Iš prancūzų kalbos vertė

Jūratė Navakauskienė

Turinys

I skyrius

II skyrius

III skyrius

IV skyrius

V skyrius

VI skyrius

VII skyrius

VIII skyrius

IX skyrius

X skyrius

XI skyrius

XII skyrius

XIII skyrius

XIV skyrius

XV skyrius

XVI skyrius

Mano sūnui Deni

I SKYRIUS

Tais 1942 metais ir orai buvo negailestingi. Jau gegužės mėnesį pievos geibo nuo vasaros karščių. Aukšta žolė, išglebusi nuo kaitros, linko, džiūvo ir gulė ant žemės. Tolėliau virš slėnio slinko vakaro rūkas, o patsai namas rausvu ir suskeldėjusiu fasadu, su paslaptingai užvertom viršutinėm langinėmis ir stiklinėm pirmojo aukšto durimis, nelyginant iš nuostabos išplėstom akim, panėšėjo į seną snūduriuojančią moteriškę, išraudusią nuo kankinančių abejonių.

Buvo jau po devynių ir, viliantis atsigaivinti, į terasą laiptų apačioje atnešė kavą; bet buvo dar taip šviesu ir taip šilta, jog galėjai pamanyti, kad tai pats vidurdienis vasaros vidury.

— O juk tik gegužė! — niūriai tarė Šarlis Sambra. — Ką darysime rugpjūtį?

Ir nusviedė priešais save cigaretės nuorūką, kurios staigų ir totališką skrydį jis tikriausiai susiejo su jų ateitimi ir kurį, paskendusi supamojoje kėdėje, Alisa Faja nulydėjo ramiu žvilgsniu; mat tą degančią nuorūką tolyn į žvyrą numetė tvirta ranka. Ir šio vyro siluetas prieš vakaro šviesą, jo staigus judesys bylojo daug daugiau apie gyvenimą nei apie fatališkumą: rudos, truputį įkypos akys, putlios lūpos, mėsinga Šarlio Sambra nosis, nors apgaubta ir paryškinta nepaprastai juodų plaukų bei neįtikėtinai siaurų antakių, kokiais galėtų puikuotis moteris ar net koks Valentinas1, nepaisant jo kiek senamadiško apsirengimo, primenančio 1900 metų gražuolį mergišių, nekėlė jokio nerimo ir visai neatrodė pranašiškai. Ir nė kiek neerzina, galvojo Alisa. Šio vyro sveikata, jo neslepiamas mėgavimasis gyvenimu nepiktino jos savo anachroniškumu ar paviršutiniškumu, nederančiais prie šio 1942 metų gegužės. O net jei visiškas jo abejingumas savo krašto istorijai ir žeidė, vis dėlto egzistavo kažkokia sunkiai suvokiama, bet akivaizdi harmonija tarp šio vyro ir šių namų kvapo, tarp Šarlio ir jo pievos, jo tuopų alėjos ir jo kalvų; trumpai tariant, tatai būtų derėję — jei ji akimirką būtų galėjusi įsivaizduoti — prie gražių tautinių kalbų ir žalsvos maršalo Peteno uniformos. Ir Alisai staiga pasirodė, kad girdi žemą ir skardų senio balsą, paskui iš toliau atsklidusį šiurkštų įtūžusio žmogaus riksmą, ir ji sumirkčiojo, atmetė galvą ir nesąmoningai pasisuko į Žeromą.

Žeromas taip pat atrodė apsnūdęs nuo to įkaitusios žolės kvapo. Jis sėdėjo užsimerkęs, ir jo šviesių plaukų kuokštai mažai tesiskyrė nuo veido — pavargusio, jautraus ir neramaus. Nuo veido žmogaus, kuriam ji šiandien turėjo būti dėkinga už viską, kaip ir už šią žole, šį žvaigždėmis nusėtą dangų ir netikėtą galimybę atsipalaiduoti; už viską, netgi už neaiškų, bet įtartiną malonumą, tą nepaaiškinamą ilgesį, kurį jai sukėlė, truputį sukirbus sąžinei, vyriškas Žeromo vaikystės draugo žavesys, šio Sambra žavesys, pas kurį jie štai šiandien užsuko be jokios progos, nes jų draugystei ji nebebuvo būtina.

Ji sumirksėjo ir papurtė galvą norėdama, kad Žeromas atsigręžtų, nepastebėjusi, kad jis taip pat jau seniai žiūri į ją plačiai atmerktomis akimis. Ji dažnai nepastebėdavo, kad jis į ją žiūri, ir manė, jog tai tik patvirtina, kokia ji egoistė arba koks jis švelnus. Už jų nugarų keistai sučirškė kažkoks paukštis, ir Šarlis ėmė juoktis:

— Tas paukštis — kaip koks vežikas: man vis atrodo, kad jis keikiasi. Jums ne? Jo ruliadose nėra nieko romantiška, nieko gražaus. Gali jausti net kažkokį įniršį, iš kurio mane ima juokas.

— Tikrai, — tarė Alisa iš pradžių mandagiai, paskui pralinksmėjusi, nes taip ir buvo. — Galbūt jam diena nuėjo šuniui ant uodegos ir dabar jis lieja apmaudą?

Bet ko jiedu su Žeromu čia atvažiavo? Kad pasišnekėtų apie nešvankią kažkokio paukštelio giesmę su šituo nelaimingu vyruku, šituo batų siuvėju Dofinė?

— Aš jums paruošiau tikrai nekokius pietus, — toliau kalbėjo Šarlis, tik jo balse nesijautė jokio apgailestavimo ir todėl tai nuskambėjo beveik įžūliai.

Šis žmogus tikriausiai niekad nebuvo sutrikęs, jo niekad negraužė sąžinė, pamanė Alisa. Bet ji, niekinusi tiek miestų, tiek lauko pelių2, tiek pagyrūnų, tiek linksmuolių pasipūtimą ir net sielos ramybę, teįstengė nevalingai nusišypsoti prisiminusi Šarlį, nustebusį ir apsidžiaugusį jų atvykimu ir puolusį į virtuvę kepti nenumatyto omleto. Tai buvo prieš valandą — jau prieš valandą! — ir jo juoko aidas vertė ją susilaikyti nuo bet kokios kritikos. Iš tikrųjų šis žmogus greičiausiai buvo geros širdies; savybė, šiais laikais tokia pat reta kaip ir jo išvaizda, bet kuria, bent jau tuo nuoširdumu, jie su Žeromu gali pasinaudoti. Dėl to ji buvo tikra, nes jis visas švietė gerumu: ir veidas, ir laikysena. Tai buvo ne tik gražus, bet ir geras žmogus. Kaip Žeromas ir sakė. Ir išdidus nuolaidumas, kurį ji prisiminė pastebėjusi tuomet jo balse, staiga jai pasirodė nepagrįstas ir užgaulus. Galų gale kad ir koks dykūnas, stuobrys, materialistas ar ribotas žmogus būtų Šarlis Sambra, snūduriuojantis savo mieloje Prancūzijoje, vieną gražią dieną dėl šių dviejų svečių jis gali būti sušaudytas arba patekti į sužvėrėjusių sadistų rankas net nenutuokdamas už ką. Ir nors niekas nė nemanė jam pasakyti „už ką“, kol nebus aišku, ar šis susitikimas jam toks pat svarbus kaip ir jiems, ji staiga pasijuto įžeidusi, paniekinusi nuoširdų, kaip ir kadaise, šventą svetingumą... Akimirką ji pasijuto it vilkas avidėje, bet sugavusi į ją spoksančių rudų, drėgnų to ėriuko, vardu Šarlis Sambra, akių žvilgsnį, ji kaipmat liovėsi vaidinusi didelį ir piktą vilką.

— Tu pats nežinai, ką kalbi, tavo omletas buvo nuostabus! — paprieštaravo Žeromas. — Paryžiuje, mano mielas, dėl tokio omleto žmonės susimuštų!

— Ar tik neperdedi? — paklausė Šarlis ne be ironijos. — Žinai, aprūpinimas maisto produktais greitai pagerės, — pridūrė jis, — vokiečiai juk tokie tvarkingi.

— Tu taip manai? — su pašaipėle balse paklausė Džeromas, galvodamas apie kažką kita.

Ir vėl tos pačios kalbos, suirzusi pagalvojo Alisa. Jau prasideda. Ar jis negalėtų patylėti nors vakarą, nors vieną vakarą, toli nuo visų tų problemų? Ir pro jos akis prabėgo virtinė vienas su kitu nesusijusių ir neryškių vaizdų: prastų viešbučių durys, tamsios gatvės, peronai, trumpam išsinuomoti kambariai, netvarkingai sukrauti lagaminai, liūdnos, purvinos, nepažįstamos, skurdžios vietos, visur širdį veriantys vaizdai ir galiausiai Pasipriešinimo vaizdai, kurie šioje apskritoje pievoje po išgaubtu dangumi ir tuopų lanku tolumoje rodėsi dar šiurpesni. Ji jautė, kad tuoj pravirks. Nereikėjo jiems čia atvažiuoti. Nereikėjo sustoti, ilsėtis. Verčiau ir toliau būtų bėgioję nuo vieno gatvės kampo prie kito, iš vieno prieangio į kitą, svirduliuodami, kartais griūdami. Tikrai nereikėjo išsitiesti šioje pievoje, tokioje ramioje ir tarsi aprėžtoje, priešais šį vyrą tokiu stambiu sprandu, stambiu ir tvirtu, kaip tie gražieji beržai, tokiu, kokius aprašinėja jausmingos moterėlės saldžiuose romanuose. Tvirtu ir įdegusiu sprandu, ant kurio krito poilgiai juodi plaukai. Palikto vyro plaukai, staiga toptelėjo jai.

— Jūs nevedęs, Šarli? — paklausė ji beveik užjaučiamai ar veikiau išgirdo save klausiant ir paraudo prieblandoje perpykusi ant savęs už tokį nekuklų klausimą, kurio juk prieš jiems atvažiuojant čia Žeromas buvo pašnibždėjęs vengti, — o netrukus ir dėl to, kad taip kvailai ir ne vietoje jai pagailo šito kaimo gaidžio, laimingai sau vieno gyvenančio ir savimi pasitikinčio. Šito smulkaus verslininko, kuriam vokiečiai atrodė tokie sumanūs, visa Prancūzija tokia soti, o jos pačios kūnas toks apetitiškas. Kuriam atrodė, kad viskas į gera šiame geriausiame iš pasaulių.

— Žmona mane pametė, — atsakė Šarlis nežiūrėdamas į ją. — Dabar ji gyvena Lione. Aš pats truputį plevėsa, bet turiu Luji ir jo žmoną Elizą, kuri kasdien ateina išvirti valgio, išskyrus sekmadienį. Todėl ir šitie pietūs tokie nevykę. Jei būtumėte mane įspėję...

— Bet... — sumurmėjo Alisa susigūžusi kėdėje, kad nesimatytų, kaip ji paraudo, — aš ne omletą turėjau omeny, patikėkit, aš...

— Žinau, žinau, — tarė Šarlis. — Puikiai žinau. Ir nusijuokė kiek sutrikęs, bet atlaidžiai, ir to Alisai jau buvo per daug.

— Atleiskite, — tarė ji stodamasi, — aš buvau beveik užmigusi, kalbėjau jau sapnuodama, nė pati nebežinau ką. Pietūs buvo tikrai puikūs, bet aš turiu atsigulti, mirštu iš nuovargio. Tas traukinys, atrodė, niekad neatvažiuos. Visą parą prasikratėme. Tiesa, Žeromai?

Abu vyrai greitai atsistojo, bet Žeromas, aišku, užsikabino už savo kėdės, Šarlis įsitempęs, virpėdamas pirmas atsidūrė prie Alisos, ir ši nužvelgė ją stebeilijančius vyrus. Kaip kokioje amerikietiškoje komedijoje, pamanė ji ūmai pralinksmėjusi ir, kad neprapliuptų juoku, skubiai pasuko namo link.

— Aš jums parodysiu jūsų kambarį, — tarė Šarlis, — arba ne, tegul tai padarys Žeromas, jis geriau mokės padėti jums įsikurti. Jis pažįsta šiuos namus kaip ir aš, ir man tai labai malonu, — pasakė jis dėdamas ranką ant peties atklibinkščiavusiam prie jų Žeromui. — Bet jis geriau už mane žino, ką jūs mėgstate, o tai jau mane liūdina, — lėtai ir kažkaip senamadiškai pridūrė Šarlis, netikėtai prabilęs kaip iš senų raštų, atsitraukė per žingsnį atgal, linktelėjo Alisai ir, nepadavęs jai rankos, greitai ir beveik abejingai atsisveikino, o jaunai moteriai šis atsisveikinimas pasirodė kur kas labiau gundantis nei pats ilgiausias ir karščiausias bučinys. Norėdama nusiraminti, ji nuoširdžiai jam nusišypsojo ir susidūrė su tamsiai rudomis vyro ir vaiko akimis, kurios iš tikrųjų buvo panašios į kažkokio gyvūno akis ir kuriose tikrai nebuvo nė menkiausios slaptos minties, kaip ir nė kruopelės įžūlumo.

Ji prisiminė, kad taip žiūrint yra mačiusi tik mergišius: kai kuriuos vyrus, kuriuos jai, labai jaunai, buvo tekę sutikti paplūdimiuose ir kurių laikysena, žvilgsnis atvirai, ramiai bylojo apie jų nenumaldomą aistrą moterims, sunkiai slepiamą nuobodulį ir begalinį pasibjaurėjimą vyrais. Ji prisiminė, kad pažinojo porą trejetą tokių vyrų, labai ramių ir labai gražių, nepaprastai mandagių ir santūrių, dažniausiai tylinčių, dėl kurių moterys žudėsi ar leidosi žudomos, nors niekas nebūtų galėjęs pasakyti apie juos nė vieno blogo žodžio, kaip — kol buvo gyvos — to negalėjo pasakyti ir tos moterys. Jie nebendraudavo su kitais vyrais, jų netraukė nei sportas, nei kortos, neturėjo jie ir kitų blogų potraukių. Tai buvo žmonės, kurie vieninteliais šios planetos gyventojais, be jokios abejonės, laikė tik moteris: moteris, kurias jie mylėdavo, kurias palikdavo ir iš kurių kišenės kartais gyvendavo, beje, ramiai ir nesivaržydami, kaip ir nejausdami sąžinės priekaištų. Bet šita dykūnų rūšis, kurią taip puikiai aprašė Kolete, buvo seniai išnykusi, o jos palikuonys — jei jų apskritai buvo — vargu ar siuvo batus netoli Romano.

— Ne, ne, — ėmė gintis Žeromas, — ne, tai tavo namai, tu ir priimk Alisą. Manau, kad jai patiks smėlio spalvos kambarys. Kiek vėliau, — pridūrė jis tyliai, — aš ateisiu palinkėti jums labos nakties, jei nebus per vėlu ir jei tai jūsų nesutrukdys.

Alisa nusišypsojo ir nieko neatsakė. Apsvaigusi iš nuovargio ir malonumo, ji leidosi vedama ir panardinama į tvyrantį šiuose namuose džiovintų vaisių ir grindų vaško kvapą kuris, manė ji, jau amžinai išgaravęs iš jos gyvenimo. Sekdama paskui Šarlį, kuris lėtai žingsniavo priekyje susidėjęs rankas už nugaros lyg koks gidas ar nekilnojamojo turto agentas, ji perėjo kambarį, matyt, skirtą svečiams, didelį kambarį, ant kurio grindų tysojo aptriušę panterų kailiai su stiklinėmis akimis, o ant sienų kabojo keli pakrypę raudoni portretai; paskui pro vestibiulį ir laiptus, kur snūduriavo medžiokliniai šunys ir kurių jie neužkalbino. Galiausiai priėjo slenkstį didžiulio kvadratinio kambario, ant kurio sienų vyto rožinių gėlių puokštės, apdulkėjusios ir išblukusios, o vidury stovėjo didelė plati gimdyvei ar jaunavedžiams skirta lova, užtiesta nerta antklode. Bet pirmiausia ji pastebėjo smarkią ugnį, liepsnojančią židinyje tarsi per patį viduržiemį, ir iškart prie jos pribėgo. Tuomet Alisa, kuri nieko taip nemėgo kaip vasaros laužus, pravertas balkono duris žiemą ir maudymąsi ežere lyjant rudens lietui, metė smalsų žvilgsnį į veidrodį virš židinio, kuriame matėsi namo šeimininkas. Jis buvo palikęs juos vienus po pietų vos keletui minučių, kad užkurtų šią ugnį ir būtent tame kambaryje, kurį paskutinę akimirką pasiūlė Žeromas. Jis apžiūrinėjo kambarį, ji stebėjo jį, stovintį tarpduryje ant slenksčio, matė jo atspindį, tą pasitempusį, susidėjusį už nugaros rankas vyrą, o svarbiausia — žvilgsnį, kuris lėtai slinko kambariu vos kliūdamas už langų, ugnies, lovos, blizgančio parketo, matė žvilgsnį šeimininko, pažįstančio čia kiekvieną kampą ir tuo patenkinto; žvilgsnį, kuris nepasikeitė, kai nukrypo į ją, kol nesusitiko veidrodyje su jos žvilgsniu ir nesumirksėjo. Ji staiga atsigręžė į jį sutrikusi ir suirzusi, kad jis užklupo ją jį stebint; ją užplūdo priešiškumo ir pykčio banga pagalvojus, kad išankstiniai planai ir linksmos Žeromo prognozės pasirodė tokios tikslios, o jo patarimai — niekam nereikalingi. Suirzusi, kad jos veiksmai, jos vaidmuo, kai ji pagaliau norėjo būti naudinga, troško būti naudinga, tiek mažai tereiškė arba! priklausė nuo tokių dalykų, kurie nebuvo jos valioje. Ją pagavo pyktis, nors ji seniai buvo taip pykusi: pyktis moters, į kurią žiūrima kaip į daiktą. Šio smulkaus valdingo buržua, patenkinto savo baldais, namais, fabrikais ir meilužėmis geismas, jo žvilgsnis, kuriuo jis drįso ją pačią iš anksto palaikyti vienu tokių savo kvailo pasididžiavimo objektų, ją ūmai tiesiog įsiutino. Ji būtų jam trenkusi, jei būtų stovėjusi arčiau. Bet tarsi paslaptingai įspėtas Šarlis Sambra staiga sukruto, nė žodžio netaręs dideliais žingsniais perėjo kambarį, atidarė langą, atstūmė langines ir, iškišęs galvą į lauką, net neatsisukęs sušuko:

— Kokia kvailystė laikyti uždarytą langą! Jūs būtinai turite tai pamatyti. Žinote, šįvakar pilnatis. Bus labai gražu. Nepamirškite ja pasigrožėti ir sugalvoti noro.

Ir tuoj pat grįžęs prie durų dar pridūrė: „Ir pakvėpuoti grynu oru“, — tarsi jie būtų praleidę vakarą rūsyje, o ne terasoje.

Alisa Faja užmigo vos jam išėjus, pamiršusi ir tą žvilgsnį, ir kaip jie atėjo į šį kambarį, ir tą veidrodį. Naktį pusiau prabudusi ji aiškiai prisiminė, kad tas vyras buvo stambus, turėjo tvirtas rankas, kad plačiu mostu atvėrė langines, ir ji išvydo medžius, kurių juodi lapai ryškėjo virpančiame tamsiai mėlyname danguje. Ir akimirksniu nuo to vyro rankos mosto, jo balso, jo juoko, jo nekalbumo pasaulis apsivertė, o pati Alisa kartu su atvertomis langinėmis paskendo Paukščių Take ir tylioje naktyje, sapnuose ir ramybėje. Buvo praėję jau metai nuo tada, kai ji pabėgo ir slapstėsi kartu su Žeromu. Jau metai, kai ji bijojo ir pati save už tai niekino. O čia, stovėdama ant girgždančių kaimo trobos grindų ir klausydama, kaip naktyje girkši žvyras po gauruotomis šunų letenomis, ji vieną akimirką buvo pamiršus, kad gali pasigirsti ir kitokie žingsniai ir sugirgždinti šį žvyrą auštant, gal net rytoj.

— Atrodo, kad tavo draugei patiko šie namai, — tarė Šarlis Sambra, vėl atsisėsdamas į fotelį priešais Žeromą, kurio dabar, sutemus, matėsi tik ilgas siluetas, blizgančios akys ir baltos rankos; bet jis atmintinai žinojo, kaip atrodo jo išstypęs kūnas, jo šviesūs plaukai ir akys, jo kiek per švelnių bruožų veidas: tas kratinys, Šarlio akimis žiūrint, rodė jį esant tokį pat atgrasų kaip ir visi kiti.

— O kaip ji tau? — paklausė Žeromas.

Šarlis sustingo apstulbęs. Nuo tos dienos, kai Žeromą, dar vaiką, jis nusivedė į viešnamį ir kai, beje, tą pačią savaitę Žeromas nusivedė tamsuolį Šarlį į Luvrą (nors reikia pripažinti, kad vienam pažintis su moterimis buvo reikšmingesnė nei kitam — su tapyba), taigi nuo pat tų senų laikų jie niekuomet nė žodžiu neužsiminė vienas kitam apie savo pergales. Žeromas išvis neklausdavo Šarlio nuomonės, kuriam, tiesą sakant, draugo merginos atrodė visai gražios, bet baisiai nuobodžios. Ir štai šį vakarą, po penkerių išsiskyrimo metų, būtent šį vakarą, kai jis atsiveda pas jį pačią gražiausią pasaulyje moterį, pačią geidžiamiausią, nuo šiol tapusią Šarliui vienintele, jam parūpsta jo nuomonė! Šarlis vos susilaikė neišklojęs tiesos, vos neleptelėjo: „Alisa skirta man, ji mano, man jos reikia, aš jos geidžiu, aš myliu ją. Aš noriu ją sugundyti ir dar blogiau — išsaugoti. Tu pasielgei beprotiškai atsiveždamas ją čia. Net jei teturėčiau vieną galimybę iš šimto, aš pamėginsiu“. Bet jis patylėjo. Ne iš mandagumo, bet dėl prietarų. Nes nelabai žinojo, kaip ta galimybe, kurią jis turėjo, ta viena iš šimto galimybe pasinaudoti. Iš tikrųjų Šarlis niekuomet nepasitikėjo savo išvaizda, nors dėl jos daugiau nei penkiolika metų jį lydėjo sėkmė. Jis žinojo, kad patinka moterims, bet tai buvo kažkas panašaus į geros sveikatos pažymėjimą, į vizą, leidžiančią jam lankytis, bet ne apsigyventi tam tikroje šalyje. Manydamas, kad vyrai iš prigimties yra negražūs, jis buvo įsitikinęs, kad gali patraukti moteris tik savo linksmumu ir kiek galima nešališkiau dalindamasis su jomis fiziniais malonumais, kuriems jis teikė ypatingą reikšmę. Be to, jo grožis buvo toks kuklus, kad negalėjai jo nekęsti. Tos kelios moterys, kurias jis atstūmė, ir vyrai tų, prie kurių jis linko, nė nemanė kaip nors Šarliui Sambra priekaištauti. Bet jie lyg ir atlaidžiai, lyg ir paniekinamai arba nelabai atidžiai klausydavosi, kai jis su jais kalbėdavosi, šitaip paprasčiausiai ir geriausiai atkeršydami už kitų moterų jam rodomą dėmesį. Ir Šarlis Sambra ėmė laikyti save ne itin protingu ar bent jau manyti, kad jo gebėjimas protauti nepakankamai išsivystęs; širdyje jis dėl to išgyveno, kaip išgyvenama dėl luošumo, dėl to kvailo geraširdiškumo, iš kurio kiti pasišaipo, ir mes patys juokdamiesi su tuo sutinkame, bet dėl kurio mums kartais keistai skauda širdį.

Tas Šarlio paprastumas, tiek fizinis, tiek dvasinis, buvo gerai pažįstamas Žeromui ir galbūt kaip tik todėl bičiulio draugija jam buvo priimtina, o metams bėgant netgi tapo miela.

— Alisa žavi, nepaprastai žavi, — galiausiai atsainiai pasakė Šarlis po pauzės, kuri jiems abiem pasirodė per ilga, o Žeromas pasimuistė savo krėsle ir susierzino staiga prisiminęs, kad Alisa — moteris, nors ir rafinuota, ir kad moterys, netgi rafinuotos, retai kada likdavo abejingos Šarliui.

— O kaip tavo darbo reikalai? — staiga paklausė Žeromas, vėl atkreipdamas į save nustebusį Šarlio žvilgsnį.

Kalbos apie darbą visada tiesiog siutindavo Žeromą, šiaip ar taip, jis jų negalėjo pakęsti. Tai netgi buvo viena iš tų temų, kuriomis jie apskritai nešnekėdavo.

— Žinai, oda šiuo metu...

Atrodė, kad jis teisinasi, ir Žeromas ėmė juoktis.

— Tu vis dar neatsikratai minties, kad nesugebėsi dirbti? Šarli, atsakyk! Vis dar abejoji savo intelektualiniais sugebėjimais?

— Juk žinai, kad niekas niekada iš manęs nereikalavo tokių sugebėjimų, — atsakė Šarlis. — Gal tik tu, kai troškai mane apšviesti. Ir tai seniai.

Ir užsidegė cigaretę pakeldamas akis į Žeromą, kuriam pasirodė, kad tamsoje į jį liūdnai ir romiai pažvelgė gražus, negudrus gyvulys. Jam staiga jo pagailo. Viskas, ką Šarlis būtų sakęs ar daręs, ir jo linksmumas juos sutinkant, ir jo gera nuotaika, kiekvienas jo žingsnis patvirtino, tiksliau sakant, visiškai sutapo su tuo, ką prieš atvažiuojant Žeromas buvo sakęs Alisai. Jis matė, kaip ji retkarčiais nusišypsodavo įsitikindama to portreto panašumu, ir net pasijuto suglumęs, vos ne kaltas; be jokio pagrindo, nes, šiaip ar taip, jei vieninteliai Šarlio poreikiai buvo jo kūno poreikiai, o vienintelis tikslas — gyventi savo patogiuose namuose, tai pavadinti jį gražia, malonia vidutinybe nebuvo taip jau niekinga. Tiesa buvo niekinga, Šarlis buvo niekingas, o ne jis, Žeromas.

— Tu protingas vyras, Šarli, bet aplink tave vieni kretinai, kaipgi tu gali išlikti normalus? Visą gyvenimą tu bendravai su tais pačiais žmonėmis: su Liono kavinių barmenais, su kaimo gydytojais, su visais draugužiais lošėjais, naktibaldomis ir mergišiais. Tu vis toks pat minkštas, drauguži.

— O tu vis toks pats karališkai atlaidus? — staiga paklausė Šarlis taip netikėtai, kad Žeromas apstulbo. Kaip jis galėjo pamiršti, kad jo draugo protas, apsnūdęs, ramus ir, sakytum, toks neišradingas, kartais blykstelėdavo intelektu ir ironija.

Šiaip ar taip, Žeromui visai nerūpėjo išspręsti tą klausimą šįvakar; dabar reikėjo, kad Šarlis būtų jo draugas, liktų jo draugas ir dar taptų pagalbininku ir bendrininku.

— Atsiprašau, — tarė jis. — Aš netiksliai pasakiau. Sakydamas „minkštas“, visai nenorėjau tavęs įžeisti.

— Nieko panašaus, — atsakė Šarlis. — Aš taip pat norėjau tave įžeisti sakydamas, jog tu tebesi karališkai atlaidus. Kad ir kaip būtų, mes visada vienas kitam priekaištavome dėl šių dalykų. Na, tiek to, pakalbėkime apie ką nors kita.

Jie kiek patylėjo, paskui Žeromas ėmė juoktis dirbtiniu, nemaloniu, skambiu juoku, kuriam Šarlis iškart pritarė su dideliu palengvėjimu, nes jei Žeromo priekaištams jis buvo abejingas, tai su beprotišku ir kas valandą, kas minutę didėjančiu siaubu žiūrėjo į šį šviesiaplaukį vyrą, seną mokslo draugą, kuris štai tuoj atsiguls, tikrai, neišvengiamai atsiguls į baltą Alisos lovą ir palies ją, pabučiuos, pažadins. Šitas vyras, sėdintis už poros žingsnių nuo jo, neva jo draugas, priglus prie jos kūno, tokio lankstaus, tokio liekno, bučiuos tas tamsias pilkas akis ir juodus kaip anglis plaukus ir, žinoma, tas ryškiai raudonas lūpas. Lūpas, taip aiškiai aprėžtas ir tarsi užtvanka sulaikiusias jas pripildžiusį kraują, kurio priplūdimas ir atslūgimas tik pabrėždavo jų raudonį ir putlumą. Tas putlias lūpas, prie kurių prisilietęs savosiomis — Šarlis tai žinojo — iškart pajustų, tarsi dar neužkariautoje širdyje, laisvoje ir apsvaigusioje, pulsuojant šiltą, sūrų ir saldų tos moters kraują. Taip, jis nekentė Žeromo. Verčiau jau būtų liepęs jiems nešdintis vos išvydęs, neleidęs įeiti, peržengti savo namų slenksčio, užuot kankinamas savo paties prasimanymų ir vizijų, kurios neduos ramybės naktį. Bet ne sena draugystė neleido jam tuokart išmesti jų už durų ir net ne mandagumas: viltis, beprotiška viltis, nenugalimas troškimas kada nors pačiam mylėtis su Alisa toje lovoje, užtiestoje vąšeliu nerta antklode. Jei vieną gražią dieną jam tai būtų leista, jis nesėdėtų terasoje šnekučiuodamasis apie visokius niekus su senu draugu. Jis jau būtų viršuje, palinkęs ties savo išrinktąja, savo žmona, savo seseria, savo dukra, savo meiluže, savo meile. Jis nesėdėtų čia ir nekalbėtų kvailysčių su pašaliniu žmogumi, su kažkokiu bukapročiu, su kažkokiu vyru.

Jo geismas, matyt, buvo užkrečiamas, nes Žeromas pasirąžė krėsle, pabrėžtinai nusižiovavo ir ištiesė kojas. Jis jau ruošėsi stotis, ir Šarlis karštligiškai ieškojo būdo jį sulaikyti: politika, na, žinoma, tik politika! Žeromas turėjo būti arba už, arba prieš Peteną, o kadangi Petenas atstovavo nustatytai tvarkai, tai Žeromas, aišku, turėjo būti antipetinistas.

— Ką tu manai apie Peteną? — paklausė jis.

Jis kalbėjo atsilošęs krėsle, nerūpestingai, bet nusisukęs nuo Žeromo, baimindamasis, kad šis nepastebėtų ir nesusigaudytų, kas vyksta. Nes, nors Šarlis ir nebuvo praradęs noro išdarinėti kvailystes, jis visiškai netroško būti užkluptas jas krečiant. Kai tau per trisdešimt, tai nei šis, nei tas. Taigi jis nematė, bet nujautė, kad Žeromas atsipalaidavo, nuleido rankas nuo ranktūrių ir liko sėdėti krėsle. Ir kol Šarlis džiaugėsi savo sumanumu, Žeromas didžiavosi savo kantrybe. Štai dabar jam ir paaiškės, kaip Šarlis pasikeitė.

— Tiesą sakant, mano nuomonė apie jį ne per geriausia, o tavo? — paklausė jis atsargiai.

— O, jis ne toks jau blogas, ne toks jau blogas, — atsakė Šarlis staiga atsigavęs ir tapęs šnekus. — Ne, ne, aš manau, kad jis visiškai ne toks jau blogas, šiaip ar taip, jo dėka mes išvengėme paties blogiausio.

Žeromas prisivertė kvėpuoti ramiai; šitokių kalbų jis prisiklausė Paryžiuje per paskutinius dvejus metus, kaip jau trejus ar ketverius metus girdėjo kalbant, kad Hitleris tesąs geras vokietis, besirūpinantis savo šalimi; kartais jam atrodydavo, kad vieną dieną jis neišlaikys ir griebs kurį nors iš savo pašnekovų už gerklės. Ar šie niekai būtų paistomi iš nežinojimo, ar veidmainiaujant, jie pirmiausia buvo pliauškiami rūpinantis savo gerove ir vidine ramybe, o šitas dalykas jį labiausiai ir varė neviltin.

— Tai tu manai, kad mes dabar gyvename ne pačiu blogiausiu metu? — paklausė stengdamasis valdytis ir išlaikyti juokaujamą toną.

Šarlis ranka nubrėžė lanką ore: tai buvo atsakymas, kuris reiškėjo pievas, jo namus, kalvas tolumoje, reiškė jį patį, atsilošusį krėsle ir sotų, tai reiškė viską, ką jis išsaugojo nepaliesta ir džiugino akį tuo metu, kai visa Europa sruvo krauju.

— Ką aš galiu pasakyti, — tarė jis. — Kaip tu žinai, gyvenu laisvoje zonoje, o tai, ko gero, visai kas kita. O kas gi baisaus dedasi okupuotoje zonoje? Kiek girdėjau, jie elgiasi žmoniškai, tie vokiečiai.

— Tiesa, kartais pasitaiko, kad koks nors vokietis užleidžia vietą autobuse pagyvenusiai moteriai, — tarė Žeromas, — ir visi keleiviai džiaugiasi ir mirkčioja vieni kitiems: žiūrėkite, kokie geri mūsų okupantai. O tuo metu jų slaptoji policija, esesininkai, gestapas suiminėja visus žydus, visus komunistus ir siunčia juos visus, moteris ir vaikus, į koncentracijos stovyklas, iš kurių jie nebegrįžta.

Šarlis pastebėjo, kad Žeromui kalbant trūko kvapo ir kad jo balsas buvo šiek tiek prikimęs. Gerai, laimė jam šypsosi, jis galės išlaikyti Žeromą čia iki aušros. Atsargiai leidžiant kamščiui lėtai kilti ir truputį jį prilaikant, jam tikrai turėtų pavykti.

— Sakydamas „iš kurių jie nebegrįžta“, tu turi galvoje, kad jie dar negrįžo, matyt, reikia palaukti karo pabaigos. Juk dar yra Anglija ir, ačiū Dievui, Jungtinės Valstijos ir kitos šalys, kurios įsitrauks į karą. Galiausiai neapsigyvens gi jie čia visam laikui, — rėžė Šarlis irgi ūmai įsikarščiavęs. — Pats pagalvok, Žeromai, jie negali vienu metu gyventi dviejose šalyse. Jie turi žmonas, kurios jų laukia, kaipgi jie įsikurs visam laikui Paryžiuje ir Versalyje?

— O aš, įsivaizduok sau, manau, kad įsikurs. Jie surinko gaują vaikėzų, kuriems dar pienas nuo lūpų nenudžiūvo, sukišo juos į tokias lyg ir karo mokyklas, iš kurių jie išeina voromis, kad iškart prisidėtų prie armijos ir pakeistų vyresniuosius mūšių laukuose arba užimtuose miestuose. Mūsų sargybiniai, mūsų prižiūrėtojai bus vis jaunesni, bet jie bus, gali neabejoti. Kol turės ką plėšti ir žudyti šioje puikioje šalyje, jie joje pasiliks.

— Dėl plėšimo, tai jie mus plėšia, — pripažino Šarlis šįkart nesiginčydamas. — Tu negali įsivaizduoti, iš ko man tenka siūti batus: iš šiaudų, iš medžio, iš senų padangų gumos likučių. Siaubas! Taip, drauguži, galiu tau pasakyti, — jau kad plėšia, tai plėšia! Visoje Europoje nebėra nė gabalėlio odos.

Stojo tyla, paskui Žeromas staiga atsistojo. Jis atrodė pavargęs.

— Na, matai, — tarė jis, — galiausiai mudu radome bendrą kalbą. Mūsų kraštas nuniokotas priešų, ir jie, žinoma, kada nors išsinešdins, bet po jų ateis jų vaikai! Štai mūsų ateities perspektyva: jei ji tau patinka, tavo reikalas. O aš einu miegoti, lipu į viršų.

— Bet palauk, — sušuko priblokštas Šarlis, — palauk, kodėl mums dar nepasišnekėjus? Tik tu taip nesijaudink!

Žeromas stovėjo priešais jį, remdamasis čia viena koja, čia kita. Atrodė pavargęs, bet susidomėjęs, ir žiūrėjo į jį taip, tarsi matytų pirmą kartą, pamanė Šarlis ir nejučia nuleido akis.

— Tai štai kuo tu virtai, Šarli! — staiga tarė Žeromas linksmai ir nuoširdžiai — pirmąsyk per tą laiką, kai jie čia atvyko. — Štai koks tu esi dabar! Verkšleni, kad neturi odos savo batams, o kad mažus vaikus išveža į pasaulio kraštą todėl, kad jų nosis su didesne ar mažesne kuprele, tau nesvarbu. Juk tu prie to priėjai, Šarli! Juk tu negalėjai negirdėti apie žydų pogromus, ar ne? Tau į tai visiškai nusispjaut?

Šarlis staiga pakėlė galvą ir piktai pasakė:

— Na, na, gana jau, Žeromai, nusiramink. Tu puikiai žinai, kad žydai man nerūpi ir niekada nerūpėjo. Aš net nežinau, kas jie tokie ir kuo nuo mūsų skiriasi. Jei pasakytum, kad tu esi žydas arba kad aš esu žydas, man tai būtų visiškai tas pat, tai nieko nepakeistų, juk tu tai žinai, Žeromai?

— Galbūt, — atsakė Žeromas, — galbūt tau iš tikrųjų tas pat, bet jie įžvelgia skirtumą, supranti, esminį skirtumą. Žydas — ne vokietis, žydas — ne arijas, vadinasi, jis neturi teisės gyventi. Supranti?

— Tu perdedi, — automatiškai atsakė Šarlis. — Klausyk, Žeromai, sėskis, tu mane pykdai, nekalbėk apie tokius dalykus va šitaip, stovėdamas, viena koja jau kitur. Sėskis, — pakartojo jis šiurkščiai. — Sėskis, po velnių! Mes nesimatėme penkerius metus, tai ar negali pakalbėti su manimi penkias minutes! Juk, šiaip ar taip, tu žinai, — toliau kalbėjo jis, — aš jaučiuosi truputį vienišas, supranti, čia nėra labai linksma nuo tada, kai Elena išvažiavo.

Jis iš tiesų ėmė savęs gailėtis ir jam staiga suspaudė širdį išvydus save tokį, kokį pavaizdavo Žeromui. Jis pamiršo, kaip jam palengvėjo išvažiavus Elenai, kaip jis džiaugėsi ir kaip savo senu automobiliu aplakstė visų aplinkinių miestų užeigas. Jis pamiršo Lali, mažos krautuvėlės kasininkę iš Verono, pamiršo ponią Markė ir net... Žodžiu, jis buvo nedėkingas. Nedėkingas, melagis, ir Žeromas tikriausiai tai suprato, nes juokėsi pašaipiu, kandžiu juoku. Jis juokėsi, bet vėl sėdėjo, o tai galų gale ir buvo svarbiausia.

— Klausyk, — kvatojo jis, — klausyk, Šarli, kam tu visa tai pasakoji? Oi, negaliu, atsipeikėk: čia aš, Žeromas. O ta kvaiša Elena, ką ji veikia Lione? Ar ką nors apie ją girdėjai? Kitos tokios niurzglės gyvenime nesu sutikęs. Ir kur tu sužvejojai intelektualę, Šarli? Kas tau užėjo?

— Ji mane niekino, — liūdnai kalbėjo Šarlis apžiūrinėdamas pirštų nagus, kaip visada, kai jausdavosi truputį susigėdęs. — Ji mane niekino; o aš buvau įsimylėjęs iki ausų, ką ir kalbėt. Žinai, tuo metu visai nežinojau, ko griebtis. Tu likai Paryžiuje, aš buvau metęs mokslus, dėl tavo skarlatinos mudu neišvykome kariauti į Ispaniją, tuomet aš įsimylėjau, tiksliau sakant, maniau, kad įsimylėjau. Ir ką gi: kadangi ji buvo iš tų, kurias vedama, aš vedžiau, o kadangi Elena nebuvo man skirta, ji išvažiavo. O kadangi ji išvažiavo, aš likau vienas ir ėmiau lakstyti paskui sijonus, bet visa tai niekai, aš vis tiek esu vienišas. Suprask tai, Žeromai.

— Sakai „vienišas“, o galvoji — „esu laisvas visą likusį gyvenimą“, — šiurkščiai atkirto Žeromas. — Tau lemta, tau skirta būti laisvam dvidešimt tris valandas iš dvidešimt keturių ir jaustis vienišam kokį pusvalandį.

— Klausyk, — graudžiai tarė Šarlis, — atvykai man pamokslų sakyti, taip?

— Ne, — atsakė Žeromas, — iš tiesų aš atvykau ne tam, kad sakyčiau tau pamokslus. Ir išvis aš einu miegoti!

Jis stojosi, bjaurybė, ir ruošėsi eiti! Koks jis vis dėlto nepakenčiamas! Ne, iš tiesų reikėjo apsiriboti politika, tik politika jį ir domino, kaip visada. Ir Šarlis išrėžė tai, kas pirmiausia šovė į galvą:

— Aš nenorėjau tau priekaištauti, tu puikiai žinai, Žeromai. Bet negi tikrai manai, kad visiškai nėra ko pasakyti apie nacizmą?

Jis, žinoma, truputį persistengė ir pats tai suprato, bet neturėjo pasirinkimo. Arba pliurpti visiškas nesąmones, arba visą valandą, o gal ir pusantros — jis nežinojo, kiek laiko negalės užmigti — vaizduotis Žeromą Alisos glėbyje, Alisą, tiesiančią rankas į Žeromą, apkabinančią Žeromą, bučiuojančią jo skruostus, akis, lūpas. Ne, ne, ne, tai buvo nepakeliama.

— Apie nacizmą? — Žeromo balsas girdėjosi iš kažkur toli, labai labai toli. — Apie nacizmą? Tau galvoj negerai, Šarli? Ar žinai, kas yra nacizmas? Šiaip ar taip, juk mudu visada sutardavome šiuo klausimu, ar ne?

— Na, aš pamaniau... — tarė Šarlis. — Sakau, ką gi, tos idėjos apie tvirtą ranką ir apie antžmogį gal iš pirmo žvilgsnio ir neatrodo labai demokratiškos, bet ar nereikia kartais, tam tikrais dramatiškais momentais, griebtis drastiškų priemonių? Tikslas nepateisina priemonių — taip sakoma, taip sakai tu, bet ar kartais nereikia, aš nežinau...

Žeromas sėdėjo šiek tiek palenkęs galvą, sklindanti iš namų šviesa krito jam ant veido, ir jis buvo dar labiau išblyškęs nei anksčiau, nors atrodė, kad labiau išblykšti nebeįmanoma. Žinoma, jis tikriausiai buvo beprotiškai pavargęs, vargšelis Žeromas, vos ant kojų laikėsi, Šarliui jo net pagailo. Jei ne Alisa, nuostabioji, gražioji, nepasiekiamoji Alisa, kaip jis džiaugtųsi vėl matydamas Žeromą, kaip šauniai jie nuvažiuotų pasiausti, ir jis juoktųsi užsimiršęs Valanse pas motulę Pjero arba Romane pas daktarą Lefebiurą! Ne, kad ir ką sakytum, Žeromas retkarčiais mokėdavo taip juoktis, bent jau anksčiau. Bet reikėjo saugotis neperlenkti lazdos. Žeromas puikiai jį pažinojo, jie abu buvo daug šnekėjęsi apie politiką ir kartu krovęsi lagaminus į Madridą.

— Žinoma, — kalbėjo toliau Šarlis, — man nepatinka nacizmas, aš nekenčiu nacizmo, tu puikiai tai žinai, Žeromai, paprasčiausiai man kilo klausimas, ar tai tam tikra prasme nebuvo reikalinga, netgi išganinga vokiečiams po daugelio nepriteklių ir bado metų. Aš pagalvojau, kad Hitleris galbūt jiems... na... paprasčiausiai parodė, kaip išgyventi, supranti?

— Ką, tavo manymu, reiškia „išgyventi“?

Žeromo balsas, kurio jis beveik nebegirdėjo, buvo duslus ir liūdnas. Tai buvo suaugusio žmogaus balsas, ir, savo didžiam nustebimui, Šarlis staiga pasijuto senas. Pirmąkart gyvenime jis pasijuto senas, tokio pat amžiaus kaip ir šitas vyras, šitas suaugęs žmogus, kuris jam kalbėjo apie pasaulį, apie jo nuniokojimą, apie jo reikšmingumą ir apie atsakomybę, manydamas, kad jų nuomonės sutampa, jis buvo tuo įsitikinęs! Šarlis buvo įsitikinęs, kad Žeromas mano, jog jis taip pat yra atsakingas dėl žydų vaikų dingimo. Bet, Dievas mato, jam, po galais, dėl to nei šilta, nei šalta! Žeromas visada elgdavosi taip. Jis amžinai įpainiodavo jį į visokius neaiškius reikalus ir — ačiū Dievui! — būdamas garbingas žmogus, jis jam atsilygindavo tuo pačiu. Kol jie čia aiškinasi, aušra rausvapirštė pagaliau patekės, ir Alisa išsimiegos viena!

Jis susirado kišenėje cigaretę, užsidegė ją ir linksmai paklausė:

— Be to, iš kur tu žinai, kad tie žydukai tikrai buvo išvežti?

Taigi trokšdamas išlaikyti Žeromą kaip galima ilgiau ir toliau nuo Alisos, jis iki išnaktų šnekėjosi su juo apie politiką. Ir įsitikinęs savo teisumu (nors nieko panašaus nejautė) jis įnirtingai gynė ir maršalo Peteno nuopelnus, ir puikų okupantų išsiauklėjimą. Patenkintas ir nusiraminęs jis išsiskyrė su Žeromu visai paryčiui — su vargšeliu Žeromu, baisiai nuliūdusiu ir išvargintu tų be galo abstrakčių postringavimų, kurie sklido iš Šarlio lūpų ir kurių jis net nesiklausė.

1 Valentinas (Rudolfo Guglielmi) - italų kilmės amerikiečių aktorius (1895- 1926), viena pirmųjų kino žvaigždžių.

2 „...tiek miesto, tiek lauko pelių..- aliuzija į žinomą Lafonteno pasakėčią.

II SKYRIUS

Alisa išmiegojo kaip užmušta, nė kartelio neprabudusi, tarsi ir užmigusi būtų jautusis saugi. Ji nubudo truputį nustebusi ir, neskubėdama keltis, apžvelgė šį didžiulį provincijos namo kambarį. Ant gėlėtų apsitrynusių apmušalų, pro visai netinkančių prie jų žaliuzių plyšius krito ankstyvos saulės spindulių juostos. Keturiasdešimtųjų gegužės saulės. Kažkas toli nelygiais kirčiais genėjo medį. Vyras žemu, neaiškiu balsu kalbėjosi su besijuokiančia moterimi, o gretimoje fermoje piktai kudakavo vištos. Tik pievos gale vis nepailsdamas šniokštė šaltinis. Užmerkusi akis ji įsivaizdavo tuos žmones, jų elgesį, tikslius jų daromus judesius ir, keistas dalykas, tatai jai leido atsipūsti nuo to gąsdinančio ir prislopinto, beasmenio bruzdesio, kuriame skendėjo Paryžius.

