ištiesė pirštus apimdamas abu dėžutės kraštus iš apačios, kad galėtų juos vienu metu spustelėti. Pasigirdo garsus spragtelėjimas ir jis pasuko dėžutės apačią, atidarydamas slaptą stalčiuką. Jis įkišo pirštus ir ištraukė skiautę audeklo.

— Tai žemėlapis. Senelė sakė, kad jums jo reikės.

Alaisa iškart suprato.

— Ji net negalvojo, kad galės vykti su mumis, — tarė ji sunkiai, kovodama su akis tvindančiomis ašaromis.

Sajhė papurtė galvą.

— Tačiau kodėl ji man nepasakė? — paklausė Alaisa drebančiu balsu. — Ar ji manimi nepasitikėjo?

— Jūs nebūtumėte jos leidusi.

Alaisa, netekusi jėgų, atlošė galvą į medžio kamieną.

Milžiniška užduotis ją gniuždė. Ji neįsivaizdavo, kaip be Esklarmondės pagalbos ras jėgų atlikti tai, ko iš jos buvo laukiama.

Lyg būtų skaitęs jos mintis, Sajhė tarė:

— Aš pasirūpinsiu jumis. Juk tai neilgam. Kai tik atiduosime Žodžių knygą Harifui, grįšime ir susirasime ją. Si es atal es atal. Viskas bus taip, kaip bus.

— Jeigu visi būtų tokie protingi kaip tu.

Sajhė paraudo.

— Mums reikia keliauti štai čia, — tarė jis, rodydamas plane. — Šis kaimas nepažymėtas jokiame žemėlapyje, tačiau senelė vadina jį Los Seresu.

Žinoma. Saugotojų vardas ir vietovės pavadinimas.

— Matai? — paklausė jis. — Sabarto kalnuose.

Alaisa linktelėjo.

— Taip, taip, — tarė ji. — Galiausiai aš, regis, supratau.

SUGRĮŽIMAS Į KALNUS 63 SKYRIUS

Sabarto kalnai

2005 M. LIEPOS 8 D., PENKTADIENIS

Odrikas Bajaras sėdėjo prie tamsaus poliruoto medžio stalo savo namuose kalno papėdėje.

Svetainės lubos buvo žemos, grindys išklotos didelėmis keturkampėmis kalnų raudonžemio spalvos plytelėmis. Šiame name jis beveik nieko nekeitė. Atokiai nuo civilizacijos čia nebuvo nei elektros, nei vandens, nei automobilių ar telefonų.

Ant stalo stovėjo žibalinė lempa, šiuo metu užgesusi. Prie jos buvo stiklinė taurė, beveik iki krašto pripilta ginjoleto. Kambaryje jautėsi subtilus alkoholio ir vyšnių aromatas. Kitame stalo krašte buvo žalvarinis padėklas su dviem stiklais ir neatkimštu raudonojo vyno buteliu. Taip pat čia stovėjo medinis dubuo su kvapiais sausainiais, uždengtas drobine skepeta.

Bajaras buvo atvėręs langines, kad matytų saulėtekį. Atėjus pavasariui, medžiai kaimo pakraštyje apsipildavo standžiais sidabriniais ir baltais pumpurais. Pakrantėse droviai stiebdavosi geltoni ir rausvi gėlių žiedai. Jais taip pat būdavo išmargintos gyvatvorės. Tačiau šiuo metu spalvų paletė buvo skurdi. Beliko pilkai žali kalnai, kurių amžinybės kaimynystėje jis jau taip ilgai gyvena.

Miegamąjį nuo svetainės skyrė užuolaida. Ties galine siena stovėjo siauros lentynos, kurios dabar buvo beveik tuščios. Sena piesta su grūstuvėliu, keletas dubenėlių ir šaukštų, ąsočiai. Taip pat knygos. Parašytos jo paties ir didžiųjų katarų istorijos dainių — Delteil, Duvernoy, Nelli, Marti, Brenon, Rouąuette. Arabų filosofijos darbai gulėjo greta senovės žydų veikalų vertimų, šiuolaikinių ir senovės autorių monografijų. Ten, kur kadaise buvo sudėtos vaistažolės, pavilgai ir kiti vaistai, dabar buvo išrikiuotos eilės knygų minkštais viršeliais, visiškai nederančių tokioje aplinkoje.

Jis buvo pasirengęs laukti.

Bajaras pakėlė prie lūpų stiklą ir išgėrė didelį gurkšnį.

Tačiau jeigu ji neateis? Jeigu jis niekada nesužinos tų paskutiniųjų valandų tiesos?

Jis atsiduso. Jeigu ji neateis, jis turės vienas nueiti paskutiniąją šios ilgos kelionės dalį. To jis bijojo labiausiai. 64 SKYRIUS

Išaušus Alisa jau buvo už kelių kilometrų į šiaurę nuo Tulūzos. Ji sustojo pakelės degalinėje ir išgėrė du puodelius karštos, saldžios kavos, norėdama šiek tiek nuraminti nervus.

Alisa dar kartą perskaitė laišką. Jis buvo išsiųstas Fua trečiadienio rytą. Laiškas nuo Odriko Bajaro, kuriame paaiškinta, kaip nuvažiuoti iki jo namų. Alisa žinojo, kad laiškas tikras. Ji atpažino smulkią rašyseną.

Alisa jautė turinti tik vieną galimybę — važiuoti. Ji išskleidė ant stalo žemėlapį, norėdama tiksliai išsiaiškinti, kur ji turi keliauti. Žemėlapyje Bajaro hameau nebuvo pažymėtas, tačiau jis buvo suminėjęs pakankamai kraštovaizdžio orientyrų ir gretimų gyvenviečių, kad ji galėtų surasti vietovę.

Jis sakė esąs įsitikinęs, kad Alisa pažinsianti vietą vos ją pamačiusi.

*

Atsargumo dėlei, jeigu ją kartais sektų, Alisa oro uoste pakeitė nuomojamą automobilį į kitokios spalvos ir modelio. Ji suprato, kad jau seniai galėjo tai padaryti. Alisa tęsė kelionę į Pietus.

Ji važiavo pro Fua į Andoros pusę, pro Taraskoną, o vėliau pagal Bajaro nurodymus. Ties Liuzenaku ji pasuko iš pagrindinio kelio ir važiavo pro Lordą ir Bestijaką. Kraštovaizdis pasikeitė, dabar jis priminė Alpių šlaitus. Kalnų gėlės smulkiais žiedeliais, aukšta žolė, nameliai tarsi Šveicarijos kaime.

Ji pravažiavo pro didžiulę akmens skaldyklą, kuri žiojėjo kalno šlaite tarsi baltas randas. Horizontą užstojo aukštai kylantys elektros stulpai, vasaros dangaus žydrynės fone karojo stori juodi slidinėjimo trasų lynai.

Alisa pervažiavo Ložės upę. Kelias kilo vis stačiau į kalną, posūkiai darėsi staigesni, tad Alisa turėjo įjungti antrąją pavarą. Nuo važiavimo nesiliaujančiomis kilpomis jau darėsi bloga, kai ji staiga atsidūrė mažame kaimelyje.

Čia buvo dvi parduotuvėlės ir kavinė su pora stalelių ir kėdėmis lauke ant grindinio. Nusprendusi, kad vertėtų pasitikrinti, ar vis dar važiuoja teisinga linkme, Alisa nuėjo į kavinę, pilną cigarečių dūmų. Būrelis prasčiokiškos išvaizdos vyrų vėjo nugairintais veidais ir mėlynais kombinezonais buvo užsigulę barą.

Alisa užsisakė kavos ir demonstratyviai pasidėjo ant stalo žemėlapį. Svetimi, ypač moterys, čia nebuvo laukiami: kurį laiką su ja niekas nesikalbėjo, tačiau galiausiai jai pavyko užmegzti pokalbį. Niekas nebuvo girdėjęs apie Los Seresą, tačiau jie pažinojo vietovę ir padėjo jai kuo galėdami.

Alisa važiavo aukštyn. Kelias pamažu virto takeliu, o galiausiai ir visiškai išnyko. Alisa sustabdė automobilį ir išlipo. Tik dabar, supama pažįstamo kraštovaizdžio ir kvėpdama kalnų aromatą, ji suprato, kad iš tiesų apsuko ratą ir yra tolimojoje Sularako viršūnės pusėje.

Alisa užlipo į aukščiausią vietą ir prisidengė akis. Ji atpažino Kreivąjį ežerą, ypatingos formos vandens telkinį, kurio jai sakė ieškoti vyrai bare. Netoliese tyvuliavo ir kitas vandens telkinys, vietinių vadinamas Velniaežeriu.

Galiausiai ji susiorientavo pagal Šv. Baltramiejaus viršukalnę, esančią tarp Sularako kalno ir paties Monseguro.

Tiesiai į priekį pro žalius krūmus ir geltonus karklynus per rudą žemę vedė vienintelis takas. Kvepėjo tamsžaliai buksmedžio lapai. Ji perbraukė per juos ranka ir tarp pirštų pajuto rasą.

Alisa kilo į viršų dešimt minučių. Takas išvedė į progumą. Ji atvyko.

Ten supamas griuvėsių stovėjo vienišas vienaaukštis namas. Pilko akmens mūras slėpėsi kalnų fone. Tarpduryje stovėjo vyras: liesas ir senas, pražilęs, dėvintis šviesų kostiumą, kurį ji prisiminė mačiusi nuotraukoje.

Alisos kojos kilnojosi tarsi savaime. Ji nejautė žemės, žengdama paskutinius žingsnius jo link. Bajaras žvelgė ramiai, tarsi sustingęs. Jis nenusišypsojo ir neištiesė rankos pasisveikinti. Net jai priėjus visiškai arti, jis nė nekrustelėjo ir nepratarė nė žodžio. Tačiau nė sekundei nenuleido akių nuo jos veido. Jų spalva buvo nepakartojama.

Gintaras ir rudeniniai lapai.

Alisa sustojo priešais jį. Galų gale jis nusišypsojo. Atrodė, lyg saulė būtų pasirodžiusi iš už debesų, neatpažįstamai pakeisdama jo veido bruožus ir išlygindama raukšles.

— Panele Taner, — tarė jis. Jo balsas buvo senas ir žemas, tarsi dykumos vėjas. — Benvenguda. Žinojau, kad ateisite. — Jis pasitraukė į šalį leisdamas jai praeiti. — Prašom.

Alisa jaudindamasi nerangiai pasilenkė po durų stakta ir žengė į kambarį, vis dar jausdama jo įdėmų žvilgsnį. Atrodė, lyg jis norėtų įsiminti visus jos bruožus.

— Pone Bajarai, — tarė ji ir nutilo.

Ji negalėjo sugalvoti, ką pasakyti. Jo džiaugsmas, jo nuostaba jai atėjus ir jo įsitikinimas, kad ji ateis, užkirto kelią įprastam pokalbiui.

— Jūs panaši į ją, — tarė jis lėtai. — Jūsų veide daug jos bruožų.

— Mačiau tik nuotraukas, tačiau esu tokios pat nuomonės.

Jis nusišypsojo.

— Kalbu ne apie Greisę, — tarė jis švelniai, nusigręždamas, lyg būtų per daug išsitaręs. — Prašom, sėskitės.

Alisa vogčiomis apsidairė po kambarį. Ji pastebėjo, kad nėra jokios šiuolaikinės įrangos: jokių šviestuvų, šildymo ar elektros prietaisų. Įdomu, ar yra virtuvė, pagalvojo ji.

— Pone Bajarai, — vėl pradėjo ji, — malonu jus matyti. Aš norėjau paklausti, kaip jūs sužinojote, kur manęs ieškoti?

Jis vėl nusišypsojo.

— Ar tai svarbu?

Alisa akimirką pagalvojo ir suprato, kad išties ne.

— Panele Taner, aš žinau apie Sularako kalną. Prieš tęsiant mūsų pokalbį, norėčiau užduoti jums vienintelį klausimą: ar radote knygą?

Labiau už viską Alisa norėjo pasakyti taip.

— Apgailestauju, — tarė ji, purtydama galvą. — Jis taip pat manęs klausė, tačiau aš jos nemačiau.

— Jis?

Alisa susiraukė.

— Vyras, vardu Polis Oti.

Bajaras palingavo galvą.

— Ak, taip, — tarė jis, ir Alisa iš jo tono suprato, kad daugiau nieko aiškinti nereikia.

— Tačiau jūs radote šitą?

Jis kilstelėjo kairę ranką ir padėjo ją ant stalo tarsi nuotaka, demonstruojanti sužadėtuvių žiedą. Apstulbusi ji pamatė jį išties mūvint akmeninį žiedą. Ji nusišypsojo. Jis buvo toks pažįstamas, nors ji telaikė jį vos kelias sekundes.

Alisa sunkiai atsiduso.

— Ar galima?

Bajaras nusimovė žiedą nuo nykščio. Alisa atsargiai jį paėmė ir apžiūrėjo iš visų pusių. Ją trikdė įdėmus jo žvilgsnis.

— Ar jis jūsų? — išgirdo ji savo pačios balsą. Ji bijojo, kad jis gali ištarti „taip“, ir bijojo to, ką tai reikštų.

Bajaras patylėjo.

— Ne, — tarė jis galiausiai, — nors kadaise taip pat tokį turėjau.

— Tai kam tada jis priklausė?

— Jūs nežinote? — paklausė jis.

Akimirksnį Alisa pamanė žinanti, tačiau šis suvokimas netrukus užgeso ir jos mintis vėl aptraukė nežinia.

— Nesu tikra, — tarė ji dvejodama ir kraipydama galvą. — Tačiau jam trūksta šito. — Ji ištraukė iš kišenės labirinto diską. — Jis buvo prie genealoginio medžio mano tetos namuose. — Ji padavė diską Bajarui. — Ar jūs jį atsiuntėte jai?

Bajaras neatsakė.

— Greisė buvo žavinga moteris, išsilavinusi ir gerų manierų. Jau per pirmąjį mūsų pokalbį supratome, kad turime bendrų interesų ir bendros patirties.

— Kam jis skirtas? — paklausė Alisa, nesileisdama nuviliojama į šalį.

— Jis vadinamas merel67. Kadaise jų buvo daug, tačiau dabar teliko šis, vienintelis.

Alisa nustebusi žiūrėjo, kaip Bajaras įterpia diską į žiedą.

— Aqui. Štai.

Jis šyptelėjo ir vėl užsimovė žiedą ant nykščio.

— Ar tai tik puošmena, ar jis turi kokią nors paskirtį?

Jis nusišypsojo, lyg ji būtų išlaikiusi egzaminą.

— Tai raktas, — tarė jis.

— Kam jis reikalingas?

Bajaras vėl neatsakė.

— Ar Alaisa kartais aplanko jus sapnuose?

Netikėtas pokalbio posūkis užklupo ją nepasiruošusią. Ji nežinojo, kaip reaguoti.

— Mūsų praeitis slypi mumyse — mūsų kraujyje, mūsų kauluose, — tarė jis. — Alaisa su jumis visą gyvenimą. Ji stebi jus. Jūs turite daug panašių bruožų. Ji buvo labai drąsi ir ryžtinga, kaip ir jūs. Alaisa buvo ištikima ir atkakli, kokia, manau, esate ir jūs. — Jis nutilo ir nusišypsojo. — Ji taip pat sapnuodavo. Sapnuodavo senuosius pirmapradžius laikus. Šie sapnai jai atskleidė jos lemtį, tačiau ji nenorėjo jos priimti. Ir jūsų sapnai rodo jums kelią.

Alisa jautėsi taip, lyg žodžiai atskrietų iš toli toli, lyg jie būtų visiškai nesusiję su ja, Bajaru ir jokiu kitu asmeniu. Lyg jie būtų visuomet egzistavę erdvėje ir laike.

— Aš visada sapnuoju ją, — tarė ji, nežinodama, kur nuves jos žodžiai. — Sapnuoju ugnį, kalną, knygą. Šį kalną? — Jis linktelėjo. — Jaučiu, kad ji nori man kažką pasakyti. Pastarosiomis dienomis jos veidą matau gerokai aiškiau, tačiau negirdžiu jos kalbant. — Ji padvejojo. — Nesuprantu, ko jai reikia iš manęs.

— O galbūt jums iš jos? — tarė jis švelniai.

Bajaras įpylė vyno ir padavė Alisai taurę.

Nors buvo dar visiškai anksti, ji išgėrė kelis gurkšnius. Skystis nubėgo gerkle, sušildydamas ją.

— Pone Bajarai, aš turiu sužinoti, kas nutiko Alaisai. Kol nežinau, viskas neturi prasmės. Jūs juk žinote?

Jo veide pasirodė neaprėpiamas liūdesys.

— Ji išgyveno? — paklausė ji atsargiai, bijodama išgirsti atsakymą. — Po Karkasonės... jie ne... jos nesučiupo?

Jis sudėjo rankas delnais ant stalo. Liesos, senatvės strazdanomis išmargintos rankos Alisai atrodė panašios į paukščio nagus.

— Alaisa nemirė anksčiau, nei buvo lemta, — tarė jis atsargiai.

— Tačiau tai neatsako į mano... — ji buvo bepradedanti sakyti.

Bajaras pakėlė ranką.

— Sularako kalne prasidėję įvykiai suteiks jums — mums — atsakymus. Tik supratus dabartį, paaiškės praeities tiesa. Jūs ieškote savo draugės, taip?

Bajaras staiga pakeitęs temą vėl ją sutrikdė.

— Iš kur jūs žinote apie Šeilą? — paklausė ji.

— Aš žinau apie kasinėjimus ir tai, kas ten įvyko. Jūsų draugė dingo. Jūs bandote ją surasti.

Nusprendusi, kad beprasmiška spėlioti, ką jis žino ir iš kur, Alisa atsakė:

— Ji išvyko iš kasinėjimų vietos prieš porą dienų. Nuo tol jos niekas nematė. Žinau, kad jos dingimas kažkaip susijęs su labirinto aptikimu. — Ji padvejojo. — Iš tiesų aš žinau, kas gali už viso to slypėti. Iš pradžių pamaniau, kad galbūt Šeila pasisavino žiedą.

Bajaras papurtė galvą.

— Ivas Bjo jį paėmė ir nusiuntė savo senelei Žanai Žiro.

Alisos akys išsiplėtė: dar viena dėlionės dalis rado savo vietą.

— Ivas ir jūsų draugė dirba moteriai, vardu ponia Orador. — Jis patylėjo. — Laimė, Ivas pasidairė ir į šalį. Galbūt jūsų draugė taip pat.

Alisa linktelėjo.

— Bjo davė man telefono numerį. Vėliau aš sužinojau, kad tuo numeriu buvo skambinusi Šeila. Aš radau adresą. Jiems neatsakius, nusprendžiau, kad turiu vykti ten ir sužinoti, ar ji buvo apsilankiusi. Paaiškėjo, kad tai yra ponios Orador namas Šartre.

— Jūs buvote Šartre? — nudžiugo Bajaras. Jo akys nušvito. — Nagi papasakokite, ką radote.

Jis tylėdamas klausėsi, kol Alisa baigė pasakoti viską, ką buvo mačiusi ir girdėjusi.

— Bet tas jaunuolis, Vilis, ar jis parodė jums menę?

Alisa papurtė galvą.

— Po kiek laiko aš pradėjau galvoti, kad gal jos iš viso nėra.

— Ji yra, — tarė Bajaras.

— Aš palikau ten savo kuprinę. Joje liko visi mano užrašai apie labirintą, jūsų su mano teta nuotrauka. Užrašai atves ją tiesiai pas mane. — Ji patylėjo. — Štai kodėl Vilis grįžo atgal jų paimti.

— Dabar jūs bijote, kad ir jam kas nors atsitiko?

— Jegu atvirai, aš nesu tikra. Viena vertus, aš būgštauju dėl jo, tačiau, kita vertus, aš manau, kad jis veikiausiai taip pat įsivėlęs.

— Pirmiausia, kodėl jūs pamanėte, kad galite juo pasikliauti? — Alisa sukluso, išgirdusi jo balso tono pokytį. Įprasta geraširdiška švelni Bajaro veido išraiška pranyko. — Ar jaučiatės jam skolinga?

— Jam skolinga? — pakartojo Alisa. Jo žodžiai ją nustebino. — Ne. Tai kad ne. Aš vos pažįstu jį. Tačiau jis man patiko. Gerai jaučiausi su juo. Aš jaučiau...

— Quė? Ką?

— Buvo veikiau atvirkščiai. Skamba beprotiškai, bet atrodė, lyg jis būtų man skolingas. Lyg jis stengtųsi kažką atlyginti.

Bajaras be jokio perspėjimo atstūmė kėdę ir nuėjo prie lango. Jis atrodė sutrikęs.

Alisa laukė, nesuprasdama, kas vyksta. Galiausiai jis atsigręžė į ją.

— Papasakosiu Alaisos istoriją, — tarė jis. — Žinodami ją, mes galbūt įgysime drąsos pasitikti tai, kas mūsų laukia. Tačiau žinokite, panele Taner, kai išgirsite pasakojimą, neturėsite kitos išeities — tik eiti iki galo.

Alisa krūptelėjo.

— Skamba kaip grasinimas.

— Ne, — tarė jis greitai. — Toli gražu. Tačiau mes privalome neišleisti iš akių jūsų draugės. Iš to, ką nugirdote, darau prielaidą, kad jos saugumas užtikrintas bent jau iki šio vakaro.

— Tačiau aš nežinau, kur numatomas susitikimas, — tarė ji. — Fransua Batistas nepasakė. Tik kad rytojaus vakarą pusę dešimtos.

— Galiu spėti, — tarė Bajaras. — Vakarėjant mes būsime ten ir palauksime jų. — Jis pažvelgė pro atvirą langą į tekančią saulę. — Taigi dar turime šiek tiek laiko pokalbiui.

— Tačiau jeigu jūs klystate?

Bajaras gūžtelėjo.

— Viliuosi, kad ne.

Alisa akimirką tylėjo.

— Aš tik noriu sužinoti tiesą, — tarė ji, stebėdamasi, kaip ramiai skamba jos balsas.

Jis šyptelėjo.

— leu tanben. Aš taip pat. 65 SKYRIUS

Vilis jautė, kaip jį velka žemyn siaurais laiptais į rūsį, o paskui išbetonuotu koridoriumi pro dvejas duris. Jo galva karojo nusvirusi į priekį. Smilkalų kvapas buvo vos juntamas, tykioje požemio prieblandoje dvelkė tik jo prisiminimas.

Iš pradžių Vilis pamanė, kad jį neša į menę ir tuoj nužudys. Atmintyje šmėstelėjo akmens luito prie antkapio ir ant žemės pritekėjusio kraujo vaizdai. Tačiau netrukus jis atsitrenkė į laiptelį. Į veidą dvelktelėjo šviežias ankstyvo rytmečio oras. Vilis suprato esąs lauke, kažkokioje atokioje išilgai Baltojo Arklio gatvės besidriekiančioje alėjoje. Jis užuodė rytmetinius skrudinamų kavos pupelių ir šluojamų šiukšlių kvapus, netoliese girdėjo šiukšliavežės garsą. Vilis pagalvojo, kad veikiausiai štai taip jie atsikratė Tavernjė kūnu: išnešė iš namo ir įmetė į upę.

Vilį persmelkė baimė. Jis pamėgino rangytis, tačiau jėgų pakako tik įsitikinti, kad kojos ir rankos surištos. Vilis išgirdo atidaromas automobilio bagažinės dureles. Šiek tiek pakėlę, jį įvertė vidun. Tai nebuvo paprasta bagažinė. Jis jautė atsidūręs didelėje dėžėje. Atsidavė plastiku.

Vilis nerangiai virto ant šono ir galva atsitrenkė į konteinerio sienelę. Jis pajuto, kad vėl susižeidė ir jo smilkiniu pradėjo tekėti kraujas. Surištomis rankomis jis negalėjo nusivalyti.

Dabar Vilis prisiminė stovėjęs prie studijos durų, o vėliau — akinantis skausmo pliūpsnis, kai Fransua Batistas smogė ginklu iš šono į galvą. Keliai bejėgiškai sulinko. Jis prisiminė dar išgirdęs valdingą Marijos Sesilės balsą, besiteiraujantį, kas dedasi.

Vilis pajuto, kaip sudiržęs delnas suspaudė jo ranką. Kažkas atraitojo rankovę ir odą perverė geliantis adatos smaigalys. Kaip ir anksčiau. Tada pasigirdo uždaromų skląsčių garsas ir jo kalėjimas buvo uždengtas kažkokiu dangalu, panašiu į brezentą.

Maloniai vėsus narkotikas sunkėsi į kraujagysles ir malšino skausmą. Vilį apgobė svaigi migla. Jis kartkarčiais prarasdavo ir vėl atgaudavo sąmonę. Jis jautė, kaip automobilis įsibėgėja. Posūkiuose, kai mašina siūbavo į šalis, Vilio galva mataravosi į šonus. Jį pradėjo pykinti. Vilis galvojo apie Alisą. Labiausiai už viską jis norėjo pamatyti ją. Pasakyti jai, kad padarė viską, ką galėjo, kad jis jos nepamiršo.

Vilis klejojo. Mintyse jis regėjo drumzliną žalią Ero upės vandenį užliejant jo burną, nosį ir plaučius. Vilis stengėsi išlaikyti atmintyje Alisos veidą, jos rimtas rudas akis, jos šypseną. Galbūt dar viskas bus gerai, jeigu tik jis išlaikys ją savo regėjime.

Tačiau baimė paskęsti, baimė mirti šioje svetimoje, jam nieko nereiškiančioje vietoje buvo stipresnė. Vilis nugrimzdo į tamsą.

*

Polis Oti stovėjo savo balkone Karkasonėje ir, laikydamas rankoje puodelį juodos kavos, žvelgė į Odo upę. Jis panaudojo Donel kaip masalą Fransua Batistui privilioti, tačiau instinktyviai atmetė mintį apie knygos pakaitalą. Jeigu ji mėgintų pakišti netikrą knygą, vaikis iškart suprastų klastą. Be to, jis nenorėjo, kad Fransua Batistas pamatytų, kokios ji yra būklės, ir suprastų, kam pasirengęs yra jis pats.

Oti pastatė puodelį ant stalo ir užsisegė baltų standžių marškinių rankogalius. Vienintelis būdas buvo vienam pasitikti Fransua Batistą ir pasakyti, kad atvešiąs Donel ir knygą Marijai Sesilei į Sularako kalną numatytu ceremonijos laiku.

Oti gailėjosi negavęs žiedo. Jis vis dar buvo įsitikinęs, kad Žiro perdavė jį Odrikui Bajarui ir kad šis pats atvyks į Sularako kalną. Oti neabejojo, kad senis yra kažkur visiškai netoli ir juos stebi.

Gerokai daugiau keblumų kilo dėl Alisos Taner. Diskas, kurį paminėjo Donel, privertė jį susimąstyti. Blogiausia tai, kad jis nepajėgė suprasti disko paskirties. Atrodo, kad Taner sparčiai išsiugdė gebėjimą išsisukti nuo persekiotojų. Ji paspruko nuo Domingo ir Bresaro kapinėse. Vakar kelias valandas jie buvo pametę iš akių jos automobilį. Šį rytą galiausiai pagavo signalą, bet bergždžiai — automobilis jau stovėjo „Hertz“ aikštelėje Tulūzos oro uoste.

Oti plonais pirštais suspaudė savo Nukryžiuotąjį. Iki vidurnakčio viskas bus baigta. Erezijos tekstai, patys eretikai — viskas bus sunaikinta.

Tolumoje katedros varpai kvietė tikinčiuosius į penktadienio mišias. Oti žvilgtelėjo į laikrodį ant rankos. Eis išpažinties. Gavęs nuodėmių atleidimą, Viešpaties malonėje jis klaupsis prie altoriaus ir priims Šventąją Komuniją. Tada jis bus kūnu ir dvasia pasirengęs dieviškajai misijai.

*

Vilis pajuto automobilį mažinant greitį ir sukant iš pagrindinio kelio į šalutinį keliuką.

Vairuotojas važiavo atsargiai, aplenkdamas duobes ir nelygumus. Automobiliui dardant, šokčiojant ir trūkčiojant į kalną, nevalingai kaukšėjo Vilio dantys.

Galiausiai jie sustojo. Variklis nutilo.

Vilis jautė, kaip automobilis susiūbavo išlipant abiem vyrams. Tarsi šautuvo šūviai trinktelėjo uždaromos durelės ir spragtelėjo pagrindinis užraktas. Jo rankos buvo surištos ne priekyje, bet už nugaros. Dėl to buvo gerokai sunkiau, tačiau Vilis vis tiėk sukiojo riešus, stengdamasis atlaisvinti pančius. Jam sekėsi prastai. Jis pamažu vėl pradėjo jausti aplinką. Gėlė pečius, sustingusius taip ilgai išgulėjus susirietus.

Staiga bagažinės durys atsivėrė. Vilis gulėjo ramiai, jo širdis pašėlusiai daužėsi. Jis girdėjo atidarant plastikinio konteinerio skląsčius. Vienas vyras paėmė jį už pažastų, kitas suėmė už kojų ties keliais. Jį ištraukė iš bagažinės ir numetė ant žemės.

Net ir veikiamas narkotikų, Vilis jautė, kad jie yra toli nuo žmonių. Smarkiai plieskė saulė, oras buvo gaivus — laisvos erdvės ir neapgyventos vietovės ženklas. Visiškai jokio garso, absoliuti tyla. Nei automobilių, nei žmonių. Vilis sumirksėjo. Jis pabandė įsižiūrėti, tačiau šviesa buvo pernelyg ryški. Oras buvo per daug vaiskus. Saulė, atrodė, degina jo akis, viską skandindama baltumoje.

Jis vėl pajuto poodinę injekciją į ranką ir pažįstamą narkotiko poveikį. Vyrai šiurkščiai pastatė jį ant kojų ir pradėjo vilkti į kalną. Šlaitas buvo status, jis girdėjo jų sunkų alsavimą, karštyje užuodė jų prakaito kvapą. Vilis jautė žvyro ir akmenukų gurgždėjimą, paskui medines laiptelių kalno šlaite pakopas, kuriomis vilkosi jo kojos, ir galiausiai minkštą žolę. Nevalingai temstant sąmonei, jis spėjo suprasti, kad švilpesys galvoje — tai vaiduokliškas vėjo ūžavimas. 66 SKYRIUS

Aukštutinių Pirėnų kriminalinės policijos komisaras įžengė į inspektoriaus Nubelio kabinetą Fua ir garsiai užtrenkė paskui save duris.

— Nubelį prisivirėte košės, pats ir srėbsite.

— Dėkoju, kad atvykote. Aš nebūčiau trukdęs jūsų pietų, jei tik reikalą būtų buvę galima atidėti.

— Ar nustatėte Bjo žudikus? — burbtelėjo komisaras.

— Sirilas Bresaras ir Chavjeras Domingas, — linktelėjo Nubelis, mosuodamas prieš kelias minutes gautu fakso pranešimu. — Tapatybės patvirtintos. Viena netrukus prieš incidentą Fua pirmadienio vakarą, kita iškart po jo. Automobilį vakar surado paliktą prie Ispanijos ir Andoros sienos. — Nubelis padarė pauzę, kad galėtų nusišluostyti prakaitą nuo kaktos ir nosies. — Jie dirba Poliui Oti.

Komisaras savo stora sėdyne sunkiai užsėdo stalo kraštą.

— Klausau.

— Ar esate girdėję kaltinimus Oti? Kad jis esąs „Noublesso Vėritable“ narys?

Jis linktelėjo.

— Kalbėjau su Šartro policija šiandien po pietų sekdamas Šeilos Donel gija. Jie patvirtino, kad tiria galimas organizacijos sąsajas su šios savaitės pradžioje įvykdyta žmogžudyste.

— Kaip tai susiję su Oti?

— Kūnas buvo greitai rastas pagal anonimo pateiktą užuominą.

— Yra įrodymų, kad tai buvo Oti?

— Ne, — pripažino Nubelis. — Tačiau žinoma, kad jis buvo susitikęs su žurnalistu, kuris taip pat pradingo. Šartro policija mano, kad gali būti sąsajų.

Matydamas boso veide skeptišką išraišką, Nubelis suskubo pasakyti:

— Kasinėjimus Sularako kalne finansavo ponia Orador. Užmaskuota gerai, bet tai jos pinigai. Kasinėjimų vadovas Breilingas įtikinėja, kad Donel dingo pasisavinusi radinius. Tačiau jos draugai mano kitaip. — Jis patylėjo. — Esu tikras, kad ją pagrobė Oti: arba ponios Orador nurodymu, arba veikdamas savarankiškai.

Ventiliatorius kabinete neveikė ir Nubelis sunkiai kvėpavo. Jis jautė pažastis permirkstant prakaitu.

— Viskas labai skysta.

— Ponia Orador buvo Karkasonėje nuo antradienio iki ketvirtadienio. Ji du kartus susitiko su Oti. Esu tikras, kad jie važiavo į Sularako kalną.

— Tai ne nusikaltimas.

— Kai atėjau šį rytą, radau šį pranešimą, — pasakojo Nubelis. — Tada ir nusprendžiau, jog jau turime pakankamai faktų, kad galėčiau prašyti susitikimo.

Nubelis paspaudė balso pašto perklausos mygtuką. Kambaryje pasigirdo Žanos Žiro balsas. Komisaras klausėsi, kas akimirką vis labiau paniurdamas.

— Kas ji? — tarė jis, Nubeliui leidžiant įrašą iš naujo.

— Ivo Bjo senelė.

— O Odrikas Bajaras?

— Rašytojas, jos draugas. Jis lydėjo ją į ligoninę Fua.

Komisaras įsisprendė rankomis į šonus ir nuleido galvą. Nubelis suprato, kad jis skaičiuoja galimą žalą, jeigu jiems užsimojus prieš Oti nepasisektų.

— Esate šimtu procentų tikras, kad turite pakankamai faktų susieti Domingą ir Bresarą su Bjo ir Oti?

— Aprašymai atitinka.

— Jie atitiktų pusę Arježo, — pratrūko komisaras.

— Donel jau tris dienas dingusi be žinios.

Komisaras atsiduso ir sunkiai pakilo nuo stalo krašto.

— Ką jūs norite daryti, Nubeli?

— Noriu suimti Bresarą ir Domingą.

Komisaras linktelėjo.

— Taip pat man reikia kratos orderio. Oti turi keletą objektų, be kita ko, ir apleistą fermą Sabarto kalnuose, registruotą jo buvusios žmonos vardu. Jeigu Donel laikoma kažkur netoliese, gali būti, kad ten.

Komisaras atsisveikindamas paspaudė ranką.

— Jeigu jūs asmeniškai paskambintumėte prefektui...

Nubelis laukė.

— Gerai, gerai. — Komisaras bedė pageltusiu nuo nikotino pirštu į Nubelį. — Bet galiu pažadėti, Klodai, jeigu sušiksite reikalą, tvarkysitės pats. Oti įtakingas žmogus. Kalbant apie ponią Orądor... — Jis bejėgiškai nuleido rankas. — Jeigu prisidirbsite, jie sudraskys jus į gabalus. Aš nė piršto negalėsiu pajudinti, kad juos sustabdyčiau.

Komisaras apsisuko ir žengė prie durų. Prieš išeidamas jis sustojo.

— Priminkite man, kas yra Bajaras? Ar aš jį pažįstu? Pavardė girdėta.

— Jis rašo apie katarus. Taip pat jis senovės Egipto specialistas.

— Tai ne...

Nubelis luktelėjo.

— Ne, nieko... — tarė komisaras. — Tačiau kad ir ką manytume, ponia Žiro gali pūsti iš musės dramblį.

— Gali, pone. Tačiau turiu prisipažinti, kad nepajėgiau surasti Bajaro. Po to, kai jis trečiadienio vakarą išėjo iš ligoninės su ponia Žiro, niekas jo nematė.

Komisaras linktelėjo.

— Pranešiu jums, kai bus parengti dokumentai. Būsite čia?

— Žinoma, — atsakė Nubelis atsargiai. — Pagalvojau, kad galėčiau dar kartą paieškoti tos anglės. Ji Donel draugė ir gali ką nors žinoti.

— Susirasiu jus.

Komisarui išėjus, Nubelis tučtuojau paskambino keliais numeriais. Vėliau jis pasičiupo striukę ir nuėjo prie automobilio. Jis nusprendė turįs pakankamai laiko nusigauti į Karkasonę ir grįžti atgal, kol bus paruoštas kratos orderis ir išdžius policijos viršininko parašas.

*

Pusę penkių Nubelis sėdėjo su tokias pat kaip ir jis pareigas užimančiu pareigūnu Karkasonėje. Arno Moro buvo senas bičiulis. Nubelis žinojo, kad gali kalbėtis atvirai. Jis stumtelėjo popieriaus skiautę ant stalo.

— Daktarė Taner sakė apsistosianti čia.

Po kelių minučių jos registracija buvo patikrinta.

— Dailus viešbutis, iškart už Aukštutinio miesto sienos. Mažiau kaip penkios minutės kelio nuo Kablio gatvės. Važiuojam?

Registratūros darbuotoja, apklausiama dviejų policijos pareigūnų, labai jaudinosi. Ji buvo menka liudytoja. Didžiąją dalį laiko ji tvardėsi, kad nepravirktų. Nubelis darėsi vis irzlesnis. Galiausiai įsiterpė Moro. Jo tėviškas būdas davė geresnių rezultatų.

— Taigi, Silvija, — tarė jis maloniai, — daktarė Taner išvyko iš viešbučio vakar ankstų rytą, tiesa? — Mergina linktelėjo. — Ji pasakė grįšianti šiandien? Aš tik noriu išsiaiškinti.

— Oui.

— Tačiau jūs visiškai nieko apie ją negirdėjote. Ji neskambino ir nebuvo iš jos jokių žinių?

Ji papurtė galvą.

— Gerai. Ar jūs galite mums ką nors pasakyti? Pavyzdžiui, gal pas ją buvo lankytojų, kol ji buvo čia apsistojusi?

Mergina dvejojo.

— Vakar buvo atėjusi moteris. Labai anksti, atnešė žinutę.

Nubelis nesusivaldęs įsikišo:

— Kelintą valandą?

Moro gestu parodė jam nurimti.

— Kada ji atėjo, Silvija?

— Aš pradėjau dirbti apie šeštą. Ji atėjo netrukus.

— Ar daktarė Taner pažinojo ją? Gal tai buvo jos draugė?

— Nežinau. Nemanau. Ji atrodė nustebusi.

— Silvija, tai labai vertingos žinios, — tarė Moro. — Ar galite mums pasakyti, kodėl taip pamanėte?

— Ji kvietė daktarę Taner susitikti su kažkuo kapinėse. Keista vieta susitikimui.

— Su kuo? — tarė Nubelis. — Ar jūs nugirdote vardą?

Silvija atrodė dar labiau išsigandusi. Ji papurtė galvą.

— Aš net nežinau, ar ji nuėjo.

— Viskas gerai. Jūs labai mums padedate. Ar kas nors dar?

— Jai atėjo laiškas.

— Paštu ar atnešė asmeniškai?

— Dar tas triukšmas dėl kambario pakeitimo, — pasigirdo balsas iš tarnybinių patalpų. Silvija atsisuko ir nutvilkė žvilgsniu bernioką, stovintį už kartoninių dėžių krūvos.

— Rakštis prakeiktoje s...

— Koks triukšmas? — pertraukė Nubelis.

— Manęs čia nebuvo, — gynėsi Silvija.

— Tačiau kertu, kad vis tiek apie tai žinote.

— Daktarė Taner pranešė, kad jos kambaryje esą buvo įsibrovėlis. Trečiadienio vakarą. Ji pasiprašė perkeliama į kitą numerį.

Nubelis sustingo. Jis puolė už registratūros stalo.

— Krūva nereikalingo darbo visiems, — tarė Moro galantiškai, norėdamas užimti Silviją.

