Geneen Roth

Moterys, maistas ir Dievas

Netikėtas kelias beveik į viską

Iš anglų kalbos vertė

Aistė Kvedaraitė-Nichols

Vaga

VILNIUS 2011

Geneen Roth

Women, Food and God

First published in Great Britain in 2010 by Simon & Schuster UK Ltd A CBS COMPANY

Copyright © 2010 by Geneen Roth & Associates

© Vertimas į lietuvių kalbą, Aistė Kvedaraitė-Nichols, 2010

© Viršelio nuotrauka, Corbis/Scanpix, 2010

© Leidykla VAGA, 2010

ISBN 978-5-415-02177-2

Anotacija

Ši knyga — tai galimybė užbaigti karą su nuolatiniu badavimu, persivalgymu ar idealaus svorio vaikymusi. Autorė kviečia atkreipti dėmesį ne tik į tai, ką jūs valgote, bet ir į tai, kaip jūs tai darote. Santykis su maistu duoda neįkainojamų žinių apie jūsų santykį su aplinka ir savimi pačiu.

Toms, kurios neteko vilties rasti išeitį.

Taip pat mano stovyklos mokinėms, kurios tapo gyvu įrodymu, jog išeitis yra.

Ši knyga skirta Jums.

PROLOGAS

Pasaulis mūsų lėkštėse

Aštuoniasdešimt alkanų moterų sėdi ratu priešais šaltos pomidorų sriubos dubenėlius; jos žvelgia į mane rūsčiais, įsiūčio kupinais žvilgsniais. Pietų metas, trečioji diena stovykloje. Šios kasdienės valgymo meditacijos metu moterys prieina prie užkandžių stalo, išsirikiuoja į eilę, susėda ratu ir laukia, kol visos susirinks valgyti. Procesas kankinantis ir lėtas (maždaug penkiolika minučių), ypač jei maistas yra jūsų pasirinktas narkotikas.

Nepaisant to, kad stovyklos veikla einasi puikiai ir daugelį žmonių aplanko gyvenimą keičiančios įžvalgos, šią akimirką tai niekam nerūpi. Nesvarbūs tampa stulbinantys pasiekimai, keturiasdešimt penki kilogramai, kuriuos dar reikia numesti, ar paties Dievo egzistencijos klausimas. Jos tenori būti paliktos ramybėje su savo maistu. Jos trokšta, kad pasišalinčiau su visomis įmantriomis savo idėjomis apie ryšį tarp dvasingumo ir kompulsyvaus valgymo. Viena yra mąstyti apie maistą meditacijos salėje ir visiškai kas kita sėdėti valgykloje ir neleisti sau įsidėti į burną nė kąsnelio, kol visa grupė nebus aptarnauta. Taip pat prašau grupės sėdėti tyliai, mat kikenimas ar malonūs pasilabinimai nenukreipia dėmesio nuo alkio ar jo trūkumo, kadangi ne visos grupės moterys yra alkanos.

Stovyklos veikla yra paremta per pastaruosius trisdešimt metų mano išvystyta filosofija: mūsų požiūris į maistą yra tikslus santykio su pačiu gyvenimu mikrokosmas. Esu įsitikinusi, jog mes esame tikrų tikriausi savo įsitikinimų atspindžiai; mūsų tikėjimas meile, baime, transformacija bei Dievu atsiskleidžia per tai, kaip, kada ir ką valgome. Kirsdami Reese’s riešutų sviesto saldainius, kuomet nesame alkani, veikiame pagal vilties ar nevilties, tikėjimo ar abejonių, meilės ar baimės pasaulio dėsnius. Jei trokštame sužinoti, kuo iš tiesų tikime — ne ką manome, ne ką sakome, o ką sielos gelmėje laikome tikrąja tiesa apie gyvenimą ir gyvenimą po mirties — turime peržengti maisto savo lėkštėse ribas. Dievas yra ne tik smulkmenose; jis taip pat yra pyragėliuose, gruzdintose saldžiosiose bulvytėse bei pomidorų sriuboje. Dievas — nors ir kaip jį ar ją apibūdintume — yra mūsų lėkštėse.

Štai dėl ko aš ir dar aštuoniasdešimt moterų sėdi ratu priešais šaltos pomidorų sriubos dubenėlius. Apžvelgiu patalpą. Ant sienų kabo gėlių nuotraukos — iš arti nufotografuotas raudonasis jurginas bei auksiniai baltos rožės žiedlapių krašteliai. Persiko spalvos kardelių puokštė, ekstravagantiškai pūpsanti ant šoninio stalelio, primena išleistuvių pokylyje besipuikuojančią merginą. Žiūriu į savo mokinių veidus. Į šeštąją dešimtį įkopusi psichologė Marjorie žaidžia su šaukštu ir nedrįsta pažvelgti man į akis. Dvidešimtmetė gimnastė, vardu Patricia, vilki juodas glaudinęs ir citrinos spalvos marškinėlius. Gležnas jos kūnas, sėdint ant pagalvėlės visiškai tiesia nugara, primena iš popieriaus išlankstytą paukštį. Jos lėkštėje tik sauja daigų ir nedidelis kūgelis salotų — daugiau nieko. Pažvelgiu į dešinę ir matau chirurgę Anną iš Meksiko miesto, kramtančią lūpą ir nekantriai barškinančią šakute į lėkštę. Lėkštėje — trys storai sviestu apteptos duonos riekės, truputis salotų, jokios sriubos ar daržovių. Jos maistas tarsi rėkia: „Po šimts, Geneen, neprivalau žaisti šio absurdiško žaidimo. Stebėk, kaip aš prisikimšiu, vos atsiras galimybė.“ Palinksiu galva jos pusėn, tarsi atsakydama: „Taip, kuo puikiausiai suprantu, kaip sunku sulėtinti tempą.“ Paskubomis apžvelgiu likusias moteris, jų veidus, lėkštes. Ore tvyro nepalaužiamas pasipriešinimas šiai valgymo meditacijai, o kadangi aš esu toji, kuri nustatė taisykles, būtent į mane nukreiptas visas įsiūtis. Įsikišti tarp žmogaus ir jo maisto yra tas pat, kas atsistoti priešais atlekiantį traukinį; mėginimas kontroliuoti kompulsyvų elgesį retai sutinkamas džiugiai.

„Ar kas nors norėtų pasisakyti prieš mums pradedant?“, — paklausiu.

Tyla.

„Tuomet tebūnie palaimintas mūsų maistas ir visa, kas padėjo jam atsirasti. Lietus, saulė, jį užauginę, atvežę ir patiekę žmonės“, — tariu.

Girdžiu, kaip iš dešinės sėdinti Amanda man kalbant maldą giliai įkvepia. Priešais mane sėdinti Zoe palinksi galva, tarsi sakytų: „Ak, taip. Žemė, saulė, lietus. Džiaugiuosi, kad jie yra.“ Tačiau ne visos yra tokios dėkingos, kad skirtų bent sekundę kam nors kitam, nei valgiui. Ryškiai raudoną bėgiojimo aprangą vilkinti Louisa atsidūsta ir tyliai sumurma: „Dėl Dievo meilės. Ar negalėtume greičiau?!“ Atrodo, tarsi būtų pasirengusi mane pribaigti. Žinoma, humaniškai ir su kuo mažiau kančios, bet vis dėlto.

„Dabar skirkite minutėlę ir atkreipkite dėmesį, ką įsidėjote į savo lėkštę, — sakau aš. — Pasvarstykite, ar buvote išalkusios, kuomet rinkotės maistą. Jei nebuvote fiziškai alkanos, ar jautėte kokį nors kitokį alkį?“

„Žvelgdamos į savo lėkštę nuspręskite, ko norite paragauti pirmiausia, ir suvalgykite kelis kąsnelius. Atkreipkite dėmesį, kokius pojūčius maistas sukelia jūsų burnoje. Ar jo skonis toks, kokį įsivaizdavote? Ar jis priverčia jus pasijusti taip, kaip norėjote?

Prabėga trys ar keturios valgymo garsų simfonijos minutės: girdėti šiugždesys, kramtymas, rijimas, dzingsėjimas. Pastebiu, kad Izzy, liekna, bene metro devyniasdešimties centimetrų ūgio moteris iš Prancūzijos, žvelgia pro langą, regis, visai pamiršusi, jog mes valgome. Tačiau dauguma moterų laiko savo lėkštes arčiau burnos, kad tik greičiau prarytų tuos kąsnelius.

Trisdešimt penkerių Bostono hipotekos banko prezidentė Laurie pakelia ranką. „Aš nesu alkana, tačiau norėčiau būti. Turiu valgyti bet kuriuo atveju.“

„Kodėl?", — pasidomiu.

„Nes maistas atrodo viliojančiai, be to, jis yra čia, dabar. Tai geriausias pasitenkinimo šaltinis. Kas blogo yra tikėtis pasitenkinimo iš maisto?“

„Nieko, — atsakau. — Maistas yra gerai ir pasitenkinimas yra gerai. Tačiau, jei nesi alkana, bet trokšti maisto sukeliamo pasitenkinimo, jis tesuteikia laikiną palengvėjimą; kodėl nenukreipus energijos tiesiogiai įveikti nepasitenkinimą?“

„Susidoroti su problemomis tiesiogiai yra per sunku, tai sukelia per daug skausmo ir tam nėra galo. Ir jei jau šis procesas bus begalinis ir skausmingas, bent nusiraminsiu valgydama“, — atsako ji.

„Taigi tu manai, kad geriausia, ką gali gauti iš gyvenimo, yra šalta daržovių sriuba?“

Jai vėl prabilus, jos balsas pradeda virpėti: „Tai vienintelis dalykas, suteikiantis man tikro pasitenkinimo, todėl neketinu savęs drausminti.“ Dešiniuoju jos skruostu nurieda ašara, pakibdama ant viršutinės lūpos. Kitos ima pritariamai linksėti. Ratu nusirita šnabždesių banga.

Laurie taria: „Tai, ką mes darome čia — tyloje laukiame, kol visos gaus savo maisto porciją, man primena vakarienę šeimoje. Mano mama gėrė, tėvas nuolatos būdavo piktas ir niekas nekalbėdavo. Tai buvo siaubinga.“

„Kaip tuomet jausdavaisi?“, — teiraujuosi.

„Vieniša, apgailėtina, tarsi būčiau gimusi ne toje šeimoje. Norėjau pabėgti, tačiau neturėjau kur; jaučiausi įkliuvusi į spąstus. Visa tai man sukelia tokius pat jausmus. Tarsi jūs visos būtumėte pamišusios, o aš įkalinta tarp jūsų, pakvaišėlių būryje.“

Dar daugiau galvų pradeda linksėti. Murmesys sustiprėja. Moteris iš Australijos žvelgia į mane priešišku žvilgsniu, o jos ilgi, juodi plaukai beveik siekia sriubos dubenėlio kraštą. Įsivaizduoju ją galvojančią, kad Laurie yra teisi, ir ar kas nors galėtų pavėžėti ją iki oro uosto po kokių penkiolikos minučių.

Tačiau būtent čia ir dabar, šios nuoskaudos, jog mane apleido ir išdavė tie, kurie man iš tiesų svarbūs, ir viskas, kas man liko, yra maistas, sūkuryje slypi ryšys tarp maisto ir Dievo. Ši nuoskauda žymi akimirką, kuomet mes liovėmės rūpintis savimi, tikėtis pokyčių ar geresnio gyvenimo. Ji žymi savijautą, kuri mus baugina. Ji žymi jausmus, kurių išsižadame, ir taip paverčia mūsų gyvenimus ribotais, tuščiais ir troškiais. Tokiame izoliuotame pasaulyje atsiduriame vos per žingsnelį nuo išvados, jog Dievas — kuris įkūnija gėrį, išganymą ir meilę — mus apleido, išdavė arba jis tėra nežemiška mūsų tėvų versija. Praktinė veikla, padedanti susidoroti su šiuo beviltiškumo jausmu, stovyklose yra paremta ne priverstinės valios išraiška ar tikėjimo sustiprinimu, o buvimu smalsiomis ir švelniomis, bei kova su cinizmu, beviltiškumu ir pykčiu.

Paklausiu Laurie, ar ji galėtų įsileisti tą dalelę savęs, kuri jaučiasi užspęsta ir vieniša.

Ji sako to padaryti negalinti. Ji tenori valgyti.

Pasiteirauju, ar ji pasiryžusi pripažinti galimybę, kad tai neturi nieko bendra su maistu.

Atsako, kad ne. Ji žvelgia į mane nepermaldaujamo užsispyrimo kupinu žvilgsniu: „Laikykis atokiau. Eik šalin. Manęs tai nedomina.“ Jos akys primerktos, lūpos tvirtai sučiauptos.

Atrodo, tarsi kas būtų išsiurbęs visą patalpos orą. Žmonės sulaikė kvėpavimą; žvelgia į mane, į Laurie, laukia.

„Man įdomu, — tęsiu, — kodėl tu taip bijai mane įsileisti. Regis, dalis tavęs linkusi į atsiskyrimą, gal net destrukciją.“

Ji nuleidžia šaukštą, kurį laikė ore, ir įsistebeilija į mane.

„Ar tu pasidavei?“, — klausiu.

Tai rizikingas klausimas, kadangi jis priverčia tuojau pat pasinerti į neviltį, tačiau klausinėju, kadangi ji kovojo su manimi pastarąsias tris dienas, ir nerimauju, jog paliks stovyklą visiškai užsisklendusi. „Kada įsigalėjo tavo pasiryžimas niekuomet niekuo nebetikėti?“

Ji staigiai įkvepia. Kelias minutes tvyro tyla.

Apsižvalgau aplink. Trijų mažų vaikų motina Suzanne verkia. Psichiatrė iš Mičigano, Viktoria, stebi, laukia, siurbdama į save aplink vykstančius dalykus.

„Aš pradėjau trokšti mirties nuo dešimties metų“, — tyliai ištaria Laurie.

„Ar tai dešimtmetei mergaitei atsirastų vietos?, — teiraujuosi. — Mergaitei, kuri nesugebėjo rasti išeities iš beviltiškos situacijos? Labai atsargiai pamėgink pajusti pačią nuoskaudą.“

Laurie linkteli galva. „Manau, galiu tai padaryti“, — sušnabžda.

Prašau jos tai padaryti ne tam, kad ji galėtų paguosti „vaiką savo viduje“. Netikiu jais. Tačiau esu tikra, kad kiekviena turi sustingusią sielos dalelę — neišgyventų jausmų slėpinių — kurią reikia pripažinti, kad galėtume užmegzti ryšį su tuo, kas iki šiol neskaudėjo, nebuvo sužeista ar nekėlė alkio. Nors stovyklos veikla dažnai laikoma terapine, vis dėlto tai nėra terapija. Ši veikla nebuvo sukurta savigarbai, kurios formavimuisi įtakos turėjo mūsų praeitis, palaikyti. Mūsų asmenybė bei gynybiniai jos mechanizmai, tarp kurių yra ir emocijų kupinas požiūris į maistą, yra tiesioginė sąsaja su mūsų dvasingumu. Jie yra tarsi duonos trupiniai, žymintys mūsų kelią namo.

Laurie taria: „Nežinau, kas ką tik nutiko, tačiau staiga nebejaučiu nė menkiausio noro valgyti sriubą.“

Atsakau jai: „Regis, atsirado kažkas geresnio už maistą: prisilietimas prie to, ką laikei neliečiamu, ir vidinis suvokimas, jog esi stipresnė už savo skausmą.“

Ji linkteli galva ir pirmą kartą per tris dienas nusišypso: „Šią akimirką gyvenimas neatrodo toks blogas. Pripažinimas balsu, koks prastas jis buvo man esant dešimties, privertė mane suprasti, kad dabar jis toks nebėra. Tikriausiai pagaliau sugebėjau pajusti tą dešimtmetę mergaitę ir didžiulį jos liūdesį, tuo pat metu visiškai nesusitapatindama su ja — tai geras dalykas.“

Paprasčiausias faktas, kad jos skausmą galima paliesti ir kad jis negali jos sunaikinti, reiškia, kad ne viskas prarasta, beviltiška ar nesugrąžinama. Linksėdama galva paklausiu, ar ji nori tęsti mūsų pokalbį. Ji atsako: „Manau, kad šiam kartui pakaks.“

Paprašau dalyvių paimti savo įrankius, suvalgyti dar kelis kąsnelius ir tuo pat metu stebėti, koks maistas labiau sužadina apetitą, koks jo skonis bei kokius jausmus jis sukelia.

Prabėgus dar keletui minučių, septynerius metus besilankanti stovyklose Nell pakelia ranką: „Aš nebesijaučiu alkana, tačiau staiga supratau, jog bijau atsisakyti maisto.“

„Kodėl?“, — domiuosi.

„Nes... — ji pradeda verkti — ... nes aš suprantu, jog manęs nevaldo nuoskauda... ir jūs ant manęs supyksite, tai sužinojusi.“

„Kodėl manai, kad supykčiau?“, — vėl klausiu.

„Kadangi atskleisčiau jums tikrąją save, ir jums ši asmenybė nepatiktų.“

„Ką tokio aš pamatyčiau?“

„Gyvybingumą. Gausybę energijos. Užsispyrimą. Tvirtybę.“

„Oho“, — nustembu. — Ir kodėl man turėtų nepatikti?“

„Todėl, kad tuomet man jūsų nebereikėtų. Ir tai jus baugintų.“

„Kas, tavo manymu, aš esu? Kažkas iš pažįstamų, kuriuos baugina tavo asmenybės grožis?“

Nell nusijuokia. „Sveika, mama“, — atsako ji.

Sale nusirita skardaus juoko banga.

„Ji visuomet buvo tokia prislėgta, — paaiškina Nell. — Jei būčiau buvusi vien tik savimi, mamai to būtų buvę per daug. Man teko nuslopinti savo didybę — turėjau būti tokia pat palaužta, kaip ir ji, priešingu atveju būtų mane atstūmusi, o su tuo susitaikyti aš negalėjau.“

„Nell, kas vyksta tavo kūne?“, — klausinėju.

„Jaučiu, tarsi manyje trykštų spalvų fontanas, — atsako ši. — Regis, manimi teka ryškūs raudoni, žali, auksiniai, juodi atspalviai, užliedami mano krūtinę, rankas, kojas...“

„Gerai, stabtelkime minutėlę...“

Apžvelgiu patalpą. Norėjusi pasiųsti mane velniop Anna verkia. Camille, nuo pat stovyklos pradžios, regis, nuobodžiavusi, dabar visiškai pasinėrė į aplink vykstančius dalykus. Grupės dėmesį prikaustė Nell mintys apie būtinybę atrodyti palaužtai.

Šias moteris vienija tikėjimas, jog buvimas palaužta ir sužalota garantuos aplinkinių meilę.

Pažvelgiu į Nell ir sakau: „Jei sustoji ir leidi sau pajusti visa, kas tau siūloma, tai niekada nesukelia tokių jausmų, kokių tikiesi. Per tris minutes iš įbaugintos moters pavirtai fontanu...“

Nell prisipažįsta: „Atrodo, tarsi ši tyli, rami erdvė laukė mano sugrįžimo, tarsi ji čia buvo visą mano gyvenimą, tarsi ši erdvė, labiau nei kas kita, atspindi mane.“ Tuomet Nell atsistoja ir apžvelgia salę. Pastumia savo kėdę į šalį ir išpyškina: „Klausykite manęs, merginos! AŠ NESU PALAUŽTA!!!“

Dar daugiau juoko. Tuomet Nell tęsia: „Šis procesas mane stebina. Pirmiausia, privalėjau susidoroti su maisto problema. Iš tiesų turėjau liautis save raminti maistu — priešingu atveju jausdavausi tikra pamišėle — ir visiškai neturėjau laiko dvasiniams dalykams. Tuomet, numalšinusi poreikį valgyti, privalėjau leisti sau išgyventi menkumo jausmus — tai buvo sunku. Tuo metu neturėjau kitos išeities, kaip tik tikėti tavo žodžiais, Geneen, jog mano pasipriešinimas skausmui blogesnis už patį skausmą. Tačiau net neįsivaizduoju, kaip nusakyti jausmą, kurį sukelia supratimas, jog nesu palaužta. Tarsi būčiau dalele šventumo. Tarsi galėčiau sakyti, kad gėris skirtas ne tik visiems kitiems, bet ir man. Aš esu gėris!“

Kadangi beveik atėjo laikas pradėti kitą sesiją meditacijos salėje, paprašau visų pajusti savo alkį, įvertinti jį skalėje nuo vieno iki dešimties, kur vienas yra alkis, dešimt — sotumas, ir pavalgyti atitinkamai. „Po trisdešimties minučių susitiksime meditacijos salėje, apačioje“, — tariu pakildama nuo kėdės.

Man žengiant pro duris, moteris, vardu Marie, sugriebia mano ranką ir paprašo: „Noriu pasidalinti su grupe tik viena mintimi. Ar jūs nieko prieš?“

Linkteliu galva įsitempdama ir laukdama tolesnių įvykių. Marie buvo nusiteikusi skeptiškai nuo pat stovyklos pradžios. Sesijų metu ji sėdėdavo sukryžiavusi rankas ant krūtinės ir spoksodavo į mane, tarsi sakytų: „Įrodyk man, brangioji. Įrodyk, kad mitybos reikalams išspręsti reikia kažko daugiau, nei užčiaupti burną.“ Po kiekvienos mano paskaitos ji mesdavo iššūkį ar rengdavo akistatas; vakar ji man prisipažino, jog gailisi čia atvažiavusi. „Tai tik KPAG, — konstatavo ji. — Ir man tai jau nusibodo. Aš tenoriu numesti suknisto svorio ir visa tai baigti.“

„Kas yra KPAG?“, — pasidomėjau.

„Kita prakeikta augimo galimybė“, — paaiškino Marie.

Pradėjau kvatotis taip smarkiai, kad net žagtelėjau. „Atleisk, kad juokiuosi, — pasakiau. — Atrodo, kad KPAG pelnė prastą reputaciją. Galbūt po kurio laiko suprasi, kad ši stovykla suteikia tau galimybę atsiverti tokiais būdais, kokių net neįsivaizdavai.“

„Abejoju“, — atsakė ir nudrožė tolyn, o raudoni plaukai, surišti į neklusnų kuodelį, švytavo į kairę ir dešinę, jos siluetui tolstant.

Dabar, valgykloje Marie taria: „Ką tik supratau, kad viskas, kuo mes tikime, yra štai čia. Visas pasaulis telpa šiose lėkštėse.“

„Amen, sesute“, — užbaigiu. Prieš palikdama valgyklą, pasilenkiu ir sušnabždu Marie į ausį: „Valio KPAG.“

Pakeliui į meditacijos salę dar kartą suvokiu, kad visas stovyklos darbas galėtų vykti valgykloje, kad visi mūsų įsitikinimai apie maistą ir valgymą yra puikus atspindys to, kuo tikime gyvenime. Vos pasirodžius maistui, iškyla jausmai. Vos iškilus jausmams, neįmanoma išvengti kančios bei mūsų pačių sukelto, į save nukreipto smurto pripažinimo, kurie skatina bet kokias įkyrias mintis. Šiam pripažinimui ant kulnų mina ir troškimas stoti akis į akį bei numalšinti tą kančią, o ne toliau būti jos belaisvėmis. Stulbinantis šio susidūrimo paradoksas yra tai, kad leidus sau visiškai pajusti kančią, jos keliamas skausmas nuslūgsta. Svoris nesunkiai pradeda kristi pats savaime. Pasišalinus mūsų pačių sukeltam skausmui bei nutilus istorijoms apie tai, kas yra negerai, lieka tik tai, ką turėjome prieš jiems atsirandant: ryšys su prasmingumu bei tuo, ką laikome šventu.

1978-aisiais vedžiau pirmąją kompulsyvaus valgymo grupę. Pirmo susitikimo metu mano antsvoris siekė 25 kilogramus, o įvykus nesusipratimui su drauge kirpėja, įpiršusia man cheminį sušukavimą, buvau „pasidabinusi“ ir suktukų rinkiniu.

Keletą mėnesių prieš tai, kuomet buvau ties savižudybės riba dėl priaugtų apytiksliai keturiasdešimties kilogramų per porą mėnesių, priėmiau radikalų sprendimą liautis laikytis dietų ir pradėti valgyti tai, ko nori mano organizmas. Iš viso nuo paauglystės buvau priaugusi ir numetusi apie penkis šimtus kilogramų. Ketverius metus buvau priklausoma nuo amfetamino, dvejus — nuo laisvinamųjų. Aš vemdavau, išspjaudavau maistą, pasninkavau bei išbandžiau visas įmanomas dietas, pradedant „vynuogių ir riešutų“ ar „vienos porcijos ledų su šokoladiniu užpilu per dieną“ ir baigiant Atkinso, Stillmano bei Svorio stebėtojų (Weight Watchers — Vert. past.) programomis. Esu sirgusi anoreksija (dvejus metus nesvėriau daugiau, nei keturiasdešimt kilogramų) ir priaugusi nemažai svorio. Dažniau mane kankino antsvoris. Mano spinta buvo prigrūsta aštuonerių skirtingų dydžių kelnių, suknelių bei palaidinių. Eidama iš proto dėl pasibjaurėjimo savimi ir kaltės jausmo, svyravau tarp troškimo save pribaigti ir noro pasitaisyti, dar kartą pasižadėdama numesti penkiolika kilogramų per trisdešimt dienų.

Atėjus laikui vesti pirmąją „sesija už dolerį“ grupę, jau keletą mėnesių valgiau tai, ko norėjo mano organizmas. Pavyko numesti keletą kilogramų — tai didžiulis pasiekimas manančiai, kad iki paskutinio atodūsio turės kankintis dietų pragare, — ir man pamažu pradėjo aiškėti, jog mano požiūris į maistą turėjo įtakos visiems kitiems gyvenimo aspektams.

Supratusios, kad apkūni moteris su suktukais plaukuose yra grupės vadovė, ir su riksmu nuo manęs nepabėgusios, moterys dvejus metus susirinkdavo kartą per savaitę, visos kartu aptarinėjome, kokią reikšmę mūsų gyvenime turi maistas. 1982-aisiais prieš pasirodant pirmajai mano knygai „Feeding the Hungry Heart“ ir dar nepradėjus skaityti paskaitų nacionaliniu mastu (Aliaskoje, Minesotoje, Floridoje, Niujorke), savaitinėse grupėse dar dirbau su šimtais moterų. Prisiekinėjusios, kad visada turės užrakinti maistą virtuvių spintelėse ir paslėpti raktą, moterys netikėtai galėjo sau leisti po truputį kažko: vieną dubenėlį, gabalėlį ar kąsnelį. Anksčiau niekaip negalėjusios numesti svorio moterys netrukus pastebėjo, kad drabužiai tapo per platūs, o jų liemuo — per laisvas.

Nepraėjus nė metams po to, kai lioviausi laikytis dietų, susigrąžinau savo natūralų svorį, kurį išlaikiau tris dešimtmečius. Tačiau svarbesnis už naują drabužių dydį buvo žavėjimosi savimi ir lengvumo pojūtis; nors ir ne iki galo supratau ryšį tarp pasitikėjimo savimi, kai mane supo maistas, ir pasitikėjimo jaučiant kitokį alkį (ilsėtis, bendrauti, jausti prasmę), tačiau santykis su maistu man tapo prizme, per kurią pradėjau žvelgti į beveik viską.

Zen budizmo meistras Shunryu Suzuki Roshi yra pasakęs, kad nušvitimas lydi dalykus iki pat galo, taigi netrukus pradėjau įtarti, kad pasekusi valgymo impulsą, kuomet nebuvau alkana, iki pat jo branduolio ten, tą akimirką, rasiu visus savo įsitikinimus apie meilę, gyvenimą ir mirtį. Požiūrio į maistą kitimas daugiau ar mažiau apibūdina tai, kaip praleidau pastaruosius trisdešimt dvejus savo gyvenimo metus.

1999-ųjų gegužę pasiūliusi savo pirmąją šešių dienų stovyklą maniau, kad tai bus vienkartinis įvykis. Troškau suvienyti dvi savo gyvenimo aistras: darbą su valgymo sutrikimais ir meditacijos bei dvasinių paieškų metus. Pradėjau medituoti 1974-aisiais, gyvenau atsiskyrėlių buveinėse ir vienuolynuose bei visą tą laiką sekiau Deimantinį požiūrį [* Šiuolaikinis mokymas, vienijantis tiek senąsias dvasines tradicijas, tiek modernias psichologijos teorijas - Vert. past] — pasaulietišką mokymą, kuriame psichologija naudojama kaip tiltas į dvasingumą. Vis dar susigūždavau, išgirdusi žodį Dievas, o sąvoka dvasingas sukeldavo dievobaimingumo bei asketizmo viziją, kuri neatitiko — šio žodžio gal net nepakanka — gausios mano kilpinių nertinių bei medaus spalvos aulinių batų kolekcijos. Mane ir toliau aplankydavo tuzinas neurozės akimirkų per dieną, tačiau tuo pat metu jaučiau kur kas daugiau pasitenkinimo bei laisvės, nei, maniau, įmanoma anksčiau buvusiai apkūniai mergaitei iš Kvynso. Troškau, kad visi žinotų tai, ką žinojau aš, turėtų tai, ką aš turėjau.

Vis dėlto. Mane pribloškė vėlesni įvykiai.

Tai nebuvo mano išgirsti pasakojimai apie persivalgymą, laikymąsi dietos ar badavimą; tai nebuvo istorijos apie prievartą bei traumas. Visa tai buvau girdėjusi. Ne, mane šokiravo tai, kad po ilgametės kompulsyviojo valgymo analizės aš vis dar laikiau jį psichologine bei fizine problema, ir nors jis yra ir viena, ir kita, tačiau netikėtai supratau, kad tai taip pat yra durys į audringą vidinę visatą.

Pasibaigus pirmajai stovyklai, mokinės norėjo į ją sugrįžti ir vėl tai patirti. Jos priminė man popietę Antigvoje, kur stebėjau visišką saulės užtemimą. Stovėjome su vyru vandenyje kartu su gausybe kitų žmonių, akis nuo nudegimo slėpdami po tamsiais plastikiniais akiniais. Stebėjome, kaip mėnulis visiškai uždengia saulę. Praradę amą žavėjomės kerinčia tamsa. Šviesai pamažu grįžtant, kažkas riktelėjo mėnuliui: „Dar kartą. Padaryk tai dar kartą.“

Kadangi turėjome pranašumą prieš mėnulį — mes galėjome padaryti tai dar kartą — taip ir padarėme. Tai darome iki šiol.

Vadovaudama stovykloms supratau, kad kiekvienas turi pamatinį požiūrį į realybę ir Dievą, kuriuo kasdien grindžia savo santykius su šeima, draugais ir maistu. Visai nesvarbu, ar tikime į vieną Dievą, daugybę dievų ar niekuo netikime. Kiekviena kvėpuojanti, mąstanti ir jaučianti būtybė turi tam tikrų įsitikinimų apie Dievą. Ir kadangi motinystė yra mūsų pirmasis nežodinis egzistencijos, kurioje jaučiamės priimti ar atstumti, mylimi ar apleisti, modelis, dauguma suliejame savo santykius su motinomis su turimomis Dievo koncepcijomis.

Tiesos nekeičia nei tai, ar mes suvokiame šiuos ankstyvuosius patyrimus, nei tai, ar tikime nežodiniais modeliais: kasdieniai mūsų gyvenimai nuo paprastų iki stulbinamų, nuo mūsų reakcijų sunkiomis eismo sąlygomis iki atsakų į mylimo žmogaus mirtį, yra giliausių mūsų įsitikinimų išraiška.

Norėdami atskleisti tikruosius savo įsitikinimus, atkreipkite dėmesį į savo elgesį ir ką darote tuo atveju, kai įvykiai klostosi ne taip, kaip tikėjotės. Atkreipkite dėmesį į tai, ką vertinate. Stebėkite, kaip ir kam skiriate savo laiką. Savo pinigus. Stebėkite, kaip valgote.

Nesunkiai suprasite, ar tikite, kad pasaulis nėra svetinga vieta, todėl, norėdami, kad viskas eitųsi kaip per sviestą, turime sugebėti kontroliuoti arčiausiai mūsų esančią visatą. Greitai suprasite, ar tikite, kad mūsų ištekliai yra riboti ir kad išgyvenimui būtina imti daugiau, nei pakanka. Sužinosite, ar tikite, kad tyla yra nepakeliama, o buvimas vienumoje prilygsta vienatvei. Ar leidimas sau išgyventi jausmus prilygsta susinaikinimui. Ar tik silpnieji gali būti pažeidžiami ir ar atsivėrimas meilei yra didžiulė klaida. Taip pat sužinosite, kaip šiems esminiams įsitikinimams išreikšti vartojate maistą.

Šiandien stovyklos rengiamos dukart per metus, ir dauguma pirmą kartą atvykusių mokinių, susidorojusios su skausmingais valgymo įpročiais bei svorio metimu, vėl sugrįžta — jos tai vadina — namo į save.

Įžangoje (ar, šiuo atveju, prologe) turėtų būti rašoma apie tai, kam skirta ši knyga ir kodėl turėtumėte ją perskaityti. Regis, nesu tinkamiausias asmuo atsakyti į šiuos klausimus, mat, mano nuomone, kiekvieno žmogaus požiūris į maistą yra skirtingas, todėl kiekvienas turėtų ją perskaityti. Ji skirta visiems, kurie valgo, kurie nori žinoti, kodėl negali liautis valgę, kurie trokšta panaudoti tai, ko mieliausiai atsikratytų (savo priklausomybių, diskomfortą keliančių jausmų, nenuginčijamų įsitikinimų apie jų pačių ribotumą), kaip kelią į tai, ko siekia turėti daugiau (netrikdomos ramybės, kasdienio šventumo bei ištaigos savo kūne, prote ir širdyje). Taip pat tiems, kurie bent kartą susimąstė apie gyvenimo prasmę ir/ar abejojo Dievu arba jautėsi jo apleisti.

Ar aš ką tik aprašiau visus gyvus padarus?

Veikiausiai, tačiau, kaip jau sakiau, nesu objektyvi šiais klausimais, kadangi du trečdalius savo gyvenimo praleidau stebėdamasi požiūrio į maistą galia bei reikšme.

Čia ir dabar rasite beveik viską, ką žinau apie valgymą kaip tarpdurį į laisvę nuo kančios, svorio metimo nuvainikavimą bei švytinčią esybę, kurią daugelis vadiname Dievu.

PIRMA DALIS

Principai

PIRMAS SKYRIUS

Apie Dievą

Įjunkau į „Hostess Sno Balis“ pyragaičius tais pačiais metais, kai atsižadėjau Dievo.

Būdama vienuolikos, kas vakarą meldžiau Dievą stiprių plaukų ir vaikino, tačiau dažniausiai — kad mano tėvai liautųsi koneveikę vienas kitą. Prabėgus metams, niekas nepasikeitė.

Apie Dievą sužinojau iš dviejų šaltinių: filmo „Dešimt Dievo įsakymų“ (The Ten Commandments — Vert. past.), kuriame vaidino Charltonas Hestonas, ir savo draugės Janey Delahunty, rašiusios jam laiškus per visuomenės mokslų pamokas. Sužinojusi, kaip Dievas nubaudė egiptiečius, buvau tikra, kad jis galėtų ir mano tėvus pamokyti šeimos santarvės. Kai Janey papasakojo man apie Dievą, kuris skaito jos laiškus bei atsako į maldas, pradėjau melstis ir aš, tačiau rašyti neprisiverčiau. Po daugelio metų knygoje „Childrens Letters to God“ vienas vaikas rašė (laiško atpasakojimas): „Brangus Dieve, aš myliu savo šeimą, bet man smalsu, ar apsvarstei kitas galimybes prieš nusiųsdamas mane jiems.“

Melstis man nepatiko. Manęs nežavėjo klūpėjimas ant kelių ir dialogas su oru; tai per daug priminė maldavimą meilės, kurios, jau žinojau, negalėjau pelnyti. Nesulaukusi atsako į savo maldas, jaučiau gėdą dėl tikėjimo, kad galiu būti išganyta. Nusprendžiau, kad mano esybėje Dievas įžvelgė kažką neišperkamo, todėl paliko mane likimo valiai.

Vienuolikos metų buvau tarsi atviras nervas, tarsi pats faktas, kad užėmiau vietą prie raudono plastikinio stalo, buvo mano tėvų tarpusavio smurto bei neapykantos priežastis. Jie mėtydavosi daiktais, palikdavo namus ir negrįždavo ištisas valandas ar net dienas. Mano motina buvo panaši į šviesiaplaukę Sophią Loren, mano brolis dėl savo išvaizdos turėjo vaidinti televizijos seriale „Leave it to Beaver“, tuo tarpu mano veidas buvo apskritas, plaukai plonyčiai, o kulkšnys storesnės už pianino kojas. Net Robertas Grady iš, dvokęs purvinomis puskojinėmis, nekvietė manęs šokti šeštos klasės šokių vakarėlyje.

Griebiausi maisto.

„Hostess Sno Ballsu pyragėlių vaizdas pavertė mano pasaulį spalvų šėlsmu. Puri, nuostabi kokoso drožlėmis apibarstytų zefyrų krūva. Viduje — pažadėtasis šokoladinis pyragas. O tada, ak, tada — balto glajaus debesis. Bekemšant keturis ar šešis pyragaičius, plaukai tapdavo garbanoti, kojos — tokios ilgos kaip Madi Isaacs, o mano tėvai meiliai žvelgdavo vienas į kitą iškylaudami prie George ežero, kur visi valgydavome sumuštinius su kiaušinių salotomis ant duonos be plutos. Maisto griebiausi dėl tos pačios priežasties, kodėl žmonės atsigręžia į Dievą: jis tapo mano palaimos atodūsiu, bilietu į rojų, tvirtu įrodymu, jog palengvėjimą nuo kasdienio gyvenimo skausmo vis dėlto galima pajusti.

Netrukus maistas baigdavosi.

Celofaniniai įpakavimai ištuštėdavo, kokoso drožlių trupinėliai likdavo įstrigę tarpdančiuose, o aš save įtikinėjau, kad neturiu per šventes už rankų besilaikančių tėvų dėl to, jog esu stora. Taigi mano persivalgymas ir dieta žengė koja kojon. Dieta padėjo užsibrėžti tikslą. Persivalgymas kėlė palengvėjimą nuo nesibaigiančių pastangų tapti kažkuo kitu.

Bene ištisus du dešimtmečius mano kančia dėl visko — tėvų santuokos, mano vaikino Sheldono mirties, apskritą mėnulį primenančio veido — atsispindėjo mano požiūryje į maistą. Persivalgymas buvo būdas nubausti bei sugėdinti save. Kaskart, priaugusi svorio arba metusi laikytis dietos, įrodydavau sau, kad didžiausia mano baimė buvo reali: aš buvau apgailėtina, pasmerkta ir nenusipelniau gyventi. Šią neviltį galėjau išreikšti vartodama narkotikus, vagiliaudama ar gerdama, tačiau vietoje šių alternatyvų pasirinkau šokoladą.

Dietos laikymasis buvo tarsi malda. Tai buvo gaili rauda tam, kas manęs klausėsi: Žinau, kad esu stora. Žinau, kad esu bjauri. Suprantu, kad man trūksta disciplinos, bet pažvelk, kaip aš stengiuosi. Pažvelk, kaip griežtai save riboju, draudžiu ir baudžiu. Tiems, kurie žino, kokie bjaurūs jie yra, taip pat turėtų būti skirtas kažkoks atlygis.

Būtent dėl to, kad dietų laikymasis ir persivalgymas buvo pagrindiniai mano nevilties išraiškos būdai, abiejų nutraukimas turėjo sukrečiančių padarinių. Apsisprendimas liautis laikytis dietos prilygo erezijai, priesaikos, kurios nevalia sulaužyti, nepaisymui. Tai buvo tas pat, kas sakyti: „Dieve, tu buvai neteisus. Mama, tu klydai. Aš verta išsigelbėti.“ Ir kažkaip, nusprendusi atsikratyti įsitikinimo, kad esu išsigimėlė, sulaukiau to, ko niekada nesitikėjau sulauksianti: žavesio, gerumo suvokimo bei neginčijamo žinojimo, kad aš priklausau čia.

Nežinojau, kaip šį gėrį pavadinti. Netikėjau nei Dievu, nei paslaptingais išgyvenimais, tačiau negalėjau paneigti, kad patyriau kažką nenusakomo, kas užgožė mano protą, vaikystę bei pasakojimus apie tai, kas buvo gerai ir blogai. Net ir šiandien tegaliu tai nusakyti vienaip: veikiausiai mano kančia pasiekė kritinę masę — arba turėjau nusižudyti, arba man turėjo būti parodytas visiškai naujas gyvenimo kelias. Suprantu, kad daugeliu atvejų kančia neveda žmogaus į apreiškimus, tačiau mano atveju kažkodėl įvyko būtent tai.

Po pirminio nušvitimo, daug metų abejojau senais savo įsitikimais, užsiėmiau moksliniais bei dvasiniais tyrinėjimais, siekdama praturtinti esaties, kurią daugelis vadina Dievu, supratimą, tačiau būtent mano požiūrio į maistą sukeltas skausmas atvėrė visa kam duris. Netikiu Dievu ilgais žilais plaukais ir gebėjimu žvelgti kiaurai, kuris rodo prielankumą kai kuriems žmonėms, tautoms ar religijoms. Netikiu gyvenančiu danguje, atsakančiu į maldas visažiniu. Tačiau tikiu pasauliu, peržengiančiu išvaizdos ribas; tikiu, kad yra tiek daug visko, ko nematome, negalime paliesti ar nesuprantame vien pažvelgę. Taip pat esu tikra — nes pati nekart tai patyriau — jog pasaulis už išvaizdos ribų yra toks pat tikras, kaip kėdė, šuo ar virdulys.

Tikiu meile. Ir grožiu. Tikiu, kad kiekvienam žmogui kažkas atrodo gražu, kad kiekvienas myli. Jų vaikų plaukų aromatas, girios tyla, mylimo žmogaus šypsnys. Jų gimtinė, religija, šeima. Aš tikiu, kad pasekę šią meilę iki pat galo, pradėję ties gražiausiu dalyku ir nusekę jo aromatą iki pat esmės, suvoksite neapčiuopiamą esybę, ramybės ruožą, kuris leis įžvelgti tai, ką mylite, taip, kaip nakties dangaus debesų properša leidžia išvysti mėnulį.

Netikiu tuo, ką dauguma žmonių vadina Dievu, tačiau tvirtai žinau, kad vienintelis prasmingas Dievo apibūdinimas yra tas, kuriame žmogaus gyvenimas ir jo kančia — dalykai, kuriuos, esame tikri, turime slėpti ar ištaisyti, — prilyginami keliui į pačios meilės šerdį. Būtent todėl požiūris į maistą yra tinkamiausios durys.

Suprantu, kad kai kurie žmonės Dievo sąvoką sieja su prieštaringumu bei potencialiu nesantaikos kurstymu, tuo tarpu kitiems santykis su Dievu kelia didžiulį pasitenkinimą. Knygoje vartoju būtent šį terminą, kadangi jis primena neaprėpiamą platybę, kurios neįmanoma perprasti savo protu, nors galime ją pažinti per tylą, poeziją ar paprasčiausią nuojautą, jog ji visada šalia.