Ji ištiesė ranką prie savo laikrodžio. Buvo vienuolika. Ji išmiegojo dvylika valandų ir jautėsi gerai, nuostabiai gerai. Būtų mielai pasilikusi čia keletą mėnesių, metus šiuose neįprastai dideliuose pataluose, šiame miegamajame, kur dar tvyrojo vakar vakare pleškėjusių malkų kvapas. Bet apačioje jos tikriausiai laukė Žeromas su savo keistuoju draugu, Dofinė donžuanu.

Ji atsikėlė, pastūmė langines. Terasa ir platanai snūduriavo saulėje. Apsuptas tuopų, kiek toliau raibuliavo tvenkinys. Supamosios kėdės, ant kurių jie vakar sėdėjo, tebebuvo lauke. Tik ant metalinio apvalaus vienakojo staliuko vietoj kavos puodelių stovėjo padėklas su pusryčiais. Ji pasijuto žvėriškai alkana, išvydusi duoną, sviestą ir uogienę tiesiai prieš save, apačioje. Iš už namo kampo pasirodė Šarlis. Jis pakėlė galvą tarsi pakviestas ir nesusilaikė plačiai nenusišypsojęs.

— Jau pabudote? — šūktelėjo jis.

Ir sustojo po jos langais, įsirėmęs į šonus rankas, užvertęs galvą ir taip akivaizdžiai džiaugdamasis ją pamatęs, kad ji taip pat ėmė šypsotis. O jis buvo tikrai gražus: prasegti ties įdegusia krūtine marškiniai, blizgančių saulėj e juodų plaukų kupeta, rudos gyvos akys, balti dantys. Atrodė panašus į labai gražų ir labai sveiką gyvulį, žodžiu, į gražų laimingą žmogų ir, ko gero, tai buvo tiesa: prieš ją stovėjo laimingas žmogus. Jis, matyt, tam ir buvo sukurtas, sukurtas laimei, ir Alisa visada šiek tiek pavydėjo tokiems likimo numylėtiniams.

— Miegojau kaip negyva, — tarė ji. — Ryte šie namai dar gražesni nei vakare.

Abu nutilo. Jis žiūrėjo į ją šypsodamasis, atmetęs galvą, ir visa jo esybė spinduliavo susižavėjimu. Jis tyčia kiek patylėjo, paskui paklausė:

— Ar neišalkote? Atnešiu jums padėklą.

— Ne, ne, — paprieštaravo Alisa atsitraukdama nuo lango. — Nesirūpinkite, aš tuoj nulipsiu.

O pati puolė atgal į lovą, kur su savo permatomais naktiniais marškiniais jautėsi ramiau.

— Kur Žeromas? — kvailai sušuko ji lango pusėn. Niekas neatsakė. Skubiai belendant po antklode ją suėmė kvailas juokas. Pusryčiaujanti Alisa Faja, išsigandusi paslaugaus batsiuvio pagundų! Jai buvo trisdešimt metų ir veikiau grėsė sušaudymas nei išprievartavimas. Kodėl ji lėkė lyg išgąsdinta mergaitė slėptis po antklode? Neįtikėtina!

— Na, štai, — tarė Šarlis įeidamas šonu pro duris su didžiuliu padėklu rankose. — Tiesiog stebuklas, aš nieko neapverčiau! Galiu jį padėti jums ant kelių? Jūs juk geriate arbatą? Ar Žeromas dar sykį pasistengė, kad apsikvailinčiau jūsų akyse?

Jis pastatė padėklą Alisai ant kelių, pats atsisėdo kojūgalyje, įpylė jai arbatos, padavė cukraus, ėmė tepti ant duonos sviestą, paskui staiga viską metė ir godžiai užsirūkė cigaretę. Alisą pakerėjo tie seniai užmiršti dalykai: gera arbata, didelis gabalas sviesto lėkštelėje, ne visai balta duona. Visa kita tarsi išnyko. Šarlis dabar jai buvo tik kilnus visų šių pasakiškų gėrybių dovanotojas. Ji valgė ir gėrė netardama nė žodžio, žiūrėdama į jį maloniu, bet išsiblaškiusiu žvilgsniu. O Šarlis pūtėsi iš pasididžiavimo ir pasitenkinimo kaip koks nuotykių filmų herojus su cigarete lūpų kamputyje.

— Jūs rūkote kaip banditas iš filmo, — staiga tarė ji.

— O jūs... jūs valgote kaip išdykėlė Lili, — pasakė jis. — Jūs išsitepėte smakrą uogiene ir dar, regis, kiaušinio tryniu.

— Negali būti! — sušuko Alisa pasibaisėjusi.

Ji krito atgal į lovą ir ėmė smarkiai trinti veidą servetėle, bet ši vis buvo švari, ir jis galiausiai prapliupo juoktis džiaugdamasis savo išdaiga.

— Bet tai netiesa! Negana to, jūs dar ir melagis! — sušuko ji.

— Negana ko?

Bet kadangi ji suirzusi tylėjo, Šarlis atsakė pats:

— Negana to, kad tinginys, egoistas, miesčionis ir fašistas.

— Fašistas? — atsisėdo ji. — Bet kodėl?

— A, dabar tikrai aišku, kad jūs nematėte Žeromo nuo vakar vakaro, — tarė Šarlis švelniai palingavęs galvą, akivaizdžiai nudžiugęs ir net patenkintas, ir tai Alisą mažumėlę papiktino. — Aš visą naktį iki paryčių vaizdavau nacistą ir kolaborantą. Kad neleisčiau jam... na, jūsų pažadinti. Pamaniau, tegu jums niekas netrukdo ramiai išsimiegoti... — sumurmėjo jis. — Po kelionės ir pakeitus aplinką...

Ji vėl atsigulė ant pagalvės.

— Žeromas tikriausiai buvo įširdęs, — ramiai pareiškė ji. — Jis nekenčia fašistų. Iš tikrųjų negali žiūrėti į uniformuotus vokiečių kareivius, kurių pilna Paryžiuje.

— Bet mane tai irgi varytų iš proto! — nuoširdžiai tarė Šarlis. — Prisiekiu jums: jei neturėčiau rimtų reikalų, dabar tikrai žaisčiau krūmuose su senelio brolio muškieta.

Alisa žiūrėjo į jį truputį prisimerkusi nuo šviesos. Nepaprastai graži, tiesiog žavi, pagalvojo Šarlis susigraudinęs.

— Štai kaip, — tarė ji. Ir vėl užsitepė, gal dešimtą kartą, pamanė jis, sviesto ant tos pačios riekės. Priekin, atgal, iš vieno šono, iš kito. — Štai kaip... Ir kokie gi tie rimti reikalai, kurie trukdo jums žaisti su muškieta?

— Turiu rūpintis, kad dirbtų mano giminės fabrikas, — tarė jis niūriai. — Tai fabrikas, iš kurio gyvena aštuoniasdešimt žmonių: darbininkai, jų žmonos ir atžalos, be to, akcininkai ir mano giminaičiai, na, ir aš pats. Bet ką čia aš, moterims nuobodu klausytis tokių kalbų.

— Nes moterims neskirta reikalų tvarkyti. Joms skirta kalbėti apie savo vaikus ir sėdėti namuose, tiesa? — paklausė Alisa, dėdama neatkąstą sumuštinį ant padėklo — atsargiai, lyg bijodama, kad nesviestų jam į veidą, pagalvojo Šarlis.

— Visai ne! — kaip kirviu nukirto Šarlis net pyktelėjęs. — Moterims, priešingai, skirta išeiti iš namų, į gatves, patikti vyrams, kad jie kvaištų iš meilės, kvaištų iš širdgėlos. Joms skirta sėsti į laivus, į traukinius ir visur versti vyrus svajoti. Ne, joms neskirta sėdėti namuose... Šito aš niekada nesakiau!

— Matyt, dėl to jūsų žmona ir gyvena Lione, viena be jūsų, — išgirdo save sakant Alisa, iškart pajuto, jog rausta, ir pakėlė ranką prie veido, tarsi norėdama sau pačiai suduoti. — Atsiprašau, — pasakė ji, — aš nenorėjau, aš tikrai nemaniau...

— Mano žmona nuobodžiavo su manimi, — ramiai atsakė Šarlis. — Ji labai mėgsta būti žmonėse, o čia, pati suprantate...

Jis mostelėjo ranka lango, laukų link, kuriais, žinoma, retai ateidavo žmonių. Paskui susirado kišenėje cigarečių pakelį, išsitraukė vieną, pastukseno ja į pakelį, ir visa tai darė nuleidęs akis. Bet dar spėjo pamatyti išbalusį kaip popierius Alisos veidą ir apsidžiaugti.

— Nežinau, kas man pasidarė, — dusliai tarė ji. — Aš pasielgiau nemandagiai ir kvailai. Jūs labai ant manęs pykstate, Šarli?

Jis neatsakė, jis, priešingai, buvo įsistebeilijęs į antklodę ir matė pailgą plaštaką ilgais pirštais ir ilgais ovaliais nagais artėjančią prie jo rankos, tebegulinčios ant cigarečių pakelio, dar spėjo palyginti šios nematytos rankos gležnumą su savosios šiurkštumu, josios baltumą su savosios įdegimu, ir pajuto švelnų ir šiltą jos prisilietimą... Akimirką... Vieną akimirką prieš įeinant į kambarį Žeromui, ir gražioji Alisos ranka skubiai ir taip kaltai atsitraukė, kad Šarlis nustebo, nustebo ir suglumo, bet tik akimirksnį, paskui atšoko nuo Alisos, pernelyg pabrėžtinai, pamanė ji, lyg norėdamas parodyti Žeromui, jog jie susimokę, patvirtinti, kad jie elgėsi kaip nusikaltėliai.

Ak, jei tas vargšas žmogus būtų žinojęs, kad Žeromui nė į galvą nebūtų atėję dėl to pykti ir kaip mažai jam rūpėjo meilė, švelni meilės kova, palyginti su ta, į kurią jie stojo dabar. Bet tik Žeromas ir Alisa galėjo tai įvertinti. Todėl ji nustebo pamačiusi, kad Žeromas... paraudo, kaip jis visada rausdavo, kai būdavo įpykęs arba sutrikęs.

— Mudu kalbėjomės apie sumuštinius, — pasakė Šarlis visai be reikalo, tyčia meluodamas, laukdamas jos pritarimo, ir — jei tai būtų buvę įmanoma — norėdamas dar labiau patraukti ją savo pusėn.

Tik laiką gaišta, mąstė Alisa, labai jau gudrus šitas provincijos donžuanas. Ir sąžinės priekaištus, kuriuos ji ką tik jautė dėl to, kad taip nevykusiai leptelėjo apie jo šeimyninį gyvenimą, graudulį, kurį jai sukėlėjo atsakymų paprastumas ir net naivumas, pakeitė visai priešingas staiga plykstelėjusio nepasitikėjimo jausmas, kuris, beje, taip pat staiga ir užgeso, nes abudu vyrai dabar varžėsi sąmojumi, stipriai plekšnodami viens kitam per petį, išpūtę krūtines ir įsirėmę rankomis į šonus kaip senuose prieškario filmuose apie kaimą.

— Tai ką, brolau, — kalbėjo Šarlis, — neblogai išsimiegojai kaime, prabudai nuo paukštelių čirenimo? Ar nepasigedai išvežamų šiukšlių garsų, o gal — tik nenori prisipažinti — nacių batų kaukšėjimo po savo langais Raspajo bulvare? Heil Schnump, heil schnell, pam param, pam param. Ein, zwei, ein, zwei, ein, zwei, ein zwei, heil Hitler, ein, zwei, pam param...

Ir jis juokiasi, beprotis, galvojo Alisa; jis juokiasi ir netgi kaip bendrininkas merkia jai akį, tarytum Žeromo neapykanta vokiečiams tebūtų kažkokia kvaila nuostata, viena iš jo keistų užgaidų. Pats Žeromas, nutaisęs liūdną, stoišką, priversto tylėti žmogaus miną, tyliai švilpčiojo, bet girdėjosi tik išpučiamas oras, o ne kokia nors melodija. Iš tikrųjų jis atrodė juokingai... Tikrai norėjosi juoktis žiūrint į jo veidą, staiga ištįsusį besiklausant tų kvailų, siaubingų kalbų, kuriomis jį, gal ir nenorėdamas įžeisti, skaudino šitas bjaurybė Šarlis, geriausias jo draugas. Ką ir kalbėti, jie tikrai buvo verti vienas kito, šitie du puspročiai! Ir Alisa pratrūko kvatoti, iš pradžių nervingu juoku, paskui kažkas tarsi nutrūko joje, kažkas, ką atgaivino idiotiškas Šarlio „pam param“, du paprasti žodeliai, kuriuos jis ištarė juokaujamai storu balsu, bet dėl kurių saulė ir pusryčiai, tie du vyrai jos lovos kojūgalyje, tie žali medžiai už lango, ta ryto šviesa, viskas, viskas staiga apsiniaukė, tapo grėsminga ir kraupu. Ji pakėlė rankas prie veido, užsidengė burną lyg norėdama sulaikyti riksmą ir krito ant pagalvės paslėpdama joje veidą.

Stojo tyla. Alisa vis dar juokėsi, bet su pertrūkiais, tarsi kūkčiodama. Abu vyrai stovėjo nejudėdami, įsmeigę į ją akis.

— Išeik, — pagaliau sumurmėjo Žeromas net nepažvelgęs į Šarlį, kuris, taip pat nepasižiūrėjęs į jį, apsisuko ir išėjo iš kambario.

Žeromas sėdėjo ant lovos kaire ranka apkabinęs Alisą per pečius, o dešine glostydamas jos plaukus. Jis kalbėjo ramiu, labai švelniu balsu. Alisai jis buvo pažįstamas: tai buvo jo balsas, toks ramus ir jau įpratęs prie jos ašarų priepuolių, švelnaus, rūpestingo vyro balsas, balsas tėvo ir brolio, nes toks jis jai buvo šiuos dvejus metus. Ir ji dar kartą įsitikino, kad šis jo balsas jai mielesnis nei anas kitas — aukštesnis, nekantresnis ir jaunatviškesnis — meilužio balsas. Dabar ją graužė sąžinė, užplūdo liūdesys, ir ji nesiliovė verkus.

Saulė lėtai pasislinko dangumi, persirito medžio viršūne ir palietė dešinę Alisos ranką, kyšančią iš po antklodės ir nukarusią žemyn, kurios nematė ir neužstojo palinkęs ties ja Žeromas; ji pajuto sausą ir kandžią saulės šilumą, jai net kažkodėl pasirodė, kad ta šiluma geltona, aukso spalvos. Lauke buvo gražu ir ramu. Ji staiga atsigręžė ir parodė Žeromui nuo ašarų išpurtusį ir subjaurėjusį veidą, kurio ji pagaliau liovėsi gėdytis. Žeromas daug dažniau matė ją verkiančią, nei girdėjo juokiantis, tik šįryt viskas buvo sykiu.

— Atleiskite man, atleisk man... — pasitaisė ji.

Pusę metų jie buvo meilužiai, bet dar prieš tai pusantrų metų paprasčiausiai išgyveno kartu, todėl kartais ji pamiršdavo jį tujinti, o to jis taip troško, juo labiau kad ji niekad taip į jį nesikreipdavo prie pašalinių.

— Tai tu man atleisk, — tarė Žeromas. — Galvijas tas Šarlis. Aš pats kaltas, nereikėjo man tavęs čia atsivežti. Bet man nė į galvą neatėjo, kad jis bus toks niekšas.

— Kodėl niekšas? — paklausė Alisa. — Jis kvailas arba naivus ir siaubingai netaktiškas, bet...

— Tu nežinai, ką jis man prišnekėjo vakar vakare, — pertraukė ją Žeromas. Jis atsistojo ir ėmė žingsniuoti po kambarį į priekį ir atgal. — Jau vien to vakaro man būtų užtekę, patikėk! Paklausyk: vokiečiai galų gale paliksią mus ramybėje, tai tik laiko klausimas, be to, jie labai, labai padorūs, visi tai žiną, ta istorija su žydais – paskalos, o Petenas... taip, Petenas, cituoju: „Petenas — visai nieko...“, palauk, tuoj prisiminsiu... taip: „Petenas — tai visai nieko dėdė, tik mažumėlę nukvakęs“. Ko tu juokiesi?

— Nieko sau! — tarė Alisa, šįkart nuoširdžiai juokdamasi, — „Nieko dėdė, tik mažumėlę nukvakęs!“ Ir sugalvok tu man! Beprotis! Tik tu ne viską žinai. Vakar jis tave apmulkino. Jis nenorėjo... Cha, cha, cha! — pratrūko ji vos neapversdama savo padėklo ir sugriebdama jį bekrintantį. — Su tuo tavo Šarliu tikrai nenuobodu... Jis nenorėjo, kad tu ateitum pas mane, štai ir viskas! Jis tau būtų sugiedojęs Horst Wessel Lied, jei būtum panorėjęs... tik tam, kad tave ilgiau užlaikytų. Tikrai: jis pats man vos neprisipažino.

Suglumęs Žeromo veidas dar labiau pralinksmino Alisą. Greitai ji liovėsi juoktis, bet kai jai nutilus Žeromas pakėlė ranką lyg prašydamas žodžio asamblėjoje, Alisa neleido jam prasižioti:

— Tikrai, — tarė ji. — Kad ir kaip ten būtų, pirmoji tavo plano dalis įgyvendinta su kaupu. Norėjai, kad jį suvedžiočiau, aš jį ir suvedžiojau! Tik tai ne mano nuopelnas: vargšas vaikinas visiškai vienas tokiame užkampyje... Pirma sutikta moteris būtų jį suvysčiusi.

— Tu tikriausiai juokauji? — paklausė įsižeidęs Žeromas. — Šarlis visiškai vienas? Šarlis, pamiršęs, kaip atrodo moteris? Jei nori žinoti, Šarlis turi dvi moteris, dvi meilužes kaime, už penkių kilometrų, tris — Valanse, dar dvi — Grenoblyje ir kokią dešimtį Lione! Ne, nejuokink manęs. Ir patikėk: jei jis užkibo, brangute, tai tik ne dėl to, kad neturėjo iš ko rinktis, tuo gali būti tikra.

— Ką gi, juo geriau, — ramiai tarė Alisa. — Jei jis pamilo mane kaip žmogų, o ne vien kaip moterį, mes išgelbėti. Galų gale tai net labiau glosto mano savimeilę...

Ji atsitraukė, ištiesė rankas į langą, į saulę, giliai įkvėpė, paskui iškvėpė užmerkdama akis ir visiškai atsipalaiduodama: Žeromas tokios jos dar nebuvo matęs ir nusišypsojo. Jis šypsojosi puse lūpų, neramiai, bet širdyje džiaugėsi pagaliau matydamas ją atsigavusią, o ji staiga pasitempė ir rimtai pasižiūrėjo į jį. Ir jos pilkas akis, vis dar paraudusias nuo ašarų, juoko ar baimės ašarų, užliejo švelnumas, kurį Žeromas pastebėjo pirmiau nei ji ištiesė į jį sustirusias rankas, apkabino kaklą ir priglaudė jo galvą prie savo peties. Ji dusliai kartojo: „Žeromai, jūs mane mylite, Žeromai“ tokiu tonu, kuris, tiesą sakant, visai nebuvo panašus į klausimą, bet ir nesuteikė jokios vilties pagaliau išgirsti taip trokštamą „tu“. Paskui jis atsitraukė, o gal nejučia jį atstūmė — jis niekad nesuprasdavo, kaip ir kada jie išsiskiria.

— Gerai, — tarė ji, — pakalbėkime rimtai. Užmirškime trumpam mūsų donžuaną. Ką pasakysi apie vietovę? Ar tinkama, kaip tu ir manei?

— Nuostabi, — atsakė jis iš pradžių lyg ir apgailestaudamas, kad jo galva nebe ant Alisos peties, paskui pagyvėjęs. — Nuostabi, tik įsivaizduok, demarkacinė linija — už dvidešimt penkių kilometrų, visai čia pat. Traukinys kyla į kalvą, važiuoja pačiu šlaito viršumi, vadinasi, penkių kilometrų per valandą greičiu: senutėms, ir toms, į jį įšokti vienas juokas. Artimiausias kaimas — už penkių kilometrų; aštuoni šimtai gyventojų, žmonės, apskritai paėmus, geri, dauguma dirba pas Šarlį ir mėgsta jį, nes „Jis gerai moka ir nepasipūtęs“. Žandarmerijoje yra žmogus, kuris gyvena nuošaliame ūkyje, jis kartkartėm atvažiuoja dviračiu ir kartą per mėnesį aplanko Šarlį. Jie išgeria butelį bordo (arba du tris), ir tas jam išpasakoja visas naujienas. Artimiausias miestelis — už dvidešimties kilometrų — Romanas. Jei reikia ten nuvažiuoti ar nuvežti savo dėžes, tam Šarlis turi vieną mažą, tris didelius sunkvežimius ir automobilį. Be to, kraštas miškingas, kalnuotas, nepažįstamas. Apie vietinių gyventojų mąstyseną šiek tiek nutuokiu, nes atostogaudavau čia su Šarliu. Jie žmonės ramūs, truputį šykštūs, bet neblogi. Ir aš įsitikinęs, kad žodžio „antisemitizmas“ jie nežino.

— Tu manai, — tarė Alisa, — manai, kad ir daugiau žydų galėtų apsistoti čia, galbūt šiuose namuose, paskui važiuotų tuo keliu, pasuktų kitu, išeitų į platų kelią, galop į kelią, vedantį prie jūros, ir pasiektų jūrą, laivus ir ramybę. Tu tiki, kad tai įmanoma padaryti, Žeromai, tu manai, kad mums tai pavyks?

— Na, žinoma, — atsakė Žeromas juokdamasis. — Žinoma, pavyks. Juk per pastaruosius keletą metų mums pavykdavo.

— Tai tau pavykdavo, — tarė ji. — Man niekas niekada nepavyko, tu tai puikiai žinai; aš niekad niekam nesu padėjusi, man pačiai amžinai reikėjo padėti. O tu, priešingai, visada kitiems padėdavai.

Žeromas visiškai nesididžiavo ir nesipuikavo nei tuo, ką nuveikė gyvenime, nei savimi. Jis visad vėluodavo, visad visko bijodavo, bet visada nugalėdavo savo baimę; jis atsitraukdavo prieš puldamas, prieš tai, kas jį gąsdino; jis nebuvo iš tų, kurie moka gyventi; jis gimė silpnas, skeptiško proto ir plačios širdies; jis vis nusivildavo, vis apgailestaudavo; jis gimė nusivylęs, neramus ir įsimylėjęs. Ir net jei žinojo, kad Alisa niekad jo neapvils, net jei žinojo, kad jis ją visada mylės, net jei žinojo, kad dėl šios meilės kada nors teks beprotiškai kankintis, jis taip pat žinojo, kad būtent tokia buvo jo dalia ir kad svajonė apie laimingą meilę su moterimi, kuri galvotų tik apie jį, buvo kita, kitokia, kito vyro sapnuose gimusi svajonė.

Jis nusipurtė.

— O kol kas reikės įtikinti Šarlį, — tarė jis šypsodamasis, — kad nesvarbu, jog jo fabrikas gali būti sudegintas, darbininkai sušaudyti, jis pats kankinamas, o jo namai paversti pelenais. Reikia, kad jis sutiktų visa tai pastatyti ant kortos, jei nori išsaugoti mūsų pagarbą.

— Arba mano palankumą, — tarė Alisa.

— Viltį, kad tu būsi jam palanki, — patikslino Žeromas.

— Žodžiu, mes iš jo pareikalausime visko, nieko nesiūlydami manais, tiesa? Ir manai, kad jis sutiks?

— Žinoma, — atsakė Žeromas. — Tokie vyrai kaip Šarlis viską padarys dėl moters, kuri juos atstumia. Tai tik dar labiau juos įkaitina. Ir priešingai, jei ji jiems atsiduoda...

— Atsiduoti, atsiduoti, koks bjaurus žodis, — tarė Alisa. — Jis dvelkia pralaimėjimu.

Žeromas ėmė nervintis.

— Bet tu puikiai žinai: kad dėl moters pamestų galvą, kai kurie vyrai turi jaustis nepasotinti, turi jaustis nelaimingi...

— Arba laimingi, — lėtai tarė Alisa.

Ir nusisuko. Ji šypsojosi ta paslaptinga šypsena, kurią jis kelis kartus buvo pastebėjęs Vienoje, tuose pobūviuose, kur jie susitiko, ir kol ji dar nebuvo visiška ligonė. Ta dviprasmiška šypsena, kuri priversdavo vyrus įsitempti išgirdus jos žingsnius ir likti stovėti sustingus lydint ją akimis, išpūstomis šnervėmis, tarsi nuo jos būtų sklidęs keistas, nežinomas, bet jiems pažįstamas kvapas. Ta paslaptinga šypsena, kuri pakerėjo Žeromą ir kuri šiandien jį vėl nugąsdino.

— Gana, — pasakė jis šypsodamasis ir imdamas Alisą už rankos, kad ištrauktų iš lovos, — užteks... Nepradėsime svaidytis aforizmais, ne tam atvažiavome į kaimą, kad vaidintume „pavojingus ryšius“.

— Dieve mano, tikrai, — juokdamasi tarė Alisa. — Ar pastebėjote, kaip greitai pasijunti juokingas, kai kalbi apie ką kita nei apie karą. Baisu! Žeromai, būkite geras, leiskite man apsirengti ir pažiūrėkite, ką veikia vargšas Šarlis: jis tikriausiai mušasi į krūtinę sode. Pasakykite jam, kad visai ne jo „pam param“ man sukėlė neviltį, kad jis nepasielgė nemandagiai, kad jis neturi nieko bendra su mano isteriškomis raudomis. O gal, priešingai, pradėkite, pradėkite jam pasakoti apie mano liūdno gyvenimo pradžią, o aš galėsiu pakuždėti jam tęsinį. Bėkite, skriskite, Žeromai, tik nesumanykite keršyti už mane. Aš tuoj atsikelsiu, apsirengsiu ir išbėgsiu į laukus.

III SKYRIUS

Šarlis sėdėjo namo priebutyje su šunimi prie kojų, bet ne įprastai, išskėtęs rankas ir kojas, o priešingai, susigūžęs, apkabinęs rankomis kelius ir padėjęs ant jų smakrą. Jis žiūrėjo į tolį tuo bejausmiu žvilgsniu, tuo akmeniniu veidu, kaip visada, kai nežinodavo, ką daryti.

Žeromas taip pat atsisėdo ant laiptų, bet per gerą metrą nuo Šarlio ir, netardamas nė žodžio, užsidegė cigaretę. Sulinkusi nugara, pakaušyje susivėlę plaukai, rimta mina — draugui be žodžių buvo aišku, kad Šarlis pasinėręs į didžiausią liūdesį, kas, beje, nutikdavo nepaprastai retai. Bet Žeromas negailestingai tylėdamas laukė, kad Šarlis pradėtų kalbėti pirmas. Neaiškus apmaudas sumišo su užuojauta, nes galiausiai, jei situacija būtų buvusi kitokia, tiksliau, jei Alisa būtų buvusi kitokia, jei ji nebūtų buvusi visais atžvilgiais pranašesnė už jo seną draugą ir juo labiau nelinkusi į tokius meilės nuotykius, kokius mėgo Šarlis, jei jis būtų turėjęs bent menkiausią galimybę suvedžioti Alisą, Žeromas nebūtų delsęs: jis būtų ją atėmęs iš jo arba mėginęs atimti. „Visos teisės ir visos pareigos“, staiga prisiminė Žeromas. Tai buvo devizas, įrašytas tame keistame kodekse, kurį jie patys ir tik sau patiems parašė senais laikais, paauglystėje, kai skautų devizai dar traukia, bet jau maga iš jų pasišaipyti; ir, reikia pripažinti, su tuo vaikiškai naiviu cinizmu jie numatė, kaip elgtis visais gyvenimo atvejais: be kitų, buvo ir įstatymas, teigiantis, kad vieno namai yra ir kito namai ir kad gali panorėjęs juose apsigyventi ar užgriūti vidurnaktį; taip pat buvo numatyta, kad vieno moteris — tai toks daiktas, kurį lengva širdimi gali pasisavinti, jei ji pati sutinka, ir nesulauksi dėl to priekaištų. Tai pranašavo abejingumą ir pusiau angliškus, pusiau laukinius papročius, kurie turėjo jaudinti vaikų vaizduotę (gal ir ne visai vaikų, nes Žeromas anuomet įtarė, kad Šarlis kuo puikiausiai tvarkosi su kepėjo dukra).

Sukakus aštuoniolikai šios taisyklės vis dar šiek tiek galiojo jų gyvenime, ir nei vienas, nei kitas nelabai skubėjo suaugti, šiaip ar taip, ne tiek, kad būtų atvirai jų išsižadėję ar jas sudeginę. Tad beliko jų laikytis. Bet dabar abu paprasčiausiai liovėsi jų paisę mieliau paklusdami naujoms, pavyzdžiui, vienam laukti prie traukinio, kai kitas atvažiuoja. O dėl moterų, tai nė vienas nė karto nesigviešė kito pasirinktosios ir nė vienas niekada nesikišo į kito meilės reikalus. Bet šiandien — kadangi čia buvo Alisa, kurios Šarlis taip pat geidė, — jis kaip tik prisiminė tą kodeksą ir todėl merginosi atvirai. Tačiau tuo tarpu neatrodė, kad nelaimingasis suvedžiotojas būtų buvęs geriausios formos, jis atrodė netgi visiškai prastai.

— Nustok čia dūsavęs, — tarė Žeromas. — Būta dėl ko.

Šarlis iškart atsisuko į jį:

— Tu neįsižeidei? Rimtai, tu ant manęs nepyksti?

Jis tikrai atrodė susikrimtęs, pamanė Žeromas ir nejučia nusišypsojo. Veikiau būtų atrodęs susikrimtęs, jei jo veido oda būtų buvusi kitokia, jei jo akių baltymai nebūtų buvę tokie balti, veidas toks įdegęs, jei įsitempę po oda raumenys nebūtų buvę tokie stiprūs ir dideli ir jei jo susiraukšlėjusios kaktos nebūtų dengę tokie blizgantys ir tankūs plaukai. Susirūpinimas tegalėjo praslinkti šiuo veidu. Veidu, kokių, beje, jau niekur nebesimatė. Nes tokią veido spalvą turėjo, tokia sveikata, tokiu sveiku gyvuliškumu tryško tik jauni Hitlerio kareiviai, tie esesininkai, pravažiuojantys pusnuogiai ant savo tankų. Visi okupuotų kraštų gyventojai buvo išbalę, pagalvojo Žeromas. Sakytum, jaunieji vokiečių armijos kariai kartu su laisve, taika ir gyvenimu būtų pagrobę iš Europos saulę, vėją, jūrą ir net laukus. Bet už tūkstančio šių jaunų stipruolių nugarų — jis tai žinojo — iš po griuvėsių, iš rūsių gilumos, iš visur kilo jų priešingybės, jų išblyškę ir sulysę šešėliai, tūną tamsoje, landynėse, slėptuvėse, o kai kada ir už spygliuotų vielų. Tarytum kiekvienas šių gražių jaunų vyrų, parengtų karui, parengtų kovoti ir kovoti be gailesčio, patys to nežinodami, gimdė po kitą vyrą, kito kraujo, kito amžiaus ir apimtą kitos idėjos, kuris buvo, gyvas ar miręs, kruvina, baisi ir atvirkščia jų ariškojo karinio medalio pusė. Tarp atkakliausių ir drąsiausių žmonių buvo tie, kurie padėjo Žeromui; kurie kartu su juo padėjo kitiems išgyventi nykiuose viešbučiuose, ant purvinų laiptų, lediniuose kambariuose, perpildytuose traukiniuose, tamsiose pašiūrėse, baugiuose metro, visur. Ir visur iš lėto būrėsi vargana armija. Ištisa karta vyrų ir moterų, apie kuriuos pasaulis dar nieko nežinojo, bet kurių neįsivaizduojamą gyvenimą Žeromas jau atskleidė 1936 metais. Ištisa nauja žmonių giminė, kalbanti nauja, jai vienai tesuprantama kalba, kuri visiškai nebuvo panaši į norminę. Tai buvo nauja kalba, kurioje žodis „vidurdienis“ reiškė kalėjimą veiksmažodis „bėgti“ — sprukti, žodis „susitikimas“ buvo suprantamas kaip pražūtis, ir galiausiai jei taikos metu po sąvokų „rytoj“ ir „poryt“ buvo rašomas klaustukas, tai dabar dar ir keliolika daugtaškių. Šiame pragaro rate Žeromas sukosi jau beveik penkerius šešerius metus, į jį norėjo patekti ir Alisa.

— Jei tu ant manęs nepyksti, tai gal išlenkiam po stiklą? — paklausė Šarlis, vis dėlto kiek pablyškęs ir atrodantis labai liūdnai. — Ar išgersi su manim, Žeromai?

— Žinoma, — atsakė šis.

Šarlis grįžo taip greitai, kaip ir buvo išėjęs, nešinas buteliu balto, vėsaus, labai sauso vyno su vaisių ir žemės prieskoniu — Žeromui jis pasirodė labai skanus, o dar skanesnis Šarliui, kuris maktelėjo porą didelių gurkšnių neatsikvėpdamas: jis garbingai laukė, kol jam bus atleista, ir tik tada sieks taurės, jis nenusliūkino patyliukais į virtuvę ieškoti lengvo nusiraminimo, ir tas tylus dėmesys nereikšmingiems dalykams, detalėms, kurio jis visada laukė ir iš kitų (ir niekada tiesiai neklausdavo, kas jam iš tikrųjų rūpėdavo), sugraudino Žeromą. Šarlis jam vis primindavo tą lėtą, švelnų ir nuoširdų paauglį, kiek kreivais takais einantį, kiek perdėtai mandagų, kartu mušeiką ir tylenį, tingų, bet gyvą, drąsų iki beprotybės, koks buvo jo draugas. Jis puikiausiai būtų galėjęs prisidėti prie jų, jei nebūtų išprotėjęs dėl to savo odos fabrikėlio ir dėl to nelaimingo Peteno. Bet ką gi — jei jis pats apie tai nepagalvojo, tuomet už jį pagalvos kiti. Žeromas susijuokė.

— Ko tu juokiesi? — piktai paklausė Šarlis. — Kaip tu gali juoktis, kai ji verkia!

— Kas? — paklausė Žeromas.

— Alisa!

— Ne, ką tu, ji nebeverkia! Tai niekis, nervai, pervargimas; žinai, Paryžiuje gyvenimas nelengvas, jos gyvenimas nelengvas.

— Bet kodėl? Ką aš pasakiau, kas galėjo ją pravirkdyti? Aš noriu ją nuo to apsaugoti, bičiuli, nenoriu, kad ši moteris praleistų pas mane atostogas verkdama, tai neįmanoma! Koks žodis ją užgavo? Manai, kad tas mano „pam param“?

Jis vykusiai pakartojo „pam param“, bet be tos ugnelės kaip prieš penkiolika minučių; tai jau nebepriminė linksmo žygiuojančio būrio batų kaukšėjimo, veikiau tai buvo panašu į slegiančią ir liūdną mirštančio dramblio dejonę.

— Ne, — tarė Žeromas, — tavo „pam param“ čia niekuo dėtas, tai... nors, beje, tu teisus — tai „pam param“. Suprask, Šarli, Alisos vyras — Gerhartas Faja — buvo labai žymus austrų chirurgas, geriausias Vienos chirurgas...

— Ir ką, — paklausė Šarlis, — jis mirė? Kas atsitiko?

— Ne, — sausai atrėžė Žeromas, — jis nemirė. Nors dabar jau turėtų būti miręs. Ne, jis yra Amerikoje. Veikiau buvo, nes jis — žydas.

— Štai kaip, — lėtai pratarė Šarlis. — Štai kaip; iš tiesų girdėjau, kad Austrijoje vokiečiai elgėsi nelabai gražiai.

— Taip, nelabai, — tarė Žeromas, kurį vis labiau erzino visos tos litotės, — nelabai. Tai štai, kadangi kaip tik tuo metu Alisa nekaip jautėsi, jie dėl kažko... nežinau, jie dėl kažko susipyko; trumpai tariant, išsiskyrė. Jis išvažiavo nelaimingas, o ji liko čia, taip pat nelaiminga. Be to, ji negalėjo už tai atleisti, — sau, ne jam. Nes, atvirai kalbant, jis dėl to buvo nekaltas.

— Ji taip pat žydė? — paklausė Šarlis.

Žeromas metė į jį skvarbų žvilgsnį, bet jo akyse išvydo tik visišką abejingumą.

— Nežinau, — atsakė jis. — Ne, nemanau. O tau tai sukeltų rūpesčių čia, galėtum turėti dėl to nemalonumų?

— Aš? Kodėl? — paklausė Šarlis. — Ką čia paistai?

— O tavo fabrike, tavo krašte, šitam krašte, aš nežinau, aš gi tik neseniai atvažiavau, žmonės nenusiteikę prieš žydus? Ar jie neskaito Gringuaro? Negi jie nesiklauso maršalo Peteno, Lavalio kalbų, negi nežino, kad žydai — pavojinga rasė, kad jie atėmė iš jų pinigus, bulves ir vilnones kojines, o dabar suka galvą, kaip čia atsistojus prie Prancūzijos valdžios vairo? Jie apie tai negirdėjo?

— Klausyk, aš tau atvirai sakau, — tarė Šarlis, — nemanau, kad Formua atsirastų bent vienas, kuris domėtųsi šitomis nesąmonėmis ar jomis tikėtų. O ar vokiečiai padarė ką nors bloga Alisai Vienoje?

Žeromas vos susilaikė nenusijuokęs: matyt, būtų pakakę pasakyti, kad vienas esesininkas porą kartų įžeidė Alisą, ir Šarlis taptų nuoširdžiausiai ir karščiausiai įsitikinusiu Pasipriešinimo sąjūdžio dalyviu. Bet ne šito jam reikėjo. Jam buvo reikalingas ne džentelmenas, supykęs dėl to, kad užgauta moteris. Jis norėjo, kad tai būtų žmogus, žinantis, dėl ko kaunasi ir dėl ko galbūt net rizikuoja gyvybe. Paprasčiausiai jam reikėjo kito Šarlio; bet tokio, kuris gyventų čia, kuris būtų štai šitas žmogus, tokiu veidu, taip mąstantis ir toks savanaudis. Ir, ko gero, šis sumanymas buvo iš anksto pasmerktas žlugti.

— Kodėl tu vakar vaidinai tą komediją apie petenistą? — paklausė jis vangiai ir truputį nusižiovavo norėdamas aiškiai parodyti, kiek mažai reikšmės jis teikė tam nekaltam pokštui, dėl kurio, beje, visą rytą pragraužė nagus iš pykčio savo kambaryje. — Kodėl apsimetinėjai kvailiu ir kolaborantu iki keturių ryto?

Šarlis paėmė savo baltojo vyno taurę ir lėtai ją išgėrė pakėlęs kitą ranką, kad spėtų sugalvoti, ką čia pamelavus, — taip pakeliama ranka žaidžiant pokerį, kai ruošiamasi blefuoti. Padėjęs taurę jis jau žinojo, ką sakys: Žeromas tai suprato iš jo akių.

— Ką gi, tai paprasta, — tarė jis juokdamasis, — tai labai paprasta. Pasakysiu tau keistą dalyką: darausi senas, taip, aš senstu. Gyvenu visiškai vienas šiuose namuose jau šitiek metų, miriau iš nuobodulio, kai jūs atvažiavote, norėjau pasišnekėti su gyva būtybe, štai ir viskas! Ir kalbėjau apie politiką, nes tiesiog nežinojau, apie ką kita mes būtume galėję kalbėtis, nes jei nebūtume ginčijęsi, tai būtume nuėję gulti kartu su vištomis... Žodžiu, prieš sutemstant.

— Bet gal yra kitų temų pokalbiui, ne vien tokių, kai nuomonės nesutampa? — paklausė Žeromas.

— Šiaip ar taip, neatrodo, kad žinotum kokių, — atšovė Šarlis.

Jie žiūrėjo vienas į kitą šaltai, piktai, paskui staiga abu nusišypsojo. Vis dėlto juos siejo ir viršų ėmė sena draugystė; jiems vis norėjosi pasikumščiuoti, plekštelėti vienas kitam per nugarą ar apsikabinti per pečius. Tai buvo keistas dalykas, ypač keista, kad taip elgėsi Šarlis, kuriam vyrai, jų mąstymo būdas ir ypač jų išvaizda buvo atgrasūs.

— Vadinasi, jei aš teisingai suprantu, tu man melavai nuo pradžios iki pat galo, — atsargiai prašneko Žeromas. — Ką gi, tuomet toliau eiti nebėra kur; dabar tau belieka prisipažinti, kad vadovauji partizanų grupei, besislapstančiai gražiosiose Valanso kalvose. Tiesa? Juk bėgioji po laukus su partizanais, Šarli? Ar iš tiesų rimtai dirbti savo odos fabrike?

— Aš iš tiesų rimtai dirbu savo odos fabrike, — atrėžė Šarlis. — Ir prašau patikėti, kad tai ne juokai. Aš su niekuo nesiruošiu veltis į jokias peštynes. Negali būti nė kalbos, kad aš imčiau kariauti, girdi, Žeromai, negali būti nė kalbos!

— Bet kodėl? — nustebo Žeromas. — Kas tau taip nepatinka? Tave visada traukė ginklai, tu mėgsti rizikuoti, tau patinka muštis, tu...

— Aš visiškai nenoriu žudyti jokio žmogaus... ir juo labiau kad jis žudytų mane, — patikslino labai nuoširdžiai. — Aš visiškai nenoriu dar kartą to patirti.

— Ko patirti?

Šarlis atsistojo, žengė keletą žingsnių pievelės link batų galais pažerdamas aplinkui žvyrą, ir Žeromas iš už namo kampo pastebėjo liūdną žvilgsnį sodininko, kuris gerą pusvalandį ją šlavė. Paleidęs į visas puses keletą saujų akmenukų ir mirtinai išgąsdinęs vištas bei gulbes, Šarlis sugrįžo prie Žeromo, kuris tebesėdėjo terasoje. Jis sustojo priešais jį ir, išskėtęs kojas, susikišęs rankas į kelnių kišenes, užvertė galvą ir įsistebeilijo į dangų.

— Matai, — dusliai tarė jis, — pažiūrėk į šį dangų, ar matai šį dangų? Ar matai tas tuopas, ana ten, tas pievas, tuos medžius, ar užuodi šitą kvapą, šitą aromatą, pagalvok apie kaskart ateinantį pavasarį nuo tada, kai aš gimiau, nuo to laiko, kai aš čia gyvenu, pagalvok apie tuos vaizdus, kurie man atsiveria: vien rausvi čia, rudenį, ir vien žydri — štai ten, pavasarį, o ten — juoduojančios kalvos žiemą... Ar supranti, kad pakanka kažkokio niekniekio, kažkokio smailo metalinio daikčiuko, kuris mane persmeigtų ir pakištų po velėna, ir mano akis uždengtų ruda, purvina žemė, ir visi tie vaizdai dingtų, o aš būčiau kažkur giliai ir daugiau nieko nematyčiau; visiškai nieko, nieko iš to, ką galėjau matyti, kuo galėjau kvėpuoti ir kas dar yra čia, kas dar priklauso man, ką aš dar galiu matyti, supranti? Tai nusikaltimas. Tai nusikaltimas, ir niekas neturi teisės šitaip pasielgti su manimi.

Jis atrodė toks nuliūdęs, toks pasipiktinęs, kad Žeromas iš pradžių nustebo girdėdamas tokią tiradą iš žmogaus, kuris buvo visiškai abejingas poezijai, o paskui, išpūtęs akis, paklausė:

— Bet kada tau tai šovė į galvą? Kur? Kada? Kas atsitiko?

Šarlis nusijuokė, vėl atsisėdo ir staigiu judesiu pabaigė gerti baltojo vyno butelį prieš tai juokais pasiūlęs Žeromui. Dabar jo kaštoninės akys blizgėjo, degė iš apsvaigimo, iš įkarščio, iš pasipiktinimo.

— Jei aš tau papasakosiu, kas man atsitiko, tu pasakysi viską apie Alisą. Tai yra viską, ko aš neturiu daryti ir kas galėtąją įskaudinti. Pažadi?

— Taip, taip, taip, — atsakė Žeromas, — žinoma. Pasakok, kas tau nutiko.

— Tai štai, įsivaizduok, kad su savo kuopa keturiasdešimtaisiais turėjau laimės būti pasiųstas į Ardėnus, na, ne visai į Ardėnus, o netoli Meco; žodžiu, vargais negalais nusigavome, kur reikėjo, labai vėlai. Aš buvau su savo grandimi, ir paliaubų dieną, tai yra prieš dvidešimt keturias valandas iki jų, teko dalyvauti pačiame baisiausiame mūšyje savo gyvenime. Mūsų buvo dvylika, o grįžo iš ten šeši. Netikėtai pasipainiojo vokiečių tankas, o kadangi buvome ginkluoti ir tūnojome nedidelėje fermoje, į kurią buvome užėję pasislėpti nuo karščio, tai ėmėme į jį šaudyti. Velniai žino, kas mus už rankos patraukė! Juk tai buvo kvaila, supranti, kvaila! Kas galėjo sustabdyti tą tvaną?

— O kodėl nepasidavėte? — paklausė Žeromas. — Jūsų vyresniajam neatėjo į galvą pasiduoti?

— Jis buvo išėjęs! — įpykęs sušuko Šarlis. — Išėjęs ieškoti nežinia ko, nežinia kur. Įsakė man (man!) vadovauti grandžiai ir nesitraukti iš fermos. Tada aš paklausiau vaikinų, ką darysim, o jie atsakė, ką mes žinom, ir mes pasilikom ten kaip kokie avigalviai. Kitą rytą jie sustojo, ir paskui sužinojome apie paliaubas. Tai va. Bet visas tas dvylika valandų aš galvojau, kad man galas, ir dar toks idiotiškas galas — tenai, šaudydamas pro durų plyšį kaip nevisprotis į tą tanką, mąsčiau, kad štai mirsiu per tuos nukvailėjusius generolus, per tuos karininkus, kurie patys nežino, kur mus vesti; galvojau, kad mirsiu per tą įsiutusį pamišėlį, kuris klykia vokiškai per radiją jau devinti metai ir seniai visiems nusibodo; galvojau, kad aš, Šarlis Sambra, mylintis gyvenimą ir moteris, ir vandenį, ir laivus, ir traukinius, ir brunetes, ir blondines, ir šunis, ir kates, ir arklius, aš, mylintis visą pasaulį, likus kelioms valandoms iki paliaubų, kvailai mirsiu dėl kažkokios priežasties, kurios nesuprantu ir į kurią man nusispjaut. O, kaip aš siutau!

Žeromas prapliupo kvatoti. Jis įsivaizdavo, kaip Šarlis įpykęs keikia vyrus, šaudo kur pakliūva, suraukęs antakius šliaužia, mėto granatas, vėl stojasi, burbėdamas ir plūsdamasis kaip vežikas. Jis negalėjo susilaikyti nesijuokęs. O Šarlis, jo didžiam nustebimui, nesijuokė. Jis netgi kietai sučiaupė lūpas ir atrodė nenatūraliai, tarsi veidmainiautų, kaip visada, kai būdavo įniršęs. Tie nedažnai jį užplūstantys jausmai suteikdavo jam klastingą išraišką.

