Visa intelektinė nuosavybė į šios el. knygos turinį yra saugoma. Pirkėjui leidžiama naudotis el. knyga tokia apimtimi, kiek tokių teisių suteikė autorių teisių turėtojas.

Ši el. knyga skirta tik asmeniniam naudojimui Pirkėjo turimuose el. knygos skaitymo įrenginiuose.

Pirkėjui nesuteikiamos teisės daryti el. knygos ar jos dalių kopijas, platinti, atgaminti el. knygą bet kokiu būdu ir forma ir naudoti ją bet kokiais kitais būdais nei nurodyta šiose taisyklėse (toliau – Taisyklės), išskyrus teisę atgaminti nedidelę dalį el. knygos išimtinai asmeniniais nekomerciniais naudojimosi tikslais, nepažeidžiant galiojančių LR teisės aktų reikalavimų.

Suprasdamas, kad nuosavybės teisė į el. knygos turinį nesuteikiama bei jokios autoriaus turtinės teisės bei kita intelektinė nuosavybė į suteikiamą naudotis el. knygą Pirkėjui neperduodama ir nesuteikiama, Pirkėjas įsipareigoja nenaudoti el. knygos tokiu būdu, kad būtų pažeidžiamos autoriaus turtinės ar kitos intelektinės nuosavybės teisės į el. knygą bei pasižada neperduoti jų jokiems tretiesiems asmenims, nesudaryti sąlygų tretiesiems asmenims jokiu būdu pasinaudoti el. knyga. Jeigu Pirkėjas netinkamai naudojasi (nesilaikydamas šių Taisyklių) el. knyga, el. knygos leidėjas ir (arba) platintojas turi teisę uždrausti toliau naudotis netinkamai naudojama el. knyga, o Pirkėjas įsipareigoja nedelsiant nuo reikalavimo gavimo momento nutraukti naudojimąsi ir įsipareigoja atlyginti dėl to leidėjo, platintojo ir (arba) trečiųjų asmenų patirtus visus tiesioginius ir netiesioginius nuostolius. Tokį reikalavimą visi nurodyti asmenys turi teisę pareikšti bet kuriuo metu, nes šios Taisyklių sąlygos lieka galioti visą el. knygos naudojimosi laikotarpį bei visą laikotarpį, kol bus tinkamai atlyginti leidėjo, platintojo ir (arba) trečiųjų asmenų patirti nuostoliai.

Draudžiama panaikinti el. knygos apsaugą, pašalinti el. knygos pavadinimą, viršelį, šriftų rinkinį ir (arba) ir kitus su el. knygos turiniu susijusius elementus.

El. knygos leidėjas ir (arba) platintojas nėra atsakingi už žalą, atsiradusią dėl netinkamo naudojimosi el. knyga.

Naudodamasis šia el. knyga, Pirkėjas sutinka su visomis aukščiau nurodytomis taisyklėmis ir sąlygomis.

GALINGIEJI VULFAI.

Paslaptimis ir skandalais

apipinta šių dienų

dinastijos istorija!

DINASTIJA

Septyni broliai ir sesuo – apdovanoti turtais, bet taip ir negavę

to, ko labiausiai troško – tėvo meilės. Šeima, kurią sugriovė

vieno žmogaus alkis valdyti.

PASLAPTIS

Vulfai – išsibarstę po tolimiausius pasaulio kampelius, visi iki

vieno persekiojami praeities šmėklų ir trokštantys iš gyvenimo

tik to, kas geriausia. Visgi paslapčių dar daug, ir skandalai

mezgasi iš naujo...

GALIA

Vulfų broliai ir sesuo vėl namie. Dabar jie stipresni, nei kada

nors ligi šiol. Tik ar galės dinastija pakilti vėl?

MEILĖ

Sakoma, kad tyra meilė išgydo net juodžiausią sielą…

Jennie Lucas

GALINGIEJI VULFAI

JAUTRIOJI ANABELA

Septintasis serijos Galingieji Vulfai romanas

Vilnius, 2013

Versta iš Jennie Lucas,

The Girl That Love Forgot 2011

© Jennie Lucas, 2011

Šis leidinys publikuojamas pagal sutartį su

„Harlequin Enterprises II B.V. / s. à. r. l.“

Visos teisės į šį kūrinį saugomos, įskaitant teisę

atkurti visą arba iš dalies bet kokia forma.

Visi šios knygos personažai yra išgalvoti.

Bet koks panašumas į tikrus asmenis, gyvus ar

mirusius, yra visiškai atsitiktinis.

© Dovilė Vaišvilaitė-Akdere, vertimas

iš anglų kalbos, 2013

© Živilė Adomaitytė, dizainas, 2012

© Istockphoto.com, viršelio nuotrauka

© Dreamstime.com, viršelio nuotrauka

© „Svajonių knygos“, 2013

ISBN 978-609-406-609-2

Pirmas skyrius

Dėl Stefano Kortezo ją perspėjo visi.

Išlipusi iš savo senovinio Chevrolet pikapo, Anabela su siaubu apžvelgė baltą išdrykusią hasjendą. Pastaruosius mėnesius, kol ruošėsi čia atvykti, visi tik ir kartojo, kad Stefanu Kortezu pasitikėti nevalia.

Būkite atsargi, panele Vulf. Nepajėgsite jam atsispirti. Dar negimė tokia stipri moteris.

Saugokite savo širdį, panele. Jo sudaužytų širdžių yra tiek pat, kiek žvaigždžių Visatoje.

Neturiu ko nerimauti, – įtikinėjo save Anabela. Net jei Stefanas – garsiausias pasaulyje mergišius, iki jos širdies jis neprasibraus. Kažkokie kvaili gąsdinimai neišmuš jos iš vėžių!

Tačiau Anabelos kūnas tebevirpėjo, ji žinojo, kad taip jaučiasi toli gražu ne dėl kavos, kurią dideliais kiekiais gėrė visą ilgą ir dulkėtą kelią iš Portugalijos į šiaurės Ispaniją.

Triukšmingai užtrenkusi pikapo dureles, ji pramankštino sustingusias rankas ir kojas, mėgindama nusikratyti nervingos baimės. Nepavyko. Pastaruoju metu kad ir kur nuvykdavo rinkti medžiagos fotožurnalistinei žurnalo Raitelis serijai apie dešimt garsiausių Europos arklių rančų, tik ir girdėjo įspėjimus dėl Stefano Kortezo žavesio.

Jo ranča Santo Castillo buvo galutinė Anabelos stotelė. Čia veisiami ir parduodami puikiausi ir brangiausi pasaulyje arkliai – ir tik tiems klientams, kurie pačiam rančos savininkui atrodydavo verti įsigyti jo prekę. Turtingi pirkėjai versdavosi per galvą, kad sulauktų palankaus Stefano Kortezo įvertinimo. Tačiau net tai buvo niekis palyginti su tuo, kam ryždavosi jo dėmesio siekiančios moterys.

Garsiausias pasaulio žirgynas priklauso garsiausiam pasaulyje jojikui, – juokavo žmonės.

Anabela pasukiojo sustingusius pečius. Jeigu Stefanas Kortezas yra bent per pusę toks, kaip apie jį kalbama, tikrai mėgins įsivilioti ją į lovą. Deja, tą darydavo beveik visi vyrai. Ir šitai buvo vienas populiariausių jos kolegų ir padėjėjų juokelių.

Tačiau sklido kalbos, kad Stefano Kortezo talentas suvilioti moterį gerokai pranoksta eilinio vyro sugebėjimus. Jo dar nebuvo atstūmusi jokia moteris. Jokia. O jeigu tie gandai ne iš piršto laužti? Kas nutiks, jeigu ji, kaip ir visos kitos, atsidurs jo lovoje?

Jokiu būdu, – užtikrino pati save Anabela ir prikando lūpą. Jos gyslomis tekėjo šaltas, aistros nesugadintas kraujas. Su priešingos lyties atstovais ji elgdavosi abejingai, išdidžiai ir netgi šiurkščiai – argi ne taip apie ją atsiliepdavo atstumti vyrai? Anabelai buvo trisdešimt treji, tačiau labiau užkietėjusios senmergės nė su žiburiu nebūtum radęs; jos neveikė mergišių kerai. Po visko, ką teko iškęsti, vyrų draugija jai buvo atgrasi.

Su Stefanu Kortezu ji tiesiog turės būti atsargesnė: jeigu jis ir pamėgins prie jos prisigretinti, ji tik nusijuoks jam į veidą.

Juk taip?..

Giliai įkvėpusi, ji apsidairė aplink. Kur jis? Kurgi tas mergišius, kuris stengsis su ja permiegoti, vos išvydęs?

Anabela per nuauksintus laukus žydro, begalinio dangaus fone matė šuoliuojančius puslaukinius arklius. Girdėjo netoliese čiurlenantį upelį, iš miškais apaugusių kalvų atsklindančią paukščio giesmę. Birželis šiaurės Ispanijoje gniaužė kvapą. Buvo taip gražu, kad Anabela persisvėrė per atvirą pikapo langą ir pasiėmė rankinę su fotoaparatu.

Kaip tik tada už nugaros išgirdo žemą vyrišką balsą.

– Tai pagaliau atvykote.

Anabela sustingo. Persimetusi per petį fotoaparato dėklo dirželį, ji giliai įkvėpė ir atsisuko.

Ir kone žioptelėjo.

Priešais ją, apšviestas Ispanijos saulės, stovėjo pats Stefanas Kortezas; jo rudos akys švytėjo tarsi kaitri laužo liepsna. Nors ūgio Anabelai netrūko, kad pažvelgtų į nuostabų jo veidą, privalėjo kilstelėti galvą.

Tikrovėje jis buvo netgi gražesnis nei nuotraukose. Anabela žinojo, kad jam trisdešimt penkeri. Jo plaukai buvo juodi, odiniu dirželiu surišti į uodegėlę prie sprando, o lieknas ir dailiai raumeningas kūnas atrodė tvirtas. Nudėvėti džinsai gražiai gludo prie siaurų klubų. Juodų marškinių rankovės buvo atraitotos, iš po jų matyti juodais plaukeliais apaugusi įdegusi oda, kuri bylojo, kad sunkus fizinis darbas jam nesvetimas.

Stefanas nejudėdamas stovėjo ir atidžiai žvelgė į Anabelą.

Nuo tokio žvilgsnio jos plaučiuose, regis, nebeliko oro. Ji pasijuto pažeidžiama ir nesaugi, tarsi pasmerkta liūto žvilgsnio glostoma gazelė. O Stefano Kortezo, jauno ir stipraus grobuonies, kuris visiškai pasitikėjo savo galia moteriai, žvilgsnis neabejotinai išdavė alkį.

– Sveika atvykusi į mano namus, panele Vulf, – su švelniu akcentu pasisveikino Stefanas. Geidulingose jo lūpose sušvito šypsenėlė. – Laukiau jūsų.

Jų žvilgsniai susipynė. Anabelą perliejo karštis – toks galingas ir netikėtas, kad ji kone susverdėjo. Kad išlaikytų abejingumo kaukę, ji privalėjo pasitelkti visas valios pastangas, tačiau rankos vis tiek nevalingai susigniaužė apie fotoaparato dirželį.

– Tikrai... tikrai laukėte? – virpančiu balsu paklausė ji.

– Jūsų reputacija kalba už jus. – Jo akys vėl ėmė glostyti Anabelos kūną, o lūpose sušvito šypsena. – Garsioji Anabela Vulf. Gražioji po pasaulį su paskyrimais keliaujanti fotografė.

Stengdamasi paslėpti raudonį ir nuraminti krūtinėje besidaužančią širdį, Anabela kilstelėjo smakrą.

– O jūs esate Stefanas Kortezas, puikiausias Santo Castillo jojikas.

Anabela jį įžeidė sąmoningai, tačiau Stefanui jos žodžiai sukėlė juoką. Nuo to žemo, vyriško juoko ji vėl pajuto papilvėje suplazdančius drugelius.

Jam žengus artyn, Anabela apsilaižė netikėtai sukepusias lūpas.

– Esate žavinga, tokią jus ir įsivaizdavau. Mucho gusto, – žiūrėdamas jai į akis sušnabždėjo Stefanas. – Encantado.

Nors prie Anabelos jis nė neprisilietė, vien žodžiai prilygo glamonei, šiltų lūpų prisilietimui prie odos. Savo vyriška galia Stefanas ją tarsi įvyniojo į vatą. Anabela jautė nuo jo įdegusios odos ir raumeningo kūno sklindančią jėgą bei energiją.

Nurijusi gerklėje įstrigusį gumulą, ji abiem rankom tvirčiau sugniaužė fotoaparato dėklą.

– Man taip pat malonu su jumis susipažinti.

Geidulingos Stefano lūpos išsirietė, tarsi bylodamos jį žinant, kodėl ji neištiesė rankos pasisveikinti.

– Nekantrauju pradėti mūsų septynių dienų pažinties kelionę, señorita, – pasakė jis. – Nujaučiu, kad savaitė tikrai bus kupina malonumų.

Tamsios jo akys blykstelėjo neišsakytų džiaugsmų pažadu, ir Anabelos kvėpavimas patankėjo. Stefanas stovėjo taip arti, kad mergina jautė nuo jo sklindančią kaitrą. Ir pasijuto pažeidžiama. Moteriška. Užvaldyta keisto ir primygtinio noro leisti sau plaukti pasroviui, ištirpti jo šilumoje, jo ugnyje.

Dieve švenčiausias, kas ją apsėdo? Reikia susiimti! Net legendinis ispanų mergišius negali šitaip greitai apsukti moteriai galvos!

Anabela tvirčiau sukando dantis. Ji jiems abiem įrodys nesanti kvaiša. Nes, kad ir koks gražus būtų mergišiaus veidas, jo siela visada savanaudiška ir šalta. Šitai Anabela suprato jau seniai.

Piktai į jį žiūrėdama ji žengė žingsnį atgal.

– Kaip malonu girdėti, – kandžiai sumurmėjo ji. – Tačiau drįsčiau abejoti, kad su manimi praleisite ištisą savaitę, nes, pasak įvairių šaltinių, jūsų susidomėjimas moterimi retai kada trunka ilgiau nei vieną naktį.

Anabela tikėjosi, kad jos šiurkštumas supykdys Stefaną, tačiau jis, atvirkščiai, atrodė pralinksmėjęs.

– Jūsų atveju, panele Vulf, – švelniai tarė jis, – galėčiau pasistengti padaryti išimtį.

Anabelos gerklėje sutvinkčiojo pulsas. Stengdamasi sulėtinti greitą, paviršutinišką kvėpavimą, ji nurijo seiles.

Nepasitikėk jo žavesiu, – griežtai paliepė sau Anabela.

– Man geriausiai sekasi dirbti vienai, – kilstelėdama smakrą tarė ji. – Ačiū, bet jūsų draugijos man nereikės. Ir nesinorės.

Stefanas sumirksėjo.

Prisiminusi, kaip sunkiai Raitelis gavo leidimą šiam išskirtiniam fotoreportažui Santo Castillo, Anabela sumirksėjo ir pamėgino sušvelninti situaciją.

– Atleiskite, jeigu nuskambėjo nemandagiai. Paprasčiausiai nemėgstu, kai kas nors sukiojasi aplinkui, kai dirbu. – Ji pasistengė nusišypsoti. – Be to, esu tikra, kad turite dar daug ką nuveikti iki savaitgalį vyksiančių labdaros iškilmių.

Stefanas netikėtai ištiesė į Anabelą ranką. Iš išgąsčio išsiplėtusiomis akimis ir įsitempusi ji atšoko atgal.

Stefanas susiraukė.

– Leiskite padėti jums nusinešti krepšį, panele Vulf.

Ak, tai štai dėl ko jis ištiesė ranką. Jos skruostai švelniai nukaito.

– Nebūtina.

– Esate mano viešnia.

– Ačiū, tačiau savo įranga galiu pasirūpinti pati.

– Por supuesto. Vienam žmogui atrodo gerokai per sunku.

– Dažniausiai su manimi vyksta padėjėja... – pradėjo aiškintis Anabela, bet nutilo mintimis nuklydusi į Kornvalį, kur jos pagalbininkė Merė su vyru dabar augina mažą kūdikėlį. Ji giliai įkvėpė. – Tačiau susitvarkysiu ir viena. Nesirūpinkite. Nuotraukose ranča atrodys nuostabiai. Projektas bus įgyvendintas kuo sklandžiausiai. Man geriausia dirbti vienai, – pakartojo ji.

– Jau minėjote. – Stefanas nukreipė į ją tokį žvilgsnį, nuo kurio Anabelai tarp krūtų nuvinguriavo prakaito srovelė.

– Kodėl į mane taip žiūrite?

– Kaip?

– Tarsi... – Ji nutilo ieškodama žodžių, kurie nenuskambėtų juokingai. Tarsi norėtumėte nuplėšti nuo manęs drabužius. Tarsi norėtumėte mane išsunkti kaip citriną. Tarsi norėtumėte persimesti mane per petį ir, pasiguldęs į lovą, išragauti kiekvieną mano kūno lopinėlį. – Tarsi niekada nebūtumėte matęs moters, – sutrikusi užbaigė ji.

Stefanas nusijuokė.

– Kaip jau esate informuota, moterų esu matęs daug. Visgi... – Jis kiek patylėjo. – Negaliu liautis į jus žiūrėjęs.

– Kodėl?

– Nes esate gražesnė, nei galėjau įsivaizduoti.

Anabela nurijo seiles.

– Tik... tikrai?

Jis linktelėjo galva.

– Nuotraukos, kurias esu matęs, tikrai neatspindi jūsų grožio.

Anabelai per nugarą nuvilnijo virpulys.

Nuotraukos, kurias esu matęs.

Kurias gi jis matė? Paskutines – iš jos brolio vestuvių Londone? Ar žiemos kadrus, kuriuose ji užfiksuota saulės nugairintu veidu keliaujanti per Sacharą ir Mongolijos lygumas?

O gal... nuotraukas, darytas prieš dvidešimt metų, kai girtas tėvas jos vos neužmušė?

Gal Stefanas bus matęs jos fotografijas prieš ir po, kurios kadaise puošė visus Anglijos laikraščius: vieną, kurioje ji – besišypsanti šviesiaplaukė, rausvaskruostė keturiolikmetė; ir antrą, kurioje ji užfiksuota jau bjauriai ištinusiu veidu, siaurais plyšeliais vietoje akių, nuo žiaurių botago kirčių besilupančia raudona oda?

Anabela skvarbiai tyrinėjo Stefano veidą. Tačiau jis žvelgė į ją kuo nuoširdžiausiai šypsodamasis.

Galiausiai ji taip garsiai iškvėpė, kad net suvirpėjo šnervės. Gerai. Apie jos praeitį jis nieko nežino. Kad ir kaip skambiai ir plačiai nuaidėjo Vulfų skandalas, pasaulis nestovėjo vietoje. Žmonės pamiršo.

Bet Anabela – ne. Ji nepamirš niekada. Likę randai visada primins skaudžiausią gyvenimo įvykį. Jie įsirėžė kūne. Veide. Visam gyvenimui likusios tėvo smurto žymės slėpėsi po kruopščiu makiažu ir ilgais šviesiais kirpčiais.

Stefanas pakreipė galvą ir nusišypsojo.

– Komplimentai jums nerūpi.

– Kodėl taip manote? – pamėgino išsisukti Anabela.

– Atrodote netgi... supykusi.

– Ne, tikrai ne. – Šis vyras pernelyg pastabus. Anabela nusibraukė įsivaizduojamas dulkeles nuo savo šviesiai pilko kostiumėlio ir pakėlė akis. – Tačiau privalote žinoti, kad jūsų reputacija – man ne paslaptis. Neketinu tapti dar vienu jūsų trofėjumi. Sakydamas komplimentus tik veltui švaistote laiką.

Tamsios Stefano akys žybtelėjo.

– Gražiai moteriai pasakytas komplimentas niekada nėra iššvaistytas laikas. O jūs esate daugiau nei graži. Jūs esate... belleza.

– Kazanova, švaistote laiką, – griežtai pakartojo Anabela. – Manęs neįmanoma sugundyti.

Jo žvilgsnis tapo skvarbesnis, išduodantis susidomėjimą, tarsi Anabela jam būtų ką tik metusi iššūkį, kuriam jis nepajėgė atsispirti. Keletas juodų sruogų išsprūdo iš Stefano plaukų raiščio ir pakibo prie skruostų, dar labiau paryškino nuostabias akis.

– Šitai esu girdėjęs.

Pasitaisydama ant peties sunkų krepšį Anabela sumurmėjo:

– Afonsas Moreira sakė, kad kaip tik taip ir elgsitės.

– Ak. Mano portugalas konkurentas. – Stefanas ironiškai kilstelėjo antakį. – Ką dar jis sakė?

– Kad esate moterų širdžių ir dorovės ėdikas. Ir liepė man užsirakinti duris.

Stefano žvilgsnis buvo tiesus, saulės apšviesti juodi plaukai suspindėjo tarsi nimbas. Akys virto bedugniais nakties šuliniais, ir jis tapo panašus į tamsos angelą.

– Moreira teisus, – tyliai tarė Stefanas.

Anabela iš nuostabos prasižiojo. Tokio atsakymo nė už ką nesitikėjo.

– Tei... teisus?

– Sí. – Geidulingų jo lūpų kampučiai vėl užsirietė aukštyn. – Kaip tik toks aš ir esu.

Anabelai bežiūrint į tą niūriai gražų veidą, jos gerklėje sutvinkčiojo puslas. Ji tarsi pro miglą jautė odą glostantį šiltą vėją, taršiusį jos kuodą ir blaškiusį šviesių plaukų sruogas. Ir akimirkai pasijuto grimztanti į sūkuriuojančią Stefano akių tamsą.

Jo akys nebuvo tamsiai rudos, kaip pasirodė iš pradžių. Jose atsispindėjo šimtai spalvų, kurių gausi visa ispaniška žemė: obisidiano, sabalo, kavos ir degintos ochros. Jos buvo sklidinos šilumos. Sklidinos gyvenimo.

Norėdamas ją paliesti Stefanas ištiesė ranką, bet sustojo, kai iki Anabelos skruosto liko vos milimetras, – taip arti, kad mergina jautė nuo jo pirštų galiukų sklindančią šilumą.

Anabelos širdis aprimo, kol galiausiai, regis, ir visai liovėsi plakusi. Ji tarsi pro miglą jautė, kaip ant dulkėto kiemo grindinio pasisuka ir pasiruošia pulti atgal į automobilį – dumti atgal į Londoną, kiek tik leistų variklis.

Stefanas suraukė kaktą. Tada skubiai atsitraukė, jo ranka nusviro prie šono.

– Taip, panele Vulf, jūs iš tiesų esate tikra gražuolė, – nerūpestingai pasakė jis. – Net neabejoju, kad traukiate daugybę vyrų. Bet manęs... – Jis nutilo.

Anabela pravėrė lūpas.

– Bet jūsų... ne?

Stefanas kreivai šyptelėjo.

– Sakykime, kad esate ne visai mano skonio moteris.

Jo žodžiai Anabelai turėjo suteikti palengvėjimą. Tačiau nuskambėjo atžagariai ir sukėlė buką skausmą krūtinėje, o to ji visai nesitikėjo. Todėl tvirčiau sučiaupė lūpas.

– Ak. Puiku.

– Dabar matote, – tebežiūrėdamas jai į akis tyliai tarė Stefanas. – Nėra jokios priežasties manęs bijoti.

Anabela pakėlė į jį siaubą išduodantį žvilgsnį. Gal jis perprato jos mintis? Gal išvydo jos akyse trumpalaikę pagundą bėgti – tolyn nuo Santo Castillo, nuo savo paskyrimo, nuo jo, – tarsi ji būtų kokia baikšti skaistuolė?

Kita vertus, kaip tik taip Stefanas ir vertė ją jaustis. Anabela buvo kuo tikriausia baikšti skaistuolė.

Bet dabar reikėjo galvoti ne apie save, o apie darbą ir reputaciją. Ji išsitiesė, atmetė galvą ir sumelavo:

– Aš jūsų nebijau.

– Bien, – tarė Stefanas ir, tiriamai žiūrėdamas jai į akis, priėjo. – Duodu žodį: durų užsirakinti nereikės.

Pasijutusi visiška kvaiša, Anabela nukreipė akis į šalį; jos skruostai degė. Juk buvo tokia tikra, kad garsusis mergišius mėgins ją suvilioti. O pasirodė, kad ji – ne jo skonio. Turbūt vienintelė visame pasaulyje nesužadina jam aistros.

Tačiau jos kūnas jam nebuvo abejingas. Ir tai dar švelniai pasakyta. Ji užkaisdavo kas kartą Stefanui į ją pažvelgus. Vien būdama šalia jo Anabela parausdavo, jos šerdis sudrėkdavo.

Pirmą kartą gyvenime ji jautė tokį stiprų fizinį jaudulį. Trauką. Geismą.

O Stefanas juk net nebandė jos suvilioti. Keista. Arba jis nesuprato, kokį poveikį daro moterims, arba jam tai visai nerūpėjo. Šiaip ar taip, nieko nuostabaus, kad jam už nugaros nusidriekė šleifas sudaužytų širdžių.

– Privalote leisti man jums padėti, – apeidamas ją pasakė Stefanas ir atidarė pikapo bagažinę. Ištraukęs lagaminą ir vilnonio bajaus krepšį, jis nužvelgė visą ten sukrautą fotografuoti skirtą įrangą. – Tuojau ateisiu paimti likusių daiktų.

– Tai visai nebūtina.

– Man būtina. – Užsikrovęs ant peties sunkų lagaminą, jis kuo nerūpestingiausiai užsimetė dar ir krepšį, tarsi visas tas svoris būtų vieni niekai. – Sekite paskui mane į savo kambarį, señorita.

Nešinas sunkiu nešuliu, Stefanas lengvai nužingsniavo link kitoje kiemo pusėje stūksančio kalkėmis balinto namo.

Sekite paskui mane į savo kambarį.

Žiūrėdama jam pavymui, Anabela suvirpėjo. Pasitaisiusi fotoaparato dėklo dirželį ant peties, ji pasigailėjo – ir jau ne pirmą kartą, – kad iš tiesų nesanti tąja ledo karaliene, kokia visi tikėjo ją esant. Kadangi Anabela su darbo pavedimais keliavo po visą pasaulį, žmonės ją laikė bebaime. Bet iš tiesų ji buvo drąsi tik pasislėpusi už objektyvo; kasdieniame gyvenime jausdavosi pažeidžiama. Baili. Nesugebanti niekuo pasitikėti. Ir visada tokia vieniša.

Anabela sunkiai atsiduso. Ausį maloniai kuteno virš galvos karšto vėjo kedenamų šešėliuotų medžių šlamėjimas. Po savaitės jos paskyrimas baigsis, ir jai daugiau niekada neteks susitikti su Stefanu Kortezu. Tik viena savaitė. Argi tai labai sunku?

Visą kelią iki hasjendos Anabela stebėjo jį einantį su nešuliu ant peties – gracingai, dideliais žingsniais, tarsi liūtą.

Stefanas Kortezas buvo pavojingiausias jos sutiktas mergišius.

Kaip gerai, kad jinai netraukia jo. Nes jeigu jis nuoširdžiai pamėgintų ją suvilioti, geruoju nesibaigtų. Ji nesugebėtų atsispirti tokiam fiziškai juntamam žavesiui.

Jeigu jis nuspręstų ją pasiguldyti į lovą...

Ar ji pajėgtų atsispirti? O gal sudegtų jo liepsnoje, gal iš jos liktų tik krūvelė pelenų?

Anabelai ir vėl kilo didžiulė pagunda bėgti, šokti į savo pikapą, įjungti variklį ir neatsigręžiant skuosti iki pat Londono.

Tačiau galiausiai ji visgi prisivertė elgtis taip, kaip ir pridera profesionalei, – susitelkti į jai pavestą užduotį. Todėl lėtai nužingsniavo per kiemą namo link.

Jis manęs negeidžia, – įtikinėjo ji save. – Esu visiškai saugi.

Tačiau Anabelai priėjus prie tarpduryje jos laukiančio Stefano, jo žvilgsnis nudegino tarsi karščiausia liepsna. Merginą nukrėtė drebulys.

Visi perspėjimai apie šį vyrą buvo... gryniausia tiesa.

Antras skyrius

Sugundyti Anabelą Vulf nebus lengva.

Kita vertus, – vesdamas ją šešėliuotu koridoriumi, galvojo Stefanas Kortezas, – malonūs dalykai gyvenime retai kada būna lengvai pasiekiami. Kaip tik iššūkio sunkumas ir suteikia bet kokiam tikslui skonio bei pasitenkinimo jo siekiančiajam.

– Mes visi mėginome, – tą rytą telefonu jam niurzgėjo Afonsas Moreira. – Bet nė vienam nepavyko. Toji moteris sukurta iš ledo.

– Vadinasi, mažai stengėtės, – paniekinamai atkirto Stefanas.

– Pasitelkiau visus įgūdžius. Toji moteris nesujaudinama. Jos nepajėgtų sugundyti joks vyras. Net ir tu, Kortezai.

– Aš moku vilioti moteris, – arogantiškai atšovė Stefanas. – Pats tai sakei.

Jo vyresnysis kolega pašaipiai suprunkštė.

– Tau kaip tik tokios kaip Anabela Vulf ir reikia. Šioji ledo karalienė gerokai aplaužys tau ragus. Kortezai, šįsyk nelaimėsi. O tavo nesėkmė man bus tikras pasigardžiavimas.

Stefanas metė žvilgsnį per petį į iš paskos einančią gražiąją anglę fotografę. Ji buvo nudelbusi akis. Laikėsi per saugų atstumą, stengdamasi prie jo neprisiliesti.

Taip, ją suvilioti tikrai nebus lengva. Garsioji, nepažabojamoji panelė Vulf vengė visų ją mėginusių suvedžioti vyrų. Tik keletui buvo pavykę išsikovoti vietą jos lovoje; vienas iš tokių buvo jos mokytojas ir patarėjas Patrikas Arbutnotas. Šis garsus fotografas, prieš kelerius metus lankęsis viename labdaros renginių Santo Castillo, giedojo giesmes aistringai Anabelos prigimčiai ir jos kūno grožiui, girdamasis buvęs vienu iš tų nedaugelio, sugebėjusių ištirpdyti ledinę jos sieną.

Ledo karalienė. Šį epitetą Stefanas buvo girdėjęs jau šimtus kartų, bet niekaip nesuprato, ką jis reiškia. Iš tolo Anabela jam pasirodė santūriai, atsainiai patraukli. Jeigu būtų turėjęs parinkti jai spalvą, būtų pasirinkęs pilką – kaip jos kostiumėlis, kaip popietės šešėliai, kaip žiemos prieblanda.

Tačiau iš arčiau jį nustebino natūralaus jos grožio didybė. Taip, veidas buvo papudruotas, bet nei akys, nei lūpos nepadažytos. Keista. Jos blakstienos buvo šviesios, kaip ir antakiai. Liauna aukšta ir graži figūra; tačiau bendras įspūdis keistai kėlė norą vengti jos žvilgsnio.

Dėl legendinio šaltumo? Ne. Tiesa, ji kalbėjo kandžiai ir šiurkščiai, bet jos kūnas – o Dieve... Stefanas jį skaitė kuo puikiausiai, žinojo, ką jis sako jam, aiškiai matė, kad nėra jam abejingas. Jis matė, kaip nurausta Anabelos skruostai, kaip įšyla kreminė oda, kaip suvirpa liekna figūra, kai dar jiems esant kieme Stefanas pamėgino ją paliesti. Ji panašiai sureaguodavo kiekvieną kartą, jam į ją pažvelgus.

Dabar Stefanui norėjosi pralaužti tą ledinį santūrumo kevalą. Sužinoti, kokios laukinės galios ją užvaldo, atleidus vadžias, tvirtai nuogu kūnu prigludus prie jo, kai, abu užliejus aistrai, ji sulaikytų kvapą nuo kūnu nusiritusios kaitros ir prakaito bangos.

Stefanas sunkiai tvardėsi neišsiaiškinęs to čia ir dabar.

Pirmą kartą per pastarąjį dešimtmetį jam, regis, teks palūkėti. Apsukti šiai moteriai galvą prireiks laiko. Šį vakarą veikiausiai dar nepavyks pasiguldyti jos į lovą. Turbūt tik rytoj.

Iššūkis jį intrigavo. Tai bus puikus prasiblaškymas, ypač turint galvoje, kad ši savaitė iš visų metų jam visada būdavo nemaloniausia, nes jo namus užplūsdavo labdaros renginio organizatoriai ir įvairių sričių magnatai su kailiniuotomis žmonomis. Nors kasmetines polo rungtynes ir po jų vykstančias iškilmes Stefanas organizuodavo vedinas kilnaus tikslo – pagelbėti vargstantiems vietiniams kaimeliams, – to akinamo pasirodymo negalėjo pakęsti.

Todėl nuo šiol, užuot galvojęs apie renginį, svajos apie Anabelą Vulf. Stefanui žvelgiant į lanksčią šešėliuotoje koridoriaus šviesoje siūbuojančią figūrą, jo kūnas keistai įsitempė. Toji įtampa buvo saldi.

Jis stabtelėjo ir jai nusišypsojo.

– Gal norėtumėte, kad aprodyčiau namus?

– Aprodytumėte namus? – Anabela suraukė kaktą ir pakėlė akis. – Su lagaminu ant peties?

– O kas čia tokio?

Ji įtariai prisimerkė.

– Pats prisiprašėte. Kodėl gi ne? Mielai apsidairyčiau, kad žinočiau kas kur. Tik tebūnie trumpai.

Nors Anabelos žodžiai nuskambėjo šiurkščiai, jos kūno kalba Stefanui bylojo ką kita. Jis matė, kaip įsitempia jos pečiai, kaip suvirpa riešai. Po šalto elgesio kauke ji visomis išgalėmis stengėsi paslėpti trauką.

Norėdamas įsitikinti, ar neklysta, Stefanas uždėjo jai ant juosmens ranką, tarsi ketintų parodyti kelią.

Ir, prieš Anabelai atšokant, išgirdo, kaip ji šaižiai įkvėpė – taip šaižiai, kad pro dantis košiamas oras net sušvilpė. Ji išplėtė akis ir piktai jomis žybtelėjo.

Stefanas užgniaužė šypseną. Gal visgi neprireiks laukti iki rytojaus.

Kuo nekalčiausiai pažvelgęs į Anabelą, jis mostelėjo koridoriaus kryptimi.

– Prašau čia, panele Vulf.

Ji tvirčiau sukando dantis ir pasitaisė fotoaparato dėklo dirželį.

– Juk jūs esate namų šeimininkas, – tarė ji. – Tai ir eikite pirmas.

Anabela akivaizdžiai nenorėjo būti liečiama, net jei tai truko vos sekundės dalį, net jei juodu skyrė daugybė kruopščiai užsagstytos verslo susitikimams priderančios aprangos sluoksnių. Hostia, šioji moteris jam tikrai neabejinga. Ir, nepaisant įžūlių jos žodžių, yra be galo juslinga.

Stefanas dar niekada nebuvo sutikęs moters, kuri taip beviltiškai trokštų būti pabučiuota. Surištais į standų kuodą plaukais Anabela Vulf savo atsainia laikysena panėšėjo į Greisę Keli, po kurios šalta kauke taip pat visuomet žioruodavo ugnis.

Stefanas jos geidė. Ne dėl įvairovės ar mesto iššūkio. Dėl paprasčiausio malonumo.

Visgi Afonsas Moreira buvo teisus. Šią moterį prisijaukinti nebus lengva. Ji atrodė pernelyg budri. Jeigu Stefanas imtų jos siekti pernelyg aktyviai, ji pabėgtų. Šitai jis spėjo įžvelgti jau kiemelyje. Todėl tam, kad apmalšintų Anabelos baimes, pasakė nejaučiąs jai traukos ir leido pasidaryti savas išvadas.

Sakykime, kad esate ne visai mano skonio moteris. Tai netgi nebuvo melas. Paprastai jam patikdavo gražios, nesudėtingos ir savo noru pas jį atvykstančios moterys. Kokia nors išvaizdi per gretimą kaimelį keliaujanti turistė. Ar žymi Prancūzijos diduomenės veikėja. Ar Niujorko debiutantės, su kuriomis jis susitikdavo tik kartą per metus, nors mieliau jų apskritai daugiau nebūtų matęs.

Anabela Vulf buvo unikali. Ypatinga. Ir Stefanas ketino ją žūtbūt laimėti.

Klausydamasis jos aukštakulnių kaukšėjimo sau už nugaros, Stefanas ėjo koridoriumi.

– Čia didžioji svetainė, – jiems einant pro vieną iš kambarių, į kurį vedė platus arkinis įėjimas, pasakė Stefanas. Netrukus jie praėjo senovinius blausioje šviesoje spindinčius šarvus. – Už šių durų – biblioteka. O štai šis koridorius veda į virtuvę.

– Jūsų namas primena labirintą, – ramiu, beveik pašaipiu tonu pasakė Anabela. – Ar neprireiks žemėlapio?

Stefanas sulėtino žingsnį leisdamas Anabelai jį prisivyti.

– Abejoju. Juk visą gyvenimą keliaujate po pasaulį. Esu girdėjęs, kad buvote net Zanzibare ir prie Jukono.

– Tiesa.

– O namų neturite?

– Turiu. Londone. – Anabela į jo klausimus atsakinėjo glaustai, tarsi nenorėdama nieko atskleisti apie savo asmeninį gyvenimą.

– Bet juose beveik nebūnate. Vargu, ar juos galima pavadinti namais.

– Mano namai yra pasaulis, – atkirto ji.

– Nepavydžiu jūsų gyvenimo.

Anabela kilstelėjo smakrą, pilkos jos akys sužaižaravo tarsi sidabriškas žiemos sniegas.

– Keletą pastarųjų mėnesių keliavau po Europos arklių rančas. Nekantrauju sužinoti, dėl ko jūsiškė laikoma geriausia. Kol kas sunku suvokti, kodėl ji taip puikiai vertinama.

Stefanas suprato, kad Anabela jį tyčia užgaulioja, bet vis tiek, prieš savo paties valią, suirzo. Viena – kritikuoti jį, visai kas kita – įžeidinėti jo arklius ar namus.

– Sunku suvokti?

Anabela gūžtelėjo pečiais.

– Vieta graži...

– Bet?

Jos akys įsmigo į jojo.

– Palyginti su kitais veisėjais, jūs už savo arklius prašote dukart daugiau; dažnai dėl nepaaiškinamų priežasčių netgi atsisakote juos parduoti vienam ar kitam pirkėjui. Verčiate savo klientus landžioti pro absurdiškas kilpas.

– Mano arkliai yra vertingi ir reti. Juos gali įsigyti tik tie, kurie yra verti laimėti lenktynes. Tai ne vien pinigų klausimas.

– Bet vis tiek reikalaujate milžiniškų sumų, – palenkdama galvą tarė Anabela. – Gal jūsų arkliai to ir verti... – abejodama pridūrė.

– O gal? – laukdamas tolesnio pamąstymo, griežtai paragino tęsti Stefanas.

– O gal... tesate stulbinamai puikus verteiva, žinantis, kaip išvilioti iš turčių pinigus.

Stefanas įsistebeilijo į ją. Anabela ramiai nusišypsojo, tarsi sakytų: Esu kur kas geriau apsiginklavusi, nei galite įsivaizduoti.

Visas jo kūnas skausmingai įsitempė. Dabar norą užkariauti tą šaltą grožį pakeitė medžioklės aistra. Pergalės jaudulio siekis. Jis norėjo ją nugalėti. Išgirsti ją aukščiausią geismo akimirką surinkančią jo vardą.

Geidė jos taip, kaip jau labai seniai nebuvo ko nors geidęs.

Stefanas primerkė akis ir atsakė jai taip pat ramiai šypsodamas.

– Panele Vulf, mielai jums parodysiu, kodėl esame geriausi. Jūsų širdyje neliks nė lašelio abejonės.

Nuo jo tono Anabela įtariai prisimerkė. Tačiau Stefano veidas atrodė abejingas, galiausiai jis pasisuko eiti.

– Eime.

Ir leidosi plačiu blausiai apšviestu koridoriumi. Žengė derindamasis prie jos tempo. Jeigu Anabela paėjėdavo greičiau, jis taip pat pagreitindavo žingsnį. Jeigu ji sulėtindavo tempą, jis padarydavo tą patį. Nuolat pažeisdamas asmeninę Anabelos erdvę, parodydamas jai tai į vieną, tai į kitą namų eksponatą ar be galo vertingą senovinį dirbinį, Stefanas ją vis tarsi nekaltai paliesdavo. Jiems einant pro seną ispanų tapytojo paveikslą, kuriame buvo pavaizduota moteris, Anabela vos gaudydama kvapą paklausė:

– Ar tai Goja?

– Taip, tikriausiai, – atsakė Stefanas.

Paskui jis nusivedė ją į erdvią patalpą aukštomis tinkuotomis lubomis ir medinėmis sijomis.

– Čia valgomasis, – pamojo jis į ilgą medinį stalą, aplink kurį stovėjo išrikiuotos kėdės. – Mėgstu prie jo vakarieniauti su savo arklininkais. Namų ūkvedė ponia Gutjerez nekreipia dėmesio į mūsų šiurkštų elgesį ir dažniausiai būna užsidariusi savo kambarėlyje. Nemėgstu ceremonijų. Čia visi lygūs.

Rožinės Anabelos lūpos padovanojo jam šypseną.

– Išskyrus faktą, kad ranča priklauso jums.

Stefanas irzliai nusišypsojo.

– Exactemente.

Kurį laiką jie taip ir stovėjo – vienas kitam šypsodamiesi; pirmoji atsitokėjo Anabela. Nusukusi akis į šalį, ji pamojo į ant aukštos, kalkėmis balintos sienos nutapytą išblukusį šeimos herbą.

– Kaip suprantu, tai jūsų šeimos herbas.

– Mano? – prunkštelėjo Stefanas. – Ne. Mano tėvai čia tebuvo tarnai dar tada, kai ši pazo priklausė kilmingai šeimai. Tačiau jaunajai kartai čia gyventi nepatiko ir jie persikėlė į prašmatnų namą Madride. Pastatas buvo apleistas. Nusipirkau jį gerokai nusiderėjęs – už pinigus, kuriuos susitaupiau per savo neilgą, bet šlovingą kliūtinio jojimo karjerą.

Stefanui pašaipiai ištarus neilgą ir šlovingą, Anabela paskersakiavo.

– Esu apie tai girdėjusi.

– Tikrai? – kuo ramiausiai paklausė jis.

– Visų rančų savininkai man su didžiausiu užsidegimu pasakojo apie tai, kaip, būdamas devyniolikos, per Londone vykusias Tarptautines žirgų lenktynes prieš pat šuolį sustabdėte savo žirgą. Tąkart būtumėte laimėjęs. Bet, užuot nusiskynęs laurus, tiesiog pasišalinote iš lenktynių ir daugiau niekada profesionaliai nebelenktyniavote. Niekas man nepajėgė atsakyti į klausimą kodėl. Gal pats norėtumėte apie tai papasakoti?

– Galbūt kitą kartą, – nė neketindamas grįžti prie šios temos atsakė Stefanas. Ir pasisuko į nublukusį herbą ant sienos. – Mamai šis herbas visada kėlė juoką, todėl restauruodamas namus jį palikau.

– Kaip miela. Ar su tėvais bendraujate artimai?

– Bendravau. Jie jau mirę. Mano mama čia išgyveno vos metus.

Anabela pažvelgė į Stefaną. Pilkose jos akyse atsispindėjo užuojauta, net, regis, sutvisko ašaros.

– Užjaučiu, – sušnibždėjo ji. – Mano mama mirė, kai man buvo dveji.

– Ir aš užjaučiu, – tyliai pasakė Stefanas. – O tėvas? Ar vis dar gyvas?

Anabela nusuko veidą į šalį. Kai vėl prabilo, jos balsas skambėjo keistai dusliai.

– Ar turite brolių, seserų?

Ji sąmoningai pakeitė temą. Stefanui norėjosi žinoti kodėl.

– Esu vienturtis, – tepasakė jis.

– Aš turiu septynis brolius, – tarė Anabela. – Tačiau matau juos labai retai.

Mėgindamas perprasti, ką ji galvoja, Stefanas pakėlė į ją akis.

– Jūsų namai gyvi, – nė neketindama vėl į jį pažvelgti švelniai pasakė Anabela. – Bet dabar jau pamačiau užtektinai. Prašau, veskite mane į mano kambarį.

Nelaukdama, ką jis pasakys, Anabela pasisuko ant kulno ir išėjo iš valgomojo.

Akimis gręždamas jos nugarą Stefanas išsekė paskui. Anabela ėjo gracingai kaip šokėja. Ji tyli, – mąstė jis, – bet tikrai ne šalta ar griežta, kaip žmonės ją apibūdina, – bent jau ne tada, kai sąmoningai stengiasi atvėsinti jo bandymus prisigretinti. Ji švelni. Mąsli. Netgi liūdna.

Kodėl niekas šito joje neįžvelgia? Kodėl niekas to nežino?

Sustojusi laiptų apačioje, Anabela susvyravo. Stefanas pastebėjo, kad balta jos skruostų odą parausvėjusi.

– Nežinau, kur toliau eiti. Privalote rodyti kelią.

– Taip, – raminamai atsiliepė Stefanas. Rodyti kelią jis mokėjo geriausiai. Žengęs į antrą aukštą vedančių plačių laiptų link, dar spėjo pastebėti, kaip nusvyra Anabelos pečiai.

Nusipirkęs šį namą, Stefanas jį restauravo, beveik nepakeitė. Jam patiko tvirti senoviniai baldai, senas architektūrinis stilius. Beliko išvedžioti naujus elektros laidus, įvesti belaidį internetą, pakeisti langus ir įvairius prietaisus, kad būstas gamtos apsaugos prasme būtų sveikesnis, tvirtesnis ir saugesnis. Tačiau pats namas jam patiko toks koks yra. Tai nebuvo vien namai – tai buvo simbolis to, kas svarbu ir kas visai neturi reikšmės.