Nubelis, sekdamas virtuvės kvapais, lengvai rado bernioką.

— Buvai čia trečiadienio vakarą?

Jis didžiuodamasis šyptelėjo.

— Dirbau bare.

— Matei ką nors?

— Mačiau, kaip pro duris išlėkė moteris ir nusivijo kažkokį vyrą. Tik vėliau sužinojau, kad tai buvo daktarė Taner.

— Ar spėjai pamatyti vyrą?

— Iš tikro tai ne. Spėjau kiek geriau įžiūrėti tik ją.

Nubelis išsitraukė iš striukės kišenės nuotraukas ir atkišo jas priešais bernioko akis.

— Atpažįsti kurį nors iš jų?

— Šitą esu matęs. Gražus kostiumas. Ne turistas. Kiek pasipūtęs. Trynėsi čia. Antradienį, o gal trečiadienį. Tiksliai nepamenu.

Kai Nubelis grįžo į vestibiulį, Silvija jau vėl šypsojosi Moro.

— Jis parodė Domingą. Sako, matė jį viešbutyje.

— Tai dar nereiškia, kad jis įsibrovėlis, — subambėjo Moro.

Nubelis stumtelėjo nuotraukas per stalą Silvijai.

— Ar jums kuris nors iš jų pažįstamas?

— Ne, — buvo besakanti ji, purtydama galvą, — nors... — Ji padvejojo ir parodė į Domingo nuotrauką. — Moteris, klaususi daktarės Taner, buvo panaši į jį.

Nubelis susižvalgė su Moro.

— Sesuo?

— Patikrinsiu.

— Turime paprašyti jūsų įleisti mus į daktarės Taner numerį, — tarė Nubelis.

— Aš negaliu!

Moro ėmėsi ją raminti:

— Mes užtruksime tik penkias minutes. Silvija, taip bus kur kas geriau. Jeigu reikės prašyti leidimo iš valdytojo, grįšime čia su visa kratos brigada. Visus tik be reikalo sutrukdysime.

Silvija nukabino raktą ir nuvedė juos į Alisos kambarį. Ji atrodė paniurusi ir sudirgusi.

Langai buvo uždaryti, užuolaidos užtrauktos. Kambaryje tvanku. Lova tvarkingai paklota. Greitai apžiūrėję vonios kambarį, jie pamatė pakeistus naujus rankšluosčius ir švarias stiklines.

— Niekas čia nesilankė nuo vakar ryto, kai kambarinė sutvarkė, — sumurmėjo Nubelis.

Vonioje nebuvo jokių asmeninių daiktų.

— Ką nors radai? — paklausė Moro.

Nubelis papurtė galvą ir perėjo prie drabužių spintos. Čia jis rado uždarytą Alisos lagaminą.

— Atrodo, kad persikėlusi į kitą kambarį ji daiktų neišsikrovė. Veikiausiai ji turi pasą, telefoną ir kitus būtinus daiktus su savimi, — kalbėjo jis, braukdamas ranka čiužinio kraštu. Pasiklojęs ant delno nosinę, Nubelis atidarė naktinio stalelio stalčių. Čia buvo lapelis nuskausminamųjų tablečių ir Odriko Bajaro knyga.

— Moro, — šūktelėjo jis. Sklaidant lapus, iš knygos ant grindų staiga nukrito popieriaus skiautelė.

— Kas čia?

Nubelis pakėlė ir susiraukęs ištiesė ją.

— Problema? — pasidomėjo Moro.

— Tai Ivo Bjo rašysena. Numeris Šartre.

Jis išsitraukė telefoną, norėdamas paskambinti, tačiau dar nebaigus rinkti numerio pasigirdo skambutis.

— Nubelis, — atsiliepė jis trumpai. Moro įdėmiai jį stebėjo. — Tai puiki žinia, pone. Taip. Tuojau pat.

Jis baigė pokalbį.

— Mes turime kratos orderį, — tarė jis eidamas prie durų. — Greičiau, negu tikėjausi.

— O ką tu manei? — tarė Moro. — Jam tai didelis galvos skausmas. 67 SKYRIUS

— Pasėdėkime lauke, — pasiūlė Odrikas, — kol nėra pernelyg karšta.

— Būtų puiku, — atsakė Alisa, sekdama paskui jį iš namelio. Ji jautėsi tarsi sapne. Viskas, atrodė, vyksta sulėtintai. Kalnų platybės, dangaus erdvė, apgalvoti ir tikslūs Bajaro judesiai.

Alisa jautė, kaip sklaidosi pastarųjų kelių dienų įtampa ir sąmyšis.

— Čia bus gerai, — tarė jis maloniu balsu, sustojęs prie nedidelės, žole apaugusios kalvelės. Bajaras atsisėdo kaip vaikas tiesiai priešais save ištiesęs ilgas prakaulias kojas.

Alisa akimirką padvejojo ir atsisėdo prie jo. Ji pritraukė kelius prie smakro ir apsivijo kojas rankomis. Bajaras šypsojosi.

— Kas? — tarė ji staiga vėl atgavusi budrumą.

Odrikas tik papurtė galvą.

— Los reasons. Aidai. Atleiskite man, panele Taner. Dovanokite seniui už jo kvailumą.

Alisa nesuprato, kodėl jis ėmė šypsotis, tačiau jai tai buvo malonu.

— Prašom vadinti mane Alisa. Panelė taip oficialu.

Jis linktelėjo.

— Puiku.

— Jūs daugiau kalbate oksitanų kalba negu prancūzų? — paklausė ji.

— Kalbu abiem.

— Ir dar kitomis?

Jis šyptelėjo, tarsi vengtų girtis.

— Anglų, arabų, ispanų, hebrajų. Vartojant skirtingus žodžius, kinta istorijos pavidalas, jos būdas. Priklausomai nuo to, kokia kalba pasakojame, pasakojimas įgyja skirtingas spalvas. Kartais jis tampa rimtesnis, kartais žaismingesnis, kartais melodingesnis. Šiame krašte, kuris dabar vadinamas Prancūzija, langue d’Oc buvo šios žemės šeimininkų kalba. Langue d’oil, šiuolaikinės prancūzų kalbos pirmtakė, buvo įsibrovėlių kalba. Toks pasidalijimas suskaido žmones. — Jis skėstelėjo rankomis. — Tačiau jūs atėjote ne to. Norėtumėte išgirsti apie žmones, o ne teorijas. Taip?

Šį kartą nusišypsojo Alisa.

— Skaičiau vieną iš jūsų knygų. Radau ją tetos namuose Odo Salelyje.

Bajaras linktelėjo.

— Tai nuostabi vieta. Jungiamasis kanalas, liepos ir italinės pušys pakrantėse. — Jis patylėjo. — Kryžiaus žygio vadas Amalas Amalrikas gavo namą Salelyje, žinote? Taip pat Karkasonoje ir Bezjė.

— Ne, — atsakė ji, purtydama galvą. — Kai tik atvykau, sakėte, kad Alaisa nemirė anksčiau, negu buvo lemta. Ji... ar ji išgyveno kritus Karkasonei?

Alisa nustebusi jautė, kaip pradėjo smarkiau plakti širdis.

Bajaras linktelėjo.

— Alaisa išvyko iš Karkasonos lydima berniuko, vardu Sajhė. Jis buvo vienos iš Labirinto trilogijos saugotojų anūkas. — Bajaras pakėlė akis, norėdamas pažiūrėti, ar ji klauso. Alisa linktelėjo ir Bajaras tęsė pasakojimą. — Jie vyko čia, — parodė jis. — Senąja kalba Los Seresas reiškia kalnų viršūnes, keteras.

— Kodėl kaip tik čia?

— Čia jų laukė Navigataire, Kilniųjų draugijos, kuriai buvo prisiekę ištikimybę Alaisos tėvas ir Sajhė senelė, vedlys. Alaisa būgštavo, kad ją gali persekioti, todėl jie pasirinko aplinkinį kelią. Pirmiausia jie vyko į Fanžu, vėliau į pietus, į Piuiverą ir Lavlanė. Tada vėl į vakarus, į Sabarto kalnus.

Kritus Karkasonai, visur knibždėjo kareivių. Jie šmirinėjo po visą kraštą kaip žiurkės. Taip pat buvo plėšikų, kurie grobė pabėgėlius be jokio gailesčio. Alaisa ir Sajhė keliaudavo ankstų rytą ir vėlų vakarą, vengdami kaitrios vidudienio saulės. Vasara buvo ypač karšta. Atėjus nakčiai, jie miegodavo lauke. Jie mito riešutais, uogomis, kitomis laukų gėrybėmis. Alaisa vengė gyvenviečių, nebent būdavo įsitikinusi rasianti saugų prieglobstį.

— Iš kur jie žinojo kelią? — paklausė Alisa, prisiminusi, kaip pati vos prieš kelias valandas klaidžiojo.

— Sajhė turėjo žemėlapį, kurį jam davė...

Bajaro balsas sudrebėjo ir nutilo. Alisa nejučiomis paėmė jį už rankos. Atrodė, tai padeda jam nusiraminti.

— Jiems gerai sekėsi, — tęsė pasakojimą Bajaras. — Jie atvyko į Los Seresą prieš pat Šv. Mykolą, baigiantis rugsėjui. Gamta dažėsi auksu. Kalnuose kvepėjo rudeniu, žemė buvo drėgna. Virš laukų tvyrojo deginamų ražienų dūmai. Jiems tai buvo visiškai naujas pasaulis. Jie užaugo žmonių pilnose Karkasonos menėse, skersgatviuose, miesto šešėliuose. Tiek šviesos. Tokia erdvė. Dangus atrodė begalinis. — Jis nutilo, žvelgdamas į priešais juos plytintį kraštovaizdį. — Suprantate?

Alisa linktelėjo, užburta jo balso.

— Harifas, Navigataire, jau laukė jų. — Bajaras nulenkė galvą. — Išgirdęs apie viską, kas atsitiko, jis gedėjo Alaisos tėvo ir Simeono. Jis apraudojo knygų netektį ir šlovino Esklarmondės taurumą, kad ji leido Alaisai ir Sajhė keliauti vieniems ir rūpintis Žodžių knygos saugumu.

Bajaras vėl nutilo. Jis kurį laiką tylėjo, tačiau Alisa nenorėjo jo skubinti. Istorija pati atsiskleis. Jis tęs pasakojimą, kai tik galės.

Jo veide atsirado švelnumas.

— Tai buvo maloningas laikas. Tiek kalnuose, tiek ir lygumose, bent jau iš pradžių taip atrodė. Nepaisant neapsakomo Bezjė užkariavimo siaubo, daugelis karkasoniečių tikėjosi netrukus galėsiantys grįžti namo. Dauguma pasikliovė Bažnyčia. Jie manė, kad, išvijus eretikus, jiems vėl bus leista ramiai gyventi.

— Tačiau kryžiuočiai nepasitraukė? — tarė Alisa.

Bajaras papurtė galvą.

— Tai buvo karas dėl žemių, ne dėl religijos, — tarė jis. — Nugalėjus miestą 1209 metų rugpjūtį, Simonas de Monforas buvo paskirtas vikontu, nors Reimonas Rožė Trenkavelis dar buvo gyvas. Šiais laikais sunku suvokti, koks šiurkštus tai buvo įžeidimas, neturėjęs precedento. Buvo paniekintos visos tradicijos ir garbė. Karas iš dalies būdavo finansuojamas išpirkomis, kurias viena didikų giminė mokėdavo kitai, tačiau didiko žemių niekuomet nekonfiskuodavo ir neperduodavo kitam, jeigu jis nebūdavo padaręs nusikaltimo. Tai buvo pats aiškiausias šiauriečių paniekos Langedokui ženklas.

— Kas nutiko vikontui Trenkaveliui? — paklausė Alisa. — Aukštutiniame mieste visur mačiau jo atminimo ženklus.

Bajaras linktelėjo.

— Jis vertas atminimo. Jis mirė — buvo nužudytas 1209 metų lapkritį, tris mėnesius praleidęs Komtalio pilies kalėjimuose. De Monforas paskelbė jį mirus nuo dizenterijos, apgulties ligos, kaip ji buvo vadinama. Tačiau niekas nepatikėjo. Vis kildavo neramumai ir spontaniški sukilimai, kol de Monforas galiausiai turėjo suteikti Reimono Rožė dvejų metų sūnui ir įpėdiniui metinį 3000 solių išlaikymą mainais į juridinį vikonto valdų perleidimą.

Staiga Alisos mintyse šmėstelėjo veidas: pamaldi, susikaupusi, daili moteris, atsidavusi vyrui ir sūnui.

— Ponia Agnesa, — sumurmėjo ji.

Bajaras akimirką ją įdėmiai stebėjo.

— Ją taip pat prisimena už miesto sienų, — tarė jis tyliai. — De Monforas buvo uolus katalikas. Jis, tikriausiai vienintelis iš visų kryžiuočių, tikėjo veikiąs Dievo vardu. Jis įvedė būsto, arba padūmės, mokestį Bažnyčios labui, pirmųjų vaisių dešimtinę, kaip kad buvo daroma Šiaurėje.

Nors Ciutat ir krito, kitos Minervua, Juodųjų kalnų ir Pirėnų tvirtovės atsisakė pasiduoti. Aragono karalius Pedras nepripažino de Monforo savo vasalu. Vikonto Trenkavelio dėdė Reimonas VI pasitraukė į Tulūzą. Nevero ir San Polio grafai, kiti, taip pat ir Gi de Evriu, grįžo į Šiaurę. Simonas de Monforas turėjo Karkasoną, tačiau buvo nuo visų atskirtas.

Pirkliai, smulkūs prekijai, audėjai skleidė žinias apie apgultis ir mūšius. Jų buvo gerų ir blogų. Monrealis, Preksanas, Saverdenas, Pamjė krito. Kabarė laikėsi. 1210 metų balandį, po trijų mėnesių apgulties, de Monforas užėmė Bramo miestą. Jis įsakė savo kareiviams apsupti nugalėtą įgulą ir išdurti visiems akis. Buvo paliktas tik vienas vyras, kuriam buvo liepta vesti išniekintųjų procesiją per laukus į Kabarė. Tai buvo perspėjimas visiems, kas priešinsis, kad nesitikėtų pasigailėjimo.

Žiaurumai ir represijos didėjo. 1210 metų liepą de Monforas apgulė kalnų tvirtovę Minervą. Miestą iš dviejų pusių saugo gilūs uolų tarpekliai, kuriuos per tūkstančius metų išgraužė upės. Aukštai virš gyvenvietės de Monforas pastatė didžiulį trebušetą68, dar vadinamą La Malvoisine — „blogu kaimynu“. — Bajaras nutilo ir atsigręžė į Alisą. — Keista dabar matyti jo kopiją. Monforas šešias savaites puolė kaimą. Kai Minerva galiausiai krito, šimtas keturiasdešimt katarų parfaitų atsisakė išsižadėti tikėjimo ir buvo sudeginti ant laužo.

1211 metų gegužę užkariautojai po mėnesį trukusios apgulties užėmė Lavorą. Katalikai vadino šią vietą paties šėtono lizdu. Jie buvo savotiškai teisūs. Tai buvo Tulūzos katarų vyskupo buveinė. Čia taikiai ir nesislapstydami gyveno šimtai parfaitų ir parfaičių.

Bajaras pakėlė prie lūpų taurę ir išgėrė.

— Buvo sudeginta beveik keturi šimtai tikinčiųjų ir parfaitų. Taip pat ir pasipriešinimui vadovavęs Amori de Monrealis bei aštuoniasdešimt jo riterių. Laužo statinys griuvo nuo jų svorio. Prancūzams teko pjaustyti jų gerkles. Apsvaigę nuo kraujo tvaiko grobikai siautėjo visame mieste. Jie ieškojo Lavoro valdovės Žirandos, kurios globojami čia gyveno gerieji žmonės. Jie sučiupo ją ir išniekino, vilko gatvėmis kaip kokią nusikaltėlę, paskui įmetė į šulinį ir užvertė akmenimis. Ji buvo palaidota gyva, o gal paskendo.

— Ar jie žinojo apie visas tas blogybes?

— Alaisa ir Sajhė sužinodavo kai kurias naujienas, tačiau dažniausiai praėjus keliems mėnesiams po įvykių. Karas vis dar daugiausia vyko lygumose. Tuo metu jie su Harifu gyveno Los Serese — paprastai, tačiau laimingai. Jie rinko malkas, sūdė mėsą ilgiems tamsiems žiemos mėnesiams, mokėsi kepti duoną ir dengti stogą šiaudais, kad apsisaugotų nuo audrų.

Bajaro balse pasigirdo švelnumas.

— Harifas mokė Sajhė skaityti ir rašyti. Pirmiausia oksitanų kalba, vėliau užkariautojų kalba. Taip pat jį mokė šiek tiek arabų ir šiek tiek hebrajų. — Bajaras šyptelėjo. — Sajhė nebuvo stropus mokinys. Kūno mankšta jam patiko labiau už protinį darbą. Tačiau padedant Alaisai jis atkakliai stengėsi.

— Gal jis norėjo pasirodyti prieš ją?

Bajaras nužvelgė ją, tačiau nieko nepasakė.

— Niekas nesikeitė iki pat Velykų po tryliktojo Sajhė gimtadienio. Tada Harifas pasakė jam, kad jis mokysis ševaljė meno Pjero Rožė de Mirpua dvare.

— Ką Alaisa manė apie tai?

— Ji džiaugėsi dėl jo. Jis visą laiką to troško. Karkasonoje jis stebėdavo ėcuyers69 blizginant savo šeimininkų batus ir šalmus. Jis slapčia patekdavo į lices70 ir stebėdavo riterių kovas. Jo statuso žmogui ševaljė gyvenimas buvo neprieinamas, tačiau jis vis tiek nesiliovė svajojęs apie tai, kaip išjosiąs po savo vėliava. Dabar galiausiai atsirado proga įgyvendinti šias svajones.

— Jis nuvyko?

Bajaras linktelėjo.

— Pjeras Rožė de Mirpua buvo reiklus šeimininkas, tačiau sąžiningas. Jis gerai ruošė savo vaikinus ir turėjo nepriekaištingą reputaciją. Darbas buvo sunkus, tačiau Sajhė buvo greitas ir nuovokus. Jis daug dirbo. Išmoko nuo žirgo taikyti akstimi į judantį taikinį, grumtis kalaviju, dygliuota kuoka, rutuliu su grandine, durklu, joti išsitiesęs aukštame balne.

Alisa kurį laiką stebėjo jį, žvelgiantį į kalnus, ir jau ne pirmą kartą galvojo apie tai, kaip šie tolimi žmonės, kurių draugėje Bajaras praleido didžiąją savo gyvenimo dalį, tapo jam kūno ir dvasios savastimi.

— Ką tuo metu veikė Alaisa?

— Kol Sajhė buvo Mirpua, Harifas pradėjo mokyti Alaisą Kilniųjų apeigų ir ritualų. Apie jos kaip gydovės ir žiniuonės įgūdžius jau buvo plačiai žinoma. Ji retai nepajėgdavo išgydyti kokios kūno ar sielos ligos. Harifas daug aiškino apie žvaigždes, apie pasaulio sąrangą, atskleisdamas mistinę šios žemės išmintį, ateinančią iš senųjų laikų. Alaisa suprato, kad Harifas siekia svarbesnio tikslo. Ji žinojo, kad ją ir Sajhė jis ruošia didesnei užduočiai, dėl to ir buvo išsiuntęs jį mokytis.

Sajhė tuo metu mažai tegalvojo apie savo kaimą. Retkarčiais Mirpua pasiekdavo naujienos apie Alaisą. Žinių nuotrupų atnešdavo piemenys arba parfaitai, tačiau ji pati nesilankė. Sesers Orianos dėka Alaisa dabar buvo bėglė, už kurios galvą buvo pažadėtas atlygis. Harifas siuntė Sajhė pinigų šarvažiedžiams marškiniams, ristūnui, šarvams ir kalavijui įsigyti. Jis buvo įšventintas vos penkiolikos. — Bajaras patylėjo. — Netrukus jis išvyko į karą. Tie, kurie buvo susidėję su prancūzais, tikėdamiesi malonės, perbėgo į kitą pusę. Taip pat ir Tulūzos grafas. Šį kartą, kai jis pakvietė siuzereną, Aragono karalių Pedrą II, šis vykdė savo priedermę ir 1213 metų sausį išjojo į šiaurę. Bendros jų bei Fua grafo pajėgos buvo gana gausios ir padarė didelę žalą nusilpusiai de Monforo kariaunai.

1213 metais, rugsėjį, Miurė dvi kariuomenės stojo viena prieš kitą, Šiaurė prieš Pietus. Pedras buvo narsus vadas ir įgudęs strategas, tačiau mūšiui buvo vadovaujama prastai. Pačiame kovos įkarštyje Pedras žuvo. Pietūs neteko savo lyderio.

Bajaras nutilo.

— Kovojančiųjų už nepriklausomybę gretose buvo ir riteris iš Karkasonos Gijomas Diuma. — Jis patylėjo. — Jis susigrąžino gerą vardą. Vyrai jį pamėgo. Žmonės būrėsi apie jį.

Bajaro balse pasigirdo keista gaida. Gėrėjimasis, sumišęs su kažkuo, ko Alisa negalėjo įvardyti. Bajarui tęsiant pasakojimą, ji pametė užkliuvusią mintį.

— 1218 metų birželio dvidešimt penktąją krito šakalas.

— Šakalas?

Bajaras pakėlė rankas.

— Atleiskite man. To laiko dainose, pavyzdžiui, „Canso de lo Crosada“, de Monforas vadinamas šakalu. Jis buvo užmuštas per Tolozos apgultį. Jam į galvą smogė iš katapultos paleistas akmuo. Sakoma, kad prie katapultos buvo moteris. — Alisa nejučiomis nusišypsojo. — Jie pargabeno jo kūną atgal į Karkasoną ir palaidojo pagal šiauriečių papročius. Jo širdis, kepenys ir žarnos buvo nugabentos į Šv. Sernino katedrą, o kaulai — į Šv. Nazarijaus katedrą. Jie palaidoti po paminkliniu akmeniu, kuris dabar kyšo katedros pietinės navos sienoje. — Bajaras patylėjo. — Gal jūs net matėte jį, kai lankėtės mieste?

Alisa paraudo.

— Aš... aš negalėjau net įeiti į katedrą, — tarė ji.

Bajaras žvilgtelėjo į ją, tačiau apie paminklinį akmenį daugiau nepasakojo.

— Simono de Monforo vietą užėmė jo sūnus Amori. Tačiau jis nebuvo toks geras vadas kaip tėvas. Jis iškart prarado tėvo užkariautas žemes. 1224 metais Amori pasitraukė. De Monforų giminė atsisakė pretenzijų į Trenkavelių žemes. Sajhė galėjo grįžti namo. Pjeras Rožė de Mirpua nenorėjo jo išleisti, tačiau Sajhė...

Bajaro balsas nutrūko. Jis atsistojo ir kiek paėjėjo kalvos šlaitu žemyn. Jis vėl prabilo neatsigręždamas.

— Jam buvo dvidešimt šešeri, — tarė Bajaras. — Alaisa buvo vyresnė, tačiau Sajhė... Jis puoselėjo viltis, į Alaisą jau žiūrėjo kitomis akimis, ne kaip brolis į seserį. Jis žinojo, kad jie negalėtų tuoktis, nes Gijomas Diuma buvo gyvas. Tačiau įgijęs padėtį jis svajojo, kad tarp jų galėtų būti kai kas daugiau.

Alisa padvejojo ir nuėjusi atsistojo prie jo. Ji palietė jo ranką. Bajaras krūptelėjo, lyg būtų visiškai pamiršęs, kad ji yra šalia.

— Kas buvo toliau? — tarė ji tyliai, jausdama keistą nerimą. Ji jautėsi, lyg šnipinėtų istoriją, kuri buvo pernelyg intymi, kad būtų pasakojama.

— Jis sukaupė drąsą ir prabilo. — Bajaras susvyravo. — Harifas žinojo. Jeigu Sajhė būtų paklausęs jo patarimo, būtų gavęs. Tačiau kol kas Harifas tylėjo.

— Gal Sajhė nenorėjo išgirsti Harifo nuomonės?

Bajaras šyptelėjo.

— Benlėu. Galbūt.

Alisa laukė.

— Ir... — paragino ji, kai tapo aišku, kad jis nesiruošia tęsti. — Ar Sajhė pasakė jai, ką jaučia?

— Taip.

— Ir? — nenustygo Alisa. — Ką ji atsakė?

Bajaras atsigręžė ir pažvelgė į ją.

— Jūs nežinote? — tarė jis kone pašnibždomis. — Melskite Dievo, kad niekada nepatirtumėte, ką reiškia taip mylėti — be jokios vilties sulaukti meilės atsako.

Alisa šoko ginti Alaisą, nors tai atrodė visiškai beprotiška.

— Tačiau ji mylėjo jį, — tarė ji tvirtai. — Kaip brolį. Ar to nepakanka?

Bajaras atsisukęs šyptelėjo jai.

— Jis susitaikė su tokia padėtimi. Tačiau kad to pakaktų? Ne, tai buvo nepakankama.

Jis apsisuko ir leidosi eiti link namo.

— Gal užeikime? — tarė jis, vėl kalbėdamas oficialiai. — Man šiek tiek karšta. Jūs, panele Taner, taip pat turbūt nuvargote ilgoje kelionėje.

Alisa matė, koks jis staiga tapo išblyškęs ir išsekęs. Ji jautėsi kalta. Žvilgtelėjusi į laikrodį pamatė, kad jie kalbėjęsi gerokai ilgiau, negu jai atrodė. Jau buvo beveik vidudienis.

— Žinoma, — atsakė ji greitai, pasiūlydama jam savo ranką atsiremti. Jie kartu pamažu nuėjo į namą.

— Atleiskite man, — tyliai tarė Bajaras jau viduje, — man reikėtų numigti. Gal ir jūs norėtumėte pailsėti?

— Taip, aš pavargusi, — pripažino ji.

— Kai pabusiu, paruošiu valgyti ir baigsiu pasakojimą. Artėjant pavakarei, mes jau turėsime sutelkti dėmesį į kitus dalykus.

Ji palaukė, kol Bajaras nueis į galinę namo dalį ir užtrauks paskui save užuolaidą. Alisa jautėsi keistai, lyg būtų kažko netekusi. Vietoj pagalvės pasiėmusi sulankstytą antklodę išėjo į lauką.

Ji įsitaisė po medžiais. Tik dabar suprato, kad praeitis buvo užvaldžiusi ir jos vaizduotę. Ji nė karto nepagalvojo apie Šeilą ar Vilį. 68 SKYRIUS

— Ką darai? — paklausė Fransua Batistas, įėjęs į kambarį mažame bevardžiame namelyje netoli Sularako viršukalnės.

Marija Sesilė sėdėjo prie stalo, priešais save ant juodo minkšto knygos stovo pasidėjusi atverstą Skaičių knygą. Ji nepakėlė galvos.

— Studijuoju menės planą.

Fransua Batistas atsisėdo greta jos.

— Ar nori išsiaiškinti ką nors konkretaus?

— Noriu įsidėmėti, kuo skiriasi šis planas ir tikroji labirinto ola.

Ji jautė, kad jis įsistebeilijo jai per petį.

— Ar skirtumų daug? — paklausė Fransua Batistas.

— Yra keletas. Štai, — tarė ji, pakėlusi pirštą ties knyga. Pro apsaugines medvilnines pirštines vos matėsi raudonas jos nagų lakas. — Mūsų altorius yra čia, kaip pažymėta, tačiau oloje jis yra arčiau sienos.

— Ar tai reiškia, kad labirinto raižinys užgožiamas?

Ji atsigręžusi pažiūrėjo į jį. Įžvalgi pastaba ją nustebino.

— Tačiau ar planas neturėtų būti vienodas? Juk Skaičių knygą, kurią naudojo per apeigas pirmieji saugotojai, taip pat naudojo ir „Noublesso Vėritable“.

— Reikia manyti, kad turėtų, — atsakė ji, — Akivaizdžiausias skirtumas tas, kad nėra antkapinio akmens, nors labai įdomu, kad kapavietė, kurioje buvo griaučiai, tiksliai toje vietoje.

— Ar dar girdėjai ką nors apie palaikus? — paklausė jis.

Ji papurtė galvą.

— Tai mes vis dar nežinome, kas jie buvo?

Ji gūžtelėjo pečiais.

— Ar tai svarbu?

— Manau, ne, — atsakė jis. Marija Sesilė matė, kad jos abejingumas jam nepatinka.

— Viskas gerai, — tarė ji. — Aš manau, kad šie dalykai iš tiesų nesvarbūs. Svarbiausia yra schema. Kelias, kuriuo eina Navigataire, kai yra tariami žodžiai.

— Esi įsitikinusi, kad galėsi perskaityti Žodžių knygos pergamentą?

— Jeigu pergamentas yra to paties laikotarpio kaip ir kiti, tada taip. Hieroglifai ganėtinai paprasti.

Staiga ją užliejo toks veržlus, toks netikėtas lūkestis, kad ji nejučiomis pakėlė plaštakas, lyg kažkieno rankos būtų apsivijusios jos gerklę. Šį vakarą ji tarsianti užmirštuosius žodžius. Šį vakarą ji patirsianti Gralio jėgą. Laikas bus įveiktas.

— O jeigu Donel meluoja? — tarė Fransua Batistas. — Jeigu ji neturi knygos? Jeigu ir Oti jos nerado?

Marija Sesilė išplėtė akis. Ji krūptelėjo. Šiurkštus, įžūlus sūnaus balso tonas grąžino ją į dabartį. Ji nepatenkinta pažvelgė į jį.

— Žodžių knyga yra ten.

Pykdama dėl sugadintos nuotaikos, Marija Sesilė užvertė Skaičių knygą ir įdėjo ją atgal į dėklą. Ant knygos stovo dabar ji pasidėjo Preparatų knygą.

Iš pažiūros knygos atrodė vienodos: tokios pačios medinės lentelės, aptrauktos oda ir surištos plonais odiniais raišteliais.

Pirmasis lapas buvo tuščias, tik viduryje pavaizduota nedidelė auksinė taurė. Kita lapo pusė buvo visiškai tuščia. Trečiajame puslapyje buvo žodžiai ir ženklai, kurie taip pat buvo išraižyti palubyje ant sienų Baltojo Arklio gatvės rūsyje esančioje menėje.

Tolesniuose puslapiuose pirmoji raidė buvo išdailinta raudonai, mėlynai ar geltonai su auksiniais apvadais. Tekstas liejosi žodis po žodžio, visai be tarpų, kurie rodytų vienos minties pabaigą ir kitos pradžią.

Marija Sesilė atsivertė knygos vidurį.

Tarp hieroglifų buvo įterpti maži žaliai išryškinti augalų paveiksliukai ir simboliai. Po daugelio tyrimų ir studijų metų, naudojantis Oradorų šeimos kapitalo teikiamomis finansinėmis galimybėmis, jos senelis suvokė, kad visos iliustracijos yra bereikšmės. Svarbūs tik hieroglifai, surašyti ant abiejų Gralio pergamentų. Visa kita — žodžiai, paveikslėliai, spalvos — tebuvo paprasti pagražinimai, specialiai klaidinantys ir slepiantys tiesą.

— Ji yra ten, — pakartojo ji, prismeigdama Fransua Batistą veriančiu žvilgsniu. Ji vis dar matė jo veide dvejonę, tačiau jis buvo pakankamai apdairus ir nusprendė nieko nesakyti. — Atnešk mano daiktus, — tarė ji sausai. — Tada patikrink, kur mašina.

*

Netrukus jis grįžo nešinas jos keturkampiu lagaminėliu.

— Kur padėti?

— Štai ten, — tarė ji, rodydama į makiažo stalelį. Kai jis vėl išėjo, Marija Sesilė priėjo ir atsisėdo prie stalelio. Lagaminas buvo aptrauktas minkšta ruda oda, ant viršaus auksu užrašyti jos inicialai. Tai buvo jos senelio dovana.

Marija Sesilė atidarė lagaminą. Viduje buvo didelis veidrodis ir kelios kišenės su šepečiais, gražinimosi reikmenimis, servetėlėmis, taip pat dvejos mažos auksinės žirklutės. Makiažas buvo surikiuotas tvarkingomis eilėmis viršutinėje dėklėje: lūpų dažai, akių šešėliai, blakstienų tušas, akių pieštukai, pudra. Giliau apačioje esančiame skyrelyje buvo trys papuošalų dėžutės, aptrauktos raudona oda.

— Kur jie? — tarė ji neatsigręždama.

— Netoli, — atsakė Fransua Batistas. Ji girdėjo jo balse įtampą.

— Jam viskas gerai?

Fransua Batistas priėjo prie jos ir padėjo rankas jai ant pečių.

— Ar tau rūpi, maman?

Marija Sesilė žvilgtelėjo į savo atspindį veidrodyje, tuomet į sūnų, įrėmintą stikle virš savo galvos, tarsi jie pozuotų portretui. Jo balsas buvo nerūpestingas, tačiau akys jį išdavė.

— Ne, — atsakė ji ir pastebėjo, kad jo veidas šiek tiek atsipalaidavo. — Tik įdomu.

Jis spustelėjo jos pečius ir patraukė rankas.

— Gyvas, jeigu nori žinoti. Sukėlė nemažai vargo, kol juo atsikratė. Turėjo jį šiek tiek nutildyti.

Ji pakėlė akis.

— Tikiuosi, ne per daug, — tarė ji. — Nualpęs jis man nereikalingas.

— Tau? — perklausė jis kandžiai.

Marija Sesilė prikando liežuvį. Fransua Batistas jai buvo reikalingas sukalbamas.

— Mums, — pasitaisė ji. 69 SKYRIUS

Kai Odrikas po poros valandų vėl pasirodė, Alisa snaudė šešėlyje po medžiais.

— Paruošiau valgyti, — tarė jis.

Pamiegojęs jis atrodė geriau. Ant odos neliko sauso vaško atspalvio, jo akys pažvalėjo.

Alisa susirinko mantą ir nusekė paskui jį atgal į namą. Ant stalo buvo ožkos sūrio, alyvuogių, pomidorų, persikų ir ąsotis vyno.

— Prašom, vaišinkitės.

Vos tik jie atsisėdo, Alisa pažėrė klausimus, kuriuos ilgai repetavo mintyse. Ji atkreipė dėmesį, kad Odrikas valgė mažai, tačiau išgėrė vyno.

— Ar Alaisa bandė atgauti knygas, kurias pagrobė jos sesuo ir vyras?

— Sujungti Labirinto trilogiją buvo pagrindinis Harifo tikslas, vos tik pasirodė pirmieji karo Langedoke grėsmės ženklai, — ėmė pasakoti jis. — Orianos pastangomis už Alaisos galvą buvo nustatyta kaina. Jai buvo sunku keliauti. Iš kaimo ji išeidavo labai retai, slėpdamasi. Keliauti į šiaurę būtų buvusi beprotybė. Sajhė kelis kartus planavo vykti į Šartrą, tačiau jam nepavyko.

— Dėl Alaisos?

— Iš dalies. Tačiau taip pat dėl senelės Esklarmondės. Jis jautė atsakomybę „Noublesso de los Seres“ — taip, kaip Alaisa jautėsi atsakinga už savo tėvą.

— Kas atsitiko Esklarmondei?

— Daugelis Bons Homes pasitraukė į Šiaurės Italiją. Esklarmondės savijauta neleido jai keliauti taip toli. Gastonas su savo broliu nugabeno ją į mažą bendruomenę Navaroje. Ten ji ir liko, kol po kelerių metų mirė. Sajhė lankydavo ją, kai tik galėjo. — Bajaras patylėjo. — Alaisa labai liūdėjo dėl to, kad jos nebegalėjo pasimatyti.

— O kaip Oriana? — paklausė Alisa kiek patylėjusi. — Ar Alaisą pasiekdavo naujienos apie ją?

— Labai nedaug. Gerokai įdomesnis buvo labirintas, įrengtas Šartro Dievo Motinos katedroje. Evriu ir Oriana iš dalies dėl to ir pasiliko Šartre, užuot grįžę į toliau šiaurėje esančias jo valdas. Tačiau niekas nežinojo, kieno nurodymu atsirado labirintas nei ką jis reiškia.

— Taip knygos ir atsirado Šartre.

— Iš tiesų šis labirintas buvo įrengtas siekiant nukreipti dėmesį nuo labirinto olos pietuose.

— Mačiau jį vakar, — tarė Alisa.

Ar tik vakar?

— Nieko nepajutau. Jis tikrai labai gražus, įspūdingas, tačiau tik tiek.

Odrikas linktelėjo.

— Oriana gavo, ko norėjo. Gi de Evriu pasiėmė ją į šiaurę kaip savo žmoną. Mainais iš jos jis gavo Preparatų ir Skaičių knygas, taip pat pažadą ieškoti Žodžių knygos.

— Žmona? — Alisa susiraukė. — Tačiau kaipgi?..

— Žeanas Kongo? Jis buvo geras žmogus. Pedantiškas, pavydus, galbūt neturintis humoro jausmo, tačiau ištikimas tarnas. Fransua nužudė jį Orianos pavedimu. — Bajaras patylėjo. — Fransua nusipelnė galo. Tai nebuvo graži mirtis, tačiau jis nenusipelnė nieko geresnio.

Alisa papurtė galvą.

— Norėjau pasakyti — Gijomas, — tarė ji.

— Jis liko Pietuose.

— Ar jis neturėjo vilčių, susijusių su Oriana?

— Jis be perstojo stengėsi išguiti kryžiuočius. Bėgant metams, Gijomas subūrė daug šalininkų kalnuose. Iš pradžių jis pasiūlė savo kalaviją Pjerui Rožė de Mirpua. Vėliau Gijomas kariavo vikonto Trenkavelio sūnaus pusėje, kai šis mėgino atgauti užgrobtas tėvo žemes.

— Jis perbėgo? — nustėro Alisa.

— Ne, ne... — Bajaras atsiduso. — Gijomas Diuma niekada neišdavė vikonto Trenkavelio. Jis, be jokios abejonės, buvo kvailys, tačiau niekada netapo išdaviku. Oriana juo pasinaudojo. Kritus Karkasonai, jis tapo karo belaisviu kartu su Reimonu Rožė Trenkaveliu, tačiau Gijomui, kitaip nei vikontui, pavyko pasprukti. — Odrikas giliai įkvėpė, lyg jam būtų skaudu tai pripažinti. — Jis nebuvo išdavikas.

— Tačiau Alaisa buvo tuo įsitikinusi, — tyliai tarė Alisa.

— Jis pats susikūrė savo nelemtą likimą.

— Taip, suprantu, tačiau... gyventi su tokiu kartėliu, žinant, kad Alaisa mano, jog jis...

— Gijomas nenusipelno užuojautos, — nukirto Bajaras. — Jis išdavė Alaisą, sulaužė santuokinius įžadus, pažemino ją. Tačiau netgi tada ji... — Bajaro balsas vėl nutrūko. — Atleiskite man. Kartais sunku būti nešališkam.

Kodėl tai jį taip liūdina?

— Jis niekada nemėgino susitikti su Alaisa?

— Jis mylėjo ją, — paprastai atsakė Odrikas. — Jis jokiu būdu nebūtų rizikavęs atvesti pas ją prancūzus.

— Ir ji taip pat nebandė susitikti su juo?

Odrikas atsargiai papurtė galvą.

— Ar būtumėte bandžiusi jos vietoje? — tyliai paklausė jis.

Alisa akimirką susimąstė.

— Aš nežinau. Jeigu ji mylėjo jį... nepaisant to, ką jis padarė...

— Kaimą kartkarčiais pasiekdavo naujienos apie Gijomo žygius. Alaisa jų neaptarinėjo, tačiau ji didžiavosi vyro žygdarbiais.