— Šiaip ar taip, — tarė Žeromas, — tu vis dėlto išsisukai...

— Taip, aš išsisukau, — tarė Šarlis, — bet ne Leša.

— Koks katinas?3

— Leša! — suriko Šarlis. — Buvo toks bėdžius, pienburnis, susibičiuliavom per tris mėnesius. Dirbo Montrėjuje. Jo tėvai buvo neturtingi, kažkokie darbininkai. Tas Leša visą savo gyvenimėlį arė. Per naktis nemiegojo, studijavo teisę, norėjo, matai, būti advokatas. Ir darbu pasiekė savo. Tapo advokatu, gavo diplomą, gavo jį prieš pat išeidamas į karą. Ruošėsi grįžti į Paryžių, turėjo draugą, kuris žadėjo atidaryti privačią kontorą ir jį priimti. Žodžiu, Leša išėjo į žmones, ir tėvai buvo juo patenkinti, ir jis pats savimi nesiskundė... ir net, aš tau pasakysiu, buvo laimingas. Ir dar vienas įdomus dalykas: tuos pastaruosius trejetą mėnesių jis buvo dvigubai laimingas, nes dabar, per karą, jis pagaliau pirmąkart gyvenime atostogavo! Būtum jį matęs! Jis lakstė su draugais po kaimą, gėrė raudonąjį vyną, linksminosi, juokais šaudė į vokiečių lėktuvus; galiausiai jie vis tiek pralaimės, ir vos tik visa tai baigsis, jis, žiūrėk, jau ir ponas Leša, stambi figūra Paryžiaus advokatūroje. Nes jis, be to, mėgo savo darbą, negalvojo apie pinigus, o troško, taip sakant, ginti nelaimingus kaltinamuosius.

— Ir ką? — paklausė Žeromas.

— Ogi tą, kad jis žuvo, regis, priešpaskutinis. Supranti, nežinau, kas ten darėsi priešais, jų pusėje, bet temstant kilo kažkokia maišatis. Galbūt jie norėjo apgaule paimti fermą, nežinau; kad ir kaip ten būtų, staiga sugirgždėjo durys, įšoko kažkoks žmogėnas ir puolė Lešą, kuris, pasidėjęs šautuvą, ruošėsi nusnūsti. Tas žmogėnas buvo didelis, Lėšos ūgio ir panašaus amžiaus, vokietis, jis nieko neturėjo, jis turėjo... nežinau, kas ten atsitiko... jis negalėjo iššauti, jo šautuvas užsikirto, tada jis išsitraukė durklą, ir Leša prišoko prie jo, o mes gulėjome toli nuo durų, apsimiegoję mėginome keltis ir griuvome atgal, girdėjosi šautuvų klingsėjimas ir riksmai. O aš buvau arčiausiai ir mačiau, kaip Leša ir jis puolė vienas kitą, jie apsikabino, žinai, kaip boksininkai, kurie daugiau nedrįsta kits kito daužyti ringe, jie apsikabino, įsikibo vienas kitam į gerklę tarsi besipešantys vaikai. Jie laikėsi įsitvėrę už gerklės, kad nė vienas negalėtų kitam smogti, ir tuo pat metu — mat abiem pusgalviams buvo įkalta, kad taip jie turį elgtis, — tuo pat metu kiekvienas laisvąja ranka grabaliojo sau šoną ieškodamas makštyje savo peilio, savo durklo; ir tiedu kvailiai juos išsitraukė; ir tie pusgalviai, aš juos mačiau savo akimis, Žeromai, sakau tau, tiedu pusgalviai, vis dar laikydamiesi už gerklės ir apsikabinę, patikėk, kaip vaikai tiedu pusgalviai ėmė smaigstyti vienas kitam į šonus klykdami „Non!“, „Nein!“, „Non!“ — vienas prancūziškai, kitas vokiškai. Kiekvieną sykį „Ne!“ — ne todėl, kad pajusdavo dūrį, bet kad patys smogdavo, ir dar nuo to klaiko. Mačiau, kaip Leša šaukė „Ne, ne!“ varydamas savo peilį vokiečiui į širdį, o šis sudejavo „Ne, ne...“ ir griūdamas netyčia įsmeigė savo durklą Lešai į pilvą. Tai truko minutę, bet atrodė, kad šimtą metų. Aš slaugiau Lešą visą naktį. Jam baisiai skaudėjo pilvą. Tuo metu man jau buvo vis vien, mirsiu aš ar ne. Galiausiai... žodžiu, galiausiai jis man pasakė, jis kartojo vis tą patį kiaurą naktį, tamsoje, kai atsigulė... ir nuo jo ėmė vis labiau dvokti... Koks siaubingas dalykas karas...

— Bet ką jis tau pasakė? — paklausė pasibaisėjęs Žeromas.

— Jis kartojo: „Vis dėlto apmaudu, juk apmaudu, ar ne, pone Sambra“, — jis vadino mane ponu Sambra, nes aš turiu fabriką, nežinau, iš kur jis žinojo, kad aš turiu fabriką, taigi jis vis kartojo: „Pone Sambra, juk apmaudu, kaip apmaudu, ar ne“. O aš įsivaizdavau, kaip šitas bėdžius laksto, rūpinasi savo motina, padeda broliams ir seserims, laksto, o naktį sėdi palinkęs prie storų teisės knygų ir pusės nesupranta, ir bėga į viešąją biblioteką, vos nutaikęs laisvą minutę, skaityti, skaityti, ryti, ryti, kad tik atsistotų ant kojų. Bet tas šūdinas karas, trukęs lygiai tris dienas ir be jokio reikalo, tas karas nužudė Lešą, kuriam dėl to buvo apmaudu. Jis būtent taip ir sakė: „Man dėl to apmaudu, juk apmaudu, ar ne, apmaudu, pone Sambra“. Et, ką čia kalbėt, — baigė Šarlis.

Jis staiga nusisuko nuo Žeromo ir — bac! — spyrė pro šalį tipenusiai žąsiai, kuri krykdama nulėkė šešis metrus. Tai buvo reginys, iš kurio Žeromas šiaip jau būtų tikrai nusikvatojęs, bet dabar nė nešyptelėjo. Jis nejudėdamas sėdėjo terasoje. Kai Šarlis atsisuko į jį, Žeromas išvydo visiškai ramų ir nepaprastai rimtą veidą: tokį Šarlį jis matė nedažnai.

— Štai kodėl, — tarė jis, — mano mielas Žeromai, štai kodėl aš nenoriu įsivelti į tas peštynes. Nelaikyk manęs kvailiu, aš puikiai žinau, kad tujose dalyvauji, tu visada buvai idealistas. Pameni: tu vos neišsitempei manęs į Ispanijos karą, ir jei nebūtum susirgęs skarlatina, mes, beje, būtume ir išvažiavę. Bet nė nesvajok, kad aš įsivelsiu į šituos reikalus dabar. Vokiečiai išsinešdins jei ne šiandien, tai rytoj. Amerikiečiai juos išvys arba rusai, arba anglai, nesijaudink, mes sulauksim. Sulauksime tos dienos, kai jie dings. Bent jau aš sulauksiu. Ir aš nesiruošiu kibti į atlapus kokiam nors piemeniui iš Miuncheno ar iš kitur, kuris bus atsiųstas čia dievai žino ko ir pats nežinodamas ko ir kuriam aš turėčiau suvaryti peilį į pilvą kriokdamas „Ne, ne!“ prancūziškai, tuo tarpu kai jis tą patį klyktų vokiškai. Man viso to gana. Aš nebe vaikas, aš suaugęs žmogus. O suaugę žmonės neišdarinėja tokių nesąmonių, bent jau ne aš. Tokius žaidimus, drauguži, tegul žaidžia protingesni už mane arba kvailesni, manyk, kaip nori. Bet ne tokie kaip aš, tik ne tokie kaip aš.

Ir jis atsisėdo šalia Žeromo tarsi pavargęs nuo savo ilgos kalbos. Iš tikrųjų tai buvo pats ilgiausias monologas, kokį Žeromui per visą jų pažinties laiką buvo tekę iš jo išgirsti. Ir nors tai jam ne visai tiko, jis turėjo pripažinti, kad buvo ir pats įdomiausias.

3 Žodžių žaismas: Lechat - pavardė; le chat - katinas (pranc.).

IV SKYRIUS

Vienintelė Formua užeiga buvo „Modernusis triušis“, stovinti aikštėje prie bažnyčios. Šarlis ten kasdien pietaudavo su Kontu, storuoju kaimo gydytoju, ir Flayjė, pačiu užeigos šeimininku. Onorė Flayjė, nusipirkęs viešbutį, norėjo palikti senąjį jo pavadinimą „Modernusis viešbutis“, bet jo žmona užsispyrė, kad jis vadintųsi „Vikrusis triušis“4. Jis nusileido ir ėmėsi piešti naują iškabą. Kaip tik tuomet jo žmona kvailai žuvo kelyje, ir jis, pirma apimtas sielvarto, o paskui aptingęs, užrašo nebaigė. Taigi šis „Modernusis triušis“ savo svečiams siūlė sočiai pavalgyti, o dėl modernumo galvos nesukti. Viešbučio sienos įgriuvo, ir jame pernakvodavo tik pasiklydę turistai.

Tądien buvo kepami upėtakiai, ir nors tai buvo vienas mėgstamiausių Šarlio patiekalų, gydytojas ir smuklininkas atrodė nustebę, matydami jį atvykstant įprastu laiku.

— Ką tu čia veiki? — paklausė jo gydytojas, kuriam buvo septyniasdešimt metų ir kuris turėjo daugiau nei pats Šarlis ką prisiminti iš savo audringos jaunystės. Jis gydė Šarlį ir Žeromą nuo pat vaikystės ir dažniausiai kreipdavosi į juos tėvišku tonu. Šarlis tai labai vertino.

— Eini pietauti? — paklausė Kontas.

— Aš atėjau pietauti, — kaip paprastai trumpai atsakė Šarlis. — Mielai išgerčiau anyžių likerio, Flavjė, gal įpiltum?

— Likeris tau nepadės, — priekaištingai tarė Kontas, bet ryžtinga Šarlio mina jį sustabdė: jis buvo aiškiai prastai nusiteikęs. — O kaip tada tavo svečiai? — toliau klausinėjo Kontas. — Taip, Žeromas ir ta moteris? Senasis Luji apie juos papasakojo poniai Klajė, ji papasakojo apie tai Žiuliui, šis — savo žmonai, o jo žmona — manajai, ir dabar aš viską žinau. Kaip laikosi Žeromas?

— Gerai, — santūriai atsakė Šarlis. — Galite užeiti išmesti stikliuką kurį vakarą, rytoj arba poryt.

— O kodėl tu pietauji čia?

— Norėjau palikti juos ramybėje! — suriko išvestas iš kantrybės Šarlis. — Yra žmonių, kurie nori ramybės, aišku?

Flavjė atnešė taures, pastatė jas ant stalo garsiai juokdamasis girtu juoku ir taip trinktelėjo abiem per nugaras, kad tie net palinko prie stalo ištiesę smakrus.

— Tai ką, vaikinai, — paklausė Flavjė kvatodamasis, — baratės? Šarli, ar tiesa, kad turi fatališką moterį?

— Tokią moterį turi Žeromas, — piktai atšovė Šarlis.

— Ką gi, vargšas Žeromas! — tarė Kontas. — O ji tau patinka? Ar graži?

— Nebloga, nebloga, — pripažino Šarlis, vienu sykiu išgėręs savo likerį ir iš už daktaro nugaros rodydamas ženklus Flavjė, kuris nuėjo dar įpilti.

— Ką gi, vargšas Žeromas, — kalbėjo toliau Kontas. — Nespės apsidairyti, o jo gražuolės jau ir nėr, ar tau taip neatrodo? Jūs abu vis dar sutariate kaip ir anksčiau?

— Žinai, — atsakė Šarlis truputį aprimęs, — žinai, bijau, kad greičiau ji man atsakys.

Aperityvas jam visada mušdavo į galvą, ir po antros taurės, kurią taip pat staiga užsivertė, jis iškart pasijuto visai atsileidęs, apšilęs, apsvaigęs. Rytas praėjo siaubingai: po Alisos ašarų jis tol bambėjo, kol privertė apsiverkti savo sekretorę, o ko gero, ir Brigitą, dabartinę savo meilužę, su kuria atsisakė kalbėti telefonu. Puolė raustis po kažkokias senas sąskaitas labai nustebindamas visus savo darbuotojus, paskui persiutęs paskambino namo ir pranešė, kad turi daug darbo ir per pietus negrįš. O padėjęs ragelį ėmė gailėtis. Taip jis ir atsidūrė šitoje senoje terasoje su senais žaliai dažytais apsilupinėjusiais baldais ir su savo amžinais sugėrovais. Žeromas buvo teisus: jis nėra protingas žmogus, jis bukas miesčionis. Jo darbas neįdomus kaip jo meilužės ir jo pramogos; daugiausia, ką jis galėjo padaryti, tai nusibelsti į Paryžių ir vaidinti visko mačiusį naktiniuose kabaretuose, pūstis ir švaistytis už batus gautais pinigais. Taip, Žeromas buvo teisus. Visam tam trūko kilnumo, trūko to, ko, mokydamiesi licėjuje ar būdami studentai, jie visada ieškojo. Nei gyvas, nei miręs plevėsa, štai kas jis. Iš tikrųjų vienintelis jo egzistavimui šiokią tokią prasmę teikiantis dalykas, vienintelis „didingas“ dalykas, dėl kurio jis galėjo padaryti ką nors „didinga“, buvo nuo vakar tos moters veidas. Tas kilnus, neprilygstamo grožio ir patrauklumo veidas. Jis staiga atsistojo ir įbedė akis į nustebusius Kontą ir Flavjė, kurie su šakutėmis rankose jau ruošėsi doroti gražiai apskrudusius upėtakius.

— Kas tau? — paklausė Kontas. — Nepatinka upėtakis?

— O jei ji išvažiuos? — susimąstęs tarė Šarlis.

— Aš labai nustebčiau, — tarė Kontas.

— Koks aš kvailys! Galbūt ji rytoj išvažiuos, — kalbėjo toliau Šarlis. — Gal net jau išvažiavo, visko gali būti... O aš nieko nežinau. Aš idiotas, atsiprašau, prašau atleisti, — sumurmėjo jis bėgdamas prie durų ir palikdamas savo draugus su į viršų iškeltomis šakutėmis, lyg klausiančius, ką visa tai galėtų reikšti, ir likusius sėdėti iš nuostabos išplėstomis akimis.

Jis lyg akis išdegęs atšvilpė į savo nelaimingą, vėl švariai iššluotą terasą ir, per vėlai sustabdęs, vos nesutraiškė neatsargaus povo, kuris prarado visą savo išdidumą ir keletą plunksnų. Iš virtuvės, grąžydama rankas, išbėgo Luiza, pačiupo paukštį, o balkono duryse pasirodė išsigandę Žeromas su Alisa. Tie trys nustėrę ir persikreipę veidai Šarliui pasirodė tokie juokingi, gal kiek mažiau, žinoma, Alisa, bet ir ji, kad jis jau nebesivaidydamas kvatojo, kai pasirodė svetainėje.

— Ei, klausykit, — sušuko jis, — ar taip pat spruktumėt ir nuo esesininkų?

Jis stengėsi sulaikyti kvailą juoką ir nežiūrėti į juos, bet Žeromas neleido jam eiti toliau ir palinko prie jo veido. Ir tuomet įsiaudrinusią Šarlio vaizduotę persmelkė mintis: „Negi tas kvailys ruošiasi mane bučiuoti?“, tuo tarpu Žeromas lėtai, kaip jam pasirodė, labai lėtai atsitiesė.

— Betgi... tu gėrei, — šaltai pasakė jis Šarliui.

Ir tas gydytojiškas, griežtas ir teisingas tonas jį pribaigė.

— Na, taip, — tarė jis, — taip, aš gėriau.

Ir krito ant sofos ištiktas beprotiško juoko priepuolio, kone alpdamas, jam atrodė, kad tuoj neteks sąmonės. Jis niekada nebuvo taip juokęsis, nebent labai seniai. Tas balsas, o Dieve, tas balsas ir tas judesys, tas palinkęs ir susirūpinęs veidas ir ta Žeromo diagnozė, atmiešta pasibjaurėjimu, iš kažkur kitur, iš kažkur visai toli... Oi tu Dieve! Reikėjo nusiraminti, jis daugiau nebegalėjo, atrodė, kad uždus, neatlaikys širdis, nuo plyštančių šonkaulių skaudėjo šonus, reikėjo liautis! O Alisa, ką turėjo galvoti Alisa? Et, velniop Alisą velniop Žeromą velniop jį patį, esesininkus, maršalą Peteną ir Diugekleną velniop viską! Tokia akimirka pati buvo verta visko, pateisino viską visą gyvenimą visos katastrofos pasaulyje buvo pateisintos, palaimintos, visos kančios, tragedijos, mirtis tapo nebereikšminga, visa tai buvo nebesvarbu. Viskas buvo labai gerai, viskas buvo puiku, mažumėlę pagalvojus, pasaulis išvis neegzistavo; šiaip ar taip, visa blanko prieš trumputę Žeromo frazę: „Bet... tu gėrei“. Tuo labiau kad po šių žodžių jo balse nesijautė nei klausimo, nei sušukimo, nei net griežto tono, po jų ėjo taškas, galima sakyti, netgi du. Ledinis taškas, kurio šaltis turėjo reikšti, kad tai neginčytina. Tiktai, tiktai, o Dieve, jis vėl prisiminė, kokia kvailystė, kas jam šovė į galvą! — kaip jis galėjo pagalvoti, kad Žeromas lenkiasi jo bučiuoti? Kokia nesąmonė! Koks absurdas! Žeromas puola jam ant kaklo, su golfu, taip švariai nusiskutęs, Alisos akivaizdoje! Žeromas, gerasis, brangusis Žeromas, kaipgi jis galėtąjį bučiuoti? Jis, kuris jį apuostė ir netgi atsargiai sušnirpštė nosimi prieš atskleisdamas žiaurią tiesą: „Bet... tu gėrei“. O Viešpatie, reikėjo galvoti apie ką nors kita, bet jis buvo per daug įsivažiavęs.

— Pakartok tai, Žeromai, — tyliai suvaitojo jis rimdamas ir atmerkdamas akis, pilnas ašarų: jautė, kaip jos teka skruostais, jis tikriausiai atrodė juokingai, bet jam tai nerūpėjo. Jis nusišluostė ašaras į rankovę, „alkūne kaip vaikas“, toptelėjo Alisai, kuri, užsikrėtusi šiuo kvailu juoku, neilgai tetylėjo. O Žeromas, nepritardamas, bet ir nepertraukdamas, žiūrėjo į juos atlaidžiai šypsodamasis lyg į du ligonius.

Pietūs baigėsi, jie jautėsi puikiai. Alisa lupo obuolį, o Šarlis žiūrėjo į jos ilgą kaklą, siaurus riešus, ilgus pirštus, pavydėdamas ir peilio ašmenims, ir obuolio žievelei. Jis buvo dar kiek įkaušęs, bet laimingas ir valdėsi, labai norėdamas ištiesti ranką, sučiupti tuos laibus vikrius pirštus, tuos lakuotus nagus ir palaikyti juos savo rankoje.

Žeromas pasakojo apie vieną iš jų vaikystės pabėgimų kaip visada ironizuodamas, o Šarlis juokėsi. Ir iš tiesų — kai juokdamasis Šarlis užversdavo galvą, o dervos juodumo plaukai smilkiniuose atrodydavo tokie tankūs ir tokie blizgantys, o dantys praviroje burnoje — tokie balti, net ir tas, iš šono, truputį nuskilęs, kai jis užversdavo galvą ir įsitempdavo kaklo gyslos, iš tiesų — jo vyriškumas, jo trykštanti sveikata būtų suvirpinusi širdį kiekvienam, nors kiek neabejingam gyvenimo džiaugsmui. Šarlis Sambra tikrai jaudino; jis turėjo žadinti aiškius ir miglotus norus; jis turėjo žadinti, šiurkščiai tariant, moterims norą gultis, o vyrams — keltis, šiaip ar taip, visiems žadinti norą judėti, taip pat — ir ypač šitai — norą judėti kito žmogaus link. Alisa galvojo apie tai užsisvajojusi, atsargiai atsikąsdama obuolio, atkišusi dantis kaip voverytė. Saulėje jos juodi plaukai atrodė dar juodesni, o pilkos akys — dar pilkesnės. Buvo panaši į vaiką, gležną ir linksmą. Abu vyrai retkarčiais paglostydavo ją žvilgsniu; Šarlis — globėjišku ir gašliu, Žeromas — ilgesingu.

Žeromas galvojo apie savo pirmąjį susitikimą su Alisa, prisiminė tą gražų veidą, tokį įbaugintą, tokį nusiminusį ir tokį švelnų, iškart jį be galo sužavėjusį. Tuomet, kai sutiko ją, Alisa grūmėsi su nepakeliama ir žiauria depresija, sunkiai suvokiama kam nors kitam, bet ne Žeromui, kurį jaunystėje pernelyg dažnai smaugė neviltis, nusiminimas ir vienatvė, kad tuo stebėtųsi; kad netikėtų, jog grožis ir pinigai, ir meilė, ir sveikata kartais gali nieko nereikšti, kad gali netgi paaštrinti gėdos ir menkavertiškumo jausmą, jausmą, jog esi juokingas, lydintį tą nepaaiškinamą neviltį. Tą vakarą jis nusprendė padėti Alisai, padėti jai gyventi arba atsigauti, jis globojo ją kaip ir kitas žiaurias aukas, kurių vis surasdavo. Dabar Alisa pati norėjo kovoti su Hitlerio paleistais demonais. Tačiau nors ir pasveiko, Alisa buvo išgyvenusi klaikų, neįveikiamą tos neapykantos sau pačiai siaubą ir manė, kad gali save sužeisti tik pati, ji neįsivaizdavo kito kankintojo, tik save pačią, ir šia prasme klydo: Gerhartas, buvęs jos vyras ir keletas jų draugų, tapusių pirmomis nacizmo aukomis, visiškai įtikino Žeromą, jog yra priešingai. Jau nuo 1933 metų visoje Europoje kėlė galvas galingi budeliai, ir jų visur vis daugėjo; Gerhartas tai žinojo, bet Žeromas vis dėlto sunkiai įkalbėjo jį išvykti į Niujorką: jis nenorėjo, nepaisant neseniai įvykusių skyrybų, palikti Alisos. Galiausiai Žeromo įtikintas išvyko, kol koks nors „batuotas arijas“ neprivertė jo brangiai užmokėti už tai, kad nėra nei toks, nei anoks; bet paprašė Žeromą prižadėti, kad pasirūpins jo žmona, jo buvusia žmona, ir Žeromas jautė, kad neturi teisės, negali po to, ką Alisa patyrė, įsukti jos į tą pragaro ratą.

— Šarli, — staiga visai ramiai tarė Žeromas, — jei aš pakeliui į miestą nuvešiu tave į fabriką, ar paskolinsi savo automobilį popietei?

— Gerai, — taip pat staiga atsakė Šarlis, — jei tu man paskolinsi Alisą. — O kadangi jie abu žiūrėjo į jį, pridūrė: — Fabrike aš viską per valandą sutvarkiau; turiu pasakyti, kad esu visai patenkintas savimi. Taigi po pietų, jei Alisa sutiks, galiu nuvežti ją dviračiu kur tik panorės. Galėtume nuvažiuoti išsimaudyti Loranse. Mėgstate plaukti, Alisa? Labai karšta, tiesa, ar nenorėtumėte išsimaudyti?

— Tai krioklys, — tarė Žeromas gido tonu klausiamai į jį žiūrinčiai Alisai. — Vanduo ledinis, bet nepaprastai skaidrus. Įšokus reikia tuoj pat bėgti į krantą, bet vieta jus sužavės.

— Na, — tarė Alisa, — jei tai turėtų mane sužavėti...

— Tikrai, jūs važiuosite? — Nustebęs Šarlis žiūrėjo į Alisą nedrąsiai šypsodamasis, tarsi nebūtų galėjęs patikėti, kad jam nusišypsojo laimė.

O Alisa pagalvojo, kad joks vyras niekada į ją taip nežiūrėjo nuo pat septyniolikos metų, gal net nuo dvylikos.

— Žinoma, — atsakė ji. — Aš moku plaukti ir jums net nereikės manęs gelbėti.

Dantys, o dantys praviroje burnoje — tokie balti, net ir tas, iš šono, truputį nuskilęs, kai jis užversdavo galvą ir įsitempdavo kaklo gyslos, iš tiesų — jo vyriškumas, jo trykštanti sveikata būtų suvirpinusi širdį kiekvienam, nors kiek neabejingam gyvenimo džiaugsmui. Šarlis Sambra tikrai jaudino; jis turėjo žadinti aiškius ir miglotus norus; jis turėjo žadinti, šiurkščiai tariant, moterims norą gultis, o vyrams — keltis, šiaip ar taip, visiems žadinti norą judėti, taip pat — ir ypač šitai — norą judėti kito žmogaus link. Alisa galvojo apie tai užsisvajojusi, atsargiai atsikąsdama obuolio, atkišusi dantis kaip voverytė. Saulėje jos juodi plaukai atrodė dar juodesni, o pilkos akys — dar pilkesnės. Buvo panaši į vaiką, gležną ir linksmą. Abu vyrai retkarčiais paglostydavo ją žvilgsniu; Šarlis — globėjišku ir gašliu, Žeromas — ilgesingu.

Žeromas galvojo apie savo pirmąjį susitikimą su Alisa, prisiminė tą gražų veidą, tokį įbaugintą, tokį nusiminusį ir tokį švelnų, iškart jį be galo sužavėjusį. Tuomet, kai sutiko ją, Alisa grūmėsi su nepakeliama ir žiauria depresija, sunkiai suvokiama kam nors kitam, bet ne Žeromui, kurį jaunystėje pernelyg dažnai smaugė neviltis, nusiminimas ir vienatvė, kad tuo stebėtųsi; kad netikėtų, jog grožis ir pinigai, ir meilė, ir sveikata kartais gali nieko nereikšti, kad gali netgi paaštrinti gėdos ir menkavertiškumo jausmą, jausmą, jog esi juokingas, lydintį tą nepaaiškinamą neviltį. Tą vakarą jis nusprendė padėti Alisai, padėti jai gyventi arba atsigauti, jis globojo ją kaip ir kitas žiaurias aukas, kurių vis surasdavo. Dabar Alisa pati norėjo kovoti su Hitlerio paleistais demonais. Tačiau nors ir pasveiko, Alisa buvo išgyvenusi klaikų, neįveikiamą tos neapykantos sau pačiai siaubą ir manė, kad gali save sužeisti tik pati, ji neįsivaizdavo kito kankintojo, tik save pačią, ir šia prasme klydo: Gerhartas, buvęs jos vyras ir keletas jų draugų, tapusių pirmomis nacizmo aukomis, visiškai įtikino Žeromą jog yra priešingai. Jau nuo 1933 metų visoje Europoje kėlė galvas galingi budeliai, ir jų visur vis daugėjo; Gerhartas tai žinojo, bet Žeromas vis dėlto sunkiai įkalbėjo jį išvykti į Niujorką: jis nenorėjo, nepaisant neseniai įvykusių skyrybų, palikti Alisos. Galiausiai Žeromo įtikintas išvyko, kol koks nors „batuotas arijas“ neprivertė jo brangiai užmokėti už tai, kad nėra nei toks, nei anoks; bet paprašė Žeromą prižadėti, kad pasirūpins jo žmona, jo buvusia žmona, ir Žeromas jautė, kad neturi teisės, negali po to, ką Alisa patyrė, įsukti jos į tą pragaro ratą.

— Šarli, — staiga visai ramiai tarė Žeromas, — jei aš pakeliui į miestą nuvešiu tave į fabriką ar paskolinsi savo automobilį popietei?

— Gerai, — taip pat staiga atsakė Šarlis, — jei tu man paskolinsi Alisą. — O kadangi jie abu žiūrėjo į jį, pridūrė: — Fabrike aš viską per valandą sutvarkiau; turiu pasakyti, kad esu visai patenkintas savimi. Taigi po pietų, jei Alisa sutiks, galiu nuvežti ją dviračiu kur tik panorės. Galėtume nuvažiuoti išsimaudyti Loranse. Mėgstate plaukti, Alisa? Labai karšta, tiesa, ar nenorėtumėte išsimaudyti?

— Tai krioklys, — tarė Žeromas gido tonu klausiamai į jį žiūrinčiai Alisai. — Vanduo ledinis, bet nepaprastai skaidrus. Įšokus reikia tuoj pat bėgti į krantą bet vieta jus sužavės.

— Na, — tarė Alisa, — jei tai turėtų mane sužavėti...

— Tikrai, jūs važiuosite? — Nustebęs Šarlis žiūrėjo į Alisą nedrąsiai šypsodamasis, tarsi nebūtų galėjęs patikėti, kad jam nusišypsojo laimė.

O Alisa pagalvojo, kad joks vyras niekada į ją taip nežiūrėjo nuo pat septyniolikos metą gal net nuo dvylikos.

— Žinoma, — atsakė ji. — Aš moku plaukti ir jums net nereikės manęs gelbėti.

— Pažadu, kad atvešiu tau ją nepaliestą, — pažadėjo Šarlis Žeromui, ir niekas nebūtų pastebėjęs jokios dviprasmybės, jei jis staiga nebūtų užsikirtęs ties žodžiu „nepaliestą“ ir neramiai sumurmėjęs: — Na, aš noriu pasakyti, gyvą ir sveiką.

Išgirdusi šį patikslinimą, Alisa vos nesuprunkštė ir skubiai pasilenkė po stalu ieškoti nukritusios savo servetėlės, kuri buvo ten, kur jai ir derėjo būti — ant jos kelių.

Bet Žeromas nė nemirktelėjo, Šarlis be galo lėtai užsidegė cigaretę, paskui iš pastalės pasirodė Alisa, truputį susivėlusi, paraudusi nuo juoko, pabrėžtinai valydamasi lūpas neištikimąja servetėle. Suglumęs Šarlis ruošėsi stotis...

— Gal dar išgersite kavos? — pasiteiravo Žeromas maloniu namų šeimininko tonu, ir Šarlis susigėdęs pakluso palengvėjusia širdimi, tarsi čia jis būtų buvęs svečias, o šis stalas ir kava iš tiesų būtų priklausę Žeromui. Kita vertus, tai buvo tiesa, nes Šarlis tetroško turėti viena: Alisą. Alisą, priklausančią Žeromui, prieš kurį jis jautėsi esąs didžiausias niekšas.

Kai Luiza paskolino ,jaunajai poniai“ savo dviratį be rėmo, o ši po keleto zigzagų įstengė jį pažaboti, Šarliui beliko leistis su ja į penkių kilometrų kelią iki Loranso. Tai buvo didelis krioklys, toks skaidrus, toks baltas, kad jausdavai palengvėjimą žiūrėdamas į jo atspindžius, kurie, priklausomai nuo šviesos, būdavo mėlyni ar geltoni, tai buvo krioklys, kurio gausus, nesustabdomas vandens srautas garmėjo tiesiai nuo Verkoro, bet kuris stabtelėdavo ar veikiau susitelkdavo minutėlei tai čia, tai ten, keliose uolų apsuptose daubelėse, kur srovė buvo dar stipresnė. Prie vieno iš tokių nedidelių tvenkinių — kur Žeromas ir Šarlis jaunystėje atsivesdavo savo mergaites — Šarlis ir atvežė Alisą. Bet šią popietę jis nieko neprisiminė: nei vieno veido, nei vieno pakutentos mergaitės spygtelėjimo. Jis tematė ir tegirdėjo Alisą; jis žvalgėsi po šią vietą, tokią jam pažįstamą, priekabiai, tarsi pirmąkart čia atvykęs, beveik tyčia ieškodamas trūkumų; tačiau nors abiejose pusėse buvo priaugę daugiau krūmų, žolės, samanų ir prikritę šakų, tas pats nedidelis nuolaidus šlaitas leidosi vandens link, kur iškart ėjo gilyn; o svarbiausia, kad išlipus iš vandens būtų kur sušilti, toje pačioje vietoje gulėjo tie dideli plokšti akmenys, kuriuos saulė kepino nuo ryto iki pavakario.

Jie persirengė kiekvienas kitoje pusėje, už medžio; nors Šarlis kaipmat įšoko į savo glaudes, bet kantriai laukė atsukęs nugarą į medį, už kurio rengėsi Alisa, įsmeigęs akis į vandenį, tokį skaidrų prie pat kranto ir tokį tamsų toliau, kuriame tarsi atsispindėjo jo kilni širdis ir žemi instinktai.

Jis ilgokai laukė ir negirdėjo, kaip Alisa tylutėliai prisiartino, tik pajuto ją stovint už savo nugaros, metė pro petį į ją žvilgsnį, skubrų žvilgsnį, padrąsinamą ir kartu kiek galima abejingesnį: Alisa buvo susisupusi į didžiulį rankšluostį, kurį atsivežė savo krepšyje ir kuris krito nuo pečių iki pat kojų.

— Ką pasakysite apie mano krioklį, čia gražu, tiesa?

— Nuostabu, — išgirdo Alisos balsą iš už nugaros. — Tik prašau neatsisukti, Šarli, aš siaubingai atrodau: sudžiūvusi ir balta kaip sūris. Kaip baisu matyti save tokią nuo galvos iki kojų saulėje, tai klaiku.

— Visai ne, — tarė Šarlis sukdamasis tiesiai į ją. — Tikrai ne...

— Nusisukite, prašau! — maldaujamai sukliko ji. — Jūs nudegęs, jūs tarsi apsirengęs, o aš jaučiuosi nuoga ir pasigailėtina, nežiūrėkite į mane, man gėda.

— Bet tai praeis, — tarė Šarlis vėl įsmeigdamas akis į tvenkinį. — Tai praeis! — patikino jis karštai. — Jei norite, aš galiu atsigulti už krūmų, štai ten, ir jūs būsite visiškai pasislėpusi, nematoma.

— O, jūs būtumėt toks malonus, — tarė ji graudžiai.

Šarlis prasibrovė pro tankius krūmus braižydamasis į gervuoges ir tyliai keikdamasis.

— Aš jau čia! — sušuko jis. — Aš jūsų visai nematau. Įdomu su jumis maudytis...

— Man labai gaila! — sušuko Alisa. — Aš negalėjau žinoti, tai yra aš į tai neatkreipiau dėmesio: sakoma „permatoma oda“, o ji, pasirodo, iš tikrųjų permatoma, ir kaulai kyšo. Siaubas.

Tai ji, vadinasi, neatkreipė dėmesio į savo kūno formą ir spalvą, pamanė nudžiugęs Šarlis. Koks tuomet prastas meilužis turėjo būti vargšas Žeromas!.. Moterys, kurias Šarlis laikė savo glėbyje, atsikeldavo pasitikinčios savimi, įsitikinusios, kad yra geidžiamos ir nusimano apie meilę, net jei nebuvo nei tokios, nei kitokios ar jau nebebuvo. Be fizinio potraukio moterims, Šarlis visada jautė ir palankumą; dėl daugybės jo meilės nuotykių, kuriuos Žeromas aiškino tuo, kad Šarlis neturi skonio, buvo veikiau kaltas besiveržiantis per kraštus gerumas; nes — ir tai buvo viena iš jo išgarsėjimo priežasčių — jam patikdavo „po to“ jausti (jis, beje, visada ir jausdavo) nuoširdų jų dėkingumą, kuris kartais netgi grąžindavo į jo meilužių lovas jų vyrus, nustebusius, neryžtingus ir galiausiai labiau patenkintus nei supykusius, kad buvo gražiojo Sambra apgauti. Šiaip ar taip (ir jis dabar buvo tuo įsitikinęs), vargšas Žeromas nusipelnė, nusipelnys arba vis tiek kada nors būtų nusipelnęs, kad jį apgautų. Jis parėmė rankomis galvą ir pamėgino galvoti apie ką nors kita.

Tikrai, koks puikus žmogus, galvojo Alisa už akacijos krūmo po milimetrą atvyniodama savo rankšluostį. Atsigulusi atrodė sau nebe tokia bjauri kaip prieš kurį laiką stovėdama ir drebėdama savo medžio šešėlyje. Ji žinojo, kad buvo graži, kad, žinoma, ir dabar dar yra graži, bet tas grožis jai buvo tapęs abstrakčia sąvoka. Nekentusi savęs ir niekinusi savo veidą veidrodyje, ji dabar ėmė bjaurėtis visu kūnu, ir tik prieš trejetą mėnesių be pasišlykštėjimo atsigulė į vonią. Žinoma, Žeromui ji buvo graži; bet Žeromas ją mylėjo; ir mylėjo tokia beprotiška meile, taip ilgai jos išlaikyta platoniška, kad ji neįstengė, nepaisant meilužio aistros, įžvelgti savo apkabinimuose nieko kito, tik savo jausmų ar veikiau jųdviejų jausmų įsikūnijimą: galiausiai ji nieko, be Žeromo, pasaulyje nemylėjo, tik jis ją nuramindavo, tik jo nebuvimas šalia ją liūdindavo. Alisa neįsivaizdavo (ir niekas iš jos pažįstamų neįsivaizdavo), kad švelni moteris galėtų gyventi ir noriai atsiduoti vyrui ničnieko jam nejausdama; nebent tai būtų vienas tų melodramatiškų fizinių potraukių, kurie aprašomi romanuose, bet Alisa žinojo, kad jai tas netaikytina. Žeromas labai paisė jos norų, buvo pernelyg atidus jos reakcijoms, pernelyg jautrus iškankintai sielai ir širdžiai, kurias jis taip ilgai gydė, kad jos kūną, kurį ji žinojo esant laukinį, nevaržomą ir kuris taip ilgai tylėjo, galėtų bent kiek jaudinti jų išdykavimai. Bet jei tai buvo ne aistra, ne būtinybė, kas, kas kita, jei ne meilė, galėjo ją versti gyventi ir miegoti su žmogumi, kurį ji dar ir gerbė? Ji negalėjo rasti atsakymo, nes jo nebuvo. Juk neįtikėtina, kad moteris vien dėl bjaurėjimosi savimi leistųsi garbinama kito, ne savo vyro, ir kad kažkoks liguistas ilgesys ją paskatintų, pirmo sutikto miesčionio žodžiais tariant, ištvirkauti. Taip pat neįtikėtina, bet Alisa nesijautė kalta dėl savo kūno vangumo ir nebylumo, kai Žeromas, nors ir vyriškas, ir aistringas, ir taip trokštantis, kad ir ji patirtų malonumą, laikydavo ją savo glėbyje. Deja, galvojo Alisa, ji nebemylėjo, ji matyt, jau nebegalėjo nieko mylėti.

Taip, kartais ji tai prisipažindavo, kartais ji būtų viską atidavusi, kad tik Žeromas nebūtų naktį toks, kokio jai taip reikėdavo dieną, mėnesių mėnesius, kad jis pagaliau liautųsi būti jai toks atsidavęs. Joje prabusdavo vulgari ir atgrasi patelė, kai išgirsdavo tuos maldaujamus jo klausimus, patelė, kurios poreikių nei geismų ji negalėjo pakęsti ir kuriai iš įniršio ir gėdos ji kąsdavo į ranką, į riešą, tarytum toji ranka ir tas riešas būtų buvę kitos moters, ne jos. Ji nežinojo, kad tik tos melsvos žymės rytojaus dieną suteikdavo Žeromui viltį. Jos buvo — taip manė jis — vieninteliai požymiai, vieninteliai įrodymai, kad ji jaučia neaiškų, bet ganėtinai didelį malonumą, verčiantį ją kandžiotis, kitaip tariant, plaštaka ar ranka užgniaužti riksmą, kurio jis galbūt neišgirdo.

Ir priešingai, Alisai patiko miegoti prisiglaudus prie to ilgo kūno, prie tos odos, kuri buvo truputėlį per švelni vyrui, beveik neapžėlusi plaukais, jai patiko Žeromo buvimas šalia, jo šiluma, plaukai ir balsas; jai patiko jo šviesios akys, jo veido išraiška, kartais vaikiška, o kartais rimta; jai patiko tas nepaprastas gerumas, kuriuo švietė jo akys, taip pat tas susitaikymas su tuo, kad jis ją myli. Alisai buvo gera su Žeromu: jis niekad nedarė jai gėdos, niekad negąsdino, niekad neskaudino, niekad nepalikdavo. O senstant, galvojo ji, tai yra kaip tik tai, ko norėtum sulaukti iš kito; ir tai, gerai pagalvojus, buvo labai daug.

Karštis buvo neapsakomas, saulė taip degino ir spigino, kad buvo baisu atsukti jai nugarą. Tad jie abu apsisuko ir atgręžė į ją veidus, sustingę ta pačia poza, iškėtę rankas ir kojas, tarsi jos būtų prikaltos nematomais kuoliukais prie žemės, nuo kurios dvelkė dulkėmis, žole ir šiluma. Nė nenumanydami jie gulėjo visiškai vienodai, ir juos skyrė tik tas žalias kvepiantis akacijos krūmas. Bet Šarlis, kuris bet kokiu kitu atveju būtų apšliaužęs ratą, kad rūpestingai apgalvotų puolimą, dabar nė nemanė to daryti. Tiesą sakant, jis galiausiai pasijuto pavargęs nuo tų Rikaro tvenkinių, nuo to susijaudinimo, nuo važiavimo dviračiu ir nuo tos kvailos situacijos. Jo širdis daužėsi, per pakaušį ėmė tekėti prakaito lašas, nusirito kaklu, paskui petimi, jam įkandin greitai nuvarvėjo kitas. Pro užmerktas akis praslinkdavo ir vėl pasirodydavo geltonos dėmės, raudonos ir geltonos, ir vėl raudonos, ir vėl geltonos, kai stipriau suspausdavo ir atleisdavo vokus. Sulipusiais nuo prakaito ir užkritusiais ant kaktos plaukais, užmerktomis akimis jis jautėsi atsipalaidavęs, aptingęs, bet juto žemės paviršių, savo odos paviršių ir nebuvo apsnūdęs, gulėjo lyg besišildantis, patenkintas gyvūnas. Keista, bet jis jautėsi patenkintas. Nes iš Alisos tylėjimo ir jo tylėjimo radosi įsitikinimas, aiški nuojauta, kad jie bus kartu. Tai nebuvo kvailas, aklas įsitikinimas, kurio kaip šiaudo griebiasi netekęs vilties meilužis; tai buvo šaltas, kone matematiškai apskaičiuotas įsikarščiavusio lošėjo įsitikinimas.

Žinoma, nuojauta aplankė Šarlį Sambra ne pirmąkart, bet pirmąkart ji buvo jam tokia svarbi ir teikė tiek daug vilčių. Ši mintis jį sujaudino, ir jis pajuto norą nusipurtyti tiek ta mintimi, tiek visu kūnu, pašoko ant kojų, pribėgo prie ledinio vandens ir puolė į jį. Jam pasirodė, lyg kas būtų smogęs į paširdžius, lyg jį būtų aplipę ir ėmę graužti tūkstantis piranijų ar kas surištą įmetę į degančią krosnį. Tad, kimiai sudejavęs, po poros grybšnių jis iššoko iš vandens beveik taip pat skubiai, kaip buvo į jį paniręs, po laiko drebėdamas iš siaubo. „Žeromas tikrai buvo teisus, vanduo žvėriškai šaltas. Gali galą gauti“.

Kad ir apgraibomis, jis atsidūrė prie Alisos kojų, bet jos net nepastebėjo; jis nenulaikė danties ant danties ir atrodė, kad kraujas pašėlusiu greičiu laksto po visą jo kūną, tai deginantis, tai ledinis, ir jis taip ir liko stovėti sulinkęs, drebėdamas, jausdamas, kad darosi melsvas melsvutėlis, tiesa, negalėdamas nusakyti savo kūno spalvos.

— Dieve mano! — sušuko Alisa. — Dieve mano, jūs iš proto išsikraustėte, Šarli. Vanduo ledinis, jūs visas drebate, sėskitės!

Jis pakluso ir pajuto šiokį tokį palengvėjimą atsisėdęs ant karštos žolės, o Alisa, pastvėrusi rankšluostį, ryžtingai trynė jam pečius, galvą, nugarą, kojas. Visą jo kūną stropiai šluostė, trynė jos ilgosios, švelniosios rankos, apie kurias jis tiek svajojo ir kurių jis dabar nė nejuto apimtas to vidinio drebulio, neatsigaudamas nuo to baisaus sukrėtimo ir nesuprasdamas, kodėl taip atsitiko. Gal dėl to buvo kalti šie Rikaro tvenkiniai, gal vanduo, gal karštis, o gal senatvė? Nuo tokių minčių jį staiga pagavo noras verkti, padėti savo šlapią galvą ant peties Alisai, kuri atrodė tokia šilta, tokia švelni, ir paaiškinti jai kūkčiojant, kad šis krioklys žvėriškai šaltas pavasarį ir kad joks žmogus negali jame maudytis...

— Dieve mano, — kartojo Alisa, — kaip jūs mane išgąsdinote! Ir kas jums šovė į galvą iškart pulti į vandenį, pirmiausia reikėjo koją įkišti!

— Jei būčiau įkišęs koją, — atsakė Šarlis, — nė už ką nebūčiau nėręs.

— Apie tai aš ir kalbu, — pamokomai tarė Alisa. — Būtent apie tai! Kas gi taip daro? Dabar truputį pabūkite saulėje, pagulėkite.

Ji atrodė pamiršusi savo atsikišusius kaulus ir blyškią odą. Tai, kad ji rūpinosi juo, glostė jį, ją visiškai nuramino ar veikiau suteikė jai kitą vaidmenį, motinos vaidmenį, leidusį jai pamiršti, jog ji ką tik buvo nimfa. Ir jis nudžiugęs, greitai, kol ji nepersigalvojo, išsitiesė šalia jos rankšluosčio, susidėjo rankas po galva ir užsimerkė.

Jis žiūrėjo į ją primerkęs akis seno medžiotojo žvilgsniu, bet nebūdamas visai ramus, nes jei laimikis buvo sugautas, tai šįkart tas laimikis buvo jis. Šarlis tai puikiai suprato, nujautė; jis jau dabar beprotiškai mylėjo gal kiek platokus, bet smulkius Alisos pečius, ir jos krūtis, ir jos pailgą stuomenį, ir tą plonytį liemenį, ir siaurus klubus, ir tas ilgas kojas, ir tą ištįsusį kaklą. Viskas jos buvo tarsi ištempta... Ji priminė Šarliui tuos keistus gyvūnus, žirafas, apie kuriuos jis sužinojo mokykloje ir kurių išsivystymas jį visada žavėjo. Kas tai buvo — Lamarkas ar Darvinas? Jis nebeprisiminė katras, bet vienas iš jų teigė, kad dėl keistos žirafų išvaizdos, dėl ilgo kaklo kaltas jų godumas, jų noras siekti skanių, bet labai aukštai augančių lapų, vertusių jas iš paskutiniųjų tiesti jų link kaklą, kuris iš pradžių buvęs trumpas. Bet Alisos ir pėdos, ir plaštakos, ir alkūnės, ir keliai buvo dailiausi ir žavingiausi, kokie tik gali būti. Net per tankų maudymosi kostiumėlį jis matė išsišovusią tiesią klubų kaulo liniją, labiausiai jį traukiančią vietą moters kūne: kaulą, išsikišusį abiejose klubų pusėse, prie kurio pasimylėjęs jis padėdavo galvą ir ramiai, užsisvajojęs gulėdavo lyg ant jūros kranto, kur moters ranka, jai pačiai nė nekrustelint, galėdavo taršyti jo plaukus, o jis pats tarp dviejų viršūnių, tarp dviejų ugningiausių jos kūno polių tik akimirksnį, bet visa esybe pajusdavo, kad yra valdovas ir vergas.

