Iš vokiečių kalbos vertė

Birutė Lipavičienė

Turinys

1 skyrius - Grafiko testamentas

2 skyrius - Kalėjimo meistras

3 skyrius - Nykštukas

4 skyrius - Kristoforo altorius

5 skyrius - Ugnies kryžius

6 skyrius - Taurės adeptai

7 skyrius - Janusas

8 skyrius - Mater Ecclesiae vienuolynas

9 skyrius - Dedalo portalas

10 skyrius - Prisipažinimai

11 skyrius - Tavo melai

12 skyrius - Atgimimas

13 skyrius - Laiptai

Epilogas

Autoriaus baigiamasis žodis

Labirintas yra puikiai pažįstamas.

Tereikia žengti didvyrių pramintu taku, o ten, kur tikimės rasti baisumus, rasime Dievą.

Joseph Campbell, Mitų galia

1 SKYRIUS Grafiko testamentas

Kai jis sakydavo vaizdas, omenyje turėdavo meną.

Visa kita — žmonių ir miestų, jo gyvenimo vaizdai — buvo tik įspūdžiai, trumpalaikiai ir greitai pamirštami. Realybė nebuvo patvari. Šį požiūrį jis buvo įsisteigęs, kad būtų paprasčiau gyventi.

Bet kartais, kai stovėdavo prieš kokį nors itin ypatingą, kvapą gniaužiantį meno kūrinį, nuo kurio svaigdavo galva, jį apimdavo baugus jausmas, kad jo pojūčiai yra tik prisiminimai apie visą grožį ir tobulumą, prisiminimai to, kas andai buvo.

Apie Mivą.

— Ar gerai atskridote? — paklausė jaunas taksistas, vežantis jį iš Leonardo da Vinčio oro uosto į miesto centrą.

„Tokie jau tie italai, — mąstė Jupiteris, — jie net savo oro uostams suteikia kultūros ir stiliaus iliuziją. Senąjį oro uosto pavadinimą Fiumicino primena tik saulėje nublukę greitkelių skydai. Visur kitur jis vadinamas Leonardo da Vinčio oro uostu. Kokia kita tauta vadintų oro uostą menininko vardu?“

— Pone?

Jupiteris pakėlė akis.

— Hm?

— Ar gerai atskridote? — dar kartą paklausė vairuotojas užkirsdamas kelią kitam automobiliui. Paskui nuskardeno piktas automobilių signalų koncertas.

— Žinoma. Koks šiandien judėjimas? Ar ilgai važiuosime?

— Trisdešimt kilometrų iki miesto centro.

— Aš taip nemanau. Pažįstu šį kelią. Bet ar kelias laisvais?

— Statybos. Tarnybinis transportas. Bet kaip nors, — jo žvilgsnis užpakalinio vaizdo veidrodėlyje sakė: Pasitikėkite manimi. Toks žvilgsnis yra visų pasaulio takistų repertuare. Šiame automobilyje aš esu karalius. O mano automobilis yra gatvės karalius. Nesirūpinkit.

Jupiteris atsilošė ir nuo užpakalinės sėdynės stebėjo nykų gamtovaizdį abiejose greitkelio pusėse. Rusvi laukų ploteliai, pavieniai pastatai žemais stogais. O toliau, už dviejų kilometrų į rytus, pirmieji daugiaaukščiai, ryškūs viešbučių pastatai ties pilkų geto namų grandine. Skalbiniai balkonuose, neoninės reklamos, dienos šviesoje jos atrodė purvinos ir kažkokios nešvankios.

Pastarąjį sykį, beveik prieš dvejus metus, Romoje jis buvo su Miva.

— Jūs čia su reikalais? — paklausė vairuotojas. Jam stigo jo kolegų vangumo. Jaunuoliui buvo vos per dvidešimt, todėl kiekvienas atvykėlis iš plataus pasaulio kėlė smalsumą. Jis dėvėjo velvetinę kepurę. Ant jo kelių gulėjo fosforo žalumo mobilusis telefonas, kuriuo jis, be abejonės, skambins savo draugužei, jei nepavyks prašnekinti keleivio. Jupiteris nesiruošė pusę valandos klausyti italo įsimylėjėlio pliauškalų. Jis nekentė banalaus bella kas antrame sakinyje. Geriau pats kalbės, nors ir per prievartą.

— Su reikalais, taip. Tam tikru aspektu.

— Jūs turite reikalų su menu, ar ne?

Jupiteris nustebęs kilstelėjo antakius. Jis nedėvėjo dizainerio siūtų drabužių, jo pirštai nebuvo sutepti dažais.

— Kaip supratote?

Jaunasis vairuotojas išdidžiai nusišypsojo.

— Pageidavote, kad nuvežčiau jus prie Santa Maria del Priorato bažnyčios. Turistai, norintys apžiūrėti bažnyčias, pirmiausia prašo nuvežti į viešbutį. Vadinasi, jūs nesate paprastas turistas. Bet jūs esate užsienietis. O užsienietis, iš oro uosto vykstantis tiesiai į bažnyčią, turėtų ten turėti profesinių reikalų. Jūs nesate panašus į kunigą. Vadinasi, jus domina pats pastatas, ar ne tiesa? Menas arba architektūra, arba tiek viena, tiek kita, — trūktelėjo jis pečiais. — Visa kita tiesiog pavyko atspėti.

— Kai kuriems architektūra taip pat menas.

Vairuotojas linktelėjo.

— Ar matote tuos daugiabučius, ana ten? Aš gyvenu panašiame. O dabar papasakokite man ką nors apie meną ir architektūrą.

— Esu priblokštas.

— Jūs esate restauratorius ar panašiai? Architektas? Tikrinate kokius nors paveikslus, ar jie yra originalai?

„Gerai, — pamanė Jupiteris, — ką padarysi“...

— Aš ieškau dingusių meno kūrinių. Kolekcionierių arba muziejų pavedimu.

— Tarsi koks detektyvas?

— Tik meno srities. Nesibaiminkit, aš nepasakysiu jūsų draugei, kad rengiatės šią popietę susitikti su kita moterimi.

Vairuotojas suktelėjo vairą ir per plauką nekliudė gretima juosta važiuojančio subaru. Lėkdamas šimto kilometrų per valandą greičiu jis pažvelgė per petį.

— Ei, ar jūs ne...

Jupiteris nusišypsojo.

— Pirštinių skyrelyje pastebėjau alaus padėkliuką. Ant jo užrašytas moters vardas ir apartamentų numeris Tiburtinoje. Jūsų draugei to nereikėtų rašyti, ar ne? Ir jau tikrai ne kokioje užeigoje.

— Galbūt aš neturiu nuolatinės draugės?

— Tada nelaikytumėt po ranka mobiliojo telefono. — Jis nesusilaikė neišklojęs visų savo minčių, nors jos skambėjo arogantiškai: — Jūs, italai, — savo mielai šeimai visada pasiekiami.

Raukydamasis vairuotojas vėl atsisuko į kelią.

— Šūdas, džiaugiuosi, kad jūs ne kunigas. Velniškai džiaugiuosi.

— Bijote pragaro? — pasiteiravo Jupiteris šypsodamasis.

— O jūs ne?

„Aš jau ten buvau, — pamanė Jupiteris, bet, žinoma, neištarė. — Klišės ir yra klišės, nes dažniausiai yra teisingos, bet to negalima garsiai sakyti.“

Kurį laiką jie važiavo tylėdami. Jie kirto priemiesčio kvartalus, važiavo pro blyškius stiklo dangoraižius su prabangiais apartamentais. Jie švilpė dviejų juostų keliais, kuriais mašinos važiuoja trimis juostomis. Paskui per ilgas oleandrų alėjas, pro senuosius mažų akvedukų griuvėsius ir geltonai rudas mūro sienas, pro antikinius pilonus ir greta storu sluoksniu apklijuotus skelbimų stulpus. Pro miglos šleifo dengiamus fontanų dubenis su mažutėmis vaivorykštėmis virš jų. Pro senukus tamsiais kostiumais, užsitraukusius iki akių kepures. Pro jaunas merginas mini sijonėliais, kvepiančias brangiais kvepalais, pakankamai saldžiais, kad šie kutentų pro šalį kabrioletuose važiuojančių vairuotojų šnerves. Iš visų pusių plūdo geltonieji taksi automobiliai, tarsi šiandien Romoje vyktų automobilininkų profsąjungos suvažiavimas.

Jie artėjo prie senamiesčio.

Po akimirkos vaizdas aplink privertė Jupiterį nustebti.

— Kurgi mes esame? Santa Maria del Priorato yra daug piečiau. Mums visai nereikėjo įvažiuoti į miestą. — Jis metė įtarų žvilgsnį į vairuotoją, bet pajuto, kad jaunuolis nesiruošė jo apgaudinėti. Jis žinojo, kad Jupiteris nėra naivus turistas, kuris tylėdamas leidžiasi vėžinamas po Romą ir kelionės pabaigoje paslaugiai apmoka per didelę sąskaitą.

Jaunuolis nusikeikė, metė per petį rūstų žvilgsnį ir platesnėje gatvėje apsuko automobilį. Ir vėl aplink garsiai pypsėjo automobiliai, triukšmingas automobilių ir zyziančių motorolerių spiečius vos jų nenuviliojo.

— Neturiu supratimo, kodėl staiga čia atsidūrėme, — iškošė vairuotojas pro sukąstus dantis. — Iš tikrųjų neturiu supratimo.

— Ak, ką jūs...

— Ne, ne, — gynėsi vairuotojas, — patikėkite manimi, aš nemėginau pasukti iš kelio. Štai žiūrėkite, stabdau taksometrą. — Staigiu ir šiek tiek per stipriu judesiu jis išjungė taksometrą. — Aš pasiklydau, bet nežinau kodėl.

— Užsigalvojote apie Tiburtiną?

— Ak, tai! Ne, ne — tai niekis. Paprastai aš turiu nuojautą.

— Jūs esate pirmasis taksi vairuotojas, kuris pakeliui iš oro uosto į miestą pasiklydo. — Jupiteris nusišypsojo. — Tikrai, pirmiena.

— Puiku, kad jums taip linksma mano automobilyje. Rekomenduokite mane kitiems.

Neseniai Jupiteriui atrodė, kad jis tiksliai žino, kur jie yra — kažkur šalia Pellegrino gatvės, netoli Campo del Fiori — bet dabar aplinka jį suglumino. Po staigaus posūkio vairuotojas dar du kartus pasuko, dabar jie buvo siaurų, tamsių senamiesčio gatvelių labirinte. Geltonas taksi ryškia dėme atsispindėjo tamsiuose languose tarsi šmėkla švilpdamas pro šalį.

— Jūs važiuojate per greitai, — tarė Jupiteris.

— Aš nežinau, kur mes esame. Tai mane nervina.

— Tikiuosi, turite taksisto licenciją?

— Nesišaipykite. Patikėkite, man dar niekada taip nebuvo atsitikę. Niekada.

— Žinoma.

— Aš pasukau ir staiga nebežinojau, kur mes esame. Bet dabar... — Jis nusitraukė kepurę ir ja nubraukė prakaitą nuo kaktos.

Jupiteris atsiduso ir pažvelgė pro langą.

— Vežkite mane prie kokios nors bažnyčios.

Taksi dar kelias minutes klaidžiojo siaurais skersgatviais, kuriuose vos buvo matyti dangus, pro aikštes, kuriose tryško fontanai. Visą laiką jie nematė nė vieno žmogaus; tik kartą už grotuotų kiemo vartų šmėkštelėjo sukumpusi žmogysta, vilkinti tamsų drabužį su gobtuvu. Jos galva buvo taip žemai nulenkta, kad veido visiškai nesimatė. Atrodė, ji bučiuoja žemę, atlikdama senovinį pasisveikinimo ritualą.

— Na pagaliau, — sušuko vairuotojas staiga, kai priekyje pasirodė proskyna. Už jos, ryškios pavasario saulės nušviesta, plytėjo plati Corso gatvė.

Netrukus jie jau važiavo triukšminga gatve dešiniu Tiberio krantu. Abiejose gatvės pusėse stūksojo galingi platanai, palinkę virš važiuojamosios dalies panašiai kaip tas keistas žmogus tamsioje tarpuvartėje.

— Jūs netikite manimi, ar ne? — paklausė vairuotojas.

— Kad jūs paklydote? Žinoma.

— Kad aš anksčiau niekada nebuvau pasiklydęs.

— Gerai jau. Aš nelabai skubu.

— Jūs manote, kad aš meluoju, — suniurnėjo jaunuolis įsižeidęs.

Jupiteris nusišypsojo, bet nieko neatsakė. Jis verčiau pamėgino užmesti žvilgsnį į Tiberį, bet akmenų mūro siena ties šaligatviu užstojo vaizdą. Tik kai jie pasukę kirto tiltą, giliai, dirbtinėje, akmenimis išmūrytoje vagoje švystelėjo vandens paviršius.

Kairėje pusėje viena netoli kitos stovėjo trys bažnyčios. Santa Maria del Priorato buvo paskutinioji. Taksi, matyt, perskrodęs visą tinklą mažų gatvelių, privažiavo iš kitos pusės. Šį kartą vairuotojas be vargo rado tikslą.

Jupiteris užmokėjo ir išlipo.

— Nepamirškite alaus padėkliuko, kai vešite savo draugę.

Vaikinas įsigrūdo kartono gabalėlį į kišenę.

— Grazie, signore. Ciao.

— Ciao, — Jupiteris pačiupo savo lagaminą nuo sėdynės ir užtrenkė duris.

Jaunuolis nuvažiuodamas pamojavo jam, tarsi klaidžiojimas nežinoma senamiesčio dalimi juos būtų suartinęs.

Jupiteris taip pat atsakė mostu ir nustebo dėl savo elgesio. Tada purtydamas galvą pasisuko į bažnyčią ir plačiais žingsniais nuskubėjo šventoriaus link.

Kvapas bažnyčios viduje buvo toks, koks paprastai būna visose senose bažnyčiose. Čia kvepėjo smilkalais, vašku ir drėgme. Kai Jupiteris buvo vaikas, klausdavo savęs, ar nėra už altoriaus oro gaiviklio indelio kaip jo senų tetų, kurias jis turėjo lankyti sekmadieniais, tualetuose. Bažnyčių pelėsių kvapas vietoj spygliuočių, žvakių dūmų — vietoj geltonosios citrinos.

Kairiojoje bažnyčios navoje suolai buvo nustumti į šalį. Čia kilo keturių aukštų pastoliai, dengiantys visą šoninę sieną. Darbininkų niekur nebuvo matyti, tikinčiųjų ir kunigo — taip pat.

Pastoliai lengvai suvirpėjo, kai pačiame viršuje pasigirdo žingsniai. Kiekvienas žingsnis garsiai nuaidėdavo navos erdvėje. Jupiteris atsitraukė kelis metrus, kad geriau matytų viršų, bet vis dar nieko neįžvelgė.

Žingsnių nebesigirdėjo, lieknas žmogus lipo šoninėmis kopėčiomis žemyn, vikriai kaip jauna katė. Ilgi juodi plaukai krito ant merginos pečių. Ji vilkėjo pilku kombinezonu. Tik kai ji pasiekė apatinį aukštą, Jupiteris suprato, kad medžiaga mėlyna, bet atrodė išblukusi nuo kalkių ir dulkių, dengiančių visą kūną. Jos plaukai, iš prigimties juodi kaip varno plunksnos, buvo papilkėję, todėl mergina atrodė vyresnė.

Nušokusi nuo paskutinės pakopos ant grindų Koralina atsisuko į jį. Ji šypsojosi. Nuo anų laikų ji pasidarė dar gražesnė. Toks įspūdis susidarė tikriausiai todėl, kad šiandien jis galėjo pripažinti jos grožį, o anuomet ji buvo dar vaikas, vos penkiolikos metų.

— Jupiteri? — ji žengė žingsnį prie jo ir liko stovėti žvelgdama su jį trikdančiu ramumu. — Tu pasidarei raumeningas per tuos, kiek, aštuonerius metus?

— Dešimt, — nusišypsojo jis. — Sveika, Koralina.

Jis pastatė lagaminą ant grindų, ir ji puolė į jo glėbį. Ji buvo lengva, jis vos jautė jos svorį, ir visa galva mažesnė už jį. Kai paleido jį iš glėbio, jo paltas buvo padengtas pilkų dulkių sluoksniu.

— Ak, — ištarė ji. — Atleisk, — ir sukikeno kaip maža mergaitė. — Šuvanė jį išskalbs. Tai mažiausia, ką ji gali dėl tavęs padaryti.

— Kaip jai sekasi?

— Mes pasimatom po dešimties metų, o tu pirmiausia klausi, kaip sekasi mano senelei? — nusijuokė Koralina. — Žavinga.

— Tu nebesi paauglė. Turi prie to priprasti.

Koralinos akys žybtelėjo. Jos buvo tamsios, beveik tokios pat juodos kaip plaukai, o antakiai siauri. Merginos tėvai buvo romai. Čigonai, palikę ją visai mažą sėsliajai senelei. Šuvanė taip pat visa siela ir kūnu buvo romė, bet ji jau dvidešimt penkerius metus gyveno čia, sostinėje, o jos tauta tvirtino, kad miestas išsiurbiąs žmonių kraują. Savo žmonių akyse Šuvanė buvo ta, kuri atsisakė klajoklės gyvenimo ir buvo netikra romė, nors neabejotinai atrodė kaip romė ir dėvėjo ryškius ir spalvingus savo tautos drabužius. Jupiteris buvo tikras, kad per pastaruosius dvejus metus, per kuriuos nematė Koralinos senelės, niekas nepasikeitė. Pastovumas jai visada buvo labai svarbus.

— Tu buvai Florencijoje, kai mes su Miva aplankėme Šuvanę, — pasakė jis. — Ji net nenorėjo parodyti tavo nuotraukos. Nuotraukos neatskleidžia esybės, pasakė ji. Tu gi žinai, kokia ji. Bet aš manau, ji buvo teisi.

Ji priėmė komplimentą maloniai šyptelėjusi.

— Aš grįžau į Romą prieš devynis mėnesius. Nuo to laiko vėl gyvenu Šuvanės namuose, pusrūsyje.

— Senajame svečių kambaryje? — šis kambarys abiem kėlė tam tikrų prisiminimų, bet Koralina nesileido išmušama iš vėžių. Ji įžvelgė iššūkį.

— Svečių kambarys vis dar yra. Tu ten miegosi, jei norėsi, — ji nubraukė ilgas plaukų sruogas už ausies. — Aš nebedėviu batika puoštų naktinių marškinių.

Tąsyk Jupiteriui buvo dvidešimt penkeri, jis buvo dešimčia metų vyresnis už Koraliną. Pirmasis užsakymas atvedė jį į Romą, tai buvo jo pirmasis apsilankymas pas Šuvanę. Koralina su jaunatvišku susižavėjimu įsimylėjo jį ir naktį pasirodė svečių kambaryje vilkėdama tik trumpučius batika išmargintus naktinius marškinius su žvaigždutėmis. Ji prisipažino, kaip jis jai patinkąs ir kad ji norinti su juo miegoti. Jupiteris giliai atsiduso, pagalvojo apie ilgas maudynes lediniame vandenyje ir sunkia širdimi išsiuntė ją atgal. Tada jis dar nepažinojo Mivos, bet namuose jo laukė kita draugė; be to, jis pabūgo, jog Šuvanė už tai, kad suvedžiojo jos mylimą vaikaitę, kūlvirsčia išmes jį iš namų. Nors jam buvo sunku išvaryti mergaitę, bet jį būtų užgraužusi sąžinė, jei būtų miegoję su penkiolikmete. Su mergaite, kurią pažinojo tik keturias dienas. Jis niekada neabejojo, kad jo sprendimas buvo teisingas, nors vėliau dar kelerius metus jautė silpną apgailestavimą. Jis save apgaudinėtų, jei neigtų šį jausmą.

Dabar Koralina vėl stovėjo prieš jį, dešimčia metų vyresnė, žavi jauna moteris, ir koketavo primindama aną naktį svečių kambaryje, tarsi tada būtų tik netyčia aptaškiusi jo marškinius raudonuoju vynu.

Norėdamas pakeisti temą jis mostelėjo į pastolius ties šonine bažnyčios siena.

— Tavo karalystė?

Ji linktelėjo.

— Taip, bent jau keletui dienų. Aš tik praėjusią savaitę pradėjau tikrinti sienos gruntą. Restauravimas truks kelis mėnesius, bet tai jau ne mano rūpestis. Turiu omenyje, kad aš dalyvausiu, bet vadovaus kas nors kitas. Aš atlieku tik paruošiamuosius darbus.

— Gana atsakingas darbas tam, kuris ką tik baigė studijas.

— Vis dėlto beveik prieš metus, — paprieštaravo ji. — Mano pažymiai buvo gana geri. Be to, baigiau akmentašio mokslus. Toks derinys, manau, šį tą reiškia. Čia aplinkui beveik nėra tradicinių akmentašių dirbtuvių.

Šuvanė pasakojo Jupiteriui, kokie geri buvo Koralinos baigiamųjų egzaminų pažymiai. Florencijoje ji studijavo meno istoriją ir papildomai mokėsi akmentašystės. Nors mergina vilko dvigubą krūvį, baigė mokslus su pagyrimu. Atsižvelgiant į tai, toks užsakymas buvo sėkmė, o ne atsitiktinumas.

— Šuvanė man minėjo, kad jums reikia mano pagalbos, — pasakė jis ir pagalvojo: Kokia nauda dabar gali būti iš mano pagalbos. — Nuo to laiko, kai Miva, pasiglemžusi visus klientų dokumentus, tyrimų rezultatus ir kompiuterio duomenis, pasipustė padus, jis beveik nedirbo. Ir tai jį diena iš dienos vis labiau žlugdė.

Koralina linktelėjo, ir linksmos raukšlelės ties lūpų kampučiais pradingo.

— Tu greitai atvykai.

— Tavo senelė paskambino man vakar vakare, o... o aš neturėjau jokių geresnių sumanymų, žinai gi.

Užuot sėdėjęs ir spoksojęs tai į sieną, tai į vienintelę Mivos paliktą nuotrauką. Nuo to laiko, kai ji išėjo, jis vis klausė savęs, kodėl ji nepasiėmė tos nuotraukos. Ji buvo labai kruopšti, paėmė iš jo viską, visus dešimties metų darbo dokumentus. Negana to, ji apšmeižė jį beveik visiems klientams ir perėmė jo užsakymus, tuo metu Jupiteris sėdėjo tuščioje savo kontoroje ir laukė telefono skambučio.

Bet jis laukė ne naujų pasiūlymų, jis laukė, kada vėl išgirs jos balsą iš ten, kur ji slėpėsi.

Bet Miva nepaskambino. Žinoma, nepaskambino.

— Kas atsitiko?

Koralina nustebusi pažvelgė į jį.

— Ar Šuvanė tau nieko nepasakojo?

— Tik pasakė, kad tu dirbi prie šios bažnyčios restauravimo ir nori, kad į kai ką užmesčiau akį, — prieš savo valią mintyse jis vėl matė jos naktinius marškinėlius. Dar dabar jis galėtų nupiešti juos marginusį raštą.

„Prisiminimai, — pamanė jis, — gali iškrėsti tokių pokštų, jei jie tau nelinki gero.“

Pastaruoju metu jam ne itin sekėsi su prisiminimais.

— Tu iš tikrųjų įsėdai į lėktuvą nepasiteiravęs detalių? — ji nustebusi papurtė galvą. — Tu, regis, iš tiktųjų neturi jokių geresnių planų.

— Dar truputį pasukinėk peilį žaizdoje, galbūt padarysiu tau paslaugą ir šiek tiek parėksiu.

Mergina švelniai paliete jo neskustą skruostą.

— Ei, viskas bus vėl gerai. Okay? — ji dar kartą nusišypsojo savo paslaptinga čigoniška šypsena, ryžtingai ir kartu dalykiškai.

Jupiteris iš lėto linktelėjo ir pagalvojo, ar ji galėtų būti savanaudė.

— Eime, — pasakė ji ir ėmė lipti kopėčiomis aukštyn.

Jupiteris paliko lagaminą apačioje ir nusekė paskui merginą kopėčiomis. Metaliniai skersiniai buvo iki blizgesio nupoliruoti daugybės kojų, kurios daugybėje Romos statybų jais lipo į sakralinių pastatų ir monumentų viršų.

— Būk atsargus, nenuslysk, — sušuko ji iš viršaus, o kai jis pažvelgė aukštyn, pastebėjo, kad ji užlipo iki ketvirto aukšto, jis tuo tarpu buvo tik antrame. Ji, be abejo, vikresnė.

Viršuje Jupiteris rūsčiai nustūmė jos padėti atkištą ranką ir pamatė, kad ji vėl šypsosi.

— Ar tik nesišaipai iš manęs? — paklausė įsižeidęs.

— Ar tik tu ne per jautriai reaguoji į moterišką dėmesį? — atkirto ji.

— Paskutinį sykį patirto moteriško dėmesio paskirtis buvo iš pagrindų sugriauti visą mano egzistenciją.

Ji susimąsčiusi prikando lūpą ir surimtėjo.

— Šuvanė man pasakojo, ką padarė tavo draugė. Labai užjaučiu.

— Aš pats dėl to kaltas. Miva yra...

— Tu ją vis dar užstoji?

Jis gūžtelėjo pečiais.

— Gal galėtume pakeisti temą?

Koralina nuvedė jį siauru liepteliu į kitą pastolių galą. Ėjo priekyje neatsisukdama.

— Ką tau sako pavardė Piranezis? — paklausė ji.

— Džovanis Batista Piranezis?

— Kaip tik šis.

— Aštuoniolikto amžiaus italų grafikas. Dėl graviūrų gausumo dar gyvas būdamas tapo garsenybe. Antichita Romane ir Carceri1 yra žinomiausi jo kūriniai. Asmeniniame gyvenime nemalonus žmogus. Jis visą gyvenimą norėjo dirbti architektu, bet negavo užsakymų.

— Teisingai, — pasakė ji, — ir neteisingai. Bent jau paskutinis sakinys.

— Teisingai, — pamažu Jupiteris ėmė prisiminti detales. Mintyse jis vartė reprodukcijų albumus ir graviūras, kurie tikriausiai su kitais jo daiktais guli Mivos bute kažkur šioje planetoje. — Piranezis buvo atsakingas už vienos Romos bažnyčios restauravimą. Ir, regis, už naują aikštės apipavidalinimą. Daugiau nieko.

Koralina linktelėjo, ir Jupiteris iš karto suprato.

— Šios bažnyčios? — paklausė jis.

— Santa Maria del Priorato di Malta, — pritarė Koralina, — yra Piranezio archtektūrinis testamentas.

Jupiteris apmetė žvilgsniu aukštą bažnyčios erdvę, bet nepastebėjo nieko, kas atrodytų neįprasta arba didinga. Piranezis raižė adata vario plokštėse, be abejo, genialiai, bet jo architektūriniai gebėjimai buvo neįspūdingi.

— Piraneziui čia nebuvo leidžiama dirbti taip, kaip jis norėtų, — pasakė Koralina. — Jei jam būtų atrišę rankas, jis neabejotinai būtų viską perstatęs. Manau, visas šis užsiėmimas jį labai nuliūdino. Turbūt jis susiginčijo su užsakovais ir dėl to vėliau nebegalėjo dirbti architektu.

— O aikštė?

— Tai bažnyčios aikštė, tu ja ką tik atėjai. Piazza Cavalieri di Malta.

Ji priėjo pastolių kraštą. Virš jų galvų plytėjo bažnyčios navos lubos. Paskutiniai takelio metrai buvo uždengti juoda polietileno plėvele. Jos raukšles ir klostes buvo nugulusios tokios pat dulkės kaip ir Koralinos plaukus ir drabužius. Priešais stovėjo medinė dėžė, kurioje gulėjo sukrauta plytų rietuvė.

Koralina stabtelėjo prieš vertikalų plyšį plėvelėje ir praskleidė ją kaip teatro uždangą.

— Štai čia.

Jupiteris smalsaudamas žengė prie merginos ir nustebęs pamatė, kad už plėvelės sienoje žioji tuštuma. Ji buvo ne itin gili, Jupiteriui tereikėjo ištiesti ranką, kad pasiektų priešingą sieną. Nuostabu, kad ji visai neseniai buvo atverta. Ten žengus pakilo dulkių debesis.

— Ji yra Piranezio nuo perstatymo laikų? — paklausė jis.

— Atrodytų įtikima, ar ne? — atsakė Koralina. — Aš nunešiau į laboratoriją kelis mūro gabaliukus mėginiui. Gali būti, kad visa tai, ką čia matai, yra tų laikų, kai Piranezis dirbo bažnyčioje.

Įduba buvo maždaug dviejų metrų pločio ir tokio pat aukščio. Galinė siena padengta mitinių reljefų raizgalyne, mįslingais padarais, kurie vienas kitą spaudė gniaužtuose, kandžiojo, mylėjo arba vijosi vienas kitą. Dauguma kūnų neryškiai priminė skulptūras ant gotikinių lietvamzdžių, nors jos buvo plokščios ir ne tokios bauginančios. Bet buvo ir tokių, kurias kiekvienas vaikas pažintų iš pirmo žvilgsnio: vienaragis, Pegasas, dantis šiepianti Gorgonos galva.

— Tai visiškai nedera prie kitų Piranezio darbų, — nustebo vyras. — Ar jūs tikri, kad teisingai nustatytas amžius?

— Taip. Ir ne tik laboratorijoje, — jis norėjo paklausti, ką Koralina turi omenyje, bet ji tęsė: — Tu ne viską matei. Palauk.

Plėvelės pakraštyje ji rado nešiojamąjį žibintą. Šviesa užpildė įdubą, sukūrė akmeninėms būtybėms šešėlius, jų šnervėse, gerklėse ir akių įdubose įsitaisė tamsa. Kai kurios atrodė atgijusios, šviesa įkvėpė gyvybės jų iškorijusiems paviršiams ir kūrė chaotiško judesio iliuziją.

— Visa tai buvo paslėpta už sienos, kurią aš išardžiau per pastarąsias dienas, — pasakė Koralina. — Nežinau, ar čia yra daugiau tokių tuštumų, bet manau, kad ne. Visiškai atsitiktinai pradėjau dirbti čia, viršuje. Pabeldžiau į sieną, nugrandžiau tinką ir pamačiau mūrą. Per paskutinius du šimtus metų nuo drėgmės jis sutrūnijo. Iškrapščiau viską, kas buvo sutrūniję. Ta dalis buvo lygiai tokio dydžio kaip įduba už jos. Visur aplinkui yra tvirtas tinkas ir tvirtas mūras.

— Sakei, kad aš dar ne viską mačiau.

Ji linktelėjo.

— Pažvelk dar kartą į drakono uodegą, ana ten, — ji nukreipė spindulį į dešinį įdubos kampą netoli Jupiterio peties. Slibino uodega gaubė visą susivijusių kūnų chaosą ir sudarė savotišką kilpą. Arba rankeną.

Kai Jupiteris vėl pažvelgė į Koraliną, ji drąsinamai linktelėjo.

— Pamėgink.

Jis pirštais suspaudė rankeną ir patraukė. Niekas nepajudėjo.

— Ir kas? — paklausė jis.

— Turi sukti laikrodžio rodyklės kryptimi.

Jis taip ir padarė, pasigirdo duslus girgždesys.

Jupiteris delsė. Prieš pasukdamas rankeną iki galo paklausė:

— Kas apie tai žino?

— Tik tu, Šuvanė ir aš.

— O tavo viršininkai?

Ji papurtė galvą.

— Net kunigas nežino. Jis niekada neužlipa į viršų. Pradinius tyrimus atlikau aš viena, jokių kolegų nėra. Daugelis restauravimo darbų Romoje atliekami taupant lėšas. Didžiosios statybvietės prie Šv. Petro bazilikos per pastaruosius metus surijo visus kitų darbų pinigus.

— O kam tas paslaptingumas?

Ji nusišypsojo, tačiau nebeatrodė tokia nerūpestinga. Koralina rado kažką, kas jai kėlė rūpestį. Kažką, apie ką ji norėjo su juo pakalbėti.

— Suk rankeną, — paragino ji.

Jupiterio ranka baigė sukti, girgždesys staiga nutilo. Jis patraukė rankeną, bet nesulaukė jokio rezultato. Tik kada kaire ranka paspaudė reljefą, kažkas pajudėjo. Visa galinė įdubos siena pasisuko į vidų.

Viduje tvyrojo tamsa. Oras buvo vėsus ir troškus, nors per pastarąsias dvi dienas Koralina tikriausiai daugiau ne kartą buvo atidariusi duris. Jupiteris žinojo, ką ji jautė — neapsakomą įtampą prieš atradimą, kuris gali būti sensacingas ir nuostabus arba menkas ir nereikšmingas. Tai buvo trumpa nežinomybės, laukimo sulaikius kvapą, troškimo pagaliau viską išsiaiškinti akimirka. Jupiteris tokias akimirkas naujai išgyvendavo ieškodamas kiekvieno dingusio paveikslo, prarastos skulptūros, kuriuos užtikdavo plačiajame pasaulyje — muziejų archyvuose, privačiose kolekcijose, o du kartus net dievai žino kur — apleistose daržinėse.

Koralina pasuko žibinto spindulį į tamsą už reljefinių durų.

Slaptoji patalpa buvo netikėtai didelė. Jupiteris veltui mėgino įsivaizduoti jos vietą išoriniame bažnyčios fasade. Ji turėjo būti itin sumaniai įkomponuota į išorinę pastato struktūrą, kad nekristų į akis ir šimtus metų liktų nepastebėta.

Jupiteris žvilgtelėjo pro petį ir nusišypsojo.

— Tu tikrai turėjai kam nors pranešti.

Koralina parodė į tamsą.

— Žygiuok vidun.

Jis pažvelgė žemyn pro siaurą plyšį tarp pastolių ir sienos, matė palengva krintančias dulkes ir pagaliau žengė didelį žingsnį per bedugnę. Po akimirkos jis įėjo pro atviras reljefines duris į patalpos vidų. Koralina tuoj pat įžengė paskui ir šviesos spinduliu apšvietė patalpos sienas. Nuo pastolių patalpa atrodė didesnė, nei buvo iš tikrųjų. Po dviejų žingsnių jie priėjo galinę sieną; ji buvo netinkuota, bet drėgna. Jupiteris aiškiai matė Koralinos kojų atspaudus dulkėse. Matyt, ji ištyrinėjo kiekvieną patalpos kampą, beldė sienas, lubas ir grindis.

— Kas čia yra? — paklausė jis ir apsidairė.

Koralina linktelėjusi parodė, kad jis sektų žibinto spindulį. Šviesa iš lėto nušliaužė galine siena ir tik dabar Jupiteris pamatė, ką ji turėjo galvoje. Kai kurios vertikalios siūlės tarp akmenų buvo platesnės už kitas. Tai buvo tarpai mūre, šešiolikos ar septyniolikos centimetrų aukščio. Iš išorės šviesa nepateko, vadinasi, lauko jie nesiekė.

Kiekviename tarpe kažkas kyšojo, iš pirmo žvilgsnio tai buvo panašu į medžiagos skiautę, kuria buvo užkištas tarpas. Jupiteris atsargiai kyštelėjo pirštą ir palietė medžiagą. Ji panėšėjo į sukietėjusią odą.

Kai atsigręžė į Koraliną, ši švystelėjo spinduliu jam per veidą.

— Aš viską padėjau lygiai taip, kaip radau. Norėjau, kad pamatytum, kaip buvo.

Jis vėl atsigręžė į tarpus. Neskaičiuodamas po vieną jis įvertino, kad jų buvo septyniolika ar aštuoniolika. Nykščiu ir smiliumi jis suėmė odą ir vėl greitai paleido.

Jo baimė pralinksmino Koraliną.

— Tai ne žmogaus oda, — sukikeno ji kaip paauglė, iškrėtusi makabrišką pokštą. — Nors ir labai tiktų šioje aplinkoje, ar ne?

— Tu ją davei ištirti?

— Žinoma. Rauginta veršio oda, labai gerai išdirbta, viena pusė nudažyta vandeniui nepralaidžiu skysčiu.

Jupiteris stipriau trūktelėjo vieną iš odinių kamšalų. Jis nustebo patyręs, kad jie daug sunkesni, nei jis tikėjosi. Į odą kažkas buvo suvyniota.

Kai jis tą daiktą atsargiai ištraukė iš plyšio, suprato, kad tai — keturkampė plokštelė.

Koralina pastebėjo tiriamą žvilgsnį, kuriuo jis apžiūrėjo plokščią ryšulį.

— Maždaug keturiasdešimt vienas centimetras aukščio ir penkiasdešimt keturi centimetrai pločio. Plius minus keli milimetrai.

Jupiteris atsargiai atidengė odinį dėklą. Jis pamatė metalinę plokštę. Iš pirmo žvilgsnio — varinę, daugelyje vietų pažaliavusią. Šiek tiek drėgmės vis dėlto pateko.

Plokštelė iki pat kraštų buvo užpildyta raižiniais. Linijos ir štrichai iš pirmo žvilgsnio atrodė kaip nutapyti, bet Jupiteris tuoj pat atpažino, kad jie buvo įrėžti. Įdubose užsiliko juodų dažų.

Jis truputį kilstelėjo plokštę, liesdamas ją tik odos krašteliu. Nenorėjo palikti pirštų atspaudų. Nuo tiesioginės šviesos ant metalo sumirgo atspindžiai.

— Sviesk truputį į šoną, — pasakė jis Koralinai.

Tada jis suprato, kas tai.

— Piranezio Carceri ciklo plokštė?

— Septintojo lakšto plokštė, — sušnabždėjo Koralina, tarsi baimindamasi, kad jos balsas gali pakenkti meno kūriniui.

Plokštėje — kaip ir visuose šešiolikoje Carceri motyvų — buvo vaizduojamas gigantiškas kalėjimų kompleksas. Žiūrovo akims atsivėrė didžiulės požeminės salės panorama, kertama galingų tiltų ir sraigtinių laiptų, milžiniškų arkų ir įėjimų į daugybę aukštų. Visur kabėjo grandinės, buvo matyti pavieniai žmonės, kaliniai, sverdėjantys, išsukinėtais sąnariais. Viršutinėje paveikslo dalyje virš salės bedugnės kabėjo neįtikimo dydžio pakeliamasis tiltas. Vien pažvelgęs į jį Jupiteris įsivaizdavo fantastiškiausius garsus: plieninių dantračių cypimą, storų grandinių girgždesį, juodų storų medinių lentų ir jungčių vaitojimą, kelis kartus aidu atkartojamą ir iškreipiamą milžiniškoje požeminio pasaulio erdvėje.

Kai vėl pasisuko į Koraliną, jam svaigo galva.

— Ar žinoma, kad vario plokštės egzistuoja?

Ji paneigdama papurtė galvą.

— Ne. Liko tik Carceri reprodukcijos ir atspaudai, kuriuos Piranezis padarė nuo plokščių. Bet originalai laikomi dingę.

Jupiteris žvilgsniu perbėgo įdubas sienoje.

— Čia visos šešiolika?

— Taip.

Jis padėjo plokštę ant grindų ir beveik švelniai suvyniojo į odinį apvalkalą. Tada pagarbiai įstūmė atgal į plyšį.

— Nenuostabu, kad Šuvanė nieko nepasakė apie jas telefonu. Šis radinys yra sensacija, ar tu supranti?

— Ne, Jupiteri, — atsakė ji kandžiai. — Aš studijavau meno istoriją, kad susižvejočiau profesorių su tvido švarku.

Jis nusišypsojo jai.

— Bet tu nori, kad aš pasakyčiau, kokia šių plokščių vertė, ar ne?

Koralina linktelėjo.

— Tu ir tavo senelė tikitės atlyginimo už radinį.

Staiga ji nusuko akis į šalį ir ėmė žiūrėti į grindis.

— Parduotuvės reikalai prasti. Šuvanę išmes pro duris, jei skubiai nepadengs skolų. Mes neturim iš ko apmokėti net už persikėlimą, o Dieve, visos tos knygos, ką jau kalbėti apie naują namą.

Smiliumi jis atsargiai pakėlė jos smakrą ir pažvelgė į akis.

— Jūs tikriausiai nesvarstėte galimybės pradanginti plokščių?

Kai ji žengė žingsnį atgal, jos veido bruožai tapo atšiauresni.

— Tau tereikia nustatyti vertę, Jupiteri. Mes užmokėsim tau už tai, jei norėsi.

— Iš pinigų, kuriuos gausite iš kokio nors vogtų daiktų supirkėjo? — jei jis imtų dar bent truputį garsiau kalbėti, jo balsas būtų girdimas bažnyčioje, todėl Jupiteris staigiai nuleido balsą. — Šie daiktai verti kelių milijonų dolerių, Koralina. Milijonų! Tokių daiktų nepardavinėja taip sau prie Portese vartų kartu su sportiniais marškinėliais ir vogtomis paveikslų kopijomis.

— Būtų maloniau, jei manęs taip nenuvertintum, — atkirto ji piktai. — Aš pažįstu žmones, kurie sugeba elgtis su tokiais daiktais.

— Kodėl gi tu jų nepaprašei įvertinti plokščių?

Šį kartą ji atlaikė jo žvilgsnį, bet, regis, jai tai buvo nelengva.

— Žmonės, galintys parduoti tokius radinius, nėra pagarsėję sąžiningumu.

— Esu pamalonintas.

— Dieve mano, Jupiteri, Šuvanė pasitiki tavimi! Aš taip pat. Tik pasakyk man, kiek galima paprašyti už plokštes. Daugiau aš iš tavęs nieko nenoriu. Tu net pirštų nesusitepsi.

Jis paėmė žibintą ir jo spindulį nukreipė tiesiai jai į veidą.

— Jei jūs jau priėmėte sprendimą, kodėl tos plokštės dar čia? Paskutinę naktį galėjai jas išgabenti.

— Aš... — ji nutilo ieškodama žodžių.

Jupiteris užbėgo jai už akių.

— Tu šito nenori, tiesa? Tai ne vagystė iš parduotuvės, ir tu tai gerai žinai. Meno vertybių vagystė baudžiama kaip sunkus nusikaltimas, juo labiau tokio masto vagystė. — Vagystė iš parduotuvės — norom nenorom, bet ji jam vis dar buvo maža mergaitė, kuri parduotuvėje nugvelbia savo pirmąjį lūpdažį.

— Šuvanė nusiminusi, — pasakė ji. — Mums reikia pinigų.

— Bet ne taip, Koralina. Ne tokiu būdu.

Staiga ji pasidarė nervinga ir skubiai prašneko:

— Niekas mums negarantuoja radybų atlygio. Bažnyčia pareikalaus plokščių sau. Vatikanas neatkiš nė liros, kol teismas jų neprivers. O aš dirbu Vatikanui. Aš negaliu kelti jokių reikalavimų, — ji brūkštelėjo koja per dulkėtas grindis. — Šūdas, Jupiteri, mus išmes lauk, jei kur nors negausime pinigų.

— Kiek jums reikia?

— Šimto keturiasdešimt milijonų lirų.

— Šimto keturiasdešimt! Už tokius pinigus galėtumėt nusipirkti pusę namo!

— Turim skolų ne tik už nuomą. Tu gi pažįsti Šuvanę! Ją smaugia visa virtinė skundų dėl ramybės drumstimo, dėl barnių kėlimo ir taip toliau. O kur pinigai už važiavimą be bilieto. Šen du tūkstančiai, ten keturi tūkstančiai. Be to ji sukėlė eismo įvykį po kelių mėnesių, kai gavo vairuotojo teises. Nuo to laiko aš viena turiu mokėti už visus knygų tiekimus.

— Kas atsitiko?

— Ji užvažiavo ant moters Cairoli aikštėje. Šuvanė buvo kalta. Ji gavo pusantrų metų lygtinai, turi sumokėti nemažą baudą ir atlyginti nukentėjusiosios gydymą. Reikia džiaugtis, kad moteris nepareikalavo pinigų už patirtus skausmus.

— Šuvanė buvo nuteista lygtinai? Ir dabar ji tave kursto pasisavinti meno vertybes, vertas kelių milijonų dolerių? — jis nuleido žibintą ir papurtė galvą. — Tikriausiai reikėtų rimtai pakalbėti su tavo senele.

Ji žaibiškai žengė prie jo ir sugriebė už žasto.

— Aš nebesu vaikas, Jupiteri! Nesu maža mergaitė, sėlinanti į svetimą kambarį. Aš pati priėmiau sprendimą.

— Nepriėmei. Kitaip plokščių čia jau nebūtų.

Jupiteris pastebėjo jos blizgančias akis, jis nenorėjo, kad ji pravirktų. Jei jis ir buvo beveik pasiryžęs atskleisti savo jausmus, tai kitą akimirką atsikratė jaudulio.

— Ar tai taip beviltiška? — paklausė ji tyliai.

— Visiškai, — jis pačiupo jos ranką gerai net nežinodamas, kodėl taip pasielgė. Nuo to nebuvo lengviau. — Net jei tau pavyktų slapčia išnešti tokio dydžio plokštes iš bažnyčios, kur tu jas dėtum? Tavo mažieji draugai vogtų daiktų supirkėjai...

— Aš pasakiau, kad pažįstu tuos žmones, — nutraukė ji skubiai, — o ne kad jie yra mano draugai.

— Tie vyrukai yra laikrodinės bombos, — Jupiteris per pastaruosius dešimt metų susidūrė su daugybe vogtų meno dirbinių supirkėjų ir žinojo, ką sako. — Kiek laiko truks, kol jie sumąstys grandiozinį planą, kad jums visiškai nereikia mokėti už plokštes? Arba jus šantažuoti? Arba viską pranešti policijai, kad įsiteiktų valdžiai? — jis giliai įkvėpė ir atsiduso. — Pamiršk, tai neturi prasmės! Net profesionalai neturėtų galimybės išpešti naudos.

Ji labai ilgai tylėjo žvelgdama į nišas, kuriose buvo vario plokštės. Jupiteris stebėjo, kaip Koralina kovoja su savimi. Tai nebuvo paprasta kova.

Pagaliau ji linktelėjo.

— Gerai, — pasakė ji. — Aš turėsiu paskambinti keliems žmonėms.

— Pažadi?

— Taip. Pažadu.

Kai jie žengė iš už plėvelės uždangos ir per pastolius pažvelgė žemyn, pamatė šalia Jupiterio lagamino stovintį juodai apsirengusį kunigą. Jis iš visų pusių apžiūrinėjo lagaminą.

— Atgal, — sušnypštė Koralina ir pastūmė Jupiterį gilyn, kur kunigas negalėjo jo pamatyti. Ji pati prasispraudė pro jį, vos šyptelėjo ir skubiai nulipo kopėčiomis.

Netrukus jis išgirdo ją viską pasakojant dvasininkui.

Ant namo prie Farnese rūmų šalia skambučio pritvirtintas užrašas Residenza. Paspaudus per dešimtmečius nublizgintą mygtuką po kelių akimirkų pasigirsta atidaromų durų ūžimas. Senoviniu liftu, pagamintu iš kaltinės geležies, galima patekti į ketvirtąjį aukštą, kur senas žilas žmogelis sėdi durininko kėdėje, ji čia stovėjo dar Dučės laikais. Medis blankus ir suskilinėjęs, senis niūrus ir nekalbus. Kambariai čia nebrangūs, o jei kas nors pasiteirauja apie kokį konkretų gyventoją arba nori informacijos, be abejo, negauna jokio atsakymo.

Viename šio pensiono kambaryje, aukštai virš senamiesčio gatvelių labirinto, sėdėjo Santinas ir spoksojo į nešiojamojo vaizdo grotuvo ekraną, kuris buvo ne didesnis už Bibliją, gulinčią ant jo naktinio staliuko.

Santinas verkė.

Vyrai vaizdo juostoje buvo negyvi. Jis pažinojo kiekvieną iš jų. Jie buvo jo draugai. Jo broliai.

Vienuoliai kapucinai kaip ir jis pats.

Santinas verkė dėl to, kas jiems nutiko, jis verkė ir dėl savęs, dėl likimo, kurį jam paskyrė Dievas.

Santinas bijojo taip, kaip niekada gyvenime nebuvo bijojęs. Jis žinojo, kad jį seka, žinojo, kad jį suseks net čia, šiame pensione. Ir jau greitai, gal net šiandien.

Jis padarė viską, kad sumėtytų pėdas, bet jis buvo vienuolis, o ne nusikaltėlis, ir nežinojo, kaip diena iš dienos sugebėti išnykti. Jo protas patarė jam palikti miestą, traukti iš Romos tolyn į Kampanijos platumas, tolyn į pietus, net iki jūros ir dar toliau. Galbūt jis galėtų surasti prieglobstį kur nors misijoje Šiaurės Afrikoje.

Bet jis žinojo, kad tai viso labo iliuzija. Visur, kur tik jis apsistotų, jie rastų jį. Jis per ilgai buvo kapucinas, kad slėptųsi kur nors kitur, o ne po Dievo stogu. Pensionai ir pigūs viešbučiai, kuriuose jis lig šiol slėpėsi, kas dieną kitame purviname kambaryje, jo nuomone, buvo ties prakeikimo riba. Jis suprato, kad nesugebės ilgai žaisti šių slėpynių. Netrukus jis ims ieškoti prieglobsčio po bažnyčios stogu, o tada jį sučiups.

Jis jautė, kad persekiotojai buvo visur: žingsniai, aidintys koridoriuje, ties jo durimis, tapdavo tylesni, iš viršutinio kambario sklindantys garsai, vaikščiojimas pirmyn ir atgal, tampė nervus. Visą laiką pirmyn ir atgal, pirmyn ir atgal.

Santinas nebesuprato, ar įsikalbėjo, ar tie garsai ir žingsniai buvo tikri. Tačiau jis jautė, kad yra stebimas, jautė, kaip ratas aplink jį siaurėja, kaip jie sparčiai artėja.

Jis privalo peržiūrėti vaizdo juostas, kol pateks į persekiotojų tinklus. Visas šešias juostas peržiūrėti iki paskutinės minutės. Jis turi sužinoti visą tiesą, didžiąją paslaptį, dėl kurios jo broliai paaukojo gyvybes, kraujuodami ir rėkdami, toje vietoje be Dievo ir jo maloningos paramos. Jis turėjo pagaliau viską sužinoti.

Per tas kelias dienas nuo pabėgimo jis peržiūrėjo tris juostas. Daugelį valandų jis matė tuos pačius vaizdus, girdėjo tuos pačius balsus, tuos pačius garsus. Žiūrėjimas vargino ir svaigino, ir tik vyrų, rodomų vaizdo juostoje, baimė neleido jo pojūčiams atbukti. Jis žinojo, kokia pagrįsta buvo jų baimė. Jis žinojo, kuo baigėsi jų odisėja į gelmes.

Buvo nelengva ilgesnį laiką žiūrėti įrašą. Vienuolis nuolat buvo priverstas palikti savo slėptuvę, be tikslo klaidžioti skersgatviais, kad pagaliau ir vėl apsistotų viename šių pigių viešbučių, kad pagaliau įsitikintų, jog jo vaizdajuosčių leistuvo akumuliatorius išsikrovęs. Jis neturėjo daug pinigų, kad praleistų kelias naktis po vienu stogu. Visą dieną jis kovojo su savimi, kol prisivertė vienoje parduotuvėje pavogti naują akumuliatorių, pakroviklį ir laidą. Tai buvo vakar vakare. O šiandien, šią popietę, jis pagaliau įkišo į vaizdajuosčių leistuvą ketvirtąją kasetę. Pusę įrašų jis jau peržiūrėjo. Jautė, kad nuo šiol įvykiai klostysis vis blogiau.

Santinas jautėsi kaip girtuoklis, kuris žino, kad negalima paliesti butelio, už jokius pasaulio pinigus, bet pabaigoje vis tiek tai padaro. Jis galėjo vaizdajuosčių leistuvą išmesti lauk, juostas sunaikinti. Tiesiog nežiūrėti ir neklausyti. Apsimesti aklas ir kurčias. Bet jis negalėjo. Jis buvo skolingas kitiems, jis turėjo sužinoti daugiau apie jų likimus, dalyvauti juose, tarsi pats būtų tos pragaištingos ekspedicijos į gelmes dalyvis. Juk tai jis iškėlė šią idėją. Jis parūpino įrangą ir stebėjo, kad abatas nieko nesužinotų apie jų planus. Santinas nuo pat pradžių buvo kurstytojas.

Pagaliau kaip tik jis liko prie įėjimo. Nes nuo gimimo buvo raišas dešine koja. Kitiems trims buvo suteikta pirmenybė. Jis nebūtų spėjęs su jais kartu. Šiaip ar taip, jie turėjo netrukus sugrįžti ir papasakoti savo įspūdžius.

Tačiau iš gelmės grįžo tik vienas brolis Remeo, po kelių akimirkų jis mirė ant Santino rankų. Savo sudegintą kairę ranką Remeo buvo parišęs priekyje — gryną juodą kaulą, kaip nugremžtą — ant jos buvo pakabintas krepšys su vaizdo juostomis. Jis iš paskutinių jėgų nešė vaizdajuostes į dienos šviesą su tokia valios stiprybe, tarsi nuo to priklausytų jo gyvybė. Mirdamas jis prašė Santino pažadėti išsiaiškinti tiesą, o paskiau galbūt informuoti apie tai pasaulį.

Santinas nenorėjo žiūrėti juostų, nenorėjo matyti vaizdų, bet privalėjo. Dabar, tuoj pat. Kol dar buvo laiko.

Remeo, — galvojo jis, — kodėl mes? Kodėl aš?

Ekrane buvo matyti įvijų laiptų iš masyvaus akmens maždaug dešimties metrų pločio pakopos. Trys vyrai leidosi jais žemyn jau visas tris vaizdo juostas. Vienas iš jų, Remeo, nešė vaizdo kamerą su ant pečių įtaisytais prožektoriais. Kapucinas neturėjo techninių įgūdžių, tačiau po visų tų valandų ant begalinių laiptų pamažu pramoko filmuoti. Vaizdas vis dar siūbavo, o kartais buvo neryškus, bet tai buvo geriau nei iš pradžių, kai vaizdą greičiau nuspėjai, nei matei.

Kiti vienuoliai buvo brolis Lorinas ir brolis Paskalis. Remeo tik retkarčiais pasirodydavo ekrane, tik tada, kai trumpai paduodavo kamerą kitam arba padėdavo ant aukštų akmeninių turėklų. Tačiau dažniausiai jis laikė kamerą ant peties, retkarčiais kalbėjo į mikrofoną ir filmavo savo ordino brolius, kurie pakopa po pakopos leidosi į bedugnę.

Lig šiol dvylika valandų. Ir sukti laiptai vis dar nesibaigė. Jei Santinas besąlygiškai nepasitikėtų Remeo, galėtų manyti, kad trys vyrai lipa vis tą patį ruožą bijodami brautis į gelmes. Bet jis pažinojo Remeo, todėl suprato, kad laiptai iš tikrųjų tokie begaliniai.

Dvylikos valandų lipimas gigantiškais laiptais. Ir dabar, ketvirtosios juostos pradžioje, vaizdas nepasikeitė. Anapus turėklų, už žmogaus liemens storio kolonų, ištašytų iš akmens, buvo tik juoda tamsa. Vienuoliai kelis kartus į tamsą šovė šviečiančias raketas ir nusivylę stebėjo, kaip šviesos kamuoliai krinta į gilumą ir sudega. Raketos niekur nesutiko pasipriešinimo, niekur nebuvo jokių sienų, kokios nors uolos požymių. Tik tuštuma ir tamsa.

Vienuoliai buvo pasiėmę maisto, kurio, taupiai vartojant, turėjo užtekti daugeliui dienų. Kaip kapucinai jie buvo įpratę prie nepritekliaus, nors gūdus ir, regis, begalinis kopimas sekino jų jėgas. Lig šiol jie pasiaukodami atliko ordino paskirtus darbus, kurie dažniausiai apsiribojo ligonių priežiūra ir buitimi. Du milijonus žmonių turinčiame metropolyje — Romoje — kapucinai gyveno skurdų eremitų gyvenimą. Studijos ir mokslinis darbas jiems buvo uždraustas, jie gyveno tik kitų gerovei ir garbino Viešpatį.

Lipti laiptais jiems buvo nepaprastai sunku, visi kentė didžiulius raumenų skausmus, nuolatinius traukulius ir dusulį. Regis, oras ten, apačioje, buvo retesnis, o gal jame buvo nematomų ir neužuodžiamų dujų ar chemikalų.

Vis dėlto jie kopė žemyn.

Pragaro link.

Santinas pakėlė akis. Jo pirštai spūstelėjo pauzės mygtuką. Jis kažką išgirdo prie kambario durų. Pirmiausia lifto žvangėjimą, paskui — žingsnius. Vieno žmogaus? Kelių? Jis negalėjo suprasti. Dabar garsas nutilo tiesiai prie jo kambario durų.

Ar tai, ką jis girdi, yra tylus, tvardomas kvėpavimas? Tylus, vos girdimas šnabždesys?

Lig tol Santinas sėdėjo sukryžiavęs kojas ant lovos, pasidėjęs vaizdajuosčių leistuvą ant kelių. Dabar jis pakilo. Vienuolis avėjo sportiniais batais, mūvėjo džinsus ir dėvėjo marškinius. Vieno gyvenamojo namo koridoriuje jis pavogė sausakimšą plastikinį maišelį ir pabėgo kiek kojos neša, o tyliame vidiniame kieme surūšiavo grobį ir pasirinko tinkamus drabužius. Batai buvo vienu dydžiu per maži, su jais jis jautėsi neįprastai, nes visus tuos metus avėjo sandalais. Bet jais avėdamas jis galėjo vaikščioti ir net bėgioti, jei prireiktų.

Santinas kiek galėdamas tyliau nušlubavo nuo lovos prie durų. Jis nepadarė klaidos ir klausydamas neprisispaudė visu kūnu prie durų. Jis atsistojo nugara šalia durų, palenkė galvą truputį į priekį ir priglaudė ausį prie suskeldėjusios faneros.

Ar tai buvo balsai? Du ar trys?

Be galo iš lėto jis uždėjo ranką ant durų rankenos, kitą tiesė rakto, kuris vis dar kyšojo spynoje, link. Jei jį pasuktų, vyrai už durų jį išgirstų. Jei suprastų, kad jis juos pastebėjo, užpultų, sumuštų ir nusitemptų su savimi. Ir jis niekada nesužinotų tiesos apie Remeo ir kitus.

Ne, toks kvailas jis nebuvo.

Jis atsargiai atsitūpė ir pamėgino ką nors įžiūrėti pro rakto skylutę. Žinoma, raktas dengė didžiąją dalį, bet šviesūs pakraščiai kairėje ir dešinėje turėjo atskleisti, ar už durų kas nors juda.

Santinas negalėjo suprasti. Atrodė, koridorius tuščias.

Kas, jei jo priešai stovi iš abiejų rakto skylutės pusių? Jie tikriausiai buvo protingi. Jie žinojo, kaip apkvailinti tokį kaip jis. Tik paprastas vienuolis, tartų jie ir manytų, kad jį pagauti visai paprasta.

Bet jis neleis, kad jiems būtų paprasta.

Šnabždesys liovėsi, dabar jis nebegirdėjo net kvėpavimo. Bet tai nieko nereiškė. Jie buvo gudrūs! Tokie gudrūs! Galbūt jie liovėsi kvėpavę prieš žengdami pro duris ir per prievartą nusitempdami jį. Galbūt tai buvo jų plano dalis.

Santinas nusėlino atgal prie lovos. Jis išjungė leistuvą. Atrodė, kad juoduma iš visų pusių persirito per laiptų turėklus ir užpildė ekraną.

Santinas įkišo vaizdajuosčių leistuvą į kuprinę prie kitų daiktų, dar pasiklausė, ar negirdėti ko nuo durų — jokio triukšmo, jokio kvėpavimo, jokio šnabždesio — ir pasisuko prie lango. Jis apdairiai pasirinko kambarį. Nuo lango ėjo nedidelė plytų sienelė iki plokščio stogo. Iš ten jis galėjo įlipti į greta esantį namą ir laiptais patekti į gatvę.

Akimirką Santino baimę užgožė svaigus triumfas, o tai buvo visai nebūdinga nei jam, nei jo ligšioliniam gyvenimui. Bet jis mokėsi, mokėsi orientuotis pasaulyje už vienuolyno sienų. Jis sprigtelės savo priešams į nosį, kol jie supras, kad jis seniai dingo.

Santinas stumtelėjo, atidarė langą ir po kelių akimirkų dingo.

1 „Romos senienos“ ir „Kalėjimai“ (it.) - (čia ir toliau - vert. past.).

2 SKYRIUS Kalėjimo meistras

Šuvanės namą puošė Madonos statula. Prieš ją klūpojo žmogysta, užsismaukusi skarelę ant akių. Rožinio karoliukai slydo pro drebančius pirštus, sausus ir kaulėtus. Iš skarelės šešėlio sklido tylus šnabždesys.

Virš nišos, kurioje stovėjo Madona, buvo pritvirtinta nedidukė lentelė. Joje buvo užrašyta, kad Dievo Motinos skulptūra pastatyta 1954 metais, dešimtosioms išvadavimo nuo fašizmo metinėms. Apačioje, ant grindinio, visai prie suklupusios žmogystos kojų, stovėjo du dubenėliai, vienas su švariu vandeniu, kitas su kačių ėdalu. Nususęs gatvės katinas, ištukęs nuo žiurkių ir maisto likučių, įkišęs galvą į antrąjį dubenėlį čepsėdamas ėdė nekreipdamas dėmesio į besimeldžiančiąją.

Jupiteris įsidėmėjo šį vaizdą kaip ir visus kitus gatvelėje patirtus įspūdžius, tarsi jie būtų nuostabūs, keisti arba keliantys nerimą, tarsi užfiksuoti ekrane. Ši tikrovės dalis šmėstelėjo tik trumpai, jis viską pamiršo jau tą akimirką, kai Koralina atidarė parduotuvėlės duris.

Po penkių minučių, po širdingo Koralinos senelės pasveikinimo, jie sėdėjo viršuje, ankštame sodelyje ant stogo, prie stalo, ant kurio stovėjo raudonasis vynas ir sūris.

Šuvanė buvo stambi moteris, apkūni, plačių, stiprių pečių. Jos plaukai vis dar buvo juodi kaip smala, kaip ir jos vaikaitės, nors ir trumpesni, ant pakaušio susukti į kuodą. Daugybė grandinėlių ir žiedų skimbčiojo ant jos kaklo ir riešų. Jupiteris tiksliai nežinojo, kiek jai metų, jo nuomone, apie šešiasdešimt. Ją visada buvo sunku perprasti net ir jos vaikaitei, kuri daug metų gyveno su ja po vienu stogu. Net Koralina nežinojo tikrojo jos vardo. Ji buvo tiesiog Šuvanė, šis žodis romų kalboje reiškia ragana arba burtininkė.

— Mano berniuk, — buvo pirmieji žodžiai, kuriuos ji ištarė, kai visi susėdo prie stalo, — džiaugiuosi, kad esi čia!

— Ir, regis, pačiu laiku. — Jupiteris buvo tvirtai nusprendęs nesileisti jos suvystomas. Jis stengėsi nepasiduoti jos motiniškiems draugiškiems kerams.

Šuvanė susižvalgė su Koralina, ši susigėdusi žvelgė į grindis. Senoji suprato, kas atsitiko, ir giliai atsiduso.

— Ak, vaikai, to ir reikėjo tikėtis.

Įsivyravo gili tyla, pertraukiama tik tylaus čepsėjimo, kai ji iš taurės gėrė vyną.

— Ko tu tikėjaisi? — paklausė Jupiteris. — Kad paskatinsiu jus imtis šios beprotybės? Juk negalėjai taip iš tikrųjų manyti.

Šuvanė atsainiai nusišypsojo.

— Buvo verta pamėginti, ar ne tiesa?

— Ką nori pasakyti?

— Mano berniuk, ką matai prieš save, kai eini į save?

— Kai aš... einu į save?

— Kai užmerki akis. Na, pirmyn! Užmerk akis ir papasakok, ką pirmiausia matai.

Nenorom jis pakluso, bet netrukus vėl atsimerkė ir šiek tiek išsigandęs papurtė galvą.

— Tikrai, ką tai reiškia? Aš...

Ji nutraukė jį švelniai, bet nedvejodama.

— Tu matai vario plokštes, Piranezio palikimą, — ji nusišypsojo ir parodė auksinius iltinius dantis. — Tu jomis jau užsikrėtęs kaip liga. Jos daugiau tavęs nepaleis, Jupiteri. Piranezis yra čia, pas mus.

Ji dažnai šitaip kalbėdavo, bet anksčiau jam retai būdavo taip nesmagu kaip šią akimirką.

— Tu į viską žiūri gan lengvabūdiškai, — pasakė jis šiek tiek suglumęs.

— Lengvabūdiškai? — Šuvanė nusijuokė, jis jau buvo beveik pamiršęs, kaip ji juokiasi — garsiu, šiurkščiu vyrišku juoku. — Mes esame čia, Romoje, mano berniuk. Miestą kasmet aplanko penkiolika milijonų turistų, ir toks lengvabūdiškumas apsaugo mus, kad nesijaustume kaliniais šiame antikiniame Disneilende.

— Yra skirtumas tarp lengvumo ir lengvabūdiškumo.

Šuvanė susižvalgė su Koralina tikriausiai norėdama sužinoti, ar ji tokios pat nuomonės. Šį kartą Koralina atlaikė žvilgsnį, ir Šuvanė atlaidžiai nusišypsojo.

— Tikriausiai tai vis dėlto buvo klaida, — pasakė Koralina.

Šuvanės šypsena tapo platesnė.

Jupiteris suraukė kaktą.

— Ne. Tu teisingai padarei, kad pranešei apie radinį. Buvo dar ne vėlu.

Šuvanė nusiminusi papurtė galvą.

— Viešpatie, Jupiteri! Koks... išmintingas tu pasidarei per tuos dvejus metus! Net truputį nuobodus, — jis norėjo paprieštarauti, bet ji pridėjo pirštą prie lūpų liepdama jam tylėti. — Aš norėjau, kad parodytum daugiau išminties tada, kai buvai pas mus su Mivaka, — ji visada vadino Mivą pilnu vardu. Tai buvo tik vienas iš daugelio smulkių įrodymų, kad jau tada ji nemėgo Mivos.

— Duok jai ramybę, gerai? — prašneko jis truputį per skubiai, pernelyg gindamasis.

— Jau tąsyk sakiau, kad ji žaidžia nešvarų žaidimą. Ta maža japoniška gyvatė iš pat pradžių naudojo tave savo tikslams. Ji tave iščiulpė, ir kiekvienas, kuris tave pažinojo, turėjo žiūrėti sudėjęs rankas.

Jupiteris blankiai nusišypsojo.

— Tu nesėdėjai sudėjusi rankų.

— Aš tik pamėginau tave įspėti, — atkirto ji, jos auksiniai dantys blykstelėjo. — Bet nesėkmingai. Ir, atvirai sakant, netikiu, kad tu įsisavinai jos pamoką. Tu vis jos neatsikratei. Kaip šuo, paliktas prie greitkelio.

— Labai dėkoju, — atsakė jis apmaudžiai. — Pažįstu tavo jautrumą, su kuriuo įsigyveni į kito vaidmenį.

Koralina pirmą kartą gurkštelėjo raudonojo vyno.

— Kiek laiko buvote kartu, tu su Miva?

— Nepilnus trejus metus.

— Jis turbūt buvo su ja, — patikslino Šuvanė šaltai, — bet ji nebuvo su juo.

— Gerai, o dabar užteks, — paprašė jis tyliai.

Šuvanė norėjo tęsti pokalbį, bet Koralina atėjo Jupiteriui į pagalbą.

— Ar tu negeri raudonojo vyno? — ji klausiamai parodė į lig šiol nepaliestą taurę.

— Esu alergiškas.

— Kaip tik raudonajam vynui? — Koralina sukikeno. — Tai žiauru.

Šuvanė pašoko.

— O Viešpatie, kaip aš galėjau pamiršti! — Jupiteriui nespėjus sulaikyti ji nuskubėjo į namus keistai linguojančia eisena, būdinga daugeliui apkūnių vyresnio amžiaus moterų. — Juk aš šaldytuve turiu butelį fraskačio! — sušuko ji per petį.

Koralina paėmė Jupiterio taurę ir išpylė į gėlių vazoną.

— Kas atsitiktų, jei išgertum?

— Išmuštų raudonomis dėmėmis, oda pradėtų pleiskanoti, o niežulys varytų iš proto.

— Tik nuo raudonojo vyno?

Jupiteris linktelėjo ir triskart pabeldė į stalo lentą.

— Lig šiol.

Šuvanė grįžo iš virtuvės, ant stalo pastatė ropinę su baltuoju vynu ir švarią taurę.

Jupiteris pripylė pusę taurės.

— Koralina man pasakojo, kad parduotuvės reikalai prasti.

— Ak, liūdni popieriai, — atsiduso Šuvanė. — Geriau reikėjo pardavinėti turistams mažus plastikinius legionierius ir kvailus atvirukus su judančiais paveikslėliais. Tada būtų ėjęsi geriau.

Ir nevažiuoti be vairuotojo pažymėjimo ant pėsčiųjų, — pamanė Jupiteris.

Prieš užlipdamas į sodą, jis paviršutiniškai apžiūrėjo Šuvanės parduotuvę. Nuo tų laikų, regis, niekas nepasikeitė. Parduotuvės kvapas prišaukė iš užmaršties atsiminimus, kai jie su Miva čia dvi dienas rausėsi dėžėse ir lentynose.

Šuvanė pardavinėjo paveikslus ir knygas, tuo ji nesiskyrė nuo kelių šimtų kitų Romos prekiautojų. Bet ji specializavosi okultinio meno srityje, tos rūšies knygomis, dėl kurių ją lankydavo akiniuoti apkūnūs ezoterikai.

Parduotuvė buvo dviejuose apatiniuose namo aukštuose. Pirmame aukšte stovėjo knygų prigrūstos lentynos, jos mažą parduotuvę pavertė siauru, blogai apšviestu labirintu. Viršuje, antrame aukšte, buvo laikomi piešiniai, graviūros, akvarelės, atspaudai — viskas, ką galima laikyti dėžėse. Šuvanės parduotuvė buvo maža galerija, kurioje buvo galima apžiūrėti ant sienų sukabintus gerai apšviestus paveikslus. Čia ateinantys turėjo skirti nemažai laiko, kol rietuvėse ir segtuvuose rasdavo reikiamą daiktą. Be to, Šuvanė nemėgo klientams patarinėti. Ji buvo įsitikinusi, kad pirkėjas pats geriausiai žino, ko ieško. Pardavime ji dalyvaudavo tik prie kasos imdama pinigus ir sėdėdama už prekystalio, ten ji vartė knygas, antikvarinius katalogus ir akylai stebėjo lankytojus. Jupiteris gerai prisiminė Mivos susierzinimą, kai baigiantis pirmajai dienai ši metro šešiasdešimt penkių centimetrų aukščio ir trapi kaip dvylikametė baleto šokėja mergina Šuvanei prikišo nepatiklumą, nemandagumą ir — sutikime, truputį motyvuotai — išskirtinį bjaurumą. Tuo metu Šuvanė jau buvo nusiteikusi nemėgti energingosios japonės, todėl Mivos žodžiai tik sutvirtino abipusę antipatiją, bet ne sukėlė.

Jupiteris nemaloniai jautėsi prisiminęs tas dienas ir iš visų jėgų mėgino atsikratyti prisiminimų. Bet veltui. Miva visada buvo šalia, kiekviename žingsnyje, kiekviename žodyje, kiekvienoje mintyje.

Balta katė šmurkštelėjo per akmeninius sodo turėklus, elegantiškai prasispraudė tarp žmogaus dydžio vazoninių augalų ir staigiu šuoliu nutūpė ant Šuvanės kelių. Senoji švelniai ėmė glostyti gyvūnėlį.

— Apačioje mačiau katiną, gana nusususį, — pasakė Jupiteris. — Jis taip pat jūsų?

— Nei ji, nei jis, — Šuvanė glostė katei šonus. — Bet jie visi čia ateina, nes pas mane gerai jaučiasi. Tai bendra kačių ir tavo savybė, tiesa?

Jupiteris pasijuto netikėtai užkluptas. Jis norėjo pasirodyti abejingas ir pabarti Šuvanę už jos lengvabūdiškumą, kuriuo ji kurstė Koraliną padaryti nusikaltimą. Bet dabar jis negalėjo nesutikti: jam visada patiko ši sena moteris su jos beviltiškai perpildytais namais, ir ateityje niekas nepasikeis, visai nesvarbu, kokius planus kuria Šuvanė savo finansinei padėčiai gelbėti.

Daugiau nei prieš dešimt metų, kai jis pirmą kartą išgirdo apie jos kuriozų kabinetą, vieną dieną, nepuoselėdamas didelių vilčių, atsidūrė prie jos durų. Visą karštą rugpjūčio dieną jis jos parduotuvės lentynose ir spintose ieškojo pirmojo Fulkanellio La Mystere des Cathedrales. Ji karštai jį įtikinėjo, kad, baigiantis Antrajam pasauliniam karui, ją įsigijo netoli Niurnbergo iš vieno prancūzų belaisvio. Ji tikinusi, kad ant knygos viršelio buvusi paslaptingojo autoriaus ranka rašyta pastaba. Ji negalėjo šito Jupiteriui įrodyti, nes knygos nepavyko rasti. Tačiau užsimezgė nuostabi ilgalaikė draugystė. Tik vėliau jis sužinojo, kaip ji vertino jo palankumą. Šuvanė neturėjo draugų, o gerų pažįstamų labai mažai. Dėl lig šiol jam suprantamos priežasties ji tiesiog dievino jį. Tada, kai jis atliko kitą tyrimą Romoje, Šuvanė jį pakvietė pagyventi savo namuose, kaip tik tada jo kambaryje pasirodė Koralina, apsvaiginta vaikiško įsimylėjimo.

— Senele? — Koralina suko juodų plaukų sruogą ant piršto. — Ar nemanai, kad mes turim Jupiteriui viską papasakoti?

— Ar jis pasirengę tai išgirsti? — paklausė Šuvanė tyliai, neatitraukdama žvilgsnio nuo baltos katės, kuri patenkinta tysojo ant jos plačių šlaunų.

— Pasirengęs kam? — Jupiteris žvelgė tai į Koraliną, tai į jos senelę ne susijaudinęs, bet nustebęs. Jis turėjo žinoti, kad Šuvanė turi kozirį kišenėje.

Kai niekas neatsakė, jis dar kartą paklausė:

— Kam pasirengęs?

— Galbūt mes padarėme klaidą, — pasakė Koralina. — Ji atsistojo ir niuktelėjo katę ant Šuvanės kelių, ši išsigando. — Nekenčiu kačių.

Jupiteris žiūrėjo gyvūnėliui pavymui, kai šis be garso dingo tarp vazonų. Jis su malonumu būtų nukreipęs kalbą kita linkme, nes suprato, kad dabar išgirs tai, kas jam nepatiks. Vieną akimirką jam dingtelėjo, kad dabar paskutinė proga išeiti iš šių namų ir nesivelti į visą šią istoriją. Bet jis liko ir suprato, kad žengė daug platesnį žingsnį, nei vėliau būtų norėjęs.

Jis iš anksto apgailestavo mąstydamas, ar šiam reiškiniui jau sugalvotas psichologinis terminas.

— Eime, — Koralina nuėjo pirma.

Jupiteris sekė įpėdžiui, nieko neklausinėdamas. Jis buvo pakankamai kantrus, kad pamatytų visą katastrofos mastą; jam nereikėjo jokių perspėjimų, jokių mįslingų orakulų ištarmių. Parodyk man, galvojo jis apkvaitęs, mane ne taip paprasta šokiruoti. Už nugaros jis girdėjo šlepsint Šuvanę.

Per mažutę svetainę — knygos, visur knygos — jie pateko į laiptinę, praėjo praviras virtuvės duris ir pro česnakais ir paprika kvepiantį chaosą ėmė leistis žemyn. Mediniai laiptai buvo ganėtinai platūs, kad juose tilptų vienas suaugęs žmogus, ir tokie statūs, kad reikėjo palaukti, kol priekyje einantysis pasieks žemiau esantį aukštą, nes kilo pavojus paslysti ant slidžių pakopų pakraščio ir užvirsti priekyje einančiajam ant pečių.

Jie įžengė į viršutinį parduotuvėlės aukštą. Čia, tarp aukštų popieriaus šūsnių ir prigrūstų segtuvų, Koralina atitraukė vieną sunkią ąžuolinę skrynią. Už jos Jupiteris kai ką pamatė ir iš karto pažino. Jis garsiai atsiduso, nors ir ne itin nustebo.

Po skrynia gulėjo plokščias stačiakampis daiktas, suvyniotas į raugintos veršio odos gabalą. Keturiasdešimt vieno centimetro pločio ir penkiasdešimt keturių centimetrų ilgio — Jupiteriui nereikėjo nė matuoti.

Jis atsisėdo ant sunkios medinės kėdės ir padėjo rankas ant lenktų liūto letenų formos ranktūrių.

— Nereikėjo man važiuoti, — pasakė jis. — Man nereikėjo net kelti telefono ragelio, kai ekrane pamačiau užrašą Numeris nežinomas.

Šuvanė įsispraudė tarp jo ir Koralinos ir įsirėmė milžiniškomis rankomis į klubus.

— Dėl Dievo meilės, koks skuduras tu tapai? — Jos balsas šį kartą skambėjo iš tikrųjų piktai, ir pirmą kartą jis pajuto, jog ji gailisi jį pasikvietusi.

— Po velnių, egzistuoja šešiolika Carceri motyvų! Kiekvienas tai žino! — jo balsas buvo energingesnis, nei pats tikėjosi, bet jis negalėjo susivaldyti. — Kaip manote, kas atsitiks, jei Koralinos draugai iš Vatikano slaptoje patalpoje ras tik penkiolika? Joks žmogus nepatikės, kad šešioliktasis tiesiog surūdijo!

Jis keikė save už tai, kad bažnyčioje nesuskaičiavo plokščių. Matyt, Koralina vieną išnešė iš ten jau praėjusią naktį. Viešpatie, tikriausiai Miva buvo teisi, kai prikišo, kad jam stinga profesionalumo.

Koralina ir Šuvanė susižvalgė, ir kažkodėl Jupiterį apėmė nemalonus jausmas, kad jos į jį nežiūri rimtai. Galbūt jis darė tokį poveikį moterims. Puiku.

— Bažnyčioje vis dar yra šešiolika plokščių, — paaiškino Koralina. — Niekas vienos nepasiges. — Ji nusišypsojo. — Pažadu.

— Ką tu padarei? Pakišai gipsinę atlieją?

— Tavo cinizmas gaivina širdį, bet čia visai nedera, — atkirto ji. — Labai paprasta. Bažnyčioje yra šešiolika plokščių. Viena yra čia. Ką tai reiškia?

Jupiteris spoksojo į jas išplėtęs akis.

— Jūs išprotėjote.

— Jų buvo septyniolika, — pasakė Šuvanė tokiu tonu, tarsi mėgintų išmokyti vaiką matematinės formulės. — Septyniolika, Jupiteri.

Koralina atsitūpė ir išvyniojo plokštę. Varinė plokštė, nusėta žalsvų taškelių, blizgėjo rausvai. Koralina pakėlė vieną kraštą ir pastatė ją skersai, kad Jupiteris galėtų pažvelgti.

Staiga jis pats ant šios kėdės netikėtai pasijuto bejėgis, tuo tarpu moterys laukdamos žiūrėjo į jį. Jis skubiai pašoko ir atsiklaupė prieš varinę plokštę.

— Na? — paklausė Šuvanė jam per petį.

Pirmą kartą jis pastebėjo, kad ji kvepia egzotiškais prieskoniais.

Jis pasilenkė žemiau virš plokštės, ištiesė pirštą ir galiuku perbraukė per įrėžtas linijas, jose buvo prikibusių išdžiūvusių XVIII amžiaus dažų.

Jos abi buvo teisios. Tai nežinomas motyvas. Nežinomas septynioliktasis Carceri motyvas!

— Pasakyk ką nors! — pareikalavo Šuvanė, bet Koralina metė jai maldaujamą žvilgsnį ir papurtė galvą.

Jis skvarbiai pažvelgė į jaunąją romę.

— Ir nė vienas žmogus nematė, kaip tu ją nešei iš bažnyčios?

— Nė vienas.

— Ar esi tikra?

— Viešpatie, Jupiteri! Klausyk, ką aš sakau!

— Kodėl iš karto man apie tai nepapasakojai?

— Tikriausiai būčiau pasakiusi, jei tu iš karto nebūtum taip neigiamai sureagavęs, — ji žvelgė į plokštę ir, regis, glostė ją žvilgsniu. — Tu buvai teisus dėl tų šešiolikos žinomų motyvų. Bet šis... — nutilo ji purtydama galvą. Jos balsas pritilo, tarsi žodžiai būtų išsekę.

Jupiteris taip susijaudino, kaip nebuvo jaudinęsis jau daugelį mėnesių. Kažkas sugrįžo — viena jo paties dalis, o jis manė, kad Miva išsinešė ją susikrovusi į dėžę kartu su kitais daiktais. Bet jis klydo. Senasis instinktas buvo dar gyvas. Jis vis dar sugebėjo atpažinti iš tikrųjų didžius kūrinius, tokius kaip šis, gulintis prie jo kojų. Jis buvo toks didis, kad jam net gniaužė kvapą.

— Gerai, — pasakė jis, stengdamasis susitvardyti. „Būk profesionalas, — pamanė. — Pagaliau vėl būk profesionalas“. — Manau, jūs niekam apie tai nepasakojote.

— Žinoma, ne.

Jis linktelėjo paskendęs mintyse ir ėmė atidžiai apžiūrinėti plokštę. Iš pirmo žvilgsnio atrodė, kad tai šešioliktas jau žinomas motyvas. Salė, tokia aukšta, kad lubos skendėjo šešėlyje, kertama medinių ir akmeninių tiltų, kurioje gyveno keistos, vienišos žmogystos. Grandinės priekiniame ir užpakaliniame plane. Apmūrytos duobės, žiojėjančios žemėje kaip milžiniški šuliniai. Dvivėriai vartai tokie platūs, kad pro juos gali įžygiuoti kariuomenė. O centre — požeminė upė, greičiau kanalas su apmūrytais krantais, kertantis paveikslą iš dešinės į kairę.

Vandens kanalo viduryje stūkso stačiakampė uola. Ant jos — obeliskas, toks simetriškas, kad jo plačioji priekinė pusė žvelgia tiesiai į žiūrovą. Obeliske kažkas iškalta, kažkokia forma, kurios iš pradžių Jupiteris negalėjo suprasti, nes ji nesiderino prie aplinkos. Tik kai jo protas privertė abstrahuoti ir išsivaduoti iš šio menamo kalėjimo, jis suprato, kas tai yra.

Tai buvo raktas. Tiksliau, delno dydžio rakto kontūras.

— Tai dar ne viskas, — pasakė Koralina ir atidarė skrynią, po kuria slėpė plokštę. Ji pasilenkė ir išėmė siaurą odinį maišelį, tos pačios odos, į kokią buvo įvyniota plokštė, viršuje jis buvo sutrauktas raišteliu.

Jupiteris paėmė maišelį ir pasvėrė rankoje.

— Kas čia?

— Jis buvo tame pačiame plyšyje kaip ir plokštė, — paaiškino Koralina. — Apieškojau visas nišas, bet daugiau nieko neradau.

Jupiteris pravėrė maišelį ir išpurtė jo turinį ant delno.

— Molinė šukė? — paklausė suglumęs.

Koralina linktelėjo.

— Apžiūrėk ją atidžiau.

Šukė buvo trikampė, dvi kraštinės nuskilusios, trečioji apvalaina; iš šukės formos buvo galima spėti, kad ji buvo apvalaus daikto dalis, lėkštės arba — kadangi paviršius nebuvo įlenktas — disko. Ji buvo truputį mažesnė už Jupiterio delną, pagaminta iš degto, šokolado spalvos molio. Kai medžiaga dar buvo drėgna, primityviu spaudu buvo įspausti hieroglifai, o įdubos užpildytos šviesia glazūra. Jupiteris pažino archajišką žuvies atvaizdą, žmogaus figūros ir akies. Kiti ženklai buvo panašūs į vaiko keverzones: trikampiai, vingiuotos linijos, spiralės ir ratai. Tarp didžiųjų simbolių buvo dar viena ženklų eilutė, smulkesnė ir išraižyta, tarsi kas vėliau išraižė juos aštriu daiktu degtame molyje. Čia, regis, taip pat buvo simboliai, nors ir ne tokie primityvūs, panašesni į neįskaitomą ornamentą.

Jupiteris lig šiol matė daugybę hieroglifų, ir šie nedaug kuo skyrėsi nuo visų kitų, nors iš pirmo žvilgsnio jų nebuvo galima priskirti jokiai žinomai kultūrai. Antrasis išraižytas tekstas taip pat stebino.

— Neatrodo, kad tai Piranezio laikų, — konstatavo jis. — Šis daiktas, sakyčiau, senesnis. Daug senesnis. Bent jau glazūruoti simboliai.

Koralina tylėdama linktelėjo, Šuvanė garsiai įkvėpė ir iškvėpė.

Jupiteris suspaudė šukę nykščiu ir smiliumi, pakėlė į šviesą ir prikišo arčiau akių. Hieroglifai buvo abiejose pusėse, o maži išraižymai tik vienoje.

— Šis daiktas man kai ką primena, — sumurmėjo jis. — Kažką panašaus jau esu matęs.

— Savo akimis?

— Ne, atrodo, knygoje.

Jis ėmė laužyti galvą, bet niekaip negalėjo prisiminti, kodėl šukė ir raštas atrodė pažįstami. Vėl ėmė žiūrinėti septynioliktąją plokštę.

— Ar jums nekyla mintis, koks ryšys galėtų būti tarp šių dviejų daiktų? — kreipėsi jis į Koraliną.

— Šią akimirką galiu tik pasakyti, kad abu daiktai buvo vienoje slėptuvėje. — Ji paėmė šukę iš jo rankų ir susikaupusi pažvelgė į ją. — Arba ikikrikščioniškų laikų, — pasakė ji pagaliau, — arba kvailas vaikiškas pokštas. Bent jau didieji simboliai.

— Piranezis šį daiktą paslėpė kartu su plokšte tikrai ne pokštaudamas, — pasakė Jupiteris. — Spėju, jis pats visa tai paslėpė bažnyčioje.

— Galime remtis šia prielaida. Laboratoriniai uolienos ir skiedinio tyrimai tai patvirtino. Kas dar galėtų būti suinteresuotas slėpti Piranezio raižinių plokštes jo perstatytoje bažnyčioje?

Koralina tikriausiai buvo teisi. Jupiteris įvertino jos argumentus ne kaip faktą, bet kaip gerą tyrimų atsparos tašką. Visada naudinga remtis blaivia išvada, nors atliekant tolesnius tyrimus ji gali nepasitvirtinti arba pasirodyti skubota.

— Dabar jau žinau!

Koralina pažvelgė į jį nieko nesuprasdama.

— Ką nori pasakyti?

— Šukė... — jis atsigręžė į Šuvanę. — Ar turi apačioje knygą apie Kretos Mino kultūrą?

— Brangusis, čia yra visko, — su tais žodžiais ji dingo laiptuose ir netrukus sunkiai krypavo į pirmąjį aukštą.

Po kelių sekundžių pasigirdo krintančių daiktų dundėjimas, paskui — keiksmai.

Koralina susirūpinusi pašoko.

— Senele?

Jupiteris nuskubėjo su ja prie laiptų. Kai pažiūrėjo į apačią, pamatė Šuvanę, sėdinčią plačiai išžergtomis kojomis ant grindų viduryje nuvirtusios knygų rietuvės.

— Viešpatie, senele, kas tau atsitiko?

Koralina norėjo bėgti laiptais žemyn, bet Šuvanė sulaikė ją rankos mostu.

— Viskas gerai, viskas gerai... Senoms moterims kartais taip nutinka, — ji parodė į knygas, už kurių užkliuvo. — Tai kardinolui Merendai parengtos knygos. Jos seniai turėjo būti Vatikane.

— Vatikanas perka pas jus knygas? — paklausė Jupiteris nustebęs.

— Retkarčiais, kardinolas Merenda yra neblogas klientas. Nuo to laiko, kai Šuvanė jam parūpino knygą, daugiau nei prieš du šimtus metų dingusią iš Vatikano bibliotekos, kartais jis mums paveda šio to paieškoti. Tas knygas, — ji parodė žemyn, kur Šuvanė vis dar sėdėjo kaip vaikas rudeninių lapų krūvoje, — reikėjo pristatyti jau vakar. — Savo senelei ji šūktelėjo: — Rytoj rytą tuo pasirūpinsiu.

— Būtų gerai.

Šuvanė atsispyrė ir netrukus atsistojo. Niurnėdama panosėje ji nukrypavo tolyn ir netrukus dingo jiems iš akių.

— Ar mums nusileisti? — šūktelėjo Jupiteris.

— Apsieisiu! — atsakė Šuvanė dusliai. — Gal aš ir sena, bet ne invalidė.

Koralina su Jupiteriu linksmai susižvalgė ir grįžo prie vario plokštės ir molinės šukės.

Jupiteris perbraukė pirštais keistą rakto siluetą, jo tikslios linijos visiškai netiko prie šiurkščiai užštrichuotos kalėjimo aplinkos. Raktas buvo su ilgu koteliu ir kampuota barzdele; jam tinkama spyna turėtų būti labai sena. Jupiteris negalėjo prisiminti, ar šešiolikoje likusių motyvų buvo kas nors panašaus į raktą.

Šuvanė grįžo su keturiomis didelio formato knygomis ir padavė jas Jupiteriui. Jis būtų pasirinkęs šiuolaikinį albumą su nuotraukomis, bet žinojo, kad Šuvanė neturi šiuolaikinių knygų. Čia buvo keturi Arthuro Evanso veikalo The Palace of Minos tomai, pasirodę 1921–1935 metais, pavyzdinis veikalas apie Mino erą ir žymiausius jos statinius. Jupiteris veltui vartė pirmuosius du tomus, bet trečiajame pagaliau rado, ko ieškojo. Atverstą knygą jis padėjo ant grindų.

Dešiniąją dvigubo lapo pusę puošė du piešiniai plunksna, vaizduojantys apvalius daiktus. Jupiteris padėjo molinę šukę ant kairiosios pusės, kad galėtų palyginti su piešiniu dešiniojoje. Panašumas tuoj pat krito į akis.

— Phaistos Disc, — perskaitė Koralina anglišką užrašą po piešiniu, jos veidas pragiedrėjo. — Faisto diskas! Žinoma!

Jie su Jupiteriu nusišypsojo be žodžių supratę vienas kitą, o Šuvanė nepatenkinta vaikščiojo pirmyn atgal.

— Gal galėtumėt paaiškinti, apie ką kalbate? — pareikalavo ji šiurkščiai.

Piešinys plunksna vaizdavo abi apvalaus skritulio puses, jo paviršiuje buvo išraižytas spiralės formos labirintas. Tarp linijų buvo įspausti hieroglifai, labai panašūs į esančius ant šukės. Tačiau kuo daugiau Jupiteris šukę sukinėjo ir vartė, tuo aiškiau darėsi, kad panašumas su piešiniu tik išorinis.

Nusivylęs jis paliko šukę ant atverstos knygos.

— Diskas buvo italų archeologų atrastas Kretoje amžiaus pradžioje netoli Faisto, — paaiškino jis Šuvanei. — Po Knoso tai buvo žymiausias valdovų miestas saloje, Mino karalystės aruodas. Diskas yra seniausias žinomas daiktas su spausdintu tekstu. Tiksliai nenustatyta, koks šio disko amžius, manoma, kad trys tūkstančiai penki šimtai metų. Vadinasi, čia žmonės išmoko spausdinti raides daugiau nei prieš tris tūkstančius metų iki Gutenbergo pirmosios spausdinimo mašinos išradimo.

Šuvanė parodė į piešinį.

— Ką reiškia šie hieroglifai?

— Niekas nežino, — greičiau už Jupiterį atsakė Koralina. — Daugybę kartų mėginta iššifruoti ženklus, kiek žinau, daugiau nei penkiasdešimt. Vieni čia įžiūrėjo kalendorių, kiti pranešimą apie kelionę, dar kiti vienos Mino princesės meilės nakties įspūdžius, — ji nusišypsojo. — Net Erichas fon Denikenas pritaikė diskui savo teoriją. Na, kaip įprasta, apie dievus iš visatos.

— Apie tikrąją disko reikšmę beveik nieko nežinoma, — pasakė Jupiteris. — Remiantis mažų brūkšnelinių figūrų eisenos kryptimi, niekas neabejoja, kad ženklus reikia skaityti iš išorės į vidų, nuo labirinto įėjimo į centrą. Bet tuo visos žinios ir baigiasi.

Šuvanė pasilenkė virš knygos, metė rūstų žvilgsnį į abu piešinius ir vėl išsitiesė.

— Kokio dydžio yra diskas?

Jupiteris paieškojo tekste kairiajame puslapyje.

— Maždaug šešiolikos centimetrų skersmens. Gal turėtum knygą, kuri... hm, būtų šiek tiek modernesnė? Tada galėtume sužinoti, kur dabar saugomas diskas.

Šuvanė nužvelgė jį sunkiu žvilgsniu.

— Turėčiau didžiuodamasi užtikrinti, kad mano parduotuvėje nėra nė vienos knygos su spalvotomis nuotraukomis, jaunasis drauge.

— Jaunasis drauge? — nusijuokė Koralina. — Atsargiai, Jupiteri, pažįstu šią intonaciją. Netrukus ji paprašys išnešti į lauką šiukšles.

Šuvanė švelniai kepštelėjo savo vaikaitę per pakaušį.

— O tu, jaunoji panele, regis, nebuvai deramai išauklėta, kitaip neužsipultum savo vargšės senosios globėjos.

Koralina įžūliu žvilgsniu žvelgė tai į Jupiterį, tai į Šuvanę.

— Ar aš jį čia pasikviečiau? Be to, jis dar nepasakė, ar nenutemps mūsų dar šiltutėlių į policiją.

Jupiteris įdėjo šukę atgal į maišelį ir užvertė pageltusią knygą. Nuo jos pakilo dulkių kamuolys.

— Visa tai beprotybė, jūs abi tai gerai žinote.

— Todėl ir norėjom, kad būtum čia, — pasakė Šuvanė rodydama auksinius dantis. — Kaip mūsų proto balsas.

— Turiu pripažinti, kad metams bėgant tu nepraradai humoro.

Šuvanė sušnopavo, paskui dribo į kėdę su liūto letenomis.

Medis sudejavo nuo jos svorio.

— Ar padėsi mums?

Jupiteris delsė, jis pažvelgė į Koraliną.

Ši žybtelėjo akimis.

— Na ką?

Jis prisiminė šį klausimą, prisiminė ir šią šypseną. Tąsyk jis pasakė „ne“.

Jupiteris perbraukė nykščiu delne gulintį odinį maišelį. Jis aiškiai juto po pirštu didžiųjų hieroglifų įdubimus. Mažų ženklų eilutė, kurią vėliau kažkas įrėžė, buvo neapčiuopiama. Pirmą kartą Jupiteris pajuto, kad ši šukė — tikra paslaptis, mįslės, glūdinčios po daikto paviršiumi, įminimas.

— Ar įpilsit dar vyno? — paklausė jis tyliai.

— Piranezis, — pradėjo Koralina, kai jie vėl sėdėjo sodelyje ant stogo ir susimąstę sukiojo tarp pirštų taures vyno, — gimė 1720 metų spalį. Jis kilo iš žinomų architektų ir amatininkų šeimos, keturiolikos metų buvo pasiųstas į Veneciją, kad iš savo dėdės išmoktų statybos meno. Tačiau berniukas pasirodė labai užsispyręs ir nepaklusnus, manau, dabar tai pavadintume paauglyste. Todėl garbingasis dėdė išmetė jį lauk.

— Piranezis su jaunatviškais spuogais, — šyptelėjo Jupiteris. — Įdomus vaizdas.

— Kitas architektas priėmė jį ir išmokė tapyti dekoracijas, ypač kreipdamas dėmesį į perspektyvą. Tais laikais Venecijoje buvo daugybė teatrų ir operų, taigi Piranezis turėjo galimybę gauti pelningų užsakymų. Deja, jis pervertino venecijiečių ekonominę padėtį, ir netrukus teko įsitikinti, kad, nepaisant jo talento, nebuvo jokių galimybių pakankamai uždirbti. Piranezis atsisveikino su miestu ir prisidėjo prie popiežiaus pasiuntinio svitos, su kuria atkeliavo į Romą. Čia jis mokėsi vario graviravimo dirbtuvėje.

Jupiteris nieko negalvodamas stebėjo besileidžiančios saulės spindulius, lūžtančius vyno taurėje.

— Maždaug tuo laiku jis pradėjo dirbti prie savo vedutų, ar ne?

— Visuomenė tuo metu perdėtai domėjosi detaliomis miesto panoramomis ir peizažais — vadinamosiomis vedutomis, tai buvo susiję su padidėjusia paklausa, — pasakė Koralina. — Piranezis suprato, kad iš to galima neblogai uždirbti, ir susižavėjęs ėmėsi naujos užduoties. Jo pirmieji rinkiniai, pasirodę 1743 metais, sulaukė didelio dėmesio. Piranezis leidosi į ilgas keliones, jis aplankė ir Neapolį, čia gimė jo didžioji meilė monumentaliems pastatams. Į Romą jis sugrįžo nusprendęs naują savo darbą paskirti Romos griuvėsiams. Per daugelį metų buvo sukurta nemažai antikinių motyvų. Be to, jis ėmė vadovauti vienai sėkmingai besiverčiančiai grafikos darbų parduotuvei, kuri užtikrino jam reguliarias įplaukas. Tuo tarpu jo kūriniai išgarsino jį toli už miesto ribų. Žmonės vertino detalias graviūras, o senieji griuvėsiai atrodė dar sensacingiau. Tuo metu, 1749 metais, pasirodė ir jo pirmieji Carceri motyvai, segtuvas su keturiolika jo išgalvotų kalėjimų raižinių.

— Šešiolika, — patikslino Šuvanė.

Koralina nužvelgė senelę niūriu žvilgsniu.

— Ne, keturiolika. Tik po kelerių metų Piranezis visiškai perkūrė ciklą ir pridėjo du motyvus. Tai buvo 1761 metais. Bet aš iki to dar nepriėjau. Sulaukęs pirmojo pasisekimo, Piranezis nusprendė pasiaukoti visai kitokiam tikslui. Jis nutraukė grafiko darbą ir pradėjo archeologinius katakombų Appia gatvėje tyrinėjimus. Diena po dienos leidosi į požeminius koridorius ir sales ir fiksavo ankstyvųjų krikščionių antkapius. Jis tai darė su tokiu susižavėjimu, kad pamiršo buvusius klientus ir gyveno pardavinėdamas senąsias vedutas. Žmonės jo nebesuprato, daugelis pasekėjų nusigręžė nuo jo. Piranezis, pavyzdžiui, panūdo nukopijuoti du šimtus pavardžių nuo Augusto šeimyninio kapo, jis tai atliko taip kruopščiai, kad buvo matyti kiekvienas mažiausias užrašų pažeidimas, kiekvienas nelygumas ir kiekvienas įtrūkimas. Nors dirbant tokį darbą kaip šis jį apimdavo neviltis, jis tuo užsiėmė gana ilgą laiką. Žmonės šaipėsi, iš pradžių už jo nugaros, o netrukus ir atvirai į veidą. Bet Piranezis buvo taip susižavėjęs Romos požeminiu pasauliu, kad darbus katakombose baigė tik pasiekęs užsibrėžtą tikslą.

Kai jis vėl grįžo į visuomenę, reikėjo įveikti vieną kliūtį: beveik niekas nežiūrėjo į jį rimtai, o buvęs jo mokinys Džuzepė Važis tapo populiaresnis už mokytoją. Bet Piranezis nenusiminė ir su įkvėpimu priėmė iššūkį. Jis griebėsi darbo ir netrukus atsikovojo buvusią padėtį. Jo kūrinių kainos vėl pakilo, populiarumas pasidarė didesnis nei anksčiau. Kai 1756 metais pasirodė jo Antichita Romane, romiečių akyse Piranezis tapo tikra žvaigžde. Jo vardas buvo žinomas visoje Europoje, kilmingieji varžėsi dėl jo raižinių. Vertinkim tai šiuolaikiniu požiūriu: kiekvienas Romoje pažinojo Piranezį, jei tais laikais būtų buvusi bulvarinė spauda, tai kas savaitę būtų buvę rašoma apie lengvabūdiškas Piranezio išdaigas. Jis nesutarė su kitais menininkais, o labiausiai su to meto meno istorijos specialistais.

Piranezio nuomone, Romos architektūra rėmėsi ne graikų, o etruskų tradicija. Šios diskusijos atgarsiai nuvilnijo per visą Italiją. Mokslininkai, kuriems graikų kultūra buvo visa ko matas, įsižeidė, kai kurie nusiteikė priešiškai. Tuometiniam dvasiniam pasauliui mintis, kad etruskai buvo Romos architektūros pradininkai, buvo neįsivaizduojama, etruskai buvo laikomi barbarais, apie kuriuos beveik nieko nebuvo žinoma, o graikų antika daugeliui buvo tikrasis meno klestėjimo laikas. Piranezis plačiai susirašinėjo su daugybe visos Europos istorikų, kurie dažniausiai jį plūdo ir įžeidinėjo. Daugelis tų laiškų buvo išspausdinta, jie kurstė tolesnius nesantaikos židinius. Tiesą sakant, Piranezis tais laikais elgėsi kaip šiuolaikiniai žymūs veikėjai: jis nuolat kurstė skandalus, jo vardas nenuėjo nuo lūpų, o tai leido pelningai parduoti tegu ir labai brangius jo kūrinius. Be to, jis galėjo savo kūrinius spausdinti daugiašimtiniais tiražais, taigi, kitaip nei klasikinis dailininkas, šis grafikas reprodukuodamas savo meną susižėrė turtus. Kai jis 1778 metų lapkritį, būdamas penkiasdešimt aštuonerių, mirė, buvo turtingas žmogus, o jo šeima gebėjo pasipelnyti iš jo kūrinių ir vėliau.