Alisa pasimuistė kėdėje. Odrikas, atrodo, pajuto ją nekantraujant, nes pradėjo kalbėti greičiau.

— Sajhė grįžus į kaimą, penkerius metus viešpatavo taika, — tęsė jis pasakojimą. — Sajhė, Alaisa ir Harifas gyveno gerai. Kalnuose buvo įsikūrę ir kiti karkasoniečiai, taip pat ir buvusioji Alaisos tarnaitė Riksendė. Tai buvo paprastas, tačiau geras gyvenimas.

Bajaras nutilo.

— Tačiau 1229 metais viskas pasikeitė. Į Prancūzijos sostą įžengė naujas karalius. Šventasis Liudvikas buvo fanatikas, puoselėjantis tvirtus religinius įsitikinimus. Jis buvo nepatenkintas tebesitęsiančia erezija. Nepaisant daugelį metų Pietuose trunkančios priespaudos ir persekiojimų, Katarų bažnyčia vis dar varžėsi su katalikų autoritetu ir įtaka. Penketas katarų vyskupysčių — Toloza, Albi, Karkasona, Aženas ir Razė — daugelyje vietų buvo labiau gerbiamos ir darė didesnę įtaką negu kolegos katalikai.

Iš pradžių tai niekaip nepaveikė Alaisos ir Sajhė. Jų gyvenimas bėgo kaip anksčiau. Žiemą Sajhė išvyko į Ispaniją rinkti lėšų ir ginklų pasipriešinimui remti. Alaisa pasiliko. Ji buvo įgudusi jojikė, gerai valdė lanką ir kardą, be to, buvo labai drąsi. Ji perduodavo žinias pasipriešinimo lyderiams Arježe ir visuose Sabarto kalnuose, teikė prieglobstį parfaitams ir parfaitėms, parūpindavo jiems maisto ir pastogę, pranešdavo, kur ir kada vyks apeigos. Parfaitai daugiausia buvo keliaujantys šventikai, gyvenantys iš savo rankų darbo. Jie šukavo vilną, kepė duoną, verpė. Jie keliaudavo poromis — patyręs mokytojas su jaunesniu įšvęstuoju. Dažniausiai du vyrai, kartais moterys. — Odrikas šyptelėjo. — Labai panašiai, kaip kadaise Karkasonoje Alaisos draugė ir ugdytoja Esklarmondė.

Ekskomunikacija, indulgencijos kryžiuočiams, naujos karo kampanijos erezijai naikinti būtų vykusios kaip ligi tol, tačiau buvo paskirtas naujas popiežius Grigalius IX. Jis nenorėjo laukti. 1233 metais jis įsteigė šventąją inkviziciją, tiesiogiai pavaldžią jam. Jos užduotis buvo ieškoti eretikų ir juos naikinti bet kokiomis priemonėmis ir bet kur. Popiežius pasirinko savo parankiniais dominikonus — „juodąją broliją“71.

— Maniau, kad inkvizicija atsirado Ispanijoje. Apie inkviziciją visada taip kalbama.

— Tai klaida, — tarė jis. — Ne, inkvizicija buvo įsteigta katarams išnaikinti. Prasidėjo teroras. Inkvizitoriai keliavo iš miesto į miestą, savo nuožiūra kaltindami, teisdami ir pasmerkdami. Visur buvo pilna šnipų. Buvo ekshumuojami palaikai, kad šventoje žemėje palaidotus kūnus būtų galima sudeginti kaip eretikų. Rinkdami prisipažinimus ir prisipažinimo užuominas, inkvizitoriai sekė paskui katarus iš kaimų į miestelius, iš miestelių į miestus. Oksitaniją užtvindė įteisinto žudymo smurtas. Buvo pasmerkiami dori, sąžiningi žmonės. Siaubo apimtas kaimynas įduodavo kaimyną. Kiekviename didesniame mieste — nuo Tolozos iki Karkasonos — buvo inkvizicijos teismai. Pasmerktas aukas inkvizitoriai perduodavo pasaulietinei valdžiai. Juos įkalindavo, mušdavo, kankindavo ir degindavo. Inkvizitoriai rankų nesitepė. Nedaugelis buvo išteisinami. Net jei kas nors ir būdavo paleidžiamas, turėjo nešioti ant rūbų geltoną kryžių — eretiko ženklą.

Alisos mintyse šmėstelėjo prisiminimas: bėga per mišką nuo persekiotojų... krinta... rudens lapų spalvos medžiagos skiautė nuskrieja į erdvę.

Ar aš tai sapnavau?

Alisa žvilgtelėjo į Odriką. Neviltis, kurią išvydo jo veide, suspaudė jai širdį.

— 1234 metų gegužę inkvizitoriai atvyko į Limu miestą. Klastinga lemtis. Čia kaip tik buvo atvykusi Alaisa su Riksende. Sumaištyje, galbūt klaidingai palaikius jas parfaitėmis — dvi moterys, keliaujančios drauge, — buvo suimtos ir nugabentos į Tolozą.

To aš ir bijojau.

— Jos neatskleidė savo tikrųjų vardų, todėl Sajhė tik po kelių dienų sužinojo, kas atsitiko. Jis išvyko tučtuojau, nepaisydamas jam pačiam gresiančio pavojaus. Tačiau jam nesisekė. Inkvizicijos tardymai dažniausiai vyko Šv. Sernino katedroje, tad Sajhė ten ir nukeliavo. Tačiau Alaisa ir Riksendė buvo nugabentos į Šv. Etjeno katedros rūsius.

Alisa sulaikė kvėpavimą, prisiminusi moters, tempiamos į šalį juodai apsivilkusių vienuolių, šmėklą.

— Aš buvau ten, — vos pajėgė ji ištarti.

— Sąlygos buvo baisios. Purvas, žiaurumas, panieka. Kaliniai buvo laikomi be šviesos ir šilumos. Tik iš kitų kalinių klyksmų buvo galima nustatyti, kada diena ir kada naktis. Daugelis mirė uždaryti, belaukdami teismo.

Alisa norėjo kažką sakyti, tačiau jos burna buvo išdžiūvusi.

— Ar ji... — Ji nutilo, negalėdama kalbėti.

— Žmogaus dvasia gali daug ištverti, tačiau kartą pakirsta, ji trupa kaip sausainis. Tai ir darė inkvizitoriai. Jie suardė mūsų dvasią taip, kaip kankintojai laužė mūsų kaulus ir draskė odą, kol galiausiai nebežinodavome, kas esą.

— Pasakokite, — paragino Alisa.

— Sajhė pavėlavo, — tarė Bajaras tyliai, — tačiau suspėjo Gijomas. Jis nugirdo, kad tardyti buvo atvesta moteris iš kalnų, gydovė. Kažkaip jis numanė, kad tai gali būti Alaisa, nors jos vardo sąraše nebuvo. Jis papirko sargybinius ir jį praleido. Papirko ar prigąsdino — aš nežinau. Jis surado Alaisą. Ji ir Riksendė buvo laikomos atskirai nuo visų kitų. Dėl to jis galėjo slapta išgabenti jas iš Šv. Etjeno katedros ir Tolozos.

— Bet...

— Alaisa visąlaik manė, kad ją įkalinti įsakė Oriana. Jie netardė jos.

Alisos akys prisipildė ašarų.

— Ar Gijomas grąžino ją į kaimą? — greitai paklausė ji, braukdama veidą atgalia ranka. — Ar ji sugrįžo namo?

Bajaras linktelėjo.

— Galų gale. Ji grįžo rugpjūtį. Prieš pat Dangun Ėmimo šventę. Kartu su ja buvo Riksendė, — išbėrė jis žodžius.

— Gijomas su jomis nekeliavo?

— Ne, jo nebuvo, — atsakė Bajaras. — Ir jie daugiau nebesusitiko, kol... — Jis patylėjo. Alisa pajuto, kaip jis sulaikė kvėpavimą. — Po šešių mėnesių gimė jos dukra. Alaisa pavadino ją Bertrana savo tėvo Bertrano Peletjė atminimui.

*

Odriko žodžiai, atrodė, pakibo ore.

Dar viena dėlionės dalis.

— Gijomas ir Alaisa, — sušnabždėjo ji sau. Mintyse iškilo genealoginio medžio paveikslas, ištiestas ant Greisės miegamojo grindų Odo Salelyje. Raudonu rašalu išryškintas vardas: ALAISA PELETJĖ-DIUMA (1193-). Tada žiūrėdama į genealoginį medį, ji neįskaitė greta užrašyto vardo — tik Sajhė vardą eilutėje apačioje ir kiek šone, užrašytą žaliai.

— Alaisa ir Gijomas, — pakartojo ji dar sykį.

Nenutrūkstama giminės gija nuo jų iki manęs.

Alisa be galo troško sužinoti, kas nutiko per tuos tris mėnesius, kai Gijomas ir Alaisa buvo drauge. Kodėl jie vėl išsiskyrė? Ji norėjo sužinoti, kodėl prie Alaisos ir Sajhė vardų yra labirinto simbolis.

Ir prie mano.

Ji pakėlė galvą, jausdama viduje tvinksint jaudulį. Dar akimirka, ir ji būtų pratrūkusi pliūpsniu klausimų, tačiau Odriko veido išraiška ją sustabdė. Ji instinktyviai pajuto, kad jis ilgai mąstė apie Gijomą.

— Kas buvo vėliau? — paklausė ji tyliai. — Ar Alaisa su dukra pasiliko Los Serese, su Harifu ir Sajhė?

Iš Odriko veide trumpai pasirodžiusios šypsenos Alisa suprato, kad jis dėkingas jai už temos pakeitimą.

— Ji buvo dailus vaikas, — tarė jis. — Gero būdo, dora, visada juokėsi ir dainavo. Visi ja žavėjosi, ypač Harifas. Bertrana valandų valandas sėdėjo su juo ir klausėsi jo pasakojimų apie Šventąją Žemę ir savo senelį Bertraną Peletjė. Paaugusi ji pradėjo vykdyti jo pavedimus. Kai jai suėjo šešeri, jis netgi mokė ją žaisti šachmatais.

Odrikas nutilo. Jo veidas vėl apsiniaukė.

— Tačiau juodoji inkvizicijos ranka kaskart pasiekdavo vis toliau. Pavergę lygumas, kryžiuočiai atsigręžė į neįveikiamas Pirėnų ir Sabarto kalnų tvirtoves. 1240 metais iš tremties sugrįžo Trenkavelio sūnus Reimonas su riterių būriu. Prie jo prisidėjo dauguma Korbjeros didikų. Jie nesunkiai atkovojo daugumą miestų tarp Limu ir Juodųjų kalnų. Buvo mobilizuotas visas kraštas: Sesako, Azijaus, Loro, Keribu, Perepertuzo, Agilaro tvirtovės. Tačiau po beveik mėnesį trukusios kovos Karkasonos užimti nepavyko. Spalį jie atsitraukė prie Monrealio. Niekas jiems nepadėjo. Galiausiai jie buvo priversti pasitraukti į Aragoną.

Odrikas patylėjo.

— Žiaurumai prasidėjo netrukus. Monrealis buvo sulygintas su žeme. Taip pat ir Montolju. Limu ir Alė pasidavė. Alaisai, visiems mums, buvo aišku, kad žmonės sumokės už nepavykusį sukilimą.

Bajaras staiga nutilo ir pakėlė akis.

— Panele Alisa, ar buvote Monsegure? — Ji papurtė galvą. — Tai ypatinga vieta. Galbūt netgi šventa. Dar ir dabar ten gyvena dvasios. Ji pastatyta kaip trijų kalno šlaitų tąsa. Dievo šventovė danguje.

— Saugusis kalnas, — tarė ji nesusimąstydama ir paraudo, supratusi, kad nejučiomis cituoja Bajarui jo paties žodžius.

— Daug metų prieš prasidedant kryžiaus žygiui, Katarų bažnyčios vadovai prašė Monseguro valdovo Reimono de Perėjo paaukštinti griūvančias pilies sienas ir sustiprinti įtvirtinimus. 1243 metais įgulai vadovavo Pjeras Rožė de Mirpua, kurio dvare mokėsi Sajhė. Alaisa suprato, kad jie nebegali daugiau pasilikti Los Serese. Ji baiminosi dėl Harifo ir dėl Bertranos. Sajhė pasiūlė savo pagalbą ir jie iškeliavo su pabėgėliais į Monsegurą.

Odrikas atsikvėpė.

— Tačiau keliaujant jie buvo pastebėti. Galbūt jiems derėjo keliauti atskirai. Alaisos vardas jau buvo inkvizicijos sąrašuose.

— Ar Alaisa buvo katare? — staiga paklausė Alisa. Ji suvokė net ir dabar negalinti to suprasti.

Odrikas kiek patylėjo.

— Katarai tikėjo, kad pasaulis, kurį matome, girdime, užuodžiame, galime paragauti ar paliesti, yra sukurtas velnio. Jie tikėjo, kad per velnio apgaulę tyros sielos pasitraukė iš Dievo karalystės ir buvo įkalintos žemėje, medžiagiškuose kūnuose. Jie tikėjo, kad doras gyvenimas ir „gera pabaiga“ išlaisvina sielą iš pančių ir ji gali grįžti pas Dievą. Jeigu ne, sielos per keturias dienas vėl įsikūnija žemėje, ir ratas prasideda iš naujo.

Alisa prisiminė žodžius iš Greisės Biblijos: „Gimęs iš kūno yra kūnas, gimęs iš sielos yra siela.“

Odrikas linktelėjo.

— Žmonės, kuriems tarnavo Bons Homes, mylėjo juos. Jie neėmė mokesčio už santuokos, krikštynų ar laidotuvių apeigas. Jie nesigviešė duoklės ar rinkliavų. Pasakojama istorija apie parfaitą, priėjusį prie ūkininko, klūpančio savo lauko kampe. „Ką tu darai?“ — paklausė jis žmogaus. „Dėkoju Dievui, kad užaugino šį puikų derlių“, — atsakė ūkininkas. Parfaitas nusišypsojo ir padėjo vyrui atsistoti. „Tai ne Dievo darbas, bet tavo. Tai tavo rankos dirbo dirvą pavasarį, tavo rankos ją prižiūrėjo.“ — Odrikas pažiūrėjo į Alisą. — Suprantate?

— Taip, — atsakė ji netvirtai. — Jie tikėjo, kad žmogus pats valdo savo gyvenimą.

— Atsižvelgiant į laiko ir vietovės, kur gimėme, sąlygas bei ribas — taip.

— Tačiau ar Alaisa pritarė jų pasaulėžiūrai? — nenusileido ji.

— Alaisa buvo kaip jie. Ji padėdavo žmonėms, pirmenybę teikė ne savosioms, o kitų reikmėms. Ji elgėsi taip, kaip manė esant teisinga, nepaisant tradicijų ar papročių prievolės. — Odrikas nusišypsojo. — Kaip ir jie, ji tikėjo, kad nėra jokio Paskutinio teismo. Ji tikėjo, kad blogis, kurį ji regi aplinkui, negali būti sukurtas Dievo. Tačiau vis dėlto ji nebuvo katare. Alaisa buvo moteris, tikinti pasauliu, kurį galima paliesti ir pamatyti akimis.

— Bet kaip Sajhė?

Odrikas neatsakė tiesiai.

— Nors dabar sąvoka „katarai“ labai paplitusi, Alaisos laikais tikintieji vadinosi Bons Homes. Lotyniškuose inkvizicijos raštuose jie vadinami albigenses arba heretici.

— Bet iš kur kilusi sąvoka „katarai“?

— Ak, taip. Negalime leisti nugalėtojams už mus rašyti mūsų istorijos, — tarė Bajaras. — Tai terminas, kurį aš ir kiti... — jis nutilo ir šyptelėjo, lyg būtų prisiminęs pokštą. — Yra daug įvairių aiškinimų. Gali būti, kad oksitanų kalbos žodis catar, prancūziškai cathare, kilęs iš graikiško katharos, kuris reiškia „švarus“. Kas gali pasakyti, kas turėta omenyje?

Alisa susiraukė, jausdama, kad kažko nesupranta, tačiau negalėjo pasakyti ko.

— Na gerai, bet kaipgi pats tikėjimas? Iš kur jis atėjo? Jis atsirado ne Prancūzijoje?

— Europos katarizmas kyla iš bogomilizmo, dualistinio tikėjimo, klestėjusio Bulgarijoje, Makedonijoje ir Dalmatijoje dešimtame amžiuje ir vėliau. Jis siejamas su ankstyvesniais tikėjimais — Persijos zoroastrizmu ir manicheizmu. Jie tikėjo reinkarnacija.

Alisos galvoje pradėjo ryškėti mintis. Viso to, ką jai papasakojo Odrikas, ir to, ką ji žinojo anksčiau, saitas.

Palauk, ir tau paaiškės. Kantrybės.

— Liono meno muziejuje yra katariškas Šv. Jono evangelijos rankraštis, — pasakojo Odrikas. — Tai vienas iš nedaugelio dokumentų, kuriems pavyko išvengti inkvizicijos sunaikinimo. Jis parašytas oksitanų kalba. Tuo metu tokio rankraščio turėjimas buvo laikomas erezija, nusikaltimu. Iš visų tekstų, kuriuos gerieji žmonės laikė šventais, Jono evangelija buvo svarbiausias. Tai yra Šventasis Raštas, labiausiai išryškinantis individualų žmogaus nušvitimą per pažinimą — gnosis. Gerieji žmonės atsisakė dievinti stabus, kryžius ir altorius, pagamintus iš medžio ir akmens — velnio pasaulio materijos. Dievo žodžiui jie teikė aukščiausią garbę.

„Pradžioje buvo Žodis. Tas žodis buvo pas Dievą ir Žodis buvo Dievas.

— Reinkarnacija, — pakartojo ji lėtai, tarsi balsu mąstytų. — Kaipgi tai būtų galima suderinti su ortodoksiška krikščionių teologija?

— Krikščioniškos Sandoros esmė yra amžinojo gyvenimo dovana tiems, kurie tiki Kristų. Jie išganyti per Kryžiaus auką. Reinkarnacija ir yra tam tikra prasme amžinas gyvenimas.

Labirintas. Kelias į amžiną gyvenimą.

Odrikas atsistojo ir nuėjo atidaryti lango. Žiūrėdama į prakaulią tiesią Bajaro nugarą, Alisa jautė jame ryžtą, kokio anksčiau nebuvo.

— Panele Taner, sakykite, — tarė jis atsisukdamas į ją, — ar tikite lemtimi? Ar mes patys lemiame savo gyvenimą pasirinkdami savo kelią?

— Aš... — buvo bepradedanti sakyti ji ir nutilo. Alisa nebežinojo, ką galvoti. Čia, amžinybės gobiamuose kalnuose, aukštai danguje, kasdienis pasaulis ir kasdienybės vertybės atrodė bereikšmės. — Tikiu savo svajonėms, — atsakė ji galiausiai.

— Ar tikite, kad galite pakeisti savo likimą? — paklausė Bajaras laukdamas atsakymo.

Alisa nejučiomis ėmė linksėti galva.

— Kitaip kokia prasmė? Jeigu mes tiesiog einame iš anksto nubrėžtu keliu, tai visas mūsų patyrimas — meilė, sielvartas, džiaugsmas, pažinimas ir virsmas — būtų niekas.

— Ir jūs nekliudytumėte kitam laisvai pasirinkti?

— Priklausytų nuo aplinkybių, — atsakė ji atsargiai, sunerimusi. — O ką?

— Prašau jūsų tai prisiminti, — tarė jis švelniai. — Dabar viskas. Kai ateis laikas, aš paprašysiu jūsų tai prisiminti. Si es atal es atal.

Jo žodžiai kažką joje užgavo. Alisa buvo įsitikinusi, kad tai jau girdėjo. Ji papurtė galvą, tačiau atmintyje buvo tuštuma.

— Viskas bus taip, kaip bus, — tarė jis tyliai. 70 SKYRIUS

— Pone Bajarai, aš...

Odrikas pakėlė ranką.

— Benleu72, — tarė jis, žengdamas atgal prie stalo ir vyniodamas pasakojimo giją, lyg nebūtų pertrauktas. — Papasakosiu viską, ką jums dera žinoti. Duodu žodį.

Alisa buvo besižiojanti, bet nutilo.

— Tvirtovėje buvo ankšta, tačiau vis tiek tai buvo laimingas metas. Pirmą kartą per daugelį metų Alaisa jautėsi saugi. Bertrana, jau dešimties, buvo mylima vaikų, kurių daugybė gyveno tvirtovėje ir apylinkėje. Harifas, nors pasenęs ir nusilpęs, taip pat buvo pakilios nuotaikos. Jis turėjo gausią draugiją, žavėjosi Bertrana ir ginčijosi su parfaitais apie Dievą bei pasaulio prigimtį. Didumą laiko šalia buvo Sajhė. Alaisa jautėsi laiminga.

Alisa užmerkė akis ir leido mintyse atgyti praeičiai.

— Gyvenimas buvo geras ir galėjo tęstis, jeigu ne vienas neapdairus keršto aktas. 1242 metų gegužės 28 dieną Pjerą Rožė de Mirpua pasiekė žinia, kad į Avinjoneto miestą atvyko keturi inkvizitoriai. Dėl jų vizito būtų sudeginta ar įkalinta dar daugiau parfaitų ir tikinčiųjų. Jis nusprendė veikti. Nepaisydamas savo kariūnų, taip pat ir Sajhė, perspėjimų, jis surinko dvidešimt penkių Monseguro įgulos riterių būrį, kuris dar padidėjo pakeliui prisidėjus kitiems.

Jie nukeliavo penkiasdešimt mylių iki Avinjoneto ir buvo ten kitądien. Kai inkvizitorius Gijomas Arno ir trys jo bendrai atsigulė miegoti, kažkas namuose atrakino duris ir įleido juos į vidų. Miegamųjų durys buvo išverstos ir inkvizitoriai su savo padėjėjais užkapoti negyvai. Net septyni riteriai tvirtino sudavę pirmąjį smūgį.

Sakoma, kad Gijomas Arno mirė kalbėdamas Te Deum. Tikra yra tai, kad inkvizicijos užrašai buvo išnešti ir sunaikinti.

— Tai, be abejo, buvo gerai.

— Tai buvo paskutinis provokacijos lašas. Į žudynes buvo greitai atsakyta. Karaliaus įsakymu Monseguras turėjo būti sunaikintas. Kalno papėdėje netrukus įsikūrė Šiaurės didikų, katalikų inkvizitorių, samdytų kareivių ir kolaborantų armija. Prasidėjo apgultis, tačiau vyrai ir moterys vis dar laisvai keliaudavo į tvirtovę ir iš jos. Per penkis mėnesius tvirtovės įgula neteko tik penkių vyrų ir atrodė, kad apgultis žlugs.

Kryžiuočiai nusamdė būrį baskų samdinių. Prasidedant atšiauriai kalnų žiemai, jie užsiropštė į viršų ir įsirengė stovyklą vos per sviedinio skrydį nuo tvirtovės sienų. Nors didelis pavojus negrėsė, Pjeras Rožė nusprendė atitraukti vyrus nuo pažeidžiamos rytinės pusės įtvirtinimų. Klaida brangiai kainavo. Apsirūpinus reikiamomis žiniomis iš vietinių kolaborantų, samdiniams pavyko užsiropšti stačiu pietrytiniu kalno šlaitu. Nudūrę sargybinius, jie užėmė Aukščiausiąją uolą — labiausiai į rytus nutolusią Monseguro viršukalnės keterą. Tvirtovės įgula bejėgė stebėjo, kaip ant uolos kyla katapultos ir mangomeliai73. Tuo pačiu metu rytinėje kalno pusėje pradėjo veikti galingas trebušetas, kuris griovė rytinį barbakaną.

Per 1243 metų Kalėdas prancūzai užėmė barbakaną. Dabar jie buvo vos už kelių dešimčių jardų74 nuo tvirtovės. Jie įrengė naują apgulties mašiną. Tvirtovės pietinė ir rytinė sienos jai buvo pasiekiamos.

Kalbėdamas jis vis suko žiedą apie nykštį. Alisa stebėjo jį ir bežiūrint prisiminimuose staiga šmėstelėjo kitas žmogus, taip pat sukantis žiedą pasakodamas jai istorijas.

Odrikas tęsė pasakojimą:

— Pirmą kartą tapo akivaizdu, kad Monseguras gali kristi. Slėnyje apačioje plevėsavo Katalikų bažnyčios vėliavos ir ženklai, prancūzų karaliaus jleur-de-lys75. Per dešimt mėnesių karščio, lietaus ir sniego nušiurę ir išblukę, tačiau vis dar plazdėjo. Karkasonos senešalo Hugo de Arki vedamoje kariuomenėje buvo nuo šešių iki dešimties tūkstančių vyrų. Viduje besikaunančių tebuvo apie šimtas.

— Alaisa norėjo... — Odrikas nutilo. — Buvo surengtas susitikimas su Katarų bažnyčios lyderiais, vyskupu Bertranu Marti ir Reimonu Egiulė.

— Katarų lobis. Vadinasi, tai tiesa? Jis egzistavo?

Bajaras linktelėjo.

— Užduočiai atlikti buvo parinkti du credentes76, Matėjus ir Peteris Bunė. Susisupę į šiltus rūbus, kurie turėjo apsaugoti nuo Naujųjų metų speigo, jie prisirišo brangenybes ant nugaros ir nakties prieglobstyje išsmuko iš tvirtovės. Apėję keliuose, vedančiuose nuo kalno per kaimą, pastatytas sargybas, jie pasuko į pietus, į Sabarto kalnus.

Alisa suprato.

— Į Sularako kalną.

Odrikas vėl linktelėjo.

— Ten nešulį turėjo perimti kiti. Perėjos į Aragoną ir Navarą buvo užsnigtos, tad jie pasuko į uostus ir išplaukė į Lombardiją Šiaurės Italijoje. Čia buvo klestinti, mažiau persekiojama gerųjų žmonių bendruomenė.

— Kas nutiko Bunė broliams?

— Matėjus grįžo vienas, besibaigiant janviėr77. Sargyba vietos keliuose šį kartą buvo sudaryta iš vietinių, iš Kamono prie Ilero, netoli Mirpua. Sargybiniai jį praleido. Matėjus kalbėjo apie pastiprinimą, apie sklindančius gandus, esą pavasarį į pagalbą ateis Aragono karalius. Tačiau tai buvo tik drąsūs žodžiai. Apgulties lankas jau buvo užveržtas pernelyg standžiai, kad galėtų prasiveržti pastiprinimas.

Bajaras pakėlė savo gintarines akis ir pažvelgė į Alisą.

— Taip pat mes išgirdome gandą, kad į pietus atkeliauja Oriana su savo sūnumi ir vyru bei atveda pastiprinimą apgulčiai. Tai galėjo reikšti tik vieną vienintelį dalyką: po daugelio bėglystės ir slapstymosi metų ji galiausiai suprato, kad Alaisa gyva. Jai reikėjo Žodžių knygos.

— Bet juk Alaisa knygos neturėjo?

Odrikas neatsakė.

— Vasario viduryje priešai vėl pradėjo spausti. 1244 metų kovo 1-ąją, po paskutinio bandymo nustumti baskus nuo Aukščiausiosios uolos, nuo išsekintos tvirtovės kuorų pasigirdo vienišo rago garsas. — Odrikas sunkiai atsiduso. — Reimonas de Perėjis, Monseguro seigneur78, ir Pjeras Rožė de Mirpua, įgulos vadas, išėjo pro didžiuosius vartus ir pasidavė Hugui de Arki. Mūšis baigėsi. Monseguras, paskutinioji atspara, krito.

Alisa atsilošė kėdėje. Ji taip norėjo, kad būtų baigęsi kitaip.

— Žiema uolėtuose kalnuose ir slėnyje apačioje buvo šalta ir atšiauri. Abi šalys buvo išsekusios. Derybos vyko trumpai. Jau kitą dieną Narbono arkivyskupas Peteris Amielis pasirašė pasidavimo aktą.

Sąlygos buvo neblogos. Galima sakyti, be precedento. Tvirtovė turėjo pereiti Katalikų bažnyčios ir prancūzų karaliaus nuosavybėn, tačiau visiems tvirtovės gyventojams buvo atleidžiami visi praeities nusižengimai. Net ir inkvizitorių Avinjonete žudikams buvo atleidžiama. Ginkluotieji būtų paleisti į laisvę prisipažinę nusižengimus inkvizitoriams ir atlikę atgailą ar gavę nedideles bausmes. Visi, iškilmingai išsižadėjusieji tikėjimo klaidų, galėtų eiti visiškai laisvi, tik turėtų dėvėti ant rūbų kryžių.

— O tie, kas nesutiktų? — paklausė Alisa.

— Nesutikusieji išsižadėti būtų sudeginti ant laužo kaip eretikai.

Bajaras vėl gurkštelėjo vyno.

— Pasibaigus apgulčiai, įprasta sutvirtinti sandorį apsikeičiant belaisviais. Tarp belaisvių buvo vyskupo Bertrano brolis Reimonas, senasis ševaljė Amalas Rožė de Mirpua ir jaunasis Reimono de Perėjo sūnus. — Bajaras patylėjo. — Neįprasta buvo tai, — kalbėjo jis atsargiai, — kad buvo suteiktos dvi savaitės malonės. Katarų lyderiai paprašė, kad jiems būtų leista likti Monsegure dar dvi savaites ir tik tada jie nusileisią nuo kalno. Prašymas buvo patenkintas.

Alisos širdis suplazdėjo.

— Kodėl?

Odrikas šyptelėjo.

— Istorikai ir teologai šimtmečius ginčijasi, kodėl katarai paprašė atidėti egzekuciją. Ką dar reikėjo padaryti? Kas dar buvo neatlikta? Brangenybės buvo saugios. Kas dar galėjo būti taip svarbu, kad verstų katarus ilgiau likti šioje šaltoje kalnų tvirtovėje, kur jie jau buvo taip prisikentėję?

— Tai kodėl jie liko?

— Todėl, kad su jais buvo Alaisa, — atsakė jis. — Jai reikėjo laiko. Oriana su savo vyrais laukė jos kalno papėdėje. Taip pat tvirtovėje buvo Harifas, Sajhė ir jos dukra. Buvo pernelyg didelė rizika: jeigu jie būtų sučiupti, paslaptį saugojusių Simeono, jos tėvo ir Esklarmondės pasiaukojimas nueitų perniek.

Galiausiai visa dėlionė surinkta. Alisa aiškiai matė visumą — ryškią ir jaudinančią, tačiau jai buvo sunku patikėti, kad tai tiesa.

Alisa žvilgtelėjo pro langą į amžiną, kaitos nepaliestą kraštovaizdį. Jis buvo labai panašus į to meto, kai čia gyveno Alaisa: tokia pati saulė, toks pats lietus, tokia pati dangaus erčia.

— Pasakykite man tiesą apie Gralį, — paprašė ji tyliai. 71 SKYRIUS

Monseguras

1244 M. KOVAS

Alaisa stovėjo ant Monseguro tvirtovės sienos — lieknas vienišas siluetas šiltu žieminiu apsiaustu. Bėgant metams, išryškėjo grožis. Ji buvo smulkaus sudėjimo, tačiau veido bruožai, kaklas, laikysena įgijo grakštumo. Ji pažvelgė į rankas. Ankstyvo rytmečio šviesoje jos atrodė melsvos, beveik perregimos.

Senės rankos.

Alaisa šyptelėjo. Nesena. Vis dar jaunesnė už tėvą, kai jis mirė.

Tekanti saulė vaikė nakties šešėlių likučius ir savo švelnia šviesa grąžino pasauliui jo būtąjį pavidalą. Alaisa žvelgė į raukšlėtas snieguotų Pirėnų keteras. Kalnų šlaitai kilo ir ritosi tolyn už blankaus horizonto. Ji žvelgė į purpurinius pušynus rytuose. Ankstyvo rytmečio debesys skubėjo virš garankštėtų Šv. Baltramiejaus viršukalnės šlaitų. Už jos jau beveik matėsi Sularako kalnas.

Alaisa įsivaizdavo savo namą — paprastą ir svetingą, jaukiai pasislėpusį tarp kalnų klosčių. Ji prisiminė, kaip tokiais šaltais rytais iš kamino kyla dūmai. Pavasaris į kalnus ateidavo vėlai. Žiema buvo atšiauri, tačiau ji nebeilgai teužtruks. Auštančio dangaus purpuras jau žadėjo žiemos pasitraukimą. Medžiai Los Serese netrukus aplips pumpurais. Jau balandį kalnų ganyklas vėl nuklos trapūs mėlyni, balti ir geltoni žiedai.

Apačioje Alaisa matė išlikusius Monseguro kaimo pastatus. Po dešimties mėnesių apgulties testo vėjo keletas lūšnų ir kitų statinių. Sukrypusius trobesius supo prancūzų armijos palapinės ir plazdančios vėliavos nudriskusiais kraštais — spalvingas skarmalų margumynas. Jie ištvėrė tokį pat žiemos speigą kaip ir tvirtovės gyventojai.

Kalno vakarinio šlaito papėdėje stovėjo medinių kuolų eilė — tarsi pragaro pabaisos nugarkaulis. Užpuolikai rentė statinį jau kelias dienas. Vakar jie iki pusės sukalė kuolus. Kiekvienas iš jų buvo apdėtas pinčių šūsnimis ir šiaudų glėbiais. Vakarėjant ji matė juos statant prie kraštų kopėtėles.

Laužas eretikams deginti.

Alaisą nukrėtė šiurpas. Po kelių valandų bus baigta. Ji nebijojo mirti, kai ateis jos metas. Tačiau ji matė tiek sudegintų žmonių, naiviai maniusių, kad tikėjimas apsaugos juos nuo skausmo. Pageidaujantiems Alaisa siūlė skausmą malšinančių vaistų, vis dėlto daugelis rinkosi kelią iš šio pasaulio į kitą be jokios pagalbos.

Rausvi akmenys po jos kojomis buvo slidūs nuo šerkšno. Alaisa bato nosimi ant gruodu padengtos žemės išvedžiojo labirinto ženklą. Ji jaudinosi. Jeigu jos gudrybė pavyks, Žodžių knygos medžioklė baigsis. Tačiau jei bus atskleista... Visus šiuos ilgus metus ji rizikavo teikusiųjų jai prieglobstį Esklarmondės artimųjų, tėvo bičiulių gyvybėmis. Viskas dėl Gralio.

Apie pasekmes galvoti buvo pernelyg baisu.

Alaisa užmerkė akis ir nuskriejo metais atgal į labirinto urvą. Harifas, Sajhė, ji pati. Ji prisiminė, kaip švelniai glamonėjo oras jos nuogas rankas, žvakių mirgesį, tamsoje sklindantį neužmirštamą balsą. Atmintyje iškilo jos tarti žodžiai — tokie gyvi, kad, atrodė, ji kone apčiuopia juos liežuviu.

Alaisa sudrebėjo prisiminusi akimirką, kai atrodė, lyg užkalbėjimai savaime keliauja lūpomis. Tą vienintelę ekstazės, nušvitimo akimirką, kai visa, kas buvo, ir viskas, kam dar tik lemta įvykti, susijungė ją užliejusioje Gralio versmėje.

Per jos balsą ir jos rankas jam.

Alaisa atsiduso. Tai buvo gyvenimas, tai buvo potyris.

Jos dėmesį patraukė triukšmas. Alaisa atsimerkė ir praeities vaizdai išsisklaidė. Atsigręžusi ji pamatė Bertraną, atsargiai kylančią ankštais pilies kuorais. Alaisa nusišypsojo ir pasisveikindama kilstelėjo ranką.

Jos duktė nebuvo tokia rimta kaip Alaisa, būdama jos amžiaus. Tačiau savo išvaizda Bertrana buvo lyg jos atspindys: širdies formos veidas, tiesus žvilgsnis, ilgi rudi plaukai. Jeigu ne žilos sruogos ir raukšlės po akimis, jos beveik galėtų būti seserys.

Dukters veide tvyrojo įtemptas laukimas.

— Sajhė sako, kad ateina kareiviai, — tarė ji dvejodama.

Alaisa papurtė galvą.

— Jie ateis tik rytoj, — tarė ji tvirtai. — Mes dar turime daug reikalų iki tol. — Ji suėmė šaltas Bertranos rankas savosiomis. — Aš tikiuosi, kad tu padėsi Sajhė ir pasirūpinsi Riksende. Ypač šį vakarą. Tu reikalinga jiems.

— Mama, aš nenoriu, kad tu mirtum, — tarė ji suvirpindama lūpą.

— Aš nemirsiu, — nusišypsojo ji, mintyse melsdama, kad tai būtų tiesa. — Netrukus mes vėl visi būsime drauge. Privalai būti kantri.

Bertrana šiek tiek šyptelėjo.

— Taip geriau. Dabar eime,filha, metas leistis. 72 SKYRIUS

Auštant kovo 16-osios, trečiadienio, rytui, visi susirinko prie didžiųjų Monseguro vartų. Įgulos nariai ant tvirtovės sienų stebėjo kryžiuočius, pasiųstus suimti gerųjų žmonių. Jie kopė paskutiniu akmenuoto tako, tokį ankstų rytą dar slidaus nuo pašalo, ruožu.

Bertrana su Sajhė ir Riksende stovėjo minios priekyje. Buvo labai tylu. Po mėnesius trukusio nepaliaujamo apšaudymo nutilus katapultoms ir mangomeliams, ji vis dar negalėjo priprasti prie tylos.

Pastarąsias dvi savaites buvo taika. Daugeliui šios savaitės buvo paskutinės jų gyvenime. Per tą laiką atšvęstos Velykos. Iškilmėse dalyvavo parfaitai ir kelios parfaitės. Nepaisant pažado išsižadėsiantiems tikėjimo dovanoti, beveik pusė tvirtovės gyventojų, su jais ir Riksende, nusprendė priimti consolament. Jie pasirinko mirti geraisiais krikščionimis, užuot gyvenę pavergti prancūzų karūnos. Pasmerktieji mirti už savo tikėjimą perdavinėjo palikimą pasmerktiesiems gyventi be savo mylimųjų. Bertrana padėjo išnešioti dovanas: vašką, pipirus, druską, drabužius, batus, kapšelį, kelnes ir net fetro skrybėlę.

Pjerui Rožė de Mirpua buvo įteiktas lovatiesės ryšulys, pilnas monetų. Taip pat jam nešė grūdus ir liemenes, kad padalytų savo žmonėms. Markezija de Lanatar visą savo turtą paliko anūkei Filipai, Pjero Rožė žmonai.

Bertrana apžvelgė tylius veidus ir sukalbėjo maldą už savo motiną. Alaisa kruopščiai parinko apdarą Riksendei: tamsiai žalia suknelė, raudonas apsiaustas, įmantriu žydrų ir žalių kvadratų bei rombų ir geltonų žiedų raštu siuvinėtais kraštais. Mama paaiškino, kad taip atrodė apsiaustas, kurį ji dėvėjusi sutuoktuvių dieną Šv. Marijos koplyčioje Komtalio pilyje. Alaisa buvo įsitikinusi, kad jos sesuo prisimins drabužį nepaisant visų prabėgusių metų.

Alaisa taip pat pagamino nedidelį avies odos kapšelį, gerai matomą ant raudono apsiausto. Panašiame buvo laikomos visos Labirinto trilogijos knygos. Bertrana padėjo pripildyti krepšį audeklo atraižų ir pergamento lapų, kad jis nors iš tolo atrodytų kaip tikras. Ji visiškai nesuprato šių pasiruošimų prasmės — tik tai, kad jie buvo svarbūs. Ji džiaugėsi galėdama padėti.

Bertrana paėmė Sajhė už rankos.

Katarų bažnyčios vadovai, vyskupas Bertranas Marti ir Reimonas Egiulė, abu jau senyvi vyrai, tylėdami stovėjo apsigobę tamsiai mėlynomis mantijomis. Metų metus jie vykdė iš Monseguro savo tarnybą, leisdamiesi iš tvirtovės į kelią, skleisdami žodį ir teikdami paguodą tikintiesiems atokiuose kalnų ir lygumų kaimuose. Dabar jie buvo pasiruošę vesti savo žmones į ugnį.

