Skandalingoji dama Элизабет Роллс

Tėją Vinslou lyg kas pakeitė. Vaikystėje ji nenustygo vietoje krėsdama išdaigas, o suaugusi tapo nepastebimu šešėliu. Vis dėlto vos prie jos prisilietęs Ričardas Bleikharstas pajunta įsižiebiant abipusę trauką. Tarsi būtų kažką joje pažadinęs. Išvydus Ričardą, Tėją užplūsta smagūs prisiminimai apie debiutančių pokylį ir jųdviejų šokį. Bet ji privalo užgniaužti svajones. Tėja neabejoja: jei kada nors Ričardas sužinos tiesą, net dideli jos turtai nepadės pelnyti jo prielankumo...

Elizabeth Rolls

Skandalingoji dama

Vilnius, 2013

Versta iš Elizabeth Rolls,

A Compromised Lady, 2007

Šis leidinys publikuojamas pagal sutartį su

„Harlequin Enterprises II B.V. / s. à. r. l.“

Visos teisės į šį kūrinį saugomos, įskaitant teisę atkurti visą arba iš dalies bet kokia forma.

Visi šios knygos personažai yra išgalvoti. Bet koks panašumas į tikrus asmenis, gyvus ar mirusius, yra visiškai atsitiktinis.

iš anglų kalbos, 2011

ISBN 978-609-406-573-6

Pirmas skyrius

– Deividai, jis kalba nerimtai rimtai! Kodėl užsimanė, kad po tiek laiko grįžčiau? Niekas nepasikeitė! Niekas! – Tėja įkvėpė. – Aš vis dar... – Išvydusi sučiauptas brolio lūpas, staigiai sugniaužtus kumščius, nusprendė nesakyti to, ką ketino. – Aš vis dar tos pačios nuomonės – neturiu nė menkiausio troškimo grįžti. Kas pakeitė tėtės nuostatą?

Deividas prasižiojo, paskui susičiaupė, lyg taip pat būtų pagalvojęs apie ką nors kita.

– Nežinau, Tėja, – pagaliau prabilo. – Tikrai nežinau. Man kilo įtarimų, bet kadangi jis nieko nepasakė, išskyrus, kad privalau grįžti į miestą drauge su tavimi, nenorėčiau spėlioti.

Suirzusi panelė Dorotėja Vinslou kreivai stebeilijo į brolį, gaubiamą tamsos tetos Marijos svetainėje. Gal Deivido atvykimas iš Londono į Šiaurės Jorkšyrą ir buvo nelauktas, nes niekam nepranešė, bet jo atvežta naujiena buvo dar labiau netikėta. Nors židinyje spragsinti ugnis skleidė šilumą, Dorotėja virpėdama apsisiautė šiltu šaliu. Prieš dvidešimt minučių pasistačiusi puodelį arbatos, išties patenkinta ir nė kiek nesustirusi mezgė kojines. Bet dabar įnirtingo lietaus, šuorais talžančio langus, vėsa prasismelkė iki pat kaulų nerimastingai sujudindama įsisenėjusią baimę.

– Pastaruosius aštuonerius metus tėtis tik džiaugėsi, kad nesipainiojau jam po kojomis, – pasakė, paskui pridūrė: – Net neleido vykti į Pietus ir dalyvauti mamos laidotuvėse. Tai kodėl dabar, Deividai? Tik nesakyk, kad nori, jog tapčiau jam paguoda senatvėje!

Deividas prunkštelėjo.

– Vargiai, – jis akimirką dėbsojo į ugnį. – Tėja, jis kalba apie poros paieškas tau.

Kraujas sustingo Dorotėjai gyslose kaip ir seniai pamiršta arbata puodelyje.

– Ką? – ji nelygiai iškvėpė. – Bet...

– Per mamos laidotuves prieš aštuoniolika mėnesių keletas žmonių pasiteiravo, kur tu esi, – paaiškino Deividas. – Išsakė pastabą dėl tavo atsiskyrimo nuo visuomenės. Tėja, jei palaidojai savo širdį viename kape su sužadėtiniu, dar nereiškia, kad turi nebetekėti. Jei žmonės ims daugiau klausinėti... – Jis nutilo.

Dorotėja pradėjo ramiau kvėpuoti.

– Suprantu.

Jei žmonės ims daugiau klausinėti, kuriam nors galbūt pavyks prisikasti prie tiesos...

– Mūsų tėvas bijo paskalų, – prabilo staigiai atsistojęs Deividas. – Ir tai viena iš priežasčių, kodėl verčia tave atvykti į Londoną šį sezoną.

– Verčia mane?

Deividas linktelėjo.

– Jis liepė tau pranešti, kad jei nepaklusi, visai negausi išlaikymo pinigų, – brolis paniuro.

Tėja prikando lūpą. Tada sugriežė dantimis.

– Aš vis tiek galiu pasilikti čia su teta Marija.

– Jis parašė ir jai, kad privalai vykti į Londoną. Nejau manai, kad ji nepaklus jam? Teta priklausoma nuo jo pašalpos.

– Bet kodėl? Jei pasilikčiau čia...

Pilkos Deivido akys buvo nepermaldaujamos.

– Mūsų tėvo nuomone, turėjai marias laiko pamiršti savo... – jis sudvejojo, o paskui pridūrė su įtūžio gaidele balse, – savo nesėkmę.

Tėja staigiai sujudėjo, ir šalia stovintis ledinis puodelis arbatos nukritęs ant grindų sudužo į šipulius.

Ji nekreipė dėmesio.

– Aišku. Žinoma, aštuoneri metai yra marios laiko pamiršti savo nesėkmę, – ji rūpestingai sudėjo rankas į skreitą, kad nesugniaužtų kumščių. – Ypač nesėkmę, kurios, kitų nuomone, niekada ir nebuvo.

Deividas nieko neatsakė.

– Deividai, ar negalėtum?..

– Po galais, Tėja! Nejau manai, kad nebandžiau jo atkalbėti? – Deividas pašoko ir ėmė mėšlungiškai šmižinėti po svetainę. – Žinau, kad nenori, ir, jei mano įtarimai pagrįsti, iš dalies aš dėl to kaltas, bet niekas jo nepaveiks.

– Ir tu nežadi man apie tai papasakoti?

Jis krestelėjo galvą.

– Verčiau – ne.

Dorotėja suvirpėjo. Jai būtų atlyginta. Išgirstų geros muzikos, apsilankytų Hatčardo knygyne¹... akivaizdu, kad nėra kitos išeities. Tik vėl apsigyventi tėvo namuose...

– Turbūt globotoja taip pat surasta? – pasiteiravo ji prisiversdama likti rami.

Deivido lūpos persikreipė.

– Susitarta, kad kol tęsis sezonas, apsistosi pas ledi Arnsvort, ir ji bus tavo globėja.

Tėja su palengvėjimu atsiduso, bet nieko nepasakė, tik atsiklaupė ir ėmė atsargiai rinkti porceliano šukes. Teta Marija siaubingai supyks, kad buvo išniekintas geriausias jos arbatos servizas.

Tą patį vakarą teta Marija sėdėjo priešais retai užkuriamą židinį, kol Tėja krovėsi daiktus.

– Tai jau ne, Dorotėja! – pratrūko ji stropiai lankstydama nosinaites. – Akivaizdu, kad Aberfildas, – tęsė ji, – prarado padorumą ir elgiasi netinkamai! – ji pervėrė dukterėčią piktu žvilgsniu. – Vis dėlto ne man jam prieštarauti, todėl, Dorotėja – ne, aš nemėginsiu jo perkalbėti.

Tetos lūpos, kaip ir nugara, buvo tiesios it styga.

– Tikėkimės, tavasis pareigos jausmas šeimai per aštuonerius metus sustiprėjo. Tik noriu pasakyti, aš dėjau visas pastangas, kad taip būtų, – jos tonas piršo mintį, kad pati abejojo, ar užteko tų pastangų.

– Bet, teta...

Panelė Marija Vinslou iškėlė ranką.

– Ne, Dorotėja. Aberfildas – paskelbė ji, tarsi būtų mėginusi iškviesti kokią dievybę, – tavo tėvas ir šeimos galva. Kas aš tokia, kad ginčyčiausi su juo. Darysi, kaip tau liepta.

Visiškai jokio pasirinkimo. Ji važiuoja į Londoną neturėdama nei pinigų, nei prieglobsčio. Tėja įdėjo į ant lovos gulintį pravirą lagaminą rūpestingai į popierių suvyniotą geriausią šviesiai pilką suknelę, saugomą laukiamiems svečiams. Labai abejojo, ar teks vilkėti daugiau nei vieną ar du kartus. Kas tiko Jorkšyro kaimo glūdumai, buvo niekinama Londone. Tėja dėbsojo į suknelę. Trejus metus ja puošėsi. Dar vakar su pasidygėjimu persirengdama pasitikti pastoriaus žmonos, troško ko nors gražaus, ko nors rožinio vietoje amžinai pilkos spalvos. Dabar apdaras atrodė saugus ir patikimas. Beasmenis. Vienas tų, kurie netrukus bus iš jos atimti.

Pašto karieta riedėjo Didžiuoju šiauriniu vieškeliu, vedančiu į Londoną, o Tėja, visa tiesi ir įsitempusi, su atversta knyga, užmiršta skreite, kiūtojo kamputyje. Deividas sėdėjo atsišliejęs kitame kampe ir skaitė laikraštį. Už lango sulig kiekviena mylia tolo šiaurinė Anglija, o kiekvienas kanopos kaukšėjimas artino ją prie Londono...

– Deividai, aš mąsčiau.

Jis pakėlė akis nuo laikraščio.

– Man toptelėjo, kad turėtų būti priežastis, kodėl per pusvalandį nepratarei nė žodžio ir nepervertei puslapio.

Tėja gailiai šyptelėjo.

– Ar elgiausi nemandagiai?

Deividas ramiai padėjo į šalį laikraštį.

– Ne. Aš – tavo brolis. Beveik neįmanoma, kad elgtumeisi su manimi nemandagiai.

Nors įtampa kilo, Dorotėja sukrizeno.

– Tikrai? Buvai pratęs elgtis su manimi ganėtinai storžieviškai!

– Tai, – pareiškė jis, – kas kita. Broliai tam ir yra, kad būtų storžieviai ir retkarčiais nemandagiai elgtųsi su seserimis. Apie ką gi mąstei?

– Tėtis, – lėtai pradėjo Dorotėja, – neturėtų pageidauti, kad būčiau amžiams apgyvendinta Londone, net jei – ir Arnsvort rezidencijoje.

– Ne, – sutiko Deividas. – Nepageidauja. Jis viliasi, kad ištekėsi.

Dorotėja tarp delnų susuko nunešiotas senas pirštinaites.

– To nebus, – atsakė ji trumpai. – Jis gali priversti mane atvykti į Londoną, bet neįstengs priversti ištekėti. Jei neištekėsiu iki sezono pabaigos, aišku, kad jis suvoksiąs...

– Manai, – droviai pasiteiravo Deividas, – kad, nepaisant tėvo intrigų, galėtum sutikti kokį vyruką ir pamilti? Ir jis mylėtų tave?

Pasilenkęs į priekį jis ištiesė ranką ir uždengė sesers delną.

Dorotėja nesusivaldė ir instinktyviai ištraukė rankas, suirzusi dėl netikėto prisilietimo.

Labai lėtai Deividas užsimerkęs atsilošė.

Stojo tyla. Kai Tėja prabilo, atrodė, kad jos žodžiai krito tiesiai į bedugnę.

– Kaip Dievą myliu, tikiuosi, kad ne.

– Išties, Ričardai! Ką sau galvojai? Septyniasdešimt tūkstančių svarų! Žinoma, kad buvo staigiai pagriebta! Dėjau šitiek pastangų palaikyti ryšius, kur tu buvai? Kente!

Sutelkęs kantrybę Ričardas Bleikharstas klausėsi netylančios tetos Almerijos Arnsvort tirados. Didžiąją tulžingos grafienės kalbos dalį girdėjo seniau, nes ši konkreti versija, su smulkiais nuokrypiais nuo pagrindinės temos, skambėjo keletą pastarųjų mėnesių.

– Aš rašiau tau ir paaiškinau, koks skubus reikalas! O štai dabar vargšė mergaitė susižadėjusi! Su kitu.

Ričardas, už šią aplinkybę nebyliai sukalbėjęs padėkos maldą geranoriškai dievybei, patogiau įsitaisė egiptietiško stiliaus paauksuotame krėsle, sumeistrautame labiau pagal moters figūrą, o ne aukštaūgio vyro. Mąsliu žvilgsniu permetė grafinus, puošiančius porelės sfinksų prilaikomą sieninį stalelį. Turint omenyje aplinkybes, šiuo metu jam reikėjo ne puodelio arbatos. Pirmiausia gėrimas buvo per silpnas, dar Almerija įbėrė cukraus ir greičiausiai, kaip paaiškėjo paragavus, supylė ąsotėlį grietinėlės.

Ne. Parodytų neįtikimai prastą toną, jei paliktų arbatą ir nužirgliotų per našlės grafienės Arnsvort svetainę įsipilti brendžio. Net jei ši yra jo teta ir krikštamotė.

Saldi, silpna arbata ir deramos manieros buvo menka paspirtis vyrukui prieš ryžtingą ataką dėl viengungiškos jo padėties. Popieriai buvo prasti ir anksčiau, bet praėjusią savaitę įvykusios pagrindinės paveldėtojos sužadėtuvės su kažkuo kitu, o ne juo, Almerijos nuomone, atrodo, tik pagilino krizę.

– Vis dėlto, Ričardai, – tęsė ji, – jei dėl savanaudiškos Makso santuokos nepaveldėsi grafo titulo, privalėsi kaip nors įsitaisyti, o kas gali būti geriau nei...

– Ne, – nukirto jis, prieš tetai vėl įsijaučiant, – Almerija, pinigų man netrūksta, todėl nėra reikalo vesti turtingos nuotakos. – Pašaipi pastaba dėl jo brolio dvynio santuokos skaudino, todėl Ričardas pridūrė: – Ir niekas nėra laimingesnis už mane, kad Maksas susituokė. Supraskite.

Nuožmus jo krikštamotės žvilgsnis palaidojo šią viltį.

– Šiemet jis net nepasirodė mieste! – atrėžė ji.

Ričardas sugriežė dantimis.

– Ne, – atsakė jis kantriai, – nes Veritės pilvas didėja. Jis troško pasilikti su ja. Breibrukas prižadėjo pranešti, kas vyksta parlamente. Jis atvyks, jei prireiks.

Žinia, kad kitas jos sūnėnas, grafas Bleikharstas, neapleido savo pareigų parlamente, panašu, visai negelbėjo. Almerijos šnervės išsiplėtė.

– Ričardai, privalai vesti. Tai – tavo pareiga!

Jo pareiga? Kam? Dėl ko? Pareigos lai lieka paveldėtojams. Jis ką tik įsigijo nedidelį dvarą. Aišku, padėtis ne beviltiška!

– Hm, Almerija, – Ričardas garsiai ištarė klausimą, – kam gi aš esu skolingas šią?..

– Grafo titului! – atsakė ji ir ryžtingai dėdama puodelį tarkštelėjo į lėkštutę.

Ričardas jautė, kaip atvimpa žandikaulis. Grafo titului? To jau per daug. Turėdamas du jaunesnius brolius ir prakeiktą grafystę, jis nesitikėjo jo paveldėti. Net netroško. Ypač po abiejų brolių mirties. Palikęs drungną į sirupą panašią arbatą, nušlubčiojo prie grafinų ir įsipylė stiklą brendžio. Nekreipė dėmesio į akivaizdų Almerijos nepritarimą. Ankstoka, bet, turint galvoje Almerijos nusiteikimą, jam būtina didesnė parama, nei būtų suteikęs puodelis arbatos, kitaip skambiai jai atsikirstų.

Ričardas vėl atsisėdo gurkšnodamas brendį ir švelniai tarė:

– Almerija, Frederiko mirtis buvo tikra nelaimė. – Jis atsispyrė pagundai nepabrėžti priešdėlio ne. – Vargu ar baiminatės, kad panaši nelaimė nenutiktų Maksui! Be to, jis vedęs. Ir Veritė netrukus pagimdys pirmąjį jųdviejų kūdikį. Kodėl, po velnių, vedybos mano pareiga?

– Galbūt gims mergaitė, – viltingai pabrėžė Almerija. – Tiesą sakant, visai nenustebčiau, jei ta... ta pasileidėlė apdovanotų jį pulku dukterų!

– Veritė, – išspaudė Ričardas pro sukąstus dantis, – ne pasileidėlė.

Almerija teikėsi atrodyti truputėlį sugėdyta.

– Na, gerai, bet vis tiek, Ričardai, niekas nelaiduoja, kad gims įpėdinis!

Ne, garantijos jokios. Tiesą sakant, dabar jo dvynį apėmęs siaubas dėl puikiai besiklostančio dievinamos grafienės nėštumo, tad visai įmanoma, kad jis davė priesaiką dėl amžino susilaikymo. Privalu pagalvoti ir apie pavojų. Gimdymas yra gimdymas. Pavojingas. Bet vis tiek...

Tarsi skaitydama jo mintis, Almerija tauškėjo toliau:

– Ir gimdymas, na, niekada nežinai, kas gali nutikti! – pasakė ji užtikrintai. – Iš tikrųjų, Ričardai! Elgiesi išties neprotingai.

Pakantumas su trenksmu virto smilkstančiais griuvėsiais. Jis vos neišspjovė brendžio.

– Ponia, Maksas – mano brolis dvynys, – suirzo Ričardas. – Aš labai myliu ir jį, ir Veritę. Juk nesitikite, kad supratingai priimsiu pasiūlymą tikėtis jos mirties gimdant!

Jis, apimtas negailestingo pasitenkinimo, pastebėjo, kaip išraudo Almerija. Bet ji atsigavo ir tarškėjo savo.

– Bet, Ričardai...

Jis iškėlė ranką.

– Ponia, pakaks! Aš ketinu vesti.

Teta sumirksėjo.

– Bet ką? Šiais metais buvo keletas tinkamų merginų, ir jos visos, iki vienos, buvo paglemžtos, kol tu sėdėjai Kente! – ji suskaičiavo tinkamas dailių pirštų galiukais. – Ledi Sara Vilding, panelė Kreiton, Skantelburių mergiūkštė... – tada mažumėlę patempė lūpą. – Et, prekybininkai, bet šimtas tūkstančių svarų! Na, galimos šiokios tokios išlygos. – Ji rūsčiai nužiūrėjo Ričardą. – Visos susižadėjusios! Taigi, apie ką čia kalbi?

– Iš kur, po paraliais, man žinoti? – atsakė jis prisiverstinai ramiai.

Neabejojo, kad Almerija tikrąja žodžio prasme paguldytų jį ant menčių!

– Galiu pasakyti tik tiek, kad nesivaikau turtingos paveldėtojos. – Tada, nepaprastai trokšdamas vieną kartą ir visiems laikams baigti šį pokalbį, Ričardas pridūrė: – Be to, juk pažįstate Maksą. Greičiausiai jis apdovanos Veritę daugybe stiprių, kaip du vandens lašai į save panašių sūnų.

Jis pakerėtas stebėjo, kaip Almeriją išmuša raudonis. Sprendžiant iš keistų jos skleidžiamų garsų, galbūt iš tikrųjų užspringo. Prabudo niekingoji Ričardo prigimtis.

– Turiu mintyje, kad šį kartą jis ilgai nelaukė. Nepraėjo nė devyni mėnesiai, kai juodu susituokę.

Teta apdovanojo jį žvilgsniu, galinčiu pribaigti drakoną, paskui tarė:

– Aš nemanau, kad pokalbio tema tinkama. Jei bent kiek gerbi tą, kuriai rūpi vien tavo gerovė... – ji nutraukė tiradą ir giliai įkvėpė. – Na, nesvarbu. Dabar pasakyk – atvykai vakar, o kur apsistojai?

Dėl netikėtai pasikeitusios taktikos Ričardui sprande pasklido itin nemalonus dilgčiojimas.

– Kurį laiką pas Breibruką, – atsakė jis. – Ketinu būti keletą savaičių, todėl greičiausiai išsinuomosiu butą.

Nėra reikalo pasakoti Almerijai, kad pernai įsigijo nedidelį dvarą, o dabar ketino pirkti kuklų namą mieste. Tetą turbūt ištiktų priepuolis, jei sužinotų. Blumsberis nebuvo įtrauktas į sąrašą rajonų, jos nuomone, tinkamų gyventi džentelmenui.

– Ketini dalyvauti sezono renginiuose? – Almerijos balsas suskambo taip, lyg ji būtų tikėjusis bent kruopelės vilties.

– Tiesą pasakius, taip, – prisipažino Ričardas.

Ji mirktelėjo.

– Tikrai? Na, tada privalai apsistoti čia.

Ričardas įsitempė.

– Čia?

– Savaime suprantama! – atsakė ji. – Nuomojamas butas! – Almerija šlykštėdamasi sudrebėjo. – Gan netinkama. Aišku, privalai apsistoti čia!

Jis apie tai galvojo. Bet pasirinko butą. Nepalyginti saugiau. Atpažino ženklus. Almerija kažką rezgė. Kažką, su kuo jis susijęs.

Dėl Dievo meilės! Nejaugi neišvengs dar vieno Almerijos bandymo poruoti! Net jei tai dera su jo paties ketinimu šiemet susirasti nuotaką. Be to, apsistojęs pas Almeriją galbūt įstengtų pasukti jos mintis apie Maksą ir Veritę džiaugsmingesne linkme. Jei teta suprastų, kad jis iš tikrųjų neprieštaravo ir niekada nesiekė grafo titulo, gal ji nusileistų dėl poros. Praleisdamas keletą savaičių Arnsvort rezidencijoje sumokėtų tą nedidelę kainą ir užpildytų tarp šeimos narių žiojinčią prarają.

– Almerija, – giliai įkvėpęs tarė Ričardas su mažumą apsimestiniu pasitenkinimu, – būtumėte labai maloni, jei nesutrukdysiu.

Ji tik numojo ranka.

– Žinoma, ne, Ričardai. Šį vakarą liksi vakarienės?

Ričardas papurtė galvą.

– Ne. Vakarą pažadėjau Breibrukui. Netrukus grįšiu į Bruko gatvę ir liepsiu tarnui atgabenti daiktus, jei jums patogu.

Ledi Arnsvort atrodė tarsi katė, skęstanti grietinėlėje.

– Puiku. Mailsas duos tau namų raktą.

Įtarimai tik sustiprėjo, bet Ričardas tiesiog linktelėjo.

– Dėkoju.

Teta ir vėl nekreipė dėmesio į padėką.

– Ak, Ričardai, nesąmonė. Nemanyk, kad amžinai tikėsiuosi, jog pataikausi man. Gal ir nežinai, bet šį sezoną globosiu Dorotėją Vinslou.

Ričardas nustėro.

– Globosite Tėją? Bet... nejaugi ji... be abejonės, turbūt ištekėjo prieš daugybę metų?

Almerijos akys išsiplėtė.

– Dorotėja ištekėjo? Žinoma, ne. Labai liūdna istorija... Turbūt prisimeni, kad ji buvo susižadėjusi su jauniausiu Čeisvoterio sūnumi?

Ričardas pernelyg gerai tai prisiminė. Dar neturėdama nė septyniolikos, Tėja Vinslou susižadėjo su garbinguoju Naidželu Lalertonu, trečiuoju velionio grafo Čeisvoterio sūnumi. Džentelmenui, ketinančiam siekti karjeros parlamente, neabejotinai reikėjo padorų kraitį turinčios žmonos. Tokia ir buvo Tėja.

Bet Lalertonas žuvo per nelaimingą atsitikimą medžioklėje.

– Maniau, ji atsigavo po šio nusivylimo ir ištekėjo, – atsakė Ričardas.

Jis keletą metų po šio įvykio praleido užsienyje ir daugiau nieko negirdėjo.

Įsivaizduojami Almerijos ūsai aiškiai varvino grietinėlę.

– Gaila, Ričardai, bet ne. Kokia jaudinanti ištikimybė! Be abejo, galima užjausti, bet, dievulėliau! Kiek metų praėjo po vargšo Naidželo Lalertono mirties.

Ričardas susimąstė. Prisiminė, kad po Lalertono mirties Tėja pasitraukė iš aukštuomenės gyvenimo. Suprantama, jei mergina tikrai ką nors jautė. Bet neištekėti dar kartą? Nejau taip mylėjo Naidželą Lalertoną, kad jam žuvus visiškai pasitraukė iš visuomenės? Jis pats nešvaistė laiko gedėdamas Lalertono... triukšmadarys – tiek teprisiminė. Ričardas nuvijo šią mintį į šalį. Vis dėlto jis miręs. Galbūt Tėja pažino jį kitokį... Na, bet niekada neištekėti...

– Ji negedės amžinai, – vėl prabilo Almerija, – ir drįstu pasakyti, kad, Aberfildo nuomone, dabar tinkamas laikas...

Sakinys liko nebaigtas, bet Ričardas be jokio vargo susiprotėjo: Tėjai Vinslou nebus leista visam laikui palaidoti savo širdies arba, tiksliau sakant, santuokinės rankos. Ji privalo susirasti vyrą. To reikalavo politinės jos tėvo ambicijos.

– Žinoma, ji privalo ištekėti, – Almerija tarsi aidas atkartojo ciniškas Ričardo mintis. – Greičiausiai Aberfildas būtų pernai atvežęs ją į miestą, jei ne gedulas dėl vargšės ledi Aberfild. Dorotėjai visai nebūdinga švaistyti savo gyvenimą dėl to, kad jos sužadėtinis mirė!

Atsainus Almerijos balso tonas pažadino Ričardo atsargumą, kaip kiškį skalikų kvapas.

– A?

Ji atsiduso taip, kad būtų galėjusi priversti šnabždėtis žiūrovus paskutinėse teatro ložės eilėse.

– Aišku, Aberfildas trokšta jai naudingos partijos. Žinoma, Dorotėja ne gražuolė. Kažkada buvo gana išvaizdi, bet būdama dvidešimt ketverių seniai peržengė santuokinio amžiaus ribą ir, matyt, žavesys išblėso. Nepaisant to, drįstu teigti, kad kokio nors susidomėjimo ji sulauks.

Atsargumo jausmas tik sustiprėjo.

– Almerija, nejau įsivaizduojate, kad aš būčiau tinkamas asmuo siekti merginos rankos? – tiesiai šviesiai paklausė Ričardas.

Almerija išpūtė akis.

– Ričardai, Dieve mano, ne! – šūktelėjo ji. – Nors nesu abejinga šiai galimybei, nepajėgiu savęs įtikinti, kad Aberfildas palankiai priimtų tavo piršlybas.

– Mano piršlybas? – Ričardas spėliojo, ar jam pasigirdo. – Almerija, ar sakėte mano piršlybos? Nė nenutuokiau, kad privalau pirštis. – Jam toptelėjo, kad už tokiomis aplinkybėmis išspaustą lygų balso toną nusipelno pagyros.

– Be abejo, ne, – piktai atsakė Almerija. – Na, ir išvados! Savaime suprantama, kai Aberfildas parašė teiraudamasis, ar netapčiau Tėjos globėja, pagalvojau apie tave. Kadaise patikote vienas kitam.

– Almerija, ji buvo vaikas, – priminė Ričardas stengdamasis išlikti ramus. – Negalvojau apie ją kaip apie nuotaką! – Tiesą sakant, jį supykino žinia apie sužadėtuves.

Almerija atsainiai numojo ranka.

– Na, gerai. Tiek jau to. Kaip suprantu, Aberfildas jau ištyrė dirvą. Jis ieško vyro, kuris būtų politinis šalininkas ir nepalyginti turtingesnis nei tu.

– Koks jis supratingas, – sumurmėjo Ričardas, stengdamasis užgesinti staiga blykstelėjusį pyktį vien nuo minties, kad Tėja tapsianti šios politinės sąjungos klijais. Vėl.

Nekreipdama dėmesio į suirzusį jo balsą, Almerija vardijo pagal kilmę ir turtus tinkamus vyrus, kurie, tikėjosi, turi progą pasirūpinti įtakingojo vikonto dukterimi.

– Turėtum žinoti, kad šiandien po pietų ji atvyksta į miestą, todėl man reikia pasiruošti, – užbaigė teta.

Ir vėl keistas blykstelėjimas. Šį kartą kupinas susidomėjimo. Aberfildo rezidencija buvo kaip tik kitapus Grovnerio aikštės. Galbūt Tėja pati atvyks į svečius. Malonu būtų vėl ją pamatyti...

Aberfildo rezidencija nė truputėlio nepasikeitė per aštuonerius metus, kai Tėja čia lankėsi pastarąjį kartą. Liokajaus Karnlio veide padaugėjo raukšlių, bet jai atrodė, kad grįžta į praeitį. Deividas pabeldė į bibliotekos duris, o Tėja dirstelėjo į savo atvaizdą koridoriaus veidrodyje, suvokdama šio susitikimo beprasmiškumą, pasitaisė skrybėlaitę ir pamėgino paslėpti išsidraikiusią plaukų sruogą. Ji buvo pavargusi ir susitaršiusi, visa dulkina po kelionės. Troško, kad pirma nuvyktų į Arnsvort rezidenciją persirengti ir nusprausti, bet tėvas primygtinai reikalavo susitikti. Galbūt geriausia užbaigti šį reikalą. Be to, lordas Aberfildas vis tiek kibs dėl jos išvaizdos arba dėl gyvenimo, nors ir ką ji darytų. Tėja negailestingai sau priminė, kad Aberfildo rezidencija gal ir nepasikeitė, bet ji pati yra kitokia. Vilties netekusi jauna mergaitė, išvykusi iš čia prieš aštuonerius metus, dingo.

Tylų Deivido beldimą į duris palydėjo garsus įsakymas užeiti. Ji taip ir padarė, stengėsi atrodyti bejausmė ir nepakelti akių.

Skubiai žvilgtelėjusi Tėja pamatė lordą Aberfildą, sėdintį palei židinį, storai sutvarstyta koja ilsėjosi ant suolelio. Tėja mintyse nusikeikė – podagra. Jis prastai nusiteikęs.

Deividas palydėjo ją prie kėdės. Nusišypsojo ir metė įspėjamą žvilgsnį į tėvą.

– Laba diena, pone.

Aberfildas rūsčiai nužiūrėjo Deividą.

– Po paraliais, visai neskubėjote, ar ne?

Deividas, atrodo, pralinksmėjo.

– Kitą kartą, pone, liepsiu paruošti pegasus.

Aberfildas nusikeikė ir nukreipė akis į Tėją.

– Sėskis. Pasijudink. Nežadu švaistyti visos dienos šiam reikalui. O tu, ponaiti... – jis pasisuko į sūnų, – palauk už durų, paskui ją nuveši pas Almeriją Arnsvort. Tau daugiau nėra čia ką veikti.

– Turbūt ne, pone, – ramiai sutiko Deividas. – Aš pasiliksiu. – Pilkose akyse sužioravo ugnis.

– Velnią tu liksi, – rėžė Aberfildas. – Užtektinai įsikišai. Rašydamas melagingus laiškus.

Deivido veidas nušvito, jis jautė pasitenkinimą.

– Ak, štai kas. Jis gavo mano laiškus dar prieš numirdamas!

– Lauk, – švelnus Aberfildo balsas neužgožė įsiūčio.

– Eikite po velnių, pone.

Tėja sumirksėjo ir atsisėdo. Deivido tonas buvo toks pat mandagus, tarsi jis būtų linkėjęs tėvui geros dienos, ji neturėjo nė menkiausio supratimo, apie ką juodu kalba. Kam Deividas rašė laiškus ir kaip tai susiję su jos atvykimu į Londoną?

Neįstengdamas sutramdyti nepaklusnaus vienintelio sūnaus ir įpėdinio, Aberfildas vėl sukaupė dėmesį į Tėją.

– Ko čia nutaisei saldžią šypseną? – riktelėjo jai. – Manęs neapkvailinsi, mergyt. Žinau, ką tu...

– Gana! – griežtai nukirto Deividas.

Aberfildas išsprogino akis ir tarė:

– Spėju, kad jis prasitarė, kodėl pasiunčiau tavęs? A? Landus vaikėzas...

– Ne, – atsakė Tėja.

– Ne? – tėvas išraudo. – O jei pasakyčiau, kad jis visur kiša savo nosį...

– Nė nenutuokiu, kodėl pasiuntėte manęs, – įsiterpė Tėja.

– Nepertrauk ! – suurzgė jis. – Mane supa niekam tikę kvailiai! – jis pastebėjo Deivido žvilgsnį ir giliai įkvėpė neabejotinai mėgindamas valdytis, paskui tęsė kartėlio kupinu balsu. – Na, greičiausiai išpliurpė, kad šį sezoną apsistosi pas Almeriją Arnsvort?

Tėja linktelėjo.

– Taip, pone, bet nesuprantu kodėl.

Jis prunkštelėjo.

– Taip. Gal ir nesupranti! Vienas Dievas težino, už ką man užkrovė tave ant kupros! – Jis vėl pamatė Deivido žvilgsnį. – Dabar viskas pasikeitė. – Aberfildas griebė nuo šalia stovinčio vyno stalelio pluoštą popierių ir atkišo jai. – Perskaityk, jei moki! Na, ir prakeikta painiava! Maniau, kad viską aiškiai išdėsčiau tam kvailiui, bet keletas pasakaičių, suregztų šio...

– Pone, padariau, ką maniau esant teisinga, – pabrėžė Deividas.

Aberfildas išleido keistą garsą, bet susitvardė ir tarė Tėjai:

– Po velnių, Deividui būtina kištis į kitų reikalus! Neturiu pasirinkimo, bet, kaip Dievą myliu, jei tekėsi, tai už to, už kurio liepsiu!

Tėja vėl susidūrė su Deivido žvilgsniu. Šį kartą jis papurtė galvą, atrodė, tarsi norėtų atsiprašyti.

– Perskaityk, Tėja, – švelniai paprašė jis.

Ką jis padarė?

Linktelėjusi Tėja paėmė iš tėvo popierius, prisivertė atrodyti rami, nors rankos, o ir pati virpėjo.

Pirmasis dokumentas buvo gana paprastas: iš Londono advokatų kontoros gautame laiške lordas Aberfildas patikintas, kad jie nuolankiai tarnaują jam ir kad tenka nemaloni pareiga pranešti, jog prieš keletą mėnesių Bombėjuje mirė jo svainis Teodoras Džeimsas Kirkutbraitas. Tėja prikando lūpą. Dėdė Teo – jos krikštatėvis. O ji buvo jo turtų paveldėtoja. Kadaise.

Tėja skaitė toliau. Teisininkai atkreipė lordo Aberfildo dėmesį į pridedamą pono Kirkutbraito testamento kopiją, kuri, jų įsitikinimu, skiriasi nuo prieš tai buvusios. Taip pat siunčiami du velionio pono Kirkutbraito laiškai: vienas jo gerbiamam svainiui, penktajam vikontui Aberfildui, kitas – krikšto dukrai Dorotėjai Sofi Vinslou, vienintelei minėtojo vikonto Aberfildo dukrai. Jie viliasi, kad laiškuose bus išsamiau paaiškinti pono Kirkutbraito ketinimai, ir lieka nuolankiais pono tarnais...

Suglumusi Tėja paėmė jai adresuotą laišką. Krikštatėvis keletą metų nerašė... paskutinį kartą pareiškė, kad ja nusivylė ir jaučia gėdą.

Mano brangi Dorotėja,

kai skaitysi, jau turbūt būsiu miręs ir palaidotas, todėl tik meldžiuosi, kad tavo brolis nebūtų suklydęs ir šališkas atkakliai tvirtindamas apie santykinį tavo Nekaltumą toje Istorijoje, apie kurią prieš keletą metų papasakojo tavo tėvas. Suprask, įtraukęs tave į savo Testamentą, dėl tavo palikimo ėmiausi griežčiausių priemonių, kad vėl nenuklystum Pagundų keliu. Visai neketinu Nusižengti įstatymams, tik noriu parodyti Gerą Valią ir suteikti tau progą atitaisyti padėtį ištekant už gero vyro.

Tave mylintis krikštatėvis ir dėdė

Teodoras Kirkutbraitas

Deividas įtikino dėdę vėl įtraukti ją į testamentą.

Dorotėją supykino, ji dvejodama paėmė tėvui adresuotą laišką.

– Šis adresuotas jums, pone...

– Perskaityk viską! – paliepė jis piktai. – Prakeiktas kvailys! Sakiau jam! Perspėjau, kas tu tokia... ir jis štai kaip pasielgia!

Tėja drebėdama pažvelgė į laišką tėvui. Ir susiraukė. Ji gausianti du šimtus svarų per metus? Nuo dvidešimt penktojo iki trisdešimtojo gimtadienio, o jei gavusi tėvo pritarimą per tą laiką ištekėtų, tada jai priklausytų visos pajamos... ponas Kirkutbraitas iš sūnėno sužinojo, kad ne vien Tėja kalta... kad neišmintingas Aberfildo vertinimas... Ji vogčiomis per laiško viršų dirstelėjo į tėvą. Nieko nuostabaus, kad jis įsiuto.

Tėjos pasaulis ėmė suktis ir keistis. Du šimtai per metus – dvidešimt penktasis gimtadienis greičiau ne po trijų mėnesių... ji bus laisva. Nepriklausoma. Kas bus po trisdešimtojo gimtadienio?

Tėja susirado testamentą. Be įvairių nereikšmingų dalykų, paliekamų testamentu, pagrindinė dalis atitenka jai. O po trisdešimtojo gimtadienio priklausys visa testamente nurodoma suma.

Apsvaigusi Tėja pakėlė akis ir susidūrė su rūsčiu tėvo žvilgsniu.

– Na? – pasiteiravo jis. – Dieve, kokia painiava! Papasakojau jam, kas atsitiko! O jis štai kaip pasielgė! Bet dabar nėra išeities – tu privalai ištekėti! Almerija Arnsvort suras tau vyrą.

– Tik jei Tėja pati to nori, – įsiterpė Deividas.

Aberfildas nekreipė dėmesio į pastabą.

– Nebus sunku penkiasdešimčia tūkstančių patepti.

Tėja išmetė popierius.

– Penkiasdešimt tūkstančių?

Lordas Aberfildas sušnarpštė.

– Maždaug tiek. Fonde, be abejo. Ačiū Dievui, Teodoras turėjo sveiko proto, nors Deividas ir įsikišo. Patikėk manimi, pasirūpinsiu, kad negautum daugiau nei dviejų šimtų per metus, jei ištekėsi be mano leidimo!

Du šimtai svarų per metus iki trisdešimtojo gimtadienio. Tėja nepratarė nė žodžio rinkdama nuo grindų popierius. Tai – turtas. Nepriklausomybė. Mažiau nei po trijų mėnesių pinigai priklausys jai. Iki tol privalo saugotis, kad tėvas jos neištekintų. Pasigirdo keistas girgždesys. Tėja pažiūrėjo į viršų. Aberfildas griežė dantimis.

– Tik nesvajok, kad po gimtadienio įsigysi namus, – įspėjo jis. – Prieš tai turėsi ištekėti. Tiesą sakant, – pridūrė Aberfildas, – ištekėsi dar iki sezono pabaigos! – džiaugsmingai pranešė. – Tu atiteksi Danheivenui.

– Ką?

Šūktelėjo Deividas.

– Danheivenas? Pone, dėl Dievo meilės! Ar jūs netekote proto?

Aberfildas trinktelėjo į krėslo ranktūrį.

– Kas kitas ją imtų? – paniekinamai nužvelgė dukrą. – Dabar jau nėra reikalo būti išrankiems. Svarbiausia – ištekinti ją.

– Tėja, – pradėjo Deividas, – tu neprivalai...

Ji ranka nutildė brolį, truputėlį kilstelėjo smakrą ir atidžiai pažiūrėjo į Aberfildą.

– Spėju, kad lordas Danheivenas dabar yra našlys? – paklausė ji, tikėdamasi laimėti laiko.

– Neseniai baigė gedėti, – patvirtino Aberfildas. – Ir ieško nuotakos.

Tėjos mintys sukosi lyg pasiutusios. Būtų saugiau, jei tėvas manytų, kad pritaria jo sumanymui. Saugiau, nei atvirai nepaklusti. Kartą jis parodė, kad niekas nesutrukdytų priversti jos paklusti... Jei leis jam manyti, kad tiksliai laikosi jo taisyklių...

Tėja kuo ramiausiai atsistojo.

– Nekantriai laukiu, kada vėl galėsiu atnaujinti pažintį su lordu Danheivenu. Pone, daugiau jūsų negaišinsiu. Neabejoju, kad po ledi Arnsvort stogu būsiu visiškai saugi.

Deividas šaižiai įkvėpė tuo parodydamas, kad kuo puikiausiai suprato, ką ji norinti pasakyti.

Aberfildo veidas buvo išmargintas raudonų dėmių.

– Tik prisimink – šį kartą darysi, kaip liepiama. Nesitikėk, kad apginsiu tave, jei atitrūksi nuo vadelių su kitu jaunikiu!

Tėja vos tvardėsi.

– Niekas, pone, – tarė ji, – nepriverstų manęs taip pasielgti.

– Ponia, atvyko Panelė Vinslou ir ponaitis Vinslou, – paskelbė Mailsas.

Liokajaus akys blykstelėjo, kai pažiūrėjo į Ričardą. Jis būtų galėjęs prisiekti, kad žvilgsnis išdavė pašaipią užuojautą.

Taigi jis buvo teisus. Spąstai. Mailsas viską nutuokė. Jis nebūtų nustebęs, jei, Almerijai pakilus ir nužingsniavus pasveikinti lankytojų, iš elegantiško paauksuoto krėslo, kuriame sėdėjo, staiga būtų pasirodę pančiai.

Ričardas taip pat nevalingai atsistojo pasirodžius Tėjai Vinslou ir jos broliui. Tada iš nuostabos sumirksėjo ir susiraukė. Ar čia – Tėja? Apsivilkusi pilkai, nė skiautelės spalvoto audinio. Nei raukiniai, nei klostėti apsiuvai nepagyvino nuobodžios, praktiškos jos mantijos ir skrybėlaitės. Tėja labiau priminė guvernantę ar kompanionę nei turtingą paveldėtoją.

– Sveiki atvykę, mano brangieji, – pasveikino Almerija ir paėmusi Tėją už rankos pasilenkė pabučiuoti į skruostą. – Mieloji Dorotėja, užeik, sėskis. – Teta palydėjo ją prie krėslo nepaliaujamai meiliai tapšnodama delną. – Spėju, esi išvarginta kelionės. Paskambinti, kad patiektų arbatos?

Net jos skruostai atrodė papilkėję. Skausmas pervėrė Ričardą. Ar ji dar gedi Lalertono?

Sekundę jųdviejų žvilgsniai susidūrė, ir Ričardas nustėro, kad ji atrodė abejinga. Tėja neatpažino jo.

Bet ar jis būtų atpažinęs ją? Švelnios gelsvai rusvos garbanos, paslėptos po skrybėlaite, be abejo, nedingo. Akys turbūt pilkos kaip ir suknelė, bet jis prisiminė jas mėlynas. Prisiminė gyvą, išraiškingą veidą, o ne bejausmę kaukę užmerktomis akimis. Be to, dabar Tėja buvo lieknesnė.

Būtų praėjęs pro ją gatvėje, netaręs nė žodžio ir nesupratęs, kas ji tokia. Bet dabar, atidžiau įsižiūrėjęs, pažino – panašumas kaip vaškinės lėlės ir draugo.

Skausmas tik sustiprėjo. Ar sielvartas taip ją paveikė?

Tėja trūksmingai kvėptelėjo suvokusi, kad pas ledi Arnsvort svečiuojasi dar ir kitas džentelmenas.

Džentelmenas pakilo ir draugiškai nusišypsojo. Ji truputėlį kilstelėjo smakrą. Jis tikrai atrodė pažįstamas... aukštas, lieknas, tamsiai rudų plaukų, smulkios raukšlės veide... ne, negali būti...

– Neabejoju, kad abu prisimenate mano sūnėną poną Ričardą Bleikharstą.

Taip ir yra. Ričardas Bleikharstas. Ledi Arnsvort sūnėnas ir dar vienas krikštavaikis. Raišas Ričardas. Būdamas berniukas jis mėnesių mėnesius gydėsi Arnsvort rezidencijoje. Jodamas jis patyrė nelaimingą atsitikimą ir buvo neaišku, ar įstengs vaikščioti be ramentų.

– Bleikharstai. Nesitikėjau tave čia išvysti. – Pirmasis šaltu, kandžiu tonu prabilo Deividas.

Ričardas prisimerkė išgirdęs nedraugišką pasveikinimą.

– Aš – taip pat, Vinslou. Kaip laikaisi?

Deivido akys žibėjo, jis žengtelėjo į priekį ir paspaudė ištiestą ranką.

– Tavo paslaugoms, Bleikharstai. – Balse nebuvo justi nė lašo nuoširdumo.

Tėja jautė, kaip kaista skruostai. Dėl Dievo meilės! Nejau Deividas mano, kad Ričardas stovi turtų medžiotojų gretoje? Arba kelia jai bent menkiausią pavojų?

Ričardas atsigręžė į ją stengdamasis atrodyti abejingas.

Sunkiai rydama seiles Tėja linktelėjo.

– Aš... taip. Prisimenu poną Bleikharstą. Kaip gyvuojate, pone?

Tamsūs antakiai išsirietė. Jo akys. Tėja buvo užmiršusi, kokios jos išraiškingos. Neprisiminė, kad būtų buvęs toks aukštas. Ar veido bruožai tokie... tokie griežti.

Ričardas nulenkė galvą.

– Labai gerai, dėkoju, panele Vinslou. Džiaugiuosi vėl jus matydamas.

Panika sukaustė Tėjos kūną, kai jis prisiartinęs ištiesė ranką. Ketino pasisveikinti. Jis palies ją. O ji koridoriuje nusimovė pirštinaites...

Ričardas. Čia juk Ričardas... pažinojai jį dar visai berniuką... Tėja prisivertė nurimti. Bet Ričardas Bleikharstas – nebe berniukas. Aukštas, plačiapetis, nors eidamas dar šlubčiojo. Ričardas – vyras...

Tėja tyčia kilstelėjo smakrą. Ji pažinojo Ričardą, jis buvo jos draugas, juk nieko blogo, jei... Ji ryžosi nugalėti jaudulį, ištiesė ranką, ir tučtuojau ją įkalino švelnūs gniaužtai. Kvėpavimas pasidarė trūksmingas, kai į kiekvieną kūno ląstelę įsismelkė šiluma.

Jųdviejų žvilgsniai susitiko – Ričardas žiūrėjo įdėmiai, atrodė truputį apstulbęs. Tėja pernelyg gerai jautė ilgų jo pirštų jėgą. Jie truputėlį spustelėjo, tarsi būtų pažymėję savo ribas, o po akimirksnio paleido.

Netikėtai stojusi tyla, rodės, net gaudė nuo jaudulio, kai Tėja mėgino suvokti, kas nutiko.

Pirmoji sujudo ledi Arnsvort.

– Brangi Dorotėja, sėskis, – pasiūlė ji. – Kaip miela, kad Ričardas atėjo jūsų pasveikinti. Turbūt prabėgo keletas metų po paskutinio susitikimo.

– Aštuoneri... maždaug, – sėsdamasi Tėja delsė atsakyti.

Jis dalyvavo jos debiutančių pokylyje. Prieš aštuonerius metus, bet tada jo prisilietimas nedegino.

– Aišku, – tarė ledi Arnsvort ir pasisuko į sūnėną. – Ričardai, retkarčiais turbūt sutinki poną Vinslou?

– Pastaraisiais metais ne itin dažnai, – atsakė Ričardas sėsdamasis į savo vietą.

Tėja stengėsi klausytis, kartais linktelėdavo, kai ledi Arnsvort bendrais bruožais nusakė sezono planus, o jų tikrai netrūko.

Ričardui turėtų būti... trisdešimt dveji. Maždaug aštuoneriais metais vyresnis už ją. Ne aukštesnis. Taip tik atrodė dėl neaiškios priežasties. Ji pažvairavo į jį stengdamasi suvokti, kas dabar kitaip.

Ledi Arnsvort toliau dėstė apie savo kampaniją. Almako klubas, be abejo. Kelialapius gaus be jokio vargo...

Galbūt jis tik platesnių pečių. Taip. Kaip tik taip. Seniai ne tas gležnas vaikinukas, kurį prisiminė. Spėliojo, ar dar mėgsta žaisti šachmatais... Ričardas buvo sunkiai įveikiamas priešininkas, Tėja net neabejojo, kad tapo nenugalimas. Ramus jo žvilgsnis bylojo apie uždarumą. Tyli kiaulė...

Bet kodėl jos kūnas, atrodo, tvykstelėjo ir prabudo, kai Ričardas paėmė už rankos...

Ledi Arnsvort mažumėlę didžiuodamasi išvardijo kvietimus, kuriuos greičiausiai gausianti. Kai tik žmonės sužinos, kad brangioji Dorotėja apsistojusi Arnsvort rezidencijoje, kvietimai pasipils lyg iš gausybės rago. Beje, lordas Danheivenas jau paliko savo kortelę.

Ričardas ėmė leisti keistus garsus, tarsi būtų springęs. Dirstelėjus į jį Tėjai susidarė įspūdis, kad ponui Ričardui Bleikharstui kažkas baisiai nepatinka. Jo žandikaulis kone suakmenėjo.

Deivido – taip pat. Tėjos tai nestebino, ypač kai eidama per aikštę išgirdo pasakojimą apie lordą Danheiveną.

Ledi Arnsvort nėrė gilyn vardydama įtakingas pobūvių šeimininkes, kurios atsidurs devintame danguje galėdamos priimti garbingąją panelę Vinslou.

Garbingąją ir turtingąją panelę Vinslou. Ledi Arnsvort nesivargino to paminėti.

Ponas Bleikharstas pažiūrėjo per taurės kraštelį, ir jųdviejų akys susitiko. Jo žvilgsnis buvo neperprantamas. Tėja prisivertė nenusisukti, išlikti bejausmė... Ričardas.... užaugo. Štai ir viskas. Netikėtumas, tik tiek. Nieko daugiau.

– Tikiu, kad būsime visur pakviestos, – užbaigė ledi Arnsvort. – Visi trokš susipažinti su Dorotėja, iš tiesų.

– O, be abejonės, – pritarė ponas Bleikharstas. – Nejau galėtų būti kitaip?

Tėja prisimerkė, dėl lengvos ironijos tvykstelėjo pyktis, bet greitai jį numaldė. Valdykis. Neišsiduok.

Ledi Arnsvort pervėrė Ričardą žvilgsniu, tarytum norėdama sutramdyti, ir pasisuko į Tėją.

– Na, mano brangioji, – tarė ji, – ar norėtum pasišalinti į savo kambarį ir pailsėti? Vakarienė dar negreitai, bet gal puodelį arbatos ant padėkliuko?

Pasigirdo dar vienas slopus garsas iš ten, kur sėdėjo Ričardas, nekreipdama į jį dėmesio ledi Arnsvort maloningai nusišypsojo Deividui.

– Tikrai žinau, pone Vinslou, kad pageidaujate pranešti lordui Aberfildui, jog Dorotėja su manimi saugi. Mano sūnėnas jus išlydės. Dabar privalau su jumis atsisveikinti.

1^* Hatchards (angl.) – seniausias Londone ir antras Jungtinėje Karalystėje knygynas (čia ir toliau – vert. past.).

Antras skyrius

Tikrai nenatūraliai skambėjo Ričardo balsas, kai jis patikino ledi Arnsvort nė kiek neįsižeisiąs, bet Tėja ir Deividas tuo metu atsisveikino, tad neturėjo kada apie tai mąstyti. Ledi Arnsvort išvedė ją iš kambario.

Eidama antro aukšto koridoriumi ledi Arnsvort nesiliovė jausmingai suokusi apie Londono linksmybes. Ypač...

– ...tokiai jaunai ir kraičiu apdovanotai damai kaip tu, brangi Dorotėja!

Tėja neįstengė nuslopinti drebulio prisiminusi, kaip žmonės spiesdavosi apie turtingas paveldėtojas. Džentelmenai šypsodavosi, apsimesdavo susidomėję, nors... Ji nustūmė šią mintį gilyn. Vos apsipras, kuo puikiausiai su tuo susidoros.

Išskyrus...

– Aš... ponia, aš visai nenorėčiau turėti pulko jaunikių, lipančių vieni kitiems per galvas. Vis dėlto...

Vis dėlto kas? Ką gali jai pasakyti, kad įtikintų netrokštanti vyro?

Ledi Arnsvort suklususi atidarė kambario duris.

– Pulko jaunikių?

Rodės, ši mintis niekaip nebūtų jai toptelėjusi.

Tėja išraudo. Nejau ji tikra šių laikų baltoji varna?

– Na, turtų medžiotojai, – paaiškino ji sekdama paskui krikštamotę per slenkstį.

Tarnaitė kaip tik tvarkė jos daiktus.

– Turtų medžiotojai? O, vaje, ne! Nieko panašaus.

Taip, kaip ir saulė gali tekėti Vakaruose.

– Tikrai?

– Ak, ne... na, tikiuosi, tau bus patogu šiame kambaryje. Ir nesijaudink dėl turtų medžiotojų. Dėl to pasikliauk manimi. Na, ir mintis! Tarnaitė tučtuojau išpakuos tavo daiktus, – pasakė ji. – O jei ko prireiktų, sakyk man.

– Ačiū, ponia, – mandagiai išspaudė Tėja. – Jūs, hm, tikra dėl turtų medžiotojų.

– O, tarnaitė baigė. – Ledi Arnsvort sumosavo ranka kambarinei. – Viskas.

Kambarinė tūptelėjo ir pasišalino. Ledi Arnsvort atsigręžė į Tėją.

– Mieloji, kokia tu supratinga mergina! – jos malonybė plačiai šypsojosi imdama Tėją už rankos. – Žinoma, tavoji padėtis pritrauks tam tikrą dėmesį, bet gali neabejoti, jog aš, tavo krikštamotė ir globėja, būsiu itin atidi, kad vien tinkami jaunikiai patektų į akiratį. Dviejų, gal daugiausiai trijų turėtų pakakti.

Tėja sumirksėjo, kai ledi Arnsvort patapšnojo jai ranką, ir nuslopino virpulį, sukilusį dėl tokio paprasto prisilietimo. Du arba trys? Ką jos malonybė pagalvotų sužinojusi, kad Tėja netrokšta jokių jaunikių?

– Ponia, – pamėgino ji, – aš net negalvoju apie santuoką. Man... man ši mintis... tai yra.... – jai išdžiūvo gerklė.

Ledi Arnsvort nukreipė žvilgsnį ir ėmė sukioti žiedus taip, kad geriau matytųsi brangakmeniai.

– Ak, taip. Tavo tėvas užsiminė apie tai... Žinoma, tokie dalykai nėra negirdėti. – Ji kalbėjo neįprastai, tarsi pasibjaurėjo...

Ledi Arnsvort susidūrė su suglumusios Tėjos akimis.

– Paprastai tam nepritariama, bet tokiomis aplinkybėmis, o ir tavo kraitis nemenkas. Tikrai žinau, kad tau nėra ko jaudintis. – Ji toliau krapštinėjo rankogalius vengdama suglumusios Tėjos žvilgsnio.

Tėja nieko neatsakė, tik prikando apatinę lūpą.

– Suprantama, gedėdama turėjai gražaus laiko viską apsvarstyti.

– Tai jau tikrai, – sutiko Tėja, atgavusi balsą.

– Aišku, tavo jausmai visiškai suprantami, – atsargiai pabrėžė ledi Arnsvort atsipalaidavusi. – Man pačiai vedybiniai įsipareigojimai buvo ypač nemalonūs. Bet tokia mūsų pareiga. Tu taip pat atliksi savo pareigą ir padovanosi įpėdinį, žinoma, jei panorėsi. Dauguma džentelmenų ims gerbti įgimtą damos kuklumą ir malonumų ieškos kitur. Vyrai, be abejo, skirtingi. Labai skirtingi. Na, man metas persirengti. Šį vakarą manęs nebus, bet rytoj mums reikia apsipirkti. – Ji skausmingai nužiūrėjo kelioninę Tėjos suknelę. – Taip. Žūtbūt reikia naujos aprangos! Drįstu teigti, kad tinkamai apsivilkusi pasijusi kitaip!

Tai pasakiusi ledi Arnsvort šiurendama išėjo iš kambario.

Stebeilydamasi į uždarytas duris Tėja turėjo pripažinti, kad jos tėvas ledi Arnsvort papasakojo visą tiesą. Arba beveik tiesą. Ir ją persmelkė keista mintis, kad ne penkiasdešimt tūkstančių suviliojo Almeriją Arnsvort... nors tas būtų parūpę daugumai aukštuomenės. Tėjai pasidarė bloga pagalvojus, kiek mėnesių teks praleisti akinamoje aukštuomenės šviesoje, jos sambūriuose, stumdytis minioje... bet visi nusigręžtų nuo jos, jei sužinotų tiesą... Staiga ją apėmė nerimas ir giliai suleido nagus. Skrandis susitraukė iš siaubo. Tėja prisivertė atsipalaiduoti ir įkvėpusi oro nuvijo niūrias mintis. Staiga jai atlėgo. Bet dar nesijautė laisva ir nemanė priėmusi protingą sprendimą. Tėja stebėjosi, kad gal visai iš proto išsikraustė.

Kai Almerijai ir jos viešniai už nugaros spragtelėjo svetainės durys, Ričardas užsmaugė troškimą garsiai nusikeikti. Atsisėdęs žavėjosi sumaniai paspęstomis pinklėmis. Spąstai sumeistrauti iš gerų jo paties manierų. Vien dėl to susilaikys nepasmaugęs krikštamotės, kai ši grįš. Labai gerai, jam irgi patiko Almerija, be to, ji – šeimos narė.

– Bleikharstai, koks sutapimas, kad atėjai pasveikinti mano sesers, – kandžiai pabrėžė Deividas.

Įprastai Ričardas būdavo šaltakraujis, bet dabar vos tvardėsi.

– Kaip tik taip, – atsakė jis. – Dar prisėsk, Vinslou.

Gal jis vis dėlto prismaugs Almeriją. Su meile, be abejo. Jei pats dar bus gyvas. Sprendžiant iš primerktų Vinslou akių, didelė tikimybė, kad ne.

– Apsistojai mieste? – pasiteiravo Deividas apsimestinai atsainiu tonu ir liko stovėti.

– Taip, – Ričardas nė kiek nebuvo suklaidintas. – Čia, tiesą pasakius.

Po prisipažinimo stojo spengianti tyla.

Ričardas atsilošė ir laukė. Pilkos Vinslou akys buvo panašios į jos, žvilgsnis nebylus.

– Kaip... patogu.

Ričardas kone prarado savitvardą. Vinslou globojo Tėją kaip vyresnysis brolis, bet kodėl ją reikia apsaugoti nuo jo, sunkiai suvokė. Ir dar kažką išdavė ramus Vinslou žvilgsnis – panieką.

– Galėčiau pasiūlyti brendžio? – mandagiai pasiteiravo Ričardas.

– Dėkoju. Ne, – atsisakė Vinslou. – Jau atsisveikinsiu.

Ričardas nusišypsojo.

– Na, bet vis tiek pasimatysime. Manau, aplankysi panelę Vinslou.

– Būtiniausiai, – tarstelėjo Tėjos brolis. – Net jei reikėtų prižiūrėti visokius prasčiokus ir padugnes, besispiečiančius apie turtingą paveldėtoją.

Ričardas sumirksėjo. Jam sukilo pyktis – praėjo nemažai laiko nuo tada, kai buvo apkaltintas besivaikantis turtų. Bet anuomet bent jau puikiai žinojo apie mergiūkštės kraitį! Šį kartą...

– Nėra reikalo kviesti liokajaus. Išeisiu pats. – Deividas atsainiai nusilenkė ir pasišalino.

Likęs vienas Ričardas burbtelėjo keletą žodžių, nutylėtų išėjus Almerijai, paskui pridūrė dar kelis. Nors ir numanė, kad Tėja greičiausiai turi padorų kraitį, terminas turtinga paveldėtoja buvo kur kas iškalbingesnis. Retkarčiais dėl Almerijos polinkio rinkti jam paklydusias pasiturinčias nuotakas atsidurdavo nepatogioje padėtyje, bet neįstengė prisiminti, ar kada būtų iškilęs pavojus jam pačiam. Vinslou akys kuo aiškiausiai žybtelėjo pykčiu.

Ričardas giliai įkvėpė. O ir pati Tėja. Ne vien metai ją labai pakeitė. Debiutančių pokylio išvakarėse ji buvo mergaitė, o dabar tapo jauna moterimi. Toji mergaitė buvo gyva, išdykusi. Moteris, rodės, sumišusi tamsoje... tik šviesos blyksnis, kai susikabino rankomis, tarsi ją pažadino.

Dėl prakeikto, iki šiol nežinomo jos kraičio Vinslou teisus – teks jėga vaikyti turtų medžiotojus.

Kai Almerija grįžo į svetainę, Ričardas įstengė blaiviai įvertinti padėtį. Almerija piršo. Nei daugiau. Nei mažiau. Jis atsistojo, kai ji grakščiai įplaukė į kambarį nerūpestingai sakydama:

– Pamiršau tau paaiškinti, kad šį sezoną Dorotėja bus mano viešnia! Išties baisu, kokia bėgant metams tampu užmarši!

Ričardas vos nešyptelėjo.

– Tikrai baisu, – sutiko rimtai.

Aišku, nei jis, nei kas kitas nedrįstų pritarti dėl senyvo Almerijos amžiaus. Nors ji turbūt apsiriko manydama, kad jis patikės, jog visa tai nebuvo rūpestingai suplanuota. Retkarčiais į pagalbą reikia pasitelkti tiesmukumą. Ričardas nusprendė būti itin tiesmukas.

– Almerija, ką, po galais, sumanėte?

– Sumaniau? – perklausė ji išriesdama antakius. – Kodėl tau atrodo, kad ką nors sumaniau? Na, jau, Ričardai!

– Nesąmonė, – tučtuojau nukirto jis. – Almerija, neaušinkite burnos. Verčiau pasakykite, kokio tiksliai dydžio Tėjos kraitis. Nežinojau, kad ji iš viso tokį turi.

Atrodė, kad Almerija minutėlę susimąstė.

– Jos krikštatėvio turtas. Ne tokia suma, kaip tikėtasi, nors visą laiką ketino jai palikti, bet juk galėjo ir pats vesti. Be abejo, turtas nėra siaubingai didelis.

Ričardas išgirdo skambant pavojaus varpus.

– Apie kokią ne itin siaubingai didelę sumą mes kalbame? – neatlyžo.

– Tik penkiasdešimt tūkstančių, – tarė Almerija gracingai mosuodama rankute. – Žinoma, uždirbti iš prekybos! – nusivaipiusi pridūrė.

Penkiasdešimt tūkstančių? Tik penkiasdešimt tūkstančių? Velniai griebtų! Kai tiek daug pastatyta ant kortos, nenustebtų išgirdęs, kad Almerijos rankinėje jau guli specialus leidimas, o klusnus vyskupas laukia priimamajame.

Įtarimas, kad pateko į puikiai suregztas ir itin keblias pinkles, dar padidėjo. Bet jis gali kuo aiškiausiai šį tą išdėstyti.

– Almerija, išsiaiškinkime. Nors ir ketinu vesti, nesivaikau turtingos paveldėtojos ir...

– Dėl Dievo meilės! – susitvarkiusi šnarančius sijonus Almerija atsisėdo. – Aišku, kai Aberfildas prašė pagloboti Dorotėją, pagalvojau apie tave, nes vis tiek ruošeisi mane aplankyti... – ji išsisukinėjo labiau nei įprastai.

– Tikrai ruošiausi?

Ričardas niekaip negalėjo prisiminti, kad į savo planus būtų įtraukęs ką nors panašaus. Almerijos kvietimą užsukti vos atvyksiąs į miestą gavo prieš kelias dienas. Vis dėlto nereikia manyti, kad Almerijos planai...

Ji veriamai pažiūrėjo į jį.

– Vis tiek ketinau tave pakviesti...

Kai tik pas ją apsistos turtinga paveldėtoja – to nereikėjo net sakyti.

– Ričardai, privalai protingai pasirinkti ir vesti! – tarė ji piktai. – Tau reikia žmonos, tinkamos žmonos. Ypač dabar, kai nusipirkai dvarą Kente. Būtų galima pamanyti, kad tikiesi įpėdinio!

Ričardas elgėsi išmintingai neišsakydamas savo minčių. Nieko nepeštų skatindamas Almeriją. Kad ir kokia teisi ji būtų.

– O dėl galimybės kai ką palikti savieigai, – ji grįžo prie ankstesnės temos, – manyčiau, pavojų galėjo sukelti tiesiog pasibaisėtina painiava, kurią Maksas...

– Pakaks! – Ričardas iš visų jėgų valdėsi ir pridūrė švelnesniu balsu: – Almerija, nepajėgsiu čia likti, jei kritikuosite Maksą su Verite. Jis laimingas. Ar tai nieko nereiškia?

– Po kiek laiko ji padarys ką nors gėdingo? – supykusi tėškė Almerija.

Jei gana, tai gana.

– Pavyzdžiui? Prisegs jam ragus? Tą norite pasakyti?

Jos veidai tirštai išraudo.

– Kaip tik taip!

Ričardas gūžtelėjo pečiais.

– Tada jam reikės susitvarkyti. Savaip. – Matydamas, kaip veriasi Almerijos burna, pridūrė: – Taip, kaip tą padarė mūsų tėvas, tiesą pasakius.

Burna susičiaupė.

– Manote, kad nesuvokiau? Žinojau jau tą vasarą, kai susilaužiau koją ir gyvenau pas jus.

Almerija buvo skaisčiai raudona.

– Mano sesuo bent jau neatkreipė į save dėmesio! – pabrėžė ji tūžmingai. – Nesakau, kad pateisinu tokį elgesį, bet ji neužtraukė šeimai gėdos!

Almerija pakilo, oriai pro jį praėjo ir išžingsniavo iš svetainės. Durys užsiverdamos trakštelėjo, bet tinkamai išauklėta moteris šį garsą būtų pavadinusi trenkimu. Atsilošęs krėsle Ričardas gerokai gurkštelėjo brendžio ir suburbėjo keletą žodelių. Almerija jų negirdėjo, ir gerai. Ką, po velnių, dabar daryti?

Ričardas spėliojo, ar visi panteono dievai susimokė prieš jį. Pagirtinas planas padėti Almerijai susitaikyti su Makso vedybomis akivaizdžiai neišdegė. Jam nebus suteikta malonumo pačiam ieškotis poros, dabar būtų pakakę vien pasirodyti ir būtų įsižiebęs Almerijos įniršis dėl griuvėsiais virtusių tariamų lūkesčių. Negana to, ji ketino jam ant kupros užkarti penkiasdešimties tūkstančių svarų paveldėtoją. Greičiausiai ne be Aberfildo palaiminimo.

Tiesą sakant, Aberfildą turbūt ištiktų apopleksija, jei išsiaiškintų, ką rezga Almerija. Aberfildas, vikontas, o dar ir turtingas, ministrų kabinete neteko vietos, bet darė nemažą įtaką kitiems.

Almerija sumanė pūsti prieš vėją. Aberfildas niekaip nepritartų santuokai su jaunėliu sūnumi, išsiskiriančiu tik tuo, kad gyvena iš savo lėšų, jo turtai padorūs, bet jis nesiekia politiko karjeros ir nenori paveldėti savo dvynio brolio titulo. Ričardas troško ramiai gyventi, dirbti neseniai įsigytas žemes ir skaityti knygas.

Naidželas Lalertonas buvo jaunėlis sūnus. Jis nustūmė šalin šią netikusią mintį. Lalertonui buvo parūpinta saugi vietelė parlamente, kad palaikytų savo tėvo interesus. Ką jau klabėti apie Aberfildo. Lalertono tėvas, lordas Čeisvoteris, buvo senas jo bičiulis ir politinis bendražygis. Be jokios abejonės, ši partija buvo patvirtinta kaip abipusiai naudinga. Gerai, kad Tėja mylėjo Lalertoną.

Ištiesęs sustirusią koją Ričardas svarstė, ką galėtų rinktis.

Jei grįš į kaimą, Almerija pamanys, kad dėl kalbos apie Veritę. Ričardas susiraukė. Maksas gali pasirūpinti Verite, bet, jei ir taip, Ričardas neketino leisti Almerijai lieti pagiežos jo svainei. Ir visai nenorėjo aitrinti Makso ir Almerijos nesantaikos.

Be to, Almerijai būtų skaudu, jei jis išvažiuotų. Ričardas žinojo, kad teta iš tiktųjų jį mėgo. Kai jis susilaužė koją, ji atvažiavo į miestą. Ričardas gyveno jos namuose, kol gydytojai pasakė, kad yra ganėtinai sveikas ir gali keliauti. Nors koją susilaužęs dvylikametis spėliojo, ar išvis kada nors vaikščios, ir nerodė ypatingo dėkingumo, Almerija buvo gera jam. Pirko tiek knygų, kiek įstengė perskaityti, reikalavo, kad virėja bent kartą per dieną iškeptų mėgstamą pyragą. Net priglobė jo šunį, nors namuose jų nepakentė.

Ričardas paniuro. Jo motina, atvirai skelbusi atsidavimą sūnums, tą vasarą dalyvavo užmiesčio dvaruose rengiamuose nesibaigiančiuose pobūviuose. Iš pradžių jis nesuprato kodėl... Almerija perėmė jos pareigas. Ji buvo judri, dalykiška ir dažnai laidė kandžias pastabas, kad kaip bukaprotis sėdo ant to prakeikto medžioklinio arklio, bet nesitraukė, kai Ričardo motina, kelis kartus ištaikiusi laiko tarp pobūvių, atskriejo į Londoną ir pasiūlė išgerti laudanumo, nes, jos nuomone, atrodė išėjęs iš veido. Ją nuolat lydėjo lordas Keterlis... Ričardas susiraukė. Keterlis atrodė padorus vyrukas... Maksas, ciniškasis, maištingasis Maksas, viską išsiaiškino...

Almerija net nesibarė sužinojusi, kad įtraukė Mailsą žaisti šachmatais. Na, bet koks buvo jos veidas, kai juodu užtiko! Po trijų dienų ji pergalingai pasirodė su kitu savo krikštavaikiu – penkiamete Tėja Vinslou – ir paskelbė: Brangioji Dorotėja taip pat čia apsistos, ir jai labai knieti išmokti žaisti šachmatais... Dvylikametis Ričardas vos įstengė nuryti šleikštulį, kad jam brukama brangioji mažylė Dorotėja. Išmokė ją žaisti šachmatais genamas vien gynybos tikslo.

Ričardas susigriebė, kad nusišypsojo prisiminęs, kaip maža mergaitė susimąsčiusi sėdėdavo prie šachmatų lentos ir kramtydavo lūpą, išsitaršiusios garbanos nuolat krisdavo į akis. Net kai buvo šešiolikos ir tapo debiutante, neklusnios sruogos vis tiek išsprūsdavo. Jis erzindavo ją dėl to... Ričardas paniuro – šiandien nebuvo matyti nė sruogelės. Tėja galėjo būti visiškai plika, tik su ta baisia skrybėlaite. Jis nieko nenutuokė apie madą, bet pastebėjo šlykščią skrybėlaitę.

Toptelėjo keista mintis – ar jis galėtų padėti Tėjai?

Padėti Tėjai? Turtingai paveldėtojai?

Net ir turtingai paveldėtojai reikia draugo.

Ričardas viptelėjo. Almerija ieškos net menkiausios progos juodu suvesti. Ar jis iš tikrųjų bus kvailys ir padės jai? Prisiminęs pilkas akis, kurios turėjo būti mėlynos, suprato, kad taip.

Ričardas atsiduso. Greičiausiai būtų mandagu pačiam pranešti Breibrukui, kad svečias jo namuose neapsistos.

Žinią, kad svečias išsikrausto, Džulijanas, lordas Breibrukas, priėmė įtartinai šaltai.

Padėjo plunksną ant rašomojo stalo, atsilošė kėdėje ir pasakė:

– A, – tarsi naujiena visai nebūtų nustebinusi.

Ričardas atsargiai į jį pasižiūrėjo.

– Ką, bičiuli, maistas neatitinka reikalavimų? – mandagiai pasidomėjo Breibrukas. – Pūkiniai patalai neiškedenti?

Ričardas šyptelėjo.

– Maistas sunkiai virškinamas. Velniškai šalta. Kaip, po paraliais, taip greitai išsiaiškinai?

– Dėkoju, – atsakė Breibrukas santūriai. – Dėl Dievo, Riki! Gal proto netekai? O kaip sužinojau – ką tik iškenčiau pasipiktinusio brolio vizitą!

– Vinslou?

– Ji turi tik jį, – pridūrė Breibrukas.

Ričardas lėtai linktelėjo.

– Visai pamiršau, kad esi draugiškas. Pastaraisiais metais jis retai lankydavosi mieste.

– Taip, – pripažino Breibrukas. – Bet prisiminė, kad mudu pažįstami. Gali įsivaizduoti mano nuostabą, kai pareiškė, kad apsistojai pas ledi Arnsvort. – Jis keistai dirstelėjo į Ričardą. – Maniau, nuomosiesi butą.

– Viskas ne taip, kaip atrodo, – pataisė Ričardas ir apstulbo, kad griežia dantimis.

– Aišku, ne. Tikiuosi, įvertinsi mano diskretiškumą, nes nepasakiau Vinslou, kad dėl tavosios viešnagės pas ledi Arnsvort sutarta visai neseniai.

– Prakeikimas, Džulijanai! Kai Almerija įtikino mane apsistoti, net nenutuokiau, kad panelė Vinslou atvažiuoja!

– Tai kas tave įtikino? – mostelėjo ranka, o Ričardas niauriai jį nužvelgė. – Tik nevaidink neišmanėlio! Aš žinau, kad nesekioji paskui turtingas paveldėtojas! Net visaip stengiausi tuo įtikinti Vinslou, bet pripažįstu, kad kiekvienam būtų smalsu, kas tave pastūmėjo apsigyventi pas ledi Arnsvort! – jis šyptelėjo. – Išskyrus neiškedentus patalus ir sunkiai virškinamą maistą.

Nors kilo erzelis, Ričardas nusijuokė. Velnias. Jei pasakytų Džulijanui, kad savotiškai nerimauja dėl Tėjos, draugužis tuojau visko prisigalvotų. Todėl jis pateikė pirminę priežastį.

– Na, Almerija vis dar niršta dėl Makso santuokos, – pasakė.

Breibrukas atrodė truputį susidrovėjęs.

– Girdėjau.

Jo balsas kėlė Ričardui nerimą.

– Tikrai?

– Gavau Serenos laišką, – paaiškino Breibrukas.

Ričardas linktelėjo. Serena, ledi Breibruk, buvo velionio lordo Breibruko našlė. Džulijano pamotė. Almerija seniai manė, kad jos pareiga yra pranešti negaluojančiai ledi Breibruk apie neprotingus posūnio poelgius.

– Nejaugi?

– Ledi Arnsvort jai parašė.

Ričardas sutramdė šypsnį pajutęs draugo susierzinimą.

– Ak. Patarė, kaip tave apvesdinti?

Breibrukas prunkštelėjo.

– Kaip tik taip. Maksas tapo siaubingu pavyzdžiu, kas atsitinka vyrui, kai šis reikalas paliekamas be priežiūros.

– Apmaudu, – atsakė Ričardas, – nors nieko naujo. Tą patį tauškė šią popietę. Ji dar labiau įsiutusi dėl būsimo kūdikio.

Mėlynos akys prisimerkė.

– Galbūt. Ji išsakė nuogąstavimų ir dėl vaiko tėvystės?

– Ką?

– Ne. Nesitikėjau, kad papasakos. Turbūt tau neverta jaudintis, kad pasklis kalbų, bet ji užsiminė apie tai laiške Serenai.

Ričardas nusikeikė.

– Ji dar neatlyžta? Pernai dėl to priekaištavo.

– Tau?

– Ir Maksui, – niūriai pridūrė Ričardas.

Breibrukui atvipo žandikaulis.

– Aišku, kodėl Maksas nesugyvena su ja.

– Visiškai teisingai, – pripažino Ričardas. – Todėl aš sutikau paviešėti pas ją, – tęsė. – Pamėginsiu įtikinti, kad Makso santuoka nepavertė manęs skurdžiumi, kol pati ko nors neleptelėjo ir neatsivėrė praraja tarp jos ir Makso!

Breibrukas nepatikliai kilstelėjo antakį.

– O kai tėškė klausimą dėl vaiko tėvystės, praraja neatsivėrė?

Ričardas susiraukė.

– Ne. Maksas, kaip ir aš, trokšta santaikos, bet jei tektų rinktis – Almerijos ar Veritės saugumas... – jis nutilo. – Žinai, ką pasirinktų.

Breibrukas suniurnėjo nešvankų žodį.

– Pernelyg švelniai pasakyta, Riki. Jei tektų rinktis – viso pasaulio ar ledi Bleikharst saugumas, Maksas visą mūsų šutvę prakeiktų amžiams!

Ričardas nusišypsojo.

– Tiesa.

Breibrukas susidomėjo.

– Riki, niekada iki galo nesupratau, kodėl ledi Arnsvort taip troško, kad Maksas nevestų?

Ričardas paniuro.

– Maksas tau nepasakojo?

– Aš neklausiau.

Jis linktelėjo.

– Viskas prasidėjo nuo mano nelaimės. Mama su Almerija kaltino Maksą, kad įkalbėjo mane joti tuo prakeiktu arkliu. Nors aš lengvai įstengiau pasakyti ne, bet jis pasiūlė ir liko kaltas. Vėliau, kai turėjau stoti į kariuomenę, mama primygtinai piršo mintį, kad dėl kojos netinku tarnybai ir kad pareigos būtų skirtos Maksui.

– Ką dar jos buvo jam numačiusios? – paklausė Džulijanas.

– Nepatikėsi, bažnyčią.

Breibrukas išleido nepaprastai keistą garsą.

– Taip, – patvirtino Ričardas. – Manau, jam labiau prie širdies buvo kariuomenė. Maksas labiau tam tiko nei aš. – Jis atsiduso. – O paskui, netrukus po tėvo, mirė Fredis. Staiga Maksas tapo grafu. Bet, užuot reikalavusios, kad surimtėtų ir vestų, perimtų visas pareigas, mama su Almerija drauge nusprendė, jog jis man skolingas ir privalo likti nevedęs!

– Kaip jos viską dramatizavo, – pabrėžė Džulijanas.

Ričardas prunkštelėjo.

– Aš žiūrėjau į tai nerimtai, bet Maksas – taip. Jis visą laiką kaltino save dėl to, kas man nutiko, o mama su Almerija tą metų metus jam kalė į galvą.

Breibruko lūpos suvirpėjo.

– Be abejo, ir bukapročiui būtų aišku, kad tu pats esi baisiai nusivylęs, jog netekai grafo titulo, – ramiai pabrėžė.

– Baisiai, – pritarė Ričardas žiovaudamas. – Turiu užtektinai pinigų savo reikmėms.

– O jei neturėtum, – pridūrė Breibrukas, – galėtum vesti panelę Vinslou. – Jis nedorai išsiviepė. –Žinai, visai nebūtina supykus pjauti šakos, ant kurios sėdi. Vis dėlto ji tau gali būti tobula nuotaka!

– Bent jau, kol jos brolis manęs nenušovė, – pašaipiai užbaigė Ričardas.

Nuodėmingas linksmumas švystelėjo ryškiai mėlynose akyse.

– Rizikinga, žinoma. Nors pats pažiūrėk, ledi Arnsvort neabejotinai nusiramintų matydama, kad turtinga paveldėtoja tave saugiai apsivijusi kojomis! – jis šyptelėjo. – Geras įrodymas, kad sužalota koja ir Makso santuoka nesutrukdė tau pačiam sužlugdyti savo gyvenimo.

– Džulijanai, eik po velnių, – patarė Ričardas.

Vis dėlto lengvabūdiškas patarimas nedavė Ričardui ramybės, kai naktį, grįžęs į Arnsvort rezidenciją, jis užpūtė lempą ant naktinio stalelio. Nedavė ir per vakarienę, ir žaidžiant daugybę piketo partijų. Džulijanas pralošė jam milžiniškus, nors ir įsivaizduojamus, turtus.

Tėja Vinslou veikiausiai saldžiai miega geriausiame svečių kambaryje... ši mintis nepaprastai suerzino Ričardą, kai jis pirštų galais pro šalį tykino į savo kambarį... Iš pradžių gerokai apstulbo radęs mieguistą laukiantį liokajų. Susigriebė, kad gana garsiai paliepė daugiau to nedaryti. Tikriausiai nepažadino Tėjos... Ričardas nugramzdino ir vėl išnirusią mintį apie Tėją. Tėja Vinslou, ramiai mieganti kitame koridoriaus gale, jam nerūpi. Arba neturėtų rūpėti.

Visai nebūtina supykus pjauti šakos, ant kurios sėdi... ji tau gali būti tobula nuotaka...

Jis seniai ketino vesti. Santuoka turėjo įprasminti miglotą ateitį. Panašu, kad ji jau atėjo. Įsigijus dvarą ir namą Londone, vedybos po truputį tapo jei ne būtinos, tai bent geidžiamos. Tereikėjo išsirinkti tinkamą moterį, be abejo, ir įtikinti, kad jis – tinkamas vyras. Taip, nuovokią, protingą, humoro jausmą turinčią moterį. Ji neprivalo būti turtinga, tiesiog turi jam patikti ir pelnyti pagarbą... Ričardui susitraukė skrandis – tokia, kuriai vaikystėje lūžusi koja nebūtų kliūtis. Kuri nepriekaištautų, kad jos vyras ne siekia atlikti vaidmenį aukštuomenėje, o renkasi ramų gyvenimą kaime – skaito knygas, dirba žemę, ir džiaugtųsi galėdama ten su juo praleisti daugiausia laiko. Džiaugtųsi, o ne aukotųsi... nesiskųstų, kad neturi kuo užsiimti, ir nelakstytų su meilužiu iš vieno pokylio į kitą. Ričardas ryžtingai nustūmė mintis į šalį. Nereikia pykti dėl praeities, bet galima iš jos pasimokyti. Jis pridūrė dar vieną savybę – garbingumą. Troško moters, kuriai garbingumas būtų svarbesnis už diskretiškumą.

Sutramdęs sveiką protą, Ričardas grįžo mintims prie Tėjos. Ji patinka jam. Seniai patinka. Vaikystėje ir paauglystėje buvo neapsakomai sąžininga, kartais net būtų buvę protingiau mažumėlę apsimesti. Ji ištikima – jei taip gedi Naidželo Lalertono, nereikia jokių kitų įrodymų. O ką, jei Tėja yra tinkamas pasirinkimas? Logiškas pasirinkimas... būtų beprotybė nekreipti į ją dėmesio tiesiog dėl akivaizdaus Almerijos piršimo.

Ji šiuose namuose. Gera proga išsiaiškinti, ar Tėja tikrai jam tiktų. Ričardas susigriebė – ar juodu vienas kitam tiktų. Turbūt Tėją varytų iš proto jo įprotis skaityti. Arba polinkis visur palikti medžio drožlių. Jei sena jųdviejų bičiulystė virstų brandžia draugyste ir taptų sėkmingos santuokos pagrindu... Erzinamas proto balselis bandė įteigti, kad gal jis į viską žvelgia pernelyg racionaliai, gal reiktų pasiieškoti moters, kurią mylėtų... juk meilė nesugriovė Maksui gyvenimo. Atvirkščiai.

Ričardas apsivertė ir kumštelėjo pagalvę. Nuostabu, bet jei neįsimylėjo per trisdešimt dvejus metus, kokia tikimybė, kad įsimylės dabar? Praktiškos vedybos būtų daug... išmintingesnis žingsnis. Protingesnis.

Saugesnis.

Jo tėvas mylėjo – ir pažiūrėk, prie ko tai privedė... visai netinkamas pasirinkimas. Maksui pasisekė. Velniškai pasisekė.