Dievo ir maisto sugretinimas verčia mūsų protą prieštarauti, todėl atrodo, kad tarp jų tiek pat bendra, kiek tarp titano kompiuterių ir skaisčiai raudonų bijūnų. Visi jūsų įsitikinimai apie maistą ir Dievą gali sumenkti. Galbūt tuomet toje nežinios erdvėje jums pavyks atrasti tai, ką aš patyriau tiesiogiai: požiūrio į maistą aiškumas yra tiesiausias kelias namo po viso gyvenimo tremtyje. Gal tie namai yra būtent tai, kuo Dievas visada turėjo būti.

ANTRAS SKYRIUS

Karo pabaiga

Pirmąjį stovyklos rytą savo mokinėms sakau, kad požiūris į maistą yra didis jų gyvenimo palaiminimas. Jos pažvelgia į mane ironijos kupinomis akimis, tačiau šis teiginys skamba taip maloniai, jog pasiryžta mane išklausyti. Tuomet tariu joms, kad nemėginsime pakeisti jų požiūrio į maistą; iš tiesų mes peržengsime jų valgymo sutrikimo durų slenkstį ir pažiūrėsime, kas už jų slypi. Maisto vartojimą diskomfortui malšinti išmoksime pakeisti toleravimu to, ko jos netikėjo galinčios toleruoti.

Jų žvilgsniai sustingsta. Jos pradeda raukytis bei šnabždėtis tarpusavyje.

Kodėl bet kuris sveiko proto žmogus turėtų tikėti, kad gebėjimas toleruoti netoleruojamą yra vertas laiko bei energijos siekis?

Rodos, sąmyšis gali kilti bet kurią akimirką.

Tuomet papasakoju joms apie savo gyvenimo kančią, pastangas bei pragarą, nes tai atrodo tinkama. Per keletą pastarųjų dešimtmečių supratau, kad asmeninio pragaro istorijos, papasakotos įtampos bei priešiškumo akimirkomis, labai padeda numalšinti kilusį nusivylimą. Papasakoju apie tai, kaip iš viso priaugau ir numečiau apie penkis šimtus kilogramų, kaip bjaurėjausi savimi, kaip mąsčiau apie savižudybę. Tuomet pradedu kalbėti apie tai, kaip mečiau dietas ir pradėjau valgyti ką panorėjusi.

Šią istoriją dėstau kur kas ilgiau, nei vadovaujuosi pačia idėja, tačiau tik neseniai suvokiau, kad jos radikalumas slypi ne atsisakyme laikytis dietos; paprasčiausiai aš lioviausi stengtis save pakeisti. Lioviausi su savimi kovoti, kaltinti save, savo motiną bei naujausią vaikiną dėl savo svorio. O kadangi dietos buvo tapę didžiausiomis mano pastangomis pakeisti save, atsisakiau ir jų. Man neberūpėjo, kad buvau tokia stora, jog lapkričio viduryje tetilpau į vieną vasarinę suknelę; pasiekiau savo pastangų ribą ir supratau, kad man liko dvi išeitys: liautis laikytis dietų arba nusižudyti.

Dauguma mano mokinių neįsivaizduoja pasaulio, kuriame nesilaikytų dietos ar nesistengtų numesti poros centimetrų riebaliukų nuo savo šlaunų. Labiau, nei jų karo su savo kūnais pabaiga, tikėtinas prisikėlimas iš mirusiųjų ar Brado Pitto piršlybos joms. Ne viena jų draugystė pagrįsta bendru sielvartu dėl dešimties kilogramų, kuriuos jos turi numesti, pokalbiais apie per ankštus džinsus bei naujausias, stebuklus žadančias dietas. Šios moterys pritampa visuomenėje dėl į save nukreiptos neapykantos, dėl nesibaigiančių bevaisių pastangų numesti tuos paskutiniuosius dešimt, dvidešimt penkis ar keturiasdešimt kilogramų. Šios nevaisingos pastangos garantuoja joms prisitaikymą visuomenėje. Nuolatinis mūšis su maistu bei rūbų dydžiais joms svarbus siekiant aplinkinių meilės. Jas galima palyginti su amžinai į kalno viršūnę akmenį ritančiu, tačiau taip jos ir nepasiekiančiu, Sizifu.

Buvimo Sizifu privalumas yra tas, kad turite jums sukurptą darbą. Jūs visuomet turite ką veikti. Tol, kol stengiatės, veržiatės ir iš visų jėgų mėginate atlikti kažką, ko padaryti neįmanoma, jūs žinote, kas esate: antsvorio varginamas žmogus, besistengiantis sulieknėti. Jums nebereikia jaustis pasimetusiems ar bejėgiams, kadangi jūs turite tikslą, kurio pasiekti neįmanoma.

2007-ųjų balandį Kalifornijos valstijos universitete Los Andžele buvo atliktas dietų efektyvumo tyrimas. Mokslininkai pastebėjo, jog vienos ar kitos dietos pagalba prieš prasidedant tyrimui svorio numetę moterys buvo labiau linkę jo priaugti. Iš tiriamųjų, kurios buvo stebimos trumpiau nei dvejus metus, 83 procentai priaugo daugiau svorio, nei jo numetė laikydamosi dietos. Kitas tyrimas parodė, kad dietų laikęsi žmonės jautėsi prasčiau, nei jų nesilaikę subjektai.

Nesėkmė yra neatsiejama nuo svorio žaidimo. Jo laimėti paprasčiausiai neįmanoma.

Šiuos tyrimus pacituoju savo mokinėms: „Jei jūs susirgtumėte, o gydytojas pasiūlytų vartoti vaistus, kurie jūsų būklę PABLOGINTŲ, ar vis vien jam paklustumėte?“ Tikiuosi išgirsti atsakymą „žinoma, ne“. Viliuosi jas suprasiant, kad jų smegenis išplovė šešiasdešimt milijardų dolerių per metus susikraunanti dietų industrija.

Deja, bent viena iš jų atsako: „Aš pasimečiau, kai pradėjote pasakoti apie vasarinę suknelę lapkričio viduryje.“ Ši nuomonė sulaukia pritariančių galvos linksėjimų. Auditorijoje tvyro įsitikinimas, kad moterys verčiau rinktųsi aklumą ar paralyžių, nei vilkėtų vasarinę suknelę braškančiu liemeniu lapkričio viduryje. Ką padarysi, jei visuotinis karas su savimi padės joms tapti lieknesnėms, jei jos turi nesiliaudamos kaltinti save, savo motinas bei partnerius dėl požiūrio į maistą, jei jų savivertė turi pamažu menkti su kiekviena nesėkmingai išbandyta dieta. Nėra karo, kuriame išvengiama atsitiktinių aukų.

Pirmomis stovyklos dienomis dalyvės būna įsitikinusios, jog išspręsiu visus jų gyvenimo galvosūkius. Jos kuo nuoširdžiausiai tiki, kad kažkokiu stebuklingu būdu sunorminsiu jų svorį ir pakeisiu tai, ko jos nesugeba išreikšti žodžiais: ką reiškia būti jomis. Ką reiškia gyventi jų gyvenimus su jų šeimomis bei jų mintimis. Ką reiškia sirgti insulinu kontroliuojamu diabetu ar turėti draugę, kuriai neseniai diagnozavo krūties vėžį. Jos aiškiai suvokia, kad numetusios svorio neišgydys draugės vėžio, tačiau sulieknėjimas žada joms stebuklingą pasaulio kampelį, kuriame visos kitos bėdos pradings.

Viena moteris man sakė, kad svorio metimas jai nebuvo toks svarbus kaip lieknumo bei proporcijų jausmas, tarsi ji nebetampytų papildomo bagažo. Tačiau tuomet ji papasakojo, kad, ak, tiesa, jos gyvenimo meilė mirė prieš keletą metų, o vyras, su kuriuo susitikinėjo po to, prieš tris savaites mirė nuo širdies smūgio. „Labiau nei bet ko kito, — atviravo ji, — aš vis dėlto trokštu būti liekna, man to reikia. Man to labai reikia.“

Paklaususi, kaip ji jautėsi per keletą metų praradusi du mylimus žmones, sulaukiau sauso atsakymo: „Mane nuolat visi apleidžia. Visada lieku viena.“

„Visada?“, — perklausiau.

„Taip, — patikino ji, — visada.“

Man pradėjus klausinėti apie moters „visada“ įsitikinimą bei vienišumo jausmus, ji atrėžė: „Negaliu įsileisti šių jausmų. Jie mane sudraskys į gabalėlius. Turiu susikoncentruoti ties lieknėjimu. Tuomet susidorosiu ir su kitais jausmais.“

Jos manymu, lieknumas įprasmina stiprybę stoti akis į akį su diskomfortą keliančiais jausmais, kurių ji nenorėjo jausti. Su sudaužyta širdimi, su netektimi. Su vienatve.

Kai mano kūnas atrodys gražus — nors jis toks niekada nebuvo ir, tikėtina, niekada nebus — galėsiu jausti tai, ko negaliu jausti dabar.

Jei pakeisiu save taip, kad daugiau nebebūsiu savimi, tuomet viskas susitvarkys. Mano jausmus bus galima sutramdyti.

Viena iš mano mokinių teigė: „Jei liausiuos stengtis sulieknėti, tuomet arba pradėsiu valgyti tiek, kad teks mokėti už dvi vietas lėktuve, arba liksiu tokia pasimetusi, jog tapsiu ant bažnyčios laiptų miegančia bename.“

Nors neturiu nė menkiausios abejonės, jog požiūrio į maistą prilyginimas minčių bei įsitikinimų apie gyvenimą mikrokosmui iš tiesų padeda numesti svorio — stebėjau tai tūkstančius kartų — dauguma žmonių vis dar nenoriai atsisako dietos bei karo su savimi.

Leidinyje „The Christian Scientist Monitor“ Courtney E. Martin rašė: „Tiek daug tobulų mergaičių buvo užaugintos be tinkamai apibrėžto tikėjimo, o didžioji dauguma mūsų visų „dvasingumą“ patyrė tik privalomų šventinių pamaldų su įmantriomis šukuosenomis pasipuošusiomis močiutėmis forma. <...> Savo dvasingumo paieškų trūkumą uždenkime pervertinto ambicingumo skatinimo skraiste <...> ir gausime bedievių mergaičių kartą, <...> užaugintą be fundamentalaus dieviškumo suvokimo. Tiesą sakant, mūsų vertė pasaulyje visuomet buvo susieta su išvaizda, <...> o ne su nepaprastu pačios egzistencijos stebuklu.“

Moterys atsigręžia į maistą nebūdamos alkanos dėl to, kad jos jaučia alkį kažko, ko negali įvardyti: ryšio su tuo, kas slypi už kasdienio gyvenimo rūpesčių. Kažko nemirtingo ir švento. Tačiau dieviškumo alkio malšinimas dvigubai perteptais sausainiais yra tas pats, kas iš troškulio mirštančiam žmogui pasiūlyti stiklinę smėlio. Tai sukelia daugiau troškulio, daugiau panikos. Sujungę absoliutų dietų neefektyvumą su dvasingumo supratimo trūkumu, gausime ištisas netekusių proto, išbadėjusių, save niekinančių moterų kartas. Mus taip apsėdo troškimas atsikratyti savo priklausomybės, mes taip įpratome slysti savo kančios paviršiumi, nekreipdamos dėmesio į joje slypinčią žinią, jog praradome dalelę savęs, kuri laukia vėl būti atrasta. Tačiau mėginimas save pakeisti nėra tas pats, kas buvimas savimi. Tikrieji priklausomybės turtai slypi neapsakomoje ramybėje, neišardomoje vienybėje, kurias galime rasti, pasukę šio šaltinio link.

Mano stovyklos mokinės, kaip kiekvienas žmogus šioje dėl dietų pamišusioje visuomenėje, nelinkusios atsisakyti pašėlusių mėginimų pakeisti save. Jos žino, kad jų gyvenime kažkas yra ne taip, ir nebūdamos idealaus svorio jos tiki, kad maistas yra negerovė, kurią padės išspręsti dieta. Man užsiminus, kad jos mėgina pataisyti tai, kas niekada nebuvo sugedę, sukelia nerimo bangą.

Jos klausia: „Kaip galite sakyti, kad taisau tai, kas nebuvo sugedę, jei visi mano rūbai man per maži? Jei mano vyras nenori manęs nė paliesti dėl to, kad esu per stora? Jei netenku kvapo lipdama laiptais? Negi nematote, kad kažkas yra labai labai blogai?“

Atsakau joms: „Taip, kažkas negerai, tačiau nepataisysite to mesdamos svorį. (Dauguma šių moterų bent kartą, du ar daugiau kartų buvo sulieknėjusios, todėl viską žino, tačiau nuolat pamiršta.) Nepaliaujami mėginimai sulieknėti vilioja jus vis toliau nuo tikrųjų jūsų kančios pabaigtuvių: sugrįžimo prie savo tikrojo „aš“. Prie tikrosios savo prigimties. Savo esybės.“

Mano žodžiai atsimuša į ant krūtinės sukryžiuotas rankas bei sučiauptas lūpas. Tokie nežemiški dalykai, kaip esybė ar tikroji prigimtis, gali palaukti, kol jos sulieknės.

Sakau vėl: „Ar prisimenate tuos laikus, galbūt kai buvote dar visai mažos, kuomet paties gyvenimo, tokio, koks jis buvo, — paties fakto, kad buvo ankstus rytas ar paprasčiausia vasaros diena — buvo gana? Kuomet jūsų buvo gana ne dėl jūsų išvaizdos ar veiklos, tačiau dėl to, kad viskas buvo taip, kaip buvo. Viskas buvo gerai. Nuliūdusios praverkdavote ir liūdesys praeidavo. Jūs jautėte fundamentalų tikrumą bei gėrį vien dėl to, kad buvote gyvos. O ką, jei galėtumėte vėl taip gyventi? O jeigu jūsų požiūris į maistą ir yra durys į tokį gyvenimą?“

Knygoje „The English Patient“ Michaelas Ondaatje rašė: „Dykumoje žmogus gali laikyti nebuvimą savo saujoje žinodamas, kad tai jį pasotins labiau nei vanduo. [Dykumoje] auga toks augalas, kuriam išpjovus šerdį, jos vietą užpildo gydomųjų savybių turintis skystis. Kas rytą žmogus galėtų išgerti tiek skysčio, kokio dydžio buvo trūkstama šerdis.“

Kompulsyvus valgymas yra mėginimas išvengti meilės, komforto bei žinojimo, ką daryti, trūkumo, kai atsiduriame tam tikros akimirkos, jausmo ar situacijos dykumoje. Mėgindamos pasipriešinti tuštumai, nusigręždamos nuo savo jausmų, be paliovos siekdamos atsikratyti tų pačių dešimties, dvidešimt penkių ar keturiasdešimties kilogramų, nekreipiame dėmesio į tai, kas galėtų iš esmės mus pakeisti. Įsileisdamos į save tai, ko labiausiai norėjome išvengti, pažadiname savyje tai, kas nėra istorija, praeities prisiminimai ar kažkoks senas savęs įvaizdis. Mes pažadiname patį dieviškumą. Tai padariusios, saujose spaudžiame tuštumą, senas skriaudas bei baimę atrasti savo dingusias širdis.

TREČIAS SKYRIUS

Niekada nenuvertinkite polinkio į užsisklendimą

1982-ųjų pavasarį susivokiau taksofonu pašėlusiai mėginanti išsinuomoti sraigtasparnį, galintį išgabenti mane iš dešimt dienų trunkančios tylios budistų stovyklos, kurioje praleidau lygiai penkiolika valandų. Jau buvo praėję keleri metai po to, kai grįžau iš Indijos, ir dabar ieškojau savo dvasinio kelio, kuriuo manęs nevestų garbanius, nuolat čiulpiantis betelį, vyriškis, laikęs save Dievo įsikūnijimu. Mano terapeute Kate paragino užsiregistruoti į stovyklą, tačiau užmiršo paminėti, kad turėsiu praleisti penkiolika valandų per dieną medituodama, o aš pamiršau paklausti. Kate taip pat nepaminėjo, kad visą stovyklos laiką man nebus leista kalbėti ar užmegzti akių kontakto su kitais stovyklautojais.

Kitame telefono laido gale vaikinas pasiteiravo, kur aš esu.

„Dykumos viduryje, — paaiškinau, — Joshua Tree nacionaliniame parke.“

„Ponia, ten nėra aikštelės sraigtasparniui nusileisti, o jei ir būtų, jums brangiai kainuotų. Turiu galvoje tūkstančius dolerių.“

Išaušo antroji stovyklos diena, o aš jaučiausi tarsi pamišėlė. Įsivaizdavau, kaip stulbinančiai tylioje meditacijos salėje atsistoju ir pradedu šūkauti: „Niekšas, niekšas!“, tarsi sirgčiau Turėto sindromu. Buvo akivaizdu, kad man reikia išvykti.

Apmąsčiau visas kitas alternatyvas be sraigtasparnio nuomos: keliauti autostopu, maldauti, eiti pėsčiomis. Nė viena jų neatrodė reali. Nepažinojau nė vieno iš šimto penkiasdešimties stovykloje buvusių žmonių (turėjau pakankamai laiko save įtikinti, jog visi jie priklausė zombių budistų sektai ir slampinėjo po teritoriją sustingę nuo meditavimo). Mano bendrabučio kambarys, kuriuo, kaip ir vieninteliu vonios kambariu, dalinausi su penkiolika kitų moterų, buvo sausakimšas ir tvankus; nepaisydama draudimo smurtauti, buvau pasirengusi rimtai sužaloti knarklę, kurios gultas stovėjo šalia manojo. Norėjau trinktelėti jai per galvą didžiuliu kaktusu.

Tas dešimt dienų, praleistų su savo mintimis, jaučiausi tarsi uždaryta į ankštą palatą su pamišėle, nuo kurios neturėjau kur pasprukti.

„Du tūkstančiai penki šimtai dolerių“, — sumurmėjo vaikinas iš sraigtasparnių nuomos firmos; kadangi sveiko maisto parduotuvėje Santa Kruze uždirbau vos šešis šimtus dolerių per mėnesį, gamindama avokadų ir sūrio sumuštinius, kelionė sraigtasparniu iš stovyklos man buvo neįkandama.

Budizmo mokytoja Pema Chodron rašo: „Niekada nenuvertinkite polinkio į užsisklendimą.“

Kartoju tai savo mokinėms pirmąjį stovyklos vakarą. Jos juokiasi, galvoja: „Aš? Tikrai tokia nebūsiu. Ši maisto problema mane taip slegia, jog padarysiu bet ką — bet ką — kad tik ją išspręsčiau.“ Pirmąjį vakarą jos paprastai jaučiasi pavargusios po kelionės skersai šalį ar vandenyną. Tačiau jau antrąją stovyklos dieną jos pradeda regzti kelionės namo planus. Kitos nusprendžia, kad joms nuobodu ir kad čia neišgirdo nieko nauja. Dažnai joms pradeda atrodyti, kad valgymo problema nėra tokia baisi, ir mėgina atgauti savo pinigus, kuriuos išleistų kruizui laivu.

Papasakoju joms istoriją apie sraigtasparnį. Sakau joms, kad kompulsyvus valgymas yra mažų mažiausiai būdas palikti save, kai gyvenimas pradeda atrodyti sunkus. Kai vengiame pastebėti tai, kas vyksta aplink. Kompulsyvus valgymas leidžia mums nutolti nuo realybės, kuomet ji nėra tokia, kokios norėtume. Kartoju joms, kad priklausomybės bei įkyrių minčių atsikratymas yra neatsiejamas nuo gebėjimo išlikti čia ir dabar. Gebėjimo nepalikti savęs. Patikinu, kad jos neprivalo pasirinkti tarp mėginimo sulieknėti ir šios stovyklos. Svorio metimas yra lengvoji dalis; kaskart iš tikrųjų įsiklausę į savo alkį ir sotumo jausmą mes atsikratome nereikalingo svorio. Tačiau taip pat pabrėžiu, kad kompulsyvus valgymas iš esmės yra atsisakymas gyventi visavertiškai. Nesvarbu, kiek kilogramų sveriame; visos kompulsyvaus valgymo vergės serga sielos anoreksija. Mes atstumiame tai, kas palaiko mūsų gyvybę. Gyvename skurdžius gyvenimus. Negalėdamos ilgiau su tuo taikstytis, prisikemšame. Visa tai šimtus kartų per dieną mums pavyksta paprasčiausio užsisklendimo — savęs palikimo — dėka.

Tačiau tai nesusiję su netikėtu suvokimu — ir jį lydinčia panika — kad iš tiesų jos nenori paprasčiausiai sėdėti savo gyvenimo centre. Viena yra sakyti, kad norite liautis malšinti savo skausmą maistu. Jausti, tarsi žudytumėte save dvigubais sūrainiais ir gruzdintomis bulvytėmis. Tačiau sustoti, paklausti savęs, kas iš tikrųjų vyksta, kai norite valgyti, nors nesijaučiate alkanos, stebėti, kaip sukemšate tris bandeles dar nespėjusios suvokti, kad valgote, yra visai kas kita. Nenuspėjamo gyvenimo trapumo suvokimas turi kažką tokio, ko mums atrodo per daug. Taigi pajutusios ar susimąsčiusios apie kažką nemalonaus, jos tuoj pat mėgina šokti iš traukinio.

Yra daugybė užsisklendimo būdų. Išeiti pro duris. Išsinuomoti sraigtasparnį. Nukreipti savo dėmesį nuo skausmo, užsiimant tūkstančiais skirtingų dalykų: susimąstant apie ką nors kita, kaltinant savo motiną, badant pirštu į kitus asmenis, įsiveliant į ginčus, lyginant save su kitais žmonėmis, svajojant apie ateitį, prisimenant praeitį, niekada per stipriai neprisirišant.

Valgant.

Užpildant savo gyvenimo dienas mėginimais sulieknėti arba viską išspręsti. Nustoti: kariauti nesibaigiantį mitybos karą, kad daugiau niekada netektų pasinerti į viso to prasmę. O gal vertėtų atrasti save bei suprasti, kokie galėtų būti jūsų santykiai su aplinka, jei jiems įtakos nedarytų maisto drama.

Pirmas žingsnis priklausomybės nuo maisto atsikratymo link yra gebėjimas pasilikti ten, kur esate, su savo jausmais, vaizdiniais ar pojūčiais. Ir nors atrodo, kad visos norime atsikratyti šios priklausomybės, iš tiesų turėtume ją palaikyti. Tam yra rimtų priežasčių.

Įkyrios mintys apie maistą nukreipia mūsų dėmesį nuo slegiančių įvykių sukelto širdies skausmo. Tokių įvykių pavyzdžiai gali būti sušlubavusi vaikų sveikata ar sutuoktinio mirtis. Stebėjimas, kaip sensta tėvai, kaip jie turi dėvėti sauskelnes ar pamiršta savo vardus. Įkyrios mintys apie maistą yra tarsi lėktuvo bilietas iš vienokios ar kitokios širdgėlos. Jos sraigtasparniu išskraidina jus iš dykumos. Jos sukuria paralelią visatą, emocijų, aistrų bei kvapą gniaužiančių pokyčių hologramą. Jos leidžia išgyventi visus jausmus ir tuo pat metu nebūti pažeidžiamoms. Priklausomybės nuo maisto dramoje jūs esate ryškiausia žvaigždė, antrojo plano aktorius, režisierius ir prodiuseris. Kiti žmonės, net ir jūsų vaikai, tėra dekoracijos. Kartoninės butaforijos. Pavyzdžiui, kai jus apninka mintys prisikimšti, jūs taip susikoncentruojate, kur ir kaip gauti maisto, kad net galite palikti savo vaikus automobilyje, kaip tai padarė viena mano mokinių, ir visai apie juos pamiršti. Tiesa, kad priklausomybėje slypi beprotybė, tačiau tuo pat metu ji nuskandina gyvenimo beprotiškumą. Ypač šiandien, kai gyvename ties savo aplinkos ir savęs sunaikinimo riba. Neužsisklęsti — būti budrioms ir nesisvaiginti maistu, alkoholiu, darbu, seksu, pinigais, narkotikais, šlove ar (krizės, kurią iš tiesų išgyvename) neigimu — yra labai sunku.

Anksčiau maniau (na, gerai, ir dabar kartais pagalvoju), kad kuo mažiau atsiskleisiu, tuo mažiau skausmo patirsiu viską praradusi. Kai mirs mano mylimi žmonės. Kai įvykiai susiklostys neplanuotai. Kartais pati save apstulbinu. Retsykiais pajuntu troškimą, kad mano vyras Mattas mirtų ir viskas būtų baigta. Juodžiausiomis regreso akimirkomis (kai žvelgiu į dalykus vaiko akimis) gyvenu tarp pražūties baimės ir jos troškimo, tarp jaudinimosi, kad Mattas mirs, kiekvieną kartą jam išėjus pro duris, ir mėginimo įtikinti save, kad tuo atveju pajusčiau palengvėjimą.

Būtent toks mano mąstymas prieš trisdešimt metų išaugo į priklausomybę nuo maisto. Įsitikinimas, kad ir koks pasąmoningas jis buvo, kad negalėsiu susidoroti su tuo, kas manęs laukė ateityje, kad mano oda nepakankamai stora ar nesu pakankamai atspari. Tai tėra dar vienas būdas pasakyti, kad priklausomybė leidžia sutvarkyti savo gyvenimą taip, jog niekada netektų susidurti su sunkiąja jo dalimi, trunkančia nuo dvejų metų amžiaus iki mirties. Suprantu, kad ne viskas yra taip sudėtinga ir kad kai kurie žmonės — Mattas ir gal dar du ar trys — šią situaciją suvokia kitaip, tačiau mūsų, kompulsyvaus valgymo vergių, nekankintų įkyrios mintys apie maistą patikėjus, kad gyvenimas gali būti pakeliamas be jo.

Ne dabartinio gyvenimo akimirka yra nepakeliama; skausmas, kurio stengiamės išvengti, jau kilo. Mes tarsi gyvename praeitimi.

Nenorėčiau teigti, kad dabartis neskaudina. Kasdien gaunu krūvas laiškų, kuriuose žmonės pasakoja, kaip vargais negalais pratempė dar vieną dieną. Šįryt perskaičiau laišką nuo vienos iš mano mokinių, kuriame ji rašo apie įprastinį savo motinos ketvirtadienio vizitą kirpykloje ir kaip penktadienį ji pradėjo kliedėti ir net turėjo būti paguldyta į psichiatrijos kliniką. Ji rašo: „Mano tėvas visiškai neteko vilties. Jie susituokę jau šešiasdešimt metų. Neįsivaizduoju, kaip visa tai ištversiu.“

Atsakymas į „neįsivaizduoju, kaip visa tai ištversiu“ yra: leisi sau išsiverkti, pasielvartauti ir pajusti, tarsi ant širdies būtų užritintas didžiulis akmuo. Pasėdėsi su savo tėvu. Išklausysi jo sielvartą. Priimsi draugų pagalbą. Ir pastebėsi, kad kiekvienos dienos gale vis dar esi gyva. Suprasi, kad neužkimšdama savęs maistu, nepalikdama savo kūno jautiesi kur kas gyvesnė. Visi tavo jausmai, net ir sielvartas, pasirodys esą kitokie, nei manei. Nepalikdama savęs gyveni visai kitokį gyvenimą. Tame gyvenime egzistuoja pažeidžiamumas, švelnumas bei trapumas; to gyvenimo peizažas gniaužia kvapą savo platybe bei žaluma.

Pasiduodami išlikimo mechanizmams (negaliu to jausti, neleisiu sau to jausti, tai per daug skaudu, tai mane pražudys), mes apsitraukiame kūdikio oda, grįžtame prie senų įpročių, pažįstamo savęs. Maži vaikai, ypač kūdikiai, smurto ar netekties skausmą išgyvena savo kūnu; jie neskiria emocinio skausmo nuo fizinio. Skausmui esant per stipriam, o gynybos mechanizmams per silpniems, vaiką pradeda kamuoti psichozė ir/arba jis miršta. Užgniauždamas jausmus ar atsigręždamas į tai, kas jį ramina, vaikas ištrūksta iš situacijos, kuomet jis negali to padaryti fiziškai. Šių gynybinių mechanizmų išvystymas yra gyvybiškai svarbus. Tačiau, jei suaugame ir vis dar tikime, kad skausmas mus pražudys, vadinasi, vis dar žvelgiame į pasaulį trapaus vaiko akimis ir pasikliaujame nepaprastu gynybos mechanizmu — užsisklendimu. Priklausomybė yra būdas palikti kitus nelaukiant, kol paliks mus, mat pasilikimo skausmas mus pražudytų.

Tačiau žmogus, kuris žūtų „aš“ įsitikinime, kad „skausmas yra didelis, o aš — mažas“, yra iš vaikystės užsilikusi idėja, prisiminimas ar senas savęs vaizdas“ Jūs jau jautėtės sunaikintos. Tai buvo tada. Jau niekada nebebusite tokios mažos. Jūs nebesate priklausomos nuo kito žmogaus glėbio, kurio meilė palaikytų jūsų gyvastį.

Norint pasilikti akimirkoje, reikia trokšti užsisklęsti suvokime. Turite suvokti ir istorijas, kurias pasakojate sau, apie būtinybę tai daryti. Pasilikti akimirkoje reiškia pripažinimą, kad pajutusios troškimą užsisklęsti gyvenate praeitimi. Kad laikote save asmenybe, kuri jau nebeegzistuoja. Pasilikti akimirkoje reikalauja smalsumo, kuris skatintų jus domėtis, kas esate iš tiesų, kuomet nelaikote savęs paprasčiausiu prisiminimų rinkiniu. Kuomet negrindžiate savo egzistencijos nuolat kartojamais praeities įvykiais, kuomet nelaikote savęs mergaite, kurios motina/ tėvas/brolis/mokytoja/mylimasis nematė ar nemylėjo. Kas esate, jausdama save tiesiogiai, betarpiškai, dabar, be išankstinio nusistatymo?

Pasilikusios akimirkoje pradėsite abejoti tuo, kuo niekada neabejojote: tokia savimi, kokia save laikėte. Kokia esate, kai netapatinate savęs su praeitimi, savo įpročiais arba įkyriomis mintimis. Viskas tampa įmanoma. Net ir nepaprastas skausmas tampa pakeliamas.

Mano nerimas, kad Mattas mirs išėjęs pro duris, atskleidžia baimę, kad negalėčiau gyventi be jo. Trokšdama jo mirties ir norėdama viską baigti, iš tiesų noriu numalšinti skausmo laukimo kančią. Tikėdama, kad skausmas yra stipresnis už mane, kad atvirumas bei pažeidžiamumas iš tiesų reiškia atvirumą sunaikinimui, vadovaujuosi savęs įvaizdžio įsitikinimu: aš esu žmogus, kurį galima sunaikinti. Apimta šio įsitikinimo, nuolat kintančios nuomonės bei kūną stingdančios veiklos užsisklendžiu nuo įvairiausių situacijų. Skausmui grasinant mane sunaikinti, užsisklendžiu arba išeinu pro duris — tai įvyksta beveik kiekvienoje kontakto su kitais žmonėmis situacijoje, kurios rezultato negaliu kontroliuoti. Mano gyvenimas tampa patologiškai uždaras.

Tačiau vyksta ir dar kai kas: tokiu savo elgesiu atmetu — ir kartu atsisakau gyventi — tokį gyvenimą, koks jis yra. Atsisakau priimti dalykus tokius, kokie jie yra. Žmonės sensta, suserga ir miršta. Kiti miršta netikėtai. Treti mirties patale praleidžia ilgus metus. Mano draugę Tory pamažu žudo be galo skausmingas kaulų vėžys. Aštuonios mano draugės mirė nuo krūties vėžio. Miršta ir baltosios meškos. Nyksta bitės darbininkės.

Senka vandenynai. Dalis manęs nori atsiimti savo pinigus. Ji nori pasakyti: „Aš visam šitam nepritariu. Man nepatinka, kaip šis pasaulis sutvarkytas, todėl atsisakau jame dalyvauti.“

Budizmo mokytojas Stephenas Levine’as sako, kad pragaras norėtų būti kitur nei esame mes. Viena vieta trokšta būti kažkur kitur. Esu nuolat sunerimusi (dar vienas žodis, kuriuo galima pakeisti „atsisakymą priimti“) dėl neišvengiamo. Užmezgiau santykius su kitu žmogumi, tačiau atsisakau atsiduoti meilei, mat nenoriu atsiverti tam, ką anksčiau ar vėliau prarasiu.

Tai vadinama gyvu pragaru: atsisakome meilės, nes trokštame, kad galutinis rezultatas būtų kitoks, nei yra tikrovėje. Trokštame, kad gyvenimas būtų kitoks, nei iš tiesų yra.

Tai dar vadinama išvykimu neišvykus. Mirtimi prieš mirtį. Tarsi dalis mūsų taip siekia išvengti širdgėlos dėl meilės, jog pirmoji ją sukelia. Kaip dar tai vadinama? Manija.

Vienas pirmųjų stovykloje įvykstančių dalykų yra mokinių priešinimasis man, stovyklos organizacijai, susitikimų tvarkaraščiui; tai laikau pradiniu pasidavimu Stepheno apibūdintajam pragarui: esu čia, tačiau norėčiau nebūti. Turėtų būti paprastesnė išeitis. Noriu atgauti savo sumokėtus pinigus. Man nepatinka šio žaidimo taisyklės.

Tačiau iš tikrųjų šiuo „nepatinka“ norima pasakyti, kad man nepatinka būti priklausomai nuo maisto, tačiau nenoriu užsiimti tuo, kas padėtų problemą išspręsti. Maniau, kad norėjau, tačiau atvykusi čia persigalvojau. Verčiau pradėsiu laikytis kitos dietos ir apsimesiu, kad problemos sprendimas slypi valios pastangose ir „tinkamame“ maiste. Verčiau dar tūkstantį kartų lieknėsiu, nei nuoširdžiai įsižiūrėsiu į save. Pasistengsiu save suprasti. Pažinsiu save. Atskleisiu tikruosius savo įsitikinimus apie gyvenimą, meilę ar Dievą.

Troškimas palikti stovyklą yra noro nugalėti pačią priklausomybę, apsimesti, kad tai menka bėda, kurią padės išspręsti kelios savaitės intensyvesnės mankštos bei maisto kiekio ribojimo, išraiška. Tai būdas pasakyti, „tai ne mano gyvenimas, tai ne mano problema. Nematau čia jokios prasmės.“

Tačiau dienoms bėgant stovyklos verpetas įsisuka ir gali nutikti netikėtų dalykų. Mano mokinės liaujasi kovojusios su savimi, kadangi suvokia kai ką, ko net nenutuokė egzistuojant: tai, kas slypi už skausmo. Tai, pro ką skausmas pereina kiaurai.

Viena mokinė man pasakojo, kad trejus metus laukė, kol jos vaikai paūgės, kad ji galėtų atvykti į stovyklą penkioms dienoms. Tačiau, vos atvykusi, ji tuoj pat pajuto norą grįžti namo. Nepaisydama viduje vykstančių dalykų ji kartojo sau, kad čia nesužinos nieko naujo. Ji net paskambino oro linijų agentūrai sužinoti, ar galėtų paankstinti savo bilietą namo. Ji mąstė ir apie kelionę traukiniu. Taip pat apie automobilio nuomą ir kelionę skersai valstijas.

Ji rašo:

Jau išaušus antrajai stovyklos dienai jaučiausi visko persisotinusi. Maniau: "Jau visa tai girdėjau, tai paprasčiausi dalykai. Nėra reikalo čia ilgiau pasilikti, nes nesulauksiu jokios naudos“. Norėjau išvykti. Tačiau tuomet suvokiau, kad tas persisotinimas iš tiesų buvo mano pasipriešinimas pasilikti su savimi. Šis suvokimas nušvietė mano mintis. Netikėtai paaiškėjo, kad ši bukumo nuostata persismelkė ir į mano gyvenimą. Nenoras suvokti svarbių dalykų skatino mane pasiduoti paprastų, lengvai prieinamų, gerą savijautą sukeliančių dvasingumo detalių traukai. Jis saugojo mane nuo to, ko nežinau. Bukumas neturi paslapčių atradimo jaudulio. Jokio tikro gyvenimo.

Man nelengva mokytis sugrįžti į dabarties akimirką ir neleisti sau kaitalioti nuomonę. Iš vienos pusės, mano darbas reikalauja tiek daug energijos, jog paprasto, atpalaiduojančio, patogaus dvasingumo troškimas man atrodo pateisinamas. Dvasingumo, kuris akimirksniu priverstų mane pasijusti geriau. Tačiau stovykloje supratau, kad nuoseklus valgymas, kvėpavimas bei kiekvienos akimirkos atskleidimas yra tikrasis mano darbas. Toks gali būti gyvenimas. Suprantu, kad norėdama pasilikti turiu įsipareigoti, ir kad tiek daug laiko reikalaujantis darbas yra ne skausmingas ar siurbiantis gyvybę, o traukiantis pritarimą. Suvokiu, kad šis darbas reikalauja nuolankumo bei pasiryžimo sugrįžti kaskart į save. Jis reikalauja domėjimosi, kas iš tiesų slypi manyje, pakėlus praeities šydą. Paragavusi jausmo, kad vidinis mano pasaulis nėra minų laukas — kad viskas yra išsprendžiama, kad mane galima mylėti ir kad esu to verta — niekada nebenorėsiu grįžti prie ankstesnio savo gyvenimo būdo.

Norėdamos pasilikti, turite tikėti, kad pasilikti yra dėl ko — tuomet turite save sugrąžinti dar kartą. Pirmasis nuostabos, meilės, galimybių bei plėtros žvilgsnis tampa tarsi įsipareigojimu sugrįžti, timptelėti save atgal, vos kyla noras užsisklęsti.

Neseniai mačiau interviu su Stephenu Levineu (kurio pragaro apibūdinimą minėjau anksčiau) ir jo žmona Ondrea, kurią jis vedęs jau trisdešimtį metų. Su Stephenu susipažinau 1978-aisiais, vakarienės metu Santa Kruze, kai jis dar buvo jaunas ir gyvybingas (na, ir aš tokia buvau). Jis vedė seminarus apie mirtį ir mirimą, keliavo aplink pasaulį, skaitė paskaitas sausakimšose auditorijose penkiems šimtams ar daugiau klausytojų. Dabar jis toks silpnas, kad net nebegali paeiti ar sugniaužti kumščio. Ondrea serga leukemija, ją kamuoja priepuoliai. Abu jie tvirtino, kad nebijo mirties. Abu sakė: „Norėčiau, kad ji/jis numirtų pirma(-as), mat taip jai/jam nereikės mirti vienišai(-am), kai manęs nebebus.“

Dieve, galvojau. Tai buvo kas kita, nei mano troškimas Matto mirties, kad galėčiau liautis kankinusis belaukdama jo mirties. Jie nori, kad kitas numirtų pirmas; jie trokšta išgyventi netekties skausmą, kad jo netektų kęsti partneriui. Tai užsisklendimo priešingybė. Tai tiesus kelias į skausmą, kuriame egzistuoja supratimas, jog gyvenime yra didesnių blogybių nei sudaužyta širdis. Kad kitapus egzistuoja kažkas, kas visiškai nuslopina bet kokį skausmą. Kas sulaiko kančią ir yra stipresnis už ją. Ten neegzistuoja nei kova su skausmu, nei su tuo, kas jį malšina.

Tuomet suvokiau, su kuo ir kaip stipriai vis dar kovoju: tai ne vien tik mirtis ar netektis. Dar yra mano šlaunų, kurios atrodo kaip vakarykščiai avižiniai dribsniai, ar mano kaklo, kuris primena, kaip sako rašytoja Anne Lamott, Jutos valstijos dykumą, problema. Negaliu liautis apie tai galvojusi. Aš peržengiau šeštosios dešimties slenkstį ir nors suvokiu, kad dar nesu visiškai sena, be akinių nebegaliu perskaityti etikečių maisto parduotuvėje. Aną dieną vietoje kavos šokolado nusipirkau šokoladą su čili pipirais. Didžiulė klaida. Suprantu, kad visada galiu rinktis, ar atliksiu savo darbą, tačiau tuomet jausčiausi tarsi dėvėčiau kaukę. Tarsi kovočiau su neišvengiamu. Tarsi užsisklęsčiau nuo traukos. Sakau, kad tikiu kažkuo gilesniu, kažkuo, kas nemiršta. Dažnai tą kažką vadinu Dievu. Tačiau retsykiais pamirštu visa, ką žinau, ir pajuntu troškimą vėl užsisklęsti.

Ateina laikas, kai reikia liautis kovojus su mirtimi, savo šlaunimis ar tuo, koks yra pasaulis. Ir suprasti, kad emocinis valgymas yra niekas daugiau, kaip tik užsisklendimas nuo įvairiausių aukščiau išvardytų dalykų versijų: įkyrios mintys nutyla, kai atsikratome užsisklendimo. Tuomet galbūt galime pasakyti tai, ką sakė dvasinė vadovė Catherine Ingram, paklausta, kaip leido sau išgyventi gilų sielvartą: „Aš gyvenu tarp sudaužytų širdžių. Jie sau tai leidžia.“

KETVIRTAS SKYRIUS

Svoris nėra svarbiausia, tačiau svoris nėra nesvarbus

Prieš keletą metų gavau laišką, prie kurio buvo pridėtas „Svorio stebėtojų“ kaspinas su jame įrašytais žodžiais „Aš numečiau penkis kilogramus“. Po aukso spalvos užrašu laiško autorė pridėjo: „Ir nesijaučiu nė kiek geriau.“

Mes manome, jog esame apgailėtinos dėl to, kiek sveriame. Nuolatos maudžiantys sąnariai, sopantys keliai ir nesugebėjimas pereiti trijų kvartalų neuždusus primena, kad dėl papildomo svorio jaučiamės neką geriau fiziškai. Tačiau jei paskutinius penkerius, dvidešimt ar penkiasdešimt metų ramybės mums neduoda tie patys penki ar dešimt kilogramų, problema slypi giliau ir ji, tikėtina, nesusijusi su svoriu.

Prieš kelerius metus mano draugė Sally nuvažiavo į vestuves Suomijoje ir susitiko su tolima giminaite, įsiutusią ant manęs. Ji tvirtino perskaičiusi mano knygas, pasitelkusi mano požiūrį ir priaugusi penkiasdešimt kilogramų. Dėl to ji laikė mane šarlatane, apsimetėle, bjaurybe. Aš jos nekaltinau. Ir aš būčiau įsiutusi, jei sekdama eksperto patarimais būčiau priaugusi šitiek svorio. Penkiasdešimt kilogramų! Kaip galėdama švelniau atsakiau už tūkstančių kilometrų saugiu atstumu gyvenančiai Sally giminaitei, kad suprantu, jog ji manė besiklausanti mano patarimo, tačiau aš neginu kompulsyvaus valgymo. Būtent dėl pastarojo ji ir priaugo penkiasdešimt kilogramų.