— Mamai viskas bus gerai, — sušnabždėjo Bertrana, stengdamasi padrąsinti save ir Sajhė. Ji pajuto Riksendės ranką ant savo peties.

— Norėčiau, kad tau ne...

— Aš pati pasirinkau, — greitai atsakė Riksendė. — Pasirinkau mirtį su savo tikėjimu.

— Bet jeigu mamą suims? — sušnabždėjo Bertrana.

Riksendė perbraukė jos plaukus.

— Mes galime tik melstis.

Bertrana pajuto, kaip priartėjus kareiviams jos akys pritvinko ašarų. Riksendė ištiesė rankas siūlydama surakinti. Vaikis papurtė galvą: jie nesitikėjo tiek daug pasirinksiančiųjų mirtį ir neatsinešė pakankamai grandinių.

Bertrana ir Sajhė tyliai stebėjo, kaip Riksendė ir kiti išeina pro didžiuosius vartus ir paskutinį kartą leidžiasi stačiu vingiuotu kalnų taku. Raudonas Alaisos apsiaustas buvo ryškus dulksvame rudų ir žalių apdarų, pilkšvo dangaus fone.

Vedami vyskupo Marti, belaisviai pradėjo dainuoti. Monseguras krito, tačiau jie nenugalėti. Bertrana atgalia ranka nusibraukė ašaras. Ji pažadėjo mamai būsianti stipri. Ji pasistengs tesėti žodį.

*

Apačioje, šlaitų papėdėje plytinčiose pievose, buvo įrengtos vietos žiūrovams. Jos buvo pilnos. Naujoji Pietų Prancūzijos aristokratija, prancūzų didikai, kolaborantai, katalikų legatai ir inkvizitoriai — visi, sukviesti Karkasonės senešalo Hugo de Arki, atėjo pažiūrėti, kaip po daugiau nei trisdešimties metų pilietinio karo bus vykdomas „teisingumas“.

Gijomas geriau susisupo į apsiaustą, saugodamasis, kad nebūtų atpažintas. Didžiąją dalį gyvenimo kovojant su prancūzais, jo veidas tapo žinomas. Jis vogčiomis apsidairė.

Jeigu jo žinios teisingos, kažkur šioje minioje yra Oriana. Jis buvo pasiryžęs neleisti jai artintis prie Alaisos. Netgi prabėgus tiek laiko, vien mintis apie Orianą kėlė jam pyktį. Jis suspaudė kumščius iš apmaudo, kad negali veikti tučtuojau. Kad negali iškart perverti jai durklu širdies, kaip derėjo padaryti dar prieš trisdešimt metų, bet turi apsimetinėti ir laukti. Gijomas žinojo, kad turi būti kantrus. Jeigu jis dabar tik pamėgintų išsišokti, būtų tučtuojau pakirstas, gal net nespėjęs išsitraukti kardo.

Jis perbėgo akimis žiūrovų eiles ir rado ieškomą veidą. Oriana sėdėjo pirmosios eilės viduryje. Jos išvaizda niekuo nepriminė pietų didikės. Jos rūbai buvo brangūs, oficialūs ir prašmatnūs, šiaurietiško stiliaus. Mėlyno aksomo apsiaustą, apkraštuotą auksu, puošė stora šermuonėlių kailio apykaklė ir gobtuvas. Ji dėvėjo žiemines pirštines. Ji vis dar buvo dailaus veido, traukianti akį, nors ir sulyso. Jos veidą darkė kietaširdiška grimasa.

Su ja buvo jaunuolis. Panašumas buvo akivaizdus — Gijomas spėjo jį būsiant vienu iš jos sūnų. Jis buvo girdėjęs, kad vyriausiasis, Luji, dalyvauja kryžiaus žygyje. Jis buvo panašaus į Orianą gymio, juodomis garbanomis ir erelišku tėvo profiliu.

Pasigirdo šūksnis. Gijomas atsigręžė ir pamatė, kad belaisvių virtinė jau kalno papėdėje. Juos vedė prie laužų. Belaisviai ėjo tylėdami, oriai. Jie giedojo. Kaip angelai, pamanė Gijomas. Žiūrovų veiduose jis matė, kaip jiems nejauku nuo šilto skambesio.

Karkasonės senešalas stovėjo petys į petį su Narbono arkivyskupu. Jam davus ženklą, aukštai į dangų buvo pakeltas auksinis kryžius. Juodoji brolija ir dvasininkai priėjo arčiau, užimdami savo vietą priešais laužus.

Už jų Gijomas matė virtinę kareivių, laikančių liepsnojančius deglus. Šiaurės vėjo gūsiuose plazdant ir spragsint liepsnoms, jie stengėsi neleisti dūmams sklisti link žiūrovų.

Vienas po kito buvo garsiai šaukiami eretikų vardai. Jie žengė į priekį ir lipo laipteliais ant laužo. Gijomas stėro iš siaubo. Jis siuto dėl to, kad negali nieko padaryti, negali sustabdytų šios egzekucijos. Gijomas žinojo — net jeigu jis turėtų pakankamai vyrų, jie nenorėtų. Lemiant veikiau aplinkybėms negu tikėjimui, Gijomas didumą laiko praleido Bons Homes draugijoje. Jis žavėjosi jais ir gerbė juos, tačiau nebūtų galėjęs pasakyti, kad juos supranta.

Šiaudų ir malkų glėbiai buvo sumirkyti dervoje. Į viršų užlipo keli kareiviai ir ėmė kaustyti parfaitus bei parfaites grandinėmis prie laužų stulpų.

Vyskupas Marti pradėjo maldą:

— Payre sant, Dieu dreiturier dels bons esperits79.

Pamažu prisidėjo kiti balsai. Šnabždesys augo ir stiprėjo, kol galiausiai virto gausmu. Žiūrovai suglumę žvalgėsi tarpusavyje ir vis labiau nerimavo. Jie atėjo pasižiūrėti ne to.

Arkivyskupas skubiai davė ženklą ir dvasininkai pradėjo giedoti. Jų juodi apsiaustai plazdėjo vėjyje. Giesmė, tapusi kryžiaus žygio himnu. Veni Spirite Sancti80 — skambėjo žodžiai, virsdami riksmu katarų maldai užgožti.

Vyskupas žengė į priekį ir metė ant laužo pirmąjį deglą. Jo pavyzdžiu sekė kareiviai. Vienas po kito fakelai skriejo ant laužų. Ugnis degė vangiai, spragsėjo ir kibirkščiavo, pamažu įsiūžaudama. Liepsnos pradėjo vytis tarp šiaudų, tarsi gyvatės, kaišydamosi tai šen, tai ten. Ugnis vilnijo ir pūškavo, siūravo tarsi meldai upėje.

Pro dūmus matomas vaizdas sustingdė Gijomo kraują: raudonas apsiaustas, išsiuvinėtas gėlėmis, tamsiai žalia, tarsi samanos, suknelė. Jis prasispraudė į priekį.

Jis negalėjo — nenorėjo — patikėti savo akimis.

Prabėgusių metų tarsi neliko, jis vėl jautėsi jaunas, koks kadaise buvo. Arogantiškas, išdidus, savimi pasitikintis ševaljė, besiklaupiantis Šv. Marijos koplyčioje. Šalia buvo Alaisa. Jungtuvės per Šv. Mykolo iškilmes — tai sėkmė, buvo kalbama. Žydinčios gudobelės ant altoriaus, mirgančios raudonos žvakių liepsnos, jų ištariami sutuoktuvių įžadai.

Gijomas bėgo į priekį, desperatiškai stengdamasis patekti arčiau. Jis troško sužinoti, ar tai ji, ar ne. Ugnis buvo alkana. Į žiūrovus sklido pykinantis, tačiau stebėtinai saldus degančios žmogienos tvaikas. Kareiviai atsitraukė. Laužams įsidegus, net ir dvasininkai turėjo pasitraukti atokiau.

Ugnyje trūkinėjo pėdų oda, šnypštė kraujas, apsinuogino kaulai — tarsi ant iešmų skrudinamų gyvūnų. Maldas keitė klyksmai.

Gijomas duso, tačiau nesustojo. Prisidengęs burną ir nosį apsiausto kraštu, gindamasis nuo aitrių, dvokiančių dūmų, jis stengėsi nusigauti prie medinių kuolų tvoros, tačiau dūmų verpetas temdė viską.

Staiga iš laužo pasigirdo balsas — aiškus ir raiškus:

— Oriana!

Ar tai Alaisos balsas? Gijomas negalėjo suprasti. Dengdamasis veidą rankomis, jis klupinėdamas ėjo į garsą.

— Oriana!

Šį kartą pasigirdo šūksnis iš tribūnos. Gijomas apsisuko ir pro properšą dūmuose išvydo pykčio iškreiptą Orianos veidą. Ji buvo pašokusi ant kojų ir pašėlusiai mosavo kareiviams.

Gijomas šaukė Alaisos vardą mintyse. Jis negalėjo rizikuoti ir atkreipti dėmesį į save. Jis atėjo jos gelbėti. Jis atėjo padėti jai pabėgti nuo Orianos, kaip jau buvo kartą padėjęs.

Tie trys mėnesiai, kuriuos praleido su Alaisa pabėgus nuo inkvizitorių Tulūzoje, buvo, tiesą sakant, laimingiausias metas jo gyvenime. Alaisa nepasiliko ilgiau. Jis negalėjo įkalbėti jos apsigalvoti nei pasakyti jam, kodėl ji turinti pasitraukti. Tačiau ji pasakė — ir Gijomas tikėjo, kad tai tiesa, — jog vieną dieną, pasibaigus siaubui, jie vėl būsiantys kartu.

— Mon cdr, — sušnabždėjo jis kone kūkčiodamas.

Tas pažadas ir kartu praleistos dienos palaikė jį per visus ilgus dešimtį tuščių metų. Lyg šviesa tamsoje.

Gijomas jautė, kaip aižėja jo širdis.

— Alaisa!

Raudono apsiausto fone matėsi degantis baltas knygos dydžio avies odos krepšys. Jį laikiusių rankų jau nebebuvo. Iš jų beliko kaulų nuodėguliai, čirškiantys riebalai ir apdegusi mėsa.

Nieko neliko. Jis žinojo.

Gijomas dabar girdėjo tik tylą. Nebebuvo triukšmo, nebebuvo skausmo, tik skaidri balta erčia. Išnyko kalnas ir dangus, dūmai ir klyksmai. Dingo viltis.

Kojos nebelaikė. Apimtas nevilties, Gijomas sukniubo. 73 SKYRIUS

Sabarto kalnai

2005 M. LIEPOS 8 D.

Dvokas privertė jį atsipeikėti. Šlapimo, ožkų išmatų, nešviesios patalynės ir šaltos virtos mėsos kvapai susimaišė į dusinantį tvaiką. Nosies gleivinė degė lyg nutvilkyta per arti prikištos uostomosios druskos.

Vilis gulėjo ant kieto, nedaug platesnio už suolelį gulto, kuris buvo pritvirtintas prie trobelės sienos. Jis šiaip ne taip atsisėdo ir atsirėmė nugara į akmeninę sieną. Aštrios skaldytų akmenų briaunos įsirėžė į rankas, vis dar surištas už nugaros.

Vilis jautėsi taip, lyg butų boksavęsis ketvertą raundų. Jis buvo nuo galvos iki kojų nusėtas nuobrozdomis, atsiradusiomis kelionės metu daužantis į bagažinės sienas. Tvinkčiojo smilkinys, į kurį Fransua Batistas trenkė pistoletu. Gili žaizda gėlė, jis jautė ant odos sukrešėjusį kraują.

Jis nežinojo nei kelinta yra valanda, nei kokia diena. Ar vis dar penktadienis?

Jie išvažiavo iš Šartro auštant, buvo gal tik kokia penkta ryto. Kai jį ištraukė iš automobilio, buvo pusiaudienis, skaisčiai švietė kaitri saulė. Jis pabandė pasukti galvą ir pasižiūrėti į laikrodį ant rankos, tačiau vos pajudėjus kilo šleikštulys.

Vilis palaukė, kol liausis pykinimas. Jis atsimerkė ir pamėgino susivokti. Tikriausiai čia kažkokia piemenų trobelė. Mažas, ne daugiau kaip knygos dydžio langas su grotomis. Kampe prie sienos pritaisyta lyg ir lentyna, atstojantis stalą. Prie jos taburetė. Greta esančiame židinyje seniai užgesusios ugnies pėdsakai — pilki pelenai ir juodi malkų nuodėguliai, o gal popieriaus plėnys. Virš ugniavietės ant lazdos kabojo sunkus metalinis katilas. Vilis matė ant krašto priskretusius senų riebalų gumulus.

Vilis bejėgiškai išsitiesė ant kieto čiužinio. Šiurkšti antklodė braižė sužalotą odą. Jis galvojo apie tai, kur dabar Alisa.

Lauke pasigirdo žingsniai ir pakabinamoje spynoje pasisuko raktas. Žlegėdama ant žemės nukrito grandinė. Sugirgždėjo atidaromos durys ir pasigirdo miglotai pažįstamas balsas:

— C’est l‘heure. Metas judintis.

*

Nuogomis rankomis ir kojomis Šeila jautė gaivų orą. Ji suprato, kad ją perkelia. Išgabenama iš fermos, garsų šurmulyje ji lyg ir atpažino Polio Oti balsą. Tada ji pajuto požemį. Ją palietė būdinga požemio orui vėsa ir drėgmė. Žemė nuožulniai leidosi. Čia buvo abu jos kalintojai. Ji atpažino jų kvapą: skutimosi losjonas, pigios cigaretės ir šiurkštus vyriškumas, nuo kurio ją tampė mėšlungis.

Jie vėl surišo kojas ir rankas už nugaros. Maudė išsukti pečių sąnariai. Viena akis buvo visiškai užtinusi. Maisto ir šviesos trūkumas, narkotikai, kuriuos jai leido, kad netriukšmautų — nuo viso to Šeilai sukosi galva. Tačiau ji žinojo, kur esanti.

Oti atvežė ją atgal į urvą. Ji pajuto aplinkos pokytį, kai jie perėjo iš koridoriaus į menę. Ji jautė, kaip įsitempia ją nešančio vyro kojų raumenys leidžiantis laipteliais į žemutinę patalpą, kur ji buvo radusi be sąmonės susmukusią Alisą.

Šeila pastebėjo kažkur degant šviesą. Galbūt ant altoriaus. Ją nešantis vyras sustojo. Jis numetė ją per petį ant žemės tarsi maišą. Smūgis sukėlė skausmą šone, tačiau jos juslės nebepajėgė reaguoti.

Šeila negalėjo suprasti, kodėl jie iki šiol dar jos nenužudė.

Vyras paėmė ją už pažastų ir pradėjo vilkti žeme. Šeilos pėdas ir nuogas kulkšnis žeidė gargždas, akmenys ir uolienų nuolaužos. Ji jautė, kaip jos supančiotas rankas pririšo prie kažko metalinio ir šalto — lanko ar žiedo, įkasto žemėje.

Manydami, kad ji vis dar be sąmonės, vyrai pusbalsiu šnekučiavosi.

— Kiek užtaisų padėjai?

— Keturis.

— Kada turi trenkti?

— Iškart po dešimtos. Jis ruošiasi pats tai padaryti. — Šeila girdėjo vyro balse pašaipą. — Tik vieną kartą susiteps rankas. Vienas mygtuko spustelėjimas ir driokst! Viską ištaškys.

— Aš vis tiek nesuprantu, kam turėjome ją vilkti čia į kalnus, — skundėsi bendras. — Lengviau būtų buvę palikti tą kalę fermoje.

— Jis nenori, kad ją atpažintų. Po kelių valandų visas šis kalnas prasmegs. Ji bus palaidota po tonomis akmenų.

Galų gale baimė suteikė Šeilai jėgų kovoti. Ji trūktelėjo pančius ir pamėgino stotis, tačiau nusilpusios kojos nelaikė. Šeila vėl susmuko ant žemės. Jai pasirodė, kad išgirdo juoką, tačiau ji nebuvo tuo tikra. Ji jau nebegalėjo atskirti, kas buvo realu, o kas vyko tik jos galvoje.

— Ar mes neturėtume likti prie jos?

Bendras nusijuokė.

— O ką ji padarys? Gal atsistos ir išeis? Dieve, tu tik pažvelk į ją.

Šviesa pradėjo blėsti.

Šeila girdėjo tolstant vyrų žingsnius. Jie pamažu tilo ir galiausiai teliko visiška tamsa ir tyla. 74 SKYRIUS

— Aš noriu sužinoti tiesą, — pakartojo Alisa. — Aš noriu sužinoti, kas sieja labirintą ir Gralį. Jeigu, žinoma, jie susiję.

— Gralio tiesą, — tarė Bajaras ir persmelkė ją žvilgsniu. — Sakykite, ką jūs žinote apie Gralį?

— Įprastus paistalus, — atsakė ji, vildamasi, kad iš tiesų jis ir nesitiki iš jos rimto atsakymo.

Ne, tikrai, man įdomu išgirsti, ką gi jums pavyko sužinoti.

Alisa nepatogiai pasimuistė kėdėje.

— Aš pritariu nuomonei, kad tai yra taurė su eliksyru, dovanojančiu amžiną gyvenimą.

Alisa nutilo, protingomis akimis žvelgdama į Bajarą.

— Dovanojančiu? — tarė jis, purtydamas galvą. — Ne, tai ne dovana. — Bajaras atsiduso. — Visų pirma, kaip jūs manote, iš kur kyla visos šios legendos?

— Manau, iš Biblijos ar Negyvosios jūros pergamentų. Gal iš kokių kitų ankstyvosios krikščionybės raštų. Nežinau. Niekuomet apie tai negalvojau.

Odrikas linktelėjo.

— Tai įprasta klaida. Iš tikro pirmieji legendos, apie kurią kalbate, variantai atsirado XII a., nors panašių siužetų yra ir klasikinėje bei keltų literatūroje. Jų ypač gausu viduramžių Prancūzijoje.

Ji staiga prisiminė žemėlapį, kurį buvo radusi Tulūzos bibliotekoje.

— Kaip ir labirintų.

Bajaras šyptelėjo, tačiau nieko nesakė.

— XII a. pabaigoje gyveno poetas Kretjenas de Trua. Jo pirmoji globėja buvo Marija, viena iš Eleonoros Akvitanietės dukterų, ištekėjusi už Šampanės grafo. Kai ji 1181 metais mirė, jo globėju tapo vienas iš Marijos pusbrolių, Flandrijos grafas Pilypas iš Alzaco.

Kretjenas tuo metu buvo be galo populiarus. Jis išgarsėjo versdamas klasikines istorijas iš lotynų ir graikų kalbų. Vėliau savo talentą jis panaudojo sukurdamas seriją legendų apie riterius, apie kuriuos esate girdėjusi — Lanselotą, Goveną ir Persevalį. Šios alegorinės poemos sukėlė tikrą pasakojimų apie karalių Artūrą ir jo Apskritojo stalo riterius srautą. — Bajaras patylėjo. — Persevalio legenda — Li vorites dėl graal — yra ankstyviausias užrašytas pasakojimas apie Šventąjį Gralį.

— Bet... — Alisa buvo bepradedanti protestuoti. Ji suraukė kaktą. — Juk jis negalėjo išgalvoti visos tos istorijos? Tik ne tiek. Negalėjo tai atsirasti iš gryno pramano.

Odriko veide vėl pasirodė šypsena.

— Kai Kretjeno buvo paprašyta nurodyti poemų šaltinį, jis tvirtino, kad pasakojimą apie Gralį radęs knygoje, kurią gavo iš savo globėjo Pilypo. Pasakojimas apie Gralį, beje, jam ir dedikuotas. Gaila, tačiau Pilypas žuvo per Akros apgultį 1191 metais trečiojo kryžiaus žygio metu. Dėl to poema taip ir liko neužbaigta.

— Kas nutiko Kretjenui?

— Jokių žinių apie jį po Pilypo mirties nėra. Jis tiesiog dingo.

— Ar tai ne keista? Juk jis buvo garsus.

— Gali būti, kad jo mirtis buvo neužregistruota, — tarė Bajaras atsargiai.

Alisa įdėmiai žvilgtelėjo į jį.

— Tačiau jūs taip nemanote?

Odrikas neatsakė.

— Nors Kretjenas nusprendė palikti savo pasakojimą nebaigtą, Šventojo Gralio istorija pradėjo gyvuoti savarankiškai. Atsirado tiesioginių adaptacijų iš senosios prancūzų kalbos į viduramžių olandų ir senąją velsų kalbas. Po kelerių metų kitas poetas, Volframas Ešenbachietis, parašė kiek šaržuotą versiją „Parcifalis“, pasirodžiusią apie 1200 metus. Jis tvirtino nesekęs Kretjeno pasakojimu, o rėmęsis dar kita, nežinomo autoriaus istorija.

Alisa įtemptai galvojo.

— Ką Kretjenas konkrečiai rašo apie Gralį?

— Jis pasakoja miglotai. Jis aprašo Gralį kaip kažkokį indą, bet ne taurę. Panašu į viduramžių lotynų gradalis, iš kurio kilo senovės prancūzų grudai arba graal. Ešenbachietis atviresnis — jo Gralis yra graly t. y. akmuo.

— Tai iš kur teiginys, kad Šventasis Gralis yra taurė, kurią Kristus naudojo per Paskutinę vakarienę?

Odrikas suglaudė rankas pirštų galais.

— Kitas vyras, vardu Roberas de Boronas, parašė poemą „Juozapas iš Arimatėjos“ kažkuriuo metu tarp Kretjeno „Persevalio“ ir 1199 metų. De Boronas ne tik pateikia Gralį kaip indą — taurę, kuri buvo naudojama per Paskutinę vakarienę, jis vadina ją san greal Be to, jis pripildo šią taurę krauju nuo kryžiaus. Šiuolaikine prancūzų kalba san greal reiškia „tikrasis“ arba „karališkas“ kraujas.

Bajaras nutilo ir žvilgtelėjo į Alisą.

— Labirinto trilogijos saugotojams tokia lingvistinė painiava — san greal ir sang real — buvo išties paranki.

— Tačiau Šventasis Gralis — tai mitas, — atkakliai spyriojosi Alisa. — Tai negali būti tiesa.

— Šventasis Gralis, žinoma, mitas, — atsakė Bajaras, atremdamas jos žvilgsnį. — Viliojantis pramanas. Pažvelgus atidžiau, išvystume, kad visos šios istorijos tėra tos pačios temos variacijos. Viduramžių krikščionybės puoselėta samprata: auka ir ieškojimas bei iš jų kylantis atpirkimas ir išganymas. Krikščionybės pasaulėvokoje Šventasis Gralis buvo veikiau dvasinis amžino gyvenimo simbolis nei pažodinė tiesa: per Kristaus auką ir Dievo malonę žmonija gyvens amžinai. — Bajaras nusišypsojo. — Tačiau negali būti nė menkiausios abejonės, kad toks daiktas, Gralis, egzistuoja. Tai tiesa, išdėstyta Labirinto trilogijos puslapiuose. Tai tiesa, kurios paslapčiai išsaugoti Gralio sergėtojai, „Noublesso de los Seres“, paskyrė savo gyvenimus.

Alisa purtė galvą protestuodama:

— Jūs sakote, kad Gralis — tai visiškai ne krikščionybės sąvoka, kad visos šios legendos ir mitai remiasi... nesusipratimu.

— Veikiau gudriu pramanu nei nesusipratimu.

— Du tūkstančius metų ginčijamasi dėl to, ar egzistuoja Šventasis Gralis. Jeigu dabar paaiškėtų ne tik tai, kad legendos apie Gralį netiesa... — Alisos balsas nutrūko, jai buvo sunku patikėti, kad ji tai kalba, — bet kad Gralis apskritai nėra krikščioniška relikvija... Man sunku net pamėginti įsivaizduoti...

— Gralis — eliksyras, turintis galią gydyti ir gerokai prailginti gyvenimą. Tačiau tik tam tikru tikslu. Jis buvo sukurtas prieš keturis tūkstančius metų senovės Egipte. Jo kūrėjai suvokė jo galią ir suprato, kad paslaptį būtina apsaugoti nuo tų, kurie panaudotų ją savo labui, o ne kitų gerovei. Šventosios žinios buvo užrašytos hieroglifais ant trijų atskirų papiruso lapų. Viename buvo tiksliai nurodytas Gralio menės planas — pats labirintas. Kitame buvo surašytos medžiagos eliksyrui paruošti. Trečiame pateikiami žodžiai, kuriuos tariant įvyksta eliksyro virsmas. Papirusai buvo užkasti urvuose senovės miesto Avario apylinkėse.

— Egiptas, — tarė ji greitai, — kai tyrinėjau, norėdama išsiaiškinti, ką gi aš ten mačiau, pastebėjau, kaip dažnai iškildavo Egiptas.

Odrikas linktelėjo.

— Papirusai parašyti klasikiniais hieroglifais. Pats šis žodis reiškia „Dievo žodžiai“ ar „dieviška kalba“. Didžiajai Egipto civilizacijai suirus į dulkes, sugebėjimas perskaityti hieroglifus buvo pamirštas. Tačiau papirusuose glūdinčios žinios buvo išsaugotos ir saugotojų perduodamos iš kartos į kartą. Tačiau gebėjimas pažadinti Gralio virsmą ištariant reikiamus žodžius buvo prarastas.

Nors toks lemties posūkis nebuvo specialiai sumanytas, dar viena skraistė uždengė paslaptį, — pasakojo jis. — Devintame krikščionių eros šimtmetyje arabų alchemikas Abu Bakras Achmadas Ibn Vašija įminė hieroglifų mįslę. Laimei, Harifui, Navigataire, pavyko pažaboti jo pastangas paskleisti žinią. Tais laikais mokslo centrų buvo mažai, susisiekimas tarp tautų buvo prastas ir bendravimas vyko lėtai. Papirusai buvo slapta nugabenti į Jeruzalę ir paslėpti požeminėse menėse Sepalo81 lygumose.

Nuo 800 iki 1800 metų niekam nepasisekė iššifruoti hieroglifų. Niekam. Hieroglifus pavyko perskaityti tik tada, kai Napoleono mokslinė karinė ekspedicija 1799 metais Šiaurės Afrikoje rado išsamų užrašą šventąja hieroglifų kalba, demotiniu raštu ir senovės graikų kalba. Juk esate girdėjusi apie Rozetės akmenį?

Alisa linktelėjo.

— Nuo tol, mūsų baimei, beliko tik laiko klausimas. Prancūzą Žaną Fransua Šampoljoną apsėdo paslapties išaiškinimo užmojis. 1822 metais jam pavyko. Visos senovės paslaptys, visi užkeikimai ir burtai, nuo laidojimo užrašų iki „Mirusiųjų knygos“ — viskas staiga tapo perskaitoma. — Bajaras patylėjo. — Baimę ir rūpestį kelia tai, kad dvi Labirinto trilogijos knygos yra galinčiųjų netinkamai jomis pasinaudoti rankose.

Bajaro žodžiai nuskambėjo tarsi perspėjimas. Alisos kūnu perbėgo šiurpulys. Staiga ji pamatė, kad jau vakarėja. Besileidžiančios saulės spinduliai nudažė kalnus rausvais, auksiniais ir oranžiniais gaisais.

— Jeigu tos žinios tokios pragaištingos naudojant piktiems kėslams, bet ne gėriui, tai kodėl Alaisa ir kiti saugotojai nesunaikino knygų, kai dar galėjo tai padaryti? — paklausė ji.

Alisa pajuto, kaip Odrikas sustingo. Ji suprato užgavusi pačią jo išgyvenimų, jo istorijos esmę, nors ir nežinojo kodėl.

— Jeigu jos būtų nereikalingos, tada taip. Galbūt tai galėtų būti išeitis.

— Reikalingos? Bet kam reikalingos?

— Saugotojai visuomet žinojo, kad Gralis dovanoja gyvenimą. Jūs pavadinote tai dovana ir, — jis giliau įkvėpė, — aš suprantu, kad kai kam tai gali atrodyti kaip tik šitaip. Tačiau kiti tai suvokia visiškai kitaip. — Odrikas nutilo, pasiėmė stiklą ir išgėręs kelis didelius gurkšnius vyno sunkiai vėl pastatė jį ant stalo. — Bet šis gyvenimas turi tikslą.

— Kokį tikslą? — greitai paklausė Alisa, išsigandusi, kad jis gali liautis pasakojęs.

— Per paskutinius keturis tūkstančius metų daug kartų buvo pasinaudota Gralio jėga, kai iškildavo būtinybė liudyti. Žinome apie didžiuosius ilgaamžius patriarchus: krikščionių Biblija, Talmudas, Koranas pasakoja apie Adomą, Jokūbą, Mozę, Mahometą, Metušaelį. Pranašai, kurių darbui atlikti nebūtų pakakę įprastos žmogaus gyvenimo trukmės. Visi jie gyveno šimtus metų.

— Tačiau tai tik parabolė, — protestavo Alisa, — tai juk alegorija.

Odrikas papurtė galvą.

— Jie iš tikrųjų gyveno šimtmečius, kad galėtų papasakoti apie tai, ką matę, kad galėtų liudyti savo laikų tiesą. Harifas, įtikinęs Abu Bakrą nuslėpti senovės Egipto kalbos atskleidimą, sulaukė Monseguro kritimo.

— Tačiau tai penki šimtai metų.

— Jie gyveno, — paprastai pakartojo Odrikas. — Alisa, pagalvokite apie drugelio gyvenimą. Visa egzistencija. Tokia nepakartojama, tačiau trunkanti tik vieną žmogaus dieną. Visas gyvenimas. Laikas yra daugiareikšmis.

Alisa atstūmė savo kėdę ir pakilusi nuo stalo nuėjo. Ji nesuprato, ką jaučia, nežinojo, kuo tikėti.

Alisa atsigręžė.

— Tas labirinto ženklas, kurį mačiau ant urvo sienos ir ant jūsų mūvimo žiedo — ar tai yra tikrojo Gralio simbolis?

Bajaras linktelėjo.

— O Alaisa? Ar ji žinojo?

— Iš pradžių ji, kaip ir jūs, abejojo. Ji netikėjo Trilogijos puslapiuose slypinčia tiesa. Ji grūmėsi saugodama knygas iš meilės tėvui.

— Ar ji tikėjo, kad Harifui daugiau kaip penki šimtai metų? — nenusileido Alisa, nebesistengdama nuslėpti skeptiškumo savo balse.

— Iš pradžių ne, — pripažino Bajaras. — Tačiau bėgant laikui ji pradėjo suprasti tiesą. Kai atėjo jos metas, ji aptiko galinti ištarti žodžius, galinti juos suprasti.

Alisa grįžo prie stalo ir atsisėdo.

— Bet kodėl Prancūzija? Dėl ko apskritai papirusai buvo atgabenti čia? Kodėl jų nepaliko ten, kur jie buvo?

Odrikas šyptelėjo.

— Harifas nugabeno papirusus į Šventąjį miestą dešimtame krikščioniškosios eros šimtmetyje ir paslėpė juos Sepalo lygumose. Beveik šimtą metų jie buvo saugūs, kol prieš Jeruzalę patraukė Saladino kariauna. Harifas pasirinko vienu iš saugotojų jauną krikščionį riterį, vardu Bertranas Peletjė, ir patikėjo jam nugabenti papirusus į Prancūziją.

Alaisos tėvas.

Alisa pajuto besišypsanti, lyg būtų išgirdusi žinią apie seną bičiulį.

— Harifas suprato du dalykus, — pasakojo Bajaras, — pirma, kad papirusams bus saugiau knygos puslapiuose. Jie bus mažiau pažeidžiami. Antra, atsižvelgiant į tai, kad Europos dvaruose jau pradėjo sklisti gandai apie Gralį — kaip dar geriau būtų galima paslėpti tiesą, jeigu ne pridengus ją mitu ir pramanu?

— Legendos apie katarus ir jų saugomą Kristaus taurę, — tarė staiga suvokusi Alisa.

Bajaras linktelėjo.

— Jėzaus Nazariečio sekėjai nesitikėjo jį mirsiant ant kryžiaus, tačiau jis mirė. Jo mirtis ir prisikėlimas davė pradžią daugybei legendų apie šventą taurę ar indą — versmę, suteikiančią amžiną gyvenimą. Negalėčiau papasakoti, kaip tuo metu buvo aiškinamos ar suprantamos šios legendos, tačiau viena yra tikra — Nazariečio nukryžiavimas sukėlė persekiojimų vajų. Daugelis bėgo iš Šventosios Žemės, įskaitant Juozapą iš Arimatėjos ir Mariją Magdalietę. Jie išplaukė į Prancūziją. Sakoma, kad jie atsinešė senovės paslapties žinias.

— Gralio papirusus?

— O gal brangenybes iš Saliamono šventyklos? Arba taurę, iš kurios Jėzus Nazarietis gėrė per Paskutinę vakarienę ir į kurią buvo surinktas jo kraujas nuo kryžiaus. Arba pergamentus, raštus, įrodymus, kad Kristus nemirė nukryžiuotas, o gyveno pasislėpęs dykumos kalnuose šimtą ir daugiau metų su saujele išrinktųjų sekėjų.

Alisa įsmeigė į Odriką bežadį žvilgsnį. Jo veidas buvo lyg užversta knyga ir ji nieko jame neperskaitė.

— Kad Kristus nemirė ant kryžiaus... — pakartojo ji negalėdama patikėti girdinti šiuos žodžius.

— O gal kitas legendas, — pasakė Bajaras atsargiai. — Kai kas tvirtina, kad Marija Magdalietė ir Juozapas iš Arimatėjos išsilaipino ne Marselyje, bet Narbone. Šimtmečiais buvo manoma, kad kažkur Pirėnuose yra paslėpta kažkas labai vertingo.

— Vadinasi, ne katarai žinojo Gralio paslaptį, — tarė Alisa, mintyse atkurdama dėlionės visumą, — bet Alaisa. Jie suteikė jai prieglobstį.

Paslaptis paslaptyje. Alisa atsilošė kėdėje mintimis perbėgdama visą įvykių seką.

— Ir dabar labirinto urvas atvertas.

— Pirmą kartą per beveik aštuonis šimtus metų knygos vėl gali būti sujungtos, — tarė Bajaras. — Nors jūs, Alisa, ir nežinote, ar manimi tikėti, ar tik numoti ranka į svaičiojančio senio klejones, yra kiti ir jie nedvejoja.

Alaisa tikėjo Gralio tikrove.

Giliai širdyje, kur nepasiekia blaivus protas, Alisa žinojo, kad jis kalba tiesą. Tačiau jos racionaliai prigimčiai buvo sunku tai pripažinti.

— Marija Sesilė, — tarė ji sunkiai.

— Šiąnakt ponia Orador eis į labirinto urvą ir bandys iškviesti Gralį.

Alisą užliejo išgąstis.

— Tačiau ji negali, — tarė ji greitai. — Ji neturi Žodžių knygos. Ji neturi žiedo.

— Ji mano, kad Žodžių knyga turėtų vis dar būti urve.

— Ar ji ten?

— Tikrai nežinau.

— Tačiau kaipgi žiedas? Ji jo tikrai neturi.

Alisa nuleido akis į liesas Odriko rankas, ramiai gulinčias ant stalo.

— Ji žino, kad aš ateisiu.

— Bet tai nesąmonė! — pratrūko ji. — Kaip jūs drįstate ir pagalvoti apie ėjimą pas ją.

— Šiąnakt ji bandys iškviesti Gralį, — tarė jis tyliai, ramiu balsu. — Jie žino, kad aš ateisiu. Aš negaliu to leisti.

Alisa trinktelėjo rankomis į stalą.

— Tačiau kaip Vilis? Kaip Šeila? Ar jie jums nerūpi? Jeigu ir jus sučiups, kas jiems padės?

— Kaip tik todėl, kad jie man rūpi ir jūs rūpite, Alisa, aš eisiu. Manau, kad Marija Sesilė mėgins priversti juos dalyvauti apeigose. Turi būti penki dalyviai — Navigataire ir dar ketvertas.

— Marija Sesilė, jos sūnus, Vilis, Šeila ir Oti?

— Ne, ne Oti. Kitas.

— Tai kas tada?

Bajaras praleido klausimą negirdom.

— Aš nežinau, kur dabar yra Šeila ar Vilis, — tarė jis, tarsi galvodamas balsu. — Tačiau manau, kad vakare paaiškės, jog jie nugabenti į urvą.

— Kas, Odrikai? — tvirčiau pakartojo klausimą Alisa.

Tačiau jis vis tiek neatsakė. Bajaras atsistojo, nuėjo prie lango, uždarė langines ir atsigręžė į ją.

— Metas eiti.

Alisa jautėsi sugniuždyta, suirzusi, išmušta iš vėžių, tačiau labiau už viską — išgąsdinta. Vis dėlto ji taip pat jautė neturinti kito kelio.

Jos mintyse iškilo Alaisos vardas genealoginiame medyje, kurį nuo jos skyrė aštuoni šimtai metų. Ji regėjo labirinto ženklą, sujungiantį jas laiko ir erdvės tyruose.

Dvi gijos tampa viena.

Alisa susirinko daiktus ir nusekė paskui Odriką pasitikti blėstančios dienos pabaigos. 75 SKYRIUS

Monseguras

1244 M. KOVAS

Slėptuvėje po tvirtove Alaisa ir trys jos likimo draugai stengėsi negirdėti kankinimų agonijos garsų, tačiau skausmo ir siaubo klyksmai sunkėsi netgi pro storą kalno sieną. Mirštančiųjų ir pasilikusiųjų gyventi aimanų atbalsiai skverbėsi į jų prieglobstį tarsi slibino liežuviai.

Alaisa meldėsi už Riksendės sielą, kad ši laimingai sugrįžtų pas Dievą. Už visus savo draugus, geruosius žmones, vyrus ir moteris, už visą šį kartėlį. Jai beliko viltis, kad jos planas išdegs.

Tik laikas parodys, ar pavyko klasta įtikinti Orianą, kad Alaisa ir Žodžių knyga pražuvo laužo liepsnose.

Rizika tokia didelė.

Alaisa, Harifas ir jų vedliai turėjo likti akmens kriptoje iki nakties sutemų, kol baigsis išsikraustymas iš tvirtovės. Tada nakties priedangoje ketvertas bėglių leisis kalnų pakriūtėmis į kelią, į Los Seresą. Jeigu juos lydės sėkmė, rytojaus vakarą ji jau bus namie.

Jie akivaizdžiai pažeidė paliaubų ir pasidavimo sąlygas. Jeigu juos sučiuptų, Alaisa neabejojo — atpildas būtų greitas ir žiaurus. Urvas buvo visiškai negiliai, prie pat paviršiaus, vos menkutė klostė kalno šlaite. Jeigu kareiviai kruopščiai apieškotų tvirtovę, juos, be abejo, surastų.

Prisiminusi dukterį, Alaisa prikando lūpą. Tamsoje ji pajuto, kaip Harifas suima ją už rankos. Jo oda buvo sausa ir dulkėta, tarsi dykumos smėlynas.

— Bertrana stipri, — tarė jis, tarsi žinotų, kas jai kelia nerimą. — Ji visai kaip tu, ar ne? Jos drąsa nepalūš. Netrukus jūs vėl būsite kartu. Nedaug beliko laukti.

— Tačiau ji tokia jauna, Harifai, pernelyg jauna matyti tokius dalykus. Jai turbūt labai baisu...

— Ji narsi, Sajhė taip pat. Jie neapvils mūsų.

Kad aš žinočiau, jog tu teisus...