Niekam nepakenktų, jei daugiau laiko praleistų su Tėja ir atnaujintų draugystę. Ričardui patiko ši mintis. Nepatiko tik Tėjos vaizdas šią popietę – linksmumas ir gyvybingumas užgesę. Ričardą apėmė sveiku protu nesuvokiamas jausmas... kad ir kas kaltas dėl pilkų šešėlių akyse, kurios turėjo būti mėlynos, norėtų juos išsklaidyti.

Atsigulusi Tėja ilgokai neįstengė užmigti. Galbūt reikėtų užsidegti lempą ir truputėlį paskaityti. Svetima lova ją erzino.... bet jau taip vėlu. Aišku, užmigtų, jei užsimerktų ir išvaikytų mintis. Per daugybę metų puikiai išmoko nesileisti užvaldoma jausmų.

Bet dabar, grįžus į Londoną, būnant tarp žmonių, pažinojusių ją dar vaiką, merginą, rodės, kad kūną gelia iš nuovargio, o mintys ir jausmai išblaškė miegus.

Menkutė pykčio kibirkštis žybtelėjo širdies kertelėje, į kurią ji niekada nežiūrėdavo. Tėvo nuomone, jos vedybos yra neginčytina būtinybė. Tėja apsivertė ir kumštelėjo priegalvį. Ji nesutiks su jokia tėvo siūloma partija.

Įsiliepsnojusi kibirkštėlė apšvietė širdies kertelę. Tėja užmerkė akis ir ją užgesino. Ten ji nežiūrės. Neturi žiūrėti. Verčiau tegu skendi šešėliuose. Paslėpta nuo šviesos. Ji atsispirs bet kokiam jausmui... pykčiui, skausmui... net meilei ir viską nustums nebūtin. Saugiau likti santūriai. Abejingai. Kuo mažiau paveikiamai.

Žinia pasklis po visą Londoną – panelė Vinslou, vienintelė vikonto Aberfildo dukra ir penkiasdešimties tūkstančių svarų paveldėtoja, vieši pas ledi Arnsvort Grovnerio aikštėje. Ji bus graibstyte graibstoma. Jai merginsis, meilikaus, nagrinės įvairius jos skirtumus.

Nuo šios minties Tėją supykino.

Pinigai nuperka pripažinimą – dėl penkiasdešimties tūkstančių svarų, kol sklandys tik gandai, dauguma į praeitį nekreips dėmesio. Ne visi, bet dauguma, net ir jos tėvas.

Tėja sugriežė dantimis. Netroško tokio pripažinimo. Ypač Aberfildo. Dėdė Džeimsas parodė didesnį supratingumą ir meilę nei tėvas. Jis buvo pasiryžęs tikėti jos nekaltumu ir pakeisti sprendimą neskirti palikimo. Aberfildas ją susigrąžino vien dėl pinigų. Nežinia kodėl lengviau buvo galvoti apie jį kaip Aberfildą, ne kaip tėtį. Nepanašu, kad jam būtų reikėję dukros. Jis geidė tik už jos pinigus surasti vyrą, naudingą sau pačiam.

Keista mintis dingtelėjo Tėjai – kažin ar pinigais būtų galima nupirkti gerą Ričardo nuomonę, jei jis kada nors sužinotų tiesą. Ji pasikliauja jo sąžiningumu. Tėja sudrebėjo ir glaudžiau įsisupo į antklodes. Kodėl apskritai galvoja apie Ričardą? Iš kur jai žinoti, kokiu žmogumi jis tapo? Nematė jo nuo debiutančių pokylio.

Prisiminimai prasprūdo pro apsaugines užkardas. Tą vakarą Ričardas šoko su ja, juokėsi iš besitaršančių jos plaukų, kaip ir ji, puikiai leido laiką, nors dėl kojos retai šokdavo. Du kartus ją šokdino, o paskui ji nematė jo iki šios dienos.

Tėja nuginė prisiminimus. Ji nieko iš nieko nenori. Jai nieko nereikia – gali pati apsiginti. O mažiau nei po trijų mėnesių bus laisva. Tik... ką, po galais, darys su ta laisve? Mėgausis, štai, ką darys. O kol kas puikiai leis laiką. Čia. Londone. Neleis baimėms valdyti gyvenimo – nelauks dvidešimt penktojo gimtadienio, kol bus laisva, pradės šiandien. Rytoj... ne, jau rytojus. Šiandien. Pradės šiandien. Užtektinai atidėliojo rytdienai.

Kitą rytą Tėja atsikėlė anksti ir apsirengė nekvietusi kambarinės – pati įstengs susisiausti trumpučiu korsetu. Nesistebėjo, kai nusileidusi žemyn įžengė į tuščią pusryčių kambarį. Ledi Arnsvort dėl vakarykščio pobūvio greičiausiai nesikels iki vidudienio. Tėja tikėjosi, kad teks skambinti ir prašyti arbatos su skrebučiu, todėl apstulbo radusi gausybę įvairaus maisto – didžiai jos nuostabai, net jautienos nugarinės, patiektos kaitinamuose puoduose ant bufeto.

Suglumusi dėl tokio vyriško valgiaraščio Tėja įsidėjo skrebutį, be lukšto virtą kiaušinį ir kumpio, iš garuojančio virtuvo kampe įsipylė puodelį arbatos.

Mėgavosi ramiais pusryčiais, paskui lėtai su pasitenkinimu gurkšnodama arbatą spėliojo, ką šiandien nuveikus. Juk gali daryti, ką panorėjusi.

Mąstydama apie tokį retą lobį, Tėja prisipylė dar vieną puodelį arbatos. Gal pasikvies kurią kambarinę ir išeis pasivaikščioti. Gal užsuks į Hatčardo knygyną. Ji gali...

Dėbsoti į poną Ričardą Bleikharstą, įeinantį į pusryčių kambarį taip, tarsi šis priklausytų jai! Tokią ankstyvą valandą! Sunkiai rydama arbatą pamatė, kad dabar jis šlubuoja ne taip pastebimai, tarytum stabteli eidamas, ne šlubčioja. Veidas persikreipė iš skausmo, todėl atrodė truputėlį grėsmingai.

Kol apdovanojo pažįstama nedora savo šypsena.

Tą dabar ir darė, o akių kampučiuose įsimetė raukšlės – tokios, kaip ji prisiminė. Veidas nušvito. Tėja prisiminė ir besišypsantį Ričardą, nerangiai su ja šokantį liaudies šokį. Bet jis visada buvo tiesiog Ričardas. Dar vienas brolis. Patikimas. Brangus draugas. Neprisiminė, kad kada nors būtų maniusi jį esant patrauklų...

– Labas rytas, Tėja, – maloniai pasisveikino jis.

Ji susigriebė atsakanti šypsena.

Patrauklus? Be abejo, ne.

Taip, jis tikrai toks. Net patrauklesnis, kai šypsena dar praplatėjo.

– Labas rytas, – pasisveikino sutrikusi Tėja. – Pone, ledi Arnsvort dar nepabudo.

Jis kilstelėjo antakį.

– Kaip gerai, – tarė eidamas prie bufeto. – Kitaip turėtum gaivinti mane uostomosiomis druskomis.

Tėja sukrizeno pamėginusi įsivaizduoti.

– Juk žinai, jokia padori dama iki pietų neina iš savo kambario, – pridūrė Ričardas rimtu veidu.

Suskambo smagus juokas.

– Pone, ar tik nenorite pasakyti?..

– Kad padorios damos varo man nuobodulį, – atsakė jis šypsodamasis. – Taip geriau. Turėtum dažniau juoktis. Tėja, liaukis vadinusi mane ponu. Rėžia ausį. Na, ką mes čia turime? – Ričardas kilstelėjo puodo dangtį.

Tėja rūsčiai nužvelgė jį.

– Ankstokas rytinis apsilankymas, ar ne? – pasiteiravo ji. – Ypač kai tavo teta dar lovoje. – Verčiau nekreipti dėmesio į pastabą, kad ji retai juokiasi.

Staiga paniuręs Ričardas apsižvalgė.

– Ji tau nepasakė?

– Ko nepasakė?

Mina pasidarė dar rūškanesnė.

– Tai – ne rytinis vizitas. Aš taip pat čia viešiu.

– Ką? – Tėja barkštelėjo puodelį į lėkštutę. – Kodėl?

– Turtingos paveldėtojos medžioklė, – mandagiai atsakė Ričardas, pjaustydamas jautienos nugarinę.

– Prašyčiau atleisti? – šaltai perklausė ji.

– Atleista, – staigiai atkirto jis. – Žinau, nenorėjai pasirodyti nemandagi.

Tėja timptelėjo lūpą. Pamiršo Ričardo gebėjimą žodžių dvikovose uoliai susidoroti su priešininku jo paties ginklu.

Ričardas įsidėjo garstyčių, atsisėdo ir vėl nusišypsojo.

– Nekaltink manęs. Burnok ant mudviejų krikštamotės. – Jis prarijo kąsnį.

– Bet kodėl tu čia apsistojai? – paklausė ji vengdama atsakyti į užkrečiamą šypseną.

Šiaip ar taip, tokios šypsenos turėtų būti uždraustos įstatymo!

– Nes, – baigęs kramtyti paaiškino Ričardas, – Londone turiu reikalų, ir Almerija mane pakvietė.

– Ak. – Ričardo reikalai – ne jos rūpestis. – Tada...

– Aš nesivaikau tavęs, – suurzgė jis. – Pasakyk tai liepsnomis spjaudančiam savo broliui! Jei turėtum ir dvigubai didesnį kraitį, vis tiek juo nesidomėčiau! Turiu daugiau nei lašą išdidumo!

Akimirksnį stojo bežadė tyla.

Gėda degino Tėjai skruostus, po kūną išplitęs šaltis ją pasiglemžė ir išspaudė savo nuodus. Tėja prisivertė atrodyti abejinga ir rami.

– Turbūt privalau jums padėkoti, kad taip aiškiai išdėstėte savo nuomonę, – tarė ji šaltai.

Tai nesvarbu. Nesvarbu! Juk pagaliau nenorėjo būti persekiojama nei jo, nei kito vyro. Šaltukas skverbėsi gilyn. Kaip jis sužinojo? Ledi Arnsvort?

– O, prakeikimas! – susizgribo Ričardas. – Kitaip tariant, prašyčiau atleisti, Tėja. Visai ne tai norėjau pasakyti. Ką norėjau pasakyti, kad neieškau turtingos paveldėtojos. Jokios paveldėtojos. Mūsų nelaimei, Almerijai kyla visai kitokių minčių.

Tėja trūksmingai įkvėpė. Jai dingtelėjo – vieną amžinybę trunkantį akimirksnį, – kad Ričardas žino.

– Aš... labai gerai... – tada jo pastaba dėl ledi Arnsvort planų pribloškė. – Turite mintyje, kad ledi Arnsvort planai kitokie?

Ričardas nustebęs pažiūrėjo į ją.

– Tėja, liaukis tuščiai svajoti. Pagalvok – jos krikšto dukra turi penkiasdešimties tūkstančių svarų kraitį, jos krikštasūnis ir mylimiausias sūnėnas – jaunesnysis sūnus, visiškai be jokio palikimo. Savaime suprantama, kad tai – tobula sąjunga.

Tėjos akys išsiplėtė, kai viską suvokė. O, Dieve! Kodėl ji to nesuprato? Nieko nuostabus, kad ledi Arnsvort patikino nebūsiant pulko turtų medžiotojų! Ji porą kartų atsargiai įkvėpė ir susidūrė su Ričardo žvilgsniu.

Jis keistai žiūrėjo į ją.

– Kaip jautiesi?

Tėja gurkštelėjo arbatos. Jei atrodė tokia priblokšta kaip jautėsi, Ričardas turėjo priežastį paklausti.

– Kuo puikiausiai, ačiū, pone, – sumelavo ji. – Aaa... dėkoju už atvirumą. – Jis bent jau buvo atviras.

Ričardas susiraukė.

– Tėja, jei manai, kad vadinsiu tave panele Vinslou ir bendraudamas su tavimi laikysiuosi etiketo taisyklių, pamąstyk dar kartelį, – ištarė jis vis labiau irzdamas. – Ir liaukis mane vadinusi ponu!

Šią minutę prasivėrė durys ir įžengė kavinuku nešinas liokajus.

– Jūsų kava, pone, – jo balse buvo juntama priekaištinga gaidelė.

– O, ačiū, Mailsai. Tai viskas.

– Taip, pone. Labai gerai, pone.

Mailsas pastatė kavinuką prie Ričardo ir pasišalino nutaisęs tokią miną, tarsi būtų mėginęs išvengti galimos kryžminės ugnies.

Tėja iškelta galva pasitiko rūstų Ričardo žvilgsnį.

– Pone Bleikharstai, buvote išties malonus paaiškindamas savo požiūrį. Manasis panašus. Manęs visiškai nedomia vedybos su jumis. Jei nerimaujate, kad jūsų teta geidžia mus supiršti, galiu patikinti, jog iš manęs ji nesulauks jokio skatinimo arba pagalbos. Geros dienos. Pone. Familiarus mūsų bendravimas tik paskatins klaidingas prielaidas! Ateityje pusryčius prašysiu patiekti savo kambaryje. Mums abiem bus saugiau, jei neliksime vienu du!

Tėja išdidžiai išžingsniavo, o Ričardas liko mėgautis pusryčiais ir apimtas įsiūčio suvokė, kad parodė žodinės kavalerijos atakos subtilumą. Savo požiūrio jis neišdėstė. Gerai pagalvojus, Tėja visada sugebėdavo lengvai jį supykdyti atitraukdama dėmesį nuo to, ką iš tikrųjų norėdavo pasakyti. Įgūdis tarti paskutinį žodį jį varė iš proto.

Bent jau šis ginčas išsklaidė šešėlius jos akyse. Prieš Tėjai išeinant, jose tikrai šokinėjo kibirkštys. Atrodė, tarsi vaškinė lėlė būtų atgijusi arba suskilusi ir išlaisvinusi senąją aistringąją Tėją... Nors ji vis tiek pernelyg išblyškusi, o gal toks įspūdis susidaro todėl, kad vilki kiek per didelį blausiai pilką chalatą.

Burbėdamas pats su savimi Ričardas įsipylė puodelį kavos ir įmaišė kelis gabalėlius cukraus. Jį tikrai pykdė, kad iš dalies Tėja buvo teisi: būtina vengti vienam kito. Nereikia Almerijai suteikti dingsties. Ji būtų devintame danguje, laidytų neatsitiktines pastabas apie pareigą ir įvertintų šios sąjungos pranašumus. Ričardas stabtelėjo nepajėgdamas sugalvoti jokių kitų Almerijos argumentų, išskyrus savanaudiškus. Vis dėlto kas nors jai šaus į galvą.

Jis nenorėjo vengti Tėjos. Kam, po galais, jos vengti? Jie buvo draugai, ir kaip, po paraliais, jis suprasiąs, kad juodu tinka vienas kitam, jei vienas kito vengs?

Trečias skyrius

Tėja dėbsojo į modistės padėjėjos laikomą rožinę vakarinę suknelę iš plono ažūrinio audinio. Jai patiko rožinė spalva, be jokios abejonės, tai buvo mados klyksmas, bet... Ji gurktelėjo seiles – atrodo, kad suknelei trūksta priekinės dalies... ir rankovės pasiūtos iš mažulytės lengvo audinio skiautelės... bet kaip mainosi šviesa... apdaras tarsi atgijęs. Subtilios siuvinėtos gėlės puošė jo apsiuvą. Blykstelėjo pagunda – Tėja nevalingai perbraukė suknelę pirštų galiukais. Kokia švelni ir plona – visiškai nieko nepridengia... Tėja atsitraukė.

– N... ne. Ne, niekaip neįstengčiau jos apsivilkti, – bailiai tarė.

– Mais, mademoiselle², – suaimanavo modistė, – ji iš pačios ploniausios, ghrašiausios... madame! – kreipėsi į ledi Arnsvort, nuėjusią apžiūrėti mėlyno vilnonio suknelės audinio, permesto per kėdę.

Ledi Arnsvort pakėlė akis.

– Nuostabu, Monika. Kaip tik tai derėtų jai vilkėti! Su tinkamu korsetu, žinoma.

– Bet, ledi Arnsvort! – paprieštaravo Tėja, nekreipdama dėmesio į pastabą dėl korseto.

Ji daug metų nenešiojo ilgo korseto. Be tarnaitės jo neįmanoma apsivilkti.

– Suknelės priekis!

– Priekis? Kas jam negerai?

– Jo iš viso nėra! – paaiškino Tėja.

Pasirodžiusi su tokiu apdaru atkreips visų vyrų dėmesį. Tėjai nugara nuėjo pagaugais vien pagalvojus apie žmones, vyrus, spoksančius į ją, varstančius geidulingais žvilgsniais. Liečiančius. Ne. Būtų nepakenčiama. Nors suknelė iš tikrųjų labai graži...

Ledi Arnsvort apžiūrėjo suknią.

– Siaubinga, kad kai kurios moterys stengiasi pabrėžti savo žavesį, – prabilo ji permesdama kikliką skvarbiu, tiriamu žvilgsniu. – Nejaugi galima vadinti žavesiu, kai esi varstoma vulgarių žvilgsnių!

Tėja linktelėjo.

– Nepaprastai svarbu, kad netrauktum į save dėmesio, – tęsė ledi Arnsvort. – Bet... – ji sudvejojo. – Tu turtinga paveldėtoja, žinoma, atsiras tokių, kurie suskubs piktdžiugiškai įkąsti, kad ir ką darytum! Dorotėja, suknelė labai graži, bet jei tau nepatinka...

Tėja nepratarė nė žodžio. Čia ir visa bėda – suknelė jai patiko. Net labai.

Nepatenkinta modistė sučiaupusi lūpas užgauliai nužiūrėjo pilkąją Tėjos suknelę, burbtelėjo kažką stebėtinai panašaus į bulvių maišas! ir išbėrė gausybę nurodymų padėjėjai, taip pat ir dėl rožinės suknelės, kuri buvo išnešta.

Bulvių maišas? Tėja susimąstė apie savo apdarus. Visos jos suknelės pilkos... arba rudos. Neatkreipia dėmesio, kuklios ir... nuobodžios. Aišku, kiekvienas madam Monikos apdaras bus puikiai sukirptas, audinys rinktinis... bet ar ji iš tikrųjų nori, kad viskas būtų pilka?

Bulvių maišas? Tėja vargiai nurijo seiles. Kaip tik šis žodis atėjo į galvą perkračius savo drabužinę. Greičiausiai kur nors rastų ir saują pelenų.

Įsiplieskė metų metus gesintas noras maištauti. Šiaip ar taip, neketino rengtis pilkai iki gyvenimo pabaigos. Taip išėjo po... po Lalertono mirties. Nebuvo pinigų pasibaigus gedului pirkti drabužių... taip nusprendė tėvas, o teta Marija privertė vykdyti... net rožinis plaukų kaspinas buvo sudegintas.

Kibirkštis dar smarkiau plykstelėjo ir ėmė švytėti. Kaip įsivyniojusi į pilkus apdarus įstengs gerai praleisti laiką? Tėja giliai įkvėpė.

– Gal malonėtumėte, madame... – ji tarėsi draugiškai nusišypsojusi modistei, – ta rožinė suknelė... vis dėlto pageidaučiau pasimatuoti.

Madame akys prašviesėjo.

– Mais oui! Na, žinoma, – visa švytinti modistė tęsė: – Spalva ravissement³. Išryškins nuostabų madmuazelės skruostų atspalvį. Paslėpsime ces robes turistes⁴. Niekas nenori dangstytis liūdesiu. Rožinė. Oui, rožinė. Dar yra kitų suknelių, mademoiselle! – ji nuskubėjo.

Kitų? Tėja gurktelėjo. Ką ji padarė?

Ne. Ji nustūmė abejones. Vilkėdama rožinę suknelę galėtų vėl pasijusti gyva. Pavojingas dalykas tas gyvumas, bet rožinis apdaras taip viliojo. Jai patiks rožinė suknelė. O kad nėra rankovių... na, užsimaus ilgas pirštines. Jos turėtų užtektinai paslėpti.

Madame grįžo švelniai it kūdikiu nešina rožine vakarine suknele. Padėjėja sekė iš paskos, permetusi per ranką įvairių spalvų šilkinius ir atlasinius audinius. Tėja žvelgė su didžiuliu pasitenkinimu.

Jos suknelės. Jos pasirinkimas.

Jos gyvenimas. Reikia juo mėgautis.

Ledi Arnsvort pritariamai linktelėjo.

– Nuostabu. Labai supratinga, mano brangioji.

Išeidama iš modistės Tėja užsisakė daugybę drabužių, net apatinius, buvo aprengta nauja pasivaikščioti skirta suknele ir raudona pelerina. Nepajėgė atsipeikėti, kad išleido tiek pinigų. Jautėsi visiškai kitaip, ledi Arnsvort taip ir pranašavo.

– Ta skrybėlaitė, – pareiškė vyresnioji moteris taisydamasi keturvietėje karietoje, – tikra šlykštynė. Visada tokia buvo, drįsčiau pridurti, bet prie naujųjų tavo drabužių dar labiau bado akis. Turėtume nupirkti naują. Keletą naujų. Dabar. – Almerija pasilenkė į priekį duoti nurodymų vežikui. – O paskui, – tarė, – pasivažinėsime parke.

Tėja užmiršo seną skrybėlaitę, kai vėžlio greičiu buvo vežama pro žaliuojantį lapuočių parką. Londono aukštuomenė grįžo į gyvenimą po vakarykščių linksmybių, jos judėjo lėtai, nes klusnus vežikas nuolat stoviniavo, kad ledi Arnsvort galėtų pasisveikinti su pažįstamais.

Kaip Tėja ir tikėjosi, niekas perdėm nenustebo sužinojęs ledi Arnsvort kompanionės vardą – dauguma ją prisiminė iš pirmojo sezono.

Važiuojamoji dalis buvo perpildyta, arkliais jojo puošniai išsidabinę džentelmenai ir elegantiškos moterys, laviruojantys tarp karietų, aplink buvo girdėti besipuikuojančios aukštuomenės tauškesys ir juokas. Spektaklis, priminė sau Tėja. Lyg povų plunksnų vėduoklė. Nieko daugiau. O povų ji visai nebijo.

– O! – ledi Arnsvort šūksnis privertė Tėją atsilošti. – Viešpatie, ten Leticija Čeisvoter. Dorotėja, manau, kad dėl tavo giminystės ryšių ji užsuks į svečius. Ar galėtų pasisekti dar labiau?

Tėja trūksmingai įkvėpė. Minėtoji ponia sėdėjo keturvietėje karietoje kitoje kelio pusėje. Elegantiška šviesiai pilka suknele su skoningomis juodomis detalėmis vilkinti dama nusišypsojo ir linktelėjo galvą.

– Tarp... tarp mūsų, ponia, nėra jokių ryšių, – atsakė Tėja, jai net susitraukė skrandis. – Nenorėčiau, kad jos malonybė jaustųsi įpareigota...

– Nesąmonė, – pertraukė ją ledi Arnsvort. – Juk visiems žinoma, kad vargšelis Naidželas buvo mylimiausias jos vaikas ir kad ji labai džiaugėsi jūsų sąjunga. Štai! Kviečia tave! Savaime suprantama, privalai išlipti pasisveikinti. Edmundas... – ji parodė į pasostėje įsitaisiusį liokajų, – padės tau.

Liokajus tučtuojau nušoko nuo aukštos sėdynės ir atidarė dureles. Lipdama iš karietos Tėja įkvėpė ir ryžosi pasveikinti moterį, kažkada buvusią savo anytą. Tai būtų buvę ganėtinai sunku ir nematant Londono aukštuomenei, o dabar dauguma stabtelėjo pažiūrėti, kaip bus apsikeista sveikinimais. Povės, priminė sau Tėja, nekenksmingos.

– Mano brangi panele Vinslou, – tarė ledi Čeisvoter liūdnai šypsodamasi ir ištiesė ranką.

Dvejodama Tėja įdėjo savo ranką jai į delną, ir ploni pirštinėti pirštai susigniaužė tarsi žnyplės.

– Kaip malonu vėl tave matyti, – pasveikino jos malonybė. – Spėju, mačiau tave, na... – Pilkos akys tapo tolimos, paskui ji tęsė. – Labai seniai. Džiaugiuosi, kad vėl atvažiavai į miestą. – Ji paglostė Tėjai delną. – Negalima gedėti amžinai, mano brangioji.

Ne. Negalima. Kaip negalima ištraukti rankos iš pagyvenusios ponios gniaužtų.

Sukaitusi Tėja išspaudė mandagų atsakymą, o skrandis susiveržė it mazgas.

– Kaip laikosi Aberfildas? Kaip suprantu, šiuo metu baisiai kenčia nuo podagros. – Ji nė nestabtelėjo išgirsti atsakymo ir kalbėjo toliau. – Prieš kurį laiką radau jo laiškų, rašytų Čeisvoteriui. – Jos šypsena pasidarė ilgesinga. – Po Čeisvoterio mirties. Kokių prisiminimų grąžino! Kiek vilčių!

Apatiškas ledi Čeisvoter balsas neatskleidė nieko kito, išskyrus mandagų susidomėjimą, bet Tėjos širdis daužėsi.

– Iš tikrųjų, ponia? – tarė ji prisiversdama išlikti rami. – Apgailestauju, kad jums sukėlė sielvartą. Be abejo, Aberfildas susirašinėjo su lordu Čeisvoteriu... tai buvo neišvengiama.

Ledi Čeisvoter vėl patapšnojo jai delną.

– O, ne. Ko tau apgailestauti dėl praeities? Aš pati turėčiau pamaloninti save ir netrukus užsukti pas Almeriją į svečius. Na, negaišinsiu tavęs. – Ji dar kartą švelniai paplekšnojo Tėjai ranką ir paleido.

– Geros dienos, ponia, – atsisveikino Tėja ir pamažu atsipalaidavusi pasitraukė nuo važiuojamosios dalies.

Karieta nuriedėjo, o Tėja su palengvėjimu atsiduso mėgindama nuslopinti virpulį, nors šildė ir saulė, ir naujoji pelerina.

Grįžusi į Arnsvort rezidenciją, Tėja pasišalino į savo kambarį nusimauti pirštinių, skrybėlaitės ir nusirengti pelerinos. Ant lovos jau gulėjo keletas dėžių, kol jos nebuvo, pristatytų iš modistės.

Tėja nesivargino pašaukti tarnaitės ir pati prisėdo kraustyti. Čia buvo tik truputėlis to, ką nusipirko. Kitus drabužius reikėjo taisyti, kaip ir rožinę vakarinę suknelę, kurią madame prižadėjo pristatyti dar tą pačią dieną ir patikino Tėją, kad pagalbininkės neatsikvėps, kol nebaigs.

Tėja tik gurktelėjo seiles dėl savo išlaidumo. Per vieną popietę išleido dešimt kartų daugiau nei per praėjusius aštuonerius metus. Ir tik pas modistę. Teko pripažinti, kad vos tik atsipalaidavo, jai ėmė patikti. Nors netroško visą laiką švaistytis pinigais. O po šios šėlionės net nebus reikalo. Bet, ak, kaip rengiantis rytojaus rytą bus malonu žinoti, kad turi šį tą gražaus apsivilkti. Kad...

– O, štai kur tu, Dorotėja, – durys prasivėrė ir dirstelėjo ledi Arnsvort. – Kai būsi pasiruošusi, nusileisk. Paprašiau, kad į svetainę patiektų arbatos.

Ji vertinamai nužvelgė naująsias sukneles ant lovos ir kėdės atlošo.

– Hm. Pradžioje užteks. Kai sulauksime daugiau kvietimų, privalėsime ir vėl pagalvoti. Neužtruk, brangioji.

Tėja sunkiai nurijo seiles krikštamotei uždarius duris. Daugiau kvietimų, – skambėjo taip, lyg jau būtų ko nors sulaukusios.

Tėja pasiskubino su suknelėmis. Be abejonės, ledi Arnsvort norėjo pasidalyti tolesniais sezono planais. Pokyliai, priėmimai, vakarienės, arbatėlės, lankymaisi svečiuose. Sūkuriuojančios bendruomenės veikla. Bent jau turi dieną ar dvi panirti į visa tai. Vargu ar kas nutuokė, kad ji mieste, todėl porą naktų jausis saugi...

– Dieve mano! Tai... neįmanoma! Tik ne Vinslou mergiūkštė!

Tą patį vakarą Ričardas pamiršo, ką sakė Breibrukui, ir įsitempė išgirdęs apstulbusį pagyvenusios matronos balsą itin perpildytos Fotergilių svetainės viduryje. Jis nepasidavė pagundai atsisukti ir gluminamai nužiūrėti ją. Kad ir kas tokia būtų.

Užuot tą padaręs, apsižvalgė ieškodamas Tėjos. Beveik tuoj pat pamatė Almeriją, it karalienė pasidabinusią purpuriniais apdarais, ir...

Nepažįstama moteris už nugaros tęsė:

– Mieloji, gavau tikrai įdomų laišką! Na, ji netruko pasirodyti debiutančių pokylyje, kai...

Balsas nutilo, truputėlį pasukęs galvą Ričardas išvydo keletą turbanais apsimuturiavusių ir virpinančiomis plunksnomis pasipuošusių matronų, linksinčių galvomis ir svaidančių jausmingus žvilgsnius į Tėją, kai apie viską nusimananti ponia atsikratė savosios paskalų naštos.

– Sakai, kad yra dar kažkas? Kažkokia paslaptis? Kaip suprantu, jos sielvarto istorija yra... – pradėjo kita.

Po galais, jas visas! Nejau mergina negali kelerius metus nesirodyti aukštuomenėje ir išvengti liežuvingų senmergių nuosprendžio, kad tikrai esama dar kažko? Ar jų širdys apmirusios ir nepajėgia suprasti sielvarto?

Kita ponia pasilenkė į priekį murmėdama už vėduoklės.

...miškelis! – tik tiek nugirdo Ričardas.

– Ne! – pirmoji dama išpūtusi akis metė dar vieną nepatiklų žvilgsnį į Tėją. – Kiek? Jis tikrai vieši pas Almeriją? Tame pačiame name?

Būdavo, savanaudiški aukštuomenės polinkiai linksmindavo Ričardą. Bet ne šį kartą.

Breibrukas pamatė jo žvilgsnį.

– Žmonės tokie nuspėjami, ar ne, Riki? Ne, negali jai už tai duoti į kailį. Ar reikalauti satisfakcijos.

Ričardui reikėjo atpalaiduoti žandikaulį, kad atsakytų. Už jį tai padarė Džulijanas.

– Turbūt smagu stebėti, kaip jie aiškinasi, kokią paslaptį gali užglaistyti penkiasdešimt tūkstančių svarų. – Jo balsas keistai pagyvėjo.

– Kokią paslaptį? – suurzgė Ričardas.

Džulijanas suraukė antakius ir linktelėjo kitam pažįstamam.

– Riki, be abejo, įsivaizduojamą, apie kurią tauškia, – paaiškino nerūpestingai. – Būk geras, atgniaužk kumščius.

Nudelbęs akis Ričardas apstulbo, kad jo kumščiai iš tikrųjų sugniaužti. Kadangi Džulijanas net nepažvelgė į jo rankas... Jis rūsčiai pažiūrėjo į draugą.

Breibrukas kilstelėjo tamsų antakį.

– Balsas, drauguži. Jis visada tave išduoda.

Jiems už nugarų matrona tęsė:

– Na, negaliu pasakyti, kad patiktų tokia giminystė Marianai, bet... – paniekos gaidelė nuspalvino jos balsą, – drįstu teigti, kad Aberfildas negali būti išrankus ir paleisti tai iš rankų. Šiaip ar taip, Danheivenui reikia įpėdinio.

Jos kompanionė pritariamai sukikeno.

Ričardas buvo nusprendęs elgtis taktiškai, bet apsisuko ir pervėrė apstulbusią moterį nuožmiu žvilgsniu, galinčiu pribaigti net gorgoną⁵. Nešvaistė laiko kalboms, tik šaltai stebeilijo, kol moterys blaškėsi, niurnėjo ir galiausiai nuskubėjo į šalį. Giliai įkvėpdamas Ričardas atsigręžė ir dar kartą apsižvalgė... šįsyk ją rado.

Ir apstulbo, kūną sukaustė įtampa. Ką, po velnių, ji manosi daranti? Tai buvo jau ne pilka pelytė, piktai atsikirtusi per pusryčius, o tviskančiu rožiniu ažūru pasidabinusi svajonė. Švelnus atspalvis – kaip tik toks... tarsi žiedas, laukiantis, kol bus nuskintas. Ričardas tučtuojau suvokė nevykusiai palyginęs. Šviesiai rusvos garbanos buvo sukeltos, jas prilaikė rožinis kaspinas, ryškioje žvakių liepsnoje žybsėjo auksinės švieselės... bet ne dėl pasikeitusios Tėjos išvaizdos užvirė kraujas.

Aberfildas nešvaistė laiko veltui ir piršo dukterį dėl politinių sumetimų – šalia jos lyg šuo, saugantis sultingą kaulą, sukiojosi lordas Danheivenas.

– O! – Breibrukas kumštelėjo Ričardui alkūne. – Ten juk panelė Vinslou, tiesa? Rožine suknele? – trumpam stabtelėjo, paskui pridūrė: – Su Danheivenu.

– Taip, – Ričardas sugriežė dantimis.

Neatsakė į ne itin mandagią Breibruko pastabą apie senus ožius, nes jau skynėsi kelią per minią.

Breibrukas sumirksėjo. Tada prisimerkė. Rikiui nebūdinga neapmąstyti strategijos. Jei pakaktų atakos iš priekio, mažytis šoninis manevras vis tiek būtų nevykęs.

Tėja neįvertino, kaip greitai aukštuomenėje sklinda žinia. Dauguma matė ją parke ir suprato, kas tokia esanti. Ir, aišku, visi žmonės, kuriems ledi Arnsvort ją pristatė, tik džiaugėsi galėdami užsiminti apie pažintį su naująja paveldėtoja. Ponia Dalimor šią žinią perdavė savo seseriai ledi Fotergil, ši brūkštelėjo žavingą laiškelį ir patikino ledi Arnsvort, kad, be abejo, džiaugsis priimdama ledi Arnsvort globotinę nedideliame pobūvyje dar tą patį vakarą.

Tėjos supratimu, ledi susibūrimo pas Fotergil negalėjai apibūdinti kaip nediduko pobūvio.

Ji buvo pamiršusi, ką reiškia būti tarp trijų šimtų žmonių, susigrūdusių name. Dėl kalbų gaudesio, susiliejusio su vos girdimomis orkestrėlio melodijomis, buvo beveik neįmanoma girdėti, kas sakoma. Nuo kūnų karščio, sumišusio su kvepalų ir odekolonų aromatais, sukilo viską užgožianti kaitros banga. Sietynuose ir sienų šakiniuose liepsnojančios vaškinės žvakės ją dar didino. Na, bet tai – tik susibūrimas. Šį vakarą nebus jokių šokių.

Kadaise tai būtų sukėlę Tėjai nepasitenkinimą. Jai patiko šokti. Ji mėgo džiaugsmingai įsupančią muziką, melodiją ir ritmą. Dabar stengėsi išlaikyti mandagią šypseną. O žinia, kad kitą vakarą tikimasi, jog dalyvausianti pokylyje, nuginė šiurpuliukus per stuburą.

Žmonės nesiliovė jos čiupinėję, lietę praeidami. Aišku, šioje spūstyje neįmanoma to išvengti, bet vis dėlto jai kūnas ėjo pagaugais, skrandis susitraukė, apėmė baisi panika. Kiekvieną kartą ji kiek aukščiau kilstelėdavo smakrą ir nepaprastai ryžtingai įkvėpdavo. Tai kvaila, neprotinga – ji nepasiduos!

Kai dauguma žmonių jas pasveikino, Tėjos nervai ėmė rimti ir ji suvokė, kad, nors ir nepatiko minia, baimė pasirodyti atslūgo. Gal ir nejauku, bet neketino alpti ar pulti į paniką, net kai viena kilminga našlė bakstelėjo vėduokle pareikšdama, kad pats laikas jai atlikti savo pareigą. Tėja skvarbiu žvilgsniu pervėrė ledi Arnsvort.

– Girdėjau, sūnėnas taip pat vieši pas jus. Na, galėjo būti ir blogiau! – ir nuklibikščiavo remdamasi lazda.

– Kokia bjauri spūstis! – niekinamai tarė ledi Arnsvort pasišalinus našlei. – Tikrai, stebiuosi, kad Luiza pasirūpino tiek daug sukviesti. Nemačiau nė vieno žmogaus, kurį būčiau pageidavusi sutikti. – Ji maloningai šyptelėjo nulenkdama galvą kitai damai. – Ledi Brūm! Kaip malonu... taip. Baisi spūstis. Tikiuosi, vėliau jaukiau įsitaisysime!

Ledi Brūm nuplaukė tolyn šiugždendama šilkais ir atlasais.

Ledi Arnsvort sudrebėjo.

– Vulgari būtybė! Jos tėvas buvo pirklys. Prisiekiu, kad ji dvokia parduotuve!

Tėja prisiminė ledi Brūm kaip geraširdę, paprastą, visiškai nevulgarią moterį. O jos pačios turtai, dabar apdairiai investuoti į vertybinius popierius, atsirado dėdei bendradarbiaujant su Ost-Indijos kompanija. Gal ledi Arnsvort uoslė išskirtinė... kaip jos pakantumas kitų trūkumams.

Džentelmenai ne mažiau rodė dėmesį, keletas tvirtino prisimenantys ją iš trumpo pirmojo sezono.

Tėja šypsojosi ir mandagiai atsakė į komplimentus, neaiškiai prisimindama vardus ir veidus, matytus prieš aštuonerius metus. Šypsena – svarbiausia: neapibrėžta, maloni, jokiu būdu ne atvira. Tegu sau mano, kad ji šalta, nepatraukli...

– O, Viešpatie! – suniurnėjo ledi Arnsvort, pirštinėtais pirštais įspėjamai gnybtelėdama Tėjai ranką.

Tėja iš karto atpažino lordą Danheiveną. Truputėlį aukštesnis nei vidutinio ūgio, tvirto sudėjimo, jis traukė visų dėmesį, kai nutaisęs ryžtingą veido išraišką ėjo link jų.

– Iš tiesų! Net nemaniau, kad jis kalba rimtai! – ledi Arnsvort burbtelėjo Tėjai, o paskui daug maloniau tarė: – Lorde Danheivenai! Kaip laikotės?

Tėja tučtuojau pajuto, kad, nors jo šviesybė apsikeitė mandagiais sveikinimais su ledi Arnsvort, dėmesys krypo į ją. Gudrios akys įdėmiai nužiūrėjo nuo galvos iki kojų. Tėją apėmė siaubas, ir ji įtempė nugarą, kai ledi Arnsvort ją pristatė.

– Jūs prisimenate lordo Aberfildo dukterį? Panele Vinslou, čia – lordas Danheivenas.

Plonos lūpos prisiminus išsiviepė.

– Žinoma, ponia. Buvau užsukęs pas Aberfildą, ir jis minėjo, kad ji atvyko. – Jo žvilgsnis grįžo prie Tėjos. – Labas vakaras, panele Vinslou. – Ištiesė ranką nutaisęs miną lyg žmogus, kuriam suteikiama itin svarbi garbė susipažinti.

Tėja užspaudė virpulį dėdama ranką jam į delną ir drovėdamasi dėl iškirptės. Puikiai prisiminė lordą Danheiveną – niekada jo nemėgo. Ledi Danheiven šaudydavo į jį nervingais žvilgsniais sutikdama su tuo, ką sako.

– Kaip laikotės, milorde? – Tėja vos vos tūptelėjo, vyras pasilenkė prie jos rankos, ir pomada išteptų jo plaukų kvapas į ją įsisunkė.

Tėjos skrandis apsivertė, bet ji iškėlė smakrą. Jo šviesybė, rodės, linko pasilaikyti jos delną ir uždėti sau ant rankos, bet Tėja tvirtai ją ištraukė. Lordas Danheivenas kėlė šiurpulį net per baltas minkštas odines pirštinaites. Tėja numaldė troškimą nusivalyti pirštinę, tarsi būtų išpurvinta. To vyro žvilgsnis buvo keistas, rodos, jis vertino, svarstė, ar verta pirkti – lyg ji būtų kumelaitė.

– Praėjo nemažai metų, kai mačiau jus mieste, panele Vinslou, – tarė jis. – Džiaugsiuosi galėdamas bent iš dalies būti jūsų gidu. Aberfildas nepaprastai troško, kad naudingai praleistumėte laiką Londone.

Tėja vos susivaldė neprunkštelėjusi.

– Iš tiesų, pone? Žinau, galime pasikliauti ledi Arnsvort, kad mano laikas nebūtų švaistomas.

– Taip, tikrai, – sutiko jos malonybė. – Neabejoju, kad...

– Almerija! Kaip malonu jus matyti! Ir panelė Vinslou! Kaip džiugu!

Kad ir ką norėjo pasakyti ledi Arnsvort, viskas išgaravo, nes pasisveikinti priėjo ledi Čeisvoter.

– Mano brangioji, negaliu apsakyti, kokia esu patenkinta ir vėl taip greitai jus matydama, kaip džiaugiasi motiniška mano širdis.

Įkvėpusi Tėja vėl nutaisė šypseną.

– Ledi Čeisvoter, – atsakė šypsodamasi. – Kokia jūs maloni.

Ledi Čeisvoter akys paslaptingai žybtelėjo.

– Mieloji, nesijauskite man dėkinga. Mano vargšas Naidželas – štai, tarp mūsų ištartas jo vardas – leiskite jus patikinti, nebūtų tikėjęsis, kad gedėsite jo, ar ne?

Tėja pakratė galvą. Tepadeda jai Dievas, nes tai – tiesa.

– Žinoma, ne, – kalbėjo ledi Čeisvoter. – Ir aš taip džiaugiuosi, kad grįžote, – tęsė tapšnodama Tėjai ranką. – Žinote, žmonės prišneka kvailysčių. Bet galite pasikliauti, kad padarysiu viską, kas mano jėgoms. Galbūt, jei kurią dieną pasivėžintumėte su manimi parke...

Tėjos širdis kažkodėl nepaliovė varinėjusi ledinio kraujo po kūną. Kažkodėl ji stovėjo rami, sutramdė norą ištraukti rankas ir išlaikė sustingusią šypseną, kol balsas rado kelią pro dusinančią kliūtį gerklėje.

– Dėkoju, ponia.

– Taip, – įsiterpė ledi Arnsvort, – Dorotėja tikrai būtų pagerbta. Puiki mintis, jūs labai maloni, Leticija. Jai nepaprastai praverstų, jei būtų pamatyta kartu su jumis.

– Ak, na, na, Almerija! – tarė ledi Čeisvoter. – Ji juk mano marti! – jos žvilgsnis grįžo prie Tėjos. – Dabar būčiau senelė. O vargšelis Naidželas jau aštuoneri metai miręs, ir niekas nesikalba su manimi apie jį. – Liūdna šypsena palydėjo žodžius. – Žinau, Dorotėja suprastų! Galiu tave vadinti Dorotėja? – pasiteiravusi ji lengvai spustelėjo ir paleido Tėjos delnus.

– Be abejo, ponia.

– Pasivažinėsi su manimi?

Pasivažinėjimas parke. Tik tiek. Tai kodėl jautėsi taip, lyg būtų vedama į kartuves?

Tėja kilstelėjo smakrą.

– Ačiū, ponia. Būtų puiku.

Ledi Čeisvoter nulenkė galvą.

– Nuostabu, brangioji. Atsiųsiu jums laiškelį. Na, o dabar, Dorotėja, jei neklystu, lordas Danheivenas pageidauja pasivaikščioti su tavimi ir trokšta, kad aš atsidurčiau visai kitur. – Ji metė vylingą šypsnį jo šviesybei, šis kvailai išsiviepė, bet nepaneigė.

– Aberfildas turėtų būti pamalonintas, kad Dorotėja pritraukia tokio garbingo asmens dėmesį. – Ji vėduokle stuktelėjo jo šviesybei į ranką. – Kaip malonu vėl jus matyti, kai baigėsi gedulas. Tikrai žinau, kad visi tikimės netrukus vėl išvysti jus laimingą.

Atsisveikinimą palydėjusi dar vienu maloningu šypsniu, ji nusklendė per minią tolyn.

– Ar suteiksite man garbę, panele Vinslou?

Danheivenas ištiesė ranką, ir ledi Arnsvort atsikrenkštė. Jis šyptelėjo jai.

– Jos malonybė neprieštarauja?

– Žinoma, ne, – pritarė ledi Arnsvort, nors Tėjai susidarė neginčijamas įspūdis, kad Almerija būtų pageidavusi išberti keletą prieštaravimų.

Kol juodu vaikštinėjo ir lordas Danheivenas ją pristatė tai vieniems, tai kitiems, Tėja beveik jautė įkandin jų vilnijančius šnabždesius. Lengvi šypsniai, pusiau slepiami vėduoklių, išdavė abejingą pripažinimą. Einant Tėjai darėsi vis šalčiau ir šalčiau. Ji kilstelėjo smakrą ir tarė sau, kad keletas žmonių nieko nereiškia, kad spėlionės ir kreivi žvilgsniai – tik smalsumas, ir nieko daugiau.

Atrodė, kad lordas Danheivenas nieko nepastebi, tarsi tokie dalykai neverti dėmesio. Jis tiesiog linksmino ją išvardydamas tikslų skaičių įvairiausių patobulinimų, kurių ėmėsi svarbiausiame dvare, kaip atnaujino arklides, pertvarkė pagrindinius apartamentus.

– Panele Vinslou, labai norėčiau visa tai jums aprodyti, – pridūrė nupasakojęs, kaip atrodys naujasis biliardo kambarys.

Tėjai dar nespėjus perprasti galimų vingrybių, kūnu perbėgo jaudulys, kai prisiartino aukšta figūra. Ji staigiai atsisuko, ir pajuto užplūdusią šilumą.

Ričardas, nepriekaištingai pasipuošęs deramu vakariniu kostiumu.

– Labas vakaras, panele Vinslou. Nuolankiai jūsų, Danheivenai.

Tėja sumirksėjo. Ką nors nenuolankesnio už kapotą Ričardo toną būtų buvę sunku įsivaizduoti. Skambėjo taip, lyg būtų prarijęs iš ledo padirbintą skustuvą. Pasipūtėliškas nusilenkimas iš karto priminė Tėjai, kad vis dėlto jis – grafo sūnus, vienas iš, velniai griebtų, Bleikharstų: pasitikintis savimi, moksliško būdo, patogiai besijaučiantis aukštuomenėje.

Dviejų vyrų priešprieša buvo stulbinama. Nedaug kas vakarinius Ričardo drabužius būtų pavadinęs stilingais, bet plačius grakščius pečius puikiai apgulantis švarkas atrodė elegantiškiau nei Danheiveno gerokai aptemptas ir, Tėja įtarė, pašiltintas. Danheivenas buvo apsikarstęs brangiomis laikrodžių grandinėlėmis, žiedais, kaklaskarėje spindėjo didžiulis deimantas. Ričardas tebuvo į kaklaskarę įsisegęs perlą ir užsimovęs paprastą auksinį žiedą.

Danheivenas pažiūrėjo iš aukšto.

– Ak, ponas Bleikharstas, tiesa? Kaip netikėta jus čia sutikti.

Pyktis pervėrė Tėją išgirdus prunkštelėjimą, bet Ričardas tik linksmai pašnairavo.

– Iš tikrųjų, Danheivenai? Patikinu jus, man gana dažnai tokiuose susibūrimuose pavyksta įveikti nuobodulį, kad šeimininkės nepultų į neviltį dėl mano dalyvavimo. – Jis nusišypsojo Tėjai. – Labas vakaras, panele Vinslou. Galėčiau pavaišinti jus šampanu?

Tėja sumirksėjo. Štai kaip.

– Žinoma, pone. Būtų malonu. Neabejoju, kad jo šviesybė atleis man.

Danheivenas viską suprato, smarkiai sugniaužė Tėjai pirštus ir priglaudė prie kitos savo rankos.

– Panele Vinslou, nėra reikalo. Džiaugsiuosi galėdamas jus palydėti ir rasiu ką nors tinkamesnio išgerti damai. Migdolų likeris, manau, jums labiau patiktų.

Tėją užplūdo ne įprasta baimė, bet pyktis. Staigiai ištraukė pirštus iš Danheiveno gniaužtų. Užtenka, kad pasakė, ką jai daryti, bet sakydamas, kas jai patiktų, perlenkė lazdą. Be to, ji nemėgo migdolų likerio.

– Danheivenai! Štai kur mano ieškomas vyras.

Ką tik atėjęs svečias buvo pažįstamas Tėjai. Aukštas, juodų kaip degutas plaukų ir nuostabių tamsiai mėlynų akių, be abejo... Siaubas sudrebino Tėją – taip, tai Deivido draugas Džulijanas Trenthemas... tik dabar paveldėjo savo tėvo titulą – vikontas Breibrukas.

Jis nusišypsojo jai ir nusilenkė.

– Panele Vinslou. Breibrukas jūsų paslaugoms. Jūsų brolio draugas, prisimenate? Neprieštarausite, jei pavogsiu Danheiveną? Bleikharstas pasirūpins jumis. – Jis dirstelėjo į Ričardą. – Ar ne, bičiuli?

– Manau, susidorosiu, – sukrutino lūpas Ričardas.

Tėja prisimerkė, nors širdis daužėsi lyg pašėlusi. Vaiskiai mėlynos lordo Breibruko akys išdykėliškai švietė. Vis dėlto ji nebuvo tokia kvaila, kad atsisakytų ištiesto gelbėjimo šiaudo, nors ir kokio pavidalo.

– Be... be abejo.

Tėja pasinaudojo proga pasprukti nuo Danheiveno. Ričardas paėmė jos ranką ir įkišęs sau į parankę prispaudė, Tėją nuo šio prisilietimo sukrėtė jaudulys. Pasijuto apsvaigusi, jos žvilgsnis susidūrė su Breibruko, bet ryškios akys nieko nesakė – ką Deividas jam papasakojo? Ar jis žino bent dalį tiesos?

– Džentelmenai, atleiskite mums, – kapotas balsas grąžino Tėją į tikrovę, ir Ričardas nusivedė ją per minią.

– Ką, po velnių, čia žaidi? – suburbėjo jis ir linktelėjo besišypsančiam pažįstamam. – Danheivenas, iš visų vyrų! Jis beviltiškai trokšta vėl vesti ir susilaukti įpėdinio. Jis ieško nuotakos! Gražios, jaunos, vaisingos nuotakos savo sūnums išnešioti!

– Jis taip pat mano tėvo draugas! – pridūrė Tėja tirštai rausdama dėl tiesių Ričardo pastabų. – Negalėčiau taip imti ir pabėgti arba nekreipti dėmesio, kai...

– Tada leisk Almerijai tai padaryti už tave! – pasigirdo sumanus atsakymas. – Patikėk manimi, ji tik džiaugsis galėdama jam piktai atsikirsti!

Akimirką Tėja tuo neabejojo, bet...

– Net ledi Arnsvort taip negali pasielgti, kai mano tėvas beveik palaimino šią sąjungą! – atrėžė ji.

– Ką?

Juodu buvo netoli pravirų durų, ir Ričardas išvedė ją ilgu koridoriumi. Atidaręs kitas duris, įtraukė į biblioteką. Ji buvo tuščia, apšviesta vienintelės lempos. Net ir susierzinusi Tėja neįstengė užgniaužti staiga pabudusio linksmumo. Be jokios abejonės, Ričardas žino, kur biblioteka.

Blausioje šviesoje jis atsigręžė į ją.

– Apie ką, po galais, kalbi? Danheivenas per senas būti tavo vyru! Juk tu nerimtai!

Įtūžusi, kad Ričardui šovė į galvą sutikti su tokia partija, Tėja veriamai jį nužiūrėjo.

– Galbūt norėtum apie tai užsiminti Aberfildui?

– Užsiminčiau, jei manyčiau, kad padarys bent kokį poveikį! Dėl Dievo meilės, Tėja! Danheivenas – tikra padugnė. Jis beviltiškai trokšta atimti iš brolio paveldėjimo teisę, stebėtina, kaip dar nerado jaunos našlės su pora vaikigalių pašonėje!

Vos žodžiai išsprūdo nuo lūpų, Ričardas suvokė pasakęs per daug. Tėja krūptelėjo, tarsi būtų jai smogęs, veidas išblyško.

Ričardo kūnu plūstelėjo audringas jaudulys. Jis stvėrė Tėją už rankos ir nuramino pajutęs, kaip ji dreba.

– Tėja! Kaip tu?

– Jis nedrįstų! – sukuždėjo ji. – Net Aberfildas taip su manimi nepasielgtų!

Ričardas ją apkabino per liemenį, kad prilaikytų, o Tėja, visa įsitempusi, lengvai krestelėjo galvą, tarsi būtų mėginusi praskaidrinti nuotaiką. Nepaisydamas jos bandymo atsitraukti, Ričardas palydėjo prie sofos ir pasodino, o pats pritūpė šalia.

– Tik prisėsk, – paliepė.

Tėja kilstelėjo smakrą.

– Jaučiuosi kuo puikiausiai, dėkoju.

– Po paraliais, Tėja, tau negera! – tarė Ričardas piktai. – Vos nenualpai!

– Ne! – atrėžė ji. – Tik truputėlį apsvaigau. Čia... čia tvanku! Klausyk, man reikia grįžti... jei mus čia užkluptų!

Būtų išties blogai. Jis tučtuojau jai pasipirštų. Keista, bet ši mintis nesukėlė įprasto noro kovoti.

– Įsivaizduočiau ir daug blogesnę lemtį, – pabrėžė Ričardas. – Mums abiem.

Vien nuo minties, kad Danheivenas kaip nors liečia Tėją, kažkas viduje suurzgė – naguota žalsva pabaisa akivaizdžiai žvelgė į jį.

Prieblandoje mėlynos akys ugningai sužibo.

– Bet sakei, kad tu nenori manęs vesti, todėl...

– Velnią aš sakiau! – sugriaudėjo Ričardas.

Dabar, kai rožinė suknelė kėlė užuominų apie moteriškas paslaptis, gležnų nėrinių kraštelis prie krūtų gundė įkišti pirštą gilyn ir paglostyti aksominę lygią odą, Ričardas užgniaužė svajones ir sutelkė dėmesį į tikrovę.

Tikrovė niauriai žvelgė į jį.

– Taip, sakei. Per pusryčius!

– Niekada to nesakiau, – tiesiai šviesiai rėžė Ričardas. – Pasakiau, kad nevesčiau tavęs dėl turtų. Pirmoji mokslinčiaus taisyklė: nekišk nagų prie teksto! – arba prie šilkinių žvilgančių garbanų, užkritusių ant antakio, arba prie tos, besiraitančios prie liauno kreminio kaklo... ypač prie šios.

Ričardui panižo apykaklę.

– Tėja! – įsiterpė linksmas balsas. – Taip ir maniau, kad čia tu! Na ir išdykėlė, slepiesi su ponu Bleikharstu. Bet kaip džiugu tave matyti po tiek metų! Žinai, buvau pradėjusi mąstyti, kad įstojai į vienuolyną. – Liekna moteris stovėjo tarpduryje, įmantriai sušukuotuose plaukuose linkčiojo kelios plunksnos. – Negalėjau patikėti, kai man pasakė, kad čia esi, – tęsė ji, – o paskui pamačiau tave dingstančią pro duris! Netrukdau? – ji žengtelėjo į kambarį palikdama praviras duris. – Ketinai skelti jam antausį?

Ričardas atpažino madingai apsirengusią jaunąją matroną. Nušvito žymioji ledi Foks-Hiton šypsena, kai ji eidama per kambarį nuoširdžiai ištiesė į Tėją rankas.

Dvejodama Tėja padavė savąsias ir atsistojo.

– Diana, kaip nuostabiai atrodai. – Ji nusišypsojo. – Be abejo, esi ištekėjusi?

Diana Foks-Hiton truputį nuraudo.

– Taip. Nejau negirdėjai?

Tėjai paneigus, ledi Foks-Hiton sunerimo.

– Ak, na, aš... aš ištekėjau už Fransio... Fransio Foks-Hitono. – Ji atsiduso. – Juk prisimeni jį – bičiuliavosi su vargšu ponu Lalertonu.

Ričardui pasirodė, kad Tėja sustingo.

– Tu ištekėjai už sero Fransio Foks-Hitono? – atsargiai perklausė Tėja.

Blykstelėjo ledi Foks-Hiton šypsena.

– O, taip. Žinau, apie ką galvoji! Kaip ryžausi tekėti už paprasto baroneto? Mes visos žadėjome tekėti bent jau už grafų, ar ne? Bet seras Fransis dabar parlamento narys! Kaip viskas išėjo!

Ričardas susivaldė neprunkštelėjęs. Sklandė gandai, kad Diana sukėlė šeimos pasipiktinimą atmetusi markizo pasiūlymą ir ištekėdama už Foks-Hitono. Meilė iš pirmo žvilgsnio, jei tokia būna.

– Kaip tau pasisekė, – pasakė Tėja.

Ričardas nepajėgė atsikratyti įspūdžio, kad apie sėkmę Tėja galvojo mažiausiai.

– Taip, – džiugiai tauškėjo Diana. – Pasisekė. Bet verčiau grįžkime į pobūvį. Jei aš mačiau tave išeinančią, neabejok, kad kitiems taip pat neprasprūdo pro akis, turiu pasakyti, kad aplinkui sklando labai keistos istorijos. – Ji griežtai pažiūrėjo į Ričardą. – Pone Bleikharstai, tikėjausi, kad turite daugiau sveiko proto.

Ričardas neteko žado.

– Keistos istorijos?

Tėjos klausimas skambėjo abejingai. Pernelyg abejingai, dingtelėjo Ričardui. Būtų prisiekęs, kad jei Tėja nebūtų mūvėjusi pirštinių, jos krumpliai būtų suspausti iki baltumo.

– Labai keistos, – pakartojo Diana. – Vėliau paaiškinsiu.

Grįžtantį į pobūvį Ričardą sustabdė nedidelė grupelė svečių su markizu Kalingtonu priešakyje, jie troško sužinoti, kiek verta velionio karaliaus biblioteka, neseniai jo didenybės pristatyta tautai. Ričardas nepaprastai apsidžiaugė galėdamas išreikšti savo įsitikinimą, kad bibliotekos vertė – milžiniška, bet suvokė, jog mintys dar sukosi apie Tėją. Žvilgsnis nuolat krypo ten, kur stovėjo ji, Diana Foks-Hiton ir būrys jaunų ištekėjusių moterų bei keli vyrai, apie kuriuos įprastai būtų buvęs geros nuomonės, bet dabar su džiaugsmu būtų sviedęs pro langą. Vyrai, kurie buvo pernelyg atsargūs, kad stoviniuotų šalia ištekėti geidžiančių jaunų merginų ir jų motinėlių, bet kurie vis dėlto galėjo domėtis turtais apsirūpinusia moterimi...

– Na, kaip ir sakai, Riki, mes mažiausiai trokštame pakartoti Kotono rankraščius⁶ ištikusią tragediją, – pabrėžė Kalingtonas.

Ričardas išvaikė mintis sutikdamas su Kalingtono išvada, jog svarbiausia – garantuoti, kad velionio karaliaus biblioteka būtų tinkamai apsaugota nuo gaisro ir kitų nelaimių. Jis lengviau atsiduso matydamas, kaip Deividas Vinslou prisidėjo prie grupelės aplink Tėją. Jei Vinslou buvo pasirengęs nudirti jam kailį, vadinasi, kuo puikiausiai įstengs perauklėti visus kitus pernelyg gašlius gerbėjus.

2^* Bet, panele (pranc.).

3^* Žavinga (pranc.).

4^* Šias liūdnas sukneles (pranc.).

5^* Gorgonà (gr. Gorgō) – senovės graikų mitinė būtybė, sparnuota moteris pabaisa.

6^* Parlamento nario sero Roberto Briuso Kotono (1571–1631) knygų, rankraščių, monetų ir medalionų kolekcija, nukentėjusi per 1731 metų gaisrą.

Ketvirtas skyrius

Vakarui baigiantis Tėja jautėsi tarsi virinama paklodžių katile. Ji buvo išsekusi ir sukaitusi. Almerija paliepė pristatyti karietą atgal į Grovnerio aikštę. Vis dėlto išgyveno. Atnaujino pažintį su daugybe moterų, kurios buvo pristatytos per tą patį sezoną, kaip ir ji pati, ir priimta į jų būrelį.

Jos priėmimą garantavo viešas Dianos Foks-Hiton pripažinimas. Diana ją palydėjo į svetainę. Kelios moterys, kurias pažinojo dar būdama mergaitė, priėjo ir pakvietė į įvairius pobūvius. Tėjai Diana priminė tarnaitę, kuri suruošia miegui. Jos niekada nebuvo artimos draugės, bet viena kitai patiko. Diana šį vakarą nepaprastai jai padėjo. Įspėjo dėl sklandančių gandų. Gandų, kurie piršo mintį, kad panelės Vinslou sprendimas ilgam pasitraukti iš visuomenės mažai susijęs su gedulu dėl pražuvusios meilės...

Tėja sudrebėjo. Diana ištekėjo už sero Fransio – vieno iš nedaugelio žmonių, kurie galėtų nutuokti tikrąją tiesą. Jis buvo artimas Naidželo Lalertono draugas – kaip tik taip ji susipažino su Diana. Jie priklausė tam pačiam žmonių būriui. Ką jis pasakytų apie atsinaujinusią žmonos draugystę su ja?

Tėja šmurkštelėjo į lovą ir užpūtė lempą. Nors jautė nuovargį, visi miegai išsilakstė. Diana, kaip ir Ričardas, atvirai išsakė savo nuomonę apie lordą Danheiveną: Fransis sako, kad jis tiesiog ieško veislinės kumelės ir kad joks tėvas, turintis sveiko proto, nepritartų tokiai santuokai. Žinai, po jo žmonos mirties būta įvairiausių paskalų, bet nieko jau nepakeisi. Joks tarnas nepasakos atvirai apie tokius dalykus!

Tėją nupurtė šiurpas. Kad ir kaip būtų, Aberfildas mielai pritarė šiai partijai.

Mintys nukrypo ir ėmė suktis apie griežtą veidą. Tamsias akis, kuriose įprastai šviesdavo ledinė savitvarda, savidrausmė, bet šį vakarą jos tikrai degė laukiniu geismu. Tėją užplūdo dilgsintis karštis. Ričardas dėl nežinomos priežasties nekenčia Danheiveno, – tarė sau. Neatsiminė, kad būtų mačiusi tokį piktą, išskyrus vieną kartą, kai buvo mažas ir jį aplankė motina... Tėja atsiduso. Jai pačiai ne itin patiko Ričardo motina, todėl spėliojo, kokia naujoji ledi Bleikharst. Atrodė, kad Ričardui ji patinka, net jei ledi Arnsvort jos ir nemėgsta.

Ričardas su Breibruku pėdino atgal į Grovnerio aikštę. Vakarodami vyrai kortų kambaryje žaidė piketą ir už tašką statė pensą, už partiją – šilingą, už žaidimą – svarą. Ričardas išsiveržė į priekį pastatęs porą svarų ir išgėręs pusę butelio brendžio.

– Liūdniausia, – pabrėžė Ričardas žvangindamas monetomis kišenėje, – kad jei loščiau iš didesnių sumų, skaudžiai pralaimėčiau!

– Savaime suprantama, – pritarė Breibrukas. – Mano tėvas sakydavo beveik tą patį: laimi tik tada, kai nebijai pralaimėti. Gaila, nepasinaudojo savo paties patarimu lošdamas biržoje. Štai ir atėjome – Arnsvort rezidencija.

– Taip, – sutiko Ričardas nužiūrėdamas pažįstamą prieangį su kolonomis.

Pasigirdo tylus girgždesys, ir juodu staigiai atsisuko. Mažas tamsus siluetas nulipo laiptais. Ir pasirodė berniukas.

– Ką, po velnių, čia veiki? – pareikalavo atsakymo Ričardas.

Berniukas susidrovėjo.

– Gal kuris nors esate ponas Ričardas Bleikharstas?

– O koks tau skirtumas, vaikine? – įtariai pasiteiravo Breibrukas.

Ričardas pakratė galvą.

– Džulijanai, viskas gerai, – tarė jis. – Taip, aš esu ponas Bleikharstas.

– Raštelis jums, viršininke, – pasakė berniukas artindamasis. – Nuo ponios, – ir įspraudė jį Ričardui į delną.

Vaikas išgaravo per akimirksnį, nuskuodė šaligatviu ir dingo už kampo Grovnerio gatvėje, niekas nespėjo sustabdyti.

Ričardas dėbsojo jam pavymui išrietęs antakius.

– Kvailas berniūkštis, – tarė. – Būčiau davęs šešis pensus. Įdomu, kas gi man rašo meilės laiškus?

Breibrukas taip pat kilstelėjo antakius.

– Meilės laiškus, Riki? Tau?

Ričardas viptelėjo, sulaužė antspaudą ir išlankstė raštelį.

– Nejau manai, kad judu su Maksu esate vieninteliai Londone vyrai, kada nors... Viešpatie!

Jis žiūrėjo bjaurėdamasis. Kas, po paraliais, sukeverzojo šią nešvankybę?

Breibrukas ištraukė raštelį jam iš rankų ir garsiai perskaitė.

– Kiek kartų šiąnakt dulkinsi turtingąją kekšę? – paskui bejausmiu balsu pridūrė: – Žavinga, Riki. Nepaprastai žavinga. – Tada grąžino raštelį.

Suglamžęs popiergalį Ričardas įgrūdo giliai į švarko kišenę.

– Taip.

Smalsumą kėlė, žinoma, klausimas, kas yra ta turtingoji kekšė? Jis vylėsi, labai tikėjosi, kad atsakymo nežino.

– Seni, tikrai nenori išsinuomoti buto? – paklausė Breibrukas.

Ričardas krestelėjo galvą ir nušlubčiojo laiptais aukštyn nesutikdamas pripažinti, kad pasiūlymas vertas dėmesio.

Tėja susiraukė perskaičiusi ledi Čeisvoter laiškelį, kuriame ši kvietė kitą dieną pasivažinėti parke. Nurimusi, kad ne šią popietę, ji įtikino ledi Arnsvort, jog ramiai praleisti valandėlę svetainėje bus naudingiau nei vaikščioti po parduotuves.

Jos malonybė nenoriai sutiko.

– Labai gerai, mieloji. Jei tikrai žinai, kad būtina. Atrodai išbalusi. Žinoma, privalai nusiųsti laiškelį, kad priimi Leticijos kvietimą. Ji labai įtakinga. O klausimo, kad šį vakarą nedalyvausi pokylyje pas Montekjutus, net nesvarstysime, todėl manau...

Tėja patikino, kad, turėdama ramią valandėlę, puikiai pasirengs pokyliui, ir ledi Arnsvort išėjo.

Pasakiusi Mailsui, kad jos niekam nėra namie, Tėja paprašė į svetainę atnešti puodelį arbatos.

Po dešimties minučių gurkšnodama arbatą patogiai įsitaisė ant sofos su rašymo reikmenine. Pažįstamame kambaryje tvyrojo ramybė. Tėją pasiekdavo garsai iš gatvės ir arklidžių, bet jie atrodė keistai nutolę, tarsi namas būtų kybojęs kažkur toli.

Ji skubriai brūkštelėjo raštelį ledi Čeisvoter ir patikino, kad džiaugsis galėdama rytoj su ja pasivėžinti. Tada pakvietė liokajų, kad nuneštų laiškelį. Išsitraukė kitą popieriaus lapą rašyti tetai Marijai.

Keletą minučių plunksna krebždėjo. Galiausiai išsisklaidžius dėmesiui nurimo, ir Tėja apsižvalgė po gerai pažįstamą erdvę. Nuo tada, kai lankėsi pastarąjį kartą, nedaug kas pasikeitė. Kambarys nebuvo skirtas priėmimams, šiek tiek pergrūstas, baldai senamadiški. Nematyti nei krokodilo letenos, nei sfinkso – lyg buvo pamirštas, kai ledi Arnsvort pertvarkė namą.

Iš visų esančių Arnsvort rezidencijoje šį kambarį lankydamasi vaikystėje įsidėmėjo geriausiai. Čia Ričardas leido dienas po nelaimingo atsitikimo, kai susilaužė kairę koją. Čia būdama penkerių ji buvo pristatyta jam kaip tinkama šachmatų žaidimo priešininkė. Tėja prisiminusi šyptelėjo. Dvylikametis Ričardas vos nuslėpė pasišlykštėjimą. Vis dėlto išmokė ją žaisti šachmatais.

Tėja padėjo plunksną.

Koks jis dabar? Pažinojo jį berniuką, bet ar pažįsta vyrą? Galbūt. Be jokios abejonės, jam vis dar patinka šunys. Ir arkliai. Koks sąmyšis kilo, kai po nelaimės primygtinai reikalavo ir vėl jodinėti! Jo motina ir ledi Arnsvort būtų ir toliau jį saugojusios, jei Ričardas nebūtų užsispyręs. Tėja negalėjo patikėti, kad tai pasikeitė. Ričardas būtų įkalbėjęs net ožį.

Greičiausiai todėl jam nėra jokio pavojaus būti įviliotam į santuokos pinkles su ja.

Jis vis dar toks pat geras. Tikras globėjas. Ši mintis persmelkė Tėją ir regimai sušildė. Praėjusį vakarą jis elgėsi globėjiškai. Ne, tai nepasikeitė. Vis dėlto galbūt pažįsta jį. Bent truputėlį. Kur kas geriau, nei jis pažįsta ją.

Vaikas, kurį pažinojo Ričardas, dingo negrįžtamai, jos gyvenimo siūlą tarytum kas peiliu perrėžė į dvi dalis. Trumpučius nesėkmių gabaliukus, kurių nebus įmanoma vientisai suausti.

Niekas dabar jos nepažinojo. Kartais pati troško nepažinti savęs. Nėra reikalo spėlioti apie Ričardą Bleikharstą. Jis – ne jos rūpestis. Tėja nuvijo mintis šalin ir grįžo prie laiško. Štai taip ji išmoko tvarkytis. Tuo metu galvoti tik apie vieną dalyką, sutelkti dėmesį į atliekamą užduotį.

Vienintelis garsas, skambėjęs svetainėje, buvo Tėjos plunksnos brūžinimas, kai susikaupusi kurpė tvarkingus, damai priderančius sakinius tetai Marijai.

Tylus beldimas į duris jai sutrukdė.

– Taip?

Durys prasivėrė ir pasirodė Mailsas.

– Panele, raštelis jums.

– O, dėkoju, Mailsai.

Tėja šypsodamasi paėmė.

– Ar tai viskas, panele?

– Taip, ačiū. Paskambinsiu, jei reikėtų išsiųsti atsakymą.

Kai durys užsidarė liokajui už nugaros, Tėja žvilgtelėjo į laiškelį. Vienas lapas, kartą perlenktas ir paprastai antspauduotas. Parašytas gremėzdiškomis, nedailiomis didžiosiomis raidėmis, adresuotas panelei Vinslou, Arnsvort rezidencija. Tėja susiraukė, perlaužė antspaudą ir išlankstė raštelį.

Laikas sustojo, kraujas sustingo gyslose, ir vienui vienintelis žodis suskaldė sunkiai įgytą ramybę į šukes: ŠLIUNDRA.

Kas? Kas?

Tėja nesuvokė, kiek sėdėjo dėbsodama į raštelį, žemas balsas ištraukė ją iš košmaro, kuris pribloškė lyg būtų perlieta lediniu vandeniu.

– Ką, po galais, čia turi?

Rašymo reikmeninė nukrito ant grindų, pasigirdo dūžtančio stiklo ir porceliano skambesys – į šukes subyrėjo rašalinė ir arbatos puodelis. Tėja nepajuto, kaip įsitempusi atsistojo ir sugniaužė kumštį. Pasirengusi kautis.

Apstulbęs Ričardas ją nuramino.

– Tėja, čia aš, – paskui pridūrė. – Prakeikimas! Nesijudink!

Ričardas ėmė artintis prie jos nutaisęs itin ryžtingą miną.

Nepajėgdama tvardytis Tėja krūptelėjo ir žengtelėjo atgal.

– Po paraliais, moterie! Liepiau nesijudinti! – suriaumojo jis.

Tėja sustingo nepaprastai pasipiktinusi, Ričardas jau buvo šalia, jo batai traiškė rašalinės ir arbatos puodelio duženas.

Tėja aiktelėjo, kai buvo lengvai pakelta ir be jokių mandagybių vėl nublokšta ant sofos.

– Ir pabūk čia, – suurzgė Ričardas, – kol pakviesiu ką nors sutvarkyti. Šlepetės tavęs neapsaugos nuo stiklo šukių!

Tėja pažvelgė žemyn. Stiklo ir porceliano duženos mirko išlieto rašalo ir arbatos klane, baigiančiame įsigerti į turkišką kilimą. O drauge – anoniminis laiškelis.

Po truputėlį grįžo sveikas mąstymas, bet Tėją apstulbino jos pačios reakcija.

– Aš... aš negirdėjau, kaip įėjai. – Ji palinko ir siektelėjo popierėlio.

Ričardo lūpos išsirietė.

– Matyti. – Jis pasilenkė raštelio, Tėja net nespėjo sustabdyti. – Praš...

Laiškas buvo išlankstytas, gulėjo prirašyta puse į viršų.

– Viešpatie! – sušuko Ričardas dėbsodamas į jį.

Tada pakėlė akis, ir Tėjos skrandis apsivertė kūliais, kai jųdviejų žvilgsniai susitiko. Įsiūtis, tikras globėjiškas įsiūtis degė akyse.

O, Dieve! Jei jis pamėgintų išsiaiškinti...

Kurį laiką stojo bežadė tyla. Prabilęs Ričardas vargiai atpažino ramų, negyvą savo paties balsą:

– Kas, po velnių, jį atsiuntė?

Jis prisivertė į viską pažvelgti protingai, ramdyti smaugiantį įniršį. Vakarykštis raštelis jam sukėlė pasišlykštėjimą, bet tai! Pirštai drebėjo, jis vos nesudraskė popiergalio.

Ričardas pasižiūrėjo į kitą pusę. Kaip ir jo laiško, šio antspaudas buvo vientisas, nerangiai ir nedailiai sukeverzotos didžiosios raidės... ir aiškiai adresuota Tėjai. Ši... nešvankybė skirta jai. Kaip ir vakarykštis laiškelis jam. Ričardas sugniaužė kumščius ir suglamžė raštelį. Į savąjį galėjo nekreipti dėmesio, bet jei kada nors išsiaiškins, kas atsiuntė šį – atsilygins tuo pačiu. Neskubėdamas.

– Kas jį atsiuntė? – pakartojo jis.

– Nežinau, – Tėjos balsas nė kiek nedrebėjo, žvilgsnis pasidarė ramus ir aiškus. – Mailsas atnešė. Ričardai, nėra ko nerimauti. Kas nors kvailai pyksta. – Ji pamėgino nusijuokti. – Turbūt įkvėpė gandai apie mano turtus. Sudeginčiau, bet židinys neužkurtas.

Aišku, kad liepsnojo ten, kur ir turėjo. Jei prieš prabildamas ir išgąsdindamas nebūtų minutėlę Tėjos stebėjęs, gal ir būtų patikėjęs, kad nenuliūdo. Bet matė išblyškusį veidą, į raštelį nukreiptą žvilgsnį, virpančias rankas. Ji skendėjo jausmuose, todėl net negirdėjo, kaip jis įžengė į kambarį. O dabar bandė viską nuo jo nuslėpti.

Juk paprastas pyktis taip nebūtų smogęs į širdį? Tėja atrodė priblokšta. Ar vakar girdėjo šnabždesius? Ar užsiminti apie savo paties raštelį? Sveikas protas liepė taip ir padaryti. Bet...

– Gauni daug tokių laiškelių?

– Ne! Ričardai, atiduok. Vėliau jį sudeginsiu.

– Pats susitvarkysiu, – atsakė jis. – Nenoriu, kad jį dar liestum.

Mintis, kad toks niekšiškas popiergalis guli šalia jos, skaudino Ričardą. Jis įgrūdo suglamžytą raštelį į kišenę.

Rausdama Tėja susidūrė su jo žvilgsniu.

– Maniau, tu išėjęs.

Bandymas nusukti kalbą buvo graudus.

– Grįžau, – paaiškino Ričardas. – Tėja, laiškelis...

– Prašau, nereikia, – pertraukė ji. – Žinau, ką pasakysi – privalau išsiaiškinti, kas jį atsiuntė, bet, Ričardai, tai išties nesvarbu. Sudegink jį už mane. Spėju, tai tik kas nors... kas nors, kam aš nepatinku. Kas nors... labai nelaimingas.

– Iš kur žinai? – suurzgė jis.

Tėja nudelbė akis.

– Ak, na... ar galėtum įsivaizduoti, kad tokius raštelius siųstų laimingas žmogus?

Žinoma, negalėtų. Kartais moteriška nuojauta būdavo neginčijama. Tik Ričardas galėjo prisiekti, kad Tėja turėjo galvoje ką nors konkretaus. Asmeniško. Kad žinojo, kas atsiuntė raštelį, ar bent jau įtarė.

– Liaukis, Ričardai, – paragino ji. – Nėra prasmės kelti sąmyšio. Tai baisu ir, pripažįstu, ne juokais mane sukrėtė, bet tik tiek. – Ji ramiai žvelgdama nusišypsojo. – Kas tave paskatino grįžti?

Dar vienas bandymas nusukti kalbą.

Ričardui tas nepatiko. Nė truputėlio. Nuojauta kuždėjo, kad Tėja smarkiai priblokšta, kad jos ramybė apsimestinė, kad jei sužinotų apie jo gautą raštelį, dar labiau nuliūstų. Kol kas teks pritarti jos santūrumui. Daug svarbiau atrodė atitraukti dėmesį nuo šlykštaus popiergalio. Ir neabejotinai svarbiau – neleisti spėlioti, ko jis galėtų imtis.

– Kas sugrąžino mane? – nusišypsojo Ričardas. – Mailsas pasakė, kad tu čia, ir prisiekė, jog Almerijos nėra namie. – Akis užkliuvo už rašalo ir arbatos purvynės, ir jis paskambino varpeliu. – Todėl pamaniau, būtų saugu sužaisti šachmatais nesuteikiant jai dingsties...

– Šachmatais? Čia? Ma... manai, tai protinga? – netikėtai susidrovėjusi paklausė Tėja. – Jei ledi Arnsvort toptelėtų... tai yra, kad mes... kad mes...

Tėja užsikirto, o Ričardas sutramdė šypseną.

– Kad mes galime susituokti? – paslaugiai pasiūlė jis. – Taigi ji kalbėjo su tavimi apie tai?

Tėja išraudo.

– Ji nepasakė nieko tikslaus. Tik...

Ričardas nusijuokė.

– Iš tikrųjų? Lengvai ištrūkai. Man daug priporino. Labai tiksliai ir smulkmeniškai. Žinok, Almerija jau dešimt metų mėgina apvesdinti mane su beveik kiekviena mergina, turinčia padorų kraitį!

Kažkas šmėkštelėjo Tėjos veide. Skausmas? Netinkama akimirka siūlyti, kad galbūt jiems vertėtų apsvarstyti Almerijos piršlybas. Juolab kai atgavusi jėgas liovėsi jį vadinti ponu.

– Tėja, mums nereikia apie tai galvoti, – švelniai tarė Ričardas. – Įsisąmonink, kad niekada jokiai moteriai nesipirščiau dėl kraičio, juo labiau tau. Juk mes galime būti draugai, ar ne? Nekreipti dėmesio į Almerijos kišimąsi?

Minutėlę Tėja dvejojo. Draugai... Būtų saugiau nebūti... Bet uždraustas, ilgai slėptas, nepažįstamas jausmas išsiskleidė. Ji linktelėjo.

– Draugai. Taip.

Ričardas nusišypsojo.

– Gerai. Tada palik panelę Vinslou svetainėje svečiams, kur jai ir vieta. – Pakilęs jis atsargiai peržengė rašalo balą su stiklo ir porceliano duženomis, tada nužingsniavo link didžiulės senamadiškos komodos prie lango. – O dabar pažiūrėkime...

Palik panelę Vinslou svetainėje svečiams...

– Ką turi galvoje?

Ričardas žvilgtelėjo į ją.

– Panelė Vinslou kuo puikiausiai tinka visam likusiam pasauliui. Bet man visada patiko Tėja.

Jis atsiklaupė burbtelėjęs keiksmą ir ištraukė apatinį stalčių.

– O! Štai kur.

Nors buvo sutrikusi, Tėja pajuto, kaip neįprastas šypsnys iškreipė lūpas ir sušildė širdį. Ričardas rado senuosius šachmatus, kuriais išmokė ją žaisti. O kamputyje, kone paslėptas po židinio dangčiu, stovėjo nedidukas šachmatų stalelis.

Jausmas dar kartą krustelėjo, ir šįsyk Tėja jį atpažino. Laimė. Ji buvo pasiryžusi gerai praleisti laiką, net jei būtų tekę apsimesti, o laimė sau ramiai tykojo, kol bus išlaisvinta. Drauge su, kaip Ričardas sakė, jam patinkančia Tėja? Ar ji taip pat laukė, kada galės ištrūkti?

Tučtuojau senieji žodžiai nusprūdo Tėjai nuo lūpų ir nuskambėjo tarsi iššūkis.

– Jokio pasigailėjimo? Jokio galantiškumo?

Žybtelėjo atsakomoji Ričardo šypsena, tamsiai rudos akys nušvito.

– Iki mirties!

Užvaldyti prisiminimų, juodu drauge išdėliojo figūrėles, kaip ir anksčiau.

– Buvai maždaug penkerių, kai išmokiau tave, – tarė Ričardas.

Tėja pažvelgė į jį šypsančiomis akimis.

– Turbūt manei, kad esu labiausiai išsigandusi įkyruolė.

– Taip. Ir tūžau ant Almerijos. Man patiko žaisti su Mailsu. Jis vis išskubėdavo prie darbų, todėl turėdavau marias laiko apmąstyti ėjimus. Perprasti, koks bus kitas jo žingsnis. Bet jis tikrai mokėjo žaisti. Štai koks neabejotinas pranašumas.

– Geriau nei mokyti mane?

Ričardas pagalvojo stumdamas pėstininką.

– Tu gana greitai išmokai. Ir atgavusi balsą pradėjai klausinėti.

– Bijojau, kad tau nukris koja, – prisipažino Tėja.

– Ką? – pėstininkas švystelėjo šalin, o Ričardas ėmė springti juoku.

Tėja tirštai išraudo.

– Na, iš to, ką ledi Arnsvort papasakojo mamai, supratau, kad tavo koja buvo nulaužta ir vėl prilipdyta. Be to, auklė man dažnai sakydavo, kad savo kalbomis galiu visus priversti pakratyti kojas, todėl, pamaniau, jei ji nukristų, kol esu, visi kaltintų mane! – Tėja rūsčiai nužvelgė jį, tarsi būtų liepusi nesikvatoti.

Ričardas vis tiek ėmė drebėti nuo juoko, kol statė pargriuvusį pėstininką. Kaip galima kvatoti iš prieš dvidešimt metų patirto siaubo? Tuo metu jį kamavo košmarai, kad vis dėlto neteks kojos.

– Nesistebiu, kad nieko nekalbėjai, – atsakė šypsodamasis.

Palengva įtampa išsisklaidė, ir Ričardas pagavo save pasakojantį, ką veikė nuo pastarojo jųdviejų susitikimo. Iš esmės mokėsi tapti Makso žemių valdytoju.

– Kadangi dabar pats nusipirkau dvarą, bent jau nutuokiu, ką darau, – paaiškino jis.

– Savo dvarą?

Ričardas papasakojo Tėjai apie dvarelį šiaurinėse Dauno aukštumose, tik už dešimties mylių nuo Bleiknio. Kalnuotose vietovėse besiganančias avis ir parką, glūdantį nedideliame, vos matomame, nuo siaubingų Lamanšo sąsiauryje galinčių įsišėlti audrų apsaugotame slėnyje.

– Nieko įspūdingo, – tęsė jis, – bet ten bus mano namai. To užtenka.