Daugelis žmonių be galo nudžiunga perskaitę ar išgirdę apie požiūrį, kurio pagrindinis objektas nėra svoris, ir pradeda juo vadovautis manydami, jog tai yra tiesioginis leidimas kirsti, kiek lenda. „Aha!, — džiūgauja jie. — Pagaliau kažkas supranta, kad svoris nėra svarbiausia.“ Svoris niekada ir nebuvo svarbiausia. Problema nebuvo ir pats maistas. „Puiku“, — nudžiunga jie. — Valgykime. Daug. Nesustodami.“

Tiesa ta, kad svoris iš tiesų nėra svarbus. Jis toks niekada nebuvo. Net jei ir būtų atrasta tabletė, leidžianti žmonėms valgyti viską, ko tik jie užsigeidžia, ir nepriaugti svorio, situacijos bei jausmai, kurių siekdami išvengti jie griebėsi maisto, niekur nedingtų, ir jie rastų kitų išradingų būdų save nuraminti. Supratęs, kad nepriaugs nė kilogramo net sukirtęs tūkstantį vyšnių pyragų, Billas Murray'us filme „Švilpiko diena“ šveitė taip, tarsi rytojus niekada neišauš (mat filme taip ir buvo). Tačiau įtampa atslūgo vos šiam suvokus, kad galėjo kirsti, kiek lenda, be įprastų padarinių. Dingus įtampai, belieka visai nesvarbus gabalėlis vyšnių pyrago. Tačiau suvalgius jį, niekur nedingsta tai, kas privertė jį suvalgyti.

Per pastaruosius metus gavau nemažai laiškų nuo savo mokinių, kurios:

• Užstatė savo namus, kad susimokėtų už skrandžio mažinimo operaciją, ir galiausiai vėl priaugo visą numestą svorį.

• Pasiskolino dideles sumas pinigų riebalų nusiurbimo procedūroms iš savo giminaičių, tačiau galiausiai suvokė, jog vis tiek bjaurisi savo šlaunimis.

• Atsikratė penkiasdešimties kilogramų ir taip nusivylė, kad tai nepagerino savijautos, jog susigrąžino visą numestą svorį.

Galite pasirinkti, ar norite keltis, ar eiti miegoti. Ar norite gyventi, ar mirti.

Svoris nėra svarbiausia.

Tačiau tuo pat metu svoris nėra nesvarbus.

Antsvorio bei jo keliamų padarinių ignoruoti negalima. Kai kurios moterys mano stovykloje negali patogiai sėdėti ant kėdės. Jos negali užlipti į nedidelę įkalnę nepajutusios skausmo. Gydytojai nesiliauja joms kartoję, jog antsvoris kelia pavojų gyvybei. Joms reikia kelių, klubų, skrandžio perrišimo operacijos. Jų organizmas negali susidoroti su tokiu didžiuliu krūviu, kad širdis, inkstai bei sąnariai funkcionuotų normaliai. Taigi svoris yra svarbus tuomet, jei jis kliudo pagrindinėms funkcijoms: jausti, daryti, judėti, gyventi visavertį gyvenimą.

Įžūli nutukimo epidemijos realybė — faktas, kad 75 procentai amerikiečių turi antsvorio — nuolat susilaukia žinių dėmesio. Žiniasklaidoje be perstojo aptarinėjamos tokios temos, kaip statistiniai antsvorio duomenys, nauji vaistai ar nutukimo geno egzistavimo galimybė. Neįmanoma paneigti fakto, kad papildomi penkiasdešimt kilogramų sukelia fizinių nepatogumų.

Kol kas.

Apskritai, nesvarbu, ar sveriate 170, ar 75 kilogramus, tačiau valgydamos tuomet, kai nejaučiate alkio, vartojate maistą kaip narkotikus, besigrumdamos su nuoboduliu, liga, netektimi, sielvartu, tuštuma, vienatve ar atstūmimu. Maistas tėra tarpininkas, priemonė rezultatui pasiekti. Priemonė suvaldyti emocijas. Numalšinti skausmą. Sukurti antraeilę problemą, kai tikroji pradeda kelti per daug diskomforto. Iš lėto save marinti nemėginant priimti savo netvarkingo, nuostabaus ir be galo trumpo — net ir šimtą metų trunkančio — gyvenimo. Maistas tampa priemone šiems tikslams pasiekti, tačiau tai taip pat galėtų būti alkoholis, darbas, seksas, kokainas. Naršymas internete. Plepėjimas telefonu.

Dėl daugybės mums ne iki galo suprantamų priežasčių (genetikos, temperamento, aplinkos) kompulsyvūs valgytojai renkasi maistą. Skonis, spalva ar tekstūra nesvarbu. Mums reikia kiekio, gausos, masės. Tai užmigdo ir tarsi atima sąmonę. Ištrina viską, kas vyksta. Sąmonės praradimas, o ne maistas, yra svarbus.

Kartais žmonės sako: „Bet man paprasčiausiai patinka maisto skonis. Tiesą sakant, aš jį dievinu! Kodėl tai negali būti taip paprasta? Aš persivalgau dėl to, kad man patinka maistas.“

Tačiau.

Kai mums kažkas patinka, mes skiriame tam dėmesio. Kai mums kažkas patinka — kai kažką dieviname — skiriame tam savo laiko. Tuomet norime išgyventi kiekvieną žavėjimosi akimirką.

Persivalgymas neveda į žavėjimąsi. Jis tepriverčia raugėti, persti ir jaustis taip prastai, kad negalime galvoti apie nieką, išskyrus prikimštą skrandį. Tai ne pomėgis, o kančia.

(Per didelis ar per mažas) svoris yra šalutinis produktas. Svorio problema atsiranda tuomet, kai vartojate maistą, norėdamos harmonizuoti savo gyvenimą. Net ir maudžiant sąnariams maistas nėra svarbus. Net išsivysčius artritui, diabetui ar aukštam kraujospūdžiui. Pagrindinė bėda — jūsų troškimas riboti savo gyvenimą, faktas, kad pasidavėte to net neištarusios balsu. Problema yra jūsų įsitikinimas, kad kitaip gyventi paprasčiausiai neįmanoma; norėdamos tai įrodyti, pasitelkiate maistą ir net neprivalote to pripažinti.

Šįryt gavau laišką:

Kaskart, pradėjusi sekti jūsų patarimais, pabūgstu ir grįžtu prie saugios „Svorio stebėtojų“ taškų skaičiavimo sistemos. Ir kaskart išbandžiusi taškus, vos po savaitės patiriu neišvengiamą nesėkmę ir pasineriu į naują persivalgymo ir savęs niekinimo protrūkį.

Pagrindinis nerimą keliantis dalykas yra mano nesugebėjimas pripažinti tikrąjį savo trūkumą. Pirmuosius metus dirbu jaunesniąja partnere didelėje teisinėje firmoje Niujorke. Mane supančių žmonių nuomone, esu „daug pasieksiantis“ ir vieną dieną „tapsiantis svarbus“ žmogus, tačiau šiuo metu viskas, ką darau, tėra „įgūdžių lavinimas“ atliekant visiškai nesvarbias užduotis, peržiūrint dokumentus ir niekaip nesulaukiant galimybės užsiimti kažkuo daugiau. Dienos metu savo norą valgyti kontroliuoju pakankamai gerai, tačiau vakare grįžtu namo nepatenkinta — tada prasideda skrandžio puota.

Aiškiai suvokiu tiesioginį ryšį tarp šios tuštumos ir mano valgymo įpročių. Tai kuo puikiausiai atskleidžiate savo knygose. Ir viskas, ko man reikia, tai įsigilinti į savo nepasitenkinimą darbu ir karjera, o ne prablaškyti save maistu. Aš paprasčiausiai neišmanau, kaip man su tuo susidoroti, kadangi turiu išsilaikyti šiame darbe mažiausiai aštuonis mėnesius (tam, kad gaučiau premiją) ir veikiausiai dar metus, kol mano vaikinas pabaigs savo darbo projektą, ir galėsime pagalvoti apie kraustymąsi gyventi kitur.

Racionaliai gal ir susitaikyčiau su mintimi, kad šis darbas galėtų tapti mano gyvenimo karjera, tačiau ši kasdienė dilema mane siutina.

Tikriausiai visa tai rašau, kad sumenkinčiau persivalgymo galią, tačiau nemanau, kad net ir toks minčių aiškumas padės man atkreipti rimtesnį dėmesį į savo alkį, jei turimas darbas ir toliau siurbs mano gyvybingumą ir energiją.

Ką daryti merginai, kuriai lemta tapti „kažkuo“, tačiau kol kas besijaučiančiai „visiškai nesvarbiai“? Kaip jai stoti akis į aki su tuo, ko ji nenori pripažinti nevalgydama? Tai tikra dilema. „Aš nenoriu būti ten, kur esu, o maistas padeda man nuslopinti „susierzinimą“. Kaip galiu leisti jausti susierzinimą nevalgydama, kad pasijusčiau geriau?“

Tarkime, kad ji ir toliau valgys. Kas vakarą grįžusi namo prisikimš. Netrukus priaugs šiek tiek svorio, vėliau — dar daugiau. Galbūt ji priaugs tiek svorio, kad pradės mausti sąnarius, skaudėti nugarą, o spaudimas keliams pamažu taps nepakeliamas, skausmingas. Dabar ji jaudinsis ne dėl to, kad yra „niekas“, o dėl kelių operacijos. Ji papildys nutukėlių gretas, tačiau jai, kaip visam pasauliui, atrodys, kad tikroji problema yra svoris. Visiems atrodo, kad jei tik ji atsikratytų antsvorio, jos organizmas vėl imtų funkcionuoti normaliai (tai greičiausiai tiesa) ir ji jaustųsi laiminga (tai netiesa). Tačiau iš tiesų jos problemos nėra susijusios su suvartojamu maistu. Jos problema, nors galiausiai ja taptų antsvoris, nėra papildomi kilogramai. Problema yra jos nežinojimas — niekas niekada jos nemokė — kaip stoti „akis į akį“ (kaip ji tai įvardija) su savo gyvenimo „trūkumu“. Tuštuma. Nepasitenkinimu.

Mano nuomone, yra keturios išeitys. Pirmoji yra ir toliau daryti tai, ką daro ji. Tai išeitis, kurią dažniausiai pasirenka daugelis iš mūsų. Įklimpusios į paradoksalų ir painų galvosūkį „Man reikia čia pasilikti, nors nenoriu. Jei liksiu čia, būsiu nelaiminga. Jei nesu laiminga — valgau“, mes paprastai paverčiame kompulsyvų valgymą žaidimu ir vadiname jį „Problema“. Mūsų valios stoka, naktiniai persirijimai, besipučiantys kūnai. Ir nors dažniausiai, priaugus pakankamai svorio, tai iš tiesų tampa problema, kurią reikia spręsti, tai mūsų pačių sukurtas rūpestis, tampantis puikiu pasiteisinimu, kodėl negalime susidoroti su nežinomybe.

Antroji išeitis merginai — išeiti iš darbo ir užsiimti tuo, ką ji norėtų veikti dabar. Tai kur kas sudėtingiau, ypač jei advokatės profesija yra jos gyvenimo aistra, kuri, bent jau iš pradžių, reikalauja atlikti nuobodžias ar nedominančias užduotis.

Trečiasis pasirinkimas — tas, su kuriuo ji grumiasi šiuo metu — yra išnarplioti mazgą, kurį ji vadina „trūkumu“. Atskleisti tuštumos, nuo kurios ji kasnakt mėgina pasprukti, paslaptį. Jei vakare kylantys jausmai daugiau jos nebaugintų, nebeliktų ir poreikio griebtis juos apmarinančio „vaisto“.

Trūkumas. Tuštuma. Tai tik žodžiai, baugias mintis, iš kurių kyla gąsdinantys jausmai, keliančios sąvokos. Tiek jos mintys, tiek jausmai yra pagrįsti įsitikinimu, kad turėtų vykti tai, kas nevyksta: „Aš turėčiau būti „svarbi“, tačiau teatlieku juodą darbą ir peržiūrinėju kitų žmonių dokumentus. Aš apie tai niekada nesvajojau. Niekada nieko nepasieksiu. Mano gyvenimas bus iššvaistytas veltui. O ką, jei taip bus visada? Jei mano svajonės yra nepasiekiamos? Turėjau žinoti, kad taip nutiks. Reikėjo paklausyti mano aštuntos klasės mokytojos, ponios Simpkinson, sakiusios, kad niekada nieko nepasieksiu. Ak, jaučiu tuštumą. Jaučiuosi niekam tikusi, ydinga, manęs visada bus per mažai. Turiu pavalgyti.“

Trūkumas skamba siaubingai, tačiau ar tikrai jis toks yra? Kokius jausmus jis sukelia iš tikrųjų? Ar tai didžiulė skylė jos skrandyje? Jos krūtinėje? Ar jai atrodo, kad viskas sumenksta, o ji kybo virš bedugnės, į kurią tuoj tuoj įkris? Kas atsitiktų jai pasileidus ir nukritus? (Prisiminkite, kad šie vaizdiniai yra jos galvoje. Iš tiesų ji nekabo virš bedugnės, o greičiausiai sėdi ant kėdės. Ji niekur nenukristų, jei leistų sau „kristi“.) Ar tuštuma yra erdvės patyrimas, ar kažkas kito? Jei tai būtų erdvė ir ji ją jaustų tiesiogiai (savo kūne, ten, kur ji yra), galbūt ji pastebėtų, ar iš tikrųjų ji tokia baisi, o gal tai tik istorija, pasakojama sau.

Tarp „aš jaučiu tuštumą“ ir griebimosi maisto tam numalšinti plyti ištisa visata. Svorio problema yra nuspėjama. Mes žinome, ką turime daryti jai iškilus. Turime save niekinti. Paversti save menkavertėmis. Valgyti mažiau spurgų. Tačiau pasilikimas su tuštuma — jos pajutimas, priėmimas, panaudojimas savęs pažinimui, gebėjimas atskirti sau pasakojamas istorijas apie ją nuo tikrųjų jos keliamų jausmų — per daug radikalu.

Įsivaizduokite, kad jūsų nebaugina jokie jausmai. Įsivaizduokite žinojimą, kad niekas jūsų nesunaikins. Kad esate aukščiau bet kokios būsenos ar emocijų. Kad esate galingesnės. Aukštesnės. Įsivaizduokite, kad nėra jokios priežasties griebtis narkotikų, nes bet koks jų poveikis nublanksta prieš žinojimą, kas esate iš tiesų. Prieš tai, ką galite suprasti, išgyventi, kuo būti pasitelkusios vien tai, su kuo susiduriate jausmų forma vakare grįžusios iš darbo.

Ketvirtoji jos išeitis: situacijos pripažinimas. Ji turėtų liautis priešinusis juodam darbui, suprasti, kad kol kas viskas yra būtent taip, ir uoliai stengtis sutelkti dėmesį į dabarties akimirką.

Pripažinimas simbolizuoja pagrindinį kompulsyvaus valgymo iššūkį. Priežastį, kodėl svoris nėra svarbiausia. Kodėl žmonės „numeta penkis kilogramus ir vis tiek nesijaučia nė kiek geriau“.

Pripažinimo trūkumą ir advokatės prislėgtumą galima laikyti sinonimais. Ji mano, kad tapusi „kažkuo ypatingu“ nebesijaus nevisavertė ar persekiojama tuštumos. Aš irgi taip maniau. Gal šimtą milijonų kartų. Tai vadinama „Kai aš suliesėsiu (pakeisiu darbą, persikraustysiu, užmegsiu santykius, nutrauksiu santykius, uždirbsiu pinigų) bliuzu“. Tai vadinama „Jei tik“ priedainiu. Tai galima laikyti savo gyvenimo bei galimybės būti laimingai nukėlimu į ateitį, kuomet — ak, kuomet — galiausiai gausite viską, ko troškote, ir gyvenimas taps gražus. Savo knygose „Feeding the Hungry Heart“ ir „When Food Is Love“ rašiau apie žmones, kurie jautėsi apgailėtini net ir atsikratę nereikalingo svorio. Kurie, pasiekę tai, ko labiausiai troško, suprato, kad laimė jiems ir toliau liko nepasiekiama. Kadangi — taip, žinau, kad tai banalu, tačiau taip yra dėl to, kad tai iš tikrųjų yra tiesa — laimė ir prislėgtumas nekyla dėl to, ką turite, kaip atrodote ar ką pasiekėte. Nesididžiuoju sakydama, kad esu jautusis prislėgta visur, su viskuo ir kiekvienu. Taip jaučiausi stovėdama tūkstančių saulėgrąžų nusėtame lauke pietų Prancūzijoje liepos viduryje. Taip jaučiausi sverdama keturiasdešimt kilogramų ir vilkėdama nulinio dydžio drabužius. Tačiau esu jautusis laiminga vilkėdama aštuoniolikto dydžio rūbus. Sėdėdama greta savo mirštančio tėvo. Dirbdama skirstomojo skydo operatore.

Svoris nėra svarbiausia. Tikslas nėra svarbiausia. Svarbiausia nėra ir „būti lieknai“, „būti išskirtinei“ ar „daug pasiekti“. Tai fantazijos jūsų galvoje; rytdienos vizijos, kurios niekada netaps realybe, kadangi pasiekus tikslus, jie bus pasiekti „dabartyje“. Toje „dabartyje“ jūs vis dar būsite savimi, užsiimsite tuo, kuo užsiėmėte iki šiol. Vis dar galėsite atsistoti. Pasivaikščioti. Apsilankyti pas odontologą. Atidaryti šaldytuvo duris. Miegoti. Jausti laimę. Jaustis sugniuždytos. Vienišos. Mylimos. Pasenti. Numirti.

Tačiau tuo pat metu svoris nėra nesvarbus, mat jei vartosite maistą kaip narkotiką, jei ir toliau narpliosite svorio problemą, jums teks susirūpinti savo svoriu, kad galėtumėte atsistoti, pasivaikščioti, atidaryti duris, miegoti, jaustis laimingos, sugniuždytos, mylimos, pasenti ir numirti; teks skirti tam bent šiek tiek dėmesio bei atsidavimo. Išaušus naujai dienai, vėl įnikusios į naują problemą, tematysite tik ją. Negalite ignoruoti problemos tik dėl to, kad pačios ją sukūrėte.

Ateina akimirka, kuomet svoris tampa svarbiausia. Į jį derėtų sutelkti dėmesį tuomet, kai nebegalite ramiai gyventi. Nereikia tapti tokioms lieknoms, kaip super modeliai. Nereikia vaikytis savo galvoje susikurto įvaizdžio, neturinčio nieko bendra su jūsų kūnu, amžiumi ar gyvenimu. Jums reikia susikoncentruoti ties svoriu, kadangi to nepadariusios jūs iš tiesų negyvenate. Jūs slankiojate iš vietos į vietą, negalėdamos atgauti kvapo. Sėdėjimas kelia skausmą. Skrydžiai lėktuvu yra tikra kančia. Apsilankymas kino teatre kelia iššūkį. Problema, kurią susikūrėte, pradeda taip jus slėgti, jog gyvenimas atrodo menkavertis, o jūsų dėmesio centras susiaurėja. Jūsų gyvenimą pradeda kontroliuoti apribojimai. Tai, ką galite ir ko negalite daryti. Kiek galite paslėpti. Kaip gėdijatės savęs. Jūs nuslopinate savo pojūčius ir paliekate garsų, spalvų bei juoko pasaulį savo pačių sukurtos realybės malonei. Ir toliau vartodamos maistą kaip narkotiką bei leisdamos svoriui tapti pagrindine problema, nepastebėsite visko, kas su ja nesusiję. Mirsite negyvenusios.

Štai laiškas, skirtas „kažkam“, kas tikisi tapti „kažkuo ypatingu“, tačiau tuo tarpu kuria svorio problemą.

Atrodo, kad pasirenki šią karjerą, o kartu ir gyvenimo kelią.

Ar gali tai pripažinti? Ne susitaikyti su tuo, kaip dauguma žmonių apibrėžia pripažinimą. Nesijausti auka: „Aš, vargšelė, negaliu padaryti nieko, tik susitaikyti su situacija.“ Tačiau pasiryžti liautis laikyti savo užduotis priemonėmis tikslui pasiekti ir suvokti tai, ką pasirinkai. Gal būtent tuo ir buvo lemta užsiimti, kadangi tuo užsiimi dabar? Galbūt kiekviena menkutė užduotėlė yra tobulumo įkūnijimas, tačiau tu to nepastebi, nes ieškai kažko kito?

Tai primena indų plovimą. Jei susitelki ties indų plovimu tam, kad virtuvė taptų švari, nepastebi nieko, kas įvyksta proceso metu. Vandens šilumos, burbuliukų sproginėjimo, savo rankų judesių. Nepastebi gyvenimo viduryje — tarp dabartinės akimirkos ir to, koks, tavo nuomone, turėtų būti gyvenimas. Nepastebėjusi tų akimirkų dėl to, kad tuo metu norėtum užsiimti kažkuo kitu, praleidi savo pačios gyvenimą. Tos akimirkos jau dingo. Jų niekada nebesusigrąžinsi.

Net tapusi „kažkuo“, nes jie buvo teisūs, tu iš tiesų turėjai „daug pasiekti“ — net jei tapai „svarbia“ savo pačios pastangų dėka — gali pastebėti, kad tavo gyvenimas nepagerėjo, jei neišmokai nubusti bei gyventi dabartyje. Jei neišmokai priimti akimirkos tokios, kokia ji yra. Tapus „kažkuo svarbiu“ jaustis apgailėtinam yra taip pat lengva, kaip esant „niekuo“. Juk net „ypatingi“ žmonės negali pakeisti savo kailio, jie turi susidoroti su nuoboduliu, atstūmimu, vienatve bei nusivylimu. Net ir „ypatingieji“ grįžta namo vakare ir daro tai, ką daro „niekas“: užmiega vieni. Taigi nepakenks, jei išmoksi būti atidi dabar. Gyventi savo pasirinktą gyvenimą. Vertinti kiekvieną savo kūno lopinėlį. Valdyti šį tau duotą kūną. Tai tavo vieta. Tik tavo.

Rašytoja Annie Dillard sakė: „Kaip praleidi savo dienas, taip nugyveni savo gyvenimą.“ Būk visiškai atvira. Paklausk savęs, kaip norėtum praleisti savo dienas. Jei jau peržiūrinėsi dokumentus, kodėl gi tuo pat metu nesuvokus savo kvėpavimo ar tiksinčio laikrodžio?

Kad ir ką pasiūlytų tavo kasdienybė, tai bus geriau nei tavo pačios sau porinamų istorijų sukelta kančia. Ji bus geresnė už vakarinius persivalgymus bei užburtą savęs niekinimo ar pažadų liautis tiek daug valgius ratą.

Sugrįžk. Nugalėk transo būseną. Atkreipk dėmesį į savo kvėpavimą. Savo rankas. Kojas. Pasiklausyk garsų. Kėdės girgždėjimo. Kopijavimo aparato ūžesio. Pažvelk į spalvas. Į tamsiai mėlyną bendradarbės suknelę. Kavos dėmę ant viršininko kaklaraiščio. Dainininkė Pearl Bailey sakė: „Žmonės mato Dievą kiekvieną dieną, tačiau Jo neatpažįsta.“ O ką, jei kiekviena diena suteikia galimybę pamatyti vis kitą Dievo veidą? Ką, jei tai, ko reikia, guli tavo panosėje, tačiau tu nepastebi?

Tu jau turi viską, kad būtum patenkinta. Tikroji tavo užduotis, nepaisant karjeros laiptų korporacijoje, kuriais pamažu lipi, yra padaryti viską, kad tai suprastum. Tuomet nebebus svarbu, ar esi „kažkas ypatingas“, ar „niekas“, kadangi būsi gyva kiekvieną akimirką — mano galva, to ir tikėjaisi „daug siekdama“ bei mėgindama tapti „kažkuo ypatingu“.

Arba sulieknėti.

PENKTAS SKYRIUS

Už to, kas sugadinta

Vienu metu pradėjau tikėti, kad gyvenimo tikslas yra išlaikyti išbandymą, kuris man bus duotas po mirties. Įsivaizdavau, kad su paskutiniuoju atodūsiu pateksiu į teismo procesą, kuriame būsiu priversta peržvelgti savo gyvenimą. Turėdama galvoje savo polinkį pasičiupti didžiausią dalį bei stulbinamą kiekį auskarų tais laikais, kai didelė dalis pasaulio žmonių turi išgyventi už mažiau nei vieną dolerį per dieną, nė kiek neabejojau verdiktu: aš keliausiu į pragarą. Nebent, žinoma, likusias savo gyvenimo dienas praleisiu stengdamasi būti tokia pasiaukojanti, kaip Motina Teresė, ir atsisakysiu lūpų blizgio. Jei ne, tuomet mažų mažiausiai turėčiau išdalyti visą savo materialųjį turtą, apsigyventi iš velėnų suręstoje troboje, miegoti ant kanapinio čiužinio, vilkėti iš perdirbtų butelių pasiūtus rūbus ir maitintis naudingais, žemėje randamais mikroorganizmais.

Pirmą kartą susitikusi su savo stovyklos lankytojomis pastebiu tokius pačius įsitikinimus, atsiskleidžiančius per maisto santykį. Regis, jos neabejoja, kad nubaudusios save bado dieta, atpirks kažką, kas iš prigimties buvo sugadinta — tam tikrą fundamentalų jų egzistencijos trūkumą. Sulieknėjimas joms tampa didžiuoju išbandymu. Svorio metimas virsta jų tikėjimu. Jos turi ištverti kančią bei pažeminimą, griebtis nesibaigiančių dietų — tik tuomet jos taps tyros, šventos ir bus išgelbėtos.

Besilaikydama „Svorio stebėtojų“ programos aštuntojo dešimtmečio pradžioje, savaitę laiko gyvenau pas savo draugą. Jo šeima susėsdavo prie vakarienės stalo ir kirsdavo kepsnius su bulvių koše, o man tekdavo pasitenkinti tuo, kas buvo nustatyta mano dietos. Kartą pasigaminau patiekalą iš dar likusių leistinų dienos produktų: dviejų porcijų šalto pomidorų padažo — kadrilis aplink viryklę nebuvo stiprioji mano pusė — ir vienos porcijos rikotos sūrio. Šaukštu kroviau vakarienę į dubenėlį, kuomet priėjęs mano draugas Alanas pasiteiravo: „Ar tikrai nori tai valgyti? Šaltą pomidorų padažą su gabalu šalto sūrio?“ „Taip“, — patvirtinau. — Žinoma.“ Tiesa ta, kad atsakymas „ne“ nebuvo viena iš alternatyvų. Negalėjau valgyti, ko norėjau. Negalėjau norėti, ko norėjau. Privalėjau pasiaukoti, atpirkti savo trūkumus, sumokėti už buvimą savimi. Už buvimą apkūnia.

Sudėtingiausia mokymo gerbti ir klausytis savo kūno dalis man yra nugalėti žmonių įsitikinimą, kad gerbti nėra ko. Jie nesugeba rasti nė vienos savo kertelės, kuri būtų sveika ir nepaliesta. Todėl girdėdami mane sakant „atsipalaiduokite“ arba „pasitikėkite savimi“, pasijunta taip, tarsi prašyčiau jų atiduoti save vilkams. Ištremti save į laukinį ir negailestingą menkystės pasaulį. Mintis, kad visų jų kūnuose yra sveika, niekuomet nė gramo nepriaugusi, niekada nejutusi alkio ar skausmo dalelė, jiems skamba taip neįtikinamai, kaip mitas apie Šumerų deivę Inaną, apsireiškusią žemėje po to, kai išsivadavo iš pragaro, kur buvo pakabinta ant mėsos kablio. Tačiau tuomet paklausiu jų apie kūdikius. Paprašau jų pagalvoti apie savo pačių vaikus ir kaip jie ateina į pasaulį tokie nuostabūs ir verti beatodairiškos meilės. Jie palinksi galvomis. Jie pradeda suvokti, jog menkumo yra išmokstama, jis nėra įgimtas, o jų užduotis yra rasti kelią atgal į savo sveiką, nepaliestą, nesugadintą kūną.

Prieš keletą mėnesių netekau savo veido. Tai nebuvo tas pats, kas pasakyti: „Brangusis, aš pamečiau savo automobilio raktelius.“ Vieną rytą nubudusi supratau, kad mano veidą pakeitė kamuolio dydžio apskritimas, vingiuota skylė žemiau nosies, kurią anksčiau vadinau burna, ir du paburkę atsikišimai žemiau kaktos, pro kuriuos žvelgė kadaise buvusios pusmėnulio formos akys. Raudoni, skysčio pritvinkę gumbai — tą savaitę kilusios alerginės reakcijos padarinys — nusėjo plotą, kur neseniai buvo mano oda.

Ėjo antroji iš šešių dukart per metus rengiamos stovyklos diena, o jos nuošalumas neleido nulėkti pas gydytoją ir laiku grįžti į kitą sesiją; neturėjau kitos išeities, kaip pasirodyti prieš šimtą žmonių be savo veido.

Trečiąją dieną mano veidas ištino dvigubai, o gumbai priminė tūkstantį bičių įgėlimų. Ketvirtąją dieną tegalėjau atmerkti vieną akį. Vieno savo bendradarbių mokytojų paklausiau: „Ar į mane labai sunku žiūrėti?“ „Taip“, — neslėpė šis. „Ar atrodau deformuota?“ „Aha“, — nepaguodė jis. — Tu panaši į dramblienę. Tačiau tik iš pirmo žvilgsnio. Vėliau akys apsipranta.“

Deja, negaliu patikinti, jog savo naująją išvaizdą kaip Buda vertinau šaltakraujiškai ir ramiai. Man būdingi polinkiai į tragizmą bei isteriją nunešė jų pramintais takais. Kas trisdešimt sekundžių paliesdavau savo veidą vildamasi, kad reikalai šiek tiek pasitaisė; neįstengdama patikėti, kad visa tai vyksta, sukėliau sau nenusakomo skausmo. Tetroškau susigrąžinti savo veidą. Tuojau pat. Tai buvo neteisinga. Problema buvo ne tai, kad atsisakiau susitaikyti su netektimi. Ar kad tam tikra netektis — pavyzdžiui, mirtis — yra gyvenimo dalis. Tačiau netekti savo veido? To buvo per daug.

Vos pamačiusi bet kokį kvėpuojantį padarą — žmogų, šunį ar driežą — pagalvodavau: „Tu vis dar turi savo veidą, dėl ko gi dar galėtum skųstis?“ Mąsčiau apie žmones deformuotais veidais. Apie tikruosius drambliažmogius. Galvojau: „Jei kada nors susigrąžinsiu savo veidą, nesiliausiu vertinusi savo skruostų. Nebesiskųsiu dėl raukšlių aplink akis ar saulės dėmių ant odos. Nubudusi kas rytą pasveikinsiu savo veidą žvaliai ir dėkodama, tarsi jis būtų nekalto prasidėjimo stebuklas.“

Kadangi stovyklos dalyvėms aiškinau, kaip reikia žvelgti giliau, nekreipiant dėmesio į daiktų paviršių, netrukus pastebėjau, kad iš tiesų man nenutiko nieko bloga. Iš pradžių tai dariau nenoromis, kaip įniršį liejanti dėl pamestos mylimos lėlytės trimetė, kuriai pradeda patikti pati erzelynė, nors savo lėlę jau surado. Apsipratau su savo bėda, tarsi ji būtų amžius dėvėtas paltas. Kadangi galėjau tai padaryti. Žinojau kaip. Mat tai buvo dalis mano gyvenimo jaunystėje. Tačiau vis aiškiau suprasdama, kad nebegaliu naudoti savo veido kaip logotipo — bet ko, kas pavertė mane manimi — jaučiausi vis laisvesnė. Netekus veido, mano identitetui pradėjo kažko trūkti. Nebegalėdama apsimesti išskirtine ir paversti įvairių savo kūno bei asmenybės dalių darnia bei kontroliuojama kauke, pajutau netikėto šviežumo gūsį.

Tai priminė tuos kartus, kai prakaituota ir sukaitusi, susirietusi į kamuoliuką dėl karštligiškų minčių, blaškydavausi lovoje negalėdama užmigti. Idėja, tarsi malda, pasibeldžia į sąmonę: „Išeik į lauką. Perženk savo durų slenkstį ir pažvelk į dangų. Tik minutėlę. Pasiklausyk nakties.“ Jei sugebėdavau pažadinti save iš hipnotiškų minčių apie tai, kas man yra negerai, transo, užsimesdavau nertinį, nupėdindavau iki durų ir žengdavau po nakties skliautu. Vėsa. Tyluma. Milijonai žėrinčių taškelių. Širdis suplaka kartą, du, tris. Protas atsiskiria nuo sąmyšio ir susilieja su erdve. Apstulbinta pasaulio, kuris niekuo neprimena matytojo prieš vos dešimtį minučių — to, kurį nuolat kuriu savo galvoje, — sugrįžtu į vidų, tarsi pati būčiau žėrintis taškelis beribėje erdvėje, tipenantis kažkokiu keistu koridoriumi, pamažu nykstantis su kiekvienu žingsniu, kol vėl užmigdavau.

Nors neturėjau savojo veido, užuojauta kildavo, kai jos prireikdavo. Atėjus laikui kalbėti prieš auditoriją, atlikdavau ir tai.

Visa, ką turėjau daryti — jausti, juoktis, verkti, mąstyti, miegoti, sėdėti, vaikščioti, valgyti, ragauti, nuryti — kuo puikiausiai atlikau būdama beveidė. Kažkas, ko paprastai nelaikiau savimi, vis dar buvo stovykloje, nors fizinis kiautas, su kuriuo dažniausiai siedavau savo esybę, buvo dingęs. Mano nuomone, tai ir buvo visų tų kalbų apie dvasingumą esmė. Ta nepalaužiama būtis, ta netekčiai atspari visybė. Tikriausiai būtent tai lieka po to, kai viskas, kas gali numirti, miršta, o tai, kas gali būti prarasta, prarandama.

Kadangi visa tai vyko stovykloje, nusprendžiau panaudoti savo veidą mokymams. Paklausiau savo mokinių, ką jos matė žvelgdamos į mane. Ar jos tikėjo, kad aš vis dar buvau savimi, nors ir netekusi savo veido? Labiausiai norėjau, kad savo reakcijas į mano veidą jos pasitelktų tyrinėdamos įsitikinimus apie savo kūnus. Ar jos vis dar yra savimi, jei priauga penkis kilogramus, arba jų rankos neatrodo taip, kaip jos norėtų? Ar be nenutrūkstančios istorijos jų mintyse apie tai, kaip viskas turėtų būti, kaip jos norėtų, kad tai būtų, kaip viskas turi būti tam, kad jos būtų laimingos, kas nors iš tiesų yra negerai? Kas lieka atsikračius idėjų apie tai, be ko, jų įsitikinimu, jos negali gyventi?

Prieš keletą mėnesių visos kartu atlikome pratimą su veidrodžiu. Paprašiau kiekvienos iš jų prieiti prie didžiulio veidrodžio ir papasakoti, ką jos mato. Visų kritikos litanijos buvo labai panašios. „Matau milžiniškas šlaunis.“ „Matau nutįsusius, plonus plaukus.“ „Matau siaubingą dvigubą pasmakrę.“ „Matau iki Montanos valstijos nutįsusias rankas.“ „Matau celiulitą — tai bjauru! — iškilusį net per kelnes.“ „Negaliu pakęsti to, ką matau. Nekenčiu žiūrėti į save.“ Mano kūnas ir aš esame viena visuma. Apie mano kūną negalima pasakyti nieko gero, taigi nieko gero negalima pasakyti ir apie mane.

Tuomet paprašiau jų dar kartą pažvelgti į savo kūnus, pradedant akimis. Prašiau jų įsižiūrėti į tai, kas slypi už akių spalvos bei formos, ir stengtis įžvelgti tą, kas mato jų atvaizdą veidrodyje. Nesupratusioms, ką reiškia „pamatyti tą, kas žiūri“, pasiūliau bent akimirkai prisiminti, ką reiškė būti vaiku prieš tai, kai jos išmoko vadinti bei skirstyti savo pasaulio objektus. Ką reiškė matyti ekstravagantišką spalvų bei formų kūrinį prieš tai, kai jos sužinojo, jog tai yra rožė, ir galėjo palyginti ją su kitomis. Ką reiškė aptikti lobį, bet kokį lobį — akmenėlį, vandenyną, jų motinos ranką — prieš išmokstant skirstyti ir atmesti jį kaip jau pažįstamą.

Visos akimirksniu suprato, ką norėjau pasakyti, tarsi būčiau kalbėjusi slapta kalba, kuria jos troško prabilti, net nesuvokdamos šio troškimo. Priėjusios prie veidrodžio, ėmė vartoti tokius žodžius, kaip talentingumas, vertė, visiškas atvirumas. „Matau stebuklą, — pasakė viena. — Matau nekaltybę.“ Žvelgdamos į savo veidus, jas nešiojančias kojas, jų vaikus apglėbiančias rankas, visos išvydo grožį, žavesį, spalvų bei formų puotą. Po gausybės ekstazės įkvėptų būdvardžių apie savo kūną (ir tą, kas jos kūną matė), viena moteris paklausė: „Geneen! Ar tu mane užhipnotizavai?“ Per visą suaugusiosios gyvenimą ji neprisiminė nė karto, kuomet į save žvelgė be paniekos. Atsakiau jai esanti tikra, kad ji jau buvo užhipnotizuota ir kad neapykanta sau buvo tos hipnozės rezultatas.

Didžioji dalis dalyvių mūsų stovykloje „Apie veidą“ tvirtino nekreipusios į jį dėmesio ilgiau nei akimirką. Atrodo, kad veidas tėra įėjimas į tai, kas slypi už jo. Ką viena mokinė pavadino „esmių esme“. (Ne visos buvo tokios kilnios. Viena moteris tarė: „Ak, alerginė reakcija! Aš ir galvojau, kodėl atrodote tokia susenusi ir išvargusi“)

„Ar taip pat galvojate ir apie savo kūnus? Kad jie yra tam tikros durys į tai, kas slypi už jų? Į tam tikrą esmę?“, — pasidomėjau.

Ne visai. Gal ir ne. Tikrai ne. Gal juokaujate?

Kažkas tarė: „O ką, jei man trūksta pagrindinės dalies? Ką, jei iš tiesų esu niekam tikusi ir sugadinta?“

„To negali būti, — atsakiau. — Pažvelk dar kartą.“ Tuomet papasakojau jai istoriją apie Sufi tradicijos dervišą Mullahą Nasrudiną, slapta gabenusį turtus per šalies sieną bei gebėjusį meistriškai išsisukti nuo pasieniečių patikrinimo. Ketverius metus jis kasdien žygiuodavo pirmyn ir atgal, o jam kaskart kertant sieną, pasieniečiai puikiai žinojo, kad jis slepia brangias prekes, kurias kirtęs sieną parduos už neįtikėtinus pinigus. Pareigūnai kruopščiai jį apieškodavo, žinojo, kad jis klestėjo, tačiau asilo balne nepavykdavo nieko surasti. Galiausiai, po daugelio metų, kai Nasrudinas išvyko gyventi į kitą šalį, pasienio pareigūnas jam tarė: „Gerai, dabar gali atskleisti, ką slapčia gabenai?“ Nasrudinas plačiai nusišypsojo. „Brangus drauge, — atsakė šis. — Aš gabenau asilus.“

Tai slypi jūsų panosėje. Tai atvira paslaptis. Kasdien mes susiduriame su tuo, kas nėra sužalota ar sugadinta. Tačiau esame taip įnikusios į gyvenimo smulkmenas, jog to net nepastebime. Nesvarbu, ar tai pavadinsime kokiu nors vardu, ar ne, ar atkreipsime savo dėmesį, ar ne — tai niekur nedings.

Pagalvokite apie tą kartą, kai nukeliavote už to, ką paprastai laikote savimi. Kai laikas sustojo. Kai atrodė, kad įprasto gyvenimo riba ištirpo ir atsivėrė durys į kitą matavimą. Galbūt taip nutiko tik kartą jums stovint atogrąžų miško viduryje ar gimdant kūdikį. Gal tai nutiko tuomet, kai dvidešimties apsvaigote nuo narkotikų. Gal tai nutinka kaskart jums esant gamtoje ar kai pasijuntate laiminga be jokios priežasties. Prieš penkias minutes jūs vos pavilkote kojas. Saulė buvo per kaitri. Jūsų vaikai klykavo arba jūsų viršininkas ant jūsų šaukė, o jūs nekentėte savo gyvenimo. Staiga akies krašteliu pastebėjote grožį, kuris privertė pasijusti taip, tarsi kažkas būtų atidaręs narvo duris ir išleidęs jus iš jūsų galvoje esančių geležinių gniaužtų. Nuo ankstesnės akimirkos niekas nepasikeitė, tačiau visa pradėjo atrodyti kitaip, kelti kitokius jausmus; viskas pasikeitė.

Be kitų motyvų kompulsyvus valgymas yra tos nepaliestos vietos siekimas, ilgesys bei mėginimas su ja susisiekti. Paklausti apie savo motyvus griebtis maisto, netinkamais maitinimosi įpročiais pasižymintys žmonės atsako: „Aš noriu ramybės. Tylos. Nors akimirkai pamiršti apie save. Persikelti kitur.“ Tarsi jie jau žinotų apie už kasdienių rūpesčių slypinčias platybes ir mėgintų ten patekti maisto pagalba. Visiškai nenuostabu, kad tai sukelia dar daugiau skausmo. Nors jų ketinimai ir yra nuoširdūs, tačiau priemonės jiems įgyvendinti sukelia atsiskyrimą, izoliaciją ir kančią.

Galiausiai, išvarginti mėginimų pasikeisti, mes pasiduodame. Suprantame, kad niekuomet ir nesugebėjome paversti savęs tinkamomis. Mums niekada nepavyko paversti savęs kažkuo kitu. Taigi liaujamės mėginusios. Suvokiame, kad nėra jokio tikslo, jokios finišo linijos, jokio egzamino. Niekas neskaičiuoja rezultatų. Niekas mūsų nestebi ir nesprendžia, ar esame vertos pakilti. Vienas mano mokytojų kartą pasakė: „Negali būti įklimpusi, jei nemėgini niekur nukeliauti.“ Galiausiai suprantame, jog beviltiškos mūsų padėties eskalavimas yra atsidavimas menkystei bei nesibaigiančioms pastangoms save pakeisti. Manydamos, kad jūsų darbas yra pataisyti viską, kas sugenda, visada rasite sugedusių dalių. Tai geriau, nei neturėti jokio darbo. Ypač šiandieninėje ekonominėje situacijoje.

Nuo vienos iš mano mokinių:

Stovykloje supratau, kiek daug padariau, kad atpirkčiau buvimą savimi. Kiek daug pastangų skyriau mėginimams pasipriešinti tam, kas, mano įsitikinimu, yra negerai. Suvokiau, kad nė vienas žmogus nėra iš esmės sugadintas — kad kiekvienas kūdikis gimsta tyras — tačiau mano nervų sistemos struktūra buvo iškreipta: aš privalėjau sumokėti už buvimą savimi. Negalėjau klausytis savo impulsų, mat jei jie man (sugadintajai) kilo, vadinasi, jie greičiausiai taip pat niekam tikį. Taigi turiu daryti būtent tai, ko nenoriu, kadangi jei jaučiu, kad man sunku, kad aš kenčiu, tai turėtų būti teisinga. Sunkumai ir kančia kažkokiu būdu turėjo pakelti mano reputaciją, nuplauti tai, kas sugadinta.