Tamsoje Alaisos širdį gniaužė abejonės ir ateities baimė. Ji sėdėjo išdžiūvusiomis akimis ir laukė, kol praeis diena. Laukimas ir nežinojimas, kas vyksta viršuje, jai tapo nepakeliama našta. Mintyse ji regėjo išblyškusį Bertranos veidą.

Dar ilgai po to, kai nutilo paskutinė auka, jos galvoje aidėjo ugnies glemžiamų gerųjų žmonių riksmai.

*

Virš slėnio tvyrojo didžiulis aitrių juodų dūmų debesis, lyg per audrą užgoždamas dienos šviesą.

Žengdamas pro didžiuosius vartus iš tvirtovės, beveik dvejus metus buvusios jo namais, Sajhė tvirtai spaudė Bertranos ranką. Savo skausmą jis paslėpė tolimiausioje širdies kertelėje, kur negalėtų pasiekti inkvizitoriai. Jis negalėjo dabar gedėti Riksendės. Jis negalėjo baimintis dėl Alaisos. Jis privalo susikaupti ir apsaugoti Bertraną, kad jie abu saugiai grįžtų į Los Seresą.

Šlaito papėdėje stovėjo išrikiuoti inkvizitorių stalai. Procesas turėjo prasidėti netrukus, laužo rentinio pašonėje. Sajhė pažino inkvizitorių Ferjė, žmogų, visoje apylinkėje kėlusį pasibjaurėjimą: jis griežtai laikėsi bažnytinio įstatymo raidės ir dvasios. Jis žvilgtelėjo dešiniau, į Ferjė bendrą: inkvizitorius Diuranti, kurio buvo bijomasi ne mažiau.

Sajhė tvirčiau suspaudė Bertranos ranką.

Nusileidus į lygumą papėdėje, Sajhė išvydo, kad belaisviai skirstomi. Seni vyrai, įgulos nariai ir jaunuoliai buvo siunčiami į vieną pusę, moterys ir vaikai — į kitą. Jį užliejo baimės banga. Bertrana turės stoti prieš inkvizitorius viena.

Ji pajuto Sajhė nerimą ir išsigandusi žvilgtelėjo į jį.

— Kas čia dedasi? Ką jie mums darys?

— Brava82, jie apklausia moteris ir vyrus atskirai, — atsakė jis. — Nesijaudink. Atsakyk į jų klausimus. Būk drąsi ir lik vietoje, ničniekur neik, kol ateisiu tavęs. Niekur neik, su niekuo. Supranti? Su ničniekuo.

— Ko jie manęs klausinės? — paklausė Bertrana baugščiai.

— Tavo vardo, amžiaus, — atsakė Sajhė, dar kartą išsamiai pakartodamas, ką jai derėtų prisiminti. — Mane pažįsta kaip įgulos narį, tačiau jiems visiškai nėra dėl ko mus susieti. Jeigu tavęs paklaus, sakyk, kad nežinai, kas tavo tėvas. Pasakyk, kad tavo motina buvo Riksendė ir kad visą gyvenimą praleidai čia, Monsegure. Kad ir kas atsitiktų, Los Sereso neminėk. Ar prisiminsi?

Bertrana linktelėjo.

— Gera mergaitė. — Norėdamas ją padrąsinti, jis dar pridūrė: — Mano senelė siųsdavo mane perduoti pranešimų, kai buvau nė kiek ne vyresnis negu tu dabar. Ji liepdavo man pranešimą pakartoti po kelis kartus, kol įsitikindavo, kad tiksliai prisimenu kiekvieną žodį.

Bertrana kukliai nusišypsojo.

— Mama sako, kad tavo atmintis siaubinga. Kaip rėtis, sako ji.

— Ji teisi, — pripažino Sajhė ir vėl surimtėjo. — Taip pat jie gali klausti tavęs apie geruosius žmones ir kuo jie tiki. Atsakyk kaip gali sąžiningiau. Taip bus mažesnis pavojus, kad imsi prieštarauti savo pačios žodžiams. Be to, viską, ką tu galėtum jiems pasakyti, jie jau yra girdėję iš kitų. — Sajhė padvejojo ir pridūrė paskutinį sykį: — Atmink — jokiu būdu neminėk Alaisos ar Harifo.

Bertranos akys paplūdo ašaromis.

— Kas bus, jeigu kareiviai apieškos tvirtovę ir juos suras? — Jos balse aidėjo išgąstis. — Ką jiems padarys, jeigu juos suras?

— Nesuras, — greitai atsakė Sajhė. — Bertrana, prisimink, kai inkvizitoriai baigs klausinėti tave, lik ten ir niekur neik. Aš ateisiu tavęs, kai tik galėsiu.

*

Sajhė vos bespėjo užbaigti sakinį, kai sargybinis niukstelėjo jam į nugarą, vydamas jį pakalne į kaimą. Bertraną pasiuntė į kitą pusę.

Sajhė buvo nuvestas į medinį aptvarą, kuriame jis išvydo Pjerą Rožė de Mirpua, įgulos vadą. Jis buvo jau apklaustas. Sajhė suprato tai kaip gerą ženklą, kaip malonę. Tai rodė, kad pasidavimo sąlygų paisomą ir su įgula elgiamasi kaip su karo belaisviais, tačiau ne kaip su nusikaltėliais.

Prisijungdamas prie būrio kareivių, dar tebelaukiančių tardymo, Sajhė slapčia nusimovė nuo nykščio akmeninį žiedą ir paslėpė jį po drabužiais. Be žiedo jis jautėsi keistai, lyg nuogas. Nuo tada, kai Harifas prieš dvidešimt metų patikėjo jam žiedą, Sajhė jį retai tenusimaudavo.

Tardymas vyko dviejose atskirose palapinėse. Vienuoliai laukė pasiruošę geltonus kryžius, kurie buvo tvirtinami ant nugarų tiems, kas prisipažindavo dėjęsis su eretikais. Paskui belaisvius vesdavo toliau į kitą vietą, kur jie buvo laikomi tarsi gyvuliai turguje.

Buvo aišku, kad jie nesirengia paleisti nė vieno, kol nebus apklausti visi — nuo seniausiojo iki jauniausiojo. Procesas galėjo trukti dienų dienas.

*

Atėjus Sajhė eilei, jam leido be palydos eiti į palapinę. Jis sustojo priešais inkvizitorių Ferjė ir laukė.

Ferjė veidas buvo tarsi iš vaško, be jokios išraiškos. Jis paklausė Sajhė vardo, rango ir gimtinės. Žąsies plunksna krebždeno pergamentą.

— Ar tiki Rojų ir Pragarą? — tarė jis staiga.

— Tikiu.

— Ar tiki Skaistyklą?

— Tikiu.

— Ar tiki, kad Dievo Sūnus buvo sukurtas tobulu Žmogumi?

— Aš kareivis, ne vienuolis, — atsakė Sajhė, nudelbęs akis į žemę.

— Ar tiki, kad žmogaus siela teturi vieną vienintelį kūną, su kuriuo ir kuriame ji atgims?

— Kunigai taip kalba. y

— Ar girdėjai ką nors sakant, kad dievagotis yra nuodėmė? Jeigu taip, tai kas taip sakė?

Šį kartą Sajhė pakėlė akis.

— Negirdėjau, — atsakė jis gan įžūliai.

— Nagi, kariūne. Tarnavai įguloje daugiau kaip metus ir vis dar nežinai, kad heretici atsisako dievagotis?

— Inkvizitoriau, aš tarnauju Pjerui Rožė de Mirpua. Man nerūpi, ką kiti kalba.

Tardymas užtruko dar kurį laiką, tačiau Sajhė atkakliai laikėsi savo, paprasto kareivio, vaidmens, demonstruodamas neišmanąs nei šventųjų raštų, nei tikėjimo reikalų. Jis nieko neapkaltino, tikino nieko nežinąs.

Galiausiai inkvizitoriui Ferjė neliko nieko kita, kaip jį paleisti.

Buvo dar tik vėlyva popietė, tačiau saulė jau leidosi. Slėnyje kaupėsi sutemos, daiktų pavidalai bluko, viską pamažu klojo tįstantys juodi šešėliai.

Sajhė buvo nusiųstas prie kitų kareivių, kurie jau buvo apklausti, būrio. Kiekvienam buvo duota antklodė, kriaukšlė priplėkusios duonos ir puodelis vyno. Sajhė matė, kad ši malonė aplenkė civilius belaisvius.

*

Blėstant dienai, Sajhė vis labiau nerimavo.

Nežinojimas, ar sunkieji išmėginimai Bertranai jau baigėsi ir kur didžiulėje stovykloje ji yra laikoma, graužė jo dvasią. Jį slėgė mintys apie Alaisą, laukiančią išvykimo valandos, stebinčią blėstant dienos šviesą ir kankinamą augančio nerimo. Užvis blogiausia — jis nieko negalėjo padaryti, kad jai padėtų.

Nerasdamas sau vietos ir negalėdamas nusiraminti Sajhė pakilo pasimankštinti. Jis jautė, kaip jo kaulus suka drėgmė ir vėsa, jo kojos buvo sustingusios nuo sėdėjimo nejudant.

— Assis83, — suurzgė sargybinis tapšnodamas jam per petį ietimi. Jis jau buvo bepaklūstąs, tačiau pastebėjo sambrūzdį aukščiau kalne. Paieškos būrys skynėsi kelią link uolų atodangos, kur slėpėsi Alaisa, Harifas ir jų vedliai. Mirgėjo jų deglų liepsnos, metančios šešėlius ant vėjyje siūruojančių krūmų.

Sajhė pastėro.

Prieš tai jie apieškojo tvirtovę, tačiau nieko nerado. Sajhė manė, kad viskas jau baigėsi. Tačiau buvo aišku, kad jie ketina apieškoti traką ir takų raizginį tvirtovės papėdėje. Jeigu jie paėjės kiek toliau šia kryptimi, kelias juos atves tiksliai į tą vietą, kur yra Alaisa. Buvo beveik visiškai tamsu.

Sajhė leidosi bėgti prie stovyklos ribos.

— Ei! — suriko sargybinis. — Ar negirdi, ką sakau? Arrėte84!

Sajhė jo nepaisė. Nesusimąstydamas apie pasekmes, jis peršoko medinę tvorą ir leidosi šuoliais į kalną, prie paieškos būrio. Jis girdėjo, kaip sargybinis šaukia pastiprinimo. Jis tegalvojo apie tai, kaip nukreipti dėmesį nuo Alaisos.

Paieškos būrys sustojo apsidairyti, kas dedasi.

Sajhė šaukė, jis norėjo, kad iš stebėtojų jie virstų dalyviais. Vienas po kito kareiviai atsigręžė. Jis matė, kaip sutrikimo išraiška jų veiduose pamažu virsta pykčiu. Jie buvo sušalę, jiems buvo nuobodu ir niežėjo rankos kam nors įkrėsti.

Sajhė vos tesuspėjo suprasti, kad jo planas pavyko, kai į pilvą jam smogė kumštis. Jis ėmė žiopčioti gaudydamas kvapą ir susirietė dvilinkas. Du kareiviai laikė užlaužę jo rankas už nugaros ir iš visų pusių pasipylė smūgiai. Kardų rankenos, batai ir kumščiai talžė be perstojo. Jis jautė, kaip vienas smūgis prakirto paakį, pajuto kraujo skonį gerklėje. Ant jo pylėsi smūgių lietus.

Tik dabar jis suprato, kaip klaidingai įvertino padėtį.

Jis tenorėjo nukreipti dėmesį nuo Alaisos. Mintyse jis išvydo blyškų Bertranos, laukiančios jo ateinant, veidą. Į žandikaulį rėžė kumštis ir viskas pranyko tamsoje. 76 SKYRIUS

Oriana visą gyvenimą paskyrė Žodžių knygos paieškai.

Sugrįžęs į Šartrą po pergalės prieš Karkasonę, jos vyras, negavęs iš jos daikto, už kurį buvo sumokėjęs, greitai prarado kantrybę. Jų niekuomet nesiejo meilė. Kai išblėso aistra, žodžius pakeitė pantis ir kumštis.

Ji kentėjo mušama ir visą laiką kūrė planus, kaip jam atkeršysianti. Augant Evriu valdoms ir turtui, didėjant jo įtakai Prancūzijos karaliui, jo dėmesys nukrypo į kitus laimikius. Jis pamiršo ją. Atgavusi laisvę tęsti savo kovą, Oriana pradėjo mokėti informatoriams ir samdė Pietuose šnipų tinklą — visi rinko jai žinias.

Tik kartą Orianai pavyko priartėti prie Alaisos tiek, kad galėtų ją sučiupti. 1234 m. gegužę Oriana išvyko iš Šartro ir leidosi į pietus, į Tulūzą. Atvykusi į Šv. Etjeno katedrą, ji pamatė, kad sargybiniai papirkti, o jos sesuo pradingo, tarsi niekada čia nė nebuvusi.

Oriana pasiryžo nekartoti klaidos. Šį kartą pasklidus gandui apie atitinkamo amžiaus moterį panašiais požymiais, ji, prisidengusi kryžiaus žygiu, su vienu iš sūnų tučtuojau atvyko į Pietus.

Šį rytą purpurinėje aušroje ji pamanė mačiusi knygą supleškant. Būti šitaip arti ir susimauti — ji taip įtūžo, kad jos siutą vargiai begalėjo apmaldyti sūnus Luji ir tarnai. Tačiau įdienojus Oriana pradėjo abejoti savo susikurtu rytmečio įvykių aiškinimu. Jeigu ta moteris, kurią ji matė, buvo Alaisa, kuo ji irgi abejojo, ar galėjo būti, kad ji pradangintų Žodžių knygą inkvizicijos lauže?

Oriana nusprendė, kad ne. Ji pasiuntė tarnus į stovyklą gauti žinių ir sužinojo, kad Alaisa turėjo dukterį — devynerių ar dešimties metų mergaitę, kurios tėvas buvo kareivis, tarnavęs Pjerui Rožė de Mirpua. Oriana netikėjo, kad jos sesuo būtų patikėjusi tokį brangų daiktą įgulos nariui. Be to, kareiviai buvo kratomi. O vaikas?

Palaukusi, kol sutems, Oriana leidosi į vietą, kur buvo laikomos moterys ir vaikai. Kyšis padėjo jai patekti už tvoros. Niekas neuždavė jai klausimų ir nestojo skersai kelio. Eidama pro šalį ji jautė priekaištą juodaskvernių žvilgsniuose, tačiau jų smerkimas jai buvo nė motais.

Priešais ją išdygo sūnus Luji. Jo savimyliškas veidas buvo išraudęs. Jis visuomet pernelyg aklai siekė pagyrimo, perdėtai troško įsiteikti.

— Kas? — paklausė ji suirzusi. — Ko nori?

— Mama, turėtum pamatyti vieną mergaitę.

Oriana nusekė paskui jį į aptvaro kraštą. Šiek tiek atokiau nuo kitų miegojo mergaitė. Fizinis panašumas į Alaisą buvo stulbinantis. Jeigu ne prabėgę metai, Oriana būtų pamaniusi, kad mato Alaisos dvynę. Jos veide buvo tokia pati beatodairiško ryžto išraiška, ji buvo tokio paties gymio kaip ir Alaisa.

— Eik iš čia, — tarė ji. — Ji nepasitikės manimi, jeigu tu čia stypsosi.

Luji veidas apsiniaukė. Oriana dar labiau suirzo.

— Palik mane vieną, — pakartojo ji, atgręždama jam nugarą. — Eik, paruošk arklius. Tu man čia nereikalingas.

Kai jis nuėjo, Oriana atsitūpė ir patapšnojo Bertranai per ranką. Mergaitė tučtuojau pabudo ir atsisėdo. Ji buvo išsigandusi.

— Kas tu?

— Una amiga, — atsakė ji kalba, kuria nekalbėjo jau trisdešimt metų. — Draugė.

Bertrana nė nepajudėjo.

— Tu prancūzė, — atsakė ji atžariai, nužvelgdama Orianos drabužius ir plaukus. — Tvirtovėje tavęs nebuvo.

— Ne, — atsakė ji, stengdamasi neprarasti kantrybės. — Tačiau aš gimiau Karkasonoje kaip ir tavo mama. Mūsų vaikystė prabėgo Komtalio pilyje. Aš netgi pažinojau tavo senelį, intendantą Peletjė. Alaisa turbūt dažnai apie jį kalbėdavo?

— Mane pavadino jo vardu, — atsakė ji paprastai.

Oriana nuslėpė šypsnį.

— Gerai, Bertrana. Aš atėjau tavęs iš čia išlaisvinti.

Mergaitė surimtėjo.

— Tačiau Sajhė man liepė likti čia, kol jis ateis, — tarė ji, jau šiek tiek mažiau saugodamasi. — Jis sakė niekur neiti su ničniekuo.

— Sajhė taip sakė, ar ne? — tarė Oriana šypsodamasi. — Taip, jis man minėjo, kad tu labai savarankiška. Sakė, kad turėsiu tau kai ką perduoti, kad manimi patikėtum.

Oriana atkišo žiedą, kurį buvo pavogusi nuo mirusio tėvo rankos. Kaip ji ir tikėjosi, Bertrana pažino jį ir ištiesė ranką.

— Sajhė tau jį davė?

— Paimk, pati pažiūrėk.

Bertrana sukiojo žiedą, atidžiai jį apžiūrinėdama. Ji atsistojo.

— Kur jis?

— Aš nežinau, — atsakė ji susiraukdama. — Nebent jeigu...

— Kas? — tarė Bertrana, žvelgdama tiesiai į ją.

— Galbūt jis norėjo, kad keliautum namo?

Mergaitė akimirką susimąstė.

— Gali būti, — atsakė ji vis dar abejodama.

— Ar tai toli? — nerūpestingai paklausė Oriana.

— Diena jojimo, gal daugiau šiuo metų laiku.

— Ar tas kaimas turi pavadinimą? — tęsė ji tardymą.

— Los Seresas, — atsakė Bertrana, — bet Sajhė liepė man neminėti inkvizitoriams.

„Noublesso de Los Seres“. Žinoma, ne tik Gralio saugotojų draugija, tačiau ir vieta, kur paslėptas Gralis. Oriana įsikando liežuvį, kad nepradėtų kvatoti.

— Iš pradžių atsikratykime šito, — tarė ji, pasilenkdama ir nuplėšdama nuo Bertranos nugaros geltonąjį kryžių. — Juk nenorėtume, kad kas nors pamanytų, jog esame bėglės. — Ar turi ką nors su savimi?

Jeigu mergaitė turi knygą, nebereikės niekur eiti. Misija baigsis čia.

Bertrana papurtė galvą.

— Ne, nieko.

— Gerai, tada eime. Tyliai tyliai. Mes nenorime atkreipti į save dėmesio.

Mergaitė vis dar baugščiai žvalgėsi, tačiau einant per miegantį aptvarą Oriana kalbėjo apie Alaisą, apie Komtalio pilį. Ji buvo dėmesinga, žavi, jos kalbos skambėjo įtikinamai. Žodis po žodžio ji pelnė vaiko pasitikėjimą.

Prie vartų Oriana įspraudė dar vieną monetą sargybiniui į ranką. Ji nuvedė Bertraną į stovyklos pakraštį, kur laukė jos sūnus su šešiais raitais kareiviais ir paruoštu dengtu vežimu.

— Ar jie vyks su mumis? — paklausė staiga sunerimusi Bertrana.

Oriana šypsodamasi įkėlė vaiką į caleche85.

— Mes juk privalome kelionėje apsiginti nuo plėšikų. Sajhė man niekuomet neatleistų, jeigu tau kas nors atsitiktų.

Kai Bertrana buvo įtaisyta, ji atsigręžė į sūnų.

— O kaip aš? — paklausė jis. — Aš noriu vykti su tavimi.

— Reikia, kad pasiliktum čia, — tarė ji, skubindamasi kuo greičiau išvykti. — Tu, jeigu dar nepamiršai, esi kariuomenės narys. Negali tiesiog šiaip sau dingti. Bus greičiau ir visiems mums paprasčiau, jeigu aš vyksiu viena.

— Bet...

— Daryk, kaip pasakyta, — tarė ji, stengdamasi nekelti balso, kad neišgirstų Bertrana. — Pasirūpink mūsų reikalais čia. Susitvarkyk su mergaitės tėvu, kaip aptarėme. Visa kita mano reikalas.

*

Gijomas negalėjo galvoti apie nieką kita, tik kaip surasti Orianą. Jis atvyko į Monsegurą padėti Alaisai ir neleisti Orianai jai pakenkti. Jau beveik trisdešimt metų jis iš toli ją saugojo.

Dabar, kai Alaisa mirusi, jis neturėjo ko prarasti. Bėgant metams jo keršto troškimas augo. Jis apgailestavo nenužudęs Orianos anksčiau, kai dar galėjo. Dabar jis nepražiopsos tokios galimybės.

Užsitraukęs ant veido apsiausto gobtuvą, Gijomas nepastebėtas perėjo visą kryžiuočių stovyklą, kol galiausiai rado žalios ir sidabrinės spalvos Orianos palapinę.

Viduje girdėjosi balsai. Prancūzai. Jaunas vyras davė nurodymus. Prisiminęs jos sūnų, sėdėjusį prie Orianos arklidėse, Gijomas prisiglaudė prie plazdančio palapinės šono ir sukluso.

— Jis yra įgulos kareivis, — girdėjosi arogantiškas Luji de Evriu balsas. — Sajhė de Servjanas. Tas, kuris kiek anksčiau sukėlė sąmyšį. Pietų valstiečiai, — tarė jis su panieka, — net jeigu elgiesi su jais dorai, vis tiek jie kaip gyvuliai. — Jis skambiai nusikvatojo. — Jis nuvestas į aptvarą prie Hugo de Arki paviljono. Toliau nuo kitų belaisvių, jeigu vėl sukeltų vargo.

Luji pritilo ir Gijomas vos begirdėjo žodžius.

— Tai tau, — sakė jis. Gijomas girdėjo žvangant monetas. — Pusė dabar. Jeigu valstietis bus dar gyvas, kai jį surasi, tai ištaisyk klaidą. Kita gausi atlikęs darbą.

Gijomas palaukė, kol kareivis išėjo, ir įsmuko pro nesaugomą palapinės angą.

— Aš tau sakiau, kad manęs netrukdytum, — buvo jis besakąs Luji nekantriai, neatsigręždamas. Gijomo durklas atsidūrė prie gerklės prieš jam spėjant surikti.

— Išleisk nors garsą, ir mirsi, — tarė Gijomas.

— Pasiimk viską, ko nori. Imk viską, ko nori, tik nieko man nedaryk.

Gijomas apžvelgė prabangią palapinę — dailius kilimus ir šiltas

antklodes. Oriana gavo turtų ir padėtį, kokios visada troško. Gijomas vylėsi, kad dėl to ji netapo laimingesnė.

— Sakyk savo vardą, — tarė Gijomas dusliu, negailestingu balsu.

— Luji de Evriu. Aš nežinau, kas tu toks, bet mano motina tave...

Gijomas užlaužė jo galvą.

— Negąsdink manęs. Prisimeni, kur išsiuntei savo sargybą? Niekas tavęs neišgirs. — Jis stipriau prispaudė ašmenį prie blyškios šiaurietiškos vaikiščio odos. Evriu visiškai sustingo. — Taip geriau. Dabar sakyk — kur Oriana? Neatsakysi, perrėšiu gerklę.

Gijomas jautė, kaip jis krūptelėjo išgirdęs Orianos vardą. Baimė atrišo jo liežuvį.

— Ji nuėjo į moterų dalį, — išvebleno jis.

— Dėl ko?

— Ji ieško... mergaitės.

— Negaišink mano laiko, nenony — tarė Gijomas dar smarkiau užlauždamas jo galvą. — Kokios mergaitės? Kam Orianai ta mergaitė?

— Eretikų vaikas. Mano motinos... sesers, — tarė jis sunkiai veldamas žodžius, lyg jie būtų virtę nuodais, — mano tetos. Mano mama norėjo pati pamatyti tą mergaitę.

— Alaisa, — sušnabždėjo Gijomas, negalėdamas patikėti. — Kiek metų tam vaikui?

Jis jautė iš Evriu odos porų besisunkiant baimę.

— Iš kur aš galiu žinoti? Devyni, gal dešimt.

— O tėvas? Jis taip pat žuvo?

Evriu pamėgino pajudėti. Gijomas tvirčiau suspaudė jo gerklę ir pasuko geležtę taip, kad smaigalys įsibedė į kairįjį Evriu paausį. Jis buvo pasiruošęs.

— Jis kareivis. Vienas iš Pjero Rožė de Mirpua vyrų.

Gijomas iškart viską suprato.

— Ir tu pasiuntei vieną iš savo parankinių pasirūpinti, kad jis nebesulauktų rytojaus, — tarė jis.

Gijomo durklo geležtėje atsispindėjo žvakės liepsna.

— Kas tu toks?

Gijomas jo nepaisė.

— Kur lordas Evriu? Kodėl jo čia nėra?

— Mano tėvas mirė, — atsakė jis. Jo balse nebuvo jokio sielvarto, tik keista pagyrūniška gaida, kurios Gijomas nepajėgė suprasti. — Dabar aš esu Evriu dvaro valdovas.

Gijomas nusijuokė.

— Tiksliau tariant, tavo motina.

Vaikis krūptelėjo lyg gavęs kirtį.

— Sakyk, lorde Evriu, — tarė Gijomas su panieka pabrėždamas šį žodį, — ko tavo motinai reikia iš mergaitės?

— Koks skirtumas? Ji eretikų vaikas. Visus juos reikėjo sudeginti.

Gijomas dar spėjo pajusti, kad Evriu apgailestauja ištaręs lemtingus žodžius. Tačiau buvo per vėlu. Gijomas įtempė raumenis ir perbraukė durklu nuo ausies iki ausies, perrėždamas jaunuolio gerklę.

— Per lo Miėgįorn, — tarė jis. Už Pietus.

Iš žaizdos ant dailiųjų kilimų plūstelėjo kraujas. Gijomas paleido Evriu ir šis krito į priekį.

— Jeigu tavo tarnai pasiskubins grįžti, gal dar išgyvensi. Tačiau geriau dabar pradėk melstis, kad Dievas atleistų tau nuodėmes.

Gijomas užsitraukė ant galvos gobtuvą ir išbėgo. Jis turėjo surasti Sajhė de Servjaną anksčiau, negu tai padarys Evriu vyrai.

*

Būrelis kratėsi nepatogiu keliu nakties šaltyje.

Oriana jau apgailestavo, kad nusprendė vykti vežimu. Raiti jie būtų greitesni. Mediniai ratai trankėsi į akmenis ir girgždėjo kietu apledėjusiu gruodu.

Jie vengė pagrindinių į slėnį ir iš jo vedančių kelių, kuriuose vis dar buvo užkardos. Pirmąsias kelias valandas jie laikėsi pietų krypties. Žiemos pavakario sutemoms virtus juoda naktimi, jie pasuko į pietryčius.

Bertrana miegojo aukštai užsitraukusi apsiaustą, po kuriuo slėpėsi nuo žvarbaus vėjo, vis įsmunkančio į vežimą pro uždangalo kraštus. Nesibaigiantis mergaitės tauškėjimas Orianą erzino. Ji apipylė ją klausimais apie gyvenimą Komtalio pilyje senaisiais laikais, prieš karą.

Oriana maitino ją sausainiais, cukraus gabalėliais, išmirkytais vyne su prieskoniais ir migdomojoje tinktūroje, kuri kelioms dienoms ir kareivį išverstų iš kojų. Galiausiai Bertrana liovėsi kalbėjusi ir užmigo.

*

— Pabusk!

Sajhė girdėjo kažką kalbant. Vyras. Visiškai šalia.

Jis pabandė pajudėti. Skausmas nudiegė visą kūną. Akyse sumirgėjo žvaigždutės.

— Pabusk! — pakartojo balsas, šį kartą primygtinai.

Sajhė atšlijo — prie jo sudaužyto veido prigludo kažkas šalto, raminančio odą. Pamažu sugrįžo prisiminimai apie patirtus smūgius į galvą, kūną, įvairiausias vietas.

Ar jis jau miręs?

Staiga Sajhė prisiminė: kažkas apačioje pakalnėje šaukė kareiviams liautis, netikėtai sudrausti užpuolikai nenoromis pasitraukė. Kažkoks žmogus, vadas, prancūziškai davė nurodymus. Jį vilko kalno šlaitu.

Gal dar nemiręs.

Sajhė vėl pabandė pajudėti. Už nugaros jis jautė kažką kieta. Jis suprato, kad rankos standžiai suveržtos. Sajhė pamėgino atsimerkti, tačiau viena akis buvo visiškai užtinusi. Jo juslės tapo jautrios. Jis jautė kažkur judant arklius — jų kanopos dunksėjo į žemę. Sajhė girdėjo vėją ir lėlių86 klyksmus, vienišą apuoką. Šiuos garsus jis pajėgė suprasti.

— Ar gali pajudinti kojas? — paklausė vyras.

Sajhė nustebęs suprato galįs, nors kojos beprotiškai skaudėjo. Kai jis gulėjo ant žemės, vienas iš kareivių buvo užlipęs jam ant kulkšnies.

— Ar sugebėsi joti?

Sajhė stebėjo vyrą einant jam už nugaros nupjauti virvių, kuriomis rankos buvo pririštos prie stulpo. Jis suvokė, kad šis vyras jam pažįstamas. Kažkas pažįstama buvo jo balse, jo laikysenoje.

Sajhė svirduliuodamas pakilo ant kojų.

— Kam esu skolingas už tokį gerumą? — paklausė jis trindamas riešus. Staiga jis suprato. Sajhė išvydo save, vienuolikametį berniuką, besiropščiantį Komtalio pilies sienomis ir kuorais, ieškantį Alaisos. Jis slapčia klausėsi prie lango vėjyje plevenančio juoko. Kažką pasakojo ir juokino vyras.

— Gijomas Diuma, — lėtai pratarė Sajhė.

Gijomas stabtelėjo ir nustebęs pažvelgė į Sajhė.

— Ar mes buvome susitikę?

— Kurgi tu prisiminsi, — atsakė jis, vargiai galėdamas pažvelgti jam į akis. — Sakyk, amic, ko tau iš manęs reikia?

— Aš atėjau... — Sajhė priešiškumas sutrikdė Gijomą. — Ar tu esi Sajhė de Servjanas?

— Na ir kas?

— Dėl Alaisos, kurią mes abu... — Gijomas nutilo ir susikaupė. — Jos sesuo, Oriana, čia su vienu iš savo sūnų. Jie kryžiuočių armijoje. Oriana atvyko knygos.

Sajhė įsistebeilijo į jį.

— Kokios knygos? — paklausė jis pyktelėjęs.

Gijomas, nepaisydamas jo, laikėsi savo:

— Oriana sužinojo, kad tu turi dukterį. Ji pagrobė ją. Nežinau, kur jos vyksta, tačiau jos paliko stovyklą dar prieš sutemas. Aš atėjau pranešti tau ir pasiūlyti savo pagalbą. — Jis atsistojo. — Tačiau jeigu nenori...

Sajhė pajuto, kaip išblyško.

— Palauk! — suriko jis.

— Jeigu nori susigrąžinti dukterį gyvą, — ramiai tarė Gijomas, — siūlyčiau kol kas nebegriežti ant manęs danties, kad ir kokia būtų to priežastis.

Gijomas ištiesė ranką Sajhė, siūlydamas padėti atsistoti.

— Ar numanai, kur Oriana galėtų ją vežtis?

Sajhė žvelgė į žmogų, kurio nekentė visą gyvenimą. Alaisos ir jo dukros labui jis paėmė ištiestą ranką.

— Ji turi vardą, — tarė jis. — Bertrana. 77 SKYRIUS

Sularako kalnas

2005 M. LIEPOS 8 D., PENKTADIENIS

Odrikas ir Alisa tylėdami lipo į kalną.

Jau buvo tiek pasakyta, kad dabar žodžių nebereikėjo. Odrikas sunkiai alsavo. Jis atidžiai stebėjo žemę po kojomis ir nė karto nekluptelėjo.

— Turi būti jau arti, — tarė Alisa veikiau sau negu jam.

— Taip.

Jau po penkių minučių ji suprato, kad jie atėjo į kasinėjimų vietą iš priešingos pusės, negu buvo automobilių stovėjimo aikštelė. Palapinių nebebuvo, tačiau dar matėsi jų pėdsakai — lopai rudos, sausos žemės, šen ir ten besimėtančios šiukšlės. Alisa rado mentelę ir palapinės kuolelį, juos pakėlė ir įsidėjo į kišenę.

Jie toliau kopė į kalną, sukdami kairiau, kol atsidūrė ties rieduliu, kurį buvo išjudinusi iš vietos Alisa. Jis gulėjo ant šono žemiau įėjimo į urvą — tiksliai ten, kur buvo nuvirtęs. Vaiduokliškoje baltoje mėnulio šviesoje jis atrodė lyg stabo galva.

Ar tikrai tai buvo dar pirmadienį?

Bajaras stabtelėjo atgauti kvapo ir atsirėmė į akmenį.

— Toliau vargiai bėra kur eiti, — tarė Alisa, norėdama jį nuraminti. — Atleiskite, turėjau perspėti jus, kad čia taip statu.

Odrikas šyptelėjo.

— Aš prisimenu, — atsakė jis. Odrikas paėmė ją už rankos. Jo oda buvo lyg peršviečiamas popierius. — Kai ateisime prie urvo, palauksite, kol aš pasakysiu, kad sekti paskui mane saugu. Privalote pažadėti, kad liksite pasislėpusi.

— Aš vis tiek manau, kad jums nederėtų eiti į vidų vienam, — atkakliai kalbėjo Alisa. — Net jeigu jūs ir teisus, kad jie nepasirodys, kol visiškai nesutems, jūs galite įkliūti. Norėčiau, kad leistumėte man jums pagelbėti. Jeigu eičiau kartu, galėčiau padėti surasti knygą. Dviese būtų lengviau ir greičiau. Galėtume apsisukti per kelias minutes. Vėliau abu čia pasislėptume ir palauktume, kas bus.

— Mums geriau išsiskirti.

— Aš iš tiesų nesuprantu, dėl ko. Niekas nežino, kad mes čia. Mums būtų pakankamai saugu, — tarė ji, nors pati toli gražu taip nesijautė.

— Panele, jūs labai drąsi, — atsakė jis švelniai. — Kaip ir ji. Alaisai kitų saugumas visada buvo svarbiau už jos pačios. Ji daug aukojo dėl savo mylimų žmonių.

— Niekas nieko neaukoja, — nukirto Alisa. Baimė vertė ją jaudintis. — Aš taip pat nesuprantu, kodėl neleidote atvykti čia anksčiau. Mes galėjome eiti į menę, kai dar buvo šviesu, nerizikuodami įkliūti.

Bajaras elgėsi taip, lyg ji būtų nieko nesakiusi.

— Jūs paskambinote inspektoriui Nubeliui? — paklausė jis.

Nėra prasmės ginčytis. Tik ne dabar.

— Taip, — ji sunkiai atsiduso. — Pasakiau, ką liepėte pasakyti.

— Ben87, — tarė jis tyliai. — Jums atrodo, kad elgiuosi neapdairiai, tačiau jūs pati pamatysite. Viskas turi vykti reikiamu laiku ir reikiama tvarka. Kitaip tiesos nebus.

— Tiesos? — atitarė ji. — Odrikai, jūs jau pasakėte man viską, ką būtų galima sužinoti. Viską. Dabar aš tenoriu ištraukti iš čia Šeilą ir Vilį sveikus.

— Viską? — tarė jis tyliai. — Argi tai įmanoma?

Odrikas apsisuko ir nužvelgė įėjimą — mažą juodą angą plačiai besidriekiančioje uoloje.

— Viena tiesa gali prieštarauti kitai, — sumurmėjo jis. — Dabar — tai ne tada. — Jis paėmė ją už rankos. — Ar nueisime paskutinę savo kelionės dalį?

Alisa klausiamai žvelgė į jį, mėgindama suprasti Odriką užvaldžiusią nuotaiką. Jis buvo ramus, susimąstęs. Jį apėmė kažkoks pasyvumas, o Alisa labai jaudinosi ir baiminosi visko, kas galėjo nepavykti. Ji bijojo, kad Nubelis pavėluos, būgštavo, kad Odrikas klysta.

Jeigu jie jau negyvi?

Alisa išmetė šią mintį iš galvos. Ji negalėjo leisti sau galvoti nieko panašaus. Ji privalėjo tikėti, kad viskas bus gerai.

Ties įėjimu Odrikas atsigręžė ir nusišypsojo jai. Iš jo gintarinių akių žvelgė lūkestis.

— Odrikai, kas? — greitai paklausė Alisa. — Kažkas yra... — Jos balsas nutrūko, ji negalėjo surasti reikiamų žodžių. — Kažkas...

— Aš laukiau taip ilgai, — tarė jis tyliai.

— Laukėte? Kol surasite knygą?

Jis papurtė galvą.

— Atpirkimo.

— Atpirkimo? Bet už ką? — Alisa pajuto, kad akys pritvinko ašarų. Ji prikando lūpą, kad nesugniužtų. — Aš nesuprantu, — tarė ji drebančiu balsu.

— Pas a pas se va luėnh, — tarė jis. — Juk matėte šiuos žodžius, iškaltus menėje virš laiptų?

Alisa nustebusi pažvelgė į jį.

— Taip, bet ką...

Jis ištiesė ranką deglo.

— Turiu eiti.

Kovodama su prieštaringais jausmais, Alisa, netardama nė žodžio, padavė jam deglą. Ji stebėjo jį einant tuneliu ir laukė, kol dingo paskutinis šviesos spindulys. Tada ji nusigręžė.

Pelėdos klyksmas netoliese privertė Alisą krūptelėti. Menkiausias garsas atrodė be galo baugus. Tamsoje tvyrojo blogio nuojauta. Aplinkui stūksantys medžiai, milžiniškas kalno šešėlis, nepažįstamas, grėsmingas formas įgijusios uolos. Alisai pasirodė, kad ji išgirdo važiuojant automobilį keliu apačioje esančiame slėnyje. Paskui vėl tyla.

Alisa žvilgtelėjo į laikrodį. Buvo keturiasdešimt po devintos.

*

Be penkiolikos dešimt du galingi priekiniai mašinos žibintai nušvie­tė automobilių stovėjimo aikštelę Sularako kalno papėdėje.

Polis Oti išjungė variklį ir išlipo. Jis nustebo neradęs jo laukian­čio Fransua Batisto. Oti žvilgtelėjo į urvo pusę - ūmai jį apėmė ne­rimas, kad jie gali būti jau menėje.

Jis nuginė šią mintį šalin. Įtampa pradeda slėgti. Dar prieš valan­dą čia buvo Bresaras ir Domingas. Jeigu būtų pasirodžiusi Marija Sesilė ar jos sūnus, jis tikrai apie tai jau būtų žinojęs.

Jis ranka apčiuopė savo kišenėje valdymo pultelį, kuris buvo nustatytas susprogdinti užtaisą ir jau pradėjo laiko atskaitą. Jis nieko neturi daryti. Tik laukti ir stebėti.

Oti apčiuopė Nukryžiuotąjį ant kaklo ir pradėjo melstis.

Jo dėmesį patraukė triukšmas miške automobilių stovėjimo aikštelės pakraštyje. Oti atsimerkė. Jis nieko neįžiūrėjo. Oti grįžo prie automobilio ir įjungė ilgąsias priekinių žibintų šviesas. Pasirodė medžiai, blyškūs ir bespalviai ryškioje šviesoje.

Jis prisidengė akis ir dar kartą įdėmiai įsižiūrėjo. Šį kartą Oti pastebėjo kažką judant pamiškės tankmėje.

— Fransua Batistai?

Niekas neatsiliepė. Oti jautė, kaip šiaušiasi plaukeliai ant sprando.

— Mes neturime laiko, — sušuko jis į tamsą, jo balse buvo girdėti susierzinimas. — Jeigu nori knygos ir žiedo, ateik, kur galėčiau tave matyti.