– Avys? – nusistebėjo Tėja. – Ir tu? Maniau, liksi Oksforde.

Jei Maksas nebūtų tapęs paveldėtoju, greičiausiai būtų likęs.

– Avys, – paaiškino Ričardas, – mūsų šalyje turi ilgą ir didingą istoriją. Tyrinėjau Bleiknio dokumentus. Aprašoma daug amžių ir apie avis dažnai užsimenama.

Keista, bet jam pačiam ši užduotis buvo tokia pat įkvepianti, kaip ir įprasti mokslo darbai Oksforde. Ričardas mėgino tą paaiškinti Tėjai atsakydamas į jos klausimus, ir susivokė, kad jau valandą neveikia nieko kita, tik kalba apie savo reikalus.

Tada dirstelėjo į laikrodį. Na, daugiau nei valandą.

– Turbūt įgrisau iki gyvo kaulo! – susigriebė jis. – Kodėl, po galais, neliepei man užsičiaupti?

– Nes tu man nenusibodai, – atsakė Tėja. – Nes viską įsivaizdavau ir pamačiau, kaip tau tai tinka. Ričardai, skamba nuostabiai. Ramu, bet yra ką veikti. Teikia pasitenkinimą. Turiningai leisti dienas, daug ką apgalvoti – kaip tik to seniai tau reikėjo.

Ričardas apstulbo suvokęs, kad Tėja teisi, kad Oksfordas būtent dėl to jam ir netiko. Metė jį ir Makso prašomas noriai grįžo namo, nes tą jau buvo supratęs.

– O tu? – paklausė jis. – Kokios būdavo tavo dienos? – Ričardas pavėluotai prisiminė, kad šis klausimas gali būti nepageidaujamas, bet jau pasakyta. Žodžio nesugrąžinsi, kaip ir paleistos strėlės.

Tik iš įsitempusių lūpų matė, kad klausimas užkliudė opią vietą.

– Neypatingos, – galiausiai atsakė Tėja, nepakeldama akių nuo šachmatų lentos. – Kai... kai baigėsi gedulas, likau su teta Marija. Jai... jai reikėjo kompanionės, o kadangi aš neturėjau – neturiu – jokio noro ištekėti, šis sprendimas atrodė protingiausias. – Ji perstatė karalių.

Ričardas nežinojo, ką atsakyti. Tėja vakar prasitarė – kad nenori tekėti. Bet juk...

– Mano brolis tikrai neketino vesti, – tarė Ričardas. – Abejoju, kad jautėsi kada nors laimingesnis nei dabar.

Tėja pakėlė akis.

– Džiaugiuosi, – pridūrė ji. – Papasakok apie savo svainę. Ji... laukiasi, ar ne?

Ričardas nugirdo atsargią dvejonę ir jam suspaudė širdį. Ar Tėja to troško, o dabar yra įsitikinusi, kad amžiams neteko? Nepaisant to, ji pakeitė pokalbio temą, ir jam teliko gerbti jos sprendimą. Ričardas žengė atsakomąjį žingsnį ir truputėlį papasakojo apie Maksą su Verite, kad kūdikis turėtų netrukus gimti ir kad Maksas siaubingai bijo. Daug labiau nei pati Veritė.

Šį kartą Tėja nepažvelgė į jį, tik truputėlį sučiaupusi minkštas rožines lūpas apmetė akimis lentą stengdamasi susikaupti. Bet jos rankos, sudėtos skreite, ištisai krutėjo, knibinėjo rankogalius, ant mažojo pirštelio sukinėjo žiedelį su turkiu.

Jam pačiam derėtų susikaupti, nuspėti kitą jos ėjimą ir padarinius. Žinojo, kokio veiksmo galima tikėtis, ką devyni žmonės iš dešimties darytų šiuo atveju. Bet tai atrodė nesvarbu, palyginti su išsprūdusia garbana, kutenančia Tėjai veidą ir verčiančia susiraukti. Tėja nustūmė ją šalin, o Ričardui panižo pirštus sugauti sruogą ir saugiai užkišti. Arba išlaisvinti dar kelias švelnias besiraitančias garbanas ir apsukti sau apie pirštus. Ričardas palinko į priekį...

Tėja žvilgtelėjo į jį vėl braukdama pasiklydusią sruogą nuo akių. Jųdviejų žvilgsniai susitiko: jo akys buvo netikėtai primerktos, žvilgsnis įdėmus, jos – išsiplėtusios ir apstulbusios. Tikrovė gnybtelėjo besikalančiai Ričardo aistrai. Kas, po velnių, jam užėjo? Šioms piršlyboms reikia sveiko proto... o šachmatų partija – labai išmintingas ir protingas žingsnis.

Ričardas buvo sukrėstas, kad per dvi valandas galimybė sužaisti partiją virto piršlybomis. Tėja kažkada mylėjo ir neturėjo jokio noro vėl atiduoti savo širdies. Galbūt ji pasvarstytų apie santuoką, grindžiamą draugyste? Bendrais interesais ir supratimu? Ar to jai pakaktų?

Tėja ištiesė ranką, Ričardas susižavėjęs stebėjo, kaip liauni grakštūs pirštai pakimba virš jos karaliaus. Jam atrodė, kad ji mato jo spąstus. Kitas klausimas toptelėjo Ričardui – ar tokios santuokos pakaktų jam?

Atsidarė durys.

– Ponas Vinslou, – pranešė Mailsas.

– Deividai! – šūktelėjo Tėja pasirodžius broliui.

Ričardas pakėlė akis. Vinslou žvilgsnis užsižiebė pykčiu, kai aprėpė reginį.

– Laba diena, Vinslou.

Akimirką į ramų pasveikinimą nebuvo atsakyta, paskui Deividas Vinslou, rodės, truputėlį atsipalaidavo.

– Bleikharstai. – Itin nenori šypsena perkreipė jo lūpas. – Prisimenu, kad tau patinka šachmatai. Sutrukdžiau?

Tėja klausimai pažiūrėjo į jį.

– Taip. Sutrukdei, – atsakė Ričardas mandagiai. – Maždaug tris sekundes teks luktelėti sesers. – Jis nusišypsojo Tėjai. – Bent jau tiek ji užtruks nušluodama mano karalių.

Tėja sukrizeno neslėpdama vilnijančio džiaugsmo, nuo kurio Ričardo kūnu plūstelėjo pasitenkinimo srovė. Staigus judesys prikaustė jo dėmesį. Deividas Vinslou prisėdo ant sofos, atkragino galvą ir įdėmiai žvilgtelėjo į seserį, tarsi tik dabar būtų pamatęs. Apstulbusios pilkos akys blykstelėjo, kai pažvelgė į Ričardą, paskui grįžo prie Tėjos.

– Nenorėčiau jums trukdyti, – tarė keistai šyptelėjęs.

Kaip Ričardas ir numatė, jo karalius greitai krito.

– Na, gerai, – pasakė. – Man bus pamoka, kad tinkamai tavęs neįvertinau. Tėja, progai pasitaikius atkeršysiu. – Ričardas atsistojo ir pasisuko į Vinslou. – Linkiu jums geros dienos ir palieku su seserimi.

Vinslou taip pat pakilo.

– Kalbant apie tai, Bleikharstai... – jis nutilo, lyg būtų svarstęs ir staigiai priėmęs sprendimą. – Tikėjausi vėliau persimesti pora žodžių.

Ričardas įsmeigė įdėmų žvilgsnį.

– Nejaugi? – Iššūkis? Įspėjimas?

Vinslou pasijuto kiek nesmagiai. Greičiausiai ne iššūkis.

– Hm, taip. Galbūt neatsisakytum šiandien su manimi papietauti? Apsistojau Džermino gatvėje. – Jis išsitraukė iš kišenės dėžutę, išėmė vizitinę kortelę ir padavė Ričardui.

Tikrai ne iššūkis.

Ričardas paėmė kortelę.

– Puiku, Vinslou. Kada?

– Aštuntą tau tinka?

– Žinoma. Nekantriai laukiu. – Jis nusišypsojo Tėjai. – Pasaugosi man šokį šį vakarą? Arba du.

– Šokį?

– Taip, šokį. – Ričardas šyptelėjo matydamas sutrikusį jos žvilgsnį. – Juk žinai, šokis – kai kažkas daroma kojomis.

Durys užsivėrė Ričardui už nugaros, ir Tėja užsmaugė nevilties klyksmą. Kad jį kur galas! Žinojo, kas yra šokis, bet iš tikrųjų troško išsiaiškinti, įsivaizduoja šokti su ja ar mieliau dėl kojos šokį prasėdėtų su ja. Nors... kai kažkas daroma kojomis... vis dėlto piršosi mintis, kad Ričardas ketina šokti...

Nustūmusi spėliones, Tėja atsisuko į Deividą.

– Kodėl nori pasikalbėti su Ričardu?

Jis atsakė ne iš karto. Tik susimąstęs dėbsojo į šachmatų lentą.

– Tėja, buvau pamiršęs, kaip tu jam patinki, – galiausiai prabilo. – Kaip suprantu, vakar jis įsikišo tarp jūsų su Danheivenu... – Deividas susiraukė, – ir pasišalino su tavimi.

Tėja tučtuojau suvokė, kur krypsta kalba.

– Ne! – riktelėjo ji piktai, pamiršusi ankstesnį Ričardo žvilgsnį, kuris sekundę bylojo daugiau nei apie draugystę. – Turiu galvoje, taip, jis išsivedė, bet nesistenk įžvelgti ko nors daugiau, tai buvo tik geranoriškumas! Jis norėjo perspėti mane dėl Danheiveno. Kaip ir tu!

Ne pabučiuoti ją. O jei ir būtų pabučiavęs, smalsumas, koks tai būtų buvęs bučinys, labai stropiai ir kuo tikriausiai buvo užgesintas prieš daugelį metų. Ji patyrė, kokie būna vyrų bučiniai.

– Tėja...

– Ne!

Ji nekreipė dėmesio į keistą balselį, kuždantį, kad trokšta, jog viskas būtų kitaip, kad galėtų dalytis ramiu gyvenimu, kurį Ričardas kuria sau. Ir kad ji elgiasi neprotingai rikiuodama vyrus ir jų bučinius į vieną eilę. Ričardo bučiniai galėjo būti visiškai kitokie, kaip ir jis pats.

Neįmanoma logiškai paaiškinti baimės.

Atsikračiusi ir šios minties Tėja tarė:

– Tu visiškai teisus – aš patinku Ričardui. Jis laiko mane drauge. Liaukis, Deividai. Turiu nedaug draugų, todėl negaliu vieno iš jų parasti.

– Tikrai žinai, kad netektum draugo?

Tėja nusijuokė. Tik garsas, be jokio linksmumo pėdsakų.

– Paklausk savęs, kaip pats elgtumeisi panašiomis aplinkybėmis.

Deividas atsiduso.

– Gerai. Kodėl tau neužsidėjus skrybėlaitės ir pelerinos? Nusivesčiau ledų.

Tėja nustėro.

– Ledų?

Jis nusišypsojo.

– Kodėl ne? Tu mėgsti ledus. Bent jau tikrai mėgai. Guldau galvą, kad per aštuonerius metus nė karto nevalgei!

Ričardas rado Mailsą sandėliuke. Ši akimirka buvo viena iš tų, kai veiksmas tampa gyvybiškai svarbus. Privalėjo ko nors imtis dėl raštelių, be to, turėjo nukreipti mintis. Kad atsikratytų įtartino ilgesio prisiminęs Tėjos žodžius, jog rado kaip tik tai, ko jam reikia gyvenime. Ji buvo visiškai teisi, nors mintis, kad vis tiek kažko trūksta, nedavė ramybės. Paskutinės spalvos ar kontūro paveikslui užbaigti. Vienintelio siūlo viskam suausti. O jei netrūksta, tiesiog pats sau dar nepripažino.

– Kas atsiuntė raštelį, pone Ričardai? – Mailsas atrodė sutrikęs. – Na, tikrai negalėčiau atsakyti. Greičiausiai Edmundas atidarė duris, nes budėjo prie įėjimo. Jis atėjo pas mane su laiškeliu teiraudamasis, kur rasti panelę Vinslou. Aš nunešiau jai raštelį.

Ričardas linktelėjo.

– Puiku. Malonėk atsiųsti Edmundą į mano kambarį.

Po dešimties minučių, kai Edmundas uždarė duris, Ričardas nusikeikė. Liokajus nematė, kas atnešė laiškelį. Jis buvo pakištas po durimis, o paskui nuaidėjo skambutis. Tik prabėgomis pamatė nuskuodžiantį berniuką. Aklagatvis. Nors gal pavyktų šį tą išsiaiškinti iš pačių raštelių.

Susiraukęs Ričardas surado vakarykštį laiškelį, išsitraukė iš kišenės adresuotą Tėjai ir išskleidė abu ant tualetinio stalelio. Jam buvo tekę tyrinėti daug neįprastų dokumentų. Juk galėtų ką nors pasakyti apie šiuos?

Nedaug. Abu parašyti tokiame pat paprastame geros kokybės popieriuje. Vandenženklis nepadės. Ganėtinai dažnai sutinkamas. O rašysena? Dirbtinė didžiųjų raidžių keverzonė, įtarė, nieku gyvu neprimena kasdienės siuntėjo rašysenos. Lengvas kvepalų aromatas suerzino šnerves... moteriškas, dvelkiantis gėlėmis. Paniuręs Ričardas pauostė laiškelį. Kvapas, rodės, įsiliejęs... lyg rašančioji būtų pasikvepinusi riešus ties pulsu. Ne kas, bet šis tas. Jis ieško moters.

Paaiškėjo atsakymas, kurio nenorėjo girdėti vakar – raštelyje minima turtingoji kekšė buvo pati Tėja. Dar šis tas iš praėjusios nakties šmėkštelėjo Ričardui galvoje: moters balsas, persunktas pagiežingų paskalų apie Tėją – Mieloji, sulaukiau tikrai įdomaus laiško... Koks paprastas būdas paskleisti gandus, jei netrokšti būti atpažinta.

Ričardas pajuto gilų deginantį įniršį. Vos tik ras kaltininkę...

Prabilo sveikas protas: bus velniškai sunku išsiaiškinti, kas ji tokia, nebent siuntėja bus kvaila ir į Arnsvort rezidenciją atsiųstų daugiau raštelių. Ričardas įtempė žandikaulį. Gal ir sunku, bet įmanoma. Ir pripažino: nors ir kaip išmintinga būtų išsinuomoti butą, šios minties teks atsisakyti – jis lieka Arnsvort rezidencijoje.

Penktas skyrius

Ričardas užšlubčiojo į Vinslou butą Džermino gatvėje vis dar spėliodamas, kodėl sulaukė kvietimo. Tarnas palydėjo į jaukią, gal truputį netvarkingą svetainę, ten pasitiko šeimininkas su draugiška šypsena, bet akys išdavė rūpestį.

– Bleikharstai. – Vinslou ištiesė ranką, ir Ričardas paspaudė.

Kai tik tarnui už nugaros užsivėrė durys, Vinslou pasuko tiesiai prie reikalo.

– Esu tau skolingas atsiprašymą. Brendžio?

Ričardas kilstelėjo antakius.

– O? Taip, prašyčiau.

Vinslou atrodė nusiminęs, pripylęs stiklą brendžio jis padavė Ričardui.

– Taip. Anądien pasiskubinau su išvadomis. Breibrukas paprotino mane.

Ričardui vargiai sekėsi užgniaužti prunkštelėjimą.

– Vinslou, tik nesigilink per daug, – patarė jis. – Dabar jau dauguma aukštuomenės padarė tas pačias akivaizdžias išvadas. – Įskaitant žiežulą, parašiusią tuos šlykščius raštelius.

– Girdėjau. – Vinslou mostelėjo raka į patogų odinį krėslą šalia spragsinčio židinio.

Ričardas atsisėdo, ir kelias minutes juodu ramiai gurkšnojo, kol Vinslou pertraukė tylą.

– Breibrukas davė man patarimą.

Ričardas linksmai žvilgtelėjo į jį. Skambėjo pavojingai. Džulijano patarimai dažnai būdavo pagrįsti ir visada piktinantys.

– Tikrai? – jis nutaisė truputėlį susidomėjusį, bet ne įtarų balsą.

– Taip. – Vinslou pasukiojo brendį stiklinėje ir atrėmė Ričardo žvilgsnį virš taurės krašto. – Įtikino mane ne tik tuo, kad jei būtum vaikęsis turtingos žmonos, ledi Arnsvort būtų apvesdinusi tave prieš daugybę metų...

Ričardas nusikvatojo, nors vis dar ruseno erzelis, kurį sukėlė Vinslou.

– Bet taip pat patikino, kad tu kuo puikiausiai gali pagelbėti Tėjai.

Ričardas užspringo brendžiu.

Po sekundėlės, sulaukęs paslaugaus Vinslou trinktelėjimo į nugarą, atsikrenkštė.

– Ir kaip jis priėjo prie tokios išvados? – paklausė.

Vinslou susiraukė.

– Pirma, tu neieškai žmonos. Antra, esi čia pat. Trečia... – jis padvejojo, paskui tęsė, – na, tuo šiandien pats įsitikinau. Gražiai elgeisi su Tėja, kai buvo vaikas. Tave ji mato kaip draugą. O kai Breibrukas papasakojo apie vakarykštį tavo susidūrimą su Danheivenu, užtikrino, kad neužduosi daugybės klausimų, į kuriuos negalėsiu atsakyti.

Ričardas minutėlę mąstė, ką, Vinslou nuomone, šiandien jis matė.

– Turint galvoje tuos klausimus, turbūt nediskretiška būtų teirautis, – tarė jis su ironijos gaidele, – ar galėtum paaiškinti, kokios Tėjai reikėtų mano pagalbos? Ir ką, tavo nuomone, galėčiau padaryti?

– Tėja... nenusiteikusi tekėti, – pradėjo Vinslou. – Po jos... turiu galvoje tai, kas atsitiko prieš aštuonerius metus, ji šito netrokšta. Deja, mūsų tėvas į šį reikalą žvelgia visai kitaip. Jis nori ją ištekinti. – Primerktos pilkos akys žybtelėjo. – Suprantu, kaip ir aš manai, kad Danheivenas – netinkama partija mano seseriai?

– Mąstau labai panašiai, – ramiai atsakė Ričardas. – Jis – galvijas. – Stengėsi nustumti į šalį mintis apie galimą Tėjos ir Danheiveno draugystę. Tik per mano lavoną.

– Taip.

Ričardas tik po akimirkos suvokė, kad iš tiesų paskutinės frazės neištarė garsiai, kad Vinslou tik pritarė jo apibendrinimui dėl Danheiveno žavesio.

– Būta kalbų, – lėtai prabilo Ričardas, – apie Danheiveno žmonos mirtį. – Jis neapkentė paskalų ir vengė jas skleisti, bet šiuo atveju padarysiąs išimtį.

Vinslou nieko nepasakė. Tik laukė. Jis net neatrodė nustebęs, vadinasi, nėra reikalo piršti minties, kad užsimintų apie tai Aberfildui. Aberfildas žinojo, bet tai jam nerūpėjo.

Po perkūnais.

– Žinai, Vinslou, tiesą sakant, tau net nereikėjo prašyti. Nejau manei, kad prie jos prileisiu tokį išsigimėlį kaip Danheivenas?

– Bus ir kitų, – ramiai pabrėžė Vinslou. – Sutinku, jis blogiausias iš visų. Bet ji tikrai netrokšta ištekėti, nenoriu matyti, kaip mūsų tėvas verčia tai daryti.

– Malonėk pakartoti? – Ričardas sunkiai patikėjo tuo, ką išgirdo. – Kodėl jam reikėtų?..

– Paskalos, – pertraukė Vinslou nirčiai.

– Ką? – Kažkokia nesąmonė.

Vinslou padvejojo, tarsi būtų rūpestingai rinkęs žodžius.

– Kažkas paskleidė gandą, – pagaliau paaiškino jis, – kokio dydžio yra Tėjos palikimas. Mūsų tėvas nusprendė ištekinti ją, kol netapo turtų medžiotojų taikiniu.

Ričardas susiraukė. Vinslou pasakė ne viską. Nors jis taip pat visko nepapasakojo...

– Atleisk, Vinslou, bet vakar nugirdau spėlionių... – matydamas netikėtai primerktas savo pašnekovo akis, Ričardas irzliai pridūrė: – O, dėl Dievo meilės! Atsikvošėk! Prašei manęs pagalbos, ir aš pasirengęs padėti, bet man būtina žinoti, kas vyksta. – Vinslou nurimo, o Ričardas tęsė. – Kai kurios liežuvautojos spėliojo, kad galėjo būti ir kita priežastis, ne vien gedulas dėl Lalertono mirties, koks nors neprotingas poelgis, paskatinęs Tėją trauktis iš aukštuomenės.

– Jos išties spėliojo? – sugriežė dantimis Vinslou.

– Taip. Ir ne, kaip vakar man pranešė Džulijanas, dėl to negalime iškviesti jų į dvikovą.

Vinslou nenoriai nusijuokė.

– Mes? Bleikharstai, dėl moters kviesti ką nors į dvikovą paprastai paliekama teisė jos broliui arba vyrui! Arba sužadėtiniui.

Ričardas nekreipė į tai dėmesio. Jo nuostabai, dėl Tėjos iškviesti ką nors į dvikovą nė kiek neatrodė netinkama. Ypač Danheiveną. Nustūmęs šią mintį, jis grįžo prie reikalo esmės.

– Mane pribloškė, kad šis Tėjos pasirodymas – pirmasis po daugybės metų, o paskalos sklinda stebėtinai greitai. Net ir Londone. Peršasi mintis, kad žmonės pradėjo taukšti, dar prieš Tėjai atvykstant į miestą. Ar tai ne viena iš priežasčių, kodėl tavo tėvas pasiryžęs ją ištekinti?

Vinslou subarbeno pirštais į stalą, ir Ričardui susidarė įspūdis, kad jis apgalvoja atsakymą.

– Taip, – galiausiai pratarė. – Jis netrokšta nė menkiausio skandalo. Vėl svarstoma tėvo kandidatūra į postą ministrų kabinete.

Puikiai suprantama. Bet kodėl išvis kilo gandai? Kas juos pradėjo? Paskalos svarbios aukštuomenės gyvenime, bet dažniausiai tik apie dabarties įvykius. O ne apie tariamą, be to, aštuonerių metų senumo, skandalą. Nebent kas nors griežia dantį...

– Taigi kažkas trokšta sukliudyti tavo tėvui užimti postą ministrų kabinete. – Paaiškinimas buvo akivaizdus.

Vinslou atrodė suglumęs.

– Ką? – jis skubriai pasitaisė. – Na, taip. Tai... tai paaiškintų viską.

Deja, buvo taip velniškai akivaizdu, kad Vinslou neturėjo nustebti. Beje, kaip su tuo susiję laiškeliai? Ar išvis jis ketina užsiminti Deividui apie raštelius? Panašu, kad Tėja nepapasakojo apie savąjį. Jei būtų pasakiusi, Vinslou būtų žinojęs, kad jis nutuokia. O tai atsako į jo klausimą.

– Bleikharstai?

Ričardas pakėlė akis.

– Atsiprašau. Užsigalvojau.

Vinslou nusiminė.

– Breibrukas įspėjo ir dėl to. Sakė, kad neklausinėsi, bet tai nesulaikys tavęs nuo klausimų apmąstymo. Gal paskambinti, kad patiektų vakarienę?

– Be abejo, – pritarė Ričardas.

Kol kas jis neužsimins apie raštelius. Mažiausiai, ką gali padaryti, – papasakoti Tėjai apie savo laiškelį, prieš išpliurpdamas jos broliui. Be to, nebūtina pranešti Vinslou, kad jau nusprendė nepaleisti Tėjos iš akių. Vinslou būtų troškęs išsiaiškinti kodėl, o jis tiksliai nežinojo, ar yra pasirengęs atsakyti. Bet smalsumas vis tiek nedavė ramybės...

Vinslou susipylė likusį brendį ir trūktelėjo skambučio virvę.

Įdėmiai jį stebėdamas Ričardas uždavė paskutinį klausimą:

– Kodėl ne tu? Esi jos brolis. Niekas tavęs nesmerktų, kad trokšti apsaugoti seserį nuo vedybų su Danheivenu, net jei jūsų tėvas išprotėjęs ir jam tas priimtina.

– Bijau, Bleikharstai, – atsiprašydamas atsakė Vinslou, – į šį klausimą, kaip ir į kai kuriuos kitus, negaliu atsakyti.

Jis irgi tą suprato. Vadinasi, reikia išsiaiškinti pačiam. Ir kaip su tuo susiję tie prakeikti laiškai, jei apskritai susiję. Ir dar vienas klausimas, kurio net nesivargino sau užduoti – kodėl Aberfildas mano, kad Danheivenas yra tinkama partija jo dukrai?

Tėja vis labiau pasitikėdama apžvelgė patalpas, kurias šiam vakarai išsinuomojo Ledi Montekjut. Aitrus oranžerijos gėlių aromatas maišėsi su tirpstančio vaško kvapu, triukšmu ir tvankuma. Tai turėjo kelti siaubą, vis dėlto ji išliko rami.

Madam Monika atsiuntė rafinuotą vakarinę suknelę iš nuostabaus aguonų raudonumo muslino, puoštą smulkutėmis auksinėmis šakelėmis ir auksiniais nėriniais.

– Galbūt įžūloka spalva, – pasakė madame. – Bet jūs esate truputėlį vyresnė. Nėra reikalo rengtis à la jeune fille...⁷

Tada ji nepatikėjo, bet dabar pradėjo suprasti, ką turėjo galvoje ledi Arnsvort sakydama, kad su naujais drabužiais pasijus kitaip. Ryški suknelė tapo savotišku apsauginiu šarvu. Mergaitė gal ir dingo, bet lygiai taip pat išgaravo nuolanki būtybė ir pamažu užėmė jos vietą. Vilkėdama skaisčiai raudoną suknelę ir užsidėjusi derantį galvos apdangalą, Tėja jautėsi saugi lyg tvirtovėje. Be abejo, toptelėjo linksma mintis, prigludęs naujas korsetas prie to taip pat prisidėjo!

O skoninga povo plunksnų vėduoklė buvo svarbiausias damos ginklas... ja garantuotai galima atbaidyti visą pasaulį. Tėją dar labiau padrąsino tai, kad Ričardas paprašė jam skirti du šokius. Nors Almerija prasitarė, kad jis šokdavo nedažnai. Jam labiau patikdavo sėdėti ir šnekučiuotis su savo partnerėmis, o Tėjai tai kuo puikiausiai tiko. Vadinasi, jai nereikės šokti valso. Manė, kad su kitais šokiais susidorotų, bet valsas baugino, nuo minties, kad bus laikoma glėbyje, sukaustė nugarą.

Nerūpestingai mosuodama vėduokle, Tėja nusišypsojo ponui Fildingui. Ji gali tą padaryti. Tik vylėsi, kad Ričardas pasirodys vos pasigirdus pirmojo valso garsams.

– Ne, pone, bijau, kad jau būsiu pažadėjusi abu valsus.

Ričardas, įžengęs į pokylių salę drauge su Vinslou, iš karto pamatė Tėją ir neteko amo. Ji stovėjo prie vazone augančios palmės, šalia ant sofutės sėdėjo Almerija, ir buvo aplink susispietusios grupelės vyrų, kurie stumdėsi ir varžėsi dėl vietos, dėmesio centre.

– Prakeikimas! – burbtelėjo Vinslou.

Jis pasileido pirmyn.

– Vinslou! Ar galėtume šnektelėti, jei malonėtumėte?

Seras Fransis Foks-Hitonas, aukštas, elegantiškas ir truputėlį rūškanas, stovėjo priešais juos.

– Ketinau rytoj pas jus užsukti, bet kadangi esate čia... – Jis šyptelėjo Ričardui. – Pone Bleikharstai, atleisite mums?

Vinslou pasisuko į Ričardą kietai sučiaupęs lūpas.

– Vėliau tave susirasiu. Neprieštarausi?..

– Jau atsiklausei, nejau neprisimeni, – tarė Ričardas.

Vinslou žandikaulis atsipalaidavo ir jis išspaudė kažką panašaus į šypseną.

– Taip, tikrai. Dėkoju. – Jis nusigręžė. – Jūsų paslaugoms, Foks-Hitonai.

Ričardas nusilenkė Almerijai ir Tėjai, draugiškai pasisveikino su daugybe džentelmenų, mėginančių pelnyti Tėjos dėmesį. Priverstinai sau priminė, kad dauguma iš jų nekenksmingi, ir jam dingtelėjo, jog Tėja į juos nekreipia nė menkiausio dėmesio. Ričardui kilo įtartina mintis, kad jos tarsi čia ir nėra. Nors šypsojosi ir mandagiai atsakė gerbėjams, Tėja klaidžiojo kitur, o su tuo kažkaip susijusi atsargiai mosuojama povo plunksnų vėduoklė.

Ričardas pastebėjo besiartinantį Danheiveną ir pasimuistęs kone suurzgė iš pykčio. Danheivenas tikrai pavojingas.

– Ak, klausykite, panele Vinslou, – prieštaravo Tomas Fildingas. – Kaip negerai! Abu valsai, ir jūs neišduodate, kam jie atiteko, todėl mes galime...

– Panelė Vinslou, – įsiterpė lordas Danheivenas, – Fildingai, valsus šoks su manimi. Juk suprantate, ankstesnis susitarimas.

Jo savininkiškumas privertė dar labiau pasišiaušti.

– Ak? – Tėja prisimerkė sulaikydama vėduoklę. – Su kuo ankstesnis susitarimas, milorde? Bijau, ne su manimi.

Ričardas mažumą aprimo. Mandagioji, švelnioji Tėja ką tik davė šiurkštų atkirtį, kurio būtų pavydėjusios Almako klubo globėjos.

Malonų jos balsą palydėjo šypsena ir ramus vėduoklės plazdenimas.

Almerija, tauškusi su ledi Hornflit, mažumėlę pakreipė galvą ir sukluso.

Lordas Danheivenas atsikrenkštęs susiraukė.

– Pamaniau, kad turint omenyje aplinkybes... Šiandien kalbėjausi su jūsų tėvu...

– Nejaugi, milorde? – kandžios gaidelės dvelktelėjo šalčiu. – Ir kaip jis laikosi?

– Labai gerai, panele Vinslou.

Danheivenas apdovanojo Tėją atlaidžia savininkiška šypsena, Ričardas net sugriežė dantimis. Almerija tučtuojau apsisuko ir įsistebeilijo į jį. Ričardas, netaręs nė žodžio, sukando žandikaulį, o Danheivenas tęsė:

– Jis patikino mane, kad būtumėte nepaprastai laiminga...

– Milorde, kaip keičiasi laikai, – prabilo Ričardas nesuvaldęs žandikaulio. – Kad ir kokie papročiai pritiko lordo Aberfildo jaunystėje, šiuo metu gaunamas damos, o ne jos tėvo sutikimas šokti. – Mažumą linktelėjęs, jis pridūrė: – Kaip kad aš tai padariau anksčiau. – Anksčiau galėjo reikšti daug ką, nebūtinai, kad šiandien su Tėja buvo vienu du Arnsvort rezidencijoje.

Ir nė už ką nepasinaudos Danheiveno strategija priversti Tėją arba šokti, arba griežtai atsisakyti. Jie nesitarė dėl konkrečių šokių, bet jei ji pageidauja...

Virš pavojingosios vėduoklės į jį klausiamai nukrypo mėlynos akys.

Ričardas nusišypsojo.

– Galbūt kitą kartą, milorde, – atsakė Tėja, traukdamasi nuo Danheiveno. – Aš tikrai šį šokį pažadėjau ponui Bleikharstui.

Danheivenas nepatikliai prisimerkė ir atsisuko į Ričardą.

– O? Bleikharstai, nemaniau, kad šokate. Kokia ypatinga proga!

Tėjos įtraukiamo oro švilpesys buvo tarsi balzamas Ričardo įsiūčiui.

– Pone, žinoma, mano sūnėnas šoka! – tėškė Almerija.

– Ne, milorde? – Ričardas, pagautas smalsumo, nužiūrėjo jo šviesybę nuo galvos iki kojų, ir grafas susierzinęs paraudo. – Ak, na, turite sočiai laiko susipažinti su visokiais jums dar nežinomais dalykais. Aš tikrai šoku. Priklauso nuo progos. Kai manau, kad pastangos vertos. – Jis žvilgtelėjo į Tėją. – Juk tai tas pat, kas kaltinti Mantono⁸ pistoletus. Veliuosi į rungtynes tik su tais, kurie, žinau, iš dalies verti padorių varžybų.

Virš povo plunksnų vėduoklės žibėjo besijuokiančios Tėjos akys.

– Gal kaimišką šokį, milorde, – atsisukusi šaltai pasiūlė ji Danheivenui. – Abu valsus pažadėjau ponui Bleikharstui.

Ričardas mintyse burbtelėjo prakeiksmą. Abejojo, kad koja per vieną vakarą ištvertų du valsus.

Danheivenas vos linktelėjo.

– Jūsų paslaugoms, panele Vinslou.

Dar kukliau linktelėjo Ričardui, apsisuko ant kulno ir išdidžiai nužingsniavo. Tėja atpažino akimirksniu užplūdusią baimę. Tebūnie Ričardas grafų sūnus ir brolis, bet Danheivenas – įtakingas žmogus... kas, jei jis?..

– Malonėsite, brangioji? – pasiteiravo Ričardas siūlydamas ranką.

Pasigirdo krūtininis juokas, kai jis vedėsi Tėją per minią.

– Pasipūtęs kvailys, – tarė Ričardas.

– Ričardai! Visai nejuokinga! – nirčiai sušnabždėjo Tėja. – O kas, jei jis?..

– Jei mėgins tave įskaudinti, – prabilo Ričardas negyvu, ramiu balsu. – Su didžiausiu malonumu susidorosiu su juo. – Visas linksmumas garuote išgaravo.

– Aš jaudinuosi ne dėl savęs! – atrėžė Tėja. – Jaudinuosi dėl tavęs!

Jis sumirksėjo iš nuostabos. O tada visai kitokia šypsena nušvietė veidą. Meili šypsena, bylojanti apie tai, ką Tėja manė esant seniai prarasta. Nors giliai viduje varpelis įspėjamai skambėjo, šiluma pasklido po Tėjos kūną, ir akimirksnį tarp jųdviejų pakibo kažkas beveik apčiuopiama. Ji atgavo kvapą... jei tik... ak, jei tik!

– Kur mes pasėdėsime? – paklausė ji.

– Pasėdėsime? – Ričardas žvilgtelėjo į ją. – Mes šoksime.

– Šoksime?

– Na, žinoma! Nebent... – Jo akys keistai blykstelėjo. – Nebent tu norėtum pasėdėti?

Tėja pasijuto sukrėsta. Jis norėjo šokti? Iš tikrųjų šokti? Tiesą sakant, ji net nepatikėjo, kad Ričardas kalba rimtai.

Saugiau būtų nešokti. Pribloškiantis Ričardo artumas jau ir taip išmušė iš vėžių. O šokti, būti laikomai jo glėbyje, kol muzika apnarplios raibuliuojančiu tinklu, bus nepalyginti svaigiau. Kaip išvysti netikėtai blykstelėjusią liepsną įdėmiai ją stebinčiose tamsiose akyse.

Ji neketino šokti – nemanė, kad jis norės.

Vis dėlto kodėl nepašokus? Kas gali nutikti šokant su Ričardu? Iš visų vyrų jis vienintelis, su kuriuo jaustųsi patogiausiai. Tėja išspaudė šypseną, nurijo paskutinį gurkšnį šampano ir tarė:

– Ričardai, man būtų garbė su tavimi šokti.

Jis paėmė tuščią šampano taurę ir kartu su savąja padavė liokajui. Paskui, dar sykį nuostabiai nusišypsojęs, pasiūlė Tėjai ranką.

– Atrodo, mūsų šokis, – pasakė.

Išvedė ją į šokių aikštelę ir ėmė suktis valso ritmu.

Tėja nenutuokė, ko tikisi. Nejuto baimės. Be jokios abejonės. Juo labiau su Ričardu. Su juo – niekada. Bet... šaltukas... atstumas, kurio išmoko laikytis su visais, pernelyg prisiartinusiais... juto tai visą vakarą, kol žmonės spietėsi aplink, bet atbaidė juos vėduokle. Ypač lordą Danheiveną. O dabar...

Dabar, Ričardo glėbyje, derinantis prie nelygios jo eisenos, vėduoklė buvo nereikalinga ir maskatavo ant riešo, o Tėja gėrė tik šilumą ir visa apimantį artumą. Kad ir ko tikėjosi, tai buvo kas kita.

Saugiai laikoma jo rankų ir nešama banguojančiu šokio ritmu, Tėja jautė Ričardo jėgą, tikrą vyriškumą. Tai teikė vien malonumą, saldų, moterišką džiaugsmą, kad, jo nuomone, ji verta pastangų. Tėja jautėsi gyva, o to nepatyrė metų metus.

Ji nužvelgė Ričardo veidą. Taip, lyg niekada iš tikrųjų nebūtų mačiusi. Griežtos linijos, tamsūs antakiai, gilios rudos akys. Tokios pažįstamos. Ir vis dėlto kitokios. Naujos raukšlės, išraižytos skausmo, pagalvojo ji. Tiesiog jis vyresnis. Labiau subrendęs. Kai kam jis galėtų atrodyti rūstus, bet tą paneigė šypsena. Ir dabar Ričardas šypsojosi. Jai. Tarsi laikyti ją glėbyje – malonumas. Tėjai pristigo kvapo, ji susigriebė, kad šypsosi.

Neturėtų taip būti. Bent jau ne taip prisiminė. Praėjo nemažai laiko, kai pastarąjį kartą šoko, ypač valsą. Tiesą sakant, Tėja – viena iš nedaugelio moterų, su kuriomis šoko valsą.

Jo žingsniai buvo neįprastai nerangūs ir nevienodi. Nieko keisto. Bet Ričardą, laikantį glėbyje liauną ir lanksčią Tėją, nustebino tikrų tikriausias pasigėrėjimas, nustelbęs vis didėjantį kojos skausmą. Blogiau – džiugesys žiūrėti į ramias mėlynas akis, matyti, kaip į išblyškusius skruostus plūsteli švelnus raudonis, ir regėti pravertas lūpas, kone privertusias pamiršti, kurią koją skauda.

Tada Tėja nusišypsojo jam. Nedrąsi šypsena, neužtikrintumas, lyg abejonė, ar bus palankiai sutikta. Jam užėmė kvapą. Dar niekada nejautė troškimo dingti su šokių partnere iš akių ir bučiuoti ją, leistis bučiuojamam iki sąmonės netekimo. Ričardas apstulbo suvokęs, kad jei pasiduotų troškimui, galėtų pamiršti apie pabėgimą iš akiračio.

Muzika buvo tarsi svaiginantis eliksyras, jos ritmas susiliejo su judančiais jųdviejų kūnais. Dar niekada Ričardas taip stipriai nejautė moters. Dar niekada netroško patirti daugiau. Būti arčiau, įkvėpti švelnaus gėlių aromato, išgirsti tylų jos kvėpavimą. Niekada netroško šokdamas labiau priglausti moters, kad jos klubai spaustų jo klubus, kad jos krūtys liestų jo švarką. Kiekvienas raumuo įsitempė iš visų jėgų stengiantis to nedaryti.

Ričardas iškart suprato, kada Tėja pajuto jo pokyčius. Rankos netikėtai įsitempė, kad neprisitrauktų jos arčiau, o nerangūs žingsniai visai nebuvo susiję su kojos skausmu.

– Ričardai?

Jis pamatė susirūpinusį Tėjos žvilgsnį.

– Žinojau, kad tau pradės skaudėti koją! Norėtum sustoti?

– Nė kiek, – pareiškė jis.

Ne koja kelia rūpesčių.

– Tikrai neskauda?

– Nė kiek, – sumelavo Ričardas. – Tai... aaa... tik mėšlungis. Judant palengvės.

Deja, dabar jis juda ne taip, kaip norėtų. Tiesą sakant, artimiausioje ateityje ir neteks taip judėti.

Baigiantis šokiui juodu atsidūrė kitame šokių salės kampe, toli nuo globėjų. Ričardas matė, kokia Tėja iškaitusi ir spindinti. Jį taip pat išpylė keistas dilgsintis karštis, bet ne dėl tvankumos šokių salėje, tai buvo susiję su lėtai kylančia ir baigiančia pasiglemžti aistra. Ričardas suvokė, kad nors šokis baigėsi, muzika dar skambėjo ir perskrodė kiekvieną sunkų jo pulso dūžį.

Jis stengėsi atgauti savitvardą primindamas sau, kad senokai turėjo moterį. Atsitiktiniai ryšiai su diskretiškomis našlėmis buvo praradę skonį. Matyt, tai neišvengiamai lėmė, kad aistra užpuolė iš pasalų pačioje netikėčiausioje, kokią tik galima įsivaizduoti, vietoje. Viskas labai aišku, tik galbūt nesmagu.

Tėja pažiūrėjo į jį, ir Ričardui užėmė kvapą, kai jųdviejų žvilgsniai susidūrė.

Viešpatie! Na, ir vieta suvokti, kad geidžia moters!

Ypač tokios neliečiamos moters, kaip tetos globotinė ir krikšto dukra. Neįtikėtina.

Na, ne visai neįtikėtina, nes apie tai galvojo. Bet tikrai nederama.

Ričardas atsargiai žengtelėjo atgal, mintys sukosi nuo užplūdusios švelnumo bangos. Kaip ir troško, išvydus besišypsančią Tėja, išsisklaidė visi šešėliai. Tai buvo nepaprasta, daugiau nei aistra. Ak, jam visada patiko partnerės – kokia prasmė gultis į lovą ir suartėti su tuo, kas nepatinka? Bet ši pribloškianti gėla?

– Dar šampano, Tėja? – pasiūlė Ričardas kuo paprasčiau.

Jis seniai pažinojo Tėją, taigi nieko stebėtino, jei su ja elgėsi globėjiškai. Ji graži, todėl ir aistra nebuvo netikėta. Bet švelnumas, plūstelėjęs džiaugsmas vien išvydus jos šypseną... matyti ją besišypsančią jo glėbyje – visai kas kita.

– Labas vakaras, pone Bleikharstai, – pasigirdo šaltas nedraugiškas balsas.

Ričardas lėtai atsisuko ir pamatė juos stebintį lordą Aberfildą bejausmiu veidu.

– Lorde Aberfildai, – jis pasisveikino su senuoju vyru ir nusilenkė.

Šalia Ričardo nejudėdama stovėjo Tėja. Netardama nė žodžio.

Akimirksnis užsitęsė, o Ričardas pajuto tarp šios porelės įsivyravusią įtampą. Dirstelėjo į Tėją. Jokių šešėlių, bet moteris, su kuria šoko, dingo. Jos vietoje stovėjo marmurinė statula stingdančiomis lyg arktinė žiema mėlynomis akimis.

– Labas vakaras, milorde, – pagaliau prabilo Tėja raižančiu tarsi poliarinis vėjas balsu.

Kuo puikiausiai tinkantis kreipinys... nepažįstamajam. Toks jaunos moters pasisveikinimas su tėvu buvo tolygus didžiausiam įžeidimui. Be to, lediniu tonu taisyklingai ištartas įžeidimas dar ir gėlė.

Nieko keista, kad Aberfildas truputėlį nuraudo.

– Jau pasveikote, milorde? – tęsė Tėja.

– Pasveikau, – sugriežė jis dantimis. – Prašyčiau žodelį, Dorotėja! Vienu du.

Ji išlenkė antakius.

– Ak? Taip, turbūt įmanoma.

Aberfildas dabar jau garsiai sugriežė dantimis dėl Tėjos atsakyme slypinčios potekstės, jei būtų atsisakiusi išpildyti jo prašymą.

– Galbūt, dukra, – tarė jis švelniai pabrėždamas, – tada eitum su manimi. Reikia daug ką aptarti. Asmeniškai.

– Dabar? – Tėja šmaukštelėdama išskleidė vėduoklę ir pasislėpė už jos. – Tikėjausi, kad rytoj pageidausite užsukti į Arnsvort rezidenciją. Taip, taip būtų geriau. Daugiau erdvės tvarkyti asmeninius reikalus. Koks laikas jums tiktų?

– Man tiktų dabar! – rėžė Aberfildas.

Tėjos šypsnys suspindo kaip pliki peilio ašmenys.

– Apgailestauju, brangus pone, bet, deja, ledi Arnsvort kiltų nepatogumų, jei nukniaukčiau jos karietą ir dabar grįžčiau namo. Vis dėlto išties džiaugčiausi galėdama jums pasitarnauti rytoj. Užsukite, kada tik jums tiktų. Prižadu, mane rasite namie.

Akimirksnį atrodė, kad Aberfildas susprogs, bet paskui linktelėjo ir išdidžiai nužingsniavo.

Maža pasakyti, kad kitą rytą ledi Arnsvort nesujaudino žinia, jog jos globotinė pasižadėjo dėl savo tėvo patogumo visą dieną nekelti iš namų kojos.

– Žadėjai pasivažinėti karieta su ledi Čeisvoter, juk prisimeni? – tarė ledi Arnsvort.

– Nusiunčiau jai pasiaiškinimą, – atsakė Tėja pagalvojusi, kad tai – dar ir labai patogus sutapimas, apie kurį anksčiau nesusimąstė. – Pamaniau, kad tėvo prašymas svarbesnis.

Ledi Arnsvort nieko neatsakė, tik pridūrė:

– Bet jis nepasakė, kada tiksliai ateis?

Tėja įsigudrino apsimesti, kad apgailestauja.

– Ne, ponia. Jis pageidavo pasikalbėti su manimi asmeniškai, o pokylyje... – Ji išskėtė rankas.

Nėra reikalo prasitarti ledi Arnsvort, kad tikslingai vengia su Aberfildu pasitraukti iš saugaus minios prieglobsčio. Nepasitikėjo juo nė per nago juodymą.

Ledi Arnsvort sučiaupė lūpas.

– Gerai, mano brangioji. Nieko nepadarysi. Šiandien po pietų privalau vykti į keletą vizitų, paskui pasivažinėsiu parke. Žinoma, nurodysiu Mailsui, kad priimtų tik tavo tėvą ir visas pasirodysiančias viešnias. Jokių džentelmenų, be abejo, nebent užsuktų tavo brolis. – Švelni šypsenėlė žaidė jos lūpose.

– Ak, savaime suprantama, – sutiko Tėja.

Ledi Arnsvort linktelėjo.

– Taip. Mieloji, jei dar kartą su Ričardu žaisite šachmatais, būtų geriausia, jei paliktumėte praviras duris. – Tėjai atvipo žandikaulis, o jos malonybė tęsė: – Ričardu gali pasikliauti kaip broliu, bet, žinai, nereikėtų skatinti paskalų. Jei kas atvyktų į svečius ir užtiktų jus drauge... na! – Ji patapšnojo Tėjai ranką. – Tavo tėvui tas nepatiktų.

7^* Kaip jaunai mergaitei (pranc.).

8^* Joseph Manton (1766–1835) – žymus britų ginklininkas, iš pagrindų pakeitęs sportinį šaudymą, turėjęs Londone ginklų parduotuvę ir šaudymo salę, kurioje džentelmenai galėjo treniruotis.

Šeštas skyrius

^–Panele, su jumis atvyko pasimatyti lordas Aberfildas, – pranešė Mailsas. – Palydėti jį?

Tėja padėjo plunksną ir apsvarstė galimybes. Ji buvo svečių kambaryje ir rašė sutikimą kitą savaitę dalyvauti iškyloje su Diana Foks-Hiton. Tėja sudvejojo, nes priėmimas šiame kambaryje įgeltų tėvo išdidumui. Kažkodėl Arnsvort rezidencijos galinė svetainė priminė džiaugsmingus laikus, vaikystę lankantis šiuose namuose, Ričardą, mokantį žaisti šachmatais, truputėlį kreivoką jo šypsnį. Nenorėjo, kad Aberfildas bent per žingsnį artintųsi prie šių prisiminimų.

– Ne. Mailsai, prašyčiau jo šviesybę palydėti į svetainę. Mailsai?.. – viduje tūnantis velniūkštis pasiūlė dar vieną mintį, kaip būtų galima paerzinti Aberfildą. – Pasakykite jo šviesybei, kad galiu skirti labai nedaug laiko.

Tėja girdėjo, kaip į šalia esantį kambarį nuvedamas Aberfildas, kaip Mailsas pasiūlo atsigaivinti, girdėjo atsisakymą. Ji tyčia baigė laišką Dianai. Ir dar kartą perskaitė. Tada užantspaudavo, užrašė adresą, paskambino varpeliu ir palaukė Mailso.

Jam pasirodžius nusišypsojo, perdavė raštelį ir nurodė iš karto pristatyti.

– Mailsai, malonėkite po penkiolikos minučių į svetainę atnešti arbatos.

Tada, jausdama pasiekusi savo, Tėja sulygino elegantišką rytinę suknelę, grąžino pasiklydusią garbaną po nėriniuotu kyku, nutaisė abejingą veidą ir žengė pro svečių kambarį ir svetainę jungiančias duris.

– Laba diena, milorde. Priverčiau jus laukti. – Tai buvo galima suprasti kaip atsiprašymą.

Aberfildas atsisuko ir rūsčiai nužvelgė Tėją.

– Kur, po velnių, panelyte, buvai? – jis buvo išraudęs, o blausios mėlynos akys žibėjo.

Tėja apdovanojo jį pačia maloniausia šypsena.

– Baigiau rašyti laišką, milorde. Prašyčiau prisėsti ir pasakyti, kuo galėčiau būti naudinga. – Tėja įsitaisė ant kėdutės šiek tiek toliau ir laukė.

Aberfildas nešvaistė laiko gražbylystėms.

– Gali man paaiškinti, kokį velnią žaidi su Bleikharstu, – sušnarpštė jis. – Šoki su juo valsą, kai Danheivenas pagerbia tave kviesdamas šokio!

Taigi jis sužinojo. Viešpatie, na, ir kvailys! Ar praeitis nieko jo neišmokė?

– Žaidžiu, milorde? – perklausė Tėja. – Kitaip nei kai kurie, aš nieko nežaidžiu. Ponas Bleikharstas paprašė pašokti su juo...

– Paprašė po Danheiveno! – riktelėjo Aberfildas.

– Visai ne, – atsakė ji saldžiai. – Jis paprašė anksčiau.

Aberfildas nužiūrėjo ją.

– Manai, kad... – jis prunkštelėjo. – Abejoju! Bleikharstai pernelyg aukštai skraido, net jei jo brolis virto kvailiu.

Tėja sustingo, o Aberfildas paniekinamai tęsė:

– Žinojau, kad Almerija Arnsvort pamėgins su tavimi apvesdinti savo nuostabiausiąjį, bet jis išsisuko nuo įsipareigojimų visoms jos rastoms turtingoms paveldėtojoms. Kai kurios buvo turtingesnės nei tu! – jis pašaipiai patempė lūpą. – Be to, nebuvo atlikusios nuo kito vyro.

Žodžiai, nereikšmingi žodžiai. Jie neįskaudins, nebent leisčiausi...

Ričardo užuomina apie Danheiveną prasiskverbė į Tėjos mintis ir išstūmė kandžią tėvo pastabą: Jis taip beviltiškai trokšta... stebėtina, kaip dar nerado jaunos našlės su pora vaikigalių pašonėje... Ką Aberfildas papasakojo Danheivenui? Iš tikrųjų netikėjo, kad būtų išpliurpęs, nors ne visai. Bet jei sektų paskui masalą...

– Galima tik spėlioti, – svarstė Tėja, – kas privertė lordą Danheiveną nuleisti kartelę.

Žuvis išniro.

– Danheivenui reikia įpėdinio, – atsakė tėvas. – Kadangi jis žino, kad turtinga nuotaka gali paleisti į pasaulį vaikiščią, mielai pasirengęs į tai žiūrėti pro pirštus.

– Aš neturiu „vaikiščio“, kaip pats sakote.

Liko tik širdgėla ir kaltė dėl bevardžio vaiko mirties, kurio ji nei matė, nei rankose laikė, ir opijaus miglos aptemdytas naujagimio verksmo prisiminimas.

Aberfildas prasižiojo ir vėl užsičiaupė. Nusuko žvilgsnį ir gūžtelėjo pečiais.

– Gal tas išpera ir mirė, bet vis tiek jį išnešiojai iki galo, – pasakė.

Sukilo pyktis, smaugiantis ir kartus.

– Padarei daugiau, nei įstengė pirmoji jo žmona, – tęsė tėvas. – Dėl šios garantijos ir turtų jam apsimoka tave vesti.

Tėja šiaip taip nurijo pyktį.

– Neabejoju, – tarė ji. – Bet sakykite, milorde, ar pats nerizikavote tiek daug atskleisdamas Danheivenui?

– O kam jam taukšti apie savo nuotaką? – žybtelėjo šaltas džiugesys. – Nėra jokios priežasties kalbėti, jei susituoksite. O jis trokšta tave vesti.

– Bet jei aš netekėsiu už jo?..

Aberfildas sugniaužė kumščius.

– Tekėsi už jo arba aš... aš!..

– Arba ką, milorde? – Tėja liovėsi apsimetinėti ir, pamynusi atsargumą, atsistojo. – Pone, jūs tikrai daugiau neturite galios. Tiesa? – ji nusišypsojo. – Galite manęs išsižadėti, bet po dviejų su puse mėnesių man sueis dvidešimt penkeri, ir aš gausiu du šimtus svarų per metus. Tikrai žinau, kad jums tai – skatikai, bet aš puikiai išgyvensiu. Tik pagalvokite apie kilsiančias paskalas, jei dabar liautumėtės man skyręs pinigų pragyventi.

Aberfildui veidą išmušė raudonomis dėmėmis, jis taip pat pakilo.

– Štai kokio dėkingumo sulaukiu, kad prieš aštuonerius metus apsaugojau tave nuo kvailystės!

Tėja paskambino varpeliu.

– Manau, daugiau nėra apie ką kalbėtis, milorde.

– Pasirūpinsiu, kad negautum nė skatiko! – suriaumojo jis.

Tėja nusijuokė.

– Nepavyks. Pagal testamentą, vos tik man sueis dvidešimt penkeri, nieko negalėsite padaryti, ir aš gausiu du šimtus per metus. Tada būsiu nepriklausoma ir elgsiuosi, kaip užsigeidusi.

Aberfildo veidas pavojingai užsiplieskė raudoniu.

– Turi galvoje, kad tada Bleikharstas bus tavo?

– Tai, milorde, ne jūsų reikalas.

– Žiūrėk, – iškošė jis pro sukąstus dantis, – kad jis suprastų, jog nematysi daugiau nei dviejų šimtų iki trisdešimtojo gimtadienio.

Durys prasivėrė, ir įėjo vyresnysis liokajus.

– Ak, Mailsai. Jo šviesybė jau išeina.

Apmiręs iš įsiūčio Aberfildas nebepratarė nė žodžio ir išdidžiai išžirgliojo iš kambario.

Kai durys užsidarė, Tėja, išsekusi ir virpanti, iš pykčio susmuko ant sofos. Bet ji tai padarė! Pasipriešino Aberfildui ir akivaizdžiai parodė, kad nebeturi jai galios. Jis niekaip neprivers jos tekėti, neįstengs kontroliuoti veiksmų. Suvokimas dar labiau kurstė tėvo pyktį. Kandūs žodžiai išsiskiriant, kad iki trisdešimties gausianti tik du šimtus per metus, piršo mintį, jog jis sutiko, kad ji netekėsianti už Danheiveno. Todėl dabar laisvai gali svajoti apie tokį gyvenimą, kokio pati norėtų.

Tėjai akyse išsiskleidė ateitis, ne rožėmis klota, bet rami. Arba tokia bus, jei atsikratys kaltės ir skausmo – vaikas buvo tyras ir nekaltas dėl jokių nuodėmių. Ar jos veiksmai kalti dėl vaiko mirties? Ji bent iš dalies atsakinga už neapraudotą, nepažymėtą tos būtybės kapą. Būtybė. Skambėjo taip šaltai. Beširdiškai. Kaip Aberfildo „vaikiščias“ arba „išpera“. Tarsi tos būtybės gyvenimas būtų visai nesvarbus. Vėl būtybė. Niekaip kitaip neįstengė mąstyti apie prarastą kūdikį. Drebulys nupurtė Tėją, kol nematančiomis akimis dėbsojo į tuščią židinį. Ji neaiškiai girdėjo durų skambutį. Irzlus balsas nuaidėjo prieškambaryje, paskui pasigirdo laukujų durų trenksmas. Nesvarbu. Tėjos akys apsiblausė. Net nežinojo, jai gimė berniukas ar mergaitė... niekas neišdrįso pasakyti.

Pirmą kartą per septynerius metus kažkas prabilo apie mirusį jos kūdikį – kaip apie vaisingumo įrodymą. Tėja, apmąstydama painiavą, į kurią įsivėlė būdama jaunesnė, tol gniaužė kumščius, kol nagai susmigo į delnus. Jei tik būtų žinojusi... laiku suvokusi... Ji sunkiai nurijo seiles. Dabar žinojo, ką būtų galėjusi padaryti... bet buvo per vėlu. Jai pasidarė šalta, nepaprastai šalta, lyg tuštuma viduje būtų prisipildžiusi ledo.

Durys atsidarė, ir ji apsižvalgė.

– Taip, Mailsai?

– Jūsų arbata, panele. – Senasis vyras meiliai pažiūrėjo į ją. – Jei leisite pasakyti, panele Tėja, atrodo, kad jums būtų ne pro šalį prisnūsti. Kodėl nepasišalinus į savo kambarį, aš atsiųsčiau tarnaitę pagelbėti?

Karštis susitelkė akyse išgirdus šiltą jo balsą. Na, ir kvailė, kad puola į ašaras dėl paprasčiausios gerumo išraiškos, kai beširdiški tėvo veiksmai sukėlė vien šaltą pyktį.

– Dėkoju, Mailsai, – Tėja išspaudė žodžius pro smaugiantį tumulą gerklėje. – Taip ir padarysiu. – Ji patraukė durų link. – Atsisakysiu arbatos. Atleiskite, kad jus sugaišinau.

Liokajus papurtė galvą.

– Nesijaudinkite, panele Tėja. – Jis padvejojo. – Lordas Danheivenas buvo užsukęs. Vos tik išėjo lordas Aberfildas.

Štai kieno buvo stiprus, triukšmingas balsas.

– Pasakėte, kad manęs nėra?

Mailso lūpos krustelėjo, jei liokajus būtų turėjęs mažesnę patirtį, tai būtų priminę šypsnį.

– Ne, panele Tėja, nors jos malonybė liepė taip padaryti. – Šypsena įveikė užkardas. – Ponas Bleikharstas mane aplenkė.

Šiluma ištirpdė geliantį vidinį šaltį.

– Lordui Danheivenui manęs niekada nėra namie, – paaiškino Tėja. – Nei... – giliai įkvėpė, – lordui Aberfildui, nebent apie susitikimą jums praneščiau iš anksto.

– Gerai, panele Tėja.

Ji linktelėjo ir išėjo iš kambario.

Tarnaitė atsiliepė į Tėjos kvietimą ir padėjo nusirengti suknelę, išnarplioti korsetą. Vilkėdama vienais apatiniais Tėja susirietė į kamuoliuką po antklodėmis ir užsimerkė.

Kai pravėrė akis, šešėliai kambaryje jau buvo pasislinkę. Ji nusižiovavo ir pasirąžė. Jautėsi geriau, nors pamanė, kad ne itin ilgai miegojo. Tuo įsitikino dirstelėjusi į laikrodį ant židinio atbrailos. Nusnūdo apie pusantros valandos. Bet ir dvasia, ir kūnas buvo atsigavę.

Atrodė, kad susitikimas su tėvu išsiurbė iš jos nuodus ir apvalė. Toli gražu nesijautė laiminga, bet nebegraužė sekinanti neviltis. Tėjos žvilgsnis užkliuvo už drožinėtos medinės dėžutės šalia spintos. Reikia susidoroti su užduotimi, kurią seniai atidėliojo – sutvarkyti savo... savo ką? Niekučių kolekciją? Apčiuopiamus prisiminimus? Nuo mažumės šioje dėžutėje laikė brangias smulkmenas. Praeities džiaugsmo priminimą. Gimtadienio vakarėlių kvietimai, bilietai į amfiteatrą – mandagus ir kilnus Ričardo poelgis, kai jai buvo dešimt, laiškai, keletas net nuo motinos po ištrėmimo pas tetą Mariją, nepaisant priešingų Aberfildo įsakymų. Deivido laiškai. Ir keletas kitų, suteikusių skausmo... trumpas, dalykiškas tėvo raštelis, kuriame pranešama apie motinos ligą ir mirtį jau po laidotuvių.

Tai buvo vienas paskutinių, padėtų daiktų, išskyrus Deivido laiškus. Pastaraisiais metais, o gal ir ilgiau, net nedrįso žvilgtelėti į dėžutę, tik įkišdavo laišką ir vėl užrakindavo.

Bet dabar... dabar vėl turi ką įdėti. Kvietimai. Dianos laiškeliai, kuriuose rašė, kad draugystė tęsiasi. Dar svetainės rašomojo stalo stalčiuje guli nedidelė krūva raštelių. Ji pasiimsianti dėžutę ir viską sudėliosianti. Kai prieš išvažiuodama iš Jorkšyro kyštelėjo nosį, ten buvo siaubinga netvarka. Pats laikas sutvarkyti. Tėja paskambino kambarinei, kad padėtų suvarstyti korsetą.

Svetainė buvo užimta.

Netoli lango, atsukęs nugarą į duris, viename vertingiausių Almerijos turimų egiptietiškų krėslų su paauksuotomis krokodilo letenomis sėdėjo Ričardas. Nieko nuostabaus, kad aplink buvo ištiesta daugybė laikraščių. Iš tylaus brūžinimo Tėja suprato – Ričardas drožinėja. Šalia stovėjo arbatos stalelis, ant jo gulėjo keletas peiliukų, skudurėlis ir kelios medinės figūrėlės ant laikraščio.

Tėjai sukuteno gerklę juokas. Ričardas visai nepasikeitė. Tik akivaizdu, kad apie laikraščius dabar pagalvodavo pats, nelaukdavo, kol ledi Arnsvort išbars dėl netvarkos.

Tėja atsikrenkštė, o Ričardas susiraukęs apsižvalgė.

– Ak. – Niūri mina dingo. – Paskambink varpeliu.

Tėja taip ir padarė, o paskui paklausė:

– Kam?

– Kadangi atsibudai, Mailsas atneš arbatos. Gerai miegojai?

Ji linktelėjo.

– Gal trukdau?

– Niekus tauški. Ką čia turi?

Raudonis nukaitino Tėjai skruostus.

– Savo kolekciją, jei taip galima pavadinti.

Dieve mano! Jis pamanys, kad tai šlamštas... tikrai šlamštas!

– Kolekciją? – Ričardui sukilo smalsumas. – Nenumaniau, kad ką nors renki. Kas čia? Jūrų kriauklės? Romėniškos monetos? Kai buvome vaikai, mudu su Maksu tokių rasdavome aplink Bleiknį.

– Nieko panašaus, – atsakė Tėja ir paaiškino.

Didžiai jos nuostabai, Ričardui tai pasirodė įdomu.

– Kai būsi sena senučiukė, tavo anūkams bus nepaprastai įdomu. Supras, kaip gyvenai.

Tėja padėjo dėžutę ant rašomojo stalo ir suabejojo:

– Galbūt. – Turbūt Deivido anūkams.

Ričardas nusijuokė.

– Ar patikėtum, kad Britų muziejus turi milžinišką panašių daikčiukų kolekciją, įsigytą gavus senosios panelės Benks sutikimą?

– Panelės Benks? – Tėja pravėrė dėžutę.

– Sero Džosefo Benkso, gamtininko, sesers. Jai mirus prieš porą metų kolekcija atiteko muziejui. – Ričardas stabtelėjo. – Visi devyniolika tūkstančių eksponatų.

Tėja su trenksmu užvėrė dėžutę.

– Devynio... Viešpatie!

– Taip, – patvirtino Ričardas krizendamas. – Vizitinės kortelės, kvietimai, bilietai ir dar daug ko – ji viską rinko.

Tėja metė akį į savo kolekciją.

– Turbūt man reikėtų naujos dėžutės. – Ji vėl kilstelėjo dangtelį ir ištraukė keletą niekučių.

Kimus Ričardo juokas sušildė Tėją.

– Padarysiu.

– Tikrai?

Šiluma išplito, ir ji dar kartą kyštelėjo ranką į dėžutę. Pačiame dugne užčiuopė kažką mažo ir kieto, netaisyklingos formos. Apimta smalsumo pasirausė ir ištraukė...

– Ooo...

Tėjos delne gulėjo mažytis medinis paukščiukas, paprastai išdrožtas, pravertu snapeliu, pusiau išskleistais sparnais. Jį išdrožė Ričardas, ir šitiek metų paukštelis pamirštas gulėjo dėžutėje, neišleidęs giesmės. Ji manė pamiršusi jį kraustydamasi į Jorkšyrą.

– Ką ten radai?

Tankiai mirksėdama Tėja atsisuko ir ištiesė delną su paukščiuku.

Akimirką rodėsi, kad Ričardas nesupranta.

– Saugojai jį šitiek metų? – paskui paklausė, o balse skambėjo keista gaidelė.

– Visai apie jį pamiršau, – atsakė Tėja skaisčiai nuraudusi ir, žūtbūt trokšdama nusukti kalbą, pasiteiravo, – Ką... ką dabar drožinėji?

– Šį tą pakabinti virš krikštasūnio ar krikštaduktės lopšio, – atsakė Ričardas. – Makso ir Veritės vaikui. Pasakyk savo nuomonę.

Tėja prisiartino ir aiktelėjo iš susižavėjimo. Ant stalelio išvydo lekiančius penkis ryškiai nudažytus skirtingus medinius arkliukus. Šeštąjį, dar nenudažytą, Ričardas vartė delnuose.

– Nieko įdomaus, – pabrėžė jis. – Mąsčiau apie drakonus, bet šie medžio gabaliukai primygtinai reikalavo virsti poniais. Tik padailinsiu šį, paskui nudažysiu.

– Jie nuostabūs, – tyliai pagyrė Tėja. – Tavo krikštavaikis juos brangins. – Ji ištiesė ranką ir smiliumi paglostė poniui snukutį. – Jie kaip ir mano smulkmenų dėžutė – kada nors tavo brolio vaikų vaikai žiūrės į juos ir prisimins tave.

Gal net vaikų vaikų vaikai. Jie nieko nenutuoks apie vyrą, kuris taip seniai išdrožinėjo šiuos lekiančius ponius. Bet jie žinos, kad žaisliukas buvo padirbintas su meile.

Kaip ir jos medinis paukštelis.

– Ričardai, norėčiau įsivaizduoti, kad vieną dieną ką nors panašaus drožinėsi savo vaikams, – sušnibždėjo Tėja.

Jis tučtuojau nustojo darbavęsis, nes Tėjos žodžiai prasmego jo vidaus tyloje.

Prieš metus dar tikėjosi, kad kada nors ves. O ir kodėl jam nevesti, bet santuoka Ričardui nebuvo svarbi. Jis buvo užsiėmęs, patenkintas gyvenimu ir Makso žemių valdytojo pareigomis. Tiesą sakant, šias pareigas vis dar atlieka. Bet kai Maksas susituokė, pajuto, kad kažko trūksta ir atėjo laikas užpildyti tuštumą.

– Tėja... – nežinodamas, ką ketina sakyti, tik suvokdamas, kad žodžiai veržiasi, Ričardas siektelėjo jos rankos.

Be jokio įspėjimo prasivėrė durys.

Ričardas pasisuko krėsle.

– Prakeikimas, Mailsai! Ko, po velnių, nori?

Mailsas atrodė sukrėstas.

– Pone Ričardai, čia... čia, prieškambaryje, laukia teismo pareigūnas...

Pasigirdo veriantis Tėjos aiktelėjimas. Ričardas paėmė už rankos ir apstulbo pajutęs, kad ji dreba.

– Kas? – Nejaugi Mailsas tikrai pasakė...

– Teismo pareigūnas, pone. Seras Žilis Meisonas. Iš Lenktosios gatvės. Prašo pasikalbėti su panele Vinslou. – Mailsas sunkiai nurijo seiles. – Žinau, jos malonybei nepatiktų, bet, pone, galbūt jūs... nes jos malonybės nėra namie?..

Jei sužinotų, greičiausiai jos malonybę ištiktų apopleksijos priepuolis, dingtelėjo Ričardui, bet jis nematė kitos išeities. Tėjos ranka, paskendusi jo delne, nenustojo virpėti, nors pažiūrėti ji atrodė ramut ramutėlė.

– Verčiau susitiksiu su juo, – ramiai tarė Tėja ir pasisukusi į vyresnįjį liokajų tęsė: – Pasakykite serui Žiliui, kad priimsiu jį valgoma...

– Mailsai, atveskite serą Žilį čion, – Ričardas pertraukė Tėją ir įsistebeilijo į ją. – Jei bent akimirką pamanei, kad leisiu vienai susitikti su teismo pareigūnu, verčiau dar pamąstyk iš naujo.

– Bet...

– Bet nieko, – įsiterpė Ričardas. – Vadink mane bailiu, bet visai neketinu prisipažinti Almerijai, kad palikau tave vieną susidoroti!

Durys trinktelėjo Mailsui už nugaros.

– Tėja... – Ričardas sugavo kitą jos ranką ir švelniai suėmęs dabar laikė abi, – ar turi bent menkiausią supratimą, dėl ko visa tai?

Ji papurtė galvą ir ryžtingai įrėmė į jį žvilgsnį, bet tirštas raudonis lėtai užliejo skruostus... Ričardas tylomis nusikeikė ir iškvėpė, nors net nenutuokė, kad buvo sulaikęs kvapą.

– Viliuosi, – tarė jis niūriai, – kad serui Žiliui meluosi nepalyginti įtikimiau.

Seras Žilis buvo aukštas, pražilęs, truputį pakumpęs vyras. Baigiantis šeštą dešimtį, nusprendė Ričardas. Pro pusmėnulio formos akinius žvelgiančios gudrios žalios akys įsmigo į popierių krūvą, ištrauktą iš lagaminėlio.

Mandagiai pasisveikinęs jis pasuko tiesiai prie reikalo.

– Panele Vinslou, neabejoju, esate priblokšta ir labai džiaugiuosi, kad turite patikimą draugą, kuris jus paremtų. Vis dėlto, nors ir kaip skausminga jums būtų, privalau užduoti keletą klausimų apie jūsų velionį... aaa... sužadėtinį poną Naidželą Lalertoną.

Ričardas apstulbo. Vogčiomis dirstelėjo į Tėją. Jos veide nebuvo matyti nė trupučio nuostabos, suvaidintos ar tikros.

– Taip, pone.

Seras Žilis atidžiai pažiūrėjo į ją.

– Jūsų tas nestebina?

– Sere Žili, pats jūsų apsilankymas stebina.

Teismo pareigūnas atsikrenkštė.

– Be abejo. Taigi, ar kas nors nemėgo pono Lalertono? Pykosi su juo?

– Tikrai žinau, pone, kad tokių buvo daug, – padvejojusi atsakė Tėja.

– Daug?

– Niekas nėra visų mėgstamas, – paaiškino Tėja, skreite grąžydama rankas ir lygindama sijonus.

Ričardas paėmė ją už rankos, ir kita tučtuojau nurimo.

– Hm. Norėjau klausti, – tarė seras Žilis, – ar buvo konkretus asmuo, griežęs dantį ant pono Lalertono?..

– Sere Žili, gal malonėtumėte pranešti panelei Vinslou, kodėl to klausiate? – pasiteiravo Ričardas.

Senojo vyriškio burna įsitempė.

– Pone, mes gavome informaciją, kad ponas Lalertonas žuvo ne per nelaimingą atsitikimą medžioklėje užsikirtus ginklui, o buvo nužudytas.

– Informaciją? Iš ko? – paklausė Ričardas.

– Kaip tik tai, – atsakė seras Žilis. – Informaciją pateikė anonimas.

Ričardas sustingo, bet nepratarė nė žodžio.

– Atlikome su šiuo reikalu susijusį tyrimą ir pasirodė, kad gautas įsakymas tęsti bylos nagrinėjimą.

– Jūs kreipiate dėmesį į anoniminę informaciją?

Seras Žilis gūžtelėjo pečiais.

– Pone, informacija yra informacija. Savaime suprantama, nepakartume žmogaus remdamiesi anoniminiu pareiškimu, bet visai įprasta taip pradėti tyrimą. Taigi, panele Vinslou, grįžkime prie jūsų sužadėtinio mėgimo temos. Ar pažįstate ką nors, kas būtų linkėjęs jam pikta?

– Nepažįstu nė vieno, kas būtų geidęs jo mirties, – tyliai atsakė išblyškusi Tėja ir pažiūrėjo tiesiai jam į akis.

– Suprantu. O jūsų pačios jausmai... – seras Žilis pasimuistė kėdėje, – ar gerai sutarėte su ponu Lalertonu? Džiaugėtės būsima santuoka?

Švelnus raudonis nudažė jai skruostus, ir Tėja tarė:

– Skaičiavau dienas, sere Žili. – Jos ranka Ričardo delne sudrebėjo.

– Panele Vinslou, pasakykite, kur buvote, kai mirė ponas Lalertonas?

– Buvau savo tėvo dvare Hampšyre. Mano motina rengė pobūvį.

– Į jį buvo kviestas ponas Lalertonas. Kaip suprantu, jis išvyko pernelyg skubotai ir grįžo į Londoną?

– Teisingai, pone.

– O paskui įvyko nelaimė, jo ginklas iššovė, pataikė į koją ir jis mirtinai nukraujavo?

Rožinis Tėjos veidas pasidarė tamsiai raudonas.

– Taip man buvo pranešta, pone.

Žalios akys įsmigo į ją.

– Panele Vinslou, daugiau neturite ko pridurti?

– Ne, pone.

Teismo pareigūnas linktelėjo.

– Labai gerai. Jei ką prisimintumėte, malonėkite atsiųsti žinutę į Lenktąją gatvę. Privalau įspėti, kad, pasistūmėjus bylai, gali tekti dar kartą jus apklausti. – Jis atsistojo. – Viso geriausio, panele Vinslou.

Ričardui galvoje sukosi begalė minčių, jis išlydėjo serą Žilį priimdamas pakartotinius jo atiprašymus dėl tokio įsiveržimo.

Uždaręs laukujes duris suvokė, kad Tėjos nė truputėlio nenustebino, kuria linkme pasisuko sero Žilio apklausa. O tai savaime piršo mintį, kad nors ji mikliai išsisukinėjo atsakydama į klausimus, yra ką išsiaiškinti. Jis nė akimirkos neabejojo, kad seras Žilis grįš.

Ričardo lūpos liūdnai persikreipė, kai grįžo į priimamąjį. Po velnių! Jei Naidželas Lalertonas buvo nužudytas, kaip įmanoma paslėpti įkalčius? Viešpatie! Aišku, kad jo šeima būtų pastebėjusi ką nors įtartino, susijusio su jo mirtimi? Ir kaip, po paraliais, apsaugoti Tėją, jei ji neišsipasakoja?

Sukandęs žandikaulį ir nutaisęs griežtą miną, Ričardas įėjo į svetainę, bet paukštelis jau buvo išskridęs. Tėja pasiėmė savo dėžutę ir dingo. Greičiausiai į savo kambarį. Na, jei mano, kad taip sustabdys jį... apačioje pasigirdo atidaromų laukujų durų garsas... o paskui...

– Kas buvo?

Pasipiktinusios Almerijos riksmas kuo aiškiausiai pasiekė Ričardą. Jis nusikeikė. Teko atsisakyti minties įsiveržti į Tėjos kambarį ir išreikalauti atsakymų. Išgirdęs skubrius žingsnius per laiptus, Ričardas įsitempė nenoriai suvokdamas, kad iš visų klausimų, į kuriuos troško išgirsti atsakymus, labiausiai slegiantis nebuvo tiesiogiai susijęs su Lalertono mirtimi.

Jis nepaprastai troško sužinoti, ką Tėja turėjo galvoje serui Žiliui sakydama, kad skaičiavo dienas iki savo vestuvių.

– Ričardai! – Almerija įsiveržė į svetainę. – Ką čia Mailsas tauškia? Ką sau galvojai tai leisdamas?

– Verčiau priimti Meisoną nei leisti, kad Tėją iškviestų į Lenktąją gatvę, – paaiškino jis.

– Bet juk... – Almerija nutilo. – Viešpatie! Nieko sau atrodytų!

– Taip ir aš pamaniau, – pasakė Ričardas.

Almerija susiraukusi prisėdo.

– Galėjo būti blogiau. Mailsas patikino, kad nė vienas tarnas nežino, kas toks seras Žilis, o jis pats neliežuvaus. Jei tai jau pabaiga. – Almerija spėjamai nužiūrėjo Ričardą. – Kaip supratau iš Mailso, pasilikai su Dorotėja... ačiū, Ričardai. Aš nepaprastai dėkinga.

– Nėr už ką, Almerija.

Prakeikimas. Dabar teta dėl jo įsikišimo padarys visokių išvadų.

– Šį vakarą su Dorotėja dalyvausime susitikime pas ledi Hitkout, – pranešė ji Ričardui. – Po vakarienės pas Ruterfordus. Ar tu?..

– Ten prisidėsiu prie jūsų, jei pageidaujate, – Ričardas patikino tetą.

Nematė reikalo išduoti Almerijai, kad tą vakarą ir pats ketino dalyvauti kokiose nors linksmybėse, kurias Tėja pagerbs ten lankydamasi. Taip tik paskatintų tetą.

Atsargiai kvėpuodama Tėja prisivertė sutramdyti rankas, kad atkimštų buteliuką rašalo ir pamirkytų plunksną. Tada aklai įsistebeilijo į tuščią popieriaus lapą. Ką parašyti? Jei pasiskubins, turės sočiai laiko nusimaudyti, persirengti vakarienei ir susitikimui, kuriame vakare dalyvaus su ledi Arnsvort.

Brangiausias Deividai, teismo pareigūnas iš Lenktosios gatvės šiandien apklausė mane, ir aš kurpiau melus greičiau, nei lapė mėto pėdas?

O galbūt...

Brangiausias Deividai, pareigūnai iš Lenktosios gatvės užduoda klausimų apie Naidželo Lalertono mirtį...

Tėja abejingai suinkštė. Negali nieko parašyti, kas nebūtų suprasta kaip įtarus perspėjimas, nebent... Plunksna pakilo virš popieriaus, ir sveikas protas galiausiai prasibrovė pro siaubo miglą. Na, ir žioplė!

Tėja greitai brūkštelėjo:

Brangiausias Deividai, šiandien apsilankė seras Žilis Meisonas, teismo pareigūnas. Jis uždavė keletą labai keistų klausimų apie Naidželo Lalertono mirtį. Juk supranti, kad mane pribloškė. Vos pasitaikys proga, norėčiau tai su tavimi aptarti. Šį vakarą nebūsiu namie, mes dalyvausime susitikime pas ledi Hitkout.

Tave mylinti sesuo

Tėja

Beveik nepriekaištinga, iš tikrųjų. Šiaip ar taip, nieko neįprasta, kad sesuo tokiu reikalu prašo brolio patarimo. Paskambinusi Tėja pakvietė liokajų ir paprašė tučtuojau pristatyti raštelį į Džermino gatvę.

Daugiau nieko negalėjo padaryti.

Laimei, Deividas prie jos priėjo vos po dešimties minučių, kai atvyko į susitikimą pas ledi Hitkout. Prisiartino ir mandagiai pasisveikino, porą sekundžių pašnekėjo apie bendrus reikalus.

– Ledi Arnsvort, noriu klausti, ar galėčiau trumpam iš jūsų pavogti seserį? – pasiteiravo.

– Žinoma, pone Vinslou, – atsakė ledi Arnsvort truputėlį dvejodama.

Jis nusišypsojo ir nusilenkė, tada pasivedė Tėją į šalį.

– Gavau tavo raštelį, – sušnibždėjo. – Mums reikia pasikalbėti.

– Gal yra vieta, kur mums netrukdytų? – taip pat kuždomis paklausė Tėja.

– Eime.

Deividas ją nusivedė į nedidelę svetainę kitame aukšte. Užvėręs duris atsisuko.

– Gerai, pasakok.

Tėja taip ir padarė nieko nepraleisdama.

Jis klausėsi ir apstulbęs tylėjo griežtai žvelgdamas į ją.

– Po velnių! – burbtelėjo Deividas. – Iš kur, po galais, tas išlindo?

– Deividai, o jei tave suims? Tave gali pakarti! – visą popietę Tėja neįstengė galvoti apie nieką kita, nes baimė kabinosi į ją juodais nagais.

Jis pakėlė nuostabos kupinas akis.

– Pakarti? Mane? – Deividas metė žvilgsnį į sielvarto perkreiptą sesers veidą ir skubiai ją apkabino. – Bailiuke! Tai buvo dvikova, o ne žmogžudystė, vienintelė priežastis, kodėl nieko nekėlėme aikštėn, – kad nebūtų minimas tavo vardas. Jei būtų paaiškėję, kad koviausi su sesers sužadėtiniu, kitas klausimas būtų buvęs – dėl kokios priežasties? Kas nors būtų viską supratęs. – Deividas ciniškai perkreipė lūpas. – Net senis Čeisvoteris to nenorėjo – jie taip pat būtų įklimpę purve.

– Bet...

– Tėja, net jei tai išaiškėtų, pavojus man negresia. Turiu užtektinai liudininkų ir jie patvirtins, kad dvikova buvo sąžininga. Taip, gal man ir teks stoti prieš teismą, bet nepanašu, kad mane nuteis. Aš saugus, nors ir sklando pavienių gandų. – Jis sučiaupė lūpas. – Kas kelia nerimą, tai tau gresiantis pavojus. Tu vienintelė būsi sužlugdyta, jei...

– Man tai nerūpi! – sušuko Tėja.

– O man rūpi! – pareiškė Deividas. – Minėjai, kad Ričardas Bleikharstas taip pat dalyvavo. Ką jam pasakei?

Pasaulis susiūbavo.

– Nieko, – atsakė Tėja.

Deividas atsiduso.

– Juk žinai, kad galiausiai teks jam papasakoti.

– Ne, – atrėžė Tėja. – Aš nepasakosiu.

Deivido lūpos įsitempė.

– Man atrodo, Ričardas Bleikharstas yra geresnis vyras, nei tu manai.

Tėja nusisuko ir užsimerkė. Jis geresnis. Čia ir yra visa bėda.

Atvykęs Ričardas iškart susirado Almeriją. Ji sėdėjo ant lovakrėslio ir šnekučiavosi su ledi Džersi retkarčiais sumosuodama vėduokle sausakimšoje, tvankioje svetainėje. Kaip reikiant pasirengusi mūšiui, pastebėjo Ričardas. Garsieji Arnsvort deimantai tviskėjo. Tėjos nesimatė.

Ričardui sutraukė skrandį. Prieiti prie Almerijos ir girdint Salei Džersi mėginti sužinoti, kur Tėja, būtų taip pat patrauklu, kaip nuogam žingsniuoti Pikadilio gatve. Salė Džersi gal ir nesiliautų tauškusi, bet nereiškia, kad jai pristigtų nuovokos susitvardyti.

Ričardas dar kartą apsižvalgė ir pamatė Tėją su Vinslou vėl įsmunkančius į svetainę. Deividas Vinslou atrodė ganėtinai ramus, bet Ričardas pastebėjo, kaip jo akys laksto po svetainę tarsi ko ieškodamos. Deividas pasilenkė prie Tėjos ir kažką sukuždėjo, ji susiraukė ir pažiūrėjo tiesiai į jį.

Kodėl, po velnių, Tėja nepritariamai žiūri į jį.

– Labas vakaras, Riki.

Ričardas apsižvalgė. Šalia išdygo Breibrukas.

– Džulijanai.

– Kas neduoda ramybės?

Ne pirmą kartą Ričardas keikė tekusią laimę turėti pernelyg gerai jį pažįstantį draugą.

– Galima ir taip pasakyti.

– Taip ir pasakiau, – abejingai atsakė Breibrukas. – O, artinasi Vinslou su seserimi.