Kadaise jo tėvas čia dirbo žemo rango arklidžių prižiūrėtoju. Motina buvo tarnaitė, bet dabar viskas priklausė jam, Stefanui.

Tėvai didžiavosi savo sūnaus sėkme. Jie mylėjo jį. Vienus metus, kol mama dar buvo gyva, visi trys čia laimingai gyveno. O kad Stefanas būtų anksčiau sužinojęs apie motinos ligą...

Neleisdamas sau nuklysti į gilesnius apmąstymus, jis nuvijo šalin mintis ir sustojo priešais įėjimą į kažkokį kambarį.

– Čia jūsų kambarys, panele Vulf.

Anabela žvelgė į jį sūkuriuojančių audros debesų pilkumos akimis. Iš pradžių, tarsi sutrikusi dėl tokio staigaus Stefano nuotaikos pokyčio, susiraukė. Bet paskui tiesiog žengė pro jį į savo kambarį.

Tai buvo geriausias visoje hasjendoje svečių kambarys – ir didžiausias, neskaitant Stefano kambario. Sustojęs tarpduryje ir pamatęs, kaip viduje jauku, jis atsipalaidavo. Kambarys skendėjo šiltuose saulės spinduliuose. Virš plačios lovos įtaisytas lentjuosčių rėmas, molinių plytelių grindis klojo rankomis austas kilimėlis. Atskirtoje nuo pagrindinės kambario dalies poilsiui skirtoje vietoje stovėjo senovinis darbo stalas su įrėmintomis senomis gėlių nuotraukomis ir minkšta į nedidelį židinį atsukta sofa.

Stefanas padėjo ant žemės lagaminą ir bajaus krepšį.

– Ar tiks?

Anabela sumirksėjo ir lėtai dairydamasi aplinkui padėjo ant lovos dėklą su fotoaparatu.

– Labai mielas kambarys. – Paskui ji žvilgtelėjo į kampą priešais židinį. – Likusią fotografavimo įrangą galima sukrauti ten.

– Bien. – Laukdamas akimirkos, kai Anabela pamatys vaizdą už lango, Stefanas stebėjo jos veidą. Ir nenusivylė.

Jos akys prasiplėtė. Rausvos lūpos iš nuostabos prasivėrė; ji perėjo per kambarį ir plačiai atidarė įstiklintas dvivėres duris.

Stefanas šypsodamas nusekė paskui ją į verandą. Jis, kaip ir Anabela, matė nuauksintuose laukuose žalių kalnų papėdėje po plačia dangaus žydryne besiganančius arklius. Ir jo širdis, išvydus nuosavas žemes, kaip visada, iš jaudulio suspurdėjo.

– Kaip gražu, – palinkdama virš turėklo ir žvelgdama į laukų platybes sušnabždėjo Anabela. – Niekada nieko nuostabesnio nesu mačiusi.

Stefanas iškvėpė užlaikytą atodūsį. Jis tik dabar suprato, kaip smarkiai jį įskaudino anksčiau Anabelos apie rančą pasakyti žodžiai. Gal ji to net neturėjo galvoje. Kaipgi bent vienas žmogus galėtų nematyti stebuklingo jo valdų grožio?

Jis palinko ant turėklo greta Anabelos.

– Kas rytą prabudęs jaučiuosi kaip rojuje, – tyliai pasakė Stefanas. – Vis dar vargiai galiu patikėti, kad Santo Castillo priklauso man.

– Nesistebiu, kad iš čia beveik nekeliate kojos, – šnairuodama į jį pasakė Anabela. – Jūsų moterims čia turėtų patikti.

– Moterims?

– Jūsų meilužėms.

– Čia moterų nesivežu. Jeigu man kyla noras, kaip sakote, pasimylėti, vykstu į kaimo taverną ir ten išsinuomoju nakčiai kambarį. – Stefanas pakėlė akis į beribį žydrą dangų. – Nepažįstami žmonės čia neįleidžiami.

– Išskyrus būsimą šeštadienį.

Jis tuščiomis akimis pažvelgė į Anabelą.

– Polo rungtynes. Labdaros vakarą, – pabrėžtinai kantriai paaiškino Anabela. – Prašmatniausią renginį visame arklių lenktynių pasaulyje. – Ji juokdamasi papurtė galvą. – Gal jau pamiršote?

Stefanas giliai įkvėpė.

– Taip, – atsakė jis. – Pamiršau.

Keletą laimingų akimirkų jis iš tiesų pamiršo, kad jo žemes netrukus užplūs tiekėjų sunkvežimiai ir nusamdytas personalas, kad visur išdygs balto brezento stogeliai, saulėje blykčios prabangūs automobiliai, kaukšės aukštakulniai, lieknos moterys puikuosis prašmatniomis prie kūno glundančiomis sukniomis, o prie žvilgančių arkliams skirtų priekabų sukiosis turčiai, nesugebantys atskirti gero žirgo nuo seno kuino.

Stebeilydama į jį Anabela sumirksėjo.

– Jums nepatinka, kai pas jus suvažiuoja visi tie žmonės?

– Ne, – žvelgdamas į žemę, atsakė Stefanas. – Šio renginio kasmet laukiu su baime.

– Kodėl tuomet jį organizuojate?

– Turbūt dėl reklamos. Gal todėl mano ranča išskirtinė, – atžariai atsakė jis. – Tai padeda sulaukti gerų spaudos atsiliepimų, užsikelti aukštesnes kainas už arklius.

– Jeigu jums rūpėtų, ką apie jus rašo spauda, prisidėtumėte prie įžymybių maršruto Niujorkas–Londonas, dalyvautumėte žirgų lenktynėse Kentukyje ir Dubajuje, – atitarė Anabela. – Tačiau jūs tūnote čia. Netgi interviu beveik nedalijate. Vargu ar tai galima pavadinti pastangomis nuolat būti spaudos akiratyje.

Stefanas pakėlė į ją akis.

– Gal tuomet tiesiog esu apsukrus verteiva, kuris žino, kaip išvilioti iš turčių pinigus.

Tarp jų stojo nejauki tyla. Abu rymojo ant turėklų vienas šalia kito.

– Gal, – tarė Anabela. Stefanas jautė, kad ji dvejoja. – Tačiau girdėjau, – vėl tyliai prabilo ji, – kad užmokestį šį pasakojimą jūs paaukojote savo labdaros organizacijai. Dauguma vyrų apie tai girtųsi. O jūs lenkiatės bet kokių pagyrų ir komplimentų.

– Na ir kas? – įsitempęs paklausė Stefanas.

– Na ir tas, – tyliai atsakė Anabela, – kad taip elgiasi šventieji, pone Kortezai.

Stefanas suprunkštė.

– Šventieji? – Jis nukreipė į Anabelą juslingą, apsunkusiais vokais pridengtą žvilgsnį. – Puikiai žinote, kad toks nesu.

– Tiesiog stengiuosi jus suprasti, – suraukusi kaktą pasakė Anabela. – Juk turėsiu parašyti straipsnį. Kas jūs, pone Kortezai? Kas esate iš tiesų?

Ilgokai į ją žiūrėjęs, Stefanas atsitraukė nuo verandos turėklo.

– Kol išsikrausite lagaminą, atnešiu likusią jūsų įrangą.

Jis skubiai atvėrė verandos duris ir nėrė į kambarį. Savo paties nuostabai, išgirdo, kad Anabela seka įkandin.

– Eisiu drauge, – pakeldama smakrą ištarė Anabela.

Stefanas papurtė galvą.

– Esate mano viešnia. Be to, kvaila, kad, man kaskart pamėginus jums padėti, priešinatės.

– Nesu jūsų viešnia, – piktai į jį žiūrėdama užginčijo Anabela. – Be to, apie mano įrangą nieko neišmanote. Galite ką nors sulaužyti.

– Tikrai nesulaužysiu, – pasipiktinęs atkirto Stefanas.

– Žinau, kad nesulaužysite, nes akylai ją stebėsiu.

Vėsiai pilkos jos akys žvelgė įžūliai. Maištingai. Gundomai.

Stovėdamas prie lovos vėsių kambario šešėlių apsuptyje, Stefanas pervėrė ją tiriamu žvilgsniu. Ir vėl išgirdo šaižų įkvėpimą, matė, kaip išbalę merginos skruostai nusidažo raudoniu. Jie stovėjo taip arti vienas kito. Temperatūra tarp jų jau buvo gerokai įkaitusi, bet, regis, ir toliau kilo.

Staiga jį pervėrė impulsas stumtelėti ją ant lovos, pirštais perbraukti per tuos šviesius žvilgančius plaukus ir išvaduoti juos iš kuodo. Nuplėšti oficialų kostiumėlį ir pamatyti apatinius; išbučiuoti, išlaižyti ir iščiulpti jos odą.

Norėjo jai parodyti, kad toli gražu nėra šventasis.

Žengęs žingsnį į priekį, Stefanas sustojo kaip įbestas. Dios mío. Juk tai ne jo stilius! Stefanas Kortezas garsėjo gundymo menu, o ne brutaliais moterų užpuldinėjimais!

Jis sugniaužė kumščius.

Kuo labiau Anabela jį stūmė, tuo labiau jis geidė jos. Ir troško trūks plyš ją laimėti.

Stefanas jau ne kartą matė tas pilkas akis užsiplieskiančias geismu. Ir neabejojo, kad Anabela anksčiau ar vėliau bus jo.

Bet tik ne šitaip. Nevalia elgtis kaip kokiam barbarui. Jis laimės ją civilizuotai – paslapčiomis. Viliodamas.

Šį kartą nusisukdamas jis jau girdėjo ne Anabelos, o savo patankėjusį kvėpavimą.

– Išsikraukite lagaminą, – paliepė jai Stefanas. – Esu pratęs ir prie kur kas sunkesnės įrangos.

– Palaukite, – sulaikė jį Anabela.

Jis sustojo pusiaukelėje link išėjimo.

– Sí?

– Pamiršau paminėti vieną savo darbo sąlygą. Be kurios nesutinku imtis jokios užduoties.

Stefanas sukryžiavo ant krūtinės rankas ir įtariai nusiteikęs laukė.

Anabela jam nusišypsojo oficialia šypsena – Stefanas tą šypseną jau buvo spėjęs šiek tiek perprasti, todėl ir dabar laukė puolimo.

– Privalote pažadėti, kad nesikišite į mano darbą. Kad Santo Castillo man bus leidžiama kalbėtis su bet kuo, fotografuoti viską, ką panorėsiu.

Stefanui tai nepatiko. Per pastaruosius dešimt metų apie jį buvo parašyti du straipsniai, ir nors jam visada pavykdavo užglostyti klausimus, į kuriuosi jis nenorėdavo atsakyti, mintis, kad bus pažeistas jo asmeniškumas, buvo nepakenčiama. Už dosnų atlygį, kurio gyvybiškai reikėjo vietiniams kaimams, jis buvo išsiderėjęs, kad fotokorespondentė padarys vos kelias jo valdų nuotraukas. Be to, šeštadienį dar laukė tas siaubingas labdaros renginys! Kad ir kokius kadrus užfiksuotų Anabela, jis ketino visus iki vieno peržiūrėti. Paskutinis žodis turėjo būti jo.

Maloningai nusišypsojęs, Stefanas kaip susitaikymo ženklą išskėtė rankas.

– Susitarkime, – tarsi sakydamas, jog šią kovą šiaip ar taip laimės, tarė jis. – Prieš jums išsiunčiant nuotraukas žurnalui, jas peržiūrėsiu ir tarsiu galutinį žodį.

Juo nė per plauką nepasitikėdama, Anabela suraukė antakius ir vėl uždarė savo fotoaparato dėklą.

– Norite, kad leisčiau jums kontroliuoti savo darbą? Nė už ką.

Stebėdamas ją pusiau primerktomis akimis, Stefanas nerūpestingai gūžtelėjo pečiais.

– Tuomet veikiausiai žurnalui derėtų pranešti, kad straipsnis atšaukiamas. Jums būtų geriausia dabar pat išvykti.

– Sutinku. – Stefano siaubui, Anabela pasiėmė lagaminą ir vėl užsikabino ant peties fotoaparato dėklą. – Grįšiu atgal į Londoną ir paaiškinsiu Raiteliui, kad grąžinate jiems užmokestį. Gal galėtumėte paimti mano krepšį?

Anabela tvirtais žingsniais patraukė durų link.

Stefanas nusikeikė po nosimi. Ši moteris ne tik įelektrino jo kūną, ne tik lenkėsi jo vilionių, bet dar ir kvietė jį į blefo dvikovą.

Kas ji iš tikrųjų?

– Palaukite, – šiurkščiai sulaikė ją Stefanas.

Anabela sustojo šešėliuotame tarpduryje ir atsisuko. Sukryžiavusi rankas, ėmė laukti.

Stefanas neatminė, kada jam paskutinį kartą buvo tekę moterį vilioti, gundyti, žaisti kaip katei su pele, pasitelkti visus fizinius ir protinius įgūdžius, kad ją prisijaukintų. Neatminė, kada paskutinį kartą buvo atstumtas – parverstas ant menčių, – ir dėl to jis geidė Anabelos dar labiau. Todėl jis žengė artyn.

– Vale. Tebūnie taip, kaip norite. Tik prašau atsižvelgti į jaunesnių darbuotojų ir kaimo gyventojų jausmus. Nespausdinkite nieko, kas priverstų juos pasijusti pažeidžiamus ar susigėsti.

Anabela išpūtė akis. Akimirką ji, regis, išbalo, tarsi būtų kažką prisiminusi.

Galiausiai atlošdama galvą piktai sužaibavo akimis.

– Ar aš jums panaši į paskalų apie įžymybes skyrelio autorę?

Stefanas ją lėtai nužvelgė. Ji buvo panaši į tai, ko jam labiausiai reikėjo. Į didelę ir aukštą stiklinę vandens ištroškusiajam. Į miražą. Graži. Nepaliečiama. Ir dabar jis labiausiai norėjo ją paliesti.

– Ne, tikrai nepanaši.

Akivaizdžiai apsiraminusi, Anabela linktelėjo galva.

– Duodu žodį, kad neįskaudinsiu nė vieno nekalto žmogaus. Ar to užtenka?

Stebėdamas jos veide atsispindintį ryžtingą nuoširdumą, Stefanas prisimerkė.

– Sí.

Jis ištiesė ranką paspaudimu ketindamas sutvirtinti susitarimą. Žvelgdama į ją, Anabela dvejojo. Bet galiausiai prikandusi lūpą ištiesė savąją.

Ir pajuto kūnu nusiritant kažką panašaus į elektros išlydį.

Laibiems Anabelos pirštams suvirpėjus šiurkščiame Stefano delne, jo kūną ištiko šokas. Tvirčiau sugniaužęs merginos plaštaką, vedinas instinktyvaus impulso, jis prisitraukė ją arčiau.

Bet kaipmat suglumo dėl tokio staiga kilusio alkio. Vaizduotę užplūdo ryškūs vaizdiniai: kaip nuplėšia nuo jos drabužius, kaip rankomis perbraukia per nuogą odą; kaip pasiguldo ją ant lovos, kaip įsiveržia į ją; kaip, jos nagams susmengant jam į nugarą, priverčia ją surikti iš laukinio malonumo.

Trūksmingai įkvėpusi, Anabela skubiai atitraukė ranką. Tačiau, prieš jai nusisukant, Stefanas dar spėjo pamatyti, kaip jos skruostai užsiplieskia ryškiu raudoniu.

Žala jau buvo padaryta.

Dios mío. Stefanas tankiai kvėpavo. Ši moteris – tikra paslaptis. Ji buvo ir karšta, ir šalta; ir švelni, ir žiauri.

Virpėdamas geismu, jis negalėjo atplėšti nuo jos akių.

Jau greitai mano rankose ji bus minkšta kaip molis, – niūriai prisiekė sau Stefanas. – Jau greitai ji atsidurs mano pataluose. Versiu ją iš geismo kūkčioti. Atiduosiu viską, ką turiu. Ir paimsiu viską, ką galiu.

Nuo šiol niekas nestos jam skersai kelio.

Trečias skyrius

Anabela nenorėjo spausti jam rankos. Nuoširdžiai nenorėjo. Tačiau Stefanas stovėjo ją ištiesęs tol, kol mergina jam padavė savąją.

Prisilietimas prie Stefano delno prilygo ugnies nudeginimui.

Kai jųdviejų oda susilietė, kai Anabela pajuto jo šiurkštų ir karštą delną, nuospaudų nusėtus pirštus, nuslystančius švelniu jos riešu, kone aiktelėjo. Jos ranka iki pat peties pakilusi elektros srovė išplito po visą kūną. Ausys dilgčiojo, krūtys apsunko. Įtampa trankėsi kaip perkūnas.

Ir tai tik nuo vieno jo prisilietimo.

Šaižiai įkvėpusi, Anabela atitraukė ranką; jos skruostai degė. Nieko panašaus gyvenime ji nebuvo patyrusi.

– Jūsų viršus, – stengdamasi kalbėti kaip galima ramiau kimiai pasakė ji. – Atneškite mano įrangą, o aš per tą laiką išsikrausiu daiktus.

Anabela išgirdo, kaip Stefanas urgzteli iš pasitenkinimo, tačiau pabūgo net pažvelgti jam į akis, nes bijojo išduoti savo jausmus. Sutrikimą. Baimę. Geismą.

– Duokite pikapo raktelius, – paprašė Stefanas.

– Automobilis neužrakintas, – vis dar nusisukusi sumurmėjo Anabela.

– Kai viską iškrausiu, pastatysiu garaže. Tai yra, – netikėtai pralinksmėjęs pridūrė jis, – jeigu nesibaiminate, kad galiu nubraukti šoną.

Anabela išsitraukė iš fotoaparato dėklo raktelius ir mestelėjo juos Stefanui. Tačiau atsispirti pagundai pažvelgti jam į akis taip ir nepavyko. Jų žvilgsniai susipynė, ir ji, nebegalėdama nusukti akių į šalį, pasijutusi tarsi spąstuose, sulaikė kvapą.

Jis atrodė toks gražus.

Pro langą krintantys saulės spinduliai apšvietė juodus jo plaukus, kiaurai veriančias akis. Stefanas Kortezas buvo be galo vyriškas ir spinduliuote spinduliavo archetipinį grožį.

Anabelos gerklėje sutvinksėjo pulsas. Ją ir anksčiau viliodavo įvairūs vyrai, tačiau nė vienam nepavyko ištirpdyti ledinės jos širdies.

O Stefanas vertė ją virpėti.

Jis manęs nenori, – kovodama su žeminančiu poreikiu sprukti beviltiškai kartojo sau Anabela. – Aš ne jo skonio moteris.

Bet tamsus jo žvilgsnis buvo toks intensyvus. Išduodantis... alkį. Ji matė tvirtą žandikaulį, romėniškos nosies siluetą, vyrišką veido grožį. Jis visai kaip jo namas, – netikėtai pagalvojo Anabela. Ne mažiau tolimas ir svetimas moderniam gyvenimui nei jo didžiulė ir atoki ranča. Tarsi viduramžių Ispanijos caballero.

Pro pravirą langą padvelkė šiltas vėjelis ir, jiems tebežiūrint vienas į kitą, palaidos Anabelos sruogos prigludo prie skruostų.

– Bien, – galiausiai sušnabždėjo Stefanas. – Einu. Ir be galo džiaugiuosi, kad esate čia, Anabela. Laukiu nesulaukiu mūsų savaitės. Kiekvienos būsimos akimirkos.

Kai jis išėjo, Anabela pasijuto taip, tarsi su savimi Stefanas būtų išsinešęs ir visą saulės šviesą, tarsi būtų palikęs ją vieną tamsoje ir šaltyje.

Anabela susmuko ant lovos. Jai linko keliai. Fotoaparato dėklas vis dar buvo tvirtai suspaustas rankose ant kelių, akys įsmeigtos į saulės zuikutį ant baltos sienos.

Ir kaipgi ji išgyvens šią savaitę?

Kaip jai pavyks?

Jau vien Stefano žvilgsnis atėmė visas jėgas. O tas rankų susilietimas... Nuo jo ji kone gavo širdies smūgį.

Gal jo akivaizdoje taip jausdavosi visos moterys? Nieko nuostabaus, kad visi ją perspėjo. Tačiau tie perspėjimai juk buvo bergždi. Ji vis dar... degė.

Anabela rankomis užsidengė veidą. Reikėjo nusiraminti. Susiimti.

Kad ir kur ji nukakdavo, – nuo Čilės iki Čelsio, – įvairiausio plauko vyrai leisdavo sau manyti, kad neištekėjusios moters statusas pats savaime suteikia jiems teisę jos siekti. Vienas Pietų Afrikos ūkininkas nepaliaujamai mėgino įsitempti ją į lovą, tačiau ji liko kurčia visoms jo vilionėms. Prisiminusi, kaip tas apkūnus vidutinio amžiaus vyras, pagaliau suvokęs, jog Anabela neketinanti priimti jo pasiūlymo, kaip mažas vaikas papūtė lūpas, ji nusišypsojo. Tąkart, kad apmalšintų įžeistą vyrišką išdidumą, Anabela jam viešbučio, kuriame gyveno, bare nupirko viskio.

Tas Pietų Afrikos ūkininkas tikrai nebuvo blogas vyrukas. Apie savo ketinimus bent jau kalbėjo aiškiai ir atvirai. Tiesmuką elgesį Anabela vertino labiau nei klastingus ir suktus triukus, kuriuos pasitelkdavo turtingi magnatai; pavyzdžiui, kaip vieno Amerikos milijardieriaus privačioje Karibų jūros saloje suorganizuota tariama fotosesija. Arba vedusio grafo Hailando pilyje surengtas pobūvis, kuris, kaip paaiškėjo, buvo skirtas dviem. Visi tie vyrai akivaizdžiai manė, kad Anabela, būdama netekėjusi ir atstovaujanti tokiai meniškai profesijai, yra lengvas grobis.

Veikiausiai tokios nuomonės paplitimui pagrindo davė prieš daugybę metų Patriko paskleisti melai.

Gal būtų buvę geriau, jeigu ji apskritai nebūtų išvykusi į Londoną studijuoti fotografijos. Po tėvo mirties Anabela metų metus, iki jai suėjo dvidešimt dveji, tarsi šmėkla tūnojo užsidariusi Vulfų dvare. Jeigu ten ir būtų likusi, dabar neturėtų taip sunkiai dėl savęs kovoti nesvetingame pasaulyje.

Tačiau apie tokią alternatyvą ji nenorėjo net galvoti. Anabela nudelbė akis į ant kelių gulintį fotoaparato dėklą. Tik fotografuodama – nesvarbu, ar fotografuojamieji būdavo triukšmingi ūžautojai po futbolo rungtynių, ar Afrikoje elnią persekiojantys medžiotojai – ji jausdavosi gyva. Darbas jai teikė ramybės. Netgi kur kas daugiau – pasitenkinimo. Džiaugsmo.

Ji nenorėjo atsisakyti fotografavimo. Ir neketino. Net jeigu ją persekiotų didžiausia priekabiautojų orda.

– Padėti prie židinio?

Anabela pakėlė akis ir, pamačiusi į kambarį įeinantį Stefaną, kurio per visą ant pečių ir rankų susikrautą fotografavimo įrangą net nematyti, sulaikė kvėpavimą.

– Taip, ačiū, – netvirtai stodamasi ant kojų padėkojo ji.

Stefanas tvarkingai sudėliojo poilsiui skirtame kampelyje fotoaparatus, skėčius, ryšulius su elementais ir apšvietimu, nešiojamąjį kompiuterį bei žvilgantį nešiojamąjį spausdintuvą. Visas kampas tarp balto židinio ir senovinės sofos liko užgriozdintas.

Tada atsisuko ir kilstelėjo savo tamsų antakį.

– Gal norite patikrinti, ar nieko nesulaužiau?

– Hm, – prikąsdama lūpą numykė Anabela. Paskui pažvelgė į įrangą ir nustebusi pakėlė akis į Stefaną. – Viską atnešėte? Vienu kartu?

– Taip juk daug patogiau, tiesa?

– Kaip jums tai, po galais, pavyko?

Stefanas gūžtelėjo pečiais.

– Gal visgi nesu toks nevėkšla, kaip apie mane galvojote.

– Niekada jūsų nelaikiau...

Jis pervėrė Anabelą tamsių akių žvilgsniu, ir ji neteko žado. Net pamiršo, ką norėjo pasakyti.

Juslingos Stefano lūpos padovanojo jai akinamą šypseną.

– Dabar eisiu pasirūpinti jūsų pikapu. Vakarienė valgomajame aštuntą. Beje, valgome čia be ceremonijų. – Jo akys, tyrinėjančios Anabelos garsaus gamintojo kostiumėlį, žybtelėjo. – Jeigu tik šitai jums suprantama.

Nelaukdamas atsakymo jis apsisuko ant nudėvėto juodos odos bato kulno. Anabelai prireikė kelių sekundžių, kad atgautų savitvardą.

– Žinau, ką reiškia be ceremonijų! – pasipiktinusi suriko ji, bet Stefanas jau buvo dingęs.

Žiūrėdama į užvertas duris Anabela iškvėpė. Tokio kaip Stefanas Kortezas jai dar niekada neteko sutikti. Už jo vyriško grožio ir dvišako liežuvio skleidžiamo žavesio slypėjo nuostabą kelianti fizinė jėga ir galia.

Jis atnešė visą jos įrangą. Vienu kartu.

Paprastai Anabelai – net padedamai Merės – prireikdavo keturių ar penkių kartų. O jis viską kuo lengviausiai atitempė ant nugaros ir tvarkingai sudėliojo kampe. Peržvelgusi įrangą Anabela įsitikino, kad ji nė neįbrėžta. Paskui atidarė dėklus su papildomais fotoaparatais – šie buvo kaip nauji. Stengdamasi nusiraminti Anabela giliai įkvėpė.

Taip, Stefanas ją traukė. Tačiau blogiausia buvo ne šitai. Tas vyras jai beveik... patiko. Ir būtent tai gąsdino visų labiausiai.

Anabela iškvėpė užlaikytą orą.

Darbas. Mintis apie darbą nuramino. Ji pažvelgė į laikrodį. Prieš akis buvo visa popietė, ir mergina ketino ją išnaudoti su kaupu.

Nė nepasivarginusi persirengti, Anabela stvėrė savo pagalbinį fotoaparatą ir įsidėjo jį į rankinę. Paskui nusileido laiptais žemyn ir išėjo pro pagrindines duris.

Praėjusi pro namą, kitoje kiemo pusėje pamatė arklidę balintomis sienomis. Nusprendė užmesti į ją akį. Ten buvo tik dvidešimt gardų, kiekviename – po aukštą, tvirtą žirgą. Arklidė atrodė tarsi praėjusios eros reliktas, Anabela pasijuto taip, lyg būtų nukeliavusi dviem šimtais metų atgal į karietų laikus. Užmerkusi akis, ji su pasimėgavimu įkvėpė šviežio šieno, arklių prakaito ir odos kvapo.

Porą kartų spragtelėjusi fotoaparatu, toliau leidosi tyrinėti rančos. Laukai aplink namą buvo neaprėpiami, atrodė nuostabiai. Anabela matė saulėje šuoliuojančius žirgus, girdėjo švelniame ore tingiai zvimbiančias bites. Santo Castillo šiluma buvo sodri ir miela, tarsi vaikystės vasara.

Eidama pro medžių giraitę už kiemo ji pamatė didžiulį, modernų pastatą plačiais langais. Dar viena arklidė? Anabela, pati iš savęs juokdamasi, papurtė galvą. Žinoma, juk čia arklidžių tiesiog privalo būti daugiau nei viena. Juk Kortezo žirgai garsūs visoje Europoje, vargu, ar visiems čia auginamiems arkliams pakaktų dvidešimties senovinių gardų.

Atvėrusi duris, Anabela žengė į vidų.

Modernioji arklidė buvo didžiulė, su daugybe gardų, kuriuose esančių žirgų Anabela nė nepajėgė suskaičiuoti. Netikėtai nuaidėjo juokas. Pažvelgusi už kampo, ji pamatė penkis jaunus – maždaug aštuoniolikos devyniolikos metų – arklininkus; visi buvo tamsiaplaukiai, liekni, vilkėjo marškinėlius ir džinsus. Jie dirbo: du kasė šieną, trys šukavo žirgus; tačiau net taip stropiai darbuodamiesi jie juokavo ir erzino vienas kitą. Veikiausiai toks kadaise buvo ir Stefanas.

Vienas vaikinų, pamatęs Anabelą, atsikrenkštė. Visi jie išsitiesė ir pagarbiai pasisveikino ispanų kalba.

– Buenas tardes, señorita.

– Necesita ayuda?

Ji papurtė galvą ir ispaniškai atsakė:

– Ketinu tik šiek tiek pafotografuoti, ar neprieštarausite?

Jie linktelėjo galvomis ir vėl stojo prie darbo. Nors Anabelos draugija juos trikdė, jie buvo taip išmuštruoti, kad vos kartą kitą drįso iš po tamsių blakstienų pakelti į ją nedrąsų žvilgsnį.

Mažesniuoju fotoaparatu, kurio objektyvas buvo pritaikytas portretinėms nuotraukoms, Anabela fotografavo besišypsančius arklininkus, baltą erdvią arklidę ir nuostabius žirgus.

– Gracias.

Išėjusi iš arklidės, ji panoro išbandyti saulės apšvietimą, todėl nukreipė objektyvą į auksinius laukus ir ryškiai žalius kalnus. Naudodamasi didžiausio skaitmeninio fotoaparato teleobjektyvu Anabela įamžino gracingai šuoliuojančius, galvomis linguojančius rudai dėmėtus žirgus.

Užsimiršusi ji fotografavo kelias valandas. Kai pagaliau atsipeikėjo, saulė jau artėjo prie vakarų horizonto. Šviesa buvo auksiška, prinokusio persiko spalvos.

Šluostydamasi nuo kaktos dulkes ir prakaitą Anabela pažvelgė į laikrodį. Pusė aštuonių. Ji skubiai peržvelgė skaitmeniniu fotoaparatu užfiksuotus vaizdus. Nors šie buvo verti dėmesio, kompozicija ne itin atskleidė vietos magiją. Trūko kažkokios svarbios detalės. Bet kokios?

Šitai ji išsiaiškins rytoj. Saulėlydis vis ryškėjo, auksinė šviesa po truputį leidosi. Anabela įsidėjo fotoaparatą į dėklą. Darbas buvo baigtas. Metas imtis tikrojo pasaulio problemų.

Kaip jai pavyks praleisti visą savaitę su Stefanu?

Ją gąsdino net šiandienos vakarienės perspektyva. Juk nebūsime vieni, – drąsino save Anabela. Argi Stefanas neminėjo, kad rančoje visi vakarieniauja drauge prie ilgo stalo valgomajame? Jai beliks sėdėti kaip galima toliau nuo jo, kalbėtis su linksmaisiais arklininkais ir apsimesti, kad jo tiesiog nemato.

Žinoma, tai bus vaikiška. Tačiau kito pasirinkimo ji neturėjo. Nes, kad ir kaip save įtikinėjo, jog keista jos kūno reakcija į Stefaną yra ypatinga, jog visi girdėti perspėjimai ją paprasčiausiai sutrikdė, protas nenorėjo tuo tikėti. Nuo šiol teks su juo elgtis šaltai ir mandagiai – apsigobus ledo sluoksniu ledkalnio viršūnėje.

Tačiau net šituo nesisekė patikėti.

Vien galvojant apie Stefaną, Anabelai per nugarą ritosi karščio bangos. Kodėl jos kūnas taip reaguoja? Kodėl?

Ji nuskubėjo hasjendos link. Eidama pro didelę modernią arklidę pastebėjo, kad vaikinų nebėra. Veikiausiai ji ateis paskutinė.

Užlėkusi laiptais į savo kambarį, Anabela nuskubėjo per tuščią koridorių į savo kambarį ir iš karto puolė į dušo kabiną. Per dvi minutes nusisausinusi plaukus, dar drėgnus susirišo į uodegą. Vargu ar tai galima buvo pavadinti geriausiu bandymu paslėpti randą, tačiau laiko daugiau niekam nebuvo.

Ji virpančiomis rankomis ėmė teptis storą pudros sluoksnį, turėjusį uždengti ilgą, raudoną, per skruostą ir kaktą nusitęsusį randą. Šią procedūrą Anabela kartodavo kiekvieną dieną jau beveik dvidešimt metų, o kartais ir kelis kartus per dieną. Būtų galėjusi ją atlikti net užsimerkusi. Atsitraukusi nuo veidrodžio, atsikvėpė. Bent jau rando nematyti.

Tačiau ji pirmą kartą gyvenime vėluos, o juk taip jai niekada nenutikdavo. Anabelai nukaito skruostai įsivaizduojant pralinksmėjusį Stefano balsą: Ar panelei Vulf prireikė valandos, kad rastų apsirengti ką nors kasdieniška?

Labai tikėtina, kad būtent taip ir nutiks. Anabela atsegė kruopščiai supakuotą lagaminą. Žinau, ką reiškia be ceremonijų, – maištingai atsakė ji Stefanui, tačiau kuisdamasi po atsivežtus drabužius vis labiau grimzdo į neviltį.

Jos padėjėja jai į kiekvieną kelionę įdėdavo ką nors kasdieniška – dėl viso pikto. Deja, dabar Anabela kraudavosi daiktus pati ir nemanė, kad čia jai prireiks kasdienių drabužių. Ji dar kartą viską peržiūrėjo, bet veltui. Vienintelis į kasdienišką panašus drabužis buvo šilkinė Honkonge įsigyta suknelė ir įsispiriamos šlepetės. Tiesiog nuostabu.

Iškvėpdama Anabela atsisėdo.

Geresnės už Merę padėjėjos jai nebuvo tekę sutikti, tačiau dėl kūdikio ji savo karjerą atidėjo neribotam laikui. Fotoaparatas niekur nedings, – sakė ji Anabelai, – bet su kūdikiu praleistas laikas bus trumpas ir brangus.

Vien galvodama apie laimingą, nuovargio paženklintą Merės veidą, kuriuo draugė ją pasitiko ligoninėje, prisimindama, kaip jos padėjėja ulbėjo savo naujagimiui, o buhalteriu dirbantis jos vyras globėjiškai su neslepiamu susižavėjimu jiems šypsojosi, Anabela pajuto širdyje aštrų tarsi ašmenys skausmą.

Ji įkvėpė, išsitiesė ir tvirtai sau tarė, kad savęs gailėjimas yra pasibjaurėtinas ir kvailas dalykas, kad ji turi liautis ir liautis dabar pat.

Na ir gerai, – niūriai pagalvojo Anabela, traukdama iš lagamino švarų kelnių kostiumėlį, kurį užsivilko ant paprastų baltų apatinių. Tegu Stefanas ir jo arklininkai sau juokiasi iš jos elegantiškos aprangos. Jai vis tiek. Gal taip netgi bus lengviau.

Paskutinį kartą žvilgtelėjusi į savo bejausmį veidą veidrodyje, Anabela instinktyviai pirštais stumtelėjo ant kaktos virš dabar jau nematomo rando kirpčius. Paskui pažiūrėjo į laikrodį: 19.59.

Uždariusi paskui save duris, ji pritemusiu koridoriumi patraukė laiptų link. Nors hasjenda buvo tik dviejų aukštų, namas atrodė apgaulingai didelis, gal netgi panašaus dydžio į Vulfų dvarą. Pagaliau priėjusi valgomąjį, Anabela žinojo, kad vėluoja. Ji kone lėkte atlėkė.

Bet tarpduryje sustojo kaip įbesta. Iš nuostabos net prasižiojo.

Ji tikėjosi išvysti ryškiai apšviestą, dėl duonos krepšelio prie ilgo medinio stalo triukšmingai besipešančių alkanų paauglių pilną valgomąjį.

Tačiau aukštų lubų pakampės buvo tamsios. Baltų sienų fone mirguliavo ant stalo sustatytos žvakės.

Stefanas sėdėjo vienas.

Pamatęs Anabelą, jis lėtai pakilo. Atrodė niūrus ir galingas, tarsi konkistadoras iš žiaurių tamsiųjų amžių glūdumos. Ją užliejo nostalgija, širdį draskantis ilgesys.

Stefanas žiūrėjo žibančiomis akimis, kurios atrodė juodos lyg naktis. Atitraukęs nuo stalo medinę kėdę aukštu atlošu, tyliai tarė:

– Vėluojate.

Anabela stovėjo tarsi paralyžiuota, negalėjo net pajudėti.

Nuo mirkčiojančios žvakių šviesos ant griežto Stefano žandikaulio ir aukštų skruostikaulių krito šešėliai. Akyse liepsnojo laužai.

Stefanas priėjo prie Anabelos. Sustojęs priešais, nužvelgė ją nuo galvos iki kojų. Jo akys įdėmiai apžiūrėjo tampriai į uodegą surištus plaukus, dizainerio kostiumėlį ir aukštakulnius vidutinio dydžio pakulne.

– Jūsų kasdieniškos aprangos supratimas mažų mažiausiai keistas, – sumurmėjo jis.

Kerai išsisklaidė. Anabela iškvėpė. Ir sukryžiavusi ant krūtinės rankas piktai pažvelgė į Stefaną.

– Beliko arba šitai, arba pižama.

Jo akys linksmai blykstelėjo.

– Kitą kartą, – šelmiškai šypsodamas ir vėl akimis glostydamas jos kūną pasakė jis, – rinkitės pižamą.

Nuo jo žvilgsnio Anabelai užgniaužė kvapą. Ji skubiai nusisuko ir apsidairė po valgomąjį. Pro aukštus langus vis dar matyti ryškiai raudono saulėlydžio gaisai. Akmeninis židinys kitoje patalpos pusėje buvo nusagstytas tamsiais šešėliais.

– Dingo elektra? – nurijusi seiles paklausė Anabela.

– Ne.

– Kam tuomet žvakės?

– Tai romantika, querida, – švelniai atsakė Stefanas.

Anabela apstulbusi pažvelgė į jį. Jis žiūrėjo į ją prisimerkęs, ir jai suspurdėjo širdis.

– Šiaip ar taip, – nusišypsojęs tęsė Stefanas, – juk tai jūs privalėsite skaitytojams atskleisti, kodėl Santo Castillo yra geriausiai vertinama Europos ranča. Norėjau, kad pamatytumėte mano namus tokius, kokie jie buvo prieš tris šimtus metų. Norėjau, – jau tyliau pridūrė jis, – kad pamatytumėte magiją.

Magiją? Anabela ją jau matė. Šią akimirką žvelgė jai tiesiai į akis.

– Eime, – ištiesęs ranką pakvietė Stefanas. – Sėskimės prie stalo.

Prisiminusi, kas nutiko praėjusį kartą, jiems susilietus, Anabela stebeilijo į ištiestą Stefano delną. Paskui nusivylusi pakėlė į jį akis. Kaipgi jai, po galais, reikės išsaugoti atstumą, jeigu jie liks vieni? Romantiška vakarienė žvakių šviesoje su Stefanu Kortezu į dienotvarkę nebuvo įtraukta.

Laikydama rankas prie šonų Anabela apsilaižė sukepusias lūpas.

– O kur visi kiti?

– Kas? – nukreipęs akis jai į lūpas, paklausė Stefanas.

– Arklininkai. Jūsų darbuotojai. Sakėte, kad visada vakarieniaujate drauge.

– Ak, – nuleisdamas ranką jis gūžtelėjo pečiais. – Jie baigė valgyti prieš valandą.

– Jie pavakarieniavo anksčiau? – iškvėpusi paklausė Anabela.

– Sí.

– Kodėl?

– Norėjau pabūti su jumis vienudu.

Iš nuostabos prasižiojusi, Anabela pakėlė į jį akis.

– Bet kodėl... kodėl šito turėtumėte norėti?

– Kad galėtume pasikalbėti.

– Pasikalbėti? Apie ką?

– Apie jūsų žurnalistinį projektą, – nusišypsojęs atsakė Stefanas.

– Ak. – Jos skruostai degte degė. Žinoma, – pati ant savęs pyktelėjusi pagalvojo Anabela. – Apie ką gi dar jis galėtų norėti su manimi pasikalbėti? – Taip.

Stefanas grįžo prie ilgo medinio stalo. Anabelos akys prieš jos pačios valią nukrypo į siaurus džinsais aptemptus jo klubus ir raumeningas šlaunis. Akivaizdu, kad jis ką tik išsimaudė ir persivilko švarius drabužius – skirtingai nuo Anabelos, vilkėjo kasdienišką aprangą. Ir atrodė be galo seksualus. Juodi plaukai tebebuvo drėgni, surišti į uodegėlę ant sprando odiniu raiščiu. Anabelos akys nukrypo į dailius bicepsus ir iš po juodų marškinių rankovių išnirusias įdegusias rankas.

Užėjęs už stalo, Stefanas atitraukė kėdę.

– Gal malonėtumėte?

Anabela žengė tarsi per vandenį. Sulig kiekvienu žingsniu jautė įdėmų Stefano žvilgsnį. Priėjusi prie stalo, atsisėdo.

Stefanas jai paslaugiai stumtelėjo kėdę. Net nelietė jos, ir Anabela jau kelintą kartą nuo atvykimo į rančą pasijuto kvailai galvodama, kad jis mėgina ją suvilioti. Stefanas paprasčiausiai elgėsi mandagiai. Žinoma, mandagiai, – subarė save Anabela. Juk jis nuo pat pradžių pasakė, kad ja nesidomi. Kodėl tuomet jai vis vaidenasi, kad mato jo tamsiose akyse geismą?

Matyt, kraustosi iš proto. Kai Anabela buvo dešimties ir kartu su broliais žaisdavo dvaro miškuose – kapstydavosi prie upelio, apsimesdavo, kad kiekviena varlė yra princas, o kiekvienas laukas – tolima šalis, ir ji galinti nematomu lėktuvu apskrieti visą pasaulį, – jos dvynys brolis Aleksas dažnai ją patraukdavo per dantį. Jis juokdavosi iki nukritimo, vadindavo ją pamišėle baimindamasis, kad vieną dieną ji tikrai galinti imti ir leistis į kelionę aplink pasaulį. Iki tiesos nedaug ir trūko, o dabar visi tie vienatvės metai ją turbūt ir užgulė visu svoriu.

Stefanui prisėdus šalia, Anabela net pašoko. Tikėjosi, kad jis atsisės priešais. Todėl dabar atsidūrė per arti. Gerokai per arti. Ir kvepėjo dieviškai: muilu ir saulės šviesa; gamta, švara ir vyriškumu. Anabela giliai įkvėpė. Nuo jo dvelkė visais nuostabiais žemiškais kvapais. Visais pavojais.

Virpėdama ji atšlijo nuo jo kaip galima toliau – kiek tik tai buvo įmanoma nenukrintant nuo kėdės. Subtilu, ak, kaip subtilu, – pašiepdama save pagalvojo ji, tačiau nieko kito negalėjo sugalvoti, kai kūnas tik ir šaukė bėgti.

Stengdamasi neišduoti nerimo Anabela stvėrė nuo stalo lininę servetėlę ir pasitiesė ją ant kelių. Paskui kiek įmanydama nerūpestingiau tarė:

– Tai kas vakarienei?

Tarsi nepastebėjęs, kad ji sėdi keistai nuo jo pasvirusi, Stefanas atkimšo butelį vyno.

– Ponia Gutjerez jūsų atvykimo proga pagamino keletą mano mėgstamų patiekalų. Tikiuosi, kad jums patiks.

Pripildęs dvi dideles, senovines krištolo taures, Stefanas vieną jų ištiesė Anabelai. Tamsiai raudonas vynas blykčiojančioje žvakių šviesoje sutviskėjo. Saugodamasi, kad nesusiliestų jų pirštai, Anabela paėmė taurę.

– Už kiekvieną saldų malonumą, – iš aukšto žiūrėdamas jai į akis pakėlė taurę Stefanas.

Susidaužusi su juo taurėmis, Anabela užvertė galvą ir užsimerkusi ėmė godžiai gerti laukdama, kada vynas pasieks tuščią skrandį. Jos nervams mirtinai reikėjo nusiraminimo.

Nukėlęs nuo padėklo didelį sidabrinį dangtį, Stefanas juos abu aptarnavo. Anabela pažvelgė į savo lėkštę. Jos skrandis sugurgė nuo viliojančių tradicinių ispaniškų patiekalų: garuojančių įdarytų tešlos blynų, raudonų ryžių su marinuota vištiena, aštrios baskų kiaulienos dešros, sūrio ir žaliųjų alyvuogių. Ji tik tada susivokė nuo kuklių pusryčių – kavos ir javainių batonėlio, kurį sušlamštė dar degalinėje, pakeliui iš Portugalijos, nieko nevalgiusi. Pastačiusi taurę ant stalo, Anabela paėmė šakutę.

– Kaip skanu, – sukramčiusi pirmą vištienos kąsnį, sumurmėjo ji.

– Gracias, – vėl pripildydamas jos pustuštę taurę raudonojo Rioja padėkojo Stefanas. Paskui gurkštelėjo iš savosios, ir Anabela tik tada pastebėjo, kad jo taurė dar beveik nenugerta.

Reikės sulėtinti tempą, – subarė save. – Daugiau jokios alkoholio sukeltos narsos. – Ir godžiai kibo į blynelius. Su pasitenkinimu ją stebėdamas Stefanas nusišypsojo.

Netikėtai pasijutusi nejaukiai, Anabela susvyravo, bet keptas ispaniškas blynas su žuvies ir pomidorų įdaru buvo toks gardus, toks aromatingas, kad ji nesusilaikė neįsidėjusi į burną dar vieno didelio kąsnio.

– Tikriausiai ryju kaip kiaulė, – droviai susijuokusi pasakė ji. – Bet tikrai labai skanu.

