Beprotiškai įsimylėjęs Кэрол Мортимер

Trijų knygų serija *Skandalingieji Sent Klerai.* Antra knyga. *Jis ketina tik pasilinksminti, tačiau beprotiškai įsimyli...* Lukanas Kleras kratosi penkioliktojo Stauerbridžo hercogo titulo ir jam priklausančio palikimo – didingo dvaro Anglijos gilumoje, manydamas, jog tai užtrauks nelaimę. Kad būtų smagiau grįžti į gimtąjį dvarą, Lukanas drauge pasiima savo naująją sekretorę gražuolę Leksę Hamilton... Jis nė nenumano, kad Leksė dedasi visai kitu žmogumi ir turi intriguojančių paslapčių. Galiausiai tiesa išaiškėja, bet per vėlai... Ankstesnis trijų knygų serijos *Skandalingieji Sent Klerai* romanas: C. Mortimer. Prisimink, kas esi (2012 sausis-vasaris) (Džordanas ir Stefanija)

Visa intelektinė nuosavybė į šios el. knygos turinį yra saugoma. Pirkėjui leidžiama naudotis el. knyga tokia apimtimi, kiek tokių teisių suteikė autorių teisių turėtojas.

Ši el. knyga skirta tik asmeniniam naudojimui Pirkėjo turimuose el. knygos skaitymo įrenginiuose.

Pirkėjui nesuteikiamos teisės daryti el. knygos ar jos dalių kopijas, platinti, atgaminti el. knygą bet kokiu būdu ir forma ir naudoti ją bet kokiais kitais būdais nei nurodyta šiose taisyklėse (toliau – Taisyklės), išskyrus teisę atgaminti nedidelę dalį el. knygos išimtinai asmeniniais nekomerciniais naudojimosi tikslais, nepažeidžiant galiojančių LR teisės aktų reikalavimų.

Suprasdamas, kad nuosavybės teisė į el. knygos turinį nesuteikiama bei jokios autoriaus turtinės teisės bei kita intelektinė nuosavybė į suteikiamą naudotis el. knygą Pirkėjui neperduodama ir nesuteikiama, Pirkėjas įsipareigoja nenaudoti el. knygos tokiu būdu, kad būtų pažeidžiamos autoriaus turtinės ar kitos intelektinės nuosavybės teisės į el. knygą bei pasižada neperduoti jų jokiems tretiesiems asmenims, nesudaryti sąlygų tretiesiems asmenims jokiu būdu pasinaudoti el. knyga. Jeigu Pirkėjas netinkamai naudojasi (nesilaikydamas šių Taisyklių) el. knyga, el. knygos leidėjas ir (arba) platintojas turi teisę uždrausti toliau naudotis netinkamai naudojama el. knyga, o Pirkėjas įsipareigoja nedelsiant nuo reikalavimo gavimo momento nutraukti naudojimąsi ir įsipareigoja atlyginti dėl to leidėjo, platintojo ir (arba) trečiųjų asmenų patirtus visus tiesioginius ir netiesioginius nuostolius. Tokį reikalavimą visi nurodyti asmenys turi teisę pareikšti bet kuriuo metu, nes šios Taisyklių sąlygos lieka galioti visą el. knygos naudojimosi laikotarpį bei visą laikotarpį, kol bus tinkamai atlyginti leidėjo, platintojo ir (arba) trečiųjų asmenų patirti nuostoliai.

Draudžiama panaikinti el. knygos apsaugą, pašalinti el. knygos pavadinimą, viršelį, šriftų rinkinį ir (arba) ir kitus su el. knygos turiniu susijusius elementus.

El. knygos leidėjas ir (arba) platintojas nėra atsakingi už žalą, atsiradusią dėl netinkamo naudojimosi el. knyga.

Naudodamasis šia el. knyga, Pirkėjas sutinka su visomis aukščiau nurodytomis taisyklėmis ir sąlygomis.

Carole Mortimer

Beprotiškai įsimylėjęs

Romanas

Vilnius, 2013

Versta iš Carole Mortimer,

The Reluctant Duke, 2011

Šis leidinys publikuojamas pagal sutartį su

„Harlequin Enterprises II B.V. / s. à. r. l.“

Visos teisės į šį kūrinį saugomos, įskaitant teisę atkurti

visą arba iš dalies bet kokia forma.

Visi šios knygos personažai yra išgalvoti.

Bet koks panašumas į tikrus asmenis, gyvus ar

mirusius, yra visiškai atsitiktinis.

vertimas iš anglų kalbos, 2011

ISBN 978-609-406-508-8

Pirmas skyrius

– Laimingų Naujųjų metų, pone Sent Klerai!

Lukanas, į kurį kreiptasi kaip į poną Sent Klerą, suraukęs antakius stovėjo prie didžiulio lango Sent Klerų korporacijos administracinio pastato dešimtajame aukšte.

Buvo dar anksti, pusė aštuonių, tačiau tą šaltą ir žvarbų sausio rytą Lukanas dirbo nuo šeštos, nes norėjo sutvarkyti reikalus, kurie susikaupė per laisvas dienas tarp Kalėdų ir Naujųjų metų.

Jis ir nusprendė, kad į darbą šįryt reikia ateiti anksti ir skubiai sutvarkyti atidėliotus reikalus. Iš tikrųjų Lukanas net apsidžiaugė, kad pagaliau po švenčių viskas grįžta į įprastas vėžes. Kalėdas jis praleido su dviem jaunėliais broliais motinos namuose Edinburge, paskui trumpam – nors Lukanui tas laikas ir prailgo – nuvyko į Glosteršyrą, į šeimai priklausantį Malberio dvarą, kur Naujųjų metų išvakarėse dalyvavo jauniausiojo brolio vestuvėse.

Nors ir numanė, kodėl Džordanas ir Stefanija vestuves sumanė kelti būtent čia, kur juodu ir susipažino, Lukanas pasitaikius progai mandagiai visų atsiprašė ir trims dienoms išdūmė į Klosterį slidinėti.

Vis dar susiraukęs jis pakreipė galvą, kai į pastatą šalia kontoros įėjo jauna moteris. Tai buvo jo sekretorės vieta. Tačiau moteris, kuri ėjo pro duris, buvo ne jo sekretorė. Tiesą sakant, Lukanas neprisiminė, kad ją būtų matęs anksčiau!

Ne vyresnė nei dvidešimt penkerių, mergina buvo liauna ir nesiekė nė metro šešiasdešimties. Vilkėjo dalykiniu juodos spalvos kostiumėliu ir sniego baltumo palaidine, tačiau didžiausią įspūdį darė juodi čigoniški plaukai, kurie krito ant nugaros neklusniomis garbanomis. Iš po tokių pat juodų antakių spindėjo tamsiai mėlynos akys apgaubtos tankiomis juodomis blakstienomis. Nedidelė jos nosytė buvo tiesi, o putlios lūpos atrodė gundančios ir jausmingos.

Išvydęs tas lūpas Lukanas iškart, net keista, susijaudino ir pagalvojo apie įkaitusius, vienas į kitą įsikibusius nuogus kūnus. Jis ir pats nusistebėjo, nes visiems buvo žinoma, kad Lukanas, sėkmingasis Sent Klerų verslininkas, kietaširdis ne tik su savo pavaldiniais, bet ir moterimis, su kuriomis turėdavo trumpalaikių santykių.

Tačiau žiūrėdamas į šią tamsiaplaukę, nepažabotą gražuolę, Lukanas anaiptol nesijautė kietaširdis!

Jo žvilgsnis buvo piktas ir niūrus. Kas ji tokia, velniai griebtų?

Kai Lukanas Sent Kleras sutrikęs suraukė kaktą, Leksei jo beveik pagailo, tačiau dėl to, kad pateko į tokią padėtį, jis galėjo kaltinti tik save.

Jei nebūtų toks arogantiškas ir pasipūtęs savimyla, jo sekretorė nebūtų nusprendusi palikti jį Kalėdų išvakarėse apie tai net nepranešusi.

Matyt, taip ir buvo.

Leksė įtarė, kad Džesika Braun turėjo ir kitų, ne tik dalykinių interesų Lukano Sent Klero atžvilgiu, bet jis tikriausiai neparodė – o gal nesugebėjo parodyti – jokio atsako. Tai tikroji priežastis, kodėl moteris dingo taip staiga...

Kai Leksė priėjo arčiau ir sustojo prieš didžiulį ąžuolinį stalą, o Lukanas Sent Kleras lyg koks karalius atsistojo kitoje jo pusėje, ji pajuto jo valdingumą. Pastebėjo, kad jam labai tinka tamsiai pilkos spalvos kostiumas ir pilkšvi šilkiniai marškiniai su kruopščiai po kaklu parištu tos pačios, tik šiek tiek tamsesnės spalvos kaklaraiščiu.

Nenorom Leksei teko pripažinti, kad aukštas ir nepriekaištingai apsirengęs vyras – aristokratiškai dailus. Tiesa, jo tamsūs, beveik juodi plaukai, jos nuomone, galėjo būti kiek ilgesni, tačiau nors ir gražių bruožų – mįslingomis juodomis akimis, išdidžia ilgoka nosimi, tvirtu, ryžtingu smakru ir išraiškingomis lūpomis – atrodė arogantiškas ir anaiptol ne patrauklus.

Bet Leksei nepatrauklūs atrodė visi Sent Klerų korporacijos darbuotojai! Ji pašaipiai šyptelėjo.

– Aš – Leksė Hamilton, pone Sent Klerai. Kurį laiką būsiu laikinoji jūsų sekretorė, – tarė ji susiraukusiam vyrui.

Jo primerktos akys atrodė ledinės.

– Bet man nereikia sekretorės, ir dar tokios, kuri dirbs laikinai...

Leksė vos įstengė nuslėpti pašaipą.

– Buvusi jūsų sekretorė paskambino į mūsų agentūrą Kalėdų išvakarėse ir teiravosi, kas galėtų ją pakeisti, iki jūs susirasite nuolatinę sekretorę. Deja, kvalifikuota moteris nuolatiniam darbui galės atvykti tik po trijų dienų.

Jos žodžiai Lukaną Sent Klerą akivaizdžiai pritrenkė – taip ir turėjo būti.

Nors Leksę seniai domino Sent Klerų korporacija ir ji čia atvyko vedama smalsumo, tačiau nusprendė tuo nepiktnaudžiauti. Trijų dienų tikrai pakaks, kad savo akimis pamatytų visas blogybes, apie kurias buvo girdėjusi iš kitų arba kurias įsivaizdavo.

Bet Leksė apsiriko – pakako trijų minučių suprasti, kad šis šaltas išpuikėlis mano esąs už ją viršesnis!

Jis dar labiau suraukė kaktą.

– Patikslinkite, kodėl ir kada Dženiferė davė tokius nurodymus?

Tai išgirdusi Leksė taip pat susiraukė.

– Maniau, kad jūsų sekretorės vardas Džesika...

– Dženiferė... Džesika, – suirzo Lukanas Sent Kleras, mat jam tai atrodė nesvarbu. – Jos vardas neturi reikšmės, ypač jei ji, kaip sakote, čia nebedirbs.

Leksė kreivai šyptelėjo.

– Jei bent retkarčiais būtumėte kreipęsis į ją vardu, galbūt nebūtų taip staiga išėjusi?..

Lukanas dar labiau prisimerkė ir nuožmiai nužvelgė ją.

– Savo nuomonę, panele Hamilton, galėsite pareikšti tada, kai jos paprašysiu!

– Aš tik norėjau pasakyti...

– Tikriausiai ketinote pasakyti, kas jums, kaip laikinajai sekretorei, neturėtų rūpėti? – pertraukė ją Lukanas ausį rėžiančiu balsu.

– Taip, tikriausiai, – liūdnai šyptelėjusi pritarė ji.

Betgi ji visai nesigaili to, ką pasakė, pamanė Lukanas ir paniuro.

– Ir kodėl Dženi... Džesika, – irzliai pasitaisė jis, – nutarė pasielgti šitaip neprofesionaliai ir negarbingai?

Leksė Hamilton gūžtelėjo pečiais.

– Bendradarbiams ji prasitarė, kad mirtinai įsižeidė Kalėdų proga negavusi iš jūsų jokios dovanėlės ar bent sveikinimo atviruko.

– Ji gavo kalėdinę premiją kartu su atlyginimu už praėjusį mėnesį – kaip ir visi kiti mano darbuotojai.

– Bet ne asmeninę dovaną, – tarė Leksė Hamilton tyčia nutęsdama žodžius.

– Kodėl, po galais, turėčiau ką nors jai dovanoti? – nuoširdžiai nustebo Lukanas dėl tokių kaltinimų.

– Man regis, visur priimta, kad tiesioginis viršininkas... bet nesvarbu, – nutilo gražuolė juodvarnio plaukais pamačiusi, kad jam trūksta kantrybė. – Nemaniau, kad taip anksti rasiu jus darbe... Ką tik jums skambino, manau, tai svarbu. Visą informaciją surašiau ant popieriaus. – Ji ištiesė jam lapą.

Lukanas permetė dailia rašysena užrašytą žinutę ir suglamžė popierių.

Džonas Bartonas, Malberio dvaro prižiūrėtojas, pranešė apie staigų atoslūgį, kuris per dvi dienas apgadino vakarinį namo kampą. Apie padarytą žalą Džonas nusprendė asmeniškai informuoti Lukaną.

Kaip vyriausias iš Sent Klerų, Lukanas Malberio dvarą paveldėjo prieš aštuonerius metus mirus tėvui. Bet ten jis retai lankydavosi – tėvai prieš dvidešimt penkerius metus ėmė gyventi atskirai ir netrukus dramatiškai išsiskyrė, taigi sugrįžti į šią vietą jis neturėjo jokio noro, juolab kad visai neseniai ten lankėsi.

Pirmuosius vienuolika iš trisdešimt šešerių gyvenimo metų Lukanas laimingai gyveno su abiem tėvais Malberio dvare. Nė vienas iš trijų brolių nenutuokė apie tėvo romaną su našle, kuri gyveno kartu su dukterimi viename iš dvaro pastatų. Nežinojo ir apie skausmą, kurį patyrė motina dėl šio romano. Po nelaimės Molė su trimis sūnumis sugrįžo į Škotiją.

Į Malberio dvare vykusias Džordano ir Stefanijos vestuves, nuo kurių dar nebuvo praėjusi nė savaitė, Lukanas vyko sukandęs dantis, panašiai jautėsi ir jo brolis Gideonas bei motina, todėl galimybė dar kartą važiuoti ten buvo net nesvarstoma.

Bartonas pranešė, kad apgadintas vakarinis namo sparnas...

Tai ilgoji pastato dalis, kurioje buvo įrengta paveikslų galerija – joje puikavosi Aleksandro Sent Klero, Lukano tėvo, buvusio Stauerbridžo hercogo, iškilmingas portretas.

Pažvelgus į portretą tapdavo visiškai aišku, kad iš trijų brolių Sent Klerų Lukas buvo panašiausias į tamsiaplaukį, tamsiaakį svetimautoją tėvą!

– Iš pono Bartono intonacijos supratau, kad reikalas labai skubus, – kalbėjo Leksė Hamilton žiūrėdama į tvarkingai parašytą, bet jau suglamžytą raštelį Lukano rankose.

– Leiskite tai spręsti man, gerai? – tarė jis perdėm švelniu balsu.

– Dėl jūsų dešimtos valandos susitikimo, matyt, nieko nebegalėsiu padaryti. – Ji visiškai nereagavo į jo pastangas. – Bet visus kitus susitikimus bus galima atšaukti, jei manote, kad...

– Panele Hamilton, jums tikrai nebūtina žinoti, ką aš manau, – šiurkščiai pertraukė ją Lukanas. – Šią akimirką labiausiai norėčiau pasikalbėti su jūsų agentūros vadovu.

– Kodėl?

Lukanas kilstelėjo antakius.

– Aš nepratęs, kad dėl mano sprendimų abejotų.

Leksė suprato, kad žodžius laikina darbuotoja jis nutylėjo. Tačiau aplinkybės susiklostė taip, kad agentūrai šiuo metu vadovavo Leksė, nes jos tėvai, kuriems ir priklausė Sekretorių agentūra, antrąją Kalėdų dieną išvyko į trijų savaičių kelionę kruiziniu laivu vestuvių dvidešimt penktųjų metinių proga.

Tėvai nieko nežinojo apie Lukano Sent Klero sekretorės skambutį į agentūrą Kalėdų išvakarėse.

Leksė nusprendė jiems apie tai nieko nesakyti, nes vien Sent Klerų pavardės paminėjimas būtų sudrumstęs šventišką nuotaiką.

Ji bandė save įtikinti, kad tai ir buvo tikroji nutylėjimo apie skambutį priežastis.

Kai Leksė išsiaiškino, kas skambina, gerokai suglumo, tačiau iškart ryžtingai liepė Džesikai Braun nesijaudinti, nes Sekretorių agentūra tikrai padės susitvarkyti su iškilusia problema.

Tik pasibaigus pokalbiui Leksė suvokė, kad šis skambutis atvėrė jai neįtikėtinas galimybes.

Tą darbą ji galėjo dirbti tikrai puikiai, be to, sausį Sekretorių agentūroje paprastai būdavo ramu. Tris dienas. Pati pasižadėjo, kad tik tris dienas stebės Lukaną Sent Klerą, visų žinomą kaip kietą ir valdingą Sent Klerų korporacijos savininką.

Ir ką gi – Lukanas buvo toks, kokį Leksė ir įsivaizdavo, bent kol kas.

Ji išsitiesė visu ūgiu – avėdama bateliais su dviejų colių aukščio pakulne buvo penkių pėdų ir trijų colių.

– Pone Sent Klerai, galite neabejoti, kad per tris dienas, kurias čia dirbsiu, nenusivilsite mano kvalifikacija...

Jis šaltai ją nužvelgė.

– Jūsų kvalifikacija aš neabejoju...

Iš susierzinimo Leksei užkaito skruostai.

– Vis dėlto mintyse suabejojote.

– Tikrai? – lėtai ištarė Lukanas remdamasis į stalo kraštą ir žiūrėdamas tiesiai į mėlynas pasipiktinusios Leksės Hamilton akis.

Jos šilkinė oda buvo nuostabi, smakras nedidelis, bet išduodantis ryžtą, o lūpos virš jo – jausmingos, seksualios...

Tokios lūpos – drėgnos, putlios ir šiek tiek papūstos – gali išvesti vyrą iš proto, jei tik prisiliestų prie tam tikrų kūno vietų...

Lukanas skubiai atsitraukė, sunerimęs dėl vaizdinių, kurie jam iškilo žvelgiant į įžūlią moterį. Vyriškasis jo organas sustandėjo ir jis pasibjaurėjo savimi.

– Kaip vadinasi jūsų įstaiga? – šiurkščiai pasiteiravo jis.

– Sekretorių agentūra, – atsakė Leksė susiraukusi. – Bet gal jūs pirmiau norėtumėte paskambinti ponui Bartonui? Jis užsiminė, kad reikalas tikrai skubus...

– Pats sugebu atsirinkti, panele Hamilton, kurie reikalai yra svarbesni už kitus, – čaižiu balsu nukirto Lukanas.

– Žinoma. – Ji nežymiai linktelėjo galva, suraukė kaktą virš savo gilių mėlynų akių, apsisuko ir greitai išėjo. Lukanui beliko tik stebėti tolstant jos neklusnias tamsias garbanas. Pro akis nepraslydo ir gundantis dailus užpakaliukas, ir ilgos dailios kojos, kurių dalį dengė trumpas juodas sijonas.

Tai buvo tarsi perspėjimas Lukanui, kad ši jauna moteris turi ne tik puikią sekretorės kvalifikaciją, bet galėtų dalytis su juo ir guoliu.

– Ar Džemima pakeitė plaukų spalvą?

Lukanas lėtai atsisuko ir pamatė tarpduryje stovintį brolį Gideoną. Suraukęs kaktą ir suglumęs jaunas vyras žiūrėjo į uždaras duris, kurios jungė dvi įstaigas, su tokia pat nuostaba, su kokia prieš penkiolika minučių žvelgė ir Lukanas, į kambarį įžengus Leksei Hamilton.

Su pasitenkinimu Lukanas pagalvojo, kad Gideonas taip pat sumaišė sekretorės vardą. Buvusios sekretorės, mintyse pasitaisė.

Tiesiog neįtikėtina, kad Džen... Džesika metė darbą net neįspėjusi. Tačiau dar labiau jį erzino tai, kad laikinai ją pavaduosianti sekretorė Leksė Hamilton yra graži ir nepaprastai seksuali.

Lukanas nekantriai papurtė galvą ir atsisėdo prie stalo.

– Jos vardas Džesika. Tik pamanykit! Bet tai ne ji, – pridūrė jis lediniu balsu.

– Ne ji? – sumurmėjo Gideonas vis dar susiraukęs. Keliais metais už Lukaną jaunesnis aukštaūgis Gideonas buvo trisdešimt dvejų metų šviesiaplaukis, tamsiaakis ir nepaprastai patrauklaus veido. – Nežinojau, kad ją pakeitei kita.

– Nepakeičiau. – Kietai suspaudęs lūpas Lukanas prisiminė Leksės Hamilton išvardytas priežastis, kodėl Džesika Braun paliko jį taip nederamai.

Jis pagalvojo, kad Leksė nepakęs tokio ignoravimo net jei tai truktų tik tris dienas, kurias, kaip pati minėjo, ketino dirbti...

– Nepakeitei? – nustebo Gideonas ir kilstelėjo antakius. – Tai kas toji moteris?

– Laikinoji sekretorė, – nekantriai burbtelėjo Lukanas. – Tai reiškia, kad dirbs ja tik laikinai!

– Šit kaip, – linktelėjo Gideonas. – Ji man kažkur matyta...

Lukanas sukluso.

– Ir kurgi?

– Net nežinau. – Brolis išsišiepė. – Matai, Lukanai, ilgainiui bet kuri graži moteris ima atrodyti panaši į kitas.

Tačiau Lukanui neatrodė, kad Leksė savo išvaizda ar elgesiu galėtų būti panaši į kokią kitą jo moterį! Tokia mintis jį nustebino.

– Kuo galėčiau padėti, Gideonai? – Sąmoningai pakeitė temą Lukanas, nes su broliu kalbėti apie Leksę visiškai nenorėjo. Be to, pabūgo, kad Gideonas perpras jo staigią ir nepaaiškinamą fizinę reakciją į neįprastą čigonišką moters grožį.

Lukanas susitikinėjo tik su aktorėmis ar modeliais, nors pasakymas susitikinėjo šiuo atveju būtų tikriausiai šiek tiek išpūstas! Iš tikrųjų, jis tik kviesdavosi jas pietų arba kaip paskutinį kartą – į filmo premjeras, o paskui, aišku, permiegodavo. Jos buvo dailios, grožį puoselėjančios ir patyrusios moterys – tokios, kurios nesvajojo apie rimtus santykius, o tiesiog mėgavosi turtingo ir įtakingo Luko Sent Klero draugija.

Jis niekada nesidomėjo pavaldinėmis – tai rodo ir faktas, kad nesugebėjo įsidėmėti net sekretorės vardo – ir tikriausiai nebūtų gerai, jei Leksė Hamilton būtų išimtis iš taisyklės!

Gideonas nustebęs kilstelėjo šviesius antakius.

– Negi pamiršai, jog prašei manęs užsukti devintą valandą, kad spėtume peržiūrėti sutartis iki dešimtos, kol atvyks Endrius Proktoras?

Nors mieste turėjo ir kitų, tik jam vienam priklausančių bendrovių, Gideonas buvo visų Sent Klerų korporacijoje vykdomų sandorių patarėjas teisės klausimais, o jo kabinetas – kitame to paties koridoriaus gale.

Lukanas iš tiesų pamiršo, kad šįryt turi ateiti brolis – to iki šiol dar nebuvo nutikę. Verslas Lukanui visada buvo svarbiausias ir vienintelis dalykas.

Gideonas mįslingai šyptelėjo.

– Panelė nepažįstamoji taip pat galėtų dalyvauti posėdyje – Proktoras būtų pakerėtas jos žavesio ir nė nemirktelėjęs pasirašytų visus popierius!

– Jos vardas Leksė, Leksė Hamilton, – nukirto Lukanas. – Ir norėčiau, kad Endrius Proktoras tiksliai žinotų, kokius dokumentus pasirašo. Taip pat manau, kad tau, Gideonai, nederėtų taip asmeniškai vertinti darbuotojus, – niūriai pridūrė jis.

– Nors ir nespėjau kaip reikiant įsižiūrėti į jos veidą, tačiau toks dailutis užpakaliukas sujaudintų kiekvieną vyrą, kurio gyslomis teka kraujas.

Lukano kaktoje įsirėžė raukšlė, jis nežinojo, ar etiška šitaip aptarinėti provokuojančios ir neabejotinai seksualios išvaizdos sekretorę net ir su broliu.

– Bet jos buvimas tikriausiai blaškys dėmesį, ar ne?

Brolio antakiai pašaipiai pakilo.

– Manai, blaškys?..

Lukanas neramiai išsitiesė.

– Ne mane, savaime suprantama, – atžariai tarė jis.

– Tikrai?

Lukanas kaip reikiant suirzo.

– Tikrai!

– Tada ji gali dalyvauti rytiniame posėdyje, – padarė išvadą Gideonas.

Gal ir gali, bet Lukanas žinojo, kad Leksė neleis susikaupti ne tik kitiems, bet ir jam pačiam!

– Šiandien skambino Džonas Bartonas ir pranešė, kad apgadintas Malberio dvaras ir reikėtų jį apžiūrėti, – pakeitė pokalbio temą Lukanas. – Gal galėtum ten nuvykti bent kelioms dienoms?

– Tikrai ne, – iškart atkirto brolis.

Nieko kito Lukanas išgirsti iš Gideono ir nesitikėjo...

Leksė nujautė, kad Lukanas Sent Kleras, įėjęs pro du pastatus jungiančias duris, stovi kitoje stalo pusėje ir susirūpinęs žvelgė į ją. Žinodama, kad jis jau čia, Leksė tyčia nekreipė dėmesio ir toliau rašė elektroninį laišką Brendai į Sekretorių agentūrą. Ji atsakė į jos ankstesnį laišką apie tai, kad jai pavyko įtikinti Lukaną Sent Klerą, jog dirbti laikinąja sekretore tikrai siuntė agentūra.

Leksė šiek tiek sunerimo, kai išgirdo, jog Lukanas Sent Kleras ketina skambinti į Sekretorių agentūrą. Ji nuskubėjo į gretimą kabinetą ir iškart paskambino Brendai, kuri ją pavadavo išvykus tėvams. Viską jai paaiškino ir norėdama išsamiau papasakoti visas aplinkybes pasiūlė dar šį vakarą susitikti prie puodelio kavos.

Tačiau aplinkybės nebuvo visiškai aiškios net pačiai Leksei, ką jau kalbėti apie pašalinį asmenį.

Dirbti kompanijoje ją atvedė impulsas ir begalinis smalsumas! Ji jau pradėjo gailėtis, kad buvo tokia...

Leksė nesitikėjo, kad valdingasis Lukanas Sent Kleras jai patiks. Po jų trumpo pokalbio ji nusprendė, kad jis ne veltui laikomas šaltu ir arogantišku žmogumi. Tačiau niekas nebūtų galėjęs paneigti, jog jis nepaprastai gražus.

Iš išvaizdos buvo labai panašus į savo tėvą Aleksandrą – tamsūs plaukai, tamsios kaip degutas akys, griežti tarsi iškalti iš akmens veido bruožai.

Leksė šaltai pažvelgė į jį.

– Gal sugedo vidaus telefonas, pone Sent Klerai?

Išgirdęs jos balse sarkazmą Lukanas kietai sučiaupė lūpas.

– Mūsų pažintis prasidėjo ne itin sklandžiai, panele Hamilton, ir manau, kad reikėtų išsiaiškinti vieną dalyką, sutinkate? – Jis nužvelgė ją lediniu žvilgsniu. – Šiuo metu aš esu darbdavys, o jūs – mano darbuotoja.

Ji pažvelgė apsimestinai nekaltomis akimis ir kilstelėjo antakius.

– Jūsų darbuotoja?

– Šiuo metu – taip, – perspėjamai pakartojo jis nemaloniu balsu.

Leksė gūžtelėjo pečiais.

– Norite pasakyti, kad Sekretorių agentūra pažadėjo po trijų dienų atsiųsti į mano vietą kitą darbuotoją?

– Taip, – patvirtino Lukanas. – O iki tol būsime priversti dirbti kartu.

Ji šyptelėjo.

– Ir aš jaučiuosi taip pat.

Lukano veidas apsiniaukė.

– Sakykite, panele Lekse, ar jūsų nepagarbų elgesį su darbdaviais būtų galima laikyti viena iš priežasčių, kodėl dirbate agentūroje, o ne susirandate nuolatinį darbą?

Iš pykčio šviesiai rausvus jos skruostus išmušė ryškios dėmės.

– Kad ir kokios tai priežastys, jums, pone Sent Klerai, tai neturėtų rūpėti!

Jis gūžtelėjo plačiais raumeningais pečiais, kuriuos dengė nepriekaištingai pasiūtas švarkas.

– Man paprasčiausiai įdomu, tik tiek, – abejingai tarė jis lediniu balsu.

Leksė juk taip pat iš smalsumo domėjosi Sent Klerų šeima...

– Patikinu jus, pone, kad mano asmeninis gyvenimas niekuo negalėtų jūsų sudominti. – Ji įžūliai pažvelgė į jį.

Lukano tamsūs antakiai pakilo.

– Skamba labai įtikinamai.

– Taip ir yra.

Įdomu, ką jis pasakytų, mąstė Leksė, jei sužinotų, kad jos senelę Sianą, Tomaso našlę, prieš dvidešimt penkerius metus buvo įsimylėjęs jo tėvas Aleksandras Sent Kleras? Metų metus visa Sent Klerų šeima tą moterį baisiausiai niekino... Kaip sureaguotų, jei žinotų, kad pilnas jos vardas Aleksandra parinktas seneliui Aleksui atminti: šito vyro tėvą ji taip vadino iki jai sukako šešiolika, dabar Leksei jau dvidešimt ketveri.

Antras skyrius

Vaikystėje Leksė nieko nežinojo apie senelį Aleksą – tiesa, tiek, kad jis nėra tikrasis jos senelis, nes kartą, kai buvo jau paauglė, motina pasisodino ją šalia ir ramiai išdėstė visą tiesą.

Tada Leksė ir sužinojo, kad Aleksandras Sent Kleras yra Stauerbridžo hercogas ir kad visi trys sūnūs išsižadėjo jo, kai šis išsiskyrė su jų motina Mole Sent Kler.

Leksė iškart nusprendė, kad broliai Sent Klerai pasielgė pasibjaurėtinai – juk senelio klaida buvo tik ta, kad įsimylėjo jos švelniąją ir gražiąją močiutę. Nė vienas iš jų net nebandė susitikti su ja ar kitaip susipažinti. Antraip tikrai būtų įsitikinę, kad Siana jokia femme fatale, kokia buvo laikoma. Taip pat būtų supratę, kad ji labai mylėjo jų tėvą. Ir kad jis taip pat mylėjo ją.

Kad ir kaip viskas buvo, Leksė žinojo tik tiek, jog senelis Aleksas yra jų tėvas, o visus tris brolius Sent Klerus pirmą kartą pamatė jau jam mirus, tada kai prieš aštuonerius metus broliai surengė tėvo laidotuves nedidelėje Stauerbridžo bažnytėlėje.

Leksė taip pat užsispyrė dalyvauti laidotuvėse, nors Sent Klerų šeima senelei leido suprasti, kad jos dalyvavimas nėra pageidaujamas.

Ji tvirtai nusprendė atstovauti jų šeimai ir apraudoti senelį Aleksą, tegul ir stovėdama toliau nuo bažnyčios. Laimei, nė vienas iš Sent Klerų jos nepažino ir net nepastebėjo.

Šaltą ir arogantiškąjį Lukaną Sent Klerą Leksė atpažindavo nuotraukose, kurių pastaraisiais metais sąmoningai ieškodavo verslo žurnalų ir laikraščių puslapiuose. Taip pat ir jauniausiąjį iš brolių Sent Klerų, aktorių Džordaną Simpsoną, kuris buvo tikras gražuolis ir išsiskyrė šalia šviesiaplaukio brolio dvynio Gideono.

Tačiau Leksės močiutė – moteris, kurią Aleksandras Sent Kleras beprotiškai mylėjo ir kartu gyveno septyniolika metų iki pat mirties, – jo laidotuvėse nedalyvavo...

To pakako, kad Leksė imtų niekinti visus Sent Klerus. Ypač šios šeimos vyriausiąjį – Lukaną Sent Klerą, kuris po tėvo mirties tapo penkioliktuoju Stauerbridžo hercogu.

Tačiau jis šiuo titulu nepasinaudojo. Žinoma, taip atkeršijo tėvui, kurio išsižadėjo prieš dvidešimt penkerius metus.

Leksė pažvelgė į Lukaną Sent Klerą ir jos akyse blykstelėjo apmaudas.

– Ar jums dar reikės mano pagalbos, pone Sent Klerai?

Lukanas nelaikė savęs pasipūtusiu žmogumi. Jis pripažino, kad yra šaltokas, kartais kietaširdis ir nuo svetimų žmonių stengiasi laikytis atokiai. Puikiai suprato, kad aktores jis suvilioja tik turtais ir valdžia, o ne žavesiu, nes turbūt ir nebuvo itin žavus.

Be to, Leksė Hamilton jį ignoravo nuo pat pradžių, o dabar dar ir niekino – šitaip su Lukanu nesielgė nė viena moteris.

Ir tai intrigavo...

– Ar jūs visada tokia nemandagi?

Ji patraukė pečiais.

– Tėvai mane mokė, kad pagarbą reikia ne tik rodyti, bet ir užsitarnauti, – įžūliai atšovė Leksė.

Lukanas neaiškiai sumurmėjo sau po nosimi.

– Dešimtą valandą vyks posėdis, prašyčiau jame dalyvauti ir protokoluoti.

– Ką gi, štai ir gavau atpildą, – sarkastiškai atrėžė ji.

Toji moteris visiškai išsėmė Lukano kantrybę – tiesą sakant, nedaug jos ir turėjo.

– Jei jūs ir toliau šitaip elgsitės, būsiu priverstas kreiptis į agentūrą ir pranešti, kad esate visiškai netinkama ne tik šioms, bet ir visoms kitoms pareigoms, – perspėjo jis lediniu balsu.

Leksei teko pripažinti, kad pyktį šiam vyrui ji rodo tik norėdama įveikti jį. Tačiau Lukanas Sent Kleras – visame pasaulyje žinomas verslininkas, turtais ir galia nenusileidžiantis pačiam Krezui, o gal net ir pranokstantis jį. Leksė tikrai nenorėjo, kad iš kelionės grįžę tėvai sužinotų, jog Sekretorių agentūros reputacija, kuria jie rūpinosi ištisus dvidešimt metų, Leksei vadovaujant subyrėjo per keletą dienų!

– Gal malonėtumėte suteikti man progą ir per kelias valandas įsitikinsite mano sugebėjimais, – nerūpestingai pasiūlė ji.

Netgi tada, kai būna teisi, jos žodžiai skamba įžūliai, susiraukdamas pripažino Lukanas. Tarsi iš anksto būtų prieš jį nusiteikusi...

Ar šitaip ji elgiasi dėl to, kad jis, Leksės manymu, beširdiškai elgėsi su Džesika Braun?

O gal jo nemėgsta dėl kitų priežasčių?

Ankstesnės Lukano sekretorės Leksė Hamilton net nepažinojo, taigi pirmasis variantas jos elgesiui pateisinti yra netinkamas. Matyt, yra kita priežastis.

Tikriausiai čia nieko asmeniška, gal ji paprasčiausiai yra dygi ir tiesmuka su žmonėmis.

Tai turėtų paaiškėti per tris dienas, kurias jis praleis su šia moterimi, žinoma, jei ištvers.

Be to, reikėtų apsispręsti, ką daryti su apgadintu Malberio dvaru, apie kurį telefonu pranešė Džonas Bartonas...

– Kas nors nutiko, pone Sent Klerai? – lyg tarp kitko paklausė Leksė po poros valandų, kai Gideonas Sent Kleras jau buvo išėjęs iš kabineto palydėti Endriaus Proktoro ir jo patarėjo teisės klausimais iki lifto.

– O kas galėjo nutikti? – sudirgęs tarė Lukanas ir mikliai stodamasis nuo kėdės nervingai sukando dantis. Jis apėjo aplink stalą ir pervėrė ją lediniu žvilgsniu.

Leksė palingavo galvą.

– Aš tik pamaniau, kad pasirašius sutartį būtų buvę gražu pakviesti poną Proktorą pietų...

– Man regis, Proktoras mielai būtų papietavęs, tik ne su manimi, o su jumis.

– Manimi? – pakartojo Leksė nepatikliai.

– Neapsimeskite naivuole, Lekse. Puikiai žinote, kokį įspūdį palikote Endriui Proktorui, – kandžiai burbtelėjo jis.

Ji susiraukė.

– Na, pasijuokiau iš kelių pono Proktoro juokelių...

– Tiesą sakant, nederamai kikenote iš visų jo juokelių, – niekinamai pataisė ją Lukanas ir viduje jam užvirė pyktis, kai vėl pagalvojo apie posėdį.

Endrius Proktoras, gražus trečią dešimtį bebaigiąs vyras, valdė didelę transporto įmonę, kurią Lukanas siekė prijungti prie Sent Klerų korporacijos. Gideonas keletą kartų jau buvo susitikęs su Proktoro teisininku norėdamas išsamiau aptarti pardavimo reikalus. Šįryt Lukanas pagrįstai tikėjosi, kad posėdis, kurio tikslas – pasirašyti sutartį, praeis be didesnių keblumų.

Tačiau darydamas tokią prielaidą jis neįvertino fakto, kad jame dalyvaus Leksė!

Vos tik Endrius Proktoras pamatė ją, posėdis iškart pasisuko kita linkme. Tas vyras ėmė flirtuoti su ja ir visiškai nekreipė dėmesio į tai, kad sutartis turi būti galutinai aptarta ir abiejų šalių patvirtinta.

Gideonas taip pat ja domėjosi, o tai nežadėjo nieko gero.

Lukanas stipriai sučiaupė lūpas.

– Po velnių, elgėtės taip, lyg būtumėte mielai sugulusi su tuo vyriškiu!

Pasipiktinusi Leksė išpūtė akis.

– Pone Sent Klerai, viešai, stebint pašaliniams, su jokiu vyru negulčiau į lovą!

Lukanas giliai įkvėpė, nes jam prieš akis iškilo tokio atsakymo sužadintas vaizdinys.

Jos veido oda buvo skaisčiai šviesi ir Lukanas net neabejojo, kad liaunas kūnas lygiai toks pat akinamai baltas. Oda, jei paliestum, tikriausiai būtų švelni ir glotni. Iškilios krūtys – su rausvų spenelių žiedlapiais, o šilkinių plaukų trikampis tarp šlaunų – toks pat tamsus kaip ir jos...

Dievulėliau!

Nejau jis pametė sveiką protą? Kalėdos Škotijoje, paskui vestuvės Malberio dvare ir dar Bartono skambutis iš Glosterio, kuris, savaime suprantama, išmušė iš vėžių. Bet juk tai negalėjo taip sudrumsti Lukano minčių, kad į sekretorę imtų žiūrėti tik kaip į aistrų objektą?

Sudrumstė tik protą?