Didelė dalis mano „nubudimo“ ilgesio kilo iš troškimo būti gerai, tinkamai. Tarsi danguje gyventų mane stebinti motina, dalijanti aukso žvaigždes už tai, kad kasryt nubundu meditacijai. Už tai, kad tiek daug ir taip sunkiai jau daugelį metų stengiuosi dėl savęs. Jaučiu, kad privalau suprasti, kaip išreiškiu save bei kaip save tobulinu. Kurios mano pastangos nukreiptos į paprasčiausius blizgučius, o kurios padeda siekti to, ko, mano nuomone, neturiu ar kuo nesu. Ieškojau taip ilgai ir nerezultatyviai, jog dabar pasiduodu. Tai ištarti baisu. Tai man primena akimirką, kai nusprendžiau liautis laikiusis dietų. Paskelbdama pasauliui/sau, kad pasitikiu savimi jaučiausi taip, tarsi nusidėčiau. Tačiau šį kartą pasiduodu kitaip: atsisakau mėginimų išpirkti tai, kad gimiau savimi. Esu pasirengusi. Jaučiu tai iki kaulų smegenų. Daugiau nebetikiu, kad esu sugadinta. Ar kad jei ir esu, yra kažkoks būdas tai pakeisti.

Esu tikra dėl vieno: kažkas nutinka kaskart man liovusis kovoti su tuo, kaip viskas yra. Kažkas nutinka kiekvienai iš mano mokinių, kuomet jos liaujasi vadovautis savo įsitikinimais apie baimę, trūkumus bei tuštumą. Nežinau, kaip šį įvykių posūkį ar po jo juntamą naujumą pavadinti, tačiau puikiai pažįstu jų sukeliamus jausmus: palengvėjimą. Beribį gėrį. Gryną saldų aromatą, kvapą gniaužiantį grožį, įsimintiną melodiją. Tai primena švelnumo, užuojautos, džiaugsmo ir ramybės esmę. Pačią meilę. Visa tai pajutusios akimirksniu suprantate, kad visa tai esate jūs, kad visada čia buvote, laukėte savo pačios sugrįžimo.

Kai užsimirštate (taip nutinka dažnai), netikėtai pradedate suprasti, jog į kiekvieną — augalą, gyvūną, nepažįstamąjį, partnerį — nukreiptas gerumas grąžina jus atgal. Kad rūpinimasis savo kūnu priartina jus prie tų jausmų. Kad rūpinimasis žeme prilygsta rūpesčiui tais jausmais. Nusisuktumėte nuo kiekvieno, kuris paprašytų jūsų tai palikti, kadangi būtent šito jūs visada troškote, ilgėjotės, šitai mylėjote visą amžinybę. Savaime suprantate, kad kiekvienas jūsų žengtas žingsnis, kiekvienas mylėtas žmogus, kiekviena įvykdyta užduotis buvo skirta šiam susitikimui. Jūsų grįžimui į save. Ir kad pragaras yra ne kas kita, kaip viso to atsisakymas. Rojus jau yra čia, žemėje.

ŠEŠTAS SKYRIUS

Iš naujo mokomės žavesio

Besimokydama gimnazijoje svajodavau turėti Melissos Morris kojas, Toni Oliver akis ir Amy Breyer plaukus. Man patiko mano oda, krūtinė ir lūpos, bet visa kita reikėjo keisti. Vėliau, įkopusi į trečiąją dešimtį, troškau nupjauti gabalus savo šlaunų ir rankų taip, lyg pjaustyčiau padėkos dienos kalakutą, mat buvau tikra, jog nupjovus visas negražias ir netinkamas dalis liks tik gerosios — gražios ir lieknos.

Buvau įsitikinusi, kad egzistuoja kažkoks galutinis tikslas, kurį pasiekusi galėčiau amžinai mėgautis ramybe. Taip pat tikėjau dietomis, mat maniau, kad geriausias būdas šiam tikslui pasiekti buvo teisiant, gėdinant ir nekenčiant savęs.

Dietos yra paremtos nutylėta baime, jog esate pamišėlė, maisto teroriste ir lunatikė.

Galiausiai sunaikinsite visa ir visus, kuriuos mylite, todėl jus reikia sustabdyti. Dietos žada ne tik kitokį kūną; jos taip pat tikina, kad turėdamos naują kūną galėsite pradėti gyventi kitokį gyvenimą. Jei pakankamai savęs nekenčiate — pamilsite save. Jei pakankamai save kankinate — tapsite ramiu, atsipalaidavusiu žmogumi.

Nors pati mintis, neva neapykanta veda į meilę, o kančia — į atsipalaidavimą, yra visiškai absurdiška, mes įtikiname save, jog tikslas pateisina priemones. Su savimi ir likusiu pasauliu elgiamės taip, tarsi ribojimas, bausmė ir gėda galėtų skatinti pokyčius. Savo kūnus laikome savo priešais, ir vienintelis priimtinas rezultatas yra sunaikinimas. Mumyse giliai įsišaknijęs įsitikinimas, kad neapykanta ir kankinimas iš tiesų yra veiksmingi. Ir nors nesu sutikusi nė vieno žmogaus, kurio gyvenime karas su savo kūnu atnešė ilgalaikių pokyčių, mes ir toliau tikime, kad pasitelkusios dar truputį daugiau pasibjaurėjimo savimi mes triumfuosime.

Kartą pokalbių laidos vedėjas manęs paklausė, kaip žmonės galėtų pakeisti savo santykius su maistu. Man atsakius, kad pirmasis žingsnis yra supratimas, jis nustebo: „Tik tiek? Tai viskas? Mes turėtume patikėti, kad savęs supratimas paskatina pokyčius?“

Tai iš tiesų yra pirmasis žingsnis, mat tikrieji pokyčiai yra neįmanomi, kol aiškiai nesuprantame, kuo save laikome. Net jei jums sekasi ir gaunate viską, ko norite, pasiekęs tų dalykų žmogus — jūsų įvaizdis — vis tiek liks skurdus, nelaimingas ir apkūnus.

Jūs galite maudytis piniguose, būti apipilta meile ar džiaugtis lieknomis šlaunimis ir tuo pat metu jautis taip, tarsi esate atskirta nuo viso gėrio, kurį teikia gyvenimas. Nepaisant šiandieninių aplinkybių, giliausi jūsų įsitikinimai visada — 100 procentų atvejų — verčia jus elgtis pagal įprastus modelius, kuriuos siejate su buvimu savimi. Dėl to išlaikyti natūralų savo svorį jums bus neįmanoma. Gauti tai, ko trokštate, neatrodys realu. Kažkam jus pamilus, tą asmenį laikysite nepatraukliu, paviršutinišku ar kvailu. Jausitės tarsi kažkieno kito gyvenimą gyvenanti apsišaukėlė. Ir vėl grįšite į nemylimųjų odą bei gyvenimą tokia forma, kokia jums yra geriausiai pažįstama.

Nesupratusios, kad esate linkusios į žalą ir pražūtį, kad negalite išsiskirti su kompulsiniu valgymu ir visomis jo keliamomis problemomis, nesuvokusios, kad nors ir pasąmoningai, bet pačios tai prisišaukiate, nesulauksite jokių ilgalaikių pokyčių, mat jūsų elgesys prieštaraus natūralioms jūsų tendencijoms. Jūs nepaisysite giliausių savo įsitikinimų apie gyvenimą.

Jūsų kūno formos priklauso nuo jūsų įsitikinimų apie meilę, vertę bei galimybes. Norėdamos suprasti savo kūną, pirmiausia turite suprasti, kas jį formuoja. Ne kovoti su tuo. Ne skatinti. Ne atsiskirti nuo to. Ne gėdinti tai. Nedaryti nieko daugiau, tik priimti — ir taip, Virginia — suprasti. Jei gėdinsite, ribosite save ar jėga versite sulieknėti, tapsite ribota, sugėdinta, baikščia būtybe, kuri išliks liekna dešimt minučių. Smurtaudamos prieš save (pašaipomis ar grasinimais) tapsite užgautu žmogumi, nepaisant, kiek sveriate. Laikydamos save blogio įsikūnijimu, priversdamos vieną savo dalį kovoti su kita — savo geležinę valią su nepasotinamu alkiu — jausitės susidvejinusios, pamišusios ir išsigandusios, kad atskirtoji ir slaptoji pusė paims viršų ir sugriaus jūsų gyvenimą, kai mažiausiai to tikėsitės. Lieknėjimas pagal bet kokią programą, verčiančią jus kartoti, kad pasidavusios tikriesiems savo impulsams galėtumėte sušlamšti visatą, yra tarsi dangoraižio statyba ant smėlio: be tinkamo pamato naujas statinys neišsilaikys.

Norint sulaukti ilgalaikių pokyčių, reikia pradėti nuo nematomų lygmenų. Reikia pasitelkti supratimą, ieškojimus bei atvirumą. Suvokimą, kad valgote taip, kaip valgote, tam, kad palaikytumėte savo gyvybę.

Savo stovyklos mokinėms kartoju, kad visada yra svarių priežasčių griebtis maisto. Kol jos nesuvoks, kad iš esmės yra sveiko proto, o jų elgesys visiškai logiškas — kad jų užduotis yra atrasti žodžiais neišreikštus, nematomus ir nežinomus elgesio modelius, kuriems jos paklūsta; o ne stumti save į tai, ko jų protas nusprendė siekti — karas su savimi nesibaigs, kad ir kiek jos svertų. Mes susitelkiame ties tikėjimu kova, o ne svoriu, mat, dingus tikėjimui, jį paseka antsvoris.

Mūsų darbo tikslas nėra pakeisti tai, ką jūs darote, o stebėti, ką galite atlikti pasitelkusios pakankamai suvokimo, smalsumo bei švelnumo, kadangi tuomet melas ir seni sprendimai, sudarantys kompulsyviojo elgesio pagrindą, tampa akivaizdūs ir pamažu išnyksta. Liovusios tikėti, kad valgymas išgelbės jums gyvybę, kai jaučiatės išsekusios, vienišos ar sutriuškintos, jūs sustosite. Ėmusios pasitikėti savimi labiau nei maistu, liausitės piktnaudžiauti pastaruoju, tarsi jis būtų jūsų vienintelė viltis nepalūžti.

Kai jūsų kūno formos nebeatitinka įsitikinimų, ištirpsta ir antsvoris. Tai iš tiesų visiškai paprasta.

Liausitės gręžiotis į maistą, kuomet ne tik protu, bet ir kūnu suprasite, kad yra kai kas geresnio už savęs gelbėjimą maistu. Tąkart atsikratytas antsvoris daugiau nebesugrįš.

Kompulsyvų valgymą padeda nugalėti ne prievarta, o tiesa.

Suvokimo, o ne ribojimo, pagalba sužinosite, kokio maisto pageidauja jūsų kūnas.

Dalyvavimas, o ne gėda, gali pakeisti jūsų požiūrį į save ir tai, kuo pasikliaujate.

Kuomet liausitės kovojusios, kentėjusios, tampiusios save aplink maistą ir savo kūną, kai nustosite manipuliuoti ir kontroliuoti, kai iš tiesų atsipalaiduosite ir įsiklausysite į tiesą apie tai, kas slypi kitapus, jūsų dėmesį patrauks kai kas daugiau, nei jūsų baimė. Pasikartojančių atsivėrimo ir ramybės potyrių pagalba išmoksite pasitikėti kai kuo žymiai galingesniu už kažkieno kito sudarytą taisyklių sąrašą: savo pačių esybe.

Poetas Galwayus Kinnellis rašė: „Kartais būtina iš naujo išmokyti padarą jo paties žavesio.“

Sakau savo mokinėms, kad visa, ką darome, skirta iš naujo išmokyti save žavesio.

Kai lioviausi laikytis dietų, o mano svoris vėl tapo normalus, kai kurie mano santykius su maistu kaitinę įsitikinimai iškilo nepermaldaujamo veržlumo į sėkmę bei nesugebėjimo džiaugtis ar mėgautis tuo, ką dariau, turėjau ar mylėjau, forma.

Kad ir ką būčiau dariusi ar rašiusi, apie ką būčiau galvojusi, visos mintys, visos knygos buvo niekam tikusios. Tik būdama nelaiminga arba trokšdama kažko, ką turėjo kiti, bet neturėjau aš (nors ir kas tai būtų), žinojau, kas esu.

Ten, kur vieni matė aušrą, aš mačiau pražūtį. Kur kiti įžvelgė meilę, aš mačiau nuobodulį. Kur jie regėjo ramybę, aš mačiau dusulį. Pasitenkinimas mane nervino. Laimė kėlė man tokį stiprų nerimą, kurio negalėjau apsakyti. Tačiau kančios išsižadėjimas atrodė tarsi pažįstamo pasaulio atsisakymas. Atrodė, tarsi išduočiau vaiką, kuris užaugo vienišas, storas ir nusivylęs.

Tyliai mano santuokai su nelaimingumu pradėjus reikštis per knygoje aprašytus įpročius, jau buvau ištekėjusi už Matto ir sulaukusi daugiau finansinės bei pasaulinės sėkmės, nei 95 procentai pasaulio gyventojų. Pažvelgusios į mane, nebūtumėte atspėjusios, kas slėpėsi po paviršiumi. Tačiau kartais pagaudavau save spoksančią į savo vyrą ir mąstančią: „Kas tu? Negaliu pakęsti tų kelnių ir kaip tu kramtai dribsnius. Ir kodėl apskritai už tavęs ištekėjau?“ Tuomet pagalvodavau apie savo draugus, bendruomenę, kuriai priklausiau, visą savo gyvenimą ir pasijusdavau taip, tarsi neturėčiau teisės būti savo kailyje.

Kai to net nesuprasdamos tikite, kad esate sugadintos iki kaulų smegenų, taip pat esate tikros ir tuo, kad turite tą žalą slėpti, norėdamos, kad jus kažkas pamiltų. Nesiliaujate gėdytis būdamos savimi. Iš visų jėgų stengiatės kompensuoti savo išvaizdą, eiseną ar emocijas. Sprendimų priėmimas kelia agoniją, mat jei jūs, sprendimą priimantis asmuo, esate sugadintas, tuomet kaip galite pasitikėti savo priimamais sprendimais? Pradedate abejoti savo impulsais, todėl išvystote meistriškų gebėjimų ieškoti paguodos išorėje. Puikiai išmokstate ieškoti ekspertų bei programų, siekti ir iš visų jėgų stengtis pakeisti save, tačiau šis procesas tik dar kartą patvirtina jūsų įsitikinimus apie save: jūsų poreikiais bei pasirinkimais pasitikėti negalima, o pasidavusios savo vidiniam balsui esate apskritai nekontroliuojamos.

Dietos yra jūsų įsitikimo, kad turite išpirkti buvimą savimi tam, kad būtumėte vertos egzistuoti, išraiška. Tai nėra šio įsitikinimo šaltinis, o tik vienas iš būdų jam išreikšti. Kol nepradėsite suprasti ir abejoti tokiu įsitikinimu, jokio masto svorio metimas nepalies tos jūsų dalies, kuri yra įsitikinusi savo netinkamumu. Visą gyvenimą trunkanti kančia dėl maisto puikiai tiks į jūsų susiformuotą buvimo gyva apibrėžimą. Jums atrodys logiška, kad neapykanta veda į meilę, o kančia — į ramybę, kadangi jūsų elgesys bus paremtas įsitikinimu, jog jumyse tūnantį blogį galima išvaryti tik badavimu, ribojimu bei bausmėmis. Nepavyks išlaikyti savo natūralaus svorio, nes jis nesutaps su jūsų įsitikinimais apie tai, kaip turi klostytis gyvenimas. Pradėjus abejoti šiuo įsitikinimu bei juo paremtais sprendimais, dietos ir buvimo savo kailyje nepatogumas praranda žavesį. Tik gerumas turi prasmės. Visa kita tampa nepakeliama.

Jūs nesate klaida. Jūs nesate problema, kurią reikėtų spręsti. Tačiau šito nesuprasite nesiliovusios daužyti galvą į sieną, gėdindamos bei kaltindamos save, bijodamos savęs. Apie besimokančius skraidyti paukščius Sufi tradicijos poetas Rumi rašė: „Kaip jie to išmoksta? Jie pasileidžia kristi ir kritimo metu jiems suteikiami sparnai.“

Jei ketinate laukti Toni Oliver akių ar Amy Breyer plaukų, jei nusprendėte negerbti savęs tol, kol nepasieksite tokio svorio, koks, jūsų nuomone, yra vertas pagarbos, tuomet niekada jos iš savęs ir nesulauksite, mat siekdamos savo tikslo nuolat sau parodysite, jog esate sugadintos, o jūsų impulsais, troškimais, svajonėmis bei esybe negalima pasitikėti, kad ir kiek svertumėte. Neseniai viena stovyklos mokinių rašė:

Mano kūno pasikeitimai (atsikračiau dvylikos kilogramų ir tai tik pradžia) toli gražu neprilygsta mano gyvenimo pokyčiams. Tai nesibaigianti prisiminimo kelionė... Tai jausmas, kad esu gyva, o ne vaikščiojantis lavonas... Tai tikrasis nuostabių, šlovingų tikro džiaugsmo akimirkų išgyvenimas (šių žodžių nevartoju taip dažnai ar paprastai)... Tai didžiulės pasididžiavimo, stiprybės ir vilties bangos jaudulys, mat galiu pasilikti akimirką su savo jausmais, o ne įjungusi automatinį valdymą prisikimšti... Tai gebėjimas parodyti sau gerumo, švelnumo bei užuojautos, o ne priversti pasijusti plakimo stulpu... Didžiausias turtas man yra... gebėjimas pajusti meilę pačiai sau, iš kurios kyla meilė mano vaikams, partneriui, praeiviams gatvėje. Ilgus metus žinojau, kokia svarbi yra meilė sau, tačiau šią idėją sugebėjau suprasti savo protu, o ne širdimi.

Arba jūs tikite gerumu, arba ne. Arba esate linkusios tikėti esmine savo egzistencijos sveikata, arba ne. Norėdamos gauti sparnus, turite būti pasiryžusios tikėti, kad šioje žemėje esate ne vien tam, kad jau tris šimtus kartų per aštuoniasdešimt metų nepaliaudamos mėgintumėte atsikratyti tų pačių penkiolikos kilogramų. Taip pat turite nepamiršti, kad gerumas bei žavesys yra įmanomi, net jei kalbame apie kažką kasdieniško, sakykime, tai, ką dedate sau į burną pusryčiams. Visa tai turite pradėti šiandien.

Žengusios kelis pirmuosius žingsnelius ir pradėjusios rodyti sau tokį gerumą, kokio, manėte, nusipelno tik liekni ar tobuli žmonės, noromis nenoromis suprasite, kad meilė vis dėlto nebuvo jūsų apleidusi.

ANTRA DALIS

Praktika

SEPTINTAS SKYRIUS

Minčių tigrai

Kad ir kokios išsilavinusios būtumėte kitose gyvenimo srityse, kad ir kuo sakote, kad tikite, kad ir kokios rafinuotos ar apsišvietusios būtumėte, jūsų maitinimosi įpročiai atskleidžia viską.

Kaip apmaudu.

Tačiau pagalvokite: troškimas valgyti, kai nesate alkanos, atskleidžia tikruosius jūsų įsitikinimus apie gyvenimą šioje žemėje — jūsų nuomonių apie jausmus, kančią, gavimą, puoselėjimą, gausą, poilsį bei pakankamą turėjimą įvairovę. Išsiaiškinusios, kuo iš tiesų tikite, galite pradėti mąstyti, ar tai yra tiesa.

Tiesdamos ranką į bulvių traškučius, kai norite išvengti savo jausmų, teisinatės: „Neturiu kitos išeities, kaip tik save apmarinti. Kai kurių dalykų neįmanoma jausti, suprasti ar išspręsti.“ Konstatuojate: „Pokyčių galimybė neegzistuoja, todėl bent užkrimsiu.“ Tvirtinate: „Gerumas egzistuoja visiems kitiems, bet ne man, todėl bent pavalgysiu.“ Tariate: „Iš esmės esu kupina ydų, todėl bent užvalgysiu.“ Arba: „Maistas yra vienintelis gyvenimo teikiamas malonumas, tad kodėl juo nepasinaudojus.“

Vos ėmus abejoti pagrindiniais savo įsitikinimais, nereikia stengtis jų ištaisyti, pakeisti ar pagerinti. Turėtumėte įkvėpti vieną kartą, tuomet — kitą. Stebėkite savo kūno pojūčius: ar jaučiate dilgčiojimą, pulsavimą, šilumą ar vėsą? Atkreipkite dėmesį į savo jausmus; net jei visuomet šį jausmą vadinote „liūdesiu“, smalsaukite taip, tarsi su juo nebūtų susietas joks žodis, jokia jį apibūdinanti klišė, tarsi būtumėte susidūrusios su juo pirmą kartą. Ar tai gniužulas mėlynų pelenų jūsų krūtinėje? Ar atrodo, kad jūsų širdyje žioji skylė? Ar ji atsiveria, jums pastebėjus, ar pasikeičia?

Šie klausimai nutiesia tiltą tarp jūsų savivokos ir to, kokios esate iš tikrųjų. Tarp jūsų sau pasakojamų, praeitimi paremtų istorijų ir dabartinės akimirkos išgyvenimais paremtų jausmų. Jie leidžia jums atskirti pasenusius pažįstamus elgesio modelius nuo dabartinės gyvos tiesos.

Ilgus metus praleidau lankydama terapijos bei įvairių rūšių meditacijos seansus. Išmokau krapštytis savo vaikystės žaizdose ir žinojau, kaip jas apeiti, kaip numalšinti smurto sukeltą skausmą ir kaip užmegzti ryšį su ta savo dalimi, kuri niekada nepatyrė prievartos. Tačiau baigusi medituoti ir sklandyti prašmatnume, šlepteldavau į kasdienę rutiną taip, tarsi ji būtų nuo visko atsieta. Nors meditacija žadėjo persikūnijimą, man visiškai nesisekė.

Įsivėlus į ginčą, trisdešimt minučių mano kasdienės ramybės tuojau pat pakeisdavo giliai įsirėžę nutylėti įsitikinimai: nepasitikėk niekuo; meilė žeidžia; jei negriebsiu visko dabar, vėliau man nieko neliks.

Meditacija mokė mane, kaip peržengti savo gyvenimo ribas, tačiau aš norėjau išmokti jame gyventi. Troškau, kaip sakė Williamas Jamesas, tai padaryti išdidžiai ir pradėti tuojau pat. „Jokių išimčių.“

Vėliau, kaip Deimantinio požiūrio sekėja, išmokau vienos ieškojimo versijos — filosofinio/mokslinio/psichologinio/dvasinio proceso, kuris įvairiomis formomis gyvuoja jau tūkstančius metų. Mano išmoktosios versijos pagrindas buvo fizinis kūnas, ji visada prasidėdavo dabarties akimirkoje bei tiesioginiuose mano patyrimuose. Mano mokytoja Jeanne Hay tikino: „Tu per daug stengiesi, per sunkiai dirbi, terapijoje praleidai per daug laiko.“ Ji kartodavo: „Nesistenk visko pakeisti, verčiau mėgink pastebėti tai, kas čia jau yra. Atkreipk dėmesį į tai, ką jau jauti. Liūdesį. Nuobodulį. Laimę. Alkį. Kančią. Ekstazę.“ Ji sakė, kad jei smalsausiu apie didžiulius skraidančių objektų (mano senųjų įsitikinimų) spiečius, kurie buvo pasiglemžę visą mano dėmesį, jie pasikeis, atsivers ir išsisklaidys.

Iš pradžių ja netikėjau. Tokie ieškojimai reikalavo, kad visiškai išgyvenčiau jausmą, ir aš maniau — kaip dabar galvoja mano mokinės — kad paskęsiu liūdesyje arba mane visiškai užvaldys pyktis. Tikėjau, kad man leido funkcionuoti tik mano gebėjimas nuslopinti ir paslėpti savo jausmus, o praktikuodama ieškojimus, nesusidoročiau su gyvenimu.

Tačiau pasirodė, kad įsileisti jausmus nereiškė juose paskęsti. Pasitelkus suvokimą (gebėjimą suprasti savo jausmus) ir dalyvavimą (gebėjimą išgyventi jausmą tuo pat metu jaučiant tai, kas yra už jausmus didesnis), įmanoma pasilikti su tuo, kas, tikėjote, galėjo jus sunaikinti. Įmanoma išgyventi tokius stiprius jausmus, kaip sielvartas ar baimė. Taip pat nedideles liūdesio ar susierzinimo bangeles.

Kelio iš priklausomybės į jausmus bei pasilikimą akimirkoje tikslas nėra išgydyti mūsų „sužeistąjį vaiką“ ar priversti mus pajusti kiekvieną įtūžio ar sielvarto kruopelę, kad susilauktume sėkmės ir taptume lieknos bei laimingos. Mes nesistengiame savęs lipdyti.

Priešingai, išardome tai, kuo save laikėme. Išgyvename savo jausmus ne tam, kad galėtume apkaltinti savo tėvus už tai, jog nevadino mūsų brangiosiomis, ar kad galėtume mėtytis pagalvėmis, taip išreikšdamos pyktį kiekvienam, su kuriuo yra tekę konfrontuoti, tačiau dėl to, kad neatpažinti jausmai temdo mūsų gebėjimą pažinti save. Kol laikysime save vaikais, įskaudintais nenuovokių tėvų, nesugebėsime suaugti. Nesuprasime, kas iš tiesų esame. Ir toliau ieškosime nepasirodžiusių globėjų, pamiršdamos, kad jau seniai suaugome.

Catherine Ingram savo knygoje „Passionate Presence“ pasakoja istoriją apie savo jauną draugę, kartą pareiškusią: „Įsivaizduok, kad tave apsupo tūkstantis alkanų tigrų. Ką tokiu atveju darytum?“ Catherine prisipažino: „Oho, nežinau, ko griebčiausi. O ką darytum tu?“ Jaunoji jos draugė atsakė: „Aš liaučiausi įsivaizdavusi!“

Daugelį taip pavergia mintys apie mūsų galvose tūnančius bauginančius tigrus — liūdesio, sielvarto, atstūmimo istorijas — jog nebesuvokiame, kad visa tai jau praeitis. Jie daugiau nebegali įskaudinti. Suvokę, kad mus persekiojančios istorijos yra būtent — istorijos — šią akimirką galime pasilikti su dabartiniais jausmais. Dilgčiojimu, pulsavimu, spaudimu, svarumu, sunkumu, sunkiu akmeniu ant krūtinės. Užmezgusios tiesioginį ryšį su savo pojūčiais bei jausmais, galime įžvelgti sąsajas tarp jų ir to, kas yra kitapus. Atrandame galimybę suprasti, kad esame kur kas didesnės už bet kokį jausmą, kad, įsigilinus į liūdesį, jis gali pavirsti vešlia ramybės lanka. Arba leidusios sau pajusti visą pykčio karštį ir jo neišreiškusios, atskleidžiame stiprybės ir drąsos kalną.

Katiną Mukį mums padovanojo draugas, prisiekinėjęs, kad dėl romaus būdo katinėlis net negalėjo išeiti į lauką. Tačiau po trijų savaičių supratome, kad pagrindinis Mukio gyvenimo tikslas buvo luošinti ir žudyti. Jis kasdien puldavo mūsų kalytę Selestę — kabindavosi jai į kulkšnis ir kąsdavo, nors ši buvo bene dešimtkart už jį didesnė. Jis piktdžiugiškai bėgiodavo su driežais dantyse, ėdė dagilius, pradėdamas nuo galvos, o vėliau nepalikdamas nė kaulelio, akies ar plunksnelės. Mukis pasirodė esąs tiranozauras katės kūne. Jis buvo išdidus, viską naikino ir nesiliaudavo kniaukti. Negana to, visur šlapinosi. Mūsų lovoje, ant Selestės gulto, ant kėdžių, kilimų, sofos. Iš pradžių maniau, kad jis ligotas — šlapimo pūslės uždegimas ar inkstų infekcija.

Tačiau veterinaras patikino, kad jo inkstai sveikutėliai, o šlapimo pūslė funkcionuoja puikiai. Tai buvo elgesio problemos. Jis pasakė: „Šis katinas siekia keršto.“ „Kodėl?“, — nustebau. „Todėl, kad yra glostomas, nešiojamas ant rankų ir šeriamas šparagais, kai didžioji pasaulio dalis badauja.“

Trejus metus neapykantą Mukiui, kai šis ką nors apčiurkšdavo, keitė meilė, kai jis to nedarydavo. Kaip sakė mano draugė Annie, jis pavertė gyvenimą nepakeliamu būdamas nepaprastai žavingas. Vienu savo šviesiai mėlynų akių mirktelėjimu priversdavo mane alpti nuo jo grožio. Jis pasukdavo už kampo, įsitaisydavo už violetinių našlaičių kupstelio, ir jo tobulumas — papūsta uodega, mažytės pilkos ausytės, ilgi ūsai — priversdavo mane tirpti. Man niekada nesisekė rinktis funkcionalumą vietoje išvaizdos. Būdama dvidešimt aštuonerių uždirbdavau tris šimtus penkiasdešimt dolerių per mėnesį, už kuriuos turėjau sumokėti buto nuomą, nusipirkti maisto, degalų, knygų ir nueiti į kiną. Tačiau kartą pamačiusi nedidelį vasarnamį ant skardžio, nuo kurio matėsi vandenynas, už tris šimtus dvidešimt penkis dolerius per mėnesį nusprendžiau, kad verčiau liksiu alkana, nei gyvensiu kur nors kitur. Taigi leidau Mukiui daryti viską, ką jis norėjo, mat jis buvo gražus. „Tačiau tai ir yra problema, — kartą pasakė kita draugė. — Jis mano, kad myli jį už jo išvaizdą. Jis nori būti mylimas už tai, koks yra, o ne už tai, kaip atrodo. Jis šlapinasi, norėdamas išbandyti tavo meilę.“

„Negali būti!“, — atrėžiau.

Mudu su Mattu išbandėme viską, siekdami priversti katiną liautis čiurkšti bet kur. Į purškiklių skardines įtaisėme judesio detektorius, kad kiekvieną kartą katinui prisiartinus prie savo mėgstamiausios šlapinimosi vietos, skardinė pūsteltų oro srovę ir išgąsdintų Mukį. Jis išmoko nusišlapinti tarp pūstelėjimų. Įsigijome cheminių priemonių, panaikinusių katino šlapimo kvapą iš mūsų kėdžių, sofos ir lovos. Į elektros lizdus prikaišiojome nedidelių indelių su kvapais, kurie turėjo užpildyti namus laimės hormonais ir priversti Mukį jaustis taip gerai, kad jis nebenorėtų šlapintis. Šaukdavome ant jo, kalbėdavome su juo, konsultavomės su trimis veterinarais klausdami, ką daryti.

Šlapinimasis nesiliovė. Aš įsiusdavau, išmesdavau jį iš namų valandai ar dviem, grasindavau jį atiduoti, bet galiausiai vėl pamildavau. Jaučiausi tarsi pastumdėlė, ištižėlė, kartojanti, kad dar kartą nusišlapinęs ant kėdės, droš į gatvę. Vieną dieną jis nutipeno į mano naująjį darbo kambarį, užšoko ant naujutėlio minkštasuolio ir čiurkštelėjo. Aš surikau, griebiau dar nebaigusį reikalų ir išmečiau pro duris. Tikras niekšas, pamaniau. Nedėkingasis. Tu, bjaurus mėlynaki pabaisa. Viskas. Tavęs reikia atsikratyti. Jis tyliai sugrįžo atgal po valandos, žvelgdamas į mane savo žaviomis akimis, tačiau aš nepasidaviau. Mano širdis buvo ledinė. Daugiau grožis manęs nevynios aplink pirštą.

Tą vakarą jis nepasirodė vakarienės prie užpakalinių namo durų, net mums papurčius jo ėdalo dėželę kieme. Kitas malonumas Mukiui be žudymo buvo maistas. Visi mano augintiniai buvo kompulsyvaus valgymo vergai, ir Mukis nebuvo išimtis. Man palikus žalią moliūgą ant stalo, jis nepraleisdavo progos suleisti į jį dantis. Katinas išsitempdavo duonos kepalą iš automobilio, sudraskydavo rudo popieriaus maišą ir surydavo jį, palikdamas tik pluteles. Jis ėsdavo avokadą, vyšnias, griežčius. Ir tikrai niekada nepraleisdavo nė vienos katiniško ėdalo porcijos. Nė karto.

Namo jis negrįžo. Mes zujome prie namų keliuku pirmyn atgal, purtydami ėdalo pakelį, kviesdami jį balsu. Mukio nebuvo nė kvapo. Buvau tikra, kad taip ant jo supykau, jog jis nebenori grįžti namo. Arba kad mano pyktis išprovokavo jo pyktį, todėl įsiutęs jis išdrožė iš namų. Nusprendė susirasti mielesnę pastogę, naujų vietelių šlapintis.

Brėkštant išėjau į lauką ieškoti Mukio ir, praeidama pro nedidelį krūmą už galinių namo durų, pamačiau jį išsitiesusį taip, tarsi ruoštųsi šokti ant driežo. „Muki?“, — pašaukiau. Tačiau jis nejudėjo. Širdžiai besidaužant, nulėkiau ieškoti Matto: „Ateik greičiau, aš radau Mukį, tačiau kažkas negerai.“ Mattas jį palietė. „Jis sustingęs, — tarė Mattas. — Negyvas.“ Abudu puolėme į ašaras. Apsikabinome. Verkėme ilgai. Tuomet aš pasakiau: „Tai aš jį nužudžiau. Mano pyktis jį pražudė.“ Mattas atšovė: „Tai juokinga. Jis niekada nepraleisdavo vakarienės, kad ir kaip ant jo supykdavai.“ „Tada jis čia mirtinai sušalo“, — pasakiau. Jis nekart nenakvojo lauke. „Tačiau dabar vasara, — paprieštaravo Mattas. — Lauke nešąla, tai kaip jis galėjo mirtinai sušalti?“ Per ašaras atkirtau: „Tai įmanoma, viskas įmanoma.“

Nuvežėme jį į veterinarijos kliniką skrodimui. Turėjau sužinoti, kaip jis mirė. Tačiau dar nesulaukusi rezultatų pasinėriau į savęs kaltinimą. Aš ant jo šaukiau, todėl jis nebesugrįžo. Jei tik būčiau įleidusi jį į namus, nebūtų nugaišęs. Esu baisus žmogus. Manyje per daug pykčio. Nenuostabu, kad Mukis žudydavo. Jis tai perėmė iš manęs. Prisimenu, ką kitas veterinaras yra man sakęs apie augintinius: jie prisiima ligas, kad jų šeimininkai būtų sveiki. Jis medžiojo kolibrius tam, kad man netektų žudyti kitų, pavyzdžiui, savo dykaduonio rangovo. Nujaučiau, kad vieną dieną mano pyktis ką nors sunaikins, o galiausiai taip ir atsitiko. Ir jis mirė baisia mirtimi. Siaubinga. Siaubinga mirtimi. Siaubingas žmogus.

Kitą dieną mums paskambino veterinaras ir pranešė, kad Mukis nudvėsė dėl silpnos širdies: „Regis, jis turėjo įgimtą širdies ydą, Katinas mirtinai nesušalo. Ir jo širdis nesudužo taip, kaip jūs galvojate. Aorta užsikimšo. Jo dienos buvo suskaičiuotos nuo pat gimimo. Galvokite šitaip, — pridėjo Robas. — Jis ėdė viską, kas negalėjo suėsti jo, ir keršijo visiems sutiktiems gyviems padarams. Mukiui tai buvo geras gyvenimas.“

Tačiau mudu su Mattu ištiko šokas. Nežinojome, kaip susitaikyti su mirtimi apskritai. Kaip Mukis galėjo lakstyti aplink vieną dieną ir pradingti kitą? Kur jis išėjo? Kodėl nebepureno savo uodegos ar nebekandžiojo Selestės kojų, šiai bėgant per kiemą, ką ji dabar galėjo daryti laisvai, kadangi Mukis nebesislėpė už paparčio, laukdamas tinkamos progos pulti. Mano draugė Katherine pasakė: „Skirtumas tarp fiziškai gyvo ir mirusio padaro yra didesnis, nei bet kokios kitos priešingybės.“ Jis nugaišo. Jo nebėra. Negalėjau to suvokti. Taip neturėjo nutikti. Jam buvo vos treji. Norėjau skųstis, grąžinti jį mums padovanojusiems draugams. Nusipirkti kitą kačiuką be trūkumų.

Trečią dieną užsiėmiau saviplaka, plakiau neapykantą sau tarsi kiaušinių baltymus morengams, kuomet prisiminiau ieškojimus. Na, panašiai. Apsilankiau pas savo mokytoją Jeanne ir ji priminė ieškojimus. Ji staiga pertraukė mano postringavimus apie tai, kaip tai buvo baisu, koks siaubingas esu žmogus, ir priėjo iškart prie esmės: „Kas dedasi tavo kūne?“, — paklausė.

Pirmasis ieškojimų žingsnis yra ištempti save iš ten, kur plūduriuoji, ir sugrįžti į savo kūną. Jame slypi visa reikalinga informacija.

„Mano kūne?, — nustebau. — Dabar?“ Paklausiau taip, tarsi mano smegenų neuronai nesugebėtų iššifruoti tokio balsių ir priebalsių derinio.

„Taip, — pakartojo. — Kas vyksta tavo krūtinėje? Tavo saulės rezginyje? Kas iš tiesų ten dedasi?“

Nepaisant įprasto noro nusigręžti, „dabar“ visada yra geriau už istoriją apie tai. Visuomet. Mat nėra būdo, kaip įsitraukti, pamiršti ar susidoroti su istorijos siuvimais ir zujimais. Perkėlusi savo dėmesį nuo „mano gyvenimo, kaip Barbaros Cartland romano“ prie tiesioginių savo jausmų, pajutau, kaip mano kūną užliejo stebėtinas atsipalaidavimas ir ramybė. Atrodė, tarsi jis būtų pagamintas iš tyro pavasario oro. Jokių kliūčių. Jokios taršos. Jeanne beklausiant, kaip šis skaidrumas mane paveikė, pastebėjau kai ką, ko pastebėti nenorėjau: viskas buvo gerai. Mukis nudvėsė, tačiau viskas buvo gerai. Mano istorija apie mirtį ir ydinga asmenybė bei nusikalstamos tendencijos susidūrė su tikrųjų pojūčių gyvumu.

Stiprėjant mano susidomėjimui šia tyra erdve, mano kūną, kambarį, visą namą užliejo geranoriškumo banga. Supratau, kad Mukis gyveno tiek, kiek jam buvo skirta. Kad jo mirtis nebuvo susijusi su mano verte ar jos trūkumu. Tai nebuvo paprastas supratimas protu; tai buvo juntamas žinojimas, visą kūną užvaldęs tikrumas. Šviesą pakeitė tiršta, tanki juoduma, beveik apčiuopiama, tačiau neklampi medžiaga, atnešusi tylą ir ramybę. Pasinėrusi į tai, pasijutau beribė, neaprėpiama. Pastebėjau iš tamsos pirmyn ir atgal skriejančius liūdesio blyksnius. Pasiilgsiu Mukio snukučio. Jo buvimo šalia. Tačiau šie jausmai nebuvo panašūs į savigraužą. Į įsitikinimą, kad tai neturėjo įvykti, arba kad tai buvo mano kaltė.

Nuo neapykantos sau iki nebuvimo. Nuo pragaro iki dvidešimties minučių ramybės. Štai jums ir apmaudo priešingybė.

Suprantu, kad visa tai skamba neįtikėtinai. Neįmanomai.

Kaip galima šitokiu greičiu nukeliauti iš kaltinimų sau iki ramybės?

Egzistencijos pagrindą sudaro aiškumas. Jis yra persisunkęs ramybe — būtent todėl ieškojimai veikia. Tikėdamos savąja įvykių versija, tarsi sėdite priešais Niagaros krioklius užrištomis akimis ir užkimštomis ausimis ir tikite, kad spoksote į sieną. Vien todėl, kad nematote vykstančios puotos, nejaučiate dinamikos, negirdite vandens šniokštimo, dar nereiškia, kad jų nėra.

Dar neįtikinamiau už ramybėje ištirpstančius kaltinimus sau yra tai, kad didžiąją :savo gyvenimo dalį praleidžiame užrištomis akimis, užkimštomis ausimis, tačiau vis tiek vadiname tai gyvenimu. Gyvename pačių susikurtus beviltiškus, pasikartojančius, prėskus gyvenimus taip, tarsi tai viskas, ko galėtume tikėtis, ir įtariai žvelgiame į kiekvieną, pasiūliusį atmerkti akis ir pasigrožėti Niagaros kriokliais.

Yra ir kitas kelias, leidžiantis pamatyti tai, kas slypi už mūsų asmeninių interpretacijų, tačiau tam reikia suabejoti tuo, kuo dauguma iš mūsų nė karto, nė vieno vienintelio kartelio, nedrįso ar net nesusimąstė suabejoti: prielaidomis, kurias laikome tiesa.

Toks abejojimas bei klausimų kėlimas yra ieškojimų procesas ir jų tikslas.

Kai pasiryžtu kelti klausimus apie tai, ką jaučiu, ir tuo pat metu tai (ar tai būtų baimė, neapykanta ar pyktis) jausti smalsiai, emocijos tampa nebe tokios įtemptos, mat pasitinku jas geranoriškai ir atvirai, o ne priešindamasi ar atmesdama. Supratus, kad jausmai yra pažįstami, kad esu juos išgyvenusi panašiose situacijose (kai jaučiausi palikta, atstumta ar apleista), pasiryžimas juos įsileisti atskleidžia visiškai kitokį scenarijų nei situacijos, kuriose šie jausmai kilo anksčiau.

Vis grįžtantys neigiami jausmai, sukantys ratus viduje ir niekada nesikeičiantys, yra nepatenkinti, praeityje susiviję mazgai, kurie nebuvo išpainioti dėl to, kad jų nepriėmėme geranoriškai ir atvirai.

Ar galite įsivaizduoti, koks būtų buvęs jūsų gyvenimas, jei kaskart jums vaikystėje nuliūdus ar supykus, suaugęs žmogus būtų pasakęs: „Eikš, mieloji, ir viską man papasakok.“ Jei sielvartui dėl draugo atstūmimo jus užplūdus, kažkas būtų pasakęs: „O, brangioji, papasakok man plačiau. Kur jauti šiuos jausmus. Papasakok, ką jauti savo pilvelyje, savo krūtinėje. Mane domina visos smulkmenos. Esu čia, kad tavęs išklausyčiau, paremčiau ir paprasčiausiai būčiau šalia.“

Kiekvienas jausmas tetrokšta būti priimtas švelniai. Jam reikia erdvės atsiskleisti. Jis nori atslūgti ir papasakoti savo istoriją. Jis nori išsisklaidyti taip, kaip nuo gerumo kibirkšties tūkstantis besiraitančių gyvačių pavirsta pavojaus nekeliančiomis virvėmis.

Savo stovyklos mokinėms kartoju, kad jos turi prisiminti du dalykus: išalkusios valgyti ką nori ir išgyventi savo jausmus, kai alkio nejaučia. Ieškojimai — tikrųjų jausmų išgyvenimas — leidžia suprasti savo jausmus.