– Atvirkščiai, – pritariamai šypsodamas paprieštaravo Stefanas. – Man patinka apetito nestokojančios moterys.

Anabela nervingai nusišluostė servetėle lūpas ir paskutinį kąsnį užgėrė vynu.

– Jūs nevalgote?

– Valgau, – įsidėdamas gabalėlį dešros atsakė Stefanas. – Bet niekaip negaliu susitelkti į maistą.

– Kas jus blaško?

– Jūs, – atsakė Stefanas, o jo tamsios akys sublizgėjo.

Anabelai nukaito skruostai, ji nuleido šakutę. Jis neflirtuoja, – nuramino ji save. – Tiesiog niekada nėra matęs sveikai valgančios moters. Veikiausiai pratęs susitikinėti su aktorėmis ir perkarusiomis manekenėmis. Dar gurkštelėjusi iš taurės vyno, Anabela vėl paėmė šakutę. Ir paragavo visko. Kai ji pakėlė nuo lėkštės akis, pamatė, kad Stefanas ir vėl pildo jos taurę. O ji net nebuvo pastebėjusi, kad indas ir vėl beveik ištuštėjęs.

– Mėginate mane nugirdyti? – juokdamasi, bet tik pusiau juokaudama paklausė ji.

– Ar prireiktų daug pastangų?

Ne. Ji jau dabar, vien būdama šalia Stefano, jautėsi gerokai apsvaigusi.

– Alkoholis manęs lengvai neįveikia, – kilstelėjusi smakrą galiausiai atsakė ji, nors iš tiesų išlaikyti blaivų protą pavykdavo tik visai negeriant. Paprastai Anabela gerdavo tik mineralinį vandenį, ir dėl to ne kartą buvo patraukta per dantį; bet kadangi jos tėvas buvo alkoholikas, o motina – narkomanė, ji nori nenori privalėjo elgtis atsargiai.

Dabar, sprendžiant iš vis smarkiau besisukančios galvos, buvo aišku, kad gėrė per greitai ir per daug. Ant aukštų tinkuotų valgomojo sienų blykčiojo žvakių liepsnelių metami šešėliai. Netikėtai Anabela pajuto, kad net ir sėdi jau kitaip. Užuot šlijusi nuo Stefano, ji sviro jo pusėn – dar kiek, ir jie susilies.

Pastangos vynu apmaldyti pakrikusius nervus – bevaisės.

– Jūs kitokia, nei apie jus šneka žmonės, – tyliai tarė Stefanas. Tamsios jo akys švelniai žvelgė jai į veidą.

Negalėdama pakęsti minties, kad yra paskalų objektas, Anabela įsitempė. Žinojo, kad aplinkiniai ją vadina ledo karaliene. Norėdami pasismaginti žmonės gali būti žiaurūs, pikti ir pagiežingi, jiems nesvarbu, ką įskaudins savo apkalbomis.

– Manęs nedomina, ką apie mane šneka žmonės.

Stefanas šypsodamas papurtė galvą.

– Štai dar vienas įrodymas, kad skiriatės nuo visų mano sutiktų moterų.

– Nes nepuolu jums po kojomis?

Jis vėl nusijuokė tuo žemu, seksualiu juoku.

– Sí, – akivaizdžiai pralinksmėjęs atsakė jis. – Norite – tikėkite, norite – ne, bet dauguma moterų iš tiesų puola man po kojomis. Tačiau skiriatės nuo jų ne vien tuo.

Stefano žvilgsnis tapo veriantis ir karštas, Anabelai užkaito oda, kūnas aptirpo. Prašau, neleisk man susileisti, – ėmė melstis ji. – Neleisk man visiškai apsikvailinti.

Pastačiusi taurę, ji atsilošė kėdėje.

– Sakėte, kad pageidaujate pasikalbėti apie darbą. Apie tai ir pasikalbėkime.

– Ar jums tikrai terūpi darbas?

– Taip.

– Man sunku patikėti, kad tokia graži moteris gali šitai sakyti, – švelniai tarė Stefanas.

Gal visgi jis su ja flirtuoja?

Anabela jau buvo besiekianti taurės, bet susivokusi, ką daranti, piktai nustūmė ją šalin.

Kvailas vynas!

Kvaila žvakių šviesa!

Kvailas gražus vyras, kuris atrodo kaip tiesiai iš erotinio sapno nužengęs juodasis riteris!

– Man terūpi darbas, – tvirtai pasakė ji. – Daugiau niekas.

Stefanas suraukė antakius ir kurį laiką į ją žiūrėjo.

– Tai negerai, – galiausiai tarė jis. – Esate jauna, geidžiama moteris. Jums patinka jūsų darbas, tas tiesa. Bet gyvenime yra ir kitų gražių dalykų.

– Man – ne, – kilstelėdama smakrą atkirto Anabela.

– Jums – ypač. Anabela, žaviuosi jūsų darbais. Įžvelgiate tokius dalykus, kokių šiuolaikiniai fotografai nemato. Todėl jums spręsti, ar pasinaudosite mano patarimu, ar ne. – Jis nerūpestingai atsilošė kėdėje, ir burtai išsisklaidė. – Bet gal bent apsvarstytumėte pasiūlymą fotografuoti ant šlaito besiganančius metų kumeliukus...

Jiems kalbantis apie įvairius rančos aspektus, Stefanas jai žarstė patarimus apie žmones ir arklius, apie gražiausius kalvoto rančos gamtovaizdžio kampelius. Kai jie baigė vakarieniauti ir Anabela buvo beatsipalaiduojanti kalbėdama apie darbą, Stefanas netikėtai uždavė klausimą:

– Tai ar apsisprendėte, kas toks esu?

– Ką turite galvoje?

– Ar apsisprendėte, esu puikus verteiva ar šventasis?

Anabela nuraudo, bet vis tiek nukreipė į Stefaną kuo tiesiausią žvilgsnį.

– Dar nenusprendžiau. Gal nei vienas, nei antras. Gal jūs tiesiog vyras.

Jis palinko arčiau.

– Noriu, kad mane pažintumėte, – švelniai tarė jis. – Visapusiškai.

Jo stebima, Anabela kaiste kaito, paskui jis vėl atsilošė.

– Kainą už žirgus esu užkėlęs dėl svarių priežasčių. Jų negali įsigyti nė vienas, kuris nepasirengęs elgtis su jais kaip su auksu.

Anabela suprunkštė.

– Nes jų kaina ir prilygsta aukso kainai – svaras už svarą.

– Manote, kad esu godus?

– Ne. Manau, kad esate arogantiškas ir išdidus.

– Ką dar manotės apie mane žinanti? – šypsodamas švelniai paklausė jis.

Anabela nurijo seiles. Ji jau žinojo per daug. Žinojo, kad Stefanas gražus kaip tamsos angelas, kad jos kūnas, būnant šalia jo, įsitempia, o širdis įstringa gerklėje. Žinojo, kad, būdama šalia jo, jaučia saulės šilumą ir švelnų, šiltą, aistros pritvinkusį vėjelį.

– Manau, kad esate moterų širdimis žongliruojantis mergišius.

Stefanas suraukė antakius ir palinko į priekį.

– Aš nežongliruoju niekieno širdimi, – griežtai tarė jis. – Į mano lovą ateinančios moterys žino, kad tai ilgai netruks. Visada viską pasakau aiškiai. Jeigu moteris ima save apgaudinėti galvodama, kad santykiai bus ilgi, tegali kaltinti pati save.

Anabela įkvėpė.

– Vadinasi, prisipažįstate esąs mergininkas.

Žvakių šviesoje Stefano žvilgsnis lėtai nuslydo jos kūnu. Po lininiu kostiumėliu jos oda ėmė dilgčioti nuo karščio.

– O jums tai kelia nerimą?

– Turite galvoje, morališkai? – Sukąsdama dantis Anabela papurtė galvą. – Ne. Kodėl turėtų?

– Šitai jus gąsdina.

– Gąsdina? – Ji prisivertė nusijuokti. – Nebijau jūsų nė per plauką. – Tai buvo didžiausias melas.

– Meluojate. – Tamsios jo akys žybtelėjo. – Matau, kad bijote. Tik dar nesuprantu kodėl.

– Nemanykite, kad mane pažįstate. Mes ką tik susitikome, – rėžė ji. – Apie mane ničnieko nežinote!

Stefanas pateliūškavo taurėje vyną, ir gėrimas žvakių šviesoje sumirguliavo rubino spalvomis.

– Daug ką supratau, vien jus stebėdamas. – Jis palenkė galvą ir įdėmiai ją nužvelgė. – Pavyzdžiui, žinau, kad imate elgtis šiurkščiai su visais, kurie mėgina prie jūsų priartėti.

– Nebūkite juokingas.

Tamsios Stefano akys ją vėrė tarsi įkaitinta geležis.

– Dabar esu tuo tikras.

Anabelai užkaito skruostai.

– Šnekate kvailystes, – nusisukdama sumurmėjo ji.

Alkūne pasirėmęs į stalą, jis toliau įdėmiai ją stebėjo.

– Kodėl esate nusiteikusi gynybiškai? Ką vyrai jums padarė?

Anabela įsmeigė į jį akis.

– Nesuprantu, kodėl šitai jus turėtų dominti? – piktai paklausė ji.

– Liaukitės, – meilikaujamai šypsodamas sumurkė Stefanas. – Dar šį rytą Afonsas Moreira man telefonu skundėsi, kad jūsų neįmanoma suvilioti. Ledo karalienė, taip, regis, jis pasakė.

– Moreira – kvailys, – atšovė Anabela. – Jo suvokimas apie viliojimą apsiribojo oro bučiniais, kuriuos siųsdavo, kaskart man einant pro jį koridoriumi. Kadangi nekreipdavau į jį dėmesio, galiausiai pliaukštelėjo man per užpakalį.

Stefanas išpūtė akis.

– O kaip reagavote jūs? Pliaukštelėjote jam per skruostą?

– Nemačiau prasmės atsakyti jėga, – sutrikusi pasakė Anabela. – Tiesiog leidau suprasti, kad jo dėmesys man nepatinka.

Stefanas išsiviepė, jo akys sužiburiavo.

– Galiu prisiekti, kad suprato kuo aiškiausiai. Nuo jūsų atsakymo jis veikiausiai dar ir dabar sėdi sustiręs į ledą.

Anabelos gerklėje įstrigo gumulas.

– Turbūt manote, kad esu siaubinga, šalta moteris.

– Atvirkščiai, señorita. – Jų akys susitiko. – Manau, kad esate nuostabi.

Anabela sulaikė kvėpavimą. Paskui nudelbė akis į žemę.

– O kaip jūs viliojate moteris? – tyliai paklausė ji.

Stefanas gurkštelėjo vyno ir vėl pažvelgė į ją nutaisęs valiūkišką mergišiaus šypseną.

– Dažniausiai taip ir vilioju. Flirtuodamas, klausinėdamas, gurkšnodamas vyną. Kodėl klausiate? – Jo šypsena praplatėjo. – Gal mano žavesys pagaliau pradėjo jus veikti?

Į Anabelos skruostus plūstelėjo šiluma.

– Ne tai turėjau galvoje. Žinau, kad esate įsitikinęs, jog nė viena moteris neįstengtų jums atsispirti. Bet kaip jūs pats? Ar bent viena moteris yra suvirpinusi jūsų širdį?

– Ak. – Stefano šypsena išblėso. Jis išrietė vieną tamsų antakį, paskui nukreipė žvilgsnį į išblukusį herbą ant sienos. – Ar žinojote, kad vaikystėje iš šios rančos vogdavau arklius?

Jis keičia temą? Anabela suraukė kaktą ir nepatikliai nusijuokė.

– Iš tikrųjų? Negaliu patikėti.

– Na, gerai, ne vogdavau, – pasitaisė jis. – Skolindavausi. Man jų būdavo gaila, nes šeimininkai jais nesirūpino. Kai mano tėvas nematydavo, išsivesdavau juos prasimankštinti. Vieną kartą mane, jojantį ant nepabalnoto žirgo, pamatė vienas svečių – garsus kliūtinio jojimo treneris – ir pakvietė į savo komandą. Aš atsisakiau. Man tebuvo aštuoniolika, nenorėjau atsiskirti nuo šeimos. Tačiau... – Jo lūpų kampučiai nusviro. – Tačiau graži šviesiaplaukė trenerio dukra paprašė manęs taip, kad atsispirti nepajėgiau.

Anabelą nudiegė bukas skausmas. Kodėl? Negi ji pavydi? Kodėl jai rūpi kažkokia kadaise Stefano širdį pavergusi šviesiaplaukė? Jai ta mergiotė visai nesvarbi!

– Kas nutiko vėliau?

Stefanas gūžtelėjo pečiais.

– Pasak paskutinių žinių, ji ištekėjo už turčiaus iš Meksiko. Kadaise visgi ji buvo man svarbi. Kai dar buvau per jaunas, kad ką nors išmanyčiau apie meilę. Kai dar nežinojau, kokia ji iš tiesų.

– Ir kokia gi ji iš tiesų buvo?

– Netikęs pasirinkimas. – Stefanas atsisuko į pašnekovę. – Ar šitai norėjote sužinoti?

Anabela apsilaižė lūpas.

– Apie trenerį ir jo dukrą kalbate su panieka. Bet... juk tai jie ištraukė jus iš skurdo, tiesa? Tai jie padėjo jums atsistoti ant kojų.

– Tam tikra prasme – taip, – nenoriai pritarė Stefanas. – Prieš šešiolika metų šią rančą įsigijau būtent už kliūtinio jojimo rungtynių metais susitaupytus pinigus.

Anabela suraukė antakius ir papurtė galvą.

– Tuomet niekaip nesuprantu, kodėl liovėtės siekti karjeros. Kodėl paniekinote jums pagelbėjusius žmones.

– Turėjau savų priežasčių, – nusisukęs atsakė Stefanas.

– Kokių?

– Į klausimą jau atsakiau, – pasakė jis. – Dabar jūsų eilė.

– Ką norite sužinoti? – nedrąsiai paklausė Anabela.

– Kodėl esate tokia vieniša?

Anabela šokiruota pažvelgė į Stefaną.

– Atvykote čia be padėjėjos, – meilikaujamai tęsė jis. – Nors jūsų lygio fotografai paprastai keliauja su komanda.

Ak. Štai, ką jis norėjo sužinoti. O ji akimirką buvo pagalvojusi... kad jis kažkaip įžvelgė...

Viso jos gyvenimo vienišumą.

Anabelos lūpų kampučiai nusviro.

– Mano padėjėja praėjusią savaitę pagimdė kūdikį. Dabar ji drauge su vyru gyvena Kornvalyje. Į jos vietą ieškau naujo žmogaus, – tyliai pridūrė ji. – Iki tol teks dirbti vienai.

– Ak. Que lástima. – Stefanas plačiai išskėtė rankas. – O jūsų turbūt negali prisijaukinti niekas, sí? Nereikia ravėti jokio piktžolėmis apaugusio sodo, prižiūrėti klykiančių ir miegoti neleidžiančių kūdikių. Kasdien gaminti vyrui valgio, lyginti jo baltinių, skalbti jo kojinių. Sí, – pritariamai pasakė jis. – Jūsų lygio menininkei visada reikalinga vienatvė ir laisvė. – Tebežiūrėdamas Anabelai į akis jis pakėlė taurę. – Už laisvę.

Anabela perštinčia gerkle taip pat kilstelėjo savąją.

Jie susidaužė taurėmis ir atsigėrė. Anabela tik suvilgė lūpas – vynas dabar jai pasirodė rūgštus. Taip, ji buvo laisva. Jau daugelį metų. Galima sakyti, visą gyvenimą.

Tačiau koks skirtumas tarp laisvės ir tuštumos? Kas yra vienatvė, jei ne vienišumas?

Staiga pasijutusi pavargusi, Anabela pastatė taurę ant stalo. Pasirėmusi alkūnėmis, ji delnais pasitrynė akis.

– Gerai jaučiatės? – susirūpinęs paklausė Stefanas.

– Regis, išgėriau per daug vyno, – tyliai atsakė ji.

– Palydėsiu jus į kambarį.

Atgal į kambarį? Ji staigiai pakėlė akis.

– Ne!

Stefanas suraukęs antakius pažiūrėjo Anabelai į akis. Ji atsiduso.

– Norėjau pasakyti... Dar nenoriu miego. Man reikia gryno oro.

– Žinoma. – Numetęs lininę servetėlę ant stalo, jis gracingai atsistojo ir pasiūlė parankę. – Leiskite jus palydėti.

Anabela žiūrėjo į raumeningą pusiau apnuogintą ranką. Bijojo dar kartą prie jos prisiliesti, bijojo reakcijos, kurią tas prisilietimas sukels. Todėl be galo atsargiai uždėjo ant jos pirštus.

Pirštų pagalvėlėms prisilietus prie tamsių šiltos jo odos plaukelių, kūnu vėl nuvilnijo dilgčiojimo banga. Stefanui žengiant su ja koja kojon, ji jautė nuo jo atsklindančią jėgą ir eleganciją. Ir negalėjo susilaikyti pro nuleistas blakstienas į jį kartkartėmis nežvilgtelėjusi.

Jiems einant koridoriumi, name tvyrojo tyla ir tamsa. Ir arklininkai, ir namų ūkvedė miegojo. Girdėjosi tik jųdviejų žingsnių aidas.

Jie buvo vieni.

Anabela vėl pro blakstienas nervingai pažiūrėjo į Stefaną. Prireikė visų valios pastangų ir išdidumo, kad neapsisuktų ir nepultų bėgti. Ji vėl pagalvojo apie garaže stovintį pikapą. Po septyniolikos valandų jau būtų Londone – netgi dar greičiau, jeigu stipriau spustelėtų greičio pedalą.

Kai juodu atsidūrė terasoje, Anabela paleido Stefano ranką ir lengviau atsiduso. Paskui, išvydusi virš galvos platų žvaigždėmis nusėtą dangų bei mėnesienos nušviestus laukus, iš nuostabos sumirksėjo.

Pajutusi dvelktelintį vėsų vėjelį, giliai įkvėpė gaivaus vakaro oro.

– Vadinasi, – šalimais iš tamsos atsklido tylus Stefano balsas, – Moreirai jūsų suvilioti nepavyko. O kokia taktika pasiteisintų? – žiūrėdamas Anabelai į akis paklausė jis.

Sidabriška mėnesiena buvo nubalinusi jo aukštus skruostikaulius ir vyriškai griežtą žandikaulio liniją. Anabela negalėjo atitraukti akių nuo juslingų jo lūpų.

– Anabela, – švelniai tarė Stefanas, ir jos vardas iš jo lūpų nuskambėjo tarsi muzika.

Ji įkvėpė ir, kliūdama už savo pačios kojų, žengė žingsnį atgal, bet dar spėjo nusitverti akmeninės kolonos, kad nepargriūtų. Stefanas čiupo ją už rankos virš alkūnės. Pro kostiumėlį pajutusi jo šilumą, Anabela sudrebėjo.

– Kaip vyras galėtų jus suvilioti? – Nors jo balsas buvo tylus, akys deginte degino.

Anabela giliai įkvėpė.

Štai šitaip, – pagalvojo ji. Ją traukė viskas, kas buvo su juo susiję. Žvakių šviesa ir pokalbiai. Namų grožis ir ramybė. Kūno jėga. Valios galia. Juodų akių intensyvumas.

Tačiau šito Stefanui pasakyti ji, žinoma, negalėjo. Jis veikiausiai tik mėgino palaikyti pokalbį. Ir ji būtų kvailė, jeigu išsiduotų tirpstanti nuo jo, mergišiaus, skleidžiamo žavesio. Argi jam maža melagingais žvilgsnio pažadais susiviliojančių lengvatikių?

– Jau sakiau jums, – tarė Anabela ir nusisuko. Tolumoje, šviesiai violetinio, mėnulio nušviesto horizonto fone stūksojo tamsūs uolingų kalvų šešėliai. – Manęs sugundyti neįmanoma.

Stefanas žengė artyn.

– Netikiu jumis.

Anabela prisimerkė ir atsitraukė.

– O kodėl jums tai svarbu? – paklausė ji. – Prie jūsų lovos rikiuojasi virtinė moterų. Vargu, ar reikia dar vienos, kuri pultų jums po kojomis.

Tarp jųdviejų stojo tyla, ramybę trikdė tik tolimi naktinių paukščių garsai. Stefanas pažvelgė į Anabelą; nors jie stovėjo labai arti vienas kito, jis nelietė jos.

– Bet, – tyliai sukuždėjo, – jūs esate toji, kurios geidžiu aš.

Jis geidžia jos?

Šaižiai įkvėpusi, Anabela pakėlė akis. Negali būti, kad jis pasakė tai, ką ji manė išgirdusi! Jos odą glostė švelnus vakaro vėjelis. Pro pilnatį plaukė lengvi debesys. Anabela apsilaižė sukepusias lūpas ir pamėgino suvaldyti vidinį virpulį.

– Bet jūs sakėte... sakėte, kad esu ne jūsų skonio, – sumikčiojo ji.

– Tai tiesa.

– Tuomet...

– Negalėčiau jūsų prilyginti jokio skonio tipui, – nutraukė ją Stefanas. – Skiriatės nuo visų mano sutiktų moterų. Esate graži, nepriklausoma, talentinga, santūri. Esu turėjęs daug meilužių. Bet niekada – į jus panašios moters.

Anabela tai kaisdama, tai šaldama pakėlė į jį akis. Vienintelė apsauga nuo išdavikiškos kūno reakcijos buvo įsitikinimas, kad Stefanas jos negeidžia. Dabar, išgirdusi, kad jis neabejingas jai, mergina visa sukibirkščiavo. Sausas vienišos jos širdies luobas užsiliepsnojo.

Ji mėgino kovoti. Todėl sukryžiavo ant krūtinės rankas ir nusisuko.

– Kodėl? – karčiai paklausė ji. – Kad galėtumėte savo draugams pasigirti nugalėjęs ledo karalienę?

Stefanas šaižiai įkvėpė.

– Kas jus tokia pavertė?

– Kokia? – kilstelėjusi smakrą paklausė ji.

Jis sukando dantis.

– Nesididžiuoju savo pergalėmis. Nematau prasmės. Bet taip pat nesuprantu, kodėl turėtume šito baimintis. Apie jus giriantis esu girdėjęs tik vieną vyrą. Visi kiti meilužiai, matyt, labai diskretiški. Net laimėję tokį šlovingą prizą – jus.

Visi kiti meilužiai? Anabelos gerklėje įstrigo gumulas. Jokių kitų nebuvo. Tik Patrikas, jos tariamas meilužis, buvęs mokytojas, kurį ji laikė patikimu draugu. Iki tol, kol pamėgino ją įsitempti į lovą, o jai pasipriešinus, smogė į nugarą pačiu niekingiausiu būdu.

Stefanas plačiais delnais suėmė Anabelos veidą, ir ji šaižiai įkvėpė. Nuo šiurkščių, nuospaudomis nusėtų jo delnų prisilietimo jos kūnu nuvilnijo drebulys.

– Visos kitos moterys prieš jus nublanksta, – pasakė Stefanas. Jo akys deginte degino. – Anabela, geidžiu jūsų. Ir ketinu jus laimėti. Gundysiu jus lėtai, žingsnis po žingsnio, kol nebegalėsite man atsispirti. Kol būsite mano. Kol atsidursite mano lovoje. Savo noru.

Anabelos gerklėje sutvinkčiojo pulsas. Nurijusi seiles, ji kilstelėjo smakrą.

– Stefanai, ne vienas vyras jau mėgino, bet nė vienam nepavyko.

– Man pavyks. – Jis pirštų galiukais perbraukė jai per skruostą, ir tas prisilietimas buvo tarsi vasaros vėjelis po ilgos žiemos. Jo nykštys nuslydo per jautrią apatinę Anabelos lūpą, ir visas jos kūnas sudrebėjo nuo užgniaužtos aistros.

Stefanas palenkė galvą, kol jo lūpos atsidūrė visai šalia josios; Anabela užsimerkė, nors jos kūnas rėkte rėkė bėgti.

– Netrukus tau parodysiu, querida, – kimiai sušnabždėjo jis šiltu kvapu padvelkdamas jai į plaukus. – Netrukus tau parodysiu, kokios karštos gelmės slypi tavo širdyje.

Anabela jautė jo rankas ant savo odos, jo tvirtą kūną prie savojo, jautė, kad tirpsta. Užlieta šilumos ir nenusakomo geismo keliamo skausmo, ji suglebo Stefano glėbyje.

Nes negalėjo jam atsispirti... Negalėjo.

Netikėtai Stefanas vienu pirštu brūkštelėjo per iškilų jos randą. Ir Anabelą tarsi elektra nukrėtė. Iš atminties gelmių atsklido šiurkštus vyriškas balsas.

Anabela, po tuo makiažu esi bjauri. Tiesiog šlykšti pabaisa. Nieko nuostabaus, kad tavo motina, kai dar buvai kūdikis, padaugino narkotikų. Nieko nuostabaus, kad tavo tėvas norėjo tave nužudyti.

Anabela žioptelėjo ir atšoko.

– Niekada, – iškošė ji. Mėnesienoje jos akys blizgėjo. – Man nesvarbu, koks esi žavus, seksualus ar įtakingas. Niekam netapsiu vienos nakties nuotykiu. – Ji kilstelėjo smakrą. – Stefanai, niekada manęs neturėsi. Niekada.

Ketvirtas skyrius

Stefanas atsisėdo lovoje.

Keletą sekundžių stebeilijo į ant miegamojo sienos krintantį mėnesienos šviesos ruožą. Buvo gili naktis. Ar jis tikrai kažką girdėjo? O gal tik įsivaizdavo?

Kelias sekundes klausėsi, bet nieko taip ir neišgirdo, todėl piktai atsiduso ir vėl atsigulė.

Niekam netapsiu vienos nakties nuotykiu.

Paliktas vienas terasoje, Stefanas jautėsi šokiruotas. Dar jokia moteris jo nebuvo atstūmusi – ir dar šitaip!

Stefanai, niekada manęs neturėsi.

Kodėl jam nepavyko? Ką padarė ne taip? Juk buvo taip arti, ji jau buvo jo glėbyje, jis beveik ją bučiavo. Stefanas manėsi teisingai supratęs signalus. Matė nuo aistros paraustančią Anabelos odą, mėnesienoje geismu ir ilgesiu sušvintančias akis. Jam delnais apėmus jos veidą ir prisilietus prie odos, ji suvirpėjo. Net jos žodžiai patvirtino tai, ką bylojo kūno kalba: ji manė, kad jis žavus. Seksualus. Galingas. Trumpai tariant, ji jau buvo įkliuvusi į jo pinkles.

Bet paskui pabėgo, skuoste nuskuodė su savo aukštakulniais.

Stefanas nuo kojų piktai nusispardė antklodę. Paprastai jis gyveno saulės ritmu: keldavosi auštant ir guldavosi temstant. Išskyrus tuos atvejus, kai visą naktį praleisdavo mylėdamasis. Tačiau tokia išimtimi pasinaudoti dar neprireikė.

Nė karto.

Niršdamas, kad negali užmigti dėl to, ką pasakė Anabela, Stefanas išpureno pagalvę, apsivertė ant šono ir pamėgino patogiai įsitaisyti. Šiurkščiai atstumtas, jis anksti nuėjo gulti, tačiau ilgai negalėjo užmigti. Jo akys nukrypo į laikrodį: 2.00. Galvoje knibždėjo mintys apie tai, kaip Anabela negailestingai sutrypė jo išdidumą. Kaip atskleidė jo niekuo nepagrįstą aroganciją.

Stefanas sugriežė dantimis. Dabar ji net valdė jo sapnus. Privertė prabusti nuo įsivaizduojamo riksmo. Veikiausiai tai buvo ne kas kita, o tik jo įžeistas išdidumas, – toks šokiruotas dėl atstūmimo, kad net šaukė...

Netikėtai jis ir vėl tai išgirdo.

Anabela klykė.

Stefanas šoko iš lovos ir, mūvėdamas vienomis trumpikėmis, basas nužingsniavo plytelėmis klotu koridoriumi. Jo širdį tarsi replėmis spaudė ledinis šaltis; pravėręs Anabelos kambario duris, jis puolė per tamsų kambarį prie plačios lovos su baldakimu.

Anabela miegojo, jos akys buvo stipriai užmerktos, tačiau neramiai muistėsi ir vartėsi. Jos pirštai tvirtai gniaužė baltus patalus, raumenys atrodė įsitempę. Šešėliuoto tamsaus kambario tylą netikėtai ir vėl perskrodė širdį draskantis riksmas.

– Anabela, – pašaukė ją Stefanas. Atsisėdęs ant lovos, jis suėmė ją už pečių. – Anabela! Prabusk!

Sunkiai gaudydama kvapą, ji atmerkė akis. Žvilgsnis atrodė paklaikęs. Pamačiusi Stefaną, ji puolė į ašaras. Ne tylias, damai prideramas ašaras, bet raudą su pasikūkčiojimu.

Stefanas tarsi neteko žado. Jis stipriai apkabino Anabelą.

– Ša, – glostydamas jai plaukus, guosdamas tarsi nusiminusį vaiką, ramino ją Stefanas. – Sapnavai košmarą. Bet jis jau baigėsi. Esi saugi. Esi saugi.

Jis tai kartojo ir kartojo, o Anabela laikėsi jo įsikibusi tarsi skęstantysis rato. Laikydama jį tvirtai apkabinusi, kūkčiojo į nuogą petį.

Blausiuose šešėliuose Stefanas neįžiūrėjo jos veido.

– Ką sapnavai? – tyliai paklausė jis. – Kas nutiko?

Anabela tik dar tvirčiau prie jo prisiglaudė, jos pirštai dar stipriau įsikirto į nuogą jo nugarą.

– Nenoriu apie tai kalbėtis.

Stefanas įjungė mažą naktinę lempelę. Tačiau Anabela skubiai ją užgesino.

– Nereikia šviesos, – springdama tarė ji.

Nereikia šviesos? Suraukęs kaktą, Stefanas nuleido akis jai į viršugalvį.

– Tenoriu išsklaidyti tavo baimes. Kad ir kokie baisumai persekiojo tave sapne, querida, daugiau nepadarys nieko bloga, – glostydamas jos švelnius plaukus šnabždėjo Stefanas. – Bent jau tol, kol esu šalia.

Jos kūnu nuvilnijo drebulys.

– Ačiū, – taip tyliai, kad jis net pagalvojo, jog pasigirdo, sušnabždėjo Anabela.

Paskui jie sėdėjo apsikabinę taip ilgai, kad Stefanas net prarado laiko nuovoką. Anabela pamažu atsipalaidavo. Jos kvėpavimas tapo ramus ir lygus. Tačiau Stefano ir toliau laikėsi įsikibusi kaip į neviltį puolęs vaikas.

O šis negalėjo patikėti, kad glėbyje laiko tą pačią, taip šaltai jį vos prieš kelias valandas atstūmusią moterį. Kurgi tas išliaupsintas šaltumas? Kur neįveikiamos sienos?

Jis įkvėpė Anabelos plaukų aromato. Ji kvepėjo obuoliais, saulės šviesa ir muilu. Lytėti ją buvo dar maloniau, nei uosti, nes jo rankose ji buvo minkšta, moteriška ir šilta. Vilkėjo viršutine susagstoma pižamos dalimi iš ploniausios medvilnės, buvo be kelnių, ir Stefanas sudejavo, pajutęs nuogas šlaunis, priglundančias prie jo.

Jie abu buvo pusnuogiai. Glaudėsi vienas prie kito Anabelos lovoje. Tamsos apgaubtame kambaryje.

Stefano raumenys įsitempė nuo geismo.

Ne! Jis sukando dantis. Juk atėjo jos paguosti, įsitikinti, kad yra saugi, o ne sugundyti tokios pažeidžiamos. Nepasinaudos jos silpnumu, kaip koks bailys! Jis giliai įkvėpė.

– Querida, esi saugi. – Jis švelniai pabučiavo jos drėgnus, prie smilkinio prilipusius plaukus. Paskui pamėgino atsitraukti. – O dabar paliksiu tave vieną, kad galėtum pamiegoti...

– Ne! – Riksmas atsklido, regis, iš pačių jos širdies gelmių, rankos vėl stipriai apsivijo. Tos mielos, grakščios rankos. Anabelos pirštai nuslydo nuoga jo oda – per nugarą ir klubus, – traukdami jį arčiau savęs ant lovos. Kur jis ir norėjo būti. Todėl Stefanui tik didžiausiomis valios pastangomis pavyko susivaldyti nesudejavus.

– Ką norėtum, kad padaryčiau?

Ji kurį laiką tylėjo.

– Noriu, kad nepaliktum manęs, kol miegosiu, – sušnabždėjo Anabela. – Prašau... ar gali?

Stefanas norėjo atsisakyti. Norėjo ją palikti ir grįžti į savo lovą, kad būtų kuo toliau nuo jos keliamų pagundų. Madre de Dios, juk jis tebuvo vyras.

Tačiau Anabelos prašymas buvo drovus, netgi baimingas, tarsi ji jau dabar ruoštųsi išgirsti neišvengiamą atsisakymą. Tarsi tikėtųsi atžarių žodžių. Bet jos poreikis buvo toks stiprus, kad ji negalėjo nenusižeminti ir nepaprašyti.

Kaipgi galėjo būti, kad tokia graži moteris, tarptautinio ryškumo fotografijos žvaigždė, mergina, kilusi iš turtingos aristokratiškos šeimos, prašydama elementaraus žmogiško gerumo, elgėsi kaip baigšti, pasigailėjimo verta gazelė?

Stefanas iškvėpė. Ir nurijęs seiles padėjo galvą ant pagalvės. Paskui išsitiesė visu ūgiu ir prisitraukė Anabelą sau prie krūtinės. Kiek įmanydamas stengėsi apsimesti nejaučiąs sau po ranka atsidūrusių minkštų, prinokusių krūtų. Užsimerkęs jis liepė sau nekreipti dėmesio į jos dailiai išriestą, jam prie šakumo prisispaudusį užpakaliuką, kurį nuo jo skyrė tik plonas medvilnės sluoksnis. Stefanas giliai įkvėpė.

– Miegok, – sušnabždėjo jis Anabelai į plaukus. – Saugosiu tave šiąnakt. Su manimi esi saugi.

Ir jis saugojo ją. Kelias ilgas nakties valandas. Jis laikė Anabelą savo glėbyje, klausėsi jos alsavimo. Priglaudęs savo galvą, kvėpė jos plaukų aromatą. Draskomas noro ją saugoti ir agonijos dėl to, jog negali su ja pasimylėti.

Dar niekada gyvenime Stefanas nebuvo visą naktį išmiegojęs vienoje lovoje su moterimi. Net su Rozalija, savo jaunystės susižavėjimo objektu prieš šešiolika metų. Jis palikdavo moterį, vos su ja pasimylėjęs. O miegoti, ir dar šitaip? Laikydamas Anabelą glėbyje, klausydamas jos ritmiško kvėpavimo, net seksualinio poreikio kančios akimirką jis jautėsi bepasiduodąs keistam ramybės pojūčiui. Namų pojūčiui. Jis užsimerkė.

– Stefanai... – Anabela netikėtai atsisuko ir apsivijo jį rankomis. Kai ji nuogu, prisirpusiu kūnu prie jo prisiglaudė, jis ėmė ragauti nuostabios jos odos bei krūtų, ir ji sudejavo jo vardą.

Stefanas išgąstingai nubudo iš juslingo sapno ir kaipmat pajuto, kad jo rankos jau kyla link gundančių Anabelos apvalumų.

Maldita sea. Jis įkvėpė ir, nusišluostęs kaktą, pažvelgė pro langą. Pamatęs, kad rytuose aušta, su palengvėjimu atsiduso. Pagaliau rytas. Dėkui Dievui. Stefanas pažvelgė į Anabelą. Ji gulėjo atsukusi jam nugarą, apkabinusi pagalvę. Nors veido nematyti, iš ritmingo kvėpavimo buvo aišku, kad miega.

Kankynės naktis baigėsi.

Išbandymas išlaikytas.

Stefanas atsargiai atsitraukė ir pakilo iš lovos. Akimirką pažvelgė į Anabelą, tyliai išsėlino į savo kambarį ir skubiai palindo po šaltu dušu.

Nusišluostęs apsimovė džinsus, apsivilko baltus marškinėlius ir nusileido į virtuvę. Tebebuvo tamsu. Net ponia Gutjerez dar nebuvo atsikėlusi. Užuot pažadinęs ūkvedę, Stefanas pasiskrudino duonos ir pasigamino taza de café, kuri būdavo geriama juoda kaip naktis ir tokia karšta, kad jis nusisvilino liežuvį.

Paskui paniuręs išėjo laukan.

Lauke tebetvyrojo tamsa ir ramybė; gamta tarsi nuščiuvusi laukė užgimstančios dienos. Nuėjęs į senąją arklidę, Stefanas giliai įtraukė balnų muilo, arklių prakaito ir šviežio šieno kvapo. Nekantravo kibti į darbus ir sunkiai liedamas prakaitą išsunkti susitvenkusią įtampą.

Anabela.

Kaipgi jam, po galais, pavyko visą naktį beveik nuogam išmiegoti su ja lovoje ir nepasiduoti pagundai?

Stefanas atsiduso. Jam norėjosi ją išbučiuoti nuo galvos iki kojų, tačiau... ji atrodė tokia sutrikusi, tokia išsigandusi po to baisaus sapno. Labiau nei mylėtis jis troško ją apsaugoti. O to dar niekada nebuvo jautęs jokiai moteriai.

Anabela labai stipri. Bet kartu ir pažeidžiama. Beveik... nekalta.

Koks sapnas galėjo ją taip paveikti?

Stefanas apsidairė. Senas pastatas buvo kruopščiai suremontuotas. Iki blizgėjimo nušveisti įrankiai stovėjo gražiai surikiuoti, įranga tvarkingai sustatyta. Paėmęs į rankas šakes, jis ėmė įnirtingai krauti šieną.

Atmintyje vėl iškilo Anabelos rauda, jos nenoras papasakoti apie sapną, įjungti šviesą.

Stefanas liovėsi dirbti ir parimo ant šakių.

Galbūt stengdamasis užmegzti santykius su Anabela Vulf jis daro klaidą. Intuicija jį jau dabar įspėjo, kad šis ryšys nebus paprastas. O paprastumas ir lengvumas jam visada būdavo pagrindiniai kriterijai.

Tačiau Anabela jį intrigavo. Šalta jos išorė tebuvo gynyba, po kuria slėpėsi pažeidžiama širdis. Gal ji ir kilusi iš aristokratiškos anglų šeimos, bet yra visai nepanaši į kitas šios padermės moteris.

Vaikystėje Stefanas pavydėjo turtingiems vyrams – tokiems, kaip jo tėvo darbdavys, – perkantiems ir parduodantiems arklius bei prabangius dvarus, galintiems įsigeidus pakeisti vieną žmogų kitu. Tik po Rozalijos ir jos tėvo išdavysčių jis suprato, kokie iš tiesų dirbtiniai ir beširdžiai yra šie žmonės. Dabar jis niekino žvilgantį, bet šaltą turtuolių pasaulį. Ir laikėsi kaip galima atokiau nuo miestų bei lenktynių trasų, kur susirinkdavo visa aukštuomenės grietinėlė, jų draugiją pakęsdavo tik kartą per metus.

Kasmetinės labdaringos polo rungtynės ir po jų vykstančios iškilmės padėdavo surinkti pinigų į jo labdaros fondą. Todėl buvo svarbios. Vertingos. Bet kaip Stefanas jų bijodavo. O liko vos kelios dienos...

Vėl ėmęs darbuotis šakėmis, jis atsiduso ir pakreipė mintis linksmesne linkme.

Kažin, kiek meilužių turėjo Anabela? Stefanas nė neabejojo, kad vos keletą. Ji buvo pernelyg dygi. Tačiau galėjo sau leisti būti išranki. Na, tai kiek? Mažiau nei dešimt? Mažiau nei penkis?

Jis suraukė antakius. Mintys apie Anabelą su kitais vyrais jį erzino. Argi tai ne veidmainiška, kai pats turėjo šimtus meilužių? Pusės jų Stefanas beveik neatminė. Seksas jam tebuvo fizinio poreikio patenkinimas. Juk negali atminti visų žiemą naudotų užklotų, visų išgertų taurių vyno, visų sukramtytų kąsnių. Kodėl tuomet turėtų prisiminti visas jo lovą šildžiusias moteris?

Bet jeigu jam kada nors tektų laimė pasimylėti su Anabela... Stefanas sudrebėjo. Prisimintų tai visam gyvenimui.

Tik ar pavyks įsivilioti ją į lovą?

Stefanai, niekada manęs neturėsi. Niekada.

Taip ji sakė. Tačiau treniruodamas žirgus Stefanas išmoko skaityti kūno kalbą. O moterų ir arklių kūno kalba daugeliu atžvilgiu sutapo. Kad ir tuo, kaip Anabela vengė jo žvilgsnio. Kaip išsisukinėjo, traukėsi nuo jo. Vengė jo prisilietimo. Kaip regimai suvirpėdavo, o, jam pernelyg prisiartinus, imdavo baidytis. Kad ir ką ištardavo jos lūpos, kūnas apie tikruosius jausmus bylodavo kur kas aiškiau.

Sugundyti Anabelą Vulf bus sunkiau, nei jis tikėjosi. Bet jam pavyks. Negali nepavykti.

Kažką išgirdęs, Stefanas pakėlė akis. Pro arklidės langus pilkai rožinio dangaus fone jis pamatė šešėlį ir atpažino liauną Anabelos figūrą.

Keista. Pirmą kartą ją išvydęs, Stefanas jai priskyrė pilką spalvą, bet dabar suprato klydęs. Anabela toli gražu nebuvo panaši į žiemos prieblandą. Ji buvo sausio aušra. Šalta, trapi, su pakraščiuose besiraizgančiais balsvais rūkais; tarsi švelnus rausvas pažadas, tarsi šnabždesys, pavasario ilgesys.

Man terūpi darbas. Daugiau niekas, – sakė ji.

Madre de Dios, kad tokia moteris galvotų vien apie darbą!

Stefanui norėjosi ją išlaisvinti iš geležinės savitvardos gniaužtų. Norėjo pamatyti ją besišypsančią, suteikti jai džiaugsmo, išgirsti ją klykiančią iš malonumo...

– Ak. – Įtraukusi oro, Anabela kaip įbesta sustojo tarpduryje. Šviesius plaukus buvo susirišusi į tvarkingą kuodą; vilkėjo lininį šviesiai rožinės spalvos kostiumėlį ir avėjo paprastus plokščiapadžius batus.

– Nemaniau, kad būsi taip anksti atsikėlęs, – atitraukusi nuo veido fotoaparatą, pasakė ji.

– Negalėjau užmigti, – nužvelgdamas ją nuo galvos iki kojų, mėgaudamasis lieknos figūros grožiu, atsiliepė Stefanas.

– Ak. Suprantu. – Anabela prikando lūpą. – Dėl praeitos nakties. Ačiū, kad likai su manimi. Jaučiuosi nesmagiai...

– Nereikia taip jaustis, – griežtai nutraukė ją Stefanas. – Susapnavai košmarą. Taip gali nutikti bet kam.

Kažką neaiškiai sumurmėjęs jis nusisuko, ir Anabela ėmėsi darbo; iš pradžių nukreipė objektyvą į lubų sijas, paskui į artimiausiame garde stovinčius žirgus, pro duris įspindusių pirmų saulės spindulių nušviestame ore sklandančias dulkeles.

Fotoaparatas yra jos apsauga, – staiga suvokė Stefanas. – Jos kaukė.

– Padėk aparatą į šalį, – paliepė jis.

– Beveik baigiau, – fotografuodama švariai nušluotas grindis pasakė Anabela. – Tuoj paliksiu tave vieną.

– Nenoriu, kad paliktum mane vieną.

Anabela lėtai nuleido fotoaparatą.

– Noriu paklausti.

– Sí?

Ji tvirtai sučiaupė lūpas.

– Norėjau paklausti... ar šįryt palikai mane vieną dėl kažkokios konkrečios priežasties? – galiausiai paklausė ji. – Ar... pamatei kažką... kas privertė tave išeiti?

Stefanas įdėmiai į ją pažvelgė.

– Palikau tave tik dėl tavęs pačios.

Anabela apstulbusi pakėlė į jį akis.

– Tikrai?

– Taip norėjau su tavimi pasimylėti, kad vos galėjau susilaikyti nepalietęs. – Jis tyliai, ironiškai nusijuokė. – Miegoti šalia geidžiamos moters ir jos negundyti man prilygo naujo įgūdžio įgijimui. Tačiau, suspindėjus pirmiesiems spinduliams, savitvarda buvo visiškai išgaravusi.

– Ak. – Jos kreminės spalvos skruostai tapo rožiniai. – Tai... labai džentelmeniška.

Stefanas prunkštelėjo.

– Tikrai nesu džentelmenas. Bet žinau, kad praeitą naktį prašei manęs pasilikti su tavimi ne dėl sekso. Tau reikėjo paguodos. Ją ir suteikiau.

– Ačiū, – sušnabždėjo ji.

Stefanas pirmas nusuko akis. Jo žvilgsnis nuslydo Anabelos drabužiais.

– Dar vienas elegantiškas kostiumėlis.

Pažvelgusi į savo šviesiai rožinės spalvos dizainerio kurtą kostiumėlį, Anabela kilstelėjo smakrą.

– Visada dėviu kostiumėlius. Taip rengiausi Gobio dykumoje, Taityje, visur. Kodėl Santo Castillo turėtų būti išimtis?

– Pamaniau, kad darbui arklidėse labiau tiktų džinsai ir medvilniniai marškinėliai, – atvirai atsakė Stefanas. – Galėčiau ką nors nusiųsti į Alagaresą, kad nupirktų tau naujų drabužių.