— Atrodo, jis buvo gana šviesus žmogus, — suniurnėjo Šuvanė. Jupiteris pajuto jos balse nepritarimą ir pavydą.

— Piranezis anuomet buvo labai išsilavinęs, tikriausiai ir labai inteligentiškas, — patvirtino Koralina.

— Tik kyla klausimas, — pasakė Jupiteris iš lėto, beveik su pasigėrėjimu žvelgdamas į Šuvanės pusę, — kodėl toks finansų genijus kaip Piranezis užmūrijo visą rinkinį vario raižinių plokščių, jei galėjo jas parduoti už didelius pinigus.

Koralina tylėdama linktelėjo, tuo metu Šuvanė išsitraukė didžiulę nosinę ir garsiai nusišnypštė.

Jupiterio žvilgsnis nukrypo į sodelio duris, mintyse jis nusileido žemyn į namo vidų. Jis galvojo apie nežinomą vario plokštę parduotuvėje ir apie raizgią kalėjimo architektūrą.

Jis galvojo apie raktą ir klausė savęs, kokius vartus galima juo atrakinti.

Vėliau Koralina nuvedė Jupiterį į savo butą rūsyje. Po žemomis lubomis driekėsi vamzdynai ir kabelių linijos. Koralina juos nudažė tamsiai raudona spalva, todėl šie ryškiai skyrėsi nuo balto mūro. Ant sienų kabojo kruopščiai įrėminti keli grafikos darbai, tačiau daugiausia vietos užėmė įspūdingi piešiniai ant milimetrinio popieriaus, kuriuos Koralina paruošė restauravimo darbams. Jie netilpo ant sienų, todėl ji pritvirtino piešinius tiesiog ant tinko. Jupiteris tylomis nusistebėjo jos sugebėjimu dirbti su izografu. Dabar jis suprato, kodėl Santa Maria del Priorato bažnyčios statybų vadovas jaunai moteriai patikėjo tokį atsakingą darbą.

Ant Koralinos stalo jis pamatė šūsnį jos vizitinių kortelių. Jis kelias įsidėjo į kišenę, kad viešėdamas Romoje kam nors galėtų palikti savo gyvenamos vietos adresą.

Šalia rašomojo stalo buvo mažutis rūsio langas, žiūrintis į gatvę prieš namą. Po langu ant grindų buvo pasklidę daugybė laiškų. Koralina paaiškino, kad langas dieną naktį būna atvertas, paštininkas naudojasi juo kaip pašto dėžute; pati paprašė, kad jos paštas nesimaišytų su sąskaitomis ir katalogais, kas dieną atsiunčiamais į Šuvanės parduotuvę.

Mergina nusivedė Jupiterį iki svečių kambario durų ir šypsodamasi stebėjo, kaip jis iš lėto žvalgosi. Ji manė, kad jis nepastebės jos šypsnio, bet apsiriko. Jupiterį truputį sutrikdė, kad, regis, prisiminimai ją linksmino. Daugeliui kitų moterų mintis apie tą įvykį būtų nemaloni. Bet Koralina šypsojosi ir užminė jam beveik tiek pat mįslių, kiek ir senovinis vario raižinys Šuvanės parduotuvėje.

— Geros nakties, — pasakė ji tyliai ir užvėrė duris. Jupiteris girdėjo jos lengvus žingsnius, tolstančius plytelėmis išklijuotomis rūsio grindimis, kol ji priėjo storą kilimą, kuriuo buvo išklotas jos gyvenamasis ir darbo kambariai. Vieną akimirką staiga stojusi tyla jam pasirodė nemaloni.

Kitaip nei kitos rūsio patalpos, jo kambarys beveik nepasikeitė. Po vieninteliu langu, kuris buvo aukštai palubėje ir žvelgė į vidinį kiemą, stovėjo lova, pakankamai plati dviem. Be to, čia buvo praustuvė ir ketaus vonia su plėšrūnų letenomis vietoj kojų. Sienos buvo nutinkuotos baltai kaip ir kituose šio apatinio aukšto kambariuose. Čia kabėjo daug paveikslų, kuriuos Jupiteris matė per savo pirmąjį apsilankymą prieš dešimt metų.

Jis padėjo lagaminą ant mažo staliuko kampe ir atidarė jį. Tik dabar jam kilo mintis, kad jo drabužiai taip pat buvo tokie pat, tarsi dingusi Miva pavogė ne tik jo gyvenimą, bet ir drabužių įvairovę. Nusivylęs iš po drabužių ištraukė prausimosi reikmenis ir užvožė lagaminą. Jis nežinojo, kodėl kaip tik dabar jį pagavo vienas tų kartais užklumpančių savigailos gūsių, nors padėtis gerokai pasikeitė, daugybę minčių kėlė jau vien tas faktas, kad dabar jis buvo kriminalinis nusikaltėlis.

Prieš akis regėdamas septyniolika vario graviūrų jis krito ant lovos. Jupiteris jautėsi išsekęs — taip jis paprastai jausdavosi po skrydžių, visai nesvarbu, ilgų ar trumpų — ir suprato, kad negreitai užmigs. Per daug įspūdžių sukosi jo galvoje: susitikimas su Koralina ir Šuvane, slėptuvė bažnyčioje, nežinoma graviūra, molinė šukė su archajiškais simboliais — jo nuomone, to vienai dienai per daug.

Po jo vokais švysčiojo Piranezio gyvenimo nuotrupos, tarsi pats būtų dalyvavęs tuose įvykiuose: Piranezio pasitraukimas į katakombas po Appia gatve, seniai pamiršti vardai ant Augusto kapo sienų, pabėgimas į labirintą praeities, kuri jam nepriklausė. Nei Piraneziui, nei Jupiteriui.

Pagaliau jis užsnūdo ir pateko į pusiau miego būseną, kai, regis, girdi garsus, pasiekiančius tavo ausis iš nežinomos gelmės. Plieninių grandines sukančių ratų girgždesys aidi tamsiame iš didžiulių akmens luitų ir milžiniškų skliautuotų lubų pastatytame sapno pasaulyje. Pamiršto kalinio šauksmas, užpildantis požeminio pasaulio tuštumą, bepročio vapėjimas giliausiame požemyje.

Jupiteris pabudo ir iš tikrųjų išgirdo triukšmą tiesiai už savo durų. Lengvus žingsnius ant plytelių grindų. Vieną akimirką jis pamanė, kad pasivaideno. Jis jau įsivaizdavo Koraliną, tyliai įžengiančią į kambarį ir šmurkštelinčią po jo antklode.

Tačiau žingsniai praėjo pro jo duris, šiek tiek vėliau jis išgirdo kažką kopiant laiptais į viršų. Jupiteris pažvelgė į rankinį laikrodį. Truputis po pusės trijų. Galbūt Koralina tiesiog užsimanė gerti. Bet ar čia, apačioje, nėra atskiros virtuvės? Tikriausiai šaldytuvas tuščias.

Jupiteris išsiropštė iš lovos ir mieguistas priėjo prie praustuvės. Jis užmigo apsirengęs. Dantys buvo atšipę, liežuvis apsinešęs nuo vyno. Iš prausimosi reikmenų maišelio jis išsiėmė dantų šepetuką, dantų pastą ir tol šveitė savo burną, kol liovėsi šlykštėtis savimi. Šaltu vandeniu jis nusiprausė veidą, kaklą ir pasijuto geriau, bet miegas išsisklaidė.

Kiek padelsęs jis nusprendė sekti paskui Koraliną. Galbūt jie kartu galėtų ištuštinti Šuvanės maisto atsargas. Vis geriau, nei gulėti lovoje atmerktomis akimis ir nusiminus laukti, kada pagaliau užmigsi.

Už durų rūsyje buvo tamsu, Koralina neįjungė šviesos. Jupiteris užkopė laiptais ir kirto abu tamsius parduotuvės aukštus. Pro vieną iš langų krito gatvės žibinto šviesa, sukurdama gilius šešėlius tarp lentynų. Jupiteriui jau vaikystėje knygų lentynos tamsoje atrodė kraupios. Nuo visų istorijų, kurios prieblandoje tyliai snausdamos laukė savo naujų atradėjų, jam per nugarą nubėgdavo šiurpuliukai, kai vakare pasitaikydavo užklysti į senelio biblioteką tais ramiais atostogų savaitgaliais, kurie daugeliui žmonių suaugus išgaruoja iš atminties.

Jis ieškojo Koralinos virtuvėje. Bet jos ten nebuvo. Svetainėje jis pastebėjo, kad durys į sodelį ant stogo atidarytos. Iš lauko sklido duslūs naktinės Romos garsai. Anoje pusėje, už metro aukščio vazoninių augalų, namo sieną nudažė baltai mėlynų šviesų sūkurys nuo pro šalį švilpiančio greitosios pagalbos automobilio su įjungtomis sirenomis.

— Koralina, — daugiau sušnabždėjo nei sušuko jis, nes nenorėjo pažadinti Šuvanės.

Jis įsiklausė, ar jam atsakys, bet išgirdo tik dviejų besiniaujančių katinų keliamą triukšmą siaurame tarpe tarp namų.

— Koralina, ar tu čia?

Jis atidžiai apžiūrėjo terasą, jam net kilo mintis, kad Koralina pasislėpė už augalų, tačiau negalėjo sugalvoti įtikinamos priežasties, kodėl ji turėtų taip elgtis, be to, jis baiminosi pasirodyti juokingas, jei ims jos ieškoti tarp šakų ir palmių vėduoklių. Jam atrodė, kad jei ims dairytis užsiglaudęs už vazonų, duryse būtinai pasirodys Šuvanė.

Jupiteris sušnabždėjo Koralinos vardą trečią kartą, kai tarp dviejų gluosnių pastebėjo siaurus laiptus, vedančius dar aukščiau ant stogo. Jis niekada negalėjo atsilaikyti nepasigėrėjęs Romos vaizdu nuo stogo, nors ir neprisiminė, kad būtų naktį apžiūrinėjęs miestą iš viršaus.

Kai jis kilo aukštu aukščiau, ant pastato stogo, grotuoti laiptai girgždėjo kaip grandinės sapne. Išsiklaipę čerpių ploteliai atstojo apžiūros aikštelę. Ant gretutinio namo Jupiteris įžiūrėjo balandžių augintojo iš lentų sukaltą karvelidę, už jos — visą mišką surūdijusių antenų.

Koralina stovėjo nejudėdama prie vos kelius siekiančios grotuotos tvorelės ir žvelgė pro gatvės bedugnę tolyn. Ji vilkėjo siaurais baltais naktiniais marškiniais ir buvo nusigręžusi nuo Jupiterio. Jos juodus plaukus kedeno ledinis brizas. Sidabrinėje prieš namą esančio gatvės žibinto šviesoje Jupiteris pastebėjo, kad jos nuogos blauzdos buvo pašiurpusios. Tačiau ji stovėjo ramiai, tarsi vėsi naktis negalėjo jai pakenkti.

— Koralina?

Ji nepajudėjo.

Jis priėjo jai iš už nugaros ir švelniai palietė ranką.

— Ar viskas gerai?

Ji krūptelėjo, vieną akimirką jam pasirodė, kad mergina gali prarasti pusiausvyrą ir kristi į priekį, į gilumą. Jis jau norėjo ją čiupti, kai ši staiga žengė žingsnį atgal ir susvirduliavo nustebusi, kad stovi basomis kojomis ant šaltų grindų ir stengiasi išlaikyti pusiausvyrą.

— Jupiteri? — sulemeno ji, nors turėjo jį pažinti. — Aš... — ji nutilo, pažvelgė į apačią ir papurtė galvą. — Jau gerai, — sumurmėjo ji pagaliau. — Nieko neatsitiko.

— Ką tu čia, viršuje., darai?

Ji apdujusi ieškojo tinkamų žodžių.

— Aš esu nakviša... jau daug metų.

Jis susimąstęs pažvelgė į žemą tvorelę ir į trijų aukštų gylio bedugnę. Apačioje asfaltu prabėgo katė.

— Tu galėjai žūti.

Koralina papurtė galvą.

— Man nieko neatsitinka.

— Ar Šuvanė apie tai žino?

— Žinoma, — Koralina nusijuokė. — Prieš kelerius metus iš kažkokių žolelių ji išvirė gėrimą ir reikalavo, kad jį gerčiau. Tai, jos nuomone, turėjo nuimti nuo manęs prakeikimą, — ji sumosavo rankomis vaizduodama dvasių vaikytoją.

— Ir?

— Keturias dienas viduriavau, — Koralinos skaidrus stiklinis juokas nusirito per stogus. Jupiteriui ji pasirodė labai pažeidžiama, kai juokiasi. Tikriausiai tą akimirką reikėjo ją apkabinti, bent jau kad sušildytų. Bet ji patraukė atgal prie laiptų, pabėgo nuo jo nespėjus jam net rankų pakelti.

— Šuvanė žino daugybę tokių receptų, — regis, ji įveikė savo išgąstį, kad buvo aptikta viršuje. — Visi jos vaistai dvokia, skonis kaip negyvų kačių, jie niekam nepadeda, tik sublogina žmones.

— Ar buvai kada nors čia pabudusi?

— Dažniausiai miegodama grįžtu į apačią ir atsigulu į lovą. Rytą pastebiu, kad buvau išėjusi, — ji gūžtelėjo pečiais, — bet aš prie to pripratau. Nesirūpink.

Žinoma, jis rūpinosi, bet nebuvo tikras, ar gali tą rūpestį parodyti, todėl pakeitė temą.

— Ten, viršuje, nuostabiai gražu.

— Tikrai? — ji sustojo ties viršutine laiptų pakopa, apsidairė aplinkui ir užsisvajojusi žvelgė į naktinę šviesų jūrą.

Skersgatvis, kuriame buvo Šuvanės namas, truputį toliau jungėsi su Governo Vecchio gatve, ilga ir vingiuota, kurioje buvo geriausios Romoje padėvėtų daiktų ir antikvarinių prekių parduotuvės. Nors pro išdėstytas prekes kasdien praplaukdavo minios turistų, gatvė garsėjo nešvariais sandėriais. Siaura gatvelė vingiavo per vieną seniausių miesto centro dalių, tamsią net šviesiausią saulėtą dieną. Visą dieną čia knibždėdavo vietinių gyventojų, kurie po atviru dangumi taisydavo savo motorolerius arba mažučiuose baruose gerdavo espreso kavą. Bet naktį Governo Vecchio gyvenimas sustodavo, likdavo tik išmirusi proskyna tarp senovinių namų.

Iš savo apžvalgos aikštelės Jupiteris ir Koralina matė šią gatvę, nors už kelių metrų ji vingiuodama slėpėsi už posūkio.

— Jai nepatinka, kai per ilgai ją stebi, — pasakė Koralina paslaptingai, kai pastebėjo Jupiterio žvilgsnį, nukreiptą į Governo Vecchio gatvę. — Ji nemėgsta, kai atidžiai apžiūrinėji, kas ir kokiu būdu ten pardavinėjama.

— Vogtų daiktų supirkėjai, apie kuriuos kalbėjai, taip pat ten dirba?

— Taip, bet ne parduotuvėse, o galiniuose kambariuose ir palėpėse.

Jis prisivertė prašnekti apie tai, ką mąstė prieš užmigdamas.

— Manau, kad neturime tuoj pat nešti vario plokštės supirkėjams. Norėčiau šiek tiek daugiau apie ją sužinoti.

Koralina jam nusišypsojo.

— Tarsi ko kita būčiau tikėjusis.

— O Šuvanė?

Jos akyse žybtelėjo šelmiškos ugnelės.

— Su ja suderinta.

Staiga jis suprato, kad jai vis dar nežmoniškai šalta.

— Eime į vidų, — pasakė jis ir ruošėsi leistis laiptais žemyn.

Koralina jį sulaikė.

— Palauk. Pasilikim dar! Čia, aukštai, taip gražu.

— Tu peršalsi.

— Nebūk toks baisus neišmanėlis.

Jos išdykėliškas tonas glumino jį ir žavėjo. Ji tikėjosi, kad jis ja rūpinsis, bet tuo pat metu nenorėjo, kad savo rūpestį reikštų atvirai arba darytų jai įtaką.

Jis buvo priverstas nusišypsoti, todėl nusigręžė į kitą pusę. Stogai atspindėjo juodą Romos nakties dangų. Mėnesiena nudažė juos plieno spalva, nubrūkšniavo stogų kraigus ir kaminus, erdvias terasas ir atramines tvoreles, pusiau paslėptas stogų aikšteles, prigrūstas sukabintų skalbinių ir karvelidžių. Kelios kartos televizijos antenų stirksojo kaip griaučiai dramblių kapinėse. Varpinių bokštai, fabrikų kaminai, dantytos sienos ir karnizai stiebėsi iš tamsos. Vienišos pastolių konstrukcijos, paliktos pasitraukusių statybininkų, kilo virš stogų, kurie vos atlaikė savo pačių svorį. Griozdiški liftų bokštai konkuravo su grakščiais sakraliniais pastatais. Arkiniai langai, kolonomis apsupti paviljonai ir kontraforsai skleidė didingą istorijos aurą, o kupolai ir palmės suteikė beveik rytietišką atspalvį. Cinkuotose voniose kūpsančios daržovės, lakuoti sodo baldai ir nublukusios markizės kūrė savo pasaulį, esantį aukštai virš miesto, visiškai nepriklausomą nuo šurmulio giliai apačioje. Dieną visa tai švietė šilta ochra ir siena, o naktį miesto stogai snaudė apgaubti jiems neįprasto iškilmingumo.

Jupiteris atidžiai pažvelgė į Koraliną.

— Ar tau tikrai saugu, kai dažnai čia apsilankai?

— Čia aš visada jaučiuosi saugiausiai. Tokia... laisva. Ar tai skamba paikai?

— Visai ne.

— Žinoma, paikai. Bet aš manau, kad tai ir yra kiekvienos tiesos kaina.

Jis svarstė, ką ji pasakė, kai atsistojo prieš jį ant pirštų galiukų ir pabučiavo į skruostą.

— Ačiū, kad išgelbėjai mane.

— Sakei, kad būtum nenukritusi.

— Būčiau nenukritusi, — pasakė ji pralinksmėjusi. — Bet tu bijojai dėl manęs, o tai svarbu.

Kai ji atsitraukė, jos speneliai nuo šalčio buvo pastirę. Ji pati tai pastebėjo ir truputį susigėdusi timptelėjo naktinių marškinių pakraštį.

— Ateisim čia, kai bus šilčiau, — pasakė ji ir keliais šuoliais nuskuodė laiptais žemyn. Jupiteris pasijuto siaubingai senas, kai sekė paskui ją žengdamas ant kiekvienos pakopos.

Lygiai taip pat greitai ji nuskubėjo laiptais į rūsį, dideliais šuoliais, neatsigręždama pažiūrėti, ar jis seka paskui; ji ir taip žinojo, kad jis eina.

Kai jis pasiekė savo kambarį, Koralina seniai buvo dingusi savo miegamajame ir uždariusi duris.

3 SKYRIUS Nykštukas

II Tevere biondo. Šviesiaplaukis Tiberis. Molis ir smėlis suteikia upei šią spalvą, kai ji išvingiuoja iš Apeninų, teka per Umbriją ir Lacijų iki Romos ir įteka į atvirą jūrą.

Kai Jupiteris su Koralina vaikštinėjo aukštu pakrantės pėsčiųjų taku, jis nusprendė, kad tai dar vienas italų charakterio pavyzdys — italams viskas bello, jų žodžiuose viskas gražu. Tiberis buvo prisotintas įvairiausių rūšių nuodų, prieš kelis dešimtmečius žmonės mirdavo nuo infekcijų, kurias pasigaudavo maudydamiesi upėje. Tačiau jo niekas nevadino purvinuoju Tiberiu, sieros geltonumo Tiberiu“ nuodinguoju Tiberiu. Ne, jis buvo šviesiaplaukis, nors jo spalva nebuvo natūralesnė už Piazza di Spagna pardavėjų plaukų spalvą.

— Norėčiau šukę parodyti vienam pažįstamam, — pasakė Jupiteris, kai jie neskubėdami artėjo prie Piranezio bažnyčios. Odinį maišelį su molio šuke jis buvo įsidėjęs į vidinę palto kišenę.

— Kokiam pažįstamam?

— Amadėjui Babio. Ar girdėjai apie jį?

Koralina suraukė kaktą.

— Nykštukui?

— Gal Babio ir mažas, bet jis gerai išmano antikinį meną. Geriau nei daugelis kitų, kuriuos pažįstu.

— Šuvanė ne itin geros nuomonės apie jį.

— Jie vienas kito nemėgsta, — patvirtino jis trūktelėdamas pečiais. — Ar tai problema?

— Bent jau ne mano.

Koralina vilkėjo storą dirbtinio kailio striukę su gobtuvu.

Ji nusipurtė ir susikišo rankas į rankoves. Jupiteriui atrodė nuostabu, kad šiandien, šviečiant ryškiai saulei, jai buvo šalčiau nei praėjusią naktį, kai pusnuogė stovėjo ant namo stogo.

— Babio jau daugiau nei dvidešimt metų yra vienas gerbiamiausių miesto prekiautojų meno dirbiniais, — pasakė jis. — Ne žymiausias, bet turintis finansiškai pajėgiausią klientūrą.

— Prekiaujantis legaliomis prekėmis?

Jupiteris vos šyptelėjo.

— Pagal galimybes.

— Regis, jau dirbai su juo.

— Prieš šešerius ar septynerius metus, — patvirtino jis. — Vienas mano klientas, kolekcionierius iš Lisabonos, paprašė patikrinti vieną meno dirbinį. Aš nukeliavau pas Babio su šūsnių nuotraukų ir padėjau jas priešais jį.

Ji pažvelgė į jį iš šono.

— Ir tai buvo originalas?

— Babio mane išvarė.

— Kodėl gi?

— Jis pasakė, kad nedaro ekspertizių tam, kuris neleidžia pažvelgti į originalą.

— Juk negalėjo jis reikalauti, kad tu per visą Europą gabentum tokį dirbinį.

— Jis nereikalavo. Jis leido klientui pasirinkti. Jis pasakė, kad tai geriausia, ką jis mums gali padaryti.

— Leisti jums pasirinkti? — papurtė galvą Koralina.

— Babio tąsyk kai ką pasakė, tas man pasirodė labai gudru. Jis pasakė, kad meno kūrinys tik tada yra tikras, kai sukelia tikrą džiaugsmą į jį žiūrint. Ir jokia nuotrauka, net pati geriausia, negali sukelti tos akimirkos pojūčio, kai daiktas, laikomas rankose, giliai virpina širdį. Kalbama ne apie amžių ar kūrinio vertę, tik apie jausmą, kurį jis sukelia.

Koralina suraukė nosį.

— Skamba ne itin profesionaliai.

— Universitetuose, žinoma, dėstoma kas kita. Bet laikui bėgant tu suprasi, ką reiškia šie žodžiai.

— Ak, labai ačiū, dėde Jupiteri, — atsakė ji pašaipiai.

Jis tyliai nusijuokė, bet nieko nepasakė.

Jie užlipo laiptais, kurie vedė nuo pakrantės pėsčiųjų tako iki Santa Sabina bažnyčios, artimiausios iš trijų Dievo namų. Santa Maria del Priorato buvo paskutinė iš šio akmeninio triumvirato. Jupiteris ir Koralina ėjo gatve į pietus ir netrukus pasiekė Piranezio bažnyčią.

Prieš portalą buvo susirinkę apie du tuzinus žmonių. Apie šešiolikos vario plokščių radinį Jupiteris perskaitė šiandien rytą laikraštyje ir nustebo, kaip greitai apsisuko atsakingos tarnybos ir pranešė žiniasklaidai. Dabar Vatikane neturėtų stebėtis, kad menu besidomintys ir smalsūs turistai apgulė bažnyčią, norėdami nors trumpai žvilgtelėti į slėptuvę. Jupiteris pažino kelis veidus. Tai buvo keli mieste žinomi kolekcininkai ir du universiteto meno istorijos instituto docentai, su kuriais anksčiau turėjo nedidelių reikalų. Žmonės permetė žvilgsniais juos su Koralina, kai šie artėjo prie žmonių būrelio, tačiau, regis, niekas jo nepažino. Tai buvo Jupiteriui paranku.

Netoli portalo stovėjo ilgas juodas limuzinas užtemdytais langais. Jupiteris pastebėjo, kad vairuotojo durelės buvo vos pravertos. Pro plyšį buvo iškišta koja, tarsi automobilio vairuotojas norėtų atsiremti į asfaltą. Juodos kelnės, juodas, gerai išblizgintas batas. Ir tas, ir kitas brangūs.

— Tik pažiūrėk! — pasipiktino Koralina ir parodė į portalą.

Praėjimas buvo užtvertas geltona plastikine juosta, kad smalsuoliai nepatektų į vidų. Už jos stovėjo du vyrai, plačiapečiai asmens sargybiniai trumpai kirptais plaukais ir laideliais, kyšančiais iš ausų.

— Sakyk, ar tai tave stebina?

Ji pažiūrėjo taip, tarsi jis būtų pasakęs ką nors labai kvaila, o jos juodos akys maištingai žybtelėjo.

— Man tereikia pažiūrėti į tuos vyrukus, kad suprasčiau, jog jie manęs neįleis.

Jis atlaidžiai nusišypsojo.

— Bet tai juk ne tavo bažnyčia.

— Aš vadovavau paruošiamiesiems darbams! — paprieštaravo ji. — Aš esu restauratorių komandos narė!

Jupiteris matė, kad ji pradėjo karščiuotis, todėl skubiai nuėjo į priekį, prasibrovė pro minią pusbalsiu murmėdamas atsiprašymus ir praskynė Koralinai kelią, kuri išdidi sekė paskui, tarsi iš tikrųjų būtų šio seno pastato šeimininkė. Jis suprato, kad įžeistas jos išdidumas, bet žinojo, kad susiklosčius tokioms aplinkybėms beviltiška vaidinti įžeistą.

Mergina prasispraudė pro Jupiterį ir užkalbino vieną sargybinių. Šis bejausmiu žvilgsniu nužvelgė jos veidą ir susivaldė nenuleidęs akių. Labai santūrus, labai šaltas vyrukas.

Pokalbis buvo trumpas. Per kelias sekundes Koralinai buvo pranešta tai, ko ji ir bijojo. Vyrams buvo įsakyta nieko neleisti į bažnyčią, net ir sensacingo radinio atradėjos.

Keli aplink stovintys žmonės girdėjo, kas ji tokia, ir užvertė ją klausimais. Jupiteris iš visų jėgų stengėsi ją apsaugoti nuo įkyrių bruzdančių žmonių, tuo tarpu Koralina vis dar šnekino sargybinį. Šis žengė kelis žingsnius į šoną ir nebežiūrėjo į jos pusę.

Ji Jupiteriui paliko dorotis su žinių ištroškusią minia, o pati įsiutusi šiurkščiai prasibrovė pro minią ir gerokai paėjėjusi sustojo. Jupiteris sekė paskui prastai nusiteikęs.

— Nepalik manęs kaip kvailo mokinuko!

Kai ji staiga atsigręžė, jos akyse jis pamatė įniršio ašaras.

— Aš jas atradau! Tai mano prakeikta teisė toliau tyrinėti bažnyčią.

Jis nuleido balsą.

— Galbūt būtų geriau kurį laiką čia nesirodyti. Kuo įžūliau elgsiesi, tuo labiau jie nepasitikės tavimi.

— Kodėl turėtų? — sušnabždėjo ji susijaudinusi. — Jie turi šešiolika vario plokščių. Septynioliktos jie nepasiges.

— Kiek nišų buvo slėptuvės sienoje?

— Daugiau nei dvidešimt, — prunkštelėjo ji atkakliai. — Tu tikrai manai, kad aš apie tai nepagalvojau?

Jis pajuto, kad ji pasiryžusi išlieti ant jo savo pyktį.

— Atsiprašau, — pasakė jis, stengdamasis taikiai išspręsti ginčą. — Nemanyk, kad tave nuvertinu. Tik noriu būti tikras.

Ji linktelėjo, bet atrodė, kad jos mintys klaidžioja kažkur kitur. Jos žvilgsnis nukrypo į juodąjį limuziną.

— Automobilio numeris, — sumurmėjo ji.

— Kas jam?

— Automobilis priklauso Vatikanui.

— Na ir? Jie bus čia ką nors atsiuntę, — jis pastebėjo, kad vairuotojo koja tebekyšo pro duris. Ji lengvai trepsėjo į asfaltą, tarsi jos savininkas kažko nekantriai lauktų. Tik kai Jupiteris atidžiau įsižiūrėjo, pastebėjo, kad koja trypčiojo ne nervingai. Ji trypė kažką — skruzdėles, kurios, išlindusios iš plyšių, traukė pro automobilį.

Pro tamsius stiklus vyro nesimatė, tik siluetas.

— Tai ne kardinolo fon Tadeno automobilis, — pasakė Koralina nepaleisdama automobilio iš akių.

— Fon Tadenas? — paklausė jis nekantriai. — Kas jis toks?

— Leonardas fon Tadenas, Šveicarijos arkivyskupas. Tikėjimo kongregacijos vadovas, — ji pažvelgė jam į akis, ir jis pamatė, kad ji susirūpinusi. Pamažu jis pradėjo suprasti kodėl.

— Ta drabužių spinta prie įėjimo man pasakė, kad fon Tadenas prižiūrįs tolesnius darbus bažnyčioje, — tęsė ji.

— Koks ryšys tarp tikėjimo kongregacijos ir radinio?

— Ir aš norėčiau tai žinoti, — ji nervingai trypčiojo nuo vienos kojos ant kitos. — Gana keista, ar ne?

Jupiteris dar kartą pažvelgė į automobilį ir jį apėmė neramus jausmas, kad iš vidaus yra stebimas.

— Tu manai, kad tai ne jo automobilis?

— Aš pažįstu kardinolų automobilių parką. Kiekvienas, kas bent kiek turėjo reikalų su Vatikanu, pažįsta jį. Todėl esu įsitikinusi, kad tai ne fon Tadeno automobilis.

Jupiteris nervingai gūžtelėjo pečiais.

— Ką tai reiškia?

Koralina norėjo prieiti prie limuzino, bet Jupiteris ją sulaikė.

— Nereikia, palauk! Ten, prie įėjimo, tu gana provokuojamai elgeisi. Geriau dinkim iš čia.

Ji akimirką žiūrėjo į jį nustebusi, tarsi jis padarė klaidingą pastabą, tačiau netrukus iš lėto linktelėjo. Ji norėjo kažką pasakyti, kai jos žvilgsnis, mestas per petį, užkliuvo už bažnyčios.

— Per vėlu, — sušnabždėjo ji.

Jupiteris pasisuko ir pamatė pro susirinkusius žmones jų link einantį vyrą. Jis buvo maždaug trisdešimties metų, plaukai šviesūs, beveik balti, oda itin balta.

— Kas jis toks? — suniurnėjo Jupiteris.

— Landinis. Artimiausias fon Tadeno patikėtinis.

— Ar jis tam ne per jaunas?

Koralina neatsakė, nes Landinis buvo per arti ir galėjo išgirsti jos žodžius. Jaunuoliška šypsena švystelėjo jo veidu, kai jis priėjo prie jų. Jis žvilgtelėjo į Jupiterį paviršutinišku žvilgsniu ir sutelkė dėmesį į Koraliną.

— Labą dieną. Aš tik ką sužinojau, kad jūs čia.

Jupiteris pastebėjo, kad Koralinos veidas pragiedrėjo. Aišku, ji tikėjosi, jog buvo neįleista pro duris tik per nesusipratimą. Ji papurtė Landinio ranką ir nušvito dar labiau. Su apmaudu Jupiteris turėjo pripažinti, kad, nepaisant keistos išvaizdos, vyras buvo šiek tiek patrauklus.

Ši mintis išgaravo tą akimirką, kai Landinis pasisuko į Jupiterį.

— O kas esate jūs? — paklausė jis šaltai.

— Mano sužadėtinis, — užtikrino Koralina skubiai, kol Jupiteris nespėjo ką nors pasakyti, kas galėtų nuteikti Landinį prieš jį. — Ar galima man dabar į bažnyčią?

Landinis atitraukė savo šviesiai mėlynų akių žvilgsnį nuo Jupiterio beveik su pasibjaurėjimu ir vėl žavingai nusišypsojo.

— Atleiskite, — pasakė jis Koralinai, — bet negaliu jūsų įleisti. Man duotas įsakymas nieko neįleisti.

— Kieno įsakymas? Kardinolo fon Tadeno?

Landinis gūžtelėjo pečiais. Žinoma, šypsojosi.

— Neturiu teisės apie tai kalbėti, tai jūs žinote. Aš išėjau tik jums padėkoti už pastangas ir sąžiningumą.

Jupiteris veltui ieškojo jaunojo dvasininko veide klastos pėdsakų. Ne, jis nepastebėjo, kad Landinis žinotų daugiau.

— Atsidėkodami galėtumėt parodyti man daugiau pasitikėjimo, — atkirto Koralina piktai, bet, regis, nebe tokia supykusi kaip kalbėdamasi su apsaugininku. Ji labai stengėsi kalbėti dalykiškai.

Landinis nuleido negirdomis Koralinos pastabą.

— Jūs vakar vakare pranešėte apie savo atradimą, ar ne tiesa?

— Taip. O dabar norėčiau į savo darbo vietą.

Landinis papurtė galvą ir, regis, stengėsi vaidinti prislėgtą.

— Tai nėra taip paprasta. Kaip jau minėjau, turiu užtikrinti, kad niekas nepatektų vidun.

— Aš dirbu ten, viduje!

— Nebe.

— Jūs atleidžiate mane iš darbo?

Landinis sumirkčiojo, tarsi jos įsiūtis jį akino kaip skaisti liepsna.

— Prašau suprasti mane teisingai.

— Jūs tik ką mane atleidote! Ką čia galima neteisingai suprasti?

Jis vėl nusišypsojo, bet jau atsargiau.

— Mes sustabdėme visus darbus bažnyčioje. Kol kas ten nevyks jokie restauravimo darbai. Tai viskas, ką galiu jums pasakyti.

Koralina ketino pradėti šiauštis, ir Jupiteris suprato, kad dabar tinkamiausias metas įsikišti. Jis švelniai apkabino jos pečius.

— Eime, eime. Ponas Landinis, — jis sąmoningai pasirinko pasaulietišką kreipinį, — nieko negali padaryti. — Jis pažiūrėjo į dvasininką ir pridūrė šypsodamasis maloniausia šypsena: — Ar ne tiesa?

— Žinoma, — Landinis ryžtingai linktelėjo. — Kaip jau minėjau, labai apgailestauju.

Koralina giliai įkvėpė, staigiai pasisuko ir įpykusi nuskubėjo gatve žemyn. Jupiteris neatsigręždamas nuskubėjo paskui. Jis jautė, kad dvasininkas žvelgė jam pavymui.

— Tai tampa blogu įpročiu, tu mane nuolat kur nors palieki, — pasiskundė jis, kai pavijo Koraliną.

— Šitas šiknius!

Jis tvirtai ją apkabino ir pasuko į save truputį per stipriai. Pamažu jam tai ėmė nusibosti.

— Paklausyk, — pasakė jis piktai, — arba tu atsisakai planų nuteikinėti prieš mus pusę Vatikano, arba aš sėdu į artimiausią lėktuvą ir skrendu į namus.

Ji atlaikė jo žvilgsnį.

— Ir kur tie tavo namai? Tuščiame bute?

Tai tarusi ji vėl nuskubėjo tolyn, trečią kartą per keletą minučių palikusi jį stovėti.

Ant šaligatvio prieš nykštuko namus stovėjo kioskas, viena iš tų beviltiškai laikraščių, spalvingų žurnalų ir komiksų prigrūstų lentinių būdų, kurias rasi Romoje ant kiekvienos gatvės kampo. Jau anksčiau, lankydamasis Romoje, Jupiteris pastebėjo, kad jokioje kitoje pasaulio vietoje laikraščių pirkimo aktas nėra toks originalus, beveik ritualinis. Kitur savo rytinius laikraščius perka tylėdami, kartais trumpai pasisveikina arba padėkoja už iškeistus pinigus; niekas neatvirauja, ką mano apie antraštes, ir niekam nešauna į galvą mintis diskutuoti apie didžiąją politiką su kiosko savininku.

Romoje yra kitaip. Vargu ar rasi pirkėją, kuris nepaskelbia savo nuomonės apie dienos įvykius, kuris nėra visada pasirengęs keliais žodžiais išreikšti linksmumą, susijaudinimą, susierzinimą ar pyktį. Čia gestikuliuojama ir plūstamasi, dažnai pokalbyje dalyvaujantis pardavėjas ir praeiviai paralyžiuoja eismą.

Jupiteris iš lėto perėjo į kitą gatvės pusę, kai prie artimiausio šviesoforo užsidegė raudona šviesa. Jis buvo vienas. Koralina nuėjo į namus, kad padarytų rakto atspaudą nuo septynioliktosios plokštės. Ji įsikalė į galvą mintį užsakyti pas kalvį trimatę kopiją.

— Nežinia, kam jos gali prireikti, — pasakė ji, Jupiteris neprieštaravo. Be to, jam buvo paranku, kad ji nelydėjo jo pas Babio.

Kiek tolėliau stovėjo policijos automobilis. Du jauni policininkai sėdėjo ant variklio dangčio rankose laikydami automatinius ginklus ir budriai dairėsi aplink, tarsi kiekvieną akimirką lauktų netikėto Raudonųjų brigadų išnirimo iš Tiberio vandenų. Tokį vaizdą galima pamatyti Romoje visur, vietiniams jis seniai yra įprastas, o užsieniečius klaidina ir baugina.

Nykštuko namai buvo dideli, nors iš išorės beveik nerodė savininko turtingumo. Tiesa, grotos ant apatinio aukšto langų darė užuominą apie turtus namo viduje, kaip ir mažos stebėjimo kameros vartų arkos viršuje ir šiuolaikiškas mikrofonas prie durų.

Amedėjus Babio buvo turtingas, ir visiškai pagrįstai. Jupiteris buvo įpratęs vertinti nykštuko sprendimus aukščiau nei daugelio kitų prekiautojų meno dirbiniais, su kuriais buvo susidūręs per pastaruosius metus. Jis tikėjosi, kad Mivos pasėta šmeižto ir apkalbų sėkla čia dar nesudygo. Ji visada buvo nuodugni moteris, viską darė iš pagrindų, ir itin kruopščiai veikė ardydama jo gyvenimą.

Jis žengė pro namo vartus, kai iš garsiakalbio ant sienos sugriaudėjo balsas, pernelyg iškreiptas, kad būtų galima nustatyti, ar jis nykštuko.

— Kokio jūs ūgio?

Jupiteris pažvelgė į stebėjimo kameros objektyvą.

— Liaukis, Babio! Juk pažįsti mane.

— Kokio jūs ūgio? — pakartojo balsas.

Jupiteris atsiduso.

— Metro aštuoniasdešimt devynių.

— Kiek jums metų?

— Babio, prašau.

— Kiek jums metų?

— Trisdešimt penkeri, — suniurnėjo Jupiteris, jis nežinojo, šypsotis jam ar ne. — Mano batų dydis...

— Kuo jūs vardu? — nutraukė jį balsas.

— Jupiteris.

Balsas akimirką nutilo. Po trumpos pauzės jis pasakė:

— Įdomu. Vyriausias senovės dievų atneša žinią apie naujojo žlugimą.

Jupiteris prisiminė, kad nykštuko humoras visada buvo truputį keistokas.

— Mikrofonas kaip antikinis orakulas? O kur nuogos žynės?

Pasigirdo gaudimas, kai iš vidaus buvo įjungtas durų atsidarymo mechanizmas. Jupiteris pastūmė duris. Jos buvo sunkios, tačiau be jokio garso atsivėrė į vidų.

Jupiteris įžengė pro vartus skliautuotomis lubomis. Juos iš abiejų pusių rėmė aukštos statulos, idealūs kūnai kaip suakmenėjusios Lėni Ryfenštal fantazijos. Durys už Jupiterio nugaros užsivėrė.

Jis iš lėto žygiavo toliau, praėjo visą eilę judesio daviklių ir buvo nušviestas slenkančio šviesos spindulio. Šviesa užliejo vartų tunelį, pabrėžė statulų tobulumą ir suteikė mažam veideliui, laukiančiam jo praėjimo gale, milžinišką šešėlį. Amedėjus Babio visada buvo savo paties sukurtų inscenizacijų meistras.

— Aš esu mažas, bet mano širdis tyra, — sukuždėjo nykštukas švaria vokiečių kalba, tyliai sukikeno ir dingo už atvertų durų.

Jupiteris susitaikęs su likimu papurtė galvą ir skubiai nuėjo paskui. Babio nebuvo kuoktelėjęs, bet kažkodėl stengėsi žmonėms sukelti beprotybės įspūdį. Tikriausiai tai buvo jo keistenybė, o gal tokia keista taktika, tokia savotiška, kad kiti jos negalėjo suvokti.

Jupiteris perėjo puošnų holą ir nusekė paskui nykštuką laiptais aukštyn. Jis įžengė į salę, kuri kiekvienam nacionaliniam muziejui padarytų garbę. Ant cokolių ir pakylų ryškėjo statulų labirintas, Babio tvirtino, kad tai kopijos, nors Jupiteriui atrodė, kad šiuose namuose buvo saugoma daugiau tikrų antikos meno kūrinių nei senoviniuose miesto pastatuose.

Galinę salės sieną dengė didžiulis penkių metrų aukščio veidas, iškaltas iš šviesaus akmens. Jo bruožai buvo tobuli kaip graikų dievo. Aklos baltos akys be vyzdžių žvelgė į Jupiterį. Dantytas įtrūkimas ėjo nuo kaktos per nosį žemyn ir kirto akmeninę viršutinę lūpą.

Prieš jį stovėjo Babio, vilkintis baltą kašmyro vilnos kostiumą. Nuo žemo dubens su žarijomis jis prisidegė cigarilę.

— Jupiteri, mano drauge, — pasakė jis papsėdamas, — sveikas atvykęs Albericho prieglobstin!

Babio nuo seno puoselėjo simpatiją Šiaurės tautų mitologijai, tiesą sakant, jo susitapatinimas su Nibelungų lobio saugotoju nykštuku Alberichu buvo labai vykęs. Jis mokėjo kalbėti vokiškai, daniškai, švediškai ir tuputį islandiškai. Dar prieš kelerius metus jis reguliariai spausdino žinomose mokslinės literatūros leidyklose savo vertimus į italų kalbą iš vidurinės vokiečių aukštaičių kalbos.

Jupiteris paspaudė jam ranką ir dar kartą nustebo, koks mažutis Babio. Jis buvo mažas net kaip liliputas, jo ūgis vos siekė metrą. Kad jis sulaukė penkiasdešimties metų, gydytojų nuomone, yra tikras stebuklas. Babio plaukai buvo žili, jis nešiojo trumpą žilą barzdą. Jo galva buvo nenatūraliai didelė, palyginti su visu kūnu, bet Babio mielai pokštavo, kad tai atspindi jo genialumo mastus. Jei būčiau toks didelis kaip tu, — pasakė jis kartą Jupiteriui, — mano galva būtų kaip Dioskurų ant Kapitolijaus kalvos. Jupiteris jam priminė, kad jau kelis šimtmečius visa armija restauratorių rūpinosi, kad akmeninės statulų galvos tiesiog nenukristų: Jos per didelės, per sunkios. Tai tipiškas monumentalumo vaikymosi atvejis.

Babio išpūtė dūmų kamuolį ir nugara atsirėmė į titano smakrą.

— Nuo kada tu Romoje?

— Nuo vakar.

— Manau, gyveni pas tą raganą.

Jupiteris linktelėjo.

— Tu man niekada nepasakojai, kas įvyko tarp tavęs ir Šuvanės.

— Įvyko? Nieko, — Babio vos šyptelėjo. — Iš mano pusės — įžeista meilė. Iš jos... na, pavadinkime tai nepalankumu.

— Meilė? — išsprūdo Jupiteriui netikėtai. — Tu buvai...

— Baisiai ją įsimylėjęs, — patvirtino Babio ramiai. — Bet tai buvo seniai. Ji buvo graži moteris, anuomet.

Jupiterio vaizduotėje kilęs vaizdas — mažutis Babio ant mėsingų Šuvanės rankų — buvo toks groteskiškas, kad Jupiteris nebeištarė nė žodžio.

— Žinau, ką mąstai, — pasakė Babio. — Bet patikėk, ji ne visada atrodė taip, kaip dabar. Kai ji atvyko į Romą, buvo liekna ir graži jau subrendusi moteris, bet itin įspūdinga.

Jupiteriui galvoje kilo visas tuzinas sarkastiškų atsakymų, bet jis susitvardė. Jį stebino, kad Babio tiek daug kalba apie save.

Mažasis prekiautojas meno dirbiniais turėtų žinoti, kad dabar jo kupina aplombo inscenizacija sugriuvo kaip kortų namelis.

Jupiteris atsikrenkštė.

— Ar jūs buvote... kartu?

— O ne, žinoma, ne, — atsakė Babio purtydamas galvą. — Ji turėjo vieną gražuolį, kuris daugybę metų apie ją sukosi ir meilinosi ir kuris daugiau... na, atitiko dydžio proporcijas. Aukštas ir žinomas, jei supranti, apie ką aš. Mano pasaulis yra kitoks nei jos. Šuvanė tai žino. Ji niekada nekreipė į mane dėmesio.

— Ar tu pažįsti jos vaikaitę?

— Mažąją Koraliną?

— Ji nebėra tokia maža.

— Kai paskutinį sykį ją buvau sutikęs, ji buvo paauglė. Jaunutė paauglė. Kas ji?

— Man regis, kad ji daro garbę buvusiam senelės grožiui.

Babio leido sau truputį užsisvajoti. Netrukus jis staiga surimtėjo ir pasakė:

— Tu atėjai čia ne tam, kad kalbėtum apie moteris. Tiesą sakant, maniau, kad tu turėtum būti jų sotus iki kaklo.

Jupiteris garsiai sušnopavo.

— Miva buvo pas tave atėjusi?

— Daugiau nei vieną kartą. Bet aš neįleidau jos į namus.

— Kodėl, dėl Dievo meilės?

— Ji per maža.

— Per maža?

— Todėl prie įėjimo aš tavęs ir paklausiau, koks tavo ūgis. Nė vienas žmogus, žemesnis nei metras septyniasdešimt, neįžengia į mano namus.

Jupiteris mandagiai nusišypsojo, bet staiga pastebėjo, kad Babio veidas nė nesuvirpėjo.

— Ar rimtai? — paklausė jis sudirgęs.

— Žinoma.

Tikriausiai ši nykštuko beprotybė buvo daugiau nei nuotaika, grįžtanti nevienodais laiko tarpais.

— Aš pats esu mažas, — tęsė Babio rimtai traukdamas savo cigarilę. — Nenoriu nuolat žiūrėti į veidrodį. Todėl pirmenybę teikiu didelių žmonių bendrijai, tokių kaip tu.

Nebuvo jokio tikslo klausinėti apie naujas Babio keistenybes. Jupiteris turėjo jas priimti, kaip priėmė keistą orakulo frazę prie įėjimo.

Pagaliau jis turėjo džiaugtis, kad Miva nepriviliojo Babio į savo pusę.

— Kada ji paskutinį sykį čia buvo? — paklausė jis.

Nykštukas nepatenkintas kilstelėjo antakius.

— Juk neieškai jos?

Jupiteris papurtė galvą, tikriausiai truputį per skubotai.

— Ne. Bet ji pasisavino daugybę mano daiktų.

— Paskutinį sykį aš ją mačiau prieš aštuonis mėnesius, — pasakė Babio aiškiai patenkintas Jupiterio atsakymu. Susimąstęs jis kyštelėjo savo mažąjį pirštelį į akmeninio milžino lūpos įskilimą ir nubraukė dulkes.

— Ji gerai atrodė, — jis trūktelėjo pečiais ir pridūrė: — Bent jau mano apsaugos sistemos ekrane.

— Ar ji buvo viena?

— Didysis Dieve, Jupiteri!

— Aš nepavydžiu. Tik domiuosi.

— Tikiuosi. Tai, ką rašei laiške, rodo, kad reikalai ne itin džiuginantys.

— Laiškas... — Jupiteris atsiduso. — Tai buvo klaida.

Mivai dingus, apimtas nusivylimo, jis parašė savo svarbiausiems verslo partneriams laiškus. Laiškuose bendrais bruožais apibūdino, kokiu būdu Miva jį išstūmė. Jis jautė, kad tai klaida, dalykiniuose santykiuose neleistina painioti privataus gyvenimo su verslu. Nors jis savo laiške tik paviršutiniškai užsiminė apie Mivos apgavystę, šis jo žingsnis buvo priimtas nepalankiai. Mivai po to buvo dar lengviau jį diskredituoti prieš visą pasaulį. Meilės kančios stumia žmogų į kvailiausius poelgius, ir, deja, Jupiteris nebuvo išimtis.

— Pakalbėkim apie ką nors kita, — paprašė jis.

Babio kilniadvasiškai numojo ranka.

— Kaip nori. Tu vis dar neatskleidei, kodėl esi čia.

Jupiteris linktelėjo ir iš palto kišenės ištraukė odinį maišelį.

Jis atrišo raištelį ir molio šukė iš apversto maišelio nuslydo į jo delną.

— Ar žinai, kas čia?

Babio paėmė šukę dviem pirštais, labai atsargiai, beveik pamaldžiai. Jis apžiūrėjo ją iš visų pusių.

— Eime į mano darbo kambarį.

Pro duris, beveik paslėptas už akmeninės galvos, jis nuvedė Jupiterį į laiptinę. Laiptais jie užkopė į kitą aukštą, perėjo kuklų koridorių ir pagaliau įžengė į terakotos plytelėmis išgrįstą kambarį su židiniu. Kampe stovėjo stiklinė ginklų spinta su puse tuzino medžioklinių šautuvų. Jupiteris suabejojo, ar naudojosi Babio bent vienu iš jų. Taip pat briedis, kurio galingi ragai kabėjo virš židinio, be abejo, krito nuo kito žmogaus rankos. Prieš židinį tysojo pilkas lokio kailis išžiotais nasrais.

Jei Jupiteris būtų nežinojęs, kad Babio prisiekęs kavos mėgėjas, galėjo prisiekti, jog viduje kvepėjo kvapia arbata. Gali būti, kad kvapas sklido nuo apmušalų, kuriuos Babio tikriausiai parsisiuntė iš Anglijos.

Nykštukas padėjo šukę ant mažo apšviesto staliuko, pasuko į ją taškinio šviestuvo šviesą ir iš stalčiaus paėmė didelę lupą. Jis nuodugniai iš visų pusių apžiūrėjo šukę murmėdamas sau kažką nesuprantama ir pagaliau pažvelgė per lupos kraštą į Jupiterį.

— Iš kur ją gavai?

— Anksčiau niekada to neklausei, Babio, o mes juk nenorime laužyti senų gerų tradicijų, ar ne?

Nykštukas kažką sumurmėjo ir vėl sutelkė dėmesį į radinį.

— Aš maniau... — pradėjo Jupiteris, bet tuoj pat buvo Babio pertrauktas.

— Tu manei, kad ši šukė yra Faisto disko dalis. Tu juos sulyginai ir nustatei, kad ji yra šiek tiek kitokia.

Jupiteris nenoromis linktelėjo.

— Didieji simboliai labai panašūs į simbolius ant disko.

— Ir aš manau, kad Mino laikų, — sumurmėjo Babio. — Bent jau panašaus amžiaus ir giminingos kultūros.

— O mažieji rašmenys? — Jupiteris parodė į siaurą neįskaitomų rašmenų eilutę po antikiniais hieroglifais.

— Jie buvo įrėžti vėliau, — pasakė Babio. — Ir ne itin meniškai. Tas, kuris tai padarė, ne per daug vertino lobį, kurį laikė rankose.

— Ar galėtum nustatyti, kada tai įvyko?

— Tik apytikriai. Sakyčiau, tarp šešiolikto ir devyniolikto amžiaus. Šiais laikais žmonės yra sophisticated, kad daužytų tokį vertingą daiktą, — nusišypsojo Babio klastingai. — Ir tau dabar labiausiai rūpi jo vertė, ar ne?

— Kam galima tai parduoti?

— O, — nutęsė Babio. — Pavyzdžiui, man.

Jupiteris linktelėjo.

— Tu dar niekada nenorėjai taip greitai ką nors iš manęs nupirkti.

— Visada būna pirmas kartas, mano mielas drauge. Visada.

Jupiteris atsisėdo ant rašomojo stalo krašto.

— Taip negali būti, tu gi žinai. Juk nesi užpakaliniame kieme dirbantis vogtų daiktų supirkėjas, Babio. Tu gi nemėginsi taip paprastai manęs apgauti.

— Kodėl turėčiau tave siųsti pas ką nors kitą? — nykštukas vėl pažiūrėjo pro lupą. — Keistas daiktas, iš tiesų. Viešojoje meno dirbinių rinkoje ši šukė nedaug ko verta. Bet aš tau užmokėsiu gerą sumą.

— Papasakok man ką nors apie ją.

Nykštukas susimąstęs palingavo savo didele galva pirmyn atgal.

— Pasakoti, pasakoti, — burbėjo jis ir pažvelgė skvarbiu žvilgsniu į Jupiterį.

— Ką tu gali man apie ją papasakoti?

— Nieko, kas tau padėtų.

Babio klastingai nusijuokė.

— Žinoma, nieko. Nei radimo vietos, nei savininko, visai nieko. Štai kaip, ar ne? — jis dirbtinai atsiduso. — Taip visada.

— Na? — Jupiterio balse pasigirdo nekantrumo gaidelė.

— Manau, kad man neužmokėsi už pastangas, — sausai konstatavo jis.

Jupiteris į tai atsakė galvos linktelėjimu.

— Aš tau ne kartą padariau paslaugą, Babio. Tu gi žinai.

— Primeni senas skolas, hm?

— Jei taip nori.

— Tststs, — sušnypštė nykštukas. — Pasaulis yra blogas.

— Jis nepasidarys blogesnis, jei darysime savo darbą.

— Nekantrumas visada buvo tavo yda, mano berniuk.

Jupiteris karčiai nusijuokė.

— Jei tu mandagiai paprašysi, galbūt padarysiu dar kelias klaidas.

— Ar tu taip blogai pažįsti žmones? — pasiteiravo Babio rimtai. — O kaip drąsa?

— Tas, kuris daugiausia laiko praleidžia vienas užsibarikadavęs savo viloje, neturėtų kitiems prikaišioti, kad šie stokoja drąsos.

Babio daugiau apie tai nekalbėjo ir atsargiai braukė pirštu per simbolių eilutę ant šukės.

— Mažiausiai trys tūkstančiai metų. Glazūruotas molis. Ženklai buvo padaryti ankstyvąja spauda.

— Ar turi kokią nors mintį, ką jie galėtų reikšti?

Babio papurtė galvą.

— Remiantis šia ištraukėle? Ką pasakytum, jei duočiau tau pusę Senojo Testamento puslapio ir paprašyčiau rasti ką nors apie Jėzaus nukryžiavimą?

— Jokios galimybės?

Nykštukas gūžtelėjo pečiais.

— Tam, kuris tokiu būdu susirašinėja, nereikia pilnos ženklų sekos, galbūt nereikia net pusės. Bet čia turėtų būti... — jis nužvelgė šukę skvarbiu žvilgsniu, — panaudota tikriausiai koks šeštadalis. Gal ir mažiau.

— O kitas tekstas, tie maži ženkliukai? Ar jie buvo išbraižyti tik tada, kai diskas buvo sudaužytas, ar yra didesnio teksto dalis?

Babio ištyrinėjo molio šukės pakraščius.

— Linijos tęsiasi per trūkio vietą, tad galima tvirtinti, kad diskas buvo sveikas, kai buvo išbraižytas tekstas.

Jupiteris pritariamai linktelėjo. Tai atitiko jo paviršutiniškų tyrinėjimų išvadas.

— Kaip manai, tai normalus raštas ar kodas?

Babio suraukė antakius.

— Kodėl kodas? Ką čia reikėtų slėpti?

— Puikus bandymas, — atsakė Jupiteris šypsodamasis.

— Gaila, — nykštukas padėjo lupą į šalį ir pasirausė stalo stalčiuose.

— Ar leisi man padaryti kelias polaroidines nuotraukas? Galbūt dar kils kokia nors mintis, kuri padėtų atsakyti į tuos klausimus. Aš klausiu manydamas, kad tu šio vertingo daikto nepaliksi pas mane.

Jupiteris nebuvo tikras, ar gera mintis paviešinti šukės nuotraukas. Kas nors galėtų pastebėti sąryšį tarp šukės, Jupiterio, Koralinos ir vario plokščių atradimo. Antra vertus, šią akimirką jis turėjo vienintelę galimybę — sužinoti ką nors iš Babio.

— Daryk nuotraukas, — pasakė jis Babio akimirką padelsęs. — Bet prašau gerai pamąstyti prieš kam nors jas rodant.

Nykštukas ištraukė polaroidinį fotoaparatą iš rašomojo stalo ir padarė keletą šukės nuotraukų.

— Kodėl taip baiminiesi?

— Tiesiog jaučiu atsakomybę.

Babio tyliai nusijuokė ir dar kartą paspaudė ryškinimo mygtuką. Netrukus jis turėjo penkias šukės nuotraukas, jose pamažu ryškėjo kontūrai.

Jupiteris paėmė originalą, įdėjo į odinį maišelį ir įsikišo į palto kišenę.

— Kaip manai, kada galėtum žinoti daugiau?

— Galbūt niekada. Galbūt jau rytoj. Aš tau paskambinsiu.

Jupiteris padavė jam Koralinos vizitinę kortelę.

Babio žvilgtelėjo į adresą ir šelmiškai nusišypsojo.

— Tu gyveni pas senę ar pas ją?

— Nenoriu genijaus apsunkinti nereikalingomis detalėmis.

Nykštukas kikendamas įsikišo vizitinę kortelę į švarko kišenę.

— Gerai, gerai, gerai, — sutarškėjo jis. — Aš tau paskambinsiu, pažadu. Ar pats rasi kelią?

— Žinoma, — Jupiteris papurtė mažutę nykštuko ranką ir žengė prie išėjimo.

Už nugaros jis girdėjo tylų, duslų nykštuko dainavimą:

— Aš esu mažas, bet mano širdis tyra...

Jupiteris stipriau suspaudė odinį maišelį kišenėje ir išėjo iš namų.

Padavusi kalviui rakto piešinį, Koralina patraukė bažnyčios link. Ją vijo ne tik smalsumas. Ramybės jai nedavė sujudimas, kurį sukėlė radinys, ir kylantis nerimas. Kuo daugiau specialistų pareiškė susidomėjimą radiniu, tuo didesnis pavojus kilo, kad jie anksčiau ar vėliau atras nuorodų į septynioliktąją plokštę.

Ar ji iš tikrųjų buvo pakankamai atsargi, kai nukniaukė iš bažnyčios tą vertingą dirbinį? Ar galėjo būti tikra, kad niekas jos nestebėjo?

Koralina nenorėjo kalbėti su Jupiteriu apie savo baimes, nes bijojo, kad jis susikraus daiktus ir išvažiuos. Bet jai dabar reikėjo jo ne tik tam, kad nustatytų šukės ir plokštės vertę, bet kad prilaikytų per daug energingą ir per greitą priimti sprendimus Šuvanę.

Prie bažnyčios, toje vietoje, kur vakar stovėjo juodas limuzinas, dabar stovėjo keli taksi automobiliai. Žmonių minia ties įėjimu buvo dar didesnė. Jei prieš kelias valandas čia rinkosi beveik vien specialistai ir keli menu besidomintys turistai, dabar susibūrimas priminė eilę prie diskotekos. Cavalieri di Malta aikštėje būriavosi mažiausiai dvi mokinių klasės iš užsienio, jie juokėsi, žaidė ir triukšmavo, tuo tarpu jų mokytojai kalbino stojiškus sargybinius prie įėjimo. Koralina pastebėjo, kad sargybinių padaugėjo. Prieš pietus jie dviese saugojo užtvertą įėjimą, o dabar stovėjo keturiese. Vietoj plastikinės juostos buvo sustatytos klubus siekiančios grotelės, kad sulaikytų smalsuolių antplūdį. Viena japonų turistų grupė glaudžiu būreliu stovėjo šurmulio viduryje, o jų vadovė, nekreipdama dėmesio į sumaištį prie įėjimo, skaitė pranešimą apie bažnyčios fasadą.

Netoliese stovėjo autobusiukas su Vatikano numeriais. Ekspertai, vylėsi Koralina, kurie ruošiasi milimetras po milimetro ištyrinėti Piranezio slėptuvę.

Įėjimo durys vos prasivėrė, ir į lauką išėjo du vyrai. Vienas jų buvo Landinis, apkritęs plonyčiu kalkių sluoksniu, jo balta oda nuo kalkių atrodė dar baltesnė. Antrasis vyras buvo vyresnis, maždaug šešiasdešimties, jis buvo truputį pakumpęs ir vilkėjo ilgu iki žemės paltu. Jis buvo žilas, veidą vagojo gilių raukšlių tinklas. Bet vyriškio akys budriai lakstė aplink, jis nežiūrėjo į Landinį, net kai šis kalbėjo, bet tyrė aplinką, smalsuolių bruzdesį ir sargybinių reakciją.

Nors Koralina kardinolą fon Tadeną lig šiol matė tik nuotraukose, pažino jį iš karto. Tikėjimo kongregacijos vadovas nebuvo mėgstamas Vatikane. Daugelis norėjo jo vietoje matyti kitą žmogų, bet popiežius kardinolą labai vertino. Fon Tadenas garsėjo kaip griežtas, konservatyvus, bet vis dėlto labai išsilavinęs ir patyręs žmogus. Jaunystėje jis daug metų gyveno Pietryčių Azijoje, pasakojama, kad ten išsiugdė griežtus principus.

Koralinai neliko nieko kito, tik spoksoti į abu vyrus, kurie, regis, kažką labai gyvai aptarinėjo. Jie sustojo anapus užtvaros, arti vienas kito, kad joks pašalinis negirdėtų, ką jie šnekėjo.

Koralina prakeikė save, kad dar kartą čia atėjo. Ji jau ruošėsi nusigręžti, kai Landinis pastebėjo ją žvelgdamas per kardinolo petį. Fon Tadenas dar kurį laiką kalbėjo, kol pastebėjo, kad jo pašnekovo dėmesys nukrypo kitur. Jis dairydamasis atsigręžė, o Landinis pasilenkė į priekį vis dar žvelgdamas į Koraliną ir kažką pasakė kardinolui į ausį.

Koralina jautėsi tarsi apnuoginta, kai abu vyrai iš tolo spoksojo į ją, Landinis žvelgė su savo gudria šypsena, fon Tadenas šaltai ir abejingai.

Mergina neryžtingai linktelėjo jiems, apsigręžė ir nuėjo šalin. Tačiau ji jautė, kad abu dvasininkai vis dar neatitraukė savo žvilgsnių nuo jos nugaros ir pakaušio. Žinoma, jie dabar kalbėjosi apie ją. Ar jiems kilo kokių įtarimų? Gal jie jautė, o gal žinojo, ką padarė Koralina?

Nors nenoromis, bet ji pripažino, kad Jupiteris buvo teisus. Kam jai reikėjo čia grįžti? Žinoma, ji galėjo atsakyti, jog ją atvedė jos užgautas išdidumas, įsiūtis dėl to, kad Landinis vengė įleisti ją į bažnyčią, ir, be abejo, pyktis, kad su ja elgiamasi kaip su vagile, nors niekas negalėjo žinoti, kad ji iš tikrųjų tokia ir buvo.

„Vaikiška, — pamanė ji. — Vaikiška ir kvaila. Tu iš tikrųjų viską sugadinsi“.

Koralina artėjo prie pietinės aikštės pusės. Čia ji pastebėjo kai ką, kas ją labai nustebino.

Aikštės pakraštyje tupėjo susilenkęs žmogus ir kreida kažką piešė ant asfalto. Žmogus buvo senas, dar senesnis už kardinolą fon Tadeną, akivaizdžiai nusigyvenęs. Atrodė, jis savo išblukusių, nešvarių drabužių nekeitė kelias savaites; jo žila barzda buvo ilga ir susivėlusi. Žmogus dirbo savo darbą itin susikaupęs, beveik įnirtingai, o jo maniera, jo karštligiškas užsidegimas, su kuriuo jis atliko piešinį, dvelkė beprotybe. Koralina neatsilaikė ir užmetė žvilgsnį į senio paveikslą.

Dailininkas buvo žemai pasilenkęs virš piešinio, kad galėtų matyti visą kūrinį. Eidama arčiau Koralina pamanė, kad senio veidas jai pažįstamas, tarsi būtų jį jau kur nors kitur sutikusi, tik tada jis atrodė kitaip, ne toks purvinas ir nuskuręs.

Žinoma, perskrodė ją mintis, tada jis dirbo prie Montecitorio rūmų. Koks buvo jo vardas? Kristus? Kristoferis?

Kristoforas, teisingai! Pirmą kartą ji pastebėjo dailininką prieš kelerius metus, kai per atostogas tarp semestrų atvyko į Romą, kad ištyrinėtų gatvės dailininkų kūryboje pasikartojančius motyvus. Su vienu pažįstamu, kuris kai ką čia pažinojo, jie patraukė gatvėmis. Jis pristatė jai daugybę dailininkų, dažniausiai studentų, tokių kaip jis, kurie gyveno iš praeivių metamų monetų. Tąsyk ji nekalbėjo su Kristoforu — draugas užtikrino, kad jis su niekuo nekalba — bet gerai prisiminė, kas apie jį buvo šnekama.

Buvo šnekama, kad Kristoforas turi idealią regimąją atmintį ir kiekvieną paveikslą gali kopijuoti iš atminties. Jos draugas tąsyk pasakojo, kad turėdamas tokį talentą senis galėtų užsidirbti krūvą pinigų. Užuot tai daręs, jis švaistė savo meninius gabumus piešiniams, kuriuos sunaikindavo pirmas stipresnis lietus arba praeivių kojos. Jis galėtų kurti ką nors ilgiau išliekančio, — sakė Koralinos draugas stebėdamasis, — bet senis per daug ribotas, kad tuo pasinaudotų.

Kai mergina greitu žingsniu ėjo per Cavalieri aikštę prie senuko, šis nepakėlė akių. Paprastai į jį niekas nekreipdavo dėmesio, bet jis tikriausiai tuo nesirūpino. Skubūs ir vis dėlto nepaprastai tikslūs judesiai, kuriais jis braukė kreidos gabaliuką asfaltu, intensyvumu priminė apsėdimą, kurio Koralina nepastebėjo turint kitus gatvės dailininkus.

Eidama prie jo ji taip sutelkė dėmesį į senuką, kad priėmė paveikslą kaip visumos dalį ir vos neatsistojo ant jo.

Staiga ji nustebusi stabtelėjo. Kelias sekundes mergina buvo taip sukrėsta, kad ėmė linkti keliai. Susijaudinusi ji pritūpė prie paveikslo.

— Kristoforai, — kreipėsi ji į dailininką silpnu balsu.

Šis nereagavo, tiesiog piešė toliau greitais tikslingais judesiais.

— Kristoforai! — ji pamėgino prašnekti griežtesniu balsu, bet jautėsi sutrikusi ir suglumusi. — Iš kur žinai šį motyvą?

Dailininkas vis dar neatsakė. Prakaito lašai spindėjo ant jo kaktos, nors po aikštę sukosi vėsūs vėjo gūsiai.

Koralina suprato, kad tokiu būdu nieko nepasieks. Ji buvo sutrikusi ir nežinojo, ką daryti. Ji atsistojo ir dar kartą apžiūrėjo paveikslą su visomis detalėmis. Jis buvo beveik užbaigtas. Tik viršutiniame pakraštyje trūko kelių brūkšnių ir vieno ar kito šviesos atšvaito.

Piešinys buvo dviejų metrų pločio ir trijų metrų aukščio.

Jis vaizdavo septynioliktosios vario plokštės motyvą.

Koralina sugniaužė kumščius taip stipriai, kad nagai skaudžiai įsmigo į delnus.

Nebuvo jokios abejonės. Kristoforo piešinys rėmėsi nežinomu Piranezio Carceri raižiniu, graviūra, kurios — prieš kelias akimirkas ji buvo tuo įsitikinusi — kelis šimtus metų nematė nė vienas žmogus. Niekas, išskyrus ją, Jupiterį ir Šuvanę.

Tai buvo absurdiška. Visiškai neteisinga. Kristoforas negalėjo žinoti šios graviūros. Plokštė niekada nebuvo oficialiai demonstruota, ji nebuvo išspausdinta nė viename leidinyje.

Apimta panikos ji pažvelgė į Kristoforo darbo įrankius: seną cigarų dėžutę, pilną kreidos gabalėlių, kiekvienas ne didesnis už piršto narelį. Jam, regis, priklausė ir suglamžytas lininis skuduras, taip suteptas dažais ir kreidos dulkėmis, jog tam tikrų sluoksnių būtų laikomas meno kūriniu.

Nors mergina buvo girdėjusi apie idealią senio regimąją atmintį, ji apsidairė ieškodama kokio nors popieriaus, kokios nors knygos puslapio arba reprodukcijų albumo, arba nuotraukos, kuriomis naudojasi kiti gatvės dailininkai, lipnia juosta pritvirtinę prie asfalto.

Tačiau Kristoforas tokios neturėjo. Jis piešė iš atminties, jis atkūrė paveikslą, kurio prieš dvi dienas visiškai nebuvo.

— Kristoforai, — pamėgino ji dar kartą, — prašau paklausyti manęs.

Jis atsidėjo tilto turėklų ryškinimui. Beje, kad jis visas linijas piešė balta kreida, taigi susidarė negatyvo įspūdis. Todėl niūri kalėjimo scena atrodė dar labiau slegianti.

Už Koralinos nugaros pasigirdo balsas:

— Įdomus motyvas, — pasakė Landinis.

Mergina krūptelėjo, jai pasirodė, kad šviesiaodis dvasininkas skleidė šaltį, toks bekraujis ir baltas jis atrodė. Jis puikiai tiktų prie Kristoforo piešinio, žmogaus iš kūno ir kraujo negatyvas.

Bet šis įspūdis greitai dingo.

— Įdomus... taip, iš tikrųjų, — ji prisivertė ir pridūrė: — Ar jūsų sluoksniuose įprasta sėlinti prie moterų?

Landinis atsakė į priekaištą savo tūkstantį kartų išmėginta šypsena.

— Nežinojau, kad jūs tokia baugšti, panele. Tikiuosi, jūs priimsite mano atsiprašymą.

Ji jau ketino jam pareikšti, koks reikalingas jai jo atsiprašymas ir ką jis su juo gali padaryti, kai akies krašteliu pastebėjo, kad Kristoforas pakilo nuo žemės. Kai ji atsisuko į jį, jis abiem rankom spaudė savo cigarų dėžutę prie krūtinės, tarsi ji būtų vertingesnė už visus aukso lobius. Vieną akimirką ji išsigando, kad jis kaip tik dabar atsakys į klausimą apie paveikslą; Landinis viską girdės, padarys teisingas išvadas ir lieps apsaugininkams ją sulaikyti.

Bet jos susirūpinimas buvo be pagrindo. Kristoforas tiesiog stovėjo ir tylėdamas žiūrėjo į savo piešinį.

Koralina pastebėjo, kad ir Landinis dabar atidžiau apžiūrinėjo piešinį.

— Man atrodo, jis tikras Piranezio gerbėjas, — klastingai mirktelėjęs jis dar pridūrė: — Labai autentiška, ar ne?

Ji nenorėjo žiūrėti į dvasininką, todėl atidžiai tyrinėjo piešinį. Staiga jai krito į akis tai, kas iš pradžių ją suklaidino.

Paveikslas nebuvo tikslus. Kažko trūko, tikriausiai svarbiausios dalies. Kristoforas nupiešė povandeninę upę, tekančią per požeminį kalėjimą, tačiau čia nebuvo išmūrytos salos ir jos viduryje kylančio obelisko. Todėl trūko ir rakto silueto.

Koralina pažvelgė į senąjį dailininką, ieškodama kokios nors reakcijos jo raukšlėtuose bruožuose. Baisiai susivėlusi barzda ir purvas ant skruostų suteikė jo veidui kaukės ir netikrumo įspūdį. Šmėkla, kuriai kažkas užtempė senojo Kristoforo odą.

Dailininkas palenkė galvą į šoną, pažvelgė į paveikslą, paskui į Koraliną, tikriau kiaurai pro ją.

Landinis atsitūpė ir suraukė kaktą.

— Galbūt reikėtų tai parodyti vienam iš mūsų ekspertų.

Koralina įžvelgė galimybę išsigelbėti.

— Parodykit, — pritarė ji. — Puiki mintis.

Landinis abejodamas pažvelgė į ją, atsistojo ir skubiai nuėjo bažnyčios link. Koralina atkreipė dėmesį, kad jis šią akimirką pirmą kartą į ją pažiūrėjo be savo dirbtinės šypsenos. Visiškai rimtai ir truputį draugiškai.

Ji vėl kreipėsi į dailininką.

— Kristoforai? Ar mane girdite?

Uždanga, dengianti senio sąmonę, kelioms akimirkoms kilstelėjo.

— Krist-o-foro, — sumurmėjo jis keistai mikčiodamas.

Susijaudinusi mergina įsitikino, kad Landinis dingo bažnyčios viduje. Tik kardinolas fon Tadenas stovėjo prie įėjimo ir žvelgė į ją. Koralina šiurpo nuo šalto įdėmaus jo žvilgsnio. Staiga ji suprato, kodėl dar šiais laikais Tikėjimo kongregacija vadinama šiuolaikine Vatikano inkvizicija; bent jau fon Tadenas puikiai atliko Didžiojo inkvizitoriaus pareigas.

Vienos klasės berniukai ir mergaitės kaip tyčia susibūrė pusiaukelyje tarp Koralinos ir įėjimo, staiga fon Tadenas dingo už judrių paauglių minios.

Koralina giliai įkvėpė. Tada skubiai žengė prie Kristoforo ir pačiupo jį už žasto.

— Eime! Aš išvesiu jus iš čia.

Mergina labai nustebo, kad senis nesipriešino. Jis nuolankiai sekė paskui, kai ji brovėsi prie priekinio iš trijų taksi automobilių.

— Panele!

Landinis ir dar vienas vyras išėjo iš bažnyčios ir greitu žingsniu artėjo prie jų.

Koralinos širdis ėmė pašėlusiai plakti, kai ji prieš save stūmė senį, prispaudusį prie krūtinės cigarų dėžutę. Priekyje sėdintis vairuotojas ramiai sulankstė laikraštį ir pažiūrėjo per skrybėlės kraštą.

— Panele! — sušuko Landinis dar kartą. — Prašom palaukti!

Ji nenorėjo pabėgti, taip netiesiogiai būtų prisipažinusi dėl to, ką Landinis jai norėjo prikišti. Todėl ėjo neskubėdama ir prilaikydama už rankos Kristoforą kaip ligonį.

Landinis ir antrasis vyras sekė paskui, o kardinolas fon Tadenas įdėmiai žiūrėjo. Kol nerangus taksi vairuotojas rengėsi išlipti, ji pati energingai atidarė užpakalines automobilio duris ir įgrūdo Kristoforą. Ji šmukštelėjo paskui į vidų, uždarė dureles ir užspaudė užraktą.

— Važiuokite, — nurodė vairuotojui. — Jei galima, greičiau.

— Kur jums reikia?

Abu vyrai buvo beveik prie taksi automobilio. Jie taip pat nebėgo, bet ėjo vis greičiau.

— Tiesiog važiuokite. Senamiesčio link.

Vairuotojas gūžtelėjo pečiais, pasitaisė skrybėlę ir įjungė variklį.

— Ar negalėtumėt paskubėti, labai prašau.

Landinis pakėlė raką, norėdamas sustabdyti automobilį.

— Jau važiuoju, — pasakė vairuotojas ir paspaudė akceleratorių.

Kai jie nuvažiavo, Koralina šoniniame veidrodėlyje matė, kaip Landinis jai kažką šaukė. Tada prie jo visai arti priėjo kardinolas — iš kur jis taip staiga atsirado? — ir pasakė savo padėjėjui kažką į ausį.

Landinis susimąstęs linktelėjo ir šaltai žvelgė į taksi automobilį, vežantį tolyn Koraliną ir Kristoforą.

Santinas stovėjo prie kito viešbučio lango, kitame kambaryje, drebančiais pirštais įsikibęs į medinius lango rėmus. Jis giliai kvėpavo. Vienu aukštu žemiau, siauroje, tarp namų su uždarytomis langinėmis įsispraudusioje aikštėje, buvo pristatyta savaitgaliais vykstančio turgelio prekybininkų palapinių. Daugelis jų buvo jau sugriuvusios, šalia išklerusių nedidukų sunkvežimių pūpsojo brezento, virvių ir metalo vamzdžių krūva. Net užvestų variklių išmetamųjų dujų dvokas negalėjo nustelbti tipiško žuvies, supuvusių vaisių ir chlorkalkių kvapo. Vyrai, vilkintys nešvariais kombinezonais, šlavė šiukšles į vieną krūvą aplink vienišą gėlių konteinerį po pat langu; čia jos turėjo likti per naktį. Jei būtų reikalinga, Santinas galėtų be didelio pavojaus nušokti ant palapinės stogo, o iš ten — ant žemės.

Dar vienas pabėgimo kelias, galvojo jis. Dar vienas visur gresiančio pavojaus ir baimės pripažinimas.

Paskutinis sunkvežimis pajudėjo ir dingo skersgatvyje. Dar viena daržovių likučių, popieriaus skiaučių ir dvokiančių žuvų šūsnis buvo suversta į šiukšlių krūvą aikštės viduryje. Vienas darbininkas užpylė šiukšles skysčiu iš kanistro ir metė į krūvą degantį degtuką. Šiukšlių kalnas suliepsnojo metro aukščio liepsna. Dūmai, kaip iš baltų ir juodų dūmų nupinta kasa, kilo į viršų, kelių metrų aukštyje maišėsi ir pilku debesiu pakibo virš aikštės.

Santinas nebegalėjo ištverti dvoko ir uždarė langą. Vieną akimirką jis pamanė, kad jo priešininkai galėtų priartėti prie viešbučio prisidengdami dūmų uždanga ir įsmukti į vidų. Pamažu jis ėmė justi nuovargį planuodamas kiekvieną priešų žingsnį. Jo kūnas buvo nusėtas randais ir mėlynėmis po rizikingo bėgimo pro langą, per stogus ir klibančiomis gaisrininkų kopėčiomis. Jį visą skaudėjo, jo raumenys buvo įtempti, nuolat tampė traukuliai. Jam to bėgimo buvo gana, daugiau jis nebenorėjo. Vienuolis buvo išsekęs ir nualintas, bet žinojo, kad neturi kito pasirinkimo. Jis dar ne viską matė, vaizdo juostoje dar reikėjo išvysti naujus siaubus.

Santinas žengė atbulomis iki lovos ir atsisėdo ant krašto. Čiužinys buvo išgulėtas ir per minkštas tam, kuris daugelį metų gulėjo ant kieto kapucinų vienuolyno gulto, bet Santinas suabejojo, ar šią naktį iš viso juo pasinaudos. Registruotis, užmokėti, dingti — tai buvo tapę kasdiene rutina, ir jam retai tekdavo tuose kambariuose, į kuriuos įžengė rytais, miegoti. Nedidelės pinigų sumos, kurią jis pavogė iš abato kontoros, užteks dar dviem arba trims dienoms, ir kas žino, kas tada bus. Jis tik žinojo, kad tada bus pažiūrėjęs vaizdo juostas. Jis pagaliau žinos, o tai buvo svarbu.

Vyras įjungė ekraną ir paspaudė vaizdajuosčių leistuvo mygtuką. Ekrane palengva išryškėjo tų pačių suktų laiptų vaizdas, jie vedė vis giliau į tamsą.

Brolio Remeo balsas sklido iš garsiakalbio, skambus ir aiškus, nes jis nešė filmavimo kamerą, kurioje buvo įtaisytas mikrofonas.

— Garsai daugiau nepasikartojo, — pasakė jis. — Galbūt mes apsirikome... Lorinas vėl meldžiasi.

Santinas prieš dešimt minučių išjungė leistuvą neišlaikęs brolius apėmusios įtampos. Jis ir taip pakankamai buvo įsibauginęs, o vienuolių nerimas jį dar labiau glumino, nors jie nieko nepamatė, regis, net nebuvo rimtos priežasties susirūpinti. Jokių gyvų pragarų, jokių ankstesnių ekspedicijų liekanų. Jie tik išgirdo kažkokius garsus. Blogai, kad filmavimo kameros mikrofonas buvo per silpnas, kad juos įrašytų, bet Remeo to nežinojo, todėl nesistengė nupasakoti tų garsų. Apie juos Santinas sužinojo iš trijų vyrų pokalbio. Remeo nuolatiniai komentarai, kuriuos jis tai šen, tai ten įterpdavo, neapibrėžė garsų kilmės.

Filmavimo kamera parodė Loriną iš nugaros, jis žingsniavo prieš Remeo. Vienuolio galva buvo truputį palenkta į priekį, jis meldėsi. Jo žodžiai susiliejo į nesuprantamą murmesį. Santinas manė, kad vienuolis buvo užsimerkęs, jis žengė pakopomis aklai, per keturiolika žygiavimo valandų vienuoliai įprato prie atstumo tarp pakopų.

Per visą laiką jie trumpai ilsėjosi tik vieną kartą, todėl dabar nusprendė padaryti pertrauką, šį sykį ilgesnę. Du vyrai nusprendė pamiegoti, trečiasis turėjo eiti sargybą.

Remeo padėjo kamerą keliomis pakopomis aukščiau, kad ji filmuotų jų trijų poilsio vietą. Jis žengė iš šono į filmavimo lauką ir pažvelgė tiesiai į objektyvą. Remeo buvo jauniausias iš vienuolių, jam buvo ką tik suėję trisdešimt ketveri, ir, daugelio požiūriu, pasaulietiškiausias. Jis tuoj pat pasisiūlė filmuoti, tuo tarpu Lorinas ir Paskalis bijojo net prisiliesti prie nepažįstamos technikos. Net po šitiek valandų jie jautėsi nesmagiai, kai Remeo nukreipdavo į juos kamerą, ir dažniausiai iš karto nutildavo.

Dabar jie beveik nekalbėjo, išskyrus Lorino maldas, Remeo komentarus į mikrofoną ir trumpas diskusijas, kai kitoje turėklų pusėje išgirdo garsus.

Remeo buvo šviesiaplaukis, didelėmis rudomis akimis. Jis buvo per liesas, kad būtų patrauklus, bet Santinas žinojo, jog kai kurie seni vienuoliai nulydėdavo jį palankiais žvilgsniais.

— Mes jau einame, — Remeo pažiūrėjo į rankinį laikrodį, — keturiolika valandų ir dvidešimt minučių, — jis per petį pažvelgė į Loriną ir Paskalį, kurie įsitaisė ant laiptų. — Mums skauda kojas, o aš pastebėjau, kad man graužia akis. Pasidarė šalčiau, visi tai jaučia. Dabar suprantu, kad reikėjo pasiimti termometrą. Bet šaltis rodo, kad pragaras iš tikrųjų nėra karštas, ar ne tiesa?

— Remeo! — Paskalio balsas atsklido iš toliau. Jis buvo duslus ir pavargęs.

Remeo, kuriam, regis, filmavimas pamažu pradėjo patikti, mirktelėjo į objektyvą.

— Paskalis bijo, kad mes nusidėsim, jei kalbėsim apie pragarą. Bet ar nusidedama, kai bažnyčioje kalbama apie dangų?

Paskalis kažką pasakė, bet per tyliai, kad Santinas galėtų suprasti jo žodžius.

Remeo gūžtelėjo pečiais, nulipo laiptais žemyn ir prisidėjo prie savo brolių. Filmavimo kamera liko šešiais ar septyniais laipteliais aukščiau.

Santinas pasiklausė prie viešbučio kambario durų. Vieną akimirką jam pasirodė, kad girdi garsus koridoriuje, tačiau dabar buvo tylu.

Lorinas ir Paskalis atsigulė, užsiklojo antklode ir nebejudėjo. Remeo kurį laiką sėdėjo prie jų, tada atsistojo, priėjo prie turėklų ir pažvelgė žemyn į bedugnę. Taip jis pastovėjo tris keturias minutes, kol Lorinas staiga atsisėdo ir pasakė kažką nesuprantama. Santinui atrodė, kad jis pasiskundė dėl ryškios filmavimo kameros šviesos, nes kalbėdamas vienuolis rodė į kameros pusę. Santinui pasidingojo, kad Lorinas skundėsi, jog negali šviesoje užmigti. O gal tai buvo baimė, kuri nedavė jam ramybės. Lorinas visada buvo per daug išdidus, kad pripažintų kokias nors savo silpnybes.

Kai Remeo nenorėjo išjungti prožektoriaus, kilo trumpas ginčas, kol nepatenkintas Paskalis atsisėdo ir nutraukė jų barnį. Akivaizdu, kad jie visi nutarė nors trumpai išjungti šviesą.

Remeo priėjo prie filmavimo kameros ir vaizdas aptemo. Tačiau jis paliko filmavimo kamerą įjungtą, nes garsas nenutilo. Ekrano viduryje pasirodė šviesūs žybsniai, netrukus Santinas suprato, kad Remeo tarp abiejų besiilsinčių brolių pastatė uždegtą žvakę. Švieselė buvo per toli ir nepakankamai ryški, kad kameros objektyvas užfiksuotų aplinką.

Santinas išgirdo medžiagos šiurenimą ant laiptų, kai Remeo atsisėdo šalia filmavimo kameros. Santiną dar kartą persmelkė aštrus skausmas, kad neteko draugo. Buvo nežmoniškai sunku žiūrėti šiuos vaizdus dabar, kai žinojo, jog jo broliai seniai negyvi. Kai buvo įrašinėjami šie kadrai, jie net nenujautė, kuo baigsis jų ekspedicija. Santinas dabar norėtų suklykti į ekraną, jei galėtų prisišaukti draugus, kad jie kuo greičiau koptų atgal į dienos šviesą, ten, kur saugu. Bet juoda bedugnė juos prarijo, net Remeo, kuriam iš paskutiniųjų pavyko grįžti; jo dalis pasiliko ten, apačioje, protas ir tikriausiai sielos dalis.

Santinas pasitrynė akis, kurios peršėjo nuo pervargimo. Jis ilgai verkė savo draugų. Dabar jam reikėjo susikaupti, nes kiekvieną akimirką galėjo prasidėti įvykiai, kurie buvo katastrofos pradžia.

— Man šalta, — sušnabždėjo Remeo tamsoje. Jo lūpos turėjo būti visai arti mikrofono, kad jis netrukdytų tiems dviem. — Mes nieko nematome, bet aš jaučiu, tarsi mes būtume ne vieni. Kažkas čia yra, bet aš nežinau, ar norėčiau išsiaiškinti, kas tai.

Tai grįžk, — maldavo Santinas mintyse. — Grįžk atgal gyvas!

— Mums visada pamokslavo, kad pragaras yra ugnies vieta, — šnabždėjo Remeo. — Amžinos ugnies ir įkaitusių krosnių vieta. Bet kodėl mes nieko panašaus nejaučiame? Kodėl mes nieko nematome? Kodėl čia tuštuma ir tamsa? Ar tai nėra panašiau į mūsų įsivaizduojamą mirtį be amžinojo gyvenimo? O ši vieta galbūt yra įrodymas, kad mūsų, kai mes mirsime, visiškai niekas nelaukia? — jis nutilo, o Santinas įsikibo nagais į antklodę.

Pagaliau Remeo tęsė savo mintis:

— Aš jau senokai mąstau, ar mes nesame seniai mirę. Tai absurdiška, žinau. Ir jei mes kada nors grįšime aukštyn, ir aš žiūrėsiu šias juostas, ir išgirsiu save kalbant šiuos dalykus, imsiu juoktis arba man bus gėda. Šiaip ar taip, bet būsiu laimingas, kad taip kvailai samprotavau, — jis trumpai nutilo ir netrukus vėl prašneko: — Bet jei mes negrįšime ir kiti išgirs šiuos žodžius, galbūt tu, Santinai, meldžiuosi, kad tai būtum tu, vadinasi, aš buvau teisus. Galbūt mes mirėme tą pačią akimirką, kai žengėme ant šių laiptų. O visa tai yra visai ne pragaras, nėra jokio pragaro. Galbūt ši vieta yra ne kas kita, tik mūsų mirties apraiška.

Remeo nutilo, leisdamas Santinui pamąstyti apie jo žodžius. Tai, ką pasakė draugas, buvo piktžodžiavimas. Ir vis dėlto kažkodėl Remeo samprotavimai Santinui pasirodė beveik įtikinami.

O Dangau, galvojo jis susijaudinęs, man beveik atrodo, tarsi aš pats buvau ten, apačioje, ant prakeiktų laiptų, vedančių į nieką.

Į mirtį, — girdėjo jis mintyse Remeo šnabždesį. — Laiptai į mirtį.

Santinas giliai įkvėpė ir iškvėpė, atsistojo ir pavaikščiojo po kambarį ten ir atgal. Vaizdo juosta sukosi toliau, bet šiuo metu nesigirdėjo nieko, tik tylus Rempo kvėpavimas, pertraukiamas garso, kuris priminė kūkčiojimą. Ar ten, tamsoje, vienuolis verkė?

Santinas grįžo prie ekrano. Žvakės švieselė užgeso ir tuoj pat vėl sužibo; tikriausiai Remeo praėjo tarp filmavimo kameros ir žvakės.

Tačiau kodėl vis dar girdėti tas pats kvėpavimas, tarsi jis sėdėtų prie kameros, visai šalia mikrofono?

Gal pabudo kuris nors kitas brolis ir atsistojo? Bet jis nieko nepasakė?

Ir vėl!

Šviesus žvakės liepsnos taškelis dingo ir vėl pasirodė, tarsi kas būtų šmurkštelėjęs pro tarpą. Kodėl Remeo nieko nematė? Kodėl jis nieko nejautė?

Bet Remeo verkė ir tikriausiai buvo rankomis užsidengęs veidą.

— Didysis Dieve, Remeo! — išsprūdo Santinui, nors buvo aišku, kad visa tai seniai įvyko ir jo draugas negali jo girdėti.

Trečią kartą kažkas šmėkštelėjo pro šviesą, dabar vėl iš dešinės į kairę.

Santinas pabandė save įtikinti, kad tai tik techninis defektas, objektyvo netobulumas. Galbūt akumuliatorius beveik išsikrovė, todėl trūkinėjo srovė.

Tačiau kodėl jis girdėjo nepasikeitusį Remeo kvėpavimą ir tylų kūkčiojimą? Kodėl nenutrūko garsas?

Tačiau tas kažkas vis dar nematomas judėjo laiptais, o Remeo jo nepastebėjo. Vienu metu vienuolio verksmas nutilo, jo kvėpavimas pasidarė ramesnis. Santinui pasirodė, kad jis užmigo.

Judesiai nesikartojo. Santinas pusę valandos spoksojo į ekraną kaip užburtas, nors nieko nebuvo matyti, išskyrus menką žvakės švieselę tolumoje. Vieną kartą Remeo kažką suniurnėjo per miegus, bet Santinas nieko nesuprato. Pagal intonaciją buvo galima spėti, kad tai malda. Arba išpažintis.

Santinas truputį atsipalaidavo. Jis galėjo juostą persukti į priekį, kol vėl pasirodys vaizdas, bet bijojo ką nors praleisti, garsus ar žodžius, kuriuos Remeo, vienišas ir prislėgtas, kalbėjo į mikrofoną.

Praėjo keturiasdešimt minučių. Net valanda.

Dar po dešimties minučių Santinas išgirdo, kad Remeo sujudėjo ir kažką suniurnėjo.

— Aš... užmigau, — sušnabždėjo vienuolis sutrikęs. — Aš turėjau... nemiegoti.

Prie žvakės vėl sušmėžavo tamsus siluetas, bet šį kartą Santinas girdėjo skubius garsus ir suprato, kad tai Remeo, kuris nulipo žemyn pas vienuolius.

— Lorinai? — išgirdo jis Remeo balsą. — Paskali?

Vienuolis pakartojo abu vardus, šį kartą jo balse skambėjo susirūpinimas.

Pagaliau pasigirdo Lorino balsas.

— Remeo? Kas atsitiko? — vienuolio balsas buvo mieguistas, bet netrukus jame pasigirdo įtampa. Jis aštriai paklausė: — Kur dingo Paskalis?

Šiurenimas vėl pasidarė garsesnis, kai Remeo užbėgo laiptais, pagriebė filmavimo kamerą ir įjungė prožektorių. Tuoj pat laiptus nušvietė ryški šviesa.

Paskalio apklotas gulėjo suglamžytas ant laiptų, šalia buvo jo kuprinė. Vienuolis buvo dingęs.

Remeo ir Lorinas pažvelgė vienas į kitą. Jų veidai ir judesiai išdavė kilusią paniką.

— Paskali? — metėsi Lorinas pro kamerą aukštyn, bet, sprendžiant iš garso, netrukus sustojo. — Paskali! — sušuko jis dar kartą.

Remeo karštligiškai apžiūrinėjo vietą, kur miegojo draugas.

— Paskali! Kur tu? — Lorino balsas skendo tamsoje nesukeldamas jokio aido. Netrukus vienuolis pasirodė ekrane šalia Remeo.

— Tu juk budėjai! — užsipuolė jis Remeo įsiutęs. — Turėjai matyti, kas atsitiko.

Remeo neatsakė. Netgi neryškiame įraše Santinas matė, koks kaltas jis jautėsi.

— Manai, jis grįžo atgal? — Remeo atsistojo ir atsirėmė į turėklus, tarsi kojos nebegalėtų jo išlaikyti.

— Kodėl jis būtų taip pasielgęs? — Lorinas žengė dviem laiptais žemiau, kiek pastovėjo ir grįžo prie Remeo. — Jis nebijojo daugiau už mus. — Jis įdėmiai pažvelgė į ordino brolį. — Tu miegojai! Viešpatie Dieve, tu buvai užmigęs!

Remeo sutrikęs žiūrėjo į grindis.

— Aš... aš labai gailiuosi.

Lorinas sugniaužė kumščius, kurį laiką atrodė, kad jis nori trenkti Remeo.

— Kaip tai galėjo atsitikti?

— Man labai gaila, — pakartojo Remeo pabrėžtinai.

Kelias sekundes abu vienuoliai su įniršiu žvelgė vienas į kitą, pagaliau Remeo papurtė galvą.

— Eime, reikia jį surasti.

Lorinas pažvelgė į laiptus žemyn.

— Vadinasi, eisim toliau?

— Netikiu, kad jis sugrįžo atgal. Jis būtų prieš tai su mumis pasikalbėjęs.

Kažkas jį pasičiupo, — persmelkė Santiną mintis. — Kai jūs miegojote, jį pagriebė ir nusitempė.

Jie greitai susikrovė daiktus. Lorinas nenorėjo palikti Paskalio kuprinės, todėl savąją užsidėjo ant nugaros, o draugo kuprinę nešė rankoje. Remeo užsidėjo ant peties filmavimo kamerą. Lorinas nepatenkintas pažvelgė į jį, kai pastebėjo, kad kamera vis dar įjungta, bet nieko nepasakė.

Kopimas žemyn tęsėsi.

Jie niekur neužtiko dingusiojo pėdsakų. Retkarčiais Remeo su filmavimo kamera prieidavo prie turėklų ir nukreipdavo ją į bedugnę. Vis dar nesimatė laiptų pabaigos, jie sukosi tolyn, gilyn už šviesos spindulio ribų.

Retkarčiais jie ginčijosi, tada, kai Lorinas prikaišiojo Remeo. Santinas manė, kad slapčia jie tikėjo, jog Paskalis, apimtas panikos, nubėgo atgal, į viršų, visai nesvarbu, ar šitoks pabėgimas atrodė pagrįstas, ar ne. Mirties baimės apimti žmonės gali įvairiai pasielgti. Tai buvo patogiausias sprendimas, ir jis padėjo jiems įgyti drąsos tolesnei kelionei.

Santinas atsistojo. Jis priėjo prie praustuvės, pripylė ledinio vandens ir panardino į jį veidą. Jis buvo po vandeniu sulaikęs kvėpavimą, kol oras burbuliuodamas išsiveržė į paviršių. Vyras pažvelgė į šlapią savo veidą mažame veidrodyje ir suprato, kad yra beveik nepanašus į save. Jis visada buvo siauro, kaulėto veido, bet dabar jo skruostai buvo giliai įdubę. Ratilai aplink akis buvo juodi, tarsi jis būtų užtepęs dažų. Jo trumpi plaukai, juodi kaip ir septynių tikrų brolių, likusių Kalabrijoje, blizgėjo nuo riebalų, nors jis prieš kelias valandas išsimaudė po dušu.

„Grįžk, — sušnabždėjo balsas jo galvoje, jis labai priminė Remeo balsą. — Pakalbėk su abatu Dorianu. Atsiprašyk jo už viską. O tada melskis, kol tavo lūpos paplūs krauju“.

Bet jei jis taip pasielgtų, jie jį pagautų. Niekas negali jo apsaugoti, nei Dorianas, nei kiti kapucinai.

Jis buvo prakeiktas, visai nesvarbu, kokią atgailą sau pasiskirs. Viskas veltui.

Lauke po langu pasigirdo šnopavimas. Gilus, švogždžiantis, gyvuliškas šnopavimas. Santinas pasisuko ir įsispoksojo į langą.

— Kas... — išsprūdo jam, bet jis neištarė viso sakinio.

Šnopavimas pasikartojo, bet šį kartą ne lauke. Jis buvo kambaryje. Jis sklido iš vaizdo grotuvo garsiakalbio!

Santinas puolė prie lovos ir pažvelgė į ekraną. Iš susijaudinimo jam gniaužė kvapą. Vaizdas kaip pašėlęs šokinėjo į šalis, iš kairės į dešinę ir vėl atgal.

— Kas tai buvo? — sumikčiojo Lorinas. — Viešpatie aukštybėse, kas tai buvo?

Remeo neatsakė. Filmavimo kameros prožektoriaus spindulys šmėsčiojo po laiptus, aukštyn, žemyn, ieškodamas šnopavimo šaltinio. Jis turėjo būti labai garsus, jei mikrofonas taip gerai jį pagavo. Arba labai arti.

Lorino veidą iškreipė siaubo grimasa.

— Tu tai girdėjai, ar ne?

— Taip, — atsakė Remeo silpnu balsu. — Girdėjau.

— Ar jis sklido iš viršaus, ar iš apačios?

Vaizdas sudrebėjo, kai Remeo papurtė galvą.

— Aš nežinau, — jo balsas rodė begalinį sutrikimą.

— Tai buvo panašu į... gyvulį, — pasakė Lorinas.

— Kokie gyvuliai gali būti čia, apačioje?

Ne į gyvulį, — pamanė Santinas sukrėstas. — Tai buvo jautis. Jaučio šnopavimas.

Lorinas priėjo arčiau, kol atsidūrė priešais kamerą. Jis nuleido balsą ir pradėjo vos suprantamai šnabždėti.

— Manai, tai buvo tas, kuris pačiupo Paskalį?

— Mes nežinome, ar jį kas nors pačiupo.

— Bet tu juk taip manai, ar ne? Juk tu galvoji tą patį, ką ir aš.

— Aš nežinau, ką manyti.

Lorinas pažiūrėjo pro šalį į Remeo veidą, paskiau tiesiai į objektyvą.

— Mes čia, apačioje, mirsime, — pasakė jis tyliai ir netikėtai susitvardęs, beveik su palengvėjimu. — Mes mirsime kaip Paskalis.

— Paskalis nemirė! — atrėžė Remeo.

— Ne? — šaižiai nusijuokė Lorinas. — Tai kur jis? Ir kokie tai garsai?

Akimirką jie abu nutilo ir įsiklausė į bedugnės garsus. Santinas drebančiais pirštais padidino garsą iki galo.

Toli toli pasigirdo stiprių smūgių garsas. Iš pradžių tai skambėjo kaip plojimas, paskui vis labiau panėšėjo į greitus žingsnius.

Trypimas.

Tada jis staiga nutrūko.

— Tai... liovėsi, — sušnabždėjo Lorinas.

Remeo neatsakė, jis klausėsi.

— Jis dingo, — pasakė Lorinas dar kartą.

Tylu!

Tyla nusileido ant suktų laiptų. Vieną minutę, dvi, tris.

Šnopavimas vėl pasigirdo, šį kartą garsesnis ir arčiau nei anksčiau.

Tačiau abu vyrai ekrane nereagavo. Lorinas toliau žvelgė į tuštumą, Remeo taip pat ramiai laikė filmavimo kamerą, tarsi nebūtų girdėjęs šnopavimo.

Ir Santinas suprato!

Jis šoko nuo lovos ir nušlubavo prie lango. Vienuolis prispaudė savo veidą prie šalto stiklo ir atsitraukė tik tada, kai pamatė, jog langas aprasojo.

Bet jis apsiriko. Pieniška migla ant lango kilo iš išorės, o ne iš vidaus. Tai buvo sudegusių šiukšlių dūmai, kurie dar nevisiškai išsisklaidė.

Apačioje, per dūmus, iškreiptas ir išplaukęs, kažkas judėjo. Juodas siluetas šmėkštelėjo per aikštę, galbūt automobilis, o gal kas nors kita.

Ir vėl pasigirdo šnopavimas.

Santinas žinojo, ką jam daryti. Jis išjungė prietaisą, apvožė jį krepšiu ir užtraukė užtrauktuką. Po kelių sekundžių jis jau buvo už durų koridoriuje ir skubėjo avarinio išėjimo link, siauros laiptinės užpakalinėje pensiono dalyje, vedančios į vidinį kiemą.

Kai jis skubėjo pro vartų arką, jam pasirodė, kad už nugaros girdi niršų jaučio baubimą, tokį garsų, kad net asfaltas po jo kojomis drebėjo, tokį piktą, kad jo širdis susitraukė, pasidarė negera, jis susiūbavo, užkliuvo ir vos nesudaužė vaizdajuosčių leistuvo. Paskutinę akimirką jis pasisuko taip, kad krepšys užkristų ant jo.

Šnopavimas nepasikartojo, bet Santinas negalėjo sutramdyti kilusios panikos, pakilo ir nubėgo toliau, jis bėgo taip greitai, kiek leido jo raiša koja, bėgo nuo galingo nematomo priešo į vakaro sutemas.