Jie valandėlę patylėjo; bet jų nebeslėpė akacijos krūmas, ir jiedviem, tiek vienam, tiek kitam, jo trūko kaip vieno iš tų nuobodžių, bet tokių reikalingų pašalinių, prie kurių gali užuominomis pasakyti kur kas daugiau, nei drįstum tai padaryti akis į akį.

— Ar nenorėtumėte parūkyti? — paklausė Šarlis. — Einu atnešiu cigarečių, bet iškart perspėju — jos rudos, stiprokos.

— Taip, mielai, — atsakė Alisa neatsimerkdama.

Ji palydėjo žvilgsniu Šarlio figūrą, kuris ėjo ramiai, lyg būtų apsirengęs. Ta laisva laikysena, tas pasitikėjimas, taip nesiderinantis su nenutuokimu apie savo grožį, kėlė Alisai pavydą. Bent kiek pasipūtęs Šarlis jai būtų atrodęs groteskiškai, kaip, beje, menkiausias jo kompleksas — juokingai. Jis ėjo kaip vienas iš tų labai jaunų ir labai gražių paauglių, kuriuos ji buvo mačiusi Italijos paplūdimiuose, nesivaržančių, visiškai abejingų savo grožiui, bet kurių vikrumas ar nerūpestingumas bylojo, kad jie karštai, egoistiškai džiaugiasi savo raumenimis, savo reakcija, paklusniu ir greitu savo kūno mechanizmu, kūno, kuris dar vienišas ir laimingas, kad yra toks, ir apie kurio būsimą galią jie dar nenutuokia. Nuo to keistuolio Šarlio, kuris, žinoma, nebuvo skaistybės įsikūnijimas, vis dėlto dvelkė tyrumu. Jis jau grįžo šypsodamasis, atsisėdo šalia Alisos ir uždegė abi cigaretes: vieną duodamas jai pažvelgė į ją — pirmąkart jiems atvykus į šią nuošalią vietą. Ir tas žvilgsnis buvo toks pritariantis, toks patenkintas tuo, ką matė, kad ji pasijuto veikiau nuraminta nei sujaudinta ar sugluminta. Ji patraukė cigaretę, gomuriu ir gerkle nuslydo kartus ir stiprus dūmas, visai malonus, kuris ją nustebino ir kurį ji tuoj pat išpūtė.

— Porą metų nerūkiau, — tarė ji. — Greitai atpranti.

— Tas pat ir su dviračiu, — tarė Šarlis, pats giliai užsitraukdamas ir su malonumu nurydamas dūmą.

Iš tikrųjų tas Šarlis buvo it koks lakmuso popierėlis, chameleonas, jausmų ir malonumų barometras. Iš jo kažkaip buvo matyti, kad yra šilta ar kad kvepia, ar kad vynas geras, ir galiausiai tai traukė. Alisa papurtė galvą; ji buvo čia tik tam, kad įkalbėtų Šarlį iškeisti savo ramų namų židinį į pabėgėlių apsistojimo punktą, fabriką — į slėptuve, o laisvalaikiu vykdyti slaptas užduotis. Ir atrodė, kad tai padaryti bus nelengva, ypač šioje kaimo, atostogų atmosferoje, kuri vis keitėsi jos akyse, primindama jai tai grafienę de Segiur, tai „Ledi Čaterli meilužį“, bet kuri, šiaip ar taip, dvelkė ramybe. Ji galvojo, kaip pasukti kalbą, nuo ko pradėti, bet Šarlis, tarsi skaitydamas jos mintis, ją aplenkė.

— Norėčiau atsiprašyti už šį rytą, už tą „pam param“, — tarė jis.

Bet, kaip ir rytą kalbant su Žeromu, jo „pam param“ buvo toks liūdnas, toks apgailėtinas, kad jis turėjo paaiškinti suglumusiai Alisai:

— Na, žinote, „pam param“, taip naktį gatve pražygiuoja vokiečių kareiviai.

— Jums nėra už ką atsiprašinėti! — skubiai paprieštaravo Alisa. — Tai aš pasielgiau kvailai. Aš...

Šarlis ją pertraukė:

— Aš visai nežinojau, kad jūs žydai, jūs ar jūsų vyras -tiksliai nebepamenu, kaip sakė Žeromas, — bet, patikėkite, kad jei net ir būčiau žinojęs, nebūčiau pagalvojęs, kad jus tai šitaip paveiks.

Jis berte bėrė žodžius ir pakėlė akis tik baigęs kalbėti. Alisa žiūrėjo į jį truputį išplėstomis akimis, bet jam pasirodė, kad veikiau iš susidomėjimo nei iš apmaudo.

— Jūs negalėjote to numatyti, — lėtai tarė ji įbedusi į jį akis. — Fajatai pavardė, kuri skamba angliškai, bet Gerhartas Faja, mano vyras, tiksliau, mano buvęs vyras, iš tikrųjų buvo žydas.

— Jūs dėl to turėjote daug nemalonumų, tiesa? — paklausė Šarlis. — Mes apie tai čia nieko nežinome, — staiga su kartėliu pridūrė jis.

— Ypač baisu buvo Gerhartui, — tarė Alisa.

Ji laukė, kol jis tiesiai paklaus apie jos kilmę, nes Žeromas tyčia kalbėjo užuominomis, norėdamas pažiūrėti, kaip reaguos Šarlis, bet tas neužkibo.

— Jis buvo geriausias chirurgas Vienoje, netgi, manau, Europoje. Ir jo tėvas, ir senelis buvo žymūs chirurgai ir tam tikra prasme Austrijos aristokratai. Mūsų laimei, nacistai tai žinojo, be to, kai kurie iš jų vadovų turėjo rūpesčių dėl sveikatos, tad mes nebuvome suimti patį pirmą mėnesį nei deportuoti kaip daugiau nei pusė mūsų draugų žydų.

— Jie išveža ir moteris? — abejodamas paklausė Šarlis.

— Taip, ir moteris, ir vaikus, — atsakė Alisa, o kadangi jis žiūrėjo į ją tuo nepatikliu žvilgsniu, kokiu dar kartais vienas kitas žiūrėdavo Europoje, pavyzdžiui, anglai arba kai kurie prancūzai, tūnantys atokiuose kaimeliuose kaip ir Šarlis, žodžiu, visi tie, kurie dar nebuvo okupuoti, tad ji pridūrė:

— Jie išveža net kūdikius, aš tai mačiau savo akimis.

Ji ištarė tai griežtai, kaip visada pasakydavo šias dvi frazes, kurios paprastai eidavo viena po kitos, nes jei abi ir buvo vienodai teisingos, antroji, kad ir kokia šiurpi būtų, priversdavo kiekvieną patikėti pirmąja ar bent jau nutilti. Bet Šarlis netgi šiuo atveju nepamiršo, kam teikė pirmenybę. Vaikai aiškiai jo nedomino.

— Jie iš tiesų išveža moteris, tie šunsnukiai? Kaipgi jūs nuo jų išsisukote?

Kadangi jis taip ir neuždavė jai svarbiausio klausimo, nors jau dešimt kartų turėjo progą tai padaryti, jai staiga pasirodė, jog, galimas dalykas, ji pagaliau sutiko žmogų, kuriam žodis „žydas“ reiškė ne ką daugiau nei „juodbruvas“; jai pasirodė, jog šio žmogaus požiūris į ją, sužinojus, jog ji žydė, visiškai nepasikeistų, ir ji ryžosi:

— Pirmiausia jiems reikėjo Žeromo; antra, iš Vienos jie pirmiausia vežė tik žydes moteris, o ne „ištekėjusias už žydų“. Bet aš nuo gimimo esu katalikė, jei galima taip pasakyti...

— Štai kaip! — sušuko Šarlis. — Vadinasi, jūs ne žydė!

Jis pritariamai palinksėjo galva išgąsdindamas Alisą, paskui pažvelgė į ją patenkintu ir pasitikinčiu žvilgsniu.

— Nenorėjau jums to sakyti, — tarė jis nušvitęs, — bet man tai labiau patinka. Atvirai sakant...

Jie trumpam nutilo. Alisa jautė, kaip kraujas plūsta į širdį ir pyktis tvinkčioja rankose ir smilkiniuose; ji sėdėjo nuleidusi akis, trokšdama pamatyti bet ką — akmenį, pagalį — ir vožti tam šlykščiam veidmainiui, tam apsimetėliui. Reikia kažką atsakyti, pagalvojo ji, ir tuoj pat. Ji lėtai atsistojo ir išgirdo savo balsą ramiai klausiant, nors pati vos laikėsi nešaukdama:

— Mat kaip... O kodėl jums tai labiau patinka?

— Na, — atsakė Šarlis, — tai reiškia, kad jums gresia mažesnis pavojus, štai ir viskas! Visai nenorėčiau, kad jie jus įkištų už spygliuotos vielos, be to, aš jiems neleisčiau to padaryti, — griežtai tarė jis. — Dėl to galite būti rami. — O Dieve! — staiga sušuko jis. — Jūs visai balta, Alisa. Sėskitės. Na ir prigąsdino jus tie šlykštynės, visus juos užmuščiau!..

Alisa susmuko ant rankšluosčio ir užsidengė veidą rankomis netikėtai nudžiugusi ir pajutusi palengvėjimą. Jai būtų buvę apmaudu, jei Šarlis būtų pasirodęs esąs menkysta, ir pačią stebino tokios mintys apie žmogų, su kuriuo tik vakar susipažino. Ji nuleido rankas, pamatė įbestą į ją susirūpinusį Šarlio žvilgsnį ir staiga susigėdo dėl to, ką galėjo pagalvoti.

— Atleiskite man, — tarė ji. — Tai siaubinga, bet kai jūs pasakėte, žodžiu, kai jūs pasakėte, kad jums tai labiau patinka, na, kad aš ne žydė, aš pamaniau, kad ir jūs iš tų, kurie...

— Kurie ką? — paklausė Šarlis. — Antisemitai? Nejuokaukite, Alisa! Kaip jums tai atėjo į galvą! Žinote, mano tėvas buvo kvailys, bet dėdė — labai protingas žmogus, tas, kuris prieš porą metų mirė ir vietoj kurio aš dabar dirbu fabrike. Kartą jis su manim kalbėjo apie tai. Jis man išaiškino, kad nuo tų laikų, kai mes šį tą žinome apie savo istoriją, nuo Karolio Didžiojo laikų, visi prancūzai, tiek žymūs, tiek nežymūs, sakysim, koks nors Liudviko XVI palikuonis, neišvengiamai, automatiškai turėjo mažiausiai dvidešimt milijonų protėvių, neskaitant nežinomų genčių ir visų ankstesnių beždžionių. Ir jis man pasakė, kad jei kas nors mėgintų jį įtikinti, jog tarp tų dvidešimties milijonų nebuvo nė vienos prosenelės, kurią suvedžiojo žydas, ir nė vieno prosenelio, kuris būtų vedęs jauną žydę – per visus tautų kraustymusi ir karus, kurie vyko dvidešimt amžių, — „jei kas nors įrodinės, kad yra grynas arijas, mano mielas Šarli, spirk tokiam į užpakalį, jis kretinas“. Manau, jis buvo teisus. Tas antisemitizmas — kažkokia nesąmonė.

— Gal ir nesąmonė, bet taip yra, — tarė Alisa, vėl išsitiesdama ant nugaros ir užsimerkdama, o Šarlis atsirėmė alkūne ir atsigulė šalia jos kiek toliau. Jis kramtė žolės stiebelį žiūrėdamas tai į vandenį, tai į medžius. Kai atsigręžė į Alisą, ji buvo atsimerkusi ir taip pat žiūrėjo į jį. Kažkoks skystis ištryško iš jos vyzdžio, susitvenkė akies kamputyje ir lėtai nuvarvėjo per smilkinius. Šarlis ne iškart suprato, kad tas staiga atsiradęs vanduo — ašaros, ir tai jį sukrėtė. Jis nevalingai paėmė Alisos ranką, kurios ji neatitraukė, ir be menkiausios dviprasmybės priglaudė prie jos švelnias, šiltas lūpas. Pirmą kartąjį matė vyrą su glaudėmis, pusnuogį, bučiuojantį nuošalioje vietoje bepravirkstančios moters ranką.

Bet, užuot nusijuokus iš tos komedijos, ją užplūdo švelnumas. Žeromo sumanymas, jų gudrybės ir planas jai staiga pasirodė baisūs, neteisingi, begėdiški. Negalėjo būti jokios kalbos apie šio jautraus ir švelnaus žmogaus, šio gražaus žmogaus — kuriam gyvenimas atrodė gražus — atplėšimą nuo jo įprastų rūpesčių, džiaugsmų ir malonumų. Nuo to reikės atkalbėti Žeromą, tarė ji sau, atsikeldama ir lėtai valydamasi smėlį; bet ji jau žinojo, kad jos atsisakymas vykdyti sumanytą planą yra tik laikinas ir kad Šarlis, kaip ir kiti, turėtų atsistoti tarp šiandienos budelių ir jų būsimų aukų, net jei jo kūnas nudegęs, net jei jo plaukai blizgantys, net jei jo širdis atvira ir net jei ji ėmė jaustis iš tikrųjų prie jo linkstanti.

Todėl kai persirengę jie pamatė, kad galinis Alisos dviračio ratas visiškai niekam nebetinkamas (nes Šarlis, nuėjęs atsinešti cigarečių, nusprendė pasinaudoti senu geru triuku), ji patikliai ir net šiek tiek jaudindamasi su malonumu įsitaisė ant Šarlio dviračio bagažinės ir jautė, kol jie važiavo tuos kelis kilometrus, skyrusius juos nuo namų, kaip jos veidas pasineria į jo plaukus, plaikstomus iš priekio pučiančio vėjo, ir netgi juto, kaip priglunda krūtine prie jo nugaros, kai jis paspaudžia, gal kiek ir per stipriai, savo pedalus. Kai jie grįžo namo, kaimas, kaip ir jų veidai, raudonavo iš tolo. O kandžias Žeromo pastabas apie dviračio avariją Alisa be reikalo ėmė į širdį. Ji nežinojo, kad „pradurta padanga“ buvo mėgstamiausias jų abiejų pokštas nuo tada, kai jie dar nekaltai ir nemokšiškai flirtavo pašėlusioje jaunystėje.

4 „Vikrusis triušis“ (Lapin Agile) - žymi Paryžiaus kavinė.

V SKYRIUS

Tą patį vakarą, šiek tiek vėliau, ji stovėjo priešais veidrodį ir šįkart su malonumu žiūrėjo į savo veido -jau įdegusio, bet dar nepatamsėjusio — atspindį juodai mėlynų plaukų fone. Ji stebėjo linksmą guvią veido išraišką ir šelmiškas kibirkštėles tos priešais stovinčios moters akyse, moters, kurios taip aiškiai geidė ir kurią taip nuolankiai gerbė gražuolis Šarlis; tas laukinis, jautrusis, šiurkštusis ir švelnusis Šarlis, apie kurį dar vakar ji nieko nežinojo, o šiandien jautėsi taip, lyg būtų pažinojusi jį „visą gyvenimą“ — ir tas pasakymas šįkart jai atrodė kaip niekad tikslus.

Ji vilkėjo klostuotu sijonu juodais ir baltais dryžiais, tamsiai pilka palaidinuke, buvo su karoliais ir auksiniais auskarais, inkrustuotais melsvai pilkais akmenimis. Ji vėl pasijuto esanti elegantiška, nors to nesiekė, bet nepasakytum, kad ir nesistengė tokia būti. Žeromas pasibeldė į duris ir iškart įėjo. Akmeniniame veide ryškėjo tvirtai sučiauptos lūpos ir šaltos akys, o virš jų — suraukti antakiai, tik pernelyg šviesūs, kad atrodytų grėsmingai. Retai šiame veide atsispindėjo tokia bloga nuotaika, ir Alisa pamėgino ją išblaškyti.

— Ką nuveikėte šią popietę? — paklausė ji su nerimu, kurį, beje, pasigailėjo suvaidinusi.

— Aplankiau du ūkius, vieną tuščią ir kitą kuriame gyvena jų šeimininkas, senukas, vardu Žėlio, kažkada išmokęs mus žvejoti. Keturioliktųjų-aštuonioliktųjų metų kare jis neteko rankos, tad seniai dantį griežia ant „fricų“, kaip jis sako. Jis paslėps, ką tik panorėsi, kur tik panorėsi ir kada tik panorėsi... Dar kalbėjau su Šarlio meistru, kurį taip pat gerai pažįstu iš anksčiau. Jei gaus popierius, jie suras vietas mūsų „keliautojams“ ir netgi visai pakenčiamą darbą. Su viena sąlyga, žinoma: jei Šarlis leis savo darbininkams „apsimetinėti kvailiais“, jo paties žodžiais tariant.

— Manau, kad jam pačiam tai sekasi neblogai, — tarė ji šypsodamasi ir žiūrėdama Žeromui į veidą (pirmąkart, pamanė ji, nuo tada, kai jis įėjo).

Žeromas taip pat ėmė juoktis, bet kažkokiu keistu juoku, kaip sakoma, „be noro“, o Šarlis juokėsi „noriai“ — staiga kvailai, nei iš šio, nei iš to toptelėjo Alisai. Ji vis dažniau vėl pastebėdavo tuos staigius minties šuolius, tuos tono pasikeitimus, dingusius po paauglystės metų persilaužimo, pavertusio ją labai anksti viena iš keisčiausių, patraukliausių Paryžiaus ir Vienos moterų. Anuomet jos linksmumas buvo kažkoks keistas, laisvas, juokingas, tai buvo šalto humoro, įkaitusios vaizduotės ir pritrenkiančių išpuolių prieš pirmus pasitaikiusius žmones mišinys.

Taigi jis juokėsi — noriai ar nenoriai — bet jo juokas nebuvo linksmas, ir staiga nutrūko. Jie žiūrėjo įsmeigę akis vienas į kitą kaip du svetimi žmonės, jie, kurie tūkstančius kartų per trejus metus žiūrėjo vienas į kitą, ji — klausiamai, klaikiai bijodama gyventi, jis — dėmesingai, su begaliniu švelnumu. Bet dabar tai buvo visai kitokie žvilgsniai: jie žiūrėjo vienas į kitą tarsi priešininkai. Reikia tai sustabdyti, pamanė Alisa, vyksta kažkas baisaus, tam reikia kuo greičiau užkirsti kelią.

— Aš nė kiek neabejoju, kad jūs suvedžiojote Šarlį, — tarė Žeromas apsimestinai linksmai. — Pradurta padanga reiškia, kad jis iš tikrųjų, rimtai įsimylėjo.

— Nesuprantu, — tarė Alisa.

Jos balsas buvo abejingas, bet ji sustingo priešais veidrodį su lūpų dažais rankoje, pakeltoje ir nejudančioje, kaip iš arti filmuojant per patį vidurį sustabdytoje juostoje, rankoje, kurią išjudinti galėjo tik Žeromo atsakymas.

— Kai ankstyvoje jaunystėje abu su Šarliu pradėjome bėgioti paskui sijonus, — tarė jis, — mūsų pergalės nebuvo tokios lengvos, ir mes padėdavome Venerai įvairiausiais būdais: pradurta padanga, pavyzdžiui, priversdavo sutrikti vargšes mergaites. Mes jas parveždavome namo ant dviračio bagažinės, uostydavome jų plaukus, lyg netyčia užkliudydavome jų nugaras —būdavo baisiausiai įdomu, bent jau mums... Tai, žinoma, nelabai originalus triukas, bet...

— Tikrai? — sušuko Alisa sužaibavusi akimis. — Ne! Tik nesakykite, kad Šarlis visą tą kelią tempė dar penkiasdešimt kilogramų ant savo bagažinės vien tik tam, kad, anot jūsų, „pauostytų“ mano plaukus! Tai iš tiesų labai jaudinantis dalykas.

— Tai, žinoma, jaudinantis dalykas septyniolikmečiui, — įgėlė Žeromas, — bet trisdešimties metų vyrui...

— Juo labiau! — sušuko Alisa. — Pirmiausia trisdešimties metų Šarlis nebe toks sportiškas kaip septyniolikos; be to, dabar jis — suaugęs vyras, kuriam netrūksta moterų ir su juo nė iš tolo negali lygintis nieko apie gyvenimą neišmanantis įsisvajojęs berniukas. Ne, ne, mano mielas Žeromai, aš manau, kad jūsų gražusis fabrikantas, jūsų Šarlis Sambra, yra tikras didvyris.

O kadangi Žeromas prasižiojo, norėdamas jai greitai atkirsti, lyg nesuprastų, jog ji juokauja, Alisa staiga pagalvojo apie seną taktinį manevrą, suktesnį ir, kiek atsiminė, veiksmingesnį: pulti priešininką jo paties ginklu.

— Palaukite, Žeromai, — tarė ji pasipiktinusi. — Ar tik nenorite pasakyti, kad pavyduliaujate Šarliui, kad kaltinate mane su juo koketavus? Bet, atvirai kalbant, kuo jūs mane laikote? Iš tiesų kuo?

Jos balse netgi buvo jaučiama nuoskauda, ir ji liko tuo patenkinta. Tas senas makiaveliškas triukas — grąžinti kaltinimą kaltinamajam, kitaip tariant, apkaltinti jį šmeižtu — jai dar kartą pasirodė genialus. Deja, Žeromas neperkando šių subtilybių.

— Taip, — tarė jis, — aš pavyduliauju. Kai pamačiau jus atvažiuojančius ant to dviračio, sėdinčius taip arti vienas kito, tokius linksmus ir laimingus...

Garbingam pasipiktinimui likus be atsako, Alisa instinktyviai griebėsi kito būdo, sentimentalesnio ir galbūt veiksmingesnio:

— Bet jūs sakėte, kad labiau už viską trokštate matyti mane linksmą ir laimingą!

— Ką gi, aš klydau, — šaltai tarė Žeromas. — Taip, aš norėjau, kad jūs būtumėte linksma ir laiminga, bet su manimi, o ne su Šarliu.

Jo žodžių egoizmas ir žiaurumas ją pribloškė. Alisa vienu šepečio brūkštelėjimu užsimetė savo plaukų kupetą ant veido, ir Žeromas neišvydo nei jo išraiškos, nei galbūt ašarų. Stojo tyla.

— Aš nesuprantu. Aš jūsų nesuprantu, Žeromai, — galiausiai pasigirdo Alisos balsas iš už juodos plaukų uždangos. — Jūs pavedėte man įkalbėti jį elgtis taip, kaip mums reikia, vadinasi, suvedžioti jūsų draugą, tiesa? Jūs viską nusprendėte, jūs mane čia atvežėte, tiesa? Ir nusiuntėte į miško gilumą su vyru, pagarsėjusiu mergišiumi, kas irgi tiesa. Ir jei jis naiviai pradūrė dviračio padangą, norėdamas pauostyti mano plaukus, man tai atrodo menkniekis, palyginti su pavojumi, kuris man grėsė išvažiuojant su juo! Aš manau, kad jūs visiškai neteisus, Žeromai, neteisus ir nedėkingas.

Ir, atmetusi plaukus atgal, skubiai išėjo iš kambario, nespėjus Žeromui pamatyti, ar jai ištryško ašara, ar ne. Jis pasielgė kvailai, šlykščiai ir niekingai, ji buvo teisi, ir jis negalėjo sau už tai atleisti. Jis vos ne pusvalandį graužėsi prieš nulipdamas pas juos į svetainę, tebekankinamas gėdos. Žeromas, galvotas žmogus, paprastai neteikdavo jokios reikšmės savo įspūdžiams, nuojautoms, abejonėms ar nuogąstavimams. Jis tikėjo tik savo protu, savo samprotavimais, ir šįkart jam tai brangiai kainavo.

Alisa ir Šarlis sėdėjo ant kilimo priešais židinį ir žaidė kortomis. Alisos juokas iš pradžių nuramino Žeromą dėl jų ginčo pasekmių, tačiau tuoj pat vėl suerzino. Kas gi jam darosi? Jis ką tik dešimt minučių ėjo iš proto; degė iš gėdos ir priekaištavo sau dėl savo žodžių ir idiotiškų kaltinimų. Tuo metu jis būtų viską atidavęs, kad tik Alisa nebūtų nuliūdusi ir kad jis nebūtų niekuo jos įskaudinęs; ta mintis jam buvo nepakeliama. O dabar, girdėdamas jos juoką, raminantį, patvirtinantį, kad jis visai jos neužgavo, būtų atidavęs viską, kad tik būtų radęs ją apsiverkusią kokiame nors kampelyje ir galėtų pats nuraminti. Iš tikrųjų jis nesuvokė, kaip Alisa gali juoktis, kai jie beveik susipykę.

— Jūs nekaip atrodote, Žeromai, — tarė Alisa atsigręždama į jį ir žvelgdama ramiai, tarsi nieko nebūtų įvykę.

O jis paskubėjo nuleisti akis, kad ji nepastebėtų jo žvilgsnio, kuris veikiausiai panėšėjo į puspročio ar psichikos ligonio žvilgsnį.

Jie žaidė toliau, nebekreipdami dėmesio į jo pablyškimą, ir Alisos juokas dabar skardėjo kas tris minutes po kiekvienos kvailystės, kurią leptelėdavo Šarlis, o šis, beje, nė pats nebežinojo, ką daro: tas pavojingas lošėjas, garsus visose Alpėse ir Dofinė savo šaltakraujiškumu ir įžūlumu lošiant pokerį (ir apskritai kortomis), dabar žaidė kaip ketverių metų vaikas, ir dar nelabai nuovokus. Jis, žinoma, pralošinėjo, bet visiškai nesuko dėl to sau galvos, nes Alisa juokėsi, o Šarlis žinojo, veikiau manė, kad, norint suvilioti moterį, pirmiausia reikia ją prajuokinti. Būdas, beje, efektyvus, bet jis, turėdamas tokią išvaizdą, galėjo be jo apsieiti. Tačiau jis mėgo apsimesti kvaileliu, kuris niekad neišlemena žodžio, kurį palieka ar atstumia moterys ir primuša vyrai, kuris visada yra atpirkimo ožys. Tai jam suteikdavo keisto žavesio, nes kontrastas tarp jo išvaizdos ir to tariamo nevykėlio buvo kažkoks patrauklus.

Taigi Alisa juokėsi; ji išsitiesė kaip katinas priešais ugnį, atsigulė ant kilimo, nusiavė batus tarsi kaimo troboje, kurioje būtų prabėgusi visa jos vaikystė. Įpratęs ją matyti užsidariusią savo kambaryje, vaikščiojančią koridoriais susigūžusią it primuštas šuo, Žeromas stebėjosi regėdamas tą patenkinto tingaus katino povyzą, katino, kuris linksminosi, kuriam norėjosi išeiti ir vėl grįžti, trumpai tariant, laimingo katino. Jis niekad nebuvo jos tokios matęs. Ir negalėjo patikėti, kad šitie namai su tariamai kaimietiškais, negrabiai stilizuotais baldais, kurių čia prigriozdino Šarlio tėvai, seneliai ir proseneliai, aiškiai pasižymėję siaubingu skoniu, būtų galėję kaip nors paversti Alisą kitu žmogumi. Šitie namai buvo panašūs į milžinišką, vietomis pompastišką sendaikčių parduotuvę, gal ir galinčią žavėti ką nors, kas vaikystėje čia gyveno, tokį kaip jis pats ir Šarlis, taigi tokį, kuris galėtų prisiminti ką nors mielo, bet tik ne patraukti naujumu ir gyvybe. Tačiau Alisa nuo šio ryto visiškai pasikeitė: ji nebebijojo, ji nebeatėjo pabelsti į jo duris, ji nebeatėjo prisiglausti priėjo peties, paimti jo rankos ir laikyti ją tarp savo delnų, virpančių, retkarčiais ją suspausdama kaip skęstantis rąstą ar šaką. Alisa nebebijojo karo ir nebekalbėjo apie jį. Ji pasikeitė, siaubingai pasikeitė per vieną dieną. Nejaugi dvidešimt keturios valandos kaime galėjo pakeisti jautrią, išgąsdintą, paslaptingą, tylią ir švelnią moterį? Nejaugi galėjo paversti ją kita moterimi, dar paslaptingesne, bet įžūlia, linksma, ironizuojančia ir nepriklausoma? Ne, ne šie namai ir netgi ne Šarlis, nepaisant visko, nepaisant jo instinktyvaus pavydo, kuris, be to, tebuvo niekuo nepagrįstas vyriškas pavydas, ne Šarlis pakeitė Alisą, ryžtingai dabar nusprendė Žeromas: geriausiu atveju jis galėjo jai patikti ir paveržti iš jo kurį nors vakarą, kur nors kitur ir vėliau, bet tik ne Žeromui esant šiuose namuose. Alisa negalėtų taip pasielgti iš pagarbos jam. Ir ne pievoje, nes Alisa ne iš tų, kurios pasiguldomos pievoje. Vadinasi, jam nebuvo ko prarasti, nebent Alisos dėmesį. O to jos dėmesio jis vėl sulauktų, kai tik jie vėl pasinertų į konfliktus, į neaiškias naktines muštynes, į lindynes ir požemius — į Pasipriešinimo sąjūdį, į kurį, dabar jis tai žinojo, turės ją įtraukti: ne dėl savęs, o dėl jos pačios, kad ji vėl taptų tokia, kokia buvo, kokia turėtų būti, kokia buvo trejetą metų, kai jis buvo ją įsimylėjęs ir yra, gal net labiau, įsimylėjęs dabar. Jis turi ją išvežti, jis ją nuo visko apsaugos. Tik ne nuo jos pačios... Žinoma, bet, šiaip ar taip, nuo jos pačios jis jau vieną kartą ją išgelbėjo. Žeromas apsaugojo Alisą nuo nevilties, tad kodėl negalėtų apsaugoti jos nuo lengvabūdiškumo? Bet jis pamiršo vieną dalyką: kad jam nuo vaikystės buvo pažįstamas tas liūdesys, tas nenoras gyventi, nuo kurio jis išgydė Alisą, ir jei lengviau išgydyti žinomas ligas, nėra taip paprasta išgydyti kitas. Žeromas niekada nebuvo nei lengvabūdis, nei nerūpestingas, nei beprotiškai trokštantis gyventi. Džiūgavimas jam tebuvo žodis, knyginis žodis, tuo tarpu prieš susirgdama Alisa buvo mergaitė, o vėliau moteris, deganti aistra gyvenimui. Jai teko patirti tą dvasios pakilimą, tą beprotišką laimę, tą protu nesuvokiamą apsvaigimą, kurių kartais žmogui ima ir nepagaili gyvenimas. Tokių vis pasitaikančių pakilių akimirkų Žeromas nebūtų galėjęs įvertinti, kaip ji nebūtų galėjusi jų atsisakyti. Kaip nuo gimimo aklas žmogus, sutikęs apakusįjį, gali jį suprasti, netgi padėti jam pakelti savo neregystę, bet jis nevalios, jei tas vėl praregės, sutrukdyti jam pašokti ant kojų ir veržtis į saulę.

— O Dieve! — sušuko Šarlis. — Blicai!

Jis liovėsi žaidęs ir atsisuko į duris. Vienas jo šunų pasirodė tarpduryje šlubčiodamas, graudžiu snukiu ir bidzeno prie jo. Šarlis tą pačią akimirką pamiršo kortas, Alisą, Žeromą ir visą pasaulį ir palinko prie šuns. Jis paguldė jį ant nugaros, paėmė jo leteną, vis meiliai jį šnekindamas atsargiai ją apčiupinėjo, kol šuo ėmė inkšti.

— Na, ir ką gi tu pasidarei, kvailas daikte? Žioplelis... Palauk, čia? Čia? Kur tau skauda, čia? Ne. Toliau? A, štai čia.

Ir toliau:

— Taip, čia, bičiuli. Palauk. Tu ir vėl lindai į krūmus? Protingai padarei. Labai gudriai. Oi, atleisk, čia ne dyglys, čia... Kas gi čia? Ar tik ne vinis... Tai, sakai, prasidūrei leteną vinimi kaip seną padangą. Taip gi negalima, Blicai, negalima, mano mielas, reikia žiūrėt, kur lipi! Palauk truputį, minutėlę, vieną minutėlę.

Šarlis išsitraukė iš kišenės mažą šveicarišką peiliuką („kaip koks skautas“, toptelėjo Žeromui) ir atlenkė nedideles žnyples ar kažką panašaus. Pasilenkė prie šuns, bet tas taip skausmingai sustaugė, kad Alisa pašoko ir pribėgo prie jų.

— Laikykite jį už kojų, už užpakalinių kojų, — trumpai tarė Šarlis įsakmiu balsu, keistai skambančiu jo lūpose. Ir Alisa pagriebė drebančias užpakalines šuns kojas ir tvirtai jas suspaudė. Ji pamatė, kaip Šarlis pasilenkė, sugnybo mažą juodą daikčiuką rausvai pilkoje šuns letenoje ir staigiu judesiu ją ištraukė. Šuo krūptelėjo ir pašoko nuo grindų. Jis movė durų link, paskui susigėdęs grįžo ir padėjo galvą pirma ant kelių Šarliui, paskui Alisai — tik trumpam, prieš išbėgdamas pro duris.

— Šuo elgėsi kaip pavyzdingas pacientas, — tarė Žeromas sarkastiškai. — Iš pradžių padėkojo šeimininkui, paskui medicinos seseriai. Tik pamiršo man duoti arbatpinigių kaip asistentui.

— Tu niekad nemylėjai gyvūnų, — šiurkščiai tarė Šarlis.

— Nieko panašaus, aš myliu gyvūnus, — tarė Žeromas, — bet pirmenybę teikiu žmonėms. Man kelia įtarimą tie, kurie teikia pirmenybę gyvūnams.

— Aš ne iš jų, — tarė Šarlis juokdamasis. Ir nuo jo juoko įtampa atslūgo.

— Vis dėlto, — baigė Šarlis žiūrėdamas į Žeromą, — ant tavo pečių anglo galva, tad turėtum būti aistringas gyvūnų mylėtojas. Ar ne, Alisa?

— Niekada nepagalvojau, kad ant Žeromo pečių anglo galva, — šypsodamasi tarė Alisa. — Beje, jei jau kalbame apie Angliją, Šarli, ar jūs galite čia girdėti Londono radiją?

— Londono radiją? Žinoma! Visi prancūzai užsitraukia naktines užuolaidas ir susėda prie šeimos pietų stalo tiksliu laiku, surėmę pečius, kad išgirstų, ką vieni prancūzai pasakys kitiems. Niekam nebeįdomu versti judėti stalus ir iškvietinėti mirusiuosius, dabar iškviečiami gyvieji, tai linksmiau! Juk pats tą puikiai žinai.

— Deja, aš nesu tuo visai tikras, — tarė Žeromas.

— Sakau tau, taip ir yra! — juokėsi Šarlis — Tiktai tikri partizanai neklauso Londono radijo. Iš atsargumo. Pereik vakare nors ir per mūsų kaimą, tik tai ir girdėsi! Beje, — pridūrė jis, — mano radijas stovi bibliotekoje ir nustatytu laiku mes taip pat būsime ten. Tu jo klausaisi kas vakarą?

— Taip, jei tik galiu, — atsakė Žeromas. — Bet šįvakar būtinai turiu paklausyti, nes galbūt mums perduos žinią, galbūt išgirsime mums svarbių dalykų, šiaip ar taip, aš klausysiu, net jei jūs ir toliau žaisite kortomis.

Bet jo pastaba, atmiešta kartėliu, buvo praleista pro ausis.

VI SKYRIUS

Taigi sutartą valandą visi trys atėjo prie traškančio radijo aparato, iš kurio sklido balsai laisvų žmonių, kalbančių apie laisvą šalį. Šarlis sėdėjo savo krėsle jausdamasis šiek tiek nuvargęs nuo popietinio žygio dviračiu ir žiūrėjo į šalia sėdinčią, bet savo mintyse paskendusią Alisą. Jis rūkė nuo seno ten užsilikusį cigarą, kaip ir kiekvieną vakarą galvodamas, kaip lėtai slenka laikas, o tas pats balsas, jaunatviškai skardus, sklindantis iš pasaulio krašto, perdavinėjo tuos lyriškus-debiliškus pranešimus, kurie, ačiū Dievui, atrodo, nelabai jaudino šio vakaro svečius. Todėl jis nustebo matydamas staiga pašokantį Žeromą, kaip niekada išbalusį. Balsas iš radijo kartojo ramiai ir tarytum visai abejingai: „Piemenys išėjo, ir banda jų laukia. Piemenys išėjo, ir banda jų laukia. Kartojame: piemenys išėjo, ir banda jų laukia... Balandė praskrido pro tinklą tarp medžių. Balandė...“ Bet sprendžiant iš Žeromo išraiškos buvo kalbama ne apie balandę. Jis pasiliko stovėti, Alisa taip pat atsistojo šalia jo. Ji vėl ėjo išvien su juo, ir buvo aiškiai matyti, kad Šarlis jai nebeegzistuoja. Kažkoks gumulas, ne iš pavydo, o dėl to, kad pasijuto atstumtas, įstrigo jam gerklėje, bet jis irgi lėtai ir iškilmingai atsistojo, tarytum čia būtų buvusi kavinė ir staiga būtų užgroję „Marselietę“ — ne tiek ne laiku, kiek netikėtai.

— Dieve mano, Dieve mano, — sušnibždėjo Žeromas. — Jūs girdėjote, Alisa? Jūs taip pat girdėjote?

— Taip, — atsakė Alisa tokiu pat dusliu balsu.

Ji lėtai susmuko į krėslą ir užsidengė rankomis veidą, o Žeromas nusigręžė nuo jos, atsistojo veidu į ugnį ir stipriai sugniaužęs kumščius ėmė daužyti židinio marmurą.

— Jie aiškiai pasakė... — murmėjo jis pats sau. — Jie aiškiai pasakė: banda, piemenys...

Ir nelaukdamas, kol Alisa ar kas nors jam atsakys, staiga atsisuko į Šarlį, kuris stovėjo kaip įbestas ir žiūrėjo į jį išpūtęs akis. Išbalęs, pailgas, paprastai ramus ir, Šarlio manymu, net neišraiškingas Žeromo veidas išblyškęs tapo žiaurus: Šarlis nenorom turėjo pripažinti, kad sukąsti žandikauliai, piktas žvilgsnis ir įkritę žandai jam suteikė savotiško žavesio. Jis buvo žavus, kai pyko, buvo žavus pagautas įkarščio, galbūt jis visai nieko ir lovoje, pamanė Šarlis apmaudžiai, kaip apgautas vyras. O Žeromas, ranka įsitvėręs švarko atlapo, purtė jį su tokia jėga, kokios Šarlis nė neįtarė jį turint.

— Paklausyk, Šarli, tu turi man paskolinti savo automobilį. Man reikia paskambinti į vieną vietą, bet ne iš čia. Valandai, na gal dviem. Alisa, jūs liksite čia. Aš tau ją patikiu, Šarli; jei po penkių valandų negrįžčiau, kurį laiką apie mane pamirškite. Aš tau ją patikiu, Šarli. Bet aš grįšiu anksčiau.

Sugavęs raktelius, kuriuos jam numetė Šarlis, jis dingo iš kambario ir tuoj pat išvažiavo.

Vos nutilus naktyje variklio ūžesiui, vėl pradėjo čirpti svirpliai. Alisa žiūrėjo į ugnį. Ji atrodė išsiblaškiusi, truputį liūdna.

— Gal galite man paaiškinti... — nedrąsiai pradėjo Šarlis.

— Taip, — tarė Alisa žiūrėdama į jį, bet jo nematydama, nusiminęs pagalvojo jis. — Taip, aš galiu jums paaiškinti. Tai, ką jūs girdėjote, reiškia, kad trys mūsų grupės nariai buvo suimti, yra vokiečių rankose, o gal jau ir nukankinti arba sušaudyti, aš to nežinau. Jie buvo mūsų draugai, pirmiausia Žeromo draugai, artimi ir man. Be to, tai reiškia, — toliau kalbėjo ji lėčiau, tarsi tik dabar imdama suvokti, kas iš tikrųjų įvyko, — tai reiškia, kad visi žydai ir ne žydai, kurie mūsų, Žeromo arba manęs, laukia, kurie mus pažįsta ir pasitiki mumis ir niekuo daugiau, gali atvykti į sutartą vietą nieko nerasti, pasiduoti panikai ir galbūt leistis suimami. Tai reiškia, kad jei kas nors kitas, o ne Žeromas ar aš paskirs jiems naują susitikimo laiką ir vietą jie gali pamanyti, jog tai spąstai, ir neateiti. O kadangi Žeromas nebegali grįžti į Paryžių nes dabar jo tikriausiai visur ieško, vadinasi... vadinasi, aš ten važiuosiu pati. Aš ateisiu į sutartą vietą kad juos perspėčiau ir susitarčiau dėl kitų susitikimų ir dėl kito ryšininko. Taip. Štai ką visa tai reiškia. Aš turiu vykti į Paryžių pati šiandien, vėliausiai rytoj. Policija manęs nepažįsta, gestapas taip pat, aš niekad nieko nepadariau, aš niekuo nerizikuoju, — pridūrė ji ir šyptelėjo, nes Šarlis išbalo.

Didžiai jos nuostabai, jis ėmė šaukti:

— Ir jūs manote vykti ten vietoj jo, jūs manote, kad jums tinka šis vaidmuo? Manote, kad Džeromas pasiųs moterį, kad tie maniakai ją suimtų, išdarinėtų ir nužudytų? Jei Žeromas taip pasielgs, vadinasi, jis kvailys, jis šunsnukis! Aš jums jau sakiau, kad nemanau, jog moters darbas — siūti ir gimdyti vaikus, jos turi gyventi, būti gražios, jaunos, tokios kaip jūs, Alisa... Tikras vyras niekada nesiųs moters žūti vietoj savęs! Aš užmuščiau Žeromą jei jis leistų jums išvykti! Aš to nepakelčiau, Alisa, jūs neišvažiuosite į Paryžių vietoj jo!

Jie pažvelgė vienas į kitą. Jie nebebuvo draugai, jie buvo du svetimi žmonės, vyras ir moteris.

— Paklausykite manęs, Šarli, — tarė ji, — aš jau daug privargau mėgindama tuo įtikinti Žeromą. Pusę metų jis atsisakinėja mano pagalbos. Bet dabar aš žinau, kur ir kada reikia susitikti. Ir patikėkite manimi, Šarli, nori jis to ar ne, norite jūs to ar ne, bet aš važiuosiu. Ne todėl, kad būčiau baisi didvyrė, bet dėl to, kad negresia joks pavojus. O tos moterys, vaikai ir vyrai laukia, kad kas nors juos išvežtų ir kad jie liktų gyvi. Tai labai paprasta, patikėkite, patikėkite manimi, — ir ji ėmė juoktis. — Pirmąkart gyvenime aš rūpinuosi kitais, o ne savimi, pirmąkart aš galiu kažką nuveikti, pirmąkart aš galiu padėti pati, užuot buvusi našta kitam, užuot apsunkinusi gyvenimą mane įsimylėjusiam vyrui, aš galiu išgelbėti nuo mirties nepažįstamus žmones, todėl galite būti ramus, Šarli, aš tikrai važiuosiu. Palauksiu savo kambaryje, kol Žeromas grįš. Prašau man atleisti, — tarė žengdama durų link, o jis liko stovėti suglumęs, nustebęs, visas išraudęs, rankomis sugniaužęs židinio atbrailą, paklaikęs ir supykęs.

Vienu metu Alisai toptelėjo, kad teisėtai pasipiktinęs ir nusprendęs veikti Šarlis Sambra turėtų būti labai pavojingas priešininkas arba labai geras sąjungininkas. Jau visą parą Alisa stebėjo, kaip keičiasi tas suvedžiotojas, kurį dabar turėjo suvedžioti ji, tas malonus vaikinas, truputį per gražus, truputį per didelis mergišius, į kurį ji žiūrėjo grožėdamasi, bet nejausdama jokio geismo. Dabar pirmąkart ji pažiūrėjo į jį nebe kaip į seno groteskiško vodevilio aktorių, bet galbūt kaip į būsimą kovos draugą. Ir nesuprato, kodėl žengdama pro duris ir jį palikdama pajuto, kaip kyla ir ją užvaldo nenusakomas, stiprus geismas, begėdiškas ir toks aiškus, kad ji susvirduliavo išeidama iš kambario įkaitusiais kaip ir Šarlio skruostais.

Kai po trijų valandų per patį vidurnaktį grįžo Žeromas, prie durų stovėdamas jo laukė Šarlis. Jie ilgai ginčijosi, čia negailestingai įžeidinėdami vienas kitą, čia švelniai atsiprašydami. Šiaip ar taip, kai kitą rytą Alisa nulipo laiptais, ji išvydo Žeromą, ir šis trumpai ir aiškiai pareiškė, kad specialistė, dirbanti odos ir kailių pramonės srityje, vykstanti į Paryžių tobulintis, iš tiesų yra ideali priedanga būsimai pogrindininkei, tokiai kaip ji, ir kad jis, Žeromas, labai prašytų ir būtų labai dėkingas Šarliui, jei šis sutiktųjų palydėti į Paryžių ir kartu grįžti. Šarlis tylėjo, jis klausėsi Žeromo, jis netgi nežiūrėjo į Alisą, bet nuo jo sklido lyg ir šviesa, lyg ir bangos, kurios Alisai buvo pažįstamos, ji prisiminė tokias bangas jautusi stovėdama šalia kai kurių žmonių, o kartais ir pati spinduliavusi tokia šviesa, kuri buvo panaši kaip Austerlico saulė į blyškų ir žėrintį laimės spindulių šleifą.

VII SKYRIUS

Kelionė perpildytu traukiniu buvo varginanti, ir pats Paryžius, kai jie galų gale atvyko vakare lyjant lietui, pasirodė Šarliui nykus, ištuštėjęs, girdėjosi tik vokiečių patrulių žingsnių aidas. Netgi viešbutis Rivoli gatvėje, kuriame jis paprastai apsistodavo ir kuris jam visada asocijavosi su XVIII amžiumi, pusiau prabangus, pusiau palaidūniškas, šiandien atrodė tamsus, pasenęs ir senamadiškas. Ko gero, Žeromas buvo teisus trokšdamas, kad šitie hunai greičiau išsinešdintų. Bet kadangi susitikimas su meilužiu iš tiesų buvo geriausia priedanga būsimajai rezistentei, Šarlis užsakė Alisai ir sau du gretimus kambarius su langais į Tiurli parką, ir iš ryto spindinti saulė, vėl jį apšvietusi, oro gaivumas, švelnus vėjelis, kurio nepajusi niekur kitur, sugrąžino Šarlį į tą Paryžių, kurį jis taip mėgo, su jo terasomis, nesibaigiančiomis dienomis, vėsiais mėlynais vakarais, tuščiais prospektais, medžiais, statulomis — visais jo džiaugsmų ir svajonių bendrininkais.