– Man gerai ir taip, – papurčiusi galvą pasakė Anabela.

Stefanas nuleido šakes. Ir ėmė vilktis marškinėlius.

– Tuomet darbuokitės taip, kaip jums patinka.

Anabela sulaikiusi kvapą jį stebėjo.

– Ką... Ką darote?

– Darbuojuosi taip, kaip esu pratęs. – Jis nusviedė į šalį prakaitu permirkusius marškinėlius ir stojo priešais ją pusnuogis. Įkaitusių žarijų spalvos Anabelos akys įsmigo jam į krūtinę, paskui ėmė leistis tamsių plaukelių ruožu iki džinsų juosmens.

– Anabela.

– Ką? – pakeldama į Stefaną akis paklausė ji.

Nors balsas nuskambėjo atžariai, Stefanas aiškiai matė, kad ji paraudo, matė, kaip ji pasvyra prie jo.

Ligi šiol jis su ja elgėsi atlaidžiai, tačiau ilgiau taip nesitęs.

– Prieik arčiau.

– Ko iš manęs nori?

– Noriu tave pabučiuoti, – tyliai atsakė Stefanas. – Noriu nuplėšti nuo tavęs tą kostiumėlį ir išbučiuoti nuo galvos iki kojų. Noriu tave paimti čia ir dabar. Noriu tave parversti ant minkšto šviežio šieno ir mylėtis tol, kol abu kristume suprakaitavę, nuvargę iš malonumo.

Anabela iš nuostabos prasižiojo.

– Štai ko iš tiesų noriu, – tyliai pasakė Stefanas. – Bet šią akimirką pasitenkinsiu pokalbiu. Jeigu tik prieisi arčiau.

– Ne... negaliu, – traukdamasi sumikčiojo ji. – Privalau dirbti.

– Vis dar manęs bijai?

Anabela tvirčiau sugniaužė fotoaparatą ir pakėlė akis. Paskui krestelėjo galvą.

– Kodėl turėčiau bijoti kažkokio ispanų mergišiaus?

– Jeigu nebijai, įrodyk, – nukreipdamas akis jai į lūpas sušnabždėjo Stefanas.

Anabela žioptelėjo ir pasitraukė per du žingsnius. Veikiausiai net pati nepajuto tai padariusi, – pagalvojo Stefanas. Tai tebuvo refleksas.

Pro duris įspindę tekančios saulės spinduliai apšvietė Anabelos plaukus, ir jie sužėrėjo visomis aukso spalvomis. Apsilaižiusi rožines širdelės formos lūpas, ji įsistebeilijo į Stefaną savo didelėmis pilkomis akimis.

Stefanas nurijo seiles. Dar niekada gyvenime nejautė tokio geismo. Tai buvo tikrų tikriausia magija. Jis jautėsi įkalintas, pakerėtas.

– Anabela, tu tokia graži, – sušnabždėjo jis. – Nesu sutikęs tau lygios.

Kurį laiką ji žvelgė išplėtusi akis. Paskui sugniaužė kumščius.

– Vien todėl, kad praėjusią naktį mane paguodei, nepulsiu dabar tau po kojomis. – Ji nirtulingai papurtė galvą. – Neleisiu manęs suvilioti.

Stefanas matė, kad po maištingumo kauke ji vis labiau virpa. Matė, kad ji nervinasi ir bijo. Žinojo, kad jeigu žengs artyn, ji pabėgs. Net dabar ji iš lėto judėjo išėjimo link. Nuo bėgimo ją sulaikė tik per plauką netrūkstantis išdidumas.

– Kodėl taip bijai? – tyliai paklausė Stefanas.

– Aš nebijau!

– Tu visa virpi. Esi taip įsibauginusi, kad, jeigu žengčiau bent žingsnį, pultum pro duris.

Anabela atmetė galvą, tačiau Stefanas po didvyriška narsa matė neviltį.

– Nebūk juokingas!

Jis sąmoningai ir demonstratyviai pakėlė juodos odos batu apautą koją.

Šaižiai įkvėpusi oro, Anabela, kliūdama už savo pačios kojų, žengė žingsnį atgal, fotoaparatas su trenksmu iškrito jai iš rankų; ji apsisuko ir spruko laukan.

***

Tąryt, prieš aptikdama Stefaną arklidėje, Anabela buvo spėjusi padaryti vos kelias nuotraukas, ir tai tik tam, kad paeksperimentuotų su šviesa. Stefano tą dieną ji mieliau būtų visai nesutikusi.

Stefanas.

Praeitą naktį jis matė ją pažeidžiamiausią, klykiančią per nuolat pasikartojantį košmarą, kurio palikto siaubingo įspūdžio, net jam išsisklaidžius, ji dar ilgai negalėdavo nusikratyti tarsi lipnaus voratinklio gijų. Anabela niekada negalėdavo iš jo iki galo pabusti. Nes jame gyveno.

Maldauju, nemušk jos! Liaukis, liaukis! – girdėjo ji šaukiant savo mažuosius broliukus pro ritmišką botago, kuriuo girtas, persiutęs tėvas Vulfų dvare ją žiauriai talžė, pliaukšėjimą. Anabela gulėjo ant grindų susirietusi į kamuoliuką, per daug silpna, kad pasipriešintų. Žinojo, kad tėvas norėjo išvysti jos ašaras, išgirsti jos maldavimus pasigailėti. Bet jeigu būtų ėmusi verkti ir maldauti, jis veikiausiai būtų nukreipęs savo rūstybę į šalia verkiančius berniukus.

– Neikite artyn! Bėkite iš čia! – žiopčiodama kartojo ji, pro kraujo užlietas akis vos įžiūrėdama mažuosius Sebastianą ir Natanielį. Bet jie nepaliko jos, net patys rizikuodami sulaukti tokio pat likimo.

Tada pro laukujes duris įsiveržė Džeikobas. Vyriausiasis jos brolis, kuris, dar būdamas aštuoniolikos, pasižymėjo aukštu ūgiu ir jėga; sustabdęs tėvą riksmu, jis puolė artyn ir, atėmęs iš jo botagą, vienu skambiu smūgiu bloškė jį tolyn nuo Anabelos. Ji tarsi sulėtintame filme stebėjo, kaip jų tėvas krinta ant žemės. Paskui, kai jo galva atsitrenkė į apatinę laiptų pakopą, išgirdo siaubingą dunkstelėjimą, kuris ir pažymėjo smurtingo jo gyvenimo baigtį.

Šį košmarą, visada besibaigiantį nuostabos kupina tėvo veido išraiška, ji sapnuodavo kas kartą, kai išgyvendavo stresą.

Tėvas mirė ne dėl jos kaltės. Anabela sau tai kartojo nuolat. Tačiau niekada iki galo tuo nepatikėjo. Mirdamas Viljamas žiūrėjo tiesiai jai į akis. Kiekvieną kartą po šio košmaro ji pabusdavo kūkčiodama, vieniša ir apimta nevilties.

Tačiau praeitą naktį įvyko stebuklas: prabudusi ji buvo Stefano glėbyje. Raminama. Ir vėl užmigo šalia jo žinodama, kad tol, kol jis saugos ją, nieko bloga nenutiks.

Kai prabudo, jo nebebuvo. Anabela jautėsi be galo nepatogiai, kad leido jam save pamatyti tokią. Negana to, ją kaipmat pradėjo kamuoti baimė, kad ryto šviesoje jis pamatė jos randą, kad jį atbaidė bjaurus jos veidas.

Anabela, po tuo makiažu esi bjauri. Siaubinga pabaisa.

Pakilusi iš lovos, ji palindo po dušu ir apsirengė. Susirišo plaukus į uodegą ir drebančiomis rankomis pasidažė. Paskui, nenorėdama susidurti su Stefanu prie pusryčių stalo, išėjo į lauką. Valios pastangomis mėgino susitelkti į fotografavimą, tačiau ryto tylą trikdė mintyse skambantis tylus ir kimus jo balsas.

Geidžiu tavęs, Anabela. Ketinu tave laimėti. Gundysiu tave lėtai, žingsnis po žingsnio, kol nebegalėsi man atsispirti. Kol būsi mano. Kol atsidursi mano lovoje. Savo noru.

Kai užtiktas arklidėje Stefanas prisipažino norėjęs su ja pasimylėti, bet susilaikęs, Anabela pasijuto išmušta iš vėžių. Ji visomis išgalėmis stengėsi likti šaltakraujiška. Iš paskutiniųjų laikėsi įsikibusi išdidumo.

Bet paskui jis nusivilko marškinėlius.

Ji ir anksčiau buvo mačiusi nuogą vyro krūtinę. Tačiau žiūrėdama į įdegusį Stefano torsą, tokį tvirtą ir dailiai raumeningą, į jo retus, juodus plaukelius, ji nepajėgė nusukti akių.

Užteko vieno vienintelio žingsnio, ir užvaldžiusi panika privertė bėgti. Traukdamasi atgal Anabela vos nepargriuvo. Sustojo tik atsidūrusi kitame tolimiausio lauko gale, sunkiai gaudė kvapą.

Dabar, pagaliau sulėtėjus širdies ritmui, ji vėl išgirdo ryto paukščių giesmes ir triukšmingą upelio šniokštimą. Stovėjo pamiškėje, ant uolingos kalvos, greta sraunaus upeliuko. Užvertusi galvą žiūrėjo į šešėlius metančius tankius medžius, tarp kurių vainikų mirguliavo ryto saulės šviesa.

Stefanas turbūt vis dar leipo juokais.

Kodėl jis taip ją veikė? Anabela net dabar geidė jo prisilietimo. Ir tai baugino. Ji negalėjo sau leisti būti pažeidžiama jokio vyro akivaizdoje – ir tik jau ne Stefano! Kad ir koks globėjiškas ir geras jis buvo praeitą naktį, mergišiaus tikslas tėra vienas. Pasiguldyti moterį į lovą... o paskui pamiršti.

Anabela prisiminė Stefano akis, kai jis žengė tą lemiamą žingsnį, ir jos skruostai nukaito. Nepaisant savo demonstratyvios paniekos, spruko nuo jo kaip tikra bailė. Kaip apgailėtina skaistuolė.

Bet juk ji ir buvo skaistuolė. Anabela užmerkė akis. Apgailėtina skaistuolė.

– Nagi, liaukis vaidinusi apgailėtiną skaistuolę, – akimis rydamas jos gilią iškirptę tąkart pasakė už ją vyresnis berniukas. Tą lemtingą naktį, kai Anabelai buvo vos keturiolika, ji išsėlino iš Vulfų dvaro paskui savo dvynį brolį Aleksą į kaime su vyresniais jo draugais surengtą vakarėlį. Brolis ją pastebėjo.

– Po galais, Anabela, tau čia ne vieta! – pasakė Aleksas ir nutempė ją atgal iki durų. – Grįžk namo, kur saugu!

Jos brolis nežinojo, kad grįžusi ji kaktomuša susidurs su ką tik iš nepavykusios medžioklės parsiradusiu girtu tėvu. Aleksas nežinojo, kad tėvui užteks mesti žvilgsnį į išsipusčiusią Anabelą, ir jis pirmą – ir paskutinį – kartą gyvenime ant savo dukters išlies žudikišką įsiūtį.

Anabela nevalingai pridėjo ranką sau prie kaktos ir skruosto – aštriabriaunis randas taip niekada iki galo ir neišnyko.

Gįžk namo. Kur saugu.

Jos lūpas iškreipė kartėlį išduodanti šypsena. Nėra saugios vietos. Ir tai tikrai ne namai.

Nėra ir saugių žmonių. Žmonės miršta, kaip nutiko jos mamai. Išeina, kaip pasielgė jos padėjėja. Išduoda, kaip padarė Patrikas.

Geriau būti vienai.

Anabela užmerkė akis ir įkvėpė gaivaus kalnų oro. Pro paukščių giesmes ir upelio čiurlenimą girdėjo nelygų savo alsavimą.

– Štai kur tu, – už nugaros suurzgė sodrus balsas.

Anabela apsisuko. Širdį kaustęs šaltis virto sprogia kaitra, kuri kone parklupdė ją ant žemės.

– Stefanai, – sušnibždėjo ji.

Vis dar pusnuogis, Stefanas sustojo priešais, kojomis tvirtai įsirėmė į žemę. Atrodė stiprus ir galingas. Pavojingas.

Anabela apsilaižė lūpas.

– Ką čia veiki?

Jo akys per miško šešėlius įsmigo į josios.

– Atėjau tavęs parsivesti.

– Sekei iš paskos?

– Nebuvo itin sunku.

Ji stengėsi pažvelgti piktai, bet jau dabar jautėsi pavargusi kovoti. Pavargusi bėgti.

– Aš... Man nepatinka, kad nepalieki manęs ramybėje. Atvykau čia... dirbti.

Stefanui pajudėjus jos link, ant raumeningų pusnuogio jo kūno vingių sumirgėjo saulės šviesa ir šešėliai. Auksiniame ore tingiai sklandė dulkelės. Jis atrodė tarsi gražus čigonas, tarsi iš pasakos nužengęs juodasis princas.

Priėjęs artyn, Stefanas ištiesė jai fotoaparatą.

Žiūrėdama į jį Anabela jautė, kad bąla. Nenoriai ištiesė ranką į savo darbo įrankį.

Jų pirštai susilietė, ir nuo šiurkščių jo pagalvėlių prisilietimo jos kūną suvirpino žemės drebėjimas. Ji ėmė trauktis.

Nusikeikęs ispaniškai, Stefanas sugriebė ją už rankos.

– Kodėl taip bijai?

Anabela jautėsi taip, lyg skiltų į gabalus. Valios pastangomis jai dar pavyko kilstelėti smakrą.

– Bijau? Tavęs?

– Taip, manęs, po galais, – šiurkščiai atsakė jis. – Bijai visko. Net paties gyvenimo!

Jo žodžiai aidu atsiliepė ryto vėsoje. Anabela virpančiomis lūpomis įkvėpė.

– Nes nenoriu, kad mane suviliotum.

– Bet juk nori. – Stefanas palenkė galvą, ir jo lūpos atsidūrė visai šalia josios. – Ir dar kaip.

Jis žinojo per daug, matė per daug. Anabelos širdis, regis, daužėsi gerklėje.

Stefanas staigiai paleido jos ranką.

– Juk atlėkei į šį mišką ne nuotraukų daryti, – šiurkščiai pasakė jis. – Pabėgai nuo manęs, nes mėginau prie tavęs prisiartinti. Tam tau reikalingas ir fotoaparatas, ir šiurkštumas, ir šaltas elgesys. Kad neprisileistum žmonių.

Anabela nurijo seiles ir nusuko akis į šalį. Kai ji pagaliau prabilo, balsas buvo toks tylus, kad Stefanui prireikė įtempti klausą.

– Taip.

– Kodėl?

Ji giliai įkvėpė ir kilstelėjo smakrą.

– Todėl, – sušnabždėjo ji, – kad jeigu ką nors prisileidžiu, baigiasi blogai.

Stefano akys netikėtai sušvito švelnumu, jis ištiesė ranką paglostyti Anabelai skruosto.

– Bet, querida, vien todėl, kad kelionė kartais baigiasi blogai, nereiškia, kad neverta į ją leistis.

Jam nespėjus paliesti jos veido ir makiažo, po kuriuo paslėptas randas, Anabela pakreipė galvą. Ir pervėrė Stefaną piktu žvilgsniu.

– Aš ne tokia kaip tu. Nesu pasileidusi. Nesistengiu sugundyti nepažįstamų vyrų. Nesiveliu į vienos nakties nuotykius viešbučiuose su anoniminiais meilužiais, kurių net negalėčiau parsivesti į namus!

Stefanas šaižiai įkvėpė.

– Ne, – tyliai ištarė jis. Jo akys sublizgėjo. – Mieliau iš viso neturi namų. Su niekuo savimi nesidaliji – nes bijai!

Anabela sugriežė dantimis.

– Tu manęs nepažįsti!

– Nepažįstu? – Jis prisimerkė. – Tavo kūnas byloja aiškiau už žodžius. Querida, stiebiesi į mane kaip gėlė į saulę!

Girdėdama jai į akis sakomą tiesą, Anabela iš įsiūčio žioptelėjo.

– Melas!

Stefanas žengė artyn, jo žvilgsnis ją deginte degino.

– Net dabar nori, kad tave apkabinčiau, – pasakė jis. – Nori, kad pabučiuočiau, geidi to taip stipriai, kad net virpi.

– Melas!

Gražus jo veidas atrodė nuožmus, stotas spinduliavo jėgą; jis pasviro artyn, kol tarp jų liko vos keli centimetrai. Anabela jautė nuo nuogos jo odos sklindančią šilumą, jautė, kaip juodi plaukeliai brūkšteli per jos švarkelį.

– Esi tuo tikra? – paklausė Stefanas ir negailestingai ją apkabino. Plačiais ir šiurkščiais delnais apėmęs jos veidą, kilstelėjo jį prie savęs. Paskui arogantiškai nusišypsojęs palietė jos lūpas.

Laukdama šiurkštaus ir savininkiško bučinio, netgi nujausdama, kad gali būti išprievartauta, Anabela įsitempė.

Jos nuostabai, Stefano lūpos buvo šiltos ir švelnios. Gundančios, erzinančios, žadančios įvairiausių malonumų, ir ji, prieš savo pačios valią, jo glėbyje ėmė tirpti. Apsvaigo galva, ji vis labiau grimzdo į svaigų palaimos ir geismo sūkurį. Stefanas tvirta krūtine prigludo prie jos krūtų. Jo oda po plaukeliais buvo karšta, šilkinė. Ak, koks jis stiprus! Panorėjęs tikrai galėtų paimti ją jėga. Tačiau to tikrai neprireiktų.

Anabela baugščiomis, virpančiomis lūpomis savo noru atsakė jam bučiniu.

Pajutęs pritarimą, Stefanas ją apkabino dar stipriau. Ji taikėsi prie jo diktuojamo ritmo, atkartojo kiekvieną judesį. Švelniai glostydamas Anabelos nugarą Stefanas liežuviu praskyrė jos lūpas; pajutusi jį burnoje, Anabela iš malonumo sudejavo.

Jai virpėjo keliai. Rankos nevalingai pakilo ir, apsivijusios apie kaklą, stipriai jį apkabino. Stefanas suėmė ją už klubų ir priglaudė prie savęs.

Erzino ją liežuviu, ragavo lūpų kampučių, suko burnoje ratus, raizgėsi apie jos virpantį liežuvį. Anabelos kūnu viena po kitos ritosi malonumo bangos. Stefano bučinys buvo godus, kūnas karštas ir standus. Jo rankos tvirtai laikė prispaudusios merginą prie savęs, neleido nei pabėgti, jei atsakyti jam geidulingų poreikių. Lyg ji būtų galėjusi pasielgti kitaip...

Pirmasis bučinys. Anabelą užgriuvo pojūčių gausa, užliejo geismas. Visas pasaulis, regis, susitraukė į kūniškus jųdviejų susilietimo taškus, į ją laikančias stiprias rankas, į tvirtą nuogą krūtinę, į ugningas jo lūpas.

Netikėtai Stefano bučinys pakito. Daugiau jis nebeerzino. Jo lūpos tapo reiklesnės. Mažiau įtikinėjančios. Tiesiog imančios tai, ko nori. Jos pradėjo bučiuoti nuožmiai, godžiai ir šiurkščiai. Laikydamasi įsikibusi jo pečių, Anabela atsakė jam su tokia pat jėga, su visą vienišą gyvenimą slopintu geismu.

Sveiko proto neliko nė lašo, jos kūną užvaldė aistra. Beliko du pasirinkimai: arba atsakyti jam bučiniu, arba numirti. Užplūdo tokia palaima, kad norėjosi verkti...

Regis, praėjo kelios valandos, kai Stefanas pagaliau atsitraukė.

– O tu dar sakei, kad nenori būti pabučiuota, – jai į smilkinį iškvėpė jis.

Anabela vis dar užsimerkusi skruostu prigludo jam prie krūtinės. Jos širdis plakė beprotišku greičiu. Lūpos peršėjo. Oda kaito nuo saulės. Tvirtos rankos buvo tarsi skydas, saugojęs nuo nesvetingo ir šalto pasaulio.

Stefanas švelniai paglostė jai plaukus.

– Tai kiek jau laiko, querida?

– Kas? – apsvaigusi sukuždėjo ji.

– Kiek jau laiko nesi turėjusi meilužio? – jai nusišypsodamas paklausė Stefanas.

Anabela sumirksėjo. Paskui apimta siaubo pakėlė į jį akis. Aistrai, kaitrai ir ugniai širdyje virstant šaltais pelenais, gerklėje sutvinkčiojo pulsas.

Stefanai, niekada manęs neturėsi, – buvo sakiusi ji. – Niekada.

Ji melavo. Mergišius ją jau spėjo apraizgyti savo kerais.

Jausdama kūnu besiritančias baimės bangas, Anabela giliai įkvėpė. Ji negalėjo leistis apakinama. Negalėjo! Jeigu atiduos savo nekaltybę tokiam mergišiui kaip Stefanas, neteks visko. Savo širdies. Savo sielos.

O jis, praėjus vis trisdešimčiai sekundžių nuo sueities, ją pamirš ir puls ieškoti naujo užkariautino objekto!

Anabela atsiduso ir atšlijo. Paskui kone griūdama apsisuko ir leidosi tolyn šešėliuotu mišku.

– Kur leki? – paklausė Stefanas.

– Atsistatydinu nuo paskyrimo! – per petį metė ji.

– Bėgi atgal į Londoną? Bebaimė Anabela Vulf sprunka? – pasišaipė jai pavymui Stefanas. – Išsigandusi vieno mažo bučinuko?

Smarkiai besidaužiančia širdimi Anabela sustojo ir atsisuko.

– Jis nebuvo mažas.

Stefanas nuščiuvęs stebeilijo į ją. Jam virš galvos šiltame vėjelyje lingavo žali medžių vainikai, pro kuriuos sklindanti saulės šviesa margais tarsi topazo lopais krito jiems ant odos.

– Tau jis taip nepatiko? – švelniai paklausė jis.

Nepatiko? Ne. Dar ir kaip patiko. Tai ir buvo bėda.

Nuo Stefano bučinio Anabelos pasaulis sprogo. Nuo šiol ji visą savo gyvenimą dalys į prieš ir po. Šioji diena jos kalendoriuje bus pažymėta kaip diena, kurią ji pažino savo vienišumo ir alkio gelmes. Kurią ji suprato, kad amžinai liks viena.

Akys po vokais skaudžiai dilgtelėjo. Ir Anabelai vėl kilo noras pulti Stefanui į glėbį, į jo skleidžiamą šilumą; priglusti ir maldauti, kad pabučiuotų dar kartą, kad stipriai ją apkabintų ir niekada nepaleistų.

Bet žinojo, kuo viskas baigtųsi.

Nepajėgsi jam atsispirti. Jokia moteris nėra tokia stipri.

Jo sudaužytų širdžių yra tiek pat, kiek žvaigždžių Visatoje.

Jos neišgelbėjo net visi perspėjimai. Stefanas sugriovė visas sienas. Jeigu ji liks Santo Castillo, jis parvers ją ant menčių greičiau nei per savaitę!

Per savaitę? Anabela suvirpėjo. Nereikės nė nakties.

– Paprašysiu žurnalo, kad atsiųstų kitą fotografą, – šiaip taip išspaudė ji. Paskui tvirtai suėmė fotoaparatą ir apakusi nuo akis užliejusių ašarų apsisuko eiti. Tačiau užkliuvo už žemės kupsto upelio krante ir krito tiesiai į seklų vandenį.

Krito skaudžiai – ant akmenų. Nuo veriančio skausmo net kvapą užgniaužė, ji susiėmė už kulkšnies.

– Anabela! – Stefanas akimirksniu atsidūrė prie jos šaltame vandenyje. – Nejudėk.

Jis švelniai iškėlė ją iš vandens ir pasodino ant upelio kranto. Batai buvo permirkę, čiurnos šlapios ir sustirusios; nuleidęs ją ant žemės, Stefanas pakėlė jos kelnių klešnę. Anabelą pakerėjo švelnumas, su kuriuo jis pirštais braukė per nuogą jos odą tikrindamas, kurioje vietoje ji susižeidusi. Kai palietė kulkšnį, Anabela aiktelėjo.

Stefanas pažvelgė jai į akis.

– Skauda.

Šis žodis buvo ištartas kaip teiginys, o ne klausimas. Anabela nenoriai linktelėjo galva.

– Nunešiu tave į namą, – niūriai pasakė jis.

Ji sumirksėjo.

– Nuneši? Ant rankų?

Jis pažvelgė į Anabelą negailestingu tamsių akių žvilgsniu.

– Sí.

O Dieve, o Dieve. Anabela ryžtingai papurtė galvą.

– Ne, galiu eiti ir pati. Tikrai! Matai?

Ji pabandė atsistoti ir įrodyti Stefanui, kad gali eiti pati, bet, vos pasirėmė sužeistąja koja, sudejavo iš skausmo.

Stefanas ispaniškai nusikeikė, o rudos jo akys užsiliepsnojo. Net neatsiklausęs, jis pakėlė Anabelą ant rankų. Prigludusi jam prie krūtinės, ji pajuto nuogos odos šilumą, prisilietimo kaitrą.

Stefanas pažvelgė į ją karštu kaip ugnis žvilgsniu.

– Daugiau jokių ginčų, – suurzgė jis. – Dabar... esi mano.

Penktas skyrius

Nešama iš miško, Anabela jautėsi apsvaigusi, lyg sapne. Aukštai virš galvos pro vėjo siūruojamas tamsias medžių šakas auksinė saulė metė Stefanui ant veido mirguliuojančius šešėlius.

Jiems priėjus lauko pakraštį, šilti Ispanijos saulės spinduliai paglostė Anabelai odą. Stefanui žengiant vešlia žole, mergina jautė jo rankų ir krūtinės raumenis, girdėjo viena į kitą ritmingai brūžuojančias kojas.

Anabela pažvelgė į ją apglėbusias įdegusias rankas. Paskui užsimerkė ir virpėdama skruostu prigludo prie švelniais plaukeliais apžėlusios krūtinės. Pro vėjo dūsavimą beveik girdėjo jo širdies plakimą.

Anabela dar niekada nebuvo taip arti kito žmogaus. Bent pastaruosius dvidešimt metų. Net ir anksčiau. Po motinos mirties jos niekada niekas šitaip nelaikė apkabinęs. Prie krūtinės jos neglaudė nei meilužiai, nei draugai. Ji nieko neprisileisdavo. Nebūtų prisileidusi ir Stefano, jeigu šis būtų atsiklausęs, tačiau jis neklausė.

Ji jautėsi paskendusi jausmų jūroje. Saugumo, ilgesio ir geismo pertekliuje.

Kai hasjenda jau buvo netoliese, juos pamatė keletas arklininkų. Trys atbėgo šaukdami.

– Pakvieskite gydytoją, – ispaniškai sukomandavo Stefanas. – Panelė Vulf sužeista.

– Man nereikia gydytojo, – angliškai užprotestavo Anabela. – Viską bereikalingai išpūti!

Nekreipdamas dėmesio į prieštaravimus Stefanas įnešė ją į vidų ir lengvais žingsniais, tarsi rankose laikytų plunksnelę, ėmė lipti į antrą aukštą. Įėjęs į Anabelos kambarį, jis kuo švelniausiai nuleido ją ant lovos. Paskui piktai pažiūrėjo jai į akis.

– Palauk čia.

Netrukus Stefanas grįžo nešinas ledo kompresu. Prisėdęs greta, paėmė pagalvę ir pasidėjo ją sau ant kelių. Nutraukęs nuo sužeistos Anabelos kojos batą, užsikėlė nuogą jos pėdą ant pagalvės ir švelniai prispaudė ledo kompresą prie čiurnos.

Anabela rausdama atsidavė Stefano globai. Kai vėl pakėlė į jį akis, tegalėjo galvoti apie bučinį miške. Apie tai, kaip gera buvo priglusti Stefanui prie krūtinės, kai jis, šviečiant šiltai ryto saulei, ją nešė atgal į hasjendą. Anabelos akys prieš jos pačios valią ėmė ryte ryti įdegusios jo krūtinės raumenis. Jie buvo taip arti vienas kito, vieni jo kambaryje. Būtų taip lengva...

Ne! Nevalia apie tai galvoti!

Tačiau jos akys nevalingai pažvelgė į Stefano lūpas. Į juslingas, vyriškas lūpas, kurios išmokė ją bučiuotis. Išmokė ją geisti. Vienu širdį draskančiu aistringu apkabinimu jis padėjo jai suprasti žodžio geismas prasmę. Anabelai sudilgčiojo lūpos, kaitra nusirito iki pat šerdies.

– Anabela, – sušvokštė Stefanas.

Ji pakėlė žvilgsnį.

– Ką?

Rudos jo akys pervėrė merginą tarsi įkaitintas virbas.

– Nežiūrėk į mane taip.

– Kaip?

– Tarsi prašytum, kad prispausčiau tave prie lovos. Kad karštai su tavimi pasimylėčiau.

Anabela šaižiai įkvėpė, paskui nervingai apsilaižė lūpas.

– Aš... aš nenoriu. Nenoriu, kad su manimi pasimylėtum.

– Nuolat šitai kartoji. Meluoji. Man. Sau. – Nukėlęs sau nuo kelių Anabelos koją su pagalve, Stefanas atsistojo. Paskui padavė jai antklodę ir pridūrė: – Netrukus atvyks gydytojas.

Gulėdama tokioje plačioje lovoje, Stefanui, tarsi milžinui, visu ūgiu rymant virš jos, Anabela jautėsi pažeidžiama.

– Jau sakiau, kad gydytojo man nereikia.

– Darysi, ką liepsiu.

– Nesiklausai manęs. – Anabela pabandė atsikelti iš lovos. – Man nereikia tavo pagalbos. Man nereikia tavęs. Nuo šio paskyrimo jau atsistatydinau, grįžtu atgal į Londoną...

Kažką ispaniškai subambėjęs, Stefanas parvertė ją atgal ant lovos. Raumeningu, pusnuogiu kūnu ją užgulęs, jis kelias akimirkas laikė rankomis prie čiužinio prispaudęs Anabelos pečius.

Jų žvilgsniai susipynė, ir merginai užgniaužė kvapą. Ji vėl pasiklydo tamsių jo akių gelmėje, pojūčių, kuriuos jai kėlė prie lovos tvirtai ją spaudžiantis tvirtas kūnas, versmėje. Jie buvo vieni, įsigeidęs Stefanas būtų galėjęs ją apnuoginti – visais įmanomais būdais.

Stefano akys nukrypo Anabelai į lūpas.

– Kodėl nesiliauji man priešintis? – tyliai paklausė jis. – Kodėl neleidi man tavimi pasirūpinti?

Jos gerklėje sutvinkčiojo pulsas.

– Galiu pati savimi pasirūpinti.

– Leisti kitam padėti nėra blogai, – atkirto jis.

– Klysti. – Ji nusuko akis į šalį. – Geriau būti nuo nieko nepriklausomam.

– Nuoširdžiai tuo tiki?

Anabela prieš savo pačios valią vėl pažvelgė į Stefaną. Jautė nuo jo sklindantį vyrišką, laukais dvelkiantį aromatą, primenantį balnų odą ir karštą saulę. Kaitrą, veržlumą ir ugnį. Ir pajuto gilų ilgesį.

Tyliai nusikeikęs, Stefanas nuo jos atsitraukė ir pakilo. Atsistojęs prie lovos, piktai į ją pažvelgė.

– Lik čia, kol ateis gydytojas. Neversk manęs užrakinti durų.

– Puiku, – vis dar virpėdama iš geismo ištarė Anabela.

– Pažadi?

– Taip, – atsakė ji. – Susitiksiu su tavo gydytoju. Paskui išvyksiu.

Iš lėto eidamas per kambarį Stefanas užtraukė naktines užuolaidas; viduje įsivyravo prietema ir ramybė. Aukštai palubėje pakabintas ventiliatorius pūtė lengvą vėjelį, kuris švelniai kuteno Anabelai odą.

Po akimirkos pasigirdo beldimas į duris. Įėjęs vidutinio amžiaus ispanas gydytojas maloniai jai nusišypsojo. Nuolat jausdama į save įsmeigtą Stefano žvilgsnį, Anabela stojiškai kentė patikrinimą.

Galiausiai žilaplaukis gydytojas atsitiesė ir prabilo į Stefaną tarmiškai.

– Viskas gerai, – netikėtai nusišypsojęs, išvertė jai Stefanas. – Tik lengvas patempimas. Gydytojas pataria laikyti ledo kompresą ir iki ryto ilsėtis.

– Argi nesakiau? – suirzusi sumurmėjo Anabela.

Patapšnojęs jai per ranką, gydytojas išėjo. Anabela susiruošė kilti ir Stefanas priėjo artyn.

– Kur ketini eiti?

– Kaip ir sakiau – grįžtu į Londoną.

Jis prisėdo ant lovos krašto.

– Nes tave pabučiavau?

– Taip.

Šešėliuotoje kambario prietemoje jo akys atrodė be galo ryškios.

– Nori pasakyti, kad pabučiavau tave prieš tavo pačios valią?

Anabela atminė, kaip, Stefanui ją bučiuojant, jai virpėjo keliai, kaip, kūnu ritantis malonumo bangoms, ji apsivijo jo pečius. Atminė, kaip iš malonumo užgniaužė kvapą, kaip galvojo, kad mirs iš geismo.

Ji nurijo seiles ir nusuko akis į šalį.

– Negaliu dirbti su žmogumi, kuris akivaizdžiai mano, kad visos moterys yra jo asmeninis žaisliukas.

– Aš taip nemanau, – sėdėdamas šalia tyliai paprieštaravo Stefanas. – Anabela, aš tave gerbiu.

Kurgi, – karčiai pagalvojo ji, – gerbia. Tikriausiai ir toliau gerbs – kol ji atsidurs jo lovoje.

Po naktinio košmaro Stefano guodžiama ji jautėsi branginama, saugoma ir netgi saugi.

Saugi? Anabela pati iš savęs nusišaipė. Stefanas Kortezas – saugus? Juk jis – visiškas saugumo antipodas. Jis – beširdis, savanaudis mergišius. Jeigu ji leisis jo suviliojama, jeigu atiduos jam savo nekaltybę... Taip, galbūt jis ir suteiks malonumą. Bet iki aušros jau bus pasipustęs padus. O ji bus pardavusi savo sielą už trumpą iliuziją – neva yra branginama ir saugoma.

– Tu manęs negerbi. – Anabela kategoriškai papurtė galvą. – Paprašysiu, kad žurnalas atsiųstų kitą fotografą.

– Aš pageidauju tik tavęs.

– Reikėjo galvoti apie tai anksčiau.

– Negali vykti į Londoną automobiliu, – šiurkščiai pabrėžė Stefanas. – Girdėjai, ką sakė gydytojas. Privalai nevarginti kojos.

– Iki oro uosto nuvyksiu taksi, o vėliau ką nors atsiųsiu paimti pikapo.

– Niekur tavęs neišleisiu.

Norėdama paslėpti drebančias rankas, Anabela sukryžiavo jas ant krūtinės ir piktai dėbtelėjo į Stefaną.

– Negali manęs čia laikyti jėga.

Pilkais šešėliais mirgančiame kambaryje Anabelą kone palietė nuo ventiliatoriaus atsklindantis šilto vėjelio gūsis. Pajuto tamsią Stefano žvilgsnio galią ir suvirpėjo. Galbūt ji klysta? Juk Santo Castillo yra jo nuosavybė, jo imperija, o čia dirbantys žmonės pavaldūs jam vienam. Jis tikrai galėtų ją čia sulaikyti jėga.

Stefanui ėmus linkti prie jos, įsielektrinęs oras tarp jųdviejų, regis, net čirškė.

Anabela žaibiškai permetė kojas per lovos kraštą ir jau buvo bekylanti, bet Stefanas uždėjo jai ant peties sunkią plaštaką.

– Niekur nevažiuok, – tyliai paprašė jis. – Ilsėkis. Pasikalbėsime vėliau.

– Nėra apie ką kalbėtis. Paleisk mane.

Jis atsiduso.

– Prašau.

Šis nuolankus žodis Anabelą paveikė taip, kaip nebūtų paveikęs niekas kitas pasaulyje. Tamsiose Stefano akyse atsispindėjo aistra ir ilgesys.

Jis žiūrėjo į Anabelą taip, kaip ji visada svajojo, kad vyras į ją žiūrėtų.

– Pastarosios dienos tau nebuvo lengvos, – tyliai pasakė jis. – Neseniai sukorei ilgą kelią iš Portugalijos. Vakar sapnavai košmarą. Esi pavargusi. Prašau. Pasilik. Pailsėk. Tada pasikalbėsime.

Anabela įsmeigė akis į ryškias jo kūno linijas. Pagalvojo, ar neprasibrovus pro jį ir neišsikvietus taksi; pamėgino įsivaizduoti save, ant vienos kojos šokuojančią laiptais žemyn į garažą. Vizija pasirodė ne itin patraukli. Džiugiai nenuteikė ir mintis, kad turėtų pranešti žurnalui atsisakanti savo paskyrimo, praėjus vos vienuolikai valandų nuo darbo pradžios. Nepaisant netgi tokio žingsnio pasekmių jos, kaip fotografės, reputacijai, Anabela likusį gyvenimą turėtų gyventi žinodama, kad pabėgo iš čia kaip paskutinė bailė.

Ji jau dabar įsivaizdavo paskalas, kurias visi skleistų jai už nugaros. Net ledo karalienė krito Santo Castillo jojikui po kojų, – visa žinančiomis galvomis linksėtų žmonės.

Nuo minties, kad visas pasaulis manys, jog Stefanas ją sugundė, Anabela net sušvokštė.

– Prašau, querida, – stebeilydamas jai į akis dar kartą paprašė jis.

Anabela sukryžiavo ant krūtinės rankas ir piktai į jį pažiūrėjo.

– Gerai. Pasiliksiu. Trumpam.

Stefanas linktelėjo galva.

– Jau pusryčiavai?

Ji papurtė galvą.

– Atnešiu tau padėklą. – Jis atsistojo ir parodė į mygtuką prie lovos. – Spustelk, jei ko nors reikės. – Paskui trumpam stabtelėjo. – Pažadi, kad nemėginsi išvykti?

– Nemėginsiu ant vienos kojos nušokuoti žemyn, nesimesiu ir pro langą – jeigu šitai norėjai sužinoti.

– Bien, – pasakė Stefanas. – Jeigu tik pažadi. – Jis paėmė Anabelą už rankos ir jau buvo bekeliąs ją pabučiuoti. – Ak, visai pamiršau. Nenori, kad tave bučiuočiau. – Žiūrėdamas į ją savo neįskaitomomis tamsiomis akimis Stefanas šelmiškai nusišypsojo. – Dabar ilsėkis.

Ilsėkis? Anabela pasimuistė.

– Ką turėčiau veikti visą dieną lovoje?

– Esu tikras, kad rasi kuo užsiimti, – nusišypsojęs atsakė jis. Nuėjęs prie stalo, paėmė jos nešiojamąjį kompiuterį su spausdintuvu ir, atnešęs prie lovos, sudėjo viską ant naktinio stalelio. – Štai. Dabar galėsi darbuotis. Nors... – Jis palenkė galvą, o tamsios jo akys blykstelėjo, – ...jei paklaustum manęs, yra kur kas įdomesnių būdų praleisti dieną lovoje...

Anabelos veidas apsiniaukė.

– Manęs nedomina tavo laiko lovoje leidimo būdai!

– Jau dabar galvoji, kaip norėtum mane pabučiuoti.

– Ne!

Stefanas šelmiškai šyptelėjo.

– Bandai įsivaizduoti, kaip jaustumeisi, jeigu tave apkabinčiau ir paglostyčiau. – Jis palinko į priekį. – Jeigu lėtai išbučiuočiau tave nuo galvos iki kojų. Jeigu liežuviu glamonėčiau tavo krūtis. Tavo šlaunis.

Anabelos kūnu nusirito stipri karščio banga, pritrūko oro.

– Aš...

Stefanas tyliai susijuokė ir nusisuko.

– Gal ir negaliu tavęs pabučiuoti, bella, bet galiu tave sapnuoti. Kiek tik širdis geidžia. – Paskutinius žodžius eidamas link durų jis kone sumurkė. – Ak, querida, sapnuose man leisi su savimi daryti tokius dalykus...

– Nieko panašaus neišdarinėčiau! – jam pavymui sušuko Anabela, bet jis jau buvo uždaręs paskui save duris.

Rūstus merginos žvilgsnis įsmigo į duris.

Sapnuose man leisi su savimi išdarinėti tokius dalykus...

Gulėdama lovoje su ledo kompresu ant kulkšnies Anabela nukreipė akis pro atviras stiklines duris į verandą. Net iš čia matė žalią mišką, kuriame Stefanas ją pabučiavo. Lūpos dilgsėjo, vien tai prisiminus. Ji dar atminė, kaip, prieš ją pabučiuodamas, jis glaudė ją prie savo tvirtos nuogos krūtinės; kaip liežuviu praskyrė jos lūpas, tarsi ji priklausytų jam...

Liaukis!

Verčiau imtis darbo. Taip. Darbo. Anabela įsijungė kompiuterį, įsijungė elektroninį paštą ir peržvelgė naujus laiškus. Tarp jų buvo gausybė pakvietimų į aukštuomenės vakarėlius Londone, su darbu susijusių žinučių iš žurnalo Geography World apie būsimą kelionę į Patagoniją ir Ugnies Žemę. Pamačiusi laišką nuo Molės Parker, senojo Vulfų dvaro sodininko dukters, Anabela nustebo. Molė buvo geros širdies žmogus, viena iš nedaugelio kaime gyvenusių draugų, su kuriais Anabela vis dar susisiekdavo. Ji atidarė laišką ir ėmė skaityti.

Ką tik grįžau iš Italijos, jaučiuosi kaip naujai gimusi. Išskyrus vieną smulkmeną: vos spėjau apsispręsti sodininkystės įmonę perkvalifikuoti į sodų planavimo, tavo brolis Džeikobas paprašė, kad Vulfų dvaras taptų mano pirmuoju projektu. Varginančių detalių nepasakosiu, pasakysiu tik tiek, kad jis man nepaliko pasirinkimo. Po šitiek metų vėl jį kasdien matyti keista, netgi, sakyčiau, sunku. Jis kaip apsėstas kibo į pastato atnaujinimo darbus.

Anabelai išvykus į Londoną studijuoti fotografijos, Vulfų dvaras sunyko, bet dabar vėl buvo atnaujinamas. Po daugybės metų Džeikobas visgi sugrįžo į Angliją. Anabela ir pati nesusigaudė, kuri žinia ją pribloškė labiau.

Džeikobas. Ji užsimerkė. Jeigu prieš dvidešimt metų, kai jai buvo vos keturiolika, jis nebūtų jos išgelbėjęs nuo tėvo, Anabela būtų mirusi. Tuo Anabela net neabejojo. Vieną dieną ji privalės Džeikobui padėkoti. Tačiau po tokio ilgo išsiskyrimo buvo baugu net prabilti apie tuos kraupius įvykius. Kai ji paskutinį kartą pamėgino su Džeikobu apie tai pasikalbėti, jo jau kitą rytą Vulfų dvare nebebuvo; paskui brolis dvidešimt metų gyveno tremtyje.

Tą naktį savo sielvartingomis ašaromis Anabela jį atbaidė. Matyt, vienaip ar kitaip atbaidė visus savo brolius.

Giliai atsidususi, ji vėl įsistebeilijo į kompiuterio ekraną.

Po šitiek metų vėl jį kasdien matyti keista, netgi, sakyčiau, sunku, – rašė Molė. Anabela puikiai atminė, kaip mokyklos laikais sodininko dukra buvo beviltiškai įsimylėjusi jos vyriausiąjį brolį. O Džeikobas, būsimasis Vulfų turtų paveldėtojas, jos beveik nepastebėdavo.

Anabela ėmė niūriai svarstyti, ar bent viena moteris pasaulyje išmano, kaip teisingai mylėti vyrą, – kad jai pačiai būtų gera.

Nukreipusi žvilgsnį į mėlyną Ispanijos dangų ir tolumoje dunksantį mišką, ji palietė savo lūpas. Po trisdešimt trejų metų ją pagaliau pabučiavo. Pirmą kartą – ir ne bet kas, o didžiausias šios srities žinovas.

Jos gyvenime atsirado antra svarbi žyma. Dar vienas prieš. Dar vienas po. Ir viskas tik todėl, kad Stefanas Kortezas ją pabučiavo.

Dirbk, – paliepė sau Anabela. Ir ryžtingai įsmeigė akis į kompiuterį. Atsakiusi į Molės laišką, ji prijungė fotoaparatą prie kompiuterio ir perkėlė naujausias nuotraukas. Paskui vieną po kito peržvelgė kadrus, kuriuose buvo užfiksavusi plačius auksaspalvius laukus, uolėtus kalnus, per lėtai kylantį ryto rūką šuoliuojančius arklius.

Ties vienu kadru Anabelos pirštai stabtelėjo.

Vienintelė tą rytą arklidėse padaryta Stefano nuotrauka spinduliavo gyvybę ir energiją. Anabela jį nufotografavo paslapčia – kraunantį šieną. Pro siaurus langus krintančių auksinės ryto saulės spindulių šviesoje įdegusi oda net švytėjo. Nuogą raumeningą krūtinę puošė tamsūs plaukeliai. Nuo tokio vyriško grožio Anabelai užgniaužė kvapą.

Ji trumpam užmerkė akis.

Ir ištrynė nuotrauką.

Šitai darant verkė širdis. Fotografės siela klykė nesunaikinti puikaus kadro. Tačiau tik ištrindama Stefaną iš savo širdies ji galėjo viltis išgyventi.

Pasigirdo beldimas į duris. Anabela pakėlė akis, jos skruostai degė nuo kaltės ir sielvarto.