Viena mokinė, vardu Annie, pasakojo: „Mano jauniausioji dukra neseniai išvyko mokytis į universitetą. Iki tol mano gyvenimas sukosi tik aplink ją, mano misija — būti jos mama. Negaliu pakęsti tuščių namų. Ilgiuosi jos. Valgau, kad užpildyčiau tuštumą. Jaučiuosi tokia vieniša.“

Paklausiau Annie, ar ji gali atskirti tikruosius savo fizinius jausmus nuo to, ką, jos manymu, turėtų jausti. Kaip ir kitų klausytojų, jos akys išsiplėtė, tarsi automobilio žibintų apšviesto elnio. Šiai daliai — išgyvenimui jausmų, kurių vengia griebdamiesi maisto — žmonės priešinasi labiausiai: jie priešinasi savo svoriui, vėliau — savo jausmams, o galiausiai — idėjai, kad lobis slypi ten, kur nėra pasipriešinimo. Kad vaistai nuo skausmo yra pačiame skausme.

Ji žvelgė į mane tuščiu žvilgsniu. Buvau tikra ją manant, kad dukters išvykimas ją sunaikino, o dabar aš prašau dar giliau visa tai pajusti.

„Nė už ką, — atrėžė Annie. — Jei tai padarysiu, visiškai palūšiu.“

„Tai istorija, — paaiškinau jai. — Ir puikiai suprantu, kodėl ją susikūrei. Tačiau pasakyk, ar iš tiesų jauti vienišumą savo kūne. Ar jis turi spalvą? Kokios jis formos? Ar jauti dilgčiojimą, vibravimą ar pulsavimą, kai jautiesi vieniša?“

Ji užsimerkė. Tuomet tarė: „Jis juodas. Jis toks tirštas, jog, rodos, praris viską, kas prie jo prisilies. Jis pradangins viską.“

Paklausiau jos, kaip ją veikia toji juoduma, kai ji leidžia sau iš tikrųjų ją pajusti: „Galvok tik apie gilią juodumą be jokios reakcijos į ją, be jokios istorijos apie ją, be jokių minčių.“

„Na, — pratarė ji, — kai pajuntu tik pačią juodumą, ji kaip erdvė. Ji dvelkia ramybe, giluma, tyla, tarsi netrukdomas plevenimas erdvėje. Jokios traukos. Tik laisvė.“

Tuomet ji pravirko. „Nenoriu ten būti viena, — prisipažino. — Nenoriu pleventi pati sau.“

Paklausiu jos, kuo ją gąsdina rami, tyli juoduma.

Ji papasakojo: „Motina palikdavo mane su dėde. Vėl ir vėl. Jis buvo purvinas, bjaurus ir dvokė alkoholiu. Kartą jis palietė mano krūtinę, tačiau aš įkandau jam į pirštą. Kai papasakojau savo motinai, ką jis padarė, ji atrėžė, kad visa tai išsigalvoju. Juk jis esąs jos brolis ir niekada taip nepasielgtų. Nekenčiau likti viena su juo. Ji manimi netikėjo. Jaučiausi, tarsi būčiau viena visoje visatoje. Suaugusieji buvo bepročiai. Jie skaudino žmones, jiems melavo. Aš buvau viena.“

Tai sunku kiekvienam, sunku man. Pajusti, kad asociacijos ir jausmai kyla iš praeities. Suprasti, kad savo jausmų vengiame dėl apie juos susikurtų istorijų. Sielvartas ar liūdesys žeidžia, tačiau mus sunaikina ne jausmai. Mus sunaikina apie juos sau pasakojamos istorijos. Mat šiandienos jausmus regime praeities akimis. Vaiko akimis.

Gerai pažįstu Annie, todėl žinau, kad ji ilgus metus lankė terapijos seansus dėl vaikystėje patirto priekabiavimo. Dėl jo kylantys jausmai jau nebėra nauji ar švieži, tačiau ryšio tarp priekabiavimo ir vienišumo supratimas yra visiškai naujas. Norėdama savo gyvenimą suimti į rankas, pajusti galią ir būties akimirką, ji turi suvokti pačios susikurtą ryšį tarp vienatvės praeityje ir vienišumo dabartyje. Tik tuomet supras, kad šiandien vis dar baiminasi to, kas jau praėjo.

Ieškojimus reikia pradėti nuo to, kas vyksta šią akimirką — nuo noro sušlamšti visą picą ar troškimo nušliaužti į lovą ir tūnoti ten likusius penkiasdešimt metų. Nemanykite žinančios, ką daryti ar kur eiti. Turite pažadinti savo smalsumą apie jausmus bei pojūčius. Reikia įsiklausyti į savo kūną. Reikia liautis save engti.

Bet kokie ieškojimai prasideda nuo troškimo sužinoti kažką, ko iki šiol nežinojote. Jei manote, kad jau žinote, kas yra negerai ir kaip tai pakeisti, nebereikia ieškoti. Troškimas sužinoti kažką naujo skatina smalsumą, išlaisvina atvirumą. Jis pažadina tą jūsų dalį, kurioje nesikaupia seni įsitikinimai, idėjos, jūsų vaizdai, istorijos ar identitetas. Tai ramybe, skaidrumu bei užuojauta jau persmelktas jūsų egzistencijos pagrindas. Tai jumyse slypinti Niagaros krioklio vaga.

Ieškojimų pagrindas yra kūnas; tai nėra psichinis procesas. Jūs turite pajusti, ką reiškia būti jūsų oda, rankomis, kojomis. Turite atkreipti dėmesį į pojūtį bei jo buvimo vietą kūne. Pojūtis, vieta, pojūtis, vieta. Pavyzdžiui, jei liūdite, turite paklausti savęs, kur šis jausmas yra jūsų kūne. Galbūt atrasite pilkų pelenų gniužulą savo krūtinėje, o į galvą šaus įsitikinimas, kad „meilė aplanko visus, tik ne mane". Turite smalsauti apie šį įsitikinimą. Kokio amžiaus buvote, kai tai sužinojote? Kokie jausmai tąkart nebuvo pastebėti, išgyventi ar suprasti?

Paklaustos, ką jaučia savo kūne, mano mokinės kartkartėmis to net neįsivaizduoja. Praėjo pora šviesmečių nuo tada, kai jos paskutinį kartą kažką juto savo kūne ar apie jį kažką daugiau sužinojo, išskyrus smerkimą ir pasibjaurėjimą. Nepaprastai padeda klausimai, leidžiantys susikoncentruoti ties pačiais pojūčiais. Galite klausti, ar jausmas turi formą, kokios jis temperatūros ar spalvos. Galite klausti, kaip jus veikia jo išgyvenimas. Nė vienas jausmas nėra statiškas, todėl užduodamos šiuos klausimus pastebėsite nepaliaujamus pokyčius savo kūne.

Užsikirsti dažniausiai galite dėl reakcijos į tam tikrą jausmą: nenorite taip jaustis, verčiau šiuo metu būtumėte laiminga, jums nepatinka taip besijaučiantys žmonės, arba dėl to, kad pakliuvote į lyginimo/vertinimo spąstus.

Apie reakcijas: jausmai yra kūne, reakcijos — galvoje; reakcija yra psichinė jausmo išvada. (O įsitikinimai yra reakcijos, kurias jutome tiek kartų, jog tikime juos esant tikrus.) Siekdamas nejausti nepatogių jausmų, protas dažnai pradeda murmėti, kaip tai siaubinga.

Štai ką galite išgirsti savo mintyse: šis skausmas niekada neatslūgs. Liūdesys mane sutriuškins. Leidusi sau tai pajusti, nebegalėsiu normaliai funkcionuoti. Supratusios, kad tokios reakcijos gali kilti, jūs turite pranašumą jas pastebėti bei tęsti ieškojimus.

Formuluokite tiksliai. Verčiau sakykite: „Jaučiu pilkų pelenų gniužulą savo krūtinėje“, o ne „Jaučiu kažką keisto ir sunkaus.“ Nesistenkite valdyti proceso savo pasirinkimais ar taisyklėmis. Leiskite ieškojimui tekėti sava vaga. Stebėkite visus kylančius jausmus, net jeigu šie stebina. „Ak, maniau, jog buvau liūdna, tačiau dabar suprantu, kad tai buvo vienišumas. Jaučiu, tarsi mano skrandyje gulėtų guminis kamuolys.“ Priimkite jį. Suteikite jam erdvės. Stebėkite, kas vyksta. Nuolat grįžkite prie savo kūno pojūčių. Atkreipkite dėmesį į niekam nesakytus dalykus, neatskleistas paslaptis. Nieko nekeiskite. Nepraraskite ryžto. Prie ieškojimų nuoširdumo reikia priprasti — esame įpratusios, kad viską kontroliuotų protas. Naudinga, tačiau nebūtina, atlikti ieškojimus su vedliu ar partneriu, kurie taptų liudininkais ir gyvu priminimu sugrįžti prie pojūčių bei jų buvimo vietos.

Svarbiausia, prisiminkite, jog ieškojimais neieškome ramybės neduodančių problemų sprendimo; tai tiesioginis atradimo procesas per potyrius. Jį kursto meilė. Ir troškimas suprasti, kas esate, kai jūsų nevaldo praeitis. Tai tarsi panirimas į pačią egzistencijos paslaptį; jis kupinas staigmenų, posūkių ir nuokrypių. Užsiimate juo, nes norite praskleisti nežinomybės šydą, suprasti nesuprantamą. Išlaisvindamos smalsumą bei atvirumą be vertinimo ar teisimo, priglundate prie grožio, susižavėjimo ir meilės. Tampate dieviškojo dosnumo įsikūnijimu.

AŠTUNTAS SKYRIUS

Ištekėjusi už nuostabos

Pirmą kartą apie meditaciją išgirdau aštuntojo dešimtmečio pradžioje iš vaikino, vardu Davidas, turėjusio smulkų, tačiau turtingą, guru. Davidas ir kiti meditacija užsiimantys žmonės gyveno viename name Niujorke, kur laikėsi celibato ir meditavo; pasak jų guru, celibatas buvo būtinas meditacijai. Davidas aiškino, kad meditacija primena plūduriavimą šilto oro srovėse. Tingų sakalo skrydį ratu. „Tavo protas nurimsta, — sakė jis. — Ir kontrolę perima kažkas saldaus, tviskančio ir švento.“ Jau buvau beprisijungianti prie jo, kai Davidas viena ranka apsivijo mano kaklą, o kita „dvasišku būdu“ suėmė mano krūtį. Pastūmiau jo leteną ir liepiau dingti iš akių.

Po kelių mėnesių jau buvau Indijoje, kur išmokau mantrų: tam tikrų frazių kartojimo nurimusiam protui. Tačiau sanskrito kalbos frazė „So-ham“, reiškianti „Aš esu tai“ (kas yra amžina, be išlygų ir peržengia laiko bei erdvės ribas), skambėjo labai panašiai į „ho-hum“ (angl. nuobodus — Ver. past.), todėl, kad ir kiek ją kartojau, visada užmigdavau.

Nuo tų dienų išbandžiau daugybę skirtingų meditacijos rūšių: šviesos srauto, vizualizacijos, daugiaskiemenių mantrų. Išmėginau Tibeto budistų, Sufi, Taositų nemeditacinį meditacijos būdą. Ir nors nė vienas iš jų nepadėjo pasiekti to, ko iš jų tikėjausi — nepavertė mano proto palaimos jūra — ir toliau raginu jus medituoti.

Štai trumputis paaiškinimas, kodėl.

Praėjusį vakarą į lovą atsiguliau pakankamai geros nuotaikos. Mattas buvo ką tik sugrįžęs iš savaitę trukusios komandiruotės, sode pražydo dvylika puikiųjų bijūnų, o darbo diena buvo produktyvi. Be to, pasaulis išgyveno dar dvidešimt keturias valandas be atominio sprogimo. Gyvenimas buvo gražus.

Tuomet atėjo vidurnaktis. Man nubudus ankstesnius aštuoniasdešimt šešis kartus, protas buvo ramus, tačiau dabar jame pradėjo skambėti pažįstama melodija. Jos žodžiai daugiau ar mažiau buvo tokie:

Joe (vandenį praleidžiantį stogą klojęs rangovas) vis dar neatsakė į mano skambutį. Lažinuosi, jis net neketina to daryti. Veikiausiai reikės skambinti advokatui, tačiau pakloti jam teks tiek daug, kad baigusi krapštyti paskutinius centus sąskaitoms sumokėti, suprasiu, jog naujas stogas būtų kainavęs pigiau. Tas prakeiktas rangovas. Turiu paskambinti advokatui rytoj rytą. Man skauda gerklę. Įdomu, kokie yra stemplės vėžio požymiai? Ar mano kompiuteris įjungtas? Galbūt turėčiau nuslinkti prie jo ir paieškoti gerklės vėžio simptomų internete. Aš senstu. Greit mirsiu, o kadangi Mattas mirs pirmas, liksiu viena. Vyrai visada išeina pirmieji. Kodėl mes nesusilaukėme vaikų? Žinau, žmonės sako, kad susilaukti vaikų tam, jog kažkas tavimi pasirūpintų, kai esi senas ir niekas kitas tavimi nebesirūpina, yra prasta priežastis, tačiau ką jie sau galvojo tai sakydami? Gal dar nevėlu įsivaikinti. Galėtume nuvykti į Rusiją, galbūt net į miestelį, iš kurio kilę mūsų tėvai. Ak, jei tik žinotume, kuris tai miestelis ar kur jis yra. Latvija? Litvija? Minskas? Ar apskritai yra tokie žodžiai? Turėtume praleisti ten ištisus mėnesius. Bent jau galėtume gerti degtinę, bet pirmiausia turėčiau pamėgti jos skonį. Jau vėlu, turėčiau pamėginti užmigti. Manau, atsinešiu stiklinę vandens. Vanduo. Šis pavasaris Kalifornijoje buvo sausiausias per 156 metus. Greit vandens visai nebeliks. Arba žemė visai išdegs, arba ją užlies vanduo. O mes tikrai gyvename išdegsiančioje dalyje. O, brol. Nuo rytojaus reikėtų pradėti pratintis valgyti šaknis, medžių gumbus bei lapus. Nes kas gi atsitiks, jei Mattas mirs, o aš būsiu sena, vieniša ir nebūsiu pratusi valgyti gumbų? Internete pasidomėsiu apie įsivaikinimą Rusijoje rytoj vos nubudusi. Po to, kai paskambinsiu rangovui. Arba advokatui.

Tai paranojiško, išsigandusio, kandaus žmogaus kliedesiai. Su tuo žmogumi nenorėtumėte palikti savo vaikų. Ir tai buvo gera naktis.

Po dešimtmečių meditacijos, niekuo neužimtas mano protas nebesklando tarsi sakalas. Tačiau pirmuosius dešimt meditacijos metų buvau karčiai nusivylusi šokiruojančiu progreso trūkumu. Maniau, jog meditacija padės nugludinti aštrius kampus, pakeis mano pyktį ir, hm, pavers mane kitu žmogumi. Kažkuo, panašiu į Meryl Streep personažą filme „Defending Your Life“, bėgdavusi į degančius pastatus ir gelbėdavusį ligonius bei vaikus. Tačiau paaiškėjo, kad tai beviltiška. Protas, pasak Catherine Ingram, yra pamišęs. Tai labai geros naujienos. Susitaikiusios su beprotybe, liovusios mėginti pakeisti, kas nepakeičiama, galite sutelkti savo dėmesį į tai, kas nėra beprotiška. Mano manymu, tai vienas pagrindinių meditacijos tikslų.

Pavyzdžiui, man besistengiant rasti artimiausios aplinkos defektų, mažytis balselis mano galvoje suprato, kad protas užgrojo įprastas daineles, kurių klausytis neverta. Tas melodijas jau buvau girdėjusi anksčiau; jas galima rasti „Jie mane nuskriaudė“, „Aš juos nuskriaudžiau“ arba „Didžioji katastrofa yra neišvengiama“ albumuose. (Priedainis „Mirsiu viena“ taip pat yra populiarus, tačiau jis yra dainos „Katastrofa“ dalis, kurią galima išgirsti albume „Asmeninė katastrofa“.)

Viena moteris stovykloje paklausė: „Kodėl reikėtų medituoti? Kodėl man turėtų patikti sėdėti tyloje, kai galima nuveikti tiek daug kitų, kur kas įdomesnių dalykų?“ Kita moteris tvirtino: „Protas yra įdomiausia mano asmenybės dalis. Mintys išskiria mane iš minios. Protas padėjo man baigti teisės studijas Harvarde su pagyrimu. Kodėl turėčiau kreipti dėmesį į ką nors kitą, nei įžvalgiąsias savo mintis?“

Atsakymas būtų toks: protas yra naudingas, kai turime kurti sampratas, planuoti, plėtoti teorijas. Tačiau jei leidžiame protui tvarkyti vidinį mūsų pasaulį, jis mus tik paklaidina. Protas puikiai sugeba atskleisti tūkstančius skirtingų praeities variacijų bei integruoti jas į ateitį. Daugelis šių variacijų mus gąsdina.

Dažniausiai mes neabejojame savo protu. Tikime jo sukurtais kliedesiais. Mums kyla mintis — rangovas niekada neatsakys į mano skambučius — sukelianti tam tikrų emocijų (pykčio, nerimo, kaltinimų), ir staiga susivokiame beskambinančios advokatui ir dėstančios savo įsitikinimus, jog pasamdėme vagį, kuris dabar yra pakeliui į Kostariką su visais mūsų pinigais. Parazitas.

Arba eidamos pro kepyklos vitriną pamatome trapios tešlos bandelę ir tuojau pat įtikiname save, kad turime ją suvalgyti. Kad gimėme tam, jog stovėtume čia, prie šios vitrinos, besiruošdamos užeiti į vidų, nusipirkti bandelę ir ją sušveisti. Kad ji mus nuneš į palaimingą karalystę. Meditacija padeda vystyti gebėjimą abejoti savo protu. Be šio gebėjimo jūs atsiduodate kiekvienos minties, kiekvieno troškimo, kiekvienos emocijų bangos malonei. Esate sutrikusios, priklausomos nuo to, kaip tą dieną klostosi įvykiai. Ar jus kas nors atstūmė arba jums atsakė. Jei niekas neįkvepia dainų „Jie mane nuskriaudė“ arba „Aš esu stora, nemylima ir visada tokia būsiu“, galbūt tądien valgysite normaliai. Tačiau jei praeidamos pro veidrodį nesijaučiate patenkintos tuo, ką matote, jei susipykstate su drauge, partneriu, vadovu, vaikais, jums telieka vienintelis kelias, vedantis į savo mintis, o tai paprastai reiškia, kad teks išklausyti vieną iš gerai žinomų melodijų. Ir patikėti kiekvienu jose skambančiu žodžiu.

Skirdamos laiko proto stebėjimui, įžvelgsite ne tik gerai žinomus minčių kratinius, tačiau ir tai, kas juos pastebi — nuo jų atskirta ramybė. Po kurio laiko pajusite, kad toji ramybė yra kur kas panašesnė į jus, nei proto melodijų dešimtukas. Pamažu pamilsite tai, ko nepasiekia isterijos sūkurys. Pamilsite ramybę. Pamilsite erdvumą. Pamilsite santarvę. Meditacija padeda atrasti tai, ką mylite to nesuvokdamos, mat buvote taip įklimpusios į savo mintis, jog nepastebėjote nieko aplink. Meditacija yra vertinga tuo, jog pirmiausia padeda atrasti, o vėliau sugrįžti į tai, ką mylite.

Savo eilėraštyje „When Death Comes“ Mary Oliver rašo: „Kai viskas baigsis, noriu pasakyti: visą gyvenimą / Buvau jaunamartė, ištekėjusi už nuostabos.“

Aš taip pat. Trokštu nuostabos kupino gyvenimo. Galiausiai noriu atsidurti vietoje, kurią graikas Zorba vadino „visuotinė katastrofa“. Ištisus dešimtmečius pragyvenusi santuokoje, kamuojama įkyrių minčių ir pačios sukeltos kančios, supratau, kad ištekėti už nuostabos reiškia atsidurti vienintelėje vietoje, iš kurios galima ją patirti: čia, dabar, šią akimirką.

Paprastai išgirdę žodį meditacija, žmonės įsivaizduoja persikėlimą iš šios skurdžios žemiškos dykynės. Mano aptariamas meditacijos variantas neturi nieko bendra su persikėlimu, išvykimu ar savęs keitimu. Priešingai, jis padeda atsidurti ten, kur jau esate.

Savo stovykloje mokau paprastos meditacijos, kurios pagrindas yra kvėpavimas, taigi kiekvienas žemės paviršiuje gyvenantis padaras gali ją praktikuoti. Susikaupimo pagalba padedame jums suvokti vietą tarp gaktikaulio viršaus ir krūtinkaulio apačios — jūsų pilvą.

Aha.

Vien šiuo žodžiu įmanoma priversti kai kurias iš mūsų — vardų neminėsiu — su riksmu išbėgti iš kambario. Mes nekenčiame savo kūno dalies, esančios „ten, žemiau“. Paradoksalu, kad būtent dėl to ir einame iš proto. Pilvas yra mūsų kūno centre ir, tiesą sakant, yra laikomas pagrindiniu pusiausvyros centru. (Rytų mistikai tiki, kad pilvas yra mūsų sielos centras ir kad siela gyvena būtent jame.) Gebėjimas pajusti, kas dedasi jo viduje — nesvarbu, ar tai pulsavimas, dilgčiojimas ar vibracija, šilta, šalta ar apskritai nejautru — padeda intuityviai, be ginčų pajusti, jog esame gyvos. Jusdamos, kas dedasi mūsų pilve, iš tiesų fiziškai juntame gyvybės jėgą.

Ignoruodamos savo pilvą, tampate benamėmis. Visą gyvenimą praleidžiate mėgindamos ištrinti savo pačių egzistavimą. Atsiprašinėdamos dėl savęs. Jausdamosi it vaiduokliai. Valgydamos, kad užpildytumėte tuštumą, pajustumėte savo svorį, kad jūsų vieta čia, kad jums galima būti savimi. Tačiau niekada tuo iš tiesų netikite, kadangi tiesiogiai savęs nejaučiate.

Atliekant pratimą, kurio mokau stovykloje, pilvo meditacijos poreikis tampa akivaizdus. Kiekvienai mokinei duodu pusantro metro raudonos virvelės ir paprašau sukurti iš jos apskritimą aplink save. Paskui paprašau atsisėsti sukonstruoto apskritimo viduryje: „Tai jūsų vieta. Jūsų erdvė. Jūsų apskritimas gali būti kokio tik norite dydžio, tačiau vos jį uždarysite, įsivaizduokite, kad jūsų energija nusidriekia iš centro iki apskritimo ribų.“

Paprastos instrukcijos, elementari užduotis. Mažiausiai penkios dalyvės pravirko vos baigusios savo apskritimus. „Niekuomet nemaniau, kad galiu užimti savo vietą“, — kažkuri prisipažino. „Nesugebu sukurti pakankamai didelio apskritimo“, — pasigirdo kitas balsas. „Trisdešimt metų buvau įspraudusi savo kūną į tokį ankštą kampelį, jog dabar jaučiu, kad man reikia viso kambario. Ar turite daugiau virvelės? Gal galėčiau persikelti į koridorių?“ Dar viena mokinė niekaip negalėjo ištiesti virvelės pakankamai arti savo kūno. „Nesijaučiu taip, tarsi apskritai turėčiau turėti kūną, — sakė ji. — Užimti vietą čia yra negerai.“

Mano mokinės yra motinos, mokytojos, gydytojos, aktorės, psichiatrės, psichologės, teisininkės, universiteto studentės, akušerės, namų šeimininkės, išradėjos, kompanijų prezidentės. Jos tokios pat neurotiškos kaip mes visi. Ir vis dėlto. Paprasčiausios raudonos virvelės atkarpa grafiškai iliustruoja, kad jos negyvena savo gyvenimo centre. Kad jos nesijaučia turinčios tam leidimą.

Po to pradėjau mokyti jas paprastutės pilvo meditacijos, kurios metu žmogus turi suvokti pilve kylančius pojūčius (nejautrumas bei tuštuma taip pat laikomi pojūčiais). Kaskart jų mintims nuklydus — net jei jos susivokdavo esančios pastraipos viduryje ar minčių kratinio gelmėse — prašydavau pradėti skaičiuoti savo įkvėpimus, kad jos galėtų įtvirtinti savo meditaciją. Jos turėjo pradėti nuo vieno, ištardamos šį skaičių garsiai su iškvėpimu, taip suskaičiuoti iki septynių ir vėl pradėti iš pradžių. Toms, kurios sugebėjo išlikti susikoncentravusios ties pojūčiais savo pilve, nereikėjo naudoti kvėpavimo kaip susikaupimo pagrindo.

Praėjus penkioms meditacijos mokymo dienoms, pastebėjau, jog kai kurios dalyvės jau sakydavo kažką panašaus į:

„Ak. Brangus. Dieve. Jaučiuosi taip, tarsi būčiau laukusi šio pilvo reikalo visą savo gyvenimą. Laukusi savęs atvykstančios.“

„Jei būtumėte pasakiusi, kad susitelksime ties pilvu prieš man atvykstant, greičiausiai nebūčiau atvykusi apskritai.“

„Jaučiuosi taip, tarsi mano pilvas būtų Arkanzaso valstijos dydžio, todėl mažiausiai norėjau mėginti į jį įsiropšti. Tačiau mane nustebino tolesni įvykiai. Pirmą kartą per keturiasdešimt dvejus metus iš tiesų jaučiu, kad čia esu aš, kad aš gyvenu šį gyvenimą.“

„Iš tiesų gyvenu čia, o ne apsimetu gyvenanti, kol laukiu mirties.“

„Dabar suprantu, kad turiu teisę čia būti. Nesu tikra, ką veikiau visus šiuos metus, tačiau tai nebuvo nieko panašaus į šitai.

Kai kuriems žmonėms dvidešimt minučių trunkančią meditaciją sudaro savęs radimas tarp gerai žinomų minčių ir grįžimas prie kvėpavimo. Devynis šimtus kartų. Kiti per dvidešimt meditacijos minučių pasiklysta ilgoje istorijoje, po kurios (tik nuskambėjus dvidešimties minučių pabaigą žyminčiam varpeliui) suvokia, jog visiškai pamiršo apie kvėpavimą. Vieni žmonės susikaupia lengviau nei kiti. Kai kuriems iš tiesų pavyksta savo pilve pajusti pulsavimą, dilgčiojimą ar plazdėjimą. Tai nėra svarbu. Kur kas svarbiau, jog pradedate procesą, kurio metu grąžinate save į savo kūną, į savo pilvą, prie savo kvėpavimo, mat tik šie dalykai (ne minčių kratiniai) yra čia ir dabar. Tik čia ir tik dabar galite nuspręsti: valgyti ar ne. Užimti savo kūną ar palikti savo rankas bei kojas vis dar kvėpuodamos ir nugyventi savo dienas tarsi slankiojantys numirėliai.

Savo būties pripažinimas — tiesioginis, juntamas, betarpiškas buvimo savo kūne potyris — sukuriant savo centrą pilve yra neatsiejamas nuo kompulsyvaus valgymo. Pasak apibrėžimo, kompulsyvus valgymas — tai valgymas neatsižvelgiant į kūno signalus; vadinasi, išsiugdžius gebėjimą nukreipti savo dėmesį atgal į kūną, suvokti jo siunčiamus signalus ir pasiryžus jo klausytis, kompulsyvus elgesys išnyksta.

Meditacija leidžia papurtyti save ir pažadinti iš miego. Jos pagalba galite atrasti tai, ką mylite. Pasitelkusios ją, galite sugrįžti į savo kūną, kai įvairiausios mintys grasina užvaldyti sveiką jūsų protą.

Tačiau. Tai nereiškia, kad visais atvejais meditacija džiugina. Pavyzdžiui, kartais nubundu linksma ir gyvybinga. Noriu tuojau pat sėsti rašyti arba paplepėti su drauge. Tačiau kasdienis meditacijos ritualas prieš valgant, rašant, geriant arbatą arba kalbant telefonu, mane varžo. Vien mintis apie pusę valandos trunkantį sėdėjimą tyloje ir vienumoje primena dantenų gramdymą. Pradedu vilkinti laiką. Nešvarius pusryčių indus plaunu visą valandą, mėginu rasti neatidėliotinų, tuoj pat spręstinų reikalų. Tokiomis dienomis paprastai sulyginu meditaciją su poreikiu nukeliauti į ypatingą vietą, kadangi esu medituojantis žmogus. Kartais tikiu savo pačios priimtais sprendimais, todėl maištauju. Nesėdžiu. Tačiau dažniausiai atsisėdu tyloje ir tą pačią akimirką, kai įsitaisau savo pozicijoje, kai pradedu suvokti savo kvėpavimą bei pilve kylančius pojūčius, pajuntu netikėtą pasikeitimą. Laiko pasaulis, kuriame iki tol gyvenau, nutolsta. Visa, ką taip skubėjau atlikti, išnyksta. Paukščių klegesys, sunkus kvėpavimas, vėjo ūžesys. Šiltas šuns lekavimas, girgždančios durys, skambantis telefonas. Pulsuojantis pilvas. Dilgčiojančios rankos. Net ir tai, kas egzistuoja už viso šito, mat, regis, nebelieka skirtumo tarp to, kas vyksta išorėje ir viduje. Netikėtai viso pasaulio gėris mano kambaryje apsupa mane. Ten, kur neseniai buvau aš, telieka už savęs pačios ištekėjusi nuostaba. Būtent todėl vis dar medituoju kiekvieną dieną ir rekomenduoju jums daryti tą patį.

DEVINTAS SKYRIUS

Atodūsis po atodūsio

„Ponas Duffy's gyveno netoli nuo savo kūno“. Gailiuosi, kad tai ne mano žodžiai (deja, ši eilutė priklauso Jamesui Joyce’ui), mat jie kuo puikiausiai apibūdina masinę dvidešimt pirmojo amžiaus evakuaciją iš savo kūnų. Mes laikome save vaikštančiomis galvomis su erzinančiomis, nepatraukliomis ataugomis. Berods, labiau patiktų apsimesti bekūnėmis. Kad kūnas yra visų mūsų bėdų šaltinis, kad jo nepaisydamos ar kaip kitaip atsikračiusios, tuojau pat pasijustume geriau. Leidžiame savo kojoms ir rankoms viską už mus kilnoti, glostyti mūsų vaikus, mus nešioti, net nesivargindamos jose iš tikrųjų gyventi. Bent jau kol nekyla grėsmė jas prarasti.

Žurnalo „The New Yorker“ straipsnyje apie žmones, fantazuojančius apie savižudybę (kraštutinę kūno pašalinimo techniką) nušokant nuo Golden Gate tilto, cituojamas vyras sakė: „Akimirksniu suvokiau, kad viskas, ką savo gyvenime laikiau nepataisomu, iš tiesų buvo visiškai pataisoma, išskyrus tai, jog ką tik nušokau.“

Ech.

Problema yra ne mūsų kūnai, o tai, jog mes juose negyvename.

Vos man užsiminus stovyklos mokinėms apie apsigyvenimą savo kūnuose, jų akys apsiblausia; netikėtai oras tampa švininis. Kūnas yra toks, na, nežavintis. Ne dėl to jos atvyko į stovyklą. Jos nori sužinoti, kaip pakeisti savo kūną, o ne susigyventi su dabartiniu kūnu.

Viena mano keturiasdešimtmetė mokinė, trijų vaikų mama, buvo įsitikinusi, kad storos šlaunys yra jos kančios šaltinis. Daug metų nerimusi dėl kiekvienos naujos celiulito vagelės — kaip ji atrodė dėvėdama džinsus, kaip skirtųsi jos gyvenimas, jei turėtų kitokias šlaunis — ji nubudo jausdama nepakeliamą skausmą po riebalų nusiurbimo operacijos. Pamena, jog gijimas buvo skausmingesnis, nei galėjo įsivaizduoti. Per kitus kelis mėnesius ji nepaliaudama apžiūrinėjo savo šlaunis, vertindama naująjį jų lygumą. Po metų pirmą kartą atvykusi į stovyklą pasakė: „Mane pribloškė supratimas, jog sumokėjau šitiek pinigų, tačiau niekas — nei mano vyras, nei sesuo, nei aš pati — negalėjome atskirti mano šlaunų nuo to, kaip jos atrodė anksčiau. Regis, jiems visai nesvarbu ir jie net nepastebėjo, kad sumažėjo šlaunų celiulito. Nenorėjau gyventi nekęsdama savo šlaunų, tačiau operacijai išleidome pusę santaupų, o aš ir toliau negaliu į jas žiūrėti.“

Atsakiau jai, jog nesu sutikusi žmogaus, kurio ilgametis atmetimas ir neapykanta staiga stebuklingu būdu virstų meile net ir po veido patempimo, skrandžio perrišimo ar riebalų nusiurbimo operacijos. Kažką mylėdamos linkime gero; kažko nekęsdamos trokštame tai sunaikinti. Pokyčius skatina ne neapykanta, o meilė. Pokyčiai įvyksta mums sąmoningai suvokus, ką norime pakeisti, jog nebelieka priežasties daryti ką nors kita, tik elgtis savo naudai ir gerovei. Apsigyvenus savo kūne, liovusis žvelgti į jį, kaip sako mano draugė Mary Jane Ryan, „banko apsaugos kameros akimis“, nelieka jokio kito pasirinkimo, kaip tik juo rūpintis.

Nesvarbu, kiek bjaurėsitės savimi ar tikėsite, kad gyvenimas būtų geresnis, jei šlaunys būtų plonesnės, klubai siauresni, o akys toliau viena nuo kitos, tačiau jūsų esybei — tam, kas paverčia jus jumis — reikia kūno, kad galėtų išreikšti savo viziją, poreikius bei meilę. Tam, kad užuostumėte švelnios savo kūdikio odelės aromatą, jums reikia kūno, nosies, juslių. Buvimas, nušvitimas bei įžvalga egzistuoja tik todėl, kad yra kūnas, kuriame jie gali atsiskleisti. Norėdama pabučiuoti savo vaikiną, nužudytoji Alice Sebold, knygos „The Lovely Bones“ pasakotoja Susie, įsismelkia į savo bičiulės kūną, kad pajustų prigludusių lūpų šilumą, tarsi kūno turėjimas būtų pats rojus.

Nepaisant jūsų nepasitenkinimo savo fiziškumu, faktas, jog jūs esate čia, o 151 000 šiandien mirusių žmonių — jau nebe. Prieš daugelį metų išklausytos meditacijos metu mokytojas pasiūlė pagalvoti apie tai, ką neseniai mirę žmonės galėtų atiduoti už galimybę sėdėti ten, kur sėdime mes. Būti bet kokiame kūne, bet kuriame kambaryje. Jis sakė: „Pagalvokite, ką jie padarytų už akimirką šioje fizinėje formoje, šiose rankose, kojose, plakančioje širdyje.“ Priėjau prie išvados: mirusiems, apie kuriuos kalbėjo mokytojas, nerūpi šlaunų apimtis.

Kūnas yra jums dovanotos visatos dalelė; kol plaka širdis, jis apipila jus nepaliaujamu pojūčių lietumi. Raudona, sūru, vieniša, karšta. Draugui pasakius jums kažką skaudaus, pajuntate skausmą krūtinėje. Jums pamilus atrodo, jog toje pačioje krūtinėje nesibaigia fejerverkai, alma kriokliai, aidi ekstazės sprogimai. Kai jaučiatės vienišos, jūsų kūnas atrodo tuščias. Kai jums liūdna, plaučius tarsi prispaudžia didžiulis sunkvežimis. Sielvartas primena mėginančias jus parversti potvynio bangas, džiaugsmas — jūsų rankose, kojose ir pilve sproginėjančius šampano burbuliukus. O mūsų protai kaip politikai — jie prikuria nebūtų dalykų, iškraipo tiesą. Mūsų protai puikiai valdo priekaištų meną, tuo tarpu kūnai... mūsų kūnai nemeluoja. Žinoma, būtent dėl to tiek daug mūsų išmoko nuo jų atsiriboti, vos pajunta pirmuosius pavojaus ženklus.

Kažkada gebėjimas gyventi netoli nuo savo kūno buvo geriausias būdas išgyventi. Mes puikiai išmokome akimirksniu iššokti iš traukinio — užsisklęsti — mat emocinį skausmą vaikai patiria savo kūnu, o galimybių šį skausmą išreikšti neturėjome. Išsiugdžiusios gebėjimą palikti savo kūną, išvengėme potencialaus ardančio skausmo sunaikinimo. Tai buvo gyvybę gelbstinčios durys.

Tačiau daug žadantis atsiribojimas nuo fiziškumo tapo kenksmingas dėl dviejų pagrindinių priežasčių: jis apkarpo mūsų gebėjimą jausti bei išgyventi kasdien kylančias situacijas. Kai mus užlieja sielvartas, o į šį jausmą reaguojame sušlamšdamos picą, ribojame savo gebėjimą ištverti sielvartą bei prisiminti įsitikinimą, jog jis mūsų nesunaikins. Kliudydamos jausmui prasidėti, jūs neleidžiate jam pasibaigti.

Antra, kūnas yra vienintelė vieta, kurioje galime pajusti alkį bei sotumą, todėl gyvenimas netoli jo žlugdo bet kokias viltis atsikratyti kompulsyvaus elgesio. Jei pradedate valgyti nesuvokusios, ar jūsų kūnas iš tiesų alkanas, vienintelis dalykas, verčiantis jus padėti šakutę, yra pykinimas.

Suprantu, kad grįžimas namo į savo kūną po visą gyvenimą trukusio karo su juo gali nepasirodyti patrauklus, ypač jei jame nepatogu sėdėti ar vaikščioti. Tačiau, nors kelias namo akmenuotas, neturėtumėte visą gyvenimą jo vengti.

Priminimas, kad turite kūną, kasdienybėje atrodo taip: svirduliuojate į priekį ir staiga susivokiate einančios to net nesuprasdamos. Tuomet prisimenate, kad galite suvokti savo kvėpavimą — pilvo ertmės judesius, oro prisipildančius plaučius. Juntate kažkokią tėkmę, tankį, šilumą arba dilgčiojimą savo kojose. Pastebite, kad turite rankas, plaštakas, kad viena iš jų šią akimirką kelia rašiklį ar vaiką. Akimirkai grįžtate į savo kūną ir, vėl jį palikusios, plevenate iš vietos į vietą, aiškiai neprisimindamos perėjimo. Tuomet vėl į jį nusileidžiate — įkvepiate kartą, kitą — ir viskas atrodo visiškai nauja. Juntate vaiko kvėpavimą prie savo veido. Girdite, kaip rašiklis dreskia popierių. Panyrate į garsą, tarsi jis būtų pirmoji simfonijos nata, o jau kitą akimirką esate išsviedžiama į regėjimą neregint, klausymą be klausymosi.

Sugrąžinate save į kūną apie tūkstantį kartų per dieną. Net ir gyvendamos miestietiškoje aplinkoje su kaukiančiomis sirenomis galite susikoncentruoti ties fiziniais pojūčiais kojoms liečiant kėdę, kompiuterio klaviatūros klavišų keliamus garsus juos spaudžiant, lengvą šaltuką ore. Šitaip įmanoma gyventi, kaip sako rašytojas Johnas Tarrantas, „tikrojoje savo teritorijoje, nejaučiant nuolatinio trūkumo, tarsi pažintume šalis tik iš jų oro uostų bei viešbučių.“

Vietnamietis budizmo mokytojas Thich Nhat Hanh sako: „Kelio į laimę nėra — laimė yra kelias.“ Lygiai taip pat nėra kelio atgal į kūną; kūnas yra kelias. Jį paliekate ir grįžtate. Paliekate ir grįžtate. Pamirštate ir vėl prisimenate. Pamirštate. Prisimenate. Įkvepiate kartą, tuomet — kitą. Vienas žingsnis po kito. Tai visiškai paprasta. Nesvarbu, kiek laiko jūsų nebuvo; svarbiausia tai, kad grįžote. Su kiekvienu grįžimu, kiekvienu garsu, kiekvienu išgyventu pojūčiu ateina atsipalaidavimas, pripažinimas ir dėkingumas. Dėkingumas gimdo pats save, pražysta gėlių žiedais, iškrenta sniegu, kalnais didesnio dėkingumo. Netrukus susimąstote, kur visą šį laiką buvote. Kaip šitaip toli nuklydote. Tuomet suvokiate, kad kančia nėra šių rankų ar kojų turėjimas; tai toks stiprus įsitikinimas, jog Dievas yra kažkur ten, kitoje vietoje, kitoje karalystėje, jog nepastebite levandų spalvos mėnulio juostelės ar net nubudusios savo pačių esaties.

DEŠIMTAS SKYRIUS

Navigacijos sistema iš prieblandos zonos

Didžiausia kliūtis bet kokiems pokyčiams yra vidinis balsas, tvirtinantis, jog tai neįmanoma. Jis sako: tu visuomet tokia buvai, visuomet tokia būsi, kokia prasmė. Niekas niekada iš tiesų nepasikeičia. Taigi nieko baisaus, jei valgysi. Beje, ar pastaruoju metu žvilgtelėjai į savo rankas? Ir ką sau galvoji šiandien vilkėdama šiomis kelnėmis? Ar nepastebėjai iš po jų besiveržiančių riebalų rinkių? Ir atsiprašau, ar šįryt pamiršai pasidažyti, ar taip atrodai jau su makiažu? Tie plaukai. Tos šlaunys. Ko tu apskritai varginiesi? Ar savo vadovui ką tik pasakei tai, ką manau, kad pasakei? Kas dediesi esanti — visatos karalienė? Kiek kartų turėsi tėkštis veidu į purvą prieš išmokdama laikyti liežuvį už dantų?

Anne Lamott tai vadina „radijo stotimi KFKD“. Ne tokie jausmingi žmonės (kaip Sigmundas Freudas) vadina tai superego, internaliuoju tėvu arba vidiniu kritiku. Aš tai vadinu Balsu.

Balsą turime visi. Jis būtina vystymosi dalis. Turite išmokti nekišti nagų prie ugnies, neišbėgti į judrią gatvę, nekišti elektros laidų į vandenį. Turite prisiminti, kad veikiausiai nebūsite pageidaujamos kitų žmonių namuose, jei apdrabstysite jų namų sienas išėdomis ir prikaišiosite jiems į lovas gyvačių. Išoriniams autoritetams, pavyzdžiui, tėvams, mokytojams ar šeimos nariams perduodant žodines bei nežodines fizinio ir emocinio išgyvenimo instrukcijas, sujungiame jų balsus į vieną — Balsą — proceso, vadinamo introjekcija (vidinių autoritetinių figūrų kūrimu) metu.

Pasak raidos psichologų, sulaukusios ketverių mes visos turime adekvačiai funkcionuojantį Balsą, kuris nuo to laiko pradeda atlikti moralinio kompaso funkciją, sulaikydamas abejotiną elgesį. Mes liaujamės bijojusios tėvų nepritarimo ir pradedame baimintis Balso pasmerkimo. Mūsų tėvai ir motinos nebebaudžia mūsų už maištą, tačiau mes pačios baudžiame save už drąsą tikėti, jog mūsų gyvenimai gali pasikeisti. Rizika pradeda kelti pasibjaurėjimą. Pokyčiai baugina.