Po kelių minučių jis nebežinojo, kur atsidūrė, klaidžiojo po nepažįstamų gatvelių labirintą, kurių niekada gyvenime nematė. Atrodė, tarsi miestas būtų pats savaime pasikeitęs, pasislinkęs per magišką subtilų pertvarkymą.

Ar tai buvo Roma, ar košmariškų sapnų vieta, iškreiptas metropolio vaizdas, toks senas kaip žmonija, suakmenėjęs jos baimės atvaizdas?

Išsekęs vienuolis susmuko prie vieno namo durų, pritraukė kelius ir apkabinęs suspaudė krepšį.

Per plūstančių ašarų miglą jis žvelgė į skersgatvį, iš kurio atėjo.

Jis buvo visiškai nykus, tuščias ir tylus.

4 SKYRIUS Kristoforo altorius

Jau buvo tamsu, kai Jupiteris pasirodė prie Šuvanės namų durų. Koralina jam atidarė duris ir nuėjo priekyje, vedė laiptais aukštyn į svetainę.

— Turiu tau staigmeną, — pasakė ji paslaptingai. Atrodė, jai smagu.

— Kokią staigmeną?

Ji neatsakė, bet sustojo prie durų ir praleido Jupiterį į priekį.

Apvalus medinis stalas buvo padengtas, dubenyse garavo valgis. Kiti jau buvo susėdę ne todėl, kad buvo nemandagūs, bet todėl, kad turėjo svečią, kuriam, regis, buvo brangus kiekvienas kąsnis.

Senis, kurio Jupiteris niekada nematė, sėdėjo priešais pilną lėkštę. Išbadėjęs žmogus srėbė valgį nekreipdamas dėmesio į Jupiterį.

Šuvanė sėdėjo viena kėde toliau ir pažvelgė į Jupiterį suraukusi kaktą. Jis iš karto suprato, kad jai ši padėtis nepatiko. Vadinasi, šį keistuolį pakvietė Koralina.

— Mes turim svečių, — pasakė Šuvanė lediniu balsu.

— Su kuo turime garbės?

Senis vis dar nepakėlė akių. Užuot pasisveikinęs jis į savo lėkštę įsidėjo trečią kietai prikimštą papriką ir tuoj pat ėmėsi jos.

— Jo vardas — Kristoforas, — pasakė Koralina. — Jis — dailininkas.

— Duonos kąsnio neužtikrinantis menas, ar ne?

Koralina nepritardama kilstelėjo antakį.

— Jei būtum matęs, ką jis nupiešė, nesišvaistytum savo ciniškomis pastabomis.

Jupiteris priėjo prie senio ir atkišo ranką nesitikėdamas, kad dailininkas reaguos. Tačiau, jo nuostabai, Kristoforas trumpam atsitraukė nuo savo šventinio valgio, paspaudė Jupiterio ranką nežiūrėdamas šiam į veidą ir skubiai griebėsi šaukšto.

— Jupiteris, — prisistatė Jupiteris.

— Dedalo namuose, — pasakė Kristoforas, — visada naktis.

Jupiteris nustebęs pažvelgė į Koraliną, kuri nieko nesuprasdama trūktelėjo pečiais.

— Jis tai sako jau trečią kartą. Visą laiką kartoją šį sakinį.

— Ir daugiau nieko, — užbaigė Šuvanė. — Net ačiū nepasakė, — ji nepalankiai stebėjo valgantį Kristoforą ir tikriausiai skaičiavo, kiek kainuos šio susivėlusio senio maitinimas.

Dedalo namuose visada tamsu.

Jupiteris atsitūpė šalia senio.

— Ką norėjote tuo pasakyti?

Kristoforas nežiūrėjo į jį.

— Tai neturi jokios prasmės, — pasakė Koralina, atsisėdo į savo vietą prie stalo ir paėmė vieną papriką. Jupiteris stebėjosi, kad ji gali valgyti, kai čepsintis ir dvokiantis senis sėdi su ja prie stalo. Jis prarado apetitą.

— Gerai, — pasakė jis, — tada paaiškinkit man, ką jis čia daro.

— Koralina jį surado, — suniurnėjo Šuvanė.

— Senele! — sušuko vaikaitė pasipiktinusi. — Tu kalbi apie jį, tarsi jis būtų pamestas skėtis.

— Tas bent jau nebūtų alkanas. Tereikėtų nušluostyti drėgna skepeta.

Jupiteris žvelgė į dailininko rankas. Po jo nagais buvo pilna spalvotos kreidos dulkių, mažytės vaivorykštės stebėtinai ilgų ir plonų pirštų galuose.

— Aš dar kartą nuėjau prie bažnyčios, — pradėjo Koralina, ji papasakojo viską, kas atsitiko. Apie Landinį ir kardinolą fon Tadeną, apie skubų bėgimą su Kristoforu. Ir apie paveikslą, kurį dailininkas nupiešė ant asfalto.

— Ar esi įsitikinusi, kad tai tas pats motyvas? — paklausė Jupiteris.

— Be abejonės.

Kristoforas ramiai valgė toliau. Jei jis ir girdėjo pokalbį, to neparodė. Gal jis slapčia šaipėsi iš vaišingų šeimininkų? Ką jis iš tikrųjų žinojo apie tą motyvą?

— Kristoforai, — kreipėsi Jupiteris į jį. — Turite mums pasakyti, kur matėte tą paveikslą.

Dailininkas nereagavo.

— Jau beveik valandą mes bandome tą patį sužinoti, — pasakė Koralina ir pastūmė pusę nesuvalgytos paprikos į šoną. — Nėra jokios prasmės.

Tarsi išgirdęs slaptą signalą, Kristoforas atitraukė kėdę ir atsistojo. Akimirką jis apkvaitęs žvelgė į stalą, paskui — į Jupiterį ir Koraliną.

— Dedalo namuose visada naktis, — pasakė jis dar kartą. Nei padėkos, nei atsisveikinimo. Jis apėjo Koraliną ir patraukė durų link.

Jupiteris keiktelėjo, norėjo sulaikyti senį, bet Koralina sustabdė jį rankos judesiu.

— Ne, — pasakė ji tvirtai. — Ne taip. Mes negalime jo sulaikyti per prievartą.

Jupiteris susijaudinęs papurtė galvą.

— Kas gi kalba apie prievartą? Juk negalim jo taip paprastai paleisti!

— Kodėl ne? — norėjo sužinoti Šuvanė. — Jis išprotėjęs. Jis negali mums pakenkti.

— Matau, tu nieko nesuvoki, — atkirto Jupiteris tvirtai. — Jis kažką žino apie vario graviūrą. Ir, regis, daugiau nei mes.

Šuvanė susimąsčiusi linktelėjo.

— Taip, Jupiteri. Bet mes norim tą daiktą parduoti, o ne parašyti apie jį daktarinę disertaciją.

Kol jis svarstė, ar veltis su Šuvane į ginčą, Koralina sekė paskui dailininką laiptais žemyn. Jupiteriui nepatiko, kaip lengvabūdiškai jaunoji moteris į viską žiūri. Svarbu buvo ne tik meno kūrinio pardavimas, nors ir jis dar negalėjo tiksliai pasakyti, kodėl buvo tuo įsitikinęs. Keistojo dailininko pasirodymas galėjo būti dar vienas žingsnis įmenant mįslę.

Jis nusekė paskui Koralinę ir Kristoforą į pirmąjį aukštą ir dar pamatė senį, žengiantį pro duris. Koralina kažką jam pasakė, bet šis neatsakė. Ji norėjo uždaryti paskui jį duris, kai prie jos žengė Jupiteris ir sulaikė jos ranką, suspaudusią raktą.

— Palauk! Negalim jo taip paprastai paleisti.

— Ak ne? Ką gi tu nori padaryti? — ji pažvelgė į jį didelėmis akimis, paskui lūpas iškreipė silpna šypsena. — Išmušti iš jo tiesą?

Jupiteris nežinojo, ką atsakyti į šiuos žodžius, ir jį tai pykino. Jis norėjo praeiti pro ją ir išsmukti į gatvę, bet ji sulaikė.

Jos pirštai taip stipriai suspaudė jo žastą, kad jam suskaudo. Jis nustebo, kad ji tokia stipri.

— Palik jį, — pasakė ji. — Jis nieko nepasakys.

— Kodėl tada jį čia atsivedei?

— Tikėjausi, kad aplinka jį paveiks teigiamai. Bet taip neįvyko. Mes su tuo turime susitaikyti. Visi trys.

Jupiteris pažvelgė pro siaurą vitrinos langą į skersgatvį. Kristoforas pasuko už kampo į dėl Governo Vecchio gatvę ir dingo.

— Jis nueina! — pasakė Jupiteris atkakliai. — Daugiau jo mieste nerasime! — bejėgiškumas jį daugiau siutino nei jos romus užsispyrimas.

— Jis mus susiras, kai jam reikės.

— Taip, taip, skamba neblogai, man iš karto palengvėjo. Bet ar negalėtume dėl įvairumo pabūti realistai. Šitas žmogus žino kažką, ką turėtume žinoti mes. Jei plokštė buvo žinoma jau anksčiau, jei ji yra žinoma tegu ir pačiam mažiausiam žmonių būreliui, kam nors kils klausimas, kodėl jos nėra bažnyčioje prie kitų šešiolikos. Kai kas iškels teisingus klausimus ir anksčiau ar vėliau atsidurs prie šių durų. Ką tada pasakysi? Kad tu plokštę tik pasiskolinai, kad padarytum kelis spaudus?

— Šiuo atžvilgiu tu gal ir teisus, — atsakė ji nė kiek nesigindama. — Tačiau iš Kristoforo tu nieko neišgausi, kas nors kitas — taip pat, — ji atsirėmė nugara į duris ir įdėmiai pažiūrėjo į jį. — Tuo mes ir skiriamės, Jupiteri. Tu visada rūpinaisi tik menu, bet niekada negalvojai apie žmones.

— O tu per pastaruosius dešimt metų tapai didelė žmonių žinovė, taip?

— Ne, — atsakė ji tvirtai, — tokia aš buvau jau anuomet. Todėl ir atėjau tą naktį pas tave. Žinojau, ko nori. Tik tu pats sau to nenorėjai pripažinti.

Jis išsižiojęs spoksojo į ją kaip mokinys, kuriam mokytoja padarė pastabą.

Koralina pasitraukė nuo durų, apsisuko šokio žingsniu ir nuėjo tarp knygų lentynų prie laiptų.

— Duok Kristoforui ramybę, — pasakė ji neatsisukdama. — Jau ir taip ganėtinai blogai, kad atsivedžiau jį čia. Tai buvo klaida... bet aš iš jų juk mokausi, ar ne?

Jupiteris žvilgsniu nusekė ją, kopiančią laiptais, paskiau pažiūrėjo į tuščią gatvę, vėl pažvelgė į medinius laiptus ir įsiklausė į lengvus jos žingsnius.

Su Miva jis susipažino aukcione Reikjavike. Tuo metu visą Islandiją dengė metro storio sniego sluoksnis. Ji — žavinga japonė, jaunesnė už jį dvejais metais, o atrodanti dešimčia (tada ji atrodė tokio pat amžiaus kaip Koralina, nuo šios minties jam truputį svaigo galva), jis — per daug pasitikintis meno vertybių medžiotojas, ne taip ilgai dirbantis šiame versle kaip jo konkurentai ir vis dėlto jau pasiekęs reikšmingų laimėjimų. Miva buvo sukta ir apdairi, tai jis pastebėjo jau patį pirmą vakarą, kai ji mėgino iškamantinėti apie jo laimėjimus ieškant vieno objekto iš Briuselio. Iš pradžių jis pamanė, jog ji nuėjo su juo į kambarį, kad ištardytų, bet moteris visą naktį apie tai nepratarė nė žodžio, neuždavė jokio klausimo. Jis tai palaikė jo vyriškumo įvertinimu, bet vėliau, regis, atsitiktinai Miva prasitarė, kad nuėjusi su juo į lovą, nes neturėjusi žieminių batų ir negalėjusi išeiti iš viešbučio. Kai ji tai atskleidė, Jupiteris jau pakankamai gerai ją pažinojo, kad suprastų, jog tiesa yra kažkur pusiaukelėje tarp šių abiejų kraštutinumų. Gali būti, kad ji su juo miegojo iš nuobodulio, tai gana rimtas pagrindas; bet Jupiteris vis dar buvo tikras, kad jis Mivai patiko, kad ji netgi mylėjo jį, bent jau kurį laiką. Santykiams nutrūkus, kiti mėgino jį įtikinti, kad taip nebuvo, bet jis dar šiandien tuo tikėjo, tikriausiai todėl, kad norėjo tuo tikėti.

Miva jį mylėjo. Savo nerangia išvaizda, nesugebėjimu daryti verslo, su dažnu delsimu, kurį kai kurie laikė bailumu, o tai buvo tik pastangos racionaliai įvertinti padėtį. Ji, be abejo, mylėjo — jį ir jo klientų kartoteką.

O kalbant apie racionalų padėties įvertinimą, Jupiteris mąstė, kodėl jis taip sureikšmino viską, kas susiję su Miva. Buvo aišku, kad jis garbino ją ir laiką, praleistą su ja. Bet prabėgusios meilės prisiminimai tuo ir geri, kad žvelgiant iš šalies būtų galima juos pagražinti. Jis pakankamai kentėjo prisimindamas visas tas mažas ir dideles katastrofas, įvykusias per dvejus jų bendro gyvenimo metus. Jam atrodė nereikalinga visas gijas supinti į vieną visumą, kuri tikriausiai jam būtų atskleidusi, kaip smarkiai Miva jį apgaudinėjo ir išnaudojo.

O dabar pasirodė Koralina, jau nebe penkiolikos metų kaip anuomet, ir jis kas valandą savęs klausdavo, ar ji iš tikrųjų su juo flirtuoja, ar tai tik jos maniera bendrauti, o jis tėra jos senelės dalykinis partneris, kuriuo galima truputį manipuliuoti. Jo nuojauta sakė, kad taip nėra, kad jis iš tikrųjų jai patinka, vis dar patinka, daug rimčiau nei tąsyk. Tačiau argi jis galėjo tikėti jausmais, kurie jį taip skaudžiai nuvylė? Protingiausia būtų tokius priepuolius iš viso ignoruoti.

Jausmų invalidas, — galvojo jis apimtas mazochistinės saviplakos. O dar visai neseniai jis buvo įsitikinęs, kad šis žodis pasitaiko tik blizgančių moterų žurnalų puslapiuose tarp sustingusių kvepalų aromatų ir madų industrijos reklaminių puslapių. Kai Miva išėjo, jis vartė net tuos žurnalus, ieškodamas atsakymo į kankinamą klausimą, kaip mąsto moterys, ką jos jaučia ir kodėl jos taip elgiasi su vyrais. Vienu metu jis pasijuto toks menkas, kad prisipirko ištisą rietuvę tų žurnalų ir beveik rituališkai nusiteikęs sugrūdo juos į šiukšlių dėžę. Po to kelias valandas jautėsi geriau, ganėtinai ilgai, kad galėtų rasti barą ir, užplūdus naujai liūdesio bangai, pasiguosti.

Bet tai buvo anuomet. Anuomet, prieš metus, anuomet, prieš savaitę. Dabar jis buvo Romoje, pakeliui į nusikaltimą, ir, po galais, taip elgdamasis jautėsi gerai. Tikriausiai tai buvo labiausiai vertas dėmesio jo problemos aspektas.

Kitą rytą po nepavykusios vakarienės su Kristoforu Koralina laukė Jupiterio apačioje, parduotuvėje, ir nusivedė jį į šalia esantį barą, kur jie stovėdami valgė saldžius pyragėlius ir gėrė espreso kavą.

— Aš mąsčiau apie tai, ką pasakei, — tarė ji ir padėjo puoduką.

— Tikrai? — jis veltui žvalgėsi popierinės servetėlės, kad nusišluostytų lipnius nuo cukraus glajaus pirštus. Galiausiai reikėjo pasinaudoti savo palto pamušalu.

— Aš vis dar manau, kad tu neteisingai vertini Kristoforą, — pasakė ji.

Jos žodžiai, tiesą sakant, ne itin jį nustebino.

— Bet tikriausiai aš esu per daug neatsargi, — jo nuostabai, tęsė ji. — Aš manau, tu esi profesionalas.

— Aš nesu vogtų daiktų supirkėjas.

— Nesi. Bet tu žinai, kaip reikia elgtis panašioje situacijoje. Kuo galima pasitikėti, o kuo — ne.

— Ir ką tai reiškia?

— Šiandien mėginsiu daugiau sužinoti apie tuos Dedalo namus, kuriuos minėjo Kristoforas. Galbūt ką nors rasiu internete.

Jupiteris susimąstęs linktelėjo.

— O Kristoforas?

— Aš žinau, kur jis gyvena.

— Maniau, jis benamis.

— Daugelis benamių turi kokią nors vietą, į kurią grįžta. O Kristoforas grįžta į senų rūmų griuvėsius Trasteverės širdyje.

Jupiteris gana gerai pažinojo tą kvartalą. Kadaise ten buvo neturtingiausių Romos žmonių butai, vėliau dėl seniai pamiršto uosto gyvenimo lygis jame smarkiai pakilo. Šiais laikas jis tampa vis labiau vertinamu prabangiu kvartalu, kuriame dėl klientų konkuruoja keli tuzinai prabangių restoranų. Kad tas rajonas dar išlaikė liaudiškų bruožų, yra vienas iš mažų Romos stebuklų. Šiame mieste pasaulinio miesto bruožai tai šen, tai ten pynėsi su ilgesingu jaukumu.

— Aš ir nežinojau, kad Trasteverėje dar yra ko nors panašaus į griuvėsius, — pasakė jis.

— Nebedaug, — atsakė Koralina. — Bet kelių pastatų savininkų teisės nėra nustatytos, ir kol savininkai susitars, truks nemažai laiko. Dar negreitai ten bus įrengti viešbučiai ir prabangūs apartamentai. Iki to laiko Kristoforas turi stogą virš galvos.

— Gerai, tada važiuokime ten.

Ji papurtė galvą.

— Aš nevažiuosiu.

— Kodėl ne?

— Jei nori pamėginti ką nors iš Kristoforo sužinoti, tai tavo reikalas. Nenoriu su tuo turėti nieko bendra.

— Ką, tavo nuomone, aš jam darysiu? Lupsiu pirštų nagus?

Ji nusuko žvilgsnį į šalį.

— Tai tavo reikalas.

— Koralina, kuo tu mane laikai?

— Daryk, kas tau atrodo teisinga. Tačiau be manęs.

— Aš jo net nepaliesiu.

— Džiaugiuosi tai girdėdama, — ji norėjo apsigręžti ir išeiti iš baro, bet Jupiteris pačiupo ją už riešo, neskaudžiai, bet tvirtai.

— Klausyk, — pasakė jis, — regis, tu susidarei apie mane prastą nuomonę...

— Barselona, — pertraukė ji tyliai. — Prieš pusantrų metų... Aš vakar vakare dar kalbėjausi su Šuvane.

Jis priblokštas spoksojo į ją.

— Ką, dėl Dievo meilės, ji tau papasakojo?

Jis, aišku, žinojo atsakymą. Tikriausiai buvo neišvengiama, kad Koralina tai sužinotų. Jis tik klausė savęs, kodėl Šuvanė jai tai papasakojo kaip tik dabar, kai tokia padėtis.

— Ar nori iš manęs išgirsti, kas atsitiko? — paklausė jis.

Ji delsė, bet paskiau iš lėto linktelėjo.

— Gerai.

Jupiteris kurį laiką svarstė, kaip pradėti pasakojimą, bet nesugalvojo, kaip galėtų pagražinti įvykius, ir pradėjo žodžiais, kurie jam šovė į galvą.

Ir, žinoma, pradėjo nuo Mivos.

— Tąsyk ji ką tik buvo mane palikusi. Niekada nebuvau girtuoklis, aš įsivaizdavau, kad alkoholyje skandinamas sielvartas yra tik senų kriminalinių romanų stereotipas. Semas Speidas ir Filipas Marlou, visi tie dalykai... tu gi žinai. Kai Miva dingo su visais mano dokumentais, diskeliais ir kietaisiais diskais, aš likau tik su vieninteliu užsakymu. Ir tik todėl, kad buvau įpusėjęs tyrimą ir visus svarbiausius duomenis turėjau galvoje. Pamaniau, kad būtų gera išsiblaškyti — bent taip visi sako tokioje situacijoje — ir nuskridau į Barseloną. Viešbučio bare susitikau su keliais žmonėmis, leidausi nugirdomas ir paverčiamas paklusniu vykdytoju. Aš ieškojau vienos iš tų stilizuotų molinių moterų figūrėlių, Deivės Motinos atvaizdo, kurios dažnai vaizduojamos ant visų tų matriarchalinių knygų viršelių. Platūs klubai, didelės krūtys ir jokio veido, — jis papurtė galvą. — Noriu pasakyti, ar tu kada nors mąstei, kodėl moterys meldžiasi tokiam atvaizdui? Emancipuotų moterų judėjimas mums, vyrams, nuolat prikaišioja, kad mes jus naudojame kaip sekso objektą, bet ką jūs pačios spausdinate savo knygose ir laiškų antrašuose? Paveikslą moters be veido, tik lytis ir gimdymo mašina, — jis karčiai nusijuokė. — Vienas didžiausių šių laikų paradoksų, ar ne tiesa?

Koralina šyptelėjo, iš rankinės išsiėmė du kvitus dar dviem puodeliams kavos.

Jis giliai įkvėpė ir tęsė:

— Man reikėjo dviejų mėnesių, kad suderinčiau šį susitikimą viešbučio bare, ir patikėk, aš norėjau tikėti tuo, ką jie man pasakoja. Jie, žinoma, netrukus suprato, kokios aš būsenos. Aš niekada nebuvau geras aktorius, o tą vakarą — tikras nevykėlis. Trumpai tariant, jie supylė į mane tiek degtinės ir viskio, kad aš nusprendžiau tą patį vakarą apsilankyti adresu, kuris man buvo duotas. Tariamai ten gyvenanti moteris, kurios užsakymu iš mano kliento buvo pavogta statulėlė.

Jis trumpai nutilo ir stebėjo Koralinos veidą mėgindamas sužinoti, ko ji iš jo tikėjosi. Atsiprašymo? Nedidelio faktų iškraipymo, kad būtų lengviau įgyti pasitikėjimą?

Jupiteris pasirinko tiesą.

— Moteris atidarė man duris. Ji nebuvo jauna. Tikriausiai vos per penkiasdešimt. Man sakė, kad ji yra turtinga ir nesąžininga, prastos reputacijos prekiautoja meno dirbiniais. Aš buvau per daug girtas, kad patikrinčiau jų žodžius. Vėliau sužinojau, kad tai buvo taivaniečio laivų savininko našlė, visiškai nesidominti menu. Bet tą vakarą, stovėdamas prie durų girtas kaip pėdas ir sielvartaujantis dėl Mivos, mačiau tik tai, ką norėjau matyti — savo priešininkę kovoje dėl tos prakeiktos statulėlės. Vėliau žmonės tvirtino, kad užpuoliau ją todėl, kad ji buvo azijietė, kad joje mačiau Mivą, todėl ir sumušiau ją taip, kad pateko į ligoninę. Bet tai netiesa. Jei būčiau prie tų durų pamatęs Mivą, tikriausiai būčiau puolęs prieš ją ant kelių ir galutinai apsikvailinęs prieš visą pasaulį. Bet buvo atvirkščiai. Aš galvojau tik apie tai, kad turiu iš šios moters atimti statulėlę, grąžinti ją savininkui ir gauti padorią sumą, kuri man padėtų naujai įsirengti kontorą ir galbūt pradėti viską iš pradžių, nuo nulio. Buvau girtas kaip niekada ligi to, bet negaliu tvirtinti, kad visiškai nieko negalvojau. Giliai širdyje gerai žinojau, ką darau. Sumušiau ją kaip obuolį, kai ji ėmė tvirtinti, jog nesupranta, ko iš jos noriu, o kai pasirodė policija ir mane suėmė, vis dar maniau, kad ji man melavo. Taip maniau iki to laiko, kol pamačiau, jog bylą tiriantis komisaras buvo vienas iš vyrų viešbučio bare. Jis pasirūpino, kad byla būtų sustabdyta, o aš įsodintas į pirmą lėktuvą. Jis pasiekė, ko norėjo, statulėlė liko pas vogtų daiktų supirkėjus, o aš buvau galutinai pašalintas. Niekas negalėjo sugadinti mano reputacijos geriau nei aš pats. Miva ir čia įnešė savo įnašą ir paskelbė šią istoriją laikraštyje.

— Palauk! — pasakė Koralina.

Jis žvelgė jai pavymui, kai ši prie prekystalio padavė kvitus ir netrukus atnešė du garuojančius puodukus kavos.

— Ar tai ta istorija, kurią tau pasakojo Šuvanė? — paklausė jis.

— Jos versija iš Readers Digest. — Koralina susimąsčiusi dviem pirštais čiupinėjo apatinę lūpą. — Trumpesnė ir labiau sutelkta į svarbiausius įvykius. Be to, dar kelios spalvingos įvykio nuotraukos.

Gurkštelėjęs kavos ir nusideginęs liežuvį jis pasakė:

— Žinau, kad po mano pasakojimo įvykiai taip pat netapo gražesni. Aš primušiau tą moterį ir, deja, nieko negaliu pakeisti.

— Ne, — ji išgėrė puodelį kavos iki dugno; regis, ji nepaisė, kad kava buvo karšta, beveik verdanti. Tada pasilenkė į priekį ir karštomis lūpomis pakštelėjo jam į skruostą. — Bet gerai, — pasakė ji. — Kažkodėl gerai.

— Mušti moterį?

— Susidurti su tais žmonėmis. Būti apkvailintam, — ji šelmiškai nusišypsojo. — Tai... tau tinka. Kažkodėl.

— Žavu.

Ji sukikeno.

— Ar mums būtina vienas kitam įrodinėti savo žavesį?

Jis ir vėl iš karto nesuprato, ką ji turėjo galvoje, ir ji vėl jį paliko.

— Aš pasirūpinsiu tais Dedalo namais, — pasakė ir ant kasos kvito smulkiu šriftu užrašė adresą.

— Sėkmės su Kristoforu, — pasakė ji žengdama pro duris. Liko tik neįkyrus jos kvepalų aromatas.

Kai Jupiteris gėrė kavą, antrą kartą nusidegino liežuvį.

Už jų pasigirdo signalas, kai taksi automobilis sustojo ties posūkiu į skersgatvį, kuris buvo per siauras, kad ten tilptų mašina. Trasteverės ir kituose labai senuose Romos kvartaluose buvo skersgatvių, kuriuose tilptų tik siauras nešulinis arklys arba vienas stambus žmogus, jie visiškai nepritaikyti šiuolaikinio pasaulio reikalavimams. Kai buvo statomi šie namai, kai buvo matuojami skersgatviai, niekas nė neįsivaizdavo, jog kada nors automobiliai su benzininiais varikliais užkimš gatves, o nuo išmetamųjų dujų namų fasadai papilkės.

Jupiteris užmokėjo vairuotojui ir išlipo. Vyras, važiavęs paskui, parodė nepadorų judesį ir pusbalsiu nusikeikė. Abu automobiliai pajudėjo iš vietos.

Jupiteris liko vienas. Gatvėje nebuvo nė gyvos dvasios, tik keli automobiliai, pastatyti ant kelkraščio. Kitoje gatvės pusėje stovėjo juodas limuzinas su užtemdytais langais.

Išėjęs iš baro, Jupiteris nuėjo į netoliese esančią smulkių prekių parduotuvę turistams. Nuotraukos per naktį! Ekskursijų po miestą registracija! Teatro bilietai! Jis nusipirko mažą fotoaparatą, labai brangų prietaisą be gamintojo pavadinimo, tikėjosi, kad jo poreikiams šito pakaks.

Dabar jis išsiėmė fotoaparatą iš palto kišenės, permetęs greitu žvilgsniu įsitikino, kad jis paruoštas darbui, ir iš lėto priėjo prie limuzino. Jis laikė fotoaparatą taip, kad iš mašinos jo nebuvo matyti.

Jupiteris sustojo už pusės žingsnio nuo vairuotojo durelių, kad jas atidarant jam netrenktų į krūtinę, ir droviai pabeldė pirštų krumpliais į nepermatomą stiklą.

— Atsiprašau, — pasakė jis pabrėžtinai apsimesdamas kvaileliu. Kai niekas neatsakė, jis pabeldė dar kartą. — Atsiprašau, — pakartojo jis. — Pone? Ponia?

Niekas neatsakė.

Jupiteris su palengvėjimu atsiduso, nors ir nebuvo įsitikinęs, kad niekas nesėdėjo automobilyje. Jis tik žinojo, kad tai ne kardinolo automobilis, nors vos tik išlipęs iš taksi pastebėjo, kad juodasis automobilis yra su Vatikano numeriais. Žinoma, tai galėjo būti atsitiktinumas, bet iš savo patyrimo jis žinojo, kad nereikia pasitikėti tuo, kas akivaizdu.

Jis pabeldė trečią kartą. Veltui. Tada Jupiteris apėjo limuziną ir pamėgino pažiūrėti į vidų.

Ar tik ant užpakalinės sėdynės kažkas nesujudėjo? Jupiteris pasilenkė taip arti, kad dešiniųjų užpakalinių durelių stiklas atsidūrė visai prie veido. Jis suprato, kaip absurdiškai jis atrodė iš vidaus, bet šią akimirką jam tai buvo nesvarbu. Jis suvokė, kad nesilaiko savo nustatytų taisyklių — jei kas nors staigiai atidarytų duris, sulaužytų jam nosį.

Prakeikimas, jis buvo tikras, kad kažkas sėdi automobilyje. Negalėjo būti atsitiktinumas, kad šis automobilis stovėjo kaip tik čia, vos už kelių žingsnių nuo siauro skersgatvio, kuriame buvo Kristoforo prieglobstis. Jis galėjo bėgti prie namo, bet nenorėjo sutikti vieno ar kelių nepažįstamų žmonių. Gatvėje jis jautėsi saugiau, o jei įvyktų susidūrimas, nesvarbu koks, tegul jis vyksta čia, kur buvo galimybė pabėgti.

Juodas stiklas atrodė kaip išsiliejęs tepalas, veidrodinis paviršius atspindėjo ir iškreipė Jupiterio veidą, kuris buvo ištemptas kaip gotikinės vandenį spjaudančios pabaisos.

Jis pakėlė pirštą, kad dar kartą pasibelstų, šį kartą į užpakalines dureles, bet tuoj pat nuleido ranką. Jei automobilyje kas nors buvo, jis vis tiek neatsilieps.

Jupiteris nukreipė fotoaparatą į stiklą ir paspaudė. Ieškiklyje jis matė tik akinamą šviesą, blykstės atspindį juodame stikle. Jis žinojo, kad iš vienos nuotraukos bus sunku ką nors atpažinti, bet norėjo bent jau pamėginti. Po Koralinos pasirodymo prie Piranezio bažnyčios, Landinis ir jo Vatikano broliai seniai žinojo, kad jai kažkas negera, jų įtarimas savaime krito ir ant Jupiterio. Dabar nebuvo prasmės stengtis likti nepastebimam. Jis padarė dar pusę tuzino nuotraukų, kol kitoje gatvės pusėje pastebėjo sujudimą. Jis atsistojo už bagažinės ir atsargiai žvalgėsi iš už priedangos.

Gatvėje pasirodė du žmonės, du vyrai, vienas iš jų sėdėjo invalido vežimėlyje, kitas ėjo už jo. Akivaizdu, jie nepastebėjo Jupiterio.

Vyras invalido vežimėlyje vilkėjo tamsų kostiumą, ant galvos buvo užsidėjęs juodą skrybėlę plačiu kaspinu. Ant jo nosies buvo akiniai apvaliais stiklais plonais auksinais rėmeliais. Jupiterio nuomone, jam buvo apie šešiasdešimt. Pirmiausia jis pamanė, kad tai Vatikano dignitorius. Bet į akis krito, kad jis nenešiojo jokių bažnytinių insignijų, nemūvėjo net žiedo. Nors vyras buvo itin liesas, kostiumas gulėjo kaip nulietas. Brangus fabrikinis kostiumas su auksine adata kitoje atlapo pusėje.

Antrasis vyras buvo Jupiterio amžiaus, labai plačių pečių ir maždaug dviejų metrų ūgio. Jis taip pat vilkėjo tamsų kostiumą.. Jo šviesius plaukus dengė vairuotojo kepurė. Skandinavas, pagavoj o Jupiteris, arba iš Rytų Europos.

Vairuotojas švelniai pastūmė invalido vežimėlį per kelkraštį į gatvę. Jupiteris pasilenkęs šmurkštelėjo už kito stovinčio automobilio ir pasislėpė.

Senis kažką pasakė savo palydovui, ką, Jupiteris neišgirdo. Atrodo čekiškai arba lenkiškai. Per praėjusius metus jis išugdė gerą klausą kalboms; net jei nesuprato žodžių prasmės, pagal skambesį galėjo nustatyti šalį. Tai buvo malonus jo kelionių po visą Europą šalutinis efektas.

Vairuotojas atsakė ir vienintelis žodis, kurį Jupiteris suprato, buvo „profesorius“. Senis pažiūrėjo į rankinį laikrodį ir patenkintas linktelėjo. Jupiteris slapčia nusikeikė, kai pamatė, kad vairuotojas atidaro kairiąsias limuzino duris. Iš slėptuvės kitoje gatvės pusėje jis būtų galėjęs pažiūrėti į automobilio vidų. Dabar jis tik galėjo stebėti, kaip vairuotojas padėjo „profesoriui“ išlipti iš vežimėlio — akivaizdu, kad senis remdamasis gali žengti kelis žingsnius, vadinasi, jis neparalyžiuotas — ir pasodino jį į limuziną. Jupiteris įsiklausė, ar sėdintis ant užpakalinės sėdynės ką nors pasakys, bet nesugebėjo nieko nugirsti. Tikriausiai automobilis iš tikrųjų buvo tuščias.

Jupiteris įtemptai stebėjo, kaip vairuotojas sulankstė vežimėlį ir sukrovė į bagažinę, aptakiais iguanos judesiais šmurkštelėjo į vairuotojo vietą ir užvedė variklį. Limuzinas nuvažiavo šiaurės kryptimi.

Jupiteris iš lėto išsitiesė.

Ties kita sankryža automobilis pasuko ir dingo už senovinių namų fasadų.

Jupiteris nuskubėjo gatve ir įžengė į siaurą skersgatvį. Kampuose telkšojo purvo iki kulniukų. Iš viršutinių aukštų sklindantys linksmi televizoriaus garsai aidėjo tarp aukštų mūrų.

Gatvė baigėsi užpakaliniu kiemu, iš trijų pusių apsuptu plytinių sienų be langų, bet ketvirtoje pusėje kilo senovinio elegantiško namo fasadas, trijų aukštų, puoštas aptrupėjusiais tinko lipdiniais. Stogas buvo plokščias, apsuptas renesanso stiliaus baliustrados.

Dešinėje nuo Jupiterio gulėjo sudaužyto motorolerio liekanos, šiaip kiemas buvo stebėtinai švarus. Jokių suplyšusių šiukšlių maišų, jokių kartono ritinių, jokių pamirštų vaikiškų žaislų arba kalėdinių eglučių su nubirusiais spygliais, nieko tokio, ko Jupiteris tikėjosi iš šios vietos. Rūmų langai buvo užkalti lentomis, bet tai buvo padaryta prieš daugelį metų. Daugelyje vietų nuo lietaus medis supuvo. Kažkas išlaužė siaurus plyšius, kurie Jupiteriui priminė šaudymo angas.

Jupiteris nuėjo tiesiai prie rūmų įėjimo, lenktų arkos formos dvivėrių durų, kurių kairioji pusė buvo nukelta nuo vyrių. Viduje tvyrojo prieblanda.

Jis klausė savęs, ko čia ieško vyrai iš limuzino. Tikriausiai jie čia lankėsi dėl Kristoforo. Tada prie durų ant sienos jis pastebėjo skardinę lentelę, kurioje buvo parašyta, kad šis statinys yra Vatikano nuosavybė. Ar Koralina nesakė, kad nesutarimai kilo tarp įvairių partijų, nesutariančių dėl nuosavybės teisių? Regis, Vatikanas šį ginčytiną klausimą išsprendė savo ruožtu. Gerai, gali būti, kad senasis profesorius čia lankėsi tik apžiūrėdamas pastatą. Galbūt jis buvo vienas iš už ne Vatikano teritorijoje esantį Šventojo Sosto turtą atsakingų žmonių.

Bet Jupiteris nenorėjo tikėti šia hipoteze. Vario plokščių atradimas ir Kristoforo pasirodymas sukėlė jam nepasitikėjimą, jis jautė, kad jį gali užgriūti vis didėjanti paranoja. Neįvertinti Vatikano būtų didelė klaida, pirmiausia kardinolo fon Tadeno bei jo baltaodžio tarno Landinio. Mintyse į savo priešininkų sąrašą jis įtraukė mistiškąjį profesorių ir jo vairuotoją.

Iš rūmų vidaus sklido užsistovėjusio oro, šlapimo ir drėgno mūro kvapas. Staigus ir šaltas vėjo gūsis pūstelėjo į jį ir išpūtė jo paltą kaip laivo bures prieš audrą. Jis išsiėmė fotoaparatą iš kišenės ir uždėjo pirštą ant mygtuko, kad, esant reikalui, galėtų greitai sureaguoti.

Ryžtingiau nei anksčiau jis žengė pro durų arką... ir įžengė į Carceri pasaulį.

Pirmoji salė buvo vartai į Piranezio visatą. Sienos iki viršaus buvo padengtos šešiolikos vario graviūrų kopijomis, milžiniško dydžio ir kupinos detalių, kurios nebuvo pridėtos. Detalės, kurios originale buvo tik užmestos, čia buvo labiau išryškintos. Grandinės, tiltai ir laiptų pakopos atrodė plastiškiau, požeminės salės erdvė buvo gigantiškesnė ir kraupesnė. Kristoforas leido sau praleisti tik vieną smulkmeną: jo versijoje kalėjimas buvo tuščias, be žmonių. Be susisukusių kūnų ant laiptų ir pakeliamųjų tiltų, be juodų prakeiktųjų šešėlių. Kristoforo Carceri buvo apleistas, ir tai šią milžinišką, nežmonišką architektūrą pavertė dar kraupesne.

Kelias minutes Jupiteriui norėjosi kur nors atsiremti, nes iliuzija — o tai, be abejo, buvo iliuzija — buvo tobula. Jis matė, kad tai tik paveikslai, kad fantastiška kalėjimo katedra neegzistuoja, ir vis dėlto ji jam pasirodė neįtikimai tikroviška, tokia slegianti beprotišku dydžiu.

Iš lėto jis ėjo per salės centrą prie įėjimo į koridorių kitoje salės pusėje, prie angos į Piranezio vizijas, kurios kilo jo viduje, o galbūt vedė dar toliau, į šią žmonių apleistą bedugnę, tokią genialią ir tokią siaubingą. Koridoriaus sienos nebuvo išpaišytos. Pagaliau Jupiteris lengviau atsikvėpė. Koridoriaus gale, beveik už dvidešimties metrų, laiptai vedė į viršų. Kad ten patektų, jam reikėjo praeiti pusę tuzino atvirų durų. Už kiekvienų durų buvo tas pats vaizdas — aukšti kambariai, kuriuos Kristoforas išpiešė dažais, teptukais, kreida ir pavertė Piranezio požemiais, siaubingu milžiniškų akmens blokų gamtovaizdžiu.

Šie rūmai buvo šauksmas, dailininko meno altorius. Jupiteris klausė savęs, ar Kristoforas su sujauktu proteliu jautėsi pats esąs kalinys to kalėjimo, kuriame prieš daug metų pasiklydo ir iš kurio nerado išėjimo. Galbūt tai buvo jo fotografiško suvokimo šešėlinė pusė. Ar gali būti, kad Carceri jame taip įsišaknijo, kad jis nuo jo nebegalėjo išsivaduoti, norėjo to ar ne? Gal jis pats tapo Piranezio meno dalimi, nes Carceri paveikslai jame gyveno nuosavą gyvenimą, dauginosi toliau kaip virusas kompiuteryje, užimdami vis daugiau vietos, užgoždami realų pasaulį ir jį patį paversdamas iliuzine tikrove?

Menas kaip virusas, kuris ardo smegenis. Ar tai įmanoma, ar įsivaizduojama?

Jupiteris vijo šias mintis šalin — jam svaigo galva.

Iš lėto jis praėjo visas duris, tada ėmė kopti laiptais į antrąjį aukštą.

Koralina sėdėjo prie savo rašomojo stalo namo rūsyje prieš šviečiantį kompiuterio vaizduoklį, rankoje ji laikė ragelį ir klausėsi Šuvanės pokalbio.

— Kristoforas mirė, — tarė vyro balsas ragelyje. — Pranešimą gavome prieš valandą. Kažkas jį ištraukė iš upės. Policija tvirtina... palauk, minutėlę... — sušnarėjo vartomi popieriaus lapai. — Štai čia. Didelė žaizda galvoje. Tikriausiai smurtinė mirtis, taip čia parašyta, — vyras karčiai nusijuokė. — Galima pamanyti, kad jis galėjo pats trenkti galvą į sieną ir persiristi per tilto turėklus.

Koralinos skrandis susitraukė. Staiga telefono ragelis jos rankose pasidarė šaltas kaip ledas. Ji girdėjo, kaip Šuvanė susikaupusi kvėpuoja.

Vyras, su kuriuo ji kalbėjo telefonu, buvo Lorencas Arera, Corriere della Serą redaktorius. Jis dažnai apsilankydavo Šuvanės parduotuvėje, kadangi užsakydavo surasti tam tikros medžiagos, davė savo telefoną. Šuvanė jam paskambino norėdama daugiau sužinoti apie Kristoforą. Arera kartą rašė apie kelis gatvės dailininkus, kurie vieno seno fabriko grindis pavertė savotiška galerija. Tąsyk žurnalistas neigiamai atsiliepė apie jaunuolių talentą ir pažymėjo, kad vyrukams reikėtų būti Kristoforo kirpimo dailininkais, kad sėkmingai įgyvendintų tokį projektą. Šuvanė pamanė, kad Arera ką nors žino apie dailininką. Skambindama į redakciją ji tikėjosi, kad gaus daugiau informacijos apie vakarykštį lankytoją.

O tada sužinojo apie Kristoforo mirtį.

— Benamiams taip dažnai atsitinka, — konstatavo Arera. — Beveik kas savaitę vienas jų plaukia upe. Šį kartą tai buvo Kristoforas. Gaila, jis buvo toks talentingas.

— Ar numanote, kaip tai galėjo atsitikti? — Šuvanė stengėsi suvaldyti balsą, kad jis nedrebėtų. — Kuo jis užsiėmė prieš patekdamas į gatvę?

— Jis restauravo paveikslus, — atsakė žurnalistas. — Freskas. Ilgai dirbo Siksto koplyčioje ir Šv. Petro bazilikoje. Jei gerai prisimenu, daugelį metų buvo labiausiai privilegijuotas Vatikano specialistas. Nežinau, ar gerai nusimanote apie šį darbą, bet, patikėkite, tokie talentai retai pasitaiko.

— Mano dukterėčia yra restauratorė. Prieš kelias dienas ji dar dirbo Vatikanui.

— Matote — iki tam tikro laiko! Tai taškas. Restauratoriai beveik niekada neįdarbinami ilgam laikui, tokia tvarka Vatikane. Bet Kristoforo talentas buvo įvertintas. Jis ten dirbo daugiau nei dvidešimt metų.

— O kodėl liovėsi?

— Persidirbo. Sutriko protelis. Manau, susirgo kažkokia liga. Prieš kelerius metus jį staiga atleido. Jie tiesiog išmetė jį į gatvę. Kiek žinau, kurį laiką juo rūpinosi viename vienuolyne, kol jis iš ten dingo ir vėliau pasirodė kaip gatvės dailininkas, — Arera atsiduso. — Daugiau, deja, nežinau.

— Kur jį ištraukė iš vandens?

Kokią sekundę Arera šiugždėjo popieriais studijuodamas policijos pranešimą.

— Prie Mazzini tilto. Neilgai išbuvo vandenyje. Ilgiausiai porą valandų.

Koralina stipriau suspaudė ragelį delne. Mazzini tiltas, vienas mažesniųjų Romos tiltų, buvo netoli jos namų. Tikriausiai Kristoforas mirė netrukus po to, kai išėjo iš jos.

Nemirė, pasitikslino ji. Jis buvo nužudytas. Kažkas jam trenkė per kiaušą, o lavoną išmetė į upę.

Ji padėjo ragelį nelaukdama pokalbio pabaigos. Netrukus ji važiavo Šuvanės krovininiu automobiliu Trasteverės kryptimi.

Antrajame rūmų aukšte Jupiteris atrado panašius paveikslus kaip ir pirmajame, kai kurie buvo tikslios kopijos tų, kurie buvo apatinėse patalpose, kiti nauji, atskleidžiantys tamsųjį Piranezio genijų.

Pagaliau pačiame viršuje jis išvydo septynioliktosios vario graviūros kopiją. Ilgoje salėje Kristoforas piešiniu padengė dvi didžiausias, viena prieš kitą esančias sienas. Piešinys buvo lygiai toks, kaip jį apsakė Koralina. Čia buvo požeminė upė, besiraitanti, pilka, beveik nejudančia srove tekanti per kalėjimo peizažą, tik jos viduryje nebuvo salos ir obelisko su rakto kontūru. Tai, ką buvo matęs Kristoforas, nebuvo originalas, ne vario plokštė. Tikriausiai jis susidūrė su plokštės spaudu, iš kurio kažkas pašalino dalį paveikslo. Galbūt dalis su raktu buvo išplėšta arba spausdinant uždengta.

Viena vertus, Jupiteriui ši mintis pasirodė guodžianti, dabar jis tikrai žinojo, kad vario plokštės niekas nematė. Antra vertus, net ir spaudas galėjo būti pavojingas. Jei Kristoforas tai matė, ir kiti galėjo apie tai žinoti. Taigi apie septynioliktosios plokštės egzistavimą būtų sužinota. Kitos dvi viršutinio aukšto patalpos buvo beveik neišdekoruotos. Vienoje salėje, kurios langai žvelgė į kitą namo pusę, į kitą kiemą, gulėjo senų antklodžių gniužulas ir purvinas žieminis paltas. Viena siena buvo padengta stambiais brūkšniais, griozdiškų kalėjimo buities daiktų siluetais.

Kristoforo niekur nesimatė. Jupiteris tikėjosi, kad, pasirodžius profesoriui su vairuotoju, šis pabėgo. Mintis, kad jis gali būti stebimas iš slėptuvės, sujaudino jį labiau, nei norėjo pripažinti.

Jis apžiūrėjo ir antrąjį neišpieštą kambarį, bet nerado nieko, išskyrus tuščią plastikinį vandens butelį ir storą dulkių sluoksnį ant grindų.

Nuo koridoriaus pasigirdo šiurenimas, labai trumpai, o paskui vėl įsivyravo tyla.

Jupiteris metėsi į koridorių. Šis buvo tuščias.

— Ei?.. Ar čia kas nors yra?

Niekas neatsakė.

Jis atsargiai nusėlino koridoriumi. Čia, viršuje, buvo aštuoni kambariai, po keturis kiekvienoje pusėje. Praeidamas jis žvalgėsi pro atidarytas duris, bet nepastebėjo nieko krintančio į akis.

— Ei? — sušuko jis dar kartą. Bet ir vėl veltui.

Jis jau artinosi prie paskutinių durų ties laiptais, kai prisiminė, kad kambaryje, kurį praėjo, buvo šis tas neįprasta.

Jis greitai apsisuko įveikė tuos kelis metrus iki durų. Dar kartą giliai įkvėpė prieš žengdamas į kambarį. Priešais esanti siena buvo išmarginta tryliktąja Carceri graviūros kopija, su laiptais, grandinėmis ir keistais kankinimo įrenginiais. Iš pirmo žvilgsnio paveikslas neatrodė neįprastesnis, nei kiti name esantys. Antrą kartą į jį pažvelgęs Jupiteris suprato, kas jį sudomino.

Dešiniajame apatiniame paveikslo kampe buvo durys. Jos taip harmoningai susiliejo su kalėjimo struktūra, kad galėjo būti paveikslo dalis, Jupiteris taip ir pamanė, pirmą kartą pažvelgęs į kambarį.

Prieš tai jos buvo uždarytos, o dabar plačiai atvertos.

Už jų — juoda tarsi aksominė uždanga.

Jupiteris atsargiai perėjo patalpą.

— Kristoforai?

Jupiteris buvo beveik prie atidarytų durų, kai koridoriuje išgirdo žingsnius. Susirūpinęs jis staigiai apsisuko, nuskubėjo prie durų ir pažvelgė pro jas.

Prieš jį stovėjo vyras, tamsiaplaukis, išsekusio veido. Jis mūvėjo nešvarius džinsus ir vilkėjo dėmėtus marškinius. Rankoje laikė kelioninį krepšį, kurio svoris tempė prie grindų.

Jupiteriui nespėjus ką nors pasakyti, vyras, kraupiai suklikęs, leidosi bėgti. Pirmą akimirką Jupiteris manė, kad jis nori jį užpulti, bet vyras pasinaudojo jo nustebimu ir puolė pro jį tolyn.

— Palaukit! — sušuko Jupiteris, tuo tarpu vyras, nors ir šlubuodamas, netikėtai greitai bėgo prie laiptų. Jis norėjo patekti į viršų, siaurais suktais laiptais užlipti aukštyn ir pro dangtį tikriausiai patekti ant pastato stogo.

Tuo metu, kai Jupiteris greitais žingsniais sekė jį, galvoje kilo daugybė minčių. Tas vyras galėjo būti valkata, kuris kartu su Kristoforu buvo čia įsikūręs. Gali būti, kad šis namas buvo žinomas panašiems žmonėms, ir, jis buvo tuo įsitikinęs, tarnavo pastoge dar ir kitiems benamiams. Kam gi tada persekioti šį vyrą, kuris tikriausiai yra koks nors nelaimėlis, visai nesvarbus, visiškai nesusijęs nei su Piraneziu, nei su Vatikanu, nei su Kristoforu?

Tačiau Jupiterio dėmesį patraukė du dalykai. Pirmiausia, medinis kryžius, kurį vyras nešiojo ant kaklo, tokius nešiojo vienuoliai, dažniausiai neturtingųjų ordinų vienuoliai. Kiekvienas kitas, vertinantis panašų papuošalą, nešiojo sidabrinį, auksinį arba pigų metalinį kryželį.

Dar išskirtinesnis buvo to vyro žvilgsnis, kai jis bėgdamas pro Jupiterį žvilgtelėjo į jį. Tas žvilgsnis buvo kupinas mirties baimės, toks į kampą įvaryto ir netekusio vilties žmogaus žvilgsnis, jog akimirką Jupiteris svarstė, ar nepalikti jo vieno spręsti savo problemų. Bet vidinis balsas jam sakė, kad ta jo baimė yra susijusi su tais dalykais, kurie domino jį patį. Jei jis norėjo tirti išsamiai, jam neliko kitos išeities, tik pakalbėti su tuo žmogumi. Galbūt jis ką nors žinojo apie Kristoforą, kas jam būtų naudinga.

Žmogus bėgo greitai, tačiau sunkus kelioninis krepšys trukdė jam. Jupiteris pavijo jį nespėjus atidaryti dangčio ir užlipti ant stogo.

— Prašau palaukti, — paprašė jis bėgančiojo dar kartą. Kai šis nereagavo, Jupiteris pačiupo kelioninį krepšį ir patraukė vyrą atgal. Jis sąmoningai negriebė nei už kojos, nei už rankos — jam tai atrodė per daug asmeniška, per intymu, per daug įžeidžiama. Pasirinkęs krepšį jis neapsiriko; vyriškis įsikibo į jį, tarsi nuo jo priklausytų gyvybė.

— Paklausykit, aš nenoriu jums nieko bloga, — pradėjo Jupiteris, bet kaulėtas kumštis trenkė jam į skruostą. Iš netikėtumo sušukęs Jupiteris susvirduliavo, žengė du žingsnius atgal ir vos neprarado pusiausvyros. Paskutinę minutę jis sugriebė žalvarinį laiptų turėklą.

Vyras pakėlė stogo dangtį. Pro atvirą kvadratą buvo matyti pilkai mėlyna ūkana. Vėsus vėjas pūstelėjo vidun ir iki Jupiterio šnervių atnešė nemalonų bėglio dvoką. Jis dvokė kelias dienas neplautu kūnu ir kelių dienų baimės prakaitu.

Jupiteris dar kartą pačiupo vyrą, kol šis neišlipo į viršų. Šį kartą jis buvo ne toks jautrus. Jis tvirtai laikė riešus ir tempė žmogų iš visų jėgų žemyn. Kelioninis krepšys išslydo iš vyro rankų ir su metaliniu žvangesiu trenkėsi į laiptus. Vyras sušuko keiksmą lotynų kalba ir dar kartą užsimojo trenkti savo persekiotojui. Jupiteris jau buvo pamokytas, išvengė smūgio, apsuko vyrą ratu ir užlaužė kairę ranką už nugaros. Jis negalėjo prisiminti, kada paskutinį sykį naudojo šį veiksmą. Paskutinį kartą jis mušėsi seniai, dar mokydamasis mokykloje, neskaitant žeminančios nesėkmės Barselonoje.

Vyras dar kartą sušuko, bet, užuot griebęs laisvąja ranka Jupiterį, pačiupo kelioninį krepšį ir stipriai prispaudė prie savęs.

— Patikėkite manimi, — sušvokštė Jupiteris negalėdamas atgauti kvapo. — Aš nenoriu jums nieko padaryti! Aš esu Kristoforo pažįstamas. Aš jo ieškau.

Vyro akys buvo plačiai išplėstos ir pasruvusios krauju. Regis, jo buvo mažai miegota. Pro suskeldėjusias lūpas girdėjosi šnabždesys, tik kai jis pakartojo su maldaujančiu maldos monotoniškumu, Jupiteriui pavyko jį suprasti.

— Bulius baubia.

— Eikim žemyn, — pasakė Jupiteris švelniai. — Prašau! Pažadu, jums nieko neatsitiks. Noriu tik užduoti kelis klausimus.

Vyras sutrikęs spoksojo į jį.

— Kuo jūs vardu? — paklausė Jupiteris ir dar kartą pakartojo, o kai vyras neatsakė, paprašė: — Pasakykite savo vardą.

— Santinas.

„Gerai“, — pamanė Jupiteris.

— Jums nėra ko bijoti. Nenoriu atimti jūsų krepšio. Jums nebūtina sakyti, ką ten turite. Mane domina tik Kristoforas.

Santinas leidosi Jupiterio nutempiamas laiptais žemyn, atrodo, nevalingai. Ir vis dėlto Jupiteris jautė, kad kiekviena jo kūno sausgyslė įsitempusi.

— Kristoforo čia nėra, — pasakė Santinas.

— Bet jis buvo čia, ar ne?

Jie pasiekė viršutinį aukštą. Jupiteris parodė į koridorių, ir Santinas žengė kelis žingsnius kambarių link, bet staiga sustojo ir atsigręžė į Jupiterį.

— Ar jūs jį taip pat girdite?

— Ką girdžiu?

Santinas palenkė galvą ir įsiklausė. Jo įtampa neatlėgo, ir Jupiteriui staiga tapo aišku, kad ne jis įbaugino šį žmogų. Jis bėgo nuo kažko kito.

— Bulius, — pasakė jis. — Kartais aš jį girdžiu, kai jis šnopuoja arba baubia. Ir kai jis artėja. Jis mane užuodė.

— Ką jūs vadinate buliumi? — Jupiteris nė akimirką neabejojo, kad žmogus kalba ne apie tikrą gyvulį. Jis prisiminė itališką mafijos pravardę la piovra — aštuonkojis. Gali būti, kad Santinas bėgo nuo ko nors panašaus.

Bet vyras vos vos papurtė galvą ir nieko neatsakė.

— Gerai, — atsiduso Jupiteris. — Pamėginkim dar kartą. Ar galite man pasakyti, kur galėčiau rasti Kristoforą?

— Jo čia nėra.

— Jūs tai jau sakėte.

— Aš jo nemačiau.

— Kiek laiko esate šiame name?

— Nuo šios nakties. Kristoforo čia nebuvo.

— Ar daug benamių ateina čia? Turiu omenyje, ar tai mieste žinomas prieglobstis, ar kas nors panašaus.

Santinas žvelgė į jį sumišęs.

— Aš nesu benamis... noriu pasakyti, nebuvau benamis, kol... — jis neužbaigė sakinio, bet patylėjęs pasakė: — Aš negaliu jums padėti. Leiskite man eiti.

— Kas jus persekioja?

— Niekas.

— O bulius?

Santinas greitu žvilgsniu apžvelgė laiptinę, tarsi kiekvieną akimirką lauktų, jog kas nors gali pasirodyti ir jį užpulti.

— Jis nutilo. Šią akimirką... tylu.

— Ar žinote, kur dar galima sutikti Kristoforą?

— Nereikėjo čia ateiti, — pasakė Santinas.

Jupiteris pamanė, kad Santinas kalba apie jį, apie Jupiterį, bet paskiau suprato, kad Santinas daug labiau užsiėmęs savimi, kad rūpintųsi kitais.

— Aš čia atvedžiau bulių, — pasakė Santinas, — pas Kristoforą. Tai buvo neatsakinga, — jis pažvelgė Jupiteriui tiesiai į akis. — Dabar aš norėčiau eiti. Man reikia... kai ką nuveikti.

Jupiteris žvilgtelėjo į nutįsusį krepšį ir dar kartą paklausė savęs, ką ten nešioja Santinas.

Bet jis pažadėjo tuo nesirūpinti, todėl nutylėjo. Užuot teiravęsis apie krepšį, paklausė:

— Iš kur pažįstate Kristoforą?

— Ar leisite man eiti, jei atsakysiu į šį klausimą?

Jupiteris pats sau buvo šlykštus. Jam buvo beveik gaila Santino, kurį sulaikė bėgantį laiptais aukštyn, bet ant kortos buvo per daug pastatyta.

— Jei norite, galite tuoj pat eiti, — atsakė jis. — Bet būčiau jums labai dėkingas, jei atsakytumėte į mano klausimus.

Jo taikus tonas, regis, suglumino Santiną. Jis dar kartą pažiūrėjo į vyrą ir pirmą kartą pajuto, kad Santinas nelaiko jo savo priešu, žmogumi, kuris norėjo jam prievarta padaryti ką bloga.

— Jūs manęs paklausėte, iš kur pažįstu Kristoforą. Aš juo rūpinausi. Tada, kai jis sirgo, kai jie jį pavertė bepročiu.

— Ką jūs turite omenyje, kai sakote jie?

— Aš esu vienuolis... kapucinas. Man sunku blogai kalbėti apie Motiną Bažnyčią.

— Bažnyčia mėgino išvesti Kristoforą iš proto?

— Jis dirbo restauratoriumi Vatikanui, — pasakė Santinas. — Jie paskelbė jį išprotėjusiu ir atgabeno pas mus į vienuolyną, kad mes rūpintumės juo. Tai mūsų užduotis, juk žinote? Kapucinai padeda kitiems žmonėms, mes slaugome juos, kai jie serga ir...

Jupiteris jį atsargiai pertraukė.

— Tai kodėl Kristoforas nebe jūsų prieglobstyje?

Vienuolis kiek padvejojo, paskiau atsakė:

— Jis norėjo išeiti, ir mes leidome jam. Mes nieko neuždarome.

— Tad kodėl jūs čia?

Jis vėl pritilo kelioms sekundėms.

— Aš palikau ordiną, — paaiškino Santinas pagaliau. — Aš ieškojau kur prisiglausti, — jo žvilgsnis slystelėjo krepšio, kurį jis laikė rankoje, link, tada vėl prie Jupiterio. — Aš žinojau, kad Kristoforas čia gyvena, ir atėjau pernakvoti. Tai... viskas.

— Ar jūs matėte tuos du vyrus, kurie buvo atėję prieš mane?

— Tik pro langą. Pasislėpiau čia, viršuje, už durų. Vienas jų buvo užlipęs aukštyn, bet jis manęs nepastebėjo, — Santinas nelinksmai nusišypsojo. — Durys visiems matomos ir vis dėlto paslėptos, kaip paveiksle mįslėje. Kristoforas visada turėjo silpnybę paslaptims.

— Ką norite tuo pasakyti?

— Klauskite jo, ne manęs.

— Tam ir reikia jį surasti.

— Aišku kaip ant delno, ar ne?

Jupiteris pasirausė savo palto kišenėje ir ištraukė vieną iš Koralinos vizitinių kortelių.

— Jei sutiktumėt jį, gal galėtumėt man paskambinti?

— Aš neturiu monetų telefonui, — pasakė Santinas ir įsikišo kortelę į kišenę net nepažvelgęs į ją.

Truputį nustebęs, kad tokiu būdu vienuolis nori užsidirbti pinigų, Jupiteris įspraudė jam į delną šimto tūkstančių lirų banknotą ir šiek tiek smulkių pinigų.

— Ar to užteks?

Santinas labai rimtu veidu linktelėjo.

— Ačiū, — atrodė, jis mąsto, ar reikėtų ką nors pridurti, kai staiga jo kūnas staigiai trūktelėjo.

— Klausykit! — sušnabždėjo jis.

Jupiteris suraukė kaktą.

— Bulius?

— Balsai, — ramybės regimybė, kuri pastarąsias dvi tris minutes išlygino Santino bruožus, nukrito kaip kaukė.

Kitą sekundę jis jau nėrė pro Jupiterį, laikydamas savo krepšį, stogo link.

— Santinai! — sušuko Jupiteris jam pavymui, bet susilaikė ir nesivijo. Jis galėjo tik tikėtis, kad vienuolis iš tikrųjų jam paskambins.

Santinas švystelėjo krepšį pro skylę ir išlipo į lauką. Netrukus jis dingo.

Jupiteris įsiklausė. Vienuolis buvo teisus. Iš kiemo sklido balsai.

Jis nuskubėjo prie užkalto lango artimiausiame kambaryje ir pažvelgė pro plyšį į lauką. Lauke buvo dar labiau apsiniaukę, galbūt smogas, galbūt pirmieji atslenkančio lietaus pranašai. Pilka prietema gaubė miestą. Kiemas skendėjo gilioje prieblandoje.

Trys vyrai juodais kombinezonais skubėjo kiemu įėjimo link ir dingo Jupiteriui iš akių. Truputį vėliau jis išgirdo jų žingsnius namo viduje.

Visi trys kažką nešė. Sunkius kampuotus daiktus. Jupiteris vėl šmurkštelėjo į koridorių ir, persisvėręs per turėklus, atsargiai pažvelgė žemyn. Jis atidžiai įsiklausė į tylą. Vyrai nekalbėjo. Jis girdėjo juos kažką darant, jų veiksmus lydėjo tylus teškenimas.

Netrukus jis užuodė aštrų kvapą, kurį aukštyn, į visus kambarius ir koridorius, atnešė oro gūsis.

Benzinas! Vyrai turėjo benzino kanistrus.

Po kelių akimirkų visi trys juodai vilkintys vyrai skubėjo laiptais aukštyn. Du iš jų tyliai šnabždėjosi, bet Jupiteris nesuprato, ką jie sakė. Jis buvo pasitraukęs toliau nuo laiptų, kad tie trys jo nepastebėtų.

Jupiterio mintys blaškėsi. Vyrai nori padegti namą. Ar jie atvyko paslaptingojo profesoriaus liepti? Kodėl turėtų aukštas Vatikano pareigūnas deginti bažnytinės valstybės nuosavybę?

Jam neliko laiko ilgiau apie tai pamąstyti, nes iš vyrų žingsnių suprato, kad jie pasiskirstė. Bent vienas iš jų lipo aukštyn, į trečiąjį aukštą.

Jupiteris nebedelsė. Baimindamasis, kad jo neišgirstų, jis šoko prie laiptų, vedančių prie stogo liuko ir dingo iš namo tuo pat keliu kaip ir Santinas.

Plokščias stogas buvo padengtas juodu toliu, išmargintu šlykščių balandžių išmatų ornamentu ir blyškiomis kerpių salelėmis. Vienuolis buvo dingęs.

Jupiteris palaukė kelias akimirkas ties liuku įsiklausydamas į vyrų balsus. Ar jie jį pastebėjo?

Ne, niekas nesekė paskui. Nesigirdėjo jokių riksmų, įspėjimų ar įsakymų, jokių žingsnių laiptais liuko link.

Jis be tikslo bėgiojo po stogą, ieškodamas galimybės pabėgti. Dešinėje plokštuma baigėsi gretutinio namo, aukštesnio vienu aukštu, siena. Šioje pusėje nebuvo jokio lango. Priekyje ir užpakalyje žiojėjo abiejų kiemų prarajos. Taigi pabėgti liko vienintelė kryptis — kairė.. Tikriausiai Santinas pabėgo tuo pat keliu.

Namas kairėje buvo vienu aukštu žemesnis už rūmus. Čerpinis stogas buvo truputį pasviręs, su mūro tvorele apjuostu stogo sodu viduryje. Aukščių skirtumas, Jupiterio nuomone, buvo maždaug trys metrai, pakankamas, kad susilaužytum kojas. Ir vis dėlto tai buvo geriau, nei sudegti kartu su Kristoforo sienų piešiniais.

Jupiteris perlipo per plokščioj o stogo baliustradą ir, laikydamasis už jos, ėmė dvejoti. Trys metrai. Smūgis į stogą galėtų pradaužti sutrūnijusias čerpes, ir jis nulėktų žemyn.

Bet jam neteko priimti sprendimo.

Nuo sprogimo stogas sudrebėjo, baliustrada susiūbavo po jo delnais kaip laivo turėklai per smarkią bangų mūšą. Jis pamatė, kaip šviesus tinkas byrėjo ant čerpių apačioje. Kai jis atsigręžė, iš liuko šovė kelių metrų aukščio liepsnų stulpas, toks kaitrus, kad apsvilino jam plaukus ant sprando. Smūgio banga buvo tokia stipri, kad sviedė jį pirmyn nuo saugaus iškyšulio žemyn į prarają.

Jupiteris sušuko, kai atsitrenkė į stogą — pirmiausia kojomis, paskui rankomis ir keliais. Kelias sekundes jis apkvaitęs tupėjo, kol už jo nugaros rūmus sudrebino antrasis sprogimas. Tinkas ir dulkės krito ant jo žemyn kaip cukraus pudra.

Jis atsistojo, slystelėjo ant čerpių, bet išlaikė pusiausvyrą ir nubėgo vos pasvirusia plokštuma. Už jo nugaros pakilo juodi dūmai. Gretutiniuose namuose kilo riksmas, kai žmonės pažvelgė pro langus ir pamatė liepsnojantį pastatą.

Jupiteris pasiekė sodelį ant stogo, prasispraudė pro tankią augmeniją terasos pakraštyje ir pastebėjo atviras duris į laiptinę. Tikriausiai pro čia pabėgo Santinas — tai buvo vienintelis kelias žemyn.

Jupiteris puolė leistis laiptais žemyn peršokdamas kelias pakopas, kol per tamsų koridorių nusvirduliavo namo durų link.

Kieme jau buvo susirinkę pirmieji žiopliai. Bet nė vienas nekreipė dėmesio į Jupiterį, kuris purvinas ir uždusęs išsvirduliavo iš kaimyninio namo. Jis giliai įkvėpė ir nubėgo.

Jupiteris buvo už trijų namų, kai tolumoje pasigirdo pirmosios sirenos.

Jupiteris gulėjo vonioje ir žvelgė į mažutes suodžių daleles, kurios kaip mikroskopinės saulės sistemos judėjo nuo odos kapsinčio vandens lašuose. Net po dviejų muilinimų nuo rankų vis dar varvėjo tamsus vanduo.

Nuo išsekimo jis vos neužmigo, kai staiga į vonią įsiveržė Šuvanė, ir, nekreipdama jokio dėmesio į jo nuogumą, mosuodama rankomis ėmė pasakoti, ką sužinojo apie Kristoforą iš pažįstamo žurnalisto.

Jupiteris ramiai išklausė žinią apie dailininko mirtį. Jis dar atsuko karštą vandenį, bet šiluma nebuvo maloni, tik skausminga. Jei jam būtų reikėję dar vieno įrodymo, kaip arti mirties jis buvo, tai dabar jį turėtų. Tie, kurie nužudė Kristoforą, nesiliaus toliau smurtavę.

— Ir dar kai kas, — pasakė Šuvanė eidama iš vonios.

— Klausau.

— Tavo draugas skambino. Nykštukas.

— Babio? — reikėjo labiau atkreipti dėmesį į jos reakciją, bet šią akimirką jam tiesiog trūko jėgų. Sena jos ir prekiautojo meno dirbiniais nesantaika šį kartą jam pasirodė nereikšminga. — Ką jis pasakė?

— Kad nori su tavimi susitikti rytoj prie Panteono, — ji pasakė kavinės pavadinimą, kurio jis niekada negirdėjo. — Jis kalbėjo gerokai susijaudinęs. Mane domina, kiek jis žino.

— Bijai dėl savo komisinių?

— Ne. Vis tiek bus išskaičiuota iš tavo dalies.

Jis Šuvanei nepapasakojo, kas atsitiko rūmuose, nenorėjo, kad ji dėl jo jaudintųsi. Bet dabar suabejojo, ar ji iš viso būtų atkreipusi dėmesį į galimas jo pabėgimo pasekmes. Gal jo ramus žvilgsnis ją ir nustebino, bet ji nesistengė pasiteirauti kodėl? Jupiteris manė, jog ji vengė emocijų, kad nesuabejotų savo sprendimu parduoti plokštę.

— Kelintą valandą Babio nori su manimi susitikti?

— Sakė, apie vienuoliktą.

Jupiteris linktelėjo ir neištarė nė žodžio.

Šuvanė jau norėjo išeiti, kai ant rūsio laiptų nuaidėjo žingsniai. Po akimirkos tarpduryje pasirodė Koralina, pastūmė senelę į šalį, pasilenkė prie jo ir karštai pabučiavo netikėtai užkluptą Jupiterį į kaktą.

— Už ką gi? — paklausė jis nedrąsiai, kai ji su palengvėjimu atsidususi atsitūpė šalia vonios.

— Dieve mano, Jupiteri! — ji niekaip negalėjo atgauti kvapo — ne nuo bučinio, pastebėjo jis apgailestaudamas. — Namas degė... Aš buvau ten ir... baiminausi dėl tavęs. Aš iš karto ten nuvažiavau, kai išgirdau, kas atsitiko Kristoforui. Bet... aš nežinau... aš pasiklydau. Man taip niekada nebuvo... staiga atsidūriau visiškai kitur, nebe Trasteverėje... To skersgatvio aš niekada nebuvau mačiusi.

Jo atmintyje šmėkštelėjo atvykimas taksi automobiliu, bet tada jis tą įvykį priskyrė atsitiktinumui.

— Man nieko neatsitiko, — nuramino jis ją.

— Rūmai skendėjo liepsnose! — ji nusibraukė nuo veido plaukų sruogas, kurios buvo prilipusios prie prakaituotos kaktos. — Visas kvartalas buvo pilnas dūmų. Gaisrininkai vos galėjo pravažiuoti. Aš kažkur pastačiau automobilį ir nubėgau. Bet nė vienas negalėjo man pasakyti, ar name buvo žmonių, — ji giliai įkvėpė. — Šūdas, aš taip išsigandau!

Jis švelniai nusijuokė.

— Aš iš ten išsikrapščiau prieš atvykstant ugniagesiams, — kai ji netikėdama pažvelgė į jo suodinas rankas, pridūrė: — Na taip, tuo metu, kai prasidėjo gaisras.

— Ši istorija tampa vis pavojingesnė, — pasakė ji tyliai. — Pirmiausia Kristoforas, paskiau tu.

Šuvanė kostelėjo.

— Bet jis vis dar gyvas.

Koralina įsiutusi pašoko ant kojų ir grėsmingai žengė žingsnį senelės link.

— Gana! — užsipuolė ji senąją čigonę. — Galutinai! Iš tikrųjų tau viskas priimtina, kad tik išgelbėtum savo parduotuvę, ar ne? Bet ar tu bent kartą pagalvojai, kad pati įstūmei mus į šią padėtį?

Šuvanė norėjo kažką atsakyti, bet Koralina jai neleido.

— Jei nebūtų per vėlu viską grąžinti į savo vietas, padėčiau vario plokštę atgal, — kiek pamąsčiusi ji jau tyliau ištarė: — Galbūt reikėtų tą prakeiktą daiktą tiesiog įmesti į upę.

— Ne, — atsiliepė Jupiteris. — Mes to nedarysim. Dabar nebedarysim, — jie per daug rizikavo, kad dabar pasiduotų. — Gaisras buvo skirtas ne man. Niekas nežinojo, kad aš buvau name. Jie norėjo sunaikinti Kristoforo paveikslus.

Koralina grįžo prie vonios.

— Kokius paveikslus?

Šuvanė pasinaudojo galimybe, kad paspruktų.

— Tai aš pagaminsiu valgyti, — tarusi tuos žodžius ji šmurkštelėjo iš vonios ir uždarė paskui save duris.

Jupiteris papasakojo Koralinai apie sieninius paveikslus rūmų salėse. Jis paminėjo profesorių invalido vežimėlyje, susitikimą su keistuoju kapucinų vienuoliu ir vyrus su benzino kanistrais.

— Jie dar neatkreipė į mus dėmesio, — pasakė jis baigdamas. — Ir mes turime tuo pasinaudoti.

— Bet kaip? Mes neturim jokio išmintingesnio plano.

— Babio nori su manimi susitikti, rytoj prieš pietus. Regis, jis kažką sužinojo.

— Tada aš eisiu kartu.

Jupiteris gūžtelėjo pečiais.

— Jis apsidžiaugs, galėdamas su tavimi susipažinti.

Ji pašnairavo į jį abejodama, bet nieko daugiau neklausė. Ji papasakojo, ką sužinojo apie paslaptinguosius Dedalo namus.

— Dedalas yra graikų mitologijos veikėjas — bet tu tai tikriausiai žinai.

— Atrodo, jis buvo Ikaro tėvas.

Koralina linktelėjo.

— Dedalas garsėjo kaip didis antikos išradėjas ir architektas. Sakoma, Kretos saloje karaliui Minui jis pastatė labirintą, kuriame gyveno minotauras. Ar gerai žinai šią istoriją?

Jis pradėjo vėl muiluotis rankas.

— Ne itin. Tik pagrindinius įvykius, visa kita jau pamiršau.

— Šiandien perskaičiau visą istoriją internete ir keliose knygose, rastose parduotuvėje, — pasakė ji. — Anuomet Kreta buvo stipriausia Egėjo jūros valstybė. Karalius Minas įsitvirtino jūroje pasitelkęs savo galingą laivyną. Jo sūnus Androgėjas vieną dieną nukeliavo į Atėnus, kad dalyvautų varžybose, ir be vargo laimėjo. Pavydūs atėniečiai nepripažino jo pergalės. Jie užpuolė jį iš pasalų ir nužudė. Savaime suprantama, jie užsitraukė karaliaus Mino rūstybę. Įvyko mūšis, ir Atėnai pralaimėjo. Nugalėtojas Minas už sūnaus nužudymą pareikalavo baisaus atpildo: kas metai Atėnai turėjo į Kretą atsiųsti po septynis jaunuolius ir septynias merginas, kurie būtų sušeriami minotaurui, pabaisai, pusiau žmogui, pusiau buliui.

Paminėjus bulių, Jupiteris prisiminė Santino užuominą, bet nenorėjo nutraukti Koralinos pasakojimo.

— Metų metus buvo pristatoma duoklė, — tęsė ji, — kol vieną dieną į Atėnus atvyko didvyris Tesėjas. Jis pasipiktino šio papročio neteisingumu ir pats nuplaukė su aukai paskirtais jaunuoliais ir merginomis. Jis buvo įsitikinęs, kad dievai jį globoja ir kad jam pavyks nugalėti minotaurą.

Bet atvykęs į Kretą jis įsimylėjo Ariadnę, karaliaus dukterį, ši taip pat įsižiūrėjo gražuolį iš žemyno.

Štai čia pasirodė Dedalas. Jis buvo atsakingas ne tik už labirinto sukūrimą, bet ir už siaubingojo minotauro atsiradimą. Štai kaip viskas buvo: Ariadnės motina karalienė Pasifajė prieš daugelį metų įsimylėjo Poseidono padovanotą baltą bulių.

— Tai bent spektaklis, — tarė Jupiteris.

Koralina šyptelėjo.

— Matyt, jis turėjo ir gerų bruožų... Kad ir kaip būtų, bet ji su savo bėda kreipėsi į Dedalą, didįjį išradėją. Šis pagamino medinę karvę, į kurią ji galėjo įlipti ir baltajam jaučiui... na, atsiduoti, jei supranti, ką turiu omeny.

— Tam mano vaizduotės dar pakanka.

— Pasifajė pastojo ir pagimdė bjaurų pusiau gyvulį, pusiau žmogų — minotaurą. Minas, jos vyras, kaip tu numanai, nebuvo sužavėtas. Jis įsakė Dedalui pastatyti didžiausią pasaulyje labirintą, kurio centre kalėjo minotauras. Kad jis nesiautėtų, jam buvo patiekiamos žmonių aukos, galiausiai jaunuoliai ir merginos iš Atėnų. Grįžkime prie Tesėjo. Jis taip pat turėjo būti sušertas pabaisai. Bet Ariadnė paprašė Dedalo pagalbos. Jis patarė, kad, prieš žengiant į labirintą, mergina paduotų savo mylimajam siūlų kamuolį, kurio vienas galas būtų pritvirtintas prie įėjimo. Tokiu būdu Tesėjas suras kelią atgal. Kaip pasakė, taip ir padarė — Tesėjas su siūlais rankose žengė į labirintą, sunkioje kovoje nugalėjo minotaurą ir grįžo į dienos šviesą. Jis įteikė karalienei pabaisos galvą, bet Minas pasiuto iš pykčio. Tesėjui ir Ariadnei vos pavyko pabėgti iš salos, bet mūsų draugui Dedalui baigėsi blogai. Jis su sūnumi buvo uždarytas labirinte, kad ten mirtų iš bado. Bet Dedalas, žinoma, vėl kai ką sugalvojo. Iš vaško ir paukščių plunksnų jis sumeistravo sau ir sūnui dvi poras didelių sparnų. Jie prisirišo sparnus prie nugaros, ir jiems iš tikrųjų pavyko pabėgti. Bet skrendant per jūrą jaunasis Ikaras, suviliotas saulės, pakilo aukštai ir sudegė. O Dedalas nusiminęs nuskrido iki Sicilijos. Ten jo pėdsakai dingsta.

— Ir ką tai turi bendra su Dedalo namais?

— Jei nori žinoti, Dedalo namai yra metafora, — paaiškino Koralina. — Kai viduramžiais statė Šartro katedrą, jos grindyse išdėliojo labirinto formos mozaiką, kurios centre yra architekto portretas, taip jis norėjo atsistoti į vieną gretą su Dedalu, kuris tais laikais garsėjo kaip visų garsiausias architektas. Šiam labirintui prigijo pavadinimas Dedalo namai. Vėliau ši sąvoka reiškė labirintus visos Europos katedrose ir pagaliau net bet kokį kitą labirintą. Dedalas dar šiais laikais yra architektų simbolis, o jo namai yra bet kokiu būdu sukurtas labirintas, nuo angliškųjų gyvatvorių iki antikinių akmeninių labirintų.

— Dedalo namuose visada naktis, — pacitavo Jupiteris. — Ar tiki, kad Kristoforas pliauškė nesąmones?

— Neturiu supratimo, — prisipažino ji. — Tik tvirtai esu įsitikinusi, kad Dedalo namais jis vadino ne Trasteverės rūmus.

Jupiteris linktelėjo.

— Labirintas, — ištarė jis susimąstęs. — Kažkoks labirintas...

Koralina gūžtelėjusi pečiais atsistojo ir padavė jam rankšluostį.

5 SKYRIUS Ugnies kryžius

Ketvirtąją viešnagės Romoje dieną Jupiteris su Koralina išsiruošė į Rotondą, aikštę prieš seniausią Romos statinį — Panteoną — pačioje miesto širdyje.

Pakeliui jie iš fotodirbtuvės paėmė padarytas nuotraukas. Koralina vakare nunešė Jupiterio juostą išryškinti ir gražiai nusišypsojusi bei davusi arbatpinigių paprašė atlikti darbą iki ryto.

Eidami į automobilį jie peržiūrėjo nuotraukas. Jupiteris buvo nusivylęs.

— To aš ir bijojau, — jo žvilgsnis šokinėjo nuo vienos nuotraukos prie kitos. Visose buvo matyti tik limuzino langas, kuriame atsispindėjo neryškus Jupiterio atspindys. Vienoje nuotraukoje buvo matyti fotoaparatas, kitoje — tik tamsus ovalas.

Koralina studijavo vieną iš nuotraukų.

— Šioje nuotraukoje, atrodo, tarsi kažkas būtų už stiklo.

Jupiteris paėmė nuotrauką ir papurtė galvą.

— Tai tik atspindys.

— Ar tu tikras? — ji vėl pačiupo nuotrauką ir pavartė ją rankose, tarsi šitokiu būdu po pagrindiniu vaizdu galėtų išryškėti kitas. — Aš nežinau... Štai čia galėtų būti kai kas. Čia panašu į žandikaulį, o čia galėtų būti antakis.

— Mano žandikaulis ir mano antakis, — pasakė Jupiteris.

Koralina atsisėdo prie vairo ir pažiūrėjo į laikrodį.

— Mes dar turime laiko. Norėčiau šias nuotraukas nunešti vienam savo draugui. Fabijas išmano tokius dalykus.

— Veidus?

— Kompiuteryje. Jis apdoroja duomenis kompiuteriu. Galbūt jam pavyks pašviesinti nuotrauką. Tegul bent jau pamėgina.

Jupiteriui tai atrodė tik laiko gaišimas, bet Koralina užsispyrė. Po penkiolikos minučių jie sustojo prie smėlio spalvos daugiabučio ties Barberini aikšte. Koralina dešimčiai minučių dingo jo viduje. Kai grįžo, sėdo į automobilį ir nuvažiavo Panteono link.

— Na? — paklausė Jupiteris. — Ką jis sako?

— Jis pamėgins.

— Koks draugas jis tau yra?

Koralinos dešinysis antakis kilstelėjo.

— Koks čia klausimas?

— Klausiu grynai iš smalsumo.

Ji pasistengė nenusišypsoti.

— Tik draugas. Tiesą sakant, vienos draugės draugas. Ar nusiraminai?

— Aš ir nesijaudinau.

Koralina greitai nusisuko į kairę ir vogčiomis nusišypsojo. Vis dėlto jis pastebėjo.

— Ko šaipaisi? — pasiteiravo jis.

— Šuvanė mane perspėjo, kad saugočiausi tavęs.

— Manau, todėl ji ir papasakojo tau apie Barseloną.

— Tada, kai tu pirmą kartą pas mus buvai, aš jai papasakojau, kad tu man... — regis, ji svarstė, kaip geriau užbaigti sakinį, — patikai.

— Aha.

Koralina nusijuokė.

— Tąsyk ji apie tave pasakė daugybę malonių dalykų. Pasakė, kad būtų tave nužudžiusi, jei tu tą naktį mane nors pirštu...

— Nemanau, kad kalba ėjo apie mano pirštą, — nutraukė jis jos kalbą šypsodamasis.

Ji trinktelėjo jam kumščiu į šlaunį.

— Tikriausiai ne.

— O dabar ji vis dar... turi tokių pat ketinimų.

Koralina gūžtelėjo pečiais.

Bet jis buvo atkaklus.

— Dabar aš nekantrauju sužinoti, ką ji pasakė.

— Jai nepatiko tavo santykiai su Miva. Ji pasakė, kad... — ji papurtė galvą ir nusišypsojo. — Ne, to tu nenorėtum išgirsti.

— Greičiau, klok viską.

Koralina vis delsė. Akivaizdu, ši tema jai buvo nemaloni.

— Ji sako, kad tie santykiai atskleidė tavo silpnumą... Palauk, tu turi pamėginti ją suprasti! Ji daug savo gyvenimo metų praleido gatvėje. Romų bendruomenė yra griežtai suskirstyta sluoksniais. Tu gi žinai — vyrai turi būti tikri vyrai, visos tos mačo manieros...

— Ji laiko mane silpnu?

Koralina staigiai sustojo, praleisdama ties sankryža per kelią einančius vaikus.

— Ne įprasta prasme. Kai ji sako silpnas, daugiau nori pasakyti... nestabilus.

— Nestabilus!

— Liaukis, neimk to galvon.

Prieš juos į kitą gatvės pusę žygiavo japonų turistų grupė. Jis keikė save, nes vieną akimirką akys nevalingai ėmė ieškoti Mivos veido.

Kai jis vėl pažvelgė į Koraliną, pamatė, kad ji pastebėjo, kas dedasi. Likusį kelionės laiką jie tylėjo.

Collegio Romano aikštėje jie rado laisvą vietą automobiliui ir padavė raktelį senam automobilių aikštelės prižiūrėtojui, kuris prisikabino jį prie krūvos kitų raktų ant ilgos juostos, ją buvo pasikabinęs ant juosmens kaip meksikiečių banditai šovinių juostą. „Tai dar viena Romos paslaptis“, — pamanė Jupiteris. Jis niekaip negalėjo suprasti, kodėl žmonės čia palieka ne tik automobilius, bet ir jų raktus. Jis niekada apie tai nepasiteiravo.

Šį kartą pasielgė taip pat.

Babio laukė jų gatvės kavinėje Rotondos pakraštyje. Jis atrodė labai mažas už savo garuojančio kapucino kavos puodelio. Padavėjas atnešė jam keletą pagalvėlių, kad jis galėtų sėdėti aukščiau, bet antikvaras vis tiek atrodė mažulytis ir suglumęs su savo puikiai pasiūtu baltu kostiumu.

— Sėskitės, — pasakė jis po trumpo pasisveikinimo ir parodė dvi laisvas kėdes. Greitu žvilgsniu jis nužvelgė Koralinę, bet, Jupiterio nuostabai, nykštukas nevaidino galantiško kavalieriaus. Kažkas atsitiko — tai buvo vienintelis neįprasto jo elgesio paaiškinimas.

— Reikėjo mums susitikti kokioje nors saugesnėje vietoje, — pasakė Babio. — Bet jei aš per tuos metus ko nors išmokau, tai taisyklės, jog nėra geresnės slėptuvės už viešą vietą.

Jupiteris ir Koralina sunerimę susižvalgė.

— Ar jūs turit šukę?

Jupiteris paplekšnojo nedidelį kauburėlį vidinėje palto kišenėje. Nuo susitikimo su Babio jis neišėmė šukės iš kišenės.

— Ką sužinojai?

— Pakankamai, kad pasiūlyčiau tau nepaprastą kainą.

— Skamba neblogai.

— Ne, — paprieštaravo nykštukas, — nelabai. Aš siūlau šią kainą, kad išgelbėčiau jūsų gyvybes. Tai draugiškumo gestas.

Koralina pasisuko į Jupiterį.

— Ką jis sako? — jos balse buvo girdėti nekantrumas ir truputis baimės.

— Tikiuosi, jis mums tai paaiškins.

Kai pro jų stalą praėjo juodai apsirengusių kunigų grupė, nykštukas išsigandęs krūptelėjo. Jis ilgai lydėjo tuos vyrus žvilgsniu, paskui pasilenkė ir kaip sąmokslininkas pažvelgė. Jo trumpos rankutės vos siekė kapucino puodelį. Pieno puta kavos paviršiuje virpėjo, kai Babio pakėlė puodelį ir gurkštelėjo.

— Norėčiau iš jūsų nupirkti šukę, — pasakė jis, — kol jums kas nors neatsitiko. Jie jus nužudys, bet jūs manimi nepatikėsit, kol bus per vėlu. Tu, Jupiteri, tikrai nepatikėsi, ir, jei teisingai vertinu tavo jaunąją draugę, ji taip pat nepatikės.

Jupiteris žiūrėjo į jį vis labiau stebėdamasis.

— Tu anksčiau mokėjai geriau blefuoti, — tai, žinoma, buvo blefas, be to, jie seniai žinojo, kad šukė ir vario plokštė — pavojingi daiktai. Tačiau jie būtinai turėjo kuo daugiau sužinoti, visas smulkmenas, kurias iškapstė Babio.

— Jūs nenorit manęs suprasti, ar ne? — Babio veidas rodė nekantrumą. — Noriu atiduoti daiktą tiems, kurie labai juo domisi, taip domisi, kad yra pasiryžę labai smarkiai rizikuoti.

— Kas tai per žmonės?

Meno dirbinių pirklys papurtė didžiulę galvą.

— Tu gi žinai, kad negaliu tau atsakyti. Tu mane gerokai įmurkdei į visą tą reikalą.

— Liaukis, Babio! Tu užuodi riebų sandėrį, ir tai viskas. Kitaip mes čia nesėdėtume.

Už poros metrų prajojo du karabinieriai. Žmonės aikštėje staigiai pasitraukė į šalis, kai išgirdo kanopų kaukšėjimą. Kai abu dingo, ore dar vis jautėsi silpnas arklidės kvapas.

— Dink iš Romos, — pasakė Babio Jupiteriui. — Ir geriau pasiimk savo mažąją draugę kartu.

Iš nykštuko lūpų mažoji draugė skambėjo groteskiškai ir įžeidžiamai. Koralina šaltai kreipėsi į jį:

— Dėkoju, pone Babio, dabar jūs turėtumėt padaryti siūlymą.

Nykštukas pasilenkė į priekį, tyliai sudejavęs, paėmė popierinę servetėlę nuo stalo ir pakraštyje tušinuku užrašė skaičių; jis baigėsi daugybe nulių.

Jupiteris norėjo jį paimti, bet Koralina pačiupo pirma. Jos veidas pragiedrėjo.

— Tik už šukę? — paklausė ji sumišusi, Jupiteris po stalu spyrė jai į koją.

Babio kaipmat ištempė ausis.

— Turite dar ką nors man pasiūlyti?

— Ne, — pasakė Jupiteris, paėmė servetėlę ir skaitydamas sumą susiraukė. — Per mažai, ir tu tai žinai.

Koralina žvelgė į jį išpūtusi akis.

— Per... — bet staigiai nutilo ir nervingai nudelbė akis į Babio puodelį.

— Ne per mažai, — paprieštaravo nykštukas. — Tiek vertos jūsų gyvybės. Aš perku iš jūsų šukę ir atiduodu ją, ir niekam nieko neatsitinka. Tai puiki kaina.

Jupiteris liko nepajudinamas.

— Mane domina pirmiausia kaina, kurią gausi tu, mielas drauge.

— Tu vis dar nieko nesupranti, Jupiteri, — Babio žvilgsnis tapo toks skvarbus, kad galėjo suskaldyti geležinę Jupiterio kaukę. — Mes čia nesiderame dėl pardavimo. Čia vyksta derybos ne dėl pinigų, bet dėl jūsų gyvybių, — jis greitai apmetė žvilgsniu aikštę, turistus, namų šeimininkes ir prekių išnešiotojus. — Jie mus stebi. Dabar, šią akimirką. Ir jei jums išėjus aš neturėsiu šukės, jiems tai nepatiks, — jo balsas pamažu darėsi šaižesnis. — Ar tau viskas ganėtinai aišku, mielas drauge?

Koralina susirūpinusi žiūrėjo į Jupiterį iš šalies ir akivaizdžiai laukė, kada šis priims pasiūlymą. Bet jis vis dar nebuvo įsitikinęs, kad Babio sakė tiesą. Jis pakankamai gerai pažinojo nykštuką, ir neabejojo, kad šis dažnai lošdavo žymėtomis kortomis. Visos jo kalbos galėjo būti tik triukas, kad įkalbėtų parduoti šukę.

— Parodyk man juos, Babio, — pareikalavo jis. — Kur yra žmonės, kurie mus seka? — jis apsižvalgė aplinkui, bet pastebėjo tik būrelį vaikų, kurie vaikėsi riebius aikštės balandžius.

Mažasis prekiautojas užsisklendė, kai suprato, kad Jupiteris juo netiki.

— Visur ir niekur, — teištarė jis.

— Gerai, — Jupiteris atsistojo ir linktelėjo Koralinai, kad ši taip pat pasielgtų. — Užteks. Jei turėsi geresnį pasiūlymą, žinai, kur mane rasti.

Koralina vis dar sėdėjo ir žiūrėjo į jį nepatikliu žvilgsniu. Greitai papurtęs galvą jis parodė, kad ji neturi pasiduoti. Mergina nenoriai pakilo.

— Jie žino, kur jus rasti, — sumurmėjo Babio. Jis dar kartą prašneko garsiai: — Jie, Jupiteri, nebijo nieko, nes nėra tokių dalykų, kurie įvarytų jiems baimę. Jie sprendžia, gyventi kitiems ar mirti, kaip tu sprendi, valgyti pietus ar ne. Jie jus sučiups. Jus abu. Kodėl netiki, kad aš noriu tau tik gera?

— Nes aš tave pažįstu, Babio. Nes tu man kaip tik dėl to patinki. Tu esi profesionalas, ypatingas profesionalas. Tu gali dar ne tokią istoriją suregzti, kad tik gautum šukę, ar ne tiesa?

Babio linktelėjo.

— Taip, tikriausiai aš taip pat taip pasielgčiau. Galbūt aš jau taip dariau, anksčiau ir su kitais. Bet ne su tavimi.

— Esu nuoširdžiai sujaudintas, — Jupiteris pristatė kėdę prie stalo ir parodė į šiaurinę aikštės dalį. — Žinai, ten yra mažas restoranėlis, pirmoje gatvėje iš kairės. Mes su Koralina ten dabar valgysime. Jei tu apsigalvosi, gali mus ten rasti dar, na, tarkim, dvi valandas.

Koralina vis dar atrodė taip, tarsi norėtų prieštarauti, bet pakluso. Jupiteris turėjo patyrimo, kaip bendrauti su Babio. Truputį padelsusi ji nusekė paskui, jie nuėjo Maddalena gatve aukštyn, siaura gatvele, kurioje grūdosi turistai.

— Tik neatsigręžk, — pasakė Jupiteris. — Jis turi manyti, kad mes tvirtai apsisprendę.

— Aš nesu tvirtai apsisprendusi.

— Tai žaidimo dalis.

— Žaidimo? — ji tyliai sušnopavo. — Jupiteri, aš tavęs nesuprantu! Ten buvo pakankamai pinigų, kad...

— Ten buvo per mažai, — nutraukė ją Jupiteris. — Pasitikėk manimi!

— Kaip galiu tavimi pasitikėti, jei nesuprantu?

Kai jie pasuko už kampo, Jupiteris sustojo.

— Klausyk, — pasakė jis. — Man patinka Babio, pirmiausia už tai, kad jis nuspėjamas. Kai jam pirmą kartą parodžiau šukę, supratau, kad norės ją nupirkti. Jis iš to gyvena, ir tikrai neblogai. Šio sandėrio dydis priklauso nuo to, ką jis sužinojo apie šukę. Jei jis mums siūlys didelę sumą, kaip ką tik padarė, jis bus susidūręs su itin sensacingais faktais, ar tu taip nemanai? Vadinasi, šukė daug vertingesnė, nei mes iki šiol manėme. Jei jis nepakels kainos, tai padarys kiti. Jūs mane čia pasikvietėte, kad padėčiau parduoti, tai aš ir padarysiu, ir kiek galėdamas geriau. Svarbiausias šio verslo priesakas — niekada nepriimti pirmo pasiūlymo, visai nesvarbu, kokia istorija tau bus pateikta.

— Bet tai, ką jis pasakė...

— Galbūt yra tiesa, o galbūt ir ne, — Jupiteriui pasirodė, kad gatvė aplink jį ėmė suktis ratu, kad jis kartu su visa aplinka grimzta į bedugnę. — Aš gavau užduotį ir ją įvykdysiu kuo geresnėmis sąlygomis.

Koralina pažvelgė jam tiesiai į akis.

— Kam tu turi ką nors įrodinėti, Jupiteri? Sau pačiam? O gal Mivai?

— Tai neturi nieko bendra...

— Ne, turi, — nutraukė ji įtūžusi. — Ji tave paliko. Ji tave sužlugdė. Bet tu vis dar puoselėji tą iškreiptą viziją, kad galėsi būti kartu. Tu suplaki šią kvailą istoriją su mūsų padėtimi čia, Romoje, tarsi ir taip nebūtų šlykščiai blogai. Prakeikimas, Jupiteri, žinau, kad paprastai ieškai savo kaltės, kai tave palieka, bet Miva niekada negrįš pas tave tik todėl, kad parduosi šukę už kuo didesnę kainą.

Jupiterį baugino, kaip paprasta buvo jį perprasti, jam buvo dvigubai skaudu, kad kaip tik Koralina sužinojo tiesą. Žinoma, ji buvo teisi, jis pakankamai ilgai bijojo, kad be Mivos niekada neatsities. Taip, jis iš tikrųjų manė, kad jo pasitikėjimas savimi sustiprės, jei sėkmingai atliks šį pavedimą, jei tai iš viso buvo paprastas pavedimas. O gal jis save tik apgaudinėjo?

Koralina palengva įsisiautėjo.

— Jei Miva tave įtikino, kad esi nevykėlis, ir tu esi toks kvailas, kad suprastum tiesą — tiek to, tai tavo bėda. Bet neįtrauk mūsų į savo asmenišką mažytį karą su savimi pačiu! — ji sunkiai kvėpavo. — Mes galėjom paimti tuos sumautus pinigus ir dar pridėti jiems plokštę.

Jupiteris nepakėlė į ją akių, bet pagaliau susiėmė.

— Gali būti, kad tu esi teisi. — Žinoma, tu teisi. — Gal padariau klaidą, nepriimdamas Babio pasiūlymo. — Mes abu tai suprantame. — Bet jau per vėlu grįžti ir priimti jo pasiūlymą, Negalim, jei norim, kad mumis pasitikėtų.

Koralina delsė. Pagaliau linktelėjo.

— Gerai, tada eime valgyti.

Jupiteris jautė, kad merginai buvo nemalonu, jog taip atvirai viską išklojo, bet jis ant jos nepyko. Šiuo metu jam labai reikėjo sąžiningumo. Per ilgai jis buvo apgaudinėjamas — pirmiausia Mivos, paskui — savęs paties.

Restoranėlis buvo vieno perstatyto skersgatvio gale, jo sienos buvo padengtos karnų dembliais, iš šonų stovėjo dideli kubilai su augalais. Mažučiame vidiniame kieme, ne didesniame už Jupiterio miegamąjį Šuvanės namuose, stovėjo pusė tuzino stalų, iš viršaus dengiamų milžiniško lininio skėčio. Medžiaga daugelyje vietų buvo apipelijusi, bet tai čia niekam netrukdė, kaip ir drėgnos mūro sienos, ir tarpais nusilupę dažai. Jupiteris ir anksčiau čia valgė, todėl žinojo, kad tai geriausias Romos restoranėlis. Valgiaraštis buvo trumpas ir puikus. Maistas čia buvo patiekiamas karštose keptuvėse, jis buvo gaminamas tik iš šviežių produktų ir buvo fantastiškai skanus. Bet to, ši užeiga turėjo dar vieną pranašumą — Jupiteris joje niekada nesilankė su Miva. Jis nenorėjo, kad jo viešnagė Romoje primintų jos pėdsakų medžioklę.

Prisiminusi Jupiterio alergiją Koralina užsakė baltojo vyno atvirose ropinėse ir juokdamasi pastebėjo, kad jos priminė ligoninės indus šlapimui. Tai buvo paprastas krašto vynas, nebrangus, bet pakankamai stiprus, kad priverstų Koraliną paikioti, o Jupiteriui atrištų liežuvį. Jis pasakojo jai apie Mivą ir save, kaip apie kokį kitą žmogų, ir prisipažino nežinąs, ar kada nors ji išeis jam iš galvos. Koralina mėgino jį prajuokinti, pasakodama linksmus Šuvanės gyvenimo epizodus. Pagaliau ji suspaudė jo ranką, padėtą ant stalo, ir daugiau nepaleido.

Prie gretimo staliuko dviejų moterų kompanijoje sėdėjo du kunigai. Koralina pašnibždom svarstė, ką veiks visi keturi šį vakarą, o paskui visą minutę nuo juoko negalėjo ištarti nė žodžio. Dėl jos paikiojimo kaltas buvo ne tik vynas, daug labiau ją veikė šios vietos, atskirtos nuo išorinio pasaulio, atmosfera. Jiems pavyko kuriam laikui nustumti mintis apie Kristoforą, Piranezio palikimą ir elgtis kaip vyrui ir moteriai, kurie tiesiog šią dieną nori pasimėgauti buvimu kartu.

Jie beveik valandą šitaip valgė ir kalbėjosi apie viską, kai Koralina netikėtai pasuko pokalbį prie nykštuko.

— Mes iš tikrųjų turėjome priimti jo pasiūlymą.

Jupiteris buvo per daug išdidus, kad prisipažintų sau, jog per trumpą laiką išgėrė per daug baltojo vyno. Netikėtai Koralinos žodžiai pasirodė labai įtikinami. Jis nebuvo tikras, ar dėl to kaltas alkoholis. Gal vynas sujaukė jo pojūčius, bet protas liko budrus. Dabar jis suvokė, kad Koralina visą laiką buvo teisi. Babio pasiūlymas buvo, be abejo, kilnus, ir visai nesvarbu, kokie motyvai jį skatino tai daryti. Jei būtų jį priėmę, vienu mostu būtų nusimetę visą naštą nuo pečių. Galbūt būtų tikslinga jam pasiūlyti ir vario raižinį. Žinoma, jis nupirktų jį už gerokai mažesnę kainą, nes raižiniai — visiškai ne jo sritis. Ir vis dėlto — tai buvo galimybė atsikratyti visų vargų ir net sudaryti pakenčiamą sandėrį.

Jupiteris prisipažino pralaimėjęs. Koralina patenkinta šypsojosi ir apmokėjo sąskaitą.

Žengę pro duris jie atsidūrė skersgatvyje. Namai abiejose pusėse buvo aukšti, o gatvelė skendėjo prieblandoje. Prie vienos sienos stovintys pastoliai metė šešėlių tinklą.