– Prašau.

– Tavo pusryčiai. – Įnešęs padėklą, Stefanas padėjo jį Anabelai ant kelių. Ant jo buvo išdėlioti indeliai su kumpio griežinėliais, kiaušiniais, skrudinta duona ir vaisiais. – Atnešiau visko, ko radau virtuvėje. Kadangi nežinau, ką labiau mėgsti, – kavą ar arbatą, – atnešiau ir vienos, ir kitos.

– Ačiū. – Anabela atsikando skrudintos duonos. Įsipylusi į arbatą pieno, atsigėrė karštos juodos kavos. Paskui pakėlė akis į Stefaną ir šaltai tarė: – Nusprendžiau likti ir atlikti man pavestą darbą.

Gražų jo veidą nušvietė šypsena.

– Bien. Žinojau, kad...

Anabela iškėlė ranką jį nutildydama.

– Bet daugiau niekada nebandyk manęs pabučiuoti.

Stefanas suraukė antakius.

– Kodėl? Tau nepatiko?

Ji šaižiai įkvėpė.

– Ne. Tai būtų melas. Kai mane pabučiavai... – Anabela nurijo seiles ir stengėsi kalbėti ramiu balsu. – Bučiuojiesi puikiai. Žinoma, kitaip nė negalėtų būti. Juk tuo garsėji.

Nuo šalto jos tono Stefanas sumirksėjo.

– Tačiau būdama šalia tavęs negaliu blaiviai mąstyti, – tęsė ji. – Negaliu tinkamai dirbti. O aš jau sakiau... man terūpi darbas.

– Anabela, žinoma, suprantu... – Stefanas buvo besiekiąs jos rankos, bet mergina ją atitraukė ir tvirtai sunėrė ant kelių pirštus.

Jis niūriai į ją pažvelgė.

– Nemėgink manęs suvilioti, – pasakė Anabela. – Prašau. Tik leisk užbaigti darbą, kurio čia atvykau atlikti. – Nepaisant didžiausių pastangų, jos balsas sudrebėjo ir užlūžo, o akys, kuriomis pažvelgė į Stefaną, buvo kupinos ašarų. – Jeigu širdyje turi bent lašelį gailesčio, palik mane ramybėje.

Šeštas skyrius

Išlipęs iš dušo kabinos, Stefanas nusisausino plaukus rankšluosčiu. Paskui priešais veidrodį išsimuilavo smakrą bei skruostus ir švariai nusiskuto. Veide išvydęs įsispaudusius nuovargio ženklus, sustingo.

Anabelos jis vengė jau tris dienas. Tris dienas prie jos nė nesiartino. Tris dienas save įtikinėjo, kad taip bus tik geriau.

Tris pragariškas dienas.

Tvirtai sukandęs dantis, Stefanas nusišluostė ir, išėjęs iš vonios kambario, nuogas nušlepsėjo per miegamąjį spintos link. Jis vis dar ant savęs pyko.

Turėjo būti protingesnis – nereikėjo jos tame miške bučiuoti. Juk buvo prijaukinęs ne vieną arklį ir puikiai žinojo, kad, pabučiuodamas Anabelą iš karto po to, kai ji, apakinta baimės, nuo jo pabėgo, padarys klaidą.

Tačiau vis tiek nepajėgė susilaikyti.

Tai bent buvo bučinys. Kai jos virpančios širdelės formos lūpos prisilietė prie jojo, Stefanas pasijuto tarsi devintame danguje. Nedaug trūko, kad būtų nuplėšęs nuo jos drabužius ir ten pat, miške, prispaudęs ją prie uolų bei pamylėjęs. Pamylėjęs prie medžio. Vandenyje. Visur. Bet kur.

Anabelos bučinys buvo toks paprastas, toks neįmantrus, toks tikras. Akivaizdu, kad per gyvenimą ji turėjo vos keletą meilužių – keletą išrinktųjų, laimingųjų. Stefanas tai pajuto iš bučinio, kai jos virpančias lūpas, praskyrė jo liežuvis. Ji lengvai nepasidavė. Stefanas jautė jos nuostabą, dvejonę. Paskui ji, – o stebukle! – užsiliepsnojo.

Dėl tokio bučinio buvo verta numirti.

Stefanas turėjo jaustis be galo privilegijuotas. Tačiau jis godžiai geidė dar. Jis alko jos. Troško.

Jeigu iš pradžių Anabela jį intrigavo, dabar jis negalėjo liautis apie ją galvojęs.

Tačiau gulėdama lovoje ištiesusi koją su ledo kompresu apvyniota kulkšnimi ji atrodė be galo išblyškusi. Jos veide atsispindėjo sielvartas, kai, pažvelgusi jam į akis, ji sušnibždėjo: Jeigu širdyje turi bent lašelį gailesčio, palik mane ramybėje.

Skausmas jos akyse Stefanui užėmė žadą.

– Ar tikrai to nori? – paklausė jis.

Ji ryžtingai kilstelėjo smakrą, pilkos akys sutvisko ašaromis.

– Tikrai.

– Tuomet pažadu, – tyliai atsakė jis.

Ir išėjo, nors visų labiausiai tą akimirką norėjo Anabelą apkabinti ir nubučiuoti jos akyse tviskančias ašaras. Tai buvo pirmoji pragariška akimirka, ir nuo tada viskas ėjo tik blogyn.

Anabela tas tris dienas fotografavo rančą, ir Stefanas ją matydavo tik probėgšmais. Jis matė ją besijuokiančią su arklininkais valgomajame, besišnekučiuojančią su ūkvede apie gretimame kaime gyvenančius anūkus.

Anabela Vulf – ledo karalienė? Stefanas šaižiai nusijuokė. Ji su visais buvo žavinga ir šilta.

Su visais, išskyrus jį.

Kai ji praeidavo pro jį koridoriuje ar prasilenkdavo arklidėse, jos akys atrodydavo kaip stiklinės, tarsi ji žiūrėtų pro jį kiaurai. Moteriai, kurios visų labiausiai pasaulyje troško, Stefanas buvo tapęs nematomas.

Tvirtai sukandęs dantis, jis išsitraukė iš spintos švarius marškinėlius ir džinsus. Atsisėdęs ant lovos, apsiavė darbinius juodus odinius batus. Paskui, nieko nematančiomis akimis trumpam sustingo.

Jau tris dienas jis stengėsi save įtikinti, kad taip tik geriau – geriau jai, geriau netgi jam. Argi vertėjo rizikuoti veltis į santykius su moterimi, kuri šaukė per miegus ir nenorėjo paaiškinti, ką sapnavo; su moterimi, kuri išoriškai atrodė be galo stipri, o viduje buvo tokia pažeidžiama?

Juk vieną naktį jis jau praleido šalia. Jos poreikius iškėlė aukščiau savųjų. Ir tai jį patį šokiravo. Stefanas niekada netroško sudėtingų santykių. Su Anabela Vulf jis tenorėjo patirti malonių iššūkių ir šiek tiek pasismaginti. Dabar viskas darėsi pernelyg rimta. Jis turėjo ją paleisti.

Tačiau kūnas neklausė. Jis geidė jos.

Sugniaužęs kumščius, Stefanas atsistojo. Paskui nusileido į pirmą aukštą ir patraukė į valgomąjį pusryčių.

Apkūnioji žilaplaukė namų prižiūrėtoja ponia Gutjerez kaip tik ant ilgojo stalo statė dubenis su ką tik iškeptomis bandelėmis. Jaunieji arklininkai su alkanu nekantrumu triukšmingai šokinėjo aplinkui. Linksmai sveikindamiesi su Stefanu jie puolė krautis į lėkštes maisto – tiek daug, kad virto per kraštus. Stefanas sumurmėjo pasisveikinimą ir nupėdino tiesiai prie savo kėdės. Įsipylęs juodos kavos, godžiai atsigėrė kartaus ir karšto gėrimo, nuo kurio net liežuvį nusisvilino.

– Labas rytas, – pasigirdo malonus Anabelos balsas. Stefanas pastatė puodelį ant stalo ir pakėlė akis.

Išvydęs ją, neteko žado.

Anabela kaip visada atrodė elegantiškai profesionali; vilkėjo dramblio kaulo spalvos kostiumėlį su kelnėmis ir lakinius batelius. Šviesūs plaukai buvo surišti į įprastinį griežtą kuodą. Ausyse blykčiojo maži apskriti auskariukai; rankoje tvirtai suspaudusi laikė juodos odos lagaminėlį.

Tačiau kostiumėlio spalva nublanko prieš kreminę jos odos spalvą. Blykčiojančių auskarų auksas atrodė nykus, palyginti su šviesių plaukų spindesiu. Nepadažytos lūpos buvo natūraliai rožinės, o dideles pilkas akis rėmino šviesios nepadažytos blakstienos. Geriausia, ką Stefanas tokio grožio akivaizdoje galėjo padaryti, tai neparpulti ant kelių.

Jį pamačiusi, Anabela sustingo. Paskui švelnus pilkų jos akių žvilgsnis tapo neįskaitomas. Galiausiai ji nusisuko.

Stefanui buvo smalsu, ką ji galvoja. Ar ir jai trys pastarosios dienos buvo tokios pat pragariškai sunkios? Paprastai moterys verčiasi per galvą, kad pasidalytų savo išgyvenimais. Tačiau Anabela neištarė nė žodžio.

Ją išvydę, jaunieji arklininkai pakilo nuo stalo pasisveikinti; apstoję ją ratu, ėmė ispaniškai ir su akcentu angliškai teirautis apie jos sveikatą.

– Labas rytas, señorita!

– Panele Vulf, ar atnešėte nuotraukas?

– Kvaily, dar neklausinėk. Leisk jai pirma atsisėsti!

Anabelos juokas nuaidėjo tarsi vėsaus upeliuko čiurlenimas kalnuose.

– Taip. Atnešiau nuotraukas. Tik leiskite man papusryčiauti, paskui mielai parodysiu.

Vaikinai džiugiai suošė ir nulydėjo Anabelą iki jos vietos kitame ilgojo stalo gale. Liepdamas sau susiimti, Stefanas tvirčiau sugniaužė puodelį.

Bet kurią kitą akimirką jis būtų didžiavęsis savo arklininkų rodomu atidumu ir mandagumu. Tačiau matydamas, su kokia džiugia ir šilta šypsena jiems atsako Anabela, jautė besiveržiantį urzgesį.

Stefanas norėjo, kad ta šypsena būtų skirta jam.

Troško, kad Anabela taip žiūrėtų į jį.

Jam buvo keista sulaukti abejingumo iš moters, kurio pasaulyje geidė visų labiausiai. Ponia Gutjerez šypsodamasi padavė Anabelai lėkštę, ir šioji kuo ramiausiai įsidėjo maisto. Stefanas stebėjo, kaip ji su pasimėgavimu valgo bandeles, virtus kiaušinius ir kumpį, kai pats, kadangi jautėsi paniuręs, apsiribojo vien kava. Jis matė jos šypseną, girdėjo juoką, kuriuo ji atsakė į ją linksminančių, bandelėmis besimėtančių vaikinų pokštus. Paaugliai, kaip visada, šėliojo, jų energija ir juokas liejosi per kraštus; maistą jie rijo, regis, nekramtydami, užsigerdami neišmatuojamais kiekiais pieno.

Anabela sėdėjo stalo gale po aukštomis skliautuotomis medinėmis lubomis, ant medinės kėdės aukšta atkalte tarsi priėmimą surengusi princesė, ir juokėsi iš vaikinų kvailiojimo. Stefanui staiga pasidarė smalsu, kodėl, būdama beveik trisdešimt ketverių, ji neturi vaikų. Juk būtų puiki mama. Kodėl ji niekada nesukūrė šeimos?

Nes negalėjo įsipareigoti? Nes kentėjo nuo darboholizmo? Nes nuolat keliavo ir jai nereikėjo namų?

Tiko visos priežastys.

Ir visos buvo niekam tikusios.

Anabela baigė gerti arbatą.

– Dabar? – puolė klausinėti vaikinai.

Ji nusišypsojo.

– Nukraustykite stalą.

Ilgas medinis stalas akimirksniu liko švarut švarutėlis. Vaikinai apstojo Anabelą ratu, net ponia Gutjerez priėjo pasižiūrėti, dėl ko kilo tokia sumaištis. Įkišusi ranką į juodos odos lagaminėlį, kurį buvo pasistačiusi sau prie kojų, Anabela ištraukė šūsnį spalvingų nuotraukų.

– Štai bandomieji kadrai, kuriuos iki šiol spėjau užfiksuoti. Nuotraukos preliminarios, atspausdintos kelioniniu spausdintuvu, – įspėjo Anabela. – Galutiniai variantai bus kur kas geresni.

Ji padėjo nuotraukas ant stalo, ir vaikinai žaibiškai jas pastvėrė. Negailėdami pagyrų, jie ėmė liaupsinti Santo Castillo nuotraukų grožį.

– Señorita, jūs geniali, – pasakė vienas.

– Sí – šioje net Chuanas atrodo ne toks bjaurus! – suprunkštė kitas ir kaipmat užsitarnavo niuksą iš pirmojo.

– O Dieve, tikras grožis, – suulbėjo ponia Gutjerez. – Man dar niekada neteko matyti tokių gražių nuotraukų. – Namų prižiūrėtoja pakėlė akis į Stefaną. – Señor, o jums taip neatrodo?

Anabelos akys susitiko su Stefano žvilgsniu; jis girdėjo, kaip ji šaižiai įkvepia. Šypsena nuo jos veido išnyko.

Tvirtai sukandęs dantis, Stefanas priėjo artyn. Paėmė nuotraukas ir jas peržvelgė. Jose jis matė Santo Castillo vaizdus, hasjendą juosiančius geltonspalvius laukus, margą mišką, arklidėse stovinčius žirgus, net besidarbuojančius arklininkus. Matė modernioje virtuvėje septyniems alkaniems vyrams valgį gaminančią ponią Gutjerez.

Technine prasme nuotraukos buvo tobulos. Visgi... jos nesujaudino. Kažko trūko. Lyg aistros. O gal gyvybės.

– Na? – Stefanas pakėlė akis ir pamatė lūpą kramsnojančią Anabelą. – Ką manai?

Per visas tris dienas ji pirmą kartą kreipėsi tiesiai į jį. Šaltos, žiaurios tiesos, – kad šios nuotraukos jam nekelia jokių emocijų, – jis pasakyti negalėjo. O ir ką gi išmanė apie fotografavimą? Ką išmanė apie meną? Nieko.

Laukdama Anabela nervingai apsilaižė lūpas. Įsivaizduodamas, kaip tos rožinės lūpos, iš malonumo aikčiodamos, šaukdamos jo vardą, prisiliečia prie šiurkščios jo odos, Stefanas kaipmat pajuto geismo antplūdį.

Ne, jis privalo liautis kankintis!

Kita vertus, jis dar niekada nebuvo nieko panašaus išgyvenęs, jam dar niekada nebuvo tekę geisti moters ir negalėti jos užvaldyti. Ar ji suvokė, kokią galią jam turi?

– Stefanai?

– Nuotraukos gražios, – sumurmėjo jis. Paskui, šiurkščiai nustūmęs jas į šalį, nusisuko.

– Ne. – Griežtas Anabelos tonas jį sulaikė. – Nebūk mandagus. Noriu žinoti, ką galvoji iš tiesų.

Stefanas lėtai į ją atsisuko.

– Mano nuomone, jos nėra išskirtinės, – tyliai tarė jis. – Verídicamente, tikėjausi iš tavęs daugiau.

Akivaizdžiai šokiruota, Anabela sumirksėjo.

– Ką?

– Tavo nuotraukos nedvelkia aistra. Jose nėra nei ugnies, nei polėkio. – Paėmęs nuo stalo šūsnį atspausdintų darbų, Stefanas švelniai įspraudė juos Anabelai į rankas. – Nepyk, panele Vulf, bet tau nepavyko atskleisti mano rančos esmės.

Anabela žvelgė į jį bejausmiu veidu.

– Tau... nepatinka?

– Šito nesakiau.

– Tuomet...

Stefanas papurtė galvą.

– Nuotraukos gražios, bet jose nėra gyvybės. Jos tarsi gražūs lavonai. – Jis pažvelgė Anabelai į akis. – Anebela, tavo nuotraukos sustingusios. Jos negyvos.

***

Anabela sėdėjo netekusi žado. Lyg pašluoste per veidą trenkta.

Tavo nuotraukos sustingusios. Jos negyvos.

Tokios tuštumos ir vienatvės, kokią išgyveno tris pastarąsias dienas, ji dar niekada nebuvo jautusi. Ponia Gutjerez ja rūpinosi kaip motina, suruošė užkandžių ir arbatos, kai ji nusprendė aplankyti senuosius maurų griuvėsius, iš kurių tebuvo likusi virš slėnio iškilusi uolienų krūva. Ją prižiūrėjo net jaunieji arklininkai, todėl priminė jai brolius vaikystėje. Visi Anabelai buvo kaip... šeimos nariai.

Išskyrus nuolatinį skausmą širdyje.

Ji ilgėjosi Stefano.

Košmarai, kurie būtų galėję prišaukti jį į kambarį, nebelankė. Ji, tiesą sakant, nieko nebesapnavo. Galvoje buvo tuščia. Mėgindama pasinerti į darbą Anabela jausdavo, kad ir širdyje tvyro tuštuma. Ji po visą rančą tampėsi sunkius krepšius su fotografavimo ir apšvietimo įranga; fotografavo ant trikojo pastatytu fotoaparatu, aparatu su ilgu objektyvu, o portretinėms nuotraukoms namo viduje pasitelkdavo apšvietimą.

Tačiau fotografuojamų vaizdų beveik nematė. Ir kaip galėjo, kai viso dėmesio reikalavo pastangos neapsisukti ir nepulti į Stefano glėbį?

Todėl ir nuosprendžio, jam apžiūrinėjant ant stalo paskleistas nuotraukas, Anabela laukė virpančia širdimi. Ir meldėsi, kad vienaip ar kitaip, per stebuklą, jos pasirodytų jam geros. Bet, užuot sulaukusi pagyrimo, Anabela išgirdo tokį esmingą savo įgūdžio paniekinimą, kokio dar niekada nebuvo girdėjusi.

Nepyk, panele Vulf, bet tau nepavyko atskleisti mano rančos esmės.

Šiurkščiam Stefano nuosprendžiui tebeaidint valgomajame, Anabela stebeilijo į jį apimta siaubo.

Vaikinai, ispaniškai murmėdami atsiprašymus, ėmė skirstytis.

– Einu patikrinti naujojo kumeliuko.

– Turiu krauti šieną.

– Turiu būti... kur nors kitur.

Griebdami nuo stalo paskutines bandeles, vogčiomis per petį mėtydami žvilgsnius, jie nėrė pro duris. Ponia Gutjerez, paskutinį kartą priekaištingai dėbtelėjusi į savo darbdavį, pasekė jų pavyzdžiu. Durys jai už nugaros tyliai užsivėrė, ir jie liko vieni.

Anabela pakėlė į Stefaną dideles akis.

– Kodėl man sakai tokius žiaurius dalykus? – sušnabždėjo ji. Jautėsi taip, tarsi kepurnėtųsi, tarsi skęstų. – Juk tik... tik nori mane įskaudinti, dėl to... kas įvyko anksčiau.

Stefanas sukando dantis.

– Tikrai esi apie mane tokios prastos nuomonės? – griežtai paklausė jis. – Toli gražu nejaučiau malonumo, tau tai sakydamas. Patikėk. Pati norėjai tiesos.

Tiesos. Tiesa buvo ta, kad Anabelos širdis dar labiau sutrūkinėjo.

Bet iš Stefano veido aiškiai matyti, kad jis nenorėjo įskaudinti. Jis iš tiesų manė, kad jos darbai sustingę ir negyvi. Gražūs lavonai. Kaip pati Anabela.

Ji visada žinojo, kad vieną dieną bus demaskuota kaip talentinga apgavikė. Todėl dabar, vos suvaldydama ašaras, nusisuko.

– Turiu... turiu eiti...

Stefanas sugriebė ją už riešo.

– Neik.

Nuo ryžtingo jo prisilietimo Anabelai ėmė svaigti galva, stipriau suspurdėjo širdis. Ji išsilaisvino ir puolė skubiai atgal į lagaminėlį dėti nuotraukas.

– Kažin, ką dar galėtum pasakyti? – atkirto ji.

– Anabela, esi talentinga fotografė, – nenuleisdamas nuo jos akių atsakė Stefanas. – Mačiau tavo darbus. Sugebi kur kas daugiau.

– Gal ir nesugebu.

– Santo Castillo stebi tik iš išorės. Tačiau privalai pajusti. Turi išgyventi. – Rudos Stefano akys, regis, lytėjo pačią Anabelos sielą. – Privalai pasinerti su manimi į darbus.

Ji žiūrėjo į jį nieko nesuprantančiomis akimis.

– Į darbus? Su tavimi?

– Sí. Su žirgais.

Anabela įsivaizdavo, kaip, užuot saugiai, per atstumą žvelgusi pro objektyvą, krauna šieną. Pagalvojo apie prakaitą, sunkų darbą, apie tai, kad veikiausiai išsklistų jos dažai ir pasimatytų randas. Bet visų blogiausia būtų atsidurti arti Stefano, kai jai ir taip prireikė visų valios pastangų, kad nepultų jam į glėbį ir neimtų maldauti jos pamylėti.

Anabela skaudžiai suleido sau į delną nagus.

– Kam tau reikia mano pagalbos prie žirgų?

– Tai tau reikia pagalbos. – Stefanas mostelėjo ranka ir tarsi netyčia prisilietė prie josios, tačiau Anabela puikiai žinojo, kad jis taip pasielgė sąmoningai. Nuo jo artumo, kuris ją veikė kaip lėtai deginanti ugnis, kūnu nusirito virpulio banga, lūpos ėmė dilgčioti. – Kad perprastum rančą, privalai ją pajusti... – Stefanas pakėlė ranką ir pridėjo jai prie širdies. – Štai čia.

Anabela pakėlė į jį akis. Nuo Stefano delno sklido šiluma. Ir jos širdis ėmė smarkiai plakti.

Paskui jis delnais suėmė Anabelos plaštakas.

– Tai ar eisi su manimi? – Lietėsi jų oda, pirštai. Stefanas tarsi meilužis meiliai laikė apėmęs jos rankas, kurios dabar degte degė, tarsi po ilgos žiemos vėl atgijusios gyventi.

Anabela suvokė, kad atsidūrė pavojuje. Jautė tai visomis ląstelėmis. Dabar Stefanas mėgino sugundyti ne jos kūną, o sielą. Net virpėdama iš jo šilumos, jo prisilietimo ilgesio, ji bijojo Stefano jai turimos galios, bijojo suvokimo, kad jeigu pasiduotų, jų meilės romanas teturėtų vieną liūdną baigtį: susinaikinimą.

Anabela nurijo seiles.

– Aš...

Stefanas pridėjo delną jai prie skruosto.

– Anabela, eime šiandien su manimi, – sušnabždėjo jis. – Jokių fotoaparatų. Tik tu. – Karštas ir tamsus jo žvilgsnis trumpam nukrypo jai į lūpas, ir Anabela kaipmat pajuto, kad jos vėl dilgčioja, jai ėmė svaigti galva.

– Palik fotoaparatą tik vieną dieną. Žiūrėk į viską akimis. Žiūrėk... širdimi.

– Kodėl tau tai taip svarbu?

– Noriu, kad tavo nuotraukos su Santo Castillo vaizdais šviestų, – šypsodamas atsakė jis. – Ir niekam nepaliktų abejonės, jog mano ranča – geriausia pasaulyje.

– Geriausia Europoje.

– Tai – tik nuomonių skirtumas, – plačiai išsišiepdamas atkirto Stefanas.

Anabela nusikvatojo žvelgdama į spindinčias jo akis, bet vėl kaipmat susigriebė.

– Ar tai vienintelė priežastis?

– Ne, – tyliai atsakė Stefanas. – Žiūriu į tave ir matau tyrą, talentingą jauną moterį, kurią pasaulis nuskriaudė. Anabela, po šalta tavo išore matau sudaužytą širdį. Jai užėmė kvapą. Iš kur jis tai žinojo? Kaip sugebėjo ją permatyti?

Tvirtai sukąsdamas dantis Stefanas papurtė galvą.

– Tai mane siutina. Lyg matyčiau vienergį kumeliuką su palaužta dvasia.

– Lygini mane su arkliu? – po sarkazmo šydu pamėgino paslėpti savo jausmus Anabela.

Stefanas uždėjo jai ant pečių rankas.

– Leisk man tau padėti, – sušnabždėjo jis. – Leisk bent jau pamėginti.

Tvirtai suspausdama lūpas Anabela pažvelgė į jo švytinčias akis.

– O jeigu man nepavyks?

– Nepavyks? – Stefanas sukikeno. – Tau jau nepavyko.

Anabela prisivertė nusijuokti.

– Labai jau keistai įtikinėji.

– Nesėkmės išlaisvina. Jeigu nebijai pralaimėti, o pralaimėjusi vis tiek nesitrauki nuo tikslo, – nepražūsi, – švelniai paaiškino jis. – Querida, nelaikau tavęs baile.

Anabelą užliejo kvapą gniaužianti, kone skausminga viltis.

– Nelaikai?

– Tiesą sakant, – purtydamas galvą ir žengdamas artyn pasakė Stefanas, – manau, kad esi iš tų moterų, kurios verčiau mirs, nei išsižadės savo tikslo.

Jų žvilgsniai susipynė. Jausdama nugara nusiritantį ugnies kamuolį, Anabela nurijo seiles.

– Tau tereikia prisiminti, – paliesdamas jai skruostą padrąsino Stefanas.

– Ką prisiminti? – iškvėpė ji.

– Kas buvai, prieš sudūžtant širdžiai. – Jis kilstelėjo jos smakrą. – Ir kuo gimei būti.

Septintas skyrius

– Kur traukiame? – jiems einant per kiemą, paklausė Anabela.

Stumdamas senųjų arklidžių duris Stefanas jai nusišypsojo – atrodė visiškai savimi pasitikintis ir toks žavingas, kad vargu ar kuri nors pasaulio moteris būtų galėjusi jam atsispirti.

– Į aptvarą aukštutiniame šlaite. Ten treniruojame kumeliukus.

Su nerimu žiūrėdama į garduose stovinčius milžiniškus arklius, Anabela stabtelėjo.

– Vertėtų persirengti, – nužvelgęs jos kostiumėlį ir lakinius aukštakulnius, pasakė Stefanas.

– Jeigu dabar išeisiu, nerasiu jėgų sugrįžti, – sušnabždėjo ji.

Paskutinį kartą ant arklio Anabela sėdėjo prieš dvidešimt metų. Tą pačią rugpjūčio dieną, kai nusprendė išsėlinti į vakarėlį kaime. Tą dieną ji jautėsi tokia galinga. Bebaimė. Laisva.

O dienos pabaigoje jau gulėjo ligoninėje, Džeikobas buvo suimtas už tėvo žmogžudystę. Galiausiai jos vyriausiasis brolis buvo išteisintas, tėvo mirtis paskelbta nelaimingu atsitikimu, tačiau visa šeima, įskaitant ir Anabelą, pasikeitė visiems laikams.

Ji nurijo seiles. Kai paskutinį kartą jojo arkliu, buvo dar visai nekalta. Bebaimė. Ir tokia jauna.

Priėjęs iš nugaros, Stefanas uždėjo jai ant pečių rankas. Nuo jo sklindanti šiluma ir jėga buvo tarsi lietaus skraistę praplėšęs saulės spindulys.

– Moki joti?

– Mokėjau. – Anabela lėtai pakėlė ranką, kad paglostytų arklio snukį. – Lenktyniaudavau su savo vyresniaisiais broliais. – Jos delnas sustingo pusiaukelėje. – Kadaise buvau bebaimė, – sušnabždėjo ji.

– Gali ir vėl tokia būti.

Ji nurijo seiles ir pažvelgė į Stefaną.

– Taip manai? Kad vėl galiu tapti kadaise buvusia mergina?

– Net neabejoju, – užtikrino jis.

Giliai atsidususi, Anabela vėl nusisuko į arklį. Paskui sudvejojo.

– Bet kaip turėčiau elgtis? Nuo ko turėčiau pradėti?

Stefanas priėjo prie jos ir nusišypsojo.

– Pirmiausia išsirink sau tinkamą žirgą. Tik ne Pikarą – jis atrodo geras, bet yra tikras storžievis. Neapsigauk, – įspėjo Stefanas ir nusivedė ją gilyn į arklidę. – Štai Žozefina, ji švelni. Rūpinsis tavimi kaip motina.

Greitai pabalnojęs arklį, jis vėl atsisuko į Anabelą.

Jų žvilgsniai susipynė, ir jai pasirodė, kad bus kur kas lengviau užsėsti ant arklio, nei likti vienudu su Stefanu ir kęsti šio kvočiančio tamsių jo akių žvilgsnio intymumą.

Apsimesdama nematanti jai ištiestos rankos, Anabela jį apėjo. Įkišusi vieną koją į balnakilpę, antrąją permetė per pabalnotos obuolmušės nugarą. Savo pačios nuostabai, iš karto suprato, kad įgūdžių neprarado. Kūnas atminė, kaip šlaunimis suspausti balną, kaip rankomis be pastangų suimti vadeles.

– Excelente, – pritariamai pasakė Stefanas. – Nepamiršai, kaip užsėsti ant arklio. – Skubiai pasibalnojęs gretimame garde stovintį juodą ristūną, jis vienu grakščiu ir dailiu judesiu užšoko arkliui ant nugaros. – Jok paskui mane.

Stefanui žingine einant priekyje, Anabela negalėjo atitraukti nuo jo akių. Ant arklio nugaros jis judėjo nuostabiai, kur kas elegantiškiau nei savomis kojomis. Ji stebeilijo į jo raumeningą nugarą, tvirtas, balną apžergusias šlaunis. Jam spustelėjus arklio šonus, Anabela sumirksėjo ir nerangiai paragino savo obuolmušę. Švelnioji kumelaitė jos pasigailėdama pakluso.

Jiems tolstant nuo hasjendos, vėjas pūtė tiesiai į veidą, taršė plaukus. Stefanas metė žvilgsnį per petį ir šelmiškai nusišypsojo, paskui, tyliai švilptelėjęs, paragino savo ristūną. Anabela tarsi pakerėta stebėjo priešais ant juodo žirgo per platų geltoną lauką jojantį gražų juodbruvą ispaną.

Stefanas vėl atsisuko ir pastatė arklį piestu.

– Ko lauki?! – sušuko jis Anabelai.

Ji norėjo piktai atsikirsti. Kone prigludusi prie kumelės, lengvai spustelėjo kulnais jos šonus, ir obuolmušė, pajutusi Anabelos jaudulį, šovė į priekį. Netrukus prisivijo ir Stefaną. Koketiškai jam šypsodamasi Anabela nusikvatojo laukiniu, džiaugsmo kupinu juoku ir nulėkė pirmyn.

Netrukus už nugaros pasigirdo nuostabos kupinas juokas, kurį palydėjo artėjančių kanopų dundesys, – Stefanas mėgino ją prisivyti.

– Aukštutinis aptvaras! – sušuko jis Anabelai. – Čionai.

Ji jautėsi keistai laisva, širdis atrodė lengva tarsi plunksnelė. Anabela vėl pasijuto jauna. Jie šuoliais lėkė vienas šalia kito per mirgančius laukus, kurie bangavo tarsi auksinė jūra. Netrukus tolumoje Anabela išvydo vandenyną, kurio mėlį atkartojo viršuje plytintis dangus. Pačiame lėkimo įkarštyje, kanopoms vejant vienoms kitas, ji pažvelgė į Stefaną.

Jis juokėsi, akys džiaugsmingai liepsnojo.

– Kaip galėjai atsisakyti jojimo?! – sušuko jis Anabelai. – Kaip galėjai atsisakyti tokio malonumo?

– Nežinau! – suriko ji.

Jautėsi taip, tarsi visus dvidešimt metų būtų miegojusi ir tik šią akimirką prabudusi.

Jie pasiekė aukštai uolinguose medžiais apaugusiuose kalnuose esančią plynaukštę. Sekdama Stefano pavyzdžiu Anabela nušoko nuo kumelės ir kone susmuko, kai nuvargusios kojos palietė minkštą žemę; jautėsi šiek tiek suprakaitavusi, tačiau malonus jaudulys teikė energijos. Nors pasijodinėjimas išvargino labiau, nei tikėjosi, buvo verta.

Ar tik tiek ir reikėjo, kad vėl taptų kadaise buvusia mergaite? Vieno pasijodinėjimo per laukus su gražiu vyru? Jei taip, kodėl šito nepadarė anksčiau?

Stefanas įėjo į didelę stoginę, ir Anabela vogčiomis mažame veidrodėlyje, kurį buvo įsidėjusi į švarkelio kišenę, pasitikrino plaukus ir makiažą. Plaukai buvo susitaršę, bet makiažas tvarkingas. Gal darbas rančoje visgi nėra toks sunkus, kaip ji įsivaizdavo.

Stefanas išniro iš stoginės su lasu ant kaklo ir iš gretimo aptvaro į pievelę išsivedė vieną kumeliukų.

– Niekur neik, – Anabelai jau ketinant atsitraukti į šešėlį, pasakė jis. – Pati turėsi viską pakartoti.

Paskui Stefanas kelias valandas nenuilstamai treniravo kumeliukus: mokė juos atsiliepti į komandas – tiek duotas balsu, tiek rankos mostu – eiti žingine, sustoti, keisti kryptį ar greitį. Grąžinęs į aptvarą vieną kumeliuką, išsivesdavo naują. Vieni paklusdavo. Kiti iš pradžių priešindavosi. Bet Stefanas nė karto neprarado kantrybės. Su kiekvienu darbavosi iš peties, ir, negailestingai kepinant saulei, jo nugara netrukus ėmė blizgėti nuo prakaito.

Su jauduliu jį stebėdama Anabela ir pati jautėsi suplukusi. Galiausiai Stefanas atsisuko ir ištiesė jai virvę.

– Tavo eilė.

Ji pajuto siaubo antplūdį.

– Ne, aš...

– Imk. – Stefanas įbruko jai į rankas virvę. – Vesk jį, – paliepė jis tyliu, raminamu balsu, tarsi mokytų ne arklį, bet ją.

Anabela iš visų jėgų stengėsi vykdyti Stefano nurodymus, tačiau darbas buvo sunkus. Gudrus kumeliukas nepanoro paklusti jos komandoms, kaip pakluso Stefanui. Vis traukėsi, priešinosi, smarkiai timpčiojo virvę, kol ši nutrindama odą galiausiai išsprūdo Anabelai iš rankų.

Paskui išvesdamas vis naują kumeliuką Stefanas skatino ją bandyti dar ir dar kartą, kol Anabela norėjo tik vieno – grįžti į hasjendą ir, įsikniaubus į pagalvę, išsiverkti.

Tačiau galvoje tebeaidėjo jo ištarti žodžiai: Esi iš tų moterų, kurios verčiau mirs, nei išsižadės savo tikslo. Todėl Anabela nenuleido rankų. Ji atkakliai stengėsi. Nes nenorėjo, kad Stefanas ja nusiviltų. Jo nuomonė jai buvo svarbi, kaip ir naujo, bebaimės aistros ir džiaugsmo perpildyto gyvenimo viltis, kurią jis jai suteikė.

Atėjus pietų pertraukai, jos kūnas iš nuovargio net drebėjo. Virš galvos plieskiant iki baltumo įkaitusiai saulei, Stefanas paėmė iš jos rankų virvę.

– Nuvesiu jį į aptvarą.

Giliai atsidususi, Anabela kone pravirko iš palengvėjimo.

– Viskas?

Stefanas nusikvatojo.

– Querida, diena dar tik prasideda. Tačiau ši veido spalva tau tinka. – Jis nusišypsojo. – Man regis, jau pradedi suprasti, ką reiškia jaustis gyvai.

Jos veidas apniuko.

– Aš ne... – sušnabždėjo Anabela, paskui nurijo seiles. – Aš negaliu...

Stefanas įdėmiai ją nužvelgė.

– Gali.

Jie susėdo už stalo po šešėlį metančiu medžiu pasistiprinti ponios Gutjerez paruoštais sumuštiniais, tačiau pietų metas baigėsi pernelyg greitai. Kai juodu vėl stojo prie darbo, Anabela sunkiai tvardėsi nepravirkusi. Gerokai įdienojus, jai skaudėjo visą kūną, galva tvinksėjo nuo dehidratacijos ir perkaitimo. Dabar ji suprato, kodėl Stefanas pageidavo, kad ji persimautų džinsus. Jos brangus kostiumėlis buvo purvinas ir suplėšytas, lakiniai aukštakulniai aplipę purvais ir subraižyti.

Tikrai liko jau visai nedaug, – įtikinėjo ji save. – Juk ilgiau šitaip neįmanoma. Tiesa?

Saulė kas minutę kepino vis karščiau. Kuo Anabela jautėsi labiau pavargusi, tuo mažiau kumeliukai jos klausė. Jos plaukai buvo išdrikę, drabužiai permerkti prakaito ir purvo, o balta oda nuo saulės tapo rožinė.

Blogiausia buvo tai, kad tirpo randą dengiantis makiažas – dėl šito Anabela, savo siaubui, buvo tikra.

Kai Stefanas išvedė dar vieną jauną žirgą, jai norėjosi klykti.

– Matai šią kumelę? – švelniai paklausė jis. – Ankstesnysis savininkas ją mušdavo. Dirbau su ja mėnesių mėnesius stengdamasis padėti išmokti nebebijoti. – Jis įbruko Anabelai į rankas virvę. – Laikyk ją tvirtai.

Pažvelgusi Stefanui į akis, Anabela išvydo jose gailestį. Ir pajuto gerklėje įstringantį gumulą.

– Turėčiau būti kaip ta kumelė, tiesa? – tik didžiausiomis valios pastangomis iškošė ji.

Stefanas suraukė kaktą.

– Ką?

– Liaukis. Tas vargšas kadaise muštas ir įsibauginęs gyvulys. Juk tai aš. Stengiesi laimėti mano pasitikėjimą ir mane prisijaukinti, kaip tai padarei su ja. O tie žodžiai apie mano bebaimiškumą – viskas tėra triukas! Triukas!

– Aš tik stengiuosi tau padėti!

– Netikiu tavimi! – suriko Anabela. Ji nujautė, kad elgiasi neteisingai, tačiau, akis imant gelti ašaroms, logiškai mąstyti sekėsi vis sunkiau. – Ar kankini mane tenorėdamas pasilinksminti? Kad pagaliau galėtum pasiguldyti į lovą?

– Jautiesi kankinama? – suraukęs antakius, paklausė Stefanas.

– Man nereikia tavo gailesčio! – Anabela jautėsi pažeidžiama. – Neketinu pulti tau po kojomis. Tikrai ne. Gali tai... pamiršti!

Gniauždama gerkle kylančią raudą, ji paleido iš rankų virvę ir užsidengė veidą rankomis.

– Nepaleisk virvės! – sukomandavo Stefanas, bet buvo per vėlu. Vos pajutusi laisvę, kumelė leidosi bėgti, o virvė sumaskatavo ore.

Stefanas ją nusivijo, sugavo už virvės ir, nuraminęs švelniais žodžiais bei glostymu, nuvedė atgal į aptvarą. Paskui paniuręs, prie šonų suspaustais kumščiais grįžo pas Anabelą.

– Pabalnojau tavo arklį. Grįžk į hasjendą.

Ją išvaro?

– Puiku, – pro gumulą gerklėje išspaudė Anabela.

Stefanas žengė dar arčiau – sukandęs dantis, kalbėjo šaltai.

– Pati žinai, kad mėginau tau padėti. Bent kartą per visą prakeiktą savo gyvenimą mėginau pasielgti nesavanaudiškai. Bet esi laisva elgtis, kaip tinkama. Grįžk į savo vienišą, izoliuotą gyvenimą. Mėgaukis vienatve ir atsiskyrimu nuo pasaulio.

Anabela susigūžė. Pagaliau gavo tai, ko norėjo, – atbaidė Stefaną. Jis prarado viltį. O juk ji to ir tikėjosi. Anksčiau ar vėliau visus nuo savęs atbaidydavo.

– Puiku, – pakartojo ji. Paskui, pasitrynusi skaudantį smilkinį, kumščiu piktai nusišluostė ašaras ir nusisuko.

– Kas nutiko tavo veidui? – už nugaros išgirdo šiurkštų Stefano balsą.

Anabela sustingo.

Tik tada suprato veikiausiai nusibraukusi makiažo likučius. Dabar, lyg visko dar būtų maža, jis pamatė ir randą. Dabar jis žino, kokia ji pažeidžiama ir bjauri.

– Nieko, – atsakė ji ir paspartino žingsnį tenorėdama kaip galima greičiau pasprukti.

Bet Stefanas keliais šuoliais ją pasivijo.

– Sustok, – paliepė jis Anabelai. – Leisk man pažiūrėti į tavo veidą!

Jai norėjosi susmukti ant žemės ir pravirkti.

Stefanas ją buvo apdovanojęs nuostabiausiu bučiniu. Kelias valandas ji netgi buvo patikėjusi, kad jie draugai. Dabar... jis tik šitai ir prisimins. Bjaurią, randuotą pabaisą.

Anabela lėtai atsisuko.

– O Dieve, – eidamas artyn sušnabždėjo Stefanas. – Kas tau nutiko?

Kepinama negailestingos saulės, Anabela pakėlė kirpčius ir užvertė galvą, kad jis aiškiai pamatytų jos veidą bjaurojantį gilų raudoną randą.

– Patenkintas? – Jos skruostais plūdo ašaros. – Štai kas iš tiesų esu. Pabaisa. Kodėl turėjai suteikti man viltį, kad galiu būti kai kas daugiau?

Stefanas žiūrėjo į ją apimtas šoko. Pakėlusi akis, Anabela išvydo jo veide siaubą ir pasidygėjimą.

Sunkiai tramdydama raudą, ji nusisuko ir aklai puolė bėgti; peršokusi per medinę tvorelę, pasileido miško link.

***

Štai kas iš tiesų esu.

Šokiruotas, akyse tebematydamas subjaurotą gražų Anabelos veidą, Stefanas žvelgė jai pavymui, o ausyse tebeaidėjo pykčio ir ašarų persunkti žodžiai. Per jos kaktą ir skruostą, tarsi nuodinga gyvatė, vinguriavo bjaurus raudonas randas.

Pabaisa.

Stefano gerklėje sutvinksėjo pulsas. Kas jai nutiko? Ar tas randas liko po avarijos? O gal nuo vyro rankos?

Jis giliai įkvėpė ir puolė jai iš paskos. Šį kartą Anabela bėgo kur kas greičiau, nei jis tikėjosi. Nes nenorėjo būti sugauta. Užvaldytas niūrių minčių, Stefanas prasibrovė pro pomiškį ir leidosi į tankmę. Ilgi, šviesūs Anabelos plaukai švysčiojo priekyje. Visgi jo žingsniai buvo ilgesni, kojos greitesnės, ištvermė didesnė. Jau pamiškėje Stefanas ją pasivijo ir išstūmė į gretimai plytinčią ryškiai apšviestą pievą.

– Paleisk mane! – suriko Anabela.

– Ne, – tvirčiau suimdama ją už riešų kategoriškai pasakė Stefanas.

Stumiama pro medžius į raudonų aguonų nusėtą lauką, Anabela spardėsi ir mėgino ištrūkti. Tarsi pančiais surakinęs rankas, Stefanas nenuleido nuo jos akių.

Ji atrodė kone pamišusi. Skruostai įraudę, kuodo nelikę nė ženklo, plaukai šviesiomis bangomis išdrikę ant pečių. Kelnės vienoje pusėje perplėštos, dramblio kaulo spalvos kostiumėlis ištepliotas purvu.

Dabar iš arti jis kuo aiškiausiai matė gražų jos veidą bjaurojantį nelygų ryškiai raudoną randą. Tačiau nerimą jam kėlė net ne jis, o po juo slypinti kančia, kurią atspindėjo virpantis Anabelos veidas.

– Ko iš manęs nori?! – suriko ji. – Kodėl vis stengiesi įskaudinti?

– Aš nesistengiu tavęs įskaudinti! Aš noriu tau padėti!

– Negali man padėti. – Ji papurtė galvą, saulės nugairintais skruostais plūstelėjo ašaros. – Niekas negali.

Linguojančių gėlių fone Anabela atrodė tokia graži, kad Stefanui suspaudė širdį. Jis sunkiai atsiduso.

– Kaip tai nutiko?

Ji pakėlė į jį savo dideles pilkas akis, kurios atrodė tarsi balos po lietaus.

– Maldauju. – Jo rankos šiek tiek atsileido. – Papasakok man.

– Tai pernelyg skausminga, – sušnabždėjo ji. – Geriau nieko nejausti.

– Ne, – suskubo paprieštarauti Stefanas. Tebežiūrėdamas į Anabelą jis uždėjo jai ant pečių rankas. – Tik jausdamas skausmą supranti esąs gyvas, – skvarbiai žvelgdamas jai į akis pasakė jis. – Jeigu bijosi patirti skausmą, niekada nepažinsi džiaugsmo.

Anabela nusuko žvilgsnį į žalius kalnus, kurie smailiomis viršūnėmis stiebėsi į plačią dangaus žydrynę. Giliai atsidususi, vėl atsisuko į Stefaną.

– Manai, kad esu griežta, atšiauri ir šalta. – Ji papurtė galvą, akys nuo ašarų dar labiau paryškėjo. – Tokia buvau ne visada. Mano tėvas turėjo aštuonis vaikus – nuo penkių skirtingų moterų. Ir visų mūsų nekentė. Visų mūsų motinas jis nuo savęs atstūmė – jėga, mirtimi ar beprotybe. Bet mes, vaikai, išeiti negalėjome. – Tankiai mirksėdama, Anabela nudelbė akis į savo rankas. – Jis mušė mano brolius už menkiausius prasižengimus. Bet manęs nė pirštu nepaliesdavo. Matai, pernelyg panėšėjau į savo motiną. Maniau, kad man pasisekė. O tada...