Balsas suskamba mums pasiryžus mesti iššūkį status quo. Kai trokštame įgyvendinti bet ką, kam mūsų tėvai nebūtų pritarę. Atsižvelgiant į konkrečius tėvus, tai galėtų reikšti bet ką — nuo kelionės į Aziją (Ta bjaurioji maliarija. Dizenterija. Raupsai. Geriau likti namuose) ar pasitikėjimo savo instinktais (Ką? Pasitikėti instinktais? Argi nepastebėjai, kur jie tave nuvedė?) iki maisto vartojimo kaip durų į tikrąją savo prigimtį (Parodysiu tau tikrąją tavo prigimtį. Ji atrodo taip, kaip tu, kai praėjusią savaitę žiaumojai tuos bulvių traškučius).

Kai kurie žmonės — esu viena iš jų — Balsą perima ir padaro savą lėčiau. Būdama aštuonerių vieną nuobodžią Niujorko vasaros popietę su savo drauge Amanda sėdėjau prieangyje ir stebėjau praeivius. Mus stulbino jų užpakaliai, žavėjo kiekvienas meliono formos atsikišimas. Negalėdamos ilgiau susilaikyti, išsivadavome iš apsnūdimo ir sumanėme žaidimą: viena iš mūsų turėjo labai lėtai prisėlinti gatve plaukiantiems praeiviams iš nugaros. Tinkamiausią akimirką turėjome įžnybti nepažįstamajam į sėdmenis ir skuosti į priešingą pusę. Mūsų žaidimas puikiai sekėsi apie pusvalandį, kol Amanda neįžnybo Ethelės ir Harry'o Shermanų sūnui Martinui, kuris pasiskundė Ethelei, o ši paskambino mano motinai. Išėjusi į lauką mama sučiupo mane žnybiančią jos dantų gydytojui Murray'ui Wise’ui. Dideli nemalonumai. „Kas jums leido žnaibyti kitų žmonių užpakalius!“, — šaukė mama ant manęs ir Amandos, tuo pat metu atsiprašinėdama daktaro Wise'o. „Tai smagu“, — vienu balsu atsakėme mudvi. „Tai jų privatumo pažeidimas — sudėtingas žodis, paieškokite jo žodyne, — išrėžė mano motina. — Liaukitės tuojau pat! Tučtuojau! Ne rytoj, ne kitą savaitę, o tučtuojau! Marš namo!“

Balsas kontroliuoja impulsus, tarpininkauja tarp priimtino ir įžeidžiančio; viena pagrindinių jo funkcijų yra nuslopinti areštu galintį pasibaigti elgesį. Tokių chuliganų kaip aš atvejais šis procesas užtrunka ilgiau nei paprastai.

Per pirmąsias dvi stovyklos valandas paprašau savo mokinių sudaryti dešimties kritinių pastabų, kurios šovė joms į galvą nuo tada, kai įžengė pro duris, sąrašą. Tik dešimt? — kažkas paprastai paklausia. O gal šimtą? Penkis šimtus?

Tuomet paprašau keletos moterų perskaityti savo sąrašus Balso tonu. Kiekvieno žmogaus Balsas yra individualus. Jis gali skambėti nuo negaliu patikėti, kad atvykau į dar vieną renginį apie svorį, iki man kažkas NEGERAI, jei maniau, kad galiu vilkėti suknelę be rankovių arba mano kojų nagai kelia pasibjaurėjimą bei čia švaistau savo laiką, turėčiau tuojau pat važiuoti namo. Kartais Balsas sako: Tu per daug stengiesi. Kartais jis tvirtina: Tu stengiesi nepakankamai. Tačiau pagrindinė jo mintis visuomet yra ta pati: Tavo impulsai yra nepatikimi. Klausykis tik manęs. Pasitikėk manimi. Kitaip mirsi sužlugdyta. Idiote.

Skamba ekstremaliai? Taip ir yra. Šitaip juk niekada neleistumėte niekam su savimi kalbėti? Galbūt. Tačiau šitaip kalbate su savimi nuo tos akimirkos, kai nubundate, iki kol sumerkiate akis naktį, visiškai nesusimąstydamos apie žiaurumą; pripratote prie kasdienių įžeidinėjimų. Čia ir slypi bėda: Balsas skamba taip panašiai į jus, jog tikite, kad tai ir esate jūs. Manote, jog išsakote sau tiesą. Esate neperkalbama, įsitikinusi, kad be Balso, kaip jūsų sąžinės, laukiniai, maištingi jūsų polinkiai taptų nekontroliuojami.

Aptarkime pavyzdį, kurio kasdienis kartojimasis turėtų kelti nerimą. Kažką niūniuojate užsiėmusi kasdiene ryto ruoša, kai šauna mintis pasimatuoti porą senų kelnių. Aha. Jūsų koja netelpa kelnių klešnėje. Dar tik praėjusiais metais toji kiška buvo vienu dydžiu didesnė, nei prieš dvejus metus. Balsas sako: Pažiūrėk į save! Esi apgailėtinai Tavo šlaunys tapo uolinių kalnų dydžio. Pažvelgiate žemyn į aptarinėjamas ataugas. Hmm, pamanote, mano šlaunys išties sudaro didžiąją kūno, svetainės, rajono dalį.

Balsas sako: Turėtum gėdytis! Jūs neprieštaraujate. Manote, aš savęs gėdijuosi, tik pažiūrėkite, kaip apsileidau. Balsas vėl taria: Blogai, blogai, blogai. Jūs manote — blogos šlaunys. Aš bloga.

Po keletos minučių pastebite, jog jaučiatės taip, tarsi būtumėte išgaravusi. Jūsų vietoje liko pamėkliška baimė ir miglotas nuolat kažko reikalaujančios, silpnos ir apkūnios moters jausmas. Per keletą minučių jus persmelkia jausmas: gyventi neverta.

Vis dėlto.

Niekas — nė vienas dalykas — nepasikeitė nuo šio ryto, kai jautėtės drąsios, atkaklios, nepagarbios. Objektyvu tai, kad senosios jūsų kelnės jums per mažos. Realybė yra tai, kad per pastaruosius keletą mėnesių priaugote šiek tiek svorio. Tačiau kodėl svorio priaugimas galėtų sunaikinti jūsų gerovę iki paskutinio šapelio? Kodėl negalite suvokti priaugusi svorio ir priimti keletą sprendimų, ką daryti toliau, vadovaudamasi išmintimi bei saviverte?

Taip yra todėl, kad Balso tikslas yra jus priblokšti, o ne aktyvinti jūsų išmintį ir šaltakraujiškumą. Ankstyvosiose vystymosi stadijose jis atliko biologinio prisitaikymo funkciją: saugojo jus nuo žmonių, nuo kurių priklausėte, atstūmimo. Dabar jis paseno, tapo rudimentine vaikystės liekana, kuri, nepaisant teiktos naudos, dabar valdo jūsų gyvenimą ir slopina gebėjimą pasitelkti įžvalgumą bei išmintį. Pagrindinis jo perspėjimas yra: Neperženk ribos. Išlaikyk status quo.

Balsas pasiglemžia jūsų stiprybę, aistrą ir energiją bei nukreipia jas prieš jus. Unikalus jo gebėjimas supainioti objektyvią tiesą — kad priaugote svorio — su moraliniu vertinimu — kad dėl to esate visiška nevykėlė — priverčia jus pasijusti silpna ir nugalėta; dėl to bet kokia greita ar stebuklus žadanti galimybė jums tampa kur kas patrauklesnė. Bet kas, kas sumažintų jūsų nusivylimą.

Balsas yra negailestingas, žalojantis, griaunantis gyvenimą. Jis priverčia pasijusti tokiomis silpnomis, paralyžiuotomis, nepajėgiomis, jog net nedrįstate abejoti (jo) autoritetu. Jo tikslas yra neleisti jums pasprukti iš to, ką jis suvokia kaip meilės ratą.

Kai kurios mano mokinės įsitikinusios, jog Balsas yra tiksli jų tėvų ar motinų kopija ir kad egzorcizmas yra vienintelis būdas atsikratyti nesibaigiančio moralizavimo. Tačiau, nors Balsas gali įtartinai priminti vieną iš tėvų ar juos abu, vertėtų prisiminti, kad paprastai jį sudaro autoritetingų figūrų mišinys, kuriame ypač akcentuojami pirmaeiliai globėjai.

Mūsų motina turėjo galingą gerklę bei iškalbą. Ji rėždavo maždaug taip: „Padaryk tai dar kartą ir skrisi tiesiai į kitos savaitės vidurį!“, arba: „Nuobodu? Sakai, tau nuobodu? Eik, padaužyk galvą į sieną, pabaigusi iškart pasijusi geriau.“ Šios tirados, palydėtos rankų gestų bei išsprogusių akių, duodavo trokštamą rezultatą: slėpdavausi jausdama, kad mano egzistencija yra didžiulė klaida. O abejonės motinos teisumu galėjo turėti katastrofiškų padarinių.

Mano vidinis Balsas pasižymi tokia pat intonacija, sarkazmu ir dainingumu, kokiais mane žemino motina. Tačiau jo turinį taip pat sudaro „Gyvenimo dėsniai pagal Bernieį Rothą“, mano tėvą, kuris, mėginant rašyti pirmąją knygą, man pasakė: „Girdėjau, kad neseniai kažkas nusiuntė leidyklai nepasirašytą Charleso Dickenso rankraštį, tačiau kūrinys buvo atmestas! Kodėl manai, kad esi geresnė rašytoja už Dickensą?“ Pirmą kartą išgirdęs mane kalbančią prieš didelę auditoriją, tėvas tarė: „Tu charizmatiška. Hitleris taip pat toks buvo.“ Tai pasigirdo iš vyro, kurio visa trisdešimt trijų asmenų šeima buvo išžudyta dujų kamerose Aušvice, lūpų. Lygiai, kaip mano motinos riksmai, ramūs nuolatiniai tėvo pastebėjimai privertė mane jaustis menka, nugalėta ir nieko nesugebančia.

Pasakoju šias istorijas ne tam, kad kaltinčiau savo tėvus. (Žmonės kalba, kad tai pasąmoningai padariau kitose savo knygose. Neseniai mano motina su patėviu dalyvavo sveikos gyvensenos mugėje, kur mano patėvis pardavinėjo stebuklingą atogrąžų miškų gėrimą „Xango“. Vienai mitybos specialistei besikalbant su Dicku, šis paklausė, ar ji skaitė mano knygas. „Taip, — patikino ši. — Nuolat jomis remiuosi.“ Dickas atsakė: „Aš esu jos patėvis.“ Jis atsigręžė į mano motiną ir tarė: „Čia jos motina.“ Mitybos specialistė metė į ją veriamą žvilgsnį. Galiausiai ji tarė mano motinai: „Žinote.“ Pauzė. Dūžis. Tyla. „Geneen vaikystė buvo apgailėtina!“, ji apsisuko ir išdidžiai nukulniavo. Mano motina sušuko jai įkandin: „Taip, žinau. Pati ten buvau!“) Šiandien, praėjus trisdešimt septyneriems metams po to, kai palikau jų namus, svarbiausi yra ne mano tėvai (tai nepatogus faktas, kadangi kaltinimas, na, apvalo), o mano suvokimas, kaip jie įsišakniję manyje.

Net jei esate iš tų laimingųjų, turėjusių mylinčius, geranoriškus bei supratingus tėvus, vis vien savo psichikoje turite Balsą ir jam vis tiek reikėtų mesti iššūkį. Mat net patys supratingiausi ar jautriausi tėvai žvelgia į savo vaikus šališkai. Jie perduoda savo pačių sėkmės bei dvasingumo, meilės ir kūrybiškumo sąvokas, kurios neišvengiamai nedera su unikaliais vaiko poreikiais.

Vaikai pasižymi tropizmu; jie auga link šviesos ir dėmesio. Tai, kas vaikystėje ignoruojama, nesivysto. Jei vaikas yra vertinamas už savo pasiekimus, tuomet jis išmoks vertinti tai, ką nuveikia, labiau už tai, kas jis yra, o Balsas pasigirs kaskart jam neįvykdžius tam tikrų pasiekimų normos. Jei jūsų tėvai nesuprato neįmanomų, nematytų ar neįrodytų dalykų, veikiausiai užaugote ignoruodamos šias savo dimensijas. Tuomet Balsas prabyla cinišku tonu ir abejonėmis, kaskart jums nukrypus į pasaulį už išvaizdos ribų.

Balsas siurbia jūsų stiprybę, pakerta kojas ir įtaiso jus į pasaulį, pagrįstą praeities autoritetais, kurie diktuoja dažnai žiaurius ir beveik visada neturinčius nieko bendra su tuo, kas esate ir ką mylite, nurodymus.

Pritraukdamas jūsų aiškumą bei objektyvias žinias, Balsas susiaurina jūsų galimybes užmegzti ryšį su savo pačių autoritetu. Jis elgiasi su jumis kaip su vaiku, kuriam reikia moralinio kompaso, tačiau jo tiksliai rodomoje šiaurėje nėra naujos, nematytos žemės. Laikykite Balsą globalia navigacijos sistema iš prieblandos zonos. Sekdamos jo rodmenimis, leidžiate dienas ieškodamos neegzistuojančios gatvės prieš dešimtmečius išnykusiame mieste. Vėliau susimąstote, kodėl jaučiatės taip beviltiškai paklydusios.

Byron Katie sako: „Man patinka mano mintys. Paprasčiausiai nesu linkusi jomis tikėti.“ Akimirką, kuomet liaujatės tikėti Balsu, o išgirdusios jį sakant: Esi niekingiausias žmogus pasaulyje. Esi savanaudė, paviršutiniška, tavo širdis akmeninė, o kaklas primena dramblio odą, atsakote: „Aha, tikrai, tai kas dar naujo?“ arba „Tikrai? Aš esu niekingiausias žmogus pasaulyje? Nejaugi?“, arba „Brangusis, berods, tau reiktų išlenkti keletą tuzinų „margaritų“. Pasikalbėkime, kai jas išgersi“, tampate laisvos. Laisvė yra klausytis Balso kliedesių, pozicijos bei pamokslų ir netikėti nė vienu jo žodžiu.

Atsiskyrusios nuo Balso įgyjate galimybę „prieiti prie savęs“ bei viso to, ką jis neva siūlo: aiškumo, išminties ir tikrojo įžvalgumo. Stiprybės, vertės ir džiaugsmo. Užuojautos. Smalsumo. Meilės. Nieko nėra blogo, mat nėra gero, su kuriuo tai būtų galima sulyginti. Jums liovus reaguoti į nenutylančius komentarus apie jūsų šlaunis, vertę ir pačią egzistenciją bei nustojus tikėti, kad kas nors kitas, ypatingai Balsas, žino, kaip viskas turėtų vykti, lieka paprasčiausi faktai. Kvėpavimas. Oras. Kėdę liečianti oda. Rankos ant stiklo. Veržiantis drabužių juosmuo. Bent kartelį išlaisvinusios save iš Balso įtakos netikėtai suvoksite, kaip ilgai mirtinus jo gniaužtus klaidingai laikėte savo gyvenimu. Jūs esate Ingrid Betancourt, po daugelio metų išsilaisvinusi iš savo pagrobėjo grandinių.

Tuomet.

Galite paklausti savęs, ar jaučiatės patogiai sverdamos tiek, kiek sveriate. Ar jaučiatės sveikos, energingos, budrios. Jei atsakymas yra ne, pamąstykite, kaip galėtumėte tai pakeisti, atsižvelgdamos į kasdienį gyvenimą. Su kuo galėtumėte susitaikyti, ko galėtumėte laikytis. Kas priverčia jūsų širdį plakti greičiau. Dažnai savo stovyklos mokinėms sakau, kad jei man kalbant jos negirdi vidinio „Taip“, jei netrokšta mano apibūdinamo dalyvavimo asmeninėje kelionėje, tuomet turi rasti kitą būdą pralaužti ledus požiūryje į mitybą, kad daugiau nebestovėtų greta savo kūno, beviltiškai mėgindamos patekti vidun. Klausymasis ir dalyvavimas Balso groteske neleidžia jums patekti į savo vidų. Tai laiko jūsų rankas surištas. Priverčia jausti gėdą, nerimą ir paniką. Jokie tikri ar ilgalaikiai pokyčiai neįmanomi, kol klūpite prie Balso altoriaus.

Nepaisydamos pirmą stovyklos dieną sudaryto savikritikos sąrašo bei Balso buvimo pripažinimo, per kitas porą dienų beveik kiekviena mokinė vėl pasiduoda jo kerams. Išsilaisvinimas iš jo gniaužtų šiek tiek užtrunka, mat Balsas atrodo toks panašus į jus, o jūs įtikėjote, kad be jo siaustumėte gyvenime be jokių suvaržymų ar moralės; taigi procesas vyksta etapais.

Turėtumėte pradėti nuo Balso bei jo įtakos jūsų gyvenime įvardijimo. Nors tai ir skamba nesudėtingai, iš tiesų primena mėginimą atplėšti plieną nuo magneto. Dažnai net nesuvokiate, kad pasiduodate jo įtakai tol, kol neatsitraukiate nuo jo postringavimų. Galite pastebėti, kad prieš dešimt minučių jautėtės savimi, o dabar pavirtote į kriptonito veikiamą Supermeną: sunykusią, sumenkusią, silpną, nepajėgią, pažemintą, sugėdintą.

Didžiausias įvardijimo ir atsiskyrimo stadijos keliamas iššūkis yra jūsų įsitikinimas, kad turite slėpti savo trūkumus nuo aplinkinių, kitaip jie pasibaisėję jus atstums, mat tikite kiekvienu Balso pasakytu žodžiu. Esate tikros, kad Balsas žino visą tiesą, ir nenorite, kad kas nors kitas sužinotų, kokia pabaisa esate. Koks tamsus jūsų vidus. Jūsų pakeisti neįmanoma. Slapstymasis tampa savotišku savisaugos mechanizmu. Regis, jis yra vienintelė jūsų išeitis, jei trokštate gerumo ar meilės. Visiškai sutikdamos su Balsu įtikinate save, kad tinkamiausia išeitis yra gėdytis savęs ir stengtis dar labiau viską padaryti teisingai. Būti tokiai, kokią jus įsivaizduoja Balsas. Būti kažkuo kitu, kažkuo, kuo iš tiesų nesate.

Būtent tą akimirką kiekviena minutė (kai nebuvote paveiktos), praleista gilinantis į savo būtį, į neregimą pasaulį, į savo minčių stebėjimą — kiekviena jūsų dėmesio moneta, įmesta į atidumo šulinį — virsta suvokimu, kad šita žlugusi vieta esate ne jūs. Nors ji atrodo pažįstama ir primena dervos klampynę — kuo stipriau priešinatės, tuo giliau klimpstate — tai ne jūs. Žinote tai, nes jau esate patyrusios ne vieną pasimėgavimo, ramybės bei džiaugsmo be jokios priežasties momentą. Jūs jau žinote, kad esate kažkas, ko neįmanoma įvardyti, užpulti ar sunaikinti. Toks suvokimas padeda atsiskirti nuo visko, kuo nesate. Nuo istorijos apie tai, kad jūsų neįmanoma pakeisti. Nuo gėdos dėl buvimo išsivadėjusia, pasikartojančia, pažįstama istorija apie save. Tuo pat metu juntate vis silpnesnį troškimą kęsti susitapatinimą su Balsu, kadangi išmokote mylėti gyvenimą be istorijos, mylėti save be savo praeities. Paprastumas jums tampa patrauklesnis už sudėtingumą. Laisvė — už pažįstamumą.

Nepatyrusioms savęs be Balso sakau, kad jos turėtų gyventi, tarsi žinotų, ką tai reiškia. Tarsi suprastų, jog yra vertos savo pačių laiko. Tarsi nusipelnytų rūpintis savo kūnu. Tarsi jų išsiilgtos galimybės iš tiesų egzistuotų. Toks požiūris nutiesia tiltą į naują gyvenimo būdą. Jis leidžia įžvelgti daugiau galimybių. Suprasti, kad tikrai galite vaikščioti, kalbėti ar valgyti taip, tarsi būtumėte nusipelniusios čia būti.

Mano stovyklos asistentė Loren pasakojo, kad pradėjusi mokytis atsiskirti nuo Balso, ji jautė poreikį kalbėti su juo taip, kaip buvo draudžiama kalbėti su tėvais. Jai reikėjo sakyti tokius dalykus, kaip „PO PARALIAIS! Pasitrauk nuo manęs! Pasirink lygiavertį priešininką“ Jos šeimoje reikšti pyktį buvo nepriimta, o jos Balsas, regis, buvo jos tėvų kopija, todėl siuntimas po paraliais ją ne tik šokiravo, bet ir išlaisvino. Sukaupusi drąsos ir apgynusi save nuo Balso žiaurumo, ji pajuto palengvėjimą, laisvę ir tai, kad ji, Loren, buvo savimi, o ne leidosi toliau kontroliuojama Dartho Vaderio klono.

Įvardijusios tai, kas nutiko — „Aš žlugau, Balsas ir aš esame vienis“, — galite žengti kitus žingsnius išsilaisvinimo iš savo pagrobėjo gniaužtų link. Rašykite ar išsakykite tikslius Balso komentarus, bet, užuot kalbėjusios pirmuoju asmeniu (pastarasis neleidžia atsiskirti nuo Balso), tapkite Balsu, kalbančiu apgailėtinai, nemoraliai, negailestingai. Atsisėskite lovoje, jei esate joje.

Garsiai kalbėkite automobilyje. Viską užrašykite sėdėdama prie darbo stalo, virtuvėje, svetainėje. Nieko nenutylėkite: „Tu subingalve. Esi nieko verta. Tu amorali, susiraukšlėjusi ragana. Kaip DRĮSTI...“ Kalbėdamos stebėkite savo kvėpavimą. Atkreipkite dėmesį į pilvą. Pastebėsite, kad iki šiol jautėtės it mirusi, o dabar netikėtai pajutote grįžtančią energiją (Balso pagrobtąją energiją). Patys žodžiai ar istorija nėra tokie svarbūs, kaip juose įkalinta energija. Nevertinkite smulkmenų — o, Dieve, ką tik pavartojau žodį ragana — paprasčiausiai išgyvenkite jūsų kūne kylančius pojūčius. Oho. Tai primena iki raudonumo įkaitusios lavos kamuolį mano krūtinėje. Dabar jis kyla mano gerkle. Dabar leidžiasi į mano pilvą, rankas. Dabar jaučiuosi didžiulė. Išsiplėtusi. Stebėkite, kas vyksta, kai nesigriebiate jokių veiksmų. Kai neatsiduodate pojūčiams ar neslopinate jų. Tik energija. Pati aistra. Nevaržoma. Jūs leidžiate jai kilti. Po kurio laiko pastebėsite, kad jaučiatės kur kas gyvybingesnės, kai nenukreipiate šios energijos į tam tikrą objektą, kai juntate ją nepriskirdamos jokiam daiktui ar asmeniui. Susigrąžinate savastį. Esate gyva. Neapsakoma. Laisva.

Atsiskyrusios nuo Balso: ir susigrąžinusios savo energiją, galite mąstyti bei priimti sprendimus dėl savo diskomforto. Galbūt nuspręsite, kad jūsų kūnas jaučiasi prastai, kai valgote saldžiai. Kad jums derėtų apsilankyti pas gydytoją ar mitybos specialistą. Galbūt suprasite, kad laikas pakeisti darbą. Arba sutuoktinį. Kad jūsų kūnas turi daugiau judėti. Tačiau, kol esate Balso nelaisvėje, bet kokie sprendimai, pagrįsti jo priespauda, bus tarsi kankinimo būdu išgautas prisipažinimas. Nusprendusios atsikratyti dešimties kilogramų, nes šitiek sverdamos atrodote bjauriai, ar kad turite kasdien medituoti arba sekmadieniais lankytis bažnyčioje, mat kitaip keliausite į pragarą, priimate gyvenimo sprendimus spaudžiama grandinių. Balso įbruktais sprendimais — paremtais gėda, prievarta, kalte ar ribojimu — pasitikėti negalima. Jie nėra ilgalaikiai, kadangi jų pagrindą sudaro padarinių baimė, o ne tiesos siekimas.

Geriau paklauskite savęs, ką jūs mylite. Be padarinių baimės, prievartos, gėdos ar kaltės. Kas motyvuoja jus būti maloniomis, rūpintis kūnu, dvasia, aplinkiniais, žeme? Pasitikėkite troškimu, pasitikėkite meile, kurią galima paversti veiksmais nejaučiant bausmės baimės. Tikėkite, kad nesunaikinsite to, kas jums svarbiausia. Leiskite sau bent tiek.

TREČIA DALIS

Valgymas

VIENUOLIKTAS SKYRIUS

Tos, kurios linksminasi, ir tos, kurios ne

Mano mėgiamiausia visų laikų dieta yra cigaretė, kava ir dietinis „Shasta Creme“ limonadas. Mokydamasi antrame aukštųjų studijų kurse išgirdau tai iš gerai žinomo psichologo Bobo. Anksčiau per du šimtus kilogramų svėręs Bobas dabar buvo nepaprastai lieknas ir už tai dėkojo savo naujajam išradimui — „rudajai dietai“. Ją sudarė trys pakeliai cigarečių ir dvylika puodelių kavos per dieną.

„Oho!“, — atsakiau Bobui restorane, kimšdama orinius pyragaičius su storiausiu sviesto sluoksniu, o jis, suprantama, tuo tarpu kliukino kavą ir pūtė tobulai apvalius pilkšvus dūmų žiedus. „Galiausiai! Būdas sulieknėti!“

Bobas energingai atlošė galvą. Veikiami tokio kofeino kiekio, kokio pakaktų atominės elektrinės darbui, jo judesiai priminė maniako: kalbėdamas trepsėjo kojomis, o rankomis suko ratus ore. Jis patikino: „Geneen, tai iš tiesų veikia. Atsikračiau daugiau nei šimto kilogramų. Ir, svarbiausia, be jokio vargo. Jokio kramtymo. Jokių nešvarių indų. Jokių lėkščių ar įrankių.

Kiekvienas bet kur gyvenantis žmogus galėtų sulieknėti laikydamasis šios dietos!“

Taigi jau kitą dieną pradėjau laikytis „rudosios dietos“, prie kurios dar pridėjau dietinį „Shasta Creme“ limonadą — unikalųjį mano rudosios dietos priedą. Laikiausi šios programos tris savaites ir, kaip galite įsivaizduoti, numečiau nemažai svorio. Kadangi lioviausi miegojusi, taip pat įvykdžiau keletą iki tol mane bauginusių darbų, kaip antai, perskaičiau „Grafą Montekristą“ ir numezgiau vilnonį lovos apklotą.

Tačiau ši programa nebuvo vienintelė, kurios džiugiai ėmiausi. Kaskart mano dėmesį patraukus naujam valgymo režimui — vien skrudintos vištienos, porcijos ledų su karšto šokolado užpilu per dieną, vynuogių ir riešutų dietos — užsidegusi ir nuolanki priimdavau iššūkį. Man patiko, kad kiti nurodo, ką daryti. Jaučiausi, tarsi kažkas atsako už mane. Kažkas įvertina situaciją, supranta, į kokią košę buvau įklimpusi, ir parodo išeitį. Proteinai. Makaronai. Žalias maistas. Lakštingalų išmatos. Man nebuvo svarbu. Buvau pasirengusi mesti vienos savaitės dietą dėl visiškai priešingos kitą savaitę tik todėl, kad kažkas taip pasakė. Didelės paguodos teikė įsitikinimas, jog jei tik man pavyktų tvirtai laikytis žodžio, tuomet pergalė — nepalenkiamos neapykantos sau dėl storų šlaunų atnešta ramybė — bus mano rankose.

Tiesa ta, kad kiekviena mano išmėginta dieta veikė puikiai. Aš visada atsikratydavau šiek tiek svorio. Visuomet sulaukdavau išrišimo, kadangi taisyklės buvo labai paprastos:

• Atgailauk.

• Ribok poreikius.

• Badauk.

Tačiau ateidavo metas, kai nebegalėdavau toleruoti ribojimo nė vienos minutės ilgiau. Nė vienos. Tuomet tapdavau savo priešingybe. Tvarką pakeisdavo chaosas, suvaržymus — laisvumas. Tarsi vilkolakis per pilnatį, aš pavirsdavau nakties padaru, mažai civilizuotą žmogų teprimenančia laukine. Plėšydavau, laužydavau ir draskydavau maisto dėžes, skardines ir pakelius taip nepasotinamai, tarsi nebūčiau valgiusi daugelį metų. Aštuonis mėnesius valgiusi vien žalią maistą ir gėrusi sultis, kitus du žiaumojau picas ir saliamio dešras. Po trijų „rudosios dietos“ savaičių šešias savaites sušlamšdavau tuziną spurgų vienu prisėdimu. Tuomet taip netikėtai prasidėjusią transo būseną netikėtai išsklaidydavo aušra, ir aš vėl virsdavau civilizuotu žmogumi.

Liovusis laikytis dietų klaidingai maniau, kad visiems kompulsyvaus valgymo vergams reikia taisyklių, gairių bei tvarkos, kol galiausiai jie sukyla ir prisikemša. Tačiau prieš bene dešimt metų mano draugė, dietologe Francie White, man pasakė, kad kai kurie žmonės nekenčia dietų. Šie žmonės sukyla tą pačią akimirką — ne po trijų savaičių — kai jiems sudaromas maitinimosi planas. Visas jų gyvenimas yra tarsi nesibaigiantis kimšimas.

Pasikalbėjusi apie tai su savo mokinėmis supratau, kad apytiksliai pusei iš jų niekada nesisekė laikytis dietų. Joms nerūpėjo taisyklės, tvarka ar kitų žmonių pamokymai. Jos pasakojo apie nuostabią valgymo karalystę, kur karaliauja laisvė. Pasaulį, kuriame jos atsipeikėja stovėdamos prie šaldytuvo, visiškai nesiorientuodamos, kaip ten atsidūrė. Apie tai, kaip supunta visą tortą, neprisimindamos, kaip paragavo pirmąjį kąsniuką. Man tapo aišku, kad ne visada kimšti verčia savidrauda; pusei moterų, kurios valgo dėl kylančių emocijų, kimšimas (ar bent jau nuolatinis persivalgymas) yra gyvenimo būdas, kurį pertraukia miegas, darbas bei bendravimas su šeima. Tai leido prieiti prie išvados, kad yra du kompulsyviųjų valgytojų tipai: ribojančiosios ir leidžiančiosios.

Ribojančiosios tiki kontrole. Savęs, savo maisto suvartojimo, savo aplinkos. O kuomet tai įmanoma, joms taip pat patinka kontroliuoti visą pasaulį. Jos vadovaujasi įsitikinimu, kad chaosas yra neišvengiamas ir, norint sumažinti jo poveikį, reikia tuojau pat imtis tam tikrų veiksmų.

Susidūrusios su draudimais, ribojančiosios jaučiasi patogiai, mat jie sukelia kontrolės pojūtį. Jei ribosiu suvartojamo maisto kiekį, ribosiu ir savo kūno svorį. Ribodama kūno svorį, (tikiu, kad) apribosiu ir savo kančią. Ribodama kančią, galiu kontroliuoti savo gyvenimą. Rūpinuosi, kad nenutiktų nieko bloga. Kad chaosas manęs nepasiektų.

Ekstremalaus ribojimo pavyzdys yra anoreksija — pavojų gyvybei keliantis badavimas — tačiau visos ribojančiosios susilaikymą, ribas bei draudimus laiko pagrindiniais savo gyvenimo principais. Valgydama su savo stovyklos mokinėmis tuojau pat pastebiu tas, kurios riboja: jų lėkštėse yra daugiau laisvos vietos, nei maisto.

Vienas iš pagrindinių jų įsitikinimų: mažiau yra daugiau. Jei manęs yra mažiau, tuomet yra mažiau kam nukentėti. Jei nukirsiu savo kojas ties keliais, nereikės kristi iš taip aukštai, kai kas nors išsitrauks kardą. Valgymas mažiau — ir dėl to buvimas lieknomis — sulyginamas su saugumu.

Kalorijas paskelbus dienos matu, jos žino, kokia mažo obuolio, ledų porcijos ar sausainio vertė. Matą pakeitus maistine verte, gali pasakyti, kiek gramų riebalų, baltymų ir angliavandenių yra skrebutyje, arbatiniame šaukštelyje alyvuogių aliejaus ar mėlynių pyragėlyje. Ką sakote? Avižų sėlenos yra naujausias stebuklus darantis maistas? Puiku, nuo šiol bersiu jas į viską, ką valgysiu per kitus dešimt metų. Ak? Avižų sėlenos sukelia vėžį? Gerai, tuoj pat liausiuosi jas valgiusi. Kadangi ribojimas/ draudimas yra interpretuojami kaip kontrolė, pastaroji laikoma saugumu, o tai užtikrina išlikimą, bet kokie draudimai sukelia palengvėjimą: pasakyk, ko man atsisakyti, ir tuojau pat tai padarysiu. Nurodyk, ką, kiek ir kada valgyti. Pateik man sąrašus, kuriuos turėčiau įsiminti. Nustatyk taisykles — būsiu tavo amžinai. Nuo to priklauso mano gyvybė.

Ribojančiosios nesiliauja tramdyti laukinę energiją, kuri tik ir laukia progos ištrūkti (galų gale juk pilnatis visada bus vos už kelių dienų), užtat jos niekada negali visiškai atsipalaiduoti. Jos deda daug pastangų mėgindamos atitolinti neišvengiamą, todėl įtikina save, jog kančia prilygsta kilnumui. Ir jei kažkas nėra sudėtinga, išeitų, to imtis apskritai neverta.

Linksmybės ir juokai nėra jų tikslas. Tuo (jei tai galima vadinti linksmybėmis) rūpinasi jų seserys leidžiančiosios.

Kompulsyvaus valgymo tipui priklausančios moterys nekenčia bet kokių taisyklių. Jeigu joms kažkada pavyko atsikratyti svorio dietos pagalba, jos tai pasiekė vargdamos ir kentėdamos. Į įvairias programas, gaires bei maisto lenteles šios moterys žvelgia itin įtariai.

Leidžiančioios sako: „Per pastaruosius šešis mėnesius priaugau dvidešimt penkis kilogramus ir niekaip negaliu suprasti, kaip tai įvyko.“ Tos, kurios viską riboja, yra nepaprastai budrios ir akylos, tarsi turėtų nuolat judančias ataugas, kaip jūrinės plukės, tuo tarpu leidžiančiosios visą gyvenimą jaučiasi apstulbusios. Dėl šios priežasties jos nejaučia nei savo, nei kieno nors kito skausmo. Jei aš to nesuvoksiu, išeitų, nebus ką taisyti ar keisti. Jei nugyvensiu gyvenimą miegodama, nereikės rūpintis ateitimi, mat vis tiek jos nesuvoksiu. Jei liausiuosi stengtis, nesijausiu nusivylusi savo nesėkme.

Kaip tos, kurios riboja, leidžiančiosios vadovaujasi saugumo poreikiu situacijose, kurias laiko priešiškomis ar pavojingomis. Tačiau, priešingai savo oponentėms, kurios stengiasi kontroliuoti chaosą, leidžiančiosios su juo susilieja. Jos nemato prasmės mėginti kontroliuoti nekontroliuojamą, todėl nusprendžia, jog geriausia panirti į miglą, nieko nejausti ir prisijungti prie vakarėlio. Pasilinksminti.

Knygoje „When You Eat at the Refrigerator, Pull Up a Chair“ rašiau apie leidžiančiąją draugę Sally, kurią vadinau drauguže „po paraliais“: „Nesvarbu, kaip jaučiuosi atvykusi į jos namus, netrukus pradedu mąstyti: „Et, po paraliais. Kodėl neišgėrus šampano iš krištolo taurės. Kodėl nenusilakavus savo kojų nagų auksine spalva. Kodėl vidurdienyje neišsimaudžius jos didžiulėje sūkurinėje vonioje. Bet kuriuo atveju, kuo buvau taip smarkiai užsiėmusi, prieš atvykdama čia?“„ Su Sally praleistas laikas primena persisotinimą be maisto.

Nors abiejų tipų atstovės yra įsitikinusios, kad išteklių nėra pakankamai ir kad jos nesuspės gauti visko, ko trokšta, į trūkumą ribojančiosios reaguoja ribodamos pačios save, kol dar niekas kitas nesuspėjo jų apriboti. Tuo tarpu leidžiančiosios stengiasi sukaupti atsargų, kol neišseko grobio/meilės/dėmesio ištekliai. Todėl ir atsirado (klaidingas) stereotipas „storas ir laimingas“, mat dažnai atrodo, kad storulės iš tiesų linksminasi. Jos atrodo nerūpestingos, tačiau tik dėl to, kad atsisako bet ko, kas kėsintųsi į apsauginį jų nejautros burbulą. Jų gyvybė priklauso nuo neigimo lygiai taip pat, kaip ribojančiųjų — nuo draudimų; kai pats išlikimas priklauso nuo gyvenimo atmetant žemesniąsias tiesos pakopas, tai nebesmagu. Ir nedžiugu.

Bet kuriuo atveju, didžioji apsišvietusios visuomenės dalis nesiknaisioja po pasaulį už išvaizdos ribų, todėl atrodo, kad leidžiančiosios linksminasi daugiau. Susidūrusios su jomis, viską ribojančios pasijunta tarsi mokinukės, kurioms buvo leista neiti į mokyklą dėl pūgos. Tarsi jos bendrautų su ateivėmis iš kitos planetos. Nuėjusi į „Starbucks“ kavinę su drauge leidžiančiąja, užsisakau mažą puodelį prieskonių arbatos su natūraliu pienu ir be vandens. Ji užsisako didžiausią įmanomą šaltą kapucino (ne su liesu pienu) su dviguba porcija plaktos grietinėlės. „Bet juk dar tik vienuolika valandų ryto“, — apeliuoju. Ši išsišiepusi atsako: „Brangioji, gyvenimas trumpas. Nori plaktos grietinėlės?“

Jums tikriausiai įdomu, kodėl ribojančiosios negrąžina savo regalijų ir nepereina į leidžiančiųjų stovyklą. Jei turite pasirinkti viena ar kita (tai turi padaryti kiekviena), kodėl nepabuvus leidžiančiąja? Kodėl kuri nors norėtų save riboti, kai galėtų nevaržoma gerti šampaną ir valgyti plaktą grietinėlę prieš vidudienį?

Būdama ribojančiąja, mąsčiau lygiai taip pat. Tuo stebisi ir kiekviena leidžiančioji. Apie tai išgirdusios mano stovyklose mokinės sureaguoja dvejopai: vienos pajunta didelį palengvėjimą, kitos — kartų pavydą. Palengvėjimą dėl to, kad jų elgesys buvo įvardytas. Pavydą — dėl kilusio troškimo būti tuo, kuo jos nėra. Ribojančiosios staiga įtiki, jog jų gyvenimas būtų visavertiškesnis, jei sugebėtų išsižadėti kontrolės. Tuo tarpu leidžiančiosios įsitikina, kad galėtų atsikratyti antsvorio, jei tik sugebėtų laikytis priimtino maitinimosi plano.

Priklausomybė vienam ar kitam tipui mums nepavaldi. Kaip sako mano motina, viskas priklauso nuo to, kurioje lovoje gimei. Mes gimstame turėdamos tam tikrų vidinių polinkių, tam tikrų suvokimo tendencijų. Tų pačių tėvų broliai ir seserys, netgi dvyniai, augantys tokioje pat aplinkoje, suvokia įvykius skirtingai. Mano patirtis rodo, kad gimstame ribojančiosiomis arba leidžiančiosiomis; būtent per mums būdingą prizmę mes žvelgiame į savo šeimas.

Tačiau linksma tai ar ne, tiek ribojimas, tiek leidimas yra pasenusios, su dabartimi ryšio neturinčios ir šiandienos gyvenime bevertės elgesio liekanos. Kaip minėjau, tai yra išlikimo mechanizmai. Šis elgesys yra vaikiškas gynybos būdas, kurį pasitelkiame, norėdamos apsisaugoti nuo jau įvykusių netekčių.

Ribojimas ir leidimas yra kompulsyviojo valgymo tipai, tuo tarpu pastarasis laikomas metagynyba. Kompulsyviai elgdamosi, ginamės nuo jausmų, kuriuos laikome neleistinais ir netoleruojamais. Kompulsyviu elgesiu jis laikomas dėl to, kad esame priverstos jo imtis. Kadangi taip elgdamosi tikime, jog neturime kitos išeities. Tačiau kūdikiai ir vaikai negali pasirinkti gyvenamosios aplinkos ar priimti sprendimų, kai jų globėjai elgiasi žiauriai ar įžeidžiamai, tuo tarpu suaugusieji turi daugybę išeičių. Kūdikis gali atsisukti arba nusisukti, tai viskas. Vaikas gali ištverti tik tam tikrą kiekį skausmo ir kančios, tuo tarpu suaugusieji, turintys palyginti tinkamai funkcionuojančius ego bei nervų sistemas, neturėtų baimintis, kad skausmas juos pražudys. Nuolat pasitelkdamos prieš dvidešimt ar penkiasdešimt metų išvystytus gynybos mechanizmus, tarsi įšaldome save praeityje. Prarandame ryšį su tikrove. Gyvename melu.

Ribojančiosios kontroliuoja. Leidžiančiosios save apmarina. Abu tipai pasižymi puikiomis, gyvybę gelbstinčiomis strategijomis, kuriomis gynėmės nuo skausmo būdamos visiškai priklausomos nuo aplinkinių ir/arba negalėjome priimti savo pačių sprendimų. Tačiau šios strategijos nebėra efektyvios ar pritaikomos, kadangi buvimas atviromis ir pažeidžiamomis nebereiškia gėdos, atstūmimo, prievartos ar skausmo. Šiandien taikydamos praeities gynybinius mechanizmus, sukuriame iliuziją, kad tai, kas buvo tuomet, vis dar vyksta čia ir dabar. Užtat ir nepasiekiame naujumu tviskančių dabarties galimybių.

Harvardą baigusi neuroanatomijos specialistė Jill Bolte Taylor pasakojo apie patirtą euforiją, kuomet po insulto liovėsi funkcionavusios kairiojo jos smegenų pusrutulio dalys, atsakingos už tiesinį mąstymą bei praeities informacijos taikymą dabartyje. Kuomet nebeliko prisiminimų apie tai, kaip įvykiai klostėsi praeityje, išnyko „aš“ koncepcija, nebeliko „manęs“ ir „tavęs“. Išnyko riba tarp rankos ir kriauklės ar žolės stiebelio molekulių. Išnykus akimirkos dabartį dengiančiam praeities tinkleliui, liko tik ramybė, spindėjimas, suvokimas ir gili nuostaba pačiu gyvenimu.

Dvasiniai vedliai kalbėjo būtent apie tai, išskyrus insultą, jau tūkstančius metų: palaimą, kilusią atvykus ten, kur jau buvome. Kai liaujamės atkurti praeitį kiekvieną nanosekundę, suvokiame, kad tai, kas yra čia, suteikia tiek pasitenkinimo, meilės ir yra taip paprasta, jog keičia viską. Mat tuomet sužinome, kas yra įmanoma, ir nesitenkiname niekuo mažesniu.

Į savaitgalio susitikimą su dvidešimčia savo stovyklos grupės mokinių paprašau jų atsinešti savo mėgstamo maisto ir pažadu pagaminti pagrindinį patiekalą bei desertą.