Tiesą sakant, gundantis Leksės grožis nedavė ramybės kitai jo kūno daliai.

– Atvirai kalbant, man visai neįdomu, ko tikitės eidama su vyru į lovą, – niūriai burbtelėjo jis, nors tai ir nebuvo tiesa. – Tik noriu pasakyti, kad pernelyg draugiškas jūsų elgesys su Endriumi Proktoru visiškai netinkamas dalykinio susitikimo metu.

Leksė pasijuto nesmagiai, nes iš dalies Lukanas buvo teisus. Tikriausiai jis tikėjosi, kad per posėdį ji tyliai sėdės kamputyje ir nesileis Endriaus Proktoro įtraukiama į diskusijas. Ji ir būtų taip dariusi, tačiau matė, kad Lukanas kaskart susierzina, vos tik Proktoras kreipiasi į ją...

Todėl dabar Leksė droviai šyptelėjo.

– Atleiskite, jei mano elgesys šį rytą jums pasirodė netinkamas.

Lukanas atrodė nustebintas.

– Ką pasakėte?..

Leksė pažiūrėjo į jo pusę, bet nesugebėjo pažvelgti tiesiai į akis.

– Aš tik atsiprašiau, – nekantriai pakartojo ji.

Lukanas ir pats suprato, kad ji atsiprašė! Ir to visiškai nesitikėjo. Tai buvo taip netikėta, kad nebežinojo, kaip jam elgtis ir ką, po velnių, daryti toliau.

Neryžtingu jo tikrai nebūtų galima pavadinti.

Bet kas jam darosi šiandien iš pat ryto?

Žvelgdamas iš vadovo pozicijos, Lukanas žinojo, kad jam tereikia paskambinti į agentūrą, kuri atsiuntė šią moterį, ir ją tučtuojau pakeistų kita, arba jis tiesiog galėtų kreiptis į kitą agentūrą.

Tačiau iš tikrųjų jis norėjo visai ko kito...

Lukanas atsikvėpė.

– Jau beveik pirma. Galėtume kur nors kartu papietauti...

– Kartu? – pažvelgė klausiamai į jį Leksė.

– Taip, kartu, – juokingai nutęsė Lukanas. – Gal bevalgydami iškeltume baltą vėliavą?

Toks pasiūlymas Leksę gerokai nustebino. O gal tai ne pasiūlymas, o ultimatumas? Gal jis nori pasakyti, kad arba jie ras bendrą kalbą, arba jis įvykdys grasinimą ir pakeis ją kita sekretore šitaip suteršdamas gerą Sekretorių agentūros vardą?

Tiesą sakant, Leksė būtų mielai sutikusi išeiti. Ji jau sužinojo viską, kas iš pradžių jai rūpėjo – pažino Lukaną Sent Klerą artimiau ir įsitikino savo spėjimų teisingumu. Pamatė ir tai, ko nebuvo numačiusi – vis dėlto jis buvo kerinčiai patrauklus...

Deja, nemalonumai, kurie užgriūtų Sekretorių agentūrą, būtų pernelyg dideli.

Žinoma, Leksei derėjo pagalvoti anksčiau, kad prisiartinti prie bet kurio iš Sent Klerų yra pavojinga!

Šyptelėjusi ji pagalvojo, jog šviesiaplaukis gražuolis Gideonas Sent Kleras ne toks nemalonus kaip Lukanas.

Ji manė, kad Gideonas taip pat bus toks pat šaltas ir arogantiškas kaip ir išdidusis vyresnysis brolis. Per rytinį posėdį Leksė net nesitikėjo sulaukti dėmesio iš jo, tačiau Gideonas buvo labai malonus ir jo šiltos akys rodė akivaizdų susidomėjimą ja...

– Ar visuomet taip ilgai svarstote dėl kvietimo pietauti? – nekantriai paklausė Lukanas.

– Ne, tikrai ne, – apmaudžiai atrėžė Leksė užkaitusiais skruostais, nes juodose lyg anglis akyse įžvelgė slaptą patyčią. – Juolab kad tai nė nebuvo kvietimas, tiesa? – kandžiai pridūrė ji. – Jau pietų metas, pats laikas eiti!

Lukanas pasipiktinęs suraukė kaktą. Kodėl toji moteris visą laiką ginčijasi?

– Ir aš taip manau, – nekantriai pritarė jis. – Dabar pietų metas ir mums reikia pavalgyti.

– Tačiau nebūtinai drauge, – ryžtingai pridūrė ji.

Lukanas prisimerkė, o jo tamsios akys nieko gero nežadėjo.

– Sakykite, ar tai asmeniška, ar ir kitiems savo vadovams jaučiate neapykantą?

Leksė staiga įsitempė. Nors ir manė, kad Lukanas Sent Kleras nusipelnė tokio atšiauraus elgesio, vis dėlto nenorėjo, kad jis imtų smalsauti, kodėl ji šitaip elgiasi. Jei pradėtų įtarinėti ar sužinotų, kas iš tikrųjų ji yra...

Leksė papurtė galvą.

– Nieko asmeniška, pone Sent Klerai...

– Mano vardas Lukanas.

Ji sumirksėjo.

– Atsiprašau?..

– Prašau vadinti mane Lukanu, – lėtai tarė jis gležnu balsu. – Nejau ir tai jums nepriimtina?

Leksei iš tikrųjų tai buvo nepriimtina! Ji nenorėjo – tiesą sakant, nė neketino – kreiptis į kurį nors iš Sent Klerų vardu!

– Norėčiau, kad mūsų bendravimas ir toliau išliktų susijęs tik su darbo reikalais, – griežtai tarė ji.

– Manote, jei pradėtume kreiptis vienas į kitą vadu, viskas pasikeistų? – pasiteiravo jis.

– Žinoma, – susiraukė ji. – Tai blogiau net už bendrus pietus.

Lukanas vos valdėsi.

– Nesuprantu, kodėl?

Leksė susierzinusi pažvelgė į jį.

– Todėl, kad jūs tik apsimetate nesuprantąs...

Ji nutilo, nes Lukanas ėmė kikenti.

Staiga viskas pasikeitė – gražūs, bet niūrūs ir šalti jo veido bruožai netikėtai suminkštėjo, tamsios akys tapo linksmos, griežta smakro ir skruostikaulių linija išnyko, o kairiajame skruoste pasirodė žavi duobutė.

Įvyko tai, ko Leksė tikrai nesitikėjo.

Ji su priekaištu pažvelgė į jį.

– Nieko juokingo nepasakiau.

Lukanas liūdnai palingavo galvą.

– Net jei stengiatės būti maloni, vis tiek atrodote pikta, – tarė jis.

Ji pasišiaušė.

– Ir jums tai atrodo juokinga?

– Tiesą sakant, ne. – Jis lėtai papurtė galvą. – Tačiau jūs kitokia nei visos, kurias teko iki šiol pažinti.

Leksė nežinojo, kaip reaguoti – jo balsas tapo švelnus, o iš tamsių akių, kurios smalsiai žvelgė į ją, sklido šiluma. Taip gražūs vyrai vertina moteris, kurias laiko patraukliomis...

Niekada!

Jokiais būdais!

Juk Lukanas Sent Kleras ir jo broliai išsižadėjo tėvo, kai šis išsiskyrė su jų motina. Atstūmė jį ir niekada nepanoro susitikti su moterimi, kurią jų tėvas mylėjo ir su kuria praleido likusį gyvenimą.

Leksė suprato, kad prieš dvidešimt penkerius metus Lukanas su broliais sunkiai išgyveno tėvų skyrybas, tada jie buvo dar visai maži ir galbūt nė nenumanė visų su tuo įvykiu susijusių smulkmenų.

Lygiai taip pat kaip ir Leksė, kuri dar net nebuvo gimusi ir negalėjo visko žinoti.

Ne, apie tai ji nenorėjo daugiau galvoti.

Jos nuomone, Sent Klerų šeima su seneliu Aleksu ir jos močiute pasielgė bjauriai. Tiesą sakant, Leksė jų visų nekentė. Bus geriau, jei ir toliau taip liks.

Tik šį rytą ji suvokė kitą dalyką – Lukanas Sent Kleras yra mirtinai, tiesiog širdį veriančiai gražus.

Lukanas pastebėjo, kad Leksė susijaudino – tai matėsi išraiškingame dailiame veide, tačiau jos jausmai jam buvo vis tiek nesuprantami. Nieko nuostabaus: šios moters jis kol kas neįstengia suprasti.

Jis žinojo tik viena – jinai jį traukė.

Be abejonės, Leksė labai graži, tačiau ji turėjo dar šį tą, ko Lukanas neperprato, ir būtent tai jį ir intrigavo.

Jis nenorom prisipažino, kad būtent dėl to jis ir pyko ant Endriaus Proktoro, kuris šį rytą flirtavo su ja.

Netikėtai Lukanas atsitiesė.

– Iš jūsų kalbų supratau, kad pietauti drauge neisite?

Ji suraukė kaktą.

– Na ne, kodėl...

– Bet ne su manimi? – bandė nesunkiai atspėti jis.

Ji sučiaupė lūpas.

– Būtent.

Lukanas vos susilaikė nesusijuokęs. Iki šiol jokia moteris šitaip tiesmukai neatsisakydavo jo pasiūlymo, o Leksė jį atmetė iškart!

Atsisakymas jį greičiau sujaudino nei supykdė, matyt dėl to, kad išsprūdo iš putlių ir jausmingai erotiškų Leksės lūpų...

Jis ryžtingai linktelėjo galvą.

– Maniau, kad norėsite užkąsti prieš išvykstant. Tebūnie, galėsime pavalgyti ir vėliau.

– Prieš išvykstant? Ir kurgi mes vyksime? – įtariai paklausė Leksė ir nepatikliai nužvelgė Lukaną aiškiai matydama pasitenkinimą tamsiose jo akyse.

Tos akys dabar kaip tik žvelgė į ją su apsimestine nuostaba.

– Nejau būsiu pamiršęs pranešti, kad išvykstame keletui dienų į užmiestį?

Leksė abejojo, ar šis žmogus apskritai gali ką nors pamiršti – šį rytą ji pati dalyvavo posėdyje ir įsitikino, kad jis yra labai įžvalgus verslininkas. Net nežvilgtelėjęs į dokumentus vieną po kito vardijo Endriaus Proktoro bylos faktus ir skaičius. Leksė jau nebetikėjo, kad jis buvo pamiršęs savo ankstesnės sekretorės vardą. Tą užmaršumą galima paaiškinti veikiau tuo, kad toji moteris jam buvo tokia nereikšminga, jog jis paprasčiausiai nesistengė įsiminti vardo.

Tačiau jos atžvilgiu, regis, viskas kitaip.

– Gal ir taip... – atsargiai patvirtino Leksė.

Jis nekantriai linktelėjo galvą.

– Man pagaliau pavyko prisiskambinti Bartonui. Viską pasvėręs nusprendžiau, kad vis dėlto reikia nuvykti į Glosteršyrą ir pačiam išsiaiškinti, kas įvyko.

Leksei iš silpnumo aptirpo širdis.

– O kuo čia dėta aš?

Tamsios akys vėl blykstelėjo pašaipiai, su pasitenkinimu nužvelgdamos ją.

– Bet juk tai turėtų būti savaime suprantama, Lekse.

– Jūs šaipotės iš manęs, pone Sent Klerai, – iškošė ji pro sukąstus dantis.

Jis gūžtelėjo plačiais pečiais, pridengtais nepriekaištingai pasiūtu švarku.

– Jūs pas mane dirbsite tris dienas. Bent porai dienų būtinai turiu nuvykti į Glosteršyrą, kad galėčiau įvertinti namui padarytą žalą ir suorganizuoti remonto darbus. Tikiuosi, jog mano laikinoji sekretorė – tai yra jūs – vyks kartu, nes tai tiesiog savaime suprantama.

Leksė išbalo ir suglumusi pakėlė akis netikėdama tuo, ką girdi.

Lukanas pageidauja, kad ji vyktų drauge su juo į Glosteršyrą? Į Malberio dvarą? Į Stauerbridžo kaimą, kurį Sent Klerai paveldėjo iš hercogo?

Į kaimą, kur iki šiol gyvena Leksės močiutė...

Trečias skyrius

Lukanas negalėjo nepastebėti, kaip Leksė reagavo į jo pasiūlymą kelias dienas praleisti Glosteršyre – ji išbalo, akys patamsėjo ir apsiblausė.

Jis visai nenorėjo važiuoti į šeimos dvarą, todėl ir nutarė pasikviesti sudominusią moterį, tik niekaip nesuprato, kodėl ir ji jaučiasi panašiai. Žinoma, galėjo turėti savų planų, dėl kurių norėjo likti mieste – gal turi draugą ar meilužį?

– Ar jums šis sumanymas nepatinka? – paklausė jis šaižiu balsu.

Ar Leksei nepatinka?

Ji būtų galėjusi išvardyti daugybę priežasčių, dėl kurių nenorėjo net artintis prie Stauerbridžo ir juolab su Lukanu Sent Kleru – žmogumi, kuris yra Sent Klerų šeimos galva.

Anksčiau Leksė dažnai lankydavosi tame kaime pas močiutę ir senelį Aleksą. Kol buvo dar vaikas, važiuodavo ten kartu su tėvais, vėliau ir pati. Stauerbridžas buvo gražus kaimelis su daugybe žavių namelių nendriniais stogais, Leksei patikdavo ten leisti laiką kartu su močiute.

Čia ir buvo šuo pakastas.

Jei pasirodytų Stauerbridže su Lukanu Sent Kleru, nelaimės neišvengtų – kaimo gyventojai Leksę pažinojo nuo vaikystės.

Tikra painiava, ji pakliuvo į voratinklį...

Tada, kai pasidavė smalsumo vedama, Leksė nė neįtarė, kad šis voratinklis bus toks painus!

Ji sunkiai nurijo seiles ir, vengdama tamsių jo akių, žvilgsnį nukreipė kažkur pro kairįjį Lukano petį.

– Negaliu staiga visko mesti ir palikti Londono...

– Aš susisiekiau su jūsų agentūra ir sužinojau, jog darbo sutartyje yra punktas, kuriame aiškiai nurodoma, kad darbuotojas ar darbuotoja privalo lydėti darbdavį verslo kelionėse, – priminė jai Lukanas lediniu balsu.

Agentūroje Leksė dirbo su tėvais jau trejus metus ir puikiai žinojo, kokios pareigos yra nustatytos sekretorių darbo sutartyse. Tačiau ji buvo šios agentūros savininkų duktė ir jokios sutarties nepasirašė, tačiau to ji negalėjo jam atskleisti.

Leksė kietai sučiaupė lūpas.

– Į Glosteršyrą jūs vykstate ne verslo, o asmeniniais reikalais.

– Pataisykite mane, jei klystu, – ledinis balso tonas išdavė, kad taip nėra. – Raidės AS reiškia asmeninė sekretorė, tiesa?

– Taip. Bet...

– Jei taip, tikiuosi, kad jūs, mano asmeninė sekretorė, važiuosite kartu į Glosteršyrą.

– Bet aš nesutinku...

– Nejaugi manote, kad jūsų nuomonė šiuo klausimu man rūpi? – nemandagiai nutraukė jis.

Leksė atidžiai pažvelgė į Lukaną – tamsios jo akys atšiauriai blizgėjo, kietai sukąsti žandikauliai net virpėjo, o lūpos buvo sučiauptos.

– Nemanau, – pagaliau nenorom pripažino ji. – Betgi šią išvyką būtų galima atidėti iki ketvirtadienio, kai bus atvykusi nuolatinė jūsų sekretorė, – guviai pridūrė.

– Savo planų nekeisiu, kad jums įtikčiau, Lekse, – nukirto jis lediniu balsu. – O kad būtų ramiau, pasiimsiu portfelį dokumentų, susijusių su darbu.

– Šit kaip... – skausmingai išsišiepė ji.

Lukanas šyptelėjo nieko gero nežadančia šypsena.

– Lauksiu jūsų po valandos, su lagaminu.

Leksę apėmė panika. Su šiuo žmogumi vykti į Glosteršyrą, į Sent Klerų dvarą, ji tiesiog negali.

Močiutės namai buvo vos už pusės mylios nuo Malberio dvaro – didžiulių rūmų, kuriuose kadaise gyveno pats Sent Klerų hercogas. Vaikystėje Leksė ne kartą žaidė jų miškuose, kartu su močiute ir seneliu Aleksandru vaikščiojo po jų valdas, dažnai eidavo paplaukioti į uždarą baseiną, įrengtą Malberio dvaro prieigose.

Tiesą sakant, pačiame Malberio dvare Leksė niekada nenakvodavo, nes močiutė griežtai atsisakė ten gyventi su Aleksandru, net ir tada, kai jis išsiskyrė. Jei Leksei dabar netyčia išsprūstų kokia netinkama pastaba ar frazė apie dvarą ir paaiškėtų, kad ji yra ten buvusi, Lukanas imtų klausinėti. O ji nieko nenorėjo jam aiškintis.

Tai buvo ne šiaip sau voratinklis, o geležiniai spąstai ir, jei ji įklius, jie iškart skausmingai užsitrenks.

Leksė ryžtingai papurtė galvą.

– Vis tiek nenoriu kartu vykti į Glosteršyrą...

– Ką gi, – paniuro jis ir neleido jai baigti. – Tokiu atveju Sekretorių agentūra turės atleisti jus. Pačių labui.

– Ar jūs man grasinate, pone Sent Klerai? – Leksei net kvapą užėmė supratus, kuo tai kvepia. Pakaks vos kelių aštrių žodžių ir šis žmogus, kuris turi didelę valdžią ir įtaką verslo pasaulyje, sugriaus Sekretorių agentūros reputaciją.

– Kol kas ne, Lekse, – užtikrintai atkirto jis.

Juodos it anglis Lukano akys buvo nepermaldaujamos – iš jo žvilgsnio buvo aišku, kad jis nenusileis. Tik Leksė negalėjo suprasti, kodėl užsispyrė, kad ji vyktų kartu į Glosteršyrą, nors akivaizdu, kad ji to nenori?

O gal dėl to Lukanas ir buvo toks atkaklus?

Jis buvo nepalenkiamas, šaltas ir negailestingas, įpratęs, kad visi vykdytų jo valią, ir primygtinai to išsireikalaudavo. Leksė suprato: kuo daugiau su juo ginčysis, tuo atkakliau jis stengsis ją palenkti.

Į tokią padėtį per savo kvailumą ji įklampino ne tik save, bet ir Sekretorių agentūrą.

Ji priešiškai pažvelgė į jį.

– Sakėte, po valandos?

Lukanas privertė Leksę paklusti, bet dėl to nejautė pasitenkinimo. Be to, jis neturėjo supratimo, kas dėjosi toje gražioje galvelėje tuo metu, kai ji svarstė, ką daryti – paklusti jam ar ne. Kad ir kokios kirbėjo mintys, jos buvo ne itin malonios...

Jis niekaip neperprato šios moters, tai buvo labai neįprasta. Dauguma jo pažįstamų merginų ilgai nedvejotų ir mielai pasidalytų su juo guoliu arba pasistengtų nusitempti prie altoriaus iš godumo turtams, kuriuos jis buvo sukaupęs per pastaruosius dešimt metų.

Leksė Hamilton savo elgesiu aiškiai parodė, kad jos nejaudina nei jis, nei jo turtai. Bet atsainus elgesys, priešingai, nei tikėjosi, tik didino jo susidomėjimą.

Lukaną apėmė didžiulis smalsumas, todėl jis buvo pasiryžęs kęsti ją tokią ne tik priverstinio vizito į Malberio dvarą metu, bet jei prireiktų, ir ištisas savaites.

– Taigi po valandos, – atžariai tarė jis.

– Ar man patikrinti traukinių tvarkaraštį?

– Važiuosime automobiliu, – tarė Lukanas. – Paprastai naudojuosi kompanijos lėktuvu, bet dabar jis išnuomotas.

Sent Klerai tikrai išskirtiniai, pagalvojo Leksė apstulbusi. Labai turtingi. Ir įtakingi.

Po galais, kaip švelni ir kukli močiutė galėjo įsimylėti tokios turtingos ir įtakingos šeimos vyrą?

Kvailas klausimas, pagalvojo Leksė.

Jis linktelėjo galvą.

– Nepamirškite pasiimti šiltų drabužių...

– Pati būčiau susipratusi, tiek proto dar turiu, – irzliai atšovė ji.

– Niekada nepagalvojau, kad jums trūksta proto, Lekse, – patikino jis kimiu balsu.

– Iki šiol tikrai netrūko, – atšovė ji.

– Niekada, – niūriai pakartojo Lukanas.

Leksė nepatikliai pažvelgė į jį: kimus balsas ir tai, kaip įsistebeilijęs žvelgė į ją tamsiomis akimis, sutrikdė.

Viešpatie, su šiuo žmogumi ji išvyksta net dviem dienoms. Ištisas dvi dienas jiems teks būti kartu. Visą laiką tokioje nejaukioje draugijoje!

– Grįšiu po valandos, – pažadėjo ji.

Bet pirmiausia ji ketino nueiti į Sekretorių agentūrą ir paaiškinti Brendai susiklosčiusią padėtį.

Paaiškins tai, ko ir pati dorai nesuprato!

– Prisisekite diržą, – priminė Lukanas užvesdamas juodo džipo variklį.

Kai maždaug po valandos Leksė grįžo į Sent Klerų korporaciją su lagaminėliu ir ilgu storos vilnos apsiaustu, atrodė itin patraukliai. Vilkėjo melsvą megztinį, mūvėjo aptemptus džinsus, kurie dar labiau išryškino dailų užpakaliuką ir lieknas kojas, apautas pusilgiais aulinukais. Vešlūs, bet nepaklusnūs ilgi plaukai buvo supinti į kasą, ausyse puikavosi nedideli auskarai su perlais, o auksinis ovalo formos medalionas gražiai derėjo prie melsvo megztinio.

Sėdėdamas automobilyje taip arti jos Lukanas užuodė švelnų kvepalų aromatą, sumišusį su dar švelnesniu ir subtilesniu moterišku jaudinančiu kvapu. Tiesą sakant, Lukanas tikėjosi, kad kelionė į Malberio dvarą kartu su Lekse, kuri buvo tikras moteriškumo įsikūnijimas, nebus tokia jau atgrasi.

Vis dėlto žinojo, kad niekas, netgi ji, negali sušvelninti įtampos, kurią jautė grįždamas į namus, kuriuose praleido vienuolika gyvenimo metų.

Per savaitę nuo tada, kai Lukanas dalyvavo Džordano vestuvėse, namuose niekas nepasikeitė. Tiesą sakant, tam nebuvo ir priežasties. Baldų apmušalai ir užuolaidos senoviniai, grindys pirmajame aukšte – marmurinės, ant sienų kabėjo originalūs paveikslai, skulptūros ir įspūdingi Venecijos stiklo sietynai, besileidžiantys žemyn nuo aukštų lubų.

Malberio dvaras buvo išties labai gražus. Tokiuose prabangiuose namuose ir derėjo gyventi hercogui. Stauerbridžo hercogui, kurio titulą dabar buvo paveldėjęs Lukanas.

Apie visa kita jis ištisus aštuonerius metus stengėsi negalvoti.

Dėl to, kad Lukanui, vyriausiajam iširusios santuokos vaikui, teks perimti Stauerbridžo hercogo titulą, visų pirma jis kaltino Malberio dvarą ir tėvą, užmezgusį romaną su Siana. Ji sugriovė jų šeimą ir nuo jaunų dienų suteikė daug skausmo jam ir broliams. Lukanas vengė visko, kas susiję su šia istorija, taip pat ir Malberio dvaro, tėvo bei hercogo titulo. O labiausiai Sianos – moters, kurią Aleksandras buvo taip įsimylėjęs, kad dėl jos ryžosi palikti šeimą...

Kai santuoka buvo nutraukta, o jausmai šiek tiek aprimę, Aleksandras bandė sūnus supažindinti su Siana. Tačiau jo pastangos buvo bergždžios – visi trys atsisakė būti šalia moters, kurią laikė kalta dėl skyrybų.

Po velnių, Lukanas tikrai ten nevažiuotų, jei Džonas Bartonas, jų ūkvedys, nebūtų primygtinai pareikalavęs atvykti ir įvertinti namui padarytą žalą.

Lukanas užsispyrusiai prašė Leksės važiuoti kartu, nes tikėjosi, kad ši aštrialiežuvė nukreips jo dėmesį nuo niūrių ir nerimą keliančių minčių. Bent iki Glosteršyro, nes paskui jų išvengti vis tiek nepavyks!

Susiraukęs jis pažvelgė į ją – išvažiavus iš Londono, Leksė žiūrėjo pro šoninį langą ir gėrėjosi prieš dvi dienas gausiai iškritusiu sniegu, kuris Angliją pavertė pasakų šalimi. Nors keliai jau buvo nuvalyti, laukai, padengti storu sniego sluoksniu, atrodė šalti, bet kartu ir vaiduokliškai gražūs.

Spindinčiomis mėlynomis akimis Leksė džiugiai pažvelgė į jį.

– Visur balta balta, argi ne gražu?

Lukanas pašaipiai šyptelėjo.

– Taip ir gyvenime – pridengi šunybes ir galvoji, kad niekas jų nepastebi!

Leksė šiek tiek paniuro – Lukanas buvo akivaizdžiai įsitempęs.

– Bet to neturėtų būti.

Jis atsiduso lyg būtų pavargęs.

– Tik jau nesakykit, kad jūs iš tų, kurioms stiklinė būna veikiau apypilnė nei apytuštė.

Leksės skruostai užkaito išgirdus pašaipų Lukano toną.

– Žinoma, jums patogiau būti ciniku!

– Manau, esu realistas, – atkirto jis.

– Tai tik būdas nuslėpti, kad iš tikrųjų esate cinikas.

Jis pašaipiai ją nužvelgė.

– Mandagumas nėra stiprioji jūsų savybė, Lekse!

– Jūsų – taip pat! – atkirto ji.

– Jūs teisi, – burbtelėjo Lukanas nepiktai.

Leksė įdėmiai pažiūrėjo į jį.

– Kažin, ar yra dalykų, dėl kurių mes galėtume sutarti?

– Kad ir kaip būtų keista – yra.

– Oho!

– Oho, iš tikrųjų, – ramiai pakartojo Lukanas. – Mūsų laukia tolimas kelias, Lekse, o kad jis neprailgtų, papasakokite apie save daugiau, – paragino jis.

Suklususi Leksė įsitempė. Lukanas nori, kad ji jam pasipasakotų? Apie ką? Apie tėvus? Apie močiutę?

Leksės gyvenime buvo tokių dalykų, kuriuos išgirdęs Lukanas tikrai sustabdytų automobilį ir išgrūstų ją lauk į stingdantį šaltį!

Gal būtų ir geriau, jei jau viskas taip klostosi...

Ji suvilgė išdžiūvusias lūpas.

– O gal jūs papasakokite apie save?

Jis kietai sučiaupė lūpas.

– Geriau paklausome muzikos.

Leksė lengviau atsikvėpė, nes Lukanas, atrodo, neketino jos spausti ir reikalauti pasipasakoti. Ji pradėjo svarstyti, kodėl ir jis nenori kalbėti apie save.

Argi milijardieriaus Lukano gyvenimas nėra tarsi rožėmis klotas? Taip, bet, matyt, tik su verslu susijęs gyvenimas, nes asmeniniame, akivaizdu, esama tokių dalykų, kurių atskleisti jis nenori.

Lukanas santūrus, Leksė bandė atspėti, kas už viso to slypi.

Gal moteris?..

Ji slapta nužvelgė jį. Jo tamsūs plaukai tikrai atrodytų gražiau, jei būtų šiek tiek ilgesni, juodų akių žvilgsnis įsmeigtas į kelią atstumiantis, bet vis dėlto veidas atrodė patrauklus. Jo dailiai sudėtas ir stangrus kūnas pilnas energijos...

O ne, nereikia!..

Leksė iš siaubo net nusipurtė. Juk ji turėjo susipažinti su Lukanu Sent Kleru tik tam, kad įsitikintų, jog jis iš tikrųjų yra šaltas ir beširdis žmogus. Tačiau ji nenumatė, kad teks atsidurti taip arti, ir jis pasirodys netgi patrauklus.

Kelionės į Malberio dvarą Glosteršyre taip pat nebuvo Leksės planuose...

– Kokią mėgstate muziką?

Leksė sumirksėjo ir stengėsi sutelkti dėmesį į Lukano žodžius.

– Tiesą sakant, klasikinę. – Ji gūžtelėjo pečiais.

Tamsūs jo antakiai pažvelgus į ją pakilo virš tokių pat tamsių akių.

– Tikrai?

– Taip, tikrai, – atkirto ji. – Nejau manėte, kad mėgstu sunkųjį metalą ar kažką panašaus?

– Visai ne. Paprasčiausiai nustebau, nes mūsų muzikinis skonis sutampa. – Jis įjungė kompaktinių plokštelių grotuvą ir salone iškart pasigirdo nuostabiai svaiginanti Mocarto melodija.

Mocartas – na ir sutapimas!

Leksės močiutė nepaprastai žavėjosi jo muzika.

Kai buvo dar paauglė, per vasaros atostogas keletą savaičių Leksė praleisdavo pas Sianą, nes tėvai dirbo. Ištisomis savaitėmis virtuvėje, kurioje triūsdavo močiutė, iš grotuvo sklisdavo Mocarto melodijos.

Toji virtuvė ir namas, kuriame iki šiol gyvena močiutė, vos už pusės mylios nuo Malberio dvaro...

Leksei pasidarė negera – tikrai ne dėl to, kad važiavo automobiliu.

– Jei nuvažiavus paaiškėtų, kad padaryta žala ne tokia jau didelė, kaip mano ponas Bartonas, gal galėtume grįžti namo jau rytoj? – viltingai paklausė ji.

Lukanas pažvelgė į ją pro pusiau užmerktas akis, manė išgirdęs jos balse nevilties gaidelę. Dėl to, kad nenori drauge praleisti tų dviejų dienų kaimiškoje Glosteršyro aplinkoje? Ar dėl to, kad nori kuo greičiau grįžti į Londoną, kur jos laukia reikalai, o tiksliau – draugas?

Lukanas netikėjo nei vienu, nei kitu.

– Bet jei paaiškės, kad padėtis kur kas blogesnė, nei maniau, galime užtrukti ir savaitę, – tyčia erzindamas pasakė jis ir stebėjo, kaip išgirdusi šiuos žodžius iš nevilties ji išpūtė mėlynas akis, bet netrukus susivaldė. – Ar turite kokių įsipareigojimų, kurie neleistų pasilikti? – paklausė Lukanas suraukdamas kaktą.

– Įsipareigojimų? – Ji taip pat susiraukė.

– Vyras? Sugyventinis? Draugas?

– Ne, tikrai ne, – suirzusi atsakė Leksė.

Lukanui atlėgo.

– Juk jums ir anksčiau tekdavo lydėti viršininkus verslo kelionėse?

– Tiesą sakant... aš... taip. Žinoma, teko. – Ji atrodė sutrikusi. – Tik aš... sutarėme, kad pas jus dirbsiu tris dienas, – trumpai priminė.

– Manau, kad jūsų agentūra neprieštaraus, jei šiek tiek užtruksime, – be užuojautos nukirto Lukanas.

– Bet aš nesutinku! – atrėžė ji.

Leksei nuolat ginčijantis Lukanas vis labiau irzo. Po velnių, nejaugi jo nelaimės, kurios prasidėjo nuo Naujųjų metų, dabar perauga į...

Į pyktį, niūriai pripažino sau Lukanas. Leksė jį siutino, netgi labai. Tačiau Lukanas suprato pykstąs tik dėl to, kad yra priverstas grįžti į Malberio dvarą. Jei ne ši aplinkybė, Lukanas jau seniai būtų griežtai ir be jokių sentimentų pastatęs šią moterį į vietą.

Kur jos vieta, Lukanas, tiesą sakant, nežinojo.

Lovoje, nuoga, nuostabūs ilgi jos plaukai išsidriekę ant pagalvių, o jis lūpomis ir rankomis centimetras po centimetro tyrinėja šilkinį kūną – štai kur, jo manymu, yra jos vieta...

Lukanas pasimuistė sėdynėje, vos tik pagalvojo, kaip bučiuoja nuogą jos kūną, jo penis sukietėjo.

– Aš jums jau sakiau ne kartą, – niūriai pridūrė jis, – kad jūsų norai man neįdomūs.

Leksė sušnirpštė ir iš pasipiktinimo ėmė linksėti galva.

– Jūs tikras egoistas ir aš visai nenustebčiau sužinojusi, kad nė kiek nesusijaudinote, kai Džesika Braun išėjo iš darbo net neįspėjusi!

Lukanas kreivai šyptelėjo.

– Tikriausiai padarytumėte tą patį, bet, deja, negalite...

– Nejaugi? – atkirto Leksė ir lipšniai nusišypsojo.

Koks vis dėlto bjaurus šis vyras. Arogantiškas. Išpuikęs. Šaltas. Pašaipus.

Bet kartu ir toks neįtikėtinai patrauklus, kad Leksei net gniaužė kvapą.

Dėl to šios kelios dienos jai dar labiau apkars...

Ketvirtas skyrius

– Na štai, – burbtelėjo Lukanas, stovėjimo aikštelėje išlipo iš džipo, apsivilko švarką ir apėjęs automobilį atidarė dureles Leksei.

Kai Leksė neskubėdama išlipo iš automobilio ir pamatė akmeninius Malberio dvaro mūrus, kurie didingai stūksojo snieguotose Stauerbridžo valdose, širdis ėmė pašėlusiai daužytis.

Namas ir visa aplinka jai buvo gerai pažįstama – daug geriau, nei galėjo įtarti šalia stovintis vyras.

Ji atsisuko ir įžūliai pažvelgė į jį.

– Ką norite tuo pasakyti?

Jis pašaipiai kilstelėjo tamsius antakius.

– Iš mudviejų bendravimo patirties žinau, kad esate linkusi apie viską reikšti savo nuomonę...

Leksė dar kartą užmetė akį į Malberio dvarą ir pasisuko į jį nutaisiusi kuo abejingesnę veido išraišką.

– Sąskaitos už elektrą, matyt, milžiniškos!

Lukanas netikėtai nusikvatojo. Keista, būdamas šalia šios moters jis nusijuokia jau ne pirmą kartą. Neįtikėtina, liūdnai pagalvojo Lukanas, kuris veikiau buvo žinomas kaip paniurėlis, o ne humoro jausmą turintis žmogus.

Leksė taip pat stebėjosi, bet dėl to, kad prikando liežuvį ir nepagyrė išskirtinės Malberio dvaro didybės.

– Eime į vidų? – paragino ji.

Lukanas skubiai linktelėjo galvą.

– Taip, reikia įvertinti žalą. – Jis tvirtai suėmė Leksę už alkūnės ir žvilgtelėjo į mėlyną brezentą, kuriuo buvo pridengtas namo stogas iš vakarinės pusės. – Aš tik saugau, kad nepaslystumėte ir nesusilaužytumėte kojos, – pašaipiai tarė jis pamatęs surauktą jos kaktą.

– Manote, iškelčiau jums bylą? – pašaipiai paklausė ji.

– Sprendžiant iš to, kad šiemet reikalai klostosi gana neblogai, tokia galimybė vargiai tikėtina! – Lukanas instinktyviai ištiesė kitą ranką, kad Leksė nepaslystų ant apledėjusio laiptelio prie masyvių paradinių durų. Ji šiek tiek pasisuko ir prisiglaudė prie tvirtos jo krūtinės.

Prisilietus prie šilto kūno, Leksei užėmė kvapą, ji jautė raumeningą krūtinę, o šlaunimis įsirėmė į dar tvirtesnes kojas.

Nuo ką tik patirto jausmo net oras aplink juos, regis, nustojo virpėti. Iš vakaro buvo pasnigę ir plonytis sniego sluoksnis sugėrė visus garsus.

Leksė lėtai pakėlė galvą ir iškart pasigailėjo, nes susidūrė su tamsiomis ir nepaprastai giliomis Lukano akimis. Juos supusi ramybė staiga dingo, ore plykstelėjo žiežirbos – Leksė tiesiog nepajėgė nusukti akių.

Stovėdama taip arti Lukano ji matė, kad jo gilios, rudo šokolado spalvos akys apvestos tarsi siaura juoda linija. Tamsios, dėmesį kaustančios akys. Leksė jautė, kad tokiose galima lengvai paskęsti, tačiau vis tiek negalėjo atitraukti žvilgsnio.

Staiga ji susivokė, kad tos akys pamažu artėja, Lukanas palenkė galvą ir jo lūpos atsidūrė prie pat josios.

Leksė staigiai atšlijo ir ištraukė ranką iš Lukano gniaužtų.

– Liaukitės, juk jūs to nenorite! – bandė įtikinti Leksė.

Jis atlaikė jos griežtą žvilgsnį.

– Nenoriu?

– Ne.

Ji susiraukė ir instinktyviai atsirėmė į sieną šalia laiptų, saugodamasi, kad nepaslystų.

Leksė turėjo svarių priežasčių nekęsti Lukano, bet jei jis pabučiuotų ją – nekenčiamos Sianos vaikaitę – Lukanas pradėtų nekęsti savęs.

Kokia likimo ironija, su siaubu pagalvojo Leksė, jei paaiškėtų, kad jam patinka moteris, kuria jei žinotų visą tiesą, nieku gyvu nebūtų domėjęsis.

Iš pasipiktinimo ji papurtė galvą.

– Lauke šalta, gal pagaliau atidarysite duris ir eisime vidun? – nekantriai sušnypštė ji.

Lukanas trūkčiojamai įkvėpė. Pagaliau po ilgos pertraukos galėjo giliai įkvėpti oro, nes iki tol jis, tiksliau jo kūnas, buvo lipte prilipęs prie švelnaus Leksės kūno...

Megztuku pridengtos krūtys, standžios ir jaudinančios, rėmėsi jam į krūtinę, o džinsais aptemptos švelnios ir gundančios šlaunys – tiesiai į jo kietumą papilvėje. O lūpos, tos provokuojančios švelnios lūpos, buvo drėgnos ir šiek tiek pravertos, lyg kviestų vidun. Lukanas mielai būtų priėmęs kvietimą. Tikrai būtų, bet Leksė netikėtai atsitraukė!

Keletą akimirkų jis su malonumu mąstė apie tai, kaip per tas dvi ar tris dienas – ir naktis – reikės kovoti su alkiu, kurį sužadino Leksės kūno linkiai. Jis jau beveik pamiršo, dėl ko čia atvyko.

Tačiau nuo realybės nepabėgsi – didžiulis Malberio dvaras stūksojo priešais jį.

– Žinoma. – Lukanas liūdnai šyptelėjo, apsisuko ir palipęs kelis laiptelius stabtelėjo, įkvėpė oro stengdamasis nurimti ir atidarė duris.

Tarpduryje, žvilgtelėjęs į tamsų prieškambarį marmurinėmis grindimis, Lukanas pajuto kvapą, kurio prieš savaitę čia nebuvo – atsidavė pelėsiais. Vadinasi, vanduo buvo užliejęs ne tik namo išorę, bet ir vidų, kaip ir įspėjo Džonas Bartonas. Tiesą sakant, buvo apgadinta visa vakarinė rūmų dalis, kurioje kabėjo tas prakeiktas tėvo portretas išdidžia poza.

Vanduo juk galėjo užlieti ir jį, bet kur tau – jis liko sveikut sveikutėlis!