Ir tikrai – Vinslou lydėjo seserį tiesiai link jų. Aukštą ir liekną, vilkinčią aguonų raudonumo muslino suknelę su auksinėmis puošmenomis.

Ričardas su Breibruku jų laukė.

– Bleikharstai, – Vinslou pasisveikino su Ričardu ir greitomis spustelėjo ranką. – Neapsunkinčiau prašydamas vėl palydėti seserį pas ledi Arnsvort? Man reikia šnektelėti su Breibruku.

– Žinoma. Anoks čia vargas. – Jis nusišypsojo Tėjai ir pasiūlė savo ranką.

Ji dvejodama priėmė pasiūlymą. Lengvas pirštinėtos rankos prisilietimas net per du drabužių sluoksnius supurtė Ričardą tarytum perkūno trenksmas. Apgaubė švelnus vasariškas kvepalų aromatas, sumišęs su saldžia moteriška pagunda.

O Tėja tik uždėjo delną jam ant rankos. Ričardas sudrebėjo svarstydamas, koks poveikis būtų, jei šoktų valsą. Pričiupo save spėliojantį, ar tai taptų įprasta, tarkim, jeigu susituoktų, ir reakcija į Tėjos artumą būtų lengviau valdoma. Turint galvoje, kad Maksas dabar įstengė pagrįstai nuosaikiai elgtis su Verite, reikia manyti, jog... Ričardas nustėro. Panašu, kad jis apsisprendė pasipiršti Tėjai visai nesivadovaudamas sveiku protu.

– Papasakojau Deividui, kas atsitiko, – prabilo Tėja.

Veiksminga priemonė mintims sutelkti.

– Ką jis pasakė?

– Kad pernelyg nesijaudinčiau.

Viešpatie! Gal Vinslou iš proto išsikraustė? Pasklidęs toks atgarsis akimoju suterštų moters reputaciją. O Tėja, po šimts, atrodė, lyg būtų atsikračiusi slogaus nerimo.

Ričardas žvilgsniu nulydėjo Vinslou su Džulijanu. Jie stoviniavo vieni ir kalbėjosi prilenkę galvas. Vinslou atrodė įsitempęs, kone paniuręs ir mostagavo rankomis. Kad ir ką pasakė norėdamas patikinti Tėją, akivaizdžiai neįtikino jo. Ričardas matė, kaip prie anų dviejų prisidėjo Foks-Hitonas, nutaisęs rūgščią miną, tarsi ką neskanaus būtų sukrimtęs. Trijulė patraukė durų link.

Ričardas vėl dirstelėjo į Tėją. Ji nusekė akimis Vinslou ir kitus, kai šie išėjo iš kambario. Draugija, rodės, nė trupučio jos nestebino. O to Ričardas negalėjo pasakyti apie save. Gal Vinslou pasitikėjimas Džulijanu ir nekėlė nuostabos, bet kaip, po velnių, Foks-Hitonas su tuo susijęs?

Ričardui iš atminties iškilo nemaloni detalė – seras Fransis buvo labai artimas Naidželo Lalertono draugas... jei Lalertono mirtis nebuvo atsitiktinė... Bloga nuojauta pervėrė Ričardą. Foks-Hitonas – kaip tik tas, kuris pažertų išties keblių klausimų, jei imtų sklandyti gandai. Pakvipo nepaprastu skandalu.

Įniršio banga plūstelėjo Ričardo kūnu. Nors ir ko prireiktų, apsaugos Tėją nuo jos brolio įvykdytos kvailystės...

– Ričardai? – ant jo rankos uždėti Tėjos pirštai įsitempė. – Čia ledi Čeisvoter.

– Velniai griebtų! – suniurnėjo jis, pamatęs tiesiai prie jų einančią kilmingąją Čeisvoterio grafienę. – Nepasakok jai apie tai. Juo labiau čia. – Tėja apstulbusi pakėlė akis, ir Ričardas ryžtingai suspaudė jai delną. – Iškelk smakrą, ir mes susidorosime. – Jis nutaisė mandagų šypsnį ir pasisveikino: – Labas vakaras, ledi Čeisvoter.

Ji išsiblaškiusi žvilgtelėjo į jį.

– Pone Bleikharstai. – Ir iš karto pasisuko į Tėją.

– Brangioji Dorotėja! Kaip siaubinga! Privalau papasakoti, kol nespėjo kas kitas!

Kad ją kur velniai su visu pragaru! Be abejo, ne apie?..

– Teismo pareigūnas seras Žilis Meisonas buvo užsukęs pateikti klausimų apie vargšelį Naidželą, – tarė ledi Čeisvoter gerai apgalvojusi tokiu tonu, kad priverstų atsigręžti kitus.

Keletas galvų išties pasisuko, bet ji nepaisydama tęsė:

– Pasirodo, jie ne visai patenkinti tuo, kaip jis mirė. Esama prielaidų, kad galbūt jis buvo nužudytas!

Ričardas tyliai nusikeikė. Niekas šalia net neapsimetinėjo, kad nesiklauso jos malonybės:

– Gali įsivaizduoti? Kas norėjo nužudyti vargšą mano berniuką? Kodėl! Neįtikimas dalykas!

Na, daugiau jau nebe. Prakeikta moteriškė ką tik pasirūpino, kad visa aukštuomenė tai svarstytų prie pusryčių stalo.

Tėja pakėlė smakrą.

– Taip, siaubingas dalykas.

– Ir kokį sielvartą kelia tau, mano brangioji! – neatlyžo ledi Čeisvoter akivaizdžiai nesuvokdama, jog dabar mažiausiai penkiasdešimt žmonių prisislinko arčiau, kad geriau girdėtų, kas sakoma.

Ričardas sugriežė dantimis. Yla pati išlindo iš maišo. Kaip, po velnių, užčiaupti tą moterį, kol nepasirodė visa ietis?

– Ponia, galbūt pageidautumėte kalbėtis su panele Vinslou asmeniškai? Jūs galite...

– Kaip suprantu, jis ketina aplankyti tave, mano brangi Dorotėja. – Ji čiupo Tėjai už riešo. – Na, bet ką galėtum jam pasakyti?

Apstulbusių svečių murmesiai nuvilnijo tolyn.

– Bijau, kad labai mažai, ponia, – ramiai atsakė Tėja. – Seras Žilis lankėsi šiandien po pietų.

– O, mano mieloji! Privalai man pranešti, ar galėčiau bent kuo pagelbėti, – pasakė ji įnirtingai spausdama Tėjai riešą.

Laikyti liežuvį už dantų būtų buvusi gera pradžia! Dabar pernelyg vėlu. Yla išlindo iš maišo ir ridinėjosi po kambarį keldama murmesius ir nuostabos kupinus šūksnius.

Iš įniršio Ričardui kraujas užvirė gyslose. Kad ją kur galas, tą prakeiktą moterį! Bet jis truputėlį jos gailėjo – neteko sūnaus ir dėl to kankinosi, bet ar ji kvaila, kad viską kelia į viešumą? Ar nemoka laikyti paslapties? Vis dėlto Ričardas manė, kad jautėsi sukrėsta.

Kai Ričardas išėjo iš susitikimo, vargu ar jame apie ką nors buvo kalbama, išskyrus sukrečiančią naujieną, kad Naidželas Lalertonas, matyt, buvo žiauriai nužudytas.

– Paskerstas, sakoma, mano brangioji!

Ričardas nepriėmė keleto pasiūlymų jaukiai palošti kortomis, išgerti butelį brendžio ir iškeliavo namo.

Virte virė savo sultyse ir nė nenutuokė, kaip išsikapanoti. Nors tai nė velnio nesvarbu, svarbu tik dar didesnis poreikis apsaugoti Tėją.

Bet jis – ne Tėjos brolis, kad jį kur! Vinslou vienintelis turėjo teisę ją ginti, bet, panašu, perdavė jam. Be brolio, dar yra Aberfildas... Ričardas nusikratė šios minties. Joks tėvas, manantis, kad Danheivenas yra tinkama partija dukrai, yra visiškai nenaudingas. Na, o Danheivenas, šlitinėjęs visą vakarą... Ričardas paklaikęs sugriežė dantimis kopdamas Arnsvort rezidencijos laiptais.

Vienintelis būdas pergudrauti Danheiveną – Tėjai ištekėti arba bent jau susižadėti. Su kuo nors kitu.

Tokiu kaip jis...

Ričardas išsitraukė atsarginį raktą ir nepataikė į skylutę.

Pamėgino dar, ir šį kartą įstengė atrakinti duris. Kodėl nesuprato to anksčiau? Paprastas sprendimas dažniausiai būna pats geriausias, o paprasčiausias būdas apsaugoti Tėją nuo Danheiveno garbinimo ir jos tėvo intrigų – imti ir pačiam jai pasipiršti. Tučtuojau. Nes jo galios ribotos. Susižadėjus bus bent jau įmanoma atremti neišvengiamas paskalas. Ir dar – vos tik susižadės, Tėja galės jam atskleisti, ką žino apie Lalertono mirtį, o tada jis įstengs padėti.

Uždarydamas duris Ričardas pripažino, kad yra ir kitų jį skatinančių smulkmenų. Jam patiko Tėja – labiau, nei pats norėjo. Ji rūpėjo jam. Moteris, kuri tiek metų laikė nevykusiai išdrožtą paukštelį. Moteris, kurios akys kartais bylodavo apie sunkiai įspėjamą skausmą. Moteris, kuri galėjo nušluostyti jam nosį prie šachmatų lentos. Ričardas nusišypsojęs paėmė nuo koridoriaus stalelio žvakę ir uždegė. Žvakė buvo vienintelė, vadinasi, Almerija su Tėja jau namie. Ričardas užpūtė degtuką.

Taip, kuo daugiau galvojo apie vedybas su Tėja, tuo vaizdas darėsi aiškesnis. Bent kartą jo neerzintų pasipūtėliška Almerijos piktdžiuga. Nėra reikalo pjauti šakos, ant kurios sėdi. Greičiausiai ir Breibrukas lyg nupenėtas katinas iš pasitenkinimo plunksna rakinėsis dantis. Bet dėl to Ričardas nekvaršino sau galvos.

Kur kas svarbiau jaudinantis džiaugsmas turėti Tėją kaip žmoną, nuotaką, meilužę... Lipant laiptais kilo aštrus geismas. Jei būtų susituokę, ne praeitų pro jos kambarį tarsi pavadžiu įtempęs kiekvieną raumenėlį, nervą ir sausgyslę, bet pravertų duris, tyliai nusirengtų ir atsigultų šalia... apkabintų, švelniai ją mylėtų... Kraujas siūbtelėjo gyslomis, ir Ričardas su siaubu suvokė, kad iš tiesų stabtelėjo prie Tėjos durų.

Trūksmingai įkvėpė. Rytoj ryte jis pasipirš Tėjai Vinslou. Galbūt taip pavyks išlaikyti sveiką protą.

Septintas skyrius

Tėja nematančiomis akimis dėbsojo į puodelį arbatos. Lėkštėje sutrupintas skrebutis bylojo apie dingusį apetitą. Po nemigo nakties skaudėjo galvą ir raižė skrandį. Susitikimas pas Hitkoutus virto košmaru, visi spėliojo, ką slepia Naidželo Lalertono mirtis.

Gal ir išprotėjo pripažindama, kad seras Žilis aplankė ir ją, bet vos ledi Čeisvoter apie tai užsiminė, nebuvo prasmės slėpti. Gailestis skausmingai krustelėjo Tėjos viduje. Kaip sunku turėjo būti tai moteriai... ji dievino Naidželą...

– Panele?

Liokajus Džeimsas stovėjo pusryčių svetainės tarpduryje su sidabriniu padėklu.

– Taip, Džeimsai?

– Raštelis jums, panele. Ką tik atnešė.

Tėja atsargiai padėjo puodelį ir jis tyliai barkštelėjo.

– Ra... raštelis?

Ne. Negali būti. Kvaila manyti, kad laiškelis – toks pat kaip anądien... kokį tikslą dabar pateisintų tokie rašteliai? Užtektinai pridaryta žalos.

– Dėkoju, Džeimsai.

Jis atnešė laiškelį, o Tėja paėmusi iškart pamatė, kad adresuota jai tuo pačiu keverzojimu. Nupurtė šaltis.

– Tai viskas, Džeimsai, – tarė ramiai, neįprastai santūriai.

– Taip, panele.

Tėja padėjo raštelį šalia lėkštės vengdama išlankstyti, kol užsidarys durys. Virpėdama paėmė arbatą ir mėgaudamasi gurkštelėjo. Arbatinuke jos buvo likę, todėl įsipylė dar vieną puodelį ir atsargiai, kad nepadaugintų, užbalino pienu.

Raštelis gulėjo ten pat. Niekur nedingo. Neprivalo jo skaityti. Židinyje liepsnojo ugnis. Gali ten išmesti net neperskaičiusi. Būtų protingiausia. Tėja skubriai pakilo, stvėrė raštelį ir nuskubėjo prie židinio.

Įsistebeilijo į šokčiojančias liepsnas. Mesk. Tik tiek privalai padaryti. Neįstengė. Po vakarykštės dienos ir vakaro... o kas, jei raštelyje grasinimas? Reikalavimas. Kažkas, su kuo būtina susidoroti. Tėja sudrebėjo –

kas, jei?..

Virpančiais pirštais sulaužė antspaudą – pirmiausiai perskaitys, dėl viso pikto. Paskui sudegins... Grumdamasi su šaltuku ji išlankstė laiškelį.

Jie tau pasakė, kad vaikas miręs? Ar tau palengvėjo, Šliundra?

Kambarys ėmė staigiai suktis, kad net supykino, ir Tėja suglamžė raštelį. Viešpatie... pyktis sukilo gerklėje, ji pasilenkė ir metė suglamžytą laiškelį į ugnį. Popierėlis akimirką gulėjo, kampučiai pajuodo, iš pradžių lėtai, paskui viską naikinančiu greičiu liepsnos jį godžiai prarijo. Nereikėjo nė minutės, kad popierius ir rašalas virstų pelenais.

Vis dėlto jis niekur nedingo. Ne visai. Kvailai pasielgė, kad perskaitė. Negalėjo patikėti tos žinios ugniai, žodžiai liko, įstrigo sieloje – bet ką jie galėtų reikšti? Frazė: Jie tau pasakė?.. Ką kito galėjo jai pasakyti? Nebent... nebent melavo.

Tėja įkvėpė ir užsimerkė, iš visų jėgų stengėsi tvardytis.

Prasivėrė durys.

– Tėja?

Ji tučtuojau išsitiesė ir sulaikė kvapą. Pasirodė Ričardas, apsirengęs jodinėjimo drabužiais, tamsios akys įsmigo į ją. Dieve brangus... jei būtų perskaitęs raštelį! Tėja metė žvilgsnį į ugnį, tarsi būtų vylusis pamatyti liepsnose besiraitantį įkaltį.

– Labas... labas rytas, Ričardai.

Įeidamas į svetainę jis pašnairavo į ją.

– Bent truputėlį miegojai? Turėtum dar būti lovoje. Kas nors atsitiko?

Tėja prisivertė nusišypsoti.

– Man... tik pasidarė šaltoka, – sumelavo ir skubiai nusuko kalbą. – Jodinėjai?

Ričardas prisėdo už stalo.

– Taip. Tėja, dėl vakar vakaro...

– Vadinasi, išalkai, – suskubo ji. – Paskambinti, kad atneštų kavos? Anksti atsikėlei? – Dievulėliau, ji vapaliojo it beprotė, stengdamasi atrodyti bent kiek įprastai.

– Ačiū, Mailsas žino, kad grįžau. Jis atneš kavos, o papusryčiavau prieš jodinėdamas. – Ričardas pažiūrėjo į ją. – Tėja, neapsimetinėk prieš mane. Dėl vakar vakaro – mums reikia pasikalbėti. Vieniems.

– Ak.

Tėjos širdis įtartinai smarkiau suspurdėjo. Ji numaldė ją ir surikiavo mintis.

– Ričardai, ar tai protinga? – labai atsargiai pasiteiravo ji.

Jis prisimerkė, o Tėja išraudo prisiminusi Dianos pastabą, kaip apskritai keista mieste matyti Ričardą, ką jau kalbėti apie jo dalyvavimą daugybėje pobūvių. Diana, rodės, neabejojo, kad kiekvieną akimirką gali būti paskelbta apie sužadėtuves ir kad buvo sukirsta lažybų, jog galiausiai ledi Arnsvort pavyks įgyvendinti karščiausią savo svajonę.

– Juk netrokšti pa... pažadinti lūkesčių, o tada... o tada...

Ričardas išrietė antakius.

– Lūkesčių?

Tėja nepajėgė tiksliai atspėti, ką slepia jo balsas.

– Tėja, ar aš žadinu tavuosius lūkesčius?

Jis neatrodė sunerimęs, bet jam sekdavosi valdyti mintis ir jausmus.

– Ne mano! – paaiškino ji. – Visuomenės lūkesčius.

Ričardas labai iškalbingai pasakė, ką mano apie visuomenę.

– Tėja – tu mano draugė, – tarė jis. – Ir man nusišvilpt ant visų kitų lūkesčių, – pridūrė įdėmiai ir keistai žiūrėdamas. – Tavieji lūkesčiai – visai kas kita.

Draugė. Jos širdis, paikas organas, net įkaito. Ar papasakoti Ričardui apie laiškelį? Ne todėl, kad norėtų, jog Ričardas ko nors griebtųsi, tiesiog imti ir kam nors papasakoti. Kad nesijaustų vieniša.

Ne. Ji negali. Jau įsivaizdavo būsimą pokalbį:

Dar vienas raštelis? Kas šį kartą parašyta?

Ak, beveik nieko. Tik... toks pat nešvankus.

Kas nešvankaus?

Ne, negali pasakyti Ričardui, kas jame parašyta. Pirmasis atrodė kaip paprastas piktavališkumas. Šis – tikslingas. Ričardui reikėtų paaiškinimų. O paaiškinti ji ir negali.

– Tėja? Tėja! Kaip jautiesi?

Tėja su siaubu suvokė, kad Ričardas kalbėdamas mėgino atkreipti dėmesį. Ji nuraudo.

– Atleisk, Ričardai. Aš... aš užsisvajojau.

– Pernelyg, – sutiko jis.

Tėja plačiai nusišypsojo.

– Ką norėjai pasakyti?

Nepanašu, kad Ričardas buvo įtikintas, bet pakartojo:

– Šį rytą ketinau dvirate karieta pasivėžinti iki Ričmondo, gal norėtum kartu. Mums reikia pasikalbėti.

– Pasivėžinti... bet... – Tėjos balsas užlūžo, o dabarties sienos ištirpo ir pro spragas plūstelėjo prisiminimai.

Kitas pasiūlymas pasivėžinti saulėtą dieną... kita dviratė karieta... gėda, sumišimas, siaubas ištiesė čiuptuvus ir grąžino laiką...

Eikš, Tėja, juk nemanai, kad galėčiau tave įskaudinti. Tavo mama sutinka, kad pasivažinėčiau su tavimi. Ji nori, kad palinksmintum mane... Bent jau galėtum pasakyti priežastį, kodėl apsigalvojai...

– Tėja? Tėja? Kas nors negerai?

Jo žodžiai buvo beprasmiai. Anksčiau jis neklausinėjo, ar kas nors negerai. Ji pajuto nemalonią baimę burnoje, ėmė linkti kojos.

– Tėja!

Stiprios rankos sugriebė, pakėlė, tada ji pajuto, kaip yra paguldoma, bejėgė...

– Viskas gerai, Tėja. Štai, tik ramiai pagulėk.

Gulėk ramiai, kvaila mergiote!

Ne! Tik ne šį kartą. Ji nepasiduos. Net jausdama sofą Tėja muistėsi, tarsi paklaikusi kovojo, kabinosi nagais ir atsikirtinėjo apimta panikos.

Tamsa pamažu išsisklaidė ir išryškėjo elegantiškai įrengta pusryčių svetainė, o vietoje jo – Ričardas Bleikharstas, palinkęs virš jos su persikreipusia kaklaskare ir raudona žyme ant kairiojo skruosto.

Siaubas pagavo Tėją.

– Aš... aš... – žodžiai įstrigo gerklėje.

Niekaip nebūtų atsakiusi į klausimą, kurį išskaitė tamsiose akyse. Drebinantis šaltis ir Ričardo netikėjimas grąžino Tėją iš prisiminimų.

Labai lėtai Ričardas išsitiesė.

– Tėja, gal tau būtų jaukiau, jei kavą gerčiau galinėje svetainėje.

Ji virpėdama nugrimzdo į sofą. Bet virpėjo ne dėl atgijusio košmaro ir baimės. Šiurpas krėtė nuo to, ką išvydo Ričardo veide.

Ką ji padarė? Baisiai įskaudino vieną garbingiausių Londono vyrų.

Ričardas Bleikharstas būtų paskutinis vyras žemėje, kuris pasinaudotų moterimi. Nesvarbu kur. Ką jau kalbėti apie jo krikštamotės pusryčių svetainę. Ji skolinga jam atsiprašymą. O ką pasakysianti, jei bus paprašyta pasiaiškinti?

Aš nemačiau tavęs. Mačiau jį. Jutau jo rankas. Girdėjau jo balsą, liepimą gulėti ramiai... jo svoris užgniaužė man kvapą. Jo jėga...

Tėja nuslopino prisiminimų srautą, kol jie nevirto košmaru. Metų metus praeitis nekankino – būdraujančioje sąmonėje atgijo pragariški išgyvenimai. Kažkada užteko menkiausio netikėto prisilietimo, kad atsidurtų pragare... manė, kad viskas išblėso. Panašu, kad ne. Bet kol kas tai nesvarbu. Ji privalo rasti Ričardą ir atsiprašyti.

O kai tai padarys, turės nuspręsti, kaip elgtis dėl paskutinio raštelio.

Pasišalinęs į svečių kambarį, Ričardas iš mažo rašomojo stalelio ištraukė laišką, rašytą svainei. Deja, regėjo tik išblyškusią iš baimės Tėją, apsiblaususias jos akis.

Ir kaip jis pateko į tokią prakeiktą painiavą? Manė, kad jai negera, kad tuojau nualps... prakeikimas! Ji nualpo. Jei nebūtų pagavęs, Tėja būtų nukritusi ant grindų.

Ričardas sugriežė dantimis. Akivaizdu, kad reikėjo ją paleisti ir paprasčiausiai išeiti. Panašu, kilnus jo elgesys – sugauti Tėją ir paguldyti ant sofos – buvo suprastas kaip bandymas išprievartauti!

Jis dar gurkštelėjo kavos ir pasiekė plunksną. Dar nebuvo taip sudėtinga popieriuje sudėlioti žodžius.

Tylus beldimas į duris taip išgąsdino Ričardą, kad plunksna aptaškė nebaigtą laišką.

– Užeikite, – šūktelėjo jis.

Durys atsidarė ir įsmuko Tėja.

– Ričardai?

Jis laukė. Vis tiek nenutuokė, ką pasakyti. Po galais! Ji atėjo ieškodama jo, kai beveik apkaltino bandymu išprievartauti!

Tėja atrodė palaužta, ir Ričardo sąžinė prikišo jam šį akis už akį, dantis už dantį elgesį. O jo kūnas jau ėmė spėlioti, nuo kurios būtent Tėjos kūno dalies pradėti. Per prievartą užgniaužęs savo svajones, Ričardas numaldė sąžinę, pamiršo geras manieras ir laukė niūriai sučiaupęs lūpas.

– Aš... aš atsiprašau, Ričardai. Labai norėčiau pasivažinėti su tavimi. Jei pats dar pageidauji.

Užgaulus pyktis garuote išgaravo pamačius Tėjos sielvartą. Ir kažkas kita giliai viduje, ko net nepajėgė įvardyti, prasiveržė švelnumo pliūpsniu.

– Tikriausiai man vertėtų atsiprašyti, – tarė jis tyliai. – Išgąsdinau tave. Atsiprašau, Tėja.

Ji papurtė galvą.

– Ne, Ričardai. Tau nereikia atsiprašinėti. Turbūt geriau jausčiausi, jei nirštum ant manęs. Tu nekaltas. Žinau, kad tu niekada... niekada... – Ji trūksmingai kvėptelėjo ir beveik įprastu balsu pasakė: – Aš tik akimirką apsvaigau ir sutrikau.

Ričardas nė sekundės tuo nepatikėjo, bet nusišypsojo ir pasakė:

– Tada, jei tikrai nori pasivažinėti, liepsiu parengti karietą.

– Taip, prašyčiau. Būtų nuostabu. Jei tik ledi Arnsvort neprieštarauja.

Jis nepajėgė sulaikyti juoko.

– Almerija? Spėju, ji pati padėtų tave įsodinti į karietą!

Tėja išraudo.

– Na, po pusvalandžio tiktų? – paklausė jis.

– Taip. Ačiū. Pasakysiu ledi Arnsvort.

Tėjai išėjus iš kambario, Ričardas atsilošė kėdėje. Tepadeda jam Dievas, nes jei Almerija sužinotų, kokios mintys sukasi jo galvoje, jau po dešimties minučių siųstų gydytojo Komonso.

Be abejo, tik perlenktų lazdą. Jie toli gražu nepasiekė taško, kad reikėtų specialaus leidimo. Jis ketino pasipiršti šį rytą. Pasiūlyti skubiai susituokti. Gal jam vertėtų mažumėlę atsitraukti, aptarti šią mintį su Tėja. Pabrėžti racionalias jųdviejų sąjungos priežastis. Jei tik įstengs susikaupti apakintas pykčio, kuris sukildavo pagalvojus apie Danheiveną. Arba aistros, įtempiančios strėnas kas kartą, kai žvilgsnis nukrypdavo į Tėją.

Ar Tėja, atgavusi sąmonę, iš jo akių suprato, apie ką jis galvoja? Jei reikėtų būti nepaprastai sąžiningam pačiam su savimi, net dabar negalėtų prisiekti, kad nebūtų jos pabučiavęs. Manė, kad nebūtų. Tikėjosi, kad nebūtų! Juk jis ne koks niekšas, kad pasinaudotų nualpusia moterimi? Nors tikrai nežinojo. Tėja puolė į paniką jam dar nespėjus išlaikyti šio išbandymo.

Blogiausia, kad ta mintis, nors ir pripažinta, vis tiek toptelėjo. O tikrai neketino jos prievartauti! Bet rankomis pajutus lengvutę Tėją, įkvėpus plaukų kvapo, pamačius pravertas ir neapsaugotas rožines lūpas – visas kūnas įsitempė apimtas troškimo paragauti, panižo pirštus paliesti skruostą ir įsitikinti, kad jis švelnesnis už šilką. Ką kalbėti apie grakštų kaklo linkį.

Ričardas nusikeikė. Jei nesiliaus, išsikraustys iš proto dar nepasiekęs Ričmondo.

Kai Ričardas karieta privažiavo prie laukujų durų, Tėja jau laukė prieškambaryje pasipuošusi madinga tamsiai mėlyna saržos suknele. Su ja išėjo Almerija.

– Ačiū, Ričardai, – prabilo teta, jam liuoktelėjus žemyn. – Pasivažinėti karieta – kaip tik to po vakar vakaro reikia Dorotėjai. Siaubingas reikalas. Negaliu patikėti, kad Leticija Čeisvoter iš visų žmonių prarado padorumą! Todėl nusprendžiau, kad šį vakarą dalyvausime ledi Feirčaild muzikos vakare.

– Labai protingas sprendimas, Almerija.

Jis kuo puikiausiai suprato. Gyvybiškai svarbu, kad Tėja ir toliau būtų matoma, bet muzikos vakare plepalai buvo nepageidaujami. Žinoma, paskui bus vakarienė, bet, pažįstant ledi Feirčaild, pobūvis bus nedidelis, rinktinis. Geriau jau toks būtų.

Ričardas įkėlė Tėją į karietą ir paslėpė šypsnį matydamas, kad Almerija, nors atvirai neįstūmė jos į karietą, ištiesė rankas patapšnoti delnų.

– Gerai praleisk laiką, brangioji. Pasivaikščiokite prie upės. Žinau tikrai, kad pajusi atgaivą.

Ji atsitraukė, Ričardas paragino arklius ir šie pasileido lėta risčia, kai arklininkas Minčinas užšoko iš galo.

Kadangi ten tupėjo Minčinas, buvo neįmanoma asmeniškai pasikalbėti, todėl Ričardas tauškėjo apie nesvarbius dalykus vadeliodamas skersgatviais į Pikadilio gatvę. Dėl eismo pokalbis tapo nepakenčiamas, jie pravažiavo Apslio rūmus ir Naitsbridžo kelią.

Žirgai risnojo toliau: per Čelsio kaimą ir Valam Griną, pervažiavo Temzę Patnio tiltu, paskui vėl ratu pasuko į vakarus Pitershamo link. Diena buvo nuostabi, saulėta, pūtė švelnus vėjelis, o Londonas liko toli už nugarų. Tėja atsipalaidavo. Atrodė, kad Anglijos paukšteliai, pajutę laukų gėlių ir drėgnos žolės kvapą, iš džiaugsmo čiulbėdami gyvatvorėse išsklaidė baimes ir prisiminimus. Tėja juos nustūmė į šalį ir pasiryžo bent vienintelę nuostabią dieną gyventi tik šia akimirka ir nesirūpinti, kas tyko už kampo ar slypi praeities tamsybėse. Dabar ji buvo laiminga.

– Apie ką susimąstei?

Ričardo balas sudrumstė pakilią būseną. Tėja atsiduso.

– Pamaniau, būtų gera gyventi kaime, kaip čia, netoli Londono, panorėjus įmanoma aplankyti draugus ar nuvažiuoti į teatrą.

– Bet vis tiek ramiai gyventi toli nuo triukšmo ir klegesio?

Tėja dėkinga pažiūrėjo į jį.

– Taip, kaip tik taip. Kai viskas baigsis, po savo gimtadienio, manau, taip ir padarysiu.

– Tavo gimtadienis?

– Kai tik man sueis dvidešimt penkeri, pagal dėdės testamentą gausiu po du šimtus svarų kasmet ir nesvarbu, ištekėsiu ar ne, patinka tai Aberfildui ar ne. Galėsiu elgtis, kaip tinkama.

– Suprantu.

– Nepritari?

Ričardas nusikvatojo.

– Ar tai ką nors keistų?

Tėja susimąstė, o Ričardui laukiant pasidarė keista, kad jos atsakymas kažkodėl yra svarbus.

– Ne, – galiausiai atsakė Tėja. – Ne, jei manau, kad elgiuosi teisingai. Apgailestauju, kad tenka tave nuvilti, bet net jei ir suklysiu, klaida bus mano.

Jis vargiai galėjo ginčytis. Toks buvo ir jo paties kredo – klysk ir mokykis iš savo paties klaidų. Ričardo širdis suspurdėjo tą pripažinus. Viskas gali pavykti. Puikiai pavykti.

Padrąsintas jis ėmė kalbėti apie sumanymus, susijusius su dvaru, ką pagerino name, kaip apsaugojo nuo stiprių Lamanšo audrų.

– Truputį toliau nuo Londono nei nuo čia, – tarė sustabdydamas arklius prie smuklės Pitershame. – Bet vis tiek gana arti, kad be vargo atvažiuotum į svečius. – Minčinas iššoko ir patraukė prie arklių. – Tik nepasakok Almerijai, – pridūrė Ričardas, – kad neseniai nusipirkau nedidelį namą mieste.

– Nepasakoti? Ji apsidžiaugtų, – pabrėžė Tėja.

Ričardas išlipo atsargiai, nes jautė, kaip sustingo koja.

– Kai išsiaiškins, kur tas namas, tikrai neapsidžiaugs.

Tėja klausiamai pasižiūrėjo.

– Blumsberyje, – prisipažino Ričardas.

Nuaidėjo juokas.

– Netoli muziejaus?

– Mmm. Turbūt ją ištiktų širdies smūgis. – Tada abejingai paklausė: – Tu prieš?

– Ne, žinoma, ne.

Tėja keistai dirstelėjo į Ričardą, jis ištiesė rankas, kad padėtų jai išlipti iš karietos. Laikas keisti kalbą.

– Išalkai? – paklausė jis. – Galėtume čia užkąsti, o paskui pavaikštinėti palei upę.

Upė ramiai plukdė gilius vandenis. Juodu nėjo toli. Ričardas iš karietos ištraukė maišelį sudžiūvusios duonos. Vaikystėje Tėjai važiavimas į Ričmondą arba Pitershamą, užkandžiai ant žolytės ir vaikščiojimas palei upę lesinant antis buvo didžiausia pramoga. Stovėdama ant kranto, mėtydama duoną krykiančioms ir besipešančioms antims ji beveik pamiršo rūpesčius ir kiek metų praėjo, kai pastarąjį kartą čia lankėsi.

Žemas ramus Ričardo balsas grąžino į tikrovę.

– Tau nedingtelėjo, kokie panašūs mūsų gyvenimo tikslai?

Ji numetė duonos gabalėlį ančiai.

– Stovėti prie Temzės ir lesinti godžias antis?

Ričardas nusijuokė.

– Ne. Nors ir tai. Nė vienas mes netrokštame viešo gyvenimo – abu ketiname įsikurti kaime, ne pernelyg nuošaliai nuo miesto.

Atplaukė gulbė, jos grakštumas dingo, kai staigiai metėsi prie duonos gabalėlio.

– Ramus gyvenimas, – tęsė Ričardas.

Tėja numetė duonos gulbei.

– Neketinu vadovauti dvarui ir veisti avių, – tarė ji.

– Bet galėtum išmokti, – pabrėžė jis. – Man būtų smagu tave mokyti.

Tėja vos tvardėsi pradėjusi įsivaizduoti, kur tai veda.

– Ričardai, tu... tu juk nesiūlai, kad... sakei, mano kraitis gali būti dvigubai didesnis, o...

– Po paraliais, moterie! Aš peršuosi tau! Ne prakeiktam tavo kraičiui! Prašau tekėti už manęs. Dalytis mano gyvenimu.

Dalytis mano gyvenimu.

Paprasti ir nuoširdūs žodžiai įsmigo tarsi peiliai. Dalytis jo gyvenimu... o kuo ji pasidalys mainais? Niekinga praeities paslaptimi? Ar dabar, matydama, kaip pasisuko įvykiai, niekingu viešu skandalu.

– Ne, – atsakė Tėja.

Ričardo širdis dunkstelėjusi nusirito į kulnus. Dėl kyšančios įmantrios Tėjos skrybėlaitės nematė jos veido, bet dirstelėjęs išvydo į kumščius sugniaužtas pirštinėtas rankas. Be jokios abejonės, krumpliai buvo net pabalę.

Viskas? Ne?

Ričardas spėjo, kad tai buvo trumpų Tėjos žodžių nuopelnas. Jokių nesąmonių, kad yra pagerbta jo pasiūlymo ir...

Būk protingas, kad nori. Tylu buvo gal akimirką, bet Ričardas kone amžinybę keiksnojo save dėl negrabaus elgesio.

– Juk visa tai ne dėl kvailų raštelių? Nejaugi manai, kad vien dėl to turi man pirštis?

– Žinoma, ne! Viešpatie, tada visos aukštuomenės mamytės siuntinėtų laiškelius! – Jis įkvėpė. – Tėja, peršuosi todėl, kad noriu tave vesti.

Ančių kvarksėjimas dingo tarp jųdviejų atsivėrusioje tylos prarajoje.

– Ričardai, labai apgailestauju, bet aš tikrai negaliu už tavęs tekėti.

Jis prarijo grasinančius išsiveržti žodžius. Neprotingus žodžius, kurie deginte degino. Suvokė, kad jam net netoptelėjo, jog Tėja gali atsisakyti.

– Gal pasakysi, kodėl negali? – Ričardas žvilgtelėjo į ją, bet Tėja žiūrėjo priešais, o veidą slėpė išsikišusi skrybėlaitė. – Šiaip ar taip, mes buvome geri draugai, žinok, man nė velnio nerūpi tavo kraitis ir...

– Aišku, žinau! – Tėja atsisuko į jį akivaizdžiai nustebusi, o Ričardas jos akyse matė skausmą. – Tai visai nesusiję. Tik... tik aš negaliu... niekada nemaniau, kad norėtum mane vesti!

Jis laukė, bet ji tylomis vėl įsmeigė žvilgsnį į tolį.

– Tėja, išgąsdinau tave šįryt, tiesa? – paklausė jis pusbalsiu.

– Ne! – ji atsigręžė ir atrodė baisiai išblyškusi. – Ričardai, tiesa ta... – ir nutilo.

Ričardas matė, kaip sutrūkčiojo gerklė ir ji vėl nusisuko.

– Taip, – pasigirdo bejausmis Tėjos balsas. – Aš išsigandau. Bet ne tavęs! Tiesiog nesupratau, kad ten buvai tu. – Jos lūpos persikreipė. – Žinau, skamba kvailai, ir aš... aš negaliu paaiškinti, bet dėkoju už pasiūlymą. Kas tave pažįsta, neįsivaizduoja, kad pirštumeisi man dėl kraičio.

– Neapgaudinėk savęs, mieloji.

Išsprūdęs švelnus žodis atgijo ir ėmė mirguliuoti. Mieloji. Aišku, ir anksčiau taip vadino moteris. Lovoje. Tas žodis bereikšmis. Bet kada iš tiesų pats jį tarė? Kada jis skambėjo it varpelis?

Tėja pakėlė akis į Ričardą, putlios lūpos išlinko ir jomis perbėgo virpantis šypsnys.

– Tada jie tavęs nepažįsta, ar ne? – paklausė ji ramiai. – Ričardai, sakiau, visi, kas tave pažįsta. Ar tavo brolis, lordas Bleikharstas, padarytų tokią klaidą?

Ne. Net jei ir meluotų. Jie žinotų. Akivaizdu, kad ir Tėja žinojo...

– Tėja, tu įsitikinusi? – švelniai paklausė Ričardas. – Žinau, nedžentelmeniška tave spausti, bet...

– Įsitikinusi, – sušnabždėjo ji vėl žiūrėdama į tolį. – Tai... tai neįmanoma... jei būtų... tai yra... – Ji trūksmingai kvėpavo, tarsi būtų traukusi stiklo šukes, o balsas buvo ramus ir bejausmis. – Aš neketinu tekėti. Daugiau niekada.

Ji taip mylėjo tą vaikiną? Buvo tik šešiolikos, kai susižadėjo, septyniolikos, kai mirė Lalertonas, jis manė, kad dėl šios partijos susitarė Aberfildas su Čeisvoteriu, bet... galbūt pats laikas priminti racionalųjį savo pasiūlymą.

– Tėja, – tarė Ričardas atsargiai. – Suprantu, kaip jautiesi, bet juk po septynerių metų... – Jis pajuto, kaip ji įsitempia, ir truputėlį pakeitė taktiką. – Nesusimąstei, kad galima tuoktis ir iš draugiškumo, ne tik iš meilės? Mes nuo seno geri draugai. Galėtume įveikti tavo rūpestį – gal aš, tavo tėvo nuomone, ir ne tokia įspūdinga pora kaip Danheivenas, bet esu tinkamas jaunikis. – Pusiau juokais Ričardas pridūrė: – Bent jau tau daugiau nereikės kvaršinti galvos dėl tokių avigalvių!

Tėja sunkiai nurijo seiles. Žinojo, kad Ričardas apgintų ją. O, kaip tai vilioja, kaip vilioja... Ne! Jai nerūpi. Tekėdama už Ričardo privalėtų atskleisti teisybę.

– Ričardai, negaliu, – sukuždėjo Tėja. – Būk geras, parvežk mane namo.

– Žinoma.

Juodu tylėdami grįžo takeliu atgal. Tėja mintyse koneveikė likimą, kad atsiuntė šią akimirką ir pasityčiojo iš jos Ričardo piršlybomis.

Kai grįžo prie smuklės, Ričardas tyliai pasakė:

– Tėja, jei ir atsisakei tapti mano žmona, nereiškia, kad mes neliksime draugais, ar ne?

Ji krūptelėjo ir, o siaube, paplūdo ašaromis. Tramdydama jas Tėja įsmeigė žvilgsnį į tolį, nepasikliovė ir savo balsu. Jis drebės kaip sunertos pirštinėtos rankos.

– Tėja?

– Draugai... be abejo, Ričardai.

Jos balsas virpėjo. Nepakenčiamai. Draugai vienas kitam sako tiesą. Pasitiki vienas kitu. Jai nepatiko, kad taip begėdiškai išduoda Ričardą.

Jam galėtum pasakyti tiesą.

Ne. Negali. Net jei reikėtų išsaugoti gyvybę, negalėtų pasakyti. Blogiau už mirtį būtų Ričardo akyse pamatyti gailestingą panieką. O kas, jei jis nepatikėtų ja? Niekas nepatikėjo, išskyrus Deividą. Nors galbūt ir Deividas patikėjo tik todėl, kad baisiai nemėgo Naidželo.

Tėja užsimerkė. Būtų buvę geriau, jei ir Deividas nebūtų ja patikėjęs. Kitaip nebūtų patekęs į tokį pavojų. Be to, būtų buvę geriau, jei nebūtų vėl sutikusi Ričardo. Ypač dabar. Dabar, kai nebuvo įsitikinusi, kad pati žino visą tiesą. Jie tau pasakė, kad vaikas miręs?

Grįžtant Minčinas ir vėl sėdėjo už nugarų, todėl juodu nesikalbėjo. Tėja nesuvokė, džiaugtis ar apgailestauti. Ričardas buvo tylus, prabildavo tik norėdamas atkreipti dėmesį į vietoves arba pareikšti nuomonę apie kelių būklę.

Kai pasiekė Grovnerio aikštę ir palydėjo ją Arnsvort rezidencijos laiptais aukštyn, Ričardas užsiminė apie tai, kas įvyko.

– Lalertonui labai pasisekė, kad taip jį mylėjai.

Nė lašelio kartėlio. Jokio pykčio. Tik nuoširdus supratingumas, nors ji ir jos šeima laikėsi įsikibę melo, kad nuslėptų tiesą. Taip paprasta būtų linktelėti. Priimti, ką jis sako, ir sutikti. Žodžiai įstrigo gerklėje. Ji neišdrįso pasakyti Ričardui tiesos, bet nemeluos jam. Nieku gyvu.

Tėja atsisuko į jį veidu.

– Aš nemylėjau Naidželo Lalertono. Niekada. Nei anksčiau. Nei dabar.

Ji atidarė laukujes duris ir dingo.

Ričardas priblokštas dėbsojo Tėjai pavymui. Ji nemylėjo Lalertono? Tai kodėl, po velnių, septynerius metus gyveno atsiskyrusi? Kodėl besąlygiškai nusiteikusi prieš santuoką?

Keista. Tėja tiesiog pasakė, kad nemylėjo Lalertono. Vis dėlto jos tonas atskleidė nepalyginti daugiau...

Nuostabi diena baigėsi. Tėja sėdėjo nutaisiusi mandagią šypseną ir apsimetė susidomėjusi, kol klausėsi šiam vakarui ledi Feirčaild pasamdytos smuikininkės. Reikėtų mėgautis, bet skriejant smuiko garsams mintys tarsi paklaikusios blaškėsi tarp abejonės ir deginančio tikrumo. Ričardo nebuvo, o šalia sėdintis lordas Danheivenas tik dar labiau erzino.

Ar jie galėjo meluoti apie jos vaikelio mirtį? Taip. Lengvai. Kodėl, ak, kodėl buvo tokia kvaila ir pasakė Ričardui, kad nemylėjo Lalertono?

Ar tik lordas Danheivenas truputėlį nepritraukė kėdės? Juodu pernelyg arti, ypač perkaitusiame kambaryje. Tėjai ėmė dilgčioti smilkinius.

Jo šviesybė palinko arčiau burbėdamas, kaip jam patinka Mocartas.

– Haidnas, – pataisė Tėja ir pajuto malonumą išvydusi, kaip jo skruostai nusidažo plytų spalva.

Danheivenas nepakentė, kai jam būdavo prieštaraujama – ypač kai pats pasirodydavo neteisus.

Ar jie būtų melavę?

Dėl tokio reikalo? Jei jis susijęs su šeimos garbe? Deividui iškilęs pavojus? O, taip. Jie būtų melavę. Nė nemirktelėję.

Rytiniame laiškelyje mestas kaltinimas Tėją deginte degino: Jie tau pasakė, kad vaikas miręs? Ar tau palengvėjo?..

Sonata baigėsi, ir žiūrovai mandagiai žavėdamiesi ėmė ploti.

Taip. Jai palengvėjo. Kurį laiką. Dieną. Paskui užgriuvo sielvartas. Sielvartas, kurio negalėjo rodyti. Ir kaltė.

Bet kas, jei jos vaikas išgyveno? Kaip jai išsiaiškinti?

Aštuntas skyrius

Kitą rytą Tėja nusileidusi pusryčių susidūrė su Ričardu. Jis kaip tik baigė kiaušinienę su kumpiu ir valgė skrebutį užgerdamas kava.

Ričardas nusišypsojo per laikraščio viršų.

– Labas rytas.

Jai tik pasirodė, ar jis prislėgtas?

– Labas rytas, – atsakė Tėja.

– Panele Tėja, atnešti daugiau skrebučių? – pasiteiravo Mailsas.

– Taip. Taip, prašyčiau, – tarė ji abejodama, ar įveiks kiaušinienę.

Mailsas pradingo.

– Tėja, – prabilo Ričardas, – dėl vakarykščio...

Mailsas vėl įsiveržė į svetainę.

– Pone Ričardai!

Ričardas nutrenkė laikraštį ant skrebučio.

– Taip?

Mailsas laikė laišką.

– Pasiuntinys atnešė. Iš Bleiknio, pone. Jo šviesybės rašysena...

Ričardas atstūmė kėdę, stryktelėjo ir perlaužė antspaudą Mailsui dar nespėjus baigti sakinio. Tėja priblokšta spoksojo. Jis atrodė... jis atrodė išsigandęs, kol permetė laišką – tamsios akys, išblyškęs veidas, linija virtusios griežtos lūpos. Tada...

– TAIP!

Tėjai arbata nutiško ant lėkštutės, kai pergalingas Ričardo šūksnis perskrodė orą. Numetęs laišką ant stalo, jis pagyvėjo, trykšdamas džiaugsmu griebė Mailsą ir ėmė suktis po kambarį valso žingsneliu.

– Pone Ričardai! Kas atsitiko?

Šiam uždususiu balsu ištartam klausimui Tėja nuoširdžiai pritarė.

– Berniukas, Mailsai! Berniukas! Aš – dėdė. Jos malonybė kuo puikiausiai jaučiasi! Ji tikrai atsigavo, ačiū Dievui!

Tėjai suspaudė širdį. Ričardo svainė, ledi Bleikharst, sėkmingai pagimdė vaikelį. Slapčiausioje sielos kertelėje ji pakartojo tuos pačius žodžius – ačiū Dievui.

Papurtė galvą nenorėdama pasiduoti užplūstantiems prisiminimams. Bet jie vis tiek iškilo ir skausmingai pažadino. Tėja nuvijo juos šalin sutelkdama mintis į nepažįstamąją grafienę, Ričardo svainę Veritę. Koks jausmas galiausiai laikyti ant rankų savo kūdikį, kai laukei mėnesių mėnesius, jautei jį spardantis ir krutant? Džiaugtis gimusiu savo vaiku, o ne...

Stiprios liaunos rankos išplėšė Tėją iš košmaro ir pakėlė nuo kėdės.

– Tėja! Girdėjai? Aš dėdė! – Ričardas kvatodamas ir švytėdamas iš džiaugsmo apsuko ją aplink.

Tėją pribloškė jo jėga, rodės, kad laikė be jokių pastangų, taip greitai suko ratu, kad kojomis nesiekė žemės. Tėja įsikibo Ričardo pečių ir pajuto, kaip kieti raumenys kilnojasi po prabangaus audinio švarku, ypač jautė jo rankas ant savo liemens ir šonkaulių.

Jai daužėsi širdis, burna išdžiūvo, o Ričardo akys juokėsi, kai statė ją ant grindų.

– Aš dėdė. Ir... – Ričardas atsikrenkštė, – netrukus tapsiu krikštatėviu.

Jo rankos vis dar lietė jos liemenį, dabar nespaudė, tik ilsėjosi lyg... lyg ten ir turėtų būti. Intymiai. Valdingai.

– Tai... tai nuostabu, Ričardai, – sumikčiojo Tėja žvelgdama į jį.

Jis arti, taip arti. Pervėrę pojūčiai užgniaužė kvapą ir apsvaigino.

Linksmumas dingo Ričardui iš akių, kol stebeilijo į Tėją, stebeilijosi taip, tarytum pirmą kartą būtų išvydęs, ir staiga griežtai sučiaupė lūpas. Rankos ant jos liemens truputėlį įsitempė, pirštai sujudėjo ir paskleidė karštį po visą kūną. Toji kaitra liepsningu raudoniu nudažė skruostus, kai Tėja suvokė, koks intymus šis apkabinimas, kad jos krūtys beveik spaudžiasi prie jo. Kad jas maudžia. Be to, didžiam jos siaubui, pati geidžia palinkti ir prispausti maudžiamą vietą prie jo. Tai gąsdino.

Ričardas tučtuojau suprato, pamatė kaip Tėjos akys išsiplėtė, išgirdo staigų įkvėpį, kai jai toptelėjo, kaip juodu arti vienas kito.

Jis vargiai atpalaidavo pirštus ir nuleido rankas prie šonų. Tebebuvo sudirgęs nuo įtampos, pratrūkusios, kai glėbyje pajuto švelnų Tėjos kūną, išvydo raudonį skruostuose sukdamas ją. Velnias! Neturėtų taip jaustis!

Kaip?

Tarsi norėjo vėl griebti ją į glėbį ir bučiuoti, kol abiem pristigs kvapo, kol jos lūpos ir kūnas sutirps po juo ir...

Dabar ir sustok! Beprotybė. Neįmanoma, kad stovėdamas čia, savo krikštamotės pusryčių svetainėje, ką ir sakyti, stengtųsi užgniaužti troškimą iki apkvaitimo užbučiuoti Tėją Vinslou? Kai ji vakar griežtai atsisakė už jo tekėti? Panašu, kad taip. Nesvarbu garbė, ką kalbėti apie sveiką protą, jo kūnas viską parodė. Pernelyg akivaizdžiai. Jam, be abejo, nereikėjo žiūrėti, tik meldė dangų, kad Tėja taip pat nežiūrėtų.

Ji stovėjo priglaudusi rankas jam prie krūtinės. Kodėl, po velnių, neatstumia jo? Kodėl žvelgia išplėtusi akis, kai iš tiesų turėjo skelti jam skambų antausį ir spirti į blauzdą?

Žinoma, jis pats galėjo žengtelėti atgal. Ir žengė, bet pajuto tarytum būtų išplėšta jo dalis ir žiojėtų atvira žaizda. Atsitraukdamas Ričardas tarsi išsklaidė burtus, ir skaisčiai nuraudusi Tėja taip pat atsitraukė.

Pačiu laiku.

Įėjo Almerija rankoje laikydama laišką.

– Ričardai! Girdėjai? Maksas tau parašė...ak! – ji pamatė ant stalo laišką. – Tu jau žinai.

Ričardas nusišypsojo.

– Taip. Nuostabi žinia, ar ne?

Almerija atsikrenkštė.

– Žinoma, reikia džiaugtis, kad Makso žmona įveikė sunkų išmėginimą, ir parašyti sveikinimą, – atsakė ji skubiai. – Koks Maksas malonus, kad man pranešė. – Almerija paniekinamai prunkštelėjo. – Jei tai išvis galima pavadinti laišku! Sunkiai pajėgiu perskaityti!

Ričardas nusijuokė.

– Taip, manasis taip pat mažumėlę padrikas. Nežinau, ar minimas kūdikio vardas. Jei ne, be abejo, pasakys, kai jį aplankysiu.

– Aplankysi? Vyksi į Bleiknį? – paklausė Almerija.

Ričardas sudvejojo. Šiuo metu nenorėjo išvažiuoti iš miesto, bet...

– Ričardai, privalai vykti, – švelniai paskatino Tėja.

Teta susiraukė.

– Žinoma, Ričardai, reikia juos aplankyti. Nors turi silpnybių... – Almerija įtraukė oro, – Bleikharstas – tavo brolis. Neabejoju, kad mudvi su Dorotėja dieną ar dvi susitvarkysime pačios. – Ji atsisuko į Tėją. – Brangioji, šįryt ketinu važiuoti į Bondo gatvę, norėčiau, kad palaikytum draugiją.

– Be abejo, ponia, jei pageidaujate, – sutiko Tėja.

Sulanksčiusi laišką ledi Arnsvort įkišo į kišenę.

– Almerija, Maksas laiške užsiminė, kad prašė jūsų būti kūdikio krikštamote, – tarė Ričardas.

Ledi Arnsvort išraudo.

– Taip, mano laiške irgi tą minėjo, bet, aišku, aš negaliu sutikti. Dabar, kai globoju Dorotėją, neįmanoma išvykti iš miesto. Išties būčiau aplaidi. Ne, bijau, apie tai negali būti nė kalbos. Greitai atrašysiu Bleikharstui ir pranešiu. Nors abejoju, ar jis iš tikrųjų pageidauja, kad dalyvaučiau! – atsigręžusi į Tėją pridūrė: – Brangioji, po pusvalandžio būsiu pasirengusi eiti.

Ji išdūmė iš kambario, ir akimirką stojo spengianti tyla. Paskui sprogo, kai Ričardas burbtelėjo keletą dalykų, kurių Tėją pirmiau nebuvo girdėjusi. Jai šovė mintis, kad dėl drebinančio įsiūčio Ričardo balse turbūt vertėjo nurausti.

– Prakeikimas! – tęsė jis truputį aprimęs. – Ji puikiai nutuokia, kokių gandų pasklis, jei nedalyvaus krikštynose!

– Bet kodėl jų turėtų pasklisti?

Ričardas atsiduso.

– Švelniai tariant, Makso vedybos sukėlė šiokį tokį skandaliuką. Labiausiai paplitusi versija, kad Veritė įviliojo Maksą į spąstus. Almerija net viešai suabejojo, ar vaikas jo. – Ričardo žandikaulis, rodės, suakmenėjo.

– Bet...

– Nesijaudink, – tuojau nuramino jis. – Taip jau yra. Veritė... na, suprasi, kai susipažinsi su ja. – Ričardas sušvelnėjo. – Ji – didžiausias Makso džiaugsmas. Ir ji užtektinai prisikentėjo dėl savo šeimos. Maksas neleis, kad Almerija nepagarbiai su ja elgtųsi.

– Atsiprašau...

Ričardas įdėmiai pažiūrėjo į ją.

– Kodėl atsiprašinėji? O ta nesąmonė, kad privalo tave globoti? Ne. Čia tik dingstis, kad palikčiau ją ramybėje. Visai su tavimi nesusijusi.

Iš kambario Ričardas išėjo rūškana mina, ir Tėja vis tiek manė, kad vienaip ar kitaip yra tas nelemtas trukdis.

Ričardas pasišalino į svečių kambarį antrame aukšte sukrėstas minties, kad vos neprarado savitvardos. Laikyti Tėją glėbyje... jis geidė jos. Troško kilstelėti jai smakrą ir bučiuoti, kol pamirš priežastis, kodėl nesutiko už jo tekėti.

Ričardas prisivertė galvoti apie Makso laišką. Iš tikrųjų Almerija naujieną priėmė daug geriau, nei tikėjosi. Ričardas įtarė, kad dėl elgesio su Makso nuotaka ji jautėsi truputėlį apgailėtinai ir kvailai, nenorėjo pripažinti klydusi. Ričardas dėkojo Dievui, kad Maksas parašė jai, o ne patikėjo jam paskelbti šią naujieną. Galbūt po dienos ar kelių Almerija susitaikys su kūdikio gimimu... Ričardas susiraukė šifruodamas brolio keverzones... Viljamas Ričardas. Jis nusišypsojo. Viskas bus gerai, jei tik pavyks įtikinti Almeriją dalyvauti krikštynose.

Tylus kostelėjimas išsklaidė Ričardui mintis.

– Pone Bleikharstai, pone?

Jis grįžtelėjo ir pažvelgė į jauną liokajų, stovintį tarpduryje.

– Taip, Edmundai.

Jaunuolis stypčiojo nuo kojos ant kojos tarsi sutrikęs.

– Turiu laiškelį panelei Vinslou.

– Man atrodo, ji dar pusryčių svetainėje.

– Taip, pone. Tik, na, anądien, kai gavote pirmąjį, paklausėte, kas atneša, manau, kad jie gali būti nuo to paties asmens. – Jis ištiesė raštelį Ričardui. – Ir Džeimsas sako, kad buvo dar vienas panelei Vinslou.

Po galais. Reikėjo užsiminti Edmundui, kad įspėtų Džeimsą, bet kokia dingstimi būtų tikrinęs Tėjos laiškus?

– Dėkoju, Edmundai. Nunešiu.

Tokią pat dingstimi kaip dabar – jokia.

Bet ką daryti su perskaitytu laiškeliu? Atiduoti Tėjai? Ričardas prisimerkęs žiūrėjo į antspauduotą raštelį. Ta pati skubri rašysena kaip ir pirmųjų laiškų. Antspaudas – paprastas vaško lašas. O Tėja gavo dar vieną... bet jam net neužsiminė. Kodėl?

– Kada buvo pristatytas anas laiškelis panelei Vinslou? – lėtai paklausė Ričardas.

– Džeimsas sakė, kad vakar, – tarė Edmundas. – Prisimena, kad įteikė jį panelei Tėjai per pusryčius.

Vakar per pusryčius? Ričardo skrandis susitraukė. Paskui Tėja nualpo. Prakeikimas! Ji nusiminė dėl nelemto raštelio. Nieko nuostabaus, kad susijaudino ir sutriko.

Bet kodėl nepapasakojo jam? Žinojo apie pirmąjį, tai?.. Ričardas troško išsiaiškinti, kas juos siunčia, ir padaryti tam galą. Tėja nenorėjo. Kodėl? Viešpatie! Nejau įsivaizdavo, kad patikės asmeniu, kurpiančiu tokią bjaurastį? Ar tikrai jis ketina dar vieną bjaurastį perduoti Tėjai? Velnią jis perduos!

Ričardas ryžtingai sulaužė antspaudą ir išlankstė raštelį. Popieriuje šmėkštelėjo šlykštūs žodžiai: ŠLIUNDRA! Kiek kartų jis tave paėmė, tu, ištvirkusi kekšyte?

Svilinantis pyktis pagavo Ričardą. Užtenka, kad jam adresuotame raštelyje buvo kaltinamas miegantis su Tėja, bet drabstyti ją purvais... Ričardui išsprūdo urzgesį primenantis garsas.

– Pone?

– Vėl pakištas po durimis, ar ne? – tiek tepaklausė stengdamasis nutaisyti ramų balsą, nes troško viską apversti aukštyn kojomis.

– Taip, pone. – Edmundas padvejojo, paskui pridūrė: – Tik šį kartą, pone, aš jį mačiau. Grįžau nunešti laiško jos malonybei ir pamačiau prie durų.

– Tikrai? Pažįsti?

– Ne, pone. Negaliu tvirtinti, kad pažįstu, – atsakė Edmundas. – Ne tarnas. Bet mačiau slampinėjantį aplink. Dažnai už grašius palaiko arklius. Šiaip ar taip, turbūt nepasielgiau blogai, kad nuvedžiau jį į arklides.

– Ką padarei?

Edmundas suglumo.

– Pone, norėjote su juo pasikalbėti, ar ne?

– Taip. Tikrai norėčiau su juo persimesti pora žodžių, – pritarė Ričardas glamžydamas raštelį ir grūsdamas į kišenę.

Sutvarkys šį reikalą prieš išvykdamas į Bleiknį. Nors Tėja atsisakė tekėti, jis apgins ją ir padės, patinka jai tai ar ne.

Berniukas, tvirtinęs esąs Džeikobas, tylus ir sutrikęs dėbsojo į Ričardą sėdėdamas ant apversto kibiro.

– Nežinau, pone.

Ričardas pamėgino dar kartą.

– Na, vyras ar moteris?

Vaikinukas išlygino antakius.

– Ak. Dama, pone. Tikra ledi, – pridūrė jis.

Jo žvilgsnis klaidžiojo po arklides ir užsidegė iš susižavėjimo, kai iš gardų buvo išvesti kaštoniniai Ričardo arkliai.

Ričardas nekantraudamas laukė, kol berniukas pagarbiai nužiūrinėjo arklius.

– Galėtum ją apibūdinti? – pagaliau paragino jis.

Berniukas nenoriai atitraukė dėmesį nuo arklių.

– Juodai apsivilkusi, – tarė jis. – Juoda suknelė, juoda skrybėlė, su tuo šydu. Tikrai sunkokas atrodė. Beveik neįžiūrėjau veido. Su pirštinėmis.

Ričardas susiraukė.

– Taigi negali pasakyti jauna ar sena?

– Senyva, manau, pone, – atsakė vaikis dvejodamas. – Jos balsas. Nežinau kodėl, pone, bet pagalvoju, kad jos balsas skambėjo kaip senyvos.

Ričardas užgniaužė keiksmą atidžiai žiūrėdamas į išplėstas berniuko akis.

Paieškos laukas tik truputėlį susiaurėjo. Kuri iš aukštuomenės liežuvautojų turėtų naudos teršdama Tėjos reputaciją? Be to, laiškuose nusitaikyta ne į Tėjos reputaciją, o tiesiai į pačią Tėją. Gal tai kaip nors susiję su keista pasakaite apie Lalertono žmogžudystę?

– Jei norite, pone, parodysiu, kur ji gyvena.

– Tu galėtum... – Ričardas įsistebeilijo į berniuką.

Tokie jau tie vaikai, priminė jis sau. Atsakydavo į užduotą klausimą. O jam net netoptelėjo paklausti, kur ji gyvenanti...

Po dvidešimties minučių Ričardas nepatikliai žvelgė į namą Pusmėnulio gatvėje.

– Kas, sakėte, čia gyvena?

Sustabdytas liokajus nuolankiai pakartojo ir nuskubėjo savo keliais.

Rodės, namas taip pat žvelgia į jį maloniai – tikras diskretiškumo ir elegancijos įsikūnijimas. Neįmanoma. Nėra priežasties, aišku, kad ne! Vis dėlto... čia yra trūkstama grandis...

Ričardas nuleido akis ir pažvelgė į čia jį atvedusį berniuką.

– Tikrai, Džeikobai?

Jis pasišiaušė išgirdęs Ričardo abejonę.

– Taip. Sakiau, pasekiau ją.

Nors ir kaip būtų, gal viskas ir logiškai susiję, nors pateikta iškreiptai ir piktai. Nėra ko stebėtis turint galvoje raštelių turinį. Ričardas paniuro. Taip, pradeda ryškėti bjaurus pobūdis.

– Labai gerai.

Juk negali būti sutapimas, kad Džeikobas jį čia atvedė. Ričardas įdavė jam pusę kronos.

– Prašau. Nepamesk. Atmink, ką sakiau – kurį laiką neslampinėk čia, o jei dar kartą ją pamatysi, laikykis nuošaliai.

Dėkingas berniukas mostelėjęs nuskuodė, o Ričardas užkopė laiptais ir prisiartinęs prie laukujų durų patraukė skambučio virvelę. Laukdamas drąsino save prieš labai nemalonų pokalbį.

Liokajus atidarė duris.

Ričardas padavė jam kortelę.

– Praneškite ledi Čeisvoter, kad užsuko ponas Ričardas Bleikharstas.

Jis buvo palydėtas į prieškambarį.

– Pone, malonėkite palaukti čia, kol pažiūrėsiu, ar jos malonybė namuose.

– Ačiū.

Ričardas manė, kad supranta, kodėl ledi Čeisvoter piktinasi dėl sūnaus mirties, bet kam lieti apmaudą Tėjai? Nejau niršta, kad sūnaus nuotaka sveika ir gyva? Gal ji truputėlį kvanktelėjo?

Po minutėlės grįžo liokajus.

– Pone, malonėkite užeiti. Jos malonybė priims jus.

Ričardas buvo palydėtas į blausiai apšviestą svetinę. Ledi Čeisvoter sėdėjo ant sofos šalia židinio. Apsirengusi juodai, nugara tiesi lyg styga, o sugniaužtas kumštis ilsėjosi ant brangakmeniais puoštos lazdos. Ji linktelėjo galva.

– Pone Bleikharstai. Prašyčiau prisėsti. Kam esu skolinga už šį malonumą?

Ričardas ramiai atrėmė jos žvilgsnį.

– Abejoju, kad malonumas būtų tinkamas žodis, tad pastovėsiu. Tai – ne draugiškas vizitas. – Jis iš kišenės ištraukė tris laiškelius. – Ponia, kaip paaiškintumėte šią bjaurastį? Be to, kad tai tikrai žiaurus kerštingumas. Ko jūs tikėjotės pasiekti?

Šaltas šypsnys perkreipė jos lūpas.

– Ak. Pagaliau panelė Vinslou atspėjo, tiesa? Atbėgo pas jus maldaudama, kad sustabdytumėte mane. Tikėjausi išvysti brolį.

Ričardas sugniaužė kumštį.

– Ponia, panelė Vinslou atspėjo pamačiusi pirmąjį laiškelį. Ir pasakė tik tiek, kad jį atsiuntęs žmogus yra nelaimingas.

Krustelėjo įdubusio skruosto raumenėlis.

– Vis dėlto ji, – tęsė Ričardas, – neįvardijo jūsų, ir, kiek man žinoma, jos brolis nieko nenutuokia apie laiškelius. Taip pat privalau pridurti, kad ji nematė ir nepamatys paskutinio. Ledi Čeisvoter, kartoju – ko tikėjotės pasiekti?

Ji nekreipė dėmesio į klausimą.

– Jei panelė Vinslou jums neprasitarė, kodėl pagalvojote apie mane?

Jis apie tai mąstė. Magėjo griebtis melo, bet visai netroško, kad kerštingoji senė užsipultų berniuką.

– Paprašiau, kad pasektų jūsų siųstą berniuką. Šįryt pastebėjo, kaip perduodate jam laiškelį. – Beveik tiesa, nors mažumą pagražinta.

– Aš buvau su šydu.

– Ir grįžote čia.

Atskriejo šiurkštus juokas.

– Kaip paprasta. Na, nesvarbu. Spėju, atvykote prašyti, kad nebesiųsčiau raštelių? Gerai. Dėl to nekvaršinkite galvos.

Blykstelėjo įtarimas. Pernelyg paprasta.

– O ar galima manyti...

– Galite manyti, ką tinkamas, pone Bleikharstai, laiškelių daugiau nebus. Turiu įdomesnių reikalų. – Ji ištiesė ranką ir paskambino varpeliu. – Spėju, nebeturime, ką vienas kitam pasakyti, pone Bleikharstai, išskyrus galbūt, kad, mano nuomone, esate kvailys. Viso geriausio, pone.

Pyktis siūbtelėjo venomis, tik dar kaitresnis dėl bejėgiškumo.

– Ponia, jūs slepiatės už savo lyties, – šaltai tarė Ričardas. – Užtikrinu, kad tik tai, o ne jūsų amžius apsaugo nuo tiesioginės dvikovos. Bet turėkite galvoje, kad jei dar kaip nors kankinsite panelę Vinslou, aš rasiu būdą jums atsikirsti.

Šaltas šypsnys žaidė jos lūpose.

– Tada, pone Bleikharstai, pamatysime, koks kvailys jūs esate. Kilnus ar bukas.

– Aišku, nedalyvausiu tose... tose krikštynose! – pareiškė ledi Arnsvort, lipdama karieton važiuoti į Bondo gatvę. – Tikrai nesuprantu, kodėl Bleikharstas prašė manęs būti krikštamote. Nejaugi nenutuokė, koks bus mano atsakymas. Jis visai to netrokšta. Paprašė tik iš pareigos!

Tėja susigūžė dirstelėjusi į neįtikimai santūrų liokajų, kai šis, išgirdęs tokį pareiškimą, sulankstė laiptelius ir uždarė duris. Ledi Arnsvort turbūt niekaip neskyrė paskalų ir neatsargių kalbų girdint tarnams. Nors gal ir susiejo. Nes atrodė truputėlį susidrovėjusi.

– Tikiuosi, nepasakosi Ričardui? Jis laikosi įsikibęs absurdiškos minties, kad Makso santuoka – vykusi. Nors pats neteko palikimo!

Jai ir nereikės pasakoti. Liokajus pasakys Ričardo arklininkui, paskui – Ričardui. Jis išgirs apie tai dar neišvažiavęs iš Londono.

– Nejaugi Ričardas nesitikėjo paveldėti grafo titulo? – pasiteiravo Tėja.

Galbūt kitas balsas bus išgirstas?

– Be abejo, ne, – atsakė ledi Arnsvort. – Maksas – taip pat, bet po Frederiko mirties... na, buvo savaime aišku, kad Maksas dėl Ričardo liks nevedęs.

Matydama, kaip Ričardas palaikė dvynio santuoką ir nepasakomai džiaugėsi vaikelio gimimu, Tėja drįso suabejoti, ar jis apskritai tikėjosi, kad galėtų būti kitaip. Ji nervingai žvilgtelėjo į nejudančią vežėjo nugarą. Stebuklų stebuklas, kad jo ausys dar nekruta.

– Be to, net nesvajočiau, ar išvykti iš miesto, kai sklando toji siaubinga istorija, – pridūrė ledi Arnsvort. – Ne, ne. Negali būti nė minties. Apsiėmusi tave globoti neturėčiau mąstyti apie savo malonumus!

Ji pasilenkė ir patapšnojo Tėjai per kelį. Po šimts! Ričardas buvo teisus. Ledi Arnsvort pasiryžusi dangstytis Tėjos globa. Bet žmonės supras... Tėją apėmė gailestis nepažįstamai grafienei. Ji patiko Ričardui. Ričardas buvo ryžtingai nusiteikęs manydamas, kad teta privalo dalyvauti krikštynose ne dėl galimos žalos šeimos vardui ir padėčiai, o todėl, kad mėgo savo svainę ir nenorėjo jos skaudinti.

Bet ko griebtis, kad pagelbėtų? Prireiks išties svaraus akstino perkelti ledi Arnsvort iš Londono į Kentą... Tėja nugurkė seiles. Bet tai būtų ne nesąžininga, o niekšiška. Vis dėlto gali pasiekti savo tikslą.

Ką Ričardas kalbėjo apie svainę? Veritė užtektinai prisikentėjo dėl savo šeimos.

Kad ir kokia niekinga būtų gudrybė, ledi Arnsvort privalo dalyvauti. Jei nedalyvaus, kils bjaurių paskalų.

– Girdėjau, Bleiknyje labai gražu, – pasakė Tėja susimąsčiusi. – Įdomu, ar Rič... aaa... ponas Bleikharstas grįš iki krikštynų? Kaip suprantu, jo paprašyta būti krikštatėviu. Atrodo, labai tuo džiaugiasi. – Ji garsiai atsiduso. – Drįsčiau pasakyti, kad jums labai jo trūks.

Tėja pagavo save, kad sulaikė kvapą. Ar jaukas bus prarytas? O gal ji persistengė?

Ledi Arnsvort iš nuostabos išpūtė akis.

– Ak, taip. Taip. Žinoma. – Po trumputės pertraukėlės pridūrė: – Žinai, brangioji... šiuo metų laiku Bleiknyje išties labai gražu. Būtų gėda pražiopsoti.

– Kaip norėčiau kurią dieną apsilankyti Bleiknyje, – sučiulbėjo Tėja, nutaisiusi ilgesingą balsą.

– O! Na, manyčiau... žinoma... – Jos malonybės išraiška posakiui patenkinta savimi suteikė naujų prasmių. – Ričardas ten užaugo.

– Taip, – sukuždėjo Tėja.

– Ir jo paties dvaras netoli nuo ten.

– Ričardas, noriu pasakyti, ponas Bleikharstas, minėjo, kad nusipirko dvarą, – paaiškino Tėja.

Ledi Arnsvort sumosavo ranka.

– Tik nedidelį. – Ji prunkštelėjo. – Tiek buvau sudėjusi vilčių! Nusipirko pernai, po Makso vedybų. Sakė, jau kuris laikas ketino įsigyti nuosavybę, bet, tiesą sakant, nebuvo reikalo iki... – Ji sučiaupė lūpas ir mąsliai nužvelgė Tėją. – Žinai, brangioji, metas tau liautis vadinus mane ledi Arnsvort, vadink Almerija. Kaip Ričardas. Šiaip ar taip... – Ji nutilo, o paskui tęsė: – Ak, taip. Apie ką aš čia? Žinai, drįstu teigti, jei parašyčiau ir paaiškinčiau aplinkybes, Bleikharstas nepaprastai apsidžiaugtų, kad atvyksti į Bleiknį. Gaila, Ričardas liko nuošalyje, bet reikia susitaikyti su tuo, kas neišvengiama! O aš patikėsiu tau išrinkti man tinkamą krikštynų dovaną. Kaip sunku ką nors nupirkti berniukui. Mergaitei, aišku, tinkamiausia dovana – papuošalas. – Ji nusišypsojo Tėjai ir nusuko kalbą. – Manau, brangioji, kad gražioji kelioninė suknelė jau bus sutvarkyta. Labai svarbu padaryti gerą pirmąjį įspūdį. O tau šiandien popiet derėtų snustelėti. Privalome pasistengti, kad kuo geriau atrodytum, ar ne? Taip, miegelis atgaivins tavo skruostų spalvą. Pastarosiomis dienomis buvai visai išblyškusi. Brangioji, esu įsitikinusi, kad Ričardas pastebėjo!

Sukandusi dantis Tėja priėmė tai, ką padariusi, – pažadino ledi Arnsvort... po galais! Almerijos... lūkesčius, kad juodu su Ričardu susituoks. Ji sudrebėjo įsivaizduodama, kokias aplinkybes Almerija nurodys lordui Bleikharstui.

Tėja atsiduso. Panašu, kad jai teks dalyvauti užmiesčio name rengiamame pobūvyje. Jis baigsis krikštynomis. Vadinasi, pačiai reikės pirkti krikštynų dovaną. Tada Tėjai dingtelėjo – privalės pasakyti Ričardui, ką padarė, kad įtikintų Almeriją dalyvauti. Belieka viltis, kad jis taip pat manys, jog žaidimas vertas pastangų. Karčiai ironiška tiesa, kad galbūt krikštynose dalyvaus kaip Ričardo sužadėtinė, svilino tarsi įdagas.

Krikštynos. Laukto vaikelio gimimo šventė. Laimingas kūdikis. Skausmas sukaustė Tėją. Prieš išvažiuodama iš miesto ji privalo išsiaiškinti tiesą apie savo vaikelį. Turi būti koks nors būdas.

Devintas skyrius

Kitą dieną dviprasmiškas ledi Čeisvoter pasidavimas Ričardui kėlė nerimą visą kelią iki Bleiknio. Kokių įdomesnių reikalų galėtų turėti ledi Čeisvoter? Ar ji pakurstė sumaištį Lenktojoje gatvėje? Ričardas negailestingai varė arklius, keitė juos kiekvienoje stotelėje tais, kuriuos Maksas laikė tarp Londono ir Bleiknio, tad atvyko ankstyvą vakarą.

Ričardas išėjo iš arklidžių ir per parką pasiekė terasą, atsiveriančią iš bibliotekos. Švelni šviesa skverbėsi pro stiklines duris ir žėrė auksą ant akmeninio grindinio. Vėsų vakarą durys buvo uždarytos, dirstelėjęs į vidų Ričardas pamatė prie rašomojo stalo palinkusį Maksą. Jis šyptelėjo ir pabarbeno į stiklą. Maksas kilstelėjo galvą, kartu pasigirdo jam prie kojų snaudusius porelės spanielių lojimas ir bruzdesys.

Maksas stryktelėjo ir nužirgliojo prie durų, lydimas šunų. Kai jas atidarė, šunys metėsi į priekį ir ėmė šokinėti ant Ričardo džiaugsmingai amsėdami.

– Atsikabinkite, jūs, bukapročiai, – tarė lenkdamasis jų paglostyti. – Ramiai.

– Kalbant apie bukapročius, – pabrėžė jo brolis dvynys, – ką, po velnių, čia darai? – plati šypsena sušvelnino žodžius.

Ričardas nusijuokė.

– Maksai, netauzyk niekų. Puikiai žinojai, kad atvažiuosiu. Sveikinu. Kada man bus leista pamatyti savo krikštasūnį?

Maksas sugriebė jį už rankos.

– Kada tik panorėsi. Laukėme tavęs. Tiesą sakant, pralaimėjai man lažybose su Verite. Ji tvirtino, kad pasirodysi iki šio vakaro, o aš maniau tave turint daugiau proto ir kirtau, kad rytoj.

Po dešimties minučių Ričardas žiūrėjo į drožinėtame mediniame lopšyje gulintį juokingai mažą suvystytą ryšulėlį su kupeta juodų gaurų. Akyla auklė sėdėjo prie židinio apsupta kabyklų su džiūstančiais drabužėliais ir mezgė.

– Mažytis, – pabrėžė Ričardas su pagarbia baime.

– Aštuoni su puse svarų ne taip ir mažai, – pareiškė Maksas abejingai.

Ričardas papurtė galvą stebėdamas miegantį kūdikį.

– O Veritė? Laiške rašei, kad jaučiasi gerai.

– Taip. Išsekusi, bet savijauta gera. Dabar miega. Todėl ir buvau bibliotekoje. – Su palengvėjimu Makso ištarti žodžiai bylojo apie neseniai išgyventą baimę.

Maksas pasilenkė virš lopšio ir labai atsargiai iškėlė sūnų.

– Gal norėtum palaikyti? Neseniai pamaitintas, todėl neturėtų prabusti.

Ričardas nepaprastai rūpestingai paėmė vaikelį. Toks mažutis, toks lengvutis. Begaliniai ilgos tamsios blakstienos, raudoni skruostai. Smulki rankutė su blyškiai rožiniais tarsi kriauklės nagučiais kyšojo iš vystyklų. Ričardui sukilo keistas nepatirtas jausmas ir palaimingai susprogo. Jo sūnėnas, tikėtina, bus pirmasis iš visų sūnėnų ir dukterėčių, vaikų, kurių džiaugsmingai susilauks Maksas su Verite. Pirmą kartą jis pavydėjo to, ką turi brolis dvynys. Ne. Tai buvo ne pavydas, o nuožmus ir bjaurus dvelksmas. Pavydas niekada neįsiterpė tarp jųdviejų. Ne, tai buvo ilgesys, troškimas patirti didžiulį džiaugsmą ir ramybę kaip Maksas.

Ričardas pakėlė akis ir pamatė, kad Maksas jį stebi, pašaipus linksmumas tvykstelėjo gintarinėse akyse.

– Nepaprasta, ar ne? – paklausė Maksas. – Galiu prie to ir priprasti per artimiausius dešimt metų.

Ričardo žvilgsnis nuo brolio nuslydo prie sūnėno ir vėl grįžo.

– Arba ne? – pasiūlė jis.

Maksas nusijuokė.

– Arba ne, – sutiko jis.

Tėja neramiai vartėsi lovoje persekiojama prisiminimų, kaip Ričardas džiaugėsi sūnėno gimimu. Beprotystė! Plūdo save, kad miegai išsilakstė per svajones, kaip viskas galėjo būti. Ji turėjo nepalyginti rimtesnę bėdą – kaip išsiaiškinti tiesą apie savo kūdikį nesukėlus Aberfildui įtarimų. Tokia tikrovė, ir tik ji viena gali drąsiai susidurti su ja ir viską išspręsti. Blankiai pilkšva šviesa nepastebimai išstūmė tamsą su aušra atnešdama ramų patarimą. Vienintelis asmuo, dabar galintis žinoti tiesą, yra jos tėvas. O Aberfildas niekada jai neprasitars. Meluos net nedvejodamas, jei reikės. Būtina išsiaiškinti pačiai.

Lordo Aberfildo liokajus pravėrė duris ir nustėro iš nuostabos.

– Panele Tėja! – sušuko Karnlis. – Atėjote aplankyti jo šviesybės? Bijau, kad jis tik ką išvyko.

Kadangi pro Arnsvort rezidencijos, esančios kitoje aikštės pusėje, svetainės langą matė, kaip prieš dešimt minučių išvažiavo tėvas, Tėjai tai nebuvo staigmena.

– O varge, – tarė ji melagingai. – Ilgai jo nebus?

Atrodė, Karnlis nuoširdžiai apgailestauja.

– Panele Tėja, jis dviem naktims išvyko į Ričmondą. Jei skubu, galėčiau pasiųsti arklininką.

Tėja papurtė galvą.

– Nebūtina, Karnli. Paliksiu jam raštelį, grįžęs ras. Turbūt bibliotekoje bus plunksna ir rašalo.

– Žinoma, – pritarė Karnlis. – Paprašysiu į biblioteką patiekti arbatos ir pyragaičių.

Kad jį kur, tą žmogų! Kodėl jis toks žvėriškai gerai išmokytas? Kaip, po galais, įsilaužti į prašmatnią rezidenciją, kur knibžda tarnų, už kiekvieno kampo tik ir siūloma pyragaičių ir arbatos?

– Ne, dėkoju, Karnli. Tik brūkštelėsiu laiškelį. Ir viskas.

– Labai gerai, panele Tėja.

Įėjusi į biblioteką, ji uždarė duris, pasuko raktą ir apsižvalgė puikiai pažįstamame kambaryje. Kaip jo nekentė! Beveik jautė, kad Aberfildas čia yra, matydama išrikiuotas knygų eiles, skausmingai tvarkingą rašomąjį stalą, kur nesimėtė joks nereikalingas popieriaus lapelis. Valdinga. Nepritarianti. Tarsi biblioteka būtų nutuokusi, ką ketina daryti. Tėja nusiramino. Tai – tik kambarys. Jis nieko nenutuokia ir neišduos jos tikslo.

Tėjai prabilo sąžinė, nes jos kėslai šį kartą peržengė niekingo elgesio ribas ir atsidūrė negarbės karalystėje. Ji neatidėliodama numaldė sąžinės priekaištus. Ne itin sėkmingai, bet graužatis dabar jos nesustabdys.

Kur pirmiausiai ieškoti? Ko ji ieško?

Tėja šlykštėdamasi dirstelėjo į rašomąjį stalą. Viskas nepriekaištingai sutvarkyta, kaip ir rašymo reikmenys. Aberfildas buvo iš tų, kurie niekada neišliedavo rašalinės ir kurių plunksna niekada nepritaškydavo. Griežtai nuoseklus, tvarkingas... Jos akis užkliuvo už sąskaitų knygos, tvarkingai gulinčios viduryje stalo. Tėja atvertė ją... buhalterinėje knygoje buvo išsamiai aprašomos sąnaudos... Jos mintys lakstė. Jei Aberfildas rėmė nesantuokinį vaiką, bus surašęs išlaidas... mokėjimo dienas. Tėja patikrino knygos datą. Taip. Šie metai – 1823-ieji. Taigi... sunkiai rydama seiles sklaidė puslapius ir prisivertė perskaityti įrašus, datas... štai – kovo 25-oji, Apreiškimo Marijai diena. Staiga pasidarė šalta, Tėja sustiro į ragą, nors židinyje spragsėjo ugnis ir kambaryje buvo šilta... Ji pirštu perbėgo ketvirčio išlaidų sąrašu žemyn: sąskaitos, tarnų atlyginimai... išmoka jai pačiai, Deivido išmoka ir mokestis panelės Deil privačiai Džentelmenų dukterų mokyklai. Šaltis plito kūnu išsklaidydamas tamsą. Ketvirčio mokestis SG. Na, jau šį tą žino: jos vaikas – dukra, kurios inicialai SG.

Yra ir kitų paaiškinimų. Vaikas nebūtinai jos. Gali būti Deivido. Ar net Aberfildo. Tėja griebėsi trapios vilties. Taip, toks būtų paaiškinimas. Deivido vaikas. Ne. Deividas prižiūrėtų savo vaiką. Kaip ir Aberfildas. Jai reikia daugiau informacijos. Knygoje tik šių metų išlaidos.

Ankstesnių metų knygas Tėja rado tvarkingai išrikiuotas knygų spintoje šalia stalo. Ištraukusi paskutinę pamatė, kad ji tikrai praėjusių metų. Skubiai žvilgtelėjusi į mokėjimų dienas atrado tuos pačius mokėjimus panelės Deil privačiai mergaičių mokyklai už SG per Kalėdas ir Mykolines.