— Manai, jis dar sėdi kavinėje? — paklausė Koralina.

— Galbūt, jei teisingai įvertino, kokią man darai įtaką, tikrai sėdi.

„Kaip aš galėjau tokiu metu pasigerti?“ — galvojo jis, bet iš tikrųjų visai nesigailėjo. Koralina išgėrė tiek pat vyno, jos balsas taip pat buvo prikimęs.

Jie ėjo atgal į Rotondą per spalvų, kūnų ir balsų verpetą. Vėsus vėjas ūžavo po Panteono aikštę, bet niekam netrukdė. Senosios šventyklos kupolai kūpsojo kaip tekantis mėnulis virš aikštės, pilkos ir išraižytos per beveik du tūkstančius metų.

Gatvės kavinės aplink aikštę buvo pilnos žmonių, net ta, kurioje jie susitiko su Babio. Tarp visų tų žmonių Jupiteris kelis kartus apsidairė, kol pastebėjo nykštuką, beveik visai dengiamą vyrų ir moterų prie gretimų staliukų.

Babio sėdėjo ir tylomis žvelgė per aikštę į Panteoną taip, tarsi tarp granitinių kolonų prie įėjimo būtų išvydęs šmėklą.

— Babio?

Jupiteris brovėsi pro žmonių apsėstus staliukus nykštuko link.

Prekiautojo meno vertybėmis akys buvo plačiai atmerktos. Viena ranka jis prie krūtinės spaudė gėrimų sąrašą tarsi tikintysis Bibliją. Jis sėdėjo tylus ir nejudrus, o aplink šurmuliavo Roma.

— Babio?

Jupiteris uždėjo ranką nykštukui ant peties.

Gėrimų sąrašas nuslydo nuo mažojo žmogaus krūtinės. Pasirodė jo baltas švarkas, permirkęs tirštu raudonu skysčiu.

— O ne! — sušnabždėjo Koralina visai prie Jupiterio ausies, bet garsas atrodė sklindąs iš kažkur toli.

Labai atsargiai jis pakėlė nykštuko ranką ir pridengė sąrašu šūvio žaizdą. Babio buvo teisus: niekur negalimai taip gerai pasislėpti kaip viešumoje. Net lavonui.

Kiek laiko jis taip čia sėdi? Jo riešus dar buvo galima pajudinti, bet pirštai, įsikibę sąrašą, buvo jau sustingę.

Koralina kaip apdujusi žengė vieną žingsnį atgal ir nugara pastūmė moterį prie gretimo staliuko. Koralina sumurmėjo atsiprašymą, o moteris nužvelgė ją nuo galvos iki kojų.

Jupiteris sugriebė jos ranką ir palengva nuvedė tarp staliukų į aikštę. Jis dar kartą atsigręžė ir pažvelgė pro petį, Babio sėdėjo taip, tarsi jį kažkas būtų sudominę prie įėjimo į Panteoną, galbūt būriai balandžių, galbūt grupė jaunų amerikiečių, vilkinčių šortais ir mini sijonėliais. Jis atrodė kaip svajotojas, o ne kaip negyvėlis.

Aš... — pradėjo Koralina, bet Jupiteris skubiai papurtė galvą.

— Ne dabar, — pasakė jis ir įstūmė ją į artimiausią šoninę gatvę. Ir dar kartą sušnabždėjo: — Ne dabar.

Babio dingo iš akių, paskiau ir Panteonas, ir turistų spūstis.

Kai jie pasiekė automobilį, Koralina apsipylė ašaromis.

Stereotipas buvo teisingas: jei nebelieka jokios kitos vietos, kur galėtum prisiglausti, glaudiesi kur nors po tiltu.

Ši mintis Santinui toptelėjo tarp dviejų kąsnių. Už dalį pinigų, kuriuos jam davė nepažįstamasis, jis nusipirko pašteto. Virš jo tiesėsi akmeninė Sisto tilto juosta, kuri jungė Trasteverę su senamiesčiu. Nuo Tiberio kilo puvėsių dvokas. Vakariniame krante nusileido saulė, miestą dengė sutemos.

Tarp kranto akmenų kerojo piktžolės. Pavakary Santinas įsitaisė tilto šešėlyje ir nuo to laiko nepajudėjo iš vietos. Vieną kartą žemyn laiptais, kurie vedė nuo judrios pakrantės gatvės iki vandens, buvo nusileidę keli jaunuoliai, bet jie nepastebėjo Santino ir netrukus iš ten dingo.

Jis paslėpė kuprinę už nugaros, rengdamasis vaizdajuosčių leistuvą įjungti tik tada, kai bus visiškai tamsu. Pastarųjų dienų patyrimas jį išmokė niekur nesijausti saugiai, nei pensione, nei Kristoforo name, niekur. Galbūt būtų geriau apsistoti čia, kur jo niekas neieškos. Po šiuo tiltu.

Pirmą kartą per kelias dienas jis jautėsi bent kiek saugiau. Pakrantė buvo dešimčia metrų žemiau miesto, puikiai buvo matyti kilometro ilgio ruožas. Naktį Santinas galėjo juo keliauti per pusę Romos, ir niekas jo nepastebėtų. Iš bėdos jis galėtų įšokti į vandenį ir pamėginti pasiekti kitą krantą, bet tada prarastų vaizdo aparatūrą.

Po to, kai sutemo, jis dar palaukė pusę valandos ir tik tada išsitraukė vaizdajuosčių leistuvą. Jis pasidėjo jį ant kojų, nugara atsirėmė į tilto atramą. Paspaudė mygtuką, ir ekrane pasirodė begaliniai sukti laiptai.

Kai brolis Paskalis dingo, Remeo ir Lorinas tęsė savo žygį į bedugnę. Kristoforo name Santinas iki galo peržiūrėjo antrąją juostą ir visą valandą žiūrėjo trečiąją. Remeo ir Lorino ginčas seniai baigėsi, jiems žengiant žemyn tvyrojo tyla. Nesigirdėjo gyvuliško trypimo, baubimas taip pat nebepasikartojo.

Remeo retkarčiais perkeldavo filmavimo kamerą nuo vieno peties ant kito. Lipant laiptais nuovargis vis didėjo, jėgos seko, jo komentarai į mikrofoną buvo vis retesni ir sunkiai suprantami. Balsas tapo silpnas ir monotoniškas. Santinas klausė savęs, galbūt oras ten, apačioje, buvo retesnis, bet abu vienuoliai to tiesiog nepastebėjo.

Jam vėl kilo noras persukti juostą. Amžinai tas pats vaizdas jį sekino lygiai taip pat, kaip dieną patirti vargai. Jis buvo galutinai išsekęs, tiek fiziškai, tiek dvasiškai. Monotoniškas lipimas laiptais buvo blogiau nei tai, kas jo laukė priekyje: raguoti demonai, aštriomis žnyplėmis draskantys jo brolius; žvilgsnis nuo laiptų į pragaro liepsnų jūrą; mirtis baisiausių nuodėmių liūne. Visa tai jis įsivaizdavo ir tikėjo, kad jo niekas nebegali sukrėsti. Jo vaizduotė nebuvo parengta lipimo laiptais monotonijai. Jis dar kartą klausė savęs, iš kur Remeo ir Lorinas sėmėsi jėgų lipti vis žemiau. Kelio monotoniškumas ir nepakeliama įtampa buvo didesnė, nei žmogus gali pakelti. Vienuolius, matyt, palaikė tik tikėjimas.

Jų tikėjimas...

Santinas jau seniai nemąstė apie savo santykį su Dievu. Ar Viešpats vis dar buvo su juo, ar vis dar saugojo kiekvieną jo žingsnį? Kodėl jis leido, kad jį medžiotų? Kodėl nenurodė jokios išeities iš šios beviltiškos padėties?

Žinoma, reikėjo grįžti į vienuolyną. Dorianas, vienuolyno abatas, tikrai būtų jį priėmęs atgal. Bet tuomet jis būtų užtraukęs nemalonę kapucinų bendruomenei. Galbūt priešai jo seniai laukia vienuolyne?

Tuo metu, kai Remeo ir Lorinas lipo laiptais, Santino mintys sukosi apie Dievą. Galbūt jis pats sukėlė Viešpaties abejingumą? Jis ir kiti atvėrė vartus, kurie visiems laikams turėjo būti užverti. Jie išdrįso nusileisti į vietovę, kurioje nebuvo nieko, išskyrus mirtį ir prakeikimą. Kodėl Dievas turėtų rūpintis tokiais kaip jis, kuris pažeidė jo įsakymus, senus kaip šis miestas, galbūt net kaip pasaulis.

Ir vis dėlto — jis negalėjo išduoti savo brolių, nusigręžti nuo jų ir nuo jų bendro tikslo. Jie šiai užduočiai paaukojo gyvybes, Santinas pasielgs lygiai taip pat, jei reikės. Tuo tarpu jis beveik neabejojo savo likimo beviltiškumu.

Esu pasirengęs, Viešpatie, — pagalvojo jis. — Tuoj būsiu pasirengęs.

Bet pirmiausia peržiūrėsiu juostas.

— Vis dar nesimato pabaigos, — dusliai sumurmėjo Remeo į filmavimo kameros mikrofoną. Ir nutilo. Girdėjosi tik jo kvėpavimas, sunkus šiurkštus astmatiko kvėpavimas.

Lorinas ėjo priekyje tylėdamas, mąstydamas. Po dešimties minučių jis staiga sustojo. Vienuolis įtemptai žvelgė į grindis, pasilenkė ir pirštų galais palietė kažką, kas liko už ekrano. Kai jis atsigręžė į Remeo ir filmavimo kamerą, jo veido bruožai buvo perkreipti, o kairioji akis nevalingai trūkčiojo.

— Pažiūrėk į tai, — sušnabždėjo jis.

Remeo priėjo arčiau. Filmavimo kamera pažvelgė per Lorino petį į tai, kas buvo ant laipto. Grūdėtame ekrane buvo matyti tik keli tamsūs taškeliai.

Santinas baiminosi, kad tai kraujo lašai.

— Pelenai, — sušnabždėjo Remeo. — Juk tai pelenai, ar ne?

Lorinas linktelėjo.

— Bet nepaprasti, — jis pasipurtė ir atsistojo. — Tai sudegusi oda.

— Didis Dieve... — vaizdas suvirpėjo, kai Remeo atsirėmė nugara į turėklus. — Ar tu esi įsitikinęs?

— Slaugiau nemažai nelaimingųjų, kurie pas mus ateidavo nudegę, todėl žinau, kaip atrodo suanglėjusi oda, — vienuolis patrynė tarp pirštų mažytį pelenų gabalėlį. — Aš neabejoju, kad tai oda.

— Gal ji galėtų būti... kokio nors gyvulio? — Remeo balsas buvo dar silpnesnis, beveik nesuprantamas.

Lorinas gūžtelėjo pečiais, bet jo judesys buvo sukaustytas, nenatūralus.

— Galbūt.

Vaizdas susvirduliavo ir vėl sustingo, kai Remeo padėjo filmavimo kamerą ant laiptų pakopos.

Santinas dabar vos girdėjo abiejų vyrų balsus. Atrodo, jie tarėsi, ar sudegintos odos lopai gali būti Paskalio, kai Lorinas staiga suspigo.

— O ne! Viešpatie dausose — ne!

Remeo taip pat kažką sušuko, bet jo žodžių nebuvo galima suprasti.

Filmavimo kamera gulėjo ant laiptų ir rodė tuštumą. Vieną akimirką tvyrojo visiška tyla, Santinas baiminosi blogiausio, kai ekrane vėl kažkas sujudėjo. Kamerą pakėlė ir pasirodė Lorinas, tupintis ant laiptų, užsidengęs veidą rankomis. Tada objektyvas buvo atsuktas į lubas virš laiptų. Jos irgi buvo laiptų formos kaip ir grindys, tikslus jų atspindys.

Ant jų ryškėjo pėdų atspaudai, vedantys į gelmę.

Akimirką Santinas pagalvojo, kad judindamas kamerą jis prarado orientaciją. Žinoma, jis matė laiptų grindis, o ne lubas. Galbūt Remeo tiesiog apsuko filmavimo kamerą, todėl atsirado toks keistai nenatūralus vaizdas.

Tačiau tada Remeo iš lėto nuleido kamerą ir vėl pasirodė Lorinas, žvelgiantis tuščiu žvilgsniu, regis, tiesiai Santinui į akis. Filmavimo kamera kelias akimirkas sustingo vietoje, paskiau vėl buvo pakelta į viršų, be abejo — į lubas!

Kojų pėdsakai, nusitęsę išilgai laiptų, vedė žemyn, tarsi kažkas kaip ir vienuoliai leidosi į gelmę — strimgalviais!

Pėdsakai buvo neaiškūs, kartais matėsi pirštų, kartais kulnų, kartais visos kojos atspaudas.

— Mes negalime paaiškinti, iš kur atsirado pėdsakai, — pasakė Remeo į mikrofoną, jis vėl buvo truputį susitvardęs, tikriausiai todėl, kad šis atradimas buvo per daug absurdiškas ir nesuvokiamas. — Regis, juodos vietos yra nuo... nuo apdegusios odos, kuri prilipo prie lubų. Tas gabaliukas, kurį rado Lorinas, matyt, atsilupo ir nukrito žemyn, — Remeo užsikirto, bet netrukus susiėmė. — Tas, kuris bėgo lubomis, regis, tai darė degančiomis kojomis.

Vienuolis nutilo, jo žodžiai nuaidėjo tyloje. Santinas drebėjo savo slėptuvėje po tiltu ir mėgino suprasti, ką jis ką tik matė ir girdėjo.

Pagaliau Remeo ir Lorinas tęsė kelionę. Jie nediskutavo, net nemėgino pasikalbėti. Žingsniavimas laiptais tapo automatiškas, visai nesvarbu, kas jų laukė pakely.

Retkarčiais Remeo kilstelėdavo filmavimo kamerą aukštyn į lubas, ten dar ryškėjo odos lopinių ir sudegusių riebalų dėmės.

— Kvapas kaip suanglėjusių audinių, — pasakė Remeo, — visai nestiprus. Neseniai pamaniau, kad vėl girdžiu triukšmą, bet jis nebuvo toks, kaip prieš tai... greičiau panašus į ošimą. Atrodo, Lorinas nieko nepastebėjo.

Antrasis vienuolis neatsigręžė į filmavimo kamerą, nors turėjo girdėti Remeo žodžius. Jis abejingai risnojo pakopomis.

— Palauk! — staiga pratarė Remeo. — Kas čia? — jis staigiai trūktelėjo filmavimo kamerą į kairę, į nežinią už laiptų turėklų. Ten nebebuvo tamsu, iš apačios švietė ryškus spindulys, atrodė, kad ten, už turėklų, kilo saulė, pirmaisiais spinduliais nušviesdama tamsą.

— Vėl girdėti ošimas, — sušvokštė Remeo. — Jis darosi garsesnis.

Vaizdas išsikreipė, kai šviesa staiga apšvietė objektyvą. Kiekvienas mažiausias filmavimo kameros judesys sukeldavo atšvaitus, grūdėtus šviesos blyksnius, kurie vaizdą padaugino kaip veidrodžių kambaryje.

Remeo atsargiai priėjo prie turėklų. Lorino nesigirdėjo, jis buvo už ekrano ribų.

Santinas įsikibo rankomis į metalinius ekrano pakraščius, vaizdas žingsnis po žingsnio artėjo prie prarajos.

Šviesa tapo ryškesnė, ji siekė net vienuolius.

Filmavimo kamera pažvelgė per turėklus į gilumą, ne staigiai žemyn, bet buku kampu, kad galėtų pritraukti dalį atsivėrusios panoramos.

Santinas sulaikė kvapą. Mažutis ekranas negalėjo parodyti, ką abu vienuoliai, stovintys ant laiptų, išvydo — ir vis dėlto: Santinas pamiršo kvėpuoti ir galvoti. Tik palengva ėmė suvokti, ką filmavimo kamera užfiksavo.

Didis Dieve, jis tai pašino!

Remeo palenkė filmavimo kamerą statesniu kampu žemyn. Staiga vaizdą užpildė ugnis, grynas, žėrintis šviesumas, kažkas, kas degė ir žėravo, girdėjosi garsai, primenantys bepročio juoką.

Tarsi iš tolo pasigirdo Lorino šauksmas, paskiau suklykė Remeo. Filmavimo kamera nukrito ant grindų.

Paskutinis vaizdas, kurį spėjo pamatyti Santinas, buvo kryžiaus formos kūnas, skriejantis per turėklus, kryžius iš grynos ugnies!

Bepročio juokas ir Remeo klyksmas susimaišė į pragarišką triukšmą, maišėsi ir kito. Tai priminė mirštančių banginių giesmę vandenyno bedugnėje.

Vaizdas staiga aptemo.

Juosta baigėsi.

Santinas beveik valandą gulėjo nejudėdamas ir spoksodamas į tuščią ekraną. Nejudėjo ir tylėjo.

Jo atmintyje buvo įdegintas tik vienas vaizdas, perkreiptas, neryškus, netobulas.

Ne ugninio kryžiaus.

(Degančio žmogaus išskėstomis rankomis?)

Prieš savo akis jis matė bedugnės panoramą. Vaizdą per turėklus. Per tamsų, kad atpažintų daugiau nei mažą atkarpėlę. Ir vis dėlto jis žinojo, kas tai buvo. Viešpatie, jis tai žinojo, nes matė ne pirmą kartą!

Santinas iš lėto išsitiesė, sukrovė savo įrangą į kelioninį krepšį ir patraukė prie Tiberio kranto.

Jis nebuvo pasirengęs toliau žiūrėti, niekada nebus tam pasirengęs. Jis ir taip per daug matė. Jis niekada nesupras, iš kur Remeo rado jėgų užsikabaroti laiptais, kad perduotų jam juostas.

Beprotybės jėga, toptelėjo jam. Taip, tai buvo ji. Bepročio jėga.

Santinas užsimojo ir iš visų jėgų sviedė krepšį į upę. Tylėdamas jis žiūrėjo, kaip jis grimzta į juodą kaip smala vandenį.

6 SKYRIUS Taurės adeptai

Koralina susijaudinusi blaškėsi po Šuvanės svetainę ten ir atgal.

— Turime jų atsikratyti, — pasakė ji trečią kartą per kelias minutes. — Ir šukės, ir vario raižinio. Noriu, kad tie daiktai dingtų iš namų!

Jupiteris stebėjo Koralinos atspindį stiklinių durų, vedančių į sodą ant stogo, stikle. Lauke buvo tamsu. Per augalų tankmę šmėkščiojo kaimynų namo šviesos. Jis sėdėjo odiniame Šuvanės krėsle ir kažkodėl jautėsi labai saugiai tarp dviejų pusapvalių atlošo atsikišimų.

— Jau vėlu, tas, kuris nužudė Babio, žino, kad mes turime šukę. Jie mus stebėjo kavinėje, — ir tyliau pridūrė: — Atvirai sakant, mane stebina, kad jie dar nepasirodė čia.

Šuvanė linktelėjo pritardama. Ji sėdėjo prie valgomojo stalo ir putliais pirštais sukinėjo vyno taurę.

— Kodėl jie mėgino per Babio nupirkti šukę? Jie galėjo paprasčiausiai jus pagauti ir atimti šukę.

Koralina sustojo ir atidžiai pažvelgė į Jupiterio atspindį durų stikle.

Tikriausiai Babio sakė tiesą.

— Babio? — Šuvanė dirbtinai nusikosėjo. — Aš labai užjaučiu dėl to, kas jam atsitiko, bet mažasis žmogus niekada rimtai nežiūrėjo į tiesą.

— Kitaip nei tu, ar ne? — pareiškė Jupiteris sausai.

Koralina staigiai atsisuko ir sušnypštė senelei:

— Ar tu iš tikrųjų tokia naivi? Babio negyvas, nes mes pavogėme šukę ir vario raižinį.

— Nori apkaltinti mane dėl jo mirties?

— Mus visus tris. Prakeikimas, tu teisi Babio, o nesi net pati sau sąžininga!

Šuvanė nusuko akis ir nepasakė nė žodžio.

Jos vaikaitė žengė artyn įrėmusi rankas į šonus, įraudusiu veidu ir virdama iš įsiūčio.

— Tai negali būti tiesa, — sušnabždėjo ji, staiga pasisuko ir vėl pažvelgė pro langą.

— Tu teisi, — ištarė Jupiteris sukrėstas. — Babio nemelavo. Galbūt jis iš tikrųjų norėjo šukę perpirkti, kad išgelbėtų mūsų gyvybes. Jei būčiau jo paklausęs, jis dabar būtų gyvas.

— Ne! — paprieštaravo Šuvanė ryžtingai. — Tie žmonės vis tiek būtų jį nužudę, greičiausiai po to, kai jis jiems būtų perdavęs šukę.

— Mes turim dingti iš Romos, — karščiavosi Koralina.

Jupiteris kelias akimirkas pamąstė, kol pradėjo dėstyti atsakymą:

— Manau, kad mes esame saugūs, kol turime šukę. Mes galime ją sudaužyti. Regis, šis gabalėlis molio yra per daug vertingas, kad Babio žudikai rizikuotų.

— O kas bus, jei jie vieną iš mūsų pagrobs? — Koralinos balsas išdavė bejėgiškumą ir pyktį. — Jei jie grasins tave nužudyti, Jupiteri? Manai, aš jiems tada neatiduočiau šukės? O paskui jie galės ramiai nužudyti mus, — ji giliai įkvėpė ir tęsė truputį ramesniu balsu: — Gerasis Dieve, mes svarstome ir svarstome... Turi juk būti kažkas, ką mes galėtume daryti! — ji nervingai susuko ilgus plaukus ir užkišo už apykaklės. — Negalime čia sėdėti ir laukti, kol kas nors pasirodys ir kyštelės prieš nosį ginklą.

Jupiteris atsistojo ir norėjo prieiti prie jos, dar nebuvo tvirtai nusprendęs, ar reikėtų ją apkabinti, kai Šuvanė staiga pakėlė ranką.

— Ššš, — sušnypštė ji ir pridėjo pirštą prie lūpų. — Tyliau.

Jupiteris ir Koralina neramiai susižvalgė.

— Kas atsitiko?

— Tyliau! — Šuvanė įsiklausė, paskui linktelėjo. — Skambino prie parduotuvės durų.

— Ar tokiu laiku ateina klientų? — paklausė Jupiteris.

— Klientai neateina net dieną, — šiurkščiai pajuokavo Šuvanė.

Koralina pažvelgė į laiptinę.

— Manote, tai jie?

— Nesuprantu, kodėl jie varginasi naudodamiesi durų rankena.

Skambutis vėl suzirzė. Šį kartą girdėjo visi.

— Einu pažiūrėti, — pasakė Jupiteris.

— Ne! — Koralina sulaikė jį už žasto. — Neik!

— Kiek, manai, mes galėsim čia slėptis?

Ji delsė.

— Gerai, — apsisprendė pagaliau, — tada aš eisiu kartu.

Jupiteris norėjo prieštarauti, bet iš spindinčių jos akių suprato, jog turi pasiduoti.

— Gerai, — ištarė jis trumpai.

Šuvanė lydėjo juos iki laiptų.

— Būkit atsargūs! — ji nuskubėjo į virtuvę ir ėmė dairytis, plautuvėje pastebėjo nešvarią keptuvę ir bandydama pakilo jo ją rankoje kaip kovos kirvį.

Jupiteris ir Koralina nusėlino laiptais žemyn. Abiejuose parduotuvės aukštuose buvo tylu. Tamsoje tarp lentynų galėjo be vargo pasislėpti bent tuzinas žmonių, bet abu vis dėlto nusprendė nejungti šviesos. Jie nenorėjo, kad iš lauko būtų matyti, kur jie eina.

Pirmame aukšte pro plačias lentynas lauko durų nesimatė. Jupiteris su Koralina prasispraudė pro siaurus tarpus tarp ilgų lentynų, kol pagaliau išvydo įėjimą.

Buvo pradėję lyti, ši viena netikėtų liūčių visais laikais užklupdavo Romą. Dažniausiai jos greitai praeina, bet vargas tam, kas reikiamą akimirką neturi rankoje skėčio, nors romietiškos liūtys trumpos, bet labai smarkios.

Prie durų stovintis vyras buvo išskleidęs skėtį ir laikė jį virš galvos. Tai buvo kuklus, paprastas skėtis, metantis gilų šešėlį ant veido ir viršutinės kūno dalies. Vandens lašeliai ant stiklo iškreipė vaizdą. Vienintelio žibinto šviesoje Jupiteris įžvelgė, kad vyras nedėvi palto, tik tamsų kostiumą.

— Ar jūs jį pažįstat? — sušnabždėjo Jupiteris.

Koralina gūžtelėjo pečiais.

— Nematau jo veido.

Jupiteris prisiminė mįslingąjį profesorių ir jo vairuotoją, bet šis nebuvo panašus į juos. Senis sėdėjo invalido vežimėlyje, jo gorila buvo daug stambesnis už žmogų prie parduotuvės durų.

— Ar taip atrodo žmogus, kuris vidury dienos prie Panteono nušauna žmogų? — paklausė Koralina dvejodama. — Su duslintuvu?

Jupiteris timptelėjo lūpų kampučius.

— Aš su tokiais žmonėmis tesu susidūręs skaitydamas detektyvinius romanus, atleisk, — bet dar kalbėdamas jis prisiminė, kad tai netiesa. Jis buvo rūmuose, kai prasidėjo gaisras, ir matė, kaip veikia jų priešai. Jie pasiuntė tris vyrus juodais kombinezonais, kad šie sudegintų namą. Reikia manyti, kad jie bent jau tiek pat pasivargins, kad nužudytų tris žmonės.

Jis persakė Koralinai savo mintis, ši linktelėjo.

— Skamba protingai.

— Pakankamai protingai, kad rizikuotume savo gyvybėmis?

— Ar turime kitą pasirinkimą?

Jupiteris ryžtingai pasitempė.

— Tu liksi pasislėpusi. O aš einu.

Ji kiek padelsė, paskui padavė jam raktą.

— Štai, — pasakė ji. — Ir prašau būti budriam, gerai?

Jis greitai linktelėjo ir nuėjo prie durų. Nuo įtampos jam skaudėjo visą kūną, reikėjo labai susikaupti, būti pasiruošus šokti į šalį nuo bet kokio to vyro judesio, bet dėl neaiškios priežasties jam nesisekė. Pavojus jį tarsi užhipnotizavo, ir tai suteikė visai situacijai beprotybės atspalvį.

Jupiteris žengė į pro durų stiklą apšviestą plotą. Žmogus su skėčiu turėjo jį dabar matyti.

Jupiteris įkišo raktą į spyną ir pasuko.

Vyras kilstelėjo skėčio kraštą ir susidūrė su Jupiterio žvilgsniu. Lietaus pėdsakai ant stiklo iškreipė jo bruožus, atrodė, tarsi jis verktų. Tai buvo optinė apgaulė.

Jupiteris patraukė duris ir atidarė. Žalvarinis varpelis virš įėjimo suskambėjo.

Vyras pakėlė skėtį dar aukščiau.

— Labas vakaras, — pasakė jis ir šie paprasti žodžiai nuskambėjo beveik nuoširdžiai. — Gal leistumėt man įeiti.

— Ko jūs norite?

— Pasikalbėti su jumis.

— Ar jūs vienas?

— Taip, aš vienas.

Jupiteris pamanė, kad vyras atrodo kaip anglų liokajus iš seno nespalvoto filmo, draugiškas pagyvenęs ponas, aukštas, lieknas, į akis krito jo tiesi laikysena. Sidabro spalvos plaukai, krakmolyta apykaklė, ant kaklo šilkinė kaklajuostė su pieno baltumo dramblio kaulo sege. Skėčio rankena buvo iš tos pat medžiagos.

Jupiteris žengė į šalį ir leido jam įeiti.

Vyras jautėsi bejėgis, laikydamas varvantį skėtį.

— Galbūt reikėtų jį palikti lauke. Nenoriu, kad jūsų knygos sudrėktų.

Koralina žengė iš už lentynos.

— Ten, priekyje prie durų, stovi vaza. Kiškite jį ten.

Vyras rado vazą, linktelėjo dėkingas Koralinai ir pasakė:

— Labai malonu, nuoširdžiai dėkingas.

Jupiteris mėgino suprasti, ar Koralina išėjo iš priedangos, nes pažinojo vyrą, ar todėl, kad jis jai pasirodė nepavojingas. Kai pažvelgęs į ją nieko nesuprato, vėl kreipėsi į nepažįstamąjį:

— Ar jūs esate nuolatinis klientas?

— Ne, deja. Turiu prisipažinti, čia esu pirmą kartą.

— Tikriausiai per lietų negalėjote gerai įžiūrėti parduotuvės darbo laiko.

— O, būkite tikras, jis puikiai įskaitomas, — vyras pažvelgė į Koraliną ir nusilenkė, jis linktelėjo ir Jupiteriui. — Leiskite prisistatyti. Mano pavardė Estakada, — jis ištiesė Jupiteriui ranką, kurią šis kiek padelsęs paspaudė. — Felipė Estakada.

— Kardinolas Estakada? — išsprūdo priblokštai Koralinai.

Vyras švelniai šypsodamasis papurtė galvą.

— Jo brolis. Kitaip nei jis, aš nesu Bažnyčios tarnas.

Jei jis iš tikrųjų buvo kardinolo brolis, turėjo būti ispanas, nors kalbėjo be jokio akcento.

Jupiteris atsispyrė norui žengti žingsnį atgal. Dabar jis buvo įsitikinęs, kad padarė klaidą, įsileidęs Estakadą vidun.

— Kardinolas Estakada yra kardinolas bibliotekininkas ir kurijos archyvaras, — paaiškino Koralina kreipdamasi į Jupiterį. — Jis yra Vatikano bibliotekos vadovas.

— Mano brolis jau vaikystėje buvo linkęs į bibliofiliją, — tarė Estakada šyptelėjęs. — Tai mūsų abiejų aistra. Galima sakyti, esu jo asistentas. Kaip suprantate, vadovavimas Vatikano bibliotekai reikalauja daug laiko. Prieš kelerius metus jis manęs paprašė atvykti pas jį į Romą, ir aš atsiliepiau į jo raginimą.

Jupiteris nužvelgė lankytoją su neslepiamu nepasitikėjimu.

— Ir šį vakarą jūs prisiminėte, kad jums trūksta kažkokios knygos, tada nutarėte, kad galėtumėte užeiti į šią jaukią, mažą parduotuvėlę senamiestyje.

— Ne, — atsakė Estakada ramiai, — aš čia atėjau dėl šukės. Ir, žinoma, dėl vario raižinio.

— Turiu prisipažinti, kad po Amedėjaus Babio mirties mes laukėme ne tokių mandagių svečių.

— Jūsų sarkazmas, jaunuoli, gali būti visiškai pateisinamas, bet, patikėkite manimi, jūs kreipiatės ne į tą žmogų.

— Tikrai?

— Norėčiau jums kai ką pasiūlyti.

Koralina atkakliai spoksojo į jį.

— Šiandien tai būtų antras pasiūlymas. Saugokitės, jūsų pirmtakui prastai baigėsi.

— Aš nesu jūsų priešas, — pasakė Esatakada. Jo žvilgsnis nuslydo knygų lentynomis. — Tam, kas myli knygas, negalėčiau nė plauko nuo galvos paliesti.

— Jums pasisekė, kad Babio kolekcionavo skulptūras.

— Neturiu nieko bendra su jūsų draugo nužudymu. Jaučiau, kad taip gali baigtis, bet nesu dėl to atsakingas.

— Tada jūsų perspėjimas truputį pavėluotas.

— Aš esu čia ne tam, kad perspėčiau jus. Nemanau, kad dabar to dar reikėtų, ar ne? Ne, jau sakiau, esu čia, kad kai ką jums pasiūlyčiau.

— Pinigų? — netikėtai pasigirdo Šuvanės balsas iš tamsos. Jupiteris klausė savęs, kaip apkūniai moteriai pavyko tyliai nusileisti laiptais.

Estakada pamėgino įsižiūrėti į senąją čigonę, bet Šuvanė slėpėsi už Koralinos tamsoje.

— Ne pinigų, — atsakė jis. — Saugumą.

— Nuo ko?

— Jūs žinote, nuo ko.

— Netiesa, — paprieštaravo Jupiteris. — Mes beveik nieko nežinome. Tik tiek, kad kai kurie Vatikano žmonės įsipainioję į šį reikalą. Prisipažinsiu, todėl mums sunku jumis pasitikėti.

— Jūs teisus, — pasakė Estakada ir atsiduso. — Bet ar dėl to turėčiau jus apgaudinėti? Ne kiekvienas Vatikane yra jūsų priešas.

Koralina priėjo arčiau.

— Sakykit, kas nužudė Babio? Kas taip domisi šuke?

— Taurės adeptai, — atsakė ispanas. — Tikiuosi, kas nors iš jūsų apie juos girdėjo.

Jupiteris susimąstė.

— Taurės adeptai? — jis atsisuko į Koraliną. — Ar tau tai ką nors sako?

— Nieko.

— Aš apie tai jums plačiau papasakosiu, — pažadėjo Estakada. — Vėliau. Pirmiausia turite dingti iš čia.

— Mums reikia eiti su jumis? Jūs iš tikrųjų mus laikote tokiais kvailiais?

Estakados akyse žybtelėjo pyktis.

— Jūs iš tikrųjų ruošiatės su manimi diskutuoti apie kvailumą? Negi jūs tikėjotės, kad Vatikano specialistai nesugebės nustatyti, ar slėptuvėse nebuvo daugiau vario raižinių? — jis priekaištingai pažiūrėjo į Koraliną. — Juk jūs esate restauratorė. Jūs žinote techninius metodus, kuriais tiriami tokie radiniai. Praėjo dvi dienos, per kurias buvo išaiškinta, kad dar viename sienos plyšyje kažkas buvo saugoma. Kažkas, ko dabar ten nėra. Kaip galėjote būti tokia naivi ir taip nuvertinti Bažnyčią? — jis paniekinamai prunkštelėjo. — Būtų labai juokinga, jei padėtis nebūtų tokia velniškai rimta.

Koralina įsiutusi norėjo paprieštarauti, bet Estakada nesuteikė jai tokios galimybės. Jis vėl pasisuko į Jupiterį ir tęsė:

— O jūs? Didis Dieve, parodyti šukę kaip tik tam Babio... Ar jūs žinojote, kad jis ją nufotografavo? Ir per vienintelę dieną nuotraukas aprodė visai Romai, o jūs dar šnekate apie kvailystę!

— Iš tikrųjų, — sumurmėjo Šuvanė iš tamsos anapus lentynų.

Jupiteris nekreipė į ją jokio dėmesio.

— Kodėl norite mums padėti?

— Tarkim, esu didelis Piranezio meno gerbėjas. Mane giliai žeidžia, kad vienas jo kūrinių yra tokių baisių nusikaltimų priežastis. Be to, mes nepaminėjome to seno dailininko mirties.

Iš jo tono galima buvo spėti, kad jis kaltina Koraliną ir Jupiterį dėl Kristoforo mirties. Galbūt jis neklydo.

— Piranezio gerbėjas, — suprunkštė Koralina ir parodė į duris. — Būtų geriau, jei jūs dabar išeitumėt, pone Estakada.

— Ne, palaukit! — Šuvanė žengė iš už knygų lentynų. Pilkoje prietemoje ji atrodė dar senesnė.

— Išminties balsas? — paklausė Estakada ironiškai.

Koralina atsiduso.

— Abejoju.

— Aš niekada nepaliksiu savo parduotuvės, — pasakė Šuvanė. — Bet jei jūs iš tikrųjų galite padėti abiem vaikams, padarykite tai, dėl Dievo meilės.

— Senele! — tarė įtūžusi Koralina. — Jis yra...

— Jis paminėjo Taurės adeptus, — nutraukė ją Šuvanė. — Jei čia iš tikrųjų veikia jie, turėtumėt pasinaudoti bet kokia proga, kuri jums siūloma.

Jupiteris su Koralina neramiai susižvalgė.

— Ką žinai apie tuos adeptus?

Senoji moteris nuleido balsą:

— Kartą pažinojau tokį vieną.

— Paklausykit! — pareikalavo Estakada nekantriai. — Jūs turite dingti, ir su šuke ir vario plokšte. Galiu jus nugabenti į saugią vietą. Pasiaiškinsite vėliau.

— Kodėl turėtume jumis tikėti? — paklausė Jupiteris.

— Bijau, kad jūs neturite kito pasirinkimo. Jei liksite čia, jūsų radinius atims jėga.

— Galbūt jūs priklausote jiems, — pasakė Koralina. — Galbūt jūs išvešite mus iš miesto ir ramiai pašalinsite.

— Jūs tikrai tuo tikite? — sumirksėjo Estakada suglumęs. — Ar jūs manimi labiau pasitikėtumėte, jei atrodyčiau kaip valkata, kaip išprotėjęs gatvės dailininkas?

Jupiteris pamanė, kad Estakada teisus. Jei kardinolo brolis būtų pasirodęs vilkėdamas skarmalais, susitaršiusia barzda ir kreidos dulkėmis po nagais, jis palaikytų jį tokiu pat keistuoliu kaip Kristoforas. Ir, žinoma, neįtartų esant priešu.

— Tikiuosi, kad jūs suteiksit mums kokių nors garantijų, — pasakė jis. — Ką nors, kas padėtų jumis pasitikėti.

— Aš visai nereikalauju, kad jūs manimi patikėtumėt, — atsakė Estakada šaltai. — Man užteks, kad jūs suprasite, jog kokia nors galimybė yra geriau nei jokia. Adeptai ilgai nedels.

— Eikit su juo, — pasakė Šuvanė. — Paimkit vario raižinį ir šukę.

— O kaip tu? — paklausė Koralina.

— Aš liksiu parduotuvėje. Aš neišduosiu šių namų niekada.

— Tada aš taip pat liksiu, — pareiškė tvirtu balsu.

— Ne! Adeptai nepalies manęs nė pirštu, — Šuvanė skvarbiai pažvelgė į Estakadą. — Jūsų tvirtinimas, kad šiuo reikalu užsiima tie žmonės, paaiškina, kodėl mes dar esame gyvi.

— Atleiskite minutėlę, — Jupiteris nusitempė Šuvanę už lentynų. Kitoje lentynos pusėje stovėjo Koralina.

— Turi mums pasakyti, ką žinai, — Jupiteris pamatė, kad senosios romės akys paplūdo ašaromis. Bet dabar jis negalėjo paisyti jausmų.

— Tai buvo taip seniai, — atsakė ji pavargusiu balsu. — Prieš dvidešimt penkerius metus, iškart po to, kai atvykau į Romą. Tada turėjau draugą, čekų architektą. Mes buvome... artimi draugai. Kartą sužinojau, kad jis priklausė vienai slaptai organizacijai — Taurės adeptams. Jis labai įsiuto, kai suprato, jog žinau apie tai, ir netrukus mūsų draugystė nutrūko.

— Ir jis vis dar gyvena čia, Romoje? — paklausė Koralina.

— Taip.

Jupiteris prisiminė Babio žodžius: Ji turėjo vieną gražuolį, kuris daugybę metų apie ją sukosi ir meilinosi.

— Ar tu jį dar kada nors buvai sutikusi? — norėjo sužinoti Koralina.

— Tik mačiau iš toli. Bet žinau, kad jis retkarčiais pirkdavo pas mane knygas, žinoma, per trečius asmenis.

— Ar labai pavojingas tas vyras, kuris nedrįsta pažiūrėti savo buvusiajai į akis?

Sutrikusi Šuvanė papurtė galvą.

— Jis pats nieko negali padaryti. Jis serga. Kažkokia kaulų liga, manau. Dabar jis sėdi invalido vežimėlyje.

Jupiteris staigiai iškvėpė ir paklausė:

— Kuo jis vardu?

Koralina nustebusi pažiūrėjo į jį. Jis jai pasakojo apie tuos vyrus prie Kristoforo namo, dabar ir ji prisiminė jo pasakojimą.

— Domovojus Trojanas, — atsakė Šuvanė. — Profesorius Domovojus Trojanas.

— Vyriausiasis Vatikano architektas, — pasigirdo už jų nugarų Estakados balsas. — Galingas žmogus, pasislėpęs už Bažnyčios fasado, nors yra tik Šventojo Sosto tarnautojas pasaulietis.

— Toks pat kaip ir jūs, — tarė Jupiteris pašaipiai.

Estakada nepaisė jo įžūlumo.

— Trojanas atsakingas už visus Vatikano statybinius projektus. Jis vadovavo Siksto koplyčios ir Šv. Petro bazilikos restauravimui. Jis beveik niekada pats nepasirodo, — Estakada suraukė nosį. — Pikti liežuviai Vatikane jį vadina Šventojo Tėvo Albertu Šperu2.

Koralina vis dar žvelgė nepatikliai.

— Ar jūs jį gerai pažįstate?

— Pakankamai gerai, kad galėčiau patvirtinti jūsų senelės žodžius, — pasakė Estakada. — Trojanas yra vienas iš Taurės adeptų, svarbus žmogus jų draugijoje, — ir atsigręžęs į Šuvanę pridūrė: — Jūs iš tikrųjų tikite, kad jis kol kas davė jums ir jūsų globotiniams ramybę, nes prisimena su jumis praleistus metus? Tai jam iš tikrųjų tinka. Jis — beviltiškas romantikas.

— Dėl to jis man beveik simpatiškas, — kandžiai atrėžė Koralina Estakadai.

Ispano kantrybė trūko.

— Gerai, tada likit čia. Manau, netrukus susipažinsite su profesoriumi Trojanu.

Jis jau norėjo apsisukti, bet šį kartą Šuvanė prasispraudė pro Jupiterį ir Koraliną ir uždėjo savo milžinišką delną jam ant peties.

— Palaukit! Jie eis su jumis.

— Aš nežinau, ar... — pradėjo Jupiteris, bet Šuvanė jį nutraukė.

— Tu pasirūpinsi, kad Koralina būtų saugi, — pasakė ji įtaigiai. — Aš padariau klaidų, per daug klaidų. Tu padėsi mano mažajai mergaitei, ar ne tiesa?

— Aš jau ne vaikas, senele! — jos žodžiai turėjo išreikšti pasipiktinimą, bet Koralinos balse buvo jaučiamas liūdesys. Ji apkabino Šuvanę. — Einam kartu. Prašau...

— Ne, — ji ištarė tik šį vieną žodį, ir Jupiteris suprato, kad senoji moteris nusprendė tvirtai. Ji buvo per daug tikra romė, kad paliktų tai, prie ko buvo prisirišusi. Vaikaitė ir šie namai buvo viskas, ką ji turėjo. Ji žinojo, kad negali pasilikti Koralinos, bet tvirtai buvo pasiryžusi rizikuoti dėl parduotuvės.

— Paimkite šukę ir vario plokštę, — pareikalavo Estakada, o kai pastebėjo Jupiterio žvilgsnį, pridūrė: — Žinau, kad jums tai nepatinka, bet egzistuoja tik viena vieta, kur galėtumėt pasislėpti nuo adeptų.

— Jūs mums neatskleidėte, kur ta vieta, — pasakė Koralina.

— Mano namai, — atsakė Estakada. — Vatikanas.

Kol Jupiteris svarstė, ką atsakyti, Šuvanė maldaujamai pačiupo jį už rankos.

— Prašau, — sušnabždėjo ji tyliai.

Lietus vis dar pylė kaip iš kibiro. Stambūs lietaus lašai ištikšdavo į priekinį juodo mersedeso stiklą, kai Estakada pasuko automobilį į šiaurę. Naktinės Romos žiburių girliandos, apsuptos mirguliuojančiu spindulių žiedu, lėkė pro šalį ir liejosi su lietaus uždanga.

Jupiteris sėdėjo šalia vairuotojo. Jo dešinė ranka palto kišenėje buvo sugniaužta į kumštį, toje pat kišenėje gulėjo odinis maišelis su molio šuke, dėl kurios mirė Babio. Iš pradžių jis akies kampučiu stebėjo Estakadą, bet nuvažiavus pirmąjį kilometrą atvirai ėmė stebėti ispaną.

— Žinau, jums ši padėtis atrodo paradoksali, — pasakė Estakada, neatitraukdamas akių nuo kelio. Prieš juos važiuojančio automobilio šviesos ant šlapio stiklo dužo į raudonas šukes. — Vatikanas jums dabar gali atrodyti pavojingiausia vieta. Bet, patikėkite, ten jūsų neieškos. O jūsų lobio — tuo labiau.

— Ką jūs žinote apie šukę? — paklausė Koralina ir pasilenkė prie tarpo tarp sėdynių. Į odinį dėklą supakuota vario plokštė gulėjo šalia jos ant galinės sėdynės.

— Ji yra dalis daikto, kurį adeptai trumpai vadina taure.

— Tai kokia šventenybė?

— Tam tikra relikvija; — patikslino Estakada. — Labai senas daiktas, kuris prieš daugybę metų sudužo į dalis. Adeptai per šimtus metų surinko visas šukes, išskyrus šią vieną.

— Kodėl šukė gulėjo Piranezio slėptuvėje? — paklausė Jupiteris.

— Nes jis pats kadaise buvo šios draugijos narys, — atsakė Estakada. — Bet būkite kantrūs. Aš viską jums papasakosiu apie adeptus ir taurę, kai būsime ramesnėje vietoje.

Tarsi norėdamas paprieštarauti jo žodžiams, tamsus motoroleris iššoko iš šoninės gatvės, kirto kelią ir žaibo greitumu dingo lietuje. Estakada staigiai ėmė stabdyti, kad išvengtų susidūrimo.

Jupiteris išsigando lygiai taip pat, kaip ir Koralina, bet pasistengė neparodyti susijaudinimo. Kai Estakada suvaldė automobilį, jis paklausė:

— Ko jūs tikitės iš mūsų už pagalbą? Vario plokštės? Sukės? Ar ir vieno, ir kito?

— Aš jas jau turiu, ar ne? — ironiškai žybtelėjo akimis Estakada, žvilgtelėjęs į Jupiterį. — Jei iš tikrųjų būčiau nevertas pasitikėjimo, patikėkite, man būtų nesunku abu daiktus pasisavinti iš jūsų.

Jupiterio ranka kišenėje stipriau suspaudė odinį maišelį.

— Jums reikėtų atsikratyti dviejų lavonų. Beprotį gatvės dailininką galbūt galima įmesti į upę nesukėlus įtarimo, o su mumis jums būtų sunkiau.

Ispanas nusišypsojo.

— Jei aš iš tikrųjų būčiau liepęs nužudyti tą Kristoforą, jo būtų nesuradę.

— Juokinga, — pasakė Koralina kandžiai, — bet aš pirmą kartą tikiu jūsų žodžiais.

Jie pravažiavo Umberto tiltą, pro Justicijos rūmus ir pagaliau iš Crescenzio gatvės įsuko di Portą Angelica gatvę, kuri kerta rytinę Vatikano dalį. Bažnytinės valstybės siena šioje vietoje buvo penkių ar šešių metrų aukščio, vainikuojama žmogaus aukščio tvorele su aštriais smaigais. Be atitinkamos įrangos būtų neįmanoma jos perlipti nei iš vidaus, nei iš išorės. Be to, uniformuoti sargybiniai budriai saugo visą sieną.

Gatvės gale, netoli Šv. Petro aikštės kolonados, dešinėje pusėje buvo šveicarų gvardiečių kareivinės. Prie jų tarp dviejų kolonų kilo didžiuliai grotuoti vartai, ant kolonų užtupdyti akmeniniai ereliai stebėjo gatvę. Santa Anna vartai, nepaisant vėlyvo meto, buvo atviri.

Įvažiavimą saugojo du sargybiniai, kurie pažino Estakadą ir leido pravažiuoti net nepažiūrėję į jo pakeleivius. Kai mersedesas pravažiavo vartus, Jupiteris pastebėjo kitus vyrus, aukšto ūgio, su spalvingomis šveicarų gvardiečių uniformomis. Kaip didžiulis kontrastas fantastiškiems drabužiams, ant gvardiečių pečių kabojo automatiniai ginklai.

— Ar jūs žinojote, — paklausė Estakada, kai automobilis iš lėto riedėjo asfaltuotomis bažnytinės valstybės gatvėmis, — kad kaip tik čia, kur vėliau buvo įkurtas Vatikanas, buvo milžiniškas etruskų nekropolis? Roma buvo įkurta 750 m. pr. Kr., bet tada miesto gyvenamieji pastatai buvo išsidėstę tik dešiniajame Tiberio krante. O čia, kairiajame krante, plytėjo dykvietė. Kai lotynai mėgino čia auginti vynuoges, užaugdavo tik rūgštynės. Tacitas apie tai pasakė: Jei geri Vatikano vyną, geri nuodus. — Estakada nusišypsojo. — Šie žodžiai tinka ir šiais laikais.

— Regis, jūs čia jaučiatės kaip namuose, — pareiškė Koralina.

Estakada sutiko jos cinizmą šelmišku žvilgsniu atbulinio vaizdo veidrodėlyje.

— Po to, kai etruskai 650 m. pr. Kr. užkariavo Romą, šioje vietoje jie laidojo savo mirusiuosius. Įdomu, kad po kelių šimtų metų būtent čia buvo palaidotas Petro kūnas. Kai ketvirtame amžiuje aplink jo kapą pastatė baziliką, niekas tikriausiai nebežinojo, kad ši vieta jau pagonių ir politeizmo laikais buvo šventa.

Jupiteris klausė jo žodžių puse ausies. Jis neramiai žvelgė pro aplytus stiklus, kas darosi lauke. Kaip daugelis Romos turistų, jis prieš daugelį metų apžiūrėjo Šv. Petro baziliką ir Vatikano sodus. Tačiau vietos, kuriomis jie važiavo, buvo jam nepažįstamos; jos buvo paslėptos nuo visuomenės akių. Tačiau jis retkarčiais atpažindavo tai vieną, tai kitą pastatą, matytą nuotraukose arba per televiziją. Jie pravažiavo masyvų apvalų Vatikano banko pastatą ir netoliese esančius ochros spalvos popiežiaus rūmus, kuriuose buvo privatūs Šventojo Tėvo apartamentai.

— Viskas apie etruskus žinoma iš įrašų ant jų kapų, — tęsė Estakada, regis, nusiteikęs skaityti paskaitą. — Kapuose jie mums paliko savo civilizacijos pėdsakų, savo gyvenimo, savo magijos. Jie buvo paslaptinga tauta, turėjo daug žinių apie pasaulį, kuriame gyveno.

Estakada privažiavo prie aukštų namų komplekso vartų, pasuko ir pastatė automobilį taip, kad dešiniąją jo pusę dengtų medžiai ir krūmai.

— Lipkite ir greitai bėkite į medžių šešėlį. Nenoriu, jog kas nors netyčia jus pastebėtų.

Jupiteris pažvelgė per petį į Koraliną. Ši linktelėjo: Viskas gerai, nesirūpink. Mes tai padarysime.

Jie išlipo ir pasislėpė po žemai nulinkusiomis šakomis. Susirūpinę stebėjo, kaip Estakada liko automobilyje, paėmė mobilųjį telefoną ir paspaudė mygtuką. Taręs kelis žodžius jis linktelėjo ir išlipo.

— Su kuo jūs kalbėjotės? — pasiteiravo Jupiteris.

— Su vienu patikimu žmogumi, — atsakė Estakada. Jupiteris pajuto, kad ispanui patiko toks paslaptingumas. — Viskas jau paruošta.

Jis nuvedė juos pro sunkius medinius vartus į koridorių su skliautuotomis lubomis. Jupiteris nešė vario plokštę, Koralina ėjo šalia jo. Jie nesikalbėjo, tik retkarčiais trumpai susižvalgydavo, mėgindami vienas kitam įkvėpti drąsos.

Jie kelis kartus pasuko, bet nesutiko nė gyvos dvasios. Koridoriai skendėjo prietemoje, tik toli viena nuo kitos degė avarinio apšvietimo lempelės. Estakada paaiškino, kad jis nenorėjo įjungti pagrindinio apšvietimo, kad nesukeltų nereikalingo pašalinių smalsumo. Kai kur nišose stovėjo šventųjų statulos ir stebėjo juos savo tuščiomis akimis. Koralina nevalingai glaudėsi arčiau Jupiterio, bet kai jis tai pastebėjo, atsitraukė.

Už langų plytėjo vidinis kiemas su nedidele veja.

— Papūgų kiemas, — paaiškino Estakada.

— Pažįstu šį pastatą, — sušnabždėjo Koralina Jupiteriui. — Aš čia nešiau kelias knygas kardinolui Merendai. Atrodo, mes esame Vatikano bibliotekos viduje.

— Vatikano bibliotekoje, — patvirtino Estakada, nugirdęs jos žodžius. — Taip sakant, mano brolio valdose. Netrukus būsite saugūs.

Jis nuvedė juos žemyn plačiais laiptais, kurie baigėsi koridoriumi, ištiestu pilku linoleumu.

— Tai vienas iš daugelio bibliotekos apatinių aukštų, — paaiškino Estakada. — Patartina vieniems čia nevaikščioti — galite pasiklysti.

Jie pasuko už kampo, dar vienais laiptais nusileido žemyn ir pagaliau priėjo patalpą, kurios durys buvo plačiai atvertos. Pro durų angą ant koridoriaus grindų krito pritemdytos šviesos stačiakampis.

— Taigi, — pasakė Estakada. — mes ir atėjome. Čia galite praleisti naktį. Jei norėsite, galėsite pasilikti ir ilgiau.

Jupiteris sustojo tarpduryje.

— Spėju, jūs norite pasiimti vario graviūrą.

— Manau, tai nebūtina, — vos šyptelėjo Estakada. — Galbūt jums bus malonu rytoj rytą kartu su manimi ištirti šį vertingą kūrinį? Galbūt galėsiu atkreipti jūsų dėmesį į keletą įdomių detalių, kurių pats nepastebėjote.

— Turite omenyje raktą? — paklausė Koralina tiesiai. Jupiteris pagalvojo apie rakto kopiją, kurią užsakė mergina, ir klausė savęs, ar Estakada apie ją žino.

Akimirką ispano žvilgsnis nukrypo į nepasiekiamą tolį.

— Raktas, taip, — pasakė jis užsisvajojęs. — Reikės apie jį pakalbėti, be abejo.

Jupiteris su Koralina žengė į kambarį, kuris buvo per didelis dviem žmonėms. Kažkas jiems paklojo dvi sudedamas lovas. Kad kambarys ne itin primintų celę, ant stalo stovėjo puošni gėlių puokštė. Jupiteriui pasirodė, kad ją atnešė iš kokių nors laidotuvių. Koralina pasilenkė ir pauostė vieną gėlę.

— Gyvos, — pakomentavo ji abejingai.

— Dabar paliksiu jus, — pasakė Estakada. — Ten, anapus uždangos, rasite praustuvę, tualetą ir dušą. Anksčiau čia buvo apgyvendinami mokslininkai iš tolimesnių krikščioniškojo pasaulio kraštų. Žmonės iš Afrikos ir Azijos, kurie studijavo bibliotekos medžiagą. Kartais jie gyvendavo, žinoma, ir oficialiuose svečių namuose.

— Jūs mus čia užrakinsite? — paklausė Koralina, o Jupiteris lakoniškai pridūrė:

— Dėl mūsų pačių saugumo, žinoma.

— Kodėl turėčiau tai daryti? — apsimetė nustebęs Estakada. Jis papurtė galvą, žengė į koridorių ir praeidamas parodė raktą vidinėje durų pusėje. — Tai jūsų raktas.

Jis palinkėjo jiems ramios nakties ir paliko juos vienus. Jie išgirdo tylius tolstančius žingsnius, aidinčius tuščiuose koridoriuose. Netrukus įsivyravo tyla.

Jupiteris apsidairė, kur galėtų padėti vario plokštę, ir pagaliau padėjo ją ant stalo. Jis vos nenuvertė gėlių vazos, bet Koralina vikriu judesiu ją pagavo. Jį nustebino jos greita reakcija.

— Na? — mergina sudribo ant vienos iš paprastų medinių kėdžių. — Dabar atsidūrėme ten, kur nenorėjome atsidurti.

Jupiteris linktelėjo, tada priėjo prie durų ir atsargiai jas užrakino, kad požeminiame koridoriuje nekiltų aidas.

Koralina spaudė savo mobilųjį telefoną, norėdama surinkti Šuvanės numerį, bet pažvelgusi į jo ekraną nusiminė.

— Nėra ryšio, — pasakė ji tyliai ir nusivylusi nusviedė telefoną ant savo lovos.

Atsidusęs Jupiteris krito ant kitos lovos.

— Juk tu nesitikėjai ko nors kita?

Koralina atsirėmė į stalą ir rankomis parėmė galvą. Tylėdama ji žiūrėjo į Jupiterį, bet nesakė nė žodžio, tik žiūrėjo, tarsi norėdama perskaityti Jupiterio mintis.

Koralina nepasakė, ar jai patiko tai, ką įžvelgė. Paskui mergina užmerkė akis, ji taip ir užmigo sustingusi kaip statula aukštesniame aukšte. Tik ne tokia paslaptinga.

2 Albert Speer - vokiečių architektas, dalyvavęs daugelyje nacių projektų, buvęs III Reicho ginklavimosi ministras ir ūkio ministras.

7 SKYRIUS Janusas

Jupiteris pabudo nesuvokęs, kad iš viso buvo užmigęs. Jis vis dar vilkėjo paltą, gulėjo skersai lovos ir nežmoniškai šalo.

Pro praviras kambario duris traukė ledinis skersvėjis, atnešdamas silpną terpentino kvapą.

Jupiterio pirštai užčiuopė odinį maišelį. Jis vis dar buvo vidinėje jo palto kišenėje. Vario raižinys taip pat dar gulėjo nepaliestas ant stalo.

Koralina buvo dingusi.

Prie stalo jos nebebuvo, lova taip pat liko nepaliesta. Jupiteris šūktelėjo merginos vardą tualeto pertvaros link, bet Koralina neatsiliepė.

Išsigandęs jis pašoko iš lovos ir nuskubėjo prie durų. Prieš jį atsivėrė tuščias koridorius. Lubų šviestuvai vienodais tarpais metė šviesius atspindžius ant linoleumo; tarpai tarp jų buvo tamsūs, tarsi grindys tose vietose būtų prasmegusios juodoje bedugnėje.

— Koralina?

Jokio atsakymo.

Jupiterį apėmė panika. Jie leidosi Estakados vedami kaip gyvuliai į skerdyklą, dabar atėjo jo žmonės ir...

Raktas kyšojo vidinėje durų pusėje.

Vos pažvelgęs į jį Jupiteris akimirksniu suprato, ką reiškia šis pastebėjimas, ir jo nugara nubėgo šiurpuliukai.

Koralina išėjo iš patalpos savanoriškai. Ar ji išgirdo ką nors neįprasta? Ar ją staiga išviliojo iš kambario? Ne, abiem atvejais ji būtų jį prižadinusi.

Ir staiga jis suprato. Prieš jo akis švystelėjo tos nakties Romoje prisiminimai, kai jis rado ją ant stogo, ji tada tik per plauką nenukrito žemyn.

Ji vėl vaikščiojo per miegus. Ir kaip tik dabar, šioje vietoje!

Jis pažvelgė į laikrodį. Netrukus pirma valanda. Jis neilgai miegojo. Jei jį prižadino triukšmas, kurį sukėlė Koralina, vadinasi, ji turėtų būti netoli. Bet ar tada jis neturėjo jos pastebėti už durų koridoriuje? Gerai, galbūt ji vaikščiojo jau kurį laiką.

Plūsdamasis jis nuskubėjo prie stalo, iš bejėgiškumo pagriebė vario plokštę ir pakišo ją po savo lovos čiužiniu. Kiekvienas, kuris jos ieškotų, tuoj pat rastų, bet po to, kas atsitiko, jis negalėjo palikti jos atvirai ant stalo. Odinis maišelis vis dar buvo vidinėje palto kišenėje. Jei Estakada buvo teisus, Taurės adeptams svarbiausia buvo šukė, taigi radę vario raižinį jie nebūtų galutinai laimėję.

Jis ištraukė raktą iš spynos, užrakino duris iš lauko ir žengė į dešinę. Jis nežinojo, ar Koralina nuėjo šia kryptimi. Pasitikėjo savo instinktais. Daugiausia — sėkme.

Nuo klaidinančio šviesos ir šešėlių žaismo koridoriaus pabaigos nesimatė. Iš abiejų pusių buvo daugybė durų, tai tikriausiai archyvų patalpos. Visos buvo užrakintos.

Pagaliau jis priėjo ugniai atsparias plienines duris, užsuktas metaliniu ratu, kaip uždaromi skyriai povandeniniame laive. Jos buvo plačiai atidarytos.

Už durų buvo didžiulė požeminė salė. Ant lubas siekiančių knygų lentynų stovėjo tūkstančių tūkstančiai knygų. Senovinio popieriaus, trapių odinių nugarėlių kvapas svaigino.

Šalia įėjimo Jupiteris pamatė senovinį pasukamą jungiklį, kuriuo buvo galima įjungti pagrindinį apšvietimą. Kai įjungė, blyškus apšvietimas iš pradžių, regis, skleidė šešėlius, o ne šviesą.

— Koralina? — sušnabždėjo jis, bet ir vėl nesulaukė jokio atsakymo. Kažkas šioje salėje buvo ne taip, praėjo kelios akimirkos, kol jis suprato kas. Priešingai nei rūsio koridoriuje, čia nebuvo aido, nebuvo net lengvo žingsnių dunksėjimo. Knygų lentynos, surikiuotos eilėmis kaip karstai mauzoliejuje, sugėrė bet kokį garsą.

Jis iš lėto ėjo tarp lentynų retkarčiais atsigręždamas atgal. Bet kaskart, kai jau manė pastebėjęs judesį, antrą kartą pažvelgęs pamatydavo tik dulkių sūkurį, šokantį lubų šviestuvo šviesos spindulyje. Toliau kelias šakojosi į siauresnius, bet jis delsė, nesiryždamas klaidžioti šiame senovinių žinių labirinte.

Nemalonus jausmas, kurį pajuto jau tą naktį Šuvanės parduotuvėje, dar labiau sustiprėjo. Daugybė knygų jam kėlė nerimą. Jis jautėsi taip, tarsi milijonai argumentų, glūdinčių tarp viršelių, ragino jį daryti tai, ko jis nenorėjo. Knygos buvo jo profesijos, jo gyvenimo dalis, bet tai nepakeitė to meilės ir neapykantos mišinio, kurį jis joms jautė. Kaip kai kurie žmonės vengia didelių žmonių susibūrimų, taip jis vengė didelių knygų sankaupų. Jis jų akivaizdoje jausdavo lygiai tokią pat baimę, kokią kai kurie žmonės jaučia hipnotizuotojui. Jis žinojo apie jų galią suvilioti, padaryti įtaką, pakeisti žmones. Slapčia jis iracionaliai įtarė, kad net nebuvo reikalo jų atversti, kad išleistum džiną iš butelio.

Kai jis, praėjęs dvidešimt metrų pagrindiniu praėjimu ir pusę tiek atsišakojimu, vis dar nerado Koralinos nė pėdsako, nusprendė nerti į tą labirintą nepaisydamas neryžtingumo. Jis galvojo apie Dedalą ir Ariadnės gudrumą ir gailėjosi, kad neturi tokio siūlo, kokį davė Ariadnė savo mylimajam Tesėjui, arba modernesnio atitikmens. Jei jau susimąstė apie savo norus, būtų gerai turėti ginklą, kuriuo galėtų gintis iškilus pavojui. Kokį nors nesunkų, bet aplink buvo tik knygos, kurios, vos paliestos, primesdavo savo valią kaip juodą, senovinį prakeikimą.

Jis pasuko į dešinę, į vieną šoninį praėjimą — devintą ar dešimtą — ir po kelių metrų priėjo kryžkelę. Ir vėl knygos. Tomai ant tomų, ant jų dar tomai. Staiga jis pasijuto mažas ir pažeidžiamas.

— Koralina? — du kartus, tris kartus jis negarsiai sušuko jos vardą — jokio rezultato. Kur ji dingo?

Dar viena kryžkelė. Jis pasuko į dešinę, nes orientacijos pojūtis jam sakė, kad tokiu būdu jis galėtų patekti prie įėjimo į salę, bent jau prie vienos iš sienų, kuri buvo paslėpta už lubas siekiančių knygų lentynų.

Netrukus Jupiteris suprato, kad tokiu būdu niekada neras Koralinos. Galbūt ji grįžo atgal ir gulėjo lovoje. Ji pasakojo, kad namuose jai dažnai taip atsitikdavo — atsibusdavo rytą savo miegamajame, kad vaikščiojo naktį, atskleisdavo tik kelios smulkmenos. Gali būti, kad šiandien buvo taip pat. Tada jie kartu pasijuoks ir palauks, kol pasirodys Estakada, kad kartu su juo ištirtų vario plokštės paslaptis.

Žinoma, jei Koralina iš tikrųjų guli savo lovoje. Bet Jupiteris jautė, kad taip nėra. Būtų tiesiog per lengva, ir nieko nebūtų per šias dienas atsitikę, nebūtų jo užduoties čia, Romoje, nebūtų prisiminimų apie Mivą ir, žinoma, jausmų, kilusių Koralinai. Staiga jam tapo aišku, kad jis ne tik ja rūpinosi, bet ir ilgėjosi jos, jis ilgėjosi jos šypsenos, jos rimtumo, jos cinizmo, jos įžūlių atsakymų. Ar tai buvo aplinkui esančių knygų įtaka, ar jos kelia jam tokias mintis? Probėgšmom jis pažvelgdavo į knygų nugarėles — nei Romeo ir Džuljetos, nei jokios didžiosios meilės literatūros. Tik lotyniški pavadinimai knygų, kuriose buvo kalbama apie tikybos mokymą, apie dogmas ir jų dėstymą. Ne, čia buvo ne tos knygos. Jis ilgėjosi Koralinos, nes ją mylėjo, staiga jam tapo nebe taip sunku tai pripažinti.

Tada ėmė gesti šviesos.

Knygos paniro į tamsą. Šešėliai pasidarė didesni, gilesni, grėsmingesnį. Jupiteris instinktyviai griebėsi vienos lentynos kaip žmogus skęstančiame laive, kuris bijo, kad tamsoje vandenyno banga gali jį nuplauti nuo denio į knygų, knygų, knygų jūrą. Avarinis apšvietimas tyliai zyzė kaip toli skrendantis vabalas, bet pavienės lemputės buvo per toli, kad nušviestų trečią ar ketvirtą šoninių takų eilę.

Pagaliau ir jos užgeso.

Tamsa buvo aklina. Viskas paskendo juodume, ir tik dabar Jupiteris suvokė, kad jis yra dviejų aukštų gylyje po žeme, vietoje, kuri vargu ar galėtų būti tamsesnė. Jį vėl apėmė panika. Jupiteris buvo apsuptas milijono knygų, pagautas popieriaus kape, ir jis neturėjo nė mažiausio supratimo, į kurią pusę reikėjo sukti. Tamsa buvo tokia tobula, kurios bijo vaikai, kai nusileidžia į rūsį, tamsa, kurios jie niekada nepamato, bet bijo to tariamo pavojaus, kylančio jų fantazijose. Bet čia, šioje salėje, tamsa buvo apčiuopiama, patiriama ir prikelianti senas Jupiterio vaikystės baimes iš vieno budinčio pasąmonės vingio. Kelias sekundes jį krėtė siaubingas drebulys, kol protas paėmė viršų ir privertė mąstyti.

Šviesa užgeso. Kažkas ją užgesino.

Jupiteris jau ruošėsi ištarti Koralinos vardą, bet paskutinę akimirką jį kažkas sulaikė. Tai negalėjo būti Koralina. Galbūt miegodama ji galėjo įjungti pagrindinio apšvietimo jungiklį, bet niekaip negalėjo išjungti avarinio apšvietimo apsaugos. Kažkas tikslingai išjungė visas šviesas. Kažkas, kas žinojo, kad Jupiteris čia.

Jis atsargiai čiupinėjo knygų lentyną, po pirštais jautė šaltas knygų nugarėles ir įtemptai mąstė, kaip jam kuo greičiau išeiti prie pagrindinio tako. Prieš tai jis du kartus staigiai pasuko į dešinę. Jei jis prie kitos sankryžos vėl eis į dešinę, turėtų neišvengiamai patekti į vidurinį taką, žinoma, jei lentynos nesustatytos šachmatine tvarka su išilginiais ir skersiniais takais, kurie susikerta dešiniajame kampe.

Nevaryk pats savęs iš proto! — įsakė jis sau. Tačiau visos pastangos klausyti blaivaus proto buvo bevaisės. Jei jo vaizduotė sumanė pajuokauti, taip ji ir padarys.

Koks ten garsas, tylus, labai tolimas? Jis priminė greitą kalimą... trypimą! Kanopų trypimą!

Jis staiga sustojo ir įsiklausė.

Dabar nieko nesigirdėjo. Nei kanopų, nei žmonių žingsnių. Knygos sugėrė bet kokį garsą, net jo paties kvėpavimas atrodė svetimas ir mechaniškas.

Bet štai ir vėl! Kanopos! Jis neapsiriko. Tai priminė greitai šuoliuojantį kovos žirgą. Jis dar toli, bet pamažu artėja.

Ir vėl nutilo.

Tu tai įsivaizduoji, mėgino įtikinti save. Viskas, ką tu girdi, egzistuoja tik tavo viduje. Kitaip kas nors galėtų tave girdėti. Pavyzdžiui, tas, kuris išjungė šviesą, kuris kėsinasi į tave!

Lentyna po jo pirštais baigėsi. Kelias sekundes jis grabinėjo tuštumą, kol pagaliau palietė kažką minkštą, šiltą, lankstų. Jis staiga krūptelėjo, bet jį pagriebė už riešo ir tvirtai laikė. Ploni pirštai. Moters pirštai.

— Koralina, — sušnabždėjo jis su palengvėjimu atsidusdamas.

— Ššša, — sušnypštė ji. — Tylėk.

— Kas?

— Kažkas čia yra.

Jis dar kartą įsiklausė į tamsą. Iš pradžių nieko negirdėjo, bet netrukus jam tapo aišku, kad iš tikrųjų girdi garsą, tylų, vienodą, kartais visiškai susiliejantį su jo kvėpavimo ritmu. Žingsniai! Daugiausia už dviejų, trijų lentynų.

Jis galėjo tik nuspėti Koralinos siluetą, bet ji vis dar laikėsi įsikibusi jo riešo vesdama jį ir pati laikydamasi. Jis klausėsi jos kvėpavimo, bet atrodė, kad ji buvo sulaikiusi kvėpavimą — tokia ideali tyla ją gaubė. Prieš ją jis atrodė triukšmingas ir bejėgis; jo širdis stipriai ir garsiai daužėsi krūtinėje kaip antikinio laikrodžio spyruoklinis mechanizmas.

Žingsniai artėjo iš dešinės, o jie abu atsargiai judėjo priešinga kryptimi. Už kelių metrų jie atsitrenkė į knygų lentyną, kurios, tiesą sakant, čia neturėjo būti, jei Jupiterio teorija apie sisteminį išdėstymą būtų buvusi teisinga.

Jie pasuko į kairę. Koralinos pirštai paleido jo riešą, o jis pasinaudojo proga ir sučiupo jos delną. Taip jie tylėdami judėjo į priekį, retkarčiais sustodavo, kad įsiklausytų į trečiojo žingsnius kažkur tamsoje. Dabar jie jo nebegirdėjo, nei žingsnių, nei drabužių šiurenimo.

Jis laukė jų prie kitos kryžkelės, tylėdamas ir nejudėdamas. Pirmiausia jį pastebėjo Jupiteris, pajuto jo buvimą, nors iš tikrųjų nematė. Jis staiga sustojo, pastūmė Koraliną už nugaros ir garsiai paklausė į tamsą:

— Kas jūs esate?

Koralina tvirčiau suspaudė jo pirštus.

— Jupiteri, ką tai...

— Mano vardas Janusas, — atsiliepė vyriškas balsas arčiau nei už dviejų metrų.

— Janusas? Tai jūsų pavardė?

— Tiesiog Janusas, — pasakė vyras. — Sekite paskui mane!

— Sekti? — Jupiteris karčiai nusišypsojo. — Galbūt paaiškintumėt mums, ko iš mūsų norite.

— Išgelbėti jūsų gyvybes, — vyras tai ištarė stačiokiškai, jo intonacija ryškiai skyrėsi nuo įmantraus Estakados suokimo.

— Galbūt aš klystu, — pasakė Koralina šaltai, — bet šiuos žodžius — „išgelbėti gyvybę“ — nuo vakar vakaro girdime dažnai.

— Jūs šmaikšti, — atsakė žmogus visai nelinksmai. — Tereikia paklausti, kiek tokia būsit. Pagrindinį apšvietimą išjungiau aš, kad iš koridoriaus nesimatytų, jog kažkas čia yra. Bet avarinio apšvietimo apsaugą išjungiau ne aš. Tai buvo jie. Vadinasi, jie greitai bus čia.

— Taurės adeptai?

— Estakados galvažudžiai, visai nesvarbu, kaip jie save vadina.

Labiau nei rūpestis dėl Koralinos Jupiterį trikdė ta aplinkybė, kad jis negalėjo matyti žmogaus, kuris stovi priešais jį. Pasitikėti nepažįstamuoju yra viena, o pasitikėti nematomuoju — visai kas kita.

— Eime, — pasakė Janusas ir žengė tamsoje žingsnį jų pusėn. — Mes nebeturime laiko.

— Pasakykite mums vienintelę priežastį, kodėl turime jumis tikėti.

— Estakada jus apgavo. Suklydote juo pasitikėdami.

— Kodėl turime padaryti tokią pat klaidą dar sykį, — paklausė Koralina atkakliai.

— Jei dar ilgiau čia liksite, pirmasis kartas taps vieninteliu. Jūs nebeturėsite galimybės daryti jokio sprendimo.

— Nesąmonė, — paprieštaravo Jupiteris. — Estakada galėjo mus seniai nužudyti.

— Estakada — ne Landinis, — atsakė Janusas. Paminėjus šią pavardę Jupiteris sustingo. — Landinis veikia neapgalvotai. Tai jis nužudė dailininką, Estakadai dar nespėjus perimti vadovavimo.

Estakada niekina gryną prievartą. Jis žudo, bet daro tai stilingai, jis niekada neleistų, kad žmogžudystė sužlugdytų jo planus. Todėl jis jus čia ir atsivežė. Kad jus užliūliuotų tariamu saugumu, kad pašalintų iš viešumos ir užsiimtų su jumis tiek laiko, kiek jam reikia, — Janusas padelsė, paskui pridūrė: — Beje, yra viena problema, šiuo metu jo žmonės apieško jūsų kambarį. Bet vario plokštės jie neras.

— Ji yra... — pradėjo Jupiteris, bet buvo nutrauktas.

— Ten, kur ją įkišote, jos jau nėra, — pasakė Janusas. — Aš ją paslėpiau slėptuvėje netoliese.

— Jūs turite vario raižinį, — pasipiktino Koralina.

— Patikėkite, kai suvoksite visas sąsajas, įvertinsite tai, ką aš padariau... O dabar pagaliau eime!

Jupiteris tamsoje paspaudė Koralinos ranką ir labai norėjo išvysti jos veidą. Jis norėjo atsakomybę už šį sprendimą pasidalyti su ja. Bet kai Koralina vis dar tylėjo, jis paklausė:

— Kur mus vesite?

— Pirmiausia toliau nuo čia, į slėptuvę, kur adeptai jūsų neieškos.

Koralina giliai įkvėpė.

— Gerai, — pasakė ji bespalviu balsu, — eime.

Jupiteris pajuto, kad ji susigūžė.

— Neišsigąskite, — paprašė Janusas. — Aš paimsiu jūsų ranką ir išvesiu jus iš čia.

— Sutarta, — atsakė ji.

Keistas nepažįstamasis, regis, neblogai orientavosi, kad galėtų rasti kelią tamsoje. Jie daug kartų pasuko, bet pagaliau pasiekė pagrindinį taką. Durys vis dar buvo atidarytos. Koridoriuje avarinis apšvietimas buvo užgesintas, bet tolumoje žybsėjo mažučiai kišeninių žibintuvėlių taškeliai. Janusas buvo teisus. Estakados vyrai apieškojo jų kambarį.

— Greičiau, paskubėkite! — Janusas išvedė juos pro užsukamas duris į koridorių, po kelių metrų pasuko į dešinę ir nubėgo su jais plačiu koridoriumi. Jie buvo nubėgę maždaug dvidešimt žingsnių, kai avarinis apšvietimas vėl įsijungė ir panardino juos į prietemą. Estakados vyrai bus įjungę apsaugą, kad būtų lengviau ieškoti Jupiterio ir Koralinos.

Pirmą kartą jie galėjo žvilgtelėti į savo vedlį. Januso šiurkštus balsas klaidino. Jis buvo žemesnis už Koraliną, plačių pečių ir apkūnokas. Jo šiaudų spalvos plaukai buvo susivėlę; atrodo, kad daug mėnesių jis nesilankė pas kirpėją. Blogai užgijęs randas kirto jo kairįjį skruostą, ėjo per kaklą ir dingo po aukšta megztinio apykakle. Jupiterio nuomone, jam turėjo būti apie penkiasdešimt metų, todėl aukšti sportiniai batai, kuriais jis avėjo, jam visai netiko. Be to, lūpų kamputyje matėsi bjauri pūslelinė.

— Čia, tiesiai, — sušnabždėjo Janusas ir parodė į privertas duris. Už jų buvo kažkas panašaus į sandėliuką, prigrūstą nebetinkamų spintų ir kartotekų dėžių. Siauras takelis vedė priešingos sienos link.

— Atsargiai, nenukriskite, — perspėjo Janusas ir sustojo. Netrukus Jupiteris ir Koralina grindyse pamatė kvadratinę angą.

— Kur ji veda? — norėjo žinoti Jupiteris.

— Kaip manote, kur ji galėtų vesti, — niūriai atsakė Janusas. — Žinoma, į žemesnį aukštą! Į senas sandėlių patalpas.

— Kiek požeminių aukštų čia yra?

Janusas mįslingai nusišypsojo, jo žaizda keistai išsikreipė. Jis neatsakė.

— Šokite, — pasakė jis Jupiteriui ir parodė į tamsią angą grindyse. — O po to jūs, — kreipėsi jis į Koraliną.

Jupiteris susinervino.

— Jūs rimtai tikitės, kad šoksime į šią skylę, kurios nematome net grindų?

— Įstumčiau jus, jei būčiau galva aukštesnis, — atsiliepė Janusas tūžmingai. — Na, galbūt dviem.

Jupiteris pastebėjo, kad Januso bendravimo maniera padarė Koralinai įspūdį. Regis, jis jai iš karto patiko, priešingai nei Estakada. Ji paleido abiejų vyrų rankas, žengė prie angos krašto ir pasakė Jupiteriui per petį:

— Mes neturime labai daug ką prarasti, ar ne?

— O kaip mūsų gyvybės? — paklausė jis, bet ji jau buvo dingusi. Jo rankos instinktyviai išsitiesė gaudydamos ją, bet sugriebė tuštumą. Netrukus iš apačios pasigirdo Koralinos balsas.

— Viskas gerai, — sušnabždėjo ji.

Janusas kreivai šyptelėjo Jupiteriui ir linktelėjo galvą rodydamas, kad sektų paskui Koraliną.

— Nagi, greičiau!

Jupiteris atsiduso ir šoko į gilumą.

Kritimas buvo trumpesnis, nei jis tikėjosi. Koralina pagriebė jį už rankos, nors ir nereikėjo, bet jis vis tiek buvo dėkingas jai už rūpestį. Jie kartu žengė į šalį ir padarė vietos Janusui, kuris netrukus atsidūrė greta jų.

— Iš apačios aš negaliu gerai uždengti angos dangčiu, — pasakė jis priėjęs prie jų. — Vadinasi, jie anksčiau ar vėliau atras, kokiu keliu mes nuėjome. Todėl turime paskubėti.

Net čia buvo avarinio apšvietimo lempos, bet pakabintos tokiais dideliais atstumais, kad daugiau klaidino, nei padėjo. Bet Janusas, regis, pažinojo kiekvieną šio rūsio lopinėlį, nes vėl be vargo nuvedė per tamsą. Vieną kartą jis liepė perlipti geležines grotas, įmūrytas sienoje krūtinės aukštyje, kitą kartą reikėjo lipti surūdijusiomis kopėčiomis, kurios vedė žemyn dar vienu aukštu, tai buvo ketvirtas aukštas nuo to laiko, kai jie leidosi su Estakada.

— Ar girdi? — paklausė Koralina Jupiterio.

Janusas atsiliepė pirmas.

— Tai vanduo. Mes artėjame prie požeminės vandens saugyklos. Kai ją pasieksime, būsime saugūs.

Netrukus pro angą jie pateko ant plataus akmeninio kyšulio. Iš priekyje esančios sienos liejosi plati vandens srovė, vanduo krito kelis metrus žemyn ir kaupėsi tamsiame baseine. Kai Jupiteris apsidairė, prie sienos už nugaros pastebėjo daugybę metalinių vamzdžių, kai kurių skersmuo buvo kaip nutekamųjų vamzdžių, kiti — ne storesnį už jo dilbį. Jie kilo iš apačios. Iš vandens ir dingo virš jų lubose.

Dirbtinio vandens krioklio triukšmas buvo kurtinamas.

— Turime kurį laiką čia pabūti, — subaubė Janusas, kad perrėktų vandens ošimą. — Vieną, gal dvi valandas. Paskui pamėginsiu jus vėl nuvesti į viršų.

Koralina susirūpinusi suraukė kaktą. Jupiteris suprato, kad ji galvoja apie Šuvanę.

— Mums reikia namo! Jei Estakada toks pavojingas kaip sakote, reikia perspėti mano senelę.

— Jūs tam tikrą laiką liksite Vatikane, — paaiškino Janusas tvirtai. — Jei norite likti gyvi.

— Kodėl kiekvienas mano, kad liūto urve mums bus saugiausia? — nevalingai paklausė Jupiteris.

— Nes liūtas savo guolyje retai ieško grobio.

— Bet jie juk žino, kad mes čia, — paprieštaravo Jupiteris. — Estakada pats mus čia atvežė.

— Jis pamanys, kad man pavyko jus išgabenti iš Vatikano. Estakada žino, kad mes turėjome laiko persvarą, todėl saugos visus vartus dvigubai atidžiau, — šaltai nusišypsojo Janusas. — Nežiūrėkite taip į mane, jis turi galios taip elgtis. Grieždamas dantį jis manys, kad aplenkėte jį ir pasprukote į miestą. Aš pažįstu Estakadą ir žinau, kaip jis mąsto, — Janusas atsisuko į Koraliną. — O dėl jūsų senelės... Jai nieko neatsitiks. Estakada kėsinasi į šukę ir vario plokštę, o ne į senos moters gyvybę. Kol mes turime tuos daiktus, ji saugi. Tikriausiai jos namai bus sekami, galbūt bus pasiųsti keli žmonės, kad paieškotų jūsų. Bet, aš jau minėjau, Estakada vertina stilių. Jis nežudo aklai, ir reikia pripažinti — nėra kerštingas. Jis per daug gerai save kontroliuoja, — Januso balsas ėmė tilti, nes buvo sunku perrėkti krioklio ūžesį. — Pakalbėsime apie tai vėliau, kai nebebus triukšmo.

Koralina žvelgė į Jupiterį maldaujamu žvilgsniu. Januso samprotavimai neišsklaidė jos rūpesčio dėl Šuvanės.

Jupiteris turėjo pripažinti, kad jis dėl senosios moters jaudinasi mažiausiai. Šią akimirką jis galvojo apie Koraliną ir save. Jį labai domino, kas yra Janusas ir kokių tikslų jis siekia. Be to, tas žmogus turėjo vario raižinį, o šukę galėjo iš jų išgauti gudrumu tamsioje bibliotekos salėje. Vis dėlto jis juos išgelbėjo — bent jau taip įtikinėjo. Kaip buvo galima įrodyti, kad jis sakė tiesą? Tik keliomis švieselėmis koridoriaus tolumoje.

Staiga Jupiteris prisiminė kanopų dundesį už knygų lentynų. Jis negalėjo to iš tikrųjų girdėti, nes buvo antrame požemio aukšte! Bet kas tai galėjo būti? Tik jo fantazijos kūrinys?

Janusas atsisėdo ant kyšulio, nuleido kojas ir ėmė jomis tabaluoti kaip vaikas, kuris medyje įrengtame savo namelyje žaidžia indėnus.

— Sėskitės, — sušuko jis jiems, bet šie liko stovėti.

Koralina atsirėmė į sieną netoli storo vamzdžio, pro kurį buvo garsiai pumpuojamas vanduo į viršų.

— Kokia čia patalpa?

— Šis įrenginys yra antikinio akveduko dalis, jis prieš šimtą metų buvo modernizuotas, — sušuko Janusas. — Vanduo teka iš Bračano ežero, esančio už keturiasdešimties kilometrų nuo čia. Jis pripildo daugelį Vatikano ir Romos šulinių.

Jupiteris pažvelgė į plačią angą, iš kurios žemyn krito krioklys. Atrodė, tunelis nebuvo iki viršaus užpildytas vandeniu. Kairėje pusėje net buvo matyti siauras takelis, maždaug per metrą nuo vandens, vedantis į kanalo gilumą. Jis mąstė, ar tas kyšulys ėjo visus keturiasdešimt kilometrų iki Bračano ežero. Net jei taip būtų, iš šios vietos nebuvo jokios galimybės pasiekti akveduko angos. Juos skyrė bedugnė, kurios apačioje tyvuliavo juodas vanduo.

Janusas pastebėjo Jupiterio žvilgsnį.

— Pamirškite tai, — pasakė jis. — Įdomi mintis, bet taip manančių buvo ir prieš jus. Nė vieno iš jų nerado. Jie pateko į kitą vandens saugyklos pusę ir tik vienam, kiek žinau, pavyko siena užlipti iki žiočių. O kas čia įkrenta į vandenį, tą trauka negailestingai įsiurbia į vamzdžius. Kas žino, kiek vargšų, pamėlusių ir išpurtusių, ten įstrigę, — jis šypsodamasis parodė į vamzdžius, kurie kilo už jų nugarų.

Belaukiant Koralina atsiprašė Jupiterio už savo naktinę klajonę. Jis linktelėjo ir pasakė, kad ji nekalta. Mėgindamas pajuokauti vyras pasiūlė kitą naktį prikaustyti ją prie lovos grandinėmis. Po šių žodžių ji taip ilgai ir skvarbiai žvelgė į jį savo čigoniškomis akimis, kad šis paraudo ir skubiai nusuko akis. Jupiteris jos nesuprato.

Praėjus beveik valandai, Janusas pakilo nuo kyšulio. Per visą laiką jis neištarė nė žodžio; susimąstęs spoksojo į gilumą ir stebėjo kylančius burbulus, kurie pavertė vandens paviršių mįslingu raštu.

— Eime, eikim toliau, — pasakė jis.

Jie išėjo iš saugyklos ir kurį laiką ėjo atgal tuo pačiu keliu, kuriuo čia atėjo.

— Kur norite eiti? — paklausė Jupiteris.

— Pirmiausia į gryną orą. Noriu patikrinti, ar mano prielaidos dėl Estakados veiksmų yra teisingos.

— Ar jis iš tikrųjų kardinolo bibliotekininko brolis?

— Žinoma. Kardinolas taip pat vienas iš adeptų.

— Bet kodėl Estakada turi įtakos vartų sargybai.

Janusas garsiai šniurkštelėjo nosimi.

— Peršalau. Tai nuo požeminės drėgmės, — jis brūkštelėjo atpakalia ranka per veidą. — Estakada turi įtaką kardinolui fon Tadenui, o šis — šveicarų sargybinių vadui.

— Fon Tadenas ir Landinis priklauso Taurės adeptams, — mąstė Jupiteris garsiai. — Kas dar?

— Mažiau nei jūs tikriausiai manote. Ir vis dėlto saujelė bus, blogiausia, kad jiems priklauso keli įtakingi žmonės prie Šventojo Sosto, — Janusas tyliai atsiduso. — Žinote, slaptųjų ložių įtaka popiežiui įgijo lėkštumo prieskonį nuo to laiko, kai kiekvienas tariasi apie tai žinąs. Plačiajai visuomenei visa tai atrodo beveik skaidru. Visada atsiras koks nors uolus žurnalistas, kuris paviešins, ką pavyko demaskuoti, išleis dar vieną knygą apie slaptus finansinius sandėrius, ryšius su mafija, apie tariamą nunuodijimą, P2, Opus Dei, Šventojo Karsto riterius — apie visa tai plačiai aprašyta. Tačiau tai apsimestinis skaidrumas, kuris yra geriausia priedanga Taurės adeptams. Kiekvienas tiki, kad žino viską, ir nemato akivaizdžių dalykų. Adeptai yra pranašesni už visas kitas ložes, nes nėra didelė organizacija. Jie turi mažiau nei tuziną narių. Čia nėra jokių atskilėlių, jokio jaunimo prieaugio, jokių skyrių kitose šalyse. Adeptai yra sąmokslininkų bendruomenė, jie sėdi Šventojo Tėvo ausy, jo artimiausių patikėtinių rate.

— Bet ko gi jie nori? — paklausė Jupiteris. — Noriu paklausti, kokių tikslų jie siekia.

Janusas karčiai nusišypsojo.

— Matote, kaip tik čia ir prasideda moralinė dilema. Kiek yra nusikalstamas siekimas saugoti Bažnyčios pamatus? Bijau, kad čia nėra paprasto atsakymo.

— Saugoti? — nuo to laiko, kai jie išėjo iš vandens saugyklos, Koralina tylėjo. Dabar ji pirmą kartą prakalbo. — Ką nori apsaugoti adeptai?

— Tikriausiai šį tą didesnio, nei jūs abu galite įsivaizduoti.

Jupiteris sustojo ir sulaikė žemesnį Janusą už pečių.

— Nežaiskite su mumis, Janusai. Aš nesu nusiteikęs vėl klausyti abejotinų užuominų. Papasakokite mums, ką žinote, kitaip galiu atiduoti šukę Estakadai. Tai būtų neblogas užmokestis už mūsų gyvybes.

— Jūs man grasinate? — Janusui, regis, pasidarė linksma, bet Jupiteris jo akyse įžvelgė nerimo šešėlį.

— Aš galiu bet kuriuo metu sudaužyti šukę, greičiau nei jūs ar kas nors kitas ją atims.

— Jūs viską sužinosite, — atsakė Janusas, — bet ne dabar, ir, žinoma, ne todėl, kad reikalaujate. Aš manau, kad jūs vis dar neteisingai vertinat savo padėtį.

Jupiteris atkakliai žiūrėjo jam į akis.

— Man mūsų padėtis yra aiški. Mus persekioja keli žmonės, jie mus nužudytų nė nemirktelėję. Pasakykit, ką jūs prarastumėte, jei aš sudaužyčiau šukę!

— Kol mes turime tai, kas adeptams svarbiausia, mes turime galimybę... — Januso balsas skambėjo įtaigiai kaip pamokslininko. Jupiteris dar nė karto nepagalvojo, kad Janusas gali būti dvasininkas. Tačiau dabar pamanė, kad tai visai įmanoma, nepaisant jo skarmalų.

— Su šuke ir vario plokšte mums gali pavykti visiems laikams suardyti jų organizaciją, — tęsė Janusas. — Mes galėsime juos išvaryti iš Vatikano. Ar suprantate? Šie abu daiktai yra vieninteliai, kuriais pasinaudoję galime daryti spaudimą Estakadai ir jo žmonėms. Jei jūs sudaužysite šukę, mes pralaimėsime. Tada visi mūsų pasipriešinimo metai praėjo veltui.

Jupiteris žvilgtelėjo į Koraliną. Ši nervingai kramtė savo apatinę lūpą. Jis suprato, kad ji labai susirūpinusi dėl Šuvanės. Anksčiau ar vėliau ji pareikalaus iš Januso, kad būtų užmegztas ryšys su senele.

— Kiek pasekėjų turite? — kreipėsi jis vėl į Janusą.

— Mažai. Viskas prasidėjo labai nekaltai, prieš kelerius metus. Aš daugiau nei du dešimtmečius kunigavau Afrikoje ir Mikronezijoje, kol mane atšaukė ir pasiūlė dėstyti popiežiaus akademijoje. Nepraėjo nė trijų mėnesių, ir aš nuteikiau prieš save du trečdalius brolių. Man leido pasirinkti: arba kunigavimas kur nors krašto gilumoje, arba pašalinimas iš Vatikano administracijos, savaime suprantama, su perspektyva anksčiau ar vėliau vykti į užsienį. Aš pasirinkau pastarąjį kelią. Man pasiūlė vietą Vatikano radijuje. Mano palaiminga veikla apsiribojo Valstybės sekretoriato spaudos pranešimų perskaitymu. Taigi aš esu Bažnyčios samdomas žurnalistas, — jis paniekinamai sušnarpštė, — tačiau be jokios žurnalistinės laisvės. Aš pats ją sau suteikiau ir kapstydamasis aplinkkeliais susidūriau su Taurės adeptais. Aš pradėjau rinkti medžiagą apie jų narius, apie Estakados brolį, profesorių Trojaną, kardinolą fon Tadeną, jo sekretorių Landinį ir kitus. Aš perdaviau vienam užsienio žurnalistui, amerikiečiui, akredituotam Vatikane, kelis dokumentus ir pasiūliau parašyti apie tai knygą. Jis padarė klaidą — paskelbė savo tyrimus. Fon Tadenas pirmasis atkreipė į jį dėmesį ir pavedė Landiniui atsikratyti šia problema. Amerikietis dingo. Netrukus rado jo lavoną.

— Leiskite man spėti, — tarė Koralina, — jis plaukė Tiberiu.

Janusas šyptelėjo.

— Nors Landinis ir klastingas, tačiau neturi jokios fantazijos. Galbūt kaip tik tai daro jį tokį pavojingą. Vis dėlto jis veikė taip apsukriai, kad visi požymiai leido įtarti apiplėšimą. Niekas nepastebėjo jokio ryšio su Vatikanu.

— Ar fon Tadenas ir jo bendrai sužinojo, kad jūs nurodėte amerikiečiui kelią? — paklausė Jupiteris.

— Ne iš karto. Iš pradžių man davė ramybę, ir aš galėjau tęsti tyrimus. Tikėjausi, jog kada nors atsiras kitas žmogus, kuris bus apsukresnis, kuris tikės manimi nesiryždamas savo rizika daryti tyrimų. Bet, žinoma, nieko neatsirado, o aš tapau nekantrus ir neatsargus. Per kvailą nerūpestingumą atkreipiau Estakados dėmesį. Užuot mane tiesiog pašalinęs, kaip būtų padarę fon Tadenas ir Landinis, jis pamėgino su manimi derėtis. Jis man pasiūlė atskleisti visas adeptų paslaptis, jei atiduosiu jiems savo dokumentus. Už tai jis man pažadėjo postą Azijoje. Jis įsivaizdavo, kad tokiu būdu galės manimi atsikratyti, o man tai buvo puiki išeitis. Aš visą laiką svajojau ten sugrįžti. Estakados pasiūlymas buvo labai gundantis. Prieš fon Tadeno valią jis man papasakojo apie adeptų organizacijos susikūrimą, jų istoriją ir parodė didžiąją relikviją.

— Regis, jis padarė didelę klaidą, — pasakė Koralina.

— Ne, — atsakė Janusas skubiai. Akimirką jo žvilgsnis tapo mąslus. — Mane pakerėjo ta neįtikėtina vizija, tie Estakados atskleisti dalykai. Aš trumpą laiką buvau lyg ir mokinys, ar suprantate?

Jupiteris kilstelėjo antakį, o Koralina kumštelėjo jam į šoną. Janusas to nepastebėjo. Jis tęsė:

— Vieną ar du mėnesius aš buvau kaip apakintas. Paprašiau Estakados niekur manęs nesiųsti, net reikalavau, kad mane priimtų į adeptus.

Tai Estakadai visiškai nepatiko, — užbaigė Jupiteris.

— O ne. Jei būtų viskas ėjęsi, kaip jis norėjo, aš būčiau buvęs priimtas į jų būrį. Kiti pasipriešino. Jie netrukdė Estakadai globoti mane, bet labai norėjo sužlugdyti mano priėmimą į organizaciją. Tam reikia visų narių pritarimo, o balsavimo rezultatai buvo triuškinantys. Estakadai neliko kito kelio, jis turėjo paklusti. Jis norėjo mane išsiųsti į Aziją, kaip buvo žadėta, bet fon Tadenas ir Landinis manė, kad tiek daug žinodamas esu pavojingas... Aš tuo užbaigsiu. Estakada pritarė, kad mane pašalintų — Landinio metodu. Galėjau rasti saugią vietą, bet nusprendžiau nebėgti. Vatikane yra nedidelė grupė žmonių, kuriais aš pasitikiu, jiems viską papasakojau. Mes kartu nusprendėme panaikinti adeptų įtaką.

Jupiteris suniūniavo pagrindinį Žvaigždžių karų motyvą, Janusas pažvelgė į jį su priekaištu.

— Atleiskite, — pasakė Jupiteris, — bet tai primena plėšikų laikus.

Koralina nebuvo tokia diplomatiška.

— Vadinasi, tai vienintelis jūsų nusivylimo motyvas. Jūsų įžeista savimeilė. Burtininko mokinys, kurį meistras atstūmė, dabar neriasi iš kailio, kad sugriautų meistro namus.

Janusas pažvelgė į ją niūriai.

— Aš niekada nesakiau, kad mano motyvai kilnūs ir nesavanaudiški, — jis pamasažavo kaklo raumenis ir beveik švelniai perbraukė per ilgą randą. — Bet jei reikalas apsiribotų tik kerštu Landiniui ir jo bendrams, kurie mane persekioja, galėčiau veikti paprasčiau. Beveik kiekvienas čia, Vatikane, nukentėjo nuo vieno ar kito sprendimo, kuris buvo padarytas veikiant adeptams. Patikėkite, tai daugiau nei kerštas. Negi jūs manote, kad esu toks naivus? — jis neleido atsakyti. Tik papurtė galvą ir tęsė: — Jūs manęs nepažįstate. Nedarykite skubotų išvadų. Šią klaidą jau padarė Estakada, ar ne tiesa?

Jupiteris suraukė kaktą.

— Mes visi galėtume imti draskyti savo senas žaizdas. Ar ne tiesa? — jis griežtai pažvelgė ne tik į Janusą, bet ir į Koraliną. Ši nuleido akis, bet jis matė, kad mergina verda iš pasipiktinimo. Baimė dėl Šuvanės, jos pačios tykojantys mirtini pavojai ir painūs mažojo žmogelio išvedžiojimai buvo sprogstamas mišinys. Jis tikėjosi, kad ji nepasielgs neapgalvotai. Tačiau kai Koralina po akimirkos prašneko, jau buvo susitvardžiusi.

— Dabar aš norėčiau paskambinti savo senelei.

Janusas atsiduso.

— Kaip norit. Bet turėsite tai padaryti labai greitai. Ten, viršuje pavojinga... mums visiems.

— Nesirūpinkit, — Koralina nuėjo koridoriumi nelaukdama Januso.

Jupiteris nuėjo su ja; pirmą kartą jis pasidalijo su ja malonumu palikdamas kitą stovėti.

Janusas pasivijo juos trepsėdamas trumpomis kojytėmis.

— Aš mačiau jūsų mobilųjį telefoną jūsų kambaryje, — pasakė jis vos atgaudamas kvapą.

— Aš jį ten palikau.

— Galiu nuvesti jus prie telefono. Šiuo metu ten nieko nebus. Bet jūs turite man kai ką pažadėti.

— Mes jūsų valioje, — atsakė Koralina kandžiai. — Ar pamiršote?

— Aš norėčiau jus pristatyti keliems žmonėms.

— Jūsų patikėtiniams? — paklausė Jupiteris.

— Draugams, taip. Noriu jus nuvesti pas juos ir prašau, kad nekrėstumėt jokių kvailysčių.

Koralina susižvalgė su Jupiteriu.

— Gerai, — pažadėjo ji.

Janusas patenkintas linktelėjo ir ėmėsi rodyti kelią. Jie sekė paskui jį siaurais koridoriais, kurie labiau priminė rūdos kasyklos štolnę nei rūsio koridorių. Per šachtą, kuri panėšėjo į žemėn nugrimzdusį bokštą, jie užkopė aukštyn ir pateko į ankštą laiptinę, kuri baigėsi liuku. Kai Janusas jį atidarė metaliniu strypu, apačion pažiro dulkės ir žemės.

— Vatikano sodininkų sandėliukas, — paaiškino jis, ištraukė iš šešėlio kopėčias ir atrėmė į liuko pakraštį. Jis užlipo pirmas, paskui — Koralina.

Jupiteris paskutinį sykį įsiklausė į štolnių labirintą. Jam pasivaideno, kad girdi tolimus balsus, bet netrukus suprato, kad tai požeminiai skersvėjai, šnabždantys tolumoje. Jis nusistebėjo, koks be galo didelis Vatikano požeminis pasaulis. Pakerėtas ėmė kopti aukštyn.

Tai, ką Janusas pavadino sandėliuku, buvo erdvi patalpa su tinkuotomis sienomis ir puošniomis kolonomis. Baltinti paviršiai buvo papilkėję, niekas čia nesitvarkė. Patalpoje stovėjo maži traktoriukai, įvairiausių rūšių sodininkų įrankiai ir geras tuzinas dviračių. Jais sodininkai įveikdavo parkuose didelius atstumus, jei negalėdavo triukšmauti važinėdami motorinėmis priemonėmis.

Janusas pridėjo pirštą prie lūpų ir parodė į didelius įrankių salės vartus. Jie buvo praverti tiek, kad prasmuktų žmogus. Regis, jis baiminosi, kad jų jau laukia.

Pasilenkę jie nusėlino tarp traktorių ir įrankių prie artimiausios sienos, palei sieną pabėgėjo išėjimo link, o už kelių metrų pasuko prie siaurų durelių dešinėje ir šmurkštelėjo pro jas. Janusas tyliai uždarė duris ir pasuko raktą.

Dabar jie atsidūrė tvankiame svečių kambaryje su ilgu mediniu stalu, čia buvo keli kavos virimo aparatai ir daugybė pageltusių laikraščių. Ant vienos sienos prie lango kabėjo telefonas.

— Galite juo naudotis, — pasakė jis Koralinai. — Bet tik vieną minutę. Fon Tadenas turi galimybę kontroliuoti skambučius į miestą.

