Iš anglų kalbos vertė

Giedrė Baltrūnienė

Turinys

Padėkos žodis

1

2

3

4

5

6

7

8

9

10

11

12

13

14

15

16

17

18

19

20

21

22

23

24

25

26

27

28

29

30

31

32

33

34

35

36

37

38

39

40

41

42

43

Išnašos

Deividui Gernertui,

draugui, redaktoriui, agentui

PADĖKOS ŽODIS

Rašydamas šią knygą kaip visuomet turėjau pasikliauti savo draugų žiniomis, todėl už dalijimąsi patirtimi ir mažiau suprantamų vietų taisymą norėčiau padėkoti Styvui Holandui, Džinei Makdeid, Markui Li, Basteriui Heilui bei R. Vorenui Moukui. Ir šįkart rankraštį skaitė Vilis Dentonas, rūpindamasis, kad pasakojimas būtų kuo tikslesnis juridiniu atžvilgiu.

Brazilijoje man padėjo leidėjas ir mano draugas Paulas Rokas. Drauge su žaviąja žmona Andžela man jis parodė gražiausią pasaulio miestą — savo mylimąjį Rio de Žaneirą.

Ko nors paklausęs, iš šių savo draugų visuomet išgirsdavau tiesą. Visos klaidos, kaip paprastai, yra mano.

1

Jį surado Ponta Poroje — mažame jaukiame Brazilijos miestelyje Paragvajaus pasienyje.

Jis gyveno pavėsingame plytų name prie Rua Tiradentės — link miestelio centro vedančios plačios, medžiais apaugusios gatvės, kurios šaligatviuose basakojai vaikigaliai gainiojo futbolo kamuolius.

Aštuonias dienas slaptąjį stebėję išsiaiškino, jog, išskyrus kasdien įvairiu laiku ateinančią tarnaitę, namuose būdavo vienas.

Jis gyveno patogiai, bet ne prabangiai. Namelis kuklus. Toks galėjo priklausyti vietiniam prekeiviui. Automobilis — 1983 metais su milijonais kitų pagamintas „Folksvagenas vabalas“. Raudonas, švarutėlis, nublizgintas iki švytėjimo. Pirmojoje nuotraukoje jis kaip tik ir nufotografuotas blizginantis savo automobilį trumpame įvažiavime už vartų.

Dabar jis buvo kur kas lieknesnis, svėrė gerokai mažiau nei šimtą penkis kilogramus, kaip tuomet, kai jį matė paskutinį sykį. Plaukai ir oda tamsesnė, smakras kampuotas, paploninta nosis, apskritai veido bruožai šiek tiek pakitę: Rio de Žaneire teko gerokai „patepti“ prieš pustrečių metų jo veidą pakeitusį chirurgą.

Jį surado po ketverių metų varginančio, atkaklaus ieškojimo. Ketverius metus jo ieškojo ir vis pakliūdavo į aklavietę arba pamesdavo pėdsaką. Geri pinigai vaikantis, kaip iš pažiūros galėtų atrodyti, blogųjų, ketverius metus byrėjo kaip į kiaurą maišą.

Vis dėlto jie jį surado. Ir laukė. Jiems magėjo čiupti jį nedelsiant ir apsvaiginus nugabenti į saugią vietelę Paragvajuje, kol jis jų nepastebėjo ir kol kaimynai dar nepradėjo jų įtarinėti. Džiūgavimas jį suradus skatino veikti greitai, tačiau po dviejų dienų atslūgo. Jie laukė. Persirengę vietiniais slampinėjo Rua Tiradentės gatve, pavėsyje gurkšnodami arbatą slapstėsi nuo saulės, skanavo ledų, kalbino gatvės vaikus ir stebėjo. Sekė, kai jis važiavo į miestelio centrą apsipirkti ir iš kitos pusės gatvės nufotografavo išeinantį iš vaistinės. Vaisių turguje jie buvo taip arti, jog girdėjo jį kalbantis su pardavėja. Puikia, gerai išmokta portugalų kalba su vos pastebimu amerikietišku arba vokišku akcentu. Jis aplėkė parduotuves, nusipirko, ko jam reikėjo, ir grįžęs namo užsirakino vartus. Iš to trumpo pasivažinėjimo jie laimėjo tuziną kuo puikiausių nuotraukų.

Bėgiodavo jis ir anksčiau, tačiau keletą mėnesių prieš dingimą jo bėgimo takelis vis trumpėjo, o svoris augo. Dabar atrodė labai sublogęs, taigi jie nenustebo, kad jis vėl bėgioja. Išėjęs iš namo užrakino vartus ir neskubėdamas nurisnojo šaligatviu išilgai Rua Tiradentės. Devynios minutės — pirmoji mylia gatvės tiesumu, namai ėmė retėti. Miestelio pakraštyje grindinį pakeitė žvyrkelis. Įpusėjęs antrąją mylią ėmė bėgti greičiau: aštuonios minutės — mylia. Danilą išmušė prakaitas. Buvo spalio vidurdienis, oro temperatūra siekė beveik dvidešimt penkis laipsnius, jis skubėjo greičiau išbėgti iš miestelio. Už nugaros liko nedidukė jaunų mamyčių prisigrūdusi poliklinika, baptistų statyta bažnytėlė. Dulkėtu keliu užmiesčio link jis dar paspartino greitį — mylia per septynias minutes.

Bėgiojimas — rimtas dalykas. Jie džiūgavo. Danilas bėgo tiesiai į jų rankas.

Kitą dieną po to, kai jis buvo pastebėtas, brazilas, vardu Osmaras, Ponta Poros pakraštyje išsinuomojo apskretusį kotedžą, į kurį netrukus sugarmėjo visas seklių būrys. Amerikiečių ir brazilų buvo po lygiai, Osmaras įsakinėjo portugališkai, o Gajus šūkavo angliškai. Osmaras kalbėjo abiem kalbomis, todėl buvo būrio vertėjas.

Pasamdytas surasti Denį, kaip jie jį praminė, buvęs vyriausybės apsaugos darbuotojas Gajus atvyko iš Vašingtono. Jį laikė nepaprastai talentingu, kai kuriuose dalykuose — net genijumi, kurio praeitį it juodąją skylę gaubė paslaptis. Seniai stengėsi susidoroti su penktąja savo užduotimi — sučiupti Denį. Už aukos galvą laukė graži sumelė. Niekaip jo nerasdamas, kad ir kaip mėgino slėpti, Gajus buvo bepradedąs nervintis.

Ketveri metai, iššvaistyta pusketvirto milijono dolerių, o parodyti nėra ką.

Bet jie jį surado.

Nei Osmarui, nei jo gaujai apie Denio nuodėmes niekas nė neužsiminė, tačiau net ir kvailys suprastų, jog vaikinas dingo pasiglemžęs krūvą pinigų. Kad ir kaip smalsavo, Osmaras netrukus suprato, jog apie Denį geriau neklausinėti. Nei Gajus, nei kiti amerikiečiai apie jį nieko nepasakojo.

Padidintomis Denio nuotraukomis buvo nusagstyta visa apskretusio mažyčio kotedžo virtuvės siena, kur, kraipydami galvas ir be perstojo rūkydami stiprias cigaretes, skvarbiais žvilgsniais jas varstė nuožmūs žaliūkai. Šnabždėdamiesi tarpusavyje lygino naująsias su ankstesnėmis, darytomis anuomet. Dabar jis buvo smulkesnis, kitoks jo smakras, nosis nebe tokia kaip buvo. Plaukai trumpesni, tamsesnė oda. Ar tai tikrai jis?

Taip buvo ir prieš pusantrų metų Recife, šiaurės rytų pakrantėje, kur ilgai tyrus ant nuomojamo buto sienų iškabinėtas nuotraukas buvo nuspręsta sugavus amerikietį patikrinti jo pirštų atspaudus. Suklydo. Ne tas amerikietis. Suleidę jam daugiau narkotikų paliko gulėti griovyje.

Jie vengė pernelyg knaisiotis po dabartinį Danilo Silvos gyvenimą. Jeigu jis iš tikrųjų tas, kurio ieško, tai turi kalną pinigų, o bendraujant su vietos valdžia pinigai daro stebuklus. Ilgus dešimtmečius jie garantavo saugumą pasprukusiems į Ponta Porą naciams ir kitiems vokiečiams.

Osmaras norėjo jį čiupti iš karto. Gajus liepė laukti. Ketvirtąją dieną aukai staiga pradingus, pusantros paros kotedže siautė chaosas.

Jie matė, kaip raudonuoju „Vabalu“ jis išvažiavo iš namų. Pasak pranešimo, skubiai. Pašėlusiu greičiu pralėkė per miestą ir, oro uoste paskutinę akimirką šokęs į vietinį lėktuvėlį, pradingo. Automobilį paliko aikštelėje, taigi jie stebėjo jį nenuleisdami akių. Lėktuvas skrido į San Paulą, bet pakeliui keturis kartus tūpė.

Iš pradžių ketinta įsilaužti į namą ir viską apžiūrėti. Juk ten turi būti kokių nors dokumentų. Pinigais privalu rūpintis. Gajus svajojo rasti tvarkingai susegtų banko pranešimų, perlaidų, ataskaitų, kitokių dokumentų aplanką, kuris nuvestų jį tiesiai prie pinigų.

Apsigalvojo. Jeigu Denis pabėgo nuo jų, tai tikrai nepaliko jokių pėdsakų. Be to, jeigu jis tikrai yra tas, kurio ieško, tai namuose bus įrengęs gerą signalizaciją. Kad ir kur būtų, vos pravėrus duris arba langą, Denis sužinos tą pat akimirką.

Jie laukė. Nuo laukimo dar labiau įsitempę keikėsi ir ginčijosi. Kaip ir kasdien, Gajus paskambino į Vašingtoną, tik šįkart pokalbis buvo bjaurus. Jie stebėjo raudonąjį „Vabalą“. Vos nusileidus kokiam lėktuvui, visų rankose tuoj atsirasdavo žiūronai ir mobilieji telefonai. Pirmąją dieną — šeši reisai. Antrąją — penki. Kotedže darėsi karšta, todėl visi įsitaisė lauke: amerikiečiai snūduriavo medžių pavėsyje kiemelyje už namo, o brazilai kortavo patvory priešais namą.

Sukorę tokį kelią Gajus su Osmaru prisiekė čiupti jį vos parskridus. Osmaras neabejojo, jog jis sugrįš. Galbūt išvyko iš miesto verslo reikalais. Sučiupę nustatys jo tapatybę, o jeigu bus apsirikę, įmes į griovį ir pabėgs. Juk ne pirmą kartą.

Penktąją dieną jis grįžo. Sekdami jį Rua Tiradente netvėrė džiaugsmu.

Aštuntąją dieną purvinasis kotedžas ištuštėjo. Brazilai ir amerikiečiai užėmė savo pozicijas.

Bėgimo trasa — šešios mylios. Jeigu niekur neišvažiuodavo, tiek jis nubėgdavo kasdien, visuomet beveik tuo pat laiku, visuomet vilkėdavo tuos pačius mėlynus su oranžinėmis juostelėmis šortus, gerokai numintus „Naikus“, trumpas kojines, be marškinėlių.

Ideali vieta buvo žvyrkelis už kalvelės dvi su puse mylios nuo namų, netoli taško, kuriame jis sukdavo atgal. Kalvelės viršuje Danilas pasirodė po dvidešimties minučių, kelias sekundes anksčiau nei tikėtasi. Nežinia kodėl šįkart jis bėgo greičiau. Tikriausiai todėl, kad kaupėsi lietaus debesys.

Automobilis su sprogusia padanga, atlapomis galinėmis durimis ir pakeltu paskuigaliu stovėjo užtvėręs kelią tuoj už kalvelės. Jos viršuje staiga išvydęs liesą suprakaitavusį, sunkiai šnopuojantį bėgiką, vairuotojas — stambus žaliūkas — apsimestinai krūptelėjo. Danilas šiek tiek sulėtino žingsnį. Suktelėjo į dešinę, kur buvo daugiau vietos.

— Bom dia, — pasisveikino žaliūkas žengdamas link Danilo.

— Bom dia, — artėdamas prie automobilio atsakė Danilas.

Staiga vairuotojas griebė iš furgono žvilgantį pistoletą ir atstatė jį Danilui į veidą. Šis sustingo nenuleisdamas akių nuo ginklo, ir vis dar prasižiojęs sunkiai šnopavo. Vairuotojo rankos buvo storos, ilgos ir tvirtos. Griebęs Danilą už kaklo šiurkščiai trūktelėjo automobilio link ir parklupdė prie buferio. Pistoletą įbrukęs kišenėn, abiem rankom įgrūdo Denį į furgoną. Danilas mėgino išsivaduoti, spardėsi, tačiau jėgos buvo nelygios.

Užtrenkęs duris vairuotojas nuleido automobilį, švystelėjo domkratą griovin ir nudūmė. Už mylios pasuko į siaurą dulkėtą keliuką, kur nekantraudami laukė sėbrai.

Denio riešus suveržė nailonine virve, akis užrišo juoda skepeta ir įstūmė jį į furgoną. Dešinėje atsisėdo Osmaras, kairėje — kitas brazilas. Iš prisegamo „Velcro“ juosmens kapšelio kažkas ištraukė raktus. Danilas vis dar tylėjo. Visas išpiltas prakaito sunkiai šnopavo.

Furgonui sustojus lauko pakrašty, Danilas portugališkai jų paklausė:

— Ko jums reikia?

— Tylėk, — angliškai atrėžė Osmaras. Danilui iš kairės sėdėjęs brazilas iš mažos metalinės dėžutės išėmė švirkštą ir į jį mikliai pritraukė kažkokio stipriai veikiančio skysčio. Osmaras tvirtai suėmė Danilą už riešų ir patraukė savęs link, o antrasis brazilas įbedė jam adatą aukščiau alkūnės. Danilas įsitempė, mėšlungiškai trūktelėjo, paskui suvokė, jog priešintis beviltiška. Netrukus vaistai ėmė veikti ir jis aprimo. Kvėpavimas sulėtėjo, nulinko galva. Kai smakras atsirėmė į krūtinę, kilstelėjęs dešinės rankos smiliumi jo šortų kraštelį Osmaras pamatė tai, ko ir tikėjosi: ten oda buvo balta.

Bėgiodamas jis ne tik suliesėjo, bet ir įdegė.

Žmonių grobimas — pasienyje įprastas dalykas. Lengviausias grobis — amerikiečiai. Bet kodėl grobia jį? Šis klausimas sukosi svaigstančioje Danilo galvoje, kol užsimerkė akys. Jis nėrė į erdvę ir plačiai šypsodamasis nuskriejo per galaktikas, stengdamasis išsisukti kometų, meteorų, taikydamasis įsikibti į kurį nors pro jį lekiančių planetų palydovą.

Jie jį pakišo po kartoninėmis dėžėmis su moliūgais ir uogomis. Pasieniečiai tik linktelėjo nesistodami nuo kėdžių, ir Denis atsidūrė Paragvajuje, tik dabar jam tai buvo nė motais. Suprastėjus į viršų kylančiam keliui, jis laimingas kratėsi ant furgono grindų. Osmaras be perstojo rūkė ir nurodinėjo, kur važiuoti. Po valandos, kai jį sučiupo, paskutinį kartą įsuko į kažkokį keliuką. Siaurame tarpeklyje tarp dviejų stačių šlaitų vos pastebima nuo siauro dulkėto keliuko glaudėsi nedidelė trobelė. Išvilkę iš furgono jį it maišą nubloškė valgomajame ant stalo, ir Gajus su pirštų atspaudų specialistu tuoj pat ėmėsi darbo.

Imant visų dešimties jo pirštų atspaudus Denis garsiai knarkė. Aplink jį susispietę amerikiečiai ir brazilai stebėjo kiekvieną judesį. Dėžėje prie durų laukė neatidarytas viskio butelis: dėl visa ko, jeigu paaiškės, jog čia tikrai Denis.

Baigęs darbą vyras išskubėjo į kitą kambarį, užsirakino ir išdėliojo prieš save ką tik paimtus atspaudus. Pareguliavęs apšvietimą palyginimui išsidėliojo kitą komplektą — atspaudus, kuriuos anuomet, kai buvo gerokai jaunesnis ir vardu Patrikas, Denis davė laisva valia, siekdamas tapti Luizianos valstijos teisininku. Keistas dalykas, bet ir teisininkams reikia duoti savo pirštų atspaudus.

Abeji atspaudai visiškai sutapo. Tas buvo matyti iškart, tačiau jis vis tiek kruopščiai patikrino visus dešimt. Nėra ko skubėti. Palauks. Jis mėgavosi šia akimirka. Galiausiai pravėręs duris susiraukęs apžvelgė tuziną į jį įsistebeilijusių veidų. Tuomet išsišiepė:

— Tai jis, — tarė angliškai, ir visi ėmė ploti.

Gajus leido išgerti viskio, bet su saiku. Reikės dirbti. Vis dar leisgyvį Denį pavaišino dar viena injekcija ir nunešė į ankštą belangę patalpą, kurios durys atsirakina tik iš išorės. Čia jis bus kamantinėjamas ir, jeigu reikės, kankinamas.

Basakojai vaikigaliai gatvėje buvo pernelyg įsitraukę į futbolą, kad ką nors pastebėtų. Denio kapšelyje, buvo tik keturi ant žiedelio sunerti raktai, taigi nepažįstamasis ilgai netrukęs atsirakino vartus ir paliko juos pravirus. Nuomotu automobiliu atvažiavęs bendrininkas sustojo už keturių namų po plačiašakiu medžiu. Antrasis jau laukė kitame gatvės gale, krapštinėdamasis prie motociklo stabdžių.

Jeigu atidarius duris įsijungtų signalizacija, įsiveržėlis pabėgtų niekieno nepastebėtas. Jei viskas bus ramu, tai užsirakinęs susirinks viską, ko ieško.

Durys atsidarė be menkiausio garso. Pultas ant sienos prie durų rodė, jog signalizacija išjungta. Lengviau atsikvėpęs nekrutėdamas luktelėjo ir ėmėsi darbo. Iš Denio kompiuterio išėmė kietąjį diską, susirinko visus diskelius. Išnaršė ant darbo stalo sukrautus segtuvus, bet nieko įdomaus nerado, tik paprastų apmokėtų ir dar neapmokėtų sąskaitų. Fakso aparatas pigus ir neišvaizdus, be to, sugedęs. Nufotografavo drabužius, virtuvę, baldus, knygų lentynas, laikraščius.

Po penkių minučių, kai atsidarė durys, Danilo namo pastogėje įsijungė begarsis signalas, o už vienuolikos kvartalų Ponta Poros centre įsikūrusioje privačioje apsaugos firmoje sučirškė telefonas. Į tą skambutį niekas neatsiliepė, nes budintis apsaugos darbuotojas ramiai sūpavosi ant lauke ištempto hamako. Pakėlęs telefono ragelį būtų išgirdęs magnetofono įrašą, pranešantį, jog Danilo namuose įsilaužėlis. Žmogaus ausis šis pranešimas pasiekė tik po penkiolikos minučių. Atskubėjęs prie Danilo namų apsaugos darbuotojas įsibrovėlio nebeaptiko. Tikriausiai tai būta pono Silvos. Viskas buvo savo vietose, po stogine ramiai stovėjo folksvagenas „Vabalas“. Vartai užrakinti.

Tokiam atvejui buvo duoti ypatingi nurodymai: įsijungus signalui į policiją neskambinti, o nedelsiant ieškoti pono Silvos. Jeigu jo rasti nepavyktų, — skambinti į Rio de Žaneirą Evai Mirandai.

Netverdamas savam kaily Gajus paskambino į Vašingtoną. Iš džiaugsmo užsimerkęs visa oktava aukštesniu balsu cyptelėjo:

— Tai jis.

Ragelyje — pauzė. Tuomet:

— Įsitikinęs?

— Taip. Pirštų atspaudai visiškai atitinka.

Vėl pauzė. Susitelkti Stefanui pakako akimirkos:

— O pinigai?

— Dar nepradėjom. Jis apsvaigęs.

— Kada?

— Šįvakar.

— Laukiu prie telefono.

Stefanas padėjo ragelį, nors būtų galėjęs kalbėti valandų valandas.

Gajus sėdėjo ant kelmo už trobelės. Ją supo tanki augmenija, oras buvo lengvas ir vėsus. Iš trobelės aidėjo džiugūs balsai. Sunkiausias darbas galų gale įveiktas.

Ką tik jis uždirbo penkiasdešimt tūkstančių dolerių. Kai ras pinigus, gaus dar daugiau, o kad juos suras, nė kiek neabejojo.

2

Rio centras. Mažame, tvarkingame kabinete dešimtajame vieno daugiaaukščio pastato aukšte spausdama rankose telefono ragelį Eva lėtai kartojo ką tik išgirstus žodžius. Slaptasis pavojaus signalas budinčiajam sukėlė įtarimą. Pono Silvos nėra namie, automobilis stovi įvažiavime, tačiau namas užrakintas.

Įsibrovėlio neabejotinai būta, nes įsijungė signalas, ir, kai atvažiavo apsaugos darbuotojas, jis vis dar veikė.

Danilas dingo.

Gal jis bėgioja nesilaikydamas grafiko. Pasak budinčiojo, slaptasis pavojaus signalas įsijungė prieš valandą ir dešimt minučių. Tačiau paprastai Danilas bėgioja trumpiau nei valandą — nubėgdamas mylią per septynias ar aštuonias minutes, šešioms mylioms sugaišta ne daugiau penkiasdešimties. Niekuomet neužtrunka ilgiau. Ji visuomet žinodavo, ką ir kur jis veikia.

Paskambino jam į namus Rua Tiradentėje, bet niekas neatsiliepė. Paskambino į mobilųjį telefoną, kurį jis kartais pasiimdavo su savimi, bet ir vėl niekas neatsiliepė.

Kartą prieš tris mėnesius jis pats netyčia įjungė signalą ir smarkiai visus išgąsdino. Tačiau kai ji jam paskambino, viskas išaiškėjo.

Su signalizacija jis elgdavosi itin atidžiai, tad negalėjo staiga tapti toks neapdairus. Vaidinasi, kažkas jam nutiko.

Ji vėl paskambino, bet ir vėl niekas neatsiliepė. Aišku, tarė ji sau.

Surinko buto Kuritiboje — pusantro milijono gyventojų turinčioje Paranjos valstijos sostinėje — numerį. Apie šį butą, kiek jiems buvo žinoma, niekas nė neįtarė. Išsinuomojo jį svetima pavarde, čia laikė svarbius dokumentus ir retkarčiais susitikdavo. Pasimatydavo savaitgaliais, tačiau Evai atrodė, jog pernelyg retai.

Ji nesitikėjo, kad kas nors atsilieps, niekas ir neatsiliepė. Jai nepranešęs Danilas ten nevažiuotų.

Paskambinusi visais įmanomais numeriais ji užsirakino kabinete ir atsišliejusi į duris užsimerkė. Koridoriuje girdėjosi bendradarbių ir sekretorių balsai. Firmoje, kuri Rio de Žaneire tuo metu buvo viena iš didžiausių ir turėjo padalinius San Paule bei Niujorke, dirbo trisdešimt trys advokatai. Telefonų skambučiai, fakso ir kopijavimo aparatų ūžimas susiliejo į tolimą gaudesį.

Trisdešimt vienerių ji jau buvo užsigrūdinusi, penkerius metus firmoje dirbanti advokatė; užsigrūdinusi ta prasme, kad darbą baigdavo vėlai ir dirbdavo net sekmadieniais. Firmai vadovavo keturiolika partnerių, iš jų tik dvi moterys. Ji ketino šį santykį pakeisti. Dešimt iš devyniolikos firmos darbuotojų buvo moterys, o tai rodė, jog Brazilijoje, kaip ir Amerikoje, į šią profesiją jų skverbiasi vis daugiau. Ji studijavo teisę Rio de Žaneiro katalikų universitete — vienoje geriausių, jos manymu, aukštųjų mokyklų. Tėvas jame vis dar dėstė filosofiją.

Jis paskatino ją tęsti studijas Džordžtaune, savajame alma mater. Tėvo įtaka, įspūdingas curriculum vitae, stulbinanti išvaizda ir sklandi anglų kalba jai atvėrė geriausios didmiesčio firmos duris.

Stabtelėjusi prie lango stengėsi nurimti. Dabar viską lemia laikas. Reikės veikti ramiai. Paskui ji turės pradingti. Po pusvalandžio laukia susitikimas, bet jį teks atidėti.

Aplankas buvo užrakintas siaurame vandeniui nepralaidžiame stalčiuje. Jį išsiėmusi dar kartą perskaitė nurodymus, kuriuos daugelį sykių su Danilu kalė atmintinai.

Jis žinojo, jog jį suras.

Eva stengėsi apie tai negalvoti.

Ją užplūdo nerimas. Suskambo telefonas, ji krūptelėjo. Ne, ne Danilas. Sekretorė pranešė, jog laukia klientas. Jis atėjo per anksti. Atsiprašyk kliento, paliepė ji, ir mandagiai atidėk susitikimą kitam kartui. Šiandien manęs nebetrukdyk.

Kol kas pinigai buvo paskirstyti dviejuose bankuose: Panamoje ir ofšoriniame holdingo treste Bermuduose. Pirmuoju faksu ji įgaliojo skubiai pervesti pinigus iš Panamos į banką Antigvoje. Antruoju faksu juos išsklaidė Didžiojo Kaimano bankuose. Trečiasis faksas ištraukė pinigus iš Bermudų ir nusodino Bahamose.

Rio laiku beveik dvi valandos. Europos bankai dar nedirba, todėl keletą valandų, kol kitame pusrutulyje bankai atsidarys, pinigus teks palikti Karibuose.

Danilo nurodymai buvo aiškūs, tačiau bendro pobūdžio. Smulkmenas jis paliko jos nuožiūrai. Kur pinigus pervesti pirmiausia, kiek ir kuriam bankui — visa tai Eva turėjo nuspręsti pati. Kiekvienos sumos pervedimui ji buvo sugalvojusi vis kitokią pavardę, bet Danilas to žinoti neturėjo. Jiedu daugelį kartų repetavo, kaip skirstyti pinigus, tačiau į smulkmenas nesigilindavo.

Danilas neturėjo žinoti, kur bus pervedami pinigai. Tik Eva. Tokiomis ypatingomis aplinkybėmis kaip šios, ji turėjo neribotą laisvę elgtis su pinigais taip kaip išmanys. Jos sritis buvo prekybos teisė. Dažniausiai konsultuodavo brazilus verslininkus, norinčius plėtoti verslą Jungtinėse Valstijose arba Kanadoje. Ji gerai išmanė užsienio rinką, valiutas ir bankininkystę, o Danilas išmokė ją, kaip išslapstyti pinigus pasaulio bankuose.

Ji dar kartą žvilgtelėjo į laikrodį. Nuo skambučio iš Ponta Poros praėjo daugiau kaip valanda.

Siunčiant dar vieną faksą vėl sučirškė telefonas. Žinoma, tai Danilas — galų gale, tuoj papasakos kokią nors neįtikimą istoriją ir šitiek darbo bus padaryta veltui. Gal tai buvo tik repeticija, gal jis tik norėjo ją išbandyti ypatingomis aplinkybėmis. Tačiau šitaip jis niekad nežaisdavo.

Skambino partneris, gerokai sunerimęs, jog ji vėluojanti jau į antrą susitikimą. Ji paskubomis atsiprašė ir grįžo prie fakso.

Įtampa kas minutę augo. Iš Danilo — nė žodžio. Į skambučius neatsiliepia. Jeigu iš tikrųjų jie jį surado, tuomet ilgai nelaukę bandys prakalbinti.

To ji bijojo labiausiai. Todėl taip skubėjo.

Pusantros valandos. Tikrovė visu svoriu užgulė jos pečius. Danilas tikrai pakliuvo į jų nagus, nes iš anksto jai nepranešęs niekuomet šitaip nepražūdavo. Itin kruopščiai planuodavo išvykas, visą laiką baiminosi net menkiausio šešėlio. Baisiausias jųdviejų įsivaizduotas košmaras akimirksniu tapo tikrove.

Iš mokamo telefono aparato vestibiulyje Eva paskambino buto šeimininkui, norėdama pasitikrinti, ar niekas nebuvo užėjęs į jos butą Leblono gatvėje, gražiųjų ir turtingųjų gyvenamoje pietinėje Rio de Žaneiro dalyje. Jis atsakė nieko nematęs ir pažadėjo stebėti. Paskui paskambino į Biloksio FTB Misisipės valstijoje. Tvardydamasi kiek įstengė ramesniu balsu ir kuo sklandesne amerikietiška tartimi paaiškino, jog tai skubu. Laukė žinodama, kad nuo šios akimirkos kelio atgal nebėra.

Danilas pagrobtas. Galų gale praeitis jį prisivijo.

— Alio, — balsas ragelyje pasigirdo taip aiškiai, lyg iš gretimo kvartalo.

— Agentas Džošua Kateris?

— Taip.

Akimirką patylėjusi paklausė:

— Ar jūs atsakingas už Patriko Lanigano paiešką?

Puikiai žinojo, kad jis.

Kitame gale pauzė:

— Taip. O kas skambina?

Per tris minutes jie gali susekti, jog skambina iš Rio, bet jos tikrai nerastų — paskęstų dešimt milijonų gyventojų turinčio miesto skambučių jūroje. Tačiau ji vis tiek nervinosi.

— Skambinu iš Brazilijos, — atsakė, kaip buvo sutarta. — Patriką pagrobė.

— Kas? — paklausė Kateris.

— Galiu pasakyti pavardę.

— Tai sakykit, — staiga sudirgusiu balsu nukirto Kateris.

— Džekas Stefanas. Pažįstat jį?

Pauzė, Kateris stengiasi prisiminti:

— Ne. Kas jis?

— Privatus seklys iš Vašingtono. Jis jau ketverius metus ieško Patriko.

— Tai sakot, pagrobė?

— Taip. Jo samdiniai.

— Kur?

— Čia. Brazilijoje.

— Kada?

— Šiandien. Jį gali nužudyti.

Akimirką pagalvojęs Kateris paklausė:

— Ką dar galėtumėt pasakyti?

Ji padiktavo Stefano telefono numerį Vašingtone ir padėjusi ragelį išėjo į gatvę.

Atidžiai pervertęs iš Denio namų atgabentus popierius Gajus nustebo tarp jų neradęs nė menkiausio pinigų pėdsako. Mėnesiniame banko pranešime atsispindėjo tik trijų tūkstančių dolerių likutis. Ne tokios sumos jie ieškojo. Vienintelis indėlis — tūkstančio aštuonių šimtų dolerių suma, o išleista mažiau kaip tūkstantis. Denis taupus. Mokesčiai už elektrą ir telefoną nesumokėti, tačiau terminas dar nepraėjęs. Kitos smulkesnės sąskaitos sumokėtos.

Vienas Gajaus vyrukų sąskaitoje patikrino telefonų numerius, kuriais Denis skambino, tačiau nieko įdomaus nepastebėjo. Kitas išnaršė kietąjį kompiuterio diską, bet netruko išsiaiškinti, jog Denis nėra kompiuterių aistruolis. Jame buvo tik ilgas kelionių po tolimus Brazilijos kraštus aprašymas. Paskutinis įrašas padarytas maždaug prieš metus.

Tai, kad jo namuose rado tiek mažai dokumentų, jiems atrodė įtartina. Tik vienas banko pranešimas? Argi dar yra žemėje žmonių, kurių namuose tebūtų vieno mėnesio banko ataskaita? O kur kitos? Denis tikrai kur nors turi slėptuvę, žinoma, ne namuose. Tas, kuris slapstosi, kaip tik šitaip ir padarytų.

Sutemus Denį išrengė, paliko tik su aptemptomis medvilninėmis glaudėmis. Nutraukė purvinus sportbačius ir prakaito prisigėrusias kojines, po kuriomis baltos pėdos tamsoje švytėte švytėjo — aišku, gymio tamsumas netikras. Paguldė šalia lovos ant poros centimetrų storio fanerinės plokštės su išgręžtomis skylėmis perverti nailoninei virvei, kuria prie plokštės jį tvirtai pririšo ties pėdoms, keliais, liemeniu, krūtine, priveržė riešus. Ant kaktos pritvirtino juodą plastikinį diržą. Tiesiai virš jo veido pakibo intraveninės lašelinės maišelis. Vamzdeliu jis buvo prijungtas prie kairiojo riešo venos.

Kad pabustų, į kairę ranką jam vėl suleido vaistų. Ėmęs tankiau kvėpuoti atsimerkė ir paraudusiomis, degančiomis akimis kurį laiką žvelgė į lašelinės maišelį. Šalia išdygo gydytojas brazilas ir, netaręs nė žodžio, į kairiąją Denio ranką įbedė adatą. Jam suleido natrio tiopentalio — bjauraus preparato, kuris kartais vartojamas žmogui prakalbinti. Jeigu belaisvis turi ką pasakyti, „tiesos serumas“ veikia gerai. Tačiau tobulai veikiančių „prakalbinamųjų“ dar niekas neišrado.

Praėjo penkios minutės. Jis pamėgino pasukti galvą, bet neįstengė. Žvilgsniu tegalėjo aprėpti vos po porą žingsnių į abi puses. Kambaryje buvo tamsu, tik kažkur už jo kampe degė maža švieselė.

Kažkas pravėrė ir vėl uždarė duris. Gajus įėjo vienas. Žengė tiesiai prie Denio, atsirėmė pirštais į faneros plokštę ir tarė:

— Sveikas, Patrikai.

Patrikas užsimerkė. Danilas Silva pasitraukė visiems laikams. Staiga jis pasijuto tarsi netekęs seno ištikimo draugo. Su Danilu dingo ir kuklus gyvenimas Rua Tiradentės gatvėje; maloniai ištarti žodžiai „Sveikas, Patrikai“ nuplėšė taip ilgai puoselėtąjį slėpusią uždangą.

Ketverius metus jis vaizdavosi, kaip jausis sugautas. Ar jam palengvės? Jausis teisingai nubaustas? Baiminsis gresiančios bausmės?

Nieko panašaus nenutiko. Dabar jis gulėjo sukaustytas siaubo. Beveik visiškai nuogas, pririštas it gyvulys jis suprato, jog prieš akis — kelios nepakeliamų kankinimų valandos.

— Ar girdi, Patrikai? — paklausė Gajus, įdėmiai žvelgdamas iš viršaus.

Patrikas šyptelėjo. Nejautė noro šypsotis, bet vis tiek nevalingai šypsojosi. Jam tai atrodė keista.

Gajus pastebėjo, jog vaistai ima veikti. Natrio tiopentalis — greitai veikiantis barbitūratas, reikalaujantis ypatingo tikslumo. Labai sudėtinga suleisti jo kaip tik tiek, kiek reikia, kad tardomo žmogaus sąmonė priblėstų ir jį būtų galima nesunkiai palaužti. Pernelyg mažai — nieko neišpeši, per daug — tardomasis „išsijungs“.

Vėl prasivėrė ir užsidarė durys. Į kambarį įėjo dar vienas amerikietis, tačiau Patrikas negalėjo jo matyti.

— Miegi jau trys dienos, Patrikai, — tarė Gajus. Tiesą sakant, tik penkias valandas, bet iš kur Patrikui tą žinoti. — Gal išalkai, nori gerti?

— Gerti, — ištarė Patrikas.

Atsukęs nedidelį buteliuką, šlakeliu mineralinio vandens Gajus suvilgė jo lūpas.

— Ačiū, — padėkojo Patrikas ir vėl nusišypsojo.

— Nori valgyt? — paklausė Gajus.

— Ne. Ko jums iš manęs reikia?

Gajus lėtai pastatė buteliuką ant stalo ir pasilenkė virš Patriko veido:

— Pirmiausia, Patrikai, kai ką išsiaiškinkim. Kol miegojai, patikrinom tavo pirštų atspaudus. Mes žinom, kas tu, todėl apsiekim be išsisukinėjimų.

— Ir kas gi aš? — vėl šyptelėdamas paklausė Patrikas.

— Patrikas Laniganas.

— Iš kur aš?

— Iš Biloksio, Misisipės valstijos. Gimęs Naujajame Orleane. Baigei teisę Tulane. Turi žmoną, šešerių metukų dukrytę. Jau ketveri metai, kai dingęs be žinios.

— Pataikei. Aš.

— Sakyk, Patrikai, ar matei, kaip tave laidojo?

— Ar tai nusikaltimas?

— Ne. Tik žmonės kalba.

— Taip, mačiau. Net susijaudinau. Nežinojau, kad turiu tiek draugų.

— Štai kaip. O kur slapsteisi po savo laidotuvių?

— Tai vienur, tai kitur.

Kairėje išniro šešėlis ir kažkieno ranka pataisė vožtuvėlį lašelinės maišelio apačioje.

— Kas tai? — paklausė Patrikas.

— Kokteilis, — atsakė Gajus galvos mostu parodydamas anam sėdėti kampe.

— Patrikai, kur padėjai pinigus? — šypsodamasis paklausė Gajus.

— Kokius pinigus?

— Tuos, kuriuos paėmei.

— A, tuos, — atsiduso Patrikas. Užsimerkė, kūnas suglebo. Po kelių sekundžių krūtinė ėmė kilnotis lėčiau.

— Patrikai, — pajudino jį už rankos Gajus. Nereaguoja. Užmigo.

Jie tuoj sumažino dozę ir laukė.

Susipažinti su Džeko Stefano asmens byla FTB neužėmė daug laiko: buvęs Čikagos detektyvas, du kriminologijos mokslo laipsniai, anksčiau gainiojęsis stambių premijų profesionalus snaiperis, savamokslis paieškų ir špionažo magistras, šiuo metu vadovauja miglotos reputacijos firmai Vašingtone, kuri, matyt, už milžiniškus atlygius imasi dingusiųjų paieškos ir siūlo brangiai apmokamas šnipinėjimo paslaugas.

FTB duomenų apie Patriką Laniganą buvo aštuonios sunkios dėžės. Viena byla nuosekliai plaukė iš kitos. Žmonių, norinčių Patriką surasti ir pargabenti namo, netrūko. Kaip tik tam Stefanas ir buvo pasamdytas.

Jo firma „Edmundas ir partneriai“ buvo įsikūrusi K gatvėje už šešių kvartalų nuo Baltųjų rūmų, viršutiniame niekuo neišsiskiriančio pastato aukšte. Du agentai liko laukti vestibiulyje prie lifto, kiti du įėjo į Stefano priimamąjį. Vos prasibrovė pro apkūnią sekretorę, kuri primygtinai aiškino, esą Stefanas šiuo metu labai užsiėmęs. Už stalo jis sėdėjo vienas ir telefonu linksmai su kažkuo šnekučiavosi. Įsiveržę į kabinetą kyštelėjo jam savo pažymėjimus. Šypsena veide bemat išblėso.

— Kas čia, po velnių, dedasi? — riktelėjo Stefanas.

Ant sienos už jo darbo stalo puikavosi smulkus pasaulio žemėlapis su žalių žemynų fone raudonai žybsinčiais taškeliais. Kuris iš jų Patrikas?

— Kas jus pasamdė ieškoti Patriko Lanigano? — paklausė Agentas Numeris Vienas.

— Tai konfidencialu, — burbtelėjo Stefanas. Seno policininko neįbauginsi.

— Šiandien popiet mums skambino iš Brazilijos, — tarė Agentas Numeris Du.

Ir man, pagalvojo suglumęs Stefanas, žūtbūt stengdamasis atrodyti ramus. Tačiau žioptelėjo, pečiai nusviro, o galvoje pašėlusiu greičiu sukosi įvairiausios spėlionės, ko šiedviem akiplėšoms čia reikia. Apie užsakymą niekam, išskyrus Gajų, jis neminėjęs. Gajumi galima visiškai pasikliauti — tikrai su niekuo kitu nesikalbėtų, ypač su FTB. Ne, tikrai ne jis.

Gajus jam skambindavo mobiliuoju telefonu iš kalnų Rytų Paragvajuje. Jo skambučių perimti neįmanoma.

— Girdit? — griežtai paklausė Numeris Du.

— Taip, — atsakė jis, bet jautėsi lyg apkurtęs.

— Kur Patrikas? — paklausė Numeris Vienas.

— Tikriausiai Brazilijoj.

— Kur Brazilijoj?

Stefanas teįstengė gūžtelėti pečiais:

— Nežinau. Šalis didelė.

— Turim orderį jį suimti, — tarė Numeris Vienas, — jis mūsų.

Stefanas dar kartą gūžtelėjo pečiais, tik šįkart atsainiai, tarsi norėtų pasakyti: „Na ir kas?“

— Atiduokit jį mums, — pareikalavo Numeris Du, — ir tuoj pat.

— Niekuo negaliu padėti.

— Meluojat, — šiurkščiai atrėžė Numeris Vienas.

Sustoję priešais jiedu iš viršaus nuvėrė Stefaną nuožmiais žvilgsniais. Toliau kalbėjo Agentas Numeris Du:

— Vestibiulyje, gatvėje, už kiekvieno kampo, prie namų Folsčerče, — visur mūsų žmonės. Seksim kiekvieną jūsų žingsnį, kol negausim Lanigano.

— Gerai. O dabar išeikit.

— Ir neskriauskit jo, supratot? Jeigu jam kas nors atsitiks, jus griebsim iš karto.

Jiems išėjus Stefanas uždarė kabineto duris. Langų jame nebuvo. Atsistojo priešais žemėlapį. Brazilijoje žybčiojančios trys raudonos švieselės staiga tapo bevertės. Jis liūdnai palingavo galvą.

Sugaišta tiek laiko, tiek pinigų paklota, kol jį susekė.

Tam tikruose sluoksniuose jo firma garsėjo dar ir sugebėjimu gerai paslėpti pinigus. Kol kas niekas jo nepričiupo. Stefano keliai niekam nebuvo žinomi.

3

Dar viena injekcija — kad atsigautų. Po to kita — kad nervai būtų jautresni.

Staiga durys su trenksmu atsidarė, kambarys nušvito ir prisipildė žmonių balsų. Visi atrodė užsiėmę, visi turėjo kažkokį tikslą ir kiekvienas savaip čia buvo svarbus. Gajus įsakinėjo, kažkas vogravo portugališkai.

Patrikas atsimerkė, užsimerkė. Paskui dar kartą atsimerkė, nes ėmė veikti vaistai. Aplink sukiojosi vyrai, visi kažką dirbo. Vienas be didelių skrupulų nuplėšė jo glaudes, ir Patrikas visų akivaizdoje liko gulėti nuogas. Sudūzgė elektrinis skustuvas ir ėmė skausmingai slankioti per krūtinės, kirkšnių, šlaunų ir blauzdų odą. Patrikas prikando lūpą, susiraukė. Pašėlusiai dunksėjo širdis, tačiau tai tebuvo niekai palyginti su tuo, kas jo laukė.

Gajus kol kas jam nieko nedarė, tačiau akimis sekė kiekvieną judesį.

Patrikas tylėjo, bet viršum jo veido sušmėžavo kažkieno rankos ir užklijavo burną plačia izoliacine sidabro spalvos juosta — šiaip, dėl visa pikta. Nuskustų vietų odą sugnybo šaltais elektrodais, jis nugirdo, kaip kažkas ištarė žodį „srovė“. Paskui elektrodus prie odos pritvirtino lipnia juosta. Jį varstė aštrus skausmas, kaip jam atrodė, aštuoniose ar devyniose kūno vietose. Siaubingai išsigando. Tamsoje virš savęs juto judančias rankas. Lipni juosta smarkiai tempė odą.

Kampe du ar trys vyrai derino kažkokį įrenginį, kurio Patrikas nematė, o paskui jo kūną it Kalėdų eglutę apraizgė laidais.

Jie manęs nežudys, vis kartojo mintyse, tačiau pagalvojus apie tai, kas artimiausiu metu jo laukia, mirtis atrodė kaip išsigelbėjimas. Pastaruosius ketverius metus šis košmaras vaizduotėje jį persekiojo tūkstančius kartų. Meldėsi, kad taip nenutiktų, tačiau visą laiką žinojo, jog to neišvengs. Visą laiką jautė juos netoliese, tūnančius kažkur šešėlyje, sekančius jo pėdomis, papirkinėjančius, ieškančius jo po kiekvienu akmeniu.

Patrikas visąlaik tą žinojo. Eva buvo pernelyg naivi.

Jis užsimerkė ir, kol jie ruošė savo prietaisus darbui, mėgino nusiraminti, stengdamasis suvaldyti savo mintis. Nuo vaistų smarkiai padažnėjo pulsas, perštėjo odą.

Nežinau, kur pinigai. Nežinau, kur pinigai, vos nešaukė jis balsu. Ačiū Dievui, burna užklijuota. Nežinau, kur pinigai.

Evai jis skambindavo kasdien tarp ketvirtos ir šeštos vakaro. Kasdien. Kiekvieną savaitės dieną. Be jokios išimties, jeigu jo planai nesikeisdavo. Tvaksinčia širdimi jautė, jog dabar Eva bus jau pervedusi pinigus kitur, jog jie saugiai išslapstyti įvairiuose pasaulio bankuose. Jis tikrai nežino, kur pinigai.

Bet ar jie patikės?

Durys vėl atsidarė ir du ar trys vyrai išėjo. Šurmulys aplink fanerinį jo lopšį aprimo. Netrukus įsivyravo tyla. Atsimerkęs pamatė, jog nebėra lašelinės.

Iš viršau į jį žvelgė Gajus. Timptelėjęs už kampučio nuplėšė nuo burnos izoliacinę juostą — kad Patrikas galėtų kalbėti, jei kartais užsimanytų.

— Ačiū, — padėkojo Patrikas.

Kairėje vėl išdygo gydytojas brazilas ir įbedė adatą į kairę Patriko ranką. Skystis ilgame švirkšte tebuvo paspalvintas vanduo, bet iš kur Patrikui tą žinoti?

— Kur pinigai, Patrikai? — paklausė Gajus.

— Neturiu jokių pinigų, — atsakė Patrikas. Skaudėjo prispaustą prie plokštės galvą. Kaktą smarkiai veržianti plastikinė juosta buvo įkaitusi. Jis jau seniai gulėjo nejudėdamas.

— Tu man pasakysi, Patrikai. Būtinai pasakysi. Dabar arba leisgyvis papasakosi po dešimties valandų. Neapsunkink sau gyvenimo.

— Aš nenoriu mirti, — ištarė Patrikas žvelgdamas baimės kupinomis akimis. Jie manęs nenužudys, kartojo mintyse.

Iš už Patriko galvos paėmęs kažkokį nesudėtingą, bjaurų daikčiuką Gajus pakėlė jam prie akių. Tai buvo chromuota svirtelė su juodu guminiu antgaliu, pritvirtinta prie kvadratinės kaladėlės su dviem iš jos išeinančiais laidais.

— Žiūrėk, — tarė Gajus, tarsi Patrikas galėtų jo nematyti. — Kai svirtelė pakelta, srovės nėra, — nykščiu ir smiliumi lengvai nuėmęs guminį antgalį ėmė lėtai leisti svirtelę žemyn. — Bet kai ji prisiliečia štai čia, prie šios plokštelės, grandinė užsidaro ir srovė laidais patenka į elektrodus, prikabintus prie tavo kūno. — Jis sustabdė svirtelę per kelis centimetrus nuo plokštelės. Patrikui užgniaužė kvapą. Kambaryje buvo tylu.

— Ar nori sužinoti, kaip būna, kai gauni šoką? — paklausė Gajus.

— Ne.

— Tuomet kur pinigai?

— Nežinau. Prisiekiu.

Iškėlęs daikčiuką per trisdešimt centimetrų nuo Patriko nosies Gajus nuleido svirtelę prie kontakto. Šokas buvo staigus ir siaubingas. Visą kūną nutvilkė karštis. Patrikas trūktelėjo, nailoninės virvės įsitempė. Stipriai užsimerkęs, sukandęs dantis stengėsi nerėkti, bet neatlaikė, ir iš gerklės išsiveržęs šaižus riksmas perskrodė trobelę.

Atleidęs svirtelę Gajus luktelėjo keletą sekundžių, kol Patrikas atgaus kvapą ir atsimerks, tuomet tarė:

— Tai silpniausia srovė, pirmas lygis. O jų yra penki. Jei reikės, panaudosiu visus. Aštuonios penkto lygio sekundės, ir tau galas, tik nenorėčiau to griebtis. Girdi, Patrikai?

Kūną nuo krūtinės iki kulkšnių vis dar degino skausmas. Širdis plakė kaip pašėlusi, jis greitosiomis iškvėpė.

— Ar girdi? — pakartojo Gajus.

— Taip.

— Juk taip nesunku. Pasakyk, kur pinigai, ir išeisi iš čia gyvas. Nuvešim tave į Ponta Porą ir gyvenk kaip išmanai. FTB tavęs tikrai neįduosim.

Žaisdamas svirtele Gajus patylėjo, kad būtų įspūdingiau, ir tęsė:

— Bet jeigu tylėsi, tai gyvas iš čia neištrūksi. Supranti, Patrikai?

— Taip.

— Gerai. Kur pinigai?

— Prisiekiu, tikrai nežinau. Pasakyčiau, jeigu žinočiau.

Netaręs nė žodžio Gajus vėl nuleido svirtelę ir srovė nutvilkė kūną it verdanti rūgštis.

— Nežinau! — išgąstingai suriko Patrikas, — Prisiekiu, nežinau. Gajus atleido svirtelę ir luktelėjęs, kol Patrikas atsigaus, ramiai paklausė:

— Kur pinigai?

— Prisiekiu, tikrai nežinau.

Trobelę perskrodė dar vienas riksmas. Išsprūdęs pro atvirus langus nuaidėjo tarpekliu ir užgeso džiunglėse.

Butas Kuritiboje buvo netoli oro uosto. Eva paprašė taksi vairuotojo palaukti gatvėje. Nedidelį kelioninį krepšį palikusi bagažinėje, pasiėmė tik storą portfelį.

Liftu pakilo į devintą aukštą. Koridoriuje buvo tamsu ir tuščia. Beveik vienuolikta vakaro. Ji ėjo lėtai, dairydamasi į šalis. Atsirakinusi buto duris, kitu raktu greitai išjungė signalizaciją.

Bute Danilo nebuvo. Ji ir nesitikėjo jį čia rasti, tačiau vis tiek nusiminė. Telefono atsakiklyje — jokios žinutės. Jokio ženklo, kad čia apskritai jo būta. Ją apėmė siaubas.

Laiko nebuvo, nes tie, kurie sučiupo Danilą, galėjo čia atsirasti bet kurią akimirką. Kad ir tiksliai žinojo, ką daryti, dirbo pamažu, tarsi prisiversdama. Bute buvo tik trys kambariai, todėl viską susirado greitai.

Jai reikalingi dokumentai gulėjo užrakinti valgomojo spintelėje. Ištraukusi tris sunkius stalčius išėmė dokumentus ir tvarkingai sukrovė juos į dailų odinį lagaminą, kuris buvo spintelėje šalimais. Dauguma dokumentų buvo finansinės ataskaitos. Tvarkant tokį didelį turtą jų turėtų būti kur kas daugiau, tačiau jiedu stengėsi palikti kuo mažiau pėdsakų. Kas mėnesį jis čia atveždavo banko ataskaitas ir sunaikindavo senąsias.

Nuo šiol Danilas nebežinos, kur jo dokumentai.

Vėl įjungusi signalizaciją paskubomis išėjo niekieno nepastebėta. Apsistojo nedideliame viešbutyje miesto centre netoli Šiuolaikinio meno muziejaus. Azijos bankai dar dirba, o Ciūriche jau keturios. Išėmusi nedidelį fakso aparatą prijungė prie kambario telefono. Visa nedidelė lova netrukus buvo nuklota popieriais — pavedimais ir pinigų pervedimo įgaliojimais.

Jautėsi pavargusi, tačiau dabar apie miegą negalėjo būti nė minties. Danilas sakė, jog tikriausiai jie jos ieškos. 1 namus važiuoti negalima. Nuo pinigų dabar ji mintimis peršoko prie jo. Ar gyvas? Jei gyvas, tai ar smarkiai jį kankina? Ką spėjo jiems pasakyti, kokia kaina?

Nubraukusi ašaras vėl ėmėsi dokumentų. Ne laikas ašaroti.

Geriausių rezultatų kankinant pasiekiama po trijų dienų. Pamažu galima palaužti net ir tvirčiausią valią. Skausmas nepasimiršta, o kol auka laukia kito smūgio, tik stiprėja. Trys dienos — ir dauguma tardomųjų visiškai palūžta.

Gajus tiek laiko neturėjo. Jo kalinys buvo ne karo belaisvis, o FTB ieškomas JAV pilietis.

Apie vidurnaktį jie trumpam paliko Patriką vieną pasikankinti ir pamąstyti apie antrąjį raundą. Jis buvo smarkiai suprakaitavęs, oda raudona nuo srovės ir karščio. Prie krūtinės per smarkiai pritvirtintas elektrodas išdegino žaizdą, iš po jį prilaikančios lipnios juostos sunkėsi kraujas. Šnopuodamas jis laižė sukepusias, suskeldėjusias lūpas. Nailoninė virvė iki kraujo nutrynė riešų ir čiurnos odą.

Grįžęs vienas Gajus atsisėdo ant šalia pastatytos kėdės. Kurį laiką buvo tylu, girdėjosi tik Patriko šnopavimas. Jis gulėjo kietai užsimerkęs.

— Tu labai užsispyręs, — pagaliau prašneko Gajus.

Tyla

Per pirmąsias dvi valandas nieko iš jo neišgavo. Kad ir kaip kamantinėjo, šis vis kartojo nežinąs, kur pinigai. Ar apskritai jie yra? Yra, kartojo jis. Kur jie? Nežino.

Patirties kankinimų srityje Gajui trūko. To jį išmokė vienas specialistas — tikras išsigimėlis, kuris, matyt, jausdavo malonumą kankindamas. Dar buvo skaitęs kažkokį apgraibomis parašytą vadovėlį, tačiau pasipraktikuoti nespėjo.

Dabar, kai Patrikas žinojo, koks siaubas jo laukia, būtinai reikėjo jį prakalbinti.

— Kur buvai per savo laidotuves? — paklausė Gajus.

Patriko raumenys kiek atsileido. Galų gale jo nebeklausinėja apie pinigus. Dvejodamas susimąstė. Kas gi čia blogo? Jį sučiupo. Galima ir papasakoti. Jeigu apie save viską išklos, gal jie susilpnins srovę.

— Biloksyje.

— Slapsteisi?

— Žinoma.

— Ir žiūrėjai, kaip tave laidoja?

— Taip.

— Iš kur?

— Iš medžio, pro žiūronus, — kalbėjo neatsimerkdamas, sugniaužtais kumščiais.

— O kur slapsteisi po to?

— Mobilyje.

— Vienoje iš savo slėptuvių?

— Taip, turėjau keletą.

— Kiek laiko ten slapsteisi?

— Apie porą mėnesių.

— Ilgokai, a? Kur apsistodavai?

— Pigiuose moteliuose. Ilgai neužsibūdavau. Plaukiojau po Meksikos įlanką. Gyvenau Destine. Panama Siti Byče. Paskui grįžau į Mobilį.

— Pakeitei išvaizdą.

— Aha. Nusiskutau, nusidažiau plaukus, numečiau dvidešimt kilogramų.

— Mokeisi kalbų?

— Portugalų.

— Vadinasi, ketinai apsigyventi čia?

— Kur čia?

— Tarkim, Brazilijoje.

— Aišku. Maniau, kad čia įmanoma pasislėpti.

— Kur gyvenai išvažiavęs iš Mobilio?

— Toronte.

— Kodėl ten?

— Reikėjo juk kažkur gyventi. Ten gerai.

— Naujus dokumentus gavai Toronte?

— Aha.

— Ir Danilu Silva tapai Toronte?

— Aha.

— Toliau mokeisi kalbos.

— Aha.

— Dar labiau sublogai?

— Aha. Numečiau dar penkiolika, — atsakinėjo užsimerkęs, stengdamasis pamiršti skausmą arba nors akimirką su juo susigyventi. Elektrodas ant krūtinės smilko, žaizda gilėjo.

— Kiek laiko ten gyvenai?

— Tris mėnesius.

— Vadinasi, iš ten išvažiavai devyniasdešimt antrųjų liepą?

— Panašiai.

— Kur?

— Į Portugaliją.

— Kodėl?

— Reikėjo kur nors važiuoti. Ten gražu. Nematytas kraštas.

— Kiek laiko ten gyvenai?

— Porą mėnesių.

— O paskui?

— San Paule.

— Kodėl?

— Dvidešimt milijonų gyventojų. Lengva pasislėpti.

— Kiek laiko ten gyvenai?

— Metus.

— Papasakok, ką veikei?

Pajudinęs pėdas Patrikas giliai įkvėpė ir susiraukė iš skausmo. Vėl nurimo.

— Slapsčiausi. Pasisamdžiau kalbos mokytoją. Netekau dar kelių kilogramų. Apsistodavau tai vienur, tai kitur.

— Kur padėjai tuos pinigus?

Pauzė. Raumenys virptelėjo. Kur toji nelaiminga chromuota svirtelė? Ar negalėtų jis dar nors valandėlę pamiršti tuos pinigus?

— Kokius pinigus? — paklausė jis, vis dar vildamasis stebuklo.

— Baik, Patrikai. Devyniasdešimt milijonų dolerių, kuriuos pavogei iš savo firmos kliento.

— Juk sakiau. Apsirikot.

Gajus kažką šūktelėjo durų pusėn, jos atsilapojo ir vidun sugarmėjo visi amerikiečiai. Į Patriko veną suleidęs dar porą švirkštų gydytojas brazilas išėjo. Du puolė prie kampe stovinčio aparato, įjungė magnetofoną. Susierzinęs, įsiutęs Gajus palinko virš Patriko, chromuotą svirtelę laikydamas vertikalioje padėtyje ir tvirtai apsisprendęs jį nužudyti, jeigu tylės.

— Pinigai buvo pervesti į firmos sąskaitą užsienio banke Nasau. Lygiai dešimtą penkiolika Rytų laiku. Tūkstantis devyni šimtai devyniasdešimt antrųjų metų kovo dvidešimt šeštąją, keturiasdešimt penkios dienos po tavo žūties. Ten buvai tu, Patrikai, sportiškas, įdegęs, apsimetęs kitu žmogumi. Turime nuotraukas, padarytas iš to, ką nufilmavo banko apsaugos kamera. Pakišai tobulai suklastotus dokumentus. Vos gauti pinigai iš sąskaitos tuoj pat dingo. Juos pervedei į Maltą. Tu juos pavogei, Patrikai. Kur jie? Pasakyk, ir liksi gyvas.

Patrikas paskutinįsyk žvilgtelėjo į Gajų, į svirtelę, tuomet stipriai užsimerkė, sukaupė jėgas ir tarė:

— Prisiekiu, nežinau, apie ką kalbat.

— Patrikai, Patrikai...

— Ne, nereikia! — maldavo jis. — Ne!

— Patrikai, čia tik trečias lygis. Pusiaukelė į anapus, — nuspaudęs svirtelę Gajus žvelgė į konvulsijų tampomą kūną.

Patrikas nebegalėjo užgniaužti riksmo, kuris nuaidėjo taip šaižiai ir siaubingai, jog verandoje sėdėjęs Osmaras su brazilais sustingo. Jų pokalbis tamsoje nutrūko. Kažkuris tyliai meldėsi.

Už šimto metrų prie kelio budėjęs brazilas stebėjo, ar kas neatvažiuoja. Svečių niekas čia nelaukė. Daugelį mylių aplinkui nebuvo jokios gyvenvietės. Pasikartojus riksmui jis taip pat sukalbėjo trumpą maldelę.

4

Ketvirtas ar penktas kaimynų skambutis išvedė ponią Stefano iš pusiausvyros ir privertė Džeką pasakyti žmonai tiesą. Trys gatvėje prie automobilio stoviniuojantys vyrai tamsiais kostiumais buvo FTB agentai. Jam teko paaiškinti žmonai, kodėl jie slankioja aplink jų namus. Pažeisdamas profesinę etiką, apie Patriką papasakojo beveik viską. Paprastai ponia Stefano jo neklausinėdavo. Ji nesidomėjo, ką vyras veikia darbe, tačiau ką apie juos pagalvos kaimynai, jai buvo ne vis vien. Juk tai Folsčerčas, netruks pasklisti kalbos.

Ji atsigulė vidurnaktį. Džekas snūduriavo ant sofos valgomajame, kas pusvalandį pašokdamas žvilgtelėti pro užuolaidų tarpą, ką jie ten, gatvėje, veikia. Kai trečią nakties pasigirdo durų skambutis, jis, kaip tyčia, miegojo.

Duris atidarė apsivilkęs treningais. Ten stovėjo keturiese. Vieną iš jų atpažino iš karto: Hamiltonas Džeinsas, FTB direktoriaus pavaduotojas. Antrasis gyveno už keturių kvartalų ir buvo to paties golfo klubo narys, tačiau kiti du buvo nepažįstami.

Pakvietė juos į erdvų valgomąjį, šie prisistatė. Kai ponia Stefano vienmarškinė nulipo žemyn, visi sėdėjo. Pamačiusi, kad kambarys pilnas vyrų tamsiais kostiumais, nuskubėjo atgal.

FTB vardu kalbėjo Džeinsas:

— Mes seniai ieškom Lanigano. Žvalgyba pranešė, kad jį turit. Taip ar ne?

— Ne, — lediniu balsu atsakė Stefanas.

— Turiu orderį tave suimti.

Ledas ėmė tirpti. Stefanas žvilgtelėjo į kitą agentą akmeniniu veidu.

— Kokiu pagrindu?

— Federalinio pabėgėlio slėpimas. Trukdymas tyrimui. Pats sugalvok, o mes įrašysim. Jokio skirtumo. Apsieisiu ir be teismo sprendimo. Pirmiausia į kalėjimą įgrūsiu tavo subinę, o paskui išgaudysiu ir visą firmą kartu su klientais. Pakaks paros visiems susemti. Kaltinimus sugalvosim vėliau, priklausys nuo to, gausim Laniganą ar ne. Ar aiškiai kalbu?

— Tikriausiai.

— Kur Laniganas?

— Brazilijoje.

— Man jo reikia. Tuoj pat.

Porąkart mirktelėjęs Stefanas apsisprendė. Tokiomis aplinkybėmis Laniganą geriau atiduoti. Federalai turės priemonių jį prakalbinti. Gresiant kalėjimui iki gyvos galvos, pinigai tikriausiai atsiras akimirksniu. Patrikas bus taip spaudžiamas iš visų pusių, jog privalės juos grąžinti.

Apie tai, kas ir kaip galėjo sužinoti, jog Laniganą sučiupo, Stefanas pagalvos vėliau.

— Gerai, susitarkim, — tarė Stefanas. — Per keturiasdešimt aštuonias valandas atiduodu jums Laniganą, o jūs sudeginat orderį ir paliekat mane ramybėje.

— Sutarta.

Akimirką, kol abi pusės džiaugėsi pergale, buvo tylu. Džeinsas paklausė:

— Kur jį atsiimti?

— Siųskit lėktuvą į Asunsjoną.

— Į Paragvajų? Sakei, kad jis Brazilijoj.

— Ten jis turi draugų.

— Tiek to.

Džeinsas kažką pakuždėjo bendradarbiui į ausį, ir šis išėjo.

— Ar jis sveikas? — paklausė jis Stefano.

— Aha.

— Tegu tik bus sužalotas. Rasiu nors vieną mėlynę ant kūno, iš po žemių tave iškasiu.

— Man reikia paskambinti.

Džeinsas pašaipiai šyptelėjo. Apžvelgęs sienas tarė:

— Juk čia tavo namai.

— Ar mano pokalbių klausomasi?

— Ne.

— Tikrai?

— Juk sakau, kad ne.

— Atsiprašau, — tarė Stefanas ir nuėjo į virtuvę. Ten susirado sandėliuke paslėptą mobilųjį telefoną ir, išėjęs pro galines duris, stovėdamas ant šlapios žolės dujinės lempos šviesoje paskambino Gajui.

Kai riksmas liovėsi, furgoną saugojęs brazilas išgirdo telefono skambutį. Telefonas buvo uždėtas ant priekinėje furgono sėdynėje įtaisyto maitinimo šaltinio, kurio antena styrojo puspenkto metro virš stogo. Atsiliepė angliškai ir tuoj pat bėgte šoko kviesti amerikiečio.

Iš trobelės iššokęs Gajus stvėrė ragelį.

— Ar jis kalba? — paklausė Stefanas.

— Šiek tiek. Prakalbo maždaug prieš valandą.

— Ką sužinojai?

— Pinigai yra. Jis tik nežino, kur. Juos kontroliuoja teisininkė iš Rio.

— Žinai pavardę?

— Taip. Jau ieškom. Osmaras turi savo žmonių Rio.

— Gali dar ką nors iš jo išpešti?

— Nemanau. Jis leisgyvis, Džekai.

— Palik jį ramybėj. Ar ten yra gydytojas?

— Žinoma.

— Tegu jį išgydo ir sutvarko. Ir kuo greičiau gabenk į Asunsjoną.

— Bet kodėl...

— Neklausinėk. Nėra laiko. Federalai pričiupo. Daryk, ką sakau, ir žiūrėk, kad nebūtų sužeistas.

— Sužeistas? Per penkias valandas kone pribaigiau jį.

— Daryk, kaip sakau. Sulipdyk. Apsvaigink. Vežk į Asunsjoną. Skambink man kas valandą.

— Kaip liepsi.

— Surask tą moterį.

Atsargiai pakėlę Patriko galvą, lūpas suvilgė šaltu vandeniu. Nuo riešų ir čiurnų nupjovė virves, atsargiai nuėmė lipnia juosta pritvirtintus laidus ir elektrodus. Jis trūkčiojo, raitėsi, dejuodamas kažką vapėjo, tik niekas nesuprato ką. Į gerokai subadytas venas jam suleido morfijaus, paskui silpnų migdomųjų, ir Patrikas vėl neteko sąmonės.

Auštant Osmaras Ponta Poros oro uoste jau laukė lėktuvo, kuriuo vakare turėjo pasiekti Rio. Jis susisiekė su tenykščiais savo žmonėmis. Pažadėjęs riebų kąsnį, ištraukė juos iš patalų. Dabar tikriausiai visi jau šniukštinėja gatves.

Pirmiausia ji paskambino tėvui — vos patekėjus saulei, tuo paros metu, kuriuo jis mėgaudavosi terasoje skaitydamas laikraštį ir gerdamas kavą. Jos tėvas gyveno Ipanemoje, nedideliame bute už trijų kvartalų nuo pakrantės, netoli savo mielosios Evos. Prieš trisdešimt metų statytas namas, kuriame jis gyveno, buvo seniausias tame prašmatniame Rio de Žaneiro rajone. Tėvas gyveno vienas.

Iš dukters balso suprato, jog jai kažkas atsitiko. Ji patikino, jog viskas gerai, jai nieko nenutikę ir nenutiks, bet vienas klientas staiga iškvietęs ją dviem savaitėms į Europą. Ji skambinsianti tėvui kasdien. Paaiškino, jog tas klientas keistokas ir gana įtarus, todėl tikriausiai atsiųs agentų pasidomėti jos praeitimi. Prašė neišsigąsti, sakė, jog tarptautinėje prekyboje taip pasitaiko.

Jis norėjo dar kai ko paklausti, tačiau suprato, jog atsakymų nesulauks.

Kur kas sunkiau buvo pasiaiškinti viršininkui. Išmoktas pasiteisinimas skambėjo įtikinamai, tačiau jame buvo nemažai spragų. Vėlai vakare jai paskambinęs naujas klientas, kurį jai perdavęs amerikietis teisininkas, jos bendramokslis, todėl ji turinti nedelsiant vykti į Hamburgą. Išskrisianti rytoj pirmuoju reisu. Tas klientas užsiima telekomunikacijomis ir ketina plėtoti verslą Brazilijoje.

Viršininką ji prikėlė iš miegų, todėl šis paprašė paskambinti vėliau ir viską smulkiai paaiškinti.

Tą pačią istoriją išdėstė sekretorei, visus susitikimus paprašiusi atidėti, kol sugrįš.

Iš Kuritibos išskrido į San Paulą, ten sėdo į tiesioginį Argentinos oro linijų lėktuvą, skrendantį į Buenos Aires. Pirmą kartą pasinaudojo naujuoju pasu, kurį prieš metus jai padėjo gauti Darnias. Pasą ji buvo paslėpusi bute kartu su kredito kortelėmis ir aštuoniais tūkstančiais JAV dolerių.

Dabar ji buvo Li Pires, gimusi tais pat metais, tik kitą dieną. To Danilas nežinojo — neturėjo žinoti.

Iš gimtosios šalies ji išvyko svetima pavarde.

Galėjo būti visaip. Jį galėjo nušauti užmiestyje nuolatos plėšikaujantys banditai. Pasienyje taip nutikdavo. Galėjo pagrobti šešėliai iš praeities ir nukankinę palikti džiunglėse. O gal jis prasitarė apie ją? Tuomet ji turės slapstytis visą likusį gyvenimą. Gerai nors, kad jis ją buvo įspėjęs. O gal jis nieko jiems nepasakė, ir ji galės likti Eva?

Tikriausiai Danilas vis dar gyvas. Jis sakė, kad jo nenužudys. Galbūt kankins taip, kad jis šauksis mirties, bet nužudyti jį per brangiai kainuotų. Jeigu jį sučiuptų Amerikos pareigūnai, iškiltų ekstradicijos klausimas. Lotynų Ameriką jis pasirinko kaip tik todėl, kad nuo senų laikų šių kraštų vyriausybės labai nenoriai išduoda nusikaltėlius.

Jeigu jį surado tie šešėliai, tai kankins tol, kol sužinos, kur pinigai. Smurto jis labiausiai bijojo.

Buenos Airių oro uoste ji nusnūdo, tačiau miegoti buvo neįmanoma. Ji vėl paskambino į Ponta Porą, paskui į Kuritibą.

Iš Buenos Airių nuskrido į Niujorką, o po trijų valandų — „Swiss Air“ lėktuvu į Ciūrichą.

Jį paguldė ant užpakalinės „Folksvageno“ furgono sėdynės ir ties liemeniu prisegė diržu, kad vežant mažiau kratytų. Keliai, kuriais teks važiuoti, labai gruoblėti. Jam užmovė tik sportinius šortus. Gydytojas patikrino tvarsčius: jų buvo aštuoni. Vaistais patepė žaizdas, suleido antibiotikų. Juodąjį savo krepšelį įsispraudęs tarp pėdų, gydytojas atsisėdo priešais pacientą. Patrikas pakankamai prisikentėjo. Metas juo pasirūpinti.

Dienelė kita poilsio, šiek tiek vaistų nuo skausmo — ir Patrikas atsigaus. Liks neryškūs nudegimų randeliai, bet ir tie laikui bėgant tikriausiai išnyks.

Atsigręžęs gydytojas patapšnojo jam per petį: gerai dar, kad liko gyvas.

— Baigta, — tarė priekyje sėdinčiam Gajui. Vairuotojas brazilas užvedė furgoną ir jie nurūko tolyn nuo trobelės.

Kas valandą — lygiai kas šešiasdešimt minučių — stabtelėdavo iškelti anteną, kad per kalnus Gajus galėtų prisiskambinti Stefanui, kuris savo kabinete Vašingtone sėdėjo kartu su Hamiltonu Džeinsu ir aukštu Valstybės departamento pareigūnu. Buvo tariamasi su Pentagonu.

Kas, po velnių, čia vyksta, knietėjo paklausti Gajui. Iš kur tie federalai?

Per pirmąsias šešias valandas jie tenusikapstė apie pusantro šimto kilometrų. Tarpais keliai buvo beveik nepravažiuojami. Kol prisiskambindavo į Vašingtoną, tekdavo gerokai pasikamuoti. Antrą popiet išvažiavus iš kalnų kelias pagerėjo.

Ekstradicijos klausimas keblus, todėl veltis į visa tai Hamiltonas Džeinsas nenorėjo. Buvo pasinaudota diplomatiniais svertais. FTB direktorius paskambino Prezidentūros personalo tarnybos viršininkui. Neapsieita ir be Amerikos ambasadoriaus Paragvajuje. Kai kas pažadėta, kai kam pagrasyta.

Pinigingo, apsisprendusio pasilikti šalyje įtariamojo Paragvajus neišduotų daugelį metų, o gal ir apskritai neišduotų. Šis įtariamasis pinigų neturi, neaišku net, kurioje šalyje jis slapstėsi.

Nors nenoriai, bet paragvajiečiai vis dėlto sutiko ekstradicijos nepaisyti.

Ketvirtą Stefanas liepė Gajui susirasti oro uostą Konsepsjone — nedideliame miestelyje trys valandos kelio nuo Asunsjono. Išgirdęs, kad reikės apsisukti ir važiuoti į šiaurę, vairuotojas brazilas portugališkai nusikeikė.

Konsepsjoną jie pasiekė temstant, o kol surado oro uostą — nedidelį plytų pastatą prie siauro asfaltuoto įsibėgėjimo tako — ir visai sutemo. Gajus paskambino Stefanui, šis liepė palikti Patriką furgone ir, neištraukus raktelių, pasišalinti. Gajus, gydytojas, vairuotojas ir amerikiečiai, vis gręžiodamiesi į paliktą furgoną, neskubėdami nuėjo šalin. Už šimto metrų jie susirado vietą, iš kurios niekieno nepastebėti galės matyti, kas vyksta. Praslinko valanda.

Galų gale nusileido „King Air“ su Amerikos registracijos numeriu ir nuriedėjo link mažučio terminalo. Iš lėktuvo išlipę du pilotai įėjo vidun ir netrukus prisiartino prie furgono. Atidarę dureles įsėdo ir nuvažiavo prie lėktuvo.

Atsargiai iškėlę iš furgono Patriką pernešė į turbosraigtinį lėktuvėlį. Čia jį tuojau pat perėmė Karinių oro pajėgų gydytojas.

Pilotai sugrąžino furgoną ten, kur jis stovėjo, ir po kelių minučių lėktuvas pakilo.

Asunsjone reikėjo pasipildyti degalų. Kol lėktuvas stovėjo, Patrikas atsipeikėjo, tačiau buvo pernelyg silpnas, kad atsisėstų. Jam labai skaudėjo. Gydytojas pasiūlė šalto vandens ir traškučių.

Limoje, La Pase jie vėl tūpė pasipildyti degalų. Bogotoje Patriką perkėlė į nediduką „Lear“. Šis pasipildė degalų Aruboje netoli Venesuelos pakrantės ir niekur nebenusileisdamas nuskraidino jį į JAV Karinio jūrų laivyno bazę Puerto Rike netoli San Chuano. Greitoji pagalba nuvežė jį į bazės ligoninę.

Beveik po ketverių su puse metų Patrikas vėl buvo JAV teritorijoje.

5

Juridinė firma, kurioje kadaise dirbo Patrikas, praėjus metams po laidotuvių pasiskelbė bankrutavusi. Po mirties jis buvo pagerbtas firmos blanke: Patrikas S. Laniganas, 1954–1992. Jo pavardė išspausdinta dešiniajame lapo kampe, virš asistentų pavardžių. Tuomet ėmė sklisti gandai. Netrukus kilo įtarimų, jog pinigus pasiglemžė jis. Po trijų mėnesių niekas nebetikėjo, jog Patrikas žuvo. Kai firmą ėmė spausti skolininkai, jo pavardė nuo firmos blanko išnyko.

Supančioti bankroto, likusieji keturi partneriai noromis nenoromis turėjo laikytis drauge. Tuomet, kai gerovė atrodė ranka pasiekiama, jie pasirašinėjo ipotekų ir bankų dokumentus, taigi visiems keturiems teko stoti atsakovais prieš teismą keliose beviltiškose bylose. Todėl ir pasiskelbė bankrutavę. Dingus Patrikui partneriai mėgino išsiskirti visais įmanomais būdais, tačiau niekas negelbėjo. Du iš jų tapo nepataisomais alkoholikais, gerdavo kiekvienas atskirai, užsirakinę savo kabinetuose. Kiti du, mažiau prasigėrę, gydėsi.

Jis juos apiplėšė. Pavogė jų milijonus. Pinigus, kuriuos jie švaistė, dar negavę. Šitaip gali elgtis tik teisininkai. Prašmatniai atnaujino firmos pastatą Biloksio centre, pirkosi naujus namus, jachtas, butus Karibų jūros salose. Pinigai jau plaukė į rankas, viskas buvo patvirtinta, dokumentai pasirašyti, išsiųsti mokėjimo reikalavimai; matė pinigus, užuodė jų kvapą, jautė šlamančius tarp pirštų, tačiau paskutinę akimirką viską nušvilpė žuvęs partneris.

Jis juk buvo negyvas. Palaidojoje tūkstantis devyni šimtai devyniasdešimt antrųjų vasario vienuoliktą. Guodė našlę, šlykščia jo pavarde suteršė dailųjį savo firmos blanką, o po pusantro mėnesio jis juos apvogė.

Kilo ginčai, kas dėl to kaltas. Pervesti pinigus į naują sąskaitą užsienio banke reikalavo Čarlzas Boganas, vyresnysis firmos partneris ir geležinė jos ranka. Kiek pasitarę nusprendė, jog sumanyta protingai. Devyniasdešimties milijonų, kurių trečdalis priklausė firmai, nepaslėpsi penkiasdešimt tūkstančių gyventojų teturinčiame Biloksyje. Kuriam nors banko darbuotojui išsprūs žodelis ir netrukus jau žinos visas miestas. Visi keturi susitarė saugoti paslaptį, tačiau jų užmojai buvo tokie, kad žmonės aiškiai matė juos smarkiai praturtėjus. Firma ketino įsigyti net šešiavietį lėktuvą.

Taigi dalis kaltės teko Boganui. Keturiasdešimt devynerių jis buvo vyriausias iš ketverto ir kol kas laikėsi santūriausiai. Kaip tik jis prieš devynerius metus priėmė Patriką dirbti, taigi dabar turėjo atkentėti ir už tai.

Lemtingą sprendimą rekomenduoti Patriką penktuoju partneriu priėmė Dougas Vitranas. Kiti trys jam pritarė, ir įtrauktas į firmos pavadinimą Laniganas įgijo teisę naudotis visais dokumentais. „Bogano, Replio, Vitrano, Havarako ir Lanigano juridinė konsultacija“. Didelė reklama geltonųjų puslapių skyriuje „Žala užsienyje, ekspertai“. Ekspertai ar ne, bet, kaip ir dauguma firmų, už gerą atlyginimą imdavosi visko. Daugybė sekretorių ir asistentų. Visoje pakrantėje žinomiausia ir patikimiausių politinių ryšių turinti firma.

Visi buvo įpusėję arba bebaigią ketvirtąją dešimtį. Havarakas užaugo tėvo žvejybiniame kateryje. Dabar jis troško Patriką pasmaugti savo sudiržusiomis rankomis. Replį kamavo sunki depresija, todėl iš namų jis išeidavo retai; lindėdamas tamsiame savo kabinete namo palėpėje rašydavo bylų santraukas.

Boganas ir Vitranas sėdėjo prie savo darbo stalų, kai kelios minutės po devynių į pastatą Biloksio senamiestyje Vje Marše gatvėje įžengė agentas Kateris. Nusišypsojęs priimamojo sekretorei paklausė, ar yra kuris nors iš teisininkų. Klausimas buvo visiškai pagrįstas: žmonės kalbėjo, jog tuos girtuoklius retai kada rasi darbo vietoje.

Sekretorė palydėjo jį į nedidelį pasitarimų kambarį ir pasiūlė kavos. Pirmasis įžengė Vitranas. Atrodė nuostabiai tvarkingas ir blaivus. Netrukus įėjo ir Boganas. Maišydami cukrų ėmė šnekučiuotis apie orą.

Po to, kai su pinigais dingo Patrikas, Kateriui tokie apsilankymai tapo įpročiu. Jis papasakodavo partneriams bylos naujienas ir netrukus tapo gerųjų pažįstamu, tik gerų žinių iš jo vis nesulaukdavo. Slinko mėnesiai, metai. Kateris užsukdavo vis rečiau, bet atsisveikindamas vis kartodavo: Patriko — nė kvapo. Paskutinį kartą Kateris lankėsi firmoje beveik prieš metus.

Taigi jie pamanė, jog ir šįkart tai tik mandagumo vizitas: matyt, mieste turėjo kokių nors reikalų, užsimanė kavos, tai ir užsuko pas juos trumpam paplepėti.

— Patrikas atsirado, — tarė Kateris.

Čarlis Boganas užsimerkė ir plačiai išsižiojo, parodydamas visus kiek turi dantis.

— O Dieve! — sušuko jis, rankomis užsidengdamas veidą. — O Dieve.

Vitranas taip pat žioptelėjo ir atsilošė. Niekaip negalėdamas patikėti tuo, ką išgirdęs, įsmeigė žvilgsnį į lubas.

— Kur? — išstenėjo.

— Karo bazėje Puerto Rike. Pagautas Brazilijoje.

Boganas pašoko ir, nulindęs prie knygų lentynų į kampą, nusigręžė stengdamasis sulaikyti ašaras.

— O Dieve, — vis kartojo jis.

— Tai tikrai jis? — vis dar netikėjo Vitranas.

— Tikrai.

— Pasakokit, — paprašė Vitranas.

— Ką pasakot?

— Kaip suradot? Kur? Ką jis veikia? Kaip atrodo?

— Ne mes jį suradom. Jį mums atidavė.

Nosį prisidengęs nosine Boganas sugrįžo prie stalo.

— Atsiprašau, — tarė susidrovėjęs.

— Ar pažįstat Džeką Stefaną? — paklausė Kateris.

Abu nenoriai linktelėjo.

— Ar turit su juo ką nors bendro?

Abu papurtė galvas.

— Jūsų laimė. Jį surado Stefanas, kankino, vos ne mirtinai, o paskui atidavė mums.

— Kaip jį kankino? — susidomėjo Vitranas. — Papasakokit.

— Nežinau. Vakar vakare perėmėm Paragvajuje ir nuskraidinom į Puerto Riką. Ten jį paguldė į ligoninę. Po kelių dienų parsigabensim.

— O pinigai? — prikimusiu balsu paklausė Boganas.

— Jokių pėdsakų. Tačiau dar nežinom, ką žino Stefanas.

Vitranas įrėmė neramų žvilgsnį į stalą. Patrikas pavogė devyniasdešimt milijonų dolerių. Per ketverius metus tiek neišleisi. Net jeigu būtų prisipirkęs namų, sraigtasparnių, daugybę moterų, vis tiek turėtų būti likęs ne vienas milijonas. Pinigai tikrai atsiras. Firmai priklauso trečdalis.

Galbūt, galbūt.

Tramdydamas vėl plūstančias ašaras Boganas prisiminė, kokia meili buvo žmona ir kokia tapo atšiauri, kai viskas apvirto aukštyn kojom. Po bankroto pasijuto pažeminta ir, pasiėmusi sūnų, išskrido į Pensakolą, o paskui, šlykščiai apkaltinusi vyrą, pareikalavo skyrybų. Boganas gėrė, svaiginosi kokainu. Tuo ji ir pasinaudojo. Jis neturėjo kaip išsiginti. Vėliau išsigydė, tačiau teisės matytis su vaiku vis tiek negavo.