Atsivežu virtą lašišą ir šokoladinį tortą. (Mano nuomone, turėtų pakakti, tačiau neprieštarauju pridėti šiek tiek daržovių ar salotų lapų, jei jų būtų.)

Kambarį užpildo laukimo ir susijaudinimo žiežirbos. Maistas! Valgysime! Taip! Sukrovusios visą atsivežtą maistą ant stalo turime aštuonis kepalus duonos, du ritinius sūrio, penkis pakelius krekerių, dvi dėžutes sausainių, pundelį salotų, maišelį morkų, dėžutę mažųjų pomidorų ir lašišą bei šokoladinį tortą.

Ribojančiosios siekia tik savo atsivežto maisto: pomidorų, salotų ir morkų. Jos įsiunta ant manęs už tai, kad atsivežiau šokoladinį tortą.

Viena iš jų iškošia: „Mes turėtume čia dirbti, spręsti savo problemas, o ne linksmintis.“

Kita antrina: „Kaip aš turėčiau mėgautis savo maistu, kai į mane spokso tas daiktas?“

Tuo tarpu leidžiančiosios yra sužavėtos.

„Kur pirkote šį tortą? Kaip manote, ar jį pristatytų į Vajomingą?“

Kitos: „Kiek šio torto galime dėtis vienu kartu?“

Dar viena leidžiančioji, kuriai neseniai buvo atlikta skrandžio perrišimo operacija, dėsto: „Aš galiu suvalgyti tik po nedidelį gabalėlį vienu kartu, tačiau ar jūs nieko prieš, jei per kitas kelias valandas paimsiu keletą?“

Niekas geriau neatskleidžia jūsų chaoso baimės ar troškimo į jį pasinerti, kaip dešimties centimetrų atstumu padėtas šokoladinis tortas.

Būtent dėl to kompulsyvus valgymas — o drauge ir ribojimas bei leidimas — yra durys į tai, ką Jill Bolte Taylor vadina dabarties akimirkos euforija. Iš savo praeities gniaužtų išsilaisvinate tą akimirką, kuomet atskiriate impulsą pasitraukti iš dabarties akimirkos badaujant arba prisikemšam nuo šio impulso suvokimo.

Suvokimas ir kompulsija negali egzistuoti kartu, mat pastaroji priklauso nuo pirmojo sunaikinimo. Suvokusios savo troškimą prisikimšti, tačiau to nepadariusios, išsikapanojate iš praeities ir žengiate link dabarties: link tos savęs, kuri suvokia savo praeitį, bet nesusitapatina su ja. Sugrįžusios į dabarties akimirką, galite pradėti klausinėti savęs, kokius jausmus tai sukelia, kaip tai atrodo ar skamba. Įgyjate galimybę pastebėti tai, ko anksčiau nepastebėjote. Tarsi netikėtai suvokiate, kad jūsų mėgstama muzika grojo ištisas valandas, tačiau jūs taip įnikote į vaizdo klipus YouTube svetainėje, jog neišgirdote nė vienos natos. Arba kad vaikštinėjote miške užsikimšusi ausis grotuvo ausinėmis ir vieną dieną supratote, kad neišgirdote lapų šnarėjimo, paukščių giesmių, neužuodėte sekvojos aromato.

Viskas prasideda nuo supratimo, kur esate ir ką veikiate. Ne nuo pastangų būti kažkur kitur. Ne, kaip sakau savo mokinėms, nuo mėginimo pakeisti vieną plauką ant savo galvos. Sėdite priešais šokoladinį tortą ir pastebite, kad tuoj pat norite jį visą sušlamšti. Nebesvarbu, kad neseniai darytos operacijos metu jūsų skrandį apjuosęs žiedas sutrūks. Nesijaudinate, ar kitoms moterims teks bent gabalėlis. Norite jo viso.

Tai pastebėti verta. Neteiskite savęs. Nemanykite, kad troškimas jį visą suvalgyti nusako jūsų asmenybę. Nevadinkite savęs savanaude ir negalvokite, kad sužinojusios apie jūsų troškimus kitos tučtuojau jus išmestų. Nieko panašaus. Susigrąžinkite save į dabartinę akimirką; jūsų kūnas, kaip ir alkio jausmas ar jo nebuvimas, yra čia, todėl paklauskite savęs, ar esate alkana. Paprasta. Ar aš alkana?

Leidžiančiosios pasitelkia maistą siekdamos palikti savo kūną, todėl jos neišmano alkio ir sotumo kalbos. Jos valgo dėl to, kad maistas yra priešais ir jos to nori, o ne dėl to, kad taip joms šnabžda kūnas. Priešnuodis kūno palikimui pirmiausia yra, kaip visada, suvokimas, kad jį palikote, tuomet lėtai ir švelniai galite grįžti. Pradėkite nuo kvėpavimo stebėjimo. Leiskite suvokti bet kokią kūne kylančią įtampą. Pamataruokite kojomis. Pajuskite kėdės, ant kurios sėdite, paviršių ar žemės, ant kurios stovite, pagrindą. Pamažu leidžiančiosios turi išmokti atpažinti alkio bei sotumo signalus. Jos turi pradėti apsigyvenimo savo kojose, rankose, pilve procesą.

Ribojančiosios, savo ruožtu, supranta, kuomet yra alkanos (išskyrus ekstremalius anoreksijos ir persivalgymo atvejus) ir kada laikas sustoti valgius. Tačiau jos beveik niekada nevalgo to, ko iš tiesų nori. Noras baugina; jis reiškia kontrolės praradimą. Todėl jos turi pradėti iš lėto suvokti, kad trokštami maisto produktai gali būti kitoje mitybos lentelės pusėje. Pavyzdžiui, neretai nenugriebtas jogurtas tiesiog pašiurpina ribojančiąsias. Plakta grietinėlė gali iššaukti suirutę. Tačiau nuolatos primenu ribojančiosioms, su kuriomis dirbu, kad kalbame apie paprasčiausią maistą. Jei mintis apie truputį plaktos grietinėlės turi galios nuversti jūsų kruopščiai kurtą savivoką, tuomet turime išsiaiškinti, kuo save laikote. Ar esate maža mergaitė, tikinti, jog turi taip sutvarkyti savo aplinką, kad visi būtų laimingi, o ji jaustųsi saugi? Ar manote, kad kuo mažiau turite, tuo rečiau prisivirsite košės? Supratusios, kad laikote save nebeegzistuojančiu vaiku, išsitrauksite iš ausų kamštukus ir staiga išgirsite raudongurklio kolibrio sparnų plazdėjimą. Pradėsite egzistuojančių dalykų suvokimo procesą. To, kas yra čia ir dabar.

Keletas paskutinių žodžių apie etiketes.

Kiekviena iš mūsų yra ir leidžiančioji, ir ribojančioji. Ribojančioji virsta leidžiančiąja neatsispyrusi norui persivalgyti. Leidžiančioji virsta ribojančiąja nusprendusi laikytis vienos ar kitos programos, net jei toks ryžtas tetrunka porą valandų.

Sudėtingo daugiamačio žmogiškojo elgesio pavadinimai yra patogūs, tačiau juos taip pat galima panaudoti siekiant nutolinti save nuo nuodugnaus šių elgesio modelių supratimo. Tokios etiketės mus traukia, kadangi žinojimas, jog esame pastebėtos, kad mus galima apibūdinti, sukelia palengvėjimą. Tačiau dažnai puolame aiškinti savo elgesį tokiais pasisakymais: „Ak taip, mano mitybos įpročiai yra tokie, nes gimiau po mergelės ženklu, tačiau turiu skorpionui būdingų bruožų, esu suaugęs alkoholikų tėvų vaikas, šešetas Enneagramoje ir dar leidžiančioji.“ Etiketės gali tapti tingumo pateisinimu. „Neprivalau domėtis savo elgesiu, nes jau žinau jo priežastis: esu ribojančioji. Esu griežta suvartojamo maisto atžvilgiu, nes ribojančiosioms patinka struktūra. Problema išspręsta.“ Tai, kas prasidėjo kaip mėginimas surasti sudėtingų elgesio modelių panašumų, pamažu tampa galimybe numoti į tą patį elgesį ranka, tartum šis būtų žinomas ir suprantamas.

Savo stovyklose trumpai pristatau ribojančiųjų ir leidžiančiųjų kompulsyvaus valgymo ašį, kadangi tai padeda aiškinti klaidinančius ar skaudžius elgesio modelius. Tačiau išgirdusi mokinių bandymus priskirti save vienam iš tų tipų ar savo mitybos įpročius teisinti etiketėmis, tvirtai pasakau joms pamiršti kada nors girdėjus žodžius leidžiančioji ar ribojančioji.

Jei šie tipai padeda atskleisti kažką, ko anksčiau nepastebėjote savo požiūryje į maistą, naudokitės jais. Jeigu jie glumina, jei imate prieštarauti jiems (arba man), nes negalite savęs priskirti nė vienam iš jų, prisiminkite, kad jie tėra į dangų rodantys pirštai, o ne pats dangus.

DVYLIKTAS SKYRIUS

Jei meilė prabiltų

Pirmą kartą supratusi, kaip lengva nutraukti valgymo kompulsiją — valgyti tai, ko nori kūnas, tuomet, kai esu alkana, ir sustoti pasisotinus — tarsi iššokau iš gerai pažįstamo gyvenimo rėmų ir netikėtai atsidūriau kitoje galaktikoje. Tarsi iki šiol būčiau slinkusi lakiuoju smėliu, avėdama plieno batus, o dabar sklandžiau pasaulyje, kuriame gravitacija neegzistavo, ir viskas, ką padariau — viskas, ką visada turėjau padaryti — nusiauti prakeiktus batus.

Buvau įsitikinusi, kad vos pasklidus žiniai, vos žmonėms suvokus, jog jie jau turėjo maisto problemos sprendimą, multimilijardinė dietų industrija subyrės it kortų namelis. Mes pasieksime savo natūralų svorį ir, išsilaisvinę iš vartojimo nelaisvės, imsimės atominių ginklų išmontavimo, išspręsime priklausomybės nuo naftos klausimą ir atrasime, kaip atsikratyti nukarusių akių vokų be plastinių operacijų. Tačiau žmonės žvelgė į mane įtariomis akimis — alkis? Ką bendra jis turi su valgymu? — bei įvairaus lygio priešiškumu. Regisas Philbinas (prieš tai, kai mano mėgstamiausias Kelly Ripaos personažas Hayley seriale „All My Children“ kartu su juo tapo pagrindine veikėja) pavartė akis ir tarė: „Ak, liaukis, nejaugi nori pasakyti, kad norėdamas ledų su karšto šokolado užpilu, galėčiau juos valgyti kasdien tris savaites ir numesčiau svorio?“

„Na, — atsakiau. — Taip, kažkas panašaus.“ Ši netikėta žinia Regisui akimirksniu atėmė amą. Be to, laukdamas mano atsakymo jis greičiausiai mąstė, ar apskritai sugebu ištarti dviskiemenį žodį. Nors keletą dešimtmečių pavėluotas, bet štai mano atsakymas: jei iš tiesų įsiklausytumėte į savo kūno (ne proto) poreikius, suprastumėte, kad visai nenorite ledų su karšto šokolado užpilu tris savaites iš eilės, nepaisant vien minties apie juos sukeliamo troškimo bei seilių varvinimo. Greta fakto, kad jūsų organizmui reikia ir kitokio maisto, ne vien grietinėlės ir karšto šokolado, tikra ir tai, kad vos leisite sau šiuos skanėstus suvalgyti, vos dings tabu, ledai su karšto šokolado užpilu taps tokie pat įprasti, kaip sardinės. Paklauskite bet kurios vedusiu ar šiaip neprieinamu vyru susižavėjusios moters apie kritimą iš debesų. Paklauskite apie aistrą (ir jos trūkumą), kai meilužis tampa jai prieinamas ir netikėtai ji gali turėti tai, ko manė trokštanti. Ši aksioma tinka tiek meilės reikaluose, tiek kalbant apie maistą: gauti tai, ko nori, yra visiškai kas kita, nei norėti to, ko negali gauti.

Dauguma iš mūsų yra pernelyg įtikėjusios, neva maisto ir svorio problema yra neišsprendžiama, o juk paprasčiausiai nesuvokiame, kad dėl to didžiąja dalimi kaltas mūsų nenoras nusiauti tų prakeiktų batų. Esame tarsi aklumo dėl nedėmesingumo eksperimentų tiriamieji, taip susikoncentravę ties kamuoliu žaidime, jog nepastebime per aikštelę einančios moters gorilos kostiumu.

Pernelyg sutelkusios dėmesį į maistą ir svorį, mes net nesusimąstome, jog ignoruojame patį akivaizdžiausią sprendimą. Įteigiame sau, kad atsakymas kažkur slypi, o mūsų užduotis yra nesiliauti jo ieškojus, nenuleisti rankų, kol nerasime tinkamo sprendimo. Vieną mėnesį tegalvojame apie baltos spalvos maistą. Vėliau — apie cheminius smegenų procesus. Tinkamo vaisto radimą. Apkūnumo geną. Priklausomybę nuo cukraus. Mitybą pagal kraujo grupes. Šarmus ir rūgštis sudarantį maistą. Nors vieno ar kelių tokių klausimų sprendimas gali palengvinti mūsų kovą, vis dėlto atsakymų paieška naudojamės siekdamos išsisukti nuo asmeninės atsakomybės — o su ja ir bet kokios galios regimybės — savo požiūryje į maistą. Po kiekvienu beprotiškai aistringu naujo sprendimo bandymo protrūkiu slypi tas pats nenoras pažvelgti žemyn į savo kojas. Įsitikinimas, jog „nesu pakankamai galinga, kad išspręsčiau šią problemą“, yra senas ir vis tas pats. Mes norime viską baigti, trokštame save pakeisti. Tačiau mūsų pastangos yra pasmerktos žlugti, kadangi atsakymas slypi ne ten, kur jo ieškome.

Įkyrių minčių atsikratome ne dėl tam tikrų savo veiksmų; jos išnyksta mums išsiaiškinus, kas esame. Pripažinus, kas mus stiprina, o kas — sekina. Ką mylime, o ką manome mylinčios, nes negalime to turėti.

Pirmus mėnesius pradėjus sklandyti šen bei ten be plieninių savo batų, bet koks anksčiau svaiginęs, siurbęs energiją ir vertęs bjauriai jaustis maistas ar valgymo būdas (užkandžiavimas automobilyje, stovint ar slepiantis) greitai prarado savo patrauklumą. Kitoje mėnulio pusėje, galaktikoje be traukos jėgos man tapo aišku, kad valgymas yra skirtas vieninteliam tikslui — savo kūnui maitinti ir puoselėti. O šis kūnas troško gyventi. Jam patiko jausti savyje gyvybę. Judėti kuo laisviau. Matyti, girdėti, liesti, užuosti, ragauti; prie galimybės visa tai daryti labai daug prisidėjo maistas. Mano mitybos įpročiai tapo dar vienu sklandymo būdu.

Mitybos rekomendacijos apibūdina kitu sklandymo būdu tapusį valgymą. Kai valgoma atsipalaidavus ir siekiama puoselėti kūną, kai tai daroma laisvai ir trokštant puoselėti gyvybę. Šias rekomendacijas plačiai aprašiau pirmose trijose savo knygose, skirtingi jų variantai buvo minimi kituose darbuose bei įtraukti į dietų programas, tačiau, nepaisant to, jos išlieka fundamentaliais intuityvios mitybos patarimais bei stulbinančiomis durimis į tai, kaip mes valgome ir gyvename.

Rekomendacijos ne visuomet man atrodė patrauklios. Vos pradėjusi dėstyti, vadinau jas nuobodžiu, tačiau būtinu instrukcijų apie išsivadavimą iš kompulsyvaus valgymo gniaužtų rinkiniu. Pasidaviau dominuojančiai kultūrinei nuomonei, jog įkyrios mintys apie maistą yra banali moterų problema, kurią reikia pašalinti kaip nervinį tiką, kad galėtume susikoncentruoti ties svarbesniais dvasiniais, intelektualiais bei politiniais reikalais. Tačiau savo darbe susidūrusi su tiek daug kenčiančių moterų įsitikinau, jog daugiau nei pusė šios šalies moterų nesugeba išbristi iš lakiojo įkyrių minčių apie maistą smėlio, kad tai yra dvasinė, intelektinė bei politinė problema. Tai reiškia, kad mitybos rekomendacijos yra tam tikra religinė praktika. Toms moterims atvėrus savo skausmą (pradedant nuo leidimo sau vartoti maistą gyvybei palaikyti, o ne save bausti) ir atskleidus tiesą apie savo gyvenimą — perfrazavus poetę Murielę Rukeyser — pasaulis suskiltų perpus.

Nedidelis pasaulio skilimas galėtų atnešti nemažai naudos, mat mūsiškis materijos — įskaitant ir moters kūną — sudaiktinamas yra viena iš apokaliptinės katastrofos, kurioje atsidūrėme, priežasčių. Nesistengdami su savo kūnais (bei žeme) elgtis pagarbiai, mes juos šiukšliname, mėginame priversti paklusti mūsų valiai. Turėdami omenyje prarają, ant kurios krašto kabome (nesvarbu, ar tai tirpstantys ledynai, ar vaikų nutukimo koeficientas), galime drąsiai teigti, jog mūsų elgesys ir sprendimai nėra veiksmingi.

Rekomendacijos siūlo kitą būdą.

Kiekviena jų turi savo nemaistinį ekvivalentą, savo nematomą, „dvasinę“ dimensiją. Pavyzdžiui, galite užkandžiauti paslapčia, slėpti, ką valgote, nuo savo draugų bei artimųjų, tačiau lygiai tą patį galite daryti ir su savo jausmais. Galite meluoti žmonėms apie savo įsitikinimus, troškimus bei poreikius. Taigi galite tyrinėti savo gyvenimą žvelgdamos į tai, kaip gyvenate, arba gilindamosi, ką ir kaip valgote. Abu šie keliai veda į tai, kas slypi po mityba ir už jos ribų: į tai, kas niekada nebuvo alkana, niekada nepersivalgė, niekada nepriaugo ir nenumetė nė kilogramo.

Nors leidžiančiosios ir ribojančiosios pasižymi visiškai skirtingais santykiais su tvirtais (kito žmogaus) patarimais bei struktūra (pavyzdžiui, mitybos rekomendacijomis), tiek vergišką paklusnumą struktūrai, tiek absoliučią neapykantą vadovavimui derėtų ištyrinėti atidžiau. Tiek ribojančiosioms, tiek leidžiančiosioms reikia tam tikro kompaso — net jei jis toks paprastas, kaip mitybos rekomendacijos — galinčio išvesti jas iš kompulsijos miglos. Nors ir žaviai skambėtų žodžiai „paprasčiausiai palikite save ramybėje, tikroji jūsų prigimtis viskuo pasirūpins“, palikti save ramybėje reiškia atsidavimą įprastiems, giliai įsišaknijusiems mitybos įpročiams. Šie įpročiai paprastai reiškia įprastą badavimą bei prisikimšimą.

Man dažnai rašo leidžiančiosiomis virtusios ribojančiosios, nesugebančios liautis maištavusios prieš daug metų kęstus nurodymus, ką, kada ir kiek valgyti. Jos nebenori turėti nieko bendra su niekuo, kas primena taisykles ar mitybos planus, taip, kaip anksčiau buvo prie jų prisirišusios.

Maištavimas prieš vienokį ar kitokį vadovavimą paprasčiausiai atskleidžia kitą vergiškojo paklusnumo taisyklėms pusę. Bet kuriuo atveju nesate laisvos, nes jūsų elgesį kontroliuoja taisyklės.

Leidžiančiosioms sukilus prieš struktūrą arba ribojančiosioms virtus leidžiančiosiomis ir pradėjus maištauti prieš nustatytą tvarką, paprastai ne pati struktūra kelia tiek daug sumaišties, o kaip ją interpretuojame. Kokias istorijas apie ją pasakojame. Kaip suprantame sėkmę ir nesėkmę. Kuo pačios save laikome. Kokią prasmę suteikiame svorio metimui ir jo priaugimui. Mano gyvenimas žlugs, jei kitus dvylika metų nevalgysiu kaskart pasijutusi alkana; esu tokia netikėlė, jog net negaliu suprasti, kada jaučiuosi alkana.

Stovyklos mokinės padėjo man suprasti, jog nors ir kaip pristatyčiau mitybos instrukcijas — net jei užsitarnauju pasitikėjimą ir pažadu nemažai šokolado — tai visada šiek tiek rizikinga. Nors rekomendacijos ir yra nuorodos į atsipalaidavimą bei laisvę, dažnai jos suvokiamos kaip dar vienas taisyklių, kurių privalu laikytis, rinkinys. Dar vienas taisyklių rinkinys, kurio galiausiai teks atsisakyti. Dar septynetas būdų maištauti.

Kartą pietų pertraukos metu, prieš tai tris valandas prakalbėjusi apie mitybos rekomendacijas, lėtai įsliūkinau į valgomąjį, kuriame stovyklos dalyvės siautulingai sėdosi pietauti. Stebėjau savo numylėtąsias mokines, kraunančias tiek daug maisto į savo lėkštes, jog valgymo scena filme „Tom Jones“ atrodytų tarsi reklaminis anoreksijos klipas.

Supratusi, jog mano kruopščiai parengtos rekomendacijos stokoja paaiškinimo apie jų laikymąsi, paskambinau varpeliu ir paprašiau padėti savo įrankius ant stalo. (Perspėju: NEMĖGINKITE taip eksperimentuoti su savo draugais ar šeima. Jei negaunate atlyginimo už tai, kad pertrauktumėte valgymą, verčiau nestokite tarp alkanos moters ir jos maisto, kadangi rizikuojate būti pašautos, kaip briedis Balmorale. Net stovyklos kolegės — artimos bičiulės — paskambinus „padėkite savo įrankius“ varpeliu, pažvelgia į mane sulaukėjusiomis akimis.)

Nuo tos neapykantos kupinos popietės vieną ar du kartus per dieną stovykloje valgome įdėmiai tyrinėdamos maistą savo lėkštėse, tačiau minėti pietūs buvo pirmieji. Atrėmusi gausybę įsiutusių žvilgsnių bei skardžiai nuaidėjusį „Ne!“, tuoj pat prabilau apie esmę: „Mes ką tik praleidome visą rytą besigilindamos į alkį, pasitenkinimą bei kūno signalus, kitaip tariant, mitybos rekomendacijas. Man įdomu, kokį poveikį jums turėjo ši informacija.“

Stojo nuostabos prisotinta tyla. Tuomet viena moteris sukaupė ryžto ištarti: „Kokios mitybos rekomendacijos?“ Kita antrino: „Ak, tos. Ką bendra jos turi su mūsų pietumis?“

Kitą dieną, siekdama numalšinti maištą, kilusį prieš taisyklių rinkinį, kurį, mokinių manymu, dengė sumanus „rekomendacijų“ pavadinimas, pradėjau vadinti jas „jei meilė prabiltų“ instrukcijomis. Tariau savo mokinėms: „Jei meilė prabiltų apie maistą, ji pasakytų; „Brangioji, valgyk, kai esi alkana, nes jei elgsies kitaip, maisto skonis neteiks malonumo. Kodėl turėtum imtis kažko, kas neteikia tau malonumo?“ Jei meilė galėtų su jumis kalbėtis, ji pasakytų: „Mieloji, valgyk, ko trokšta tavo kūnas, priešingu atveju jausies prastai. Kodėl turėtum jaustis išvargusi ar prislėgta dėl to, ką dedi į burną?“ Jei meilė kalbėtų su tavimi, mano mažasis pyragaiti, ji pasakytų: „Liaukis valgiusi, kai jautiesi soti, kitaip jausies nepatogiai. Kodėl turėtum praleisti bent vieną minutę jausdamasi nepatogiai?“

Joms tai patiko.

Jos juokėsi. Jos suprato, kad būtent to ir siekiau pasitelkusi rekomendacijas: išmokyti jas meno pamaloninti save maistu.

Tačiau maištas nerimo.

Jos išmokė mane, kad kompulsyvus valgymas paprastai miršta kąsnis po kąsnio. Išgirstate apie rekomendacijas (arba „jei meilė prabiltų“ instrukcijas, jeigu jums priimtiniau) ir pamanote: „Oho! Aš galėčiau tai padaryti!“ Vėliau suprantate, jog valgymas paslapčia jums kelia pasitenkinimą, ir nebepajėgiate liautis sukiojusis aplink šaldytuvą manydama, jog galbūt kompulsyvus elgesys nėra tokia didelė bėda. Tačiau akies krašteliu išvydusios laisvės galimybę, paragavusios sklandymo, nebegalite grįžti atgal. Kartą sužinojusios, nebegalite tų žinių prarasti.

Vis dėlto.

Meilė kalba, tačiau gali būti, kad paprasčiausiai nenorite jos klausytis. Bet kurią akimirką kurią nors popietę jums gali pasirodyti kur kas smagiau paversti maistą savo narkotiku ir sušveisti visą tortą. Taip reikalai kurį laiką ir klostysis. Patariu pradėti neskubant. (Jei paversite šias instrukcijas dar vienu savo projektu — kaip lankymąsi sporto klube penkias dienas per savaitę po šešerių metų slampinėjimo — greitai pakilsite į orą, tačiau taip pat greitai pasijusite subliūškusios.) Atkreipkite dėmesį į tai, kurios instrukcijos jums priimtinos, o kurias norėtumėte apskritai pamiršti. Išsirinkite sau priimtiniausiąją. Turėkite ją galvoje visą savaitę. Stebėkite, kaip jaučiatės jos laikydamosi ir ją ignoruodamos.

Pasitikėkite procesu, pasitikėkite savo laisvės troškimu. Galiausiai liausitės norėjusios daryti tai, kas užtemdytų plintančią šviesą, su kuria pradėjote sieti savo gyvenimą. Būkite tikros, jog taip, kaip drugio sparnų plazdėjimas vienoje pasaulio pusėje sukelia uraganą kitoje, taip kiekvieną kartą moteriai susiejus savo mitybos įpročius su atsipalaidavimu, kaskart jai nusiavus nelemtus batus, grandinės atsilaisvina mums visoms.

TRYLIKTAS SKYRIUS

Buvimas ledais su karšto šokolado užpilu

Mitybos rekomendacijos yra tarsi rusiškos matrioškos; jos yra būtent tai, kas ir atrodo, nors tuo pat metu atveria duris į kitus pasaulius. Pavyzdžiui, rekomendaciją „valgykite, ko trokšta jūsų kūnas“ galima interpretuoti vien tik maisto bei mitybos kontekste. Tačiau tuo pat metu prieš mus atsiveria nuostabi progresija: galbūt jūs pradėsite imdamos šlamšti viską, kas paklius po ranka, tačiau vėliau suvoksite, jog toks elgesys tėra reakcija, maištas prieš nutylimą taisyklę, draudžiančią jums gauti to, ko norite. Jums įtikinus save, kad galite gauti trokštamų dalykų, taisyklė netenka prasmės, o kartu su ja išnyksta ir reakcija. Pastebėsite, jog pamažu atrandate maistą, kuris gundo tiek jus, tiek jūsų kūną. Sužinosite, koks maistas teikia jums energijos, skatina budrumą, palaiko. Jums supratus, kad galite jaustis gerai nevalgydamos tam tikrų produktų ir pakeisdamos juos kitais, kompulsyvus elgesys pradės byrėti, mat jūs būsite radusios kai ką geresnio: pradėsite pamažu susigrąžinti savo gyvenimą. Kiekvienam žmogui judėjimas nuo besaikio valgymo prie maitinimosi, kad palaikytų savo gyvybines jėgas, vyksta skirtingai, tačiau jei pastebite, jog valgote viską, kas negali suvalgyti jūsų, ilgiau, nei kelias savaites, tuomet rekomendacija teisinate prisikimšimo protrūkius.

Rekomendacija „valgykite tai, ko trokšta jūsų kūnas“ taip pat apima ilgesingus norus — širdies geismo išraiškas — tarp kurių yra grožis bei begalinis noras sužinoti, kas slypi už išvaizdos. „Visus mūsų norus — meilės, vertinimo už tai, kokios esame, naujo raudono automobilio“, rašo Johnas Tarrantas, „vienija troškimas surasti ir pasinerti į paslaptingą visų dalykų gelmę“. Laiške Albertui Einšteinui vienas vaikas rašė: „Noriu žinoti, kas yra už dangaus ribų. Mano mama sakė, kad jūs galėsite man atsakyti.“ Sugrūsdamos visus savo troškimus į kažką apčiuopiamo, kaip irisinis pudingas, iš savo gyvenimo išstumiame poeziją, šventumą bei ilgesį ir užrakiname savo širdis neįveikiamomis spynomis. Paprasčiausia instrukcija „valgykite tai, ko trokšta jūsų kūnas“ pradeda atskleisti tai, kas buvo paslėpta visą gyvenimą.

Iš vienos stovyklos mokinės:

Kaskart valgydama tarsi patvirtinu slaptą žinojimą, jog giliai širdyje esu bloga mergaitė, kad meilė ir grožis nėra man skirti, kad esu vieniša ir pasmerkta likti šioje amžinoje skaistykloje. Dedu daug pastangų, gerai atlieku savo darbą, dalyvauju bendruomenės gyvenime, tačiau visada grįžtu prie šaltų, sunkių šios sausos vienatvės tiesų ir įgimtų mano gyvenimo apribojimų. Nepaisydama tikrovėje egzistuojančių galimybių, persivalgau siekdama uždrausti saujomis pasinaudoti bei paguosti save, mat jaučiuosi jų neverta ir man paprasčiausiai negalima jomis naudotis.

Savo įsitikinimus saugau valgydama. Stovykloje pastebėjau, kad sekmadieninės valgymo meditacijos metu, man bevalgant, mano krūtinę — mano širdį — kažkas surakindavo replėmis. Jaučiausi blogai dėl to, kad valgiau; man atrodė, kad kažkas gali atimti mano maistą, arba kad pati sau uždrausiu valgyti, taigi pati save spaudžiau. Tarsi sumūrijau sieną aplink savo širdį, kurios niekam nevalia perlipti, per kurią neprasiskverbtų joks intymumas. Neprisileidžiu žmonių arčiau, o vienas iš pagrindinių būdų tai padaryti yra valgymas.

Pradedu suprasti, kad šioje kovoje su maistu disciplina, savęs kontroliavimas ar derybos su savimi nėra svarbiausi dalykai; net maistas nėra svarbiausia. Svarbiausia yra istorija — už širdies griebianti istorija — apie meilę, troškimus ir turėjimą.

Pradėjusi valgyti, ką norėjau, kelias pirmas savaites painiojau maistą, kurio anksčiau neleidau sau valgyti nejausdama kaltės, su tuo, ko mano organizmas iš tiesų norėjo. Manasis uždrausto maisto sąrašas buvo gan ilgas, mat dietų laikiausi septyniolika metų. (Nors persivalgymo protrūkiai lydėjo mano dietų laikymąsi, jie visada turėjo padarinių. Po antro ir trečio kąsnių jie tapdavo savęs kankinimo ir kaltės praktika, tarsi būčiau badžiusi save peiliu ar trankiusis į sieną. Kiekvienas persivalgymo protrūkis palikdavo jį primenantį randą ir keldavo nusivylimą bei šleikštulį.)

Pasižadėjusi, kad šį kartą galėsiu valgyti ką norėsiu be jokių įsipareigojimų — be dietos grėsmės pirmadienio rytą visą likusį gyvenimą — tuojau pat griebiausi vaikystę primenančio maisto, kurio man niekada nebuvo leista valgyti. Atrodė, kad leidusi sau valgyti, ko negalėjau būdama vaikas, sugebėsiu gauti, ko niekada negavau. Tarsi dar kartą išgyvendama istorijos maisto dalį, sugebėsiu pakeisti scenarijų, kuriame ji išsirutuliojo; valgydama ledus vietoje šalto pieno ar sausainius vietoje kvietinių krekerių, slapčia planavau susikurti antrą vaikystę, kurioje mano tėvai būtų June ir Wardas Cleaveriai.

Kaip rašiau anksčiau, buvau tokia laiminga nusprendusi daugiau niekuomet nesilaikyti dietų, jog nepastebėjau paklydusi šokoladinių sausainių bei jų tešlos cukrinėje migloje. Turėjau sau įrodyti, jog tai, ko troškau labiausiai, nebuvo uždrausta, tačiau niekaip nesupratau, kodėl nenorėjau tų sausainių; labiau troškau jausmų, leidžiančių juos valgyti: norėjau pasijusti suprasta, nusipelniusi, mylima.

Žmogaus sielos vertė, dvasia niekuomet nepriklausė nuo svarstyklių rodomo skaičiaus. Esame nepakartojamos šviesos, erdvės ir vandens būtybės, kurioms judėti reikia „fizinių transporto priemonių“. Mums ėmus tapatinti save su kažkuo, ką galima pasverti ar pamatuoti, giliai viduje kažkas sukyla.

Labiau, nei trokštame valgyti ledus su karšto šokolado užpilu, norime, kad mūsų gyvenimai būtų tarsi ledai. Norime grįžti namo į save. Trokštame pažinti nuostabą, pasitenkinimą bei aistrą, tačiau jei liausimės dėl savęs stengtis, jei apleisime savo troškimus, jei leisime galimybei išsprūsti mums iš rankų, tejausime tuštumą, kurios negalėsime įvardyti. Mums atrodys, jog kažko trūksta, nes iš tiesų taip ir bus — neturėsime ryšio su viso švelnumo, visos meilės, visos galios, visos ramybės, viso džiaugsmo, visos tylos šaltiniu. Jis visada mus persekios, mat kartą jį jau buvome užmezgusios — gimėme jį turėdamos. Mūsų ląstelės tarsi prisimena, kad namai yra brangakmeniais tviskanti vieta, tačiau mes taip ilgai gyvenome kaip elgetos, jog nebežinome, ar ta vieta buvo tik sapnas. Ir jei pasirodytų, jog ją išties tik sapnavome, bent jau galėtume suvalgyti jos prisiminimą.

Pirmųjų kąsnių metu, prieš persivalgymui mus apsvaiginant, visi troškimai atrodo įgyvendinami. Viskas, ko kažkada netekome, dabar yra čia. Taigi pasitenkiname konkrečia prarastosios savęs versija maisto forma. Pastarąjį sutapatinusios su gėriu, meile arba pasitenkinimu, nebegalime elgtis niekaip kitaip, tik rinktis jį, nors ir brangiai tai atsieitų. Nesvarbu, net jei mūsų gydytojas įspėja, jog šitiek sverdamos neišgyvensime iki kito mėnesio. Mat kai esame pasimetusios, kai esame benamės, kai daug metų praleidžiame atskirtos nuo to, kokios iš tiesų esame, neatlaikiusios širdies ar sąnarių spaudimo, grėsmė mums nebeatrodo tokia bauginanti. Mirtis negąsdina tų, kurios ir šiaip pusiau mirusios.

Klasikinėje Marko Tsvaino novelėje „Princas ir elgeta“, nors ir apsikarstęs skudurais, princas nesiliovė tvirtinti: „Aš esu karalius, aš esu karalius, jūs man neįsakinėsite!“ Dėl savo karališkos prigimties jis išliko nepalaužiamas net kai niekas juo netikėjo, net įmestas į kalėjimą. Tačiau dauguma iš mūsų praleidome ilgus metus abejodamos savo teise užimti vietą, todėl žinome vienintelį būdą būti išgirstos: „Aš esu karalienė, aš esu karalienė, jūs nekontroliuosite to, ką valgau!“ Po ilgamečio dvasinio alkio painiojimo su fiziniu, kartojimo sau, jog esame tai, kiek sveriame, tapome nepaprastai jautrios nurodymams ką, kada ir kiek valgyti. Tarsi tam tikra prasme mūsų nesupančiotas, tačiau vis dar pasąmoningas spinduliavimas išdidžiai pakelia galvą ir taria: „Manęs neįkalinsite. Manęs nesuvaržysite.“

Didžiausias bet kokios svorio problemas mėginančios spręsti sistemos keliamas iššūkis yra tai, kad jei joje tuo pat metu neatsižvelgiama ir į kažko trokštančią, tačiau negalinčią to įvardyti jūsų dalį — širdies širdį, o ne šlaunų apimtį — ji nebus efektyvi. Mes nenorime būti lieknos, nes lieknumas laikomas visaverčio gyvenimo, meilės arba sveikatos garantu. Jei tai būtų tiesa, tuomet Afrikoje nebūtų genties, kurioje moterys yra apkūnios, didingos ir ilgaamžės. Neegzistuotų matriarchato istorija, kurioje garbinamas moterų vaisingumas bei fizinis apkūnumas. Trokštame būti lieknos, nes lieknumas yra šiuolaikinis kelias į laimę, ramybę ir pasitenkinimą. Ir nors tas kelias grįstas melu — bulvariniuose žurnaluose netrūksta išsekusių, perkarusių įžymybių — dauguma svorio mažinimo sistemų neatneša žadėtųjų rezultatų, kadangi antsvorio atsikratymas nepaverčia žmonių laimingais. Ar ramiais. Ar patenkintais. Lieknumas neišsprendžia formos, svorio ir vardo neturinčios tuštumos problemos. Net ir nepaprastai veiksmingos dietos nėra sėkmingos, mat naujame kūne išlieka ta pati vilties netekusi širdis. Dvasinio alkio neįmanoma numalšinti fiziškai.

Garsus Zen budizmo mokytojas yra pasakęs: „Nėra teisingo. Nėra klaidingo. Tačiau teisinga yra teisinga, o klaidinga — klaidinga.“

Tas pat tinka ir kalbant apie mitybos rekomendacijas. Sekimas jomis nenuves jūsų į gyvenimą, kurio neapsunkina emocinis valgymas. Tačiau nuo įkyrių minčių apie maistą neišsivaduosite be jų. Maistas tiesiogiai veikia mūsų apetitą bei pasiryžimą tyrinėti, įžvelgti tiesą ir grąžinti save ten, kur mus suptų mylimi dalykai. Maistas — tarsi dvasia virtusi materija — yra tiesioginis ryšys tarp fizinio bei dvasinio pasaulio, tarp to, ką dedame į burną, ir to, ką jaučiame savo širdyse. Aistra, stiprybė ar džiaugsmas negali įsišaknyti išsekusiuose, suvytusiuose, pusiau mirusiuose kūnuose.

Mano seminaruose atliekame paprastą valgymo pratimą: dalyvėms išdalijami nedideli dubenėliai su trimis skirtingais valgiais. Vieną dieną dubenėlio turinį sudaro vynuogė, gabalėlis kvietinio krekerio ir truputis juodojo „Dove“ šokolado. Dieną prieš tai jame buvo „Hershey‘s“ triufelis, kukurūzų traškutis ir dvi razinos. Vieną šio pratimo versiją atlieku nuo pat dėstytojos karjeros pradžios, ir kiekvienąkart be išimties poveikis apstulbina, mat suvalgydamos mažą maisto gabalėlį lėtai, jį apžiūrėjusios, pakėlusios į šviesą, priglaudusios prie lūpų, pavarčiusios burnoje, dalyvės atskleidžia už maisto slypinčias savo svajas ir fantazijas. Viena moteris sakė: „Gabalėlio gana, tačiau mąstydama apie visus kitus maišelyje likusius gabalėlius jaučiu labai daug netenkanti. Tarsi manęs lauktų visa apimanti meilė, tačiau, suvalgiusi tik gabalėlį, ją atstumiu.“ Abi supratome, kad jos žodžiai tiesiogine prasme nebuvo tiesa. Kad suvalgius visą maišelį saldumynų jai truks ne meilės, o regimybės gerai jaustis. Vis dėlto jos įsitikinimai apie ribojimą ir turėjimą buvo pernelyg susiję su maistu — ji ir toliau tikės, kad „Hershey‘s“ triufelių maišelis nuves į Pažadėtąją žemę, jei nepasiryš sužinoti, ką maistas iš tikrųjų reiškia.

Turite būti pasiryžusios eiti iki galo. Suprasti, kad maistas tėra meilės, galimybių ir visko, ką vadinate tikrąja prigimtimi ar Dievu, dubleris. Priešingu atveju ir toliau auginsite ir mesite svorį visą likusį savo gyvenimą. Ir toliau grąžysite rankas, dejuosite ir jausitės auka. Ir nors, kaip sakau savo mokinėms, nusprendusios šitaip praleisti likusį savo gyvenimą nebūtumėte vienišos — daugelis su maistu ir antsvoriu kovojančių žmonių elgiasi būtent taip — verta bent prisiminti, jog nuspręsti galite jūs. Jums teks priimti sprendimą, ką darysite su savo, kaip rašo Mary Oliver, „pašėlusiu ir tokiu brangiu gyvenimu“.

Mitybos rekomendacijos: primena reikalingų atlikti darbų sąrašą — akivaizdžiausiame lygmenyje taip ir yra — tačiau jos taip pat apibūdina vos už kąsnelio esančią beribę laisvę. Rekomendacijos yra takelis į apžvalgos aikštelę ir pats kvapą gniaužiantis vaizdas. Jas galite laikyti obsesinio valgymo nutraukimo metodu; jos apibūdina ir tai, kaip atrodo bei kokius jausmus sukelia kompulsyvaus elgesio pabaiga. Jos visuomet yra teisingos, mat jomis apibūdinama per maistą pasireiškianti tiesa.

Vadovavimąsi rekomendacijomis galima laikyti dvasinio gyvenimo lavinimu, sekti jomis reiškia dalyvauti, suvokti bei būti čia ir dabar. Dažnai kartoju savo mokinėms, kad jei iš pradžių jos teprisimena rekomendacijas valgydamos — tegul tai truks vos penketą minučių — net ir taip jos užmegs ryšį su tuo, kas yra aukščiau prieštaringų troškimų bei sąlyginių reakcijų į ribojimą ir įsisenėjusį alkio jausmą. Vienintelė šios „dvasinės“ dalies patyrimo valgant akimirka skatina natūralų polinkį tyrinėti toliau, atrasti naujus dalykus, mėginti pasiekti kančios niekada nepažinusią savo dalelę — tai, galų gale, ir yra bet kokios religinės ar dvasinės praktikos funkcija.

Prieš septynerius metus pirmą kartą į stovyklą atvykusi moteris vadino save „sugadinta sėkla“. Ji buvo nuostabi, sėkmės sulaukusi rašytoja, užmezgusi santykius su mylimu vyru, tačiau jos jausmai sau buvo tamsūs ir prieštaringi, o svoris — paviršutiniškiausia jų išraiška.