Vidurvasario mokėjimų dieną kai kas pasikeitė. Paskutinis mokėjimas ir papildoma suma, pažymėta kaip premija, buvo šeimininkei Keitei Parsons už... SG apgyvendinimą ir pagalbą. Ir dar šis tas... suma, sumokėta už SG pervežimą iš... Tėja išplėtė akis... Kelfildo į Batą.

Skrandis skausmingai susitraukė į kietą gniutulą. Kelfildas yra vos už poros mylių nuo Vistovo, kur ji gyveno su teta Marija. Ne. Neįmanoma. Jie pasakė jai...

Drebėdama Tėja ištraukė daugiau sąskaitų knygų. Reikia patikrinti mokėjimus nuo pat pradžių. Jei įrašai siekia tolimą praeitį... ar visai neseni... šiaip ar taip, turės atsakymą. Metai po metų ji susipažino su visais mokėjimais sąskaitų knygose. Baimė ir šleikštulys nupurtė Tėją, kai patikrino paskutinės knygos datas. Negali būti. Gal jis praleido keletą mokėjimo datų... Ji skubiai patikrino 1815-ųjų knygą. Nieko. Mokėjimai prasidėjo 1816-ųjų kovą... prieš septynerius metus.

Prieš septynerius metus. Vos kelios dienos, dienos po... Tėja užgniaužė prisiminimus. NE! Ji tuo netikės! Negali, neturi apie tai galvoti. Ją apėmė baimė ir pradėjo smaugti. O kartu – atsiminimų skausmas. Šiurpi, kankinanti, ritmiška agonija, sumišusi su gėda... ir šaltas tetos Marijos balsas, primenantis atpildą už nuodėmę. Vėliau, kai atgavo sąmonę, pastorius skaitė ištrauką iš Senojo Testamento, kaip už tėvų nuodėmes baudžiami vaikai... apie Dovydo ir Batšebos vaiką, mirusį dėl tėvų nuodėmės...

Virpėdama Tėja patikrino kitą datą 1816-ųjų knygoje... vartė pirmyn atgal gretimus puslapius, kol kažką rado... suma, sumokėta tetai Marijai už pasamdytos pribuvėjos paslaugas... ji krūptelėjo prisiminusi... gydytojas... ir pastorius? Kam mokėti parapijos pastoriui, jei kūdikis mirė nekrikštytas? Tėja dar sykį žvilgtelėjo į detalų sumų aprašymą: dvidešimt svarų pribuvėjai, penkiasdešimt svarų gydytojui ir dar penkiasdešimt svarų pastoriui. Stulbinamos sumos už suteiktas paslaugas. Nebent tai buvo kyšiai... Aberfildas būtų dosniai sumokėjęs, kad nuslėptų šeimos gėdą.

Nevikriai, drebančiomis rankomis Tėja vėl surikiavo sąskaitų knygas ir įsitikino, kad prireikus rastų, ką reikia. Kur dar ieškoti? Smegenys buvo atbukusios, tad ji mąstė lėtai. Kur jis laikė laiškus, korespondenciją?

Tėjos žvilgsnis užkliuvo už dokumentų dėžių, išrikiuotų viršutinėje knygų lentynoje. Šnairuodama ji ėjo palei lentyną. Visos dėžės buvo pavadintos. Ji staigiai permetė pavadinimus akimis... SG. Akimirksniu Tėja perstatė kopėčias ir netrukus rankose laikė dėžę. Atsisėdo prie rašomojo stalo ir įsistebeilijo į ją.

Tylus protingas balsas šnabždėjo: Tikrai nori išsiaiškinti? Gali padėti atgal. Niekas nesužinos.

Bet jei padės atgal... galbūt nebepasitaikys progos čia įsprukti. Be to, jau žino teisybę... nėra kito paaiškinimo, tik tas, įkyriai skambantis galvoje.

Koks skirtumas dabar? Ką galėtum padaryti?

Tėja atpažino tylų proto balselį – bailumas, akivaizdus ir paprastas.

Dėžė buvo užrakinta.

Akimirksnį Tėja paklaikusi svarstė, gal sulaužyti užraktą. Kvailystė. Kas nors gali išgirsti. Gal dabar ir pavyktų išsisukti, juk dėžė nebuvo dulkėta. Aišku, tarnaitės nuolat šluosto dulkes, o jei ir ne, Aberfildas pamatys, kai tik prisireiks dėžės.

Koridoriuje pasigirdę žingsniai įbaugino Tėją. Širdis dunkstelėjo į šonkaulius. Jei ją pričiups su sąskaitų knygomis ir Aberfildas sužinos... jei suvoks, kad ji žino... Virpėdama Tėja vėl užsiropštė ant kopėčių ir padėjo dėžę taip, kaip rado. Reikia parašyti kokį laiškelį ir paaiškinti, kodėl užsuko.

Tėja susiraukė traukdama artyn popieriaus lapą ir rašymo reikmenis. Pamirkiusi plunksną į rašalą susimąstė... ką nors įtikinamo... rūpestis dėl nemalonių gandų, kad Naidželo Lalertono mirtis vis dėlto nebuvo nelaimingas atsitikimas. Minutėlę ji greitai rašė. Ar jis ką nors apie tai žino? Kas dar? Ak, taip... žinia, kad ji pakviesta į pobūvį užmiestyje, viską gražiai užglaistys. Tėja skubiai pabarstė laiškelį smėliu ir apsižvalgė. Viskas savo vietose? Niekas nekelia įtarimo, kad ji tik brūkštelėjo raštelį? Nervingai stumtelėjo šių metų sąskaitų knygą į rašomojo stalo vidurį. Nesąmonė! Jei pastebės, kad kas ne vietoje, pamanys, kad tarnaitė patraukė valydama dulkes.

Tėja užantspaudavo laišką ir atrėmė į rašymo reikmenis paprastai užrašiusi – Aberfildui.

Ričardas praleido dvi dienas Bleiknyje ir ankstyvą trečiosios rytą susiruošė išvykti.

– Riki, kodėl tau nepasilikus ilgiau? – primygtinai siūlė Maksas baigdamas gerti kavą. – Tu laukiamas svečias, o ir tavo namas, kiek žinau, beveik baigtas. Nėra reikalo grįžti.

Ričardas papurtė galvą.

– Privalau sutvarkyti porą reikalų.

Pernelyg švelniai pasakyta, jei taip iš viso galima pasakyti. Per trumpą susidūrimą su ledi Čeisvoter buvo pasėta įtarimo sėkla, koks bus kitas jos ėjimas. Be to, jis nedrįstų lažintis, kad Almerija priims kvietimą dalyvauti krikštynose, gal dar pačiam teks ją atitempti. Todėl lieka neatsakytas klausimas, kur tuo metu bus Tėja.

Ričardas giliai įkvėpė.

– Ar labai prieštarautum, jei į krikštynas su manimi ir Almerija drauge atvyktų kita jos viešnia?

Įtari šypsenėlė žaidė Makso lūpose.

– Panelė Vinslou – paskutinė Almerijos kandidatė užimti ponios Bleikharst vietą? Nė kiek neprieštaraučiau, nes pats pasiūlei. Bent jau šį kartą rado kandidatę, galinčią su tavimi sužaisti šachmatų partiją.

Ričardas baigė gerti kavą ir atsistojo jausdamas, kaip kaista skruostikauliai. Nieko keisto, kad kažkas, greičiausiai Breibrukas, pranešė Maksui naujienas. Nestebino ir tai, kad Maksas prisiminė, kaip Tėjai patinka žaisti šachmatais... bet linksma šypsenėlė erzino Ričardą... jis nugalėjo troškimą pasakyti Maksui, kad nieko nevyksta arba bent iš dalies nieko. Ir tikrai ne taip, kaip pats būtų norėjęs.

Ričardas tą patį vakarą grįžo į Grovnerio aikštę ir sužinojo, kad Almerija su Tėja jau išvyko į pokylį Montifių rezidencijoje.

– Pone Ričardai, neseniai atnešė, – pasakė Mailsas, rodydamas į laišką ant stalelio hole. – Panelei Tėjai, nurodyta, kad skubu. Jos brolio tarnas atnešė. Labai susisielojęs.

– Susisielojęs? Dėl ko?

– Nenorėjo sakyti. Tik paprašė perduoti panelei Tėjai raštelį. – Mailsas atrodė sutrikęs. – Spėliojau, ar nusiųsti laišką į Montifių rezidenciją, bet jei blogos naujienos... – Jis nebaigė sakinio.

Ričardas susiraukė.

– Aš nuvešiu. Einu į savo kambarį persirengti. Paprašykite, kad atneštų karšto vandens.

Ričardas atvyko į Montifių rezidenciją per patį pokylio įkarštį. Sprendžiant iš triukšmo, jame dalyvavo daug kas. Braudamasis pro sausakimšus kambarius ir koridorius, jis trumpai pasisveikino su keletu pažįstamų.

– Puiki naujiena, seni! – tarė vienas draugas, tapšnodamas per nugarą.

– Aaa... taip. Džiaugiuosi, – atsakė Ričardas stebėdamasis, iš kur Barnsteblis sužinojo apie kūdikį.

Greičiausiai Almerija papasakojo.

Pasigirdo kitas balsas.

– Ričardai! Ričardai Bleikharstai! Kaip nuostabu! Sveikinu, brangus berniuk. Be abejo, Almerija devintame danguje!

Nuojauta kuždėjo, kad dabar tinkamiausias metas išsiaiškinti, todėl mandagiai atsakė našlei ledi Vinlater:

– Labas vakaras, ponia. Deja, bijau, kad nė truputėlio nenutuokiu, kodėl mane reikėtų sveikinti.

Ji nusikvatojo. Išgirdęs vylingai skambantį juoką Ričardas ėmė spėlioti, ar Vinlateris pakratė kojas vien tam, kad nuo jos pabėgtų.

– Na, Ričardai! Neturėtum pūsti miglos man, senai, į akis! Tokiai senai Almerijos draugei! Tikrai žinau, kad ledi Čeisvoter klysta, o panelė Tėja yra žavinga...

Ričardas pasidavė ir neištarė savaime suprantamo atsakymo.

– Atleiskite, neišgirdau? – tepasakė.

Sąmokslininkiška ledi šypsena praplatėjo.

– Na, Ričardai, aišku, žinau, kad dar niekas nenuspręsta, – pasakė vėduokle baksnodama jam ranką. – Be abejo, Almerija net man nieko konkretaus nepasakė, bet juk viskas savaime suprantama!

Ričardas įkvėpė ir pasirengė viską besąlygiškai neigti, bet vėl iškvėpė. Ką turėtų neigti, kad dar labiau nepakurstytų gando, kuris greičiausiai sklandė? Ką, po velnių, Almerija rezga? Ką kalbėti apie ledi Čeisvoter. Prireikė kelių minučių, takto ir diplomatinių įgūdžių, kad atsitrauktų nuo perdėtai besidžiaugiančios ledi Vinlater. Galiausiai ištrūkęs Ričardas pasuko į pokylių salę, šypsojosi praeinantiems, bet stabtelėdavo tik pasakyti labas vakaras.

Jis truputėlį vėlavo. Nuo laiptų, vedančių į pokylių salę, viršaus matė, kad šokiai jau prasidėjo. Jam reikia surasti Tėją. Ričardo žvilgsnis netrukus užkliuvo už jos. Einančios. Su Danheivenu. Ričardą nukratė šiurpas, jis tik dėkojo Dievui, kad juodu šoks ne valsą.

– O, Ričardai. Sveikinu, drauguži.

Ričardas atsigręžė primindamas sau, kad smūgis Tomui Fildingui į nosį ne tik įžiebtų skandalą, bet ir būtų labai netinkamas poelgis.

– Su kuo? – paklausė jis irzliai žiūrėdamas į Tėją.

Iš tolo matomas jos blyškumas spaudė širdį. Niekas kitas jos neišdavė, tik rami, bejausmė kaukė.

Aberfildas laukė ir stebėjo Tėją su Danheivenu stovėdamas netoliese. Šaltukas dar labiau įspėjamai spustelėjo. Kvepia kažkuo negeru... reikia prie jos prasibrauti.

– Aaa... su sužadėtuvėmis?

Ričardas vėl sutelkė dėmesį į Fildingą.

– Ką?

Fildingas, rodės, žengtelėjo atbulas, bet iš tikrųjų nepasitraukė nė per sprindį.

– Žavinga mergina ir šiaip.

– Kas tau sakė, kad aš susižadėjęs?

Fildingas regimai atsipalaidavo.

– Ak, tai paslaptis? Na, visi tik apie tai ir šneka. Nors ledi Čeisvoter sako, kad joks garbingas vyras neimtų panelės Vinslou net su dvigubai didesniu kraičiu, bet niekas jos kalbų rimtai nevertina.

– Aišku, – išstenėjo Ričardas, o mintys ėmė suktis paklaikusiu ritmu.

Taigi tokie ir yra vadinamieji įdomesni ledi Čeisvoter reikalai. Prakeikimas. Dabar ji atvirai juodino Tėjos reputaciją gurkšnodama migdolų likerį, tad paneigti sužadėtuves būtų tas pat, kas šliūkštelėti alyvos į ugnį. Jis pasakė užtektinai, kad neįsiveltų į intrigas, nors nepaneigė ledi Čeisvoter žodžių apie Tėją.

– Na, taip, Tomai, bet dar ankstoka, – atsakė Ričardas ramiai.

– Ką? O, taip – dar nepaskelbta? Suprantu tave. – Fildingas patenkintas šyptelėjo. – Mano motina, be abejo, žino. Na, man reikėjo kokios nors priežasties, kad nepersekiočiau tos merginos! Truputį gaila, kad paleidau kitą tinkamą nuotaką, bet nieko tokio. Atsiras kita. – Jis atsargiai dirstelėjo į Ričardą. – Kažkas negerai tavo dantims, bičiuli?

Ričardas pasibaisėjo, kad garsus girgždesys yra jo paties dantų griežimas.

– Tada, Fildingai, galima daryti išvadą, kad tavo susidomėjimas panele Vinslou buvo grynai finansinis?

– Ką? Viešpatėliau, taip! Nieko asmeniško, patikėk manimi. Žavinga mergina, bet ne visai mano skonio. O matydamas tave įsimylėjusį...

– Matydamas mane kokį?

– Aaa... ar tai... taip, taip ir yra! Atsiprašysiu, drauguži. Turiu bėgti. – Jis patapšnojo Ričardui per petį. – Privalau pasikalbėti štai su tuo vaikinuku! Tikiuosi, panelei Vinslou patiks viešnagė Bleiknyje, mano motina taip pat perduoda sveikinimų! – Fildingas metėsi į minią.

Ričardas visai sutriko. Kaip, po paraliais, Fildingas sužinojo apie būsimą Tėjos viešnagę Bleiknyje? Kas, po velnių, čia vyksta, kad dauguma mano, jog sužadėtuvės neišvengiamos?

Iki šokio pabaigos dar keletas žmonių netiesiogiai pasveikino Ričardą, ir tik žvilgtelėjęs į kambario kampe ant sofutės sėdinčią ledi Čeisvoter jis susivaldė nepaneigęs žinios apie sužadėtuves. Garsiai. Senosios moters akys žibėte žibėjo pergale.

– Ačiū Dievui, grįžai! – pasigirdo palengvėjimo kupinas balsas, ir atsigręžęs Ričardas šalia išvydo Džulijaną Breibruką. – Įvykiai pakrypo nepalankiausia linkme.

– Iš tikrųjų? – galima ir taip pasakyti.

– Šiandien, anksčiau, Vinslou buvo suimtas už Lalertono žmogžudystę.

Ričardas sustingo. Jei Vinslou suimtas, galima paaiškinti, kodėl atsirado raštelis, deginantis skylę jo kišenėje. Nuojauta skatino Ričardą kuo greičiau surasti Tėją. Dabar jis suvokė, kokiais įdomesniais reikalais buvo užsiėmusi ledi Čeisvoter.

Pagaliau šokis baigėsi, ir Tėja įsitempusi pasitraukė nuo lordo Danheiveno.

Jis staigiai sugriebė jos ranką ir uždėjo ant savosios.

– Jūs, žinoma, pagerbsite mane savo draugija per vakarienę, – tarė. – Spėju, jūsų tėvas ketina prie mūsų prisidėti.

Sukilo šleikštulys. Šokdama ji dar įstengė tvardytis, bet viskas turi ribas.

– Kaip nuostabu, – atsakė Tėja, prisiversdama likti rami ir šypsotis. – Bet jei jūsų šviesybė leistų minutėlę atsiprašyti? Man... man reikia pasišalinti. Prisidėsiu prie jūsų, kai tik galėsiu.

Jis mąsliai nužiūrėjo ją.

– Be abejo, mano brangioji, – galiausiai pritarė ir paleido.

Tėja greitai prasibrovė pro minią ir patraukė į valgomąjį.

Montifių rezidencija buvo milžiniška, bet Tėja vaikystėje dažnai čia lankėsi ir gerai prisiminė, kaip per biblioteką patekti į sodą. Su palengvėjimu kvėptelėjusi atsirėmė į namo sieną ir įtraukė lengvo sodo oro. Svečių gaudesys name keistai nutolo.

Tik pora sekundžių, ir ji grįš.

– Kokią nuostabią vietelę radote, mano brangioji.

Tėjai sustingo kraujas išgirdus švelnų murkimą, pernelyg vėlai suvokė, kaip kvailai pasielgė čia ateidama.

Jis stovėjo tarp jos ir namo durų.

– Lorde Danheivenai, – lediniu balsu pasakė Tėja, – tai išties nepriderama. Jums nederėjo sekti paskui mane.

Jis trūktelėjo pečiais.

– Koks skirtumas? Netrukus mes susituoksime, ar ne? Jūsų tėvas suteikė man palaiminimą. Mano brangioji, lieka tik išsirinkti vestuvių datą.

Jo pasipūtimas privertė Tėją įsitempti, baimė virto žaižaruojančiu įniršiu.

– Milorde, – apsimestinai nerūpestingu tonu prabilo Tėja, – manau, jūs kai ką praleidote. Nejau papročiai nereikalauja paklausti moters, ar ji sutinka už jūsų tekėti?

– Jei pageidaujate, bet abu žinome, kad jūsų pasirinkimas nekoks. Vos pora vyrų pasirengę pro pirštus žiūrėti į jūsų... būklę, taip pavadinkime? – Danheivenas kalbėjo pašaipiai. – Taigi, mano brangioji, ar padarysite mane pačiu laimingiausiu vyru ir sutiksite tapti mano žmona?

– Ne, milorde. Nesutiksiu. Dabar, jei leisite atsiprašyti...

– Nemanau, panele Vinslou, – atsakė jis. – Galbūt jūs klaidingai įvertinote savo padėtį. Akivaizdu, kad negirdėjote naujienos. Kokia nelaimė ištiktų jūsų šeimą, jei neįsiterptų tas, kas turi reikiamų ryšių. – Jis pergalingai šypsojosi rodydamas dantis.

Tėja žaidė su rankine.

– Kas per naujiena?

– Na, jūsų brolis, mano brangioji, – paaiškino jis. – Šį vakarą sulaukiau skubios žinutės iš Aberfildo. Žinoma, jei veiksime greitai, viskas susitvarkys, bet, savaime suprantam, negaliu kištis į Lenktosios gatvės reikalus, jei nesigiminiuoju su šeima.

– Lenktosios gatvės? – abejingai perklausė Tėja, kad numaldytų klaikiai besidaužančią širdį ir mintis apraizgiusią stingdančią baimę. – O kaip tai susiję su manimi?

– Ak, ne su jumis, mano brangioji, – pabrėžė Danheivenas. – Jūsų brolis šį vakarą buvo suimtas už Naidželo Lalertono nužudymą, ir, kaip būtų nesmagu, jei jūsų neapdairumas dėl Lalertono iškiltų į viešumą. Koks svarus žmogžudystės motyvas, ar ne?

– Ką jūs siūlote? – Tėjos lūpos, rodės, sušalo ir sukepo.

Jis gūžtelėjo pečiais.

– Labai paprasta. Mudu su jūsų tėvu sutarėme dėl šios partijos, todėl ir vyks taip, kaip nuspręsta. Jūs neturite pasirinkimo. Be abejo, būdamas jūsų sužadėtinis pasinaudosiu savo įtaka Lenktojoje gatvėje, kad pagelbėčiau jūsų broliui. – Jis kvailai šyptelėjo. – O už šias paslaugas jūsų tėvas nusiteikęs itin dosniai atsilyginti vedybine sutartimi.

Tėja kvėptelėjo. Gal jis meluoja, nors nepanašu. Ar galėtų išsisukti, jei pritartų sužadėtuvėms, o kai tik Deividas būtų saugus, paliktų jį? Tėja sudrebėjo. Pernelyg pavojinga. Danheivenas pareikštų ieškinį už pažado sulaužymą ir pasigvelbtų pusę jos kraičio. Negalima taip rizikuoti. Ypač dabar. Būtina pasirūpinti vaikeliu.

– Pone, supraskite, – prabilo Tėja, atsargiai eidama atatupsta, kad paspruktų už namo, – kad pageidaučiau tai aptarti su jumis tinkamesniu laiku.

– Be abejo, – pritarė Danheivenas, mažindamas atstumą tarp jųdviejų. – Nors jūsų tėvas dėl to įspėjo, todėl man labiau patiktų neatidėlioti.

Jis puolė kaip tik tą akimirką, kai ji metėsi į šalį. Tėja paslydo, ir jos riešas atsidūrė gniaužtuose.

– Išsiaiškinsime dabar, – sušvokštė traukdamas ją artyn.

Tėja priešinosi, spardėsi ir draskėsi, o Danheivenas ją tempė į sodą. Nuo jo dvoko, nemalonaus ir aitraus, supykino, kvapas buvo stipresnis nei šokant, iš bibliotekos sklindančioje šviesoje matėsi per smilkinius varvantis prakaitas.

Lordas Danheivenas mėgino užkimšti jai burną, bet Tėja lyg laukinė įkando į ranką ir atsisukusi stipriai smogė keliu. Pataikė į šlaunį, bet jis atšoko.

– Kalė!

Danheivenas atlaisvino gniaužtus, ir Tėja išsivadavusi jau sukosi lėkti. Jis vėl sugavo, bet vos ji įkvėpė, kad galėtų rėkti, ledinis balsas perskrodė naktį.

– Danheivenai, patraukite nuo jos rankas!

Dvi aukštos figūros stovėjo įrėmintos bibliotekos šviesoje. Viena, nelygiai žingsniuodama, prisiartino.

– Bleikharstai, koks, po velnių, jūsų reikalas? – suurzgė Danheivenas, bet paleido jos riešą.

Tėja suėmė jį kita ranka, o Ričardo akyse pastebėjo blykstelėjus įniršį. Jo veido linijos pasidarė plieninės.

Ričardas priėjo artyn, ir ji nesivaržydama puolė prie jo.

– Tau nieko neatsitiko? – balsas skambėjo šiurkščiai, griežtai ir nederėjo su švelnių, drebančių pirštų prisilietimu prie skruosto.

Tėja linktelėjo.

– Nieko, bet jis sako, kad Deividas suimtas. Jis...

– Mėgino tuo pasinaudoti kaip jauku?

Ji vėl linktelėjo, o Ričardas suvokė, kad jo kantrybė kybo ant vienintelio smilkstančio plauko, ištempto iki pat galo. Priminė sau, kad kviesdamas Danheiveną į dvikovą dar labiau pakurstytų paskalas. Žinia apie Vinslou suėmimą nusvies dangtį nuo burbuliuojančio puodo.

– Danheivenai, akivaizdu, kad žodis džentelmenas jums neturi jokios prasmės, – tarė Ričardas. – Siūlau nešdintis iš čia, nes man trūks kantrybė.

– Ar tai, kad turiu jos tėvo sutikimą?..

– Nebent turėtumėte jos pačios, Danheivenai, – atsakė Ričardas šaltai. – O mano supratimu, jei moteriai tenka griebtis paskutinės gudrybės, nepanašu, kad būtų atsižvelgta į jos leidimą.

– Kekšės gudrybė! – nusispjovė Danheivenas. – Naudojama apsvilusios plaštakės, kuri jau...

Likusi Danheiveno pagieža liko neišgirsta, nes Ričardas smogė į žandikaulį ir jis susverdėjęs atsitrenkė nugara į terasos turėklus.

Baisiai keikdamasis paklaikęs iš pykčio jis sunkiai išstovėjo sugniaužtais kumščiais.

– Kol kas užteks, – įsiterpė Breibrukas. – Danheivenai, jūs su manimi grįšite vidun.

– Velnią jis grįš, – atšovė Ričardas tyliai. – Breibrukai, prašyčiau palydėti panelę Vinslou.

Tėjos akys išsiplėtė išgirdus jo balsą. Atrodė neįtikėtinai ramus, bet buvo juntamas užslopintas įtūžis. Siaubas apėmė Tėją suvokus, kuo visa tai gali baigtis. Ne! Tik ne Ričardas. Ji neleis jam!

Tėja įkvėpė, bet pirmas prabilo lordas Breibrukas:

– Ne, Riki. Liaukis! Jei visi pamatys, kad Tėja grįžo su manimi, kils dar daugiau gandų! – jis atsigręžė į Danheiveną. – Tik po jūsų, Danheivenai, – ramiai pasiūlė, bet balsas dvelktelėjo šalčiu.

Sunkiai kvėpuodamas ir glostydamas tinstantį žandikaulį Danheivenas pakluso.

Tėja lengviau atsiduso. Ačiū Dievui, viskas liks, kaip yra!

– Danheivenai, nesitikėkite, kad tuo baigėme, – staiga pratrūko Ričardas.

Jo žodžiai persmelkė Tėją – Ričardas vis tiek ketino kviesti Danheiveną į dvikovą.

Jo šviesybė apsižvalgė.

– Jei manote, kad apsimoka, Bleikharstai, – drėbė. – Patikinu jus, kad ne. – Nusisuko ir nužingsniavo į vidų.

Breibrukas grįžtelėjo.

– Riki, neužtruk, – patarė ir nusekė paskui Danheiveną.

Drebėdama Tėja atsisuko į Ričardą, jos kvėpavimas pasidarė nelygus, tarsi būtų traukusi stiklo dulkes, kai vėl pagalvojo apie galimą tragediją. Nors ir kokia kaina, privalo tučtuojau tai sustabdyti.

Ji saugi. Ričardas jautė, kaip slūgsta pyktis. Tada įdėmiai nužvelgė Tėją, ir įniršis vėl plūstelėjo. Net blausioje šviesoje matė, kokia ji išbalusi, akys išsiplėtusios ir išvargusios. Suknelė nesuplėšyta, bet sutaršyta. Atsargiai, negalvodamas, ką darąs, mikliais, švelniais judesiais ėmė ją tvarkyti. Tėja stovėjo rami nenuleisdama nuo jo akių. Ričardas juto jos žvilgsnį, nors susikaupęs tvarkė suknelę. Juto, kaip dingsta Tėjos baimė, slopino savo troškimą prisitraukti ją ir tiesiog apkabinti.

– Taip geriau, – galiausiai prabilo Ričardas. – O dabar... – Jis trūksmingai įkvėpė. – Ką, po velnių, sau galvojai? – suurzgė. – Ateiti čia su tokiu pasileidusiu kuinu kaip Danheivenas!

– Aš nėjau, – atsakė Tėja. – Išėjau viena. Aš... aš prastai jaučiausi, todėl išsliūkinau. Nežinau, kaip jis rado mane.

– Be abejo, taip, kaip mes radome jį, – tarė Ričardas šiurkščiai. – Paklausėme tarno. Ar tu tikrai gerai jautiesi?

Ji linktelėjo.

– Taip. Tik... šalta. – Tėjos balsas virpėjo.

– Verčiau grįžkime į vidų, – tarstelėjo Ričardas, slopindamas troškimą apkabinti ir sušildyti Tėją.

Jei dar kartą prie jos prisilies, neįstengs susitvardyti.

– Ričardai?

– Taip?

– Būk geras, nekviesk jo į dvikovą. Neverta. Prižadėk.

– Tėja, nesirūpink, – švelniai liepė jis. – Kvietimas nebuvo pateiktas.

Tada ji prisiartino ir pirštinėtu delnu palietė jam ranką. Ričardas įsitempė, švelnus prisilietimas per plonytės odos jos pirštinaites ir jo švarką bei marškinius deginte degino. Kraujas siūbtelėjo gyslose, kai kitą ranką Tėja neryžtingai priglaudė jam prie krūtinės.

– Tėja, – sukuždėjo Ričardas.

Tik tiek – ištarė jos vardą virš švelnių kvapnių garbanų, delnu uždengė drebančią ranką ir laikė suėmęs ties krūtine, kur daužėsi širdis. Liovėsi kovojęs ir kita ranka apkabino ją per liemenį, instinktyviai prisitraukė ir šiltai priglaudė prie maudžiančio kūno.

– Ričardai, būk geras, nekviesk jo į dvikovą.

Jis nieko neatsakė. Taip gera ją laikyti. Prispaudė labiau ir įrėmė skruostą į plaukus.

– Ričardai, prižadėk! – Tėjos balsas verksmingai sutrūkčiojo.

Ričardas tyliai įkvėpė keikdamas save, kad buvo kvailys ir jai girdint išsakė savo ketinimus. Dabar Tėja baiminosi dėl jo.

– Pasakyk bent vieną priežastį, kodėl nereikėtų kviesti, – paprašė jis niauriai.

Ričardas pajuto, kaip ji nurimo, kiekviena jos kūno gyslelė sutingo jo glėbyje. Tada pasigirdo trūksmingas atodūsis.

– Vieną priežastį? – vos girdimai perklausė Tėja. – Tik vieną? O jei pasakysiu, ar prisieksi viską pamiršti? Kad nekviesi jo?

– Priklausys nuo priežasties, – atsakė.

Jokia priežastis neprivers jo persigalvoti.

Tėja atsitraukė, ir Ričardas nenoriai ją paleido. Švelnios lūpos virptelėjusios pasėjo troškimą vėl griebti ir uždengti tas lūpas savosiomis, bučiuoti iki sąmonės netekimo, kol sutiks tapti jo.

Pasigirdo dar vienas trūksmingas Tėjos įkvėpis ir iki pat širdies gelmių pervėrė Ričardą.

– Ta pati priežastis, kodėl negaliu tekėti už tavęs, – paaiškino ji ramiai. – Arba už kito, panašaus į tave, vyro.

Ričardas nustėro.

– Panašaus į mane?

Tėja nė akimirkos neatitraukė žvilgsnio nuo jo ir tęsė:

– Garbingo vyro, – balsas buvo negyvas, visiškai bejausmis. – Ričardai, lordas Danheivenas sakė tiesą vadindamas mane ap... apsvilusia plaštake.

Dešimtas skyrius

Tėja žengtelėjusi atgal pasitraukė nuo jo, o visiškai suglumęs Ričardas ją paleido.

Dabar jos žvilgsnis nuslydo į šalį.

– Ričardai, aš nesu nekalta, – paprastai paaiškino nežiūrėdama į jį. – Todėl niekada neištekėjau ir todėl atmečiau tavo pasiūlymą.

Ričardas apstulbo. Iš visų galimų priežasčių, kodėl Tėja už jo neteka, ši vienintelė nešovė į galvą. Ką, po velnių, atsakyti? Pagal visuomenės taisykles jis turėjo teisę tikėtis, kad gaus skaisčią žmoną, nebent būtų ėmęs našlę.

Mintys sukosi lyg paklaikusios. Dabar viskas stojo į savo vietas. Jos nenoras tekėti. Ledi Čeisvoter pyktis... Vinslou suėmimas. Dieve! Na, ir raizgalynė! Žinoma, tuo metu tai nebūtų buvę kas nors siaubinga. Sužadėtuvės buvo paskelbtos, santuoka – neišvengiama. Greičiausiai taip nutikdavo dažniau, nei kas nors įsivaizduoja. Tik šį kartą viskas pakrypo bloga linkme, nes Deividas Vinslou sužinojo ir dėl to susikivirčijo su Lalertonu.

Pagal visuomenės taisykles jo reakcija suprantama...

Tylus balselis tolimoje kertelėje sukuždėjo: Neturi būti sužinota tai. Nebylus ir nekintamas visuomenės įstatymas.

Ričardas žvilgtelėjo į Tėją. Ji buvo išblyškusi, apatinė lūpa prikąsta. Jam suspaudė širdį, todėl pasistengė protingai įvertinti padėtį.

Jis ir pats ne skaistuolis. Bet niekas jam neprikaišiojo prarastos nekaltybės. Išskyrus, žinoma, Almeriją, ji visada smaigstydavo akimis aukštuomenės našles, su kuriomis jis galėjo miegoti. Maža to, įtarė Almeriją nuogąstaujant, kad vieną gražią dieną jis pasiūlysiąs vienai iš jų tekėti.

Ką, po paraliais, pasakyti? Tėja buvo sąžininga su juo. Be galo sąžininga. Galėjo priimti jo piršlybas ir nė žodžiu neprasitarti. Bet atsisakė, nes yra garbinga. Prasitarė tik dabar, kad nemestų iššūkio vyrui, kuris ją įskaudino.

Ričardas dar sykį dirstelėjo į ją ir jam nudiegė širdį pamačius blizgų sidabrinį takelį ant skruosto. Tik vieną, kuriuo nuriedėjo vienintelė ašara. Turbūt ji tikėjosi, kad bus pasmerkta dėl vienintelio jaunystės paklydimo? Kai jis pats nepaliaujamai kartojo tas pačias klaidas?

Ką jam atsakyti? Tiesą sakant, tik vieną dalyką. Ričardas prie jos prisiartino ir nušluostė ištryškusią ašarą.

– Tėja, aš taip pat nesu.

Ji truputėlį susigūžė nuo prisilietimo, paskui atsigręžė, o Ričardas jos akyse išvydo skausmą. Ir sumaištį.

– Pra... prašyčiau atleisti? Tu taip pat nesi?..

– Nekaltas, – paaiškino Ričardas išspausdamas šypsnį. – Tėja, tai buvo Lalertonas?

Ji nebyliai linktelėjo.

– Todėl tu ir neištekėjai?

Vėl linktelėjo.

– Geriau grįžkime į namą, – tarė jis tyliai.

Kokia prasmė išvengti vieno skandalo ir sukelti kitą, jei kas nors juos čia pričiuptų? Ričardas visai neįstengė mąstyti, ką jau kalbėti apie racionalias mintis.

– Beje, ar žinojai, – atsargiai pasiteiravo jis, – kad pasklido naujausias gandas apie mudviejų sužadėtuves?

– Ką? Bet mes nesusižadėję!

– Trys žmonės jau spėjo mane pasveikinti, – pareiškė Ričardas. – Kokia painiava, ką dar sumanei?

– Almerija, – sušnabždėjo Tėja. – Nors tai – mano kaltė.

Kai viską suvokė, Tėjai pasidarė negera. Krikštamotė patikėjo, kad jiedvi viena kitą suprato. Almerija neabejotinai prasitarė vienai ar porai brangiausių draugių, visai slaptai, žinoma. Ir lygiai taip pat, žinoma, vylingai šypsantis ir apdairiai mosuojant vėduoklėmis istorija skriejo, dar labiau pagyvinama ledi Čeisvoter užuominų.

– Ką iš tiesų padarei? – mandagus balsas menkai tenuslėpė plieninę gaidelę.

Tėja pamatė Ričardo žvilgsnį.

– Aš... aš leidau Almerijai suprasti, kad aš... kad aš pasiilgsiu tavęs, kai išvyksi į Bleiknį, kad girdėjau, jog Bleiknyje labai gražu, kad nors pati norėčiau pamatyti, ir... ir... manau... ji tuo patikėjo... – pajutusi Ričardo nepatiklumą Tėja pratrūko. – Kad tave kur, Ričardai! Ieškojau būdo įtikinti ją dalyvauti tavo sūnėno krikštynose, ir tik tai man šovė į galvą! Mėginau sugalvoti kokią dingstį vykti, kad ji neprarastų gero savo vardo!

– Prašyčiau atleisti? – balsas ir išraiška buvo neperprantami.

– Atleisk, Ričardai. Nė neįsivaizdavau, kad taip nutiks. Greičiausiai ji išpliurpė visiems ir...

– Įtikinai Almeriją važiuoti į Bleiknį?

Tėja linktelėjo.

– Kodėl?

Užjaučiau tavo svainę. Ji nugrūdo šį atsakymą gilyn, į užmarštį.

– Tu jaudinaisi dėl grafienės ir galimų paskalų, jei Almerija atsisakytų dalyvauti. Kaip tai įskaudintų ją, o ne kaip pakeistų tavo brolio padėtį ar paveiktų šeimą...

– Tik kaip tai įskaudintų Veritę, – švelniai pertraukė Ričardas. – Bet kodėl tau rūpi? Tėja, net nesi jos sutikusi.

Tėja papurtė galvą.

– Ne, bet ji tau patinka. Tiesa?

Ričardas nusišypsojo.

– Taip. Man labai patinka Veritė.

– Minėjai, – tęsė ji, – kad ji užtektinai prisikentėjo nuo savo šeimos... taigi aš... aš tik norėjau padėti. Atsiprašau, Ričardai.

Jis pakratė galvą.

– Ne. Tėja, neatsiprašinėk. Priversti Almeriją vykti į Bleiknį – svarbiausia pergalė. Verta pastangų. – Jis susiraukė. – Man – verta. Bet tau, Tėja, šis gandas, neneikime – tikrai pakenks. Net labiau nei man.

Ji trūktelėjo pečiais.

– Man nerūpi, kodėl tau turėtų rūpėti?

Ričardo žvilgsnis viską atskleidė.

– Nes tu arba aš būsime išvadinti apgavikais. Greičiausiai tu, nes ledi Čeisvoter neriasi iš kailio, kad sužlugdytų tave! Ar girdi? Bėga, kaip ir buvo galima tikėtis... O man tu rūpi!

Tėjos rankos atsidūrė stipriuose Ričardo delnuose, ir jis vėl prisitraukė ją. Ganėtinai arti, nes aštrus odekolono dvelksmas apgaubė kartu su skindančiais iš sodo kvapais. Ganėtinai arti, kad pasijustų apsiausta jo paties ir tikro rūpesčio. Burtai buvo galingi, nuausti iš mėnesienos, kvapų ir švelnaus Ričardo pirštų spaudimo, sumišę su jos širdies mauduliu ir troškimu į tai pasinerti.

Tėjos protas išsivadavo iš burtų miglos. Jai neturėtų rūpėti! Tik ne taip. Tarsi Ričardas domėtųsi ja, o ne savo reputacija. Būtų saugiau, jei Ričardui nerūpėtų, jei perskaitytų jai pamokslą apie... apie apgaulės ir... ir reputacijos praradimo pavojų, o ne žiūrėtų ir kalbėtų taip, lyg jam patiktų Tėja Vinslou, apskritai ne ta moteris, kuria jam derėtų domėtis.

Jis, be abejo, neturėtų taip laikyti jos rankų ir linkti į priekį... kaip ir ji neturėtų tiesiog stovėti ir laukti, laukti, kol jo lūpos priglus prie jos. Ne tik laukti, bet geisti...

– O, Viešpatie! Ak! O, Dieve mano! Ak, Ričardai, čia tu.

Velniai griebtų! Ričardas instinktyviai kūnu paslėpė Tėją. Ir suvokė, kad apkabino ją ledi Džersi akivaizdoje, o ši atrodė tarsi gavusi brangiausią dovaną.

– Tiesą sakant, niekaip neįstengiau suprasti, ką kalba lordas Danheivenas, – paaiškino ledi Džersi akimis bėgiodama nuo vieno prie kito. – Turbūt tai kažkaip susiję su jo žandikauliu – atrodė mažumėlę patinęs. – Žvilgsnis trumpam stabtelėjo prie nubrozdintų Ričardo krumplių. – Jo nuomone, įvyko nesusipratimas, bet kadangi tu ir panelė Vinslou... – Ji nerūpestingai mostelėjo vėduokle. – Na, ne man kišti nosį!

Ričardas atsispyrė pagundai garsiai ir ilgai keiktis, uždėjo Tėjos ranką ant savosios ir tarė ledi Džersi:

– Ponia, bijau, kad panelė Vinslou ką tik išgirdo labai jaudinančių naujienų. Jūs suprasite, kad neįstengė to aptarti pokylių salėje.

Ledi Džersi susidomėjo.

– O? Apgailestauju, panele Vinslou. Gal grįžkime visi drauge? Žinoma, linkiu jums laimės!

Tėjos pirštai įsitempė, ir Ričardas kitu delnu juos uždengė. Jis neturėjo nė menkiausio supratimo, šis gestas buvo švelnumo ar globėjiškumo paakintas. Žinojo tik tiek, kad elgiasi teisingai. Kad pribloškianti žinia apie sužadėtuves su Tėja, patinka ar ne, jo visai nesukrėtė. Ir kodėl turėjo sukrėsti? Prieš keletą dienų pats jai pasipiršo. Tik visai neketino skelbti to viešai.

Kol grįžo prie namo ir įėjo į pokylių salę, ledi Džersi nepaliaujamai čiauškėjo. Ričardui vargiai sekėsi tramdyti troškimą ją pasmaugti. Geriau tegu atrodo, kad juos lydi. Sprendžiant iš ulbėjimo, grafienė buvo linkusi atlaidžiai vertinti, kad jis peržengė padorumo ribas. Bet kišenėje gulėjo prakeiktas raštelis – reikėjo kažkaip jį perduoti Tėjai.

Jie įžengė į pokylių salę ir susidūrė su lordu Aberfildu. Blankios akys išdavė, kad jis susitaikė su rūsčia tikrove, bet siauras lūpas perkreipė panieka.

– Mano sveikinimai, pone Bleikharstai, – pasigirdus jo balsui nutilo murmesiai ir stojo viltinga tyla. – Žinoma, mano laikais buvo mandagu prašyti tėvo sutikimo. Lordas Danheivenas jį gavo.

Užgesintas įniršis vėl blykstelėjo. Ričardas jį užgniaužė ir šaltai, bet pagarbiai atsakė:

– Tą ir aš suprantu, milorde. Vis dėlto jis pamiršo svarbiausia – damos sutikimą. Pasiūlymas tuoktis ir yra tik pasiūlymas. Leidžia manyti, kad galima atsisakyti.

Prie jų pripuolė Almerija.

– Dorotėja! Ką tik išgirdau naujieną apie vargšelį Deividą! Pasibaisėtina! Bet, kaip išsiaiškinau, lordas Breibrukas ir seras Fransis laiko vadžias savo rankose... ak! Labas vakaras, lorde Aberfildai. Kaip sukrečiama, bet esu beveik įsitikinusi, kad tai paprastas nesusipratimas. Aišku, kitas mano sūnėnas, lordas Bleikharstas, taip pat pagelbės, jei prireiktų.

Aberfildas sugriežė dantimis.

– Ponia, patikinu jus, kad to tikiuosi. – Jis net nepažvelgė į ją, tarsi minėto grafo pagalba būtų nė kiek jam nerūpėjusi.

Grįžusi į savo kambarį Tėja ramiai apmąstė visiškai pragaištingą vakarą. Deividas suimtas, o aukštuomenė tiki, kad ji susižadėjusi su Ričardu Bleikharstu. Tik gandas, kurį jos tėvas tyčia patvirtino. Tėja suprato kodėl – grafas Bleikharstas buvo įtakingas. Nepanašu, kad jis sėdėtų sudėjęs rankas, kai skandalas grasina sudrebinti jo šeimą.

O ji nėra šeimos narė. Be to, neturi nė mažiausių teisių į Ričardą, juodu sieja tik beprotiškos, apgaulingos sužadėtuvės.

Jos nuomone, apgaulingos.

Tėja puikiai žinojo apie Ričardo garbingumą ir suprato, kad, kiek nuo jo priklauso, sužadėtuvės nebus nutrauktos. Kai Almerija išėjo palinkėjusi labos nakties ir jie akimirką liko vienu du, jis tai aiškiai išdėstė. Išsakė keistai išsiblaškęs ir įteigė mintį, kad ji galvotų apie vedybas.

Tėja, nėra taip jau blogai. Privalai suprasti, kad atsisakęs savo žodžių, smarkiai tau pakenkčiau. Sutvarkysime tai Bleiknyje, toliau nuo kitų akių.

Ričardas minutėlę laikė jos ranką, paskui tarė:

– Tėja, prižadėk, kad kol kas neatšauksi sužadėtuvių. Protingai aptarkime viską Bleiknyje. Juk žinai, kad noriu tave vesti. Kad nereikalauju sužadėtuvių vien iš pareigos. – O kai ji sudvejojo, pridūrė: – Nejau būčiau toks prastas vyras?

Tėja tylomis papurtė galvą.

– Vadinasi, pažadi?

Jis klausė, tikėjosi, bet nevertė. Tik reikalavo to, kas, jo nuomone, garantuotų jos pačios saugumą.

– Ge... gerai, – įstengė išspausti ji.

Tokią šypseną, kuri tą akimirką nušvietė Ričardo veidą, turėtų uždrausti įstatymas. Tėją užplūdo palengvėjimas, švelnumas ir paguoda.

– Tu pagerbi mane savo pasitikėjimu, mylimoji, – tyliai pasakė jis.

Dar jai nespėjus atsakyti, Ričardas švelniai pakštelėjo į skruostą ir pasišalino.

Net dabar pirštais glostė tą vietą, kur lietė jo lūpos. Mylimoji. Kaip toks paprastas meilus žodelis sugriovė jos apsaugines užkardas? Ji netroško nieko kito, tik vėl išgirsti jį tai sakant.

Ričardas ištiesė Deivido raštelį atsiprašydamas, kad neperdavė anksčiau. Ji drebančiais pirštais suspaudė.

Aberfildas. Jis manė, kad viskas baigta. Manė, jos pinigų užteks, kad kuris nors džentelmenas pro pirštus žiūrėtų į gaunamą sugadintą prekę. Gal kai kuriems vyrams užtektų ir pinigų, bet ji nenorėjo tokio vyro. Tramdydama ašaras Tėja pripažino, ko trokštanti – to, kas tikėtų ja, priimtų tokią, kokia yra. Kas ją mylėtų.

Ašaros pasruvo pro užmerktus vokus. Ji norėjo Ričardo, kuris greičiausiai nusileido dėl vedybų, nes ji patiko ir jam reikėjo žmonos. Bet kas, jei galiausiai, nors yra geras ir pakantus, imtų jos neapkęsti? Kam dar spėlioti. Tai, ką ketino padaryti ryte, patvirtins jos mintis. Paskutiniai Deivido laiško žodžiai įsirėžė į atmintį...

Tėja, nemėgink elgtis neapgalvotai. Aš visiškai saugus, o netrukus viskas bus pamiršta. Privalai nesikišti...

O kas, jei nebus pamiršta? Ji negali taip rizikuoti.

Tėja šmurkštelėjo į lovą ir užpūtė žvakę. Jau po trijų, o miegas neėmė. Mintys vėl pradėjo suktis apie kovą su Danheivenu. Kūną išmušė prakaitas, sukilo šleikštulys, lyg būtų užuodusi jį, pajutusi jo ranką, grabinėjančią palei krūtį, ir dvoką, kai pravėrė burną. Atsiminimai išsilaisvino...

Jei Ričardas nebūtų atėjęs... bet atėjo. Ji saugi. Saugi, kol nemiega.

Akių vokai apsunko... Tėja buvo beužmieganti... ir vėl išsibudino. Ji negali užmigti. Juolab dabar. Šią naktį. Neišdrįs. Nors išsekusį kūną gėlė, ėmė mąstyti ir atitolino miegą...

Košmaras sugriebė Tėją juodais nagais ir išgręžė stiprybę. Ji kovojo, iš visų jėgų stengėsi surikti, springo siaubu...

– Tėja... Tėja!

Garsų beldimą į duris pertraukė šaižus balsas. Ji suprakaitavusi atsisėdo ir nubloškė prikibusias baimės liekanas, jautė pašėlusiai daužantis širdį.

Vėl pasigirdo beldimas.

– Ta... taip?

Durys prasivėrė, ir pasirodė Ričardas, apsirengęs naktiniais baltiniais, chalatu ir nešinas žvake. Greitai uždarė duris. Tėja nustėro. Ričardas sunkiai alsavo, tarsi būtų bėgęs, ir perėjo kambarį skubiais nelygiais žingsniais. Gal Almerijai bloga?

Tėja prisispaudė antklodes.

– Ričardai, kas negerai?

Jis sumirksėjo statydamas žvakę ant naktinio stalelio.

– Negerai? Tėja, tu šaukei. Kas atsitiko?

Ji šaukė? Tėja sutriko ir susigėdo.

– Man... man turbūt prisisapnavo blogas sapnas.

Ričardas susiraukė.

– Tu neprisimeni?

Ji niekada neprisimindavo. Ne viską. Prabudus smulkmenos išsisklaidydavo ir likdavo tik dusinantis siaubas. Nors jai nebūtina prisiminti sapną. Ji žinojo. Kas pradingdavo sapne, būdraujanti atmintis galėjo nupiešti neapsakomai smulkiai.

Ričardo lūpos įsitempė.

– Viskas gerai, mylimoji. Štai. – Jis pagriebė nuo kėdės chalatą ir prisiartino.

Tėja nespėjo paprieštarauti, jis įsupo ją ir užtraukęs lovos užtiesalą stropiai apkamšė pečius.

Nuo košmaro Tėją dar krėtė šaltis ir pylė prakaitas. Keletą metų taip nesapnavo, kartais atsibusdavo įbauginta, apsiverkusi, bet iš tikrųjų neprisimindavo sapno, tik jausdavo stingdančią baimę.

Ričardas sėdėjo ant lovos greta ir viena ranka ją priglaudęs sūpavo.

– Ššš. Tu saugi.

Tėja apstulbusi suvokė, kad vis dar virpa, trūksmingas kvėpavimas drebina visą kūną. Susigėdusi iš visų jėgų mėgino tvardytis ir įveikti drebulį.

– Tėja, viskas gerai. Kvėpuok giliai. Na, atsipalaiduok. Nėra reikalo kovoti. Niekas tavęs neįskaudins.

Ji negirdėjo žodžių, tik žemą raminamą balsą, išvarantį siaubą. Jautė tvirtą ranką, glaudžiančią prie peties. Ir delną, migdančiu ritmu švelniai glostantį susivėlusias drėgnas garbanas. Kažkur gilumoje suskambo įspėjimas – nepadoru. Tėja nustūmė šią mintį į šalį. Niekas nesužinos. Nes taip gera ir malonu būti laikomai, jausti jo rūpestį. Tėjai dingtelėjo, kad Ričardo šlubumas ir lieknas stotas išties klaidinantys. Niekas nesitikėjo, kad jis toks stiprus. Šį suvokimą vijo kitas – ne vien fizinė jo jėga likdavo nepastebėta, bet ir ramaus būdo slepiama begalinė valios stiprybė. Tokie vyrai kaip Danheivenas žiūrėdavo į jį atsainiai.

Pamažu drebulys liovėsi. Bet Ričardas vis tiek laikė ją apkabinęs. Jo šiluma persmelkė Tėjai kūną ir sielą. Ji suprato, kad metų metus nesijautė saugiai. Taip įprato prie vidinės savo pačios susikurtos gynybinės įtampos, kad net pamiršo ją. O dabar du kartus per vieną vakarą apglėbdamas Ričardas ją drauge su baime nugramzdino nežinion.

– Geriau? – suskambo kimus balsas jai prie pat ausies.

Ričardo skruostas, suvokė Tėja, priglaustas prie jos plaukų.

– Taip.

Melavo tik iš dalies. Tikrai jautėsi geriau. Vargu ar Ričardas kaltas, kad iš kvailumo ji troško likti apsikabinus ilgiau.

– Gerai. – Ričardas paleido ją ir atrėmė į pagalves. – Pabūk. Tuoj grįšiu.

Tėja išplėtė akis.

– Grįši?

Jis nusišypsojo.

– Taip. Atnešiu šį tą, kad užmigtum. – Švelnūs pirštai brūkštelėjo per skruostą. – Stengsiuosi paskubėti.

Durys atsidarė ir vėl užsivėrė jam už nugaros.

Iš kur jis žinojo? Kaip suprato, kad retkarčiais po blogo sapno jos neimdavo miegas? Galvoje sukosi klausimai, kol grimzdo į pūkus. Be abejo, Ričardas nuėjo atnešti stiklinės brendžio ar laudanumo. Tėja suvirpėjo. Reikėjo pasakyti, kad nepakenčia to skysčio. Pastarąjį kartą laudanumo jai duota... Ji nustūmė šią mintį šalin. Aišku, teta Marija manė, kad padeda.

Ričardas grįžo po maždaug dvidešimties minučių su stikline rankoje.

Tėja atsisėdo.

– Nenoriu laudanumo, – pareiškė tučtuojau, vos tik užsivėrė durys.

Ričardas išrietė antakius.

– Gerai. Net neketinau tau jo duoti.

– Ak, – nuščiuvo Tėja.

Pamąsčiusi nusprendė, kad įlašinti porą lašų į stiklinę vandens nebūtų tiek užtrukę. Arba įpilti brendžio. Tai ką?..

Ričardas prisiartino ir vėl prisėdo šalia.

– Karštas pienas, – meiliai pasakė tiesdamas stiklinę. – Pasisukiojau virtuvėje.

– Karštas pienas? – Tėja iš karto paėmė stiklinę ir pajuto, kaip šiluma skverbiasi pro pirštus.

– Karštas pienas, – patvirtino Ričardas. – Padės labiau nei laudanumas.

– Spėju, ir pats geri pieną, kai negali užmigti? – užsiminė ji gurkšnodama.

Pasigirdo kimus krizenimas.

– Džentelmenas, Tėja, turėtų gerti brendį.

Ji dirstelėjo į jį.

– Ričardai, tau nederėtų čia būti. Jei kas užeitų...

Jis atsiduso.

– Ne. Nederėtų. Bet nesibaimink, ši nekalta stiklinaitė pieno – mūsų globotoja.

– Globotoja?

– Šiame kambaryje geras aidas, – paerzino Ričardas. – Taip, globėja. Įvardyk bent vieną save gerbiantį suvedžiotoją, kuris aukai siūlytų stiklinę karšto pieno! Iš patikimų šaltinių žinau, kad karštas pienas laikomas mažiausiai gundančiu gėrimu. Visai kas kita, jei nebūčiau paikas ir duočiau tau brendžio ar laudanumo! Kaip kažin ką, niekas nepatikėtų, kad atėjau tavęs sužavėti.

Vidinis juokas supurtė Tėją ir sušildė nepalyginti geriau nei pienas. Nuotaiką temdė tik nedidelis nusivylimas, kad Ričardas nenorėjo jos sužavėti... Ji sunkiai nurijo seiles. Iš kur tai išdygo? Juk tikrai netrokšta, kad ją sužavėtų. Po kūną išsisklaidžiusi šiluma ištirpdė šį įsitikinimą.

– Taip daug geriau, – tarė Ričardas ir lėtai atsistojo. –

Nepamiršk dar kartą išsivalyti dantų, – patarė ir išsklaidė mintis, kad jo globa yra ne vien broliška.

– Aš ne vaikas!

Kai išvydo Tėjos pasipiktinimą, Ričardo šypsena tik paplatėjo.

– Pastebėjau. Draugiškas patarimas, ir viskas, – pasakė jis. – Jei neišsivalysi, rytą burna bus lyg pridergtas paukščių narvas.

Tėja nesusilaikė ir nusikvatojo.

– Kalba patirtis?

Ričardas šyptelėjo.

– Deja, karti patirtis. Įgyta gurkšnojant ne tokį nekaltą gėrimą kaip karštas pieno. Labanakt.

– Labanakt, – sušnabždėjo Tėja.

Dabar jai viskas bus gerai. Tai kodėl tiesia jam ranką? Kodėl nori šūktelėti ir maldauti, kad pasiliktų? Vėl apkabintų. Juk kuo puikiausiai jaučiasi. Nereikia jokios paguodos. Vis dėlto Ričardo glėbyje buvo taip jauku. Šilta, saugu.

Didelis delnas švelniai ir stipriai paėmė už rankos.

– Tėja? – nebylus jos ilgesys tarsi rado atsaką.

Ji prisivertė prabilti:

– Ačiū už... už viską.

Kad čia buvai. Kad buvai savimi.

Vis dėlto jis privalo išeiti. Jei kas čia užkluptų, patektų į spąstus.

Ričardas pasilenkė. Nuostaba persmelkė Tėją. Nuostaba, ne baimė, kai ilgi pirštai paniro į plaukus ir kilstelėjo smakrą. Užgniaužusi kvapą ir užsimerkusi Tėja laukė jo bučinio. Ir sulaukė: šiltos, tvirtos lūpos prigludo prie smilkinio, antakio ir galų gale švelniai, vos juntamai brūkštelėjo per burną. Siūbtelėjo karštis, ir Tėja, pravėrusi suminkštėjusias lūpas, išleido aimaną... Ričardas drebančiomis rankomis laikė suėmęs jai delnus, pirštų pagalvėlėmis glostė skruostą ir kaklą. Tada išsitiesė ir atsitraukė. Tėja atsimerkė ir pamatė, kad keistai įsitempęs ją stebi.

– Tėja, nebereikia. Tai... neprotinga, – balsas taip pat skambėjo neįprastai, nenatūraliai.

Ričardas teisus. Neprotinga. Tai – beprotybė.

– Labanakt, Ričardai.

Jis apsisuko eiti. Paskui atsigręžė.

– Tėja, man nederėjo tavęs bučiuoti. Tikiuosi, tu ne...

– Ričardai, aš puikiai supratau, – pertraukė ji, – kad tavo pasiūlymas tuoktis nebegalioja. Nesibaimink, kad aš ką nors netinkamai supratau.

Akimirką atrodė, kad Ričardo žandikaulis trakštelėjo. Tada jis atsargiai prabilo:

– Tikiuosi, nemanai, jog pabučiavau tave dėl to, kad tai, ką papasakojai, pakeitė mano požiūrį į tave. Arba kad ketinau tuo pasinaudoti! – Ričardas rūsčiai nužvelgė ją. – Tu baisiai prastos nuomonės apie mane!

Jis apsisuko, nužingsniavo prie durų ir išėjęs pagirtinai ramiai jas užvėrė, nors buvo beprarandąs kantrybę.

Po šimts velnių, po šimts velnių ir net visus du šimtus velnių! Retai taip sapaliodavo.

Ričardas nenoromis išėjo iš Tėjos kambario jausdamas dilgčiojantį jaudulį ir vogčiomis nužvelgė koridorių. Atsispyrė pagundai trenkti durimis. Visai nereikia, kad kas pastebėtų išeinantį vienais naktiniais baltiniais ir chalatu. Tada Almerijai net visų šventųjų draugija neatrodytų globėjiška, ką jau kalbėti apie stiklinę karšto pieno. Nutemptų juos prie altoriaus dar nespėjus nudžiūti rašalui specialiame leidime. Vienas Dievas padėtų, jei pričiuptų jį, bučiuojantį Tėją! Kas, po paraliais, jam užėjo?

Ričardas pasiekė savo kambarį, nusviedė chalatą ant kėdės ir griuvo į lovą.

Nusikeikė ir niuktelėjo pagalvę. Žinojo, kas užvaldė: liepsnojanti lyg deglas aistra. Galėjo padėkoti gailestingajam Dievui, kad Tėja buvo pernelyg susikrimtusi ir to nepastebėjo.

Tik dėl to iš tikrųjų jos nepabučiavo. O kaip geidė. Velniškai. Geidė ir kitko: tylių aimanų, švelnaus kūno, judančio po savimi... Klaikus maudžiantis jaudulys vertė atkreipti dėmesį, kad apie aistrą Ričardui nereikėtų mąstyti būtuoju laiku. Vis dar jos troško.

O Tėja, akivaizdu, net nenutuokė, kaip jį veikia. Dar kartą nusikeikęs Ričardas pakilo užpūsti ant naktinio stalelio degančios žvakės. Ir gerai, kad nenutuokė. Po Danheiveno... Ar ne todėl sapnavo košmarą? Ričardas susiraukė. Jei ištvirkėlis Danheivenas šniukštinėtų aplink, visiems sapnuotųsi košmarai.

Velniai griebtų! Kaip tas pataikūnas galvijas troško priversti Tėją ištekėti?

Geriausiu atveju tyčia mėgino ją žeminti kitų akivaizdoje. Suteršti jos vardą, kad neturėtų pasirinkimo.

Blogiausiu... nuo šios minties Ričardą supykino, bet buvo ir kitų būdų priversti ištekėti to nenorinčią moterį, ir Tėja nebūtų pirmoji. Kilusi įtūžio, laukinio įniršio banga apstulbino Ričardą. Jis gulėjo ir laukė, kada ji nuslūgs. Atlėgo. Ėmė lygiai banguoti. Pasirengusi vėl plūstelėti bent kiek pakurstyta. Mintis, kad Danheivenas verčia Tėją už jo tekėti, buvo ne vien kurstymas, tai – sprogstamasis užtaisas.

Ričardas prisivertė galvoti apie kitką... Vinslou areštas... teismo pareigūno apsilankymas aną dieną. Nieko stebėtina, kad Tėja buvo prislėgta. Ar įtarė, kad taip galėjo nutikti? Ar tai reiškia, kad Vinslou nužudė Lalertoną? O gal Tėja tiesiog tikėjo, kad tai jo darbas? Bet kodėl? Kam žudyti sesers sužadėtinį?

Ričardas atsivertė ant nugaros ir įsistebeilijo į tamsą. Jautė, kad dar ilgokai neužmigs. Nemigos naktys buvo dažnos – per tuos metus dėl kojos dažnai nesudėdavo bluosto. Ir dabar truputėlį skaudėjo koją, bet miegas ne dėl to jį aplenkė – atmintyje įstrigo išbalęs Tėjos veidas, kai pasakė, kodėl jam nereikėtų kviesti Danheiveno į dvikovą. Pasakė tik dėl vienintelės priežasties – kad apsaugotų jį. Tikėjosi, kad dėl to jis neapkęsiąs jos.

Tėja jautėsi išvargusi, kai kitą rytą svetainėje susitiko su ledi Arnsvort ir Diana Foks-Hiton. Vakarykštės nakties įvykiai ir nemiga ją išsunkė, bet giliai viduje ryžtas pulsavo lygiu, netylančiu ritmu. Blogiausia praeityje – ji pasakė Ričardui tiesą. Dabar niekas nebesvarbu, išskyrus Deivido saugumą.

Ričardas stovėjo prie židinio atbrailos nutaisęs rūsčią, griežtą miną ir primerkęs tamsias akis. Skausmas pervėrė Tėją. Jis turėjo laiko pamąstyti ir suvokti, kaip pasisekė, kad ištrūko... o ji seniai žinojo, kad atstūmus Ričardą pasaulis taps pilkas ir liūdnas, tarsi apleistas saulės.

– Seras Fransis, – kalbėjo Diana Foks-Hiton, – tiki, kad susitikimas su teismo pareigūnu yra gyvybiškai svarbus. Jis mano, kad seras Žilis nori įsitikinti, ar pavyktų laimėti teismą, kad visai įmanoma, jog byla bus nutraukta, jei seras Žilis susidarys nuomonę, kad ponas Vinslou atliko pareigą.

Tėjai užėmė kvapą, o Ričardas, atrodė, suakmenėjo. Tik sumirksėjo išgirdęs Dianos Foks-Hiton žodžius.

Ledi Arnsvort laikėsi ne taip santūriai.

– Kur jau! Diana, tai labai nepadoru! – sunerimo ji. – Dorotėja nieku gyvu negali pasirodyti Lenktojoje gatvėje! – Piktas jos žvilgsnis į Dianą Foks-Hiton rėkte rėkė, kad šiai gresia būti vadinamai blogų žinių skleidėjai. – Be abejo, tai nesusipratimas, ir ponas Vinslou bus paleistas. – Kai niekas neatsakė, ji pati paklausė: – Kodėl seras Fransis mano, kad Tėjai būtina dalyvauti?

Diana pakratė galvą.

– Ponia, jis nepasakė. Žinote, kokie tie vyrai. Jiems sunku paaiškinti, nebent būtų primygtinai reikalaujama, be to, jis tikrai skubėjo. Tik pridūrė, kad jei Tėja žino, kas galėtų pagelbėti tiriant jos brolio bylą, privalo dalyvauti.

Tėja laukė skreite rūpestingai sunėrusi rankas. Jautėsi keistai atitolusi nuo pokalbio. Šis ginčas nė kiek nepaveiks jos apsisprendimo. Jau žinojo, ką darys. Suprato vakar išgirdusi apie Deivido suėmimą, bet neturėjo nei jėgų, nei nuotaikos ginčytis su ledi Arnsvort. Ir net nežvilgtelėjo į Ričardą, vis dar tyliai stovintį prie židinio atbrailos. Šį kartą sprendimas buvo priimtas ramiai, ir ji tikrai žinojo, kad pasielgs teisingai.

– Ričardai! – prabilo ledi Arnsvort. – Tu, aišku, supranti, kad tai nepadoru!

Po šių žodžių Tėja atsigręžė į jį. Tamsus primerktų akių žvilgsnis buvo įbestas į ją.

– Tėja? – tiek tepasakė.

Ji apstulbo. Ričardas nesistengia jos paveikti. Šis sprendimas, geras ar blogas, priklauso nuo jos, ir jis tą žinojo.

– Man reikia vykti, – atsakė Tėja.

– Dorotėja!

– Almerija, užteks! – Ričardas sujudėjo ir atsistojo už Tėjos kėdės. – Spręsti Tėjai. Vinslou gyvybė yra truputėlį svarbesnė nei padorumo klausimas.

Ledi Arnsvort pervėrė jį stingdomu žvilgsniu.

– Ir tu sutinki?

Akies kampučiu Tėja matė, kaip Ričardas įsitempia.

– Ne man sutikti ar nesutikti, – švelniai tarė. – Bet, patinka Tėjai, ar ne, aš drauge su ja važiuosiu į Lenktąją gatvę.

Tėja atsisuko į jį, įdėmiai pažiūrėjo, šilta ir stipri jo ranka nusileido jai ant peties.

– Kaip draugas, – pridūrė Ričardas.

Karštis gėlė ir degino Tėjos akių vokus. Ričardas vakar naktį atėjo pas ją, guodė. Atrodė, kad nesmerkia jos, nors daug jam papasakojo. O dabar bus šalia kaip draugas. Jei kas ir smerkė, tik ji pati save.

Visiškai neįvertino Ričardo ištikimybės. Netrukus jis sužinos visą tiesą. Tėja nemanė, kad įtikintų jį likti už sero Žilio kabineto durų.

Karieta dardėjo grindiniu Blumsberio kryptimi. Ričardas manė, kad geriausia būtų neviešinti visam pasauliui jųdviejų vizito ir nevažiuoti karieta su emblema. Tėja sėdėjo šalia tiesi it styga, veidą dengė išsikišusi skrybėlaitė ir šydas. Almerija primygtinai reikalavo pasislėpti po šydu. Tėja sutiko, nors, Ričardui atrodė, ne dėl to, kad būtų maniusi, jog tai gera mintis. Jis suvokė, kad Tėjai niekas nerūpi. Ji visa esybe buvo susitelkusi į tai, kas įvyks.

Kai įsuko į Lenktąją gatvę, Ričardas dar kartą savęs paklausė, ar tinkamai elgiasi pritardamas Tėjos sprendimui. Pasakiusi teismo pareigūnui tiesą, suteiktų svarią priežastį teisti Deividą Vinslou. Į dvikovas – spėjo, kad būta dvikovos – žiūrima nepritariamai, pareigūnai norėjo imtis griežtesnių priemonių prieš jas. Jei būtų nuspręsta Vinslou atvejį pateikti kaip pavyzdį... Ričardas prikando lūpą. Tėja niekada sau neatleistų.

Karieta sustojo prie trečiuoju numeriu pažymėto pastato Lenktojoje gatvėje. Tėja pasisuko ir pirmą kartą nuo tada, kai padėkojo įsodinta į karietą, prabilo:

– Ričardai, ar atleisi man? – ji ištiesė ranką virš jo delno.

Jis staigiai sugriebė ją.

– Atleisti? Už ką?

Tėja prikando lūpą.

– Kad ne viską pasakiau. Būk geras, patikėk, ne todėl, kad tavimi nepasitikiu. Tik... aš privalau pasakyti serui Žiliui... – Ji sunkiai nurijo seiles, pirštai drebėjo. – Man nelengva apie tai kalbėti.

– Žinoma, nelengva, – atsakė Ričardas ramiai. – Nėra už ką atleisti.

Jis atidarė duris ir išlipo, sumokėjęs vežikui, padėjo išlipti Tėjai.

Ji giliai įkvėpė ir ištiesė pečius. Ričardui toptelėjo, kad taip būtų galima įsivaizduoti žmogų, kuriam teks stoti prieš jį sušaudysiančių šaulių būrį.

Juodu palydėjo į asmeninį sero Žilio kabinetą, kur jau buvo Vinslou, seras Fransis Foks-Hitonas ir lordas Breibrukas.

Vinslou lūpos išbalo išvydus Tėją.

– Kad tave kur, Bleikharstai! – sušuko jis. – Čia jai netinkama vieta! Kodėl nesustabdei jos?

– Kas aš toks, kad ją sustabdyčiau? – paklausė Ričardas.

– Deividai, toks mano sprendimas, – įsiterpė Tėja. – Laba diena, sere Žili. Tikiuosi, neprivertėme jūsų laukti?

Teismo pareigūnas atsistojo.

– Visai ne, panele Vinslou. Dėkoju jums už žinutę.

– Žinutę? – Tėja sutriko.

– Aš pasiunčiau arklininką, – paaiškino Ričardas.

Vinslou pervėrė jį nuožmiu žvilgsniu.

– Apie viską pagalvojai, ar ne?

Nekreipdamas į tai dėmesio, seras Žilis tarė:

– Panele Vinslou, reikalas labai rimtas. Kaip žinote, gavome informaciją, kad ponas Naidželas Lalertonas, su kuriuo buvote susižadėjusi, buvo nužudytas. Pirminės žinios piršo mintį, kad jūs galite šį reikalą paaiškinti. Nuo tada sulaukėme daugiau tiesioginių kaltinimų, kad jūsų brolis šaltakraujiškai nužudė poną Lalertoną. – Jis stabtelėjo. – Privalau paklausti, panele Vinslou, – tęsė plieniniu balsu, – ar numanote kokią priežastį, kodėl jūsų brolis būtų galėjęs nužudyti jūsų sužadėtinį?

– Nevelkite jos! – rėžė Vinslou. – Taip, aš jį nužudžiau, bet tai nebuvo žmogžudystė! Tai buvo dvikova, prideramai vykdoma pagal Garbės kodeksą. Ar jus tenkina?

– Pone Vinslou, leiskite priminti, – tarė seras Žilis, – kad dvikovos šiuo metu uždraustos, nors ir kaip prideramai vykdomos, o mano klausimas buvo skirtas jūsų seseriai. Noriu išgirsti tiesą. Panele Vinslou?

Tėja žvilgtelėjo į brolį.

– Deividai, taip bus geriau.

– Tėja!..

Jos žvilgsnis pažabojo Deivido prieštaravimą ir jis nutilo. Ričardas gurktelėjo seiles, kai Tėja atsisuko į serą Žilį. Pasakyti tiesą jam prireikė drąsos, bet kiek jos dar prireiks prisipažinti čia?

– Pone, tai buvo mano kaltė. Prašyčiau prisiminti, kad tuo metu neturėjau nė septyniolikos...

– Prakeikimas, Tėja! – suurzgė Vinslou ir, nukratęs jį laikančią Breibruko ranką, stryktelėjo ant kojų. – Tu nekalta, kad tas šunsnukis tave išprievartavo! – Jis atsigręžė į serą Žilį neslėpdamas įsiūčio. – Štai kas atsitiko – dabar jūs patenkintas?

Vienuoliktas skyrius

Stojo bežadė tyla. Kurį laiką niekas nejudėjo. Seras Žilis akylai žiūrėjo į Tėją, o ši tvirtai atlaikė tiriamą jo žvilgsnį.

Ričardas pasijuto lyg užgriūtas lavinos, kai keistos smulkmenos susidėliojo į savo vietas...

– Panele Vinslou, tai tiesa?

Sero Žilio balsas pasikeitė. Atsirado švelnumas, kurio anksčiau nebuvo girdėti. Bet plieninė gaidelė išliko. Kardas gal ir įkištas į makštis, bet vis tiek yra kardas.

– Taip, pone, tiesa.

Tylus Tėjos atsakas draskė Ričardą, tarsi būtų prarijęs stiklo dulkių. Kodėl jis nesuprato? Tėja pasakė nemylėjusi Lalertono... tas jos išgąstis, kai aną dieną nualpo, o atsigavusi ant sofos pamatė jį... net nenoras tekėti galėjo kilti iš paprastos baimės, ne jaudulio dėl jaunikio reakcijos, kad prarado nekaltybę... Velniai griebtų! Jei Lalertonas nebūtų miręs... Ričardas nevalingai sugniaužė kumščius. Nuo pistoleto šūvio mirtis būtų pernelyg greita.

Judėdamas jis išblaškė mintis.

Seras Žilis atsistojo ir nuėjo prie nedidelio stalelio, kur stovėjo grafinas ir taurės. Kažko įpylė ir grįžęs atsargiai įspraudė stiklinę Tėjai į delnus.

– Brendis. Panele Vinslou, suprantu, kad jums labai sunku apie tai kalbėti. Jei vis dėlto prisiversite papasakoti... negaliu prižadėti, bet tai gali padėti jūsų broliui.

Tėja pakėlė akis ir linktelėjo.

– Taip, pone. Aš... aš žinau.

– Jūs buvote susižadėjusi su ponu Lalertonu, tiesa?

– Taip, – pritarė kiek sudvejojusi Tėja. – Mudu su Naidželu Lalertonu buvome susižadėję, tiksliau, mūsų tėvai susitarė. Aš... aš nelabai džiaugiausi ir abejones išdėsčiau tėvui. Paprašiau daugiau laiko, kad... kad geriau susipažinčiau su ponu Lalertonu. – Ričardas matė, kaip ji sunkiai ryja seiles. – Deja, tėvas paskelbė apie sužadėtuves ir greitai įvyksiančių vestuvių datą.

Seras Žilis kilstelėjo nuo stalo ranką.

– Tęskite.

– Aš išsigandau ir pasakiau ponui Lalertonui, kad nenoriu už jo tekėti. Jis... jis, atrodė, priėmė mano atsisakymą, bet paprašė pasivėžinti su juo karieta. Kilo audra, ir mes buvome priversti naktį prisiglausti užeigos namuose...

Nesijaudindamas dėl kitų nuomonės, Ričardas sektelėjo skreite gulinčios sugniaužtos Tėjos rankos ir globėjiškai suspaudė.

– Po galais, Meisonai! – suurzgė jis. – Ar neužteks?

Gudrus žalių akių žvilgsnis pervėrė įsiutusį Ričardą.

– Turbūt, – tyliai sutiko pareigūnas. – Panele Vinslou, jei prireiktų, ar būtumėte pasirengusi man papasakoti viską? Net ir atvirame teismo posėdyje?

Ričardas pajuto, kaip virptelėjo jos ranka, ir paprieštaravo:

– Dėl Dievo meilės! Jūs negalite priversti jos išpažinti to teisme!

Seras Žilis papurtė galvą.

– Šiuo metu klausiu ne jūsų. Panele Vinslou, jei prireiktų, ar duotumėte tokius parodymus?

Tėja garsiai įkvėpė.

– Taip, – pasigirdo tvirtas ir aiškus atsakymas, nors ji išblyško ir visa tirtėjo.

Jis linktelėjo sukdamasis į Vinslou.

– Labai gerai. Pone Vinslou, atrodo, turėjote svarų motyvą iškviesti Lalertoną.

– Velnią aš turėjau! – atkirto Vinslou. – Lalertonas pasiekė, ko norėjęs – mano sesuo pateko į tokią padėtį, kad neturėjo kitos išeities, tik už jo ištekėti. Kaip, po galais, būčiau jį iškvietęs?

– Atleisk, nesupratau? – Ričardas užvirė pykčiu, žandikaulis, rodės, tuojau sutrupės.

Vinslou atsigręžė į jį.

– Bleikharstai, ką, po velnių, man reikėjo daryti? Pats pagalvok! Patikėk manimi, ketinau būti svainiu iš paties pragaro!

– Vinslou, ar tik nenorite pasakyti, kad iš tikrųjų nepateikėte šaukimo į dvikovą? – paklausė seras Žilis.

Vinslou sugriežė dantimis.

– Nepateikiau. Iki tol Lalertonas su mano šeima viešėjo užmiestyje. Kilo triukšmas, kad jų nebuvo ištisą naktį, o jis grįžo į miestą. – Jis žvilgtelėjo į Tėją. – Iš pradžių mano sesuo nieko nesakė. Nieko. Kol mūsų tėvas pranešė, kad liepė Lalertonui grįžti su specialiu leidimu ir kad ji dabar neturinti kito pasirinkimo. Ji išbėgo iš kambario. Aš nusekiau iš paskos, kad įkrėsčiau sveiko proto. – Jis užsikirto ir nurijo seiles.

– Tada ir papasakojo, kad buvo išprievartauta? – pasiteiravo seras Žilis.

Vinslou linktelėjo.

– Daugmaž. Pastebėjau mėlynių ant jos riešų ir vieną ant skruosto.

Klaikus urzgesys išsiveržė Ričardui iš gerklės.

Vinslou dirstelėjo į jį.

– Kaip tik taip.

– Ką tada darėte? – neatlyžo seras Žilis.

Bedžiaugsmis šypsnys perkreipė Vinslou lūpas.

– Išvykau paskui į miestą ketindamas padaryti iš jo košę! Kai atvažiavau, Lalertono nebuvo namie, tarnas pranešė, kad pietauja su Foks-Hitonu, todėl nulėkiau pas juos.

Teismo pareigūnas pasisuko į serą Fransį.

– Ar galite tai patvirtinti arba paneigti?

Seras Fransis linktelėjo.

– Žinoma. Vinslou atvyko pas mane įsiutęs ir prasibrovė pro tarną. Kilo muštynės, Lalertonas gavo į akį ir neteko kelių dantų.

Ričardui nepavyko nuslopinti pritariamo burbėjimo ir pareigūnas pervėrė jį niauriu žvilgsniu.

– Ar ponas Vinslou kaip nors paaiškino, kodėl įsiplieskė kivirčas?

– Nepaaiškino, – atsakė seras Fransis. – Lalertonas – taip pat. Jis įžeidžiamu tonu pasakė Vinslou, kad susitiks su juo, ir viskas. Vinslou išvadino jį prakeiktu kvailiu ir...

– Prašyčiau atleisti? – pertraukė seras Žilis. – Ką pasakėte?

– Vinslou išvadino jį prakeiktu kvailiu?

– Taip. Gerai. Tęskite.

Seras Fransis trūktelėjo pečiais.

– Nedaug turiu pridurti. Lalertonas apkaltino jį bailumu kautis dvikovoje, tada Vinslou dar užgaulesniu tonu priėmė iššūkį ir pridūrė, kad jo sekundantas užsuks manęs. – Jis linktelėjo į lordą Breibruką. – Breibrukas pasirodė kitą rytą. Nė vienas iš vyrų nebuvo linkęs nusileisti, dvikova įvyko, Lalertonas buvo užmuštas. Tiek lordas Aberfildas, tiek lordas Čeisvoteris nusprendė neprasitarti apie šį reikalą. – Jis sudvejojo, paskui pasakė: – Tiesą sakant, nors ir įtariau, iki šiol tikrai nežinojau, kas sukėlė Vinslou ir Lalertono kivirčą.

– O jūs, lorde Breibrukai? Ką galėtumėte pridurti prie šio pasakojimo?

Sero Žilio balsas skambėjo abejingai, bet Ričardas matė, kaip sutrūkčioja burnos kamputis.

Breibrukas gūžtelėjo pečiais.

– Ką galėčiau pridurti? Neką, pone. Kitą ankstyvą rytą Vinslou užsuko pas mane prašyti, kad atstovaučiau jam. Pasakė, kad nieku gyvu neatsiprašys ir kad mums būtina pasirūpinti gydytoju. – Jis dirstelėjo į Tėją, tada tarė: – Kaip ir Foks-Hitonas, turėjau įtarimų dėl ginčo priežasties, ypač kai panelė Vinslou dingo iš aukštuomenės. Niekam neprasitariau apie savo įtarimus. – Jis žvilgsniu atsiprašė Ričardo.

Ričardas pritariamai linktelėjo. Vargiai galėjo dėl to kaltinti Džulijaną.

– Kaip jau sakė Foks-Hitonas, – tęsė Breibrukas, – mes surengėme susitikimą. Abi kovojančios pusės iššovė beveik tą pačią akimirką. Vinslou buvo sužeista kairė ranka, Lalertonui kulka pataikė į šlaunį ir perkirto arteriją. Gydytojas nepajėgė sustabdyti kraujavimo.

Minutėlę stojo tyla.

– Ponas Lalertonas šovė ne į orą? Nusitaikė? – pasiteiravo seras Žilis.

Breibrukas apsikeitė žvilgsniais su seru Fransiu.

– Sakau savo nuomonę. Kairė pusė, ties širdimi – taip. Jis prašovė vos porą colių. Foks-Hitonai?

– Sutinku, – tarstelėjo seras Fransis. – Retkarčiais jis tapdavo nevaldomas, tąsyk taip ir buvo. Galiu pridurti, kad visaip stengiausi atkalbėti nuo dvikovos baimindamasis, kad yra tvirtai pasiryžęs nušauti Vinslou. Jis neklausė, todėl susitariau dėl dvikovos su Breibruku.

– O jūs, Vinslou, jei Lalertonas nebūtų metęs iššūkio ir atsiprašęs?..

Seras Žilis įdėmiai tyrinėjo Deividą.

Jis prikando lūpą.

– Koks būtų buvęs pasirinkimas? Jei jis būtų atsisakęs, būčiau sutikęs, o susidūręs su juo neturėjau kitos išeities, tik šauti. Sužeisti, – tarė, paskui karčiai pridūrė: – Padėjo tai mano seseriai ar ne, jau kitas reikalas.

Stojo tyla, ją drumstė tik sero Žilio pirštų barbenimas į rašomąjį stalą, jam kaktoje įsirėžė raukšlės.

– Jei tai būtų pasiekę teismą, – galiausiai prabilo jis, – greičiausiai jūs, Vinslou, būtumėte išteisintas. Dvikovos gal ir uždraustos, bet labai maža tikimybė, kad būtumėte nuteistas, ypač sužinojus konkrečią priežastį, – jis žvilgtelėjo į Tėją, – ir apsvarsčius faktą, kad iš tikrųjų ne jūs metėte iššūkį. Todėl reikia daryti išvadą, kad pagrindinė priežastis, kodėl viskas buvo nuslėpta, ta, jog stengėtės išsaugoti panelės Vinslou reputaciją. Aš teisus?

Vinslou linktelėjo.

– Taip, pone. Mano tėvas nuogąstavo, kad net jei pavyktų nepaminėti sesers vardo, su tuo susiję spėliojimai sužlugdytų ją ir šeimą. Čeisvoteris jam pritarė. – Deividas patempė lūpą. – Jis taip pat bijojo skandalo, jei kas nors netyčia būtų iškilę į viešumą. Jo sūnus nebūtų itin palankiai apibūdinamas.

– Tokiomis aplinkybėmis, – tarė seras Žilis, – nors toli gražu nepritariu šiai aferai, nematau prasmės tęsti nagrinėjimo. Patraukdamas jus į teismą, nors neabejotinai būtumėte išteisintas, sužlugdyčiu jūsų seserį.

Jis meiliai pažiūrėjo į Tėją.

– Panele Vinslou, gerbiu jus, kad išdrįsote šiandien ateiti ir viską man papasakoti. Atsižvelgdamas į tai, kad nei seras Fransis, nei lordas Breibrukas per aštuonerius metus apie savo įtarimus nešnipštelėjo nė žodelio, manau, galite neabejoti begaliniu jų atsidavimu. Aš pats prisiekiu, kad nė vienas žodis, ištartas šioje apklausoje, neišsprūs man iš lūpų.