– Lukanai?.. – pasigirdo nedrąsus Leksės raginimas. Jis vis dar stovėjo tarpduryje ir nerodė jokio noro eiti vidun, kaip, beje, ir ji.

– Atleiskite. – Jis iškart pasitraukė ir praleido ją pirma savęs.

Įžengus į namą Leksė pajuto, kad viduje ne šilčiau nei lauke.

– Ar čia jau niekas nebegyvena? – tyliai pasiteiravo ir krečiama drebulio dar tvirčiau įsisupo į ilgą nertinį.

– Jau seniai nebe, – tarė Lukanas bejausmiu balsu ir tokia pat nieko nesakančia veido išraiška. Jis nusekė jai iš paskos ir trinktelėjo durimis, vidun siūbtelėjo šalto vėjo gūsis. – Palaukite manęs čia, kol nueisiu į kitą namo galą ir įjungsiu šildymą.

Perėjęs prieškambarį Lukanas dingo taip staiga, kad ji nespėjo nieko pasakyti.

Iš tikrųjų, Leksė ir neketino jam ką nors sakyti. Kelionė į Malberio dvarą iš jos pareikalavo nė kiek ne mažiau jėgų, nei jų prireikė Lukanui.

Ji dar tvirčiau susisupo į nertinį ir apsidairė, nors viskas jai čia buvo pažįstama. Nuo to laiko, kai mirė senelis Aleksas, o tai nutiko prieš aštuonerius metus, Malberio dvare ji nebesilankė, tačiau viskas čia buvo po senovei.

Didžiulis Venecijos krištolo šviestuvas nuleistas žemyn nuo aukštų lubų tebekabėjo virš galvos, o pačiame prieškambario gale buvo tos pačios dvejos durys. Ji puikiai prisiminė, kad vienos jų veda į svetainė, o už kitų yra erdvus valgomasis, kuriame prie ilgo stalo galėjo susėsti dvylika, o gal ir daugiau asmenų.

Tame pačiame prieškambaryje, tik kiek tolėliau, buvo dar vienos durys, kurios vedė į šokių salę su veidrodinėmis sienomis, kur galėjo tilpti apie šimtą svečių, dabar ten – sporto salė ir žaidimų kambarys.

Kai Leksei buvo devyneri, senelis Aleksas tame kambaryje mokė ją žaisti stalo tenisą ir biliardą, o močiutė Siana stebėdavo juos šypsodamasi.

Iš susijaudinimo jai gerklėje užstrigo gumulas. Ji prisiminė, kiek daug juoko girdėjo šie dabar niūrūs namai. Meilė ir juokas visada lydėdavo senelį Aleksą ir močiutę Sianą.

Jų artumo negalėjo atleisti nei Lukanas Sent Kleras, nei kiti šeimos nariai.

Tas pats Lukanas Sent Kleras, kuris ką tik vos nepabučiavo Leksės – jo ir visos šeimos nekenčiamos moters vaikaitės...

Leksė ir vėl suvirpėjo iš šalčio pagalvojusi, kaip Lukanas įsiustų, jei paaiškėtų, kas ji tokia.

– Netrukus ir čia bus šilta! – šūktelėjo Lukanas sugrįžęs į prieškambarį. Kai pamatė, kad Leksė krūptelėjo iš netikėtumo ir atsisukusi įsmeigė tamsiai mėlynas akis, jis susiraukė. – Nebijokite, čia nėra vaiduoklių, – nusišaipė iš jos reakcijos.

Leksė pervėrė jį aštriu žvilgsniu.

– Nejuokinga!

– Žinokite, Lekse, aš visiškai neturiu humoro jausmo, visi taip sako.

– Gaila. Gal virtuvėje galėčiau išsivirti ko nors šilto – arbatos ar kavos?

Lukanas pašaipiai kilstelėjo antakius, lyg būtų nustebęs.

– Ar tikrai manote, kad jūs, laikinoji sekretorė, privalote dar ir arbatą virti?

– Gal ir ne, – nukirto Leksė. – Bet mielai padaryčiau išimtį.

– Būtų labai malonu, – tarė Lukanas tvardydamas juoką.

– Ir aš taip manau.

Lukanas žavėjosi jos ryžtu. Be keleto dienų, kurias jo šeima čia praleido prieš naujuosius metus, šiuose namuose jau seniai niekas nebegyveno. Taigi jie neatrodė svetingi, nebuvo čia ir tarnų – tik ūkvedys su žmona kartais užsukdavo pažiūrėti, ar viskas gerai. Dauguma žavingų gražuolių, kurias Lukanui teko pažinti per pastarąjį dešimtmetį, būtų pareiškusios, kad sąlygos čia netinkamos, netgi pasibaisėtinos, ir nedelsdamos pareikalautų apgyvendinti viešbutyje. Bet Leksė atrodė kitokia.

– Arbatos ir kavos gal ir rasime, bet pieno kažin, – nusiminęs tarė jis.

– Gerai bus ir juoda kava, – patikino Leksė ir pasisuko į duris, kurios iš prieškambario vedė į namo gilumą. Tačiau staiga sustojo supratusi, kad daro klaidą. – Eeee... manau, kad virtuvė turėtų būti kažkur namo gale? – paklausė ji lyg abejodama ir nutilo.

– Už paskutinių durų koridoriaus gale, – linktelėjo Lukanas ir nusekė jai iš paskos.

Leksė visą laiką jautė Lukaną šalia – ir eidama į virtuvę, kai sekė iš paskos, ir dabar, pildama kavą į sietelį, nors jis stovėjo jai už nugaros prie ąžuolinės virtuvinės spintelės.

Visai neseniai, vos prieš kelias minutes, jis buvo atsidūręs dar arčiau ir vos jos nepabučiavo. Akimirką pajuto, kad norėtų to paties...

Nagi pripažink, Lekse, – mintyse ragino save, – Lukanas niekuo nesiskiria nuo kitų tavo pažįstamų vyrų. Arogantiškas savimyla, niūrus gražuolis ir nežmoniškai turtingas. Dėl Dievo meilės, dar ir hercogas. Vien jau tai turėtų jaudinti, nepaisant viso kito...

Leksės rankos staiga sustingo ore. Paskendusi apmąstymuose ji ne iškart pastebėjo, kad Lukanas net prisimerkęs žiūri, kaip ji pripila į sietelį vandens, išsiima iš spintelės maltos kavos ir ieškodama šaukštelio atsidaro vieną iš daugybės stalčių.

Juk būtent ten ir būdavo laikomi kava ir stalo įrankiai...

– Teks palaukti keletą minučių, kol kava išvirs, taigi galite užsiimti reikalais, – Leksė nuoširdžiai tikėjosi, kad taisyklė geriausia gynyba yra puolimas šį kartą pasitvirtins.

Lukanas paniuro, nes jam buvo malonu stebėti besisukiojančią Leksę – dailias rankas, verdančias kavą, ir svajoti apie tai, kaip jaustųsi, jei ji imtų iš lėto glamonėti nuogą jo kūną...

Po velnių!

Jis nuolat susijaudina, vos tik atsiduria šalia šios moters!

Lukanas staiga atsitiesė.

– Atnešiu daiktus iš automobilio.

Jis tikėjosi, kad šaltas oras apmalšins ne tik sukilusį jaudulį, bet išpūs iš galvos erotinius vaizdinius, kurie įkyriai sukosi mintyse.

Leksė pro juodas blakstienas matė, kaip jis eina durų link, ir palaukė, kol jas uždarys. Tik tada, kai išgirdo jas švelniai trinktelint, sunkiai atsirėmė į virtuvės spintelę ir užsimerkė.

Iki šiol jai sekėsi nekaip. Vos per kelias minutes, kurias juodu praleido Malberio dvare, ji suklydo net du kartus ir vos neišsidavė žinanti, kur yra virtuvė ir kur sudėti stalo įrankiai.

Gal ir gerai, kad anksčiau neteko pasilikti čia nakčiai – miegamųjų ir kitų antrojo aukšto kambarių ji nebuvo mačiusi!

Vos tik pagalvojo apie antrame aukšte esančius miegamuosius, prisiminė visai neseniai troškusi, kad Lukanas pabučiuotų ją ir jos...

Jai negalima žavėtis Lukanu. Ne tik negalima, tiesiog draudžiama.

Lukanas yra Sent Kleras. Ne šiaip sau Sent Kleras, o visos šeimos galva. Jie atstūmė ir įskaudino jos mylimą močiutę Sianą, o prieš aštuonerius metus tai dar kartą pakartojo, kai neleido jai dalyvauti Alekso laidotuvėse.

Leksė net pasitempė užplūdus naujai neapykantos bangai. Ji siaubingai nemėgo visų Sent Klerų dėl jų elgesio su močiute, o labiausiai nekentė Lukano – tokio šalto ir arogantiško!

Tačiau dabar Lukano žvilgsnis nebuvo šaltas. Žvelgdama į jį Leksė pasijuto stovinti tarsi ant vulkano krašto ir jautė, kad jis tikrai išsiverš ir praris ją amžiams, jei tik ji nesusilaikiusi puls į neišmatuojamą jo akių gelmę...

Krūtys iki šiol buvo sustandėjusios, sukietėję speneliai rėmėsi į švelnią liemenėlės medžiagą ir buvo itin jautrūs, o vietelė tarp šlaunų buvo tokia įšilusi, tarsi ten kas degtų. Kažin kaip ji jaustųsi, jei tomis tobulomis lūpomis Lukanas krimstelėtų jai spenelius ir įsiurbtų juos į burną?

– Brrr, na ir šalta čia... Atleiskite, pagalvojau, kad čia Lukanas! – atsiprašė vyras ir išsišiepė pamatęs Leksę nuo galinių durų, pro kurias ką tik įžengė.

Šio žmogaus ji nepažinojo taigi ir jis, laimei, jos neatpažins.

– Suklysti nesunku, mes juk tokie panašūs, – atšovė ji šaipydamasi ir stebėjo, kaip vyras padeda dėžę ant virtuvinės spintelės.

Jis berniokiškai šyptelėjo, išsitiesė ir panardinęs galvą dar giliau į šilto nertinio apykaklę draugiškai nužvelgė ją mėlynomis akimis.

– Lukanas nesakė, kad atvažiuos ne vienas... – Jis klausiamai pažiūrėjo į ją. – Džonas Bartonas, ūkvedys, – prisistatė ir ištiesė jai ranką.

Leksė spustelėjo tvirtą delną.

– Leksė, – ji nusprendė nesiplėsti. Tyčia taip darė. Kuo mažiau žmonių žinos, kad su Lukanu į Malberio dvarą atvažiavo Leksė Hamilton, tuo bus saugiau. – Esu pono Sent Klero sekretorė, – nerūpestingai tarė ji. – Laikinoji sekretorė, – dar pridūrė tvirtu balsu.

Nors to sakyti ir nereikėjo.

Leksė tarsi pati sau priminė kas esanti, nors galvoje sukosi visiškai kitokios mintys apie Lukaną. Juk neseniai galvojo apie jo lūpas, bučiuojančias krūtis...

Liaukis, – griežtai subarė save Leksė. – Tučtuojau liaukis!

Ji išsitiesė.

– Aš verdu kavą, o jūs tikriausiai ieškote pono Sent Klero? Jis lauke, prie automobilio, – pasakė ji. Pamačiusi, kaip smalsiai jis žiūri, suprato, kad Džonas Bartonas visai neketina ieškoti šeimininko, mieliau liks su ja, kad galėtų patenkinti smalsumą.

Jis šyptelėjo.

– Mano žmona šiuos produktus prašė perduoti jums. – Jis ranka parodė į dėžę, kurią ką tik buvo pastatęs ant stalviršio. – Pienas, duona, sviestas, sūris ir dar šis bei tas. Būčiau atnešęs anksčiau, bet Lukanas nepranešė, kada atvyksite, – pridūrė jis.

– Tikrai nesitikėjau, – sumurmėjo ji ir nuėjo apžiūrėti dėžės. Be to, ką minėjo Džonas, čia dar buvo akį viliojantis stiklinis indas su mėsos troškiniu. Ji atsisuko į Džoną spindinčiomis iš laimės akimis. – Būtinai padėkokite žmonai...

– Keitei, – nerūpestingai užbaigė jis.

Viena iš Leksės vaikystės draugių buvo vardu Keitė. Jos nebuvo labai artimos ir jųdviejų ryšys galiausiai nutrūko, kai aštuoniolikmetės įstojo į skirtingus universitetus, bet vis dėlto viename iš laiškų močiutė pranešė, kad praėjusiais metais Keitė ištekėjo.

Tačiau nebūtinai ji turėjo būti ta pati Keitė. Džono Bartono žmona turėtų būti iš Škotijos, kaip ir jis.

– Ar jūs abu iš šių vietų? – nutarė išsiaiškinti Leksė traukdama produktus iš dėžės.

– Tiesą sakant, aš gimiau Škotijoje, – tarė Džonas Bartonas liūdnai šyptelėdamas. – Bet Keitė vietinė... iš šio kaimo, – lyg tarp kitko pridūrė. – Gal rytoj ar kurią kitą dieną užsuks pas jus pasisveikinti.

– Manau, kad ponas Sent Kleras čia neužsibus, – pertraukė jį Leksė. Dievulėliau, tai tikrai ta pati Keitė!

Mėlynakė blondinė Keitė. Leksė neabejojo, kad būtent ji yra mylima Džono Bartono žmona.

– Aš juk minėjau, Lekse, kad čia užtruksime mažiausiai dvi dienas.

Ji staiga atsigręžė į Lukaną – jis stovėjo tarpduryje, užstodamas praėjimą į kitus kambarius. Pro pusiau primerktus vokus įžūliai žiūrėjo į ją, nenuleisdamas akių. Leksė sunkiai nurijo seiles ir išlemeno:

– Štai kokių gėrybių mums atnešė ponas Bartonas, labai mielai pasielgė.

– Tik patys reikalingiausi produktai, – paaiškino vyriškis. – Gaila, kad buvote priverstas vėl čia važiuoti, Lukanai.

– Nieko tokio, Džonai, – tarė Lukanas draugiškai spausdamas vyrui ranką. – Gal mudu su Lekse vakarieniausime Rožėje ir karūnoje, tikiuosi, ten vis dar galima pavalgyti, tiesa?

– Pono Bartono žmona buvo tokia maloni ir pagamino mums troškinio, – skubiai įsiterpė Leksė.

Rožės ir karūnos užeiga buvo ta vieta, kurioje apsilankyti Leksė tikrai nenorėjo. Ji priklausė dvarininkui Bilui Klintonui ir jo žmonai Merei, kurie tikrai pažinojo ir Leksę, ir Sianą, jie žinojo ir apie jų giminystės ryšį.

Vis dėlto vienas dalykas Leksei buvo aiškus: ji privalo nueiti į kaimą pasimatyti su močiute, bus negerai, jei ji iš kitų sužinos, kad, be Lukano Sent Klero, Malberio dvare šiuo metu apsistojusi ir jos vaikaitė!

Penktas skyrius

– Niekada nebūčiau pagalvojęs, kad gaminti valgį taip pat yra jūsų, kaip laikinosios sekretorės, pareiga, – užsiminė Lukanas po valandėlės, kai grįžo į virtuvę pasikalbėjęs su Džonu ir persirengęs nauju kostiumu. Virtuvėje sklido malonus šildomo troškinio kvapas.

Leksė, kuri sėdėjo prie nutrinto ąžuolinio stalo ir gėrė kavą, suirzusi blykstelėjo į jį mėlynomis akimis.

– Tiesą sakant, pietus paruošė Keitė Barton. Man beliko tik įdėti juos į orkaitę ir pašildyti.

– Net ir tokiu atveju...

– Liaukitės, nebūkite toks smulkmeniškas, Lukanai! – Sudirgusi ji atsistojo ir įpylė jam dar vieną puodelį kavos.

– Smulkmeniškas?.. – švelniai perklausė Lukanas.

– Taip, smulkmeniškas! – Leksė įbruko kavos puodelį į rankas. – Pienas ir cukrus ant stalo. – Ji vėl atsilošė į kėdę ir ėmė spoksoti į savo puodelį.

Lukanas gurkšnojo nesaldintą juodą kavą, nes būtent tokią ir mėgo, ir žiūrėjo į jos nuleistą galvą. Matyt, jos nuotaika nė kiek nepagerėjo, Leksė net nežvilgtelėjo į jo pusę.

Lukanas išsitraukė kėdę kitoje stalo pusėje ir atsisėdo ištiesdamas kojas po stalu.

– Jei būtumėte likusi Londone, ką dabar veiktumėte?

Leksė pažvelgė į jį iš padilbų ir pastebėjo, kad dabar Lukanas jau be kostiumo, be marškinių ir be kaklaraiščio, o apsitempęs storą juodą megztinį ir apsimovęs prie jo derančius juodus džinsus – šitaip apsirengęs jis atrodė dar mįslingesnis ir tiesiog stulbinamai patrauklus.

– Tikriausiai sukčiau galvą, kokios virtuvės patiekalą – kinų ar italų – užsisakyti į namus.

– Kad ir kur jas nusivežtum, moterys vis tiek galvoja apie namus, ar ne? – tyliai sumurmėjo jis lyg pats sau.

Ji pasišiaušė.

– Ką norite tuo pasakyti?

Lukanas pastebėjo keletą juodų sruogų, išsipešusių iš tvirtai supintos kasos, o žvilgtelėjęs į jos širdelės formos veidą ir rausvas lūpas, pagalvojo, kad ji labai jautri. Įsižeidusi draskosi lyg katė, tą Lukanas jau buvo patyręs!

Jis gūžtelėjo pečiais.

– Aš tik stengiuosi palaikyti pokalbį.

Ji susiraukė.

– Ar jau nusprendėte, kaip reikėtų sutvarkyti antrąjį namo aukštą?

Jis linktelėjo galvą.

– Iškviečiau meistrą, jis viską apžiūrės rytoj iš ryto.

– Ir tada galėsime grįžti atgal? – Ji pažvelgė į jį viltingomis akimis.

Lukanas kreivai šyptelėjo.

– Nelygu, ką pasakys meistras. – Pastebėjęs, kad ji supykusi, jis susiraukė. – Pats matau, jog čia trūksta patogumų. Galime išsinuomoti kambarius kaimo viešbutėlyje, kaip manote?

– Ne! Tiesą sakant, manau, kad neverta, – pridūrė Leksė daug ramiau, kai pastebėjo, kad jai taip karštai sureagavus, Lukanas net prisimerkė. – Namas jau įšilo, o vakarienei turime Keitės Barton troškinio.

– Tikrai taip... – neskubėdamas pritarė Lukanas.

Ar jis kažką įtarė?

Leksė negalėtų kaltinti Lukano, jei jam iš tiesų būtų kilęs įtarimas dėl audringos reakcijos į paprasčiausius jo žodžius. Jai iš tikrųjų buvo nelengva valdytis bijant, kad bet kurią akimirką gali išaiškėti, jog ji yra Sianos vaikaitė. Ir ypač kai paaiškėjo, kad Lukano ūkvedys yra vedęs Keitę Vilson, kuri gerai pažinojo Leksę.

Gal reikėtų pagaliau prisipažinti ir visam laikui baigti šį reikalą?

Betgi tokiu atveju ji neišvengiamai save įkalintų.

Leksė prisiminė, koks atstumiantis, bet kartu ir kerintis jausmas buvo apėmęs prieš daugelį metų, kai senelis Aleksas, jos įkalbėtas, pagaliau sutiko parodyti jai šaltąjį rūsį. Tai buvo nedidelė, vos šešių pėdų gylio ir dešimties pėdų pločio patalpa akmeninėmis grindimis ir lubomis. Viena iš keturių sienų buvo iš metalo, su kyšančiais strypais.

Tada, prieš daugelį metų pamačiusi tą siaubingą patalpą, ji mąstė, už kokias nuodėmes kaliniai būdavo metami į šį kalėjimą, į kurį neprasiskverbdavo saulės šviesa ir net trūkdavo oro.

Dabar Leksė svarstė, ar sąmoningas dabartinio Stauerbridžo hercogo apgaudinėjimas taip pat būtų laikomas baustinu nusikaltimu...

Taip, ji turėjo progą pasielgti dorai ir prisipažinti Lukanui, kas tokia esanti. Bet jei prisipažintų, sulauktų tik paniekos, daug didesnės už tą, kurią patyrė šį rytą, kai Lukanas prikišo jai dėl netinkamo elgesio su Endriumi Proktoru.

Gal ji iš anksto mėgavosi Lukano reakcija? Kodėl gi neišdėjus jam visos teisybės, neištraukus jos kaip triušio iš skrybėlės, kaip daro iliuzionistai – Lukanas jaustųsi beviltiškai, o jai būtų smagu.

Bet Leksė puikiai suprato, kad to niekada nebus. Vos kelias valandas praleidusi su Lukanu ji suvokė, jei prasitartų jam apie giminystę su Siana, tai tik pablogintų savo padėtį.

Ji staiga pakilo nuo kėdės ir nuėjusi į virtuvę atsistojo šalia orkaitės, nuo kurios sklido šiluma. Norėjo būti kuo toliau nuo Lukano, virtuvė, kuri iš tikrųjų buvo milžiniška, kuo toliau, tuo labiau atrodė vis mažesnė...

– O ką jūs būtumėte veikęs Londone? Tikriausiai sėdėtumėte prabangiame restorane ir vakarieniautumėte su kokia nors gražia moterimi, tiesa? – bandė spėti ji pašaipiu tonu.

Lukanas ilgokai žiūrėjo į Leksės įraudusį ir išdidžiai pakeltą veidą. Ji vengė akių kontakto, o iš jos balso suprato, kad pasakė visiškai ne tai, ką norėjo. Ji stengėsi jį supykdyti.

– Betgi aš ir esu su gražia moterimi, – tyliai tarė jis. – O tokio skanaus kaip Keitės troškinio negaučiau net prabangiausiame restorane, – liūdnai šyptelėjęs pridūrė jis. Sumaniai užbėgo už akių kandiems žodžiams, kurie ketino išsprūsti iš jausmingų Leksės lūpų. Keitė pasielgė dosniai ir tuo abejoti po tokios Lukano pastabos būtų tiesiog nepadoru!

Leksei neliko nieko kito, kaip nusisukti ir apsimesti, jog dirba: ėmė dėlioti lėkštes ir įrankius.

– Troškinys jau sušilo. Laukiau jūsų grįžtant.

Lukanas atsistojo.

– Gal prie troškinio norėtumėte raudonojo vyno?

– Tiek to, tada reikėtų leistis į rūsį ir... – Ji staiga nutilo ir išplėtusi akis pažiūrėjo į jį. – Juk vyną tikriausiai laikote rūsyje, ar ne? – nerūpestingai paklausė ji.

– Laikome ir ten. – Lukanas šiek tiek pakreipė galvą nenuleisdamas niūraus žvilgsnio nuo Leksės, kuri buvo šiek tiek išbalusi. – Bet vienas kitas raudonojo vyno butelis turėtų būti maisto sandėliuke.

– Jūs čia nedažnai atvažiuojate, tiesa? – paklausė Leksė nusprendusi, kad puolimas – geriausia gynyba. Taip ji stengėsi nukreipti Lukano mintis, kad šis neatkreiptų dėmesio, jog ji prasitarė žinanti, kur Malberio dvare yra vyno rūsys.

– Tiesą sakant, buvau čia prieš savaitę, kai dalyvavau brolio vestuvėse, – pasakė jis. – Patikėkite, kiek ten buvo pagundų... – Šaipydamasis kilstelėjo aukštyn tamsius antakius.

Tai jau! Susidėti su Lukanu Sent Kleru gali tik tokia, kuri nebijo žaisti su ugnimi. Leksė nustebo dėl tokių minčių, nes ji taip pat iš pradžių manė, kad jis šaltas kaip ledas...

Tiesą sakant, jai vis sunkiau sekėsi įtikinti save, kad Lukanas toks ir yra. Kaip galėjo manyti, kad jis yra viskam abejingas, kai pajautė nuo jo sklindančią šilumą? Argi nesijautė taip, lyg ką tik būtų stovėjusi ant vulkano krašto, grasinančio ją praryti ir įtraukti į karštą gelmę?

Lukanas atrodė tikrai šaltas ir arogantiškas, tačiau Leksė nujautė, kad po ledinio vyro įvaizdžiu slypi vulkano jėga – galinga, visa apimanti, karšta.

Jis buvo lyg magnetas, pamažu, bet užtikrintai traukiantis prie savęs Leksę...

Bet ji bijojo tos traukos, nes puikiai suprato, kad tai pavojinga.

– Nemanau, kad moku gundyti, pone Sent Klerai, – lediniu balsu patikino ji traukdama troškinį iš orkaitės. – Net jei mokėčiau, jūsų gundyti tikrai nebandyčiau! – pašaipiai pridūrė.

Lukanas taip stipriai prisimerkė, kad iš akių liko tik du juodi ruoželiai.

– Kodėl gi?..

Leksė sunkiai nurijo seiles ir išsprogdino akis stebėdama, kaip Lukanas eina per virtuvę link jos grakščiu panteros žingsniu.

– Kodėl jums nepabandžius manęs sugundyti?

Lukanas atsistojo taip arti, kad šiltą orą iš jo burnos Leksė jautė savo veido oda.

Prieš atsakydama ji nervingai lyžtelėjo lūpas liežuvio galiuku.

– Na, pirmiausia dėl to, kad niekada nesusidedu su viršininkais – tokia mano taisyklė.

Ji tarėsi pasakiusi šmaikščiai, bet iš tikrųjų jos pastaba nuskambėjo provokuojamai.

– Ir kada susigalvojote tokią taisyklę – seniau ar dabar?

– Dabar. Ką tik, – atrėžė ji.

Jis klausiamai kilstelėjo antakius.

– Suprantu...

– Tikrai?

– Manau, kad taip, – tyliai burbtelėjo Lukanas. – Ar ši taisyklė taip pat galioja, jei viršininkas yra tik laikinasis kaip ir jo sekretorė?

– Žinoma. – Ji linktelėjo galvą.

Iš pradžių Lukanas tyčia, lyg žaisdamas erzino Leksę dėl jos tiesmukai rodomo pasitikėjimo savimi. Tačiau žaidimas baigėsi tą akimirką, kai ji akivaizdžiai parodė juo nesidominti.

Lukanui buvo dvidešimt šešeri ir jis puikiai jautė, kada moteris atsako į jo jausmus. Šį vakarą, kai abu stovėjo ant namo laiptų Leksė ir Lukanas pajuto vienas kitam trauką. Ji būtų mielai leidusis pabučiuojama, o jis mielai būtų tai padaręs...

Jis pažvelgė jai į lūpas, kurios buvo putlios ir jausmingos, šiek tiek praviros ir drėgnos, nes Leksė ką tik nervingai apsilaižė jas liežuvio galiuku.

Lukanui užėmė kvapą, kai ji ir vėl pakartojo tą patį nervingą judesį – liežuviu švelniai suvilgė praviras lūpas ir taip sužadino Lukanui begalinį norą padaryti tą patį...

– Nedrįskite! – šūktelėjo Leksė ir žengtelėjo atgal, pamačiusi laukinį alkį tamsiose Lukano akyse ir perpratusi jo ketinimus. Pakako vieno žingsnio ir Leksė įsirėmė į spintelę. – Nemanau, kad tai gera mintis, Lukanai!

Ji pakėlė rankas bandydama jį sulaikyti, bet Lukanas pasilenkė, sulenkė jos rankas, įsirėmė krūtine jai į krūtis ir prisispaudė šlaunimis.

Prisispaudė aistringai.

Iš visų jėgų.

– O man ši mintis netgi patinka, – švelniai tarė Lukanas, išskėtė rankas ir, delnais įsirėmęs į stalviršį jai už nugaros, laikė tarsi spąstuose užgulęs visu kūnu, o sukietėjęs vyriškas pasididžiavimas rėmėsi jai į šlaunis. – O kaip jums, Lekse, patinka? – dusliai paklausė jis numanydamas atsakymą.

Pažvelgus į jį Leksei užėmė kvapą – tamsios akys buvo tokios užburiamai šiltos, kad būtų galėjusi jose paskęsti. Kilo nenumaldomas noras patirti, kaip jaustųsi, kai Lukanas ją bučiuotų.

Ją bučiuotų Lukanas?!

Juk tai jis, – subarė save Leksė. Lukanas Sent Kleras. Vyriausiasis senelio Alekso sūnus ir įpėdinis. Žmogus, kaip ir visa jo išpuikusi šeima ištisus metus įžūliai ignoravęs jos močiutę.

Kraujas sustingo Leksės gyslose, tačiau blykstelėjusi ledinėmis akimis ji vis dėlto bandė atsitiesti.

– Pasitraukite nuo manęs, Lukanai, – šaltai iškošė ji stengdamasi atsitraukti nuo raumeningos jo krūtinės.

Lukanas susiraukė ir tarsi nepajutęs jos pastangų išsilaisvinti nepaleido iš savo glėbio, tik dar tvirčiau įsirėmė į stalviršį jai už nugaros.

– Jūsų lūpos sako viena, bet kūnas – visai ką kita, – sušnopavo jis dusliai akimis rodydamas jai į pabrinkusias krūtis ir pro švelnų megztinio audinį išsišovusius spenelius.

– Man šalta, – su panieka tarė ji. – Paklausykite, Lukanai, neabejoju, kad daugybė moterų su malonumu sutiktų atsidurti Stauerbridžo hercogo lovoje, kad ir vienai nakčiai! Bet aš nesu tokia!

Lukanas prisimerkė, atsitiesė ir žengė žingsnį į šalį.

– Nepamenu, kad būčiau minėjęs, jog esu Stauerbridžo hercogas. – Jis nužvelgė ją ledinėmis akimis.

Štai ir vėl suklydo. Leksę staiga apėmė silpnumas.

Ji pasimetė. Taip, Lukanas teisus. Jos žodžiai ir kūnas sakė skirtingus dalykus! Ji suvokė, kad potraukis Lukanui yra neleistinas, bet kūnas tvirtino visai ką kita.

Ji trūkčiojamai įkvėpė.

– Džonas Bartonas prasitarė. – Juk galėjo taip nutikti, tiesa? – Įsivaizduokite, kaip nustebau, kai jis pavadino jus jūsų malonybe, – pašaipiai pridūrė ji.

– Aš vengiu šio titulo, – sumurmėjo Lukanas ir susikišo rankas į kišenes.

– Kodėl? – juokais pasiteiravo Leksė. – Tik pagalvokite, kiek moterų pultų jums į glėbį, jei žinotų, kad esate hercogas!

Jis prisimerkė, nes ji akivaizdžiai šaipėsi.

– Jau sakiau, kad vengiu šio titulo.

– O man smalsu kodėl.

Jis dar kiečiau suspaudė lūpas.

– Ilga istorija.

– Galite papasakoti trumpai, man pakaktų, – paragino Leksė.

Jis piktai išplėtė šnerves.

– Trumpai to nepapasakosi.

– Nagi, Lukanai...

– Gal pagaliau liausitės, Lekse? – piktai sušnypštė jis.

Leksei net perbėgo šiurpuliukai – jis pervėrė ją lediniu žvilgsniu, žandikaulis nervingai trūkčiojo, o lūpos – tos dailios lūpos – tvirtai, netgi grėsmingai susičiaupė.

– Aš... tiek to, viskas gerai. – Ji nusigręžė. – Gal jau metas valgyti?

Lukanas giliai įkvėpė stengdamasis neparodyti pykčio, kuris jį apimdavo kaskart, kai kas nors primindavo apie titulą, ar kad jam priklauso Malberio dvaras. Dažniausiai – tiesą sakant, visada, kol būdavo Londone – Lukanui pavykdavo pamiršti, kad yra Stauerbridžo hercogas ir kad toji vieta kažkaip susijusi su jo gyvenimu.

Jam atrodė, kad su juo tai neturi nieko bendra. Nei titulas, nei Malberio dvaras, nei visas prakeiktas turtas jam visiškai nerūpėjo.

Po velnių, nereikėjo jam čionai važiuoti tepraėjus tiek nedaug laiko po Džordano ir Stefanijos vestuvių. Nereikėjo nusileisti Džono Bartono maldavimams atvykti ir pačiam įsitikinti, ar namas tikrai nukentėjo.

Tad kodėl atvažiavo?..

Tikriausiai dėl to, pripažino Lukanas suraukęs kaktą, kad negalėjo atsispirti prigimčiai ir norui keletą dienų praleisti su gražia, nors ir užgaidžia Lekse Hamilton.

Tokią prigimtį jis paveldėjo iš tėvo, kuri atnešė vien nelaimes jo žmonai ir sūnums.

Todėl Lukanas jau seniai buvo pasižadėjęs neleisti jokiai moteriai susukti jam galvos pasinaudojus tam tikros jo kūno dalies silpnybe. Nusprendė niekada nesiekti ir negeisti moters meilės, nes ji atneša vien skausmą ir nelaimes – visa tai jų šeima patyrė prieš dvidešimt penkerius metus, kai tėvas įsimylėjo kitą...

– Lukanai?..

Jis susiraukęs pakėlė akis ir pamatė, kad Leksė ant stalo jau padėjusi pašildytą troškinį, o pati atsisėdusi laukia ir klausiamai žvelgia į jį.

Jis stipriai papurtė galvą.

– Rodos, aš nealkanas.

Leksė skausmingai susiraukė.

– O man atrodo, kad jūs visą dieną nieko nevalgėte.

Lukano veide atsirado pašaipi išraiška.

– Jums dėl to neramu, nes...

– Tiesą sakant, man tai nė kiek nerūpi.

– Taip ir maniau, – lėtai ištarė Lukanas.

Sutrikusi Leksė atsiduso.

– Bartonas tikrai nežinojo, kad kartu su jumis atvažiuosiu ir aš, taigi Keitė patiekalą ruošė tik dėl jūsų.

– Stengiatės įkalbėti mane valgyti, kad nesijausčiau kaltas, taip, Lekse? – kandžiai paklausė Lukanas.

Iš pykčio jos švelnūs skruostai paraudo.

– Elgiatės kaip vaikas!

Paprastai Lukanas jausmams nepasiduodavo, užgniauždavo juos. Gal net per dažnai? Kad ir kaip būtų, dabar jam kilo toks pyktis, kad dviem žingsniais įveikė virtuvę, truktelėjo Leksę nuo kėdės ir surakino ją glėbyje.

– Ar ir dabar vaikiškai elgiuosi?

Leksei beliko pažvelgti Lukanui į veidą – tamsias žibančias akis, sukąstus dantis, sučiauptas lūpas ir nervingai trūkčiojantį žandikaulį.

Jis trūkčiojo taip pat ritmingai, kaip ir sukietėjęs jo vyriškumas...

Leksė suprato peržengusi ribą savo elgesiu ir ypač paskutiniais žodžiais, kurie išvedė Lukaną iš kantrybės, todėl jis pametė protą ir geriau jau jam nesipriešinti. Jis įsisiurbė jai į lūpas...

Lyg išbadėjęs ėmė aistringai ją bučiuoti skanaudamas ir gerdamas jos lūpų švelnumą. Laikydamas ją glėbyje suėmė už sėdmenų ir dar stipriau įrėmė kietą penį jai tarp įkaitusių šlaunų. Tada kilstelėjo ją aukštyn, kad pataikytų ten, kur reikia. Kai Lukanas ėmė ritmiškai judėti per jos kauburėlį tarp šlaunų, Leksė suvaitojo.

Ji taip pat aistringai įsisiurbė jam į lūpas ir pajuto, kad ima drėkti. Išpylus karščiui, krūtys išbrinko, o Lukano liečiami speneliai tapo kieti ir skausmingi.

Viešpatie, ji geidė šio vyro...

Geidė Lukano. Troško patirti jo teikiamą malonumą.

Jis nesiliovė – išvilko ją iš nertinio apnuogindamas krūtis, tada palenkė galvą ir suėmęs karštomis lūpomis spenelį įsiurbė jį į burną.

Kai jis ėmė vis smarkiau čiulpti ir vis giliau traukė į burną spenelį, o ranka ritmiškai spustelėdavo kitą, Leksė išsirietė ir pirštais įsikibo į tankias Lukano garbanas. Ji visa degė, kūnas tapo nepaprastai jautrus. Karštas. Drėgnas. Tą akimirką jai niekas nerūpėjo, tik Lukanas ir jo teikiamas malonumas, labai didelis.

Ji irgi panoro liesti jo nuogą kūną delnais.

– O Dieve – taip, taip! – Lukanas paleido jos spenelį ir pradėjo garsiai dūsauti, kai ji pakišo rankas jam po megztiniu ir ėmė glostyti nugarą. Savo mažomis dailiomis jautriomis rankomis perbraukė per raumeningus pečius, tada nuslinko žemyn, ten, kur baigėsi stuburas, o kai siektelėjo dar toliau, jis net krūptelėjo. – Apsivyk mane kojomis, Lekse, – įsiaudrinęs ištarė jis ir pakišęs delnus jai po sėdmenimis kilstelėjo aukštyn, kad ji dar labiau pajaustų pulsuojantį jo penį. Ritmingai judėdamas jis vėl įsisiurbė jai į lūpas.

Leksė buvo tokia smulki ir tokia graži, kvepėjo medumi. Lukanas braukė liežuviu jai per jausmingas, šiek tiek patinusias karštas ir saldžias lūpas.

Ji rankomis apsivijo jam kaklą, o kai jis vėl ėmė aistringai ją bučiuoti ir dar intensyviau trintis jai į šlaunis, įsikibo į sprandą ir sugriebė už plaukų.

Lukanas pagalvojo, kad taip susijaudinęs jis dar nebuvo. Niekada nebuvo taip sukietėjęs, kad net skaudėtų... Niekada nebuvo apėmęs toks noras užvaldyti ir turėti tik sau...

Ne!

Leksė suvaitojo iš geismo, laukė, kol galės numalšinti alkį, bet Lukanas staiga liovėsi bučiavęs, pastatė ją ant kojų ir stumtelėjo nuo savęs. Jos alkis nuslopo ir Leksė pajuto, kad jai dreba kojos, kai pamatė įsmeigtas piktas žibančias akis.

Taip... jo akys žiūrėjo piktai, tarsi būtų jos nekentęs...

Šeštas skyrius

Matyt, jis tikrai jos nekenčia, liūdnai pagalvojo Leksė pamačiusi, kaip iš baisios neapykantos persikreipė ir šiaip šaltas Lukano veidas. Juodos it anglis akys, regis, patamsėjo dar labiau, o viršutinė lūpa pakilo aukštyn, lyg būtų ketinęs urgzti.

Leksė įkvėpė oro.

– Lukanai...

– Buvote teisi. Nereikėjo man jūsų bučiuoti, tai baisi klaida! – piktai tarė jis.

Leksė suvilgė nutirpusias lūpas.

– Man regis, perspėjau, kad tai nėra gera mintis.

Lukanas kietai suspaudė lūpas.

– Argi tai ne tas pats?

– Žinoma, kad ne! – nenusileido Leksė apimta pykčio, kad leido šiam vyrui taip intymiai su ja elgtis. Ir ne kam kitam, o Lukanui Sent Klerui, dėl Dievo meilės! Lukanui Sent Klerui! – Aš tik stengiausi būti atsargi ir įspėjau, o jūs, taip staiga atsiplėšęs nuo mano lūpų, mirtinai įskaudinate pareikšdamas, kad tai buvo baisi klaida!

Lukanas pažvelgė į Leksę ir pasipiktinimas kiek atslūgo, jį apėmė malonus susierzinimas, pamačius piktai žibančias tamsiai mėlynas Leksės akis, raudoniu užlietus skruostus ir karingai iškeltą smakrą. Jis suprato, kad ją tikrai įsižeidė jo žodžiai.