Oti ėmė galvoti, ar tik nebus apsirikęs vertindamas situaciją.

— Aš laukiu, — sušuko jis vėl.

Šį kartą jis kažką išgirdo. Oti liovėsi šypsojęsis. Tarp medžių ėmė ryškėti žmogaus siluetas.

— Kur Donel?

Oti vos nepratrūko juoku išvydęs prie jo einantį Fransua Batistą. Jis dėvėjo keliais dydžiais per didelį lietpaltį. Fransua Batistas atrodė apgailėtinai.

— Tu vienas? — paklausė jis.

— Ne tavo reikalas, po velnių, — atsakė jis, sustodamas pamiškėje. — Kur Šeila Donel?

Oti mostelėjo galva į urvo pusę.

— Ji jau ten, laukia tavęs. Pamaniau, kad galiu sumažinti tau rūpesčių. — Jis garsiai nusijuokė. — Nemanau, kad ji dar sukeltų tau vargo.

— Kaip knyga?

— Irgi ten. — Oti užsisegė marškinių rankogalius. — Žiedas taip pat. Viskas pristatyta, kaip pažadėta. Laiku.

Fransua Batistas kandžiai nusijuokė.

— Ir supakuota dovanų popieriuje, tikiuosi, — tarė jis sarkastiškai. — Juk nemanai, kad patikėsiu, jog viską tiesiog palikai ten?

Oti nepatenkintas žvelgė į jį.

— Mano užduotis buvo gauti knygą ir žiedą. Aš tai padariau. Taip pat grąžinu tau tavo, kaip čia pavadinus, šnipę. Gali manyti, kad tai mano labdara. — Jis prisimerkė. — Ką ponia Orador nuspręs daryti su ja, tai jau jos reikalas.

Vaikio veide šmėstelėjo abejonė.

— Ir viskas tik dėl tavo geros širdies?

— „Noublesso Vėritable“ labui, — atsakė Oti raminamai. — Ar tavęs dar nepakvietė įstoti? Tai, kad esi jos sūnus, manau, nedaug tereiškia. Eik ir pasižiūrėk. O gal tavo motina jau ten, ruošiasi?

Fransua Batistas įsmeigė žvilgsnį į jį.

— Ar manai, kad ji man nepasakė? — Oti žengė artyn. — Gal manai, aš nežinau, kuo ji užsiima? — Oti jautė kylantį pyktį. — Fransua Batistai, ar matei ją? Ar matei ekstazės išraišką jos veide, kai taria tuos nedorus, tuos šventvagiškus žodžius? Tai nuodėmė prieš Dievą!

— Nedrįsk apie ją taip kalbėti! — tarė Fransua. Jo ranka paniro kišenėn.

Oti nusijuokė.

— Teisingai. Paskambink jai. Ji pasakys tau, ką daryti. Pasakys, ką galvoti. Nieko nedaryk pirma jos neatsiklausęs.

Jis apsisuko ir nuėjo prie automobilio. Netrukus išgirdo spragtelint gaiduko saugiklį. Po kelių sekundžių Oti protas suvokė, koks tai garsas. Jis apsigręžė, tačiau buvo jau per vėlu. Oti išgirdo pokštelint šūvius ir dvi kulkos, viena po kitos, nulėkė jo link.

Pirmoji nuskriejo į lankas, antroji pataikė į šlaunį. Kulka perskrodė kiaurai, užkabindama kaulą. Oti klykdamas suklupo. Jį persmelkė skausmas ir ištiko šokas.

Fransua Batistas ėjo prie jo, abiem rankomis tiesiai priešais save laikydamas ginklą. Oti bandė ropoti tolyn, palikdamas ant žvyro kruviną šliūžę. Vaikis greitai jį pasivijo. Akimirką jų žvilgsniai susitiko. Fransua Batistas šovė dar sykį.

*

Alisa krūptelėjo.

Šūvių garsas suvirpino sustingusį kalnų orą, atsimušė nuo uolų ir aidu atskriejo iki jos.

Pradėjo smarkiai plakti širdis. Alisa negalėjo suprasti, kur buvo šauta. Namuose ji būtų žinojusi, kad tai tik ūkininkas baido zuikius ar varnas.

Nepanašu į šautuvą.

Ji nušoko ant žemės, stengdamasi elgtis kuo tyliau, ir įsistebeilijo į tamsą, kur, jos manymu, turėjo būti automobilių aikštelė. Ji išgirdo trinktelint automobilio dureles. Dabar jau galėjo išskirti ir žmonių balsus — iki jos vėjas atnešė paskirus žodžius.

Ką Odrikas ten veikia?

Jie buvo toli, tačiau Alisa jautė juos esant ant kalno. Alisa girdėjo kartkarčiais nuriedančių jų kojų paspirtų akmenukų ar traškančių šakelių garsą.

Alisa pasislinko arčiau įėjimo į urvą, beviltiškai žvalgydamasi į vidų, lyg savo žvilgsnio galia galėtų ištraukti Odriką iš tamsos.

Kodėl jis neateina?

— Odrikai? — pusbalsiu pašaukė ji. — Kažkas ateina. Odrikai!

Nieko — tik tyla. Alisa įsižiūrėjo į priešais ją besidriekiančią tunelio tamsą. Jos drąsa susvyravo.

Tačiau tu privalai jį perspėti

Melsdama, kad nebūtų pavėlavusi, Alisa apsisuko ir leidosi bėgti į labirinto menę. 78 SKYRIUS

Los Seresas

1244 M. KOVAS

Nepaisant Sajhė sužeidimų, jiems sekėsi visai neblogai. Jų kelias driekėsi palei upę į pietus nuo Monseguro. Jų manta buvo nedidelė ir jie jojo greitai, sustodami tik pailsinti žirgus ir pagirdyti juos kalavijais prakirtę ledą.

Gijomas iškart suprato, kad Sajhė gerokai pranoksta jį savo įgūdžiais.

Jis nedaug težinojo apie Sajhė praeitį — kaip jis gabendavo parfaitų žinias į tolimiausius kaimus atokiuose Pirėnų kampeliuose bei rinko žvalgybos duomenis sukilėlių kovotojams. Buvo aišku, kad jaunuolis pažįsta kiekvieną slėnį ir kalnų perėją, kuria įmanoma keliauti, kiekvieną slaptą taką miškuose, tarpekliuose ir lygumose.

Gijomas taip pat suprato, kaip smarkiai Sajhė jo nekenčia, nors šis ir nebuvo išsitaręs. Jis jautėsi taip, lyg jo sprandas būtų svilinamas kaitrios saulės. Gijomas žinojo Sajhė reputaciją: ištikimo, drąsaus ir garbingo žmogaus, pasirengusio kristi kovoje už savo tikėjimą. Nepaisant Sajhė priešiškumo, Gijomas nujautė, dėl ko Alaisa galėjo pamilti šį žmogų ir susilaukti su juo vaiko. Tačiau ši mintis vėrė jo širdį tarsi peilis.

*

Juos lydėjo sėkmė. Per naktį daugiau neprisnigo. Išaušusi diena, kovo 19-oji, buvo giedra ir vaiski, dvelkė vėjelis, danguje tebuvo vos keli debesys.

Sajhė ir Gijomas atvyko į Los Seresą vakarėjant. Kaimas buvo įsikūręs mažame, uždarame slėnyje. Nepaisant šalčio, oras jau kvepėjo pavasariu. Medžiai kaimo pakraščiuose buvo išmarginti žaliais ir baltais taškeliais. Jodami keliuku, vedančiu pakrante prie kelių namų, jie matė ankstyviąsias pavasario gėles, kurių žiedai droviai žvelgė iš paupio krūmynų. Kaimas atrodė apleistas ir pamirštas.

Vyrai išlipo iš balnų ir paskutinę kelio dalį žirgus vedėsi. Tyloje garsiai aidėjo į kietžemio akmenis ir titnagą kaukšinčios pasagos. Iš vieno kito namo baugščiai kilo dūmų srovelės. Pro langinių tarpus ir angas dirstelėdavo įtarios akys ir greitai vėl pasislėpdavo. Prancūzai dezertyrai taip aukštai į kalnus retai užklysdavo, tačiau apie juos čia buvo girdėta. Iš jų būdavo galima laukti tik bėdos.

Sajhė pririšo žirgą prie šulinio. Gijomas pasekė jo pavyzdžiu ir nuėjo paskui jį per kaimą prie mažo namelio. Ant stogo trūko kelių čerpių, reikėjo paremontuoti langines, tačiau sienos buvo tvirtos. Grąžinti namui gyvybę būtų nesunku, pamanė Gijomas.

Jis laukė, kol Sajhė atidarė duris. Išbrinkusios nuo drėgmės, seniai nevarstytos durys suklibėjo ant vyrių ir girgždėdamos prasivėrė tiek, kad pakaktų Sajhė prasmukti į vidų.

Gijomas nusekė iš paskos. Į veidą dvelktelėjo drėgnas tarsi rūsyje oras, rankų pirštai sugrubo. Prie sienos priešais duris buvo krūva lapų ir mulčio. Veikiausiai jų į vidų pripustė žiemos vėjai. Ant vidinės langinių pusės ir palangės krašto, lyg sustingę kutai, karojo varvekliai.

Ant stalo buvo valgio likučių. Senas ąsotis, lėkštės, puodeliai ir peilis. Vyno paviršiuje tarsi dumbliai kūdroje plūduriavo pelėsiai. Suoliukai buvo tvarkingai sustatyti prie sienų.

— Tai tavo namai? — tyliai paklausė Gijomas.

Sajhė linktelėjo.

— Kada išėjai?

— Prieš metus.

Kambario viduryje virš pelenų ir seniai išblėsusių medžio nuodėgulių krūvelės kabojo aprūdijęs katilas. Gijomas užjausdamas stebėjo Sajhė pasilenkiant ir pataisant dangtį.

Galinėje namo dalyje kabojo padėvėta užuolaida. Sajhė ją kilstelėjo. Čia stovėjo dar vienas stalas ir abipus jo dvi kėdės. Ant sienos buvo eilės siaurų, beveik tuščių lentynų. Senas grūstuvėlis ir piestelė, keletas dubenėlių ir šaukštų, dulkėti ąsočiai — viskas, kas beliko. Virš lentynos palubėje buvo įtaisyti maži kabliukai, ant kurių kabojo keletas dulkėtų žolynų ryšelių: suragėję šiušelės ūgliai, gervuogių uogienojai.

— Jos vaistažolės, — tarė Sajhė, netikėtai užklupdamas Gijomą. Jis ramiai stovėjo, priekyje susidėjęs rankas, nenorėdamas trukdyti Sajhė prisiminimų.

— Visi ateidavo pas ją, vyrai, moterys. Kai susirgdavo ar palūždavo dvasia, vaikų sveikatai žiemą sustiprinti. Bertrana... Alaisa leisdavo jai padėti ruošti vaistus ir išnešioti juos po namus.

Sajhė balsas sudrebėjo ir jis nutilo. Gijomas ir pats jautė kamuolį gerklėje. Jis taip pat prisiminė butelius ir ąsočius, kurių Alaisa buvo prisistačiusi jų menėje Komtalio pilyje, bei tylų jos susikaupimą dirbant.

Sajhė paleido užuolaidos kraštą. Jis patikrino laiptelių pakopų tvirtumą ir atsargiai pasilypėjo link aikštelės viršuje. Čia buvo krūva šiaudų ir senų antklodžių, apipelijusių nuo drėgmės ir suteptų gyvūnų. Viskas, kas liko iš buvusio šeimos guolio. Šalia stovėjo vieniša žvakidė su vaško likučiais, gretima siena buvo aprūkusi.

Gijomas negalėjo žiūrėti į Sajhė sielvartą ir išėjo palaukti į lauką. Jis jautė neturįs teisės ten būti.

Po kiek laiko pasirodė Sajhė. Jo akys buvo paraudusios, tačiau rankos ramios. Jis ryžtingai žengė prie Gijomo, stovinčio aukščiausioje kaimo vietoje ir žvelgiančio į vakarus.

— Kada rytais švinta? — paklausė jis, kai Sajhė atsistojo šalia.

Abu vyrai buvo panašaus ūgio, tačiau raukšlės Gijomo veide ir žilstelėjusios plaukų sruogos išdavė jį esant penkiolika metų arčiau kapo.

— Šiuo metų laiku saulė kalnuose teka vėlai.

Gijomas kiek patylėjo.

— Ką ketini daryti? — galiausiai pasiteiravo jis, leisdamas Sajhė spręsti pačiam.

— Nuvesime arklius į tvartą, o patys susirasime vietą pernakvoti. Abejoju, ar jie pasirodys dar neprašvitus.

— Tu nenori... — buvo besakąs Gijomas, akimis rodydamas į namą.

— Ne, — atsakė greitai Sajhė. — Ne čia. Yra moteris, kuri suteiks mums prieglobstį nakčiai ir maisto. Rytoj turėsime pakilti į kalną ir įsirengsime stovyklą kur nors prie pat urvo. Ten jų palauksime.

— Manai, Oriana aplenks kaimą?

— Ji supras, kur Alaisa paslėpė Žodžių knygą. Per tuos trisdešimt metų ji turėjo pakankamai laiko išstudijuoti kitas dvi knygas.

Gijomas vogčiomis žvilgtelėjo į jį.

— Ar ji teisi? Ar knyga vis dar urve?

Sajhė tarsi negirdėjo klausimo.

— Nesuprantu, kaip Oriana galėjo įtikinti Bertraną eiti su ja, — tarė jis. — Pasakiau jai, kad niekur neitų be manęs, kad lauktų, kol aš ateisiu.

Gijomas nieko neatsakė. Jis nežinojo, kaip nuraminti Sajhė. Jaunuolio pyktis greitai išblėso.

— Ar manai, kad Oriana atsigabeno tas dvi knygas? — staiga paklausė Sajhė.

Gijomas papurtė galvą.

— Manyčiau, kad knygos saugiai laikomos jos rūsiuose kur nors Šartre ar Evriu. Kam ji rizikuotų neštis jas čia?

— Ar mylėjai ją?

Klausimas užklupo Gijomą nepasiruošusį.

— Geidžiau jos, — tarė jis pamažu. — Buvau tarsi užkerėtas. Atrodžiau sau toks svarbus, kad negalėjau nieko...

— Ne Orianą, — nutraukė jį Sajhė. — Alaisą.

Gijomas pajautė gerklę suveržiant plieno žiedą.

— Alaisą, — sušnabždėjo jis. Akimirką jis paskendo prisiminimuose. Galiausiai skvarbus Sajhė žvilgsnis grąžino jį iš praeities į dabartį.

— Po to... — jo balsas suvirpėjo, — po to, kai Karkasona krito, mačiau ją tik kartą. Ji buvo su manimi tris mėnesius. Ją buvo suėmę inkvizitoriai ir...

— Žinau, — suriko Sajhė ir iškart nuleido balsą. — Žinau apie tai.

Suglumęs dėl tokios Sajhė reakcijos, Gijomas žvelgė tiesiai į priekį. Savo nuostabai, jis pradėjo šypsotis.

— Taip, — pasigirdo žodžiai iš jo lūpų. — Mylėjau ją labiau už viską pasaulyje. Tik nesupratau, kokia brangi yra meilė, kokia ji trapi, kol nesudaužiau jos savo rankomis.

— Tai dėl to palikai ją ramybėje po Tolozos? Kad ji galėtų grįžti čia?

Gijomas linktelėjo.

— Dievas mato, po tų kartu praleistų savaičių buvo sunku likti nuošalyje. Pamatyti ją dar bent kartą... Vyliausi, kad kai viskas liausis, mes galėsime... Bet ji susirado tave. O dabar, šiandien...

Gijomo balsas virptelėjo ir jis nutilo. Prieblandoje sublizgo ašarų pritvinkusios akys. Jis pajuto, kaip pasikeitė greta stovintis Sajhė. Akimirką tarp jų atsirado visiškai kitoks jausmas.

— Atleisk man, kad išskydau. — Jis giliai atsiduso. — Kaina, kurią Oriana nustatė už Alaisos galvą, buvo ganėtinai aukšta ir gundė netgi tuos, kas neturėjo prieš ją nieko pikto. Mokėjau Orianos šnipams, kad teiktų jai klaidinančias žinias. Beveik trisdešimt metų pavyko ją apsaugoti.

Gijomas vėl nutilo. Mintyse, tarsi nekviestas svečias, vėl iškilo degančios knygos nykstančio raudono apsiausto fone reginys.

— Nežinojau, kad jos tikėjimas toks tvirtas, — tarė jis. — Kad noras apsaugoti Žodžių knygą nuo Orianos kėslų paskatins ją tokiam žingsniui.

Gijomas žvilgtelėjo į Sajhė akis, norėdamas suprasti, ką jis iš tiesų galvoja.

— Norėčiau, kad ji nebūtų pasirinkusi mirtį, — tarė Gijomas paprastai. — Dėl tavęs — vyro, kurį ji pasirinko, ir dėl manęs — praradusio ją kvailio, kurį ji mylėjo. — Jis sumikčiojo. — Tačiau labiausiai dėl tavo dukters. Žinant Alaisą...

— Dėl ko tu padedi mums? — nutraukė jį Sajhė. — Ko atvykai?

— Į Monsegurą?

Sajhė nekantriai papurtė galvą.

— Ne į Monsegurą. Čia.

— Atkeršyti, — atsakė jis. 79 SKYRIUS

Alaisa krūptelėjusi pabudo. Ji buvo sustirusi. Auštant rytui, pilkus ir žalius klonius nušvietė švelni rausva šviesa. Kalnų tarpekliuose ir lomose glaudėsi baltas rūkas. Buvo tylu ir ramu.

Ji pažvelgė į Harifą. Jis ramiai miegojo iki ausų užsitraukęs savo kailinį apsiaustą. Diena ir naktis, kurias jie praleido kelionėje, jam buvo varginančios.

Kalnuose spengė tyla. Nepaisydama kaulus geliančio šalčio ir kitų nepatogumų, Alaisa mėgavosi vienatve po ilgų mėnesių, praleistų ankštame, sausakimšai prisigrūdusiame Monsegure. Ji atsargiai atsistojo ir pasirąžė, stengdamasi nepažadinti Harifo. Pasiėmusi vieną iš balnakrepšių, ji atsilaužė gabalėlį duonos. Duona buvo kieta kaip medis. Ji prisipylė puodelį tiršto raudono kalnų vyno. Jis buvo toks šaltas, vos įmanoma paragauti. Alaisa pamirkė duoną ir, kai ji suminkštėjo, greitai suvalgė. Tada pradėjo ruošti maistą kitiems.

Ji nedrįso nė pagalvoti apie Bertraną ir Sajhė. Kur jie dabar galėtų būti? Vis dar stovykloje? Kartu ar atskirai?

Orą perskrodė iš naktinės medžioklės grįžtančios pelėdos klyksmas. Alaisa nusišypsojo. Pažįstamas garsas nuramino. Trake zujo gyvūnai, tai šen, tai ten staiga sušnarėdavo letenos, sukaukšėdavo iltys. Apačioje plytinčiuose miškinguose slėniuose kaukė vilkai. Keitėsi metų laikai, viskas bylojo pasaulį gyvenant savo gyvenimą ir be jos.

Ji pažadino du sargybinius ir pasakė jiems, kad valgis paruoštas, tada nuvedė prie upelio žirgus ir prakirto kardo rankena ledą, kad jie galėtų atsigerti.

Vėliau, kai jau gerokai prašvito, ji nuėjo žadinti Harifo. Alaisa kalbino jį šnabždėdama jo kalba, švelniai padėjusi delną jam ant rankos. Šiomis dienomis jis dažnai pabusdavo neramus.

Harifas atmerkė įdubusias rudas akis, išblukusias bėgant laikui.

— Bertrana?

— Čia Alaisa, — tarė ji švelniai.

Harifas sumirksėjo, tarsi būtų nustebęs esąs ant šio pilko kalno šlaito. Alaisa pagalvojo, kad jis veikiausiai vėl bus sapnavęs Jeruzalę — grakščias mečetes, musulmonų kvietimą į pamaldas, savo keliones bekraščiais dykumos tyrais.

Daugelį metų, kuriuos praleido drauge, Harifas pasakojo jai apie kvapius prieskonius, ryškias spalvas ir ugningą maisto skonį, apie šiurpų skaisčiai raudonos saulės švytėjimą. Jis pasakojo jai, ką veikė per ilgus savo gyvenimo metus. Jis pasakojo apie Pranašą ir apie senovinį Avario miestą — savo pirmuosius namus. Jis pasakojo jai apie jos tėvo jaunystę ir apie Kilniuosius.

Žvelgiant į jį, jo alyvuogių spalvos odą, papilkėjusią nuo senatvės, pražilusius kadaise juodus plaukus, jai skaudėjo širdį. Jis per senas šiai kovai. Jis per daug matė, per daug liudijo, nenusipelnė tokios žiaurios baigties.

Paskutinė Harifo kelionė užsitęsė pernelyg ilgai. Alaisa žinojo, nors ji$ niekada neišsitarė, kad tik mintys apie Los Seresą ir Bertraną suteikia jam jėgų ir jį palaiko.

— Alaisa, — tarė jis tyliai, galų gale suvokęs, kur esąs. — Taip.

— Dabar jau ilgai neužtruks, — tarė ji, padėdama jam atsistoti. — Esame beveik namie.

*

Gijomas ir Sajhė sėdėjo kalno užuovėjoje, priedangoje glausdamiesi nuo čaižančio vėjo. Jie mažai tesikalbėjo.

Gijomas kelis kartus bandė megzti pokalbį, tačiau Sajhė nešnekumas galiausiai jį priveikė. Jis daugiau jo nekalbino ir užsisklendė savo pasaulyje, kaip Sajhė ir norėjo.

Sajhė apniko juodos mintys. Visas jo gyvenimas prabėgo pirmiausia pavydint Gijomui, vėliau jo nekenčiant, galiausiai stengiantis jį pamiršti. Jis užėmė Gijomo vietą šalia Alaisos, bet ne jos širdyje. Ji liko ištikima savo pirmajai meilei, ištvėrusiai tuštumą ir tylą.

Sajhė žinojo apie Gijomo narsą, jo bebaimę, atkaklią kovą gujant kryžiuočius lauk iš Langedoko. Tačiau jis visiškai nenorėjo juo žavėtis ir jį šlovinti. Taip pat jis nenorėjo ir jo gailėtis. Sajhė matė, kaip

Gijomas sielvartauja dėl Alaisos, matė jo veide širdgėlą ir graužatį, tačiau negalėjo prisiversti prabilti ir už tai savęs nekentė.

Pakaitomis numigdami, jie laukė visą dieną. Artėjant vakaro sutemoms, kalno papėdėje į orą staiga šovė pulkas varnų. Pakilusios tarsi gęstančio laužo plėnys, jos suko ratus, plasnojo ir kranksėjo, plakdamos sparnais orą.

— Kažkas eina, — sunerimęs tarė Sajhė.

Jis dairydamasis išniro iš už riedulio, tarsi milžino ranka patupdyto ant siauros atbrailos virš urvo angos.

Apačioje jis nieko nematė, nė krustelėjimo. Sajhė atsargiai išėjo iš slėptuvės. Po grumtynių ir priverstinio sąstingio viską gėlė, viskas buvo sustirę. Rankos nutirpusios, paraudusių krumplių oda suskeldėjusi. Visas veidas nusėtas randais ir nuobrozdomis.

Sajhė pakibo rankomis ant uolos atbrailos ir šoko žemyn. Nusileido nepatogiai — vos palietus žemę, sužalotą kulkšnį pervėrė skausmas.

— Paduok man kardą, — tarė jis, ištiesdamas ranką.

Gijomas padavė jam ginklą ir nusileido pas jį. Jie stovėdami apžvelgė slėnį.

Tolumoje pasigirdo balsai. Blėstančios dienos šviesoje Sajhė pamatė pro retą medžių kilimą rangantis plonytę dūmų srovelę. Jis pažvelgė į horizontą, kur susitiko temstantis dangus ir purpurinė žemė.

— Jie pietrytiniame take, — tarė Sajhė, — vadinasi, Oriana aplenkė kaimą. Toje pusėje jie negalės toliau joti. Vietovė pernelyg kebli. Iš abiejų pusių griovos ir statūs skardžiai. Toliau jie turės keliauti pėsti.

Staiga persmelkusi mintis apie Bertraną, esančią taip arti, išmušė jį iš pusiausvyros.

— Aš leidžiuosi žemyn.

— Ne! — greitai sudraudė Gijomas ir dar kartą pakartojo tyliau: — Ne. Per didelė rizika. Jeigu jie tave pamatys, Bertranos gyvybė pakibs ant plauko. Mes žinome, kad Oriana ateis prie urvo. Čia mes užklupsime ją netikėtai. Privalome laukti, kol ji pati atkeliaus. — Gijomas patylėjo. — Nekaltink savęs. Tu negalėjai tam užkirsti kelio. Laikydamasis mūsų plano, labiau padėsi savo dukteriai.

Sajhė piktai ištraukė savo ranką iš Gijomo delno.

— Tu nė nenutuoki, kaip aš jaučiuosi, — tarė jis drebančiu iš įtūžio balsu. — Manai, kad pažįsti mane?

Gijomas iškėlė rankas, vaizduodamas, kad pasiduoda.

— Atsiprašau.

— Ji dar tik vaikas.

— Kiek jai?

— Devyneri, — atkirto Sajhė.

Gijomas suraukė antakius.

— Ji pakankamai suaugusi, kad suprastų, — tarė jis, garsiai dėstydamas savo mintis. — Jeigu Oriana įkalbėjo, bet ne privertė ją palikti stovyklą, Bertrana dabar veikiausiai jau bus supratusi, kad kažkas blogai. Ar ji žinojo, kad stovykloje yra Oriana? Ar ji iš viso žino turinti tetą?

Sajhė linktelėjo.

— Ji žino, kad Oriana Alaisai — ne draugė. Ji nebūtų ėjusi su ja.

— Jeigu būtų žinojusi, kas ji, — pritarė Gijomas, — tačiau jeigu ji nežinojo?

Sajhė akimirką pamąstė ir papurtė galvą.

— Net ir tokiu atveju negaliu patikėti, kad ji būtų išėjusi su svetimu žmogumi. Mes sutarėme, kad ji lauks, kol mes...

Sajhė nutilo supratęs, kad beveik išsidavė. Tačiau Gijomas buvo paskendęs savo mintyse. Sajhė lengviau atsikvėpė.

— Manau, kad su kareiviais galėsime susitvarkyti išlaisvinę Bertraną, — tarė Gijomas. — Kuo daugiau apie tai galvoju, tuo labiau man rodosi, kad Oriana paliks kareivius stovykloje ir toliau eis su tavo dukterimi viena.

Sajhė sukluso.

— Tęsk.

— Oriana laukė to daugiau kaip trisdešimt metų. Slapukauti jai taip pat įprasta kaip kvėpuoti. Nemanau, kad ji rizikuotų kam nors kitam atskleisti tikslią urvo vietą. Ji nenorės dalytis paslaptimi. Ji įsitikinusi, kad niekas nežino, jog ji čia, tik jos sūnus, todėl nesitikės pasipriešinimo.

Gijomas patylėjo.

— Oriana yra... — jo balsas nutrūko. — Siekdama gauti Labirinto trilogiją, Oriana melavo, žudė, išdavė tėvą ir seserį. Ji pardavė savo sielą dėl knygų.

— Žudė?

— Savo pirmąjį vyrą, Žeaną Kongo, be jokios abejonės, nors ir ne jos ranka pakėlė peilį.

— Fransua, — sumurmėjo Sajhė pernelyg tyliai, kad Gijomas išgirstų. Atminties blyksnis, klyksmas, beviltiškas arklio kanopų plakimas, žmogus ir gyvulys, panyrantys į klampų akivarą.

— Aš visada buvau įsitikinęs, kad ji kalta ir dėl Alaisai labai brangios moters mirties, — kalbėjo Gijomas. — Po tų įvykių prabėgo daug laiko, nepamenu jos vardo, tačiau ji buvo žiniuonė ir gyveno mieste. Ji išmokė Alaisą gydyti, panaudoti gamtos gėrybes. — Gijomas patylėjo. — Alaisa ją mylėjo.

Užsispyrimas neleido Sajhė prisipažinti, kas jis esąs. Užsispyrimas ir pavydas vertė ji nutylėti viską, kas siejo jo gyvenimą ir Alaisą.

— Esklarmondė nemirė, — galiausiai tarė jis, neįstengdamas daugiau veidmainiauti.

Gijomas suglumo.

— Ką? — perklausė jis. — Ar Alaisa žinojo?

Sajhė linktelėjo.

— Pabėgusi iš Komtalio pilies ji kreipėsi pagalbos į Esklarmondę ir jos anūką. Ji...

Jų pokalbį nutraukė šaltas, šaižus ir valdingas Orianos balsas. Abu vyrai, kalnų kovotojai, krito ant žemės. Be garso jie išsitraukė kardus ir užėmė vietas ties įėjimu į urvą. Sajhė pasislėpė už uolos šiek tiek žemiau įėjimo, o Gijomas — už gudobelės krūmokšnių, kurių dygliuotos šakos grėsmingai styrojo sutemose.

Balsai artėjo. Jie girdėjo akmenuotu taku kopiančių kareivių žingsnius, jų šarvų ir ginklų žvangėjimą.

Sajhė jautė kiekvieną Bertranos žingsnį, lyg pats būtų ėjęs greta. Kiekviena akimirka jam tęsėsi amžinybę. Žingsnių garsas, balsų aidėjimas vis kartojosi, tačiau atrodė, kad visiškai neartėja.

Galiausiai iš už medžių išniro du siluetai. Oriana ir Bertrana. Kaip Gijomas ir manė, jos buvo vienos. Sajhė jautė įsmeigtą Gijomo žvilgsnį. Jis perspėjo nejudėti ir palaukti, kol Oriana atsidurs per smūgio atstumą. Tada jie galėsią saugiai išlaisvinti Bertraną.

Joms artėjant, Sajhė gniaužė kumščius, kad iš įsiūčio nepašėltų. Jos skruostas buvo įrėžtas, išblyškusiame sustingusiame veide ryškiai švietė raudonas randas. Oriana Bertranai ant kaklo buvo užnėrusi virvę, kuri driekėsi jos nugara iki rankų, supančiotų per riešus už nugaros. Kitas virvės galas buvo kairiojoje Orianos rankoje. Dešinėje ji laikė durklą, kuriuo vis baksnojo Bertranai į nugarą, kad ši nesustotų.

Mergaitė žengė sunkiai ir nuolat klupinėjo. Sajhė prisimerkė ir po suknele įžiūrėjo, kad jos kojos supančiotos. Virvė vos leido judėti.

Sajhė prisivertė laukti ir stebėti, kol jos pasiekė progumą urvo angos papėdėje.

— Tu sakei, kad jis už medžių.

Bertrana kažką sumurmėjo, tačiau pernelyg tyliai, kad Sajhė išgirstų.

— Tavo pačios labui tikiuosi, kad kalbi tiesą, — kalbėjo Oriana.

— Tai čia, — tarė Bertrana. Jos balsas skambėjo ramiai, tačiau Sajhė girdėjo jos baimę. Jo širdis ėmė plakti smarkiau.

Jie ketino pulti Orianą iš pasalos ties urvo anga. Jis turėjo patraukti Bertraną tolyn nuo Orianos, tuo tarpu Gijomas privalėjo ją nuginkluoti jai nespėjus panaudoti durklo.

Sajhė pažvelgė į Gijomą. Šis linktelėjo, rodydamas esąs pasirengęs.

— Tau negalima eiti į vidų, — kalbėjo Bertrana. — Tai šventa vieta. Niekas, tik saugotojai ten gali eiti.

— Tikrai? — pašaipiai paklausė Oriana. — Kas gi mane sulaikys? Tu? — Jos veidą iškreipė kandi šypsena. — Tu tokia panaši į ją, kad net koktu, — tarė Oriana, trūktelėdama virvę ant Bertranos kaklo. Mergaitė suriko iš skausmo. — Alaisa visada visiems aiškino, ką daryti. Visada manė esanti geresnė už kitus.

— Tai netiesa! — sušuko Bertrana.

Nepaisant padėties beviltiškumo, ji elgėsi drąsiai. Geriau ji liautųsi, pagalvojo Sajhė. Tačiau tuo pačiu metu jis jautė, kad Alaisa didžiuotųsi jos drąsa. Jis pats ja didžiavosi. Tikras savo tėvų vaikas.

Bertrana pradėjo šaukti:

— Tai blogai! Tau negalima eiti į vidų. Tau neleis įeiti. Labirintas saugo savo paslaptį. Nuo tavęs ir nuo visų kitų, kurių kėslai pikti.

Oriana skambiai nusijuokė.

— Tai tik pasakos tokiems mažiems kvailiems vaikučiams kaip tu gąsdinti.

Bertrana nepasidavė:

— Aš toliau tavęs nevesiu.

Oriana pakėlė ranką ir smogė jai. Bertrana pargriuvo ant akmenų. Sajhė akis aptraukė raudona migla. Trimis ar keturiais dideliais žingsniais jis šoko prie Orianos, staugdamas iš krūtinės gelmių.

Oriana reagavo greitai: trūktelėjusi pastatė Bertraną ant kojų ir pridėjo jai prie gerklės peilį.

— Kaip apmaudu. Maniau, kad mano sūnus susitvarkys su tokia menka užduotimi. Juk tu jau buvai nelaisvėje, bent man taip sakė. Tačiau nesvarbu.

Sajhė šypsojosi Bertranai, norėdamas padrąsinti ją beviltiškoje padėtyje.

— Mesk savo kardą, arba aš ją nudėsiu, — ramiai tarė Oriana.

— Sajhė, atsiprašau, kad nepaklausiau tavęs, — pravirko Bertraną. — Bet ji turėjo tavo žiedą. Ji pasakė, kad tu atsiuntei ją atvesti manęs.

— Ne mano žiedą, zuikuti, — atsakė Sajhė. Jis bejėgiškai numetė kardą. Sunkiai žlegėdamas kardas krito ant kietos žemės.

— Taip geriau. Dabar ateik čia, kad gerai tave matyčiau. Gerai, užteks. Stok. — Ji šyptelėjo: — Vienas?

Sajhė nieko neatsakė. Oriana priglaudė geležtę prie Bertranos kaklo ir įpjovė odą paausyje. Bertrana suriko. Jos kaklu nubėgo kraujo srovelė. Blyškioje odoje ji atrodė tarsi raudonas kaspinas.

— Oriana, paleisk ją. Tau reikia manęs, o ne jos.

*

Pasigirdus Alaisos balsui atrodė, lyg pats kalnas prabilo.

Dvasia? Gijomas nebūtų galėjęs pasakyti.

Jis neteko žado, jautė, kaip jo kūnas tampa tuščia besvore ertme. Jis nedrįso pajudėti iš savo slėptuvės, bijodamas išsklaidyti regėjimą. Iš pradžių jis pažvelgė į Bertraną, tokią panašią į savo motiną, paskui į šlaito papėdę, kur stovėjo Alaisa — jeigu tai buvo ji.

Jos veidą supo kailinis gobtuvas. Kelionėje suteptas apsiaustas braukė šerkšnu nuklotą žemę. Rankas, paslėptas šiltose odinėse pirštinėse, ji laikė sunėrusi priešais save.

— Oriana, paleisk ją.

Jos žodžiai išsklaidė kerus.

— Mama! — suriko Bertrana, beviltiškai tiesdama į ją rankas.

— Negali būti... — tarė Oriana, skvarbiai prisimerkusi. — Tu mirusi. Mačiau, kaip tu mirei.

Sajhė šoko prie Orianos ir pamėgino sugriebti Bertraną, bet nespėjo.

— Nemėgink artintis, — suriko ji, atgavusi amą. Ji nutempė Bertraną prie urvo angos. — Prisiekiu, nudobsiu ją.

— Mamai

Alaisa žengė dar žingsnį artyn.

— Paleisk ją. Tai mūsų reikalas.

— Sese, nėra jokio reikalo. Tu turi Žodžių knygą, man jos reikia. Tai visai paprasta padaryti.

— O kai gausi ją?

Gijomas buvo tarsi ištiktas stabo. Jis vis dar nedrįso patikėti savo akimis, kad tai Alaisa: jis taip ilgai regėjo ją mintyse pabudęs rytmečio valandomis ir laukdamas ateinant miego.

Jo dėmesį patraukė judesiai — sužvilgo plienas, pasirodė šalmai. Gijomas įtempė žvilgsnį. Už Alaisos nugaros per tankius krūmynus sėlino du kareiviai. Kairėje pasigirdo žingsniai. Gijomas atsigręžė.

— Sulaikykite juos!

Arčiausiai Sajhė buvęs kareivis sugriebė jį už rankų, tuo metu iš priedangos pasirodė kiti. Greitai lyg žaibas Alaisa išsitraukė kardą ir apsigręždama dūrė į šoną artimiausiam kareiviui. Jis susmuko. Kitas kareivis šoko ant jos. Susikryžiavus ašmenims, į visas puses pažiro kibirkštys.

Alaisa stovėjo aukščiau, tačiau ji buvo mažesnė ir silpnesnė.

Ji suklupo ir prarado pusiausvyrą. Gijomas šoko iš savo slėptuvės ir leidosi bėgti prie jos. Kardo mostu kareivis sužeidė jai ranką. Alaisa suklykė ir išmetė kardą. Ji užspaudė žaizdą pirštine, stengdamasi sustabdyti kraują.

— Mamai

Gijomas paskutinius kelis žingsnius leidosi šuoliais ir smeigė kardu kareiviui į pilvą. Jam iš burnos plūstelėjo kraujas. Po akimirkos kareivis pastėrusiomis akimis krito ant žemės.

Tačiau Gijomas neturėjo laiko atsikvėpti.

— Gijomai! — suriko Alaisa. — Už nugaros!

Atsigręžęs jis pamatė dar du kareivius, kylančius šlaitu. Šaukdamas jis vėl išsitraukė kardą ir žengė prie jų. Jo kardas švilpė ore, jis be gailesčio kapojo kur pakliuvę, tai vieną, tai kitą. Kurį laiką Gijomui pavyko juos sulaikyti. Jis buvo geresnis kovotojas, tačiau jų buvo daugiau.

Sajhė buvo parklupdytas ant kelių ir saugomas. Vienas iš kareivių laikė prie jo kaklo durklo smaigalį, o kitas leidosi į pagalbą Gijomą užpuolusiems bendrams. Jis priartėjo prie Alaisos. Nors ji plūdo krauju, įstengė išsitraukti iš už diržo peilį ir, sukaupusi likusias jėgas, smeigė juo kareiviui tarp kojų. Geležtei panirus į šlaunį, kareivis kraupiai suklykė.

Apakintas skausmo, jis kirto atgal. Gijomas matė, kaip Alaisa nuskriejo šalin ir trenkėsi galva į akmenį. Ji dar bandė stotis, tačiau nesugebėjo išlaikyti pusiausvyros. Alaisa svirduliavo ir galiausiai jos kojos sulinko. Ji susmuko ant žemės, iš žaizdos galvoje liejosi kraujas.

Su šlaunyje vis dar styrančiu durklu kareivis, tarsi sužeistas lokys, nušlubčiojo prie Gijomo. Gijomas žengė atatupstas, norėdamas pasitraukti jam iš kelio, ir paslydo ant slidaus grunto. Nuokalne pažiro akmenys. Pasinaudoję jo sutrikimu, kiti du šoko į priekį ir parvertę jį prispaudė veidu prie žemės.

Gijomas pajuto trakštelint šonkaulį — į jo šoną įsirėžė kareivio batas. Jie spardė jį, o jis krūpčiojo akinamas skausmo. Burna prisipildė kraujo.