Keista, bet buvusią savo žmoną jis vis dar mylėjo, vis dar svajojo ją susigrąžinti. Galbūt prisiviliotų ją pinigais? Galbūt vilties dar yra? Pinigai tikrai atsiras.

Tylą nutraukė Kateris:

— Stefanas prisidirbo kaip reikiant. Patriko kūne išdegintos žaizdos.

— Labai gerai, — šyptelėdamas tarė Vitranas.

— Manot, imsim dabar jo gailėtis? — pritarė jam Boganas.

— Vis dėlto Stefanas gali mums padėti. Mes jį stebėsimi gal nuves prie pinigų.

— Lengvai susidorosit, — tarė Vitranas. — Juk ten buvo rasti neatpažinto asmens palaikai. Patrikas kažką nužudė. Byla akivaizdi, už tai jam neabejotinai gresia mirties bausmė. Žmogžudystė dėl pinigų. Jei gerai paspausit, Patrikas viską pasakys.

— Verčiau atiduotumėt jį mums, — rūsčiai tarė Boganas. — Per dešimt minučių viską išpeštume.

Kateris žvilgtelėjo į laikrodį.

— Man laikas eiti. Dar reikia nuvažiuoti į Point Klerą pranešti naujieną Trudei.

Boganas su Vitranas sutartinai nusikvatojo.

— Tai ji dar nežino? — paklausė Boganas.

— Dar ne.

— Įrašykit į vaizdajuostę, — tebesijuokdamas ištarė Vitranas, — norėčiau pamatyti jos veidą.

— Nekantrauju jį pamatyti ir aš, — atsakė Kateris.

— Kalė, — keiktelėjo Boganas.

Kateris atsistojo atsisveikinti:

— Partneriams galit papasakoti, bet iki pietų daugiau niekam nė žodžio. Popiet surengsim spaudos konferenciją. Aš jums paskambinsiu.

Jam išėjus jiedu dar ilgai tylėjo. Mintyse sukosi šimtai klausimų, norėjosi tiek daug pasakyti, kad net galva svaigo.

Dailioji Patriko žmona Trudė 1992 metų vasario 11 dieną jį palydėjo amžinojo poilsio kaip užmiesčio kelyje be liudininkų įvykusios avarijos auką. Apsivilkusi juodą Armanio kostiumėlį per laidotuves našlė atrodė stulbinamai, o ant karsto byrant žemėms mintyse ji jau leido pinigus.

Jis jai paliko viską. Testamentas buvo paprastas, neseniai atnaujintas. Dar prieš gedulingas mišias kartu su Dougu Vitranu atrakinusi seifą Patriko kabinete Trudė patikrino jo turinį. Ten buvo testamentas, dviejų lengvųjų automobilių nuosavybės teisės, Laniganų namo pirkimo dokumentai, gyvybės draudimo polisas pusės milijono dolerių sumai, apie kurį Trudė žinojo, ir dar vienas — dviem milijonams, apie kurį ji nebuvo net girdėjusi.

Greitosiomis permetęs žvilgsniu polisą Vitranas pastebėjo, jog Patrikas apsidraudė prieš aštuonis mėnesius. Vienintelė paveldėtoja — Trudė. Abu polisus išdavė ta pati didelė ir turtinga draudimo kompanija.

Ji dievagojosi nieko apie juos nežinojusi. Šypsena jos veide Vitraną įtikino, jog neapsimetinėja. Nežinia, ar Trudė labai krimtosi netekusi vyro, tačiau turtai ją tikrai sujaudino. Pastebimai atlėgus skausmui ji šiaip taip atlaikė laidojimo apeigas nepalūždama.

Gyvybės draudimo kompanija, kaip visuomet, iš pradžių spyriojosi, tačiau Vitrano prigrasyta pinigus išmokėjo. Palaidojusi Patriką, po mėnesio Trudė gavo du su puse milijono dolerių.

Kitą savaitę po Biloksį ji jau važinėjosi raudonu „Rolsroisu“, tuo piktindama žmonės. Paskui lyg į vandenį pradingo devyniasdešimt milijonų. Pasklido gandai.

Gal ji visai ne našlė?

Pagrindinis ir vienintelis įtarimas krito ant Patriko. Kalbos darėsi vis piktesnės, tad, įsisodinusi savo mažąją dukrelę ir vidurinės mokyklos laikų draugužį Lencą į raudonąjį „Rolsroisą“, išdūmė į Mobilį, esantį už valandos kelio nuo Biloksio. Čia susirado gerą advokatą, kuris ją pamokė, kaip išsaugoti pinigus: Lenco pavarde ji nusipirko puikų senovišką namą Point Klere su vaizdu į Mobilio įlanką.

Lencas buvo stiprus, dailus nevykėlis, su kuriuo būdama keturiolikos ji pirmą kartą permiegojo. Devyniolikos jis buvo nuteistas už narkotikų kontrabandą ir trejus metus sėdėjo už grotų, o ji tuo metu džiaugėsi gyvenimu koledže, buvo sirgalių šokėja, visų vakarėlių pažiba, žavėjo futbolo komandos vaikinus, tačiau kažkaip sugebėjo baigti koledžą su pagyrimu. Ištekėjo už turtingo studentų draugijos nario, bet po dvejų metų išsiskyrė. Paskui kelerius metus mėgavosi laisve, kol susipažino su Patriku — kylančiu, neseniai prie įlankos apsigyvenusiu teisininku — ir netrukus už jo ištekėjo. Aistringai puolę vienas kitam į glėbį, apie nieką daugiau negalvojo.

Visus tuos koledžo, abiejų santuokų, trumpalaikės profesinės karjeros metus Trudė laikė Lencą šalia savęs. Šis augalotas, stiprus vaikinas jai buvo tarsi narkotikai, kurių jai vis būdavo negana. Dar keturiolikmetė ji suprato, jog be Lenco gyventi neįstengs.

Duris atidarė Lencas: iki pusės nuogas, kietai į uodegą surištais juodais plaukais, į kairę ausį įsivėręs didelį auskarą su deimantais. Netardamas nė žodžio, pašaipiai, kaip jis apskritai į viską žiūrėdavo, žvilgtelėjo į Katerį.

— Ar Trudė namuose? — paklausė Kateris.

— Gal.

Prieš akis švystelėjo pažymėjimas, ir pašaipa išnyko.

— Agentas Kateris, FTB. Ji mane turėtų prisiminti.

Iš Meksikos Lencas gabendavo marihuaną dideliu, greitaeigiu motorlaiviu, kurį jam nupirko Trudė. Narkotikus parduodavo vienai iš Mobilio gaujų. Verslas nesisekė, nes ėmė šniukštinėti DEA.

— Ji sportuoja, — Lencas mostelėjo galva Kateriui kažkur už nugaros. — Ko iš jos reikia?

Nebekreipdamas į jį dėmesio, Kateris nuėjo link sporto sale paversto garažo, iš kurio griaudėjo muzika. Lencas nusekė jam iš paskos.

Trudę rado pačiame sudėtingų aerobikos pratimų įkarštyje priešais didžiulį televizoriaus ekraną, iš kurio jai vadovavo kažkokia gražuolė. Šokčiodama, sukiodamasi ir balsu pritardama dainos žodžiams atrodė pašėlusiai patraukli. Aptemptas geltonas triko. Kietai pakaušyje surišti gelsvi plaukai. Nė gramo riebalų. Kateris žvelgė į ją it pakerėtas. Atrodė graži net suprakaitavusi.

Šitaip ji sportuodavo dvi valandas kasdien. Sulaukusi trisdešimt penkerių Trudė vis dar atrodė kaip mokinukė.

Lencas spustelėjo mygtuką, ir vaizdas ekrane išnyko. Staiga atsigręžusi pamatė Katerį ir pažvelgė į jį taip, kad šis vos neištirpo.

— Kas atsitiko? — atžariai paklausė Lenco. Buvo akivaizdu, jog tokiu metu ji nemėgsta būti trukdoma.

— Ypatingasis FTB agentas Kateris, — tarė prieidamas ir tiesdamas pažymėjimą. — Mes pažįstami. Matėmės prieš kelerius metus.

Nusišluostė veidą geltonu, prie kostiumo derančiu rankšluosčiu. Jai užėmė kvapą, tačiau lyg niekur nieko tvykstelėjo tobulais dantimis ir susitvardžiusi paklausė:

— Kuo galėčiau būti naudinga?

Lencas atsistojo greta jos. Abu vienodai sušukuotais plaukais.

— Turiu jums gerą naujieną, — plačiai nusišypsojo Kateris.

— Taip?

— Jūsų vyras, ponia Lanigan, atsirado. Jis gyvas.

Ji apstulbo, pagaliau ištarė:

— Patriką?

— Taip.

— Meluojat, — pašaipiai burbtelėjo Lencas.

— Tai tiesa. Dabar jis saugomas Puerto Rike. Po savaitėlės bus čia. Pamaniau, kad norėtumėt tą sužinoti anksčiau, negu parašys laikraščiai.

Apstulbusi ji nusvirduliavo prie suolo šalia svarstyklių ir atsisėdo. Jos įdegusi skaisti oda pablyško, lankstus kūnas sugniužo. Lencas nuskubėjo jai į pagalbą.

— O Dieve, — vis kartojo ji.

Kateris kyštelėjo kortelę:

— Paskambinkit, jei reikės mano pagalbos.

Jam išeinant abu tylėjo.

Buvo akivaizdu, jog už inscenizuotą mirtį ji ant vyro nepyksta. Tačiau ir džiaugsmo jam sugrįžus nematyti nė lašo. Nė menkiausio palengvėjimo, kad viskas baigėsi.

Tik baimė, siaubinga baimė netekti pinigų: gyvybės draudimo kompanija nieko nelaukdama iškels bylą.

Tuo metu, kai Kateris buvo Mobilyje, kitas agentas iš Biloksio nuvyko į Naująjį Orleaną perduoti žinią Patriko motinai. Labai susijaudinusi ponia Lanigan pakvietė agentą užeiti ir apibėrė klausimais. Jis svečiavosi visą valandą, tik nedaug ką galėjo jai papasakoti. Ji verkė iš džiaugsmo, o paskui visą dieną skambino draugams pasidžiaugti, jog vienintelis jos sūnus gyvas.

6

Džeką Stefaną FTB agentai suėmė darbo kabinete. Pusvalandį palaikę kalėjime skubiai pristatė į Federalinį teismą, kur nedidelėje teismo salėje šis stojo prieš JAV magistratą uždaram bylos svarstymui. Čia jį informavo, jog prisipažinęs bus nedelsiant paleistas, kad jam draudžiama kur nors išvykti ir kad FTB agentai jį stebės kiaurą parą. Kol jis buvo teisme, nedidelis agentų būrys surinko visas jo bylas, o darbuotojams liepė eiti namo.

Po magistrato posėdžio Stefaną nuvežė į rūmus Pensilvanijos prospekte, kur jo laukė Hamiltonas Džeinsas. Kai jiedu kabinete liko dviese, direktoriaus pavaduotojas šaltokai atsiprašė už suėmimą. Nebuvę iš ko rinktis. Po velnių, juk negalima grobti federalinių nusikaltėlių, vos ne mirtinai jų nukankinti ir likti nenubaustam.

Pagrindinis klausimas — pinigai. Areštas tėra svertas. Stefanas dievagojosi, jog Patrikas jiems nieko nepasakęs.

Kol jiedu kalbėjosi, FTB agentai užplombavo Stefano firmos duris, langus aplipdė grėsmingais lapeliais, o kol ponia Stefano klube žaidė bridžą, namų telefono aparatuose įtaisė „blakes“.

Po trumpo bevaisio pokalbio su Džeinsu netoli Aukščiausiojo teismo Stefanas buvo paleistas. Eiti į savo firmą jam buvo uždrausta, taigi susistabdęs taksi liepė vairuotojui važiuoti prie „Hay Adams“ viešbučio H ir Šešioliktosios gatvės kampe. Sėdėdamas ant galinės sėdynės jis ramiai skaitė laikraštį, retkarčiais čiupinėdamas sekimo įtaisą, kurį jam kalėjime įsiuvo į švarką. Tas mažas, bet galingas siųstuvėlis, padedantis sekti žmonių, krovinių ir automobilių judėjimo kryptį, vadinamas „kankorėžiu“. Jį užčiuopė dar Džeinso kabinete. Jau ten jam knietėjo išplėšus mesti jį Džeinsui ant stalo.

Sekimo dalykus jis išmanė gerai. Nusivilkęs švarką paliko taksi po sėdyne ir skersai Lafajeto parko nuskubėjo į „Hay Adams“ viešbutį. Paprašė pakviesti viešbučio direktorių, kuris kadaise buvo jo klientas, ir šis po kelių minučių palydėjo Stefaną į kambarį ketvirtame aukšte su puikiu vaizdu į Baltuosius rūmus. Čia jis nusirengė, nusimovė kojines, net trumpikes, ir, visus drabužius išdėliojęs ant lovos, kruopščiai iščiupinėjo kiekvieną colį. Paskui užsisakė pusryčius. Paskambino žmonai, bet ji neatsiliepė.

Tuomet paskambino savo klientui Beniui Aricijai. Tie devyniasdešimt milijonų, kurie dingo vos pakliuvę į sąskaitą Nasau, buvo jo. Aricijai priklausė šešiasdešimt milijonų, o trisdešimt jis turėjo sumokėti advokatams — Boganui, Vitranui ir kitiems sukčiams iš Biloksio. Tačiau Benis pinigų negavo. Jie pradingo.

Jis taip pat buvo apsistojęs netoli Baltųjų rūmų. Laukdamas žinių iš Stefano, slapstėsi „Vilardo“ viešbutyje.

Po valandos jiedu susitiko Džordžtaune, „Four Seasons“ viešbučio kambaryje, kurį savaitei išsinuomojo Aricija.

Benis buvo beveik šešiasdešimties, tačiau atrodė dešimčia metų jaunesnis — lieknas, įdegęs, turtingas, kasdien žaidžiantis golfą pensininkas iš Pietų Floridos. Prašmatniame daugiabučiame prie Kanalo jis turėjo butą, kuriame gyveno su jauna švede, tinkančia jam į dukteris.

Firma buvo apdraudusi pinigus nuo partnerių ar kitų bendradarbių vagystės. Juridinėse firmose tai įprasta. „Monarch Sjera“ kompanija pagal draudimo polisą firmai turėjo išmokėti keturis milijonus dolerių. Aricija padavė firmą į teismą, reikalaudamas visų jam priklausančių šešiasdešimties milijonų.

Kadangi firma tiek pinigų neturėjo ir rengėsi paskelbti bankrotą, tai Benis sutiko, kad „Monarch Sjera“ jam išmokėtų keturis milijonus. Pusę sumos išleido Patriko paieškai. Prašmatnus butas Bokoje kainavo pusę milijono. Išleidus dar šiam bei tam, teliko milijonas.

Stovėdamas prie lango ir gurkšnodamas kavą be kofeino paklausė:

— Ar mane areštuos?

— Tikriausiai ne. Bet būtų geriau, kad sėdėtum tyliai.

Pasidėjęs kavos puodelį ant stalo, Benis atsisėdo priešais Stefaną.

— Skambinai draudimo kompanijoms? — paklausė.

— Dar ne. Paskambinsiu vėliau. Nesinervink.

Pusę milijono paieškai slapta skyrė „Šiaurės draudimo“ kompanija, iš kurios praturtėjo Trudė. „Monarch Sjera“ surinko dar milijoną. Ši nedidelė Stefano suburta šutvė Patriko medžioklei išleido daugiau kaip tris milijonus dolerių.

— Tą panelę sučiupot?

— Dar ne. Jos ieško mūsų žmonės Rio. Rado tėvą, bet jis tyli. Taip pat ir jos firma. Sako, kad išvyko į komandiruotę.

Sunėręs rankas Aricija ramiai paklausė:

— Tai ką gi jis jums papasakojo?

— Dar negirdėjau įrašo. Šiandien popiet jį turėjo man pristatyti, bet dabar viskas komplikuojasi. Be to, jį siunčia iš Paragvajaus džiunglių.

— Žinau.

— Gajus sakė, kad po penkių valandų jis prakalbo. Prasitarė, jog pinigai visi, išslapstyti įvairiuose bankuose, bet jis nežino, kuriuose. Gajus vos jo nepribaigė, bet nieko daugiau neišpešė. Spėja, kad pinigus tvarko kažkas kitas. Dar porąkart krestelėjęs, išgavo mergiotės vardą. Gajaus vyrai tuoj pat paskambino į Rio ir įsitikino, jog tokia tikrai yra. Bet ji pradingo.

— Man reikia to įrašo.

— Ten baisu. Svyla oda, jis siaubingi rėkia.

Benis nejučia išsišiepė:

— Žinau. Noriu pats išgirsti.

Patriką paguldė palatoje vieno iš ligoninės fligelių gale. Tai buvo vienintelė iš išorės rakinama patalpa su nevarstomais, žaliuzėmis užtemdytais langais. Koridoriuje dėl visa pikta duris saugojo du kareiviai.

Patrikas vis tiek nebūtų galėjęs pabėgti. Elektros srovė smarkiai sužalojo kojų ir krūtinės raumenis. Skaudėjo visus sąnarius, net kaulus. Keturiose vietose žiojėjo išdegintos žaizdos: dvi — krūtinėje, viena — ant šlaunies, dar viena — ant blauzdos. Kitos keturios žaizdos buvo pripažintos antrojo laipsnio nudegimais.

Jam labai skaudėjo, todėl gydytojai nusprendė kurį laiką jam leisti vaistus nuo skausmo. Nėra ko skubėti. Dar negreit išaiškės, kas jį kankino.

Palatoje buvo tamsu, tyliai grojo muzika, iš lašelinės sunkėsi malonūs raminamieji, taigi vargšas Patrikas knarkė valandų valandas, nė nesapnuodamas, kokia audra tvenkiasi virš jo galvos.

Tūkstantis devyni šimtai devyniasdešimt antrųjų rugpjūtį, po penkių mėnesių nuo to laiko, kai dingo pinigai, didžioji federalinė Biloksio žiuri Patrikui iškėlė kaltinimą dėl vagystės. Įrodymų, kad pinigus pavogė jis, buvo į valias. Nė menkiausios užuominos, kad būtų galima įtarti ką nors kitą. Kadangi nusikaltimas buvo padarytas svetur, nuspręsta, jog byla priklausanti federalinei jurisdikcijai.

Žmogžudystės bylos tyrimo ėmėsi Harisono apygardos šerifo departamentas ir apygardos prokuroras, bet per tą laiką juos prispaudė svarbesni reikalai. Dabar viską reikėjo pradėti iš naujo.

Valdžios atstovai posėdžiavo Katerio kabinete, todėl spaudos konferencija vėlavo. Posėdyje tvyrojo įtampa, nes kirtosi susirinkusiųjų interesai. Vienoje stalo pusėje sėdėjo Kateris ir FTB atstovai, kuriems vadovavo iš Džeksono atvykęs JAV atornėjus Vakarų Misisipės apygardai Morisas Mastas. Kitoje — Harisono apygardos šerifas Reimondas Svynis ir dešinioji jo ranka Grimšou. Abu nekentė FTB. Jiems atstovavo Harisono apygardos prokuroras T. L. Perišas.

Čia kryžiavosi federacijos ir valstijos, didelio ir menko biudžeto interesai: šiame spektaklyje abi pusės siekė pagrindinio vaidmens.

— Viską lemia mirties bausmė, — tarė apygardos prokuroras Perišas.

— Galima skirti federalinę mirties bausmę, — kiek nedrąsiai, jei būtų galima taip pasakyti, paprieštaravo JAV atornėjus Mastas.

Šyptelėjęs Perišas nuleido akis. Federalinis mirties bausmės įstatymas Kongreso priimtas neseniai, dar net nenumatyta, kaip jį taikyti. Su Prezidento parašu jis, žinoma, atrodo švarus, tačiau turi be galo daug trūkumų.

Kita vertus, valstija turi puikią laiko išmėgintą teisiškai vykdomų bausmių patirtį.

— Mūsiškis įstatymas geresnis, — užginčijo Perišas, — visi tą žinome.

Perišas į mirtininkų kamerą išsiuntė aštuonis, o Mastas — nė vieno.

— Be to, iškyla įkalinimo vietos klausimas, — tęsė Perišas. — Mes jį laikytume Parčmane, kur, dukart per dieną maitinamas prastu maistu, dukart per savaitę gaudamas išsimaudyti po dušu, sėdėtų tvankioje kameroje kartu su tarakonais ir prievartautojais dvidešimt tris valandas per parą. O pas jus, popinamas federalinių teismų, kol šie ieškos būdų, kaip palikti jį gyvą visą likusį gyvenimą jis gyventų kaip sanatorijoj.

— Tikrai ne kaip sanatorijoj, — vos tvardydamasis atrėmė Mastas.

— Na, gal kaip kurorte. Liaukitės, Morisai. Reikia jį paveikti. Turime du neišaiškintus klausimus, į kuriuos Laniganas privalės atsakyti prieš iškeliaudamas amžino poilsio. Pirmą kur pinigai. Ką jis su jais padarė? Ar įmanoma juos sugrąžinti teisėtiems savininkams? Antra, kas vietoj jo palaidotas? Nujaučiu, kad tą žino tik Laniganas, bet kol nepriversime, nepasakys. Jį reikia įbauginti, Morisai. O Parčmane baisu. Neabejoju, kad jis mieliau pasirinktų federalinę bausmę.

Mastas tą suprantąs, tačiau nusileisti negali. Byla pernelyg išgarsėjusi, kad ją nagrinėtų valstija. Reporteriai su filmavimo kameromis tikriausiai jau laukia.

— Juk žinote, kad jam iškelta ir kitų kaltinimų, — tarė jis. — Vagystė įvykdyta užsienyje, toli nuo valstijos.

— Taip, bet nukentėjusieji yra valstijos piliečiai, — atkirto Perišas.

— Tai nėra paprasta byla.

— Tai ką jūs siūlote?

— Galbūt galėtume ją nagrinėti kartu, — atsakė Mastas ir ledai ėmė tirpti. Bet kurią akimirką FTB galėjo užbėgti jiems už akių, todėl JAV atornėjaus pasiūlymas bendradarbiauti buvo daugiausia, ko Perišas galėjo tikėtis.

Visi susirinkusieji žinojo, ką reiškia Parčmanas. Būdamas advokatas Laniganas taip pat turėtų žinoti, kas jo ten laukia, taigi dešimt metų prieš mirtį tame pragare tikriausiai atrištų jo liežuvį.

Perišas ir Mastas susitarė pyragą pasidalyti tarpusavyje, puse lūpų pažadėję vienas kitą informuoti apie įvykių eigą. FTB tęs pinigų paiešką. Vietos valdžia daugiau dėmesio skirs žmogžudystei. Perišas skubiai sušauks didžiąją žiuri. Apie jungtines pajėgas bus paskelbta visuomenei. Tokie keblūs klausimai kaip teismo procesas ir paskesni apeliaciniai skundai buvo užglaistyti, paskubom pažadėjus aptarti juos vėliau. Dabar svarbiausia sudaryti paliaubas, kad abi šalys nusiramintų.

Kadangi Federalinio teismo rūmuose vyko teismas, spaudos atstovai buvo paprašyti pereiti į Biloksio teismo rūmus kitoje gatvės pusėje. Antrame aukšte pagrindinė salė buvo laisva. Susirinko daug reporterių, dauguma jų — vietiniai išverstakiai, tačiau buvo ir iš Džeksono, Naujojo Orleano, Mobilio. Visi spraudėsi į priekį ir stumdėsi tarsi vaikai parade.

Mastas su Perišu rūsčiais veidais užlipo ant mikrofonų laidais apraizgytos pakylos. Kateris su policininkais atitvėrė juos gyva siena. Užsidegė šviesos, sudūzgė kameros.

Atsikosėjęs Mastas prabilo:

— Su džiaugsmu pranešame, jog buvęs Biloksio gyventojas ponas Patrikas S. Laniganas sulaikytas. Jis gyvas ir sveikas, dabar yra mūsų saugomas.

Mėgaudamasis momento didingumu ir klausydamasis įsiaudrinusių maitvanagių minios šurmulio akimirką patylėjo, kad būtų įspūdingiau, paskui trumpai išdėstė, jog Laniganas suimtas prieš dvi dienas Brazilijoje, tik nė žodžiu neužsiminė, kad nei jis, nei FTB prie Patriko suradimo niekuo neprisidėjo. Pranešė, kada kalinys bus pargabentas, apie jam iškeltus kaltinimus, pažėrė keletą beprasmiškų frazių apie tvirtą federalinio teisingumo ranką.

Perišas kalbėjo paprasčiau. Jis pažadėjo netrukus iškelti kaltinimą dėl tyčinės žmogžudystės ir daugelio kitų nusikaltimų, kuriuos tik įstengė prisiminti.

Pasipylė klausimai. Mastas ir Perišas beveik į visus atsakė nekomentuosią ir šitaip laikėsi pusantros valandos.

Ji pareikalavo, kad pokalbyje dalyvautų ir Lencas. Taip reikia, paaiškino. Įsispraudęs į ankštus džinsinius šortus, kurie nė kiek neslėpė įdegusių raumeningų, apžėlusių jo kojų, jis atrodė žavingai. Advokatas perliejo jį pašaipiu žvilgsniu, tačiau jis juk tiek visko matęs.

Trudė vilkėjo siaurą trumpą sijonėlį, prie jo derančią raudoną palaidinukę, buvo skoningai pasidažiusi ir pasipuošusi. Stengdamasi patraukti advokato dėmesį sėdėjo priešais jį sukryžiavusi dailias kojas ir tapšnojo jos kelį glostinėjančią Lenco ranką.

Advokatas nekreipė dėmesio nei į jos kojas, nei į jųdviejų glamones.

Ji pakartojo tai, ką sakė telefonu: reikalaujanti skyrybų. Kalbėjo piktai, šiurkščiai. Kaip jis galėjęs taip su ja pasielgti? Ir su brangiąja savo dukrele Ešli Nikole? Ji taip jį mylėjusi. Taip gražiai jiedu gyvenę, ir štai.

— Dėl to neiškils jokių sunkumų, — kartojo skyrybų bylose didelę patirtį turintis advokatas J. Miurėjus Ridltonas. — Byla nesudėtinga, nes jis jus paliko. Pagal Alabamos įstatymus išsiskyrusi turit teisę gauti visą išlaikymą, jo turtą, viską.

— Noriu išsiskirti kiek įmanoma greičiau, — atsakė žvelgdama į pasižymėjimo ženklais nukabinėtą sieną už advokato nugaros.

— Ieškinį įteiksiu ryt rytą.

— Kiek visa tai užtruks?

— Trys mėnesiai, ir viskas jūsų.

Tai nė kiek jos nenuramino:

— Tiesiog neįsivaizduoju, kaip galima su mylimu žmogumi šitaip elgtis. Jaučiuosi visiška kvailė.

Lenco ranka pasislinko kiek aukštėliau.

Skyrybos jiems rūpėjo mažiausiai. Advokatas tą matė. Ji bergždžiai stengėsi atrodyti sugniuždyta.

— Kiek gavote iš gyvybės draudimo? — paklausė jis vartydamas bylą.

Paminėjus gyvybės draudimą ji apstulbo:

— Argi tai svarbu? — atkirto piktai.

— Taip, nes jums bus iškeltas ieškinys grąžinti draudimo pinigus. Jūsų vyras juk nemirė, Trude. O jeigu taip, tai ir jo gyvybės draudimas jums nepriklauso.

— Turbūt juokaujat.

— Visai ne.

— Jie negali taip pasielgti, ar ne? Tikrai taip nepadarys.

— Nė kiek tuo neabejokite. Faktiškai jie tą padarys artimiausiu metu.

Atitraukęs ranką nuo Trudės kojos Lencas susmuko kėdėje. Trudė žioptelėjo, jos akys pritvinko ašarų.

— Juk tai neįmanoma.

Paėmęs naują bloknotą advokatas numovė parkerio dangtelį.

— Suskaičiuokim, — pasiūlė jis.

Šimtą trisdešimt tūkstančių ji sumokėjusi už „Rolsroisą“. Automobilis vis dar priklauso jai. Lencas važinėja „Poršė“, už kurį ji sumokėjusi aštuoniasdešimt penkis tūkstančius. Namas kainavo devynis šimtus tūkstančių grynais, neužstatytas, pirktas Lenco vardu. Šešiasdešimt tūkstančių — už motorlaivį. Šimtas tūkstančių — brangūs papuošalai. Jie vis skaičiavo, svarstė, pešė sumas iš lubų, kol vargais negalais sukrapštė pusantro milijono. Advokatas neišdrįso jiems pasakyti, jog viso šio turto jie neteks pirmiausia.

Jis privertė Trudę suskaičiuoti vieno mėnesio išlaidas. Tai jai buvo nelyginant danties traukimas be novokaino. Ji mananti, jog susidarytų apie dešimt tūkstančių. Jiedu mėgo prašmatniai pakeliauti, švaistė pinigus taip, kad jokia gyvybės draudimo kompanija niekuomet neįstengtų jų atgauti.

Ji niekur nedirbo. Savo verslo Lencas nė nemanė minėti. Apie tris šimtus tūkstančių, paslėptų viename iš Floridos bankų, jiedu nedrįso prasitarti net savo advokatui.

— Kaip manot, kada iškels ieškinį? — paklausė ji.

— Nepraėjus nė savaitei, — atsakė advokatas.

Iš tikrųjų ieškinys buvo iškeltas kur kas anksčiau. Išgirdę apie Patriko „prisikėlimą“, „Šiaurės draudimo“ kompanijos advokatai pačiame spaudos konferencijos įkarštyje nusileido į raštinę užregistruoti Trudei Lanigan iškelto ieškinio dėl visos dviejų su puse milijono dolerių sumos su palūkanomis ir teismo išlaidomis. Jie reikalavo laikinai areštuoti Trudės, dabar jau nebe našlės, turtą.

Paskui advokatai ieškinį nunešė sukalbamam teisėjui, su kuriuo buvo susitarta iš anksto, ir uždarame, visus reikalavimus atitinkančiame bylos klausyme teisėjas skubos tvarka skyrė areštą visam Trudės turtui. Teisėjas — pripažintas teisininkų bendruomenės narys — puikiai žinojo legendą apie Patriką Laniganą, o Trudei ėmus važinėtis raudonuoju „Rolsroisu“ jo žmona pasijuto paniekinta.

Tuo metu, kai Trudė su Lencu pas advokatą kūrė planus, į Mobilį buvo pristatytas ir apygardos raštinėje užregistruotas jų turto arešto orderis. Po poros valandų, kai verandoje gurkšnodami po pirmąjį kokteilį jiedu liūdnai žvelgė į Mobilio įlankos tolius, teismo antstolis atnešė „Šiaurės tarpusavio pagalbos“ draudimo kompanijos Trudei iškelto ieškinio, turto arešto kopijas ir šaukimą į Biloksio teismą. Be kitų draudimų, čia buvo ir teisėjo įsakymas be jo žinios neišrašyti nė vieno čekio.

7

Advokatas Etanas Replis išėjo iš tamsios savo palėpės, nusiprausė, nusiskuto, įsi lašino vaistų į paraudusias akis ir, atsigėręs stiprios juodos kavos, sėdo į apyšvarį tamsiai mėlyną „Bleizerį“, kurį prisimindavo tik tuomet, kai reikėdavo važiuoti į miestą. Firmoje jis nebuvo jau šešiolika dienų. Niekas jo ten ir nelaukė, o jis bendradarbių taip pat nepasiilgdavo. Iškilus reikalui susirašinėdavo faksu. Rengdavo bylų santraukas, atmintines ir prašymus žmonėms, kurių nekentė. Retkarčiais būdavo priverstas rištis kaklaraištį, nes reikėdavo susitikti su klientu arba kartu su kolegomis dalyvauti kokiame nors varginančiame posėdyje. Jis nekentė firmos, žmonių, net tų, kurių beveik nepažinojo; nekentė tų lentynose išrikiuotų knygų, bylomis apgriozdintų stalų, fotografijomis nukabinėtų kabineto sienų, koridoriuose tvyrančio išsivadėjusios kavos, kopijavimo aparatų, sekretorių kvepalų tvaiko. Nekentė visko.

Tačiau vėlyvą popietę važiuodamas pakrante automobilių kamšatyje vos tramdė šypseną. Sparčiai žingsniuodamas Vje Marše gatve sutiko seną pažįstamą ir jam linktelėjo. Keliais žodžiais persimetė su priimamojo sekretore, kurios nė pavardės neprisiminė, nors mokėjo jai atlyginimą.

Posėdžių salėje knibždėte knibždėjo žmonių: dauguma — advokatai iš kaimyninių firmų, vienas kitas teisėjas, keletas tipų iš teismo rūmų. Buvo jau po penkių, bet visi atrodė pakiliai nusiteikę. Ore plaikstėsi cigarų dūmų kamuoliai.

Salės gale Replis susirado stalelį su stipriaisiais gėrimais, įsipylė viskio ir kuo maloniausiai užkalbino Vitraną. Kitame gale pastatyto stalelio su gaiviaisiais gėrimais niekas tarsi nematė.

— Šitaip visą popietę, — džiūgavo Vitranas, apžvelgdamas būrį žmonių ir klausydamasis linksmo klegesio. — Vos tik išgirdo, tuoj visi sulėkė.

Žinia apie Patriko atsiradimą pasklido žaibiškai. Teisininkai dievina paskalas, jas visaip pagražina ir stulbinamu greičiu perduoda kitiems. Gandų klausomasi, jie renkami, kuriami: dabar jis tesveria vos šešiasdešimt kilogramų, moka penkias užsienio kalbas; atsirado ir pinigai; ne, jie pražuvo amžiams; gyvena kaip paskutinis skurdžius; negali būti, juk pirko didžiulį namą; vienišas; ne, antrąkart vedė ir turi tris vaikus; pinigus rado; ne, niekas nežino, kur jie.

Vos persimetus keliais žodžiais, visos kalbos netrukus nukrypdavo prie pinigų. Tai, kad firma prarado trisdešimt milijonų dolerių, žinojo visi. Draugai ir šiaip smalsuoliai šiandien čia rinkosi išlenkti vieną kitą taurelę — gal nugirs dar kokių įdomių smulkmenų — tačiau visi pokalbiai baigdavosi neišvengiamu: „Po velnių, tikiuosi, kad pinigai atsiras.“

Įsipylęs dar viskio, Replis įsimaišė į svečių būrį. Šnekučiuodamasis su teisėju Boganas maukė gazuotą vandenį. Vitranas atsakinėjo į klausimus, o Havarakas kampe kažką aptarinėjo su senyva teismo sekretore, kuri staiga tapo jam neabejinga.

Gėrimai liete liejosi, temo. Visi stengėsi neprarasti vilties, ratu sukosi įvairiausios paskalos.

Pagrindinė vakaro žinių naujiena buvo Patriko atsiradimas. Rodė Mastą ir Perišą kurie rūsčiais veidais it nuplakti stovėjo už daugybės mikrofonų, tarytum juos čia kas būtų atitempęs jėga. Be komentarų stambiu planu buvo parodytas firmos pastato fasadas, keli archyviniai laidotuvių kadrai, palydėti graudulingų spėlionių, kieno gi pelenai buvo palaidoti. Keli trumpi prieš ketverius metus įvykusios baisios avarijos vaizdai su apdegusiais ponui Patrikui Laniganui priklausiusio tamsiai mėlyno „Čevi Bleizerio“ griaučiais. Nei žmonos, nei FTB, nei šerifo komentarų, vien beprotiškos reporterių spėlionės.

Žinias matė Naujasis Orleanas, Mobilis, Džeksonas ir net Memfis. Vėlai vakare jas pasigavo CNN ir prieš transliuodama užsieniui, perdavė visoms Valstijoms. Argi atsispirsi tokiai istorijai?

Kai viešbučio kambaryje Eva išgirdo naujienas, Šveicarijoje buvo septynios ryto. Ji užmigo apie vidurnaktį neišjungusi televizoriaus, vis pabusdavo bijodama pramiegoti, jeigu praneštų ką nors apie Patriką. Jautėsi pavargusi ir išsigandusi. Troško skristi namo, bet suprato, kad tai neįmanoma.

Patrikas gyvas. Šimtus kartų jis jai kartojo: jeigu kada nors jį suras, tai tikrai nenužudys. Pagaliau ji juo patikėjo.

Dabar buvo svarbiausia, ką jis jiems pasakė.

Ar smarkiai sužalojo? Ką jie iš jo išpešė?

Dėkodama Dievui, kad Patrikas gyvas, Eva sukalbėjo maldelę.

Paskui ėmėsi darbo.

Stebimas abejingo dviejų uniformuotų sargybinių žvilgsnio, truputį prilaikomas Puerto Rike jį prižiūrėjusio sanitaro Luiso, vienomis apsmukusiomis kareiviškomis trumpikėmis Patrikas basas šlubčiojo koridoriumi. Reikėjo, kad žaizdos vėdintųsi, taigi kol kas — jokių drabužių, jokių tvarsčių, vien gydomieji tepalai ir oras. Blauzdas ir šlaunis varstė skausmas, sulig kiekvienu žingsniu maudė kelius ir čiurnas.

Po velnių, kada gi praskaidrės galva? Tegu skauda, nes skausmas skatino blaiviau mąstyti. Vienas Dievas težino, kokios bjaurasties per pastarąsias tris dienas privaryta jam į kraują.

Kankinimus gaubė tirštas, siaubą keliantis rūkas, bet pamažu jis ėmė sklaidytis. Silpnėjant vaistų veikimui ir valantis organizmui Patrikas pradėjo prisiminti, jog kankinamas rėkė. Ką jis jiems pasakė?

Atsirėmęs į palangę tuščioje užkandinėje palaukė, kol sanitaras atneš atsigerti. Tolumoje, už kareivinių buvo matyti vandenynas. Vadinasi, jis kažkokioje karo bazėje.

Taip, jis jiems pasakė, jog pinigai yra, tą dar prisimena, nes tuo metu šokas buvo trumpam praėjęs. Paskui, atrodo, jis neteko sąmonės. Praėjo daug laiko, kol pajuto šalto vandens pliūpsnį ant veido. Prisimena, kaip buvo gera justi vandenį, tačiau gerti jam nedavė. Vis badė adatomis.

Taip, bankai. Vos neprarado gyvybės dėl kelių nelemtų bankų pavadinimų. Deginamas srovės prasitarė, jog iš Velso jungtinio banko Bahamose pavogti pinigai buvo pervesti į Maltą, paskui — į Panamą, o iš ten — nežinia kur.

Jis to nežino, nes buvo pagrobtas. Suma visa, su palūkanomis, tikriausiai jis jiems pasakė ir tai. Tikrai pasakė, nes pamena, kaip svarstė: po velnių, jie žino, kad pavogiau, žino, kad turiu, kad per ketverius metus neįmanoma iššvaistyti devyniasdešimties milijonų. Tačiau jis tikrai nežinojo, kur jie.

Sanitaras padavė mineralinio vandens ir tarė:

— Obrigado.

— Ačiū, — atsakė portugališkai. Kodėl jis kalba portugališkai?

Kai pinigų pėdsakas nutrūko, jis neteko sąmonės.

— Stop! — kažkas suriko iš kampo, bet jis nematė, kas. Jie pamanė, kad jis mirė.

Nenutuokė, kiek laiko buvo be sąmonės. Kažkuriuo momentu atsipeikėjęs suvokė, jog nuo prakaito, narkotikų ir siaubingo rėkimo nieko nebemato. Gal jam užrišo akis? Jis prisimena tuomet pamanęs: užrištos akys, tikriausiai kankins dar baisiau. Gal pjaustys. O jis prieš juos guli nuogas.

Dar viena injekcija. Širdis ėmė daužytis, pašiurpo oda. Vėl išvydo savo „bičiulį“ su tuo žaisliuku rankoje. Vadinasi, neapako. Taigi pas ką pinigai? — išgirdo klausimą.

Patrikas gurkštelėjo mineralinio vandens. Greta mindžikavo sanitaras ir maloniai šypsojosi. Nors Patrikas buvo beveik nieko nevalgęs, jam staiga pasidarė bloga. Apsvaigo galva, tačiau jis iš visų jėgų stengėsi išsilaikyti ant kojų, kad nesutriktų kraujotaka ir kad jis galėtų mąstyti. Sutelkęs visą dėmesį žvelgė į toli horizonte plūduriuojantį žvejų laivelį.

Norėdami išgauti bankų pavadinimus, jie dar keletą kartų nukrėtė jį elektros srove. Rėkė nieko nežinąs. Kai prikabino elektrodą prie sėklidžių, manė, kad nebeatlaikys. Kaskart vis netekdavo sąmonės.

Kas buvo toliau, Patrikas nebeprisiminė. Nebeįstengė prisiminti paskutinių kankinimų. Kūnas degė. Atrodė, tuoj mirs. Šaukė ją vardu, bet gal tik mintyse? Kur ji dabar?

Stiklinė su mineraliniu vandeniu išsprūdo iš rankų, Patrikas siektelėjo sanitaro peties.

Sulaukęs nakties, pirmą valandą Stefanas išėjo iš namų ir sėdo į žmonos automobilį. Sankryžoje mostelėjo ranka dviem furgone pasislėpusiems agentams. Tyčia važiavo lėtai, kad jiems pakaktų laiko apsisukti ir sekti jam įkandin. Važiuojant Arlingtono memorialo tiltu jį sekė jau du automobiliai.

Jų lydimas tuščiomis gatvėmis Stefanas nuvažiavo iki Džordžtauno. Jis turėjo vieną pranašumą prieš savo persekiotojus — žinojo, kur važiuoja. Pasukęs į dešinę nuo K gatvės Viskonsino link, staiga vėl apsigrįžo M kryptimi ir palikęs automobilį draudžiamoje stovėti zonoje, tekinas leidosi pusę kvartalo iki „Holiday Inn“ viešbučio.

Liftu pakilo į trečią aukštą, kur viename iš kambarių jau laukė Gajus. Pirmą kartą po daugelio mėnesių šis vėl atsidūrė Jungtinėse Valstijose tris paras beveik nemiegojęs, tačiau Stefanui tai nerūpėjo.

Ant stalo greta nešiojamo magnetofono buvo tvarkingai išdėliotos šešios kasetės su etiketėmis.

— Gretimi kambariai tušti, — tarė Gajus ranka mostelėdamas į abi puses. — Gali klausytis visu garsu.

— Tikriausiai siaubinga, — atsakė Stefanas, spoksodamas į kasetes.

— Ganėtinai. Nebenoriu su tuo terliotis.

— Gali sau eiti.

— Gerai. Būsiu koridoriuj, jeigu ko reikės.

Gajus išėjo iš kambario. Stefanas kažkam paskambino, ir netrukus į duris pasibeldė Benis Aricija. Jiedu užsisakė juodos kavos ir visą naktį klausėsi Patriko riksmų Paragvajaus džiunglėse.

Išmušė džiaugsmingoji Benio valanda.

8

Sakyti, kad tos dienos laikraščiai rašė apie Patriką, būtų pernelyg kuklu. Pakrantės dienraščių pirmuosiuose puslapiuose tik apie Patriką ir buvo rašoma.

LANIGANAS PRISIKĖLĖ IŠ MIRUSIŲJŲ — šaukte šaukė antraštės didelėmis juodomis raidėmis. Keturi straipsniai ir ne mažiau kaip šešios nuotraukos užėmė visą pirmąjį ir tęsėsi kituose puslapiuose. Jis puikavosi ir pirmuosiuose savo gimtojo Naujojo Orleano, taip pat Džeksono ir Mobilio laikraščių puslapiuose. Memfio, Birmingemo, Baton Ružo bei Atlantos laikraščiai greta trumpų žinučių pirmuosiuose puslapiuose išspausdino ir ankstesniąsias Patriko nuotraukas.

Naujojo Orleano priemiestyje Gretnoje prie jo motinos namų visą rytą budėjo televizijos furgonai. Ji nenorėjo kalbėtis su reporteriais, todėl dvi energingos kaimynės pakaitomis vis žvilgčiojo pro duris, gindamos ją nuo tykančių maitvanagių.

Spaudos atstovai būriavosi ir priešais Trudės namą Point Klere, tačiau po ūksmingu medžiu su šautuvu sėdintis Lencas vertė juos laikytis atokiau. Ankštais juodais marškinėliais, juodomis kelnėmis ir batais jis atrodė tarsi samdomas asmens sargybinis. Reporteriai laidė jam visokias banalias replikas, tačiau jis be žodžių tik piktai vėrė juos žvilgsniu. Ešli Nikolės Trudė į mokyklą neleido, slėpėsi su ja viduje.

Miesto centre ant šaligatvio priešais firmą taip pat lūkuriavo būrys reporterių, įėjimą saugojo skubiai iškviesti du augaloti sargybiniai.

Reporteriai šurmuliavo ir prie šerifo, ir Katerio biurų — visur, kur tik tikėjosi ką nors suuosti. Kažkam paleidus gandą, reporteriai plūstelėjo prie apygardos teismo raštinės, ir kaip tik laiku — dar spėjo pamatyti, kaip dailiu pilku kostiumu pasidabinęs Vitranas įteikia dokumentą, kuris, kaip pats paaiškino, yra Patrikui S. Laniganui iškeltas ieškinys. Firma norinti susigrąžinti pinigus, — noriai atsakinėjo į spaudos klausimus Vitranas tol, kol auditorija buvo linkusi jo klausytis.

Tą rytą dėmesio netrūko ir kitiems teisininkams. Iš Trudės advokato lūpų išsprūdo stulbinanti žinia, jog dešimtą valandą Mobilio teismo raštinėje jis įteiks skyrybų prašymą. Šią užduotį įvykdė pasigėrėtinai. Jis buvo kėlęs daugybę tokių ieškinių, tačiau pirmą kartą tą darė prieš televizijos kameras. Kad ir nenoriai, bet vis dėlto sutiko duoti gana išsamų interviu. Skyrybų pagrindas — palikta žmona, jis kaltinamas dar ir kitomis baisiomis nuodėmėmis. Vestibiulyje prie raštinės advokatas leidosi keletą kartų nufotografuojamas.

Žinia apie vakarykštį ieškinį, kurį, reikalaudama sugrąžinti pustrečio milijono dolerių, „Šiaurės draudimo“ kompanija iškėlė Trudei Lanigan, pasklido žaibiškai. Teisme atsidūrusi byla buvo narpliojama iki smulkmenų. Reporteriai skambino su ja susijusiems advokatams. Žodelis šen, žodelis ten, ir netrukus visas tuzinas reporterių jau žinojo, jog Trudė be teismo leidimo negali išrašyti net čekio už maisto produktus.

„Monarch Sjera“ draudimo kompanija reikalavo sugrąžinti išmokėtus keturis milijonus dolerių su palūkanomis ir, žinoma, advokatų honorarais. Biloksyje pasamdyti advokatai paskubomis iškėlė firmai ieškinį dėl išmokėto draudimo, o Patrikui — dėl apgavystės. Kaip paprastai, šis tas nutekėjo spaudai, ir į jos nagus tie dokumentai pateko netrukus po to, kai buvo įteikti.

Nenuostabu, kad Benis Aricija taip pat siekė atgauti savuosius devyniasdešimt milijonų. Naujasis jo advokatas, ekstravagantiškas plepys, gerbė žiniasklaidą. Dešimtą valandą erdvioje pasitarimų salėje sušaukęs spaudos konferenciją, iki menkiausių smulkmenų išnarstė savo kliento ieškinį, jo nė neįteikęs. Paskui pakvietė naujuosius bičiulius iš spaudos korpuso eiti kartu su juo ir stebėti, kaip jis ieškinį įteiks. Pakeliui kalbėjo nesusičiaupdamas.

Pagavus Patriką Laniganą, pakrantės teisininkams atsirado tiek darbo, kiek jie dar niekad nebuvo turėję.

Tuo metu, kai Harisono apygardos teismo rūmuose vyko visas šis šurmulys, septyniolika didžiosios žiuri narių tyliai suėjo į kuklų kabinetą antrame aukšte. Išvakarėse jiems telefonu skambinęs pats apygardos prokuroras T. L. Perišas, taigi susirinkimo tikslą jie žinojo. Visi susėdo aplink ilgą stalą kiekvienam skirtoje vietoje, buvo pasiūlyta kavos. Atsidūrę įvykių sūkuryje prisiekusieji pastebimai jaudinosi.

Pasisveikinęs Perišas atsiprašė už tai, kad posėdį teko sušaukti taip skubiai, po to pasisveikino su šerifu Svyniu, vyriausiuoju tardytoju Tedu Grimšou ir ypatinguoju agentu Džošua Kateriu.

— Atrodo, kad mums teks nagrinėti žmogžudystės bylą, — tarė jis išskleisdamas rytinį laikraštį. — Neabejoju, jog dauguma jūsų apie tai jau skaitėt, — visi linktelėjo.

Lėtai žingsniuodamas išilgai sienos su bloknotu rankoje, Perišas vardijo pagrindinius faktus apie Patriką, buvusių jo partnerių atstovaujamą Benį Ariciją ir, žinoma, apie apsimestinę Patriko mirtį bei laidotuves — daugiausia tai, ką visi buvo skaitę rytiniame laikraštyje, kuris dabar gulėjo išskleistas ant stalo.

Jis pasiuntė per rankas avarijos metu sudegusio Patriko „Bleizerio“ nuotraukas, paskui tas, kurios buvo padarytos kitą rytą po avarijos jau be „Bleizerio“, nufotografuotus apanglėjusius stagarus, išdegintą žemę, žolę, pajuodusį medžio kamieną. Dramatiškai lyg įspėjimą Perišas perdavė dar vieną spalvotą nuotrauką, kurioje buvo matyti vienintelio „Bleizeryje“ rasto kūno palaikai.

— Žinoma, mes manėm, jog tai Patrikas Laniganas, — šyptelėjęs tarė jis. — Dabar žinom, kad klydom.

Tame suanglėjusiame daikte nebuvo nieko, kas primintų žmogaus palaikus, jokios išlikusios kūno dalies, išskyrus styrantį šviesų kaulą, kuris, kaip niūriu tonu paaiškino Perišas, yra dubens kaulo dalis.

— Žmogaus dubens kaulo, — pridūrė dėl visa pikta, kad prisiekusiesiems būtų aiškiau ir kad jie nepamanytų, jog Patrikas nudobė šerną ar kokį kitą žvėrį.

Nuotraukas prisiekusieji apžiūrinėjo ramiai, tikriausiai todėl, kad jose nebuvo nieko ypatingo: nei kraujo, nei sudarkyto kūno, nei krešulių — nieko, nuo ko galėtų supykinti. Tas, kuris ant priekinės „Bleizerio“ sėdynės iškeliavo anapus, visiškai sudegė, kaip ir visa kita.

— Gaisras įsiplieskė nuo degalų, — toliau aiškino Perišas. — Žinome, jog Patrikas jų prisipylė degalinėje dvylika kilometrų iki avarijos vietos. Vadinasi, galėjo sprogti apie devyniasdešimt litrų. Tačiau įvykio vietą ištyręs mūsų darbuotojas teigia, jog gaisro būta neįprastai stipraus.

— Ar automobilyje rasta kokios nors taros liekanų? — paklausė vienas iš prisiekusiųjų.

— Ne. Padegėjai paprastai naudoja plastikinę tarą. Labiausiai tam tinka indai nuo pieno arba antifrizo. Jie sudega be pėdsakų. Su tuo susiduriame nuolat, tačiau kad šitaip sudegtų automobilis, pasitaiko retai.

— Ar visuomet kūnai sudega taip smarkiai? — paklausė kitas.

Perišas atsakė iškart:

— Ne, tiesą sakant, niekuomet. Niekad nemačiau taip smarkiai sudegusio kūno. Mėginsime jį ekshumuoti, tačiau, kaip jums tikriausiai žinoma, kūnas buvo kremuotas.

— Ar numanote, kieno jis galėtų būti? — paklausė doko darbininkas Ronis Burkas.

— Turim prielaidų, bet tai tik spėlionės.

Prisiekusieji uždavė dar keletą nereikšmingų klausimų, vien tik vildamiesi išgirsti smulkmenų, apie kurias neparašė laikraščiai. Buvo vienbalsiai nutarta iškelti Patrikui kaltinimą dėl tyčinės žmogžudystės ketinant įvykdyti kitą nusikaltimą, tai yra pasisavinti stambų turtą. Siūloma bausmė — mirtino preparato injekcija valstijos griežto režimo kalėjime Parčmane.

Per mažiau kaip dvidešimt keturias valandas Patrikas buvo apkaltintas tyčine žmogžudyste, jam iškelta skyrybų byla, Aricijos ieškinys dėl devyniasdešimties milijonų dolerių vagystės priskaičiuojant atlyginimą už padarytą žalą, buvusių jo firmos bičiulių ieškinys dėl trisdešimties milijonų dolerių vagystės, žinoma, priskaičiuojant atlyginimą už padarytą žalą, ir „Monarch Sjera“ draudimo kompanijos ieškinys, reikalaujantis dar dešimties milijonų dolerių už padarytą žalą.

Visa tai jis sužinojo per CNN.

Prokurorai T. L. Perišas ir Morisas Mastas dar kartą rūsčiais veidais stoję prieš kameras visų vardu (nors federalai prie šių kaltinimų neprisidėjo) pranešė, jog dorieji Harisono apygardos žmonės per didžiosios žiuri malonę iškėlė Patrikui Laniganui kaltinimą žmogžudyste. Atrėmę klausimus, į kuriuos galėjo atsakyti, ir išsisukę nuo tų, į kuriuos atsakyti negalėjo, leido visiems aiškiai suprasti, jog Patrikui bus iškelta ir kitų bylų.

Kai reporteriai su kameromis išėjo, abu prokurorai liko ramiai pasikalbėti su gerbiamuoju Karlu Haskėjumi, vienu iš Harisono apygardos teisėjų, kuris kadaise buvo artimas Patriko draugas. Bylas teisėjams teismo valdininkas skirstydavo atsitiktinai, tačiau Haskėjus, kaip ir kiti teisėjai, mokėjo su juo susitarti, kad gautų vieną ar kitą pageidaujamą bylą. Dabar Haskėjus pageidavo Patriko bylos.

Valgydamas sumuštinį su pomidoru Lencas pastebėjo, kaip kieme prie baseino kažkas sujudėjo. Čiupęs šautuvą šoko pro duris į verandą ir pamatė už krūmų prie persirengimo kabinos tupintį apkūnų fotografą su trimis dideliais fotoaparatais ant kaklo. Pirštų galais Lencas apėjo aplink persirengimo kabiną ir, pasirengęs šauti, prisėlino prie jo iš už nugaros. Palinkęs į priekį prikišo ginklą vamzdžiu į viršų vyrukui prie galvos ir spustelėjo gaiduką.

Fotografas pasviro į priekį ir, surikęs iš siaubo, griuvo ant savo aparatų veidu žemyn. Lencas spyrė jam į tarpukojį, paskui, kai šis atvirto aukštielninkas ir pamatė užpuoliką, — dar kartą.

Stvėręs fotoaparatus Lencas šveitė į baseiną. Trudė stovėjo verandoje sustingusi iš siaubo. Lencas šūktelėjo jai, kad iškviestų policiją.

9

— Reikia nugramdyti negyvą odą, — tarė gydytojas, aštriu instrumentu atsargiai liesdamas krūtinės žaizdą. — Pagalvokit, ar tikrai nenorit, kad suleisčiau vaistų nuo skausmo?

— Ne, ačiū, — atsakė Patrikas, nuogas sėdėdamas ant lovos. Juo rūpinosi gydytojas, aplinkui sukiojosi dvi slaugės ir Luisas, sanitaras iš Puerto Riko.

— Skaudės, Patrikai, — tarė gydytojas.

— Buvo ir baisiau. Be to, nebėra kur badyti, — pakėlęs ranką parodė, kur per kankinimus jį buvo subadęs brazilas. Visas kūnas it vaivorykštė mirgėjo nuo mėlynių ir randų. — Nebereikia daugiau jokių vaistų.

— Gerai. Kaip norit.

Patrikas atsigulė ir įsitvėrė lovos turėklų. Slaugės ir Luisas laikė jį už kojų, o gydytojas chirurginiu skalpeliu krapštė ir pjaustė nuo žaizdos negyvą odą.

Iš skausmo Patrikas krūpčiojo ir vartė akis.

— Tikrai nereikia vaistų, Patrikai? — vėl paklausė gydytojas.

— Ne, — iškošė pro dantis.

Gydytojas toliau pjaustė negyvą odą.

— Žaizdos gyja gražiai. Manau, kad odos persodinti nereikės.

— Gerai, — atsakė jis ir vėl krūptelėjo.

Keturi nudegimai iš devynių buvo gilūs: du — krūtinėje, vienas — kairėje šlaunyje, o kitas — dešinėje. Smarkiai virvės nudegintai riešų, alkūnių ir čiurnų odai pakako vien gydomųjų tepalų.

Po pusvalandžio gydytojas savo darbą baigė ir patarė kuo mažiau judėti, gulėti lovoje neužsiklojus ir be tvarsčių. Žaizdas patepė vėsinamuoju dezinfekciniu tepalu ir dar kartą pasiūlė suleisti vaistų nuo skausmo. Patrikas atsisakė.

Gydytojas su slaugėmis išėjo, Luisas liko. Uždaręs duris nuleido žaliuzes ir iš drabužių, ant kurių vilkėjo baltą sanitaro chalatą, kišenės išsitraukė vienkartinį „Kodako“ fotoaparatą su blykste.

— Pradėk nuo čia, — tarė Patrikas, rodydamas į lovos kojūgalį. — Nufotografuok visą kūną, kad į kadrą pakliūtų veidas.

Prisidėjęs fotoaparatą prie akies Luisas nusitaikė, žingtelėjo link sienos ir spustelėjo mygtuką. Yra.

— Dabar iš čia, — nurodinėjo Patrikas.

Luisas darė kaip liepiamas. Iš pradžių jis nenorėjo imtis tokios rizikingos užduoties, išsisukinėjo, sakė privaląs atsiklausti vyresnybės. Gyvendamas Paragvajaus pasienyje Patrikas kalbėjo ne tik sklandžia portugalų kalba, bet pramoko ir ispaniškai. Jis suprato beveik viską, ką sakė Luisas. Šiam suprasti Patriką buvo sunkiau.

Tačiau pinigų kalbą supranta kiekvienas, taigi kai už fotografavimą Patrikas jam pasiūlė penkis šimtus JAV dolerių, Luisas galiausiai sutiko. Nupirkęs tris vienkartinius fotoaparatus, nufotografavo beveik šimtą nuotraukų, nunešė išryškinti, o kitą rytą jos jau buvo padarytos ir iki tolesnių nurodymų paslėptos toli nuo ligoninės.

Penkių šimtų dolerių Patrikas su savimi neturėjo, tačiau įtikino Luisą, jog nepaisant to, ką šis apie jį buvo girdėjęs, yra sąžiningas žmogus ir pinigus jam išsiųs, kai tik sugrįš namo.

Luisas nebuvo geras fotografas, vargu ar apskritai fotoaparatą kada nors buvo laikęs rankose, todėl Patrikas nurodinėjo, ką ir kaip daryti. Iš arti buvo nufotografuoti gilūs krūtinės ir šlaunų nudegimai, didelėmis mėlynėmis išmargintos galūnės ir visas kūnas įvairiais rakursais. Reikėjo skubėti, kad niekas nepastebėtų. Šnekios slaugės netrukus turėjo atnešti pietus.

Per pietų pertrauką fotojuostas Luisas nuvežė į fotoateljė.

Rio de Žaneire Osmaras įkalbėjo už menką atlyginimą dirbančią Evos sekretorę priimti tūkstantį dolerių kaip atlygį už tai, kad ši jam papasakotų, kokie gandai pastaruoju metu sklando firmoje. Darbuotojai kalbėjo mažai. Nieko neaptarinėjo ir partneriai, tačiau paaiškėjo, jog į firmą du kartus skambinta iš Ciūricho. Vašingtone Gajus išsiaiškino, jog skambinta iš viešbučio, bet nieko daugiau sužinoti jam nepavyko. Šveicarai labai diskretiški.

Partneriai dėl jos išvykimo ilgai galvos nesuko. Kiek pasitarę ėmėsi taisyti padėtį. Ji paskambino pirmąją dieną, paskui — antrąją ir nutilo. Patikrinti, su kokiu paslaptingu klientu susitikti išskrido, jie negalėjo, o čia jos klientai ėmė triukšmauti: ji jų nepriimanti, neatvykstanti į susitikimus, praėję visi terminai.

Galiausiai partneriai nusprendė ją laikinai pašalinti iš firmos ir pasikalbėti vėliau, kai sugrįš.

Osmaras su vyrais sekė Evos tėvą. Vargšas žmogelis dėl to nebegalėdavo užmigti. Sekliai trynėsi vestibiulyje, sekiojo iš paskos judriomis Ipanemos gatvėmis. Ketino sučiupę jį paspirginti ir prakalbinti, tačiau apdairus senukas visą laiką stengdavosi būti tarp žmonių.

Trečią kartą pamėginęs patekti į Trudės miegamąjį, Lencas galiausiai rado duris neužrakintas. Tylėdamas atsisėdo ant lovos krašto, padavėjos mėgstamo putojančio airiško vandens po keturis dolerius už butelį ir dar vieną valiumo tabletę. Ji nurijo, gurkštelėjo vandens.

Policijos mašina fotoreporterį išvežė prieš valandą. Policininkai Lenco nesuėmė, nes jis gynė privačias valdas. Dvidešimt minučių paklausinėję, spaudai liepė į jas nebesibrauti; šiaip ar taip, tai tik kažkokio pigaus laikraštpalaiko reporteris iš Šiaurės. Policininkams Lenco elgesys tokioje situacijoje neatrodė smerktinas, priešingai, netgi gerbtinas. Jie užsirašė Trudės advokato telefono numerį — dėl visa pikta, jeigu reporteris sumanytų iškelti Lencui bylą. Lencas pagrasino tuomet pats paduoti įsibrovėlį į teismą.

Policininkams išvažiavus, Trudės nervai nebeatlaikė. Pagauta įsiūčio puolė svaidyti į židinį pagalvėles nuo sofos. Auklė su vaiku išbėgo iš kambario. Trudė keikė Lencą tik todėl, kad nieko kito šalia nebuvo. Ji daugiau nebeištvers: žinia apie Patriką, draudimo kompanijos iškelta byla, turto areštas, maitvanagių pulkai prie namo, o čia dar tas fotografas prie baseino — jai jau gana.

Po kiek laiko nurimo. Lencas taip pat išgėrė valiumo, dabar su palengvėjimu matė, jog ji rimsta. Troško ją paguosti, paglostyti kelį, pasakyti ką nors malonaus, bet žinojo, jog panašiomis aplinkybėmis tokiais dalykais jos nepaveiks. Menkiausia klaida — ir ji vėl pratrūks. Trudė atvės, tačiau be jo pagalbos.

Vėl atsigulusi Trudė užsimerkė, ant kaktos delnu į viršų užmesdama riešą. Kambaryje, kaip ir visame name, buvo tamsu, naktinės užuolaidos užtrauktos, žaliuzės nuleistos, šviesos išjungtos arba pritemdytos. Apie namus slankiojo koks šimtas reporterių, fotografavo, filmavo, kad paskui turėtų kuo iliustruoti nelemtus savo straipsnius apie Patriką. Savo namą ji matė popiečio žinių laidoje. Priešais jį kažkokia didžiadantė kvailė oranžiniu veidu pliurpė visokias nesąmones apie Patriką ir apie tai, kad žmona pareikalavusi skyrybų.

Patriko žmona! Ji net nutirpo, tą prisiminusi. Beveik puspenktų metų nebesijautė esanti Patriko žmona. Deramai palaidojusi, laukdama draudimo pinigų stengėsi jį pamiršti. Kai juos gavo, prisiminimai apie Patriką jau buvo beveik išblėsę.

Tik vieną kartą jai sugėlė širdį, kai reikėjo vos dvejų metukų sulaukusiai Ešli Nikolei paaiškinti, jog tėvelio nebėra, nes jis nukeliavo dangun ir ten tikrai jaučiasi laimingas. Mergytė kiek sutriko, tačiau į žinią sureagavo paprastai, kaip sugeba tik maži vaikai. Minėti Patriko vardą jai girdint buvo uždrausta — taip geriau vaikui, paaiškino Trudė. Tėvelio ji neprisimenanti, tai ir nereikia jos versti.

Išskyrus šį nedidelį epizodą, našlės dalią ji pakėlė nepaprastai lengvai. Važiuodavo į Naująjį Orleaną pirkinių, iš Kalifornijos užsisakydavo sveikų maisto produktų, apsitempusi modeliniu triko kasdien po dvi valandas prakaituodavo savo sporto salėje, lepinosi brangiomis veido ir kūno odos priežiūros priemonėmis. Kad jiedu su Lencu galėtų keliauti, mergaitę prižiūrėdavo auklė. Jiems labai patiko Karibų salos, ypač Šv. Bartas: ten buvo nudistų paplūdimių, kuriuose išsirengę kartu su prancūzais degindavosi ir jiedu.

Per Kalėdas linksmindavosi „Plazos“ viešbutyje Niujorke, sausį ilsėdavosi Veile tarp puikiųjų ir turtingųjų, gegužę — Paryžiuje arba Vienoje. Jiedu svajojo apie nuosavą lėktuvėlį, kokį turėjo tie nuostabūs žmonės, su kuriais susipažino vieno kruizo metu. Mažą panaudotą „Lear“ buvo galima įsigyti už keturis milijonus dolerių, tačiau dabar apie tai negalėjo būti nė kalbos.

Lencas sakė apie tai pagalvosiąs, bet kaskart, kai jis pradėdavo rimtai kalbėti apie savo verslą, Trudė sunerimdavo. Ji žinojo, jog Lencas užsiima narkotikų kontrabanda, tačiau jis plukdydavo tik marihuaną ir hašišą, taigi rizika buvo maža. Pinigų jiems reikėjo, be to, jai buvo paranku, kad Lenco retkarčiais nebūna namie.

Ji nejautė Patrikui neapykantos, juo labiau žuvusiam. Trudė nekentė tik paties fakto, jog Patrikas gyvas, kad prisikėlęs grįžo ir viską sujaukė. Jiedu susipažino per vieną vakarėlį Naujajame Orleane. Tuo metu ji kaip tik ėmė bodėtis Lencu ir ieškojo kito, turtingo ir perspektyvaus partnerio. Tada Trudei buvo dvidešimt septyneri, nuo nenusisekusios santuokos buvo praėję ketveri metai, ir ji vėl troško pastovumo. Patrikas buvo trisdešimt trejų, vis dar nevedęs, bet pasirengęs sukurti šeimą. Jis ką tik buvo gavęs darbą geroje firmoje Biloksyje, kur tuomet gyveno. Po keturių nepasotinamos aistros mėnesių Jamaikoje jiedu susituokė. Po medaus mėnesio praėjus trims savaitėms, kol Patrikas buvo kažkur išvykęs, Lencas patyliukais užėjo į jų butą ir pasiliko nakčiai.

Pinigų ji nieku gyvu neatiduos. Advokatas tikrai ką nors sugalvos, ras kokią spragą, kad pinigai liktų jai. Už tą jam ir mokama. Draudimo kompanija tikrai negaus nei namo, nei baldų, nei automobilių, nei drabužių, nei sąskaitų banke, nei motorlaivio — nieko iš prabangių jos daiktų, kuriuos pirko už draudimo pinigus. Juk taip neteisinga Patrikas mirė. Ji jį palaidojo. Daugiau kaip ketveri metai ji našlė. Nejaugi visa tai nesvarbu?

Vyras gyvas, bet kuo ji čia dėta?

— Žinai, — prietemoje tarė Lencas, — jį reikia nužudyti.

Dabar jis sėdėjo minkštasuolyje tarp lovos ir lango, basas kojas užkėlęs ant plačios sofos.

Ji nė nekrustelėjo, nevirptelėjo nė vienas veido raumuo. Kiek pagalvojusi nelabai tvirtai tarė:

— Nekvailiok.

— Juk žinai, kad kitos išeities neturim.

— Bėdų ir taip pakanka.

Tebelaikydama riešą ant kaktos, ji užsimerkusi alsavo visai nusiraminusi, bet širdyje džiaugėsi, kad Lencas apie tai prakalbo. Žinoma, ir ji apie tai pagalvojusi, kai išgirdo, jog Patrikas atsirado. Visaip svarstė, ką daryti, kad išsaugotų pinigus, tačiau išvada buvo viena: Patrikas turi mirti. Juk apdrausta jo gyvybė.

Nužudyti ji negali, tai būtų absurdiška. Tačiau kita vertus, Lencas turi pilnas pakampes įtartinų draugų.

— Tai tau reikia tų pinigų ar ne? — paklausė.

— Lencai, dabar negaliu apie tai galvoti. Vėliau.

Ir tikriausiai netrukus. Tačiau parodyti, jog nekantrauja, ji negalėjo: Lencas tos minties kaipmat įsikabintų. Ji, kaip visuomet, mokės jį įpainioti į šėtoniškus savo kėslus ir manipuliuos juo tol, kol trauktis bus per vėlu.

— Brangioji, laukti negalim. Mus, po velnių, jau smaugia draudimas.

— Lencai, liaukis.

— Kito kelio nėra. Jeigu nori turėti namą, pinigus ir visa kita, tai jis turi mirti.

Trudė ilgai tylėjo nejudėdama, bet jo žodžiai glostė jai širdį. Nepaisant riboto proto ir daugelio kitų trūkumų, Lencas buvo vienintelis vyras, kurį kada nors mylėjo. Žiaurumo susidoroti su Patriku jam pakaks, tačiau ar sugebės išsisukti nesučiuptas?

Pasikalbėti su Katerio laimikiu buvo pavesta Biloksio biuro agentui Brentui Majersui. Įėjęs jis prisistatė, parodė pažymėjimą, bet Patrikas tik atsainiai linktelėjo ir ranka siektelėjo nuotolinio valdymo pulto.

— Malonu, — tarstelėjo tempdamas ant savęs apklotą.

— Aš iš Biloksio biuro, — tarė Majersas, nuoširdžiai stengdamasis kalbėti maloniai.

— Nežinau tokio, — abejingai atsakė Patrikas.

— Pamaniau, kad mums derėtų susipažinti. Teks bendrauti keletą mėnesių.

— Abejoju.

— Turit advokatą?

— Dar ne.

— Ieškosit?

— Tai visiškai ne jūsų reikalas.

Majersas tikrai neprilygo tokiam prityrusiam teisininkui, koks buvo Laniganas. Rankomis atsirėmęs į turėklą lovos kojūgalyje kiek įstengdamas rūsčiau pažvelgė į Patriką ir tarė:

— Gydytojas sakė, kad po poros dienų galėsim keliauti.

— Štai kaip? Aš pasirengęs.

— Biloksyje laukia tikros iškilmės.

— Mačiau, — atsakė Patrikas, linktelėdamas galvą į televizorių.

— Matau, kad nesinori atsakinėti į klausimus.

Patrikas tik niekinamai prunkštelėjo.

— Taip ir maniau. — Majersas žengė prie durų.

— Beje, keliausim drauge, — pridūrė ir mestelėjo ant apkloto kortelę. — Čia viešbučio telefono numeris, jei kartais kiltų noras pabendrauti.

— Prie telefono nelaukit.

10

Sendis Makdermotas labai susidomėjęs sekė žinias apie senąjį studijų laikų draugą. Jiedu su Patriku mokėsi Tulane ir kartu pramogaudavo. Išlaikę advokatūros egzaminą, abu dirbo to paties teisėjo klerkais, o sėdėdami pamėgtame bare Šv. Čarlzo gatvėje rengėsi kartu šturmuoti teisininkų pasaulio viršūnes. Svajojo tapę brangiais nepriekaištingos reputacijos advokatais įkurti nedidelę, tačiau galingą firmą. Praturtėję ketino po dešimt valandų per mėnesį ginti skurdžiau gyvenančius klientus. Viskas buvo suplanuota.

Tačiau gyvenimas jų planus suardė. Dėl gero atlyginimo, nes buvo ką tik vedęs, Sendis įsidarbino federalinio prokuroro asistentu. Patrikas ištirpo Naujajame Orleane tarp dviejų šimtų firmos advokatų. Nevedė, nes dirbdavo po aštuoniasdešimt valandų per savaitę.

Iki nesukako trisdešimt, jiedu dar puoselėjo svajonę sukurti nedidelę tobulą juridinių paslaugų firmą. Ištaikę laisvesnę valandėlę jie vis dar susieidavo papietauti ar išlenkti taurelės, tačiau metams bėgant jų susitikimai vis retėjo. Paskui Patrikas pasirinko ramesnį gyvenimą Biloksyje ir geriausiu atveju jie susitikdavo kartą per metus.

Didysis lūžis Sendžio gyvenime įvyko po to, kai Persijos įlankoje prie naftos gręžinio susižalojo jo pusseserės draugas. Pasiskolinęs dešimt tūkstančių Sendis atidarė nuosavą firmą, iškėlė „Exon“ naftos kompanijai bylą ir laimėjo tris milijonus dolerių, iš kurių trečdalis liko jam. Šitaip jis pradėjo savo verslą. Dailią nedidukę trijų teisininkų firmą, kurios darbo sritis buvo nelaimingi atsitikimai ir mirties atvejai užsienyje, jis įkūrė be Patriko.

Žuvus Patrikui, Sendis kalendoriuje suskaičiavo, jog su bičiuliu nesimatė devynis mėnesius. Dėl to, žinoma, jautėsi bjauriai, tačiau stengėsi mąstyti blaiviai: jų, kaip ir daugumos bendramokslių, keliai paprasčiausiai išsiskyrė.

Jis guodė našle likusią Trudę, padėjo nešti karsią iki kapo duobės.

Kai po pusės metų pradingo pinigai ir ėmė sklisti įvairios kalbos, Sendis juokėsi ir linkėjo bičiuliui sėkmės. Bėk, Patrikai, bėk, — pastaruosius ketverius metus šypsodamasis mintyse kartodavo Sendis.

Sendžio firma buvo netoli Poidraso gatvės, devyni kvartalai nuo Superdomo ir Megezin sankryžos. Už laimėtus iš užsienio naftos kompanijos pinigus nusipirko gražų devynioliktojo amžiaus pastatą. Antrąjį ir trečiąjį aukštus išnuomojo, o pats su dviem partneriais, trimis asistentais ir pustuziniu sekretorių įsikūrė apačioje.

Sendis susikaupęs dirbo, kai įėjusi į kabinetą sekretorė pranešė:

— Su jumis nori pasikalbėti viena ponia.

— Ar ji susitarusi? — paklausė jis, žvilgtelėdamas į stalo kampe gulintį darbo kalendorių.

— Ne, bet sako, jog reikalas skubus. Sakė, niekur neis, kol jūsų nepamatys. Atėjo dėl Patriko Lanigano.

Susidomėjęs pažvelgė į sekretorę. Ji tęsė:

— Sako esanti teisininkė.

— Iš kur?

— Iš Brazilijos.

— Iš Brazilijos?

— Taip.

— Ar panaši į brazilę?

— Panaši.

— Tegu užeina.

Pasitikdamas ją prie durų Sendis maloniai pasisveikino. Eva prisistatė Li vardu, pavardės nepasakė.

— Nenugirdau jūsų pavardės, — plačiai šypsodamasis tarė Sendis.

— Aš ja ir neprisistatau, — atsakė ji, — bent jau kol kas.

Matyt, Brazilijoje taip įprasta, pagalvojo Sendis. Pavyzdžiui, futbolininkas Pelė. Tik vardas, be pavardės.

Sekretorę paprašė atnešti kavos, o jai pasiūlė sėstis prie neaukšto staliuko kabineto kampe. Žvilgtelėjo į jos kojas. Eva buvo apsivilkusi kasdieniškai, kukliai. Atsisėdęs prieš ją, atkreipė dėmesį į jos akis — labai gražios, rusvos, tik atrodo pavargusios, ilgi, ant pečių krintantys tamsūs plaukai.

Patrikas visuomet turėjo gerą skonį. Trudė jam netiko, tačiau ir ji tikra gražuolė.

— Atėjau dėl Patriko, — tarė užsikirsdama.

— Ar jis pats jus atsiuntė? — paklausė Sendis.

— Taip.

Ji kalbėjo lėtai, žodžiai liejosi švelniai ir tyliai. Buvo justi lengvas akcentas.

— Studijavot Valstijose? — paklausė jis.

— Taip. Teisininkės laipsnį gavau Džordžtaune.

Dabar aišku, kodėl jos tokia puiki tartis.

— O kur dirbate?

— Rio de Žaneire. Tarptautinės prekybos srityje.

Ji dar nė karto nešyptelėjo, ir Sendis dėl to sunerimo. Viešnia atvyko iš toli. Graži, ne tik su dailiomis kojomis, bet ir protinga. Jam norėjosi, kad jaukiame jo kabinete ji jaustųsi laisviau. Juk čia Naujasis Orleanas.

— Ten ir susipažinote su Patriku? — paklausė jis.

— Taip, Rio.

— Ar kalbėjotės su juo nuo to laiko, kai...

— Ne. Po to, kai jį pagrobė, ne. — Ji vos neprasitarė, jog nepaprastai dėl jo nerimaujanti, tačiau tai būtų neprofesionalu. Apie savo santykius su Patriku kol kas nepasakos. Sendžiu Makdermotu galima pasitikėti, tačiau nereikia pasakoti visko iš karto.

Nežiūrėdami vienas į kitą abu kurį laiką tylėjo. Sendis nujautė, jog daugelis šios istorijos epizodų jam visuomet liks paslaptimi. A, tiesa! Kaipgi jis tuos pinigus pasiėmė? Kaip nusigavo į Braziliją? Kaip jiedu susipažino? O svarbiausia — kur pinigai?

— Taigi kuo galėčiau jums padėti? — paklausė jis.

— Norėčiau pasamdyti jus ginti Patriką.

— Aš pasirengęs.

— Svarbiausia, kad viskas būtų konfidencialu.

— Kaip visuomet.

— Šįkart truputį kitaip.

Teisingai. Juk kalbama apie devyniasdešimt milijonų.

— Užtikrinu jus, jog viskas, ką jūs arba Patrikas papasakosit, liks griežčiausioje paslaptyje, — šypsodamasis atsakė Sendis.

Galų gale ir ji vos pastebimai šyptelėjo.

— Galimas dalykas, kad jūs būsit verčiamas kliento paslaptį išduoti, — tarė ji.

— Nesvarbu. Sugebėsiu apsiginti.

— Jums gali grasinti.

— Ne pirmas kartas.

— Jus galbūt persekios.

— Kas?

— Labai pikti žmonės.

— Kas jie?

— Tie, kurie persekioja Patriką.

— Atrodo, jį jau sučiupo.

— Taip, bet ne pinigus.

— Štai kaip.

Vadinasi, pinigai vis dar kažkur paslėpti. Nieko nuostabaus. Kaip ir kiekvienas kitas, Sendis suprato, jog tokių turtų per ketverius metus Patrikas tikrai neiššvaistytų. Tačiau kiek jų liko?

— Kur tie pinigai? — paklausė jis šiek tiek nedrąsiai, nė akimirkos nesitikėdamas atsakymo.

— Manęs neklauskit.

— Bet aš jau paklausiau.

Li nusišypsojo ir staiga pakeitė temą:

— Mums reikia kai ką aptarti. Kiek norėtumėt gauti avanso?

— Už ką?

— Kad gintumėt Patriką.

— Dėl kurių jo nuodėmių? Pasak laikraščių, jam reikės visos advokatų armijos.

— Šimto tūkstančių dolerių pakaks?

— Pradžiai pakaks. Ar tik civilinė pusė, ar ir kriminalinė?

— Viskas.

— Man vienam?

— Taip. Kitų advokatų jis nenori.

— Sujaudintas, — atsakė Sendis. Jis taip ir jautėsi. Juk Patrikas galėjo kreiptis į bet kurį iš daugelio turtingesnių, baudžiamojoje teisėje labiau prityrusių ir plačių ryšių turinčių advokatų, tarp kurių per pastaruosius aštuonerius metus jis neabejotinai įsigijo kur kas artimesnių negu Sendis draugų.

— Sutinku, — tarė jis. — Juk žinot, kad Patrikas yra senas mano draugas.

— Žinau.

Ką ji dar žino? Ar ji jam daugiau negu advokatė?

— Norėčiau pinigus jums pervesti šiandien, — tarė ji. — Man reikia jūsų nurodymų pervedimui.

— Žinoma. Tuoj paruošiu juridinių paslaugų sutartį.

— Yra dar ir kitų klausimų, kurie Patrikui labai svarbūs. Pirmiausia viešumas. Jis nori, kad su žiniasklaida nebendrautumėt. Nieku gyvu. Nė vieno žodžio. Be jo sutikimo — jokių spaudos konferencijų, jokio „be komentarų“.

— Gerai.

— Kai viskas baigsis, galėsit parašyti knygą.

Sendis nusijuokė, bet jai tas neatrodė juokinga.

— Nesirengiu nieko rašyti, — atsakė jis.

— Jis nori, kad tai būtų įrašyta į sutartį.

Liovęsis juoktis pradėjo užsirašinėti pastabas.

— Kas dar?

— Dar galite tikėtis, jog darbe ir namuose rasit klausymosi įrangą. Reikės pasamdyti sekimo ekspertą, kad patikrintų. Už tai sumokės Patrikas.

— Gerai.

— Be to, būtų geriau, jeigu čia nebesusitikinėtume. Manęs ieško, nes per mane tikisi surasti pinigus. Mums reikės susitikinėti kitur.

Sendis nežinojo, ką atsakyti. Troško padėti, apginti ją paklausti, kur apsistos, ar įstengs slapstytis, tačiau Li atrodė viską puikiai apgalvojusi.

Žvilgtelėjusi į laikrodį tarė:

— Po trijų valandų reisas į Majamį. Turiu du bilietus pirma klase. Pasikalbėsim lėktuve.

— E-e, o kur aš skrisiu?

— į San Chuaną susitikti su Patriku. Viską jau parengiau.

— O jūs?

— Aš skrisiu kitur.

Laukdamas, kol bus parengta juridinių paslaugų sutartis, Sendis užsakė dar kavos ir pyragaičių. Sekretorė trims dienoms atšaukė visus susitikimus ir jo dalyvavimą teismo posėdžiuose. Žmona į darbą atvežė kelioninį krepšį.

Asistentas juos nuvežė į oro uostą. Pakeliui Sendis pastebėjo, jog Li neturi jokio bagažo, išskyrus gerokai apsitrynusią tačiau dailią rudos odos kuprinėlę.

— Kur apsistojate? — paklausė jis, kai jiedu gurkšnojo kokakolą oro uosto kavinėje.

— Tai vienur, tai kitur, — atsakė žvelgdama pro langą.

— Kaip galėčiau jus rasti? — vėl paklausė jis.

— Susitarsime vėliau.

Jiedu sėdėjo šalimais trečioje pirmosios klasės eilėje. Nuo lėktuvo pakilimo praėjo dvidešimt minučių, tačiau ji vis vartė kažkokį madų žurnalą ir tylėjo. Sendis mėgino skaityti storą raštiškų liudijimų bylą. Skaitė nenoromis, byla nebuvo skubi. Jis troško pasikalbėti, iškamantinėti Li apie tai, kas jam rūpėjo taip pat, kaip ir kiekvienam.