Šį vakarą jis parodys Alisai savo Paryžių, šį vakarą jis pasistengs ją išklausyti, jai kalbėti, ją pralinksminti, priversti ją pamiršti viską: karą, žydus, vokiečius, Žeromą, savo praeitį ir net jį patį. Šį vakarą jis užgniauš savo geismą, viską jai dovanos ir ničnieko neprašys. Tai buvo, ko gero, pirmas kartas, kai Šarlis Sambra apgalvojo, kaip elgsis vakaro metu, nes jam visada labiau rūpėjo suteikti moterims malonumą nei laimę. Matyt, dėl to, kad manė, jog geriau sugeba teikti ir dalytis pirmuoju nei antrąja, be to, galantiškumui ir geismui, patirčiai ir intuicijai sumišus draugėn, jis nė pats niekada nežinojo, kur viena, kur antra. Reikėjo sutikti Alisą, kad išryškėtų, kokie tai skirtingi dalykai: „Ji ne tik man patinka, aš galėčiau ją mylėti“, — galvojo jis ir jo širdy plakėsi džiaugsmas, baimė, abejonė ir nerimas. Ar jis lyg pabėgęs iš pamokų mokinukas leisis nešamas svajonių — juokingų jo amžiuje? Ar jam vėl atsivers nuostabūs meilės peizažai, nematyti nuo paauglystės laikų? Ar jis atjaunės, ar pavirs senu bambekliu?

Jis rūpestingai apsirengė, užsivilko vieną iš savo brangių plonos vilnos kostiumų, pirktų prieš pat karą, taigi beveik naują, truputį prigludusį prie liemens, kuris, Alisai atidarius duris, nusipelnė jos žvilgsnio, staigaus ir šilto, išduodančio, jo didžiam džiaugsmui, jos susižavėjimą. Ji iki šiol manė, kad prieš ją kaimietis, ką gi, jis jai parodys, ko vertas tas kaimietis!

— Ar gerai miegojote? — pasidomėjo jis.

Jis perėjo kambarį, priėjo prie lango ir metė atsainų žvilgsnį į parką prieš atsisukdamas.

— Dieve mano... bet jūs nuostabiai atrodote, — tarė jis pasikeitusiu balsu.

Alisai įžengus į kambarį, šviesa krito tiesiai į ją ir apšvietė nuo galvos iki kojų. Ji nė iš tolo nepanėšėjo į aną Alisą su megztiniu ir sijonu, kuriuos vilkėjo Dofinė, jis išvydo visai kitą moterį. Ji buvo apsivilkusi gelsva krintančio šilko suknele, buvo ryškiau pasidažiusi, atrodė vyresnė ir dar patrauklesnė. Jos lūpos buvo raudonesnės, akys — įkypesnės, kūnas — labiau apnuogintas. Ir Šarliui staiga toptelėjo, kad jis stovi Žeromo meilužės kambaryje ir kad paties Žeromo čia nėra. Jo akys susitiko su Alisos akimis, ir ji, sugriebusi savo rankinuką, lyg nuplikyta šoko prie durų.

— Jums patinka mano suknelė? — paklausė ji. — Ji iš Greso, jei neklystu... ar iš Haimo. Ji nepaprastai lengva ir labai laba patogi, ypač per tokį karštį, — bėrė meldžiančiu atleisti tonu, lyg norėdama pasiteisinti dėl savo nuogų rankų, didelės iškirptės ir beveik nuogo kūno po suknele. — Jūs išeinate, Šarli?

Su neregėtu pasitikėjimu, jau stovėdamas tarpduryje, jis atsakė:

— Mes išeiname. Negi manote, kad aš paliksiu jus vieną Paryžiuje su tokia suknele ir tokia veido spalva... Žinote, jūs puikiai atrodote. Įdegėte kaime.

Jis paistė niekus, murmėjo kažką sau po nosimi, bet atrodė toks patenkintas gyvenimu, kad Alisa taip pat užsikrėtė jo linksmumu. Ji ištvėrė tylų ir juokingą spektaklį su viešbučio budėtoju, kai Šarlis grąžino jam abu jų raktus; pro jos akis nepraslydo nei santūrumas bei nuolankumas jo veide, kai jis atsakė: „Taip, mes pasiliekame abu kambarius šįvakar“, nei klausiamas, įtarus budėtojo žvilgsnis.

Jis tikrai mielas, pamanė ji, apimta švelnumo, net su šituo kvailu kostiumu, darančiu jį panašų į praturtėjusį maniežo arklininką. Jis nuostabiai atrodytų gerai apsirengęs, su rudu ir juodu jo akių, jo odos spalvos tvido kostiumu arba su visiškai tiesiu smokingu, kuris paryškintų jo jėgą, jo lieknumą, jo tiesumą, jo galvos laikyseną. Jai toptelėjo, kad Šarlis žengia per kambarius, tuo tarpu kiti vyrai atslenka ir išslenka. Ji stebėjosi, kad nejaučia jokios baimės prieš būsimą susitikimą, dėl kurio susitarė iš pat ryto ir kur jos galbūt laukia pasala; tokiais atvejais niekada nežinai, kas gali atsitikti. Bet šalia Šarlio net mintis apie kokį nors pavojų atrodė kvaila; jų išvyka turėjo būti puiki, ir jo neslepiamas, viešai demonstruojamas įsitikinimas buvo užkrečiamas.

Jis nusivedė ją papietauti į restoraną, kadaise garsėjusi prašmatnumu, kur dabar viskas buvo siaubingai pabrangę, bet atvykusiam iš savo žaliosios provincijos Šarliui sąvoka „maisto kortelė“ visiškai nieko nereiškė; todėl jis nuoširdžiai guodėsi priblokštam doram metrdoteliui, galų gale netekusiam kantrybės. Alisa juokėsi ir pažadėjo sau vakare nuvesti jį į vieną žymiausių nelegalių užeigų...

Gatvėje jiedu šypsodamiesi susižvelgė. Buvo gražu, kaip būna gražu vasarą Paryžiuje.

— Ką jūs veiksite po pietų? — paklausė jis.

— Turiu kai kur nueiti, — atsakė ji išsisukinėdama.

— Tikiuosi, kad greitai pasimatysime viešbutyje.

— Iki pasimatymo. Neapiplėšinėkite parduotuvių, — pridūrė jis pašaipiai.

Jis dar prieš jiems išvykstant žinojo, kad Alisa susitiks su tais pogrindininkais pačią pirmą dieną kažkokiame bistro. Bet kokiame? Sprendžiant iš to, ką nugirdo per rytinį jos pokalbį telefonu, tai turėjo būti tas, kuriame Žeromas šventė paskutinį gimtadienį su savo fanatikais; adresas ne iš tiksliųjų; toks miglotas, kad jam, matyt, teks sekti Alisą kaip kokiam sekliui iš Diubli agentūros, kuria jis kliedėjo vaikystėje. Taigi trečią valandą jie meiliai išsiskyrė, tik Alisa truputį nusistebėjo matydama, kaip žvaliai jis nužingsniavo į savo susitikimus su pramonininkais, o juk galbūt matė ją paskutinį kartą. Koks jis vis dėlto lengvabūdis, tas mielas Šarlis; įsimylėjęs, žinoma, bet baisus, baisus egoistas, kad ir ką sakytum. Ji padarė keletą lankstų, grįžo į viešbutį ir išėjo pro užpakalines duris, kurias jai buvo parodęs Šarlis. Galiausiai ji atsidūrė ir atsisėdo „Cafe des Invalides“ terasoje, kur Žeromas, ji ir jų draugai šauniai nusigėrė per jo trisdešimtmetį. Kavinėje buvo ramu, saulėta ir labai karšta; ir tą gegužės popietę keletas pavargusių paryžiečių, du provincialai ir vokiečių kareivis atrodė vienodai nukamuoti karščio ir kažką mąstė įsistebeiliję į savo šilto gėrimo stiklus. Keista, galvojo Alisa, kiek mažai per karščius reiškia tautybė ar socialinė padėtis. Tie keli lankytojai atrodė lyg nedidelė apsunkusių nuo karščio provincialų šeimynėlė, o tas vyrukas žalsvai pilka uniforma, prakaituojantis kartu su jais, sakytum, buvo tolimas jų giminaitis.

Ji jautėsi beatbunkanti toje kavinėje; slinko begalinės minutės, ir ją pradėjo imti nerimas; paskui pasirodė ir jo palydovas — baimė. Buvo po keturių dvidešimt, Karno vėlavo jau penkiolika minučių, o tai reiškė „traukitės“ bet kokios grupuotės pasaulyje kalba. Bet Alisa delsė: mintis, kad veltui atvažiavo į Paryžių, kad išsiruošė, skubėjo ir jaudinosi be reikalo, ją staiga nugąsdino. Ji nebenorėjo gyventi nežinia dėl ko, kovoti nežinia už ką ir nei iš šio, nei iš to mirti baigiantis pačios prašvilptai, regėjos, amžinai jaunystei. Ašaros staiga ištryško jai iš akių ir, bijodama pasirodyti juokinga, o ne išsigandusi gestapo, ji nusprendė išeiti ir atsistojo.

Gatvėje ji pasuko Karo mokyklos link; didžioji aikštė pro ašaras mirguliavo saulėje. Staiga ji kluptelėjo: kažkas pagriebė jai už rankos, sustabdė, ir ji pažino Šarlį net nespėjusi išsigąsti. Tai buvo Šarlis juokingu šviesiu kostiumu, juokinga franto mina ir juokinga patenkinta šypsena. Tai buvo Šarlis, kuris, žinoma, ją sekė ir išgąsdino tikrąjį jos seklį — tą, kuris, laikydamasis Žeromo įsakymų ir įprastos taktikos, žiūrėdavo, ar kas jo neseka. Dėl Šarlio kaltės neįvyko pirmasis susitikimas, todėl ji dabar turės ateiti antrą kartą, vėl laukti dvidešimt minučių, o gal ir trečią, jei turintis su ja susitikti žmogus nebus tikras, kad ją užkalbinti nepavojinga. Ji jo nekentė.

Šarlis buvo visai patenkintas savimi. Jam ne tik pavyko sekti Alisą iš toli, jis ne tik prasėdėjo priešais kavinę visą tą laiką, kol ji laukė, taip ilgai, kad jis net pasipiktino — kaip džentelmenas ir nekantrus įsimylėjėlis, — bet ir buvo čia, kad dabar ją parvestų visiškai saugiai, kuo toliau nuo tų nepunktualių ir neaiškių tipų. Todėl staiga perbalęs Alisos veidas, nors ji ir buvo įdegusi, jos šaltos akys jį nustebino dar neišgirdus tiesiai į širdį smingančių jos žodžių, ištartų svetimu balsu (kokiu kai kuriuose filmuose kalba piktas turtuolis su doru vargšu arba žiaurus šeimininkas su atsidavusiu sodininku), balsu, kokiu, regis, Alisa negalėjo prabilti.

— Kas jums yra, — paklausė ji, — ar iš proto išsikraustėte?

Ir, negalėdama atsikvošėti, nuėjo atsisėsti ant artimiausio suolelio, ant kurio sėdėdamas jis ją stebėjo. Ji ilgai kvėpavo, kol vėl prabilo paniekos kupinu balsu ir aiškiai sunkiai tvardydamasi.

— Argi gali su manimi kas susitikti, jei jūs visur bėgiojate man iš paskos tarsi aš būčiau siuvėjos padėjėja, pasiųsta į miestą apsipirkti? Dabar vyksta karas, Šarli, net jei jūs ir nenorite to žinoti, nepaisant tamsių naktų, nusiminusių žmonių, eilių gatvėse ir visų šlykščių skelbimų ir čia, ir ten, ir ten!..

Ji rodė ranka į medinius vokiškai prirašytus plakatus, kurių buvo pilnas Paryžius ir kurių jis iš tiesų nepastebėjo. Ir ką gi jai pasakyti? Nieko, nebent tai, kad jis matė tik ją ir kad jei rytoj ją nuvežtų į Kanus, tai nepastebėtų ir jūros, kaip šiandien Paryžiuje nepastebėjo vokiečių.

— Bet, — išlemeno jis, — aš tik norėjau jus apsaugoti, būti tikras, kad niekas jūsų neseka, kad...

— Nesikiškite į tai, Šarli. Labai malonu, kad jūs mane lydite, bet jei tai trukdo, užuot padėję, aš puikiausiai apsieisiu ir be jūsų.

Ji atsistojo. Veidas jau buvo šiek tiek paraudęs, ir po Paryžiaus dangumi Invalidų rūmų kupolo fone jos lieknas ir elegantiškas siluetas ryškėjo lyg statula. Atlaidi ironija, po to suskambusi jos balse, nieko nepakeitė.

— Eikite susitikti su savo kalėjimų sargais ar su senu draugu (ji net nepasakė „su drauge“, kad tai nuskambėtų švelniau). O vakare nueisime į labai brangų restoraną, kur po salotomis bus paslėpti bifšteksai ir kur bus galima labai garsiai juoktis. Visa kita — ne jūsų reikalas ir mes daugiau nebeturime apie ką kalbėti.

Ir iškart nuėjo net neatsisukusi, būdama tikra, kad jis nebeseks paskui ją, tikra, kad jį graužia sąžinė, tikra, kad širdyje jis jau pritaria tam, ką ji daro.

Jis grįžo į viešbutį vienas ragauti karčių atsidavimo vaisių. Ta naktis, kurią jis vaizdavosi būsiant švelnių jausmų, o gal ir meilės naktimi, iš tiesų buvo sentimentali, bet nelaiminga. Jam nieko kito neliko, tik nusigerti, ką jis ir pamėgino padaryti maukdamas durininko parūpintą šlykštų ir žvėriškai brangų konjaką. Jis anksti susiruošė miegoti ir, girto įkvėpimo pagautas, parašė Alisai tris atsiprašymo laiškus: vieną ugningą, vieną sarkastišką ir vieną graudų, paskui visus tris suplėšė ir griuvo į lovą.

Alisa grįžo apie vidurnaktį ir neužėjo palinkėti jam labos nakties. Šarlis gulėjo tamsoje ir pusvalandį laukė, kol gretimame kambaryje nutilo menkiausias krebždesys. Tuomet atsikėlė, su chalatu nutipeno į koridorių ir pats tuo baisėdamasis pabarškino į jos duris. Alisa neatsiliepė, be abejo, apsimesdama, kad miega, ir jis už tai jai paskui buvo dėkingas. Tačiau tame blogai apšviestame koridoriuje, sykiu ir prakaituodamas, ir drebėdamas priešais duris moters, kuriai jau įkyrėjo, jis pasibaisėjęs suprato, kad tas pats Šarlis Sambra kitą vakarą gali visą naktį daužyti šitas duris šaukdamas ją vardu, užuot greitai grįžęs miegoti ir nekėlęs triukšmo kaip šiandien. Tą vakarą gimtų kitas Sambra, kurį jis niekino ir kuriuo net iš anksto bjaurėjosi.

VIII SKYRIUS

Oras, kaip ir jo nuotaika, kitą rytą subjuro. Šarlis pabudo nuliūdęs, nustebo dėl to ir kiek pagalvojo, norėdamas prisiminti kodėl. „Ponia šįryt labai anksti išėjo, pone Sambra“, — telefonu pranešė jam durininkas teatrališku balsu, ir Šarlis, jei nebūtų buvęs toks susikrimtęs, tikriausiai būtų pastebėjęs visus jo atspalvius. Tas „ponia“, be to, vien „ponia“, o ne „ponia Sambra“, kaip įprasta ironiškai ir sąmokslininkiškai nuskambėjęs durininko lūpose, reiškė susižavėjimą, netgi pagarbą Alisai, kurią jis intuityviai suprato esant aukštuomenės moterį, nepaisant to, kad tokie klientai čia apsistodavo retai. Tame „šįryt labai anksti išėjo“ slypėjo abejonė, nerimas ir net pašaipa. Paprastai pernelyg nusikamavusios ar pernelyg įsikarščiavusios pono Sambra damos išeidavo iš jo kambario po jo. Galiausiai tas „pone Sambra“, pakilus ir net pompastiškas, reiškė gailestį, būsimą susitaikymą su pralaimėjimu ir dėl visa ko išankstinę užuojautą, apgailestavimą dėl nebesančios praeities. Žmonės gerbia nelaimę, bet labai sunkiai atleidžia už sėkmę; kitų laimės niekas negali ilgai pakęsti, ir visas Šarlio didžiadvasiškumas buvo bejėgis prieš žvairą durininką. Kita vertus, ne viskas, ką jis leido suprasti, buvo netiesa: Alisa derėjo žavėtis, o Šarliu — abejoti, taip pat jį užjausti. (Dažnai panašiai atsitinka pernelyg drąsiai komentuojant faktus: ar tos pastabos būtų istorikų, ar laikraščių liežuvininkų, durininkų, ar žmonių iš aukštuomenės, jose visuomet yra kažkas panašaus į tiesą, bet, aišku, ne pati tiesa, kuri, kaip žinoma, susideda iš niuansų, antraip, kaltindami Kolą Porterį, kad jis, sukurdamas savo „Night and Day“, nuplagijavo Penktąją Bethoveno simfoniją — do, re, do, do, do, re, do, re, — visi būtų teisūs arba, žinoma, visi klystų.) Vienintelė klaida, kurią padarė durininkas, stambi klaida buvo tas žvalumas jo balse, leidęs įsivaizduoti lengvabūdę, linksmą moterį trumpu sijonėliu, bėgiojančią po Paryžių ir besimatuojančią brangenybes ar kailinius. Tai buvo netiesa: Alisa labai blogai miegojo, ją kankino košmarai, ji bijojo; ir veikiau skubiu, o ne žvaliu žingsniu ji išbėgo galbūt pasitikti savo likimo. Vis dėlto ji labai tiksliai laikėsi Žeromo nurodymų: po pirmojo susitikimo, neįvykusio dėl Šarlio kaltės, ji paskambino vienam kitos grupės ryšininkui, susisiekė su kitu, kol galų gale pavyko rasti vieną pogrindininką, Žeromo draugą, kuriam ji viską paaiškino. Buvo sutarta, kad jie pasimatys rytojaus dieną visai netoli nuo susitikimo vietos tam, kad ji galėtų, jei neiškils netikėtų kliūčių, jį atsivesti ir pristatyti tiems, kurie jų laukia. Žinoma, su visais tais žmonėmis, susibūrusiais čia į grupes, po nesibaigiančių nelaimių, beprasmiško blaškymosi po liepsnose skendinčią Europą, su tais pakrikusiais nervais ir dažniausiai sudaužytomis širdimis žmonėmis nepakako būti tvirtai: reikėjo būti geležinei; ir Alisa pirmiausia abejojo, ar išdrįs iki ten nueiti, be to, ar įstengs juos įtikinti, kad jie privalo išvykti. Be Žeromo šis jos pasirodymas dar labiau išgąsdins, sukels dar didesnį nepasitikėjimą visų tų žmonių, kurie jį pažinojo, su kuriais jis bendravo, bet kurie matė Alisą šalia jo greičiau kaip draugę nei kaip bendražygę.

Atėjusi į susitikimo vietą ji triskart apėjo didžiulį kelis namus jungiantį pastatą, užsuko į vaistinę ir nusipirko nagų lako, ne dėl to, kad jai kaip tik jo ir reikėjo, bet todėl, kad pati galimybė paskutinę akimirką nusipirkti tokį menkniekį, kurio, beje, galbūt niekada nebeprireiks (nes kam rūpės jos lakuoti nagai, jei ji stovės prie stulpo užrištomis akimis), pati galimybė grįžti į lengvabūdišką praeitį ją nuramino. Ryžtingu žingsniu ji pasuko trisdešimt ketvirtuoju numeriu pažymėto namo link ir pastūmė vartus. Ji atsidūrė pailgame kieme su durimis iš abiejų šonų, kurio gilumoje švietė Paryžiaus saulės nutviekstos aguonos, keletas lauko gėlių, pasodintų čia kokios nors poetiškos durininkės. Alisa lėtai prisiartino prie šio vargano darželio, kuris jai pasirodė nuostabus, pats gražiausias paveikslas, lyg vienas iš labiausiai vykusių Muitininko Ruso tapybos darbų, nes jai vaidenosi, kad jei ne iš vienų, tai iš kitų durų tuoj tuoj iššoks priešais ją vienas tų vyrų su peiliu už diržo ir išplėstomis akimis akmeniniais vyzdžiais, kurie jai pradėjo sapnuotis naktį. Priėjusi prie to darželio ji nesusilaikė nepasilenkusi ir nenuskynusi vienos aguonos apvogdama švelniąją durininkę, apvogdama visą pasaulį, apvogdama mirtį. Tada pabeldė tris kartus, paskui du, paskui vėl tris į nedideles medines duris, ant kurių keturiais smeigtukais buvo prisegtas lapelis su nuomininko pavarde: „Ponas Migonas“. Niekas neatsiliepė, ir ji pabarškino antrą sykį, paskui trečią, žinodama, kad toks yra sutartas ženklas, bet vis tiek pykdama, kad jai neatidaro, ir iš įpročio, labai seno prieškario laikų įpročio, ji pabeldė smarkiau. Durys atsivėrė taip staiga, kad ji net šoktelėjo atgal. Šitaip audringai ją sutiko mažas žilas žmogelis su apvaliais akinukais; jis jai žemai nusilenkė, prisistatė kaip ponas Migonas, šio buto nuomininkas, nusišypsojo ir kairės rankos mostu paprašė užeiti vidun. Ji peržengė slenkstį ir išvydo tuos, kurių atėjo išgelbėti, veikiau — apsaugoti nuo mirties. Jų buvo aštuoni, ne, dešimt, ne, dvylika: ji nebegalėjo jų suskaičiuoti, ir jos žvilgsnis bėgiojo nuo vienos žmonių grupelės prie kitos. Tai buvo dvylika nebylių asmenų, nenusakomos lyties, amžiaus ir veido, — taip baimė, troškimas išgyventi, kančia ir siaubas juos buvo išsekinę. Tai buvo patys baisiausi ir kartu patys gražiausi Alisos kada nors matyti veidai. Vieną akimirką ji vos neatsiklaupė, norėdama nuolankiai, ilgai prašyti jai atleisti, už kiekvieną savo brolį ariją tariamą ariją kiekvieną kurie Prancūzijoje, Vokietijoje ar kitur laikė juos antrarūšiais žmonėmis. Įgimtas drovumas ir savimeilė ją sulaikė, ir gerai, nes jie atsisuko ar pakėlė į ją galvas žvelgdami pagarbos ir visiško pasitikėjimo kupinomis akimis.

— Jūs mane atsimenate? — paklausė ji. — Aš esu Žeromo žmona.

Ji pasakė „žmona“ ir pati nustebo, kad šitaip miesčioniškai apsidraudė, bet taip pat suvokė, kad tai vienintelis būdas juos šiek tiek nuraminti. Ir kad net dabar, kai viskas aplinkui iro, viskas griuvo, visos visuomeninės normos, žmogiški santykiai, susitarimai, tabu ir kriterijai ėjo velniop, kai žodžiai „padorumas“ ir „garbė“ buvo nebevartojami, nebesuprantami ir tiek pat naudingi moteriai kiek kareiviui gėlytė šalme, ji suprato, jog šiems žmonėms vis dėlto bus ramiau, jei jie manys, kad ji — Žeromo žmona, o ne meilužė.

— Aš ir nežinojau, kad Žeromas vedė! Kaip aš džiaugiuosi! Kaip jis laukė tos dienos, kad jūs žinotumėt! Jis man tiek daug pasakojo apie jus, Alisa, man ir Žanui Pjerui.

Taip kalbėjusi jaunutė labai graži moteris parodė savo vyrą aukštą ir ploną ir Alisa prisiminė, kad Žeromas jai sakė, jog jis — geriausias Paryžiaus architektas.

— Bet kur ponas Žeromas? — paklausė stora moteris, pripuldama prie jos ir tempdama už rankų tarsi taip jos žodžiai būtų skambėję dvigubai svariau — du mažylius, tikrai sergančius, sprendžiant iš varvančių nosių. — Jis žadėjo išgelbėti mano vaikus! Kad tik juos išgelbėtų! O aš galiu ir numirti!.. — baigė ji susmukdama ant kėdės, apsiašarodama ir, atrodo, priversdama nejaukiai pasijusti savo draugus, abu mažylius ir šeimininką.

— Nusiraminkite, — tarė Alisa maloniu, bet griežtu, valdingu tonu, nė iš tolo neatspindinčiu tikrųjų jos jausmų, — nusiraminkite, ponai, jums buvo pažadėta nepalikti jūsų bėdoje, mes čia tam ir esame. Žeromas dabar dalyvauja labai svarbioje operacijoje, todėl įpareigojo mane jumis pasirūpinti. Mes pakeitėme operacijos planą, kad jums nieko blogo neatsitiktų. Po poros minučių aš išeisiu atvesti ir jums pristatyti kitą ryšininką, jei jūs neprieštaraujate. Tai va. Dabar visiems viskas aišku? Visiems ramu?

Ji visiems šypsojosi, ypač tai jaunai moteriai, kuriai Žeromas tiek daug pasakojo apie ją, apie jų galimas vedybas; keistuolis tas Žeromas, juk žodžio neišpeši, o čia, su kita moterimi, žiūrėk, toks atviras ir, pasirodo, kupinas vilčių. Ji neįsivaizdavo savęs ištekėjusios už Žeromo nei, beje, ir už ko nors kito. Kaip keista... Ką ji čia veikia, ką reiškia visas tas vaidinimas, ko ji čia sėdi šalia to darželio su aguonomis, su ta moterimi, kuri kalba apie Žeromą kaip apie jos vyrą, su tomis moterimis ir tais vaikais, kuriuos nežinia kas nori nužudyti? Ką reiškia šitas kliedesys? Viskas sukosi jos galvoje, viskas buvo per daug nerealu, jai linko pakinkliai. Jaunoji moteris, matyt, tai pastebėjo, nes greitai atnešė jai kėdę ir, uždėjusi ant pečių rankas, paklausė:

— Jūs tikriausiai labai pavargote? Aš esu Lidija Štraus. Žeromas jums tikriausiai pasakojo apie mus.

— Žinoma, žinoma, — atsakė Alisa karštai meluodama ir užmerkdama akis.

— Jūs tikriausiai mirštate iš nuovargio, o mes čia sėdime, žiūrime į jus ir net nesusiprantame pasiūlyti ko nors išgerti! — apgailestaudamas sušuko senasis ponas Migonas.

Jis nutipeno prie indaujos ir ištraukė iš ten butelį seno vyno, sprendžiant iš jį dengusio dulkių sluoksnio, senesnio už jį patį.

— Susidaužkime.

— Puiki mintis, — tarė Alisa. — Susidaužkime! Žinote, sunkiausia jau praeity. Viskas kuo puikiausiai susitvarkys, svarbiausia, kad mes čia šiandien susitikome, — baigė truputį pasvirdama į priekį.

Ir padėjo galvą ant stalo kaip žmogus, kuriam jau viskas vis vien: ji buvo per daug įsibaiminusi, ji tai suvokė, ji jautė, kad visas jos kūnas glemba, plaukai stojasi piestu, jautė, kaip nematomos rankos nuo jos diria odą, jautė, kad tuoj apalps — čia pat, po sekundės.

— Dieve mano, — šūktelėjo Lidija, — Žanai Pjerai, padėk man...

Jie pakėlė ją nuo salo, apšlakstė vandeniu kaktą, storoji moteris plekšnojo jai per rankas, o abu apsisnargliavę vaikiukai su užuojauta žiūrėjo į ją. Ne, jie nebuvo nei gražesni, nei blogesni, nei piktesni už kitus, žmonės kaip žmonės; jie buvo tokie kaip ji, tik galbūt ne tokie juokingi ir tikrai nedalingesni už ją. Ji nejučia šyptelėjo. Ir, jos nuostabai, vienas po kito jie visi ėmė juoktis, iš pradžių tyliai, paskui truputį garsiau, po to gal net per garsiai: nes gerasis ponas Migonas, palikęs butelį su stikliukais, atskubėjo į kambario vidurį, pasistiebė ant pirštų galų ir pakėlė rankas virš galvos, maldaujančias rankas, lyg dirigentas, prašydamas muzikantus tuojau pat nutraukti koncertą.

Oras išliko bjaurus ir dieną; praūžus lietui taip greitai pasirodydavo saulė, šešėlių ir šviesos ruožai taip staiga keitėsi ant šaligatvių, kad visas Paryžius atrodė lyg būtų įsikūręs milžiniško zebro šešėlyje. Kur jis tai buvo skaitęs? Meilė pavertė jį perbalusiu širdžių ėdiku ir prastu poetu.

Oficialiai Šarlis atvyko į Paryžių tam, kad padėtų sugrįžti į tėvyne vienam iš savo inžinierių, karo belaisviui Vokietijoje. Jis ėjo iš vieno kabineto į kitą, susiraukęs ir nekantrus, bet taip kur kas geriau nei paprastai sekėsi tvarkyti reikalus, ir jis įsiuto, kai tai suprato. Jei dabar turi loti kaip šitie teutonai ir kartu su jais sumušinėti kulnimis, norėdamas viso labo ramiai dirbti savo fabrike, tuomet Žeromas teisus: reikia varyti šituos pasipūtusius rėksnius lauk iš mielosios Prancūzijos. Beje, kad ir ką jis ten būtų paistęs prieš trejetą dienų, matyti tuos kareivius, tuos pasiuntinius, tuos sargybinius tai čia, tai ten užplūdusius gatves, būdeles ir ministerijų koridorius, darėsi vis sunkiau pakenčiama. Prie to negalėjai priprasti, tai vis labiau badė akis, erzino ir žeidė savimeilę. Šarlį slėgė ne tiek įgimta vokiečių arogancija, kiek jų apsimestinis mandagumas. Kad ir kaip ten būtų, ar pats jų būdas, ar vien jų uniforma skleidė kažką tokio, kas vertė jį apsipilti prakaitu ir išeiti iš jų kabinetų visai be jėgų, nors šiaip jau jis nebuvo iš tų, kurie labai prakaituoja. Paprasčiausia belaisvio grąžinimo į tėvynę, jo paankstinto išlaisvinimo istorija negalėjo pateisinti tokios savijautos. Piktas ir pavargęs jis grįžo į viešbutį. Jei ir toliau taip viską ims į galvą, jis irgi pradės lakstyti Dofinė laukais su medžiokliniu šautuvu drauge su jaunesniais už save padaužom. Tai išsižiotų ir fabriko darbininkai, ir akcininkai!

Buvo šešios valandos, ir Alisa, žinoma, vėlavo, niurzgėjo sau Šarlis pamiršdamas, kad jei Alisa kam ir skyrė pasimatymą, tai durininkui, ir dėl to gavo teisę šiek tiek užtrukti. Sulaukus pusės septynių, paskui ir be penkiolikos septynių, Šarlio nepasitenkinimą pakeitė nerimas. Tikriausiai ji iškrėtė kokią kvailystę ir, nepaisant visų jos „draugų“, dabar, matyt, sėdi kalėjime saugoma kokio kareiviūkščio; Šarlis prisiminė baisų ledinį vieno sargybinio veidą, gerklėje jam įstrigo kažkoks šleikštus gumulas, ir jis buvo priverstas atsisėsti ant lovos drebėdamas it mergaitė. „Bet kurgi ji? — kartojo jis sau, — ir kas man darosi? — pridurdavo. — Bet kurgi ji? Ir kas man darosi?“ Ir abu klausimai skambėjo beveik taip pat žiauriai. Drebančia ranka jis ėmė degtis cigaretę, kai gretimo kambario durys atsidarė, ir po Alisos kojomis sugirgždėjo grindys. Tuomet Šarlis, giliai atsikvėpęs, krito aukštielninkas ant švarutėlės pagalvės, užsimerkė ir numetė degtuką ant kilimėlio prie lovos. Jis neprisiminė, kad kada nors gyvenime būtų taip išsigandęs nei kad būtų jautęs tokį palengvėjimą; gal ir pirmalaikį, nes gavo atsakymą tik į pirmąjį savo klausimą: dabar jis žinojo, kur Alisa, bet vis dar negalėjo suvokti, kas jam darosi.

Dabar jis tyliai rūkė, abejingas Alisos buvimui už sienos, jos sumanymams, jos likimui, jų likimui. Jautėsi ramus, pavargęs ir su viskuo susitaikęs it senis ir tenorėjo sugrįžti į praeitį ar būti dar šalia motinos, pievoje, už namų ir turėti dešimt metų. Visas jo gyvenimas po to visais atžvilgiais tebuvo nesibaigiantis farsas; todėl jis net pyktelėjo išgirdęs beldžiant į duris. Atsikėlė, atidarė duris, išvydo Alisos veidą, jos žvilgsnį ir apsidžiaugė, kad jis — vyras ir kad jau suaugęs; kartųjį apėmė nepakeliamas bejėgiškumo ir pasipiktinimo jausmas matant, kaip Alisa įeina į jo kambarį ir sugriauna, kaip ir kiekvieną sykį, tą tūkstantį Alisų, sukurtų jai nesant jo atminties, vaizduotės ir geismo, tą tūkstantį tokių prieinamų Alisų. Visos jo gipsinės Alisos blanko ir kėlė nuobodulį gražiosios, gyvosios, vienintelės, brangiosios, nenuspėjamosios Alisos akivaizdoje. „Na, šitoji kada nors vis tiek bus mano!“ — staiga pagalvojo jis nekantriai ir banaliai, kas nebuvo būdingajam, visai nelinkusiam iš aukšto ir su pašaipa žiūrėti į moteris ir negalinčiam pakęsti, kai taip elgiasi kiti vyrai. Bet dėl to jo neėmė graužti sąžinė, jis jau buvo kažkur toli, jis lėkė, pats gerai nežinodamas kur, bet pašėlusiai greitai.

— Jūs gerai jaučiatės, Šarli?

Alisos balsas buvo truputį išsigandęs, neramus. Ji jam nusišypsojo. Bet jis pajuto, kaip jo veido apačia kažkaip keistai trūkčioja ir lūpos įgauna kone skausmingą išraišką, labai panašią į tą bjaurią grimasą, kuri, prieš pasirodant ašaroms, perkreipia tiek suaugusią tiek kūdikių tiek senių veidus.

Jai įėjus jis mašinaliai pakilo nuo lovos, o dabar vėl atsisėdo, pasiūlęs jai Regentystės laikų stiliaus krėslą šalia židinio. Jis sėdėjo atsirėmęs kojomis į grindis, rankas pasidėjęs ant kelių ir buvo panašus jei ne į prasikaltusį, tai bent į susigėdusį mokinuką. Alisą kuriai diena galiausiai baigėsi sėkmingai, staiga užplūdo beribis atlaidumas.

— Labas vakaras, Šarli! Ar sužinojote ką nors apie savo narsųjį inžinierių?

— Taip, manau, viskas susitvarkys, — atsakė jis tokiu rimtu ir patikliu tonu, kad nei vienas, nei kitas negalėjo nepastebėti, kaip kvailai tai nuskambėjo, ir žiūrėjo vienas į kitą nežinodami, ar Alisa turi nusijuokti, o Šarlis — susigėsti.

— Gerai, — tarė ji, — kas yra?

— Nieko, — atsakė jis atsistodamas ir nevalingai rąžydamasis, tarsi būtų buvęs vienas; ir tarsi iš tiesų būtų buvęs vienas pridūrė: — Nieko, tik aš supratau, kad jūs galėtumėte padaryti mane labai nelaimingą. Ir kad tai neturi reikšmės... kad tai manęs nesustabdys.

— Kodėl tai „neturi reikšmės“? — juokėsi Alisa kiek galėdama meiliau. — Kodėl neturi? Jūs juk sukurtas laimei! Man nepakeliama būtų matyti jus nelaimingą.

— Įrodykite tai, — tarė Šarlis be jokio akiplėšiškumo, netgi graudžiai.

Ir atidarė kambario duris, paskui palaukė, kol ji išeis. Šviesa išsijungė jiems dar nepasiekus lifto aikštelės. Prieblandoje Alisa atsisuko į Šarlį ir nustebusi, beveik išsigandusi, kad jis stovi taip arti jos, atsitraukė. Jis palydėjo šį atsargų judesį tik liūdnoka nugalėto žmogaus šypsena, kuri jau ėmė kelti nerimą Alisai. Jai nereikėjo nei pralaimėjusio, nei nelaimingo Šarlio. Tai ją gąsdino. Tai ją skaudino, tai žlugdė jos viltis. Ji labai greitai, gal net per greitai išmoko apsiginti nuo Šarlio žavesio, nuo geismo, kurį jis jai jautė. Bet tasai nuginkluotas priešininkas jai kėlė neviltį. Nagi iš tiesų ji elgiasi kaip mergaitė! Argi ji neturėtų būti laiminga, matydama, kad jis pagaliau elgiasi protingai? Ir ji suvokė, jog niekad netroško, kad jis būtų abejingas, ir kad tas abejingumas, be to, jai visiškai nepatiktų. Šitas miesčionis, toks aistringas ir toks paprastas, toks patrauklus ir naivus savo vyrišku tiesmukumu, šitas miesčionis, susirūpinęs savo gerove ir savo kortomis, šitas miesčionis žadėjo jai praverti duris į pasaulėlį, kuriame ji iki šiol nebuvo žaidusi — kūniško malonumo pasaulėlį, o taip, šitas miesčionis žadėjo jai nuotykį...

Tamsūs tariamai prabangaus viešbučio koridoriai ir jo nepadorus durininkas, kambariai su didžiulėmis lovomis ir tos galantiškos XVIII amžiaus graviūros, atkeliavusios čia tiesiai iš sendaikčių turgaus, automobilis su atlenkiamu viršum ir gėlėtos supamosios kėdės Formua terasoje, visa ta aplinka, primenanti iš tikrų jų lengvabūdišką, bet apsimetančią lyriška buržuaziją, — visa ta aplinka ją trikdė. Trikdė labiau nei ta, kurioje jai teko gyventi anksčiau, prašmatnesnėje ir natūralesnėje; tai buvo tas prašmatnumas, kokį tik daug pinigų gali suteikti prabangai, ir tas natūralumas, kokį tik daug pinigų gali suteikti gamtai. Tas prašmatnumas, kai pasirūpinama, kad viešbučio koridoriuje būtų galima prasilenkti, kad aplinkui dvelktų akies nerėžiantis santūrus originalumas, kad kilimai būtų platesni už lovą, o pievos — visiškai tuščios, kad limuzinai būtų pasiruošę vežti nepažįstamus keleivius į paplūdimį, kuriame nėra žmonių; iš tikrųjų, jei reikėjo nemažų pinigų, norint patraukti lankytojus, tie pinigai turėjo būti pasakiški, kad jie apie juos pamirštų. Ji nebuvo iš tos pačios aplinkos kaip Šarlis ir galvojo apie tai pirmą kartą; beje, buvo pats laikas — pačiame karo viduryje ir viešpataujant baisiam skurdui — į tai atkreipti dėmesį. O dėl Žeromo, tai ji niekada apie tai negalvojo, bet tik todėl, kad Žeromas nepaisė išorinių požymių — nei savo aplinkos, nei kitų. Jei ji bent akimirką būtų pasvarsčiusi apie šiuos dalykus, būtų pagalvojusi, kad gali nusivesti Žeromą visur, o Šarlį, ko gero, ne... Ir vis dėlto jai patiko Šarlio plaukų kuokštas vėjyje, jai patiko jo išdidumas, kai jis stovėdavo šalia savo automobilio, jo pasitenkinimas užsakant jai viešbutį ir netgi pasididžiavimas vilkint savo siaubingą per liemenį aptemptą švarką. Argi buvo svarbu, kad tai, ką jis mėgsta, yra gero ar prasto skonio, nuo tada, kai jis ją pašėlusiai myli... Ir štai dabar jis pasiryžęs nieko nebemylėti ir kentėti dėl jos. Tai buvo likimo klaida... jei tik ne apgaulingas širdžių ėdiko manevras. Kad ir kaip ten būtų, ji ilgai neatsikalbinėjo, kai, paslaptingai pasikuždėjęs su savo bjauriuoju bendrininku iš priimamojo, jis jai pareiškė, kad jie eina pietauti „į smuikus“. Ji sutiko net nueiti ir susiieškoti lagamino dugne čia pat persiūtą vakarinę suknelę gilia iškirpte, kokios patiko Šarliui, ir ja persirengti; tuo tarpu jis pats, pakvaišęs iš džiaugsmo ir pamiršęs savo graudų likimą, spraudėsi į geriausio Valanso siuvėjo pagal užsakymą siūtą smokingą.

IX SKYRIUS

„Legionas“, esantis Beri gatvėje, jei tikėtum viešbučio durininku ir Paryžiaus laikraščių gandais, buvo madingas naktinis kabaretas. Geras orkestras ten griežė įvairias melodijas, o puikus smuikininkas, kuris sakėsi esąs vengras, nors tikrų tikriausiai buvo čigonas, tik nežinia kodėl užsispyręs tai neigė, spaudė ašarą. Tuometinės įžymybės, kino, teatro, literatūros ir spaudos žvaigždės čia lankėsi reguliariai, tarytum būtų privalėjusios pasitvirtinti jų aukštą įžymybių reputaciją liudijančius pažymėjimus. Aukščiausio rango vokiečių karininkai čia atsivesdavo savo „nukariautas“ prancūzaites, ir, muzikos liūliuojama, visa Paryžiaus grietinėlė čia nuostabiai leido vakarus. Norint gauti laisvą vietą paskutinę minutę, reikėdavo pakloti šiokią tokią sumelę, bet Šarlis, ir taip iš prigimties išlaidūnas, būtų atidavęs paskutinius marškinius, kad galėtų pašokti su Alisa, kad keletą akimirkų palaikytųjų savo glėbyje, kad jaustųjų stovint priešais jį, kad vedžiotų ją pagal savo širdies ritmą ir tik paskui pagal tą, kinį groja orkestras. Jis apie tai svajojo.

Jis apie tai svajojo, bet kai pamatė Alisą, nulipančią iš savo kambario su vakarine suknele tokios pat melsvai pilkos spalvos kaip ir jos akys, prigludusią prie pat kūno, apnuogintu tik vienu pečiu ir viena ranka, jo sapnas tapo dar aiškesnis, net per daug aiškus; jį apėmė žvėriškas, brutalus, beveik skausmingas geismas, kuris bukino ir kurį kiekvienas Alisos žodis, kiekvienas gestas, kiekvienas žvilgsnis, rodėsi, paaštrina dvigubai. Į naktinį kabaretą jis įėjo kaip nebylys ir nusekė tarp staliukų metrdotelį už Alisos nugaros. Balsai, juokas, muzika, krištolas, vokiečių uniformos, smokingai, moterys tebuvo nereikšmingos ir triukšmingos dekoracijos, abstrakčios dekoracijos, sustatytos bet kaip aplink vienintelį realų ir apčiuopiamą šio vakaro atributą: Alisą, einančią priešais jį, Alisą, sėdinčią priešais jį, Alisą, kurią, jei jinai jam dar ilgai nepasiduos, ko gero, artimiausiu metu teks paimti jėga.

Jis drebėdamas atskleidė valgiaraštį ir pakėlė į ją tokį persimainiusį ir išbalusį veidą, kad ji ir vėl sunerimo.

— Jums ką nors skauda, Šarli?

O kadangi jis kažką sumurmėjo nevykusiai atsiprašinėdamas, ji ir vėl jį pamiršo, irgi mėgindama įveikti nerimą, ne tokį kūnišką, bet taip pat staiga ją apėmusį kaip ir jį. Ji ėmė nekęsti šitos vietos, baimintis likti čia. Prie gretimo staliuko, tiesiai už Šarlio nugaros, sėdėjo du vokiečių karininkai, žvilgčiojantys į merginas ir labai tylūs, palyginti su kitais jų tėvynainiais. Jie kalbėjo gana rafinuota vokiečių kalba, kiek ji galėjo spręsti iš to, ką nugirdo ir, kilstelėjusi galvą, pamatė, kad jie abu visai gražūs, kad jų žvilgsnyje neatsispindi nei arogancija, nei panieka ir kad jei jie ir nuobodžiauja, tai vis dėlto kultūringai.

Šarlio žvilgsnis, priešingai, atkakliai vengė josios žvilgsnio jau beveik visą valandą, tiesa, nuo tada, kai jie persirengė.

— Jums taip nepatinka mano suknelė? — paklausė ji šypsodamasi, beveik nuoširdžiai, nes jau seniai nesijautė taip geidžiama. O kadangi Šarlio veide atsispindėjo pasipiktinimas tokia prielaida, ji tuoj pat pridūrė:

— Jūs nebekalbate su manimi nuo tada, kai apsivilkau šią suknelę, vadinasi, ji jums nepatinka.

— Ji man per daug patinka, — šiurkščiai atrėžė Šarlis. — Paklausykite, Alisa, aš elgiausi kaip idiotas, aš tai žinau, aš nepripratęs prie moterų, na, prie tokių moterų kaip jūs, ir nepripratęs būti jas įsimylėjęs, — pridūrė jis pamėgindamas nusijuokti ir pakeldamas prie lūpų baltojo vyno taurę, penktą per dešimt minučių, bet neatrodė, kad ši būtų suteikusi jam didesnį palengvėjimą nei anos keturios.

— Bet juk jau buvote įsimylėjęs? — paklausė Alisa taip pat nusišypsodama, tik šįkart priverstinai, nes į ją įsmigo ir jos nepaleido vokiečių karininko žvilgsnis.

— Na, taip, žinoma, — atsakė Šarlis, — bent jau aš taip manau, bet tai manęs negąsdindavo.

— Nes būdavote tikras, kad pasieksite savo? — paklausė ji.

Jos balse nuskambėjo švelni ironija, kuri staiga nuliūdino Šarlį. Ji iš tikrųjų laikė jį kaimo vištų gaideliu.

— Žinoma, ne dėl to, — sausai atsakė jis. — Aš nebūdavau tikras, kad į mano meilę bus atsiliepta. Kas gali būti tuo tikras? Bet būdavau įsitikinęs, kad galiu labai greitai pabėgti.

— O dabar pabėgčiau aš, tiesa? — paklausė Alisa, pavartodama tariamąją nuosaką, kurią jis palaikė būsimuoju laiku, artimiausia ateitimi — ji tai suprato iš jo akių — ir nevalingai padėjo savo ranką ant jo rankos.

— Aš išvykčiau, net jei jus mylėčiau, Šarli, aš privalėčiau išvykti, ir jūs tai žinote.

— Visai ne, — ryžtingai atrėžė Šarlis. — Jei jūs taip pat mane mylėtumėte, jūs neišvyktumėte. Negaliu patikėti, kad moteris meilytų teikti pirmenybę idėjai, o ne vyrui! Priešingai galėtų būti, nes vyrai yra kvailiai; bet tik ne moterys, ne!

— Jūs klystate, — tarė ji, bet pašnibždomis, nes tas karininkas nuo gretimo staliuko atsistojo ir pasuko jų link. Jis sustojo priešais ir pasilenkė.

— Ar galėčiau pakviesti jus šitam šokiui? — paklausė jis su švelniu akcentu ir nepaprastai mandagiai.

Šarlis žiūrėjo į jį apstulbęs. Iš tiesų orkestras grojo, ir žmonės šoko, o jis to net nepastebėjo; jis taip pat atsistojo.