Ji pyko ant Lukano ne dėl bučinių. Nesumišo, kai nuoga jos krūtis atsidūrė jo burnoje. Leksė net nesipriešino, kai jis standžia varpa ėmė trintis jai į jautrų tarpkojį, netgi pati ėmė spaustis ir vaitoti apimta geismo.

Būtų net keista, jei į tokias natūralias intymias smulkmenas Leksė Hamilton būtų reagavusi kaip nors kitaip.

Bet jis, po velnių, sugebėdavo valdytis. Ir kai norėdavo pasimylėti su moterimi, visada tai darydavo lovoje.

Tačiau su Lekse, matyt, buvo galima ir kitaip. Jis vos nepaėmė jos čia pat, Malberio dvaro virtuvėje. Jei nebūtų laiku sustojęs, jie tikriausiai būtų tęsę ant stalo arba tiesiog ant akmeninių grindų.

Lukanas liūdnai palingavo galva – taip, Leksė visiškai nepanaši į kitas moteris. Apie tokią moterį jis svajojo visą gyvenimą!

Tamsios ilgų ir nuostabių plaukų garbanos išsipešusios iš kasos netvarkingai krito ant liaunų pečių, o lūpos – tos nuostabiai švelnios juslios lūpos – buvo paburkusios, oda aplinkui šiek tiek paraudusi nuo aistringų bučinių.

Lukano veidas apsiniaukė ir jis nykščio pagalvėle švelniai perbraukė jai per aksominę odą.

– Senokai skutausi.

Leksė pasipiktinusi išpūtė akis. Iš pradžių šis vyras apipila ją bučiniais, nuo kurių ji vos nepameta galvos, tada ją įžeidžia, o dabar tik tiek tegali pasakyti...

– Ir viskas? Kodėl neatsiprašote? Kodėl nesakote daugiau tai niekada nepasikartos? Pamanykite – senokai skutausi!

Jis pažvelgė į ją išdidžiai pakeltu smakru.

– Kodėl turėčiau atsiprašyti už tai, kas jums, akivaizdu, suteikė tokį pat malonumą kaip ir man. – Jis paniuro ir tyliai pridūrė: – Taip pat negaliu pažadėti to, ko galbūt nepajėgsiu išpildyti.

Leksė nepatikliai nužvelgė jį, bet po kelių sekundžių žvilgsnis tapo rūstesnis.

– Jūs savimyla, pasipūtėlis ir tikras niekšas... – prapliupo ji ir nutilo ieškodama kuo skaudesnio žodžio įgelti. – Asilas! – piktai tėškė ir atsitraukė nuo jo.

– Labai originalu, – sausai iškošė Lukanas.

Leksė prisimerkė.

– Buvau sugalvojusi ir taiklesnį žodį, tik nemanau, kad apsidžiaugtumėte jį išgirdęs!

Jis palingavo galva be išraiškos veide.

– Tikriausiai ne baisesnį už tą, kuriuo pats save išvadinau.

Ji įtariai žvilgterėjo į jį.

– Patikėkite, jei tik galėčiau, tuojau pat iš čia išvažiuočiau. Bet negaliu! Todėl... einu į viršų, laikas miegoti. – Leksė pasičiupo nuo kėdės rankinę. – Jums tikriausiai nesvarbu, kuriame kambaryje miegosiu? Nebijokite, į hercogo miegamąjį neisiu, – pašaipiai pridūrė ji.

– Galite rinktis bet kurį – taip pat ir hercogiškąjį, – atrėžė jis.

– Nemanykite, kad tie keli bučiniai sužadino norą gultis į jūsų lovą...

– Nebijokite, hercogui skirtuose kambariuose aš neketinu miegoti – nei šią, nei kurią kitą naktį, – patikino jis ir stipriai sukando dantis. – Net ir su jumis.

Leksė staiga nuščiuvo.

– Kodėl gi?

Lukanas atsuko jai nugarą, buvo matyti, koks jis įsitempęs.

– Gal pagaliau nustosite, Lekse, ir eisite miegoti?

Tai buvo protingas ir išmintingas patarimas, juolab kad abu buvo pernelyg įsiaudrinę. Tačiau būdama su šiuo žmogumi Leksė neklausė nei proto, nei išminties.

– Jūs nepaisote savo titulo. Vengiate šios vietos. Tiesą sakant, nenorėjote čia net atvažiuoti – tai buvo aišku iš jūsų rytinio pokalbio su Džonu Bartonu.

– Ką norite tuo pasakyti? – Lukanas staiga atsigręžė ir pro pusiau užmerktas tamsias akis nužvelgė ją.

Leksė gūžtelėjo pečiais.

– Šis namas toks nuostabus...

– Prakeiktas mauzoliejus! – atkirto Lukanas.

– Galite čia viską pertvarkyti.

– Net jei pakeisčiau sienas ir baldus, į dvarą grįžti vis tiek nenorėčiau, – sumurmėjo jis. – Būtų mano valia, sulyginčiau šią prakeiktą vietą su žeme ir užleisčiau žole!

Leksė pakraipė galvą.

– Nieko nesuprantu...

– O jums ir nereikia nieko suprasti, – tvirtai tarė Lukanas. – Pora bučinių dar nereiškia, kad turite teisę kištis į mano gyvenimą.

Apie savo veiksmus ar jausmus Lukanas nepasakodavo niekam – netgi broliams Gideonui ir Džordanui, patiems artimiausiems žmonės. Jis tikrai neketino atsiverti Leksei ir paskui klausytis jos išvedžiojimų apie nesugebėjimą susitaikyti su vienatve, kurią patyrė tėvui išėjus gyventi pas kitą.

– Gal jau eikite miegoti, Lekse, – rimtai pasiūlė jis. – Visa kita palikite man, susitvarkysiu.

Leksei nereikėjo kartoti du kartus, iš paniurusio Lukano veido suprato peržengusi ribą kišdamasi į dalykus, kurių jis nenorėjo su ja aptarinėti.

Tačiau vis vien buvo smalsu išsiaiškinti, kodėl Lukanas taip akivaizdžiai vengia Malberio dvaro ir visko, kas su juo susiję.

– Aš visur jūsų ieškojau...

Leksė atsigręžė ir pažvelgė į Lukaną sparčiai žingsniuojantį į vakarinėje namo dalyje esančią galeriją, kurioje apžiūrinėjo ant ilgosios sienos sukabintus portretus. Aleksandras Sent Kleras, keturioliktasis Stauerbridžo hercogas.

Lukano tėvas. Mylimas jos senelis Aleksas...

Žvelgdama į portretą, paskui į šalia stovintį vyrą, pastebėjo, kad tėvas ir sūnus labai panašūs.

Aleksandro portretas, matyt, tapytas, kai šis buvo maždaug tokio pat kaip Lukanas amžiaus. Tamsiais, dar nežilais plaukais, kokius prisiminė Leksė, tačiau tokių pat aristokratiškų veido bruožų ir juodų akių.

Ji pašiepiamai šyptelėjo.

– Manėte, kad manęs šįryt neberasite?

Tokia mintis iš tikrųjų šmėkštelėjo Lukano galvoje, kai nuėjęs į virtuvę rado dar karštą kavinuką ir skrebučių trupinių, bet pačios Leksės – nė kvapo. Tačiau į vakarinėje namo dalyje esančią galeriją jis užsuko visai atsitiktinai, norėjo tik dar kartą apžiūrėti apgadintas sienas, iki atvyks statybininkai.

Šiandien Leksė buvo palaidais plaukais, kurie dar labiau pabrėžė dailų veidą. Ilgi banguojantys plaukai šįkart atrodė dar juodesni, galbūt dėl raudono megztinio ir prie jo derančių džinsų, kurie glaudžiai aptempė provokuojamai riestą užpakaliuką...

– Jūsų tėvas?

Lukanas liovėsi nužiūrinėjęs geismą žadinančią Leksės kūno dalį ir sukandęs dantis pakėlė akis į Aleksandro portretą, prie kurio ir pamatė Leksę ką tik įėjęs į galeriją. Gaila, paveikslas nė kiek nebuvo nukentėjęs.

– Taip, – patvirtino jis.

Ji palinksėjo galva.

– Judu labai panašūs.

Lukano lūpos tvirtai susičiaupė.

– Tik išvaizda, patikėkite.

Ji klausiamai kilstelėjo galvą.

– Jūsų pasiklausius, galima pagalvoti, kad nelabai mylėjote tėvą.

Lukanas primerkė akis ir dar kartą nužvelgė Aleksandro atvaizdą, tapytą prieš keturiasdešimt metų. Atrodė, tarsi tai būtų jo paties portretas.

– Aš gerai jo nepažinojau, todėl sunku pasakyti, ką jam jaučiau, – galų gale tarė jis lediniu balsu.

– O aš...

– Lekse, gal pasikalbėkime apie ką kita? – Lukanas demonstratyviai nusisuko nuo tėvo portreto ir žiūrėdamas į ją pašaipiai kilstelėjo antakį. – Ar gerai išsimiegojote?

Tiesą sakant, Leksė miegojo blogai. Ilgai svarstė, į kokią pavojingą padėtį pateko. Juk bet kuriuo metu koks nors pažįstamas iš kaimelio – kad ir ta pati Keitė Barton – gali ateiti į Malberio dvarą ir ją atpažinti.

Tačiau iš tikrųjų negalėjo užmigti ir dėl nutikimo su Lukanu.

Nutikimo? Tai buvo daugiau nei nutikimas.

Vakar vakare ji audringai lyg laukinė atsidavė į jo rankas – nieko panašaus iki Lukano ji nebuvo patyrusi. Tokio geismo, tokio proto aptemimo, kai, rodos, niekas daugiau neberūpi. Nerūpėjo net tai, kas iš tikrųjų yra Lukanas. Pamiršo netgi močiutę!

Visa tai Leksė prisiminė vėliau, kai nemigos kamuojama gulėjo lovoje ir iš naujo išgyveno jausmą, kurį sukėlė Lukano lūpų ir rankų prisilietimai. Tie jausmai taip giliai persmelkė sielą, kad iki šiol maudė visą kūną. Virpėjo vos prisiminusi tamsią jo galvą ant savo baltos krūtinės ir jausmą, kai glamonėjo lūpomis ir liežuviu jos krūtis ir šiltą vietelę tarp šlaunų. Jai rodėsi, kad ir vėl jaučia sukietėjusį Lukano penį ritmiškai ir maloniai lytint jai tą vietą.

Ji staiga suvokė, kad Lukanas ją traukia ir ji mielai su juo pasimylėtų!

Dabar žiūrėjo į tamsią garbaną, užkritusią ant plataus jo antakio, į ryškius ir aristokratiškus veido bruožus, nuo kurių paprastai dvelkė šalčiu, bet šaltis akimirksniu dingsta jam susijaudinus. Leksė grožėjosi raumeninga krūtine, aptempta plonu šokolado spalvos kašmyro megztiniu, ir džinsais, kurie aptempė tvirtas šlaunis. Dar sykį susižavėjusi juo Leksė prisiminė, kaip anądien jo geidė, ir net suvirpėjo.

Geidė to, kuris imtų nekęsti net jos įkvepiamo oro, jei sužinotų, kad ji – Sianos vaikaitė!

– Pirmą naktį svetimoje lovoje paprastai miegu blogai, – trumpai paaiškino ji.

– Tokie dalykai jums tikriausiai nepatinka, – nusišaipė jis.

– Tikrai ne, – atšovė ji puikiai supratusi neišsakytą Lukano mintį.

Iš tikrųjų būtų įdomu, ką Lukanas pasakytų, jei ji prisipažintų, kad pastaraisiais metais be kelių atsitiktinių glamonių ji su vyrais neturėjo jokių fizinių santykių. Ir kad niekada gyvenime neteko patirti tokio intymumo, kokį praeitą vakarą patyrė su juo.

– Įdomu, o kas tie keturi? – Ji pasisuko į paveikslus, kabančius priešais.

Lukanas jautė, kaip ką tik į jį žiūrėjo Leksė. Matė geidulingas akis. Plykstelėjusį karštį. Bet ji greitai susivaldė.

Tai buvo protinga.

Ir išmintinga.

Jis suprato, kad būtų neprotinga, juo labiau neišmintinga, susižavėti Lekse Hamilton – moterimi, kuri visiškai nepanaši į kitas jo patyrusias draugužes, su kuriomis jis paprastai mylėdavosi.

Leksė tiesiog pasakė tai, kas pirmiausia šovė į galvą, ko galbūt ir nederėjo sakyti. Ji užkabino emocines žaizdas, kurias Lukanas paprastai puikiai slėpdavo. O tylūs, aistringi šūksniai, kurie veržėsi jai iš gerklės, kai Lukanas ją bučiavo ir mylavo, taip pat buvo nekalti, nuoširdūs ir viliojantys...

Visi šie dalykai nepaprastai pavojingi vyrui, kuriam nė viena moteris nerūpėjo tiek, kad bent akimirką gailėtųsi išsiskyręs po trumpos pažinties.

Nesirengė kentėti ir dėl impulsyvios stačiokės Leksės Hamilton!

– Pačiame centre – Houkas, dešimtasis Stauerbridžo hercogas, kiti trys – jo vaikai Sebastianas, Lučianas ir Arabelė, – paaiškino Lukanas gana atžariai.

Ji kilstelėjo antakius.

– Ar jums vardą davė nusižiūrėję nuo Lučiano?

– Tikriausiai, – tarė jis irzliu balsu. – Gideono vardas taip pat dažnas mūsų giminėje.

Leksė žinojo, kad ir Aleksandro vardas buvo įprastas Sent Klerų šeimoje. Juo buvo pavadintas ne tik Lukano tėvas, bet ir jo proprosenelis.

– Kiek žinau, – nerūpestingai tęsė Lukanas, – Gideono vardas šeimoje įsitvirtino, kai sūnų taip pavadino ledi Arabelė norėdama pagerbti jai gyvybę išgelbėjusį vyrą.

Leksė iš nuostabos išpūtė akis.

– Kaip jis ją išgelbėjo?

– Nieko apie tai nežinau. – Atrodė, kad Lukanui tai nė kiek nerūpi. – Na, laikas leistis žemyn, netrukus atvyks meistras.

– Žinoma, – šyptelėjo Leksė ir nusekė paskui jį šiek tiek nuliūdusi, kad Lukanas nepanoro jai papasakoti ledi Arabelės istorijos. – Ar neprieštarausite, jei pasivaikščiosiu po apylinkes, kol tarsitės su meistru? – lyg tarp kitko paklausė ji.

Tyčia taip paklausė.

Leksė stengėsi, kad Lukanui nekiltų jokių abejonių, nes pasivaikščiojimas buvo jai labai svarbus. Ji ketino aplankyti močiutę – tai buvo jos šio ryto tikslas.

Paskui ji išsireikalaus Lukano pasižadėti, kad po pokalbio su meistru juodu iš karto grįžtų į Londoną.

Po vakarykščio suartėjimo Leksė tikrai nenorėjo praleisti dar vienos nakties drauge su juo Malberio dvare!

– Atrodo, netrukus pradės snigti, – pasakė Lukanas ir susiraukė.

Leksė pašaipiai nužvelgė jį.

– Iš kur žinote?

Jis buvo suirzęs.

– Žinau, nes prieš kelias minutes virtuvėje klausiausi orų prognozės!

– Bet dėl to nebūtina būti atžariam! – įgėlė ji.

– Aš ir nesu atža... – Lukanas staiga nutilo ir valdydamasis giliai įkvėpė. – Jums patinka mane erzinti, tiesa? – atsitokėjęs paklausė jis, blykstelėjus mėlynoms Leksės akims.

– Patinka, – pripažino ji.

– Dėl to, kad esu savimyla, pasipūtėlis ir tikras asilas? – ramiai paklausė jis.

Išgirdusi žodžius, kuriais jį išvadino aną vakarą, Leksė nuraudo ir šyptelėjo.

– O jūs prisimenate kiekvieną žodį...

– Žinoma, prisimenu, viską prisimenu! – išrėkė Lukanas. – Tie žodžiai buvo nepakartojami.

Ji susiraukė ir pažvelgė į jį.

– Kaip suprasti?

– Kaip norite.

Leksė droviai šyptelėjo.

– Vadinasi, iki šiol jums niekas nėra šito sakęs?

– Iki šiol man niekas nėra šito sakęs, – šaipydamasis pakartojo jis.

Jos veidas persikreipė.

– Vargšelis.

Lukanas vėl ėmė kikenti. Jam buvo sunku susivaldyti, nes Leksė ištarė tai labai nuoširdžiai.

– O jums nederėtų būti tokiai patenkintai savimi!

Ji kilstelėjo tamsius antakius.

– O aš ir esu patenkinta.

Nepritardamas jis pakraipė galva ir pasitraukė į šalį praleisdamas Leksę pirma savęs į virtuvę.

– Ar jūs visuomet sakote tai, kas pirmiausia šauna į galvą?

Leksė linktelėjo.

– Dažniausiai. – Bet ne visada, pagalvojo susiraukusi. Jai tikrai derėtų atsargiau kalbėti su šiuo žmogumi.

Bet Leksė vis mažiau ėmė paisyti atsargumo...

Net ir dabar jai patiko erzinti Lukaną, matyti jį linksmą, besijuokiantį ir bent kelioms minutėms pamiršti, kas jis iš tikrųjų yra.

Viešpatie – o gal ji nori artimiau pažinti Lukaną?

Jau pridarė kvailysčių – įsiprašė pas Lukaną dirbti laikinąja sekretore trims dienoms, nors ketino tik vienai, – bet ji negalėjo atsispirti jo žavesiui ir lyg besotė troško, kad jis ją bučiuotų, glamonėtų, o tai jau tikra beprotybė.

Beprotybė, kuriai reikia užkirsti kelią!

Ji atsisuko ir provokuojamai pažvelgė į jį.

– Pavyzdžiui, dabar noriu pasakyti, kad čia smirda ir man trūksta gryno oro!

Lukanas prisimerkė ir pažiūrėjo į Leksę tokiu pat įžūliu žvilgsniu.

– Kas jums čia smirda – namas ar aš?

– Ką norite, tą ir galvokite! – guviai atrėžė ji, čiupo nuo kėdės švarkelį ir išbėgo, Lukanui net nespėjus atsikirsti.

Tiesą sakant, Lukanas to nė neketino daryti. Jis niekada nebėgiojo paskui moteris, nesirengė bėgti ir dabar.

Vis dėlto giliai širdyje norėjo...

Priėjusi mišką tuoj už Malberio dvaro Leksė patraukė apsnigtu takeliu link močiutės namo, kuris stovėjo pačiame kaimo gale. Šį takelį buvo pramynęs Aleksandras Sent Kleras, prieš daugelį metų lankydamas mylimą moterį.

Kai priėjo proskyną, vedančią prie užpakalinės baltai dažyto namo dalies, Leksė pamatė, kad jis visiškai nepasikeitęs. Langai išblizginti, stogas perdengtas naujomis nendrėmis, o iš kamino rūkstantys dūmai kvieste kvietė užeiti.

Leksė giliai įkvėpė ir dar kurį laiką pamindžikavo prie raudonų durų numanydama, kad užėjusi turės pasiaiškinti, kodėl ji yra čia.

Žinoma, apie vakarykštį nuotykį, kuris įvyko tarp jos ir Lukano, ji tikrai nepasakos, taip pat ir apie stiprią trauką, kurią jam juto ir beviltiškai stengėsi užgniaužti!

Septintas skyrius

– Kur jus velnias nešioja? – įsiutęs paklausė Lukanas.

Leksė stabtelėjo virtuvės tarpdury purtydama sniegą nuo plaukų ir palto. Ji pažvelgė į virtuvės gilumą ir pamatė prastai nusiteikusį Lukaną, kuris stumtelėjęs kėdę stojosi iš už ąžuolinio stalo.

– Atsiprašau?.. – guviai paklausė ji rūpestingai uždarydama duris.

Lukanas nebuvo toks naivus, kad patikėtų nekalta jos veido išraiška.

– Sakėte, kad einate pasivaikščioti po dvaro teritoriją, bet grįžote po dviejų valandų! – riktelėjo lediniu balsu.

Ji kilstelėjo antakį.

– Ar per tą laiką norėjote man duoti darbo?

– Žinoma, kad ne, juk kalbėjausi su meistru.

– Taigi nieko blogo nenutiko, tiesa?

– Nutiko, nes vos tik jūs išėjote, pradėjo snigti, – pasakė jis akimis rodydamas į sušlapusius Leksės plaukus.

– Nejaugi nerimavote dėl manęs, Lukanai?

Tiesą sakant, taip ir buvo: Lukanas tikrai ėmė nerimauti, Leksei taip ilgai negrįžtant. Lauke vis smarkiau šalo, be to, vos jai išėjus pro duris, ėmė taip gausiai snigti, kad per tą laiką žemę nuklojo net dviejų colių sniego sluoksnis.

– Mano nerimas čia niekuo dėtas, Lekse, – tarė jis nekantriai. – Šios apylinkės jums nepažįstamos, – sudirgęs tęsė. – Galėjo įlūžti ledas, galėjote paskęsti ežere, juk žinote – visko būna.

– Jūs visą laiką tikitės blogiausio, Lukanai. O gal tai būtų išėję tik į gera – daugiau nebesipainiočiau po kojomis, – pasakė ji nutaisiusi liūdną veidą, tada išsinėrė iš palto ir užmetė jį ant kėdės atkaltės pradžiūti.

Lukanas pabandė įsivaizduoti negyvą Leksės kūną, plūduriuojantį po ledu, kuris jau buvo užtraukęs už dvaro esantį ežerą, ir nugara perbėgo šiurpuliai.

– Po velnių, tai visai nejuokinga, Lekse!

– Aš ir nejuokauju. – Ji nekantravo baigti pokalbį. – Bet neketinu kam nors teisintis dėl savo veiksmų, o ypač jums, – tvirtai pridūrė.

– Kol esate čia, su manimi, teks aiškintis! – šiurkščiai atkirto jis.

Ji net sustingo.

– Nė nemanau, – atšovė ramiai, nors akys piktai kibirkščiavo.

Į jos žodžius Lukanas nekreipė dėmesio.

Pirmosios snaigės nesukėlė jam susirūpinimo, nes pamanė, jog dėl šalčio Leksė netrukus apsisuks ir grįš namo. Tačiau, praėjus vos valandai, jis apsivilko paltą ir nutarė eiti jos ieškoti.

Aplink Malberio dvarą plytėjo didžiuliai žemės plotai – tokie dideli, kad Lukano pastangos viską apieškoti buvo beprasmės. Sniege jis neaptiko net pėdsakų, pagal kuriuos galėtų atsekti, į kurią pusę nuėjo Leksė. Po dvidešimties minučių bevaisių paieškų grįžo į virtuvę, atsisėdo ir ėmė tiesiog laukti.

Kas minutę jo susierzinimas vis aštrėjo.

Šis susierzinimas – iki pažinties su Lekse Hamilton Lukanas manė, kad sugeba valdytis – pokalbiui nežadėjo nieko gero.

– O aš manau, kad teks, – išspaudė jis grasinančiu balsu.

Ji kietai sučiaupė lūpas.

– Galite daryti, ką norite, Lukanai, bet šito nesulauksite.

– Kur bastėtės net dvi valandas? – Lukanas vėl ėmė kamantinėti griežtu balsu.

Bet Leksė nė nemanė sakyti teisybės.

Negalėjo jos atskleisti.

Močiutė nustebo, bet ir nepaprastai apsidžiaugė taip greitai vėl pamačiusi Leksę, nes Kalėdas jie sutiko Londone drauge. Tačiau Siana greitai paniuro sužinojusi, kaip ir kodėl Leksė yra čia.

Pokalbis nebuvo malonus. Visų pirma močiutė nepritarė Leksės sumanymui įsidarbinti pas Lukaną. Labai susikrimto, kad vaikaitės gudrybė atsisuko prieš ją pačią ir ji neturėdama kitos išeities kartu su Lukanu turėjo atvyko į Malberio dvarą.

Močiutė įspėjo, kad Lukanas baisiausiai įsiustų sužinojęs tiesą.

Galėjo to ir nepriminti, Leksė pati suprato: jį apims baisus pyktis, jei tik sužinos, kad yra Sianos vaikaitė. Tada ims nekęsti savęs – taip pat ir jos – už tai, kad ją bučiavo...

Leksė stengėsi išvengti jo tamsių akių žvilgsnio.

– Juk sakiau – buvau pasivaikščioti.

– Ir kurgi vaikščiojote? – Lukanas įtariai stebėjo ją pusiau prisimerkęs, stengdamasis suprasti, kodėl ji vengia tiesaus atsakymo. Buvo įsitikinęs, kad Leksė nėra buvusi Glosteršyre ir nieko čia nepažįsta – tad kodėl nenori pasakyti, kur klaidžiojo visą tą laiką?

– Šen bei ten, visur, – tarė ji stengdamasi išlaikyti nerūpestingą toną ir nuėjo įsipilti kavos. – Dar norėsite? – pasiūlė ir jam kilstelėjusi kavinuką.

– Ne. – Lukano netenkino toks atsakymas. – Vis dėlto norėčiau žinoti, kur vaikščiojote.

– Dėl Dievo, Lukanai. Esu suaugusi moteris, nebe vaikas. – Ji su trenksmu įstatė kavinuką į kavavirę, atsisuko ir piktai dėbtelėjo į jį.

Lukanas sučiaupė lūpas ir vienu šuoliu iš kito virtuvės galo išdygo šalia jos užstodamas kelią, jei ji kartais sumanytų bėgti.

– Matyt, buvote kur nors pasislėpusi, antraip ir pati, ir jūsų paltas būtų kiaurai permirkę, o taip nėra...

– O jūs, matyt, pasirinkote ne tą profesiją, esate pernelyg smalsus ir kišatės ne į savo reikalus! – pašaipiai atkirto ji.

Lukanas tvardydamasis giliai įkvėpė, susikišo rankas į kišenes ir įbedė į ją žvilgsnį.

– Jūs mane siutinate, tokios nesutramdomos užsispyrėlės kaip gyvas nesu sutikęs.

Ji išsišiepė.

– Užtat galėčiau būti tinkama pora pasipūtusiam ir savimylai asilui, tiesa?

Ji ir vėl pradeda, pagalvojo Lukanas, pyktis ėmė slūgti ir jis pralinksmėjo.

– O jūs iš tikrųjų nepakenčiama.

– Pati žinau. – Ji liūdnai palingavo galvą. – Kai buvau maža, iš proto varydavau tėvus. Gal dėl to ir esu vienintelis jų vaikas!

Lukanas pagalvojo, kad ji pirmą kartą prasitarė apie asmeninį gyvenimą.

– Ir kaip jautėtės? Aš augau su dviem porą metų jaunesniais už mane broliais, taigi net neįsivaizduoju, ką reiškia būti vienturčiu.

– Kartais pasijunti labai vienišas. – Leksė stengėsi būti atsargi, nenorėjo per daug pasakoti apie save. – Bet man pavyko nugalėti visus sunkumus, – pridūrė ji žaismingai ir atsitiesė. – Na, ir ką gi veiksime iki vakaro? Gal man reikėtų atlikti kokią užduotį, kurią buvote numatęs atsiveždamas čionai? O gal grįžkime į Londoną, kol pūga neįsismarkavo? – pridūrė ji ir suraukusi kaktą pažiūrėjo pro virtuvės langą į krintančias snaiges.

Ji nenorėjo likti Malberio dvare dar kelioms dienoms – ir naktims – ir būti užversta sniegu kartu su Lukanu.

– Tik pagalvokite, Lukanai, – pridūrė ji viltingai. – Vos po kelių valandų galėtumėte išmesti mane iš galvos!

Grįžti į Londoną – tikrai gera mintis, pagalvojo Lukanas ir susiraukė. Ne tik dėl to, kad sninga!

Jei liktų čia su Lekse dar vieną ar dvi dienas, padarytų didelę klaidą – ši moteris mokėjo jį prajuokinti, o jis to visai nenorėjo.

Tačiau...

Štai čia ir glūdėjo esmė.

Jis daugelį metų vengė Malberio dvaro ir visko, kas su juo susiję, bet dabar, tiesą sakant, Lukanas nenorėjo iš jo išvažiuoti. Ne todėl, kad būtų troškęs pasilikti dvare, bet todėl, kad grįžusi į Londoną Leksė tikrai pasirūpins, kad agentūra vietoj jos atsiųstų kitą laikinąją sekretorę.

Bet argi pats apie tai nesvajojo dar vakar vakare, Leksei nuėjus gulti? Ar nebuvo pasiryžęs išmesti jos iš galvos? Niekada jos nesutikti ir nieko apie ją nebegirdėti? Atsiriboti nuo visų abejingumo siena, kurios niekas nedrįstų peržengti?

Juk būtent taip ir buvo nusprendęs!

Vis dėlto...

– Labai ilgai neapsisprendžiate, Lukanai. – Leksė pertraukė mintis vėl jį suerzindama.

Ji pažvelgė į jį ir jųdviejų žvilgsniai susitiko.

– Ir aš norėčiau grįžti, bet bijau, kad bus nesaugu. Reikėtų palaukti keletą valandų, gal nustos snigti.

Tamsus jos antakis vėl kilstelėjo.

– O jei nesiliaus?..

Jis gūžtelėjo pečiais.

– Bijau, kad tada mudu čia užstrigsime dar vienai nakčiai.

Šito Leksė tikrai nenorėjo.

Močiutei pažadėjo, kad to nebus!

Siana buvo susirūpinusi ne tik dėl Leksės, bet ir dėl Lukano Sent Klero. Ji žinojo, kad Sent Klerų šeima jos nekenčia, vadinasi, nekenčia ir jos artimųjų. Ji nusiramino tik gavusi pažadą, kad vos Leksė grįš į Londoną, iškart nutrauks visus ryšius su Lukanu.

Kai prisiekė, Leksė nepagalvojo, kad dėl pūgos gali čia užstrigti su juo dar kelioms dienoms!

Ji ryžtingai krestelėjo galvą.

– Manau, kad reikėtų važiuoti nedelsiant.

Lukanas šypsodamasis žiūrėjo į tvirtai sučiauptas Leksės lūpas ir akis, net blizgančias iš užsispyrimo.

– Supraskite pagaliau, Lekse, kas yra diktatūra, o kas – demokratija! Aš turėsiu vairuoti, todėl manau, kad važiuoti tokiu oru yra nesaugu.

Tarp tamsių antakių įsirėžė raukšlė.

– Dėl Dievo meilės, jūsų automobilis pritaikytas važinėti tokiu oru!

Jis gūžtelėjo pečiais.

– Vis dėlto nenorėčiau rizikuoti. Taigi nuspręsta, o dabar – laikas pietauti. Ką valgysime?

Leksė vėpsojo į jį susiraukusi.

– Kadangi čia nurodinėjate jūs, o aš esu tik vargana, paklusni pelytė, jūs ir rinkitės. O kai išsirinksite, pats ir pasigaminkite. Einu į viršų susidėti daiktų, kad, atėjus laikui išvykti, nereikėtų gaišti! – Ji staigiai apsisuko ir išėjo iš virtuvės.

Lukanas išsišiepė ir su malonumu stebėjo, kaip Leksė provokuojamai kraipydama sėdmenis eina iš kambario ir užtrenkia duris.

Su Lekse Hamilton neįmanoma susitarti, ji tikra priešgyna ir užsispyrusi kaip asilas, bet kartu ir labai moteriška bei seksuali, tokios moters Lukanui dar neteko sutikti.

Ir dėl to pavojinga...

– Na?

Lukanas atsilošė kėdėje ir žvelgė į virtuvės tarpduryje pasirodžiusią Leksę.

– Kas – na?

Leksė piktai nužiūrinėjo jį, kol jis ir toliau sėdėjo prie virtuvės stalo ramiai kramsnodamas skrebutį.

– Matote? Jau nebesninga.

Lauke buvo matyti vos kelių colių sniego sluoksnis – tikrai ne kliūtis jo milžiniškam automobiliui, kuris stovėjo aikštelėje.

– Matau.

– Ir ką?

– Ką...

– Jei ir vėl pasakysite na ir kas, aš jums trenksiu! – įsiutusi iškošė Leksė, žvelgdama į neįtikėtinai ramų Lukano veidą. Ji buvo tokia įširdusi, kad iš tikrųjų galėjo ką nors sudaužyti, gal net ir aptalžyti!

Po apsilankymo pas močiutę pasijuto dar labiau prislėgta, juk bet kurią akimirką galėjo paaiškėti, kad ji yra Sianos vaikaitė.

Jei taip atsitiktų, Lukanas imtųsi kenkti ne tik jai, bet ir visai Sekretorių agentūrai...

Lukanas kilstelėjo tamsius antakius.

– Aš tik norėjau sužinoti, ką palikote Londone, kad taip skubate sugrįžti?

– Civilizaciją!

Jis nusijuokė, toks Leksės atsakymas jam patiko, kaip, beje, ir visi kiti. Ji net nesusimąstė, kad prieš atsakant reikėtų pagalvoti. Šis bruožas jį nepaprastai žavėjo, nes pats ilgai ir sunkiai ieškodavo tinkamų žodžių. Ne tik todėl, kad nuo jo veiksmų ir žodžių priklausė milijoninės sumos ir tūkstančių žmonių darbo vietos – tiesiog toks buvo jo charakteris. Jis tai darė sąmoningai.

Lukanas ryžtingai papurtė galvą.

– Aš čia liksiu iki rytojaus.

– O aš noriu važiuoti šiandien!

Jis gūžtelėjo pečiais.

– Vien norų nepakanka.

– Nebūkite juokingas...

– Ne, Lekse, šį kartą tokia esate jūs... – niūriai pareiškė jis.

– Bet manęs čia niekas nelaiko.

– Vakar prieš išeidamas Džonas užsiminė, kad norėtų apie kai ką su manimi pasikalbėti, iki išvykstant į Londoną. – Lukanas iš aukšto pažiūrėjo į ją ir susiraukė.

Leksė nurimo.

– Apie dvaro reikalus?

– Tikriausiai, – pritarė Lukanas linktelėdamas galvą.

– Šit kaip, – Leksei palengvėjo – pasirodo, Lukanas nėra jau toks bjaurus. Jis nori pasilikti dėl svarios priežasties.

Bet kodėl Lukanas ėmė juoktis ir dar taip garsiai?

Kai juokiasi, jis tampa tarsi kitu žmogumi – akys žvelgia maloniai, lūpų kampučiuose atsiranda juoko raukšlelės, o kairiajame skruoste – duobutė. Ta duobutė tokia gundanti, kad Leksei norėjosi prieiti arčiau ir lyžtelėti ją...

O Dieve švenčiausias!

Kodėl, vos atsidūrusi šalia šio vyro, ji ima galvoti apie seksą?

Norėtų pasimylėti su juo iš meilės. Seksas dėl sekso niekada neviliojo. Gal dėl to, kad būdama dvidešimt ketverių, ji dar buvo nepraradusi nekaltybės!

Šiaip ar taip, Leksė neabejojo, kad Lukanui ji galėtų atsiduoti. Tik Lukanui.

Ar į tokias pat pinkles prieš daugelį metų pateko ir jos močiutė, kai susipažino su Aleksandru? Ar Lukanas Leksei daro tokį pat poveikį, kokį jo tėvas darė Sianai? Tokį stiprų, kad išmintinga ir logiškai mąstanti moteris viską pamiršta ir ima galvoti tik apie jį?

Jei taip, Leksei viso to nereikia!

– Na, jei tai dėl dvaro... – Ji mikliai linktelėjo galvą suvokusi, kad Lukanas stovi pernelyg arti jos.

– Dėkui, kad mane suprantate, – tyliai sušnabždėjo jis.

– Labai prašom. – Leksė negalėjo atitraukti žvilgsnio nuo hipnotizuojančių jo akių. Abu išmušė karštis, o kai Lukanas švelniai palietė jai skruostą, ji ėmė degte degti.

– Ką jūs darote? – teišlemeno ji.

Jis šyptelėjo.

– Jūs... nuraudote.

Leksė tikrai nuraudo, ir ne tik. Tas pats pažįstamas karštis plūstelėjo jai ir tarp šlaunų.

Lukanas kilstelėjo vieną antakį.

– Gal jus užpuolė kokia liga?

Matyt, lukanitas!

Leksei verkiant reikėjo ką nors pasakyti arba padaryti – bet ką, kad tik pajėgtų atsispirti norui priglusti prie jo.

– Ar jūs visada taip trumpai kerpatės?..

Jis šiek tiek susiraukė ir persibraukė tamsius plaukus.

– Jums nepatinka? – paklausė tyliu ir gergždžiančiu balsu.

Leksė kritiškai pažvelgė į jį.

– Tokia šukuosena jus...

– Sendina? – užbaigė mintį jis.

– Norėjau pasakyti, kad šitaip jūs atrodote rūstus, – ramiai tarė ji.

Jis šyptelėjo puse lūpų.

– Aš ir esu rūstus, Lekse.

Ne visada. Tikrai ne visada!

Tiesą sakant, stovėdama taip arti jo ir jausdama nuo jųdviejų kūnų sklindantį karštį, Leksė pamiršo, kad dar neseniai laikė Lukaną Sent Klerą arogantišku vienišiumi!

Ir visai nesistebėjo, nes tą akimirką buvo pasiryžusi nusmaukti žemyn išblukusius jo džinsus, išvilkti iš rudo nertinio ir bučiuoti jį, laižyti kiekvieną raumeningo Lukano kūno lopinėlį!

Gelbėkite!..

Leksei tikrai reikėjo pagalbos. Kažkas turėjo sugrąžinti jėgas, sutelkti jos valią, kad galėtų atsispirti vis smarkiau užvaldančiai aistrai.

Bet kur tas gelbėjimosi ratas, už kurio galėtų užsikabinti?

Lukanas jautė kambaryje tvyrančią įtampą. Seksualumo, jausmingumo pritvinkusią įtampą, kuri taip juodu svaigino.

Jis pažvelgė į paslaptingas tamsiai mėlynas Leksės akis, paskui į švelnias, iš nepasitenkinimo papūstas lūpas, putlias ir gundančias, šiek tiek praviras. Jos tarsi tikėjosi, kad jas tuoj pabučiuos.

Lukanas jautė jos švelnią lyg aksomas odą, prisiminė nuogas, tokias pat švelnias krūtis, kurias laikė delnuose aną vakarą, glostė rankomis ir lietė lūpomis. Jam ir vėl kilo noras liesti ir glamonėti...

– Lekse...

Jis nutilo, kai pasigirdo tylus beldimas, atsivėrė durys ir pasirodė Džonas Bartonas.

Ūkvedys net tirtėjo iš šalčio, tad skubiai įėjo vidun ir uždarė duris. Kai pažvelgė ton pusėn, kur stovėjo Lukanas su Lekse – taip arti vienas kito, beveik susiglaudę, Džonas sustojo kaip įbestas.

Aštuntas skyrius

– Tikiuosi, nesutrukdžiau? – paklausė Džonas Bartonas neryžtingai mindžikuodamas prie durų.

Tikrai nieko nesutrukdė...

Leksė net pagalvoti nenorėjo, kas būtų nutikę, jei jis nebūtų įėjęs. Žengtelėjusi į šalį ji atsitraukė kuo toliau nuo gundančio Lukano kūno.

Nuėjusi į kitą virtuvės pusę ji pagaliau lengviau atsikvėpė – net įstengė šyptelėti nejaukiai, bet kartu ir smalsiai žiūrinčiam Džonui Bartonui.