Ji sėdėjo tarsi atsitvėrusi nuo jo neįveikiama siena. Ji žinojo viską tačiau nepermaldaujamai tylėjo. Sendis privalėjo tvardytis, kad per daug nesmalsautų.

Atnešė sūdytų riešutų ir riestainiukų. Šampano jiedu atsisakė. Paprašė vandens.

— Ar seniai pažįstat Patriką? — atsargiai paklausė jis.

— Kodėl klausiat?

— Atleiskit. Man tik įdomu, kaip Patrikas tuos ketverius metus gyveno. Juk aš senas jo draugas, o dabar dar ir advokatas. Atsiprašau už savo smalsumą.

— Galėsit paklausti jį patį, — atsakė ji gana maloniai ir vėl įniko į žurnalą. Jis kramsnojo riešutus.

Ji tylėjo tol, kol lėktuvas pradėjo leistis Majamyje. Tuomet berte pabėrė tarsi atmintinai išmoktus žodžius:

— Keletą dienų nesimatysim. Negaliu ilgai užtrukti vienoje vietoje, manęs ieško. Patrikas jums pasakys, ką daryti. Kol kas su juo bendrausiu per jus. Atkreipkit dėmesį, jei kas nors paskambintų apsirikęs, sektų automobiliu, jeigu pastebėtumėt prie firmos ką nors stoviniuojant. Kai paaiškės, jog esat jo advokatas, jus ims persekioti aršūs nepažįstami tipai.

— Kas jie?

— Viską paaiškins Patrikas.

— Jūs žinot, kur pinigai, ar ne?

— Negaliu to sakyti.

Jis žvelgė, kaip prie lėktuvo sparno artinasi debesys. Žinoma, dabar pinigų tikriausiai kur kas daugiau. Patrikas — ne kvailys. Paslėpė juos kuriame nors iš užsienio bankų, o jie ten žino, ką daryti su pinigais. Tikriausiai per metus gaudavo dvylika procentų palūkanų.

Kol lėktuvas nusileido, jiedu nebesikalbėjo. Reikėjo skubėti, kad Sendis suspėtų į San Chuano reisą. Tvirtai spausdama ranką ji tarė:

— Perduokit Patrikui, kad aš sveika ir gyva.

— O jei klaus, kur jūs.

— Europoje.

Žvelgdamas, kaip ji įsilieja į skubančių keleivių minią, jis pajuto, kad senam savo draugui pavydi. Štai kur pinigų galia. Stulbinančio grožio, aukštos klasės egzotiška moteris.

Iš minčių jį pažadino kvietimas registruotis į reisą. Net nusipurtė prisiminęs, jog ką tik pavydėjo žmogui, kuriam gresia dešimt metų mirtininkų kameroje laukti bausmės ir kurio tyko šimtai nekantraujančių nudirti odą advokatų, kad tik surastų pavogtus pinigus.

Tikrai yra ko pavydėti! Susirado savo vietą. Vėl pirma klasė. Staiga pajuto, kaip malonu atstovauti Patrikui.

Sėdusi į taksi Eva sugrįžo į modernų viešbutį pietiniame paplūdimyje. Priklausomai nuo įvykių Biloksyje, ji čia praleis keletą dienų. Patrikas liepė ilgiau kaip keturias dienas toje pačioje vietoje neužsibūti. Ji užsiregistravo Li Pires pavarde, ta pavarde turėjo ir auksinę kredito kortelę. Gyvenamoji vieta — San Paulas.

Paskubom persivilkusi patraukė į paplūdimį, įpusėjus popietei čia buvo pilna žmonių, o to jai ir reikėjo. Rio paplūdimiuose taip pat daug žmonių, tačiau ir pažįstamų ten netrūksta. Čia ji buvo atvykėlė, dar viena saulėje besideginanti bevardė gražuolė. Ją nepaprastai traukė namo.

11

Praėjo valanda, kol Sendis prasibrovė pro jūrų karo laivyno bazės užkardas. Buvo nelengva. Čia niekas nežinojo, kad jo klientas laukia advokato. Sendis turėjo pasikliauti įprastinėmis advokatų gudrybėmis — grasinimais nedelsiant iškelti bylą, paskambinti senatoriams ar kitiems aukštiems pareigūnams ir apkaltinti žmogaus teisių pažeidimu. Į ligoninės priimamąjį jis pakliuvo tik sutemus, vėl pasirengęs kautis, tačiau šįkart to neprireikė. Slaugė tuoj pat paskambino Patrikui.

Palatoje buvo tamsu, melsvai švietė tik aukštai kampe įtaisyto televizoriaus ekranas. Iš Brazilijos transliavo futbolo rungtynes. Senieji bičiuliai spustelėjo vienas kitam ranką. Jie nesimatė šešerius metus. Patrikas gulėjo užsiklojęs iki pat smakro, kad nesimatytų žaizdų. Atrodė, jog futbolo rungtynės jam svarbiau už rimtą pokalbį.

Po tiek metų Sendis tikėjosi audringo susitikimo, tačiau buvo gerai ir toks. Stengdamasis nespoksoti tyrinėjo Patriko veidą: liesas, suvargęs, smakras kiek kampuotesnis, nosis paploninta. Neatpažintų, jeigu ne akys. Ir balsas neleistų apsirikti.

— Ačiū, kad atėjai, — tarė Patrikas.

Žodžiai nuskambėjo tyliai, tarsi kalbėtų sukaupęs paskutines jėgas ir mintis.

— Nėra už ką. Pasirinkimo nebuvo. Tavo draugė moka įtikinti.

Patrikas užsimerkė ir mintyse padėkojo Dievui. Ji paspruko, sveika ir gyva.

— Kiek ji tau sumokėjo? — paklausė jis.

— Šimtą tūkstančių.

— Gerai, — tarė Patrikas ir ilgam nutilo. Sendis pamanė, jog tokių ilgų tylos pertraukų jų pokalbiuose bus daug.

— Jai viskas gerai, — nutraukė tylą jis. — Labai graži moteris. Ir pasiutiškai protinga, puikiai tvarkosi su viskuo, kas jai pavesta, jeigu tave tai domina.

— Džiaugiuosi.

— Kada paskutinį kartą ją matei?

— Gal prieš porą savaičių. Praradau laiko nuovoką.

— Ji tau žmona, draugė, meilužė, prostitutė...

— Advokatė.

— Advokatė?

— Taip, advokatė.

Sendis nustebo. Patrikas vėl nutilo ir gulėjo nė nekrustelėdamas. Laikas ėjo. Atsisėdęs ant vienintelės kėdės Sendis laukė, kol draugas vėl prabils. Patrikas žengė į pasaulį, kuriame jo visur tykojo vilkai. Nieko, tegu ramiai paguli spoksodamas į lubas, Sendis palauks. Pokalbiams laiko pakaks. Tikrai bus apie ką pasišnekučiuoti.

Svarbiausia, kad jis gyvas. Sendis prisiminė šaltą apniukusią laidotuvių dieną, į duobę leidžiamą karstą, paskutiniuosius kunigo žodžius ir tramdomą Trudės raudą. Dabar ima juokas pagalvojus, jog tuo metu senis Patrikas iš medžio žiūrėjo, kaip jie jo gedi. Apie tai jau tris dienas rašė laikraščiai.

Paskui kažkur pasislėpė, o vėliau susišlavė pinigus. Būna, kad sulaukęs keturiasdešimties žmogus pašėlsta: susiranda kitą žmoną arba imasi ko nors mokytis. Patrikas — ne. Amžiaus vidurio krizės nerimo genamas sumanė numirti, o paskui pabėgti nušvilpus devyniasdešimt milijonų.

Prisiminus automobilyje rastus palaikus, juokai išlakstė. Sendžiui parūpo viską išsiaiškinti.

— Namuose tavęs laukia sutiktuvės, — tarė jis.

— Kas pirmininkauja?

— Sunku pasakyti. Trudė prieš dvi dienas pareikalavo skyrybų, bet tai menkiausia bėda iš visų.

— Čia tu teisus. Spėju, kad ji nori pusės mano turto.

— Ji daug ko nori. Didžioji žiuri tave apkaltino tyčine žmogžudyste. Valstijos, ne federalinė.

— Mačiau per televiziją.

— Gerai. Vadinasi, apie bylas žinai.

— Taip. CNN nesnaudžia.

— Nieko nuostabaus. Tavo istorija tikrai nepakartojama.

— Ačiū.

— Kada man papasakosi?

Apsivertęs ant šono Patrikas pažvelgė kažkur už Sendžio. Išskyrus baltą lygią sieną, ten nebuvo į ką žiūrėti, bet jis žvelgė ne į ją.

— Mane kankino, Sendi, — ištarė dar tylesniu, trūkčiojančiu balsu.

— Kas?

— Prikabino laidus ir leido srovę, kol pasakiau.

Sendis atsistojo ir priėjęs prie lovos palietė Patriko petį:

— Ką jiems pasakei?

— Nežinau. Nieko neprisimenu. Jie man leido narkotikus. Štai, žiūrėk, — pakėlė kairę ranką, kad Sendis pamatytų mėlynes.

Kad geriau matytų, susiradęs jungiklį Sendis uždegė stalinę lempą.

— O Viešpatie, — ištarė jis.

— Vis klausinėjo, kur pinigai, — toliau pasakojo Patrikas. — Netekau sąmonės, o kai atsigavau, vėl paleido srovę. Tikriausiai pasakiau jiems apie ją, Sendi.

— Apie advokatę?

— Taip, apie advokatę. Kokiu vardu ji tau prisistatė?

— Li.

— Gerai. Tuomet ji vardu Li. Tikriausiai pasakiau jiems apie Li. Beveik tuo neabejoju.

— Kas tie jie, Patrikai?

Vėl pajutęs kojose skausmą jis susiraukė ir užsimerkė. Nudegimai dar negijo, prasidėjo spazmai. Nusiklojęs iki juosmens parodė dvi baisias žaizdas:

— Žiūrėk, Sendi. Štai įrodymas.

Pasilenkęs Sendis apžiūrėjo raudonas žaizdas ir aplink jas nuskustą odą.

— Kas taip padarė? — vėl paklausė jis.

— Nežinau. Žmonės. Jų buvo pilnas kambarys.

— Kur?

Patrikui draugo pagailo. Šis, kaip ir visi, labai troško sužinoti viską, kas jam nutiko, ne tik apie kankinimus. Patriko istorija buvo tikrai įdomi, tačiau jis abejojo, ar viską galima pasakoti. Avarijos, kurioje sudegė žmogus, smulkmenų nežino niekas, tačiau papasakoti apie tai, kaip jį sugavo ir kankino, Patrikas gali. Jis vėl užsiklojo krūtinę. Jau dvi dienas jo organizmas valėsi nuo narkotikų; Patrikas kentė skausmą ir visaip vengė naujų injekcijų.

— Sėskis, Sendi. Prisitrauk arčiau kėdę. Ir išjunk šviesą. Ji mane vargina.

Sendis tuojau pat padarė, ko prašomas. Atsisėdo kiek įmanoma arčiau lovos.

— Štai kaip viskas įvyko, — tamsoje pradėjo Patrikas ir papasakojo, kaip Ponta Poroje bėgdamas pastebėjo automobilį nuleista padanga ir kaip buvo pagrobtas.

Kai tėtis žuvo, Ešli Nikolei buvo tik truputį daugiau kaip dveji metukai, taigi Patriko ji neprisiminė. Greta mamos ji visą tą laiką matydavo Lencą. Retkarčiais jis nuveždavo ją į mokyklą, kartais visi trys vakarieniaudavo.

Po laidotuvių Trudė paslėpė visas Patriko nuotraukas ir jų bendro gyvenimo įrodymus. Ešli Nikolė nebuvo girdėjusi net Patriko vardo.

Matydama tris dienas jų gatvėje besibūriuojančius reporterius, ji ėmė klausinėti. Mama elgėsi keistai. Namuose tvyrojo įtampa, net šešerių metų vaikas tą jautė. Palaukusi, kol Lencas išeis pas advokatą, Trudė pasisodino dukrytę ant lovos pasikalbėti.

Pradėjo nuo to, jog anksčiau ji turėjusi vyrą. Iš tikrųjų turėjo du, bet manė, jog apie pirmąją santuoką Ešli Nikolei pasakoti dar ankstoka. Kol kas pakaks antrosios.

— Mes su Patriku gyvenom susituokę ketverius metus, bet paskui jis labai blogai pasielgė.

— O kaip? — paklausė Ešli Nikolė išplėtusi akutes ir susidomėjusi labiau, negu būtų norėjusi Trudė.

— Nužudė žmogų, bet padarė taip, kad visi manytų, jog jis žuvo per automobilio katastrofą, supranti? Kilo didelis gaisras, degė Patriko automobilis, o kai gaisrininkai ugnį užgesino, policininkai viduje rado palaikus ir pamanė, jog jie Patriko. Visi taip manė, kad Patrikas žuvo, sudegė automobilyje. Aš labai liūdėjau. Jis buvo mano vyras. Labai jį mylėjau, bet jis žuvo. Palaidojom jį. Bet po ketverių metų žmonės Patriką surado kitame pasaulio krašte. Paaiškėjo, kad jis pabėgo ir slapstėsi.

— Kodėl?

— Nes iš savo draugų pavogė daug pinigų, o kadangi jis labai blogas, tai visus pinigus norėjo pasilikti sau.

— Jis nužudė žmogų ir pavogė pinigus.

— Teisingai, brangute. Patrikas negeras.

— Gaila, kad buvai už jo ištekėjusi, mamyte.

— Taip. Bet žinai, širdele, yra vienas dalykas, kurį pasistenk suprasti. Tu gimei, kai mudu su Patriku buvom susituokę.

Stebėdama mergaitės akutes palaukė, kol žodžiai pasieks jos sąmonę ir ji supras, ką tai reiškia. Matyt, nesuprato. Suspaudusi Ešli Nikolės rankytę paaiškino:

— Patrikas yra tavo tėtis.

Vis dar nesuprasdama mergaitė tuščiu žvilgsniu pasižiūrėjo į mamą.

— Bet aš nenoriu, kad jis...

— Man labai gaila, brangute, kad taip išėjo. Ketinau tau tą pasakyti, kai užaugsi, bet privalai viską žinoti, nes greit sugrįš Patrikas.

— Tai Lencas ne mano tėtis?

— Ne. Jis tik drauge su mumis gyvena.

Trudė niekuomet neleido jai Lenco vadinti tėčiu. Lencas savo ruožtu niekuomet ir nerodė noro susipančioti tėvystės saitais. Trudė — vieniša motina. Ešli Nikolė tėčio neturi. Tai įprasta ir visiškai priimtina.

— Mudu su Lencu esam draugai, — paaiškino Trudė, kad mergaitė daugiau nebeklausinėtų. — Labai artimi draugai. Jis tave labai myli, bet nėra tavo tėtis. Gaila, bet tikrasis tavo tėtis yra Patrikas, tik tu dėl to nesikrimsk.

— Ar jis mane aplankys?

— Nežinau, bet nenoriu, kad jis prie tavęs prisiartintų. Jis labai blogas, brangute. Paliko tave, kai buvai dvejų metukų. Paliko ir mane. Pavogė pinigus ir pradingo. Tuomet mes jam nerūpėjom, nerūpime jam ir dabar. Jis negrįžtų pas mus, jei jo nebūtų sugavę. Niekuomet nebūtume jo matę. Nebijok, jis mums nieko nepadarys.

Per lovą priropojusi prie mamos Ešli Nikolė susigūžė jai ant kelių. Trudė apkabinusi ją glostė.

— Viskas bus gerai, brangute. Tikrai. Nenorėjau tau nieko sakyti, bet kai mus apipuolė tie reporteriai ir televizija, na, pamaniau, bus geriau, jeigu tu viską žinosi.

— O kodėl tie žmonės ten susirinko? — paklausė mergaitė, spausdama mamos ranką.

— Nežinau. Būtų geriau, jeigu jie nueitų.

— Ko jiems reikia?

— Nufotografuoti tave. Ir mane. O kai parašys apie blogus Patriko darbus, mūsų nuotraukas išspausdins laikraščiuose.

— Tai jie ten dėl Patriko?

— Taip, brangute.

Atsigręžusi mergaitė pažvelgė mamai tiesiai į akis ir tarė:

— Nekenčiu Patriko.

Trudė palingavo galvą tarsi norėtų išdykėlę sudrausminti, bet paskui tvirtai apkabino ir nusišypsojo.

Lenco vaikystė prabėgo senoje žvejų bendruomenėje prie Biloksio įlankos, nedideliame Point Kadeto kyšulyje. Čia gyveno imigrantai darbininkai ir krevečių žvejai. Jis užaugo Point Kadeto gatvėse, ten tebeturėjo daug draugų. Vienas iš jų — Kepas. Tąkart, kai juos sulaikė, šis vairavo furgoną su narkotikais. Lencas miegojo. Pažadintas stvėrėsi ginklo, bet nerado: jis buvo nuslydęs tarp storų kanapių ryšulių. Kepą ir Lencą byloje gynė tas pats advokatas, o paskui abu devyniolikmečiai kartu sėdo už grotų.

Kepas turėjo barą, kuriame lupo pinigus iš konservų fabriko darbininkų. Kartą per mėnesį Lencas užsukdavo pas jį išgerti, tačiau kai Trudė praturtėjo ir Lencas persikėlė į Mobilį gyventi pas ją, bičiuliai matydavosi vis rečiau. Kepas bijojo. Jis skaitė laikraščius, taigi Lenco apsilankymo jau laukė.

Gurkšnodami alų jiedu aptarė naujienas — kas kiek išlošė kazino, kas pradėjo prekiauti kreku, ką dar iššniukštinėjo DEA — tušti dviejų apie turtus svajojančių pakrantės sukčių tauškalai.

Kepas nekentė Trudės ir šaipydavosi iš Lenco, kad šis sekioja ją it šuniukas.

— Tai kaip ta kekšė? — paklausė jis.

— Normaliai. Tik nervinasi nuo to laiko, kai jį pagavo.

— Yra dėl ko. Kiek ji susišlavė iš draudimo?

— Porą milijonų.

— Laikraščiai rašo, kad pustrečio. Sprendžiant iš to, kaip ta kalė švaistosi, turbūt mažai liko.

— Neatims.

— Papūsk man. Laikraščiai rašo, kad kompanija ją jau prikirpo.

— Turim advokatų.

— Aha, bet tu čia, Lencai, nes advokatai tau nepadės, ar ne? Tu čia, nes reikia pagalbos. Advokatai nepadarys to, ko ji nori.

Šyptelėjęs Lencas gurkštelėjo alaus. Užsirūkė cigaretę, nors prie Trudės niekuomet nerūkydavo.

— Kur Zekis?

— Taip ir maniau, — piktai atšovė Kepas. — Ji bijo, kad draudimas atims pinigus, tai siunčia tave surasti Zekį ar kitą pusgalvį, kad už riebų kąsnį priverstum jį iškrėsti kvailystę. Jį pagauna. Paskui — tave. Tu įkliūvi, o ji pamiršta net tavo vardą. Kvailys tu, Lencai, ir tą puikiai žinai.

— Žinau. Tai kur Zekis?

— Už grotų.

— Kur?

— Teksase. Federalai sučiupo su ginklais. Žinai, tu tikrai kvailys. Nedaryk to. Kai tą mulkį parveš, visur aplink šmirinės farai. Jį įkiš taip, kad nė motina negaus pasikalbėti. Ant kortos, Lencai, dideli pinigai. Saugos bičą, kol tas nepraskys ir neparodys, kur juos užkasė. Kad prie jo prisikastum, reikės nugalabyti pustuzinį farų. Dar gali ir pats kojas patiesti.

— Nepatiesiu, jeigu viską darysiu gerai.

— Tikriausiai žinai, kaip. Gal todėl, kad niekad neteko. Nuo kada tu toks kietas?

— Rasiu, kas apsiims.

— Kiek?

— Kiek paprašys.

— Penkiasdešimt gabalų bus?

— Bus.

Atsidusęs Kepas apžvelgė barą ir užgulęs alkūnėmis stalą dėbtelėjo į draugą:

— Nori, pasakysiu, kodėl tu kvailys? Proto, Lencai, niekad neturėjai per daug. Gražus, bobos limpa kaip musės, bet mąstyt nesugebi.

— Ačiū.

— To bičo visiems reikia gyvo. Pagalvok. Visiems. Federalams. Advokatams. Farams. Išskyrus, žinoma, tą nususėlę, kuri tave laiko savo namuose. Tik jai vienai reikia, kad jo nebūtų. Tu viską sutvarkai, šiaip taip jį nugalabiji, tada farai — iškart pas ją. Žinoma, ji viską suverčia tau, o pati lieka švari. Tam jai ir reikia tokio kvailo šuniuko kaip tu. Vyrelio nebėr. Ji susišluoja pinigus, nes jai — abu tą žinom — tik jų ir tereikia, o tu keliauji į Parčmaną, nes esi teistas, jei dar nepamiršai. Ji tau net laiško neparašys.

— Tai tariamės už penkiasdešimt?

— Mes?

— Aha. Aš ir tu.

— Pasakau tau vardą, viskas. Aš į tą reikalą nelįsiu. Nieko neišdegs, vis tiek nieko iš to negaučiau.

— Kas jis?

— Bičas iš Naujojo Orleano. Kartais čia valkiojasi.

— Gali jam paskambint?

— Aha, bet daugiau nieko. Ir nepamiršk: aš tave perspėjau, kad į tą reikalą nesipainiotum.

12

Iš Majamio Eva išskrido į Niujorką, o iš ten —„Konkordu“ į Paryžių. Kelionė „Konkordu“ — tikra prabanga, tačiau Eva juk turtinga. Iš Paryžiaus ji nuskrido į Nicą, o iš ten automobiliu iškeliavo į Ezan Provansą, kur ji beveik prieš metus buvo su Patriku. Tai buvo vienintelė jo kelionė nuo tada, kai apsigyveno Brazilijoje. Nepaisant nepriekaištingai suklastoto paso, tuomet jis siaubingai bijojo, kad pasienyje jo nesulaikytų.

Brazilai mėgsta visa, kas prancūziška. Visi išsilavinę brazilai moka prancūzų kalbą, pažįsta šalies kultūrą. Tuomet jiedu buvo apsistoję dailiame „Vilią Gallici“ viešbutyje miestelio pakraštyje. Visą savaitę klaidžiojo gatvelėmis, užsukdami tai į parduotuvę, tai į restoranėlį, nuklysdavo net į kaimelius tarp Ezo ir Avinjono. Tarsi jaunavedžiai jiedu ilgam užsidarydavo viešbučio kambaryje. Kartą, padauginęs vyno, Patrikas jų kelionę pavadino medaus mėnesiu.

Ji apsistojo tame pačiame viešbutėlyje, tik paprašė mažesnio kambario. Nusnūdusi išsimaudė ir, apsisiautusi chalatu, verandoje išgėrė arbatos. Paskui užsitempė džinsus ir išėjo pasivaikščioti po Kur Mirabo — pagrindinę Ezo gatvę. Prie sausakimšos kavinukės stalelio lauke gurkšnodama raudonąjį vyną, liūdnomis akimis nulydėjo mokinukų būrį, žvelgė į susikibusias rankomis be jokio tikslo vaikštinėjančias įsimylėjėlių poreles ir šiek tiek pavydėjo, kad gali jaustis tokie nerūpestingi. Kadaise jiedu su Patriku taip pat čia vaikščiojo susikibę rankomis, kuždėjosi ir juokėsi, tarsi visi tie šešėliai staiga būtų kažkur pranykę.

Kaip tik čia, Eze, tą vienintelę drauge praleistą savaitę ji pastebėjo, kaip mažai jis miega. Kad ir kada ji pabustų, jis nemiegodavo. Tyliai gulėdavo šalia ir išgąstingai žvelgdavo į ją. Kambaryje būdavo šviesu. Prieš užmiegant naktinę lempą visuomet išjungdavo, bet naktį pabudusi rasdavo ją įjungtą. Užgesinęs šviesą jis švelniai glostydavo Evą tol, kol ji vėl užmigdavo, o po pusvalandžio vėl įjungdavo šviesą. Keldavosi gerokai prieš auštant. Kai ji nubudusi rytą atitipendavo į verandą, jis jau būdavo perskaitęs laikraščius.

— Ne daugiau kaip dvi valandas, — tuomet atsakė jis, kai ji paklausė, kiek laiko miega. Dieną beveik niekuomet nenusnūsdavo, o guldavosi vėlai.

Ginklo nesinešiojo, nesidairydavo per petį, ar kas jo neseka, pašaliečių pernelyg nesibaimino, tačiau apie savo gyvenimą beveik nepasakodavo. Išskyrus nemigą, atrodė visai normalus. Kartais ji net pamiršdavo, jog jis — ieškomiausias pasaulyje žmogus.

Jis nebuvo linkęs minėti savo praeities, tačiau jųdviejų pokalbiuose vis tiek kas nors neišvengiamai prasprūsdavo. Juk jeigu jis nebūtų pabėgęs ir tapęs kitu žmogumi, jiedu nebūtų ir susipažinę. Dažniausiai pasakodavo apie Naujajame Orleane prabėgusią savo vaikystę, o apie tą gyvenimo tarpsnį, nuo kurio bėgo, beveik nekalbėdavo. Žmonos taip pat beveik neprisimindavo, tačiau Eva nujautė, kad jis jos nekenčia. Santuoka buvo nevykusi, o kai visai iširo, Patrikas apsisprendė išsivaduoti.

Prisiminęs Ešli Nikolę jis susigraudindavo ir atsiprašęs nutildavo. Prisiminimai apie dukrelę jam buvo pernelyg skausmingi.

Nesusitaikęs su praeitimi negalėjo planuoti ir savo ateities. Vargu ar įmanoma apie ką nors svajoti, kai persekioja praeities šešėliai. Jų neatsikratęs stengėsi negalvoti apie ateitį.

Ji suprato, kad užmigti jam neleidžia šešėliai. Nematomi, bet nuolatos visur juntami.

Jiedu susipažino prieš porą metų Rio de Žaneire. Įėjęs į kabinetą jis prisistatė esąs verslininkas iš Kanados, persikėlęs gyventi į Braziliją. Paaiškino ieškąs gero teisininko, kuris galėtų jį konsultuoti dėl importo mokesčių. Tuomet vilkėjo dailią drobinę eilutę ir baltus marškinius. Buvo lieknas, įdegęs ir labai mandagus. Kalbėjo sklandžia portugalų kalba, bet prasčiau nei ji angliškai. Jis primygtinai kalbėjo jos gimtąja kalba, o ji — jo. Dalykiniai pietūs užtruko tris valandas. Šnekučiuodamiesi tai viena, tai kita kalba abu juto, jog susitinka ne paskutinį kartą. Paskui jiedu vakarieniavo iki vėlumos ir ilgai basi vaikštinėjo Ipanemos paplūdimiu.

Jos vyras buvo gerokai už ją vyresnis. Jis žuvo Čilėje per lėktuvo katastrofą. Vaikų ji neturėjo. Patrikas, arba Danilas, kaip jai iš pradžių prisistatė, pasisakė su pirmąja žmona laimingai išsiskyręs, palikęs jai namą Toronte.

Įsiliepsnojus jausmams pirmuosius du mėnesius Eva su Danilu susitikdavo kelis kartus per savaitę. Galiausiai paaiškėjo tiesa. Jis jai viską papasakojo.

Po vakarienės ir butelio gero prancūziško vyno jos bute Danilas galų gale išdrįso apnuoginti savo sielą. Iki pat paryčių jis be perstojo kalbėjo. Savimi pasitikintis verslininkas jos akyse virto išsigandusiu bėgliu — įsibaiminusiu, nervingu, tačiau nepaprastai turtingu.

Tuomet jam taip palengvėjo, kad vos neapsiverkė, bet susitvardė. Juk gyvena Brazilijoje, o čia vyrai neverkia. Ypač gražių moterų akivaizdoje.

Už tai ji dar labiau jį pamilo. Apkabinusi bučiavo ir verkė, nes jam verkti nederėjo. Pasiryžo padaryti viską, ką galės, kad padėtų jam pasislėpti. Jai patikėtą paslaptį Eva pažadėjo saugoti kuo griežčiausiai.

Netrukus jis papasakojo apie pinigus, išmokė greitai paskirstyti juos pasaulio bankuose. Jiedu išsiaiškino, kur mažiausi mokesčiai, ir pinigus saugiai investavo.

Iki jųdviejų pažinties Brazilijoje jis gyveno dvejus metus. Buvo apsistojęs San Paule, paskui Recife, Minas Gerese ir dar pustuzinyje kitų vietų. Du mėnesius dirbo Amazonės džiunglėse, miegodavo baržoje po tankiu tinklu nuo moskitų, kurių buvo tiek, kad užtemdydavo mėnulį. Darinėjo laukinius žvėris, kuriuos Pantanale — didžiuliame sulig Britanija rezervate, plytinčiame Mato Groso ir Mato Groso do Sul valstijose, — sumedžiodavo turtingi argentiniečiai. Šalį jis pažinojo geriau negu ji, matė tokių jos kampelių, apie kuriuos ji net nebuvo girdėjusi. Iš visų Brazilijos vietų, kuriose kuo puikiausiai galėtų pasislėpti, Danilas galiausiai išsirinko mažą, nuošalų Ponta Poros miestelį. Čia jam atrodė saugiausia. Be to, miestelis turėjo didelį privalumą: jis buvo Paragvajaus pasienyje, taigi iškilus grėsmei, būtų galima greitai iš čia pasprukti.

Dėl toji nesiginčijo. Žinoma, troško, kad jis gyventų Rio de Žaneire, arčiau jos, tačiau, neišmanydama bėglio gyvenimo, tokiam jo apsisprendimui, kad ir nenoromis, bet nusileido. Jis guosdavo ją, jog kada nors jiedu tikrai gyvens drauge. Retkarčiais jiedu matydavosi Kuritiboje. Šie trumpi medaus mėnesiai niekuomet neužtrukdavo ilgiau kaip porą dienų. Jai trūko jo artumo, tačiau jis nenorėjo nieko planuoti.

Bėgant laikui Danilas (ji niekuomet nevadindavo jo Patriku) vis labiau jautė, kad jį suras. Ji nenorėjo tuo tikėti: juk jis taip sumaniai slapstosi. Jis vis labiau nerimavo, vis mažiau miegodavo, nuolat primindavo, ką ir kaip reikės daryti, kai jį sugaus. Apie pinigus nebekalbėdavo. Jį persekiojo nuojauta.

Sekdama naujienas per CNN ir skaitydama Amerikos laikraščius, Eze ji ketino praleisti keletą dienų. Netrukus Patriką sugrąžins, uždarys į kalėjimą ir iškels jam sunkius kaltinimus. Jis žinojo, kad jį uždarys, tačiau guodė ją, jog viskas bus gerai. Jis ištversiąs, įveiksiąs bet ką, jeigu tik ji jo lauksianti.

Ji galbūt grįš į Ciūrichą tvarkyti reikalų. O paskui — nežinia. Apie grįžimą namo negali būti nė kalbos. Jautėsi prislėgta. Iš įvairių oro uostų tris kartus skambino tėvui, guodė, jog viskas gerai. Paaiškino, kad kol kas ji tiesiog negalinti grįžti, ir tiek.

Su Patriku ji kol kas nesimatys, bendraus per Sendį.

Antrą valandą nakties Patrikas pabudo nuo smarkaus skausmo ir pirmąkart paprašė vaistų. Atrodė, jog kojas vėl degina elektros srovė. Jam vaidenosi žvėriški pagrobėjų balsai, ausyse skambėjo šėtoniškas jų choras: „Kur pinigai, Patrikai? Kur pinigai?“

Užsimiegojusi naktinė slaugė atnešė tabletę, bet vandenį pamiršo. Paprašęs, kad atneštų vandens, vaistus Patrikas užsigėrė drungno mineralinio vandens likučiu iš skardinės.

Praėjo dešimt minučių, tačiau jam nepalengvėjo. Jis smarkiai prakaitavo. Permirko paklodės. Nuo sūraus prakaito perštėjo žaizdos. Praėjo dar dešimt minučių. Jis įjungė televizorių.

Jo kankintojai pinigų tebeieško. Jie tikrai žino, kur jis dabar. Dienos šviesoje jausdavosi saugesnis. Tamsoje ir sapnuose sugrįždavo praeitis. Praėjo dar pusvalandis. Patrikas paskambino budinčiajai slaugei, bet niekas neatsiliepė.

Paskui užmigo.

Pabudo šeštą, atėjus gydytojui. Šis nebesišypsojo. Susikaupęs sutvarkė žaizdas ir tarė:

— Gali keliauti. Ten yra gerų gydytojų.

Tylomis kažką užsirašęs išėjo.

Po pusvalandžio su nieko gera nežadančia šypsena veide į kambarį įslinko agentas Brentas Majersas. Tarsi praktikuodamasis vėl atkišo pažymėjimą ir pasisveikino:

— Labas rytas.

— Galėtum ir pasibelsti, — nė nežvilgtelėjęs į tą pusę burbtelėjo Patrikas.

— Žinoma. Atsiprašau. Žinai, Patrikai, ką tik kalbėjausi su gydytoju. Geros naujienos, žmogau. Važiuoji namo. Rytoj išrašo. Man įsakyta tave parlydėti. Išskrendam iš pat ryto. Į Biloksį vyriausybė tave parskraidins kariniu lėktuvu. Smagu, ar ne? Ir aš su tavimi paskraidysiu.

— O dabar gal išeitum?

— Gerai. Susitiksim ryt rytą.

— Eik lauk.

Nėręs iš kambario Majersas uždarė duris. Netrukus tyliai įėjo Luisas, ant padėklo atnešė kavos, sulčių ir mango griežinėlių. Po Patriko čiužiniu kyštelėjęs nedidelį paketėlį paklausė, ar daugiau nieko nereikia.

— Ne, — atsakė Patrikas ir maloniai padėkojo.

Po valandos įėjo Sendis, nusiteikęs ilgam ir rimtam darbui. Jis tikėjosi šiandien išnarpliosiąs ketverių metų įvykius ir išsiaiškinsiąs daugybę įdomių dalykų. Televizorius buvo išjungtas, žaliuzės pakeltos, palatoje buvo šviesu.

— Tuojau pat grįžk į Ameriką, — tarė Patrikas. — Ir paimk šitą, — padavė paketėlį. Atsisėdęs ant vienintelės kambaryje kėdės Sendis neskubėdamas peržiūrėjo nuotraukas.

— Kada fotografuota? — paklausė jis.

— Vakar.

Sendis bloknote kažką pasižymėjo.

— Kas fotografavo?

— Luisas, sanitaras.

— Kieno tai darbas?

— O kas mane čia laiko, Sendi?

— FTB.

— Vadinasi, tai ir bus FTB darbas. Mane susekė, pagrobė, kankino ir ketina parsigabenti atgal gimtosios šalies pareigūnai. Vyriausybė, Sendi. FTB, Teisingumo departamentas ir vietos valdžia — apygardos prokuroras ir kiti sutiktuvių dalyviai. Tik pasižiūrėk, ką jie man padarė.

— Galim jiems už tai iškelti ieškinį, — tarė Sendis.

— Milijoninį. Ir nedelsiant. Mano planas toks: rytoj iš ryto kariniu lėktuvu mane išskraidina į Biloksį. Įsivaizduoju, kas ten manęs laukia. Tuo ir pasinaudosim.

— Pasinaudosim?

— Žinoma. Ieškinį iškelk šiandien popiet, kad rytoj apie jį paskelbtų laikraščiai. Šnipštelk spaudai. Parodyk tas dvi nuotraukas. Kitoje pusėje jas pažymėjau.

Pasklaidęs nuotraukas Sendis rado dvi pažymėtas. Vienoje — Patrikas iki juosmens, kad iš arti matytųsi žaizda krūtinėje. Kitoje matyti trečiojo laipsnio kairės šlaunies nudegimas.

— Nori, kad šitas parodyčiau spaudai?

— Tik pakrantės. Svarbiausia, kad jos būtų išspausdintos jame. Šitą laikraštį skaito aštuoniasdešimt procentų Harisono apygardos gyventojų. Neabejoju, jog prisiekusieji bus renkami iš jų.

Sendis šyptelėjo, paskui nusijuokė.

— Tu turbūt visą naktį nemiegojai.

— Jau ketveri metai nemiegu.

— Puikus ėjimas.

— Ne, tik taktinis manevras. Juo nubaidysim tas ratais aplink mane sukančias hienas. Sukelsim šiek tiek užuojautos. Pagalvok, Sendi. FTB agentai kankino Amerikos pilietį.

— Puikus, nuostabus ėjimas. Apkaltinsime tik FTB?

— Taip. Viskas paprasta: aš prieš FTB, kaltinu vyriausybę už man padarytą fizinę ir moralinę žalą žvėriškai kankinant per tardymą Brazilijos džiunglėse.

— Skamba gerai.

— Spaudoje nuskambės dar geriau.

— Kiek?

— Nesvarbu. Dešimt milijonų, šimtas milijonų baudos už faktinę žalą.

Viską pasižymėjęs bloknote Sendis pervertė puslapį. Kiek patylėjęs pažvelgė Patrikui į akis:

— Juk tai ne FTB darbas, ar ne?

— Ne, — atsakė Patrikas, — ne FTB. Jiems mane perdavė kažkokie beveidžiai banditai. Matyt, jie seniai mane persekiojo ir vis dar kažkur tyko.

— Ar FTB apie juos žino?

— Taip.

Palatoje įsivyravo tyla. Sendis laukė, kad Patrikas ką nors paaiškintų, bet šis tylėjo. Koridoriuje aidėjo slaugių čiauškėjimas.

Patrikas pasivertė ant šono. Tris dienas išgulėjus ant nugaros jam norėjosi pajudėti.

— Paskubėk, Sendi. Pasikalbėti galėsim vėliau. Žinau, nori, kad viską tau papasakočiau, bet duok man dar truputį laiko.

— Gerai, drauguži.

— Su tuo ieškiniu sukelk kuo daugiau triukšmo. Kai atsiras tikrieji nusikaltėliai, galėsim viską užglaistyti.

— Nieko baisaus. Ne pirmas kartas.

— Tokia strategija. Truputis užuojautos nepakenks.

Sendis įsimetė bloknotą ir nuotraukas į portfelį.

— Būk atsargus, — patarė Patrikas. — Kai tik paaiškės, kad esi mano advokatas, tave ims persekioti aršūs nepažįstami tipai.

— Reporteriai?

— Taip, bet ne tik jie. Pinigai pas mane, Sendi. Kai kas padarytų bet ką kad tik juos gautų.

— Kiek jų liko?

— Visi. Ir dar šiek tiek.

— Jų gali prireikti, kad išsisuktum, drauguži.

— Išsisuksiu.

— Neabejoju. Susitiksim Biloksyje.

13

Mieste pasklido gandas, jog prieš užsidarant teismo raštinei bus iškeltas dar vienas ieškinys. Atmosferą jau ir taip kaitino žinią jog rytoj po pietų atveža Patriką.

Sendis paprašė, kad kol jis įteiks ieškinį, reporteriai palauktų vestibiulyje, paskui tiems prie durų besibraunantiems kraugeriams išdalijo apie tuziną jo kopijų. Dauguma buvo laikraščių reporteriai, du — su filmavimo kameromis, vienas — iš radijo stoties.

Iš pradžių visi manė, jog tai tik dar vienas per spaudą užsimanęs išgarsėti advokatas, tačiau kai Sendis pareiškę atstovaująs Patrikui, kilo didžiulis šurmulys. Būrys padidėjo, prisirinko smalsaujančių klerkų, teisėjų, net durininkas stabtelėjo pasiklausyti. Visiems girdint Sendis ramiu balsu pareiškė: jo klientas kaltina FTB dėl prieš jį pavartotos fizinės prievartos ir kankinimų.

Sendis kalbėjo neskubėdamas, apgalvotai, išsamiai, žvelgdamas tiesiai į objektyvus atsakinėjo į daugybę klausimų, įdomiausią palikdamas pabaigai. Paskui ištraukė iš portfelio dvi dideles spalvotas nuotraukas ir pritvirtinęs prie lentos išraiškingai paskelbė:

— Štai ką jie padarė Patrikui.

Norėdami kiek įmanoma priartinti vaizdą, reporteriai su kameromis šoko artyn. Kilo sumaištis.

— Apsvaiginę narkotikais jam prie kūno pritvirtino laidus. Kankino, kol ėmė svilti oda, nes jis nenorėjo ir negalėjo pasakyti to, kas juos domina. Ponios ir ponai, jūsų vyriausybė kankino Amerikos pilietį. Tų banditų iš vyriausybės vardas — FTB.

Tai pribloškė net visko mačiusius reporterius. Spektaklis pavyko.

Į Biloksio eterį reportažas išėjo šeštą, iškart po sensaciją pažadėjusio pranešimo. Sendį su tomis nuotraukomis rodė beveik pusę laidos. Likusį laiką komentavo Patriko sugrįžimą.

Vakarop reportažą kas pusvalandį jau transliavo CNN. Sendis išgarsėjo. Kaltinimai buvo pernelyg svarūs, kad būtų galima jų nepaisyti.

Tą televizijos žinių laidą Hamiltonas Džeinsas pamatė ištaigingo Aleksandrijos golfo klubo poilsio kambaryje, kur drauge su kitais klubo nariais ramiai mėgavosi laisvalaikiu. Tądien jis džiūgavo įmušęs net aštuoniolika kamuoliukų ir stengėsi apie darbą negalvoti.

Jį užgriuvo dar vienas rūpestis. Patrikas Laniganas apkaltino FTB. Atsiprašęs nuėjo į ištuštėjusį barą ir mobiliuoju telefonu kažkam paskambino.

Pensilvanijos prospekte, Huverio rūmų gilumoje yra koridorius, iš kurio galima patekti į keletą belangių patalpų: vienose techniniai darbuotojai seka iš viso pasaulio perduodamas naujienas per televiziją, kitose klausosi radijo bangomis transliuojamų žinių, o dar kitose seka visą spaudą. Tai — FTB Informacijos kaupimo skyrius.

Džeinsas paskambino skyriaus viršininkui, ir tuoj pat viskas išaiškėjo. Iš klubo jis nuskubėjo į biurą ir, pakilęs į trečiąjį Huverio rūmų aukštą, paskambino generaliniam prokurorui. Šis, žinoma, mėginęs jam prisiskambinti visą vakarą, taigi dabar davė tiek pylos, jog Džeinsas neįstengė įterpti nė žodžio. Vis dėlto jam pavyko įtikinti generalinį prokurorą, jog su tariamais Patriko Lanigano kankinimais FTB neturi nieko bendro.

— Tariamais? — piktinosi generalinis prokuroras. — Juk ką tik mačiau tas žaizdas! Jas matė, po galais, visas pasaulis.

— Mes nekalti, pone, — ramiai aiškinosi Džeinsas tvirtu balsu, nes šįkart tikrai sakė tiesą.

— Tai kas tuomet kaltas? — nukirto generalinis prokuroras. — Ar žinot, kas tai padarė?

— Taip, pone.

— Gerai. Kad rytoj lygiai devintą ant mano stalo būtų trijų puslapių raportas.

— Bus.

Prokuroras trenkė ragelį, Džeinsas nusikeikęs — kumščiu per stalą, paskui kažkam paskambino, ir prie ponų Stefanų namo durų iš tamsos išniro du agentai.

Visą naktį Džekas sekė žinias, todėl federalų vizitas jo nenustebino. Kai jie pasibeldė, Džekas sėdėjo verandoje ir telefonu kalbėjosi su savo advokatu. Juokinga, — pamanė jis, — dirbo jo žmonės, o kaltina FTB. Tikrai puikus Patriko Lanigano ir jo advokato ėjimas.

— Labas vakaras, — mandagiai pasisveikino atidaręs duris. — Tikriausiai prekiaujat spurgomis?

— FTB, pone, — tarė vienas apgraibomis ieškodamas kišenės.

— Pažįstu, nesivarginkit. Mačiau jus automobilyje už kampo, slėpėtės už kažkokio bulvarinio laikraštpalaikio. Studijuodami tikriausiai nesitikėjot, kad teks dirbti tokį „malonų“ darbą?

— Jus kviečia ponas Džeinsas, — atsakė antrasis.

— Kodėl?

— Nežinau. Liepė jus pristatyti. Prašom važiuoti su mumis.

— Tai Hamiltonas dirba ir naktį?

— Taip, pone. Prašom eiti kartu su mumis.

— Vėl suimat?

— Na, ne...

— Ką tuomet visa tai reiškia? Pažįstu daug gerų advokatų, už neteisėtą suėmimą galit pakliūti į teismą.

Agentai neramiai susižvalgė.

Stefanas nebijojo nieko, net Džeinso. Šis jo tikrai neprikirps.

Tačiau jis nepamiršo virš savo galvos pakibusių kriminalinių kaltinimų, todėl pernelyg nesipriešino.

— Luktelėkit, — tarė jis ir uždarė duris.

Džeinsas stovėjo už savo darbo stalo ir vartė ilgo raporto lapus.

— Prašau sėstis, — mostelėjo ranka į kėdę kitapus stalo. Buvo beveik vidurnaktis.

— Gerą vakarą, Hamiltonai, — išsišiepė Stefanas.

Džeinsas numetė raportą ant stalo.

— Ką, po perkūnais, jam padarėt?

— Nežinau. Tikriausiai kuris nors iš brazilų buvo kiek šiurkštokas. Nieko, išgyvens.

— Kas kankino?

— Ar man jau kviestis advokatą, Hamiltonai? Tai tardymas?

— Pats nežinau, kas tai, aišku? Direktorius namuose telefonu tariasi su generaliniu prokuroru, kuriam visa tai, beje, labai nepatinka. Abu skambina kas dvidešimt minučių ir po gabaliuką diria man odą. Reikalas rimtas, Džekai. Kaltinimai absurdiški, bet dabar visi žiūri į tas prakeiktas nuotraukas ir mano, kad Amerikos pilietį kankinome mes.

— Apgailestauju.

— Kurgi ne. Taigi kas kankino?

— Vietiniai. Brazilų gauja, kurią pasamdėm sužinoję, kur jis slapstosi. Net jų vardų nežinau.

— Kas tave informavo?

— Norėtum žinoti, ar ne?

— Norėčiau.

Džeinsas atsilaisvino kaklaraiščio mazgą ir, atsisėdęs ant stalo krašto, iš viršaus nužvelgė Stefaną, kuris ramiai žiūrėjo į jį iš apačios. Šitas sugebės išsisukti, kad ir kokias pinkles FTB jam paspęstų. Pažįsta daug gerų advokatų.

— Galim derėtis, — tarė Džeinsas. — Štai ką tau siūlo direktorius.

— Nekantraudamas laukiu.

— Rytoj suimam Benį Ariciją. Per spaudą sukeliam skandalą, papasakojam, jog jis jus pasamdė surasti Patriką Laniganą, kad susigrąžintų savo devyniasdešimt milijonų. Pagavę jį sudarkėt, bet pinigų neradot.

Stefanas įdėmiai klausėsi, bet stengėsi neišsiduoti.

— Paskui suimam tuodu — Atersoną iš „Monarch Sjera draudimo“ ir Džilą iš „Šiaurės draudimo“. Atrodo, tai kiti du šutvės nariai. Šturmuojant prašmatnius jų kabinetus ir surakinę antrankiais įgrūdam į juodus furgonus. Prieš televizijos kameras. Žiniasklaidai peno — iki soties. Supranti? O mes jau pasirūpinsim, kad iškiltų aikštėn, kas padėjo Aricijai finansuoti tą reikaliuką Brazilijoje. Pamąstyk apie tai, Stefanai. Tavo klientai bus suimti ir sės už grotų.

Stefanas norėjo paklausti, kaip FTB, po galais, išsiaiškino, kas ieško Patriko, bet tuoj suprato, kaip tai paprasta: tie, kas labiausiai nuo jo nukentėjo.

— Galas tavo verslui, — su apsimestine užuojauta užbaigė Džeinsas.

— Tai ką siūlot?

— Susitarti. Labai paprastai. Viską mums papasakoji, kaip jį suradot, ką sužinojot, ir taip toliau, viską, mus domina viskas, o mes tavęs neapkaltinam ir kurį laiką paliekam ramybėj tavo klientus.

— Bet juk tai šantažas.

— Teisingai. Tą knygą parašėme mes. Matai, mums niekų darbas sukompromituoti tavo klientus ir sužlugdyti tavo verslą.

— Ir viskas?

— Ne. Jeigu mums pasiseks, sėsi už grotų ir tu.

Pasinaudoti tokiu pasiūlymu buvo verta vien jau todėl, kad nurimtų ponia Stefano. Pasklidus gandams, kad jų namą kiaurą parą stebi FTB agentai, ji jautėsi pažeminta, be to, įtarė, jog telefonuose įtaisytos „blakės“, nes vyras iš namų skambindavo išėjęs į rožyną kieme už namo. Ji labai nerimavo, vis kartojo: „Mes juk tokie gerbiami žmonės“.

Leisdamas suprasti, jog žino daugiau nei iš tikrųjų, Stefanas nuves FTB ten, kur jam reikės. Jis padarys taip, kad kaltinimai jam būtų atmesti, apgins savo klientus, o svarbiausia — kad surastų pinigus, pasinaudos federalais.

— Man reikia pasitarti su savo advokatu.

— Duodu laiko iki rytdienos septynioliktos valandos.

CNN vakaro žinių laidoje šiurpias savo žaizdas išvydo ir Patrikas. Sendis tarsi diržą laimėjęs boksininkas mojavo ryškiomis spalvotomis nuotraukomis į kairę ir į dešinę. Reportažą parodė įpusėjus valandos žinių suvestinei. Pasak kantriai prie Huverio rūmų stypsojusio Vašingtono korespondento, oficialaus FTB atsakymo dar negauta.

Tuo metu palatoje buvo ir Luisas. Pamatęs nuotraukas net sustingo iš nuostabos. Žvilgčiojo tai į ekraną, tai į lovoje sėdintį ir džiūgaujantį Patriką. Netrukus susivokė.

— Mano nuotraukos? — darkyta anglų kalba paklausė.

— Taip, — atsakė Patrikas vos tvardydamas juoką.

— Mano nuotraukos, — išdidžiai pakartojo Luisas.

Pasakojimas apie amerikietį advokatą, kuris suklastojo savo mirtį, paskui žiūrėjo, kaip jį laidoja, pavogė iš finuos devyniasdešimt milijonų, o po ketverių ramaus gyvenimo Brazilijoje metų buvo sugautas, daugumai Vakarų pasaulio žmonių virto laisvalaikio pasiskaitymu. Eva jį perskaitė viename Amerikos laikraštyje, gurkšnodama kavą pamėgtoje „Dviejų garsonų“ lauko kavinėje. Tądien lijo, lauko staliukai ir kėdės buvo šlapi.

Straipsnis buvo išspausdintas pirmojoje laikraščio skiltyje. Jame buvo pasakojama apie trečio laipsnio nudegimus, tačiau nuotraukų nebuvo. Jos širdį užliejo gailestis. Akis užsidengė tamsiais akiniais, kad paslėptų ištryškusias ašaras.

Patrikas grįžta. Sužalotas, it žvėris sukaustytas grandinėmis. Jis visą laiką žinojo, kad taip bus. Ji išvažiuos. Slapstysis, elgsis taip, kaip jis liepė, ir už abu melsis. Kaip ir Patrikas, blaškysis naktimis nežinodama, kas jos laukia.

14

Kad nesuerzintų žaizdų, kelionei Patrikas pasirinko laisvus operacinės drabužius: melsvas kelnes ir palaidinę. Kelias ilgas, užtruks daugiau kaip dvi valandas, todėl drabužiai turėjo būti kuo patogesni. Kartu su ligos istorija gydytojas dėl visa piktajam įdavė buteliuką vaistų nuo skausmo. Patrikas padėkojo. Paspaudė ranką Luisui, atsisveikino su slauge.

Agentas Majersas drauge su keturiais aukštaūgiais uniformuotais karo policininkais laukė už durų.

— Susitarkim, Patrikai, — tarė jis. — Jeigu gerai elgsies, kol kas nei rankų, nei kojų nesurakinsiu, bet kai atskrisim į vietą, reikės.

— Ačiū, — padėkojo Patrikas ir nedrąsiai žengė koridoriumi. Kojas nuo pirštų iki juosmens vėrė skausmas, linko keliai. Ėjo aukštai iškėlęs galvą, tiesus ir mandagiai linkčiojo slaugėms. Liftu visi nusileido į apatinį aukštą, kur stovėjo mėlynas furgonas ir rūsčiai žvalgydamiesi į greta stovinčius tuščius automobilius laukė dar du ginkluoti karo policininkai. Kažkurio tvirta ranka jam padėjo įlipti į furgoną ir pasodino ant vidurinės sėdynės. Policininkas padavė pigius aviacinius saulės akinius.

— Tau jų reikės, — tarė, — ten šviesu kaip pragare.

Atrodė, jog furgonas iš bazės neišvažiuos niekad. Ne daugiau kaip trisdešimties mylių per valandą greičiu žvilgančiu asfaltu jis slinko pro sargybinių postus. Sėdintieji viduje nesikalbėjo. Pro užtamsintus langus Patrikas žvelgė i kareivinių eiles, administracijos pastatus, paskui pamatė angarą. Bazėje jis išbuvo keturias, ne, tris dienas. Tiksliai nežinojo, nes jį čia atvežė apsvaigintą narkotikais. Nuo staigaus trūktelėjimo suūžė oro kondicionierius, tapo vėsiau. Patrikas įsitvėrė ligos istorijos — vienintelio šiuo metu nuosavo daikto.

Galvojo apie savo namus Ponta Poroje. Įdomu, ar ten jo kas nors pasigedo? Kaip jo namai? Ar tarnaitė juos dar tvarko? Tikriausiai ne. O mielasis raudonasis „Vabalas“? Miestelyje jį pažinojo tik saujelė žmonių. Ar jie dėl jo nerimauja? Tikriausiai ne.

Galų gale dabar visa tai nebeturi prasmės. Nebesvarbu, kas dedasi Ponta Poroje, o Biloksyje jo tikrai laukia. Grįžta sūnus palaidūnas, garsiausias pasaulyje biloksietis. Kaip jį pasveikins? Grandinėmis ir šaukimu į teismą. Juos išgarsinusiam miestelėnui derėtų surengti paradą 90-uoju greitkeliu išilgai pakrantės. Tik per jį Biloksis atsirado žemėlapyje, jis išgarsino savo gimtąjį miestą. Vargu ar atsiras kitas toks apsukruolis, kuris sugebėtų persirašyti į savo sąskaitą devyniasdešimt milijonų.

Apie tai pagalvojęs jis vos nenusikvatojo balsu.

Įdomu, kur jį uždarys. Dirbdamas advokatu aplankė visus vietos kalėjimus — Biloksio miesto, Harisono apygardos ir net federalinių sulaikytųjų kamerą Kislerio oro pajėgų bazėje. Būtų gerai, jeigu uždarytų į kurį nors iš jų.

Sėdės vienutėje ar kartu su vagišiais ir galvažudžiais? Staiga jam šovė į galvą mintis. Atsivertęs ligos istoriją permetė akimis gydytojo nurodymus. Štai. Didžiosiomis raidėmis parašyta: PACIENTAS TURI BŪTI HOSPITALIZUOTAS MAŽIAUSIAI DAR VIENĄ SAVAITĘ. Telaimina jį Dievas! Kaip jis anksčiau apie tai nepagalvojo? Narkotikai. Per pastarąją savaitę jis gavo jų tiek, kad pakaktų visam gyvenimui: sutriko atmintis, jis net nebesugeba blaiviai mąstyti.

Šitai būtinai reikia kaip nors perduoti Sendžiui, kad grįžus jau lauktų paklota lovelė — pageidautina, vienutėje — ir rūpestingos slaugės. Jis galvojo apie karcerį. Tegu duris saugos policininkai, nesvarbu, kad tik jis gautų patogią lovą, nuotolinio valdymo pultą ir, žinoma, kad nereikėtų sėdėti su paprastais nusikaltėliais.

— Man reikia paskambinti, — tarė jis pro policininkus vairuotojo pusėn. Niekas neatsakė.

Furgonas sustojo prie didelio angaro, priešais kurį stovėjo krovininis lėktuvas. Kol nedideliame kabinete Patrikas su agentu Majersu ginčijosi, ar kaltinamasis turi konstitucinę teisę ne tik paskambinti savo advokatui, bet ir faksu išsiųsti jam dokumentą, policininkai laukė už durų.

Pagrasinęs Brentui teismu laimėjo Patrikas, ir gydytojo išvada faksu pateko tiesiai į Sendžio Makdermoto kabinetą Naujajame Orleane.

Galų gale susitvarkęs vyrų tualete Patrikas su visa palyda pamažu ėmė lipti oro pajėgų krovininio lėktuvo trapu.

Vidurdienį, be dvidešimties minučių dvyliktą, lėktuvas nusileido Kislerio oro pajėgų bazėje. Patrikas labai nustebo ir truputį nusivylė, kad nematyti jokių iškilmių. Nei televizijos kamerų, nei reporterių, nei draugų, kurie sunkią valandą jį palaikytų.

Aukštesnių pareigūnų buvo įsakyta nusileidus lėktuvui nieko artyn neprileisti. Išimtis padaryta tik žurnalistams. Didelis jų būrys spietėsi už pusantros mylios prie išėjimo. Jie taip pat atrodė nusivylę.

Atvirai kalbant, Patrikas norėjo, kad žurnalistai matytų, kaip jis apsivilkęs operacinės drabužiais, sukaustytas grandinėmis lyg apšlubęs šuo vos velka kojas lėktuvo trapu žemyn. Toks pirmasis įspūdis stipriai paveiktų galimus prisiekusiuosius.

Kaip ir tikėjosi, rytinio pakrantės laikraščio vedamajame buvo rašoma apie tai, kad jis apkaltino FTB, o greta išspausdintos didelės spalvotos nuotraukos. Nepajusti Patrikui užuojautos, bent jau kol kas, galėtų tik visiškas kietaširdis. Kitą pusę — vyriausybę, prokurorus ir tardytojus — šis smūgis šiek tiek suminkštino. Jo sugrįžtuvės turėjo tapti teisingumo pergalės švente: juk suimtas baisus nusikaltėlis, be to dar — teisininkas! Užuot triumfavę vietos federalai sėdėjo išjungę telefonus, užsirakinę nuo reporterių. Slapčia išsmukti išdrįso tik Kateris. Jis privalėjo pasitikti Patriką, vos tik šis palies kojomis žemę.

Be Katerio prie trapo laukė šerifas Svynis, du oro pajėgų bazės karininkai ir Sendis.

— Labas, Patrikai. Sveikas sugrįžęs, — pasveikino jį šerifas.

Patrikas ištiesė antrankiais surakintas rankas ir šyptelėjęs atsakė:

— Sveikas, Reimondai.

Vietos advokatai su apygardos policininkais paprastai bičiuliaujasi, taigi jiedu buvo geri pažįstami. Kai Patrikas atvyko į Biloksį, Reimondas Svynis jau devynerius metus dirbo Harisono apygardos valdytojo pavaduotoju.

Norėdamas prisistatyti Kateris žengė prie Patriko, tačiau šis, vos išgirdęs „FTB“, nusigręžė ir linktelėjo Sendžiui. Greta stovėjo mėlynas furgonas, labai panašus į tą, kuriuo Patriką vežė į Puerto Riką. Visi sulipo vidun, Patrikas atsisėdo greta savo advokato.

— Kur važiuojam? — šnipštelėjo Patrikas.

— Į bazės ligoninę, — taip pat pašnibždomis atsakė Sendis, — dėl sveikatos būklės.

— Gerai padirbėjai.

Furgonas it sraigė prariedėjo pro postą, kur sargybinis vos akimirkai pakėlė akis nuo sporto puslapio, ir pamažu nuvažiavo tuščiu keliu, abipus kurio išsirikiavę stovėjo karininkų gyvenamieji namai.

Bėglio gyvenimas kupinas sapnų ir svajonių. Dažniausiai Patriką kamuodavo siaubingi košmarai, kuomet priartėję šešėliai atrodydavo nuožmesni. Svajodavo ir apie šviesų gyvenimą, kai praeitis liausis jį kamavusi, bet taip būdavo retai. Patrikas žinojo, jog slapstydamasis niekuomet neišsivaduos, visą laiką turės gyventi praeitimi. Tam niekad nebus galo.

Kartais pagalvodavo apie grįžimą į tėvynę. Kas jį pasitiks? Ar oras prie įlankos kvepia vis dar taip pat? Koks tuomet bus metų laikas? Kurie sutiks kaip draugą, o kurie jo šalinsis? Buvo saujelė žmonių, kurių Patrikas ilgėjosi, bet ar jie taip pat jo ilgisi? Tikriausiai visi jo šalinsis tarsi raupsuotojo. O gal pasitiks kaip garsenybę? Tikriausiai nei taip, nei kitaip.

Buvo aišku tik viena: medžioklė baigėsi, galima lengviau atsikvėpti. Laukia siaubingi sunkumai, tačiau praeitis Patrikui nebegrūmoja. Tiesą sakant, ramiai pasimėgauti naujuoju gyvenimu jam taip ir nepavyko. Turtai baimės neatsvėrė. Tokia kaip ši diena neišvengiamai artėjo, tą jis žinojo visą laiką. Pernelyg didelė suma. Dėl mažesnės galbūt jo nebūtų taip įnirtingai persekioję.

Žvilgsnį traukė kiekviena smulkmena. Visos gatvelės prie namų asfaltuotos. Brazilijoje, bent jau Ponta Poroje, tą pamatysi retai. Vaikai apsiavę sportbačiais. Brazilijoje visi vaikai basi, pėdos įdiržusios it guma. Staiga skausmingai pajuto, kaip jam trūksta Rua Tiradentės ramumos ir tų basakojų vaikiūkščių.

— Viskas gerai? — paklausė Sendis.

Vis dar nenusiėmęs aviacinių saulės akinių Patrikas linktelėjo.

Sendis pasilenkė prie portfelio ir ištraukė pakrantės laikraštį. Žvilgsnį traukte traukė antraštė: DĖL KANKINIMŲ IR PRIEVARTOS LANIGANAS KALTINA FTB. Kitą pusę pirmojo puslapio užėmė nuotraukos.

Žvilgtelėjęs Patrikas tarė:

— Perskaitysiu vėliau.

Tiesiai priešais Patriką sėdėjo Kateris ir, žinoma, klausėsi kiekvieno jų kvėptelėjimo. Be to, Patrikui visai nesinorėjo dabar kalbėtis. Pagaliau furgonas sustojo automobilių aikštelėje prie bazės ligoninės. Pro tarnybinį įėjimą Patriką nuvedė į priimamąjį, kur slaugės atliko pirminę naujojo paciento apžiūrą. Priešais stabtelėjo pora laborantų, vienas jų šūktelėjo:

— Sveikas sugrįžęs, Patrikai.

Šmaikštuolis.

Jokios raudonos juostelės. Jokių išankstinių formų. Jokių klausimų dėl draudimo, kas už ką mokės. Užkėlę liftu į trečią aukštą tuoj pat paguldė į palatą koridoriaus gale. Kateris su šerifu davė keletą įprastinių nurodymų: apriboti pokalbius telefonu, prie durų — sargyba, valgį nešti į palatą. Žinoma, juk jis — kalinys. Visiems išėjus liko tik Sendis.

Patrikas nuleido kojas nuo lovos ir tarė:

— Norėčiau pasimatyti su mama.

— Ji jau važiuoja. Pirmą valandą bus čia.

— Ačiū.

— O su žmona, su dukrele?

— Norėčiau pasikalbėti su Ešli Nikole, bet ne dabar. Tikriausiai ji manęs nebeprisimena, mano, jog aš pabaisa. Trudės, žinoma, nenoriu nė matyti.

Kažkas garsiai pasibeldė. Grįžo šerifas Svynis su pluoštu dokumentų.

— Atsiprašau, kad trukdau. Aš su reikalu. Būtų geriau viską sutvarkyti iš karto.

— Žinoma, šerife, — atsakė Patrikas pasirengęs atlaikyti puolimą.

— Privalau visa tai tau įteikti. Štai čia Harisono apygardos didžiosios žiuri kaltinimas tyčine žmogžudyste.

Patrikas paėmė ir nežiūrėdamas perdavė Sendžiui.

— Čia šaukimas į teismą ir skyrybų ieškinys, kurį iškėlė Mobilyje gyvenanti Trudė Lanigan.

— Tai bent staigmena, — imdamas dokumentą šyptelėjo Patrikas. — Kokie motyvai?

— Neskaičiau. Čia šaukimas į teismą ir pono Bendžamino Aricijos skundas.

— Kieno? — juokaujamai paklausė Patrikas.

Šerifas net nešyptelėjo.

— Šaukimas į teismą ir buvusių bendradarbių skundas.

— Kiek jie reikalauja? — imdamas popierius paklausė Patrikas.

— Neskaičiau. Šaukimas į teismą ir „Monarch Sjera“ draudimo kompanijos skundas.

— O taip, prisimenu tuos vaikinus, — perdavė paskutinį dokumentą Sendžiui, kurio rankos dabar buvo užimtos, o šerifo — laisvos.

— Apgailestauju, Patrikai, — tarė Svynis.

— Ir viskas?

— Kol kas tiek. Užsuksiu į teismo raštinę pažiūrėti, ar nėra daugiau.

— Viską siųsk čia. Sendis dirba greitai.

Šįkart netrukdomi antrankių paspaudė vienas kitam ranką ir šerifas išėjo.

— Reimondas man visuomet patiko, — tarė Patrikas ir susiėmė už šonų. Linko keliai. Sustojęs pusiaukelėje iki lovos tarė:

— Man per toli. Skauda iki pat kaulų smegenų.

— Puiku. Bylai tai pravers, — vartydamas dokumentus pastebėjo Sendis. — Trudė, atrodo, labai ant tavęs pyksta. Ji nori, kad dingtum iš jos gyvenimo.

— Juk aš stengiausi. Kokie jos motyvai?

— Apleidai ją, palikai. Dvasinis žiaurumas.

— Vargšelė.

— Ginčysi?

— Nelygu ko ji reikalaus.

Sendis pervertė puslapį.

— Na, atrodo, ji reikalauja skyrybų, visiškos teisės globoti vaiką, atimti tau tėvystės teises, įskaitant vaiko lankymą, teisės į dalį nekilnojamojo, bendrai užgyvento ir iki tavo dingimo — čia taip ir parašyta: „iki jo dingimo“ — buvusio bendro turto ir dar — a, štai jis — dalies teisėtai jai priklausančio turto, kurį įsigijo tau dingus.

— Čia tai bent.

— Daugiau jai nieko nereikia, bent jau kol kas.

— Mielai su ja išsiskirsiu, Sendi. Tačiau tai nebus taip paprasta, kaip jai atrodo.

— Apie ką tu?

— Pasikalbėsim vėliau. Aš pavargau.

— Patrikai, vis tiek kada nors turėsim pasikalbėti. Nori ar nenori, bet reikia daug ką išsiaiškinti.

— Vėliau. Noriu pailsėti. Tuoj ateis mama.

— Gerai. Nuo Naujojo Orleano iki čia viso labo pora valandų kelio. Gal pasakytum tiksliai, kada galėsi skirti man laiko?

— Atleisk, Sendi. Aš tikrai pavargau. Atvažiuok ryt iš ryto. Būsiu pailsėjęs, galėsim dirbti kad ir visą dieną.

Sendis nurimo ir susimetęs dokumentus į portfelį tarė:

— Žinoma, drauguži. Dešimtą būsiu čia.

— Ačiū, Sendi.

Jam išėjus apie aštuonias minutes Patrikas ilsėjosi ramiai, bet į palatą staiga sugužėjo slaugių būrys.

— Labas, aš Roza, pagrindinė jūsų slaugė. Reikia jus apžiūrėti. Galima palaidinę?

Tai buvo ne prašymas: Roza jau tempė nuo jo palaidinę. Iš abiejų pusių atsiradusios dar dvi apkūnios slaugės padėjo Patriką nurengti. Matyt, joms tai patiko. Viena slaugė laikė termometrą ir dėžutę su kažkokiais šiurpiais instrumentais. Kojūgalyje išdygo asistentė. Sanitarė oranžine palaidine stoviniavo prie durų.

Apie penkiolika minučių jos visaip tyrė ir apžiūrinėjo Patriko kūną. Užsimerkęs jis su viskuo susitaikė. Būrys išgarmėjo lygiai taip pat staiga, kaip ir atsirado.

Patriko susitikimas su motina buvo graudingas. Jis jos už viską atsiprašė. Su meile, kaip gali tik motinos, ji viską jam atleido. Džiaugsmas vėl jį išvydus ištirpdė visą piktumą ir nuoskaudas, kurias ji išgyveno per pastarąsias keturias dienas.

Džoisė Lanigan buvo šešiasdešimt ketverių. Išskyrus aukštą kraujospūdį, sveikata nesiskundė. Vyras — Patriko tėvas — nuo širdies priepuolio mirė Teksase prieš dvidešimt metų palikęs šeimą dėl jaunesnės moters. Nei ji, nei Patrikas jo laidotuvėse nedalyvavo. Antroji jo žmona tuomet laukėsi. Būdamas septyniolikos Patriko brolis nušovė du narkotikų prekeiviais apsimetusius pareigūnus ir šiuo metu Teksase, Hantsvilyje laukė mirties bausmės. Nei Naujajame Orleane, nei Biloksyje apie šią giminės gėdą niekas nežinojo. Patrikas to nepasakojo nei Trudei, nei Evai. Kam apie tai kalbėti?

Tai bent žiauri likimo išdaiga. Abu Patriko tėvo sūnūs kaltinami tyčine žmogžudyste. Vienas — nuteistas, o netrukus teis ir kitą.

Kai tėvas paliko šeimą ir netrukus mirė, Patrikas mokėsi koledže. Neturėdama profesijos, niekuomet nedirbusi motina sunkiai pakėlė išsiskyrusios pusamžės moters dalią. Pagal skyrybų susitarimą jai liko namas ir šioks toks išlaikymas, kurio vos užteko, kad nereikėtų ieškotis darbo. Vietos pradinėje mokykloje ji retkarčiais pavaduodavo mokytojus, tačiau labiau mėgo kapstytis sode, namuose žiūrėti muilo operas ir su kaimynėmis gurkšnoti arbatą.

Motiną Patrikas matydavo visuomet nuliūdusią, ypač po to, kai tėvas juos paliko. Dėl jo Patrikas pernelyg nesikrimto: šiaip ar taip, nebuvo nei geras tėvas, nei vyras. Patrikas įkalbinėjo motiną susirasti darbą ir kaip nors kabintis į gyvenimą. Ji juk įstengtų atsitiesti.

Deja, jai labiau patiko kentėti. Bėgant metams Patriką vis labiau spaudė darbai, todėl motinai skirdavo vis mažiau dėmesio. Paskui persikėlė į Biloksį, vedė moterį, kurios mama negalėjo pakęsti, taip jiedu vienas nuo kito ir atitolo.

Jis klausinėjo apie tetas ir dėdes, pusbrolius ir pusseseres, su kuriais iki savo mirties nebendravo, o per tuos ketverius metus nė neprisimindavo. Domėjosi tik iš mandagumo. Daugumai jų viskas sekasi gerai.

Ne, pasimatyti su jais jis nenorįs.

Jie labai norėtų jį aplankyti.

Keista. Anksčiau tokio jų noro nepastebėdavęs.

Jie labai dėl jo nerimaują.

Tikrai keista.

Jiedu meiliai šnekučiavosi apie porą valandų, tarsi tų ketverių metų nė būti nebuvo. Mama priekaištavo, kam taip sulysęs, anot jos, „ligūstai“. Klausinėjo, kam pakeitė smakro ir nosies formą, kam nusidažė plaukus. Prikalbėjusi visokiausių motiniškų švelnybių išvažiavo į Naująjį Orleaną. Jis prižadėjo jai paskambinti.

Visuomet žada, nuvažiuodama pagalvojo ji, bet niekuomet nepaskambina.

15

Iš „Hay Adams“ viešbučio Stefanas visą rytą skambinėjo savo užsakovams. Jis lengvai įtikino Benį Ariciją, jog šiam gresia areštas, kad jo nuotraukos ir straipsniai apie jį pasirodys spaudoje ir kad FTB neduos jam ramybės. Visai kitaip buvo su Polu Atersonu iš „Monarch Sjera draudimo“ ir Frenku Džilu iš „Šiaurės draudimo“. Abu tipiški kompanijų vadovai, solidūs baltieji, gaunantys milžiniškas pajamas ir turintys pakankamai darbuotojų, kad išvengtų bet kokių nemalonumų. Areštai ir kaltinimai skirti žemesniems visuomenės sluoksniams.

Čia labai pravertė FTB pagalba. Prie abiejų kompanijų — „Monarch Sjeros“ Palo Alte ir „Šiaurės draudimo“ Šv. Paule — Hamiltonas Džeinsas nusiuntė agentus, liepęs jiems abu bosus kaip reikiant iškamantinėti.

Iki pietų pasidavė abu. Sutramdyk savo šunis, liepė Stefanui. Paieška baigta. Bendradarbiausim su FTB, tik, dėl Dievo meilės, tegu tie agentai čia nebeslankioja ir nebegadina kompanijos įvaizdžio.

Taigi šutvė iširo. Per ketverius metus Stefanas iš jos išsunkė beveik milijoną dolerių. Du su puse milijono paieškai išleido klientai, taigi Stefanas galėjo džiaugtis sėkme. Laniganą surado. Devyniasdešimties milijonų — ne, tačiau jie yra. Neiššvaistyti. Juos įmanoma susigrąžinti.

Tą rytą viešbučio kambaryje su Stefanu buvo ir Benis Aricija. Kažkam skambinėjo, vartydamas laikraščius klausėsi, ką Stefanas kalba telefonu. Pirmą valandą paskambinęs savo advokatui į Biloksį sužinojo, jog Patrikas pargabentas. Patylomis, be fanfarų. Popiet apie tai pranešė vietos televizija, teparodydama Kislerio oro uoste besileidžiantį karinių oro pajėgų lėktuvą. Reporterių prie jo neprileido. Kad Patrikas grįžo, patvirtino ir šerifas.

Kankinimų įrašą Aricija perklausė tris kartus. Kai kurių jam patikusių vietų klausėsi net po dukart. Prieš porą dienų pirmąja klase jis skrido į Floridą ir, mėgaudamasis konjako taure, su šypsena veide per ausines klausėsi kraują stingdančių Patriko riksmų. Tačiau pastarosiomis dienomis toji šypsena Benio veide ėmė blėsti. Jis neabejojo, jog Patrikas pasakė viską, ką žino, tačiau to per maža. Patrikas žinojo, jog jį pagaus, todėl tai panelei ir pavedė tvarkyti pinigus, o ji pasislėpė taip, kad nė Patrikas nežino, kur ją rasti. Nuostabu. Viskas puikiai suplanuota.

— Ko reikia, kad ją surastum? — jau kelintą kartą klausė jis Stefano, kai jiedu pietavo viešbučio kambaryje.

— „Ko“ ar „kiek“?

— Matyt, „kiek“?

— Nežinau. Neįsivaizduoju, kur ji galėtų būti, tačiau žinom, iš kur ji. Be to, kai jos balandėlis čia, ji tikriausiai irgi išplauks į paviršių kur nors Biloksyje. Visko gali būti.

— Kiek?

— Apytikriai, sakyčiau, šimtas tūkstančių, be garantijos. Duodi pinigus, o kai jų nebeliks, atsisveikinam.

— Ar federalai gali kaip nors suuosti, kad ieškom?

— Ne.

Maišydamas pomidorų sriubą su makaronais Benis mąstė. Sukišus milijoną devynis šimtus tūkstančių, būtų kvaila atsisakyti paskutinio šūvio. Šansai menki, bet pabandyti verta. Šiaip ar taip, jau ketverius metus jis rizikuoja.

— O jei surasit? — paklausė.

— Priversim kalbėti, — atsakė Stefanas ir abu išsiviepė pagalvoję, jog su moterimi teks pasielgti taip, kaip jie elgėsi su Patriku.

— O advokatas? — pagaliau paklausė Aricija. — Ar negalima prikaišioti pas jį „blakių“, prijungti telefonų? Pasiklausytume, apie ką kalbasi. Tikriausiai prasitars ir apie pinigus.

— Viskas įmanoma. Kalbi rimtai?

— Rimtai? Džekai, ten mano devyniasdešimt milijonų. Iš jų trisdešimt — tų kraugerių advokatų. Žinoma, kad kalbu rimtai.

— Bus sudėtinga. Advokatas juk ne žioplys. Ir jo klientas labai atsargus.

— Baik, Džekai. Tu juk geriausias. Žinoma, ir brangiausias.

— Pamėginsim. Porą dienųjį paseksim, pasižiūrėsim išklotinę. Nėra ko skubėti. Jo klientas dabar niekur nedings. Tik man rūpi, kad atsikabintų tie federalai, ir dar kai kas. Reikia vėl atidaryti firmą, iš telefonų iškrapštyti „blakes“.

— Kiek kainuos? — nutraukė Aricija.

— Nežinau. Vėliau pasikalbėsim. Baik sriubą. Man reikia pas advokatą.

Stefanas iš kambario išėjo pirmas, draugiškai pamojo dviem agentams automobilyje, kuris stovėjo draudžiamoje I gatvės zonoje, ir pėsčias nuskubėjo pas savo advokatą, kurio firma buvo už septynių kvartalų. Palaukęs dešimt minučių Benis išvažiavo taksi.

Popietė praėjo advokatų ir asistentų pilnoje pasitarimų salėje. Stefano ir FTB advokatai vieni kitiems siuntinėjo sutartis tol, kol abi pusės liko patenkintos. FTB atmetė Stefanui iškeltus kriminalinius kaltinimus ir pažadėjo jo klientų nebeliesti. Stefanas raštu pasižadėjo FTB papasakoti, ką žino apie Patriko Lanigano paiešką ir pagrobimą.

Stefanas tikrai ketino papasakoti beveik viską, kas jam buvo žinoma. Paieška baigta, todėl nebėra ko slėpti. Tardydami Patriką jie beveik nieko neišpešė, išskyrus brazilės, pas kurią dabar pinigai, pavardę. Ji pradingo, taigi Stefanas abejojo, ar FTB turės laiko ir noro ją vaikytis. Ir kam gi? Juk pinigai ne jų.

Stefanas labai stengėsi neišsiduoti, bet nekantriai laukė, kad FTB kuo greičiau paliktų jį ramybėje. Tokia padėtis labai slėgė ponią Stefano, namuose tvyrojo įtampa. Jeigu artimiausiu metu Stefanas savo firmos neatidarys, tai liks be darbo.

Taigi jis ketino papasakoti viską, ko FTB iš jo reikalavo. Na, beveik viską. Paskui, gavęs iš Benio likusius pinigus, pamėgins surasti merginą. Kas žino, gal jam ir pasiseks. Į Naująjį Orleaną nusiųs savo žmonių, kad stebėtų Lanigano advokatą. Juk visų smulkmenų FTB žinoti nebūtina.

Biloksio federaliniame kalėjime laisvų kamerų nebuvo, todėl Kateris paprašė paruošti vietą apygardos nuovadoje. Kad ir kaip Svynis nenorėjo, kad FTB agentai šmirinėtų po jo valdas, bet patalpą davė. Sutvarkęs įkalčių saugyklą pastatė stalą, keletą kėdžių ir pakrikštijo ją „Lanigano kamera“.

Įkalčių beveik nebuvo. Žuvus Patrikui, žmogžudyste niekas jo dar neįtarė, taigi ir įkalčių neieškojo, bent jau iš pradžių. Įtarimų kilo, kai dingo pinigai, tačiau visi pėdsakai seniai buvo ataušę.

Kateris su vyriausiuoju Harisono apygardos tardytoju Tedu Grimšou atidžiai ištyrė ir aprašė tai, kas liko. Radę prismeigė prie sienos dvi dideles spalvotas sudegusio „Čevi Bleizerio“ nuotraukas, kurias anuomet padarė Grimšou.

Liepsna buvo nepaprastai karšta. Dabar jie žinojo, kodėl: automobilio salone Patrikas prikrovė plastikinių indų su benzinu, todėl išsilydė net aliumininiai sėdynių rėmai, išdužo langai, visiškai sudegė prietaisų skydas ir aukos kūnas. Auka, arba tai, kas iš jos buvo likę — anglių krūvelė ir styrantis dubens kaulas, — buvo užfiksuota šešiose nuotraukose. Palaikai buvo rasti ant grindų, keleivio pusėje: matyt, nušokęs nuo greitkelio „Bleizeris“ keletą kartų apsivertė ir trenkėsi į griovį. Degė apvirtęs ant dešinio sparno.

Mėnesį pasaugojęs automobilio liekanas šerifas Svynis kartu su kitom trimis lūženomis pardavė kaip metalo laužą. Dėl to vėliau jam teko gailėtis.

Buvo dar pustuzinis nuotraukų, kuriose matėsi avarijos vietoje apanglėję medžiai ir krūmai. Savanoriai su ugnimi galynėjosi apie valandą, kol užgesino gaisrą.

Kaip patogu: Patrikas pageidavo, kad po mirties jį kremuotų. Pasak Trudės (prie įkalčių buvo ir spausdinti jos parodymai, duoti po laidotuvių praėjus mėnesiui), staiga Patrikas užsimanė, kad po mirties jį kremuotų, o pelenus palaidotų gražiausiose apygardos kapinėse Loukast Grouve. Iki jo žūties tuomet buvo likę beveik vienuolika mėnesių. Paskui jis pakeitė testamentą, nurodydamas, jog kremavimu turinti pasirūpinti testamento vykdytoja Trudė, o jos mirties atveju — Karlas Haskėjus; nurodė, kaip ir kur norėtų būti palaidotas.

Aiškinosi, jog pakeisti testamentą sumanęs po to, kai staiga mirė vienas jo klientas, nespėjęs palikti nurodymų dėl savo laidotuvių. Giminaičiai smarkiai susiginčijo. Į savo bjaurias peštynes įtraukė ir Patriką. Jis įkalbėjo ir Trudę išsirinkti laidojimo vietą. Ji pareiškė norinti būti palaidota greta vyro, tačiau abu žinojo, jog jam mirus savo sprendimą ji būtinai pakeis.

Vėliau kremuotojas patvirtino, jog kūnas „Bleizeryje“ buvo beveik visiškai sudegęs. Po valandos spirginimo iki tūkstančio laipsnių įkaitintoje krosnyje iš jo liko vos šimtas dvidešimt gramų pelenų. Tiek mažai jam dar netekę matyti. Visai neaišku, kieno jie buvę — vyro ar moteris, juodaodžio ar baltojo, jauno ar seno, žmogus sudegė gyvas ar buvo miręs anksčiau. Neliko nieko, kas padėtų tą išsiaiškinti. Atvirai kalbant, Grimšou pernelyg ir nesistengė ką nors aiškintis.

Nebuvo nei kūno, nei skrodimo išvadų, nė menkiausios užuominos apie automobilyje sudegusį žmogų. Ugnyje žūsta visi įkalčiai. Patrikas sunaikino visus nusikaltimo pėdsakus.