— Ponia atėjo su manimi, — griežtai tarė jis. Karininkas pasisuko į jį ir įdėmiai nužvelgė. Tai buvo gražus, šviesus vyras, liūdno, bet malonaus veido, ir Šarlį apėmė noras užvožti jam, kaipmat grąžinęs jam sugebėjimą orientuotis aplinkoje. Stojo tyla, kurios metu Alisa taip išbalo, jog, rodėsi, tuoj apalps.

— Jei ponia atėjo su jumis, — pakartojo karininkas, — tai puiku. Norėčiau pažiūrėti, ar jūs jos vertas. Jūsų tėvynainiai kartais sutinka leisti pašokti su jų draugėmis; labai prašau atleisti, ponia, — tarė jis linktelėdamas Alisai ir apsisuko.

Šarlis atsisėdo nustebęs ir truputį nusivylęs. Jis metė akį į Alisą, kuri vėl paraudo ir pažvelgė į jį šypsodamasi.

— Jis visiškai teisus, — tarė jis, — eime pašokti. Aš jūsų net nepakviečiau.

Vos sulaukęs to amžiaus, kai jau galėjo sukiotis šokių aikštelėse, Šarlis buvo laikomas jei ne puikiu šokėju, tai bent jau nuostabiu partneriu. Jo judesiai buvo greičiau įkvėpti, o ne grakštūs, energingi ar techniški; jis vengė susidūrimų, nedarė sudėtingų žingsnių, jis šoko labai akivaizdžiai stengdamasis, kad būtų patogu ir malonu partnerei, o ne trokšdamas pavergti publiką. Bet labai galimas daiktas, kad Alisa nežinojo apie tokią jo reputaciją, ir jis visiškai nebuvo tikras, kad jai tai bus priimtina. Jis kluptelėjo ją apkabindamas ir toliau šoko laikydamas ją atokiau nuo savęs, ištiesęs rankas, nenatūraliai įsitempęs ir apgailėtinas. Jis kvėpavo pro burną švokšdamas ir vagojo aikštelę kaip senas artojas iš kairės į dešinę, iš vidurio į kraštą, kantriai, tai greičiau, tai lėčiau, pagal orkestro tempą. Alisa pamėgino per pirmąjį tango padaryti judesį, kurį, manoma, sugalvojo argentiniečiai, ji net truputį atsilošė atgal ant Šarlio rankos, bet nustebusi, o paskui ir išsigandusi pamatė, kad jis lenkiasi prie jos, apstulbęs linksta kartu su ja, ir jie abu neparvirto tik dėl to, kad ji stebuklingai greitai atsitiesė. Nuo šiol ji nusprendė neeksperimentuoti ir nuolankiai žingsniavo įstrižai aikštelės taip, kaip vedėjos kavalierius.

Jie jau sukorė taip kokius penkis ar šešis kilometrus, pamanė ji kartkartėm nusišypsodama po staigių Šarlio posūkių: jis aiškiai negalėjo pakęsti nė menkiausių kliūčių savo kelyje. Tas priverstinis žygiavimas ne juokais jai nusibodo, ir Alisa pakėlė akis į Šarlį: jis švilpavo „Rožinių vyšnių ir baltų obelų“ melodiją tuo tarpu orkestro smuikai, net drebėdami, jau gal dešimtą kartą atakavo, Aš vienišas šį vakarą“. Norėdama atkreipti to įsijautusiu kurčnebylio dėmesį, ji sugriebė jį už rankovių ir sukryžiavo ant grindų savo batelius. Šarlis pasižiūrėjo į ją išsiblaškęs, lėtai liovėsi judėjęs ir sustojo kaip įbestas pačiame aikštelės viduryje (o kelios poros, jau jo apstumdytos ir akivaizdžiai priešiškai nusiteikusios, pervėrė juos piktais žvilgsniais).

— Ką jūs pasakėte? — paklausė Šarlis. — Nenugirdau.

— Aš sakiau, — šaukė Alisa, norėdama perrėkti šėlstantį orkestrą — kad jei po vieno iš jūsų sukinių mes išsiskirtume, tai susitiksime prie mūsų staliuko, gerai? Ką pasakysite?

Šarlis rimtai pakinkavo galva. Jis negirdėjo, ką jam sakė Alisa. Jau beveik pusvalandį stengėsi nuslėpti nuo jos juokingą ir varginantį savo nepaklusnaus kūno nerangumą neparodyti, kad jaučiasi kaip licėjaus auklėtinis, suglumęs prieš šią subtilią moterį. Jis jautėsi šlykščiai ir juokingai. Aišku, šis vakaras, kaip ir likusios jų kelionės dienos, bus tikra katastrofa.

Iki šiol jis rūpestingai apžiūrėjo visas kabareto sienas nedrįsdamas nuleisti akių ir pažvelgti į tą ramų, patiklų, pakeltą į jį veidą. Jis metė į ją staigų žvilgsnį it pabaidytas arklys, paskui nusuko jį kvailai visa burna šypsodamasis į orkestrą.

— Nesuprantu, — sumurmėjo jis, — jums nepatinka mano sukiniai? Dabar taip turbūt nebešokama?

Alisai ėmus kvatoti, jis aiškiai nustebo. Ji paprasčiausiai nebeišlaikė ir dabar springdama, įbedusi galvą jam į krūtinę vapsėjo:

— Aš pajuokavau, pajuokavau. Sukiniai? Dieve mano, aš pajuokavau, Šarli! Kokie sukiniai?.. Mes žygiuojam skersai ir išilgai šitos aikštelės štai jau penkiolika minučių!.. Patikėkite, tai buvo tik ironija. Argi tai sukiniai, Dieve mano!

Ji taip smarkiai ir taip gražiai kvatojo, kad Šarlis staiga irgi atsileido ir ėmė juoktis, tik nervingai ir su palengvėjimu. Nė nepasitarę jie grįžo prie savo staliuko ir suvirto į krėslus. Nė vienas gerai nežinojo, ko juokiasi kitas, bet jie juokėsi patys iš savęs, iš tų dviejų nevykusių ir abiem bjaurių dienų. Jie juokėsi dėl to, kad buvo kartu, o Šarlis ypač todėl, kad vėl jautėsi savimi, Šarliu Sambra, laimingu žmogumi. Iš tiesų jis pyko ant be reikalo išsigandusio ir nusižeminusio Šarlio, koks jis ką tik buvo. Tarsi būtų širdęs ant visai nepažįstamo žmogaus. Tą apmaudą lydėjo dar ir neaiškus nerimas. Nors dabar jis mąstė blaiviai, jo juokingas ir įbaugintas antrininkas galėjo — bet kada, bet kaip, bet kur — grįžti, pasirodyti ir užgrobti jo vietą.

O kol kas kitoje stalo pusėje kaip vaikas juokėsi Alisa. Žinoma, kaip geidžiamas vaikas, bet vis dėlto vaikas, kurią kaip vaiką jis turėjo kuo nors nustebinti. Ir keista — pagaliau pamiršęs savo vyriškumą Šarlis vėl pasijuto esąs vyras. Jis gėrė, šoko, dainavo, glostė Alisos petį, skruostą, plaukus. Žodžiu, jis meilinosi visais įmanomais būdais ir su didžiausiu įkarščiu, praeities ir dabarties pamokoms iškylant prieš akis ir diktuojant, kaip elgtis. Ir Alisa linksminosi kartu su juo. Ji buvo šiek tiek apsvaigusi, rėmėsi į jį šokdama, jos akys buvo išsiplėtusios, o lūpos pabrinkusios nuo alkoholio. Ji greitai bus jo, šį vakarą arba kurį kitą, jei jis vėl nepateks į savo paties juokingų ir aistringų polėkių spąstus, jei nepamirš, kad ji — moteris, kaip ir visos kitos, ir kuriai, be to, jis ne taip jau labai nepatinka, kaip pasirodė per šias dvi paras.

Pabaigai orkestras užgrojo keletą senų prieškario melodijų: jų paauglystės ir pirmosios meilės laikų melodijų, jau beveik dešimties metų senumo melodijų, sukėlusių jiems liūdesį, tą nenusakomą ir neaiškų liūdesį, kuriam praeiti padeda tik laiminga dabartis, tą liūdesį, kai apgailestaujama ne tiek dėl to, kad jau viskas praėjo, kiek dėl to, kad dabar jau per vėlu. Tą liūdesį, kai, regis, matai savo jaunystę kažkur šokant, laimingą ir kartu liūdną, vienišą, be šito vyro, kuris dabar yra šalia, bet kuris kaltas dėl to, kad tąja jaunyste nesidalino su tavimi. Tą švelnų ir nepateisinamą liūdesį, tokį egoistišką, kad tu esi priverstas ištarti dabar šalia esančiam žmogui — ir be jokio cinizmo — frazę, kuri dėl savo banalumo vis dėlto yra per daug nesąžininga: „O kur tu buvai tada?“ Frazę, kuria priekaištaujama savo naujajam meilužiui dėl malonumų ir džiaugsmų, kažkada patirtų su kita moterimi; tarsi tai atskleistų jo bejėgiškumą, o ne veikiau mūsų klaidą; ir tarsi pavydžiai atsigręždamas į praeitį jis teturėtų pykti dėl to, kad pats pavėlavo, o ne todėl, kad mes per daug skubėjome. Tas nesąžiningumas ir cinizmas yra visiškai nesąmoningi ir, beje, labai natūralūs: mes neprisimename, kad buvome alkani, nei kad ieškojome, vos tik randame ir pasisotiname.

Prisimename save kaip medžiojamą žvėrelį, sutrikusį vienišą, kuris daugiau ar mažiau savo noru buvo persekiojamas ir pagautas. Niekada neprisimename, kad ir patys buvome medžiotojai. Ir pamirštame — jei jau lyginame medžioklę su meile, — kad dažnai būna taip, jog žvėrelis ir medžiotojas susikeičia vaidmenimis, ir tai paprastai tam, kad abi pusės patirtų didesnį malonumą.

X SKYRIUS

Dėl komendanto valandos kabaretas užsidarė be penkiolikos dvyliktą, o kadangi viešbutis buvo netoli, Alisa ir Šarlis nusprendė grįžti pėstute. Naktis aplink juos buvo šviesiai melsva, tolėliau — tamsiai mėlyna, o visi uždaryti pastatai Eliziejaus laukuose atrodė tamsiai pilki ir tarytum stebėjosi, matydami šiuos linksmus vienišus praeivius. Alėjos buvo tuščios, ore tvyrojo laukų kvapas, nes, kol jie šoko, per Paryžių praūžė liūtis su vėju, ir dabar jie ėjo gaiviai kvepiančiu, tarsi nauju ir blizgančiu miestu. Vėjo, matyt, būta stipraus, nuplėšusio nuo kaštonų jaunus lapelius, kurie dabar, nukritę ir prilipę prie šlapių šaligatvių, žvelgė į dangų priekaištingu šviesiai žaliu žvilgsniu.

Alisa kuo natūraliausiai įsikibo Šarliui į parankę, ir jie žingsniavo tuo tuščiu miestu koja kojon lyg seniai vedusių žmonių pora. Paryžius priklausė jiems, Eliziejaus laukai švelniai leidosi jų viešbučio link. Jie slinko per miestą pavargusiomis nuo šokio kojomis, užkimę nuo juoko, apkurtę nuo muzikos, nekalbant apie dūmų išgraužtas akis ir prasto konjako išplikytas gerkles. Garsiai juokdamiesi jie prisiminė perdėtą kai kurių okupantų mandagumą, kai kurių metrdotelių tūpčiojimą, kai kurias sudirgusias, sutrikusias moteris ir natūralų kai kurių kitų žavesį ir nesivaržymą. Neskaitant kvailo to karininko kvietimo, Šarliui tie vokiečiai pasirodė visai korektiški, tuo tarpu Alisos manymu, jei kas ir buvo korektiškas, tai tik tas karininkas. Bet ji nusprendė apie tai nediskutuoti: neprisiminė, kada buvo taip linksminusis, jautusis tokia jauna, tokia linksma. Kaltas dėl to, žinoma, buvo alkoholis ir atgautas Šarlio humoro jausmas — to atlapaširdžio nepažįstamojo, trykštančio nerūpestingumu, už kurį ji jam buvo dėkinga — bet jai pasirodė, kad joks alkoholis, joks Šarlis nebūtų jos taip paveikę dar prieš metus. Ji sveiko, ji sveiko akyse, ji ropštėsi iš duobės! O gal tai dėl švarios sąžinės, dėl to, kad rizikavo tame niūriame kieme stovėdama tą siaubo akimirką priešais tas uždarytas duris, dėl jos pirmojo žygio, jos pirmosios pastangos, pirmojo karto, kai ji pagaliau darė kažką dėl kitų, o ne dėl savęs, dėl kažko kito nei tas kankinantis ir siurbiantis gniutulas, kokiu seniai, be galo seniai jau buvo virtusi jos siela.

Koks siaubas! Kaip ji galėjo taip ilgai save tokią pakęsti? Kaip išvis kažkas galėjo ją pakęsti, kaip Žeromas galėjo ją mylėti, pasidaryti tokiu mazochistu, kad ją mylėtų? Ir tuoj pat pagalvojo, kad niekšiška vadinti mazochizmu ar ekscentriškumu tą begalinę kantrybę, kuri tikrai reiškė nepaprastą meilę; panašiai truputį išdavikiškai ji pasijuto ir ką tik su tokiu įkarščiu šokdama čarlstoną, nors žinojo, kad Tolpenas, Faru ir Daksas buvo negyvi. Tai buvo trys geriausi Žeromo padėjėjai, bet jai — tik probėgšmais matyti veidai, neryškūs siluetai tų perbalusių ir papilkėjusių žmonių, tapusių vieninteliais Žeromo draugais. Žmonių, kurie dabar sušaudyti. Kaip ji tai praneš Žeromui? Tik tiek, kad šįkart ir ji galėjo atsidurti tarp jų; bet dėl to, kad ji jaučiasi mažiau kalta, jų netektis, jų suėmimas nepasirodys Žeromui ne tokie siaubingi. Vis dėlto nereikėjo jai painioti savo mažytės laimės ar menkutės depresijos su savo šalies likimu ir šitos žemės laisve, tačiau ji kaip tik tai ir darė, nors netyčia. Buvo aimanuojančioji Alisa, dabar bus juokingoji. O, jei tik ji galėtų liautis bent akimirką galvojusi apie save, vis apie save! Jei galėtų nustoti amžinai verkšlenusi! Jei galėtų... Ji pasistengė klausyti Šarlio. Ką jis sako?

— Jei mes per stebuklą liksime gyvi, — kalbėjo šalia jo balsas, — aš jus ten nuvesiu išgerti ir pašokti, bet gersime tikrą šampaną. Tiktai nustebčiau, jei išsisuktume...

— Bet kodėl jūs taip kalbate? — paklausė Alisa staiga užsigavusi ir pasipiktinusi niūriu ir užtikrintu Šarlio tonu. Kaip šitas optimistas, kuriam, be to, tas karas nerūpi, gali numatyti, kas jų taip greitai laukia?

— Kodėl? — tarė jis. — Nagi todėl, kad aš esu tik žmogus, viso labo žmogiška būtybė, kaip jums tai žinoma, — pridūrė jis juokdamasis, — o visa tai atlaikyti gali nebent kupranugaris.

Ji pažvelgė į jį apstulbusiu žvilgsniu, kuris, atrodo, nustebino ir jį.

— Bet apie ką jūs kalbate? — paklausė ji drebančiu, išsigandusiu balsu, senos moters balsu. Senės, staiga iš paskutiniųjų įsitvėrusios gyvenimo, balsu.

— Aš kalbu apie tuos nuodus, kurių jie mus prigirdė, sakydami, jog tai — konjakas, — atsakė Šarlis. — Mes dviese išgėrėme beveik visą butelį; jūs to nepastebėjote?

Alisai, matyt, labai akivaizdžiai palengvėjo, nes jis paėmė ją už parankės ir nusivedė nieko nebepridėdamas, tik „Na, na!“ — užjaučiamai ir truputį pašaipiai, jai vos nepuolus su ašaromis akyse jam į glėbį. Vos neištarus: „Aš taip išsigandau, aš bijau, aš labai bijau“ lyg kokiai feljetono herojei. Ir ji naiviai nustebo suvokusi, kad jai galbūt atgimsta ne tik gyvenimo geismas, bet ir baimė to gyvenimo netekti.

Tai atsitiko Santarvės aikštės ir Ruajalio gatvės sankirtoje. Staiga pasirodė, kad miesto tyla ir tamsa tebuvo spąstai. Tarsi didžiulėje scenoje pakvaišęs iš įsiūčio režisierius staiga būtų apšvietęs prožektoriais niekam nežinomus statistus; sunkvežimiai, šaižiai cypdami stabdžiais, pralėkė pro obeliską ir, paleidę keletą bet kuriuo metu pavojingų šūvių, nušvilpė Senos link, primindami, kad tas ramus ir bukolinis miestas, prieš dvejus metus atiduotas fiakrams ir pėstiesiems, judantiems 1900 metų greičiais, yra šiuolaikinė sostinė, kad vyksta karas ir kad kiekviename žingsnyje tyko pavojai. Šarlis laikė Alisą už riešo. Jis apstulbęs žiūrėjo į vieną sunkvežimį ir į jo akinančius žibintus, artėjančius jų link. Visiškai nesąmoningai paskutinę akimirką jis atsidūrė tarp Alisos ir tų žibintų. Du kareiviai žalsvai pilkomis uniformomis, įtemptais, bukais veidais, išlipo iš jo nukreipę į juos šautuvus. Bet pasigirdę ausį rėžiantys švilpuko garsai privertė juos atsigręžti: prie jų artinosi dar keli patruliai „klykdami kaip kokie bepročiai“, pamanė Šarlis, šįkart nukreipę šautuvus ne į juos, bet į nenusakomo amžiaus bespalvę figūrą, kurios kruviną veidą ir surištas už nugaros rankas jie išvydo vėliau. Nepažįstamasis klupinėjo nuo vieno kareivio prie kito, o šie šiurkščiai jį atstumdavo juokdamiesi ir kažką patenkinti viauksėdami kaip skalikai medžioklėje. Po vieno stipresnio stumtelėjimo jis suklupo ir parkrito priešais du nejudančius karininkus, o visa ruja sustingo poza „ramiai“. Alisa nuleido akis, ji buvo išbalusi ir spaudė Šarlio ranką savojoje; jai atrodė, jog girdi kažką artėjant, kažką daug baisesnį nei visa tai, kas vyko priešais ją, tai, ką ji, nors ir kas tai būtų, jau seniai buvo patyrusi.

— Dokumentus, schnell, — riktelėjo karininkas. — Jūs turėjote susitikti su šiuo žmogumi, tiesa? Nein? Jūs teroristai? Lipkite į vidų, schnell, schnell...

— Ne, ne, mes ką tik šokome, — paaiškino nerimaudamas Šarlis, — mes einame iš „Legiono“! Paskambinkite ten, jums patvirtins. Mes grįžtame į viešbutį Rivoli gatvėje. Štai mano dokumentai.

— Lipkite, schnell, schnell, lipkite, schnell, — klykė šviesiaplaukis karininkas, staiga įniršęs.

Jis kaip tik išvydo Alisą, kurią iki tol dengė Šarlis ir tamsa, ir atrodė, kad ši moteris, jos grožis, jos apsimestinis abejingumas jį tiesiog siutino. Šarlis svyravo ir žvilgsniu klausė Alisos, ką daryti — tarsi jie būtų galėję pasirinkti, — tad karininkas parodė smakru jo pusėn, ir jo pakalikai metėsi ant jų. Jie užlaužė Šarliui rankas, o kadangi šis muistėsi, tai partrenkė jį prie Alisos kojų, šalia to nepažįstamojo, bjaurybės teroristo, koks jis iš tiesų, Šarlio nuomone, ir buvo: juk jis viską sužlugdė, viską, ir gyvą pokalbį, ir beveik prisipažintą Alisos potraukį jam, ir viltį, silpnai rusenusią Šarlio širdyje, kad praleis naktį kartu su ja, baltutėlėje viešbučio lovoje, prie atverto lango, pro kurį matytųsi Tiurli kaštonai ir aušra, kylanti iš kairės, virš Tolbiako tilto, jų pirmosios bemiegės nakties aušra, kurią jie sutiktų kartu rymodami ant balkono turėklų, virpėdami, pavargę ir nurimę, žadėdami vienas kitam dar tūkstantį panašių aušrų. Štai ką šitas šunsnukis pats nesuvokdamas sugriovė — jis ir tie galvijai su svastikomis.

Sunkvežimis smirdėjo benzinu, šlapiais skudurais ir vėmalais. Iš tikrųjų jis dvokė siaubu, tą kvapą Šarlis iškart atpažino: tai buvo kvapas tos fermos, kur jis buvo pasislėpęs su savo grandimi, prisižaidę su tuo tanku, kvapas tos fermos, kurioje mirė Leša. Bet jų kelionė buvo trumpa.

Sent Ogiusteno aikštės kareivinės buvo negražiame, bet pompastiškame pastate, kurio koridoriuose net tokį vėlų metą šmėkščiojo tik švariai nuskusti veidai, kaukšėjo tik nublizginti batai. Jie suko iš vienų koridorių į kitus, vestibiuliais, laiptais, lydimi tų pabrėžtinai apsikarsčiusių ginklais skalikų, kol šie galų gale įstūmė juos į baltą kambarį, kuriame po Hitlerio portretu riogsojo rašomasis stalas. Vienas iš kareivių jiems parodė į kėdes, ir jie atsisėdo ant jų krašto, tuo tarpu teroristas buvo partrenktas ant žemės, paskui nutemptas už kojų į kitą kambarį. Po kiek laiko jie pamatė jį praslenkant pro juos subjaurotą smūgių suplėšytais drabužiais, susiėmusį už krūtinės, skausmo iškreiptu veidu. Šarlis pasiūlė jam cigaretę, ir tas atkišo ranką jos paimti mėgindamas nusišypsoti, bet jo žandikaulis aiškiai tam priešinosi.

— Jums skauda? — paklausė Alisa.

Sargybinis sustaugė vokiškai, ir ji susigūžė. Be to, karininkas jau grįžo lydimas aukštesnio rango karininko, kapitono, — vyresnio, ramesnio ir grėsmingesnio. Jis nužvelgė abu vyrus niekinamai lyg gyvulius, o Alisai, priešingai, pasiuntė ironišką ir manieringą bučinį.

— Tai ką, — tarė jis sėsdamasis už stalo, — išsipustome, apsimetame, kad puotaujame, linksminamės, o iš tikrųjų ruošiamės susitikti su savo draugužiais teroristais?

Ši prakalba buvo skirta Šarliui.

— Juk dėl to jūs naktį atsidūrėte Eliziejaus laukuose? Jūsų dokumentams nieko neprikiši, švariai padirbėta. Ir batus gaminate iš kartono, tiesa? — staiga paklausė jis.

— Nuo tada, kai jūs pasirodėte, iš tiesų gaminame, — atsakė Šarlis, kurį tas tipas jau ėmė siutinti ir kuriam jau nusibodo sėdėti ramiai, nepaisant nebylių Alisos maldavimų. Vis tiek naktis nuėjo šuniui ant uodegos, tai bent pasityčiotų iš šitų drimbų.

— Jūs ištekėjusi, ponia?

— Taip.

— Taip, mein capitaine, — tarė karininkas švelniu balsu. Jis buvo labai jau švelnus, tas jo balsas ir jo judesiai, ir žvilgsnis buvo pernelyg švelnūs.

— Bet ne už šio pono. Nei už to, kuris išėjo, — tarė jis rodydamas į Šarlį ir į kruviną teroristo pėdsaką ant grindų.

— Ne, — tarė ji.

— Ne, mein capitaine. Bet tai visai nesvarbu, ar ne? — tarė karininkas užsidegdamas cigaretę. — Jūs susitikinėjate su šiuo ponu; o jūsų vyras jums nepriekaištauja? Ar nieko apie tai nežino?

— Aš išsiskyrusi, — šaltai atsakė Alisa, — o mano buvęs vyras gyvena Jungtinėse Amerikos Valstijose... mein capitaine.

— Kodėl jūs ištekėjote už amerikiečio, kai šitiek čia pasiruošusių jus dievinti europiečių, ką? Ar ne, pone... pone Sambra, — tarė jis vartydamas Šarlio pasą šiam lėtai kvėpuojant, kad nusiramintų. — Aš ir pats, — kalbėjo toliau karininkas, — mielai... ir visi čia sėdintys taip pat mielai jus vestų. Tai kodėl gi jūs ištekėjote už amerikiečio?

„Ko gi jis iš manęs nori, šitas girtas asilas, ką jis čia suokia?“ — spėliojo Alisa staiga netekusi jėgų ir kantrybės. Ji nebegalvojo nei apie pogrindininkų grupę, nei apie tą truputį, ką apie ją žinojo, nei apie būtinybę vidudienį išlikti ta Alisa Faja, už kurią būtų laidavę keletas Paryžiaus salonų ir keli įtakingi snobai, neįtariami nei maištingumu, nei drąsa, bet žymūs blizgučių, ir, vadinasi, tvarkos gerbėjai šiame pasaulyje. Ji jautėsi pervargusi, ir mintis, kad šiuo metu būtų galėjusi gulėti šalia Šarlio toje didelėje ir be saiko išgražintoje lovoje, jai pasirodė neįtikėtina. Ji pasižiūrėjo į jį, pamatė, kad Šarlis įsitempęs, išsitiesęs, paniuręs, ir jis jai pasirodė gražus.

— Mano vyras buvo ne amerikietis, bet austras, — tarė ji pavargusiu balsu.

— Ir tas austras palieka tokią gražią moterį visiškai vieną Vienoje su visais jos valsais? Jūs dėl to išsiskyrėte?

Jis juokėsi, bet nelinksmai, ir atrodė, kad juokauti jam taip pat sunku, kaip ir jo klausytis. Todėl beveik iš gailesčio Alisa atsakė:

— Mano vyras buvo austras, bet jis buvo ir žydas. Suprantate, mein capitaine!

Stojo tyla, kiek ilgesnė nei po kitų atsakymų. Kapitonas pamažu ėmė atgauti kvapą.

— Parodykite pažymėjimą, kad nesate žydė, — tarė jis sausu funkcionieriaus, nebe pokštininko tonu.

Alisa staiga persimainiusiu veidu atidarė rankinuką, ištraukė ilgą priantspauduotą blanką ir padavė priešais ją stovinčiam kareiviui.

Karininkas jį atidžiai perskaitė nė karto nepakėlęs akių į Alisą ir, vis dar palenkęs galvą, dėdamas popieriaus lapą ant stalo, sviedė:

— Tikiuosi, kad dabar jūs pirmenybę teikiate arijams? O gal vis dėlto pasigendate to randelio, skiriančio žydų vyrus nuo visų kitų? Ar ne? Jūs juos mylite dėl to? Ar jums mielesni jų pinigai? Tai, ko pilnos jų kelnių kišenės, visada vienodai traukia moteris, tiesa? Achtung! — sukriokė jis, kai Šarlis pašoko nuo kėdės, perlipo stalą ir griebė jį už gerklės.

Tai buvo graži kova, kurioje Šarlis paėmė viršų, bet tik kelioms akimirkoms. Alisa užsidengė veidą rankomis išvydusi pirmąjį smūgį, kurį gavo Šarlis, ir nenuleido jų tol, kol sunkus vyrų kvėpavimas, smūgių garsai nutilo prie nejudančio kūno. Šarlis sėdėjo pasviręs ant kėdės, atlošęs galvą, pasišiaušusiais plaukais; jis šnopavo retkarčiais sudejuodamas, ir kraujo srovelė tekėjo per smilkinį lipindama jo paprastai tokius blizgančius, tokius švarius ir lygius plaukus; ir ta žaizdelė, menkai jį tesubjaurojusi, kažkodėl labiau sugraudino Alisą nei kenčianti jo veido išraiška ir gargaliavimas. „Kai tik grįšime į viešbutį, išplausiu jam galvą, — griežtai nusprendė ji, — durininkas turės atnešti man karšto vandens, nes tas iš čiaupo drungnas, ir aš ištrinksiu jam galvą kaip reikiant“.

Abudu kareiviai, taip pat pasišiaušę po grumtynių, iš kurių vienam po akimi jau pražydo mėlynė, laikė Šarlį už pečių. Jie dar stipriau jį spustelėjo, ir jis atmerkė akis. Atgaudamas sąmonę jis pamatė Alisą ir nevalingai jai šyptelėjo, paskui pastebėjo kapitoną už stalo ir susiraukė kaip mokinys prieš direktorių. Ši scena kažkokia juokinga, pamanė Alisa, kažkokia nereali.

— Tai ką, — tarė kapitonas prisiartindamas prie Šarlio, — nemėgstam juokų? Mes, ko gero, taip pat žydai? Tuoj pažiūrėsim.

Jis mostelėjo trečiajam kareiviui, šis ėmė juoktis, priėjo prie Šarlio ir, nepaisydamas jo spardymosi ir keiksmų, pradėjo plėšti žemyn jam kelnes. Alisa nusisuko: pikti Šarlio riksmai jai ėjo per širdį ir kėlė neviltį.

— Pažiūrėkite, ponia, ir palyginkite su savo vyru, — tarė kapitonas, o jai nė nekrustelėjus pridūrė: — Jis taip stovės iki ryto, jei norėsite...

Tada ji atsisuko į Šarlį. Jis stovėjo pusnuogis, su nuleistomis žemiau kelių kelnėmis, kareivių atgal atplėštais marškiniais ir švarku. Ji pašaukė jį vardu, taip švelniai kaip galėjo. Sutikusi jos akių vengiantį jo žvilgsnį, ji drąsiai pažvelgė žemiau jo juosmens, paskui labai lėtai pakėlė galvą. Ir pritariamai linktelėjusi, su neslepiama pagarba nusišypsojo Šarliui džiugia, žavinga šypsena, kupina pačių aiškiausių pažadų, šypsena, kuri privertė Šarlį — lygiai kaip ir jo prižiūrėtojus — išrausti ir apstulbti.

Jie išėjo tik paryčiui, po trijų valandų, kai įtakingoji ponia B... laidavo už aukštuomenės ponią Alisą Faja ir kai ministrų kabineto atašė iš Viši, ponas Sambra, laidavo už savo sūnėną, pramonininką Šarlį Sambra. Išėjus iš Sent Ogiusteno kareivinių jiems stebuklingai pasipainiojo fiakras, jie įsėdo į jį ir nuvažiavo iki Rivoli gatvės.

XI SKYRIUS

Grįžtant Šarlis nepratarė nė žodžio. Jis laikė Alisos ranką savojoje ir tempo lugubre švilpavo „Rožines vyšnias ir baltas obelis“ kaip prieš penkias valandas. Penkias valandas! Visa tai vyko tik prieš penkias valandas; Alisa buvo apkvaitusi, bet vis dėlto pakankamai aiškaus proto, kad sulaikytų Šarlio ranką prie savo kambario durų, įsivestų jį ir prisiglaustų prie jo tamsoje tardama: „Miegokime, prašau jus“ švelniu, bet įsakmiu balsu. Pakankamai įsakmiu, kad jis iš pradžių jai paklustų, kaip jis ir pasielgė prieš savo valią, nors valandą prasikankino, bet ir pakankamai švelniu, kad jos neklausytų, kai tik jo kūnas atgaus pasitikėjimą savimi.

Aušra jau seniai nusigręžė nuo jų žydrų patalų; buvo jau įdienoję, kai jis ją pažadino, ar ji suvaidino, kad ką tik pabudo ir pažvelgė į Šarlio akis, vėl kupinas susižavėjimo. Jis gulėjo prisiglaudęs prie jos ir žiūrėjo į ją tiriamu žvilgsniu: prietemoje jos pilkai melsvos akys, jos sušvelnėjusios akys, nedrąsios, bet neprieštaraujančios, jos niekam, taigi ir malonumui neabejingos akys matė jį, Šarlį, buvo mačiusios jį ir davusios sutikimą. Dabar jis žinojo, kad kada nors suteiks jai malonumą, jis tai žinojo ir šypsojosi iš laimės, jis iš anksto džiūgavo. Bet Šarlis per daug mylėjo moteris, kad tam tikra prasme pasiduotų tuštybei; jis niekad negalvojo, kad galėtų patenkinti Alisą nei, beje, bet kokią kitą kiek subtilesnę moterį iš pirmo karto. O ypač bijojo, kad turės mylėti Alisą niekada negalėdamas pasidalinti „tuo“ su ja ir negalėdamas jai apie tai kalbėti. Prieš karą papročiai buvo labai sušvelnėję, ir jei moteris galėjo šalčiau atsiduoti atsitiktinai sutiktam vyriškiui (kaip Alisa jam), tai tebebuvo uždrausta „po to“ kalbėti apie patirtą malonumą, nebent sentimentaliai arba šiurkščiai, — abiejų stilių jis vienodai nekentė. O dėl nepasisekimų ar pusiau nesėkmių, tai jie nebuvo nei pripažįstami, nei juo labiau komentuojami.

Bet Šarlis jau žinojo, kad Alisa, jei dar ir nemylėjo jo „už tai“, vis dėlto mėgo mylėtis. Pavydo priepuolis staiga aptemdė jo, užkariautojo, laimę, jo beprotišką laimę, ir jis paniuro. Kas prieš jį, kas..? Kad ir kaip ten būtų, negailestingai pagalvojo jis nusiramindamas, kad ir kaip ten būtų ne Žeromas suteikė jai pasitenkinimą. Pagalvojo apie tai su panieka ir pykčiu, bet mintis, kad ji galėtų dejuoti glamonėjama Žeromo, jam atrodė tiek pat groteskiška, bjauri, kiek ir neįtikėtina. Vyrai, kaip jau sakyta, kėlė Šarliui pasibjaurėjimų o tarp jų Žeromas buvo pirmas; tas Žeromas, kurį jis pažinojo nuo pat vaikystės, kurį jis pernelyg gerai pažinojo su jo kyšančiais šonkauliais, išstypusiu kūnu ir švelniu blondino plaukuotumu. Ir visi meilės nuotykiai — jų žinoma, buvo ne tiek daug, bet jais jis dažniausiai gyrėsi labiau nei Šarlis — nebūtų jo įtikinę, jog gali būti priešingai. Jis neįsivaizdavo Alisos ir Žeromo kartu. Jis, beje, su niekuo neįsivaizdavo Alisos, bet čia deja, jis susidūrė ne su įsivaizduojamais dalykais, bet su praeitimi. Nuo šios dienos viskas, ką priminė Alisos grožis ir žavesys, viskas, apie ką vertė galvoti ir jo polinkis prie moterų visa, kas jam jau buvo žinoma, visų ką jis ką tik atskleidė, visa tai jį varė iš proto ir kėlė jam nerimą.

O Alisa jau pačią pirmąją naktį suvokė, kad jei ji nesugebėtų padaryti Šarlio nelaimingo — lygiai kaip ir Žeromo, — ji, priešingai, galėtų padaryti laimingą save. Tad verčiau tegu ji bus laiminga.

Apie vidurdienį jis atsimerkęs išvydo atsisukusį į jį miegantį Alisos veidą. Ir jo nuostabą staiga nušlavė laimės antplūdis. Adrenalino ir džiaugsmo proveržis užtvindė jam krūtinę priversdamas trykšti arterijomis, venomis, tvinksėti smilkiniuose, riešuose, kaklu jo paties kraują — tokį greitą, tokį lengvą šįryt ir tokį lėtą, tokį neklusnų vakar „Legione“.

Išsitiesęs ant nugaros, atmerkęs akis, Šarlis skaičiavo ir skaičiavo, kiek kartų pasikartoja lubų ornamento raštas, taip pat painiodamasis kaip ir vakar (o jam regėjos — prieš šimtmetį), kai tą liūdną popietę, skendėdamas nevilty, mašinaliai ėmėsi sudėties veiksmų. O dabar jis šypsojosi šitoms luboms, staiga vėl gera linkinčioms, šitoms luboms, kurios vėl jam priminė jo likimą. Jis būtų vėl nugrimzdęs į laimingą sapną, jei ne Alisa, kuriai pabudus ir sumirksėjus ant jo nuogo peties, jam išlakstė visi miegai. Ji staiga pašoko, atsisėdo lovoje ir pažiūrėjo į jį tokiu pasibaisėjusiu žvilgsniu, kad Šarlis, taip pat sunerimęs, neištvėrė nesusijuokęs:

— Taip! — tarė jis nedrįsdamas pakelti į ją akių. — Taip, mes vienoje lovoje.

Paskutinę akimirką jis pasirinko tą „mes“, kuris skambėjo neutraliau nei: „jūs — mano lovoje“ arba „aš — jūsų lovoje“; abu pasakymai buvo vienodai netinkami tam akivaizdžiam faktui konstatuoti. Ji nepratarė nė žodžio, vis tylėjo, ir Šarlis sutriko: ji nustėro jį išvydusi? Negi vakar ji buvo tokia girta? Gal ji mirtinai ant jo pyko? Gal jis jai buvo šlykštus? Gal ji bjaurėjosi? Gal jis padarė kažką baisaus? Visi šie klausimai sukosi jo galvoje, kol šilkinių ir švelnių Alisos plaukų banga neužliejo jo veido lėta netikėta uždanga, kuri, nors ir keista, nusileisdama paskelbė tęsinį, antrąją jų istorijos dalį. Jis apkabino ją per pečius.

Vėliau, vieną iš tų dvasinės ramybės akimirkų, lydinčių fizinį pasitenkinimą, kai jaučiamės nepaprastai susiję su kitu, bet kartu ir nepaprastai laisvi, vieną iš tų akimirkų — tokių retų — kai protas, atrodo, ilgam pasisemia kūno išminties ir intuicijos ir kai iš tiesų galime paliesti mylimą žmogų ramiai, nedievindami jo ir nesikankindami, priešingai, apimti keisto švelnumo, Šarliui pakako drąsos — ar paprastumo — papasakoti Alisai apie siaubą, kurį prieš tai patyrė.

— Maniau, kad turėčiau bėgti į savo kambarį, — tarė jis, — kad neturiu teisės likti čia ir siūlytis, primesti tau savo norų ir savo artimumo.

Jis kalbėjo tingiai, sukiodamas į visas puses Alisos riešą, sulenkdamas ranką per sąnarį, žiūrėdamas, kaip juda raumenys, išryškėja venos, džiaugdamasis šiuo netikėtu radiniu, kuris atrodė gražus ir teisėtai jam priklausantis. Alisa nejudėjo. Ji ir pati žiūrėjo į savo riešą, sulenktą rankos gale, lyg į kažkokį svetimą daiktą.

— Tu klydai, — tarė ji. — Norėti, geisti, drįsti — ne gėda. Gėda netrokšti, nebedrįsti, nebenorėti. Perteklius nėra bjaurus; bjauri stoka. „Per daug“ skamba daug padoriau nei „per mažai“. Patikėk manim, aš tai žinau, aš labai ilgai gyvenau jausdama, kad man „per mažai“, ir dar ir šiandien man dėl to gėda.

Jis atvirto atgal ir užsimerkė. Jam atrodė, kad pirmąkart Alisa kreipėsi į jį kaip į žmogų, o ne kaip į suvedžiotoją. Tarp jo ir jos mezgėsi kažkas panašaus į draugystę, draugystę, nuo kurios jis kaip įmanydamas išsisukinėdavo po fizinio suartėjimo ir kurios švelnumo jis negalėjo, nenorėjo vengti šįkart.

— Kodėl tu man tai sakai? — paklausė jis. — Ką tu turi omeny? Tu galvoji apie Žeromą ar savo vyrą, tą Gerhartą?

— Aš galvoju apie Gerhartą, — atsakė ji.

Ji atsisėdo lovoje, sulenkė kelius, apkabino juos rankomis ir padėjo ant jų galvą. Šitaip sėdėdama ji buvo panaši į vaiką ir, kaip ir tada, kaime, kai jam norėjosi užtepti jai ant sumuštinių sviesto, dabar norėjosi pasakyti, kad pamirštų viską, kas buvo, pamirštų tuos vyrus, kurių ji nemylėjo ar mylėjo per mažai, ar kurie ją per daug mylėjo, koks skirtumas!.. Tuos vyrus, kurie, šiaip ar taip, nepadarė jos laimingos ir už kurių nelaimę ji dabar buvo pasiryžusi mielai būti atsakinga.

— Papasakok man, — paprašė jis. — Papasakok man viską, aš noriu, kad tu man viską papasakotum.

Kai tik įžengei į mano namus, aš panorau, kad tu man viską papasakotum; aš norėjau tave nutildyti ir kartu priversti išsikalbėti. Pakalbėk su manim, Alisa, prašau tave, pakalbėk. Tik pirmiausia — ar aš galiu tau sakyti „tu“?

— Jūs galite man sakyti „tu“ ir daryti man ką tik panorėsite, — atsakė ji dviprasmiškai šypsodamasi. — Bet nesupykite, jei aš kurį laiką jums sakysiu ,jūs“. Aš nenoriu jūsų įskaudinti, Šarli, niekada. Jūs turite tai žinoti. Aš nenoriu, kad pasikartotų tai, kas atsitiko Gerhartui.

— O kas atsitiko Gerhartui? — paklausė Šarlis nustebintas savo paties balso aiškumo.

Nes jis nuo pat pradžių nekentė to Gerharto, kuriam užteko įžūlumo ar veikiau niekšiškumo pasprukti, palikti savo kraštą, apsėstą šitų vokiečių, šitų nacistų, šitų šunsnukių, o jame ir savo žmoną; išvykti ramiai ilsėtis į kotedžą ant Misisipės kranto, be abejo...

— Atsitiko taip, — tarė Alisa, — kad aš jo nebemylėjau, o jis mane mylėjo; aš jums, atrodo, pasakojau, aš tau pasakojau, — pasitaisė ji, — kaip su juo buvo elgiamasi. Vieną vakarą... Vieną vakarą aš pamačiau Gerhartą grįžtant namo. Jis atplėšė duris, užtrenkė jas paspirdamas koja ir nuėjo tiesiai į virtuvę. Aš nusekiau iš paskos. Jis buvo labai išbalęs. Atidarė spintelės duris su šiukšlių dėže, iškėlė virš jos savo įrankių lagaminėlį ir iškratė visą jo turinį, viską: švirkštus, vaistus, stetoskopą, tenzometrą, viską, viską, kas jame buvo, išmetė į šiukšlių dėžę šalia lupenų ir atmatų, neištaręs nė žodžio, nieko nepaaiškinęs. Paskui nuėjo į savo kambarį, patį lagaminėlį palikęs koridoriuje, prie savo durų, atidarytą ir apverstą. Manau, kad jis daugiau nebegalėjo. Jis turbūt su neaiškia viltimi laukė paskutinės operacijos, kurią turėjo padaryti kitą mėnesį ir po kurios, jis tai žinojo, jį taip pat būtų išsiuntę mirti. Iš tikrųjų aš manau, kad jis to tikėjosi, — pakartojo ji.

— O paskui? — paklausė Šarlis.

— Paskui pasirodė Žeromas ir ėmėsi viską pats tvarkyti. Nežinau, ar jums tai žinoma, Šarli, bet nuo 1936 ar 1937 metų Žeromas žino viską, kas vyksta Vokietijoje, viską, ką yra padarę nacistai nuo trisdešimtųjų; ir rizikuoja savo gyvybe gelbėdamas žmones, padėdamas jiems išvykti į užsienį ir išvengti paties baisiausio. Dažniausiai jie, be abejo, būna žydai. Su Gerhartu jis susipažino atsitiktinai, sutiko jį Bairoite, jei neklystu, ir labai jį mylėjo. Galiausiai jis įtikino Gerhartą išvykti, sugebėjo jį įtikinti. Vieną naktį mes palikome Vieną su padirbtais pasais lyg kokiame banaliame ir visai neromantiškame filme, ir Gerhartui pavyko pasiekti Lisaboną, o paskui ir Ameriką.

— Ir jūs neišvykote kartu su juo? — paklausė Šarlis, akivaizdžią tiesą paversdamas netaktišku klausimu, atsakymo į kurį Alisa daugiau nemanė vengti. Tai, jog ji jau kartą buvo apkaltinusi Šarlį antisemitizmu, ją pernelyg slėgė, kad ji dabar būtų galėjusi pamanyti, jog taip klausdamas jis turi omeny kažką kita. Jos akyse jis buvo tapęs visiškai nekaltas.

— Ne, — atsakė ji. — Aš neišvykau kartu su juo, mes kaip tik skyrėmės. Dėl to, beje...

Ji nutilo, o Šarlis susimąsčiusiu balsu kalbėjo toliau:

— Taip, todėl jis ir iškratė, visiškai vienas, savo lagaminėlį į šiukšlių dėžę, todėl ir nuėjo visiškai vienas užsidaryti savo kambaryje, palikęs tą lagaminėli koridoriuje. Žinoma. Jūs jo nebemylėjote?

— Aš jo ne... aš nėjo nebemylėjau, aš nebemylėjau nieko, — liūdnai tarė Alisa. — O svarbiausia, aš nebemylėjau savęs, ir tai siaubinga, patikėkite. Aš puikiai žinau, ką vyrai mano apie tokias moterų nervines depresijas; aš puikiai žinau, kad tai atrodo juokinga, kai esi jauna ir turtinga, nebjauri ir ištekėjusi už žmogaus, kuris tau patinka. Aš puikiai žinau, kad neviltis tokiais atvejais atrodo groteskiškai, bet patikėkite...

— Bet aš jumis tikiu! — sušuko Šarlis taip ūmai, kad Alisa krūptelėjo. — Aš visiškai jumis tikiu! Žeromui aš to nesakiau, bet tas dėdė, apie kurį jums pasakojau, Antuanas — jūs pasakysite, kad aš apie nieką negaliu kalbėti nepaminėjęs to dėdės, tai juokinga, bet aš daug ko iš jo išmokau, ir net kartais pats to nenorėdamas, — taigi mano dėdė Antuanas sirgo šita, tąja depresija. Ir tai buvo baisu. Aš manau, kad nuo to jis galiausiai ir mirė, nes nuo bronchito nemiršti, jei laikaisi įsikibęs gyvenimo. Jam tai atsitiko vieną gražią dieną nei iš šio, nei iš to; jis „nuliūdo“, kaip pas mus sakoma. Jo niekas nebedomino, nei draugai, nei oras, nei medžioklė, o buvo jis, patikėkit, prisiekęs medžiotojas. Ir prisiekęs mergišius. Ir dirbti mėgo, be viso to!.. — pridūrė jis apgailestaudamas, tarytum šios vienintelės savybės nebūtų iš jo paveldėjęs, ir tai buvo apmaudu.

Paskui kalbėjo toliau:

— Aš žinau, ką reiškia ši liga, Alisa, patikėkit. Aš jį mačiau, mačiau, kaip jis ištisas valandas žiūri pro langą sėdėdamas savo krėsle. Mačiau, kaip jis nusiminęs gulasi ir nusiminęs prabunda. Ir niekuo negalėjau jam padėti, niekuo, vos begalėjau su juo kalbėtis, jaučiau, kad jį tik varginu, o juk mane vieną jis ir temylėjo. Mačiau jį išsikankinusį, mačiau tyliai priglaudžiantį galvą prie sienos, tyliai, nes jis nebenorėjo net savęs sužeisti. Juk neįstengi nė nusižudyti, tiesa? Ne, patikėkit, Alisa, aš žinau, kas tai yra: jei aš ko nors bijau šiame pasaulyje, tai kaip tik šito — nebemylėti savęs. Ne todėl, kad ypatingai save mylėčiau, — skubiai pridūrė jis, — aš nekreipiu į save dėmesio, palieku save ramybėje, o kartais netgi juokiuosi pats iš savęs.