— Jūs manote, kad ten, už durų, kas nors yra? — Jupiteris priėjo arčiau prie durų ir įsiklausė.

Janusas neatsakė. Jis nuskubėjo prie lango, prisispaudė nugara prie sienos ir atsargiai pažvelgė pro langą.

— Nagi, skambinkit! — nurodė jis Koralinai nesitvardydamas. — Mes turim mažai laiko!

Mergina nebedelsė, nukėlė ragelį, pasuko pirmiausia nulį ir sulaukė signalo.

Jupiteris prisidėjo prie Januso. Lauke prieš langus jis nematė nieko, išskyrus krūmus ir mažą lopinėlį vejos.

— Ar jie gali mus čia rasti?

Janusas linktelėjo.

— Po kelių minučių. Kažkas jau lankėsi sandėlyje. Estakada reagavo greičiau, nei aš maniau. Jis įsakė saugoti išėjimus iš požemio, net slaptus.

Jupiteris suabejojo, ar jie iš viso teisingai pasielgė patikėdami savo gyvybes šiam žmogui. Žinoma, atrodė, kad jis daug žino apie Estakadą ir Taurės adeptus. Taip pat aišku, kad Estakada žino apie Janusą tiek pat, o tai pakankami daug, kad numatytų jo žingsnius.

— Žinau, ką dabar manote, — pasakė Janusas neatitraukdamas žvilgsnio nuo lango. — Vis dėlto pasitikėkite manimi. Jei mes iš čia išeisime, jie pames mūsų pėdsakus. Pažadu.

Jupiteris pažvelgė į Koraliną.

— Na, kaip?

Jos veide atsispindėjo įtampa, ant kaktos žibėjo prakaito lašai. Ji stipriai spaudė ragelį prie ausies, tarsi nuo to priklausytų ryšys.

— Ji nekelia ragelio, — sušnabždėjo mergina.

Jupiteris pasilenkęs nubėgo palei langą ir atsistojo šalia Koralinos. Jos nerimas dėl Šuvanės pamažu apėmė ir Jupiterį.

Koralinos akyse žibėjo ašaros.

— Prakeikimas, kodėl ji nekelia ragelio? — jos balse buvo justi kylanti isterija.

— Na, gali būti tūkstantis priežasčių.

Ji pažvelgė į jį, tarsi jis būtų pasakęs kvailystę.

— Tūkstantis priežasčių, taip? O kas, jei jis mus apgavo? — ji parodė į Janusą nesirūpindama, kad šis gali girdėti jos žodžius. — Kas jam ta Šuvanė? Jis rūpinasi tik šuke ir raktu. Jis mums melavo. Estakada ją nužudys.

Paminėjus raktą dešinysis Januso antakis truktelėjo, bet jis vis dar nenuleido žvilgsnio nuo lango.

— Dar vieną minutę, — pasakė jis tyliai, — ne daugiau.

— Pamėgink dar kartą, — paprašė Jupiteris.

Drebančiais pirštais ji surinko Šuvanės numerį ir laikė ragelį atokiau, kad Jupiteris galėtų klausyti kartu. Jis norėjo ją apkabinti, paguosti, jei reikės, bet jam tai pasirodė vaikiška ir silpna, todėl jis nesujudėjo.

Ragelyje gaudė telefono signalas.

Vieną kartą, antrą, trečią.

Jie buvo jau čia. Priešais namą. Trys vyrai, vilkintys juodais drabužiais, atbudusios Romos nakties šukės. Šuvanė pamatė juos pro virtuvės langą, šmėkštelėję siluetai, šešėliai pravažiuojančio automobilio šviesose.

Ji nulipo į pirmąjį aukštą ir atsistojo už knygų lentynų taip, kad matytų įėjimą. Moteris nedrįso net pajudėti, tik su nerimu žvelgė pro tarpą tarp knygų.

Anapus siauros vitrinos nieko nesimatė.

Tylą sudraskė trenksmas. Iš pradžių ji pamanė, kad kažkas trenkė į duris, bet ne. Gatvės žibinto šviesa prieš namą pradėjo raibuliuoti ir netrukus užgeso. Prie lango prisėlino naktis. Staiga Šuvanė atsidūrė visiškoje tamsoje.

Ji giliai įkvėpė ir šmurkštelėjo laiptų link. Moteris žinojo, kad vyrai dar neįsigavo į namą, bet puikiai suprato, kad ilgai laukti neteks.

Tačiau senoji čigonė neapgailestavo, kad nenuėjo kartu su Koralina ir Jupiteriu. Niekas jos neišvys iš parduotuvės ir namų. Tai buvo jos namai, jos inkaras šiame pasaulyje. Išmintingos romų moterys, vaikystėje perdavusios jai savo žinias, tos moterys, kurios ją pavertė viena jų, Šuvane, pasakojo jai apie pasaulio inkarą, apie jo reikšmę. Jos žinios buvo kaip augalas, kuris be šaknų išdžiūtų. Be namo ji pati išdžiūtų, sunyktų kaip užmiršta vazoninė gėlė. Ji už tai kovos visais galimais būdais. Per savo gyvenimą ji padarė pakankamai daug blogo, daug daugiau, nei norėjo. Ji išdavė, ir to tikriausiai nebeatitaisysi.

Taigi — Taurės adeptai. Didžioji Domovojaus Trojano paslaptis. Jis paliko Šuvanę, kai ši sužinojo apie Taurės adeptus, nors tas pats Trojanas mėnesių mėnesius ją mergino pagal visas senosios mokyklos taisykles. Klajoklei merginai tai atrodė labai svetima ir egzotiška.

Domovojus Trojanas... Kai ji sužinojo, kad jis serga, pravirko. Ne apraudodama, o norėdama jam padėti. Tai buvo didelis skirtumas. Ji degino žoleles, meldėsi ir giedojo, bet niekas nepadėjo. Dabar jis sėdėjo invalido vežimėlyje, ir ji buvo įsitikinusi, kad jo likimas jį pakeitė. Anuomet jis buvo jaunesnis, susimąstęs, bet kupinas sąmojo ir gyvenimo džiaugsmo. Jis buvo mokslininkas, visą laiką ieškantis daugiau žinių, bet šį žinių troškimą mokantis derinti su nepriklausomo gyvenimo malonumais. Kai jie susipažino, jis seniai nebebuvo studentas, bet širdyje jis visada liko mokinys, aukštųjų galių, aukštesnio žinojimo, aukštesniosios Išminties pameistrys. O kai ją sutiko, tapo jos mokiniu gilinantis į tuos dalykus, kuriuos žinojo tik Romos moterys.

Bet vieną kartą jis dingo iš jos gyvenimo — kitą dieną po to, kai ji sužinojo, jog Domovojus priklauso Taurės adeptams. Moteris netyčia nugirdo jo pokalbį su vienu žmogumi. Čigonė pakankamai gerai išmanė slaptuosius mokymus, kad padarytų teisingas išvadas. Tai buvo logiškas kelias — nuo studento ir mokinio — į adeptus. Trojanas kopė laiptais, kurių pakopos vedė į aukštesnįjį žinojimą, kurio jis visą laiką siekė. Ir tie laiptai išvedė jį iš jos gyvenimo.

O štai dabar jų keliai vėl kryžiuojasi, po šitiek metų, per kuriuos jie nė karto nesusitiko. Net šiandien jis ne pats atėjo, o atsiuntė savo žmones, kurie užgesino šviesas prieš jos namus, kurie atėjo tikrai ne perduoti linkėjimų.

Suskambo telefonas.

Šuvanė išsigandusi pašoko iš vietos ir alkūnėmis numetė nuo lentynos krūvelę knygų. Knygos triukšmingai nukrito ant grindų ir liko atskleistos gulėti. Iš viršutinės knygos šypsojosi juodas snukis, primenantis velnio grimasą.

Kad patektų prie telefono šalia kasos, jai reikėjo kirsti priekinę parduotuvės dalį. Bet tada ją pastebėtų tie lauke prie vitrinos tykojantys vyrai.

Todėl ji, slėpdamasi už knygų lentynų, pakilo laiptais aukštyn. Antrasis telefonas buvo viršuje, svetainėje. Jei ji paskubėtų, tai galbūt...

Telefono skambutis nutilo, kai ji pūškuodama užbėgo į trečiąjį aukštą. Ji vis tiek pribėgo prie telefono ir pačiupo ragelį. Ir išgirdo tik trumpus signalus. Skambinusysis padėjo ragelį.

Koralina, — pamanė ji nusiminusi ir drebančia ranka padėjo ragelį, — jei čia buvai tu, pamėgink dar kartą. Prašau!

Apačioje, parduotuvėje sužvangėjo stiklas. Stiklo šukės pažiro ant grindų.

Jos atmintyje atgijo Domovojaus Trojano veidas kaip mėnulis naktiniame danguje, siauralūpis, perkreiptas, mylimasis iš košmaro.

„Tu šito neišdrįsi, pamanė ji ir sudėjo į šią mintį visą savo įsiūtį. Tu-šito-neiš-drįsi!“

Ji nuskubėjo prie laiptų norėdama išgirsti žingsnius, bet neišgirdo.

Ji jau buvo nusprendusi grįžti prie telefono ir surinkti pagalbos numerį vienas vienas du, kai jis vėl suskambėjo.

Iš siaubo ir įtampos ji akimirką suakmenėjo, tada nuskriejo atgal į kambarį. Po trečio signalo sučiupo ragelį.

— Koralina? — sušuko ji skubiai į ragelį. — Jie jau čia. Jie...

Telefonas tylėjo kaip negyvas. Nebuvo girdėti jokio signalo. Nei kvėpavimo, nei ošimo. Tik visiška tyla.

Sutrikusi ji žvelgė į ragelį, paspaudė šakutę ir dar kartą paklausė. Tylu.

Jos žvilgsnis nuklydo iki kištuko sienoje ir staiga ji viską suprato. Šiame sename name laidai buvo nutiesti ne laidų kanalais sienoje; jie buvo pritvirtinti prie sienos ir ėjo laiptine žemyn, palei parduotuvės lubas ir į gatvę. Kiekvienas, gerai žinantis padėtį, galėjo tai sugalvoti. Nebuvo nieko lengviau, kaip vienu greitu pjūviu nutraukti ryšį.

Šuvanė paleido nebereikalingu tapusį ragelį iš rankos. Gal ji buvo didelė ir sunki, bet nebuvo bejėgė. Užuot kur nors pasislėpusi, ji nuskubėjo prie laiptų ir kiek galėdama greičiau nubėgo laiptais žemyn. Pro duris į antrąjį aukštą buvo matyti žemėlapių šūsnis ir dėžės, kuriose ji laikė knygas apie okultinį meną, tarp jų kiti knygų kalnai, aukšti kaip termitų statiniai. Senoji čigonė stovėjo laiptų aikštelėje, kai išgirdo artėjančius žingsnius. Lėtus, neskubius, ramius žingsnius, kurie išdavė didžiulį pasitikėjimą. Tada ji pamatė judesį tamsoje, pažino žmogaus siluetą, paskiau antro, trečio.

Moteris pasitraukė iš laiptinės į antrą aukštą. Čia ji pažinojo kiekvieną kvadratinį centimetrą, žinojo, kur tamsoje galima suklupti, kur gulėjo knygos, kur buvo tarp lentynų kulniukų aukštyje nutiestas stalinės lempos laidas. Ji vikriai aplenkė visas kliūtis.

„Gal reikėtų pasikalbėti su tais žmonėmis? Gal pamėginti derėtis? Viskas veltui“, — pamanė ji.

Šuvanė nubėgo prie vienintelio lango. Jis žvelgė į gatvę. Netoli jo buvo matyti užgesusio gatvės žibinto gaubtas. Jis, atrodė, sklendžia tuštumoje kaip urna, iki kraštų pripildyta pelenų.

Skubiu judesiu moteris atidarė langą ir dejuodama perlipo lango rėmą.

Ten jos laukė tamsa ir žmonių siluetai. Jai pasirodė, kad ji girdėjo balsą, kuris kažką sakė, kuris įtikinėjo, kad jie nenorėjo nieko padaryti, tik apieškoti namą ir užduoti jai kelis klausimus.

Domovojau, — liūdnai pagalvojo ji atsispirdama, — kodėl tu pats neatėjai?

Ji krito į tuštumą pro žibinto stulpą.

Kodėl ne tu pats?

Viskas kėlė skausmą — ir smūgis, ir mintis apie Domovojų.

...ne...

Skausmas.

...tu pats...

8 SKYRIUS Mater Ecclesiae vienuolynas

— Kodėl ji nekelia ragelio? — Koralina drebėjo visu kūnu. Jupiteris turėjo paimti ragelį jai iš rankų, iš sustingusių kaip lavono pirštų, pabalusių, šaltų ir kaulėtų.

— Galbūt ji miega. Arba guli vonioje.

Jis pasigailėjo tai pasakęs jau tardamas tuos žodžius.

— Nesielk su manimi kaip su kvailu vaiku! — sušuko ji. Janusas papurtė galvą ir nusiminęs patrynė vokus.

— Atsiprašau, — pasakė Jupiteris švelniai. — Eime...

— Jis melavo! — ji kaltindama pirštu parodė į Janusą. — Šitas Šūdžius mums melavo! Jie nužudys ją. Galbūt jie tai jau padarė. Jie ją...

Janusas netikėtai greitai pribėgo prie Koralinos ir atsistojo priešais suraukęs kaktą. Jam pavyko atrodyti įspūdingai, nors buvo žemesnis už ją.

— Aš nemelavau, tik pasakiau, kad Estakada nepalies jūsų senelės, nemelavau, kai įspėjau jus, kad jūsų priešai netrukus bus čia. Mes nebeturim laiko. Kai būsime saugūs, galėsim dar kartą pamėginti paskambinti jums į namus. Bet dabar eime, po velnių!

Tada jis pasisuko ir nuskubėjo prie svečių kambario durų.

— Eime, — pasakė tyliai Jupiteris Koralinai. — Man visa tai taip pat nepatinka. Vis dėlto aš manau, kad jis teisus. Kas nors čia vis tiek pasirodys, todėl nenorėčiau pasilikti.

— Jeigu senelei kas nors atsitiko... — ji nutilo, susivaldė ir pagaliau linktelėjo. — Gerai. Einam su juo.

Ji norėjo praeiti pro Jupiterį, bet šis sulaikė ją už pečių, padelsė truputį ir pabučiavo į lūpas. Neilgai ir ne itin aistringai. Bet jis bučiavo ją, nors tai vyko pačiu nepatogiausiu metu, ji žvelgė į jį savo didelėmis akimis ir net droviai nusišypsojo.

— Darai tai norėdamas mane nuraminti, ar ne?

Jis jau žiojosi kažką atsakyti, kai už nugaros pasigirdo Januso balsas, kupinas įniršio ir nekantrumo.

— Gal galėtumėt dabar sekti paskui mane!

Jupiteris griebė Koraliną už rankos ir nubėgo paskui Janusą į įrankių salę. Jie nuskubėjo prie atvirų vartų ir prasispraudė pro tarpą į lauką.

Janusas vedė juos per Vatikano sodus nuošaliais takeliais tarp gyvatvorių. Jis nuolat įdėmiai dairėsi, o vieną kartą be žodžių jiems parodė, kad pasislėptų už tankaus krūmo. Po kelių sekundžių pro ten pražygiavo keli žmonės, tai buvo šveicarų gvardiečiai; su savo alebardomis jie kažkodėl Jupiteriui priminė širdžių karalienės kareivius iš Alisos stebuklų šalyje. Nei jis, nei Koralina nežinojo, ar jie ieško jų, tačiau susirūpinęs Januso veidas piršo būtent šią mintį.

Jupiteris pažino kairėje už medžių išsimėčiusių pastatų kompleksą.

— Popiežiaus akademija, — sušnabždėjo Koralina. Abu tikėjosi, kad Janusas juos ves ten, bet jis staigiai pasuko į dešinę ir nuėjo takeliu tarp tankiai suaugusių medžių vakarų kryptimi. Tolumoje jie pamatė dar vieną būrelį gvardiečių, einančių į kitą pusę.

Iš vandens ošimo jie suprato, kad artėja prie didelio fontano. Netrukus pamatė tamsų tvenkinį, puslankiu apsuptą dirbtine uola. Iš akmeninių pasakiškų būtybių gerklių tryško vanduo, saugomas galingo erelio statulos.

Už fontano stūksojo dėžės formos pastatas, trijų aukštų, plokščiu stogu. Tamsiai raudonos langinės dengė langus. Janusas nuvedė juos pro užpakalines duris į pastato vidų ir užstūmė duris sunkiu plieniniu skląsčiu.

— Kur mes esame? — norėjo žinoti Jupiteris.

— Mater Ecclesiae vienuolyne, — atsakė Janusas, — vieninteliame Vatikano moterų vienuolyne. Jis yra beveik sodų centre... galima būtų jį pavadinti Vatikano širdimi, bet kuria prasme, pridūrė jis ir ironiškai mirktelėjo.

Iš šešėlio išniro moteris, tarsi laukusi šių žodžių.

— Janusas, — pasakė ji tyliai, — ir abu mūsų svečiai. Laukiau jūsų anksčiau.

Moteris vilkėjo kuklius vienuolės drabužius, ji buvo aukšta, pailgo veido ir pilkų akių. Vienuolė žengė jų pasitikti švelniai ir maloniai šypsodamasi.

— Sesuo Diana, — pristatė Janusas, — vienuolyno abatė.

Ji ištiesė Jupiteriui siaurą, vėsų delną, paskui pasveikino Koraliną. Jupiteris pastebėjo, kad abi moterys nužvelgė viena kitą taip, tarsi tarp jų būtų kilusi neslepiama įtampa.

— Mes paruošėme jums šiek tiek užkąsti, — pasakė Diana. — Jau vėlu, bet manėme, kad jūs būsite alkani.

Per pastarąsias kelias valandas Jupiteris apie valgį beveik negalvojo, bet dabar suprato, kad iš tiesų buvo alkanas. Koralina nežymiai linktelėjo, ji taip pat buvo alkana.

Janusas ir Diana susižvalgė, tada nuvedė juos vienuolyno koridoriais į mažą valgomąjį. Dvi jaunesnės už Dianą vienuolės nejudėdamos stovėjo abiejose stalo pusėse, ant kurio buvo padengta dviem asmenims. Viduryje stovėjo sidabrinis katilas.

— Troškinys, — paaiškino Diana. — Mes valgome kukliai.

— Žinoma, — Jupiteris vogčiomis mirktelėjo Koralinai. Kai vėl atsigręžė į Dianą, suprato, kad abatė tai pastebėjo, ir susigėdo.

— Mes labai vertiname jūsų pastangas, — pasakė jis, mėgindamas pataisyti padėtį.

Diana greitai linktelėjo ir paprašė abiejų sėstis prie stalo. Viena iš tylėjusių vienuolių atidengė katilą ir samčiu pripildė lėkštes. Troškinys kvepėjo labai gardžiai.

— Kiek vienuolių gyvena čia? — paklausė Jupiteris, šaukštu pakabinęs troškinio ir paragavęs.

— Aštuonios, — pasakė Janusas. — Įskaitant Dianą.

— Mes nesame didelė bendruomenė, — pridūrė abatė. — Jūs vėliau susipažinsite su kitomis seserimis.

Koralina taip pat paragavo ir nusidegino liežuvio galiuką.

— Jūs žadėjote, kad galėsiu dar kartą pamėginti susisiekti su senele, — pasakė ji Janusui.

Mažasis žmogelis linktelėjo.

— Galėsite tai padaryti, kai pavalgysite. Jei norite, galiu tuo tarpu pamėginti pasiteirauti apie jūsų senelę.

— Galite padaryti tai iš čia?

— Noriu bent jau pamėginti.

Jis išėjo iš valgyklos, netrukus paskui jį išėjo ir abatė. Išeidama ji linktelėjo jaunosioms vienuolėms, kad paliktų svečius vienus.

Jupiteris su Koralina liko vieni.

Koralina nuleido šaukštą ir iš lėto papurtė galvą.

— Ką visa tai reiškia?

— Neturiu nė menkiausio supratimo, — prisipažino Jupiteris. — Manau, kad Janusas atneš vario raižinį čia.

— Ir ką?

Jis tylėdamas gūžtelėjo pečiais.

— Mums nereikėjo čia vykti, — pasakė Koralina. — Ten, mieste...

— Mes buvome nesaugūs, — nutraukė jis. — Kol mes čia, niekas neįtaria, kur esame. Tai tikriausiai nebloga slėptuvė, — jis suvalgė dar vieną šaukštą troškinio, tada pastūmė lėkštę nuo savęs ir pačiupo Koralinos ranką. — Mes juk išsisuksime iš šios padėties. Tiki?

Mergina neryžtingai gūžtelėjo pečiais, nežiūrėdama jam į akis.

— Aš dėl visko kalta. Reikėjo niekam nepasakoti apie slėptuves, bent jau ne Šuvanei.

Jupiteris padrąsinamai nusišypsojo.

— Ar mes jau pradėjome... pripažinti kaltes?

— Mes padarėme per daug klaidų.

— Estakada blefavo ir mes įkliuvome. Jis žinojo, kad yra plokštė, bet nebuvo tikras, kad ją turime.

Koralina linktelėjo ir savo delnais apkabino jo delnus.

— Tu mane bučiavai, anksčiau.

Jis nusišypsojo.

— Beveik neprisimenu.

— Nebūk toks bejausmis, — jos pirštai glostė jo ranką. — O Miva?

Jupiteris atsiduso.

— Ateina laikas, kai reikia per ją peržengti. Tu pati taip sakei.

Koralina švelniai pažvelgė į jį tamsiomis akimis ir papurtė galvą.

— Nenoriu žinoti, ką manai esant teisinga, noriu žinoti, ką tu iš tikrųjų manai.

Jis suprato, ko ji klausia, ir pamėgino rimtai įsiklausyti į savo vidų, į visus Mivos pėdsakus, kurie, be abejo, ten glūdėjo ir šalia Koralinos kasdien vis labiau blėso.

Jis norėjo paaiškinti, kas vyksta jo sieloje, kai į kambarį įlėkė Janusas.

— Turiu naujienų, — pasakė jis. Rankoje jis laikė mobilųjį telefoną. — Kai kas... atsitiko.

Koralina paleido Jupiterio ranką ir pašoko iš vietos.

— Ką jie jai padarė?

Janusas atsistojo prieš ją nervingai mosuodamas telefonu. Iš tolo buvo matyti, koks nemalonus jam šis aiškinimasis.

— Nieko baisaus, bent taip atrodo iš pirmo žvilgsnio. Ji sako, kad iškrito pro langą.

— Pro langą? — Koralina žiūrėjo į jį taip, tarsi ruoštųsi griebti už gerklės.

— Galite jai paskambinti, — jis ištiesė mobilųjį telefoną ir lapelį su ranka užrašytu telefono numeriu.

— Ji guli ligoninėje. Čia jos telefono numeris.

— Kaip ji jaučiasi? — paklausė Jupiteris.

— Ji susitrenkė, bet jokių lūžių nėra. Gydytojas, su kuriuo aš kalbėjau, sakė, kad reikia palaukti tyrimų rezultatų, — jis trumpam nutilo. — Kai ją atvežė į ligoninę, ji buvo labai susijaudinusi. Gydytojai turėjo vargo, kol sumažino jos kraujo spaudimą. Visa tai įvyko ne anksčiau nei prieš valandą.

Koralina surinko numerį ir paspaudė sujungimo mygtuką. Po akimirkos jos veidas truputį pragiedrėjo.

— Senele? Ačiū Dievui! Kas atsitiko?

Jupiteris stebėjo, kaip ji klausosi Šuvanės. Jis negirdėjo, ką sako senoji.

— Kažkas įsilaužė į namus, — trumpai pakomentavo Koralina senelės žodžių pliūpsnį, vis dar mėgindama klausyti, ką ji sako. — Ji iššoko pro langą... Ji sako, kad prarado savo pasaulio inkarą.

Jupiteris susižvalgė su Janusu. Dvasininkas gūžtelėjo pečiais.

— Ką sako policija? — paklausė Koralina.

Klausydama Šuvanės atsakymo, Koralina susijaudinusi tik vartė akis.

— Ką reiškia — niekam nepasakojai?

Jupiteris klausiamai pažiūrėjo į Koraliną, kol ši paaiškino:

— Senelė bijojo dėl mūsų. Ji sako, jei ką nors papasakotų policijai, jie pradėtų tyrimą ir galbūt išsiaiškintų, kad mes pavogėm raižinį.

Janusas suraukė nosį.

— Skamba išmintingai.

Koralina dar pasiklausė, ką šneka Šuvanė, ir nenoriai ištiesė telefoną Jupiteriui.

— Ji nori pasikalbėti su tavimi.

— Su manimi? — jis paėmė telefoną ir prispaudė prie ausies. — Kaip tau sekasi?

— Puikiai, — per ryšio trikdžius išgirdo jis truputį iškreiptą Šuvanės balsą. — O kaip jums?

Jupiteris papasakojo apie Estakados melą ir kad jie pabėgo nuo jo. Jis nepaminėjo, nei kur jie pasislėpė, nei kas jiems padėjo, nes baiminosi, kad fon Tadeno žmonės gali klausytis pokalbio.

— Turiu tau kai ką prisipažinti, — pasakė Šuvanė. — Ar dar turi odinį maišelį?

Jupiterio ranka instinktyviai kilstelėjo prie vidinės kišenės palto.

— Turiu.

— Ten nėra šukės, — pasakė ji.

Jis pirštais greitai apčiupinėjo palto medžiagą ir užčiuopė netaisyklingos formos molio šukę.

— Ką tu nori pasakyti?

Šuvanė sunkiai kvėpavo.

— Aš ją pakeičiau, — pasakė ji. — Užvakar vakare, kai gulėjai vonioje.

— Ką tu padarei?

Ji patylėjo, paskui prabilo:

— Aš pakeičiau molio šukę odiniame maišelyje į sudaužytos lėkštės šukę. Aš nenorėjau, kad tu ją parduotum tam Babio, — ji atsikvėpė ir pridūrė: — Aš labai gailiuosi.

Jupiteris pamėgino susivaldyti, bet jį apėmė panika. Nuo to laiko, kai jie nebeturėjo vario plokštės, šukė buvo vienintelė jų saugumo garantija. Jei jie nebeturi ir šukės...

— Kur ji yra? — paklausė jis tyliai ir nusigręžė nuo Koralinos ir Januso, kad jie nesuprastų tiesos iš jo veido išraiškos.

— Čia, pas mane, ligoninėje. Turėjau ją su savimi, kai... iškritau pro langą.

— Paslėpk ją ir nesakyk kur. Gali būti, kad pokalbio klausomasi, — jis pažvelgė į Janusą.

— Neįtikėtina, bet įmanoma, — pasakė dvasininkas.

Jupiteris vėl kreipėsi į Šuvanę.

— Gali būti, kad Estakada dabar viską žino. Svarbiausia, kad tu būtum rami. Paklausk gydytojų, ar negali tavęs perkelti į kitą palatą. Ar gali tai padaryti?

— Žinoma.

— Gerai, — Jupiteris nusuko akis nuo smalsaus Koralinos žvilgsnio.

— Mes tau dar paskambinsim.

— Sėkmės, — pasakė Šuvanė. — Jupiteri, aš iš tikrųjų labai gailiuosi. Perduok tai ir Koralinai.

— Perduosiu.

— Kas atsitiko? — jau šiek tiek išblėsęs Koralinos susirūpinimas vėl sustiprėjo.

Jis neatsakė, tik įspraudė į Januso delną mobilųjį telefoną, išsitraukė odinį maišelį ir išpurtė jo turinį ant stalo.

— Ką tai reiškia? — paklausė Koralina, kai pamatė, kas iškrito.

Tai buvo violetinės porcelianinės lėkštės šukė, tokio dydžio kaip ir molinė šukė iš Piranezio slėptuvės. Jupiteris įsiutęs nužėrė šukę nuo stalo. Ji skambiai barkštelėjusi nukrito ant grindų.

— Jupiteri, — tarė Koralina maldaujamu balsu ir apkabinusi jį abiem rankom patraukė į save. — Ką, po velnių, visa tai reiškia?

Jis giliai įkvėpė ir paaiškino. Janusas klausėsi tylėdamas.

Šuvanė padėjo ragelį ir giliai įkvėpė. Nuo atvykimo į ligoninę jai jau du kartus darė hiperventiliaciją, ir ji nenorėjo, kad reikėtų daryti ir trečią.

Jupiteris buvo teisus. Pirmiausia ji turėjo paprašyti, kad ją paguldytų į kitą palatą. Dar geriau būtų, kad perkeltų į kitą ligoninę. Bet kokią priežastį nurodyti?

Ji norėjo žvilgtelėti pro langą, nesvarbu, kad lauke buvo tamsu. Kažkas užtraukė langą pilka užuolaida. Kartais naktį, sėdėdama savo sodelyje ant stogo, ji gėrėdavosi miesto žiburių jūra, žėrinčia kaip žvaigždėto dangaus gabalas, prigludęs prie senojo Lacijaus kalvų. Tokiomis akimirkomis ji jusdavo istorijos dvelksmą, kylantį aukštyn pro senus pastatus ir gatves, jusdavo, kaip kažkas gyva prisiliesdavo prie jos sielos ir išdėliodavo įvykius reikiama tvarka. Visos problemos, kad ir kokios svarbos, staiga pavirsdavo mažomis ir nereikšmingomis, palyginti su tuo, kas kūrė šio miesto istoriją daugiau nei du su puse tūkstančio metų. Romą ištikdavo mažos ir didelės katastrofos, buvo griaunami jos namai ir bokštai, ir vis dėlto niekas negalėjo jos pakeisti, miestas vis dar didingai stovėjo ant savo kalvų. Ši mintis Šuvanei pasirodė labai guodžianti.

Ji ištiesė ranką mygtuko link, kad pakviestų slaugytoją, bet delsė. Moteris gulėjo vienutėje, kurios niekada negalės apmokėti. Atvežę į šią ligoninę, niekas nepasiteiravo apie jos draudimą. Paskutinį kartą ji buvo ligoninėje, kai jai buvo devyniolika metų, tada jai operavo apendiksą, tačiau Šuvanė puikiai nusimanė apie Romos ligoninių įpročius, kad suprastų, jog sena moteris su keliais sumušimais paprastai guldoma į bendrą palatą.

O ji viena gulėjo šiame kambaryje. Niekas nepastebės, jei jai kas nors atsitiks.

Jos žvilgsnis nukrypo į medinį kryžių virš durų. Ją išpylė šaltas prakaitas. Tai buvo katalikų ligoninė!

Šuvanės mintys skriejo ratu. Nebuvo abejonės, kad ji pateko į spąstus. Jos niekas neperkels nei į kitą palatą, nei į kitą ligoninę. Ji čia atsidūrė ne be priežasties. Kai kas tuo pasirūpino. Kai kas, kurį ji pažinojo ir kuris klausėsi ne Jupiterio ir Koralinos, bet jos telefono. Kai kas, kas žinojo, kad ji turi šukę čia, palatoje.

Ji atitraukė drebančią ranką nuo mygtuko, tačiau durys vis tiek atsidarė.

Domovojus, — šaltai pagalvojo Šuvanė.

Bet į palatą įėjo ne Trojanas. Tai buvo jauna moteris.

— Labas vakaras, — pasakė ji šypsodamasi, tyliai uždarė duris ir pasuko raktą.

Ir vėl jie leidosi žemyn.

Janusas nuvedė juos laiptais — žemyn į Mater Ecclesiae vienuolyno rūsį. Atidarę storų lentų duris, primenančias įėjimą į viduramžių lobyną, jie pateko į požeminę patalpą, skirtą susirinkimams. Ji buvo mažesnė už valgyklą ir apšviesta sietyno su plazdančiomis žvakėmis.

— Šioje patalpoje pokalbių neįmanoma pasiklausyti, čia saugu, — paaiškino Janusas ir tyliau pridūrė. — Taip saugu, kaip gali būti saugu Vatikane.

Aplink stalą sėdėjo aštuonios vienuolyno vienuolės. Daugelis jų buvo stebėtinai jaunos, vos peržengusios keturiolikos metų ribą. Jupiteris pakankamai žinojo apie vienuolynus, kad suprastų, jog Mater Ecclesiae vienuolių amžius nėra įprastas. Moterys laukdamos žvelgė į savo svečius.

Stalo viduryje gulėjo vario raižinys. Nuo žvakių šviesos jis spindėjo ochra.

— Ar tai tie draugai, apie kuriuos jūs man kalbėjote? — pašnibždomis paklausė Jupiteris Januso.

— Geriausi, kokius tik galėjau rasti.

„Nuostabu“, — apmaudžiai pamanė Jupiteris. Jo sąjungininkės buvo aštuonios vienuolės, sąjungininkės kovoje prieš slaptą draugiją, ant kurios sąžinės kelių žmonių nužudymai. Su kiekvienu nauju Januso atskleistu faktu viltis kada nors gyviems išeiti iš Vatikano mažėjo. Žvilgtelėjęs į Koraliną, jis suprato, kad ji galvoja tą patį.

— Sėskitės, — pakvietė Janusas ir parodė į dvi laisvas kėdes prie stalo. Nebylūs vienuolių žvilgsniai stebėjo, kaip jie sėdasi. Jupiteris jautėsi vis nesmagiau, nors Janusas nuolat tikino, kad jie čia saugūs.

— Aš žadėjau jums paaiškinti, — pasakė dvasininkas. Jam taip pat buvo pastatyta kėdė, bet Janusas liko stovėti. — Atėjo laikas išpildyti pažadą.

— Kodėl? — paklausė Koralina. — Ką jūs norite mums atskleisti? Jūs žinote, kad mes neturime šukės, o vario plokštė jau jūsų, — ji parodė į septynioliktą Carceri raižinį.

Janusas linktelėjo, tarsi būtų tikėjęsis tokių komentarų.

— Jūs buvote pirmieji, kurie laikė rankose šukę ir raktą. Manau, kad jūs iš dalies turite teisę sužinoti tiesą.

— Mes norėjome tuos daiktus parduoti, — niūriai paprieštaravo Koralina. — Tik tiek. Mums reikėjo pinigų, nieko daugiau. Neleisime, kad mus nužudytų dėl kokių nors moralinių įsipareigojimų. O dėl Vatikano rūmų perversmo — juo labiau. Jei bus kalbama apie tai, pamirškite, — ji pažvelgė į Jupiterį, kuris padrąsinamai jai nusišypsojo. Kai ji jaudindavosi, tarp antakių išryškėdavo atkakli raukšlelė.

Vienuolės suglumusios žvelgė į ją, pagaliau jų žvilgsniai nukrypo į abatę.

— Jūs nieko nesuprantate, — įsiterpė Diana. — Kodėl nenorite pirmiausia visko išgirsti?

Jupiteris uždėjo ranką Koralinai ant šlaunies, kad ši nusiramintų. Abatė buvo teisi. Ji galės išsakyti savo nuomonę, kai Janusas jiems viską papasakos.

— Kaip norite, — pasakė jis dvasininkui. — Klokit.

Janusas dėkingu žvilgsniu pažiūrėjo į Dianą ir, vaikščiodamas išilgai stalo ten ir atgal, pradėjo savo pasakojimą.

— Taurės adeptų draugija susikūrė XVIII amžiuje. Iš pradžių ji taip nesivadino, pavadinimas buvo suteiktas vėliau. Tai buvo šešių jaunų vyrų grupelė, atsidavusi antikinių griuvėsių tyrinėjimui, studentai ir mokslininkai, kurie ikikrikščioniškoje architektūroje ieškojo paslėptos žinios. Okultinės žinios, — Jaunusas sustojo ir skvarbiai pažvelgė į Koraliną. — Ar jūs kada nors girdėjote apie Fulkanelį?

— Slapyvardis, — atsakė Koralina. — Tikriausiai koks nors prancūzų alchemikas, kurio tikrasis vardas niekada nebuvo galutinai išaiškintas. Dvidešimtojo amžiaus pradžioje jis išleido knygą, kurioje bandė įrodyti, kad gotiškoji architektūra yra savotiška burtų knyga.

— Le Mystere des Cathedrales, — Janusas patvirtindamas linktelėjo galva. Jupiteris prisiminė, kad šios knygos ieškojo prieš dešimt metų Šuvanės parduotuvėje. — Fulkanelio kūriniai tąsyk mokslininkų pasaulyje sukėlė šiokį tokį sąmyšį. O dabar įsivaizduokite, kad mūsų adeptai panašią teoriją išvystė pusantro šimto metų anksčiau, tik jie rėmėsi ne viduramžių, bet antikos pastatais. Pagrindinė legenda yra ta pati — kad įvairiais laikais magai ir mistikai mėgino įamžinti savo paslaptis akmenyje! Fulkanelio arkliukas buvo viduramžių alchemikai, o adeptai atsidavė senosios Romos ir Graikijos tyrinėjimams. Jų žvilgsniai nukrypo į dar senesnius laikus — jie tyrinėjo etruskų kapus ir šios tautos poveikį okultiniam klasikinės antikos judėjimui. Manau, jūs daug žinote apie Piranezį, jis buvo vienas iš draugiją įkūrusių žmonių.

Jupiteris prisiminė Koralinos pasakojimą Šuvanės namuose. Ji kalbėjo apie grafiko susidomėjimą etruskų architektūra. Carceri cikle buvo atvaizduotas architektūros tipas, perdėta menamo etruskų meno vizija.

Janusas pasakojo toliau:

— Adeptai atliko tyrimus čia, Romoje, kituose Italijos regionuose ir Pietų Europoje. Suprantama, tarp jų buvo nemažai teologų, o vienas iš jų galėjo prieiti prie Vatikano archyvų. Čia jis atrado karaliaus Mino laikų taurę. Seniai buvo pamiršta, kaip ji ten pateko, tikriausiai prieš kelis amžius koks nors graikas krikščionis ją padovanojo Bažnyčiai. Ta taurė iš abiejų pusių buvo išrašinėta spirale einančiais hieroglifais. Be to, vienoje pusėje buvo neperskaitomas tekstas, kuris tikriausiai buvo išraižytas. Jūs matėte šukę. Jūs žinote, apie ką aš kalbu. Be abejonės, tai vertingas daiktas, bet adeptams jis turi dar ir simbolinę prasmę. Iš pradžių tai buvo tik žaidimas, daiktas, aplink kurį jie burdavosi per savo susitikimus. Kaip kiti slaptųjų draugijų nariai apie skriestuvą ir kampainį arba aplink Gralio kopiją. Negalima pamiršti, kad tai buvo jauni vyrai, daugelis vos sulaukę dvidešimties, kupini beprotiškų sumanymų.

Praėjo keleri metai, per kuriuos iš Vatikano archyvų pavogta taurė tarnavo adeptams simboliu, tada jie ir pasivadino Taurės adeptais. Vienas iš jų, mūsų draugas Piranezis, mėgino iššifruoti tekstą ant taurės. Tikriausiai hieroglifų nepavyko iššifruoti, bent jau nėra žinoma, kad jis būtų atskleidęs jų reikšmę. Galbūt jie buvo per seni ir jų forma pernelyg atsitiktinė, kad būtų galima perskaityti žinią. Kitaip buvo su tarp hieroglifų išraižytais ženklais! Jie buvo išraižyti daug vėliau, ir jų reikšmę galėjo nesunkiai iššifruoti tas, kuris daug metų užsiiminėjo grafikos ir kaligrafijos menu. Piranezis kažką iššifravo, bet savo atradimo neatskleidė likusiems adeptams. Jo sprendimą sustiprino tas faktas, kad po kiek laiko adeptai labai smarkiai susivaidijo. Regis, jis suvokė, koks trapus ryšys tarp draugų, ir nenorėjo, kad slapta žinia besivaidijant būtų iškelta į viešumą.

Per tuos ginčus karaliaus Mino laikų taurė sudužo į šešias dalis. Šio simbolio sudužimas suvienijo draugiją ir buvo sudaryta sutartis: kiekvienas adeptas gavo saugojimui vieną iš šešių šukių. Buvo nutarta, kad mirus vienam draugijos nariui šukė turėtų būti grąžinta, ir per kelis dešimtmečius taurė vėl turėtų būti sudėta. Tas, kuris gyvens ilgiausiai, turėjo sujungti šukes, kad paslaptis būtų atskleista. Visi šeši nariai davė priesaiką, — Janusas atlaidžiai nusišypsojo. — Juk sakiau, beprotybė. Jauni vyrai būna linkę į tokias mintis, kai juos kartu uždaro vienoje patalpoje. Lig tol adeptai užsiiminėjo architektūra ir okultizmu. Dabar jie užsibrėžė tikslą ir tapo tikra slapta draugija. Jie turėjo savo simbolį ir priesaiką, o vienas iš jų, Piranezis, turėjo slaptų žinių. Todėl jis pasirinko tą šukę, ant kurios, jo žiniomis, buvo svarbiausia užkoduoto pranešimo dalis, ta ištrauka, be kurios visos kitos bus bevertės.

Vėl prabėgo keleri metai, ir vėl kilo nesutarimų. Tai buvo maždaug 1748 arba 1749 metais. Tuo metu Piranezis tikslingai paviešino savo raižinių ciklą Carceri. Jam tada dar nebuvo nė trisdešimties, jaunatviškas lengvabūdiškumas dar nebuvo visai išgaravęs. Aišku, jis padarė klaidą, neatskleidęs likusiems adeptams savo paslapties, nes raižiniai buvo akivaizdus įrodymas, kad būtent jis pirmasis įminė mįslę.

— Ką jūs norite pasakyti? — paklausė Jupiteris. — Ką įrodo Carceri raižiniai?

— Dar truputį pakentėkite, — atsakė Janusas. — Netrukus viską suprasite. Vis dėlto Piranezis sušaukė draugijos susirinkimą ir pranešė, kad iššifravo tekstą ir sužinojo kai ką nesuvokiama — apie slaptos vietos egzistavimą, kurią jis aplankė ir įamžino savo raižiniuose.

Koralina spoksojo į jį nustebusiomis akimis.

— Jūs norite pasakyti, kad Carceri iš tikrųjų egzistuoja? Tai tikras statinys?

— Taip, — atsakė Janusas.

— Bet tai absurdiška, — išsprūdo Jupiteriui. — Toks statinys turėjo būti išsamiai aprašytas, net jei vėliau jis buvo sugriautas.

— Jis nebuvo sugriautas. Carceri egzistuoja ir dabar, mes artėjame prie istorijos kulminacijos.

Jupiteris norėjo įsiterpti, bet Koralina linktelėjusi paragino tylėti.

— Dėkoju, — pasakė jai nusišypsojęs Janusas. — Pirmiausia pasiklausykite ilgos istorijos, po to galėsite spręsti.

Jupiteris nenoromis linktelėjo.

— Taigi Piranezis kitiems adeptams pranešė, kad jau prieš kelerius metus iššifravo tekstą ant taurės ir atrado nuorodą apie paslėptas duris — duris, vedančias į milžinišką požeminį statinį. Vis dėlto jis vengė savo draugams nurodyti tikslią jų vietą. Tikriausiai suprantate, kad už tai dailininkas nebuvo mėgstamas. Piranezis tuo metu jau buvo nusprendęs išeiti iš adeptų draugijos ir savarankiškai atlikti tyrinėjimus. Tikriausiai jis tikėjosi ne tik idėjinės, bet ir finansinės naudos. Jis tvirtino, kad vieną kartą ten jau buvo ir tai užfiksavo savo raižiniuose, kaip anksčiau raižiniuose įamžino Romos griuvėsius. Adeptams nepavyko Piranezio įtikinti, kad atskleistų savo žinias. Jis tvirtino, kad savo taurės šukės, reikalingos teksto iššifravimui, jis nebeturi, todėl kiti adeptai neturi galimybės patys iššifruoti tą tekstą.

Taigi jis paliko juos siunčiančius prakeiksmus ir grasinimus, o netrukus pasirodė pirmieji Carceri raižinių atspaudai. Keisčiausia, kad nėra jokių užuominų apie tai, jog Piranezis antrą kartą būtų žengęs pro slaptąsias duris. Jis ne tik visiškai nutylėjo savo atradimą, bet ir negavo iš to jokio pelno. Tiesą sakant, aš abejoju, ar jį nuo to žingsnio sulaikė tik kitų adeptų grasinimai. Ne, Piranezis kažkodėl baiminosi dėl savo gyvybės, ir aš netikiu, kad tą baimę sukėlė keli menki buvusių draugų keiksnojimai. Žinoma, pasinaudoję savo įtakingais ryšiais jie sugriovė jo kaip architekto karjerą.

Tuo tarpu Piranezis iš savo raižinių gyveno gana neblogai. 1760 metais jis nusprendė dar kartą išspausdinti perdirbtą Carceri ciklą, pridėdamas prie jo dar tris raižinius. Be to, jis sukūrė septynioliktą raižinį, kurį mes matome čia, prieš save. Jame išraižytas rakto kontūras, kurį jis tokiu būdu perdavė tolesnėms kartoms.

— Jūs norite pasakyti, — paklausė Koralina, — kad tai yra tikrų Carceri raktas?

— Žinoma, — patvirtino Janusas. — Vario plokštė saugo raktą, o šukė yra paskutinė dėlionės, atskleidžiančios įėjimo į požemį vietą, detalė.

— Vadinasi, Estakadai ir jo bendrams reikia tiek vieno, tiek kito, — pasakė Jupiteris. — Jie visą laiką norėjo sužinoti, kur yra slaptas įėjimas.

Janusas patenkintas pasirąžė, net pirštų sąnariai subraškėjo.

— Tas įėjimas tikriausiai yra čia, Vatikane. Jūs tuoj sužinosite, kaip aš padariau šią išvadą.

— Vėl paslaptys? — pažvelgus į Koraliną buvo matyti, kad ji nė per nago juodymą nepatikėjo dvasininko samprotavimais.

— Prieš žengiant kitą žingsnį, leiskite baigti savo pranešimą, — paprašė Janusas. — Jūs jau žinote, kad Piraneziui pasitraukus adeptų istorija liko nebaigta. Iš tikrųjų, ji vis labiau pynėsi su Katalikų bažnyčios likimu. Kaip minėjau, tarp draugijos narių buvo teologų, kurie visiems skelbė, jog vieta, kurią atrado Piranezis, yra niekas kita, kaip pragaras.

— O gerasis Dieve, — atsiduso Jupiteris.

— Dabar lengva iš to šaipytis, ypač pašaliečiui, — pasakė Janusas. — Bet patikėkite, visa istorija buvo per daug jaudinanti, kad adeptai leistų jai be niekur nieko rutuliotis. Kol Piranezio šukė neatsirado, draugijos nebuvo galima paleisti, taip jie buvo prisiekę. Taip atsirado kita adeptų karta, dar viena, ir dar. Senosios taisyklės buvo pamirštos arba išplėstos savo nuožiūra. Iš šešių adeptų atsirado dešimt, o iš dešimties pagaliau dvylika, nes šešios likusios šukės buvo seniai sujungtos siekiant iššifruoti užrašo kodą, jos nebebuvo simbolis arba narystės įrodymas. Tikriausiai jiems seniai pavyko iššifruoti tekstą, išskyrus dalį, kurios nebuvo ir kur buvo aprašyta vieta. Šukė, kurią jūs radote Piranezio bažnyčioje, yra paskutinė dalis, kurios stinga, — Jaunusas parodė į vario plokštę. — Žinoma, stinga ir rakto.

Jupiteris kurį laiką mąstė, mėgindamas suvokti tik ką sužinotą trikdančią informaciją, o tada paklausė:

— Kuo čia dėtas Kristoforas?

— Kristoforas, kaip jūs žinote, buvo gerbiamiausias Vatikano restauratorius. Jis galėjo naudotis slaptaisiais archyvais po Papūgos pilimi. Regis, ten jis susidūrė su septynioliktos plokštės atspaudu. Neturiu nė menkiausio supratimo, kaip tas atspaudas ten pateko ir kodėl niekas apie jį nežino. Kristoforas niekam neparodė savo radinio, bet jis nesugebėjo išlaikyti liežuvio už dantų. Jis apie tai pasikalbėjo su vienu, su kitu. Netrukus žinia apie sensacingą radinį pasiekė adeptų ausis. Iš ankstesnių Piranezio aplinkos tyrinėjimų jie žinojo, kokia paslaptis glūdi septynioliktoje plokštėje, galbūt vienas iš jo vaikų matė tą plokštę ir papasakojo apie ją savo palikuonims, o šie perdavė toliau...

Iš Kristoforo reikalavo, kad jis atiduotų atspaudą. Bet šis atsisakinėjo ir sunaikino atspaudą prieš ateinant jo apieškoti. Jis tvirtino, kad paveiksle nebuvo jokio rakto, visai nesvarbu, ką jie su juo darė. Aš manau, kad jie mėgino jėga išgauti informaciją, dėl to jis pamišo. Jie nedrįso jo nužudyti, nes tikėjosi kada nors išpešti paslaptį. Jie tik išmetė jį iš Vatikano.

Taip, Kristoforas buvo išprotėjęs, bet jis gerai žinojo, kaip gali atkeršyti savo kankintojams — jis visą Romą apipiešė septyniolikto raižinio kopijomis, suprantama, be rakto. Taip jis gadino kraują Landiniui ir jo bendrams. Žinoma, jiems buvo labai smagu jį nužudyti, kai paaiškėjo, kad septyniolikta plokštė atrasta. Pagaliau Kristoforas jiems nebebuvo reikalingas, jį buvo galima pašalinti.

— Bet kaip atspaudas galėjo patekti į Vatikano archyvą? — nustebo Jupiteris.

— Jei klausiate, aš jums atsakysiu. Piranezis pats jį slapčia ten atnešė. Jis visada buvo save įsimylėjęs žmogus, šiuo klausimu sutaria visi jo amžininkai, ir jis tikriausiai jautė malonumą pakišdamas adeptams masalą. Dailininkas jų panosėje pakabino gabalėlį dešros ir stebėjo, kaip jie subėgs į krūvą. Aišku, jis tikėjosi, kad atspaudas bus atrastas daug anksčiau, dar jam gyvam esant. Jis negalėjo nuspėti, kad tai įvyks prabėgus daugiau nei dviem šimtams metų, — Janusas mostelėjo ranka. — Žinoma, kad tai tik teorijos. Bet, mano nuomone, taip ir buvo. Pagalvokite, tuo metu draugija dar nebuvo tokia pavojinga, kaip šiandien. Aš nemanau, kad Piranezis kada nors rimtai bijojo adeptų, ne, jis bijojo kai ko kito, to, kas sulaikė jį nuo antro apsilankymo Carceri požemyje.

— Vadinasi, — apibendrino dvasininko pasisakymą Jupiteris, — Estakada žino, kad ant septynioliktos plokštės yra kažkokia forma pavaizduotas raktas, tinkantis toms durims. Ir jis žino, kad ta šukė nuvestų prie tų durų, — jis atsikvėpė ir tęsė savo samprotavimus: — Kam viso to reikia? Ką iš to turės adeptai, kai atidarys duris? Noriu pasakyti, kad turi būti rimtesnė priežastis nei įžeista savimeilė dėl to, kad Piranezis Estakados pirmtakui nušluostė nosį. Juos tikrai skatina ne archeologinis susidomėjimas.

— Tikrai, — patvirtino Janusas. — Bet nepamirškite, kad dabartiniai adeptai yra Vatikano pašonėje. Tai, ką jie daro, daro Bažnyčios labui. O jeigu Bažnyčia jau šimtus metų žino apie tų senovinių statinių egzistavimą, gal anksčiau nei Piranezis juos atrado? Jei jie tikėjo, kaip sakiau, kad tai yra fizinė pragaro išraiška? Pamąstykite, mes dabar kalbame apie viduramžius, apie idealią dirvą prietarams ir religiniam fanatizmui. Tada buvo atrasti tikrieji Carceri, ir kai kas nusprendė nutylėti jų egzistavimą ir uždengti įėjimą puošniausiu krikščionybės pastatu — milžiniška bazilika, kuri užtemdė visus lig šiol čia buvusius pastatus, tokio dydžio katedra, prieš kurios puošnumą nublanktų prisiminimai apie bet kokius pagoniškus statinius po jos pamatais.

— Nėra prasmės, — paprieštaravo Koralina. — Šv. Petro bazilika neatsirado tuščioje vietoje. Kai XVI amžiuje prasidėjo jos statybos darbai, toje vietoje jau tūkstantį du šimtus metų stovėjo kita bazilika.

— Teisingai, — sutiko Janusas. — Šv. Konstantino bazilika, pastatyta ketvirtame amžiuje. Ji buvo pastatyta etruskų žemėje, kurioje buvo didžiulis senovinis etruskų kapinynas ir, žinoma, Šv. Petro kapas. Regis, Carceri pastatė etruskai arba jų pirmtakai. O kas, jei ankstyvieji krikščionys surado įėjimą, pamanė, kad tai įėjimas į pragarą, ir padėjo čia švenčiausią relikviją, kad saugotų tą įėjimą?

— Jūs tikrai manote, — paklausė Jupiteris, — kad Šv. Petro kaulai buvo užkasti čia, kad saugotų įėjimą į pragarą?

— Žinoma. Mituose Šv. Petras dar vaizduojamas kaip vyriausias vartų sargas. Jis sprendžia, kas gali patekti į Dievo karalystę ir kas bus atstumtas. Visai įmanoma, kad šioje vietoje į legendos drabužį įvilkta dalis tiesos, — jis trumpai nutilo, tarsi pametęs mintį, bet netrukus tvirtai tęsė: — Vėliau kilo abejonių dėl kaulų tikrumo, todėl renesanso laikais buvo nuspręsta pagaminti naują, geresnį karstą. Popiežius Julijus II įsakė senąją baziliką sugriauti ir 1506 metais davė pavedimą pastatyti naują baziliką, puošnesnę nei lig tol buvusi. 1626 metais statyba buvo baigta, Urbonas VIII pašventino katedrą. Buvo manoma, kad šitokiu būdu visiems laikams bus uždarytas įėjimas į pragarą. Kol — dabar grįžkime prie adeptų — Piranezis iššifravo įrašą ant taurės ir atrado antrą įėjimą.

— Antrą įėjimą? — Koralina sumišusi žvalgėsi tai į Jupiterį, tai į Janusą. — Bet jūs sakėte...

— Durys, apie kurias prieš tai kalbėjome, tas įėjimas, kurį atrado Piranezis ir, regis, pasinaudojo juo, nėra pagrindinis įėjimas į Carceri.

Jupiteris nusiminęs papurtė galvą.

— Visa ši istorija netampa įtikimesne, jei jūs ją kas penkias minutes apverčiate aukštyn kojomis.

Janusas ir abatė susižvalgė. Dianos delnas, visą laiką ramiai padėtas ant stalo susigniaužė į kumštį. Vienuolių gretomis nuvilnijo tylus šurmulys. Bet tada abatė nežymiai linktelėjo dvasininkui.

— Jums reikia įrodymų? — Janusas atsiduso kaip žmogus, padaręs nepaprastai sunkų sprendimą. — Galbūt jūs teisūs... Galbūt iš tikrųjų atėjo laikas šį tą jums parodyti.

9 SKYRIUS Dedalo portalas

Diana įsakė atnešti vienuolių drabužius ir pareikalavo, kad jie jais apsirengtų. Jupiteris ir Koralina atrodė gana juokingai. Iš pradžių Jupiteris manė esąs panašus į nevykusį juokdarį kvailoje televizijos komedijoje. Tačiau netrukus jis įsitikino, kad naktį toks persirengimas atliko savo paskirtį. Nė vienas gvardietis nedrįstų kabinėtis prie vienuolės, ši gudrybė puikiai veiks, kol jiems ant kelio pasipainios adeptas.

Jie išėjo iš vienuolyno pro užpakalines duris, Janusas išvedė juos į naktį, Diana ir jos septynios seserys liko.

— Nesirūpinkit, tai netoli, — paaiškino Janusas jiems einant pro fontaną su ereliu. Jis taip pat vilkėjo drabužius, kurių apačia vilkosi žeme. Janusas turėjo rinktis arba drabužį, kuris buvo jam tinkamo ilgio, bet netinkamo pločio, arba tinkamo pločio, bet per ilgą. Jis pasirinko pastarąjį ir turėjo saugotis, kad nesukluptų, jo veidą dengė vienuolės gobtuvo šešėlis.

Šį kartą jie ėjo asfaltuotu taku. Vienuolių kostiumai sukeltų nereikalingą susidomėjimą, jei jie eitų tiesiai tarp medžių ir krūmų.

Vienos apvalios vejos viduryje, ant stambaus postamento, stūksojo Šv. Petro statula su pakelta ranka, įspūdinga pamokslininko poza. Jo veidas buvo apšviestas žibintų. Prisimindamas Januso neseniai pasakytus žodžius Jupiteris visiškai kitu žvilgsniu žvelgė į statulą. Šv. Petras buvo ne tik pirmasis apaštalas, jis buvo legendinė uola, ant kurios buvo pastatyta Kristaus Bažnyčia; jis buvo sargas to, kas glūdėjo po Bažnyčia. Jis buvo lemtingo slenksčio saugotojas.

Aplink paminklą augo trys palmės. Jų vėduoklės ošė aukštai tamsoje, ten, kur nesiekė žibintų šviesos pluoštai. Už paminklo, kitoje vejos pusėje, stovėjo nedidukas šviesiai rudu tinku nutinkuotas pastatas su vieninteliu plokščiu bokštu ir žaliomis arkinėmis durimis. Jie greitai nusimetė vienuolių apdarus ir pasislėpė krūmuose.

Janusas pabeldė į grotuotą langą. Jie su nerimu laukė atsakymo. Prieš duris stovėjo žibintas, apšviečiantis juos ryškia šviesa.

Tą pačią akimirką, kai tolumoje iš tamsos išniro gvardiečių būrelis, žygiuojantis jų kryptimi, atsidarė durys.

— Greičiau, — sušnabždėjo Janusas, įleido pirma Koraliną ir Jupiterį, paskui ir pats skubiai įsmuko pro duris. Duris skląsčiu uždarė dramblotas, plačių pečių kaip profesionalaus boksininko ir plokščio, neišraiškingo veido žmogus.

Jie sustingę stovėjo, kol šveicarai nužingsniavo, tik tada išdrįso pajudėti.

Janusas pristatė jiems Aldą Kasinelį. Jis buvo vyriausiasis Vatikano sodininkas. Kasinelis niūriai linktelėjo abiem ir ištiesė savo apžėlusią leteną. Iš pirmo žvilgsnio jis pasirodė Jupiteriui ne itin patikimas, nors turėjo pripažinti, kad jo draugijoje jautėsi patikimiau nei tarp šiek tiek nežemiškai atrodančių vienuolių. Kasinelis, regis, galėtų sudoroti iš karto tris gvardiečius. Ant sienos kabančioje nuotraukoje jis buvo pavaizduotas su didžiakrūtė itale, vilkinčia gėlėtą suknelę.

— Tai jūsų žmona? — paklausė Koralina žvelgdama į nuotrauką.

— Ji mirusi, — atsakė sodininkas trumpai. — Vėžys.

— O... labai užjaučiu.

— Aldas yra geras draugas, — pasakė Janusas. — Vienas iš nedaugelio sąjungininkų, kurie mums dar liko.

Atrodo taip, tarsi anksčiau buvo ir kitų, pamanė Jupiteris, bet susitvardė neuždavęs nemalonaus klausimo, kas jiems atsitiko. Silpnas saugumo jausmas, kilęs pamačius sodininką, dingo akimirksniu.

— Ar turite plokštę? — paklausė Kasinelis.

— Taip.

— Kur ji yra?

— Ten, kur Estakada jos neras, — miglotai atsakė Janusas.

Sodininkas nuvedė juos laiptais žemyn į namo rūsį. Jiems reikėjo palenkti galvas, kad neužsigautų į žemas lubas. Čia, apačioje, buvo tamsoka, degė tik viena plika lemputė, nepajėgianti išsklaidyti tamsių šešėlių kampuose.

Galiniame rūsio kambaryje Kasinelis nukėlė nuo grindų medinį skydą, ir jie išvydo tamsią kiaurymę. Po pastarųjų klajonių pro įvairiausias slaptas duris, Jupiteris jautėsi truputį nusivylęs, kad senosios Vatikano paslaptys taip primityviai slepiamos.

Sodininkas šmurkštelėjo į kambariuką greta ir atnešė kišeninį žibintuvėlį ir medines kopėčias, kurias nuleido į kiaurymę. Kyšojo tik delno pločio kopėčių galai.

— Šis tunelis yra senoji ventiliacijos sistema, — paaiškino Janusas, paėmė žibintuvėlį ir pirmas ėmė leistis žemyn.

— Kieno ventiliacijos? — paklausė Koralina.

— Pamatysite.

Vieną akimirką Jupiteriui pasirodė, kad Koralina pradės įsiutusi trypti kojomis ir atsisakys žengti bent žingsnį toliau, kol Janusas jai viską paaiškins. Bet ji prikando lūpą, sumurmėjo kažką nesuprantama ir nusekė paskui dvasininką. Paskutinis kopėčiomis leidosi Jupiteris. Kasinelis liko rūsyje. Netrukus jis uždengė medinį dangtį.

Tunelis buvo prastai sumūrytas ir drėgnas. Iš plyšių kaip vabzdžių kojos kyšojo šaknys, susipynusios į tankų tinklą. Jie lipo du su puse metro žemyn ir atsidūrė ant dar vieno medinio dangčio, daug labiau sutrešusio nei pirmasis ir aptraukto sidabrine pelėsių pagalve. Janusas paprašė Jupiterio padėti nuvilkti dangtį į šoną. Po dangčiu, kaip ir tikėtasi, buvo tamsu.

Janusas pašvietė. Angos kraštai buvo nelygūs, tarsi kas nors būtų kūju išdaužęs plytų lubas. Apačioje buvo horizontali šachta, kuri Jupiteriui truputį priminė antikinio romėnų vandentiekio vidų.

— Ten, apačioje, truputį ankšta, — perspėjo Janusas. — Reikės visą laiką eiti susilenkus, daugiausia jums, Jupiteri. Tikiuosi, jūs geros sportinės formos.

— Kaip maratono bėgiko, — niūriai atsakė Jupiteris. — Paskutinė plaučių vėžio stadija.

Koralina nusišypsojo jam, trumpai pamąstė ir pabučiavo.

Janusas įšoko į kiaurymę, kai jis jau buvo apačioje, o jo galva vis dar buvo matyti angoje, Jupiteris suprato, kokia žema šachta. Nugarą pradėjo skaudėti vien nuo minties apie šachtą, o kai jis pagaliau atsidūrė šalia Koralinos ir dvasininko, pasilenkęs į priekį ir stenėdamas, pamažu aiškėjo, kas jo laukė ateityje.

Janusas ėjo pirmas. Koralina laikė Jupiterį už rankos, bet netrukus turėjo paleisti, nes šitai trukdė eiti.

Jie ėjo šachta maždaug šimtą metrų, kol pasiekė dar vieną angą grindyse, pro ją nulipo dar vienu aukštu žemiau į dar vieną skliautuotą tunelį. Ties Jupiterio kojomis šmurkštelėjo žiurkė, vienintelis gyvas padaras, kurį jie čia sutiko.

Jie dar kelis kartus pereidinėjo iš vieno aukšto į kitą, vėl nusileido į šachtą ir pagaliau priėjo siaurą tunelį, kurio gale pleveno blyški švieselė.

— Netrukus pasieksite tikslą, — sušnabždėjo Janusas. — Nuo šiol nė garso!

Koralina savo nepasitenkinimą išreiškė tik truktelėdama antakius, bet neprieštaravo. Jupiteris taip pat tylėjo. Jie artinosi prie šviesos šaltinio. Ėjimas pasilenkus reikalavo pastangų. Jam skaudėjo nugarą, skausmas išplito ir pasiekė krūtinę. Kiekvieną kartą įkvėpdamas jis jautė aštrų dūrį plaučiuose.

Pagaliau jie priėjo sunkias grotas. Metaliniai strypai buvo Koralinos dilbio storumo ir gerokai aprūdiję. Tarpai buvo pakankamai dideli, kad būtų galima pro juos stebėti.

Prieš juos buvo požeminė salė, labai aukšta, bet palyginti nedidelio ploto, ne didesnė nei dešimties metrų ilgio ir dešimties metrų pločio. Grotos buvo aukštai ties lubomis, vienoje iš salės sienų. Taigi jie žiūrėjo iš viršaus žemyn. Jupiterio nuomone, iki grindų galėjo būti maždaug dvidešimt metrų. Jis prispaudė savo veidą prie geležinių strypų. Janusas su Koralina taip pat priėjo prie grotų, kad pamatytų visą patalpą.

Priešais esančioje sienoje buvo didžiuliai vartai. Jie siekė lubas ir užėmė beveik visą salės plotį. Iš abiejų pusių lubas rėmė galingos kolonos, patys vartai buvo be papuošimų, negrabaus darbo. Jupiteriui šie milžiniški mastai priminė Piranezio kalėjimų raižinius, kuriems įtaką buvo padaręs etruskų menas.

Vartai buvo uždaryti. Ant akmeninių vartų buvo pritvirtinta daug jutiklių, nuo kurių pusračiu karojo nutiesti laidai, sueinantys į pultą. Prie jo sėdėjo du vyrai, vilkintys šviesiais kombinezonais. Jie žaidė kortomis ir retkarčiais užmesdavo akį į prietaisų parodymus.

— Dedalo portalas, — sušnabždėjo Janusas taip tyliai, kad buvo sunku jį suprasti.

Koralina žvelgė į jį netikėdama.

— Ar tai...

— Vartai į pragarą, jei tikėtume teologais, — atsakė Janusas. — Pirmiausia tai pagrindinis įėjimas į Carceri.

— Kas yra už jų? — norėjo sužinoti Jupiteris.

Janusas gūžtelėjo pečiais.

— Jie niekada nebuvo atidaryti.

— Bet...

— Ša! — Janusas staigiai jį nutraukė. Vienas iš vyrų už pulto padėjo kortas ir įtemptai įsiklausė.

— Ar ir tu girdėjai? — paklausė jis savo kolegos.

Antrasis vyras paklausė ir papurtė galvą.

— Nieko. Tikriausiai žiurkės ventiliacijos vamzdyje.

— Panašu į žmonių balsus.

Janusas skubiai pastūmė Jupiterį ir Koraliną atgal, kai pirmasis vyras atsikėlė nuo kėdės ir paėjėjo prie vartų, kad iš ten pažvelgtų į grotas. Netrukus jie išgirdo, kad jis grįžo prie pulto. Visų trijų kaktos buvo išpiltos prakaito, kai jie vėl priartėjo prie grotų ir atsiduso įsitikinę, kad vyrai tęsia žaidimą.

Janusas žvilgtelėjo į abu įspėjamai. Vos nepakliuvome, sakė jo akys. Jupiterio galvoje sukosi tuzinas klausimų, bet jis valdėsi.

Jo pirštai surado Koralinos delną ir suspaudė jį. Jie nepastebimai pasislinko arčiau vienas kito.

Jupiteris atidžiau įsižiūrėjo į vartus. Nesimatė jokio mechanizmo, kuriuo būtų galima juos atidaryti, jokių lynų, grandinių arba dantračių. Jis nepastebėjo ir jokių jėgos panaudojimo pėdsakų. Akmenyje nebuvo matyti nei įdubų, nei sprogdinimo žymių.

Netoli nuo apsaugininkų stalo stovėjo didelis apvalus stalas, aplink jį buvo sustatyta vienuolika kėdžių. Už jo, prie sienos, stovėjo dėžės formos spinta. Kai Jupiteris atidžiau įsižiūrėjo, suprato, kad tai senovinio modelio seifas su lėkštės dydžio atidarymo ratu.

— Jūs ganėtinai prisižiūrėjote, — beveik negirdimai sušnibždėjo Janusas ir norėjo grįžti, bet iš apačios pasigirdo šurmulys, kelių žmonių žingsniai ir duslūs balsai.

Jupiteris ir Koralina nejudėjo iš vietos. Janusas taip pat prisispaudė prie grotų, kad pažvelgtų į atėjusiuosius.

Keletas vyrų įėjo pro duris po ventiliacijos vamzdžiu, todėl jie negalėjo jų iš karto pamatyti. Vienas jų buvo Estakada, kitas — kardinolas fon Tadenas, lydimas savo baltaodžio sekretoriaus Landinio. Paskui juos sekė keli vyrai, kurių Jupiteris niekada lig šiol nebuvo matęs. Nė vienas jų nebuvo jaunesnis nei šešiasdešimties metų, Jupiteris manė, kad tai turėtų būti aukšto rango Vatikano dvasininkai. Kai kurie atrodė pavargę, jų plaukai buvo greitomis sušukuoti. Vienas jų avėjo šlepetėmis. Regis, šiuos vyrus pažadino iš miego. Turėjo būti kas nors labai svarbaus įvykę. Jupiteris tikėjosi, kad šio susirinkimo priežastis buvo jų pabėgimas ir dingusi vario plokštė. Jis pažvelgė į rankinį laikrodį — kelios minutės po pusės keturių.

Paskutinis atvyko profesorius Domovojus Trojanas, jo vežimėlį stūmė karžygio išvaizdos šviesiaplaukis vairuotojas. Ant Trojano kelių gulėjo medinė dėžutė, kurią jis laikė abiem rankom.

Estakada davė ženklą abiem apsaugininkams prie pulto ir Trojano vairuotojui. Visi trys tylomis paliko salę. Jupiteris girdėjo, kaip jie paskui save uždarė duris.

Taurės adeptai atsisėdo prie stalo ant kėdžių. Trojanas privažiavo su savo vežimėliu į tarpą tarp Estakados ir kardinolo fon Tadeno. Jis iškilmingai pastatė dėžutę ant stalo ir stumtelėjo ją Estakadai. Fon Tadenas pakilo iš vietos, atidarė seifą ir nepaprastai atsargiai išėmė apvalų daiktą.

Net iš tokio aukščio Jupiteris matė, kad tai karaliaus Mino laikų taurė. Penkios šukės buvo suklijuotos, trūko tik šeštosios. Iš viršaus ji buvo panaši į tortą su išpjautu gabalu.

Taurė buvo lėkštės formos, toks nedidelis buvo jos įdubimas. Rudas lakas blizgėjo ant sienų pritvirtintų žibintų šviesoje.

Estakada pasislinko į šoną, kad fon Tadenas galėtų pastatyti taurę ant stalo šalia profesoriaus dėžutės.

Koralina pasilenkė prie Januso ausies.

— Ar jūs žinojote, kad jie šiuo laiku susirinks?

Dvasininkas papurtė galvą. Ne, pasakė jis tik lūpomis be garso.

Kai kardinolas atsisėdo, Estakada prašneko:

— Jūs žinote, kad mūsų svečiai pabėgo, ir mums visiems turėtų būti aišku, kas jiems tikriausiai padėjo.

Vienas pagyvenęs vyras, kurio Jupiteris nepažinojo, kostelėjo.

— Tau reikėjo klausyti kardinolo fon Tadeno. Mums reikėjo juos pašalinti, tada neturėtume šios nemalonios problemos.

Koralina sušnibždėjo Jupiteriui į ausį:

— Tai kardinolas bibliotekininkas, Estakados brolis.

— Nemalonios problemos? — šyptelėjo Estakada. — Taip, galbūt. Ir vis dėlto buvo verta pamėginti. Aš vis dar esu prieš tūžmingą žmonių žudymą. Jūsų juokingas kerštas tam menininkui, — tardamas šiuos žodžius jis pasisuko į fon Tadeną ir Landinį, — buvo nereikalingas ir mums nederamas. Jis buvo tik beprotis, kuriam buvo smagu savo teplionėmis mus provokuoti. Nebuvo reikalo priimti jo iššūkio.

Jupiteris pamatė, kad Landinis piktai suspaudė kumščius, bet kardinolas rankos judesiu jį sulaikė. Pašaipi šypsena, aštri kaip skustuvas, ištempė jo lūpų kampučius.

— Pagarba jūsų humanistiniams įsitikinimams, — tarė jis, stengdamasis į šiuos žodžius sudėti kuo daugiau sarkazmo, — bet Kristoforas buvo rizika, o rizikos vengimas mūsų kelyje turi didesnę reikšmę, nei jūs tikriausiai norite pripažinti.

— Jūs manimi abejojate, fon Tadenai?

Jupiteriui pro ausis nepraslydo, kaip niekinamai elgėsi Estakada su vienu iš aukščiausio rango Katalikų bažnyčios pareigūnų.

— Jūs visi išrinkote mane šios draugijos pirmininku.

— Dar viena rizika, kurios buvo galima išvengti, — pasakė Landinis tyliai, bet salės akustika nunešė jo žodžius net iki ventiliacijos vamzdžio.

Estakada nusprendė nekreipti dėmesio į sekretoriaus repliką, nors adeptų gretomis nuvilnijo šnabždesys. Regis, kai kurie pritarė Landinio žodžiams.

Fon Tadenas truputį pasilenkė į priekį.

— Ar reikia priminti, kad nedidelis šios nakties eksperimentas nėra pirmoji klaida, kurią jūs padarėte?

Jupiteris ir Koralina matė, kad Janusas santūriai šypsosi. Nors fon Tadenas kaip ir visi kiti buvo jų priešas, Jupiteris turėjo pripažinti, kad palaiko jo poziciją — Estakada be reikalo rizikavo, kai paliko gyvus jį ir Koraliną, ką jau kalbėti apie Januso supažindinimą su adeptų ritualais.

Apačioje užvirė arši diskusija, daugelis adeptų kritikavo Estakados veiksmus, kiti palaikė jo pusę. Profesorius Trojanas laikėsi išskirtinai ramiai. Per visą laiką jis neištarė nė žodžio, tik vieną kartą trumpam nusiėmė skrybėlę, susimąstęs pasukiojo ją rankose ir pagaliau vėl užsidėjo.

Tačiau po ketvirčio valandos priekaištų ir atkirčių lavinos, profesorius garsiai sukosėjo ir visi nutilo.

— Dėkoju, — ramiai ištarė jis, tarsi baimintųsi, kad nuo kiekvieno garsesnio žodžio gali netekti balso. — Manau, mes turime grįžti prie pagrindinės mūsų susirinkimo čia priežasties. Galbūt aš klystu, bet ar nėra visas šis ginčas, palyginti su mūsų šios dienos triumfu, truputį... juokingas?

Estakada pasinaudojo susidariusia galimybe.

— Iš tiesų triumfas, — jis abiem rankom paėmė medinę dėžutę nuo stalo ir teatrišku judesiu parodė ją visiems esantiesiems. Pagaliau jis vėl atsisėdo prie taurės. — Manau, turime tęsti.

Jo brolis, kardinolas bibliotekininkas, pritarė:

— Tęskime.

Kai kurie kiti vyrai taip pat linktelėjo, ir Jupiteris pastebėjo, kad profesoriaus veide šmėkštelėjo patenkinta šypsena. Pirmą kartą tapo aišku, kad žmogus vežimėlyje tarp adeptų buvo aukštesnio rango, nei atrodė iš pirmo žvilgsnio.

Janusas atspėjo Jupiterio mintis.

— Fon Tadenas moka triukšmauti, kai reikia padėti Landiniui, — sušnabždėjo jis, — bet Trojanas sugeba būti užkulisiuose ir tampyti už virvučių. Kol jis palaiko Estakadą, jo niekas neišstums iš pareigų.

— Ar žinote, kas tai yra? — sušnabždėjo Koralina, kai Estakada abi rankas uždėjo ant dėžutės ir iš lėto ją atvožė.

Janusas papurtė galvą ir vėl susitelkė į įvykius salėje.

Susirinkusieji pagarbiai nutilo.

Estakada nuleido ranką į dėžutę ir dviem pirštais kažką išėmė.

Koralina sustingo.

— Ne!

Jupiteris pajuto skausmingą dūrį ir dar stipriau suspaudė jos delną.

Net Janusas akimirką sulaikė kvėpavimą.

Iš ventiliacijos tunelio daiktas Estakados rankose atrodė mažas ir neryškus. Bet buvo aišku, jog kalbama apie šukę.

Šukė, kuri turėjo būti pas Šuvanę ligoninėje. Šukė, kurios ji niekada nebūtų savanoriškai atidavusi.

— Ji negyva, — ištarė Koralina bejausmiu balsu.

Jupiteris norėjo paprieštarauti, nuraminti ją, ką nors pasakyti, kad ją paguostų, bet net mėginimas būtų atrodęs ciniškai. Jis suprato, kad Koralina teisi. Adeptai klausėsi telefono pašnekesio, nužudė Šuvanę ir pasiėmė šukę.

Ašaros, riedančios dulkėtais Koralinos skruostais, išplovė šviesesnius takus, bet nė vienas jos veido bruožas nevirptelėjo. Ji net neprikaišiojo Janusui, tik spoksojo žemyn į dvylika vyrų ir jų šventenybę stalo viduryje.

Estakada įstatė šukę į tuščią vietą taurėje. Ji tiksliai tiko. Hieroglifų spiralė susijungė, o su ja aukštai sėdintiems nematomas tarp simbolių išraižytas užrašas.

— Kiek laiko truks teksto šifravimas? — paklausė fon Tadenas.

Estakada patenkintas šypsojosi.

— Porą valandų. Rytoj anksti rytą mes žinosime tikslią antrųjų vartų vietą ir galėsime pradėti kasinėjimus.

Fon Tadenas linktelėjo.

— Aš pasirūpinsiu, kad būtų paruošta viskas, ko reikia.

Kai kurie vyrai pakilo iš savo vietų ir pasilenkė į priekį, kad geriau įžiūrėtų taurę. Pirmą kartą po dviejų su puse šimto metų visos artefakto dalys buvo vietoje.

Jupiteris pajuto, kad ir jį paveikė vyrų susijaudinimas. Pasitelkus kitas penkias dalis, kodas buvo seniai iššifruotas, trūko tik svarbiausių nuorodų, tos aprašymo dalies, kurią žinojo vien Piranezis. Bet šią naktį mįslė pagaliau bus įminta.

Jupiteris viena ranka apkabino Koraliną ir iš lėto patraukė nuo grotų. Janusas paskutinį kartą metė žvilgsnį žemyn į salę ir nuėjo paskui juos.

Koralina klausiamu žvilgsniu pažvelgė į Jupiterį.

— Mes nebūtume galėję jai padėti, ar ne?

— Ne.

— Mes... mes gi norėjome, kad ji eitų su mumis.

— Ji pati apsisprendė.

Koralina sukūkčiojo.

— Turėjome ją perkalbėti.

— Galbūt būtų nieko neatsitikę, — pasakė jis tyliai. — Tu juk girdėjai Estakadą.

— Ji niekada pati nebūtų jiems atidavusi šukės.

— Kalbant telefonu man pasirodė, jog ji tapo išmintingesnė. Ji gailėjosi sukeitusi šukes.

Grįžtant tuneliais atgal, Koralina nepratarė nė žodžio ir neleido Jupiteriui laikyti jos už rankos. Ji laikėsi kuo toliau nuo Januso. Vieną kartą dvasininkas pamėgino ją pakalbinti, bet ji nekreipė į jį jokio dėmesio.

Jupiteris nesuprato, ar jie grįžo tuo pačiu keliu, kuriuo ir atėjo. Čia, apačioje, jam viskas atrodė vienoda: drėgna, tamsu ir ankšta. Akimirką jam pasidingojo, kad jis niekada neturės galimybės išsitiesti — toks aštrus skausmas surakino jo nugarą. Bet ir ta akimirka praėjo, jo mintys nuklydo pas Šuvanę, jis mąstė, ką jai padarė adeptai.

Pagaliau, galbūt po dvidešimties minučių, galbūt po valandos, jie priėjo kopėčias, vedančias į sodininko namo rūsį. Janusas pabeldė į dangtį ir netrukus jį į šoną nustūmė Kasinelio letenos. Jis padėjo jiems išlipti ir užstūmė dangtį.

— Man nesvarbu, ką jie planuoja, — pasakė Koralina Janusui, — bet aš norėčiau grįžti atgal į miestą. Turiu pasirūpinti savo senele.

— Pirmiausia leiskite man sužinoti, kas atsitiko ligoninėje, — paprašė Janusas. — Galiu ten paskambinti.

Koralina žybtelėjo į jį pykčio kupinomis akimis.

— Kokį melą šį kartą mums pateiksite? Jūs žadėjote, kad ji bus saugi! — jos balsas iš pykčio persimainė, ir net stojiška Kasinelio veido išraiška pasikeitė, jis susirūpinęs žvelgė tai į vieną, tai į kitą. — Mėšlas, Janusai, juk tvirtinote, kad jai nieko negali atsitikti!

— Mes nežinome, ar ji...

— Ar ji negyva? — sušuko Koralina, nepaisydama ašarų, besiritančių jos skruostais. — Viešpatie Dieve, net dabar jūs nedrįstate to ištarti. Ji yra negyva, Janusai! Jūs tai žinote lygiai taip pat gerai kaip ir aš!

Janusas atlaikė jos kaltinamą žvilgsnį, šiek tiek palaukė ir atsigręžė į sodininką.

— Man reikia paskambinti.

Kasinelis linktelėjo ir pasuko prie išėjimo iš rūsio, bet Jupiteris sulaikė Janusą, kai šis jau ruošėsi eiti paskui.

— Jūs sakėte, kad fon Tadenas gali klausytis pokalbių. Jis vis tiek žinos, kur mes slepiamės.

— Ar turite geresnį pasiūlymą?

— Koralina yra teisi, išveskite mus iš Vatikano, visai nesvarbu, kokiu keliu. Toliau mes patys savimi pasirūpinsim, — jis žinojo, ką sako, bet turėjo ir kitą priežastį neleisti Janusui pasikalbėti su ligonine. Jei Koralina tikrai sužinos, kad Šuvanei kas nors atsitiko, ji niekada daugiau niekuo nepasitikės, ypač Janusu, visai nesvarbu, padės jis jiems ar ne. Jupiteris taip pat pyko ant dvasininko, kad šis sumenkino Šuvanei gresiantį pavojų — kita vertus, Janusas juk nežinojo, kad čigonė turi su savimi šukę.

— Aš negaliu jūsų išvesti, — pasakė Janusas sutrikęs. — Vartai uždaryti. Sargybiniai bus gavę nurodymą neišleisti nepažįstamų.

— O kaip kelias per vandens saugyklą? — paklausė Jupiteris.

Janusas nustebęs pažvelgė jam į akis.

— Aš gi jums sakiau, kad dar nė vienam...

— Jūs iš tikrųjų niekada nemėginote? — aštriai nutraukė jį Jupiteris. — Jūs naudojatės ta patalpa kaip slėptuve, o išėjimas jūsų panosėje. Ir jums niekada nešovė mintis pamėginti? Netikiu jumis.

Janusas atsiduso, o Koralina nustebusi pažvelgė į Jupiterį.

— Taip, mėginome, — prisipažino pagaliau dvasininkas. — Tai būtų geras kelias pabėgti iš Vatikano, jei sūkurys saugykloje netrauktų į dugną. Mes mėginome keltis su savotišku plaustu. Mane dar sugebėjo ištraukti iš vandens, bet vienas mano palydovas... Jis žuvo, — Janusas nutilo ir papurtė galvą. — Nieko neišeis, patikėkite manimi.

— Ar mėginote su virvėmis?

— Jūs norite persikelti į kitą krantą kabėdami virš vandens? — sušvokštė Janusas. — Ar nejuokaujate?

— O jūs ar mėginote?

— Žinoma, ne. Galbūt pastebėjote, kad aš esu ne itin sportiškas.

Jupiteris susižvalgė su Koralina, kuri jam kelis kartus linktelėjo.

— Mes su Koralina galime tai padaryti, — pasakė jis, nors tardamas tuos žodžius jautėsi anaiptol ne gerai.

— Jūs praradote protą, — sumurmėjo Janusas.

— Mes įveiksim, — atėjo Jupiteriui į pagalbą Koralina, — jei jūs mums padėsite. Jūs mums esate skolingas.

Janusas atsisuko į ją ir pažvelgė piktu žvilgsniu, tačiau kai pamatė jos akyse ryžtą, nutilo ir nuleidęs akis susimąstė. Pagaliau jis kreipėsi į Kasinelį, kuris vis dar jų laukė prie rūsio durų.

— Ką manai?

Sodininkas gūžtelėjo galingais pečiais.

— Tegul pamėgina.

Janusas, kuris greičiausiai tikėjosi palaikymo, nužvelgė Kasinelį niūriu žvilgsniu, bet paklausė:

— Ar turi pakankamai virvės? — kol sodininkas ruošėsi atsakyti, kreipėsi į Jupiterį: — Kokiu būdu jūs norite pergabenti virvės galą į kitą pusę?

Dabar, kai sprendimas buvo priimtas, Jupiteris įgijo drąsos. Atėjo laikas, kai reikia būti aktyviam visai nesvarbu, kuo baigsis visa ši istorija. Jis jautėsi atsipalaidavęs ir žvalus, tarsi gavęs per daug kofeino.

— Aš galvojau apie svaidymo inkarą, — pasakė jis.

— Svaidymo inkarą! — Janusas užvertė akis. — Ką sau manote, kur mes esame, dėl Dievo meilės?

Kol Jupiteris galvojo, ką atsakyti, jie išgirdo, kaip Kasinelis rūsio priekyje kuičiasi tarp dėžių ir maišų. Po akimirkos jis ištraukė aprūdijusį svaidymo inkarą.

— Jums tokio reikia? — paklausė jis niūriai.

Koralina nusišypsojo:

— Kaip tik tokio.

— Iš kur jis, po velnių, pas tave atsirado? — sušnypštė Janusas sodininkui.

Kasinelis nervingai mindžikavo, tarsi jį būtų užklupę darant ką nors draudžiama.

— Kažkas permetė per išorinę sieną. Su pririšta virve. Kartais pasitaiko tokių atvejų. Dar nė vienam nepavyko užlipti, sargai juos pagauna. Bet savo įrankius jie palieka, o kam nors reikia juos surinkti. Tai padaro mano žmonės arba aš pats, — jis pasiūbavo inkarą rankose. — Jau keli metai, kai jį turiu. Kabėjo ant vakarinės sienos, šalia sraigtasparnių pakilimo aikštelės. Žmogaus nebuvo, tik šitas daiktas, — jis parodė į dėžę. — Turiu ir daugiau, kai kuriems trisdešimt, keturiasdešimt metų.

Jupiteris priėjo prie sodininko ir paplojo jam per pečius.

— Jūs teisingai pasielgėte.

Nelygų vyro veidą nušvietė šypsena.

— Virvės taip pat yra daugiau, nei reikia, — jis pažvelgė pro Jupiterį į Koraliną. — Jūs esate labai drąsi, panele.

Ji priėjo prie jo ir tvirtai apkabino.

— Labai dėkoju, pone Kasineli.

— Aldas, — pasakė jis.

— Aldai, aš esu Koralina. O tai Jupiteris.

Kasinelis susimąstė.

— Keistas vardas. Kaip...

— Vyriausiojo senovės dievo, — užbaigė Jupiteris ir staiga prisiminė Babio žodžius: Vyriausiasis iš senųjų dievų atneša naujojo...

Janusas priėjo prie jų ir nepatikliu žvilgsniu nužvelgė svaidymo inkarą. Jis turėjo keturis plieninius kablius.

— Galiu tik dar kartą pakartoti — jūs tikri pamišėliai.

Koralina nekreipė į jį dėmesio.

— Ar galite mus palydėti prie vandens saugyklos?

Sodininkas išsigando.

— Aš... aš...

— Aldas niekada ten nenusileidžia, — paaiškino Janusas.

— Aš nemėgstu tamsos, — pasakė milžinas netvirtai. — Aš mėgstu atviras vietas. Sodą. Aš mėgstu augalus ir dangų. Daiktus, kurie žaliuoja. Ir žydi. Aš niekada neinu žemyn.

Jupiteris svarstė, ar nepamėginus Kasinelio įkalbėti, bet pažvelgęs į Koralinos akis pagalvojo tą patį, ką ir ji: jie jau nemažai žmonių įpainiojo į šį reikalą, Babio ir Kristoferiui tai baigėsi mirtimi. Jis nenorėjo, kad Kasinelis būtų kitas.

— Gerai, — pasakė Jupiteris, — o kaip jūs, Janusai? Kas nors turi mus nuvesti prie saugyklos.

— Žinoma! — dvasininko balse pasigirdo pasipiktinimo šešėlis, kad Jupiteris pamanė, jog jis leis jiems su Koralina eiti vieniems.

Kasinelis surado tvirtos virvės, pakankamai storos, kad išlaikytų žmogų. Janusas pareikalavo dviejų virvių, kuriomis Jupiteris ir Koralina galėtų prisirišti, nesėkmės atveju jomis būtų galima ištraukti juos iš vandens.

— Nors aš jums daug nežadu, — tęsė jis. — Vandens trauka tikriausiai per stipri.

Atsisveikindama Koralina apkabino Kasinelį. Jei pirmą kartą apkabintas jis susigūžė, tai dabar drąsinamai paplojo Koralinai per nugarą.

— Jūs įveiksite, — pasakė jis. Jo šypsena buvo plati kaip gorilos. Jis ištiesė ranką Jupiteriui ir smarkiai papurtė. — Linkiu jums daug sėkmės. Tesaugo jus Dievas.

Ir vėl buvo atitrauktas dangtis, jie vėl susilenkę ėjo ventiliacijos vamzdžiais, kol pateko į erdvesnį, kuriame Jupiteris pagaliau galėjo išsitiesti. Nors nebuvo jokių požymių, kad yra persekiojami ar stebimi, jie stengėsi kalbėti pašnibždomis.

— Kodėl niekas nemėgino atidaryti portalo? — paklausė Jupiteris eidamas.

— Kol niekas nepažiūrėjo, niekas ir nežino, ar ten iš tikrųjų yra pragaras.

— Žinoma, kad nežino. Šiais laikais jau niekas nežiūri į tai rimtai. Bet, atvirai šnekant, tada būtų dar blogiau.

— Ką jūs norite pasakyti?

— Adeptai ne vieninteliai žino apie duris. Popiežius, kardinolai, būrys žmonių žino apie jas. Žinote, šimtmečių šimtmečiais buvo tikima, kad tai iš tikrųjų vartai į pragarą, o jo egzistavimas buvo vienas iš slaptų Katalikų bažnyčios pamatų. Kol niekas neiškyla į paviršių, paslaptis saugi. Bet įsivaizduokite, kad paaiškėja, jog tie vartai egzistuoja... Tuo susidomėtų mokslininkai, norėtų atlikti tyrinėjimus. Taptų žinoma, jog kadaise Vatikanas sukūrė tarsi pragaro antspaudą, tai sukeltų dar didesnį susidomėjimą tuo, kas glūdi už vartų. Kas, jei iš tikrųjų atidaro, o ten — nieko! Galbūt urvų ar salių sistema, gal keli požeminiai kalėjimai kaip Piranezio vario raižiniuose. Bet jokio pragaro. Ką tokiu atveju pasakyti šimtams milijonų tikinčiųjų? Kad Bažnyčia klydo? Kad nėra jokio pragaro, bent jau čia, šioje vietoje? Ar galite įsivaizduoti viso pasaulio pašaipą, jei popiežius priėjęs prie mikrofono turėtų pripažinti, kad jo pirmtakai suklydo, kai užsodino Vatikaną kaip kamštį ant tų vartų? — Janusas energingai papurtė galvą. — Bažnyčios interesų labui Dedalo portalas turi visiems laikams likti paslaptimi. Kaip tik todėl negalima mėginti jų atidaryti. Grįžkime prie mūsų temos — tas pats tinka ir antriesiems vartams, kuriuos Piranezis atrado ir tikriausiai net atidarė. Jeigu ten nusileistų, jei pasiųstų ekspediciją ir kada nors iš kitos pusės atsidurtų prie pagrindinių vartų... Ar suprantate, Bažnyčia negali to leisti! Ir ji įpareigojo Taurės adeptus rūpintis išsaugoti paslaptį. Nesvarbu, kokia kaina.

Koralina netikėtai prabilo:

— Kodėl jūs tai vadinate Dedalo portalu?

O Jupiteris pridūrė:

— Kristoforas kažką kalbėjo apie Dedalo namus.

— Dedalo namai... — pakartojo Janusas. — Tada jis apie tai žinojo.

— Ką?

— Legendą. Senąsias paskalas. Mitą. Kaip norite, taip vadinkite.

Janusas sustojo ties anga sienoje ir, linktelėjęs Jupiteriui ir Koralinai galva, parodė, kad reikia pralįsti. Kitoje pusėje jie nuėjo tuneliu, kurio sienos buvo apžėlusios drėgnu samanų kilimu.

— Žinote, — tęsė dvasininkas, — po Vatikano sales, žinoma, sklinda daugybė paskalų apie vartus, apie tai, kas už jų gali būti. Kai kurios istorijos, platinamos kelių geriau informuotų žmonių, įkūnija tik nedrąsius norus ir fantazijas. Kitos yra dalykiškesnės, kupinos besiveržiančio racionalumo. Bet pasitaikydavo ir tokių, kurios buvo tokios beprotiškos, kad net prilygo tam, kas buvo laikoma tiesa — įėjimui į pragarą. Viena iš jų buvo apie architektą Dedalą ir jo palikimą... Jūs žinote apie Dedalą, ar ne?

Jupiteris ir Koralina tylėdami linktelėjo.

— Tada tikriausiai suprantate, kad po pabėgimo iš Kretos ir sūnaus Ikaro mirties likimas jį nubloškė į vietovę, kuri dabar vadinama Italija.

— Į Sicilijos pakrantę, — pasakė Koralina.

Januso kišeninio žibintuvėlio spindulys lyžtelėjo tunelio sienas.

— Viena legenda tvirtina, kad Dedalas iš ten patraukė į Šiaurę. Vadinasi, po ilgų klajonių pateko į tirščiau apgyventus rajonus, į senovės Lacijų. Sakoma, kad čia, šioje vietoje, jis pastatė milžinišką statinį. Savo palikimą žmonijai.

— Carceri? — paklausė Jupiteris.

— Jei laikysimės Piranezio terminologijos — taip. Didžiausią kada nors žmogaus sukurtą labirintą, požeminį, nesuvokiamo dydžio, nusidriekusį per kelis aukštus. Tokį didelį, kad jį Bažnyčia laikė pragaru.

Koralina pažvelgė į dvasininką iš šono.

— Jūs tikite šia istorija?

— Bent Kristoforas ja tikėjo, kai kalbėjo apie Dedalo namus, ar taip nemanote? — atsakė Janusas, meilikaujamai nusišypsojęs Koralinai. — Bet tai yra, kaip jūs ir sakote, tik pasakojimas. Vienas iš daugelio, kuriais per šimtus metų žmonės apipynė portalą. Pragaras, Carceri, Dedalo namai... Jei mums nepavyks rasti antrųjų vartų ir atverti jų visuomenei, nebus jokio skirtumo.

Koralina sustojo.

— Štai ko jūs siekiate?

— Be viso kito. O ką jūs manėte? — Janusas trumpai sustojo, bet vėl ėmė žingsniuoti, kai pamatė, jog Koralina nuėjo į priekį.

— Ar pavadinimas Dedalo portalas yra oficialus vartų pavadinimas? — paklausė Jupiteris.

— Yra dar keli kiti, bet daugelis, kurie apie jį žino, vadina taip. Legenda sako, kad Dedalo dvasia vis dar klaidžioja begaliniais požeminiais labirintais ir laukia, kada bus išvaduota.

— Ir kas tada bus? — atsiduso Koralina. — Ne kartą žadėta pasaulio pabaiga?

Janusas papurtė galvą.

— Jo atgimimas. Pasaulis bus sukurtas iš naujo pagal meistro pavyzdį. Jei norite aiškiau — jis pavirs labirintu.

Tolumoje pasigirdo šniokštimas.

— Ar tai vandens saugykla? — paklausė Jupiteris.

Janusas linktelėjo.

— Tuojau būsime ten.

Netrukus vandens ošimas tapo kurtinamas. Janusas nuvedė juos pro arką, kurią jie jau buvo matę. Už jos, anapus grotuoto tiltelio, atsivėrė vandens saugyklos gelmė. Penkiais metrais žemiau kunkuliavo juodas paviršius, iš priešingoje sienoje esančios angos į gelmę krito plati vandens srovė.

Tiltelis buvo maždaug dviejų metrų pločio. Kitoje pusėje esanti anga, iš kurios buvo pripildoma saugykla, buvo tiltelio aukštyje. Akveduko vanduo tekėjo plačiu įdubimu angos viduryje, dešinėje ir kairėje buvo atbrailos, kuriomis buvo galima eiti. Tik čia galėjo užsikabinti svaidymo inkaras.

Atstumas tarp grotuoto tiltelio ir angos buvo septynių, galbūt aštuonių metrų. Jei jie persikeldami nuslystų, nukristų į vandens saugyklą ir būtų nublokšti į gilumą.

Jupiteris dar niekada gyvenime nebuvo metęs svaidymo inkaro, ir jo bandymai buvo gėdingi. Jis mėgino aštuonis ar devynis kartus, bet inkaras atsitrenkdavo į angos pakraščius ir krisdavo į šėlstantį vandenį.

Praėjo beveik pusė valandos, kol plieniniai nagai įsikabino į vienos mūro atbrailos tarpus. Jie trise patempė virvę, kad įsitikintų, ar inkaras nesujudėjo. Jis iš tikrųjų tvirtai įsikirto.

Paskui jie įtempė virvę ir užrišo kitą jos galą prie žmogaus liemens storumo vamzdžio. Janusas paėmė kitas dvi virves, kurias davė Kasinelis, ir padavė kiekvienam po vieną. Jis padėjo jiems užsirišti jas ant krūtinės, po pažastimis. Šiomis pagalbinėmis virvėmis ištikus nelaimei jis ruošėsi juos ištraukti iš vandens.

Jupiteris suprato, kad vieno žmogaus jėgų neužtektų, jei reikėtų ištraukti žmogų iš vandens verpeto. Todėl jis pareikalavo, kad Koralina liptų pirmoji. Jei ji nukristų, jie su Janusu ją ištrauktų. Jei pasisektų, jie galėtų virve nutempti merginą prie mūrinio kyšulio po tilteliu ties vandens paviršiumi. Jupiteris per tiltelio grotas pastebėjo, kad ten yra dar vienas vandens nutekamasis vamzdis.

Jupiteris pabučiavo Koralinę ir palinkėjo jai sėkmės, ši apkabino gerai įtemptą virvę ir nučiuožė per tiltelio kraštą. Virvė suvirpėjo, kai ši, įsikibusi abiem rankom, pakibo virš gelmės. Jupiterio širdis pašėlusiai daužėsi krūtinėje, kai mergina iš lėto slinko pirmyn.

Staiga jį apėmė abejonės. Jis neturėjo laipiojimo įgūdžių. Ar jam pakaks jėgų tokiu būdu įveikti aštuonis metrus?

Koralinai sekėsi nepaprastai gerai. Netrukus ji jau buvo įveikusi pusę kelio, bet, regis, nė kiek nepavargo. Jupiteris ir Janusas netarė nė žodžio, tik įtemptai žiūrėjo į moterį virš bedugnės. Jie laikė pagalbinės virvės galą tvirtai suspaudę rankose, kad tuoj pat reaguotų, jei Koralina nuslystų. Bet viskas rodė, kad nieko panašaus neatsitiks. Jupiteris jau anksčiau pastebėjo Koralinos jėgą ir katės vikrumą, bet dabar mergina iš tikrųjų jį nustebino.

Likęs ruožas buvo pavojingiausias. Paskutiniai du virvės metrai buvo pavojingai arti dirbtinio krioklio. Jei dabar Koralina pajudės į šalį, vandens srovė gali ją užkabinti ir nusitempti su savimi.

Bet Koralina meistriškai išvengė pavojaus. Po kelių minučių ji pasiekė angos pakraštį. Čia jos tykojo paskutinė kliūtis: kadangi inkaras buvo įsmigęs kyšulio apačioje, jai reikėjo palypėti pusantro metro siena aukštyn, kad užliptų ant kyšulio. Jos rankų sausgyslės išryškėjo, kai ji mėgino prisitraukti rankomis aukštyn, kojos bandė užčiuopti įdubas mūro sienoje.

Kai Jupiteris pamatė, su kokiu lengvumu Koralina įveikė šią kliūtį, iš nustebimo beveik pamiršo baimę. Bet kuo ilgiau jis stebėjo, kokio vikrumo reikia, kad pasiektum angą, tuo labiau abejojo savimi. Jam buvo sunku patikėti, kad jis pats pasiūlė šį kelią pabėgti.

Pagaliau Koralina buvo saugi. Ji kelias minutes sėdėjo ant kyšulio ir giliai kvėpavo. Tada atsistojo ir prisivertė jiems nusišypsoti iš kitos bedugnės pusės, nusisegė Januso žibintuvėlį nuo diržo ir žengė kelis žingsnius į tamsą, bet netrukus grįžo prie pakraščio ir gūžtelėjo pečiais.

— Regis, viskas gerai! — sušuko ji. — Dabar tavo eilė, Jupiteri! — jos žodžiai per vandens ūžesį buvo vos girdimi, Jupiteris juos daugiau atspėjo, nei išgirdo.

Janusas paplojo jam per pečius.

— Jums tikrai pavyks! Kai ten pateksite, eikite tuneliu. Už kelių šimtų metrų ties dešine siena rasite šachtą, kuri veda į viršų. Užlipkite kopėčiomis į viršų. Jos veda į miesto kanalizaciją. Ten jau nebus sunku rasti išėjimą, — jis tikrindamas patraukė mazgą ant Jupiterio krūtinės. — Prieš dvejus metus aš su dviem kitais žmonėmis ėjau iš ten. Mes nusileidome iš gatvės žemyn ir atėjome iki tos vietos, kur dabar stovi jūsų draugė. Bet gelmė mus sulaikė, ir daugiau nebesinaudojome tuo keliu.

Jupiteris metė žvilgsnį į burbuliuojantį vandens paviršių.

— Galiu jus suprasti.

Janusas pakėlė ranką, duodamas Koralinai signalą.

— Dabar ateis jūsų draugas! — sušuko jis iš visos gerklės.

Ji linktelėjo. Pro vandens lašelių šydą jos veidas atrodė išblyškęs kaip vaiduoklio.