Savaitgalius jis praleisdavo De Soto nacionalinio draustinio pakraštyje, kur turėjo medžioklės trobelę netoli Lyfo miestelio Gryno apygardoje. Kartu su bendramoksliu iš Džeksono ją buvo nusipirkęs prieš porą metų. Tai buvo jauki kaimiška trobelė, reikėjo tik truputį paremontuoti. Rudenį ir žiemą jiedu atvažiuodavo medžioti elnių, o pavasarį — tetervinų. Pašlijus santuokai vis daugiau savaitgalių Patrikas praleisdavo trobelėje. Iki jos buvo tik pusantros valandos kelio. Ten jis galėdavo ramiai dirbti. Nuošali vieta, aplink tylu, ramu. Jo bičiulis čia beveik nebesilankydavo.

Trudė apsimesdavo nepatenkinta, jog savaitgaliais jo nebūna namie, tačiau netoliese visuomet šlaistydavosi Lencas, tik ir laukdamas, kad Patrikas išvažiuotų.

Sekmadienį vakare, 1992-ųjų vasario devintąją, Patrikas paskambino žmonai, kad važiuoja namo. Baigęs rašyti sudėtingos bylos santrauką, jaučiasi labai pavargęs. Po valandžiukės Lencas nėrė į tamsą.

Patrikas stabtelėjo penkioliktame greitkelyje prie ponios Verhol parduotuvės ties Stouno ir Harisono apygardų riba. Čia nusipirko dvylika puspenkto litro talpos indų benzino, sumokėjo keturiolika dolerių ir dvidešimt vieną centą. Atsiskaitė kredito kortele. Trumpai pašnekino ponią Verhol. Ši pagyvenusi moteriškė jį pažinojo kaip ir kitus retkarčiais čia užsukančius medžiotojus, ypač tuos, kurie, kaip Patrikas, mėgdavo pasigirti medžioklės laimikiu. Vėliau ji pasakojo, jog Patrikas tuomet buvęs pakilios nuotaikos, bet atrodė pavargęs, sakė savaitgalį daug dirbęs. Prisimena, jog tai jai tuomet kritę į akis. Po valandos išgirdo pro šalį pralekiančias policijos ir gaisrinės mašinas.

Už trylikos kilometrų giliame griovyje, maždaug septyniasdešimt metrų nuo kelio, liepsnos rijo Patriko „Bleizerį“. Ugnį pastebėjo sunkvežimio vairuotojas, bet arčiau kaip per penkiolika metrų prisiartinti negalėjo — nusvilo antakius. Per raciją iškvietęs pagalbą atsisėdo ant rąsto ir bejėgiškai žvelgė į siautėjančias liepsnas. „Bleizeris“ gulėjo ant dešinio sparno, dugnu į kelią, todėl nesimatė, kas jo viduje. Net ir matydamas nebūtų galėjęs išgelbėti. Tai buvo neįmanoma.

Kol atvyko apygardos pareigūnai, ugnis taip įsisiautėjo, kad nesimatė net „Bleizerio“. Užsidegė žolė ir krūmai. Atvyko savanorių gaisrininkų mašina, bet pritrūko vandens. Sustojo dar keletas automobilių, netrukus atsirado daugiau smalsuolių. Visi stovėjo nebylūs, žvelgdami į liepsnas ir klausydamiesi jų gaudesio. Kadangi „Bleizerio“ vairuotojo niekur nesimatė, tai visi manė, jog jis dega ten, apačioje, kartu su viskuo.

Ugnį galiausiai užgesino atvažiavusios dvi didelės gaisrininkų mašinos. Šerifas Svynis ilgai laukė, kol viskas atauš ir įvykio vietą bus įmanoma apžiūrėti. Apie vidurnaktį tarp degėsių jis pastebėjo kažką panašaus į žmogaus palaikus. Koroneris buvo netoliese. Apžiūrėjęs pasakė, jog tai dubens kaulas. Grimšou nufotografavo. Palaukę, kol palaikai dar labiau atvės, sužėrė juos į kartoninę dėžę.

Prožektorių šviesa iš tamsos išplėšė automobilio registracijos numerį, ir po telefono skambučio pusę ketvirtos naktį Trudė tapo našle. Ketveriems metams ir pusmečiui.

Šerifas liepė iki ryto nieko nejudinti. Auštant grįžo su penkiais padėjėjais ir kruopščiai viską apžiūrėjo. Ant asfalto radę beveik trisdešimties metrų ilgio šliūžę pamanė, jog į kelią staiga iššokus elniui, Patrikas neįstengė suvaldyti automobilio. Plykstelėjusios į visas puses liepsnos sunaikino visus pėdsakus. Vienintelis keistas radinys — batas, aptiktas už keturiasdešimt šešių metrų nuo „Bleizerio“. Beveik naujas „Nike Air Max“ dešimto dydžio sportbatis. Trudė iš kartoji atpažino: Patriko. Vos jį išvydusi graudžiai apsiverkė.

Šerifas spėliojo, jog sportbatis galėjo iškristi verčiantis automobiliui. Tai atrodė tiek pat įtikima, kiek ir visa kita.

Pakrovę į vilkiką „Bleizerį“ išvežė. Po pietų kremavo tai, kas dar buvo likę iš Patriko. Kitą dieną įvyko trumpa laidotuvių ceremonija, kurią Patrikas stebėjo pro žiūronus.

Kateris ir Grimšou žvelgė į vienišą sportbatį stalo viduryje. Šalia gulėjo visai nenaudingi liudytojų — Trudės, ponios Verhol, koronerio, kremuotojo ir net paties Grimšou bei šerifo — raštiški parodymai. Vienintelis įdomesnis liudininkas atsirado tik po to, kai dingo pinigai. Netoli nuo ponios Verhol parduotuvės gyvenanti moteris prisiekė mačiusi prie kelio stovintį 1991 metų laidos raudoną „Čevi Bleizerį“ kaip tik ties ta vieta, kur įvyko avarija. Mačiusi jį du kartus: šeštadienio vakare, o kitąkart — po paros, truputį prieš gaisrą.

Grimšou ją apklausė namuose, viename Harisono apygardos kaimelyje, praėjus septynioms savaitėms po Patriko laidotuvių. Dingus pinigams, kilo įtarimų dėl tos avarijos.

16

Gydytojas Hajanis buvo iš prigimties rūpestingas ir jautrus jaunas pakistanietis. Angliškai jis kalbėjo su ryškiu akcentu ir tikriausiai todėl noriai klausėsi Patriko kalbų tol, kol šis pavargdavo. Žaizdos gijo gerai. Jo pacientas jaudinosi. Jiedu šnekučiavosi jau pusvalandį.

— Sunku ir apsakyti, kaip baisiai mane kankino, — kalbėjo Patrikas. Hajanis pats paprašė jį apie tai papasakoti. Po to, kai Patrikas apkaltino FTB, apie kankinimus daug rašė laikraščiai. Medicininiu požiūriu Hajaniui pasitaikė reta proga gydyti šitaip sužalotą pacientą. Atsidurti pačiame tokių įvykių centre norėtų ne vienas jaunas gydytojas.

Hajanis liūdnai linkčiojo galvą, akimis maldaute maldaudamas pasakoti toliau.

Šiandien Patrikas buvo šnekus.

— Negaliu miegoti, — guodėsi jis. — Vos užsimerkiu, pasigirsta balsai, pajuntu svylančios odos kvapą ir pabundu visas išpiltas prakaito. Ir šitaip kaskart. Dabar aš čia, tikriausiai man niekas nebegresia, bet ir jie čia, vis dar mane persekioja. Negaliu, nenoriu užmigti, daktare.

— Duosiu vaistų.

— Ne. Kol kas nereikia. Jau ir taip per daug chemijos.

— Kraujas geras. Pėdsakų yra, bet mažai.

— Nenoriu jokių vaistų, daktare. Bent kol kas.

— Reikia pamiegoti, Patrikai.

— Žinau, bet negaliu užmigti. Nenoriu, kad vėl kankintų.

Hajanis lentelėje kažką pasižymėjo. Stojo tyla, kiekvienas paskendęs savo mintyse galvojo, ką pasakyti. Hajanis nemanė, kad šis žmogus galėtų ką nors nužudyti, o dar taip baisiai.

Kambarį apšvietė tik siauras, pro langinių plyšį įspindęs šviesos pluoštelis.

— Daktare, ar galim pasikalbėti atvirai? — tyliai paklausė Patrikas.

— Žinoma.

— Man reikia čia pabūti kiek įmanoma ilgiau. Čia, šioje palatoje. Po kelių dienų pareikalaus perkelti mane į Harisono apygardos kalėjimą. Ten gausiu gultą ankštoje kameroje su gatvės banditais. Tikrai neišgyvensiu.

— O kodėl jus turėtų perkelti?

— Kad prispaustų, daktare. Mane spaus tol, kol pasakysiu, ko jiems reikia. Įkiš į kamerą kartu su prievartautojais ir narkotikų prekeiviais, kad parodytų, kas manęs laukia, jeigu tylėsiu. Parčmano kalėjimas — baisiausia vieta pasaulyje. Buvot ten kada nors?

— Ne.

— Aš buvau. Pas vieną savo klientą. Tikras pragaras. Apygardos kalėjime geriau, bet galėtumėt mane palikti ir čia, daktare. Tereikia įtikinti teisėją, kad man reikia nuolatinės medikų priežiūros. Labai prašau, daktare.

— Žinoma, Patrikai, — atsakė jis. Šįkart lentelėje nieko neužsirašė. Vėl stojo tyla, Patrikas užsimerkė, ėmė tankiau kvėpuoti. Apie kalėjimo kamerą buvo baisu net pagalvoti.

— Siūlyčiau, kad jus apžiūrėtų psichiatras, — pagaliau tarė Hajanis. Patrikas prikando lūpą, stengdamasis užgniaužti šypseną.

— O kam? — apsimestinai sunerimęs paklausė.

— Nes manau, kad reikia. Neprieštaraujat?

— Tikriausiai ne. Kada?

— Gal už poros dienų.

— Nežinau, ar taip greit atsikelsiu iš lovos.

— Nėra ko skubėti.

— Teisingai, daktare. Nereikia skubėti.

— Suprantu. Žinoma. Gal kitą savaitę.

— Gal. Arba dar po savaitės.

Berniuko mama buvo vardu Neldina Krauč. Ji gyveno vagonėlių stovykloje už Hatiesburgo, bet tuomet, kai dingo sūnus, jiedu gyveno kitoje vagonėlių stovykloje už Lusdeilo, trisdešimt mylių nuo Lyfo. Pasak jos, sūnus dingo 1992-ųjų vasario devintąją, kaip tik tą dieną, kai penkioliktame greitkelyje žuvo Patrikas Laniganas.

Tačiau, kaip užfiksuota šerifo Svynio raporte, apie sūnaus dingimą Neldina Previt (tokia buvo jos tuometinio vyro pavardė) pranešė 1992 metų vasario tryliktąją. Ji skambino abiejų apygardų šerifams, FTB ir CŽV. Buvo labai sutrikusi, lyg ištikta isterijos priepuolio.

Sūnus, vardu Peperis, turėjo jos pirmojo vyro ir, kaip spėjama, savo tėvo pavardę — Skarboras. Iš tikrųjų ji nė pati nežinojo, kas jo tėvas. Nežinia kodėl jį visi vadino Peperiu. Motina pavadino jį Lavelu, bet šio vardo berniukas nekentė. Dar vaikystėje pasivadino Peperiu, taip ir liko. Kas tik nori, tik ne Lavelas.

Peperiui Skarborui tuomet buvo septyniolika. Gerai baigęs penktą klasę, triskart pamėginęs mokytis toliau, metė mokslus ir pradėjo dirbti Lusdeilo degalinėje. Tai buvo keistokas, smarkiai mikčiojantis vaikas. Sulaukęs paauglystės pamėgo vienas klaidžioti po girias, per dienų dienas medžiodavo, o naktį likdavo miegoti miške prie laužo.

Peperis draugų neturėjo. Motina jį nuolatos uidavo, kam toks nevykėlis. Ji turėjo dar du už Peperį jaunesnius vaikus, be to, prišnerkštame tvankiame vagonėlyje su jais nuolatos gyvendavo kuris nors iš mamos draugų. Peperis verčiau būtų nakvojęs šuns būdoje, kad tik nereikėtų grįžti į namus. Susitaupęs pinigų nusipirko medžioklinį šautuvą ir palapinę. Beveik visą laiką Peperis gyveno De Soto nacionaliniame draustinyje — tik dvidešimt minučių kelio nuo motinos, bet atrodė, kad juodu skiria tūkstančiai mylių.

Akivaizdžių įrodymų, jog Patrikas pažinojo Peperį, nebuvo. Patriko trobelė stovėjo netoli Peperio pamėgtų medžioklės vietų. Jiedu buvo maždaug tokio pat ūgio, tik Patrikas daug stambesnis, įdomu tai, kad 1992-ųjų vasario pabaigoje Patriko trobelėje rastas Peperio medžioklinis šautuvas, palapinė ir miegmaišis.

Abu pradingo maždaug tuo pat metu ir toje pat vietovėje. Po kiek laiko Svynis su Kateriu išsiaiškino, jog Misisipės valstijoje kitų žmonių, dingusių apie vasario devintąją ir daugiau kaip porą mėnesių po to, nebuvo. Tų metų vasarį buvo dingę dar keletas neklaužadų paauglių, tačiau iki pavasario visi atsirado. Kovo mėnesį Korinte pasigesta vienos moters, tačiau ji tikriausiai pabėgo nuo žiauraus vyro ir kur nors slapstosi.

Per FTB kompiuterius Vašingtone Kateris išsiaiškino, jog apie tą laiką dingo be porininko dirbęs sunkvežimio vairuotojas iš Dotano, esančio Alabamos valstijoje septynios valandos kelio nuo įvykio vietos. Šeštadienį, vasario aštuntąją, jis išvažiavo ir nebegrįžo, palikdamas nenusisekusią santuoką ir daugybę skolų. Šią bylą Kateris tyrė tris mėnesius, bet galiausiai įsitikino, jog tarp Patriko ir vairuotojo nėra jokio ryšio.

Remiantis statistika buvo galima tvirtinti, jog Peperio ir Patriko dingimas tarpusavyje susiję. Jeigu paaiškėtų, jog „Bleizeryje“ sudegė ne Patrikas, tai Kateris ir Svynis beveik neabejojo, jog ten žuvo Peperis. Žinoma, teismui tokie spėliojimai — ne įrodymas. Patriko auka galėjo tapti koks nors turistas iš Australijos, niekieno nepažįstamas sezoninis darbininkas ar šiaip valkata.

Jie turėjo dar aštuonias dingusiųjų pavardes nuo pagyvenusio pono, kurį paskutinį kartą žmonės matė išvažiuojantį iš miesto kažkur link Misisipės, iki jaunos prostitutės iš Hiūstono, kuri draugėms sakė išvažiuojanti į Atlantą pradėti naujo gyvenimo. Visi aštuoni dingusiais buvo paskelbti keletas mėnesių ir net metų iki 1992-ųjų vasario. Kateris ir šerifas seniai į šį sąrašą nebekreipė dėmesio.

Didžiausia jų viltis buvo Peperis; trūko tik įrodymų.

Vis dėlto Neldina sumanė savo nuomonę išsakyti viešai. Praėjus dviem dienoms nuo Patriko sulaikymo susirado vietinį advokatą, kuris už tris šimtus dolerių ją išskyrė su paskutiniuoju vyru, ir paprašė padėti prasibrauti į žiniasklaidos labirintą. Jis noriai sutiko, net pažadėjo pagelbėti už dyką ir pasielgė taip kaip dauguma prastų advokatų, kai į jų rankas pakliūva turintis ką papasakoti klientas: pakvietė žurnalistus į savo kabinetą Hatiesburge, devyniasdešimt mylių į šiaurę nuo Biloksio.

Pastatęs spaudos atstovų apžiūrai savo apsiašarojusią klientę, apie Biloksio šerifą, FTB ir jų bergždžias pastangas surasti Peperį jis prikalbėjo įvairiausių nesąmonių. Kaip jiems ne gėda? Daugiau kaip ketverius metus vilkina paieškas, o vargšė moteris visą tą laiką gyvena skausme ir nežinomybėje. Šitaip ir panašiai jis burnojo penkiolika savo šlovės minučių, leisdamas suprasti, jog prieš Patriką Laniganą, kuris tikriausiai ir nužudė Peperį, o kūną panaudojo, kad sumėtytų pėdas ir pasiglemžtų devyniasdešimt milijonų, imsis teisinių priemonių, tačiau ko nors konkretaus nepasakė.

Nepaisydama įspėjimų (jeigu jų apskritai būta) žmonių kalbas vertinti kuo atsargiau, spauda šios istorijos nusigriebė kartu su nuotrauka, iš kurios žvelgė paprastas susivėlęs vaikinukas gelsvais šeriais apžėlusia pasmakre. Šitaip bevardė auka įgijo veidą ir tapo žmogumi. Štai šis berniukas tapo Patriko auka.

Peperis išpopuliarėjo. Žiniasklaida jį vadino „tariama auka“, nepabrėždama pirmojo žodžio. Šią naujieną Patrikas išgirdo tamsioje palatoje būdamas vienas.

Gandus, jog per gaisrą mašinoje tikriausiai sudegė Peperis Skarboras, Patrikas buvo girdėjęs ir anksčiau. 1992-ųjų vasarį jiedu su Peperiu medžiojo elnius, vėlyvą popietę miške prie laužo šildėsi karštu jautienos sultiniu. Sužinojęs, jog berniukas beveik visą laiką gyvena miške, jis labai nustebo. Peperis nenorėjo kalbėti apie savo namus, bet buvo puikiai prisitaikęs gyventi gamtoje. Nuo lietaus ir darganos Patrikas jam leido glaustis trobelės verandoje, tačiau vaikinas, atrodo, jo pasiūlymu nesinaudojo.

Keletą kartų jiedu buvo susitikę miške. Stovėdamas ant miškingos kalvos Peperis iš už mylios pamatydavo, jog Patrikas atvažiavęs, ir paslapčia prisėlindavo prie trobelės, o kai Patrikas išeidavo į mišką pasivaikščioti arba pamedžioti, sekdavo jo pėdomis ir mėtydavosi akmenukais arba kankorėžiais tol, kol pritrūkęs kantrybės Patrikas jį subardavo. Tuomet jiedu susėsdavo pasišnekučiuoti. Peperis nebuvo šnekus, tačiau retkarčiais mėgo paįvairinti savo vienatvę. Patrikas jam atveždavo skanėstų.

Nei tuomet, nei dabar spėlionės apie berniuko nužudymą Patriko nenustebino.

Daktaras Hajanis labai susidomėjęs klausėsi vakaro žinių. Apie naująjį pacientą jis daug skaitė spaudoje ir smulkiai viską perpasakodavo savo jaunai žmonai. Dabar jiedu sėdėdami lovoje vėl matė jį vakaro žinių laidoje.

Kai išjungę šviesą jie jau rengėsi miegoti, sučirškė telefonas. Skambino Patrikas: labai atsiprašo, tačiau jį kamuoją baisūs skausmai ir baimė; jam būtinai reikia su kuo nors pasikalbėti. Jis kalinys, todėl gali skambinti tik savo advokatui ir gydytojui ir tik dukart per dieną. Ar daktaras galėtų skirti jam minutėlę?

Žinoma.

Dar kartą atsiprašo, kad skambina taip vėlai, bet jis niekaip negali užmigti: labai nuliūdinusios paskutinės naujienos, ypač tai, kad jis kaltinamas to berniuko nužudymu. Ar daktaras matęs žinias?

Taip, žinoma. Palatoje tamsu, Patrikas gulįs susigūžęs iš baimės. Ačiū Dievui, duris saugo sargybiniai, bet jam vis tiek baisu. Trikdo keisti garsai ir triukšmas. Ne, ne koridoriuje. Čia pat, palatoje. Gal tai dėl narkotikų?

Dėl daugelio priežasčių, Patrikai. Vaistai, nuovargis, patirta dvasinė trauma, fizinis ir psichologinis šokas.

Jiedu kalbėjosi dar apie valandą.

17

Jau tris dienas jis netrinko galvos. Norėjo atrodyti kuo prasčiau. Nesiskuto. Lengvus šviesius ligoninės naktinius pakeitė anais smarkiai susiglamžiusiais melsvais operacinės drabužiais. Hajanis žadėjo atnešti naujus, tačiau nespėjo. Ant dešinės kojos apsimovė baltą kojinę, o kairę basnirčią įsispyrė į guminį sandalą, kad virš čiurnos matytųsi gili virvės nutrinta žaizda.

Šiandien jis stos prieš žmones. Pasaulis laukia jo pasirodymo.

Dešimtą atvažiavo Sendis. Kliento prašymu atvežė pigius akinius nuo saulės ir juodą kepuraitę su snapeliu.

— Ačiū, — padėkojo Patrikas, matuodamasis juos vonioje prieš veidrodį.

Netrukus atėjo daktaras Hajanis. Patrikas juodu supažindino. Staiga jį apėmė baimė, apsvaigo galva. Atsisėdęs ant lovos krašto pirštais perbraukė plaukus, stengdamasis giliau kvėpuoti.

— Niekad nemaniau, kad ši diena ateis, — sumurmėjo į grindis, — niekad.

Neturėdami ką jam atsakyti, gydytojas ir advokatas susižvalgė.

Hajanis liepė atnešti stiprių raminamųjų. Patrikas nurijo dvi tabletes ir tarė:

— Gal miegosiu, kol viskas baigsis.

— Kalbėsiu aš, — guodė jį Sendis, — tu tik nesijaudink.

— Tuoj nurims, — tarė Hajanis.

Kažkas pasibeldė ir į palatą įėjo šerifas Svynis su palyda, kurios būtų pakakę numalšinti maištui. Visi apsikeitė formaliais pasisveikinimais. Patrikas užsimaukšlino kepuraitę, užsidėjo naujuosius akinius dideliais tamsiais stiklais ir ištiesė rankas, kad uždėtų antrankius.

— Kas tai, — paklausė Sendis, rodydamas į kažkokius gelžgalius vieno iš padėjėjų rankose.

— Kojų apkaustai, — paaiškino Svynis.

— Manau, kad jų nereikės, — griežtai tarė Sendis, — kojos žaizdotos.

— Iš tikrųjų, — drąsiai patvirtino pasirengęs ginčytis Hajanis. — Matot? — parodė kairę Patriko čiurną.

Svynis akimirką svarstė ir netrukus už tai gavo sumokėti. Sendis perėjo į puolimą:

— Na ką jūs, šerife. Argi jis ištrūks? Sužeistas, su antrankiais, apsuptas tiekos žmonių. Jis juk nieko nepadarys. Pabėgs? Juk jūs už jį greitesni, ar ne?

— Jeigu reikia, paskambinsiu teisėjui, — piktai tarė daktaras Hajanis.

— Na, jį čia atvežė su kojų apkaustais, — atsakė šerifas.

— FTB, Reimondai, — įsiterpė Patrikas. — Be to, ne su apkaustais, o su grandinėmis. Bet ir nuo jų nežmoniškai skaudėjo.

Kojų pančių buvo atsisakyta ir Patriką išvedė į koridorių. Jį pamatę vyrai rudomis uniformomis nutilo. Visas būrys lėtai pajudėjo prie lifto. Patrikui iš kairės, švelniai prilaikydamas už alkūnės, ėjo Sendis.

Visi į liftą netilpo. Likę už durų gavo bėgti laiptais žemyn, kad spėtų jį pasitikti vestibiulyje ir pro stiklines priimamojo duris išlydėtų į šiltą rudens orą. Ten laukė visas žvilgančių automobilių eskortas. Patriką įsodino į juodą naujutėlaitį „Suburbaną“ su Harisono apygardos skiriamaisiais ženklais išilgai abiejų sparnų ir išvežė. Baltu „Suburbanu“ iš paskos važiavo ginkluota apsauga, o už jos — trys švariai nuplautos patrulių mašinos. Kitos dvi, iš visų naujausios, pro karinius postus skynė kelią į civilių žmonių pasaulį.

Pro tamsius akinius Patrikas godžiai stebėjo pro šalį lekiančius miesto vaizdus. Jis daugelį kartų buvo važiavęs šiomis gatvėmis. Palei jas stovėjo pažįstami pastatai. Įsukus į 90-ąjį greitkelį išvydo įlanką. Rusvi jos vandenys ramiai tyvuliavo kaip ir tuomet, kai jis pabėgo. Greitkelį nuo vandens skyrė siauras smėlio paplūdimys, o viešbučiai ir gyvenamieji daugiabučiai namai rikiavosi kitoje kelio pusėje.

Per tą laiką į pakrantę ėmus skverbtis azartiniams lošimams ir kazino, miestas nepaprastai suklestėjo. Prieš išvykdamas jis girdėjo gandus apie lošimų verslo plėtimąsi, o dabar pro šalį skriejo didžiuliai, stiklu ir neonu tvieskiantys Las Vegaso stiliaus kazino. Pusę dešimtos ryto automobilių stovėjimo aikštelės jau buvo pilnos.

— Kiek mieste kazino? — paklausė jis dešinėje sėdintį šerifą.

— Naujausiais duomenimis, trylika. Statomi dar keli.

— Neįtikėtina.

Ėmė veikti raminamieji. Kvėpuoti darėsi sunkiau, kūnas suglebo. Patrikas buvo beužmiegąs, bet įsukus į Mein Stritą, jį vėl apėmė baimė. Tik pora kvartalų. Po kelių minučių jį vėl visu sunkumu prislėgs praeitis. Pro Rotušę, kairėn, dabar jau greitai; pro akis šmėstelėjus senajai Vje Marše su abipus išsirikiavusiomis parduotuvėmis išvys didelį baltą pastatą, kurio dalis kadaise priklausė ir jam kaip „Bogano, Replio, Vitrano, Havarako ir Lanigano juridinių konsultacijų“ firmos partneriui.

Pastatas tebestovėjo, tačiau partnerystės saitai jo viduje trūkinėjo.

Netoliese, tik už trijų kvartalų — Harisono apygardos teismo rūmai. Tai buvo paprastas dviejų aukštų plytinis pastatas prie Hovardo gatvės. Žalioje vejoje priešais jį būriavosi žmonės. Aplinkinių gatvių pakraščiais buvo pristatyta automobilių, šaligatviuose — pilna pėsčiųjų. Atrodė, jog visi kažkur skuba. Automobilių vilkstinė privažiavo teismo rūmus, priekiniai automobiliai sustojo.

Minia pajudėjo ir iš abiejų pusių puolė prie vilkstinės, tačiau ją sulaikė policininkų užtvara. Patrikas buvo matęs keletą garsių žmogžudžių, kuriuos į teismą tekdavo pristatyti pro tarnybinį įėjimą, todėl suprato, kas vyksta. Staiga atsidarė durys ir pro jas išpuolęs būrys sargybinių ėmė brautis prie juodojo „Suburbano“. Jo durelės pamažu prasivėrė ir minia išvydo Patriką, kurio melsvas drabužis ryškiai išsiskyrė iš tamsiai rudų jį apsupusių uniformų.

Prie artimiausios užtvaros grūdosi didžiulis būrys reporterių, fotografų ir operatorių. Už jų stumdėsi pavėlavusieji. Pasijutęs dėmesio centre Patrikas nuleido galvą ir susigūžė už sargybinių, kurie, aidint idiotiškiems klausimams iš minios, skubiai nuvedė jį prie durų.

— Patrikai, kaip jautiesi sugrįžęs?!

— Patrikai, kur pinigai?!

— Ką sudeginai automobilyje?!

Įėję užlipo tarnybiniais laiptais. Šitaip Patrikas trumpindavo kelią, kai skubėdavo gauti teisėjo parašą. Užuodė pažįstamą kvapą. Per ketverius metus niekas nepasirūpino perdažyti laiptinę. Vėl durys, trumpas koridorius, kur jį pasitiko smalsūs teismo klerkų žvilgsniai. Jį nuvedė į prisiekusiųjų kambarį šalia teismo salės. Patrikas atsisėdo ant minkštos kėdės greta kavos virdulio.

Sendis rūpinosi, ar Patrikas gerai jaučiasi. Šerifas Svynis liepė sargybai laukti koridoriuje.

— Kavos? — paklausė Sendis.

— Taip, juodos.

— Kaip jauties, Patrikai? — paklausė Svynis.

— Gerai. Ačiū, Reimondai, — nuolankiai ir baugščiai nuskambėjo atsakymas.

Nesuvaldomai virpėjo keliai. Kavos net nepalietė. Surakintomis rankomis pasitaisė akinius, dar žemiau nuleido kepurės snapelį ir sėdėjo nusvirusiais pečiais.

Kažkas pasibeldė. Pro duris kyštelėjo galvą daili mergina, vardu Belinda, ir pranešė:

— Patriką nori matyti teisėjas Haskėjus.

Išgirdęs pažįstamą balsą Patrikas pakėlė akis ir maloniai pasisveikino:

— Labas, Belinda.

— Labas, Patrikai. Sveikas sugrįžęs.

Jis nusisuko. Belinda buvo raštinės sekretorė, visi advokatai mėgdavo su ja paflirtuoti. Miela mergina. Mielas balsas. Nejaugi prabėgo net ketveri metai?

— Kur? — paklausė šerifas.

— Čia, — atsakė ji. — Jis tuoj ateis.

— Ar nori kalbėtis su teisėju? — paklausė Sendis. Tai nebuvo būtina. Įprastomis aplinkybėmis netgi keista.

— Žinoma.

Patrikas troško pasimatyti su Karlu Haskėjumi.

Sekretorė uždarė duris.

— Einu, — tarė Svynis. — Man reikia parūkyti.

Pagaliau likęs vienas su savo advokatu Patrikas staiga atgijo:

— Li Pires skambino?

— Ne, — atsakė Sendis.

— Greit tave susiras. Būk pasirengęs. Parašiau jai laišką. Perduosi?

— Gerai.

— Antra. Yra tokia korėjietiška priemonė nuo „blakių“, DX-130. Gamina „Lo Kim“. Kainuoja apie šešis šimtus dolerių. Maždaug tokio dydžio kaip kišeninis diktofonas. Gauk ją ir visą laiką nešiokis. Dezinfekcijos reikės prieš kiekvieną susitikimą. Ir dar. Naujajame Orleane susirask gerų specialistų, kad dukart per savaitę patikrintų visas tavo patalpas. Brangu, bet aš užmokėsiu. Turi klausimų?

— Ne.

Kažkas pasibeldė, ir Patrikas vėl susmuko. Į kambarį įėjo teisėjas Karlas Haskėjus, vienas, be mantijos, vienmarškinis, pasirišęs kaklaraištį, su nusmukusiais iki pusės nosies akiniais. Dėl žilų plaukų ir raukšlių aplink akis atrodė kur kas išmintingesnis ir vyresnis nei keturiasdešimt aštuonerių. Kaip tik to jis ir siekė.

Šypsodamasis Patrikas pakėlė galvą. Haskėjus jau tiesė jam ranką.

— Džiaugiuosi tave matydamas, Patrikai, — draugiškai pasisveikino spausdamas ranką. Sužvangėjo antrankiai. Haskėjui norėjosi pasilenkus Patriką apkabinti, tačiau pasitenkino, kaip pridera teisėjui, mandagiu rankos spustelėjimu.

— Kaip laikaisi, Karlai? — neatsistodamas paklausė Patrikas.

— Gerai. O tu?

— Būdavo ir geriau, bet džiaugiuosi tave matydamas. Net ir tokiomis aplinkybėmis.

— Ačiū. Koks tu...

— Pasikeitęs, ar ne?

— Labai. Gatvėje neatpažinčiau.

Patrikas šyptelėjo.

Kaip ir tie nedaugelis, kurie Patrikui vis dar rodė šiokį tokį draugiškumą, Haskėjus jautėsi išduotas, bet apsidžiaugė sužinojęs, kad jo draugas gyvas. Jis labai nerimavo dėl kaltinimo tyčine žmogžudyste. Palyginti su tuo, skyrybos ir civilinės bylos — vieni niekai.

Vadovauti Patriko teismo procesui Haskėjus negalėjo, nes jiedu buvo draugai. Viską parengęs jis ketino nuo bylos nusišalinti. Apie jų draugystę jau pradėjo sklisti kalbos.

— Tikriausiai neprisipažinsi kaltas? — pradėjo jis.

— Ne.

— Tuomet bus pirminis bylos klausymas. Už užstatą nepaleisiu, nes esi kaltinamas tyčine žmogžudyste.

— Suprantu, Karlai.

— Viskas užtruks ne ilgiau kaip dešimt minučių.

— Buvau ten ne kartą. Tik dabar sėdėsiu kitur.

Visus dvylika teisėjavimo metų Haskėjus užjautė net užkietėjusius nusikaltėlius. Matė, kaip jie kenčia, įžvelgė juos graužiantį kaltės jausmą. Jis buvo patupdęs už grotų šimtus žmonių, kurie, gavę progą pasitaisyti, tikrai nebenusižengtų. Jis troško jiems padėti, ištiesti pagalbos ranką ir atleisti.

O Čia juk Patrikas. Žvelgdamas į antrankiais surakintą, vilkintį juokingais drabužiais seną savo bičiulį pasikeitusiu veidu, po akiniais slepiantį akis ir krūpčiojantį iš baimės, teisėjas vos neverkė. Troško parsivežęs namo gardžiai jį pavaišinti, leisti pasiilsėti ir padėti įveikti gyvenimo negandas.

Priklaupęs prie jo tarė:

— Negalėsiu imtis tavo bylos, Patrikai. Pats supranti. Bet padarysiu viską, kad tau padėčiau. Juk mes draugai. Skambink, kai tik manęs tau reikės, — bijodamas paliesti žaizdą švelniai patapšnojo jam per kelį.

— Ačiū, Karlai, — prikąsdamas lūpą padėkojo Patrikas.

Karlas norėjo pamatyti jo akis, bet trukdė tamsūs akiniai. Atsistojęs pasuko prie durų.

— Šiandien viskas kaip įprasta, advokate, — tarė Sendžiui.

— Ar daug žmonių? — paklausė Patrikas.

— Daug, Patrikai. Ir draugų, ir priešų. Visi ten.

Tai taręs išėjo.

Pakrantė garsėjo sensacingomis žmogžudystėmis ir nusikaltėliais, todėl sausakimšos teismo salės čia buvo įprastas dalykas. Tačiau kad šitiek žmonių susirinktų į pirminį bylos klausymą — to dar nebuvo.

Geriausias vietas užėmė anksčiausiai susirinkę spaudos atstovai. Misisipės valstija buvo viena iš nedaugelio, kurioje dar galiojo senas geras draudimas neštis į teismo salę fotoaparatus ir filmavimo kameras, todėl reporteriai galėjo tik sėdėti, žiūrėti ir klausytis, o paskui savais žodžiais atpasakoti, ką matė. Jiems teks pabūti tikrais reporteriais, tačiau dauguma to nemokėjo.

Kiekvienas didelis teismo procesas pritraukdavo nemažą nuolatinių žiūrovų — teismo klerkų, sekretorių, nuobodžiaujančių asistentų, atsistatydinusių policininkų, dykinėjančių, su raštinės darbuotojomis gurkšnojančių kavą, kol sulauks teisėjo parašo, ir renkančių apkalbas vietinių advokatų — būrį. Patriko teismas jų priviliojo kur kas daugiau.

Dauguma advokatų čia susirinko vien norėdami pamatyti, kaip Patrikas dabar atrodo. Jau keturios dienos apie jį rašė spauda, tačiau dabartinių jo nuotraukų niekur nespausdino. Sklandė daugybė įvairiausių kalbų. Straipsniai apie kankinimus kurstė dar didesnį smalsumą.

Jo pamatyti atėjo ir Čarlzas Boganas su Dougu Vitranu. Prakeikti reporteriai priekyje užėmė geriausias vietas. Jiedu norėjo atsisėsti pirmoje eilėje, kuo arčiau kaltinamojo, kad galėtų pažvelgti jam į akis, o paskui, kiek leistų galimybės tokioje kultūringoje aplinkoje, už nugaros pakuždom jį iškeikti, išlieti ant jo galvos visą susikaupusią tulžį. Tačiau sėdėdami penktoje eilėje jie tegalėjo tik laukti išsvajotos akimirkos.

Trečiasis partneris, Džimis Havarakas, stovėjo prie sienos salės gale ir ramiai šnekučiavosi su sargybiniu. Aplinkiniai varstė jį žvilgsniais, bet jis nekreipė į tai jokio dėmesio. Dauguma buvo pažįstami advokatai, kurie tylomis džiūgavo dėl firmą ištikusios nesėkmės — juk nuplaukė didžiausias honoraras per visą valstijos teisės istoriją. Havarakas nekentė tų pavyduolių kaip ir visų kitų susirinkusių teismo salėje: dvėselienos laukiantys maitvanagiai.

Krevečių žvejo sūnus Havarakas buvo stambaus kūno sudėjimo, grubus, nesutarimus linkęs aiškintis kumščiais žmogus. Užsirakinęs su Patriku, pinigus iš jo išluptų akimirksniu.

Etanas Replis, ketvirtasis partneris, kaip visuomet lindėjo savo palėpėje ir rašė kažkokios nuobodžios bylos santrauką — rytoj apie viską perskaitys laikraštyje.

Buvo ir keletas senų Patriko bičiulių advokatų, kurie atėjo jį palaikyti. Apie panašų išsivadavimą iš nuobodžios teisininko kasdienybės tylomis pasvajodavo ne vienas provincijos advokatas. Patrikui bent jau pakako ryžto tokią svajonę įgyvendinti. O kai dėl neatpažinto kūno, tai jie neabejojo, jog tam tikrai atsiras koks nors paaiškinimas.

Pavėlavęs salės kampe stoviniavo Lencas. Jis sugaišo sukinėdamasis tarp reporterių, nes norėjo įvertinti apsaugą. Ši buvo gana įspūdinga, bent jau kol kas. Tačiau ar tokią tvarką policininkai sugebės išlaikyti per visą ilgą teismo procesą? Nežinia.

Salėje buvo daug pažįstamų. Kai kuriuos Patrikas pažinojo tik iš matymo, tačiau dabar jie dėjosi geriausiais jo draugais. Kiti net nebuvo pažįstami, bet pliauškė apie Patriką, tarsi gerai jį pažinotų. Trudė taip pat nestokojo dėmesio: praeidami žmonės stabtelėdavo prie jos, kad iškoneveiktų ją įskaudinusį ir likimo valiai vieną su mažąja dukrele palikusį vyrą.

Vieni skaitė, kiti nuobodžiaudami vartė laikraščius, tarsi tai, kas čia netrukus įvyks, jiems visai nerūpėtų. Už teisėjo kėdės sujudus sargybai ir antstoliams, salė staiga nuščiuvo. Akimirksniu dingo visi laikraščiai.

Durys greta prisiekusiųjų kambario atsidarė ir į teismo salę suėjo būrys pareigūnų rudomis uniformomis. Įžengė šerifas Svynis, už parankės prilaikydamas Patriką, dar du sargybiniai, o po jų — Sendis.

Štai jis! Visi sužiuro ištempę kaklus. Teismo dailininkai ėmėsi darbo.

Nuleidęs galvą, bet pro tamsius akinius žvilgsniu naršydamas žiūrovų eiles, Patrikas lėtai žengė prie gynybos stalelio. Salės gale pastebėjo Havaraką, kurio veidas išraiškingai bylojo daugiau nei reikia, kad suprastum jo kėslus. Prieš atsisėsdamas pastebėjo tėvą Filipą — gerokai pasenęs, bet toks pat mielas.

Sėdėjo sukritęs, nuleistais pečiais ir galva: demonstruoti išdidumą dabar nedera. Jis nesidairė, bet jautė iš visų pusių į jį susmigusius žvilgsnius. Sendis palietė jo petį ir kažką šnibžtelėjo į ausį.

Durys vėl atsidarė. Įėjo apygardos prokuroras T. L. Perišas ir užėmė savo vietą. Perišas nemėgo išsiskirti iš kitų, buvo santūrus, tipiškas knygius. Į aukštesnes pareigas jis nesiveržė. Teismuose dirbdavo metodiškai ir nuobodžiai. Pagal nuteistųjų skaičių valstijoje Perišas buvo antras. Jis atsisėdo greta Šerifo, kuris jau buvo pasitraukęs nuo Patriko stalelio ir sėdėjo ten, kur jam dera. Už jo atsisėdo Džošua Kateris, Brentas Majersas ir dar du FTB agentai, kurių pavardžių Perišas nežinojo.

Scena buvo parengta, nors įspūdingasis teismo procesas turėjo prasidėti ne anksčiau kaip po pusės metų. Antstolis pareikalavo tylos, visi atsistojo, įėjo Haskėjus ir atsisėdo į teisėjo kėdę.

— Prašau sėstis, — buvo pirmieji jo žodžiai. Visi klusniai atsisėdo.

— Svarstoma byla Valstija prieš Patriką S. Laniganą, numeris 96-1140. Ar kaltinamasis dalyvauja?

— Taip, gerbiamasis teisėjau, — atsakė Sendis kilstelėdamas nuo kėdės.

— Prašyčiau atsistoti, pone Laniganai, — paprašė Haskėjus. Atsistūmęs kėdę Patrikas atsistojo. Jo rankos vis dar buvo surakintos. Stovėjo sulinkęs, susikūprinęs, žemai nuleidęs galvą. Jis neapsimetinėjo. Pradėjo veikti raminamieji, tačiau Patrikas stengėsi stovėti tiesiai.

— Pone Laniganai, mano rankose kaltinimas, kurį jums iškėlė didžioji Harisono apygardos žiuri, tardama, jog jūs neteisėtai atėmėte žmogui gyvybę, todėl esate kaltinamas dėl tyčinės žmogžudystės. Ar perskaitėte kaltinimo tekstą?

— Taip, pone, — pakėlęs galvą kiek įstengdamas tvirčiau atsakė Patrikas.

— Ar aptarėte jį su savo advokatu?

— Taip, pone.

— Koks jūsų pareiškimas?

— Nekaltas.

— Jūsų pareiškimas priimtas. Galite sėstis.

Pavartęs kažkokius dokumentus Haskėjus tęsė toliau:

— Teismas savo nuožiūra nutaria visiems proceso dalyviams — kaltinamajam, abiejų šalių advokatams, policijai, tardymo pareigūnams, visiems galimiems liudytojams ir teismo personalui — nuo šio momento iki pat pabaigos uždrausti viešai komentuoti teismo proceso eigą. Bet koks šio nutarimo pažeidimas laikytinas teismo negerbimu ir griežtai baustinas. Nė vieno žodžio be mano sutikimo. Ar advokatai turi klausimų?

Tonas nekėlė jokių abejonių, jog gerbiamasis teisėjas ne tik kalba rimtai, bet pažeidėjus baus nė kiek nedvejodamas. Advokatai klausimų neturėjo.

— Gerai. Aš parengiau abiejų pusių liudytojų apklausų, prašymų įteikimo, ikiteisminio svarstymo ir teismo posėdžių tvarkaraštį. Jo kopijas gausite raštinėje. Viskas?

Atsistojęs Perišas tarė:

— Turiu vieną klausimą, gerbiamasis teisėjau. Norėtume kiek įmanoma greičiau kaltinamąjį perkelti į įkalinimo įstaigą. Kaip žinote, dabar jis bazės ligoninėje, todėl mums...

— Pone Perišai, aš ką tik kalbėjausi su gydytoju. Kol kas kaltinamajam reikalinga medikų priežiūra. Užtikrinu jus, jog kaltinamąjį perkelsime į Harisono apygardos kalėjimą, kai tik leis gydytojas.

— Ačiū, teisėjau.

— Jeigu klausimų niekas daugiau nebeturi, tai posėdis baigtas.

Patriką skubiai išvedė iš salės, tarnybiniais laiptais nulaipino žemyn ir, spragsint fotoaparatams bei dūzgiant filmavimo kameroms, vėl įsodino į juodąjį „Suburbaną“. Vežamas atgal į ligoninę jis miegojo.

18

Stefaną buvo galima apkaltinti nebent tik prisidėjus prie Patriko pagrobimo ir prieš jį pavartoto smurto, tačiau dar klausimas, ar pavyktų net ir už tai jį nuteisti. Viskas įvyko Pietų Amerikoje, toli nuo JAV jurisdikcijos. Nusikaltimą kartu su brazilais įvykdė kiti asmenys. Pergale teisme Stefano advokatas neabejojo.

Antra vertus, į visa tai buvo įsivėlę Stefano klientai, taigi reikėjo ginti jų reputaciją. Advokatas pernelyg gerai žinojo, kaip FTB agentai net ir neiškėlę kaltinimų sugeba apkartinti gyvenimą, todėl patarė Stefanui derėtis: gavus vyriausybės pažadą neliesti nei jo, nei klientų, papasakoti viską, ką žino: juk šitaip sau nepakenks, nebent būtų įvykdęs kitą su šiuo susijusį nusikaltimą.

Advokatas pareikalavo dalyvauti Stefano apklausoje. Ji galėjo užtrukti keletą dienų, tačiau jis vis tiek privaląs būti šalia savo kliento. Džeinso nurodymu Stefanas buvo apklausiamas Huverio rūmuose. Čia juos pavaišino kava ir pyragaičiais. Į Stefaną, kuris vienmarškinis ramiai sėdėjo stalo gale greta savo gynėjo, buvo nukreiptos dvi filmavimo kameros.

— Jūsų pavardė? — paklausė vienas iš kvotėjų Anderhilas. Lanigano bylą jis mokėjo atmintinai.

— Džonatanas Edmundas Stefanas. Džekas.

— Kompanijos pavadinimas?

— „Edmundas ir partneriai“.

— Kuo kompanija verčiasi?

— Daug kuo. Apsaugos konsultavimu. Sekimu. Personalo tyrimu. Dingusiųjų paieška.

— Kas kompanijos savininkas?

— Aš. Vienintelis.

— Kiek joje darbuotojų?

— įvairiai. Dabar vienuolika etatinių, apie trisdešimt dirba puse etato arba neetatiniai.

— Jūs buvot pasamdytas surasti Patriką Laniganą?

— Taip.

— Kada?

— 1992 metų kovo 28 dieną.

Visus dokumentus Stefanas turėjo su savimi, bet jais nesinaudojo.

— Kas jus pasamdė?

— Jo apvogtas asmuo. Benis Aricija.

— Kiek jis sumokėjo?

— Du šimtus tūkstančių avanso.

— Kiek jums sumokėta iš viso?

— Milijonas devyni šimtai tūkstančių.

— Kokių veiksmų ėmėtės pasamdytas Benio Aricijos?

— Tuojau pat nuskridau į Bahamas ir Nasau susiradau tą banką, iš kurio buvo pavogti pinigai, — Jungtinio banko Velso skyrių. Jame mano klientas ponas Aricija ir jo advokatų firma buvo atidarę naują sąskaitą, į kurią turėjo ateiti pinigai, bet, kaip jums žinoma, ten jų laukė dar vienas asmuo.

— Ponas Aricija yra JAV pilietis?

— Taip.

— Tai kodėl jam reikėjo sąskaitos užsienyje?

— Didelė suma, devyniasdešimt milijonų. Šešiasdešimt priklausė jam, o trisdešimt turėjo gauti advokatai. Niekas nenorėjo, kad tokia suma išlįstų kuriame nors Biloksio banke. Tuo metu ponas Aricija gyveno Biloksyje, todėl nei jis, nei advokatai nenorėjo, kad kas nors mieste sužinotų apie tuos pinigus.

— Gal ponas Aricija šitaip mėgino išvengti mokesčių?

— Nežinau. Klauskite jį. Aš tuo nesidomėjau.

— Su kuo kalbėjotės Jungtiniame Velso banke?

Advokatas nepritariamai prunkštelėjo, bet nutylėjo.

— Su Grehamu Danlepu. Jis britas. Kažkuris to banko pirmininko pavaduotojas.

— Ką jis jums papasakojo?

— Tą patį, ką ir jums. Kad pinigų nebėra.

— Iš kur jie buvo pervesti?

— Iš čia, iš Vašingtono. Pervedimas iš Vašingtono nacionalinio banko buvo padarytas 1992 metų kovo 26 dienos rytą devynios trisdešimt. Jis buvo skubus, todėl Nasau pinigai pasiekė mažiau kaip po valandos. Penkiolika po dešimtos jie visi buvo Jungtiniame banke, o po devynių minučių iškeliavo į Maltą, o iš ten — į Panamą.

— Kaip iš sąskaitos buvo pervesti pinigai?

Advokatas suirzo:

— Jūs tik be reikalo gaišinate laiką. Tą žinot jau ketveri metai. Su bankininkais kalbėjot kur kas daugiau nei mano klientas.

Anderhilas nesutriko:

— Turim teisę klausti. Mums reikia palyginti su tuo, ką žinome. Kaip iš sąskaitos buvo pervesti pinigai, pone Stefanai?

— Kažkas, manome, jog tai buvo ponas Laniganas, turėjo galimybę disponuoti naująja užsienio sąskaita ir be mano kliento bei jo advokatų žinios davė bankui nurodymą pinigus nedelsiant pervesti į Maltą. Jis pateikė suklastotą mano kliento advokatų firmos prašymą, ir, vos atsidūrusius sąskaitoje, po devynių minučių pinigus nukreipė į kitą banką. Žinoma, visi manė, kad ponas Laniganas žuvo per katastrofą, taigi neįtarė, kas dar apie tuos pinigus galėjo žinoti. Sutartis dėl devyniasdešimties milijonų atlyginimo buvo visiškai slapta. Niekas, išskyrus mano klientą, jo advokatus ir saujelę žmonių iš Teisingumo departamento, tiksliai nežinojo, kada ir kur bus pervesti pinigai.

— Kaip suprantu, banke kažkas jų jau laukė.

— Taip. Beveik neabejojome, jog tai buvo Patrikas Laniganas. Tą rytą į banką atėjo vienas iš advokatų firmos partnerių, Grehamui Danlepui prisistatęs Dougo Vitrano pavarde. Jo dokumentai — pasas, vairuotojo pažymėjimas ir visa kita — jokio įtarimo nekėlė, atrodė deramai apsivilkęs ir apie pervedimą iš Vašingtono žinojo visas smulkmenas. Pateikė partnerių patvirtintą įgaliojimą finuos vardu priimti pinigus ir pervesti juos į Maltos banką.

— Jūs tikrai turit to įgaliojimo kopiją, — įsiterpė advokatas.

— Turim, — nekreipdamas dėmesio į advokatą pasklaidė savo užrašus Anderhilas.

FTB susekė pinigus iki Maltos, paskui — iki Panamos, o iš ten pinigai dingo be pėdsakų. Turėjom tik neryškią Dougu Vitranu prisistačiusio asmens nuotrauką, padarytą iš to, ką nufilmavo banko apsaugos kamera. Nei FTB, nei firmos partneriai neabejojo, jog tai Patrikas, tik gerai užsimaskavęs: daug lieknesnis, trumpais juodais plaukais, užsiauginęs ilgus ūsus, su madingais akiniais raginiais rėmeliais. Grehamui Danlepui paaiškino asmeniškai prižiūrėsiąs pinigų pervedimo operaciją, nes firma ir klientas dėl jų smarkiai nerimauja. Nieko neįprasto Danlepas čia neįžvelgė ir mielai leido. Vėliau už tai buvo išmestas iš darbo ir turėjo grįžti į Londoną.

— Taigi, — tęsė Stefanas, — sugrįžom į Biloksį ir visą mėnesį mįslės įminimo ieškojome ten.

— Ir advokatų kabinetuose aptikot klausymosi įrangą?

— Taip. Suprantama, įtarimas iš karto krito ant pono Lanigano, todėl mums iškilo dviguba užduotis: pirma, surasti ne tik pinigus, bet ir jį, o antra, išsiaiškinti, kaip jis juos pavogė. Savaitgalį firmos partneriai mums leido apžiūrėti kabinetus, taigi mūsų technikos specialistas viską išnaršė iki menkiausių smulkmenų. „Blakių“ radome visuose telefono aparatuose, visuose kabinetuose, po kiekvienu stalu, koridoriuose, net pirmo aukšto vyrų tualete, išskyrus Čarlzo Bogano kabinetą, kurį jis visuomet rakindavo. Visos dvidešimt dvi „blakės“ buvo labai kokybiškos. Jų signalai patekdavo į centrą, paslėptą senų bylų saugykloje pastogėje, į kurią jau seniai niekas nebeužlipdavo.

Anderhilas beveik nesiklausė. Juk apklausa filmuojama, vyresnybė galės viską išanalizuoti pati. Pirminė apklausa jam ne naujiena. Jis išsitraukė techninę ataskaitą apie Patriko įtaisytą firmoje klausymosi įrangą. Mikrofonai buvo tikras šedevras: mažyčiai, galingi, brangūs, pagaminti gerai žinomos Malaizijos firmos. Jungtinėse Valstijose buvo uždrausta juos gaminti ir parduoti, tačiau jų galėjai gana lengvai įsigyti bet kuriame Europos didmiestyje. Naujuosius metus Patrikas su Trude sutiko Romoje; iki jo mirties tuomet buvo likusios penkios savaitės.

Bylų saugykloje surastas centras padarė įspūdį net FTB ekspertams: pagamintas Vengrijoje ne anksčiau kaip prieš tris mėnesius ir, kaip FTB nenoromis pripažino, ne mažiau kaip metais pranoko naujausią jų turimą įrangą. Centras galėjo priimti signalus iš visų dvidešimt dviejų žemutiniuose aukštuose įtaisytų „blakių“ ir kiekvieną atskirai arba visus iš karto perduoti į palydovinę anteną.

— Ar nustatėt, kur signalai būdavo priimami? — paklausė Anderhilas. Geras klausimas, nes to FTB tikrai nežinojo.

— Ne. Signalų iš centro galima klausytis trijų mylių spinduliu, taigi vietos nustatyti nebuvo įmanoma.

— Turit kokių nors versijų?

— Taip, vieną netgi labai gerą. Abejoju, ar Laniganas būtų buvęs toks kvailas, kad įtaisytų lėkštę kur nors Biloksyje. Jam būtų tekę nuomotis patalpas, slėpti „lėkštę“ ir sėdėti prie jos valandų valandas, kad ką nors išgirstų. Jis buvo pratęs veikti planingai. Visą laiką įtariau, kad jis šnipinėjo firmą iš laivo. Šitaip kur kas paprasčiau ir saugiau. Firma nuo įlankos vos už puskilometrio, įlankoje plaukioja daugybė laivų. Nuleidęs inkarą už pusantro kilometro nebesutiksi nė gyvos dvasios.

— Ar jis turėjo laivą?

— Neaptikom.

— Turit kokių nors įrodymų, kad jis šnipinėjo iš laivo?

— Galbūt.

Stefanas nutilo, nes nuo šios vietos FTB jokių duomenų nebeturėjo.

Anderhilas suirzo:

— Tai juk ne kryžminė apklausa, pone Stefanai.

— Žinau. Išilgai pakrantės išklausinėjom visus laivų nuomotojus, nuo Destino iki Naujojo Orleano. Vienas mus sudomino. 1992-ųjų vasario vienuoliktą, kai buvo palaidotas Laniganas, nedidelė firma Orendž Byče, Alabamos valstijoje, vienam vyriškiui išnuomojo trisdešimt dviejų pėdų burlaivį. Už mėnesį jie ima tūkstantį dolerių nuomos, tačiau tas vyriškis pasiūlė dvigubai su sąlyga, kad galės mokėti grynais, be jokių sąskaitų. Palaikęs jį narkotikų prekeiviu savininkas iš pradžių nesutiko. Tuomet vyriškis pasiūlė penkių tūkstančių dolerių užstatą ir du tūkstančius nuomos per mėnesį, prašydamas išnuomoti burlaivį porai mėnesių. Verslas nesisekė. Laivas nuo vagystės apdraustas. Taigi savininkas surizikavo.

Anderhilas klausėsi net nemirktelėdamas ir viską užsirašinėjo.

— Rodėt jam nuotrauką?

— Taip. Sakė, jog tai galėjo būti ir Patrikas. Tik be barzdos, juodais plaukais, su beisbolo kepuraite ir akininiais, kur kas apkūnesnis. Tuomet jis dar nebuvo toks liesas. Vis dėlto patvirtinti, jog tai tikrai jis, savininkas negalėjo.

— Kokia pavarde prisistatė?

— Rendžio Ostino. Turėjo Džordžijoje išduotą vairuotojo pažymėjimą. Kitų dokumentų nerodė. Bet jis juk siūlė penkis tūkstančius grynais. Už dvidešimt savininkas būtų pardavęs jam burlaivį.

— Burlaivis dingo?

— Taip, bet netrukus atsirado. Savininkas sakė, jog jam kilę įtarimų, nes apie burlaivius Rendis nusimanė menkai. Visko klausinėjo, aiškinosi. Sakė, kad gyvena Atlantoje, bet nori plaukti į pietus pailsėti nuo nevykusios santuokos, žiaurios konkurencijos, pinigų ir kasdienybės. Anksčiau nemažai plaukiojęs, rengiasi plaukti į Kyzo salas, bet prieš tai norėtų pasitreniruoti. Pažadėjo nuo kranto per daug nenutolti. Kalbėjo gana įtikinamai, ir savininkas nurimo, bet įtarimų jam vis tiek liko. Kitą dieną Rendis pas jį lyg iš dangaus nukrito — nei automobilio, nei taksi, tarsi į doką būtų atkulniavęs pėsčias. Viską susitvarkęs tuoj pat išplaukė. Nepriklausomai nuo vėjo galingas dyzelinis burlaivio variklis leido plaukti aštuonių mazgų per valandą greičiu. Jis nuplaukė į rytus ir išnyko horizonte, o savininkui beliko tik stebėti jį nuo kranto. Eidamas pakrante pakeliui užsuko į vieną kitą mėgstamą barą, bet burlaivio iš akių neišleido. Rendis plaukė už ketvirčio kilometro nuo kranto ir gana pakenčiamai tvarkėsi. Paskui burlaivį paliko Perdido įlankos prieplaukoje ir nuvažiavo nuomotu „Taurus“ su Alabamos registracijos numeriu. Tai truko porą dienų. Savininkas savo burlaivį vis dar stebėjo. Iš pradžių Rendis plaukiojo apie kilometrą nuo kranto, vėliau išdrįsdavo nuplaukti toliau. Trečią ar ketvirtą dieną Rendis nuplaukė į vakarus link Mobilio ir Biloksio ir tris dienas jo nesimatė.

Paskui grįžo ir vėl išplaukė į vakarus. Niekad neplaukdavo į rytus arba pietus, Kyzo salų kryptimi. Kadangi Rendis toli neplaukdavo, tai savininkas liovėsi nerimavęs dėl burlaivio. Kartais Rendis išplaukdavo savaitei, bet visuomet sugrįždavo.

— Manot, jog tai buvo Patrikas?

— Taip. Neabejoju. Viskas atrodo logiška. Burlaivyje jis būdavo vienas. Galėdavo plaukioti dienų dienas nieko nesutikdamas. Siųstuvo signalus galėjo priimti iš bet kurios vietos tarp Biloksio ir Galfporto. Be to, burlaivyje turėjo puikias sąlygas liesėti.

— O paskui?

— Paliko burlaivį prieplaukoje ir niekam nieko nesakęs dingo. Savininkas atgavo laivą ir dar susižėrė penkis tūkstančius.

— Apžiūrėjot burlaivį?

— Kiekvieną kvadratinį centimetrą. Nieko. Savininkas sakė, jog laivas niekuomet toks švarus nebuvęs.

— Kada jis pradingo?

— Savininkas nežinojo, nes laivo kasdien nebesekdavo. Prieplaukoje jį surado kovo trisdešimtą, po keturių dienų, kai dingo pinigai. Apklausėme prieplaukos budėtoją, bet šis neprisiminė, ar burlaivį prieplaukoje Rendis paskutinį kartą paliko kovo dvidešimt ketvirtą ar dvidešimt penktą. Taigi datos idealiai sutampa.

— O tas nuomotas automobilis?

— Vėliau radom ir jį. Vasario dešimtą dieną, praėjus maždaug dešimčiai valandų po to, kai užgesino gaisrą prie greitkelio, „Avis“ firma Mobilio vietinių linijų oro uoste automobilį išnuomojo vyriškiui, kuris buvo tvarkingai nusiskutęs, trumpais tamsiais plaukais, su tamsiais akiniais raginiais rėmeliais, vilkėjo švarku, buvo su kaklaraiščiu, sakė ką tik atskridęs iš Atlantos. Budėtojai parodėm Patriko Lanigano nuotraukas. Ji taip pat negalėjo patvirtinti, jog tai buvęs tas pats vyriškis. Matyt, ir čia jis pateikė Džordžijos valstijos vairuotojo pažymėjimą. Sumokėjo suklastota, Rendžio Ostino vardu išduota „Visa“ kredito kortele. Dekature, Džordžijos valstijoje galiojantis sąskaitos numeris vogtas. Sakė, jog verčiasi nekilnojamuoju turtu, čia atskridęs ieškoti sklypų kazino statyboms — kad nereikėtų blanke įrašyti kompanijos pavadinimo. Automobilį išsinuomojo savaitei, bet nesugrąžino. „Avis“ jį atgavo tik po metų ir dviejų mėnesių.

— Kodėl jis pats jo negrąžino? — stebėjosi Anderhilas.

— Nieko nuostabaus. Kai išsinuomojo, apie jo žūtį dar niekas nežinojo. Tačiau kitą dieną Patriko veidas mirgėjo visuose Mobilio ir Biloksio laikraščiuose. Tikriausiai jis nenorėjo rizikuoti, todėl automobilio ir negrąžino. Kažkas jį pavogė, o vėliau jis atsirado Montgomeryje visas sudaužytas.

— Kur Patrikas nuvyko paskui?

— Spėju, kad iš Orendž Byčo jis išvyko kovo dvidešimt ketvirtą ar dvidešimt penktą buvusio partnerio Dougo Vitrano pavarde. Išsiaiškinom, jog dvidešimt penktą jis iš Montgomerio išskrido į Atlantą, paskui pirmąja klase — į Majamį ir Nasau. Visi bilietai — Dougo Vitrano pavarde, taip pat ir pasas, kurį pateikė Majamio ir Bahamų oro uostuose. Į Nasau atvyko kovo dvidešimt šeštą aštuonios trisdešimt ir devintą valandą atsidarius bankui jis buvo jau ten. Grehamui Danlepui pateikė pasą ir visus reikiamus dokumentus. Peradresavęs pinigus atsisveikino ir sėdo į Niujorko reisą. La Gardijoje nusileido 14:30, Vitrano dokumentus pakeitė kitais. Tuomet jį ir pametėm.

Kai suma pasiekė penkiasdešimt tūkstančių dolerių, Trudė nusileido. Tai buvo bulvarinis televizijos pokalbių šou „Žurnalo puslapiuose“, turintis gana didelį reitingą ir, matyt, daug grynųjų. Užtamsinę valgomojo langus pastatė prožektorius, visur buvo priraizgyta laidų. Tiesiai iš Los Andželo atskraidinta „žurnalistė“ Nensė de Andželo atsivežė būrį kirpėjų ir makiažo meistrų.

Trudė ilgai gražinosi prieš veidrodį, taigi nulipusi žemyn atrodė stulbinančiai. Nensė pastebėjo, jog ji atrodanti pernelyg graži: ji juk įskaudinta, palūžusi, išduota, persekiojama teismų ir pyksta, kad vyras jai su dukrele iškrėtė tokį žiaurų pokštą. Trudė apsiašarojo, ir Lencas visą pusvalandį turėjo ją guosti. Grįžusi su džinsais ir megztiniu atrodė būtent taip, kaip derėjo.

Ešli Nikolę panaudojo kaip dekoraciją. Pasodinusi ją ant sofos šalia mamos Nensė sukomandavo:

— Stenkis atrodyti labai liūdna.

Apšvietėjai patikrino prožektorius.

— Reikia, kad ji verktų, — tarė Trudei. — Tikromis ašaromis.

Siaubingąjį Patriko poelgį prieš kameras aptarinėjo gal valandą. Prisiminusi laidotuves Trudė apsiverkė. Parodė avarijos vietoje rasto sportbačio nuotrauką. Visus tuos metus ji smarkiai kentėjusi. Ne, antrą kartą neištekėjusi. Ne, sugrįžęs vyras jai net nepaskambinęs. Ji nežinanti, ar to norėtų. Ne, dukrelės jis nė nemėginęs aplankyti. Ir Trudė vėl apsiašarojo.

Ji nenorinti skirtis, tačiau kas jai belieka? O dar tas siaubingas ieškinys! Draudimo kompanija ją persekioja tarsi kokią veltėdę.

Patrikas — tikras niekšas. Jei pinigai atsirastų, ar ji tikisi gauti nors dalį jų? Žinoma, ne! Net tokia mintis jai atrodanti absurdiška.

Laidą sutrumpino iki dvidešimties minučių. Patrikas ją žiūrėjo tamsioje ligoninės palatoje ir šypsojosi.

19

Kai sučirškė telefonas, Sendžio sekretorė iš laikraščio kirpo jo nuotrauką ir trumpą žinutę apie vakar teisme įvykusį pirminį bylos klausymą. Ji tuojau pat perjungė pokalbį Sendžiui.

Skambino Li Pires. Pasisveikinusi paklausė, ar radęs „blakių“. Sendis atsakė radęs, bet tik vakar. Ji apsistojusi netoliese, viešbutyje prie Kanalo, ten ir pasiūlė susitikti. Jos kvietimas Sendžiui buvo svaresnis nei federalinio teisėjo įsakymas. Padarys viską, ko ji prašo. Jam malonu išgirsti vien jos balsą.

Sendis pamažu žingsniavo Poidraso gatve, paskui pasuko į Megezin ir netrukus atsidūrė prie Kanalo. Atgal nesigręžiojo. Paranojiška Patriko baimė buvo suprantama: vargšas visą laiką slapstėsi, bet šmėklos jį vis tiek pasivijo. Sendis nieku gyvu nenorėjo patikėti, jog kas nors galėtų jį persekioti. Juk jis — advokatas spėjusioje plačiai išgarsėti byloje. Būtų tikra nesąmonė jį šnipinėti. Vienas klaidingas žingsnis, ir byla prieš Patriką smarkiai nukentėtų.

Vis dėlto jis kreipėsi į apsaugos firmą. To pageidaująs jo klientas, bet ne jis.

Li pasisveikino tvirtu rankos paspaudimu ir trumpu šyptelėjimu, ir jis iš karto suprato, kad jos mintys sukasi apie daugybę dalykų. Buvo basa, su džinsais ir baltais medvilniniais marškinėliais, atrodė visai kasdieniškai. Matyt, tokie yra dauguma brazilų, pamanė jis, nors Brazilijoje niekuomet nebuvo. Spintos durys buvo praviros. Drabužių — ne per daugiausiai: matyt, ji visą laiką keliauja, gyvena „ant ratų“ ir tikriausiai slapstosi taip pat, kaip dar neseniai slapstėsi Patrikas. Pripylusi du puodelius kavos pakvietė sėstis prie stalo.

— Kaip jis?

— Gyja. Daktaras sako, kad gerai.

— Nudegimai gilūs? — paklausė ramiai. Jam patiko klausytis švelnaus jos akcento.

— Taip, — atsakė iš portfelio traukdamas aplanką ir stumtelėdamas jai. — Štai.

Išvydusi pirmąją nuotrauką ji susiraukė ir kažką sumurmėjo portugališkai. Pamačius antrąją sudrėko akys.

— Vargšas Patrikas, — tyliai ištarė.

Atgalia ranka švelniai braukdama ašaras ji ilgai žiūrėjo į nuotraukas, kol Patrikas pagaliau susiprato paduoti jai popierinę nosinaitę. Žvelgė į nuotraukas ir verkė nesivaržydama, paskui tvarkingai sudėjo jas atgal į aplanką.

— Tikrai liūdna, — nežinodamas, ką pasakyti, tarė Sendis. Galiausiai prisiminė:

— Štai. Laiškas nuo Patriko.

Nurimusi įpylė dar kavos ir paklausė:

— Ar jis liks invalidas?

— Gydytojas mano, kad ne. Randų liks, bet laikui bėgant ir jie išsilygins.

— O kaip psichika?

— Viskas gerai. Tik beveik nemiega. Visą laiką — ir dieną, ir naktį — jį kamuoja košmarai. Bet jis sveiksta. Jo kančias sunku net įsivaizduoti.

Gurkštelėjęs kavos pridūrė:

— Gerai dar, kad liko gyvas.

— Jis nuolat kartodavo, kad jo nenužudys.

Buvo tiek daug klausimų. Sendžio viduje kirbėjo advokatas: ar Patrikas žinojo, kad jie jau lipa ant kulnų? Ar žinojo, kad viskas netrukus baigsis? Kur buvo ji, kai jie aplinkui suko ratus? Gyveno kartu su juo? Kaip paslėpė pinigus? Kur jie dabar? Ar saugiai paslėpti? Nagi, pasakyk ką nors pagaliau. Aš juk advokatas. Manimi galima pasitikėti.

— Pasikalbėkim apie skyrybas, — ji staiga pakeitė temą. Jautė, kad jam smalsu.

Atsistojusi nuėjo prie spintelės, išėmė iš stalčiaus storą aplanką ir, padėjusi jį priešais Sendį, paklausė:

— Matėt vakar Trudę per televiziją?

— Taip. Apgailėtina, ar ne?

— Ji labai graži, — pastebėjo Li.

— Taip, graži. Tikriausiai jos išvaizda ir susuko Patrikui galvą.

— Tikriausiai ne tik jam.

— Tikriausiai.

— Patrikas ją niekina. Ji nebuvo jam gera, visus tuos metus jį apgaudinėjo.

— Apgaudinėjo?

— Taip. Viską rasit šiame aplanke. Paskutiniaisiais jų santuokos metais Patrikas buvo pasamdęs privatų seklį. Lencas Maksas yra jos meilužis. Visą laiką su juo susitikinėjo. Kai Patrikas išvažiuodavo, Lencas ateidavo pas ją į namus. Seklys jį nufotografavo. Yra nuotraukų, kuriose Lencas su Trude deginasi prie baseino, žinoma, nuogi.

Pavartęs aplanką Sendis rado nuotraukas. Nuogutėliai it ką tik gimę. Šelmiškai šyptelėjęs tarė:

— Dabar skyrybos atrodys visai kitaip.

— Matot, Patrikas nori skirtis. Jis nesipriešins. Tačiau ją reikia nutildyti. Ji Patriką šmeižia.

— Šitos tikrai ją nutildys. O kaip mergaitė?

Li atsisėdo ir pažvelgė tiesiai Sendžiui į akis:

— Ešli Nikolę Patrikas myli, bet yra viena smulkmena: jos tėvas ne jis.

Sendis gūžtelėjo pečiais, lyg tai jam būtų ne naujiena:

— O kas gi?

— Patrikas nežino. Tikriausiai Lencas. Atrodo, jog Trudė su Lencu kurį laiką gyveno kartu. Jiedu draugauja nuo vidurinės mokyklos.

— Iš kur Patrikas žino, kad ne jis jos tėvas?

— Kai mergaitei buvo metai ir du mėnesiai, iš jos pirštuko Patrikas paėmė kraujo mėginėlį ir kartu su savuoju nuvežė į DNR analizės laboratoriją. Įtarimas pasitvirtino. Jos tėvas tikrai ne Patrikas. Išvados yra šiame aplanke.

Sendis atsistojo ir ėmė žingsniuoti po kambarį, stengdamasis mintyse viską surikiuoti. Stabtelėjęs prie lango kurį laiką žvelgė į Kanalu plaukiojančius lavus. Įminta dar viena Patriko mįslė. Dabar lieka išsiaiškinti, ar seniai Patrikas planavo išsivaduoti nuo savo praeities. Neištikima žmona, pavainikė dukra, siaubinga katastrofa, jokių lavonų, subtiliai suplanuota vagystė — griebk pinigus ir bėk. Nuostabiai suplanuota. Viskas sekėsi kuo puikiausiai, žinoma, iki dabar.

— Tai kam priešintis skyryboms? — paklausė vis dar žvelgdamas apačion. — Jeigu vaikas ne jo, tai kam visas tas šiukšles kelti į viešumą?

Atsakymą Sendis žinojo, tačiau norėjo, kad atsakytų ji — šitaip galbūt išaiškės dar viena didžiojo plano dalis.

— Apie tas šiukšles jūs papasakosite tik jos advokatui, — paaiškino Li. — Parodysit jam šį aplanką, viską, kas jame yra. Tuomet ji tikrai stengsis kuo greičiau susitarti.

— Dėl turto?

— Taip.

— Kokios sąlygos?

— Ji negauna nieko.

— O kas tas „nieko“?

— Nelygu kas. Gali būti nedidelė sumelė arba didžiuliai turtai.

Atsigręžęs Sendis dėbtelėjo į ją:

— Negaliu tartis dėl turto dalybų nežinodamas, kiek jo mano klientas turi. Kada nors judu vis tiek turėsit man viską papasakoti.

— Kantrybės, — atsakė ji visiškai ramiai. — Viskam savas laikas.

— Ar iš tikrųjų Patrikas tikisi iš visos šitos maišalynės išsipirkti?

— Bent jau mėgins.

— Tas nieko negelbės.

— Turit geresnį pasiūlymą?

— Ne.

— Žinau, kad neturit. Tai vienintelis mūsų šansas.

Sendis atsišliejo į sieną.

— Būtų geriau, jeigu judu man būtumėt atviresni.

— Viską sužinosit, bet pirmiausia reikia pasirūpinti skyrybomis. Trudė turi atsisakyti visų pretenzijų į jo turtą.

— Bus nesunku. Ir gana smagu.

— Pasirūpinkit tuo, o kitą savaitę vėl pasikalbėsim.

Sendžiui buvo laikas eiti. Atsistojusi ji ėmė rankioti popierius.

Dėdamasis aplankus į portfelį jis paklausė:

— Kiek laiko čia būsit?

— Neilgai, — atsakė tiesdama voką. — Perduokit Patrikui. Pasakykit, kad man viskas klojasi gerai ir kol kas manęs niekas neseka.

Imdamas voką Sendis mėgino sugauti jos žvilgsnį. Ji nekantravo, kad jis greičiau išeitų. Jis norėjo jai kaip nors padėti arba bent pasiūlyti savo pagalbą, tačiau žinojo, jog ji atsisakys.

Nenoriai šyptelėjusi priminė:

— Laukia darbas. Paskubėkit. Kitkuo pasirūpinsime mudu su Patriku.

Tuo metu, kai Stefanas išpažino savo kaltes Vašingtone, Benis Aricija su Gajumi įsikūrė Biloksyje, išsinuomojo trijų miegamųjų butą prie Beko įlankos ir jame įsivedė keletą telefonų bei faksą.

Jie neabejojo, jog mergina pasirodys Biloksyje. Patrikas uždarytas, jo keliai artimiausiu metu visiškai aiškūs. Jis niekur neišvažiuos. Vadinasi, pas jį turės atvykti pati, o kai tik pasirodys, jie griebs ją nieko nelaukdami.

Šiai paskutinei nedidelei kampanijai Aricija sukišo šimtą tūkstančių dolerių ir prisiekė sau, jog tai viskas. Vėjais paleisti beveik du milijonai, laikas liautis, kol neiššvaistė visų. Kiti du šios nepatvarios sąjungos partneriai — „Šiaurės draudimas“ ir „Monarch Sjera“ — jau nuleido rankas. Stefanas užliūliuos FTB pasakėlėmis, o Gajui gal pasiseks surasti merginą, bet vilties nedaug.

Osmaras su savo sėbrais vis dar šmirinėjo Rio gatvėmis. Jei būtų sugrįžusi, jau būtų ją pastebėję. Osmaras turėjo daug parankinių, bet visi jie ten dirba prastai.

Grįžimas į pakrantę Beniui Aricijai sukėlė slogių prisiminimų. Apsigyveno čia 1985-aisiais, kai jam pasiūlė milžiniškos „Platt & Rockland Industries“ kompanijos administratoriaus vietą. Dvidešimt metų jį siuntinėjo po visą pasaulį, kai tik kuriame nors kompanijos padalinyje kas sutrikdavo. Tarp Biloksio ir Mobilio įsikūrusi Naujoji pakrantės laivų statykla buvo vienas pelningiausių kompanijos padalinių. 1985 metais iš Karinio jūrų laivyno ji gavo dvylikos milijardų vertės užsakymą pastatyti keturis ekspedicinius atominius povandeninius laivus, ir kažkas viršuje nusprendė, jog Beniui reikia nuolatinės gyvenamosios vietos.

Benis augo Niū Džersyje, mokėsi Bostone, vedė merginą iš aukštuomenės, o jį siunčia dirbti į užkampį prie įlankos Misisipės valstijoje. Jis pasijuto kompanijos smarkiai nuvertintas. Po dvejų gyvenimo Biloksyje metų žmona jį paliko.

„Platas ir Roklandas“ buvo valstybinė kompanija, turinti dvidešimt vieną milijardą akcinio kapitalo ir aštuoniasdešimt tūkstančių darbuotojų šimtas trijose šalyse išsibarsčiusiuose trisdešimt šešiuose padaliniuose. Kompanija mažmeninėmis kainomis prekiavo biuro reikmenimis, kirto medieną, tūkstančius uždirbdavo iš plataus vartojimo prekių, pardavinėjo draudimą, eksploatavo gamtines dujas, vežė krovinius, kasė varį ir statė atominius povandeninius laivus. Tai buvo decentralizuota įvairiausių kompanijų samplaika, todėl, kaip dažnai pasitaiko, kairė nežinojo, ką daro dešinė. Nepaisant to, gaudavo milžiniškus pelnus.

Benis svajojo modernizuoti kompaniją, šlamštą parduoti, o pinigus investuoti į perspektyvesnius padalinius. Jis buvo labai ambicingas. Vyresnybė puikiai žinojo, kad jis siekia aukštų pareigų.

Gyvenimą Biloksyje Benis laikė žiauria jam iškrėsta išdaiga. Kompanijoje jautėsi savo priešų nustumtas į šalikelę. Jis bjaurėjosi vyriausybės kontraktais, raudonomis juostomis, biurokratais ir Pentagono arogancija, piktinosi, jog taip lėtai vyksta povandeninių laivų statyba.

1988 metais prašėsi perkeliamas kitur, bet gavo neigiamą atsakymą. Po metų pasklido gandas apie didelį biudžeto pereikvojimą ekspedicijos projekte. Laivų statyklą užplūdo vyriausybės auditoriai ir Pentagono vadovybė. Statyba visai sustojo. Benio kėdė ėmė braškėti, artėjo galas.

„Platas ir Roklandas“ turėjo didelę patirtį biudžeto viršijimo, prirašymų ir fiktyvių sąskaitų išrašinėjimo srityje. Toks buvo kompanijos darbo stilius, todėl pričiupta vadovybė kaip visuomet atleido tuos, kurie tokiems metodams nepritarė, ir su Pentagonu ėmė derėtis dėl nedidelės kompensacijos.

Benis kreipėsi į vietos advokatą Čarlzą Boganą, vyresnįjį nedidelės teisininkų firmos partnerį. Ta firma neseniai buvo priėmusi dar vieną partnerį — Patriką Laniganą. JAV senatorius nuo Misisipės valstijos buvo Bogano pusbrolis. Jis vadovavo karinių asignacijų pakomitečiui ir ginkluotųjų pajėgų vyresnybės buvo labai vertinamas.

Be to, advokatas Boganas — buvęs federalinio teisėjo auklėtinis, taigi ši nedidelė firma turėjo tokių puikių politinių ryšių kaip jokia kita Misisipės valstijoje. Kaip tik to Beniui ir reikėjo.

Aktą dėl fiktyvių sąskaitų, dar žinomą „Švilpikų įstatymo“ pavadinimu, Kongresas išleido tam, kad žinančius apie vyriausybinių kontraktų biudžeto viršijimą asmenis paskatintų apie tai pranešti atitinkamoms instancijoms. Benis tą aktą gerai išanalizavo, net firmos juristą privertė smulkiai jį išnagrinėti, o paskui susirado Boganą.

Jis pareiškė galįs įrodyti, jog „Platas ir Roklandas“ ekspedicijos projekto biudžetą viršijo maždaug šešiais šimtais milijonų dolerių. Jausdamas prie kaklo kirvio ašmenis, nenorėjo tapti atpirkimo ožiu. Įskųsdamas rizikuotų apskritai likti be darbo: „Platas ir Roklandas“ paskleistų paskalas, ir, pakliuvęs į juoduosius sąrašus, jis visam laikui susigadintų karjerą. Benis puikiai žinojo, kokios šio žaidimo taisyklės.

Pagal tą aktą „švilpikas“ gali gauti penkiolika procentų nuo vyriausybei sugrąžintos sumos. Benis turėjo „Plato ir Roklando“ kėslus įrodančių dokumentų. Kad gautų tuos penkiolika procentų, jam trūko tik Bogano kompetencijos ir įtakos.

Boganas pasamdė privačių inžinierių, įvairių konsultantų, kurie peržiūrėtų ir padėtų susivokti tūkstančiuose laivų statyklos dokumentų, kuriais jį užtvindė Aricija. Viskas buvo dailiai susieta ir, kaip vėliau paaiškėjo, ne taip jau sudėtinga: kompanija nieko naujo neišrado: toms pačioms medžiagoms būdavo išrašoma po keletą sąskaitų ir klastojami dokumentai. „Plate ir Roklande“ panašūs dalykai buvo taip įsisenėję, jog tik du laivų statyklos vadovai žinojo, jog tai — machinacijos. Benis aiškino jas aptikęs atsitiktinai.

Surinkę pakankamai aiškių, neginčijamų įrodymų, 1990 metų rugsėjo mėnesį advokatai federaliniam teismui įteikė ieškinį tvirtindami, jog „Platas ir Roklandas“ iš vyriausybės neteisėtai gavo šešis šimtus milijonų dolerių. Tą pačią dieną Benis atsistatydino iš pareigų.

Byla buvo kruopščiai parengta, Boganas pasidarbavo iš peties. Taip pat ir jo pusbrolis. Senatorius viską žinojo kur kas anksčiau, todėl, kai byla pasiekė Vašingtoną, labai susidomėjęs sekėjos svarstymą. Boganas nenusipigino, senatorius — taip pat. Firma tikėjosi kaip paprastai gauti trečią tų penkiolikos procentų — šešių šimtų milijonų dolerių — dalį. Kokios dalies užsiprašė senatorius — nežinia.

Boganas vietos žiniasklaidai pažėrė pakankamai šiukšlių, kad prispaustų kompaniją Misisipės valstijoje. Vašingtone tą patį padarė senatorius. „Plato ir Roklando“ darbeliai iškilo į viešumą. Kompanija buvo užspeista į kampą, finansavimas nutrauktas, akcininkai niršo. Buvo atleista daug Naujosios pakrantės laivų statyklos vadovų. Grėsė dar daugiau atleidimų.

„Plato ir Roklando“ vadovybė kaip visuomet su teisingumu mėgino tartis, bet šįkart jiems tai neišdegė. Po metų kompanija sutiko vyriausybei grąžinti šešis šimtus milijonų dolerių ir pažadėjo daugiau nebenusidėti. Pentagonas sutarties nenutraukė, nes du povandeniniai laivai buvo jau pastatyti. Taigi „Platui ir Roklandui“ buvo leista užbaigti projektą, kuris, kaip iš pradžių buvo numatyta, turėjo kainuoti dvylika milijardų dolerių, bet dabar jo kaina šoktelėjo iki dvidešimties milijardų.