– Ir vėl sninga?.. – Ji susiraukė pamačiusi, kad Džono smėlio spalvos plaukai drėgni.

– Deja, taip. – Jis gūžtelėjo pečiais ir slapta žvilgtelėjo į Lukaną.

Lukanas staiga atsitiesė, bet iš to, kaip žybtelėjo akimis, buvo aišku – bent jau Leksei, – kad jis nepatenkintas, nes Džonas pasirodė labai ne laiku.

O gal buvo nepatenkintas ir dėl Leksės?

Kietai sučiauptos Lukano lūpos ir šalčiu dvelkiančios akys, kuriomis atsisukęs pervėrė Leksę, aiškiai rodė, kad ji taip pat pateko į jo nemalonę. Tai pamačiusi Leksė įsiuto.

Po velnių, juk ne ji pirma pradėjo. Tai jis ją lietė stengdamasis suvilioti. Nedaug trūko ir būtų pabučiavęs – gal netgi ir daugiau, – jei Džonas Bartonas nebūtų sutrukdęs!

– Eime į mano kabinetą, ten ir pasikalbėsime, Džonai, – tarė Lukanas lediniu balsu, pastebėjęs, kaip iš pykčio plykstelėjo išraiškingos Leksės akys. – Leksė ką tik užsiminė, kad norėtų kuo greičiau grįžti į Londoną, – pridūrė jis, nes matė, kokia neviltis apėmė Leksę išgirdus, kad ir vėl sninga, taigi jie negalės išvažiuoti. Akivaizdu, kad ji dėl to labai nerimavo.

Tiesą sakant, Lukanas taip pat nesidžiaugė, kad teks čia užtrukti.

Primygtinai prašydamas Leksę vykti kartu Lukanas tikėjosi, kad ji padės prasiblaškyti, nes Malberio dvaras tikrai nekėlė teigiamų emocijų. Tačiau būdamas su Lekse jis pamiršo atsargumą ir suvaržymus, kurių skrupulingai laikėsi daugybę metų. Ir štai – dabar jį apėmė nenumaldomas noras vėl ją liesti, bučiuoti ir glamonėti.

O jei Džonas nebūtų atvykęs tuo metu, kai jis...

– Aš tik pamaniau, kad jei mūsų neužpustys, galėtume išvykti dar šiandien. – Ji įžūliai įsistebeilijo į Lukaną.

Jis pažvelgė pro langą. Lauke smarkiai snigo.

– Atrodo, kad jau vėlu...

Leksė taip pat pažiūrėjo pro virtuvės langą ir, pamačius už lango krintančias dideles snaiges, jai apmirė širdis. Atsisuko į Lukaną ir piktai įbedė į jį kaltinamą žvilgsnį.

– Jei būtume išvažiavę tada, kai prašiau...

– Būtume įstrigę kur nors pakely, – nekantriai užbaigė Lukanas. – Greitkelius, žinoma, valo, bet tokių nuošalių kaimo keliukų, kuriais būtų tekę važiuoti, tikrai ne.

Tikriausiai, – nenoromis pripažino Leksė, – jis teisus kaip visada.

Ji atsitiesė.

– Jau eisiu, o judu pasikalbėkite...

– Pirma pavalgykite, – griežtai pareikalavo Lukanas.

Leksės skruostai užkaito, nes Džonas Bartonas girdėjo, kaip juodu kalbėjosi.

– Neišeisite, kol pavalgysite, – spyriojosi Lukanas.

Leksė jau nebežinojo, ko nori.

Jai tikrai reikėjo užkrimsti, bet kartu troško ir pabėgti nuo Lukano kuo toliau. Leksė prisiminė, kad ne taip seniai jis pabrėžė, jog vien norų nepakanka...

– Puiku, – tarė ji sudirgusi ir vildamasi, kad, išgirdęs jos toną ir pamatęs žvilgsnį, Lukanas susipras. Antraip – nepaisydama, kad Džonas Bartonas girdi – tikrai išrėks tai, dėl ko visi paskui gailėsis.

Džonas liūdnai šyptelėjo.

– Keitė jau seniai laukia progos su jumis pasimatyti.

– Tikrai? – Leksė sutriko pagalvojusi, kad Džono žmona galėtų čia pasirodyti. Gal ji ir ne ta pati Keitė, kurią pažinojo, bet, sprendžiant iš visų aplinkybių, kurios Leksei klojosi ne itin palankiai, galėjo būti ir ji.

Džonas linktelėjo.

– Tik nemanau, kad šiandien, tokiu oru. Ji laukiasi, mūsų pirmagimis turėtų gimti po trijų mėnesių, – džiaugsmingai paaiškino jis.

– Sveikinu! Gal kitą kartą ir susitiksime, – pasakė Leksė sukaupusi visas jėgas. Žinojo, kad kito karto tikrai nebus, nes į Malberio dvarą ji daugiau nebevažiuos. Taip nusprendė. Galutinai.

Lukanas prisimerkęs dar sykį nužvelgė ją ir kartu su Džonu Bartonu išėjo.

Jo žvilgsnis sukėlė Leksei nerimą – ji suprato nesugebėjusi nuslėpti susijaudinimo, kai Džonas užsiminė, kad Keitė norėtų su jais susipažinti...

– Kodėl nenorite susipažinti su Keite Barton? – iškart paklausė Lukanas, kai išlydėjęs Džoną sugrįžo į virtuvę.

– Atleiskite? – Nusisukusi nuo lango Leksė nekaltai kilstelėjo antakius, lauke vis dar snigo.

Leksės veido išraiška buvo pernelyg nekalta ir tai neliko nepastebėta skvarbių Lukano akių.

– Man pasirodė, kad... sunerimote išgirdusi apie susitikimą su Keite Barton.

– Nepaisykite niekų, Lukanai, – nerūpestingai tarė ji. – Man pasidarė neramu pagalvojus, kad nėščiai moteriai tektų eiti tokiu oru.

Tačiau Lukanas puikiai prisiminė: Leksė sunerimo tada, kai Džonas pasakė, kad Keitė norėtų susitikti, ir tik paskui užsiminė apie žmonos nėštumą...

– Jūs labai jautri, – sausai tarė jis tęsdamas žodžius. – Bet susitikti su ja norėtumėte, tiesa?

– Juk sakiau, kad taip, – lėtai tarė Leksė. Ji buvo pavargusi ir nelaiminga, nes Lukanas ir vėl ėmėsi ją tardyti.

Jis linktelėjo galvą.

– Vadinasi, gerai, kad priėmiau Džono Bartono kvietimą šiandien pavakarieniauti pas juos.

Leksė iš visų jėgų stengėsi valdytis, dar tvirčiau prispaudė prie šonų rankas, sugniaužė kumščius ir skaudžiai suleido nagus į delnus.

Vakarienė su Bartonais? Leksė neabejojo, kad toji Barton yra Keitė Vilson, kurią ji puikiai pažinojo ir bičiuliavosi prieš daugelį metų.

Ji sunkiai nurijo seiles.

– Nejau eisime tokiu oru?

Lukanas atsainiai gūžtelėjo pečiais.

– Teks eiti, jei norime skaniai pavalgyti, nes čia nieko neturime, tik skrebučių. – Jis žvilgsniu parodė į trupinius tuščioje Leksės lėkštėje.

– Dar yra vakarykščio Keitės troškinio, – priminė jam Leksė.

Jis susiraukė.

– Kažin ar bus skanus dar kartą pašildytas.

Leksė jautėsi vis labiau klimpstanti – ne į sniegą, bet į liūną.

– Žinoma, galėtume nueiti į kaimo užkandinę, – tęsė Lukanas nerūpestingu balsu, – bet nenorėčiau įžeisti Džono, kurio kvietimą jau priėmiau. – Jis kilstelėjo tamsius antakius.

– O gal eikite vienas? – išdrįso pasiūlyti Leksė nedrąsiu balsu. – Tiesą sakant, suvalgiau skrebutį ir nesu alkana, be to, jaučiuosi pavargusi, juk šįryt daug vaikščiojau. Valandėlę paskaitysiu ir eisiu anksti gulti.

– Ir aš norėčiau anksčiau atsigulti.

Skamba įtariai, pavargusi pagalvojo Leksė, o ir Lukano balsas pasirodė dusliai seksualus.

Ji įtariai pažvelgė jam į akis ir dar spėjo pamatyti juoko žiburiukus, kurie netrukus pranyko. Gal jis mano, kad galima su ja šitaip žaisti? Jei taip, išsirinko ne tą moterį!

– Jums tikrai derėtų aplankyti Bartonus, Lukanai, – nenusileido ji. – Būtų nemandagu nė vienam nenueiti, juolab kad buvome kviesti.

Jis gūžtelėjo pečiais.

– Niekas niekada nėra palaikęs manęs nemandagiu.

– Galėčiau prisiekti, kad taip ir yra, – piktai sumurmėjo ji.

– Ir dabar nesiruošiu toks būti, – ramiai tęsė Lukanas. – Jei jums dėl to nemalonu...

– Tikrai ne, – skubiai užtikrino ji.

– Paskambinsiu ir pasakysiu, kad mes neateisime.

Ji nekantriai papurtė galvą.

– Būtų negražu, nes Keitė jau tikriausiai pradėjo jums ką nors kepti ar virti.

– Mums, ne tik man, – taikliai pataisė jis.

– Čia jūs svarbiausias, ne aš, – nusišaipė Leksė. – Deja, aš esu tuščia vieta, sekretorė, be to, laikinoji. O jus čia visi pažįsta, esate įžymus. Garsusis Stauerbridžo hercogas, – šiek tiek sudirgusi pridūrė.

Jis liūdnai pakratė galvą.

– Sekretorė ar ne, bet tikrai ne tuščia vieta, Lekse, – ramiai tarė jis.

– Puikiai suprantate, ką turėjau galvoje! – nekantriai atšovė ji.

Taip, Lukanas suprato, kur lenkė Leksė...

– Ir tas Stauerbridžo hercogo titulas nėra jau toks garsus! – rūsčiai pridūrė jis.

– Iš tikrųjų?

– Iš tikrųjų, – pakartojo jis neketindamas gilintis, nors buvo matyti, kad jai smalsu. – Kaip minėjau, šis titulas man nė kiek nerūpi.

– Visai nesvarbu, naudojatės tuo titulu ar ne, Stauerbridžo gyventojai jus vis tiek laiko hercogu, – atkirto ji.

Lukanas prisimerkė.

– O iš kur jūs žinote, kuo mane laiko Stauerbridžo gyventojai?..

Vėl nepataikiau, – pagalvojo Leksė ir supykusi ant savęs susiraukė. – Na ir nesiseka.

Velniava, nereikėjo jai čia važiuoti, bet dabar ką nors pakeisti jau vėlu, o Lukanas gali smarkiai pakenkti Sekretorių agentūrai!

– Akivaizdu, kad Džonas Bartonas jūsų vengia. – Ji gūžtelėjo pečiais. – Be to, mažuose miesteliuose visuomet sklando gandai, ar ne?

– Nejaugi?

– Koks jūs nesukalbamas, Lukanai! Jei būtumėte pasitaręs prieš priimdamas Džono kvietimą, žinotumėte, kad nesu linkusi viešumoje vaidinti nuolankią arogantiško hercogo tarnaitę!

Leksė giliai įkvėpė, Lukanas prisimerkęs žiūrėjo į ją, suprasdamas, kad ji tenori supykdyti jį. To malonumo jis tikrai nesirengė suteikti.

Jis matė, kad Leksė elgiasi keistai. Priežasties nežinojo, bet nujautė.

Gal tai susiję su paslaptingu rytiniu pasivaikščiojimu, apie kurį nenorėjo pasakoti? O gal su nenoru apsilankyti pas Bartonus? Be to, jau du kartus – vakar ir šiandien – ji atsisakė eiti į kaimo užkandinę.

Viena Lukanui buvo aišku – Leksės elgesys pasikeitė, ji tapo labai atsargi dar vakar, vos atvykusi į Malberio dvarą...

Lukanas įdėmiai pažvelgė į ją.

– Ką ketinate veikti?

Leksė krūptelėjo ir liūdnai pažiūrėjo į jį.

– Jau sakiau – eisiu anksti miegoti.

Lukanas gūžtelėjo pečiais.

– Aš irgi tam pritariu – būtų neblogai anksčiau atsigulti.

Lukanas nė nepajudėjo nuo viryklės, bet ji dėl viso pikto žengė žingsnį atgal. Toliau nuo jo. Nuo pavojaus, kurį staiga pajuto.

Leksė nervingai liežuvio galiuku apsilaižė išdžiūvusias lūpas.

– Nežinau, kokius reikalavimus keliate sekretorėms, Lukanai, bet patikinu jus, kad...

– Na, mano reikalavimai sekretorėms yra labai paprasti. Taigi nesuprantu, kodėl paskutinė sekretorė paliko mane prieš Kalėdas net neįspėjusi, o jos vardą sužinojau tik vakar, – tarė Lukanas tęsdamas žodžius. – Ką apie tai manote? – įžūliai paklausė jis.

Taip, Leksė jau neabejojo, kad pagrindinė priežastis, dėl kurios Džesika Braun išėjo iš Sent Klerų korporacijos, – jai nepasisekė suvilioti Lukano.

Kodėl staiga Leksė pajuto, kad jai pavyktų? Jei suteiktų Lukanui bent mažiausią viltį, iškart atsidurtų jo glėbyje. Ir lovoje.

Ar dėl to kaltos šiltos ir tamsios it anglis Lukano akys, kurios lėtai nužvelgė ją nuo pirštų galiukų iki viršugalvio? O gal užplūdus jausmams staiga sušvelnėjusi jo lūpų linija? Bet tikriausiai dėl to, kad jis ir vėl stovėjo pernelyg arti, o tamsios akys net degė, kai žvilgsnis nuslydo prie jos lūpų...

Ji nė nepastebėjo, kada Lukanas panteros žingsniu tyliai perėjo virtuvę ir atsidūrė taip arti jos.

Šį kartą Leksė neturėjo kur trauktis. Ji stovėjo atsirėmusi į virtuvinį stalą ir išpūtusi akis žiūrėjo į Lukaną, sunkiai nurijo seiles ir tarė:

– Klausykite, suprantu, kad esame pačiame šilčiausiame kambaryje, bet nemanau, kad tai suteikia jums teisę lįsti prie manęs ir glamonėti, vos tik liekame dviese.

– Lįsti ir glamonėti, Lekse? – neskubėdamas tyliai paklausė.

Jai nuraudo skruostai.

– Argi neturėtų būti koks nerašytinis susitarimas nesivelti į asmeninius santykius su darbuotojomis?

Jis šyptelėjo.

– Manau, kad mums dėl to nerimauti jau per vėlu.

Taip, šis vyras bučiavo, glamonėjo ir lietė ją taip intymiai, kaip joks kitas vyras nėra daręs per visus dvidešimt ketverius jos gyvenimo metus!

– Be to, – ramiai tęsė Lukanas, – abu žinome, kad neketinate toliau pas mane dirbti, kai grįšime į Londoną.

– Tikrai?

Jausmingos lūpos atidengė baltą jo šypseną.

– Taip, – ramiai patvirtino jis. – Taigi nematau priežasties, dėl kurios dabar negalėtume... pabendrauti?

– Pabendrauti?.. – beprasmiškai pakartojo Leksė. Ar čia ji taip cyptelėjo? Spygtelėjo kaip peliukas Mikis, pripūstas helio!

Lukanas susiraukė – Leksė tyčia apsimetė nieko nesuprantanti. Ji puikiai žinojo, kad juodu traukia vienas kitą. Net ore sklandė tas žinojimas, ypač kai likdavo dviese.

Nors dar aną vakarą suprato, kad negali įsileisti Leksės į savo gyvenimą, kalbėdamasis su Džonu Bartonu Lukanas visą laiką galvojo tik apie ją ir beveik nesiklausė Džono. Galvojo apie tai, kaip smarkiai jos geidžia, vos tik atsiduria šalia...

Protingiausia būtų ir toliau nesileisti užvaldomam jausmų, iki kol sugrįš į Londoną ir Leksė išnyks iš jo gyvenimo.

Tačiau supratęs, kad per tą valandą jis negirdėjo nė žodžio, ką jam pasakojo Džonas Bartonas, pamanė, kad nueita jau per toli. Jam reikėjo atsikratyti Leksės, ir tučtuojau, tad reikėjo žengti dar vieną žingsnį.

Kai liaudavosi vaikęsis moters ir galiausiai juodu suguldavo, Lukanas nustodavo ja domėtis. Su Lekse irgi bus taip pat, ne kitaip. Jis – ne iš tų vyrų, kurie bėga nuo sunkumų. O su Lekse kaskart darėsi vis sunkiau, kiekvieną kartu praleistą minutę.

– Liaukitės, Lekse, – kimiai papriekaištavo jis. – Esame suaugę žmonės. Puikiai suprantame, kas vyksta...

– Nieko nevyksta! – ryžtingai nutraukė ji. – O dabar gal malonėsite atsitraukti? – Ji pakėlė rankas norėdama atsistumti nuo jo krūtinės.

Per ploną kašmyro megztuką Lukanas pajuto jos rankų šilumą. Tos mažytės, dailios rankutės. Jis troško, kad jos apkabintų jį. Geidė to visu kūnu!

Žiūrėdamas tiesiai į akis uždėjo delnus ant karštų jos rankų ir prispaudė prie savęs. Leksė pajuto, kaip smarkiai plaka jo širdis – tokiu pat ritmu kaip ir pulsuojantis vyriškumas. Nuo plūstelėjusio karščio Leksės akys ėmė degti, o skruostai nuraudo.

– Ar vis dar manote, kad nieko nevyksta, Lekse? – tyliai paklausė jis.

Leksė ir pati suprato, kad tarp jų kažkas vyksta. Nors ir neturėjo seksualinės patirties, nebuvo kvaila. Kad tarp jųdviejų kažkas vyksta, ji suprato pačią pirmąją susitikimo akimirką. Leksė manė, kad tai antipatija, nors buvo priešingai. Tai tikrų tikriausia aistra...

Lukano akys žvelgė ryžtingai, Leksė suprato, kad jis nori kažką daryti.

Ji papurtė galvą.

– Aš nelinkusi veltis į atsitiktinius nuotykius su savo viršininku.

– Gali būti ir neatsitiktiniai, – kimiai tarė jis.

– Kaip suprasti? – Leksės širdis plakė taip greitai ir garsiai, kad Lukanas neabejotinai turėjo girdėti. Taip pat jausti svaiginantį kvapą, kuris iš susijaudinimo sklido nuo jos bangomis.

Lukanas gūžtelėjo pečiais.

– Jei grįšime į Londoną, gal kada nors atsitiktinai ir susitiktume, bet galėtume likti čia dar keletui dienų ir pažiūrėti, kuo viskas baigsis.

Leksė klausiamai pažvelgė į jį.

– Baigsis blogai.

Liūdnai šypsodamasis Lukanas papurtė galvą.

– Nebūtinai.

– Patikėkite, mums negali baigtis kitaip. – Leksė turėjo pagrindą taip sakyti.

– Juk nežinote, kad...

– Kiek paprastai trunka jūsų meilės romanai, Lukanai? Dvi savaites? Mėnesį? O kas toliau? Atsiperkate brangiu, bjauriu papuošalu taip atsilygindamas už paslaugas? Galbūt kainuoja ir nemažai, tačiau ar nuramina sąžinę? – išrėžė ji ir skausmingai šyptelėjo.

Lukanas sukando dantis.

– Kai išsiskiriame, mano moterys paprastai nejaučia nuoskaudų.

– Žinoma, nes gauna papuošalų! – sušnypštė Leksė. – Bet aš ne tokia, Lukanai.

Taip, ji ne tokia, – susierzinęs pagalvojo Lukanas. Todėl ir nusprendė, kad geriausia būtų pasilikti čia ir atsikratyti to nepaaiškinamo geismo, kurį jai jautė.

Tik negalvojo, kad bus taip sunku. Vis dėlto kietas riešutėlis toji Leksė! Ši moteris, kurią jis sutiko savo nelaimei, jį erzina kad ir ką darytų.

Vienintelis Leksės papuošalas, priešingai nei kitų jo moterų, – perlų auskarai ir paprastas, ant liauno kaklo kabantis auksinis medalionas...

Lukano akys nukrypo į auksinį ovalo formos papuošalą jai ant krūtinės.

– Kokio žmogaus atvaizdą nešioji medalione, Lekse?

– Ką? – Ji išsigando, kai Lukanas ištiesė ranką norėdamas paimti medalioną į delną. – Nelieskite jo! – sušukusi sudavė jam per ranką.

Lukanas čiupo už papuošalo ir sugniaužė jį kumštyje niūriai žvelgdamas į išbalusią Leksę ir neramiai į šalis lakstančias jos akis.

– Kas jis, Lekse? – pakartojo jis dusliu balsu. – Buvęs meilužis, kurio iki šiol ilgiesi? O gal dabartinis? Ar tai jo atvaizdą nešiojiesi ne tik širdyje, bet ir ant kaklo?

– O ką – negalima? – Leksė nesėkmingai bandė atsikovoti medalioną iš jo kumščio. – Prašau atiduoti jį, Lukanai, – iškošė ji įniršusi.

– Nagi, imk, – ramiai pasiūlė jis.

Leksė pamėgino atgniaužti Lukano pirštus, bet jis tvirtai laikė papuošalą plieniniame kumštyje ir neketino paleisti. Po kovos, kuri truko vos keletą akimirkų, medaliono grandinėlė staiga nutrūko.

Leksė apstulbusi žiūrėjo į sutrūkusią grandinėlę, kuri kabėjo tarp jo liaunų, bet tvirtų pirštų.

Senovinis auksinis medalionas buvo močiutės Sianos ir senelio Alekso dovana jos šešioliktojo gimtadienio proga – paskutinė jų bendra dovana. Po kelių savaičių senelis mirė. Medaliono viduje buvo jųdviejų nuotraukos – besišypsančių ir neišskiriamų amžiams.

Devintas skyrius

– O varge! – sukūkčiojo Leksė. – Ar suprantate, ką padarėte?

Ir kur buvo jo protas? Lukanas keikė save matydamas ašaras, kurios pakibo Leksei ant blakstienų, kai ji pažvelgusi žemyn pamatė nuo medaliono nutrauktą grandinėlę, kurią Lukanas vis dar gniaužė kumštyje.

Tiesą sakant, tą akimirką jis nemąstė, o veikė instinktyviai. Tokia reakcija jam buvo nebūdinga, bet dabar jautėsi, lyg būtų pakliuvęs į šėlstantį audros sūkurį, kilusį dėl...

Dėl ko?

Lukanas buvo priblokštas savo elgesio ir vengė atsakyti į šį klausimą.

– Man labai gaila, Lekse...

– Gaila?! – suriko ji spiegiančiu balsu. – Jums gaila? – dar kartą piktai pakartojo. – Puolate mane lyg koks neandertalietis, nutraukiate grandinėlę, o paskui lyg niekur nieko atsiprašote! – Ji čiupo medalioną, vos tik jis atgniaužė kumštį.

– Kai grįšime, nupirksiu jums naują grandinėlę...

– Man nereikia naujos! – grasinamai sušuko ji ir blykstelėjo akimis.

– Tada nunešiu sutaisyti šitą...

– Ačiū, susitaisysiu pati, – lediniu balsu tarė Leksė.

Lukanas matė, kaip Leksė pirštais glostė medalioną. Švelniai, tarsi norėdama jį apginti?..

– Aš ją sutraukiau, turėčiau ir...

– Pakaks, Lukanai, – kategoriškai pareiškė ji. – Lipu į viršų, paskaitysiu ir eisiu gulti, o jūs... po velnių, galite užsiimti kuo norite!

Ašaros, pakibusios Leksei ant blakstienų, nederėjo prie agresyvaus jos balso. Tokio pykčio Lukanas tikrai nebuvo nusipelnęs. Tiesa, jis pasielgė kaip idiotas, neapgalvotai – na ir kas? Leksė išvadino jį neandertaliečiu, bet ką iš tiesų jis įtarė pareikalavęs pasakyti, kieno nuotrauką ji slepia medalione?

Po velnių – Lukanas ir pats nesusigaudė, ką jaučia! Iš kur galėjo žinoti, jeigu nebuvo to patyręs?

Jis pavydėjo.

Jautė tikrą, baisų, nežmonišką pavydą.

Lukanas visada manė, kad pavydėti yra neprotinga. Iki šiol nė viena moteris nebuvo sukėlusi jam pavydo.

Bet dabar pavydėjo ir pagaliau tai suvokė. Iš Leksės ašarų jis suprato, kad medalione yra jai brangaus žmogaus nuotrauka. Galbūt brangaus iki šiol.

Na ir kas? Ar verta jaudintis dėl to, kad Leksė sureagavo taip jausmingai? Aistra ir geismas – vieninteliai iki šiol Lukanui pažįstami jausmai. Jau seniai buvo nusprendęs, kad meilė skirta tik kvailiams, kurie leidžiasi užvaldomi jausmo.

O kaip jo brolis Džordanas ir Stefanija?

Ar jųdviejų meilė taip pat verta tik pasigailėjimo?

Žinoma, ne. Bet tai visai kas kita. Džordanas buvo kitokio charakterio – jis, regis, greitai pamiršo, kad jų tėvų šeima iširo, nes Aleksandras susižavėjo kita moterimi.

Jei iš meilės gali taip pasielgti, jei dėl jos gali pamesti protą – tai tokios meilės Lukanui nereikia.

Staiga jis žengė žingsnį į šalį.

– Puiku. – Jis linktelėjo galvą. – Jūsų vardu atsiprašysiu Bartonų.

– Taip ir padarykite, – sušnypštė Leksė išmušta iš vėžių to, kas įvyko. Ji nuliūdo ir supyko, kad jos brangus medalionas sugadintas.

Lukanas elgėsi taip, tarsi žinotų, kieno tai dovana, ir dėl to norėtų sunaikinti medalioną ir viską, kas su juo susiję...

Tačiau jis tikrai negalėjo žinoti, kad papuošalą jai padovanojo jo tėvas ir jos močiutė šešioliktojo gimtadienio proga.

Tad kodėl taip įsiuto? Nejaugi Lukanas moka šitaip pykti?

Apie ką juodu kalbėjosi prieš pat jam sugriebiant papuošalą?

– Vadinasi, mūsų pokalbis apie galimą draugystę baigtas? – kandžiai paklausė ji.

– Mes jo net nepradėjome. – Lukanas šaltai nužvelgė ją iš aukšto.

– Tikrai. – Karčiai šyptelėjo Leksė.

Kitos moterys tikrai su malonumu būtų priėmusios Lukano pasiūlymą praleisti dvare dar kelias dienas ir užmegzti romaną – Lukanas tai pasakė kitais žodžiais, bet esmės tai nekeitė. Leksė tiesiog jautėsi įžeista.

O gal tai paglostė jos savimeilę?..

Gal, bet tik truputį.

Lukaną ji pažinojo dvi dienas – nejaugi iš tikrųjų tik prieš dvi dienas susitiko su šiuo arogantišku, bet mirtinai patraukliu vyru? Leksė jau spėjo suprasti, kad jis mano neturįs jokių silpnybių. Tačiau Lukanas pasidavė aistrai, o tai, jos manymu, ir buvo silpnoji jo vieta, nes iš pažiūros jam nieko nereikėjo – nei daiktų, nei žmonių.

Nereikia ir jos, liūdnai pagalvojo Leksė, nors Lukanas jos siekė, geidė ir būtų mielai pasiguldęs į lovą, bet ji jam buvo nereikalinga.

Ji kilstelėjo smakrą ir įžūliai pažvelgė į jį.

– Ar nepavėluosite pas Bartonus?

Kai suprato, kad ji nori juo atsikratyti, Lukanas dar kiečiau sučiaupė lūpas.

– Jie mūsų laukia tik po valandos.

– Taigi per tą laiką galima būtų mikliai mane patvarkyti, ar ne?

Lukano žvilgsnis nieko gero nežadėjo.

– Matyt, niekas neaplaužė jums ragų, kai buvote jauna! – sušvokštė jis. – Beje, Lekse, jei kada nors ir sugultume, nieko nedaryčiau paskubomis!

Nesitikėjusi tokio akibrokšto Leksė išraudo, krūtys ėmė dilgsėti, o tarpkojį vėl nutvilkė neįprastas karštis.

– Mūsų abiejų laimei, yra toks svarbus žodelis jeigu, – kandžiai atšovė ji.

– Tikrai, laimei, – tarė jis linktelėdamas.

Toks pokalbis niekur nenuves, – sunkia širdimi pripažino Leksė.

– Eisiu į viršų, noriu susitvarkyti, paskui paskaityti. – Ji tvirtai prispaudė prie krūtinės nutrauktą grandinėlę su medalionu. – Tikiuosi jūsų neberasti, jei kartais sumanyčiau nusileisti žemyn.

Lukanas nuoširdžiai gailėjosi dėl savo pasiūlymo, bet aistra, regis, įsiplieskia tarp jųdviejų vis labiau.

Nebus lengva numaldyti įsiaudrinusį kūną ir įtikinti save, kad pasiūlymas iš tikrųjų buvo kvailas!

– Ir aš tikiuosi, – niūriai pritarė jis. – Jei norite, tikrai galėčiau sutaisyti grandinėlę...

– Nenoriu, – skubiai nukirto ji.

Ji dar tvirčiau rankoje sugniaužė medalioną, tarsi bijodama, kad Lukanas vėl bandys jį atimti, ir tai dar kartą jam patvirtino, jog medalionas Leksei yra labai brangus. Jei vien mintis, kad jis gali prie jo prisiliesti, jai bjauri, vadinasi, ji tikrai jo jam neduos...

Jis sukando dantis.

– Savo reikalus jau sutvarkiau, taigi jei oras bus geras, galėsime išvažiuoti rytoj iš pat ryto.

– Su malonumu, – irzliai pritarė ji.

Lukanas nežinojo, ką dar galėtų pasakyti ar juolab padaryti.

Jis be reikalo pasiūlė Leksei pasilikti dar kelioms dienoms, kad galėtų patenkinti aistrą – to ši moteris tikrai neverta...

Kai po poros valandų Lukanas grįžo iš Bartonų, namas skendėjo tamsoje, šviesa degė tik virtuvėje. Jis buvo įsitikinęs, kad Leksė kaip žadėjusi nuėjo gulti.

Ar prieš tai pavalgė?

Bet kodėl Lukanui turėtų rūpėti, ar ji pavakarieniavo? Juk yra suaugusi moteris ir gali pasirūpinti savimi.

Jis nekaltas, kad Leksė atsisakė vakarienės pas Bartonus. Ir atsisakė dar iki jų pokalbio, kuris taip ją supykdė, po to, kai netyčia nutraukė grandinėlę, kuri, atrodo, jai labai brangi.

Vis dėlto Lukanas eidamas į savo miegamąjį pastebėjo, kad Leksės miegamajame, kuris buvo tamsaus koridoriaus gale, dar dega šviesa. Ji dar nemiega. Bet kodėl? Nejaugi vis dar skaito? O gal sėdi ir rezga pabėgimo planą?

Už durų nuaidėjus žingsniams, Lukanas suraukė kaktą. Tyliai trinktelėjo durys – tikriausiai tos, kurios vedė į vonios kambarį – ir pasigirdo basų kojų tipenimas kilimu.

Ar čia Leksė vaikštinėja? Gal ji ką tik nusiprausė ir dabar stovi už durų nuoga?

Sugniaužęs kumščius Lukanas prispaudė rankas prie šonų ir įsivaizdavo liauną nuogą Leksės kūną išdidžiai atstatytomis krūtimis su rausvais tarsi aureolės speneliais, švelnų plokščią pilvą, apvalias šlaunis ir garbanėlių trikampį tarp ilgų grakščių kojų.

Dieve mieliausias!..

Lukanas papurtė galvą, kad atsikratytų erotinių vaizdinių ir nuslopintų netikėtai užliejusią aistrą. Bet jam nesisekė – vyriškasis pasididžiavimas, pailgėjęs ir išsišovęs, nebetilpo ankštuose džinsuose ir skaudžiai tvinksėjo.

Reikėjo dumti į savo miegamąjį. Tučtuojau. Tolyn nuo pagundos, ypač žinant, kad Leksė stovi čia pat, už durų. Tikriausiai nuoga...

Leksė krūptelėjo ir pakėlė galvą išgirdusi tyliai beldžiant į duris, netrukus jos atsivėrė ir tarpduryje pasirodė Lukano siluetas.

Žinoma, tai buvo jis. Kas gi daugiau, juk name jie vieni du.

Be to, kas kitas jei ne Lukanas galėtų lyg niekur nieko įsiveržti į jos miegamąjį lyg į savąjį?

Na, jis ir priklauso jam, – priminė Leksei vidinis balsas. Lukanui priklauso visas Malberio dvaras!

Nutilk gi pagaliau, – Leksė piktai subarė tą pašaipų balselį. Dabar svarbiausia, kad Lukanas atėjo į jos miegamąjį nekviestas.

Ji staiga atsitiesė nuo krepšio, į kurį stengėsi sugrūsti drabužius, kuriais vilkėjo visą dieną, nors šis jau buvo beveik pilnas. Ji pasiryžo nieku gyvu nepasirodyti Lukanui, jog yra sumišusi, nes vilkėjo tik baltais marškinėliais ir pilkomis laisvai krintančiomis pižamos kelnėmis, su kuriomis paprastai miegodavo. Žinoma, ji nemanė, kad Lukaną tai gali trikdyti – moterys, su kuriomis jis miegodavo, be jokios abejonės, skęsdavo šilkuose ir nėriniuose, kol galiausiai likdavo ir be jų.

– Ko jums čia reikia, Lukanai? – paklausė ji ir tyčia nenuleido akių.

Perėjusi kambarį prisėdo ant aukso spalvos brokatu dengtos lovos krašto. Nors ir jautėsi nejaukiai būdama tik su naktiniais drabužiais, bet neketino slėptis po antklode lyg nekalta mergelė!

Blausioje šviesoje ji sugebėjo įžiūrėti, kad Lukanas vilki tais pačiais išblukusiais džinsais ir pilku megztiniu, kuriais persirengė prieš eidamas pas Bartonus. Tarp antakių buvo matyti įsirėžusi gili raukšlė.

– Lekse, gal pagaliau liaukimės širsti vienas ant kito?

Leksės kūnas, įsitempę raumenys ir nervinės ląstelės šaukte šaukė, kad juodu tiesiog nesugebėtų ramiai kalbėtis. Nesugebėtų ir tiek.

– Kodėl turėtume? – paklausė ji nuvargusiu balsu.

– Todėl, Lekse, kad aš padariau didelę klaidą ir dėl to atsiprašau, – tarė jis prikimusiu balsu.

– Manote, to pakanka ir dabar įsivyraus taika?

Susierzinęs jis sušvokštė pro nosį.

– Nebežinau, ko dar iš manęs tikitės!

Ko Leksė tikėjosi? To, ko tikrai negaus, ir tai ji puikiai žinojo. Niekada. Ir ne tik todėl, kad Lukanas, kaip paaiškėjo, buvo iš tų vyrų, kurie neleidžia sau būti meiliems kitų žmonių akivaizdoje, bet dar ir todėl, kad jis – Lukanas Sent Kleras. O ji – Leksė Hamilton, visų nekenčiamos Sianos vaikaitė...

Ji karčiai šyptelėjo.

– Dėl ko atsiprašote, Lukanai? – pasiteiravo. – Dėl siūlymo pasimylėti? Ar dėl to, kad man atsisakius nutraukėte mano grandinėlę? – Jos balsas tapo šiurkštus prisiminus, kaip grandinėlė skaudžiai brūkštelėjo jai per kaklą ir kokia buvo sukrėsta išvydusi sugadintą papuošalą Lukano rankoje.

Jis paniuro.

– Bet aš tikrai... po velnių, aš tai padariau netyčia, nors jūs ir netikite!

– Netikiu, – su kartėliu patvirtino ji. – Bet jau pats faktas, kad tai įvyko... rodo, jog... toji trauka tarp mudviejų yra pragaištinga. – Leksė iš susirūpinimo pradėjo purtyti galvą.

– Pragaištinga?.. – lėtai pakartojo jis.

Ji linktelėjo.

– Mudu skaudiname vienas kitą, Lukanai. Kartais tyčia, kartais ne, tačiau šitaip elgiamės nuo pat pirmosios pažinties akimirkos.

Į jos miegamojo duris Lukanas nusprendė pabelsti tik todėl, kad norėjo ištaisyti klaidą. Tiesa, tai nebuvo vienintelė priežastis ir jis tai pripažino. Bet tą nesusipratimą būtina išspręsti. Mintis apie jųdviejų nesantaiką neišėjo jam iš galvos, kol svečiavosi Bartonų namuose.

– O dabar eikite, Lukanai, – paprašė Leksė pavargusiu balsu. – Eikite į savo miegamąjį, o aš liksiu savajame. Taip rytoj išvažiuojant nė vienam nereikės gailėtis.

Lukanas nervingai sukando dantis. Tokios nevilties per savo gyvenimą jam dar neteko patirti – viskas vyko ne taip, kaip norėjo.

Nepadėjo ir tai, kad Leksė atrodė labai gundanti, tiesiog prašėsi suvalgoma – sėdėjo ant lovos krašto sukryžiavusi kojas, užlieta auksinės naktinės lempos šviesos, išsidraikiusiais plaukais, kurie krito ant balto, švaraus veido ir liaunų nuogų pečių. Pro ploną baltų marškinėlių audinį aiškiai matėsi švelnios, gundančios krūtys ir rausvi speneliai.

Jis pažvelgė į ją ir nenuleisdamas žvilgsnio žengė žingsnį pirmyn. Paskui dar vieną, nes ji tam neprieštaravo. Ir dar vieną. Netrukus Lukanas stovėjo prie lovos ir žiūrėjo į ją iš viršaus.

– Ar tikrai nori, kad išeičiau, Lekse? – tyliai paklausė jis.

Ar ji nori? Ar tikrai nori, kad Lukanas apsisuktų ir paliktų ją vieną? Nesigailės, kai liks viena?

Ne, Leksė nenorėjo, kad jis išeitų. Tačiau žinojo, jog turės tai padaryti. Taip bus geriau jiems abiem.

Kai anądien Lukanas išėjo ir name įsivyravo ramybė, Leksė turėjo daug laiko apmąstymams – galvojo apie tai, kaip smarkiai jis vis dėlto traukia. Apie tai, kad norėtų iš Lukano daugiau, negu jai siūloma. Daugiau, negu jis sugebėtų suteikti. Ji žinojo, kad Lukanas negali suteikti daugiau ne tik jai, bet ir jokiai kitai moteriai.

Kad ir kokia to priežastis – nevykęs meilės romanas jaunystėje, o gal tik iširusi tėvų santuoka – ji neabejojo, kad praeityje Lukanas sąmoningai apsisprendė nieko nemylėti.

Tačiau Leksė matė, kaip per tas dvi dienas jis keletą kartų nusijuokė. Žinoma, juokėsi ne iš jos, o iš to, kaip ji kalbėjo ir elgėsi, vis dėlto tomis akimirkomis Leksė pamatė kitokį Lukaną. Jis buvo vaikiškai švelnus ir dėl to patrauklus, netgi žavingas.

Bet vis tiek ji nenorėjo jausti traukos. Nenorėjo, kad jis ją apžavėtų. Troško tik vieno – toliau manyti, kad jis šaltas ir negailestingas žmogus, toks, kokį jį įsivaizdavo prieš sutikdama.

Tačiau buvo pernelyg sunku...