Iš Alaisos nebuvo girdėti jokių garsų. Atrodė, lyg ji visiškai nejudėtų.

Staiga Gijomas išgirdo sušunkant Sajhė. Jis kilstelėjo galvą ir pamatė, kaip kareivis trenkė Sajhė iš šono kardo plokštuma. Šis krito be amo.

Oriana pradingo urve, drauge nusivesdama ir Bertraną.

Sukaupęs visas jėgas ir nežmoniškai surikęs, Gijomas prisivertė atsistoti. Vienas iš kareivių nuskriejo žemyn kalno šlaitu. Jis sugriebė savo kardą ir suvarė jį gerklėn kitam, vis dar stovinčiam. Tuo tarpu Alaisa, sunkiai pakilusi ant kelių, smeigė kitam kareiviui iš užpakalio į šlaunį jo paties peiliu. Jis paspringo nuo riksmo.

Gijomas apsidairė. Aplinkui tvyrojo tyla.

Akimirką jis nebyliai žiūrėjo į Alaisą. Net ir dabar jis nenorėjo patikėti savo akimis bijodamas, kad ją ir vėl iš jo atims. Jis ištiesė ranką.

Alaisos pirštai susipynė su Gijomo. Jis jautė jos odą, šiurkščią nuo sužeidimų, šaltą, kaip ir jo paties. Tikrą.

— Aš maniau...

— Žinau, — atsakė ji greitai.

Gijomas nenorėjo jos paleisti, tačiau mintis apie Bertraną jį išblaivė.

— Sajhė sužeistas, — tarė jis, žengdamas kalno šlaitu link urvo. — Padėk jam, aš einu Orianos.

Alaisa pasilenkė patikrinti Sajhė ir iškart nubėgo paskui jį.

— Jis tik praradęs sąmonę, — tarė ji. — Tu pasilik. Pasakysi jam, kas nutiko. Turiu surasti Bertraną.

— Ne, kaip tik to ji ir nori. Ji privers tave atskleisti, kur paslėpta knyga. Tada jus abi nužudys. Aš turiu daugiau galimybių atgauti tavo dukterį vienas. Supranti?

— Mūsų dukterį, — tarė ji.

Gijomas išgirdo žodžius, tačiau dar nesuvokė jų prasmės.

Jo širdis pradėjo daužytis.

— Alaisa, ką tu... — buvo bepradedąs sakyti, tačiau ji jau nėrė po jo ranka ir leidosi bėgti tuneliu į tamsą. 80 SKYRIUS

Arježas

2005 M. LIEPOS 8 D., PENKTADIENIS

— Jie nuvažiavo į urvą, — sušuko Nubelis, trankiai numesdamas ragelį, — tokių kvailių dar...

— Kas?

— Odrikas Bajaras ir Alisa Taner. Jie įsikalė sau į galvą, kad Šeila Donel laikoma Sularako kalne, ir dabar vyksta ten. Ji sako, kad ten dar kažkas yra. Amerikietis, vardu Viljamas Franklinas.

— Kas jis?

— Neturiu supratimo, — atsakė Nubelis, griebdamas iš už durų striukę ir sunkiais žingsniais eidamas į koridorių.

Moro nusekė paskui jį.

— Kas kalbėjo telefonu?

— Registratūra. Jie daktarės Taner pranešimą gavo, aišku, dar devintą valandą, bet „pamanė, kad aš nenorėčiau būti trukdomas vidury tardymo.“ Nesvarbu! — Nubelis pamėgdžiojo pro nosį kalbantį budintį seržantą.

Abu vyrai tarsi susitarę žvilgtelėjo į sieninį laikrodį. Buvo ketvirtis po dešimtos.

— O kaip Bresaras ir Domingas? — tarė Moro, mesdamas žvilgsnį į tardymo kambarius. Nubelio nuojauta buvo teisinga. Abu vyriškius sulaikė netoli nuo buvusios Oti žmonos fermos. Jie važiavo į pietus, Andoros link.

— Jie gali palaukti.

Nubelis taip atlapojo garažo duris, kad šios garsiai trinktelėjo į priešgaisrinės evakuacijos laiptinės konstrukcijas. Jie nuskubėjo žemyn metaliniais laiptais prie automobilių.

— Ar ką nors iš jų išpešėte?

— Nieko, — atsakė Nubelis, staigiu judesiu atidarydamas automobilio dureles, ir nusviedęs striukę ant galinės sėdynės, klestelėjo prie vairo. — Tyli kaip kapo duobė. Abu.

— Aš labiau baiminuosi dėl jų boso, — tarė Moro, trenkdamas automobilio durelėmis. — Ar kas nors girdėti apie Oti?

— Nieko. Jis lankėsi mišiose Karkasonėje. Nuo tada jo niekur nė ženklo.

— O ferma? — pasidomėjo Moro, automobiliui šovus į priekį pagrindinės gatvės link. — Ar kratos komanda dar neraportavo?

— Ne.

Suskambo Nubelio telefonas. Dešine ranka laikydamas vairą, jis ištiesė kairiąją į galinę automobilio sėdynę. Iš pažastų pasklido prakaito kvapas. Jis numetė striukę Moro ant kelių, isteriškais gestais rodydamas jam naršyti kišenėse.

— Nubelis, oui?

Nubelis koja užgulė stabdžio pedalą. Moro bloškėsi iš sėdynės į priekį.

— Po velnių! Kodėl, dėl Dievo meilės, aš tik dabar girdžiu apie tai? Ar viduje kas nors yra? — Jis klausėsi. — Kada prasidėjo? — Ryšys buvo blogas ir Moro girdėjo trūkinėjant. — Ne, ne, likite ten. Informuokite mane.

Nubelis nusviedė telefoną ant priekinio skydelio. Jis įjungė švyturėlį ir strimgalviais leidosi greitkelio link.

— Ferma dega, — tarė jis, koja daužydamas automobilio grindis.

— Padegimas?

— Artimiausias kaimynas už pusės kilometro. Jis tvirtina girdėjęs garsius sprogimus, tada pamatė ugnį ir iškvietė gaisrininkus. Kol jie atvyko, pastatas jau pleškėjo.

— Ar ten kas nors yra? — paklausė Moro susirūpinęs.

— Jie nežino, — niūriai atsiliepė Nubelis.

*

Šeila tai prarasdavo sąmonę, tai vėl atgaudavo. Ji nė nenumanė, kiek laiko praėjo nuo tada, kai vyrai išėjo. Jos juslės slopo. Ji jau nesusivokė aplinkoje. Rankos, kojos, kūnas, galva — ji jautėsi, lyg būtų besvorė ir sklęstų erdvėje. Ji nejuto nei karščio, nei šalčio, nei akmenų, nei purvo po savimi. Ji gulėjo susisukusi savo pasaulėlyje tarsi kokone. Saugi. Laisva.

Ji nebuvo vieniša. Jos mintyse plaukė veidai: žmonės iš praeities ir dabarties, tarsi paveikslų galerija.

Šviesa, atrodo, vėl pradėjo stiprėti. Kažkur už jos regėjimo lauko ribų virpėjo baltas šviesos spindulys. Jis kėlė ant urvo sienų ir uolėtų lubų šešėlių šokį. Prieš jos akis, tarsi kaleidoskope, keitėsi formos ir spalvos.

Jai atrodė, kad ji mato vyrą. Labai seną. Jautė ant savo kaktos jo šaltas sausas rankas. Jo oda buvo tarsi vaškinis popierius. Ji girdėjo jo balsą sakant jai, kad viskas bus gerai, kad ji jau esanti saugi.

Dabar Šeila jau girdėjo ir kitus balsus. Jie šnabždėjo, murmėjo jos galvoje, kalbėjo švelniai, tarsi glamonėdami.

Ji jautė ties savo pečiais juodus sparnus. Jie gobė ją švelniai kaip vaiką. Kvietė ją namo.

Staiga pasigirdo kitas balsas.

— Apsisukite.

*

Vilis suprato, kad griaudėja jo paties galvoje. Tai kraujas tvinkčiojo ausyse sunkiu ir trankiu pulsu. Atmintyje vis skambėjo šūvių aidas.

Jis sunkiai nurijo seiles ir pabandė atgauti kvapą. Smarvė nosyje ir burnoje buvo nepakeliama. Jam tąsė vidurius.

Kiek šūvių jis girdėjo? Du? Tris?

Abu jo asmens sargybiniai išlipo. Vilis girdėjo juos kalbant ir ginčijantis, turbūt su Fransua Batistu. Jis pamažu, stengdamasis neatkreipti dėmesio, pasikėlė ant galinės automobilio sėdynės. Žibintų šviesoje jis matė Fransua Batistą stovint prie Oti lavono. Jo ranka buvo nukarusi, jis laikė pistoletą. Atrodė, lyg kažkas būtų trenkęs į Oti automobilį raudonų dažų skardine. Durelės, variklio gaubtas buvo nutaškyti krauju, mėsos ir kaulų atplaišomis. Viskas, kas liko iš Oti kiaušo.

Gerkle kilo šleikštulys. Vilis vėl prisivertė nuryti ir toliau stebėjo aplinką. Fransua Batistas pasilenkė, padvejojo ir staiga apsigręžė.

Nors dėl kartojamų narkotikų dozių Vilio rankos bei kojos buvo nejautrios, jis vis tiek pajuto savo kūną stingstant. Vilis krito atgal ant sėdynės. Jis buvo dėkingas jiems bent už tai, kad vėl neįkišo jo į tą klaustrofobišką dėžę bagažinėje.

Automobilio durelės prie jo galvos atsidarė ir Vilis pajuto pažįstamas šiurkščias rankas. Jį suėmė už rankų ir kaklo ir ištraukę per sėdynę numetė ant žemės.

Vėsus nakties oras glostė jo veidą ir nuogas kojas. Jie buvo apvilkę jį ilga ir plačia mantija, surišta per juosmenį. Vilis jautėsi budrus ir pažeidžiamas. Jis bijojo.

Jis matė ant žvyro gulint Oti kūną. Prie jo, už priekinio automobilio rato, mirksėjo maža raudona švieselė.

— Neškite jį prie urvo, — pasigirdo Fransua Batisto balsas. Vilis sukaupė dėmesį. — Mes lauksime jūsų lauke. Priešais įėjimą. — Jis patylėjo. — Dabar be penkių minučių dešimt. Mes ateisime po keturiasdešimties ar penkiasdešimties minučių.

Beveik dešimta valanda. Vyrui paėmus Vilį už pažastų, jo galva nukaro. Velkamas šlaitu žemyn prie urvo, jis bandė spėti, ar vienuoliktą dar bus gyvas.

*

— Apsisukite, — pakartojo Marija Sesilė.

Šaižus, arogantiškas balsas, pamanė Odrikas. Jis dar kartą perbraukė ranka Šeilos galvą ir pamažu išsitiesė visu ūgiu. Palengvėjimas radus ją gyvą truko trumpai. Jos būklė buvo apgailėtina. Odrikas bijojo, kad artimiausiu metu nesuteikus jai medicininės pagalbos ji gali mirti.

— Palikite deglą ten, — įsakė Marija Sesilė. — Ateikite čia, kad galėčiau jus matyti.

Odrikas pamažu apsisuko ir išėjo iš už altoriaus.

Vienoje rankoje ji laikė alyvinę lempą, kitoje pistoletą. Kokios jos panašios — šmėstelėjo pirmoji mintis: tos pačios žalios akys, juodi plaukai, krintantys garbanomis, įrėminančiomis dailų asketišką veidą, galvojo Odrikas. Su auksine diadema ir vėriniu ant kaklo, amuletų žiedais ant rankų, apsigobusi balta mantija ši aukšta, liekna moteris atrodė tarsi Egipto princesė.

— Atėjote viena?

— Nebūtina visur, kur einu, vestis palydą. Be to...

Odrikas nuleido akis į ginklą.

— Jūs juk nemanote, kad aš galėčiau jums sutrukdyti? — Jis palingavo galva. — Aš juk senas. — Tuomet pridūrė: — Tačiau jūs taip pat nenorėtumėte, kad kažkas kitas išgirstų.

Jos veide šmėstelėjo šypsena.

— Stiprybė glūdi paslaptyje.

— Ponia, tas, kas išmokė jus šito, jau miręs.

Jos akyse blykstelėjo nuoskauda.

— Jūs pažinojote mano senelį?

— Taip, aš girdėjau apie jį, — atsakė Odrikas.

— Jis gerai mane išmokė. Niekuomet niekuo nepasikliauti. Niekuo nepasitikėti.

— Tai vienišiaus gyvenimas.

— Nemanau.

Ji pamažu ėjo aplink jį, tarsi grobuonis, stebintis savo auką. Galų gale ji sustojo nugara į altorių. Odrikas stovėjo menės viduryje, ties įdubimu žemėje.

Kapas, pamanė jis. Kapas, kuriame rado palaikus.

— Kur ji? — pareikalavo atsakymo Marija Sesilė.

Jis neatsakė.

— Jūs labai panaši į savo senelį. Savo bruožais, būdu, atkaklumu. Kaip ir jis, jūs klystate.

Jos veidą perkreipė pyktis.

— Mano senelis buvo didis žmogus. Jis garbino Gralį. Jis visą gyvenimą paskyrė Žodžių knygai surasti. Maža to — ją perprasti.

— Perprasti ar pasinaudoti?

— Jūs nieko apie jį nežinote.

— Ir dar kiek, — atsakė jis ramiai. — Žmonės nedaug tesikeičia. — Odrikas padvejojo. — O jis juk buvo taip arti, ar ne? — paklausė jis, dar labiau nuleidęs balsą. — Vos keletas kilometrų į vakarus, ir urvą būtų suradęs jis, o ne jūs.

— Dabar tai nesvarbu, — atsakė ji atžariai. — Jis priklauso mums.

— Gralis nepriklauso niekam. Gralis negali būti nuosavybė, juo negalima manipuliuoti ar dėl jo susiderėti.

Odrikas nutilo. Ant altoriaus degančios žvakės šviesoje jis žvelgė tiesiai jai į akis.

— Gralis nebūtų jo išgelbėjęs, — tarė jis.

Per visą menę Odrikas girdėjo, kaip ji įkvepia.

— Eliksyras gydo ir pratęsia gyvenimą. Jis būtų palaikęs jo gyvybę.

— Ponia, jis nebūtų išvadavęs jo nuo ligos, suardžiusios jo kūną ir kaulus. Nebūtų jo išgelbėjęs. Jūs irgi negausite, ko trokštate. — Odrikas patylėjo. — Gralis jums neatsivers.

Ji žengė žingsnį artyn prie jo.

— Galite viltis, kad ne, Bajarai, tačiau jūs nesate tuo tikras. Kad ir kiek daug žinotumėte, kad ir kiek būtumėte ištyręs, nežinote, kas čia įvyks.

— Jūs darote klaidą.

— Bajarai, tai jūsų šansas. Po visų rašymo, tyrinėjimo, domėjimosi metų. Kaip ir aš, jūs paskyrėte tam visą gyvenimą. Jūs ne mažiau negu aš trokštate tai išvysti.

— O jeigu aš atsisakysiu bendrininkauti?

Ji skambiai nusijuokė.

— Liaukitės. Nereikia nė klausti. Puikiai žinote, kad mano sūnus ją nudės. Kaip jis tai atliks ir kiek tai užtruks, priklauso nuo jūsų.

Nepaisant atsargumo priemonių, kuriomis jis buvo pasirūpinęs, jo nugara perbėgo šiurpulys. Jeigu Alisa liks, kur esanti, kaip žadėjo, pavojaus skelbti nereikia. Ji buvo saugi. Viskas baigtųsi jai nė nespėjus suvokti, kas darosi.

Jo mintyse nenoromis apsilankė prisiminimai apie Alaisą ir Bertraną. Jų būdo veržlumą, nenorą paklusti tvarkai, kietakaktišką drąsą. Ar Alisa iš tokio paties molio?

— Viskas parengta, — kalbėjo ji. — Preparatų ir Skaičių knygos čia. Taigi jeigu tik duotumėte man žiedą ir pasakytumėte, kur paslėpta Žodžių knyga...

Odrikas prisivertė sutelkti dėmesį į Mariją Sesilę ir pamiršti Alisą.

— Kodėl jūs taip įsitikinusi, kad ji čia, menėje?

Marija Sesilė šyptelėjo.

— Todėl, kad jūs čia, Bajarai. Kur dar jūs eitumėte? Jūs norite pamatyti atliekamas apeigas nors kartą prieš mirtį. Apsivilkite mantiją! — suriko ji, staiga netekusi kantrybės. Ji mostelėjo ginklu į baltą maršką, gulinčią viršuje ant laiptų. Jis papurtė galvą ir akimirką išvydo jos veide abejonę. — Tada duosite man knygą.

Odrikas pastebėjo tris mažus metalinius žiedus, įleistus į grindis apatinėje menės dalyje. Jis prisiminė, kad tai Alisa aptiko griaučius paviršiniame kape.

Odrikas šyptelėjo. Netrukus jis žinos trokštamus atsakymus.

*

— Odrikai, — pusbalsiu šaukė Alisa, apčiuopomis eidama tuneliu.

Kodėl jis neatsiliepia?

Ji jautė po kojomis besileidžiant žemę kaip ir anąkart. Šįkart atrodė toliau.

Priekyje menėje ji matė dulsvai žibant geltoną šviesą.

— Odrikai! — pašaukė ji vėl, vis labiau nerimaudama.

Ji ėjo vis greičiau, paskutinius žingsnius bėgte nubėgo. Įpuolusi į menę ji sustingo.

To negali būti!

Laiptelių papėdėje stovėjo Odrikas, apsigobęs ilga balta mantija.

Prisimenu tau

Alisa papurtė galvą, norėdama atsikratyti šių prisiminimų. Odriko rankos buvo suveržtos priekyje. Jis buvo pririštas prie žemės tarsi gyvulys. Tolimajame menės krašte, apšviesta ant altoriaus mirgančios alyvinės lempos, stovėjo Marija Sesilė Orador.

— Liaukitės, — tarė ji.

Odrikas atsigręžė, žvelgdamas liūdesio ir apgailestavimo pilnomis akimis.

— Atsiprašau, — sumurmėjo ji, supratusi, kad viską sugadino. — Tačiau privalėjau jus perspėti, kad...

Alisai nespėjus suprasti, kas čia dedasi, kažkas sugriebė ją iš nugaros. Ji suklykė ir ėmė spardytis, tačiau jie buvo dviese.

Taip jau sykį buvo.

Kažkas pašaukė ją vardu. Ne Odrikas.

Staiga pasidarė bloga ir ji ėmė alpti.

— Kvailiai, laikykit ją! — šaukė Marija Sesilė. 81 SKYRIUS

Sularako kalnas

1244 M. KOVAS

Gijomas negalėjo pavyti Alaisos. Ji buvo jau per toli.

Kliuvinėdamas tamsoje, jis ėjo tuneliu. Šone, kur buvo lūžę šonkauliai, diegė skausmas, neleidžiantis giliau įkvėpti, bet mintyse vis skambantys Alaisos žodžiai ir krūtinę kietai veržianti baimė neleido Gijomui sustoti.

Urve darėsi vis šalčiau ir šiurpiau. Atrodė, tarsi urvas būtų anapus gyvenimo slenksčio. Gijomas negalėjo suprasti, kodėl taip yra. Jeigu tai šventa vieta, labirinto ola, kodėl tuomet jis čia taip stipriai jaučia blogį?

Gijomas atsitokėjo bestovįs natūralioje akmens aikštelėje. Pora plačių žemų laiptelių tiesiai priešais jį vedė į menę lygia asla. Ant akmeninio altoriaus degė blausią šviesą skleidžianti alyvinė lempa.

Abi seserys stovėjo žvelgdamos viena į kitą. Oriana vis dar laikė pridėjusi prie Bertranos kaklo durklą. Alaisa buvo tarsi sustingusi.

Gijomas pritūpė melsdamas, kad Oriana nebūtų jo pastebėjusi. Kiek įmanydamas tyliau, jis pradėjo slinkti pasieniu, slėpdamasis šešėlyje. Netrukus jis atsidūrė pakankamai arti, kad galėtų girdėti ir matyti, kas vyksta.

Oriana kažką numetė ant žemės priešais Alaisą.

— Paimk! — riktelėjo ji. — Atidaryk labirintą! Žinau, kad Žodžių knyga paslėpta ten.

Gijomas matė, kaip iš nuostabos išsiplėtė Alaisos akys.

— Ar tu niekada neskaitei Skaičių knygos? Stebini mane, sese. Ten yra rakto paaiškinimas.

Alaisa dvejojo.

— Žiedas su įkištu disku atrakina kamerą labirinto viduryje.

Oriana atlošė Bertranos galvą. Jos kaklo oda įsitempė. Šviesoje žibėjo ašmenys.

— Nagi, sese, pirmyn.

Bertrana suriko. Jos balsas pervėrė Gijomo galvą tarsi peilis. Jis niūriai žiūrėjo į Alaisą. Jos sužeistoji ranka bejėgiškai karojo prie šono.

— Pirma paleisk ją, — tarė ji.

Oriana papurtė galvą. Jos plaukai buvo išdrikę, akys degė laukiniu, paklaikusiu žvilgsniu. Nenuleisdama akių nuo Alaisos, ji tyčia šiek tiek įpjovė Bertranos kaklą.

Bertrana vėl suriko, jos kaklu nubėgo kraujo srovelė.

— Kitas pjūvis bus gilesnis, — tarė Oriana. Jos balsas drebėjo iš neapykantos. — Paimk knygą.

Alaisa pasilenkė ir paėmusi žiedą nuėjo prie labirinto. Oriana sekė paskui ją, kartu tempdama ir Bertraną. Alaisa girdėjo, kad dukra kvėpuoja vis sunkiau. Klupčiodama supančiotomis kojomis, ji pamažu neteko sąmonės.

Akimirką ji stovėjo ir jos mintys nuskriejo į praeitį, kai ji pirmą kartą matė Harifą atliekant šį veiksmą.

Alaisa kairiąja ranka atsirėmė į šiurkštų akmeninio labirinto paviršių. Jos sužalotą ranką pervėrė skausmas. Ir be žvakės ji matė egiptietiško gyvybės ženklo — ancho, kaip jį vadino Harifas, — kontūrą. Kūnu užstodama savo veiksmus nuo Orianos, ji įkišo žiedą į mažą angą viduriniojo labirinto lanko apačioje, tiesiai priešais save. Mintyse ji meldėsi, kad tik Bertranos labui pavyktų. Niekas deramai nebuvo paruošta, neištarti reikiami žodžiai. Ar galėtų aplinkybės dar labiau skirtis nuo to vienintelio karto, kai ji nuolankiai prašydama stovėjo prie akmens labirinto.

— Di ankh djet, — sumurmėjo ji. Senoviniai žodžiai iš jos lūpų krito tarsi pelenai. Pasigirdo šaižus spragtelėjimas, lyg raktas spynoje. Akimirką atrodė, kad nieko nevyksta. Tačiau netrukus giliai sienoje pasigirdo slystelėjimas, lyg akmens luitai slinktų vienas kitu. Alaisa pasitraukė ir Gijomas pamatė pačiame labirinto viduryje atsivėrusią kamerą. Ten gulėjo knyga.

— Paduok ją man, — liepė Oriana. — Padėk čia, ant altoriaus.

Alaisa, nė akimirkai nenuleisdama akių nuo sesers veido, padarė,

kaip buvo liepta.

— Paleisk ją. Ji tau nereikalinga.

— Atversk, — suriko Oriana. — Noriu įsitikinti, kad manęs neapgaudinėji.

Gijomas pasislinko arčiau. Pirmajame puslapyje žvilgėjo auksinis iki tol nematytas ženklas: ovalas, panašus į ašarą, ant savotiško kryžiaus — lyg piemens lazda.

— Versk toliau. Noriu pamatyti visą.

Alaisa drebančiomis rankomis vertė lapus. Gijomas matė keistų piešinių ir linijų maišalynę, glaudžiai eilutė po eilutės surašytus ženklus, kuriais buvo pripildyti ištisi lapai.

— Pasiimk ją, — tarė Alaisa, stengdamasi kalbėti tvirtu balsu. — Pasiimk knygą ir grąžink man dukterį.

Gijomas matė, kaip sužvilgo ašmenys. Staiga jis suprato, kas atsitiks. Gijomas žinojo, kad Orianos pavydas ir pyktis sugriaus viską, ką brangino ir mylėjo Alaisa.

Jis šoko ant Orianos, nublokšdamas ją į šalį. Sulūžę šonkauliai įdūrė ir jis vos nenualpo iš skausmo. Tačiau to pakako, kad Oriana paleistų Bertraną.

Peilis išslydo iš jos rankos ir nuskriejo už altoriaus. Smūgis nubloškė Bertraną į priekį. Ji suriko, trenkėsi galva į altoriaus kampą ir liko gulėti visiškai nejudėdama.

— Gijomai, paimk Bertraną! — sušuko jam Alaisa. — Ji sužeista. Sajhė sužeistas. Kaime laukia vyras, vardu Harifas. Jis tau padės.

Gijomas dvejojo.

— Gijomai, gelbėk ją!

Ji nespėjo ištarti paskutinių žodžių: svyrinėdama ant kojų pakilo Oriana ir spausdama rankoje peilį šoko ant Alaisos. Ašmenys smigo į jau sužalotą ranką.

Gijomas jautėsi, lyg jo širdis būtų plėšoma pusiau. Jis nenorėjo palikti Alaisos vienos su Oriana, tačiau jis matė ant žemės gulinčią išblyškusią, nejudančią Bertraną.

— Gijomai, paskubėk!

Metęs paskutinį žvilgsnį į Alaisą, jis sužeistomis rankomis pakėlė jųdviejų dukterį ir leidosi bėgti. Gijomas stengėsi nežiūrėti į kraują, plūstantį iš žaizdos. Jis žinojo, kad daro tai, ko iš jo norėtų Alaisa.

Klupinėdamas per menę, Gijomas girdėjo dundesį, lyg kalne būtų uždarytas griaustinis. Gijomas suklupo, jam rodėsi, kad kojos jo nebelaiko. Netrukus vėl pakilęs, jis įveikė laiptelius ir leidosi tuneliu. Užlipęs ant pabirusių akmenų, jis paslydo. Kojas ir rankas nutvilkė skausmas. Staiga jis suprato, kad po jo kojomis dreba ir kilnojasi žemė.

Gijomo jėgos išseko. Bertrana nė nekrustelėdama gulėjo jo rankose. Su kiekvienu žingsniu ji darėsi vis sunkesnė. Gijomui braunantis į priekį, garsas vis stiprėjo. Nuo lubų aplink jį krito uolienos gabalai, byrėjo žemė. Bet iš priekio jis jau jautė šaltą oro dvelksmą. Dar keli žingsniai, ir jis išniro į pilkšvą prieblandą.

*

Gijomas nubėgo prie be sąmonės gulinčio Sajhė. Jis kvėpavo lygiai. Bertrana buvo mirtinai išblyškusi, tačiau jau pradėjo aimanuoti ir muistytis jo rankose. Jis paguldė ją ant žemės prie Sajhė ir paeiliui apibėgo visus negyvus kareivius. Nuplėšęs nuo jų nugarų apsiaustus, jis padarė užklotą. Staigiai trūktelėjęs raištį ant kaklo, jis nusisegė savo apsiaustą. Į šalį nulėkė ir į purvą krito vario ir sidabro segė. Sulankstęs apsiaustą jis padėjo po Bertranos galva kaip pagalvę.

Jis stabtelėjo pabučiuoti dukters į kaktą.

— Filha, — sušnabždėjo jis. Tai buvo pirmasis ir paskutinis jo bučinys dukrai.

Urve pasigirdo driokstelėjimas, lyg būtų trenkęs žaibas. Gijomas bėgte leidosi atgal į tunelį. Uždaroje erdvėje garsas buvo kurtinantis. Gijomas suprato, kad kažkas tamsoje lekia prie jo.

— Dvasia... veidas... — lemeno Oriana paklaikusiomis iš baimės akimis. — Veidas labirinto viduryje.

— Kur ji? — suriko Gijomas, griebdamas ją už rankos. — Ką tu padarei Alaisai?

Orianos rankos ir rūbai buvo kruvini.

— Veidai... labirinte...

Oriana vėl suklykė. Gijomas apsisuko pažiūrėti už nugaros, tačiau nieko nepamatė. Tą pačią akimirką Oriana į krūtinę jam suvarė peilį.

Gijomas suprato, kad šis smūgis mirtinas. Jis akimirksniu pajuto mirties glėbį, temstančiomis akimis stebėjo ją nubėgant per miglą. Jis jautė, kaip blėsta keršto troškimas. Tai buvo jau nebesvarbu.

Oriana išbėgo į gęstančios dienos prieblandą. O Gijomas apgraibomis nušlubčiojo į menę, beprotiškai trokšdamas dulkių ir akmenų chaose surasti Alaisą. Jis rado ją gulinčią nedidelėje įduboje ant žemės. Jos pirštai gniaužė krepšį, kuriame buvo Žodžių knyga. Rankoje ji laikė žiedą.

— Mon car, — sušnabždėjo jis.

Išgirdus jo balsą, jos akys pamažu atsimerkė. Ji nusišypsojo — Gijomui plyšo širdis.

— Kur Bertrana?

— Ji saugi.

— Sajhė?

— Jis išgyvens.

Ji užgniaužė kvapą.

— Oriana...

— Aš paleidau ją. Ji stipriai sužeista. Toli nenubėgs.

Lempos, vis dar stovinčios ant altoriaus, liepsna suvirpėjo ir užgeso. Alaisa ir Gijomas to nepastebėjo. Jie gulėjo vienas kito glėbyje. Jie nejautė tamsos ir olą staiga apgobusios ramybės. Jie nejautė nieko, tik vienas kitą. 82 SKYRIUS

Sularako kalnas

2005 M. LIEPOS 8 D., PENKTADIENIS

Plona mantija menkai tesaugojo nuo vėsos ir drėgmės menėje. Alisa drebėjo. Ji pamažu pasuko galvą.

Dešinėje buvo altorius. Senovinė alyvinė lempa, stovinti altoriaus viduryje, buvo vienintelis šviesos šaltinis. Ant pasvirusių olos sienų šoko šešėliai. Šviesos pakako labirinto ženklui ant sienos už altoriaus apšviesti. Uždaroje erdvėje jis atrodė didžiulis ir įspūdingas.

Alisa jautė, kad greta yra žmonių. Ji žvilgtelėjo dešiniau ir, išvydusi Šeilą, vos nesuriko. Ji gulėjo ant akmeninių grindų susisukusi į kamuoliuką tarsi gyvulys — be gyvybės ženklų, trapi, nugalėta. Ant jos odos matėsi žiauraus elgesio su ja ženklų. Alisa negalėjo įžiūrėti, ar ji kvėpuoja.

Dieve, meldžiu, kad tik ji būtų gyva.

Alisa pamažu priprato prie mirgančios šviesos. Ji pasuko galvą ir išvydo Odriką stovint toje pačioje vietoje kaip ir anksčiau. Jis vis dar buvo pririštas virve prie grindyse įtaisyto žiedo. Pasišiaušę žili plaukai aplink jo galvą atrodė tarsi aureolė. Jis buvo sustingęs lyg akmenyje iškirstas bareljefas.

Tarsi kūnu būtų pajutęs jos žvilgsnį, jis pakėlė akis ir nusišypsojo. Alisa atsakė nedrąsia šypsena, akimirką pamiršusi, kad jis veikiausiai pyksta ant jos dėl to, kad ji nekviesta įsibrovė, nors buvo pažadėjusi likti lauke.

Visai kaip sakė Šeila.

Staiga ji suprato, kad Odrikui kažkas atsitiko. Ji žvilgtelėjo į jo rankas, išryškintas balto mantijos audeklo.

Žiedo nėra.

— Šeila čia, — sušnabždėjo ji, gniauždama kvapą. — Buvote teisus.

Jis linktelėjo.

— Privalome ką nors daryti, — primygtinai kuždėjo ji.

Jis vos pastebimai papurtė galvą ir akimis parodė į tolimąjį menės kraštą. Alisa nusekė jo žvilgsnį.

— Vilis! — sušnabždėjo ji, negalėdama patikėti. Ji pajuto palengvėjimą ir taip pat gailestį išvydus jo būklę. Vilio plaukai buvo aptekę krauju, viena akis visiškai užtinusi, ji matė žaizdas ant jo veido ir rankų.

Bet jis čia. Su manimi.

Pasigirdus jos balsui, Vilis atmerkė akis. Jis įsižiūrėjo į tamsą. Pamačius ir atpažinus ją, Vilio lūpose pasirodė sunkus šypsnys. Akimirką jie nenuleisdami akių įdėmiai žiūrėjo vienas į kitą.

Mon cor. Mano meile. Suvokimas suteikė jai jėgų.

Ilgesingas vėjo kauksmas tunelyje sustiprėjo. Jis sumišo su pasigirdusiu murmesiu. Monotoniškas užkalbėjimas — panašu į giesmę, tačiau nevisiškai tai. Alisa negalėjo suprasti, iš kur sklinda balsas. Keistai pažįstamų žodžių ir frazių nuotrupos aidėjo oloje, prisodrindamos erdvę garsu: montanhas — kalnai, Noblesa — kilnieji, Iibres — knygos, graal — Gralis. Alisa pradėjo svaigti. Ją kerėjo žodžiai, pradėję skambėti galvoje lyg katedros varpai.

Vos tik ji pamanė daugiau nebeištversianti, užkalbėjimas liovėsi. Greitai ir tykiai išblėso, palikdamas tik prisiminimą. Budrioje tyloje pasigirdo vieno žmogaus balsas. Moters balsas — aiškus ir skaidrus:

Laikų pradžioje

Egipto žemėje

Paslapčių valdovas

Suteikė žodžius ir raštus.

Alisa atplėšė akis nuo Vilio veido ir atsigręžė į balso pusę. Iš šešėlio už altoriaus tarsi šmėkla pasirodė Marija Sesilė. Ji atsistojo priešais labirintą. Jos žaliose akyse, paryškintose juodais ir auksiniais dažais, tarsi smaragduose atsispindėjo mirganti lempos šviesa. Jos plaukai, laikomi auksinio lankelio su rombo formos ornamentu ties kakta, žvilgėjo kaip juodas gintaras. Grakščios rankos buvo nuogos — ji temūvėjo vyto metalo amuletus.

Ji nešėsi tris knygas, sudėtas viena ant kitos. Ji išdėliojo jas ant altoriaus šalia paprasto molinio dubens. Marijai Sesilei ištiesus ranką pataisyti alyvinę lempą, Alisa pastebėjo, kad ji ant kairiojo nykščio mūvi Odriko žiedą.

Netinka ant jos rankos.

Alisa buvo panirusi į praeitį, kurios iki galo nepajėgė prisiminti. Plonas pergamentas turbūt sausas ir trapus, kaip sudžiūvę rudeniniai medžių lapai. Ji kone jautė odinius raiščius tarp savo pirštų — minkštus ir elastingus, nors jie, tiek daug metų nenaudoti, turėjo būti sukietėję. Alisa jautėsi, lyg būtų atgiję jos kauluose ir kraujyje įrašyti prisiminimai. Ji prisiminė, kaip šviesoje žvilgėjo spalvoti viršeliai.

Ji matė mažą auksinės taurės piešinį, ne didesnį kaip dešimties pensų moneta, tarsi brangakmenis žėrintį sodrios kreminės spalvos pergamente. Tolesniuose puslapiuose — ornamentais pagražintos rašto eilutės. Ji girdėjo Mariją Sesilę tariant žodžius į tamsą ir tuo pačiu metu regėjo raudonas, mėlynas, geltonas ir auksines raides. Preparatų knyga.

Į jos mintis plūstelėjo dvimačiai gyvūnų ir paukščių vaizdai. Ji regėjo mintyse knygos lapą — storesnį už kitus lapus, permatomą, geltoną. Tai buvo papirusas — aiškiai matėsi lapų faktūra. Jis buvo išrašytas visiškai tokiais pat ženklais kaip ir knygos pradžioje, tik čia dar matėsi smulkūs augalų, skaičių ir mato vienetų simbolių piešiniai.

Dabar Alisa galvojo apie antrąją — Skaičių knygą. Pirmajame puslapyje buvo ne taurės, o labirinto ženklas. Nejučiomis Alisa dar kartą apsidairė menėje, šį kartą žvilgsniu nesąmoningai matuodama erdvę ir jos proporcijas.

Ji vėl pažvelgė į altorių. Trečiosios knygos prisiminimas buvo ryškiausias. Pirmajame puslapyje žibėjo auksinis ancho — senovės Egipto gyvybės simbolio — ženklas, dabar jau žinomas visame pasaulyje. Po oda aptrauktais mediniais Žodžių knygos viršeliais buvo tušti lapai, tarsi balti sargybiniai saugantys knygos viduryje paslėptą papirusą. Hieroglifai buvo surašyti lygiai ir beveik be tarpų. Glaudžiai suspaustos simbolių eilutės užėmė visą lapą. Nebuvo jokių spalvotų marginių, jokių ženklų, rodančių, kur baigiasi vienas žodis ir prasideda kitas.

Čia buvo paslėptas užkalbėjimas.

Alisa atsimerkė, ji pajuto Odriko žvilgsnį. Jų akyse suspindo abipusis supratimas. Alisa atsiminė žodžius, kurie nebyliai išniro iš apdulkėjusių atminties kerčių. Akimirką, vos dalį sekundės, ji tarsi paliko savo kūną ir apžvelgė veiksmo vietą iš viršaus.

Prieš aštuonis šimtus metų Alaisa tarė šiuos žodžius. Odrikas juos girdėjo.

Tiesa mus išlaisvins.

Niekas nepasikeitė, tačiau ji staiga liovėsi bijojusi. Jos dėmesį patraukė iš altoriaus pusės pasigirdęs garsas. Tyla suiro ir vėl įsibrovė dabarties pasaulis. Drauge sugrįžo baimė.

Marija Sesilė suėmė molinį dubenį. Jis buvo visai nedidelis ir beveik tilpo jos delnuose. Ji taip pat paėmė greta gulėjusį mažą peilį atšipusia blausia geležte. Ji iškėlė ilgas blyškias rankas aukštai virš galvos.

— Dintrar, — pakvietė ji, — įeik.

Iš tunelio tamsos pasirodė Fransua Batistas. Jo žvilgsnis naršė aplinką tarsi žvalgybinio žibinto spindulys, nuslysdamas per Odriką, Alisą ir sustodamas ties Viliu. Alisa matė triumfo išraišką vaikio veide ir suprato, kad Vilio sužalojimai — Fransua Batisto darbas.

Daugiau neleisiu tau jo liesti

Fransua Batisto žvilgsnis slinko toliau. Akimirką jis sustojo ties eilute ant altoriaus sudėtų trijų knygų. Alisa negalėjo suprasti, ką jis jaučia — nuostabą ar palengvėjimą. Jo akys įsmigo į motinos veidą.

Net ir per atstumą Alisa jautė tarp jų įtampą.

Marija Sesilė išėjo iš už altoriaus, rankose laikydama peilį ir dubenį. Jos veide žaidė šypsnys. Einant mene, jos mantija mirgančioje žvakių šviesoje žvilgėjo, lyg būtų nuausta iš mėnulio šviesos. Alisa ore užuodė subtilų jos kvepalų aromatą, kurį gožė sunkus degančios lempos alyvos kvapas.

Fransua Batistas taip pat pajudėjo. Jis nusileido laiptais ir atsistojo už Vilio. Marija Sesilė sustojo priešais ir kažką pašnibždėjo Viliui, tačiau pernelyg tyliai, kad Alisa galėtų išgirsti. Nors Fransua Batistas vis dar šypsojosi, ji matė jo veide pyktį. Jis pasilenkė į priekį, pakėlė surištas Vilio rankas ir atkišo Marijai Sesilei.