Jis kalbėjo karštai ir su įsitikinimu, bet paskui prislopintu balsu pridūrė:

— Žinau, kad prastai pasakoju apie šią ligą ir kad nieko apie ją neišmanau, tikrai, nes pats nesu ja sirgęs... bet aš norėjau, kad jūs nesivargintumėte man apie ją pasakodama... Pamaniau, kad jums tai bus ne taip skaudu... Net jei aš ir nemoku pasakyti, gražiai kalbėti, galiu jums prisiekti, Alisa, kad nemanau, jog tai juokinga: aš manau, kad tai baisu.

Jis nutilo; iš tiesų jautėsi truputį juokingas ir neiškalbus, bet žinojo, kad buvo lygiai tiek neiškalbus, kiek reikia. Giliai širdyje jis neaiškiai didžiavosi savimi, buvo savimi patenkintas. Jį apėmė seniai pamirštas jausmas, kad kažkuo pasirūpino; ir jei jis buvo pratęs taip elgtis su savo šunimis ir arkliais, su savo žmonėmis, kaip juos vadino, tai su moterimis taip elgdavosi retai. Bent jau su tomis, kurias jis vadino moterimis, kol nepasirodė ši ir neatsiskleidė esanti kitokia nei tas nieko nesakantis žodis, beveik nesuvokiama esybė. Moteris jis vaizdavosi primityviai, bet tai neturėjo nieko bendra su šia sunkia ir kartu lengva būtybe, šnarpščiančia ant jo peties. Alisa vėl užmigo ar apsimetė mieganti, nieko nepridūrusi priėjo klinikinio aprašymo. Tik pasukdama galvą ji kartais priglausdavo savo praviras lūpas prie jo krūtinės ir kiekvieną sykį jis sudrebėdavo iš laimės, pajusdavo, kaip virpa visa jo oda it oda šeimininko paglostyto ir tuo prisilietimu nudžiuginto nekantraus arklio.

Jam pasirodė, kad buvo trumpam užsnūdęs. Jis iš tiesų numigo keletą minučių, keletą ilgų minučių, nes kai atsimerkė, ji vėl sėdėjo parietusi po savimi kojas lyg vaikas, jos juodi plaukai krito ant jos pilkų akių, ir ji mėgino juos atmesti pūsdama iš apačios, juokingai, berniokiškai sudėdama lūpas, ir nuo to jos grožis darėsi žmogiškesnis, natūralesnis, suprantamesnis.

— Apie ką jūs galvojate? — paklausė jis.

— Aš galvojau apie tave, — atsakė nežiūrėdama į jį, ir tas „tu“, nelauktas, netikėtas, apstulbino Šarlį.

— Apie ką tu galvoji? — lėtai pakartojo jis.

— Aš prisiminiau tave pas vokiečius, šįryt, — tarė ji. — Prisiminiau tave... — ir ji ėmė juoktis negalėdama susilaikyti kaip mokinukė.

— Aš tikrai atrodžiau kvailai, — tarė Šarlis. — Maniau, kad tu visada mane prisiminsi tokį, juokinga, vulgaria poza, su iki kulkšnių nusmauktomis kelnėmis. Ką tu pagalvojai? Pasakyk! — pridūrė jis staiga pyktelėjęs, ir ji liovėsi juoktis, ištiesė ranką prie Šarlio veido ir sustingo uždėjusi nykštį ant skruosto, o visus kitus pirštus — už ausies, nagais liesdama plaukų šaknis.

— Tu man pasirodei gražus, — tarė ji. — Įdegęs iki klubų ir toks tiesus; su tomis visai baltos odos glaudėmis tu atrodei labai, labai jaudinančiai. Ir jei nebūtų buvę mein capitaine, aš būčiau švilptelėjusi iš susižavėjimo; beje, aš leidau tai suprasti, ar ne?

— Taip, tiesa, — atsakė Šarlis lyg pritrenktas, lyg nudžiugęs, — tiesa, tas sumautas ulonas taip pat negalėjo patikėti savo akimis. Tada tu ir nusprendei, kad... kad...

— Ne, ne, — atsakė Alisa labai greitai ir labai aiškiai meluodama, — aš nusprendžiau tada, kai šokome kabarete.

Ji vėl atsigulė ant nugaros, atrodė užsidariusi, nutolusi; ji, žinoma, juokėsi iš begalinio Šarlio drovumo, ir jis, taip pagalvojęs, suirzo. Mintimis ji buvo taip toli nuo šios jų bendros lovos ir dabar atrodė taip jaukiai joje įsitaisiusi! Iš Šarlio pažįstamų moterų „klasiškos“ elgdavosi visiškai priešingai: kiek įžūlios prieš tai, tiek ir nepažabojamos po to, jos paversdavo nedrąsius savo gerbėjus ciniškais suvedžiotojais jau pačią pirmąją naktį. „Kažin ką tu dabar apie mane galvosi?“ — buvo vienas iš dažniausiai gyvenime Šarliui girdėtų klausimų, į kurį jis niekada neatsakydavo. Alisa to nepaklausė, ji niekada to nepaklaus, ji niekada nebuvo to klaususi. Galbūt čia pasireiškė kilmės skirtumas, bet šiuo atveju jos elgesys jam buvo priimtinesnis.

— Aš noriu valgyti, — tarė ji atsimerkdama. — Kur jie dingo su savo smirdinčia arbata ir neįkandama duona?

Bet į duris jau beldėsi, ir Šarlis sušuko: „Prašau!“ išdidžiai, staiga užtraukdamas antklodę ant nuogų Alisos pečių ir veido. Vargšas garsonas padėjo savo padėklą nedrįsdamas pažvelgti į lovą ir išėjo, kaip ir buvo įėjęs, žiūrėdamas tiesiai prieš save.

Pusryčiai galiausiai jiems pasirodė visai skanūs, kaip ir baltasis vynas, kurį kartu su keliais abejotinais sumuštiniais už aukso kainą jiems parūpino susiraukęs, bet paskui godumo įveiktas durininkas; kaip ir kitas butelis, kurį jie išgėrė vakare. Jų nebaigtose gerti ir paliktose taurėse atsispindėjo įstriži besileidžiančios saulės spinduliai, o nuo to, kad į jų patalą buvo prikritę trupinių, jie jautėsi dar laimingesni. Jie užmigo labai vėlai, taip ir neatsikėlę ir net nemanę keltis, nes, nors ir nekalbėjo apie tai, bet abu žinojo, kad rytoj turės grįžti. Ir abu, lyg būtų susitikę stoties perone, kalbėjo tik apie dabartį, nė žodžio neištardami būsimuoju laiku.

Nuo šiol Paryžius Šarlio atmintyje liovėsi buvęs malonumų sostine ir tapo laimės sostine. Nuo šiol, užuot priminęs saulėtas dienas, kavinių terasas, daugybę moterų, kaštonus, orkestrus, aušras, didžiulį miestą, Paryžius Šarliui reiškė tik prietemą viešbučio kambaryje ir vienintelės moters profilį. Širdis — nevykęs turistas.

XII SKYRIUS

Traukinys turėjo išvykti tik dvyliktą, bet, laikydamiesi Žeromo nurodymų, jie atvažiavo į Liono stotį pusę vienuoliktos; ir ne be vargo. Jie užmigo labai vėlai nusikamavę ir manydami, kad pasisotino vienas kitu. Bet meilės žvėris, tas amžinai alkanas žvėris, tūnantis jų kūnuose ir nervuose, vėl juos pažadino versdamas pulti vienas kitam į glėbį, paskui dar ir dar, ir vėl susivyti nei vienam, nei kitam nebežinant, kuris tai pradėjo.

Drebančiomis kojomis, išdžiūvusiomis burnomis, besidaužančiomis širdimis jie svajodami klaidžiojo, slankiojo po peronus, paskui po traukinio koridorius, pirma atsitiktinai pasirinktoje kupė uždėję ant rezginio lagaminą, pilną Žeromui skirtų padirbtų dokumentų. Pagal susitarimą lagaminą reikėjo padėti į bet kurią kupė, ir jie laikėsi to susitarimo beveik taip pat nuolankiai, kiek ir graužiami sąžinės.

O kol kas jie prisiglaudė niūriame ir purviname stoties bufete, užsisakė du puodukus kavos su cikorija ir kiekvienas su nuostaba ir užuojauta žiūrėjo į priešais save sėdinčią šmėklą, blyškią ir nukamuotą nakties aistros. Iš pačios tamsaus ir tuščio bufeto gilumos tolumoje, perono gale, pro langus jie matė spindint ir viešpataujant geltoną, plieskiančią, paslaptingą saulę, kuri jiems labiau priminė tolimą vaikystę nei artimiausią ateitį. O juk kaip tik tos saulės, žalumos, vasaros, žolės ir upių link jie turėjo tuoj pajudėti, tuojau pat, po kelių minučių. Tik jie apie tai negalvojo; sėdėjo sustingę prie savo apskrito vienakojo staliuko ir lagaminų, nejudėdami it išgąsdinti ir sunerimę naktiniai paukščiai, o jų atmintis buvo užtvindyta visagalių, jų jausmus dar paaštrinančių vaizdų.

Jų atmintis buvo užtvindyta akimirkų, šmėkščiojančių patalų, kūno dalių, atodūsių, prietemos, šviesos ir malonumo tvykstelėjimų: dėl jų atminties, gyvos tik naktimi, jų dabartis, jų ateitis, jų vaizduotė, jų protas ir netgi toji tolumoje šviečianti saulė regėjosi netikroviška, nesuvokiama.

Nei vienas, nei kitas neištarė Žeromo vardo, bet balsui iš garsiakalbio pranešus, kad traukinys vėluos daugiau kaip valandą, abiem pasirodė, jog girdi gailestingąjį angelą.

Kupė, pritaikytoje šešiems asmenims, jų buvo dvylika, o traukinys trūkčiojo lyg tampomas mėšlungio, kuriam jie taip pat jautėsi dėkingi. Negalėdamas kalbėti su Alisa ir apimtas nuobodulio, Šarlis rimtai susirūpino dėl to, ką darys. Ką jam daryti, ar jis turėtų kalbėti su juo, ar ji? Jis neįsivaizdavo, kad galėtų vos atvykęs pasivedėti Žeromą į šalį ir pasikalbėti kaip su vyru. Kaip su vyru! Na ir pasakymas! O ir ką jam sakyti? „Aš myliu tavo meilužę, kuri man taip pat neabejinga, kuri, šiaip ar taip, leidžiasi mylima“. Tokia išeitis, kurią jis būtų pasirinkęs daug nesukdamas galvos ir kuri jam būtų buvusi arčiausiai širdies prieš kokį mėnesį vaidinant savo kaimietiškuose ar Liono vodeviliuose, dabar atrodė neįmanoma ir vulgari. Aišku, su juo kalbėti teks Alisai, ir tai jai turėtų būti nelengva. Šarlis ją suprato: laimingas varžovas, o nebe atstumtas dūsautojas, jis tapo jos mylinčiu draugu, kokiu visada svajojo būti amžinai nelaimingai įsimylėjęs Žeromas. Jo likimą Šarlis vaizdavosi panašų į siaurą, labai tiesų, šviesų ir nuobodų taką. Tam tikra prasme Žeromas buvo tiesiog sukurtas nelaimei ir tai, kad šįkart jis pats, Šarlis, ją atnešė, tebuvo atsitiktinumas, nemalonus, žinoma, bet atsitiktinumas. Vis tiek, įsimaišius jam ar ne, Žeromas nebūtų išsaugojęs Alisos; pirma, todėl, kad moterys, kurias Žeromas mylėjo, nelikdavo su juo, o antra (bet šito jis sau taip aiškiai ir nesuformulavo), dėl to, kad Alisa niekada su niekuo nepasiliks. Tai buvo nuojauta, vis persmelkianti Šarlį, kuri kaipmat praeidavo, dingdavo, vos tik jis pajusdavo ant savo rankos Alisos kūno kvapą.

Jis puikiai suprato, kad veža savo geriausiam draugui jo mylimą moterį, kurią ką tik iš jo paveržė, bet nė truputėlio nesijautė kaltas; jis jautėsi tik Alisos liudininkas, pagalbininkas ir saugotojas. Iš tikrų jų jam terūpėjo viena: kad sąžinės graužatis neapkartintų vos vakar gimusios jų meilės ir laimės. Pro tarpą tarp dviejų pečių, kaklo ir lagamino jis pagavo Alisos žvilgsnį ir mirktelėjo jai — raminamai, padrąsinančiai, aiškiau nei žodžiais pasakydamas jai, kaip jaučiasi.

Ne, nereikėjo tikėtis, kad Šarlis kankinsis nei kad pagalvos apie tai, kaip jaustųsi Žeromo vietoje. Šarlis gimė paprastas, kaip gimė juodaplaukis, ir mirs paprastas, net jei jo plaukai nuo laiko taps balti kaip sniegas.

Jis nepagalvojo, kad ji už viską turėjo būti dėkinga Žeromui, nepagalvojo, kad Žeromas beprotiškai ją pamilo vos pirmąkart pažvelgęs į ją ir kad paaukojo jai savo gyvenimą, nors ji nesuteikė jam jokios vilties. Ne kas kitas, o Žeromas daugiau nei dvejus metus valandų valandas budėjo prie jos Vienoje, Paryžiuje, traukiniuose, klinikose, visur. Ne kas kitas, o Žeromas ją išklausydavo, jai atleisdavo, su ja kalbėdavo, ją pateisindavo. Būtent Žeromas rūpinosi ja kaip vaiku, būtent Žeromas rado būdą išgyventi jos vyrui, o ją prikelti gyvenimui. Būtent Žeromas ją išgelbėjo, ji buvo skolinga jam už viską, tik jis niekada nieko iš jos neprašė ir neteko galvos iš laimės, kai ji atsidėkojo jam tokia menka, tokia nereikšminga savo kūno dovana. Būtent Žeromas visada galvojo tik apie jos gerovę ir būtent ji įskaudins jį taip, kaip tik begalima būtų įskaudinti.

Štai ir vėl Alisa pasijuto savo principų nelaisvėje. Visas jos gyvenimas buvo tik nesibaigiančios grumtynės, slapta ir atšiauri kova tarp priimtų bendravimo normų ir jos pačios prigimties. Jei būtų jos valia, Alisa nieko nesakytų Žeromui, ji suteiktų jam savo kūną, leistų juo naudotis, švelniai, svajingai, nuoširdžiai, kaip ji ir elgėsi jau pusmetį, o su Šarliu mylėtųsi su didžiausia aistra, su didžiausiu smalsumu, linksmumu ir netgi pagarba, kurią tas vyras jai žadino. Žeromas nebūtų apviltas, ji dėl to nekentėtų, nesijaustų kalta ir gyvenimas būtų puikus. Deja! Nė vienas iš šių dviejų vyrų, laikančių save tolerantiškais, protingais, vienas — laisvamanis, kitas — humanistas, nė vienas iš jų nepakęstų tokios padėties. Ja dalintis jiems atrodytų neįmanoma. Kokia nesąmonė! Tam, kad galėtum dalintis kokiu nors daiktu ar žmogumi, reikia jį turėti, o ir vienam, ir kitam turėjo būti aišku, kad ji jiems nepriklauso. Niekada joks žmogus nepriklauso kitam. Būna, kad kažkam jautiesi artimas, ir tas žmogus dėl to taip pat jaučiasi tau artimas tol, kol tas jausmas rusena tavyje. Bet joks žmogus negali būti kito nuosavybė! Ir vis dėlto Žeromas su Šarliu, kurie sutiko dalintis jos pagarba, švelnumu, draugyste, atsisakytų dalintis jos kūnu; tarytum jos kūnas būtų reikšmingesnis už jos jausmus. Dėl tokios absurdiškos išankstinės nuostatos ji turės užgauti jai brangų žmogų, dėl „padorumo“ ji turės būti žiauri.

Taip, visas jos gyvenimas buvo nesibaigiantis vaidinimas. Iš smalsumo, o ne iš meilės ji miegojo su pirmuoju savo meilužiu. Nepasisaugojusi, iš nežinojimo, o ne siekdama tapti motina, ji pasijuto esanti nėščia nuo Gerharto. Ji ištekėjo už jo nenorėdama įžeisti savo šeimos, o ne todėl, kad troško būti šalia visą gyvenimą. Ji ir persileido netikėtai, o ne dėl to, kad norėjo atsikratyti kūdikio ar juo bjaurėjosi. Nenorėdama jo įskaudinti — o ne dėl to, kad jai patiko Austrija — ji išvyko gyventi į Vieną. Ji įsitaisė meilužį juokais, beveik iš mandagumo, o ne aistros deginama. Iš meilės gyvenimui, meilės be atsako ji susirgo ta nervine depresija. Ji nenusižudė iš silpnumo, iš baimės, kad skaudės, o ne dėl to, kad norėjo gyventi. Ji leidosi mylima Žeromo tik dėl to, kad ją baugino vienatvė, o ne todėl, kad pati būtąjį mylėjusi. Tik dėl to, kad bijojo vykti į Ameriką, į nežinomybę, ji niekur neišvažiavo ir nusprendė dalyvauti Pasipriešinime, o ne todėl, kad būtų pasiryžusi kovoti ar pasibaisėjusi nacistų žiaurumu. Ir vieną vakarą ji atsidavė Žeromui iš nuovargio, o ne dėl to, kad ją staiga užplūdo švelnumas ar susižavėjimas. Gerai pasvarsčius tik vieną kartą gyvenime ji pasielgė natūraliai: ji permiegojo su Šarliu todėl, kad fiziškai jo geidė, todėl, kad jis jai patiko ir užkrėtė savo aistra. Ir dėl to, kad jis vis dar jai patiko, kad prajuokindavo ją ir kad ji jautėsi su juo saugi, ji pasiliks su juo. Taip, pirmą kartą ji pasielgė taip, kaip norėjo; ji paliks Žeromą dėl malonumo, kurį patirs gyvendama su Šarliu, o ne iš žiaurumo. Ji taip negalėtų! Galvodama apie tai, kaip žiauriai ji pasielgs, ji balo, ji nekentė tos visuomenės, kuri ją vertė taip negailestingai elgtis, kuri skelbė, kad dalintis — beširdiška. Ką gi, tuomet ji bus beširdė! Alisa buvo gležna ir švelni moteris, visi jos draugai, tėvai, jos vyras, keli jos meilužiai galėjo nemeluodami tai patvirtinti, bet niekas nežinojo, koks neįtikėtinas ryžtingumas slypėjo toje mažoje galvutėje ant to gležno kaklo. Ji niekada nebūtų leidusis apgaunama ir niekada tyčia nebūtų apgaudinėjusi savęs nei dėl savo jausmų, nei dėl minčių. Kartais ji juokdavosi pati iš savęs, kartais imdavo šaipytis iš tos savo vadinamos ydos, to pretenzingo naivumo, jau kartą nuvedusio ją į neviltį; neviltį juo baisesnę, nes ji mito pati savimi, ir tik malonumui ir juokui, iš esmės nekontroliuojamiems ir nesuvokiamiems, pavykdavo apgauti jos budrumą. Alisos laimei, jos gyslose buvo airiško ir vengriško kraujo, dažniau nei kitoms moterims teikusio jai šias abi galimybes išsisukti; ji visada žinojo, kur link ją traukia, o polinkių ji turėdavo pakankamai daug ir įvairių, kad jai nebūtų nuobodu su savimi tol, kol tai neatsigręždavo prieš ją pačią.

Traukinys dabar važiavo ramiai; po pusantros valandos jie turėjo perkirsti demarkacinę liniją. Ta žinia ėjo iš vagono į vagoną, iš vienos kupė į kitą, tarsi visas traukinys būtų buvęs ilgas kalėjimas ant ratų, pilnas sunerimusių šnabždančių kalinių. Keleiviai sukruto, žiūrėjo į laikrodžius, į lagaminus, žvelgė vieni į kitus persimainiusiomis akimis; nebe tuo pavargusiu, iškamuotu žvilgsniu žmogaus, kurį jo bendrakeleiviai vargina, bet susirūpinusiu, nepatikliu ir griežtu žvilgsniu žmogaus, kuriam šie bendrakeleiviai gali pakenkti. Šarlis jau dvi valandas stovėjo laikydamasis už rezginio ir, liesdamasis prie Alisos kelių, nustebęs žiūrėjo į užsimerkiančius po juo veidus. Ir kai Alisa, įgnybdama jam į ranką ženklu paprašė pasilenkti prie jos, jis nenusistebėjo.

— Šarli, — sušnibždėjo ji, — aš norėčiau, kad jūs... kad tu nueitum pažiūrėti į tą kupė, žinai, kur padėjome lagaminą, kokie ten keleiviai, žinai... jeigu ten būtų...

Taip, Šarlis žinojo. Jis žinojo, ką bylojo Alisos balsas, ir nusišypsojo jai sujaudintas ir pralinksmėjęs, nors jį iš anksto suėmė nuovargis vien pagalvojus apie tai, kad reikės brautis per susigrūdusių koridoriuose žmonių minią, kuri skyrė nuo jų minėtąjį lagaminą. Bet nė žodžiu nepaprieštaravęs leidosi į žygį. Jam prireikė beveik valandos nueiti ir grįžti, o kai grįžo, išvydo Alisą, išbalusią, išsitaršiusiais plaukais, bet iš pažiūros ramią. Jis pasilenkė ir taip pat sušnibždėjo:

— Aš atidžiai pasižiūrėjau ir, atrodo, sakau, atrodo, toje kupė nebuvo nei žydų, nei mažų vaikų, nei panašių į rezistentus žmonių. Veikiau ten dvelkė juodąja rinka. Bet, — pridūrė jis šypsodamasis lyg stora geraširdė pienininkė, tokia, kuri dalija duoną vargšams per Kalėdas, — aš padariau, ką reikėjo.

Prapliupdamas juoku jis ištiesė į priekį dešinę ranką kurią iki tol laikė už nugaros: joje buvo lagaminas. Jis užkėlė jį ant krūvos visokiausių kitų lagaminų ir pasižiūrėjo į Alisą. Ši dėkingai šypsojosi, ir jis sutriko.

— Šiaip ar taip, jūs būtumėte išsiuntusi mane dar kartą — tarė jis juokdamasis, — o kelias pragariškas.

— Vis dėlto jums pavyko jį surasti, — taip pat garsiai tarė Alisa, ir jų kaimynai, iš pradžių susidomėję ir nepatiklūs, bet nuraminti juoko, nusuko akis nuo to atsilikusio ir nerimą keliančio lagamino. O Alisa paėmė laisvą Šarlio ranką ir priglaudė sau prie skruosto. Šarlis, užvertęs galvą užmerkė akis ir staiga pamanė, kad norėtų būti sušaudytas kartu su ja artimiausioje stotelėje. Bet... mirti, kad ir su kuo, jis retai kada troško. Jis prisiminė, kad tai jam buvo šovę į galvą tik vieną kartą kai galanterijos parduotuvės savininko duktė jį paliko dėl vieno mokinio iš pirmosios klasės, kaip tik tądien, kai jam suėjo keturiolika. Kaip keista... Jis niekada nebūtų pagalvojęs, kad laimė galėtų pagimdyti tokias pat svajones kaip ir sielvartas.

Prie demarkacinės linijos tvyrojo pasiutęs karštis, ir vokiečių karininkas, atidaręs duris, pasibjaurėjęs susiraukė, kai išvydo tą nemažą krūvelę prancūzų, susigrūdusių, besikankinančių ir prakaituojančių ant kadaise buvusių pilkų suolų. Jis patikrino kiekvieno jų dokumentus nė nemirktelėjęs. Tai buvo neaukštas juodbruvas vyrukas, iš veido panašus į pietietį, irtai, kad jis nebuvo panašus į tobulą ariją, matyt, jį siutino, nes jis keletą kartų nusikeikė sau panosėje. Jis tiesiog išplėšė iš Šarlio rankų jo leidimą, nusišaipė vokiškai, smakru parodęs Alisos pusėn nužvelgė Šarlį, kuris skubiai papasakojo istoriją apie sekretorę, pernelyg akivaizdžiai melagingą, kad būtų galima tuo patikėti ir, atsainiai bei paniekinamai nusiviepęs, išėjo iš kupė, o visi lengviau atsiduso. Niekas nepastebėjo įsitempusios ir sutrikusios Alisos ir Šarlio veido išraiškos. Kitą kartą jie būtų linksmai ir visai nesivaržydami pasišaipę iš tų netašytų juokų, bet dabar jie pasirodė jiems kaip niekad nešvankūs.

Taigi traukinys pajudėjo, ir atrodė, kad dabar tyčiojasi jis: jis žagsėjo, purtėsi, čia vėl pajudėdavo, vėl sustodavo, ir taip visą naktį tarytum kūrikai ir mašinistai nieko nebūtų galėję jam padaryti. Į Valanso stotį jie atvyko tik paryčiui.

Žeromas laukė jų stotyje atsirėmęs į plataną ir, juos išvydęs, ėmė bėgti jų pasitikti lyg išstypęs studentas, ir Šarliui truputį suspaudė širdį prisiminus senus laikus. Laimė, Žeromas susivaldė ir draugo akivaizdoje pabučiavo Alisą į kaktą. Jis taip švytėjo, kad Šarlis paniuro. Ir vis dėlto jis buvo laimingas, jautėsi keistai laimingas, vėl laimingas, kad pamatys savo pievas, savo namus, savo šunis; jį staiga apėmė tikras palengvėjimas, kad jis vėl saugus ir kad atvežė Alisą sveiką ir gyvą į šią saugią vietą. Tai buvo keistas jausmas, nes jam nė akimirką nebuvo pasirodę — nekalbant išimtinai apie širdies reikalus — kad būtų grėsęs nors menkiausias pavojus.

Pagaliau įsibėgėjęs traukinys vėl pajudėjo, kai Šarlis prisiminė lagaminą. Jis spėjo įšokti ir iššokti nesusižeidęs, bet širdis pašėlusiai daužėsi ir kojos atrodė medinės. Žinoma, aš neinu jaunyn, pamanė jis su palengvėjimu. Išdidžiai mosikuodamas savo laimikiu jis grįžo prie Žeromo, kuris ženklais prašė elgtis ramiau, bet, pasinaudojęs tuo, kad jo čia nėra, buvo apkabinęs Alisą per pečius. Šarlis iškart surimtėjo, padavė draugui lagaminą, o Žeromas atitraukė ranką nuo Alisos peties ir nustebęs pakėlė antakius.

— Atleisk man, visai nuo kojų nusivariau, — tarė Šarlis iš tikrųjų pavargęs. — Kelionė buvo siaubinga.

— O visa kita, — paklausė Žeromas, — kaip visa kita?

Jo akys buvo linksmos, o veidas švietė tokiu palengvėjimu, kad Šarlis staiga pasibaisėjęs savimi nusisuko.

Pirmą kartą jis pajuto sąžinės graužatį, pirmą kartą jam sukirbo sąžinė, bet nepaprastai skaudžiai.

XIII SKYRIUS

Senasis automobilis jų laukė netoliese, pastatytas priekiu į kelią, — kaip detektyviniuose filmuose, nevalingai toptelėjo Šarliui. Jis jau ruošėsi sėsti prie vairo, kai Alisa, jį nustebindama, prasmuko pirma jo.

— Leiskite bent kartą pavairuoti man šitą mašiną, Šarli. Aš juk dar nė karto nevairavau.

Jie įsėdo truputį sutrikę, Šarlis — priekyje, Žeromas — gale su lagaminais, ir Alisa puikiausiai jį paleido. Ir pavaras perjungė be garso, pastebėjo Šarlis pralinksmėjęs ir nustebęs.

— Aš turėjau „Talbot Lago“, — tarė ji juokdamasi ir kiek per smarkiai pasukdama, kad aplenktų dviratį. — Net laimėjau vienas lenktynes La Bole, kai man buvo aštuoniolika ar dvidešimt. Anuomet vairuojančių moterų buvo nedaug. Dieve, kaip tai buvo seniai, baisu...

— O, be „Talbot Lago“, ar neturite naujesnių prisiminimų, Alisa? — sumurkė Žeromas.

— Žinoma, — tarė Šarlis, neleisdamas Alisai atsakyti. — Žinoma, mes turime papasakoti krūvą jaudinančių dalykų. Šitas lagaminas yra pilnas padirbtų pasų, mes jį buvome palikę kitame vagone, o paskui Alisa išsigando, kad nesušaudytų vargšų žmonių, kurie ten buvo. Todėl aš turėjau eiti jo parnešti. Neįsivaizduoji, kiek ji mane prikankino, — pridūrė jis šelmiškai ir draugiškai, bet iš didelio nuoširdumo labai neatsargiai sudavė Alisai per ranką, laikančią vairą. Ji pašoko, ir automobilis truputį kryptelėjo į šoną.

Pradžia nebloga, toptelėjo Šarliui, pradžia visai nebloga.

Rūpestingoji Luiza buvo paruošusi tikrus pietus su tikru omletu, tikra dešra, tikru raudonuoju vynu, o vėliau ir tikra kava. Visa tai buvo patiekta terasoje, ir Šarlis jautėsi devintame danguje. Vėjas švelniai virpino platanų lapus virš jų galvų, balsvai melsvas ryto dangus po truputį darėsi žydrai baltas, kaip ir per visas karštas vasaras, ir tingus Blico bidzenimas per žvyrą po džiaugsmingo laigymo jiems atvykus maloniai kuteno ausį. Alisa ir Žeromas, taip pat nutilę, atrodo, irgi žavėjosi gamta ne mažiau nei dešra. Šarlis užmetė į juos akį: pirmiausia vogčiomis pažvelgė į Alisą, kuri buvo išsitiesusi supamojoje kėdėje ir užsimerkusi, o paskui — meiliai, užjaučiamai į Žeromą, įsmeigusį akis į pievų tolį. Ne, būsimasis pasiaiškinimas neturėtų būti nemalonus Alisai.

Kol kas Šarlis jautėsi puikiai, toks pat abejingas bei tolimas Alisai, koks atsiminė buvęs paslaugus bei neramus prieš jiems išvykstant. Jis prisiminė Paryžių miglotai, tarsi jie būtų ten nuvykę aplankyti Eifelio bokšto, Triumfo arkos ir Invalidų bažnyčios, jis net nepagalvojo apie jų ardomąją veiklą, nes ši tema, ši sentimentali istorinė tema iš tikrųjų buvo susijusi su Žeromu ir Alisa, o ne su juo. Pasipriešinimas buvo jų kūdikis, tai buvo jų ankstesnio gyvenimo pradžia ir pamatas, bent jau Šarliui norėjosi, kad taip būtų buvę.

Galiausiai, ranką prie širdies pridėjęs, jis turėjo prisipažinti, kad jei Žeromas būtų vėl pradėjęs kalbėti apie maršalą Peteną, Prancūziją ir okupantus, jam daug sunkiau būtų prieštarauti. Jis nebūtų atsikirtęs nei taip ironiškai, nei taip abejingai kaip tuomet. Jis pernelyg gerai prisiminė jų atvykimą į Paryžių, į niūrų Paryžių ištuštėjusiomis gatvėmis. O dėl jų puikiojo vakaro, jei jis liko sužavėtas jo atomazga, tai išsaugojo šiurpų prisiminimą apie tai, kas įvyko prieš ją. Jis negalėjo, jis nebegalėjo prieštarauti Žeromui ir Alisai, nes jie buvo teisūs. Bet nenorėjo ir jiems pritarti, ypač Alisai. Viso to, kas galėjo jai, gležnai moteriai, dabar jam tapusiai kūniška būtybe, kelti grėsmę, kurią jis nuo šiol įsivaizdavo kuo konkrečiausiai, reikėjo vengti. Jo mintys, kurios, kaip ir jo atmintis, nuo karo veiksmų pabaigos tryško optimizmu, dabar nebebuvo tokios skaidrios. Nors iki dvidešimt penkerių jis mėgo mosikuoti kumščiais, vis dėlto seniai bebuvo prieš ką nors pakėlęs ranką. Ir jau visai nebeprisiminė, kad būtų žiauriai ir negailestingai sumuštas vyrukų su uniformomis. Mintis, kad baltą, švelnų ir šiltą Alisos kūną paliestų, primuštų ar sudaužytų tas sužvėrėjęs kareiva, buvo nepakeliama, ir jis turėjo atsigręžti ir pasižiūrėti į ją, kad įsitikintų, jog ji nenukentėjusi. Staiga jis pasijuto kvailai, pajuto, jog turi nusukti akis ar tik žvilgtelėti į ją, ir ėmė įdėmiai apžiūrinėti pertvaros detalę, staltiesės raštą ir savo rankas.

O Žeromas atrodė ramus, jis kalbėjo lėtai ir aiškiai, nutaisęs vangią veido išraišką, jauno ar seno anglo veido išraišką, dėl kurios Šarlis jam tiek kartų priekaištavo koledže. Beje, būtų gerai, kad tas lordas užleistų vietą partizanui ir meilužiui ir imtų uždavinėti klausimus: tam, kad galima būtų į juos atsakyti ir atsakyti tiksliai, nors ir žiauriai. Nes Šarlis puikiausiai matė, kad Alisa kalbės su juo tik priversta. Nepajėgdama jam meluoti, ji nepajėgtų ir nei iš šio, nei iš to išrėžti jam tiesos į akis, o vis dėlto reikėjo, kad ji tai padarytų, nes Šarlis tikėjosi praleisti naktį jos glėbyje.

Jis delsė, sūpavosi kėdėje. Begalinis Šarlio tingumas, baimė, kad kils tragedija, priešinosi būsimai scenai, bet šįkart jo geismas buvo stipresnis už jo pasyvumą ir, prisiminus, kiek kartų jis leisdavo savo meilužėms išeiti, laikinai sugrįžti pas savo vyrus vien tam, kad būtų išvengta barnių ir priekaištų, Šarliui buvo truputį keista ir gėda dėl to romaus, taikingo ir nuolaidaus meilužio, koks jis buvo visą savo gyvenimą apie tai nė nesusimąstydamas. Lygiai taip pat jis stebėjosi tuo būtuoju laiku — jį štai jau kurį laiką nuolat vartojo galvodamas apie save.

— Dabar aš turiu teisę išgirsti pasakojimą, — staiga tarė Žeromas, — smulkų pasakojimą. Pirmiausia kas tau taip išgražino paakį, Šarli? Ar tik ne Alisa?

— Ne, visai ne! — sušuko Šarlis, palydėdamas savo žodžius energingais neigiančiais, visiškai nereikalingais rankų mostais. — Tai padarė vienas vokietis, tiksliau sakant, vokiečiai.

— Tai tu susimušei su vokiečiais? — paklausė Žeromas užjaučiamai. — Nieko sau, štai kur pikantiškas anekdotas...

— Jūs radote tikslų žodį, Žeromai, — tarė Alisa šypsodamasi. — Aš įsitikinusi, kad Šarlis jums papasakos visa tai kaip kokią istoriją apie kareivių sumuštus girtuoklius, aš tuo esu tikra. Pradėkite savo pasakojimą, Šarli, aš jūsų nepertrauksiu, bet paskui pateiksiu savo versiją.

— Apie tai negali būti nė kalbos.

— Kodėl? — sunerimo Žeromas. — Gal bijai?

— Aš bijau? Ko man bijoti? — šaižiu balsu paprieštaravo Šarlis. — Kodėl aš turėčiau bijoti? Jei tu būtum girdėjęs, kaip tie arkliai įžeidinėjo Alisą, būtum pasielgęs taip pat.

— Kokie arkliai? — paklausė Žeromas vis labiau susidomėdamas.

Čia įsikišo Alisa:

— Sakydamas „arkliai“ Šarlis turi omeny esesininkus, kurie mus nuvežė į komendantūrą Sent Ogiusteno aikštėje, kad apklaustų.

Žeromas pašoko kaip nudegintas, staiga perbalęs.

— Jus — į komendantūrą? Bet jūs man nieko nesakėte, kodėl jūs man nieko nesakėte? Kas įvyko?

— Šarlis tuoj jums viską papasakos. Nagi, Šarli, drąsiau! — paragino Alisa.

— Aš galiu pradėti pasakojimą, bet sustosiu po mūsų išėjimo iš komendantūros, — griežtai tarė Šarlis. — Toliau kalbės Alisa, — pridūrė jis.

Jo žodžiai pasirodė tokie absurdiški, jis pats — toks kvailas ir Alisai, ir sau pačiam, kad jie įsispoksojo vienas į kitą nustebę ir vos laikydamiesi, kad nesuprunkštų.

— Tai va, viskas buvo taip, — sunkiai pradėjo Šarlis. — Aš pažadėjau Alisai nuvesti ją pašokti, žinai, norėdamas ją... norėdamas ją... žodžiu, išblaškyti ir paklausiau viešbučio durininko... pameni tą viešbutį, kur apsistodavome, na kur aš apsistodavau anksčiau? Nepameni? „Dendi“ Rivoli gatvėje. Betgi tu žinai, nes aš daviau tau telefoną.

— Klausyk, — tarė Žeromas, — nenukrypk į lankas. Tai ko tu ten paklausei durininko?

— Nieko. Taip... aš jo paklausiau, kur būtų galima pašokti. Mes nuėjome į „Legioną“ Beri gatvėje, dabar tai madingiausia skylė. Žmonių — gyvas velnias: vokiečių, net generolų, piniguočių; buvo net vienas dramaturgas ir pora aktorių, tiesa, Alisa? — paklausė jis.

Ši linktelėjo abejinga, truputį nuobodžiaujančia veido išraiška, kuri suerzino Šarlį.

— Taip, iš tikrųjų, buvo pažįstamų veidų, — sutiko ji.

— Tai va, mes, vadinasi, šokome, — pasakojo Šarlis, — ką gi mes ten šokome? Šokome pagal melodijas, kurias jie grojo.

— Iš tikrųjų, — įsiterpė Alisa, — aš manau, kad mes buvome panašesni į darbščius artojus nei į Fredą Asterą ir Džindžerį Rodžersą. Vakaro pradžioje Šarlis pasistengė, kad išvagotume aikštelę sukardami gerus tris ar keturis kilometrus be minutėlės poilsio ir...

— Jūs perdedate, — tarė Šarlis, — mes ne visą laiką žingsniavome. Vėliau aš pasitaisiau.

— Taip, ačiū Dievui, jis truputį išgėrė, — tarė ji kreipdamasi į Žeromą, — jis truputį išgėrė ir leido sau padaryti keletą variacijų, keletą nukrypimų nuo savo maršruto. Paskui, stojus komendanto valandai, grįžome į viešbutį, vis pėsčiomis, tęsdami mūsų pratybas. Tada ir užgriuvome ant vokiečių, tiksliau — vokiečiai ant mūsų. Pasakokite toliau, Šarli, prašau jus, aš sakiau, kad į tai nesikišiu!

— Šita moteris meluoja per akis! — pasakė Šarlis Žeromui. — Tu juk mane pažįsti, žinai, kad aš visai neblogai šoku! Ar neprisimeni, kad buvau patekęs į finalą tame šokių konkurse... Kaip jis ten vadinosi, tas lyg ir balius Panteone? Pameni?

— Klausyk, — griežtai tarė Žeromas, — man nusispjaut, ar gerai, ar blogai tu ten šokai, mane domina istorija su vokiečiais, tad klok.

— Ką čia kloti? Tu viską žinai, — niurzgėjo nusikamavęs Šarlis, — tu viską žinai! Mus sustabdė, nuvežė į komendantūrą, ėmė klausinėti, kas mes tokie, iš kur einam ir taip toliau. Pasakiau, kad einam iš „Legiono“, kad gyvenam Rivoli gatvėje. Jie liepė pateikti dokumentus, Alisa išsitraukė savuosius, kurie rodė, kad ji žydė, na, ne ji, bet kad jos vyras žydas, o ji pati — ne. Ir tada jie ėmė laidyti juokelius — veikiau Gebelso, o ne Sašos Gitri stiliaus — apie žydų tautą. O paskui, — pridūrė jis labai greitai, — jie mus paleido; tiesa, reikėjo, kad kas nors paliudytų, jog esame dori prancūzai ir kad, vadinasi, dieviname vokiečių tautą. Viskas.

— Ir kas tai paliudijo? — paklausė Žeromas.

— Nagi ponia, nežinau, kas tokia, už Alisą, o už mane — mano dėdė Sambra, tas iš Viši, manau, jis yra Lavalio kabineto atašė. Žinai, dėdė Didjė, tas kretinas. Mes kartą su juo medžiojome, neprisimeni? Tik jis šaudo Dievui į langus!

— Alisa, — tarė Žeromas, — jis niekada nebaigs, apšvieskite mane.

— Gerai, pradėsiu nuo pradžių, — tarė Alisa. — Išėję iš „Legiono“ mes grįžome pro Santarvės aikštę ir Buasi d’Angla gatvės kampe atsidūrėme netoli vieno teroristo, kurio ieškojo vokiečiai. Jie išvydo jį su mumis, pamanė, jog mes jo bendrininkai, ir nusivežė į komendantūrą, kad nustatytų mūsų tapatybę. Vienas iš jų, pamatęs mano dokumentus, pasityčiojo iš mano jausmų Gerhartui ir iš mano polinkio apipjaustytiems vyrams. Šarlis įsiuto ir — tarsi mes būtume turėję reikalą su keletu storžievių faraonų — puolė juos. Jie jį sumušė, ir mes grįžome į viešbutį. Tai štai. Nebesigilindama į šias nereikšmingas smulkmenas, aš vis dėlto turiu pripažinti, kad Šarlis, išgėręs penkias ar šešias taureles konjako, galiausiai atitirpo ir kad mes šokome pasodoblį, tango, fandangą, valsą nepakartojamai ir plojant aplinkiniams.

Tai sakydama Alisa žiūrėjo tiesiai į Šarlį, stengdamasi leisti jam suprasti, kad jis turi tuoj pat išeiti, dingti, kad ji dabar ruošiasi kalbėti ir kad jis neturėtų čia likti; bet jis žiūrėjo į ją, žiūrėjo į Žeromą kaip nusiraminęs ir patenkintas savimi žmogus, kaip žmogus, kuris nepasielgė netaktiškai. Nepakenčiamas, galvojo ji, kuoktelėjęs. Trenktas. Jis iš tikrųjų jai labai patiko.

— Gerai, o „po šių smulkmenų“, kaip jūs sakote, „po komendantūros“, kaip tu sakai, Šarli, kas įvyko? Ko tu nenorėjai man sakyti, Šarli?

Šarlio žvilgsnis nukrypo į Alisą. Ji sumurmėjo:

— Tai aš sužinojau užvakar ryte, Žeromai, ir Šarlis čia niekuo dėtas. Ar negalėtumėte palikti mūsų vienų? — paklausė ji Šarlio, kuris pakluso jos prašymui ir išgirdo Alisos balsą už savo nugaros, duslų ir virpantį balsą, tariantį nežinomas pavardes, kurios kažkodėl atrodė keistai artimos tarsi draugų („Tolpenas, Faru ir Daksas“), bet frazės pabaiga nuskambėjo žiauriai: „Tolpenas, Faru ir Daksas buvo sušaudyti“, — sušnibždėjo Alisa liūdnai, švelniai, tarytum būtų sakiusi: „Prisipažįstu, kad aš jus visada mylėjau“.

Šarlis buvo pervargęs ir iškart užmigo. Alisa ilgai prasivartė, kol jai tai pavyko. O Žeromas, kuris tris dienas prasikankino jų belaukdamas ir kuris buvo taip pat išvargęs kaip ir jie, nuėjo išsitiesti po numylėta savo vaikystės tuopa.

Bet šiandien jis nebematė tūkstančio mažų žalių lapelių, mirgančių, šokančių saulėje ir žadančių jam visokiausių džiaugsmų. Jis jautė palengvėjimą ir sąžinės graužatį. Palengvėjimą, nes Alisa grįžo sveika ir gyva, ir sąžinės graužatį dėl šio palengvėjimo; nes juk dabar jis žinojo, ji jam pasakė, jis buvo tikras dėl to, ką ir taip nujautė: Tolpenas, Faru ir Daksas buvo mirę, sušaudyti. Tolpenas įraudusiais skruostais; ir Faru, toks nevikrus, toks užsidaręs, toks „tvarkingas“, jog sunku buvo net įsivaizduoti, kad jį suimtų; ir Daksas, išdidžia, pernelyg mažo vyruko povyza, mėgęs nuo galvos iki kojų nužvelgti aukštesnius vyrus. Šie trys žmonės, trys atsitiktinai sutikti vyrai, dėl to, kad jie, kaip ir jis, galvojo apie gyvenimą ir taip pat buvo įsitikinę, kad kai kurie dalykai jame neleistini, šie trys vyrai buvo pasmerkti mirčiai ir nužudyti.

O jis buvo čia, gyvas! Jis, tam tikra prasme jų vadas — tiek, kiek galėjo jaustis vadu — buvo čia, drybsojo po medžiu, žiūrėjo į tuopų lapus ir džiaugėsi, kad jo meilužė, ta gražioji meilužė, grįžo pas jį nenukentėjusi. Bet ypač jis, garbingasis, jautrusis, atsakingasis Žeromas, ypač jis, šimtą kartų labiau kankinosi dėl galimos šios moters išdavystės nei dėl neabejotinos savo draugų žūties. Nes nors ta žūtis jam kėlė liūdesį, neviltį, nenumalšinamą vyriškos draugystės netekties skausmą, — jis, žinoma, nepamirš nei Tolpeno, nei Faru, nei Dakso, bet prisimins save ir juos kartu su išdidžiu liūdesiu, — užtat priešingai, su baisiu, kankinančiu ir gėdingu skausmu, sumišusiu su abejonėmis, įtarinėjimais ir niekšybe, jis vėliau galvos apie Alisą ir Šarlį. Tos trys trumputės akimirkos, pirmiausia automobilyje, paskui ant laiptų ir galiausiai svetainėje, tos trys trumputės akimirkos (beje, žinoma, visai ne tos, kai Šarlis pamanė išsidavęs), tos trys akimirkos, kai jį staiga persmelkė nuojauta, jog tarp jų esama naujos fizinės santarvės, tos trys akimirkos dabar, kai jų abiejų nebebuvo šalia ir jis nebesistengė įžvelgti tai patvirtinančių ar paneigiančių įrodymų, tos trys akimirkos nuolat stojo jam prieš akis, virsdamos ištisomis valandomis.

Jis atsisuko į žolę, įsikniaubė veidu į žemę ir ėmė įnirtingai daužyti kumščiu tą tingią, šiltą, kvepiančią dirvą, kuri jį visada atstumdavo. Dabar jis buvo tuo įsitikinęs, jis tuo nė kiek neabejojo: Alisa miegojo su Šarliu Paryžiuje, jie jį išdavė, apgavo, jie buvo laimingi, jiems buvo gera kartu. Ir Šarlis padovanojo Alisai tą malonumą, kurio jam pačiam niekada nepavyko jai suteikti. Šarliui, tam tyleniui, tam mulkiui, tam plevėsai pavyko išplėšti iš tos moters, šimtą kartų jautresnės ir protingesnės už jį, dejones, kurių jis pats, Žeromas, taip laukė ir vylėsi. Bet negi yra vyrų, pavergiančių moteris, ir moterų, pasiryžusių tikėti tokiais vyrais, negi tokia moteris kaip Alisa galėjo pakliūti į šitokius niekšiškus, lėkštus, šlykščius Šarlio paspęstus spąstus?