Vos tik pamėgindavo įsivaizduoti Lukaną bjaurų ir nesimpatišką, prieš akis iškart išnirdavo kitoks vaizdinys. Tyliai kikenantis Lukanas. Lukanas, kurį dar šiandien matė galerijoje stovintį ir liūdnai, be jokios neapykantos, tamsiomis akimis žvelgiantį į tėvo portretą.

Sunkiausia Leksei buvo išginti vaizdą, kai Lukanas beveik buvo jos...

Gal jis ir buvo toks, kokį įsivaizdavo anksčiau – arogantiškas, valdingas ir nuo visų nutolęs, – bet prisiminusi aistrą, kuri juos užvaldė aną vakarą, o ir šiandien ne kartą, pagalvojo, kad jis ne visada toks šaltas ir kietaširdis.

Taip pat suprato, kad ir ji į Lukano aistrą sureagavo karštai ir nevalingai, nors kitiems vyrams, su kuriais teko bendrauti, jausdavo abejingumą.

– Ilgai tyli, Lekse, – tyliai tarė jis.

Leksė tylėjo, žinojo, kad reikėtų dar kartą liepti Lukanui išeiti iš jos miegamojo, nes antraip ji gali padaryti didžiausią klaidą gyvenime.

Bet ji negalėjo liepti!

Nenorėjo net pagalvoti, kad rytoj grįš į Londoną ir daugiau nebematys Lukano.

Ji sunkiai nurijo seiles.

– Ar pas Džoną ir Keitę buvo smagu?

Lukanas susiraukė jai staiga pakeitus temą.

– Na, juk negalėjau jiems pasakyti tiesos. Kad tu nuėjai anksti gulti, nes negalėjai pakęsti minties, jog teks vakaroti su manimi – bjauriu asilu.

– Bet tai netiesa! – užprotestavo Leksė vos atgaudama kvapą.

– Nejaugi? – Lukanas ištiesė ranką, palietė švelnų Leksės skruostą ir žiūrėdamas tiesiai į plačiai atmerktas mėlynas akis prisėdo šalia, ant lovos krašto. – Kai būnu šalia tavęs, kažkodėl pridarau ir prikalbu visokių nesąmonių, nors taip įprastai nesielgiu. – Nepatenkintas savimi jis papurtė galvą.

– Ar dėl to, kad erzinu ir esu bjauri užsispyrėlė? – tyliai paklausė ji.

Būtų gerai, jei ji Lukanui keltų tik tokias mintis! Deja, iš to, kaip elgėsi Leksė, jis suprato, kad ji visų pirma yra ištikima, nes pakluso Sekretorių agentūros nurodymui važiuoti su juo į Malberio dvarą. Be to, drąsiai laikėsi įtūžusio Lukano akivaizdoje, nors prieš jį drebėdavo net ir tvirčiausi vyrai. Leksė dargi buvo ir išsilavinusi, sąmojinga, mėgėja pasikivirčyti ir tokia graži, kad žiūrint į ją jo vyriškumas ir vėl skausmingai išpampo.

– Ne todėl. – Jis liūdnai palingavo galvą ir abiem rankomis suėmė jos veidą ties smilkiniais, prieš tai nubraukdamas nuo jo tamsius plaukus. – Aš taip noriu su tavimi mylėtis, kad nebepajėgiu blaiviai mąstyti, – tyliai prisipažino.

Ji apsilaižė lūpas šviesiai rausvu liežuvio galiuku.

– Nori su manimi?..

Lukanas linktelėjo galvą negalėdamas atitraukti žvilgsnio nuo jos pravertų lūpų.

– Lekse, noriu – man reikia – pasimylėti su tavimi, aš to taip noriu, kad šiuo metu galvoju tik apie tai!

Leksės širdis šoktelėjo aukštyn ir iš džiaugsmo ėmė daužytis krūtinėje. Kai Lukanas prisilietė prie jos ir švelniai perbraukė per plaukus, ji visa pašiurpo. Matė, su kokiu laukiniu alkiu iš jo vyriško, griežtų bruožų veido į ją žvelgia akys.

Leksė taip pat pajuto alkį.

Bet jis slypėjo labai giliai, giliau už supratimą, kad mylėtis su Lukanu ji jokiais būdais negali...

Dešimtas skyrius

– Sakyk gi ką nors galų gale! – skausmingai sudejavo jis.

– Šššš, – sušnabždėjo ji ir ramindama priglaudė delną jam prie skruosto.

Jos ranka suvirpėjo užliejus karščio bangai, kuri nuvilnijo per visą nugarą, galiausiai ji pakėlė akis į jį.

Krūtys ėmė dilgčioti, tarsi lauktų, kada gi Lukanas jas ims glamonėti ranka ir liežuviu. Speneliai tapo kieti ir skausmingi, o tarpkojis ėmė tvinkčioti, išbrinko ir sudrėko, jau buvo pasirengęs priimti.

Ji troško, kad Lukanas ją pamylėtų. Ir pati norėjo jį myluoti. Bent kartelį paliesti jį, apkabinti, išragauti kiekvieną nuostabaus kūno lopinėlį!

Nenuleisdama nuo jo akių ji atsiklaupė, pakėlė rankas prie pat jo krūtinės taip arti, kad pajautė karštą jo kūną ir smarkiai plakančią širdį po plonu vilnoniu megztiniu.

Tačiau to buvo negana. Leksei magėjo paliesti Lukano kūną. Pajusti, kaip šiurpsta jo oda prisilietus pirštų galiukais, glostant delnu, liečiant lūpomis, laižant...

Žiūrėdama jam į akis ji neskubėdama nuleido rankas ir suėmusi už megztinio kraštų labai lėtai kilstelėjo drabužį apnuogindama pilvą ir krūtinės raumenis.

– Lekse? – Lukanas ir vėl neramiai sukrutėjo.

– Būk geras, Lukanai, patylėk. – Pirštų galiukais ji švelniai suspaudė jo lūpas. – Antraip ir vėl pradėsime bartis ir prišnekėsime vienas kitam bjaurių dalykų. – Jos žvilgsnis nuslydo žemyn, ten, kur juodais plaukeliais buvo apžėlusi krūtinė, o šiek tiek šviesesniais – pilvo apačia.

Pirštų galiukais ji čiupinėjo stangrų ir raumeningą jo kūną – vadinasi, jis ne visą laiką murkso kabinete! Leksė troško prisiliesti prie jo pabrinkusių spenelių, pasislėpusių tarp juodų plaukų.

Ji pakėlė akis, kai Lukanas trūkčiojamai įkvėpė oro jos pirštams kliudžius juos.

– Ar tau gera?..

– O taip, labai... – geidulingai drąsino jis užkaitusiais skruostais, kurie nervingai trūkčiojo jam stipriai sukandus dantis, o primerktos tamsios akys degė iš alkio.

Ji lėtai palenkė galvą norėdama pabučiuoti tą vietą, jis instinktyviai ranka suėmė jai galvą, išsirietė per liemenį ir, Leksei lūpomis slystant krūtine, užsimerkė. Jai glamonėjant lūpomis ir liežuviu, oda tapo vėsi ir drėgna – tai jį beprotiškai jaudino.

Lukanas šiek tiek atsitraukė, skubiai išsinėrė iš megztinio ir nutrenkė jį ant kilimo. Leksė apglėbė jį per liemenį, įsikibo į pečius ir ėmė aistringai braukyti nagais per nugarą neatsitraukdama nuo krūtinės, kurią bučiavo ir laižė.

Lukanas taip pat troško ją lytėti...

Leksė kimiai sugargaliavo, kai Lukanas užkišo ranką po marškiniais, suėmė krūtį ir nykščio pagalvėle braukė skausmingai dilgčiojantį spenelį. Jos kūnas iš malonumo pradėjo virpėti, tarpvietė sudrėko ir įkaito, kad net ėmė mausti.

Sunkiai gaudydamas kvapą Lukanas šiek tiek atsitraukė.

– Noriu į tave žiūrėti, Lekse, – karštai tarė jis.

Leksės rankos ėmė virpėti, kai nusitraukusi marškinėlius numetė juos šalin, o Lukanas žvelgė į ją apsinuoginusią kamuojamas alkio. Jos skruostai ėmė kaisti, o nuo jo žvilgsnio krūtys tarsi dar labiau išbrinko, speneliai atrodė lyg prisirpusios uogos baltoje odoje. Jie tartum nekantriai laukė, kol Lukanas nuraškys juos karštomis lūpomis.

– Kokia tu graži, Lekse. – Lukanas pasilenkė ir šiltai kvėptelėjo krūtis, tada suėmė iš apačios ir lyžtelėjo jautrių spenelių viršūnėles – iš pradžių vieną, paskui ir kitą.

Leksė tik dar stipriau apglėbė raumeningus jo pečius, jausdama, kaip malonumo banga užlieja kūną, karščiu maloniai nutvilkydama ir šlaunis. Kai Lukanas ėmė traukti jos spenelius vis giliau į burną, pagalvojo, kad jau mielai atsiduotų jam.

– Lukanai!.. – sudejavo Leksė, suleido pirštus į tamsias jo garbanas ir spausdama jį prie savęs išsirietė pakeldama krūtis, kad speneliai atsidurtų dar giliau jo godžioje burnoje.

Lukanas nekantraudamas prisitraukė ją arčiau ir apkabino per liemenį. Prisilietęs prie švelnios it šilkas Leksės odos, jis nusmaukė plačias pižamos kelnes ir, apnuoginęs klubus bei šilkinių garbanėlių trikampį, užčiuopė mažytį malonumų tašką tarpkojy.

Perbraukė per jį kartą, paskui ėmė ritmiškai judėti ir sulig kiekvienu prisilietimu Leksė tyliai sudejuodavo.

Jos kūnas įsitempė ir iš nekantrumo suvirpėjo.

– Lukanai, prašau! – Leksė dar stipriau įsikibo jam į plaukus, atsigulė patogiau, praskėtė kojas dar plačiau ir prisispaudė šlaunimis prie jo, kad sustiprintų malonumą.

Paleidęs iš burnos spenelį, jis ėmė karštai bučiuoti šilkinę krūties odą, brūkštelėjo liežuviu per jautrų kaklą ir galiausiai jo burna atsidūrė prie pat jos lūpų. Kita ranka suėmęs už tankių plaukų prisitraukė jos galvą, įsisiurbė į lūpas ir sugerdamas jos džiaugsmo šūksnį giliai įslinko karštu liežuviu į burną.

Leksei dar nespėjus atsigauti, jo pirštai jos viduje vėl sujudėjo. Ji įsitempė nenorėdama paleisti jo pirštų, kurių atsargūs ir ritmingi judesiai suteikė tokį pat malonumą abiem. Staiga jis liovėsi bučiuoti lūpas, susirado tarsi uoga išbrinkusį spenelį ir vėl ėmė jį čiulpti, kol jos kūną dar kartą užliejo malonumo banga.

– O Dieve... o Dieve... o Dieve! – dejavo Leksė ir po minutėlės prispaudė galvą Lukanui prie krūtinės, įsikibo nagais į raumeningus jo pečius ir visa sutrūkčiojo iš malonumo.

Švelniai slystelėjęs lūpomis jai per skruostą, Lukanas atsargiai ištraukė pirštus, krimstelėjo ausies lezgelį, įkišo liežuvį į ausies kriauklelę ir dar kartą palietė tvinkčiojantį kauburėlį tarp šlaunų

Leksė įsitempė ir ėmė virpėti užlieta neįtikėtinai malonių pojūčių.

– Aš negaliu, – tyliai sudejavo ji. – Negaliu, Lukanai...

– Gali, – švelniai padrąsino jis, šiek tiek pasitraukė į šoną, kad jai būtų patogiau gulėti ir tebeklūpėdamas ant žemės ėmė smaukti pižamos kelnes žemyn, kol pagaliau jas numovė ir numetė šalia lovos.

Nuoga, apšviesta tik naktinės lempos Leksė matė, kaip godžiai Lukanas pažvelgė į ją tamsiomis išalkusiomis akimis ir neskubėdamas ėmė apžiūrinėti kiekvieną jos nuogo kūno lopinėlį – krūtis, plokščią pilvą, gundančias klubų ir šlaunų linijas.

Tyrinėjo jos kūną lyg pagonių dievas susitaršiusiais, ant kaktos užkritusiais plaukais, tamsios akys audringai liepsnojo, gana šiurkštūs veido bruožai sušvelnėjo, o tvirti krūtinės ir pečių raumenys įsitempę.

– Nusimauk džinsus, Lukanai, – kimiai sušnabždėjo ji.

Jo akys valiūkiškai sublizgėjo.

– Tu ir numauk, – paragino jis.

Leksė nurijo seiles ir prisėdo ant kulkšnių nepajėgdama atitraukti akių nuo primygtinai reiklaus jo žvilgsnio. Ji susirado sagą ir atsegusi ją netyčia prisilietė prie jo nuogo kūno. Lukano pilvo raumenys susitraukė, o kai Leksė pamažu ėmė traukti užtrauktuką žemyn, suprato, kad be jo pagalbos jai nepavyks numauti kelnių.

Bet gal ir nebūtina jas numauti iškart...

Ji prikando apatinę lūpą ir nuleido akis į juodus plonos medvilnės apatinius, kurie matėsi prasiskyrus užtrauktukui, kaip ir didžiulis po jomis pūpsantis gumulas. Leksei uždėjus ant jo delną šis dar labiau padidėjo, o kai ėmė švelniai glamonėti, pajuto, kaip į jį plūstelėjo kraujas.

– Nenustok, Lekse! – kimiai sudejavo Lukanas. – Liesk mane, noriu jausti tavo rankas!

– Gulkis ant nugaros, – švelniai paliepė ji ir jam paklusus atsiklaupė šalia. Leksė neskubėdama galiausiai numovė jam kelnes, įsitaisė tarp šlaunų ir sužavėta to ką pamatė prisimerkė.

Gražus.

Tai buvo pats tinkamiausias žodis, kuris pirmiausia šovė į galvą pamačius tvirtą ir raumeningą nuogą Lukano kūną.

Gražus, tiesiog gyva graikų statula, proporcingas: platūs pečiai ir krūtinė, siauri klubai, ilga ir tvirta lytis, tobulai ilgos kojos.

Leksės akys vėl godžiai nukrypo į pulsuojantį vyriškumą ir, kai jis staigiai sureagavo į jos žvilgsnį, ji apsilaižė lūpas. Matė, kaip jis plūstelėjus kraujui pulsuoja ir pakyla aukštyn kviesdamasi ją.

Ir ji neatsispyrė...

Lukanas mirė ir pateko į rojų.

Kur daugiau galėjo būti, jei išsipildė didžiausias jo troškimas nuo tos dienos, kai pamatė Leksę – atsiduoti beprotiškam malonumui, kurį patirtų, jei ji lūpomis paliestų jo kotą, brauktų per jį išilgai liežuvio galiuku?

O gal jis vis dėlto pateko ne į rojų. Gal paprasčiausiai pametė protą...

Net jei ir taip, tai buvo beprotybė, kurią Lukanas mielai kęstų visą likusį gyvenimą!

Leksė tvirtai įsikibo ir lėtai – kankinamai lėtai – brūkštelėjo liežuviu per visą jo lytį – nuo pradžios iki pat galo. Liežuvio galeliui palietus jo viršūnę Lukanas suvaitojo.

– Tau vis dar gera?..

Lukanas beveik nematė Leksės, taip – jam buvo gera!

– Jei paprašyčiau dar, ar suprastum? – tyliai sudejavo jis.

– O taip, – Leksė tyliai nusijuokė ir atsisėdusi patogiau pirštais ėmė meiliai glostyti pulsuojančią lytį ir stebėjo jo reakciją.

– Dieve, tos sodrios ir papūstos lūpos! – suvaitojo jis eidamas dėl jų iš proto.

Lukanas įsikibo į antklodę ir taip pat stebėjo Leksės išraišką. Teikdama jam malonumą ji džiaugėsi ne mažiau nei Lukanas jį gaudamas.

– Norėčiau, kad tai įvyktų tavo viduje, Lekse, – kimiai tarė, nes ji atrodė šiek tiek nepatenkinta, kai jis atsisėdo ir kiek atstūmęs suėmė ją į glėbį.

Lukanas nori būti joje...

Geidulinga migla aptrauktos Leksės akys paniuro. Ne todėl, kad nenorėjo įsileisti šilkinio Lukano vyriškumo į save – Leksė to beprotiškai troško. Ne, susirūpino ji visai ne dėl to.

Ji mėgo knygas, ypač meilės romanus, ir žinojo, kad romanų herojai apie mylimųjų nepatyrimą sužino tik persmeigę jų mergystę, o tada elgiasi nevienodai – arba ima kaltinti, kai neaptinka pasipriešinimo, arba džiaugiasi, kad mylimosioms yra pirmi, nes karštai jas myli...

Leksė žinojo, kad Lukanas jos nemyli, taigi ims ją kaltinti...

– Lekse?

Ji apsilaižė išdžiūvusias lūpas, o kai Lukanas pažvelgė į ją, kaktoje atsirado skausminga raukšlė.

– Žinai, man parūpo toks dalykas: kaip reaguotum, jei sužinotum, kad moteriai esi pirmas?

Lukanas kelias sekundes spoksojo į ją tuščiu žvilgsniu.

– Tau aš pirmas? – pagaliau atsitokėjęs paklausė jis.

Ji išsiviepė.

– Taip.

Kaip Lukanas jautėsi sužinojęs, kad Leksei yra pirmasis? Kaip apskritai turėtų jaustis vyras būdamas pirmuoju tokios nuostabiai gražios moters mylimuoju?

Tikriausiai taip, kaip pasijuto Lukanas – privilegijuotai. Žinoma, jis buvo šiek tiek nustebęs.

– Aš nenumaniau, – tyliai sušnabždėjo jis. – Tu tokia tiesmuka, pasitikinti savimi, net pagalvoti negalėjau, kad nesi priėmusi jokio vyro į savo lovą.

– Nesu... bet... – Ji nuraudo. – Tiesą sakant, ši lova – ne mano.

– Taip, kol kas.

Ji linktelėjo galvą.

– Tikriausiai man derėjo apie tai užsiminti anksčiau... na, kad galėtume visa tai tęsti. Visoms moterims kada nors būna pirmas kartas, ar ne? – Ji pralinksmėjo. – Ir vyrams tas pats – jie taip pat privalo žinoti, ką daro.

– Taip, – dusliai pritarė Lukanas. Nors nė nešyptelėjo išgirdęs tokią Leksės pastabą, suprato, kad joks vyras dar nėra prisilietęs prie šios mielos moters taip kaip jis. Niekas apskritai nėra jos mylėjęs, o jis netrukus tai padarys.

Ir Leksė nėra lietusi jokio vyro taip, kaip lietė jį. Vien apie tai pagalvojus skausmingas tvinkčiojimas kirkšnyse dar labiau sustiprėjo.

– Galėčiau pabandyti, bet tu neturėtum dėl to pykti ir verkšlenti, – ryžtingai perspėjo ji.

– Pykti ir verkšlenti?.. – tyliai pakartojo jis.

– Na... gerai jau. Neatrodo, kad toks kaip tu pasiduotų antrajam jausmui – Ji gailiai truktelėjo pečiais. – Bet aš nenorėčiau, kad taip nutiktų.

Lukanas klausiamai pažvelgė į ją.

– Toks kaip aš?

– Klausyk, Lukanai, liaukis kartojęs mano žodžius, jei ne, šio pokalbio niekada nebaigsim! – Ji priekaištingai pažvelgė į jį.

Būtų negerai. Lukanas nebeištvėrė ir nusijuokė.

Galėjo įsižeisti dėl to kandaus toks kaip tu, bet, velniai griebtų, jis jautėsi susisaistęs su šia moterimi ir jokie jos žodžiai nebegalėjo įžeisti.

Iki šiol į meilės reikalus lovoje Lukanas žiūrėjo taip pat rimtai kaip į verslą. Žinoma, tai turėjo teikti pasitenkinimą abiem, bet jausmai tikrai nebūtini, nebent tam, kad atsirastų aistra. Tačiau Leksė nebuvo panaši į kitas moteris, su kuriomis Lukanui teko susitikti, ir tik jai pavyko prajuokinti jį pačiame meilės įkarštyje.

– Neleisiu, kad iš manęs šaipytumeisi! – šūktelėjo ji ir nepatenkinta susiraukė.

– Šaipausi ne iš tavęs, Lekse, – patikino Lukanas ir švelniai apkabinęs priglaudė prie savęs. – Juokiuosi, nes ir tau linksma.

Tuoj viskas pasikeis, – liūdnai pagalvojo Leksė. Turėtų būti linksma, juk dabar Lukanas jau žino, kad ji nekalta.

– Esi nepaprasta moteris, Lekse Hamilton, – sumurmėjo jis.

– Tu ir vėl savo! – žaismingai atšovė ji atgavusi pasitikėjimą.

– Taip, tu teisi – vos tik pradedame šnekėtis, iškart susipykstame! – Jis šyptelėjo. – Bet noriu, kad žinotum, – tyliai tęsė. – Būčiau laimingas, jei leistum man būti pirmuoju tavo vyru.

Ji išplėtė akis.

– Tikrai?..

Jis linktelėjo.

– Netgi labai.

Staiga Leksei dingtelėjo mintis, kad ji atrodo kvailai – sėdi nuoga su taip pat nuogu vyru ir abu ginčijasi, ar verta toliau mylėtis. Argi nejuokinga?

– Lekse?.. – atlaidžiai šyptelėjo Lukanas jai staiga garsiai nusijuokus.

– Atleisk. Aš tik... tai... – Ji užsikirto ir vėl prapliupo juoktis.

Matyt, tai juokas iš palengvėjimo, liūdnai pagalvojo Leksė, nes Lukanas, sužinojęs, kad ji vis dar nekalta, į tokią netikėtą žinią reagavo geranoriškai. Šiaip ar taip, ji niekaip negalėjo nustoti, o po kelių sekundžių jis taip pat pradėjo kikenti.

Vienuoliktas skyrius

– Nors jau vėlu, bet gal norėtum nusileisti į apačią ir užkąsti? – Lukanas gulėjo lovoje, o Leksė padėjusi galvą jam ant peties gulėjo šalia apsikabinusi per liemenį. Juodu jau nebesijuokė, jis laikė ją glėbyje.

Nors per vakarienę pas Ketę Barton buvo daug skanių valgių, po barnio su Lekse Lukanas nesijautė alkanas ir nieko nevalgė. Įtarė, kad ir Leksė per visą vakarą neprarijo nė kąsnio.

Be to, norėjo pratęsti mėgavimąsi, kad yra pirmasis Leksę pamylėsiąs vyras...

– Ar ką sakei? – paklausė Leksė ir šiek tiek suglumusi kilstelėjo galvą.

– Ar ko nors valgei šiandien man išėjus? – švelniai paklausė Lukanas.

– Ne... nevalgiau. Bet gal tu norėtum?.. Žinai, aš jau pasisotinau, net kelis kartus, bet tu tikrai ne, ir jeigu...

Lukanas šiek tiek atšlijo nuo jos, atversdamas Leksę ant pagalvių, ir pažvelgė į ją iš viršaus.

– Lekse, tu kaip visada gudrauji, jei nori pasakyti, kad tau buvo gera, o man ne...

– Lukanai! – Ji nuraudo ir sutrikusi įsikniaubė jam į krūtinę.

Kokia ji miela, – atlaidžiai pagalvojo Lukanas.

– Argi ne taip? – jis erzino ją toliau, kol ji sumurmėjo taip neatsitraukdama jam nuo krūtinės. Šiltas Leksės oras iš burnos maloniai kuteno jam odą. – Galime neskubėti, Lekse. Juk visa naktis prieš akis, – tarė kimiu balsu.

Ji pažvelgė į jį išpūtusi akis.

– Visa naktis?..

– Na, kas dabar kartoja kieno žodžius? – pajuokavo jis.

– Gerai jau, gerai, bet... Visa naktis, Lukanai? – Jos balse buvo girdėti baimė ir kartu pritarimas.

– Kodėl gi ne? Bet turėsi mane pamaitinti, kad užtektų jėgų, – tyliai tarė jis tęsdamas žodžius.

– Jei taip, eikime ir pavalgykime! – Ji išsilaisvino iš jo glėbio ir atsisėdo.

Pamatęs pūpsančias nuogas Leksės krūtis, Lukanas suabejojo, ar tikrai nori valgyti. Ji buvo neįtikėtinai drovi ir Lukanui vėl dingtelėjo mintis, kad nepaisant jos tiesmuko pasitikėjimo savimi, ji visai nepanaši į rafinuotas moteris, su kuriomis jis paprastai dalydavosi lova.

Ir tikrai – visa naktis jų...

Leksės nuostabai, po dešimties minučių juodu jau sėdėjo šiltoje virtuvėje ir lyg niekur nieko kramsnojo sūrį ir sausainius, kurių Keitė Barton vakar buvo sudėjusi į dėžę, ir gėrė stiprią kavą.

Dabar ji į Lukaną žiūrėjo ne kaip į energingą vyriškį, koks jis pasirodė pirmą kartą, bet kaip į vyrą, kuris netrukus galbūt taps pirmuoju jos meilužiu...

Gal dėl to buvo kalti jo plaukai – ne tvarkingai sušukuoti, kaip jis mėgo, bet vis dar užkritę ant akių. O gal dėl to, kad jie vos prieš keletą minučių drauge šildėsi maistą ir virė kavą. Gal ir dėl šypsenos, kuri nušvisdavo dailiose Lukano lūpose kaskart pažvelgus jam į ją iš kitos stalo pusės.

Šiaip ar taip, Leksė jo draugijoje jautėsi jaukiai.

– Gera.

– Taip, – tarė jis linktelėdamas galvą. – Taip, gera.

– Neturėtum dėl to stebėtis! – tyliai nusijuokė Leksė.

Bet Lukanas iš tikrųjų stebėjosi, kad jam gera paprasčiausiai sėdėti ir kartu su Lekse užkandžiauti. Ar sėdėtų, ar ką kita darytų – su Lekse jam gera.

Jis jautėsi lyg poilsiaudamas, o tai nedažnas įvykis jo gyvenime, kuris buvo pilnas netikėtumų. Lukanas neleido sau nieko neveikti ir skaičiuoti varnas – nors būtent tai jam pamokomu tonu neseniai tarė motina ragindama mažiau dirbti ir daugiau ilsėtis.

Prisiminęs įtampą, kuri lydėjo nuo pirmosios jųdviejų pažinties dienos, Lukanas niekados nebūtų pagalvojęs, kad su Lekse Hamilton jam galėtų būti gera. Ir dar kur – Malberio dvaro virtuvėje!

– Man tikrai gera, Lekse, – patikino jis tyliu balsu.

Ji klausiamai pažvelgė jam į akis.

– Tai tave stebina?

– Tu visą laiką mane stebini, Lekse, – patvirtino jis ir tai buvo tiesa.

Tikriausiai dėl to Leksė iš dalies jį ir traukia, svarstė Lukanas. Jis niekada negalėjo nuspėti, ką ji pasakys ar iškrės artimiausiu metu!

– Kaip? – smalsiai pasiteiravo ji.

– Visaip!

– Štai kaip. Ar esu pirmoji nekalta mergelė pasitaikiusi tavo kelyje?

Lukanas netikėtai nusikvatojo ir skeptiškai pažvelgė į ją, sėdinčią kitoje stalo pusėje.

– Ar esi?.. – Apstulbęs jis palingavo galvą. – Tokios kaip tu, Lekse, man dar neteko sutikti.

– O tai gerai?

Lukanas abejojo, ar gerai yra tinkamiausias žodis jausmams apibūdinti. Jam buvo nauja, kad gali štai taip atvirai ir nuoširdžiai šnekučiuotis su moterimi, su kuria norėtų mylėtis – ir ne kartą – iki pat aušros. Taip pat ir kitą dieną, jeigu tik pavyks įtikinti Leksę dar neišvažiuoti, kaip buvo nusprendę anksčiau.

– Viena aišku – viskas yra kitaip, – pagaliau ramiai konstatavo jis.

– Jei kitaip, tai gerai ar blogai?

– Manau, kad gerai, – pridūrė jis ir suraukė kaktą.

Linksmai juokdamasi ji pažvelgė į jį žibančiomis akimis.

– Bet tu abejoji?

– Abejoju viskuo nuo pat pirmos mūsų susitikimo akimirkos, – ramiai prisipažino jis. – O tu, matyt, nedalyvavai, kai buvo dalijami santūrumo genai!

– Na, tada aš tikrai slėpiausi po lova, – atsainiai nukirto ji.

– Taip ir buvo. – Lukanas atsitiesė kėdėje. – Tu teisi, Lekse, esi pirmoji nekalta mano moteris.

Ji krestelėjo galvą.

– Kaip dėl to jautiesi?

– Nervinuosi.

– Kodėl? – Ji atsilošė ir išsprogdinusi akis įsispoksojo į Lukaną. Akivaizdžiai nustebo, kad jis prisipažino galįs dėl ko nors nervintis.

Pirmiausia, ką Leksė pastebėjo vos jį pamačiusi, buvo jo valdingumas, kuris gaubė jį lyg nematomas šydas. Įgimtas pasitikėjimas savimi ir savivertė – tenedrįsta niekas tuo suabejoti!

Jis pašaipiai šyptelėjo.

– Pabandyk pabūti mano kailyje, Lekse. Tau dabar – kiek?.. Dvidešimt?..

– Ketveri.

– Hmm. Per dvidešimt ketverius gyvenimo metus tu, be abejonės, iš knygų ir filmų susidarei įspūdį, kad mylimasi labai aistringai.

Jos skruostai švelniai nuraudo.

– Žinoma.

Lukanas linktelėjo galvą.

– Kas būtų, jei paaiškėtų, kad iš tikrųjų yra kitaip, nei rašoma knygose ir rodoma filmuose?

– Kol kas taip nėra!

Jis šyptelėjo.

– Tu glostai mano savimeilę, Lekse.

Ji pašaipiai pažvelgė į jį.

– Glostyti tavo savimeilės tikrai nereikia!

Jis vangiai nusišypsojo.

– Kalbi taip, lyg būtum įsitikinusi.

Leksė tuo nė neabejojo. Pakako pažvelgti, kaip jis sėdi prieš ją kitoje stalo pusėje – atsipalaidavęs, pasitikintis savimi lyg mieguistas katinas. Laukinis, žinoma, neprijaukintas. Lukanas Sent Kleras įstatymus iki šiol kurdavo pats – šis vyras leisdavosi į meilės nuotykius, bet jausmus palikdavo nuošalyje.

Tai Leksę tenkino. Su Lukanu ji praleis vieną naktį ir niekada daugiau jo nebematys – rytoj jie grįžta į Londoną.

– Ar bent viena moteris kada nors skundėsi tavimi? – erzino ji toliau.

Jis susiraukė.

– Lekse...

– Nieko nesakai, nes manai, kad nepadoru aptarinėti moteris, su kuriomis esi miegojęs?

Jis atrodė suglumęs.

– Patikėk, su tavimi man viskas kitaip...

– Tikrai?.. – Ji prikando apatinę lūpą, atsistojo, lėtai apėjo stalą, atsistojo prieš kėdę, ant kurios sėdėjo Lukanas, kilstelėjo savo drabužį aukštyn virš šlaunų ir atsirėmusi rankomis jam į pečius atsisėdo ant kelių, apžergdama raumeningas jo šlaunis.

– Ne mano savimeilę tu glostai, – tyliai tarė Lukanas, kai Leksė ėmė lėtai, erzinamai lėtai judėti virš kieto jo vyriškumo, kuris jau nebetilpo džinsuose.

– Nejaugi? – Ji nusišypsojo šilta jausminga šypsena ir nepaliaudama ritmingai judėjo toliau.

Kai prasiskleidę marškinėliai atidengė Leksės nuogas krūtis, jam aptemo akyse.

– Jos nuostabios, Lekse, – tyliai sumurmėjo jis, palenkė galvą ir švelniai pabučiavo iš pradžių vieną, paskui kitą sustangrėjusį spenelį, tada grįžo prie pirmojo ir jo nebepaleido.

Leksei užėmė kvapą.

– Pamylėk, mane, Lukanai, – sudejavo ji, suleidusi pirštus į tankius jo plaukus, ir prisitraukė arčiau.

– Kurią vietą?

– Bet kurią!

Lukanas iš tikrųjų dar nebuvo sutikęs tokios kaip Leksė. Ji tokia tiesmuka. Tokia nuoširdi. Atvirai sakė tai, ko troško.

Jis norėjo to paties kaip ir Leksė – troško ją pamylėti nuo pat tos akimirkos, kai pirmą kartą susitiko.

Netrukus abu atsidavė aistrai, ėmė bučiuotis ir glamonėti vienas kitą. Karštai. Aistringai. Lūpomis ir rankomis ieškojo vienas kito maloniųjų vietelių. Kiekvienas prisilietimas, kiekviena glamonė juos audrino vis labiau ir stipriau, kol galiausiai aistra pasiekė aukščiausią tašką ir tapo nebevaldoma. Juos apėmė nesutramdomas geismas.

Suėmęs už sėdmenų Lukanas pakėlė ją, rankomis apsivijusią jam kaklą, o kojomis – liemenį, užnešė laiptais aukštyn iki jos miegamojo ir atsargiai paguldė ant lovos.

Kai Leksė nusivilko ir numetė šalin drabužius, Lukanas, taip pat nusirengęs, pasilenkė virš jos, švelniai pražergė šlaunis, tada atsiklaupė ir degančiomis akimis įsistebeilijo į tamsias nepridengtas garbanėles.

– Viešpatie, kokia tu graži, Lekse... – sudejavo jis ir ėmė glostyti įkaitusį jos kūną galvą lenkdamas vis žemyn. – Velniškai graži... – pakartojo jis, o šiltas oras iš burnos maloniai pakuteno jautriąją vietelę.

Kai Lukanas prisilietė prie jos lūpomis, Leksei užėmė kvapą, o ėmus laižyti liežuviu, ją apėmė iki šiol nepatirtas jausmas ir malonumas. Daug stipresnis nei jiems mylintis anksčiau.

Ji atlošė galvą, įsirėmė į pagalves, jautė, kaip artėjant palaimai kūnu ritasi malonumo banga, kuri, rodės, niekada nesiliaus. Lukanas nesustojo jos gėręs ir ragavęs iki paskutinės akimirkos, kol pagaliau prigludo visu kūnu prie šlaunų.

– Įsileisk mane vidun, Lekse, – kimiu balsu paprašė jis. – Įsileisk, kol neišėjau iš proto!

Dar kartą Leksės raginti nereikėjo – ji tvirčiau įsikibo ir priėmė jį, pamažu stumdama vis gilyn. Jos švelnios raukšlės prasiskyrė, kaip tik tiek, kad jis tilptų, kol pagaliau atsirėmė į jos mergystę.

Lukanas sunkiai šnopavo, tačiau nusprendė valdytis, kad Leksė patirtų pirmojo karto malonumą.

Tai nebuvo lengva. Jis buvo toks įsiaudrinęs, pritvinkęs vyriškumas net pulsavo pasirengęs pasiimti tai, kas jam priklauso!

Jis pasirėmė ant alkūnių ir iš viršaus pažvelgė į ją.

– Bijau, kad tau gali skaudėti, – suvaitojo jis.

– Neskaudės. – Iš Leksės akių buvo matyti, kad ji visiškai juo pasitiki.

Šnopuodamas jis įsirėmė išrasojusia kakta jai į kaktą.

– Bet aš bijau, kad...

– Nebijok, – tvirtai pakartojo ji.

Lukanas didžiavosi savimi, kad Leksė juo pasitiki ir supranta, jog jis stengsis elgtis švelniai ir maloniai, kad nesukeltų jai skausmo.

– Laikykis man už pečių, – sušnabždėjo jis tyliai ir praplėšęs mergystės plėvę atsidūrė viduje.

Leksė aiktelėjo, įsitempė ir suleido į jį nagus, bet netrukus atsipalaidavo ir švelniai spustelėjo jį vidiniais raumenimis. Karštai ir labai švelniai. Jis susirado jos lūpas, įsisiurbė ir pamažu ėmė ritmiškai judėti.

Jį užplūdo didžiulis pasitenkinimas, kuris didėjo stumiantis vis giliau ir smarkiau, Lukanas patyrė tokią ekstazę, kokios nebuvo nė įsivaizdavęs. Jautė, kad tuoj išsilies, o iš aistringų Leksės šūksnių suprato, jog ji taip pat tuoj pasieks palaimos viršūnę.

Ji apsivijo kojomis jo liemenį, kūnas įsitempė ir, prasidėjus palaimos audrai, kartu su Lukanu ėmė ritmiškai krūpčioti. Pagaliau jis išsiliejo joje apimtas begalinės palaimos karšta ilga čiurkšle.

– Ak! – sunkiai atsiduso Leksė po ilgokos pertraukos pagaliau šiaip ne taip nurimusi. Lukanui tebegulint ant jos ir būnant viduje, ji palengva glostė plačią jo nugarą, jis tyliai sukikeno.

– Tai buvo...

– Prašyčiau nežlugdyk mano vilčių ir nesakyk, kad buvau niekam tikusi! – sudejavo ji.

– Tu buvai... nepakartojama! – jis užbaigė mintį ir pažvelgė į ją. – Tu išties nepakartojama, Lekse, – įtikinamai tarė jis delnais apglėbdamas jos veidą. – Ar labai skaudėjo?

– Ne. – Leksė tik pajuto dilgtelėjimą, bet greitai pamiršo skausmą ir atsidavė malonumui, kuris ją apėmė Lukanui giliai įsiskverbus.

Tačiau Lukanas ja nepatikėjo.

– Tikriausiai bent šiek tiek skaudėjo...

Nors Lukanas ir buvo joje, Leksei tai tikrai nekėlė skausmo. Anaiptol, jautrūs raumenys vis dar trūkčiojo ir tai buvo malonu.

– Dabar nė kiek neskauda. – Ji ištiesė ranką ir švelniai nubraukė tamsių plaukų sruogą Lukanui nuo kaktos. – Tiesą sakant, norėčiau pakartoti, kai tik atgausi jėgas.

– Kokia nepasotinama mažylė, – susižavėjęs sumurmėjo jis.

– Aha, – pritarė ji ir kojomis dar tvirčiau apsivijo jo liemenį. – Nepaleisiu tavęs visą naktį! – Ji nenorėjo prarasti nė menkiausios sekundės šios vienintelės nakties, kurią praleis su Lukanu.

Jis priekaištingai palingavo galvą.

– Esi stebėtinai atvira.

Leksė sustingo. Atvira?..

Ji iš tikrųjų neslėpė džiaugsmo, kad jai patinka mylėtis, bet dėl viso kito?..

Leksė nieko nepasakojo Lukanui apie kitą savo gyvenimo pusę!

Laikinąja sekretore ji dirbo ne Sekretorių agentūros valia – ji įsidarbino slapta nuo tėvų. Netiesa, kad į Sent Klerų korporaciją nebuvo galima pasiųsti kito žmogaus – Leksė pati nusprendė ten įsidarbinti trims dienoms, kad patenkintų ilgai ją kankinusį smalsumą. Ji norėjo kuo daugiau sužinoti apie Sent Klerų šeimą ir ypač apie svarbiausią šeimos narį – Lukaną Sent Klerą.

Ką gi, smalsumą ji patenkino sužinojusi kur kas daugiau apie Lukaną. Nepalyginti daugiau.

– Lekse?.. – Lukano kaktoje įsirėžė gili raukšlė, pamačius jos susirūpinusį veidą ir nusvirusią ranką prie šono. – Gal vis dėlto gailiesi?