Jupiteris atsispyrė, sugriebė virvę ir šiek tiek padelsęs nusliuogė nuo tiltelio. Jo kūną pervėrė baisus skausmas, kai jis kybojo virš bedugnės laukdamas kito širdies dūžio. Dvi tris siaubingas sekundes atrodė, kad jam išplėšė abi rankas iš pečių, tada jo rankų raumenys pamažu įprato prie apkrovos. Jis pradėjo nepaprastai lėtai irtis pirmyn. Atsarginė virvė ant jo krūtinės trukdė kvėpuoti, jį apėmė nežmoniškas noras abiem rankom paleisti virvę ir nuplėšti ją nuo kūno. Bet jis užgniaužė kilusią paniką ir numaldė skausmą. Iš lėto jis judėjo virš bedugnės.

Koralina jam kažką šaukė, tikriausiai norėdama padrąsinti, bet jis nieko negirdėjo, tik matė, kaip juda jos lūpos, beveik kaip sulėtintame kadre.

Nuo jo svorio virvė daug labiau įsitempė nei nuo Koralinos, ir jis suvokė, kad jam reikės ropštis aukštyn daug didesnį atstumą nei jai. Nuo šios minties jis dar labiau nusiminė. Dabar jis buvo įsitikinęs, kad jam nepavyks, kad inkaras nuslys arba trūks virvė.

Kūnu nusirito šalčio banga, tarsi jo kojos būtų mirkusios lediniame vandenyje. Netrukus jis ėmė nebejausti kojų, jį vėl apėmė panika, paskatinusi padaryti baisią klaidą.

Užgniaužęs kvapą jis pasižiūrėjo žemyn.

Po savimi jis matė kunkuliuojantį vandenį, matė kylančius purslus, vandens juodumą, nuo kurio vandens saugykla atrodė bedugnė — povandeninis ežeras, siekiantis vis giliau, giliau ir giliau — iki pat žemės gelmių.

Kelias akimirkas jis negalėjo pajudėti tarsi paralyžiuotas. Kabėjo sustiręs, laikydamasis už virvės, abi rankos buvo sustingusios kaip spaustuvai, negalėdamos pajudėti, šaltos, nejudrios ir sustingusios iš baimės.

Už jo nugaros pasigirdo Januso balsas, duslūs garsai pro vandens šniokštimą. Praėjo kelios sekundės, kol sustingusi Jupiterio sąmonė iššifravo žodžius.

— Jie ateina! — sušuko Janusas antrą kartą, Jupiteriui vėl reikėjo dviejų sekundžių, kol suvokė, ką tai reiškia.

Taurės adeptai juos vijosi! Jie buvo taip arti, kad Janusas juos išgirdo!

Be galo lėtai jam pavyko pajudinti galvą. Koralina stovėjo akveduko angoje ir susijaudinusi jam mojavo. Jos burna išsižiodavo ir susičiaupdavo, bet Jupiteris nesuprato, ką ji sako. Ji bijojo dėl jo. Siaubingai bijojo.

Jo raumenys buvo kaip suakmenėję. Kai jis pamėgino mesti žvilgsnį per petį, pasirodė, kad galva nulūš kaip sušalusi šaka, tiesiog nukris žemyn į vandenį ir paskęs.

Vis dėlto jam pavyko probėgšmais žvilgtelėti į Janusą. Dvasininkas skubiais judesiais baigė rišti atsarginę Jupiterio virvę prie vieno iš vamzdžių. Jis nuolat dairėsi į įėjimą. Kišeninio žibintuvėlio spindulys šmirinėjo po koridoriaus sienas.

Nepaisydamas savo būsenos Jupiteris suprato, ką norėjo padaryti Janusas. Kunigas neturėjo kito pasirinkimo kaip tik bėgti. O pabėgti buvo galima tik vieninteliu keliu.

— Ne! — sušvokštė Jupiteris. — Virvė...

Bet jis nutilo, kai virvė smarkiai trūktelėjo ir jis pradėjo siūbuoti. Janusas atsispyrė nuo tiltelio kaip Jupiteris ir pakibo virš gelmės.

— Judėkit! — sudejavo dvasininkas bejėgiškai. — Judėkit... na... greičiau!

Kažkas Jupiterio viduje trakštelėjo, atrodė, tarsi būtų įsijungęs saugiklis. Jis vėl pradėjo stumtis pirmyn, dabar greičiau, naujomis jėgomis, nors virvė siūbavo kaip pasiutusi, nes ja ropštėsi ir Janusas.

Koralina pasilenkė toli į priekį ir mėgino abiem rankom sulaikyti virvę. Beviltiška. Ji ir toliau siūbavo kairėn, dešinėn, suposi aukštyn, žemyn ir purtė abu vyrus, kurie bejėgiškai ant jos kabėjo.

Jupiteris matė, kad ji jam dar kartą kažką sušuko, ragino jį. Jos veidas buvo paraudęs nuo įtampos, o jo išraiška išdavė, kad ji įsiutusi dėl savo bejėgiškumo. Ji negalėjo nieko padaryti, tik stovėti ir žiūrėti, kaip Jupiteris ir Janusas kovoja dėl savo gyvybių.

Dar trys metrai.

Prieš save Jupiteris matė šėlstantį krioklį. Jo kojos buvo daugiau nei pusę metro žemiau nei andai Koralinos, o virvės siūbavimas kėlė grėsmę, nes krintanti srovė galėjo nublokšti žemyn. Bet jis privalėjo šį atstumą įveikti, turėjo išlaikyti, iškęsti skausmą nuo vis smarkiau delnus pjaunančios virvės. Tuo pat metu jis mėgino truputį siūbuoti kojomis, kad išsisuktų nuo krioklio.

Staiga Janusas sušuko:

— Aš daugiau... nebegaliu...

Virvė staiga šoktelėjo į viršų, pašokinėjo aukštyn žemyn kaip guminė, o kai Jupiteris pagaliau apsižvalgė, už jo nieko nebebuvo.

— Ne!

Jis pažvelgė žemyn ir dar pamatė Janusą, kurį pagriebė vandenį siurbiantis sūkurys ir įsuko iškeltom rankom ratu kaip gyvą sukutį, vis greičiau ir greičiau. Šis, apimtas panikos, rėkė, o vanduo veržėsi jam į burną ir nosį.

Staiga Jupiteris pasidarė labai ramus. Akies kampučiu jis matė, kaip ant tiltelio už jo nugaros prigužėjo žmonių, matė žibintuvėlių šviesas, šmirinėjančias po šį dirbtinį urvą. Jis liovėsi judėjęs, pažvelgė į Koraliną, matė, kad ji šaukia jo vardą ir tiesia jam ranką vos už dviejų metrų — ir apsisprendė. Jis buvo pririštas prie atsarginės virvės, o bejėgis Janusas buvo atiduotas vandens malonei. Jis turėjo pamėginti.

Jupiteris dar kartą pažvelgė Koralinai į akis, ir ji suprato, ką jis buvo numatęs.

— Ne! — sukliko ji. — Nedaryk to!

Jupiteris paskutinį kartą jai nusišypsojo, tada giliai įkvėpė ir paleido virvę.

Jam atrodė, kad girdi Koralinos šauksmą, krisdamas mėgino nepaleisti jos žvilgsnio, nes galvojo, kad būtų gražu, jei ji būtų paskutinis jo matytas žmogus, ir tėškėsi į vandens paviršių. Jis nebuvo pasirengęs kovoti su tokia siaubinga jėga, kuri pačiupo jį tarsi arkliai, viduramžiais ketvirčiuodavę žmones.

Vanduo buvo daug šaltesnis, nei jis tikėjosi, kelias sekundes jam atrodė, kad jo širdis sustojo, visas kūnas apmirė. Bet jam pavyko įkvėpti oro, tuo metu jį pačiupo sūkurys. Jo rankos su kažkuo susidūrė, užčiuopė medžiagą, paskiau ranką. Jis matė Januso pakaušį visai netoli nuo savo veido, matė, kad jis užsimerkęs, burna plačiai pražiota, o bejėgės rankos sukamos vandens sūkurio.

Jupiteris sušuko, kai jam pasirodė, jog kažkas pačiupo jį už kojų ir ėmė tempti žemyn, tai buvo vandens pirštai ir sutelkta verpeto jėga. Ji išplėšė Janusą jam iš rankų, Jupiteris šaukė jo vardą, bet iš burnos kilo oro burbulai, tik tada jis suvokė, kad vėl yra po vandeniu, apsuptas glotnios kaip stiklas juodumos, kaip vabzdys, įstrigęs gintare. Kažkas švystelėjo prieš jo akis, tai buvo Januso veidas su klapsinčiu apatiniu žandikauliu, tada jis paskutinį sykį pamatė dvasininko rankas, kurios, tarsi apimtos mirties baimės, tiesėsi jo link prašydamos pagalbos. Jupiteris negalėjo pasipriešinti traukai, bet vis tiek pamėgino sugriebti Janusą, jau beveik pasiekė jį, pirštais pajuto šaltą odą, čiupo — ir sugriebė tuštumą.

Nes tą pačią akimirką siaubinga trauka ėmė kelti jį į paviršių, į šviesą. Jo krūtinės ląsta buvo suspausta, rankos iškeltos aukštyn, kai atsarginė virvė užspaudė krūtinę, įsirėžė į pažastis ir ėmė spausti iš kūno sąmonę kaip dantų pastą iš tūbelės.

Jupiteris dar kartą mėgino sušukti Januso vardą. Burną pripildė vanduo, jis spjaudėsi ir gargaliavo, o vėliau jam pasivaideno, kad mato kunigą, besisukantį toli po juo. Jis sukosi, sukosi ir sukosi kaip sukutis su iškeltomis į viršų rankomis, kol negyvas žvilgsnis susidūrė su Jupiterio akimis ir sustingo, kol jį visiškai prarijo tamsa.

Skausmas Jupiterio krūtinę degino kaip rūgštis, ėdanti krūtinės ląstą ir nugarą. Jis iš tikrųjų nebegalėjo įkvėpti, jo mintys buvo per daug susijaukusios, kad galėtų atskirti, ar į plaučius pateko vanduo, ar jam užspaudė krūtinę.

Juoduma jį apglėbė, glamonėjo ir sūpavo tarsi šaltame, negyvame miege. Jis dar kartą virš savęs pamatė šviesas, šviesius šešėlius, šmėžuojančius virš akmenų ir bangų. Bet jos taip pat netrukus užgeso, šaltis persmelkė jo kūną, jo dvasią, ir širdis ėmė šalti.

Koralina sverdėdama atsitraukė atgal, kai pamatė, kad Jupiteris dingsta vandenyje. Ji buvo kaip apkvaitusi, tarsi apimta transo, kai pirštai atrišo atsarginės virvės mazgą. Kūną ėmė krėsti drebulys, jai pasidarė taip šalta, tarsi pati būtų įkritusi į saugyklos vandenį.

Kitoje saugyklos pusėje, ant metalinio tiltelio prisirinko žmonių. Kišeninių žibintuvėlių šviesoje ji neryškiai matė būrį vyrų, vilkinčių juodus kombinezonus. Vieną akimirką jai pasirodė, kad atpažino Landinį, bet nebuvo įsitikinusi. Dabar tai neturėjo jokios reikšmės.

Ji vėl pažvelgė žemyn į vandenį. Pastebėjo, kad Jupiterio atsarginė virvė išsitempė. Netrukus jis iškilo į paviršių, ir ėmė rankomis paniškai plakti vandenį, atrodė, kad visiškai netekęs nuovokos. O kai virvė, suspaudusi jo krūtinę, neleido įkvėpti, jis suglebo.

Tuo tarpu ant kyšulio, einančio palei vandens paviršių, pasirodė žmonės. Koralina matė, kaip jie pagriebė Jupiterį ir ištraukė į sausumą.

Janusui niekas nebegalėjo padėti. Jis nebeiškilo. Koralina nejučia prisiminė, ką jis pasakojo, kai pirmą kartą juos čia atvedė. Kad lavonai įsiurbiami į vamzdžius, kažkur ten įstringa ir supūna.

Ji nemėgo jo ir bent iš dalies kaltino dėl to, kas atsitiko Šuvanei. Vis dėlto jo mirtis ją giliai sukrėtė. Jis nenorėjo čia eiti, įtikinėjo juos, kad neitų šiuo keliu. Ir vis tiek jiems padėjo. Už tai sumokėjo gyvybe.

Ji neatitraukė akių nuo nejudančio Jupiterio, Landiniui teko du kartus sušukti jos vardą, kol jį išgirdo. Apimta grėsmingos ramybės ji žvelgė į metalinį tiltelį.

— Nereikėjo jums to daryti! — sušuko Albinas jai. Jo veidas bolavo žibintuvėlio šviesoje. — Reikėjo klausyti manęs.

Koralina svarstė, ar atsakyti, bet tik pažvelgė į adeptus neapykantos kupinu žvilgsniu. Ji pastebėjo, kad Jupiteris sujudėjo, tik pajudino vieną ranką tarsi per miegus. Vadinasi, jis gyvas.

Ji norėjo būti su juo, visai nesvarbu, ką Landinis ruošėsi jiems padaryti. Norėjo būti šalia, laikyti jo ranką, žiūrėti į jo veidą, kai atsigaus.

Landinio vyrai perpjovė virvę. Nupjautasis galas kaip skrendanti gyvatė apačioje ėmė suktis ir trūkčioti, netrukus jį pasigavo sūkurys ir trūktelėjo ties Koralinos kojomis įsmigusį inkarą.

Kelias atgal buvo galutinai atkirstas. Koralina galėjo tik eiti tuneliu, gilyn į tamsą, tikėdamasi rasti laiptus į kanalizaciją.

Buvo aišku, kad jie pralaimėjo. Adeptai turėjo šukę, turėjo Jupiterį, o Janusas negyvas. Kiek truks, kol į jų rankas pateks vario plokštė? Dabar ji galėjo pasitikėti tik vienuolėmis, tačiau kiek užims laiko, kol Taurės adeptai išaiškins ir jų paslaptį? Galbūt jie kankins Jupiterį, kol šis jiems viską pasakys. Koralina, žinoma, už tai jam neturės jokių priekaištų, ji pati atskleistų Taurės adeptams prakeiktos šukės slėptuvę, kad tik atsikratytų tos naštos, visai nesvarbu, kas po to su ja atsitiktų. Jie taip siaubingai susikirto, kad baisiau ir negalėjo būti. Jie viską pastatė ant kortos, net kitų žmonių gyvybes — ir viską pralošė.

Ji paskutinį kartą metė žvilgsnį į Landinį ir įsitikino, kad vyrai neša Jupiterį iš grotos į šachtų ir tunelių labirintą.

Tada Koralina, nekreipdama dėmesio į grasinimus, kuriuos Albinas šaukė jai pavymui, nusigręžė ir nuėjo pasišviesdama kelią kišeniniu žibintuvėliu. Šalia šniokštė vandens srautas, o priekyje nebuvo nieko, tik tamsa, šalta kaip mirtis žiemos naktį.

10 SKYRIUS Prisipažinimai

Viršutinis pasaulis sutiko ją karštligišku iš miego bundančio miesto šurmuliu. Rytuose dangus nušvito tamsaus aukso spalva — po pusės valandos patekės saulė. Blyški migla dar gaubė namų kontūrus, bokštų kupolus ir stogų terasas. Prieblandą jau skrodė pirmųjų automobilių signalai, motorolerių zyzimas ir pro atvertą langą sklindantis tolimas vaiko verksmas.

Koralinai reikėjo išlįsti pro siaurą kanalo dangtį arba iškišti rankas pro nutekamojo vamzdžio groteles, jog kas nors atkreiptų dėmesį. Maždaug dvidešimt minučių žingsniavusi tuneliu palei platų kanalą, ji užkopė siaurais laiptais, kuriuos užtiko pastebėjusi blyškią šviesą, ją iš pradžių palaikė apgaule, dar viena tuščia viltimi arba adeptų klasta.

Mergina atsidūrė ties grotuotomis durimis, kurių skląstis buvo užsuktas stora viela. Bandydama atidaryti, ji nusilaužė du nagus, bet galų gale jai pavyko. Iš vieno piršto tekėjo kraujas, bet į skausmą Koralina nekreipė dėmesio.

Žemos grotuotos durys vedė į asfaltuotą takelį ties Tiberio pakrante. Kairėje kilo stati pakrantės mūro siena, už jos buvo girdėti automobilių, motorolerių ūžimas, vaikų šūkalojimai. Ten buvo pasaulis, kurį ji pažinojo. Ji grįžo. Ji buvo gyva. Bet tai jai nė kiek nerūpėjo.

Mergina galvojo apie Jupiterį, prisiminė jo veido išraišką, kai krito į gelmę gelbėti Januso. Mąstė, kad jų pastangos buvo veltui, veltui visos mirtys ir net Jupiterio pasiaukojimas. Jį sučiupo adeptai, o Janusas buvo negyvas.

Koralina sunkiai kopė laiptais aukštyn į gatvę, ji jautėsi sutrikusi ir vieniša. Į ką ji galėtų kreiptis? Kas galėtų padėti? Galėtų, žinoma, eiti į policiją, bet vargu ar ten ja patikėtų. Ji neturėjo jokių įrodymų, be to, turėtų prisipažinti, kad visa ko priežastis buvo jos pačios vagystė. Taip pat ji baiminosi, kad adeptai palaikė ryšius su policija. Ji niekuo nebepasitikėjo. Net Šuvanė ją apmulkino, kai pakeitė šukę.

Šuvanė...

Pirmiausia Koralinai reikėjo išsiaiškinti, kas su ja atsitiko. Bet ji net nežinojo, į kokią ligoninę buvo nugabenta senutė.

Prie Cinque Giornate aikštės ji pastebėjo telefono būdelę. Apiplyšusioje telefonų knygoje rado Romos ligoninių sąrašą. Kišenėje ji vis dar turėjo piniginę, todėl už paskutinius pinigus kioske netoliese nusipirko telefono kortelę ir pradėjo skambinėti į ligonines. Niekas nebuvo girdėjęs Šuvanės vardo, niekur nebuvo atvežta tokia ligonė. Po kiekvieno pokalbio Koralina darėsi vis niūresnė, ir pagaliau turėjo pripažinti, kad jos ieškojimas betikslis. Adeptai nugabeno Šuvanę į tokią ligoninę, kurioje jos vardas nebuvo įtrauktas į pacientų sąrašą. Net tas faktas, kad Janusas sužinojo, kur ji guli, buvo surežisuotas Estakados, kad būtų galima pasiklausyti jos pašnekesio su Koralina. Adeptai visą laiką ėjo vienu žingsniu priekyje.

Ligoninių sąrašas prieš akis susiliejo, kai akis užplūdo ašaros. Ji įsiutusi sviedė į šalį telefonų knygą ir nugara atsirėmė į stiklinę sieną. Paltu vilkintis senukas su portfeliu rankose nustebęs sustojo ir pažvelgė į ją, bet paskui nusprendė eiti savo keliu. Koralina nulydėjo jį akimis ir apsižvalgė.

Ar ji dabar yra stebima? Ar Landinis žino, kur yra išėjimas iš kanalizacijos? Ar jo žmonės jos laukė ir ją seka? O kai ji bus tokioje vietoje, kur niekam nekris į akis, užpuls ir nusitemps su savimi?

Koralina vijo tokias mintis šalin, bet jai ne itin pavyko. Ji tvirtino sau, kad adeptai turi, ko siekė. Jupiteris gali suteikti tokią pat informaciją kaip ir ji, be to, jis buvo nusilpęs, kovodamas dėl gyvybės vandenyje. Landiniui turėtų būti nesunku viską iš jo išgauti.

O tada? Ar jie jį nužudys?

Žinoma, kad jie tai padarys. Beprasmiška save apgaudinėti. Vienintelė Jupiterio galimybė kuo ilgiau likti gyvam — kuo ilgiau neišduoti paslapties ir tikėtis, kad per tą laiką atsiras būdas pabėgti. Galbūt jis tikėjosi, kad Koralina sugalvos, kaip jį išgelbėti. Bet ką ji galėjo padaryti? Ji buvo viena ir išsekusi, juos skyrė geriausiai saugoma Italijos siena.

„Nagi, — ragino ji save, — susiimk! Daryk ką nors!“

Jos mintys blaškėsi ir grįžo prie Jupiterio kritimo į gelmę, vaizdai kaip begalinė kino juosta sukosi galvoje: vandens sūkurys, jos viduryje Jupiterio veidas, skęstantis juodame vandenyje ir vėl iškylantis atvira burna, tarsi norėtų jai sušukti: Tęsk! Nepasiduok! Mes pričiupsim tuos šiknius!

Žinoma...

Mergina ryžtingai sumirksėjo, kad neištrykštų ašaros, ir drebančiais pirštais vėl atvertė telefonų knygą. Ji rado Fabijaus numerį ir greitai jį surinko, apsiriko ir plūsdamasi pamėgino dar kartą. Šį kartą pasigirdo signalas. Tikriausiai jis tik dabar atsigulė miegoti. Jis visada per naktis sėdi prie kompiuterio, o didžiąją dienos dalį miega. Fabijus tikriausiai buvo vienintelis, kuris ja patikėtų ir padėtų, tuo ji buvo įsitikinusi.

Po trečio signalo atsiliepė atsakiklis:

„Sveiki, čia Fabijus. Jūs manote, kad aš esu namuose, ir nenoriu atsiliepti. Bet šį kartą manęs iš tikrųjų nėra. Išvykstu trims dienoms aplankyti mamos. Žinutės nepalikite, jei kas nors svarbaus, siųskit elektroniniu paštu... Ak, tiesa, jei čia tu, Koralina, tavo nuotrauka padaryta. Aš ją pašviesinau, ir tu buvai teisi. Lange iš tiesų yra antras veidas. Aš ją įrašiau į kompaktinę plokštelę ir įmečiau pro tavo rūsio lango plyšį... Iki“.

Koralina kurį laiką vis dar laikė ragelį prie ausies, kol pasigirdo šniokštimas ir pypsėjimas. Ji kaip apdujusi pakabino ragelį. Fabijaus nėra. Nėra nieko, kas jai padėtų.

Lange iš tiesų yra antras veidas.

Ji mąstė, ar dabar tai turėjo kokią nors prasmę. Limuzine galėjo sėdėti bet kuris iš adeptų, galbūt net pats Estakada. Viskas seniai buvo nebesvarbu.

Tačiau Koralina suprato, kad išprotės, jei nieko nesiims. Jai reikėjo pinigų, reikėjo automobilio, reikėjo sužinoti, kas atsitiko namuose. Galbūt atsiras kaimynas, kuris ką nors pastebėjo.

Nesvarbu, kaip rutuliosis įvykiai, bet pirmiausia reikia eiti namo. Ji suprato, kad adeptai gali jos ten laukti, bet dabar tai buvo vienintelis tikslas, kurį ji galėjo sugalvoti, kurį sąmonė jai pamėtėjo šią akimirką.

Apdujusi ji išėjo iš telefono būdelės. Palengva grįžo dalis jos pasiryžimo. Verpetas merginos galvoje sukosi vis lėčiau, vaizdai tapo ramesni ir aiškesni.

Ji suras galimybę, kaip padėti Jupiteriui.

Rūgštus, gaižus vyno kvapas tvyrojo ore.

Jupiteris atsimerkė ir išsitiesė. Jis jau kelias minutes nemiegojo, jei, žinoma, laiko pojūtis jo neklaidino kaip kiti jutimai. Praėjo šiek tiek laiko, kol grįžo praėjusių įvykių prisiminimai ir kol jis suprato savo padėties beviltiškumą. Prieš akis iškilo Januso veidas, ir jo skrandis susitraukė iš liūdesio ir skausmo.

Vieta, kurioje dabar buvo, šioje situacijoje jam pasirodė absurdiška. Jupiteris buvo vyno rūsyje. Grindys ir skliautai buvo sumūryti iš raudonų plytų, prie sienų stovėjo aukštos lentynos. Tamsaus stiklo butelių kakliukai pelėsiais aptrauktais kamščiais kaip pistoletų vamzdžiai kyšojo nukreipti į jį.

Jupiteris gulėjo ant grindų. Jam buvo patiesta antklodė, bet ji buvo plona, ir aštrūs plytų kraštai nemaloniai spaudė šonus. Jis atsistojo, svyruodamas kaip girtas.

„Prigėręs būtų tikslesnis žodis“, — pamanė jis su niūriu humoru.

Patalpos viduryje buvo spartietiškas medinis stalas. Ant jo stovėjo trys atkimšti buteliai, šalia — dvi tuščios taurės. Buteliai ir jų pageltusios etiketės buvo dulkėti. Vienintelė lemputė virš stalo kadaravo ant laido.

Raudonasis vynas.

Visas rūsys buvo pilnas raudonojo vyno! Jis tai suprato iš kvapo ir iš viso kūno niežėjimo.

Sunkios storų lentų durys buvo uždarytos. Bet jis išgirdo, kad kažkas iš išorės jas rakina. Jupiteris paskubėjo nusvirduliuoti prie stalo ir atsiremti į jį. Nenorėjo, kad jie matytų, koks jis silpnas. Bet iš tikrųjų jis norėjo atsigulti ant grindų, tikriausiai taip ir bus, jei ilgiau teks kęsti raudonojo vyno kvapą.

Labiausiai jam nepatiko atkimštų butelių vaizdas.

Durys atsivėrė, į vidų įžengė du vyrai. Vienas jų buvo Landinis, išblyškęs kaip vaiduoklis prastame mėgėjų Hamleto pastatyme. Antrasis buvo į huną panašus profesoriaus vairuotojas. Jis nusiėmė kepurę ir pakabino ją ant vieno butelio kakliuko.

— Sveiki atvykę, — pasakė Landinis, kai vairuotojas uždarinėjo duris. — Jūs greičiau atsigavote, nei mes tikėjomės.

— Ar jūs visada panašiu būdu linkite pasveikti? — Jupiteris žvilgsniu įsisiurbė į kardinolo sekretoriaus veidą. — Ir nuo susirūpinimo esate toks išblyškęs.

Vieną akimirką Landinio veidas tapo beveik linksmas.

— Atrodo, galėtume tapti gerais draugais, — jis priėjo prie stalo iš kitos pusės ir pripylė į abi taures raudonojo vyno. — Mano manymu, tai geras pagrindas susidaužti.

Jupiteris karštligiškai pažvelgė į duris, bet ten ant krūtinės sukryžiavęs rankas stovėjo vairuotojas ir šaltai žvelgė į jį.

Landinis ištiesė vieną taurę.

— Tai jums.

— Atsiprašau, — atsakė Jupiteris, blogai slėpdamas susierzinimą, — dieną aš negeriu alkoholio.

— Esu tikras, kad mums jūs padarysite išimtį.

Vairuotojas žengė artyn.

Jupiteris iš lėto ėmė trauktis, atsargiai remdamasis į stalo pakraštį. Jei jį paleis, kojos jo neišlaikys. Jis vis dar buvo per daug nusilpęs, kad veltųsi į muštynes. Prieš plačiapetį vairuotoją jis ir šiaip neturėtų jokių galimybių.

Landinio lūpas vėl iškreipė šaltas šypsnys.

— Šiame rūsyje labai daug raudonojo vyno. Negaliu pasakyti, kiek litrų, bet tik apsidairykite, čia iš tikrųjų daugybė butelių.

Jis vėl atkišo Jupiteriui taurę. Ji buvo sklidina. Lempos šviesa kruvinu atspindžiu suteliūškavo paviršiuje, vynas žaižaravo kaip šlifuotas rubinas.

— Imkite! — primygtinai pareikalavo Albinas.

Vairuotojas dabar stovėjo per žingsnį nuo Jupiterio ir greitai linktelėjo, kaip sveikinasi kariškiai. Jupiteris labai iš lėto ištiesė ranką ir paėmė taurę.

Landinis kilstelėjo taurę ir išgėrė gurkšnelį.

— Beje, ypač puikių metų vynas. Tai vienas iš asmeniškų Šventojo Tėvo vyno rūsių. Tikiuosi, mokėsite tai įvertinti, — pridūrė aštresniu balsu. — Išgerkite taurę!

Jupiteris papurtė galvą. Jis nebegalėjo atitraukti žvilgsnio nuo raudonai spindinčio paviršiaus. Jis gerai žinojo, kas bus, jei gurkštelės bent porą lašų šio gėrimo. Jis žinojo, kaip reaguos jo kūnas.

Vairuotojas tyliai priėjo jam iš už nugaros. Jis nepasakė nė žodžio, bet Jupiteris jautė, kaip šis kvėpuoja jam į sprandą.

— Na, — pareikalavo Landinis.

Jupiteris žinojo, kad neturi kito pasirinkimo. Jis užsimerkė, pridėjo taurę prie lūpų — ir išgėrė vyną vienu gurkšniu.

Kai jis atsimerkė, Landinio veidas jam pasirodė dar blyškesnis, o jo sadistiška šypsena dar platesnė. Albinas paėmė atidarytą butelį ir atkišo jį Jupiteriui.

— Jūs atrodote ištroškęs, mano drauge. Imkite visą butelį!

Jupiteris pajuto niežulį kakle. Jo skrandis priešinosi.

— Ko jūs norite, Landini?

— Tik kad jūs gertumėte. Nebijokite, sąskaitą apmokės popiežius. Kas kreips dėmesį į tokią smulkmeną?

— Aš nežinau, kur Janusas paslėpė vario graviūrą.

— Gerkit!

— Aš... — bet daugiau Jupiteris nieko nepasakė, nes tą pačią akimirką vairuotojas, stovintis už nugaros, išmušė taurę ir abiem rankom apkabino krūtinę. Jupiteris jautė jo raumenis, kurie spaudė krūtinės ląstą. Jupiterio rankos buvo taip pat prispaustos, ir jis negalėjo priešintis.

Landinis su buteliu rankoje apėjo stalą.

— Vėliau turėsite galimybę papasakoti, kas jums guli ant širdies. Bet kol kas mandagumas reikalauja, kad jūs priimtumėt mūsų kvietimą.

Jis prikišo butelį prie Jupiterio burnos ir šiurkščiai įspraudė jį tarp lūpų, kol stiklas skaudžiai atsirėmė į dantis.

Jupiteris veltui mėgino išsivaduoti iš vairuotojo gniaužtų. Jo spardymasis nieko negelbėjo. Jis norėjo šaukti, bet raudonojo vyno pliūpsnis užpildė burną. Buvo neįmanoma išspjauti, Landinis iš visų jėgų spaudė butelio kaklelį prie burnos. Jis turėjo ryti, kad neuždustų.

— Matote, — šaipėsi Landinis, — žinojau, kad jums patiks.

Jis atitraukė butelį tik tada, kai šis buvo beveik tuščias, ir leido Jupiteriui akimirką įkvėpti oro, tada supylė likusį.

Jupiteris pamėgino kalbėti, bet pavyko ištarti tik kelis padrikus skiemenis. Jo gerklėje kažkas ėmė tinti. Jam skubiai reikėjo išsivemti, bet kūnas pradėjo gyventi nuosavą, baimę keliantį gyvenimą. Jis pradėjo taip smarkiai drebėti, kaip šąlantis žmogus.

Jis girdėjo, kaip vairuotojas tyliai juokėsi jam į ausį, kai dar smarkiau suspaudė Jupiterio krūtinę.

Landinis griebė antrąjį butelį.

— Turėtumėt suteikti galimybę ir šiems tauriems lašams, — jis apsimetė, kad skaito etiketę. — Nepaprastai puikus, patikėkite manimi. Šventasis Tėvas per šventes mėgsta gurkštelėti šlakelį.

Jis vėl įspraudė butelio kaklelį tarp Jupiterio dantų.

Šį kartą Jupiteriui pavyko pakreipti galvą ir išspjauti visą čiurkšlę raudonojo vyno Landiniui į veidą. Albinas suakmenėjo ir spoksojo į Jupiterį be jokios išraiškos. Raudoni upeliai bėgo jo kakta ir skruostais. Jupiteris pratrūko isterišku juoku, kai iš jo temstančios sąmonės gelmių iškilo vaizdas: Landinis kaip marmuro statula stovi prie senato vartų, jo išblyškusiu veidu teka Cezario kraujas.

— Laikyk jį tvirtai, — sušvokštė Landinis vairuotojui, ir jau tą pačią akimirką vyriškos rankos suspaudė Jupiterį taip, kad jis vos galėjo kvėpuoti.

Ir vėl gerti.

Ryti.

Mirti?

Likęs vynas tekėjo Jupiterio gerkle. Landinis atplėšė butelį nuo jo burnos. Albino veidas dabar atrodė dar blyškesnis, ir baisus kaip vaiduoklio.

Alkoholis ėmė veikti, bet, žinoma, ne tai buvo blogiausia. Nusilpęs Jupiterio kūnas tuoj pat ėmė priešintis tokiam kiekiui nuodų, kurie į jį buvo supilti. Buvo praėję per mažai laiko, kad jis pajustų odos reakciją. Nežinia, ar tai priklausė nuo vyno kiekio, ar nuo nusilpusio Jupiterio organizmo, bet jis tuoj pat pajuto, kad ėmė niežėti, oda paraudo ir ėmė pleiskanoti. Jis jautė, kaip bėrimas plinta pilvu į visas puses, kai pažvelgė į save, atrodė, kad visą kūną nusėjo nudegimų žaizdos. Viskas aplink jį ėmė suktis, judėti vis greičiau — raudonų, juodų ir Landinio perkreipto balto snukio dėmių sūkurys.

Dabar Jupiteris buvo beveik patenkintas, kad vairuotojas jį laikė. Vienas jis negalėtų nė sekundės išsilaikyti ant kojų, be to, kažkodėl apačia atsidūrė viršuje, o viršus apačioje.

Kaip pro mikroskopiškų kristalų miglą, blizgančią ir spinduliuojančią prieš akis, jis pamatė, kad Landinis griebė trečią butelį.

Jupiterio gerklę rūgštis užpildė taip staiga, kad jis vos spėjo prasižioti, kad neuždustų. Grynas raudonasis vynas tryško per jo lūpas, aptaškė Landinį, stalą ir jį patį. Jis ir rijo, ir spjaudė. Spaudimas staiga liovėsi, nes vairuotojas paleido jo krūtinę.

Landinis apipylė jį keiksmų lavina, bet Jupiteris jį girdėjo tarsi per vatą. Trečią butelį jis įniršęs sviedė į grindis, šis garsiai žvangėdamas sudužo, tas žvangesys ilgai skambėjo Jupiterio ausyse.

Jo keliai sulinko, ir jis sudribo kaip maišas. Krisdamas tik per plauką nesitrenkė smakru į stalo kraštą, tada loštelėjo atgal. Jo pakaušis atsitrenkė į vairuotojo batą (tą patį, kuriuo traiškė skruzdės prie Piranezio bažnyčios) ir trinktelėjo į kietą akmenį, kai koja po jo galva buvo patraukta į šalį.

Landinis vėl kažką pasakė, šį kartą vairuotojui, per žibantį krištolinį rūką Jupiteris matė, kad juodu patraukė durų link ir tiesiog išskydo tarsi rūgšties lietuje.

Durys trinktelėjo. Jis liko vienas.

Vienas išvemto vyno baloje, apsvaigęs ir negalėdamas pajudėti. Jam pavyko tik pasiversti ant šono, kai iš gerklės pliūptelėjo vyno fontanas, kuris sušlapino jo drabužius ir odą.

JO ODĄ...

Niežulys staiga susprogdino krūtinę ir pasklido į visas puses, įsiėdė į sąnarius, kaklą, per skruostus, kaktą iki galvos odos.

Jupiteris šaukė kaip išprotėjęs. Tada jis nagais įsikirto į minkštą odą ir ėmė draskyti ją į skutus.

Šviesus ryto dangus atsispindėjo parduotuvės vitrinose. Koralina pastebėjo, kad jos atrodė kitaip nei paprastai. Knygos buvo sudėliotos ne taip, kaip anksčiau, be tvarkos suverstos, tarsi parduotuvėje būtų sprogusi bomba.

Parduotuvės durų stiklas buvo išdaužtas, o jos pačios truputį praviros.

Šiurpas nupurtė visą kūną, kai Koralina ištiesė ranką prie durų. Ji pastūmė duris ir palaukė stebėdama, kaip jos atsidaro į vidų. Varčia vėrėsi girgždėdama nuo stiklo šukių, kol sustojo atsitrenkusi į didesnę šukę. Atsivėręs plyšys buvo pakankamai platus, kad Koralina galėtų pro jį prasmukti.

Per praėjusias kelias valandas mergina per daug patyrė, kad nuniokotos parduotuvės vaizdas galėtų ją išgąsdinti. Ji buvo įpykusi ir liūdna, bet baimės nejautė. Kažkas nuo lentynų ant grindų nubloškė didžiąją dalį knygų, kai kurios lentynos buvo nuverstos. Ant grindų mėtėsi palaidi lapai, kažkas išlaužė visus stalčius prie kasos aparato. Kasa buvo atidaryta ir ištuštinta, tikriausiai tam, kad policija įtartų įprastą apiplėšimą.

Nors ir žinodama, kad Šuvanės nėra, ji kelis kartus ją pašaukė, paskui perlipo per knygas ir laiptais užbėgo į antrą aukštą. Čia vaizdas buvo panašus, viskas išversta, jie rado net slaptą stalčių po skrynia.

Mergina užbėgo į viršų — į virtuvę, svetainę ir miegamąjį. Ir ten viskas buvo išvartyta, nors ne taip smarkiai. Netvarka šiame aukšte, palyginti su chaosu parduotuvėje, neatrodė baisi.

Šuvanės niekur nebuvo.

Koralina vėl nubėgo žemyn. Kai atsidūrė pirmame aukšte, jos dėmesį patraukė garsas, į kurį iš pradžių neatkreipė dėmesio. Garsas sklido iš rūsio, tylus šniokštimas ir teškenimas; jis priminė vandens saugyklą Vatikane, tik mažesnę.

Ant laiptų į rūsį mergina sustingo.

Rūsys buvo apsemtas.

„Iki klubų“, — pamanė ji. Mažiausiai. Tamsiame vandens paviršiuje plūduriavo dokumentų lapai, restauravimo darbų eskizai, laiškai, faksai, studijų laikų dokumentai.

Vanduo čiurleno iš sugadinto vandentiekio, kuris buvo rūsio palubėje ir kurį ji, grįžusi iš Florencijos, pati nudažė tamsiai raudonais dažais.

Mergina sukniubo ant laiptų, užsidengė rankomis veidą ir pirmą kartą nuo pabėgimo iš Vatikano leido sau pravirkti. Ji leido ašaroms sruventi veidu ir nesuvaldomai kūkčiojo. Koralina verkė dėl Jupiterio, dėl Šuvanės, dėl savo likimo. Nebuvo jokios vilties, visai nesvarbu, ko ji imsis, kad pataisytų padėtį. Nebuvo jokios galimybės tai padaryti, jokio išsigelbėjimo.

Po kelių minučių Koralina aprimo, ašaros išseko, ir ji suprato, kad vėl gali aiškiai mąstyti. Vandentiekio sugadinimas buvo daugiau nei priešiškumo aktas. Adeptai manė, kad reikia čia, apačioje, ką nors sugadinti. Jie nepasitikėjo Koralina. Jie nežinojo, ką ji sumąstė, kas buvo saugoma popieriuose ir kas kompiuteryje.

Pagalvojusi apie kompiuterį ji prisiminė Fabijaus kompaktinę plokštelę, kurią jis įmetė pro langą, tarnavusį laiškų dėžute. Pro plyšį įmesti laiškai nukrisdavo ant rašomojo stalo, kuris dabar buvo po vandeniu. Vis dėlto reikėjo išgelbėti kompaktinę plokštelę, nes šią akimirką tai buvo vienintelis darbas, kurį ji galėjo sugalvoti.

Vanduo, siekęs kelius, buvo ledinis. Ji išsitraukė Januso kišeninį žibintuvėlį ir įjungė. Rūsyje buvo tamsu, tik pro langus krito blanki šviesa. Patalpa buvo žemiau gatvės lygio, o saulė dar nebuvo pakankamai aukštai pakilusi, kad apšviestų langus. Tolesnėse patalpose buvo visiškai tamsu.

Koralina buvo įsitikinusi, kad čia, apačioje, nieko nėra, kodėl kas nors turėtų jos laukti šaltame vandenyje? Tačiau nuo minties, kad reikia apžiūrėti tolimesnius kambarius, jai darėsi negera. Iš prakiurusio vamzdžio bėgančio vandens teškenimas užgožė visus kitus garsus, ji negirdėtų, jei kas nors eitų prie jos iš už nugaros.

Mergina vandeniu nubrido du, tris metrus. Vanduo siekė iki bambos, oda pašiurpo, bet nuo šalčio įtampa truputį atslūgo. Silpnoje šviesoje nebuvo matyti nieko, kas buvo truputį giliau nei per delno plotį. Lygiai taip pat sėkmingai ji galėtų ieškoti juodoje naftoje, jokio skirtumo. Akimirką ji pamanė, kad būtų greičiau plaukti, bet kažkodėl jai buvo nemalonu prarasti ryšį su grindimis — matyt, mintis, kad galima plaukti nuosavame rūsyje, pasirodė neteisinga ir per daug keista.

Koralina iš lėto ėjo koridoriumi. Vandens pasipriešinimas buvo didesnis, nei ji tikėjosi. Jai atrodė, kad ji juda kaip sulėtintame kadre.

Staiga mergina keliu atsitrenkė į senos skrynios kampą. Skausmas nudiegė visą koją, ir ji prarado pusiausvyrą. Nevalingai mėgino atsiremti ir pametė žibintuvėlį. Ji pajuto, kaip jis nuslydo palei jos koją, nuriedėjo tolyn ir netrukus dingo. Ji piktai pažvelgė žemyn ir pamatė silpną švieselę po vandeniu. Žibintuvėlis nepraleido vandens, nesvarbu, kad gulėjo po vandeniu metro gylyje. Koralinai reikėtų nerti, kad jį pasiektų.

Tyliai plūsdamasi ji pažvelgė į savo darbo kambario duris. Už durų buvo taip tamsu, kad ji beveik neturėjo vilties surasti kompaktinės plokštelės, o jei ją nuplovė į tolimiausią kampą, tikrai neras.

Ne, nebuvo kito pasirinkimo, reikėjo pasiekti tą prakeiktą žibintuvėlį.

Mergina dar apsidairė tamsoje, tada giliai įkvėpė ir panėrė. Po vandeniu ji atsimerkė, tikėdamasi ką nors pamatyti, bet švysčiojantys tamsos vaiduokliai tik sukėlė nerimą. Ji atsitūpė ir palietė šviesos šaltinį. Vandens pliuškenimas čia girdėjosi dusliai ir atrodė labai toli. Ji pažinojo kiekvieną kvadratinį centimetrą šio koridoriaus, viso rūsio, tačiau dabar jis atrodė jai visiškai nepažįstamas, tarsi realybė būtų pasistūmėjusi ir pažįstamą vietą pavertusi svetima ir grėsminga.

Koralina pirštais palietė žibintuvėlį, stipriai suspaudė jį ir, galva ir krūtine praskyrusi vandens paviršių, išnėrė. Po vandeniu ji išbuvo neilgai, net nespėjo uždusti, vis dėlto per šias kelias sekundes ji patyrė daugiau baimės, nei išvydusi užtvindyto rūsio vaizdą arba kambarių tamsą. Akimirką jai pasirodė, kad ji panėrė daug giliau, ir grįžo prisiminimai apie tųdviejų vyrų kritimą į saugyklą, prisiminė Janusą, kuris nugrimzdo bedugniame baseine, Jupiterį, kuris nusekė paskui, kad išgelbėtų Janusą.

Dabar ji drebėjo ne iš šalčio. Iš visų jėgų kovodama su panikos antplūdžiu ji nubrido į savo svetainę ir darbo kambarį. Siauras žibintuvėlio šviesos pluoštas iš tamsos išplėšė plaukiančius popierius, o šalia augalo lapus, kurie plūduriavo paviršiuje kaip vandens lelijos. Iš vamzdžio teškenantis vanduo sukūrė sroves, kurios, regis, veržėsi iš visų pusių. Jos švelniai siūbavo ant sienų pritvirtintus eskizus ir vangiai kedeno popierines užuolaidėles. Langas vis dar buvo praviras, rašomojo stalo iš po vandens nesimatė. Plūduriuojantys daiktai išdavė, kur jis stovi.

Koralinos kompiuteris stovėjo ant stalo, jo viršutinė dalis kyšojo iš vandens kaip nugrimzdusio miesto šventyklos bokštas. Matėsi tik siauras ekrano ruoželis.

Koralina brido toliau į kambarį, kai staiga...

Už jos nugaros pasigirdo kažkoks garsas! Ji atsigręžė. Nieko! Tik krintančio vandens šniokštimas, čiurlenimas, kliuksėjimas ir teškenimas.

Ar ten ne žmogaus balsas? Mergina nubrido atgal prie durų ir pažiūrėjo į koridorių. Ji nedrįso šviesti žibintuvėliu į laiptų pusę bijodama, jog kas nors viršuje gali pastebėti šviesos spindulį.

Koralina atsargiai grįžo į kambarį. Jei ten, viršuje, kas nors buvo, jis, žinoma, pirmiausia apsidairys sausuose aukštuose.

Vadinasi, ji turi labai nedaug laiko. O jei ji apsiriko, jei ten nieko nėra — tuo geriau. Vis tiek reikėjo kuo greičiau užbaigti šį darbą.

Koralina atsargiai užčiuopė po vandeniu rašomojo stalo pakraštį, perbraukė pirštais jo paviršių. Ten stovėjo sunkus parkerių stovas, skylamušis, tuščias lipnios juostos ritinėlis. Vieta, kur nukrisdavo paštas, buvo beveik tuščia, čia gulėjo tik storas vokas, išbrinkęs nuo vandens. Jis buvo minkštas ir lankstus. Vadinasi, ne kompaktinė plokštelė. Ji laikė žibintuvėlį virš stalo ir mėgino pro vandens sluoksnį įžiūrėti kitas smulkmenas. Kompiuterio klaviatūra, pelė, tuščia plastikinė dėtuvė, sidabrinis peilis laiškams. Fabijaus kompaktinės plokštelės nė ženklo. Ji gerai pažinojo Fabijų, todėl pamanė, kad jis turėjo įmesti kompaktinę plokštelę be voko, gal net be plastikinės dėtuvės. Ji suko žibintuvėlio spindulį spirale vis platesniais ratais, kol šis nuslydo per stalo kraštą ir jį prarijo tamsa. Šviesos nepakako, kad apšviestų grindis. Koralina norėjo apžiūrėti paviršiuje plūduriuojančius daiktus, kai pastebėjo žybtelėjimą. Kažkas atspindėjo šviesą, kažkoks sidabrinis paviršius.

Puiku. Kartą ji jau buvo panėrusi, galėjo tai padaryti ir antrą. Tikrindama ji dar kartą pašvietė į tą grindų vietą, kurioje matė spindesį, bet dabar nieko neužtiko.

„Pro šalį plaukianti žuvis, — pamanė ji su isterišku humoru. — Vanduo... žuvis — tai iš tikrųjų velniškai juokinga!“

Mergina porą kartų giliai įkvėpė ir atsiklaupusi paniro. Vanduo buvo iškreipęs rašomojo stalo ir daiktų ant jo kontūrus. Ji judino žibintuvėlį tai šen, tai ten, tikėdamasi vėl pagauti tą patį blykstelėjimą kažkur ties stalo kojomis.

Per pirmąjį bandymą ji nieko neužtiko, išskyrus sutežusį popierių ir ištirpusio šokolado likučius. Reikėjo išnerti, įkvėpti oro ir pamėginti antrą kartą.

Šį kartą jai pasisekė. Šviesos spindulys ant grindų užkliudė sidabrinį diską. Koralina ištiesė ranką, užčiuopė glotnų plastiką ir pakėlė jį. Ji išniro iš lėto, kad nesukeltų triukšmo, atsistojo ir įkvėpė oro.

— Taip! — triumfuodama sušnabždėjo ji, laikydama diską žibintuvėlio šviesoje. Nė vienoje pusėje nebuvo užrašo. Nekrintanti į akis kompaktinė plokštelė.

Kai ji atsigręžė į duris, ten stovėjo vyras.

Koralina taip išsigando, kad vos nepaleido iš rankų kompaktinės plokštelės. Ji kaip ginklą nukreipė spindulį į žmogų tarpduryje. Juos vieną nuo kito skyrė maždaug trys metrai.

Vyras kaip ir ji stovėjo iki pilvo vandenyje. Jis sumirkčiojo ir gindamasis nuo šviesos pakėlė rankas prie veido. Tai buvo tamsiaplaukis išsekęs žmogus. Smakras ir skruostai buvo nusėti raudonomis dėmelėmis, kaip būna tam, kuris po ilgos pertraukos pirmą kartą nusiskuto. Jis neatrodė pavojingas, nerimą labiau kėlė susiklosčiusios aplinkybės ir neįprasta aplinka. Jei jį sutiktų kur nors gatvėje, jaustų jam pasigailėjimą. Bet čia, apačioje, netikėtai išnirusi iš vandens, ji labai jo išsigando.

— Kas jūs esate? — paklausė ji, tuo tarpu kairiąja ranka po vandeniu įkišo kompaktinę plokštelę į kelnių kišenę ir apčiuopomis ėmė ieškoti ko nors ant stalo. Vyras dar nespėjo atsakyti, o ji jau spaudė delne peilį laiškams atplėšti, keldama vandens fontanus staigiai ištraukė jį iš vandens ir atgręžė į nepažįstamąjį.

— Aš... aš pamačiau šviesą, — sumikčiojo žmogus tyliai, regis, kiaurai permatydamas Koraliną. — Durys... viršuje... jos buvo atviros. Aš ieškojau ko nors.

— Tikrai? — atsakė ji nepatikliai. — Ko tokio?

— Vyro. Užsieniečio. Jis man štai ką... davė, — iš purvinų marškinių kišenės jis ištraukė mažą skiautę popieriaus. — Čia užrašytas vardas... tai jūs?

Koralina iš lėto žengė žingsnį vyro link. Ji pažino savo vizitinę kortelę.

— Jūs man dar nepasakėte, kas jūs esat.

— Mano vardas Santinas.

Koralina prisiminė, kad šį vardą kartą jau girdėjo. Jį minėjo Jupiteris.

— Vienuolis kapucinas? — ji pažvelgė į jį atidžiau. — Iš Kristoforo namų?

Santinas linktelėjo.

— Aš nežinau to vyro, kuris man davė vizitinę kortelę, vardo, — jis vėl sumirksėjo. — Ar negalėtumėt... galbūt... nuleisti žibintuvėlio? Jūs mane akinate.

— Jupiteris, — pasakė Koralina.

— Jupiteris? Kaip...

— Taip. Kaip dievo.

Santinas vėl linktelėjo, tarsi jam iš karto daug kas tapo aišku.

— Jis sakė, kad turiu čia ateiti, jei ką nors sužinosiu apie Kristoforą.

— Kristoforas negyvas, — šaltai atsakė Koralina.

Vienuolio veide atsispindėjo liūdesys, bet ne nuostaba.

— Kaip jis mirė?

— Jį nužudė, — atšovė ji nekantriai. — Ko jums čia reikia, Santinai?

— Jūs žinote apie Kristoforą daugiau nei aš. Bet atėjau ne todėl. Atėjau, nes man... — jis nuleido galvą. — Nes man reikia pagalbos.

Koralina su kartėliu atsiduso.

— Pagalbos? Apsidairykite aplinkui! Argi panašu, kad galėčiau kam nors suteikti pagalbą?

— Kur dabar Jupiteris?

— Ne čia. Jis Vatikane.

Santino akys, ir taip pakankamai įdubusios ir tamsios, regis, dar labiau įkrito, kai jo veido bruožus užgulė tamsūs šešėliai.

— Vadinasi, jie jį pagavo?

Koralina suraukė kaktą. Ar jis ką nors žinojo apie adeptus? Ar nuo jų bėgo Santinas, kai Jupiteris jį sutiko? Ji nusprendė pasitikėti vienuoliu, bent jau stovėdama atokiau nuo jo.

— Taurės adeptai, — patvirtino ji, bet vienuolis jos nesuprato.

— Ar jie taip save vadina? — paklausė vienuolis sumišęs. — Jie yra jaučio vergai, ar ne tiesa?

Jam, be abejonės, buvo ne visi galvoje. Jupiteris pasakojo, kokį įspūdį jam padarė vienuolis, bet arba jis tą įspūdį sušvelnino, arba Santino būklė staigiai pablogėjo. Jo veide, judesiuose, laikysenoje atsispindėjo beprotiška paranoja, jis buvo išsekęs ir priminė prie nuošalaus tvenkinio stovintį dykumų gyvūną, bet kurią akimirką pasirengusį bėgti.

Koralina nesiėmė komentuoti jo klausimo, tik pasakė:

— Mums reikia lipti aukštyn. Mes abu čia galime nusibaigti, — kai jis nereagavo, pridūrė: — Nuo drėgmės.

Atrodė, kad Santino sąmonę jos žodžiai pasiekė šiek tiek pavėluotai, praėjo kelios sekundės, kol jis linktelėjo.

Koralina apšvietė jam koridorių.

— Eikite pirmas.

Jis nusisuko ir nubrido prie laiptų, Jo judesiai buvo keisti. Pirmiausia Koralina pagalvojo, kad tai dėl vandens, bet netrukus pastebėjo, kad jis truputį šlubuoja. Ji sekė paskui jį per atstumą. Ta aplinkybė, kad vienintelis žmogus, kuris tikriausiai buvo jos pusėje, buvo praradęs protą, nepavertė jos padėties malonesne.

Permirkę jie kopė laiptais.

— Dar aukščiau, — nurodė Koralina vienuoliui. — Manau, mums reikės kelių sausų rankšluosčių.

Trečiame aukšte ji paprašė jo pastovėti prieškambaryje, o pati nuėjo į Šuvanės vonią sausų rankšluosčių. Ji pačiupo visą krūvą, pusę įspraudė Santinui į rankas ir nuvedė jį į svetainę.

Santinas iš lėto padėjo krūvą ant stalo, paėmė viršutinį rankšluostį ir rūpestingai, su didžiule pagarba jį išlankstė. Jis atidžiai šluostė savo šlapius drabužius ir atrodė labai nerangus.

Koralina truputį padvejojo, paskui paliko jį vieną ir nuėjo į vonią. Iš skalbimo mašinos ji ištraukė sausus džinsus ir dirbtinio kailio palaidinę su gobtuvu. Truputį padvejojusi paėmė dar vieną Santinui. Ji visada dėvėjo marškinėlius ir megztinius XL dydžio, plačius ir apkritusius, taigi drabužis tiks ir Santinui. Tik šlapių jo kelnių neturėjo kuo pakeisti.

Iš pradžių jai buvo nejauku persirenginėti prie Santino, bet vėliau pastebėjo, kad jam ši padėtis pasirodė daug keistesnė ir nemalonesnė nei jai. Vis dėlto jis buvo vienuolis, jis greitai ir truputį priblokštas nuleido akis į grindis, kai ji nusimovė šlapius džinsus ir pasimatė šlapios kojos. Tikriausiai jis kelis dešimtmečius nematė moters be drabužių.

Kai jis suprato, ką ji galvoja, tyliai tarė:

— Žinote, aš visada slaugiau tik vyrus, niekada neteko slaugyti moterų.

Ji šmurkštelėjo į sausas kelnes ir užtraukė užtrauktuką.

— Kokiame vienuolyne jūs gyvenate?

— Jau... jokiame. Aš palikau ordiną.

— Kurį? Kapucinų vienuolyną Veneto gatvėje?

Santinas linktelėjo.

— Aš žinau tą bažnyčią, — pasakė ji. — Santa Maria della Concezione. Kai buvau vaikas, kartą lankiausi bažnyčios laidojimo rūsiuose.

Vienuolis atsisegė dėmėtus marškinius, nusirengė juos ir skrupulingai sulankstė. Jo nuogas liesas kūnas išdavė, koks jis buvo išbadėjęs. Oda buvo labai šviesi, tarsi niekada neregėjusi saulės.

— Laidojimo rūsiai per pastaruosius metus nuo turistų apsilankymų sunyko.

Koralina atsuko jam nugarą, kol nusirenginėjo šlapius marškinius, šluostėsi ir vilkosi palaidinę. Kai ji atsigręžė, jis jau buvo visiškai apsirengęs.

Koralinai labai magėjo pažiūrėti, kaip atrodo Fabijaus pašviesinta nuotrauka, ji norėjo nueiti į vieną iš interneto kavinių centre. Ji nenustygo vietoje ir pasisuko eiti.

— Ar jūs tai žinote? — netikėtai paklausė Santinas.

— Ką aš turiu žinoti?

— Tiesą apie jautį. Apie Kristoforą. Apie begalinius laiptus.

Ji atsisėdo ant krėslo ranktūrio ir atidžiai pažvelgė į jį.

— Tas reikalas su jaučiu...

— Suprantu, — pertraukė ją Santinas. — Jūs manote, kad aš pamišęs. Bet yra tokių dalykų, kurių neišsigalvojau. Aš mačiau kitų žmonių piešinius, Remeo padarytus vaizdo įrašus. Laiptų vaizdus. Tai nebuvo įsikalbėjimas.

Koralina neturėjo jokio supratimo, ką jis šneka.

— Klausykite, aš nežinau, ką tai turi bendra su Jupiteriu arba adeptais. Net su Kristoforu.

— Kristoforas žinojo, kaip atrodo raktas, — pasakė Santinas. — Aš daugelį metų jį slaugiau, ir jis man jį nupiešė. Iš atminties, paveikslo viduryje. Jis visą laiką kartojo vieną sakinį...

— Dedalo namuose visada naktis, — pasakė Koralina tyliai.

Santinas nustebęs pakreipė galvą.

— Tokie buvo jo žodžiai. Jis sakė, kad turi čia, savo galvoje, rakto atvaizdą. O tada jis jį nupiešė. Aš nieko iš to nesitikėjau, suprantate, ilgą laiką nesitikėjau. Bet vieną kartą, kai brolis Remeo apie tai prašneko, ir tam tikri... tam tikri faktai sutapo... tam tikros nuorodos... tada aš užsakiau, kad padarytų raktą. Kristoforas manimi pasitikėjo. Aš parodžiau jam raktą, tada jis įsiuto. Jis šaukė ir rėkė, ir mušė mane, ir kalbėjo nesąmones. Vėliau jis tiesiog pradingo. Mes negalėjome jo sulaikyti.

Apačioje, gatvėje, trinktelėjo automobilio durelės, paskui antros. Koralina atsistojo.

— Ar jūs girdėjote? — ji nelaukė atsakymo, o nubėgo į kambarį, kurio langai ėjo į gatvę, ir pažiūrėjo pro langą. Ji pamatė juodo automobilio stogą. Limuzino stogą.

Pirmame aukšte pasigirdo garsus grikšėjimas.

— Tai parduotuvės durų stiklas, — išsprūdo jai.

— Jie ateina, — sušnabždėjo Santinas, bet jo balsas skambėjo labai ramiai, beveik abejingai. — Jie mus nužudys, — paprastai konstatavo jis tokiu balsu, tarsi kalbėdamas apie artėjantį lietų.

Koralina nubėgo prie laiptų, ji įtemptai mąstė. Tada ji įstūmė Santiną į svetainę.

— Pro stiklines duris, greičiau! Iš terasos galima patekti ant stogo. Greičiau, judėkite!

— O kaip jūs?

Ji pasiklausė, kas darosi apačioje, girdėjo stiklo grikšėjimą po kojomis.

— Turiu kai ką padaryti. Bėkite pirmas!

Ji nelaukė ir nežiūrėjo, ar jis klausys jos nurodymų. Skubiai, bet kaip galėdama tyliau, ji nusėlino laiptais žemyn.

— Jūs einate prie jų! — sušnabždėjo sumišęs Santinas jai už nugaros.

— Dinkite gi! — atkirto ji piktai.

Ji girdėjo, kaip jis patraukė į svetainę, tada įsiklausė į iš apačios sklindančius garsus. Ji girdėjo mažiausiai du balsus, bet nesuprato, ką jie sakė. Stiklas jau nebegrikšėjo, tai reiškė, kad visi buvo parduotuvėje.

Koralina nusileido iki antro aukšto laiptų aikštelės. Čia gulėjo išmėtyta knygų krūva, už kurios prieš kelias dienas, tada, kai atvyko Jupiteris, užkliuvo Šuvanė. Knygų siunta kardinolui Merendai. Tada — Viešpatie, tai skamba taip, tarsi nuo to laiko praėjo keleri metai! — Koralina pažadėjo senelei, kad knygos bus kuo greičiau nugabentos į Vatikaną. Šis atsiminimas sukėlė merginai skausmą. Tuo metu ji dar negalėjo numanyti, kaip klostysis įvykiai.

Apačioje kažkas subarškėjo. Kažkas užkliuvo ir ėmė plūstis sunkia, griežta, šiurkščia kalba.

Koralina iš susijaudinimo sulaikė kvėpavimą. Jos žvilgsnis nuslydo suversta knygų rietuve, ieškodamas... kažko.

Ji tai pamatė tą pačią akimirką, kai pirmame aukšte sugirgždėjo laiptai. Vyrai lipo aukštyn!

Koralina pačiupo savo radinį — paprastą popieriaus lapą, kardinolo ranka rašytą knygų, kurias Šuvanė turėjo jam nusiųsti, sąrašą. Šalia jo parašo puikavosi ryškus senoviškas lako antspaudas.

Su šiuo dokumentu rankose Koralina puolė prie laiptų. Akies krašteliu ji dar pamatė, kaip kažkas išniro iš už laiptų posūkio, didelis juodas siluetas, ir nustebęs pažvelgė į laiptais bėgančią Koraliną.

Mergina išgirdo, kaip vyrai paspartino žingsnį ir pradėjo persekioti. Girdėjosi sunkūs žingsniai ant medinių laiptų. Pasigirdo šūktelėjimas, kurio ji nesuprato.

Ji užskuodė į trečią aukštą, žaibo greitumu perbėgo svetainę ir šmurkštelėjo į terasą ant stogo. Santino niekur nesimatė. Per langus ji matė abiejų vyrų šešėlius, kurie bėgo per svetainę paskui ją.

Uždususi ji įgrūdo Merendos raštą į tą pačią kelnių kišenę, kurioje buvo kompaktinė plokštelė, ir pasileido siaurais geležiniais laipteliais aukštyn, prie aukščiau esančio stogo. Čia, viršuje, Jupiteris užtiko ją vaikščiojančią per miegus. Ryto saulė kyštelėjo pro debesų properšą ir užliejo stogus skystu auksu. Aplink plytėjo rudų ir ochros atspalvių čerpinių stogų, bokštų ir frontonų jūra. Ant kaimyninio namo stogo karvelidėje pradėjo nerimauti balandžiai, tarsi jausdami netoliese gresiantį pavojų.

Santinas stovėjo netoli pertvaros, už kurios žiojėjo gatvės praraja.

— Ne ten eini! — sušuko ji, sunkiai kvėpuodama. — Eik ana ten!

Ji parodė dešinėn, kur jos namo stogas rėmėsi į nuožulnų gretutinio namo stogą. Beveik! Tarp abiejų namų buvo gilus plyšys, ne platesnis nei pusantro metro. Koralina pasuko į tą pusę, tada sustojo laukdama, kad Santinas sektų paskui ją.

Bet Santinas vis dar stovėjo nejudėdamas prie pertvaros, žvelgė tai į prarają, tai į ją — ir šypsojosi.

Koralina nusuko nuo jo akis, kai užlipę geležiniais laiptais pasirodė persekiotojai. Pirmąjį vyrą ji iš karto pažino. Tai buvo vairuotojas, vyras, kuris stūmė profesoriaus Trojano vežimėlį į salę prie Dedalo portalo. Antrasis vyras dėvėjo tamsų kombinezoną. Jis buvo ne smulkesnis už vairuotoją, gal net truputį platesnių pečių. Jo veidas buvo be jokios išraiškos, jame nebuvo net susidomėjimo. Koralinai pasirodė, kad jis yra toks žmogus, kuris daro tai, ką jam liepia, tas, kuriam netrukdo sąžinės graužimas. Jis pasirodė jai pavojingesnis net už išdidžiai besišypsantį vairuotoją.

— Santinai! — sukliko ji. — Eime!

Jei vienuolis dar ilgiau dels, tuodu užkirs jam kelią. Ir iš tikrųjų jis pradėjo eiti, netikėtai greitai šlubčiojo prie jos, o jo lūpos vis dar keistai šypsojosi, švelniai, beveik draugiškai. Ši šypsena taip ją nustebino, kad ji kelias akimirkas negalėjo atitraukti akių. Bet paskui ji staigiai apsisuko, nubėgo kelis paskutinius metrus iki pakraščio ir atsispyrusi šoko per plyšį tarp namų. Atsitrenkusi į nuožulnų čerpių paviršių ji išsigando, kad gali nuslysti kartu su čerpėmis, bet po dviejų trijų akimirkų mergina jau bėgo toliau.

Santinas sekė paskui ją, nepaisant luošos kojos jis nušoko dar toliau už Koraliną. Mergina palaukė jo ir leido jam bėgti pirmam nuožulniu stogu aukštyn, per stogo kraigą ir vėl stogu žemyn. Koralinai pasidarė truputį nejauku stebint, kaip tiksliai Santinas rado teisingą kelią, kaip išvengdavo sutrūnijusių stogo čerpių, kaip vikriai apsukdavo stoglangį, kurio nesimatė per iškyšulį. Atrodė, jis čia pažįsta kiekvieną stogą, jau lankėsi čia ir numatė atsitraukimo kelią.

Žinoma! — pagalvojo ji apstulbusi. Tikriausiai jis šiame name laukė jos daug ilgiau, užlipo į viršų ir ištyrė padėtį. Jo bėgimas nuo kažko išmokė jį šito. Galbūt jis yra vienuolis, galbūt atrodo ligotas ir nusilpęs, bet Koralina suprato, kad šią akimirką Santinas puikiai žinojo, ką daro.

Vairuotojas su antruoju vyru mynė jiems ant kulnų. Abu be jokio vargo kirto plyšį, tik vyras su kombinezonu kelioms sekundėms buvo praradęs pusiausvyrą, kai po kojomis sujudėjo viena čerpė, nučiuožė ir nukrito žemyn. Jis be didesnių pastangų išlaikė pusiausvyrą ir tęsė persekiojimą nutolęs nuo vairuotojo per du tris žingsnius.

— Ten, — sušniokštė Santinas ir parodė kairėn.

Koralina abejojo, ar sekti paskui jį, nes jis rodė į priešingą pusę.

— O kaip bus su durimis štai ten?

Tai buvo įėjimas į blokinį kubą, kuris kaip cilindras buvo patupdytas ant vieno iš stogų. Tikriausiai iš jo buvo galima patekti į laiptinę.

— Užrakintos, — sušnypštė Santinas ir pasuko į kairę.

Koralina sekė paskui jį. Vadinasi, jis čia buvo.

Jie bėgo plotu, pilnu kačių išmatų. Viename kampe gulėjo krūva baltų plunksnų, prilipusių prie ruberoido. Šalia mėtėsi keli paukščių kaulai.

Ji dar kartą atsigręžė, vairuotojas buvo labiau priartėjęs, antrasis vyras bėgo šalia jo. Jei greitai neras būdo, kaip abiejų atsikratyti, jie pavys juos. O tada, tuo ji buvo tikra, Santinas nebeturės nė vieno kozirio. Su peiliu laiškams, kurį ji dėl visa ko buvo įsikišusi į kišenę, vargu ar pasipriešins.

— Ten, į viršų! — nurodė vienuolis ir nušlubavo stogo plokštuma aukštyn. Čerpės girgždėjo daug garsiau, bet išlaikė jo svorį.

Labiausiai ją neramino ta aplinkybė, kad vijęsi vyrai neragino pasiduoti. Jie turėjo būti visiškai tikri, kad bėgliai neturi jokios galimybės pabėgti. Tiesą sakant, jei Koralina turėtų laiko būti atvira, ji būtų tos pačios nuomonės.

Jie pasiekė aukščiausią stogo plokštumos tašką. Santinas trumpam sustojo, laukdamas, kol Koralina priartės prie jo. Kai stovėjo šalia jo, jis tyliai nurodė, kad eidama kita puse padarytų didelį lanką. Ji apžvelgė stačią stogo plokštumą, bet nepastebėjo nieko įtartino.

Mergina nubėgo į dešinę, pavojingai arti pakraščio. Jie buvo virš sandėlio, kuris užpakaliniu kiemu ribojosi su Governo Vecchio gatve. Kiemas buvo dviem aukštais žemiau. Iš pirmo žvilgsnio ji neatpažino pastato, jos galvoje per daug viskas buvo susijaukę. Vis dėlto ji tikėjosi, kad tai viena iš daugybės šio kvartalo motorolerių „Vespa“ dirbtuvių, viena iš alyva ir išmetamosiomis dujomis dvokiančių patalpų, kuriose jaunuoliai laisvu laiku blizgina savo motorolerius. Žvilgtelėjusi žemyn ji įsitikino, kad buvo teisi. Apačioje gulėjo išmestų padangų krūva. Vieno stogo pakraštyje ji pastebėjo gaisrininkų kopėčias, kuriomis buvo galima nulipti žemyn. Tai turėjo būti kelias, kurį vienuolis pasirinko. Jei jie atsidurtų ten, apačioje, būtų nesunku pabėgti nuo persekiotojų.

Kai ji apsidairė, Santinas vis dar stovėjo ant frontono. Jis vėl šypsojosi ta keista šypsena, kuri šioje situacijoje visiškai netiko.

— Santinai! — sušuko ji ir įsikibo į gaisrininkų kopėčias. — Po galais, ko jūs laukiat?

Už jo, iš už kitos kraigo pusės, iš pradžių pasirodė abiejų vyrų galvos, paskui ir liemenys. Santinas trynėsi savo raišos kojos kelį, tarsi jam skaudėtų — gudrybė, privertusi persekiotojus elgtis neatsargiai. Tada jis nušlubavo kraigo viršumi.

Koralina sustojo. Ji negalėjo kitaip. Ji turėjo pamatyti, kas įvyks, turėjo žinoti, ką jis daro, ir ji klausė savęs, kodėl jis tai daro.

Čerpės drebėjo po Santino kojomis, tik dabar Koralina pastebėjo, kad jos buvo tamsesnės, nei ant kitų stogų, per kuriuos jie lig šiol bėgo. Jos atrodė suskydusios, gerokai suirusios nuo drėgmės. Sutrešusios.

Vairuotojas ir antrasis vyras peršoko per kraigą ir sekė paskui Santiną. Atstumas tarp jų ir vienuolio buvo mažesnis nei keturi metrai, netrukus jie jį sučiups.

Koralina stovėjo sustingusi ties gaisrininkų kopėčių virbais ir viena ranka tvirtai laikėsi. Už jos žiojėjo užpakalinio kiemo praraja, bet ji matė tik tris vyrus.

Vyrai beveik pasiekė Santiną, kai pasigirdo pokštelėjimas, panašus į tą, kai didžiulė jėga perlaužia nemažą medžio rąstą.

Sija! Stogo sija!

Vyras, bėgęs paskui vairuotoją, sustojo kaip sukaustytas. Jo veide pasirodė siaubas, o netrukus — nesuvaldoma panika. Jis suriko, tada vidurinė stogo dalis garsiai bildėdama, tarsi netoliese kas nors būtų trenkęs į namą, ėmė kristi žemyn. Lyg sulėtintame filme stogo plokštuma dejuodama garmėjo žemyn, sukeldama dulkių, čerpių duženų ir medžio nuolaužų stulpą.

Santinas buvo greitesnis — ir suklupo. Už trijų žingsnių nuo Koralinos jis išsitiesė kiek ilgas, tik po kelių sekundžių ji suprato, kad jis tyčia parkrito ant pilvo.

Vairuotojas taip pat suprato, kad Santinas įviliojo jį į spąstus. Jis padarė šuolį ir parkrito per ištiestą ranką nuo vienuolio ant skilinėjančių čerpių, tuo tarpu antrasis vyras iš siaubo klykdamas prasmego stoge, o stogas prasmego kartu su juo.

Dulkės pakilo kaip smėlio spalvos atominis grybas, pasklido virš stogo ir kelioms sekundėms aptemdė dangų virš aplinkinių stogų. Koralina sukliko ir dar tvirčiau įsikibo į gaisrininkų kopėčias, prarado pusiausvyrą, bet netrukus tvirtai atsistojo ant kojų. Jos širdis daužėsi pašėlusiu greičiu, sukeldama skausmą, atrodė, kad krūtinė tuoj sprogs. Prieš save ji matė žmogų, šliaužiantį į jos pusę — Santiną. Ji norėjo bėgti prie jo ir nutempti į saugią vietą, bet tą pačią akimirką jį pačiupo už nugaros ir ėmė traukti atgal.

— Santinai!

Ji nusvirduliavo pirmyn, nepaisydama pavojaus. Stogo pakraštys, maždaug trijų metrų pločio, liko sveikas, jis baigėsi dantyta atbraila su sutrūkinėjusiu ir aptrupėjusiu kraštu. Per dulkes dar nebuvo matyti viso sugriovimo masto. Tik viena buvo aišku: antrojo vyro nebebuvo, jis nukrito su didžiąja čerpių dalimi, tiesiog dingo iš regos lauko kaip lėlė iš lėlių teatro scenos.

Vairuotoją griūvantis stogas pargriovė kaip ir jo bendrą, bet, regis, jam pavyko įsikibti į stogo pakraštį.

Santino dešinysis kelis buvo sulenktas, į kairiąją koją buvo įsikibęs vairuotojas. Koralina atsargiai judėjo į priekį bijodama, kad kiekvieną akimirką gali įgriūti likusi stogo dalis. Ji ištiesė ranką, norėdama sugriebti Santiną.

Bet vienuolis tik nusišypsojo. Ir papurtė galvą.

Tada jis metėsi atgal, iš visų jėgų atsitrenkė į nustebusį vairuotoją — ir prasmego kartu su juo prarajoje.

— Ne!

Nusiminusi Koralina žengė dar vieną žingsnį pirmyn, susvirduliavo ir išgirdo garsų bildesį, kai abu kūnai atsitrenkė į sandėlio grindis, nuskrieję aštuonis ar dešimt metrų.

Iš paskutiniųjų ji mėgino susivaldyti ir tvirtai įsikibti į gaisrininkų kopėčių virbus.

Ji ilgai tupėjo ten, ant stogo krašto, rankomis apsivijusi kopėčių turėklus, klausėsi byrančių čerpių duženų, o kai dulkės nusėdo, išgirdo apačioje, kieme, susijaudinusius balsus, kažkas kelis kartus suklykė, kad reikia kviesti policiją ir greitąją pagalbą, šaukė isteriškai, tą patį jautė ir ji, bet buvo per daug sukaustyta ir nusilpusi, kad tas klyksmas išsiveržtų iš jos.

Pagaliau ji sukaupė visas jėgas ir nulipo gaisrininkų kopėčiomis žemyn, į kiemą, pilną žmonių, kai kurie susijaudinę mėgino sulaikyti plūstančius žioplius. Kažkas ją pastebėjo, sušuko jai, kad turinti sustoti, bet ji nekreipė į tai jokio dėmesio, įsimaišė į žmonių minią ir pažvelgė į tris persisukusius kūnus ant nuolaužų ir sijų krūvos, prasibrovė pro žiūrovų spūstį, pateko į gatvę ir nubėgo. Ji bėgo taip greitai, kaip tik galėjo.

Jupiterio dvasia išniro iš gilios, viską apimančios tamsos. Pirmiausia jis pagalvojo, kad turėtų būti miręs. Jis, be abejo, užduso, net dabar jis negalėjo kvėpuoti pilna krūtine. Bet galbūt čia to visai nereikėjo — tik nežinia, kur tas čia galėtų būti.

Jis nebežinojo, kaip pateko į šią padėtį. Palengva ėmė prisiminti skausmus ir traukulius, nematomas rankas, užspaudusias jam gerklę.

Kraujas po nagais.

Jis prisiminė jėgą, kuri norėjo išversti jo skrandį, jį susukti, išsunkti.

Kraujas po nagais. Jo nuosavas kraujas.

Jis vis dar jautė niežulį, jis persinešė jį į čia. Galbūt reikėtų prie vartų į anapus jį uždaryti į karantiną. Vyras, kuris pernešė niežulį į anapus, — tai bent būtų pykčio.

— Pabuskite!

Kažkieno delnas plekšnojo jam per veidą, ir šis skausmas staiga tapo tikroviškesnis už jo prisiminimus. Ir daug skaudesnis.

Jis atmerkė akis, ir tuoj pat jo nagai įsikirto į savo dilbio, kaklo, skruostų odą. Niežulys buvo beveik nepakeliamas.

Jis vėl galėjo kvėpuoti. Ne taip, kaip anksčiau, bet pakankamai, kad galėtų toliau gyventi — kol kas.

Vaiduokliškas Landinio veidas šypsojosi jam. Baltos vaiduokliškos rankos purtė jį. Vaiduokliškos akys vėrė jo akis.

— Nagi, atsigaukit! Jūsų laukia!

Jis pamėgino pakelti galvą, bet jo galva kažkodėl svėrė du centnerius, ir jis buvo tikras, kad jeigu pajudins ją, ji paprasčiausiai nusiris nuo pečių ir liks kur nors gulėti kaip senovinis patrankos sviedinys ant dantytos pilies muziejaus sienos.

— Su jumis nori pasikalbėti!

Jis sugniaužė kumštį ir apdujęs mąstė, ar dabar tinkamas laikas kibti Landiniui į snukį. Nespėjęs priimti sprendimo, gavo dar vieną antausį. Tada dar vieną. Ir dar.

Jupiterio vokai sujudėjo, jis stengėsi kuo giliau kvėpuoti. Landinis, matyt, pamanė, kad jis dūsta, nes, metęs keiksmažodžių pliūpsnį, dingo iš Jupiterio regos lauko ir grįžo su švirkštu, kurio pusė buvo pritraukta vaistų.

— Matote, — pasakė Landinis, — aš jums kai ką duosiu.

— Kas... kas tai? — jo pirmieji ištarti žodžiai po penkis šimtus metų trukusio gilaus miego, po dar penkių tūkstančių metų, praleistų Egipto faraono sarkofage. Gyvo lavono grįžimas.

— Priešalerginis vaistas, — pasakė Landinis. — Nuo jūsų alergijos.

Jupiteris negalėjo nieko suprasti. Ar ne Landinis buvo kaltas dėl tokios jo būklės?

— Kodėl jūs tai darote?

— Nejudinkit rankos!

Dūris buvo skaudus, įšvirkšti vaistai pragariškai degino — tai nebūtinai reiškė, kad Landinis žinojo, ką darė. Bet jau po kelių sekundžių Jupiteris galėjo giliau įkvėpti, niežėjimas po truputį mažėjo. Nevisiškai liovėsi, žinoma, ne. Landinis, be abejo, buvo labai tikslus, bet jis jautėsi geriau. Pakankamai gerai, kad suvoktų, jog jo svaigulys, negerumas ir siaubingas galvos skausmas buvo ne tik alergijos, bet ir alkoholio padarinys. Jokia pasaulyje injekcija negalėjo nuo šito padėti.

— Kur aš esu?

— O kaip jums atrodo?

Jupiteris dar kartą pamėgino pakelti galvą ir šį kartą pastebėjo, kad viskas aplinkui spindėjo baltai.

— Aš esu subinėje, Landi. Ir atrodo, jūsų.

Albinas sutrikęs pažvelgė į Jupiterį. Koks nesuvokiamas triumfas, kad Landinis nesuprato jo subtilaus humoro!

Jo regėjimas tapo truputį aiškesnis, tada vėl viskas susiliejo, bet pagaliau jis tapo aiškus kaip stiklas, atrodė, kad kažkas jo galvoje žaidė, reguliuodamas regėjimo aiškumą. Jis suprato, kad yra prausykloje, išklijuotoje baltomis keraminėmis plytelėmis. Jokio marmuro, tik pigi keramika. Tai tikrai nebuvo privatūs popiežiaus apartamentai.

Jupiteris vis dar jautėsi taip, tarsi sėdėtų viduryje skruzdėlyno. Jis draskė, trynė ir gremžė, bet geriau nesijautė. Dar reikėjo stengtis ne per daug giliai įkvėpti, jam atrodė, kad kvėpavimo takai buvo pusiau atviri, jis vis dar jautė, kad kutena gerklę. Bet jei dabar apsivemtų, būtų dar blogiau. Nelabai malonu įsivaizduoti, kaip paspringsti nuosavais vėmalais.

Jis buvo nuogas. Jo plaukai ir visas kūnas buvo šlaputėliai. Šalia jo ant grindų gulėjo žarna, iš kurios buvo apipiltas vandeniu. Aplink jį tekėjo raudoni dryžiai, išvemto vyno likučiai, bet jie buvo per smarkiai skiesti vandeniu, kad būtų jam pavojingi.

Landinis pastatė Jupiterį ant kojų. Jo veidas išdavė pasibjaurėjimą, ir Jupiteris pajuto gilų pasitenkinimą. Jis buvo per silpnas, jog ką nors padarytų Albinui, todėl turėjo pasitenkinti tokiomis mažomis pergalėmis.

— Mes jums turime sausų drabužių, — pasakė Landinis, vesdamas jį iš prausyklos į tuščią koridorių.

Jupiteris pamanė, kad jie kokiame nors Vatikano rūsyje. Viskas aplink jį pulsavo, susitraukdavo, vėl išsipūsdavo, išblukdavo, prarasdavo kontūrus ir vėl įgydavo tokias griežtas ribas, kad pažvelgus akys net degdavo. Per kiekvieną neryžtingą žingsnį, kurį jis žengė Landinio padedamas, jis bijojo, kad uždus. Trumpas kelias iki kitų durų jam atrodė kaip ilgo nuotolio bėgimas.

Albinas šiurkščiai įstūmė jį į mažą sandėliuką, kuris buvo prigrūstas metro aukščio tuščių popierinių vokų rietuvių. Ant vienos jų gulėjo drabužių kamuolys: jo kelnės, marškiniai, marškinėliai — viskas išvalyta, nors ir drėgna dėl per trumpo džiūvimo laiko.

— Kiek valandų? — paklausė Jupiteris užkimusiu balsu.

— Priešpietis, — trumpai atsakė Landinis. — Jūs neilgai buvote be sąmonės. Profesorius Trojanas labai rūpinosi, kad jums būtų grąžinti nuosavi drabužiai. Jis pasakė, kad tai padorumo klausimas.

Jupiteris nevikriai apsirengė, rengdamasis svyravo ir kelis kartus vos neparkrito, bet išsilaikė ant kojų. Svarbu buvo ne Landinis — Albinas jį jau pakankamai pažemino, jei parkristų, blogiau nebūtų, bet nukentėtų jo paties savigarba. Išdidumas jam visada buvo tik abstrakti, senamadiška sąvoka, bet dabar jis pradėjo suvokti, ką reiškia, kai žmogui nieko nebelieka, išskyrus savo paties vertybes. Visa kita jis jau prarado.

Jupiteris tikėjosi, kad Koralina buvo saugi. Bet net dėl to negalėjo būti tikras. Kelias minutes galvoje sukosi mintis, kad reikėtų apie ją paklausti Landinio, bet nusprendė nesuteikti savo kankintojui galimybės pasidžiaugti galbūt pranešant blogą žinią.

Landinis stebėjo jį sukryžiavęs rankas ant krūtinės. Jo lūpose šmėkščiojo pašaipi šypsenėlė. Jupiteris dar nė vienam žmogui nejautė tokios neapykantos. Bet Landinis gerai žinojo, kad jis šią akimirką per silpnas, jog pultų.

— Baigėt? — paklausė Albinas, kai Jupiteris po daugelio bandymų pagaliau susivarstė batus.

Jupiteris apdujęs atsitiesė. Oras aplink jį, regis, virto drėgna šalta vata, tankiomis pagalvėmis, kurios neleido kvėpuoti ir kėlė drebulį.

— Baigiau, — suniurzgė jis, linktelėdamas galvą.

— Eikite pirmas, — įsakė Landinis. — Į dešinę koridoriumi.

Jupiteris darė tai, ko iš jo reikalavo. Kas antrą žingsnį jis turėjo atsiremti į sieną, jis buvo patenkintas, kad nematė pasipūtėliškos Landinio šypsenos. Albinas ėjo atsilikęs dviem žingsniais. Jupiteris neatsigręžė į jį, girdėjo tik jo kulnų kaukšėjimą į linoleumą, per garsų, tarsi per stiprų garso efektą kine.

Jie priėjo išjungtą senovinį atvirą liftą, dar vadinamą Paternoster. Koks tinkamas pavadinimas šioje vietoje, pagalvojo Jupiteris. Landinis nurodė dešinįjį keltuvą ir įjungė jį. Tada jis žengė į kabiną pas Jupiterį ir daugiau nebeišleido jo iš akių. Kylant pro šalį bėgo negrabiai sumūryta siena, o antikvarinio keltuvo variklis tolumoje girgždėjo ir dejavo.

Pakilus du aukštus, Landinis išstūmė savo kalinį iš keltuvo, šis nuvažiavo toliau. Jie ėjo koridoriumi, paskui pakilo siaurais laiptais aukštyn. Jupiteris stebėjosi, kodėl jie nesutiko nė gyvos dvasios, juk tankiai gyvenamame Vatikane turėjo pasipainioti nors vienas kitas. Tuo tarpu jis vis dar negalėjo nustatyti, kur tiksliai jie buvo. Bet tikėjosi, kad kažkur rytinėje dalyje, viename iš daugybės administracinių pastatų.

Galų gale Jupiteris suprato, kad jie naudojosi tik evakuaciniais koridoriais ir gaisrininkų laiptais. Pagaliau jie įėjo į prieškambarį, išklotą kilimu. Jo sienos buvo apkaltos medinėmis lentelėmis.

Pro aukštas dvivėres duris jie įžengė į erdvų kabinetą, kurio sienos iki pat lubų buvo nukabinėtos brėžiniais ir pastatų piešiniais. Prie sienų klubų aukštyje buvo pritaisytas geležinis turėklas, panašus į skersinį baleto studijose. Už lango plytėjo ryto saulės spindulių nušviesti Vatikano sodai, nedidukės sodrios šviesiai žalios spalvos kalvelės. Jupiteriui jos pasirodė tokios nenatūralios, kaip aliejumi tapyto paveikslo peizažas.

Kambario viduryje stovėjo rašomasis stalas, jo stalviršis buvo iš pilko marmuro plokštės. Viename puodelyje garavo tik ką įpilta arbata. Antrasis apverstas puodelis stovėjo šalia, ant lėkštės buvo sukrauti cukruoti sausainiai. Atrodė, tarsi Jupiteris pakviestas į dalykinį verslo pasitarimą, o ne kvotai ar dar kam nors blogiau.

— Sėskitės! — parodė Landinis minkštą krėslą prie stalo.

Jupiteris buvo dėkingas, bet to neparodė. Žygis pėsčiomis per Vatikaną jį išsekino. Akis vėl dengė rūkas, o Albino balsas skambėjo dusliai ir keistai. Jupiteriui netrukus reikės dar vienos injekcijos, šį kartą ganėtinai stiprios, kad galutinai nuslopintų alerginę reakciją. Antraip mažiausiai po valandos jis voliosis ant grindų kaip suspardytas šuo.

— Palikite mus vienus, Landini, — ištarė balsas už Jupiterio nugaros. Jis negirdėjo, kad kas nors būtų įėjęs į kambarį, o kai nevikriai pažvelgė pro petį, pamatė profesorių Trojaną. Guminiai jo kėdės ratukai riedėjo stora kilimine danga visiškai be garso.

— Ar jūs tikras, — pradėjo Landinis, bet buvo tuoj pat Trojano pertrauktas.

— Mūsų draugas neatrodo toks stiprus, kad sugebėtų nusukti man sprandą, — profesorius tyliai nusijuokė, jo juokas skambėjo netikėtai šiltai, beveik draugiškai. — Eikite, Landini. Ir paimkite sausainį.

Jupiteris pajuto kylantį isterišką juoką, bet paskutinę akimirką sugebėjo susitvardyti. Buvo verta nueiti tokį varginantį kelią, kad pamatytų apsiniaukusį Landinio veidą.

Trojanas nuriedėjo pro Jupiterį prie savo rašomojo stalo. Jis mandagiai jam linktelėjo ir dar kartą kreipėsi į Landinį:

— Nenorite sausainio? Na gerai, tada prašau uždaryti paskui save duris.

Landinis staiga pasisuko vietoje, bet neišdrįso prieštarauti. Duris jis trinktelėjo truputį stipriau, nei reikėjo.

— Parankinis, — atsiduso Trojanas, — ir niekur kitur nėra tinkamas, — jis papurtė galvą ir nusišypsojo Jupiteriui. — Sunku patikėti, kad jis iš tikrųjų yra Vatikano kunigas, ar ne tiesa? O, ne dėl jo niekšiškumo — ši savybė čia plačiai paplitusi, patikėkite manimi — ne, dėl savo kvailumo. Ar galite įsivaizduoti, kad Landinis laisvai kalba lotyniškai? Aš negaliu to įsivaizduoti net ir turėdamas geriausių ketinimų, — jis vėl nusijuokė, pro rūku aptrauktas Jupiterio jusles prasimušė nedrąsi mintis, kad galbūt jis bendrauja su draugišku senu ponu.

Nesusipratimas! Viskas tik nesusipratimas!

Trojanas kostelėjo sausu, nesveiku kosuliu. Tikrovė prieš Jupiterio akis vėl persikreipė, susiliejo ir virto kažkuo kitu, kai staiga iš kairiosios Trojano nosies landos pasirodė tamsus kraujo lašas ir iš lėto nuriedėjo iki jo apatinės lūpos.

— Ak, prakeikimas, — sušnabždėjo profesorius, išsitraukė nosinę ir prispaudė panosėje. Jis užvertė galvą. Jupiteris staiga nebesusigaudė, kas iš jųdviejų iš tikrųjų buvo sumuštas.

— Palaukit minutę, — sumurmėjo Trojanas nosiniu balsu.

Iš tikrųjų jie sėdėjo ir tylėjo, profesorius užvertęs galvą, Jupiteris nugrimzdęs minkštame krėsle, nesugebantis nieko savarankiškai daryti. Jo protas veikė beveik be sutrikimų, kad suvoktų situacijos absurdiškumą, bet jam trūko jėgų tam pasipriešinti, sulaužyti šią savitą nuotaiką, trenkti kumščiu į stalą arba tiesiog aprėkti šį senį, jį supurtyti ir viską išvardyti, kas jam buvo padaryta.

Ir Šuvanei. Ir Janusui.

Ir Koralinai.

Bet jis galėjo tik sėdėti čia, spoksoti į kraujuojantį Trojaną sutrikęs ir visą laiką galvoti: Noriu iš čia ištrūkti ištrūkti ištrūkti...

Pagaliau Trojanas pasilenkė į priekį, dar kartą priglaudė nosinę prie nosies ir burnos ir įsikišo ją į kišenę. Jo šnervė vis dar buvo rausva nuo kraujo, sudžiūvęs kraujavimo pėdsakas, ir Jupiteris turėjo prisiversti pakelti akis ir pažvelgti į profesorių. Ploni metaliniai jo akinių rėmeliai blykstelėjo.

— Ko jūs norite? — paklausė Jupiteris.

— Ar norėtumėte arbatos? — Trojanas atvertė antrąjį puodelį ir įpylė arbatos, nelaukdamas Jupiterio atsakymo. Jis pastūmė arčiau jo puodelį ir sausainius. — Jums reikia papusryčiauti.

— Todėl įsakėte mane čia atvesti? Kad su manimi papusryčiautumėt? Jūsų žmonės šį rytą mėgino mane nužudyti.

Trojanas linktelėjo, jis atrodė sumišęs.

— Ta istorija su vynu... Patikėkite, tai buvo ne mano idėja. Tai bus sugalvoję Landinis su fon Tadenu.

— Žinoma, — atsakė Jupiteris nepatenkintu balsu.

— Valgykite, — paragino Trojanas vėl. — Duodu garbės žodį, kad šis maistas geras.

Jupiteris nepalietė nei puodelio, nei lėkštės.

— Bet mano skrandis — ne.

Profesorius nesuprasdamas pažvelgė į jį, tada gūžtelėjo pečiais.

— Kaip pasakysite.

— Grįžkime prie reikalo, — kambarys ėmė siūbuoti jam prieš akis, o pastatų piešiniai per daug susiliejo, kad įžiūrėtų smulkmenas. Bet kažkodėl ši aplinka palengva grąžino jam pasitikėjimą. Anksčiau jis dažnai bendravo su tokiais žmonėmis kaip Trojanas ir dažniausiai gaudavo, ko norėdavo.

Bet tie žmonės nieko nežinojo apie alergiją. Jie tavęs nekankino.

— Turėčiau pažymėti, kad kažkada jums labai sekėsi profesinė veikla, — pasakė profesorius.

Komplimentas. Tai buvo tik pirmas žingsnis.

— Jūs buvote ne tik seklys, jūs buvote verslininkas. Todėl norėčiau kai ką pasiūlyti.

— Aš nebeturiu vario raižinio, kaip jūs jau tikriausiai pastebėjote.

— Bet žinote, kur jis yra.

— Praėjo kelios valandos, kai jį pastarąjį sykį mačiau. Tai buvo tada, kai Estakada mus čia atgabeno.

Trojano veidas apsiniaukė.

— Estakada...

— Jūsų globotinis padarė klaidą, kad iš karto nepaėmė raižinio iš mūsų, — Jupiteris pamėgino klastingai nusišypsoti, bet pats pajuto, kad jam gėdingai nepavyko. — Tai gali susilpninti ne tik jo, bet ir jūsų padėtį tarp adeptų, ar ne tiesa?

Profesorius garsiai atsiduso.

— Nenoriu jūsų apgaudinėti. Jūs esate teisus. Daugelis yra tos nuomonės, kad Estakada nesusidorojo. Bet patikėkite manimi, aš kaip ir jis esu prieš bet kokį jėgos panaudojimą. Landinis mėgsta šitaip pasilinksminti, bet aš tokius metodus laikau nederamais ir netinkamais.

Iš jo intonacijos Jupiteris suprato, kad tai nebuvo jo moralinė nuostata. Žudymo ir kankinimų jis vengė dėl tos pačios priežasties, dėl kurios galbūt vengtų ryšėti citrinų spalvos kaklaraištį arba ryšėti plunksnų boa. Prievarta, profesoriaus manymu, buvo ne smerktina, o tik neskoninga.

— Janusas turi šalininkų Vatikane, — pasakė Trojanas kiek patylėjęs ir atsirėmė alkūnėmis į stalo kraštą. — Mes nesame įsitikinę, kas šie žmonės. Bet jūs, Jupiteri, žinote. Aš norėčiau, kad jūs su manimi bendradarbiautumėte.

— Man reikia pasakyti jų vardus?

— Aš noriu, kad jūs mums talkintumėte. Jūs esate gabus žmogus, galėtumėte dirbti Bažnyčios pavedimu ir po visą pasaulį ieškoti meno vertybių. Ne smulkių, nereikšmingų objektų, ne tų menkniekių, kuriais užsiiminėja privatūs kolekcininkai. Bažnyčia turi tokios didžiulės vertės objektų, kuriuos jūs tik galite įsivaizduoti, ir ji vis dar ieško daugybės per šimtmečius prarastų vertybių. Tai galėtų būti jūsų, Jupiteri, užduotis. Tokį jaudinantį ir pelningą pasiūlymą vargu ar jums kas nors padarys, — jis vėl nusišypsojo. — Jūs tik turite manimi pasitikėti.

Kai jis kalbėjo, Jupiteris atidžiai stebėjo jo šviesiai mėlynas akis, plonus pirštus ir manikiūrininkės nudailintus nagus.

— Šuvanė jumis pasitikėjo.

Jupiterio nuostabai, jo žodžiai Trojaną skaudžiai paveikė. Išgirdęs senosios moters vardą, jis nepastebimai krūptelėjo.

— Tai buvo labai seniai, — atsakė jis.

— Ji pasitikėjo jumis, — pakartojo Jupiteris. Jis negalėjo atsistebėti profesoriaus veide švietusiu kaltės jausmu. — Ką jūs su ja padarėte? Nužudėte? Ji savo noru niekada nebūtų atidavusi jums šukės.

— Ne, vargu, — apsiniaukęs Trojano žvilgsnis šmirinėjo po stalą, tarsi ko ieškodamas.

Jupiteris vėl dūrė į atvirą žaizdą:

— Jūs ir dėl to norite apkaltinti Landinį?

Trojanas iš karto neatsakė, bet pagaliau suėmė save į rankas.

— Nenukrypkime, Jupiteri. Aš žinau, ką jūs jaučiate. Mano pasiūlymas jus sužavėjo, ar ne tiesa? Jūs galėsite tęsti savo ankstesnį darbą naujomis, geresnėmis sąlygomis. Jūs turėtumėt tokį užnugarį, kad niekas nedrįstų trukdyti. Jūs turėtumėt pinigų, ryšius...

— Jūs norite mane nupirkti?

— Ne, — paprieštaravo Trojanas energingai. — Aš jums nesiūlau jokios sumos, vien tik galimybes. Ateitį! Tik pamąstykite. Ką jūs darysite, jei sveikas išsikapstysite iš viso šio reikalo? Jūsų reputacija visiškai sunaikinta, lygiai taip pat kaip ir klientūra. Niekas nebedirbs su jumis. Ta maža istorija Barselonoje...

Net tai jis žinojo!

... sužlugdė jūsų karjerą, ar ne tiesa? O dar kivirčas su japone. Jumis jau nepasitiki. Sugriauta viskas, ką jūs dešimt metų kūrėte. Viskas... pralošta.

Jupiteris pajuto, kad jame kunkuliuoja pyktis ant savęs, ant Trojano už tai, kad šis prikišo visus tuos dalykus, kuriuos jis seniai žinojo ir kurie pasirodė daug skausmingesni, kai apie juos prašneko garsiai. Jis nenorėjo šito girdėti, nenorėjo, kad apie tai būtų kalbama. Trojanas žinojo jautrias Jupiterio vietas.

— Ir jūs siūlote man viską sureguliuoti?

— Jei jūs tai šitaip vadinate, — Trojanas parodė į sausainius. — Nagi, imkite!

Jupiteris ištiesė ranką ir paėmė vieną cukruotą riestainį, iš lėto atsikando, pakramtė ir padėjo atgal.

— Ne mano skonio, — pasakė jis. — Apgailestauju.

Profesoriaus šypsena tapo gerokai šaltesnė.

— Vadinasi, jūs atmetate mano pasiūlymą?

— Vadinasi, aš pirmiausia turiu žinoti, į ką įsipainioju. Noriu išgirsti atsakymus. O tada galbūt pamąstysiu, ar jums padėti.

— Ar esate įsitikinęs, kad man reikia pagalbos?

— Jums reikia plokštės. Ir Januso šalininkų vardų. Landinis mėgino šią informaciją iš manęs išgauti kankindamas, ir jam nepavyko, — jis nutylėjo, kad Landinis neuždavė jokių klausimų. — Negaliu meluoti, pasiūlymas man atrodo patrauklus. Bet pirmiausia noriu žinoti, į ką jūs įsipainiojęs.

Trojanas kilstelėjo antakį, bet nieko nepasakė.

— Kas yra Dedalo namai? — paklausė Jupiteris. — Prašom sakyti tiesą.

— Tiesą, — profesorius paspaudė vieną savo vežimėlio mygtuką, pavažiavo truputį atgal ir apvažiavęs stalą priartėjo prie Jupiterio. — Jeigu tikėsime gandais, visada būna daugiau nei viena tiesa. Ar žinote, pavyzdžiui, ką pasakoja apie raktą, kurį gerasis Piranezis įamžino savo plokštėje? Sakoma, kad tai tas raktas, kurį kartą Liuciferis ištraukė iš pragaro vartų spynos ir metė per petį, kai vieną dieną nusprendė, kad jam gana karaliauti požeminiame pasaulyje. Pareigas jis perdavė savo kunigaikščiams, užtrenkė paskui save duris ir išėjo, — Trojano veidas buvo labai rimtas, kai jis pridūrė: — Ar šią tiesą norite išgirsti?

— Ne, ir jūs tai puikiai žinote, — atsakė Jupiteris, purtydamas galvą. — Vadinasi, adeptai veikia Šventojo Sosto įpareigoti. Janusas sakė, kad jų tikslas yra nuslėpti Carceri, arba Dedalo namų, egzistavimą — net nežinau, kaip jūs vadinate tą vietą. Bet aš tuo netikiu. Jūs pats sakėte, kad Landinis yra parankinis. O jūs, profesoriau? Kodėl jūs ėmėtės šio reikalo?

— Galbūt iš smalsumo?

Jupiteris pajuto, kad susikaupus ties viena tema jo mąstymas stabilizavosi. Jam vis dar svaigo galva, bet pamažu sekėsi aiškiai mąstyti.

— Smalsumo... taip, galbūt. Trumpam. Bet jūs jau taip ilgai gyvenate Romoje ir taip seniai esate adeptas. Ar bus patenkintas jūsų smalsumas, jei tie abeji vartai — Dedalo portalas ir Piranezio atrastas antrasis įėjimas — bus laikomi uždaryti? Ne, profesoriau, man atrodo, kad ne.

Trojanas privažiavo visai arti prie Jupiterio, pažvelgė bejausmiu veidu iš arti, apsisuko ir nuvažiavo prie sienos. Ten, įsikibęs į aplink visą patalpą einančius turėklus, pradėjo sunkiai ropštis iš vežimėlio.

— Sakykite, ką jūs matote, — pareikalavo jis, kai stovėjo jau beveik tiesiai, drebančiomis rankomis įsikibęs į turėklą. — Nagi, sakykite! Ką jūs matote prieš save?

Jupiteris giliau įkvėpė.

— Ligotą žmogų.

Trojanas linktelėjo.

— Ar tai viskas?

— Ką jūs turite galvoje?

— Ar jums niekas neminėjo mano pravardės?

Akimirką Jupiteris mąstė, tada prisiminė.

— Šventojo Sosto Albertas Šperas.

— Visai teisingai, — pritarė Trojanas. — Šperas buvo Hitlerio architektas, žmogus, kuris turėjo perstatyti Berlyną ir pasaulį. Ar žinote, kodėl man kaip priekaištą prisegė šią pravardę?

Jupiteris papurtė galvą.

— Nes aš vieną kartą — tik vienintelį kartą prieš beveik keturiolika metų — išdrįsau pasiūlyti kelis esminius šių prakeiktų kapinių struktūros pakeitimus, — jis su kartėliu linktelėjo lango kryptimi.

— Kapinėmis jūs vadinate...