Be to, ji ruošėsi pakalbėti su juo, ji ruošėsi pasakyti jam tiesą; ji ruošėsi jam pasakyti: „Atleiskite, Žeromai, bet tai buvo tik fizinis ryšys. Iš tikrųjų aš myliu jus, jūs man brangus, aš jus suprantu, su jumis man gera; su Šarliu mane sieja tik aistra. Tai neverta dėmesio, likime draugais, Žeromai“. Ar ji tokia nenuovoki, ar tokia žiauri, jei mano, kad būtent jos protas, jos siela, jos meilumas jį traukia? Negi ji nesuvokia, kad jam, kaip ir bet kuriam vyrui, toji žemė, tas molis, tas kraujas, toji oda, tas moters kūnas rūpi pirmiausia, pirmiausia labiau už visa kita. Negi ji nesuvokia, kad jei kūnas be širdies — ne rojus, tai širdis be kūno — pragaras? Negi ji nežino, kad kartais jai miegant jis raudodavo iš įtūžio, iš nevilties, matydamas ją tokią švelnią, tokią ramią, tokią patiklią jo rankose? Ji, matyt, nežino, kad būdamas trisdešimties jis vis dėlto sugebėjo suteikti pasitenkinimą keletui moterų ir kad mokėjo įžvelgti jų veiduose ir kūnuose meilę ir malonumą.

O gal ji laiko jį kvailiu, bejausmiu, neišmanėliu, idiotu? Ak! Jis įsikabino nagais į žolę, ėmė smakru, nosimi, kakta rausti žemę, daužyti ją skruostu. Ak! Jis nepagailėtų nieko, savo gyvybės, dešimties, dvidešimties metų, kad nors vieną, vieną vienintelį kartą išgirstų tą dejonę, Alisos meilės dejonę! Vieną, vienintelį kartą! Jis jautėsi galįs viską dėl to padaryti! Kai mėgino atsikelti, pasijuto tarsi vėmulio tampomas, — tik šįkart jis kilo ne iš krūtinės, bet iš viso kūno, — ir vėl atsisuko į žolę, atvirto aukštielninkas, paskui ant šono, kelius pritraukęs prie smakro, rankomis susiėmęs už galvos ir užsidengdamas veidą, tarsi būtų norėjęs, kad pykčio ir pasibjaurėjimo akimirką niekas nepamatytų jo išraiškos, o kadangi nieko šalia nebuvo, kad to nepamatytų žiaurus ir kvailas Dievas, kuriuo jis, beje, netikėjo.

Ir jo skausmas, nebepakeliamas, nurimo. Atmintis galbūt nesąmoningai jam priminė, kad kažkada jis ilgai samprotavo apie žinomą Nyčės posakį: „Ne abejonė, o įsitikinimas išveda iš proto“. Ir jis vėl išgirdo savo paties balsą, trumpam užsikirtusį, kuris sakė: „Nagi, Žeromai, vargšas Žeromai, juk tu guli gemalo poza, garsiąja gemalo poza!“ Ir, nebeįstengdamas daugiau šitaip kentėti, jo protas, visur ieškodamas nuskausminamojo vaisto, išeities, ko nors, kad sustabdytų šį mirtiną skausmą, jo protas terado viena: abejonę. Jis ėmė tolygiau kvėpuoti. Jis paprasčiausiai atgavo kvapą. Betgi jis pakvaišo, dievaži, iš proto kraustėsi! Kas sukėlė šį isterijos priepuolį? Tai, be abejo, buvo sunkiai pakeliamas šokas, ištikęs jį dėl artimų žmonių mirties. Tai buvo širdgėla, liūdesys, sąžinės priekaištai dėl to, kad jo nebuvo tarp jų. Taip pat baimė, kad Alisa neįkliūtų Paryžiuje, ir trys paskutinės bemiegės naktys — štai kas sukėlė tokią beprotišką ir skausmingą būseną. Jis turėjo pernelyg lakią vaizduotę, tai buvo jo yda, yda tuo baisesnė, nes ypač pasireikšdavo ištikus nelaimei. Jo atmintis buvo greičiau linksma, jis mieliausiai prisimindavo gražias akimirkas, bet visada įsivaizduodavo tik blogiausias. Visada.

Jame slypėjo kažkas, kas buvo pasiruošęs leistis suvedžiojamas, sužavimas, kas mėgo juoktis ir troško pasitikėti. Bet tūnojo ir kažkas kitas, niūrus ir išdidus, kamuojamas nerimo... Ir šie du balsai jame skambėjo visada — nuo pat vaikystės. Tiktai dabar jam atrodė, kad antrasis ima užgožti pirmąjį; ir blogiausia, kad tas antrasis, tas pesimistas, buvo teisus. Žeromas niekada nemokėjo čiuožti kaip Šarlis nuo to slidaus kalniuko, vadinamo laime; jis visada jautėsi šlubas. Iš tikrųjų jis buvo luošys, kuriam karas suteikė galimybę paslėpti savo luošumą. Žeromas tai žinojo, to bijojo ir kartu vylėsi, kad taip ir yra: tik susmukęs prie stulpo, kulkoms suvarpius kūną ir dvasiai jį palikus, jis susitiks su savo likimo broliais. Visas likęs laikas bus praleistas besivaikant savo paties, primityvaus, laimingojo Žeromo, atvaizdo. Už vieninteles akimirkas, kai gyvenimas, atrodė, trykšta lyg pienu ar alkoholiu, jis turėjo būti dėkingas Šarliui, savo priešingybei ir savo broliui. Galbūt ir savo varžovui.

XIV SKYRIUS

Taigi tik porą valandų prasivarčiusi Alisa nugrimzdo į miegą. Po septynių valandų ją pažadino automobilio pypsėjimas. Šarlis, kuris ramiai užmigo vos padėjęs galvą ant pagalvės, atsibudo gana anksti, norėdamas nueiti apsižvalgyti į fabriką. Grįždamas jis turėjo kruopelę vilties, kad Alisa jau bus išsiaiškinusi su Žeromu, bet gavo nusiminti dar iš kiemo pamatęs tebeužvertas jos kambario langines. Ir dabar jis ją žadino šaižiais signalais, kuriems, vos iškėlęs koją iš automobilio, sugalvojo juokingą, nevykusią dingstį:

— Luiza! — sušuko jis. — Luiza, vieną gražią dieną aš sutraiškysiu visas tas nelaimingas vištas, jei jos nesiliaus puolusios man po ratais! Ir kodėl joms gyvenimas nemielas, vargšelėms?

Alisa instinktyviai pašoko iš lovos ir puolė prie lango. Ir pralinksmėjusi, ir pyktelėjusįjį žiūrėjo, kaip Šarlis mosikuoja rankomis priešais savo automobilio variklio dangtį ir prieš vargšelę sumišusią Luizą, kuri varstė savo vištas, beje, tykiai susibūrusias kieme, priekaištingu žvilgsniu ir barė nepelnytai piktais „tiš, tiš, tiš...“ Alisa žiūrėjo pro langines į savo meilužį, į jo juodus kaip anglis plaukus, į nepaprastai ilgą jo šešėlį nuo kylančios saulės ir stebėjosi jausdama, koks jis jai jau artimas ir savas.

— Manote, kad išsilaikys toks geras oras? — iš visos gerklės suriko Šarlis vargšei suglumusiai Luizai. Pirmą kartą jis uždavinėjo tokius kvailus klausimus, kai dangus buvo skaisčiai žydras ir be debesėlio nuo rytų iki vakarų. Ji nežinojo, kad jis ieškojo dingsties pakelti akis ir pasižiūrėti, ar už langinių nestovi Alisa. Jis elgėsi kaip prasikaltęs; nuo tada, kai jie atvyko iš Paryžiaus, jis vis stengėsi nutaisyti nekaltą miną, kurios dirbtinumo galėjo nepastebėti tik aklas. Jis iš kailio nėrėsi, kad atrodytų niekuo dėtas, ir tik be reikalo vargo, nes reikėjo, kad Žeromas sužinotų tiesą.

Galiausiai, tarė ji sau atsisukdama į staliuką su veidrodžiu, ką kita veikė ji pati nuo tada, kai atvažiavo, jei ne dar labiau nei Šarlis vengė Žeromo, tylėjo ir apgaudinėjo jį. Bet jos veidas veidrodyje visai nepanėšėjo į susigraužusį: jos oda buvo rausva, truputį įdegusi, akys — išsiplėtusios ir žibančios, o lūpose prieš jos valią žaidė ironiška šypsena, jauninanti ją dešimčia metų. Ji nustebo, paskui tarė sau, kad nėra ko stebėtis. Ji jau seniai bebuvo žiūrėjusi į save veidrodyje ar džiaugusis teigiamu aistros poveikiu veidui. Ji šyptelėjo sau ir išsigando, nes įsivaizdavo Žeromo veidą, kai kalbės su juo čia po vienos, dviejų ar vėliausiai trijų valandų. Ji matė savo meilužio, savo draugo veidą, tokį sužeidžiamą po apsimestine ramybe ir santūrumu. Tas veidas persikreips, įsitemps, lūpos ims virpėti, visa tai, kuo jis buvo ar kuo tapo stengdamasis atrodyti tokiu, pati Žeromo asmenybė, jo kilnumas, jo pasitikėjimas, jo uždarumas, jo tobulybės ilgesys, jo reiklumas, — viskas staiga pradings, taps atgrasu, žiauru ir nepadoru kaip ryškioje saulėje pernelyg ryškus senos koketės makiažas. Be to, Žeromas nepasielgs taip, kaip tokiu atveju paprastai elgtųsi vyras; Alisa žinojo, kad nėjo būdui priekaištauti, mušti ar šaukti, ne jo būdui ir maldauti. Kaip jis reaguos, ką darys?

Bet tik matydama save visą, nuo galvos iki kojų, dideliame veidrodyje ji suvokė, kad niekada nepagalvojo apie kitokį sprendimą. Šį vakarą ji turėjo miegoti Šarlio glėbyje, štai ir viskas. Tai buvo aišku. Nuo kada jos troškimai, potraukiai, norai ar neapykanta buvo aiškūs? Ar jie išvis kada nors tokie buvo? Kad ir kaip ten būtų, šįkart ji vadovausis jais, ji klausys savo kūno, o ne to kankinančio ir paties išsikankinusio maniako — savo proto. Tebesmerkdama save ji trumpam užsimerkė ir pasijuto išgelbėta. Išgelbėta geismo, kurį jautė tiedu žmonės, tiedu vyrai, tiedu kiekvienas savaip gražūs vyrai, „du pernelyg gražūs vyrai vienai lengvabūdei moteriai“, pašnibždėjo jai sarkastiškas balsas, kurio ji seniai nebebuvo girdėjusi. Po skausmingų ir įnirtingų pasąmonės kovų štai ji tapo bulvarinės komedijos heroje. Kvailiausia, kad tai vyko per karą, tuo metu, kai visame pasaulyje žmonės pjovė, žudė vienas kitą ir niekam nė į galvą nebūtų atėję ką nors užmušti dėl moters, bent jau ji vylėsi, kad niekam neateis. Ir ji vėl ėmė širdy juoktis, ne laiku, bet negalėdama susivaldyti. Įsivaizdavo, kaip Šarlis su Žeromu griebia nuo sienų senus, kažkokio prosenelio, žuvusio prie Reichshofeno, kardus ir kaunasi mėnesienoje, abu — baltais marškiniais, o ji — prie lango, abejinga, išdidi — paplojanti už gražiausius smūgius ir lipanti žemyn, kai viskas jau baigta, paverkti ant mirštančiojo krūtinės ir pulti ant kaklo nugalėtojui...

Bet kas jai darėsi? Juk ji šiandien dar negėrė, kodėl gi tos kvailystės sukosi jos galvoje ir vertė netverti džiaugsmu? Negi tikrai joje dvejus metus snaudė nusivylusi ir nepatenkinta patelė, kuriai tereikėjo patino ir daugiau ar mažiau vykusio apkabinimo, kad atsigautų ir pajustų troškimą gyventi? Negi gyvenimo, laimės, pusiausvyros pamatas buvo toks banalus? Dievo egzistavimo, gyvenimo prasmės klausimai — negi visa tai lemia vien liaukų veikla? Ji apie tai neturėjo supratimo, bet galiausiai jai tai ir neberūpėjo nuo tada, kai jos liaukos ir galva veikė kaip reikiant. Viskas buvo gerai, laimė visada tyra, ji tai žinojo; kaip tik tai jai sukėlė tokią neviltį ją praradus. Šiame pasaulyje tik nelaimė buvo nedovanotina. Ir nelaimė dabar užgrius Žeromą, nebe ją. Jis ją slaugė, ir atsidėkodama ji užkrėtė jį savo liga, savo šiurpia liga. Bent jau, svarstė ji atvirai žiauriai, bent jau jis žinos, kodėl kenčia ir kas jį įskaudino, ir priešingai, nei jis manys, tai bus didžiulė paguoda.

Ji įėjo į svetainę ir sustojo ant slenksčio: Žeromas gulėjo išsitiesęs ant savo mėgstamos sofos, aptrauktos susidėvėjusia medžiaga, turėjusia vaizduoti Liudviko Pilypo laikų gėles, kurių jau nebesimatė. Jo ilgoje, nuleistoje, beveik siekiančioje lakuotą parketą rankoje smilko cigaretė. Ji atsisėdo ant sofos krašto, nužvelgė jį tarsi tai būtų kitas Žeromas, Žeromas, kurį ji paliko, svetimas Žeromas. Ji žiūrėjo į jo veidą, bet prieš jos akis bėgo tik daugybė sustingusių akimirkų: Žeromas Spa, Bairoite, Žeromas, palinkęs prie jos toje klinikoje, Žeromas, apkabinęs Gerhartą per petį ant tilto, Žeromas nustebęs, susižavėjęs viešbučio kambaryje Vienoje, Žeromas ryžtingas, pasitikintis savimi šalia kitų, Žeromas, mikčiojantis šalia jos. Šie vaizdai pašėlusiu greičiu lėkė priešais ją kaip prastuose filmuose, kai norima parodyti, jog laikas eina ir matosi vėjo plėšomi kalendoriaus lapeliai; jie užgožė tą veidą, taip ilgai buvusį vieninteliu jos prieglobsčiu, vienintele atgaiva, veidą, kuriam jos veidas buvo vienintelis pasaulyje, ir ji tai žinojo.

Kaip jai tai pasakyti, kaip tai padaryti? Gėda ir pyktis ant pačios savęs, neviltis jai smaugė gerklę, akys pritvinko ašarų. Žeromas išgirdo jos atodūsį, pašoko ir, pasilenkęs prie jos, apkabino. Ji susmuko prisiglaudusi priėjo krūtinės kaip šimtą kartų, kaip tūkstantį kartų, užmerkdama akis ant jo peties, užuosdama tą odekolono kvapą, tokį įprastą ir tokį artimą, nors verk. Jis buvo pasirišęs nedidelį baltą ir raudoną kaklaraištį, kurį ji nupirko „Šarvė“ parduotuvėje paskutinėmis dienomis, kai maži šilkiniai kaklaraiščiai dar buvo įperkami, mažą, šilkinį, baltą ir raudoną, kurio jis niekad nenusirišdavo, niekad nepalikdavo, kuris buvo svarbiausia jo aprangos detalė, mažas kaklaraištis, kuris vienas įkūnijo visą slepiamą šio vyro romantizmą, idealizmą ir aistrą.

— Žeromai, — sudejavo ji užsimerkusi, — Žeromai, man taip gaila, Žeromai!

Jis kilstelėjo smakrą. Ji jautė šiurkštoką jo skruostą liečiantis prie jos skruosto, jo įprastą šilumą, ir kartu jausdama jo skruostą glaustantis prie savo veido, išgirdo jį sakant:

— Žinau, Alisa, žinau. Žinau, kad jūs taip pat juos mylėjote. Jūs jų nelabai pažinojote, bet jie jumis žavėjosi, jūs tai žinote? Jūs jiems atrodėte nepaprastai graži, jie man pavydėjo, sakė, kad aš — laimės kūdikis. Aš, laimės kūdikis! — tarė jis liūdnai nusijuokdamas. — Niekada iki tol nebuvau pagalvojęs, kad esu laimės kūdikis. Bet su jumis — taip, aš laimingas, Alisa.

— Žeromai, — tarė ji skubiai ir kimiai. — Žeromai, išklausykite mane.

— Aš buvau toks vienišas be jūsų, — tarė jis.

Ji vis dar jautė prie savo veido širdį draskantį jo skruosto prisiglaudimą, jo galvą, kuri nenorėjo suprasti, įsivaizduoti, pakęsti to, ką ji ruošėsi jam pasakyti.

— Aš buvau toks vienišas, taip baiminausi dėl jūsų. Aš jūsų net nepabučiavau. Nuo tada, kai grįžote, aš jūsų nė karto nepabučiavau! O juk svajojau apie jus tris dienas, keturias dienas, nė pats nebežinau kiek, šimtmetį...

Jis atvertė atgal Alisos galvą ir, atrodo, nenustebo pamatęs veidu žliaugiančias vėsias, gailias ir nesulaikomas ašaras, kurios varvėjo per jos smakrą, kaklą, ant palaidinukės, tikra žodžio prasme plūdo iš jos užmerktų akių. Nieko neklausdamas jis pasilenkė prie to persikreipusio veido ir savo lūpomis palietė jos lūpas. Šios susitraukė, susičiaupė, paskui staiga prasivėrė pasigirdus lyg ir kūkčiojimui, kurio jis nebemėgino užgniaužti.

Kaip tik tuomet pasirodė Šarlis ir, kaip kokiame 1900 metų vodevilyje, išvydo juos abudu apsikabinusius ir besibučiuojančius. Tuomet kaip kokiame vodevilyje, tik šįkart visai priešistoriniame, jis trenkė sau kumščiu į krūtinę, kimiai staugdamas ir versdamas viską, kas pasitaikė kelyje, puolė Žeromą ir tiesiog atplėšė jį nuo Alisos, o ši, vis dar pasvirusi atgal, nuvirto ant sofos neištarusi nė žodžio ir nesuklikusi, užmerkusi akis ir susiėmusi rankomis galvą, nenorėdama nieko nei matyti, nei žinoti, nei girdėti. Nuvirtę ant grindų vyrai lėtai atsikėlė ir pamatė, kad apkvaitę ir sutrikę stovi vienas priešais kitą, šįkart tikrai be galo panašūs. Kaip beždžionžmogiai, toptelėjo Žeromui, prieš švystelint ir vėl užgęstant jo galvoje kvailai vilčiai, mažytei vilčiai, kad Alisa dar priklauso jam, jam vienam.

— Ar iš galvos išėjai, — tarė jis Šarliui, — išprotėjai, kas tau darosi?

— Tu neturi teisės, neturi teisės, ji — mano! — suriko Šarlis.

Jis buvo visas raudonas, net įdegimas negalėjo to paslėpti, ir išprakaitavęs. Galiausiai šiurkščiai ir piktai išrėžė:

— Ji — mano, tu neturi teisės jos liesti! Mano, girdi? Mano, Žeromai!

Paskui jis sustingo, metė staigų žvilgsnį į Alisą, kuri tebesėdėjo užsidengusi veidą rankomis, po to — į Žeromą, irgi sustingusį taip, kaip stovėjo; visi trys buvo apmirę lyg nelaimingieji Pompėjos gyventojai groteskiškom ar paniškom pozomis.

— Kaip? — paklausė Žeromas. — Alisa, ką jis nori pasakyti?

— Aš jums viską paaiškinsiu, — tarė ji lėtai atplėšdama nuo veido rankas ir nuleisdama jas nuo galvos ant kelių taip grakščiai, kad abu vyrai tai pastebėjo.

— Alisa, — paklausė Šarlis, — ar jis jūsų neužgavo?

Ji šyptelėjo. Šyptelėjo dėl tokio keisto ir tokio įprasto vyriško pasitikėjimo: tarsi Šarlis, nuo tos minutės, kai pamilo moterį, nebūtų pajėgęs įsivaizduoti, kad ji gali išduoti tik priversta jėga.

— Ne, — atsakė ji purtydama galvą, — ne, jis manęs neužgavo. Nė kiek neužgavo. Prašau jus, Šarli, palikti mus: aš turiu pasikalbėti su Žeromu.

— Palauk! — sušuko Žeromas Šarliui pasukus prie durų.

Ir prisiartino prie jo nuleidęs rankas.

— Galvijas, — iškošė jis pro dantis, — šlykštus galvijas. Mėšlas. Tu visada toks buvai, ar ne? Vagis, bobišius, sukčius. Ir, be to, kvailys! Dink, šunsnuki!

Šarlio galva sukiojosi tai į dešinę, tai į kairę tarsi nuo smūgių. Jis tylėjo nuleidęs akis. Tik kai Žeromas baigė, jis ryžtingai apsisuko beveik kaip kareivis ir skubiai išėjo.

XV SKYRIUS

Alisa instinktyviai pašoko, kai Žeromas pasisuko į Šarlį, ir liko stovėti, kol šis išėjo. Žeromas dabar buvo atsigręžęs į ją, ir jie abu jautėsi nesmagiai dėl juos skiriančio atstumo, dėl savo melodramatiško elgesio ir šios tragedijos banalumo. Pirmąkart Alisa matė Žeromą tokiame niekingame vaidmenyje ir dėl to pati buvo kalta. Jai plyšo širdis. Norėjosi apkabinti tą suaugusį mažą berniuką, tokį rimtą, tokį atsakingą ir taip lengvai pažeidžiamą. Ką ji jam pasakys, ką jis galės jai atsakyti? Jis nebuvo toks storžievis, kad imtų plūstis, nei toks kvailys, kad priekaištautų. Jis nieko nesakė, žiūrėjo į ją išsigandusiomis, klausiančiomis, negalinčiomis patikėti akimis.

— Atsiprašau, — galiausiai tarė jis persimainiusiu, dar žemesniu nei paprastai balsu — nes Žeromas galėjo būti baritonas, — atsiprašau, Alisa, aš norėčiau atsisėsti. Visa tai taip skaudu...

Jis neaiškiai sumosikavo ranka ore, lyg norėdamas pasakyti, kad čia, svetainėje, sėdi visos prarastos jo mylimos moterys, o ten, už lango, išoriniame pasaulyje, žemė nuklota lavonais.

Tiek mažai vietos... mes juk užimame tiek mažai vietos, mąstė Alisa, ant šito rutulio, sukančio ir apsukančio mūsų gyvenimus. Stovėdami ant jo mes užimame tik menkutį plotelį kaip pasviręs žibintas, kaip aštuoniasdešimties centimetrų spindulio ir metro ar dviejų aukščio cilindras. O kai mus paguldo — atvirkščiai. Jei mūsų kūnas nesuirtų, tai aplink Žemę, ko gero, susidarytų ištisi sluoksniai mirusių vyrų ir moterų. Visa Žemė nugulta, apjuosta, nuklota lavonų, vis didėjančiais lavonų sluoksniais... kažin kaip tai atrodytų?

Tokiais svaičiojimais ji mėgdavo erzinti ir įkyrėti Žeromui, kuris visada sugebėdavo palydėti juos kokiu nors moralu, posmu ar pokštu. O Šarlis viską nuleistų juokais arba, paėmęs pieštuką, imtųsi absurdiškų skaičiavimų ir po kiek laiko išdidžiai pareikštų, kad tuomet Žemė paplatėtų per metrą. Bet ką ji čia kliedi? Kodėl tie klausimai lenda jai į galvą tuo metu, kai priešais ją stovi ir dėl jos kankinasi Žeromas, o ji pati ryja ašaras? Koks pasiutęs, bejausmis velniūkštis retkarčiais išdygsta jos smegenyse ir ima išsidirbinėti?

— Klausykite, Alisa, — kalbėjo Džeromas, žiūrėdamas į įsivaizduojamą ugnį židinyje, laimė, nedegančią, nes nuleidus žaliuzes ir artėjant vakarui ji girdėjo, kaip karštis net zvimbia terasoje ir, pasislėpęs žolėje, taikosi sukelti gaisrą. — Klausykite, — pasakė Žeromas, — prašau jus, papasakokite man iš eilės, kaip viskas įvyko.

— Kad Šarlis jums viską tiksliai papasakojo, — tarė ji taip tyliai, tarytum kambaryje būtų pilna mikrofonų. — Mes išėjome apie kokią šeštą iš komendantūros, susistabdėme fiakrą; mums pasisekė, nes jau buvo vėlu: jau švito, — tarė ji dusliai.

Kažkokia gundanti gaida nuskambėjo jos balse, ir Žeromui staiga atsiskleidė viskas: tuščias Paryžius, auštantis pavasario rytas, arklių kanopų kaukšėjimas grindiniu, apsnūdusi Sena, Paryžius, priklausantis tik jiems, ir nuovargis, ir palengvėjimas, ir sutarimas. Jis pakėlė rankas prie veido, bet ištiestais delnais, atsuktais į išorę, lyg norėdamas susilpninti jos smūgius. O juk tais delnais jis būtų turėjęs priglausti ją prie savo krūtinės. Jos vaizduotė, atmintis ir širdis maitino jos kančią. Alisa žiūrėjo į tą juos skiriančią ranką, kuri taip ilgai ir nuoširdžiai laikė ir šildė josios ranką, kuri ištisas valandas glostydavo jai plaukus, kuri trejus metus buvo ištiesta, jai atsidavusi. Tos šiltos, tvirtos, truputį kaulėtos rankos prisilietimas staiga taip aiškiai iškilo Alisos atmintyje, kad ji pritraukė kelius prie smakro, apkabino juos rankomis ir susigūžė. Kažkas joje šaukė: „Žeromai, Žeromai, gelbėk! Žeromai, gelbėk!“ Kažkas, kas buvo nebe ji, bet vaikas; paklusnus ir silpnas vaikas, galbūt žavus, bet vaikas, kurį dabar ji vis dėlto turėjo palikti.

— O paskui? — paklausė Žeromas.

— O paskui, Šarlis jums nesakė, bet komendantūroje atsitiko nemalonus, šiurpus dalykas. Karininkas pasityčiojo iš mano potraukio prie žydų, apipjaustytų vyrų. Šarlis puolė juos, ir jie jį sumušė. O kai jis atsipeikėjo, jie nusprendė patikrinti, ar jis ne žydas, tiksliau, kad aš pažiūrėčiau, ar jis ne žydas. Jie nuplėšė jam kelnes, ir vargšas Šarlis stovėjo ten priešais mane nuogutėlis, mirštantis iš gėdos, tik su smokingu ir kojinėmis. Norėdama jį padrąsinti, aš, užuot sutrikusi, pažvelgiau į jį kaip bendrininkė, aš vos nešvilptelėjau iš susižavėjimo. Bet jis jautėsi pažemintas, siaubingai pažemintas. Ir kai grįžome, viešbutyje...

— Jei aš teisingai supratau, jūs atsidavėte iš gailesčio?

— Ne!

Alisos balsas skambėjo aiškiai, tokiu balsu ji kalbėdavo supykusi, labai retai, ir Žeromas jį išsyk pažino. Bet jis griebėsi šiaudo.

— Ne, aš neatsidaviau jam! Aš pati jį įsiviliojau, pati įsitempiau į lovą, nes jis man baisiausiai patiko.

Ji nutilo.

— Žeromai, neverskite manęs sakyti tokių dalykų.

— Prašau atleisti, — tarė Džeromas, žiūrėdamas priešais save nieko nematančiomis akimis.

Jis girdėjo daužantis savo širdį taip garsiai, kad rodėsi, jog apkurs, ji tiesiog sproginėjo dusliais ir ritmiškais tvinksniais. O, jei tik jis galėtų dabar numirti, iškart, čia pat! Niekada nebematyti, niekada nebesvajoti apie šį gražų veidą, dabar persikreipusį ir priešais jį atgailaujantį! Veidą, kurio jis niekuomet nematė iškreipto, įsitempusio ir persimainiusio iš malonumo. O, jei jis galėtų nebegirdėti, nebeklausyti, nebebūti prisirišęs prie to dusloko ir tokio švelnaus balso! To balso, kurio jis taip pat niekad negirdėjo dūstančio ar aistringo, šaukiančio ar šnabždančio, to balso, kurio jis niekad negirdėjo virpančio nei maldaujančio, nei nusilpstančio, nei pasisotinusio!.. To balso, kurio jis niekad negirdėjo lovoje šaukiant: „Žeromai, Žeromai!“ To balso, kuris vakar galbūt šaukė: „Šarli!“

Kodėl? Kaip tai atsitiko? Jis jautėsi galįs griebti Šarlį už gerklės, smogti peiliu jam į širdį ir išpešti iš jo visas smulkmenas, sužinoti apie visus ypatumus, visus būdus, įgalinančius patirti tą malonumą, kurio jis pats taip ir nesugebėjo suteikti Alisai. Jo menkumas jį slėgė, jis suvokė, jog tai žema, bet nepajėgė galvoti apie ką nors kita.

— Jūs manote čia pasilikti su juo?

— Taip, Žeromai, — atsakė Alisa.

Ašaros vėl ištryško jai iš akių ir ėmė tekėti skruostais, nes šitas „taip“ nuskambėjo kaip nepakeičiamas, oficialus, galutinis sprendimas. Ištardama šitą „taip“, ji iškilmingai paskelbė apie kažką gėdinga, lengvabūdiška; ištardama šitą “taip“ ji nežmoniškai įskaudino ir prarado vyrą, kuris buvo jai pats artimiausias žmogus, kuris buvo jos vienintelė atspara prieš vienatvę ir beprotybę. Nes ji juk buvo beprotė, taip, ji buvo beprotė, ji išprotėjo! Kaip, na kaipgi ji gyvens be Žeromo? O jei jai prisisapnuos košmaras, jei ji norės apie tai kalbėti, atsikratyti to košmaro, savo prasimanymų, savo nuogąstavimų, ko ji šauksis, kas galės, kas norės ją suprasti? Koks meilužis, net einantis iš galvos dėl jos kūno, pakęs jos sielą? Ji visiškai nebesuvokė, ką daro, ji pamišo. Ji prisiminė, kaip gyveno su Žeromu, ir galvojo, kaip gyvens toliau.

Bet kai perkratinėjo mintyse visus tuos vaizdus, kaip ir argumentus, kodėl turėtų pasilikti su Žeromu, tarp vieno iš prisiminimų apie jį (Žeromas, įkišęs galvą pro pravertas duris toje siaubingoje kalnų klinikoje, Žeromas, atėjęs jos aplankyti) ir kito vaizdo (šįkart įsivaizduojamo: pobūvis terasoje, ir jie abu, Žeromas ir ji, nugara atsišlieję į balkono turėklus, žiūri į praeinančius žmones, abudu su ironiška šypsenėle), tarp šiųdviejų vaizdų įsibrovė absurdiškas kitas vaizdas: miegantis Šarlis, murmantis jai kažkokius raminamus žodžius, galiausiai įsitaisantis ant jos peties lyg milžiniškas kūdikis ir glostantis jai plaukus ranka, vis nuslystančia jai ant nosies ar skruosto ir vis ją beužsnūstančią pažadinančia. Žinoma, šitas vaizdas buvo ne toks raminantis kaip kiti, ankstesnieji, bet jis vienintelis buvo ryškus.

— Alisa, — staiga aiškiau tarė Žeromas, — jūs neilgai liksite su Šarliu; tai karas jus suartino. Jūs nesate nei panašūs, nei tos pačios aplinkos, nei to paties pasaulio žmonės moraline to žodžio prasme. Kalbėdamas apie aplinką, aš visai nenoriu pažeminti Šarlio; priešingai, aš manau, kad jo aplinka patikimesnė nei jūsų. Bet jis, Alisa, tiesiog nežinau... jūs abu tokie skirtingi. Apie ką jūs su juo kalbėsitės, ką jis jums atsakys? Kuo jis jus traukia?

Jis atrodė taip rimtai sutrikęs, toks persigandęs, kad Alisą suėmė juokas.

— Jis mane traukia... traukia tuo, kuo ir jus patį, Žeromai, nes jau dvidešimt metų jūs esate jo geriausias ir vienintelis draugas. Aš pati nežinau. Šarlis linksmas, keistas, su juo niekada nenuobodu, jis myli gyvenimą, myli žmones... nežinau...

— Tiesa, — sutiko Žeromas nuliūdintas ir kartu susidomėjęs, — tiesa, su juo nenuobodu: jis lengvas žmogus. Tik bijau, kad jis lengvas, nes tuščias. Ne, Alisa, ne, jūs tai puikiai žinote: prie jo jus traukia visai kas kita.

— Kad ir kaip ten būtų, apie tą „ką kita“ aš niekam nepasakosiu, — sausai tarė Alisa, — bent jau ne jums. Galiausiai, Žeromai, paklausykite, tai, kas mus sieja, yra taip svarbu ir taip reta: švelnumas, pasitikėjimas, sutarimas, tai, kas yra tarp mūsų, Žeromai, pagalvokite...

Jis pakėlė ranką, ir Alisa nutilo. Ji paraudo Žeromui palietus šią temą, ir raudonis nuo jos veido vis neatslūgo. „Keista, — galvojo jis pagaliau viską suvokdamas nepaprastai aiškiai, — gėdinasi ji, o juk tai aš nesugebėjau jos patenkinti. Jai gėda, bet dėl ko? Ar ji būtų gėdijusis, jei būtų maloniai, bet nuobodžiai leidusi laiką su Šarliu, kaip ji tai darė su manimi? Ne, ne, jai gėda dėl to malonumo, kurio aš nemokėjau jai suteikti ir kurį jai leido patirti jis: nes tas dejones, tuos žodžius, tuos judesius sukėlė, jautė ir girdėjo gražusis, mandagusis Šarlis, tas kaimo gaidys“. Ne! Tai vis dėlto buvo per daug siaubinga, ir Žeromas pakėlė į Alisą buką, suakmenėjusį iš nevilties veidą. Tokią veido išraišką ji jau buvo mačiusi porą kartų ir tuoj pat ją atpažino. Pirmą kartą — karste, prieš dešimtį metų, o antrą — savo veidrodyje, prieš dvejus metus.

— Žeromai, — pašaukė ji prislopintu balsu, nes jis tebebuvo užsimerkęs, — Žeromai, na, kaip man jus nuraminti?

— Pasakykite man, Alisa, pasakykite! Jis jums suteikė malonumą? Jis jums patinka? Visą laiką tik apie jį ir galvojate? Jis privertė jus dejuoti? Alisa, Alisa, — riktelėjo jis, nes ji sujudėjo ir pabandė stotis, — Alisa, jūs privalote man tai pasakyti, aš turiu tai išgirsti iš jūsų lūpų, kad daugiau dėl to neabejočiau. Aš turiu būti tikras, kad ne jūs nemylėjote... na, kad ne jūs... Alisa, prašau jus, aš turiu žinoti, kad tai aš, kad tai dėl mano kaltės... Alisa, būkite žiauri, prašau jūsų! Jei turite pagrindą tokia būti, žinoma...

Ir ta neaiški, virpanti, silpnutė viltis, žybtelėjusi toje paskutinėje frazėje, labiau paskatino Alisą ryžtis nei jo maldavimas.

— Taip, — tarė ji. — Taip, Šarlis man iškart krito į akį. Aš maniau, kad niekada nebegalėsiu mylėti, jūs pats tai puikiai žinote. Po to — tas nepamirštamas vakaras Paryžiuje, tie gėrimai, tie išgyvenimai, aš...

— Man nereikia, kad jūs atsiprašinėtumėte, — sausai tarė Žeromas, — man reikia, kad jūs šį tą patikslintumėte.

Jis ištarė tai šaižiu balsu, kokiu jo kalbant Alisai neteko girdėti, ir tai ją išvedė iš pusiausvyros. Šitas švelnus, subtilus, jautrus vyras reikalavo, kad ji patikslintų erotines smulkmenas! Jai pasirodė, kad nuo jos balso, nuo jos pačios balso tuoj išduš langai.

— Jei jus domina technika, kreipkitės į Šarlį, Žeromai. Ir jei jau taip trokštate žinoti, tai iš tikrųjų Šarlis leido man pajusti malonumą vieną dieną ir dvi naktis iš eilės, nuo antradienio iki ketvirtadienio. Aš iš tikrųjų šnibždėjau ir dejavau, prašiau ir įsakinėjau. Štai taip.

— Ir jūs jam tai pasakėte? — paklausė Žeromas.

— Nežinau. Žinau tik, kad šaukiau. Aš pati neprisimenu, bet žinau, nes Šarlis man sakė. Iš tiesų, Žeromai, kas gali būti tiksliau už mano miglotą prisiminimą? Kas gali geriau jums viską paaiškinti nei mano nežinojimas?

Žinoma, jo klausimas liko be atsakymo. Nes Žeromas nieko nebesuprato, tik tai, kad jau suėjo lygiai savaitė, kai jie abu atvažiavo pas Šarlį, į šiuos namus, iš kurių, atėjus išvykimo valandai, jis išvažiuos vienas.

XVI SKYRIUS

1942 metų vasara buvo viena gražiausių, kokias tik matė mūsų planeta, tarsi Žemė savo grožiu ir švelnumu būtų norėjusi apraminti žmonių siautėjimą ir pakvaišimą. Beribiame danguje, blyškiai melsvame ar tamsiai mėlyname, nelygu koks paros metas, pasirodydavo baltos ir šaltos saulės, nakties saulės, vidurdienį virstančios geltonomis, akinančiomis saulėmis, vakarais pasklindančiomis įkypais, rožiniais, graudinančiais, ilgesingais spinduliais, tarytum sveikintų ilgų puikių dienų pabaigą. Bet iš tikrųjų tai balta, apmirusi, sustingusi saulė žvelgė į tą besisukančią aplink ją planetą, jos gyventojų pavadintą Žeme, ir matė siaubingus vaizdus. Ji visa buvo nuklota kūnais, jie tysojo išvirtę, žemės traukos dažniausiai priglausti prie nežinomos jiems žemės. Per savo lupą ji visur matė mėšlungiškai susitraukiant ir atsileidžiant mirštančias rankas, išpuoselėtas ir suvargusias rankas, vaikų rankas, menininkų rankas, moterų rankas, vyrų rankas, rankas su nulūžinėjusiais nagais, o kartais ir pirštais, kruvinas rankas, kurios dar paskutinį kartą susigniauždavo prieš amžinai atsileisdamos. O ji, bejėgė, spiginanti, pasibaisėjusi, žinojo, kad apsisukęs tas kvailas rutulys jai parodys kitas rankas, kitus lavonus.

Pati Žemė dar nežinojo, ką rezga tolimuose jos užkampiuose keli išprotėję genialūs mokslininkai. Žemė vis tiek buvo atsidavusi savo bepročiams vaikams, tiems trumpaamžiams, aistringiems ir gležniems vaikams, kurių kūnus ji buvo įpratusi nepavargdama maitinti ir glausti, kol ateidavo metas priglobti jų kaulus (per amžių amžius, epochas ir eras, apie kurias jie nė nenutuokė), Žemė, ištikima ir švelni, nors ir susisielojusi dėl tų skerdynių, tų negandų ir kautynių, dovanojo žmonėms, trokšdama juos nuraminti, galbūt paskutinį kartą — pačius gaivalingiausius pavasarius, pačias karščiausias vasaras, pačius spalvingiausius rudenis ir pačias sausiausias žiemas. Ji dovanojo metų laikus, tikras žiemas ir vasaras, tarsi jos būtų buvusios paskutinės. Ir tikrai Žemė netrukus sužinos, kad jos vaikai, tie jos pakeleiviai, išrado būdą, kaip ne tik greičiau numirti ant jos krūtinės, bet kaip ją pačią kartu su savim pražudyti, susprogdinti ir sunaikinti. Ją, jų motiną maitintoją, jų vienintelę draugę.

Tuo metu dar išlikusiame bukoliškai žaviame Prancūzijos kampelyje Alisa svaigo nuo įdegusio savo meilužio kūno, svaigo nuo vasaros ir jos šilumos. Per pietus jie važiuodavo maudytis prie krioklio ir ten pavalgydavo. Paskui Šarlis grįždavo į fabriką, o Alisa koja už kojos — namo. Ji skaitydavo, klausydavosi Šarlio plokštelių, glostydavo šunį ir katę, šnekučiuodavosi su virėja apie gyvenimą, su tarnaite apie vyrus, su sodininku apie orą, atsisėsdavo prie pianino, tylutėliai pagrodavo, atsidusdavo, nusišypsodavo, atsistodavo, išeidavo į laukus, prisiskindavo gėlių, atsiguldavo po medžiu, paskui, pamiršusi po juo gėles, grįždavo padaryti kokteilio, kaskart vis keistesnio, iš likusių atsargų, kurį Šarlis, atrodo, vis dėlto mielai išgerdavo. Ji matydavo, kaip jis atšvilpia visu greičiu lekiant iš po ratų žvyrui, kaip iššoka iš automobilio ir skrieja laiptais, ji matydavo jo akis, jo lūpas, jo ištiestas į ją rankas, paskui tematydavo tamsoje jo medvilninio švarko lopinėlį priešais savo nosį, o pakėlusi galvą — statų jo peties ir kaklo kampą. Bet ji beveik nepakeldavo akių, dažniausiai ji jas užmerkdavo; paskęsdavo jo glėbyje, jausdama Šarlio, jo muilo, jo odos kvapą.

Ją apimdavo iki tol nepatirtas nuosavybės, savininkiškumo jausmas. Jausmas, kurio ji pirmiausia niekuomet nebuvo patyrusi ir kurį, be to, visada niekino ir nepripažindavo brangindama kito laisvę ir nepriklausomybę. Galbūt tas nuosavybės jausmas prabudo joje kaip tik dėl to, kad šis vyras buvo toks laisvas, toks nepriklausomas, toks vienišas, nepaisant jo draugiškumo, toks nepažabotas gyvenimo ir galiausiai per tuos savo šėliojimus taip nuo visų atsiskyręs; toks kilniaširdiškas, toks subtilus, toks gražus, toks tvirtas, priešingai nei kiti jos mylėti vyrai; visiškai kitoks nei visi tie, kuriuos ji pažinojo ir kartais pati mylėjo; toks nepanašus į bejėgiškąjį Gerhartą, į jautrųjį Žeromą... į visus tuos vyrus, išsikankinusius ir išsidraskiusius, kurie visi jos troško ir visi nebūtų pagailėję nieko, kad tik ji jų geistų. Taip, jie visi jos tarytum prašė juos kankinti, kad jie jaustų, jog egzistuoja. Ir nė vienam nepavyko gauti iš jos to, ką gavo Šarlis, vyras, kuriam jos reikėjo ne tam, kad gyventų, bet kad gyventų laimingai.

Ir nors jai galėjo atrodyti, kad visi šie jausmų protrūkiai yra vien tik kūniški, širdyje ji jautė, jog jie slepia kažką kita, kažką švelnesnio, ko ji, šiaip ar taip, pati nenorėjo sau prisipažinti. Kažką, ką ji prisimins kada nors vėliau, senatvėje, jei jos sulauks, ką ištrauks iš visokio šlamšto prigriozdintos savo atminties ir pagalvos, jog tai — o tokių dalykų bus nedaug, ji tai žinojo — aistra, be to, laiminga aistra.

Nes ramios ir švelnios dienų tėkmės niekada nebesutrikdydavo tylus, sausas ir šaltas proto balsas, kad paklaustų jos, kas nutiko Gerhartui ar Žeromui; arba dar žiauriau: ką ji veikia su šituo vyru, kuris nieko neskaito, kuris neturi supratimo apie tai, ką ji mėgsta, ir kuriam ne visada rūpi tie patys dalykai kaip ir jai. Bet staiga kas nors — saulės spindulys ar Šarlio žvilgsnis, ar katino nugara prie jos kojų, staiga kas nors konkretu, konkretu ir kartu pasakiška, kažkas šilta ir švelnu įsiterpdavo tarp jos, jos praeities, ateities ir abejonių, kažkas, ką ji būtų galėjusi pavadinti laime, jei būtų žinojusi, kas tai yra, ir turėjusi jėgų tuo patikėti.

Taigi tą vasarą Alisa ir Šarlis praleido kartu keletą palaimingų savaičių. Paskui atėjo rugsėjis, ir namus bei laukus ėmė plakti liūtys. Jų aplankyti atvažiavo Šarlio draugai. Alisa juos sutiko ir pasistengė būti labai maloni. Jie daug kalbėjo apie Gonkūrų premiją, truputį užsiminė apie teatrą ir nė žodžio — apie politiką. Nuo rugsėjo vidurio Alisa kasdien sau kartojo, kad reikėtų nuvažiuoti į miestą ir nusipirkti knygų, nes namuose jau buvo viską perskaičiusi, o juk reikėjo kažką veikti per tas dienų dienas, kiek prailgstančias, kai Šarlis grįždavo tik septintą ir kai dėl lietaus ji negalėdavo išeiti. Bet ji nepajėgė taip trokšti tų knygų, kad nuvažiuotų iki Grenoblio. Ji nepajėgė taip neapkęsti to lietaus, kad įnirštų ant jo.

Ji nepajėgė pajudėti nei nueiti toliau savo kambario, svetainės, palėpės, visada lydima katės ir šuns, dabar nė per žingsnį nesitraukiančių nuo jos, kaip nesitraukia žvėrys nuo fėjų pasakose. Ji vaikštinėdavo ir niūniuodavo didžiulėje kaimo gryčioje ir truputį nustebdavo atsitiktinai išvydusi save veidrodyje. Atrodė, kad gyvenimas gali taip trukti amžinai, ir ji nesuprato, ar tai galimybė, viltis, ar grėsmė. Kita vertus, ji ir nesistengė to suprasti.

Ir kai gavo pranešimą apie tai, kad Žeromas buvo paimtas į nelaisvę netoli Paryžiaus ir kad dabar, žinoma, yra kankinamas gestapo, kai nusprendė išvykti po valandos ir apsiašarojusios virėjos padedama susikrovė lagaminus, ji vis dar to nesuprato. Šarlis buvo Lione, nepasiekiamas, tad ji jam paliko raštelį.

Alisa buvo blaiviai mąstanti moteris ir vis dėlto atsigręžusi nuo slenksčio to kambario, kuriame ji išgyveno beveik pusę metų, ji apžvelgė jį tarytum tikrai tikėdama, kad po poros savaičių vėl miegos šitoje lovoje, Šarlio glėbyje — kaip ir žadėjo jam savo laiške. Bet ir po dviejų mėnesių Šarlis vis dar nesulaukė iš jos jokios žinios.

Beje, po dviejų mėnesių, 1942 metų lapkričio vienuoliktąją, vokiečiai, sulaužę Viši sutartis, perkirto demarkacinę liniją. Prancūzija tapo visa okupuota. Lapkričio devynioliktąją gestapininkų būrys iššukavo Romano apylinkes ir mažame Formua kaimelyje aptiko tokį Žozefą Rozenbaumą, batų fabriko meistrą, žydų tautybės, kurio giminė gyveno tame krašte nuo 1854 metų. Nepaisant jo darbdavio protestų, jie suėmė jį ir išsiuntė į Osvencimo koncentracijos stovyklą, prieš tai sumušę žmoną ir supleškinę namus.

Netekęs vilties, Šarlis Sambra įsitraukė į Pasipriešinimo sąjūdį.