Tik ne to, ką Lukanas turėjo omenyje, bet vis dėlto Leksė kai ko gailėjosi.

Daug ko gailėjosi. Visų pirma to, kad į tai įsipainiojo. Jeigu Lukanas sužinotų apie jos giminystę su Siana, tikrai imtų jos neapkęsti.

Leksė nenorėjo, kad Lukanas jaustų jai neapykantą. Ji pati jau nebejautė jam nieko panašaus...

Net į galvą nebuvo atėjusi mintis, kad mylėsis su Lukanu ir patirs tokį neapsakomą malonumą, tačiau jis netrukus dings ir liks vien gražus prisiminimas, kaip laikė ją glėbyje ir bučiavo.

Kaip ji galėjo būti tokia naivi?

Kaip galėjo nesuprasti, kad jau įsimylėjo jį?..

Dvyliktas skyrius

– Lekse, kas atsitiko? – Lukanas susiraukė pamatęs, su kokiu išgąsčiu ji spokso į jį. – Kalbėk, velniai griebtų! – Jai tylint jis suėmė ją už pečių ir papurtė.

Kalbėti? Leksei atrodė, kad nebegalės Lukanui ištarti nė žodžio, juo labiau ką nors suprantamai paaiškinti. Jinai jį įsimylėjo! Įsimylėjo Lukaną Sent Klerą – žmogų, kurio nekentė. Įsimylėjo tą, kuris manė galįs niekinti ją ir jos šeimą.

Leksė žinojo posakį, kad nuo meilės iki neapykantos – tik vienas žingsnis.

Tačiau kaip visa tai galėjo atsitikti? Ir kodėl? Kodėl dievai tokie pikti ir rūstūs, kad siunčia tokį išbandymą?

– Lukanai... gal gali atsitraukti? – paprašė apimta nevilties Leksė, pajutusi, kad tai, ką buvo suvalgiusi, staiga ima kilti aukštyn. Šleikštulys vis didėjo jaučiant Lukaną taip arti. Vis dar joje. – Nagi, Lukanai! – maldavo ji. – Man bloga... atrodo, tuoj vemsiu!

Vos tik Lukanas spėjo nuo jos atsiplėšti ir pasiristi į šoną, Leksė stryktelėjo ant kojų ir nuoga nulėkė į vonios kambarį. Smarkiai trinktelėjus durims netrukus pasigirdo baisus žiaukčiojimas.

Lukanas gulėjo atvirtęs ant pagalvių ir spoksojo į lubas, jam taip pat buvo negera pagalvojus, kad šleikštulį Leksei galėjo sukelti seksas.

Gal jai vis dėlto skaudėjo?

Gal skaudėjo taip stipriai, kad pasidarė negera?

O gal yra kita priežastis? Pavyzdžiui, ji suvokė, kas iš tikrųjų įvyko, ir tai siaubingai ją sukrėtė?

Lukanas atsisėdo ir staiga krūptelėjo – paklodė buvo sutepta krauju, Leksės nekaltybės įrodymu, tai pamačius jam sudiegė pilvą.

Rūškanu veidu atsistojo, ant nuogo kūno užsitempė džinsus ir basomis nušlepsėjęs iki vonios durų tyliai pabeldė.

– Lekse...

– Nedrįsk eiti vidun! – šūktelėjo Leksė apimta nevilties, kai suprato, ko jis nori. Nejaugi žinodamas, kad ji užsidarė čia tam, jog atsikratytų skrandžio turiniu, nori dar labiau pažeminti stebėdamas, kaip nuoga susilenkia virš klozeto? – Eik šalin, Lukanai, – griežtai paliepė ir pažvelgė į duris, tarsi jis ten stovėtų ir viską matytų.

– Gal galiu kuo padėti?..

– Išsivemti? – nusišaipė ji. – Tai jau ne, labai ačiū! Eik, pati susitvarkysiu, – nekantriai pakartojo.

– Negaliu šitaip...

– Tikrai gali. – Pasisukusi Leksė pasiėmė rankšluostį, susivyniojo į jį ir atsistojo. – Labai paprasta – apsisuk ir išeik.

– Ne.

– Kodėl? – Leksė nuleido vandenį, priėjo prie durų, atidarė jas ir pasižiūrėjo į Lukaną. Būdamas tik su išblukusiais džinsais, Lukanas atrodė toks patrauklus ir seksualus, kad Leksei pakirto kojas!

Plati raumeninga krūtinė, tvirtas plokščias pilvas, siauri klubai ir ilgos raumeningos džinsų aptemptos kojos. Sutrikusi ji greitai nukreipė žvilgsnį aukštyn, bet nieko nelaimėjo – jo susitaršę ir netvarkingai krintantys ant kaktos plaukai taip pat atrodė seksualiai. Tamsios akys – susirūpinusios, o dailios lūpos prašyte prašėsi pabučiuojamos.

Na, Leksė mielai būtų jas pabučiavusi, tačiau po ką tik patirto blogumo vis dar jautė šleikštulį!

Ji pasisuko prie kriauklės norėdama išsivalyti dantis.

– Aš niekur neisiu, Lekse, – pasigirdo ryžtingas Lukano balsas už nugaros. – Mums reikia pasikalbėti.

– Tik ne tai! – Išsiskalavusi burną ji atsisuko į jį. – Matyt, mano skrandžiui nepatiko valgis...

– Sūris ir sausainiai? – skeptiškai paklausė Lukanas.

Leksė pervėrė jį žvilgsniu.

– Vis dėlto kažkas nepatiko! – Ji prasmuko pro jį ir nuėjusi į miegamąjį pakėlė nuo kilimo pižamą.

Lukanas atsirėmė į vonios durų staktą ir stebėjo ją prisimerkęs. Juodi išsitaršę Leksės plaukai dar labiau išryškino skruostų blyškumą, vis dėlto ji atrodė labai seksualiai, nors ir buvo susisukusi į paskubomis pagriebtą rankšluostį, kuris glaudžiai aptempė pūpsančias krūtis, o po juo kyšojo nuogos dailios kojos.

Lukanui vėl sukilo geismas, per kojas perbėgo virpulys žiūrint, kaip nusisukusi ji pakelia rankas, apsivelka marškinėlius ir, nutraukusi rankšluostį žemyn, stipriai suveržia kelnių dirželiu liauną liemenį. Kai atsisuko į jį, Lukanas pastebėjo dailias krūtis, glaudžiai aptemptas šilkinio audinio.

Lukanas atsistūmė nuo staktos ir paniuręs prisimerkė – geismas sukilo ne laiku ir ne vietoje.

– Bet kas tau nutiko, Lekse?

Ji kilstelėjo smakrą.

– Juk sakiau...

– Šviežiu sūriu ir sausainiais neįmanoma apsinuodyti, – nukirto jis.

Leksė būtų neprieštaravusi, jei Lukanas būtų daugiau apsirengęs, ją trikdė pokalbis su seksualiu vyru –

Lukanas atrodė būtent taip. Per aptemtus džinsus akivaizdžiai matėsi padidėjęs jo vyriškumas.

Kad ji yra įsimylėjusi Lukaną, suvokė vos prieš kelias minutes...

Leksei ėmė virpėti rankos ir ji susikišo jas į pižamos kišenes.

– Įmanoma, – tvirtai pareiškė ji. – Man būtent taip ir nutiko.

Jis papurtė galvą.

– Sublogavai ne nuo sūrio ir sausainių.

– Tai nuo ko, daktare Sent Klerai? – ji įžūliai pažvelgė į jį.

Supratęs, kad ji šaiposi, jis tvirtai suspaudė lūpas.

– Tikiuosi, pati pasakysi.

– O ne. – Leksė niekinamai papurtė galvą. – Tu juk iš tų, kurie viską žino!

Lukanas giliai įkvėpė per nosį – jis nesileis vėl išvedamas iš kantrybės, o ji, regis, to ir siekė...

– Gal gailiesi to, kas įvyko?

Ji suraukė kaktą.

– Juk sakiau, kad ne.

– Ir kai pasakei, tau pasidarė bloga, – niūriai burbtelėjo Lukanas, įsitikinęs, kad Leksė meluoja ir šią akimirką nėra nuoširdi. Kodėl taip yra, jis nežinojo.

– Matyt, man nereikėjo valgyti sūrio vidurnaktį.

– Tokio paaiškinimo aš nepriimu, Lekse.

– Bet tai tiesa! – mėlynos jos akys piktai blykstelėjo. – O dabar išeik, Lukanai. Jaučiuosi siaubingai ir norėčiau prigulti.

– Viena?

– Na, žinoma, viena! O gal esi iškrypėlis ir mėgsti mylėtis su ligoniais?

Lukano aistra Leksei nebuvo iškrypėliška – jis jos geidė ir tiek. Geismas nenumalšo net jiedviem pasimylėjus. Matyt, jis niekada ir nenumalš, kad ir kiek mylėtųsi su šia moterimi...

Jis sukando dantis.

– Bus geriau, jei miegosiu kartu, nes naktį tau ir vėl gali pasidaryti bloga...

– Argi nesakiau, kad prastai jaučiuosi ir nenoriu, jog kas nors tai matytų? – sušnypštė ji.

Pritardamas Lukanas skubiai linktelėjo galvą.

– Bet taip pat sakei, kad lauki nesulauki, kada vėl galėsi mylėtis su manimi.

Leksė trūkčiojamai įkvėpė. Taip, ji tikrai taip sakė. Bet tada dar nesuvokė, ką iš tikrųjų jaučia šiam vyrui. Dar nežinojo, kad myli Lukaną Sent Klerą, penkioliktąjį Stauerbridžo hercogą – vyrą, kurį laikė didžiausiu savo priešu. O juk ji ir jos šeima yra niekinama jo.

– Tai euforija po sekso, – atšovė ji ir nusisuko. Žvelgdama į jį ir vėl troško patirti ankstesnį malonumą. – Kaip šokoladas – suvalgęs plytelę nori dar, nors ir žinai, kad bus bloga.

Lukanas linksmai šyptelėjo.

– Įdomus palyginimas.

Leksė taip pat nusišypsojo žavia atvira šypsena.

– Man taip atrodo.

– Ar žinai, kad prie šokolado galima priprasti?

– Bet jis turi būti tikras, be priemaišų, – šelmiškai atšovė ji.

Lukanas suspaudė lūpas.

– Lekse, mes mylėjomės ir tau patiko, tai kodėl dabar ginčijiesi?

Tikrai patiko, nenorom pripažino sau Leksė. Net labiau nei galėjo įsivaizduoti – tai buvo tarsi stebuklas. Bet paskui ji suprato, kad buvo gera ir nuostabu tik todėl, kad myli Lukaną...

– Kaip ir sakiau – imame ginčytis, vos tik prašnekę. Ši kartą mano nuotaika prasta dėl to, kad blogai jaučiuosi. – Ji gūžtelėjo pečiais.

Lukanas nieko neatsakė, tik ilgai žiūrėjo į ją nepaisydamas, kad Leksė taip pat įžūliai žvelgia į jį.

– Netikiu tuo.

– Žinai, Lukanai... man nusispjaut, tiki tu ar ne, – tarė pavargusiu balsu. – Abiem buvo smagu, ir aš to neneigiu. Bet dabar taip nėra. Todėl dar kartą prašau išeiti.

Lukanas sutrikęs pažvelgė į ją ir iš skvarbaus žvilgsnio suprato, kad toliau tęsti pokalbį beprasmiška.

– Gerai, išeinu, – netikėtai sutiko jis. – Pasikalbėsime rytoj.

– Rytoj manęs čia nebebus. Išvažiuosiu su tavimi ar be tavęs, nesvarbu! – tvirtai pareiškė ji.

Lukanas ne juokais susierzino.

– Automobilį vairuoju aš, Lekse, ir dar neaišku, ar rytoj galėsiu išvažiuoti. – Jis nenorėjo išvažiuoti, kol išsiaiškins su Lekse, kas tarp jųdviejų įvyko.

– Tada važiuosiu traukiniu.

– O jeigu jie čia nevažinėja?

– Važinėja, – su pasitenkinimu pareiškė ji.

Lukanas prisimerkė.

– Iš kur žinai?..

Leksė per vėlai susigriebė išsidavusi. Pasakė tai, ko nereikėjo. Išsidavė viską žinanti.

– Pasitikrinau traukinių tvarkaraštį dar prieš važiuodama čia, – įžūliai melavo ji atkišusi smakrą. Leksė seniai žinojo tikslų pro Stauerbridžą važiuojančių traukinių tvarkaraštį, nes dažnai lankydavo močiutę. – Dėl visa ko, jei sumanyčiau išvažiuoti anksčiau, – pridūrė.

Lukanui nebuvo juokinga, bet jis šyptelėjo ir palingavo galvą.

– Tu tikrai kitokia!

Leksė pajuto, kad jai ir vėl darosi bloga.

– Labanakt, Lukanai, – tvirtai tarė ji.

Jam piktai išpūtus orą, suvirpėjo šnervės.

– Dar niekas nėra manęs šitaip išgrūdęs lauk!

Lukano tonas buvo grasinantis ir Leksės nugara nuėjo pagaugais.

– Man nerūpi, rytoj išvažiuosime ir daugiau nebesimatysime.

Jis trūktelėjo plačiais nuogais pečiais.

– Jau sakiau – manęs taip lengvai neišmesi.

– Jau išmečiau!

Lukanas karčiai šyptelėjo.

– Labos nakties, Lekse. – Jis pakėlė nuo grindų savo megztinį ir neskubėdamas pasuko prie durų. – Pasikalbėsime ryt iš ryto, – dar kartą pakartojo.

– Iš ryto manęs gali ir nerasti.

Prie durų jis atsigręžė.

– Susirasiu. Kai grįšiu į Londoną, tikrai susirasiu, – tvirtai ir ramiai tarė jis.

Pernelyg ramiai. Jis buvo pasiryžęs siekti tikslo, net jei Leksė ir nenorės su tuo taikstytis.

– Lukanas Sent Kleras, toks išdidus ir nenuspėjamas, lėks paskui moterį? – nusišaipė ji. – O kas toliau?

Jis prisimerkė taip, kad vietoj akių liko tik du tamsūs plyšiai.

– Žinok, Lekse, jei būsiu priverstas tave vaikytis, pasigailėsi.

Ji išpūtė akis.

– Tu man grasini?

– Tik konstatuoju faktą.

Ji nekantriai atsiduso.

– Ar ne geriau viską palikti taip, kaip yra?

Jo lūpos susičiaupė.

– Ne.

Ji šyptelėjo.

– Nujaučiau, kad taip atsakysi.

– Ir nenusivylei, tiesa? – paklausė Lukanas be užuojautos. – Saldžių sapnų, Lekse, – kimiai pridūrė jis ir tyliai uždaręs duris išėjo.

Neištraukusi rankų iš pižamos kišenių Leksė skaudžiai suleido nagus į delnus – tik taip prisivertė susivaldyti ir nebėgti paskui Lukaną. Būtų prašiusi pasilikti. Maldavusi apkabinti ir nebepaleisti...

Buvo kvaila to tikėtis, argi Lukanas – vyras, kuris pasižadėjo sau neįsimylėti jokios moters – įsigeistų Sianos vaikaitės ir pradėtų elgtis kitaip?

Kvaila ir tai, kad Leksė leido sau įsimylėti jį...

– Jau pusiaudienis, miegale. Laikas keltis.

Leksė nutarė neatsimerkti. Lukano balsas skambėjo labai arti, vadinasi, jis stovi šalia lovos ir žiūri į ją pusiau prasmegusią tarp pagalvių.

Jai nerūpėjo, kiek valandų. Stengėsi neišsiduoti atsibudusi. Nenorėjo vėl jo pamatyti. Nenorėjo vėl susiginčyti kaip vakar.

Kai Lukanas išėjo iš miegamojo, Leksė jau niekaip nebegalėjo užmigti – jai buvo liūdna, galvoje sukosi daugybė minčių, kurios neleido nurimti. Žinoma, kaip galima ramiai jaustis, kai esi kvailai įsimylėjusi Lukaną?

Vien tik apie tai pagalvojus jai vėl pasidarė negera!

Lukanas liūdnai pažvelgė į Leksę. Jis puikiai matė, kad ji nemiega ir tyčia nekreipia į jį dėmesio. O jis, visą naktį nemiegojęs, nebuvo nusiteikęs juokauti. Todėl nuėjo prie lango, atitraukė užuolaidas ir kambarį iškart užliejo šviesa.

– Oi! Vaje! Kokia kiaulystė! – Leksė staiga atsisėdo, akys, nepratusios prie šviesos, markstėsi, o plaukai netvarkingai styrojo į visas puses. Ji buvo panaši į piktą dygliakiaulę ir Lukanas vos susilaikė nešyptelėjęs. – Melskis, kad tame puodelyje, kurį atnešei, būtų kava, antraip – nušausiu! – piktai burbtelėjo ji.

– Čia kava, su pienu ir dviem gabalėliais cukraus, kokią mėgsti, – nusijuokė Lukanas eidamas prie lovos ir tiesdamas jai kavą, kurią atnešė kaip taikos simbolį. – Rytais, kaip matau, tau būna sunku?

– Ir vėl tau užkliuvau, Lukanai! – sušuko ji, piktai susiraukė ir nusibraukė kelias tamsias sruogas nuo veido. – Pažiūrėjus į tave gali pamanyti, kad dar rytas. – Laikydama puodelį abiem rankomis ji godžiai sriūbtelėjo.

Pikta dygliakiaulė, bet graži, savo nuosprendį patikslino Lukanas. Nors susivėlusi, nepasidažiusi ir nugulėtu skruostu – jį jaudino net ir tokia Leksė. Tikra velniava!

Jis susikryžiavo rankas ant krūtinės.

– Ar pirma eisi praustis, ar pratęsime vakarykštį pokalbį?

Leksė pažvelgė į jį ir suraukė antakius.

– Tu tikras užsispyrėlis, ar ne?

Lukanas gūžtelėjo pečiais.

– Man patinka užbaigti pradėtus darbus.

– Štai kaip...

– Tai ir sakyk: Taip, Lukanai, iš pradžių norėčiau nusiprausti, arba Gerai, pradėkime nuo pokalbio. Ką renkiesi?

– Nei viena, nei kita, – Leksė papurtė galvą. – Geriausia būtų, kad išeitum, kol tebesu mieguista!

– Galėtum būti mandagesnė, juk atnešiau tau kavos, – papriekaištavo Lukanas.

Ji dar labiau suirzo.

– Kada atsikėlei?

– Prieš penkias valandas, net anksčiau. – Jis gūžtelėjo pečiais. – Kol tu saldžiai miegojai, peržiūrėjau atsivežtus dokumentus.

Laukdamas, kol Leksė atsibus, Lukanas dirbo. Netrukus jam nusibodo ir jis nutarė pažadinti Leksę.

– Tai gerai, – abejingai tarė ji. – Džiaugiuosi, kad dirbai. Bet dabar išeik, kavą noriu išgerti viena.

Lukanas stebėjosi, kad šalia šios moters, kuri jį erzino ir užgauliojo, netgi vedė į neviltį, jam vis tiek buvo linksma. – Tik nepradėk. – Leksė nužvelgė jį pavargusiu žvilgsniu. Ji nesijautė pailsėjusi, nes miegojo vos kelias valandas, o iš pat ryto atėjo Lukanas. – Ir vėl sakysi, kad taip nepagarbiai su tavimi dar niekas nėra šnekėjęs.

– Tai tiesa. – Jis vis dar šypsojosi. – Bet galėčiau prie to priprasti...

Leksė atsisėdo tiesiau, nes matydama Lukaną taip arti lovos visai neteko jėgų, tačiau stengėsi tai nuslėpti. Širdis ėmė daužytis kaip pašėlusi. Šiandien Lukanas buvo apsivilkęs juodu megztuku ir juodais džinsais – atrodė dar įspūdingiau nei vakar.

– Gali džiaugtis, nes to neprireiks.

– Neprireiks?

– Ne... Velnias! – suirzusi nusikeikė Leksė, kai dėdama kavos puodelį ant naktinio stalelio nuo jo kažką numetė. – Kas gi ten...

Ji persisvėrė per lovą norėdama pažiūrėti, kas nukrito, ir suakmenėjo.

Akimirką Leksė tiesiog apmirė. Nejudėjo. Nekvėpavo. Net širdis, regis, nustojo plakti pamačius, kad ant žalio kilimo nukrito nutraukyta jos grandinėlė ir medalionas.

– Neliesk! – sušuko ji Lukanui, kuris instinktyviai priklaupė norėdamas juos pakelti.

– Kas tau? Juk čia tik prakeiktas medalionas, – piktai sušnypštė Lukanas. Sugniaužęs papuošalą rankoje jis pasitraukė toliau nuo Leksės. – Gal iš tikrųjų slepi kokio meilužio nuotrauką? – Jis paniuro. – Tuoj pažiūrėsime...

– Ne! – Leksė nubloškė patalus ir suskubo atsistoti.

Nespėjo.

Beviltiškai nesuspėjo!

Lukanas jau buvo atsidaręs medalioną ir susiraukęs žvelgė į dvi nuotraukas viduje.

Kelias ilgas minutes tebuvo girdėti tik jų kvėpavimas. Leksė šnopavo garsiai, o Lukano kvėpavimo beveik nebuvo girdėti.

Pagaliau jis pakėlė akis. Jo veidas buvo mirtinai išbalęs. Lūpos kietai sučiauptos, vien plonas brūkšnys jų vietoje. Dantys kietai sukąsti, kad net skruostikauliai virpėjo. Vos prieš kelias minutes žvitriai blizgėjusios akys dabar priminė agatą – šaltos ir bejausmės.

Jos staiga grėsmingai susiaurėjo.

– Kas iš tikrųjų esi, velniai rautų?!

Tryliktas skyrius

– Atiduok medalioną, Lukanai, – drebančiu balsu pareikalavo Leksė ir ištiesė ranką.

Užuot paklusęs, Lukanas suspaudė papuošalą dar tvirčiau ir dangtelio užraktas skaudžiai įsmigo jam į delną. Jis pasitraukė toliau nuo ištiestos jos rankos, tai, ką pamatė medaliono viduje, jam taip giliai įsirėžė, tarsi ugnis būtų išdeginusi įspaudą atmintyje.

Medalione buvo dvi nuotraukos. Vienoje jų – pražilęs, šešiasdešimties dar neturintis, dailaus veido, maloniai besišypsantis vyriškis. Griežtą aristokratišką veidą Lukanas atpažino iškart – tai buvo jo tėvas Aleksandras.

Kita nuotrauka – moters. Jos amžių galima buvo nuspėti tik iš kelių pražilusių, pečius siekiančių plaukų sruogų. Jaunatviškas veidas taip pat šypsojosi į objektyvą.

Jos veidas buvo išties labai dailus: lygi kakta, didelės mėlynos akys, tiesi nosis ir plačiai besišypsančios lūpos. Veido bruožais labai priminė šalia Lukano stovinčią moterį – be jokios abejonės, jos buvo giminaitės.

– Dar kartą klausiu, kas tu tokia... – Lukano balsas buvo ramus ir šaltas.

Leksė sunkiai nurijo seiles ir vos įstengė kvėpuoti. Apdujusi žiūrėjo į išbalusį arogantišką vyrą, lyg matytų jį pirmą kartą.

Lukanas, kuris dar neseniai ją mylavo, dingo.

Dingo ir tas, kuris mėgo švelniai ją paerzinti. Prieš ją stovėjo vyras, nuo kurio dvelkė šaltis ir pyktis. Jei Leksė būtų ištiesusi ranką, tikrai būtų pajutusi tą dvelksmą.

Tačiau ji papurtė galvą.

– Aš tuoj viską paaiškinsiu, Lukanai...

– Nedelsdama! Tuojau pat! – kimiai sušuko jis. – Pradėkime nuo moters – kuo ji vardu?

Leksė, sukrėsta tokio nežaboto Lukano pykčio, prisėdo ant lovos krašto, kad nepargriūtų.

Kad geriau pažintų Sent Klerus, ji kontoroje ketino padirbėti tris dienas ir, patenkinusi smalsumą, būtų ramiai pasišalinusi. Dabar, kai geriau pažinojo Lukaną, suvokė, koks pavojus jos tyko, jei išsiduos esanti Sianos vaikaitė.

Tai buvo ne mažiau pavojinga nei įsimylėti jį...

Lukanas dabar žiūrėjo į ją su tokia panieka ir tokia neapykanta, kad jai per nugarą perbėgo skvarbus šaltis.

– Sakyk gi, po velnių! – įniršęs suriko jis.

Leksė suvilgė išsausėjusias lūpas.

– Ji vardu Siana...

– Garsiau, Lekse, – pertraukė ją Lukanas lediniu balsu.

Ji atkišo smakrą.

– Jos vardas – Siana. Ji mano močiutė, – tyliai tarė Leksė, karštoms ašaroms ėmus graužti akis.

Lukano kvėpavimas išdavė jo įsiūtį. Jis, žinoma, nujautė, kad toje nuotraukoje gali būti tik viena moteris. Moteris, kurią mylėjo jo tėvas. Ta pati, kuri prieš dvidešimt penkerius metus sugriovė jų šeimos gyvenimą.

Siana.

Neįtikėtina. Leksės močiutė!

Jis žinojo, kad tada, kai tėvas prieš daugelį metų su ja susipažino, Siana jau buvo našlė ir turėjo devyniolikos metų dukterį. Tik niekada nepagalvojo, kad jos dukra gali ištekėti ir susilaukti vaikų, juolab mergaitės.

Lukanas nusigręžė ir atsistojo priešais langą. Jis vos tvardėsi ir, nė nežvilgtelėjęs į lauką, atlenkė pirštus norėdamas dar kartą pažiūrėti į medalioną.

Dievulėliau, galėjai pamanyti, kad tose nuotraukose – ne Lukano tėvas ir Leksės močiutė, o jis pats su Lekse po kokių trisdešimties metų. Jie buvo vyresnė jųdviejų kopija!

– Lukanai...

– Kol kas geriau patylėk, Lekse, – iškošė jis pro dantis.

– Aleksandra.

Lukanas staiga atsisuko.

– Ką?

Leksė trūkčiojamai įkvėpė. Lukano veidas buvo piktas, o rankos prispaustos prie šonų.

– Mano vardas – Aleksandra Sent Kler Hamilton. Man davė jo vardą, nors ir nebuvo tikras mano senelis.

Tamsios primerktos Lukano akys padvelkė šalčiu.

– Kiek žinau, tėvas nebuvo susituokęs su tavo močiute.

– Ne, – jai teko tai pripažinti, nors suprato, kad Lukanas pasakė tai tik norėdamas ją įskaudinti. – Vis dėlto, mano motina vadindavo į jį tėveliu, o aš – seneliu Aleksu.

Lukanas niekinamai išpūtė šnerves.

– Mano tėvas buvo Stauerbridžo hercogas!

Jai užėmė kvapą.

– Nori pasakyti, kad dėl to jie ir nesusituokė?

– O dėl ko gi dar? – su panieka šyptelėjo jis. – Argi būtų įmanoma – žymus Stauerbridžo hercogas ir kažkokia...

– Nedrįsk įžeidinėti mano močiutės! – suriko Leksė. – Nedrįsk, Lukanai! – Ji blykstelėjo akimis. – Nors jie ir nebuvo susituokę, tavo tėvą laikiau savo seneliu. – Lyg kokia maištininkė, ji užlaužė smakrą.

Lukanas linktelėjo galvą.

– Ir kada būtum šią žinią pranešusi man?

Išgirdusi įtūžusį ledinį balsą, Leksė baimingai sudrebėjo.

– Niekada, – virpėdama išlemeno ji.

– Netikiu, – sausai nukirto jis.

Ji papurtė galvą.

– Nieko neplanavau, Lukanai. Aš... tai nutiko savaime.

Lukanas kreivai šyptelėjo.

– Nejau manai, patikėsiu, kad prieš įsidarbindama nieko apie mane nežinojai?

– Aš to nesakiau. – Ji vos valdėsi. – Aišku, kad apie tave žinojau. Bet aš... tikrai neketinau atskleisti tau savo giminystės su... su Siana... – išlemeno ji. – Man buvo tiesiog smalsu, supranti? – Staiga ji perėjo į gynybą, nes Lukanas ir toliau žiūrėjo į ją iš aukšto, arogantiškai užrietęs nosį taip, lyg ji būtų kokia bjauri, į akis lendanti musė. – Apie tave išvis nieko nežinojau iki keturiolikos, bet paskui mama papasakojo... paaiškino, kas iš tikrųjų tada nutiko.

– Esu tikras, kad tavo mamos versija gerokai skiriasi nuo mūsiškės, – niekinamai tarė Lukas.

Leksė staiga pašoko ant kojų.

– Bet tada tu buvai vos vienuolikos, Lukanai.

– O tu apie tai išgirdai būdama keturiolikos. Nejaugi manai, kad praėjus beveik dvylikai metų, dabar žinai daugiau ir dėl to gali geriau suprasti ar įvertinti, kas iš tikrųjų tada įvyko? – pašaipiai paklausė jis.

Ne, taip nebuvo. Tiesą sakant, pastaraisiais metais Leksė suvokė, kad apie močiutės santykius su Aleksandru Sent Kleru žino pernelyg mažai, kad galėtų spręsti, kodėl ir kas iš tikrųjų įvyko prieš dvidešimt penkerius metus.

Dėl Dievo meilės, juk tada ji buvo vos keturiolikos – nei moteris, nei vaikas. Močiutės ir senelio Alekso meilė jai buvo panaši į romantišką istoriją. Tikra graikų tragedija, tik su laiminga pabaiga.

Tik tada, kai atvyko su Lukanu į Malberio dvarą ir pamatė, su kokia nuoskauda ir liūdesiu jis žvelgia į tėvo portretą, suprato, kad istorijos pabaiga neatnešė laimės nei Lukanui, nei jo šeimai...

– Gal tau reikėtų pasikalbėti su mano močiute...

– Ar proto netekai?! – pasipiktinęs sušuko Lukanas.

Leksę irgi suėmė pyktis.

– Dabar tik ji viena gali pasakyti, kas tada iš tikrųjų įvyko.

– Viską mačiau savo akimis, Lekse. Žinau, kaip viskas buvo iš tikrųjų.

Ji palingavo galvą.

– Nemanau, kad žinai. O močiutę aš gerai pažįstu, Lukanai, – išgirdusi, kad jis sušnopavo, ji perėjo į gynybą. – Ji ne iš tų moterų, kurios tyčia kenkia kitiems.

– Tau tik taip atrodo, Lekse. – Jis pažiūrėjo į ją su užuojauta. – Tu tikriausiai ją labai myli, todėl ir atrodo, kad ji negali būti bloga, – pridūrė sunkiai atsidusdamas.

– Kadaise ir tu mylėjai savo tėvą, bet visus tuos metus laikei jį niekšu! – ryžtingai atkirto ji.

Lukanas tylėjo. Jis tikrai mylėjo tėvą – didžiavosi, laikė jį žmogumi, kuris viską gali ir niekam nekenkia. Tačiau paaiškėjo, kad siaubingai klydo!

– Apie jausmus tėvui su tavimi kalbėti aš nenoriu, Lekse, – irzliai tarė jis. – Šiuo metu man labiau rūpi, kodėl tu šitaip elgeisi – ko tikėjaisi sugulusi su manimi? – jau ramiau paklausė jis.

– Tikėjausi?.. – aiktelėjo ji.

– Taip, – sausai atkirto jis. – Sakei, kad pas mane įsidarbinai vedama smalsumo. Kas būtent tave domino?

– Tu. Tavo šeima. – Leksė ieškojo tinkamų žodžių. – Lankiausi čia per senelio laidotuves. Pasislėpusi už bažnyčios stebėjau jus, tris Sent Klerus – Gideoną, Džordaną ir tave, Lukanai. Jūs sėdėjote pirmuosiuose klauptuose ir viešai gedėjote to, su kuriuo vengėte susitikti net dvidešimt penkerius metus. – Ji palingavo galvą ir ėmė kalbėti garsiau. – Tuo metu mano močiutė – moteris, kuri jį mylėjo ir buvo mylima jo visus tuos dvidešimt penkerius metus – buvo priversta likti namuose ir apraudoti jį viena. Vien dėl to ėmiau tavęs nekęsti!

– Manęs?

– Taip, tavęs! – Ji smerkiamai pažiūrėjo į jį. – Jo didenybės visagalio penkioliktojo Stauerbridžo hercogo!

– Juk sakiau, kad vengiu šio titulo! – Lukanas stipriai sukando dantis.

– Betgi pasinaudojai juo uždrausdamas močiutei dalyvauti tėvo laidotuvėse, – su panieka tarė ji.

Jis papurtė galvą.

– Nenutuokiu, apie ką kalbi.

– Nemeluok, Lukanai. – Ji atsiduso. – Manau, turiu teisę išgirsti teisybę.

– Teisybę? – skeptiškai pakartojo jis. – Tu dar drįsti kalbėti man apie teisybę – juk melavai nuo pat pirmos akimirkos. – Lukanas pasišlykštėjęs palingavo galvą. – Vienas Dievas žino, kokios klastos ėmeisi, kad Sekretorių agentūra paskirtų man būtent tave...

– Ta agentūra priklauso mano tėvams.

– Tavo...

– Šiuo metu jie išvykę į kelionę laivu ir vadovo pareigas perleido man, – liūdnai prisipažino ji.

Iš nuostabos Lukanas palingavo galva.

– Ir kaip tik tuo metu atsistatydina vargšelė Džesika – taigi kelias laisvas!

Leksė sunkiai atsiduso.

– Taip, pasielgiau nederamai...

– Sakai tai todėl, kad esi pričiupta? O gal vis dėlto pagaliau supratai, kad kišiesi ne į savo reikalus? – Tiesą sakant, Lukanas netikėjo, kad Leksė yra Sianos vaikaitė. Kad tuo patikėtų, jam reikėjo nepaneigiamų įrodymų. Ir, žinoma, atviros Leksės išpažinties...

– Ne į savo reikalus? – su panieka paklausė ji. – O ar tu žinai, Lukanai, kad močiutė iki šiol gyvena šiame kaime ir netgi tame pačiame name kaip ir prieš dvidešimt penkerius metus?

Jo veidas apniuko.

– Stauerbridže?

– Taip, Stauerbridže, – patvirtino ji.

– Savo name? – nusišaipė jis. – O gal jį tiesiog padovanojo mano tėvas, kad meilužė būtų arti, o pats ir toliau galėtų gyventi kartu su žmona ir sūnumis?

– Žinai, Lukanai, jei nebūtum toks pasipūtėlis, man tavęs tikrai būtų gaila. – Leksė pažvelgė į jį užuojautos kupinomis akimis. – Žinok, močiutė į Stauerbridžą persikėlė tik po tavo tėvų skyrybų.

Lukanas nekantriai atsiduso.

– Nesuprantu, kaip tai susiję su mano tėvų...

– Nesupranti, nes nesiklausai! – Leksė piktai papurtė galvą. – Gal tau ir nesvarbu, bet močiutė namą įsigijo už pinigus, kuriuos mirdamas paliko tikrasis mano senelis. Bet ne tai svarbiausia. Ar žinai, kodėl ji iki šiol gyvena Stauerbridže? Kodėl gyvena šiame kaime visiškai viena? Nepaisydama apkalbų, kurios iki šiol skleidžiamos apie ją ir tavo tėvą? Nepaisydama nuolatinių mano tėvų raginimų persikraustyti pas juos į Londoną?

– Tu žinai, tu ir pasakyk, – abejingai nusišaipė Lukanas.

– Ji pasiliko čia iš meilės, Lukanai, – didžiuodamasi tarė Leksė. – Jai baisu net pagalvoti, kad galėtų išvažiuoti iš čia, kur juodu su seneliu Aleksu buvo tokie laimingi. Juk jis čia palaidotas. – Leksės balsas pradėjo trūkčioti. – Praėjo jau aštuoneri metai, Lukanai, o ji eina prie jo kapo kelis kartus per savaitę. Ar bent vienas iš jūsų jį aplanko?

– Visi gyvename Londone...

– Aš taip pat. Bet visada, kai atvažiuoju pas močiutę bent kartą per du mėnesius, nunešu ant senelio Alekso kapo gėlių, – ramiai tarė ji.

Lukanas nustebęs išpūtė akis.

– Todėl ir negalėjau tavęs rasti tas dvi valandas?..

– Taip, – atsiduso ji.

Lukanas pažvelgė į ją vis dar ledinėmis akimis.

– Ką močiutė sakė sužinojusi, kad atvykai kartu su manimi?

Leksė prikando viršutinę lūpą.

– Ji, žinoma... susirūpino, ypač kai pasakiau, kad tu nieko nežinai apie mano praeitį.

– Ar dėl to nenorėjai vakar eiti į svečius pas Bartonus? Džonas tavęs nepažino, bet baiminaisi, kad atpažins Keitė?

Leksė pritariamai linktelėjo.

– Ji viena iš mano jaunystės draugių.

Lukanas nusijuokė, nors jo juokas nenuskambėjo nuoširdžiai.

– O aš, kvailys, galvojau, kad neini dėl to, kad pyksti ant manęs!

– Ant tavęs?..

– Žinoma, bet taip man ir reikia!

Ji ryžtingai kilstelėjo smakrą.

– Gal tau bus įdomu sužinoti: vakar močiutė vėl kalbėjosi su seneliu Aleksu. Pasakojo jam, kad esi Malberio dvare. Kad tau gerai sekasi. Kad jis tikrai didžiuotųsi tavimi. Labiau nei kitais sūnumis.

Lukanas pašaipiai šyptelėjo.

– Visa tai labai jausminga, Lekse...

– Nedrįsk niekinti močiutės ir senelio Alekso meilės! – užsidegusi pagrasino ji. – Nedrįsk!

Jis sunkiai atsiduso.

– Gerai, Lekse, kaip nori. Ir toliau manyk, kad nieko blogo nenutiko, negriausiu tavo iliuzijų.

– Aš nesu naivi, Lukanai. Žinau, kad jų meilė daug ką įskaudino...

– Įskaudino? – pakartojo jis šaltai. – Dėl to iširo mano šeima. O motina... Dvidešimt penkeri metai, Lekse. Ketvirtis amžiaus! Tuo metu mamai buvo tik trisdešimt dveji, nors ji buvo dar labai graži, bet taip niekada ir neištekėjo. Kiek žinau, vyro daugiau ir neturėjo. Ji ir dabar graži, ir ne tokia sena, tad dar galėtų sukurti šeimą, bet tai, kaip jis ją įskaudino... kaip paniekino santuoką išeidamas pas tavo močiutę...

– Pakaks, Lukanai! – sukūkčiojo Leksė. – Kam tiek pagiežos?! Šitaip gali viską sunaikinti. Ar nepakanka to, kad ši istorija ir taip gerokai apkartino tavo gyvenimą?

Lukanas šaltai pažiūrėjo į ją.

– Nemanai, kad man skaudžiau dėl to, kad mylėjaisi su manimi tik norėdama atkeršyti?

– Atkeršyti? – pakartojo apstulbusi Leksė. Gal jam protas pasimaišė? – Ir ko gi, tavo manymu, siekiau šitaip keršydama?

– Iš kur galiu žinoti, velniai rautų! – užriko jis. – Gal tikėjaisi, kad tave įsimylėsiu, o tu galėsi skaniai iš manęs pasijuokti, kai prisipažinsiu?..

Leksę iš tikrųjų suėmė juokas, bet ne iš Lukano. Juokėsi iš savęs, kad apsikvailino – juk tai ji įsimylėjo Lukaną, o ne jis ją!