— Vatikaną, žinoma. Kurija man niekada neatleido šio pasiūlymo. Suprantate, Jupiteri, čia niekas nekeičiama! Kardinolams pakeitimai prilygtų pirmojo Biblijos skyriaus perrašymui. Čia išsaugoma, rekonstruojama, gerinama, bet niekada nekuriama kas nors nauja.

— Ir tai jus liūdina?

Trojanas taip garsiai sušnopavo, kad Jupiteris iš netikėtumo net krūptelėjo.

— Aš pakankamai gerai atlieku savo darbą. Daugybę metų vadovauju neįkainojamų meno kūrinių restauravimo darbams. Man leidžiama nupoliruoti Mikelandželo darbus, o kartais, kai niekas nemato, juos net truputį pataisyti. Šventasis Tėvas yra man dėkingas ir viską palieka mano nuožiūrai, — jis viena ranka paleido turėklą ir plačiu judesiu parodė kabinetą. Tik po kelių sekundžių Jupiteris suvokė, kad Trojanas rodo ne kabinetą, o piešinius ant sienų.

Jupiteris atsistojo — svyruodamas, netvirtai, bet susidomėjęs, ar netrukus vėl nesudribs į krėslą — vilkdamas kojas nuėjo prie Trojano. Jie stovėjo vienas šalia kito, abu sunkiai laikydamiesi savo jėgomis ant kojų, vienas nusilpęs nuo ligos, antrasis nuo alergijos priepuolių, kuriuos patyrė jo kūnas.

Iš arti Jupiteris pamatė, kad tie piešiniai buvo pastatų eskizai, didelių ir prašmatnių, su begaliniais kupolais, bokšteliais ir kruopščiais tinko lipdiniais, nei šiuolaikiškais, nei senoviniais. Mišinys įvairių stilių, kurie tarpusavyje sujungti taip, kad sukūrė visiškai naują, gaivų stilių. Tai, ką jis prieš save matė, buvo ne kas kita, o Trojano Vatikano perstatymo planas.

Šv. Petro bazilika apsupta naujų pastatų, aukštesnių, bet savo kuklia prabanga per daug nekrintančių į akis, masyvių, bet neslegiančių žiūrovo. Jupiteris stebėdamasis ėjo aplink kabinetą ir negalėjo atitraukti žvilgsnio nuo šių piešinių ir eskizų. Profesorius sekė paskui jį, statydamas vieną koją prie kitos, ir kaip girtuoklis laikydamasis už turėklo. Senuko kojos drebėjo. Jis taip stipriai spaudė turėklą, kad išsilaikytų, jog jo rankų sąnariai pabalo. Bet Trojanas pernelyg didžiavosi savo naujojo, rekonstruoto Vatikano vizija, kad priimtų Jupiterio plojimus sėdėdamas invalido vežimėlyje. Mintyse jis stovėjo prieš atsinaujinusį katalikybės veidą, pamalonintas, apsuptas gerbėjų — šėlstančio džiaugsmo centre.

— Tai fantastiška, — pasakė Jupiteris ramiu balsu. Jis taip iš tikrųjų manė, nepaisydamas antipatijos, kurią jautė Trojanui ir adeptams. Per paskutinius dešimtmečius pastatyti pastatai neprilygo šiems eskizams. Trojanas buvo genijus, vieną akimirką Jupiteriui pasirodė, kad jis supranta, kas vyksta profesoriaus sieloje po šitiek metų vilčių, jog kada nors jis pats bus vienoje gretoje su Mikelandželu, Beminiu ir Domeniku Fontana, pats bus Vatikano architektas, kurį istorija iškels į meno Olimpą.

Jupiteris priėjo sienos pabaigą, nenoriai atitraukė žvilgsnį nuo piešinių ir atsigręžė į Trojaną.

Senukas stovėjo už kelių metrų nuo jo. Jis vėl užvertęs galvą spaudė nosinę prie nosies. Jupiteris matė, kad kraujas sunkėsi per baltą šilką, dabar ant kai kurių piešinių jis pastebėjo mažus rudus taškelius — kraujas, kuriuo Trojanas apšlakstė savo piešinius. Jo sveikata buvo paaukota menui, naujojo pasaulio kūrimui. Profesorius buvo tikrasis Demiurgas, ir tuo skyrėsi nuo visų apsišaukėlių meno žinovų, su kuriais Jupiteris lig šiol turėjo reikalų. Net menininkai, kuriuos jis buvo sutikęs, galiausiai buvo tik vartotojai, renką ir dauginą sena, vieni talentingiau, kiti nevykusiai. Bet tarp jų nebuvo nė vieno, kuris turėtų bent lašą vaizduotės, kad galėtų sukurti kažką panašaus į tai, kas kabėjo ant šių sienų.

— Jūs vis dar tikitės, kad vieną dieną tai bus įgyvendinta? — paklausė Jupiteris.

Trojanas nuleido nosinę, bet kraujas vis dar bėgo.

— Aš tai įgyvendinsiu, — pasakė jis tvirtu balsu ir vėl prispaudė nosinę prie nosies.

— Jūs dirbate su adeptais, kad patrauktumėt juos į savo pusę. Jie rūpinasi, kad Dedalo namai liktų paslaptimi, o jūs savo ruožtu tikitės, kad jūsų planai bus įgyvendinti!

Trojanas neatsakė, bet kukliai šypsojosi, prisidengęs krauju permirkusia šilkine nosine. Viena ranka laikydamasis už turėklo, jis be galo lėtai pajudėjo prie vežimėlio.

Jupiteris stebėjo jį. Bet nesistengė padėti. Jį apimdavo čia pasibjaurėjimas, čia nuostaba. Genijus invalido kūne.

— Kas iš tikrųjų yra už Dedalo portalo? — paklausė Jupiteris. — Juk jūs tai žinote, ar ne?

— Iš kur galėčiau žinoti? — sušvokštė Trojanas ir toliau slinko pasieniu.

— Jūs tiek metų dirbate Vatikane. Tik nepasakokite man, kad archyvuose neieškojote užuominų. O gal Kristoforas tai atliko už jus? Ar ne todėl jis neteko proto?

Profesorius toliau sunkiai dėliojo koją už kojos, atsigręžęs į sieną, dešinėje laikydamas suglamžytą kruviną nosinę.

— Kristoforas, — šnabždėjo jis, purtydamas galvą. — Tas kvailys.

— Ką jis atrado?

— Raktą. Bet tai jūs žinote. Vienintelį septynioliktos plokštės spaudą. Ir — bent taip jis tvirtino — slaptus Piranezio užrašus, kas laukia to, kuris atidarys Dedalo namus. Jis užrašus sunaikino, niekam nespėjus jų perskaityti. Bet jis nesugebėjo laikyti liežuvio už dantų.

— Todėl Kristoforas pašalino raktą iš atspaudo? Kad niekam nekiltų mintis juo pasinaudoti?

Profesoriui iki vežimėlio dar liko trys metrai. Kas žingsnį jam darėsi sunkiau judėti.

— Ar aš iš tikrųjų turiu atsakyti į šį jūsų klausimą?

Jupiteris priėjo prie invalido vežimėlio ir uždėjo ranką ant atlošo. Jis nenorėjo, kad atrodytų, lyg jis atsirėmė, bet jis iš tikrųjų atsirėmė.

— Kas ten, apačioje?

— Kai kas nesuvokiama, — sušnabždėjo Trojanas. — Galia, didesnė nei...

— Klausykit, liaukitės man pasakojęs tas ezoterines nesąmones, profesoriau!

Trojanas sustojo ir rūsčiai pažiūrėjo į Jupiterį.

— Nesąmones? Mano berniuk, jūs nežinote, ką sakote.

— Tada pagaliau jūs pasakykite man!

Senukas vėl pradėjo žingsniuoti.

— Dedalo palikimas, — pasakė jis. — Galbūt jo dvasia. Galbūt jo prakeikimas. Galbūt kas nors, ko negalima išreikšti žodžiais.

— Bet jūs sakėte, kad Piranezis tai aprašė.

— Piranezis atidarė šoninį įėjimą. Jis pro jį nusileido į gelmes. Vartai buvo tik trumpą laiką atidaryti, tačiau kai kas iš ten išsprūdo. Tai būtų galima labiausiai sulyginti su virusu, — Trojanas pasiekė vežimėlį ir dejuodamas į jį sudribo. — Dabar geriau.

— Su virusu... norite pasakyti, kažkas panašaus į faraonų prakeiksmą? — Jupiteris paleido krėslo atlošą, nes būti šalia profesoriaus jam buvo nemalonu. Stengdamasis eiti tiesiai, jis nužingsniavo prie krėslo ir atsisėdo. Iš karto galvos svaigimas sustiprėjo, kraujas ūžė ausyse, kol grįžo pusiausvyros pojūtis.

— Ne, ne bakterijos, ne pelėsiai ir ne kas nors panašaus, — paprieštaravo Trojanas ir nuvairavo savo vežimėlį prie rašomojo stalo. — Tai nesusargdina žmonių ir nenužudo, — jis pamėgino pakelti puodelį, pastebėjo, kaip smarkiai dreba rankos, ir padėjo į vietą. — Užpuolami ne žmonės, o pastatai.

— Nesuprantu jūsų.

— Piranezis aprašė šį procesą. Jis net mėgino jį nupiešti. Bet Kristoforas sudegino visus dokumentus. Todėl ir įsakiau išmesti jį iš Vatikano. Galbūt tai jums bus įrodymas, kad nesu žudikas. Kristoforo mirtis ant Landinio sąžinės. Ar nemanote, kad aš seniai galėjau jį nužudyti?

— Ką jūs norėjote tuo pasakyti — užpuolami pastatai?

Trojanas nejučia sušnarpštė, nes Jupiteris nesiklausė jo mėginimo gintis.

— Piranezis atvėrė vartus, nusileido žemyn, o kai grįžo į viršutinio pasaulio šviesą, kai kas buvo nebe taip, kaip anksčiau.

Miestas buvo kitoks. Piranezis pasiklydo skersgatviuose, kuriuos jis prieš kelias dienas gerai pažinojo. Namai buvo pasikeitę, dingo kai kurios sankryžos, kitos buvo atsiradusios. Bet, regis, niekas to nesuvokė. Kai kas pasiklysdavo, bet visi elgėsi taip, tarsi tai būtų jų pačių apsirikimas. Ar jūs kada nors buvote pasiklydęs vietovėje, kurią tarėtės gerai pažįstąs? Žinoma, kad kiekvienam iš mūsų pasitaikė. Ir ar neatrodė jums, kad pati vieta pasikeitusi? Esu tikras, kad ne, jūs pats kaltinote save. Kaip pasielgtų ir visi kiti. Nuramintų save, kad ne ten pasuko, kad sankryžoje pasirinko ne tą kelią, — Trojanas antrą kartą pamėgino paimti puodelį, šį kartą jam pavyko gurkštelėti iš jo. Patenkintas jis nusišypsojo ir padėjo jį ant stalo. — Bet Piranezis buvo kitos nuomonės. Kai jis sugrįžo iš Dedalo namų, pasiklydo. Bet vargu ar kas nors geriau pažinojo miestą nei jis, vargu ar buvo nors vienas kampelis, kurio jis nebuvo nupiešęs arba išraižęs vario plokštėje. Tai buvo tik maži pasikeitimai, ne tas kampas šen, nauja sankryža ten, namas stovėjo penkiais metrais dešiniau ar kairiau. Bet tai neabejotinai buvo pasikeitimai. Ir Piranezis priėjo prie išvados, kad tas reiškinys susijęs su Dedalo namais, arba su Carceri, kaip jis juos vadino. Jis tikėjo, kad tą akimirką, kai jis pradarė vartus, prasidėjo miesto virtimas labirintu, o jis baigėsi, kai vartai buvo uždaryti, — Trojanas atsiduso. — Štai ką aš vadinu virusu. Jis užpuola vietovę ir keičia ją, iššakoja ir sujaukia. Jis paverčia ją labirintu.

Jupiteris atidžiai klausėsi, nes juto, kad tada nukreipia dėmesį nuo besisukančio kambario ir pulsuojančių sienų — ir nuo baisaus niežulio, kuris vėl sustiprėjo.

Jis prisiminė savo kelionę iš oro uosto į bažnyčią, apie jaunojo taksi vairuotojo klaidžiojimus, šis tvirtino, kad dar niekada gyvenime nebuvo pasiklydęs. Jis prisiminė knygų lentynas po Vatikanu, kurios atrodė pasikeitusios ir pasislinkusios, kai jis ieškojo išėjimo.

Ir jis prisiminė laukinį kanopų kaukšėjimą, kurį girdėjo tolumoje, ir nerišlų Santino pasakojimą apie jautį, kuris jį sekė.

— Ar Piranezis aprašė... dar ką nors neįprasta? — paklausė jis atsargiai. — Ką nors kita, kas jam būtų kritę į akis?

Trojano akys sužibo.

— Jūs tai pastebėjote! Ar ne? Jūs pasiklydote mieste, kaip daugybė žmonių per pastarąsias dienas. Ir jūs kai ką girdėjote!

Jupiteris, kiek palūkėjęs, linktelėjo.

— Bet kas tai buvo?

Profesoriaus akyse spindėjo susižavėjimas, jis prašneko greičiau, labiau susijaudinęs.

— Piranezis neparašė apie tai nė žodžio, nors jis pats susidūrė su mitu. Mitu apie architektą Dedalą, kuris čia, šioje vietoje, sukūrė didingiausią iš visų savo pastatų.

— Jūs tikite, kad legenda yra tikra? Kad Dedalas iš tikrųjų pastatė Carceri?

— Kai kas įrodo būtent tai. Virtimas labirintu. Trypimas ir jaučio, arba minotauro (jei pagaliau išdrįsime ištarti tą žodį garsiai), baubimas, kurį kai kurie iš mūsų girdėjo. Juk apie tai jūs taip pat pagalvojote?

Jupiteris neatsakė, todėl profesorius tęsė:

— Noriu jums pasakyti, kuo aš tikiu, kuo esu įsitikinęs, — jis atsikrenkštė, kostelėjo ir nežymiu rankos mostu nusišluostė dar vieną kraujo lašą ant viršutinės lūpos. — Dedalą bangos išplovė Sicilijos pakrantėje, taip tvirtina legenda. Jis iškeliavo į šiaurę, atvyko čia ir buvo priimtas Lacijaus gyventojų į tarnybą. Pagal jo projektą buvo pastatytas didžiausias visų laikų šventyklų kompleksas.

— Ar techniškai tai įmanoma? — pertraukė jį Jupiteris.

— Ne, — sąžiningai atsakė Trojanas. — Neįmanoma. Net jei tikėsime Piranezio raižiniais. Bet mes nežinome, ar Piranezis pakankamai giliai nusileido, ar jis iš tikrųjų viską matė. Gali būti, kad ten pavaizduotos įsisiautėjusios jo fantazijos. Arba gali būti, kad jis pamelavo. Bet galbūt, tik galbūt, tai yra tiesa. O kodėl gi ne? Pasak legendos, Dedalas buvo daugiau nei architektas, kaip aš arba kiti. Kretos labirintas buvo fantastiškesnis nei visa, ką žmonija lig tol sugebėjo sukurti. Ir dar prisiminkite sparnus, kuriuos jis pagamino!

Jupiteris suraukė kaktą.

— Jūs kalbate apie magiją?

— Kodėl gi negalime ir jos paminėti? — rimtai paklausė Trojanas. — Pagalvokite apie virtimą labirintu, kurį pats patyrėte. Pagalvokite apie garsus, kuriuos girdėjote. Tų dalykų neįmanoma paaiškinti racionaliai, — jis nuleido balsą ir ėmė šnabždėti: — Mes, Jupiteri, nuėjome daug toliau. Mes peržengėme slenkstį.

Jupiteris giliai įkvėpė.

— Vadinasi, burtai.

Trojanas nusišypsojo.

— Nėra ko dėl to baimintis. Architektūroje visada buvo magijos. Piranezis ir pirmieji adeptai tai sužinojo, kai tyrinėjo antikinius griuvėsius. O kaip su bazilikos kupolais? Su jos bokštais ir kolonomis? Ar žinote, kad šiais laikais niekas negalėtų pastatyti gotikinės katedros? Arba vienos iš didžiųjų piramidžių? Negalėtų be šiuolaikinės technikos: kompiuterių, mašinų, formų, apskaičiavimų, kurie buvo sukurti per paskutiniuosius šimtmečius. Bet visa tai sukurta prieš daugybę metų! Tokių žmonių kaip Dedalas! Talkinant žinioms, kurias mes dėl savo bejėgiškumo vadiname magija, kurių atsisakome kaip vaikiškumo arba nesąmonės. Bet tų architektų statiniai egzistuoja. Jie yra įrodymas, tik daugelis iš mūsų vengia su tuo sutikti. Jie užmerkia akis prieš teisybę! — jo žvilgsnis tapo toks skvarbus, kad Jupiteriui buvo sunku jį atlaikyti. — Nedarykite tos pačios klaidos, kaip tie kiti! Patikėkite, Dedalas pastatė tuos požeminius statinius, ir, tiesą sakant, visai nesvarbu, kaip jis tai padarė. Bet jis padarė daug daugiau — jis padovanojo jiems gyvybę. Savo gyvybę.

Jupiteris nesuprasdamas pažvelgė į profesorių.

— Iki tam tikros vietos galiu sekti jūsų mintį, Trojanai, bet...

Senukas linktelėjo.

— Istorija nesibaigia pastatymu. Klausykite toliau! Senojo Lacijaus žmonės buvo numatę, kad pastatas bus duoklė jų dievams, kaip pagarba jų visagalybei. Bet ir jie netrukus suprato, kad Dedalas sukūrė daugiau nei labirintą. Jis buvo didesnis nei visa, kas anksčiau čia buvo sukurta, per daug didinga jų vaizduotei. Lotynų kunigaikščiai ėmė bijoti Dedalo, jo galios akmeniui ir tam, kas šiais laikais vadinama sunkio jėga. Jų baimė augo su kiekvienu akmeniu, kuris artino statinio užbaigimo laiką, o kai jis pagaliau buvo užbaigtas, jie nusprendė Dedalą pašalinti. Kartu su juo užmirštas turėjo būti ir labirintas. Jie uždarė jį nuosavame statinyje, užkėlė vartus ir užkasė statinį. Virš šio statinio jie supylė kalvą, o po daugelio metų pastatė miestą, kuris turėjo padėti užmiršti tai, kas yra po juo. Dedalas tapo savo paties kaliniu, nes kiekvienas statinys yra jo statytojo dalis, ir Dedalo niekas daugiau nematė ir negirdėjo.

— Kol Piranezis atvėrė kalėjimą. Taip, o kas iš to?

— Kol jis išlaisvino Dedalo sielą. Arba magiją. Arba tiesiog tai, kas liko po kelių tūkstančių metų. Gali būti, kad meistras kalėdamas prarado protą. Tikrai žinoma, kad kažkas ten, apačioje, yra jo ir jo galios dalis. Ir Piranezis buvo pirmasis, kuris vieną dalį išleido į laisvę.

— Bet tai, ką aš... ką mes matėme... pasikeitusios gatvės, tai, ką jūs vadinate virtimu labirintu, jautis... Kodėl visa tai vėl vyksta? Vadinasi, kad...

— Kad kažkas vėl atidarė Dedalo namus, — Trojanas užbaigė sakinį pritariamai linktelėdamas. — Visiškai teisingai. Kažkas atidarė duris, o kadangi tai ne pagrindinis portalas, turi būti kitas įėjimas, kažkokios durys, kuriomis naudojosi Piranezis, — profesorius suraukė kaktą. — Ir blogiausia, kad aš neturiu menkiausios nuovokos, kas tai galėjo padaryti.

— Ar kas nors, be adeptų, buvo iššifravęs taurės kodą?

— Ne, neįmanoma. Niekas neturėjo galimybės perskaityti viso teksto. Taurė ir trūkstama šukė lig šiol buvo atskirai.

— Vadinasi, kažkas turėjo atsitiktinai rasti duris.

— To aš ir bijau. Ir jis turėjo turėti raktą.

— Bet vario plokštė...

— Žinau. Visą laiką jūs ją turėjote. Iki vakar vakaro. Ar dabar suprantate, kodėl taip skubiai noriu sužinoti, kur ji yra?

Vieną akimirką Jupiteris norėjo jam pasakyti tiesą. Apie vienuoles ir apie sodininką Kasinelį. Viskas atrodė prasminga. Jie turėjo plokštę ir kartu raktą. Taigi jie galėjo būti tie žmonės, kurie atidarė duris ir suaktyvino virtimo labirintu procesą.

Bet Janusas sakė, kad jis ir jo sąjungininkai nežinojo, kur yra antrasis įėjimas į Dedalo namus.

Tada iš Jupiterio atminties iškilo kitas vardas. To, kurį jis beveik pamiršo.

Santinas.

Vienuolis pažinojo Kristoforą. Gali būti, kad jis iš dailininko, gavo raktą. Gali būti, kad jis tuo pačiu būdu atrado antruosius vartus ir juos atidarė.

— Ne, — ramiai ištarė Jupiteris ir pamėgino negalvoti, kas bus, jei per artimiausias dvidešimt minučių jam nebus sušvirkšta vaistų nuo alergijos. — Aš neišduosiu žmonių, su kuriais jūs galėtumėt susidoroti.

Profesorius ilgai ir labai skvarbiai žvelgė į jį be jokios išraiškos. Tada paspaudė skambučio mygtuką ant savo rašomojo stalo.

— Gerai, — pasakė jis labai pavargusiu balsu. — Kaip norite. Manau, kad galiu suteikti jums laiko, per kurį apmąstysite savo sprendimą.

Krovininis liftas sucypė.

Koralina staiga liovėsi vaikštinėti prieš požeminį garažą ten ir atgal. Todėl dabar ėmė nervingai mindžikuoti ir kramtyti dešiniojo nykščio nagą.

Grandinės žvangėjo, šarnyrai girgždėjo. Trenkė sena alyva. Koralina nekantriai stebėjo, kaip didelė platforma šliaužė aukštyn ir sustojo ties betonine aikštele. Ant jos stovėjo senas Šuvanės pikapas, kurį ji daug metų laikė Pellegrino gatvės garažų komplekse. Automobiliai čia būdavo priduodami prie įvažiavimo, o tarnautojai mėlynais kombinezonais nugabendavo juos gilyn.

Automobilio variklis buvo įjungtas. Požeminė salė iškreipė jo garsą. Jaunuolis privažiavo automobiliu prie merginos ir įteikė jai raktus.

Koralina davė jam arbatpinigių, atsisėdo prie vairo ir nuvažiavo. Užpakalinio vaizdo veidrodėlyje ji matė, kad jaunuolis stebi ją suraukęs kaktą. Regis, ji ne taip gerai nuslėpė savo nervinimąsi kaip tikėjosi.

Prie artimiausios sankryžos ji išsitraukė iš kišenės Merendos knygų sąrašą, kompaktinę plokštelę ir tuodu daiktus pasidėjo ant gretimos sėdynės šalia knygų rietuvės, kuri čia gulėjo jau kelias savaites. Tai buvo viena knygų siuntos dalis, už kurią užsakovas negalėjo sumokėti. Nuo to laiko žmogus nepasirodė, o apdulkėjusios knygos liko pamirštos automobilyje.

Koralina turėjo planą. Bet iš pradžių reikėjo šį tą atlikti. Pirštinių skyrelyje ji rado akinius nuo saulės ir užsidėjo juos. Kelis kartus ji žvalgėsi pro užpakalinio vaizdo veidrodėlį stebėdama, ar nematyti ją sekančio automobilio. Bet nieko nepastebėjo.

„Gerai, — pamanė ji. — Persekiotojų nėra.“

Tu privalai tikėti. Tada viskas pavyks.

Taip, iš tikrųjų. Žinoma. Kodėl ne?

Padangos sucypė, kai ji pasuko į Catalana gatvę.

11 SKYRIUS Tavo melai

Patalpa buvo maža ir tamsi. Jupiteris neabejojo, kad ji buvo naudojama tik žmonėms kalinti. Anksčiau atskalūnams. Eretikams. O dabar jam.

Jis pamėgino sutelkti dėmesį į ką nors. Į kokius nors nereikšmingus dalykus. Į bet ką, kad tik nejaustų.

Bet jis jautė. Vis smarkiau ir smarkiau. Gniaužė kvapą. Ir baisiai niežėjo.

Tu čia pasigailėtinai nusibaigsi!

Kambarėlyje nebuvo lango. Jupiteris sėdėjo pritraukęs kelius ant šiurkštaus užtiesalo ir kaip užspeistas žvėris žvelgė į duris. Jis jautė, kad jo kūnas sukilo prieš jį. Jam kuo skubiau reikėjo vaistų. Reikėjo dabar.

Jupiteris vos galėjo įkvėpti oro, girdėjo nuo plikų sienų atsimušantį savo šnopavimą ir šniokštimą. Atrodė, tarsi nematoma ranka būtų kas minutę stipriau spaudusi jam gerklę. O dar tas siaubingas niežėjimas. Jo rankos buvo nudraskytos iki kraujo, pėdų kauliukai aptraukti tamsiais šašais. Netrukus — tai jis tvirtai žinojo — jis nusiplėš nuo kūno drabužius, kad galėtų draskyti pilvą, nugarą, šlaunis. Tada teks tik viltis, kad jis pagaliau uždus, mirs ir niežėjimas liausis.

Bet tuo jis nedaug pasieks. Pirmiausia jis jiems viską išduos, nori ar nenori. Jis vis dar tvardėsi. Bet ar ilgai?

Vienu metu jį užplūdo reginiai. Trojano pasakojimo vaizdai.

Jis pamatė vyrą...

(Piranezį?)

...žengiantį per portalą ir pradingstantį juodoje bedugnėje.

Jis pamatė antrą vyrą...

(Dedalą?)

...nuo pakylos stebintį begalinį akmeninį labirintą, triumfuojančiu mostu iškeliantį rankas ir kvatojantį bepročio juoku.

Danguje jis matė sparnuotą būtybę — neryškų siluetą akinamoje saulės šviesoje — matė, kaip tas siluetas darėsi vis mažesnis ir mažesnis, kol jį visiškai apgaubė balta šviesa, kuri netrukus užgeso.

Jis matė kanopą, purviną, suragėjusią kanopą, kapstančią žmonių kaulų kalną.

Matė į viršų šaunančias mūro sienas, matė save, vis mažėjantį, kai tuo metu sienos šakojosi, plėtėsi į visas puses ir kūrė naujas sienas.

Ir vėl pamatė vartus, girdėjo už jų jaučio prunkštimą ir baubimą, girdėjo jį artėjant, matė, kad vartai pradėjo drebėti, pasidavė ir atsidarė. Matė į celę srūvančią šviesą ir žmogų, kuris pasilenkė virš jo, šnabždėjo jo vardą ir sakė, kad jis turįs atsibusti.

Bet jis nemiegojo, jo akys buvo plačiai atmerktos, jis bandė kvėpuoti, nubraukti skruzdės nuo savo kūno, bet jų darėsi vis daugiau, visa skruzdžių kariuomenė, kuri švirkštė savo nuodus į jo odos poras ir varė iš proto.

Jis pajuto dūrį į žastą. Skausmas buvo toks aštrus ir koncentruotas, kad vieną akimirką nukreipė mintis nuo viso kito. Jis jautėsi kaip apdujęs, nepasitikintis, sutrikęs, kol grįžo visi pojūčiai: niežulys, dusulys, virš jo susiskliaudžiančios kliedesio vilnys.

Vėl skausmas, jau kitoks, šiurkštesnis, ranka, daužanti per veidą. Tada kažkas pagriebė jį už pečių ir papurtė. Jaudinantis balsas, besistengiantis prasiskverbti jo link. Moters balsas.

Balsas, kuris jam pasirodė pažįstamas. Su juo buvo susijęs visiškai kitas skausmas, gilesnis, sukrečiantis, primenantis įmantrų kankinimą, kuriam neprilygsta adeptų kankinimai.

— Jupiteri!

Tas balsas!

Viskas aplink jį buvo neryšku, persikreipę. Šviesi dėmė šokinėjo virš jo aukštyn žemyn, kartais dengiama sparnuotos būtybės, kuri plakė jį savo degančiais sparnais, tada krito žemyn kaip akmuo.

Šviesi dėmė — veidas.

Juodi, ilgi plaukai.

— Kora...

Bet jis neištarė vardo iki galo. Tai buvo ne Koralina.

— Jupiteri, turi atsikelti!.. Ar girdi mane?.. Turim dingti iš čia! Greičiau!

Jis sumirkčiojo ir pamatė jos mažą, smulkų veidelį. Mažą burnytę, blyškiai rožines lūpas. Atsikišę skruostikauliai atrodė kaip iš porceliano. Mažytis apgamas kairiajame lūpų kamputyje. Ir tamsios, migdolinės akys, kupinos rūpesčio.

— Miva?

Ji vėl pačiupo jį už pečių ir papurtė.

— Turi keltis! Turim bėgti iš čia! Jie gali pasirodyti kiekvieną akimirką.

Jis jos nesuprato, tik žiūrėjo į ją.

— Miva?

Ji atsiduso skardžiu, beveik vaikišku balsu. Ploni jos pirštai švelniai paglostė jo skruostą, visai trumpai. Skubus judesys, bet pakankamai veiksmingas, kad jį visiškai grąžintų į tikrovę.

— Ką tu čia veiki?

Ji atmetė savo juodus plaukus atgal, labai dalykiškai, beveik ne moteriškai. Kaip tik tai jam visada labai patiko.

— Aš gelbėju tavo užpakalį, Jupiteri. Bent jau jis nepasikeitė.

— Mano...

— Taip. Jis atrodo puikiai. Imk, apsirenk tai!

Ji padavė jam suglamžytą kunigo sutaną, juodą ir laisvą. Kai ji pamatė, kad jis neturi jėgų persirengti, padėjo jam.

Pagaliau jis atsistojo, pusiau savarankiškai, pusiau jos padedamas, ir nuėjo prie durų, į koridorių, laiptais aukštyn. Plačios durys... laiptai.

O tada — grynas oras. Ir dienos šviesa.

Dienos šviesa!

Ir Miva.

Vaistai, kuriuos ji sušvirkštė, veikė greitai, jų veikimą dar pagreitino bėgimas. Jupiterio širdis daužėsi kaip pašėlusi varinėdama kraują ir keldama spaudimą. Vaistai nuo alergijos plito jo kūnu ir slopino alergines reakcijas. Pirmiausia dingo skruzdės, paskui palengva liovėsi veržti kaklą.

Jam reikėjo minutę sustoti. Prieš jį švytėjo sodų žaluma, apšviesta saulės, apipurkšta sidabriniais lietaus, kurio debesys jau slinko tolyn, lašeliais, šie blizgėjo ant lapų ir stiebų.

Miva — Miva? — pačiupo jį už rankos ir ėmė tempti.

— Reikia skubėti. Čia mus bet kas gali pamatyti.

Su kiekvienu įkvėpto oro gurkšniu jis vis labiau vadavosi iš sąstingio, niro kaip iš gilaus ežero, virš kurio giedrėjo dangus, kol pagaliau veidu praskyrė vandens paviršių, vanduo žibėjo akyse ir suteikė aplinkai ypatingą aiškumą.

Jis neapsiriko. Prieš jį stovėjo Miva. Miva, kuri taip staiga dingo iš jo gyvenimo, kaip prisiminimas apie sapną ankstyvą rytą. Smulkutė kaip nupiešta plunksna, su juodais lygiais plaukais, siekiančiais iki juosmens. Ji mūvėjo džinsus ir vilkėjo siaurą klubus siekiantį švarkelį su kailio apykakle. Prie diržo ji segėjo mažą sidabrinį pistoletą. Jis stebėjosi, kad sugeba pastebėti tokias smulkmenas. Jo suvokimas vis dar krėtė pokštus: smulkmenos tapo didelės ir reikšmingos, o arti esantys daiktai plaukė prieš akis.

— Ką tu čia veiki? — paklausė jis užsikirsdamas. Jis buvo užkimęs, gerklė degė kaip smarkiai persišaldžius.

— Ne dabar! — ji nutempė jį toliau nuo sienos, jis buvo per daug susirūpinęs, kad neparkristų, todėl nebeuždavinėjo jokių klausimų.

Jis sekė paskui ją medžių alėja, paskui — per krūmus. Kartą jis pamatė netoliese juodai vilkinčių kunigų grupę, įsigilinusią į pokalbį. Toliau sodai buvo visiškai tušti.

Miva vedė jį toliau nuo pastatų, kryžkelių ir nedidelių aikščių slėpdama už krūmų ir medžių. Už vieno azalijų krūmo jie sutiko sodininką, bet vyras, regis, nekreipė į juos dėmesio.

Pagaliau jie priėjo aukštą plytų tvorą, kuri rytuose skyrė sodus. Kadaise tai buvo įtvirtinimų dalis, tais laikais, kai Vatikanas dar buvo už Romos miesto ribos. Buvo likę du seni bokštai ir dalis mūro sienos. Ant vieno bokštų kilo Vatikano radijo antena.

Miva vedė Jupiterį į pietus, prie antrojo bokšto. San Giovanni bokštas atrodė apleistas, vartų nesaugojo sargybiniai. Virš įėjimo buvo pavaizduoti abu šventieji, kurių vardais pavadinti vartai: Jonas Krikštytojas ir Jonas Evangelistas. Miva iš kišenės išsitraukė raktų ryšulį, skubiai apsidairė, atrakino vartus ir įstūmė pro juos Jupiterį. Pati šmurkštelėjo paskui pro plyšį, uždarė vartus ir užrakino. Raktų ryšulys dingo striukėje.

— Kur juos gavai? — paklausė Jupiteris.

Miva ėjo pirma.

— Pavogiau iš Trojano kabineto, — atsakė ji trumpai. — Kaip ir švirkštą.

Jis kopė paskui ją laiptais, kol priėjo kambarį, kurio siauras langas žvelgė į rytus. Pro medžius buvo matyti Vatikano sraigtasparnių nusileidimo aikštelė, toliau, anapus, šviesiai rudi senamiesčio fasadai. Jupiteris į tai žiūrėjo kaip į viliojančią kito pasaulio panoramą. Koralina buvo kažkur ten. Žinoma, jei jai iš viso pavyko pabėgti.

Atsiminimas apie Koraliną išblėso, kai Miva pritraukė jį prie savęs ir pabučiavo. Ji prispaudė lūpas prie jo lūpų taip, tarsi būtų seniai jo ilgėjusis. Jupiteris leido jai taip elgtis, net pagavo save mėgaujantis tuo. Bet tuo pat metu jis stengėsi išlaikyti atstumą, kuris vis labiau mažėjo.

Miva jį paliko, apvogė, sužlugdė jį ir jo karjerą. Ji padarė viską, kad jį pribaigtų — nieko nepaaiškinusi, nesusitikusi su juo, net nepaskambinusi. Ji kaip voras audė aplink Jupiterį kokoną, suparalyžiavo ir atskyrė nuo išorinio pasaulio. Atvirai sakant, Jupiteris tik laukė akimirkos, kad mergina papurtytų jį ir pažadintų iš letargo.

Bet tada paskambino Šuvanė. Jis nuskrido į Romą, rado naują užduotį. Tikslą. Ir jis vėl pamatė Koraliną, Koraliną, kuri penkiolikos metų atrodė tokia pažeidžiama su savo batika puoštais naktiniais marškiniais, o dabar buvo moteris.

Jis išsivadavo iš Mivos glėbio.

— Nereikia, — sušnabždėjo jis.

— Aš ilgėjausi tavęs.

Jis nusuko akis nuo jos žvilgsnio ir vėl priėjo prie lango.

— Ką visa tai reiškia? — iš tikrųjų Jupiteriui buvo nelabai smalsu, jis tik buvo suglumęs. Kai Miva iš karto neatsakė, jis atsigręžė į ją remdamasis abiem rankom į palangę ir pažvelgė taip aiškiai, kaip tik sugebėjo. Jam pasirodė, tarsi jos veidas plauktų kaip gėlės žiedas juodos kūdros paviršiuje. — Ką tu čia veiki?

— Gelbėju tave, — pasakė ji tyliai. Švelnus raudonis nudažė jos skruostus, tarsi ji gėdytųsi savo prisipažinimo. — Aš tik šiandien sužinojau, kas įvyko. O Viešpatie, Jupiteri... jie vos tavęs nenužudė.

— Jie nebuvo pirmieji.

Ji kilstelėjo antakį, regis, nesitikėjo iš jo išgirsti tiek sarkazmo.

— Tu vis dar pyksti ant manęs. Žinoma. Kai ką aš galėčiau tau paaiškinti, jei būtų pakankamai laiko, bet kita... — ji patylėjo, tada tęsė: — Aš padariau klaidą. Žinau tai.

— Klaidą? — jis karčiai nusijuokė ir bejėgiškai mostelėjo į pistoletą po švarkeliu. — Tąsyk turėjai mane iš karto nušauti, tada viskas būtų buvę labai paprasta.

Miva patempė lūpų kampučius.

— Nebūk toks patetiškas, tau netinka. Kartais santykiai nutrūksta, taip jau atsitinka. Kiti su tuo susidoroja.

— Bet ne taip! Ne tokiu būdu! — jis buvo įsiutęs, bet tai buvo šaltas, beveik ramus pyktis, kuris jam suteikė pranašumo jausmą, kuris galėjo tapti apgaulingas ir net pavojingas. Iš tikrųjų jis buvo per daug nusilpęs tokiam konfliktui. — Tu man dar nepasakei, ko tu čia, Vatikane, ieškai? — paklausė jis jau truputį ramiau.

— Tau tai nepatiks, — pasakė ji.

— Ak taip? — jis norėjo prieiti prie jos, bet keliai vis dar linko. Pykdamas ant savęs liko prie lango. — Tvarkai kartu su Trojanu ir jo bendrais reikaliukus?

Ji suraukė kaktą, kaip anksčiau dažnai darydavo, kai jis pasakydavo ką nors kvailo arba kas jai nepatikdavo.

— Tu iš tikrųjų taip manai?

— Po visko, ką padarei? Patikėk, Miva, mano nuomonės tu tikrai nenorėtum išgirsti!

Ji švelniai nusišypsojo.

— Tu esi įsiutęs. Ir turi tam priežastį. Aš... atleisk man.

— Tu atsiprašai? — jis negalėjo suvokti to, ką dabar girdėjo. — Ir manai, kad viskas bus kaip anksčiau?

— Ne, — atsakė ji tvirtai. — Aš buvau rimtai nusiteikusi, kai skyriausi su tavimi. Tik noriu, kad tu man atleistum.

— Gerasis Dieve, Miva... — kažkas buvo ne taip. Nusiminęs jis pamėgino suvaldyti chaosą galvoje. Jis turėjo išgirsti kažkokią naujieną, bet negalėjo suvokti kokią.

Todėl vėl paklausė:

— Kodėl tu, tiesą sakant, čia?

— Ar iš tikrųjų nori išgirsti tiesą?

— Po galais, Miva!

Miva giliai įkvėpė.

— Kaip nori. Tavo draugė, ta Šuvanė, man paskambino.

Akimirką jis netikėdamas spoksojo į ją, tada nusijuokė:

— Liaukis, galėjai sugalvoti ką nors geresnio nei...

— Tai tiesa, — nutraukė jį Miva. — ji man paskambino. Ji visą laiką žinojo, kur gali mane rasti. Bet ji manęs nemėgo, tu gi žinai. Todėl nenorėjo, kad tu su manimi susitiktum.

— Ir kadangi ji tavęs nemėgo, paskambino tau?

— Ne, jai reikėjo pagalbos. Ji manė, kad tu nebegali jai padėti.

— Nebegaliu padėti? Aš...

— Liaukis, Jupiteri! Šuvanei reikėjo pinigų. Ji suprato, kad šukė šio to verta. Tu atvykai, kad patartum jai. Bet ką padarei? Įsivėlei į tą kvailą istoriją apie Piranezį, Carceri ir tą slaptą draugiją. Šuvanė suprato, kad tu neparduosi šukės, kol neišsiaiškinsi visko. Ji pakeitė šukę ir paskambino man, kad aš padėčiau, nuvesčiau ją pas žmogų. Ji galbūt manęs nemėgo, bet gerai žinojo, kad pažįstu daugybę žmonių, kad parūpinčiau jai nedidelį turtelį. Todėl atvykau į Romą. Dėl keturiasdešimties procentų.

Jupiteriui pasirodė, kad po jo kojomis prasivėrė grindys.

— Aš visada imdavau penkiasdešimt, — pasakė jis silpnu balsu, vien tam, jog ką nors pasakytų.

Ji ramiai linktelėjo.

— Penkiasdešimt procentų nuo nieko prieš keturiasdešimt procentų nuo... labai daug. Regis, aš sudariau geresnį sandėrį.

Lauke pro šalį praskrido sraigtasparnis, iš pradžių Jupiteris pamanė, kad jis nusileis aikštelėje prieš langą. Bet vėliau suprato, kad tai policijos sraigtasparnis, jis skrido virš sodų ir netrukus dingo iš akiračio.

— Buvau Milane, kai ji man paskambino, — tęsė Miva. — Atvažiavau per dvi valandas. O dar po dviejų valandų patekau į Vatikaną.

Jupiteris iš visų jėgų mėgino sekti jos mintį, bet mąstė dar per lėtai. Aiškaus proto fazės būdavo pertraukiamos svaigulio priepuolių.

— Tu sakei, kad norėjai šukę parduoti. Kam tada ėjai į Vatikaną?

Miva šelmiškai nusišypsojo.

— Atvirai sakant, aš pasirinkau lengvesnį kelią. Tik pamąsčiau, kas daugiausia duotų už šukę.

— Adeptai?

— Kas gi dar?

— Bet jie juk nužudė Babio! Kaip galėjai patikėti, kad jie įspraus taus į delną saują pinigų ir leis eiti?

— Šuvanė man truputį papasakojo apie adeptus. Jūs abu, tu ir Koralina, padarėte klaidą, visus juos vertindami vienu matu. Jie yra skirtingi, tuo aš netrukus įsitikinau. Kardinolas fon Tadenas ir jo sekretorius Landinis yra žmonės, kurių sąžinę slegia Babio nužudymas. Bet ne visi adeptai yra beširdžiai žudikai. Abu Estakados kitokie... ir Trojanas.

— O, žinoma, Trojanas... Svarusis profesorius šypsodamasis susitaikė su tuo, kad aš toje skylėje, ten apačioje, uždusčiau arba savomis rankomis nusiplėščiau mėsą nuo kaulų.

— Netikiu, kad jis paliko tave mirti, — paprieštaravo Miva. — Man jis atrodo tikrai išmintingas žmogus. Be to, genijus.

— Tu matei jo eskizus?

Ji linktelėjo.

— Aš atėjau čia, kad sudaryčiau su juo sandėrį. Mes derėjomės. Atsitiktinai pamačiau jo piešinius. Didingi... tik truputėlį atitrūkę nuo tikrovės.

— Vadinasi, tu jam šukę...

— Pardaviau. Taip, žinoma. O ką tu manei?

Jis nusuko akis į šalį, pravėrė langą ir pro tarpelį giliai įkvėpė vėsaus oro.

— Kur dabar Šuvanė?

— Kai pastarąjį kartą ją mačiau, ji buvo ligoninėje.

— Janusas sakė, kad jos ten nebėra.

— Tikriausiai ją išleido. Ji neblogai jautėsi, kiek galiu apie tai spręsti. Kai pagalvoju, stebuklas, kad ji iššoko pro langą.

— Reikėtų už tai dėkoti tavo naujiesiems draugams.

Jos žvilgsnis apsiniaukė.

— Tai ne mano naujieji draugai. Aš su jais sudariau sandėrį — na ir kas? Anksčiau tu nesusimąstydamas darei tą patį, — Miva priėjo prie Jupiterio ir sugriebė už rankų. — Po galais, Jupiteri... Kadangi kaltini mane už viską, nebepastebi, kad pats tapai kitoks. Ar tiki, kad tavo klientai tik dėl manęs būtų nuo tavęs pasitraukę? Nemulkink pats savęs! Pirmiausia žmonės buvo tik susirūpinę, jie tik truputį nerimavo, ne daugiau. Bet visas tas reikalas Barselonoje. Tai padariau ne aš, ne aš primušiau tą moterį! Tą padarei tu! O dabar nebegali sudaryti paprasčiausio sandėrio. Net aklas mato, kas tau atsitiko.

Jis norėjo, kad ji paleistų jį, kad pagaliau užsičiauptų. Bet neturėjo jėgų jai tai pasakyti. Jos rankos, laikančios jo rankas, degino per drabužius kaip įkaitinta geležis. Ir viskas, ką ji sakė, buvo tiesa. Jis buvo nevykėlis.

— Trojanas su manimi susitiko šią naktį, — tęsė ji. — Jis man užmokėjo, aš padaviau jam šukę. Atsitiktinai jis prasitarė, kad tu su Koralina šlaistaisi po Vatikaną. Pamaniau, kad galbūt tau reikia mano pagalbos, papasakojau, jog neturiu kur apsistoti, o jis, kaip tikras džentelmenas, leido man apsigyventi viename iš savo svečių namelių. Todėl aš čia. Ir, regis, turėjau gerą uoslę.

— Džiaugiuosi girdėdamas, kad taip manimi pasitiki.

— Ne, tu čia niekuo dėtas. Jūs susidėjote su netikusiais žmonėmis. Vargu ar kas nors būtų išnešęs sveiką kailį.

— Išskyrus tave?

Miva papurtė galvą.

— Aš nebandžiau ką nors iš jų pasisavinti. Pasiūliau sandėrį, jie sutiko. Nieko daugiau. Jiems nėra prasmės manimi atsikratyti. Pinigai jiems nėra svarbūs. Jūs visi trys — tu, Koralina ir Šuvanė — galėjote eiti paprastesnių keliu. Bet jums reikėjo vaidinti didvyrius.

Aš kai ką pamirštu. Man reikia kažko paklausti. Bet negaliu prisiminti ko!

Jos veidas ėmė artėti.

— Miva, aš...

— Nekalbėk, — sušnabždėjo ji. Tada pabučiavo jį.

Jis įsikalbėjo, kad buvo per silpnas jai pasipriešinti. Jis daugiau nei metus ilgėjosi jos. O dabar ji vėl buvo greta, ta pati senoji Miva, truputį įžūli, bet kartu be galo gundanti. Anksčiau jis kartais pagalvodavo, jog ji tokia neperprantama dėl to, kad yra asistentė.

Bet tai buvo netiesa.

Iš tikrųjų jis visiškai pasidavė jos įtakai, iš karto, po jų pirmojo susitikimo Reikjavike. O dabar ji tik paspaudė mygtuką, ir iškilo visi buvę jausmai, prisiminimai apie tuos dvejus metus, kai jie buvo neperskiriami.

Jis nenorėjo jos bučiuoti. Jis nenorėjo.

Tačiau, žinoma, pabučiavo.

Abi didžiąsias interneto kavines atidarydavo apie vidurdienį, kai jaunuoliai grįždavo iš mokyklos. Kai Koralina prie jų privažiavo, jos buvo uždarytos. Tikriausiai jų savininkai iki dvylikos net nelipa iš lovų.

Tik prie trečiosios, siauros užeigos Gonfalone gatvėje netoli pakrantės jai pavyko. Vitrina buvo apklijuota visokiais reklaminiais lapeliais, o įėjusi pamatė, kad pavadinimas kavinė buvo gerokai perdėtas. Čia stovėjo vienas kavos virimo aparatas, bet ant jo buvo užklijuotas užrašas, kad gėrimus draudžiama neštis prie kompiuterių. Kavą buvo galima gerti stovint arba visai negerti, kaip nori, taip daryk.

Bet Koralina atvyko čia ne pusryčiauti.

Prie kasos dirbo spuoguotas paauglys, kuris po kelerių metų tikriausiai taps išvaizdžių jaunuoliu, žinoma, jei jam pasiseks išeiti į gryną orą ir saulės šviesą. Koralinai kainavo šimtą tūkstančių lirų ir daugybę nervų, kol pagaliau gavo leidimą įdėti į kompiuterį atsineštą kompaktinę plokštelę. Prieš atidarant plokštelę jaunuolis pareikalavo, kad būtų įjungta ilgai veikianti antivirusinė programa. Tai ne jo kavinė, aiškino jis, ir to šimto tūkstančių neužtektų numaldyti šeimininko pykčiui. Koralina suprato jį ir leido daryti, ką jis nori. Pagaliau, beveik po dvidešimties minučių, jis patenkintas linktelėjo, pasakė, kad plokštelė gera, ir nuvedė į tolimesnį kambarį, kuriame stovėjo kontoros kompiuteris.

Koralina atidarė plokštelės naršyklę, atskiras laikmenas Fabijus buvo pavadinęs tų pornografinių filmų veikėjų vardais. Šviesindamas vaizdą jis įrašė įvairius tarpinius vaizdus, nes pirmosios nuotraukos visiškai nesiskyrė nuo originalios. Visose buvo matyti užtamsintas limuzino stiklas, fotoaparato blykstė ir kraštelis atsispindėjusio veido, tikriausiai Jupiterio.

Koralina peršoko tris tolesnes laikmenas ir norėjo įjungti paskutinę, kai staiga šalia išdygo jaunuolis.

— Viskas aišku? — paklausė jis.

— Taip, žinoma.

— Atnešiau jums ekspreso kavos.

Jis pastatė plastikinę stiklinaitę šalia klaviatūros, apsigręžė ir netaręs daugiau nė žodžio dingo. Tik po kelių sekundžių Koralina pamanė, kad tai galėjo būti nedrąsus bandymas suartėti. Kitu laiku vaikinas jai atrodytų visai mielas.

Bet dabar ji gurkštelėjo iš stiklinaitės ir įdėmiai žvelgė į ekraną. Mergina nutaikė pelės rodyklėlę ant paskutinės fotolaikmenos. Fabijus ją pavadino Sabrina Stela. Žavu.

Ekranas iš pradžių buvo juodas, netrukus nuo viršutinio pakraščio pradėjo ryškėti nuotrauka — siauri ruoželiai iš lėto kūrė visą vaizdą.

Koralina paėmė stiklinaitę ir gurkštelėjo dar kartą. Jai visada patiko kavos aparatu pagaminta ekspreso, ji priminė universitete praleistus metus.

Nuotrauka buvo pasukta skersai. Dabar jos buvo matyti vos pusė. Viršutinė dalis buvo smarkiai aptemdyta, kad panaikintų blykstės atspindį. Jupiterio veidas buvo pradingęs — ne, dabar buvo galima pažinti, kad ten ne jis. Koralina buvo teisi.

Dabar buvo matyti du trečdaliai.

Tada visa nuotrauka.

Taip, juk ji seniai žinojo, kas sėdėjo už stiklo, ant užpakalinės limuzino sėdynės. Į fotoaparato objektyvą žvelgė šalto įniršio kupinos akys. Koralina pašiurpo.

Ji pašoko iš vietos, vos neišvertė stiklinaitės ir leidosi iš kavinės kiek kojos neša, palikusi kompaktinę plokštelę ir jaunuolį, kuris išsigandęs žvelgė į ją ir kažką šaukė pavymui.

Bet ne tik jis stebėjo, kaip ji bėga prie automobilio.

Iš galinio kambario kompiuterio vaizduoklio spoksojo piktas veidas.

Miva atitraukė lūpas ir sušnabždėjo:

— Mes negalime čia pasilikti. Tikriausiai tavęs jau visur ieško.

— Galbūt nusipirkai ne tik raktus, bet ir automobilį su dviem leidimais? — paklausė Jupiteris sarkastiškai.

Ji nusišypsojo.

— Ne. Beje, mums dar reikia šį tą atlikti.

— Tikrai?

— Ar vis dar nesupranti, kad čia esame verslo reikalais?

Jis nesuprato, ko ji nori.

— Paaiškink man.

— Vario plokštės, — pasakė ji ramiai. — Mums reikia jos.

Jupiteris staigiai stumtelėjo ją ir nusvirduliavo atgal prie lango, jis jautėsi tarsi gavęs smūgį. Jis norėjo kažką pasakyti, bjaurėjosi savimi ir buvo suglumęs dėl savo kvailumo.

Bet Miva tęsė:

— Nesirūpink, plokštė ne adeptams. Su šuke viskas buvo kitaip, niekas pasaulyje nebūtų užmokėjęs tiek daug už nepilną molio gabalą. Bet pradingusi Piranezio vario graviūra — ...gerasis Dieve, Jupiteri, aš žinau pusę tuzino kolekcininkų, kurie nedvejodami duos dvigubai daugiau už bet kokius adeptų siūlomus pinigus.

Jupiterio pirštai taip stipriai suspaudė palangę, tarsi norėtų ją nulaužti.

— Negi tu iš tikrųjų laikai mane tokiu naiviu...

— Negi pinigai tau nieko nebereiškia? — ji vėl norėjo jį apkabinti, bet Jupiteris atstūmė ją.

Tačiau tai Mivos nesulaikė. Ji savo atkaklumu visada pasiekdavo tikslą.

— Mes galėtume slapčia išvežti plokštę iš Vatikano, — pasakė ji. — Turi manimi pasitikėti. Jei tau toks svarbus tas rakto reljefas, pasidaryk kopiją, kol parduosim graviūrą. Jei tau svarbu, kad Trojanas negautų plokštės, jokių bėdų, susitvarkysim. Aš esu pernešusi vertingesnius meno kūrinius pro geriau saugomus vartus. O kai būsime už sienos, jie mūsų nebesugaus. Po valandos būsime oro uoste arba važiuosime tiesiai į Milaną. Aš ten pažįstu nemažai žmonių...

— Pakaks, — švelniai nutraukė ją Jupiteris. — Liaukis, Miva. Aš netikiu nė vienu tavo žodžiu.

Jos veidas iš pykčio paraudo. Ji prikando apatinę lūpą, tarsi norėdama susitvardyti, kad nepasakytų ko nors neapgalvoto.

— Tu esi idiotas, — suklykė ji. — Prakeiktas idiotas! Kaip gali praleisti tokią galimybę?

Jis nusišypsojo ir ramiai paklausė:

— Kaip tu galėjai leistis jų mulkinama?

— Aš nežinau, apie ką tu...

— Liaukis vaidinusi, Miva. Jau per vėlu.

Apačioje, po langu, pasigirdo zyzimas. Kai Jupiteris pažvelgė pro petį žemyn, pamatė, kad prie bokšto sustojo mažas elektromobilis. Jis matė tokius automobilius golfo laukuose, kuriuose anksčiau susitikdavo su kai kuriais savo klientais.

Bet nespėjus pamatyti, kas išlipo iš automobilio, Miva suleido nagus jam į pečius ir nutempė jį atgal.

— Mes galėjome būti turtingi, — pasakė ji piktai. — Ar tau tai nesvarbu?

— Tu galėtum būti turtinga — štai kas, ar ne tiesa?

Ji atsiduso ir užvertė akis.

— Jupiteri, Dieve mano... Ar nenori suvokti, ką tau sakau?

— Geriau tiesiog sąžiningai atsakyk, ar Trojanas tave nupirko?

Ji žengė kelis žingsnius nuo jo, tada staiga apsisuko ant kulnų ir nusišypsojo.

— Manai, aš iš tikrųjų galėčiau taip pasielgti?

— Tu pardavei jam tą prakeiktą šukę! — suriko Jupiteris. — Kodėl negalėtum parduoti ir vario plokštės?

— Aš tau aiškinau, kad...

— Kad kiti tau duos daugiau? Tu meluoji, Miva. Pati sakei, kad pinigai adeptams neturi jokios reikšmės.

Iš bokšto gilumos pasigirdo girgždesys. Girgždėjo lauko durų vyriai. Kažkas atėjo.

— Ar tai tavo draugai? — šaltai paklausė Jupiteris įsitikinęs, kad jis vis tiek nieko negali pakeisti. Sušvirkšti vaistai panaikino alergijos požymius, bet jiems tereikėjo supilti dar vieną butelį vyno, kad paverstų jį inkščiančiu paliegėliu. Jis nė akimirką neabejojo, kad jie taip ir pasielgs, jei tik nenužudys jo iš karto.

Miva susinervinusi nuskubėjo prie durų. Ji kyštelėjo ranką po švarku ir išsitraukė sidabrinį pistoletą. Nustebęs Jupiteris pastebėjo, kaip užtikrintai ji elgiasi su ginklu.

— Juk tu nespjausi į savo užsakovus, ar ne?

Ji staigiai apsisuko ir pažvelgė į jį tokiu žvilgsniu, kokį jis matė vieną vienintelį kartą, tada, didžiausio jų barnio naktį, tą naktį, po kurios ji be pėdsakų dingo. Tai buvo tikroji Miva.

Jį užplūdusio aiškumo akimirką jis pamatė, kad jos akys buvo tokios pat spalvos kaip jos ginklo vamzdžio anga.

Ji vėl nusisuko, puolė prie tarpdurio ir, sugriebusi ginklą abiem rankom, nukreipė jį į laiptinės prieblandą.

— Kas čia?

Ji visko tikėjosi, tik ne Jupiterio puolimo.

Moteris garsiai sukliko, kai jis trūktelėjo ją į šoną. Jie abu atsitrenkė į sieną ir nugriuvo ant grindų. Jis buvo pernelyg nusilpęs, kad veiktų tikslingai ir apdairiai. Jupiteris tikėjosi, kad bus stipresnis už ją, bet po to, ką per praėjusias valandas patyrė, suprato klydęs. Miva užsimojo ir trenkė jam į veidą ranka, kurioje laikė ginklą. Jis pajuto, kaip trumpas vamzdis trinktelėjo jam į kaktą ir kažkas aštraus — tikriausiai saugiklis — perkirto odą. Kraujas trykštelėjo į akis, bet jis nė nemanė pasiduoti. Pastaruoju metu jis įgijo patyrimo, kaip užgniaužti skausmą. Jis iš visų jėgų trenkė kumščiu į viršų, brūkštelėjo per skruostikaulį ir pataikė į ausį. Smūgis nebuvo tikslus, bet veiksmingas, nes nusviedė ją į šoną, Miva vėl atsitrenkė pečiais į sieną. Jupiteris norėjo pasinaudoti proga ir atsitiesti, bet pajuto, kad prarado pusiausvyrą. Dar gulėdama Miva surietė kairiąją koją ir iš visų jėgų spyrė jam į blauzdikaulį. Jis suriko, kluptelėjo ir pargriuvo ant šono.

Pokštelėjo šūvis.

Jupiteris buvo įsitikinęs, kad Miva šovė į jį. Iš tokio atstumo būtų sunku nepataikyti. Jis nejautė jokio skausmo, bet tai nieko nereiškė.

Tada jis išgirdo antrąjį šūvį ir pro į akis plūstantį kraują pamatė, kad durų angoje stovintis žmogus staiga susiėmė už peties ir svirduliuodamas atsitraukė.

Miva vis dar gulėjo ant grindų. Ji buvo nukreipusi ginklą durų link. Kai pamatė, kad Jupiteris svirduliuoja prie jos, atgręžė pistoletą į jį.

— Nereikia, — pasakė ji tyliai. — Neversk manęs tai daryti.

Jam nebuvo galimybės versti ją ką nors daryti, nes tą pat akimirką įlėkė didžiulis žmogus, grėsmingai baubdamas metėsi ant jos ir uždengė ją savimi.

Kasinelis!

Jupiteris nematė sodininko veido, bet pažino jį iš meškiško kūno ir drabužių — plačių tamsios medžiagos kelnių ir stambiai languotų marškinių.

Miva šaukė ir daužėsi kojomis po sunkiasvoriu hunu. Kaip sulėtintame kadre Jupiteris pamatė, kad ji išlaisvino ranką su pistoletu, nukreipė vamzdį į Kasinelio šonkaulius ir paspaudė gaiduką.

Šūvis pokštelėjo dusliai kaip per duslintuvą.

Kasinelis sugargaliavo.

Miva šovė dar kartą.

Jupiteris atsispyrė nepaisydamas, kad vis prasčiau valdo savo kūną, nusvirduliavo prie abiejų, pačiupo Mivos ranką su ginklu ir patraukė nuo Kasinelio. Traukdamas paspaudė gaiduką, dar viena kulka prašvilpė per delną nuo Jupiterio smilkinio ir atsitrenkė į lubas. Baltas tinkas pažiro ant besigrumiančiųjų.

Miva šaukė kaip apsėsta, bet Jupiteris nepaleido jos pirštų. Jis norėjo išplėšti ginklą, bet galėjo tik abiem rankom sulaikyti josios.

Ji spurdėdama ir spiegdama žiūrėjo į jį pro užkritusius plaukus.

— Ką, po velnių, darai? — suklykė ji.

Jis nesileido į kalbas, tik suspaudė jos ranką su ginklu dar stipriau. Miva vis dar gulėjo po Kasineliu. Sodininko kūnas nevalingai trūkčiojo. Jo kūne buvo mažiausiai trys kulkos.

— Duok man pistoletą, — pareikalavo Jupiteris karštligiškai.

Miva papurtė galvą, bet tą pačią akimirką Jupiteris taip pasuko jos ranką, kad moters pirštai atsigniaužė ir ginklas barkštelėjo ant lentinių grindų.

— Ne! — sušuko ji, kai Jupiteris paleido jos ranką, paspyrė pistoletą ir pats nusvirduliavo kelis žingsnius atgal.

Miva atsidūrė spąstuose po mirštančiu sodininku, ji dar labiau įniršo, daužėsi ir draskė krauju permirkusius vyriškio marškinius — bet negalėjo išsivaduoti.

Jupiteris tarsi išprotėjo, jis matė aplinką kitomis spalvomis, girdėjo garsus, kurių nebuvo. Viskas sukosi ratu, viskas siūbavo. Jis matė Mivą ir kartu jos nematė. Matė kraują, pliaupiantį iš Kasinelio žaizdos. Girdėjo vyro gargaliavimą.

Rašinėliui reikėjo pagalbos.

Mintis, paprastomis sąlygomis natūrali, Jupiteriui pasirodė kaip didžiulis atradimas. Jis pagalvojo, kad netrukus jam gali pakrikti nervai.

Miva sužiopčiojo kaip žuvis.

— Jupiteri... Padėk man...

Jis norėjo nušliaužti pirmyn, prie jųdviejų, norėjo apžiūrėti Kasinelio žaizdas, galbūt pamėginti jas perrišti (KUO?)...

...kai sodininkas staiga sušuko širdį veriamu balsu, išsitempė, pagriebė Mivos galvą abiem rankom ir pasuko, pasigirdo trumpas grikštelėjimas.

Mivos sprandas lūžo. Jos kūnas suglebo.

Jos žvilgsnis priminė indą, iš kurio kaip vanduo tekėjo gyvybė.

— Ne! — Jupiterio šūksnis privertė Kasinelį pažvelgti į jį. Svyruodamas sodininkas persivertė per Mivos kūną, iš lėto kaip pabaisa iš siaubo filmo, nesugebanti mirti, visai nesvarbu, kiek kulkų įstrigo jo kūne arba kiek kuolelių į jį sukalta.

Jupiteris užsidengė veidą rankomis, bet ir vėl jas nuleido — spoksojo į Kasinelį.

— Jūs... ją nužudėte...

Kasinelis linktelėjo, tai buvo trumpas kaip trūktelėjimas judesys, tarsi galvą būtų pajudinusi lėlė.

Aš suklydau! Viskas ne taip! Viskas visiškai kitaip, nei maniau!

Kasinelio lūpos drebėjo.

— Jie... netrukus... bus... čia...

Jupiteris norėjo praeiti pro jį, norėjo apkabinti Mivą, pakelti. Norėjo ją aprėkti, kad bent jau gyventų toliau. Norėjo ką nors padaryti.

Bet Kasinelis užstojo jam kelią.

— Negyva, — pasakė jis tyliai. Kraujo burbulas sprogo tarp lūpų. — Niekas... nepadės... — jis nurijo seiles. — Mėšlas!

Jis apsiriko!

— Ne, — sušnabždėjo Jupiteris.

Viskas — kažkodėl — ne taip!

— Didis Dieve — ne!

Kasinelis šypsojosi, bet jo akys žibėjo kaip žvakės skersvėjyje.

— Miva juk nepriklausė tiems, — sumikčiojo Jupiteris. — Jūs esate išdavikas!

Kasinelis sunkiai žengė prie jo.

— Paskutinė šukė... iššifruota... Griaučiai prie griaučių... dabar dar raktas... — jis jau nebebuvo savimi, bet mirė lėtai, sunkiai kaip jo žingsniai, ir jis kalbėjo tai, kas šovė galvon. — Turiu... gauti... raktą...

— Vandens saugykloje, — švokštė Jupiteris, — tai jūs mus išdavėt. Todėl Landinis su parankiniais ten ir pasirodė! Ant jūsų sąžinės Januso mirtis!

Kasinelis išspjovė kraujo čiurkšlę, kuri šleptelėjo prieš Jupiterį ant grindų. Juos skyrė trys žingsniai.

— Prie... griaučių... — suburbuliavo sodininkas. — Raktas... — jis ištiesė abi rankas kaip gyvas lavonas, palinko į priekį Jupiterio link.

Jupiterio žvilgsnis šmirinėjo grindimis. Pistoletas gulėjo po langu. Jis norėjo šokti į tą pusę, bet vėl pervertino savo jėgas, susvyravo ir suklupo ant kairiojo kelio. Staiga jam pasirodė, kad paralyžiavo kairįjį šoną.

Kasinelio letenos bandė pačiupti jo galvą, bet per plauką nepasiekė.

Jupiteris nušliaužė pirmyn, ištiestomis rankomis pasiekė pistoletą, bet nusirito kūliu ir vos neužduso, kai Kasinelio aulinis batas trenkė jam į šoną. Pistoletas vėl nuskrido į šalį, pro sodininką laiptų link. Jo tarškėjimas ir žvangėjimas į storų lentų grindis priminė piktdžiugišką šnabždesį.

Kasinelis pasilenkė į priekį, pusiau aklas, pusiau miręs. Kraujas lašėjo ant Jupiterio, kai šis mėgino išsisukti iš mirštančiojo rankų.

— Išduok... kur yra raktas...

Kasinelis išsižergęs stovėjo virš Jupiterio, tvirtai įsispyręs kojomis į grindis, lyg įbetonuotas. Nebuvo kur pabėgti nei į kairę, nei į dešinę. Jupiteris įsispyrė tarp vyro kojų. Sodininko rankos nusileido ir šį kartą pačiupo Jupiterį už pečių, už galvos.

Jupiteris, akinamas skausmo ir mirties baimės, žvelgė priešininkui į akis.

Ir Kasinelio veidas sprogo.

Kraujo, odos ir kaulų atplaišų kruša užpylė Jupiterį, ir jis galėjo tik rėkti ir rėkti...

Milžino kūnas šlumštelėjo į šoną, visai netoli nuo Jupiterio. Kažkas stovėjo už jo laikydamas mažąjį pistoletą, kurio paskutinė kulka perskrodė Kasinelio galvą.

Ilgi juodi plaukai.

— Miva?.. — sumikčiojo Jupiteris, bet jo žvilgsnis nukrypo į Mivos lavoną.

Koralina pašoko ir prispaudę jo kruviną veidą prie krūtinės, šnabždėjo, kalbėjo, bet jis suprato tik žodžių nuotrupas.

Jis girdėjo ją sakant, kad jiems reikia paskubėti, kad viską paaiškins vėliau.

Girdėjo ją kalbant apie automobilį, kuris stovi apačioje.

Girdėjo ją sakant, kad myli jį.

Tada ji prilaikydama nuvedė jį laiptais žemyn į gryną orą, kuris jam nebeatrodė nei grynas, nei švarus, bet dvokiantis lavonais, ir tas dvokas sekė paskui jį kaip riebių, tamsių paukščių būrys.

12 SKYRIUS Atgimimas

Abu sargybiniai prie vartų nutrūktgalviškais šuoliais nėrė į šalį, kai Koralina, paspaudusi akceleratorių iki galo, prašvilpė pro vartus. Pokštelėjo įspėjamasis šūvis, bet pikapas jau buvo už sienos ir švilpė Viale Vaticano keliu. Koralina staigiai pasuko vairą į kairę, į pilną automobilių Portą Cavalleggeri gatvę. Du automobiliai cypdami padangomis metėsi į šoną, Koralina nekreipė į juos dėmesio, narsiu manevru įsispraudė į vieną kelio juostą ir nulėkė Civitavecchia kryptimi.

— Reikėjo... pamėginti tai... daug anksčiau, — iškošė Jupiteris, bet suabejojo, ar Koralina jį girdi. Jos kaktą išmušė prakaitas, apatinė lūpa drebėjo. Tikriausiai mergina pati nelabai suvokia, ką padarė.

Jupiteris ne sėdėjo, o beveik gulėjo ant sėdynės šalia vairuotojo. Viskas aplink jį siūbavo ir sukosi. Jis turėjo iš visų jėgų stengtis, kad neapsivemtų, nes visas automobilis dvokė Kasinelio krauju, prakaitu ir mirtimi. Jupiterio drabužiai buvo permirkę ir prilipę prie kūno.

— Sustok kur nors, — sušvokštė jis negarsiai. — Nesvarbu... kur nors. Noriu atsikratyti tų drabužių.

Koralina linktelėjo. Atrodė, tarsi ištikta šoko. Jos pirštai spaudė vairą, lyg norėtų jį išplėšti iš vietos. Ji vis dar neištarė nė žodžio. Po žodžių pliūpsnio iškrovos bokšte atėjo suvokimas, kad nušovė žmogų ir tikriausiai sukėlė pavojų dar daugelio žmonių gyvybėms, kai pralaužė pietinių Vatikano vartų užtvarą.

Jie ilgai važiavo tylėdami, kol prie užmiesčio kelio nebeliko namų, o aplink plytėjo plati dykvietės juosta. Čia Koralina pasuko į dešinę, į siaurą keliuką, kol privažiavo prie apleistos statybų duobės. Duobė buvo pilna sūroko vandens, bet tai Jupiteriui buvo nė motais. Tai buvo geriausia, ką šioje situacijoje ir tokios būsenos jie galėjo rasti. Jis nusirengė drabužius, sviedė gniužulą į dilgėlių tankumyną, nušlepsėjo į vandenį ir iki kaklo paniro į drumzliną pliurzą. Jis kelis kartus panėrė į vandenį, grandė save kaip išprotėjęs, kol nuplovė paskutinius Kasinelio likučius.

Jupiteriui atrodė, jog kartu turi nuplauti ir prisiminimus apie Mivos mirtį. Prieš akis jam vis išnirdavo jos lavonas, persuktas kaklas, atmerktos akys. Miva turėjo sandėrių su adeptais, bet neišdavė jo slaptajai draugijai. Jis apsiriko ir net trukdė jai dar kartą šauti į Kasinelį. Jis save kaltino dėl jos mirties.

Kai Jupiteris nuogas ir sušalęs nusvyravo prie pikapo, Koralina laukė jo su pilku apklotu, kuriuo paprastai užklojamos pervežamos knygos. Ji apgaubė jo pečius apklotu, padėjo gerai nusišluostyti ir kaip vaiką pasodino į vietą šalia vairuotojo. Pati išsekusi sudribo prie vairo, bet nė nemėgino jungti variklio. Merginai reikėjo pasikalbėti, bet ji nebuvo įsitikinusi, ar Jupiteris to norės.

Jupiteris suprato, kad reikia pasakyti ką nors malonaus, bent vieną padėkos ar palankumo žodį, bet negalėjo sugalvoti nieko tinkamo. Koralina matė Mivos lavoną ir tikriausiai paklaus apie tai. Bet jis dabar dar negalėjo kalbėti, todėl pirmas pradėjo kalbą:

— Kaip tu ten patekai?

Jos veide pasirodė skausmingas šypsnys, tik šešėlis ankstesnio nerūpestingumo. Mergina jam pasakė, kad nuotraukoje pamatė Kasinelio veidą. Ji papasakojo apie knygų siuntą kardinolui Merendai, kaip jai pavyko su kardinolo raštu apgauti sargybinius. Iš pradžių ji tiesiai nuvažiavo į sodus nepaisydama pavojaus, kad pirmas ją pastebėjęs gvardietis gali paskelbti aliarmą. Mater Ecclesiae vienuolyne jai niekas neatidarė durų, važinėdama be tikslo aplink, mergina pastebėjo Kasinelį, važiuojantį elektromobiliu. Iš pradžių ji suabejojo, ar kopti paskui jį į bokštą, bet kai išgirdo šūvius, puolė aukštyn.

Jupiteris delnais suspaudė jos pirštus.

— Tavo šalti pirštai, — pasakė ji. — Aš tuoj užvesiu variklį ir įjungsiu šildymą.

— Ne, — pasakė jis tyliai ir pažvelgė jai į akis. Jis nenorėjo jos paleisti, norėjo jausti ją, jos odos šilumą.

Koralinos artumas suteikė jėgų kalbėti apie įvykius bokšte. Ji leido jam išsilieti, nepertraukė klausinėdama. Kai jis, išsekęs ne tik kūnu, baigė pasakojimą, ji pasilenkė prie jo ir pabučiavo.

Iš pradžių jis norėjo pasitraukti, nes pernelyg gyvi buvo prisiminimai apie Mivos bučinį, apgalvotą kaip ir visa, ką ji kada nors darė. Jis jautė, kad iš tikrųjų nenori šito. Jis šiek tiek padelsė, o tada iškišo ranką iš po antklodės, apkabino Koraliną ir atsakė į pabučiavimą su begaline aistra.

Kai ji gudriai šypsodamasi pagaliau atšlijo nuo jo ir užvedė automobilį, jis vis dar negalėjo atitraukti nuo jos akių.

Mergina tai pastebėjo ir sumišusi pasimuistė ant sėdynės.

— Ar tai buvo netinkamas laikas?

— Ne. Geriausias.

Ji vėl nusišypsojo, šį kartą laiminga, ir pasuko automobilį į žvyro keliuką, paskui — į pagrindinį kelią ir nuvažiavo rytų kryptimi, prie jūros, Fiumicino oro uosto link.

Po kiek laiko ji paklausė:

— Ką ten Kasinelis kalbėjo apie... kaulus?

— Griaučius, — pataisė ją Jupiteris. — Jie turi kažką bendra su šuke... Regis, prie griaučių.

— Tai užuomina apie vartų vietą, ar ne? — ji pažvelgė į užpakalinio vaizdo veidrodėlį.

— Kas nors mus persekioja? — paklausė Jupiteris su nerimu ir pažvelgė pro petį.

— Ne, — atsakė ji giliai atsidusdama. — Manau, ne. Aš tik esu atsargi, — ji žvilgtelėjo į Jupiterį ir vėl nusuko akis į eismą gatvėje. — Ką manai, ar tai, ką Kasinelis pasakė, nurodo antrojo įėjimo vietą?

— Nežinau... aš buvau labai... sutrikęs. Galbūt jis tokiu būdu mėgino mane iškvosti?

— Dabar jau vis tiek.

— Kur mes važiuojam?

— Į oro uostą. Nešdinamės iš čia. Tegul vienuolės ten kaunasi su Estakada ir Trojanu.

Jupiteris kilstelėjo antklodės kraštą.

— Koks lėktuvas paims mane tokį?

— Oro uoste yra parduotuvių. Palauksi automobilyje, o aš nupirksiu tau drabužius.

Per tas kelias valandas, kai jie buvo atskirai, Koralina pasikeitė. Ji elgėsi ryžtingiau, bet truputį per impulsyviai. Tik kai mergina papasakojo apie Santiną ir vairuotojo mirtį, jis suprato, ką jai teko patirti.

Jie privažiavo greitkelį, netrukus Koralina pasuko oro uosto link. Jupiteris liko sėdėti susivyniojęs į antklodę, Koralina nuėjo pirkti jam drabužių. Praėjo trys ketvirčiai valandos, kol ji, apsikrovusi oro uosto parduotuvių pirkinių maišais, pasirodė prie pikapo. Džinsai jam buvo truputį per dideli, marškiniai truputį siauri per pečius, bet plati striukė visa tai paslėpė. Ji nupirko jam net batus, jo nuostabai, jie tiko.

— Moterys sugeba tai įvertinti, — pasakė ji.

Kai jis apsirengė, mergina iš savo storos striukės kišenės ištraukė du bilietus ir pamojavo jam prieš nosį.

— Skrydis po pusantros valandos.

— Kur?

Ji šypsodamasi kilstelėjo antakį.

— Tu juk nesijauti tapęs mano nuosavybe?

— Tikrai ne.

Ji atvertė vieną bilietą ir kyštelėjo jam prie akių.

— Atėnai? — paklausė jis. — Kodėl Atėnai?

— Ten dirba mano draugai. Galime kurį laiką ten pasislėpti. Jei reikės. Manau, Estakada įvykį bokšte užglaistys. — Staiga jai į galvą šovė netikėta mintis.

— Juk tu nenori važiuoti į namus, ar ne?

Jis papurtė galvą.

— Prieš kelias dienas sakei, kad ten manęs laukia tik tuščias butas.

— Buvau labai susikrimtusi.

— Tik truputį suglumusi... Bet Atėnai — puiku.

Regis, jai palengvėjo, tarsi ji rimtai manė, kad jis gali atsisakyti skristi kartu. Ji įsidėjo bilietus į kišenę ir pažvelgė į jį. Turbūt jai kažkas nedavė ramybės.

— Ką dar galime padaryti? — paklausė ji. — Tik pabėgti.

— Juk neturim kito pasirinkimo, ar ne?

Koralina linktelėjo pritardama ir pažvelgė pro automobilių stogų jūrą į tolimus oro uosto pastatus. Tolyje kilo lėktuvas, jis pakibo plieno mėlynumo danguje.

— Eime.

Kai jie žingsniavo tarp automobilių terminalo link, Koralina suspaudė Jupiterio delną.

— Ar ką nors sužinojai apie Šuvanę? — paklausė jis.

Jos pirštai stipriau suspaudė jo delną.

— Mėginau skambinti į ligonines. Bet niekas apie ją negirdėjo.

Jie ėjo maždaug dvidešimt minučių, ir dabar Jupiteris suprato, kaip greitai Koralina turėjo apsipirkti, kad po keturiasdešimt penkių minučių vėl būtų prie automobilio. Pakeliui jis papasakojo, ką sužinojo apie Trojaną, apie Dedalo namus ir apie virtimo labirintu procesą, kuris prasideda, kai atidaromi Carceri vartai. Koralina prisiminė, kad ji taip pat pasiklydo važiuodama į Trasteverę jo gelbėti. Mergina jam tai minėjo, kai jis gulėjo vonioje.

— Ar manai, kad čia atsitiktinumas? — paklausė ji, bet Jupiteris tik gūžtelėjo pečiais.

Oro uosto išvykimo salė tęsėsi kelis šimtus metrų ir buvo pilna žmonių. Tokioje minioje buvo patogu pasislėpti. Anonimiškumas kaip bangos ritosi per juos, paversdamas nematomais ir suteikdamas saugumą.

Centrinis salės akcentas buvo namo dydžio statula, vaizduojanti da Vinčio žmogų, kaip rato stipinais išskėstomis rankomis ir kojomis. Jupiteris negalėjo prisiminti, ar tas kūrinys turi pavadinimą. Nors jis prisiminė jo simbolinę reikšmę — žmogus kaip visa ko centras. Po visko, ką per pastarąsias dienas jie patyrė, ir prisiminus, ką teigė Trojanas, Jupiteriui toks tvirtinimas atrodė itin abejotinas. Jei bent dalis to, ką profesorius pasakojo apie Dedalo namus, būtų tikra, žmonių nebūtų galima vadinti pasaulio viešpačiais. Dažniausiai manoma, kad anuomet labiausiai buvo vertinama galia, į kurią šiais laikais rimtai nebežiūrima.

Koralina pastebėjo, kad Jupiteris apie kažką mąsto.

— Ar tai dėl Mivos?

— Ne, ne, — jis dar kartą pažiūrėjo aukštyn į skulptūrą nuogo vyro, kuris kabėjo kaip nukryžiuotasis rato centre. Panašumas su Jėzumi Kristumi, žinoma, nebuvo atsitiktinis. Kai kurie da Vinčio amžininkai kaltino menininką magija. Argi jis ilgą laiką nedirbo Vatikane, globojamas popiežiaus? Kiek laiko Bažnyčia ir kerai buvo šalia.

Kas atsitiktų, jei kas nors pralaužtų vartus į Dedalo namus?

Jupiteris nesusitvardė ir papurtė galvą. Adeptai norėjo užantspauduoti vartus, o ne atidaryti. Niekas niekada nesužinos, kokios galėtų būti pasekmės, jei kas nors ten įžengtų.

Jei Trojanas buvo teisus, kad miestas šiuo metu keičiasi, kaip atsitiko anuomet, Piranezio laikais, tada Santinas galėtų apie tai daugiau žinoti. Bet vienuolis negyvas. Jis niekam nieko nebepapasakos.

— Ką tau pasakojo Santinas? — paklausė jis netikėtai.

Koralina nustebusi pažiūrėjo į jį.

— Ką turi omenyje?

— Ar jis paminėjo Dedalo namus?

— Taip. Jis kalbėjo apie tai... — ji nutilo supratusi, ką jis norėjo sužinoti. — Jis tvirtino, kad su keliais vienuoliais atidarė duris. Antrąjį įėjimą, kurį atrado Piranezis.

— Ką jis dar pasakė? Tikriausiai paminėjo kokias nors detales?

— Jis sakė, kad vienuoliai nufilmavo vaizdo juostą, — ji atidžiai stebėjo Jupiterio reakciją. — Manai, jis mums sakė tiesą?

Jupiteris pašiurpęs įkišo rankas į savo striukės kišenes.

— Tas faktas, kad mes pasiklydome... tikriausiai taip atsitiko tūkstančiams, bet nė vienas apie tai nepagalvojo. Galbūt tai iš tikrųjų prasidėjo. Jei Santinas su kitais vienuoliais atidarė duris ir įžengė į Dedalo namus... — jis nutilo, nes jam trūko žodžių išreikšti, ką manė.

Koralina ilgai žvelgė į jį, paskui papurtė galvą.

— Nesvarbu. Mes dingstame iš čia.

— Janusas sakė, kad kitas įėjimas tikriausiai taip pat yra kažkur Vatikane, — garsiai mąstė Jupiteris. — Ką turėjo galvoje Kasinelis, kai kalbėjo apie griaučius?

— Galbūt jis pats nežinojo ką.

— Galbūt nežinojo. Bet koks ryšys tarp Vatikano ir kažkokių griaučių?

Koralina atsiduso.

— Praėjusiame šimtmetyje po Šv. Petro bazilika buvo atkasta daugybė pagoniškų kapų. Ir ten, žinoma, yra...

— Šv. Petro kapas.

— Įspūdingiausia visų Vatikano ekskursijų vieta.

Jupiteris susimąstęs linktelėjo.

— Ar tai ta vieta? Ar tiki, kad antrasis įėjimas yra kažkur ten, apačioje?

— Šv. Petro kapas yra tiesiai po popiežiaus altoriumi. Kiekvieną dieną tūkstančiai turistų praeina pro tą vietą. Kaip galėjo Santinas ir kiti vienuoliai užtrukti ten nepastebėti?

— Įėjimas galėjo būti po karstu, vienu aukštu žemiau. Arba tiesiog netoli Šv. Petro karsto, ką aš žinau... — Jupiteris nervingu mostu parodė į eilę atvirų telefono kabinų. — Bet yra galimybė viską išsiaiškinti.

— Kam nori skambinti?

— Palauk.

Jai pasidarė neramu.

— Mažiau nei po valandos išskrenda mūsų lėktuvas.

— Tik kelios minutės, gerai?

Koralina nebuvo patenkinta, kad jis toks atkaklus, bet pritardama linktelėjo. Jupiteris švelniai ją pabučiavo ir nuskubėjo prie telefonų. Jis tikėjosi, kad Koralina seks paskui, bet kai atsigręžė, pamatė, kad ji prisidėjo prie kitų keleivių, kurie, nuobodžiavo per televizorių žiūrėdami vietinę Romos programą ir laukdami, kol ateis jų skrydžio laikas. Kioske netoliese ji nusipirko šokoladuką.

Jupiteriui buvo nemalonu, kad supykdė ją. Jis skris su ja į Atėnus. Bet kol kas norėjo išsiaiškinti, ar jo įtarimai teisingi.

Jis turėjo palaukti penkias minutes, kol atsilaisvino telefono kabina. Telefonų knygoje jis susirado Vatikano turizmo informacijos numerį. Netrukus Jupiteris išgirdo atsakymą, kurio ir tikėjosi.

Jis skubiai pakabino ragelį ir nuskubėjo prie Koralinos. Ši kaip užkerėta žvelgė į televizorių.

— Klausyk, — pradėjo jis, kai buvo per du žingsnius nuo jos, — yra taip, kaip maniau. Šv. Petro kapas nuo šio ryto lankytojams uždarytas. Visa sritis aplink altorių užtverta. Informacijoje sako, kad dėl archeologinių kasinėjimų. Manau, kad...

Jis nutilo, kai jam tapo aišku, kad Koralina jo nesiklauso.

— Koralina?

Ji neatsakė. Jupiteris pastebėjo, kad jos akys ašarotos. Jo žvilgsnis nukrypo ten, kur ji žiūrėjo.

Ekrane buvo matyti virpantis Tiberio pakrantės vaizdas, filmuota buitine filmavimo kamera, kokiomis būna apsiginklavę vietinių televizijų žurnalistai. Ant betonuoto pakrantės tako, žemiau mūro sienos, buvo susirinkusi žmonių minia. Keli vyrai vilkėjo uniformas; jie buvo užtvėrę laiptus, kuriais nusileidžiama iš gatvės prie pakrantės. Du vyrai nešė uždengtą cinkuotą karstą laiptų link. Užrašas ekrano apačioje skelbė, kad įrašas buvo padarytas prieš pusę dienos. Jis turėjo būti padarytas vos patekėjus saulei.

Netrukus ekrane pasirodė studija. Pranešėja perskaitė paskutinių žinių pranešimą. Fone pasirodė nespalvota nuotrauka, moters veidas užmerktomis akimis. Jos veidas buvo papurtęs, nors fotografas stengėsi suteikti jam ramią išraišką. Skruostikaulių nesimatė, vokai buvo išpurtę. Juodi Šuvanės plaukai vis dar buvo tvirtai surišti į mazgą.

Koralina pasisuko ir įsikniaubė Jupiteriui į petį. Kai keli šalia stovintys keleiviai atkreipė į juos dėmesį, Jupiteris pasivedėjo Koraliną kelis metrus į šalį.

Jis nežinojo, ką galėtų pasakyti, todėl tik bejėgiškai glostė jos pečius ir laukė, kol ji liausis kūkčioti.

Jie beveik nesitikėjo pamatyti Šuvanės gyvos, bet tokia mirtis buvo siaubinga. Ją kaip šiukšlę įmetė į upę, visai kaip Kristoforą.

Landinio braižas.

Koralina žengė žingsnį atgal, nusibraukė rankove ašaras ir ryžtingai pažvelgė į Jupiterį, tokios nuotaikos jis nesitikėjo.

— Tu teisus, — pasakė ji tyliai. — Mes negalime taip imti ir pabėgti.

Jis tylėjo laukdamas, kol ji baigs mintį. Būtų neteisinga ją pertraukinėti. Jis norėjo, kad ji pati priimtų šį sprendimą.

Koralina sumirkčiojo, iš akies kampučio nuriedėjo paskutinė ašara.

— Dabar aš noriu žinoti. Išsiaiškinkim, kas iš tikrųjų yra Dedalo namai.

— Abejoju, kad Šuvanė būtų to norėjusi.

— Landinis ją nužudė, kad niekas nesužinotų, kur yra antrasis įėjimas, — pasakė ji. — Kad niekas jo neatidarytų.

— O tu nori jį atidaryti?

Ji linktelėjo.

— Dabar tikrai noriu.

— O jeigu Trojanas sakė tiesą?

— Mes esame vieninteliai, kurie tai gali išsiaiškinti. Jei dabar dingsime, nė vienas žmogus daugiau nesužinos apie Dedalo namus.

Jis skausmingai nusišypsojo.

— Mes negalime tiesiog nueiti į Šv. Petro baziliką, perlipti per užtvaras...

— Mums ir nereikės to daryti.

Jis nustebęs pažiūrėjo į ją.

— Ką turi omenyje?

— Aš manau, kad Trojanas ir visi kiti klysta ieškodami įėjimo prie Šv. Petro griaučių, — ji pasivedėjo Jupiterį į šalį, kad niekas iš einančiųjų pro šalį negirdėtų, ką ji sako. — Santinas buvo kapucinas. Jo vienuolynas yra Veneto gatvėje. Jis gyveno ne Vatikane, ten jis niekada nebūtų galėjęs ieškoti įėjimo. Santinas tikriausiai visą gyvenimą praleido kapucinų vienuolyne, ten jis slaugė Kristoforą. Ar tu kada nors susimąstei, kodėl Kristoforas nuvyko į kapucinų prieglaudą? Manau, tu jį matei...

— Jis nebuvo panašus į tokį, kuris savo noru leistųsi slaugomas, — pritarė jai Jupiteris, bet vis dar nesuprato, ką ji sumanė.

— Kristoforas buvo išprotėjęs, bet ne toks ligonis, kurį kelerius metus turėtų slaugyti vienuoliai. Vis dėlto jis nuėjo į Veneto gatvėje esantį vienuolyną ir kurį laiką ten gyveno.

— Tu įsitikinusi, kad įėjimas yra vienuolyne?

— Yra dar šis tas, kas patvirtina mano spėjimą.

— Kas?

— Kapucinų vienuolyno laidojimo rūsys. Dar visai neseniai tai buvo slapta vieta. Penkios koplyčios, kurių sienos išdekoruotos daugiau nei keturių tūkstančių vienuolių griaučiais. Ten yra altoriai iš žmonių kaukolių, reljefai iš stuburo kaulų ir sąnarių, net šviestuvas iš kaulų. Kai kapucinai suprato, kad laidojimo rūsys gali atnešti pajamų, jis buvo atidarytas lankytojams.

— Jei tu teisi, kodėl to nežino adeptai?

— Nes jie nepažinojo Santino! — atsakė Koralina. — Jie neturi ryšių su kapucinais.

— Jis sakė, kad yra persekiojamas...

— Bet ne jų. Tikriausiai niekieno. Jis buvo paranojikas.

— O jautis? — Jupiteris dar gerai prisiminė, ką patyrė Vatikano bibliotekos saugykloje.

Koralina dar kartą pažiūrėjo į televizoriaus ekraną, ten buvo rodomas kažkoks žaidimas.

— Mes tai išsiaiškinsim. Esame Šuvanei skolingi.

— Ji norėjo parduoti plokštę. Tiesa ją ne itin jaudino.

— Ji mirusi, Jupiteri. Ją nužudė dėl plokštės. Aš dabar negaliu pasiduoti! — Koralina su viltimi žvelgė į jį. — Jei reikės, vyksiu ir be tavęs.

Jis papurtė galvą.

— O Atėnai?

— Stovi kelis tūkstančius metų ir nuo mūsų nepabėgs, — nusišypsojo ji, nors jos akys vis dar buvo paraudusios ir ašarotos. Nebuvo tokios jėgos, kuri galėtų ją perkalbėti.

— Sutinku.

Ji pasistiebė ant pirštų galiukų, apkabino abiem rankom jo kaklą ir pabučiavo jį. Jos lūpos buvo sūrios.

Iš oro uosto jie išėjo pro stiklines duris ir nuėjo į stovėjimo aikštelę.

Iki pikapo buvo likę mažiau nei penkiolika metrų, kai Jupiteris sulaikė Koraliną.

— Palauk!

— Kas yra?

Jupiteris greitai nutempė ją į priedangą už fordo.

— Pasilenk!

Ji žiūrėjo tik į jį, bet netrukus pro šoninius fordo stiklus mėgino pažvelgti į pikapą. Tačiau tarpe stovėjo per daug automobilių.

— Mūsų jau laukia, — pasakė jis.

Koralina apsiniaukė. Bet netrukus jos liūdesį tarsi kas nubraukė nuo veido. Ji truputį išsitiesė, kad atsargiai pažiūrėtų pro automobilio stogą. Jupiteris taip pat išdrįso užmesti žvilgsnį.

Šalia pikapo atgręžę nugaras stovėjo du vyrai. Ant keliuko, vedančio į automobilių stovėjimo aikštelę, spindėjo sidabrinio BMW stogas.

— Regis, šie du vyrai yra iš tų, kurie padegė namą Trasteverės kvartale, — pasakė Jupiteris.

Koralina tyliai nusikeikė.

— O ką dabar?

Jis mostelėjo pikapo pusėn.

— Tik pažiūrėk.

Net iš tokio atstumo pro langus buvo galima įžiūrėti blyškų veidą. Kreidinis veidas ir balti plaukai aiškiai matėsi. Dabar Landinis apėjo pikapą ir priėjo prie abiejų vyrų.

Jupiteris iš šalies pažvelgė į Koraliną. Ši kupinu neapykantos žvilgsniu žiūrėjo į Landinį.

— Mes nieko negalime padaryti, — pasakė jis guosdamas ir spustelėjo jai delną.

Ji nusiminusi linktelėjo ir netarė nė žodžio.

Koralina įdėmiai stebėjo tris vyrus prie pikapo. Landinis apsisprendė. Visi trys grįžo į BMW.

— Jie nepaliko sargybinio, — sušnabždėjo Jupiteris, kol suprato, kad per tokį atstumą vyrai jo negali išgirsti. — Galbūt nusprendė, kad mes jau išskridome.

— Jie mūsų ieškos oro uoste, — samprotavo Koralina.

— Tikrai. Tada turėsime užtektinai laiko pabėgti.

— Aš mokėjau kreditine kortele, — pasakė mergina visiškai sugniuždyta. — Manai, jie...

— Galbūt per Vatikano banką, — pasakė jis gūžtelėdamas pečiais. — Nesuk sau galvos. Tu pasielgei taip, kaip reikėjo.

— Tai buvo lengvabūdiška.

— Argi būtų buvę geriau, jei čia sėdėčiau nuogu užpakaliu?

Pirmą kartą ji vėl jam nusišypsojo.

BMW pajudėjo.

— Atsargiai, — sušnypštė Koralina, — jie važiuoja tiesiai į mūsų pusę!

Pasilenkę jie šmurkštelėjo už fordo. Vos spėjo užlįsti už variklio dangčio, kai sidabrinis automobilis pravažiavo pro juos.

— Ar jie mus matė?

— Nemanau. Eikim, greičiau, — jis nubėgo, Koralina sekė paskui. Jie nardė tarp sustatytų automobilių kartais apibėgdami ratą, kai automobilių buferiai buvo per daug suglausti, ir visą laiką dairėsi Landinio BMW. Per automobilių stogų jūrą jo nebebuvo matyti.

Kai pribėgo automobilį, pamatė, kad vienas pikapo langas išdaužtas. Koralina atrakino automobilį, šoko prie vairo ir atidarė kitas duris. Ant sėdynės šalia vairuotojo buvo pilna stiklo šukių.

Jie vėl apsidairė, kur BMW, ir pastebėjo jį tarp kitų automobilių, grėsmingą kaip ryklio peleką skardinių stogų jūroje. Jis buvo lygiagrečiame kelyje ir važiavo artyn.

— Kodėl jie mūsų neieško oro uoste? — paklausė ji susinervinusi.

Jupiteris užtiesalo kampu nubraukė stiklų šukes nuo sėdynės.

— Galbūt jie vis dėlto mus pastebėjo, — jis įsėdo į automobilį ir uždarė duris. — Mane labiau domina, ko jie čia, viduje, ieškojo.

— Galbūt užrašų apie išskridimo laiką arba kokių nuorodų į mūsų tikslą.

Koralina užvedė variklį, atleido sankabą ir automobilis per greitai šovė atgal. Pikapas buvo aukštesnis už daugelį automobilių aikštelėje. Tikriausiai Landinis jau matė, kad jis pajudėjo.

Koralina paspaudė akceleratorių. Variklis sustaugė ir automobilis šovė prie išvažiavimo.

— Ar tu juos matai? — paklausė ji.

— Ne... tai yra taip! Aš juos matau. Jie vis dar važiuoja lygiagrečiu tarpu, maždaug už šimto metrų nuo mūsų. Jie važiuoja vis greičiau. — — Puiku.

— Galbūt reikėjo į miestą važiuoti autobusu.

— Na jau ne, — ji paspaudė akceleratorių iki dugno. — Aš jaučiuosi patikimiau, kai pati laikau vairą.

Taip, pamanė Jupiteris, jaučiasi.

Pikapas nutrūktgalvišku greičiu skuto tarp eilėmis sustatytų automobilių. Jei dabar kas nors netikėtai norėtų išvažiuoti atbulas, gaudynės būtų baigtos — Koralina neturėjo jokių galimybių laiku sustabdyti.

Jupiteris neatitraukdamas akių nuo kelio patraukė saugos diržą ir prisisegė. Nevalingai jo kojos spaudė įsivaizduojamus sankabos ir akceleratoriaus pedalus, o Koralina vėl privertė automobilį sustūgti, kai per vėlai įjungė ketvirtąją pavarą. Per išdaužtą langą ūžė vėjas.

Jupiteris pažvelgė pro petį, bet per siaurą užpakalinį pikapo stiklą negalėjo pamatyti, kur yra BMW.

Koralina žvalgėsi, ar nėra kur nors tarp automobilių žmonių, kurie netikėtai galėtų išeiti į važiuojamąją dalį, retkarčiais ji pažvelgdavo į šoninį veidrodėlį.

— Kur jie dabar? — Jupiteriui visiškai nepatiko, kad iš savo vietos jis negali nieko matyti.

— Jie mus persekioja.

— Taip, — atkirto jis atžariai, — aš taip ir maniau.

— Ar tik tavęs neerzina moterys prie vairo?

— Mane erzina kiekvienas, nuo kurio vairavimo įgūdžių priklauso mano gyvybė.

— Nori pasakyti, kad važiuočiau lėčiau?

— Važiuok tiesiog... atsargiai, — atsakė jis prislėgtas. Jis dešiniąja ranka įsikibo į durų rankeną, o kairiąja nervingai brūžino sėdynės kraštą.

— Nebijok, — pasakė ji. — Aš baigiau penkiasdešimties valandų ekstremalaus vairavimo kursus. Kadaise turėjau draugą... jis buvo tikras išprotėjęs vairuotojas. Visada tempė mane į tuos vairavimo kursus.

Jupiteris susiraukė.

— Dar kartą pasitvirtina tiesa, kad viskas gyvenime praverčia, ar ne?

— Nebūk toks sarkastiškas. Aš esu...

Koralinos šoninis veidrodėlis pažiro sidabrinių šukių kaskada. Į pliaukštelėjimą panašus garsas nutraukė jos žodžius. Kažkas iš išorės trenkėsi į jos langą taip stipriai, kad per stiklą nuvingiavo įtrūkimas.

Ji garsiai nusikeikė ir norėjo pasilenkusi pažiūrėti pro langą, bet Jupiteris žaibiškai ištiesė ranką ir prispaudė ją prie sėdynės.

— Ne! — sudraudė jis.

— Kas dar...

— Taip, jie šaudo į mus.

Patvirtindamas jo žodžius pokštelėjo dar vienas šūvis. Susirūpinęs Jupiteris pažvelgė per petį į kėbulą. Krovininėje pikapo dalyje daugiau nebuvo langų, išskyrus vieną siaurą užpakalinį langelį. Dabar pro duryse atsiradusią skylutę švietė ryški dienos šviesa.

— Ten, priekyje, — išvažiavimas, — iškošė Koralina pro dantis. — Laikykis tvirčiau.

Jupiteriui beveik neliko laiko išpildyti jos paliepimo, nes Koralina jau spaudė stabdžius, staigiai suko vairą į dešinę, automobilis slysdamas pasuko. Pikapo galas pasviro į šoną ir nubraukė automobilių aikštelės užtvarą.

Išvažiavimas buvo užtvertas geltonu mediniu užtvaru.

— Gal tu kartais sumokėjai už stovėjimą?

Jis dar nespėjo atsakyti, kai automobilis nulaužė užtvarą, medžio nuolaužos brūkštelėjo per dešiniąsias ir kairiąsias dureles.

— Seniai norėjau taip padaryti, — iškošė Koralina. — Vis spėliojau, ar iš tikrųjų stiprūs tie užtvarai.

Jupiteris nurijo gniužulą gerklėje, kai ji nestabtelėjusi išlėkė į greitkelį. Darant posūkį jis galėjo pažvelgti į šoninį veidrodėlį. Jupiteris pašiurpo, kai pamatė, kad sidabrinis automobilis kaip šūvis pralėkė pro užtvaro likučius. Bet kai Jupiteris tvirtai įsikalė į galvą, jog nebeliko jokios išeities, Landinio automobiliui teko išsilenkti nuo fiato, švilpiančio paskui. Abu automobiliai būtų susidūrę, jei BMW vairuotojas paskutinę akimirką nebūtų pasukęs vairo. Fiatas, padaręs staigų vingį, nuvažiavo toliau, o BMW su kaukiančiu varikliu atsistojo skersas.

— Galima atsikvėpti, — atsiduso lengviau Jupiteris.

— Kuriam laikui? — paklausė Koralina. Ji beatodairiškai brovėsi pirmyn greitkelio spūstyje. Kažkas signalizavo, bet ji nekreipė dėmesio.

— Galbūt pusę minutės, ne ilgiau.

— Važiuodami šimto dvidešimties kilometrų per valandą greičiu mes atsiplėšim vienu kilometru?

— Visada mėgai atmintinai skaičiuoti, ar ne?

— Stengiuosi, — ji vėl paspaudė akceleratorių. — Vieno kilometro neužteks. Turim važiuoti greičiau.

— Kokiu greičiu gali važiuoti tavo svajonių automobilis?

— Šimto keturiasdešimties. Jei vėjas pučia į nugarą, truputį greičiau.

Jupiteris nusibraukė prakaitą nuo kaktos.

— BMW laisvai važiuoja dviejų šimtų dvidešimties kilometrų per valandą greičiu.

— Tegul tik pamėgina per šitas duobes.

— Ar tikrai tu netikėtai tapai optimiste?

— Ką padės, jei visą kelią dejuosiu? — atsakė ji į jo žvilgsnį. — Arba tik spoksosiu į tachometrą.

— Aš nespoksau į tachometrą!

— Tikrai? Tai į mano kojas?

Kurį laiką jis nustebęs spoksojo į ją, tada papurtė galvą ir pro išdaužtą langą pačiupo šoninį veidrodėlį. Pasuko jį taip, kad matytų kelią už savęs.