Ji nurijo seiles ir nusuko akis į šalį.

– Kai man buvo keturiolika, nusprendžiau, kad būtų smagu slapčiomis išsėlinti į vakarėlį kaime. Apsirengiau marškinėlius gilia iškirpte, nes norėjau sužinoti, ar galiu patraukti vaikinų dėmesį.

Stefanas sukando dantis.

– Ar patraukei?

Netikėtai Anabela parklupo ant kelių, paskui atsisėdo raudonų aguonų ir rožinių gėlių lauke. Nieko nematančios jos akys įsmigo į žydrą dangų.

– Mano brolis norėdamas mane apsaugoti išsiuntė namo. Bet kai parsiradau, po nesėkmingos medžioklės jau buvo grįžęs girtas tėvas. – Ji sumirksėjo. – Mane išvydęs, jis pasiuto. Šaukdamas iškėlė botagą. Kekše, – rėkė jis, – į tave daugiau niekada nepažvelgs joks vaikinas!

Nuo šleikštulį keliančio įsiūčio Stefanui kone aptemo akyse. Tačiau Anabela žiūrėdama į jį pro virpančias blakstienas nervingai laukė jo reakcijos. Sugniaužęs kumščius, Stefanas prisivertė atsisėsti greta jos.

– Tęsk, – pasakė jis.

Anabela iškvėpė.

– Mane išgelbėjo vyriausiasis brolis. Džeikobas nustūmė tėvą į šalį ir išplėšė jam iš rankų botagą. Tėvas parkrito ir galva trenkėsi į žemiausią laiptelį. Mirė beveik akimirksniu. O mes visi džiaugėmės, – bejausmiu balsu pasakojo Anabela. – Visi iki vieno džiaugėmės.

– Užjaučiu, – tyliai pasakė Stefanas. Jo rankos tebebuvo sugniaužtos, jam norėjosi kam nors smogti.

– Dabar žinai. – Anabela vėl nuleido akis į savo rankas, ir Stefanas pirmą kartą pastebėjo, kad plonytės raudonos linijos ant rankų, kurias jis buvo palaikęs įbrėžimais, iš tiesų yra randai. – Dabar žinai, kokia viduje esu bjauri.

Stefanas nukreipė į ją akis.

– Bjauri? – Per pievą nuvilnijo šilto vėjo šuoras, ir raudonos bei rožinės gėlės švelniai sulingavo. Stefanas šiurkščiai suėmė Anabelą už pečių. – Tu nesi bjauri. Esi graži ir stipri. Daug stipresnė nei tavo bailys tėvas.

Anabela nusisuko. Sumirksėjusi pamėgino nuvyti ašaras.

– Buvai teisus, – sušnabždėjo ji. – Man patinka slėptis už fotoaparato. Taip galiu pasijusti... nematoma. Metų metus gyvenusi viena Vulfų dvare, išvykau į Londoną studijuoti fotografijos. Tačiau mano mokytojas, kuriuo iš visų žmonių pasitikėjau labiausiai, kurį laikiau savo draugu, atsuko man nugarą jau po pirmos mano sėkmės. Nors buvo dukart už mane vyresnis, vis tiek mėgino mane sugundyti. Kai jį atstūmiau, išvadino mane pabaisa. Jis sakė, kad niekas niekada nepamils tokios randuotos moters. Sakė mėginęs mane sugundyti tik iš gailesčio.

Stefanas šaižiai įkvėpė.

– Ar tai buvo Patrikas Arbutnotas?

Vengdama jo žvilgsnio Anabela nusuko akis. Tačiau Stefanui pakako ir tokio atsakymo.

– Ar tau sakiau, kad kartą jį buvau sutikęs? – piktai paklausė jis. – Prieš kelerius metus jis lankėsi mano labdaros iškilmėse. Kai atsisakiau parduoti jo nusižiūrėtą žirgą, pasigyrė buvęs tavo pirmuoju meilužiu. Man regis, jis mėgino padaryti man įspūdį. – Stefanas sukando dantis. – Tik tark žodį, ir jį primušiu.

Anabela nustebusi nusijuokė, paskui sielvartingai papurtė galvą.

– Jis buvo už mane trisdešimčia metų vyresnis ir svėrė virš šimto dvidešimties kilogramų. Praeitais metais, besimylėdamas su manekene iš Ukrainos, gavo širdies smūgį. – Ji giliai atsiduso. – Visgi tai, ką jis apie mane sakė, buvo tiesa. Niekas niekada negalėtų pamilti tokios randuotos pabaisos.

Stefanas taip garsiai ir taip raiškiai ispaniškai nusikeikė, kad Anabela iš nuostabos išpūtė akis.

– Esi graži. Talentinga. Miela ir gera. Anabela, dar niekada taip karštai nesu geidęs jokios moters. Dėl tavęs degu pragaro ugnyje.

Jis matė, kaip ji sumirksi, girdėjo, kaip įkvepia virpančiomis lūpomis.

– Tikrai manai, kad tebesu graži? – sušnabždėjo ji. – Net būdama tokia?

Stefanas trūksmingai įkvėpė. Paskui ištiesė ranką ir pirštais perbraukė jai per randą.

– Tai tik maža dalelė tavęs. Esi daugiau nei šitai. Esi dar ir šitai, – pasakė jis švelniai braukdamas per jos švelnų nepažeistą skruostą. – Taip pat ir šitai, – tęsė Stefanas leisdamasis jos ilgu kreminės spalvos kaklu. Paskui jo ranka pakilo prie jautrios apatinės Anabelos lūpos, ir jis nebepajėgė nuo jos atsiplėšti. – Ir šitai.

Stefanas jautė, kaip Anabela suvirpa. Ir taip panoro pabučiuoti, kad ilgiau nebegalėjo tverti. Tačiau prisivertė susilaikyti nepadaręs to, ko reikalavo kiekviena jo kūno ląstelė.

Juk buvo davęs žodį niekada nemėginti jos pabučiuoti. Todėl nuleido ranką ir nusisuko.

Paskui – o stebukle! – pajuto sau prie skruosto švelnius Anabelos pirštus, kurie atsuko jį veidu į save. Stefanas dar spėjo pamatyti vasaros rūkuose skendinčias jos akis.

Tada Anabela jį pabučiavo.

Jos lūpos virpėdamos prasivėrė. Ir švelniai prigludo prie jojo. Dios mío. Apimtas drebulio, Stefanas atsakė jai su didžiule, ilgai gniaužta aistra.

Iš pat jo gelmių pakilo aimana. Net šito jam buvo per maža. Jis geidė jos visos. Dar niekada nebuvo šitaip geidęs jokios moters. Glausdamas liauną Anabelos kūną prie savojo Stefanas jautėsi taip, tarsi prie širdies spaustų liepsną.

Nelygiai įkvėpęs, jis tvirtai apsivijo ją rankomis.

– Anabela, geidžiu tavęs, – iškvėpė jis. – Man regis, mirsiu, jeigu tavęs neturėsiu.

Pilkos jos akys suspindėjo pasitikėjimu ir geismo ugnimi. Delnais suėmusi Stefano veidą, Anabela ėmė bučiuoti jį su saldžia, jaudinančia aistra. Pajutęs jos liežuvio skonį savo burnoje, Stefanas neteko žado.

Todėl šiurkščiai prisitraukė ją artyn ir ėmė bučiuoti su visa vyriška savo jėga. Paskui, pasiritęs po savimi, paguldė tarp raudonų ir rožinių gėlių.

Dabar. Ilgiau laukti jis nebegalėjo. Dabar.

Aštuntas skyrius

Stefanui spaudžiant Anabelos nugarą prie žemės, ji jautė po praplėštu švarkeliu vėsą ir drėgmę, o virš savęs – tvirto jo kūno šilumą. Ji buvo tarsi sapne.

Kai Stefanas pasakė, kad ji graži, kai išvydo jo dailiame veide tiesą, nesugebėjo susilaikyti jo nepabučiavusi. O dabar jo rankos glostė jos kūną, glamonėjo saulės nudegintą veidą. Šalia siūravo aguonos, į plaukus pynėsi raudoni ir rožiniai žiedlapiai.

Stefanas bučiavo ją taip karštai, kad Anabela nežinojo, kur baigdavosi jo ir prasidėdavo jos bučinys. Jo lūpos glamonėjo josios, pirštai, keliavę kaklu žemyn, nuslydo raktikauliu. Liežuvis geidulingu verpetu rangėsi burnoje. Anabelą užliejo pojūčiai, sustandėjo speneliai, nuospaudų nusėtos Stefano rankos pasislinko dar žemiau. Laukdama, kada jis palies jos apatinių marškinėlių kraštą, Anabela sulaikė kvėpavimą. Tačiau kiek stabtelėję Stefano delnai nuslinko lininio švarkelio paviršiumi ir suėmė standžias krūtis.

Anabelą tarsi nukrėtė elektros srovė – trūksminga, gaivališka. Jos krūtys apsunko ir įsirėžė į liemenėlę, spenelius pradėjo mausti.

Šnopuodamas Stefanas atsitraukė į ją pasižiūrėti.

– Anabela, tu vis dar galvoji, kad nesi graži? Galvoji, kad tavęs galima nemylėti? – sušnabždėjo jis. – Leisk, aš tau parodysiu.

Prieš ją užguldamas, jis delnais suėmė jos krūtis ir taip ilgai bei karštai ją bučiavo, kad mergina paskendo savo pačios deginančioje aistroje.

Po kurio laiko pakėlusi akis Anabela išvydo Stefanui virš galvos mėlynuojantį dangų, vėjyje besiblaškančias raudonas ir rožines gėlės. Jis atrodė toks gražus, toks nenusakomai gražus – įdegusia oda, raumeningu kūnu. Iš odinio raiščio išsprūdusios smakrą siekiančios juodų plaukų sruogos plaikstėsi aplink veidą, ir dabar jis atrodė lyg koks jūrų piratas.

Tamsios Stefano akys buvo išalkusios grobio. Išalkusios jos.

Giliai širdyje Anabela žinojo, kad atiduodama Ispanijos mergišiui savo nekaltybę ji liks ne tik sudaužyta širdimi, bet ir visiškai palaužta. Tačiau negalėjo jo atstumti. Bent jau dabar. Jai reikėjo jo teikiamos šilumos, jo šviesos, jo lytėjimo. Jai reikėjo jausti. Jai reikėjo gyventi.

Stefanas nykščių pagalvėlėmis glostė jai veidą, versdamas virpėti net karščiausioje saulėkaitoje. Jis delnais apglėbė jos skruostus ir pažvelgė į ją gėlių apsuptyje.

– Nepuoselėk neapykantos savo randui. Tai garbės ordinas. Jis gražus.

Anabela nepatikliai nusijuokė.

– Sí, – neatlyžo Stefanas. – Jis atskleidžia tavo stiprybę ir drąsą, kur kas didingesnį grožį už nepriekaištingą odą. Jei galėčiau, išbučiuočiau visus tavo randus.

Anabelos gerklėje sutvinksėjo pulsas. Ar ji tikrai, užuot slėpusi savo randą, galėtų juo didžiuotis?

Ji apsilaižė lūpas ir nurijo seiles. Tada virpėdama nuo savo pačios drąsos kilstelėjo plaukus ir parodė kiek žemiau kaklo esantį dar vieną randą.

– Turiu vieną čia, – sušnabždėjo ji.

Stefanas nusišypsojo. Paskui palenkė galvą ir pabučiavo ją į kaklą.

Anabela pajuto jo lūpas ant rando, karštais ir aistringais bučiniais besileidžiančias iki pat peties linkio. Ją tarsi nevaldoma ir laukinė ugnis nutvilkė geismas.

Kai Stefanas atsitraukė, ji droviai nusivilko suplėšytą lininį švarkelį ir liko vienais baltais apatiniais marškinėliais. Tada parodė į ilgą nelygų randą ant dešiniosios rankos virš alkūnės.

– Ir čia.

Šiurkščiais pirštais apėmęs jos laibą ranką, Stefanas lėtai bučiuodamas kilo randu aukštyn. Jo lūpos glamonėjo jos odą, glotnus liežuvis erzino susiraukšlėjusią raudoną liniją, dantys švelniai krimsčiojo ir žaidė odos nelygumais.

Paskui jis vėl atsitraukė. Jo akys Anabelą ryte rijo, tarsi jis tik didžiausiomis valios pastangomis valdytųsi nenuplėšęs nuo jos drabužių ir čia pat, pievoje tarp gėlių, su ja nepasimylėjęs.

Anabela turėjo bijoti. Turėjo būti apimta siaubo.

Tačiau jautėsi keistai drąsi, kaip toji keturiolikmetė, kokia kadaise buvo. Kaip mergina, kuri nebijojo siekti to, ko labiausiai troško.

Patraukusi žemyn apatinių marškinėlių iškirptę, ji parodė į kelių centimetrų ilgio odos sustorėjimą.

– Čia.

Stefanas ėmė lėtai, be galo lėtai bučiuoti įsispaudusį seniai išblukusį randą. Anabelai net kvapą užgniaužė nuo malonumo, įtampos ir geismo antplūdžio. Dar nė vienas vyras jos šitaip nebuvo apdovanojęs.

Virš jų galvų plieskė balta saulė, karštame vėjyje švelniai lingavo gėlės. Tolumoje ant kalvos dunksojo sugriuvusios maurų pilies liekanos. Anabela jautėsi pakilusi virš laiko, virš erdvės. Ja sruvo senovinė magija, senesnis už atmintį juslingumas. Ir ji jautėsi silpna; jautėsi ir stipri. Tie pojūčiai skverbėsi į ją su aštria euforija, kvapą gniaužiančiu lūkesčių potvyniu.

– Geidžiu tavęs, – delnais apimdamas jos veidą iškvėpė Stefanas. – Dar niekada tiek ilgai nesu laukęs jokios moters. Anabela.

Jis godžiai ir šiurkščiai įsisiurbė jai į lūpas. Pirštai, švelniai nuslydę per kaklą, prisilietė prie jos liemens, ir Anabela sulaikė kvėpavimą. Stefano jai reikėjo labiau nei oro. Pajutusi ant savo kaklo jo lūpas, kurios, lėtais bučiniais nusileidusios žemyn, nutūpė ant jos peties, delnus, kurie per apatinius marškinėlius apėmė jos krūtis, mergina žioptelėjo. Stefanas palinko virš vienos krūties ir per šilką apžiojo jos standų spenelį.

Anabela aiktelėjo ir įsikibo jam į pečius. Pakėlęs jos rankas aukštyn, Stefanas viena ranka nuvilko apatinius marškinėlius. Paskui atsegė baltą nėriniuotą liemenėlę. Ir kai Anabela iki pusės liko nuoga, prispaudė ją prie gėlių. Nors diena buvo karšta, užteko vieno Stefano žvilgsnio, ir ji virpėjo kaip epušės lapas.

Kelias sekundes jis žiūrėjo į ją apimtas pagarbios baimės, šnabždėdamas nesuprantamus garbinimo žodžius. Paskui skubiai nusivilko marškinėlius. Stefanas atrodė kaip senųjų laikų aistros ir karo dievas. Tvirtus ir stiprius jo krūtinės bei pilvo raumenis dengė tamsūs plaukeliai. Pečiai atrodė platūs, galingi, rankos tokios stiprios, kad, regis, galėjo dėl Anabelos susiimti su tūkstantine kariauna.

Paskui jis visu kūnu ją užgulė. Tvirta jo krūtinė prispaudė Anabelos krūtis, sunkus kūnas prislėgė ją prie vėsios žemės. Stefano lūpos geidulingai ir karštai įsisiurbė į josios. Rankos ėmė glostyti ir glamonėti kiekvieną jos pusnuogio kūno lopinėlį. Iš pradžių liežuviu paglamonėjęs ausį, Stefanas ėmė bučiniais leistis kaklu žemyn, kol pasiekė tarpkrūtį. Paskui nusileido iki pilvo, ir Anabela ėmė tankiau kvėpuoti. Kai jis į bambą įkišo liežuvį, ji suaimanavusi pasimuistė. Anabelos tarpukojyje susitvenkė stiprus geismas. Nenumaldomas noras patirti daugiau...

Ranka apėmęs vieną jos krūtį, Stefanas ėmė žįsti nuogą pabrinkusį spenelį. Jausdama šlapio ir šilto jo liežuvio prisilietimą, Anabela tyliai aiktelėjo ir išrietė nugarą. Liežuviu apsukęs apie jos spenelį ratuką, jis ėmė ją švelniais kandžiojimais erzinti. Merginai tebeaikčiojant ir tebesirangant, Stefanas palinko prie kitos krūties ir ėmė laižyti bei žįsti antrą spenelį. Jo delnai, lėtai slinkdami jos liemeniu, pasiekė kelnaičių juosmenį. Per medžiagą jis paglostė jos klubus, švelniai pažnaibė šlaunis.

Paskui užkėlė jos kojas sau ant klubų.

Per drabužius Anabela jautė standžią jo varpą. Kad Stefanas susijaudinęs, nebuvo jokių abejonių. Prie jos besispaudžiantis raumuo turėjo būti didžiulis ir pritvinkęs. Stefanas pasitrynė ją, ir merginos kvėpavimas sutrūkčiojo.

Anabela net nenutuokė, kad viskas gali būti šitaip. Ji nežinojo...

Netikėtai Stefanas tyliai nusikeikė. Saulei pasislėpus už debesies, jo veidu nuslinko šešėlis. Jis atsitraukė.

Anabelai prireikė akimirkos, kad atgautų kalbos dovaną.

– Kas... kas nutiko?

Jis žiūrėjo į ją įsiūčio kupinomis akimis, žodžius jis košė pro sukąstus dantis:

– Privalome liautis. Nemaniau... Nesu pasirengęs. Kad mane kur velniai!

Anabela net per savo kelnaites ir jo džinsus jautė išpampusią ir kietą kaip uola varpą.

– Man pasirodei netgi labai pasirengęs.

– Neturiu prezervatyvo, – piktai atšovė Stefanas.

Matydama jį tokį, Anabela nusijuokė.

– Nori pasakyti, kad piniginėje nuolat nesinešioji prezervatyvo? Tu? Mergišius, dėl kurio mane visi perspėjo?

– Šią klaidą netrukus ištaisysiu. – Jis pakilo ir užvilko jai apatinius marškinėlius. Likusius drabužius susukęs į kamuolį, pakėlė Anabelą ant rankų. Ir, prispaudęs prie nuogos krūtinės, skubiai patraukė atgal į mišką.

– Nuleisk mane! – pareikalavo ji. – Galiu eiti ir pati!

– Nė negalvoju, – kol neatsidursi mano lovoje, – niūriai atkirto Stefanas; visą kelią per mišką jis ėjo vienodu žingsniu, nė karto nesuklupdamas, niekur neįsipainiodamas. – Nesuteiksiu tau galimybės persigalvoti.

Kai jie vėl atsidūrė aptvare, Stefanas patraukė prie švelniosios kumelės, kurią jau anksčiau buvo pabalnojęs. Lengvai, tarsi Anabela svertų ne daugiau už plunksnelę, užkėlė ją ant balno, paskui užšoko pats. Sugrūdęs jųdviejų drabužius į balnakrepšį, Stefanas abiem rankomis apsivijo Anabelą. Ir įsitvėręs vadelių kulnais spustelėjo kumelės šonus.

Gyvulys šoko į priekį, ir Anabelos galva prigludo prie Stefano krūtinės. Klausydamasi jo širdies plakimo, jo glėbyje jausdamasi saugi, ji užmerkė akis. Jie lėkė pro medžius, kalnu žemyn link hasjendą supančių auksaspalvių laukų.

Kelionė ant arklio Stefano glėbyje, prigludus prie jo raumeningos krūtinės, Anabelai atrodė tarsi erotinis sapnas. Nuo bučinių jai peršėjo lūpas. Šilkiniai marškinėliai tose vietose, kurias jis glamonėjo liežuviu, dabar buvo lipte prilipę prie kūno. Žirgui juos nešant per laukų platybes, iš plaukų ištrūkę raudoni ir rožiniai žiedlapiai, pagauti vėjo, lakstė į šalis.

Su kiekvienu ilgu kumelės šuoliu Anabela jautė stipraus ją laikančio vyro šilumą ir jėgą. Jautė, kaip stipriai jis vis dar jos geidžia.

Ji atsisuko į jį. Tamsių akių žvilgsnis buvo sutelktas į horizontą. Stefanas jai priminė į žygį gelbėti viduramžių pilies išsirengusį riterį. Anabela jautė kiekvieną žirgo nusileidimą ant žemės, matė, kaip aukštai aštrios kanopos pakyla virš žemės, tačiau Stefano glėbyje nieko nebijojo. Net to, kas jos laukė.

Jo miegamajame.

Jo lovoje.

Kai jie atsidūrė kieme, Stefanas, tyliai švilptelėdamas įsakė kumelei sustoti. Metęs vadeles vienam savo arklininkų, nušoko ant žemės. Net nesivargindamas ką nors paaiškinti suglumusiam vaikinui, paėmė Anabelą į savo stiprų glėbį. Ji dar spėjo pamatyti paauglio veide atsispindintį šoką.

Net lipdamas laiptais Stefanas nė kiek nesulėtino žingsnio. Anabelos akims nespėjus apsiprasti su vėsia namo tamsa, jie jau buvo miegamajame. Sumirksėjusi ji išvydo Stefano kambarį, kuris atrodė beveik taip pat kaip ir jos, išskyrus kuklius vyriškus baldus.

Nuleidęs Anabelą ant plačios lovos, jis pažvelgė į ją tamsiomis akimis; nuoga krūtine atrodė toks gražus. Visas likęs pasaulis paniro į nežinią. Anabelą tematė jį. Tenorėjo jo.

Net jeigu jis turėjo tapti jos susinaikinimo priežastimi.

Stefanas nustūmė ją ant pagalvių, aistringai įsisiurbė į lūpas. Rankomis užčiuopęs Anabelos apatinių marškinėlių kraštą, juos perplėšė ir nusviedė ant žemės.

– Nedraskyk mano drabužių! – aiktelėjo ji.

– Noriu tavęs nuogos, – suurzgė jis. – Dabar pat.

Jis užgulė ją visu svoriu; rankomis ėmė glamonėti nuogas krūtis, paskui nuslydo link plokščio pilvuko. Nenuleisdamas nuo Anabelos akių, Stefanas atsegė jos kelnių užtrauktuką; nutraukęs drabužį nuo klubų ir kojų, nusviedė ant žemės.

Tada priklaupė lovos kojūgalyje, ir Anabela iš nuostabos prasižiojo.

Šiurkščiai praskėtęs jai kojas, Stefanas ėmė bučiuoti vidinę jos šlaunų pusę. Kai jis delnu per medžiagą suėmė jos minkštąjį tarpukojį, Anabela suvirpėjo ir jį pasitikdama išrietė nugarą. Tarsi baimindamasi, kad gali pakilti į orą, ji stipriai sugniaužė baltus patalus. Stefanas užkišo liežuvio galiuką už tampraus apatinių kelnaičių krašto ir lyžtelėjo. Paskui vienu staigiu rankos judesiu, privertusiu Anabelą žioptelėti, nutraukė kelnaites žemyn.

Tik tada ji suprato, kad yra visiškai nuoga, kad išsižergusi guli ant jo plačiosios lovos. Dar joks vyras nebuvo matęs jos nuogos. Anabela atsimerkė.

Žiūrėdama į alkį išduodančias Stefano akis, ji šaižiai įkvėpė. Jis lėtai, nė akimirkai nenuleisdamas nuo jos akių, nusimovė džinsus ir trumpikes. Paskui atsiklaupė. Nuo vyriško Stefano grožio kambario prietemoje, kurią įvairino pro užuolaidas įsprūstantys šviesos pluoštai, Anabelai užgniaužė kvapą. Jo varpa buvo tokia standi, tokia pritvinkusi. Didžiulė. Kaip jis tilps? Ar labai skaudės?

Apsvaigusi iš nuostabos, geismo ir baimės, Anabela prikando lūpą ir pakėlė akis. Stefanas sudejavo ir pasilenkė jos pabučiuoti. Iš pradžių – lėtai į kaktą, į vokus, galiausiai – į lūpas ilgu, karštu bučiniu.

– Pažiūrėk į mane, – kąsdamas į apatinę Anabelos lūpą sušnabždėjo jis, – ir paklausk, ar tu man graži.

Atsitraukęs Stefanas apžergė jos klubus; net kai klausimas jau buvo beišsprūstąs Anabelai iš lūpų, ji suprato neturinti net klausti. Jo geismo įrodymas ir taip buvo gerokai per didelis.

– Paliesk mane, – šiurkščiai paliepė Stefanas. – Ir paklausk, ar tavęs geidžiu.

Anabela niekada nebuvo mačiusi nuogo vyro, ką jau kalbėti apie lytėjimą. Todėl dabar pirštu nedrąsiai perbraukė nuo varpos galiuko iki pagrindo. Nuo jos prisilietimo Stefano raumuo sutrūkčiojo. Įgavusi pasitikėjimo, Anabela jį švelniai suėmė delnu. Stefanas iškvėpė. Ji plaštaka jautė jo kietumą ir neįtikėtiną dydį. Kai apimta nuostabos Anabela pakėlė akis į gražų jo veidą, pamatė, kad Stefanas įsitempęs – tarsi valdytųsi.

– Tu manęs geidi, – švelniai pasakė Anabela. Tai buvo teiginys, o ne klausimas.

Stefanas nužvelgė ją nuo galvos iki kojų. Jo akys ją deginte degino. Anabela pagaliau suvokė, kad jis mato visus jos odoje likusius randus. Viską, ko nepavyko užgydyti operacijoms ir laikui, viską, ką ji slėpė dvidešimt metų, – jis matė.

Savo pačios nuostabai, Anabela nebijojo. Jai nebuvo gėda. Nes jam ji buvo graži.

Kai Stefanas ją lėtai užgulęs pradėjo bučiuoti, ji jautė jį visu savo kūnu. Jo apkabinimas buvo tarsi meilės išsipildymas. Anabela kojomis jautė jo šlaunų šiurkštumą, papilnėjusiomis krūtimis – raumeningą, plaukeliais apaugusią krūtinę. Jie buvo tokie skirtingi ir kartu tokie vienodi. Jie buvo viena.

Stefano varpa, reikalaudama įeiti, slystelėjo per slapčiausią jos šerdį. Jo rankos apglėbė Anabelos krūtis, lūpos ėmė glamonėti ir žįsti spenelius. Pajutusi jo pirštus, slenkančius plokščiu savo pilvu link klubų ir galiausiai nusileidžiančius tarp šlaunų, vis labiau artinantis prie geismo pritvinkusio taško, kuris maldaute maldavo jo prisilietimo, Anabela žioptelėjo. Lyžčiodamas ir glostydamas jos kūną, Stefanas ją varė iš proto, jos raumenys įsitempė iš geismo ir ilgesio. Galiausiai, kai ji jau manėsi nebegalinti tverti ilgiau, jis pirštų galiukais, vos juntamai brūkštelėjo per jos klostes.

Nuo stipraus, kvapą gniaužiančio geismo pliūpsnio Anabela kilstelėjo klubus. Tada jis dar kartą ją švelniai palietė. Kai kitos rankos pirštas ją tyrinėdamas įslinko vidun, Anabela, tvirtai sugniaužusi patalus, trokšdama jo giliau, ėmė ritmiškai kilnoti klubus. Ji geidė dar, bet nežinojo, kaip paprašyti.

Tačiau Stefanas jau žinojo. Jis vikriai nuslinko jos nuogu kūnu iki pat šakumo. Praskyręs šlaunis, paragavo jos visu liežuviu.

Nuo naujos įelektrinto malonumo bangos Anabela riktelėjo ir išrietė nugarą. Jausmas buvo visa nustelbiantis. Ji pamėgino atsitraukti, tačiau Stefanas rankomis tvirtai laikė ją prispaudęs prie lovos ir gramzdino į neįtikėtiną, dar niekada nepatirtą malonumą.

Stefanas pradėjo lėtai ją laižyti, sukti ratus apie įkaitusią ir sudrėkusią geismo šerdį, pliaukšėti per karštą, geidulio pritvinkusią viršūnėlę, sukti vis mažesnius apskritimus, kol Anabela ėmė rangytis nuo palaimingos agonijos. Jos kūnas buvo įsitempęs ir kietas, tačiau įtampa tebeaugo. Anabelos kvėpavimas darėsi vis nelygesnis, vis labiau trūkčiojo, aptemo akys. Anabela buvo taip stipriai susijaudinusi, kad, daugiau nebegalėdama tverti, nepaliaujamai rangėsi ir drebėjo nuo tokio laukinio ir negailestingo Stefano pliaukšėjimo liežuviu. Malonumas vis augo. Anabelai atrodė, kad tuoj sprogs. Todėl įsikirto į juodus Stefano plaukus ir pamėgino jį nuo savęs atplėšti, kol... kol...

Bet jis neleido jai ištrūkti... jis neleido...

Galiausiai jos pasaulis iš tiesų sprogo, kūnu ėmė ristis malonumo bangos – kupinos spalvų, ispaniško dangaus žydrynės, aguonų raudonio, tamsaus žemės rudumo ir jos meilužio akių juodumo. Anabela suriko Stefano vardą, ir jis, prieš pasiremdamas ant alkūnių, skubiai užsimovęs prezervatyvą, įsirėmė jai į tarpukojį.

Paskui vienu staigiu judesiu įsibrovė į vidų.

Anabelą pervėręs skausmas kone perplėšė ją pusiau. Ji girdėjo, kaip Stefanas, prasiveržęs pro netikėtą barjerą, šaižiai įkvepia.

– Anabela? – dusliu balsu paklausė jis. – Kaip gali būti... kaip gali būti, kad esi nekalta?

Anabelai pasirodė, kad Stefano balse išgirdo šoką ir pasibjaurėjimą, todėl stipriai užmerkė akis ir nusuko veidą. Stefanas buvo besitraukiąs, bet Anabela negalėjo leisti, kad viskas taip pasibaigtų – tik ne taip!

– Aš nesu nekalta, – suimdama jį už pečių ir neleisdama išeiti sušnibždėjo ji. – Jau nebe.

Paskui išgirdo, kaip jis tyliai ir šiurkščiai sušvokščia:

– Žiūrėk į mane.

Virpėdama Anabela atmerkė akis tikėdamasi jo gražiame veide išvysti panieką. Tačiau pamatė tik nuostabą ir dar kažkokį jausmą – gal melancholiją?

– Nenoriu kelti tau skausmo, – tyliai pasakė jis.

– Jau per vėlu, – dar tyliau atsiliepė ji.

– Jeigu būčiau žinojęs, kad esi nekalta...

– Nesustok dabar, – didžiausiomis valios pastangomis suinkštė Anabela. Mirksėdama, kad nuvytų šalin ašaras, ji papurtė galvą. – Prašau, nepalik manęs šitaip.

Stefanas užsimerkė ir, trūksmingai įkvėpęs, ėmė lėtai stumtis gilyn, kiekvienu judesio coliu ją tarsi smeigdamas ant kuolo. Jo žandikaulis net sutrūkčiojo nuo milžiniškų valios pastangų.

Laukdama skausmo Anabela sugriežė dantimis.

Bet pajuto nuostabą: iš skausmo ėmė kilti naujas pojūtis. Malonumas tvinko joje tarsi sparčiai auganti cunamio banga ramioje jūroje. Aukštyn. Stipryn. Pasiruošusi išsilieti.

Stefanas ją užpildė nenusakomai giliai. Tačiau vis dar stūmėsi į priekį. Iš jo įsitempusio kūno Anabela matė, ką jam reiškia šitaip tramdytis. Stefanas elgėsi be galo atsargiai, be galo švelniai. Anabela jį už tai dievino. Todėl prisitraukė prie savęs ir švelniai pabučiavo į lūpas. Fizinio skausmo draiskanos išsisklaidė, pilvo apačioje su kiekvienu slystelėjimu tvinko geismas. Beviltiškai geisdama daugiau, norėdama jausti Stefaną stipriau ir giliau, Anabela suėmė jį už pečių ir giliai į odą suleido nagus. Jos galva, mėginant įkvėpti oro, atkrago, klubai, pasitinkant kiekvieną stiprų postūmį, pakilo. Stefano varpa buvo tokia didelė, tokia pritvinkusi, jog jam laikant merginą prispaustą prie lovos, braunantis kiek įmanant giliau, ji ėmė šaukti iš malonumo, kuris buvo toks intensyvus, kad prilygo skausmui.

Staiga žemas Stefano urzgesys virto riaumojimu, jis suėmė Anabelą už klubų ir paskutinį kartą įsistūmė į vidų. Jo varpa buvo taip giliai, kad, kai jis ištiktas ekstazės suriko Anabelos vardą, ją užliejo nenusakomas džiaugsmas; ji klyktelėjo, ir pasaulis užgeso.

Po kelių akimirkų atgavusi nuovoką, Anabela pasijuto gulinti saugiame ir tvirtame Stefano glėbyje, prigludusi prie nuogos jo krūtinės. Apimta nuostabos, ji apsidairė aplinkui. Lova atrodė taip, tarsi per ją būtų praūžęs tornadas: balti patalai susisukę, kai kur įplyšę. Viskas aplinkui atrodė chaotiška, išskyrus ją ir Stefaną.

Negalėdama patikėti tuo, ką prieš kelias akimirkas išgyveno, Anabela iš nuostabos atsiduso. Ji prispaudė skruostą prie nuogos Stefano krūtinės ir ėmė klausytis jo alsavimo. Užmerkusi akis, jausdamasi jam artimesnė, nei kada nors iki tol kam nors buvo, Anabela klausėsi jo širdies plakimo. Jaukiai įsitaisiusi stipriame, globėjiškame jo glėbyje, širdyje tvinkstant laimei, ji iš džiaugsmo ir nuostabos nusišypsojo.

Paskui sustingo iš siaubo.

Ir plačiai atmerkė akis. Stefanas juk buvo mergišius. Kiekvienas jo suteiktas džiaugsmas tebuvo saldžiu cukrumi aplieti nuodai. Ji leido sau atsipalaiduoti, viską atidavė. Dabar jos jausmai buvo Stefano rankose – tik kiek ilgai truks jo susidomėjimas ja? Dieną? Dvi? O gal jam jos jau dabar užtenka?

Ji ką tik atsidavė vyrui, kuris prarasdavo bet kokį susidomėjimą moterimi, vos su ja pasimylėjęs.

Paaukojo jam savo nekaltybę. Savo pasitikėjimą. Savo... širdį?

Ne. Anabela sudrebėjo. Dieve, neleisk jai būti tokiai kvailai. Ji neatiduos savo širdies žmogui, kuris ją išduotų ir apleistų, praėjus vos kelioms dienoms, – jeigu ne valandoms.

O gal jau atidavė?

***

– Tai kas toliau?

Išgirdęs virpantį Anabelos balsą, Stefanas pro miegus tingiai pramerkė akis. Jie kartu nuogi tebegulėjo skersai plačios jo lovos tarp baltų, suniokotų patalų. Stefanas pat sau nusišypsojo. Dios mío. Tokios aistros jis dar niekada nebuvo patyręs. Po šalta, santūria išore Anabela slėpė daugiau ugnies, nei jis būtų galėjęs įsivaizduoti.

Kai Stefanas pirmą kartą pievoje, traukdamas į save gėlių – ir jos – aromato, po plačiu mėlynu dangumi ją pabučiavo, galvojo, kad mirs, jeigu jos neturės. Tačiau mylėjimasis su Anabela pranoko visas nežabotas fantazijas.

Dabar, savo paties nuostabai, jis... ir vėl jos geidė.

– Tai kas toliau? – pakartojo Stefanas, švelniai šypsodamas ir žiūrėdamas į jam prie krūtinės prigludusią Anabelą. Jis suraukė kaktą tarsi mąstytų, paskui išsišiepė. – Gal eime į apačią pavakarieniauti?

– Mes permiegojome, – atkreipė jo dėmesį į įvykusį faktą Anabela.

– Taip, – bučiuodamas jai į smilkinį sušnibždėjo Stefanas. – Šitai pastebėjau.

Tačiau iš Anabelos veido buvo aišku, kad ji jaučiasi nelaiminga.

– Tikriausiai, permiegojęs su moterimi, vadovaujiesi tam tikru elgesio modeliu. Kaip viskas baigiasi?

Stefanas sumirksėjo. Tam tikras elgesio modelis? Sí, jis tikrai turėjo tam tikrą modelį. Pasimylėjęs su gražia moterimi, kurios beveik niekada nepažinodavo, jis visada apsirengdavo, pasakydavo jai, kad niekada nepamirš drauge praleistos nakties ir, išėjęs iš viešbučio kambario, kaipmat ją pamiršdavo.

Bet šitai... šitai buvo kas kita. Jis pasimylėjo su Anabela.

O ji buvo nekalta. Be to, jis pasimylėjo su ja savo lovoje. Tačiau visų didžiausias skirtumas buvo tas, kad jis pažinojo šią merginą. Pirmą kartą gyvenime, prieš pasimylėdamas su moterimi, Stefanas su ja susidraugavo. Buvo priverstas taip ilgai laukti, turėjo taip ilgai kovoti, kad ją laimėtų, kad ji iš tiesų jam tapo... svarbi.

– Na tai, – giliai įkvėpdama vėl prabilo Anabela, o jos lūpos, gilėjant šešėliams, atrodė kaip baisiai nelaimingo žmogaus, – kas toliau?

– Nežinau, – lėtai atsakė Stefanas. Stengdamasis praskaidrinti atmosferą jis šelmiškai nusišypsojo. – Visada galime pakartoti.

Anabela nuo jo atsitraukė.

– Aš rimtai, – neatlyžo ji.

– Aš taip pat.

Jo lovoje gulinti miela ir nuoga Anabela buvo visų Stefano svajonių kulminacija. Jis paglostė švelnią Anabelos odą. Ant viso kūno aiškiai matyti tarsi gėlės gyslos išsiraizgęs švelniai rožinių randų tinklas. Ji buvo švelni ir be galo miela, kaip šviesiai rožinės spalvos rožė.

Jos skonio Stefanas niekada nepamirš. Niekada nepamirš ir standaus spenelio pojūčio savo burnoje, nei malonaus krūtų minkštumo. Nepamirš, kaip ji žioptelėjo, jam praskėtus jos šlaunis ir lyžtelėjus, jam iki galo įsiskverbus į siaurą jos gelmę. Malonumas buvo nenusakomas. Jis niekada nepamirš, ką reiškė ją užpildyti, išgirsti ją, šaukiančią jo vardą, priversti dūsauti iš malonumo, prieš pačiam sudrebant ir išsiliejant.

Jo varpa ir vėl buvo standi. Kaip? Kaip tai buvo įmanoma? Dažniausiai bet koks Stefano susidomėjimas moterimi baigdavosi, vos jam su ja permiegojus. Tačiau šį kartą, užuot jautęsis pasisotinęs, jis nenorėjo Anabelos paleisti.

Švelniai pabučiavo ją į viršugalvį – net nuo šio, regis, nereikšmingo bučinio Stefano kūną suvirpino nauja geismo banga.

– Anabela, kaip gali būti, kad buvai nekalta? – tyliai paklausė jis.

Ji nurijo seiles. Sukryžiavusi ant krūtinės rankas, pažiūrėjo į baltai tinkuotas lubas.

– Žinau. Šiek tiek apgailėtina, tiesa? Dauguma mano amžiaus moterų turi vaikinus, vyrus, vaikų. O aš nesu nieko turėjusi. Jokio artimo žmogaus.

– Tai... kodėl pasirinkai mane? – kimiai paklausė Stefanas, vis dar negalėdamas patikėti, kad tai tiesa.

Anabela ilgai į jį žiūrėjo.

– Manęs siekė ne vienas vyras, bet nė vienas jų nebuvo panašus į tave. Tu siekei manęs su tokia kryptinga aistra. Su tokiu... atsidavimu. Ir su tokiu įgudimu. Nepajėgiau tau atsispirti. Galiausiai atsispirti ir nenorėjau, kad ir kuo man tai baigtųsi. – Ji giliai įkvėpė. – Kiek ilgai nori, kad likčiau?

Nesuprasdamas kodėl ji šito klausia, Stefanas susiraukė.

– Lovoje? Lik kiek tik širdis geidžia.

Pažvelgusi į jį prieblandos šešėliais mirguliuojančio kambario fone, Anabela šaižiai nusijuokė. Paskui netikėtai atsisėdo. Pilkos jos akys tapo ledinės ir atšiaurios.

– Būkime sąžiningi ir vadinkime daiktus tikraisiais vardais, – šaltai pasakė ji. Saulės nugairinti skruostai užsiplieskė ryškiu raudoniu. – Pavadinkime tai vienos nakties nuotykiu.

– Ne. – Stefanas kaipmat atsisėdo šalia. – Ne vienos nakties nuotykiu. Ne to noriu.

Anabela iškvėpė, ir jos žvilgsnis sušilo. Staiga ji pasirodė jam pažeidžiama ir skausmingai jauna.

– Ne to?

Tyliai ispaniškai nusikeikęs, Stefanas piktai prunkštelėjo.

– Dios mío, Anabela, man nereikia jokios kitos moters. Tik tavęs. Nejaugi šito dar nesupratai? Dar niekada neturėjau tiek kovoti, kad laimėčiau moterį. Nenoriu, kad paliktum mano lovą. Dar tik pradėjau tavimi gardžiuotis.

Anabela pakėlė į jį akis ir apsilaižė lūpas.

– Tuomet... liksiu. – Ji giliai atsiduso ir skubiai pridūrė: – Bet tik tol, kol baigsis mano paskyrimas – iki šeštadienio. Kai labdaros iškilmės pasibaigs, išvyksiu iš Santo Castillo.

Stefanas piktai į ją pažiūrėjo.

– Gali likti ir ilgiau.

Nusijuokusi iš jo veido išraiškos, Anabela vėl surimtėjo.

– Ne, verčiau ne.

– Kodėl?

Ji pakilo. Norėdama prisidengti nuogumą, pakėlė nuo grindų savo purvinus ir suplyšusius apatinius marškinėlius.

– Laukiu atsakymo, – griežtai pareikalavo Stefanas.

Anabela sustingo. Sukryžiavusi ant nuogos krūtinės rankas, ji pažvelgė į jį savo skaidriomis pilkomis akimis.

– Stefanai, žmonės nesikeičia, – galiausiai sušnabždėjo ji. – Skaudžios gyvenimo pamokos padėjo man tai suprasti. Mano tėvas buvo žiaurus žmogus. Mano mokytojas – melagis. Ir vienas, ir kitas iš pradžių su manimi elgėsi kitaip. Tėvas mušdavo brolius, bet ne mane. Patrikas meluodavo kitiems, bet ne man. Tikėjau, kad esu išskirtinė. Galiausiai abu pasielgė su manimi taip, kaip elgėsi su visais kitais.

– Nesu panašus nei į Arbutnotą, nei į tavo tėvą, – piktai pasakė Stefanas.

Anabela liūdnai papurtė galvą.

– Klysti. Kad ir ką dabar galvotum, vieną dieną pasielgsi su manimi taip, kaip elgiesi su kitomis moterimis. Įskaudinsi mane. O aš tau jau ir taip per daug daviau. – Laikydama drabužį, ji nusisuko ir sukuždėjo: – Jeigu būčiau išmintinga, išeičiau dabar pat.

Stefanas šoko iš lovos ir sugriebė ją už riešo.

– Ne, – suurzgė jis.

Anabela pažvelgė į jo ranką ir virpančiomis lūpomis nusišypsojo.

– Stefanai, juk esi mergišius. Pirmiausia šitai apie tave ir sužinojau. Vieną dieną paliksi mane dėl kitos.

– Galbūt. – Jis pratrūko: – Bet ne šiandien! Ne kitą savaitę!

– Ne, ne šiandien. – Anabela jam blausiai nusišypsojo. – Bet netrukus. O ir kaip galėtum pasielgti kitaip? Esame pernelyg skirtingi. Tu dievini rančą ir nė už ką negalėtum iš jos išvykti, o aš niekad nesugebėsiu apsistoti vienoje vietoje, nesugebėsiu turėti namų.

– Tai kas? Galėčiau aplankyti tave Londone, galėtum aplankyti mane čia...

Anabela papurtė galvą.

– Kalbu ne vien apie šitai. – Ji nukreipė liūdną žvilgsnį į grindis. – Žinau, kad mane išduosi. Negaliu tiesiog sėdėti ir laukti, kada tai nutiks.

– Bet, Anabela... – Stefanas atrodė nustebęs. – Kartu galėtume praleisti ištisas savaites, mėnesius. Kodėl dabar pat turėtume nuspręsti, kaip viskas baigsis? Kodėl nepasimėgavus tuo, ką turime, kol tai tęsiasi?

Mėgindama sulaikyti ašaras Anabela sumirksėjo ir virpančiomis lūpomis nusišypsojo.

– Klausei manęs, kaip gali būti, kad trisdešimt trejų vis dar esu nekalta. Taip nutiko todėl, kad nieko neprisileisdavau. Savo širdies lengvai neatiduodu.

Širdies? Stefanas susiraukė.

– Apie meilę nešnekėjome. Kalbame apie seksą.

– Žinau, kad tau tai skirtingi dalykai. Bet man... – Ji papurtė galvą. – Štai kodėl privalau išvykti. Kol nespėjau... – Anabelos akys šviesoje žybtelėjo, ji giliai įkvėpė. – Kol nespėjau tavęs pamilti.

Stefanas išpūtė akis.

Stebeilydama į jį Anabela nusijuokė ir papurtė galvą.

– Neprivalai į mane taip žiūrėti. Nesijaudink, žinau, kad moteriai esi prasčiausias pasirinkimas. Nė vienai nepajėgtum būti ištikimas. Bet aš, Stefanai, neištverčiau dar vienos išdavystės. Tikrai neištverčiau.