– Tai... Deividas yra laisvas? – paklausė apstulbusi Tėja.

Seras Žilis linktelėjo.

– Visiškai laisvas.

Jie visi, išskyrus lordą Breibruką, kuris atjojo raitas, susigrūdo į sero Fransio karietą ir grįžo į centrą. Pokalbis nesimezgė. Tėja nepajėgė kalbėti.

Seras Fransis padėjo jai išlipti ir palinko prie rankos.

– Kaip suprantu, panele Vinslou, netrukus vyksite į Bleiknį?

– Taip, pone. – Jam, be abejonės, palengvės, kad ji nebesimatys su Diana.

Jis nusišypsojo.

– Smagios viešnagės. Galbūt, kai grįšite, papietausite su Diana ir manimi?

Tėjai atvipo žandikaulis.

– Pone?

– Praneškite Dianai, kada grįšite į miestą. Viso geriausio.

Kartu su ja ir Ričardu iš karietos išlipęs Deividas ištiesė Foks-Hitonui ranką.

– Dėkoju, Foks-Hitonai.

Foks-Hitonas ją paspaudė.

– Nėra už ką, Vinslou. Tas reikalas metų metus man nedavė ramybės. Džiaugiuosi, kad pagaliau sutvarkyta.

Karieta nuriedėjo tolyn, Ričardas, Deividas ir Tėja susižvalgė. Deividas atsiduso.

– Verčiau eisiu ir nuraminsiu tėvą, kad jo įpėdinis nekybos pakartas ir nespruks visam laikui į žemyną. – Jis suspaudė Tėją glėbyje. – Tau tikrai nereikėjo dėl manęs to daryti.

Ji pakratė galvą.

– Kaip ne?

Jis atrodė suglumęs.

– Taip, gerai. – Deividas atsigręžė į Ričardą. – Palieku ją su tavimi. Ačiū, Bleikharstai. Už viską. Ir siūlyčiau sustiprinti savo įtaką Tėjai!

Deividas nužirgliojo aplink aikštę į Aberfildo rezidenciją, o Ričardas palydėjo Tėją vidun.

– Štai ir viskas, – tarė jis. – Tavo brolis saugus dėl tavo drąsos. Dabar galėsi atsipūsti.

Tėja neprieštaravo. Taip, Deividas saugus. Bet dar yra šis tas, su kuo teks susidurti.

Po pusvalandžio Tėja įteikė Almerijos liokajui paskubomis parašytą laišką.

– Pristatykite teisininkams Sidnemui ir Beketui. Įsitikinkite, kad laiškas perduotas tiesiai ponui Sidnemui, ir palaukite atsakymo.

– Taip, panele.

Tėja davė jam pinigų karietai ir truputėlį daugiau.

– Džeimsai, atsakymas turi būti perduotas tiesiai man. Ar aišku?

– Taip, panele.

Ji linktelėjo.

– Ačiū. Galite eiti.

Liokajui išėjus iš svetainės, Tėja atsilošė ir atsiduso. Tik tiek pajėgė sugalvoti. Reikėjo kaip nors išsiaiškinti tiesą apie savo vaiką. Ar ji saugi? Laiminga? Tėja vylėsi, kad iki išvykstant į Kentą reikalai pajudės. Prisiminė turinti nupirkti krikštynų dovaną... Širdis suspurdėjo. Dovana kūdikiui. Ar kas jos kūdikiui nupirko krikštynų dovanų?

Ji net nežinojo savo vaiko vardo. Nekaltai gyvybei buvo pakenkta, nes ji pernelyg išsigando...

Tėja suvirpėjo prisiminusi tėvo reakciją: Prakeikta panelyčių elgsena. Žinoma, santuoka būtina! Panašu, kad kuo skubiau, tuo geriau! Kas, po velnių, tavo nuomone, atsitiko? Nieko, ko nebūtų nutikę santuokinėje lovoje! Tu ištekėsi už Lalertono, ir baigta kalba!

Kalba būtų baigusis tuo, kad prie altoriaus būtų pagrasinusi atsisakyti duoti įžadus ir išklojusi priežastis. Viešai. Net dabar atmintyje iškilęs tėvo įniršis ir motinos nuostaba – ...bet, mieloji! Jis toks tinkamas... – žiojėjo kaip atvira žaizda.

Tik Deividas iš tikrųjų suprato ir pasitikėjo ja. Vienintelis rengėsi ginti... Paspruko į žemyną, kai paaiškėjo, kad ji laukiasi, kai suvokė, kaip neapgalvotai pasielgė atsisakydama tekėti. Štai tau ir Pyro pergalė⁹.

Jei Deividas nebūtų sužinojęs tiesos, ar ji būtų ištekėjusi už Lalertono? Tikriausiai. Nuo šios minties Tėja sudrebėjo, grįžo siaubingi prisiminimai... bet dėl tokio jos sprendimo buvo pasmerktas nekaltas vaikelis... ji nežinojo. Tiesiog nežinojo... Nesugebėjimas numatyti – tarsi dviašmenis kardas, karčiai pamanė Tėja.

Niekas neužsiminė įbaugintai šešiolikmetei, kad galbūt laukiasi. Ar ji būtų klausiusis? Ar klausytųsi dabar? Pasmerkti save pragariškai santuokai su vyru, kuris naudoja prievartą prieš nekaltą mergaitę? Ar pasidalytu šia patirtimi su kuo nors? Ji dar nežinojo.

Melavo jai apie vaikelį, kad apsaugotų nuo gėdos? Ar todėl, kad tą dieną, kai turėjo gimdyti, teta Marija pamatė, kaip ji glosto padidėjusį pilvą ir jaučia krutantį kūdikėlį, stebi per audinį, aptempiantį iškilusį kauburį. Baimė ir pažeminimas sumišo su nuostaba, kad skleidžiasi gyvybė. Nebejautė tai gyvybei neapykantos, tik stebėjosi... nekantravo su ja susitikti. Ar teta Marija tai matė? Aišku, ji paskaitė paklydėlei dukterėčiai piktą paskaitą apie nuodėmės vaisius... ir teta Marija po gimdymo sugirdė jai laudanumo. Taip. Visiškai įmanoma. Bet ar ji pati išdrįs išsiaiškinti? Ką darys sužinojusi? Galbūt geriau nežinoti? Net dabar galima atsitraukti. Kai gaus Sidnemo laišką, galės atrašyti, kad persigalvojo, daugiau nereikia...

Už nugaros pasigirdo tylus balsas.

– Tėja? Maniau, ilsėsiesi?

Ričardas.

– Kaip jautiesi? – be galo švelniai ir rūpestingai paklausė.

Tėja ryžtingai nusigręžė, kad nepravirktų. Pastebėjo, kaip persikreipė Ričardo lūpos, kaip ištiesė jai ranką, ir Tėja, iškėlusi smakrą, žengtelėjo atgal. Jei Ričardas ją apkabintų, sukiltų viskas – skausmas, kaltė, bauginantis sumišimas...

Ji prisivertė šyptelėti.

– Aš... aš tik spėliojau, mąsčiau apie krikštynų dovaną tavo sūnėnui. Kaip... kaip manai, pirkti ką nors mielo kūdikiui ar išrinkti ką nors ateičiai?

Ričardas nuleido ranką, o Tėja tauškėjo toliau nuslėpusi skausmingą dūrį.

– Aišku, mergaitei būtų paprasčiau – papuošalai, na, žinai. Nors turbūt išeitų iš mados, kol...

– Tau nieko neatsitiko? – Ričardas įsiterpė į jos vapaliojimus. – Tėja, jei manai, jog privalai tuo rūpintis, kad nenutraukčiau sužadėtuvių, turiu pasakyti: neversčiau tavęs nieko daryti per prievartą, nors ir kaip mane viliotų mintis vesti tave...

Jis nutilo, žvilgsnis pasidarė keistas, įtemptas.

– Be abejo, žinau, – patikino Tėja. – Tik... tik kaip ir sakiau, krikštynų dovana. Taip, vos apsisprendusi ketinau kviesti tarnaitę, kad palydėtų mane jos pirkti.

– Manyk, kad aš jau pakviestas, – tarė Ričardas kreivai vyptelėdamas.

– Tu! Bet juk nesi...

– Ne tarnaitė. Ne. – Jis apsimestinai liūdnai atsiduso. – Na, turėtų būti akivaizdu, tikiuosi, dėl to nelaikysi akmens užantyje.

– Bet...

Šypsena, kurią gailestingoji apvaizda turėtų uždrausti, sugriovė Tėjos gynybines sienas, panaikino neginčijamas priežastis, kodėl reikėtų atsisakyti Ričardo palydos. Pavyzdžiui, kad tai dar labiau sutvirtintų nuomonę, jog netrukus juodu paskelbs apie savo sužadėtuves. Nors po vakarykštės nakties sutikti su jo palyda atrodė mažmožis. Ričardas vakar ir šįryt viešai į ją pareiškė teises. Ir ji privalo tas teises atimti. Lygiai taip pat viešai.

– Ką, tavo nuomone, turėčiau nupirkti? – skubiai paklausė Tėja.

Kodėl, po galais, to paklausė? Mintys apie kūdikius ir tai, kas susiję su Ričardu, galutinai suardys ramybę.

Jis nusišypsojo.

– Na, aš padirbinau arkliukus virš lopšio. O jei ką nors pakabinamo prie jų?

Tėja prisiminė dėžėje rastą paukštelį. Jei viskas būtų kitaip, ar būtų jį įteikusi savo vaikui? Vaikui, kurį išdavė... greičiausiai tyčia. Jei ne paikas jos išdidumas ir baimė, ar Dievas būtų buvęs gailestingesnis? Ar palengvintų SG dalią, jei nepamatytų savo... šiaip ar taip, vaikas yra vaikas... galbūt anonimiškai padėtų prarastam savo vaikui, jei nuslopintų taip ilgai neigtą skausmą?..

Tėja nustūmė jį į šalį, į tamsų kampą ir pažiūrėjo į Ričardą.

– Nupirksiu varpelių pakabinti kartu.

Jo šypsena praplatėjo.

– Nuostabi mintis. Eime?

Tėja sumirksėjo.

– O kur? – neįsivaizdavo, kur Londone galima nupirkti tokių daiktų.

Ričardas išrietė antakius.

– Kai buvai maža, gal kas nors tave vesdavosi žiūrėti gyvūnų į Ekseterio žvėryną? O paskui leisdavo prapirkti kišenpinigius prie prekystalių laiptų apačioje? Kaip tik ten ir rasime varpelių. – Jis šyptelėjo. – Nebent turėjai galvoje ką nors įmantresnio ir ketinai nugvelbti iš Šv. Pauliaus varpinės?

– Ekseterio žvėrynas kuo puikiausiai tiks, – atsakė Tėja santūriai. – Eisime pėsčiomis ar norėtum karieta? Žinau, netrokšti, kad tavo arkliams tektų stovėti.

– Pasivaikščiokime, jei neprieštarauji, – pasiūlė Ričardas. – Karieta galėsime grįžti.

Neįprastas pasitenkinimo protrūkis pakėlė Tėjai nuotaiką – vaikščiodama daugiau laiko praleis su Ričardu. Ramiai. Niekas nesikiš į jųdviejų draugystę. Prikąsdama lūpą ji užgesino blykstelėjusią viltį, kad jų draugystė galėtų tapti kuo nors daugiau. Jiems abiem.

Iš pagarbos Ričardui negalėjo skatinti jo mergintis. Vis dėlto tylus balselis kuždėjo: O kodėl jam reikėtų tą žinoti?

9^* Pyro pergalė – Epyro karaliaus Pyro pasiekta pergalė 279 m. pr. Kr. prie Auskulo (Italija) prieš romėnus; gali būti suprantama kaip abejotina pergalė, nepateisinama dėl didelių aukų.

Dvyliktas skyrius

Kaip paaiškėjo, juodu ganėtinai lengvai rado varpelius ant vieno akį traukiančio prekystalio Ekseterio soduose šalia pakrantės. Ričardas slapta stebėjo tarp prekystalių besisukiojančią Tėją. Ji kuo puikiausiai tvardėsi, bet jis niekaip neįstengė pamiršti svetainėje matytų Tėjos akių. Sekundę, prieš jai pradedant vapėti apie krikštynų dovaną, pasijuto taip, lyg būtų žvelgęs į nevilties šulinį. Gynybiniai vartai prasivėrė, ir jis išvydo nuo visų slepiamą skausmą. Net nuo jo.

Troškimas prieiti, apkabinti Tėją vos nesužlugdė Ričardo, bet prisiminęs siaubingą anos dienos reakciją jis susitvardė. Tądien ji vargiai suvokė, kur esanti, juolab – kas esąs jis. Tarsi būtų buvusi nublokšta į tikrą košmarą... ir siaubas Tėjos akyse, kai suvokė, kad čia jis... Ričardas sunkiai nurijo seiles – tas vaizdas jį persekiojo.

Žinoma, paskui laikė ją apkabinęs, bet šiandien jam atrodė taip pat kaip aną dieną – lyg Tėja būtų žvelgusi į gyvą pragarą. Tas vapaliojimas apie krikštynų dovaną! Mėgino apdumti jam akis? Ar tiesiog tvardėsi po to, ką šiandien jau teko patirti? Viešpatie, Tėjos drąsa sugėdino jį.

– Ričardai, gal grįžkime?

Jis pažvelgė ir nusišypsojo. Liūdnokai. Jam patiko tiesiog būti su ja. Niekieno netrukdomam. Bet Tėja atrodė nepailsėjusi, akys pavargusios.

– Tėja, ar pavyko užmigti vakar naktį?

– Aišku, – atsakė ji.

Niekas neaišku. Išskyrus, kad galbūt ji melavo.

Ričardas mąsliai pažiūrėjo į ją, ir Tėja nusuko žvilgsnį.

– Hmm. Juk žinai, kad nemoki meluoti, ar ne? Mes susistabdysime karietą.

Pirštinėtas Tėjos delnas įsitempė ant jo rankos.

– Prašau, gal galėtume trupučiuką paėjėti tuo pačiu keliu?

– Tėja, tu pavargusi... – pradėjo Ričardas.

– Taip, – patvirtino ji sąžiningai. – Bet man labai patiko. O jei tu ne... negrįši iš Bleiknio, nebegalėsime pasivaikščioti, taigi... – ji nutilo.

Tėja mėgavosi su juo praleidžiamu laiku, ir nuo to Ričardą užplūdo šiltas jausmas.

– Tada galime pasivaikščioti, – sutiko jis.

Juodu ir Bleiknyje galės vaikščioti. Tėjai būtų ne pro šalį ramiai pavaikštinėti arba pajodinėti Dauno aukštumose, kur tyras oras. Pagalvojus, jis ir pats neatsisakytų.

– Tėja, dėl vakarykščio mano pasiūlymo tuoktis... net prieš sužinodamas... prieš tau pasakant serui Žiliui, kas atsitiko...

Tėja greitosiomis žvilgtelėjo į Ričardą, kai juodu ėjo iš pastato.

– Ne. Prašau. Žinau, ką pasakysi. Tau nėra jokio reikalo dar kartą man pirštis. Anokia čia nelaimė. Aš netrokštu ištekėti. – Ji prikando apatinę lūpą. – Juolab dėl to, kad jautiesi įsipareigojęs gelbėti mane. Taigi mes išvažiuosime į Bleiknį, o kai grįšiu į miestą, be abejo, kils kitas skandalas ir pralinksmins žmones. Visi netrukus pamirš.

Ričardui turėjo nuoširdžiai palengvėti. Joks vyras negeidė painiotis į skandalą dėl savo nuotakos. Tai kodėl neapsakomai nusiminė, kad Tėja nesvarsto santuokos kaip galimos išeities? Atsakymą padiktavo jo paties kūnas. Ričardas buvo valdomas negarbingų geidulių ir padėtis darėsi sudėtinga, kai aistros objektas žingsniavo šalia, jo jausmai visiškai susipainiojo ir tempė skirtingomis kryptimis. Bet dabar tapo svarbu tik viena – rasti kokį nors būdą Tėjai apsaugoti nuo skandalo. Kad ir ko prireiktų, padarys tai, bet neversiąs tekėti.

Ričardas nepakentė minties, kad Tėja spiriama ką nors daryti... ji nenusipelnė geresnio gyvenimo, ypač kai teko patirti Lalertono niekšybę.

Jam visiškai nepatiko mintis, kad paviešėjusi Bleiknyje Tėja grįš į miestą. Nors ji privalės vykti paskui Almeriją... Nebent Veritė pasiūlytų jai pasilikti... Veritė pakviestų, jei jis paprašytų. Pati Veritė, kaip ir Almerija, nekantravo, kada jis susituoks, bet jos dėmesys niekada nevargino. Greičiausiai todėl, kad net nesvajojo piršti jam turtingos paveldėtojos, jei tokią ir būtų pažinusi.

Taip, nuspręsta. Prašys Veritės pasiūlyti Tėjai likti ilgiau. Jo dvaras vos už poros mylių... Ričardas sumirksėjo siūbtelėjus audringam troškimui likti šalia Tėjos, neleisti nutolti.

Tvirtai sukando žandikaulį nekreipdamas dėmesio į kūno kalbą. Jam patiko Tėja, o jai gresia nemalonumai. Ir visai nesvarbu, kad taip ne laiku kilęs troškimas skatino čiupti ją į glėbį ir užbučiuoti iki sąmonės netekimo. Arba turėtų būti nesvarbu.

Jei taip geidžia Tėjos, privalo įtikinti tuoktis. Geriau anksčiau, o ne kai užtrauks gėdą ir sugundys. Nes?..

Nes ją myli...

Gal net ne iki galo suvokęs, Ričardas įvardijo, ką jaučia Tėjai, ir mintys tučtuojau liovėsi suktis.

Jis myli ją. Tėją Vinslou – turtingą paveldėtoją? Viešpatie!

Mažutė, erzinamai protinga smegenų dalis jam pabrėžė, kad pirmiausiai Tėja – moteris, tik paskui paveldėtoja. Kad jo neveikia Tėjos turtai. Kad jaudinasi dėl Tėjos: nes ji prastai miega, sielojasi dėl vizito į Lenktąją gatvę. Ne nelemtas jos kraitis nedavė ramybės, o kitų jos prielankumo siekiančių vyrų dėmesys. Ričardas pasijuto lyg kuoka trinktelėtas per galvą. Ar meilė gali taip prisėlinti? Meilė moteriai, pažįstamai daugybę metų? Net to nesuvokiant?

Ričardas pagalvojo apie savo dvynį. Meilė trenkė Maksui kaip perkūnas iš giedro dangaus. Nė kalbos nebuvo apie sėlinimą. Visiems pasidarė akivaizdu.

Visiems, išskyrus, be abejo, patį Maksą.

Et, niekai! Gal Maksas ir nepastebėjo, bet jis nepalyginti racionalesnis už brolį! Aišku, kad pastebėtų, jei pradėtų įsimylėti!

Netikėtos peštynės ant šaligatvio grąžino Ričardą į tikrovę. Du maišytos veislės šunys, uostinėjantys nuotekų griovius, susipjovė dėl savo valdų ir sustingę suko ratus. Į laukiantį dviratį vežimą įkinkytas juodas arklys sutrikdytas ėmė neramiai trypti kinkuodamas galva.

Įdėmiai stebėdamas Ričardas aplenkė Tėją ir įsiterpė tarp jos ir keturkojų.

Ji nustebusi dirstelėjo. Ričardas atsakydamas žvilgtelėjo pakėlęs antakius.

– Ačiū, – tarė ji paprastai.

Jis išspaudė šypseną. Negali būti. Negali būti, kad jis įsimylėjo. O gal? Niro į meilę stačia galva?

Jiems už nugarų urzgimas virto atvira kova.

Ričardas būtų nuėjęs sau, nes šunų riejimasis yra tik šunų riejimasis, be to, jau toli. Bet Tėja stabtelėjo ir atsigręžė, o išsigandusio arklio žvengimas, sumišęs su ūmiu kanopų ir ratų dunksėjimu, nustelbė jos aiktelėjimą.

Ričardas apsisuko, jo nervai buvo įtempti.

Juodakartis, sunerimęs ir pabūgęs į kelią kūliais po kanopomis įvirtusių urzgiančių šunų, prunkšdamas atatupstas trinktelėjo į dvikinkę, ir vadelės išsprūdo berniukui iš rankų. Užkluptas iš pasalų vaikas paleido apynasrį ir šleptelėjęs į nuotekų griovį dar labiau išgąsdino arklį. Kaukšėdamas kanopomis gyvulys su dardančiais ratais metėsi priekin ir staigiai išsisuko nuo priešinga kryptimi atriedančios karietos, kairys ratas, užvažiavęs ant šaligatvio, išvartė prekes ir išvaikė rėkiančius praeivius.

Nėra kada. Jis neturi laiko. Arklys grėsmingai lėkė į juos, o tarpdurio, kur būtų galėję sprukti, nesimatė. Griebęs Tėją, Ričardas prispaudė prie artimiausios sienos visu svoriu, rankomis apgaubė jai galvą.

Ričardas užsimerkė... kanopų kaukšėjimas artinosi... jei kliudytų jį... Jis prispaudė Tėją prie sienos visu kūnu ir laikė. Slystantis smūgis atplėšė Ričardą ir apsukęs nubloškė... kūnas pasidarė besvoris, pro akis staigiai pralėkė ratas ir trenkėsi į šaligatvį.

– Ričardai! – riksmas išsiveržė Tėjai iš gerklės pajutus, kaip dvikinkės smūgis sudrebino ją saugantį Ričardą. Ji pamatė, kaip, nublokštas šalin ir išsuktas lyg skudurinė lėlė, jis tėškėsi į grindinį.

Širdis apmirė. Tėjai atrodė, kad praėjo visa amžinybė. Ji žiūrėjo, kaip jis nejudėdamas guli ant dulkėto šaligatvio užmerktomis akimis, skrybėlė voliojasi netoliese.

Ne. Tik ne Ričardas. Ne jis. Dieve, kodėl leidai jam?..

Siaubas, kančia, įniršis – viskas sukilo, kai Tėja atsitraukė nuo sienos ir pritūpė šalia.

Užsimerkusiam Ričardui iš lūpų išsprūdo baisiai nepadorus ir, kaip Tėja įtarė, gana vaizdingas posakis. Tai buvo patys mieliausi kada nors jos girdėti žodžiai, ištarti balsu, kuriame atsispindėjo susierzinimas ir nepasitenkinimas, o ne kas nors blogesnio.

Rudos akys atsimerkė, ir Ričardas pamėgino atsisėsti. Tėja padėjo jam, rūpestingai nuvalė dulkes neįstengdama suvaldyti drebančių rankų. Apspitusios minios tarsi nebuvo, susijaudinimo šūksniai ir niurnėjimas tapo bereikšmiu gausmu.

– Ar tu... ar tu sužeistas? – išspaudė Tėja. – Tavo koja...

– Mano koja gerai, – sumelavo Ričardas, nors skaudėjo velniškai. – Ir aš visai nesužeistas, – užtikrintai atsakė. – Bent jau tos vietos, apie kurias galiu kalbėti, – pridūrė šyptelėdamas. – Tik pasakysiu, kad porą dienų negalėsiu lankstytis ir galbūt patogiai atsisėsti.

Tėją apėmęs palengvėjimas atpalaidavo ledines siaubo letenas. Ant Ričardo skruostikaulio juodavo purvo dėmelė. Ji nusimovė pirštines, virpančiais pirštais beprasmiškai mėgino valyti. Ir suvokė, kad purvas – tik dingstis, jai reikėjo paliesti Ričardą, paliesti šiltą, gyvą odą, įsitikinti, kad jis gyvas, kad niekas jo neatėmė.

Vargiai suvokdama, ką daranti, Tėja klaidžiojančiais pirštais pajuto skruosto šiurkštumą, tvirtą žandikaulio liniją... o tada kietų šiltų lūpų prisilietimą. Kvėpavimas ėmė trūkčioti – Ričardas pasuko galvą pabučiuoti jai pirštų... Pojūčiai nuvilnijo jos kūnu... tokia paprasta, nekalta glamonė, išlaisvinusi karščio ir tramdomo geismo bangą.

Tėja pamažu atitraukė ranką nepaleisdama jo iš akių.

Ričardas visaip mėgino atsistoti. Daugybė rankų, be pačios Tėjos, suskubo pagelbėti. Jis į nieką nekreipė dėmesio. Be jokio paaiškinimo ar atsiprašymo, žiopsant miniai, jis rankomis apsivijo Tėją ir sulaikė.

– O tu? Nesužeista? – balsas buvo kimus ir sukrėstas, kokio jai dar nebuvo tekę girdėti.

– Ne. Tavo dėka.

Ričardas ją išgelbėjo. Rizikuodamas savo paties gyvybe. Apsaugodamas savo paties kūnu. Ir dabar vis dar dengė ją savo kūnu, ramino blėstančią baimę, drebulį, kurio pati nepajėgė suvaldyti. Baimę ne dėl savęs, o išgyventą tą siaubingą akimirką, kai manė, kad jis miręs. Kad netoli mirties.

Tėja jautėsi saugi, besąlygiškai saugi Ričardo glėbyje. Daugiau nei saugi. Jausti tvirtą jo kūną – iki tol neįsivaizduotas džiugesys. O prisiminus, kaip tas kūnas spaudė prie sienos visu svoriu... karštis giliai ir paslaptingai susitvenkė viduje.

Tėja pasidavė nuostabiam jausmui laikyti pačiai ir būti laikomai kito žmogaus glėbyje. Nemanė, kad būtų įstengusi paleisti Ričardą.

Bet ji privalo. Žinoma, privalo.

Ričardas pajuto, kaip prie jo prisiglaudusiame minkštame kūne ėmė kilti įtampa. Ką, po velnių, jis daro leisdamas sau apkabinti Tėją Vinslou perpildytos gatvės viduryje? Paleido ją, nors kiekviena gysla priešinosi. Na, ne visai paleido. Viena ranka laikė apglėbęs Tėją tikindamas save, kad tai – tik galantiškas gestas. O ne klaikus įsitikinimas, kad paleidęs prarastų ją amžiams.

Prarasti Tėją... Ričardui susitraukė skrandis.

Stambus vežikas atsiskyrė nuo susirinkusios minios ir ištiesė ranką. Ričardas tučtuojau ją paspaudė.

– Vyruti, esi nelemtas didvyris, – pasveikino vežikas. – Šokit į mano vežimą ir mudu su senuoju kuinu saugiai nugabensim jus abu namo. Už tai neimsiu nė skatiko. Negalima mergaitei eiti pėsčiomis po tokio įvyko.

Vežiko nuomonė buvo visiškai teisinga.

Tėja nė kiek neprieštaravo sodinama į karietą. Nepaprastas reiškinys, kurį Ričardas nedvejodamas priskyrė Tėjos rūpinimuisi juo. Pats jautėsi ganėtinai gerai, nors ir apsibrozdinęs, apdaužytos vietos sparčiai tino, bet priblokštos Tėjos žvilgsnis... šokas. Puodelis arbatos ir pyragaitis – kaip tik to jai reikia.

Kažkas Ričardui padavė dulkėtą, aplamdytą skrybėlę ir jis, įlipęs į karietą, uždarė dureles. Patikrinęs, ar jiems patogu, vežikas įsitaisė ant pasostės ir pajudėjo.

Saugi. Ji saugi. Mintis, kad galėjo prarasti Tėją, trankėsi galvoje drauge su kūno, prispausto tarp jo ir sienos, prisiminimu... prarasti ir niekada vėl nepatirti saldaus džiaugsmo ją apkabinti, lėtai, geidulingai mylėti, jausti jos atsaką... ir žinoti, kad ji amžinai jo... Dabar tikrieji jausmai sukosi visu smarkumu, taip nelauktai ir netikėtai. Jis tikrai myli Tėją Vinslou. Greičiausiai seniai myli, nes niekaip nesupranta, kada pasikeitė jo jausmai. Kaip ir Maksas nepastebėjo, kada įsimylėjo.

Nors dabar akivaizdžiai tai regėjo.

Jis norėjo vesti Tėją. Ir viskas. Jis geidė jos. Taip pat troško su ja praleisti visą likusį gyvenimą. Du papildomi troškimai šalia santuokos.

Sukrėstas Ričardas pažvelgė tiesai į akis – jis myli Tėją. Stipriai, neginčijamai.

Nepajėgdamas ištverti, pričiupo save siekiant Tėjos rankos – privalėjo ją paliesti. Akimirką jos plaštaka gulėjo ramiai, o paskui tokiu meiliu judesiu, kad Ričardui net užėmė kvapą, pasisuko jo delne, ploni pirštai susinėrė su jo ir susikabino, lyg Tėjai taip pat būtų reikėję prisilietimo teikiamos paguodos.

Ričardas atsilošė sėdynėje, užsimerkęs nuvijo putlių rožinių truputėlį pravertų lūpų vaizdą ir sugriežė dantimis trokšdamas prisitraukti Tėją ir apglėbti, įsisiurbti į tas lūpas, užvaldyti tą burną taip, kaip geidė užvaldyti ją, jos kūną ir sielą. Per anksti. Būtų per anksti dar kartą pasipiršti. Ir jis nedrįs išlaisvinti savo poreikių, kol nesutiks už jo ištekėti.

Tėja pasitikėjo juo, jis patiko jai. Dabar privalo išmokyti Tėją jo geisti.

Kai pasiekė Grovnerio aikštę, Tėja pasišalino į savo kambarį. Jos protas atsisakė veikti, pasiklydo kažkur tarp sukilusios baimės ir sukrečiančių prisiminimų, kaip Ričardas laikė ją saugiai įkalinęs, kaip jos pačios kūnas apstulbęs maištavo, Ričardo lūpos ant jos pirštų, ranka siekia jos paguodos važiuojant atgal namo. Beprotybė. Jis būtų apgynęs bet kurią moterį. Juk ji nėra išskirtinė.

Tai nė kiek nepadėjo. Mintis, kad Ričardas iš tų galantiškų kvailių, besąlygiškai rizikuojančių savo galva dėl kito, tikrai neliūdino Tėjos.

Ričardas – garbingas vyras. Greičiausiai iškilus būtinybei būtų prie tos sienos priplojęs ledi Džersi arba indų plovėją.

Ar būtų pabučiavęs jai pirštus?

Kvailas klausimas. Nei ledi Džersi, nei indų plovėja nebūtų glosčiusios Ričardui skruosto, o ir jai pačiai nederėjo. Jis buvo malonus. Jie abu patyrė šoką. Jo švelnumas nieko daugiau neatskleidė. Nėra ko bijoti...

Ne. Tėja nusisegė peleriną. Ji nebijojo Ričardo. Baiminosi, kad neturės stiprybės atsisakyti, jei iš tikrųjų dar kartą pasipirštų.

Nepasipirš. Kuo aiškiausiai pasakė, kad jo nedomina jos kraitis. O vyrai neįsimyli savo vaikystės draugių, kurios garsėja kaip suviliojančios ir pametančios jaunikius.

Ir gerai. Nes negalėtų tekėti už Ričardo.

Pasigirdo beldimas į duris ir įėjo tarnaitė.

– Ak, panele! Ponas Bleikharstas ką tik papasakojo, kas atsitiko. Netrukus atneš padėklą su arbata. O jos malonybė siunčia savo uostomosios druskos!

Tėja nužiūrėjo buteliuką neslėpdama įtarimo. Ji nekentė tokių dalykų. Vis dėlto... nedrąsiai paėmė.

– Padėkokite jos malonybei ir patikinkite, kad išgėrusi puodelį arbatos atsigausiu.

– Taip, panele. Ir dar štai. Atėjo, kol jūsų nebuvo. – Tarnaitė iš prijuostės kišenės ištraukė laišką ir padavė.

Virpančiais pirštais Tėja paėmė laišką. Išvydo pažįstamą tvarkingą rašyseną – ponas Sidnemas.

– Dėkoju, Beke. Kol kas viskas.

– Taip, panele. – Bekė tūptelėjo ir išskubėjo iš kambario.

Tėja atplėšė laišką ir greitai permetė akimis. Kiekvienas mažojo teisininko sakinys dvelkė nepritarimu, bet jis padarė, kaip prašomas. Susitikimas bus rengiamas po dviejų dienų. Pačiu laiku. Po dviejų dienų ji kaip tik išvyksta į Bleiknį.

Tėja apstulbo, kad abejonės išgaravo. Ne nuogąstavimai, tik abejonės. Ji privalo sužinoti tiesą. Šiandien vos nežuvo. Jei ne Ričardas, turbūt jau gulėtų negyva ir sustingusi gatvėje.

Mirties šmėkla slinkdama sujudino sijonus ir sukaustė iki pat širdies gelmių.

Jei ji turi vaiką, privalo juo pasirūpinti. Turi surašyti testamentą, bet reikia žinoti vaiko vardą. Tėjos protas atsisakė grimzti gilyn, nesileido svarstyti kylančios minties, kad sužinoti vaiko vardą pavojinga, nes gali ją grėsmingai paskatinti norėti daugiau...

Tryliktas skyrius

^–Panele Vinslou. – Ponas Sidnemas išėjo iš kabineto pasisveikinti su Tėja. – Kaip suprantu, gavote mano žinutę. Panele, viskas sutvarkyta. Asmuo, kurio prašėte, jūsų laukia. Na, bet iš tikrųjų! Tai taip neįprasta! Jei išsakytumėte nurodymus, perduočiau, ir jums nereikėtų žemintis, o...

– Pone, – pertraukė Tėja, – prašiau jūsų surasti patikimiausią ir diskretiškiausią žmogų. Ar suradote?

– Na, taip, bet netinkama, kad ledi įsitrauktų į tokius...

– Pone, mano reikalas asmeninis. Todėl neturėčiau kartoti, kad jei sužinočiau, jog bent žodelis pasiekė lordą Aberfildą, pasiieškočiau kito išmanančio žmogaus tvarkyti savo turto.

– Ne, panele. Nors, be abejo, jo šviesybė būtų tinkamiausias asmuo...

– Ne. Jūs nuvesite mane pas šį džentelmeną ir paliksite mus.

Ponas Sidnemas, atrodė, visai tam nepritarė, bet pakluso ir palydėjo ją į kabinetą, kuriame laukė stambus vyriškis mažomis gudriomis akutėmis.

Jis atsistojo Tėjai įžengus į kabinetą.

Sidnemas sutriko, garbinga jo esybė akivaizdžiai sunerimo dėl tokios padėties.

– Aaa... Ruftonai, tai, ak...

Tėjai pagailo susigėdusio pono Sidnemo ir ji žengtelėjo priekin.

– Pone Ruftonai, aš panelė Vinslou. Kaip suprantu, galite man padėti. – Mažajam teisininkui ji tiesiog pasakė: – Dėkoju, pone Sidnemai. Palikite mus.

Kai jam už nugaros užsivėrė durys, Tėja tarė:

– Sėskitės, pone Ruftonai.

– Ačiū, panele, – padėkojo jis ir atsisėdo. – Nors nežinau, ar tikrai galėčiau jums padėti. Ponas Sidnemas atsisakė paaiškinti, ko pageidaujate. Pasakė tik tiek, kad kažkas nori mane pasamdyti. Privačiai.

– Taip yra todėl, – atsakė Tėja, – kad ponas Sidnemas nenutuokia, ko man iš jūsų reikia. Norėčiau, kad taip ir liktų. Paaiškinau, kad norėčiau pasamdyti seklį iš Lenktosios gatvės, kad tas vyras privalo būti be galo sąžiningas, patikimas ir diskretiškas.

Ponas Ruftonas atrodė patenkintas.

– Asmeninis reikalas, tiesa, panele?

– Labai asmeninis, – patikino Tėja.

Jis linktelėjo.

– Na, tada yra keletas dalykų, kuriuos iš pat pradžių privalote žinoti. Pirma, aš nepažeidžiu įstatymų. Antra, jei išsiaiškinsiu tai, kas pažeidžia įstatymus, būsiu įpareigotas pranešti. Trečia, visos numatytos išlaidos – kelionės ir panašiai – privalo būti padengtos iš anksto. Panele, prašyčiau atleisti, bet privalau galvoti apie šeimą.

Tėja linktelėjo.

– Labai gerai. Sutinku su jūsų sąlygomis. Mano sąlyga ta, kad jūs tiesiog niekam nieko apie tai nepasakosite. Išvadas man pranešite raštu.

Seklys su užsidegimu dirstelėjo į Tėją.

– Dar vienas dalykas, panele, – neabejokite, kad norite išsiaiškinti, nors ir kas tai bebūtų.

– Galvojau apie tai, pone Ruftonai. – Ji giliai įkvėpė. – Pageidauju, kad rastumėte vaiką. Me... mergaitę.

Vyriškis iškėlė ranką.

– Panele, nesvarbu, tai teisėta ar ne, aš – vedęs vyras, pats turiu vaikų. Nesivelsiu į tai, kas pakenktų vaikui!

Tą akimirką paskutinė Tėjos abejonė, ką čia daranti, išsisklaidė. Šiuo vyru ji gali pasikliauti.

– Gerai, – sutiko Tėja. – Paaiškinsiu, ko prašau, o jūs nuspręsite. Šiuo metu mergaitė mokosi privačioje panelės Deil Džentelmenų dukterų mokykloje Bate. Veikiausiai septynerių metų, gimusi... kovo pabaigoje.

Tėjai suspaudė širdį. Ji žinojo gimimo datą. Pernelyg gerai, bet gal ji buvo pakeista, kad būtų išvengta klausimų.

– Vardas? – ramiai paklausė Ruftonas.

– Jos inicialai SG, – atsakė Tėja. – Noriu, kad sužinotumėte kuo daugiau. Spėju, ją užaugino ponia Keitė Parsons iš Kelfildo Jorkšyre, nors pageidaučiau, kad patikrintumėte. Išsiaiškintumėte, jei galėsite, kur ji gimė, ir ar... – žodžiai įstrigo gerklėje, – ar ji laiminga.

Ar ji mano dukra... Negalėjo to pasakyti. Be abejo, Ruftonas sužinos užtektinai, kad ji suprastų. Vienaip ar kitaip.

– Jūs esate panelė Vinslou? – lėtai paklausė jis.

Tėja linktelėjo.

– Ką tai paaiškina?

Jis liūdnai pažiūrėjo į ją.

– Ne pirmas kartas, kai piniginga dama pageidauja sužinoti ką nors slapto. Kaip minėjau, nesivelsiu į nieką, kas galėtų pakenkti vaikui. Vaikas nekaltas, kad tėvas tinkamai juo nepasirūpino. Ne labiau, nei kalta pati motina.

Tėja suvirpėjo.

– Pone Ruftonai, labiausiai norėčiau būti garantuota, kad vaikui viskas gerai. Duodu žodį. Aš... aš noriu sužinoti, ar... ar kuo nors... kuo nors galėčiau padėti.

Po vakarykščio atsitikimo ji nebegali rizikuoti. Mirtis perspėjo šaltu kvėpavimu. Tik Ričardo drąsa ir staigi reakcija įsiterpė tarp jos ir mirties. Jei jos vaikas gyvas, privalo tai sužinoti ir surašyti testamentą... išdėstyti viską nepaisydama iššūkio baimės.

Ponas Ruftonas ilgai stebeilijo į Tėją, lyg būtų vertinęs, svėręs viską mintyse. Tėja jautė, kaip raudonis plūsteli į skruostus, tarsi tos gudrios akutės būtų įžvelgusios paslaptis. Ji išdidžiai atlaikė jo žvilgsnį.

Galiausiai seklys linktelėjo.

– Gerai, imuosi.

Palengvėjimo kupinas atodūsis išgąsdino ją pačią. Tėja net nesuvokė, kad buvo sulaikiusi kvapą.

– Puiku. Malonėkite paimti šiuos pinigus išlaidoms. Suma dosni, bet jei mažokai skyriau, privalote man pasakyti. Taip pat trys vardai: pribuvėjos, gydytojo ir pastoriaus, gyvenančių Vistove, netoli Kelfildo. – Tėja įteikė antspauduotą voką. – Galbūt jie suteiks žinių. Be abejonės, jūsų kelionės išlaidos bus padengtos, jei tektų ten važiuoti.

Ruftonas paėmė kapšelį su pinigais ir vardų sąrašą.

– Panele, man reikės adreso.

– Siųskite ataskaitą čia, – paprašė Tėja. – Ponas Sidnemas ją persiųs. Taip pat liepsiu jam sumokėti, kad ir kiek likčiau jums skolinga. Dar vienas dalykas...

– Panele?

– Pinigai kapšelyje – ne jūsų atlygis. Jį gausite iki paskutinio skatiko. Jei liks išlaidoms skirtų pinigų, galite su mano palaiminimu juos pasilikti.

– Na, panele...

– Pasilikite, pone. Nupirksite ką nors žmonai ir vaikams. Man patiktų.

Jo akys susmigo į Tėją.

– Panele, neabejojate?

Tėja žinojo, kad klausia ne apie pinigus. Ji truputėlį kilstelėjo smakrą.

– Neabejoju, pone Ruftonai.

Išėjusi iš prieblandoje skendinčio pastato Tėja pastebėjo, kad dulksnoja, ir, prieš žengdama šaligatviu, apsižvalgė karietos. Ji stovėjo už poros metrų kitoje kelio pusėje. Arklys tolygiai kramsnojo iš abrakinės, o vežikas kirto savo priešpiečius. Tėja lengviau atsiduso, kad jis dar laukia, ir pasitaisė šydą. Nepanašu, kad galėtų ką nors sutikti, bet... Vos apie tai pagalvojusi išvydo aukštą, gerai pažįstamą figūrą, žirgliojančią šaligatviu jos link.

Šydo aptemdytos akys išsiplėtė, ir Tėja sustingo įpusėjusi lipti laiptais. Ką, po galais, čia daro Ričardas? Per pusryčius lyg ir užsiminė, kad eis į muziejų. Tėja mintyse paskaičiavo – muziejus ne taip ir toli. Akivaizdu, kad jis turi reikalų. Ačiū Dievui, dar viduje nuleido šydą. Ričardas nė už ką jos tokios nepažintų, greičiausiai net nedirstelėtų. Ir ko jam žiūrėti?

Tą akimirką Ričardas, pamatęs laukiančią karietą, nupėdino prie jos. Vežikas papurtė galvą ir, Tėjos siaubui, pasakė:

– Atleiskite, pone. Toji dama paprašė manęs palaukti. Netrukus turėtų pasirodyti kita karieta jums.

Ričardas atsigręžė pažiūrėti į ją. Tėja sustojo lyg stabo ištikta. Per tokį atstumą vargiai ją pažino... Taip, jis nusisuko ir pritariamai linktelėjo vežikui. Neskubėdama Tėja žengė šaligatviu, o Ričardas vėl nukreipė į ją žvilgsnį ir jam atvipo žandikaulis. Tada pasileido link jos įdėmiai spoksodamas.

Kaip, po paraliais? Iš ko atpažino. Neįmanoma!

Ričardas sustojo priešais įrėmęs žvilgsnį.

Geriausia gynyba...

– Labas rytas, Ričardai. Kas tave atginė? – paklausė Tėja.

Jis sumirksėjo.

– Čia tu! Kas atginė mane?.. Turiu pasirašyti dokumentus dėl namo. O tu? Gerai žinai, kad neturėtum čia būti be palydos.

Tėja iškėlė smakrą.

– Lankiausi pas savo advokatus, mano reikalai asmeniniai.

– Vis tiek derėjo pasiimti palydą, – pasakė Ričardas.

Tėja pasijuto sukrėsta, kad jis padeda įlipti į karietą.

– Mudu su dama pažįstami, – paaiškino vežikui. – Grovnerio aikštė, jei malonėtumėte. – Ir įlipo paskui ją.

– Ričardai...

Jis užtrenkė dureles.

– Aš nieko neklausinėju tavęs apie tavo reikalus, – pabrėžė švelniai. – Tik kodėl važiavai be palydos.

Tėja prikando lūpą.

– Atsiprašau...

Didelė ranka apglėbė jos delną, o karieta pajudėjo nuo kelkraščio.

– Ne. Nereikia. Neturiu jokios teisės tavęs kvosti. Tiesa?

Ričardo balse suskambo apgailestavimas, ir Tėja instinktyviai įsikibo į jį pirštais, kai prisivertė pasakyti tai, ką privalėjo.

– Ne, – sukuždėjo ji.

Bet, ak, kaip troško, kad jis būtų kvotęs! Tai jau visai įmanoma...

Ričardas atsiduso ir paleido jos ranką. Tėja nusiminė ir padėkojo šydui už tai, kad pridengė, kai jai teko kalbėti.

– Ričardai, aš nevažiuoju tiesiai namo. Būk geras, paprašyk vežiko, kad nuvežtų mane į Pusmėnulio gatvę, o paskui tave į Grovnerio aikštę.

Ričardas apstulbo, bet iškišo galvą ir šūktelėjo vairuotojui pakeisti kryptį.

– Klausau, pone.

– Tėja, Pusmėnulio gatvė?

Ji linktelėjo sėdėdama šalia.

– Taip. Aš privalau.

– Tėja...

– Ne, Ričardai! – pratrūko ji. – Nesakyk, kad negaliu, neprašyk, kad leisčiau tau su tuo susitvarkyti. Tai... tai yra tas, ką privalau padaryti. Ir dėl savęs, ir dėl Deivido. Viena. Reikia pamėginti ir įsitikinti, kad ji niekada taip nebepasielgs.

Tėja atsigręžė ir kilstelėjo rankas prie šydo. Ričardo stebima pakėlė audeklą, tada užvertė ant skrybėlaitės. Mėlynos akys, iškeltas smakras ir tvirta lūpų linija atskleidė ryžtą.

– Viena?

Nejau Tėja nesupranta, kaip jis jaučiasi? Kad trokšta įsiterpti tarp jos ir viso pasaulio? Tarp jos ir visko, kas galėtų ją įskaudinti: ar tai būtų pasibaidęs arklys, ar ledi Čeisvoter. Dabar toji moteris turėtų žinoti, kad bandymas sužlugdyti Vinslou ir Tėją nepavyko. Ričardas sau tarė, kad ledi Čeisvoter vargu ar įskaudintų Tėją, būtų jis kartu ar ne. Tik kad... kad negalėjo pakęsti minties, jog jai vienai teks stoti prieš senąją žiežulą, susidurti su ledi Čeisvoter pykčiu ir pagieža. Ričardas dar kartą dirstelėjo į Tėją ir prisiminė... yra dalykų, tokių dalykų, kuriuos privalu įveikti...

– Viena, – pakartojo Tėja baigdama Ričardo mintį ir droviai siektelėjo jo rankos.

Ričardas tučtuojau švelniai sugriebė jos delną.

– Bent jau tiek esu jai skolinga, – pripažino tyliai.

Sukirbėjo įniršis.

– Tu nieko jai neskolinga! – nirčiai priminė Ričardas gniauždamas jos ranką. – Tai ji tau skolinga, be to, dar ir atsiprašymą!

Tėja krestelėjo galvą.

– Ne, Ričardai. Viskas įvyko ne dėl jos kaltės, nors ne visai dėl mano. Ar Deivido. Ji mažiausiai kalta.

Tėja taip pat tvirtai spustelėjo jam ranką, ir Ričardas sutramdė troškimą įsitraukti ją į glėbį ir bučiniais numaldyti pasipriešinimą, būgštavimus.

– Prašai, kad tau vienai leisčiau eiti į žvėries irštvą?

Tėjai tai svarbu. Jis suprato. Nuožmus ryžtas stovėti neįsipareigojusiai ir nepriklausomai, bet nereiškia, kad privalo tai padaryti viena.

Tėja linktelėjo.

– Ne todėl, kad nepasitikiu tavimi. Tai vienas tų dalykų, kuriuos...

– Reikia padaryti pačiam, – už ją baigė Ričardas. – Tėja, neturiu jokios teisės prašyti, bet ar neprieštarautum, jei eičiau drauge... – Matė, kaip ji žiojasi priešgyniauti. – Ne, – greitai pridūrė, – ne susitikti su ja. Tik leisk tavęs palaukti apačioje. Kad ir ką privalai jai pasakyti, liks tarp judviejų. Nelauksiu ataskaitos, – jis kreivai šyptelėjo, – nei esi man skolinga, nei man tokios reikia. Kaip kažin ką, elgiesi teisingai, tik leisk man palaukti. Kaip draugui. Nieko daugiau.

Ričardas nė nesuvokė, kaip paprastas prašymas paveikė Tėją.

– Kaip draugui? – sukuždėjo ji.

Ričardas nieko nereikalavo. Tik kad leistų vėl būti jos draugu. Savotišku sekundantu. Nes tai jos mūšis – nuo pradžios iki pabaigos.

Kai privažiavo Pusmėnulio gatvę, Ričardas truputėlį prilaikė Tėją, kol išlipo iš karietos.

– Tėja, tavo šydas.

Ji grįžtelėjusi pažiūrėjo tiesiai į jį.

– Dabar man jo nereikia.

Dėl tavęs. Bet to nepasakė. Pati nesuprato. Į ledi Čeisvoter namus ketino žengti prisidengusi šydu. Net pati neprisiminė kodėl. Nebuvo reikalo slėpti šio apsilankymo. Niekada ir nereikėjo, tai buvo tik jos pačios bailumas.

Kopdama laiptais Ričardo pašonėje ir skambindama varpeliu Tėja suvokė, kad dabar jai nereikia šydo. Ne todėl, kad Ričardas šalia. Dėl to, kad nepalaužiamas jo pasitikėjimas parodė, jog nebūtina slapta sėlinti į ledi Čeisvoter namus. Ji atliks pareigą nesislapstydama, o jei ledi Čeisvoter atsisakys ją priimti, galės tai ir padaryti – viešai.

Kai durys atsidarė, Tėja giliai įkvėpė ir labai aiškiai tarė liokajui:

– Panelė Vinslou. Pasimatyti su ledi Čeisvoter.

Tėją palydėjo į svetainę.

– Panelė Vinslou, miledi.

Už nugaros trinktelėjo durys.

Ledi Čeisvoter sėdėjo ant sofos su mažučiu juodu mopsu, šis amsėdamas stryktelėjo ir urgzdamas nuskuodė prie viešnios. Tėja stovėjo nejudėdama ir laukė, kol šunytis prisiartino ir apuostė jos sijonus. Tada pasilenkė ir ištiesė vos sugniaužtą delną. Mopsas pauostė, iššiepė dantis ir spruko pas šeimininkę.

– Tu jam nepatinki, – šaltai pabrėžė ledi Čeisvoter.

– Jis ir neprivalo manęs mėgti, – atsakė Tėja. – Jūs taip pat.

Senos akys prisimerkė raukšlėtose duobutėse.

– Ne. Neprivalau. Mėgti tavęs. Reikia to ar ne. – Kartėlis perkreipė plonas lūpas. – O daug kas aiškina, kad yra penkiasdešimt tūkstančių gerų priežasčių, kodėl turėčiau mėgti. Ar bent pakęsti. Ką padarei jaunajam Bleikharstui? Spėju, jis atvažiavo su tavimi? Ar neužeis dar kartą man pagrasinti?

– Dar kartą?

– Nepasakė, ar ne? O, jis buvo užsukęs. Įspėjo mane, tarsi būtum tobula gėlelė puokštėje. Bet aš ir tu, panele Vinslou, žinome geriau, tiesa? Jis netrukus išsiaiškins tiesą.

– Su juo tai niekaip nesusiję, – tarė Tėja maudamasi pirštines. – Nors ir kaip būtų, Ričardas Bleikharstas jau žino tiesą, bet jums ir man teks viską išsiaiškinti.

Ledi Čeisvoter įsistebeilijo į ją.

– Dėl Dievo meilės, sėskis, mergaite! – piktai tėškė. – Visai nenoriu, kad surakintų kaklą žiopsant į tave! Ne. Palauk, – ji pritilo. – Smarkiai stuktelėk į duris. Kumščiu. Netoli rakto skylutės.

Mažumėlę sutrikusi Tėja pakluso. Prislopintas niurnėjimas kitoje pusėje ir tolstantys žingsniai daug ką pasakė apie ledi Čeisvoter įžvalgumą. Tėja dėbsojo į nesvetingą šeimininkę, ir jai nenoromis sukilo linksmumas.

– Nenutuokiu, kokie Almerijos Arnsvort tarnai, bet manieji – tikra landūnų šutvė! – bjaurėdamasi pripažino ledi Čeisvoter.

Linksmumas tik sustiprėjo ir sumišo su gailesčiu. Kitomis aplinkybėmis Tėjai būtų patikusi ši tiesmuka senoji moteris.

– Gali prisėsti ten. – Ledi Čeisvoter parodė į krėslą toli nuo sofos. – O tada pasakyti priežastį, kodėl reikalavai su manimi susitikti. Ir kodėl tai ne Ričardo Bleikharsto reikalas.

Tėja atsisėdo ir į senosios damos dėbsojimą atsakė dėbsojimu.

– Ledi Čeisvoter, aš nereikalavau. Tik užsukau pas jus šio to paaiškinti. O ponas Bleikharstas palydėjo mane kaip draugas.

Senolė šaižiai nusikvatojo.

– Draugas! Ak, ir tu nereikalavai? Tik nori kažką paaiškinti. – Ji patempė lūpą. – Net neįsivaizduoju, kaip, tavo galva, tai, ką pasakysi, galėtų paveikti mano nuomonę apie tave!

– Ponia, jūs klystate. Man mažiausiai rūpi, kokia bus jūsų nuomonė apie mane. Galite apie mane galvoti, ką norite.

– Tai ko, po velnių, nori iš manęs? – pratrūko senoji moteris.

– Noriu, kad išklausytumėte tiesą.

Šaltos akys sumigo į Tėją.

– Manai, kad tai pakeis mano nuomonę apie tave?

Tėja papurtė galvą.

– Ne. Jūs mąstote kaip ir mano tėvas. Per aštuonerius metus jo nuomonė nepasikeitė. Kaip ir jūs, jis turi penkiasdešimt tūkstančių priežasčių mane pripažinti. Deja, nė viena iš jų netinkama.

– Sunku įsivaizduoti! – nusišaipė ledi Čeisvoter. – Gerai, mergaite, kokia gi toji tiesa, kurią ketini pasakyti?

– Prieš aštuonerius metus, kai... – Tėja sunkiai nurijo seiles ir pamėgino dar kartą. – Prieš aštuonerius metus jūsų sūnus, gavęs mano ir savo tėvo sutikimą, man pasipiršo. Neturėjau nė septyniolikos.

Ledi Čeisvoter prunkštelėjo.

– Jei manai, kad jaunystė atleidžia...

– Iš pradžių aš neatsisakiau, – tyliai tarė Tėja primindama sau, kad senoji dama buvo Lalertono motina. – Bet nebuvau apsisprendusi dėl vedybų. Jis buvo gerokai vyresnis, todėl paprašiau laiko pagalvoti. Pažinti jį. Tik tiek.

– Šešiolikos turėjai suprasti, kad tavo tėvas žinojo, kas tau geriausia, ir dėkoti Dievui už garbingą partiją! – rėžė ledi Čeisvoter.

Tėja sugriežė dantimis. Daugelis laikytųsi tokios nuostatos. Kitko ji ir nesitikėjo.

– Kaip žinote, mano tėvas ir lordas Čeisvoteris buvo sukirtę rankomis dėl sąjungos, tėvas man pasakė, kad dėl visko susitarta.

– Taip ir turėjo būti! Didžiuojiesi žinodama, kad tavo nenuolankumas pražudė mano sūnų?

– Jis taip pat pasakė jūsų sūnui, – tęsė Tėja, – kad dėl šios partijos rimtai nuspręsta. Kad mane atves į protą. Po dienos ar kelių jūsų sūnus pakvietė mane pasivėžinti karieta. Kadangi paprašiau progos geriau jį pažinti, išvykau. Jūsų sūnus nuvažiavo keletą mylių, buvo jau vėlyva popietė, artinosi audra, nors nesilioviau sakiusi, kad esame per toli nuo namų ir reikėtų sukti atgal, jis nepaisė manęs, todėl buvome priversti ieškoti prieglobsčio užeigoje. Nebuvo kito pasirinkimo, tik likti ten nakčiai.

– Taigi tu susikompromitavai, – paniekinamai iškošė ledi Čeisvoter.

– Taip jis man sakė.

Tėja įsitvėrė savitvardos, ramybės, ledinių šarvų, kurie buvo vienintelė gynybos priemonė nuo deginančio pažeminimo ir dusinančio siaubo. Tai nutiko kažkam kitam – mergaitei, kurios nebėra, nepažįstamajai. Ji pasakoja kažkieno kito istoriją.

– Galbūt kvailoka, bet pasakiau, kad netekėsiu už jo, kad jei visa tai surengė tikėdamasis jėga gauti mano sutikimą, jam nepavyks. Nakčiai pasišalinau į savo kambarį su viena iš tarnaičių. Maniau, taip bus išvengta siaubingo skandalo.

– Apgalvojai viską, ar ne?

– Viską, išskyrus tai, kad jūsų sūnus papirks mergaitę, ir ji vidury nakties išeis iš kambario...

– Kokie paistalai!

– Ponia, jis tą pripažino. Didžiuodamasis. Tarsi būtų padaręs ką nors protingo. Kai tik mane išprievartavo.

Ji pasakė tai garsiai. Pirmą kartą ištarė garsiai. Iki tol baidėsi tikrojo žodžio. Net bjaurėdamasi savo minčių gūžėsi tyloje. Daugiau to nebus.

– Buvai susižadėjusi, – tarė ledi Čeisvoter gūžtelėjusi pečiais. – Be abejo, jam derėjo palaukti, bet kadangi tavo tėvas patvirtino partiją, kokią teisę turėjai?..

– Aš atsakiau jam, – Tėja prisivertė išlaikyti šaltą, ramų, nevirpantį balsą. – Atmečiau jo pasiūlymą, o kai suvokiau... kai pabudusi aptikau jį savo lovoje, aš stūmiau... aš stūmiau...

Ji užsikirto. Neįsileido persekiojančių niūrių ir baisių prisiminimų. Sunkus kūnas, sugniuždęs jos pastangas grumtis, delnas, užgniaužęs riksmus, pergalingas jo murmėjimas praskėtus šlaunis... ir skausmas, bauginantis pažeminimas, kol niekino jos kūną, greitai ir iki galo. Tėja nustūmė atsiminimus šalin. Atgal už ledinės sienos, kur jiems ir vieta.

– O, Viešpatie, mergaite! Kaip manai, kas atsitiko tokio, ko nebūtų įvykę jūsų vestuvių naktį? – Šie žodžiai ir nekantrumas priminė Aberfildą. – Nejau manai, kad dėl to būsiu geresnės nuomonės apie tave? Kvailiukė! Praradusi skaistybę su Naidželu privalėjai už jo tekėti! – ji pašaipiai patempė lūpą. – Niekas, žinodamas tiesą, nebūtų tavęs ėmęs, o jei manai, kad šia pasakaite paveiksi mano nuomonę, pasakysiu, kad nepataikei į taikinį.

– Ponia, kaip minėjau pradžioje, jūsų nuomonė apie mane nesvarbi.

– Tada dėstyk savo atvykimo tikslą ir baikime.

– Ponia, paklauskite savęs štai ko: kaip, jūsų nuomone, reaguotų kiekvienas garbingas vyras, išgirdęs, kad jo sesuo buvo išprievartauta?

Ledi Čeisvoter prasižiojo. Ir vėl užsičiaupė. Jos lūpos įsitempė.

– Suprantu. Vadinasi, tikiesi, kad sutiksiu su tokiu Naidželo elgesio paaiškinimu ir...

– Ne, – įsiterpė Tėja. – Nesitikiu. Net ir netrokštu. Apie mane galite galvoti, ką panorėjusi. Galite manyti, kad tai nebuvo išprievartavimas. Bet ar įstengiate pripažinti, kad Deividas patikėjo manimi? Kad mano brolis patikėjo, jog buvau išprievartauta, ir elgėsi atitinkamai? Klausiu jūsų dar kartą: kaip turėtų reaguoti garbingas vyras? Jūs turite dukrą – kaip būtų pasielgęs jūsų sūnus tokiomis aplinkybėmis?

Spengė nejauki tyla, ir priblokštas senas veidas surūstėjo.

– Ko tu iš manęs nori?

– Labai nedaug. Seras Žilis Meisonas nutraukė mano brolio bylą. Vis dėlto jūs užuominomis ir paskalomis galite jį sužlugdyti. Jei paskleistumėte gandą, kad visa tai buvo klaida, nesusipratimas...

– Turbūt išprotėjai!

Tėja giliai įkvėpė.

– Tada neturėsiu kitos išeities, tik papasakoti visiems apie ginčo priežastį – tikrai žinau, kad skandalas jus sužlugdytų.

– Tave taip pat, – pabrėžė ledi Čeisvoter, nors atrodė, kad yra sukrėsta ir abejoja.

– Bet man tai nerūpi, – atkirto Tėja. – O jūsų sūnaus vardas bus suterštas. Turite dukrą ir privalote pasirūpinti geru jos vardu.

Ilgam stojo tyla.

– Tavo brolis, – galiausiai pasigirdo, – pasielgė garbingai, padarysiu, kas mano jėgoms, kad sustabdyčiau gandus. Tave tenkina?

– Taip.

– Tada leisk man pasakyti – tu užtraukei gėdą savo vardui, savo šeimai, savo kilmei. Atsakydama mano sūnui paversti tave sąžininga moterimi, užtraukei gėdą savo lyčiai. Buvai neverta mano sūnaus palankumo! Ir savo brolio!

Tėja atsistojo.

– Dar šis tas. Viename savo laiške užsiminėte apie vaiką. Du... dukrą...

Tėja nutilo, o ledi Čeisvoter akys suliepsnojo.

– Pripažįsti tai, ar ne?

Skausmas suspaudė Tėjai širdį.

– Man buvo pasakyta, kad vaikas mirė, bet dabar noriu išsiaiškinti tiesą. Tikiu, kad ji gyva, ir vos tik tai bus patvirtinta ir aš sulauksiu ataskaitos, jos vardu surašysiu testamentą.

– Fui! – nusispjovė ledi Čeisvoter. – Ir kas iš to? Tavo santuoka su Bleikharstu panaikins testamentą, būdama susižadėjusi su juo, teisiškai negali perduoti savo turto!

Tėja apie tai mąstė. Ir negimusiai jos vilčiai buvo suduotas mirtinas smūgis. Jei Bate gyvenantis vaikas jos...

– Nebuvo jokių sužadėtuvių. Ir niekada nebus. Įvyko nesusipratimas. Niekas manęs nesulaikys, aš vis tiek perduosiu turtą.

Ledi Čeisvoter nustėro.

– Nebuvo sužadėtuvių? Jis laukia tavęs apačioje. – Moters lūpos paniekinamai išsirietė.

– Ne, – sušnibždėjo Tėja. – Nebus ir vestuvių.

Ledi Čeisvoter toliau dėbsojo, ir Tėja gurktelėjo seiles. Skausmas, geliantis, sielvartingas skausmas, slypėjo senose akyse.

– Suprantu. – Ledi Čeisvoter gerklė trūktelėjo, delnai sterblėje susigniaužė. – Manau, neturiu teisės prašyti, bet galbūt atsiųstum man žinių apie vaiką... retkarčiais. Jei aplankytum ją.

– Aš... aš galėčiau, – sutiko Tėja apstulbusi, paskui, ne visai suvokdama kodėl, paklausė: – Norėtumėte ją pamatyti? – išvydusi apstulbusį senosios moters veidą, skubiai pridūrė: – Ne pripažinti, tiesiog pamatyti, jei viskas būtų apdairiai surengta?

Tyla išsitęsė ir užpildė tarp jųdviejų atsivėrusią prarają.

– Pagalvosiu. Viso geriausio, – galiausiai tarė ledi Čeisvoter.

Supratusi, kad susitikimas baigtas, Tėja pasisuko eiti.

Kai pasiekė duris, ledi Čeisvoter prabilo dar kartą:

– Aberfildas jau žino apie tavo ketinimus?

Tėja žvilgtelėjo atgal.

– Dar ne. Pasakysiu, kai turėsiu visą informaciją. Nenoriu jam suteikti progos dar kartą paslėpti vaiką.

Šiurkštus juokas išsiveržė senajai moteriai iš gerklės.

– Labai išmintinga. Apie ją sužinojau tik po vyro mirties. Radau Aberfildo laišką, bet jis atsisakė pasakoti. Pasakyk, jei pridarytų tau sunkumų. Dabar eik!

Durys užsivėrė Tėjai už nugaros. Ji pradėjo nenumaldomai virpėti priblokšta savo poelgio didybės. Viskas baigta. Deividas dabar saugus. Ledi Čeisvoter pripažino, kad jis elgėsi garbingai. Tėja prisivertė giliai kvėpuoti trokšdama sutramdyti drebulį. Ir pamažu jis aprimo. Nes pati sau liepė.

Ne tik Deividas saugus – rodos, tarp jųdviejų su ledi Čeisvoter atsirado keistas, nebylus supratimas. Tėja mintimis grįžo prie įžeistos išsigandusios moters, prieš porą savaičių atvykusios į Londoną. Ar ta moteris būtų galėjusi pasirodyti ledi Čeisvoter svetainėje, iškloti tiesą ir priimti tokį sprendimą?

Ji taip nemanė. Tai moteriai būtų buvę neapsakomai sunku susitvardyti ir prisidengti apgaulinga išore. Kažkaip ji atrado stiprybės. Ir drąsos ja pasinaudoti. Žėrinčios tamsios akys ir kreiva šypsenėlė švystelėjo Tėjos atmintyje. Ričardas. Jis niekada nesužinos, kiek daug jai padėjo – tiesiog būdamas draugas.

Ričardas laukė prieškambaryje, sėdėjo toje pat vietoje. Kai Tėja nusileido laiptais, jis žvilgtelėjo ir staigiai atsistojo. Akys tarsi tyrinėjo ją, viduje ir išorėje ieškodamos skriaudos pėdsako. Tada jis nusišypsojo.

– Žiežula įveikta?

Tėja papurtė galvą.

– Nevisiškai. – Nieko nereikėjo įveikti, nebent pačiai save. Todėl Tėja įsikibo į ištiestą ranką ir tarė: – Susitarti, pasirodo, lengviau.

Tamsūs antakiai išsilenkė.

– Dažniausiai taip būna. Eikš. Palydėsiu tave namo.

Tėjai kaip tik reikėjo pasivaikščioti, kad surikiuotų mintis. Ričardas nekalbėjo, bet ji jautė santūrią, gaubiančią ir beveik užvaldančią jo jėgą. Draugas. Ir daugiau, kažkas daugiau, ko niekaip nevalia pripažinti.

– Rytoj išvyksti į Bleiknį? – kai jie įsuko į Grovnerio aikštę, paklausė Tėja.

– Taip, – pašaipi gaidelė pasigirdo Ričardo balse: – Anot Makso, mano krikštasūnis stulbinamai greitai augai, ir aš paprasčiausiai privalau pamatyti.

Prislopintas juokas išsiveržė Tėjai iš gerklės.

– Žinoma.

Širdis sruvo krauju galvojant apie Bate gyvenantį vaiką, kurio niekas nenorėjo. Mergaitei gimus, visiems rūpėjo tik, kaip ją paslėpti. Net nuo motinos.

– O jūs su Almerija atvažiuosite kitą dieną. Labai lauksiu, – pasakė Ričardas ir švelniai pridūrė: – Tėja, nepergyvenk. Viską išspręsime. Apsvarstysime iki galo.

Lengva būtų priimti, ką siūlė Ričardas. Juk suprastų jos troškimą pirmiausia pasirūpinti vaiku?

Jei aplankysi ją... Ledi Čeisvoter žodžiai persekiojo Tėją. Ji mąstė tik apie tai, kaip užtikrinti vaiko saugumą. Vaikams reikia kur kas daugiau. Jos pačios tėvas ją saugojo – pagal savo elgesio taisykles atliko pareigą, ir ne tik. Dauguma tėvų būtų tiesiog ištrenkę ją lauk. Aberfildas bent jau pasirūpino jos pragyvenimu.

Saugumas ir patikimumas, bet jokios meilės.

Ar jos vaikui nereikia ko nors daugiau? Jei priimtų Ričardo pasiūlymą, ar jis leistų daugiau?

Keturioliktas skyrius

Ričardas atsipalaidavęs atsilošė krėsle, stovinčiame šalia stiklinių bibliotekos durų, o Makso spanieliai susirangę gulėjo prie kojų. Bleiknyje buvo nuostabus vakaras, durys į terasą plačiai atlapotos. Plūdo sutemų garsai: pelėdos ūkavimas, tylus prunkštimas ir trepsėjimas iš arklidžių. Nuo sodo sklido levandų, rozmarinų dvelksmas. Diena buvo šilta, o kvapai lūkuriavo pranašaudami ateinančią vasarą. Ričardas čia jautėsi laisvas. Šis namas, ypač šis kambarys, visą gyvenimą buvo jo namai. Iki dabar. Ak, bet jis vis dar jautėsi laisvai, tarsi būtų bičiuliškai bendravęs su senu pažįstamu. Kambarys vis dar svetingai jį sutiko, kaip ir pats

namas.

Bet šie namai jau ne jo, kad ir kaip juos mylėjo ir mylės. Prieš kurį laiką tai suprato. Protu suvokė tą dieną, kai Maksas paskelbė apie neišvengiamas vedybas su Verite. Širdimi pajuto, kai įsisąmonino brolio santuokos tikrumą.

Šiame name liks jo praeitis. Kitame turi būti kuriama ateitis. Namas Taringe jau įrengtas.

Nors Maksas su Verite visai netroško, kad jis išvažiuotų. Atvirkščiai, apsidžiaugtų, jei liktų. Ypač nuliūdo ir sunerimo Veritė dėl to, kad jis mano, esą ji nori, jog jis išvažiuotų.

Ričardas šyptelėjo prisiminęs jos susirūpinimą.

Verite, kvailute! Man reikia savų namų. Turėjau ryžtis šiam žingsniui prieš daug metų, kol tas mulkis nebuvo sutikęs tavęs.

Tai buvo tiesa. Rodės, Maksas supranta. Tik, deja, kaip būdinga Maksui, kaltę prisiėmė sau.

Turbūt elgiausi savanaudiškai tave čia laikydamas.

Jis neišvadino Makso kvailiuku. Pastaba buvo nepalyginti tiesmukesnė.

Maksas grįžo į kambarį. Juodu su Verite buvo viršuje ir prižiūrėjo, kaip į lopšį guldomas mažasis Viljamas Ričardas.

– Apkamšytas? – rimtai pasiteiravo Ričardas.

Viešpatie! Kas būtų pamanęs, kad Maksas taps tokiu atsidavusiu tėvu! Na, o jis pats negalvos apie staiga nudiegusį skrandį ir karščiuojančias akis, kai Veritė šį vakarą jam ant rankų paguldė krikštasūnį. Ačiū Dievui, Maksas nepastebėjo.

– Na, užsičiaupk, Riki, – tarė Maksas be jokio apmaudo. – Mačiau, kaip sudrėko tavo akys, kai Veritė davė palaikyti krikštasūnį!

– Sudrėko akys? – paprieštaravo Ričardas. – Prakeikimas! Paklausius tavęs atrodytų, kad aš kaip tuščiagalvė debiutantė! – Viešpatie, nejau tai buvo taip akivaizdu?

Dvynys sukrizeno ir paklausė:

– Jei jau kalbame apie tai, tu susižadėjęs ar nesusižadėjęs?

– Tėja Vinslou, – paaiškino Ričardas truputėlį droviai, – ne tuščiagalvė debiutantė.

– Išgersi? – žingsniuodamas prie sieninio stalelio pasiteiravo Maksas ir nelaukdamas atsakymo dosniai šliūkštelėjo du stiklus brendžio. – Stebėčiausi, jei tokia būtų, – tęsė padavęs vieną Ričardui. – Prisimenu, būdama dešimties ji priversdavo tave velniškai paprakaituoti prie šachmatų lentos.

Ričardas nusišypsojo.

– Niekas nepasikeitė. – Jis gurkštelėjo brendžio. – Geras skystymėlis. Spėju, iš Džentelmenų?

Maksas nusivaipė išgirdęs pastabą dėl vietos kontrabandininkų gaujos ir įsitaisė krėsle priešais Ričardą.

– Kas dar? Jie nuolat palieka nelemtas savo prekes už arklidžių, nors perdaviau daugybę raštelių, kad visiškai nebūtina. Turėtų nutuokti, kad joks save gerbiantis Bleikharstas jų neįduotų. Aną dieną paliko kvepalų ir nėrinių atraižą!

Ričardas nusišypsojo ir kilstelėjo taurę.

– Už tradiciją!

Maksas prunkštelėjo.

– Beje, kiek žinau, statinaitė, o gal ir pora, laukia tavęs name Taringe.

Ričardas pratrūko kvatoti.

– Nejaugi?

– Taip. Be abejo, jei deramai elgsiesi, tinkamu laiku gausi nėrinių ir kvepalų. Na, bet nenusuk kalbos ir papasakok apie savo sužadėtuves.

Ričardas atsiduso.

– Tai ne sužadėtuvės. Jei nori žinoti, o velniška painiava.

Juodi Makso antakiai išsilenkė, o gintarinės akys linksmai žybtelėjo.

– Taip ir supratau iš padriko Almerijos laiško, kuriame rašė, kad džiaugtųsi galėdama dalyvauti Vilio krikštynose, kad turi viešnią – Dorotėją Vinslou – ir kaip būtų nesmagu, jei praleistume tokią puikią progą užtikrinti ilgalaikę tavo laimę, ir aaa... tęsti?

– Sėkmę? – pasiūlė Ričardas.

– Pažodžiui. Ketinau parašyti Almerijai, kad eitų velniop, bet kadangi tau minėjau, jog panelė Vinslou laukiama... – Jis linksmu žvilgsniu pervėrė Ričardą. – Iš Almerijos laiško susidarė įspūdis, kad panelė Vinslou tikrai trokšta pamatyti Bleiknio grožybes. – Maksas papurtė galvą. – Nežinau, kaip pavyko, bet man palengvėjo, kai Almerija sutiko atvažiuoti.

– Tai, broleli, viena iš priežasčių, kodėl atvyksta Tėja, – pasakė Ričardas ir paaiškino, ką ji padariusi.

Maksas liovėsi kvatojęsis, kartais tik nedorai nusišypsodavo ir sukrizendavo, o Ričardas kalbėjo toliau:

– Nežinodama, kokia didelė Almerijos manija matyti mane susisaisčiusį su didžiausiais, kokie tik įmanomi, turtais... – jis kantriai palaukė, kol Maksas atgavo savitvardą, – Tėja nesuvokė, kad mūsų krikštamotė nuspręs, jog dėl visko susitarta, – liūdnai baigė.

– Kuris nors galėjote tai paneigti, – paaiškino Maksas stiklinėje sukiodamas brendį ir palaimingai jo įkvėpdamas.

– Ne, – nukirto Ričardas. – Bent jau aš negalėjau. Ypač tuo metu. Įtikinau ir Tėją to nedaryti.

– Ne, turbūt ne, – pritarė Maksas.

Daugiau jis nekamantinėjo. Iš paskutinio Džulijano Breibruko laiško suprato, koks baisus skandalas kilo dėl Tėjos ir Deivido Vinslou. Maksas neabejojo, kad būta ne vien Vinslou arešto, o vėliau ir paleidimo, bet nesiryžo išgauti priežasties, kodėl Vinslou iškvietė į dvikovą Lalertoną. Ričardas pats papasakos, kai tik įstengs.

O dar ankstesnis Džulijano laiškas...

Žinoma, kadangi tavęs nėra mieste, kad ją išblaškytum, ledi Arnsvort kišasi į nesamus vedybinius Rikio planus – stumia jam turtingas paveldėtojas iš vienos ir iš kitos pusės. Kad ir kaip keista bebūtų, rodos, šį kartą jai tikrai pavyko. Dėl nepaaiškinamų priežasčių viena galėtų tikti. Tiesą sakant, visi penkiasdešimt tūkstančių. Turint tai galvoje, galima tik melstis, kad to mulkio neapakintų beveik pragaištingas Bleikharstų užsispyrimas dėl to, kas visiems mums jau ir taip aišku kaip dieną...

Panašu, Breibrukas, nustūmęs į šalį bereikalingą pašaipą apie liūdnai pagarsėjusį Bleikharstų užsispyrimą, manė, kad panelė Vinslou be turtų gali dar kai ką pasiūlyti Rikiui. Nuo atvykimo šią popietę Maksas matė, koks Rikis išsiblaškęs, tad jam kilo įtarimas, kad galbūt Džulijanas teisus.

Dar niekada Rikis nebuvo toks tylus ar susimąstęs. Na, būdavo, bet tik prie knygų. Dėl moters tikrai niekada. O tais kartais, kai Ričardas užmegzdavo romaną su moterimi, šiukštu neveldavo jausmų.

Jei išties dabar tokių esama. Veritė sakė, kad Ričardas įsimylėjęs. Maksas neapsimetė trokštąs sužinoti, kaip ji tai atspėjo iš paprasčiausio fakto, kad pusė jų pažįstamų laiškuose užsiminė apie Rikio susidomėjimą panele Vinslou, nors pats Rikis laiškuose nė karto jos nepaminėjo. Bet Veritė neabejojo. Ir Maksas linko su ja sutikti.

Viena ypač jį įtikino: niekada gyvenime Ričardas nevengė išsikalbėti savo dvyniui. Maksas ištiesė kojas, gurkštelėjo brendžio ir probėgšmais prisimintajai panelei Vinslou tyliai palinkėjo sėkmės. Nekantraudamas laukė, kada rytoj atnaujins su ja pažintį. Tada jie visi ir susirinks. Pirmoji atvažiuos Almerija su panele Vinslou, paskui atkeliaus Džulijanas. Krikštynos numatytos kitą savaitę.

Maksas spėliojo, ar būtų taktiška padėkoti panelei Vinslou už pastangas. Įtarė, kad jei nebūtų jutusi pagundos apvesdinti Rikį, Almerija arba visai nebūtų atvažiavusi, arba jos viešnagė būtų buvusi itin trumpa. Šiaip ar taip, ji ketino pasilikti mažiausiai savaitę. Maksas netikėtai nusijuokė.

Rikis prisimerkė žiūrėdamas pro brendžio taurės viršų.

– Taip?

– Nieko. Tik mąsčiau, nieko nuostabaus, kad panelė Vinslou vis dar geba puikiai žaisti šachmatais, jei taip apsukriai apsuko Almeriją apie savo pirštelį.

Maksas nė kiek nenustebo, kai jo dvynys praleido tai pro ausis.

Kitą popietę Tėja išlipo iš pašto karietos, šypsodamasi padėkojo laiptelius išlanksčiusiam liokajui ir su palengvėjimu atsiduso. Palengvėjo ne tik fiziškai, kad gali ištiesti po kelionės nuvargusias ir sustirusias kojas, bet ir morališkai, kad daugiau neteks dalytis viena erdve su Almerija.

Klausydamasi, kaip krikštamotė atsainiai vardija geriausius šilko pirklius ir vestuvinių suknelių parduotuves, iš visų jėgų tvardėsi. Apmąstymai, ar princesės Šarlotės prieš septynerius metus pasirinktas sidabrinės spalvos brokatas nebūtų mažumėlę senamadiškas, dar labiau bandė kantrybę.

Tėja kandžiai priminė, kad jos karališkosios didenybės mirtis per gimdymą po metų negeras ženklas.

Tikra tiesa, mano brangioji. Visai nelaiminga nuotaka.

Bet tarp Kenterburio ir Bleiknio įsisiūbavęs monologas apie sutuoktuvių pranašumus katedroje, o ne Šv. Jurgio bažnyčioje Hanoverio aikštėje, besikaitaliojantis su svarstymais, ar būtų protinga įdarbinti žindyvę, vos nepalaužė Tėjos. Ką jau kalbėti apie tai, kad Almerija Arnsvort skaičiavo viščiukus ne tik neišperėjusi kiaušinių, bet ir į vištų aptvarą neįleidusi gaidžio.

Almerija išlipo paskui Tėją stipriai remdamasi į nelaimingą liokajų.

– Na, jau! Būtų galima tikėtis, kad Maksas bent jau... ak.

Ji nutilo išvydusi pro laukujes duris išeinantį sūnėną.

Tėja sumirksėjo. Pamiršusi buvo, kokie panašūs Bleikharstų dvyniai. Nieku gyvu ne identiškai, bet panašumas vis tiek stulbinamas.

Grafas Bleikharstas grakščiai nusileido laiptais, švytėdamas džiaugsminga šypsena.

– O, štai ir jūs. Kaip tik liepiau bibliotekoje patiekti arbatos. – Jis paėmė Almerijos ranką ir pasilenkė pakštelėti į skruostą. – Almerija, džiaugiamės, kad atvykote. Neabejoju, kad Veritė tuojau pat prisidės. Ji ilsisi, bet primygtinai prašė atsiųsti tarnaitę pažadinti, vos tik jūs atvažiuosite.

Stebima pakerėtos Tėjos, Almerija akivaizdžiai sušvelnėjo.

– Na, visai nenorėčiau trukdyti jos poilsio.

Bleikharstas sukikeno.

– Jei ne jūs, tai, neabejoju, mūsų sūnus vis tiek tą padarytų! Eikime vidun. – Jis atsisuko į Tėją. – Panele Vinslou. Man malonu atnaujinti mūsų pažintį. Sveika atvykusi į Bleiknį.

– Ačiū, milorde. Čia labai gražu.

Taip. Namas, erdvūs Tiudorų stiliaus rūmai, stovėjo tarp milžiniškų gėlynų ir, rodos, netikėtai iškilo gamtovaizdyje.

Makso šypsena Tėjai priminė Ričardą.

– Dėkoju, panele Vinslou. Prašyčiau užeiti. Rikis namuose, o Breibrukas atvyko prieš porą valandų. Tikiuosi, mėgaujatės savuoju sezonu.

– Bleikharstai, tu labai malonus, kad mus pakvietei. – Tarė Almerija santūriai. – Nors aš vis tiek apgailestauju dėl blogos reputacijos, lydėjusios tavo vedybas praėjusiais metais, galima tik dėkoti Veritei, kad santuoka pažabojo kai kuriuos bjaurius tavo įpročius.

Tėja nežinojo, kur sukti akis. Kuo puikiausiai suprato, kokius bjaurius įpročius turi galvoje Almerija, bet nė kiek netroško išsiduoti. Manė, kad labiausiai tiktų abejinga išraiška.

Bleikharstas viską sugadino.

– O? Almerija, ir kokie gi įpročiai tai būtų?

Tėja nuslopino kylantį juoką, o Almerija pervėrė lordą Bleikharstą tramdomu žvilgsniu.

– Maksai, tikrai žinai, apie kokius įpročius kalbu!

– Ak! Tuos įpročius, – suvokė jo šviesybė, mandagiai rodydamas Almerijai sekti paskui ir pasiūlydamas Tėjai parankę. – Panele Vinslou, užeikite ir susipažinkite su ledi Bleikharst. Jie išties nekantriai laukė jūsų atvykstant.

Tėjos spėlionės, kad grafienės troškimas susitikti su ja yra tiesiog mandagi lordo Bleikharsto vingrybė, išgaravo susidūrus su tikrai nuoširdžiu ledi Bleikharst džiaugsmu ir meilumu, kai ji įžengė į biblioteką, kur Almerija su Tėja jau gaivinosi puodeliu arbatos.

Tėja manė, kad grafienė – nepaprastai žavinga moteris tamsiais plaukais ir giliomis pilkomis akimis. Mažutė ir liaunutė ji vis dar atrodė truputėlį išbalusi, ir lordas Bleikharstas stryktelėjo ant kojų skubėdamas pritraukti jai kėdę.

– Gerai miegojai? – pasiteiravo dar jai nepratarus nė žodžio.

Skausmas sukaustė Tėją, kai balse išgirdo švelnų rūpestį, probėgšmais išvydo žmonos rankos glamonę pirštais, kai vedė ją prie kėdės. Štai kaip viskas turėtų būti.

– Taip, Maksai, dėkoju, – prabilo grafienė. – Laba diena, teta Almerija. Kaip malonu vėl jus matyti.