Benis laukė savo laimikio, o Boganas su partneriais savąją dalį jau švaistė. Tuomet dingo Patrikas, o netrukus — ir pinigai.

20

Sulaukęs šešiolikos viename Lusdeilo lombarde Peperis Skarboras nusipirko dvylikto kalibro remingtoną. Tuomet buvo per jaunas, kad galėtų įsigyti ginklą legaliai. Už jį Peperis sumokėjo du šimtus dolerių. Pasak jo motinos Neldinos, šį pirkinį jis labai brangino. Praėjus savaitei po Patriko mirties Svynis ir Gryno apygardos šerifas Tatumas šautuvą kartu su senu miegmaišiu ir maža palapinuke rado Patriko trobelėje. Trobelė Trudei nepriklausė, bet ji leido šerifams ją apžiūrėti. Vėliau dėl to jiedu galėjo patirti nemalonumų: ten rastų daiktų panaudoti teisme kaip įvykdytos žmogžudystės įkalčių negalima, nes paėmė juos neturėdami kratos orderio. Šerifams tektų pasiaiškinti, jog daiktus rado ne ieškodami įkalčių (tuomet nusikaltimo nė neįtarė), o tik norėdami surinkti ir perduoti šeimai asmeninius Patriko daiktus.

Miegmaišio ir palapinės Trudė neėmė, nes daiktai Patrikui nepriklausė. Niekuomet anksčiau nebuvo jų mačiusi. Pigūs, tokių Patrikas tikrai nepirktų. Be to, kam jie jam? Jis juk turėjo trobelę. Užlipdęs etiketes, radinius Svynis numetė liudytojų kambaryje, nes neturėjo kur kitur jų saugoti. Palaukęs vienus kitus metus ketino parduoti kasmetinėje Šerifo mugėje, bet po pusantro mėnesio Neldina Krauč apsiašarojusi patvirtino, jog daiktai Peperio.

Su šautuvu buvo kitaip. Kartu su palapine ir miegmaišiu jį rado po Patriko lova. Svynio nuomone, daiktai po ja buvo sumesti paskubomis. Ypač jį sudomino šautuvas. Svynis pats buvo medžiotojas, todėl stebėjosi, koks gi kvailys galėtų palikti šautuvą nuošalioje trobelėje, į kurią bet kada gali įsilaužti vagys. Šių vietų medžiotojai trobelėse vertingų daiktų nepalikdavo. Atidžiau apžiūrėjęs šerifas pastebėjo, jog nutrintas šautuvo serijos numeris. Vadinasi, ginklas vogtas.

Pasitarę abu šerifai nusprendė jį perduoti pirštų atspaudų ekspertizei. Nieko ypatingo nesitikėjo, tačiau abu buvo prityrę pareigingi policininkai.

Vėliau, išgavęs pažadą, kad jo nelies, lombardo savininkas Lusdeile prisipažino, jog tą šautuvą Peperis pirkęs iš jo.

Mandagiai pasibeldę ir išgirdę kvietimą, į palatą įėjo Svynis ir Harisono apygardos vyriausiasis tardytojas Tedas Grimšou. Apie šį vizitą ir jo tikslą Svynis pranešė Patrikui iš anksto: reikia sutvarkyti įprastus registracijos formalumus.

Patrikas atsisėdo ant kėdės. Jis buvo apsivilkęs sportiniais marškinėliais ir šortais. Nufotografavo jį susivėlusį, rūgščia mina rankoje laikantį kalinio registracijos numerį. Paskui Grimšou ėmė jo pirštų atspaudus, o Svynis stengėsi palaikyti pokalbį. Patrikas pageidavo pirštų atspaudus duoti stovėdamas.

Svynis mėgino su juo pasikalbėti apie Peperį Skarborą, tačiau Patrikas priminė, jog kiekvienos apklausos metu turi dalyvauti jo advokatas. Be to, jis neturi ką pasakyti nei prie advokato, nei be jo.

Padėkoję abu išėjo. „Lanigano kameroje“ jų laukė Kateris ir iš Džeksono FTB atvykęs pirštų atspaudų ekspertas. Ant Peperio šautuvo Grimšou tuomet aptiko daug ryškių atspaudų ir juos nuėmęs laikė saugykloje. Dabar jie gulėjo paskleisti ant stalo. Šautuvas buvo padėtas lentynoje greta palapinės, miegmaišio, sportbačio, nuotraukų ir dar kelių skurdžių Patriko kaltės įrodymų.

Gerdami kavą iš plastikinių puodelių jiedu šnekučiavosi apie žvejybą, o ekspertas pro padidinamąjį stiklą lygino senuosius pirštų atspaudus su naujaisiais. Ilgai neužtruko.

— Keletas atspaudų sutampa, — tarė jis neatsitraukdamas nuo darbo. — Ant vamzdžio tikrai yra Lanigano pirštų atspaudų.

Puiku, pagalvojo jie. O kas toliau?

Pokalbiams su advokatu Patrikas pareikalavo atskiros patalpos, ir daktaras Hajanis tuojau pat ją parūpino. Be to, išsireikalavo kėdę su ratais. Dabar slaugė išstūmė joje sėdintį Patriką pro du taikingai jo palatą saugančius sargybinius ir pro ypatingąjį agentą Brentą Majersą nuvežė prie lifto. Vienas iš sargybinių iki pirmo aukšto sekė iš paskos.

Patrikui ir jo advokatui buvo paskirtas gydytojų pasitarimų kambarys. Ligoninė buvo maža, todėl šia patalpa gydytojai naudodavosi retai. Skenerį, apie kurį kalbėjo Patrikas, Sendis užsakė, tačiau reikėjo dar keletą dienų jo palaukti.

— Paskubink juos, — tarė Patrikas.

— Nesijaudink, Patrikai. Čia tikrai nieko nėra. Prieš valandą juk dar niekas nežinojo, kad gausim šitą kambarį.

— Atsargumas gėdos nedaro.

Atsistojęs Patrikas apėjo ilgą stalą, beje, visai nešlubuodamas, kaip pastebėjo Sendis.

— Klausyk, Patrikai, pasistenk nors kiek atsipalaiduoti. Žinau, ilgai slapsteisi, bijojai, nuolat dairydavaisi per petį. Viską suprantu. Bet visa tai baigėsi. Tave pagavo. Nebesinervink.

— Jie vis dar manęs tyko, supranti? Surado mane, bet ne pinigus. Pinigai jiems kur kas svarbiau. Nepamiršk to, Sendi. Jie nenurims, kol negaus pinigų.

— Tai kas gi čia gali mūsų klausytis? Geriečiai ar blogiečiai? Policija ar banditai?

— Tie, kurie tų pinigų neteko. Daug paklojo, kad juos susigrąžintų.

— Iš kur žinai?

Patrikas tik gūžtelėjo pečiais, tarsi dabar būtų pats tinkamiausias metas žaisti.

— Kas jie? — paklausė Sendis.

Stojo ilga tyla, panašiai kaip ir anąkart kalbantis su Li, kai ji pakeitė pokalbio temą.

— Sėskis, — tarė Patrikas.

Jiedu susėdo vienas priešais kitą. Sendis išsitraukė storą aplanką, kurį prieš ketvertą valandų gavo iš Li.

Patrikas iš karto jį atpažino.

— Kada su ja mateisi? — nekantriai paklausė jis.

— Šįryt. Laikosi gerai, siunčia linkėjimų, kol kas niekas jos neseka. Prašė perduoti tau šitą, — per stalą stumtelėjo voką.

Patrikas jį tuoj pat atplėšė, išėmė trijų puslapių laišką ir, nebekreipdamas dėmesio į savo advokatą, ėmė skaityti.

Aplanke Sendis susirado nuotraukas, kur Trudė su savo alfonsu nuogutėliai tįso prie baseino. Jis nekantravo kuo greičiau jas parodyti Trudės advokatui. Su juo susitiks Mobilyje po trijų valandų.

Baigęs skaityti Patrikas rūpestingai sulankstė ir vėl įdėjo laišką į voką.

— Parašiau jai dar vieną, — tai tardamas žvilgtelėjo per stalą ir pastebėjo nuotraukas. — Neblogos, ką?

— Žavingos. Nė vienoje skyrybų byloje neturėjau tokių puikių įrodymų.

— Teko paplušėti. Buvom vedę dvejus metus, kai kartą viename vakarėlyje Naujajame Orleane visai atsitiktinai susidūriau su buvusiu jos vyru. Susėdom išgerti, iš jo ir sužinojau apie Lencą, tą katiną, kuris čia šalia jos.

— Li sakė.

— Trudė netrukus turėjo gimdyti, todėl nutylėjau. Santuoka pamažu iro. Manėm, kad gimus kūdikiui ji pasitaisys. Trudė turi neįtikėtinų sugebėjimų meluoti. Nutariau pažaisti, tapti tėčiu ir taip toliau, bet pradėjau rinkti įrodymus. Nežinojau, ar man jų prireiks, tik jaučiau, jog mūsų santuoka galutinai sužlugo. Kai tik pasitaikydavo proga, stengdavausi išvažiuoti iš namų darbo reikalais, į medžioklę, pažvejoti arba pas draugus. Neatrodė, kad ji be manęs liūdėtų.

— Penktą popiet einu pas jos advokatą.

— Bus smagu. Norėčiau pamatyti. Grasink kuo tik nori, bet priversk susitarti. Ji privalo atsisakyti visų teisių, Sendi. Ji iš manęs negaus nieko.

— Kada man papasakosi apie savo turtus?

— Greit. Truputį palauk. Kol kas yra svarbesnių dalykų.

Išsiėmęs bloknotą Sendis pasirengė užsirašinėti.

— Kalbėk, — tarė jis.

— Lencas pavojingas. Nuo vaikystės trainiojosi Point Kadeto baruose, vidurinės nebaigė, trejus metus sėdėjo už prekybą narkotikais. Tarp nusikaltėlių jis turi daug draugų, kurie už pinigus padarytų bet ką. Yra ir kitas storas aplankas. Jame — viskas apie jį. Ar Li tau jo dar nedavė?

— Ne, tik šitą.

— Paprašyk, kad atneštų. Tas pats privatus seklys žinias apie jį rinko visus metus. Lencas — smulkmė, bet vis tiek pavojingas. Dėl savo ryšių. O Trudė turtinga. Nežinau, kiek jai dar liko, bet tikriausiai visų neišleido.

— Manai, kad jis kėsinsis tave nužudyti?

— Tikriausiai. Pagalvok, Sendi. Trudė vienintelė, kuriai mano mirtis būtų paranki. Jeigu manęs nebus, tai visi pinigai pasiliks jai, nebereikės baimintis, kad draudimo kompanija juos atims. Pažįstu ją. Pinigai ir prabanga jai — viskas.

— Bet kaip jis...

— Viskas įmanoma, Sendi. Patikėk. Viskas įmanoma.

Tuos žodžius Patrikas ištarė ramiai, tarsi žinotų, ką reiškia nužudyti žmogų. Sendį net šiurpas nukrėtė.

— Viskas įmanoma, — pakartojo Patrikas prisimerkęs, tačiau akyse blykstelėjo keista kibirkštėlė.

— Gerai, tai ką man daryti? Sėdėti kartu su sargybiniais koridoriuje?

— Sugalvok ką nors, Sendi.

— Ką?

— Užsimink jos advokatui, kad anonimas tau pranešė girdėjęs, jog Lencas ieško samdomo žudiko. Paminėk tą lyg tarp kitko, baigiantis pokalbiui. Advokatas tuomet jau bus toks apstulbęs, jog patikės viskuo, ką jam sakysi. Užsimink, kad gal vertėtų apie tai pranešti policijai. Jis būtinai nulėks pas Trudę. Ji, žinoma, viską neigs, tačiau pasitikėjimas ja bus pakirstas. Trudė išsigąs vien minties, jog dar kažkas žino apie jos ir Lenco kėslus. Paskui tą patį papasakok šerifui ir FTB. Pasakyk, kad nerimauji dėl mano gyvybės. Paprašyk, kad jie pasikalbėtų su Trude ir Lencu. Aš ją labai gerai pažįstu, Sendi. Dėl pinigų ji paaukotų net Lencą, bet žinodama, jog ir pati gali įkliūti, tikrai nerizikuos. Jeigu policija susidomės, ji tikrai nieko nesiims.

— O tu viską apgalvojai kaip reikiant. Viskas?

— Ne. Reikia, kad šie gandai prasisunktų į spaudą. Susirask reporterį...

— Lengvai.

— Reikia tokio, kuriuo galėtum pasitikėti.

— Čia jau sudėtingiau.

— Visai ne. Skaitau laikraščius, žinau porą. Patikrink juos. Pasirink tą, kuris tau labiau patiks. Paprašyk, kad gandus išspausdintų (tik nekalbėk į diktofoną), o už tai pažadėk, kad jam pirmam papasakosi tiesą. Toks jų darbas. Pasakyk, kad šerifas gavo pranešimą, jog žmona, norėdama pasilikti pinigus, per kitus asmenis ieško samdomo žudiko, kuris nužudytų jos vyrą. Spaudai tiks. Įrodymų jiems nereikia. Jie tik gandus ir spausdina.

Viską užsirašęs Sendis užvertė bloknotą, negalėdamas atsistebėti savo kliento sumanumu. Bakstelėjęs rašikliu į aplanką paklausė:

— Ar šito dar daug?

— Ko? Šiukšlių?

— Aha.

— Apie dvidešimt kilogramų. Nuo to laiko, kai pradingau, viskas guli saugiai užrakinta Mobilyje.

— Ko dar ten yra?

— Dar daugiau šiukšlių.

— Apie ką?

— Apie partnerius. Apie dar kai ką. Viskam ateis laikas.

— Kada?

— Greit, Sendi.

Trudės advokatas J. Miurėjus Ridltonas, geraširdis šešiasdešimt dvejų metų senukas storu kaklu, specializavosi dviejose teisės srityse: skandalingų skyrybų ir konsultavimo dėl finansinių machinacijų prieš vyriausybę. Jis buvo tikras priešingybių pavyzdys: turtingas, bet rengėsi prastai; protingas, bet kvailoko veido; besišypsantis, tačiau piktas; ne per daug šnekus, bet aštrialiežuvis. Didžiuliame jo kabinete Mobilio miesto centre buvo gausybė seniai apleistų bylų ir pasenusių teisės knygų. Mandagiai pasisveikinęs pakvietė Sendį sėstis, pasiūlė išgerti, nes buvo jau penkios minutės šeštos. Sendis atsisakė. J. Miurėjus taip pat nieko negėrė.

— Tai kaip tas mūsų bernelis laikosi? — paklausė Miurėjus blykstelėdamas dantimis.

— Kalbat apie?..

— Nagi, Patrikas. Pinigų dar neradot?

— Nežinojau, kad privalau jų ieškoti.

Sendžio atsakymas J. Miurėjų labai pralinksmino. Jis smagiai nusikvatojo, nė kiek neabejodamas, kad viršesnis čia yra jis. Visi koziriai — jo rankose.

— Vakar per televiziją mačiau jūsų klientę, — pradėjo Sendis. — Koks ten to šou pavadinimas?

— „Žurnalo puslapiuose“. Argi ji ne puiki? O mergytė? Tikras angelėlis. Vargšelė.

— Mano klientas norėtų paprašyti, kad jūsų klientė santuokos ir skyrybų reikalų viešai nebekomentuotų.

— Tegul jūsų klientas pabučiuoja mano klientei subinę. O jūs galit pabučiuoti mano.

— Susilaikysiu, mano klientas taip pat.

— Klausyk, sūneli, Pirmąją pataisą žinau skersai ir išilgai. Kalbėk, ką nori. Daryk, ką nori. Spausdink, ką nori. Tokią teisę garantuoja Konstitucija, — parodė į apdulkėjusių knygų sieną prie lango. — Prašymas atmestas. Mano klientė turi teisę viešai kalbėti ką tik nori ir kada nori. Jūsų klientas ją jau pakankamai įskaudino, nežinia, ką jis dar rengiasi iškrėsti.

— Gerai. Norėjau tik išsiaiškinti.

— Ar dabar aišku?

— Taip. Matot, mes sutinkam su jūsų klientės reikalavimu skirtis ir nepretenduojam į vaiko globą.

— Labai ačiū. Nepaprastai malonu iš jūsų pusės.

— Mano klientas net nereikalauja teisės lankyti vaiką.

— Mat kaip. Prieš ketverius metus paliko dukrelę likimo valiai, o dabar bijo net į akis pažiūrėti.

— Visai ne, — tarė Sendis iš aplanko traukdamas DNR testą. Ištiesė jį J. Miurėjui, ir šis prisimerkęs pradėjo skaityti. Šypsena išnyko.

— Kas tai? — paklausė įtariai.

— Perskaitykit, — atsakė Sendis.

Iš švarko kišenės J. Miurėjus išsitraukė akinius. Tekstą atitraukė kiek toliau nuo akių, prisiderino, kad geriau matytų, ir ėmė lėtai skaityti. Perskaitęs puslapį tuščiu žvilgsniu pažvelgė į Sendį, o kai perskaitė antrąjį, išgaravo visas jo žvalumas.

— Koks siaubas, — tarė Sendis, kai J. Miurėjus baigė skaityti.

— Nesišaipykit. Ji tikrai galės viską paneigti.

— Tikrai negalės. Pagal Alabamos valstijos įstatymus DNR testas laikomas neginčijamu įrodymu. Nors aš ir nesu toks geras Pirmosios pataisos žinovas kaip jūs, bet jeigu tai bus paskelbta viešai, jūsų klientė pasijus labai nesmagiai. Tik pamanykit, vaikas — nuo vieno, o ji vaidina laimingai ištekėjusi už kito. Kaip jūs manot, žmonėms tai tikriausiai visai neįdomu?

— Tegul spausdina, — nelabai tvirtai atsakė J. Miurėjus, — man vis tiek.

— Siūlyčiau pasitarti su savo kliente.

— Pagal mūsų įstatymus tai nesvarbu. Jis žinojo, kad ji jam neištikima, bet vis tiek su ja gyveno. Vadinasi, su tuo susitaikė. Panaudoti šito kaip skyrybų motyvo jis negali.

— Nebekalbėkim apie skyrybas. Ji jas gaus. Palikim ramybėj ir vaiką.

— O, suprantu. Šantažas. Jis tylės su sąlyga, kad ji nereikalautų turto dalybų.

— Panašiai.

— Jūsų klientas beprotis, ir jūs taip pat.

J. Miurėjus sėdėjo suspaudęs kumščius, įraudusiais skruostais.

Sendis ramiai pavartė aplanką, ištraukė dar vieną užslėptą ginklą ir stumtelėjo dokumentą per stalą.

— Kas tai? — paklausė J. Miurėjus.

— Perskaitykit.

— Pavargau skaityti.

— Gerai. Tai privataus seklio ataskaita. Jis stebėjo jūsų klientę ir jos draugužį visus metus, kol mano klientas pabėgo. Mažiausiai šešiolika kartų įvairiose vietose jiedu buvo likę dviese, bet svarbiausia — mano kliento namuose, turime pagrindo manyti, kad ir lovoje.

— Na ir kas?

— Žiūrėkit, — tarė Sendis ant ataskaitos numesdamas dvi nuotraukas. J. Miurėjus žvilgtelėjo, paskui stvėrė jas, kad geriau įsižiūrėtų.

Sendis paaiškino:

— Fotografuota prie baseino mano kliento namuose tuo metu, kai jis buvo išvykęs į seminarą Dalase. Ar matot pažįstamų veidų?

J. Miurėjus kažką tik sumurmėjo.

— Yra ir daugiau, — tarė Sendis laukdamas, kol J. Miurėjus atitoks. — Be to, turiu dar tris privataus seklio ataskaitas. Atrodo, jog mano klientas turėjo pagrindo įtarinėti.

Iš pasipūtusio advokato J. Miurėjus Sendžio akyse it chameleonas virto apgailėtinu tarpininku. Taip dažnai nutinka, kai advokatas staiga pasijunta beginklis. Sunkiai atsidusęs susmuko savo sukamoje, oda aptrauktoje kėdėje visiškai nugalėtas.

— Jie niekuomet mums nepasako visko iki galo, — ištarė jis.

Staiga jiedu atsidūrė vienoje barikadų pusėje. Mes ir jie. Advokatai ir klientai. Jis ir Sendis dabar išvien. Ir ką gi jiems daryti?

Tačiau Sendis taktikos nekeitė:

— Kartoju: nesu toks geras Pirmosios pataisos žinovas kaip jūs, tačiau Trudei būtų labai nesmagu, jeigu bulvarinė spauda visa tai išspausdintų.

J. Miurėjus tik mostelėjo ranka į jo pusę ir žvilgtelėjo į laikrodį:

— Tikrai nenorit išgerti?

— Tikrai.

— Kiek tas bernelis turi?

— Dar nežinau. Tačiau ne tai svarbiausia. Svarbu tai, kas jam liks, kai nusės dulkės, o šito kol kas nežino niekas.

— Iš devyniasdešimties milijonų turėtų būti likę dar daug.

— Jo laukia kur kas rimtesnės bylos, nekalbant jau apie ilgalaikį įkalinimą ir galbūt mirties bausmę. Skyrybos, pone Ridltonai, jam rūpi mažiausiai.

— Tai kodėl mums grasinate?

— Jis nori, kad ji tylėtų, o išsiskyrusi išvažiuotų ir nebekeltų jam jokių pretenzijų. Jis nori, kad tai būtų padaryta nedelsiant.

— O jeigu ji nesutiks? — J. Miurėjus atsilaisvino kaklaraištį ir dar labiau susmego į kėdę. Staiga pastebėjo, kad jau vėlu ir kad jam reikia namo. Pagalvojęs pridūrė:

— Ji juk visko neteko; ar jis tą supranta? Gyvybės draudimo kompanija susišluos viską.

— Laimėtojų, pone Ridltonai, čia būti negali.

— Pasikalbėsiu su ja.

Susirinkęs popierius Sendis lėtai žengė prie durų. J. Miurėjus dar kartą liūdnai šyptelėjo, o kai atsisveikindami jiedu spaudė vienas kitam ranką, tarsi tik dabar prisiminęs Sendis papasakojo apie anoniminį skambutį: girdėjęs, jog Lencas ieško samdomo žudiko. Nežinąs, ar verta tuo tikėti, bet gal vis tiek reikėtų pranešti šerifui ir FTB.

Jiedu dar truputį pasišnekučiavo, ir Ridltonas pažadėjo su Trude apie tai pasikalbėti.

21

Paskutinė palata, į kurią tądien užsuko daktaras Hajanis, buvo Patriko. Temo, darbo diena buvo seniai pasibaigusi. Garsųjį savo pacientą jis rado sėdintį prie nedidelio darbo stalelio vieninteliame laisvame palatos kampe. Stalelį ir lempą Patrikas išprašė iš sanitaro. Ant jo stovėjo vienkartinis puodelis su rašikliais ir pieštukais. Į kitą rinko sąvaržėles, gumeles ir smeigtukus, kurių jam atnešdavo slaugės. Iš jų gavo ir tris bloknotus.

Patrikas dirbo. Viename stalo kampe susikaupė įspūdinga juridinių dokumentų šūsnis. Tądien trečią kartą užsukus gydytojui Patrikas skaitė vieną iš daugelio jam iškeltų bylų.

— Prašom užeiti į naująjį mano kabinetą, — tarė Patrikas. Beveik virš jo galvos kabojo griozdiškas televizorius, o kėdė buvo įsprausta vos per žingsnį nuo lovos.

— Gražus, — pagyrė daktaras Hajanis. Ligoninėse gandai sklinda greičiau nei tarp advokatų. Pastarąsias dvi dienas darbuotojai tarpusavyje kuždėjosi apie 312 palatoje neseniai įsikūrusią juridinę firmą.

— Tikiuosi, gydytojams bylų nekelsite.

— Nieku gyvu. Per trylika darbo metų gydytojams neiškėliau nė vienos bylos, — tai tardamas jis atsistojo ir atsigręžė į Hajanį.

— Jūs man iš karto patikot, — tarė gydytojas, atsargiai apžiūrinėdamas žaizdas Patriko krūtinėje. — Kaip sekasi? — trečią kartą tądien paklausė jis.

— Gerai, — pakartojo Patrikas nežinia kelintą kartą. Smalsios slaugės, pakerėtos garsenybės artumo, vos ne kas pusvalandį rasdavo dingstį užbėgti į palatą ir būtinai sučiauškėdavo:

— Kaip sekasi?

— Gerai, — atsakydavo jis.

— Ar dieną miegojot? — paklausė Hajanis apžiūrinėdamas nudegimą kairėje šlaunyje.

— Ne. Be vaistų negaliu užmigti, o dieną tikrai nenoriu jų gerti, — atsakė Patrikas. Tiesą sakant, kai po palatą nuolat šmirinėja slaugės ir sanitarai, miegoti tikrai neįmanoma.

Atsisėdęs ant lovos krašto Patrikas pažvelgė į gydytoją ir nuoširdžiai paklausė:

— Galiu jus kai ko paprašyti?

Paskubomis kažką pakeverzojęs lentelėje Hajanis atsakė:

— Žinoma.

Patrikas žvilgtelėjo kairėn, dešinėn, tarsi visur būtų pilna ausų.

— Dirbdamas advokatu, — pradėjo jis tyliai, — gyniau vieną dėl grobstymo įkliuvusi bankininką. Jis buvo keturiasdešimt ketverių, vedęs, turėjo tris paauglius vaikus. Puikus žmogus, tik kvailai pasielgė. Jį ištempė iš namų vėlai naktį ir nuvežė į apygardos kalėjimą, Ten ankšta, todėl uždarė su pora jaunų gatvės chuliganų. Tiedu juodukai buvo pasiutusiai žiaurūs. Daužė jį užkimšę burną, kad nerėktų, o paskui darė jam tai, apie ką baisu net pasakoti. Po poros valandų jis leisgyvis kameroje žiūrėjo filmą vos už penkių kilometrų nuo savo namų.

Nuleidęs galvą Patrikas pirštais suspaudė viršunosę. Daktaras Hajanis palietė petį.

— Neleiskit, kad man taip nutiktų, daktare, — nenatūraliu balsu proverksmiais paprašė Patrikas.

— Pasistengsiu, Patrikai.

— Apima siaubas vien pagalvojus. Naktimis kankina košmarai.

— Duodu žodį.

— Dievas mato, pakankamai prisikentėjau.

— Prižadu, Patrikai.

Antrasis tardytojas buvo vardu Vorenas. Į pasaulį žvelgdamas pro storus tamsius akinius, jis be perstojo rūkė. Jo akių nesimatė. Kairėje rankoje laikydamas cigaretę, dešine rašė, bet daugiau niekas, išskyrus lūpas, nejudėjo. Sėdėdamas už tvarkingai sudėtų dokumentų šūsnies tardė kitame stalo gale sėdintį Stefaną, o šis žaidė sąvaržėle. Jo advokatas plušėjo prie nešiojamo kompiuterio.

— Kada sudarėt bendrą sutartį paieškai? — paklausė Vorenas.

— Po to, kai Niujorke pametėm jį iš akių, nutarėm palaukti. Klausėmės, ką kalba žmonės. Tikrinom senus pėdsakus. Nieko. Pėdsakai ataušo. Ilgainiui su tuo apsipratom. Susitikau su Beniu Aricija. Jis sutiko finansuoti paiešką. Paskui pasikalbėjau su „Monarch Sjera“ ir „Šiaurės draudimo“ vadovais. Jie tam taip pat pritarė. „Šiaurės draudimo“ kompanija našlei ką tik buvo išmokėjusi du su puse milijono. Neturėdama neginčijamų įrodymų, jog jis gyvas, pinigų atsiteisti negalėjo, taigi sutiko duoti dar pusę milijono. Su „Monarch Sjera“ tartis buvo sunkiau — tąkart ji nesumokėjo. Kompanijos nuostolis buvo keturi milijonai dolerių.

— „Monarch“ buvo apdraudusi advokatų firmą nuo aplaidumo darbe?

— Panašiai. „Klaidų ir aplaidumo“ polise atskiru punktu numatytas draudimas nuo nusikaltimo. Jis gina advokatų firmą darbuotojų arba partnerių įvykdytos vagystės atveju. Firmą apvogė Laniganas, todėl „Monarch Sjera“ privalėjo atlyginti firmai padarytus nuostolius, išmokėdama visą draudimo sumą — keturis milijonus dolerių.

— Tačiau tuos pinigus gavo jūsų klientas ponas Aricija, ar ne?

— Taip. Iš pradžių jis iškėlė advokatams šešiasdešimties milijonų ieškinį, tačiau firma tiek neturėjo, todėl pasiūlė jam draudimo pinigus. Susėdę visi sulygom. „Monarch Sjera“ sutiko pinigus išmokėti ponui Aricijai su sąlyga, kad du milijonus jis skirs Lanigano paieškai. Ponas Aricija sutiko, bet tik tuo atveju, jeigu sumą „Monarch Sjera“ su juo dalysis pusiau.

— Taigi milijoną davė Aricija, milijoną — „Monarch Sjera“, o „Šiaurės draudimas“ — pusę milijono. Iš viso gavot du su puse milijono.

— Taip. Toks buvo susitarimas.

— O advokatų firma?

— Jie nenorėjo prisidėti. Tiesą sakant, neturėjo pinigų ir buvo pernelyg priblokšti, kad ko nors imtųsi. Iš pradžių padėjo ir jie, tik kitaip.

— Taigi dalyvavo visi žaidėjai?

— Taip. Pinigus pervedė į mano firmos sąskaitą.

— Kiek iš jų liko baigus paiešką?

— Beveik nieko.

— Kiek išleista?

— Apie tris su puse milijono. Maždaug prieš metus lėšos išseko. Draudimo kompanijos atsisakė jas papildyti. Ponas Aricija paklojo dar pusę milijono, paskui — dar tris šimtus tūkstančių. Iš viso jis sumokėjo milijoną devynis šimtus tūkstančių.

Iš tikrųjų Benis sumokėjo lygiai du milijonus, įskaitant tą šimtą tūkstančių, kurį neseniai davė merginos paieškai. Žinoma, FTB apie tai neturi sužinoti.

— Kaip panaudojot tuos pinigus?

Stefanas žvilgtelėjo į užrašus:

— Beveik milijonas išmokėtas atlyginimams, kelionėms ir kitoms su paieška susijusioms išlaidoms. Lygiai milijonas — mokestis už firmos paslaugas.

— Jums sumokėjo milijoną dolerių? — truputį nustebęs paklausė Vorenas, tačiau ir dabar nė vienas jo raumuo nesujudėjo.

— Taip. Per ketverių metų laikotarpį.

— Papasakokit apie išmokas.

— Na, tuomet reikės pasakoti apie visą paiešką.

— Kalbėkit.

— Pirmiausia nustatėm atlygį už informaciją apie Patriko Lanigano pabėgimą. Jūs apie tai žinojot, bet manėt, jog finansuoja advokatų firma. Mūsų prašymu, apie įsteigtą atlygį už informaciją — penkiasdešimt tūkstančių dolerių — viešai paskelbė Čarlzas Boganas. Susitarėm, kad sužinojęs ką nors įdomaus Boganas patyliukais praneštų mums.

— FTB apie tai nežinojo.

— Ne. Apie atlygį FTB žinojo ir tam pritarė, tačiau apie susitarimą su Boganu neturėjo žinoti. Informaciją norėjom gauti pirmieji. Ne todėl, kad nepasitikėtume FTB. Mes tik norėjom Laniganą ir tuos pinigus surasti patys.

— Kiek žmonių jums dirbo?

— Gal apie tuziną.

— O kur buvote jūs?

— Čia, bet kas savaitę vykdavau į Biloksį.

— Ar FTB žinojo, kad ieškot?

— Ne, nežinojo. Kaip suprantu, iki praėjusios savaitės FTB apie mus net neįtarė.

Žinoma, tai atsispindėjo priešais Voreną gulinčiame aplanke.

— Kalbėkit toliau.

— Praėjo du mėnesiai, trys, bet niekas neatsiliepė. Tuomet padidinom atlygį iki septyniasdešimt penkių, paskui — iki šimto tūkstančių dolerių. Boganą užtvindė keisčiausi pranešimai. Jis juos perduodavo taip pat ir jums. Paskui, devyniasdešimt antrųjų rugpjūtį, jam paskambino advokatas iš Naujojo Orleano ir pranešė, jog viena jo klientė kai ką žino. Advokatas kalbėjo gana įtikinamai, todėl nutarėm su juo susitikti ir nuvažiavom į Naująjį Orleaną.

— Kokia jo pavardė?

— Raulis Lozjė, gyvena Lojolos gatvėje.

— Su juo kalbėjotės jūs?

— Taip, aš.

— Kas dar apie jį žinojo?

Stefanas žvilgtelėjo į savo advokatą, kuris akimirką tarsi sustingo, kažką įtemptai mąstydamas.

— Tai konfidencialu. Nenorėčiau minėti bendradarbių pavardžių.

— Jis neprivalo, — garsiai pareiškė advokatas.

— Gerai. Pasakokit toliau.

— Lozjė atrodė rimtas, padorus ir patikimas žmogus. Buvo deramai pasirengęs. Atrodė, jog apie Patriko dingimą ir pinigus žino viską. Turėjo daug laikraščių iškarpų. Viskas sunumeruota, viskas po ranka. Jis davė mums keturis dviem intervalais atspausdintus puslapius su savo klientės parodymais.

— Gal galėtumėt juos atpasakoti? Perskaitysiu vėliau.

— Gerai, — tarė Stefanas ir ėmė vardyti, ką prisiminė: jo klientė, vardu Erina, mokėsi Tulano medicinos mokykloje, sunkiai vertėsi. Buvo neseniai išsiskyrusi, neturtinga ir taip toliau. Kad sudurtų galą su galu, antroje pamainoje dirbo didelio prekybos centro knygyne. Devyniasdešimt antrų jų sausį jos dėmesį atkreipė po kelionių ir užsienio kalbų skyrių besisukiojantis vyriškis. Stambaus sudėjimo, vilkėjo kostiumą, jo žilstelėjusi barzda buvo tvarkingai apkirpta, bet atrodė truputį susinervinęs. Buvo jau beveik devynios, knygyne žmonių nebebuvo. Išsirinkęs kalbos kursą su dvylika kasečių, pratybų sąsiuviniais ir taip toliau, buvo beeinąs prie kasos, kurioje tą dieną dirbo Erina, tačiau į knygyną užėjo kitas vyriškis. Tas pirmasis greitai pasislėpė už lentynų ir padėjęs kalbos kursą į vietą, iš kitos pusės mėgino išsmukti nepastebėtas. Matyt, jis tą vyriškį pažinojo, bet nenorėjo su juo susitikti. Tik jam nepavyko. Jį pastebėjęs antrasis vyriškis šūktelėjo: „Patrikai! Seniai matytas“. Užsimezgė trumpas pokalbis. Jiedu kalbėjosi apie teisininkų darbo reikalus. Pirkėjų nebuvo, Erina prie kasos buvo laisva, todėl viską girdėjo. Pagauta smalsumo ėmė tuodu vyriškus stebėti.

— Tas, kurį pavadino Patriku, labai nekantravo ir, nutaikęs deramą momentą, mandagiai atsisveikino. Po trijų dienų maždaug apie tą patį laiką jis grįžo. Erina tuomet prie kasos nedirbo, tvarkė knygas. Pamačiusi jį iškart atpažino, prisiminė vardą — Patrikas — ir vėl ėmė stebėti. Įsitikinęs, jog kasininkė kita, pavaikštinėjo tarp lentynų ir vėl stabtelėjo kalbų ir kelionių skyriuje. Susiradęs tą patį kalbos kursą greitai priėjo prie kasos, sumokėjo grynais ir tuoj pat išėjo. Beveik tris šimtus dolerių. Erina jį stebėjo. Jis jos nematė, o jei ir matė, tai neatpažino.

— Kokios kalbos kursas?

— Tas ir mums labiausiai rūpėjo. Po trijų savaičių Erina perskaitė laikraštyje, jog baisioje katastrofoje žuvo Patrikas Laniganas. Atpažino jį iš nuotraukos. Po šešių savaičių perskaitė apie pavogtus pinigus, o greta straipsnio vėl pamatė tą pačią nuotrauką.

— Ar knygyne buvo apsaugos kamera?

— Ne. Tikrinom.

— Tai kokios kalbos kursą jis pirko?

— Iš pradžių Lozjė nenorėjo sakyti, bet kai suma už informaciją apie Patriko Lanigano buvimo vietą šoktelėjo iki šimto tūkstančių, klientės vardu už informaciją jis pareikalavo visų. Derėjomės tris dienas. Jis vis nenusileido. Leido apklausti Eriną. Su ja sugaišom šešias valandas, patikrinom visas smulkmenas ir pagaliau susitarėm.

— Brazilijos portugalų?

— Taip. Pasaulis staiga susiaurėjo.

J. Miurėjui Ridltonui, kaip ir kiekvienam advokatui, tai buvo ne naujiena. Iš pažiūros puikiai suręsta byla staiga ima braškėti. Akimirksniu viskas apvirsta aukštyn kojomis.

Prieš nuleisdamas kirvį jis sumanė truputį pažaisti: dėl juoko leido Trudei kurį laiką dėtis nekalta ir jam į akis pūsti dūmus.

— Neištikimybė? — žiopčiojo ji tarsi būtų skaistuolė. Net Lencui pavyko suvaidinti apstulbusį. Jis paėmė ją už rankos.

— Žinau, žinau, — vis dar žaisdamas tarė J. Miurėjus. — Taip būna beveik per kiekvienas skyrybas. Bjaurus reikalas.

— Aš jį užmušiu, — suurzgė Lencas.

— Pasikalbėsim ir apie tai, — įterpė J. Miurėjus.

— Su kuo? — paklausė ji.

— Su Lencu. Sako, kad su juo susitikinėjote visą laiką, net ir tuomet, kai buvote ištekėjusi. Tvirtina, jog nuo pat vidurinės mokyklos laikų.

Iš tikrųjų nuo devintos klasės.

— Idiotas, — netvirtai iškošė pro dantis Lencas.

Pritardama Lencui Trudė linktelėjo. Absurdas. Paskui irzliai burbtelėjo:

— Jis nieko neįrodys.

— Ar neigiat tai? — baigdamas žaidimą paklausė J. Miurėjus.

— Absoliučiai, — atkirto ji.

— Žinoma, — pridūrė Lencas. — Jis viską meluoja.

J. Miurėjus įkišo ranką į gilų stalčių ir ištraukė vieną iš Sendžio jam paliktų ataskaitų.

— Atrodo, Patrikas visą laiką jus įtarinėjo. Net seklį pasisamdė. Štai viena iš jo ataskaitų.

Trudė su Lencu tik susižvalgė ir akimirksniu suvokė esą sučiupti už rankos. Dvidešimt metų trunkančių santykių nenuslėpsi. Akimirksniu jiedu pasipūtė. Na ir kas? Didelio čia daikto.

— Trumpai apibendrinsiu, — tarė J. Miurėjus ir išvardijo datas, laiką ir vietas. Jie visiškai to nesigėdijo, tik nesmagu, jog jų santykiai taip smulkiai užfiksuoti dokumentuose.

— Vis dar neigiate? — paklausė J. Miurėjus.

— Tą bet kas galėjo parašyti, — atšovė Lencas. Trudė tylėjo.

J. Miurėjus ištraukė kitą ataskaitą, kurioje užfiksuoti įvykiai likus septyniems mėnesiams iki Patriko dingimo. Vėl datos, laikas, vieta. Patrikas išvažiuoja — ir štai: Lencas jau jo namuose. Ir šitaip kaskart.

— Ar seklys gali liudyti teisme? — J. Miurėjui baigus paklausė Lencas.

— Teismo nebus, — atsakė J. Miurėjus.

— Kodėl? — paklausė Trudė.

— Dėl šitų, — J. Miurėjus per stalą stumtelėjo jiems nuotraukas. Vieną pačiupusi ir išvydusi save nuogą tysančią prie baseino šalia savojo eržilo, Trudė išsižiojo. Lencas taip pat apstulbo, tačiau įstengė nusišypsoti. Atseit jam gražu.

Jiedu žiūrinėjo nuotraukas netardami nė žodžio. Mėgaudamasis akimirka J. Miurėjus pastebėjo:

— Reikėjo būti atsargesniems.

— Nemokykit, — atkirto Lencas.

Kaip ir galima buvo tikėtis, Trudės akys sudrėko, lūpa virptelėjo, ji šniurkštelėjo ir apsipylė ašaromis. J. Miurėjus tą buvo matęs tūkstančius kartų. Visos jos verkia. Ne dėl to, ką padarė, bet todėl, kad tenka mokėti už nuodėmes.

— Mano dukters jis negaus, — tarė piktai. Suprato pralaimėjusi, todėl abiem vyrams teko išklausyti ašaringą tiradą. Visuomet pasirengęs ištiesti pagalbos ranką Lencas puolė ją guosti.

— Atleiskit, — pagaliau ištarė ji šluostydamasi ašaras.

— Nurimkit, — be menkiausios užuojautos balse tęsė J. Miurėjus. — Mergaitės jam ir nereikia.

— Kodėl? — paklausė ji ašarų kanalams akimirksniu užsivėrus.

— Tėvas ne jis.

Prisimerkę jiedu stengėsi suprasti, kas sakoma.

J. Miurėjus išėmė dar vieną ataskaitą.

— Kai mergaitei buvo metai ir du mėnesiai, jis paėmė jos kraujo mėginį ir nunešė atlikti DNR testą. Tėvas tikrai ne jis.

— O kas... — pradėjo Lencas, bet nebaigė.

— Tikriausiai tas, kuris visą laiką buvo šalia, — paslaugiai atsakė J. Miurėjus.

— Nieko kito Šalia nebuvo, — su pikta pašaipa atkirto ji.

— Išskyrus mane, — susivokė Lencas ir lėtai užsimerkė. Jo pečius prislėgė sunki tėvystės našta. Lencas vaikų nemėgo. Ešli Nikolę pakentė tik todėl, kad ji buvo Trudės.

— Sveikinu, — tarė J. Miurėjus; ištraukęs iš stalčiaus pigių cigarų, vieną ištiesė Lencui, — mergaitė, — ir garsiai nusikvatojo.

Lencas sukinėjo cigarą tarp pirštų, Trudė širdo. Kai J. Miurėjus į valias prisilinksmino, paklausė:

— Tai ką daryti?

— Viskas labai paprasta. Atsisakot visų teisių į turtą, kad ir koks jis būtų, o jis sutinka skirtis, atsisako teisės į vaiką ir duoda jums visko, ko panorėsit.

— Kiek jis turi?

— Jo advokatas kol kas nežino. Gal niekad to ir nesužinosim. Jam gresia mirties bausmė, ir pinigėliai gal liks palaidoti amžiams.

— Bet aš juk netenku visko, — tarė ji, — jis juk mane sužlugdė. Kai žuvo, gavau du su puse milijono, o dabar draudimo kompanija veda mane prie bankroto.

— Jis privalo jai atlyginti už skriaudą, — įterpė savo trigrašį Lencas.

— Ar galim reikalauti atlyginimo dėl moralinės skriaudos, apkaltinti apgavyste ar dar kuo nors? — maldaujamai paklausė ji.

— Ne. Klausykit, viskas juk paprasta. Gaunat jo sutikimą skirtis ir vaiką, o Patrikui lieka pinigai. Visa tai neiškyla aikštėn. Priešingu atveju jis viską išklos spaudai, — uždėjęs delną ant ataskaitų ir nuotraukų aiškino J. Miurėjus. — Juk nenorėtumėt tokio skandalo. Visi nešvarūs skalbiniai iškils į viešumą, jis tikrai nusiteikęs keršyti.

— Kur pasirašyti? — paklausė ji.

J. Miurėjus sumaišė visiems po kokteilį su degtine, netrukus — po antrą, o paskui lyg tarp kitko užsiminė girdėjęs kvailų gandų: esą Lencas ieško samdomo žudiko. Abu šoko prieštarauti, o J. Miurėjus prisipažino, jog tokiom nesąmonėm vis tiek nepatikėtų.

Ir kokių tik gandų pakrantėje neišgirsi.

22

Sendį Makdermotą pradėjo sekti, kai aštuntą ryto sausakimša Intersteit 10 magistrale jis išvažiavo iš Naujojo Orleano. Sekė tol, kol prie Leik Pontčartreino eismas išretėjo. Paskambinę pranešė, jog jis važiuoja į Biloksį. Jį sekti buvo lengva. Visai kitaip — klausytis jo pokalbių. Gajus turėjo pakankamai „blakių“ firmos, namų telefonams ir net automobiliui, tačiau įtaisyti jų nedrįso. Buvo labai rizikinga. Ypač šis sumanymas nepatiko Aricijai. Jis tikino Stefaną ir Gajų, jog Sendis tikriausiai įtaria, kad jo pokalbių gali būti klausomasi, taigi, siekdamas suklaidinti, prišers juos visokiausiais beprasmiškais gandais. Jo klientas labai apdairus. Taip jie ir ginčijosi.

Sendis per petį nesidairė. Nedaug ką matė ir priešais save. Automobilių spūstyje jis tik stengėsi su kuo nors nesusidurti, o mintimis kaip visuomet klajojo kitur.

Strateginiu požiūriu Lanigano kova visais frontais buvo sėkminga. „Monarch Sjera“ draudimo kompanijos, advokatų firmos ir Aricijos jam iškelti civiliniai ieškiniai į teismo bylų rejestrus jau įtraukti. Prieš mėnesį Sendis įteikė oficialius atsakymus. Bylų nagrinėjimas prasidės ne anksčiau kaip po trijų mėnesių ir užtruks visus metus. Teisme jos bus svarstomos tik po poros metų. Tas pat ir dėl Patriko ieškinio, kurį jis iškėlė FTB. Ateis diena, kai jis bus papildytas Stefano ir jo sėbrų apkaltinimu. Būtų tikrai smagi byla, tik Sendis abejojo, ar gaus ja pasidžiaugti.

Skyrybų byla sutvarkyta.

Tačiau tas visų dėmesio centre atsidūręs kaltinimas tyčine žmogžudyste. Jis yra rimčiausia Patriko problema. Ją reikia kuo skubiau išspręsti. Pagal įstatymą Patriko teismas turėtų įvykti per du šimtus septyniasdešimt dienų po apkaltinimo. Vadinasi, laikrodis jau tiksi.

Sendžio nuomone, mažai tikėtina, kad teismas priimtų sprendimą remdamasis įkalčiais. Kol kas trūksta svarbiausių kaltės įrodymų: neišaiškinta avarijoje žuvusio asmens tapatybė, nežinia, kokia buvo tikroji jo mirties priežastis, neaišku, ar tikrai Patrikas jį nužudė. Geriausiu atveju kaltinimas būtų paremtas nereikšmingais šalutiniais faktais ir prielaidomis.

Galima tikėtis nuosprendžio, pagrįsto visuomenės nuotaikomis. Per šimtą mylių aplink Biloksį nerastum nė vieno raštingo žmogaus, kuris nebūtų įsitikinęs, jog slėpdamas devyniasdešimties milijonų vagystės pėdsakus Patrikas kažką nužudė. Gerbėjų, kuriems norėtųsi taip kaip jis pradėti naują gyvenimą, buvo nedaug. Tarp prisiekusiųjų tikrai jų nebus. Iš pokalbių kavinėse ir teismo koridoriuose galima spręsti, jog dauguma jį laiko kaltu, nusipelniusiu likusį gyvenimą praleisti už grotų. Palaikančių mirties nuosprendį beveik nėra. Mirties bausmė labiau dera prievartautojams ir policininkų žudikams.

Dabar buvo svarbiausia, kad Patriktas liktų gyvas. Iš surinktos medžiagos, kurią gražioji Li Sendžiui perdavė jau kito viešbučio kambaryje, ryškėjo ramaus, bet ūmaus ir turinčio polinkį į smurtą Lenco portretas. Jis mėgo šaudyti. Kartą federalinė žiuri jį apkaltino nelegalia ginklų prekyba, bet vėliau kaltinimą panaikino. Be trejų už narkotikų kontrabandą atsėdėtų metų, Galfporte jis buvo nuteistas šešiasdešimčiai dienų laisvės atėmimo už bare sukeltas muštynes, tačiau dėl prikimšto kalėjimo terminą jam sutrumpino. Po to buvo dar du kartus suimtas — vienąkart už muštynes, kitąkart už neteisėtą narkotikų laikymą.

Lencas sugebėjo atrodyti prideramai: dailus, ilgakojis, moterys dėl jo alpdavo. Mokėjo prisiderinti drabužius, pralinksminti, tačiau viešuose susibūrimuose lankydavosi retai. Jo širdis priklausė gatvei, vos aukštėliau padugnių pakilusiam visuomenės sluoksniui. Šlaistėsi su lupikautojais, bukmekeriais, vogtų daiktų supirkinėtojais, narkotikų platintojais, vietos kyšininkais ir machinatoriais. Jie buvo jo draugai ir pažįstami. Patrikas tą žinojo, taigi aplanke buvo mažiausiai tuzinas Lenco draugužių biografijų. Visi — teisti.

Iš pradžių Patriko būgštavimai Sendžiui atrodė paranojiški. Dabar jis savo draugu patikėjo. Apie nusikaltėlių pasaulį Sendis žinojo nedaug, tik tiek, kiek su jais susidurti versdavo profesija. Jis ne kartą girdėjo, jog yra tokių, kurie už penkis tūkstančius dolerių nužudytų bet ką. Pakrantėje gal nė tiek nereikėtų.

Lencas tikrai turėjo daugiau nei penkis tūkstančius ir puikų motyvą Patriką nužudyti. Draudimo polise, iš kurio Trudė praturtėjo, kitų išimčių, išskyrus savižudybę, nebuvo. Kulka kaktoje būtų traktuojama lygiai taip pat kaip automobilio katastrofa, širdies priepuolis arba dar kas nors. Miręs ir yra miręs.

Pakrantė Sendžiui buvo svetima teritorija. Čia jis nepažinojo nei Šerifo, nei įgaliotinių, nei teisėjų, nei advokatų vingrybių. Sendis įtarė, jog kaip tik todėl Patrikas jį ir pasirinko.

Kalbantis telefonu Svynis neatrodė labai malonus. Sakė esąs smarkiai užsiėmęs ir kad apskritai pokalbiai su advokatais yra tik laiko gaišinimas. Sutvarkęs neatidėliotinus reikalus, pusę dešimtos galbūt ir galėtų skirti jam kelias minutes. Sendis atvažiavo truputį anksčiau ir iš virdulio, kurį rado greta vandens aušintuvo, pats įsipylė kavos. Aplink šmirinėjo įgaliotiniai. Pastato gale buvo areštinė. Svynis pats susirado Sendį ir pasikvietė į savo spartietišką kabinetą su prastais, pigiais baldais ir ant sienų kabančiomis išblukusiomis politikų nuotraukomis.

— Prašom sėstis, — pasiūlė jis ir sėsdamasis už stalo parodė į apšiurusią kėdę. Sendis atsisėdo.

— Neprieštarausit, jei įrašinėsiu? — paklausė Svynis spausdamas stalo viduryje pūpsančio didžiulio magnetofono mygtuką ir pridūrė:

— Visuomet įrašinėju.

— Žinoma, — atsakė Sendis. Tarsi jis galėtų čia prieštarauti. — Ačiū, kad skyrėt man laiko.

— Nėra už ką, — atsakė Svynis, tačiau nei šyptelėjo, nei kaip nors kitaip neparodė, jog apsilankymas jo netrukdo. Prisidegęs cigaretę gurkštelėjo kavos.

— Kalbėsiu iškart apie reikalą, — pradėjo Sendis. — Mane pasiekė kalbos, jog Patriko gyvybei gresia pavojus.

Sendis nemėgo meluoti, tačiau tokiomis aplinkybėmis kitos išeities neturėjo. Kliento reikalavimus vykdyti jis privalo.

— Kodėl kam nors turėtų rūpėti jūsų kliento gyvybė? — paklausė Svynis.

— Šią bylą man padeda tirti žmonės, kurie daug ką pažįsta. Kažkam išsprūdo žodelis, mano žmonės nugirdo, štai taip ir sužinojau.

Sunku pasakyti, ar Svynis tuo patikėjo. Kurį laiką susimąstęs rūkė. Jau visą savaitę apie Patriką Laniganą sklando įvairių įvairiausių gandų. Žmonės tik apie jį ir kalba. Girdėjęs ir apie samdomą žudiką. Svynis neabejojo, kad jo žmonės dirba geriau negu advokato, o dar atsibeldusio iš Naujojo Orleano, todėl nusprendė leisti kalbėti Sendžiui.

— Ką nors įtariat?

— Taip. Lencą Maksą. Tikrai jį pažįstat.

— Taip.

— Po laidotuvių jis užėmė Patriko vietą šalia Trudės.

— Gal teisingiau būtų sakyti, jog Patrikas užėmė jo vietą, — patikslino Svynis ir pirmą kartą šyptelėjo. Sendis iš tikrųjų svetimoje teritorijoje. Šerifas žino daugiau už jį.

— Tai apie Trudę su Lencu tikriausiai žinot viską, — kiek sutrikęs toliau kalbėjo Sendis.

— Taip. Viską pastebim.

— Neabejoju. Vis dėlto, kaip jums žinoma, Lencas nėra nekaltas avinėlis; mano žmonės girdėjo, jog jis ieško samdomo žudiko.

— Kiek siūlo? — skeptiškai paklausė Svynis.

— Nežinau. Tačiau ir pinigų, ir motyvą jis turi.

— Girdėjau.

— Taigi. Ketinate imtis priemonių?

— Kokių?

— Kad apsaugotumėt mano klientą.

Stengdamasis užgniaužti pyktį Svynis giliai atsiduso:

— Jis karo bazės ligoninėje, prie durų pastačiau sargybą, koridoriuje pilna FTB agentų. Nesuprantu, ko jums dar reikia.

— Klausykit, šerife, aš nesikišu į jūsų darbo reikalus.

— Nejaugi?

— Tikrai ne. Pasistenkit mane suprasti. Mano klientas labai bijo. Aš su jumis kalbuosi jo vardu. Ketverius metus jis buvo persekiojamas, paskui jį kankino. Jis girdi balsus, kurių niekas kitas negirdi, jam vaidenasi mums nematomi šešėliai. Jis mano, kad kažkas kėsinasi jį nužudyti, ir prašo, kad jį apginčiau.

— Jis visiškai saugus.

— Kol kas. Bet galbūt pasikalbėtumėt su Lencu, gerai jį paspirgintumėt, paminėtumėt girdėjęs gandų? Žinodamas, jog jį stebit, būtų visiškas kvailys ko nors griebtis.

— Lencas ir yra kvailys.

— Galbūt, bet ne Trudė. Manydama, kad ir pati gali įkliūti, Lencą sutramdys.

— Ji visą gyvenimą jį stumdo.

— Būtent. Ji nerizikuos.

Prisidegęs kitą cigaretę Svynis žvilgtelėjo į laikrodį.

— Viskas? — paklausė nekantraudamas išeiti. Juk jis šerifas, o ne sekretorė, kad sėdėtų čia visą dieną.

— Dar vienas, paskutinis klausimas. Kartoju: tikrai nenoriu kištis į jūsų reikalus. Patrikas nepaprastai jus gerbia, tačiau, nei, jis mano, jog ten, kur jis yra dabar, jam būtų kur kas saugiau.

— Nieko sau.

— Kalėjime jam tikrai gresia pavojus.

— Reikėjo apie tai pagalvoti prieš žudant.

Tarsi nenugirdęs Svynio žodžių Sendis kalbėjo toliau:

— Ligoninėje jį būtų lengviau apsaugoti.

— Matėt mano kalėjimą?

— Ne.

— Tai ir nesakykit, kad ten nesaugu. Savo darbą dirbu seniai, aišku?

— Aš nieko ir nesakau.

— Kurgi ne. Jums liko penkios minutės. Kas dar?

— Daugiau nieko.

— Gerai.

Stryktelėjęs iš už stalo Svynis išėjo.

Į Kislerio oro pajėgų bazę gerbiamasis teisėjas Karlas Haskėjus atvyko vakare ir pro apsaugą pamažu prasiskynė kelią į ligoninę. Tą savaitę jis pirmininkavo sudėtingam narkotikų bylos nagrinėjimui teisme ir jautėsi labai pavargęs. Tądien jam paskambinęs Patrikas prašė, jei turės laiko, užsukti pas jį.

Karlas padėjo nešti Patriko karstą, o per laidotuves sėdėjo greta Sendžio Makdermoto. Haskėjus buvo vienas iš vėlyvesnių Patriko draugų, ne taip kaip Sendis. Patrikas su juo susipažino vienoje civilinėje byloje netrukus po to, kai apsigyveno Biloksyje. Matydamiesi kas savaitę jiedu susibičiuliavo. Per kas mėnesį rengiamus teisininkų pietus jie aptarinėdavo prastus patiekalus, o kartą per Kalėdas abu net pasigėrė. Dukart per metus drauge žaisdavo golfą.

Pirmuosius trejus metus tai buvo tik maloni pažintis, tačiau likus keliems mėnesiams iki Patriko žūties tarp jų užsimezgė draugystė. Dabar, atsigręžus į praeitį, visa tai lengva paaiškinti.

Po to, kai Patrikas dingo, geriausiai jį pažinoję teisininkai, taip pat ir Karlas, penktadienio vakarais rinkdavosi žemutiniame „Mary Mahony“ restorano bare ir prie taurelės mėgindavo iš atskirų galvosūkio detalių sulipdyti visą Patriko dingimo istoriją.

Jie kaltino Trudę, tačiau Karlo nuomone, viskas buvo kur kas sudėtingiau. Iš pažiūros neatrodė, kad jų santuoka būtų nenusisekusi. Apie ją Patrikas niekam nepasakodavo (bent jau nė vienam iš „Mahony“ draugijos), tačiau Trudės elgesys po laidotuvių, ypač raudonasis „Rolsas“, jos sugyventinis ir arogantiška laikysena gavus draudimą visiems krito į akis, todėl vargu ar galima buvo tikėtis, kad vertintų ją objektyviai. Dar klausimas, ar ji su tuo tipu nesišlaistydavo ir anksčiau, kol gyveno su Patriku. Vis dėlto vienas nuolatinis tų susibūrimų dalyvis — kanceliarijos klerkas Basteris Gilespis — Trude žavėjosi. Su jo žmona kartą ji dirbusi kažkokiame labdaros pobūvyje, taigi jis visuomet stengdavosi pasakyti apie ją ką nors gero. Tačiau tik jis vienas. Trudę apkalbėti ir kritikuoti pagrindo buvo pakankamai.

Žinoma, Patriką galėjo išsekinti ir darbas. Jų firma tuomet klestėjo. Jis labai troško tapti partneriu. Daug dirbdavo, imdavosi sudėtingų bylų, kurių kratėsi kiti partneriai. Neužsibūdavo namuose net gimus Ešli Nikolei. Praėjus trejiems metams nuo priėmimo jis tapo firmos partneriu, tačiau niekas, išskyrus firmos darbuotojus, to nežinojo. Kartą po teismo Patrikas apie tai šnipštelėjo Karlui, bet šis pamanė, jog jis tik giriasi.

Nuovargis, stresas? Bet juk tą patiria beveik visi Karlo pažįstami advokatai. Keisčiausia buvo tai, kad ėmė smarkiai keistis Patriko išorė. Jis buvo metro ir aštuoniasdešimt dviejų centimetrų ūgio, bet lieknas, pasak jo, nebuvo niekad. Teisės fakultete mėgdavo bėgioti — kas savaitę nubėgdavo po keturiasdešimt mylių. Bet argi darbais apsikrovę advokatai turi tam laiko? Jis sustorėjo, o per paskutiniuosius metus Biloksyje ir visai išsipūtė. Pašaipias pažįstamų pastabėles nuleisdavo negirdomis. Dėl antsvorio jam priekaištaudavo ir Karlas, tačiau Patrikas vis tiek valgė daug. Kartą, mėnesį prieš tą avariją, Karlui per pietus guodėsi, jog sveria šimtą penkis kilogramus, ir dėl to Trudė namuose kelianti tikrą pragarą. Ji pati mankštinasi po dvi valandas per dieną, todėl liekna kaip manekenė.

Tuomet jis skundėsi aukštu kraujospūdžiu ir žadėjo laikytis dietos. Karlas tam džiugiai pritarė. Vėliau sužinojo, jog Patriko kraujo spaudimas buvo normalus.

Kai dabar pagalvoji, darosi aišku, kodėl jis taip stengėsi sustorėti, o paskui per trumpą laiką sublogo.

O ta jo barzda. Ją pradėjo želdintis maždaug 1990-ųjų lapkritį. Sakė norįs atrodyti kaip tikras elnių medžiotojas. Barzdas Misisipės valstijoje auginosi daug kas. Šaltas klimatas. Vyriškai atrodo. Trudė ujo jį ir dėl to. Kuo barzda augo ilgesnė, tuo labiau žilo. Draugai apsiprato, o Trudė — ne.

Iki pusės ausų užsiaugino plaukus. Karlas praminė jį 1976-ųjų Džimiu Karteriu. Patrikas paaiškino, jog neranda geros kirpėjos, o senoji kažkur pradingusi.

Jis dėvėjo dailius drabužius, dėl antsvorio nesijaudino, tačiau buvo per jaunas, kad šitaip apsileistų.

Likus trims mėnesiams iki „išsiregistravimo“ iš Biloksio Patrikas įkalbėjo partnerius išleisti firmos brošiūrą ir pats labai energingai ėmėsi šio nesudėtingo projekto. Aricijos byla ėjo į pabaigą ir firmos advokatai jau užuodė pinigus, tačiau nuo Patriko slėpė. Jų puikybė kilo kaip ant mielių. Labai solidi firma netrukus turėjo tapti dar ir labai turtinga. Profesionaliai išleista brošiūra puikiai papildytų firmos įvaizdį. Patrikui to ir tereikėjo. Profesionaliam fotografui iš pradžių pozavo kiekvienas atskirai, paskui visi sugaišo dar valandą bendrai nuotraukai. Patrikas išspausdino brošiūrą penkių tūkstančių egzempliorių tiražu ir partnerių buvo puikiai įvertintas. Štai jis, antrame puslapyje, nutukęs, su barzda, vešliais plaukais, nė kiek nepanašus į tą Patriką, kuris vėliau atsirado Brazilijoje.

Ši paskutinė nuotrauka buvo išspausdinta kartu su nekrologu. Tarytum visai atsitiktinai vieną brošiūrą Patrikas buvo nusiuntęs vietos laikraščiui — jeigu firma nuspręstų reklamuotis. „Mary Mahony“ kompanija plyšo juokais įsivaizduodama, kaip firmos pasitarimų kambaryje Patrikas patyliukais rezga pabėgimo planą ir viskam diriguoja, o tamsiais kostiumais apsivilkę Boganas, Vitranas, Replis ir Havarakas prieš objektyvą stengiasi nutaisyti kuo santūresnę šypseną.

Po kelių mėnesių „Mahony“ kompanija jau kėlė tostus į Patriko sveikatą ir spėliojo, kur jis galėtų būti. Linkėjo sėkmės ir galvojo apie jo nušvilptus milijonus. Laikui bėgant jaudulys pamažu blėso. Išnarstę Patriko gyvenimą ėmė rinktis vis rečiau, o paskui ir visai liovėsi. Slinko mėnesiai, metai. Niekas nebetikėjo, kad Patrikas atsiras.

Karlui vis dar buvo sunku tuo patikėti. Iš vestibiulio liftu pakilo į trečią aukštą. Jis mąstė, ar kada nors jautėsi Patriku nusivylęs. Visa ši istorija tokia paslaptinga, jog negalvoti apie ją buvo neįmanoma. Sunki diena teisme — ir Karlas jau įsivaizduoja, kaip saulėtame paplūdimyje gurkšnodamas kokteilį ir žvalgydamasis į merginas Patrikas skaito romaną. Kitais metais atlyginimas nepadidėjo — ir jau spėlioja, ką tas milijonierius dabar veikia. Pasklido gandai apie Bogano firmos žlugimą — ima mintyse gėdinti Patriką kad per jį turi kentėti kiti. Ne, Karlas Patriko nepamiršo. Vienaip ar kitaip jį prisimindavo beveik kasdien.

Nei slaugių, nei pacientų koridoriuje nebuvo. Prie durų stovėjo du sargybiniai. Vienas pasisveikino:

— Labas vakaras, teisėjau.

Atsakęs į pasisveikinimą jis įžengė į palatą.

23

Nuogas iki pusės Patrikas sėdėjo lovoje ir žiūrėjo televizorių. Žaliuzės buvo nuleistos, degė tik stalinė lempa.

— Sėskis, — parodė Karlui į lovos galą. Įsitikinęs, jog Karlas spėjo pamatyti žaizdas ant krūtinės, paskubomis užsivilko marškinėlius. Iki juosmens buvo užsiklojęs.

— Ačiū, kad atėjai, — padėkojo jis ir išjungė televizorių. Palatoje pasidarė dar tamsiau.

— Baisios žaizdos, Patrikai, — tarė Karlas sėsdamasis ant lovos krašto kuo toliau, dešine pėda nesiekdamas grindų. Patrikas prisitraukė kojas prie krūtinės. Net ir užsiklojęs atrodė ligūstai liesas.

— Buvo dar baisesnės, — tarė jis rankomis apkabindamas kelius. — Gydytojas sako, jog gyja gerai, bet man reikia dar kurį laiką čia pabūti.

— Man atrodo, kad galėsi. Niekas nereikalauja perkelti tave į kalėjimą.

— Dar ne. Bet galiu lažintis, jog netrukus spauda ims triukšmauti.

— Nebijok, Patrikai. Tą spręsiu aš.

Jis aprimo.

— Ačiū, Karlai. Kalėjime neišgyvenčiau. Žinai, kaip ten būna.

— O Parčmanas? Ten šimtąkart baisiau.

Stojo tyla. Karlas gailėjosi prasitaręs. Išsprūdo netyčia, bet nuskambėjo žiauriai.

— Atleisk, — tarė jis, — nenorėjau.

— Nusižudysiu, bet į Parčmaną neįgrūs.

— Suprantu. Pasikalbėkim apie ką nors linksmesnio.

— Šitos bylos imtis negali, ar ne?

— Negaliu. Privalau jos atsisakyti.

— Kada?

— Netrukus.

— Kas ją gaus?

— Traselas arba Lankas. Tikriausiai Traselas.

Kalbėdamas Karlas įdėmiai žvelgė į Patriką. Šiam buvo sunku atlaikyti jo žvilgsnį. Karlas laukė, kad iškalbingai mirktelėjęs Patrikas šyptelėtų, nusikvatotų ir išklotų jam viską apie savo žygdarbius. „Na, Patrikai, — norėjo padrąsinti Karlas, — aš klausau. Pasakok“.

Tačiau jo žvilgsnis atrodė tolimas. Tai buvo nebe tas Patrikas.

Vis dėlto Karlas pamėgino:

— Ką pasidarei smakrui?

— Pirkau Rio de Žaneire.

— Ir nosį?

— Taip. Patinka?

— Graži.

— Rio daug kas daro tokias operacijas.

— Girdėjau, kad ten nuostabūs paplūdimiai.

— Neįtikėtinai nuostabūs.

— Turėjai merginų?

— Taip, porą.

Apie seksą Patrikas nekalbėdavo. Patrauklias moteris nulydėdavo susižavėjimo kupinu žvilgsniu, tačiau, kiek Karlas žinojo, Trudei buvo ištikimas. Kartą medžiodami jiedu išsipasakojo apie savo žmonas. Patrikas tuomet minėjo, kaip sunku Trudei įtikti.

Supratęs, jog Patrikas neskuba, Karlas nutilo. Slinko minutės. Karlas džiaugėsi galėdamas aplankyti draugą, tačiau atėjo pas jį ne tam, kad sėdėtų palatos prieblandoje ir spoksotų į sienas.

— Klausyk, Patrikai, aš tavo bylos nesvarstysiu ir atėjau pas tave ne kaip teisėjas. Nesu ir tavo advokatas. Mes juk draugai. Papasakok, kaip viskas buvo.

Patrikas siektelėjo sulčių skardinukės, iš kurios kyšojo šiaudelis.

— Nori gerti?

— Ne.

Gurkštelėjęs vėl padėjo skardinę ant stalo.

— Viskas atrodo labai romantiška, ar ne? Tikra svajonė šitaip išnykti naktyje, o rytą atsibusti visai kitu žmogumi. Visos problemos — darbas, nuoskaudos, nesantaika šeimoje, pinigų vaikymasis — viskas lieka ten, sename gyvenime. Niekad apie tai nesvajojai?

— Tikriausiai kartais visi pasvajojam. Ar ilgai tam ruošeisi?

— Ilgai. Visą laiką abejojau, ar kūdikis mano. Nusprendžiau...

— Nesupratau.

— Taip, Karlai, tai tiesa. Aš nesu mergaitės tėvas. Trudė man buvo neištikima. Stengiausi tą mergaitę mylėti, bet buvo sunku. Surinkęs įrodymus ketinau su Trude pasikalbėti, tačiau vis atidėliojau. Keista, bet su tuo, jog ji turi meilužį, ilgainiui susitaikiau. Ketinau ją palikti, tik nežinojau, kaip. Perskaičiau porą pogrindyje išleistų knygų apie tai, kaip pasikeisti tapatybę ir įsigyti naujus dokumentus. Tai nesudėtinga. Reikia tik truputį pamąstyti ir teisingai suplanuoti.

— Taigi užsiželdinai barzdą, prisiauginai dvidešimt kilogramų.

— Aha. Barzda mane nuostabiai pakeitė. Mano kantrybė trūko kaip tik tada, kai tapau partneriu. Žmona svetimauja, vaikas ne mano, dirbu su žmonėmis, kurių negaliu pakęsti. Kažkas nutrūko, Karlai. Kartą 90-ajame greitkelyje pakliuvęs į kamštį pažvelgiau į įlanką. Horizonte vos pastebimas plūduriavo nedidelis burlaivis. Troškau būti jame, išplaukti, kur manęs niekas nepažįsta. Sėdėjau ir žvelgiau į burę. Atrodė, kad iki jos plaukte nuplaukčiau. Karlai, aš verkiau. Įsivaizduoji?

— Visiems būna tokių dienų.

— Kažkas mano viduje nutrūko. Tapau nebe toks, koks buvau anksčiau. Tuomet ir apsisprendžiau pabėgti.

— Ar daug laiko tam reikėjo?

— Reikėjo nemažai kantrybės. Šitaip apsisprendę žmonės dažniausiai ima skubėti, pridaro klaidų. Laiko turėjau pakankamai. Nei bankrotas, ne kreditoriai man negrėsė. Apsidraudžiau gyvybę dviem milijonais dolerių. Tam prireikė trijų mėnesių. Negalėjau palikti Trudės su vaiku tuščiomis rankomis. Ėmiau storėti, ryti kaip besotis. Pakeičiau testamentą. Stengdamasis nesukelti įtarimo įtikinau Trudę susitarti dėl laidotuvių.

— Kremacija tikrai puikus sumanymas.

— Ačiū. Labai rekomenduoju.

— Neįmanoma nustatyti mirties priežasties, asmens tapatybės — nieko.

— Nekalbėkim apie tai.

— Atleisk.

— Tuomet nugirdau apie Benio Aricijos karą su Pentagonu ir „Platt & Rockland Industries“. Tą reikalą Boganas nuo manęs slėpė. Giliau pasikapstęs sužinojau, jog kiti — Vitranas, Replis ir Havarakas — taip pat į tai įsivėlę. Visi, išskyrus mane. Jie pasikeitė, Karlai, ėmė slapukauti, išsisukinėti. Suprantama, aš tik naujokas, bet juk esu jų partneris. Priėmė vienbalsiai, o po dviejų mėnesių, kai rezgė tą sąmokslą su Aricija, atstūmė. Pradėjo siuntinėti į komandiruotes, o tai buvo paranku visiems. Trudė gaudavo progų pasimatymams, o partneriai galėdavo nesislapstydami susitikinėti su Aricija. Man tos komandiruotės taip pat buvo naudingos, nes galėjau ruoštis savo sumanymui. Kartą Fort Lauderdeile turėjau apklausti liudytoją, taigi išbuvau ten tris dienas ir Majamyje susiradau, kas man suklastotų puikius dokumentus. Už du tūkstančius žalių įsigijau naują vairuotojo pažymėjimą, pasą, socialinio draudimo kortelę, balsavimo registracijos dokumentus, išduotus čia, Harisono apygardoje. Tavo garbei pasivadinau Karlu Hildebrandu.

— Sujaudintas.

— Bostone susiradau vaikiną, kuris išmokė, kaip pradingti be pėdsakų. Vienos dienos seminaras kainavo tūkstantį žalių. Seklys iš Deitono papasakojo apie „blakes“, mikrofonus ir kitus dalykėlius. Kantriai visko mokiausi, Karlai. Labai kantriai. Likęs po darbo rinkdavau duomenis apie Ariciją. Klausiausi ištempęs ausis, kamantinėjau sekretores, knaisiojausi po šiukšlių dėžes. Kabinetuose pradėjau įrenginėti mikrofonus. Iš pradžių įtaisiau tik porą Vitrano kabinete, kad išmokčiau, kaip jais naudotis. Neįsivaizduoji, ką išgirdau. Jie rengėsi mane išspirti lauk, Karlai. Gali patikėti? Iš Aricijos jie tikėjosi gauti apie trisdešimt milijonų ir pinigus pasidalyti į keturias dalis, bet ne po lygiai. Boganas, žinoma, gautų daugiausiai, arti dešimties milijonų. Dalį jis turėjo perduoti kažkam Vašingtone. Kiti trys pasidalytų penkis milijonus, o kas liko, išleistų firmos reikalams. Mane jie ketino išmesti į gatvę.

— Kada visa tai vyko?

— Devyniasdešimt pirmaisiais, beveik visus metus. Aricijos ieškinys preliminariai buvo patvirtintas 1991-ųjų gruodžio keturioliktą, o po devyniasdešimties dienų jie turėjo gauti pinigus. Paspartinti reikalų neįstengė nė senatorius.

— Papasakok apie tą avariją.

Patrikas pasivertė ant šono, paskui ištraukęs kojas iš po antklodės, atsistojo.

— Mėšlungis, — sumurmėjo išsitiesdamas. Atsistojęs prie vonios durų pramankštinti kojų pažvelgė į Karlą.

— Buvo sekmadienis.

— Vasario devinta.

— Teisingai. Vasario devinta. Savaitgalį praleidau savo trobelėje, o grįždamas į namus pakliuvau į avariją, užsimušiau ir iškeliavau į dausas.

Karlas nenusišypsojo, tik žvelgė į jį.

— Papasakok, — tarė jis.

— O kam, Karlai?

— Baisiai smalsu.

— Ir viskas?

— Iš tikrųjų. Meistriškai apmovei. Kaip tu tą padarei?

— Keletą smulkmenų turėsiu praleisti.

— Neabejoju, kad taip ir padarysi.

— Pasivaikščiokim. Nusibodo lindėti palatoje.

Jiedu išėjo į koridorių. Sargybiniams Patrikas paaiškino, jog jam reikia pajudėti. Šie nusekė iš paskos, bet laikėsi atokiau. Šyptelėjusi slaugė paklausė, ar nereikia ko nors atnešti. Patrikas mandagiai paprašė dvi dietinės kokakolos. Iki stiklinių durų, pro kurias buvo matyti automobilių aikštelė, Patrikas ėjo tylėdamas. Koridoriaus gale jiedu atsisėdo ant vinilu apmušto suolo, nuo kurio matė visą koridorių. Sargybiniai nusigręžę laukė už penkiasdešimties žingsnių.

Patrikas buvo užsimovęs tik kelnes ir basnirčias įsispyręs į sandalus.

— Ar matei avarijos nuotraukas? — tyliai paklausė.

— Taip.

— Tą vietą išsirinkau prieš dieną. Pakankamai status šlaitas. Pamaniau, jog avarijai tai bus tinkamiausia vieta. Sekmadienį vakare, apie dešimtą, išvažiavau iš trobelės. Pakeliui užsukau į nedidelę parduotuvėlę.

— Verhol.

— Taip, Verhol. Prisipyliau degalų.

— Dvylika bakų po puspenkto litro, keturiolika dolerių dvidešimt vienas centas. Sumokėjai kredito kortele.

— Teisingai. Persimečiau keliais žodžiais su ponia Verhol ir išvažiavau. Kelias buvo beveik tuščias. Už trijų kilometrų pasukau į vieškelį ir dar apie pusantro kilometro važiavau iki tos vietos, kurią buvau išsirinkęs. Sustojau, iš bagažinės išsiėmiau drabužius. Turėjau pasiruošęs motociklininko aprangą — šalmą, pečių, kelių ir rankų apsaugas. Visa tai greitai apsivilkau ant drabužių, tik šalmo neužsidėjau, o paskui sugrįžau į greitkelį ir nuvažiavau į pietus. Jau ketinau stabdyti, bet už manęs važiavo automobilis. Kitą kartą pamačiau automobilį toli priekyje, bet vis tiek smarkiai nuspaudžiau stabdį, kad liktų slydimo žymės. Trečiąkart automobilių nebebuvo. Užsidėjau šalmą, giliai įkvėpiau ir pasukau nuo kelio. Baisiai bijojau, Karlai.

Karlas spėjo, jog tuo metu automobilyje turėjo būti dar vienas žmogus arba lavonas, tačiau klausti nedrįso. Bent jau kol kas.

— Greitis buvo tik trisdešimt mylių, bet kai vartaisi ore, o pro šalį skrieja medžiai, trisdešimt atrodo kaip devyniasdešimt. Mane mėtė, aplinkui lūžinėjo krūmai. Sudužo priekinis stiklas. Sukiojau vairą į kairę ir į dešinę, bet priekinis kairysis sparnas atsitrenkė į pušį. Mane prispaudė iššokusi oro pagalvė. Jutau, kad verčiuosi, o paskui viskas nurimo. Atsimerkiau. Labai skaudėjo kairį petį. Kraujo nesimatė. Jaučiausi kažkaip keistai pakibęs, tuomet supratau, kad „Bleizeris“ pasivertė ant dešinio sparno. Pamėginau išsivaduoti. Šiaip taip iš to prakeikto daikto iššliaužęs supratau, kaip man pasisekė. Petys nelūžo, tik susitrenkiau. Apėjau aplink „Bleizerį“. Jis buvo kaip reikiant sulamdytas. Stogas įlinko tiesiai virš mano galvos. Dar sprindis, ir vargu ar bebūčiau išsikapstęs.

— Juk tai nepaprastai pavojinga. Galėjai žūti, smarkiai susižaloti. Būtų pakakę nuo šlaito nustumti tik automobilį.

— Ne, Karlai. Viskas turėjo atrodyti tikroviškai. Ne toks status buvo tas šlaitas. Juk čia visur lygumos.

— Arba galėjai akseleratorių prispausti plyta, o pats iššokti.

— Plytos nedega. Jeigu automobilyje rastų plytą, kiltų įtarimas. Viską apgalvojau. Neliko nieko kito, kaip nudardėti nuo kelio su automobiliu, o paskui iš jo kaip nors išsikrapštyti. Buvau prisisegęs diržu, užsidėjau šalmą, buvo oro pagalvė.

— Tikras kaskadininkas.

Slaugė atnešė kokakolos ir užsimanė paplepėti, bet netrukus nuėjo.

— Tai kur aš baigiau? — paklausė Patrikas.

— Spėju, kad tu pats jį ir padegei.

— A, teisingai. Įsiklausiau. Tesigirdėjo, kaip sukasi kairysis užpakalinis ratas. Greitkelio nesimatė, tačiau ir toje pusėje buvo tylu. Visiška tyla. Viskas puikiai pavyko. Arčiau kaip už mylios jokių gyvenviečių nebuvo. Triukšmo tikrai niekas negalėjo išgirsti, bet vis tiek skubėjau. Nusitraukęs šalmą ir apsaugas, viską sumečiau į „Bleizerį“, paskui pabėgėjęs grioviu susiradau iš anksto paslėptą benziną.

— Kada jį ten paslėpei?

— Tą pačią dieną, tik anksčiau. Labai anksti. Auštant. Ten buvo keturi plastikiniai bakai po puspenkto litro. Greitai sutempiau juos prie „Bleizerio“. Buvo velniškai tamsu, pasišviesti prožektoriumi negalėjau, bet iš anksto buvau pasižymėjęs siaurą keliuką. Tris benzino bakus sumetęs į „Bleizerį“ vėl įsiklausiau. Greitkelyje vis dar buvo tylu. Niekur nė garso. Smarkiai nervinausi, širdis daužėsi taip, kad gniaužė kvapą. Likusiu benzinu apšlaksčiau „Bleizerį“ iš vidaus ir iš išorės, o baką įmečiau vidun. Atsitraukęs apie trisdešimt žingsnių uždegiau cigaretę ir atsivedėjęs mečiau ją į tą laužą. Atsitraukęs dar toliau pasislėpiau už medžio. Cigaretė nukrito ant „Bleizerio“, netrukus išgirdau trenksmą. Tarsi bomba būtų sprogusi. Ugnis įsiplieskė akimirksniu. Užlipau ant šlaito ir maždaug už šimto žingsnių radau saugią vietą, iš kurios galėjau viską stebėti, pats likdamas nematomas. Liepsnos šėlo ir kaukė. Nė neįsivaizdavau, kad ugnis gali kelti tiek triukšmo. Užsidegė krūmai, pamaniau — būsiu padegęs mišką. Gerai, kad penktadienį smarkiai palijo: medžiai ir dirvožemis buvo gerai įmirkę.

Patrikas gurkštelėjo kokakolos.

— Visai pamiršau. Aš juk nepaklausiau, kaip tavo šeima. Atleisk, Karlai. Kaip laikosi Airisė?

— Airisė laikosi puikiai. Apie šeimą pasikalbėsim vėliau. O dabar grįžkim prie tavo pasakojimo.

— Gerai. Kur aš baigiau? Tapau toks išsiblaškęs. Tai vis dėl tų narkotikų.

— Tu žiūrėjai, kaip dega automobilis.

— Taip. Liepsnos, karšta, vėl trenksmas. Sprogsta benzino bakas. Akimirką pagalvojau, jog kad kiek, būčiau ten sugruzdėjęs. Laužydamos medžių šakas aplinkui krinta nuolaužos. Greitkelyje pasigirsta balsai. Šūkauja žmonės. Nieko nematau, bet ten sujudimas. Ugnis plinta, artėja į mano pusę, laikas nešdintis. Girdžiu artėjančią sireną. Ieškau upelio, kurį dieną mačiau už šimto metrų miške. Motociklas kažkur prie jo.

Įdėmiai klausydamasis kiekvieno žodžio Karlas stengėsi įsivaizduoti, ką tomis akimirkomis išgyveno Patrikas. Ilgus mėnesius visi suko galvas, bet taip niekas ir neatspėjo, kaip viskas buvo iš tikrųjų.

— Motociklą?

— Taip. Seną motociklą. Už penkis šimtus dolerių jį buvau nusipirkęs Hatiesberge prieš keletą mėnesių. Važinėdavausi po miškus. Niekas nežinojo, kad jį turiu.

— Neregistruotas?