Jis paniuro.

– Anabela...

– Nereikia. – Ji pridėjo pirštą jam prie lūpų. – Nėra ką daugiau pasakyti. Žinai, kad esu teisi. Pasimėgausime likusiomis dienomis ir... išsiskirsime.

Stefanas nurijo seiles.

Žmonės nesikeičia, – sakė ji. Ir Stefanas slapčiausioje širdies kertelėje žinojo, kad ji teisi.

Visgi...

Visgi...

Šią akimirką jis negalėjo pakęsti minties, kad Anabela jį paliks. Ne dabar. Dar ne.

Pirmą kartą gyvenime po pasimylėjimo su moterimi jis vis dar jos geidė, o jinai stūmė jį!

Nenorėdamas sutikti su jos sprendimu Stefanas papurtė galvą.

– Lik dar vienai savaitei po labdaros iškilmių. Juk savaitė tikrai nepakenks. – Jis išspaudė šypseną. – Vargu, ar per tiek laiko mane pamilsi. Nesu jau toks žavus.

Anabela prunkštelėjo, paskui papurtė galvą.

– Negaliu, – pasakė ji. – Per savaitę Londone turėsiu suredaguoti ir pateikti Raiteliui tavo rančos nuotraukas, paskui išvyksiu į Argentiną National Geographic žurnalo užsakymu. Ne. – Ji giliai įkvėpė. – Mūsų meilės romanas – kad ir kaip jį pavadintum, – turi pasibaigti šeštadienį, kai iš čia išvyksiu.

Stefanas nurijo seiles.

– Nenoriu, kad išvyktum.

– Taip bus tik geriau. – Jos akys blėstančioje šviesoje švytėjo. – Pasimėgaukime likusiomis keturiomis dienomis. Paskui, santykiams nespėjus įsibėgėti, atsisveikinsime. Kol nė vienas mūsų dar nebūsime nukentėjęs. Gerai?

Stefanas šaižiai įkvėpė.

– Gerai, – sunkiai ištarė jis. – Keturios dienos.

Jam tai nepatiko. Visiškai nepatiko. Tačiau ir ginčytis su Anabela negalėjo. Stefanas nenorėjo jos įskaudinti, tačiau žinojo, kad veikiausiai tai vis tiek nutiks.

Keturių dienų turės pakakti. Jis pasistengs, kad pakaktų. O paskui pamirš ją, kaip pamiršdavo visas kitas.

Juk pamirš, tiesa?

Jis sunėrė pirštus su Anabelos pirštais.

– Tik keturios dienos, – tyliai ištarė jis. – Mėgaukimės kiekviena minute. Mums dar liko visas vakaras. Visa naktis.

Pilkos Anabelos akys blykstelėjo, veidas atrodė paslaptingas, išdavė įtampą.

– Po sunkios darbo dienos...

Paėmęs Anabelą už rankos, jis patraukė ją atgal prie lovos.

– Darbu to nepavadinčiau.

Ji sukikeno, bet, žengusi kelis žingsnius link lovos, sustojo.

– Bet aš siaubingai išalkusi.

– Aš taip pat, – prisitraukdamas ją artyn suurzgė Stefanas. Paskui, spausdamas ją prie savo nuogo kūno, įsisiurbė į lūpas.

Kimiai atsidususi, Anabela sutirpo jo glėbyje. Ji paleido iš rankų drabužius ir apsivijo Stefano kaklą. Žinodamas rasiąs būdą, kaip merginą įtikinti, jis paslapčia sau nusišypsojo. Anabelos oda buvo švelni lyg aksomas.

Netikėtai apačioje pasigirdo riktelėjimas – jaunieji arklininkai triukšmingai traukė į valgomąjį.

Anabela atsitraukė.

– Turėtume ir mes leistis žemyn, – rausdama pasakė ji. – Jeigu nepasirodysime, visi ims spėlioti, kur dingome.

– Tegu sau spėlioja. – Šypsodamasis Stefanas paglostė jai skruostą. – Paprašysime ponios Gutjerez, kad atneštų vakarienę čia. Nereikės net rengtis.

– Juk mes taip nepasielgsime! – pasipiktino Anabela.

– Kodėl?

– Na... – Ji prikando lūpą, – ...vaikinams tai būtų prastas pavyzdys. Nenorėčiau, kad jie imtų galvoti, jog padoru miegoti su mergina iki vestuvių...

– Ak, querida, – juokdamasis švelniai tarė Stefanas. – Esi senamadiška mergina.

Jis jautė, kaip Anabela įsitempia.

– Turbūt taip ir yra...

Stefanas bučiniu ją nutildė ir pažvelgė į akis.

– Pasakiau tai kaip komplimentą.

Nors jie stovėjo vienas priešais kitą nuogi, Stefanas pirmą kartą žiūrėjo ne į Anabelos kūną. Jis švelniai suėmė ją už rankų ir su pagarbia baime pažvelgė į jos gražų veidą. Pilkos akys buvo tarsi beribiai šviesos ežerai.

Stefanas jautė nuo Anabelos sklindančią šilumą, jos nuščiuvimą. Ir suvokė, kad nebemato rando. Jis tematė jos grožį – vidinį ir išorinį.

Dar niekada nieko panašaus nebuvo patyręs.

Anabela jam tapo... svarbi.

Moteriai esi prasčiausias pasirinkimas, – ausyse aidėjo jos balsas. – Nė vienai nepajėgtum būti ištikimas. Bet aš, Stefanai, neištverčiau dar vienos išdavystės. Tikrai neištverčiau.

Stefaną nukrėtė ledinis šaltis, tačiau jis nuvijo šį jausmą šalin. Tiesiog pasistengs pasimėgauti tomis keturiomis dienomis. Tai bus trumpas ir karštas romanas. Šiaip ar taip, juk jis visą gyvenimą tik to ir norėjo. Tiesa?

Tiesa?

Jis nuleido rankas ir nusisuko.

– Jeigu leidžiamės vakarieniauti, palįsiu po dušu.

– Pasiilgsiu tavęs! – jam pavymui ilgesingai šūktelėjo Anabela, paskui paikai nusijuokė. – Argi ne kvaila? Kaip galiu tavęs pasiilgti vos per dešimt minučių?

Keturios dienos. Tik keturios dienos. Laikrodis jau tiksėjo.

Stengdamasis nekreipti dėmesio į gerklėje įstrigusį gumulą, Stefanas apsisuko ir trim žingsniais įveikė juodu skiriantį atstumą.

– Querida, tau neteks manęs ilgėtis. – Jis nužvelgė Anabelą nuo galvos iki kojų, ir jo varpa akimirksniu sustandėjo, o širdis suspurdėjo. – Veduosi tave su savimi.

Devintas skyrius

Nuoga gulėdama Stefano glėbyje, prigludusi jam prie krūtinės, Anabela klausėsi lygaus ir ramaus jo kvėpavimo. Ji pažvelgė į susipynusius jų pirštus, kuriuos ankstyva ryto saulė nušvietė šviesia aukso spalva.

Kiekviena per pastarąsias dvi dienas drauge su Stefanau praleista valanda, kiekviena minutė teikė vis didesnį džiaugsmą. Anabela niekada negalvojo, kad gyvenimas gali būti toks nuostabus. Fotoaparatą ir brangią fotografavimo įrangą miegamajame užklojo dulkės. Dabar Anabela gyveno šiltą, aktyvų, fizinių pastangų reikalaujantį rančos gyvenimą: rūpinosi arkliais, leisdavosi į ilgus pasijodinėjimus po laukų platybes, veidu gėrė vėją ir saulę. Netgi rovė iš žemės daržoves ir žemėmis susitepė rankas. Fotografavo daug, bet tik mažučiu skaitmeniniu fotoaparatu, kuris nesunkiai tilpo į užpakalinę jai gerokai per didelių džinsų kišenę. Dabar visų svarbiausia – būti Stefano meiluže.

Praeitą naktį, po vidurnakčio, kai visas namas jau buvo seniai įmigęs, Anabela ir Stefanas po keturių valandų mylėjimosi staiga pasijuto baisiai išalkę. Kai nusileido į virtuvę, Stefanas užsispyrė pademonstruoti, kaip gaminamas jo mėgstamas ispaniškas ryžių patiekalas paelija.

– Jeigu kada nors sugalvotum paruošti man vakarienę, – šelmiškai nusišypsodamas pasakė jis ir toliau švelniais judesiais padėjo jai maišyti puodo turinį.

– Gaminti tau? Jau vien pati mintis niekinga! – juokais pasipiktino Anabela. – Esu veikli moteris. Tai tu turėtum gaminti man!

Užuot ką nors atsakęs, Stefanas sugriebė ją už diržo kilpelių ir atsuko į save. Medinis šaukštas nukrito ant keraminių plytelių.

– Mielu noru tau gaminčiau, – sušnabždėjo jis. – Nes užverdu, vos į tave pažvelgęs.

Paskui jis godžiai ją pabučiavo. Nustūmęs į šalį tuščius indus, kurie su trenksmu nubildėjo ant žemės, Stefanas šiurkščiai pristūmė Anabelą prie maisto gaminimo stalviršio. Kilstelėta ji kojomis apsivijo jo klubus.

Nedaug trūko, kad jie ten pat būtų ir pasimylėję, bet netikėtai Anabela prisiminė ponią Gutjerez, kuri miegodavo jautriai ir veikiausiai išgirdo ant žemės krintančius indus; ir arklininkus, kurie, nors miegodavo kietai, galėjo prabusti ir užklysti į virtuvę nugriebti ko nors užkąsti.

Stefanas mėgino ją įtikinti, kad tiek namų ūkvedės, tiek vaikinų iš lovos neišverstų net žemės drebėjimas, kad jie miega tolimiausio koridoriaus gale, tačiau Anabela jo įkalbinėjimams nepasidavė. Todėl suurzgęs jis it viesulas užnešė ją laiptais į miegamąjį, kur jie mylėjosi dar dvi valandas.

Tik vėliau abu prisiminė atšalusį patiekalą. Užsimetę chalatus, grįžo į virtuvę ir mikrobangų krosnelėje pasišildė naktipiečius, kuriuos sukirto prie mažo virtuvinio stalelio užsigerdami buteliu atšaldyto baltojo vyno.

Paskui grįžo į viršų, vienas prisilietimas vedė prie kito...

Anabela atsiduso ir iš malonumo pakrutino kojų pirštus. Jai maloniai sopėjo visą kūną; nors dėl miego trūkumo vis žiovavo, dar niekada nesijautė tokia laiminga.

Laimę temdė tik vienas dalykas. Ateitis.

Pusė laiko jau praėjo.

Po pirmo jųdviejų pasimylėjimo Anabela taip beviltiškai troško būti su Stefanu, kad sudarė su savo siela sandorį: keturios laimės dienos mainais į nedidelę dozę skausmo ateityje. Ji mėgino save įtikinti negalinti įsimylėti į Stefaną per vos keturias dienas. Juk jis pats sakė nesąs toks jau žavus!

Dabar Anabela mėgino save guosti turinti dar dvi dienas.

Dvi dienas. Bet tik vieną naktį.

Rytoj vakare per kasmetines labdaros polo rungtynes ji bus oficiali fotografė. O vėlai naktį susikraus mantą ir išvyks į Londoną. Tada kibs redaguoti Santo Castillo nuotraukų, o po savaitės išskris į Argentiną.

Ji jau seniai nekantravo pamatyti Patagoniją ir Ugnies Žemę. Tačiau dabar mintis, kad teks palikti Stefaną, savo pirmąjį ir vienintelį meilužį, atrodė nepakeliama.

Jos mylimas vyras.

Ne! Anabela iš siaubo susiėmė už galvos. Ji negali sau leisti jo pamilti. Stefanas Kortezas nesugebėtų įsipareigoti jokiai moteriai. Ji turėtų būti išprotėjusi arba visiška mazochistė, kad leistų sau pamilti vyrą, kuris jai niekada nesugebėtų atsakyti taip pat!

Virpėdama Anabela atsargiai išsivadavo iš Stefano glėbio ir tylutėliai išlipo iš lovos. Išsimaudžiusi po dušu jo vonios kambaryje, ji apsivilko iš jo pasiskolintais drabužiais: plačiais baltos medvilnės marškinėliais ir džinsais, kuriuos ant klubų prilaikė tik odinis diržas.

Žiūrėdama į savo aprangą Anabela nusišypsojo. Stefanas džiūgavo pagaliau iškrapštęs ją iš oficialių kostiumėlių. Atsisakiusi nepraktiškų brangių drabužių, Anabela dabar su džiaugsmu dėvėjo gerokai per didelius Stefano marškinėlius ir paraitotus džinsus.

Naujus darbinius batus Stefanas jai buvo nupirkęs kaime. Siūlėsi nupirkti ir naujų drabužių. Bet Anabela atsisakė. Jai patiko dėvėti jo drabužius. Tai buvo taip intymu. Kartais net atrodydavo, jog užuodžia balnų muilo ir saulėkaitos kvapą. Jausdama prie savo odos prigludusią minkštą, nudėvėtą medvilnę, ji įsivaizduodavo nuolat esanti jo glėbyje.

Anabela pažvelgė į save vonios veidrodyje. Pirmą kartą gyvenime jos dėmesį patraukė ne piktas raudonas randas. O lūpos.

Ji palietė jautrią paburkusią odą. Vis dar jautė Stefano bučinį. Puikiai atminė ir jo kūno pojūtį. Nes jo lovoje miegojo kiekvieną naktį. Geidulingas ir tvirtas jo kūnas valdė ją be žodžių. Jis teikė jai tokį malonumą, vertė jaustis tokia gyva...

– Štai kur tu, – už nugaros sukuždėjo Stefanas. – Kodėl taip anksti pabėgai?

Anabela pakėlė akis į veidrodį ir pamatė jį nuogą stovintį tarpduryje. Nepaisant drauge praleistų dienų, išvydusi jo tobulą grožį, ji vėl iš nuostabos sumirksėjo. Stefano pečiai atrodė be galo platūs, kūnas raumeningas ir lankstus. Jam žengiant į baltą vonios kambarį, Anabela negalėjo nuleisti nuo jo akių. Lyg apkerėta spoksojo į gražų jo veidą, tamsų, tarsi iš akmens iškaltą žandikaulį, tvirtą krūtinę, plokščią pilvą ir tai, kas buvo žemiau juostos.

Jis norėjo, kad ji grįžtų į lovą. Labai norėjo.

Tamsios, linksmumą išduodančios Stefano akys veidrodyje susitiko su josios; Anabela nuraudusi apsilaižė lūpas. Priėjęs jai iš nugaros, Stefanas ją atsuko į save.

– Ilgėjausi tavęs, – tarė jis ir nužvelgė Anabelą nuo galvos iki kojų. – Nusivyliau, neradęs šalia.

Anabela užmerkė akis ir įtraukė į plaučius jo skleidžiamo laukų ir muskuso aromato.

Beliko viena naktis.

Nurijusi seiles, Anabela atsitraukė ir į užpakalinę džinsų kišenę įsikišo savo mažutį skaitmeninį fotoaparatą. Stengdamasi neišduoti savo jausmų, nuslėpti poreikį visą likusį gyvenimą glaustis prie jo krūtinės, ji liūdnai tarė:

– Šiandien turiu dirbti.

– Pamiršk darbą, – glostydamas jai skruostą paliepė Stefanas. – Lik lovoje.

Suvirpėjusi iš ilgesio, Anabela pakėlė akis į gražų jo veidą.

– Darbą ir taip pernelyg apleidau, – pasakė ji. Paskui papurtė galvą. – Raiteliui bus smalsu, ką visą savaitę čia veikiau.

– Tuomet grąžinkime jiems atlyginimą, – nosimi trindamasis jai į kaklą pasiūlė Stefanas. – Už valandą su tavimi mielai atiduosiu jiems šimtą tūkstančių eurų.

Anabela atsiduso. Žiūrėdama jam į akis, ji būtų galėjusi sutikti su bet kuo. Visų labiausiai norėjosi likti čia, su Stefanu, jo miegamojo jaukume, tarp neįmantrių baldų, už lango veriantis neįtikėtinam plačių laukų ir besiganančių arklių vaizdui. Jai norėjosi amžiams likti jo glėbyje.

Ne. Ne, šiam jausmui pasiduoti nevalia! Aš jo nemyliu, – bandė save įtikinti Anabela. – Tikrai nemyliu.

Lauke pasigirdo siaubingas trenksmas. Priėjęs prie miegamojo lango, Stefanas žvilgtelėjo pro naktines užuolaidas ir susigūžė nuo ratus sukančių furgonų riaumojimo, burzgimo ir vyrų rėkalojimų.

– Esame apsupti. – Jis paniuręs atsitraukė nuo lango.

– Pats juos čia pasikvietei. – Anabela vyptelėjo.

– Nekenčiu šio metų laiko.

– Renginio planuotojams skyrei pasiruošti vos dieną. Ko tikėjaisi? Ką dar jie galėjo sugalvoti, jei ne atsiųsti visą armiją? Be to, juk viskas – labdaros tikslais.

– Vis tiek jų nekenčiu. – Stefanas atrodė gerokai įpykęs, paskui vienas jo lūpų kamputis šelmiškai pakilo, tamsus antakis išsilenkė. – Eikš, prablaškysi mane.

Tarsi svarstydama Anabela pakreipė galvą.

– Manau, kad šiandien galėtum man pasitarnauti...

– Aha...

– ...kaip asistentas, – užbaigė ji.

Iš pradžių Stefanas papūtė lūpą, bet paskui jo veidas nušvito.

– Gal šiandien fotografuosi pievoje? – lipšniai pakišo mintį jis.

Prunkštelėjusi Anabela vėl nusisuko į veidrodį ir vieną po kito įsivėrė deimantinius auskarus. Ant Stefano vonios kambario stalelio jau buvo išrikiuoti makiažo ir kosmetikos reikmenys. Stvėrusi rinkinį su įvairaus dydžio šepetėliais, Anabela kruopščiai paslėpė randą ir ėmė dažytis.

– Labai gaila, bet ne. Turiu vykti į kaimą. Dėl straipsnio.

– Į Algaresą? Ko?

– Tu ten užaugai, iš ten kilę ir dauguma tavo arklininkų.

– Na ir kas?

– Tai pirmas kaimas, kuriam prieš daugybę metų pagelbėjai labdarai surinktais pinigais. Noriu pamatyti, kaip jis pasikeitė. Kaimas yra tavo gyvenimo dalis. Privalau jį įtraukti į pasakojimą.

Stefanas atrodė susierzinęs ir jau buvo besižiojąs ginčytis, bet iš lauko atsklido dar vienas garsus trinktelėjimas ir pratisas atbuline eiga į kiemą įriedėjusio sunkvežimio signalas. Vyrai pradėjo kažką ispaniškai šūkauti, paskui pasigirdo garsiai prancūzų kalba komanduojančios moters balsas, aiškinantis, kad viskas daroma ne taip. Vyrai kažką piktai atkirto ispaniškai, tada pradėjo loti rančos šunys, ir daugiakalbis ginčas virto tikriausia garsų kakofonija.

– Žinai, gal visgi ir aš vyksiu su tavimi į kaimą, – suniurzgė Stefanas.

– Kaip šaunu! – iš džiaugsmo, kad dėl darbo neprivalės išsiskirti su Stefanu, susijaudinusi sušuko Anabela. – Tai tiek to širdies saugojimo, – rūgščiai pagalvojo ji.

Greitai nusiprausęs Stefanas apsivilko medvilninius marškinėlius ir apsimovė džinsus, kurie jam tiko kur kas labiau. Jam nereikėjo ir diržo. Galiausiai jis apsiavė batus, ir jie drauge patraukė į šešių automobilių garažą; Stefanas išsirinko šeštojo dešimtmečio Willys Jeepster. Sėdėdama keleivio sėdynėje Anabela susižavėjusi apsidairė po reto modelio kabrioleto saloną.

– Gražu, – tarė ji. – Ne šiaip blizgutis. Tikra retenybė.

– Džiaugiuosi, kad tau patinka. – Stefanas įjungė variklį.

Manevruodamas tarp pievoje išsibarsčiusių furgonų ir sunkvežimių, tarp maistą, gėles ir polo įrangą iškraunančių darbininkų, Stefanas išvažiavo iš chaosu virtusios pievos ir ramia, medžiais apsodinta alėja pasuko kelio link. Kai jie pravažiavo pro senovinius, dantytus, samanomis apaugusius akmeninius vartus, Anabela pirmą kartą susivokė, kad jau savaitę iš rančos nebuvo nė kojos iškėlusi.

Atvirai kalbant, ji nebuvo tikra, ar nori grįžti į tikrą pasaulį. Tačiau kaimas buvo vos už kelių mylių siauro keliuko pabaigoje, išsidėstęs uolėtų, medžiais apaugusių kalnų papėdėje. Į Algaresą jie atvyko pernelyg greitai. Tai buvo nedidelis išpuoselėtas kaimelis, kuriame dominavo balti namukai.

Vos jie įvažiavo, iš namų pasipylę vaikai puolė bėgti paskui dulkių šleifą paliekantį automobilį. Visi džiaugsmingai sveikino Stefaną.

– Mus seka vaikai, – su nuostaba žvelgdama per petį pasakė Anabela.

Stefanas pažiūrėjo pro galinio vaizdo veidrodėlį ir nusišypsojo.

– Žinau.

Pastatęs automobilį kelkraštyje, Stefanas išlipo ir išskėtė rankas.

– Hola, mis amigos!

Vaikai juokdamiesi puolė artyn. Pritūpęs Stefanas patapšnojo vienai mergaitei per petį, kitam berniukui tuo pat metu nusišypsojo ir kažko paklausė ispaniškai.

Anabela lėtai išlipo iš automobilio. Vaikai aplink Stefaną šokinėjo su didžiausiu entuziazmu, viena mergaitė su kasytėmis ir prijuostėle, siekdama jo dėmesio, tampė jį už marškinių, vyresnis berniukas susijaudinęs pasakojo apie futbolo rungtynes. Gretimai iš tvarkingų namelių pro duris ėjo motinos – senos ir jaunos – nusišypsoti savo vaikams, kurie buvo visiškai užkariavę aukšto ir tvirto pono Kortezo dėmesį.

Anabela lėtai apsidairė aplinkui. Čia Algaresas? Prieš dešimt metų vadintas vargingiausiu Ispanijos kaimu? Dabar jis buvo žavingas, tarsi paveikslėlis iš žurnalo, tarsi šilumos ir namų laimės scena. Lėtai įkvėpusi, Anabela pakėlė fotoaparatą ir ėmė fotografuoti kaimą, vaikus bei aukštą, gražų, jiems besišypsantį vyrą.

Stefanas ir Anabela kelias valandas lankė kaimo šeimas, kurių visos kovojo dėl garbės pavaišinti juos pietumis. Anabelai susidarė įspūdis, kad žmonės čia be galo šilti ir draugiški. Tiek vaikams, tiek jų tėvams Stefanas buvo tikras didvyris. Anabela daugiau nei viename jaukiame name atsigėrė arbatos; kai kaimiečiai sužinojo, kad ji rašo straipsnį, nusprendė išsamiai papasakoti apie tai, kaip Stefanas išsaugojo jų darbo vietas ir pagerino gyvenimo kokybę; kaip jo labdaros fondas padėjo sename parke įrengti vaikų žaidimų aikštelę ir aprūpinti mokyklą reikmenimis. Apie tai, kaip jis padėjo jų sūnums, prasižengusiems teisėsaugai ir pasukusiems neteisingu keliu, kaip jis nusamdė juos dirbti arklininkais ir davė jiems ne tik darbą... bet ir profesiją.

Stefanas jiems padėjo, kaip padėdavo visiems, kurie jam buvo brangūs.

Anabela fotografavo viską. Bet daugiausia Stefaną. Kai jis nukreipdavo į ją žvilgsnį, jai užgniauždavo kvapą. Kai nusišypsodavo, jai suspurdėdavo širdis.

Kai jie jau buvo pasisvečiavę beveik visuose Algareso namuose, Anabela, draugiškai įsikibusi Stefanui į parankę, patraukė gatve atgal. Jis buvo kur kas daugiau nei vien mergišius. Anabela žinojo, kad labdaros fondas jam svarbus, tačiau net neįsivaizdavo, kaip smarkiai jis pakeitė paprastų žmonių gyvenimą.

Koks nuostabus žmogus, – galvojo Anabela. Ir nurijo seiles. Jos jausmai jam darėsi vis sudėtingesni...

Netikėtai jai susipynė kojos, ir ji vos nenugriuvo.

– Atsargiai, querida. – Stefanas ją sugavo. – Atrodai pavargusi, – pažvelgęs į ją, pasakė jis. Paskui pamojo į kaimo užeigą. – Gal užsukime ko nors išgerti?

Virpėdama Anabela nusisuko į kitoje gatvės pusėje stovintį namą. Pastatas buvo dviejų aukštų, pakraigėje virš durų linksmai tabalavo nudažyta iškaba. Ji atrodė žavinga ir linksma, bet Anabela, vos ją išvydusi, pajuto pliūpsnį neapykantos.

Jeigu man kyla noras, kaip sakote, pasimylėti, vykstu į kaimo taverną ir ten išsinuomoju nakčiai kambarį.

– Atsigaivinkime prieš išvykdami, – pasiūlė Stefanas. – Jei nori, gali dar šiek tiek pafotografuoti. Ši užeiga – vietinė įžymybė.

– Nė neabejoju, – karčiai atkirto Anabela ir pakėlė fotoaparatą.

Kai ji baigė fotografuoti, jie įėjo į vidų. Užeiga buvo apytuštė ir labai tvarkinga. Stefanui rodant kelią link stalelio prie lango, Anabela stengėsi suturėti drebulį. Kai jie susėdo vienas priešais kaitą, ji negalėjo liautis spėlioti, kiek moterų prie šio stalelio jau yra sėdėjusios su Stefanu. Ir kiek jų čia jis dar pasisodins.

– Kaip įprastai, señor? – ispaniškai paklausė padavėjas.

– Sí, – šypsodamas atsakė Stefanas. – O damai... – Jis atsisuko į Anabelą ir laukė, ką ši pasakys.

– Nesijaučiu ištroškusi, – sumurmėjo Anabela.

– Liaukis, išgerk ko nors. Atsigaivink.

– O ko tu užsisakei?

– Alaus.

– Man to paties.

Pritariamai kilstelėjęs antakį, Stefanas pakartojo jos užsakymą padavėjui. Vėl atsisukęs į Anabelą, jis netikėtai paklausė:

– Ar galėčiau pamatyti tavo naujai padarytas nuotraukas?

Ji prikando lūpą.

– Ar pasakysi atvirai, ką apie jas manai? – paklausė ji.

– Ar tikrai to nori?

Anabela nenoriai padavė Stefanui skaitmeninį fotoaparatą.

Stebėdama jį Anabela apsilaižė sukepusias lūpas. Naujosios nuotraukos jai pačiai labai patiko. Per paskutines kelias dienas užfiksuoti vaizdai net jos kritiškai menininkės akiai atrodė ryškūs, sodrūs ir kupini gyvybės.

Bet gal Stefanas juos supeiks kaip ir ankstesniuosius? Gal pavadins susitingusiais ir negyvais?

Apimta nekantraus jaudulio, mėgindama žvilgtelėti į nuotraukas, ji persisvėrė per stalą. Po kelių sekundžių Anabela pastebėjo kai ką, ko nebuvo mačiusi anksčiau. Ir iš nuostabos išplėtė akis.

Nieko keista, kad jai pačiai nuotraukos be galo patiko.

Keliose jų buvo užfiksuotas Stefanas kaime – priklaupęs ant vieno kelio, besikalbantis su vaikais. Kitose jis užvertęs galvą dalija patarimus Santo Castillo arklininkams. Ar, saulei leidžiantis, vienas stovi aptvare, treniruoja kumeliuką. Net laukinių gamtos platybių kadrų kampe ar krašte būdavo tai išsklidusi jo alkūnė, tai petys.

Visose iki vienos nuotraukose buvo Stefanas.

Vieną kadrą praeitą naktį ji padarė lovoje, labai intymią akimirką. Nes norėjo užfiksuoti jo tamsiose akyse atsispindintį švelnumą ir aistrą; todėl nufotografavo jį su raudonai oranžinio saulėlydžio metama ugninga aureole virš galvos.

Stefanas buvo ne tik visose jos nuotraukose. Jis buvo jos sieloje. Jos širdyje.

Anabela tyliai ir kimiai žioptelėjo.

Ji suprato, kad jį pamilo.

Kad ir kaip stengėsi tam priešintis. Kad ir kaip to nenorėjo. Kelias dienas ji neigė šiuos jausmus, nes žinojo, kad jį pamilusi nebeišgyvens.

Bet nuotraukos nemelavo.

Stefanas tapo jos visatos centru. Vieninteliu jai skirtu vyru.

Anabela jį mylėjo.

Padavėjas atnešė gėrimus ir atvirai pažvelgė Anabelai į akis. Ji stengėsi nepastebėti visa žinančio jo vypsnio, kuriuo šis vyras ją apdovanojo prieš nueidamas. Buvo akivaizdu, kad jis manė, jog ji nauja lengvai prieinama Stefano auka – šiandien jo lovoje, rytoj jau kur nors kitur.

Bet juk kaip tik taip ir buvo. Anabela stipriai sumirksėjo.

Skubiai gurkštelėjęs alaus, Stefanas toliau peržiūrinėjo nuotraukas. Kovodama su ašaromis Anabela dabar stebėjo tik jį.

Ar jis pastebės, kad yra visose nuotraukose? Ar supras, ką tai reiškia?

Dieve, maldauju, – ėmė melstis ji. – Tegu nepastebi. Jeigu pastebės, ji bus pažeminta galutinai.

Galiausiai Stefanas pakėlė į ją švytinčias akis.

– Nuotraukos tobulos: kupinos aistros ir gyvybės, – šypsodamas pasakė jis ir grąžino fotoaparatą. – Kiekvienoje jų įžvelgiu tavo meilę rančai ir tai, kaip tu ją vertini. Puikus rezultatas, – tyliai pridūrė jis.

Ne tik meilę Santo Castillo. Anabela nurijo seiles, jai užkaito skruostai.

– Ačiū.

Jose visose atsispindi mano meilė tau. Tik tau. Skausmingai laukdama, kad jis pasakytų dar ką nors, – bet ką, – ji sulaikė kvėpavimą.

Anabela, kodėl esu visose nuotraukose?

Anabela, juk nesi tokia kvaila, kad mane įsimylėtum?

Stefanas atsikrenkštė.

– Buvo kelios geros ponios Gutjerez ir vaikinų nuotraukos. Gal galėtum padaryti kopijų ir nusiųsti jų šeimoms?

Anabela sumirksėjo.

– Žinoma.

Švelniai ir šiltai į ją žiūrėdamas Stefanas suraukė antakius.

– Ar viskas gerai?

– Taip, – per gumulą gerklėje sukuždėjo Anabela. Tačiau ji toli gražu nesijautė gerai. Ir niekada nebesijaus.

Mestelėjęs ant stalo pinigų, Stefanas pakilo.

– Važiuokime namo.

Pakeliui į rančą Anabela stebeilijo pro langą į vakaruose tviskantį saulėlydį. Nuo šviesos medžiais apaugę banguojantys kalnai atrodė tarsi ryškūs koralo raudonumo ir rausvai raudoni šilkiniai kaspinai.

Nuleidusi langą, ji alkūnėmis atsirėmė į rėmą, užmerkė akis ir giliai įkvėpė aromatingo, apelsinmedžiais, žeme ir tolima jūra dvelkiančio oro. Šis gražus laukinis gamtovaizdis atrodė dieviškas.

Jiems važiuojant atgal, Stefanas, perjungdamas pavarą, netyčia ranka brūkštelėjo Anabelai per kelį ir sukėlė didžiulę jaudulio bangą, į kurią jos širdis atsiliepė aštriu skausmu.

– Anabela, neišvyk rytoj, – tyliai paprašė jis. – Pasilik čia. Su manimi.

Sulaikiusi kvapą, Anabela atsisuko į jį.

– Apgailestauju, negaliu.

– Kodėl?

Nes jos širdis jau dabar plyšo, ji nežinojo, kiek ilgai sugebės slėpti nuo jo savo meilę, meilę, į kurią jis niekada neatsilieps.

– Todėl, kad... negaliu.

Stefano žvilgsnis aptemo, jis nusuko akis į kelią ir šiurkščiai perjungė pavarą. Į rančą jie grįžo paskendę slegiančioje tyloje.

Santo Castillo tvyrojo dar didesnis chaosas, nei prieš jiems išvykstant. Įvažiuojamajame žvyrkelyje rikiavosi prekes bei įrangą atgabenę sunkvežimiai ir arklių priekabos, pirmyn atgal siuvo polo rungtynėms ir po jų vyksiančioms iškilmėms vietą ruošiantys darbininkai. Anabela žinojo, kad iki rytojaus popietės Santo Castillo užplūs gražiausios, labiausiai išsilavinusios ir patyrusios moterys. Vien nuo šios minties jai darėsi bloga.

Stefanas įvažiavo į garažą ir išjungė variklį. Paskui sukandęs dantis atsisuko į Anabelą.

– Eime į mano miegamąjį, – pakvietė jis. – Aptarsime šį klausimą.

– Į miegamąjį ateisiu, bet aptarinėti nebėra ko.

– Yra.

– Mėgindamas pakeisti tai, ko pakeisti neįmanoma, tik sugadinsi mūsų paskutinę brangią naktį.

– Gyvenime daug kas gali pasikeisti. Tik mes patys ir žinome, ko norime ir kaip norime gyventi. Turi tris minutes atsirasti mano miegamajame. – Stefano veido išraiška ją gąsdino. – Antraip tave nunešiu. Dabar pat.

– Visi pamatytų!

– Trys minutės.

Jis išlipo iš automobilio ir užtrenkė dureles.

Anabela, apimta šoko, liko sėdėti aptemusiame garaže. Kai pagaliau išlipo iš automobilio ir išėjo į lauką, dar spėjo pamatyti plačiapetę Stefano figūrą dingstančią už ryškiomis spalvomis nudažytos priekabos arkliams – skindamasis kelią pro maisto ir gėrimų tiekėjų, iškilmių planuotojų ir samdytų pagalbininkų minią jis traukė hasjendos link.

Žiūrint jam pavymui, Anabelai norėjosi verkti.

Ji nenorėjo jo palikti. Tačiau privalėjo tokį sprendimą priimti. Kuo ilgiau pasiliks ir leis sau jį mylėti, tuo gilesnė bus širdgėla. Ji dar niekada nieko šitaip nebuvo mylėjusi. Jeigu leis sau pasilikti, jo išdavystė ją sunaikins. Vienintelė viltis išsigelbėti – išvykti. Dabar pat.

Anabela lėtai pajudėjo per minią namo link. Tačiau nuojauta kuždėjo, kad bėgti jau per vėlu.

Dešimtas skyrius

Trys minutės atrodė kaip amžinybė.

Stefanas vaikštinėjo pirmyn atgal po plytelėmis klotas vėsias savo miegamojo grindis. Jis neketino leisti Anabelai kitą dieną išvykti. Tik ne taip anksti. Tik ne dabar.

Privalėjo ją įtikinti pasilikti. Žodžiais. Kūnu. Viskuo. Kuo daugiau jis su Anabela leido laiko, tuo aiškiau suvokė, kad jie skirti vienas kitam – jeigu ne būti amžinai, tai bent jau ilgesnį laiką.

Išgirdęs beldimą į duris, Stefanas jas plačiai atlapojo.

Gražiame Anabelos veide kartu atsispindėjo ir liūdesys, ir ryžtas; ji sukryžiavo ant krūtinės rankas.

– Aš čia, – pasakė ji. – Bet dėl rytojaus persigalvoti neketinu. Todėl apie tai nesikalbėkime, ir taip turime mažai laiko...

Stefanas tebelaikė duris.

– Užeik.

Anabelai žengiant į vidų, jos gražiame, išraiškingame veide Stefanas matė atsispindintį netikrumą ir ilgesį.

– Sėskis, – paliepė Stefanas. – Noriu tau kai ką pasakyti.

Stovėdama priešais jį tiesut tiesutėlė Anabela papurtė galvą.

– Verčiau pastovėsiu.

– Noriu tau pasakyti, – tyliai pradėjo jis, – tikrąją priežastį, dėl kurios, būdamas devyniolikos, atsisakiau savo karjeros jojimo srityje – įpusėjus Londono tarptautinio jojimo pasirodymui.

Anabelai atvipo žandikaulis. Išplėtusi pilkas akis, ji atsisėdo ant sofos.

Stefanas niekada neketino šito kam nors pasakoti, tačiau dabar tai buvo vienintelis būdas padėti Anabelai suprasti. Kai jis galiausiai prisivertė prabilti, žodžiai tekėjo be galo lėtai.

– Jau minėjau, kad į kliūtinį jojimą mane paviliojo trenerio dukra. Rozalija. Maniau, kad ji mane myli ir kad vieną dieną susituoksime. Vakarą prieš pasirodymą niekaip negalėjau susisiekti su Ispanijoje gyvenusiais savo tėvais. Mama kelias savaites nekeldavo ragelio. Kadangi nerimavau, nuėjau pasikalbėti su savo treneriu; visada maniau, kad jis rūpinasi manimi kaip savo sūnumi.

– Ir kas gi nutiko?

Stefano lūpas iškreipė pašaipi šypsena.

– Jis manė, kad miegu savo viešbučio kambaryje. Išgirdau jį juokiantis su kitu treneriu iš to, kaip jam pavyko įtikinti mano tėvus nuslėpti nuo manęs mamos ligą. Jis pavadino juos kvailais, pinigų neturinčiais kaimiečiais. Įtikino juos, kad bus savanaudiška prašyti manęs palikti komandą ir iki mirties likti su motina.

– O ne, – šokiruota sušnabždėjo Anabela.

Stefanas šiurkščiai įkvėpė.

– Jis taip ir nesužinojo, kad nugirdau tą pokalbį. Nuėjau į Rozalijos kambarį, kad papasakočiau, kas nutiko. Bet radau ją lovoje su kliūtinio jojimo komandos kapitonu. – Stefanas karčiai šyptelėjo. – O aš net nebuvau su ja permiegojęs. Buvau nekaltas, vedinas idealistinio siekio susituokti su ta tobula moterimi. Tačiau paaiškėjo, kad jai nė velnio nerūpėjau, jai patiko vien mano dovanojami gražūs niekučiai. Kitą dieną atkeršijau. Prieš pat šuolį sustabdžiau arklį ir grįžau į Ispaniją. Už savo negausias santaupas mamai nupirkau Santo Castillo. Ji išgyveno metus, netrukus paskui ją iškeliavo ir tėtis. Tačiau aš sau niekada neatleidau... kad moters melus vertinau labiau už tai, kas iš tiesų svarbu. Už savo namus. Už šeimą.

– Ak, Stefanai. – Anabela siektelėjo jo rankos, jos akyse blizgėjo ašaros. – Nuoširdžiai tave užjaučiu.

Stovėdamas greta lovos, ant kurios sėdėjo Anabela, Stefanas ilgą laiką tylėdamas laikė jos ranką. Paskui pažvelgė į akis ir tvirčiau suspaudė jos pirštus.

– Anabela, žinau, kad bijai manimi pasitikėti, – sušnabždėjo jis. Paskui kilstelėjo smakrą. – Nebijok. Būdamas su tavimi, pirmą kartą nuo tada, kai buvau devyniolikos, jaučiuosi sutikęs moterį, kuria galiu pasikliauti. Moterį, kuria tikiu. Aš tavimi tikiu.

Akivaizdžiai virpėdama Anabela pakilo.

Stefanas prisitraukė ją prie krūtinės ir nosimi pasitrynė jai į smilkinį.

– Anabela, neišvyk rytoj, – jai į plaukus sušnabždėjo jis. – Lik su manimi.

Jis jautė, kad Anabela dvejoja, jautė, kad ji tirpsta jo glėbyje. Netikėtai mergina jį piktai nuo savęs stumtelėjo.

– Kaip drįsti naudotis savo žavesiu!

Stefanas sumirksėjo.

– Žavesiu?

– Žinai, kad turi man galią! – toliau siuto ji. – Visada randi būdą priversti mane pasielgti taip, kaip tu nori!

Stefanas pralinksmėjo.

– Ar tikrai turiu tau tokią galią?

– Pats žinai, kad turi, – sušnibždėjo Anabela.

Jis užgniaužė šypseną. Vėl apsivijęs ją rankomis, prispaudė jai prie ausies lūpas.

– Tuomet, prieš priimdama sprendimą dėl rytojaus, – sukuždėjo jis, – išklausyk likusių mano argumentų...

Delnais suėmęs Anabelos veidą, jis pabučiavo ją taip švelniai, kaip nebūtų galėjęs savo jausmų išreikšti žodžiais.

Iš pradžių Anabela mėgino išsivaduoti. Tačiau Stefanas laikė ją tvirtai apkabinęs ir aistringai bučiavo tol, kol jos rankos aprimo ir pirštai įsikibo jam į pečius, o iš gelmių išsiveržė malonumo kupinas atodūsis.

Jos lūpos buvo tarsi saldūs kerai, viliojo jį pažadu, kad jis galėtų būti jos gyvenimo vyras, – net jeigu tik trumpam. Keletui savaičių. Keletui mėnesių. Metams?

Smulkučiai jos delnai palindo po juodais Stefano marškiniais ir ėmė glostyti nuogą jo krūtinę. Erzindami. Jis suurzgė ir staigiu rankų judesiu taip trūktelėjo Anabelos marškinius, kad sagos išlakstė į šalis. Paskui prirėmė ją prie miegamojo sienos.

Bučiuodamas kaklą Stefanas glostė Anabelos krūtis, kol galiausiai ji iš malonumo atsiduso ir užvertė galvą. Atsegęs liemenėlę ir numetęs ją ant žemės, ėmė laižyti dangiškai saldų tarpelį tarp krūtų.

Tačiau Anabela jau nebebuvo toji drovi nekaltuolė. Šis žaidimas jai patiko; ji suėmė apatinį Stefano marškinėlių kraštą ir nuvilko drabužį jam per galvą. Trokšdamas pajusti Anabelos ugnį, jos šilumą ir odos minkštumą, Stefanas nuoga krūtine prisispaudė jai prie krūtų. Paskui ėmė čiulpti ir kandžioti jos kaklo odą, kol nebeliko abejonių, kad rytojaus dieną bus matyti. Aistringai ją bučiuodamas, Stefanas jautė į nugarą susmigusius Anabelos nagus. Kai ji ėmė krimsčioti jo apatinę lūpą, jam užgniaužė kvapą. Tą akimirką Stefanas tik per plauką susilaikė nepasiekęs viršūnės.

Jo nekaltoji mylimoji virto ugninga, bebaime gundytoja.

Stefano rankos nuslinko žemyn ir atsegė Anabelos diržą. Per didelės kelnės nukrito ant žemės. Nuspyręs jas šalin, jis nutraukė ir kelnaites.

Jam reikėjo jos. Čia ir dabar. Vos spėjęs atsisegti džinsus, Stefanas skubiai užsimovė prezervatyvą ir, pristūmęs Anabelą prie sienos, šiurkščiai įsibrovė į vidų; mergina kojomis apsivijo jo klubus ir aistingai aiktelėjo. Buvo tokia drėgna, kad jau po trijų postūmių ėmė dūsauti nuo kūną užplūdusios orgazmo bangos – tą pat akimirką, kai ir jis, paskutinį kartą iki pat gelmių į ją įsistūmęs, suriko jos vardą.

Išvargę juodu susmuko ant patalų. Ankstyvo vakaro šešėlių gaubiamame kambaryje ji gulėjo Stefano glėbyje, o jis tylėdamas glostė jai odą. Švelniai bučiuodamas pirštais braukė per skruostus. Vis negalėjo atsižiūrėti į gražų jos veidą.

Bet po kelių minučių jo varpa ir vėl sustandėjo. Po ką tik įvykusios kone gyvuliškos sueities jis ketino pamylėti ją dar kartą – dabar jau iš lėto. Švelniai parvertęs Anabelą ant minkštų pagalvių, Stefanas ėmė bučiniais leistis jos kaklu, krūtimis, pilvu, šlaunimis, keliais, – kol pasiekė pėdas. Pirštais ir lūpomis glamonėjo kiekvieną jos kūno colį, kol Anabela ėmė visu kūnu drebėti ir be žodžių maldauti, kad ją paimtų.

Prieš kelias akimirkas jis tai padarė vedamas primygtinumo, nesivaldydamas. O dabar ilgai ją erzino, lietė ir glamonėjo liežuviu. Tik kai Anabela ėmė maldauti išvaduoti iš agonijos, Stefanas jos pasigailėjo. Bet net tada geismo lengvai nepatenkino. Jis stūmėsi į ją colis po colio, kol ji ėmė kone verkti iš geismo.

Paskui... su didžiausia jėga nėrė gilyn. Nuožmiai. Tarsi torpeda. Orgazmas užliejo Anabelą kone akimirksniu: šaižiai surikusi, ji išrietė nugarą.

Tai buvo nuostabi akimirka. Gražiausia. Stefanas stebėjo jos nušvitusį veidą ir žinojo, kad jeigu jos neteks, neteks pačios saulės.

Jis įtikins ją pasilikti. Ras būdą, kaip tai padaryti.

***

Po kelių valandų, kai pro naktines užuolaidas į miegamąjį įsėlino blausi ryto šviesa, Anabela šypsodamasi prabudo iš nuostabaus sapno. Tačiau tai nebuvo sapnas.

Ji vis dar gulėjo miegančio Stefano glėbyje, prigludusi prie nuogos krūtinės. Nuvargusi, išsekusi. Sopančiu kūnu. Ir be galo laiminga. Net neatminė, kada paskutinį kartą taip nuostabiai jautėsi.