Jos balsas taip pat buvo malonus. Kimus ir melodingas. Pamačiusi, kad lordas Bleikharstas spraudžia ją kėdėn, Veritė suskubo paprieštarauti:

– Bet turėčiau tinkamai pasisveikinti su viešniomis, o ne išsidrėbti kėdėje! – ji pamėgino atsistoti, bet buvo tvirtai sulaikyta vyro.

– Gali ir iš čia pasisveikinti, – tarė jis. – Puikiai žinai, kad, mano nuomone, dar turėtum būti lovoje! Verite, čia Almerijos krikšto dukra panelė Vinslou. Panele Vinslou, čia mano žmona ledi Bleikharst.

– Žinote, jis – tikras tironas, – pasakė ledi Bleikharst, nutaisiusi kuo rimčiausią išraišką. – Dar niekuo taip nesidžiaugiau, kaip Ričardo išvykimu į miestą, nes buvo neką geresnis! Niekada aplink mane nebuvo taip šokinėjama, nebuvau taip lepinama! Laba diena, panele Vinslou. Labai džiaugiuosi galėdama su jumis susipažinti.

Tėja tūptelėjo.

– Ačiū, ledi Bleikharst. Man garbė.

– Verite, Bleikharstas, – pareiškė Almerija, – rodo išties deramą dėmesį ir susirūpinimą tavo sveikata. Sveikinu tave susilaukus Įpėdinio.

Lordas Bleikharstas šyptelėjo.

– Almerija, patikinu jus, kad, mano požiūriu, nepakankamą dėmesį. Šiaip ar taip, džiaugiausi vaiko gimimu.

– Ir tai, Maksai, daro tau didelę garbę, – leido sau pasakyti Almerija. – Nors, be abejo, turėjo palengvėti, kad gimė sūnus.

Kitas balsas įsiterpė nuo pravirų terasos durų.

– Tiesą sakant, Almerija, nemanau.

Pasirodė Ričardas su lordu Breibruku.

– Bent jau sprendžiant iš jo laiško. Pirmose trijose pastraipose rašė, kad kūdikis gimė, o Veritė jaučiasi puikiai. Mintis apie kūdikio lytį tarsi pavėluotai toptelėjo!

Tėjos džiaugsmui, Bleikharstas išraudo.

– O, Riki, eik velniop! Palauk savo eilės ir pamatysi, kaip tu jausiesi.

Lordas Breibrukas sukrizeno.

– Panele Vinslou, nekreipkite į juos dėmesio. Kartais būna dar blogiau. Jūsų paslaugoms, ledi Arnsvort. Panele Vinslou. Tikiuosi, kelionė buvo patogi?

– Labai patogi, dėkoju, lorde Breibrukai, – atsakė Almerija. – Verite, o kada galėtume pamatyti... Viljamą, ar ne?

Ledi Bleikharst nusišypsojo.

– Netrukus, teta. Jis pabudo prieš pusvalandį. Pamaitinau, o auklė sakė perrengs ir atneš.

Almerijai atvipo žandikaulis.

– Pati jį maitini? Mano brangioji, Verite, tai visai nebūtina, žindyvė yra nepalyginti...

– Man patinka, teta, – tyliai pertraukė Veritė. – Sprendimas buvo mano.

Lordas Bleikharstas, stovėdamas šalia žmonos krėslo, uždėjo ranką jai ant peties ir tarė:

– Jam aš visiškai pritariu.

Karietoje apie tai buvo išreikšta itin griežta nuomonė, tad Tėja labai nustebo, kad iš pradžių Almerija nuščiuvo.

– Žinoma, Maksai, jei pritari, nėra ką ir kalbėti, – paskui nedrąsiai pridūrė: – Jei Veritės pernelyg nevargina.

Vis dėlto Tėjai pasirodė, kad lordui Breibrukui akivaizdžiai palengvėjo, kai ši tema buvo baigta. Net Ričardas atsipalaidavo. Nors turbūt nerimavo dėl šio susitikimo. Jo žvilgsnis lakstė nuo brolio prie Almerijos ir grafienės.

Tada, be jokio įspėjimo, Ričardo akys susmigo į ją, ir pasirodė širdį verianti šypsena, praskaidrinanti tamsias akis. Lūpos nebyliai sukrutėjo, ir jis, neištaręs pasveikinimo, kilstelėjo puodelį arbatos.

Ačiū.

Tėjos gynybinės užkardos sudrebėjo iki pamatų, iki pat širdies gelmių. Jei Ričardas kada nors įtartų apie jos jausmus jam... Tėja įstengė nusišypsoti. Plačiai. Džiaugiuosi galėdama padėti. Tarsi tai nieko nereikštų.

Prasivėrė durys, ir pasirodė auklė su mažyčiu, į skarą suvystytu ryšulėliu, o kambaryje įsivyravo įtempta nuotaika, tarsi kavalerijos gelbėtojų pulkas būtų ėmęs artintis prie apgultos tvirtovės.

Lordas Bleikharstas perėjo per kambarį, prisiartino prie auklės, įtartinai sučiaupusios lūpas, ir paėmė ryšulėlį ant rankų.

– Dėkoju, aukle. Pakviesime, kai jį bus galima nešti į vaikų kambarį.

– Taip, milorde. – Ji tūptelėjo ir išėjo.

Priežasties slopinamam auklės linksmumui nereikėjo ilgai ieškoti. Kai lordas Bleikharstas vėl atsigręžė į svečius, jo veidą nušvietęs neslepiamas, meilus pasididžiavimas skausmingai smigo į Tėją ir atvėrė žaizdas, kurios, ji manė, užgijo ir buvo pamirštos.

Niekas taip nežvelgė į jos vaiką.

– Maksai, galbūt... – prabilo grafienė, – galbūt teta Almerija norėtų jį palaikyti?

Jo šviesybė lėtai atsisuko į tetą.

– Almerija?

– Man... man labai patiktų, Maksai, – pasigirdo uždusęs, prikimęs, bejausmis balsas.

Lordas Bleikharstas pasilenkė ir rūpestingai perkėlė kūdikį jai į glėbį.

– Juk žinote, jam... jam galvutę reikia prilaikyti...

– Maksai, esu laikiusi kūdikius, – šiurkščiai paaiškino Almerija. – Tu buvai vienas iš jų. – Ji dirstelėjo į Breibruką. – Net jūs. Tiesą pasakius, – ji įtaisė kūdikėlį rankose ir truputėlį patraukė skaros kraštus, – vienintelė, kurio iš čia nelaikiau dar kūdikio, būtų Veritė.

Visi nutilo, kol Almerija tyrinėjo vaikelį. Atsargiu, grakščiu pirštu švelniai perbraukė, lūpos kamputis trūktelėjo.

Peilis dar giliau susmigo į Tėją. Niekas nesidžiaugė jos dukters gimimu. Kad ir nenoriai. Ji buvo paslėpta, pats jos gyvavimas paneigtas. Tėja skreite sugniaužė delnus prisiversdama nutaisyti ramų, mandagaus susidomėjimo kupiną veidą, kol jie laukė Almerijos žodžių.

– Ačiū, Maksai, – pasigirdo. – Nesuprantu, kaip gali būti, bet kreipinys proteta sendina nepalyginti labiau nei senele.

Lordas Bleikharstas šyptelėjo.

– Almerija, greičiausiai tas pro kaltas. Galiu jį paimti?

– Gali.

Jis pasilenkė ir be jokio vargo iškėlė mažąjį ryšulėlį.

– Tai, Maksai, – paskelbė Almerija, – labai sveikas ir puikiai išsivystęs vaikas. – Ji pasisuko į grafienę. – Verite, tau labai gerai pavyko. Tikrai labai gerai.

– Ačiū, teta, – padėkojo grafienė.

Almerija susiraukė.

– Verite, pats laikas liautis vadinus mane teta, jei malonėtum. – Mina pasidarė dar rūškanesnė. – Drįstu pripažinti, kad pernai išties kvailai elgiausi. Tikiuosi...

– Almerija, – sukuždėjo lordas Bleikharstas, – jūsų viešnagė čia – didžiulis malonumas mums. Daugiau nėra ką ir pridurti.

Almerija atrodė it mietą prarijusi.

– Maksai, esi labai dosnus. Ačiū.

Akimirką viskas sustojo, ir Tėja suvokė, kad, nors greičiausiai kils nesutarimų ir Almerija galbūt niekada iki galo nepripažins ledi Bleikharst, žaizda ėmė gyti, atsirado supratimas, kad šeima nebeiširusi.

Tėja nevalingai pastebėjo Ričardo žvilgsnį. Tylus pasididžiavimas, dėkingumas ir, o Dieve, kai kas dar, ko ji nedrįso įvardyti.

Kerus išsklaidė lordas Bleikharstas.

– Panele Vinslou, gal norėtumėte jį palaikyti?

Palaikyti kūdikį? Siaubas apėmė Tėją. Ji negali, tik ne kūdikį. Užtenka, kad dairosi į kiekvieną vaiką mąstydama, nuolat spėliodama, koks būtų jos vaikas... aukšta, šviesių plaukų? Išdykusi, klusni? Na, bet iš tikrųjų palaikyti kūdikį... Tik kad tai ji balsu tarė, kaip džiaugtųsi galėdama palaikyti vaikelį, tik įsivaizdavo, o lordas Bleikharstas jau lenkėsi, jos rankos pajuto svorį, svorį, kurio iki tol nejautė.

Koks mažytis.

Tėja laikė Ričardo sūnėną ir būsimą krikštasūnį, bet įstengė jausti tik įniršį. Ir skausmą. Įniršį, kad tai buvo iš jos atimta, kad... ne.

Ji nepyks. Juolab rankose laikydama vaiką. Kai ją apgaubė saldus pieno kvapas. Taip, skausmas gali likti. Bet ne kartus pavydas. Šis mažylis nieko nepadarė, kad to nusipelnytų. Tėja nukreipė mintis į smulkutį veiduką. Mažutis kumštukas buvo sugrūstas į burnytę, ir Tėja nusišypsojo žvelgdama į mieguistas, nematančias, mirksinčias akutes.

Džiaugsmas plūstelėjo į vidų ir apšvietė tamsiausias kerteles, sudegino viską savo kelyje. Tėja ėmė nevalingai palengva linguoti, ritmingai sūpuoti, ir nustebo, kad vaikelis užmigo, vis dar įkišęs kumštį į burnytę.

Ričardas stebėjo, kaip ją apima nuostaba, susižavėjimas, pagarbi baimė. Tą akimirką matė tai, ko troško sau pačiam. Ir Tėjai. Šis suvokimas sukrėtė jį iki pat gelmių, ir jis suprato, ką privalo daryti. Turi įtikinti Tėją, kad jos trokšta. Turi įtikinti, kad pasiūlymas susituokti, kai vėl piršis, susijęs visai ne su garbe ar galantiškumu, o su meile.

Staigus judesys patraukė Ričardo dėmesį. Jis dirstelėjo įkypai ir išvydo, kaip Almerija sausina akis. Teta pastebėjo jo žvilgsnį ir rūsčiai pasižiūrėjo grūsdama – tikrai ne kitaip – nėriniuotą nosinaitę į rankinuką.

– Turbūt kažkas atsklido iš sodo, – pabrėžė ji nirčiai, – arba dėl tų gėlių ant Makso stalo!

– Žinoma, Almerija, – rimtai sutiko jis, nedrįsdamas žiūrėti į Maksą.

Ričardas vėl pažvelgė į Tėją, vis dar palenkusią galvą prie kūdikio, glėbyje saugiai sūpuojančią ryšulėlį. Ir tas švelnumas jos veide, lyg laikytų savo pačios kūdikį.

Mintis, kad ji laiko savo vaikelį, jų vaikelį, smogė valdingo geismo banga. Susijaudinus kiekvienas kūno raumuo tapo plienu. Galėjo tik likti sėdėti krėsle. Jis geidė Tėjos. Savo glėbyje, savo lovoje. Savo gyvenime.

Tėja pakėlė akis, lyg Ričardas būtų ištaręs jos vardą. Atrodė apstulbusi, priblokšta. Ričardui toptelėjo, kad tikrai žino, kaip ji jaučiasi: tarsi visas jos pasaulis būtų apvirtęs aukštyn kojomis ir galbūt net išsivertęs gerąja puse į išorę.

Keistas garsas, atsklidęs iš Makso pusės, grąžino Ričardą į tikrovę. Atplėšęs akis nuo Tėjos jis susidūrė su savo brolio dvynio žvilgsniu. Linksmumo persmelktas suvokimas žybtelėjo gintarinėse akyse.

– Visada sujaudina, – burbtelėjo Maksas.

Lordas Viljamas Bleikharstas, deramai pakrikštytas ir sutiktas bažnyčioje, nuolat rėkė visa gerkle, kol džiaugsminga giminių ir sveikintojų minia juokdamasi išgužėjo iš bažnyčios.

Lordas Breibrukas, laikantis neramų krikštasūnį, atrodė ne juokais susirūpinęs.

– Ledi Bleikharst, prisiekiu, aš nieko nedarau!

Grafienė nusišypsojo.

– Štai. Aš...

– Duokš jį man, – liepė Maksas ir paėmė sūnų, o šis iškart riktelėjo garsiau.

– Krikštas, – tarė Ričardas stengdamasis nesijuokti, kol jie ėjo per šventorių. – Kažkur girdėjau, kad jei vaikai rėkia, vadinasi, velnias apleidžia juos.

– O tai verčia abejoti, kodėl per jūsų abiejų krikštynas Maksas rėkė, o tu – ne, – priminė Almerija itin santūriai.

Ričardas užspringo ir tučtuojau atsisuko pasidalyti juoku su Tėja, šviesiai mėlynos jos akys iš tikrųjų juokėsi. Akimirką lūpų kamputis kilstelėjo ir tuojau nušvitusi šypsena suspaudė Ričardui širdį, įnirtingai iškėlė užspaustus troškimus į paviršių. Tėja iš karto nusuko žvilgsnį.

Kaip ir visą praėjusią savaitę.

Nuo tos akimirkos bibliotekoje, kai jųdviejų žvilgsniai susidūrė virš kūdikio jos rankose, Tėja vengė jo. Na, ne visiškai, bet pasistengdavo, kad neliktų vienu du, nebūtų peršami vienas kitam.

Ji buvo žavingiausia, nuostabiausia iš visų svečių ir paskatino keletą Makso kaimynų pabrėžti, kad iš Londono juos pasiekę gandai labai perdėti.

Net dabar Tėja išmintingai šnekučiavosi su senąja ledi Aldikot, tikra keistuole, jei tokių dar esama. Senoji dama pastebėjo į jas nukreiptą Ričardo žvilgsnį ir supratingai nusišypsojo.

– O jūs liksite paviešėti Bleiknyje, kai Almerija grįš į miestą?

Tėja tyliai paneigė, nors raudonis plūstelėjo į skruostus.

Ne pirmą kartą Ričardas prakeikė ne visai atsitiktinį Almerijos neapdairumą Londone. Iš kur žinoti, Tėja tikrai nenori už jo tekėti ar netrokšta, kad būtų verčiamas vesti ją iš pareigos?

Ričardas įtempė žandikaulį. Visą savaitę laikėsi atokiai, o Tėja tolo ir tolo nuo jo. Turbūt, suvokė jis, moteriai sunku atlapoti širdį, kai nepasitiki vyro jausmais. Tėjai gal net ir neįmanoma.

Sukaupęs drąsą Ričardas nužingsniavo prie Tėjos ir ledi Aldikot.

Senoji dama kvailai šyptelėjo.

– Na! Pats metas, kad mus imtų varginti naujoji Bleikharstų karta! – ji pabaksnojo Ričardui lazda. – Nekantriai laukiu, kada įdėsi savo indėlį. – Karštis siūbtelėjo jam į skruostus, kai senoji velnienė linktelėjo į Tėją. – Malonu su jumis susipažinti, mano brangioji. Tikiuosi, kitą kartą pratęsime pokalbį. Keliausiu jau. Seniems mano kaulams reikia poilsio. Geros dienos jums abiem.

Ji nuklibikščiavo, o Ričardas pasisuko į Tėją.

– Mums reikia pasikalbėti, – tarė jis. – Ramiai, nuošaliai, sąžiningai. Juk žinai, kad nemeluosiu ir per prievartą neversiu sudaryti nepageidaujamos santuokos...

– Ričardai...

– Mums reikia pasikalbėti, – pakartojo jis. – Prieš tau išvykstant į Londoną. Tiek teprašau.

– Gerai, – sutiko Tėja. – Dabar?

Dabar? Pačiame krikštynų pobūvio įkarštyje?

– Po vakarienės, – atsakė Ričardas.

Penkioliktas skyrius

Kai po vakarienės džentelmenai prisidėjo prie damų bibliotekoje, Tėjos ten nebuvo. Ričardas susiraukė žvalgydamasis aplinkui. Per vakarienę ji atrodė išblyškusi. Galbūt nuėjo į savo kambarį.

Veritė šypsodamasi šnekučiavosi su Almerija ir pastoriaus žmona, bet pakėlė akis.

– Ričardai, ieškai panelės Vinslou? Ji terasoje. Spėju, jai truputėlį skauda galva.

Almerija pervėrė jį griežtu žvilgsniu.

– Ričardai, manyčiau, kad truputėlis gryno oro nepakenktų. Žinau, galiu tau patikėti Dorotėją, kad trumpam pasivaikščiotumėte parke.

Nuostabi mintis – o kad tik pats sau galėtų rodyti tokį pasitikėjimą!

Ir tikrai rado Tėją lauke, prie terasos turėklų žvelgiančią į švelnias parko sutemas. Juodu apgaubė gėlių ir šviežiai nupjautos žolės kvapai, pasiekė čiurlenančio fontano melodija. Kokia trapi ramybė.

Tėja pažiūrėjo į šalia atsistojusį Ričardą.

– Čia gražu, tiesa?

– Gražu, – sutiko jis. – Gal norėtum pasivaikščioti su manimi?

Jiems reikia nuošalumo. Kur netektų nerimauti, kad bus pertraukti, ir galėtų jai pasakyti... jai pasakyti – aplink širdį, atrodo, susiveržė plieniniai apvadai – turėjo jai pasakyti, kad myli ją.

Tėja atsakė ne iš karto, ir bloga nuojauta persmelkė Ričardą. Juk dėl to jis neklydo...

– Pone... tai yra, Ričardai, suprask, nemanau, kad būtų protinga...

Jis uždėjo ranką jai ant plaštakos, atremtos į turėklus, jausdamas švelnų virpesį ir įtampą.

– Tėja, mums reikia pasikalbėti.

– Ričardai, nėra jokio reikalo. Tikrai būtų neprotinga. Almerijai bus ganėtinai sunku patikėti, kad tariamos mūsų sužadėtuvės nieko vertos.

Ričardui suspaudė širdį.

– Ar tikrai nieko vertos, mano brangioji?

Tik taip jis įstengė nutaisyti nerūpestingą balsą ir ramiai laikyti rankas, nors instinktai ragino suspausti Tėją glėbyje ir bučiuoti, kol suvoks tiesą, kurią suvokė jis – kad ji yra jo. Ričardas prisivertė likti ramus. Po to, kas jai nutiko, Tėja yra paskutinė moteris Žemėje, kurią būtų galima taip gauti.

Ji prikando lūpą.

– Taip. Aš... aš nenoriu, kad... manimi žaistų ir verstų tekėti, kad patenkinčiau visuomenę.

Kai pagalvoji... Jei Tėja jautėsi verčiama... skausminga netektis užgniaužė Ričardui gerklę. Na, ir kvailys. Nors abu pateko į beviltišką padėtį, nors Tėja puoselėjo jam šiltus jausmus, buvo dar kai kas, galbūt kažkas daugiau, apie ką jis nenutuokė.

Nejau ji tikėjo, kad siūlo santuoką be meilės?

– Tėja... vesdamas tave aš nesilankstyčiau visuomenės įsakymams...

Ji krūptelėjo ir ištraukė ranką iš po jo delno.

– Ričardai, prašau. Nebereikia. Aš... aš negaliu už tavęs tekėti. Tai neįmanoma.

Jis suprato jos apsisprendimą. Galbūt vargino jo merginimasis. Tėjos akyse blizgėjo neišverktos ašaros, vis dėlto ji žvelgė tiesiai, išdidžiai. Išspaudė kreivoką šypsenos parodiją, bet vis tiek nusišypsojo.

– Tavo žmona, Ričardai, bus laimingiausia iš visų moterų. Bet aš negaliu ja būti. Mes esame brangūs draugai, tegu taip ir lieka.

Ričardas pažvelgė tiesai į akis: jo tiesa nebūtinai turi sutapti su Tėjos. Jei tikrai ją myli, nelaikys.

Ričardas iš visų jėgų pamėgino paleisti ką nors panašaus į šypseną.

– Tada reikėtų palinkėti vienas kitam sėkmės?

Tėja linktelėjo, jos akys buvo kupinos skausmo.

Ričardui taip pat kaupėsi skausmas. Skausmas, kurį veikiausiai nešiosis visą likusį gyvenimą. Nepajėgdamas susivaldyti Ričardas kilstelėjo ranką Tėjai prie veido. Paskutinis kartas. Daugiau jos nelies. Švelniai perbraukė žandikauliu įsimindamas lygią lyg šilkas odą, trapius ausies užraitus ir antakio linkį. Užplūdo geismas, ilgesys. Būtų taip paprasta apkabinti ir pabučiuoti Tėją. Bet nederėtų. Lėtai, atsargiai pirštų galiukais brūkštelėjo per lūpų liniją... daugiau niekada... niekada... ir dabar nereikėtų.

Tariamai atsipalaidavęs Ričardas prisivertė nuleisti ranką.

– Tebūnie, – tyliai pasakė ir paliko ją.

Jam išėjus Tėja atleido baisiai spaudžiančius varžtus. Neįsivaizdavo, kad bus taip skausminga. Arba kad Ričardo akyse regėta kančia nepalyginti stipriau paveiks jos apsisprendimą nei dūris peiliu jai į širdį.

Kitą dieną Tėja gavo Aberfildo laišką. Keletą minučių dėbsojo į voką, paskui ištykinusi į sodą rado ramų kampelį, kur galėtų atplėšti. Pirštai virpėjo, kai sulygino puslapius ir pradėjo skaityti.

Nebuvo taip blogai. Palengvėjimas perbėgo kūnu sužinojus, kad ledi Čeisvoter viešai ir kuo mandagiausiai užkalbino Deividą. Tėja numanė, kiek jai tai kainavo. Tada perskaitė pačiai svarbius žodžius:

Galiu tik manyti, kad ponas Bleikharstas pasielgė neišmintingai, kai išvykdamas iš miesto nenusiuntė pranešimo Gazette. Nieko nesakau apie jo negautą mano sutikimą. Tu pasistengei kuo aiškiausiai parodyti, kad tai tau mažai reiškia. Drįsčiau teigti, kad jis pasinaudojo šia tavo užuomina.

Bet kuriuo atveju tokia santuoka būtų tinkama daugeliu požiūrių. Jis, kaip jaunesnysis sūnus, kuriam nebūtina išsaugoti šeimos garbės, gal bus atlaidesnis dėl kai kurių dalykų ir neatsižvelgs į ankstesnį tavo neapdairumą. Jis – protingas vyras ir, savaime suprantama, priims tai kaip santuokinės sąjungos kainą nepaisydamas savo lūkesčių. Neabejoju, kad jūs gerai sutarsite.

Jų buvo ir daugiau, bet Tėja nebeįstengė skaityti. Baisios prielaidos stingdė į ledą. Santuoka su Ričardu būtų buvusi patogi Aberfildui, išsprendusi jos turto, kuris sutrukdė kilti skandalui, tvarkymo klausimą. Aberfildui tai tiko, ak, o tekėdama už jaunesniojo sūnaus ji... kaip jis pasakė? Tėja dar kartą dirstelėjo į laišką... ir neatsižvelgs į ankstesnį tavo neapdairumą... jūs gerai sutarsite.

Tėja žingsniavo gaubiama švelnių kvapų ir sode skraidančių bičių dūzgesio delne suglamžiusi laišką.

Santuoka su Ričardu. Aberfildo samprotavimai supykino ją, bet, šiaip ar taip, jis teisus: Ričardas buvo vienintelis vyras, kuriam būtų galėjusi priklausyti.

Dabar ji suprato, ko būtų norėjusi iš santuokos su Ričardu. Meilės. Tokios meilės, kuri liepsnojo tarp Makso ir Veritės. Tą ir mėgino pasakyti jos širdis apie Ričardą. Šiurpas nukratė Tėją. Širdis ir kūnas mėgino ją įspėti.

Ji atsargiai išlygino laišką ir sulankstė per senąsias lenkimo linijas, paskui įkišo į rankinę. Ji pasirinko savo kryptį. Nieko gero neišeis, jei raudos dėl to, kas galėjo būti. Net jei Ričardas ir būtų pradėjęs taip ja domėtis, tai neįmanoma, Dabar ji žinojo, ką privalanti daryti, suvokė tą akimirką, kai ant rankų paėmė Ričardo sūnėną. O šis poelgis amžiams išskirtų ją su Ričardu. Neturėjo jokio kito pasirinkimo. Tiesiog taip yra. Ji apsisprendė ir gręžiotis nevalia. Ypač jei nori taikiai gyventi su pačia savimi.

Tėja įėjo į namą pro šonines duris ir patraukė į biblioteką. Veritę su mažuoju Viljamu dažniausiai būdavo galima rasti ten.

Iš pradžių biblioteka pasirodė tuščia, bet paskui pro praviras duris iš terasos atskriejo balsai. Šypsodamasi Tėja žengė jų link. Tada sustingo tarpduryje. Patogus lovakrėslis stovėjo pavėsingame terasos kampe. Ten gulėjo Veritė ir lordas Bleikharstas. Vien ranka jis sūpavo sūnų. Kita apsivijo Veritę ir pabučiavo taip švelniai, kad Tėjai susitvenkė ašaros. Mirksėdama ji žengtelėjo atgal už užuolaidų. Toliau nuo svajonės, kuri niekada neišsipildys. Nuo to, ko labiausiai troško.

Dabar neįstengtų prisiminti, kaip jautėsi grįždama į Londoną, netroško nieko, tik laisvės ir ramybės. Šis tikslas buvo saugesnis. Toks, kurį būtų pasiekusi. Dabar... niekada neturės to, ko trokšta dabar.

Tėja jau ketino sprukti, bet iš sodo atskriejo vyrų balsai. Ričardas. Ir, panašu, lordas Breibrukas. Grįžo iš pasijodinėjimo.

Batais avinčių žmonių žingsniai suskambo ant terasos laiptų, vieni nelygūs. Tėja atsiduso. Nėra priežasties šalintis.

– Sveikas, Maksai. – pasilabino lordas Breibrukas smagiu baritonu. – Jūsų paslaugoms, ledi Bleikharst. Atleiskite, kad užtrukome. Ričardas nusitempė aprodyti savo namo.

– O, ar jums patiko? – švelniai paklausė Veritė.

Tėja išniro iš šešėlio ir pasirodė tarp stiklinių durų.

– Manau, kaip tik Rikiui, – pabrėžė Breibrukas. – Tokia vieta, kad net mane privertė susimąstyti apie santuoką ir šeimą.

– Džulijanai? – prabilo Ričardas.

– Taip?

– Liaukis.

– Na, tai tiesa, – tvirtino Breibrukas. – Susimąsčiau. Net išsigandau, tikrai! Reikėtų pasipiršti panelei Vinslou ir...

Tėja sustingo rąžydama riešus.

– Et, Džulijanai... – įdėmus gintarinių grafo Bleikharsto akių žvilgsnis smigo į ją, burna sutrūkčiojo.

Tėja susitvardė.

– Jums būtų atsakyta? – Tėja baigė mintį ir išėjo į terasą.

Lordas Bleikharstas dusliai nusijuokė.

– Labai išmintinga, panele Vinslou. Prisidėkite prie mūsų. – Jis atsistojo laikydamas sūnų ir prisiartino jos pasveikinti.

Šypsena nesukėlė nė menkiausios užuominos, kad jiedviem su žmona buvo sutrukdyta ir kad abu trokšta, jog svečiai dingtų po velnių.

– Norėjau pasimatyti su jumis. Kaip suprantu, Almerija poryt ketina grįžti į miestą. Jums visai nereikia keliauti drauge. Aš, turiu galvoje, mes, nepaprastai džiaugtumės, jei pratęstumėte viešnagę.

Ričardas išleido keistą garsą. Tėja dirstelėjo ir pamatė, kad jis nustebęs dėbso į savo dvynį. Net įniršęs.

Nors ir žinojo, kad negalėtų pasilikti, skausmas pervėrė Tėją suvokus, jog mintis apie jos viešnagę visai nepatiko Ričardui. Greičiausiai jis prisiklausė spėlionių apie nesamas jųdviejų sužadėtuves. Aišku, lordas Bleikharstas nedarytų tokios klaidos. Jis kur kas geriau pažįsta savo brolį.

– Dėkoju, milorde. Pagalvosiu. – Geriau neįsipareigoti.

– Tėja, ateik ir prisėsk, – pakvietė Veritė. – Ant lovakrėslio vietos sočiai.

– Tiesą pasakius, ketinau pasivaikščioti, – paaiškino ji. – Po Dauno aukštumas. Tokia graži diena. Ar yra koks takelis, kuriuo galėčiau sekti?

Lordas Bleikharstas susiraukė.

– Yra, bet juk neketinote eiti viena?

Tėja išraudo.

– Aš... aš nenorėčiau kam nors kelti nepatogumų. Aišku...

Lordas Bleikharstas nusišypsojo.

– Galiu jus patikinti, kad man bus labai nesmagu, kai Almerija išgirs, kad brangiajai jos globotinei leidome be palydos klaidžioti aukštumose!

– Brangi panele Vinslou, – kreipėsi Breibrukas. – Štai jūsų palyda. Ne, neprieštaraukite. Tai man suteiks progą vienumoje pasipiršti, o jums galimybę...

– Bet jūs prižadėjote su manimi pažaisti piketą! – pasipiktino Veritė. – Ričardas gali palydėti Tėją. – Ji atsisuko į savo svainį žavingai šypsodamasi. – Ar ne, Ričardai? Galėtum nuvesti pro bukų miškelį. Šiandien ten turėtų būti gražu.

Tėja tučtuojau suprato, kad Ričardas pateko į keblią padėtį, kaip ir ji. Jis vargiai galėjo atsisakyti, nes būtų pasirodęs nemandagus, o ji, prasitarusi, kad norėtų pasivaikščioti, dabar nesitrauks. Antraip teks viešai atsisakyti Ričardo palydos.

Įsmeigusi akis į jį išvydo pašaipų linksmumą ir susitaikymą. Jis atsistojo.

– Tėja, jei kopsi į aukštumas, persiauk batus. Ir gerai užsirišk skrybėlaitę. Ten bus vėjuota.

Tėja pakluso tam, kas neišvengiama.

Nebyliu sutarimu juodu nedaug kalbėjosi eidami per mišką. Tiesą sakant, Tėja vargu ar įkvėpė, kai pasiekė slėnio viršūnę ir medžiai liko už nugarų. Kopė vis aukštyn ir aukštyn, kol Tėjai paskaudo kojas ir ėmė degti plaučiai. Priekyje matė kalvos keterą... o toliau... Ji giliai įkvėpė, prieš vėjui pasiglemžiant orą, ir pasiekė viršūnę.

Atsivėręs vaizdas užėmė kvapą. Aplinkui plytėjo aukštumos. Virš jų siūbavo mėlynas dangaus skliautas. Tolumoje vėlyvos popietės šviesoje juodavo Lamanšo sąsiauris.

– Mums reikėtų grįžti, – prabilo visai neuždusęs Ričardas, bet labiau šlubčiojo.

Tėjos plaučiai degte degė, jautėsi visiškai išsekusi. Jos veidas turbūt skaisčiai raudonas, o kojos, rodės, tuojau ims ir sulinks.

Vis dėlto reginys buvo vertas. Mėlynas ir žalias, begalinis. Čia įmanoma patikėti, kad jei išskėstum rankas ir palinktum, galėtum pavėjui nuskristi. Čia visos pasaulio bėdos ir smulkmenos dingo. Ak, vis dar egzistavo, bet negalėjo paliesti.

Tėja atsiduso.

– Taip. Bet man to reikėjo. Reikėjo ištrūkti. Pajusti erdvę. Londonas... – Ji nutilo suabejojusi, kaip pasakyti.

– Ankštas, suspaustas, įkalinantis? – pasiūlė Ričardas.

Tėja linktelėjo.

– Taip. O tai... – ji parodė plačiu mostu, – tai nuostabu. Gali būti vienas nesijausdamas vienišas. – Žinojo, kad Ričardas supras, nes visada suprasdavo.

Švelni šypsenėlė iškreipė jo lūpas.

– Tai vadinama nuošaluma. Bent jau aš taip vadinu. Mano motinai visai nepatiko. Ji nekentė Bleiknio. Sakė, kad jis pernelyg nuošalus. Ji daug laiko praleisdavo toliau nuo čia.

Tėja prisiminė velionę ledi Bleikharst. Ir pagalvojo apie dabartinę.

– Nemanau, kad ledi Bleikharst tam prieštarautų.

– Veritė? – Ričardas nusišypsojo. – Abejoju, kad ji apskritai prieštarautų, jei tik Maksas būtų netoliese. Bet, taip, jai patinka Bleiknis.

Pamažu juodu ėmė leistis žemyn vos matomu takeliu, kol pasiekė bukų miškelį. Čia pasitiko žalių šešėlių vėsa, viršuje suūžavo lengvas vėjelis. Ir ėmė glamonėti. Švelniai. Kaip lordas Bleikharstas bučiavo Veritę.

Tėja nustūmė šią mintį į šalį. Tada pripažino. Taip. Bučinys galėtų, turėtų toks būti. Atrasta tiesa pradėjo blaškytis po jos vidų. Apie tai ji galės tik spėlioti. Pati niekada nesužinos. Bent jau dabar suvokė, kad su patikimu vyru nėra ko bijoti. Ričardas ją to išmokė.

Tėja užsikabino šios minties. Jai tikrai derėtų padėkoti Ričardui. Bet kaip? Ką pasakyti? Ričardui vienam iš visų vyrų.

Štai kur šuo pakastas. Ričardas. Vyras, kurį ji myli. Vyras, kurį visada mylės taip, lyg savo pačios dalelę. Net jei jis to nesužinos. Tėja užsimerkė, kad neprasiveržtų ašaros. Jis neturėtų sužinoti.

Vis dėlto privalo jam padėkoti už tai, ko išmokė. Už tai, ką privertė suprasti. Čia, virš likusio pasaulio, Tėja įsisąmonino tai, ką sužinojo prieš daug savaičių. Sužinojo tą dieną, kai patraukė jį karietai iš kelio, o paskui apkabino taip, tarsi niekada nenorėtų paleisti; tą naktį, kai po košmaro atėjo pas ją ir guodė; globėjiškai niršo išgelbėjęs nuo Danheiveno; tą dieną, kai džiaugsmingai sukiojosi aplink gavęs žinią, kad Veritė sėkmingai pagimdė. Bet svarbiausia, kad priėmė ją tokią, kokia yra, kovojo už ją. Ričardas neteisė. Taip – jau keletą savaičių yra įsimylėjusi Ričardą, bet kalina šį jausmą savo pačios baimių tamsoje, nes pernelyg baili pripažinti.

Vis dėlto dabar, dienos šviesoje, žinojo: jei Ričardas būtų šalia, nieko nereikėtų baimintis. Pasaulis apsitraukė migla, ir Tėja atkakliai sumirksėjo. Neįmanoma. Ji apsisprendė ir vis tiek...

Miškelis ėmė retėti. Netrukus pasirodys namas, o ji norėjo tai išsakyti nuošaliai.

– Ričardai?

– Mmm?

– Aną dieną, kai paprašei už tavęs tekėti... – Tėja sudvejojo, kaip mintis išreikšti žodžiais. – Net jei ir negaliu už tavęs tekėti, noriu padėkoti už... už tai, kad tikėjai manimi ir net prieš tai... kad neteisei manęs.

Jo šypsena draskė Tėjai širdį ir pasiekė vidines kerteles, kurias manė dingus. Apsvaigusi Tėja suvokė, kad Ričardas paėmė ją už rankų, kad jau lenkiasi, kad ketina...

Priglaudė lūpas ir apdovanojo švelnia lyg plunksnos brūkštelėjimas glamone. Visa Tėjos esybė pabudo ir ji tučtuojau metėsi į priekį, kai Ričardas išsitiesė ir atsitraukė. Tėjai atrodė, tarsi jos viduje būtų džiaugsmingai šokčiojusi ir siautėjusi liepsna.

Ričardas pabučiavo ją. Tiesiog pabučiavo.

Tėja visu kūnu geidė, kad vėl ją pabučiuotų. Kaip reikiant.

– Geriau eikime, – keistai pasakė Ričardas, atrodė, tarsi būtų įsitempęs.

Tėja negalvodama nusekė paskui priblokšta jausmo, kad lūpos tarsi ko neteko, tarsi joms ko trūko, o ji pati lyg naktinis drugys plazdeno apie lempą. Drugys, kuris tikrai apdegs. Bet ji vis tiek skrajojo ir troško dar kartą sparneliais pajusti prisiliečiant liepsną.

Ar jis prieštarautų? Tik parodyti jai? Žinoma, tai būtų begėdiška, bet ką ji prarastų? Skaistybę?

– Ričardai?

– Taip? – atsiliepė jis.

Galbūt jis prieštarautų. Vis dėlto Tėja įkvėpė ir kimiai paklausė:

– Ar pabučiuotum mane dar kartą?

Ričardas sustojo lyg įbestas.

– Atleisk, nesupratau?

Užsispyrusi Tėja susidūrė su nepatikliu jo žvilgsniu.

– Prašau... jei neprieštarauji... ar pabučiuotum mane dar sykį? Pa... padoriai šį kartą.

Ričardas vargiai įstengė kvėpuoti, bet galėjo atsakyti:

– Tikriausiai man pavyktų.

Brangus Viešpatie, ir ką, po velnių, ji turėjo galvoje sakydama padoriai? Deja, taip – visaip – kaip norėjo pabučiuoti Tėją Vinslou, buvo galima apibūdinti tik kaip nepadoriai. Labai nepadoriai. Greičiausiai dabar netinkamas metas pabrėžti, kad jau kurį laiką geidė ją kaip reikiant pabučiuoti. Ir dabar tikrai nevalia prarasti savitvardos. Ji net nenorėjo išklausyti paskutinio pasiūlymo susituokti. Tai kodėl, po paraliais, norėjo, kad ją pabučiuotų?

– Čia? – pasiteiravo Ričardas visai abejingai.

Bent jau balsą įmanoma valdyti. Vienintelį, kurį dar galima. Panašu, kad savitvardos atsargos buvo išnaudotos stengiantis neperžengti padorumo ribų, kai pastarąjį kartą bučiavosi.

Tėja pakėlė akis.

– Ta... taip. Čia būtų gerai.

Gerai? Ričardas trūksmingai įkvėpė. Čia būtų tobula. Įtarė, kad čia, saulės nutviekstame žaliame bukų miškelyje, bus nuostabiausia vieta žemėje. Jis lėtai pakėlė ranką ir pirštais brūkštelėjo grakščią Tėjos žandikaulio ir kaklo liniją. Taip lygu. Taip švelnu. Neįstengė prisiminti moters, kurios būtų buvusi tokia švelni oda. Apskritai neįstengė prisiminti jokios kitos moters. Ji ir tik ji užpildė jo prisiminimus, širdį ir sielą. Ir paprašė pabučiuoti ją. Tik pabučiuoti. Jei kas ir buvo pasiūlęs ką nors mielesnio, jis ir to nepajėgė prisiminti. Atsargiai suėmė žandikaulį nykščiu glostydamas lūpas. Jos prasivėrė, pasigirdo tylus aiktelėjimas, ir geismas pervėrė Ričardą.

Tik bučinys, priminė sau.

Tėja laukė virpėdama iš nuostabos dėl jo prisilietimo, o galvoje sukiojosi mintys, kad iš tikrųjų padarė kažką siaubingo ir paprašė džentelmeno pabučiuoti. Padoriai. Tik... paprašiusi neturėjo nė menkiausio supratimo, koks bus kitas žingsnis. Net nenutuokė, ką reiškia padoriai. Laimei, akivaizdu, kad Ričardas nutuokia.

Jo pirštai, mitriai glamonėdami, skleidė dilgčiojančius kerus, švelni šiluma ištirpdė drovumą. Atsargūs bučinukai glamonėjo Tėjos smilkinius, užmerktas akis. Jis ramiai prisitraukė ją ir priglaudė prie kūno, jo lūpos erzindamos skėlė kibirkštis išilgai žandikaulio. Staiga neiškentusi Tėja pasisuko ir sugavo Ričardo lūpas savosiomis.

Akimirksnį susiliejus jųdviejų burnoms viskas nurimo, tada Ričardo lūpos ėmė maldauti drebindamos širdį, karščiu alsuojantis ir meilikaujantis liežuvis ragavo, prašė prasiverti. Koks nepaprastas derinys. Tėja atsakė į plūstelėjusią šilumą praverdama lūpas, pritariamai pražiodama burną.

Ričardo liežuvis glostydamas įslydo gilyn, ir karštis pratrūko, kai ji pajuto geliantį pulsavimą, atkartojamą valdingo liežuvio antplūdžio ir pasitraukimo.

Ričardas ėmė, bet lygiai taip pat ir davė. Tėja jautė, kaip jis susilaiko. Jautė iš švelniai apglėbusių ir įsitempusių jo rankų. Tylios dejonės giliai gerklėje, kai nedrąsiai, ragaudama ir tirdama liežuviu, atsakė į jo bučinį.

Tėja tarytum sutirpo. Raumenys iš malonumo suminkštėjo, ir Tėja įsikibo į Ričardą, prisispaudusi pajuto, kaip užlieja džiaugsmas ir meilė, tarsi saulė apšviečia kiekvieną tamsią kertelę ir išsklaido šešėlius.

Galiausiai, nors pernelyg greitai, Ričardas atsitraukė, paleido jos lūpas ir atrėmė skruostą sau į krūtinę. Tėja girdėjo, kaip daužosi jo širdis. Plaka tuo pačiu pašėlusiu ritmu, kaip ir jos. Ričardas glostė jai plaukus švelniai, raminamai.

– Tai turėjai galvoje sakydama padoriai? – pasigirdo ramus jo balsas.

Tėjos širdis truputėlį aprimo.

– Aš... taip... turbūt. Taip.

Jos pačios balsas niekingai virpėjo. Padoriai? Taip, o, taip! Jei padoru būti pasiglemžtai liepsnos, pažadintai gyventi ir pabudinti viltį, kuriai nebus lemta išsipildyti.

Tėja atsargiai įkvėpė pro skausmingą tumulą gerklėje.

– Ačiū, Ričardai. – Pagaliau balsas nebedrebėjo.

Troško, kad tą patį būtų galėjusi pasakyti apie kelius. Nieko nepaisydama Tėja švelniai stumtelėjo jo krūtinę, be žodžių paprašė, kad ją paleistų. Ji gali stovėti viena.

Turės stovėti viena.

Ričardas paleido Tėją kaip tik tą akimirką, kai pajuto išsilaisvinusią jos aistrą, ir nustebo, ar pats nutraukė tuos lynus, kad amžinai nevaldomi siūbuotų. Žinojo, kad geidžia Tėjos. Velnias! Net žinojo, kad ją myli.

Vis dėlto nesudėjo šių dviejų dalykų. Nesuvokė, kas nutiktų, jei žinodamas, kaip stipriai ją myli, pabučiuotų. Apkabintų ir pajustų audringai saldų jos atsaką. Pajustų, kaip švelnumas suvaržo jo paties aistrą.

O tada ją paleistų žinodamas, kad galbūt tai viskas.

Tėja paprašė ją pabučiuoti. Ji troško žinoti.

Pažinimas. Ne turėjimas.

Ričardas norėjo maištauti: dar ne, prižadėjo pats sau. Bet tai jau pradžia. Šis bučinys numaldė didžiausius jo būgštavimus, kad Tėja iš baimės atsisakė už jo tekėti. Baimės ir pasišlykštėjimo, kas nutiks santuokinėje lovoje. Patikėjęs tuo apsisprendė jos nespausti, bet dabar ne tik jis, bet ir Tėja, be jokios abejonės, negalės paneigti tarp jųdviejų įsižiebusios kibirkšties, savo pačios atsako. Greičiau jau jis paneigs, kad yra gyvas.

Jis geidė Tėjos. Norėjo ją matyti savo namuose. Jųdviejų namuose. Norėjo matyti augančius jųdviejų vaikus. Jei galėtų jai tai pasakyti... arba geriau – parodyti. Manė, kad nutuokė, kas ją sulaiko. Abejonė ir baimė. Abejonė, kad jis iš tikrųjų jos nori. Baimė, kad jo pasiūlymą paskatino kilnumas ir gailestis, kad vieną dieną gali imti jos nekęsti.

Sumanymas toptelėjo labai paprastai. Reikia Tėjai parodyti. Parodyti, kad trokšta jos visa širdimi. O tada galbūt įstengs rasti žodžių pasakyti, kas slypi širdyje.

Imdamas Tėją už parankės, Ričardas vėl pradėjo žingsniuoti. Jis turi nedaug laiko. Almerija galiausiai nusprendė grįžti į miestą.

– Tėja, ar pajodinėtum su manimi rytoj po pietų? – paklausė.

– Pajodinėti?

– Taip, kaip tik taip! Pajodinėk su manimi. – Jis giliai įkvėpė. – Jei Almerija poryt ketina išvykti į miestą... Paskutinė išvyka? Tik mudu du?

Šešioliktas skyrius

^–Ričardai, kur mes jojame? – paklausė Tėja ragindama kumelę, kad neatsiliktų.

Jis nusišypsojo.

– Pamatysi. Kaip tau patinka Nenuoramos bėgsena?

– Labai gera, – atsakė ji. – Ko dar galėčiau tikėtis iš mylimiausios grafo kumelės? Nenusuk kalbos! Kur mane vedi?

– Už devynių jūrų, devynių marių, – užsiminė Ričardas. – Pasakysiu, kai nujosime.

Tėja atsiduso. Nereikėjo leistis į išvyką. Neprotinga ir vėl būti vienai su Ričardu. Visiškai neprotinga. Išdavikė širdis dainavo ir šokinėjo iš džiaugsmo, kad jis nori su ja būti, paklaikusi suspurdėjo, kai Tėja pagalvojo, kaip šiandien po pietų drauge jodinės. Ją džiugino net erzinamas Ričardo atsisakymas atskleisti kelionės tikslą.

Kaip seniai jai kas nors darė staigmenas.

Juodu tylomis paleido žirgus risčia Dauno aukštumomis, jodami pro didžiulę avių bandą girdėjo vieversių, aukštai pažabojusių vėją, klyksmus, ir į uolas besidaužančios jūros šniokštimą.

Pasiekęs kalvos viršūnę Ričardas atkragino galvą.

– Štai ir atvykome, – šūktelėjęs įtempė vadeles.

Ričardas mostelėjo žemyn. Tėja pasižiūrėjo. Toliau slėnyje, bukų miškelio prieglobstyje, stovėjo namas. Senas erdvus dvaras, daug metų vis pristatomas, galiausiai suaugo su medžiais ir sodais. Iš kamino vinguriavo dūmai.

– Kas ten gyvena? – paklausė Tėja.

Vieta atrodė pažįstama, nors abejojo, ar anksčiau čia lankėsi.

Ričardas plačiai nusišypsojo.

– Pamatysi. Jojam. Būk atsargi leisdamasi takeliu žemyn. Čia statoka. Tai šalutinis kelias. Juo nujosime daug greičiau nei ratais keliu.

Tėja nusekė paskui leisdama kumelei rodyti kelią, bet pasirengė truktelėti, jei sukluptų. Papėdėje pastebėjo, kad atsidūrė vaismedžių sode. Gumbuotos senos obelys buvo apkibusios žiedais. Ji pakerėta žvalgėsi aplink, o kumelė sekė Ričardo žirgui įkandin. Arkliai kaukšėdami kanopomis pasiekė akmenimis grįstą arklidžių kiemą, kur markstydamasis pasitiko senukas.

– Štai ir jūs, pone Ričardai, – pasakė jis visai nenustebęs ir palaikė arklį už apynasrio, kol Ričardas nušoko.

– Laba diena, Semai. Čia panelė Tėja. Tėja, ar galėčiau supažindinti su Semu Deksu?

Tėja nusišypsojo, nors jautėsi sumišusi.

– Kaip laikotės, pone Deksai?

Jis kilstelėjo ranką prie kepurės.

– Gerai, panele. Gerai. – Dūręs nykščiu per petį tarė: – Žmonelę rasite viduj. Visą valandą spirgėjo kaip ant žarijų dairydamasi jūsų.

Ričardo akys žybtelėjo.

– Tada neversiu jos ilgiau laukti.

Jis prisiartino prie Tėjos, ir jos skrandis tarsi apsisuko, kai priglaudė rankas prie liemens, kad nukeltų.

– Ričardai! Aš... tavo koja!

Jis šyptelėjo.

– Tėja, čia – mano rankos. Joms viskas gerai.

Grįžo atsiminimai... Ričardo rankos... prisiminė ją užliejantį malonumą... ne, jomis jis išties negalėtų skųstis.

Dusulingas senojo arklininko juokas pažadino Tėją, ji buvo pastatyta ant žemės ir neišvengiamai atsidūrė švelniame glėbyje. Sekundę jųdviejų akys susitiko. Geismas, laukinis ir nelauktas, siūbtelėjo išvydus Ričardo žvilgsnį. Paslaptingą, įdėmų. Tėjai užėmė kvapą ir ji nuleido akis. Ties Ričardo lūpomis. Kietomis lūpomis, kurios sudrebino ir pakeitė pasaulį.

Bet ji negali tokiame apsigyventi.

Tėja negailestingai užgniaužė troškimą atsiremti į Ričardą, neįstengė patikėti, kad stiprios švelnios rankos ilsėjosi jai ant liemens, kad atitraukiami pirštai, rodos, lytėjo ir glamonėjo jos iškilumus.

Ne. Neįmanoma.

– Ką... ką mes lankome? – dusulingai paklausė Tėja, nors troško, kad balsas skambėtų kitaip.

Ričardas apsimetė negirdįs. Vedė ją grindiniu iš arklidžių kiemo.

– Geriau eikime per priekines duris. Ponia Deks nudirtų man kailį, jei šįkart įvesčiau tave pro virtuvę.

– Ričardai! Kas yra ponia Deks?

Ir kuo ypatingas šis kartas?

Jis truputėlį kaltai šyptelėjo.

– Na, ji buvo mano auklė. Mano ir Makso, tai va. O dabar – mano namų šeimininkė.

Tėjai atrodė, kad aplinkinis pasaulis mirtinai nurimo, nors ji toliau judėjo, sekė paskui Ričardą plytelėmis klotu takeliu aplink namą ir palei gėlių lysves. Dūzgė bitės, pro šalį nuplasnojo juodasis strazdas. Įvažiavimas prie namo buvo apžėlęs piktžolėmis. Nieko nuostabaus, kad vietovė atrodė pažįstama – tokia, kaip nupasakojo Ričardas. Bet kodėl, dėl Dievo meilės, ją čia atsivežė?

– Mažumėlę apleista, – liūdnai paaiškino Ričardas. – bet po truputį tvarkoma. Šią savaitę ketinu persikelti. Tarnai atvyks rytoj, o šiandien yra tik Semas Deksas su žmona.

Laukujės durys buvo praviros, nusišypsojęs ir linktelėjęs Ričardas įvedė ją į blausų plytelėmis grįstą koridorių, tada šūktelėjo:

– Nele?

Pasigirdo tvirti žingsniai, koridoriumi triukšmingai skubėjo pagyvenusi moteris.

– Na, štai! Pačiu laiku, šeimininke Ričardai.

Šviesios akys nužiūrėjo Tėją, ir Ričardas tarė:

– Nele, čia – panelė Tėja. Jos su ledi Arnsvort atvyko iš Londono į krikštynas. Pamaniau, jai bus įdomu pamatyti namą.

Ričardas atsisuko į Tėją.

– Tėja, leisk pristatyti ponią Deks. Ji geležine ranka laikė mudu su Maksu. Baugindavo, prisiekiu!

Ponia Deks tirštai nuraudo.

– Ak, jūs ir jūsų tauškalai! Malonu su jumis susipažinti, tikrai, panele. Galima pražilti per jį ir jo šviesybę. Panašu, kad pabėgote nuo lietaus. Semui atrodo, kad kaupiasi.

Ričardas susiraukė.

– To visai nelaukiau. Mums gali tekti skubiai apsižiūrėti ir traukti atgal anksčiau, nei tikėjomis. Jei tikrai ims pliaupti...

Tėja mintyse užbaigė sakinį – bus šlapia keliauti atgal į Bleiknį.

Atsigręžęs į ją Ričardas pakvietė:

– Tėja, eime apžiūrėti namo. Tada išgersime arbatos, jei pažįstu Nelę, ji bus iškepusi pyragą.

Ponia Deks meiliai nusišypsojo.

– Pone Ričardai, po pusvalandžio viską patieksiu svetainėje.

Ričardo namas.

Tėja klausydamasi sekiojo jam iš paskos.

– Nusipirkau prieš porą mėnesių, reikėjo daug ką sutvarkyti, tad apsistodavau Bleiknyje, kol darbai bus baigti. Šalia namo yra nemažai žemės. Taigi veiklos užtektinai. Tiesą pasakius, kai kurios pakeliui matytos avys yra mano.

– Ooo.

Ričardui tai be galo tiko. Įsivaizdavo jį čia: tvarkantį žemę, skaitantį knygas... bet namas buvo skirtas šeimai. Žvelgdama pro vieno kambario langą, Tėja beveik matė ir girdėjo, kaip vaikai laksto po sodą... išdykę tamsiaplaukiai berniukai, dažniau krečiantys išdaigas, o ne ramiai sėdintys... vienas galėtų sūpuotis po didžiuliu ąžuolu, ir Ričardo šunims čia patiktų... seniau jis laikydavo šunų. O dabar tuščios arklidės, kuriose – tik jų arkliai, būtų pilnos ristūnų. Vietovė atgytų, prisipildytų džiaugsmo, aidėtų nuo triukšmo.

Tėja prikando lūpą.

– Čia... čia gražu, Ričardai. Tikrai žinau, kad būsi labai laimingas.

Jis nusišypsojo ir prisiartino prie jos.

– Tikrai, Tėja?

Ji atsitraukė.

– Taip. Neabejoju, kad būsi. Dievulėliau! Tik pažvelk į dangų! Išties grėsmingas! Galbūt mums vertėtų joti atgal?

Ričardas dirstelėjo pro langą, pamatė besikaupiančius tamsius debesis ir susiraukė.

– Prakeikimas. Darosi niūru. Teks paskubomis išgerti arbatą ir traukti.

Ponia Deks svetainėje patiekė maisto: pyragaičių, sausainių, duonos ir sviesto. Židinyje traškanti ugnis nutvieskė kaparį, aplink sumirgėjo šešėliai.

Ričardas stebėjo, kaip Tėja įpila arbatos. Susegtos minkštos rusvos garbanos atspindėjo šviesą, jis troško pakelti ranką, ištraukti plaukų smeigtukus ir paleisti jas, kad kristų ant pečių. Ričardas nuvijo šią mintį. Neketino gundyti Tėjos. Ji taip... taip čia tiko. Privalo ją tuo įtikinti. Įtikinti, kad jai čia priklauso būti. Priklauso ne jam. Bet čia – su juo. Puodelis tyliai tarkštelėjo į lėkštutę, kai Tėja jį padavė ir jųdviejų pirštai susilietė.

Jos akys buvo išsiplėtusios, klausiančios. Viešpatie! Jei akys tikrai – sielos veidrodis, ir Tėja galėtų matyti, kas jam darosi, kas klibina garbės varžtus, iškart paspruktų. Gerai, kad bent per juodu skiriantį arbatos stalelį neišvys kitų regimų įrodymų.

Dėkodamas Dievui, kad kažkas sugalvojo arbatos stalelius, Ričardas atsilošė krėsle ir į langą ėmė teškenti lietus. Atsistojęs nuėjo pažiūrėti.

Vienas žvilgsnis į dangų padėjo Ričardui apsispręsti. Juodi debesys kaupėsi virš Lamanšo. Tolumoje blykstelėjo žaibas, lydimas griaustinio. Tai bus ne smulkus pavasario lietutis. Artinosi šėlstanti audra. Gūsingas vėjas vis stipriau bloškė lietų į langus.

– Ričardai?

Jis atsigręžė į Tėją.

– Atleisk, Tėja, bet man atrodo, kad įstrigome.

– Įstrigome?

Jis linktelėjo.

– Tokiu oru tikrai nejosime, o karietos neturiu. Vėjas vis stiprėja. Vieta pernelyg atvira, negalime rinktis artimesnio kelio per Dauno aukštumas, o jei jotume aplinkui, sugaištume nemažai valandų. Abejoju, kad lietus nurimtų iki ryto.

Vėl subildėjęs griaustinis, šį kartą arčiau, patvirtino Ričardo žodžius.

Tėja išblyško.

– Ryto? Bet... Ričardai, jei nejosime namo... aš... mes... – ji nutilo.

Jam nereikėjo garsiai įvardyti bėdos. Jos reputacija. Tikra velniava! Mažiausiai troško, kad kai dar kartą jai pasipirš, Tėja turėtų bent menkiausią dingstį manyti, jog gelbsti gerą vardą. Arba blogiau – kad buvo apgauta, nes jis įsigeidė jos turtų.

– Žinai, – atsargiai pradėjo Ričardas, – mano brangioji, nėra taip blogai, kaip atrodo iš pirmo žvilgsnio. Nelė čia. Ji galėtų su tavimi miegoti. Taip būtų išlaikytas padorumas. O vieninteliai žmonės, kurie greičiausiai apie tai sužinos, liko Bleiknyje, ir tikrai nemanau, kad Breibrukas, ką jau kalbėti apie Maksą su Verite, iš to priskaldys vežimą!

– O Almerija?

Na, taip. Almerija kone šokinės iš laimės galvodama apie jųdviejų vedybas.

– Aš susitvarkysiu su Almerija, – pamelavo Ričardas.

Jei įrodys jai, kad skaitydama ilgą, nuobodžią paskaitą apie pareigą ir padorumą tik skatins Tėją pasipustyti padus.

Sprendžiant iš pakeltų antakių, Tėja juo nepatikėjo.

Ričardas delsė atsakyti.

– Gerai, žinoma, Almerija žūtbūt stengsis mus sutuokti. Taip, jei šį vakarą negrįšime namo, įvertins tai kaip dangaus palaimą. – Ričardas kreivai šyptelėjo. – Ji bus devintame danguje! Manys, esu įpareigotas tau pasipiršti, o tu – priversta sutikti. Tuo metu ji nuostabiai leis laiką smerkdama apskritai mūsų kartos ir atskirai mudviejų su Maksu dorovę.

– Koks žavingas vakaras laukia tavo brolio ir svainės, – pabrėžė Tėja, stengdamasi nesijuokti.

Ričardas nusišypsojo.

– Taip jau geriau! Jie neprieštaraus. Nesistebėčiau, jei dėl malonios įvairovės išgirsčiau, kad Almerija keikia mano dorovę, o ne Makso.

Gerai. Tėjos dėmesys nukreiptas.

– Vadinasi, ryte man oficialiai nesipirši?

Ričardas tučtuojau sustojo. Velniai griebtų, akivaizdu, kad Tėjos dėmesys dar nenukreiptas. Kitą rytą jis ketino paprašyti jos rankos. Nors nebūtinai oficialiai. Bučiuotis padoriai – viena, bet abejojo, ar žino, kaip bučiuotis oficialiai. Tokiomis aplinkybėmis reikia tapti dviveidžiu. Ričardas nutaisė tobulą rūstų žvilgsnį.

– Tėja Vinslou, tu pasitiki manimi ar nepasitiki?

Ji atsakė tokiu pat nuožmiu žvilgsniu.

– Na, žinoma, tavimi pasitikiu!

Dėkui Dievui bent už tai!

– Tada gali manimi pasikliauti, kai sakau, kad kitą kartą tau pasipiršiu tik iš meilės pametęs galvą, ne anksčiau!

– O... o tu neketini to daryti?

Ar jis išgirdo užslėptą nusivylimą?

– Ne, – atsakė Ričardas tvirtai. – Neketinu.

Bet vien todėl, kad jau įsimylėjo. Nors neprisiektų, kad galbūt nepametė dėl jos galvos. Bent jau pats matė, kad šis reikalas kas minutę įgauna vis didesnį pagreitį.

Tėja susidūrė su jo žvilgsniu.

– Na, aš... gerai. Ar nereikėtų mums, tau pranešti poniai Deks?

Taip. Iš tikrųjų būtina pranešti Nelei. Ir įspėti, kad neišsakytų savo nuomonės Tėjai. Įspėti, kad atsitiktinai neįkištų trigrašio, nes jis dar nepasipiršo. Svarbiausia, galėjo pasikliauti, kad Nelė ne tik pati nepravers burnos, bet ir neleis Semui.

Nelė, žinoma, pamanė, kad tai beprotiškai romantiška, kai Ričardas, radęs ją virtuvėje, viską paaiškino.

Jos veidas nušvito.

– Na, aišku, galiu jums paruošti vakarienę. Yra višta, tereikia ją nugalabyti, niekuo nesirūpinkite. Ką dar sakei? Miegoti kartu su panele Vinslou? – Nelės akys žybtelėjo. – Ne, mes neskleisime jokių bjaurių paskalų. Nesibaiminkite. Eisiu ir paruošiu kambarius. O kada judu žadate įsikraustyti visiems laikams?

– Nele!

– Eik jau eik! – atrėžė ji piktai. – Manote, nematau, kad esate dėl jos pamišęs? Jaunajai jūsų damai neprasitarsiu nė žodeliu, bet nė nemėginkite pūsti miglos man, senai, į akis!

Anksčiau Tėjai nebuvo toptelėję, koks pavojingas gali būti kambarys. Svetainė, į kurią perėjo po vakarienės, alsuote alsavo blogiausiomis pagundomis. Užuolaidos slėpė siaučiančią tamsą ir prislopino beprotiškai barbenantį lietų. Švelni žvakės liepsna apšvietė erdvę, židinyje šokčiojo ugnis. Net šešėliai atrodė draugiškai nusiteikę šiame jaukiame, intymiame kambaryje.

Štai kas pavojinga. Intymumas. Na, žinoma, nė akimirką nepatikėjo, kad Ričardas domėtųsi nesama jos skaistybe! Bet ji taip gerai čia jaučiasi. Tarsi namuose. Tėją persmelkė bauginantis jausmas, kad per ateinančius metus šios svetainės atsiminimas įkūnys tai, ką ji prarado ir niekada nesusigrąžins.

Sėsdamasi mintyse piktai save krestelėjo. Tai labai priminė savigailą. Geriau su džiaugsmu galvoti apie šį kambarį, ne karčiai apgailestauti. Būtų šaunu, jei pajėgtų čia įsivaizduoti Ričardą. Žinoti, kad jis laimingas.

– Šachmatų partiją? Ar piketo? – pasiūlė Ričardas.

– Taip, prašyčiau.

Tiks viskas, kad tik atitrauktų mintis nuo to, ko ji trokšta labiausiai – kad Ričardas vėl pabučiuotų. Tėjai buvo pažįstamas jo garbingumas. Jei Ričardas įsitikintų, kad savo elgesiu kaip nors ją sukompromitavo, jaustųsi didžiai įsipareigojęs sulaužyti duotą pažadą.

Ironiška. Ji būtų džiaugsmingai atsidavusi vieninteliam vyrui, kurio piršimosi žūtbūt privalo vengti.

Taigi šachmatai.

Tėja suglumo vogčia stebėdama, kaip Ričardas apmąsto ėjimus, gėrėjosi susikaupusiu veidu, truputį surauktais antakiais, kai sekė jos ėjimus, kone užduso, kai ilgi pirštai paėmė figūrėlę ir ji prisiminė, kaip lietė jai veidą, pajuto stebuklingą dilgčiojimą.

Net nuo prisiminimų kūnu pasklido šiluma, nepakenčiama troškimo gėla. Tėjos pirštai virpėjo siekiant karalienės, ji parvertė keletą nelaimingų pėstininkų, ir Ričardo rikis nuskriejo į šalį.

Tėja sutriko ir rausdama nemokšiškai pakėlė figūrėles.

Dideliu delnu Ričardas apgaubė jos ranką ir glostė nykščiu. Žvelgdama jam į akis, Tėja nevalingai sugniaužė pirštus. Paslaptingu troškimu degė Ričardo akys, tvirtai sučiauptos lūpos, įsitempęs visas kūnas. Nors tai turėjo ją gąsdinti, bet pabudino atsaką. Ričardas vis dar švelniai laikė jos ranką.

Tada Tėjai dingtelėjo: jei atsistotų ir išeitų iš kambario, jis nė nekrustelėtų ir jos nestabdytų. Tiesą pasakius, Ričardas atidarytų duris, pakviestų ponią Deks ir palinkėtų labos nakties.

Jei tik... Tėjos širdis maldaute maldavo.

– Aš turbūt išsikrausčiau iš proto, – stodamasis sušnabždėjo Ričardas ir paleido jos ranką.

– Kodėl? – švelniai paklausė Tėja.

Jis apėjo aplink stalą ir pakėlė ją.

– Tai. – Apkabino ir skruostu švelniai brūkštelėjo jai antakį. – Negerai, – kimiai tarė. – Aš mėginau, bet... jei ir toliau taip į mane žiūrėsi...

Jis nutilo, prisitraukė ją artyn ir švelnūs apvalumai prigludo taip, tarsi tam būtų sukurti. Reikėtų jį sustabdyti, nes tai – tikra beprotybė. Tėja suprato. Bet širdis ir kūnas neklausė sveiko proto balso. Vėliau bus laiko protingoms mintims. Visas gyvenimas prieš akis.

Keletą akimirkų gali skirti beprotybei.

Beprotybė buvo švelnios lūpos, glamonėjančios ir užvaldančios, stiprios rankos, prilaikančios ir sūpuojančios, iš karto įsitempiančios, vos tik ištirpo jo glėbyje. Beprotybė – meilūs pirštai, kurie drebėjo, kol ištraukė plaukų smeigtukus ir išleido plaukus, tada paniro į tankias garbanas, pasklidusias ant pečių. Beprotybė – jos pačios atsakas, rankos, siekiančios prisitraukti Ričardą, jos karštas sūkuriuojantis poreikis, jos pirštai, slystantys jam į plaukus, jos lūpos ir liežuvis, atsakantys į jo vilionę.

Tėjos vardas išsiveržė dejone Ričardui iš gerklės, kai bučinys tapo stipresnis, ir karščio srovės nuvilnijo per ją. Privalėtų jį sustabdyti. Žinojo. Bet nebeprisiminė priežasties – kodėl.

Jis turėtų sustoti. Suprato. Bet švelnūs pirštukai atsargiai perbraukė per žandikaulį ir nustūmė tą mintį į užmarštį. Paprastas prisilietimas įplieskė kaitrią ugnį. Neprisiminė, kaip juodu atsidūrė ant sofos. Kažkuriame galvos kampelyje likusi blaivaus proto ir garbės dalelytė ėmė silpnai prieštarauti. Ričardas nekreipė į tai dėmesio, širdis ir kūnas įsitraukė į viena – meilų, svaiginantį glėbyje laikomos moters atsaką. Tėja karštai ir neapsakomai meiliai, visiškai pasitikėdama atsakė į bučinius.

Jam išties nederėtų atsagstyti jos jojimo suknelės. Bet pirštai tęsė savo kelionę. Virpėdamas Ričardas patraukė suknelės atlapus ir per plono muslino palaidinę apglėbė minkštą putlią krūtį. Delne spenelis atgijo, ir kiekvienas jo kūno raumuo atsakydamas įsitempė.

Ričardas nemanė, kad gali taip būti. Aistra, taip. Ją buvo patyręs. Bet dabar buvo ne vien aistra. Dabar buvo svilinantis poreikis, kol negrabiai atsagstė palaidinukę ir siekė apatinių marškinių virvelės. Atrišo ją vienu trūktelėjimu, ir pirštai palietė šilkinę, minkštą odą.

Tėja atsakė pasitenkinimo kupinu atodūsiu, jis sugėrė jį lūpomis, delnu tvirčiau suspaudė krūtį ir pats išsilenkė. Skausmingai sudejavęs Ričardas paleido jos lūpas. Tylios kimios aimanos prasiveržė Tėjai iš burnos, kai slinkdamas žemyn lėtai bučiavo kaklą ir iškilusią kreminę krūtį. Jis privalo sustoti. Žinojo. Net žinojo, dėl kokios priežasties. Tik neprisiminė. Drebėdamas iš geismo Ričardas prigludo prie sustangrėjusio spenelio ir švelniai įtraukė.

Tėjos kūnas įsitempė nuo sukrėtimo. Jokio priešinimosi. Tiesiog sukrėtimas.

Pakaks. Garbė nugalėjo.

Ne tik garbė. Meilė. Ir poreikis apginti Tėją. Ypač nuo paties savęs.

Ji nesigrūmė. Net neprieštaravo. Ričardo sąžinė staiga pareiškė, kad Tėjai net nereikėjo. Sukaupęs jėgas, jis prisivertė sustoti. Akimirką stengėsi atgauti savitvardą, kvapą. Čia – Tėja. Jo Tėja. Jo meilė. Prisiekė jos nekompromituoti. Lygiai taip pat troško prisiekti, kad, nepaisant visko, ji ne daug ką nutuokia apie vyro ir moters aistrą.

Mintyse keikdamasis Ričardas atsitraukė nuo Tėjos.

– Ričardai? – tarė ji nelygiu, kimiu, uždususiu balsu.

– Nereikia, mylimoji, – sukuždėjo jis. – Mums nederėtų. Juolab taip.

Ji turėtų tą patirti lovoje. Ir matyti jo dovanotą vestuvinį žiedą ant savo piršto. Ričardas negarantavo, kad dabar su ja įstengtų pasiekti miegamąjį.

Apsiblaususios Tėjos akys pamažu praskaidrėjo. Ričardas matė, kaip ji susitvardė ir ėmė suvokti, kad vyksta.

– Aš... aš atsiprašau, – sušnabždėjo ji. – Tai... nenorėjau versti tavęs daryti, kad paskui nesigailėtum...

Gailėtis?

– Neprivertei. – Tramdydamas kiekvieną raumenėlį Ričardas pasilenkė ir švelniai ją pabučiavo. – Bet jei nebūčiau sustojęs... – vien apie tai pagalvojus kūnas ėmė ugningai prieštarauti, – jei nebūčiau sustojęs, mes būtume sulaužę vedybinius įžadus.

Kai tik šie žodžiai išsprūdo, Ričardas suprato padaręs klaidą, nes Tėjos veidas persikreipė iš nuostabos, ir ji atsisėdusi pradėjo sagstytis suknelės sagas.

– Bet... tu prižadėjai! Sakei, kad mums negresia joks pavojus!

– Po galais, Tėja! Tai buvo prieš man tave pabučiuojant!

Pernelyg švelniai pasakyta, bet nereikia leistis į smulkmenas. Ji puikiai žinojo, ką jis padarė.

– Bet niekam nebūtina žinoti, kad tu... mane pabučiavai!

Jos veido raudonis, kai tarė šiuos žodžius, dvejonė, beveik nuginklavo Ričardą.

– Aš žinosiu, – paprasčiausiai atsakė jis. – Bet esmė ne ta.

– O kokia? – Tėja įstengė užsegti dar dvi sagutes.

Privers jį ištarti paraidžiui? Nejau manė, kad jis bučiuoja visas nekaltas mergeles?

– Esmė ta, kad aš ir vėl to trokštu! – nesigėdydamas paaiškino Ričardas, Tėjos raudonis tik paryškėjo, ir jis, supratingai pažvelgęs, pridūrė: – Visai nenoriu, kad kitą kartą reikėtų sustoti!

Ji išplėtė akis, ir Ričardas, matydamas, kokia ji apstulbusi, tarė:

– Tėja, užteks. – Jis pasiekė varpelio virvutę prie židinio atbrailos. – Pakviesiu Nelę, ir galėsi eiti su ja. Bet išsiaiškinkime štai ką: mano pasiūlymas tuoktis susijęs ne su šio vakaro aplinkybėmis, bet su tuo, kas ką tik įvyko ant sofos! Ir kodėl tai įvyko. – Jis ranka perbraukė plaukus. – Pagalvok apie tai. Kodėl, manai, atvežiau tave aprodyti savo namų?

Ričardas žengtelėjo prie jos ir sustojo pamatęs išgąstingą Tėjos žvilgsnį. Jis žeidė iki pat širdies gelmių.

– Mylimoji?

Mylimoji. Ji mėšlungiškai nurijo seiles vis dar segdama sagas. Ne. Tik ne tai. Juolab su Ričardu. Peilis negailestingai smigo į ją, kai Ričardo akys išdavė tiesą.

Iš lūpų išsprūdo beprasmis prieštaravimas.

– Ričardai, ne. Ne. Tu negali!

Jis nusišypsojo. Tokia šypsena išplėštų širdį moteriai iš krūtinės.

– O, taip, aš galiu. Taip. Tėja, aš tave myliu. Todėl ir atvežiau čia. Pamatyti mano namų. Įtikinti, kad tave myliu. Kad tau čia vieta. Rytojaus rytą vėl ketinau tau pasipiršti. Nebuvau suplanavęs praleisti čia nakties! Nenorėjau, kad jaustumeisi verčiama.

Ne. Ji žinojo. Ričardui nereikėjo, jis nenorėjo jos kraičio. O jei ir būtų reikėję, nebūtų vertęs jos tuoktis. Padėtis nepalyginti blogesnė.

Ričardas pernelyg norėjo ją įtikinti. Jis norėjo jos. Tėjos Vinslou. Nes mylėjo ją.

Tyloje Tėja baigė tvarkytis drabužius, tada šaižiai ir trūksmingai įkvėpė.

– Ričardai...

Pasigirdo tylus beldimas į duris ir ponia Deks linksmai įžengė į vidų.

Rytoj. Pakeliui namo viską papasakos Ričardui, net ir apie priimtą sprendimą. Spėjo, kad daugiau jo nebepamatys.

Dar niekada Ričardas taip netroško užtrenkti durų Nelei prieš nosį. O dabar galėjo tik palinkėti labos nakties Tėjai ir nusistebėti, ką, po velnių, jis išlaisvino. Ji netiki, tikrai netiki, kad jis įviliojo į pinkles dėl kraičio! Ir jau tikrai nemano, kad, norėdamas sukompromituoti, būtų toks kvailas ir ją liestų, ką jau kalbėti apie... bučinius. Gerai, ką jau kalbėti, kad vos nepasimylėjo su ja ant sofos!

Tai kodėl? Kodėl Tėja vis dar nusiteikusi prieš santuoką su juo? Jos lūpose kaip tik kirbėjo atsisakymas. Jei Nelė nebūtų tą akimirką pasirodžiusi...

Ričardas nusikeikė. Prisiminęs Tėjos atsakymą nenorėjo patikėti, kad jai tai nerūpi. Ji ne iš tų moterų, kurios lengvai atsiduoda. Ar gali būti, kad vis dar abejoja jo meile? Kad tiki, jog galiausiai ims piktintis dėl prarastos nekaltybės? Jai tai prikiš?

Ričardui niekas kitas nešovė į galvą. Giliai įkvėpęs jis apsižvalgė ieškodamas grafino su brendžiu. Suvokė, kad jo nėra. Naktis iš tikrųjų bus ilga.

Septynioliktas skyrius

Kitą rytą audra nurimo. Sunkūs debesys plaukė virš galvos, bet lynojo nesmarkiai. Paklaustas Semas Deksas pasidalino nuomone, kad vargu ar ims pliaupti, kol šeimininkas Ričardas ir jaunoji jo dama grįš į Bleiknį.

– Geriau joti tuoj pat, – pareiškė jis. – Tikriausiai jo šviesybė visus jau sukėlė ant kojų jūsų ieškoti. Galbūt net ir pats pasirodys. Išties sunerims, kad vakar negrįžote.

Ričardas nustėro. Suvokė šių žodžių prasmę. Iš tikrųjų visai nenustebtų, jei Maksas kaip tik dabar balnotų žirgą arba jotų per Dauno aukštumas.

Jis nusikeikė ir nužingsniavo į namą, senasis Semas net apstulbo. Teks pradėti anksti. Turi daug ką pasakyti Dorotėjai Vinslou, o draugija tuo metu išties būtų mažiausiai pageidaujama.

Tėja nusileido pusryčių skaudama galva, paraudusiomis akimis ir sudirgusiu skrandžiu, to ir reikėjo tikėtis po mažne bemiegės nakties.

Jie mažai šnekučiavosi pusryčiaudami, aptarė tik kasdienius reikalus. Kadangi ponia Deks vis pasirodydavo pažiūrėti, ar nieko netrūksta, buvo neįmanoma kalbėtis. Tėja už tai dėkojo Dievui.

Be abejo, Ričardas prabils apie santuoką, kai juodu pajudės iš arklidžių kiemo, ir ji privalės paaiškinti, kodėl negalinti už jo tekėti. Manė, kad jis supras, bet nepritars. Galiausiai tai nesvarbu. Ji privalo klausyti sąžinės balso – ramaus, tylaus balso, kuris nulėmė apsisprendimą.

Rytas buvo gražus. Gaivus ir drėgnas. Tėja giliai įkvėpė sekdama paskui Ričardą į arklidžių kiemą. Ant gėlių blykčiojo lietaus lašai, voratinkliai buvo virtę raizgiais kerais.

Tai – tik iliuzija. Kerai jos neįtrauks.

Ričardas nepratarė nė žodžio, kol juodu jojo iš kiemo per vaismedžių sodą. Tėją kaustanti įtampa sustiprėjo. Ji įtempė vadeles stengdamasi pažaboti nirčią ir užsispyrusią kumelę.

Nors buvo irzli ir troško kuo greičiau viską baigti, Tėja jautėsi dėkinga Ričardui už tylėjimą, kol juodu slidžiu takeliu iš slėnio jojo aukštumų link. Vis dėlto pasiekusi viršūnę neįstengė atidėti pokalbio.

– Ričardai, suprask, aš niekaip negaliu už tavęs tekėti, – pradėjo ji tyliai.

Kad tik jis sutiktų.

Ričardas linktelėjo.

– Mmm. Tą sakei vakar vakare. Panašius žodžius. Bet nepaaiškinai kodėl.

Tėjai užsmaugė gerklę.

– Puikiai žinai, kad neketinau tavęs kompromituoti, ar ne? – tęsė Ričardas.

Tėja nurijo seiles ir linktelėjo. Neįsivaizduojama, kad būtų įmanoma lengvai rasti išeitį.

– Po vakarykštės nakties... – Ričardo balsas pasidarė švelnus kaip glamonė, – veltui aušintum burną stengdamasi įtikinti, kad manęs nemyli.

– Tu to nežinai, – sukuždėjo Tėja.

Jo šypsnys praplatėjo.

– Tėja, žinau. Vakar... jei nieko nebūtum jautusi, būtum mane sustabdžiusi.

– Iš dalies todėl, kad man rūpi, ir negaliu už tavęs tekėti, – pasakė, o jos skruostai liepsnojo. – Ričardai, neturėtum manęs geisti. Vieną dieną imsi nekęsti. Mums tai būtų pražūtinga. Galbūt net dabar spėlioji, ar... ar vakar atsakydama nesielgiau kaip... kaip pasileidėlė.

Tėja nusuko akis. Turėtų to pakakti. Ji žiūrėjo pro kumelės ausis į tolį ir nebepratarė nė žodžio. Aukštai virš galvos suklykė sakalas. Dauno aukštumose avių banda skabė žolę, o vėjas atnešė ėriukų bliovimą. Ir uolas skalaujantį tolimų bangų šniokštimą.

Galiausiai Ričardas vis tiek ką nors pasakys. Tėja prikando lūpą, jai ėmė peršėti akis, gerklę užspaudė dusulys. Labiau nei kada nors gailėjosi, kad vakarykštė naktis virto beprotybe. Visą ją krėtė šiurpas, tarsi saulė būtų pradingusi.

– Tėja Vinslou, – griežtai tarė Ričardas, – jei kada nors vėl taip apie save kalbėsi, prisiekiu, perversiu tave sau per kelį ir išpersiu kailį! Kas, po velnių, tau įkalė į galvą tokią bjaurastį? Tėvas? Teta? – jis įkvėpė. – Vakarykštė naktis įrodo, kad mane myli. – Ir iškvėpė. – Nejau manai, kad smerksiu tavo elgesį, kai pats elgiausi taip pat. – Ričardas susiraukė. – Blogiau! Iš tiesų aš mėginau tave suvilioti!

– Tu nežinai, kad aš tave myliu! – rėžė Tėja ir skausmingai užgesino vilties blyksnį. – Aš... aš galbūt taip elgiuosi su kiekvienu mane bučiuojančiu vyru!

– Dabar to nesakytum. Nebūtum sakiusi tiesos, kad sulaikytum mane nuo dvikovos su Danheivenu.

– Tai... tai nepakenčiama, – sušnabždėjo Tėja.

– Ne, taip nėra, – paprieštaravo Ričardas. – Tėja, aš tave myliu. Nagi, mylimoji. Ar gali truputėlį labiau pasitikėti manimi?

Jokiame košmare Tėja nebūtų galėjusi to įsivaizduoti – Ričardui nesvarbu, kad ji prarado nekaltybę. Jis vis tiek pasiryžęs ją vesti. Ji negalėjo susitaikyti. Dar ne. Ne dabar. Yra vaikas... privalo įsitikinti, kad jos dukra saugi, aprūpinta. Jei priimtų Ričardo pasiūlymą, nebegalėtų perduoti savo turto... o jei Ričardas nesutiktų, neliktų nieko kita, tik nutraukti sužadėtuves.

Išgirdusi šūksnį Tėja pakėlė galvą. Link jų šuoliavo pora raitelių.

– Prakeikimas! – burbtelėjo Ričardas. – Maksas su Džulijanu. Tėja, dabar apie tai nesikalbėkime. Kai grįšime į Bleiknį, tada. Bet suprask: mano pasiūlymas tuoktis skatinamas ne kokių bukaprotiškų pažiūrų, galantiškumo ar gailesčio, man nerūpi pateisinimai, kurių prisigalvojai. Peršuosi todėl, kad tave myliu!

– Kaip tu gali mylėti?

Ričardo atsakymas kone sugniuždė Tėją.

– Kaip? Vienas Dievas težino. Kodėl žmonės įsimyli? Kodėl Maksas myli Veritę? Jis pabrėžtų pačias nuostabiausias jos savybes. Drąsą, ištikimybę, sąžiningumą. – Ričardas šyptelėjo. – Jos būdą. Viską, ką aš matau ir kas man patinka. Bet aš nesu jos įsimylėjęs. Taigi ne, Tėja. Negaliu paaiškinti, kodėl pamilau tave. Tiesiog pamilau. Bet tu atskleidei man tiesą. Galėjai paprasčiausiai atsisakyti tekėti. Arba, jei norėjai ištekėti, nesakyti nieko. – Ričardas nuraudo. – Žinai, kartais... kartais tai nebūna akivaizdu. Be abejo, aš niekaip nebūčiau įtaręs. – Jis susitiko su Tėjos akimis. – Bet tai netoptelėjo tau, tiesa? Papasakojai tiesą naiviai tikėdamasi, kad sulaikysi mane nuo dvikovos su Danheivenu. Tiesa nesulaikė. Sulaikė mintis, kad taip pasielgęs tik sukelčiau skandalą ir tau pakenkčiau. Tėja, kas įvyko prieš aštuonerius metus – jau praeitis. Tavo kaltės nebuvo. Mylimoji, lai viskas lieka praeityje, kad turėtume ateitį.

Lordas Bleikharstas ir lordas Breibrukas paleido arklius risčia ir apjoję didelį ratą prisidėjo prie jų.

– Kad tave kur, Riki, – artindamasis riktelėjo lordas Bleikharstas. – Ar bent nutuoki, vakar naktį nerimavo Veritė, kad negrįžote namo?

– Veritė? – nusišaipė lordas Breibrukas. – Juk ne Veritė ragino balnoti arklį ir leistis jų ieškoti. Vidurnaktį!