Alisa krūptelėjo — Marija Sesilė įpjovė Vilio ranką tarp riešo ir alkūnės. Jis atšlijo, Alisa matė siaubą jo akyse, tačiau jis tylėjo. Marija Sesilė kišo dubenį ir surinko penkis lašus kraujo. Ji pakartojo procedūrą su Odriku ir sustojo priešais Alisą. Alisa matė jaudulį Marijos Sesilės veide, kai ši vedė peilio smaigaliu blyškia jos rankos vidinės pusės oda, palei senos žaizdos randą. Tiksliai, lyg skalpeliu dirbantis chirurgas, ji įbedė smaigalį ir lėtai spaudė, kol randas atsivėrė.

Skausmas persmelkė ją netikėtai. Tai nebuvo aštrus skausmas, tik maudulys. Iš pradžių Alisa pajuto šilumą, paskui šaltį ir tirpulį. Ji tarsi užburta stebeilijo į vienas po kito dubenin krintančius ir į keistą kokteilį sumyštančius kraujo lašus.

Viskas buvo baigta. Fransua Batistas paleido ją ir nusekė paskui motiną prie altoriaus. Marija Sesilė pakartojo procedūrą su sūnumi ir atsistojo tarp altoriaus ir labirinto. Ji pastatė dubenį viduryje ir perbraukė peiliu per savo odą, stebėdama ranka nuvinguriuojančią kraujo srovelę.

Kraujo sumaišymas.

Alisą akimirksniu nušvietė suvokimas. Gralis — tai visų tikėjimų — krikščionių, žydų, musulmonų — versmė ir nepriklauso nė vienam iš jų. Penki saugotojai pasirenkami už narsą ir žygdarbius, tačiau ne dėl kilmės. Visi lygūs.

Alisa stebėjo, kaip Marija Sesilė ištiesė rankas ir paeiliui iš kiekvienos knygos kažką ištraukė. Ji pakėlė trečiąjį popieriaus lapą. Ne, tai buvo ne popierius — papirusas. Marijai Sesilei laikant jį prieš šviesą, aiškiai matėsi augalų raštas. Išryškėjo ženklas.

Anchas, gyvybės simbolis.

Marija Sesilė pakėlė dubenį prie lūpų ir pradėjo gerti. Kai jis ištuštėjo, ji abiem rankomis pastatė dubenį ir apžvelgė menę. Jos akys sustojo ties Odriku. Jos žvilgsnis Alisai pasirodė provokuojantis — lyg ji kviestų Odriką ją sustabdyti.

Ji nusimovė nuo nykščio žiedą ir pasisuko į akmeninį labirintą, sutrikdydama tylą. Už Alisos degančios lempos šviesa kėlė ant sienos šešėlių šokį. Alisa pamatė uoloje iškirstus du pavidalus, kurių anksčiau nebuvo pastebėjusi. Labirinto raižinyje aiškiai matėsi ancho ženklo ir dubens kontūrai. Alisa išgirdo šaižų spragtelėjimą, lyg raktą spynoje. Akimirką atrodė, kad nieko nevyksta, tačiau netrukus kalno gilumoje pasigirdo girgždesys lyg akmuo slinktų akmeniu.

Marija Sesilė pasitraukė atatupsta. Alisa pamatė labirinto viduryje atsidariusią mažą, nedaug už knygas didesnę angą. Kamera.

Jos mintyse iškilo žodžiai ir frazės. Odriko paaiškinimai ir jos pačios tyrinėjimai sumišo draugėn. Labirinto viduryje — nušvitimas.

Labirinto viduryje — suvokimas. Alisa išvydo krikščionių piligrimų, einančių Jeruzalės kelią Šartro katedros navoje, reginį: jie eina mąžtančiais labirinto žiedais, ieškodami nušvitimo.

Čia, Gralio labirinte, šviesa tiesiogine prasme buvo visa ko šerdis. Alisa stebėjo Mariją Sesilę paimant nuo altoriaus žibintą ir pakabinant jį viršuje. Jis ten visiškai tiksliai tiko. Žibintas iškart sušvito ir menė prisipildė šviesos. Marija Sesilė pakėlė papirusą, paimtą iš vienos ant altoriaus sudėtų knygų, ir padėjo jį nišoje. Žibinto šviesa šiek tiek priblėso ir urve tapo tamsiau.

Ji apsisuko ir įsistebeilijo į Odriką. Jos žodžiai išsklaidė kerus.

— Sakėte, kad aš kažką pamatysiu! — suriko ji.

Jis pakėlė į ją savo gintarines akis. Alisa norėjo, kad jis neatsakytų, tačiau ji žinojo, kad Odrikas netylės. Alisa nesuprato, kokios priežastys verčia jį taip elgtis, tačiau Odrikas atrodė pasiryžęs leisti ceremonijai vykti toliau.

— Tikrieji žodžiai pasirodo tik tada, kai vienas ant kito sudedami visi trys papirusai. Tik tada šviesos ir šešėlių žaisme galima išvysti žodžius, kuriuos reikia ištarti, tarp žodžių, kuriuos reikia nutylėti.

Alisa drebėjo. Ji suvokė, kad šaltis kyla iš vidaus, lyg šiluma ištekėtų iš jos kūno, tačiau ji nieko negalėjo pakeisti. Marija Sesilė sukiojo trejetą pergamentų savo rankose.

— Kaip juos reikia sudėti?

— Atriškite mane, — tarė Odrikas tyliai ir ramiai. — Paleiskite mane ir atsistokite į vietą menės viduryje. Aš parodysiu.

Ji padvejojo ir mostelėjo galva Fransua Batistui.

— Mama, aš nemanau...

— Daryk, ką jis sako, — atkirto ji.

Fransua Batistas tylėdamas nupjovė virvę, kuria Odrikas buvo pririštas prie grindų, ir atsitraukė.

Marija Sesilė ištiesė ranką ir pasiėmė peilį.

— Jeigu ką nors sumanysite iškrėsti... — tarė ji, peiliu rodydama į Alisą. Odrikas pamažu ėjo mene. — Aš ją nužudysiu. Suprantate? — Ji gestu parodė į Fransua Batistą, stovintį prie Vilio. — Arba jis tai padarys.

— Suprantu.

Jis žvilgtelėjo į Šeilą, kuri nejudėdama gulėjo ant žemės, ir sušnabždėjo Alisai:

— Aš teisus? — Jo balse staiga pasigirdo abejonė. — Gralis jai neatsivers?

Nors Odrikas žiūrėjo į ją, Alisai atrodė, kad šis klausimas yra skirtas kažkam kitam. Kažkam, su kuo jis jau dalijosi šia patirtimi.

Tačiau Alisa suprato žinanti atsakymą. Ji buvo tikra. Alisa nusišypsojo, suteikdama jam taip reikalingą padrąsinimą.

— Neatsivers, — atsakė ji gniauždama kvapą.

— Ko laukiate? — suriko Marija Sesilė.

Odrikas žengė į priekį.

— Reikia paimti visus tris papirusus ir sudėti juos priešais ugnį, — tarė jis.

— Tai sudėkite!

Alisa stebėjo jį, imantį į rankas trejetą permatomų lakštų ir atsargiai dedantį juos į nišas. Čia liepsnojusi ugnis suplazdėjo ir akimirką rodėsi, kad užges. Urve tapo tamsu, lyg būtų pritemdytos šviesos. Akims pripratus prie prieblandos, Alisa pamatė, kad dabar teliko tik keletas hieroglifų. Jie buvo išsidėstę šviesos ir tamsos raštu, palei labirinto linijas. Visi nereikalingi žodžiai dingo. Di ankh djet... Jos galvoje skambėjo žodžiai.

— Di ankh djet, — tarė ji balsu, pridurdama ir likusiąją frazės dalį. Tardama senovinius žodžius, ji mintyse juos vertė: — Laiko pradžioje, Egipto žemėje, paslapčių valdovas suteikė žodžius ir raštą. Suteikė gyvybę.

Marija Sesilė atsigręžė į Alisą.

— Skaityk žodžius, — tarė ji žengdama prie jos ir sugriebdama už rankos. — Iš kur žinai, ką jie reiškia?

— Aš nežinau, nežinau.

Alisa pabandė išsivaduoti, tačiau Marija Sesilė trūktelėjo ją arčiau prie peilio smaigalio. Jis buvo taip arti, kad Alisa ant atšipusios geležtės matė rudas dėmes. Ji užsimerkė ir pakartojo žodžius:

— Di ankh djet...

*

Atrodė, kad viskas atsitiko akimirksniu.

Odrikas puolė Mariją Sesilę.

— Maman!

Vilis pasinaudojo tuo, kad Fransua Batisto dėmesys nukrypo kitur. Pritraukęs koją jis spyrė jam į nugarą. Netikėtai užkluptas vaikis krisdamas iššovė pistoletu į urvo lubas. Pasigirdo kurtinantis šūvis. Tą pačią akimirką Alisa išgirdo, kaip kulka rėžėsi į tvirtą kalnų akmenį ir atšokusi nuskriejo per urvą.

Marija Sesilė ranka griebėsi už smilkinio. Alisa matė tarp jos pirštų bėgant kraują. Ji kiek pasiūbavo ir po akimirkos nugriuvo.

— Maman! — Fransua Batistas jau buvo ant kojų ir skubėjo į pagalbą. Ginklas nuskriejo urvo grindimis altoriaus link. Odrikas sugriebė Marijos Sesilės peilį ir su stebėtina jėga perrėžęs Vilio pančius įdavė peilį jam į ranką.

— Išlaisvink Alisą.

Vilis, neklausydamas jo, nulėkė per menę prie Fransua Batisto, kuris, suklupęs ant kelių, laikė rankose Mariją Sesilę.

— Ne, mama. Neišeik. Ar girdi mane, mama, pabusk.

Vilis sugriebė Fransua Batistą už pečių, įsitverdamas į per didelę striukę, ir trenkė jo galvą į kietas akmenines grindis. Tada jis nubėgo prie Alisos ir pradėjo krapštytis su virvėmis.

— Ji mirė?

— Aš nežinau.

— O kaip...

Jis greitai pabučiavo ją į lūpas ir išlaisvino rankas iš pančių.

— Fransua Batistas be sąmonės bus pakankamai ilgai, kad mes galėtume dingti iš čia, — tarė jis.

— Padėk Šeilai, Vili, — tarė ji, skubiai rodydama į jos pusę, — aš pasirūpinsiu Odriku.

Vilis pakėlė bejausmį Šeilos kūną ant rankų ir leidosi eiti tuneliu. Alisa nubėgo prie Odriko.

— Knygos! — tarė ji skubindama jį. — Privalome paimti knygas, kol čia dar nieko nėra.

Jis stovėjo žvelgdamas į gulinčius sustingusius Marijos Sesilės ir jos sūnaus kūnus.

— Odrikai, greičiau, — dar kartą paragino Alisa. — Turime dingti iš čia.

— Aš buvau neteisus įtraukdamas į visa tai jus, — tarė jis tyliai. — Mano noras sužinoti, noras tesėti pažadą, kurį kadaise buvau davęs, apakino mane ir nieko daugiau nemačiau. Egoistas. Per daug galvojau apie save.

Odrikas padėjo ranką ant vienos iš knygų.

— Klausėte, kodėl Alaisa nesunaikino jų, — tarė jis netikėtai. — Atsakysiu — aš jai neleidau. Mes sukūrėme planą apgauti Orianą. Dėl to mes grįžome į menę. Aukų vis daugėjo. Jeigu ne tai, galbūt...

Jis priėjo prie Alisos, bandančios ištraukti papirusus iš žibinto.

— Ji nebūtų norėjusi to. Pernelyg daug sužalotų gyvenimų.

— Odrikai, — tarė ji nekantriai, — mes galėsime pakalbėti apie tai vėliau. Dabar turime jas išnešti iš čia. Juk kaip tik to jūs ir laukėte. Galimybės vėl sujungti Trilogiją. Negalime leisti, kad jos atitektų jai.

— Aš vis dar nežinau, — tarė jis vos girdimu balsu, — kas galiausiai jai atsitiko.

Alyva lempoje beveik baigėsi. Alisa vieną po kito ištraukė pirmąjį, antrąjį ir trečiąjį papirusus. Urve šiek tiek pašviesėję.

— Turiu jas, — tarė ji apsisukdama. Ji suglobė nuo altoriaus knygas ir suvertė jas į Odriko glėbį. — Imkite knygas, eime.

Alisa, kone vilkdama Odriką paskui save, apgraibomis skynėsi kelią tamsoje tunelio link. Jie suklupo įduboje, kur buvo aptikti griaučiai. Už jų nuaidėjo skylančios uolienos garsas. Ji išgirdo pasislenkant uolų klodus ir du vieną po kito duslius dunkstelėjimus.

*

Alisa krito ant žemės. Tai buvo ne šūviai, bet visiškai kitoks garsas. Griausmas iš žemės gelmių.

Plūstelėjo adrenalinas. Alisa, apimta nevilties, ropojo į priekį, laikydama papirusus sukandusi dantyse. Ji meldė, kad tik Odrikas neatsiliktų. Mantija pynėsi tarp kojų ir neleido judėti greičiau. Jos ranka stipriai kraujavo ir ji beveik negalėjo ja remtis. Tačiau jai šiaip taip pavyko nusigauti iki laiptelių papėdės.

Alisa girdėjo murmėjimą už nugaros, tačiau neturėjo laiko atsigręžti. Galiausiai ji apčiuopomis rado urvo viršuje iškirstas raides. Pasigirdo skardus balsas.

— Stok ir nejudėk. Arba nušausiu jį.

Alisa sustingo.

Tai negali būti ji. Ji nušauta. Mačiau ją mirusią.

— Apsisuk. Lėtai.

Alisa pamažu atsistojo. Marija Sesilė siūbuodama stovėjo priešais altorių. Jos mantija buvo aptaškyta krauju, plaukai, nukritus lankui, palaidi ir išdrikę į visas puses. Rankoje ji laikė Fransua Batisto ginklą. Jis buvo nukreiptas tiesiai į Odriką.

— Lėtai eikite prie manęs, daktare Taner.

Alisa pajuto judant žemę. Ji jautė virpesius savo pėdomis ir kojomis. Giliai žemėje girdėjosi duslus bildesys, kuris kas akimirką darėsi smarkesnis ir garsesnis.

Staiga ir Marija Sesilė, regis, jį išgirdo. Jos veide pasirodė išgąstis. Menę sukrėtė duslus smūgis. Šį kartą neliko abejonių, kad tai sprogimas. Į urvą plūstelėjo vėsus oras. Už Marijos Sesilės sudrebėjo žibintas, akmeninis labirintas pradėjo virpėti ir aižėti į gabalus.

Alisa nubėgo prie Odriko. Po kojomis skilinėjo žemė. Trupėjo tvirti akmenys, byrėjo šimtmečius netrikdytas gruntas. Ji šokinėjo saugodamasi neįkristi į duobes, atsiveriančias tiesiai po kojomis, ant jos žiro grumstai ir akmenys.

— Atiduok jas man! — rėkė Marija Sesilė, vėl keldama ginklą į Alisą. — Ar manai, kad aš leisiu jai atimti jas iš manęs?

Jos žodžius užgožė krintančių akmenų ir griūvančių uolos luitų dundesys. Menė susmego ir įgriuvo.

Odrikas atsistojo ir pirmą kartą prabilo.

— Jai? — tarė jis. — Ne, ne Alisai.

Marija Sesilė apsisuko, norėdama pamatyti, į ką žiūri Odrikas.

Ji suklykė.

Alisa kažką matė tamsoje. Švytėjimą. Baltą švytėjimą, panašų į veido siluetą. Apimta siaubo, Marija Sesilė nukreipė ginklą į Alisą. Akimirką padvejojusi, ji nuspaudė gaiduką. Odrikui užteko laiko šokti tarp jų.

*

Viskas atrodė lyg sulėtintame kine.

Alisa suklykė. Odrikas susmuko ant kelių. Šūvio atatranka bloškė Mariją Sesilę atgal ir ji prarado pusiausvyrą. Jos rankos beviltiškai mataravo ore, graibydamos, kur įsitverti. Ji prasmego giliame po kojomis atsivėrusiame plyšyje.

Odrikas gulėjo ant žemės. Iš žaizdos krūtinėje liejosi kraujas. Jo veidas buvo blyškus lyg popierius, po plonu odos šydu ji matė mėlynas kraujagysles.

— Turime ištrūkti iš čia, — šaukė ji, — gali būti kitas sprogimas. Gali trenkti bet kurią akimirką!

Odrikas šyptelėjo.

— Viskas baigta, — tyliai tarė jis. — Ala perfin. Gralis apgynė savo paslaptį. Taip būdavo visada. Jis nedavė jai, ko ji gviešėsi.

Alisa purtė galvą.

— Ne, Odrikai, urvas buvo užminuotas, — tarė ji. — Gali būti daugiau sprogmenų. Privalome išsinešdinti.

— Daugiau nebebus, — atsakė jis. Jo balse nebuvo jokios abejonės. — Tai buvo praeities aidas.

Alisa matė, kad kalbėjimas jam kelia skausmą. Ji pasilenkė prie jo. Krūtinėje girdėjosi tylus gargaliavimas, jo kvėpavimas buvo silpnas ir paviršutiniškas. Ji pabandė sustabdyti kraujavimą, tačiau šios pastangos buvo beviltiškos.

— Aš norėjau sužinoti, kaip ji praleido paskutines akimirkas, suprantate? Aš negalėjau jos išgelbėti. Ji buvo uždaryta urve ir aš negalėjau pas ją patekti.

Jis atsiduso ir kęsdamas skausmą įkvėpė oro.

— Tačiau šį kartą...

Galiausiai Alisa pripažino sau, ką ji buvo nejučiomis supratusi, vos tik atsidūrė Los Serese ir pamatė jį stovint tarp kalnų pasiklydusio akmeninio namelio tarpduryje.

Šis pasakojimas apie jį. Tai jo prisiminimai.

Jos mintyse iškilo genealoginis medis, sudarytas su meile, stulbinamai kruopščiai.

— Sajhė, — tarė ji, — jūs esate Sajhė.

Akimirką jo gintarinėse akyse sublizgo gyvastis. Mirštančio Odriko veidą užliejo palaima.

— Kai pabudau, Bertrana buvo prie manęs. Kažkas užklojo mus apsiaustais, kad nesušaltume.

— Gijomas, — tarė Alisa, žinodama, kad tai tiesa.

— Girdėjosi siaubingas griaudėjimas. Mačiau, kaip susmego atbraila virš įėjimo į urvą. Ant žemės trenkėsi didžiulis luitas, pasipylė akmenys, žemės, purvas. Ji liko spąstuose, viduje. Negalėjau patekti pas ją. — Jo balsas sudrebėjo. — Pas juos.

Viskas liovėsi. Staiga aplink nuščiuvo ir tapo tylu, ramu.

— Aš nežinojau, — kalbėjo jis, kęsdamas sielvartą. — Aš daviau žodį Alaisai — įsipareigojau užtikrinti, kad Žodžių knyga bus saugi, jeigu jai kas nors atsitiktų. Tačiau aš nežinojau. Nežinojau, ar Oriana turi knygą, nežinojau, kur ji yra. — Jo šnabždesys tapo vos girdimas. — Nežinojau nieko.

— Vadinasi, palaikai, kuriuos radau, buvo Gijomo ir Alaisos, — tarė Alisa. Jos žodžiai nuskambėjo veikiau kaip žinojimas negu kaip klausimas.

Sajhė linktelėjo.

— Mes radome Orianos kūną kiek žemiau pakalnėje. Knygos ji neturėjo. Tik tada aš supratau.

— Jie mirė abu, gelbėdami knygą. Alaisa norėjo, kad tu gyventum, Sajhė. Kad gyventum ir pasirūpintum dukra, Bertrana. Ji norėjo tau duoti visa, išskyrus viena.

Jis šyptelėjo.

— Žinojau, kad suprasi, — tarė jis. Žodžiai ištrūko iš jo lūpų tarsi atodūsis. — Aš pernelyg ilgai gyvenau be jos. Kiekvieną dieną jaučiau, kad jos nėra. Kasdien troškau, kad nebūčiau buvęs prakeiktas gyventi, kai tie, kuriuos aš myliu, pasensta ir miršta. Alaisa, Bertrana...

Jo balsas nutrūko. Alisai sugėlė širdį.

— Sajhė, neprivalai ilgiau jaustis kaltas. Dabar tu žinai, kas įvyko, gali atleisti sau.

Alisa jautė, kaip jis tolsta nuo jos.

Kalbink jį. Neleisk jam užmigti.

— Buvo išpranašauta, — kalbėjo Odrikas, — kad Oksitanijoje mūsų laikais gimsiąs žmogus, kuriam bus lemta perduoti šiuos kraštus ištikusios tragedijos liudijimą. Kaip ir mano pirmtakai — Abraomas, Metušaelis, Harifas — aš nenorėjau to, tačiau priėmiau lemtį.

Jam darėsi sunku kvėpuoti. Alisa prisitraukė jį arčiau, padėdama jo galvą sau ant rankų.

— Kada? — nedrąsiai paklausė ji. — Papasakok man.

— Alaisa iškvietė Gralį. Čia. Šioje menėje. Man buvo dvidešimt penkeri. Aš grįžau į Los Seresą tikėdamas, kad mano gyvenimas pasikeis. Aš tikėjau, kad galiu patraukti Alaisą į savo pusę, kad ji mane mylės.

— Ji mylėjo tave, — tarė Alisa niršdama.

— Harifas išmokė ją suprasti senąją egiptiečių kalbą, — pasakojo jis šypsodamasis. — Šių žinių daigai, regis, gyvena ir tavyje. Pasinaudodami įgūdžiais, kurių ją išmokė Harifas, ir jos žiniomis apie pergamentus, mes atvykome čia. Kaip ir tu, Alaisa žinojo, ką sakyti, kai atėjo metas. Gralis pasireiškė per ją.

— Kaip... — Alisa sumikčiojo, — kas atsitiko?

— Aš prisimenu, kaip švelniai glostė oras mano odą, kaip mirgėjo žvakės, kaip aidėjo tamsoje gražūs balsai. Atrodė, lyg žodžiai savaime liejasi jos lūpomis, tariami be jokių pastangų. Alaisa stovėjo priešais altorių, prie jos buvo Harifas.

— Juk turėjo būti ir kitų?

— Turėjo, tačiau... tu pagalvosi, kad tai keista, bet aš beveik neprisimenu. Aš mačiau tik Alaisą. Jos susikaupusį veidą, menką raukšlelę kaktoje. Jos plaukai krito ant nugaros tarsi vandens krioklys. Aš mačiau tik ją, daugiau nieko, jaučiau tik ją, daugiau nieko. Laikydama rankose taurę, ji tarė žodžius. Jos akys plačiai atsimerkė nušvitimo akimirką. Ji padavė taurę man ir aš išgėriau.

Jo akių vokai trūkčiojo, tai pakildami, tai vėl greitai užsimerkdami, tarsi plazdantys drugelio sparnai.

— Jeigu gyvenimas tau buvo tokia našta, tai kodėl gyvenai be jos?

— Kodėl? — tarė jis nustebęs. — Todėl, kad to norėjo Alaisa. Aš privalėjau gyventi, kad papasakočiau, kas atsitiko šio krašto žmonėms. Čia, šiuose kalnuose ir slėniuose. Aš privalėjau užtikrinti, kad istorija neišnyks. Tai yra Gralio prasmė. Padėti liudijantiems. Istoriją rašo laimėjusieji, melagiai, stiprieji, ryžtingieji. Tiesa dažniausiai slypi tyloje. Tiesa mėgsta tykumą.

Alisa pritardama linktelėjo.

— Sajhė, tau pavyko tai padaryti. Tu pasiekei savo.

— Giljemas de Tudela prancūzams parašė melagingą istoriją apie kryžiaus žygius ir mus apšmeižė. Jis pavadino ją „Kryžiaus žygių giesme“. Kai jis mirė, poetas anonimas, mylintis Oksitanijos kraštą, papildė šį pasakojimą ir pavadino jį „Mūsų sakme“. Tai mūsų istorija.

Alisa jautė, kad, nepaisant visko, kas atsitiko, ji šypsosi.

— Los mots, vivents, — sušnabždėjo jis, — gyvieji žodžiai. Tai buvo pradžia. Aš prisiekiau Alaisai, jog kalbėsiu tiesą, rašysiu tiesą, kad būsimosios kartos žinotų apie siaubą, kuris nutiko jų žemėje. Kad nebūtų pamirštų.

Alisa linktelėjo.

— Harifas suprato. Jis jau buvo nuėjęs vienumos kelią prieš mane. Jis apkeliavo pasaulį ir matė, kaip laužomi, iškreipiami žodžiai, kaip jie virsta melu. Jis taip pat gyveno, kad liudytų. — Sajhė vėl sunkiai atsikvėpė. — Jis tik šiek tiek pergyveno Alaisą, tačiau mirštant jam buvo aštuoni šimtai metų. Jis mirė čia, Los Serese, aš ir Bertrana buvome prie jo.

— Tačiau kur tu gyvenai visus tuos metus? Kaip tu gyvenai?

— Mačiau, kaip pavasario žalumą keičia auksinė vasara. Kaip varinis ruduo atsitraukia prieš baltą žiemą. Sėdėjau ir žvelgiau į blėstančią šviesą. Nuolat klausiau savęs — kodėl? Jeigu aš būčiau žinojęs, kaip bus — gyventi tokioje vienatvėje, būti vieninteliu begalinio rato liudytoju — gimimo, gyvenimo ir mirties... Ką aš būčiau galėjęs padaryti? Visą šį ilgą gyvenimą išgyvenau su tuštuma širdyje, kuri augo ir plėtėsi metams bėgant, kol galiausiai joje nebeliko širdies.

— Sajhė, ji mylėjo tave, — švelniai tarė Alisa. — Ne taip, kaip tu ją, tačiau giliai, iš tiesų.

Jo veidą nušvietė ramybė.

— Es vertat Dabar jaučiu tai.

— Jeigu...

Jį vėl ištiko kosulio priepuolis. Šį kartą burnos kampučiuose pasirodė kraujas. Alisa nušluostė mantijos skvernu.

Jis sukaupė jėgas ir atsisėdo.

— Alisa, aš viską tau surašiau. Savo paskutinį testamentą. Jis laukia tavęs Los Serese. Alaisos name, kur mes gyvenome. Aš palieku jį tau.

Alisai pasirodė, kad ji tolumoje išgirdo kalnų nakties tykumą perdrėskusius sirenų garsus.

— Jie jau beveik čia, — tarė ji, stengdamasi suvaldyti savo sielvartą. — Juk sakiau, kad jie atvažiuos. Lik su manimi. Nepasiduok.

Sajhė papurtė galvą.

— Viskas baigta. Mano kelionė baigėsi. Tavo dar tik prasideda.

Alisa švelniai nubraukė pražilusius plaukus nuo jo veido.

— Aš — ne ji, — tyliai tarė Alisa. — Aš ne Alaisa.

Jis giliai atsiduso.

— Žinau, tačiau ji gyvena tavyje... ir tu joje. — Jis nutilo. Alisa matė, kokį skausmą jis kenčia kalbėdamas. — Norėčiau, kad būtume buvę kartu ilgiau, Alisa. Tačiau sutikti tave, praleisti su tavimi šias valandas — tai daugiau, negu aš būčiau drįsęs tikėtis.

Sajhė nutilo. Iš jo veido, jo rankų dingo paskutiniai spalvos likučiai. Nieko neliko.

Jos mintyse iškilo malda, kalbėta kadaise, seniai seniai.

— Payre sant, Dieu dreyturier de bons speritz. — Kadaise pažįstami žodžiai lengvai skriejo iš jos lūpų. — Šventasis tėve, teisusis gerųjų dvasių Dieve, leisk mums žinoti, ką pats žinai, leisk mylėti, ką pats myli.

Gniauždama ašaras, Alisa laikė jį rankose, kol jo kvėpavimas, silpnėdamas ir retėdamas, visiškai liovėsi.

EPILOGAS

Los Seresas

2007 M. LIEPOS 8 D., SEKMADIENIS

Aštunta valanda vakaro. Baigiasi dar viena nuostabi vasaros diena.

Alisa prieina prie didelio varstomo lango ir atidaro langines, įleisdama į vidų besileidžiančią oranžinę saulę. Jos nuogas rankas paglosto lengvas vėjelis. Jos oda — lazdyno riešutų spalvos, jos plaukai, surišti į uodegą, krinta ant nugaros.

Saulė jau visiškai žemai — tobulas raudonas rutulys giedrame rausvais gaisais nusidažiusiame danguje. Aplinkinės Sabarto kalnų viršūnės meta didžiulius šešėlius. Jie atrodo lyg džiūti paklotos audeklo juostos. Pro langą matosi Septynių Brolių perėja ir už jos — Šv. Baltramiejaus viršūnė.

Praėjo jau dveji metai nuo tos dienos, kai mirė Sajhė.

Iš pradžių Alisai buvo sunku gyventi su prisiminimais. Šūvio garsas klaustrofobiškoje menėje, žemės drebėjimas, blyškus veidas tamsoje, Vilio veido išraiška įgriuvus į menę su inspektoriumi Nubeliu.

Labiausiai ją persekiojo gęstančios Odriko akys — Sajhė, kaip ji priprato jį mintyse vadinti. Atėjus pabaigai, ji matė jo akyse ne liūdesį, o susitaikymą, tačiau tai nė kiek nesumažino jos skausmo.

Tačiau kuo daugiau Alisa sužinojo, tuo labiau blanko šie siaubingi paskutiniųjų akimirkų išgyvenimai. Praeitis neteko galios žeisti.

Alisa žinojo, kad Marija Sesilė ir jos sūnus žuvo po griūvančiomis uolomis. Abu juos prarijo kalnas ir žemės drebėjimas. Polį Oti surado ten, kur jį buvo nušovęs Fransua Batistas. Prie jo kūno buvo sprogdiklio laikmatis, negailestingai suskaičiavęs visų keturių užtaisų laiką iki nulio. Jo paties rankų darbo Armagedonas.

Vasarą pakeitė ruduo, po rudens atėjo žiema ir Alisa, padedama Vilio, pradėjo atsigauti. Laikas padarė savo. Laikas ir naujo gyvenimo pažadas. Pamažu skausmingi prisiminimai blėso. Jie pasidengė atminties dulkėmis tarsi senos, pamirštos ir išblukusios nuotraukos.

Alisa pardavė savo butą Anglijoje ir, pridėję pajamas, gautas pardavus jos tetos namą Odo Salelyje, jie su Viliu persikėlė į Los Seresą.

Namas, kuriame kadaise gyveno Alaisa su Sajhė, Bertrana ir Harifu, tapo jų namais. Jie jį sutvarkė, pritaikė šiuolaikiškoms reikmėms, tačiau vietos dvasia nepakito.

Gralio paslaptis išsaugota, kaip to ir siekė Alaisa. Ji slypi laikui nepavaldžiuose kalnuose. Trejetas papirusų, išplėšti iš viduramžių knygų, guli palaidoti po uolomis ir akmenimis.

Alisa suprato, kad likimas jai skyrė baigti tai, kas liko nebaigta prieš aštuonis šimtus metų. Taip pat ji, kaip ir Alaisa, suprato, kad tikroji Gralio versmė — tai meilė, perduodama iš kartos į kartą, žodžiai, kuriuos tėvas taria sūnui, motina — dukrai. Tiesa slypi mumyse. Kalnų akmenyje, uoloje, metų laikų kaitoje.

Pasakodami savo istorijas mes tampame nemirtingi.

Alisa mano, kad nepajėgtų perteikti to žodžiais. Ji nėra tokia gabi sakmių audėja kaip Sajhė. Ji ne rašytoja. Ji mano, kad veikiausiai žodžiais to neįmanoma išsakyti. Galime vadinti tai Dievu, galime vadinti tikėjimu. Galbūt Gralis — tai pernelyg didelė tiesa, kad būtų galima susieti ją su laiku ir erdve ar apibrėžti ją tokia nepatikima priemone kaip kalba.

Alisa atsiremia rankomis į atbrailą ir įkvepia vakaro kvapų. Laukiniai čiobreliai, šluotiniai raipstai, karščiu alsuojantys akmenys, kalnų petražolės ir mėtos, šalavijai, jos vaistažolių darželio kvapai.

Garsas apie Alisą sklinda. Viskas prasidėjo nuo kelių paslaugų — ji pasiūlė vaistažolių ir prieskoninių žolių aplinkinių kaimų gyventojams ir užeigoms. Dabar tai tapo pelningu verslu. Dauguma apylinkės viešbučių ir krautuvių, net Fua ir Mirpua, siūlo jos gaminius, žymimus žinomu „Peletjė ir dukters prieskoniai“ ženklu. Jos protėvių vardas, kurį ji susigrąžino.

Los Sereso hameau vis dar nepažymėtas žemėlapyje. Tai pernelyg smulki gyvenvietė. Tačiau netrukus bus. Benleu.

Studijoje pirmajame aukšte nutilo klaviatūros taukšėjimas. Alisa girdi Vilį vaikščiojant po virtuvę. Jis traukia iš spintelės lėkštes ir duoną iš duoninės. Netrukus ji leisis žemyn. Jis atidarys butelį vyno ir jie gurkšnos, kol jis ruoš valgį.

Rytoj apsilankys Žana Žiro — tauri, žavinga moteris, tapusi jų gyvenimo palydove. Po pietų jie eis į artimiausią kaimą padėti gėlių prie paminklo aikštėje gerbiamam katarų istorikui ir Pasipriešinimo kovotojui Odrikui S. Bajarui. Lentelėje įrašyta oksitanų patarlė, kurią išrinko Alisa:

Pas a pas se va luenh.

Vėliau Alisa viena nueis į kalnus, kur kita lentele pažymėta vieta, kur jis atgulė po uolomis, kalnuose, kaip visad troško. Akmenyje paprasčiausiai įrašyta: SAJHĖ.

Tiek užtenka, kad jis nebūtų pamirštas.

Ant sienos studijoje kabo šeimos medis — pirmoji Sajhė dovana Alisai. Alisa padarė tris pakeitimus. Ji įrašė Alaisos ir Sajhė mirties datas, kurias skiria aštuoni šimtai metų. Ji taip pat įrašė Vilio vardą šalia savojo ir jų santuokos datą.

Pačioje pabaigoje, kur istorija dar tęsiasi, ji pridūrė eilutę:

SAJHESĖ GREISĖ FARMĖ PELETJĖ, 2007 m. vasario 28 d.

Alisa nusišypso ir eina prie vaikiškos lovelės, kurioje sukruta jųdviejų dukrelė. Sutrūkčioja jos blyškūs kojų pirštukai. Dukrai atsimerkiant Alisa sulaiko kvėpavimą.

Švelniai kuždėdama, ji pabučiuoja mergaitę į kaktą ir pradeda dainuoti lopšinę iš kartos į kartą perduodama senąja kalba:

Bona nueit, bona nueit...

Braves amics, pica mieja-nueit

Cal finir velhada

E jos la flassada

Vieną dieną, pagalvoja Alisa, Sajhesė galbūt niūniuos ją savo vaikams.

Laikydama dukterį ant rankų, Alisa eina prie lango, galvodama apie viską, ko ji ją išmokysianti: pasakojimų apie praeitį ir apie tai, kaip viskas prasidėjo.

Alaisa jos jau nebelanko sapnuose. Tačiau stovėdama blėstančioje dienoje ir žvelgdama į senųjų kalnų viršūnes bei keteras, besidriekiančias toliau, negu siekia žvilgsnis, ji jaučia praeitį greta savęs. Prisiminimai, dvasios ir bičiuliai, tiesiantys jai savo rankas ir šnabždantys apie savo gyvenimus, besidalijantys su ja paslaptimis. Per juos ji siejasi su visais, stovėjusiais čia anksčiau, ir su visais, dar ateisiančiais, svajodama apie tai, ką atneš gyvenimas.

Tolumoje taškuotame danguje teka baltas mėnulis, žadėdamas rytoj dar vieną puikią dieną.

Išnašos

Esu pasiruošęs (pranc.).

Viduramžiais taip buvo vadinami arabai, o vėliau ir visi musulmonai, pa­gal vienos iš Sinajaus dykumos klajoklių arabų genčių pavadinimą (graik. sarakenoi - „rytietis“) (aut past).

Prima hora, pirmoji kanoninė maldos valanda tekant saulei (aut past.).

Ginkluoti sargybiniai (okst.).

Dukra (okst.).

Tėve (okst.).

Kūdikis (okst.).

Mišrių grūdų (pranc.).

Oksitaniškas gėrimas (vert. past.).

Ponia (okst.).

Ponas (okst.).

Raitelis, riteris (pranc.).

Ačiū, mano širdie (okst.).

Nuostabu (okst.).

Pienburnis (okst.).

Tylos (okst.).

Kilnieji iš kalnų, arba Kilniųjų draugija (okst.).

Merel - moneta, pinigas, žaidimo skrituliukas (senoji prancūzų k.).

Kriminalinė policija (vert. past.).

Taip (pranc.).

Gerai (pranc.).

Norėčiau pristatyti poną Oti (pranc.).

Tęskite. Greičiau (pranc.).

Dabar nepatogu (angl.).

Taip, klausau (pranc.).

Prašom lėčiau (pranc.).

Paskambink (pranc.).

Prašyčiau (pranc.).

Katarų šventikas (vert. past.).

Katarų sakramentas (vert. past).

Tai tiesa? (okst.).

Moteris. Viena (pranc.).

Ramiai (okst.).

Kekšė (pranc.).

Palaukite (pranc.).

Prancūziškas anyžinis likeris (vert. past.).

Svaidinys, žaidžiamas lauke metaliniais rutuliais (vert. past.).

Gynybinės galerijos ant pilies sienų (vert. past.).

Kovos įrenginiai (vert. past.).

Raštininkas (okst.).

Philipas Larkinas - britų poetas ateistas (vert. past.).

Namo (okst.).

Greičiau (pranc.).

Labos nakties, labos nakties (okst.).

Gerieji draugai veriančioje nakty (okst.).

Karalius (pranc.).

Sese? (okst.)

Visam laikui (pranc.).

Dabar (pranc.).

Ką, po galais, čia veikiate? (pranc.).

Liaukitės. (pranc.).

Nieko, mama. Aš tik jo klausiu. (pranc.).

Apgailestauju. (pranc.).

Mama, jau šešios. (pranc.).

Ateinu. (pranc.).

Bet aš ne... (prane.).

Laikyk. Iki pasimatymo. (pranc.).

Taip. (pranc.).

Taip, suprantu. Palaukite. (pranc.).

Rytoj vakare dešimtą. (pranc.).

Kas čia dedasi? (pranc.).

O Dvasia, Viešpatie, nuženk, Savųjų sielose gyvenk! (lot.).

Karaliui (okst.).

Katė, viduramžių karo įrenginys (okst.).

Katarų sakramentai (vert. past.).

Šunelis (okst.).

Moneta, pinigas, žaidimo skrituliukas (senoji prancūzų k.).

Svaidyklė, panaši į katapultą (vert. past.).

Ginklanešiai (okst.).

Turnyrų laukas (okst.).

Angl. Black Friars - dominikonai taip vadinti dėl savo dėvėtų juodų apsiaustų (vert. past.).

Galbūt (okst.).

Karo įrenginys (okst.).

Jardas - 0,91 metro (vert. past.).

Stilizuotas vilkdalgio ženklas, prancūzų monarchijos simbolis (vert. past.).

Katarai tikintieji (okst.).

Sausiui (okst.).

Valdovas (pranc.).

Šventasis tėve, teisusis gerųjų dvasių Dieve. (okst.)

Nuženk, šventoji Dvasia (lot.).

Vietovė senovės Arabijoje (vert. past.).

Stirnele (okst.).

Sėsk (pranc.).

Stok (pranc.).

Vežimas (okst).

Sutemų paukštis (vert. past.).

Gerai (okst.).