Po keleto metų lankymosi stovyklose ji „prabudo“. Netikėtai suprato, jog gali pasirinkti, kam skirti savo laiką ir kaip gyventi. Ji išmoko pasakyti „ne“. Sakydavo jį žmonėms, su kuriais nenorėjo bendrauti, vietoms, kuriose nenorėjo lankytis. „Aš net atsisakiau dalyvauti „verksmų vakaronėje“, — pasigyrė ji; tai buvo septynių moterų kompanija, jau dvidešimt metų kasmet susirenkanti kartu papietauti ir pasiskųsti savo šlaunimis, rankomis ir pilvais. — „Aš tartum netikėtai supratau neprivalanti ką nors įrodinėti savo motinai. Tai visiškai kitoks gyvenimas. Šviesus gyvenimas.“ Ji pasakojo: „Anksčiau gera savijauta nebuvo prioritetas. Ji nebuvo svarbi. Apie ją net negalvojau. Kodėl tikėjau esanti sugadinta sėkla, o dabar nusipelniau jaustis nuostabiai. Sulėtinau dabartinį tempą. Vadovaujuosi mitybos rekomendacijomis, tačiau ne dėl to, kad tai rekomendacijos; laikausi jų, nes tai vienintelis prasmingas valgymo būdas.“

Dvasiniai kiekvienos tradicijos vadovai pabrėžia gilią ramybę, egzistuojančią kiekvieno — visų — tikrojoje prigimtyje. Tačiau žodžiais bei praktika ją reikia padalyti į mažus gabalėlius, mat ji per didelė, kad galėtume ją pajausti, ypač jei esame įsitikinusios, jog mūsų vidus sugadintas. Dvasinio kelio arba religijos tikslas yra nutiesti tikslų ir įtikimą tiltą į tai, kas atrodo neįtikima.

Maisto ir svorio arenoje mitybos rekomendacijos yra tiek dvasinė, tiek fizinė praktika. Jos nutiesia tikslų kelią į buvimo akimirkoje pasaulį bei gerą savijautą. Jos nupasakoja, kaip atrodytų jokių sunkumų nekeliantis valgymas. Kai klausotės savo kūno. Valgote, kad save puoselėtumėte. Pamaloninate save maistu. Rekomendacijos yra tai, į ką atsigręšite pavargusios nuo maudžiančių sąnarių. Nuo nesibaigiančio savęs muštravimo. Rekomendacijos tėra supratimas, kad jūsų kūnas priklauso jums ir kad valgymas gali būti būdas būti savimi. Po ilgų metų, po visų dietų, po priaugtų ir numestų, numestų ir priaugtų kilogramų, po valgymo tam, kad priešintumėtės, maištautumėte ir kovotumėte, suprasite, kad valgymas pagaliau gali būti — ir visuomet buvo — jums ir tik jums.

KETURIOLIKTAS SKYRIUS

Mantra „po paraliais“

Pašautas Mahatma Gandhis nesiliovė kartojęs žodžių „Ram, Ram“ (indiškas inkarnacijos dievo vardas). Jis taip ilgai kartojo šią mantrą, jog, net jo kūną perskrodus kulkai, tie patys žodžiai pasipylė iš burnos. Esu girdėjusi žmones kalbant, kad didžioji amerikiečių mantra, pirmieji žodžiai, išsprūstantys susidūrus su sudėtinga situacija — eismo įvykiu, krize ar mirtimi — yra „po paraliais“. Tikiu tuo, mat mano mokinės, pirmąkart išvydusios rekomendacijas, beveik visada sušunka: „Po paraliais!“

„Po paraliais. Nenoriu.“

„Po paraliais. Nebegaliu skaityti „People“ prie vakarienės stalo.“

„Po paraliais. Jokiu būdu. Nepriversite manęs.“

Mūsų galvose įsišaknijusios dvi maisto priešingybės. Arba galiu valgyti tai, ką noriu, arba ne. Arba maistas teikia džiaugsmo ir valgau kompulsyviai, arba to nedarau ir lieknėju. Vienaip aš kenčiu, kitaip — ne. Vos išgirdusios rekomendaciją, iškart pagalvojame — ribojimas. Vargas. Ne.

Aš į tai žvelgiu kitaip. Kai diabetike man skundžiasi, jog negali valgyti to, ko trokšta, nes tai kelia grėsmę jos gyvybei (dėl to jaučiasi ribojama), atsakau, kad ją pražudys tik troškimas gyventi kitokį gyvenimą ar būti kitokios sveikatos būklės. Pragaras yra ryšio tarp minties suvalgyti visą tortą ir tikrovės, jog šis paguldys į diabetinę komą, trūkumas. Reikia tikrinti ne rekomendaciją, o moters prieštarą su realybe. Ją žudo ne maistas, o atsisakymas susitaikyti su savo būsena.

Viena stovyklos mokinė pareiškė: „Man netinka rekomendacija apie valgymą neblaškant dėmesio. Negaliu suvirškinti maisto neskaitydama žurnalo „The New Yorker“ ir nenoriu to atsisakyti.“

„Tuomet pasakyk man, kodėl atvykai į šią stovyklą?“, — pasiteirauju.

„Nes nuolat persivalgau. Nes jaučiuosi apgailėtina. Nes, atrodo, nepajėgiu suimti gyvenimo į savo rankas.“

„Kas atsitinka tau skaitant prie stalo?“

„Na, aš taip įsijaučiu į skaitymą, jog nė nepastebiu, kiek sukertu.“

„Jei skaitymas valgant priverčia tave persivalgyti, o persivalgiusi jautiesi apgailėtina, tuomet dar kartą atsakyk, kodėl turi valgyti skaitydama?“

„Nes to noriu, — atkerta ji priešiškai. — Nes tai suteikia laimės. Nes gyvenu viena ir, jei to nedarau, jaučiuosi vieniša.“

„Taigi skaitai, kad išvengtum vienatvės jausmo?“

„Taip, manau, galite taip tvirtinti.“

„O koks ryšys tarp valgymo vienai ir vienišumo?“

„Ak“, — ji pavarto akis, tarsi sakytų — Kas gi nežino, kad gyvenantys ir valgantys vieni žmonės automatiškai yra vieniši?“

Tyla.

Tuomet: „Visi žino, kad gyvenantys vieni penkiasdešimt dvejų metų žmonės yra nevykėliai. Visiški nevykėliai. Valgydama ir tuo pat metu skaitydama neprivalau pripažinti fakto, jog esu nevykėlė.“

„Taigi vien tik valgymas nėra toks skausmingas ir neveda tiesiogiai į vienatvę. Skausminga yra tai, ką sau pasakoji apie valgymą vienumoje. Tai tavo pasakojama istorija. Bjauriai tave verčia jaustis tavo pačios nuolat kartojamas košmaras. Jei tokia istorija nenutiltų mano galvoje, aš taip pat jausčiausi apgailėtinai.“

„Minutėlę, — įsiterpia ji. — Jūs neatkalbėsite manęs nuo „The New Yorker“ skaitymo. Tai teikia man malonumo.“

„Puiku, — atsakau. — Neprivalai liautis dariusi nieko, kol nesi tam pasirengusi. Ir jei skaitymas valgant teikia tau džiaugsmo, neturėtum to atsisakyti. Rekomendacijų tikslas yra suteikti tavo gyvenimui daugiau malonumo, o ne jį atimti. Tačiau tau vertėtų įsigilinti į visą situaciją, ne vien jos kraštelį: valgymas skaitant ne tik teikia malonumo. Jis taip pat sukelia skausmo. Tai nėra „arba... arba“ situacija.“

Dažnai girdžiu žmones sakant, jog mano požiūris yra per griežtas. Suvokti per sunku. Valgyti neblaškant dėmesio sunku. Liautis valgius, kai jaučiamės sočios, per sunku. Tokiems žmonėms atsakau, kad ne pats suvokimas yra sunkus; sudėtingas gali būti mokymasis, mat jis teikia naujų įgūdžių. Mitybos rekomendacijos gali kelti iššūkių, kadangi jos priverčia suabejoti pažįstamais, parankiais įpročiais, tačiau sekimas jomis nėra toks sudėtingas. Galų gale, juk valgymas automobilyje kalbant telefonu, vairuojant, blizginant lūpas ir mėginant atsikąsti mėsainio tuo pačiu neaptaškant kečupu švarkelio, taip pat yra pakankamai sudėtinga.

Lygiai tas pat galioja ir jausmams. Mano mokinės dažnai sako: „Bet jei laikysiuosi rekomendacijų ir valgydama nenuvysiu savo liūdesio, turėsiu jį iškęsti. O kas tuomet?“ Prieš atsakydama į „kas tuomet“, pabrėžiu, kad liūdesys jau kilo, o valgymas paprasčiausiai tampa dar vienu jo šaltiniu: maistui pasibaigus, pirminis liūdesio šaltinis neišnyksta — paprasčiausiai jį pridengia jūsų liūdesio, susierzinimo ar beviltiškumo dėl prieštaringo santykio su maistu sluoksnis. Priešingai, nei mokinės įsivaizduoja, valgymas ne numalšina liūdesį, o jį padvigubina.

Yra daug būdų save riboti: galite drausti sau valgyti sausainius arba neleisti jaustis gerai juos suvalgius. Galite neleisti sau jausti liūdesio ar pasitikėjimo savimi ir gerovės, kylančių iš žinojimo, kad liūdesys negali jūsų sunaikinti.

Tiesa ta, kad bet koks kitas, nei mitybos rekomendacijų apibūdinamas, valgymas yra nelaisvė, kurioje jus įkaitėmis laiko seni draudimų, trūkumo bei nebuvimo potyriai. Bet kokia jūsų mitybos rekomendacijoms jaučiama prieštara iš tiesų yra prieštara praeičiai. Jūsų asmeninei istorijai. Tai prieštara, kilusi „senojoje jūsų dalyje“, siekiančioje gauti, ko nepavyko gauti, turėti, ko buvo atsakyta, parodyti visiems, kurie klausysis — tėvams, broliui, devintos klasės vaikinui — kad ji iš tiesų — tikrai tikrai — nusipelno būti pastebėta, mylima ir vertinama.

Sakau savo mokinėms: „Atsakykite, kiek jums metų, kai, tarsi diabetikės, trokštate cukraus. Kai turite skaityti valgydamos, kad piktosios pabaisos mintyse nesugriautų jūsų gyvenimo. Kas iš tiesų amžinai nori saldainių? Įniršusi keturmetė? Ką tik storule pavadinta aštuonmetė? Kas iš tikrųjų valdo jūsų gyvenimą?“

Maistas nėra svarbiausia. Jis niekada nėra svarbiausia. Esmė neslypi net jausmuose. Svarbiausia, kas slypi po jais. Kas yra tarp jų. Kas driekiasi už jų. Svarbiausia yra jūsų dalis, kurią laikote savimi. Dalis, su kuria susitapatinate. Kartais paprašau savo mokinių papasakoti apie asmenybę, kurią jos turi galvoje sakydamos „aš, manęs, mano“. Apsakyti šios asmenybės poreikius, troškimus, įsitikinimus. Ir kaskart — 100 procentų atvejų — toji asmenybė yra tam tikras konstruktas, prasimanymas, fantazija. Jis paremtas išvadomis, istorija, sąlygojimu. Jo pagrindą sudaro moterų požiūris į save, kuriam įtakos turėjo tėvai, aplinkinių elgesys jų atžvilgiu, jas mylėję ir nemylėję žmonės. Laikui bėgant, išvados susilieja į tai, ką psichologai vadina „prezentacija“ arba savo vaizdu; šį vaizdą ir laikome savimi. Kalbėdamos apie „jautimąsi savimi“, turime galvoje šią prisiminimų bei kitų žmonių reakcijų į mus — dauguma jų įvyko anksčiau, nei išmokome savo pačių vardus — kompiliaciją.

Suvokusi, kad visas „manęs“ apibrėžimas — tai, kuo save laikiau — iš esmės tebuvo mano tėvų vaizduotės padarinys, buvau tiek priblokšta, tiek nudžiuginta. Ilgus metus buvau taip įtikėjusi savo menkavertiškumu, jog lioviausi juo abejoti ir augau tarsi aplink savo deformacijas besisukantis medžio kamienas.

Daug metų mano motina kartojo, jog esu savanaudė; ant šio informacijos gumbelio aš ir pastačiau trūkumų monumentą. Tačiau liovusis trumparegiškai žvelgti į „aš, manęs, mano“, pamačiau savo dvidešimt penkerių metų motiną su dviem mažamečiais vaikais, jos santuoką be meilės ir beviltišką troškimą gyventi kitaip. Neturėdama pakankamai informacijos ir darydama viską, ką galėjo, ji vadino mane savanaude už norą turėti daugiau, nei ji galėjo duoti. Kadangi būčiau galėjusi atiduoti už ją savo gyvybę, o kiekvienas vaikas trokšta, kad jo tėvai būtų teisūs, vertinau save kaip jos apribojimų visumą. Žvelgiau į save vienišos, prislėgtos, suvargusios moters akimis, niekada neišsižadėdama tokio požiūrio. Neką geresnis buvo ir mano tėvas, laikęs mane kvaila, lengvabūde blondine. Prie kvailos, lengvabūdės blondinės pridėkite „savanaudę, storą, nemylimą“ ir gausite tai, kuo save laikiau bene penkiasdešimt metų.

Psichologai ir dvasiniai vadovai šią įsikaltą versiją vadina „ego“, „asmenybe“ arba „netikruoju savimi“. Netikruoju, mat jis yra pagrįstas išvadomis, o ne tiesiogine patirtimi. Jei jūsų savęs supratimas paremtas tuo, kuo jus laikė motina, o jos savivoka buvo paremta jos motinos požiūriu, kuris, savo ruožtu, buvo pagrįstas jos motinos supratimu, tuomet jūsų vaizdas — įskaudinama, įsižeidžianti už kritiką, įsikibusi savo nuomonės, prioritetų ar idėjų moteris — yra netikras, mat jis pagrįstas žmogaus, kurio apskritai nesate sutikusi, suvokimu. Jūsų savęs vaizdo spindulys yra tiek kartų perlaužtas išmoktų išvadų, prisiminimų bei sąlygojimo, jog iš jo telikęs kreivųjų veidrodžių kambarys.

Štai jums ir didžioji apgavystė. Nesate tuo, kuo save laikote. Nė vienas žmogus nėra. Nors vaikai ir ateina į šį pasaulį, turėdami numanomą savivoką, jie dar nepasižymi tą esybę atspindinčia sąmone. Žino, kas jie yra, tačiau šio žinojimo nesuvokia. Vienintelis būdas jiems tai sužinoti yra pažvelgti į save tėvų akimis. Tampame tuo, ką mumyse matė mūsų tėvai. Jų vaizduotės vaisiumi. Tuomet, kaip sako mano mokytoja Jeanne, nugyvename savo dienas laikydamiesi instrukcijų, kurias prieš dešimt, trisdešimt ar penkiasdešimt metų mums davusių žmonių šiandien neklaustume net kelio.

Taigi, kai moterys tvirtina, jog turi valgyti skaitydamos, nes kitaip paprasčiausiai neišgyvens, pasidomiu, kuri jų dalis iš tiesų neišgyventų. Ar ta dalis, kuri tiki penkiasdešimt dvejų metų žmones esant nevykėliais, jei šie valgo vieni? Kada jos to išmoko? Kas joms taip sakė? Maitinimas buvo pirmasis ženklas, rodęs mums, jog buvome mylimos, o mūsų pačių išlikimas visiškai priklausė nuo tėvų, todėl dabar abejojimas maisto painiava bei įsitikinimais apie meilę gali pasirodyti grėsmingas. Mirsiu, jei dabar pat negausiu to šokolado. Mirsiu, jei man nebus leista valgyti skaitant. Tiesa ta, kad mirs tik jūsų įsitikinimai apie save. Mirs senovinė, iš mados išėjusi, priešistorinė jūsų versija. Tačiau tol, kol laikysite save dvimetėmis, aštuonmetėmis ar dešimtmetėmis mergaitėmis, kurios turi tikėti savo motinomis, kad išgyventų, žurnalo „People“ skaitymas ar valgymas automobilyje jums atrodys toks pat svarbus, kaip kvėpavimas.

Dėl to nenuostabu, kad išvydusios mitybos rekomendacijas moterys sušunka „Po paraliais!“

Įkyrių minčių apie maistą analizė pirmiausia reiškia darbą su savo ištikimybe senajam, netikrajam, ego paremtajam „aš“, mat bet kokia prieštara rekomendacijoms kyla ne dabartinėje jūsų „versijoje“. Pripažinkime: nereikia būti mokslininkėmis, kad suprastume, jog nesame tokios, kokiomis galėtume būti, jei nesustodamos užkandžiaujame prie šaldytuvo. Valgant automobilyje ir tuo pat metu stengiantis neatsitrenkti į prieš jus važiuojančią transporto priemonę, sunku pajusti maisto skonį. O jei kartojate, jog perlūžusius sausainius valgyti galima, nes jiems perlūžus pasidalija ir kalorijos, atrodote gudrios (na, gerai, labai gudrios), tačiau meluojate pačios sau. Save apgaudinėjate ir tuomet, kai kaskart praeidamos pro tortą atsipjaunate po mažytį gabalėlį, tikindamos, kad šie gabalėliai nesudaro vieno didelio gabalo. Norite torto, tačiau nenorite jo norėti, todėl ieškote būdų, kaip jį sušveisti sau neprisipažinus. Nesakote sau tiesos tikindamos, neva norite numesti svorio, tačiau kaskart persivalgiusios teigiate, kad nežinote, ką reiškia pasitenkinimo jausmas. Pasitenkinimą maistu pajusti nesudėtinga, tačiau tam reikia dėmesio. Reikia pasiryžti sulėtinti tempą, mat pasitenkinimas gali kilti bekramtant kąsnį, o per daug užsiėmusios skaitymu, vairavimu ar televizija, šios akimirkos paprasčiausiai nepastebėsite. Taigi, ignoruodamos priemones, galinčias padėti liautis valgius dėl kilusių emocijų, turite nuspręsti, ar iš tiesų norite liautis. Ir jei pradedate jaudintis, kad nepabaigusi maisto savo lėkštėje įžeisite visus alkanus pasaulio žmones, tiesą pasakius, nesuvokiate realybės. Tiesa yra ta, kad galite maistą išmesti arba jį sukimšti, tačiau abiem atvejais jis nueis perniek. Pasaulinės bado problemos neišspręsite, sušlamšdamos visą bulvių košę iš savo lėkštės.

Rekomendacijos pasižymi intuityvumu, paprastumu ir tiesumu. Net ketverių metų vaikas sugebėtų jų laikytis. Tiesą sakant, ketverių metų vaikas jų laikosi. Prieš jums susiduriant su instrukcijomis, kurios nurodo, kaip įsiklausyti į pagrindinius kūno signalus, buvo laikas, kai jums net nebūtų šovę į galvą klausyti ko nors kito.

Kiekvieno susitikimo metu moterys man sako: „Bet mano darbovietėje pietų pertraukos laikas yra nustatytas. Kaip galėčiau valgyti tuomet, kai jaučiuosi alkana?“, arba: „Esu trijų mažamečių vaikų motina, todėl rami aplinka mano namuose neįmanoma. Kaip man pasisotinti neblaškomai?“

Kiekvienos iš mūsų situacija skirtinga. Rekomendacijas kiekviena turime priderinti prie savo gyvenimo būdo bei sąlygų. Galbūt jums teks pakoreguoti savo valgymo grafiką taip, kad jaustumėtės alkana pietų pertraukos metu. Arba pasivaikščioti pietų pertraukos metu, o per trumpą pertraukėlę vėliau kažko užkąsti. Galbūt vertėtų apsilankyti pas mitybos specialistą ar gydytoją ir sužinoti, ko jūsų organizmui reikia ir ko jis nori. Kartą per dieną ar savaitę jums gali tekti valgyti vienoms, kad susipažintumėte su skirtingais alkio lygiais: kada jį pajuntate pirmą kartą, kuomet jis nedidelis, o kada toks stiprus, jog esate pasirengusi praryti bet ką, kas papultų po ranka. Kiekvienos situacija skirtinga. Tačiau jas išspręsti nėra sunku.

Sunkioji dalis yra leisti sau sužinoti tai, ką jau žinote. Ką žinojote būdamos ketverių, tačiau nuo to laiko pamiršote. Sudėtingoji dalis yra atsiriboti nuo „negaliu“, „nenoriu“ ir „išleiskite mane iš čia“ gausmo, nuo įprasto požiūrio į maistą ir atkreipti dėmesį į giliau skambančią melodiją, į gilesnę tiesą: save be istorijos, kurią apie save pasakojote. Save tokią, kokią tiesiogiai patiriate čia ir dabar. Sėdėdamos, klausydamosi, betarpiškai jusdamos savo kūną spinduliuojate tai, ką Eckhartas Tolleis vadina „dvasine būtimi“. Ji peržengia bet kokių istorijų ribas. Ji nėra paremta praeitimi ir neprimena nieko, ką jums kas nors kada nors yra sakęs. Jūsų gyvenimo fone ji egzistavo kiekvieną akimirką, tačiau jūs buvote taip susikaupusios ties paviršiumi, išvaizdos keitimu, dramomis ir jausmais, kad niekada jos nepastebėjote. Tačiau dabar galite tai padaryti. O jūsų santykis su maistu gali atverti į tai duris.

Kiekviena turime tam tikrą vidinį barometrą — jausmų bei įvykių kombinaciją — kuri mums nusako ir primena mūsų vietą pasaulyje. Kova su maistu yra šio barometro dalis. Tikite, jog visada geisite to, ko negalėsite turėti, nesvarbu, ar plonesnių šlaunų, ar gyvenimo be įkyrių minčių. Tuomet pamatote rekomendacijas ir kažkuri jūsų dalis sušunka: „Po paraliais. Nė už ką!“ Tai suprantama. Įkyrių minčių pagrindą sudaro žodelis „ne“. Išsilaisvinimas iš įkyrių minčių vyksta pradėjus abejoti šiais „ne“. Atnaujinus savo santykį su maistu, o ne bėgant nuo jo ar susitapatinant su juo.

Įkyrios mintys nurimsta tuomet, kai tikrosios savo prigimties atradimas jums pradeda patikti labiau, nei ištikimybė savo tėvui ir motinai. Įkyrios mintys liaujasi, nes jūs pradedate savimi rūpintis tiek, jog nustojate žalojusios save maistu. Nes taip save pamilstate, jog nustojate skaudinusios. Kas netrokšta rūpintis tuo, ką myli?

Atkreipusios dėmesį į savo alkį, kūno poreikius, vartojamą maistą, sotumo jausmą, sunaikinsite įkyrias mintis, mat jos negali egzistuoti greta suvokimo. Atkreipusios dėmesį į save, pajusite skirtumą tarp nuovargio ir alkio. Tarp pasitenkinimo ir sotumo. Tarp noro rėkti ir troškimo valgyti.

Kuo daugiau dėmesio kreipsite, tuo stipriau pamilsite savo dalį, kurioje neskamba įkyrios mintys: dalį, spinduliuojančią save per jus. Jūsų kūnui gyvybės įkvepiančią jėgą. Maistas taps tų spindulių puoselėjimo priemone, o bet koks depresiją, svaigulį ar nepatogumą keliantis valgymo būdas taps nepatrauklus. Kai taip nutiks, pamažu suprasite, kad jumyse gyvena dieviškoji būtis, ir jūsų netenkina niekas kitas.

EPILOGAS

Paskutinės mintys

Paskutinis rytas stovykloje. Aštuoniasdešimt moterų, prieš šešetą dienų geidusių užklijuoti man burną lipnia juosta, dabar norėtų pagyventi palapinėse meditacijos salėje iki kitos stovyklos pradžios. Moteris iš Čikagos sako: „Tose valgymo meditacijose troškau jus pribaigti; kaskart jums paliepus nuleisti įrankius ir atkreipti dėmesį į alkio jausmą, maniau: „Esu už ją stambesnė. Vienas jos kaklo slankstelio trakštelėjimas ir prakeiktus sklindžius galėsiu ramiai sukirsti. Dabar norėčiau gyventi su jumis amžinai. Ar Mattas tam prieštarautų?“

Nesisavinu nuopelnų. Žinau, kad pokyčiai tarp grupės moterų įvyko ne dėl tam tikrų mano veiksmų, o dėl to, ką jos pačios pamatė, pajuto ir išgyveno: niekas neprilygsta suvokimui, kad nemėgstate maisto, kurį kimšote trisdešimt metų. Arba pirmąkart gyvenime ragaujamų braškių skoniui. Arba suvokimui, kad skausmas negali jūsų pribaigti. Kad esate daugiau, nei jūsų istorijos ar asmenybė, ir kad viskas išsisprendžia. Visada.

Tačiau kambaryje taip pat tvyro baimė. Kartą atradusios džiaugsmą, visada jo trokšite. Susipažinusios su laisve, norėsite ją sučiupti ir niekada nepaleisti. Todėl paskutinįjį rytą skiriu pokalbiui apie pagrindinį mūsų darbo tikslą: bet kuri konkreti būsena nėra svarbiausia, kaip ir maistas ar jausmai. Neapykanta yra tokia pat priimtina, kaip laimė. Vienatvė intriguoja taip pat, kaip ekstazė. Svarbias įžangas kartais seka ne mažiau rimtos pabaigos, tačiau jums nebereikės vartoti maisto kaip narkotiko, jei nesiliausite smalsavusios apie savo nusivylimą taip, kaip jaudinatės dėl džiaugsmo. Įkyrios mintys apie maistą yra netikėtas pagalbininkas, mat jos nepaliaujamai rodo kelią atgal į save; kaskart užsimaniusios valgyti, kai nejaučiate alkio, ar nenuleidusios įrankių, kai pasijuntate sočios, galite būti tikros, kad vyksta kažkas, kam reikia jūsų gerumo bei dėmesio.

„Kai kurie žmonės turi nukeliauti į Indiją, — sakau savo mokinėms. — Kai kurie tiki, kad neišsivers be guru ar ezoterinės praktikos. Tačiau jūs turite maistą — išmintingiausią mokytoją. Jei esate pasiryžusios domėtis savimi, o ne nuo savęs bėgti, ir jei sugebėsite išlikti tvirtos ir nesusigundysite naujausia, šauniausia dieta, vadinasi, jau turite tai, ko žmonės keliauja į Indiją. Štai čia, savo lėkštėse, pačiame savo kasdienio gyvenimo centre, turite kelią atgal į tiesą.“ Iš tiesų, nesakau nieko tokio, ko nepaminėjau per pastarąsias šešias dienas, tačiau šios moterys praleido daugybę laiko tyloje, ištisas valandas valgomajame ieškodamos kitų valgymo priežasčių, nei alkis, todėl žino, kad tai, ko atvažiavo čia atsikratyti, ir yra kelias į tai, ką dauguma žmonių vadina Dievu.

Sudėtingoji dalis nėra iškilmingi atidarymai ar įžangos, kad ir kokie dramatiški ir siekiami būtų. Įžvalgos, ypač stovykloje — kur kiekviena akimirka yra skiriama vidinio pasaulio palaikymui — aplanko kasdien. Tačiau po jos moterys važiuoja namo (arba jūs perskaitote knygą); tuomet ir prasideda suvokimo siejimas su kasdieniu gyvenimu: mitybos rekomendacijų įsiminimas, kūno jutimas, laiko skyrimas pasėdėti tyloje kiekvieną rytą, atsiskyrimas nuo Balso, ieškojimų mokymasis bei praktikavimas. Tikrieji pokyčiai neįvyksta staiga. Norint tapti bet kokios srities meistru, reikia gausių pastangų. Skubėjimas naudos neatneša.

Rašytoja Natalie Goldberg sako, kad mes nuolat kažko mokomės, tačiau dauguma iš mūsų mokomės kentėti. Kodėl, užuot mėginusios kančią išsaugoti, nebandome jos nutraukti? Jūs bet kuriuo atveju valgote, judate, suvokiate aplinką ir save, tai kodėl neskyrus to laiko pabudimui, užuot save marinus? Argi gyvenime įmanoma nuveikti kažką geresnio?

Daugelį metų į stovyklą atvažiuojanti mokinė rašo:

Gyvenu tą patį gyvenimą su ta pačia seimą, dirbdama tą patį darbą, kaip prieš atvykdama į stovyklą, tačiau nebesu tas pats žmogus, atliekantis tuos pat dalykus. Aš ir vėl jaučiu, ir tai manęs nežlugdo. Anksčiau maniau, kad „jaučiau“, tačiau iš esmės tik gyvenau savo gyvenimą, apimta nuolat nukreipiančios mano dėmesį nuo tikrųjų išgyvenimų/jausmų būsenos. Ilgus metus vartojau maistą ne pagal paskirtį per daug mankštinausi, persidirbdavau, piktnaudžiavau narkotikais/alkoholiu. Savęs naikinimas atrodė toks savas. Tačiau dabar šis kūnas, šis gyvenimas man tapo namais.

Iki šiol sugebėjau patirti tik vieną meilės rūšį, galvodama apie savo vaikus. Mano keturmetė duktė čiauška: „Myliu tave, kaip šešis šimtus kačių, iki mėnulio ir atgal, ir kaip dešimt pusrytinių sklindžių“. Noriu pasakyti, kad mokausi mylėti save, kaip penkis milijardus visatų, devynis šimtus dešimt braškių ir tris milijonus dramblio bučinių. Gyvenimas visiškai pasikeitė gerumą nukreipus į save.

Yra keletas maisto vartojimo stadijų — durų į Dievybę, labai primenančių „tris dvasinius kelius“ pagal Sufi: kelionė iš Dievo, kelionė į Dievą ir kelionė jame.

Remiantis Sufi tradicija, kelionė iš Dievo yra įsitikinimas, kad esate tai, ką darote, kiek sveriate, ko pasiekiate, todėl nuolatos stengiatės save pamaloninti išorinėmis vertybėmis: lieknu kūnu, didele banko sąskaita, madingais natūralios odos batais. Net ir liekni, turtingi ir garsūs žmonės pasensta, turi celiulito ir miršta, todėl kelionė iš Dievo 100 procentų atvejų baigiasi nusivylimu.

Šios kelionės maisto versijoje — kelionėje iš savęs — ištisus metus, o kartais ir visą gyvenimą, praleidžiate laikydamosi dietų, badaudamos, kimšdamos, sportuodamos, o vėliau — gulėdamos ant sofos, mat atsisakote daryti dar bent vieną pritūpimą ar žemyn žvelgiančio šuns pozą. Šios stadijos pagrindinis tikslas yra pasikeisti, pasiekti idealų svorį ir visiems laikams išmesti maistą iš savo galvos. Santykis su maistu tėra jūsų santykių su likusiu pasauliu (bei įsitikinimais apie gausą, ribojimą, baimę, geranoriškumą ir Dievą) mikrokosmas, todėl mėginimai pakeisti maitinimąsi, nekreipiant dėmesio į įsitikinimus, kuriuos jis įkūnija, 100 procentų atvejų, kaip ir Sufi tradicijos atveju, baigiasi nusivylimu.

Pasak Sufi tradicijos, kita kelionė — kelionė į Dievą — taip pat yra kupina nusivylimo. Mėginate nutildyti nesibaigiantį minčių srautą, tačiau jos ir toliau griežia savo beprotiškas melodijas. Nusprendžiate, kad nuslopinsite smerkimą, blogį, pyktį ir neapykantą, tačiau susivokiate linkinčios savo kaimynui netyčia paslysti ant banano žievės ir numirti. Susirandate dvasinį vedlį, kuris atrodo tikras išminties ir tyrumo įsikūnijimas, kol nesužinote, jog šis permiegojo su šešiolika merginų iš savo pasekėjų būrio.

Maisto pasaulyje kelionė į save yra tokia pat gniuždanti. Liaujatės laikytis dietų. Pradedate valgyti tai, ko trokšta jūsų kūnas. Suvokiate, kad jums trūko ne valios pastangų, o supratimo. Nors ir labai norėtumėte atsikratyti antsvorio, staiga suvokiate, kad jo išsaugojimas — ir problemos tvermė — yra pažįstamas ir teikia paguodos. Nebenorite atsikratyti nei svorio, nei jį supančios dramos. Visą gyvenimą praleidžiate kankindamosi dėl svorio, o dabar, kai finišas čia pat, pasukate kitu keliu.

Trečioji kelionė — kelionė Dievo viduje — atrodo taip pat tiek laikantis Sufi tradicijos, tiek maisto versijos: šioje kelionėje jūs liaujatės ieškojusios daugiau ir geriau. Liaujatės gyvenusios taip, tarsi šis gyvenimas būtų generalinė kito repeticija. Autentiškumas, o ne siekis būti geromis, pradeda turėti įtakos jūsų veiksmams. Mitybos rekomendacijų, meditacijos bei ieškojimų pagalba pamažu suvokiate, kad jums nieko nebetrūksta, nėra jokio testo, kurį privalu išlaikyti, jokių lenktynių pabaigti. Net ir skausmas tampa dar vieneriomis durimis, dar viena proga suprasti, kur iš tiesų yra meilė.

Žvelgdamos į pasaulį pro sudaužytą lęšį, patį pasaulį matysite sudaužytą. Valgydamos tam tikru būdu dėl įsitikinimo, kad būsite neteisios elgdamosi kitaip, nepajusite tikrosios laisvės skonio. Jei liksite įsitikinimų apie gėrį ir blogį pančiuose, visai nesvarbu, ką valgysite ar kiek sversite — bet kuriuo atveju vis dar blaškysitės tarp įkyrių minčių. Vis dar mokėsite už tai, kad užimate vietą savo pačių kūne. Jei nesulėtinsite tempo ir nuoširdžiai nesidomėsite savo ant maisto kraunamais įsitikinimais bei poreikiais, ir toliau liksite gyventi nežinioje, kur maisto skonis yra vienintelis dangus, o šlaunų apimtis — vienintelis pragaras.

Tačiau taip neturi būti. Tikrasis šventumas slypi ne jūsų pasiekimuose, maiste ar svoryje. Yra kai kas geresnio už nesibaigiantį mėginimą užritinti didžiulį įkyrių minčių akmenį į viršukalnę: palikite jį ramybėje. Jei esate pasiryžusios susilaikyti nuo dietų bei skubaus sprendimo ieškojimo, jei trokštate panaudoti savo ryšį su maistu kaip netikėtą kelią, suprasite, kad Dievas buvo šalia visą šį laiką. Kiekvienos pabaigos liūdesyje, kiekvienos pradžios žavesyje. Triukšme ir ramybėje, neramumuose ir taikoje. Kiekvienoje gerumo akimirkoje, kurią skiriate savo dūžtančiai širdžiai ar šlaunų apimčiai, kiekviename įkvėpime. Dievas buvo čia. Jis esate jūs.

PADĖKA

Ši knyga be stovyklos mokinių pagalbos niekada nebūtų parašyta. Dėkoju kiekvienai iš jūsų, ypač leidusioms pažodžiui papasakoti jūsų pasisakymus bei istorijas. Menno de Lange, Chohan Jane Neale ir Loren Matthews, nuostabioji mano komanda, paverčia kiekvieną stovyklos dieną nuoširdžios paramos ir tikro džiaugsmo vieta. Šaltakraujiškoji Judy Ross gracingai koordinuoja kiekvieną detalę. Taip pat didžiulis ačiū Premsiri Lewin, Glennui Francisui ir Sarai Hurley už nepamirštamą jų indėlį į kūrybą.

Anne Lamott ir Kim Rosen nepriekaištingai ir išmintingai suteikė formą šiam rankraščiui. Ačiū, kad esate mano draugės, parodote kelią namo ir gelbėjate mane nuo savęs pačios. Be Maureen Nemeth, mano biuro vadovės, veikiausiai dar ir dabar klupinėčiau tame tamsiame kambaryje tarp pelių ir dešimties tūkstančių popieriaus skiautelių.

Esu nepaprastai dėkinga savo agentui Nedui Leavittui už buvimą vienu didžiausių Dievo gerbėjų; Danui Smetankai už ištvermę akmenuotame kelyje; Whitney Frick už pasakišką įžvalgą; Susan Moldow už tikėjimą šia knyga ir Beth Wareham už buvimą siaubinga mano svajonių redaktore, bumbulus ir visa kita. Rosemary Ellis, Jenny Cook, Denise Foley ir Judy Stone iš „Good Housekeeping“ kiekvieną mėnesį labai prisidėjo prie šios rašytojos širdies ramybės.

Už nemirštančią meilę liksiu amžinai dėkinga Jeanne Hay. Mano gyvenimą visiškai pakeitė Ridhwan mokykla, todėl visuomet būsiu dėkinga Hameedui Ali ir mokytojų grupei, ypač Aliai Johnson, Deborahai Ussery ir Mortonui Letofskyiui. Mano budizmo mokytojai Josephas Goldsteinas, Jackas Kornfieldas, Stephenas Levine aš, Lama Yeshe, Lama Zopa, Gonpo Tseden ir Danas Brownas supažindino mane su pačiu suvokimu ir kurstė mano meilę jam. Catherine Ingram dar ir dabar tebesklando su manimi po tuos spindinčius rūmus. Barbarai Renshaw esu dėkinga už begalinę, gilią, praktišką ir gyvenimą keičiančią pagalbą.

Už įvairiausias meilės dimensijas bei į mano gyvenimą atneštą gerovę dėkoju Jace Schinderman, Taj Inayat, Mayuri Onerheim, Sandrai Maitri, Roseanne Annoni, Rickui Fosteriui, Gregui Hicksui, Allison Post, Karen Johnson ir savo motinai, Ruth Wiggs.

Iš visų žmonių šiame pasaulyje man teko privilegija praleisti savo gyvenimą su Mattu Weinsteinu. Tavo meilė yra tarsi gyvenimas negęstančioje šviesoje, tarsi santuoka su pačia nuostaba.

Priedas

Ieškojimų pradžia

Ieškojimus galite atlikti bet kur ir bet kada: būdamos vienos, su drauge, su mokytoju. Pradėjusi mokyti ieškojimų savo stovyklose, paverčiu juos rašymu. Prašau mokinių pradėti nuo klausimo — kažko, ko jos nežino ir norėtų sužinoti — suvokimo. Jei jos suvokia savo problemą ir žino jos priežastis bei sprendimą, nėra priežasties užsiimti ieškojimais. Ieškojimai tampa efektyvūs, kai jų neriboji ir vadovaujiesi nuoširdžiu smalsumu.

Ieškojimų praktikavimas leidžia suprasti, kokiu savęs įvaizdžiu niekada neabejojote. Ieškojimai padeda užmegzti tiesioginį ryšį su tuo, kas yra didesnis už tai, apie ką rašote: beribiais neištirtais pasauliais, slypinčiais už jūsų padrikų kasdienių minčių.

Štai instrukcijos, kurias pateikiu savo mokinėms:

• Skirkite sau dvidešimt minučių, kurių metų jūsų niekas netrukdytų.

• Pajuskite savo kūną. Pajuskite paviršių, ant kurio sėdite. Atkreipkite dėmesį į tai, kaip jūsų rūbai liečia kūną. Kaip grindis liečia pėdos. Pajuskite save savo rankose, kojose, krūtinėje, delnuose.

• Paklauskite savęs, ką šią akimirką jaučiate ir kur jūsų kūne tai yra. Kalbėkite tiksliai. Ar jaučiate dilgčiojimą? Pulsavimą? Įtampą? Ar jaučiate šilumą, ar vėsą? Ar šie pojūčiai kyla jūsų krūtinėje? Nugaroje? Gerklėje? Rankose?

• Pradėkite nuo labiausiai dėmesį traukiančio pojūčio ir užduokite sau šiuos klausimus: ar šis pojūtis turi formą, apimtį, tekstūrą arba spalvą? Kaip šis pojūtis veikia mane? Ar tai jausti sunku? Ar šis pojūtis pažįstamas? Kokio amžiaus jaučiuosi, patirdama šį pojūtį? Kas vyksta, kai jaučiu jį tiesiogiai?

• Dabar galite pradėti sieti pojūtį su tam tikru atsiminimu ar konkrečiu jausmu, pavyzdžiui, liūdesiu ar vienatve. Jūsų viduje gali kilti atitinkama reakcija, kilti noras užsisklęsti, pabėgti nuo to, liautis rašius. Prisiminkite, kad pojūtis yra tiesioginė, pirminė, kūne lokalizuota patirtis, tuo tarpu reakcija yra antrinis išgyvenimas, esantis jūsų mintyse. Reakcijų pavyzdžiai gali būti: troškimas valgyti kompulsyviai, kartojimas sau, kad skausmas niekada neatslūgs, savo jausmų lyginimas su tuo, kaip norėtumėte jaustis, dabartinės patirties lyginimas su praeitimi, savęs lyginimas su kitais žmonėmis, istorijų kūrimas apie tai, kas šiuo metu vyksta.

Pastebėjusios, kad reaguojate į potyrius, sugrįžkite į savo kūną. Pamėginkite pajusti, kas dedasi jūsų krūtinėje, kojose, nugaroje, pilve. Ieškojimai atskleidžia tiesioginę jūsų patirtį; jie nėra susiję su istorija, kurią kuriate savo galvoje.

• Atpažinkite, įvardykite ir atsiskirkite nuo Balso. Menkumo, išsekimo ir bejėgiškumo jausmai paprastai rodo, kad Balsas egzistuoja. Balsas sako šiuos dalykus: „visada būsi per prasta“, „niekuomet nepasikeisi“, „nusipelnei kančios“, „esi nevykėlė/blogas žmogus/nemiela/kvaila/ niekam tikusi/stora/bjauri“. Bet koks gėdos jausmas yra reakcija į Balsą.

Norėdamos tęsti ieškojimus, turite atsiskirti nuo Balso, mat jo tikslas yra laikyti jus savo saugumo apibrėžimo pančiuose ir priversti išlaikyti status quo.

Jei jo buvimo pripažinimas nepadeda pastarojo nutildyti, galite jam liepti pasitraukti, eiti šalin arba pasirinkti savo dydžio priešininką. Kalbėkite trumpai ir paprastai. Sėkmingas atsiskyrimas nutildo Balsą ir išlaisvina pojūčius.

• Pastebėjusios, kad panirote į reakciją ar esate išsiblaškiusios, sutrikusios ar sustingusios, grįžkite prie kūno jutimo.

• Atkreipkite dėmesį į jūsų cenzūruotas paslaptis, mintis ar jausmus. Jiems kilus, pradėkite smalsauti. Pasidomėkite, kas juose slypi. :

• Nesistenkite kontroliuoti ieškojimų savo mintimis. Jei turite išankstinių nuostatų (pavyzdžiui, nenorite jaustis įnoringos, piktos ar kupinos neapykantos), ieškojimai nesirutulios. Kaip sako Tibeto budistai, „būkite kaip vaikai, stebėkitės viskuo“.

Prisiminkite: ieškojimų reikia mokytis. Tai nėra kažkas, ką „pasiekiate“ pirmą ar dešimtą kartą. Ieškojimai nėra skirti kažką gauti; jais užsiimate norėdamos sužinoti, kas esate, kai jums įtakos neturi praeitis ar idėjos apie tai, koks turi būti geras žmogus. Kaskart jais užsiimdamos sužinote vis daugiau. Kaskart išmokusios daugiau, tęsiate sužiedėjusios, pasikartojančios savo versijos (ego) griovimą. Kaskart ieškodamos turite galimybę suprasti, kad nesate ta, kuo save laikote. Koks palengvėjimas.

Mitybos rekomendacijos

1. Valgykite pajutusios alkį.

2. Valgykite sėdėdamos ramioje aplinkoje. Automobilis nėra viena tokių vietų.

3. Valgykite neblaškomos. Dėmesį gali blaškyti radijas, televizorius, laikraščiai, knygos, įtempti ar nerimą keliantys pokalbiai bei muzika.

4. Valgykite tai, ko trokšta jūsų organizmas.

5. Valgykite, kol pasijusite sočios.

6. Valgykite (tikėdamosi būti) kitų žmonių akiratyje.

7. Valgykite pasimėgaudamos, pasigardžiuodamos ir su malonumu.