Praėjusią naktį jie pasimylėjo tris kartus. O gal keturis? Ji pamėgino suskaičiuoti.

Pirmas. Šokiruojantis. Šiurkštus. Laukinis ir greitas – prie sienos.

Antras. Anabela suvirpėjo. Regis, visą amžinybę kankinęs ją savo nedoromis rankomis, jis pagaliau įsiveržė į vidų.

Paskui, apsijuosę chalatus, kikendami kaip vaikai, vienas kitą tildydami, jie nusliūkino į virtuvę pasidaryti sumuštinių; nepaisant visų pastangų nepažadinti namiškių, galiausiai, nešini padėklu, triukšmingai grįžo į Stefano miegamąjį.

Lovoje pasistiprinę sumuštiniais, vynu ir braškėmis, jie užmigo vienas kito glėbyje; ją pažadino Stefano ranka.

Trečias. Jis bučiavo ją karštai, aistringai, o kai Anabela iš malonumo sudejavo, Stefanas ją nusuko nuo savęs ir, apsivijęs rankomis, kad galėtų glamonėti krūtis, ėmė stumtis gilyn iš nugaros. Jo varpa buvo taip giliai, kad lietė įsčias, Anabela vėl akimirksniu sutirpo.

Šlapi nuo prakaito, jie susmego ant drėgnų patalų. Juokdamiesi iš savo lipnumo, jie nusprendė išsimaudyti.

Didžiulėje įstiklintoje dušo kabinoje ištrinko vienas kitam galvą, nušveitė vienas kitam kūną, kol abu įraudo nuo karščio ir pakvipo muilu. Karštų garų migloje, masažuojama Stefano, Anabela užsimerkė ir atsidususi atsirėmė jam į krūtinę. Netikėtai jis atsuko ją į save.

Ketvirtas. Jis parklupo priešais ją ant kelių. Ant galvos tekant šilto vandens srovei, Stefanas užsikėlė ant peties vieną jos kelį ir laižė bei čiulpė jos tarpvietę tol, kol Anabela pasiekė orgazmą ketvirtą kartą.

Paskui visiškai išsekusią švelniai nušluostė ir nunešė atgal į lovą.

Atsargiai paguldė drėgną ir nuogą ant baltų patalų, bet Anabela dar spėjo pamatyti mėnesienoje žibančias jo akis. Stefanas atrodė lyg apsėstas, lyg jį kas persekiotų.

Akimirką Anabelai užgimė viltis, kad galbūt ir jis pradeda ją įsimylėti. Kad galbūt įvyks stebuklas, ir Stefanas ištars stebuklinguosius žodžius: Esi vienintelė mano geidžiama moteris. Likusį gyvenimą noriu praleisti tik su tavimi.

Bet akimirka praėjo. Stefanas atšlijo ir švelniai ją bučiuodamas prisitraukė prie savęs. Taip jie miegojo likusias valandas iki aušros.

Markstydamasi nuo ankstyvo ryto šviesos Anabela vis labiau niuro, šypsena nuo jos veido pamažu nyko.

Ši naktis buvo paskutinė.

Paskutinis rytas, kai ji prabudo Stefano glėbyje. Šį vakarą, pasibaigus labdaros puotai, ji išvyks į Londoną.

Tai buvo paskutinė diena, kai Stefanas vis dar priklausė jai.

Tačiau net šiandien jis jau nebebus visiškai mano, – nusiminusi galvojo Anabela. Po valandos ar dviejų į vėlyvus pusryčius, po kurių vyks polo rungtynės, ims rinktis svečiai. Anabela užsimerkė ir pamėgino įsivaizduoti gražias, seksualias aukštuomenės moteris, apsikarsčiusias deimantais, pasipuošusias mini sijonėliais ir neabejotinai turinčias patirties, kaip gundyti ir patenkinti vyrą.

Mėgindama nuvyti šalin ašaras ji sumirksėjo. Jai daugiau niekada neteks patirti, ką reiškia būti Stefano moterimi, ką reiškia būti jo bučiuojamai, laikomai jo stipriame glėbyje, deginamai tamsių jo akių žvilgsnio.

Tik būdama trisdešimt trejų, Anabela pirmą kartą pamilo. Bet nuo šiol jos gyvenime ir vėl bus šalta. Nebebus ugnies. Nebebus Stefano.

Nebent...

Nebent kas? – nusišaipė iš jos ironiškas vidinis balsas. – Nejaugi manai, kad jeigu prisipažinsi jį mylinti, jis stebuklingai tau atsakys taip pat?

Anabela giliai įkvėpė. Galbūt.

Apie tai nė negalvok, – toliau šaipėsi vidinis balsas. – Daugių daugiausia gali tikėtis jo užuojautos.

Bet juk iš tikrųjų nežinau. Jo akys sako, kad galėtų mane pamilti. Jo kūnas byloja, kad galėtų mane mylėti. Gal visgi turiu galimybę?

Jeigu nori išsaugoti išdidumą, – neatlyžo pašaipusis balsas, – tylėsi kaip žemes pardavusi. Ir tyliai užversi paskui save duris.

Stefanas pasimuistė ir nusižiovavo. Apsnūdęs jis instinktyviai tvirčiau apkabino Anabelą ir prisitraukė ją prie krūtinės. Kaip galėjo būti, kad jis ir vėl jos geidė? Anabela nugara jautė jo standžią varpą. Šypsodamasi, nepaisydama vidinės sumaišties, mergina atsisuko į Stefaną.

Tamsios jo akys buvo atmerktos ir žvelgė tiesiai į ją. Veidas švytėjo iš pasitenkinimo.

– Buenos días, querida, – kimiai sukuždėjo jis. Ir pasislinko jos pabučiuoti.

Anabela atsitraukė.

– Turiu tau kai ką pasakyti, – tarė ji ir apsilaižė lūpas. – Beveik visą gyvenimą tik fotografavimas man leido jaustis gyvai ir saugiai. – Ji pakėlė akis. – Iki tol, kol sutikau tave.

Stefanas sugriebė ją už pečių.

– Ar tai reiškia, kad liksi?

Anabela nudelbė žvilgsnį į grindis. Akis gėlė taip, tarsi jas kas badytų adatomis.

Pasakyk jam, – maldavo širdis.

Nesakyk! – griežtai paliepė protas.

– Pamiršk Londoną, – maldavo Stefanas. Tamsios jo akys pilkoje ryto šviesoje švytėjo. – Pamiršk savo paskyrimą Argentinoje. Querida, neišvyk, – sukuždėjo jis. – Lik su manimi.

Anabela virpėjo. Ji nežinojo, ką daryti. Buvo tikra tik dėl vieno – kad nuo dabartinio sprendimo priklausys visas tolesnis jos gyvenimas.

Atsitraukusi nuo Stefano, ji atsisėdo ant lovos krašto, paskui pakilo ant virpančių kojų. Tarsi apsvaigusi žengė penkis žingsnius ir vėl atsisuko į Stefaną.

– Prieš prabildama šia tema, pirmiausia norėčiau tau kai ką pasakyti, – drebančiu balsu pradėjo ji.

– Sí. – Stefanas pakėlė į ją akis.

Anabela virpėdama pagriebė savo trumpą šilkinį chalatėlį su spalvingu drakonu ir apsivilkusi apsijuosė diržu. Eidama pro langą, žvilgtelėjo pro naktines užuolaidas. Tiekimo sunkvežimių nebebuvo. Vietoje jų mergina pamatė du polo žaidėjus ir tris jaunas moteris su skrybėlėmis, per lauką traukiančius link didžiulės baltos palapinės. Buvo akivaizdu, kad kai kurie svečiai taip nekantravo dalyvauti dienos renginyje, jog atvyko gerokai per anksti.

Anabela giliai įkvėpė.

– Bus keista čia matyti svetimus žmones. – Jos lūpų kampučiai nusviro. – Jau pradeda rinktis svečiai.

– Žinau, – tyliai atsakė Stefanas.

– Turėčiau pradėti ruoštis, – nusisukdama pasakė Anabela. – Šiandien bus daug darbo...

– Anabela, ką norėjai man pasakyti? – netikėtai griežtu klausimu ją sustabdė Stefanas.

Ji neatsisuko.

– Kodėl turėčiau tau sakyti? – sušnabždėjo ji. – Ką dar galima pasakyti?

Išskyrus tai, kad tave myliu. Aš tave myliu.

Anabela užmerkė akis. Jos širdis krūtinėje taip trankėsi, kad, atrodė, sprogs.

Girdėjo, kaip Stefanas pakyla iš lovos ir prieina artyn.

– Kad ir kas tai būtų, – dėdamas rankas jai ant pečių tarė jis, – gali man pasakyti.

Anabela pamėgino suvaldyti drebulį. Giliai įkvėpusi, atsimerkė.

Stefanas stovėjo priešais – nuogas ir nežemiškai stiprus, tačiau akys švytėjo švelnumu. Anabela pažvelgė jam į veidą ir ilgiau tylėti nebegalėjo.

– Aš tave myliu, – lėtai pakėlusi smarką, sušnibždėjo ji.

Stefanas šaižiai įkvėpė. Paskui atsitraukė ir ėmė įdėmiai tyrinėti Anabelos veidą. Jos kūnu, tarsi audra, ritosi baimės ir vilties bangos, keliai linko.

– Tu mane myli? – kimiai ir tyliai paklausė Stefanas.

Nebegalėdama ištarti nė žodžio Anabela tik linktelėjo galva.

– Privalau žinoti... ką tu man jauti.

Sumirksėjęs Stefanas nudelbė akis į žemę.

– Anabela, esi man svarbi, – tarė jis. – Nieko panašaus dar nesu jautęs jokiai moteriai.

Paskutinius žodžius jis ištarė tyliai. Tačiau per ausyse tvinksintį pulsą Anabela nieko nebegirdėjo.

Netikėtai jai pasidarė šalta. Oras kambaryje tapo ledinis. Ji net stebėjosi nematanti savo iškvepiamų garų. Minkštas austas kilimėlis jai po kojomis dabar atrodė aštrus tarsi uolos.

Stefanas manęs nemyli.

Pašaipusis balsas buvo teisus. Tai ir vėl vyko. Jeigu ji ką nors pamildavo, likdavo įskaudinta. Širdis likdavo sutrypta.

Anabelai atrodė, kad tuoj nualps.

– Aš tau svarbi? – sušnabždėjo ji. – Juk ką tik tau pasakiau, kad tave myliu!

Stefanas tvirčiau sugniaužė jos plaštakas.

– Taip, – griežtai pasakė jis. – Tu man svarbi. Dabar tik tai galiu pasiūlyti. – Žiūrėdamas į persipynusias jųdviejų rankas jis giliai įkvėpė. – Jokiai moteriai nesu jautęs tokių stiprių jausmų. Tu man svarbi. Noriu būti su tavimi. Tol, kol būsime drauge, būsiu tau ištikimas.

– Ištikimas? – Žiūrėdama į jį šaltu žvilgsniu Anabela atmetė galvą. – Kiek ilgai tai truks? Dieną? Savaitę?

Stefanas pakėlė galvą, tamsios jo akys žibėjo tarsi viduržiemio nakties dangus.

– Nežinau, – sušnabždėjo jis. – Bet tol, kol mes kartu, querida, turėsi mane visą.

Žiūrėdama į jo gražų, kančios iškreiptą veidą, Anabela tenorėjo parpulti ant kelių ir raudoti. Žinoma, viskas taip ir pasibaigė. Žinoma.

Liepdama sau tapti bejausme ledo karaliene, kokia visi ją ir laikė, ji sukryžiavo ant krūtinės rankas. Tačiau gyslomis tarsi rūgštis tebeplūdo skausmingas kartėlis.

– Visą mane turi reikšti meilę. Atsidavimą. Įsipareigojimą. O tu man siūlai tik neapibrėžtą skaičių vienos nakties nuotykių. Toks vyras kaip tu tik šitai ir gali pasiūlyti moteriai!

Stefanas šaižiai įkvėpė ir netvirtomis kojomis, tarsi būtų pašautas, žengė žingsnį atgal.

Plyštančia širdimi, ašarų sklidinomis akimis Anabela nusisuko eiti.

– Palauk. Neišeik. – Kimiu, tyliu balsu paprašė jis. – Viskas įvyko taip greitai. Šito tiesiog nesitikėjau. Man reikia daugiau laiko. Privalai suteikti man laiko.

– Ne. Neprivalau. – Anabela nusisuko ir žengė link išėjimo beviltiškai trokšdama ištrūkti, kol dar galėjo susilaikyti nepratrūkusi žeminama rauda.

– Palauk! – Stefanas puolė per kambarį. Suėmęs Anabelą už pečių, rūsčiai pažvelgė jai į akis. – Palauk, kad tave kur!

– Neprivalau laukti, – sušnabždėjo ji. – Jau žinau, kuo viskas baigsis.

– Nežinai!

– Ir nekenčiu šio jausmo – jausmo, kad negaliu gyventi nežinodama...

– Ko nežinodama? – iškošė jis.

Anabela iškvėpė.

– ...ar mylėdama tave išgyvensiu.

Stefanas paleido ją ir ėmė žingsniuoti pirmyn ir atgal po kambarį. Paskui sustojo. Ir piktai ranka perbraukė sau per plaukus.

– Anabela, ko iš manęs nori? – paklausė jis. – Gal pageidauji, kad apipilčiau tave saldžiais pažadais? Sakau tiesą! Nejau norėtum, kad meluočiau, sakyčiau, kad tave myliu, kai net pats nesusigaudau, ką jaučiu?

Anabela neteko žado.

Nejau norėtum, kad meluočiau, sakyčiau, kad tave myliu?

Sukūkčiojusi ji nusisuko, nužingsniavo prie spintos ir griebė nuo pakabos savo suplėšytą lininį kostiumėlį, kurį dėvėjo tądien, kai jis pirmą kartą su ja pasimylėjo. Nusimetusi chalatą, Anabela kuo skubiausiai, kiek tik leido jos virpančios rankos, apsivilko apatinius, kostiumėlį ir apsiavė batus.

– Ką darai?

Ją pervėrė skausmas.

– Išvykstu. – Jos skruostais nevaldomai ritosi ašaros. – Dabar pat.

– Negali išvykti! Esi oficiali renginio fotografė. Juk tai dalis tavo straipsnio Raiteliui...

– Man nesvarbu, – didžiausiomis valios pastangomis ištarė ji. – Neliksiu čia daugiau nė minutės!

– Elgiesi neprotingai!

– Žinau. Matai, kuo mane pavertei.

– Anabela!

Tačiau ji nesiklausė. Lėkte nulėkė į savo miegamąjį. Stvėrė piniginę, pasą, automobilio raktelius ir, palikusi visą fotografavimo įrangą, puolė laiptais žemyn.

Už nugaros dar girdėjo Stefano žingsnius. Jo riktelėjimą. Bet vis tiek ašarų užlietomis akimis nuskubėjo į garažą. Įjungusi senojo pikapo variklį, išlėkė laukan.

Stefanas puolė priešais ir ją sustabdė. Jų akys susitiko pro priekinį stiklą.

– Nevažiuok. Žinau, manai, kad tave įskaudinsiu, kad išduosiu, bet... tu mane pakeitei, – kimiai pasakė Stefanas. – Nejau negali patikėti net tuo?

Anabela žvelgė jam į akis.

– Ne, – sukuždėjo ji ir nuvažiavo.

Vienuoliktas skyrius

Visą kelią iki Prancūzijos miesto Šatelro Anabela verkė – tol, kol išverkė visas ašaras.

Šaižus pravažiuojančio sunkvežimio signalas privertė ją sutelkti mintis į kelią. Kaktą nusėjo prakaito lašeliai. Ji ką tik vos nepadarė avarijos. Nejaugi tyčia norėjo susidurti su kita transporto priemone?

Nejaugi tyčia norėjo?

Jos širdis suplakė stipriau. Pamačiusi posūkį iš greitkelio, išsuko ir pastatė automobilį stovėjimo aikštelėje šalia degalinės. Tada išjungė variklį, įrėmė kaktą į vairą ir pravirko.

Dabar visų labiausiai jai norėjosi pasikalbėti su kuo nors, kas galėtų nurodyti bent menkiausią priežastį, dėl kurios ji neturėtų su savo pikapu rėžtis į artimiausią medį. Jos širdis ilgėjosi Stefano. Tačiau jo Anabela neteko amžiams.

Į ką dar galėtų kreiptis paguodos? Į ką? Jos padėjėja Merė buvo užsiėmusi vyru ir naujagimiu. Anabelos broliai tuokėsi ir kūrė šeimas. Jiems tikrai nereikėjo dar ir vargšės, apgailėtinos sesutės rūpesčių.

Netikėtai ji prisiminė žmogų, kuris visus tuos metus, net išvykus Anabelos broliams, liko Vulfų dvare. Žmogų, kuris neleido Anabelai išnykti nuo žemės paviršiaus.

Molė Parker.

Anabela įsijungė mobilųjį, ir netikėtai ją užliejo viltis. Gal visgi Stefanas bus palikęs žinutę? Pavyzdžiui: Apsigalvojau. Aš tave myliu. Man tavęs reikia.

Tačiau žinučių nebuvo.

Tik tada Anabela suprato, kad nebeliko ir ašarų.

Ji elgėsi kaip kvaiša. Iki vidurnakčio jau bus Londone. Netrukus bus namie.

Tačiau tuščias butas toli gražu nebebuvo jos namai. Dabar namai jai buvo mėlynas dangus ir platūs auksiniai laukai, besijuokiantys paaugliai ir miela, putliažandė, tvarką prižiūrinti namų ūkvedė. O visų labiausiai namai jai dabar siejosi su Stefanu.

Bet visa tai ji prarado. Amžiams.

Susigūžusi vairuotojo sėdynėje, Anabela dar stipriau pasitrynė akis. Ji ir vėl visa siela atsiduos darbui, kaip elgdavosi visada. Ir pamirš Stefaną. Iki gyvenimo pabaigos atsidės karjerai.

Tačiau nuo tokios minties jos akis vėl užliejo ašaros. Kadaise, gyvendama užšalusia širdimi, lyg mirusi, nieko nejausdama, ji jautėsi patenkinta savo egzistencija. Tačiau Stefanas tai pakeitė. Jis grąžino ją į gyvenimą.

Paskui... viską iš jos atėmė.

Anabela drebančiais pirštais surinko Molės numerį. Įsijungė balso paštas.

– Sveiki, čia Molė...

Žinutės Anabela nepaliko. Apimta nevilties, surinko pagrindinį dvaro numerį melsdamasi, kad tik Molė atsilieptų.

Tačiau vietoje Molės išgirdo žemą vyrišką balsą.

– Alio?

– Džeikobai? – nustėrusi atitarė Anabela.

– Anabela? – Jos brolis taip pat atrodė nustebęs. – Ar tai tu?

– Nesitikėjau tavęs užtikti, – sumikčiojo ji. – Molė sakė, kad visą savaitę būsi Londone...

– Taip, buvau, bet paskui kai kas nutiko ir...

Anabela jį nervingai nutraukė:

– Tiesą sakant, skambinau Molei...

– Jos nėra. – Džeikobas trumpam nutilo. – Bela, gal aš galiu kuo nors padėti?

Pirmas impulsas buvo atsakyti ne, rasti pasiteisinimą ir atsisveikinti. Užuot taip ir padariusi, Anabela tvirčiau prispaudė prie ausies telefoną ir giliai atsiduso, bet atodūsis nuskambėjo kaip kuktelėjimas.

– Verkei? – paklausė Džeikobas? – Kas nutiko?

– Ne... – vos išlemeno ji, paskui pasitaisė: – Taip. Bet negaliu tau nieko pasakoti.

– Kodėl?

– Argi jau ir taip nepridariau tau žalos? – piktai paklausė Anabela. – Viskas, ką padarei, kad mane išgelbėtum... – Prisiminusi, kaip tą siaubingą naktį girto įsiūčio apimtas tėvas jos vos neužmušė, Anabela trūksmingai įkvėpė. – Negana to, kad priverčiau tave mane ginti ir iškęsti visus tuos siaubingus teismo proceso mėnesius, savo verkšlenimais ir skundais dar ir išvijau iš Anglijos.

– Tu neverkšlenai. – Žemas brolio balsas skambėjo švelniai. – Tiesiog tau buvo sunkus metas. Jauteisi randuota, izoliuota ir vieniša. Bela, niekada tavęs dėl to nekaltinau. Niekada.

Ji pažvelgė į judrią degalinę. Automobilių spalvos susiliejo.

– Bet išvykai! – sušuko ji. – Kitą rytą tavęs nebebuvo. Ir grįžai tik po dvidešimties metų!

Anabela girdėjo, kaip Džeikobas giliai įkvepia.

– Visą laiką manei, kad taip pasielgiau dėl tavo kaltės? – paklausė Džeikobas. – Atėjai į darbo kabinetą ieškodama paguodos. Aš gėriau ir nedaug trūko, kad... Mačiau, kad tampu... – Jis nutylėjo likusią sakinio dalį. – Jums visiems buvo geriau be manęs.

– Bet ar gali man atleisti? – sušnabždėjo Anabela. – Kad sugrioviau tau gyvenimą?

– Tu nesugriovei man gyvenimo, – griežtai paprieštaravo Džeikobas. – Išvykau, nes tai buvo vienintelis būdas jus visus apsaugoti.

– Apsaugoti? Nuo ko?

Džeikobas kiek patylėjo.

– Nuo manęs.

Kažkas jo niūriai ir šaltai ištartuose žodžiuose priminė kito žmogaus balsą.

Anabela, ko iš manęs nori? – paklausė jis. – Gal pageidauji, kad apipilčiau tave saldžiais pažadais? Sakau tiesą! Nejau norėtum, kad meluočiau, sakyčiau, kad tave myliu, kai net pats nesusigaudau, ką jaučiu?

– O Dieve, – garsiai iškvėpė Anabela.

– Bela? Kas yra?

Ne Stefanas atėmė iš jos namus.

Ji pati jų atsisakė. Jos baimė ir tikėjimo stoka pareikalavo pažado, kurio Stefanas nebuvo pasirengęs duoti. Jinai nuolat jį vadino neištikimu mergišiumi, bet iš tiesų Stefanui įsipareigojimas buvo šventas dalykas. Jis nenorėjo, kad ji išvyktų. Tačiau, užuot melavęs, susitaikė su jos sprendimu.

Anabela taip bijojo, kad Stefanas ją vieną dieną įskaudins, jog jį visiškai nokautavo. Pati atsisakė vienintelio kada nors mylėto vyro. Ir vien iš baimės.

Tik jausdamas skausmą, supranti esąs gyvas, – sakė jis. – Jei bijosi skausmo, niekada nepatirsi džiaugsmo.

Anabela užmerkė akis ir virpančiomis lūpomis įkvėpė. Jos gyvenimas ir taip buvo kupinas skausmo. Ją supo šaltas ir žiaurus pasaulis. Vienatvė buvo vienintelis būdas apsisaugoti.

Bet gal... tai nebuvo teisingas kelias?

Gal pastangos apsisaugoti tebuvo pastangos negyventi?

Tarsi aušros spinduliai ją perskrodė prisiminimai. Džiaugsmingas Stefano juokas. Tamsių jo akių gelmė. Tai, kaip stipriai jis glaudė ją prie savo nuogo kūno švelnią, šventą naktį. Su juo Anabela jautėsi saugi. Su juo jautėsi mylima.

Anabela, esi man svarbi. Dar niekam nesu jautęs tokių stiprių jausmų.

Stefanas norėjo, kad ji liktų. Ji pati pabėgo.

Pernelyg ilgai gyveno baimėje. Tačiau nuo šiol ras drąsos tapti moterimi, kokia gimė būti.

Anabela stipriau suspaudė mobilųjį.

– Man metas.

– Ką? Kodėl?

– Džeikobai, telaimina tave Dievas, – sušnabždėjo ji. – Aš tave myliu. Netrukus pasikalbėsime daugiau.

Anabela drebančiomis rankomis įjungė variklį. Atbuline eiga išvažiavusi iš stovėjimo aikštelės, grįžo į greitkelį – ne Kalė, o Ispanijos sienos kryptimi. Atgal į namus. Atgal pas Stefaną.

Žmonės nesikeičia, – galvojo ji.

Išskyrus tuos atvejus, kai... pasikeičia.

***

Tą popietę Stefanas pralaimėjo. Nedovanotinai pralaimėjo.

Ir kai tą vakarą po vakarienės ėjo per didžiulę baltą palapinę, jo komandos draugai jam nebuvo itin atlaidūs.

– Neblogai pasidarbavai, – nusišaipė antrasis komandos žaidėjas, Stefanui einant pro šalį.

– Ar privalėjai drauge su savimi nusitempti ir mus? – iš šokių aikštelės suurzgė trečiasis žaidėjas.

– Gal buvai girtas? – nuo baro atsiliepė ketvirtasis.

– Ne, – eidamas link baro priešingoje palapinės pusėje sumurmėjo Stefanas. – Bet netrukus būsiu.

Didžiulė balta palapinė, pastatyta didžiausiame hasjendos lauke, atstojo prašmatnią pokylių salę. Virš šokių aikštelės, kurioje, išstumdžius stalus, dabar pagal ritmą judėjo svečiai, buvo lempelės. Palei visas keturias palapinės sienas lygiavosi barai, o susirinkusieji maukė šampaną kaip vandenį. Stefanas žinojo, kad svečiai šoks visą naktį. Tol, kol skambės muzika.

Bet Stefanui muzika buvo seniai nutilusi.

– Barmene, – tiesdamas ranką suurzgė jis.

Po penkiolikos sekundžių jau godžiai maukė dvigubą škotiško viskio.

Polo rungtynės turėjo baigtis apylygiai. Abi komandos buvo vienodai stiprios. Tačiau jo komanda buvo sutriuškinta. Nors Stefanas beveik visada laimėdavo, šį kartą kiekvienas kėlinys jam buvo prastesnis už ankstesnįjį. Net jo žirgas vartė akis dėl patetiško šeimininko pasirodymo.

Širdimi Stefanas buvo ne ten. Jo širdis iš pat ryto iškeliavo iš rančos apdaužytu 1973-iųjų Land Rover.

Nekreipdamas dėmesio į visas seksualias moteris, kurios net dabar mėgino patraukti jo dėmesį, Stefanas atsuko nugarą šokių aikštelės linksmybėms. Nieko nematančiomis akimis stebeilydamas į baltą palapinės drobę už baro jis atsilaisvino kaklaraištį. Ausyse tebeaidėjo virpantis Anabelos balsas.

Aš tave myliu.

Nejaugi turėjau jai meluoti? – suniurnėjo sau panosėje Stefanas. – Nejaugi turėjau pasakyti ją mylįs, nors tai būtų netiesa?

Šią akimirką jis kone gailėjosi to nepadaręs. Todėl dar gurkštelėjo gintarinio gėrimo, tarsi ugnis nudeginusio jam gerklę. Tada, garsiai pastatęs stiklą ant baro, nusišluostė lūpas. Taip, jis gailėjosi nepamelavęs. Gailėjosi nepasakęs bet ko, kad tik ji liktų.

Nes dabar jis ilgėjosi jos. Ilgėjosi taip, kaip būtų ilgėjęsis savo širdies, jeigu ją kas nors būtų išplėšęs iš krūtinės.

Netikėtai Stefanui kilo nevaldomas noras tėkšti stiklą į žemę. Įžeisti žymiuosius svečius ir liepti visiems nešdintis. Išparduoti arklius už vieną eurą. Argi kas nors dar buvo svarbu, jei išvykus Anabelai, jis neteko paties gyvenimo?

Netikėtai Stefanas pajuto jam prie alkūnės prisiliečiančią kažkieno mažutę plaštaką. Akimirkai jis sulaikė kvėpavimą. Paskui atsisuko.

Vietoje angeliško Anabelos veido ir šviesių plaukų pamatė brunetę aptempta raudona suknele. Moteris atrodė matyta. Gal jau kartą su ja permiegojo? O gal visos moterys dabar jam atrodė vienodos – nes nė viena jų nebuvo Anabela?

– Gal norėtum pašokti? – gundančiu balsu pasiūlė ji.

Užsivertęs gėrimo likučius, Stefanas trenkė stiklą į baro stalą.

– Žinoma, – šiurkščiai atsakė jis. – Kodėl ne?

Jam vedantis brunetę į šokių aikštelę, šioji prie jo akimirksniu prisiglaudė.

– Nesijaudink dėl tų pralaimėtų rungtynių, – glostydama jam ranką virš alkūnės sumurkė ji. – Šiąnakt gali laimėti kur kas geresnių prizų.

Tiesmukiau pasisiūlyti buvo tiesiog neįmanoma. Stefanas nukreipė į ją tiesų žvilgsnį. Argi yra geresnis būdas padėti tašką jį persekiojantiems vaizdiniams apie Anabelą?

Tačiau vien nuo minties apie kitą moterį jį supykino. Kad ir kokios savižudiškos mintys šią akimirką jį buvo apsėdusios, jis geidė tik vienos moters. Tik jos visada geis. Iki gyvenimo galo.

Stefanas sustojo kaip įbestas.

Ryte jis pirmiausia pagalvodavo apie Anabelą. Paskutinė mintis vakare taip pat būdavo apie ją. Ji buvo jo akių šviesa. Jo mėnesiena. Ji nušviesdavo jam kelią. Savo gerumu. Savo pažeidžiamumu. Savo tyra širdimi.

Išduotas dar devyniolikos, Stefanas nenorėjo pasižadėti jokiai moteriai. Buvo tikras niekada nepamilsiąs.

Tačiau jaunatviškas susižavėjimas Rozalija buvęs niekas, palyginti su tuo, ką jis jautė Anabelai. Stefanas tik dabar suprato visus tuos metus laukęs sau skirtosios. Moters, kuri taptų jo širdimi. Jo namais.

Jis laukė Anabelos.

Giliai įkvėpęs, Stefanas staiga suvokė galįs visą gyvenimą būti ištikimas. Bet tik jai. Tik Anabelai. Ji buvo jo moteris. Toji, kurios jis geidė. Toji, kurią jis dievino.

Toji, kurią mylėjo.

Stefanas sugniaužė kumščius. Jis myli Anabelą. Jis myli ją.

Bet... leido jai išeiti.

– Na? – ne pagal muziką susiūbavusi klubais, sumurmėjo brunetė. – Ką manai?

Stefanas pažiūrėjo jai į akis.

– Atleisk, – šiurkščiai tarė jis, – apsigalvojau.

Tada apsisuko ir nuėjo, paliko ją šokių aikštelėje vieną. Jis privalėjo rasti Anabelą. Dabar pat. Sės į automobilį ir lėks į Londoną. Apskries visą pasaulį. Pereis Sacharą, užkops į patį Everestą. Jis ras ją, ji priklausys jam.

Nulipęs nuo šokių aikštelės pakylos, Stefanas išgirdo, kaip už nugaros tyliai švilpteli kažkoks vyras.

– Tik pažiūrėk į tą moterį, drauguži. Kaip gaila.

– Ką? Kur? – atsiliepė antrasis.

– Prie įėjimo. Toji gražuolė su randu per visą veidą.

Stefanas šaižiai įkvėpė ir atsisuko.

Perskirtame palapinės įėjime, apšviesta lempelių, su ilga balta suknia stovėjo Anabela. Šviesūs jos plaukai bangomis vilnijo apie pečius.

Stefanas matė, kaip ji stabteli, akimis minioje kažko ieško.

Jų akys susitiko.

Tačiau Stefanas nebegalėjo laukti. Ėmė skubiai irtis per minią Anabelos link.

Tik tada, kai jie atsidūrė vienas priešais kitą mirguliuojančiuose linguojančių lempučių šešėliuose, Stefanas sustojo. Jam žiūrint į gražų jos veidą, minia tarsi išnyko. Jis šaižiai įkvėpė. Pirmą kartą viešumoje Anabela buvo be makiažo. Jis matė per kaktą ir skruostą nusitęsusį nelygų raudoną randą, kuris vis tiek neužgožė neįtikėtino jos grožio. Jo negalėjo užgožti niekas.

– Nebeslepi... savo rando, – sukuždėjo jis.

– Ne. – Pilkos jos akys švytėjo. – Daugiau nebebijau. Nebijau nieko, tik... netekti tavęs.

Ji ištiesė ranką.

Kurį laiką žvelgęs į ištiestą ranką, Stefanas pakėlė į ją akis. Anabela atrodė kaip angelas. Kaip svajonė.

Kaip atsakymas į klausimą dėl viso likusio jo gyvenimo.

Galiausiai Stefanas paėmė jam ištiestą ranką. Ir nuo nuostabaus prisilietimo atsiduso, kone suvirpėjo. Tik tada suprato, kaip baiminosi, kad Anabela gali būti vien miražas, šmėkla, kuri išnyktų, jam pamėginus prie jos prisiliesti. Laikydamas Anabelos ranką jis žinojo, kad taip nėra. Žinojo, kad ji tikra. Anabela per stebuklą grįžo pas jį. Dios mío. Stefanas tvirčiau suspaudė jos ranką. Ką gi jis padarė, ką gera nuveikė per savo gyvenimą, kad gavo šį antrą šansą?

– Anabela, atleisk man, – tyliai tarė jis.

– Atleisti tau? – Jos balsas nuskambėjo tyliai ir švelniai, tarsi upelio čiurlenimas; ji papurtė galvą. Paskui nusijuokė, ir tas juokas buvo tarsi vėjo varpelių skambėjimas. – Tai tu turi man atleisti. Tai aš mėginaus priversti tave duoti pažadą, kurio nebuvai pasirengęs duoti...

– Bet aš pasirengęs. – Stefanas giliai įkvėpė. – Maniau, kad tavęs netekau, ir tai mane kone pražudė, – sušnabždėjo jis. – Daugiau nebenoriu taip jaustis. Nenoriu tavęs prarasti.

Jis čiupo Anabelą į glėbį ir aistringai pabučiavo ją į lūpas.

Aplinkui pasigirdo nuostabos kupini šnabždesiai ir aikčiojimai. Atsitraukęs nuo Anabelos, Stefanas akies krašteliu matė, kad palapinėje susirinkę žmonės kumščiuoja vieni kitus alkūne ir bado į juos pirštais.

Tačiau jam tai nerūpėjo. Jis parklupo priešais Anabelą ant kelių.

Sulaikiusi kvėpavimą, ji švelniomis rankomis perbraukė Stefanui per plaukus.

– Ką darai?

Šnabždesiai virto kalbomis. Šokėjai šokių aikštelėje liovėsi šokę. Net muzikantai nustojo groję.

O gal Stefanas per savo širdies plakimą tiesiog nebegirdėjo muzikos?

Jis užsimerkė ir priglaudė skruostą Anabelai prie juosmens. Paskui pakėlė į ją akis.

– Anabela, aš tave myliu.

Ji nuraudusi prikando savo putlią apatinę lūpą. Pralinksmėjusi ir kartu abejojanti, Anabela priglaudė delną prie Stefano skruosto ir pažvelgė jam į akis.

– Ar esi tuo tikras?

Jis pakilo ir suėmė jos nuo ašarų drėgnus skruostus.

– Pažvelk man į akis. Ir paklausk, ar tai tiesa.

Tyrinėdama jo veidą Anabela jautė, kaip jos akys vėl prisipildo ašarų.

– Stefanai, myliu tave, – sušnabždėjo ji. – Be galo.

Jos lūpos virpėjo, ir Stefanas nebepajėgė ilgiau tvardytis. Jis pabučiavo ją su tokia aistra, kad net nudiegė paširdžius; dabar jis aiškiai žinojo, kad mylės šią moterį iki gyvenimo galo.

Jis girdėjo gretimai stovinčių svečių švilpesius ir šiurkščias pastabas. Bet atsitraukęs žvelgė tik į gražų Anabelos veidą. Ji tebebuvo užsimerkusi, lūpos vis dar buvo paburkusios nuo jų vasariškai praleistų dienų ir begalinių bučinių. Jis norėjo ją bučiuoti ir bučiuoti.

Tačiau Stefano jausmai Anabelai nebuvo viešas reikalas. Įspraudęs jos pirštus į savo rankos linkį, Stefanas išsivedė ją iš liežuvaujančios, tarškančios, siutinančios minios.

Lauke tvyrojo šilta Ispanijos naktis, jiems virš galvos plytėjo tamsus, žvaigždžių tarsi deimantų nusagstytas dangus. Stefanas girdėjo tolimą paukščių ulbėjimą ir arklių prunkštimą. Šią žemę jis mylėjo visa širdimi.

Ne. Dabar jo širdyje ji užėmė antrą vietą. Jo kelrodė žvaigždė, jo meilė, dabar stovėjo priešais balta suknele.

– Turiu tau klausimą, – apkabindamas Anabelą tarė Stefanas.

Anabela pakėlė į jį akis. Ji neatsitraukė. Tiesiog laukė, žvelgdama į jį pasitikėjimu ir meile švytinčiomis akimis. Atlošdamas Anabelos galvą į tamsią žvaigždžių lapiją Stefanas paglostė jai skruostą. Jos mielame, nekaltame, gražiame veide atsispindėjo tokia meilė ir ištikimybė, kad Stefano akyse suspindėjo ašaros. Jis mylėjo Anabelą karščiau už gyvenimą. Nebenorėjo be jos gyventi...

– Ar tekėsi už manęs? – paklausė jis.

Anabela prasižiojo. Ji pakėlė akis ir skvarbiai į jį pažvelgė.

– Tekėk už manęs, – jau įsakmiau paprašė Stefanas.

Džiaugsmingai aiktelėjusi, Anabela apsivijo jam kaklą.

– Taip, – sukuždėjo ji. – O taip. – Paskui atsitraukusi pasižadėjo: – Atšauksiu savo paskyrimą į Argentiną. Atšauksiu viską. Nebenoriu daugiau su tavimi išsiskirti.

Stefanas suraukė antakius.

– Bet juk fotografavimas – tavo aistra.

Ji priglaudė savo skruostą prie jo.

– Tu esi mano aistra.

Stefanas švelniai perbraukė jai per plaukus, jo širdis buvo sklidina meilės. Tačiau tokios aukos iš Anabelos jis nenorėjo. Todėl pažvelgė jai į akis ir giliai įkvėpė.

– Vyksiu su tavimi.

Anabela atrodė priblokšta.

– Bet turėtum ten likti ištisą mėnesį.

– Na ir kas?

Ašarų prilnomis akimis Anabela papurtė galvą.

– Negaliu tavęs prašyti, kad paliktum savo namus!

– Ak, Anabela. – Laikydamas delnuose jos veidą Stefanas žvelgė į ją susižavėjimo kupinomis akimis. – Nejau nesupranti? Tai tu, querida. – Tyliai nusijuokęs, jis papurtė galvą. – Tu... tu esi mano namai.

***

Po mėnesio jiems pirmąja klase skrendant iš Buenos Airių į Londoną, Anabela taip jaudinosi, kad vos galėjo nustygti baltoje, oda aptrauktoje sėdynėje.

– Šampano, señora Kortez? – rankoje laikydama sidabrinį padėklą paklausė stiuardesė.

Señora Kortez. Anabela ir Stefanas susituokė Santo Castillo, – be jokių iškilmių, jau kitą dieną po to, kai ji įteikė Raiteliui savo nuotraukas ir straipsnį. Išvydę nuotraukas, žurnalo redaktoriai kaipmat atleido Anabelai už tai, kad šioji praleido polo rungtynes ir pobūvį. Straipsniui buvo suteiktas naujas pavadinimas: Vestuvės žirgų rančoje: ugninga Stefano Kortezo ir Raitelio fotografės meilės istorija. Leidėjai iš karto užsakė dukart didesnį tiražą, nes iš anksto numatė, kad to mėnesio leidinys su šiuo pikantišku straipsniu bus išgraibstytas akimirksniu.

Laimei, Stefanas ir Anabela, prieš pasklindant sensacijai, kelioms savaitėms išvyko į Ugnies Žemę ir Patagoniją. Nejaugi jau mėnuo, kaip ji yra ponia Kortez? Naujasis vardas Anabelos ausims tebeskambėjo kaip muzika. Tačiau į stiuardesės klausimą ji atsakė papurtydama galvą.

– Sí, gracias, – atsakė greta sėdintis jos vyras ir gurkštelėjo iš aukštos taurės; paskui iš pasitenkinimo atsiduso ir atsilošė sėdynėje. Jos vyras. Žiūrint į Stefaną, Anabelos širdis vis dar suspurdėdavo, – kaip ir prisiminus keturias prašmatniai praleistas pavėluoto medaus mėnesio dienas prabangiame Buenos Airių viešbutyje.

Anabela suvirpėjo. Reikės dar kada nors grįžti į Buenos Aires ir nepamiršti bent kartą išeiti iš viešbučio apsidairyti. Miestą ji matė tik iš apartamentų verandos – ir tai tik vidurnaktį, išėjusi paganyti akių į žvaigždes ir oda pajusti vėsaus La Platos įlankos vėjo. Bet net ir tada jos dėmesys buvo sutelktas tik į Stefaną, kuris, apsijuosęs vienu chalatu, atėjo pas ją. Tamsoje jis ėmė ją aistringai bučiuoti, ir, na, galima numanyti, kuo viskas baigėsi...

Anabela nuraudo. Stefanas buvo puikus meilužis. Ir net tik – jis buvo puikus partneris. Jai fotografuojant pampas, jis buvo puikus pagalbininkas; nuoširdi jo nuostaba, žvelgiant į pasakišką gamtovaizdį, teikė Anabelai didžiulį malonumą. Žinoma, šis malonumas toli gražu neprilygo malonumui, kurį Stefanas jai teikdavo naktį. Anabela plačiai nusišypsojo. Nuo šiol ji priims kur kas mažiau užsakymų – tik tuos, kurie jai atrodys gniaužiantys kvapą. Dabar labiausiai ji troško drauge su Stefanu susisukti jaukų lizdelį Santo Castillo. Net šią akimirką jautė keistą poreikį mokytis siūti ir gaminti valgį.

Anabelos padėjėja Merė Tompson, sužinojusi apie vestuves, vakar į Buenos Airių viešbutį atsiuntė gėlių. Anabela jai iš karto paskambino į Kornvalį, ir abi maloniai pasišnekučiavo. Vos prieš šešias savaites ji pavydėjo Merei, kad nuostabusis jos vyras ją taip dievina. Tačiau dabar ir pati žinojo, ką tai reiškia.

Netrukus ji sužinos ir dar kai ką – kai ką, ką Merė jau patyrė...

Anabela žvilgtelėjo pro lėktuvo langą, o jos kojos nervingai trūktelėjo. Akys nukrypo į apačioje virš žalios Pietų Amerikos sklandančius lengvus debesėlius. Anabela pamėgino susikaupti, tačiau širdis skriejo aukščiau už lėktuvą.

Stefanas uždėjo jai ant kelių ranką.

– Tikrai taip nerviniesi? – šypsodamas sumurmėjo jis. – Vien nuo minties, kad vykstame į Vulfų dvarą?

– Nekantrauju vėl pamatyti savo brolius, – prisipažino Anabela. – Beveik dvidešimt metų nesame buvę vaikystės dvare. Be galo noriu pamatyti, kaip Džeikobas jį suremontavo. Ir papasakoti jiems naujienas.

Stefanas nusišypsojo. Apkabinęs Anabelą apie pečius, jis pabučiavo ją į smilkinį.

– Turi galvoje naujieną, kad esi mano žmona?

– Taip. – Ji pažvelgė į jį ir intriguojamai nusišypsojo. – Ir dar vieną.

– Dar vieną? – glostydamas jai kelį tingiai pakartojo jis. – Tai, kad negaliu atitraukti nuo tavęs rankų? Jie ir patys pamatys.

– Ne, svarbesnę. – Anabela giliai įkvėpė. – Mes turėsime kūdikį.

Stefanui nukaro žandikaulis. Paskui ją apkabindamas jis taip garsiai ir džiaugsmingai šūktelėjo, kad riksmas nuaidėjo visoje pirmos klasės kabinoje.

– Ak, querida... Esi tuo tikra?

Šypsodama pro laimės ašaras, ji linktelėjo galva.

– Tikriausiai tai nutiko jau patį pirmąjį kartą...

– Kūdikis. – Stefanas atrodė apimtas pagarbios baimės, paskui žaviai sunerimęs. – O kaip tu jautiesi? Gal galiu tau ko nors užsakyti? Gal tau reikėtų ilsėtis?

– Jaučiuosi tiesiog puikiai, – šluostydamasi džiaugsmo ašaras atsakė Anabela.

– Bet verki, – priekaištaudamas pasakė Stefanas.

– Esu nėščia, – ji juokdamasi papurtė galvą. Paskui paglostė vyro skruostą ir pažvelgė į gražų veidą. – Dar niekada nesijaučiau laimingesnė.

Prisitraukęs ją artyn, Stefanas taip karštai ir ilgai bučiavo žmoną, kad kiti pirmosios klasės keleiviai ėmė šypsotis. Paskui Anabela užsimerkusi prigludo jam prie krūtinės.

Kadaise dėl Stefano Kortezo ją perspėjo.

Būkite atsargi, panele Vulf, – sakė žmonės, – nepajėgsite jam atsispirti. To nesugeba jokia moteris.

Visi šie perspėjimai buvo teisingi. Stefanas užvaldė jos kūną. Jos širdį. Jos sielą.

– Anabela, myliu tave, – sušnabždėjo Stefanas. Prigludęs prie jos dar arčiau, pridūrė: – Amžinai tave mylėsiu.

Švelniai bučiuojama, Stefano rankai globėjiškai besiilsint ant plokščio jos pilvo, Anabela dar niekada nesijautė tokia branginama, tokia dievinama. Lėktuvas skraidino juodu atgal į Angliją, į Vulfų dvarą. Skrisdama kažkur virš Brazilijos Anabela žinojo, kad likusį gyvenimą bus mylima ir saugi.

Kitame serijos Galingieji Vulfairomane skaitykite apie Džeikobą Vulfą.