— Kadangi baigei ekstremalaus vairavimo kursus, manau, tau nereikia veidrodžio.

— Jūs, vyrai, negalite pripažinti, jog kai kurios moterys prie vairo gali būti pranašesnės už jus.

Jupiteris norėjo atsakyti, kai veidrodėlyje pastebėjo pažįstamą sidabrinį blyksnį. BMW buvo maždaug už dešimties automobilių. Jis skuodė lenkimo juosta kaip ir jie.

— Jie artėja.

Koralina nesutriko.

Jupiteris pamatė, kad rodyklė priartėjo prie šimto keturiasdešimties.

— Matai, — pasakė ji, — tu spoksai į tachometrą.

— Esu įsitikinęs, kad turiu tam pagrindą!

Ji nusišypsojo, ir Jupiterį dar kartą apėmė keistas jausmas, kad jai šis persekiojimas teikė malonumo, nepaisant visko, kas įvyko. Nepaisant Šuvanės.

Koralina iš dešinės aplenkė taksi automobilį, vėl šmurkštelėjo į kairę ir nušvilpė tolyn. Iš abiejų kelio pusių šmėžavo rudi laukai, išmarginti medžių eilėmis ir daržinėmis. Kelio pakraštyje nevienodais atstumais buvo išdėstyti skelbimai, kuriuose buvo reklamuojami viešbučiai, gėrimai, automobiliai. Netrukus pasirodė pirmieji daugiaaukščiai namai, aviliai iš eilėmis sumūrytų balkonų su išblukusiomis markizėmis.

— Galbūt reikia išsukti iš greitkelio, — pasiūlė Jupiteris. — Viename priemiesčių galbūt sugebėtume atitrūkti.

Koralina ryžtingai papurtė galvą.

— Ten yra tik platūs įvažiavimo keliai. Mums reikia patekti arčiau miesto centro. Skersgatviuose mūsų galimybės jų atsikratyti didesnės.

Jupiteris vėl pažiūrėjo į veidrodį. Akimirką jam pasirodė, kad BMW juos pametė, automobilio niekur nebuvo matyti. Bet štai jis vėl išniro iš už vilkiko, daug arčiau, nei tikėjosi Jupiteris.

— Jis už keturių automobilių.

— Vadinasi, netrukus mus pavys, — pasakė Koralina atkakliai. Ji pasuko automobilį į dešinę.

— Kodėl nevažiuoji kairiąja juosta?

— Leisk man baigti.

— Nuo to priklauso ir mano gyvybė, — atrėžė jis pagiežingai.

Koralina neatsakė, ji karštligiškai sukinėjo užpakalinio vaizdo veidrodėlį. Pro siaurą langelį beveik nieko nesimatė.

— Ar negalėtum nusigauti į galą ir pažiūrėti pro langą? — paklausė ji.

— Ką tai duos?

— Turiu žinoti, kada jie bus beveik šalia mūsų.

— Regis, sugalvojai beprotišką planą.

— Geriausią, kokį galėjau sugalvoti.

— Galbūt galėtum bent kelias detales...

Ji nutraukė jį netikėtai šiurkščiai.

— Prašau, Jupiteri! Eik į galą, pažiūrėk pro langelį ir pasakyk, kada jie mus pavys.

Jie vėl pataikė į kelio duobę, juos pakratė kaip ant amerikietiškų kalniukų.

— Ar lekiant tokiu greičiu turiu keberiotis į kėbulą? — paklausė Jupiteris sutrikęs, bet nesulaukęs atsakymo atsisegė saugos diržą ir nurėpliojo pro tarpą tarp sėdynių į kėbulą. Triskart jis trenkėsi galva į automobilio stogą, bet nutylėjo. Svyruodamas pasiekė užpakalinį langą.

— Dar maždaug dvidešimt metrų! — sušuko jis.

Jo žvilgsnis nukrypo į kulkos skylutę. Šviesos spindulys kaip skersinis kirto visą kėbulą. Landinio žmonės šaudė į juos ir tikriausiai vėl šaudys. Nuo šios minties sėdėti prie užpakalinio lango nepasidarė maloniau.

BMW artėjo dešiniuoju pakraščiu, Koralina visą laiką važiavo tik dešiniąją juosta. Iškart už jų važiavo raudona tojota, Jupiteris matė, kad vyras už vairo kanda obuolį.

— Tu gi nenori jų nustumti! — sušuko jis pro variklio gausmą, kuris skardiniame kėbule buvo daug garsesnis nei priekyje, kabinoje.

— Mačiau tik kine, — atsakė Koralina. Užpakalinio vaizdo veidrodėlyje Jupiteris išvydo, kad ji šypsosi. — Aš tik pajuokavau.

— Tu jų nenustumsi?

Ji papurtė galvą.

Jis vėl pažiūrėjo į kelią ir pamatė, kad priekinis BMW buferis prie pat jų.

— Jie tuoj pasivys, — sušuko jis Koralinai.

Jupiteris pažino, kad priekyje sėdintys vyrai yra iš Trasteverės namų. Vaiduokliškas Landinio veidas šmėkščiojo tarp jų kaip pamėklė, jis kalbėjo telefonu.

BMW lango stiklas nusileido ir pasirodė ginklo vamzdis.

Vyras, valgantis obuolį, atsitiktinai jį pastebėjo, išplėtė akis ir išsigandęs pristabdė. Raudona tojota liko užpakalyje. Dabar Landinio vyrams kelias buvo laisvas.

Jupiteris išsitiesė ant dugno tarp popieriaus skiaučių ir kelių storų katalogų.

— Jie vėl šaudo į mus!

Koralina neatsakė.

Jis negirdėjo šūvio, bet pasigirdo pora dunkstelėjimų, kai kulka pramušė skardinę kėbulo sienelę ir išlėkė kitoje pusėje. Dar vienas skersinis nutįso per kėbulą.

— Kur jie dabar? — suriko iš visos gerklės Koralina kėbulo pusėn.

— Nė velnio, nesitikėk, kad žiūrėsiu pro langą! — atšovė jis lūžtančiu balsu.

— Tvirtai laikykis!

— Nėra už ko...

Užbaigti jis nespėjo, nes tą pačią akimirką Koralina staigiai paspaudė stabdžius. Jupiteris buvo nusviestas į sėdynių atlošą, atsitrenkė keliu į pirmosios pagalbos vaistinėlę ir vieną akimirką nieko nematė, nes nosimi tvojosi į fetrinį sėdynės atlošą.

BMW visu greičiu prašvilpė pro šalį. Pikapas dabar važiavo tik šešiasdešimties kilometrų per valandą greičiu.

— Ar viskas gerai? — sušuko susirūpinusi Koralina.

— Ne, po galais!

— Gerai, tada dar kartą tvirtai laikykis!

— Aš jau sakiau, kad čia...

Vėl neliko laiko užbaigti sakinį. Koralina staigiai pasuko vairą į dešinę ir nuvažiavo į pakraštį. Šalia asfalto buvo išdegusios žolės juosta, už siauro keliuko driekėsi laukai. Automobilis nėrė tarp namo dydžio reklaminių skydų, jis išsuko iš kelio tokiu stačiu kampu, kad kairiosios pusės ratai akimirką pavojingai pakilo nuo žemės. Pagaliau automobilis atsistojo visais ratais, nudardėjo per žolę, pralėkė keliuką ir nutūpė lauke. Laukas buvo kietas ir grublėtas. Jupiterį mėtė šen ir ten, netrukus jo visas kūnas buvo nusėtas mėlynėmis.

Pikapas per greitai dardėjo sušalusiu arimu. Jupiteris buvo įsitikinęs, kad jie tuoj įklimps. Bet netrukus jie privažiavo lauko keliuką, jis vedė į dešinę nuo greitkelio. Variklis vis dar garsiai ūžė, bet kratymas beveik liovėsi.

Dejuodamas ir vis dar nesuvokdamas, kaip po Koralinos manevrų liko gyvas, Jupiteris prasispraudė į priekį. Minkšta sėdynė jam pasirodė kaip pūkų pagalvė. Jis skubiai prisisegė.

— Ar tu gyvas? — pasiteiravo Koralina susirūpinusi ir vėl paspaudė akceleratorių.

Jupiteris mąstė, ar iš viso verta atsakyti, bet paskui suniurnėjo kažką nesuprantama, tai nuskambėjo kaip taip.

— Dabar mes iš tiesų pirmaujame, — pasakė ji.

— Atsimenu, kad tu norėjai į miesto centrą?

— Planai pasikeitė.

— Truputį... netikėtai, ar ne?

Mergina nusišypsojo.

— O tu norėjai ir toliau būti taikinio vietoje?

Jis neatsakė, bet pažiūrėjo į veidrodėlį.

— Regis, tavo planas nepavyko.

— Ką? — išsprūdo jai.

— Jie vis dar persekioja mus, nes aš manau, kad tas dulkių debesis, besivejantis mus beprotišku greičiu, nėra traktorius.

Nusikeikusi ji pasuko šoninio lango rankenėlę. Stiklas sugirgždėjo, bet mechanizmas vis dar veikė. Koralina dešiniąja ranka laikydama vairą iškišo galvą pro langą.

— Negerai, — ištarė ji šiurkščiai, kai atsisėdo tiesiai.

Jis atsiduso ir įdėmiai pažvelgė pro dulkėtą stiklą.

— Kaip ta daržinė, ten, tolumoje?

Ji papurtė galvą.

— Ji mums niekuo nepadės.

Nekreipdama dėmesio į Jupiterio protestą pirmoje sankryžoje Koralina pasuko vairą į kairę, po kelių šimtų metrų — vėl į kairę.

— Vėl grįžti į greitkelį?

Koralina padidino greitį. Jie dardėjo per duobes ir išdžiūvusiomis traktorių vėžėmis. Automobilis kaskart galėjo nuslysti nuo lauko keliuko, bet Koralina paskutinę akimirką pasukdavo į vėžes.

Jupiteris mėgino pro šoninį veidrodėlį žvilgtelėti į savo persekiotojus, tačiau pikapas taip smarkiai drebėjo ir kėlė tiek dulkių, kad beveik nieko nebuvo matyti. Jis negalėjo iškišti galvos pro šoninį langą, nes bijojo susižeisti. Akimirką Jupiteris buvo sumanęs vėl nusigauti į automobilio kėbulą, bet atsižvelgdamas į Koralinos vairavimo stilių nusprendė antrą kartą nebandyti savo laimės.

Jie artėjo prie greitkelio. Pilka asfalto juosta kirto lauką maždaug už penkių šimtų metrų. Kelio gale stovėjo du reklamos skydai, kiekvienas šešių metrų aukščio — keturkampiai skydai, įtvirtinti ant dviejų stulpų.

— Greitkelyje jie tuoj pat mus pavys, — pareiškė Jupiteris.

Koralina linktelėjo.

— Tikriausiai.

Ji dar kartą iškišo galvą pro langą, Jupiteris buvo pasirengęs sugriebti vairą, kad suvaldytų automobilį.

— Jie už penkiasdešimties metrų.

— Taip arti?

Koralina paspaudė akceleratorių iki galo, todėl per triukšmą ir dulkes, besiveržiančias pro atvirą langą, nebuvo galima susikalbėti. Jupiteris mėgino sulaikyti kosulį, bet neįstengė.

Greitkelis artėjo. Prieš jį kaip du antikiniai monumentai stovėjo reklaminiai skydai. Koralinai reikėjo vairuoti automobilį pro jų tarpą, jei norėjo patekti į kelią. Įsukdama į greitkelį ji turėjo nerti tiesiai į dešiniąją juostą, kas dėl didelio judėjimo būtų buvusi tikra savižudybė. Ji niekada nesugebėtų greitai įsukti į eismo juostą, ir vienas iš paskui važiuojančių automobilių atsitrenktų į juos.

Jupiteris pamažu pradėjo suprasti Koralinos sumanymą. Iki greitkelio liko dar... minutė kelio. Galbūt pusė minutės.

— Tu mus nužudysi, — sušnabždėjo jis ir nustebo, kad Koralina, nepaisant didelio triukšmo, išgirdo jo žodžius. Galbūt tik atspėjo.

— Tu — nepataisomas pesimistas.

Iki greitkelio liko dar šimtas metrų. Aštuoniasdešimt iki lauko keliuko.

— Mums nepavyks, — sušuko Jupiteris.

Koralina dar tvirčiau įsikibo į vairą. Viena kulka pramušė užpakalinę pikapo sienelę ir prašvilpė šalia Jupiterio ausies. Garsiai pliaukštelėjusi ji atsitrenkė į priekinį stiklą, pragręžę skylę jame, o nuo jos į visas puses pažiro įtrūkimų voratinklis.

Koralina iš netikėtumo suriko ir pasuko vairą į šoną. Jupiteris pagalvojo, kad ji iš baimės apvers automobilį, ir vėl norėjo pačiupti vairą, bet ši šiurkščiai nustūmė jo ranką.

— Neliesk! — sušuko ji ir nukreipė automobilį tiesiai į dešinįjį reklamos skydą.

— Nuleisk galvą!

— Mes...

— Po velnių, Jupiteri — pasilenk!

Jis instinktyviai įtraukė galvą į pečius, dar pamatė, kad ir Koralina šitaip pasielgė, ir abiem rankom užsidengė veidą.

Pikapas nemažindamas greičio lėkė į skydą. Paskui viskas prasmego, liko tik griausmas, šipuliai, lūžtančio metalo džerškimas ir baisus smūgis, kuris nuplėšė saugos diržus.

Jie važiavo ne į skydą, jie mėgino pravažiuoti po juo!

Vairuotojo kabina tik per plauką pralindo po milžinišku skydu, netilpo skardinis krovinių kėbulas. Stogas iš visų jėgų trenkėsi į apatinę skydo briauną ir buvo nuplėštas kaip konservų dėžutės dangtelis. Koralina susikaupusi mėgino sustabdyti automobilį, kol jis nespėjo pralėkti pakraščio pievelės ir išvažiuoti į kelią. Pikapas pasisuko šonu, slydo toliau ir ėmė svirti, bet netrukus vėl atsistojo ant ratų ir sustojo iki asfalto likus trims metrams.

Koralina kosėdama gulėjo ant vairo, bet, regis, jai nieko rimto neatsitiko. Jupiteriui visas pasaulis sukosi prieš akis, širdis kaip pašėlusi daužėsi krūtinėje. Tai truko tik akimirką, kol jis atsigavo. Jupiteris pažvelgė į Koraliną, jų žvilgsniai susitiko. Abu pagalvojo tą patį. Jie žaibišku greičiu atsisegė diržus, atidarė duris ir išsvirduliavo į lauką.

Pikapas buvo be stogo. Užpakalinė, aukštesnė dalis buvo nulupta kaip kiaušinio lukštas, šoninės sienelės nuskustos ir įlenktos. Stogas, pavirtęs metalo gniužulu, gulėjo už dešimties metrų, susuktas kaip sena paklodė.

Pikapas, atsitrenkęs į skydo apatinį kraštą, sulaužė jį ir nuvertė visą konstrukciją atgal.

Milžiniškas, kelis centnerius sveriantis skydas iš medžio ir plieno po savimi palaidojo BMW.

Dabar jis buvo tik perpus tokio aukščio kaip anksčiau.

Jo variklis dar dirbo, ratai sukosi keldami dulkes. Pro vienerias sulaužytas duris čiurleno plona kraujo srovelė, ant smėlio susidarė inksto formos balutė. Jupiteris nematė, kas darosi po skydu, bet net stebuklas negalėjo išgelbėti žmonių automobilyje.

Jupiteris suprato, kad jie tik per plauką išvengė tokio pat likimo, ir pajuto, kad kojos pasidarė kaip vatinės. Jis atsisėdo ant dulkėtos žolės ir pažvelgė į Koraliną, kad pamatytų ją ryškioje saulės šviesoje, jis turėjo prisimerkti.

Ji stovėjo per porą žingsnių nuo jo, kaip tamsus siluetas, įrėmintas saulės spindulių aureolės. Mergina nejudėjo, neištarė nė žodžio, tik žiūrėjo į sudaužytą BMW ir į skydą, kuris kaip titano kumštis sutrynė automobilį.

Pagaliau — po kelių begalinių sekundžių — ji priėjo prie jo, uždengė vaizdą į suniokotą automobilį ir ištiesė ranką.

— Eime, — pasakė ji tyliai, — turim dingti iš čia, kol neatvažiavo policija.

Jupiteris delsė, paskui suspaudė jos ranką ir atsistojo.

13 SKYRIUS Laiptai

Sudaužytu pikapu jie pasiekė miestą. Krovininis kėbulas buvo tik sulamdytos skardos gniužulas, dengiantis važiuoklę, užpakaliniai ratai bildėdami trynėsi į jį, bet variklis veikė nepriekaištingai. Jie buvo panašūs į du karo veteranus iš seno Holivudo filmo, kurie pilni jėgų grįžta į gimtąjį kraštą.

Kaip tyčia nė vienas policijos patrulis neatkreipė į juos dėmesio. Juos lydėjo nustebę daugelio žvilgsniai, kai kurie išsigandę, dar kiti linksmi, bet niekas jų nekalbino. Jie dingo iš avarijos vietos, pagalbos automobiliui nespėjus atvažiuoti. Prie jų buvo sustoję automobiliai, bet Jupiteris ir Koralina nebuvo tikri, jog kas nors iš jų užsirašė jų pikapo numerį. Galbūt ir užsirašė, bet šią akimirką jiems buvo vis tiek. Naujas ryžtas ginė juos pirmyn, ir jiems nebuvo kada spėlioti.

Pirmiausia jie nuvažiavo į Giulia gatvę pas kalvį, kuriam Koralina prieš tris dienas padavė nukopijuotą rakto piešinį. Jie turėjo šiek tiek užtrukti laukiamajame, ant kurio sienų buvo prikabinėta kaltų geležinių grotų. Jupiteris jautėsi kaip kalinys narve, jis lengviau atsiduso, kai jiems pagaliau atnešė raktą. Užgniaužę kvapą jie padėjo jį ant piešinio. Dydis idealiai atitiko.

Buvo keista laikyti raktą rankose. Nors jis buvo nukaltas neseniai, jį kaip nematoma patina gaubė senovės aura. Įsitikinimas, kad jis gali atidaryti vartus į nežinomybę, teikė jam neįvardijamo, mįslingo svorio.

Koralina buvo sumokėjusi kalviui duodama užsakymą, todėl jai nereikėjo dar kartą naudotis kredito kortele. Jie grįžo prie automobilio — arba to, kas iš jo liko — ir siauromis gatvelėmis nuvažiavo į šiaurės vakarus. Koralina vengė didelių gatvių nuogąstaudama, kad nesustabdytų policija. Jupiteris bijojo, kad jie gali dar kartą pasiklysti senamiesčio gatvelių labirinte, bet šį kartą jie nepastebėjo virtimo labirintu ženklų, apie kurių egzistavimą teigė Trojanas.

Pagaliau jie pastatė automobilį vienoje nuošalioje gatvelėje netolo Sistina gatvės ir likusį kelią iki Veneto gatvės ėjo pėsčiomis.

Kapucinų vienuolyną žymėjo tamsus Santa Maria della Concezione bažnyčios fasadas netoli Barberini aikštės. Iki bažnyčios vartų vedė statūs laiptai. Priešais ėjo jaunuolių porelė, turistai su kuprinėmis. Jie gyvai kalbėjosi skandinaviškai. Iš jų veidų, kuriuose atsispindėjo pasibaisėjimas ir makabriškas smagumas, buvo galima spręsti, kad jie aplankė vienuolyno laidojimo rūsį. Mintis, jog slaptas įėjimas į Dedalo namus buvo ten, kur kasdien lankydavosi keliautojai iš viso pasaulio, buvo nemaloni.

Jie nemėgino patys ieškoti įėjimo, bet paskambino prie pagrindinių vienuolyno vartų. Vartus atidarė barzdotas vienuolis, vilkintis tamsų abitą, jis nužvelgė juos nuo galvos iki kojų ir su turistams rodomu mandagumu pasisiūlė palydėti iki laidojimo rūsio. Koralina nutraukė jį ir paaiškino, kad norėtų pakalbėti su vienuolyno abatu. Kad tikrai pasiektų tikslą, ji paminėjo Santino vardą ir pridūrė, kad bus kalbama ne apie ką kita, tik apie vartus.

Matėsi, kad vienuolis nesuprato, apie ką ji kalba, nors paminėjus Santino vardą jo veidas truputį išbalo. Jis paprašė jų luktelėti ir užrakino vartus.

Po kelių minučių jis grįžo ir pakvietė juos vidun. Praėjus kuklų prieškambarį, vienuolis girgždančiais laiptais nuvedė juos aukštyn. Netrukus jie priėjo abato kabinetą.

Įžengę į kabinetą, jie pasijuto tarsi kitame klimate. Patalpa buvo nušviesta blausios požemio šviesos, nors buvo pirmajame aukšte. Aukštas langas žvelgė į kiemą, kurio viduryje stovėjo medis, pilkas ir negyvas, tarsi suakmenėjęs. Lango stiklai buvo gelsvi, bet tai galėjo būti iliuzija, nes tarp jų ir lango kabojo pypkės dūmų debesis. Jupiteris nežinojo, ar kapucinams nedraudžiama rūkyti, jis pastebėjo, kad vyras, sėdintis prie stalo, ką tik iškratė pypkę, tarsi nenorėdamas, kad jį užkluptų darant ką nors nederama.

— Mano vardas Dorianas. Aš esu šio vienuolyno abatas.

Kaip visi ordino vienuoliai, jis dėvėjo tamsų abitą. Ant jo atsikišusio smakro žėlė juoda barzda. Sunku buvo nustatyti jo amžių. Tikriausiai jis buvo ne vyresnis nei penkiasdešimties, bet jo oda buvo suglebusi, įdubusias akis rėmino juodi ratilai.

Jie prisistatė, Dorianas pakvietė juos atsisėsti. Jis leido juos atvedusiam vienuoliui eiti sakydamas, kad nenori, jog jam kas nors trukdytų. Tada Dorianas, sudejavęs kaip išsekęs žmogus, klestelėjo ant savo medinės kėdės kitame stalo gale.

— Ką žinote apie Santiną? — paklausė jis neatsigręždamas, kai durys užsivėrė.

Važiuodami į vienuolyną jie aptarė, ką atskleis abatui, ir buvo nusprendę, kad viskas priklausys nuo situacijos ir nuo įspūdžio, kurį padarys abatas. Dabar jie gerai žinojo, koks žmogus buvo Dorianas. Iš karto tapo aišku, kad tai buvo ne tėviškas, išmintingas dvasininkas, kokio jie tikėjosi, toks, kuris jiems daug ką atvertų, duotų protingų patarimų ir galbūt net atkalbėtų nuo nemalonaus sprendimo.

Dorianas atrodė kaip sugniuždytas žmogus, įžeistas ir nualintas. Geltona šviesa dar labiau sustiprino šį įspūdį.

— Santinas negyvas, — pasakė Koralina. — Jis žuvo šiandien rytą.

Dorianas atsiduso ir užsidengė veidą rankomis. Kai jis vėl pažvelgė į juos, jo žvilgsnis karštligiškai šokinėjo nuo vieno prie kito.

— Koks kvailys, kam reikėjo iš čia bėgti. Čia būtų buvę saugiausia.

— Jis atidarė vartus, — tarstelėjo Jupiteris.

Dorianas linktelėjo.

— Jis ir kiti. Aš apie tai sužinojau tik tada, kai buvo per vėlu. Kelis šimtmečius mes esame vartų saugotojai, o tie kvailiai sulaužė visas taisykles ir įstatymus, pažeidė didžiausią mūsų ordino paslaptį.

— Ar žinojote, kas yra kitoje pusėje?

Abatas kilstelėjo antakį.

— O jūs žinote?

Koralina pažvelgė į Jupiterį ir diplomatiškai pasakė:

— Jūsų ordino paslaptis nebėra paslaptis, bet jūs tai jau tikriausiai žinote, kitaip nekalbėtumėte su mumis.

— Aš kelias dienas laukiu, kad kas nors ateitų, nuo tada, kai Santinas išėjo ir išsinešė vaizdo juostas.

— Ar jūs matėte tas juostas? — paklausė Jupiteris.

— Ne, — atsakė abatas purtydamas galvą. — Aš esu tik vartų sargas. Aš nenoriu žinoti, kas yra kitoje pusėje. Patikėkite, aš beprotiškai bijau tiesos.

— Bet jūs juk spėliojote, ar ne tiesa?

— Spėlionės! — sušuko Dorianas nemaloniu balsu ir ištiesė rankas į šalis. — Spėlionės yra niekas, jos yra bevertės. Aš galiu spėlioti apie Dievo esybę, bet niekada neprabilsiu garsiai. Esama klausimų, kurie neturi būti iškelti, nes į juos nėra vieningo atsakymo. Esama beverčių klausimų, minčių, kurios niekam nenaudingos. Tik veltui prarastas laikas.

Koralina suraukė kaktą.

— Jūs kalbate rimtai?

— Kartoju tai, ko mane mokė. Mes, kapucinai, nesame mokslininkai ar atradėjai. Mes — slaugytojai. Mes padedame kitiems žmonėms. Ir jei pagalbos aktas yra saugoti vartus, tai irgi tampa mūsų užduotimi, — jis šiek tiek patylėjo, paskui tyliai pridūrė: — Bet aš ir nesitikiu, kad jūs suprasite.

— Jei tai yra pagalbos aktas, kaip jūs sakote, tada galima daryti išvadą, kad už vartų yra kažkas pragaištinga, — pasakė Jupiteris.

Dorianas įdėmiai pažiūrėjo į jį.

— Jūs atėjote, nes norite atidaryti vartus, ar ne?

— Mes turime raktą, kaip ir jūs.

— Jūs klystate. Aš neturiu rakto ir niekada neturėjau. Kai Remeo iš... iš apačios grįžo ir Santinas pamatė, kas jam padaryta, jis paėmė raktą ir sviedė jį pro vartus į gelmę. Bet kai Santinas man vėliau papasakojo, kaip jis gavo raktą, kai paminėjo Kristoforą ir Piranezį, tada aš supratau, kad tuo viskas nesibaigs. Man buvo aišku, kad bus kitų, anksčiau ar vėliau.

— Jei taip bijote vartų, kodėl tada iš karto mūsų neišmetėt lauk?

Dorianas giliai atsiduso.

— Kokia prasmė? Kada nors vėl būtumėte atėję. Jūs arba kiti.

— Kodėl Vatikanas nežino, kad čia, vienuolyne, yra tie vartai?

— Vartai yra mūsų ordino reikalas, ne Vatikano, — atsakė abatas netikėtai aštriai. — Katalikų tikėjimas yra kūrinys, sudarytas iš tradicijų. Viena yra lygiai taip pat svarbu kaip ir kita. Vartų sargyba yra mūsų tradicijų dalis, šio vienuolyno tradicija, tai viena kapucinų paskirčių.

Jupiteris pažvelgė pro langą ir pamatė, kad ant negyvo medžio nusileido varnėnų būrys. Kai ir Dorianas pažvelgė ten, paukščiai išsigandę banga pakilo į viršų ir nuskrido.

— Ar leisite mums atidaryti vartus? — paklausė Jupiteris.

— Kodėl norite tai padaryti?

— Mes nuėjome sunkų kelią, — atsakė Koralina, — iš tikrųjų nežinodami dėl ko. Dėl to žuvo žmonės, ne tik Santinas. Kristoforas negyvas, ir kai kas... mūsų artimųjų, — ji greitai susitvardė. — Atėjo laikas daugiau sužinoti apie viso to priežastį.

— Ar ir kiti ateis? — paklausė Dorianas.

— Šią akimirką mes vieninteliai turime raktą, — Jupiteriui pirmą kartą šovė tokia paprasta, tokia aiški mintis, kaip jis anksčiau apie tai nepagalvojo. — Kaip čia yra, kad paprastas raktas gali uždaryti tokius vartus? Ar negalėtų kas nors atrakinti jų visrakčiu? Arba paprasčiausiai įsilaužti?

— Ne, niekada, — atsakė Dorianas. — Jei tikėsime iš lūpų į lūpas perduodamais pasakojimais, ten — ne paprasta spyna, o raktas, kuris jai tinka, nėra paprastas raktas.

— Magija?

— Galite vadinti šitaip, jei norite. Aš tai pavadinčiau stebuklo dvelksmu.

Jupiteris pastebėjo, kad Koralina ranka perbraukė per kelnių kišenės iškilimą. Labai lengvai pirštų galiukais užčiuopė rakto formą, tikriausiai ieškojo kažko nepaprasto, kas patvirtintų abato žodžius.

Stebuklo dvelksmo.

— Jūs turite raktą, — pasakė Dorianas. — Tikriausiai tai suteikia jums teisę žengti pro vartus. Aš nelaikysiu jūsų. Bet taip pat eisiu su jumis arba pasiųsiu vieną brolį kaip palydovą.

Jupiteris pamatė, kad Koralina linktelėjo.

— Tai nėra būtina, — pasakė jis.

— Kiek dar vienuolių nusileido žemyn? — pasiteiravo Koralina abato.

— Remeo yra vienintelis, kuris grįžo. Bet su juo ėjo brolis Lorinas ir brolis Paskalis. Santinas liko prie vartų sargyboje. Jis ten laukė daug valandų, kol grįžo Remeo. Buvo naktis, laidojimo rūsys buvo tuščias. Kai rytą kiti broliai atidarė įėjimą, rado Santiną su mirusiu Remeo ant rankų. Santinas buvo apimtas šoko ir kelias valandas neištarė nė žodžio. Prireikė beveik visos dienos, kol jis prabilo ir man viską papasakojo.

— O tada pabėgo?

Dorianas linktelėjo.

— Naktį jis įsilaužė į mano kontorą, paėmė vaizdo juostas, truputį pinigų ir dingo. Aš svarsčiau, ar kviesti policiją, bet būtų kilusi grėsmė, kad apie vartų egzistavimą gali sužinoti visuomenė. Neturėjau kito pasirinkimo, tik leisti Santinui dingti. Mes tikėjomės, kad jis vienas susidoros.

— Kai aš jį sutikau, jis tvirtino, kad yra persekiojamas, — pasakė Jupiteris.

Dorianas bejėgiškai sugniaužė kumštį.

— Ne mūsų.

— Jis minėjo jautį, — pasakė Koralina.

Abatas išbalo.

— Jautis... — jis pakilo, žengė prie lango ir susidėjo rankas už nugaros. — Ar jis iš tikrųjų sakė, kad yra persekiojamas jaučio?

— Tai jo žodžiai, — Jupiteris nutylėjo, kad ir pats girdėjo baubimą ir trypimą. — Žinote, ką jis turėjo omenyje?

— Vartuose yra jaučio reljefas, — paaiškino Dorianas. — Stilizuotas, tačiau tikrai jaučio, — papurtęs galvą jis tęsė: — Vargšas Santinas, regis, išėjo iš proto.

— Gal galite mums daugiau papasakoti apie laidojimo rūsį, — paklausė Koralina. — Kaip jis atsirado?

Dorianas pasitraukė nuo lango ir sustojo priešais juos.

— Gal galėtumėt parodyti man raktą?

Koralina pažiūrėjo į Jupiterį. Šis linktelėjo jai. Ji įkišo ranką į kelnių kišenę ir ištraukė raktą.

Raktas, palyginti su jo reikšmingumu, atrodė kuklus ir visai neįspūdingas. Abatas ištiesė ranką ir pačiupinėjo cinkuotą rakto barzdelę. Koralina nepaleido jo iš rankos.

Pagaliau jis linktelėjo.

— Gerai. Galite jį pasidėti, — jis apsisuko ir ėmė vaikštinėti po kambarį pirmyn atgal. — Noriu atsakyti į jūsų klausimą, bent jau taip, kaip sugebu. 1631 metais ordinas išsikėlė iš senosios Santa Bonaventūra abatijos ir įkūrė naują vienuolyną. Tada vienuoliai atgabeno savo mirusiųjų griaučius. Žinoma, tikrieji laidojimo rūsio statybos darbai prasidėjo tik po šimto metų, aštuoniolikto amžiaus viduryje.

— Atrodo, — tarė Koralina, — kad ši tema jums nėra ypač maloni.

— Laidojimo rūsio statybą gaubia daugybė mįslių, dar daug kas skendi nežinomybėje, — Dorianas įkvėpė oro ir tęsė: — Mes neturime jokių rašytinių šaltinių. Tam rūsiui tik truputį daugiau nei du šimtai penkiasdešimt metų, ir vis dėlto nėra dokumentų, nieko, kas viską paaiškintų. Tik pagalvokite — kažkokie menki du šimtai penkiasdešimt metų! Palyginti su visa Bažnyčios istorija, tai yra niekas! Net katalikybės ištakos yra išsamiai aprašytos, daugelio vienuolynų, bažnyčių ir katedrų statybos, daug senesni įvykiai. O mes vis tiek neturime nė žodžio apie laidojimo rūsį ir jo architektą. Viskas, ką žinome, yra penkios patalpos, pilnos kaulų.

— Ar žinoma, kas pastatė rūsį?

— Sklinda gandai, bet nėra jokių įrodymų. Daug kartų buvo kilusi būtinybė viską sugriauti ir krikščioniškai palaidoti mūsų brolius. Patikėkite, aš būčiau pirmasis, kuris duotų sutikimą. Bet šiais laikais uždaryti laidojimo rūsį dar sunkiau nei anuomet. Jis yra vienas iš nedaugelio mūsų pajamų šaltinių, juk net toks neturtingas ordinas kaip mūsų reikalingas tam tikrų pajamų. Šis laidojimo rūsys yra tiek mūsų palaima, tiek prakeiksmas.

— Kodėl prakeiksmas? — paklausė Koralina.

Dorianas pažvelgė į ją.

— Ir jūs dar to manęs klausiate? Mes nieko nežinome apie laidojimo rūsio reikšmę, nieko nežinome apie aplinkybes, kurios paskatino jį pastatyti.

— Manote, kad tai buvo ne krikščioniški tikslai?

— Ar nereikėtų aptarti ir šios temos? Kiek man žinoma, šiame vienuolyne nebuvo vykdoma nekrikščioniška veikla. Bet kaip mes galime būti visiškai tikri, jei toks įvykis kaip laidojimo rūsio statyba nėra aprašytas?

— Arba dokumentai vėliau sunaikinti, — pritarė susimąsčiusi Koralina.

— Iš tikrųjų, — sutiko Dorianas. — Galėjo būti ir taip.

— O ką sako gandai, apie kuriuos prieš tai užsiminėte, — pasiteiravo Jupiteris.

— Vieni jų pasakoja apie menininką, kuris padarė nusikaltimą ir ieškojo užtarimo vienuolyne. Vienuoliai suteikė jam prieglobstį, per praleistus čia metus jis, atsidėkodamas ir šlovindamas Viešpatį, sukūrė laidojimo rūsio dekoraciją iš kaulų.

— Vienuoliai davė jam keturių tūkstančių brolių griaučius, kad jis sukurtų meno kūrinį? — paklausė Koralina dvejodama.

Dorianas gūžtelėjo pečiais.

— Sakiau, tai tik legenda. Kita pasakoja apie vienuolį, kuris išprotėjo, dar kita apie nusikaltėlį ir masinių žudynių dalyvį, kuris kartais gyvendavo vienuolyne ir savo kūriniu tyčiojosi iš vienuolių, — jis papurtė galvą. — Net markizas de Sadas 1775 metais aplankė laidojimo rūsį, matyt, tada, kai jis dar nebuvo visiškai baigtas. Gali būti, kad jis susitiko su menininku. Savo pranešime Voyage en Italie jis tvirtina, kad ta statyba rūpinosi vienuolis iš Vokietijos.

Koralina šį tą prisiminė. Susijaudinusi ji atsigręžė į Jupiterį.

— Ar prisimeni, ką tau pasakojau apie Piranezį? Kad pradėjęs grafiko karjerą jis pasiryžo ištyrinėti Romos požemius?

— Jis pasislėpė katakombose, — prisiminė Jupiteris. — Na ir kas?

Koralina vis labiau nervinosi.

— Piranezis dingo iš visuomenės akių mėnesių mėnesiams, gal net keleriems metams, nes kažkas apačioje jį taip žavėjo, kad jis viską apleido. Tuo metu jis prarado daugumą savo klientų, kuriuos vėliau sunkiai atgavo.

Jupiteris suglumęs linktelėjo.

— Bet aš vis dar nežinau, ką tu...

— Piranezis grįžo į viešumą maždaug aštuoniolikto amžiaus viduryje, tikriausiai penktajame dešimtmetyje, 1745–1749 metais.

Abatas įdėmiai žvelgė į ją.

— Maždaug tuo laiku buvo pradėta laidojimo rūsio statyba.

— Tu manai, — paklausė Jupiteris žvelgdamas į Koraliną, — kad Piranezis padarė laidojimo rūsio brėžinius?

— Bent jau turėjo tam gabumų. Be to, pirmasis Carceri leidimas pasirodė 1749 metais! Prieš tai jis jau buvo radęs įėjimą. Taigi tada, kai buvo dingęs, — vis labiau skubėdama dėstė ji. — Ar nesupranti? Viskas sutampa! Piranezis apie 1745 metus pasitraukė ir nusileido į miesto požemius, nes tyrinėjo katakombas. Perskaitęs įrašus taurėje, jis rado kitą įėjimą į Dedalo namus, čia, vienuolyne! Jis nusileido žemyn ir netrukus grįžo, kad sukurtų pirmąjį Carceri leidimą. Mes žinome, kad jis kažko bijojo, to, ką jis ten patyrė arba matė. Todėl jis daugiau niekada ten nenusileido, — ji pasisuko į abatą. — Ar galėjo būti taip, kad šio vienuolyno vienuoliai jį ten lydėjo? Kad jie ten buvo ir kažkas įvarė jiems tokį siaubą, kad jie nusprendė užantspauduoti vartus?

Dar nespėjus Dorianui atsakyti, įsiterpė Jupiteris:

— Tai reikštų, kad čia atsitiko tas pat, kas ir Vatikane! Ten mėgino uždaryti vartus pastatę galingą katedrą. O čia...

Koralina tęsė jo mintį:

— Čia buvo tik keli vienuoliai, kurie nieko neturėjo... išskyrus mirusių brolių kaulus. Virš vartų jie pastatė laidojimo rūsį saugodami nuo to, kas už jų buvo — arba vis dar už jų yra.

Abatas žvelgė į ją apstulbęs.

— Laidojimo rūsys kaip antspaudas, — sušnabždėjo jis. — Iš tikrųjų tai visai įmanoma. Nekroromantija prieš vartų kerus.

— Nekroromantija? — paklausė Koralina.

— Krikščioniškoji magija, — paaiškino Jupiteris. Viduramžiais buvę tokie magai, kurie dirbę Bažnyčios pavedimu, vadinamieji nekromantai.

Koralina giliai atsiduso.

— Aš manau, kad dabar tinkamiausias laikas atidžiau apžiūrėti laidojimo rūsį.

— Bet po viso to... ištarė susijaudinęs abatas, tada uždusęs nutilo ir netrukus pradėjo iš naujo: — Aš manau... išaiškėjus tokioms aplinkybėms jūs nepanorėsite atidaryti vartų!

— Kaip jau minėjote, — atsakė Koralina, — kas nors kažkada vis tiek tai padarys.

Jupiteris pačiupo jos ranką ir suspaudė. Jis pažvelgė į Dorianą.

— Ar mums padėsite?

Abatas nusisuko ir susimąstęs ėmė vaikščioti po kabinetą.

— Jūs nematėte Remeo lavono. Jis buvo sudegęs, labiausiai krūtinė, rankos ir nugara — tarsi jį būtų apkabinęs kažkas degantis! Jis ten, apačioje, patyrė kažką siaubingo, galbūt tą patį, ką Piranezis ir vienuoliai, jei tikrai jie su juo ėjo.

— Bet Piranezis grįžo atgal, — pasakė Koralina. — Jis liko gyvas ir savo raižiniuose įamžino, ką matė, — pastarieji jos žodžiai buvo melas. Niekas nežinojo, ar Carceri iš tikrųjų buvo atvaizdas to, kas jų laukė Dedalo namuose. — Jei Piraneziui tai pavyko, mes taip pat galime, — pridūrė ji.

— Bet Remeo...

— Mes pamėginsime, — nutraukė abato kalbą Jupiteris. — Jei mus išvarysite, mes vėl grįšime, — jis nenorėjo abatui grasinti, bet žinojo, kad kito pasirinkimo nėra. — Juk nenorite, kad kas nors iškiltų į viešumą, ar ne?

Dorianas buvo per daug sumišęs, kad supyktų. Jis kurį laiką vaikščiojo po kabinetą, priėjo prie lango ir pažiūrėjo į negyvą medį kieme.

— Kaip norite, — pasakė jis. — Tai jūsų sprendimas.

Kai jie žengė prie įėjimo į laidojimo rūsį, Dorianas jau buvo davęs įsakymą visiems lankytojams jį palikti. Saujelė susierzinusių turistų kopė laiptais, vedančiais į Veneto gatvę, ir plūdo vienuolių savivalę.

Laidojimo rūsys buvo Santa Maria della Concezione priestate. Šalia įėjimo buvo mažas kambarėlis, kuriame kapucinai įrengė suvenyrų — atvirukų, lankstinukų ir nedidelių skaidrių rinkinukų — kioską. Keletas užrašų bylojo, kad čia draudžiama rūkyti ir fotografuoti.

Vienuolis, barzdotas kaip visi kapucinai, tačiau be įprasto abito, laukė jų. Jis buvo laidojimo rūsio prižiūrėtojas. Dorianas pasilenkė prie jo ausies ir pašnibždėjo kelis nurodymus. Vyras nustebęs pažvelgė į jį, bet vis dėlto paklusniai linktelėjo.

Dorianas nuvedė Jupiterį su Koralina iš prieškambario į siaurą koridorių. Vienuolis už jų nugarų uždarė duris, pats liko išorėje. Jie liko vieni su abatu.

Jupiteris nešėsi sunkų žibintą su baterijomis, tai buvo vienintelis daiktas, likęs iš Santino ir jo draugų įrangos. Jis mąstė, ar Remeo laikė šį žibintą rankoje, kai mirdamas šliaužė aukštyn. Nors nuo šios minties Jupiteris šiurpo, bet buvo dėkingas už žibintą. Iš susijaudinimo jie abu nepasirūpino jokia įranga nusileidimui į Dedalo namus.

Siauras koridorius vedė pro penkias skliautuotas koplyčias. Sienos ir lubos buvo nudažytos baltai, kad ryškiau išsiskirtų gelsvi kaulai. Vaizdas buvo tiek slegiamas, tiek įspūdingas.

Koridorius taip pat buvo papuoštas įmantriais ornamentais iš šonkaulių, stuburo slankstelių, apatinių žandikaulių ir kelių girnelių. Čia nebuvo visų krūtinės ląstų, stuburų arba rankos kaulų; kiekvieni griaučiai buvo išnarstyti į smulkiausias dalis, iš jų buvo sukurtas visiškai naujas kūrinys.

Pirmoje koplyčioje Jupiteris pamatė žmogaus aukščio altorių iš šlaunikaulių, greta vieną, toliau kitą skliautą, sudėtą iš kaukolių, toliau dar vieną — iš dubens, kaulų. Tik keli griaučiai buvo sveiki, jie, aprengti abitais, pašarvoti gulėjo nišose, prie galinės skliautuotos koplyčios sienos.

Čia nebuvo nė vieno sienos kvadratinio metro, kuris nebūtų padengtas griaučiais. Palubėje susipynę ornamentai iš kaulų priminė rokoko stiliaus lipdinius. Labiausiai Jupiterį sukrėtė makabriškas drugys su žmogaus kaukole vietoj galvos ir sparnais, sudėliotais iš menčių kaulų.

Eidamas paskui Dorianą Jupiteris pažymėjo:

— Čia turėjo būti saugomi griaučiai dar tada, kai nebuvo pastatytas laidojimo rūsys.

— Iš ko sprendžiate?

— Užrašas ant molio taurės, kuris padėjo Piraneziui atrasti vartus, minėjo griaučius. Jei visa tai buvo sukurta po Piranezio nusileidimo į Dedalo namus, kaip galėjo jis pasinaudoti užuomina apie griaučius?

Koralina susimąsčiusi linktelėjo.

— Keista.

— Nė kiek, jei čia jau anksčiau buvo didelė griaučių sankaupa, kurią nurodė užrašas ant šukės, — paprieštaravo Jupiteris.

— Kapucinai čia atsikraustė septyniolikto amžiaus ketvirtajame dešimtmetyje, — pasakė abatas, — vadinasi, daugiau nei prieš šimtą metų iki laidojimo rūsio pastatymo. Jie jau tada atsigabeno mirusių brolių griaučius. Galbūt jie buvo saugomi šiose patalpose.

— Gali būti, — pritarė Jupiteris.

— Beje, — tęsė Dorianas, — anuomet čia buvo kapinės, kuriose buvo laidojami ordino nariai.

Koralinai į galvą šovė mintis:

— O ką, jei kapucinai daug anksčiau surado vartus ir įkūrė vienuolyną, kad juos saugotų? Galbūt šią taurę atrado koks nors vienuolis, tarkim, kasinėjant senąsias kapines. Jis išraižė antrąjį užrašą tarp hieroglifų, kad liktų užšifruota užuomina apie vartų vietą. Paskui taurė pateko į Vatikano archyvą, ten ją po šimto metų atrado adeptai.

Jupiteris pritarė jai. Tai buvo viso labo viena iš versijų, bet gana įtikinama.

Koridoriaus gale jie sustojo ir pažvelgė į penktąją, paskutinę, koplyčią. Altorius buvo sudėliotas iš įvairių kaulų, tarsi darbui buvo panaudoti likę kaulai. Šonuose gulėjo dveji griaučiai su abitais, jie buvo truputį susilenkę, tarsi galėtų bet kuriuo metu pakilti iš nišų ir žengti pas lankytojus. Ant altoriaus sėdėjo dar trys skeletai, tokie maži, kad galėjo būti tik vaikų. Palubėje Jupiteris pastebėjo dar vienus griaučius, įrėmintus stuburo slankstelių ovale. Negyvėlis vienoje rankoje laikė dalgį, kitoje svarstykles — abu įrankiai buvo pagaminti iš kaulų.

Kaip ir kitose koplyčiose, čia į grindis buvo įleisti karstai. Pirmose keturiose koplyčiose ant jų buvo mediniai kryžiai, čia gulėjo pilko akmens plokštės su iškaltais užrašais.

— Šioje koplyčioje palaidoti keli mūsų didžiausi šventieji, — paaiškino Dorianas saldžiu balsu. — Tie trys vaikai yra iš Barberinių šeimos.

Jis dar kartą metė žvilgsnį į uždarytas duris koridoriaus pradžioje, tada peržengė juostą, skiriančią koridorių nuo vidinės koplyčios patalpos. Pastebėjęs, kad Jupiteris su Koralina stovi nesiryždami, linktelėjo ragindamas sekti paskui.

Jis priėjo prie altoriaus. Jo viduryje buvo akmeninis kyšulys, jame įleistos trys kaukolės be apatinio žandikaulio, jos žvelgė tuščiomis akiduobėmis į koridorių. Už kiekvienos kaukolės stovėjo po mažą medinį kryžių. Dorianas padėjo ranką ant vidurinės kaukolės, Jupiteris pastebėjo, kad ji buvo kitokios spalvos negu likusios, tarsi būtų buvusi iš kitokios medžiagos. Atidžiau įsižiūrėjęs jis pamatė ir kitų skirtumų, ir netrukus nebeliko abejonių, kad tai tik kaukolės imitacija. Kažkas išskaptavo ją iš akmens.

— Paėjėkite į šalį, — paliepė abatas.

Jupiteris ir Koralina pasitraukė prie sienų stengdamiesi nepaliesti dirbinių iš kaulų.

Dorianas suko kaukolę, kol akiduobės ėmė žvelgti į galinę sieną. Pasigirdo girgždesys, didžioji karsto, esančio koplyčios viduryje, plokštė nusileido kelis centimetrus ir sausai gurgždėdama ėmė slysti į šoną. Po ja grindų įduboje pasirodė plieninis ratas. Dorianas atsitūpė ir pažvelgė į Jupiterį.

— Ar negalėtumėt man padėti... Jis šiek tiek stringa.

Jupiteris susižvalgė su Koralina, tada atsiklaupė greta abato.

Vyrai pasuko ratą į dešinę. Jis judėjo lengviau, nei Jupiteris tikėjosi, bet vis dėlto reikėjo nemažai jėgos, todėl vyrų kaktas išpylė prakaitas.

— Jupiteri! — sušuko netikėtai Koralina.

Jis pirmiausia pažiūrėjo į ją, paskiau jo akys nukrypo ten, kur ji rodė — į galinę koplyčios sieną. Altorius kartu su visa siena per gerą atstumą pasislinko atgal. Dešinėje ir kairėje atsivėrė tamsūs plyšiai, siauri į abi puses besišakojantys koridoriai.

— Nesustokit, — sušvokštė abatas.

Jupiteris vėl ėmėsi iš visų jėgų sukti ratą. Altorius ir užpakalinė skliauto dalis pasislinko dar giliau. Pagaliau abatas linktelėjo, kad galima liautis.

Jupiteris atsistojo. Jie su Koralina laukdami žvelgė į Dorianą.

— Kairėje pusėje koridorius baigiasi už dviejų metrų, dešinėje pusėje veda prie laiptų, o maždaug už dešimties metrų — į kambarėlį. Ten rasite tai, ko ieškote.

— Jūs neisite iki vartų? — paklausė Koralina.

— Ne, — atsakė abatas tvirtu balsu. — Aš manau, kad jūs galite padaryti klaidą ir be mano pagalbos.

Jupiteris linktelėjo jam.

— Dėkoju, kad mums čia padėjote.

Dorianas tik liūdnai pažiūrėjo į jį, bet nieko neatsakė.

Jupiteris su žibintu traukė pirmas, Koralina beveik prisiglaudusi ėjo paskui. Jie įsmuko pro plyšį palikdami abatą koplyčioje. Kai Jupiteris žvilgtelėjo per petį, kapucino veidas jam pasirodė dar pilkesnis ir dar labiau sunykęs. Netrukus Koralina užstojo plyšį, o Jupiteris vėl pažvelgė į priekį.

Kaip Dorianas sakė, greitai jie priėjo laiptus, kurie staigiai leidosi žemyn. Jupiteris nuleido šviesos spindulį į laiptų pakopas. Pirmasis įspūdis jam buvo neįprastas, bet jis negalėjo įvardyti, kas jam pasirodė keista. Netrukus jis suprato: senuose pastatuose laiptai būna numindžioti, suapvalėjusiais pakraščiais, nuo vaikščiojimo nušlifuoti. O šie laiptai buvo nauji. Vargu ar per tuos šimtmečius kas nors jais naudojosi. Tikriausiai po Piranezio jais buvo nusileidę tik Santinas su savo broliais.

Dabar — Koralina ir jis.

Kambarėlis laiptų gale buvo žemas, daug mažesnis, nei jis tikėjosi. Jis buvo tuščias, didelis kubas iš akmens plokščių, kiekviena tokio dydžio, kad keturios sudarė vieną sieną.

Priešais laiptus buvo vartai.

Jie atrodė labai paprastai — kvadratinė akmens plokštė, kurioje įrėžtas viršūne besiremiantis trikampis su dviem nedideliais atsikišimais viršutinėje dalyje — stilizuota jaučio galva, apie kurią kalbėjo Dorianas...

Trikampio viduryje, tarp išraižytų jaučio akių, buvo siauras plyšys. Jupiteris nežinojo, kada buvo išrasta pirmoji spyna — jo manymu, ankstyvaisiais viduramžiais — bet jis pamanė, kad šis mechanizmas kai kuriems istorikams būtų tikra sensacija. Rakto skylutė spynoje, kuriai tikriausiai trys tūkstančiai metų!

Koralina pagarbiai iš kelnių kišenės išsiėmė raktą.

— Aš ar tu?

— Galėtume mesti monetą, jei bent vieną turėtume.

Mergina kreivai šyptelėjo, priėjo prie vartų ir įkišo raktą į plyšį. Jis lengvai slystelėjo vidun, kol atsirėmė.

— Kur dabar? — paklausė ji. — Į dešinę ar į kairę?

Jupiteris norėjo atsakyti, bet sprendimo daryti jau nebereikėjo. Pasigirdo tylus žvangėjimas, paskui šnypštimas, tarsi oras veržtųsi į vakuumą.

— Nei taip, nei taip, — sušnibždėjo Jupiteris, kai plokštė sudrebėjo nuo stipraus smūgio, lyg viduje būtų atsipalaidavęs įtvirtinimas. Abu išsigandę atšoko per žingsnį atgal, bet daugiau nieko neatsitiko.

Jupiteris vėl priėjo artyn ir įrėmė abi rankas į vartus. Jis atsargiai juos pastūmė, pirmiausia labai atsargiai, po to šiek tiek stipriau. Akmens plokštė siūbuodama pajudėjo. Kairėje pusėje ji buvo pritvirtinta prie nematomų lankstų, dešinėje pusėje atsivėrė juodas plyšys, kuris sparčiai didėjo.

Jupiteris pašvietė žibintu į tamsą kitoje pusėje ir pamatė pakopas. Milžiniškų suktų laiptų pakopas.

— Na ką? — paklausė Koralina jau žengdama pro vartus. — Eime.

Jie įžengė į Dedalo namus vienas šalia kito.

Įspūdingas dydis.

Įspūdinga tamsa.

Jie leidosi mažiau nei valandą, kai suvokė, kokie iš tikrųjų ilgi šie laiptai.

Nuo juodos prarajos nebūties juos skyrė tik akmens turėklai. Kai jie pamėgino pažvelgti pro jų kraštą, pamatė, kad sukti laiptai kaip didžiulio varžto vijos skendo gelmėje. Žibinto spindulys siekė tik kokius dvidešimt metrų, toliau nyko tamsoje. Iš pradžių jie galėjo matyti tik šios titaniškos požeminės tuštumos lubas, bet netrukus šviesos spindulys jų nebesiekė.

Pasidarė daug vėsiau. Iš gelmės visą laiką traukė ledinis skersvėjis, skverbėsi pro drabužius, ir jų oda pašiurpo.

Jie netrukus liovėsi diskutavę apie tai, kad fizikiniu požiūriu toks statinys neįmanomas. Jau po pusvalandžio jų pokalbis pakrypo kita kryptimi nei sunkio jėga arba pusiausvyra. Jie įvertino, kas iš tikrųjų buvo Dedalo namai — seniai pamirštomis priemonėmis sukurta vieta vienam tikslui — garbinti antikinius dievus, jiems patikti, atsistoti su jais ant vienos pakopos. Koralina palygino tai su Babelio bokštu — tik čia tas bokštas vedė žemyn, o ne aukštyn.

Staiga ji sustojo.

— Ar girdėjai?

Jupiteris sukluso.

— Ką?

— Tarsi... šiugždėjimą? — ji išsigandusi žvelgė į jį.

Jupiteris įdėmiai įsiklausė, paskui papurtė galvą.

— Ką nori pasakyti? Ar mums grįžti?

Ji pridėjo pirštą prie lūpų. Kvapą gniaužianti juoduma, rodos, spaudė juos iš visų pusių, tarsi norėtų abu žmones, drąsiai jai atsidavusius, įsiurbti į save.

— Aš nieko negirdžiu, — sumurmėjo Jupiteris netrukus. Koralina iš lėto linktelėjo.

— Dabar negirdėti. Kiek laiko veiks baterijos?

— Iš kur aš galiu žinoti?

— Na maždaug?

— Galbūt vieną valandą. Galbūt dvi.

Koralina atsiduso.

— Vieną turime pasilikti keliui atgal. Mažiausiai.

— Jei mes dabar grįšime, tada galėjome oro uoste išskristi artimiausiu reisu, — pasakė Jupiteris tyliai.

— Tu iš tikrųjų nori žinoti, kur veda laiptai?

Jis nusuko akis nuo jos žvilgsnio.

— Aš noriu žinoti, bet nenoriu ten eiti.

— Vadinasi, grįžtame.

— O kas mums lieka? Neturime jokios įrangos, jokio maisto. Šiugždėjimas vėl pasigirdo, dabar jį pagavo ir Jupiterio ausis. Išsigandę abu žvelgė vienas į kitą.

— Jis sklinda iš apačios, — sušnabždėjo Koralina. Šiek tiek pastovėjusi ji žengė pirmyn. — Greičiau, einam.

— Manai, tai iš tikrųjų gera mintis?

— Ne.

Jis tyliai atsiduso ir nusekė paskui. Šį kartą jis nesukinėjo žibinto į visas puses, bet laikė pakreipęs į apačią, švietė taip, kad matytų pakopas prieš save.

— O didis Dieve! — Koralina sustojo.

Jupiteris taip pat pamatė, ką ji turėjo omenyje.

Prieš juos ant laiptų gulėjo vyro kūnas. Jis vilkėjo kapucinų abitą ir smarkiai dvokė nešvara ir išmatomis. Žmogus gulėjo ant nugaros skersai pakopos. Jo gaubtas buvo nuslinkęs nuo galvos ir brūžinosi į pakopą su kiekvienu skersvėjo gūsiu. Todėl jie ir girdėjo tylų šiugždėjimą.

Koralina atsitūpė šalia vienuolio. Ji pažvelgė jam į veidą, akys buvo išsiplėtusios ir stiklinės. Jo oda buvo patamsėjusi nuo purvo, barzda sulipusi.

Jupiteris priėjo iš kitos pusės ir apšvietė vyro kūną.

— Kaip manai, ar seniai jis negyvas?

Koralina nurijo gniutulą gerklėje.

— Neseniai. Jis dvokia, bet ne puvimu.

Jupiteris nukreipė šviesos spindulį į abito kraštą, į tai, kas iš po jo kyšojo. Jupiterio viduriai susitraukė.

— Pažiūrėk ten, — ištarė jis vargais negalais.

Koralina pažiūrėjo ir išbalo.

Iš po abito kyšojo ne kojos. Jis neturėjo pėdų, nes to, kas ten buvo, negalima buvo pavadinti pėdomis. Blyškūs, suanglėję kaulai kyšojo kaip šakos. Juodi ruožai rodė, kad, nepaisant siaubingo sužeidimo, jis atšliaužė iki čia, kol galutinai prarado jėgas.

— Kas, po velnių... — Jupiteris nutilo nebaigęs sakinio, kol pagaliau susitvardė. — Kas jam atsitiko?

Koralina atsistojo ir susirūpinusi pažvelgė į tamsą už laiptų turėklų.

— Noriu išeiti iš čia. Dingstam.

Jupiteris vis dar kaip užhipnotizuotas žiūrėjo į siaubingas žaizdas. Įsivaizdavimas, kaip vienuolis sudegusiomis kojomis šliaužė laiptais aukštyn, buvo dar baisesnis už pačias žaizdas.

— Tai turi būti vienas iš vienuolių, kurie leidosi kartu su Remeo.

Koralina darėsi vis neramesnė.

— Jupiteri, bėkim iš čia!

— Negi paliksime jį čia?

— O ko tu tikiesi, — paklausė ji kandžiai. — Kremacijos?

Jupiteris suprato, kad jos cinizmas buvo tik skydas, kaip ir visas tariamas laisvumas lipant laiptais žemyn.

Jis vis delsė, kai staiga kažką pastebėjo. Susijaudinęs jis atsitūpė ir pačiupo vienuolio ranką.

— Kas yra? — pasiteiravo Koralina.

— O, po galais...

— Jupiteri, — ištarė ji pabrėžtinai, — kas yra?

Jupiteris, laikydamas vienuolio ranką, iš lėto pakėlė akis į Koraliną.

— Jis dar gyvas.

— Ką?

— Jis dar gyvas! Jo krūtinė kilnojasi, jis turi pulsą, — Jupiterio smilius ir didysis pirštas buvo suspaudę vienuolio kraujagyslę. Jokios abejonės, vienuolio širdis dar plakė, iš lėto ir nelygiai varinėjo kraują po kūną.

Koralina atsitūpė šalia ir pati tai pajuto.

— Ką dabar darysime?

— Turim jį pasiimti.

Ji nenoromis linktelėjo ir stebėjo, kaip Jupiteris pakišo rankas po išsekusiu kūnu. Net per abitą matėsi, koks jis liesas.

Jupiteris norėjo jį pakelti, tuo metu pro suskirdusias vienuolio lūpas išsprūdo sunki dejonė.

— Jau viskas gerai, — pasakė Jupiteris švelniai. — Mes nešame jus į namus.

Koralina žiūrėjo į jį taip, tarsi negalėtų patikėti.

Vyro akys liko atviros, lyg jo vokai būtų per daug sulipę, kad juos užmerktų. Jupiteris delnu perbraukė per juos, kad vienuolis užsimerkęs nusiramintų.

— Iš... apačios, — išsiveržė iš vyro gerklės vos girdimi žodžiai. — Giliai... apačioje.

Jupiteris pakėlė jį kaip vaiką stebėdamasis, koks jis lengvas. Kapucinai valgė tik tai, kas būtiniausia, o per tas dienas čia, apačioje, vyras sulyso beveik iki kaulų.

Kopdamas laiptais Jupiteris labai stengėsi nepaliesti sudegusių pėdų.

— Giliai apačioje, — sušvokštė vienuolis vėl.

— Kuo jūs vardu? — paklausė Koralina.

— Dvasia... ir ugnis... ir jautis...

— Kuo jūs vardu?

— Pas... Paskalis.

— Gerai, Paskali, — pasakė Jupiteris, — dabar nebekalbėkite. Jums negalima pervargti. Mes nugabensime jus į ligoninę. Jūs išgyvensite.

Paskalio akys po užmerktais vokais pradėjo pašėlusiai judėti kaip sapnuojančio žmogaus.

— Aš... mačiau... panoramą...

— Ša, — pasakė Koralina ir suspaudė vienuolio delną savo delne. — Nekalbėkit.

Bet Paskalis nenukrypo nuo temos.

— Tokia... didelė.

Dvokas, sklindantis nuo vyro, buvo siaubingas, bet Jupiteris stengėsi nekreipti į jį dėmesio. Jis kopė laiptais taip greitai, kaip tik galėjo, nors suprato, kad išmintingiau būtų eiti lėčiau ir patausoti jėgas.

— Ne... kalbėti, — šnabždėjo Paskalis, o jo akys po vokais vis dar pašėlusiai judėjo.

Iš pradžių Jupiteris manė, kad vienuolis tik kartoja Koralinos žodžius, bet kai Paskalis kalbėjo toliau, suprato, apie ką jis šneka.

— Saugu tik... tamsoje ir... tylint! — jo žodžių papliūpą nutraukė sausas kriokimas. — Šviesa vilioja... jį. Ir balsai. Nekalbėti. Nekalbėti! Ir... nereikia šviesos! Tik todėl... esu gyvas.

Koralina susirūpinusi pažvelgė į žibintą, kurį paėmė iš Jupiterio.

— Ar negalima kaip nors sumažinti šviesos?

— Ne.

Kopimas visiškoje tamsoje buvo beveik neįmanomas, juo labiau su našta ant Jupiterio rankų. Žibintas turėjo būti įjungtas.

Jupiteris stengėsi eiti greičiau. Koralina pasiūlė jam padėti nešti, nors puikiai žinojo, kad tai tik stabdys ėjimą. Paskalis elgėsi, kaip pats patarė — tylėjo. Jį apleido paskutinės jėgos, jo kūnas kas žingsnį darėsi vis labiau sudribęs. Jupiteris su Koralina taip pat nutilo. Pirmyn, tik pirmyn, dar vieną pakopą, dar vieną.

Jupiteris galvojo apie paskutinius vienuolio žodžius. Šviesa vilioja. Kas buvo tas, kurį viliojo šviesa? Ir ką Paskalis čia patyrė?

Jie įveikė du trečdalius kelio, kai staiga sustojo.

Iš gelmės pasigirdo širdį veriantis baubimas. Iš pradžių tylus ir duslus, paskui — vis garsesnis ir pagaliau aidintis.

Paskalis atsimerkė. Jo akių obuoliai buvo pageltusio popieriaus spalvos. Jo lūpos judėjo, bet nesigirdėjo nė garso.

— Judam, greičiau! — sušnabždėjo Jupiteris. Vieną kartą jis jau girdėjo šį baubimą, bet šį kartą jis buvo aiškesnis, tikresnis, beveik apčiuopiamas.

Dabar jie lėkė paknopstom, nors žinojo, kad ilgai neišlaikys.

Bėkit! Skubėkit! Bėkit šalin!

Baubimas pasikartojo. Gal Jupiteris apsiriko, bet jam pasirodė, kad jis neartėjo. Galbūt jiems pasisekė.

Paskalis vėl sujudino lūpas, paskiau jo galva nusviro į šoną, akys užsimerkė.

Koralina sušvokštė:

— Ar jis...

— Ne, jis dar kvėpuoja... jis apalpo, — atsakė Jupiteris išsekęs. Kūnas ant jo rankų darėsi vis sunkesnis, lygiai taip pat kaip ir savos kojos. Kiekvienas kojų kilstelėjimas buvo varginantis, kiekviena pakopa — tikra kančia.

Po penkių minučių jie pamatė lubas. Jupiteris vis dar nedrįso nukreipti šviesos į viršų, bet silpnoje žibinto šviesoje jau buvo galima atpažinti akmeninę plokštumą virš jų galvų, šiurkščią ir duobėtą kaip šliaužiantys audros debesys. Akmuo buvo juodas kaip derva, apsitraukęs pelėsiais ir kerpėmis. Vis dėlto kai kuriose vietose dar buvo galima atpažinti akmenų sujungimus. Lubos nebuvo iškirstos iš uolos, jos buvo sumūrytos, dėl to atrodė dar labiau neįtikimos.

Laiptai viršuje kaip cilindro formos šachta rėmėsi į lubas. Paskutinių dvidešimties pakopų pakraščiuose buvo ne turėklai, o sienos. Jupiteris lengviau atsikvėpė. Patyręs begalinį bedugnės dydį jis pagaliau suprato, kaip čia turėtų jaustis žmogus, kenčiantis nuo agorafobijos3.

Visas šis statinys buvo didesnis, nei galėtų suvokti protas. Kai jis pagaliau atsidurs paviršiuje, galbūt po kelių dienų arba savaičių ims manyti, kad viskas, ką čia, apačioje, matė, buvo tik iliuzija. Šios vietos egzistavimas griovė visus logikos dėsnius. Ji negalėjo, ji neturėjo egzistuoti. Pakako net paviršutinių psichologijos žinių, kad suprastum, kad jo sąmonės apsauginiai mechanizmai viską ištrins iš atminties. Prisiminimai apie tai bus perkelti iš realybės archyvo į sapnų archyvą, o kada nors jis tikriausiai visiškai liausis apie tai galvoti.

Koralina šalia jo krūptelėjo, kai trečią kartą pasigirdo baubimas. Garsas atsimušė į lubas ir iškreiptas grįžo į tamsą. Sunku buvo įvertinti, ar jis šį kartą atklydo iš arčiau nei kitus kartus.

Už kito suktų laiptų posūkio turėjo būti vartai. Netrukus jie juos pamatys.

Staiga pokštelėjo šūvis. Kažkas sušuko. Tada pasigirdo antrasis šūvis. Šauksmas nutilo.

Jupiteris ir Koralina staiga sustojo kaip įkasti. Jie buvo pernelyg pavargę, kad kalbėtų, todėl tik žiūrėjo vienas į kitą uždusę, skubantys ir beveik netekę jėgų.

Jupiteris nugara atsirėmė į laiptų ašį. Paskalis beveik slydo jam iš rankų. Koralina dar spėjo pačiupti nejudantį vienuolį ir atsargiai paguldė ant pakopos.

— Ar tai jūs? — ištarė Jupiteris silpnu balsu.

— Aš pažiūrėsiu, — sušnabždėjo Koralina.

— Ne, — jis nestipriai sulaikė ją ir atsispyrė nuo akmens, į kurį buvo atsirėmęs. Jis stovėjo svyruodamas ir mėgindamas išlaikyti pusiausvyrą, paskui pažvelgė į Koraliną. — Leisk man tai padaryti.

— Eime kartu, — atsakė išvargusi mergina.

Jupiteris iš lėto linktelėjo. Jie paliko Paskalį ant laiptų ir atsargiai žengė už laiptų posūkio.

Vartai buvo atviri.

Už jų, ant kambarėlio grindų, kraujo klane gulėjo Dorianas. Jis švokštė kaip keistas mechanizmas, o ne žmogus. Kraujas ir seilės tekėjo pro lūpų kampučius.

Ant siaurų laiptų, vedančių prie griaučių koplyčios, stovėjo vyras, jis susirietęs rėmėsi į sieną, o drebančioje rankoje laikė pistoletą. Ant jo kaklo kadaravo žibintas, pakabintas ant juostos. Buvo matyti, kad jam sunku išsilaikyti ant kojų.

— Galite išlipti, — sušuko Domovojus Trojanas. Jo balsas gergždė, tarsi ne jie, o jis kopė iš Dedalo namų. Pastangos išsilaikyti ant kojų jį išsekino. Iš nosies jam smarkiai tekėjo kraujas. Vis dėlto jo veide švietė triumfas.

— Aš girdėjau jus, — pridūrė jis. — Jus abu.

Jupiteris atsispyrė ir išėjo iš priedangos. Koralina norėjo jį sulaikyti, nutempti už laiptų posūkio, bet jis nustūmė jos ranką. Jam buvo labai gaila Trojano, todėl ir nebėgo. Trojanas buvo tik senas žmogus, kuris kaip apsėstas įsikibo vienos minties, lyg skęstantis šiaudo, jog kada nors įgyvendintų savo, didybės manijos apsėsto žmogaus, planus.

— Išdaužtas šoninis pikapo stiklas, — tyliai pasakė Jupiteris ir įdėmiai pažvelgė į profesorių. Juos skyrė lygiai dešimt metrų. — Aš per vėlai apie tai pagalvojau. Landinis automobilyje paliko siųstuvą, ar ne tiesa? Ir jis jums skambino, kai mus persekiojo.

— Gerasis Landinis, — sumurmėjo Trojanas vos girdimai. — Aš jums sakiau, kad jis yra viso labo parankinis. Kaip parankinis ir mirė.

— Landinis buvo fon Tadeno sekretorius, bet visada buvo jūsų liokajus. Jis nešvarų darbą atlikdavo už jus, o ne už kardinolą.

Trojanas pamosavo pistoletu.

— Žinojau, kad jūs atidarysite vartus, kai sužinosite apie čigonės mirtį. Smalsumas ir neapykanta yra sprogstamas mišinys, patikėkite manimi. Aš tai žinau.

Jupiteris nebesusigaudė, dėl ko daugiau nekentė Trojano: už tai, ką padarė Šuvanei, ar dėl niekinančio tono, kuriuo kalbėjo apie savo buvusią mylimąją. Prioritetai staiga tapo nerealūs ir nesvarbūs.

— Jūs įsakėte ją nužudyti, — pasakė Jupiteris. — Tai buvo padaryta jūsų nurodymu, o ne Estakados arba fon Tadeno.

— Ir taip jungiasi akmenėliai, sudarydami didžiulę mozaiką, — lakoniškai pasakė profesorius ir nusibraukė iš nosies tekantį kraują. — Taip visada būna, kai nori ką nors užbaigti iki galo.

Jupiteris akies krašteliu pastebėjo, kad Koralina savo priedangoje sustingo. Galvos mostu jis jai parodė, kad nejudėtų iš vietos.

— Jūs mums skolingi kelis paaiškinimus, ar ne tiesa?

Trojanas vis dar laikė pistoletą, nukreiptą į Jupiterį. Jo drebulys truputį sumažėjo, tikriausiai todėl, kad jautė, jog kontroliuoja padėtį.

— Ar žinote, kodėl Dedalas pastatė šį statinį?

— Manau, kad pagerbtų dievus.

— Jam tai buvo sandėris, — paaiškino Trojanas, purtydamas galvą. — Po to, kai Ikaras žuvo, Dedalas meldė, kad grąžintų jo sūnų. Jis pažadėjo jiems už tai pastatyti didžiausią ir gražiausią šventyklą. Pas lotynus jis rado reikalingų sąjungininkų, kurie davė medžiagų ir žmonių. Dedalas būtų viską padaręs, kad Ikaras grįžtų iš požemio pasaulio. Po tremties jam liko tik sūnus, kuriam jis pagamino sparnus, jog pabėgtų iš kalėjimo. Jei Ikaras nebūtų sudegęs saulėje, būtų pabėgęs. Todėl jis ir statė šią šventyklą, jis pastatė ją kuo giliau po žeme, kad palengvintų savo sūnui kopimą iš požemio pasaulio.

Jupiteris pažvelgė per petį į Koraliną. Jos akys melste meldė grįžti į priedangą. Bet jis nepamiršo, ką jie ten, apačioje, girdėjo, ir negalėjo atsikratyti reginio, kad tas kažkas švokšdamas ir baubdamas kaip garvežys lipa jiems ant kulnų. Jiems reikia išeiti iš čia.

Jis žengė žingsnį Trojano link, tada dar vieną ir dar vieną, kol atsistojo ant pirmosios pakopos žemiau vartų.

— Paklausykite, Trojanai, aš nežinau, ką jūs planuojate. Kad ir kas tai būtų, mes jums nereikalingi. Leiskite mums eiti.

Trojanas vėl pamėgino eiti, jis žengė į kambariuką iš lėto, drebančiais sąnariais. Jo pastangos nustelbė visą dėmesį, jis žiūrėjo tik į savo kojas. Jupiteris pagalvojo, kad reikėtų pasinaudoti galimybe. Jis šoko į priekį, jog keliais šuoliais pasiektų senuką, pagriebtų jį ir...

Trojanas pakėlė pistoletą ir paspaudė gaiduką.

Aštrus skausmas pervėrė Jupiterio dešiniąją šlaunį. Jo kelis sulinko, kelnių kiška staiga prisipildė kraujo.

Koralina už nugaros sušuko jo vardą ir iššoko iš priedangos, pribėgo ir nutempė jį atgal, kai dar viena kulka pralėkė pro juos ir atsitrenkė į senovinį mūrą. Pažiro dulkės ir smulkios nuolaužos.

Jupiteris neištarė nė žodžio. Tik tada, kai Koralina nutempė jį laiptais žemyn, pro Paskalį, už laiptų posūkio, jis suprato, kad Trojanas į jį šovė. Lig šiol šokas slopino skausmą, bet netrukus jis pasklido po kūną.

Trojanas sekė paskui juos. Kad judėtų į priekį, jam reikėjo iš tiesų titaniškų pastangų. Bet jo dvasia buvo taip nukreipta į Dedalo namus, jo valia tvirta ir nepalenkiama, kad pirmuosius laiptus jis įveikė beveik be vargo.

— Galite neskaičiuoti mano šūvių, — pasakė jis. — Mano kišenės pilnos šovinių. Patikėkite, aš puikiai pasiruošiau, kad pasitikčiau pasaulio pertvarką. Aš beveik pasiekiau tikslą.

— Jūs išnaudojote adeptus, — suklykė Koralina, paniškai žvelgdama tai į nejudantį Paskalį, tai į Jupiterį. Jiems reikėjo trauktis žemyn. Ir ji galėjo paimti tik vieną.

— Apkabink mano pečius, — sušnabždėjo ji Jupiteriui. — Remkis į mane.

— Mums... negalima žemyn, — atsakė jis užkimusiu balsu.

— Trojanas nušaus mus, jei pavys.

Iš gelmės vėl pasigirdo šiurpus šnopavimas, ir šį kartą jis buvo arčiau. Vis dėlto jis dar buvo abstraktus, palyginti su ginkluotu bepročiu.

— Išnaudojau? — sušuko profesorius. — Jei taip norite, žinoma. Estakadoms rūpi saugoti abejus vartus. Jie nė sapne nesapnavo, kad galima būtų juos atidaryti. Bet aš noriu dalyvauti, kai Dedalo dvasia ims iš naujo formuoti miestą, pavers jį geresniu, didingesnių! Miestą ir visą pasaulį!

Jupiteris, atsirėmęs į Koralinos petį ir judėdamas laiptais žemyn, laisvąja ranka pačiupinėjo žaizdą ir pajuto kraują. Peršauta kiaurai.

— Kai labiau nuo jo nutolsime, aš perrišiu tau žaizdą, — sušnabždėjo Koralina. Ji vis dar dairėsi ir įtemptai klausėsi. Jiems pasidarė lengviau, kai neišgirdo šūvio, matyt, Trojanas palaikė Paskalį mirusiu.

Kairiąja ranka mergina laikė Jupiterį, dešiniąja nešė žibintą ir kartu stengėsi ja atsiremti į laiptų ašį. Klaidžiojantis žibinto spindulys vis nuslysdavo į tamsą už turėklų. Paskalio žodžiai kaip įspėjamasis užrašas švietė jos galvoje. Jokios šviesos. Ji kai ką vilioja.

— Jūs negalite įsivaizduoti, kas tai yra, — sušuko Trojanas iš viršaus. — Visą gyvenimą gėrėtis Mikelandželo ir Berninio darbais, kas dieną pažaboti savo genijų ir niekada pačiam nieko nesukurti. Visą laiką tik pagerinti, pataisyti, bet niekada nesukurti nieko naujo! Aš turėjau planų, nuostabių planų, bet manęs neklausė, — jis atsikvėpė ir tęsė: — Pirmieji pastatai, kuriuos sukūrė žmonės, buvo labirintai. Senoviniuose uolų piešiniuose jų daugybė. Virtimas labirintu, kylantis iš Dedalo namų, taps naujosios architektūros pradine materija. Iš chaoso atsiras nauja, kažkas visiškai kita! Vartai turi likti atviri, o tai, kas čia, apačioje, glūdi, turi būti paleista... įsivaizduokite, pasaulis kaip vienas neaprėpiamas labirintas! Infekcija jau prasidėjo. Viskas, kas čia yra, jūs, aš, mūsų istorija, tikriausiai jau yra labirinto dalys. Ar tai dar tikrovė?

Iš gelmės pasigirdo baubimas, ne toks aidintis ir ne toks tolimas. O tada jie išgirdo šniokštimą, tarsi kas nors, mosuodamas galingais sparnais, kiltų aukštyn, nematomas tamsoje.

— Išjunk šviesą, — sušvokštė Jupiteris.

— Be šviesos mes nematysim...

— Išjunk šviesą! Greičiau!

Koralina svarstė, ar Jupiterio žaizda nesukėlė jam haliucinacijų, bet netrukus ji pati išgirdo šniokštimą ir baubimą, ir...

Prarajos tamsoje nuaidėjo spygaujantis juokas.

Koralina pamanė, kad tai Trojanas.

Bet juokas pasikartojo, šį kartą juokėsi ilgiau. Jo nebuvo galima sulyginti su jokiu garsu, kurį Koralina buvo girdėjusi anksčiau. Ją nupurtė šaltis. Jupiteris susirietė, remdamasis į jos ranką.

— Šviesą, — sušnabždėjo jis. — Išjunk tą prakeiktą žibintą!

Mergina nykščiu pastūmė rankinio žibinto jungiklį. Šviesa užgeso. Akimirką jie buvo tirštoje tamsoje. Koralina pajuto, kad Jupiteris prispaudė pirštus prie jos lūpų, tai reiškė, kad ji turi tylėti. Sustingę ir tylėdami jie stovėjo vietoje, atsirėmę į laiptų ašį, ir laukė.

Dedalo namuose buvo visiškai tamsu.

Palengva ėmė švisti. Pirmąją akimirką jie pamanė, kad tai iliuzija, bet kai suvokė, kad tai iš tikrųjų šviesa, nebedrįso žengti prie turėklų ir pažvelgti į gelmę.

Juokas artėjo, beprotiškas, isteriškas spiegimas, kupinas širdgėlos, kančios ir džiaugsmo dėl skausmo. Tūkstantmečius trukusio kliedesio kvintesencija.

Jupiteris ir Koralina įsikibo vienas į kitą, o šviesos spindulys kilo aukštyn milžinišku greičiu, skrido aukštyn iš neaprėpiamos bedugnės, kad pats susitiktų su požeminiu pasauliu.

Vėl pasigirdo šniokštimas. Kažkas kilo tiesiai aukštyn, skrido ir tykojo jų, bet jį užgožė gyvuliškas jaučio baubimas, nežmoniško įsiūčio ir noro žudyti proveržis.

„Jų yra trys, — pamanė Jupiteris. — Šniokštimas, baubimas ir juokas. Trijų padarų garsai“.

Dvasia, ugnis ir jautis, šnabždėjo Paskalis. Nešventa trejybė, juodos bedugnės valdovai.

Tada išniro dar viena šviesa, ne po jais, bet virš jų. Šviesa klaidžiojo už laiptų ribos, ieškojo, grabinėjo, o ją lydėjo balsas.

— Žinau, kad jūs ten, apačioje. Aš tai žinau!

Nors jie nematė Trojano, bet matė žibinto, kuriuo jis jų ieško, šviesą. Ir jie išvydo ranką, kuri drebėdama išlindo pro laiptų turėklus, jos pirštai spaudė pistoletą, kuris buvo be tikslo nukreiptas žemyn, nes Jupiteris ir Koralina turėjo ten būti.

Pokštelėjo šūvis, paskui antras. Trojanas aklai pyškino žemyn. Viena kulka atsitrenkė už poros žingsnių nuo jų ir išmušė duobutę pakopoje.

Koralina nutempė Jupiterį puse apsisukimo žemiau, kad juos vėl skirtų laiptų ašis. Trojanas turėjo būti visiškai išsekęs, jei elgėsi taip beviltiškai. Jis buvo senas žmogus, be to, ligotas ir silpnas.

Dar vienas šūvis.

Saugu tik tamsoje... ir tylint.

Koralina ir Jupiteris atsitūpė, prisiglaudė vienas prie kito, įtraukė galvas, pasislėpė už laiptų ašies.

Ne nuo Trojano.

Šviesa iš apačios tapo ryškesnė, geltona, raudona ir oranžinė. Liepsnos atspindžiai! Kažkas kilo iš gelmių, degantis, liepsnojantis, apsuptas beprotiško karščio aureolės, toks karštas, kad iš karto sušildė akmenines laiptų pakopas.

Tada jie išgirdo Trojano klyksmą.

Kelioms sekundėms jis užgožė net jaučio baubimą. Ant jų nusileido dvoko debesis. Dvokė degančia mėsa, svylančiais plaukais, bet seno žmogaus klyksmas, šaižus ir kupinas mirties baimės, vis dar nesiliovė.

Liepsnos atspindžiai tapo itin ryškūs, jie plazdėjo dabar jų aukštyje už laiptų turėklų. Storas akmens stulpas slėpė nuo jų tai, kas ten buvo, saugojo juos nuo tos būtybės žvilgsnių ir nuo karščio.

Paskutinę akimirką Jupiteris nepaisydamas skausmo nei Koralinos, kuri norėjo jį sulaikyti, pažvelgė pro ašies pakraštį ir pamatė kažką, primenantį ugnies kryžių — galbūt degantį žmogų išskėstomis rankomis, išskėstais sparnais — o prie jo šokančių liepsnų šviesoje žioruojantis ir nykstantis senio kūnas, Trojano lavonas, nešamas žemyn į bedugnę.

Šviesa ėmė gesti, sutemos tirštėjo.

Dvasia ir ugnis...

Tėvas ir sūnus.

Jupiterio mintys sukosi pašėlusiu ratu, kartu jis jautė skausmą ir buvo suglumęs. Gal dievai iš tikrųjų išpildė Dedalo prašymą? Tikrai grąžino jo sūnų, gyvą ir amžinai degantį, pagautą tūkstančius metų trunkančioje kančioje, kurios suvokti neužtenka vaizduotės?

Atsakymas jam pasirodė tarsi nedrąsių, į sapnus panašių vaizdinių ir spėliojimų kaleidoskopas.

Gelmė pagaliau prarijo ugnį, liko tik juoda tamsa. Tamsa pakilo pro turėklų kraštus ir prarijo, apsivijo juos. Bet tai dar buvo ne pabaiga.

Jaučio baubimas vis artėjo, pašėlusiu greičiu ritosi laiptais taip, kad laiptų ašis drebėjo. Ant jų galvų pažiro dulkės iš plyšių, švelnus pilkas debesėlis, kaip pelenai.

— Greičiau, — sušnabždėjo Koralina. — Turim grįžti.

Jupiteris grūmėsi su skausmu. Jo peršauta koja linko, jis negalėjo ja pasiremti, todėl vilko ją.

Bendromis jėgomis jie visiškoje tamsoje šliaužė aukštyn. Tas, kuris baubdamas ir trypdamas sekė paskui, turėjo būti kelis kartus greitesnis, bet juos dar skyrė didelis atstumas.

Į jų veidus ūžtelėjo trumpas ir stiprus vėjo gūsis, nuo kurio jie sustingo.

„Sparnai, — perskrodė Jupiterį mintis. — Nematomi sparnai tamsoje“.

Sparnai dvasios, kuri stebi, bet nepuola. Tik stebi, tikriausiai stengiasi padėti jiems arba juos persekiojančiai pabaisai.

Nėra kada delsti. Nėra kada mąstyti.

Greičiau į viršų.

Jie nematė pakopų po kojomis ir nuolat tai vienas, tai kitas kliūdavo vos nenubildėdamas žemyn. Bet Koralinos sukauptų jėgų ir vikrumo užteko abiem, ji tempė jį su savimi, net kai jo sveikąją koją imdavo traukti mėšlungis arba nuo skausmo imdavo vaidentis, ko iš tikrųjų nebuvo.

Šioje amžinoje naktyje ėmė skleistis šviesos užuomina, vartų kontūrai ir tolimos koplyčios vaizdas. Už jų šėlo baubiantis padaras. Dabar jie galėjo jį užuosti, gyvulišką dvoką, karštą, troškų ir nemalonų — kaip plėšrūno narvas.

— Jis čia pat! — iškošė Jupiteris pro dantis, kai jie užšliaužė ant paskutinės pakopos.

Koralina išjungė savo sąmonę, protą, savo baimę. Ji žvelgė tik pirmyn, į viršutinį pasaulį, į išsigelbėjimą.

— Vartai... pasidarė siauresni.

Nebėra kuo kvėpuoti. Gelia šoną. Blauzdas tampo mėšlungis. Ir vėl BAUBIMAS...

Paskalis buvo dingęs. Tamsoje jie turėjo užkliūti už jo.

Tada Jupiteris suprato, kodėl vartai tapo siauresni ir vis darėsi siauresni. Paskalis ir kraujuojantis Dorianas kitoje pusėje iš paskutiniųjų mėgino juos uždaryti!

— Paskali! — suklykė jis iš visos gerklės. Bet pasigirdo tik gargimas. — Dorianai... palaukit!

Jie puolė pro vartus. Jupiterio pečiai brūkštelėjo per akmenį ir medžiaga suplyšo. Koralina suklupo, jis persirito per ją šaukdamas iš skausmo.

Baubimas artėjo, su juo ir įsitikinimas, kad yra kažkas — pusiau žmogus, pusiau...

Vartai užsitrenkė.

Koralina pašoko, pečiais atsitrenkė į akmenį ir sudejavo iš skausmo.

Ji skubiai ištraukė raktą.

Pasigirdo griausmas, kai kažkas kitoje pusėje trenkėsi į vartus. Požeminis kambarėlis sudrebėjo iki pamatų, ant jų pažiro akmens nuolaužos ir dulkės. Bet vartai atlaikė. Duslus baubimas skelbė nesulaikomą persekiotojo įsiūtį, ir mūras sudrebėjo dar kartą. Veltui.

Dar kartą pasigirdo baubimas — tada viskas nutilo.

Jupiteris matė kaip per rūką, tik šešėlius, bet išgirdo silpną abato balsą, kuris prašė Koralinos pasirūpinti Paskaliu.

— Jums reikia gydytojo, — atsakė Koralina dusdama.

Dorianas nesileido perkalbamas.

— Eikite į viršų. Sudaužykite... vidurinę kaukolę. Galbūt to užteks... kelioms kartoms.

Pasigirdo šiugždėjimas, paskui:

— Dorianai? — ištarė Koralina verksmingu balsu. — Dorianai, po galais!..

Jupiteris pajuto, kad kažkas paėmė jį už rankos.

— Nuvesiu tave aukštyn, — sušnabždėjo ji silpnu balsu jam į ausį. — Dorianas mirė.

— O... Paskalis?

— Paskui parnešiu jį.

— Nenoriu, kad... kad tu viena eitum žemyn, — jo prieštaravimas buvo silpnas, jis žinojo, kad jai neliko kito pasirinkimo, jei norėjo išgelbėti vienuolį.

Po naujų pastangų ir naujo skausmo pliūpsnio jis pamatė šviesą, užliejusią kaulų koplyčią, pamatė sienas, apkrautas griaučiais, ir negyvą kūną kraujo klane — vienuolį, kuris juos čia įleido. Trojanas nušovė ir jį.

Jupiteris liko gulėti ant akmens grindų skruostu prisiglaudęs prie šaltos kapo plokštės. Jis sunkiai persivertė ant šono ir žiūrėjo į Koraliną, kuri su Paskaliu ant rankų spraudėsi pro plyšį užpakalinėje sienoje, tada paguldė vienuolį šalia jo ir ėmė sukti ratą grindyse, dejuodama ir verkdama, kol siena vėl atsidūrė savo vietoje uždarydama kelią į slaptą koridorių.

Kai ji atsigręžė į altorių, Jupiteris jau buvo ten nušliaužęs. Abiem rankom jis suko kaukolę, kol plokštė koplyčios grindyse užslinko ir paslėpė plieninį ratą.

Tada jis užsimojo ir iš visų dar likusių jėgų trenkė į akmeninę kaukolę, pajuto, kad ji sutrupėjo, trenkė dar kartą, jau silpniau, kol Koralina priėjo prie jo ir vėsiu delnu ėmė glostyti veidą, lūpos priartėjo prie ausies.

Šnabždėjo ir kvėpavo.

Šnabždėjo.

3 Agorafobija - liguista didelės erdvės baimė.

EPILOGAS

Jie išėjo iš kolonų šešėlio į Šv. Petro aikštę.

Apvali aikštė buvo pilna žmonių, vaikštinėjančių po vieną ir būriais su fotoaparatais, vaizdo kameromis ir nutriušusiais kelionių vadovais. Ekskursijų vadovai, nepaisydami sauso oro, mosavo skėčiais, mėgindami suburti savo grupės turistus. Koks tuzinas juodaodžių piligrimų, vilkinčių plačiais drabužiai, praėjo pro šalį, jie patraukė prie Šv. Petro bazilikos, kur vyrai juodais kostiumais, su akiniais ir mikrofonais atidžiai stebėjo lankytojus, dairydamiesi teroristų.

Jupiteris gėrėjosi aikštės grožiu dar tada, kai pažinojo ją tik iš nuotraukų. Per pirmąjį apsilankymą Romoje — jis negalėjo pasakyti, prieš kiek metų tai buvo — Jupiteris degė nekantrumu apsilankyti čia ir stebėti žmones, pagautus anų laikų erdvėje, keistame turgaus ir pagarbios nuostabos mišinyje.

Tarp aukštų Berninio kolonų jis jautėsi saugiai, nepaisant to, kad iš visų pusių buvo atvira. Bet dabar, kertant milžinišką aikštę, jį vėl prislėgė senas baimės jausmas, kad yra stebimas. Atsiliepė ir begalinis išsekimas, nors po grįžimo iš gelmių praėjo trys dienos, per kurias jis daug miegojo ir dar daugiau kalbėjosi.

Aukštas obeliskas Šv. Petro aikštės centre kaip prieš šimtus metų kilo virš žmonių minios. Kaligula įsakė jį atgabenti į Romą kaip savo cirko ties Vatikano kalva puošmeną. Pasak legendos, metaliniame rutulyje obelisko viršūnėje buvo laikoma Julijaus Cezario širdis, tikriausiai perdurta išdavikų durklų. Pagoniška širdis katalikybės centre. Ant rutulio pritaisė kryžių, kuris anksčiau simbolizavo paskutinį žodį senoje religijų kovoje.

Estakada laukė jo obelisko papėdėje. Su baltu vasariniu kostiumu ir senoviška lazda jis buvo panašus į devyniolikto amžiaus dendį. Jis, regis, nepaisė vėsaus oro. Estakada buvo vienas, kaip ir tartasi.

— Noriu jums palinkėti sėkmės, — pasakė jis, kai abu priėjo prie jo. Jupiteris perkėlė kūno svorį ant sveikosios kojos. Gydytojai ligoninėje jam sakė, kad kelias savaites reikės vaikščioti su lazda. Šūvis pažeidęs tik raumenis, jam pasisekę.

— Ir noriu jums padėkoti, — tęsė Estakada. — Tikiuosi, mano žodžiai nenuskambėjo labai ciniškai.

— Už ką? — paklausė Koralina šaltai. — Kad pasakėme jums, kur yra antrasis įėjimas?

— Pirmiausia už tai, kad galiu jumis pasitikėti. Fon Tadenas ir dar keli adeptai nepatenkinti, kad leidžiu jums išvykti. Kol kas niekas nežino, kur yra vario plokštė, — jis skvarbiai pažvelgė į abu. — Bet mes žinome, kur antrasis įėjimas, o tai svarbiausia. Kartu su kapucinais pasirūpinsime, kad jis būtų visiems laikams uždarytas.

— O Trojanas?

— Jei tai, ką mums pasakojote, yra tiesa, tada nėra ko dėl jo rūpintis.

— Jis rėmė jus. Jūs turėjote jį gerai pažinoti.

Estakada pritilo, paskui iš lėto papurtė galvą.

— Ne taip gerai, kaip tikėjausi. Nė vienas iš mūsų nežinojo, ką jis planavo.

Jupiteris ir Koralina susižvalgė.

— Ar jūs sakote tiesą, ar ne, jau nesvarbu, tiesa? — Jupiteris pažvelgė pro obeliską į gatvę, vedančią iš aikštės. Ten jų laukė taksi. — Kodėl norėjote su mumis susitikti? Vien tam, kad padėkotumėte?

— Kad perspėčiau. Fon Tadenui nepatiko Landinio mirtis.

— Landinis jį apgaudinėjo. Iš tikrųjų jis visą laiką dirbo Trojanui.

— Kardinolas siunta, — pasakė Estakada. — Ant Landinio, ant savęs, o labiausiai — ant jūsų. Aš galiu sutrukdyti, kad jis jūsų nepersekiotų. Bet jūs turite nebegrįžti į Romą.

Jupiteris paskutinį kartą apžvelgė aikštę.

— Nesirūpinkit mumis.

Ispanas įkišo ranką į švarko kišenę ir ištraukė išsipūtusį voką.

— Tai jums.

Koralina paėmė jį. Ji nepatikliai pažiūrėjo vidun ir susiraukė.

— Pinigai?

— Jums jų reikės. Jumis dėtas, artimiausius mėnesius vengčiau naudotis kreditine kortele. Jums juk reikės nusipirkti bilietus, naujų drabužių, — jis parodė į Jupiterio klešnę, išsipūtusią nuo perrišimo. — Aš leidau sau padengti gydymo išlaidas.

Koralina šiek tiek patylėjo, tada įsidėjo voką nepadėkojusi Estakadai.

— Nemanykit, kad šiais pinigais sumokėjote už mūsų tylėjimą.

— Visai nenorėjau jūsų įžeisti, — atsakė ispanas. — Aš pasitikiu jūsų išmintimi. Jūs laikysitės pažado, — atrodė, kad jis norėjo atsisveikindamas paspausti jiems rankas, bet pastebėjęs Koralinos akyse priešiškumo kibirkštėles nesiryžo.

— Sėkmės, — pasakė jis trumpai ir nuėjo ten, kur kaip pirštas rodė obelisko šešėlis — prie bazilikos vartų.

Jausmas, kad viskas baigėsi. Pagaliau.

Peržengta finišo linija, žvilgsnis atgal, pirmasis atokvėpis.

O prieš juos — kapas.

Jupiteris ir Koralina stovėjo po buku ir žvelgė į šviežiai supiltą žemės kauburėlį. Paminklinio akmens dar nebuvo, tik medinis kryžius su į akis nekrentančiu užrašu.

Mivaka Akada.

Koralina palietė Jupiterio ranką. Jo pirštai tvirtai suspaudė jos pirštus. Jie neištarė nė žodžio, kai įžengė į kapines. Tylėjimas buvo daug vertingesnis, nes abu žinojo, kad dedasi kito širdyje.

Prie kapo gulėjo kelios gėlės, nebuvo nė vieno vainiko. Jupiteris sunkiai pasilenkė atsiremdamas į savo lazdą ir padėjo ant žemės kauburėlio gėlių puokštę. Kurį laiką taip ir liko pasilenkęs, nepaleisdamas Koralinos rankos ir prisimindamas Mivos veidą, įvykius bokšte, beprotišką jos akių spindesį, tada blyškų šydą, išskydusį ir kruviną...

— Ar tau viskas gerai? — paklausė Koralina tyliai.

— Taip, — atsakė jis ir antrą kartą pakartojo tvirčiau ir ryžtingiau. — Taip.

Ji neskubino jo, leido atsisveikinti. Tiek laiko, kiek jam reikėjo.

— Jei nori kurį laiką pabūti vienas... — pradėjo ji, bet Jupiteris papurtė galvą.

— Jau gerai, — jis išsitiesė ir apkabino Koraliną per liemenį. Jis norėjo kažką pasakyti, kai ant kapo kauburėlio užkrito trečiasis šešėlis.

Jie atsigręžė, už jų stovėjo sesuo Diana, Mater Ecclesiae vienuolyno abatė. Ji leidusi jiems pabūti vieniems ir laukusi prie kapinių vartų, pasakė ji. Tada pasilenkė, paėmė žemiau gulinčias gėles ir padėjo šalia Jupiterio puokštės.

— Ačiū, — tarė jis, — kad viskuo pasirūpinot.

— Mūsų užduotis rūpintis ir mirusiaisiais, — atsakė abatė tyliai, — ne tik gyvaisiais.

— Vario plokštė, — pradėjo jis, bet abatė neleido užbaigti.

— Guli ponios Akados karste, kaip jūs ir pageidavote. Daugiau niekas negalės ja pasinaudoti.

Kai abu nieko neatsakė, ji pirmą kartą pažvelgė Koralinai į veidą ir paklausė:

— O raktas?

— Tiberyje. Ten, kur giliausias dumblas ir klampynė.

Diana atsiduso, tarsi nuo jos pečių būtų nusiritęs akmuo.

Jupiteris pažvelgė į rusvą žemių kauburėlį ir kryžių.

— Ji mirė beprasmiškai. Visiškai veltui.

— Ji išgelbėjo jums gyvybę, — paprieštaravo vienuolė.

Jupiteris pakėlė akis nuo kapo. Jam buvo sunku ką nors pasakyti, nes nerado tinkamų žodžių.

— Kada išvažiuojate iš Romos? — paklausė Diana.

— Dar šiandien.

Per kapines nusirito vėjo gūsis, šaltas ir žvarbus. Koralina prisiglaudė arčiau prie Jupiterio.

Abatė paspaudė abiem rankas ir stebėjo, kaip jie nueina. Jupiteris šlubčiodamas, nevikriai remdamasis lazda.

— Noriu dar paklausti! — sušuko ji.

Abu sustojo ir atsigręžė.

— Ar jūs gailitės?

— Ką?

— Ar jūs gailitės, kad nepamatėte? — paklausė abatė. — Laiptų pabaigos?

Jupiteris truputį pamąstė, tada atsakė:

— Paskalis matė. Manau, to turi užtekti.

Abatė pažvelgė į tolį.

— Niekada nesužinosi, ar jis kliedi, ar sako tiesą.

— Ne, — tarė Koralina.

— Ne? — paklausė Diana.

— Aš nesigailiu. Jūs tai norėjote sužinoti.

Abatė švelniai nusišypsojo.

— Gero skrydžio. Ir gyvenkite laimingai.

Koralina atsisveikindama pakėlė ranką, paskui ji nuvedė Jupiterį gatvės link.

Kai jie dingo iš akių, Diana sudėjo rankas, sukalbėjo maldą ir peržegnojo kapą.

Dar vienas vėjo gūsis sušiaušė gėlių žiedus, nuplėšė vieną žiedlapį ir nunešė jį ant kryžiaus, visai greta Mivos vardo. Ten jis ir liko kaip prikaltas.

Vienuolė apsigręžė ir iš lėto nuėjo prie vartų.

AUTORIAUS BAIGIAMASIS ŽODIS

Carceri, kaip ir Antichita Romane, yra vieni iš reikšmingiausių Džovanio Batistos Piranezio kūrinių, Jie įkvėpė ištisas menininkų kartas, rašytojus: Tomą de Quivincey, Jorgą Luisą Borgesą, Horacijų Walpole, dailininkus: M. C. Escherį, Alfredą Kubiną bei didžiuosius kino meistrus: Fritzą Langą Sergejų Eizenšteiną. Kad ir kokia bedugnė sukėlė slegiamas Piranezio vizijas, lieka aišku, kad daugelis mūsų mielai užmestų į jas akį. Mes ieškome jų vienu ar kitu būdu, rašydami, tapydami ir net muzikuodami. Psichoanalitikai čia turėtų apie ką pasamprotauti.

Piranezio nusileidimas į Romos požemius yra istoriškai patvirtintas, su juo susijęs jo laikinas pasitraukimas iš visuomenės gyvenimo. Kai jis grįžo, jau turėjo Carceri raižinius.

Jei norite aplankyti Veneto gatvėje esančią kapucinų vienuolyno kaulų koplyčią, galite tai padaryti jos darbo laiku. Vienuolis prie įėjimo jums patvirtins, kad beveik nieko nežinoma apie šio makabriško statinio sukūrimą bei apie jo kūrėją. Aplankykite kapucinus, apžiūrėkite dekoracijas iš keturių tūkstančių žmonių griaučių. Užtikrinu jus – to vaizdo niekada nepamiršite.

Atlikdamas tyrimą rėmiausi ir kitų autorių kūriniais. Ypač man padėjo Aleksandro Kupferio, Bernhardo Hiulzebušo, Frankos Magnani ir Mari Barnet kūriniai.

Mano žmona Stefi lydėjo mane į Romą, į Vatikaną ir į kapucinų koplyčią, į Rotondą, į įvairias bažnyčias ir į daugybę žygių pėsčiomis po tikrus Romos gatvelių labirintus. Aš aprašiau, ką ten matėme. Tik nutylėjau daugybę drabužių ir batų parduotuvių.

Kai Meyer

Roma, 2000 m. kovas