— Aišku, kad ne. Žinai, Karlai, kai ieškodamas to upelio bėgau per mišką vis dar išsigandęs, bet sveikas, kai gaisro garsai ir žmonių klegesys tolo, o sirenos kaukimas artėjo, pajutau, kad esu laisvas. Patrikas žuvo, su savimi nusinešdamas viską, kas bloga. Su juo pagarbiai atsisveikins, deramai palaidos ir netrukus pamirš.

O aš laisvas. Kaip pašėlęs lėkiau į laisvę. Apėmė neapsakomas džiugesys.

Karlas vos nepaklausė: „O kaipgi tas, kuris sudegė automobilyje? Tu laimingas bėgai per mišką, o kažkas ten gruzdėjo vietoj tavęs?“ Atrodė, kad Patrikas nė neprisimena nužudęs žmogų.

— Staiga apsižiūrėjau, kad paklydau. Miškas tankus, nepamačiau, kaip išklydau iš kelio. Išsitraukiu mažą prožektorių. Dabar jau galima. Blaškausi pirmyn ir atgal. Sirenos nebesigirdi. Atsisėdu ant kelmo ir mėginu susitelkti. Apima panika. Nieko sau. Po avarijos likau gyvas tam, kad pasiklydęs miške sušalčiau arba mirčiau iš bado. Einu toliau. Pasisekė — randu upelį, o netrukus ir motociklą. Kokį šimtą metrų stumiu jį į kalvą link proskynos, vos beišlaikydamas ant kojų savo šimtą penkis kilogramus. Per dvi mylias — jokios gyvenvietės. Sėdu ant motociklo ir važiuoju proskyna. Tas vietas buvau išvažinėjęs anksčiau, taigi apylinkes pažinojau gerai. Išvažiavęs į vieškelį pamatau pirmuosius namus. Motociklo variklis su duslintuvu, todėl triukšmo beveik nesigirdi. Netrukus įsuku į plentą, vedantį į Stouno apygardą. Nuo greitkelio stengiuosi laikytis atokiau, važiuoju aplinkiniais keliais. Po poros valandų aš jau savo trobelėje.

— Kodėl grįžai?

— Reikėjo pasiilsėti.

— Ar nebijojai, kad pamatys Peperis?

Patrikas nė nevirptelėjo. Karlas nutaikė puikų momentą to paklausti ir laukė reakcijos. Jokios. Kelias akimirkas Patrikas sėdėjo įsmeigęs žvilgsnį į savo kojas, paskui tarė:

— Peperio nebebuvo.

24

Anderhilas atrodė pailsėjęs po aštuonių valandų darbo gretimame kabinete su filmuota medžiaga ir užrašais. Atsainiai pasisveikinęs su Stefanu ir jo advokatu ėmėsi darbo.

— Pone Stefanai, pradėkim nuo to, kuo vakar baigėm.

— Ir kuo gi mes baigėm?

— Kelione į Braziliją.

— A, taip. Taigi. Šalis didžiulė. Šimtas šešiasdešimt milijonų gyventojų, plotas didesnis už keturiasdešimt aštuonių pietinių valstijų, bėgliams puikios sąlygos slapstytis. Naciai seniai ją pamėgo. Surinkom dosjė apie Laniganą, išvertėm į portugalų kalbą. Pasitelkę policijos dailininką ir kompiuterininkus atkūrėm spalvotą Lanigano portretą. Daug laiko sugaišom su burlaivio savininku iš Orendž Byčo ir Nasau bankininku, kol pagal jų pasakojimus dailininkas pripiešė gana tikslių Lanigano škicų. Juos parodėm firmos advokatams, o šie — sekretorėms. Vieną iš geresnių škicų Boganas nunešė net Lanigano našlei.

— Ar piešiniai atitiko jo išvaizdą, kai jį pagavot?

— Beveik, išskyrus nosį ir smakrą.

— Tęskit toliau.

— Brazilijoje susiradome tris geriausias privačių seklių firmas: vieną — Rio de Žaneire, kitą — San Paule, o trečią — šiaurės vakaruose, Recife. Mokėjome daug, todėl pasamdėme geriausius. Sukvietę juos į San Paulą, sudarėm komandą. Išklausėme juos. Jie siūlė paskelbti, jog Patrikas Amerikoje ieškomas dėl turtingų tėvų dukters pagrobimo ir nužudymo. Už informaciją apie jo buvimo vietą mergaitės tėvai siūlo premiją. Tokios pasakėlės turėjo sukelti daugiau užuojautos negu istorija apie apvogtus advokatus.

— Lanigano atvaizdą nešiojom po kalbų mokyklas, siūlėm pinigų. Respektabilios mokyklos užtrenkdavo duris. Kitur piešinius peržiūrėdavo, tačiau niekuo negalėdavo padėti. Laniganui pajutom pagarbą. Buvo aišku, kad jis nerizikuos ir neis mokytis ten, kur viskas registruojama. Taigi ėmėm kalbinti privačius mokytojus, kurių Brazilijoje — tik milijonas. Darbo buvo per akis.

— Ar pinigų siūlydavot iš karto?

— Darėm taip, kaip patarė mūsų agentai brazilai: parodę nuotrauką papasakodavom apie nužudytą vaiką ir laukdavom reakcijos. Jei ant jauko užkibdavo, atsargiai užsimindavom apie premiją.

— Ir daug užkibo?

— Keletas. Tai vienur, tai kitur. Tačiau mokėti premijos neprireikė. Bent jau kalbų mokytojams.

— Vis dėlto kažkam sumokėjot?

Stefanas linktelėjo ir pažvelgė į popieriaus lapą.

— Devyniasdešimt ketvirtųjų balandį Rio de Žaneire aptikome chirurgą, kurį Lanigano nuotraukos sudomino. Mėnesį jis vedžiojo mus už nosies, o paskui prisipažino Laniganą operavęs. Turėjo nuotraukų, koks buvo prieš plastinę operaciją ir po jos. Tai mus įtikino, taigi sutarėm, kad jis gaus ketvirtį milijono dolerių grynais, jeigu parodys viską, ką turi.

— Ir ką gi jis turėjo?

— Faktų iš jo biografijos. Ryškių nuotraukų prieš ir po operacijos. Tai mums atrodė keista, nes vargu ar Laniganas būtų sutikęs fotografuotis. Nenorėdamas palikti pėdsakų už operaciją sumokėjo daug ir grynais. Nesakė tikrosios pavardės, prisistatė verslininku iš Kanados, sakė, kad nori atrodyti jaunesnis. Chirurgas tokių istorijų buvo girdėjęs ne vieną. Puikiai suprato, jog tas žmogus slapstosi. Kai kuriuos pacientus jis filmuodavo kabinete įtaisyta slapta kamera. Štai iš kur nuotraukos.

— Gal jas parodytumėt?

— Prašau.

Akimirką atgijęs advokatas Anderhilui per stalą stumtelėjo voką. Išėmęs nuotraukas šis tik žvilgtelėjo į jas.

— Kaip suradot tą gydytoją?

— Kalbinom ne tik kalbų mokytojus, bet ir kitus specialistus: dokumentų klastotojus, plastinius chirurgus, importuotojus.

— Importuotojus?

— Taip. Portugališkai jie vadinami kitaip, bet tą žodį sunku išversti į anglų kalbą. Tai tie, kurie padeda bėgliams patekti į Braziliją ir pasislėpti: parūpina naują pavardę, dokumentus, paaiškina, kur geriausia slapstytis. Į jų tarpą prasiskverbti neįmanoma. Lygiai taip pat mums nesisekė ir su dokumentų klastotojais. Apie savo klientus jie nekalba. Nenori žlugdyti savo verslo.

— Su gydytojais lengviau?

— Sunku buvo ir su jais. Vienas už mokestį sutiko mūsiškiui patarti, kas galėtų jam slapta padaryti plastinę operaciją. Gavom keletą pavardžių. Taip ir suradom tą chirurgą Rio de Žaneire.

— Daugiau kaip po dvejų metų.

— Taip.

— Ar tik tuomet išsiaiškinot, kad Laniganas gyvena Brazilijoje?

— Taip.

— Ką veikėt tuos dvejus metus?

— Išleidom daug pinigų. Visur jo ieškojom. Sekėm klaidingais pėdsakais. Kaip sakiau, šalis didžiulė.

— Kiek žmonių jums dirbo Brazilijoje?

— Vienu metu mokėjau šešiasdešimčiai agentų. Laimė, ten jie ne tokie brangūs kaip Amerikoje.

Jeigu teisėjas užsimano picos, jis ją ir gauna. Picą atnešė iš senos šeimyninės „Hugo“ užkandinės, esančios Divizijos gatvėje netoli kyšulio. Kitos užkandinės buvo toliau. Į 312 palatą picą pristatė vienas iš sargybinių. Patrikas jos kvapą užuodė jau nuo lifto ir dabar spoksojo nenuleisdamas akių, kol Karlas atidarinėjo dėžę. Užsimerkęs traukė dievišką juodųjų alyvuogių, grybų, itališkos dešros, žaliųjų pipirų ir šešių rūšių sūrio aromatą. „Hugo“ pica jis mėgaudavosi dažnai, ypač per dvejus paskutiniuosius ankstesnio savo gyvenimo metus. Jau visą savaitę apie ją svajojo. Gyvenimas tėvynėje tikrai turi tam tikrų privalumų.

— Atrodai kaip atgijęs negyvėlis. Valgyk, — pasiūlė Karlas.

Pirmąjį gabalą Patrikas ryte prarijo neištaręs nė žodžio, paskui čiupo kitą.

— Kaip tu taip sublogai? — kramtydamas paklausė Karlas.

— Gal galėtume užsisakyti alaus? — paklausė Patrikas.

— Gaila, bet ne. Nepamiršk, kad tu kalinys.

— Sublogti nesunku. Viskas priklauso nuo nusiteikimo. Turėjau rimtų motyvų.

— Kiek lašinių buvai prisiauginęs?

— Penktadienį prieš pradingdamas svėriau šimtą septynis kilogramus. Paskui per pusantro mėnesio numečiau dvidešimt vieną. Šįryt sveriu septyniasdešimt du su puse.

— Atrodai kaip karo pabėgėlis. Valgyk.

— Ačiū.

Taigi nuvažiavai prie trobelės.

Padėjęs picos gabalą atgal į dėžę Patrikas popierine servetėle nusišluostė smakrą ir gurkštelėjo dietinės kokakolos.

— Taip. Nuvažiavau prie trobelės. Buvo apie pusę dvylikos. Įėjau, šviesos nedegiau. Už pusės mylios kalno šlaite stovi dar viena trobelė. Jos savininkai gyvena Hatiesburge. Nežinojau, ar joje savaitgalį kas nors buvo, todėl turėjau saugotis, kad nepamatytų. Tamsiu rankšluosčiu uždengęs vonios langelį uždegiau šviesą ir paskubom nusiskutau, nusikirpau plaukus, paskui juos nusidažiau tamsiai rudai. Išėjo beveik juodi.

— Gaila, kad nemačiau.

— Atrodžiau gana neblogai. Keista. Iš veidrodžio į mane žvelgė visai kitas žmogus. Paskui viską sutvarkiau, sušlaviau kiekvieną plaukelį, surinkau dažų tūteles ir dėžutę, kad neliktų jokių pėdsakų. Persirengiau, užsiplikiau stiprios kavos. Pusę išgėriau, likusią susipyliau į termosą kelionei. Pirmą nakties išėjau. Vargu ar policija būtų važiavusi čia tuoj po avarijos, bet ką gali žinoti. Atpažins „Bleizerį“, praneš Trudei, o tuomet kam nors gali kilti mintis apžiūrėti trobelę. Nemaniau, kad taip bus, bet pirmą valandą ėmiau nerimauti ir išvažiavau.

— Nebuvo gaila Trudės?

— Nelabai. Žinojau, kad tokią netektį ji atlaikys ir gražiai mane palaidos, kokį mėnesį bus pavyzdinga našlė, o paskui gaus draudimą. Išmuš nuostabiausia jos gyvenimo valanda: tiek daug dėmesio ir pinigų. Ne, Karlai, tos moters nebemylėjau. Nė kiek nebuvo jos gaila.

— Ar po to dar kada nors buvai grįžęs į trobelę?

— Ne.

Ilgiau Karlas nebegalėjo laukti:

— Kaip po tavo lova atsidūrė Peperio šautuvas ir kiti daiktai?

Patrikas nustebęs žvilgtelėjo į jį ir nusuko akis. Pastaruoju metu tas klausimas Karlui nedavė ramybės, todėl jis įdėmiai stebėjo Patriko reakciją: nuostaba, žvilgsnis, negali atsakyti į klausimą, nukreipė akis į sieną.

Vieno filmo herojus yra pasakęs: „Žudydamas padarai dvidešimt penkias klaidas. Jeigu gali prisiminti bent penkioliką tai tu esi genijus“. Kad ir kaip apdairiai Patrikas viską suplanavo, bet per skubėjimą apie Peperio daiktus, matyt, bus pamiršęs.

— Nežinau, — vis dar įbedęs žvilgsnį į sieną atsakė jis.

Gavęs, ko norėjo, Karlas ėmė spausti:

— Ir kurgi tu važiavai?

— Pasivažinėti motociklu, lauk iš to pragaro, — Patrikas kilstelėjo galvą džiaugdamasis, kad gali pasakoti toliau. — Buvo šaltą važiuojant motociklu atrodė dar šalčiau. Greitkelių vengiau, važiavau aplinkiniais keliais nedideliu greičiu, nes vėjas it peiliu čaižė veidą. Pasiekiau Alabamą ten irgi važiavau tik šalutiniais keliais. Motociklininkas greitkelyje trečią nakties galėjo sukelti kokiam nors nuobodžiaujančiam kelių patruliui įtarimą todėl miestelius stengdavausi aplenkti. Paryčiais privažiavau Mobilį. Prieš mėnesį priemiestyje buvau susiradęs nedidelį motelį, kuriame priimdavo grynuosius ir nieko neklausinėdavo. Prasmukau į stovėjimo aikštelę, motociklą paslėpiau už motelio ir pro priekines duris įėjau, tarytum būčiau atvažiavęs taksi. Trisdešimt žalių už kambarį grynais, jokių dokumentų. Miegojau dvi valandas, pabudau tekant saulei. Karlai, kada apie mane išgirdai?

— Tikriausiai tuomet, kai važinėjaisi motociklu. Dougas Vitranas paskambino be kelių minučių trečią. Kaip norėčiau tave dabar kaip reikiant išperti. Visą naktį nemiegojau, iš sielvarto nerasdamas sau vietos, o tu lyg niekur nieko važinėjaisi motociklu ir džiūgavai ištrūkęs į laimingą gyvenimą.

— Namai man neberūpėjo.

— Taip, bet ir draugai tau nė kiek nerūpėjo.

— Gailiuosi, Karlai.

— Ne, nesigaili.

— Taip, tu teisus.

Patrikas atrodė aprimęs, gyvesnis, įsijautęs į pasakojimą šypsojosi.

— Taigi pabudai tekant saulei. Kitas žmogus kitokiame pasaulyje. Be senų rūpesčių ir problemų.

— Beveik. Džiūgavau, bet kartu ir bijojau. Negalėdamas užmigti iki pusės devynių žiūrėjau televizorių, bet apie mane nieko nepranešė. Nusiprausiau po dušu, persirengiau švariais drabužiais...

— Palauk. O kur dingo plaukų dažų tūtelės?

— Viską išmečiau kažkur Alabamoje, Vašingtono apygardoje. Išsikviečiau taksi, o Mobilyje tai nėra labai lengva. Vairuotojas privažiavo prie mano kambario durų. Įsėdau ir neišsiregistravęs išvažiavau. Motociklą palikau prie motelio. Išlipau iš taksi prie prekybos centro, kurį atidaro devintą. Ten susiradau drabužių parduotuvę ir nusipirkau mėlyną striukę, kelnes, porą batų.

— Kaip už juos sumokėjai?

— Grynais.

— Kredito kortelės neturėjai?

— Turėjau Majamyje suklastotą „Visa“. Ja pasinaudoti galėjau tik keletą kartų, o paskui reikėjo išmesti. Saugojau ją automobilio nuomai.

— Kiek turėjai grynųjų?

— Apie dvidešimt tūkstančių.

— Iš kur tiek gavai?

— Susitaupiau. Uždirbdavau daug, bet Trudė viską išleisdavo. Paprašiau, kad firmos buhalterė dalį pinigų pervedinėtų į kitą sąskaitą. Ji sakė dažnai advokatams taip padedanti. Kas mėnesį pinigus iš tos sąskaitos išimdavau ir dėdavau į stalčių. Smalsumą patenkinau?

— Taip. Taigi nusipirkai porą batų.

— Kitoje parduotuvėje nusipirkau baltus marškinius ir kaklaraištį. Tualete persirengiau ir štai — niekuo iš kitų neišsiskiriantis prekybos agentas. Nusipirkau dar drabužių ir kitų reikmenų, viską susidėjau į naują kelioninį krepšį ir vėl išsikviečiau taksi. Šįkart nuvažiavau į oro uostą, ten papusryčiavau ir palaukiau Šiaurės Vakarų oro linijų lėktuvo iš Atlantos. Kai jis nusileido, įsimaišiau tarp jo keleivių ir su dviem iš jų priėjau prie „Avis“ automobilių nuomos langelio. Tiedu automobilius greitai gavo. Man teko šiek tiek užtrukti. Parodžiau Džordžijoje išduotą vairuotojo pažymėjimą ir pasą, jeigu prireiks. Padaviau „Visa“. Numeris galiojo — jis priklausė kažkokiam vaikinui iš Dekaturo. Labai bijojau, kad kompiuteris to nesusektų ir nekiltų aliarmas. Viskas praėjo sklandžiai. Užpildžiau dokumentus ir skubiai išėjau.

— Kaip pasivadinai?

— Rendžiu Ostinu.

— Turiu vieną klausimą, Rendi, — tarė Karlas atsikąsdamas picos ir pamažu kramtydamas. — Juk buvai oro uoste. Kodėl neišskridai?

— O, kaip to troškau. Pusryčiaudamas stebėjau kylančius lėktuvus. Man taip magėjo šokti į vieną iš jų ir išskristi. Tačiau turėjau dar daug reikalų. Apsispręsti buvo labai sunku.

— Kas per reikalai?

— Maniau, kad žinai. Nuvažiavau į Galf Šorz, paskui pakrante į rytus iki Orendž Byčo. Ten išsinuomojau nedidelį butą.

— Jį taip pat buvai išsirinkęs iš anksto?

— Žinoma. Susitariau, kad nuomą priimtų grynais. Buvo vasaris, šalta, poilsiautojų mažai. Išgėręs silpnų raminamųjų išmiegojau ten šešias valandas. Per vakaro žinias pranešė, jog aš žuvau siaubingoje automobilio katastrofoje. Draugus ši žinia smarkiai sukrėtusi.

— Tu, šikniau.

— Nusipirkau obuolių, liesinamųjų tablečių. Sutemus po tris valandas vaikščiodavau pajūriu. Kitą rytą, stengdamasis niekam nekristi į akis, nuvažiavau į Pasagulą ir nusipirkau laikraštį. Pirmajame puslapyje iškart išvydau riebų išsišiepusį savo veidą, perskaičiau apie tragediją ir tą tavo graudingą nekrologiuką. Sužinojau, jog mane laidos trečią popiet. Orendž Byče išsinuomojau burlaivį ir į Biloksį nuplaukiau kaip tik laiku, kad spėčiau į savo laidotuves.

— Laikraščiai rašė, kad jas matei.

— Taip. Pasislėpiau miškelyje už kapinių ir pro žiūronus mačiau viską.

— Beprotis.

— Tikrai. Visiškas idiotas. Bet mane tarsi kas traukė. Privalėjau įsitikinti, jog viskas pavyko, norėjau tą pamatyti savo akimis. Tikriausiai tik tuomet patikėjau, jog man pavyks ir visa kita.

— Medį, kuriame tupėjai, irgi tikriausiai išsirinkai iš anksto.

— Ne. Tiesą sakant, iš pradžių neketinau ten eiti. Važiuodamas iš Mobilio įtikinėjau save to nedaryti, prie Biloksio nė nesiartinti.

— O paskui užtempei storą savo užpakalį į medį?

— Labai knietėjo pamatyti. Išsirinkau ąžuolą, jo šakos tvirtos.

— Dėkok Dievui. Norėčiau, kad šaka būtų lūžusi ir tu stačia galva būtum nubrazdėjęs žemėn.

— Ne, nenorėtum.

— Norėčiau. Stovėjom visi prie kapo rydami ašaras, guodėm našlę, o tu kaip stora varlė tupėjai ant šakos ir šaipeisi.

— Tu tik stengiesi atrodyti piktas, Karlai.

Jis buvo teisus. Nematęs jo puspenktų metų Karlas negalėjo ant jo pykti. Tiesą sakant, Karlui buvo smagu sėdėti ant ligoninės lovos krašto, vaišinti Patriką pica ir klausytis jo pasakojimo.

Tačiau laidotuvėmis pasakojimas ir baigėsi. Patrikas jau ir taip nemažai papasakojo, o kalbėti palatoje jis nenorėjo.

— Kaip laikosi Boganas, Vitranas ir kiti? — paklausė atsiremdamas į pagalves ir iš anksto mėgaudamasis būsimu atsakymu.

25

Paskutinį kartą Paului Mirandai duktė skambino prieš dvi dienas iš viešbučio Naujajame Orleane. Ji vis dar tvarkanti ano paslaptingojo kliento reikalus, priminė jam, kad jos gali ieškoti ir jį sekti, nes klientas Brazilijoje turi priešų. Kaip ir anksčiau, ji kalbėjo trumpai, miglotai, buvo išsigandusi, bet iš visų jėgų stengėsi neišsiduoti. Supykęs jis mėgino ją iškamantinėti smulkiau, bet jai labiau rūpėjo, kaip jaučiasi tėvas. Jis maldavo ją grįžti. Nebesusivaldęs išrėžė, jog kalbėjosi su jos partneriais ir sužinojo, kad ji atleista iš darbo. Ji ramiai paaiškino, kad dabar dirbanti savarankiškai, turinti turtingą klientą, kuris užsiima tarptautine prekyba, ir todėl jai teks dažniau išvažiuoti ilgesniam laikui.

Telefonu ginčytis jis nenorėjo, bet labai dėl jos nerimavo.

Paului jau įkyrėjo tie neaiškūs tipai, sekiojantys visur, kur tik jis eitų: į parduotuvę ar į Pontiflcijaus katalikiškąjį universitetą, kuriame dirbo. Jis saugojosi, bet jie kaskart atsidurdavo šalia. Sugalvojo net pravardes. Jie sekė ir tuomet, kai Paulas kalbėjosi su Evos viršininku.

Paskutinė jo paskaita — vokiečių filosofija — baigdavosi pirmą. Pusvalandį užtrukęs kabinete su studentu, kuriam prastai sekėsi mokslas, išėjo namo. Lijo, o jis buvo pamiršęs skėtį. Automobilį buvo palikęs nedidelėje stovėjimo aikštelėje už fakulteto.

Osmaras jau laukė. Paulas ėjo giliai susimąstęs, nuleidęs akis, galvą prisidengęs laikraščiu. Užsigalvojęs įlipo į balą prie automobilio po dideliu medžiu, nuo kurio varvėjo lietaus lašai. Greta stovėjo nedidelis furgonas „Fiatas“. Paulas nepastebėjo, kaip iš jo išlipęs vairuotojas atidarė galines dureles. Jau siekė raktų, bet Osmaras prišoko ir įstūmė jį į furgoną. Portfelis nukrito ant žemės.

Trinktelėjo durys. Tamsoje Paulas pajuto jam į tarpuakį įremtą vamzdį. Kažkas įsakė jam netriukšmauti.

Atidarę automobilio dureles, vidun bet kaip sumetė iš portfelio iškritusius jo popierius.

Furgonas nurūko.

Kažkas paskambino į policiją ir pranešė apie pagrobimą.

Važiavo apie pusantros valandos. Paulas nesuvokė, kur jį veža. Furgone tvanku — nei langų, nei šviesos. Tamsoje įžvelgė dviejų ginkluotų vyrų siluetus. Pagaliau furgonas sustojo užmiestyje prie kažkokio namo, į kurį Paulą ir nuvedę. Įkurdino galiniuose kambariuose. Jam davė miegamąjį su vonia ir svetainę su televizoriumi. Maisto netrūko. Jeigu jis nemėginsiąs ištrūkti, jam nieko blogo nenutiksią. Jis čia pabūsiąs apie savaitę, o paskui, jeigu gerai elgsis, bus laisvas.

Užsirakinęs vogčia žvilgtelėjo pro langą. Po medžiu du vyrai su automatais juokdamiesi gėrė arbatą.

Anonimas paskambino į Rio de Žaneirą Paulo sūnui, Evos buto šeimininkui, į buvusią jos darbovietę ir į kelionių agentūrą, kurioje dirbo jos draugės. Visiems pranešė tą patį: Paulas Miranda pagrobtas. Įvykį tiria policija.

Niujorke Eva apsistojo „Pierre“ viešbutyje, vaikštinėjo po Penktosios aveniu parduotuves, lankė muziejus. Ilgai būti vienoje vietoje ji negalėjo, todėl iš Naujojo Orleano vis kur nors išvažiuodavo. Gavo tris Patriko laiškus, jam parašė du. Jų laiškanešys buvo Sendis. Kad ir sužalotas, Patrikas buvo toks pat atsargus, kaip ir anksčiau. Savo laiškuose jis su visomis smulkmenomis dėstė, kaip ir ką jai daryti.

Paskambino tėvui, tačiau niekas neatsiliepė. Baisiąją naujieną sužinojo paskambinusi broliui. Jis reikalavo, kad ji tuojau pat sugrįžtų. Brolis buvo švelnus, prie sunkumų ir nelaimių nepratęs jaunuolis. Lengvai palūždavo. Sudėtingesni šeimos reikalai visuomet guldavo ant Evos pečių.

Stengdamasi paguosti brolį ir nusiraminti pati, kalbėjosi su juo apie pusvalandį. Išsiaiškino, jog pagrobėjai jokių reikalavimų nekelia. Apskritai iš jų negirdėti nė žodžio.

Nepaisydama nurodymų ji jam paskambino. Iš mokamo telefono oro uoste. Drebančiomis rankomis, dairydamasi aplink pro tamsius akinius, nervingai timpčiodama plaukų sruogą surinko jo palatos telefono numerį. Kalbėjo portugališkai: jeigu klausosi, turės susirasti vertėją.

— Patrikai, čia Li, — kiek galėdama ramiau ištarė ji.

— Kas atsitiko? — paklausė jis portugališkai. Jis seniai nebuvo girdėjęs to nuostabaus balso, tačiau jį išgirdęs neapsidžiaugė.

— Ar galim kalbėtis?

— Taip. Kas nutiko?

Savo telefoną Patrikas tikrino kas tris ar keturias valandas. Neturėdamas ką veikti, Sendžio atneštu aparatu patikrino kiekvieną kampelį, kur tik būtų įmanoma paslėpti „blakę“. Ištisą parą saugomas sargybinių jautėsi šiek tiek ramiau, tačiau dėl išorinių telefono linijų abejojo.

— Tėvas, — tarė ji ir trumpai papasakojo, jog dingo Paulas. — Man reikia važiuoti namo.

— Ne, Li. Tai spąstai. Tavo tėvas nėra turtingas. Pinigų jie nereikalauja. Jiems reikia tavęs.

— Negaliu palikti tėvo nelaimėje.

— Bet tu jo ir nesurasi.

— Tai aš dėl visko kalta.

— Ne. Kaltas aš. Tik nemėgink sau pakenkti, nebėk tiesiai į spąstus.

Stebėdama pro šalį skubančių žmonių minią, ji vis timpčiojo savo plaukų sruogą.

— Tai ką man daryti?

— Skrisk į Naująjį Orleaną. Paskambink Sendžiui. Aš pagalvosiu.

Ji nusipirko bilietą, nuėjo prie įsodinimo, susirado laisvą vietą kampe ir atsisėdusi užsidengė veidą laikraščiu. Iš galvos jai vis nėjo mintys apie tėvą — kaipgi jis laikosi? Tie niekšai pagrobė jau du brangiausius jai žmones. Jų sužalotas Patrikas vis dar ligoninėje, o tėvas senas ir nebe toks ištvermingas kaip Patrikas. Ji kalta, kad jis dabar kenčia, bet negali niekuo jam padėti.

Kitos dienos vakare dvidešimt minučių po dešimtos Biloksio kelių patrulis pastebėjo Lenco automobilį išvažiuojantį iš „Grand“ kazino. Be oficialaus kaltinimo sulaikęs Lencą palaukė, kol atvažiuos Svynis. Dabar jis kalbėjosi su Lencu prie „Burger King“ užkandinės pastatytame patrulio automobilyje, raudonai ir mėlynai švysčiojant švyturėliui.

Šerifas pasidomėjo, kaip sekasi prekyba. Lencas atsakė, kad gerai.

— Kaip laikosi Trudė? — paklausė šerifas, įsikandęs dantų krapštuką. Tarp jų vyko kova: kuris išliks šaltakraujiškesnis. Lencas užsidėjo tamsius akinius.

— Gerai. O taviškė?

— Neturiu. Klausyk, Lencai, žmonės kalba, kad ieškai ką nors pasamdyti.

— Melas, melas, visiškas melas.

— O mes ir netikim. Matai, Lencai, visi tavo draugužiai tokie kaip tu: arba ką tik paleisti iš kalėjimo, arba veržiasi atgal. Padugnės, supranti? Visi padugnės. Pinigai jiems nedvokia, visi prisidirbę, tai, vos ką išgirdę, bėga pas federalus: gal kaip nors išsuks savo subinę.

— Labai gražu. Varyk toliau.

— Žinom, kad tavo moteriškė praranda viską, o žalių tu turi, tai būtų visai neblogai, jeigu ponas Laniganas kaip nors ir pasiliktų miręs.

— Ką?

— Aha. Tai va kaip darom. Mes su federalais judu stebim. Labai akylai stebim ir klausomės. Tik pajudėk — ir tu mūsų. Abu su Trude prisivirsit daugiau košės negu Laniganas.

— Tikriausiai turėčiau labai išsigąsti.

— Ir išsigąsi, jeigu turi smegenų.

— Dabar jau galiu eiti?

— Prašau.

Abejos durelės atsidarė, ir Lencas buvo palydėtas iki savo automobilio.

Tuo pat metu agentas Kateris spaudė skambutį prie Trudės durų, manydamas, kad ji jau miega. Pranešimo apie Lenco sulaikymą jis laukė kavinėje.

Trudė nemiegojo. Atrakino duris, bet grandinės neatitraukė. Pro durų plyšį pamačiusi Katerio pažymėjimą ir išgirdusi pabrėžtinai ištartą „FTB“, piktai paklausė:

— Ko jums reikia?

— Galima užeiti?

— Ne.

— Lencas sulaikytas. Manau, turėtume pasikalbėti.

— Ką!

— Jį sulaikė patrulis Biloksyje.

Atitraukusi grandinę atidarė duris. Jiedu liko stovėti prieangyje vienas priešais kitą. Kateris džiūgavo.

— Ką jis padarė?

— Jį tikriausiai netrukus paleis.

— Skambinu savo advokatui.

— Gerai, bet prieš tai turiu jums kai ką pasakyti. Iš patikimų šaltinių sužinojome, jog Lencas ieško, kas apsiimtų nužudyti jūsų vyrą Patriką Laniganą.

— Ne! — ranka užsidengė burną. Atrodė tikrai apstulbusi.

— Taip. Galite būti įpainiota ir jūs. Juk Lencas stengiasi išsaugoti jums pinigus, todėl neabejoju, kad būsite palaikyta jo bendrininke. Jeigu Laniganui kas nors atsitiks, pas jus ateisime pirmiausia.

— Aš nieko nepadariau.

— Dar ne. Mes jus labai akylai stebime, ponia Lanigan.

— Nevadinkite manęs taip.

— Atleiskit.

Kateris išėjo palikęs ją stovinčią prieangyje.

Apie vidurnaktį Sendis paliko automobilį aikštelėje prie Kanalo ir Dekaturo gatve šuoliais nulėkė link Prancūzų kvartalo. Patrikas jį įspėjo, kad, eidamas susitikti su Li, itin saugotųsi. Prie jos galėjo atvesti tik Sendis, todėl jis privalo būti labai atsargus.

— Sendi, jai gresia didelis pavojus, — aiškino jam Patrikas maždaug prieš valandą. — Stenkis būti kuo atsargesnis.

Tris kartus apėjęs kvartalą ir įsitikinęs, kad jo niekas neseka, įsmuko į barą ir, užsisakęs gaivaus gėrimo, stebėjo šaligatvį. Paskui skersai gatvės nuėjo į „Roja Sonestą“. Pastoviniavęs tarp turistų vestibiulyje, liftu pakilo į trečią aukštą. Jį įleidusi Li užrakino kambario duris. Atrodė prislėgta ir išvargusi.

— Apgailestauju dėl jūsų tėvo, — tarė Sendis. — Ar yra žinių apie jį?

— Ne. Buvau išvažiavusi.

Ant televizoriaus buvo padėklas su kava. Sendis prisipylė puodelį ir, maišydamas cukrų, tarė:

— Patrikas man papasakojo. Kas jį pagrobė?

— Štai aplankas, — atsakė ji linktelėdama į žemą stalelį. — Sėskitės, — parodė į lovos kraštą.

Laikydamas rankose kavos puodelį Sendis atsisėdo ir laukė. Atėjo laikas pasikalbėti.

— Susipažinome 1994-aisiais Rio de Žaneire, praėjus porai metų po plastinės operacijos. Patrikas sakė atvykęs iš Kanados verslo reikalais ir ieškąs prekybos teisę išmanančio advokato. O iš tikrųjų jam reikėjo draugo. Dvi dienas mūsų santykiai buvo draugiški, paskui vienas kitą įsimylėjom. Jis man viską papasakojo: kaip puikiai jam pavyko ištrūkti, kad turi daug pinigų, bet praeities pamiršti negali. Jis pasiryžo išsiaiškinti, kas jį persekioja ir kaip arti prie jo prisikasė. 1994 metų rugpjūtį nuvažiavau į Jungtines Valstijas ir Atlantoje susiradau privačią apsaugos tarnybą keistu pavadinimu: „Plutono grupė“. Tai buvusių FTB agentų firma, kurią Patrikas buvo susiradęs iš anksto. Prisistačiau jiems svetima pavarde, pasakiau, kad atvykau iš Ispanijos ir domiuosi Patriko Lanigano paieška. Sumokėjau penkiasdešimt tūkstančių dolerių. Į Biloksį jie nusiuntė agentą, kuris paskambino buvusiems Patriko partneriams. Pasakė, kad turi informacijos apie jo buvimo vietą, tačiau advokatai jam patarė patyliukais Vašingtone susirasti tokį Džeką Stefaną. Stefanas yra brangus seklys, šnipinėja korporacijas ir ieško dingusiųjų be žinios. Agentai nuvyko pas jį į Vašingtoną. Stefanas jiems nepasakė beveik nieko, tačiau buvo akivaizdu, jog Patriko paieškai vadovauja jis. Buvo su juo susitikę keletą kartų, jis užsiminė apie premiją. Už teisingą informaciją Stefanas žadėjo jiems sumokėti penkiasdešimt tūkstančių dolerių. Tų susitikimų metu agentai išsiaiškino, jog Stefanas turi rimto pagrindo manyti Patriką gyvenant Brazilijoje. Mus tai smarkiai išgąsdino.

— Tai tada Patrikas ir suprato, kad jį susekė?

— Taip. Brazilijoje jis gyveno jau daugiau kaip dvejus metus. Tuomet, kai viską man papasakojo, nė neįtarė, kad persekiotojai taip arti. Žinia, kad jie Brazilijoje, mus pribloškė.

— Kodėl nepabėgot?

— Dėl daugelio priežasčių. Jis galvojo apie pabėgimą. Dažnai apie tai kalbėdavomės. Norėjau bėgti kartu su juo. Jis galėjo pasislėpti kur nors šalies gilumoje. Gerai ją pažinojo, mokėjo kalbą, pažino žmones, galėjo pasislėpti bet kur, bet nenorėjo, kad netekčiau namų. Juk galėjom pabėgti į Kiniją arba dar kur nors.

— Galbūt nebegalėjot pabėgti?

— Galbūt. Palaikiau ryšį su Plutono grupe. Pasamdėme juos, kad kuo akyliau sektų Stefaną. Jie susirado jo klientą Benį Ariciją. Jam pasakė tą patį: turi jį dominančios informacijos. Paskambino ir į tas dvi draudimo kompanijas. Visi keliai vedė prie Stefano. Kas tris ar keturis mėnesius iš kurio nors Europos miesto atskrisdavau išsiaiškinti, ką jie dar sužinojo.

— Kaip Stefanas jį surado?

— Dabar apie tai negaliu pasakoti. Papasakos Patrikas.

Dar viena juodoji skylė, ir gana didelė.

Pasidėjęs kavą ant grindų Sendis susimąstė. Būtų kur kas paprasčiau, jeigu jiedu nuosekliai viską jam papasakotų, nuo pat pradžių, kad jis kaip advokatas galėtų jiems padėti. Bet, matyt, jiems jo pagalbos nereikia.

Taigi Patrikas žinojo, kad įklius.

— Dabar tie niekšai pagrobė mano tėvą, — tarė ji, paduodama nuo stalelio Sendžiui storą aplanką.

— Stefanas?

— Taip. Aš vienintelė žinau, kur pinigai, Sendi. Tai spąstai.

— Iš kur Stefanas apie jus sužinojo?

— Patrikas pasakė.

— Patrikas?

— Taip. Juk matėt, kokios žaizdos?

Stengdamasis viską suvokti Sendis atsistojo.

— Tai kodėl Patrikas jiems nepasakė, kur pinigai?

— Nes pats to nežino.

— Visus atidavė jums?

— Panašiai. Aš juos tvarkau. Dabar jie persekioja mane, todėl sučiupo niekuo dėtą mano tėvą.

— Kuo galėčiau jums padėti?

Atidariusi stalčių iš jo ištraukė dar vieną, tik plonesnį aplanką.

— Čia informacija apie FTB agentus. Apie tai, kaip jie sekė Patriką, dėl suprantamų priežasčių žinojome nedaug. Atsakingo už paiešką agento pavardė Kateris. Jis dirba Biloksyje. Kai tik supratau, jog Patrikas įkliuvo, paskambinau jam. Tai tikriausiai ir išgelbėjo Patrikui gyvybę.

— Palaukit. Nieko nebesuprantu.

— Pasakiau Kateriui, kad Patriką Laniganą pagrobė Džeko Stefano žmonės. FTB tikriausiai tuoj pat susirado Stefaną ir jam prigrasino. Jo vykdytojai Brazilijoje Patriką kankino keletą valandų ir vos nenužudė, bet po to perdavė FTB.

Sendis užsimerkęs įdėmiai klausėsi kiekvieno žodžio.

— O toliau? — paklausė jis.

— Po dviejų dienų Stefaną Vašingtone suėmė, uždarė jo firmą.

— Iš kur žinot?

— Plutono žmonėms vis dar moku didelius pinigus. Jie puikiai dirba. Įtariame, jog Stefanas dabar viską prisipažįsta FTB, bet mane vis tiek slapta persekioja. Ir mano tėvą.

— Ką man pasakyti Kateriui?

— Pirma, papasakokit jam apie mane. Pasakykit, kad esu advokatė, tvarkau jo finansinius reikalus ir viską žinau. Pasakykit jam, kad pagrobė mano tėvą.

— Manot, kad FTB įtars Stefaną?

— Gal įtars, o gal ir ne. Bet tai nepakenks.

Buvo beveik pirma valanda nakties. Ji jautėsi labai pavargusi. Susirinkęs aplankus Sendis žengė prie durų.

— Turime apie daug ką pasikalbėti, — pasakė ji.

— Būtų gerai, jeigu viską papasakotumėt.

— Dar truputį palaukit.

— Verčiau paskubėtumėt.

26

Rytinę vizitaciją daktaras Hajanis visuomet pradėdavo septintą ir užeidavo pas Patriką pažiūrėti, ar miega. Dažniausiai pacientas miegodavo, bet dieną skųsdavosi, jog naktį jį kankinusi nemiga. Šįryt Patrikas nemiegojo, vien su baltomis medvilninėmis kelnėmis sėdėjo prie lango ir žiūrėjo į žaliuzes, nes daugiau nebuvo į ką žiūrėti. Nuo stalelio sklido blausi šviesa.

— Kaip jaučiatės? — priėjęs paklausė Hajanis.

Patrikas neatsakė. Hajanis žvilgtelėjo į Patriko darbo stalą. Viskas buvo tvarkingai sudėta — nei atverstų knygų, nei aplankų.

Galiausiai Patrikas sureagavo:

— Gerai, daktare.

— Išsimiegojot?

— Ne. Negalėjau užmigti.

— Dabar jums niekas nebegresia, Patrikai. Saulė jau patekėjo.

Patrikas tylėjo nė nekrustelėdamas, netardamas nė žodžio. Hajanis paliko jį kaip radęs: pirštais tvirtai įsitvėrusį į kėdės ranktūrius ir spoksantį į niekur.

Patrikas girdėjo koridoriuje aidinčius malonius gydytojo, nuobodžiaujančių sargybinių, pro šalį skubančių slaugių balsus. Netrukus atneš pusryčius, tačiau valgis jam nerūpėjo. Per ketverius su puse metų įprato alkio nejausti: suvalgydavo keletą kąsnelių, kas po ranka pakliūdavo — keletą obuolio skiltelių, morkos griežinėlių, — ir to pakakdavo. Iš pradžių slaugės stengėsi jį primaitinti, tačiau Hajanis skyrė troškintų daržovių ir duonos dietą be riebalų ir cukraus.

Atsistojęs nuo kėdės nuėjo prie durų. Atidaręs tyliai pasisveikino su nuolatiniais sargybiniais Pitu ir Edžiu.

— Gerai miegojot? — paklausė Edis kaip ir kasryt.

— Ačiū, Edi, jaučiausi saugus, — kaip visuomet atsakė Patrikas. Koridoriuje prie lifto sėdėjo niekam nereikalingas FTB agentas Brentas Majersas, atlydėjęs Patriką iš Puerto Riko. Patrikas linktelėjo, tačiau Brentas susikaupęs skaitė rytinį laikraštį.

Vėl uždaręs duris Patrikas ėmė lengvai mankštinti kelius. Raumenys gijo, bet vis dar skaudėjo. Apie atsispaudimus ir pritūpimus negalėjo būti nė kalbos.

Pasibeldusi įėjo slaugė.

— Labas rytas, Patrikai, — džiugiai sučiauškėjo. — Laikas pusryčiauti, — pastatė padėklą ant stalo. — Kaip praėjo naktis?

— Puikiai. O jums?

— Puikiai. Gal ką atnešti?

— Ne, ačiū.

— Paskambinkit, jei ko reikės, — tarė išeidama.

Šitaip kasryt. Kad ir kaip visa tai buvo įgrisę, bet Patrikas žinojo, jog gali būti kur kas blogiau. Harisono apygardos kalėjime pusryčius paduotų pro grotas, ant metalinio padėklo, o valgyti tektų kasdien vis kitų įvairaus plauko kameros „draugų“ kompanijoje.

Pasiėmęs kavos atsisėdo prie įsprausto kampe po televizoriumi savo darbo stalo, užsidegė lempą ir įsispoksojo į aplankus.

Jau savaitė, kai jis Biloksyje. Anas ramus jo gyvenimas baigėsi prieš trisdešimt dienų dulkėtame kelyje, kuris dabar už tūkstančių mylių. Jis norėjo vėl būti Danilas, senjoras Silva, ramiai gyventi kukliame savo namelyje ir šnekučiuotis su tarnaite melodinga portugalų kalba, kuri jos lūpose skambėdavo su ryškiu indėnišku akcentu. Ilgėjosi ilgų pasivaikščiojimų šiltomis Ponta Poros gatvėmis, savo bėgimo takelio užmiestyje. Troško kalbėtis su seniais, ūksmingų medžių pavėsyje gurkšnojančiais žaliąją arbatą ir savo būrin mielai priimančiais kiekvieną naują pašnekovą, ilgėjosi miestelio turgaus šurmulio.

Jam labai trūko Danilo namų, tos plačios ir kontrastingos šalies, judrių miestų, nuošalių kaimelių ir mielų Brazilijos žmonių. Iki skausmo troško Evos, švelnių jos glamonių, nuostabios šypsenos, jos kūno ir sielos šilumos. Be jos jis negalėtų gyventi.

Kodėl žmogus turi gyventi tik vieną gyvenimą? Kur parašyta, kad negalima visko pradėti iš pradžių? Patrikas žuvo, Danilą sugavo. Tačiau jis juk liko. Argi negalima išsivaduoti dar kartą? Jį šaukė trečiasis gyvenimas — be pirmojo skausmų ir antrojo šešėlių — nuostabus gyvenimas su Eva. Jie apsigyvens bet kur, kad tik būtų kartu ir kad praeitis jų nebepersekiotų. Jiedu turės didžiulį namą ir būrį vaikų.

Ji stipri, bet viskas turi ribas. Myli tėvą, namai ją traukia it magnetas. Visi tikrieji karijokai myli savo miestą, kurį Visagalis sukūrė tik jiems.

Jis ją įstūmė į pavojų, dabar privalo apginti.

Ar pavyks? O gal sėkmė nuo jo nusisuko?

Kateris sutiko susitikti aštuntą tik todėl, kad ponas Makdermotas primygtinai to reikalavo. Sakė, jog reikalas skubus. Šią ankstyvą valandą čia jau buvo saujelė darbuotojų, federaliniai rūmai budo. Kiti rinkdavosi devintą.

Kateris nebuvo atžarus, tačiau ir svetingumo nerodė. Plepėtis su landžiais advokatais jis nemėgo. Šiek tiek aptvarkęs sujauktą savo darbo stalą, ant jo pastatė du polistirolo puodelius su garuojančia kava.

Sendis mandagiai padėkojo už jam skirtą laiką ir Kateris kiek atlyžo.

— Prisimenat tą skambutį prieš trisdešimt dienų? — paklausė Sendis. — Skambino moteris iš Brazilijos.

— Taip.

— Keletą sykių su ja mačiausi. Tai Patriko advokatė.

— Ar ji čia?

— Taip.

Sendis smarkiai papūtė kavą ir tik tuomet išdrįso gurkštelėti. Neminėdamas vardo trumpai papasakojo, ką žinojo apie Li, paskui paklausė, kaip sekasi tardyti Stefaną.

Kateris sukluso. Stengdamasis suprasti žaidėjų pasiskirstymą, bloknote kažką žymėjosi.

— Iš kur apie jį žinot?

— Kolegė iš Brazilijos apie Stefaną žino viską. Ji jums ir pranešė apie jį.

— Iš kur ji apie jį sužinojo?

— Tai labai ilga ir sudėtinga istorija. Aš pats nežinau visų smulkmenų.

— Tai kodėl apie tai kalbat?

— Todėl, kad Stefanas mano klientą vis dar persekioja. Norėčiau jį sustabdyti.

Kateris vėl kažką užsirašė, gurkštelėjo plikinančios kavos. Iš užrašų, kas ką ir kam pasakė, pamažu ėmė ryškėti schema. Kateris žinojo, ką Vašingtone pasakoja Stefanas, tačiau tame jo pasakojime buvo spragų. Stefanui aiškiai buvo liepta visą tą reikalą mesti.

— O iš kur jūs tą žinot?

— Jo samdiniai Brazilijoje pagrobė mano kolegės tėvą.

Iš netikėtumo Kateriui net akys išvirto, jis išsižiojo. Staiga susivokė:

— Ar ta advokatė iš Brazilijos žino, kur pinigai?

— Galima dalykas.

Dabar viskas aišku.

Sendis kalbėjo toliau:

— Pagrobę tėvą jie nori atvilioti ją į Braziliją, kur „gydytų“ panašiai, kaip „gydė“ Patriką. Viskas dėl pinigų.

— Kada jį pagrobė? — be apsimestinio susirūpinimo paklausė Kateris.

— Vakar.

Sendžio asistentas straipsnį apie pagrobimą prieš dvi valandas rado internete. Tai buvo trumpa žinutė šeštame Rio de Žaneiro dienraščio O Globo puslapyje. Pagrobtas Paulas Miranda. Sendis dar nežinojo tikrosios Li pavardės. Gavę tą laikraštį federalai tuoj pat nustatytų jos tapatybę. Tiesą sakant, Sendis čia nieko blogo nematė. Jeigu tik žinotų jos pavardę, pats jiems pasakytų.

— Vargu ar galim jam kaip nors padėti.

— Nesąmonė. Už viso to stovi Stefanas. Prispauskit jį. Pasakykit, kad jis neįvilios mano kolegės į spąstus ir kad apie Stefano darbelius ji praneš Brazilijos pareigūnams.

— Stengsiuos padaryti, ką galėsiu.

Nepagrįstų Sendžio Makdermoto kaltinimų biurui ir milijoninio ieškinio Kateris nepamiršo, tačiau kol kas apie tai kalbėti neverta. Galbūt vėliau.

— Stefanui rūpi tik pinigai, — tarė Sendis. — Jeigu senukui kas nors nutiks, jis juos matys kaip savo ausis.

— Kalbat apie galimybę derėtis?

— O ką jūs manot? Argi nesiderėtumėt, jei jums grėstų mirties bausmė arba kalėjimas iki gyvos galvos?

— O ką pasiūlysim Stefanui?

— Liepkit paleisti senuką, o paskui pasikalbėsim apie pinigus.

Stefano apklausa prasidėdavo anksti. Šis ketvirtasis pokalbis turėjo trukti visą dieną ir užbaigti visą ilgą Patriko paieškos istoriją. Advokato nebuvo, nes teisme jis turėjo neatidėliotinų reikalų. Stefanui jo ir nebereikėjo. Tiesą sakant, jis nebenorėjo mokėti jam po 450 dolerių už valandą. Tardytojas buvo kitas. Kažkoks Oliveris. Nesvarbu. Visi jie vienodi.

— Pasakojote apie chirurgą, — tarė Oliveris, tarsi jų pokalbį būtų nutraukęs telefono skambutis. Jiedu net nebuvo pažįstami, o apie Patriką Džekas su niekuo nesikalbėjo trylika valandų.

— Taip.

— Devyniasdešimt ketvirtųjų balandį?

— Teisingai.

— Pasakokit toliau.

Stefanas patogiau įsitaisė kėdėje ir pradėjo:

— Pėdsakai kuriam laikui dingo. Galima sakyti, ilgam. Ieškojome, bet keletą mėnesių neaptikome nieko, visiškai nieko. Jokios užuominos. Paskui, devyniasdešimt ketvirtųjų pabaigoje, iš Atlantos mums paskambino seklių firma „Plutonas“.

— „Plutonas“?

— Taip, „Plutono grupė“. Mes juos praminėm vaikinais iš Plutono. Tikrai geri. Kai kurie — buvę jūsiškiai. Klausinėjo apie Patriką Laniganą, sakė, kad kai ką apie jį žino. Porąkart su jais mačiausi Vašingtone. Minėjo paslaptingą klientą, kuris apie Laniganą daug žino. Aš, suprantama, susidomėjau. Jie neskubėjo, nes klientas buvo kantrus. Buvo aišku, kad jis nori didelio atlyginimo. Tai teikė vilčių.

— Kodėl?

— Jeigu žmogus žino kažką, kad gali tikėtis didelės premijos, tai turėtų žinoti ir tai, kad Laniganas turtingas. Devyniasdešimt penktųjų liepą vaikinai iš „Plutono“ paklausė, ar norėčiau, kad jų klientas pasakytų, kur šiuo metu gyvena Laniganas. Atsakiau, kad norėčiau. Jie paklausė, už kiek, taigi susitarėm, už penkiasdešimties tūkstančių dolerių jų klientas pasakys. Buvau nebetekęs vilties. Pinigus pervedžiau kažkam į banką Panamoje. Man nurodė 1 tajai miestelį Santa Katarinoje Brazilijos pietuose. Pagal adresą susiradome daugiabutį pastatą prabangiame miesto rajone. Valdytojas mus sutiko maloniai, ypač po to, kai į delną įspraudėm pinigų. Parodėm Patriko nuotraukas po operacijos. Jis sakė, kad galbūt ir matęs tą žmogų. Gavęs dar pinigų atpažino: Janas Horstas, tikriausiai vokietis, gerai kalba portugališkai. Trijų kambarių butą buvo išsinuomojęs dviem mėnesiams, mokėjo grynais, bet jame neužsibūdavo. Labai draugiškas, jiedu su žmona valdytoją kartais pasikviesdavo išgerti kavos. Moterį jis taip pat atpažino. Horstas sakė esąs keliaujantis rašytojas, rašąs knygą apie vokiečių ir italų imigrantus Brazilijoje. Atsisveikindamas minėjo, jog važiuos į Blumenau studijuoti architektūros.

— Buvote Blumenau?

— Žinomą nuskridom nieko nelaukę. Po miestą naršėm du mėnesius, bet nieko neaptikom, taigi vėl ėmėmės įprasto darbo: slampinėjom po viešbučius, parduotuves, rodydavom nuotraukas, žadėdavom atsilyginti.

— O kaip tie vaikinai iš „Plutono“?

— Jie smarkiai atvėso. Norėjau pasikalbėti, bet jie neturėjo ką papasakoti. Tikriausiai jų klientas išsigando, o gal pasitenkino penkiasdešimčia tūkstančių. Šiaip ar taip, pusę metų „Plutono“ vaikinai tylėjo. Šių metų sausio pabaigoje jie vėl netikėtai paskambino. Klientui prireikė pinigų, taigi jis pasirengęs parduoti viską ką žino. Keletą dienų išsisukinėjome. Lyg bombą jie metė pasiūlymą už milijoną dolerių nurodyti tikslią Lanigano gyvenamąją vietą. Atsisakiau. Ne todėl, kad neturėčiau pinigų: jų pasiūlymas man atrodė pernelyg rizikingas. Kol negaus pinigų, aiškino jie, jų klientas nieko nesakys, o aš nenorėjau jam mokėti, kol jis nepasakys, ką žino. Vis dėlto nebuvo kaip išsiaiškinti, ar tas klientas apskritai ką nors žino. Iš tikrųjų, kiek supratau, jokio kliento jie neturėjo. Susipykom, derybos nutrūko.

— Tačiau vis dėlto susitarėt?

— Taip, vėliau. Nebuvo kitos išeities. Jų klientui reikėjo pinigų, o mums — Lanigano. Pasiūlė už penkiasdešimt tūkstančių pasakyti, kur Laniganas gyveno išvykęs iš Itajai. Susitarėm, nes penkiasdešimt tūkstančių mums atrodė nedaug, o žinodami vietą tikėjomės aptikti pėdsakų. Tokia gudrybe jie norėjo įgyti mūsų pasitikėjimą ir, žinoma, vėliau gauti milijoną dolerių. Tas, kas patarinėjo „Plutonui“, tikrai turėjo gerą smegeninę. Privalėjau išsiaiškinti kas, todėl įsitraukiau į jų žaidimą ir pasakiau, kad mielai sumokėsiu milijoną, tik turiu įsitikinti, ar informacija teisinga.

— Tai kurgi jis paskui apsigyveno?

— San Mateuse, Espirito Santo valstijoje, pakrantėje į šiaurę nuo Rio. Miestelyje tik šešiasdešimt tūkstančių gyventojų, gražu, žmonės draugiški. Ten dirbom mėnesį. Kambarius jis buvo išsinuomojęs taip pat, kaip ir Itajai — dviem mėnesiams, mokėjo grynais, tik šįkart brito Deriko Būno pavarde. Namo savininkas ir be kyšio atpažino jo nuotrauką. Būnąs nesutiko mokėti nuomos iš anksto, mokėdavo kas savaitę, atrodė šykštokas. Buvo uždaras, savininkas apie jį mažai ką žinojo. Nieko daugiau neaptikę šių metų kovo pradžioje iš San Mateuso išvažiavom. Persikėlę į San Paulą ir Rio, sukūrėm naują planą.

— Kokį?

— Pasitraukti iš šiaurės ir visas jėgas permesti į Rio ir San Paulą. Vašingtone prispaudžiau „Plutono“ vaikinus. Jų klientas laikėsi savo: reikalavo ne mažiau milijono. Maniškis nepatikrinęs faktų tiek mokėti nesutiko. Derybos įstrigo. Iš abiejų pusių vien kalbos, jokių kompromisų.

— Ar išsiaiškinot, iš kur jų klientas tiek daug žino apie Laniganą?

— Ne. Ilgai spėliojome. Manėm, kad jis Laniganą taip pat dėl ko nors persekioja. Galbūt pinigų užsimanė kas nors iš FTB. Žinoma, tai tebuvo aklos spėlionės, tačiau turėjom apsvarstyti visokias versijas. Viena mums atrodė priimtina: Laniganą nori parduoti pažįstamas asmuo, kuriuo jis pasitiki. Pasitaręs su klientu nutariau, jog tokios progos praleisti negalima. Ieškom beveik ketverius metus, o dabar atsidūrėm aklavietėje. Išsiaiškinome tik tiek, kad Brazilijoje įmanoma puikiai pasislėpti. Laniganas tikrai žinojo, ką daro.

— Kaip ištrūkot iš tos aklavietės?

— Jie mums padėjo. Šių metų rugpjūtį gavome dar vieną pasiūlymą: už paskutiniąsias Lanigano nuotraukas jie paprašė penkiasdešimties tūkstančių. Susitarėm. Pinigus pervedėme į užsienį, ir į mano firmą Vašingtone buvo pristatytos trys nespalvotos nuotraukos.

— Ar galėčiau jas pamatyti?

— Prašau.

Ištraukęs iš tvarkingai sukrauto portfelio Stefanas stumtelėjo nuotraukas per stalą. Pirmojoje Laniganas su saulės akiniais iš toli nufotografuotas sausakimšoje parduotuvėje, rankoje laiko lyg ir pomidorą. Kitoje — eina šaligatviu su krepšiu rankoje. Su džinsais, niekuo neišsiskiriantis iš brazilų minios. Trečia įdomiausia: marškinėliais ir šortais vilkintis Patrikas plauna savo „Vabalo“ stogą. Nematyti nei namo, nei automobilio numerio, bet Patrikas be saulės akinių, aiškiai matyti veidas.

— Nei gatvės pavadinimo, nei automobilio numerio, — pastebėjo Oliveris.

— Nieko. Ilgai apžiūrinėjom nuotrauką, bet daugiau nieko neaptikom. Kaip jau sakiau, tas, kuris viskam vadovavo, turi gerą smegeninę.

— Ką darėt paskui?

— Sumokėjom milijoną.

— Kada?

— Rugsėjo mėnesį. Pinigus pervedėm patikėtiniui į Ženevą pagal raštišką įsipareigojimą juos perduoti adresatui tik tuomet, kai iš abiejų pusių bus gauti pranešimai. Iškėlėm sąlygą, kad jų klientas per penkiolika dienų nurodytų Lanigano adresą. Visas penkiolika dienų graužėm nagus, o šešioliktąją pakelėm triukšmą ir pagaliau sužinojom, kad jis gyvena Ponta Poroje, Rua Tiradentės gatvėje. Nulėkėm ten. Stebėjom. Laniganas tikrai buvo vertas pagarbos, mokėjo slapstytis. Sekėme jį dar savaitę, kad įsitikintume, ar tai tikrai jis. Buvo pasivadinęs Danilu Silva.

— Savaitę?

— Taip, reikėjo kantrybės. Ne veltui jis pasirinko Ponta Porą. Puiki vieta. Už pinigus iš vietinių pareigūnų gali gauti ką tik nori. Tą miestelį po karo pamėgo vokiečiai. Vienas klaidingas žingsnis — policijai kas nors šnipštelės, ir ši tuoj šoks jam į pagalbą. Kiek luktelėję surengėme jam pasalą ir niekieno nepastebėti šunkeliais išsivežėm. Mums puikiai pavyko. Slapta pergabenome jį į Paragvajų ir paslėpėm.

— Ir ten jį kankinot?

Stefanas nutilo, gurkštelėjo kavos ir įrėmęs žvilgsnį į Oliverį tarė:

— Turbūt.

27

Kalbėdamas Patrikas žingsniavo iš vieno gydytojų kambario galo į kitą, o Sendis sėdėjo ir paišydamas bloknote jo klausėsi. Slaugės atneštų sausainių nė vienas nepalietė. Žvelgdamas į juos Sendis stebėjosi: argi tyčine žmogžudyste kaltinami kaliniai gauna sausainių? Ar daug tokių turi asmens sargybinius? Ar yra bent vienas, kurį lankytų teisėjas ir dar pica vaišintų?

— Sendi, viskas pakrypo kitaip, — nežiūrėdamas į jį kalbėjo Patrikas. — Reikia paskubėti.

— Kodėl?

— Kai tėvą pagrobė, ji čia ilgai nebepasiliks.

— Kaip visuomet nieko nesuprantu. Spragos platėja, o judu it liežuvius būtumėt prariję. Žinoma, juk aš tik advokatas. Kam gi man viską žinoti?

— Ji turi dokumentus ir įrašus. Ji žino viską. Nueik pas ją.

— Vakar pas ją buvau.

— Ji tavęs laukia.

— Tikrai? Kur?

— Perdido paplūdimyje yra tokia vila. Ji ten.

— Tai dabar turiu viską metęs lėkti į Perdidą?

— Tai svarbu, Sendi.

— Turiu ir kitų svarbių reikalų, — supyko Sendis. — Gal galėtum įspėti iš anksto?

— Atleisk.

— Popiet man reikia į teismą. Sūnui — futbolo varžybos. Ar per daug iš tavęs reikalauju?

— Nežinojau, kad senuką pagrobs. Pripažink, kad aplinkybės truputį nekasdieniškos. Pasistenk tai suprasti.

Sendis giliai atsiduso ir kažką užsirašė. Patrikas atsisėdo ant stalo kraštelio prie pat jo:

— Atleisk, Sendi.

— Ir apie ką gi toje paplūdimio viloje mes kalbėsimės?

— Apie Ariciją.

— Apie Ariciją, — pakartojo Sendis ir nusuko žvilgsnį į šalį. Apie jį žinojo iš laikraščių.

— Kelionė šiek tiek užtruks. Tavim dėtas į krepšį įsimesčiau keletą daiktų.

— Tai ten turėsiu nakvoti?

— Taip.

— Su Li?

— Taip. Vila didelė.

— O ką man sakyti žmonai? Kad gyvensiu vienoje viloje su stulbinančio grožio brazile?

— To jai neminėčiau. Pasakyk, kad tau reikia susitikti su kitu mano advokatu.

— Žavu.

— Ačiū, Sendi.

Po kavos pertraukėlės Oliveris grįžo kartu su Anderhilu. Atsisėdo greta vienas kito taip, kad filmavimo kamera liktų jiems už nugarų, ir įsmeigė žvilgsnius į Stefaną.

— Kas tardė Patriką? — paklausė Anderhilas.

— Neprivalau įvardyti savo darbuotojų.

— Ar tas asmuo moka naudotis fizinėmis tardymo priemonėmis?

— Menkai.

— Kokiomis priemonėmis jis naudojosi?

— Nežinau...

— Nuotraukose tuos nudegimus matėm, pone Stefanai. Bet už tai, ką padarė jūsų samdiniai, kaltina mus, FTB. Taigi papasakokit, ką jam darėt.

— Manęs ten nebuvo. Tardymo eigos neplanavau, nes tą sritį menkai teišmanau. Bendrais bruožais žinojau, jog Lanigano tardymui bus naudojamas elektros šokas. O štai kas nutiko. Tikrai nemaniau, kad taip smarkiai sužalos.

Visi nutilo. Anderhilas su Oliveriu susižvalgė. Akivaizdus melas. Stefanas iš jų šaiposi.

— Kiek tai truko?

— Penkias ar šešias valandas.

Žvilgtelėję į užrašus abu apie kažką pasišnabždėjo. Anderhilas paklausė, kaip jie nustatė Patriko tapatybę, ir Stefanas paaiškino, jog pagal pirštų atspaudus. Oliveris norėjo viską išsiaiškinti nuosekliai, todėl dar apie valandą kamantinėjo, kada tiksliai Patrikas buvo sučiuptas, ar toli nuvežtas, kiek laiko tardytas, kaip iš džiunglių jį nugabeno į Konsepsjoną. Viską išsiaiškinę vėl pasišnabždėjo ir perėjo prie lemiamo klausimo:

— Ką tardydami poną Laniganą sužinojot apie pinigus?

— Beveik nieko. Jis tik pasakė, kur pinigai buvo iš pradžių ir kad iš ten jie buvo pervesti kitur.

— Ar galime daryti prielaidą, jog tą jis jums pasakė per prievartą?

— Tikriausiai taip.

— Ar jūs įsitikinęs, kad tuo metu jis nežinojo, kur pinigai?

— Manęs ten nebuvo, bet jį tardęs asmuo tvirtina, jog Laniganas tikrai nežino, kur pinigai.

— Tardymas nebuvo filmuojamas, įrašinėjamas į magnetofoną?

— Žinoma, kad ne, — atsakė Džekas, tarsi tai būtų visiškas absurdas.

— Ar ponas Laniganas prasitarė turėjęs bendrininką?

— Kiek man žinoma, ne.

— Ką tai reiškia?

— Tai reiškia, jog aš nežinau.

— O jį tardęs asmuo? Ar jis girdėjo poną Laniganą paminint kieno nors pavardę?

— Kiek man žinoma, ne.

— Taigi, kiek jums žinoma, ponas Laniganas savo bendrininko pavardės neminėjo.

— Teisingai.

Jiedu vėl pasklaidė popierius, pasišnabždėjo ir ilgam nutilo. Stefanas sutriko. Jis pamelavo net du kartus iš eilės, bet dėl to pernelyg nesijaudino. Iš kur jiems žinoti, kas ką kalbėjo Paragvajaus džiunglėse? Antra vertus, tai juk FTB, todėl jis truputį nervinosi ir laukė.

Staiga atsidarė durys ir įėjo Hamiltonas Džeinsas, o jam iš paskos — trečiasis tardytojas Vorenas.

— Sveikas, Džekai, — garsiai pasisveikino Džeinsas sėsdamasis prie stalo. Vorenas atsisėdo greta savo kolegų.

— Sveikas, Hamiltonai, — dar labiau sunerimęs atsakė Stefanas.

— Klausėmės gretimame kambarėlyje, — šyptelėjo Džeinsas. — Man staiga kilo įtarimas, ar tik tu nemeluoji.

— Žinoma, kad ne.

— Na, taip. Klausyk, ar Evos Mirandos pavardė tau girdėta?

Stefanas lėtai pakartojo, tarsi ją girdėtų pirmą kartą, ir tarė:

— Lyg ir ne.

— Tai advokatė iš Rio. Patriko draugužė.

— Ne, nieko apie ją nežinau.

— Matai, man neduoda ramybės vienas dalykas, Džekai: įtariu, kad puikiai žinai, kas ji.

— Niekad nesu apie ją girdėjęs.

— Tai kodėl jos ieškai?

— Nesuprantu, apie ką čia kalbama, — nelabai tvirtai paprieštaravo Stefanas.

Pirmasis prabilo Anderhilas. Žiūrėdamas į Stefaną Džeinsui tarė:

— Jis meluoja.

— Jis tikrai meluoja, — patvirtino Oliveris.

— Neabejotinai, — pridūrė Vorenas.

Stefano žvilgsnis šokinėjo nuo vieno prie kito. Buvo bepradedąs teisintis, tačiau Džeinsas rankos mostu jį nutildė. Staiga atsidarė durys ir pro jas kyštelėjo galvą dar vienas Anderhilo-Oliverio-Voreno mokyklos auklėtinis tik tam, kad praneštų:

— Balso analizė rodo, jog tardomasis meluoja, — ir durys vėl užsidarė.

Laikydamas popieriaus lapą Džeinsas tarė:

— Štai ką šįryt rašo Rio de Žaneiro laikraštis: pagrobtas ponas Paulas Miranda. Jo duktė yra Patriko draugė, Džekai. Tą patvirtino Rio pareigūnai. Pagrobėjai išpirkos nereikalauja. Jie tyli, — ir per stalą stumtelėjo Stefanui popieriaus lapą, bet šis sustojo pusiaukelėje.

— Tai kur ponas Miranda?

— Nežinau. Nesuprantu, apie ką jūs čia kalbat.

Džeinsas žvilgtelėjo į kitą stalo galą.

— Meluoja, — tarė Anderhilas. Oliveris su Vorenu pritariamai linktelėjo.

— Juk susitarėm, Džekai: nekelsim tau kaltinimų, jeigu sakysi tiesą. Kiek pamenu, žadėjom neliesti ir tavo klientų. Tai ką dabar man daryti, Džekai?

Stefanas žvelgė į Anderhilą ir Voreną. Šie atrodė pasirengę pulti, vos tik jis prasižios. Šalti, skvarbūs jų žvilgsniai buvo įsmeigti tiesiai į jį.

— Ji žino, kur pinigai, — pasidavė Stefanas.

— Ar žinai, kur ji?

— Ne. Kai radom Patriką, ji iš Rio išskrido.

— Neradot jos?

— Ne.

Džeinsas pažvelgė į saviškius. Taip, pagaliau jis prisikasė iki tiesos.

— Tarėmės, kad viską papasakosiu, — prabilo Džekas, — bet nežadėjau sėdėti ir nieko neveikti. Turiu laisvas rankas dirbti savo darbą.

— Apie ją nežinojom.

— Gaila. Jei reikia, galim mūsų susitarimą peržiūrėti. Aš tik paskambinsiu savo advokatui.

— Gerai, bet mes jau pagavom tave meluojant.

— Atsiprašau. Daugiau to nebus.

— Džekai, palik merginą ramybėj ir paleisk jos tėvą.

— Pagalvosiu.

— Ne. Padarysi tą tuojau pat.

Triaukštė vila niekuo neišsiskyrė iš daugelio kitų paplūdimyje pastaruoju metu išdygusių statinių. Spalis — ne sezono metas. Dauguma vilų ištuštėjusios. Sendis sustojo už žvilgančio keturių durų automobilio su Luizianos numeriu. Tikriausiai nuomotas, pamanė jis. Saulė buvo pakibusi žemai virš horizonto, vos per porą sprindžių nuo lygaus vandens paviršiaus, įlankoje — tuščia, nei burlaivių, nei laivų. Užlipęs įvijais laipteliais susirado duris.

Jas atidariusi Li šyptelėjo. Apskritai ji būdavo linksma ir draugiška, nepasiduodavo blogai nuotaikai, kokia ją kamavo dabar.

— Užeikit, — maloniai pakvietė ir jam įėjus užrakino duris. Sendis atsidūrė didelėje skliautuotoje svetainėje su židiniu viduryje ir trimis stiklinėmis sienomis.

— Gražu, — pagyrė jis, uosdamas malonų iš virtuvės sklindantį kvapą. Per Patriką jis nė nepapietavo.

— Jūs alkanas? — paklausė ji.

— Mirštu iš bado.

— Paruošiau šio to užkąsti.

— Nuostabu.

Truputį girgždančiomis natūralaus medžio grindimis Sendis nusekė paskui ją į valgomąjį. Ant stalo išvydo kartoninę dėžę ir tvarkingai šalia jos išdėliotus dokumentus. Ji čia dirbo. Stabtelėjusi prie stalo tarė:

— Tai apie Ariciją.

— Kas surinko?

— Patrikas, žinoma.

— Kur ketverius metus visa tai slėpėt?

— Vienoje saugykloje. Mobilyje.

Ji atsakinėjo trumpai, bet po kiekvieno jos atsakymo Sendžiui iškart kildavo galybė klausimų, kuriuos jis nekantravo išsiaiškinti.

— Pasikalbėsim vėliau, — tarė ji mostelėjusi ranka.

Virtuvėje šalia kriauklės ant pjaustymo lentos jų laukė keptas viščiukas. Ant viryklės gardžiai kvepėjo rudieji ryžiai su daržovėmis.

— Nieko ypatingo, — tarė ji. — Svetimoje virtuvėje sunku pagaminti ką nors įmantresnio.

— Gardžiai kvepia. O kieno virtuvė?

— Išsinuomojau. Mėnesiui.

Ji supjaustė viščiuką, paprašė, kad Sendis įpiltų puikaus raudonojo Kalifornijos vyno. Abu susėdo prie nedidelio stalelio ties langu, pro kurį matėsi vandenynas ir paskutiniai saulėlydžio gaisai.

— į sveikatą — tarė ji pakeldama taurę.

— Už Patriką — pasiūlė Sendis.

— Taip, už Patriką.

Valgio ji nė nepalietė. Sendis susikimšo į burną didelį kepsnio gabalą.

— Kaip jis?

Prieš atsakydamas Sendis greitai sukramtė kąsnį, kad gražios moters akivaizdoje netektų kalbėti pilna burna, gurkštelėjo vyno, spustelėjo servetėlę prie lūpų.

— Gerai. Žaizdos gyja. Vakar Patriką apžiūrėjo chirurgas, sakė, kad odos persodinti nereikės. Kelerius metus randai matysis, bet ir jie ilgainiui išsilygins. Slaugės jį vaišina sausainiais, teisėjas atneša picos, ištisą parą jį saugo ne mažiau kaip šeši sargybiniai. Sakyčiau, Patrikui sekasi kur kas geriau nei kitiems kaltinamiems tyčine žmogžudyste.

— Teisėjas Haskėjus?

— Taip, Karlas Haskėjus. Pažįstat jį?

— Ne. Bet Patrikas dažnai jį minėdavo. Jiedu buvo geri draugai. Kartą Patrikas prasitarė, jog jeigu jį sugaus, norėtų, kad teistų Karlas Haskėjus.

— Jis išeina į pensiją, — tarė Sendis. Kaip tik laiku, pamanė pats sau.

— Jis negali svarstyti Patriko bylos, ar ne? — paklausė ji.

— Ne. Netrukus ją perduos kitam teisėjui.

Sendis valgė vienas, jau mažesniais kąsneliais, bet ji stalo įrankių vis dar nepalietė. Rankoje prie galvos laikydama vyno taurę žvelgė į oranžinius ir violetinius debesis virš horizonto.

— Atleiskit. Pamiršau paklausti, kaip jūsų tėvas.

— Jokių žinių. Prieš tris valandas kalbėjausi su broliu. Jis taip pat nieko naujo negirdėjęs.

— Apgailestauju, Li. Norėčiau kaip nors padėti.

— Aš taip pat norėčiau jam padėti. Nežinau, ką daryti. Namo man negalima, čia pasilikti taip pat negaliu.

— Apgailestauju, — pakartojo Sendis nebeturėdamas ką sakyti.

Toliau valgė tylėdamas. Šakute knebinėdama ryžius ji žvelgė į vandenyną.

— Gardu, — antrą kartą pagyrė jis.

— Ačiū, — šyptelėjo ji.

— Kas jūsų tėvas?

— Dėstytojas.

— Kur dėsto?

— Rio de Žaneire. Katalikiškajame universitete.

— Kur jis gyvena?

— Ipanemoje. Tame bute aš ir užaugau.

Kalbėti apie tėvą buvo sunku, bet vis dėlto ji atsakinėjo į Sendžio klausimus. Galbūt šitaip jai palengvės? Stengdamasis nebeužsiminti apie tėvo pagrobimą jis dar šio to ją paklausinėjo.

Valgio ji taip ir nepalietė.

Jam baigus valgyti ji paklausė:

— Norėtumėt kavos?

— Mum tikriausiai jos reikės, ar ne?

— Taip.

Jiedu nuo stalo nukraustė vienkartinius indus ir viską paliko virtuvėje. Kol Li plikė kavą, Sendis apžiūrinėjo namą. Jie vėl susitiko valgomajame ir sėdo vienas priešais kitą prie stiklinio staliuko gerti kavos. Malonus pasišnekučiavimas baigėsi.

— Ką žinot apie Ariciją? — paklausė ji.

— Jei tikėsime tuo, ką rašo laikraščiai, jis yra tas firmos klientas, iš kurio Patrikas nušvilpė devyniasdešimt milijonų, „Plato ir Roklando“ administratorius, įskundęs savo darbdavius dėl prirašinėjimo ir iš vyriausybės už tai pareikalavęs atlyginimo. „Platas ir Roklandas“ išeikvojo šešis šimtus milijonų. Nuo tos sumos Aricijai pagal įstatymą priklausė penkiolika procentų. Jį gynė Boganas ir kompanija, buvę Patriko partneriai. Tik tiek.

— Neblogai. Tai, ką jums papasakosiu, galėsit palyginti su šiais dokumentais ir įrašais. Šią medžiagą turėsit labai gerai išstudijuoti.

— Juk žinot, man tai ne naujiena, — mėgino pajuokauti Sendis, bet ji nė nešyptelėjo.

— Aricija nuo pat pradžių rezgė aferą, — pamažu pradėjo pasakoti ji. Nebuvo kur skubėti. Palaukusi, kol Sendis suvoks, ką ji sako (tam prireikė šiek tiek laiko), kalbėjo toliau:

— Benis Aricija labai korumpuotas. Jis sumanė apgauti ir kompaniją, ir vyriausybę. Jam padėjo gabūs advokatai, su kuriais dirbo Patrikas, ir galingi Vašingtono šulai.

— Tikriausiai senatorius Nyjė, Bogano pirmos eilės pusbrolis.

— Taip, nuo pat pradžių. Kaip žinot, senatorius Nyjė Vašingtone labai įtakingas asmuo.

— Girdėjau.

— Aricija kruopščiai parengė dokumentus ir juos parodė Čarlzui Boganui. Patrikas partneriu buvo priimtas tik neseniai ir apie Ariciją nieko nežinojo. Aferoje dalyvavo visi, išskyrus Patriką. Patrikas pastebėjo, jog firmoje kažkas vyksta. Jis susidomėjo, ėmė stebėti ir netrukus sužinojo apie slaptas partnerių ir naujojo firmos kliento Aricijos užmačias. Patrikas buvo kantrus. Apsimetė nieko nepastebėjęs, bet visą laiką rinko įkalčius. Jų čia daug, — tai sakydama, ranka ji palietė dėžę.

— Pradėkim nuo pradžių, — paprašė Sendis. — Paaiškinkit, kodėl tai buvo afera.

— Aricija vadovavo Pasagulos laivų statyklai. Tai „Plato ir Roklando“ padalinys.

— Žinau.. Stambus miglotos praeities ir prastos reputacijos rangovas.

— Taip. Aricija pasinaudojo tuo, kad kompanija labai didelė. Ekspedicinių povandeninių laivų užsakymą vykdė Pasagulos laivų statykla, biudžetas jau buvo viršytas, bet Aricija sumanė dar labiau viską supainioti. Jis ėmė klastoti laivų statyklos ataskaitas apie atliktą darbą, nesamiems darbuotojams prirašinėjo tūkstančius darbo valandų, smarkiai padidino išlaidas už įsigytas medžiagas — išėjo, kad elektros lemputės kainavusios po šešiolika dolerių už vieną, puodelis — po trisdešimt. Sąrašą būtų galima tęsti be galo.

— Ar jis dėžėje?

— Tik stambesnių prekių: radarų sistemų, patrankų, ginklų, apie kokius nesu net girdėjusi. Elektros lemputės — tik menkniekis. Aricija toje kompanijoje dirbo seniai, taigi mokėjo veikti taip, kad liktų nesučiuptas. Prirašė daugybę dokumentų, bet nė vieno nepasirašė. Šį gynybos užsakymą vykdė šeši „Plato ir Roklando“ padaliniai, o pagrindinė kompanijos būstinė — tikras zoologijos sodas. Tuo Aricija ir pasinaudojo: prie kiekvienos fiktyvios sąskaitos, kurią siųsdavo jūrų karo laivynui, pridėdavo kurio nors iš kompanijos vadovų pasirašytą įgaliojimą. Sudarydamas medžiagų pirkimo subrangovines sutartis, Aricija pasiekdavo, kad jas tvirtintų vyresnybė. Tokią sistemą sukurti nebuvo sunku, ypač tokiam sumaniam žmogui kaip Aricija. Jis seniai troško atkeršyti kompanijai, todėl kruopščiai rinko duomenis apie ją ir vėliau juos atidavė advokatams.

— O Patrikas juos aptiko?

— Kai kuriuos.

Sendis pažvelgė į uždengtą dėžę.

— Ir nuo to laiko, kai jis pradingo, visa tai buvo kažkur paslėpta?

— Taip.

— Ar jis buvo grįžęs jų patikrinti?

— Ne.

— O jūs?

— Buvau atvykusi prieš porą metų pratęsti saugyklos nuomos sutarties, bet neturėjau laiko patikrinti, ar viskas vietoje. Bijojau, nervinausi, apskritai nenorėjau važiuoti. Maniau, kad šios medžiagos niekuomet neprireiks, nes Patrikas tikrai neįklius. Bet jis žinojo, kaip bus.

Sendžiui tuojau pat kilo daugybė su Aricija visai nesusijusių klausimų, tačiau šia proga jis ir vėl nepasinaudojo. Nurimk, pagalvojo, būk kantrus, ir galbūt galiausiai viską sužinosi.

— Taigi Aricijai pavyko. Tuomet jis susirado Čarlzą Boganą, kurio pusbrolis keliaklupsčiauja Vašingtone, o buvęs bosas — federalinis teisėjas.

— Ar Boganas žinojo, jog prirašinėjo būtent Aricija?

Atsistojusi ji išėmė iš dėžės elementais maitinamą magnetofoną ir keletą tvarkingai sunumeruotų kasečių. Perbraukusi per jas pieštuku rado reikiamą ir įdėjo ją į magnetofoną. Buvo akivaizdu, jog ji tą daro nebe pirmą kartą.

— Pasiklausykit, — pasiūlė ji. — 1991-ųjų balandžio vienuoliktoji. Pirmasis balsas yra Bogano, antrasis — Aricijos. Skambina Aricija. Boganas su juo kalbasi iš firmos pasitarimų salės antrame aukšte.

Palinkęs į priekį Sendis pasirėmė alkūnėmis ir ėmė klausytis.

BOGANAS: Šiandien skambino „Plato“ advokatas iš Niujorko, kažkoks Krasnyj.

ARICIJA: Žinau jį. Tipiškas Niujorko šiknius.

BOGANAS: Taip, nelabai draugiškas. Sakė, kad gali įrodyti, jog už tuos „RamTech“ firmoje pirktus „Stalkerio“ ekranus išrašei dvigubą sąskaitą. Pasakiau, kad tegu įrodo. Sakė, po savaitės įrodys.

ARICIJA: Nurimk, Čarli. Nieko jie neįrodys, nes niekur nepasirašinėjau.

BOGANAS: Bet viską žinojai?

ARICIJA: Aišku, kad žinojau. Juk aš viską ir užsukau. Tai viena iš mano puikiųjų idėjų. Jų bėda ta, Čarli, kad nieko negalės įrodyt. Nėra nei dokumentų, nei liudininkų.

Tyla. Li paaiškino:

— Tas pats pokalbis po dešimties minučių.

ARICIJA: Kaip sekasi senatoriui?

BOGANAS: Gerai. Vakar kalbėjosi su laivyno sekretoriumi.

ARICIJA: Na, ir?