– Pabuvusi su tavimi bent penkias minutes bet kuri moteris suprastų, kad apie meilę tu nieko neišmanai ir net nežinai, ką reiškia mylėti.

– Iš tikrųjų? – Lukanas stovėjo nejudėdamas ir šaltas kaip ledas – toks šaltas ir atstumiantis, kad kiekvienas, norėdamas išsaugoti savo kailį, būtų bėgęs nuo jo kuo toliau.

Leksė galėjo prieiti prie Lukano, prisipažinti, kad myli jį, nors tai ir būtų pati didžiausia kvailystė, bet paskutinę akimirką vis dėlto susilaikė.

– Bus geriau, jei išeisiu, Lukanai.

– Kur? Važiuosi į Londoną?

Ji papurtė galvą.

– Eisiu pas močiutę. Prieš išvažiuodama noriu dar kartą su ja pasimatyti ir pranešti, kad viskas išsisprendė. – Betgi taip nėra! – Tada dar šiandien traukiniu grįšiu į Londoną.

– O tvarkaraštį, kaip sakei, moki atmintinai.

– Taip.

Lukanas linktelėjo galvą.

– Tu jau man atleisk, bet nepalydėsiu ir atsisveikindamas ranka nemojuosiu...

Ar tikrai širdis gali plyšti iš skausmo? Tik dabar Leksė suprato, kad gali. Gal iš tikrųjų ir neplyšta, bet iš kur tas skausmas krūtinėje pagalvojus, kad daugiau nebematys Lukano? Kad jis ir toliau gyvens kažkur nekęsdamas jos?

Ji nedrąsiai nusišypsojo.

– Atleidžiu tau, Lukanai.

– O aš – ne, – atkirto jis.

Taip, širdis gali sudužti, liūdnai pagalvojo Leksė. Bent jau virpėti tai tikrai.

– Sudie, Lukanai.

Drebėdama Leksė prisėdo ant lovos krašto ir užsidengė rankomis veidą, slėpdama pabirusias ilgai tramdytas ašaras.

Ir tik gerokai vėliau, kai jau buvo aplankiusi močiutę ir sėdėjo traukinyje į Londoną, prisiminė, kad medalionas su grandinėle taip ir liko pas Lukaną...

Keturioliktas skyrius

– Žinau, Lekse, kad jau vėlu, bet tave kai kas nori pamatyti...

– Ačiū. O jūs tikriausiai Brenda? Galite manęs nelydėti, – pasigirdo skausmingai pažįstamas balsas. Leksė pakėlė akis nuo dokumentais nukrauto stalo, kuriuos ji skubėjo sutvarkyti iki vakaro.

Ji kilstelėjo galvą ir staiga apmirė, skruostai nubalo. Už Brendos, karingai stovinčios tarpdury, sušmėžavo aukšto juodaplaukio figūra. Tai buvo Lukanas. Jis atrodė įspūdingai ir pritrenkiamai – vilkėjo specialiai jam pasiūtą tamsios spalvos kostiumą, sniego baltumo marškinius ir juodą, kulkšnis siekiantį vilnonį paltą.

Nuo tada, kai apsipykę juodu išsiskyrė Glosteršyre, buvo praėjusios penkios dienos. Penkios ilgos sunkios dienos, per kurias Leksė blaškėsi tarp skausmingo noro dar kartą susitikti su Lukanu ir baimės, kad susitikus vėliau bus dar skaudžiau.

Ji skubiai pakėlė akis stengdamasi iš dailaus jo veido nuspėti apsilankymo priežastį. Lukanas net nešyptelėjo, tik įžūliai nė nemirktelėdamas žvelgė į ją.

Leksė nusuko akis ir vengdama veriančio žvilgsnio nusišypsojo sekretorei.

– Gali eiti namo, Brenda, – paragino ją stodamasi iš už stalo. – Ponas Sent Kleras užsuko čia tikriausiai dėl sąskaitos. – Bet Leksė abejojo, ar jis tikrai atėjo dėl sąskaitos, tiksliau – dėl važtaraščio, kurį prieš dvi dienas išsiuntė Sent Klerų korporacijos kontorai Sekretorių agentūros vardu.

Kai Brenda metusi užuojautos kupiną žvilgsnį išėjo iš kambario, Leksė apėjo stalą ir maloniai nusišypsojo Lukanui. Ji džiaugėsi, kad šiandien atrodė dalykiškai – su juodu kostiumėliu, po švarkeliu vilkėjo melsvą palaidinę, o plaukus, kad nekristų ant akių, buvo sukėlusi ir susegusi juoda sege.

– Ar kilo kokių klausimų dėl sąskaitos, pone Sent Klerai? – linksmai paklausė ji.

Lukanas įėjo į kambarį. Leksė pradėjo nervintis, kai Lukanas uždaręs duris lėtai pasisuko į ją ir nutaisė visiškai bereikšmę veido išraišką.

– Iš jūsų kontoros gavome sąskaitą, kurioje vietoj sumos įrašytas nulis. Gal įsivėlė klaida?

Leksė atsirėmė nugara į stalą.

– Ne, tai ne klaida.

Leksė ilgai svarstė, kokio užmokesčio reikėtų pareikalauti už dviejų dienų, per kurias net nedirbo, paslaugas. Blogai jautėsi ne vien dėl to. Nesitikėjo, kad gavęs sąskaitą Lukanas ateis aiškintis. O gal tikėjosi?..

– Ar tik dėl to atėjote, pone Lukanai?

Lukanas artinasi lyg koks grobio tykantis plėšrūnas, – pagalvojo Leksė. Žengė ryžtingai ir grėsmingai, grobuonies akimis tyrinėdamas savo auką.

– Kodėl neprašai užmokesčio, Lekse? Vienaip ar kitaip juk dvi dienas dirbai.

– Tiesą sakant, ne. – Ji papurtė galvą ir abiem rankomis įsirėmė į stalą. Tvirtai įsirėmė, kad Lukanas stovėdamas šalia nematytų, kaip dreba rankos. – Aš... aš maniau, kad taip bus geriausia.

– Kam?

– Mums abiem, – šyptelėjo ji.

– Hmm, – numykė Lukanas ir linktelėjo galvą. – Gal norėtum kartu papietauti?

Leksė staiga kilstelėjo galvą ir sumišusi pažiūrėjo į jį.

– Kartu papietauti?.. – Ji nervingai apsilaižė lūpas.

Jis linksmai šyptelėjo.

– Ar ir vėl imsime kartoti vienas kito žodžius?

Leksę taip apstulbino netikėtas pasiūlymas, kad nė negalėjo suregzti žodžio. Jau vien dėl to, kad Lukanas buvo čia, ji jautėsi sukrėsta, o dabar dar kviečia pietų. Ji sunkiai nurijo seiles.

– Nieko nesuprantu.

Vos tik išvydęs Leksę Lukanas iškart suprato, kad ji sukrėsta, o dabar iš jos akių buvo matyti, kad šis pasiūlymas ją dar labiau apstulbino. Juolab kai prieš penkias dienas šitaip nevykusiai išsiskyrė, nors, jo manymu, tokia reakcija buvo visiškai suprantama sužinojus, jog ji yra Sianos vaikaitė.

Šiandien Leksė atrodė dalykiškai – vilkėjo tamsiu kostiumėliu, juodi it derva nepaklusnūs plaukai sukelti į viršų ir šį kartą neužkritę ant dailaus blyškaus veido. Lyg būtų ne ta pati Leksė!

– Manau, kad dar ne viską išsiaiškinome, – niūriai tarė jis.

Leksė atsargiai žvilgtelėjo į jį stovintį šalia.

– Išsiaiškinome bent jau tiek, kad skirtingai vertiname mano močiutės ir tavo tėvo santykius, ar ne?

Kilus nenumaldomam norui ištraukti segę iš Leksės plaukų ir paleisti juos kristi ant pečių kaip paprastai, Lukanas susikišo rankas į palto kišenes. Dešinėje kišenėje jo pirštai užčiuopė, deja, ne segę, o kvadratinę dėžutę. Jis ištraukė ją, dar kartą pažiūrėjo ir ištiesė Leksei.

– Tai tavo medalionas, Lekse, – lėtai tarė jis.

– Ak, – atsiduso ji iš palengvėjimo ir atsargiai, saugodamasi, kad neprisiliestų prie jo rankos, paėmė dėžutę ir spragtelėjusi atvožė dangtelį. – Vis dėlto sutaisei... – Ji priekaištingai pažvelgė į jį.

Lukanas tvirtai sučiaupė lūpas.

– O ko delsti? Juk žinojau, kas viduje.

Jis teisus, delsti nebuvo jokios prasmės, – pagalvojo Leksė ir pirštais švelniai perbraukė per medaliono viršų. Auksinė grandinėlė buvo kaip nauja.

– O gal nenorėjai, kad sutaisyčiau? Gal turėjai kitų minčių?

Jos akys vėl nukrypo į Lukaną. Jis stovėjo visai šalia. Taip arti, kad net užuodė aštrų jo losjono kvapą ir šilumą, sklindančią nuo kūno...

– Aš... ne... neturėjau, – patikino jį kimiu balsu.

Jis linktelėjo galvą.

– Mama sakė, kad medalionas kartu su grandinėle priklausė mano tėvo senelei, kurią jis labai mylėjo.

Leksė krūptelėjo.

– Nori pasakyti, kad tai paveldima šeimos relikvija ir tu nori ją susigrąžinti?..

– Nieko panašaus, – nekantriai nutraukė ją Lukanas. – Nejaugi manai, kad esu toks beširdis, Lekse?

Ji nieko neatsakė. Staiga pačiai šovė į galvą užduoti keblų ir netikėtą klausimą:

– Vadinasi, medalioną rodei motinai?

Jis vėl linktelėjo galvą.

– Jos nuomone, mano tėvas turėjo labai tave mylėti, jei padovanojo tai, kas jam buvo nepaprastai brangu.

Leksė net neabejojo, kad senelis Aleksas ją mylėjo. Jis mylėjo visą mylimos Sianos šeimą.

– Rodei medalioną motinai? – dar kartą nepatikliai paklausė Leksė.

Lukanas gailiai šyptelėjo.

– Na štai, jau imi kartoti savo pačios žodžius, Lekse. O gal nori, kad vadinčiau tave Aleksandra?

– Ne, nenoriu, kad vadintum Aleksandra! – atkirto ji baimindamasi, kad jausmai vėl sukils Lukanui esant taip arti.

– Ar todėl, kad taip į tave kreipiasi artimieji?

Leksė uždarė aksominę dėžutę su papuošalu, įmetė ją į rankinę, padėtą ant stalo, ir įtariai žvilgtelėjo į jį.

– O iš kur tu žinai, kaip jie mane vadina?

Lukanas gūžtelėjo pečiais.

– Apie tai galėtume pasikalbėti pietaudami.

Leksė papurtė galvą.

– Aš nenoriu valgyti.

– Su manimi? Ar apskritai?

– Apskritai! – Kai prieš penkias dienas grįžo iš Glosteršyro, Leksė visiškai prarado apetitą. Apie maistą net pagalvoti negalėjo – per penkias dienas ji numetė ne vieną svarą! – Man niekaip neišeina iš galvos, kad mano medalioną tu parodei savo motinai! – vėl ėmė niurnėti tą patį.

– Niekaip negali to pamiršti.

– Žinoma, negaliu! – atkirto Leksė. – Neturėjai teisės taip elgtis.

Jis liūdnai šyptelėjo.

– Lekse, kai išvažiavai iš Malberio, aš pasielgiau taip, kaip tu man patarei.

– Aš tau patariau? – pakartojo ji netikėdama savo ausimis. – Tądien tikrai neprašiau, kad iš manęs atimtą medalioną rodytum motinai! – Kiek prisiminė, tada ją buvo apėmusi baisi neviltis suvokus, kad įsimylėjo tą vyrą.

Vėl pamačiusi Lukaną Leksė tuo dar kartą įsitikino – ji beprotiškai myli jį. Ir norėtų, kad jų santykiai pasikeistų. Troško mylėtis su juo, būti su juo, nors tai ir tęstųsi kelias dienas ar savaites.

Deja, ji įsimylėjo vyrą, kuris jos niekada nepamils...

– Neprašei, – ramiai tarė Lukanas. – Bet patarei pasikalbėti su tavo močiute.

Leksė vis dar stovėjo už stalo ir jos akių vyzdžiai vis labiau plėtėsi.

– Aš... tu...

– Prisėsk, Lekse, antraip nugriūsi! – nusišaipė Lukanas.

Taip, bus geriau, jei ji atsisės. Ne, ne geriau – būtinai turiu atsisėsti, – pagalvojo Leksė vos laikydamasi ant kojų ir čia pat susmuko ant kėdės.

– Tu kalbėjai su mano močiute?..

– Labai ilgai, – ramiai patvirtino Lukanas. – Na kaip, eisi su manimi pietauti? – Jis pašaipiai kilstelėjo vieną antakį.

– Gerai, kad atėjome čia, o ne į restoraną, – tyliai pasakė Lukanas Leksei po valandėlės, kai juodu sėdėjo prie virtuvinio stalo jos bute.

Kai pokalbis nutrūko ir jie išėjo iš Sekretorių agentūros, Lukanas užbėgo į kulinarijos krautuvėlę, nupirko sūrio ir vaisių, o šalia esančioje gėrimų parduotuvėje – butelį raudonojo vyno.

Jie sėdėjo virtuvėje prie nukrauto stalo ir visa tai Lukanui skausmingai priminė paskutinį jų vakarą Malberio dvare, kai juodu valgė sūrį su sausainiais, o paskui mylėjosi...

Dabar ji žvelgė su pašaipa.

– Tikiuosi, kad nekelsi man scenos.

– Scenos? – lėtai pakartojo jis. – Manau, šį kartą pavyks to išvengti.

– Skamba taip įtikinamai, kaip tikėtis amžinos jaunystės! – Ji gurkštelėjo vyno.

– Galbūt, – nusileido Lukanas. – Tau reikėtų daugiau valgyti, Lekse. Esi labai išbalusi.

Ji žybtelėjo mėlynomis akimis iš kitos stalo pusės.

– Agentūroje buvo daug darbo...

Jis susiraukė.

– Tą patį pagalvojau ir aš.

Leksė trūkčiojamai įkvėpė pernelyg jautriai sureaguodama į nekaltą pastabą. Ji ir pati žinojo, kad yra išbalusi ir turėtų daugiau valgyti. Bet negalėjo praryti nė kąsnio, nors anksčiau taip nebūdavo!

Leksė jautėsi labai įsitempusi, negana to, jai persirenginėjant miegamajame, Lukanas taip pat nusivilko paltą ir švarką. Buvo netgi nusirišęs kaklaraištį, atsisegęs viršutinę marškinių sagą ir ji susierzinusi spėjo pamatyti jo raumeningos krūtinės plaukelius.

– Atleisk. – Leksė ir vėl nusivaipė. – Tas kelias dienas, kol nebuvo tėvų, teko verstis per galvą. – Jos balsas skambėjo įtikinamai, nors iš tikrųjų visą savaitę ji net nepasirodė darbe. – Ir tikiuosi, kad pamirši tai, kas įvyko aną savaitę ir nesistengsi pakenkti geram Sekretorių agentūros vardui... – ne taip tvirtai pridūrė ji.

Lukanas susiraukė ir prisimerkęs pažvelgė į ją tamsiomis akimis.

– Tai, kas tarp mūsų įvyko, Lekse, su darbu neturi nieko bendro.

– Gerai, kad taip manai.

– Bet nesitikėjai to, tiesa? – bandė atspėti jis.

– Gal ir ne, – kiek baikščiai atsakė ji.

– Tau sunku pripažinti, kad galiu elgtis ir kilniai, ar ne?

– Tai kas kita, – puolė aiškinti Leksė. – Dėl mano elgesio turi teisę pareikšti nepasitenkinimą Sekretorių agentūra.

Jis smalsiai pažvelgė į ją.

– Kiek pamenu, sakei, kad ši agentūra priklauso tavo tėvams, o aš nenorėčiau jų skaudinti.

Bet ne mane, – pagalvojo Leksė skaudančia širdimi.

Aną savaitę ji elgėsi netinkamai. Netgi labai netinkamai. Pernelyg giliai ėmė raustis po Sent Klerų gyvenimą ir praeitį. Leksei nereikėjo to daryti.

– Ačiū, – tyliai tarė ji.

Lukanas atsilošęs kėdėje stebėjo ją.

– Klausyk, Lekse, tu vėl apsimeti, kad graužiesi, matyt, kažką rezgi! – Jis gailiai palingavo galvą. – Kur dingo moteris, kuri man tvirtino, esą jai nusispjaut, ką manau? Kur ta moteris, kuri nebijodavo rėžti tiesą į akis?

Leksė linksmai šyptelėjo.

– Ji subrendo.

– Gaila, – tarė jis nutęsdamas žodį.

Ji išpūtė akis.

– Norėtum, kad vėl piktai burbėčiau ir draskyčiausi?

– Taip, velniai griebtų, – tvirtai tarė Lukanas. – Tada galėčiau nutildyti tave bučiniu!

Leksė nustebusi pažvelgė į jį, bet surakintomis lūpomis nesugebėjo net aiktelėti. Tiesą sakant, ji buvo sukrėsta. Ar teisingai išgirdo: Lukanas ieško dingsties ją pabučiuoti?..

Jai išdžiūvo ne tik lūpos, bet ir burna.

– Ieškai dingsties?

– Nebūtinai, – tarė jis. – Bet norėčiau būti tikras, kad nepulsi draskytis kaip laukinė katė!

Leksė papurtė galvą.

– Nesuprantu...

Lukanas šyptelėjo pagalvojęs, kiek daug jis turi Leksei papasakoti prieš prašnekdamas apie jųdviejų santykius – galimus santykius. Jis atėjo čia ketindamas papasakoti Leksei tiesą. Artimiau ją pažinęs suprato, kad Leksei iš jo nieko kito ir nereikia.

– Nieko nuostabaus, kad nesupranti. – Lukanas atsiduso ir prieš tęsdamas gurkštelėjo vyno. – Turbūt jau supratai, kad po paskutinio mūsų pokalbio šnekėjausi su tavo močiute ir savo motina.

– Taip. – Leksė nepatikliai jį nužvelgė.

Lukanas linktelėjo galvą.

– Bet nepaminėjau, kad jos abi susitiko pasikalbėti.

Jai užėmė kvapą.

– Močiutė Siana susitiko su tavo motina? – virpančiu balsu paklausė ji ir atsargiai pastatė taurę vyno ant stalo.

Lukanas šyptelėjo.

– Kartu su mama vakar iš Edinburgo nuskridome į Glosteršyrą.

– Savo malūnsparniu? – bandė atspėti ji.

– Taip.

– Bet tuo kelionė nesibaigė?

– Taip, netrukus vėl pakilome... Ar tai tave stebina? – Jis suraukė kaktą.

– Nė kiek, – patikino jį Leksė kreivai šyptelėdama. Jai tai buvo puikus įrodymas, kokia skirtinga yra jų socialinė, finansinė ir emocinė padėtis. – Vadinasi, šiuo metu tavo motina ir mano močiutė Siana šnekučiuojasi Glosteršyre, – sausai konstatavo ji, nors tuo patikėti buvo labai sunku.

– Ne šnekučiuojasi, o kalbasi, – pataisė Lukanas.

– Bet kodėl? – Leksė ir vėl pasimuistė kėdėje. – Ir ką jos gali viena kitai pasakyti po šitiek metų?

Jis gūžtelėjo pečiais.

– Aš jas tik suvedžiau, Lekse, manau, kad jos tikrai turi apie ką pasikalbėti.

– Kodėl taip pasielgei? – sunkiai atsiduso Leksė. – Juk jūs nekenčiate mano močiutės! – Supykusi blykstelėjo akimis. – Tegu tavo motina tik pabando žodžiais ar kitaip ją įskaudinti...

– Šitaip daug geriau, – su pasitenkinimu tarė Lukanas. Jis atsistojo, o Leksės virtuvė ir ji pati tarsi iškart susitraukė iki nykštukinio dydžio. – Ką dar turėčiau pasakyti ar padaryti, kad įsižeistum ir imtum pykti?

– Aš taip įsiutusi, kad... Aaaa! – Leksė net žagtelėjo, kai Lukanas staiga prisitraukė ją prie savęs ir jos krūtys įsirėmė jam į krūtinę. – Lukanai, tu...

Ji dar bandė priešintis, bet nesėkmingai, jis pasilenkė prie jos ir pabučiavo.

Bučiavo stipriai.

Aistringai.

Nepaleisdamas iš glėbio Lukanas ją bučiavo tol, kol Leksė galiausiai nurimo, apsivijo jį per liemenį ir pati ėmė aistringai jį bučiuoti. Bučiavo karštai, iš visos širdies.

Pagaliau Lukanas šiek tiek atsitraukė ir kakta prisiglaudė jai prie kaktos.

– Nei aš, nei mano mama tikrai nelinkime tavo močiutei nieko blogo, Lekse, – nuramino jis prikimusiu balsu. – Taip elgiuosi, nes tada... o ir dabar... noriu ištaisyti praeities klaidas. Ir bent šitaip atsilyginti už skriaudas, kad jos nebekartintų gyvenimo.

– Bet kodėl?.. – tyliai paklausė ji.

Geras klausimas, – pagalvojo Lukanas šaipydamasis iš savęs. Kol kas ir pats negalėjo atsakyti...

Jis suėmė Leksę už rankų ir tvirtai laikė ją per atstumą.

– Yra keli dalykai, kuriuos turėtume išsiaiškinti, Lekse. Pirmiausia, liaukis galvojusi, kad uždraudžiau močiutei dalyvauti tėvo laidotuvėse.

– Bet...

– Tai buvo tavo močiutės sprendimas. Ne mano. Ji mane įtikino, kad dalyvaudama tik suteiktų dar daugiau skausmo mano motinai ir kitiems šeimos nariams.

– Betgi tavo motina net nedalyvavo laidotuvėse...

– Ne, nedalyvavo. Bet tavo močiutė to nežinojo, – švelniai paaiškino jis. – Be to, manydama, kad jų meilė sukėlė visiems per daug skausmo, ji atsisakė tekėti už mano tėvo.

– Ką?

– Tai tiesa, Lekse, – tyliai, bet tvirtai tarė jis. – Jei manimi netiki, kai baigsime pokalbį, galėsi pati jai paskambinti ir neabejoju, kad ji patvirtins viską, ką sakau ir dar pasakysiu... Sutinki?

Leksei atrodė, kad iš po kojų ima slysti žemė. Pamažu, bet neišvengiamai dingsta jos išankstinės nuostatos.

Ar ji gali tikėti Lukano žodžiais? Jis įrodinėja savo tiesą net ir žinodamas, kad Leksė gali bet kada, net nebaigus jiems kalbėtis, paskambinti močiutei...

– Sutinku, – linktelėjo galvą Leksė.

– Dabar mudu prisėsime, gurkštelėk vyno, Lekse, – pasiūlė Lukanas pritraukdamas jai kėdę. – Noriu tau dar kai ką pasakyti, įsitaisykime patogiau, – pridūrė jis pastebėjęs, kad ji dvejoja.

Nuo jo bučinių Leksei šiek tiek maudė lūpas, o galva net spengė nuo to, ką išgirdo.

– Gerai. – Ji prisėdo ant kėdės ir akimis sekė Lukaną, kol jis apėjo stalą ir įsitaisė priešais. – Sakai, močiutė atsisakė tekėti už tavo tėvo?

Jis vos šyptelėjo.

– Ir ne kartą.

– Ji pati tau taip sakė?

– Taip.

– Ir tu patikėjai?

– Taip.

Leksė pakėlė taurę ir prieš tęsdama šiek tiek nugėrė vyno.

– Negaliu tuo patikėti...

– Tuo, kad ji atsisakė? Ar tuo, kad tikiu ja? – pasiteiravo Lukanas.

– Ir tuo, ir tuo!

Jis nusišypsojo, šį kartą plačiau.

– Bet tai tik pradžia!

Ji sumišusi pažvelgė į jį.

– Ar yra dar kas nors, ką turėčiau žinoti?

Lukanas lėtai pasukiojo galvą.

– Tu dar nežinai paties įdomiausio.

Leksė rūsčiai pažvelgė į jį.

– Kartais tu būni nepakenčiamas, Lukanai!

– Taip ir yra, – pritarė jis ir, užuot atsiprašęs, išsiviepė. – Tavo močiutė papasakojo man ir tai, ko iki šiol nežinojau. – Jis šiek tiek palinko į priekį. – Pavyzdžiui, ar žinai, kad juodu su mano tėvu buvo pažįstami ir mylėjo vienas kitą dar tada, kai jis nebuvo sutikęs mano motinos?

– To negali būti. – Leksė nustebusi papurtė galvą. – Močiutė Siana buvo ištekėjusi. Turėjo dukterį... mano motiną.

– Jie buvo pažįstami, iki jai ištekant už tikrojo tavo senelio, Lekse...

Jos akys tarsi savaime išsprogo.

– Aš... bet kaip tai galėjo nutikti?

Lukanas pagyvėjo.

– Juodu augo Malberio dvare. Aleksandras buvo dvaro savininko sūnus ir būsimasis paveldėtojas, o močiutė – virėjo dukra. Neverta nė sakyti, kad mano senelis, tuo metu jau Stauerbridžo hercogas, į jų draugystę žiūrėjo nepalankiai. Ir netgi sąmoningai stengėsi juos išskirti, – paniuręs pridūrė jis.

Leksė su siaubu pagalvojo, kuo baigėsi istorija...

– Kai Aleksandras pakluso tėvui ir išvyko studijuoti į Oksfordą, po kelių dienų jo tėvas apgyvendino virėją ir jos dukterį Norfolke, savo bičiulio name, – liūdnai tęsė jis. – Siana ir Aleksandras buvo susitarę, kad kai tik jis sužinos savo adresą, iš karto parašys jai laišką ir juodu susirašinės iki pat Kalėdų, o tada, kai jis grįš per šventes, įteiks juos tėvui, kad įrodytų jų meilę ir pabandytų jį perkalbėti. – Lukanas iš pasibjaurėjimo nusipurtė. – Tikriausiai jau numanai, kas buvo toliau?

Leksė skausmingai suraukė kaktą.

– Vos tik laiškai pasiekdavo Malberio dvarą, juos perimdavo hercogas?

Lukanas stipriai sukando dantis.

– Ne tik perimdavo, bet ir sunaikindavo, net nebandydamas jų persiųsti į Norfolką, kur gyveno Siana, – patvirtino jis dusliu balsu. – Tas pats atsitiko ir su Sianos laiškais Aleksandrui – Malberio dvaras pasirūpino, kad jie būtų sunaikinti.

– Galiausiai Siana patikėjo, kad Aleksandras, pradėjęs studijuoti, ją pamiršo, – skaudančia širdimi pripažino Leksė.

– Neįtikėtina, tiesa? – niūriai paklausė Lukanas ir atsistojo.

Leksė pritariamai linktelėjo.

– Prieš penkiasdešimt metų dar nebuvo technologijų, kokias turime šiandien. Nebuvo mobiliųjų telefonų, elektroninio pašto. Siana ir Aleksandras galėjo bendrauti tik laiškais.

Lukanas piktai linktelėjo.

– Tačiau mano senelis pasirūpino, kad laiškai jų nepasiektų. Kai Aleksandras Kalėdoms grįžo namo, tėvas jam paaiškino, kad virėja pasiprašė atleidžiama ir išvyko kartu su dukra. Ir net nepasakė kur. Tikino Aleksandrą susitaikyti su tuo, kad draugystė su Siana baigėsi, ir gyventi toliau.

– Sunku patikėti, kad taip galėjo nutikti, – liūdnai tarė Leksė.

– Taip, – Lukanas garsiai įkvėpė pro nosį. – Po kurio laiko Siana ištekėjo už vaikino iš Norfolko ir juodu susilaukė dukters, tavo motinos, o mano tėvas iškart po universiteto baigimo turėjo perimti dvarą, nes tėvas netikėtai mirė nuo širdies smūgio. Dabar, kai visa tai žinau, imu abejoti, ar tas senis išvis turėjo širdį! – bjaurėdamasis pridūrė jis.

– Jis pasielgė negailestingai ir žiauriai, – pritarė Leksė. – Bet galbūt taip elgėsi linkėdamas gero...

– Tavo močiutė taip pat bandė jį pateisinti tokiais pat žodžiais, – nekantriai pertraukė ją Lukanas. – Bet iš tikrųjų jis elgėsi nedorai ir žiauriai, netgi negarbingai, – laikėsi savo Lukanas. – Jei nebūtų įsikišęs, mano tėvas ir tavo močiutė būtų susituokę – nebūtų reikėję laukti šitiek metų, kol galės gyventi kartu.

– Tada nebūtų nei tavęs, nei dviejų tavo brolių, nei manęs...

Tai, ką papasakojo Lukanas, skambėjo neįtikėtinai – Leksei ši istorija buvo panaši į graikų tragediją. Tragiška ir liūdna. Bet ji mylėjo Lukaną ir jai buvo sunku įsivaizduoti, kad juodu galėjo neišvysti šio pasaulio.

– Mano senelis sąmoningai sugriovė dviejų jaunų žmonių gyvenimus. – Jis piktai papurtė galvą. – Močiutė man pasakojo, kad gyvendama su tavo tikruoju seneliu ji jautėsi laiminga, jis ją labai mylėjo. Ne taip kaip Aleksandras, bet vis dėlto mylėjo. Kita vertus, mano tėvas atsidavė vien dvarui. Tiesa, galiausiai jis vedė, bet tik todėl, kad dvarui reikėjo paveldėtojo. Tuo metu, kai jis susipažino, o vėliau ir susituokė su mano motina, jam buvo beveik trisdešimt, o jai – tik devyniolika. Apie tai esu kalbėjęs su mama ir ji patvirtino, kad jų santuoka buvo labai trapi – sugriuvo iškart, vos tėvas pamatė Sianą viename jo draugo vakarėlyje, kurį, pasirodo, abu pažinojo.

– Bet meilės žaidimų tarp jų nebuvo, Lukanai, – tvirtai pasakė Leksė. – Žinoma, abu suprato, kad tebemyli vienas kitą ir kad jųdviejų meilė neleistina, nes tada Aleksandras jau buvo vedęs. Tikrai žinau, kad drauge jie apsigyveno tik po tavo tėvų skyrybų.

– Taip, aš tai žinau.

Ji kilstelėjo tamsius antakius.

– Ar taip pat iš močiutės?

– Taip.

Ji nusišypsojo.

– Įsivaizduoju, kaip ji nustebo tave pamačiusi! Juk esi toks panašus į senelį Aleksą, – paaiškino ji dusliu balsu, Lukanui klausiamai žvelgiant į ją.

Jis pritariamai linktelėjo ir įdėmiai įsispoksojo.

– O tu labai panaši į močiutę.

Leksė pajuto, kad jos skruostai ima kaisti.

– Keista, tiesa?

– Visai ne. – Lukanas lėtai papurtė galvą.

Leksė nuleido akis, nes nežinojo, ką dar galėtų pridurti.

– Bet man, Lukanai, vis tiek neaišku, kodėl...

– Kas – kodėl?

Ji suraukė kaktą.

– Kodėl nusprendei pasikalbėti su mano močiute, o paskui dar ir su savo motina...

Lukanas klausiamai pažvelgė į ją.

– Ar tiki likimu, Lekse?

– Kaip suprasti? – įtariai paklausė ji.

Jis liūdnai šyptelėjo.

– Tik pagalvok: Aleksandras, nepaisydamas visų sunkumų, mylėjo Sianą, o po penkiasdešimties metų jo vyriausias sūnus sutinka ir įsimyli jos vaikaitę!

Penkioliktas skyrius

Lukanas tikėjosi, kad Leksė kaip nors sureaguos išgirdusi jo meilės prisipažinimą.

Bet ji tylėjo, vadinasi, nemyli jo!

Ji žvelgė į jį mėlynomis didelėmis akimis ir iš jos veido buvo matyti, kad yra sukrėsta.

Lukanas susikišo rankas į kišenes.

– Nesisielok, Lekse, – kreivai šyptelėjo jis. – Aš ir nesitikėjau, kad tu iškilmingai pareikši mylinti. Aš tik... po tėvų skyrybų apskritai nustojau tikėti meile. Kadaise sau prisiekiau, kad jokiai moteriai nerodysiu jausmų. Bet sutikau tave. – Jo veidas nušvito. – Iš pirmo žvilgnio supratau, kad tu ypatinga.

– Betgi aš tau nepatikau...

– O ne, patikai, – patikino jis tyliu balsu. – Tą rytą visą laiką įsivaizdavau, kaip mudu mylimės. Ant stalo. Ant grindų. Prie sienos. Ėjau iš proto! Mane apėmė baisus pavydas matant, kaip tu familiariai bendrauji ir juokauji su Endriumi Proktoru!

– Tikrai?

– O taip, – prisipažino Lukanas nebijodamas būti išjuoktas. – Taip nervinausi, kad net Gideonas šaipėsi!

– Vadinasi, tavo brolis žinojo, kaip jautiesi?

– Taip, jis suprato. Tu mane sužavėjai, Lekse... pajutau tau potraukį, kokio nejutau jokiai kitai moteriai. – Jis šyptelėjo. – Žinau, kad man nereikėjo pasiduoti aistrai ir vežtis tavęs į Malberio dvarą. Bet neatsispyriau. Labai kankinausi, kai atsidūriau taip arti tavęs. Bet tuo pačiu metu jaučiau, kad dar esu gyvas, sugebu jausti, nors ir buvau pasižadėjęs nepasiduoti jausmams.

– Vadinasi, nebepyksti ant savo tėvo?

– Manau, kad niekada ir nepykau ant jo. – Jis atsiduso. – Aš buvau nusivylęs. Negalėjau pamiršti patirtos skriaudos. Bet, po galais, jis Sianą mylėjo taip karštai, kaip aš myliu tave, ir man jo gaila, nes suprantu jo skausmą ir neviltį! Ir džiaugsmą, kai jis vėl ją sutiko ir abu suprato, jog vis dar myli vienas kitą! – tyliai pridūrė jis. – Klausei, kodėl nutariau pasikalbėti su tavo močiute, paskui su savo motina, kodėl jos susitiko ir šiuo metu Malberio dvare vis dar mėgina viską išsiaiškinti?

Leksė sunkiai nurijo seiles ir apsilaižė sausas lūpas.

– Iš tikrųjų – kodėl?

Lukanas nusijuokė pats iš savęs.

– Norėjau, kad tarp mūsų dingtų visi nesusipratimai ir patikėtum, jog aš tave tikrai įsimylėjęs. Ir noriu vesti. Aš tavęs nepaleisiu, Lekse, – karštai tarė jis. – Darysiu viską, kad niekas nestotų mums skersai kelio. Būsiu įkyrus ir visą laiką šmėžuosiu tau prieš akis, kad ir kur tu pasisuktum!

Leksė niekada nebūtų pagalvojusi, jog Lukanas apskritai kada nors norėtų įkyrėti kokiai nors moteriai. Juo labiau jai!

Lukanas ją myli.

Lukanas nori ją vesti.

– Ne... tu... – vebleno ji lyg kokia pusprotė. Ir iš tikrųjų prarado amą! Per tas penkias dienas jai vos neplyšo širdis, o dabar Lukanas siūlo jai gyvenimą rojuje.

Lukanas paėmė ją už rankų ir įdėmiai pažvelgė.

– Aš tikrai myliu tave, Lekse. Beprotiškai myliu. Bet matau, kad išgąsdinau tave...

– Neišgąsdinai, Lukanai. – Ji spustelėjo jam rankas. – Esu apstulbusi, ne išsigandusi. Mane apėmė siaubas.

– Siaubas? – nustebęs pakartojo jis.

Tą pačią akimirką Leksė nusikratė visų abejonių – Lukanas, tas arogantiškas savimyla, ją myli ir tuo neabejoja!

– Aš jau seniai tave myliu, Lukanai, – džiaugsmingai prisipažino ji. – Įsimylėjau ten pat, Malberio dvare. Nepaisydama sunkumų ir daug nesvarstydama, – tyčia kartojo jo žodžius. – Myliu tave, Lukanai! – Jos veidas švytėjo.

Lukanas neteko amo. Mintys jo galvoje susipynė. Nerasdamas tinkamų žodžių jis tik stovėjo ir žiūrėjo į Leksę. Argi ne nuostabu, kad ši graži moteris, kurią jis mylėjo ir dievino, ką tik jam atsakė tuo pačiu.

Ji erzinamai nusišypsojo jam.

– Niekada nemaniau, kad taip galėtų nutikti.

– Kas?

– Kad arogantiškas, savimi pasitikintis Lukanas Sent Kleras prarastų kalbos dovaną! – akiplėšiškai tarė ji. – Sakyk... ar taip bus visada, kai išgirsi iš manęs meilės žodžius?

Ji atkuto. Priešais Lukaną vėl stovėjo ta pati įžūli mergiotė, dėl kurios jis buvo pametęs galvą!

– Ne, – kimiai tarė jis ir tvirtai ją apkabino. – Štai kas nutiks kaskart, kai pasakysi, kad myli mane!

Jis pasilenkė ir pabučiavo Leksę norėdamas įrodyti, kaip karštai myli. Ir kad niekada nesiliaus mylėjęs.

Po mėnesio...

– Ko šypsaisi kaip katinas pamatęs lašinius? – įtariai paklausė Leksė Lukano. Jis sukikeno.

Tai buvo jų vestuvių diena. Diena, kai abiejų šeimos suvažiavo į Malberio dvarą pasidžiaugti jaunavedžių meile. Diena, kurios Leksė laukė nuo pat akimirkos, kai Lukanas prisipažino ją mylįs, o ji atsakė tuo pačiu.

Lukanas žvelgė į Leksę meilės kupinu žvilgsniu jiems šokant didžiojoje Malberio dvaro salėje. Dabar jis buvo kitoks. Vos prieš penkias savaites, kai Leksė su juo susipažino, Lukanas buvo šaltas ir abejingas. Dabar jis atrodė atsipalaidavęs, o jo akys visą laiką švytėjo iš meilės, kurią jautė Leksei.

Jis papurtė galvą.

– Ištisas penkias savaites Gideonas šaipėsi iš manęs, kad esu įsimylėjęs, o dabar man linksma, nes iš jo veido matau, kad jis suprato, jog šaipėsi be reikalo!

Leksė pažvelgė į svainį, kuris vienišas stovėjo kambario kampe ir liūdnai žvelgė į brolį.

– Ką ir vėl iškrėtei, Lukanai? – ji priekaištingai pažvelgė į vyrą.

– Nesuk galvos dėl to, – atsakė jis ir žaismingai spustelėjo pirštu jai į nosį. – Geriau galvok apie tai, kas mūsų laukia šiąnakt. – Jis išsišiepė ir pažiūrėjo į ją išbadėjusio vilko akimis.

Pamačiusi žibančias jo akis Leksė nutirpo iš aistros.

– Pasidarei tikras nedorėlis, Lukanai Sent Klerai, – atlaidžiai sumurmėjo ji.

– Imu pavyzdį iš savo žmonos hercogienės, – nusikvatojo jis.

Jo hercogienė.

Neįtikėtina, nuo šiol Leksė bus Stauerbridžo hercogienė.

Bet užvis svarbiausia jai buvo tai, kad yra vienintelė Lukano mylimoji.

O jis – vienintelis jos mylimas vyras.

Jų meilė vienas kitam buvo tokia stipri, kad nė vienas neabejojo, jog ji tęsis amžinai, iki mirties.