– Užsičiaupk, Džulijanai!

Ričardas nusišypsojo.

– Mums nieko nenutiko. Taringe mus užklupo audra. Nelė Deks pasirūpino mumis.

– Na, taip ir maniau, – tarė Bleikharstas truputėlį susigėdęs. – Bet vis tiek... ak, na, gerai! Aš jaudinausi! Bet tik dėl panelės Vinslou ir savo kumelės!

Tėja prisivertė nusijuokti. Lordui Bleikharstui nė akimirką nepavyko jos apmulkinti. Žinoma, jis pergyveno dėl brolio. Jųdviejų ryšys buvo akivaizdžiai juntamas. Skausmas pervėrė Tėją – dar labiau nerimautų, jei sužinotų, kokią moterį trokšta vesti jo brolis.

Lordas Breibrukas išsiviepė.

– Nelė Deks? Senoji tavo auklė? – jis atrodė susigraudinęs. – Vargšė ledi Arnsvort. Vakaras jai nebuvo toks jau malonus! – tęsė. – Aišku, ji keikė tavo, Riki, nerūpestingumą, ką jau kalbėti apie moralę! Privalau pridurti, kad mane nustebino tavo gyvenimo smulkmenos, kurios jai atrodo žinomos. Tau iš tikrųjų derėtų būti apdairesniam. Šiaip ar taip, kai buvo įneštas padėklas su arbata, ir aš įtariu, kad ledi Bleikharst paprašė jį patiekti anksčiau, ledi Arnsvort jau planavo vestuves. – Jis išrietė antakį žvelgdamas į Ričardą. – Nors turbūt, jei auklė Deks prižiūrėjo įsimylėjėlius, nėra tokio reikalo?

– Jokio, – atsakė Ričardas trumpai. – Bent jau jos sąžinė švari.

– O? – lordas Breibrukas susidomėjo.

Ričardas tvirtai suspaudė lūpas.

– Džulijanai?

– Hmm?

– Užsičiaupk.

– Kol neiškvietėte vienas kito į dvikovą ir nenusprendėte, kurio sekundantu būsiu, privalau kai ką pasakyti panelei Vinslou, – įsiterpė lordas Bleikharstas.

Tėja nurimusi atsisuko į jį.

Jis nusišypsojo.

– Nekreipkite į juos dėmesio. Ypač į Rikį. Turiu pasakyti, kad jums atėjo laiškas, vakar, kai tik išvykote. Skubiuoju paštas.

Tėjai susitraukė skrandis ir kūnu perbėgo šiurpas. Tik vienas žmogus siųstų laišką skubiuoju paštu. Ruftonas. Turbūt baigė tyrimą ir surašė ataskaitą. O Almerijos liokajus persiuntė.

– Ar galėčiau pasiūlyti truputėlį paspartinti arklius? – tarė lordas Bleikharstas. – Žinoma, jei panelė Vinslou sutinka. Veritė buvo mažumėlę susirūpinusi dėl jūsų abiejų. – Jo burna sutrūkčiojo. – Ir Almerija, be abejo.

– Savaime suprantama, pone, – atsakė Tėja ir prisivertė likti rami.

Kuo greičiau perskaitys ataskaitą, tuo geriau.

Vaiko vardas buvo Sofi Grei. Sofi – jos pačios antrasis vardas.

Sustirusi Tėja dėbsojo į Ruftono ataskaitą. Pastebėjo, kaip ima lietis žodžiai. Niekas nesvarbu. Kaltinimas ėmė deginti jai širdį. Vaiko amžius – vis dėlto gimimo data nepakeista... Kaimas nenutolęs ne per penkias mylias nuo tetos Marijos, kur ją augino pribuvėjos duktė. Tada nežinomas geradarys pernai išsiuntė ją į privačią panelės Deil mergaičių mokyklą Bate. Viskas sutapo.

Šitiek metų... Jai melavo, visi. Net gydytojas su pastoriumi. Be abejo, dėl jos pačios gerovės. O ji net neklausinėdama patikėjo melu.

Sofi.

Šalti pastoriaus paguodos žodžiai aidėjo ausyse: Dievas buvo gailestingas. Geriau, kad vaikas mirė, nes iš prigimties buvo nuodėmingas. Tiesą sakant, gali būti, kad vaiko mirtis yra bausmė už tėvų nuodėmes. Biblija moko, kad taip turi būti: už tėvų nuodėmės vaikai bus baudžiami iki paskutinės kartos...

Vaiko gyvenimas ir mirtis buvo suprantami kaip bausmė. Ir panaudoti kaip melo priemonė. Tėjai iš pykčio pasidarė kartu burnoje, o neišsakytos viltys virto pelenais. Šleikštulys užgniaužė gerklę.

Sofi. Jos mergaitės vardas Sofi...

Ji tokia pat kalta kaip pastorius, kalta, nes vylėsi, meldėsi, kad įtarimai nepasitvirtintų, kad vaikas iš tikrųjų būtų jos tėvo pavainikis. Taip elgdamasi ji taip pat troško savo vaiko mirties.

Tėja neįstengė užmigti. Snustelėjo popiet ir pavalgė savo kambaryje. Dabar, gerokai po vidurnakčio, klūpėjo prie palangės ir žiūrėjo į nakties tamsą. Iš tikrųjų nebuvo tamsu. Dangus buvo nutviekstas ledinės šviesos. Pernelyg sunkiai įžiūrimos, bet vis tiek primenančios, jog šviesa ten. Jai nepasiekiama.

Niekada jai nebuvo pasiekiama, ta šviesa.

O gal? Tėja turėjo pasirinkimą. Laiškas – dar ne paskata veikti. Jis atskleidė tiesą. Iš pradžių tik to ir norėjo. Deja, nesusimąstė, kad tiesa nėra tik tiesa. Ji gyvuoja ir kelia tam tikrų reikalavimų. Ji negali ko nors priversti. Bet gali sužlugdyti. Dabar Tėja suprato, ką Ruftonas turėjo galvoje įspėdamas, kad kaip reikiant apsvarstytų, ar nori sužinoti tiesą.

Ji išsiaiškino tiesą ir dabar privalo su ja gyventi. Jei ne, turės suvesti sąskaitas su savo sąžine.

Nusikamavusi Tėja užsimerkė ir palinko virš palangės. Išgirdo lapės lojimą, bukų miškelyje dūsaujantį vėją, turbūt jis ūžauja ir prie namo Taringe. Kaip gražu. Nors ji ir kenčia, vis tiek neabejinga grožiui. Visai neapgailestavo dėl to, kas įvyko.

Ričardas tikrai ją myli. Kai mintys nuklydo, Tėjai iš džiaugsmo sugėlė širdį. Pirmą kartą po daugybės metų prisiminimai nebuvo susiję su košmaru ir baime. Jie ėmė nešti tik todėl, kad Ričardas parodė, kaip galėjo būti. O kad tik, užsisvajojo Tėja, kad tik jis nesustotų. Ji geidė, o kaip ji geidė... Galva nusviro ir ji pabudo, kai antakis atsitrenkė į palangę. Tėja suvokė, kad vos neužmigo. Sustirusi atsistojo. Ledi Arnsvort rytoj grįžta į Londoną. Ji vyks kartu.

Šiaip ar taip, yra tik viena galimybė, kurią galėtų pasirinkti. Ir tai galimybei nepritartų joks garbingas vyras.

– Tėja, tikrai neabejoji? – paklausė Veritė, pilkos jos akys išdavė nerimą. – Tau nereikia išvažiuoti vien todėl, kad Almerija išvyksta. Jei yra priežastis... Turiu galvoje, jei pageidauji likti, mes visi... – ji trumpam nutilo, – taip, mudu su lordu Bleikharstu džiaugtumės tavo viešnage.

Tėja prikando lūpą. Kaip baisu. Ji pasėjo viltį, ir jie visi tikėjosi, kad pasiliks. Deja, negali.

– Verite, aš neabejoju. Privalau važiuoti. Šį tą... šį tą turiu sutvarkyti.

Veritė pagyvėjo.

– Ir viskas? Na, tada vėliau grįžk. Kelionė truks tik porą valandų. Atsiųsiu tau karietą.

Veritę nuvilti buvo lygiai taip pat sunku, kaip įskaudinti Ričardą.

– Atsiprašau, Verite. Už viską. Aš negrįšiu.

Veritė sumirksėjo.

– Tėja, apie ką tu?.. – ji nutilo ir lengviau atsiduso. – Štai ir jis! Ričardai, ateik ir atvesk Tėją į protą. Ji įsispyrusi tvirtina, kad privalo grįžti į Londoną.

Tėja pažvelgė į Ričardą. Atrodė pavargęs, lyg porą pastarųjų naktų, kaip ir ji, nebūtų sudėjęs bluosto.

– Tėja, galbūt pirmiau pasivaikščiokime po sodą, – pasiūlė jis. – Panašu, Almerija dar kokią valandą neišvyks. – Ričardas atsigręžė į svainę. – Verite, leisi mums atsiprašyti?

Ji nusišypsojo.

– Žinoma. Eisiu į vaikų kambarį pasižiūrėti, kaip Vilis. Neišleisi Tėjos, kol neatsisveikins?

Jis papurtė galvą.

– Ne. Pirmyn, eik. Aš pasirūpinsiu Tėja.

Ričardas pasakė tai, ką jautė visa širdimi. Jis norėjo rūpintis Tėja. Visada. Bet iš pakelto smakro, sučiauptų lūpų suprato, kad ji apsisprendė. Kodėl? Tėja žinojo, kad jis myli ją, ir nė truputėlio neabejojo, kad ji myli jį. Vadinasi, nugalėjo baimė, kad jis negalės iš tikrųjų jos priimti, kad piktinsis dėl praeities...

Sklandantys sodo kvapai ir švelni saulės šviesa nuteikė maloniai. Ričardas nuvedė Tėją į sodą, kur svaigino aštrus prieskoninių žolelių aromatas, viduryje vingiavo levandų krūmeliai, fontane žaidė vaivorykštė.

Sėsdamasi ant medinio suolelio, Tėja, be jokios įžangos išklojo tiesą. Tą akimirką atrodė, lyg peiliu kas negailestingai perrėžė vandens dainą. Ričardas apstulbęs sustingo, sekundę netekęs amo mėgino suvokti, ką išgirdo.

– Vaikas? – galiausiai prabilo.

Tėja linktelėjo.

Jis suglumęs giliai įkvėpė ir laukė, kol naujiena įsigers, kol ką nors pajus. Nieko. Jis nežinojo, ką jaučia. Galbūt pyktį. Be abejo, suglumo.

– Kodėl anksčiau neužsiminei?

– Aš... aš nežinojau.

– Sunkoka būtų neprisiminti, turėčiau pasakyti. – Niekaip neįstengė užgniaužti kandžios pastabos.

Ričardas matė, kaip Tėja krūptelėjo, žinojo, kaip skaudžiai ją įžeidė, bet vis tiek nieko nejautė. Kai ji pakėlė akis, išvydo skausmą.

Bet net tada nesuvokė, koks jausmas apėmė. Greičiausiai jis perplėšė jį pusiau.

– Kai aš... kai kūdikis gimė... aš... man davė laudanumo... iš karto po gimdymo. Dar nespėjus palaikyti... jos. Aš nepaėmiau jos ant rankų. Galiausiai atsibudau kitą dieną... ir man pasakė...

Tėjos balsas užlūžo, nesusimąstęs ką darąs, Ričardas priklaupė šalia, apglėbė šaltas jos rankas žinodamas tik tiek, kad Tėja kankinasi, kad niekada niekam to nepasakojo.

Tėja įkvėpė ir ryžtingai kalbėjo toliau:

– Man pranešė, kad kūdikis mirė. Mirė ir buvo palaidotas. Net neatskleidė vaikelio lyties. Sakė... sakė, kad man geriau nežinoti. Kai paklausiau, kur kapas... paaiškino, kad mirė nekrikštytas ir kapas nepažymėtas.

– Vakar to nežinojai?

– Ne... ne visai, – sušnabždėjo Tėja.

Tada jis suvokė.

– Laiškas?

Tėja linktelėjo.

– Taip. Gavusi vieną iš ledi Čeisvoter raštelių ėmiau spėlioti. Pasirodo, po lordo Čeisvoterio mirties ji išsiaiškino, kad vaikas išgyveno. – Tėja sudrebėjo. – Nenorėjau ja tikėti, bet žinojau, kad mano tėvas galėjo viską nuslėpti, todėl...

– Paklausei jo?

Tėja pratrūko klaikiai kvatoti.

– Paklausiau jo? Ne. Jis būtų melavęs. Apieškojau jo darbo kabinetą. Radusi informacijos, pasamdžiau seklį, kad ją surastų. Žinojau, kurioje mokykloje yra įtaisyta. Ir inicialus. Iš pradžių tik troškau įsitikinti, kad yra saugi ir laiminga. Bet dabar...

Iš visų jėgų stengdamasis suvokti, ką Tėja papasakojo, Ričardas švelniai laikė jos delnus ir jautė įtampą. Dar ne viskas. Jis žinojo.

– Kas dabar? – paklausė tyliai.

– Ričardai, suprask... negaliu visko taip palikti. Mano tėvas tiek laiko rūpinosi ja, bet...

– Žinoma, – tarė Ričardas.

Kaip primena Tėją. Ji trokšta pati pagelbėti vaikui. Reikia suprasti.

– Galime padengti jos išlaidas. Atidėti dalį tavo turto kaip kraitį, kad ji garbingai ištekėtų. Tu paklausinėk apie mokyklą. Jei nepatiks, ją bus galima perkelti kitur. Tai nieko nekeičia...

– Viską keičia, – pertraukė jį Tėja. – Jai reikia šeimos... bent jau mamos, todėl...

– Ne! – Ričardui išsprūdo prieštaravimas. – Po galais, Tėja! To jau per daug! Joks vyras tam nepritartų! Jei tikrai norėsi, retkarčiais galėsi lankyti savo vaiką. Kaip nepažįstamoji. Neprašyk manęs pripažinti vaiką vyro, kuris tave išprievartavo!

– Ričardai, aš tavęs neprašiau, – ramiai atsakė Tėja. – Ir neprašysiu.

Jis trūksmingai įkvėpė.

– Pra... prašyčiau atleisti, jei neteisingai supratau.

Ji krestelėjo galvą.

– Ne, nesupratai. Tik aš tavęs neprašau pripažinti Sofi.

– Sofi?

– Toks mano dukters vardas.

– Tada...

– Ričardai, aš negaliu už tavęs tekėti...

– Atsisakai mano pasiūlymo todėl, kad ne... negaliu pripažinti tavo... tavo vaiko?

– Ne. Atsisakau tavo pasiūlymo dėl to, kad aš nežadu prašyti nei tavęs, nei jokio kito vyro pripažinti nesantuokinę mano dukrą. Ji mano. Ir kad yra neteisėta, iš dalies aš kalta.

Ričardas jautė skausmą. Ir Tėjos, ir savo. Bet kartu matė tvirtą jos ryžtą.

– Tu kalta?

Ji linktelėjo.

– Taip. Jei nebūčiau išpasakojusi Deividui tiesos ir drąsiai ryžusis tekėti – dukra būtų buvusi teisėta.

Ričardą apėmė prieštaringi jausmai. Nepajėgė nė vieno įvardyti. Mąstė tik apie tai, kad prarado Tėją, kad ji apsisprendė ir nepersigalvos.

– Tėja, man reikia pagalvoti, – švelniai tarė Ričardas. – Atsiprašau, jei...

Tėjos širdis aprimo. Jis žada atsiprašyti.

– Ne! – nukirto ji įnirtingai. – Tu neatsiprašinėsi! – ašaros aptemdė akis, ir Tėja numirksėjo, kad nepradėtų tekėti skruostais. – Tu toks geras žmogus! Davei kur kas daugiau, nei turėjau teisę tikėtis, bet... tik yra tokių dalykų...

Tokių dalykų, dėl kurių sąžinė nerimsta. Tokių dalykų, dėl kurių nesiderama. Tėja neištarė šių žodžių. Ir taip pasakė užtektinai. Jei dar būtų abejojusi Ričardo meile, neramus jo žvilgsnis ir išblyškęs veidas būtų įtikinę.

Jis nusisuko.

– Man reikia pagalvoti, – vėl šiurkščiai pakartojo.

Tėja neįstengė kalbėti, nes gerklę užsmaugė sielvartas, vargiai įžiūrėjo Ričardą, kai veidas paplūdo ašaromis, ir tyliai susitaikė su netektimi. Ričardas nuėjo namo link, ir fontane žybsinčios vaivorykštės ištirpo ašarų migloje. Tėja sukuždėjo:

– Telaimina tave Dievas, Ričardai.

Daugiau jo nematys ir nereikalaus nieko sakyti.

Po valandos Tėja su ledi Arnsvort pašto karieta iškeliavo į Londoną. Veritė ir lordas Bleikharstas palinkėjo gero kelio. Ričardo nesimatė nė pėdsako.

Po baisios kelionės, per kurią ledi Arnsvort kalba nuo pagrįstai subtilių užuominų apie tariamai artėjančias jųdviejų su Ričardu vedybas virto atviru reikalavimu sužinoti, kodėl, dėl Dievo meilės, nepasinaudojo proga susigrąžinti gero vardo, Tėja vėlyvą popietę pasiekė Grovnerio aikštę ir susidūrė su lordu Aberfildu. Jis buvo akivaizdžiai sukrėstas, kai perskaitė ataskaitą.

– Tu... tu pasamdei seklį iš Lenktosios gatvės? – išplėtė akis negalėdamas patikėti.

Tėja gūžtelėjo pečiais, nes troško atrodyti abejinga.

– Geriausias būdas išsiaiškinti tiesą.

Ji nesuteikė progos viską paneigti, tiesiog švystelėjo ataskaitą trokšdama sužinti, kodėl jai melavo.

Netikėtai jis virto senuku ir nugrimzdo krėsle.

– Dorotėja, kodėl nepaklausei manęs?

Tėja neįstengė patikėti.

– Paklausti jūsų? Jūs melavote man. Šitiek metų tikėjau, kad ji mirė! Kas viską suplanavo?

Išgirdęs šiuos žodžius Aberfildas truputėlį atsigavo.

– Mes stengėmės tave apsaugoti! – piktai atsakė. – Viešpatie! Būtų buvę geriau, jei vaikas būtų miręs! Šiaip ar taip, aš mokėjau už jos išsilavinimą ir rūpinausi ateitimi. Tau nereikia dėl to išgyventi. Ji liks mokykloje ir taps guvernante...

– Ar kada nors ją matėte?

– Mačiau?

Aberfildas nebūtų labiau apstulbęs, jei jai būtų išdygusios trys galvos.

– Aplankėte, – Tėja ramiai tęsė. – Ar ji žino, kad turi šeimą?

Lordas Aberfildas susiraukė.

– Dorotėja, koks besaikis jautrumas. Tai labai neprotinga. Pamatyti vaiko nebūtina. Tiesą sakant, baisiai nepadoru! Niekas nelanko tokių vaikų. Geriau tegu ji nežino apie savo kilmę. Laikyti šeimos nare jos neįmanoma! Apsilankymas tik sukeltų... pyktį. – Jis papurtė galvą. – Tokie reikalai taip tvarkomi. Jei nori, susipažink su panelės Deil ataskaitomis...

– Ar ji mano, kad Sofi Grei yra jūsų dukra?

Aberfildas tvirtai sučiaupė lūpas.

– Greičiausiai. Aš tik įrašiau ją kaip savo globotinę. Nemanau, kad jos kilmė rūpėtų panelei Deil.

– Labai gerai. Tada parašysite panelei Deil laišką ir paprašysite perleisti Sofi Grei globą man, jos motinai.

– Ką?

Tėja pažiūrėjo tiesiai jam į akis.

– Ji mano dukra, ir aš kuo puikiausiai galiu ja pasirūpinti.

– Ja jau pasirūpinta! Dėl Dievo meilės, mergaite! Mąstyk! Nejau manai, kad Bleikharstas tam pritartų? Jis tavęs neves...

– Sužadėtuvių nėra ir niekada nebuvo. Mes sutarėme, kad netinkame vienas kitam.

– Ką? Prieš tau išvažiuojant iš Londono, Almerija Arnsvort patikino mane, kad...

– Ji suklydo, milorde, – tyliai paaiškino Tėja. – Daugiau nėra ką pridurti. Vaikas mano. Jūs parašysite laišką. Paskui jums nebereikės su manimi matytis.

– Dorotėja, visai nebūtina. Kaip suprantu, pasakei Bleikharstui tiesą, kad nesi... kad tu... – Jis pasitrynė antakį. – Savaime suprantam, jis nepriimtų tavo, aaa... paaiškinimo, bet vis tiek galiu su juo susitikti. Nors ir kaip būtų, ši partija jam labai tiktų, todėl galėčiau...

– Paaiškinti, kad davėte Lalertonui leidimą prašyti mano rankos, o jis tai suprato kaip leidimą mane išprievartauti?

– Dėl Dievo meilės, mergaite! Tos kalbos apie išprievartavimą! Tu buvai susižadėjusi! Žinoma, man būtų labiau patikę, jei jis būtų palaukęs vedybų prieš guldydamas tave į lovą, bet tai nebuvo išprievartavimas!

Tėjai susitraukė skrandis.

– Aišku, milorde, kad žinote geriau, – pabrėžė ji su tūžminga ironija. – Tai jus laikė suspaustą, tai jūs maldavote liautis.

Aberfildas suvirpėjo.

– Dorotėja, pagalvok! – paragino. – Metų metus stengiausi atgauti prarastą vietą, kai atsakei Lalertonui ištikta puikybės priepuolio. O dabar visi sužinos, kad mano dukra turi pavainikį!

– Ne, – ramiai atsakė Tėja. – Aš linkusi pasivadinti kitu vardu. Niekas nesužinos. Nebent atsisakytumėte rašyti mokyklai laišką. Be to, parašysite pareiškimą, kad vaikas yra mano. Jį patvirtins ir saugos mano teisininkas.

– Tebūnie aš prakeiktas, jei rašysiu!

Tėja trūktelėjo pečiais.

– Ne, Milorde, būsite prakeiktas, jei neparašysite. Prakeiktas, jei neperduosite man pinigų, kad pasiturimai gyvenčiau. Kitu atveju viską paskelbsiu viešai. – Kažką prisiminusi pridūrė: – Su ledi Čeisvoter pagalba.

Tėja ramiai ir dėmesingai stebėjo, kaip plečiasi tėvo akys. Gal po keleto minučių susivoks, kad neturi kur dingti. Skandalo grėsmė buvo pernelyg milžiniška. Netarusi nė žodžio, ji nužingsniavo prie krėslo šalia lango ir atsisėdo.

– Ką čia dabar darai? – suriko jis.

– Laukiu, kol ateisite į protą ir parašysite laišką panelei Deil, – atsakė Tėja. – Tikrai neturite iš ko rinktis.

– O kaip dėl kito dokumento? – piktai atšovė Aberfildas.

Ji susiraukė ir ėmė mąstyti.

– Pasitarsiu su savo teisininku, kad tinkamai jį sudarytų ir pristatytų jums pasirašyti. Neturi kilti jokių abejonių, kad pripažįstate, jog vaikas mano ir jo globa priklauso tik man vienai. Kol kas pakaks laiško mokyklai.

– Prižadi laikytis nuo mūsų atokiau ir pasivadinti kitu vardu?

– Duodu žodį. Nenoriu kelti nepatogumų. Trokštu tik savo dukros.

Sučiaupęs lūpas Aberfildas nužirgliojo prie rašomojo stalo ir pradėjo rašyti. Kurį laiką buvo girdėti, kaip plunksna dreskia popierių. Pagaliau jis baigė ir pakėlė akis.

– Pageidautum perskaityti, kol neužantspaudavau?

Tėja papurtė galvą.

– Visai nebūtina. Juk netrokštate skandalo. O jis kils, jei pamėginsite mane mulkinti.

Tylėdamas jis apibėrė laišką smėliu, tada užantspaudavo ir padavė.

Tėja atsistojo, užsitraukė pirštines ir paėmusi laišką įsidėjo į rankinę.

– Dėkoju, pone. Mano teisininkai stengsis kuo greičiau parengti kitą dokumentą. Jei kartais jums prireiktų su manimi susisiekti, galite kreiptis tiesiai į juos. Drįstu teigti, kad mes daugiau nesusitiksime.

– Po galais, mergaite! Nejaugi išsižadėsi šeimos dėl pavainikio, apie kurį net nenutuokei!

Tėja nusišypsojo.

– Taip, pone. Išsižadėsiu. Taip pat lengvai, kaip jūs išsižadėjote dukters dėl nuodėmės, kurios ji nepadarė. Viso geriausio, milorde.

Tėjos pokalbis su Deividu kitą rytą buvo dar baisesnis. Aberfildui ji nieko nebejautė. Bet Deividas...

– Tėja, dėl Dievo meilės! – meldė jis. – Kur tu gyvensi? Kokiu vardu vadinsiesi? Ar suvoki, kad turėsi apsimesti našle? O kaip Ričardas Bleikharstas? Aš vyliausi... – Jis nutilo. – Tėja?

Skausmas pervėrė Tėją, ją kaustė gėla ir kančia.

– Viskas baigta.

Ji nekaltino Ričardo. Tai ne jo kaltė. Nesitikėjo, kad jis pripažins jos vaiką. Joks vyras nebūtų tam pasirengęs. Suprato tai priėmusi sprendimą.

Deividas prisiartino prie jos ir švelniai suėmė už rankų.

– Tikrai žinai, kad būtina? Kaip suprantu, vaiku buvo gerai rūpinamasi. Ji išties saugi. Galbūt bent kartą gyvenime senis pasirodys teisus. Ar nebūtų protingiau?..

– Palikti ją be šeimos? – tyliai paklausė Tėja.

– Po paraliais, Tėja! Tu nekalta!

Ji papurtė galvą.

– Deividai, kalta. Jei nebūčiau buvusi kvailutė ir būčiau suvokusi, kad laukiuosi, būčiau sutikusi tekėti. Nebūtų buvę jokio pasirinkimo. Dabar ji nebūtų pavainikė. Prisimeni pastraipą iš Biblijos... apie tėvų nuodėmes? Aš jos nekenčiau. Negaliu pasmerkti savo vaiko dėl tėvo nusikaltimo.

– Tėja, nejau privalai?..

– Deividai, jai reikia šeimos. Net manęs vienos.

– Leisi man tave lankyti?

Tėjai suspurdėjo širdis.

– Tikrai norėtum?

– Taip. Man patiktų turėti dukterėčią, – pasakė ir piktai pridūrė: – Bleikharstas – mulkis!

Netikėtai ją sukaustė baimė.

– Ne. Jis ne toks. Deividai, pažadėk, kad dėl to nesikivirčysi su juo.

– Po šimts, Tėja! Aš...

– Deividai, prižadėk!

Jei jis iškviestų Ričardą į dvikovą... Vien nuo šios minties Tėjai suspurdėjo širdis.

Deividas tyliai nusikeikė.

– Gerai, – sutiko. – Tebūnie. – Įdėmiai nužvelgė ją. – Tu jį myli, tiesa?

– Taip. Aš atsakiau į jo meilę.

Deividas nustėro.

– Tu atsakei?.. Ir jis vis tiek...

Tėja atkragino galvą.

– Paklausk savęs, ką būtum daręs jo vietoje?

Deividas nudelbė akis.

Tėja liūdnai šyptelėjo.

– Taigi.

Aštuonioliktas skyrius

Pašto karieta lingavo keliu, o Tėja sėdėjo susispaudusi kamputyje ir stebėjo pro šalį lekiantį kraštovaizdį, bet beveik nieko nematė. Tik Ričardo veidą, klusnias tamsias skausmo kupinas akis. Skausmo, kurį sukėlė ji.

Galbūt taip geriau. Jis nenusipelnė būti įkaltintas savo paties padorumo. Greičiausiai taip ir yra. Tėja nebūtų ištvėrusi, jei po sutuoktuvių Ričardas būtų pradėjęs gailėtis arba jos nekęsti. Skausmas netruks atlėgti. Reikia tikėti ir pripažinti, kad vieną dieną Ričardas ras kitą moterį ir pamils.

Kaip reikia pripažinti, kad svarbesni dukters poreikiai, ne pačios skausmas ir neviltis. Daugiau ji neturės į ką atsiremti.

Tėja prisivertė galvoti apie Sofi Grei. Mergaitę, kurią pagimdė, kuri buvo atimta ir augdama nieko nenutuokė apie tėvus, tikėjo, kad yra nereikalinga.

Gėda užliejo Tėją. Prisiminė, kaip iš pradžių palengvėjo išgirdus, kad vaikas mirė, prisiminimai be gailesčio grąžino ją į tolimą praeitį. Į tą dieną, kai pirmą kartą pajuto krutantį kūdikį, nepaaiškinamą jaudulį ir pirmą kartą suvokė, kad jis yra iš tiesų. Suvokė, kad nekalta būtybė pasmerkta būti pavainike.

Beveik prieš savo valią pradėjo spėlioti, ar būtų įmanoma kūdikį pasilikti, paskui sukaustydavo siaubas, kiekvieną naktį košmaruose dusindavo baimė, kai iš naujo išgyvendavo, kaip su ja buvo pasielgta. Tada ji jautė, kaip spardosi kūdikis, ir bijojo.

Tėjai palengvėjo, kai teta Marija pranešė, kad kūdikėlis mirė. Jai netoptelėjo tuo suabejoti. Ko abejoti? Jos tėvai ir teta Marija sutarė vaikelį atiduoti į globos namus, o ji pati buvo taip apsvaigusi ir apimta panikos, kad net nepaprieštaravo. Norą priešintis numaldė šokas. Vis dėlto galiausiai jie pamelavo, kad vaikas mirė. Galbūt net norėjo jai gero, tikėjosi, kad apsaugos.

Taip, iš pradžių palengvėjo. O tada plūstelėjo dar didesnė gėda, didesnė kaltė, kad palengvėjo dėl nekaltos gyvybės mirties. Palengvėjo dėl kūdikio mirties, kuriam net nebuvo suteikta proga gyventi, mirties.

O dabar? Dabar turėjo galimybę iš dalies viską sutvarkyti. Galės dukrai suteikti tokį gyvenimą, kaip ir priklauso.

Dar ne vėlu.

Septyneri metai. Sofi septynerius metus žinojo, kad yra nereikalinga šeimai, nes užtraukė jai gėdą. Per septynerius metus ji nepatyrė nieko kita, tik apmaudą. O jei vaikas jos nekenčia?

Tėją nupurtė drebulys: kas, jei jos dukra panaši į Lalertoną? Kas, jei žvelgdama į dukrą ji neįstengs neprisiminti... ne! Tai nieku gyvu jos nepaveiks!

Ji priėmė tinkamą sprendimą, vienintelį sprendimą, bet prisiminusi įskaudintą Ričardą ir suvokusi, ką prarado, pajuto geliančią tuštumą.

Ričardas sėdėdamas dėbsojo į ugnį. Nesivargino uždegti lempų. Lauke dar buvo šviesu, bet jis anksti užtraukė užuolaidas, kad nesiskverbtų vakaro vėsa. Šalia ant vyno stalelio gulėjo vieniša knyga. Neturėjo jokio noro skaityti – pirmą kartą spausdintas žodis neteikė ramybės.

Namuose Taringe buvo taip tuščia, kad net girdėjosi aidas. Išties juokinga. Ričardas persikraustė šiandien ir tikrai žinojo, kad aplink pilna žmonių, tarnai žūtbūt stengėsi, kad jam būtų patogu. Bet praslinkus dviem dienoms, kai Tėja grįžo į Londoną, pasaulis pasidarė tarsi niūri dykynė. Netaręs nė žodžio nei Maksui, nei Veritei, jis išvyko iš Bleiknio, paliko tik trumpą laiškutį. Reikėjo pagalvoti, o ne kalbėti. Bet dabar...

Ką, po velnių, vienas darys tokiame šeimai skirtame name? Šis klausimas nešovė į galvą, kai jį pirko. Tada miglotai mąstė, kad vieną dieną ves, atsiveš savo nuotaką ir įrengs vaikų kambarį. Mintis nuteikė maloniai, tad jis tiesiog ramiai laukė.

Taip mąstė, kol nebuvo sutikęs Tėjos. Nebuvo įsimylėjęs. Jos praradęs. Dabar name nykiai aidėjo, o ankščiau jo ramybė tarsi skatino viltį. Dabar svarstymai, kaip pataisyti padėtį, atrodė beprasmiai, tik kaip būdas prastumti negailestingai ištįsusias dienas.

Tėja nė už ką jam neatleis.

Brangus Dieve, koks jis nelemtas mulkis. Koks aklas, bukas, nejautrus mulkis.

Ričardas gurkštelėjo brendžio ir nurijo, matė, kaip gintariniame skystyje blyksi ugnies šviesa.

Atsilapojo durys.

Jis nesivargino pakelti akių. Žinojo, kas čia.

– Jo šviesybė, pone.

– Dėkoju, Minčinai. Šį vakarą tavęs nebereikės.

– Taip, pone. Labos nakties, pone.

Durys užsidarė, ir prabilo Maksas:

– Riki, dėl Dievo meilės. Čia lyg kokiame kape. Gavau tavo laiškelį. – Šviesios akys prisimerkė. – Kas atsitiko? – paklausė, tada skubiai pridūrė: – Riki, kas tau? Tavo sužadėtuvės...

Be abejo, Maksas pereis prie pačios esmės.

– Atšauktos, – atsakė Ričardas.

Jei jis įsikiš, nebebus atšauktos, bet kol kas tai – gryna tiesa. Galbūt taip ir liks, nes Tėja gali pasiųsti jį velniop, kai mėgins ištaisyti savo klaidą.

– Kaip, po šimts, suprasti? – burbtelėjo Maksas.

Ričardas sunkiai atsiduso.

– Įsipilk brendžio... – mostelėjo į grafinus ant sieninio staliuko, – ir leisk man papasakoti istoriją.

Maksas šliūkštelėjo į stiklą brendžio, tada atsisėdo į iš kitos židinio pusės stovintį krėslą su aukštu atlošu.

– Kažkas kužda, kad man reikės išgerti.

Ričardas vengė brolio žvilgsnio. Rūškana mina sugėdino jį. Kai Maksas sužinos...

Jis ramiai, nieko nepraleisdamas papasakojo, kas buvo jam atskleista. Maksas sėdėdamas klausėsi, retkarčiais gurkštelėdavo brendžio. Galiausiai susipylė, kas liko, ir nužingsniavo dar vienos taurės. Ričardas laukė.

– Ji atsisakė už tavęs tekėti dėl vaiko, kurį manė esant mirusį? Vaiko, kurį net protingiausia moteris būtų atsidžiaugusi galėdama pamiršti, – Maksas kalbėjo ramiai, be užuolankų.

Ričardas linktelėjo. Ši motina pamirš savo poreikius ir neapleis vaiko. Tokios jis ir ieškojo.

– Jai svarbiau vaiko laimė ir saugumas, ne pačios?

Ričardas tik linksėjo skaudama širdimi. Maksas viską suprato iš karto, kaip jis ir numanė. Kodėl, po galais, jam prireikė tiek daug laiko susivokti? Nejau buvo taip išpuikęs, kad nepastebėjo Tėjos drąsos? Dorumo?

– Riki, nebus lengva, – prabilo Maksas ramiai. – Žmonės perpras tiesą. Atsiras tokių, kurie niekada jos nepripažins. Tu pasirengęs su tuo susitaikyti?

Taip. Jam nėra jokio skirtumo.

Ričardas pažiūrėjo tiesiai į Maksą.

– Tu man padėsi?

Maksas dėbsojo į jį, žandikaulis buvo atvipęs iš nuostabos.

– Riki, velniai griebtų! Dar klausi? Bet ar kas nors pasikeistų?

Ričardas išsiviepė pamatęs akivaizdų dvynio pasipiktinimą.

– Nė kiek. Privalėjau tau papasakoti. Aš apsisprendžiau neslėpti tiesos. Man nusispjauti, ką kiti pasakys. Net ir tu. Aš vesiu Tėją Vinslou ir jos dukrą pripažinsiu kaip savo.

Jei Tėja dabar mane priims. Jei per kvailą išdidumą visko nesugrioviau.

Maksas nusišypsojo.

– Gerai. Man patiktų turėti dukterėčią, lepinčiau ją, kol Veritė atliktų pareigą ir pagimdytų dukrą ar dvi.

– Dukterėčią?

Ar Maksas turėjo omenyje, ką ir jis? Žinojo, kad brolis pritars jo sprendimui, viešai palaikys, bet...

Perskaitęs Ričardo mintis, Maksas atsakė į neištartą klausimą.

– Riki, tavo dukra turės Bleikharstų pavardę, tiesa? – jis nusišypsojo. – Todėl bus mano dukterėčia. Tą ir pasakyk panelei Vinslou. Pasakyk, kad didžiuosiuosi galėdamas padėti tau. Ir tapti kito tavo vaiko krikštatėviu.

Neskubėdamas jis susivertė brendį ir atsistojo.

– Grįžtu namo pas Veritę. Turbūt rytoj anksti kilsi? Siūlyčiau prieš vestuves atsivežti jas į Bleiknį. Keletą dienų teks laukti specialaus leidimo, todėl, tarkime, penktadienį, po savaitės? Vadinasi, turi dešimt dienų. Aš susitarsiu su pastoriumi.

To jau buvo per daug. Ričardas pervėrė jį šaltu žvilgsniu.

– Žinai, broli, manau, kad įstengsiu susituokti ir be tavo patarimų.

Maksas iškėlė antakį ir šyptelėjo.

– O? Taip, kaip aš sugebėjau susitvarkyti su savo vedybomis?

Ričardas nusikvatojo.

– Tikrai, taip! Pamišimas – turbūt mūsų šeimos bruožas.

Maksas prunkštelėjo.

– Et, gerai. Bent jau neriamės iš kailio, kad pratęstume giminę. Sveikinu, Riki.

Ričardas atsistojo.

– Maksai, dar nepasakei.

– Ko nepasakiau? – paklausė Maksas. – Ak, kad esi prakeiktas kvailys? Juokiasi puodas, kad katilas juodas. Be to, ir pats žinai. – Jis susiraukė ir lėtai pridūrė: – Man toptelėjo dar viena mintis.

– Kokia?

Maksas paniuro.

– Patylėk... Aš mąstau.

Ričardas laukė. Makso mina pasidarė dar rūškanesnė, kol jis žiūrėjo pro temstantį langą.

– Žinai, – galiausiai prabilo, – visuomenė tikrai labai veidmainiškai vertina tokius dalykus.

– Tik pamanyk, – santūriai atšovė Ričardas.

– Taip, iš tikrųjų, – tęsė Maksas. – Niekas nė neprasižiotų, jei turėtum nesantuokinį vaiką, bet burbtelėtų, kad negalėjai santūriai gyventi, kaip daugelis ir tikėjosi.

– Prašau?

– Piktdžiugiaus, vadins nepataisomu niekšu, kad meilinaisi panelei Vinslou siekdamas priversti ją tekėti, o paskui įbrukai jai pavainikę savo dukrą.

Ričardas nuščiuvęs žiūrėjo į savo dvynį, o šis šyptelėjo ir pasakė:

– Jei neklystu, pernai atkreipei dėmesį, kad meilė man visai apsuko galvą? Riki, sveikas prisidėjęs!

Ričardas nusiteikė kitą rytą anksti kibti į darbus, tad temstant važiavo Naitsbridžo keliu. Atsargiai vadeliojo arklius Grovnerio aikštės gatvelėmis ir sustojo prie Arnsvort rezidencijos.

Išlipęs numetė vadeles arklininkui.

– Nuvesk į namo arklides. Jos malonybė neprieštaraus. Iš pat ryto pakinkyk kitus. Anksti išvyksiu.

– Taip, pone.

Ričardo žvilgsnis nukrypo į kitą aikštės pusę. Pirma nusiuntė pasiuntinuką. Aberfildas turėtų laukti. Ričardas vylėsi esąs pasirengęs būsimam pokalbiui, todėl patraukė Aberfildo rezidencijos link.

Aberfildas pakilo nuo rašomojo stalo bibliotekoje pasitikti svečio. Ričardas su paltu, skrybėle ir pirštinėmis įšlubčiojo pro liokajų.

– Jūsų paltas ir skrybėlė, pone? – pasiteiravo liokajus.

Ričardas papurtė galvą.

– Užtruksiu neilgai, nesivarginkite. – Jis mostelėjo galva į duris. – Išeikite.

– Pone, kaip drįstate išvaryti mano tarną! – įtūžo Aberfildas, apėjo aplink stalą ir prisiartino prie jo.

Ričardas išrietė antakius.

– Aberfildai, prašyčiau atleisti. – Jis atsigręžė į liokajų. – Tada verčiau likite ir pasiklausykite.

– Karnli, tai viskas!

Aberfildas piktai nužiūrėjo Ričardą, laukiantį, kol liokajus išėjęs trinktelės durimis.

– Aberfildai, jus derėtų išvanoti botagu, – švelniai pabrėžė. – Ką, po velnių, manėte darąs?

Senasis vyras išbalo ir žengtelėjęs atatupstas pasiekė varpelio virvutę.

– Nedaryčiau to, – patarė Ričardas, nes buvo nusiteikęs kalbėti. – Tikrai nenorėtumėte, kad jūsų tarnai spėliotų apie mano apsilankymo priežastis, ar ne?

– Dėl Dievo meilės! Nė neketinau jūsų apgaudinėti. Jei būtumėte deramai paprašęs Dorotėjos rankos, jums būtų buvę pranešta...

– Pranešta? Aberfildai, kas pranešta? – paklausė Ričardas švelniai čaižančiu balsu. – Kokia, jūsų įsivaizdavimu, mudviejų ginčo priežastis?

– Savaime suprantama, jaučiatės apgautas, kai Dorotėja prisipažino praradusi skaistybę.

Ričardas sugniaužė kumščius.

– Praradusi skaistybę, – pakartojo jis. – Suprantu.

– Jums būtų buvę pasakyta! – rėžė Aberfildas. – Jei abejojate manimi, paklauskite Danheiveno! Jam buvo pasakyta!

Ričardas sunkiai užgniaužė troškimą žengti ir dešiniu kumščiu vožti jam į veidą.

– Tikrai? Pasakėte Danheivenui, kad vertėte šešiolikmetę dukrą tekėti ir dovanojote Lalertonui, kai jis išprievartavo ją mėgindamas išgauti sutikimą.

– Išprievartavo? Panelyčių paistalai!

Įniršis siūbtelėjo gyslomis.

– Ir jūs pasakėte Danheivenui. Įteikėte jam ginklą, kad galėtų ją spausti! Ir vadinatės tėvu? Tepadeda jums Dievas, jei vadinatės vyru.

– Bleikharstai, ko, po velnių, norite? – reikliai paklausė Aberfildas. – Jūs atsisakėte vesti Doro... – nutilo išgirdęs, kaip atidaromos durys.

– Velnią aš atsisakiau! – atkirto Ričardas į nieką nekreipdamas dėmesio. – Tik pasakykite jos dukros mokyklos Bate adresą.

– Bleikharstai, kam tau žinoti? – pasigirdo ledinis balsas už nugaros.

Atsisukęs Ričardas išvydo tarpduryje stovintį Deividą Vinslou, pilkos jo akys blizgėjo.

– Juk akivaizdu, argi ne? – paklausė Ričardas.

– Ne visai, – atsakė Deividas, nužirgliojo prie židinio ir vangiai atsirėmė. – Paaiškink išsamiau.

– Aš ketinu ją vesti, – tarė Ričardas. – O ką, po velnių, tu manei? Kad paversiu savo meiluže?

Vinslou papurtė galvą.

– Gal tada tau labiau pasisektų, – jis regimai apgailestavo. – Atrodo, ji pasiryžusi netekėti už tavęs.

– Įsikalė kvailą mintį pati auginti vaikiščią, – įsiterpė Aberfildas.

Ričardas nunarino galvą.

– Taip ir supratau. Be abejo, pripažinsiu vaiką kaip savo.

Kambaryje stojo bežadė tyla.

Vinslou išsitiesė.

– Tau taip rūpi? – prabilo keistu, bejausmiu balsu.

Ričardas nesivargino atsakyti. Žiūrėjo į papilkėjusį Aberfildo veidą.

– Tu negali! – sukuždėjo jis.

– Aberfildai, – šiurkščiai nusijuokęs tarė Ričardas, – visai netrokštu sužinoti, koks skystas jūsų kraujas, bet aš – Bleikharstas. Aš galiu.

– Kad jus kur, Bleikharstai! – pratrūko Aberfildas. – Jūs tikrai geidžiate suskaičiuoti tuos penkiasdešimt tūkstančių... – užsikirto traukdamasis, kai Ričardas žengtelėjo jo link.

Žaibo greitumu Vinslou įsiterpė tarp jų.

– Bleikharstai, geriau nereikia, – pasakė apgailestaudamas. – Kad ir kaip jis to nusipelnė, negalime kelti skandalo, nes tarnai tuojau pat užuostų.

– Cha! Kils apsčiai skandalų, jei jis bus kvailys ir paims tą vaikiščią! – suurzgė Aberfildas. – Iš mano turimų ataskaitų galima suprasti, kad toji išpera yra tikrų tikriausia Vinslou! Mėlynos akys, šviesūs plaukai – manai, žmonės neprisimins?

Vinslou tyliai nusikeikė ir nukreipė rūstų žvilgsnį į Ričardą.

Ričardas apsimetė abejingas ir tarė:

– Verčiau melskitės, kad taip nenutiktų, – balsas užkilo. – Kitaip būsiu priverstas paviešinti šią istoriją. Jūs, Aberfildai, tikrai nesužibėsite, tiesa?

Tai būtų blogiausia. Neįsivaizduojama, kad vaikui tektų užkrauti tiesos naštą.

Turbūt Ričardo išraiška buvo iškalbinga, nes Aberfildas staiga atgavo pasitikėjimą ir tarė:

– Ragina susimąstyti, Bleikharstai? – jis gudriai dėstė. – Jūs priversite merginą atsisakyti neapgalvoto sprendimo, o aš perduosiu jos pinigus. Nereikia laikyti įšaldytų.

Ričardas jau žiojosi sakyti tiesmukos ir nepadorios pastabos Aberfildui, bet Vinslou užbėgo už akių ir šaltu tonu prabilo:

– Pone, problema ne tokia jau neįveikiama. – Pervėrė Aberfildą plieniniu žvilgsniu ir atsisuko į Ričardą. – Jei man būtų leista pasiūlyti?

Ričardas linktelėjo.

Pašaipiai blykstelėjęs akimis Vinslou tarė:

– Aš Bleikharstui siūlau...

Tėja išlipo iš pašto karietos ir įdėmiai nužvelgė nedidelį namą. Nukratė šiurpas išvydus atgrasų vaizdą.

Koridorius buvo tamsus. Tamsus ir didingas. Pastatą gaubė tyla. Tėja nekantravo, kol ją priėmusi tarnaitė nuneš vizitinę kortelę mokyklos vedėjai. Galiausiai darbo kabineto durys prasivėrė, ir grįžusi tarnaitė dar kartą tūptelėjo.

– Panelė Deil dabar jus priims, ponia.

Įveikusi jaudulį Tėja įžengė. Šios moters nuomonė nesvarbi ir jos neįskaudins. Tėjai nerūpėjo, ką ji mano.

Panelė Deil atsistojo.

– Panele Vinslou? Kaip supratau iš jūsų laiško, atvykote pasiimti Sofi Grei.

Tėja linktelėjo.

– Teisingai.

– Supraskite, ji globojama... – moteris sudvejojo, nes nenorėjo atskleisti vaiko globėjo, ir sučiaupė lūpas. – Negaliu taip imti ir jos atiduoti.

Tėja giliai įkvėpė. Ji neišsisukinės. Paprasčiausia būtų įteikti Aberfildo laišką, kuriame jis rašo panelei Deil, kad Sofi Grei būtų perduota laiško savininkei panelei Vinslou, bet ji to nedarys. Sofi turi būti pripažinta kaip jos dukra.

– Ji buvo globojama lordo Aberfildo. Štai jo laiškas, kuriuo atsakomybė perduodama man. Aš esu Sofi motina.

Panelei Deil kaktoje įsimetė raukšlė, kai paėmė ištiestą laišką. Raukšlė dar pagilėjo skaitant. Galiausiai ji pakėlė akis ir įsmeigė šaltą žvilgsnį.

– Suprantu. Gerai, daugiau neturiu ką pridurti. Atsiųsiu mergaitę, tarnaitei liepsiu sukrauti jos daiktus.

Ji atsistojo.

– Neabejoju, kad leisite man atsiprašyti, panele Vinslou.

– Žinoma, – pritarė Tėja. – Dar šis tas: Sofi nebus pasakyta, kas jos laukia, tik kad vyksta į namus. Leiskite man paaiškinti, kas aš tokia.

Moteris tik nedraugiškai linktelėjo, Tėja galėjo prisiekti, kad eidama pro šalį ji patraukė sijonus.

Kol Tėja laukė, į kūną ėmė skverbtis baimė. Kas, jei nepatiks mergaitei? Kas, jei ji panaši į tėvą? Ką darys, jei neįstengs pamilti vaiko? Sofi, jos vardas Sofi. Ji nebe vaikas. Ji – mergaitė, turinti vardą. Netrukus išvys jos veidą, susipažins... neįmanoma nekęsti septynerių metų mergaitės, nesvarbu, ką būtų padaręs jos tėvas.

Durys atsidarė, ir pasirodė tarnaitė.

– Panelė Sofi, – tarstelėjo per petį. – Dabar užeik, na gi. Ji tau neįkąs. Eik vidun.

Smulkutė išblyškusi mergaitė didžiulėmis akimis nenoriai žengė pro duris.

Tarnaitė švelniai ją stumtelėjo per slenkstį.

– Štai taip, mergyt. Nesidrovėk. Ponia atvyko išsivežti tavęs į tikrus namus.

Akimirką Tėja tiesiog žiūrėjo į tarnaitės užvertas duris. Minkštos šviesios garbanos atrodė pažįstamos, mėlynos akys žvelgė į ją, o maža rankutė pakilo prie burnos.

– Sofi?

Linktelėjimas. Daugiau nieko.

– Ar tau kas nors sakė, kas aš?

Mergaitė nedrąsiai krestelėjo galvą.

– Ne, ponia. Tik... tik, kad jūs išvešite mane... į savo namus.

Išgirdus virpantį vaiko balsą Tėjai suspurdėjo širdis. Ji nenorės išvažiuoti, palikti draugių?

– Tau nepatiktų gyventi su manimi?

Šį kartą ji smarkiau papurtė galvą.

– Ne, ponia. Tai tiesa? Aš turėsiu tikrus namus, kaip sakė Liusė? Ne tik šitą mokyklą?

– Taip, Sofi. Savo namus.

– Su jumis?

– Taip.

Tėjai gerklę užsmaugė kietas tumulas. Ji privalo kai ką pasakyti, bet kaip tą padaryti, kai skauda gerklę ir siaubingai graužia akis?

– Kodėl?

Ir štai. Klausimas, nuo kurio negalima išsisukti.

Galiausiai žodžiai gana lengvai prasibrovė pro dusinantį gumulą.

– Nes... aš esu tavo mama.

Mergaitė, Sofi, droviai žengė porą žingsnelių į priekį. Ir vieną atgal. Akys buvo primerktos, žvilgsnis įtarus.

– Aš neturiu mamos. Bent jau tokios, kuriai būčiau reikalinga. Taip man sakė.

– Ne, Sofi, – pabilo Tėja ir mirksėdama stengėsi sutramdyti ašaras. – Netiesa. Tu man reikalinga. Bet apie tave sužinojau tik prieš porą dienų. Man buvo pasakyta, kad mirei.

– Bet aš nemiriau, – pataisė suglumusi Sofi.

– Ne. Ir tu man reikalinga.

– Ar tu tikrai mano mama?

Tėja užsimerkė mėgindama sulaikyti ašaras.

– Taip, tikrai.

Sofi linktelėjo galvą.

– Ar man leista tave vadinti mama?

Dar niekada joks vardas neskambėjo meiliau ir nepersmelkė taip giliai.

– Žinoma, Sofi.

Dar du žingsneliai į priekį. Dar du. Ir maža, lipni, rašaluota rankutė paėmė jos delną, smarkiai suspaudė. Tėja atsargiai pirmą kartą apkabino savo dukrą, pirmą kartą saugiai ją laikė nuo tada, kai išsiveržė iš jos kūno prieglobsčio. Pažįstamas jausmas. Besąlygiškai tikras. Žvelgdama į švelnias garbanas, palindusias po smakru, glausdama mažą šiltą kūnelį, Tėja tvirtai žinojo, kad kito kelio ir negalėjo būti.

Kurį laiką stojo romi tyla, užvaldė skausmas dėl prarastų metų, prarastos patirties. Pirmoji šypsena, pirmieji žingsniai, pirmieji žodžiai. Tada užplūdo didžiulis džiaugsmas dėl pirmojo susitikimo ir būsimų išgyvenimų. Bus dar pirmųjų kartų, kurie nusvers anuos, negrįžtamai pradingusius.

– Ar aš turėsiu ir tėtį? – paklausė Sofi keldama galvą Tėjai nuo peties.

Tėja giliai įkvėpė. Suvokė, kad išgirs šį klausimą. Kol kas užteks ne visos tiesos, kad jos tėvas mirė...

Tėja atsargiai prabilo:

– Tavo tėvas...

– Gėdingai vėluoja, – suskambo žemas, pažįstamas balsas prie pravirų durų. – Ir už tai labai nuolankiai prašo atleisti.

Tėja apsvaigusi žiūrėjo į jųdviejų link šlubčiojantį Ričardą. Staiga ėmė byrėti taip stropiai čia kurtas pasaulis.

Sofi prisispaudė prie Tėjos ieškodama priedangos.

– Ar čia... mama, ar čia mano tėtis?

Jai pristigo žodžių. Neliko nei klausimų, nei žodžių, galinčių išvaduoti iš nežinomybės ir painiavos. Tėja tik spoksojo į šalia pritūpusį Ričardą, jo akys įtartinai blizgėjo. Maža rankute Sofi smarkiai suspaudė jai delną.

Ričardas nesujudėjo, tik ištiesė Sofi ranką.

Mergaitė pakartojo savo klausimą Ričardui:

– Ar tu mano tėtis?

Jis apdovanojo jas miela kreiva šypsena, kuri tirpdė ledynus ir privertė Tėjos širdį plakti pašėlusiu ritmu.

– Taip, brangioji. Jei priimsi mane. Ir jei tavo mama mane priims. Mes turime namus Kente, jie kaip tik laukia mūsų trijų, įtariu, kad jau dabar ten, arklidėse, trypčioja tavo ponis.

Galiausiai Tėja suprato. Suprato Ričardo meilės galią. Savo meilės galią. Ir galią suvokimo, kuris atvedė Ričardą pas ją. Pas jas. Nebeliko jokių klausimų. Tik jo rankos, siekiančios jas apkabinti. Ir jos rankos, taip pat apglėbiančios savo dukrą, ne, jųdviejų dukrą.

Po valandos jie važiavo pašto karieta, Sofi kietai miegojo Tėjos glėbyje, užliūliuota ir išvarginta jaudulio.

– Ji sunki? – paklausė Ričardas.

Jis sėdėjo priešingame kampe ištiesęs kojas.

Tėja linktelėjo.

– Taip, bet aš nieko prieš.

Jis nusišypsojo.

– Ne, bet kai tau nebekils rankos, pasakyk.

Tėja galiausiai išsakė rūpimą klausimą.

– Ričardai?

– Taip, mylimoji.

– Kur mes važiuojame?

Jis truputėlį nustebo.

– Na, žinoma, namo. Bet pirmiausia vykstame į Bleiknį.

Akimoju išnyko dar keletas abejonių.

– Į Bleiknį? Bet tavo brolis tikriausiai...

– Mano brolis, cituoju: nekantraudamas laukia dukterėčios, kurią galėtų, lepinti ir tikisi būti kito mano vaiko krikštatėviu. – Ričardas pasilenkė į priekį ir suėmė Tėją už rankos. – O kol kas pareiškė būsiąs patenkintas galėdamas tapti mano pabroliu, Veritė nepaprastai laiminga galėdama tapti tavo pamerge.

– Bet...

– Bet mes esame Bleikharstai, – užbaigė Ričardas švelniai šypsodamasis. – Jei nori žinoti, Maksas labai pasipiktinęs, kad kas nors kitas sukels baisesnį skandalą už Bleikharstus, todėl priminė man pareigą surengti jį šeimoje. – Šypsena praplatėjo, ir jis ištiesė ranką paglostyti Tėjai skruosto.

– Ričardai, niekas nepripažins Sofi, tu būsi išstumtas iš aukštuomenės!

– Dėl ko? Kad pripažinau savo dukrą? – paklausė šypsodamasis.

– Savo dukrą? – tada blykstelėjo suvokimas, kam jis iš tiesų pasiryžęs.

– Mano dukrą, – patvirtino Ričardas. – Kaip pabrėžė Maksas, iš tikrųjų labai naudinga, kad visuomenė yra veidmainiška. Kol smerks mane dėl išvirkavimo, tave pavers angelu, kad taip maloningai pripažinai mano dukrą.

Akimirksnį džiaugsmas užliejo Tėjai krūtinę. Paskui ji pastebėjo kliūtį.

– Ričardai, nepavyks. Pažiūrėk į ją! Ji tikrų tikriausias...

– Vinslou šeimos atvaizdas, – sutiko Ričardas. – Taigi, kai tik pripažinsiu Sofi, ims suktis dar nepadoresnis gandas – kad ji yra ne tavo, ne mano, o tavo brolio vaikas, ir kad priglausdami ją abu elgiamės kaip šventieji. Truputį nesmagu bus tavo broliui, bet tokia buvo jo mintis. Aišku, jis rėmė mergaitę ir jos mamą, bet neseniai, mirus motinai, atsidūrė aklagatvyje.

Jos tylėjimas gąsdino Ričardą.

– Tėja, suprantu, tu trokšti, kad ji būtų tavo, bet taip bus saugi, o oficialiai pripažinta mano dukra, bus daug lengviau priimta net sklandant paskaloms apie tavo brolį.

– Tu padarysi tai dėl manęs? – sušnabždėjo Tėja.

Ričardas prisėdo šalia ir apkabinęs pasodino ten, kur jai ir buvo vieta. Rodės, nelygūs žaizdos kraštai suaugo. Vis dar skaudėjo, bet tai buvo gijimo skausmas.

– Ir daugiau, – tarė Ričardas.

Vyras ją bjauriai išdavė, bet vis tiek... jis atsargiai pirštais palietė miegančiai mergaitei skruostą. Minkštą, švelnų, skaistų...

– Štai, tu sėdi, – pabrėžė jis kimiai, – su vaiku ant rankų. Būtum viską dėl jos paaukojusi.

– Ji nieko neturėjo, – pasakė Tėja. – Jautė tik gėdą ir suvokė, kad savo šeimai nereikalinga. Aš negalėjau sąmoningai jos apleisti.

– Ne, – sutiko Ričardas ir suspaudė rankas, – negalėjai. Ir kai aš tai įsisąmoninau, supratau, koks neišmanėlis buvau, kad delsiau.

Tėjos atodūsis sukrėtė Ričardą.

– Aš negaliu apie ją galvoti kaip apie jo, – tyliai paaiškino. – Ji mano ir... – Tėja sudvejojo, o Ričardas pajuto, kaip ją kausto įtampa.

– Mano, – patvirtino jis. – Taip, mylimoji. Aš kalbu rimtai. Ne tik teisiškai, bet ir kitu požiūriu. Ši mergaitė tavo glėbyje yra Sofi Bleikharst. Mūsų dukra.

Ričardas apkabino jas abi, širdis prisipildė meilės, kai palenkė galvą ir prigludo Tėjai prie lūpų. Neryžtingai virpėdamos jos prasivėrė priimdamos glamonę ir siūlydamos savo pačios. Nesitverdamas džiaugsmu Ričardas ėmė ir davė po lygiai.

– Kas už šio vyro išleidžia šią moterį?

Tėja baugščiai šyptelėjo Deividui, atidavusiam ją pastoriaus globai. Jis taip pat švelniai nusišypsojo, kai Ričardas paėmė ją už rankos. Tada žengtelėjo atgal ir pritariamai linktelėjo galvą.

– Aš, Ričardas Aleksandras, imu tave, Dorotėją Sofi, sau į teisėtas žmonas, nuo šiol pasižadu tave gerbti ir globoti, džiaugsme ir varge...

Tėja žinojo, kad jai už nugaros Veritė laiko Sofi, o už Ričardo išdidžiai stovi Maksas. Pats Ričardas žemu ir tvirtu balsu prisiekia jai...

– ...mylėti ir branginti, kol mirtis išskirs...

Tėja neįstengė sutramdyti ašarų. Jos aptemdė akis ir užsmaugė gerklę, kai reikėjo kartoti įžadus. Širdyje įžadai jau buvo duoti. Vis dėlto čia, šioje senoje bažnyčioje, skambantys jųdviejų žodžiai, gyvi, liepsnojantys, ištarti ir išklausyti, turbūt įgavo daugiau galios.

Ričardas užmovė Tėjai ant piršto žiedą ir nepaleisdamas jos davė paskutinius įžadus:

– Su šiuo žiedu aš tave vedu, savo kūnu tave garbinu ir visais savo žemiškais turtais tave apdovanoju...

Vestuvių pusryčiai baigėsi, atsisveikinimo žodžiai išsakyti. Deividas, apkabinęs ir pabučiavęs naująją ponią Bleikharst, įsodino į jos vyro karietą. Drauge su Sofi jie atvyko į namą Taringe ir praleis pirmąją naktį. Veritė pasisiūlė prižiūrėti Sofi, bet Ričardas su Tėja manė, kad mergaitei bus geriau su jais. Viskas buvo taip nauja ir painu, kad ji įsikibo Tėjos tarsi bijodama, jog naujasis gyvenimas pradings, jei paleis jos ranką.

Jųdviejų vestuvių naktis... Ričardas laukė miegamajame prie lango. Tėja nuėjo paguldyti Sofi ir pasekti pasakos. Kai ji grįš... Kūnas įsitempė. Jis geidė jos. Nesiliaus geidęs, kol oš kraujas gyslose.

Pirmiau taip pat troško moterų. Bet ne taip. Meilė viską pakeitė. Be to, žinojo, kaip jį myli Tėja, kaip juo pasitiki, kad atsiduoda. Ričardas žiūrėjo į tamsėjantį dangų, į vieną po kitos atgyjančias žvaigždes.

Šiomis dienomis prieš vestuves turėjo mažai progų pasikalbėti su Tėja. Be abejo, ji apsistojo Bleiknyje, jis – čia. Ar Tėja baiminosi dėl to, kas įvyks?

Durys atsidarė, ir Ričardas atsisuko. Tarpduryje aiškiai dvejodama stovėjo Tėja. Ričardui suspaudė širdį. Drovumas? Ar baimė? Ilgokai buvo su Sofi...

Tėja įžengė į kambarį, apšviestą tik spragsinčios ugnies ir žvakidės ant židinio atbrailos. Šiltą, papuoštą intymių šešėlių.

– Aš... aš atsiprašau, kad užtrukau. Ji norėjo, kad dar truputėlį pabūčiau. Jai viskas taip svetima. Palaukiau, kol užmigs.

Ričardo baimės išsisklaidė. Jis ištiesė ranką, ir Tėja iškarto atėjo. Tada prisitraukė ją ir apglėbė.

– Mūsų vestuvių naktis, – švelniai tarė viena ranka glostydamas stuburo įdubą, kita ištraukė plaukų segtukus ir išlaisvino šilkines garbanas.

– Taip.

– Vadinasi, neabejoji? Nenori laukti?

– Neabejoju, – sukuždėjo ji. – Ko man dar laukti? Kad labiau tave mylėčiau? Kad... kad labiau tavęs norėčiau?

Ričardui užgniaužė kvapą. Tėjos šypsena draskė širdį.

– Ričardai, tą naktį, kai mudu čia buvome ir tu vos nesuviliojai manęs svetainėje, jau žinojai, kad tavęs geidžiu. Niekas nepasikeitė. Aš vis dar tavęs noriu.

Jo širdis kone sprogo iš meilės. Kurį laiką pajėgė tik kvėpuoti, paskui Tėja sušnabždėjo:

– Ričardai, jei tu nenori...

Atsakymas buvo tik vienas.

Ričardas atsargiai paėmė jos ranką, pakėlė prie lūpų ir švelniais bučiniais nusėjo pradėjusius virpėti pirštus. Tada lėtai, nespausdamas ėmė braukti Tėjos delną žemyn tvirtu savo kūnu. Net per storą šilkinį chalatą nuo jos prisilietimo suliepsnojo oda. Galiausiai Tėjos ranka nuslinko ant klubo, vos per porą centimetrų nuo įsitempusios vietos, kuri degte degė geismu.

Kitas judesys privalo būti išimtinai jos.

– Tėja, vyrai gali daug ką meluoti, – tarė Ričardas šaižiu balsu, nes vos pajėgė tvardytis. – Bet tik ne tai. Paliesk mane. Pamatyk, pajausk, kaip tavęs geidžiu.

Akimirksnį ji dvejojo. Staiga Ričardas pajuto, kaip Tėja nuo įtampos apstulbo ir tarsi pasirengė trauktis. Paskui švelniai palietė šilkinį audinį. Pirštu smalsiai brūkštelėjo per visą skausmingai įsitempusio vyriškumo ilgį. Ričardas sudrebėjo, kai įsižiebė aistra, ir pamėgino sutramdyti atsaką tik švelniai ją paliesdamas.

Jam nepavyko, ir tada išgirdo tylų Tėjos aiktelėjimą.

Grumdamasis su troškimu kilstelėti jos veidą ir užbučiuoti iki sąmonės netekimo, Ričardas suėmė Tėjai už rankos ir atitraukė.

– Viskas gerai, mylimoji, – išspaudė jis. – Tu neprivalai...

Tėja, lūpomis slinkdama išilgai žandikaulio, privertė jį pasukti galvą, sugavo burną ir nutildė Ričardą. Ji siūlė savo lūpas noriai, meiliai ir ėmė jo mainais. Ričardas prasižiojo ir liežuviu nužymėjo Tėjos lūpas, švelniai lyžčiojo, kol ji atsidususi išsižiojo. Trūksmingai sudejavęs pagilino bučinį, pajuto jos karštį ir skonį.

Tėja ištraukė ranką iš Ričardo delno ir vėl jį palietė, švelniai, vis dar dvejodama. Skausmą primenantis malonumas užvaldė jį ir pulsavo kraujyje pažįstamu ritmu. Privalo ją paliesti.

Drebančiais pirštais Ričardas truktelėjo kaspiną, prilaikantį Tėjos naktinius marškinius, ir apnuogino minkštas kremines krūtis.

Tėja buvo taip pakerėta, kad beveik nepastebėjo. Ji pirštais tyrinėjo šilku pridengtą įkaitusią odą ir staiga kraujas plūstelėjo gyslomis. Giliai įsisiurbusios Ričardo lūpos kalbėjo apie kitą būdą, kuriuo troško užvaldyti, ir ją apsvaigino geismas.

Švelniais pirštais jis kankino, glamonėjo Tėjos krūtis ir išlaisvino ugnį, blykstelėjusią nuo prisilietimo. Daugiau. Ji geidė daugiau – ryžtingesnės glamonės ir instinktyviai išrietusi nugarą įspraudė krūtį Ričardui į delną. Pajuto, kaip jis bučiuodamas nusišypsojo, švelniai suėmė dovaną ir nykščiu patrynė geliančią viršūnę. Palaima persmelkė Tėją, ir ji šūktelėjo, o garsą sugėrė jųdviejų bučinys. Ričardas paleido jos lūpas ir suniurnėjo:

– Tau patinka?

– Taip, o taip, – sukuždėjo Tėja, vargiai įstengdama kalbėti dėl užplūdusio ugningo malonumo.

Tokia pat gėla susitelkė ne vien krūtyse, bet ir apačioje, papilvėje, tarp šlaunų. Ji vėl išsirietė maldaudama daugiau.

Ričardas švelniais bučinukais nusėjo jai veidą, žandikaulį, atsargiai kvėpuodamas palytėjo ausies vingius. Tėjai ėmė linkti keliai, ji sutirpo ir būtų pargriuvusi, jei ne laikančios plieninės rankos. Baimės akimoju išgaravo, ji įsikibo į Ričardą, ir pasaulis iš naujo atgimė džiaugtis.

– Tėja, dar vienas pažadas, – sušnabždėjo jis truputėlį atsitraukęs.

– Prižadu, – žioptelėjo Tėja, nes visai netroško, kad jis sustotų, negalvojo, kokio pažado jam reikia.

– Pažiūrėk į mane, – pareikalavo Ričardas.

Ji vargiai atsimerkė ir susidūrė su jo žvilgsniu.

Ričardas žengtelėjo atgal per ištiestos rankos atstumą ir švelniai tarė:

– Tėja, nebus tokios akimirkos, kad negalėtum manęs sustabdyti. Jei padaryčiau ką nors, kas tave gąsdintų, ko tu nenorėtum, prisiek, kad mane sustabdysi.

Tėja žiūrėjo apsvaigusi. Jautė Ričardo troškimą, begalinę aistrą. Matė jo akis. Kupinas meilės ir švelnumo. Kartu – baimės. Baimės, kad ją užvaldęs gali netekti. Jei Tėjai būtų reikėję dar vieno Ričardo meilės įrodymo, būtų galėjusi manyti, kad jau turi.

– Tik jei gausiu tavo pažadą, – tyliai prabilo ji šypsodamasi ir siektelėjo jo chalato diržo.

Ričardas sugriebė jai už rankos.

– Ir kaipgi suprasti?

Ji timptelėjo diržą.

– Kad nestabdomas nesustosi.

Ričardo chalatas prasiskyrė, netekusi žado Tėja žvelgė į liekną, tvirtą ir stiprų kūną, nusėtą šešėlių ir liepsnos liežuvių.

Jo širdis daužėsi lyg pašėlusi, kiekviena gysla pulsavo geismu.

– Manau, tikrai galiu tesėti šį pažadą, – pasakė ir nusivedė ją prie lovos.

Tėja nė nenutuokė, kad gali taip būti. Saldu ir audringa, Ričardo jėga ir svoris jaudino. Nebuvo patyrusi svaiginamo vyro odos skonio. Neįsivaizdavo, kad aistra gali giliai ir skausmingai aidėti kūne. Įnirtingi, godūs bučiniai degino kaklą ir žemiau, kai lūpomis ir liežuviu Ričardas apibrėžė spenelį, erzindamas ir švelniai kandžiodamas. Kūnas ištirpo, ir Tėja rangydamasi sudejavo, o pirštai paniro į tamsius plaukus. Ji spaudė prie savęs, troško daugiau nesuvokdama, kas tas daugiau galėtų būti, kol iš pasitenkinimo suaimanavęs Ričardas suėmė spenelį ir įsiurbė gilyn į burną.

Malonumo šūksnis išsprūdo Tėjai, ji pirštais spaudė jo galvą prie savęs.

Ričardo ranka slydo pilvu, ilgi pirštai glamonėjo ir tyrinėjo, sulig kiekvienu prisilietimu jis kuždėjo, kokia ji graži. Paskui slystelėjo dar žemiau ir pasiekė minkštas garbanėles virš šlaunų.

Vėl įsisiurbė jai į lūpas, ir Tėja jas pravėrė, bučinys gilėjo, liežuvis judėjo lėtai ir ritmiškai... prie šlaunies priglaustas Ričardo delnas slysčiojo tuo pačiu ritmu. Tuo pačiu, kaip ir tvinkčiojanti tuštuma jos viduje. Todėl atrodė savaime suprantama praskirti šlaunis ir švelniai paraginti.

Ričardo pirštai slinko siekdami maudžiančios kaitros ir tuštumos, glostydami praskleidė minkštas klostes. Tėja apstulbusi šūktelėjo iš malonumo, kai jis išsiveržė, dabar pirštai slysčiojo lengvai...

– Ričardai?

– Gražu, – sukuždėjo jis kimiai.

Prisilietimas ir vėl tą patvirtino. Be paliovos siekiantis mylėti. Tėja nebeįstengė tvardytis. Kūnas suminkštėjo iš malonumo, kai Ričardas atrado vietą, kur, rodės, susitelkę visi jos nervai, pasirengę pratrūkti liepsnos ir šviesos pliūpsniais. Išsiveržė užgniaužta dejonė, kai jis švelniai spustelėjo, ir žvaigždės pažiro į šalis.

– Daugiau? – ji pajuto Ričardo dvelksmą į lūpas.

Tėja nepajėgė atsakyti, tik kilstelėjo paklaikusiai melsdama, kai jis glostinėjo aplink jos švelnumą. Tada... atsargiai paspaudė, ir ilgas pirštas, įslydęs vidun, pamažu ėmė veržtis į Tėjos kūno paslaptis. Lėtai, taip lėtai, kaip išsisklaido mintis ir lieka tik pojūčiai, pribloškiantys jausmai. Aistra ir stiprus troškimas pakerėjo Tėją.

Drebinantis geismas suleido nagus, kai Ričardas pajuto, kad ji pasiduoda. Tą išdavė slidus, kviečiantis kūnas, patiklus ir malonus Tėjos atsidavimas.

Dabar gali ją užvaldyti. Ji pasirengusi. Minkšta, drėgna, virpanti ir reikalaujanti išsilaisvinti. Jo paties kūnas irgi to šaukėsi, meldė panirti į glaudžią Tėjos kaitrą ir pajusti, kaip ji išsilieja. Drebėdamas Ričardas pasitraukė iš jos saldybės ir plačiau praskyrė šlaunis.

Aistra pulsavo kraujyje su kiekvienu širdies tvinksiu ir stiprėjo su kiekvienu įkvėpiu. Bet – Ričardui keistai dingtelėjo, – kad Tėjai tai savotiškai pirmasis kartas. Lalertonas užvaldė ją jėga, atėmė nekaltybę. Ji neturėjo meilužio. Patyrė tik prievartą ir išdavystę.

Štai dabar noriai guli jo glėbyje, atsiduoda nesivaržydama, visiškai juo pasitikėdama – savo meilužiu. Vieninteliu savo meilužiu. Savo vyru.

Pasirėmęs alkūne Ričardas pažiūrėjo į Tėją nepaliaudamas švelniai glostyti. Nužvelgė kūną, sukaitusį ir pasirengusį, išsiriečiantį sulig kiekvienu prisilietimu. Užmerktas akis, nuo bučinių papurtusias virpančias lūpas. Kol ją tyrinėjo, Tėja lėtai atsimerkė.

– Dabar? – sušnabždėjo, ir Ričardas pajuto, kaip jos kūnas įsitempia.

– Taip nekantrauji? – sumurmėjo lenkdamasis bučiuoti krūtų, slinkdamas žemyn drėgna, įkaitusia pilvo oda, glausdamasis prie švelnių garbanėlių.

Įsitaisė tarp šlaunų pečiais laikydamas jas praskėstas.

Iš nuostabos Tėjai atėmė žadą, kai pajuto karštą Ričardo kvėpavimo glamonę ir suvokė, ką ketina daryti. Ne. Turbūt ji klysta. Jis negali...

Ričardas taip ir padarė. Tėja kone ištirpo pajutusi deginantį, veriantį malonumą, intymią burnos ir liežuvio glamonę. Švelnią, erzinamą ir reiklią. Neįsivaizdavo, kad galima taip smarkiai duoti ir audringai imti. Švelniomis rankomis jis atsargiai laikė ją meilės gniaužtuose. Ir garbino. Tėja bejėgiškai, nevaldomai degė, kūnas pulsavo apimtas geismo ir pasitenkinimo.

Ji paklaiko, kai Ričardas pakilo ir pajuto karštą jo kūno, besispraudžiančio į ištroškusį jos kūną, prašymą. Neužtenka. Toli gražu neužtenka. Beprotiškai geidė pajusti jį viduje, giliai savyje ir laikyti.

– Tėja?

– Taip. Prašau. Dabar.

Akivaizdus meldimas beveik palaužė Ričardo savitvardą. Jis laikėsi iš paskutiniųjų, nuo įtampos sukandęs žandikaulį, kol įveikė potraukį tučtuojau ją užvaldyti, giliai įsmigti.

Paniro truputėlį toliau ištempdamas ją, lėtai skverbdamasis. Tėja aiktelėjo, pakėlusi klubus švelniai slystelėjo ir pasiėmė daugiau. Ričardas sudejavo. Ji buvo tokia ankšta, kad bijojo sužeisti. Jis šiek tiek atsitraukė, ir Tėja suaimanavo apsivydama kojomis jo šlaunis.

Ričardas triukšmingai pasidavė, strėnos pakilo, ir jis iki galo smigo į minkštą gelmę.

Giliai. Atsidūrė labai giliai. Tėjos švelnumas virpėjo aplink nelyginant mieliausia glamonė, o ji pati gulėjo ramiai užmerkusi akis.

– Kas nors negerai? – Ričardo balsas buvo šaižus, drebantis.

Virpančiais pirštais jis nustūmė jai nuo akių plaukų sruogą ir paskleidė ant pagalvės, delnais suėmė veidą. Jei sukėlė Tėjai skausmą... Nekreipė dėmesio į gyslomis suošusį kraują, tvinkčiojantį troškimą ją užvaldyti, ir sustojo.

Tėja lėtai atsimerkė ir panardino pirštus Ričardui į plaukus.

– Negerai, – iškvėpė ji. – Tu žadėjai nesustoti.

Kilstelėjo klubus reikalaudama, maldaudama.

– Aš tave myliu, – sušnabždėjo Ričardas ir prigludo prie jos lūpų savosiomis.

Tada ėmė judėti, giliai viduje, užvaldydamas Tėjos lūpas, kaip užvaldė jos kūną, švelniai, iki galo. Tylios aimanos pertraukė kiekvieną yrį, susimaišė su kimiu jo paties balsu. Mylėjo ją kiekviena savo esybės dalele, kol Tėjos kvėpavimas sutrūkčiojo dėl beviltiško troškimo, o kūnas aplink jį reikalaudamas įsitempė. Mylėjo ją lėtai ir kruopščiai, laikėsi giliai ir ramiai, kol Tėjos išsilaisvinimas virpėjo aplink, ir jo paties galutinis siekis plūstelėjęs išsiliejo meile ir džiaugsmu.

Tėja pabudo auštant. Blyškūs šviesos ruožai nuauksino kambarį ir lovą, kurioje gulėjo susipynusi su savo vyru. Ilsėjosi jo glėbyje, skruostą atrėmusi į jį, o šlaunį įtaisiusi tarp jo šlaunų. Pasitenkinimas perbėgo kūnu. Kiekviena ląstelė gaudė nevaržomu malonumu. Prisispaudė arčiau, pakštelėjo jam į petį ir pajuto, kaip įsitempia Ričardo rankos.

– Pabudai?

Murmesys buvo švelnus. Ne toks garsus, kad pažadintų, jei dar miega.

– O jei ne?

Ričardas sukrizeno.

– Man teks truputėlį palaukti. – Trumpam stabtelėjo. – Arba aš tave pažadinsiu.

Pabudino ją naktį įsiverždamas į sapną su švelnia aistra...

Tėja nusišypsojo Ričardui į krūtinę.

– Tada aš miegu.

Jautė, kaip suskambo nebylus jo juokas, kai prisišliejo ir pradėjo ją budinti. Gyvenimui, džiaugsmui ir nuostabiam pasauliui, išsidriekusiam priešais juodu.

Epilogas

Kanopų kaukšėjimas prie įvažiavimo prižadino Tėją iš snaudulio ąžuolo paunksnėje. Mieguista ji sumirksėjo, pakėlė akis ir pamatė atžingsniuojančią Sofi, o tolėliau už jos – Ričardą.

– Mama! Tėtis mane išmokė peršokti per rąstą! O dėdė Maksas sakė, kad šuolis buvo puikus.

Mergaitė sustabdė ponį prie krėslo. Arkliukas tučtuojau nuleido galvą Tėjai į sterblę ir garsiai prunkštelėjo reikalaudamas gardumynų.

Juokdamasi Tėja patrynė aksominę nosį.

– O ką sakė tėtis?

Ričardas nušoko nuo arklio.

– Tėtis sako, kad jo dukra – nesąžininga pramuštgalvė ir dėdę Maksą apsuko apie mažąjį pirštelį.

Jo dukra. Tėjos širdis prisipildė džiaugsmo išgirdus Ričardo balse meilę. Visišką pripažinimą. Net ir mažojo Deivio gimimas prieš šešis mėnesius to nepakeitė, greičiausiai dar labiau sutvirtino juos siejančius saitus.

Ričardas pasilenkė ir švelniai pabučiavo Tėją.

– O kaip Deivis?

Tėja meiliai žvilgtelėjo į kūdikio vežimėlį šalia krėslo.

– Miega. Ką tik pamaitinau. Jojote iki Bleiknio? Kaip laikosi Veritė?

– Mes nebuvome Bleiknyje, – tarė Sofi, taip pat lipdama nuo ponio. – Dėdė Maksas buvo vienas. Sakė, kad tetai Veritei kol kas neleista jodinėti, o karieta važiuoti ji nenori, nes pykina.

Tėja įdėmiai pasižiūrėjo į Ričardą, šis atsakė šypsniu į nebylų jos klausimą.

– Taip, – patvirtino jis, o akyse pasirodė nedoras žiburiukas. – Maksas pranešė, kad aš vėl būsiu dėdė. Manau, jis pasiryžęs atsigriebti. Tiesą sakant, apkaltino mane sukčiavimu!

Tėja užgniaužė krizenimą.

– O, kaip žavinga, – tarė ji. – Kokia puiki mintis. Galbūt mums derėtų labiau pasukčiauti?

Ričardas vėl ją pabučiavo.

– Dar viena pramuštgalvė. Aš jų apsuptas.

Sofi pakėlė akis apžiūrėjusi mažąjį broliuką.

– Jis labai daug miega, ar ne?

– Jis auga, – atsakė Tėja šypsodamasi dukrai. – Kaip ir tu. Kodėl tau nenubėgus į vidų ir nepaprašius Nelės pieno su pyragu?

Sofi pervėrė ją rūsčiu žvilgsniu.

– Pirmiausia nuvesiu Astrą į arklides, – rimtai paaiškino ji. – Tėtis sako, kad pirmiausia reikia pasirūpinti poniu.

– Gerutė, – pagyrė Ričardas. – Dabar eik, o paskui užkirsk pyrago su pienu.

Sofi nuvedė savo ponį, o Tėja su Ričardu meiliai palydėjo ją akimis.

– Ričardai, ji tokia laiminga, – švelniai pasakė Tėja. –

Ačiū.

Jis nusišypsojo jai.

– Už ką? Kad turėjau sveiko proto vesti moterį, kurią myliu, ir gauti dukrą?

– Už tai, kad toks esi, – paprastai paaiškino Tėja. – Ir už tai, kad turi sveiko proto, jei jau taip pareiškei!

– Vėliau rasiu kitą būdą pareikšti, – prisiekė Ričardas, o tamsios akys išdavė nedorą ir smagų pažadą.

Jis ištiesė ranką ir ištraukė Tėją iš krėslo, atsisėdo pats ir pasisodino ją ant kelių. Iš pasitenkinimo giliai atsidusęs atrišo įmantrią jos kepuraitę nėriniuotais kraštais, nusviedė ant žolės ir panardino veidą į minkštas rusvas garbanas.

– Kartais, – pabrėžė Ričardas bučiuodamas ausį, – negaliu patikėti, kad iš tikrųjų man atleidai už kvailumą ir dvejonę. – Jį vis dar baugino, kad vos jos nenuvylė.

Tėja pasimuistė Ričardo glėbyje ir prigludo.

– Tai, – pabrėžė ji, – buvo mano sveikas protas.

Ričardas įtempė rankas. Tikėjosi santuokoje rasti pasitenkinimą ir rado. Bet stiprus ir maudžiantis džiaugsmas persmelkė viską, net praeities įvykius, ir todėl viskas, kas priartino akimirką, kai laiko šią moterį savo glėbyje, buvo tarsi išankstinis palaiminimas. Ričardui toptelėjo, kad rojų galima sukurti ir žemėje.