BOGANAS: Viskas gerai. Jie seni draugai. Senatorius išreiškė stiprų troškimą „Platą ir Roklandą“ nubausti, bet taip, kad nenukentėtų ekspedicijos projektas. Sekretorius tam pritaria, žadėjo paspausti, kad bauda „Platui ir Roklandui“ būtų kaip reikiant.

ARICIJA: Gal galėtų paskubinti?

BOGANAS: O kam?

ARICIJA: Aš noriu tų prakeiktų pinigų, Čarli. Jie čia pat, užuodžiu.

Li spustelėjo mygtuką. Įrašas nutrūko. Išėmusi kasetę tvarkingai padėjo į vietą.

— Patrikas pradėjo įrašinėti jų pokalbius devyniasdešimt pirmųjų pradžioje. Vasario pabaigoje partneriai ketino išmesti jį iš firmos remdamiesi tuo, kad jis nesurenka pakankamai bylų.

— Ar toje dėžėje vien juostos?

— Jų yra apie šešiasdešimt. Patrikas jas visas kruopščiai sutvarkė, taigi per tris valandas spėsit visas išklausyti.

Sendis žvilgtelėjo į laikrodį.

— Turim daug darbo, — tarė ji.

28

Paului radijo nedavė, bet supratę, kad jis nori klausytis muzikos, atnešė seną magnetofoną ir dvi kasetes su Rio de Žaneiro filharmonijos orkestro įrašais: jis mėgo klasikinę muziką. Pritildęs garsą Paulas vartė senus laikraščius. Prašė knygų, bet dar negavo. Kol kas jį maitino gerai. Matyt, rūpinosi, kad jam nieko netrūktų. Pagrobėjai tikriausiai vykdė kažkieno užsakymą. Paulas žinojo, jog užsakovo niekuomet nepamatys. Kai jį paleis, vyrukai pradings, ir paduoti juos į teismą bus neįmanoma.

Slinko antroji diena. Eva pernelyg išmintinga, kad pakliūtų į spąstus. Kada nors viskas išaiškės. Jis palauks.

Kitą vakarą teisėjas vėl atnešė picos. Pirmosios vaišės jam taip patiko, kad paskambinęs Patrikui pasiūlė jas pakartoti. Patrikas nekantriai laukė savo svečio.

Ištraukęs iš nedidelio portfelio pluoštą vokų, teisėjas numetė juos ant advokato Lanigano darbo stalo.

— Sveikinimai nuo draugų, daugiausia nuo teismo šutvės. Sakiau jiems, kad tau nedraudžiama gauti laiškų.

— Nežinojau, kad turiu tiek daug draugų.

— Ir neturi. Čia nuo tų, kurie sėdi kabinetuose ir neturi ką veikti. Jie tik nori pasijusti įvykių dalyviais.

— Malonu girdėti.

Haskėjus prisitraukė kėdę arčiau Patriko lovos, kojas atrėmė į atidarytą naktinio stalelio stalčių. Suvalgęs porą gabalėlių picos Patrikas atrodė pasisotinęs.

— Netrukus bylos atsisakysiu, — lyg ir atsiprašydamas tarė Haskėjus.

— Žinau.

— Šįryt ilgai kalbėjausi su Traselu. Žinau, kad pernelyg juo nesižavi, tačiau jis geras teisėjas. Noriai imasi tavo bylos.

— Man labiau patiktų Lenksas.

— Taip, bet, deja, tu negali rinktis. Lenksą kamuoja aukštas kraujospūdis, todėl stambių bylų stengiamės jam neduoti. Kaip žinai, Traselas turi daugiau patirties negu mudu su Lenksu kartu sudėjus, ypač tokiose bylose, kur gresia mirties bausmė.

Išgirdęs paskutinius draugo žodžius, Patrikas vos pastebimai krūptelėjo, prisimerkė, liesi jo pečiai nusviro. Mirties bausmė. Jį apėmė baimė, kaip dažnai nutikdavo, kai ilgesnį laiką žvelgdavo į savo atvaizdą veidrodyje. Haskėjus stebėjo net menkiausią jo judesį.

Sakoma, kad žmogžudžiu gali tapti kiekvienas. Per dvylika teisėjavimo metų Haskėjui ne kartą teko bendrauti su žmogžudžiais, bet dabar mirties bausmė gresia Patrikui, geriausiam jo draugui.

— Kodėl išeini iš teismo? — paklausė Patrikas.

— Nusibodo. Jeigu neišeisiu dabar, tai ir vėliau nebeįstengsiu išeiti. Vaikai netrukus pradės mokytis koledže, reikės daugiau pinigų.

Akimirką patylėjęs Haskėjus paklausė:

— Iš kur žinai, kad išeinu? Juk niekur nesiskelbiau.

— Žmonės kalba.

— Kur, Brazilijoj?

— Turiu šnipą, Karlai.

— Čia?

— Ne. Ką tu. Argi taip rizikuočiau?

— Tai kas nors iš ten?

— Taip, pažįstamas advokatas.

— Ir jam viską papasakojai?

— Jai. Taip, jai papasakojau viską.

Suglaudęs abiejų rankų pirštų galiukus Haskėjus tarė:

— Tuomet viskas aišku.

— Galėčiau ją rekomenduoti ir tau, jei kartais sumanytum bėgti.

— Gerai, prisiminsiu, kai reikės. O kur ta advokatė dabar?

— Tikriausiai kažkur čia.

— Supratau. Pinigai tikriausiai pas ją.

Patrikas šyptelėjo. Pagaliau ledai pajudėjo.

— Karlai, kodėl tave taip domina tie pinigai?

— Mane domina viskas. Kaip sugebėjai juos nušvilpti? Kur jie? Kiek dar liko?

— O kuris gandas tau labiausiai patinka?

— Jų šimtai. Man labiausiai patinka kalbos, kad padvigubinęs sumą, pinigus paslėpei Šveicarijoj, o Brazilijoje tik laukei, kada bus galima pradėti juos leisti.

— Neblogai.

— Prisimeni tą kurmį spuoguotu veidu, Bobį Douką, kuris už skyrybų bylą ima devyniasdešimt devynis dolerius, niekindamas visus, kurie užsiprašo daugiau?

— Žinoma. Skelbiasi bažnyčios biuleteniuose.

— Tas pats. Vakar raštinėje gerdamas kavą visiems pasakojo iš patikimų šaltinių sužinojęs, jog pinigus iššvaistei narkotikams ir nepilnametėms prostitutėms, todėl ir gyvenai Brazilijoj kaip koks vargeta.

— Doukui tas būdinga.

Patrikas nutilo. Pakili nuotaika išsisklaidė. Haskėjus pasiryžo pasinaudoti proga:

— Tai kurgi tie pinigai?

— Karlai, negaliu sakyti.

— Kiek liko?

— Daug.

— Daugiau nei pavogei?

— Taip, daugiau negu buvo.

— Kaip tau pavyko?

Patrikas nuleido kojas kitapus lovos ir nuėjo prie durų. Jos buvo uždarytos. Jis pasirąžė, gurkštelėjo vandens, paskui atsisėdo ant lovos krašto ir pažvelgė į Karlą.

— Man pasisekė, — pasakė tyliai, bet Karlas įdėmiai klausėsi kiekvieno jo ištarto žodžio.

— Aš bėgau, Karlai. Būčiau bėgęs ir tuščiomis rankomis. Žinojau, kad firma laukia pinigų, taigi sumaniau pats juos pasiimti. Būčiau pabėgęs, net jeigu mano sumanymas ir nebūtų pavykęs. Nė dienos nebegalėjau su Trude gyventi. Darbo nekenčiau, firmoje vienaip ar kitaip man vis tiek būtų perpjovę gerklę. Boganas su kitais rezgė stambią aferą. Vienintelis apie ją žinojęs pašalinis buvau aš.

— Kokia dar afera?

— Aricijos skundas. Apie jį papasakosiu vėliau. Taigi neskubėdamas rengiausi pabėgti, man pasisekė, ir tik prieš porą savaičių sėkmė mane apleido. Visą laiką man neįtikėtinai sekėsi.

— Anąkart baigei savo laidotuvėmis.

— Taip. Grįžau į butą Orendž Byče. Porą dienų niekur nėjau, iš kasečių mokiausi portugalų kalbos. Tvarkiau firmos pokalbių įrašus. Reikėjo surūšiuoti galybę dokumentų. Darbo turėjau per akis. Naktį vaikščiodavau paplūdimiu, kad kuo greičiau ištirptų antsvoris. Beveik nieko nevalgiau.

— Apie kokius dokumentus tu kalbi?

— Apie Aricijos bylą. Plaukiojau burlaiviu. Mokėjau buriuoti, tačiau užsimaniau pasitobulinti. Burlaivis buvo pakankamai didelis, kad neišlipdamas į krantą jame galėčiau išbūti keturias dienas, todėl slapsčiausi ant vandens.

— Čia?

— Taip. Išmesdavau inkarą prie Šipailendo ir žvelgdavau į Biloksio pakrantę.

— Kam tau to reikėjo?

— Firmoje visur buvau prikaišiojęs mikrofonų, Karlai. Išskyrus Bogano kabinetą, jų buvo visur, kiekviename telefone, po kiekvienu stalu, o vienas — net pirmo aukšto vyrų tualete tarp Bogano ir Vitrano kabinetų. Iš mikrofonų signalai patekdavo į imtuvą, kurį įtaisiau palėpėje. Firma sena, įsikūrusi sename pastate, visokį nereikalingą šlamštą grūsdavo į palėpę, į kurią paprastai niekas nelandžiodavo. Ant stogo buvo iškelta sena, prie kamino pritvirtinta televizijos antena. Pro ją pravedžiau laidus, kuriais imtuvas perduodavo signalus į dvidešimt penkių centimetrų skersmens „lėkštelę“ burlaivyje. Technika, Karlai, aukščiausios klasės. Pirkau ją Romoje, juodojoje rinkoje. Brangi. Man tereikėdavo pro žiūronus susirasti tą kaminą ir nukreipti į jį „lėkštę“. Plaukiodamas burlaiviu girdėjau kiekvieną pastate ištartą žodį. Viską įrašinėjau, o įrašus tvarkydavau naktį. Žinojau, kur jie pietauja, kaip jaučiasi jų žmonos. Viską.

— Neįtikėtina.

— Būtum girdėjęs jų kalbas po mano laidotuvių. Kaip jie gedulingai dėkodavo pareiškusiems užuojautą bet vos padėję ragelį imdavo šaipytis iš mano mirties. Buvo bjauru klausytis. Apie tai, kad išmeta iš firmos, man turėjo pranešti Boganas. Kitą dieną po laidotuvių abu su Havaraku pasitarimų salėje gėrė viskį ir džiūgavo, kaip laiku susiprotėjau iškeliauti į aną pasaulį.

— Turi įrašus?

— Žinoma. Įrašiau Trudės pokalbį su Dougu Vitranu, kai jiedu prieš pat laidotuves mano kabinete aptiko dviejų milijonų vertės draudimą. Linksma klausytis. Trudė iškart paklausė, kada gaus pinigus.

— Kada duosi pasiklausyti?

— Nežinau. Greit. Turiu šimtus įrašų. Keletą savaičių juos tvarkiau po dvylika valandų per dieną. Įsivaizduoji, kiek pokalbių reikėjo perklausyti?

— Ar jie ką nors įtarė?

— Vargu. Kartą Replis užsiminė Vitranui, kad keistai sutampa kai kurių įvykių laikas: apsidraudžiau, o po aštuonių mėnesių manęs nebeliko. Jiedu dar aptarė keistą mano elgesį, bet daugiau nieko. Džiaugėsi manimi atsikratę.

— į Trudės telefonus taip pat prikaišiojai mikrofonų?

— Ketinau, bet paskui apsigalvojau. Ji lengvai nuspėjama. Iš jos pokalbių nebūčiau turėjęs jokios naudos.

— O iš Aricijos turėjai.

— Žinoma. Sekiau kiekvieną jo žingsnį. Sužinojau, kad pinigus perves į užsienį. Žinojau kada, į kurį banką.

— Bet kaip tu juos pavogei?

— Man ir vėl labai pasisekė. Su šulais kalbėdavosi Boganas, bet bankininkams skambinėjo Vitranas. Majamyje apsirūpinau visais dokumentais, pagal kuriuos tapau Dougu Vitranu. Turėjau jo socialinio draudimo numerį ir visa, kas svarbiausia. To vyruko iš Majamio kompiuteryje yra visa veidų galerija, pakanka tik bakstelėti pirštu, kurio tau reikia, ir štai tau vairuotojo pažymėjimas. Išsirinkau fizionomiją, kuri būtų truputį panaši į mano, o truputį — į Vitrano. Iš Majamio nuskridau į Nasau, o ten buvo jau kebliau. Susiradau Jungtinio Velso banko skyrių, prisistačiau. Su Grehamu Danlepu Vitranas bendraudavo tik telefonu. Pateikiau jam suklastotus dokumentus ir partnerių rezoliuciją, kuri buvo taip pat suklastota ir atspausdinta, žinoma, ant firmos blanko. Pagal ją firma mane įgaliojo vos gautus į sąskaitą pinigus pervesti į kitą banką. Danlepas nesitikėjo Vitrano vizito, todėl nustebo ir jautėsi net pamalonintas, jog firmos atstovas dėl paprasto reikalo sukorė tokį kelią. Pavaišino kava, nusiuntė sekretorę atnešti pyragaičių. Jais kaip tik ir vaišinausi laukdamas pinigų jo kabinete.

— Ir jis nesusiprato paskambinti į firmą?

— Ne. Žinai, Karlai, kiekvieną akimirką buvau pasirengęs sprukti. Jeigu Danlepas ką nors įtars, galvojau, žiebsiu jam į marmūzę ir pasigavęs taksi strimgalviais dumsiu į oro uostą. Turėjau tris bilietus skirtingiems reisams.

— Kur būtum skridęs?

— Na, nepamiršk, kad vis dėlto buvau laikomas žuvusiu. Tikriausiai į Braziliją. Būčiau susiradęs darbo kokiame nors bare ir visą likusį gyvenimą gyvenčiau paplūdimyje. Kai dabar pagalvoju, be tų pinigų man būtų buvę kur kas geriau. Dėl jų čia ir atsidūriau. Šiaip ar taip, Danlepo klausimai pavojingi nebuvo. Kai tik pervedimą patvirtino, pinigus liepiau pervesti į Maltą.

— Visus?

— Beveik. Supratęs, kad iš banko iškeliauja visa suma, Danlepas sutriko. Netekau žado. Jis užsiminė apie administracinį mokestį už paslaugą. Paklausiau, kiek jis nori. Tas smulkus niekšelis paprašė penkiasdešimties tūkstančių, ir aš sutikau. Sąskaitoje likę penkiasdešimt tūkstančių vėliau buvo pervesti Danlepui. Tas bankas yra Nasau centre...

— Buvo Nasau centre. Po pusės metų jį uždarė.

— Girdėjau. Apgailestauju. Kai pajutau po kojomis gatvės grindinį, norėjosi šokinėti it bepročiui. Iš džiaugsmo būčiau garsiai rėkdamas šuoliais lėkęs miesto gatvėmis, bet susitvardžiau. Įšokau į laisvą taksi, paprašiau vairuotojo paskubėti, nes vėluoju į lėktuvą, ir nuvažiavau. Po valandos buvo reisas į Atlantą, po pusantros — į Majamį, o į La Gardiją jau vyko įsodinimas Išskridau į Niujorką.

— Su devyniasdešimčia milijonų žalių?

— Be penkiasdešimties tūkstančių, kuriuos palikau Danlepui. Tai buvo ilgiausia kelionė per visą mano gyvenimą, Karlai. Išmaukiau tris martinio, bet vis tiek nervinausi. Vos užsimerkdavau, vaidendavosi, kad prie išlaipinimo jau laukia ginkluoti muitininkai. Man ėmė atrodyti, kad Danlepas kažką įtarė, paskambino į firmą ir kažkaip mane susekė. Dar niekuomet taip nenorėjau kuo greičiau ištrūkti iš lėktuvo. Lėktuvas nusileido, jį nutempė prie terminalo. Išėjau. Laukiamojoje salėje blykstelėjo fotoaparatas. Viskas, pamaniau, sučiupo. Bet ten buvo tik kažkoks vaikėzas su „Kodaku“. Bėgte nubėgau į vyrų tualetą ir pralindėjau ten apie dvidešimt minučių, prie kojų numetęs drobinį krepšį su visa savo manta.

— O devyniasdešimt milijonų?

— A, tiesa.

— Kaip pinigai pakliuvo į Panamą?

— Iš kur žinai, kad į Panamą?

— Aš juk teisėjas, Patrikai. Policininkai nuo manęs nieko neslepia. O ir miestas ne toks jau didelis.

— Tokį nurodymą daviau bankui Nasau. Iš Maltos pinigai turėjo būti nedelsiant pervesti į Panamą.

— Kada tu viso to išmokai?

— Teko šiek tiek paplušėti. Visus metus tobulinausi. Sakyk, Karlai, kada išgirdai, kad pinigai dingo?

Karlas nusikvatojo net atsilošdamas. Sunėręs rankas už galvos atsakė:

— Tavo draugužiai firmoje nemoka tvarkytis tyliai.

— Nejaugi?

— Kad jie greit praturtės, žinojo visas miestas. Savo reikaliukus jie tvarkė slapta, bet pinigus švaistė kaip išprotėję. Havarakas nusipirko patį didžiausią ir juodžiausią „Mersedesą“, kokį tik įmanoma gauti. Vitranui architektas projektavo tūkstančio kvadratinių metrų ploto namą. Replis pasirašė aštuoniasdešimties pėdų jachtos pirkimo sutartį: sakė išeinąs į pensiją. Girdėjau kalbas net apie lėktuvo pirkimą. Sunku nuslėpti trisdešimt milijonų, bet jie ir neslėpė. Smagu prieš kitus pasipuikuoti.

— Tikri advokatai.

— Tuomet buvo ketvirtadienis, ar ne?

— Teisingai. Kovo dvidešimt šešta.

— Kitą dieną, kai rengiausi civilinės bylos klausymui, vienas iš advokatų telefonu sužinojo, jog Bogano, Replio, Vitrano, Havarako ir Lanigano firmos byloje iškilo problemų. Dingo pinigai. Visi. Užsienyje juos kažkas pavogė.

— Ar kalbėjo apie mane?

— Iš pradžių ne, bet netrukus žmonės ėmė kalbėti, jog banko apsaugos kamera užfiksuotas asmuo šiek tiek primena tave. Jie tuoj viską sudėliojo į savo vietas, mieste pasklido kalbos.

— Tikėjai?

— Iš pradžių buvau pernelyg apstulbęs, kad kuo nors patikėčiau. Visi jautėmės apstulbę. Palaidojom, išlydėjom amžino poilsio, meldėmės už tavo sielą. Tuo patikėti buvo neįmanoma. Laikui bėgant šokas praėjo, ėmėm šį tą suprasti. Naujas testamentas, gyvybės draudimas, kūno kremavimas — mums kilo įtarimų. Paskui dar tos „blakės“ advokatų firmoje. Ėmė visur šmirinėti FTB agentai. Po savaitės niekas jau neabejojo, kad tai tavo darbas.

— Žavėjaisi juo?

— Neprisimenu, kad būčiau žavėjęsis. Nustebau. Jaučiausi priblokštas. Vis dėlto kažkas juk žuvo. Ta mįslė neduoda man ramybės iki šiol.

— Ir nė kiek manimi nesižavėjai?

— Nepamenu, Patrikai, kad būčiau žavėjęsis. Ne, kad pavogtum pinigus, žuvo nekaltas žmogus. Be to, palikai žmoną su vaiku.

— Žmona ne viena, o vaikas ne mano.

— Tuomet to nežinojau. Niekas to nežinojo. Ne, nemanau, kad tavimi kas nors galėjo žavėtis.

— O kaip mano draugužiai iš firmos?

— Ilgą laiką jų niekur nesimatė. Aricija padavė juos į teismą. Prasidėjo bylinėjimasis. Jie daug iššvaistė, todėl bankrutavo. Skyrybos, girtavimas — buvo siaubinga. Jie nusmuko tiesiog akyse.

Patrikas įsirangę į lovą ir piktai nusišypsojo. Atsistojęs Haskėjus priėjo prie lango.

— Ilgai buvai Niujorke? — paklausė jis žiūrėdamas pro žaliuzių tarpelį.

— Apie savaitę. Nenorėjau, kad pinigai liktų Valstijose, todėl peradresavau juos į Torontą. Panamoje jie buvo Ontarijo banko skyriuje, todėl pervesti juos į Kanadą buvo paprasta.

— Daug išleidai?

— Nedaug. Pagal dokumentus buvau iš Vankuverio persikėlęs kanadietis. Turėdamas pinigų galėjau nusipirkti nedidelį butą ir naudotis kredito kortelėmis. Susiradęs mokytoją, šešias dienas per savaitę mokiausi portugalų kalbos. Keletą kartų lankiausi Europoje, kad pasas neatrodytų toks naujas ir įsitikinčiau, jog jis niekam nekelia įtarimo. Viskas klojosi kuo puikiausiai. Po trijų mėnesių pardaviau butą ir išvažiavau į Lisaboną, kur porą mėnesių tobulinau kalbos įgūdžius, o 1992-ųjų rugpjūčio penktą išskridau į San Paulą.

— Tai tavo nepriklausomybės diena.

— Visiškos laisvės, Karlai. Nusileidau ten su dviem nedideliais krepšiais, sėdau į taksi ir netrukus ištirpau tarp dvidešimties milijonų miesto gyventojų. Buvo tamsu, lijo, per transporto kamštį į priekį beveik nejudėjom. Sėdėjau ant galinės sėdynės ir mąsčiau,

kad nė vienas žmogus pasaulyje nežino, kur aš. Ir niekas niekuomet manęs nesuras. Vos neverkiau, Karlai. Tai buvo tikros, beribės laisvės pojūtis. Žvelgiau į šaligatviais skubančių žmonių veidus ir galvojau, kad dabar aš esu vienas iš jų, brazilas, vardu Darnias, ir visuomet juo liksiu.

29

Sendį pažadino pro žaliuzių tarpelius prasiskverbę saulės spinduliai. Jis temiegojo tris valandas ant čiužinio kažkur virš valgomojo, toli nuo jos. Buvo pusė septynių. Jiedu septynias valandas peržiūrinėjo dokumentus ir klausėsi Patriko slapčia padarytų telefono pokalbių Įrašų. Labos nakties vienas kitam palinkėjo tik trečią nakties.

Nusiprausęs po dušu apsirengė ir nulipo į virtuvę, kur Li jau laukė su maloniai kvepiančia kava, tačiau atrodė keistai sunerimusi. Kol ji paskrudino kvietinės duonos su džemu, Sendis peržvelgė laikraščius. Jis ketino grįžęs visą tą Aricijos painiavą dar kartą peržiūrėti vienas.

— Ar yra žinių apie jūsų tėvą? — paklausė jis. Iš ryto balsas buvo prikimęs, kalbėti nesinorėjo.

— Ne, bet iš čia skambinti negaliu. Vėliau paskambinsiu iš parduotuvės.

— Melsiuos už jį.

— Ačiū.

Sukrovę visą Aricijos bylą į Sendžio automobilio bagažinę, jiedu atsisveikino. Ji pažadėjo jam paskambinti. Neketino greitai išvažiuoti. Jų kliento reikalai dabar ne tik svarbūs, bet ir skubūs.

Rytas buvo vėsus. Spalį net ir pietų pakrantėje jaučiasi ruduo. Užsivilkusi striukę su gobtuvu, ji išėjo į paplūdimį basa, vieną ranką įsikišusi į kišenę, kitoje laikydama puodelį su kava. Ji turėjo dangstyti akis saulės akiniais, ir tai ją erzino. Paplūdimyje tuščia. Nuo ko čia slapstytis?

Kaip visi karijokai, didesnę savo gyvenimo dalį ji praleido prie vandens. Vaikystė prabėgo dabartiniame tėvo bute Ipanemoje — prašmatniausiame Rio de Žaneiro rajone, kur vaikai dienų dienas bėgioja po paplūdimį.

Jai buvo neįprasta vaikštinėti po tuščią pajūrį, kai aplink nesigirdi linksmo saulėje besideginančių ir pramogaujančių žmonių klegesio. Tėvas vienas pirmųjų stojo į kovą prieš besaikį statybų Ipanemoje plėtojimą. Jam nepatiko, kad taip sparčiai daugėja gyventojų, nekentė paskubomis renčiamų naujų pastatų ir ragino kaimynus su tuo nesitaikstyti. Tokia jo veikla neatitiko karijokams būdingo požiūrio „Gyvenk pats ir leisk gyventi kitam“, bet ilgainiui žmonės su ja apsiprato ir jo ryžtu netgi žavėjosi. Eva kaip advokatė taip pat dalyvavo judėjime dėl Ipanemos ir Leblono kraštovaizdžio išsaugojimo.

Saulė pasislėpė už debesų, pakilo vėjas. Lydima virš galvos klykaujančių žuvėdrų, ji grįžo į vilą. Uždariusi langus ir užrakinusi visas duris, nuvažiavo į parduotuvę už poros mylių. Ten ketino nusipirkti šampūno, vaisių ir paskambinti tėvui.

Tą vyrą ji pastebėjo ne iš karto, o kai pamatė, pasijuto taip, lyg jis būtų netoliese sukiojęsis visą amžinybę. Ji rinkosi balzamą plaukams, kai staiga už savęs išgirdo kažką šniurkštelint. Atsigręžusi pamatė į save įsmeigtą žvilgsnį. Tai buvo trisdešimties ar keturiasdešimties metų nesiskutęs baltasis, bet atidžiau į jį įsižiūrėti nebuvo laiko.

Jis spoksojo į ją paklaikusiu, įdegusiame veide švytinčiu žaliu žvilgsniu. Išsirinkusi balzamą ji ramiai nuėjo. Gal tai tik koks vietinis ar vargšas iškrypėlis, slankiojantis po parduotuvę ir gąsdinantis dailias poilsiautojas? Gal jį čia visi pažįsta ir leidžia jam slampinėti, nes žino, kad nenuskriaustų nė musės.

Netrukus jį vėl pamatė prie užkandinės. Jis mėgino prisidengti veidą picos gabalu, tačiau metaliniu žvilgsniu sekė kiekvieną jos judesį. Kodėl jis slapstosi, kodėl dangsto savo veidą? Ji pastebėjo, kad jis su šortais ir sandalais.

Ji siaubingai išsigando, ėmė linkti keliai. Pirmoji mintis buvo bėgti, bet susivaldė, paėmė parduotuvės krepšį. Pastebėjusi, kad ją seka, ji turėjo gerai į tą tipą įsižiūrėti. Kas žino, kada vėl jį pamatys? Pastoviniavusi prie daržovių nuėjo į sūrių skyrių ir ilgai jo nematė. Paskui pastebėjo stovintį nugara į ją ir rankoje laikantį galoną pieno.

Dar po kelių minučių pro stiklines duris pamatė, kaip pakreipęs galvą į šoną jis tuščiomis rankomis eina per automobilių stovėjimo aikštelę ir kalbasi mobiliuoju telefonu. O kur pienas? Galėjo išeiti pro kiemo duris, tačiau jos automobilis stovėjo priešais parduotuvę. Kiek įstengdama ramiau susimokėjo už pirkinius, bet imant grąžą pirštai virpėjo.

Aikštelėje — apie trisdešimt automobilių, visų neapžiūrėsi. Kažkuriame iš jų tūno jis. Reikia išvažiuoti nepastebėtai. Įšokusi į automobilį pasuko link vilos, bet žinojo, kad ten nebegrįš. Už kilometro staiga apsigręžė ir už trijų automobilių pastebėjo seklį „Tojotoje“. Jis akimirksniu nusuko žalią žvilgsnį į šalį. Keista, pagalvojo ji, kad jis be tamsių akinių.

Dabar jai viskas atrodė keista. Ji pasijuto tarsi visiškai nepažįstama moteris svetimoje šalyje, su suklastotu pasu lekianti greitkeliu į nežinią. Viskas atrodė taip baugu ir nesuprantama, kad jeigu Patrikas dabar būtų buvęs šalia, Eva būtų jį aprėkusi arba užsvaidžiusi akmenimis. Taip jiedu nesitarė. Medžioja Patriką, bet ji juk nepadarė jiems nieko blogo. O juo labiau — Paulas.

Ji vairavo kaip visi brazilai: viena koja spaudė greičio pedalą, kitą laikė ant stabdžių. Eismas palei paplūdimį buvo toks, kad įgimti jos vairavimo įgūdžiai būtų labai pravertę, tačiau ji privalėjo tvardytis. Patrikas nuolatos kartodavo: jeigu teks bėgti — nepasiduok panikai. Mąstyk, stebėk ir kurk planą.

Ji laikėsi eismo greitkelyje taisyklių, bet visą laiką stebėjo, kas važiuoja jai iš paskos.

Patrikas mokė: „Visuomet žinok, kur esi“. Kelių schemą ji buvo išstudijavusi gerai. Pasukusi į šiaurę sustojo prie degalinės patikrinti, ar niekas jos neseka. Žaliaakio nebesimatė, bet tai buvo menka paguoda. Jis suprato, kad ji jį pastebėjo. Kažkam paskambino, ir dabar ją seka kiti.

Netrukus ji jau sėdėjo Pensakolos oro uoste ir laukė reiso į Majamį. Lėktuvas turėjo pakilti po valandos ir dvidešimties minučių. Jai nesvarbu, kur skristi. Artimiausias reisas — į Majamį. Pražūtingas reisas, kaip paaiškės vėliau.

Ji laukė kavinėje užsidengusi veidą žurnalu, bet akimis sekė kiekvieną krustelėjimą aplinkui. Pastebėjo apsaugos darbuotojo žvilgsnį, bet ji, matyt, jam patiko. Oro uostas buvo beveik tuščias.

Atrodė, kad lėktuvas į Majamį skrenda visą amžinybę. Aštuoniolika vietų iš dvidešimt keturių buvo laisvos. Penki lėktuvo keleiviai neatrodė įtartini. Ji buvo net užsnūdusi.

Gurkšnodama brangų vandenį ir stebėdama aplinkinius žmones, Majamio laukiamojoje salėje ji slapstėsi apie valandą. „Varig“ oro linijų kasoje nusipirko bilietą į San Paulą. Nežinojo, kodėl. Ji juk gyvena ne San Paule, bet vis bus arčiau namų. Galbūt keletui dienų ji apsistos kuriame nors iš prabangių to miesto viešbučių. Šiaip ar taip, vis arčiau tėvo. Iš čia gali skristi, kur tik nori. Kodėl gi neapsilankius gimtinėje?

Muitinėms, imigracijos tarnyboms ir oro uostams FTB, kaip visuomet tokiais atvejais, išsiuntinėjo įspėjimą: jauna trisdešimt vienerių metų moteris, pasas išduotas Brazilijoje, tikroji pavardė Eva Miranda, bet tikriausiai keliauja svetima pavarde. Žinant, kas jos tėvas, nesunku nustatyti ir tikrąją pavardę. Eidama pro pasų kontrolės punktą Tarptautiniame Majamio oro uoste, Li Pires nė nenutuokė, kas jos laukia. Jai rūpėjo tik viena: ar niekas jos neseka.

Pastarąsias dvi savaites Li Pires pavarde išduotas pasas tarnavo patikimai.

Muitinės tarnautojas, kuris dabar tikrino jos pasą, prieš valandą gerdamas kavą skaitė aplinkraštį apie ieškomą jauną moterį. Jis spustelėjo aliarmo mygtuką. Li nekantraudama laukė, tik staiga suvokė, jog vyksta kažkas negero. Pro kitus punktus keleiviai ėjo beveik nesustodami: kyšteli pasą, pareigūnas linkteli ir praleidžia. Iš kažkur išdygo inspektorius tamsiai mėlynu švarku, abu pasikuždėjo, o paskui mandagiu, bet įsakmiu tonu tarė jai:

— Ponia Pires, prašyčiau užeiti štai ten.

Jis parodė į eilę durų plačiame koridoriuje.

— Kas nors negerai? — paklausė ji.

— Nieko ypatingo. Tik pora klausimų.

Jis laukė. Laukė ir uniformuotas sargybinis su ginklu prie juosmens. Inspektorius laikė jos pasą. Sužiuro eilėje stovėję keleiviai.

— Kokių klausimų? — griežtai paklausė ji, lydima inspektoriaus ir sargybinio link antrųjų durų.

— Tik pora klausimų, — pakartojo atidarydamas duris į kvadratinį kambarį be langų. Sulaikytųjų patalpa. Ant atlapo pastebėjo vardą: Rivera. Neatrodė, kad būtų ispanas.

— Grąžinkit mano pasą, — pareikalavo ji, vos tik durys užsidarė ir jiedu liko vieni.

— Truputėlį palaukit, ponia Pires. Turiu jums keletą klausimų.

— Aš neprivalau į juos atsakyti.

— Nesijaudinkit. Prašau sėstis. Gal norėtumėt kavos ar vandens?

— Ne.

— Ar tai jūsų adresas Rio de Žaneire?

— Žinomą kad mano.

— Iš kur atvykote?

— Iš Pensakolos.

— Kokiu reisu?

— Jungiamuoju 855.

— Kur skrendate?

— į San Paulą.

— Pas ką?

— Tai asmeninis reikalas.

— Dirbti ar atostogauti?

— Ar tai svarbu?

— Svarbu. Pagal pasą jūsų gyvenamoji vieta Rio de Žaneire. Kur apsistosite San Paule?

— Viešbutyje.

— Kuriame?

Ji padvejojo stengdamasi prisiminti viešbučio pavadinimą ir toji akimirka buvo pražūtinga.

— E-e, „lnterkontinentalio“, — galiausiai atsakė kiek sutrikusi.

Inspektorius užsirašė ir klausinėjo toliau:

— Kambarys tikriausiai užsakytas Li Pires pavarde?

— Žinoma, — atsakė ji, tačiau pakaktų paskambinti į viešbutį, ir melas tuoj pat išaiškėtų.

— Kur jūsų bagažas?

Dar viena spraga, tik dar gilesnė. Sutrikusi žvilgtelėjo į šalį ir tarė:

— Neturiu.

Kažkas pasibeldė. Pravėręs duris Rivera paėmė popieriaus lapą ir nematomam bendradarbiui kažką pakuždėjo. Li mėgino susitvardyti. Durys užsidarė, ir Rivera perskaitė, kas tame lape buvo parašyta:

— Mūsų duomenimis, prieš aštuonias dienas atskridote į Majamį iš Londono, į kurį atvykote iš Ciūricho. Aštuonios dienos be bagažo. Gana keista, ar ne?

— Ar tai nusikaltimas? — paklausė ji.

— Ne, tačiau naudotis suklastotu pasu — nusikaltimas. Bent jau čia, Jungtinėse Valstijose.

Ji pažvelgė į ant stalo gulintį pasą, puikiai žinodama, kad jis suklastotas, tačiau pasipiktinusi atkirto:

— Jis tikras.

— Ar pavardė Eva Miranda jums girdėta? — paklausė Rivera.

Li širdis liovėsi plakusi, veidas apniuko, ir ji suprato, jog trauktis nebėra kur. Štai dar viena pakliuvo į spąstus, pamanė Rivera.

— Privalau paskambinti FTB, — tarė jis. — Jums teks šiek tiek užtrukti.

— Ar aš suimta? — paklausė ji.

— Dar ne.

— Aš advokatė, aš...

— Žinom. Turim teisę jus sulaikyti apklausai. Mūsų tarnyba žemutiniame aukšte. Eime.

Ją išvedė. Ėjo spausdama prie savęs rankinuką ir vis dar su tamsiais akiniais.

Ilgas stalas buvo užverstas popieriais, dokumentų aplankais, iš bloknotų išplėšytais suglamžytais popieriais, servetėlėmis ir tuščiais vienkartiniais puodeliais, mėtėsi prakąstų sumuštinių likučiai. Pietauta prieš penkias valandas, tačiau nė vienas iš advokatų apie vakarienę negalvojo. Laikas liko anapus sienų, o čia jis neegzistavo.

Abu buvo basi. Patrikas vilkėjo sportiniais marškinėliais ir šortais, Sendis — sulamdytu drobiniu kostiumu, be kojinių, taip kaip išvažiavo iš vilos.

Kampe mėtėsi tuščia kartoninė dėžė, o visas jos turinys buvo išdėliotas ant stalo.

Pasigirdus beldimui durys jau vėrėsi. Nelaukęs kvietimo įėjo agentas Džošua Kateris, bet prie durų sustojo.

— Mes kalbamės, — Kateriui tiesiai į veidą pareiškė Sendis: negalima leisti, kad kas nors pamatytų ant stalo išdėliotus dokumentus. Priėjo ir Patrikas, kad padėtų Sendžiui užstoti kambario vaizdą.

— Galėtumėt prieš įeidamas pasibelsti, — piktai riktelėjo.

— Atsiprašau, — ramiai atsakė Kateris. — Aš tik minutėlei. Manau, kad jums bus įdomu sužinoti, jog Majamio oro uoste sulaikėme Evą Mirandą. Su suklastotu pasu norėjo prasmukti į Braziliją.

Netekęs žado Patrikas sustingo.

— Eva? — paklausė Sendis.

— Taip, arba Li Pires pagal suklastotą pasą, — atsakė Kateris Sendžiui, bet žiūrėjo į Patriką.

— Kur ji? — apstulbęs paklausė Patrikas.

— Majamio kalėjime.

Patrikas nusisuko ir nuėjo prie stalo. Visi kalėjimai baisūs, tačiau žodžiai „Majamio kalėjime“ nuskambėjo siaubingai.

— Ar turit telefono numerį, kuriuo galėtume jai paskambinti? — paklausė Sendis.

— Ne.

— Ji turi teisę pasinaudoti telefonu.

— Darom, ką galim.

— Gaukit telefono numerį, gerai?

— Žiūrėsim, — Kateris vis dar stebėjo Patriką, o Sendžio tarytum nematė. — Ji labai skubėjo. Nei bagažo, nei rankinės. Norėjo tave palikusi pabėgti į Braziliją.

— Nutilk, — riktelėjo Patrikas.

— Išeikit, — paprašė Sendis.

— Pamaniau, kad jums reikėtų tą žinoti, — šyptelėjo Kateris ir išėjo.

Atsisėdęs Patrikas ėmė lengvai masažuoti smilkinius. Galvą skaudėjo ir prieš tai, bet po Katerio apsilankymo skausmas ją skėlė pusiau. Jiedu su Eva buvo apgalvoję tris variantus, kaip elgtis, jeigu jį pagaus. Pirmasis ir pagal jų planą vienintelis — ji lieka šešėlyje, padeda Sendžiui ir keliauja kada tik panorėjusi. Baisiausias — antrasis variantas, jeigu ją pagautų Stefanas su Aricija. Trečias variantas — ji pakliūva į FTB rankas; tai ne taip baisu kaip antruoju atveju, iškiltų labai didelių problemų, tačiau ji būtų saugi.

Apie ketvirtąjį variantą, — kad ji grįžtų į Braziliją be jo, — jiedu nesikalbėjo. Patrikas netikėjo, jog Eva galėtų jį palikti.

Sendis tyliai surinko dokumentus ir sutvarkė stalą.

— Kada atsisveikinot? — paklausė Patrikas.

— Apie aštuntą. Viskas buvo gerai. Juk pasakojau.

— Apie Majamį ar Braziliją neužsiminė?

— Ne. Nieko nesakė. Man susidarė įspūdis, jog ji ketino kurį laiką pabūti viloje. Sakė išsinuomojusi ją mėnesiui.

— Vadinasi, ji kažko išsigando. Kitaip nebūtų bėgusi.

— Nežinau.

— Sendi, rask advokatą Majamyje. Paskubėk.

— Pažįstu porą.

— Ji mirtinai išsigandusi.

30

Po šešių, Havarakas tikriausiai kazino lošia „akį“ ir, gurkšnodamas nemokamai pilstomą viskį, dairosi į moteris. Apie jo skolas ir pomėgį lošti sklido įvairiausių gandų. Replis, žinoma, užsidaręs savo palėpėje, ten, kur jam ir vieta. Sekretorės ir asistentai seniai išėjo. Užrakinęs laukujės duris Dougas Vitranas nuėjo į didžiausią ir gražiausią firmos kabinetą, kuriame už stalo pasiraitojęs rankoves jo laukė Čarlis Boganas.

Patrikas įsigudrino prikaišioti „blakių“ visur, išskyrus vyresniojo partnerio kabinetą. Tą Boganas ypač pabrėždavo, kai dingus pinigams tarp partnerių įsiplieksdavo įnirtingi ginčai. Kur nors kad ir trumpam išeidamas, savo kabinetą jis visuomet užrakindavo. Partneriams jis priekaištavo, jog buvę pernelyg neatsargūs, ypač Vitranas, kuris Grehamui Danlepui skambindavo iš savo kabineto. Per jį Patrikas ir sužinojo, kur bus pervedami pinigai. Kartais jie susiginčydavo vos ne iki muštynių.

Tačiau net ir Boganas negalėjo pasigirti įtaręs, kad jo firmą gali kas nors šnipinėti. Jei toks apdairus, tai kodėl neįspėjo partnerių? Jam paprasčiausiai pasisekė, nes buvo atsargaus būdo. Bogano kabinete vykdavo svarbūs pasitarimai. Spustelėjai sklendę, ir niekas nebeįeis. Raktą turėjo tik Boganas. Be jo į kabinetą negalėdavo patekti net sargas.

Uždaręs duris Vitranas griuvo į odinę kėdę kitoje stalo pusėje.

— Šįryt kalbėjausi su senatorium, — tarė Boganas. — Buvau pas jį.

Bogano motina buvo senatoriaus tėvo sesuo. Senatorius dešimčia metų vyresnis už Boganą.

— Ar gerai nusiteikęs?

— Nesakyčiau. Klausinėjo apie Laniganą. Papasakojau, ką žinau. Pinigų vis dar nė kvapo. Jam neramu dėl to, ką gali žinoti Laniganas. Visą laiką turiu jam kartoti, jog skambindavau iš savo kabineto, pas mane mikrofonų nebuvo, taigi jam nėra ko bijoti.

— Bet jis vis tiek bijo?

— Žinoma, kad bijo. Vis klausinėją ar yra dokumentų, iš kurių matytųsi, kad jis susijęs su Aricija. Šimtus kartų jam aiškinu, kad nėra.

— Juk jų ir nėra.

— Nėra. Senatoriaus pavardės nėra niekur. Tarp mūsų buvo tik žodinis susitarimas. Dažniausiai kalbėdavomės žaisdami golfą. Tūkstantį kartų jam tą sakiau, bet atsiradus Patrikui jis labai nervinasi.

— Apie tą kambariuką nieko jam nesakei?

— Ne.

Įrėmę žvilgsnius į dulkėtą Bogano stalą abu susimąstė. 1992-ųjų sausį, praėjus mėnesiui nuo tos dienos, kai Teisingumo departamentas patvirtino susitarimą Aricijos byloje, ir likus maždaug dviem mėnesiams iki pinigų mokėjimo, iš anksto nepranešęs į firmą užėjo Aricija. Jo nuotaika buvo bjauri. Patrikas vis dar sukiojosi kažkur netoliese, nors nuo jo laidotuvių jau buvo praėjusios trys savaitės. Firma remontavosi patalpas, todėl Boganas negalėjo priimti Aricijos savo kabinete. Ten darbavosi dažytojai, visi baldai buvo apdangstyti. Karingai nusiteikusį Ariciją jis pakvietė į ankštą, po laiptais įrengtą kambarėlį priešais savo kabinetą. Patalpa buvo be langų, nuožulniomis lubomis, joje tilpo tik nedidelis kvadratinis stalas ir keturios kėdės.

Atėjus Vitranui (jis buvo antras pagal rangą) pokalbis prasidėjo. Ilgai neužtruko. Aricijai nedavė ramybės mintis, jog advokatai gaus net trisdešimt milijonų. Pajutęs pinigų kvapą jis ėmė šykštauti: esą trisdešimt milijonų už juridines paslaugas yra per brangu. Boganas su Vitranu tvirtai laikėsi savo. Jie susiginčijo. Advokatai pasiūlė dar kartą perskaityti juridinių paslaugų sutartį, bet Aricijai ji buvo nė motais.

Ginčo įkarštyje Aricija paklausė, kiek iš tų trisdešimties milijonų gaus senatorius. Boganas atkirto, jog tai ne jo reikalas. Aricija pareiškė, kad tai jo reikalas, nes pinigai yra jo, ir ėmė koneveikti senatorių kartu su visais politikais. Iš jo kalbos buvo aišku, kad Vašingtone senatorius stengėsi paveikti Karo laivyną, Pentagoną ir Teisingumo departamentą. Aricija vis klausinėjo, kiek gaus senatorius.

Boganas išsisukinėjo, pasakė tik tiek, kad senatoriumi bus pasirūpinta. Priminė Aricijai, kad į firmą jis kreipėsi būtent dėl politinių jos ryšių, ir pridūrė, kad šešiasdešimt milijonų kišenėje — ne toks jau prastas laimikis, ypač kai jo skundas fiktyvus.

Per daug buvo pasakyta.

Aricija siūlė jiems dešimt milijonų. Boganas su Vitranu net į kalbas nesileido. Aricija šoko iš kabineto ir, kas žingsnį keikdamasis, išdūmė lauk.

Kambarėlyje telefonų nebuvo, bet du mikrofonus vis dėlto rado ir čia: vieną — po stalu, juodu glaistu pritvirtintą stalo briaunų sandūroje, o kitą — tarp dviejų senų apdulkėjusių teisės tomų vienintelėje knygų lentynoje, kuri čia stovėjo tik kaip dekoracija.

Kai Stefanas visose firmos patalpose aptiko mikrofonų, Boganą su Vitranu apėmė siaubas. Gal, tikėjosi jie, to pokalbio Patrikas nenugirdo. Aricijai nieko nesakė, nes jis netrukus padavė firmą į teismą ir nebesiteikė su jais kalbėtis. Ilgainiui jiedu tą incidentą primiršo — galbūt taip ir neiškils aikštėn.

Kai Patrikas atsirado, jiems vis dėlto teko jį prisiminti. Galimas dalykas, jog mikrofonai buvo sugedę, arba Patrikas tą pokalbį galėjo paprasčiausiai pražiopsoti. Juk mikrofonų buvo daug, gal tuo metu jis klausėsi kitų. Galiausiai jie aprimo, manydami, jog pokalbį kambarėlyje po laiptais Patrikas tikrai pražiopsojo.

— Jis juk nesaugotų įrašų ketverius metus, ar ne? — paklausė Vitranas.

Tačiau Boganas tylėjo. Sėdėjo ant pilvo susinėręs rankas ir žiūrėjo, kaip ant stalo sėda dulkės. O galėjo būti visai kitaip. Jis būtų gavęs penkis milijonus, senatorius — tiek pat. Nei bankroto, nei skyrybų. Jis tebeturėtų žmoną, šeimą, namus ir padėtį visuomenėje. Dabar jau būtų sukaupęs dešimt milijonų, o netrukus — ir dvidešimt. Su tiek pinigų esi laisvas ir gali daryti, ką tik nori. Viskas buvo ranka pasiekiama, bet pasipainiojo Patrikas.

Kai jis atsirado, viltis atgauti pinigus porą dienų dar ruseno, tačiau netrukus išblėso paaiškėjus, jog paskui Patriką pinigai į Biloksį neatsekė. Atrodė, jog kasdien jie vis labiau tolsta.

— Kaip manai, Čarli, ar atgausim pinigus? — nuleidęs akis vos girdimai paklausė Vitranas. Seniai nebevadino jo Čarliu. Firmoje, kur tiek neapykantos, familiarumas nepriimtinas.

— Ne, — atsakė jis, — reikės dar džiaugtis, jei mūsų nenuteis, — patylėjęs pridūrė.

Sendis skubėjo. Iš ligoninės automobilių stovėjimo aikštelės pirmiausia jis paskambino žmonai ir pasakė, kad grįš vėlai, o gal net turės likti Biloksyje. Sūnui — futbolo varžybos. Jis atsiprašė, kaltę suversdamas Patrikui, ir pažadėjo viską paaiškinti vėliau. Žmonos reakcija buvo kur kas palankesnė, nei jis tikėjosi.

Firmoje radęs tebedirbančią sekretorę paprašė surasti reikiamus telefono numerius. Majamyje jis pažinojo du advokatus, tačiau ketvirtis aštuntos darbe nė vieno iš jų neberado. Vienam paskambino į namus, bet ten jo taip pat nebuvo. Kito namų telefono numeris buvo įslaptintas. Sendis ėmėsi pažįstamų Naujojo Orleano advokatų ir galiausiai rado namuose Marką Berką, Majamyje gerai žinomą profesionalų gynėją baudžiamosiose bylose. Atitrauktas nuo vakarienės Berkas neapsidžiaugė, tačiau Sendį išklausė įdėmiai. Šis jam papasakojo apie Patriką, paaiškino skambinąs dėl Evos, kuri sulaikyta ir uždaryta kažkuriame Majamio kalėjime. Berkas susidomėjo. Jis gerai išmanąs ne tik baudžiamąjį procesą, bet ir imigracijos teisę. Po vakarienės kai kam paskambinsiąs. Sendis pažadėjo vėl jam paskambinti po valandos.

Kateris atsiliepė tik iš trečio karto, o paskui dar dvidešimt minučių reikėjo jį įkalbinėti, kad ateitų į spurginę puodelio kavos. Laukdamas Katerio, iš automobilio Sendis vėl paskambino Berkui.

Berkas patvirtino, kad Eva Miranda iš tikrųjų sulaikyta ir nuvežta į Majamio federalinį sulaikytųjų centrą. Oficialus kaltinimas nepareikštas, tačiau dar anksti. Šįvakar su ja susitikti neįmanoma, vargu ar pavyks ir rytoj. Pagal įstatymą FTB ir JAV Muitinės tarnyba svetimšalį su suklastotu pasu gali sulaikyti keturioms dienoms. Atsižvelgiant į aplinkybes, tam pagrindo yra, aiškino Berkas, nes tokius žmones paleidus paskui jų nebesugaudysi.

Sulaikytųjų centre Berkas lankęsis keletą kartų. Ten ne taip jau baisu. Ji uždaryta vienutėje, ten joks pavojus jai negresia. Rytoj rytą gal pavyks pasikalbėti su ja telefonu.

Neminėdamas smulkmenų Sendis pabrėžė, jog nebūtina stengtis, kad ją kuo greičiau paleistų. Jos ieško įtartini tipai. Berkas pažadėjo pas ją nuvažiuoti iš pat ryto kuo anksčiau.

Mokestis už paslaugas — dešimt tūkstančių dolerių. Sendis sutiko.

Baigdamas pokalbį pamatė Katerį, kuris išdidžiai įėjo į spurginę ir, kaip jiedu buvo susitarę, atsisėdo prie lango. Užrakinęs automobilį Sendis nuėjo pas jį.

Dvi apkūnios uniformuotos pareigūnės su raktų ryšuliais prie juosmens pro mažą kvadratinį langelį storose metalinėse duryse jai padavė aplūžusį padėklą su vakariene — mikrobangėje pašildytais pusfabrikačiais. Eva buvo išalkusi, tačiau apie valgį dabar negalėjo net pagalvoti. Viena iš sargybinių paklausė, kaip sekasi. Eva jai atsakė portugališkai, ir jos nuėjo. Buvo tylu, tik retkarčiais pasigirsdavo kitų kalinių balsai.

Jai dar nė karto, net kaip advokatei, neteko būti kalėjime. Pradinis šokas virto baime, o dabar ji jautėsi pažeminta. Pirmąsias valandas kalėjime ją palaikė tik mintys apie tėvą. Jam tikriausiai kur kas blogiau negu jai. Ji meldėsi, kad tik jam nenutiktų nieko bloga.

Kalėjime melstis lengviau. Ji meldėsi ir už tėvą ir už Patriką. Stengėsi jo nekaltinti. Dėl daug ko kalta ji pati. Nereikėjo pasiduoti panikai, nereikėjo taip beatodairiškai bėgti. Patrikas ją juk mokė, kaip pasislėpti nepaliekant pėdsakų. Ji pati kaltą kad čia pakliuvo.

Bauda už suklastotą pasą nedidelė, mąstė ji. Su tuo ji lengvai susitvarkys. Šalyje, kur padaroma tiek daug nusikaltimų, kur kalėjimai sausakimši, į tokį menkniekį niekas dėmesio nekreips — skirs baudą ir deportuos.

Kaip gera turėti pinigų. Rytoj ji pareikalaus įtakingo advokato. Paskambins į Braziliją ten keletą tokių pažįsta. Esant reikalui, su pinigais įtikins bet ką. Netrukus ji iš čia ištrūks ir grįš į namus gelbėti tėvo. Pasislėps Rio de Žaneire. Tai visai paprasta.

Kameroje šiltą durys užrakintos, ją saugo ginkluota sargyba. Ji čia saugi. Tie, kurie sužalojo Patriką ir sučiupo tėvą jos čia nepasieks.

Išjungusi šviesą Eva išsitiesė ant siauro gulto. FTB, aišku, jau pranešė Patrikui, kad ji sulaikytą vadinasi, jis žino. Ji įsivaizdavo, kaip Patrikas dabar braižo bloknote pastarųjų įvykių schemą ir iš visų pusių analizuoja susidariusią padėtį. Tikriausiai jau bus sugalvojęs mažiausiai dešimt jos išvadavimo variantų. Neužmigs, kol iš jų neišrinks trijų geriausių.

Jis visuomet sakydavo, kad svarbiausia viską gerai suplanuoti.

Kateris užsisakė dietinės kokakolos ir spurgą su šokoladu. Po darbo jis buvo apsivilkęs marškiniais trumpomis rankovėmis ir džinsais. Visuomet atrodydavo savimi patenkintas, bet dabar, kai surado ir sulaikė Evą, šypsojosi ypač įžūliai.

Sumuštinį su kumpiu Sendis sudorojo keturiais kąsniais. Buvo beveik devynios. Pietavo seniai, ligoninėje su Patriku.

— Mums reikia rimtai pasikalbėti, — tarė jis. Aplink buvo daug žmonių, todėl stengėsi kalbėti kuo tyliau.

— (dėmiai klausau, — atsainiai tarė Kateris.

Nurijęs kąsnį ir nusišluostęs lūpas, Sendis palinko dar arčiau prie jo ir pradėjo:

— Nesupraskit manęs klaidingai, bet mums teks įtraukti daugiau žmonių.

— Pavyzdžiui?

— Pavyzdžiui, tų, kurie virš jūsų, Vašingtone.

Kateris susimąstęs pro langą stebėjo eismą 90-ajame greitkelyje. Už šimto metrų tyvuliavo įlanka.

— Gerai, — tarė jis, — bet turėsiu kaip nors jiems paaiškinti.

Sendis apsižvalgė. Niekas jų pokalbio nesiklausė.

— O ką, jei galėčiau įrodyti, jog Aricijos skundas prieš „Platą ir Roklandą“ yra apgaulė ir kad su Bogano firma jis rezgė stambią aferą, iš kurios keletą milijonų turėjo gauti senatorius, Bogano pusbrolis?

— Nesąmonė.

— Turim įrodymų.

— O jeigu taip, tai ponas Laniganas išeitų laisvas ir dar pareikalautų atlyginti nuostolius?

— Galbūt.

— Palaukit. Lieka dar neatpažinto kūno klausimas, — Kateris atsainiai atsikando spurgos ir neskubėdamas kramtė. — Kas tai per įrodymai?

— Dokumentai, įrašyti pokalbiai telefonu ir visa kita.

— Teismas pripažintų?

— Daugumą.

— Nuosprendžiui pakaktų?

— Pilna dėžė.

— Kur ji?

— Mano bagažinėje.

Kateris instinktyviai žvilgtelėjo per petį automobilių stovėjimo aikštelės link, paskui įsmeigė žvilgsnį į Sendį.

— Patriko darbas?

— Taip. Jis sužinojo apie Aricijos aferą. Partneriai ketino jį išmesti, todėl jis ėmė kantriai rankioti visas jų šiukšles.

— Neištikima žmona ir t. t., ir t. t., taigi stvėrė pinigus ir pabėgo.

— Ne. Pirma pabėgo, o pinigus stvėrė po to.

— Nesvarbu. Taigi dabar jis nori derėtis, a?

— Žinoma. O jūs ar nesiderėtumėt?

— O kaip dėl žmogžudystės?

— Tai ne jūsų reikalas. Klausimą spręs valstija. Aiškinsimės jį vėliau.

— Galim padaryti taip, kad pasidarytų mūsų reikalas.

— Nemanau. Jūs jį kaltinate pavogus devyniasdešimt milijonų, o dėl tyčinės žmogžudystės jį apkaltino Misisipės valstija. Deja, jūs, federalai, nebegalit iškelti jam dar vieno kaltinimo.

Kaip tik todėl Kateris advokatų ir nekentė: viską jie išmano.

Sendis kalbėjo toliau:

— Klausykit, tai, kad kreipiuosi į jus, yra tik menkas formalumas. Nenorėjau jūsų apeiti, bet ryt rytą galiu paskambinti tiesiai į Vašingtoną. Maniau, pasikalbėsim, susitarsim. Na, jeigu ne, tai teks viską padaryti pačiam.

— Kurio iš jų reikia?

— To, kurio klauso FTB ir Teisingumo departamentas. Jam išdėstysiu visas smulkmenas.

— Paskambinsiu į Vašingtoną. Tik žiūrėkit, kad tai būtų tiesa. Jiedu šaltai paspaudė vienas kitam ranką ir Sendis išėjo.

31

Ponia Stefano vėl galėjo miegoti ramiai. Vyrų vienodais tamsiais kostiumais gatvėje nebesimatė, pasipiktinusių kaimynų klausimai liovėsi. Paskalos grįžo į įprastines vėžes. Vyras nurimo.

Kai pusę šešių ryto sučirškė telefonas, ji kietai miegojo. Apgraibomis ant naktinio staliuko surado telefono ragelį:

— Alio.

— Prašau poną Stefaną, — išgirdo griežtą vyrišką balsą.

— Kas skambina? — paklausė ji. Džekas sujudėjo.

— Hamiltonas Džeinsas, FTB, — nugriaudėjo atsakymas.

— O Dieve, — teištarė ji ir, uždengusi delnu telefono ragelį, pažadino Džeką:

— Džekai, vėl FTB.

Įjungęs šviesą Džekas žvilgtelėjo į laikrodį ir atsiliepė:

— Kas skambina?

— Labas rytas, Džekai. Hamiltonas Džeinsas. Nemėgstu trukdyti taip anksti.

— Tai ir netrukdyk.

— Aš tik norėjau pranešti, jog sulaikėm Evą Mirandą. Ji sveika, saugi. Gali savo šunis atšaukti.

Stefanas pašoko iš lovos. Žlugo paskutinė viltis. Viskas baigta.

— Kur ji? — paklausė nesitikėdamas aiškaus atsakymo.

— Pas mus, Džekai, pas mus.

— Sveikinu.

— Klausyk, Džekai, nusiunčiau į Rio savo žmonių, kad pažiūrėtų, kaip ten su jos tėvu. Duodu dvidešimt keturias valandas. Jeigu ryt rytą pusę šešių jis dar nebus laisvas, išduodu orderį suimti tave ir Ariciją. Tikriausiai, po velnių, suimsiu dar ir poną Atersoną iš „Monarch Sjeros“ ir poną Džilą iš „Šiaurės draudimo“. Žinai, šiaip, dėl visa ko, kad būtų ramiau. Turėsiu apie ką ir su jais pasikalbėti.

— Smagu prie žmonių kabinėtis, ar ne?

— Labai. Nereikės nė dviejų mėnesių, kad brazilai mums išduotų tavo gaują. Už užstatą jų neištrauksi. Žinai, Kalėdas galėsi švęsti su savo klientais kalėjime. Kas žino, gal tavęs pareikalaus brazilai, tai pakliūsi į Rio. Sako, ten gražūs paplūdimiai. Girdi, Džekai?

— Girdžiu.

— Dvidešimt keturios valandos, — ir numetė ragelį.

Ponia Stefano užsidarė vonioje: įširdusi nebegalėjo į jį žiūrėti.

Nulipęs žemyn Džekas užsiplikė kavos. Atsisėdęs apytamsėje virtuvėje laukė, kol patekės saulė. Benio Aricijos jam jau gana.

Jo darbas buvo surasti Patriką ir pinigus, o iš kur tie pinigai atsirado, jam nerūpi. Apie Aricijos karą su „Patu ir Roklandu“ jis žinojo nedaug, bet įtarė, jog šaknys gilios. Porą kartų mėgino šį bei tą išsiaiškinti, tačiau Aricija į kalbas nesileido.

Džekas iš karto suprato, kodėl Patrikas jiems prikaišiojo mikrofonų: pirma, jam reikėjo kompromituojančios medžiagos apie partnerius ir jų klientus, o ypač Ariciją; antra, sužinoti, kur bus pervesti pinigai. Kiek žalos gali padaryti Patriko surinkti įrodymai, niekas, išskyrus Ariciją ir galbūt partnerius, nežinojo. Stefanas nujautė, kad įrodymų yra per akis.

Firma prie Patriko paieškos prisidėti nepanoro, nors jis ją smarkiai apiplėšė. Partneriai teisinosi neturį pinigų: firma žlunga, prisidėti prie paieškos jiems neleidžia išgalės. Tuomet viskas atrodė logiška, tačiau Stefanas juto, jog jie nelabai nori, kad Patrikas atsirastų.

Tose juostose kažkas yra. Patrikas juos pričiupo. Jau ir taip viskas žlugo, o Patrikas, matyt, turėjo priemonių jų gyvenimą paversti baisiausiu košmaru.

Aricijos — taip pat. Po valandos jam paskambins.

Septintą trisdešimt Hamiltono Džeinso kabinete buvo pilna žmonių. Ant sofos du agentai skaitė ką tik iš Rio atsiųstą kolegų raportą. Vienas stovėjo prie Džeinso darbo stalo ir laukė, kol galės pranešti, kur yra Aricija (šis vis dar gyveno Biloksyje išsinuomotame bute).

Dar vienas laukė su ataskaita apie Evą Mirandą. Sekretorė atnešė dėžę su aplankais. Nusikamavęs Džeinsas be švarko sėdėjo kėdėje, kalbėjosi telefonu ir į nieką nekreipė dėmesio.

Įėjo Džošua Kateris. Jis taip pat atrodė pavargęs: Atlantos oro uoste laukdamas lėktuvo į Vašingtoną, temiegojo dvi valandas. Jį pasitiko ir atvežė į Huverio rūmus. Džeinsas tuoj pat padėjo ragelį ir paprašė visus išeiti.

— Kavos, daug kavos, — šūktelėjo sekretorei.

Kabinetas ištuštėjo. Prie didžiojo stalo Kateris sėdėjo tarsi sukaustytas. Kad ir kaip buvo pavargęs, bet stengėsi to neparodyti. Direktoriaus pavaduotojo kabinete jis lankėsi pirmą kartą.

— Pasakokit, — burbtelėjo Džeinsas.

— Laniganas nori tartis. Sako turįs svarių įrodymų prieš Ariciją, advokatų firmą ir vieną iš JAV senatorių.

— Kas tai per įrodymai?

— Pilna dėžė Lanigano surinktų dokumentų ir magnetofono įrašų.

— Matėt ją?

— Ne. Makdermotas sakė atsivežęs ją automobilio bagažinėje.

— O pinigai?

— Apie juos nesikalbėjom. Jis nori, kad derybose dalyvautumėt jūs ir kas nors iš Teisingumo departamento. Man susidarė įspūdis, jog jie nori išsipirkti.

— Tai įmanoma, kai pavogti pinigai yra nešvarūs. Kur jis norėtų susitikti?

— Biloksyje.

— Paskambinsiu į departamentą Sprolingui, — sumurmėjo Džeinsas jau keldamas telefono ragelį. Sekretorė atnešė kavos.

Barbendamas prašmatniu savo rašikliu į stalo viršų Markas Berkas laukė Federalinio sulaikytųjų centro pasimatymų kambaryje. Dar nebuvo devynių, advokatams leidžiama susitikti su savo klientais gerokai vėliau, tačiau administracijoje Berkas turėjo pažįstamų, paaiškino, jog reikalas labai skubus. Sulaikytųjų stalo pusę nuo lankytojų skyrė storo stiklo pertvara. Kalbėtis teks pro tinkleliu uždengtą siaurą langelį.

Jis laukė jau pusę valandos. Pagaliau Evą atvedė. Ji buvo apsivilkusi geltonu sportiniu kostiumėliu su išblukusiomis juodomis raidėmis ant krūtinės. Nuėmė antrankius. Ji pasitrynė riešus.

Kai liko vieni, atsisėdo ant kėdės ir pažvelgė į jį. Pro plyšelį jis padavė jai savo vizitinę kortelę. Paėmusi atidžiai ją perskaitė.

— Mane atsiuntė Patrikas, — tarė jis, ir ji užsimerkė.

— Blogai jaučiatės? — paklausė jis.

Pasilenkusi prie langelio ir pasirėmusi alkūnėmis ji prabilo:

— Ne, nieko. Ačiū, kad atėjot. Kada mane išleis?

— Keletą dienų jums teks čia pabūti. Yra du variantai: pirmas, jus gali apkaltinti dėl paso klastotės; tai gana rimta, bet mažai tikėtina, nes jūs užsienietė ir anksčiau neteista. Antra ir labiausiai tikėtina yra tai, kad jums lieps pasirašyti pažadą nebesugrįžti į JAV ir deportuos. Abiem atvejais tai šiek tiek užtruks. Kol kas jums teks likti čia, nes už užstatą jūsų nepaleis.

— Suprantu.

— Patrikas labai dėl jūsų nerimauja.

— Žinau. Pasakykit, kad laikausi gerai. Aš taip pat dėl jo nerimauju.

Berkas pasiruošė bloknotą ir tarė:

— Taigi Patrikas prašė, kad smulkiai papasakotumėt, kaip viskas įvyko.

Ji nusišypsojo: kaipgi kitaip, Patrikas visuomet reikalauja smulkmenų. Neskubėdama ji papasakojo, kaip pastebėjo žaliaakį ir ką veikė po to.

Biloksio paplūdimiai Beniui niekuomet nepatiko: siauras smėlio ruoželis tarp greitkelio, kurio nepakliuvęs po ratais nepereisi, ir rusvo vandens, tokio sūraus, kad neįmanoma maudytis. Vasarą čia privažiuodavo neturtingų poilsiautojų, o savaitgaliais būdavo pilna studentų, kurie svaidydavo plastmasines lėkštes ir keldavo baisų triukšmą su vandens motociklais. Atsiradus kazino, ėmė plūsti turistai, tačiau paplūdimyje ilgai neužsibūdavo, nes daugiausia lošdavo.

Pasistatęs automobilį prie Biloksio prieplaukos, užsidegė ilgą cigarą, nusiavė batus ir, nepaisydamas savo nusistatymo, nuėjo į paplūdimį. Dabar čia buvo kur kas švariau. Tai dar vienas lošimo namų privalumas. Tuščia. Tolumoje buvo matyti tik kelios žvejų valtelės.

Stefano skambutis sujaukė jam visą rytą; galimas dalykas, kad ir visą gyvenimą. Dabar, kai mergina sulaikyta, pinigų jis nebeatgaus. Ji prie jų neatveš, panaudoti ją kaip svertą prakalbinti Laniganui taip pat nebeįmanoma.

Federalai Patrikui grasina bausme, bet jis turi pinigų ir įrodymų. Jeigu jie susitars, taikiklyje atsidurs Aricija. Pakaks tik spustelėti Boganą ir jo kompaniją, ir tie asilai viską išplepės. Benis puikiai suprato, kad jis jiems nereikalingas. Tiesą sakant, seniai tą žinojo, todėl svajojo atgavęs pinigus padaryti tą patį, ką ir Patrikas — pradingti.

Svajonė žlugo. Milijonas žalių jam dar liko. Užsienyje jis turi draugų, pakankamai ryšių visame pasaulyje. Laikas nešdintis.

Dešimtą ryto Sendis turėjo susitikti su apygardos prokuroru T. L. Perišu. Nenorėjo pas jį važiuoti, nes buvo daug darbo. Išėjęs pusę devynių paliko visus firmos darbuotojus ir abu partnerius prie kopijavimo aparatų dauginančius tuos neįkainojamos vertės puslapius.

Perišas pats jį pasikvietė. Sendis žinojo, kodėl. Valstijos byloje yra didelių spragų, taigi praėjus jauduliui atėjo laikas pasikalbėti apie reikalus. Prokurorai mėgsta aiškias bylas ir tokių gauna pakankamai, kad nepritrūktų darbo, bet čia tokia garsi byla, o joje tiek neaiškumų. Negerai, labai negerai.

Perišui reikėjo faktų, tačiau, stengdamasis neišsiduoti, pradėjo kalbą nuo bylos nagrinėjimo vietos. Advokatas, dėl pinigų nužudęs žmogų, gali nesitikėti prisiekusiųjų užuojautos nė vienoje valstijoje. Iš pradžių Sendis klausėsi. Perišas vardijo savo pergales, paminėjo ir tai, kad nėra pralaimėjęs nė vieno tyčinės žmogžudystės bylos. Nė kiek nesigirdamas konstatavo, jog kalėjime mirties bausmės laukia aštuoni jo nuteistieji.

Sendis turėjo kur kas svarbesnių reikalų. Jam taip pat reikėjo pasikalbėti su Perišu, tik ne šiandien. Jis paklausė, ar prokuroras gali įrodyti, jog nusikaltimas padarytas Harisono apygardoje. O kaip jis įrodysiąs, jog auka žuvo katastrofoje, o ne prieš tai? Patrikas tikrai neliudys, todėl jo pagalbos tikėtis neverta. Ir svarbiausias klausimas — kas toji auka? Kiek Sendžiui žinoma, valstijoje dar nebuvę atvejo, kad kaltinamąjį teistų už žmogžudystę nenustatę aukos tapatybės.

Perišas panašių klausimų tikėjosi, todėl puikiai išsisuko nuo konkrečių atsakymų.

— Ar jūsų klientas svarstė susitarimo galimybę?

— Ne.

— Siūlys tartis?

— Ne.

— Kodėl?

— Jūs sušaukėt didžiąją žiuri, apkaltinot jį tyčine žmogžudyste, apie tai paskelbėt per prieš žiniasklaidą, tai dabar įrodykit, kad jis kaltas. Net nelaukėt, kol pasitvirtins faktai. Ne, nieko nebus.

— Galiu jį apkaltinti netyčine žmogžudyste, — pyktelėjęs atrėžė Perišas. — Už tai gaus dvidešimt metų.

— Galbūt, — abejingai atsakė Sendis, — tačiau mano klientas kaltinamas tyčine.

— Rytoj pat galiu tą sutvarkyti.

— Puiku. Taip ir padarykit. Atmeskit kaltinimą tyčine žmogžudyste, pateikit kitą, o tuomet ir pasikalbėsim.

32

„Biloksio grynuolyje“ — naujausiame, labiausiai akį rėžiančiame, didžiausiame ir pelningiausiame iš visų pakrantėje pridygusių kazino — „Kamilės apartamentai“ užėmė trečdalį viršutinio aukšto. Las Vegaso šmaikštuoliai „Grynuolio“ apartamentus ir pobūvių sales sumanė pavadinti pakrantėje siautėjusių uraganų vardais. Norintieji erdviau įsikurti mokėdavo 750 dolerių per parą. Kaip dera iš toli atvykusiam švaistūnui, tiek Sendis ir sumokėjo. Tačiau ne lošti jis čia atvyko. Kai jo klientas mažiau kaip už poros mylių, tokios išlaidos pateisinamos. „Kamilėje“ buvo du miegamieji, virtuvė, valgomasis ir dvi svetainės — galima vienu metu surengti keletą pasitarimų. Čia buvo keturios telefono linijos, faksas ir kasetinis vaizdo grotuvas. Sendžio asistentas kartu su pirmąja Aricijos dokumentų partija iš Naujojo Orleano atgabeno kompiuterį ir kitas technines priemones.

Pirmasis laikinojoje pono Makdermoto juridinėje firmoje apsilankė visiškai nugalėtas Trudės skyrybų advokatas J. Miurėjus Ridltonas. Kvailai šypsodamasis įteikė siūlymą susitarti dėl turto nuosavybės ir vaiko lankymo teisių. Derybos vyko prie pietų stalo. Sąlygas diktavo Patrikas, todėl Sendis kabinėjosi prie kiekvienos smulkmenos, raudonu rašalu braukė tekstą ir vis kartojo:

— Tai tik geras pirminis projektas.

Ridltonas atlaikė pylą kaip tikras profesionalas. Jis ginčijosi dėl kiekvieno punkto, bambėjo dėl kiekvieno pataisymo, tačiau abu advokatai žinojo, jog sutartis bus tokia, kokios reikalauja Patrikas. Viską lėmė DNR testas ir nuotraukos.

Antrasis lankytojas buvo Talbotas Mimsas, judrus ir linksmas „Šiaurės draudimo“ kompanijos advokatas, iš Biloksio atkeliavęs prabangiu limuzinu su vairuotoju, oda aptrauktomis sėdynėmis, prašmatniu salonu, kuriame buvo darbo stalelis, du telefonai, faksas, skambutis, televizorius su vaizdo grotuvu, kad Mimsas galėtų peržiūrėti į vaizdajuostę įrašytus liudytojų parodymus, nešiojamas ir asmeninis kompiuteriai, be to dar minkštasuolis trumpam poilsiui, jeigu jį priveiktų nuovargis po sunkios darbo teisme dienos. Jį atlydėjo sekretorė, asistentas (abu kišenėse turėjo po mobilųjį telefoną) ir dar vienas kolega, kad būtų brangiau.

„Kamilės apartamentuose“ visi keturi paskubomis prisistatė džinsuotam Sendžiui. Jis jiems pasiūlė gaiviųjų gėrimų iš minibaro. Visi atsisakė. Sekretorė ir asistentas savo mobiliaisiais telefonais čia pat puolė tvarkyti kažkokius neatidėliotinus reikalus. Sendis palydėjo Mimsą su bendradarbiu į svetainę ir pasodino priešais didžiulį langą su nuostabiu vaizdu į daugiaaukštį „Grynuolio“ garažą, už kurio stiebėsi kito akį rėžiančio kazino plieniniai bokštai.

— Eikim tiesiai prie reikalo, — tarė Sendis. — Ar Džeko Stefano pavardė jums žinoma?

— Ne, — atsakė Mimsas akimirką pagalvojęs.

— Taip ir maniau. Tai geriausias seklys iš Vašingtono. Aricija, „Šiaurės draudimas“ ir „Monarch Sjera“ jį buvo pasamdę surasti Patriką.

— Na, ir?

— Na, ir pažiūrėkit, — šyptelėjo Sendis, paduodamas keletą spalvotų nuotraukų. Mimsas paėmė jas, ir ant stalo prieš jų akis visu baisumu išsiskleidė Patriko žaizdos.

— Šitos buvo laikraštyje, taip? — pasitikslino jis.

— Kai kurios.

— Taip. Išplatinot jas ir apkaltinot FTB.

— Tai ne FTB darbas, pone Mimsai.

— Nejaugi.

Grąžinęs nuotraukas Mimsas laukė, ką pasakys Sendis.

— Patriką surado ne federalai.

— Tai kodėl juos apkaltinot?

— Dėl efekto, kad mano klientui sukeltume užuojautos.

— Nepavyko.

— Jums gal ir nesukėlėm, bet tarp prisiekusiųjų jūsų nebus, ar ne? Šiaip ar taip, žaizdos yra ilgo kankinimo rezultatas. Jas padarė Džeko Stefano samdiniai. Stefanas vykdė kelių klientų užsakymą. Vienas iš jų, kaip tyčia, yra „Šiaurės draudimas“, respektabili, geros reputacijos korporacija, kurios akcinis kapitalas — šeši milijardai dolerių.

Talbotas Mimsas buvo praktiškas žmogus. O kaipgi kitaip? Kai laukia trys šimtai nebaigtų bylų ir aštuoniolika klientų — stambių draudimo kompanijų, žaisti nėra kada.

— Mane domina tik du dalykai, — tarė jis, — pirmas: ar turit įrodymų?

— Taip. Tą gali patvirtinti FTB.

— Antras: ko siekiat?

— Kad rytoj čia atvyktų kas nors iš aukštosios „Šiaurės draudimo“ vadovybės.

— Jie labai užsiėmę.

— Visi mes užsiėmę. Aš negrasinu, bet pagalvokit, kaip būtų nesmagu, jei kompanijai tektų stoti prieš teismą.

— Skamba kaip grasinimas.

— Supraskit kaip norit.

— Rytoj kelintą?

— Šešioliktą.

— Būsim, — tarė Mimsas, tiesdamas ranką atsisveikinti, ir tuoj pat išėjo, išsivesdamas visą savo svitą.

Sendžio komanda prisistatė popiet. Sekretorė atsakinėjo į nesibaigiančius skambučius. Telefonai čirškė kas dešimt minučių. Sendis skambino Kateriui, T. L. Perišui, šerifui Svyniui, į Majamį Markui Berkui, teisėjui Haskėjui, dar keliems advokatams į Biloksį, JAV atornėjui Vakarų Misisipės apygardai Morisui Mastui. Porąkart paskambino žmonai paklausti, kaip sekasi namuose, paskui dar — mokyklos, kurioje mokėsi jo trečiaklasis, direktoriui.

Su Helu Ledu jis du kartus kalbėjosi telefonu, tačiau matėsi su juo pirmą kartą. Ledas atstovavo „Monarch Sjera“ draudimo kompanijai. Jis atvyko vienas. Sendis nustebo, nes draudimo kompanijų advokatai visuomet vaikšto poromis. Kad ir kokia užduotis, jų visuomet būtinai būna du. Abu klausosi, žiūri, kalba, užsirašinėja, o svarbiausia, abu pateikia klientui sąskaitas.

Naujajame Orleane Sendis žinojo dvi dideles, turtingas firmas, kurios ginti draudimo kompanijų siųsdavo net po tris savo galiūnus.

Ledas buvo solidus keturiasdešimtmetis ir galėjo išsiversti be kito advokato pagalbos. Mandagiai padėkojęs paėmė dietinės kokakolos ir atsisėdo ten pat, kur prieš jį sėdėjo ponas Mimsas.

Sendis jo paklausė to paties:

— Ar Džeko Stefano pavardė jums žinoma?

Ledas Stefano taip pat jos nebuvo girdėjęs, taigi Sendis trumpai papasakojo, kas jis. Paskui ant stalo išdėliojo spalvotas Patriko nuotraukas ir paaiškino, jog jį sužalojo ne FTB. Ledas iškart susivokė. Draudimo kompanijoms jis atstovauja jau daugelį metų ir jų darbeliais seniai nebesistebi.

Nepaisant to, Ledas pasibaisėjo.

— Tarkim, įrodymų turit, — tarė jis. — Neabejoju, kad mano klientas norės viską sutvarkyti be triukšmo.

— Mes ketiname pakeisti savo ieškinį: atmesti kaltinimą FTB ir iškelti ieškinį jūsų klientui, „Šiaurės draudimui“, Aricijai, Stefanui ir kitiems, prisidėjusiems prie Patriko kankinimų. Tyčia sužalotas Amerikos pilietis. Kaltinamieji — taip pat amerikiečiai. Byla verta milijonų. Teismas ją svarstys čia, Biloksyje.

Ledui neliko nieko kito, kaip nedelsiant paskambinti į „Monarch Sjera“ ir pareikalauti, kad vyriausiasis kompanijos juristas viską metęs skristų į Biloksį. Jis pyko, kad klientas jo neinformavo apie paieškos finansavimą.

— Jeigu tai tiesa, — tarė jis, — tai niekuomet tai kompanijai nebeatstovausiu.

— Patikėkit, tai tikra tiesa.

Buvo jau sutemę, kai Paului užrišo akis, uždėjo antrankius ir išvedė lauk. Šįkart niekas jam nebegrasino ir ginklu nebebaksnojo. Jis apskritai negirdėjo nė vieno balso. Jį vežė apie valandą. Galinėje nedidelio automobilio sėdynėje sėdėjo tik jis. Iš radijo sklido klasikinė muzika.

Sustojus automobiliui abejos priekinės durelės atsidarė ir kažkas padėjo jam išlipti.

— Eime, — išgirdo prie savo peties balsą, ir stipri ranka paėmė jį už alkūnės. Po kojomis juto žvirgždą. Maždaug už šimto metrų sustojo. Tas pats balsas tarė:

— Nuo čia iki Rio dvidešimt kilometrų. Kairėje už trijų šimtų metrų yra ūkis, kur rasit telefoną. Eikit ten. Aš ginkluotas. Jeigu atsigręšit, neturėsiu kitos išeities, teks jus nušauti.

— Neatsigręšiu, — atsakė Paulas visas drebėdamas.

— Gerai. Iš pradžių nuimsiu antrankius, o paskui atrišiu akis.

— Aš neatsigręšiu, — pakartojo Paulas.

Antrankius nuėmė.

— Kai atrišiu akis, greitai eikit į priekį.

Raištis nukrito, ir Paulas žemai nuleidęs galvą bėgte nubėgo keliu. Už nugaros nesigirdėjo nė garso. Atsigręžti nedrįso. Iš ūkio paskambino į policiją, o paskui — sūnui.

33

Teismo stenografės prisistatė lygiai aštuntą. Abi — Lindos, tik vienos vardas rašomas su „i“, o kitos — su „y“. Padavusios vizitines korteles nusekė paskui Sendį į svetainę, kurioje baldai buvo išstumdyti prie sienų ir atnešta daugiau kėdžių. „Y“ jis pasodino viename kambario gale nugara į aklinai žaliuzėmis uždengtą langą, o „1“ atsisėdo prie baro kitame gale, iš kur gerai matėsi visi dalyviai. Abiem būtinai prisireikė parūkyti. Jis jas įleido į tolimiausią miegamąjį.

Paskui prisistatė Džeinsas su savo komanda: pusamžiu FTB agentu, kuris jam dirbo už vairuotoją, asmens sargybinį, žvalgą ir pasiuntinį, FTB juristu ir Kateriu, su kuriuo atvyko ir tiesioginis jo viršininkas. Iš Generalinės prokuratūros atvyko Sprolingas — ryškių juodų akių veteranas, kuris kalbėjo mažai, bet gaudė kiekvieną žodį. Visi šeši vilkėjo juodais arba tamsiai mėlynais kostiumais, visi įteikė vizitines korteles, kurias surinko Sendžio asistentas. Svetainėje, pakeliui į nedidelį valgomąjį, Sendžio sekretorė priiminėjo užsakymus kavai.

Be palydos, tik su vienu asistentu pasirodė JAV atornėjus Vakarų Misisipės apygardai Morisas Mastas. Po jo atvyko T. L. Perišas, vienas. Taigi pasitarimą buvo galima pradėti.

Palyda savimi pasirūpino pati. Džeinso vairuotojas su Masto asistentu liko svetainėje prie spurgų ir rytinių laikraščių.

Uždaręs duris Sendis linksmai palinkėjo visiems labo ryto ir padėkojo už apsilankymą. Garbūs svečiai sėdėjo pasieniais. Nė vienas nenusišypsojo, bet neatrodė ir nepatenkinti, greičiau — susidomėję.

Sendis jiems pristatė abi teismo stenografes ir paaiškino, kad abi stenogramos bus visiškai konfidencialios ir liks pas jį. Niekas neprieštaravo. Klausimų ar pastabų kol kas nebuvo, nes nė vienas nežinojo, koks šio pasitarimo tikslas.

Sendis pasiruošė bloknotą su pastabomis, visus dokumentus susitvarkė taip, tarsi turėtų stoti prieš prisiekusiuosius. Pasveikino visus savo kliento, Patriko Lanigano, vardu ir pranešė, jog jis sveiksta. Paskui trumpai priminė Patrikui iškeltus kaltinimus: valstija kaltina jį dėl tyčinės žmogžudystės, Jungtinės Valstijos — dėl pinigų pasisavinimo apgaulės būdu ir slapstymosi. Už tyčinę žmogžudystę grėsė mirties bausmė, už kitus nusikaltimus — iki trisdešimties metų nelaisvės.

— Federaliniai kaltinimai rimti, — tarė jis niūriai, — tačiau jie nublanksta prieš kaltinimą dėl tyčinės žmogžudystės. Tiesą sakant, su visa derama pagarba turiu pareikšti, jog federalų norėtume atsikratyti ir visą dėmesį sutelkti į kaltinimą žmogžudyste.

— Ir kaipgi jūs ketinat mūsų atsikratyti? — paklausė Džeinsas.

— Turim pasiūlymą.

— Kalbat apie pinigus?

— Taip, ir apie pinigus.

— Mums tų pinigų nereikia. Jie pavogti ne iš federalinės vyriausybės.

— Štai čia jūs ir klystate.

Sprolingas nekantravo įsiterpti:

— Manot išsipirkti? — metė iššūkį dalykišku, kategorišku tonu.

Susidūręs su pasipriešinimu Sendis ryžtingai laikėsi savo pozicijos:

— Luktelėkit, — tarė jis, — jei leisit man išdėstyti savo pasiūlymą, kitus variantus aptarsime vėliau. Manau, kad visi čia esantys žino, jog 1991 metais, remdamasis Aktu dėl fiktyvių sąskaitų, ponas Aricija buvusį savo darbdavį apskundė. Skundą parengė ir įteikė Bogano firma, kurioje tuo metu dirbo dar vienas partneris — Patrikas Laniganas. Tai buvo afera. Mano klientas apie ją sužinojo. Jis sužinojo ir apie ketinimą išmesti jį iš darbo anksčiau, negu Teisingumo departamentas patvirtins skundą ir partneriai galės pasidalyti pinigus. Mano klientas slapta ilgai rinko duomenis, kurie aiškiai ir neginčijamai įrodo, jog ponas Aricija su advokatais ketino apgauti vyriausybę ir iš jos susižerti devyniasdešimt milijonų dolerių. Tą įrodo dokumentai ir į magnetofono juostą įrašyti pokalbiai telefonu.

— Kur visa tai? — paklausė Džeinsas.

— Mano kliento žinioje.

— Juk žinot, kad galim gauti kratos orderį ir bet kada juos paimti.

— O ką, jeigu mano klientas jūsų kratos orderio nepaisys? Kaip tuomet? Uždarysit jį? Pripaišysit jam dar kokį nors nusikaltimą? Atvirai kalbant, nei jūsų, nei kratos jis nebijo.

— O jūs? — paklausė Džeinsas. — Jeigu dokumentai pas jus, galime gauti kratos orderį ir jums.

— Aš neatiduosiu. Viskas, ką gaunu iš kliento, yra neliečiama ir konfidencialu. Jūs tą žinote. Tai vadinama advokato darbu. Nepamirškit, jog ponas Aricija iškėlė mano klientui ieškinį. Visi mano turimi dokumentai yra neliečiami. Negavęs atitinkamų kliento nurodymų, jų tikrai niekam neatiduosiu.

— O jeigu gausim teisėjo įsakymą? — paklausė Sprolingas.

— Jam nepaklusiu ir pateiksiu apeliaciją. Nieko nelaimėsit, džentelmenai.

Visi tą suprato. Nė vienas neatrodė nustebęs.

— Kiek žmonių su tuo susiję? — paklausė Džeinsas.

— Keturi firmos partneriai ir ponas Aricija.

Visi laukė, kol Sendis paminės senatorių, bet veltui. Žvilgtelėjęs į užrašus, išbėrė vienu atsikvėpimu, nes mokėjo atmintinai:

— Sąlygos visai paprastos: mes perduodame dokumentus ir magnetofono įrašus, Patrikas grąžina pinigus, o vyriausybė atmeta jam iškeltą kaltinimą; mokesčių tarnyba palieka jį ramybėje; jo advokatė iš Brazilijos nedelsiant paleidžiama.

Visi įdėmiai klausėsi kiekvieno žodžio. Sprolingas kruopščiai užsirašinėjo. Džeinsas žvelgė į grindis nesišypsodamas, bet ir nesusiraukęs. Kiti sėdėjo neįžvelgiamais veidais, bet klausėsi įdėmiai.

— Tai turi būti padaryta šiandien, — pridūrė Sendis. — Dėl tam tikrų priežasčių tai skubu.

— Kodėl? — paklausė Džeinsas.

— Kadangi mergina laikoma kalėjime. Kadangi jūs visi čia ir galit spręsti patys. Kadangi mano klientas nustatė terminą susitarti šiandien iki septynioliktos valandos, nes kitaip jis pinigų negrąžins, sunaikins įrodymus ir, atsėdėjęs jam skirtą laiką, išeis į laisvę.

Tuo niekas neabejojo. Patrikas jau įrodė, ką sugeba, savo įkalinimo vietą paversdamas jaukiu aptarnaujamu kambariu.

— Pasikalbėkim apie senatorių, — tarė Sprolingas.

— Puiku, — atsakė Sendis. Pravėręs duris į svetainę šūktelėjo asistentą. Šis įstūmė stalelį su garso stiprintuvais ir magnetofonu, o kai išėjo, Sendis vėl uždarė duris. Žvilgtelėjęs į užrašus tarė:

— 1992 metų sausio 14 diena, iki Patriko dingimo liko trys savaitės. Pokalbis vyko advokatų firmoje, mažame kambarėlyje, kuriuo partneriai kartais naudodavosi, kai reikėdavo aptarti reikalus šiauresniame ratelyje. Pirmasis balsas, kurį netrukus išgirsite, yra Čarlio Bogano, jam atsako Benis Aricija, o trečiasis — Dougo Vitrano. Aricija į firmą užėjo nepranešęs ir, kaip išgirsite, prastai nusiteikęs.

Sendis žengė prie stalo ir apžiūrėjo naujo magnetofono su brangiais prijungiamais garso stiprintuvais mygtukus. Susirinkusieji įdėmiai stebėjo, kai kurie net palinko į priekį.

Sendis tarė:

— Kartoju: pirma Boganas, paskui Aricija, o tada Vitranas, — ir paspaudė mygtuką.

Dešimt sekundžių vyravo visiška tyla. Tuomet iš stiprintuvų pasigirdo šiurkštūs balsai.

BOGANAS: Susitarėm dėl trečdalio. Toks standartinis mokestis. Pats pasirašei sutartį. Visus pusantrų metų žinojai, kad mes gaunam trečdalį.

ARICIJA: Jūs nenusipelnėt trisdešimties milijonų.

VITRANAS: O šešiasdešimties tu nusipelnei?

ARICIJA: Noriu žinoti, kaip dalysim pinigus.

BOGANAS: Dvi ir viena. Šešiasdešimt ir trisdešimt.

ARICIJA: Ne, ne tai. Tuos trisdešimt milijonų, kurie nusėda čia. Kas kiek gauna?

VITRANAS: Ne tavo reikalas.

ARICIJA: Kaip tai ne mano? Juk moku jums aš. Turiu teisę žinoti, kiek kas gauna.

BOGANAS: Neturi.

ARICIJA: Kiek gaus senatorius?

BOGANAS: Ne tavo reikalas.

ARICIJA (rėkia): Ne, tai mano reikalas! Vašingtone pernai kai kam aplaužė ragus, paspaudė Laivyną, Pentagoną ir Teisingumą, ir viskas? Tegul, po velnių, rūpinasi savo rinkėjais!

VITRANAS: Nerėk, Beni, gerai?

ARICIJA: Noriu žinoti, kiek gaus tas mulkis. Pinigai mano, turiu teisę žinoti, kiek kas po stalu susišluoja.

VITRANAS: Nesijaudink, Beni, viskas ir liks po stalu.

ARICIJA: Kiek jis gaus?

BOGANAS: Tuo pasirūpinsim mes, Beni. Kodėl dabar tau tas parūpo? Juk susitarėm.

VITRANAS: Juk pas mus ir atbėgai todėl, kad turim ryšių Vašingtone.

ARICIJA: Penkis milijonus? Dešimt? Kiek jis kainuoja?

BOGANAS: Nesužinosi.

ARICIJA: Sužinosiu, po velnių. Pats tam šunsnukiui paskambinsiu ir sužinosiu.

BOGANAS: Skambink.

VITRANAS: Kas tave apsėdo, Beni? Juk gauni šešiasdešimt milijonų, nebūk gobšuolis.

ARICIJA: Nepamokslaukit, o ypač dėl gobšumo. Už valandą lupat po du šimtus žalių. Žiūrėk, kaip jie stengiasi įrodyti, kad verti trisdešimties milijonų. Remontuojasi, užsisakinėja limuzinus. Kas toliau? Jachtos, lėktuvai? Kokių dar žaisliukų užsimanysit? Ir viskas — už mano pinigus.

BOGANAS: Tavo pinigus? Beni, ar tik ko nors nepamiršai? Tavo skundas toks pat tikras kaip trijų dolerių banknotas.

ARICIJA: Aha, bet idėja mano. Į mano, o ne į jūsų spąstus pakliuvo „Platas ir Roklandas“

BOGANAS: Tai kam tau prireikė mūsų?

ARICIJA: Geras klausimas.

VITRANAS: Ar tik nesušlubavo atmintis, Beni? Tau reikėjo mūsų įtakos. Tau reikėjo teisininkų pagalbos. Mes sulipdėm tau skundą. Sugaišom keturis tūkstančius valandų, panaudojom savo ryšius Vašingtone, ir dar galiu pridurti: viską darėm tau žinant.

ARICIJA: Neduokit senatoriui. Sutaupysit dešimt milijonų. Atėmus dar dešimt, jums liks dešimt milijonų. Man atrodo, taip bus kur kas teisingiau.

VITRANAS (juokiasi): Gerai tu čia sugalvojai, Beni. Tau — aštuoniasdešimt, mums — dešimt.

ARICIJA: Aha, o politikams — špyga.

BOGANAS: Ne, Beni. Tu pamiršti vieną svarbų dalyką: negautum nė grašio, jeigu ne mes su savo politikais.

Sendis paspaudė mygtuką. Įrašas nutilo, tačiau atrodė, kad jų balsai tebeaidi. Klausytojai žvelgė kas kur: į grindis, į lubas, į sienas, kiekvienas stengdamasis kuo geriau įsiminti ką tik girdėtą skandalą.

Kandžiai šyptelėjęs Sendis tarė:

— Tai tik pavyzdys, džentelmenai.

— Kada gausim visa kita? — paklausė Džeinsas.

— Kad ir netrukus.

— Ar jūsų klientas liudys federalinės žiuri akivaizdoje? — paklausė Sprolingas.

— Taip. Bet jis negali prižadėti, jog liudys teisme.

— Kodėl?

— Aiškintis jis neprivalo. Tokia jo pozicija.

Sendis nustūmė stalelį prie durų, pabeldė, sugrąžino asistentui ir vėl kreipėsi į susirinkusius:

— Jūs čia pasitarkit. Aš išeinu. Jauskitės kaip namie.

— Čia mes nesikalbėsim, — pašokdamas iš vietos tarė Džeinsas. Visur gali būti pilna ausų, prisiminus Patriko istoriją, jokia vieta nebeatrodo saugi. — Grįšim į biurą.

— Kaip jums patogiau, — atsakė Sendis. Visi jau stojosi, apgraibomis ieškodami savo portfelių. Vorele pro duris, per svetainę — ir išėjo. Lynda su Linda šoko į galinį miegamąjį parūkyti ir į tualetą.

Sendis užsiplikė kavos ir ėmė laukti.

Visi sugužėjo į dviejų kambarių numerį dviem aukštais žemiau. Ištraukė ir sumetė ant lovų visus kiek rado elektros kištukus. Džeinsas paprašė vairuotoją su Masto asistentu palaukti koridoriuje: čia svarstomi klausimai neturi pasiekti pašalinių ausų.

Daugiausia šiose derybose praranda Morisas Mastas. Atmetus federalinį kaltinimą, jis netenka galimybės pasirodyti didelėje byloje, tad pareiškė prieštaraująs niekam dar nespėjus išsakyti savo nuomonės.

— Leisdami jam išsipirkti kvailai atrodysim, — tarė Sprolingui, kuris bergždžiai stengėsi įsitaisyti ant grakščios medinės kėdės.

Sprolingas buvo antrasis asmuo po paties generalinio atornėjaus, keliomis pakopomis aukščiau Masto. Taigi keletą minučių mandagiai pasiklausys, ką mano jo pavaldiniai, tačiau spręs jiedu su Džeinsu.

Žvilgtelėjęs į T. L. Perišą Hamiltonas Džeinsas paklausė:

— Ar galima tikėtis, jog Laniganą nuteis už žmogžudystę?

T. L. puikiai žinojo, kad šie žmonės pažadų nepamiršta, todėl apdairiai atsakė:

— Dėl kaltinimo tyčine žmogžudyste gali iškilti kai kurių keblumų, tačiau galimąjį nuteisti už netyčinę.

— Kiek už ją gautų?

— Dvidešimt metų.

— Kiek sėdėtų?

— Apie penkerius.

Keista, tačiau Džeinsą, kuris manė, jog nusikaltėliai turi atsėdėti visą jiems skirtą laiką, tai patenkino.

— Sutinkat, Kateri? — paklausė jis žingsniais pirmyn ir atgal matuodamas lovos kraštą.

— Nepakanka įrodymų, — atsakė Kateris. — Mes negalim įrodyti, kas, ką, kada ir kur nužudė. Žinom kodėl, tačiau teisme nieko neįrodysim. Su netyčine žmogžudyste bus paprasčiau.

Džeinsas kreipėsi į Perišą:

— O kaip teisėjas? Ar skirs maksimumą?

— Jeigu įrodysim netyčinę žmogžudystę, teisėjas skirs dvidešimt metų. Dėl lygtinio paleidimo sprendžia kalėjimo vadovybė.

— Ar galima tikėtis, kad už grotų Laniganas praleis bent penkerius metus? — paklausė visus apžvelgdamas Džeinsas.

— Taip, žinoma, — kiek pyktelėjęs atsakė Perišas, — tačiau dar neatmetam ir tyčinės žmogžudystės. Mes įrodysim, jog planuodamas pavogti pinigus Laniganas nužudė žmogų. Mirties bausmės tikimybė maža, bet įkalinimas iki gyvos galvos garantuotas.

— Ar mums svarbu, kur jis sėdės: Parčmane ar federaliniame kalėjime? — paklausė Džeinsas. Akivaizdu, jog jam tas buvo visiškai nesvarbu.

— Neabejoju, kad tuo klausimu Patrikas turi savo nuomonę, — atsakė Perišas ir susilaukė keleto vangių šypsenėlių.

T. L. šis sandėris buvo ypač priimtinas, nes jis liktų vieninteliu kaltintoju. Mastas ir FTB pasitraukia. Tą pajutęs sumanė dar truputį stumtelėti Mastą prie uolos krašto:

— Galiu užtikrinti, kad Patrikas sėdės Parčmane.

Mastas nenutylėjo. Papurtė galvą ir susiraukęs paprieštaravo:

— Nežinau. Man rodos, nieko gero iš to nebus. Kaip mes atrodysim? Užsimanęs gali apiplėšti banką, tave sučiumpa, išsideri, kad atmestų kaltinimus, grąžini pinigus ir — laisvas? Teisingumu juk neprekiaujama.

— Viskas čia truputį sudėtingiau, — paprieštaravo Sprolingas. — Yra stambesnių žuvų, kurias Laniganas žada mums parodyti. Jo pavogti pinigai nešvarūs. Mes juos paprasčiausiai sugrąžiname mokesčių mokėtojams.

Su Sprolingu ginčytis Mastas neketino.

Žvilgtelėjęs į T. L. Perišą Džeinsas tarė:

— Su visa derama pagarba, pone Perišai, ar galėčiau jus paprašyti trumpam palikti mus vienus? Mums reikėtų pasitarti.

— Žinoma, — atsakė Perišas ir išėjo į koridorių.

Pakaks tauškalų. Laikas tarti žodį Sprolingui:

— Viskas labai paprasta, džentelmenai. Tuo susidomėjo Baltieji rūmai. Senatorius Nyjė nėra prezidento draugas. Atvirai kalbant, skandalas administracijai netgi naudingas. Po dvejų metų — rinkimai, o jeigu šitie tvirtinimai teisingi, tai jis — lavonas.

— Mes ištirsim, — tarė Džeinsas Mastui, — o jūs kaltinsit teisme.

Staiga Mastas susivokė, jog tai paranku ir jam. Nutarimą tartis su Patriku priėmė žmonės, kur kas įtakingesni nei Sprolingas ir Džeinsas, o šie tik stengiasi Masto nenuvilti: šiaip ar taip, jis juk JAV atornėjus.

Jam atsiranda galimybė byloje kaltinti JAV senatorių. Šis argumentas buvo lemiamas, ir Mastas atgijo. Jis jau vaizdavosi, kaip pilnutėlėje teismo salėje prisiekusieji ir žiūrovai gaudyte gaudo kiekvieną Patriko padarytų įrašų žodį.

— Vadinasi, pasiūlymas priimtas, — tarė jis gūžtelėdamas pečiais, tarsi jam būtų vis vien.

— Taip, — atsakė Sprolingas. — Nėra čia ko daug galvoti. Visi patenkinti: vyriausybė atgauna pinigus, valstija Patriką ilgam įkiša už grotų, o mes nutveriam kur kas stambesnę žuvį.

— Be to, tai paranku ir prezidentui, — pridūrė Mastas šypsodamasis, bet šypsojosi tik jis vienas.

— Aš to nesakiau, — tarė Sprolingas. — Su prezidentu nesikalbėjau. Žinau tik tiek, kad su jo aplinkos žmonėmis kalbėjosi mano bosai.

Džeinsas pakvietė T. L. Perišą, ir visi dar apie valandą gilinosi į Patriko pasiūlymo smulkmenas. Davus nurodymą, mergina po valandos bus laisva. Jie nusprendė pareikalauti, kad Patrikas sumokėtų palūkanas. O kaip dėl jo iškelto ieškinio FTB? Džeinsas susirašė klausimus, kuriuos turės aptarti su Sendžiu.

Markas Berkas pats perdavė Evai puikią žinią, kad jos tėvas laisvas. Jam nieko blogo nenutiko, tiesą sakant, pagrobėjai su juo elgęsi gana pagarbiai.

Ir dar: po dienelės kitos bus laisva ir ji.

34

Rimtais veidais jie sugrįžo į „Kamilės apartamentus“ ir susėdo į savo vietas. Po sunkaus darbo dauguma buvo be švarkų, pasiraitoję rankoves, atsilaisvinę kaklaraiščius. Kaip rodė Sendžio laikrodis, jie plušėjo beveik pusantros valandos. Visų vardu kalbėjo Sprolingas.

— Dėl pinigų, — pradėjo jis, ir Sendis tą pat akimirką suprato, jog pasiūlymas priimtas. Liks tiktai aptarti smulkmenas. — Kiek jūsų klientas ketina grąžinti?

— Visus.

— Visus, kiek yra?

— Visus devyniasdešimt milijonų.

— O palūkanos?

— O kam reikia palūkanų?

— Mums.

— Kodėl?

— Nes taip teisinga.

— Teisinga kam?

— Mokesčių mokėtojams.

Sendis nusijuokė:

— Na, ką jūs. Juk tarnaujat federalinei vyriausybei. Nuo kada ėmėtės ginti mokesčių mokėtojus?

— Taip priimta neteisėto pinigų pasisavinimo atvejais, — pridūrė Morisas Mastas.

— Kiek? — paklausė Sendis. — Koks palūkanų dydis?

— Devyni procentai, — atsakė Sprolingas, — manau, kad tai teisinga.

— Tikrai? O kiek palūkanų moka Mokesčių tarnyba, grąžindama žmogui permoką?

Visi tylėjo.

— Šešis procentus, — tarė Sendis, — vyriausybė moka šešis aplaižytus procentėlius.

Sendis tą buvo numatęs. Panašių klausimų jis tikėjosi, todėl buvo jiems pasirengęs. Smagu buvo žiūrėti, kaip stengdamiesi jam nenusileisti jie dabar muistosi.

— Vadinasi, siūlot šešis procentus? — paklausė Sprolingas, atsargiai parinkdamas žodžius.

— Žinoma, kad ne. Pinigai pas mus, mes ir spręsim, kiek mokėti. Tokiu pat principu vadovaujasi vyriausybė. Juk pinigai grįš Pentagonui kaip į juodąją skylę.

— Tai ne nuo mūsų priklauso, — tarė Džeinsas. Jis jautėsi pavargęs ir nebuvo nusiteikęs nieko aiškinti.

— Pinigai, šiaip ar taip, atsirado, — kalbėjo Sendis. — Jeigu ne mano klientas, juos būtų pasiglemžę sukčiai, ir niekuomet jų nebepamatytumėt. Mano klientas užkirto tam kelią, išsaugojo pinigus ir ketina juos grąžinti.

— Tai gal už tai turėtume skirti jam premiją? — paklausė Džeinsas.

— Ne. Tik nereikalaukit palūkanų.

— To Vašingtone nesupras, — tarsi prašydamas pagalbos derėjosi Sprolingas. — Duokit nors truputį, kad galėtume pasiaiškinti.

— Gausit pusę Mokesčių tarnybos palūkanų dydžio ir nė cento daugiau.

Nutaisęs rimtą veidą Sprolingas tarė:

— Pasikalbėsiu su generaliniu atornėjumi. Tikiuosi užtikti jį geros nuotaikos.

— Perduokit jam nuo manęs linkėjimų, — atsakė Sendis.

Pakėlęs akis nuo bloknoto Džeinsas pasitikslino:

— Trys procentai, taip?

— Teisingai. Nuo 1992 metų kovo 26 iki 1996 metų lapkričio 1 dienos. Iš viso šimtas trylika su viršum milijonų, bet viršaus neskaičiuokim. Lygiai šimtas trylika milijonų.

Tokia suma maloniai veikė klausą ir vyriausybės atstovams atrodė priimtina. Visi ją užsirašė bloknotuose. Tikrai didelė. Ko dar ginčytis, kai mokesčių mokėtojams grįžta šitiek pinigų?

Tai, kad Patrikas gali pasiūlyti tokią sumą, reiškė tik vieną dalyką: jis tuos devyniasdešimt milijonų sėkmingai investavo. Sprolingo vyrai moka skaičiuoti. Tarkim, investavęs pinigus, Patrikas kasmet gaudavo aštuonis procentus palūkanų. Dabar jo grobis turėtų būti išaugęs iki šimto trisdešimt vieno milijono. O jei dešimt procentų, tai dabar jis tikriausiai turi šimtą keturiasdešimt keturis milijonus dolerių. Žinoma, neapmokestintų. Matyt, Patrikas daug neišleido, taigi jis turtingas.

— O kaip dėl ieškinio, kurį iškėlėt pono Lanigano vardu? — tęsė derybas Sprolingas.

— Mes atsiimsime kaltinimą, tačiau reikia vienos pono Džeinso paslaugos. Visai nedidelės. Apie ją pasikalbėsim vėliau.

— Gerai. Toliau. Kada jūsų klientas galėtų liudyti prieš didžiąją žiuri?

— Kada tik jums bus patogu. Jis gali bet kada.

— Mums reikia kuo skubiau.

— Kuo greičiau, tuo mano klientui geriau.

Sprolingas braukė iš sąrašo išspręstus klausimus.

— Tai turės būti konfidencialu. Jokios žiniasklaidos. Šis sandėris smarkiai kritikuotinas.

— Neužsiminsim nė vienu žodžiu, — pažadėjo Sendis.

— Kada paleisti panelę Mirandą?

— Rytoj. Be to, iš Majamio kalėjimo ją reikės palydėti į privatų oro uosto terminalą. Norėtume, kad FTB agentai ją saugotų, kol įsės į lėktuvą.

Nelabai suprasdamas Džeinsas gūžtelėjo pečiais, bet sutiko:

— Gerai.

— Dar kas nors? — paklausė Sendis, trindamas delnus, tarsi visas linksmumas dar tik prasideda.

— Iš vyriausybės pusės nieko, — atsakė Sprolingas.

— Gerai. Štai ką aš siūlau, — pradėjo Sendis, tarsi jie turėtų galimybę rinktis, — turim dvi sekretores prie kompiuterių. Sutartį ir teisėjo įsakymą atmesti kaltinimą mes jau parengėme. Tik pataisysim kai kuriuos punktus, jūs pasirašysit, nuvešiu pasirašyti savo klientui ir po poros valandų viskas baigta. Pone Mastai, gal galėtumėt paskambinti federaliniam teisėjui ir kuo skubiau suorganizuoti konferenciją telefonu? Įsakymą atmesti kaltinimą nusiųsime jam faksu.

— Kada gausim dokumentus ir įrašus? — paklausė Džeinsas.

— Jeigu per tą laiką dokumentai bus pasirašyti ir patvirtinti, tai viską gausit šiandien septynioliktą valandą.

— Man reikia telefono, — tarė Sprolingas. Jo prireikė ir Mastui, ir Džeinsui. Visi išsivaikščiojo po kambarius.

Kaliniams paprastai leidžiama valandą pabūti lauke. Buvo viena iš paskutinių vėsių, apniukusių spalio dienų. Patrikas pareikalavo, kad šia konstitucine teise būtų leista naudotis ir jam. Sargybiniai nesutiko — negavę tokio nurodymo.

Patrikas paskambino Karlui Haskėjui ir leidimą gavo. Dar jis paklausė, ar Karlas negalėtų Divizijos gatvėje užsukti į „Rosetį“ netoli kyšulio, paimti porą porcijų ypatingojo Vanklyvo patiekalo — krabų su sūriu — ir kieme su juo papietauti. Karlas mielai sutiko.

Jie užkandžiavo ant medinio suolelio po klevu prie fontanėlio. Kiemą iš visų pusių supo ligoninės korpusai. Sumuštinių Karlas atvežė ir sargybiniams. Šie užkandžiavo sėdėdami kiek atokiau.

Apie viešbutyje vykstančią konferenciją Karlas nežinojo. Patrikas jam nepasakė. Viską papasakos Perišas.

— Ką apie mane kalba žmonės? — paklausė Patrikas baigęs doroti trečią porciją.

— Apkalbos pritilo. Viskas grįžta į savo vėžes. Draugai ir liko draugais.

— Rašau kai kuriems laiškus. Galėsi perduoti?

— Žinoma.

— Ačiū.

— Girdėjau, Majamyje sulaikė tavo merginą.

— Taip. Bet ją greit paleis. Menkas nesusipratimas dėl paso.

Atsikandęs didelį kąsnį Haskėjus tylėdamas kramtė. Jis jau priprato prie ilgų tylos pertraukų jųdviejų pokalbiuose. Karlas pritrūko kalbos. Patrikas taip pat tylėjo.

— Kaip gera lauke, — pagaliau prabilo Patrikas. — Ačiū tau.

— Pakvėpuoti grynu oru — tavo konstitucinė teisė.

— Ar kada nors buvai Brazilijoj?

— Ne.

— Būtinai nuvažiuok.

— Taip kaip tu ar su šeima?

— Ne, šiaip kada nors nuvažiuok pasižvalgyti.

— Po paplūdimius?

— Na, ne. Dievai nematė tų paplūdimių ir miestų. Nuvažiuok į šalies gilumą, kur tiek erdvės, oras lengvas, o dangus tyras ir mėlynas. Nuostabi šalis, mieli ir paprasti žmonės. Ten mano namai, Karlai. Nekantrauju sugrįžti.

— Teks truputį palūkėti.

— Galbūt. Palauksiu. Nebe Patrikas aš, Karlai. Patrikas nebuvo laimingas. Ir gerai, kad tas vargšas storulis iškeliavo į aną pasaulį. Aš — Danilas, Danilas Silva, esu laimingas ir ramiai gyvenu toli nuo čia. Danilas moka laukti.

Be to, turi gražią moterį ir labai turtingas, norėjo pridurti Karlas, bet nutylėjo.

— Kaipgi Danilas rengiasi grįžti į Braziliją? — paklausė Karlas.

— Dar svarstau.

— Klausyk, Patrikai... Tikriausiai nesupyksi, jeigu vadinsiu tave Patriku?

— Žinoma, ne.

— Man laikas pasitraukti ir bylą perduoti teisėjui Traselui. Netrukus prasidės prašymų teikimas, reikės priimti sprendimus. Padariau viską, ką galėjau.

— Ar tave jau spaudžia?

— Šiek tiek, bet ne tai man neduoda ramybės. Nenoriu tavęs skaudinti, bet jeigu bylą dar užlaikysiu, žmonės ims piktintis. Visi žino, kad mes draugai. Juk tu net išsirinkai mane vienu iš tavo karsto nešėjų.

— Ar tau dar nepadėkojau?

— Ne. Tuomet buvai miręs, bet nėra už ką. Man buvo malonu tau pasitarnauti.

— Taip, suprantu.

— Šiaip ar taip, kalbėjausi su Traselu. Perimti bylą jis pasirengęs. Papasakojau jam, kad esi smarkiai sužalotas, todėl tave čia laikyti reikia kiek įmanoma ilgiau. Jis tą supranta.

— Ačiū.

— Tačiau pagalvok realiai: kada nors vis tiek tave perkels į kalėjimą ir tikriausiai ilgam.

— Manai, kad nužudžiau tą berniuką?

Valgio likučius Karlas sumetė į maišelį ir gurkštelėjo arbatos su ledu. Jis neišsisukinėjo:

— Viskas atrodo labai įtartina. Pirma, automobilyje rasti žmogaus palaikai, vadinasi, kažkas tikrai žuvo. Antra, FTB išsiaiškino, kas apie tą laiką dingo be žinios. Vienintelis toks trijų šimtų mylių spinduliu yra Peperis.

— Tačiau to nepakanka, kad mane nuteistų.

— Ne apie tai kalbu.

— Gerai. Tai manai, kad jį nužudžiau?

— Nežinau, Patrikai, ką manyti. Dvylika metų dirbu teisėju, mačiau žmonių, kurie prisipažindavo įvykdę nusikaltimą, patys negalėdami tuo patikėti. Tam tikromis aplinkybėmis žmogus gali padaryti bet ką.

— Vadinasi, tuo tiki?

— Nenoriu tikėti. Pats nežinau, ar tikiu.

— Manai, kad galėčiau ką nors nužudyti?

— Ne. Tačiau taip pat nemaniau, kad gali suklastoti savo mirtį ir nušvilpti devyniasdešimt milijonų. Pastaruoju metu tavo gyvenimas pilnas netikėtumų.

Vėl abu ilgam nutilo. Karlas žvilgtelėjo į laikrodį. Palikęs jį vieną ant suolelio, Patrikas žingsniavo po kiemą.

Pietums į „Kamilės apartamentus“ atnešė keletą plastmasinių padėklų su įvairiais sumuštiniais. Užkandžiaujant paskambino federalinis teisėjas, kuris prieš ketverius metus buvo paskirtas tirti Patriko bylą: ilgai kalbėti jis negali, nes trumpam išėjo iš Džeksone vykstančio teismo posėdžio. Mastas jam paminėjo susirinkusiųjų pavardes, ir teisėjas sutiko dalyvauti konferencijoje telefonu. Mastas trumpai išdėstė siūlomo susitarimo projektą. Teisėjas pageidavo išgirsti Sendžio variantą, paskui uždavė keletą klausimų Sprolingui. Pokalbis užsitęsė. Sprolingas vienu metu buvo išėjęs iš kambario pasikalbėti su teisėju asmeniškai. Jis paaiškino, jog Vašingtono viršūnės pageidauja tartis su ponu Laniganu, nes tikisi sugauti stambesnę žuvį. Paskui teisėjas asmeniškai pasikalbėjo su T. L. Perišu, kuris patikino, jog Laniganas neišsisuks, kad jam iškelti kur kas rimtesni kaltinimai ir kad labai tikėtina, jog jis daug metų sėdės kalėjime.

Teisėjui tokia skuba nepatiko, tačiau spaudžiamas suinteresuotų byla tokio aukšto rango žmonių, susirinkusių Biloksyje, nusileido. Jis sutiko pasirašyti įsakymą atmesti Patrikui iškeltus federalinis kaltinimus. Įsakymas tuoj pat buvo nusiųstas faksu, jis pasirašė ir atsiuntė jį atgal.

Kol visi baigė užkandžiauti, Sendis nulėkė į ligoninę. Triukšmingai įvirtęs į palatą rado Patriką rašantį motinai laišką.

— Pavyko! — metė sutartį ant stalo. — Gavom viską, ko reikalavom.

— Kaltinimas visiškai panaikintas?

— Taip. Teisėjas ką tik pasirašė įsakymą.

— Kiek grąžinam?

— Devyniasdešimt plius tris procentus.

Užsimerkęs Patrikas sugniaužė kumščius. Jo turtui tai didelis smūgis, tačiau to, kas lieka, jiems su Eva pakaks ramiai įsikurti dideliame name, kuriame bus pilna vaikučių.

Jiedu dar kartą atidžiai perskaitė sutartį, Patrikas pasirašė, ir Sendis nuskubėjo atgal į viešbutį.

Antrą valandą žmonių susirinko mažiau. Sendis pasisveikino su Talbotu Mimsu ir jo klientu — vyresniuoju „Šiaurės draudimo“ kompanijos prezidento pavaduotoju Šenotu, su kuriuo atvyko dar du kompanijos juristai, bet jų pavardžių Sendis neišgirdo. Dėl visa pikta Mimsas atsivežė partnerį ir bendradarbį, kurie taip pat neprisistatė. Paėmęs vizitines korteles, Sendis palydėjo juos į tą pačią svetainę, kurioje neseniai vyko didžioji konferencija. Teismo stenografės susėdo į savo vietas.

Užsidarę valgomajame Džeinsas su Sprolingu skambino į Vašingtoną. Savo palydai jie leido valandą pailsėti apačioje kazino, tik įspėjo negerti stipriųjų gėrimų.

„Monarch Sjeros“ būrys buvo kuklesnis: atvyko tik Helas Ledas su vienu iš kompanijos vadovų ir vyriausiasis kompanijos juristas, žvitrus žmogelis, pavarde Kohenas. Vieni kitiems šaltai prisistatę laukė, ką pasakys Sendis. Jis išdalijo plonus aplankus. Kiekviename buvo po Patriko iškelto ieškinio FTB kopiją ir nuotraukos. Advokatai savo klientus buvo parengę, taigi aplankų turinys jų nenustebino.

Sendis trumpai pakartojo, ką buvo sakęs vakar: jo klientą sužalojo ne federalai, nes ne jie Patriką surado. Tai Stefano darbas, o Stefanas vykdė trijų klientų užsakymą: Benio Aricijos, „Šiaurės draudimo“ ir „Monarch Sjeros“. Visiems gresianti civilinė atsakomybė. Patrikas ketina kelti bylą.

— Turit įrodymų, jog tai Stefano darbas? — paklausė Talbotas Mimsas.

— Luktelėkit minutėlę, — atsakė Sendis.

Atidaręs valgomojo duris paklausė, ar Džeinsas galėtų trumpam užeiti. Džeinsas visiems prisistatė. Mėgaudamasis smulkiai išdėstė, ką apie Patriko paiešką pasakojo Stefanas: apie bendrą jos finansavimą, premijas, nuogirdas, medžioklę Brazilijoje, apie chirurgą, atlikusį Patrikui plastinę operaciją, apie vaikinus iš „Plutono“, kaip Patriką paskui sugavo ir kankino. Ir visa tai, siekdami savanaudiškų tikslų, finansavo Aricija, „Monarch Sjera“ ir „Šiaurės draudimas“.

Efektas buvo stulbinantis. Džeinsas pats juo žavėjosi.

— Ar turit ponui Džeinsui klausimų? — baigus Džeinsui linksmai paklausė Sendis.

Visi tylėjo. Per aštuoniolika valandų nei Šenotas iš „Šiaurės draudimo“, nei Kohenas iš „Monarch Sjera“ nesugebėjo išsiaiškinti, kas iš jų bendradarbių nutarė kreiptis į Džeką Stefaną. Kas gi dabar beprisipažins?

Abi kompanijos didelės ir turtingos, turi daug akcininkų, išleidžia nemažai lėšų, kad garsintų savo reputaciją. Nė viena nenori turėti nemalonumų.

— Ačiū, pone Džeinsai, — padėkojo Sendis.

— Jei dar manęs reikės, pakvieskit. Būsiu gretimame kambaryje, — tarė Džeinsas tarsi nekantraudamas įkalti dar keletą vinių į jų karstus.

Jo pasirodymas glumino ir baugino. Kodėl FTB direktoriaus pavaduotojas atvyko į Biloksį ir kodėl visu tuo domisi?

— Susitarkim, — užsidarius durims tarė Sendis. — Viskas paprasta ir aišku, nėra čia ko daug derėtis. Pirma: jūsų, pone Šenotai, klientas — „Šiaurės draudimo“ kompanija — siekia susigrąžinti Trudei Lanigan išmokėtus du su puse milijono dolerių. Siūlome sudėti ginklus. Atsiimkit ieškinį, o Trudę pamirškit. Tegu ji ramiai sau augina savo dukrelę. Pinigus, beje, ji jau išleido. Nekelkit bylos, tuomet mano klientas neiškeis kompanijai ieškinio dėl kūno sužalojimo.

— Tik tiek? — sutrikęs paklausė Talbotas Mimsas.

— Taip. Tik tiek.

— Pasiūlymą priimam.

— Mums reikėtų pasitarti, — vis dar neketino nusileisti Šenotas.

— Ne, — nutraukė savo klientą Mimsas, — pasiūlymas puikus. Mes jį priimam. Viskas.

Šenotas vis dar spyrėsi:

— Norėčiau išanalizuoti...

— Baigta, — nukirto Mimsas įrėmęs žvilgsnį į Šenotą, — Mes sutinkam, o jeigu norit, kad jums atstovautų kas nors kitas, tai prašau. Bet kol jūsų advokatas esu aš, pasiūlymą priimam nedelsiant.

Šenotas neteko žado.

— Pasiūlymas priimtas, — pakartojo Mimsas.

— Pone Šenotai? — kreipėsi į jį Sendis.

— E-e, taip. Tikriausiai.

— Puiku. Kitame kambaryje turiu parengtą sutarties projektą, o dabar norėčiau paprašyti jus, džentelmenai, trumpam išeiti. Turiu asmeniškai pasikalbėti su ponu Ledu ir jo klientu.

Mimsui su komanda išėjus, Sendis užrakino duris ir kreipėsi į poną Koheną, Helą Ledą ir jų bendradarbį:

— Deja, mūsų susitarimas bus truputį kitoks. Jiems išsisukti padėjo bjaurios ir sudėtingos skyrybos. Mano klientui skyrybų procese būtų naudinga, jeigu „Šiaurės draudimas“ iškeltų ieškinį. Deja, jūsų padėtis kitokia. Ta kompanija Stefanui sumokėjo pusę milijono, o jūs — dvigubai tiek. Jūsų atsakomybė ir nuostoliai didesni, tačiau už „Šiaurės draudimą“ esat kur kas turtingesni.

— Kokia suma jus patenkintų? — paklausė Kohenas.

— Patrikui nieko nereikia. Tačiau jam rūpi vaiko ateitis. Mergaitei tik šešeri, o motina pinigus jau iššvaistė. Todėl „Šiaurės draudimas“ taip lengvai ir pasidavė: vis tiek iš ponios Lanigan nieko neatgautų. Patrikas nori, kad atidarytumėt mergaitei kuklią, motinai neprieinamą sąskaitą.

— Kiek?

— Ketvirtis milijono ir kita tiek padengti juridiniams mokesčiams. Jis prašytų patyliukais pervesti iš viso pusę milijono, ir tos nuotraukos nebedrums jūsų klientui ramybės.

Pakrantė garsėjo dosniais nuosprendžiais kūno sužalojimo ir neteisėto gyvybės atėmimo bylose. Helas Ledas paaiškino Kohenui, jog už kūno sužalojimą iš Aricijos ir abiejų draudimo kompanijų Patrikas gali prisiteisti ne vieną milijoną. Atvykęs iš Kalifornijos Kohenas tą puikiai suprantąs. Kompanija norinti kuo greičiau susitarti ir išvykti iš miesto.

— Bylos nekėliam, — tarė Kohenas. — Tai pusė milijono?

— Tik tiek.

— Sutarta.

Iš aplanko Sendis ištraukė popierius:

— Tai sutarties projektas. Palieku jums. Padavė abiem po kopiją ir išėjo.

35

Psichiatras buvo daktaro Hajanio draugas. Antroji Patriko apžiūra užtruko dvi valandas, bet buvo tokia pat bergždžia, kaip ir pirmoji.

Ji bus ir paskutinė.

Atsiprašęs Patrikas grįžo pietums į savo kambarį. Nekreipdamas dėmesio į valgį, įsijungė vakaro žinias. Apie jį nieko nepranešė. Jis nekantravo, nuėjo pasikalbėti su sargybiniais. Sendis jam pranešė naujieną popiet, tačiau Patrikas norėjo pamatyti dokumentus. Pasižiūrėjęs televizijos laidą mėgino skaityti knygą.

Buvo jau beveik aštuonios, kai koridoriuje išgirdo balsus: Sendis klausė sargybinių, kaip laikosi kalinys. Buvo smagu vadinti jį kaliniu.

Patrikas pasitiko prie durų. Advokatas atrodė išvargęs, bet šypsojosi.

— Viskas, — tarė paduodamas Patrikui pluoštą popierių.

— O kaip dokumentai ir įrašai?

— Prieš valandą juos perdavėm. Ten buvo gal tuzinas FTB agentų. Džeinsas sakė, jog dirbs pernakt.

Patrikas nusinešė sutartis į savo kampą po televizoriumi ir atidžiai perskaitė kiekvieną žodį. Stovėdamas prie lovos Sendis valgė atsineštą užkandį ir, išjungęs garsą žiūrėjo per ESPN transliuojamas regbio rungtynes.

— Ar neprotestavo dėl pusės milijono? — nepakeldamas nuo sutarties akių paklausė Patrikas.

— Nė akimirkos. Neprotestavo nė vienas.

— Galėjom užsiprašyti daugiau.

— Manau, ir pats nemažai turi.

Pervertęs puslapį Patrikas pasirašė.

— Gerai padirbėjai, Sendi. Meistriškai.

— Puiki diena. Federaliniai kaltinimai atmesti, bylinėjimosi nebus. Teismo išlaidomis pasirūpinta. Mergaitės ateitis užtikrinta. Rytoj baigsim su Trude. Likai tik tu, Patrikai. Tas lavonas tau labai trukdo.

Palikęs popierius Patrikas atsistojo prie lango nugara į Sendį. Žaliuzės buvo pakeltos. Lango stikle matėsi sprindžio ilgumo įtrūkimas.

Sendis valgydamas stebėjo savo draugą.

— Patrikai, juk kada nors vis tiek turėsi papasakoti.

— Apie ką?

— Na, tarkim, apie Peperį.

— Gerai. Aš nenužudžiau Peperio.

— Tai jį nužudė kažkas kitas?

— Kiek žinau, ne.

— Ar Peperis pats nusižudė?

— Kiek žinau, ne.

— Ar Peperis buvo gyvas, kai pradingai?

— Manau, kad taip.

— Po velnių, Patrikai! Aš pavargau! Mesk tuos savo žaidimus i šalį.

Patrikas atsigręžė ir mandagiai paprašė:

— Prašau, nerėk taip. Policininkai už durų klausosi kiekvieno žodžio. Sėskis.

— Nenoriu.

— Prašau.

— Kai stoviu, geriau girdžiu. Pasakok.

Patrikas uždarė langą, nuleido žaliuzes, patikrino, ar durys užrakintos, išjungė televizorių. Atsisėdo, kaip buvo įpratęs, ant lovos, iki juosmens užsitraukė antklodę ir tyliai pradėjo:

— Aš pažinojau Peperį. Kartą jis užsuko į mano trobelę paprašyti ko nors pavalgyti. Tai buvo devyniasdešimt pirmaisiais, prieš pat Kalėdas. Jis sakė, kad beveik visą laiką gyvena miške. Iškepiau jam kiaušinienės su kumpiu. Valgė taip, lyg seniai nieko nebūtų burnoj turėjęs. Mikčiojo, buvo labai drovus, manęs varžėsi. Aš, aišku, ėmiau jį kamantinėti. Berniukas sakė, kad jam septyniolika, bet atrodė kur kas jaunesnis. Gana švariai apsirengęs, sakė, kad namai už trisdešimties kilometrų, bet jis gyvena miške. Pamažu apie juos išklausinėjau ir išgirdau liūdną istoriją. Pavalgęs jis norėjo išeiti. Pasiūliau pernakvoti trobelėje, tačiau jis būtinai norėjo grįžti prie savo palapinės.

— Kitą dieną išėjęs medžioti elnių, Peperį vėl susitikau. Jis man parodė mažytę savo palapinę ir miegmaišį. Turėjo viską, ko reikia pasigaminti valgio, šaldiklį, žibintą, šautuvą. Sakė, jau dvi savaitės, kai nebuvęs namuose: naujasis mamos draugas žiauriausias iš visų, kokius tik ji turėjusi. Nusivedė mane gilyn į mišką parodyti elnių bandos, kurią pats aptiko. Po valandos nušoviau didelį patiną. Sakė pažįstąs mišką skersai ir išilgai, siūlėsi parodyti geriausias medžioklės vietas.

— Po poros savaičių vėl atvažiavau į trobelę. Gyventi su Trudė buvo nepakenčiama, abu vos sulaukdavom savaitgalių. Netrukus atėjo Peperis. Išviriau sultinio, abu prisirijom kaip paršai — tuomet dar valgydavau daug. Papasakojo, kad trims dienoms buvo sugrįžęs į namus, bet susipyko su motina ir vėl išėjo. Kuo daugiau kalbėjo, tuo mažiau mikčiojo. Pasakiau, kad aš advokatas, ir jis man pasipasakojo, kokių turi bėdų. Kai dirbo Lusdeilo degalinėje, iš kasos dingo kažkiek pinigų. Apkaltino jį, nes laikė silpnapročiu. Žinoma, jis tų pinigų neėmęs. Tai buvo dar viena priežastis, dėl kurios jis gyveno miške. Pažadėjau pagelbėti.

— Taigi sumanei įvilioti jį į savo žabangas, — tarė Sendis.

— Panašiai. Po to dar keletą kartų buvom susitikę miške.

— Artėjo vasario devintoji.

— Taip. Peperiui pasakiau, kad policininkai jo ieško. Melavau. Niekam apie jį nepranešiau, nes kuo daugiau kalbėjomės, tuo labiau įtariau, jog apie tuos pinigus jis kažką žino. Bijojo, mačiau, kad jam reikia mano pagalbos. Svarstėm, ką gi jam daryti. Vienas iš variantų buvo pradingti.

— O, tą kažkur jau girdėjau.

— Motinos nekenčia. Jo ieško policija. Tas išsigandęs berniukas miške būtų pragyvenęs visą savo gyvenimą. Aš jam pasiūliau važiuoti į kalnus Vakaruose ir tapti medžioklės vadovu. Galvojau, kaip galėčiau jam padėti. Viename laikraštyje aptikau straipsnį apie siaubingą traukinio katastrofą netoli Naujojo Orleano, kurioje žuvo antro kurso studentas Džojus Palmeris. Puiki, niekuo neišsiskirianti pavardė. Paskambinau į Majamį dokumentų klastotojui, jis parūpino Džojaus socialinio draudimo numerį ir štai — per ketvertą dienų Peperis gauna kuo puikiausią komplektą: Luizianos vairuotojo pažymėjimą su nuotrauka, socialinio draudimo numerį, gimimo liudijimą ir net pasą.

— Kai pasakoji, viskas atrodo labai paprasta.

— Ne. Tai kur kas paprasčiau negu pasakoju. Tereikia vaizduotės ir šiek tiek pinigų. Peperis dokumentais labai apsidžiaugė. Nekantravo kuo greičiau sėsti į autobusą ir lėkti į kalnus. Rimtai, Sendi, nejuokauju. Tas vaikinukas nė kiek nedvejojo skurde palikdamas motiną. Nė kiek dėl jos nesijaudino.

— Visai kaip tu.

— Aha. Na, šiaip ar taip, Sendi, vasario devintąją...

— Tavo mirties dieną.

— Taip, kiek pamenu, tą dieną nuvežiau Peperį į Džeksoną, „Greihaundo“ autobusų stotį. Siūliau apsigalvoti, bet jis nenorėjo. Džiaugėsi gavęs progą. Vargšas vaikas net iš Misisipės valstijos niekad nebuvo išvažiavęs. Kelionė į Džeksoną jam buvo didelis įvykis. Paaiškinau, jog sugrįžti jis nieku gyvu nebegalės. Apie motiną net neužsiminė. Iki Džeksono važiavom tris valandas, bet nė žodžio apie motiną.

— Kur jis išvažiavo?

— Per skelbimus aptikau miško kirtėjų stovyklą Oregono valstijoje, į šiaurę nuo Judžino. Išsiaiškinęs, kaip ją rasti, viską užrašiau, pakeliui į autobusų stotį jam dar keletą sykių paaiškinau. Daviau du tūkstančius dolerių grynais ir už dviejų kvartalų nuo autobusų stoties išleidau. Buvo pietų metas, nenorėjau, kad mane kas nors pamatytų. Paskutinį kartą, kai mačiau Peperį, jis laimingas bėgo į stotį su kuprine ant pečių.

— O kaip tavo trobelėje atsirado jo šautuvas ir kiti daiktai?

— O kurgi kitur jis būtų galėjęs juos palikti?

— Dar viena mįslė įminta.

— Žinoma, aš ir norėjau, kad visi manytų, jog automobilyje sudegė Peperis.

— O kur jis dabar?

— Nežinau, bet tai ir nesvarbu.

— Ne to klausiu, Patrikai.

— Tai tikrai nesvarbu.

— Ar nesiliausi slapukavęs? Atsakyk, jeigu klausiu.

— Reikės, tai ir atsakysiu.

— Kodėl išsisukinėji?

Sendis suirzo ir vėl pakėlė toną, todėl Patrikas luktelėjo, kol jis nusiramins. Abiem reikėjo nusiraminti.

— Aš neišsisukinėju, Sendi, — ramiai tarė Patrikas.

— Kurgi ne. Vos išsiaiškinu vieną rebusą, o, žiūrėk, jų atsiradę dar dešimt. Kodėl man visko nepapasakoji?

— Todėl, kad tau nebūtina viską žinoti.

— Kur jau ten, bet būtų gražu iš tavo pusės.

— Tikrai? Ar nors vienas nusikaltėlis tau kada nors pasakė viską?

— Keista, bet nelaikau tavęs nusikaltėliu.

— Tai kuo mane laikai?

— Gal draugu.

— Būtų lengviau dirbti, jei laikytum mane nusikaltėliu.

Sendis paėmė nuo stalo sutartis ir žengė prie durų.

— Aš pavargau. Man reikia pasiilsėti. Rytoj atvažiuosiu, o tu man viską papasakosi.

Atsirakinęs duris išėjo.

Prieš dvi dienas išeidamas iš kazino Gajus „uodegos“ nepastebėjo. Lyg ir šmėstelėjo kažkur matytas veidas, bet pernelyg greitai nusisuko. Paskui gana įkyriai juos sekė kažkoks automobilis. Tokius dalykus Gajus išmanė, todėl tarė sėdėjusiam prie vairo Beniui:

— Tikriausiai federalai. Kam gi dar galėtum rūpėti?

Jie rengėsi išvažiuoti iš Biloksio. Bute išjungė telefonus, visus pagalbininkus atleido.

Palaukęs, kol sutems, Gajus išvažiavo į rytus. Ketino pernakvojęs Mobilyje ryte sėsti į kokį nors lėktuvą. Benis 90-tuoju greitkeliu pakrante patraukė į vakarus, paskui — per Leik Pontčartreiną į Naująjį Orleaną, kurį gerai pažinojo. Jis atidžiai stebėjo, bet nieko už savęs nematė. Prancūzų kvartale užkando austrių, paskui sėdo į taksi ir nuvažiavo į oro uostą. Išskrido į Memfį, iš ten — į Čikagą. Pernakvojęs laukiamojoje salėje, auštant išskrido į Niujorką.

Aricijos namus Boka Retone, kuriuose kol kas gyveno toji jo švedė, stebėjo federalai. Jie tikėjosi, kad švedė netrukus išvažiuos, — būtų lengviau sekti.

36

Viskas praėjo sklandžiai. Pusę devynių, vilkėdama tuo pačiu sportiniu kostiumėliu, Eva išėjo į laisvę. Sargybiniai su ja elgėsi labai mandagiai, klerkai buvo stebėtinai paslaugūs, o inspektorius net palinkėjo sėkmės. Markas Berkas palydėjo ją iki dailaus savo „Jaguaro“, kurį ta proga išblizgino iš vidaus ir iš išorės, ir kažkam linktelėjo.

— FTB agentai, — paaiškino jai, galva rodydamas į du vyriškius gretimame automobilyje.

— Maniau, kad su jais viskas baigta, — tarė ji.

— Ne visai.

— Gal jiems pamojuoti?

— Nereikia. Sėskitės į mašiną — pakvietė atidarydamas dureles.

Atsargiai jas uždaręs, akimirką pasigėrėjo žvilgančiu ilgu, dailiai išlenktu automobilio stogu ir, apėjęs iš kitos pusės, sėdo prie vairo.

— Štai laiškas, kurį faksu atsiuntė Sendis Makdermotas, — tarė jis užvesdamas variklį ir įjungdamas atbulinę pavarą. — Žvilgtelėkit.

— Kur važiuojam? — paklausė ji.

— Į oro uostą. Ten jūsų laukia nedidelis lėktuvėlis.

— Ir kurgi aš skrisiu?

— Į Niujorką.

— O paskui?

— „Konkordu“ į Londoną.

Judria gatve jiems iš paskos važiavo FTB agentai.

— Kodėl jie mus seka? — paklausė ji.

— Apsauga.

Ji užsimerkė ir ranka pasitrynė kaktą. Galvojo apie Patriką, kaip jis ankštoje ligoninės palatoje kuria jos kelionių planus, tarsi neturėtų kitų rūpesčių. Pastebėjusi automobilyje telefoną, jau keldama ragelį paklausė:

— Galima?

— Prašau.

Berkas vairavo atsargiai, visą laiką stebėjo veidrodėlius, tarsi vežtų patį prezidentą.

Eva paskambino į Braziliją. Išgirdusi, jog tėvas sveikas ir gyvas, net apsiverkė. Savo gimtąja kalba jį nuramino, jog ji taip pat sveika ir gyva. Abu laisvi, tačiau kur praleido pastarąsias tris dienas, tėvui nesakė. Jis pajuokavo, kad pagrobimas ne toks jau baisus dalykas. Su juo elgėsi gerai, nė vieno įdrėskimo. Ji pažadėjo netrukus sugrįžti. Darbas Jungtinėse Valstijose beveik baigtas, ji labai pasiilgusi namų.

Berkas klausėsi, tačiau nesuprato nė žodžio. Palaukęs, kol ji baigs kalbėti ir nusišluostys ašaras, tarė:

— Laiške yra keletas telefono numerių, jeigu jus vėl sulaikytų muitinėje. FTB atšaukė savo aplinkraštį ir leido naudotis tuo pasu dar savaitę.

Ji klausėsi tylėdama.

— Jeigu Hitrou iškiltų problemų, laiške rasit telefono numerį Londone.

Ji paėmė laišką. Sendis jį parašė ant savo firmos blanko. Įvykiai Biloksyje klostosi gerai ir greitai. Kai ji įsės į JFK oro linijų lėktuvą, prašo paskambinti jam į viešbutį. Jis pasakys, ką daryti toliau.

Kitaip tariant, pasakys tą, ko neturėtų žinoti ponas Berkas.

Jie privažiavo judrų bendrosios aviacijos terminalą šiaurinėje Majamio tarptautinio oro uosto pusėje. Agentai liko prie automobilio, o Berkas palydėjo Evą į vidų. Ten jau laukė pilotai. Jie parodė dailų prie terminalo stovintį lėktuvėlį, pasišovę nuskraidinti ją, kur tik palieps. „Į Rio, — vos nešūktelėjo ji, — labai prašau, į Rio“.

Ji padėkojo Berkui už pagalbą, ir, paspaudusi jam ranką, įsėdo į lėktuvą. Bagažo neturėjo. Nė vieno drabužėlio persirengti. Brangiai Patrikas turės už tai sumokėti. Tegu tik ji atskris į Londoną — per dieną nusiaubs parduotuves Bondo ir Oksfordo gatvėse, prisipirks tiek drabužių, kad netilps į lėktuvą.

Tokią ankstyvą valandą J. Miurėjus jautėsi labai pavargęs. Burbtelėjo „Labas“ duris atidariusiai sekretorei. Kavos? Taip, stiprios ir juodos. Sendis pasisveikino, paėmė susiglamžiusį jo švarką ir pakvietė užeiti į svetainę peržiūrėti nuosavybės teisių sutarties.

— Dabar kur kas geriau, — perskaitęs tarė Sendis.

Trudė ją jau pasirašiusi: J. Miurėjus nebenori matyti nei jos, nei to jos alfonso. Vakar jiedu su Lencu sėdėdami pas jį smarkiai susipyko. J. Miurėjus buvo matęs daug skyrybų, todėl galėjo lažintis iš ko tik nori, kad Lenco dienos suskaitytos. Trudę slėgė nepriteklius.

— Mes sutinkam, — tarė Sendis.

— O kaipgi kitaip? Gaunat viską, ko reikalavot.

— Atsižvelgiant į aplinkybes, sandėris teisingas.

— Kurgi ne.

— Klausykit, Miurėjau, yra didelių pasikeitimų dėl „Šiaurės draudimo“ jai iškelto ieškinio.

— Ir kokių gi?

— Jūsų klientei neturėtų rūpėti, kaip to pasiekta. Svarbiausia tai, kad „Šiaurės draudimas“ atsiima ieškinį.

J. Miurėjus kelias akimirkas sėdėjo it stabo ištiktas, paskui apatinė jo lūpa palengva atvipo. Ar tai koks pokštas?

Sendis ištiesė jam sutarties su „Šiaurės draudimu“ kopiją, kurioje iš anksto buvo užtušavęs tam tikrus punktus, palikdamas tik tai, ką galima skaityti J. Miurėjui.

— Juokaujat, — sumurmėjo jis, imdamas sutartį.

Abejingu žvilgsniu permetęs užtušuotas vietas, susirado du per cenzoriaus malonę paliktus punktus. Čia buvo juodu ant balto parašyta, jog kompanija nedelsiant atsiima jo klientei iškeltą ieškinį.

J. Miurėjui visai nesvarbu, kodėl. Patriką gaubia neįžvelgiamą paslaptis. Jis ir neketina nieko aiškintis.

— Maloni staigmena. — tepasakė jis.

— Taip ir maniau, kad pradžiuginsim.

— Tai jai lieka viskas?

— Viskas, kas jai dar liko.

J. Miurėjus dar kartą atidžiai perskaitė:

— Ar galima pasiimti?

— Ne. Tai konfidencialus dokumentas. Tačiau šiandien bus įteiktas prašymas atmesti ieškinį. Atsiųsiu faksu.

— Ačiū.

— Štai dar, — padavė J. Miurėjui kitą cenzūruotą sutarties su „Monarch Sjera“ kopiją — ketvirtas puslapis, trečia pastraipa.

J. Miurėjus perskaitė punktą kuriuo atidaroma dviejų šimtų penkiasdešimties tūkstančių dolerių sąskaita Ešli Nikolės Lanigan vardu, patikėtiniu skiriant Sendį Makdermotą. Šie pinigai skiriami mergaitės priežiūrai ir lavinimui, o nepanaudotos lėšos bus išmokėtos, kai jai sukaks trisdešimt.

— Nežinau nė ką sakyti, — tarė J. Miurėjus, bet galvoje jau sukosi mintys, kaip visa tai papasakos savo klientei.

Sendis tik mostelėjo ranka, tarsi norėdamas pasakyti „niekis“.

— Dar turit ką nors? — it suokalbininkas nusišypsojo J. Miurėjus. Ar liko dar kokių nors gardėsių?

— Viskas. Dėl skyrybų susitarta. Buvo malonu su jumis susipažinti.

Jiedu paspaudė vienas kitam ranką, ir dabar jau kur kas guvesniu žingsniu J. Miurėjus išėjo. Liftu leidosi vienas, o jo galvoje siautė mintys: jis jai papasakos, kaip tuos nenaudėlius pričiupo, kaip jam Įkyrėję visi tie nežmoniški jų reikalavimai, kaip jis triukšmingai įsiveržęs grasino teismu, jeigu jie nepriims jo sąlygų. Tokių bylų jis turėjęs ne vieną, visi žino, ką jis gali teisme.

Velniop neištikimybę! Velniop tas nuogalių nuotraukas! Jo klientė neteisi, bet vis tiek reikia elgtis su ja sąžiningai. O kuo nusikalto tas vaikelis?!

Jis jai papasakos, kaip jie pagaliau pasidavė ir visiškai sutriuškinti ėmė trauktis. Jis išreikalavo skirti lėšų mergaitės išlaikymui. Slegiamas kaltės Patrikas privalėjo nusileisti. Prašau, priimkit ketvirtį milijono dolerių.

Jis kaunasi dėl savo klientės ir toliau kausis kaip liūtas. Ji juk nenusikalto, gaudama dviejų su puse milijono draudimą. Drebėdami iš baimės, jie vis dėlto sugalvojo, kaip padaryti, kad viskas liktų Trudei. Kol kas neaišku, kaip jiems tai pavyko, bet pakeliui į darbą jis ką nors sugalvos.

Kol atvažiavo, visa ši istorija virto šlovinga jo pergale.

Prie įsodinimo į „Konkordą“ JFK oro linijų registratorė kiek nustebo, kad keleivė neturi jokio bagažo, ir iškvietė inspektorių. Kol jiedu kuždėjosi sukišę galvas, Eva vos tvardėsi. Dar vieno arešto ji nebeatlaikytų. Patriką mylėjo, tačiau tai, kas jai nutinka pastaruoju metu, visai neberomantiška. Jeigu ne Patrikas, ji ir dabar gyventų mylimajame savo mieste, kur dar neseniai turėjo tokį puikų darbą.

Staiga registratorės ir inspektoriaus veiduose sušvito malonios britiškos šypsenos. Jiedu mandagiai paprašė ją eiti į „Konkordo“ laukiamąją salę. Iš ten, gerdama kavą, Eva paskambino Sendžiui.

— Ar viskas gerai? — paklausė jis, išgirdęs jos balsą.

— Viskas gerai, Sendi. Skambinu iš JFK oro uosto, laukiu reiso į Londoną. Kaip Patrikas?

— Puikiai. Su federalais susitarėm.

— Už kiek?

— Už šimtą trylika milijonų, — atsakė Sendis ir laukė, kaip ji į tai reaguos. Išgirdęs sumą, Patrikas liko ramus. Ji — taip pat, tik paklausė:

— Kada?

— Pasakysiu, kai nuvyksit į Londoną. „Four Seasons“ užsakiau kambarį Li Pires pavarde.

— Tai aš vis dar Li Pires.

— Paskambinsit man iš ten?

— Perduokit Patrikui, kad myliu jį net ir po kalėjimo.

— Šįvakar jį matysiu. Laikykitės.

— Čao.

Mastas neįstengė atsispirti pagundai padaryti įspūdį, kai mieste lankosi tokie aukšti pareigūnai. Vakar vakare, kai jiems buvo perduoti dokumentai ir pokalbių įrašai, jis pavedė savo darbuotojams paskambinti kiekvienam didžiosios žiuri nariui ir sušaukti ypatingąjį posėdį. Paskui su penkiais savo pavaduotojais padėjo FTB sutvarkyti ir sunumeruoti dokumentus. Iš biuro jis išėjo trečią nakties, o po penkių valandų vėl buvo ten.

Popiet turėjo prasidėti federalinis didžiosios žiuri posėdis. Papietavęs Hamiltonas Džeinsas nutarė palaukti. Dalyvauti posėdyje panoro ir Sprolingas iš Generalinės prokuratūros. Liudys tik Patrikas.

Laikydamiesi susitarimo, antrankių jam neuždėjo. Atvežė FTB automobiliu be skiriamųjų ženklų, pasodinę ant galinės sėdynės, ir pro šonines duris palydėjo į federalinio Biloksio teismo rūmus.

Sendis visą laiką buvo greta. Patrikas mūvėjo Sendžio jam nupirktas šviesias kelnes, sportbačius, buvo apsivilkęs sportinius marškinėlius. Jis atrodė išblyškęs, liesas, tačiau nebešlubavo. Tiesą sakant, Patrikas jautėsi puikiai.

Šešiolika prisiekusiųjų sėdėjo aplink ilgą kvadratinį stalą, todėl tie, kuriems durys buvo už nugarų, įėjus Patrikui staiga atsigręžė. Patrikas šypsojosi. Kampe sėdintys Džeinsas su Sprolingu į jį žvelgė susidomėję, nes poną Laniganą matė pirmą kartą.

Patrikas atsisėdo stalo gale liudytojams skirtoje kėdėje. Mastui nereikėjo raginti, kad jis papasakotų viską arba beveik viską. Jautėsi ramus, nes žiuri jo nebekaitins. Jis sugebėjo išsivaduoti iš federalinio įstatymo čiuptuvų.

Pradėjo pasakoti apie buvusią savo firmą, partnerius, apibūdino kiekvieno iš jų asmenybę, klientus, darbo stilių ir pamažu kreipė pasakojimą prie Aricijos.

Mastas jį nutraukė, paduodamas dokumentą. Patrikas patvirtino, jog tai firmos sutartis su Aricija. Ji buvo surašyta keturiuose puslapiuose, tačiau svarbiausia yra tai, kad pagal ją firma turėjo gauti trečdalį sumos, kurią Aricija tikėjosi laimėti apskundęs „Platt & Rockland Industries“ kompaniją.

— Iš kur ją gavote? — paklausė Mastas.

— Tekstą kompiuteriu rinko pono Bogano sekretorė. Mūsų kompiuteriai sujungti, todėl paprasčiausiai ją išsispausdinau.

— Tai todėl ji ir nepasirašyta?

— Taip. Originalas tikriausiai pas poną Boganą.

— Ar galėdavote patekti į pono Bogano kabinetą?

— Be jo negalėdavau, — atsakė Patrikas ir paaiškino, kad išeidamas Boganas visuomet jį užrakindavo.

Kalba nukrypo į tai, kaip jis patekdavo į kitus kabinetus, ir Patrikas papasakojo apie visas gudrybes, kurių jam teko griebtis, kad susektų aferą. Aricija jam atrodęs labai įtartinas, todėl apie jį stengėsi surinkti kuo daugiau informacijos. Elektroninio sekimo metodų išmokęs pats. Tikrino kituose firmos kompiuteriuose saugomus duomenis, klausėsi, ką kalba darbuotojai, išklausinėdavo sekretores ir asistentus, kapstydavosi po šiukšlių dėžes prie kopijavimo aparatų. Tikėdamasis ką nors aptikti, ilgai užtrukdavo po darbo.

Po dviejų valandų Patrikas paprašė gerti. Mastas paskelbė penkiolikos minučių pertrauką. Laikas bėgo nepastebimai, auditorija klausėsi it pakerėta.

Kai liudytojas grįžo, visi skubiai susėdo į savo vietas, nekantraudami išgirsti istorijos tęsinį. Mastas uždavė keletą klausimų apie „Platą ir Roklandą“. Patrikas bendrais bruožais apibūdino kompaniją.

— Ponas Aricija buvo gana sumanus. Jis sukūrė dvigubų sąskaitų schemą ir šitaip, pats likdamas šešėlyje, didino gamybos kaštus.

Šalia Patriko Mastas padėjo pluoštą dokumentų. Patrikas kiekvieną atpažindavo vos žvilgtelėjęs.

— Tai pavyzdys, kaip Naujoji laivų statykla mokėdavo atlyginimą nesamiems darbininkams. O tai kompiuterinis 1988 metų liepos mėnesio vienos savaitės žiniaraštis. Jame aštuoniasdešimt keturi darbuotojai, visos pavardės fiktyvios, Čia nurodyti nesamiems žmonėms per savaitę išmokėti atlyginimai. Iš viso septyniasdešimt vienas tūkstantis dolerių.

— Iš kur tos pavardės atsirasdavo? — domėjosi toliau Mastas.

— Tuomet laivų statykloje dirbo aštuoni tūkstančiai darbuotojų. Atrinkdavo labiausiai paplitusias iš tikrųjų dirbančių žmonių pavardes, pavyzdžiui Džonsas, Džonsonas, Mileris, Grynas, Jangas, tik vardo raidę pakeisdavo.

— Kiek šitokių pavardžių buvo?

— Pasak Aricijos skundo, per ketverius metus šitaip buvo išmokėta devyniolika milijonų dolerių.

— Ar ponas Aricija žinojo apie atlyginimų falsifikavimą?

— Taip. Tokia schema jis ir pats naudojosi.

— Iš kur žinot?

— Kur įrašai?

Mastas padavė jam daugiau kaip šešiasdešimties pokalbių sąrašą. Patrikas peržvelgė jį ir netrukus tarė:

— Kasetė, pažymėta septynioliktu numeriu.

JAV atornėjaus asistentas išėmė septynioliktą kasetę ir įdėjo ją į magnetofoną, stovintį stalo viduryje.

Patrikas paaiškino:

— Tai partnerių Dougo Vitrano ir Džimio Havarako pokalbis Vitrano kabinete 1991 metų gegužės 3 dieną.

Įjungė magnetofoną. Visi laukė.

PIRMASIS BALSAS: Kaip jam pavyko išpūsti atlyginimus iki devyniolikos milijonų?

— Tai Džimis Havarakas, — greitai patikslino Patrikas.

ANTRASIS BALSAS: Labai paprastai.

— O čia Dougas Vitranas, — vėl paaiškino Patrikas.

VITRANAS: Per metus išmokėta penkiasdešimt milijonų, o per ketverius — daugiau kaip du šimtai. Juos prikabino prie dešimties procentų augimo, ir tarp popierių viskas pasimetė.

HAVARAKAS: Aricija tą žinojo?

VITRANAS: Žinojo? Pats viską ir sugalvojo.

HAVARAKAS: Na, ką tu, Dougai.

VITRANAS: Čia viskas fiktyvu. Ir visas tas skundas — gryna afera. Atlyginimai darbininkams, išpūsti važtaraščiai, dvigubos ar net trigubos sąskaitos už brangią įrangą. Viskas. Aricija nuo pat pradžių tą suplanavo. Kompanija seniai apvaginėja vyriausybę. Jis žino jos darbo metodus. Žino, kaip dirba Pentagonas. Gudriai sugalvojo visus apmauti.

HAVARAKAS: Kas tau tą papasakojo?

VITRANAS: Boganas. Aricija Boganui viską papasakojo, o Boganas — senatoriui. Jeigu laikysim liežuvį už dantų, greit tapsim milijonieriais.

Balsai ėmė tilti. Prieš keletą metų Patriko sumaniai redaguotas įrašas baigėsi. Prisiekusieji neįstengė atplėšti žvilgsnių nuo magnetofono. Kažkas paklausė:

— Ar būtų galima paklausyti toliau?

Mastas gūžtelėjo pečiais ir pažvelgė į Patriką. Šis tarė:

— Puiki mintis.

Su Patriko komentarais ir kartkartėmis įterptais spalvingais paaiškinimais įrašų klausymasis užtruko tris valandas. Kambarėlyje įvykusį dialogą Patrikas paliko pabaigai. Prisiekusieji vis prašė jį kartoti, kol ketvirtą kartą išklausę galiausiai pasisotino. Šeštą buvo atnešta vakarienė iš netoliese esančios kavinės.

Septintą leido Patriką išvesti.

Kol visi vakarieniavo, Mastas aptarė dar keletą svarbių dokumentų. Jis atkreipė dėmesį į kelių federalinių įstatymų pažeidimus. Turint tokius svarius įrodymus, kaip ant delno atsiskleidė ir visas sąmokslas.

Pusę devynių didžioji žiuri vienbalsiai nutarė apkaltinti Benį Ariciją, Čarlzą Boganą, Dougą Vitraną, Džimį Havaraką ir Etaną Replį valstybiniu sąmokslu, pasinaudojant Aktu dėl fiktyvių sąskaitų. Kiekvienam iš jų grėsė dešimt metų kalėjimo ir iki penkių šimtų tūkstančių dolerių bauda.

Senatorius Nyjė buvo įvardytas kaip nežinomas bendrininkas, tačiau ir jam nebuvo lemta išsisukti. Sprolingas, Džeinsas ir Morisas Mastas pirmiausia ketino išgaudyti smulkesnes žuveles, kad paskui su jomis susitartų ir griebtų stambiausią. Pirmiausia pričiups Replį ir Havaraką, nes šie Bogano nekentė.

Devintą valandą vakaro didžioji žiuri darbą baigė. Pasitaręs su JAV maršalu Mastas ėmė rengtis ankstyviems ryto areštams. Džeinsas su Sprolingu paskutiniuoju reisu iš Naujojo Orleano išskrido į Vašingtoną.

37

— Tuomet buvau neseniai priimtas į firmą, tyriau automobilio katastrofą. Ji vyko Stouno apygardoje 49-ajame greitkelyje, prie Vyginso. Mūsų klientai važiavo į šiaurę, bet tiesiai prieš juos iš šalutinio kelio staiga išsuko sunkvežimis. Jie susidūrė. Automobiliu važiavo trys žmonės. Vairuotojas žuvo, jo žmona buvo sunkiai sužeista, o galinėje sėdynėje sėdėjusiam berniukui lūžo koja. Sunkvežimis priklausė popieriaus kompanijai, gerai apdraustas, todėl byla buvo perspektyvi. Ją atidavė man. Ėmiausi jos entuziastingai, nes buvau naujokas. Neabejotinai kaltas buvo sunkvežimio vairuotojas, tačiau jis pareiškė, kad automobilis smarkiai viršijęs greitį. Iškilo klausimas, kokių greičiu važiavo žuvęs vairuotojas. Avariją tyręs inspektorius nustatė, kad automobilio greitis buvęs šešiasdešimt mylių per valandą, o tai ne tiek jau ir daug. Greitkelyje leidžiama važiuoti penkiasdešimt penkių mylių per valandą greičiu, bet visi važiuoja mažiausiai šešiasdešimties. Mano klientai keliavo į Džeksoną aplankyti giminių, jiems nebuvo ko skubėti.

— Sunkvežimio draudimo kompanijos pasamdytas inspektorius nustatė, kad automobilis važiavo septyniasdešimt penkių mylių per valandą greičiu. Mums tokia aplinkybė, suprantama, buvo labai nepalanki. Dvidešimt mylių per valandą viršyto greičio prisiekusieji nepateisintų. Suradom liudininką. Tai buvo aštuoniasdešimt vienerių metų senukas Klovisas Gudmanas, viena akim aklas, bet ir kita beveik nieko nematė.

— Rimtai?

— Ne, bet jo regėjimas buvo šiek tiek sutrikęs. Vairuoti galėjo. Tą dieną savo senu 1968 metų „Ševroletu“ pikapu jis pamažu pukšėjo greitkeliu, kai mūsiškis automobilis jį aplenkė. Netrukus nuo kalvos jis pamatė avariją. Klovisas buvo labai mielas senukas, gyveno vienas, pamirštas artimųjų. Ta baisi avarija jį smarkiai sukrėtė. Mėgino padėti nukentėjusiesiems, dar pastoviniavo, o paskui nuvažiavo. Apie avariją niekam nepranešė. Vėliau man guodėsi dėl to negalėjęs užmigti visą savaitę.

— Šiaip ar taip, sužinojom, jog avarijos vietą kažkas nufilmavo, kai ten jau buvo atvažiavusi greitoji pagalba, policija ir gaisrininkai. Sustabdžius eismą greitkelyje kažkam nusibodo laukti (dievaži, tie žmonės filmuoja viską), tai išsitraukė kamerą. Pasiskolinom tą juostą. Asistentas ją išanalizavo, užsirašė automobilių numerius, paskui, ieškodamas liudininkų, susirado tų automobilių savininkus. Šitaip ir aptikom Klovisą. Galima sakyti, jis matė avariją, tik nenorėjo apie ją kalbėti. Paklausiau, gal galėčiau užeiti pas jį į namus. Jis sutiko.

— Klovisas gyveno kaime netoli Vyginso. Prieš karą jiedu su žmona ten pasistatė nedidelį namuką. Žmona buvo seniai mirusi, atskirai gyvenęs vienturtis jų sūnus — taip pat. Turėjo du vaikaičius: vienas gyveno Kalifornijoje, o kita — prie Hatiesburgo. Seniai jų nebuvo matęs. Visa tai sužinojau per pirmąją pokalbio valandą. Klovisas jautėsi vienišas. Iš pradžių su manim kalbėjosi šiurkštokai, nes advokatais nepasitikėjo, nenorėjo švaistyti jiems laiko, bet netrukus jau vaišino mane tirpia kava ir pasakojo šeimos paslaptis. Įsitaisėm priebutyje ant supamų kėdžių. Aplink kojas šmirinėjo katės, o mes kalbėjomės apie viską, išskyrus avariją. Laimė, buvo šeštadienis, todėl man nereikėjo niekur skubėti. Klovisas buvo puikus pasakotojas. Labiausiai mėgo pasakoti apie didžiąją depresiją ir karą. Po poros valandų užsiminiau apie avariją. Jis nutilo, paskui pasakė, kad kalbėti apie ją dar sunku. Sakė, jog žino kažką svarbaus, bet pasakys vėliau. Paklausiau, kokiu greičiu jis važiavo, kai anas automobilis jį aplenkė. Paaiškino, kad niekuomet nevažiuoja daugiau kaip penkiasdešimt. Paklausiau, ar jis galėtų nustatyti, kokiu greičiu važiavo jį aplenkęs automobilis, bet jis tik papurtė galvą.

— Po dviejų dienų vėl pas jį užsukau, bet, pasodinęs mane priebutyje, jis ir vėl pasakojo apie karą. Lygiai šeštą Klovisas prisipažino išalkęs, pasakė, kad mėgsta šamą, ir paklausė, ar nenorėčiau su juo pavakarieniauti. Tuomet nebuvau vedęs, taigi su Klovisu nuvažiavom vakarienės. Aš vairavau, jis kalbėjo. Už šešis dolerius užsisakėm tokį riebų šamą, kad vos buvo įmanoma praryti kąsnį. Klovisas valgė lėtai, užgulęs lėkštę. Padavėja atnešė čekį, bet Klovisas jo tarsi nepastebėjo. Palaukiau dešimt minučių. Jis vis pasakojo pilna burna, nekreipdamas dėmesio į čekį. Pamaniau: jeigu Klovisas papasakos apie avariją, tai pinigus už vakarienę būsiu išleidęs ne veltui. Pagaliau išėjome. Pakeliui į namus Klovisas užsimanė alaus: tik vieno butelio, kad geriau virškintų. Tuo metu kaip tik privažiavom pakelės parduotuvėlę. Sustojau. Jis nepajudėjo, taigi alaus nupirkau pats. Važiavom toliau. Išgėręs alų jis sumanė man parodyti, kur gyveno vaikystėje. Sakė, kad netoli.

Dvidešimt minučių pasisukiojęs kaimo keliukais nebesusivokiau, kur esam. Kloviso regėjimas prastas. Jis vėl užsimanė alaus — vis dar blogai virškina. Parduotuvėje pasiklausiau kelio, ir Klovisas vėl iškėlė bures. Rodė man tai vieną keliuką, tai kitą, kol Henkoko apygardoje tą miestelį pagaliau suradom. Tuomet jis nusprendė, kad galim grįžti, nes neprisimena, kur buvo jo gimtieji namai. Parduotuvėje vėl teko klausti kelio.

— Pagaliau grįžom prie jo namų. Vėl paklausiau apie avariją. Jis vis dar nenorėjo jos prisiminti. Palydėjau jį vidun, o jis griuvo ant sofos ir užknarkė. Buvo beveik vidurnaktis. Ir šitaip visą mėnesį. Sūpuodavomės priebutyje, antradieniais valgydavom šamą, važinėdavomės, vaišindavau jį alumi. Draudimo riba buvo du milijonai. Mes juos tikrai galėjom laimėti, taigi Kloviso liudijimas kasdien darėsi vis svarbesnis. Jam to nesakiau. Jis užtikrino, kad apie avariją niekas kitas jo neklausinėjo. Privalėjau išgauti iš jo faktus, kol jo dar nesusirado draudimo kompanija.

— Kiek laiko buvo praėję nuo avarijos? — paklausė Sendis.

— Keturi ar penki mėnesiai. Vieną dieną jį prispaudžiau. Pasakiau, kad byla pasiekė kritinę ribą, todėl atėjo laikas pasikalbėti apie avariją. Jis sutiko. Paklausiau, kokiu greičiu važiavo jį aplenkusi mašina. Jis vėl prisiminė, kaip baisiai atrodė tie sužeisti žmonės, ypač vaikiukas. Senukas net apsiverkė. Netrukus vėl jo paklausiau:

— Klovisai, kokiu greičiu važiavo tave aplenkęs automobilis?

Jis teisinosi norėjęs tiems žmonėms padėti. Atsakiau, kad jie tikrai jaustųsi jam dėkingi, jeigu jis pasakytų, ką matęs. Tuomet jis pažvelgė tiesiai man į akis ir paklausė: „Kaip manai, ar greitai jie važiavo?“

— Man atrodo, kad apie penkiasdešimt penkias mylias per valandą, atsakiau jam, ir Klovisas tarė: „Tai tiek ir važiavo. Penkiasdešimt penkias mylias per valandą. Aš važiavau penkiasdešimt. Jie mane vos aplenkė“.

— Teisme Klovisas Gudmanas buvo geriausias iš kada nors mano matytų liudytojų: senas, nekalbus, išmintingas ir visiškai patikimas. Prisiekusieji nepaisė jokių įmantrių įvykio aiškinimo versijų. Sprendimą priėmė remdamiesi Kloviso liudijimu ir priteisė mums du milijonus tris šimtus tūkstančių dolerių.

— Mūsų ryšys nenutrūko. Aš parengiau jo testamentą. Išskyrus namelį, šešis akrus žemės ir septynis tūkstančius dolerių banke, jis beveik nieko neturėjo. Norėjo, kad jam mirus viskas būtų parduota, o pinigai atiduoti Konfederacijos dukterims. Giminėms jis nieko nepaliko. Vaikaičio nebuvo matęs dvidešimt metų, o apie vaikaitę nieko negirdėjo nuo to laiko, kai 1968 metais ji atsiuntė jam pakvietimą į mokyklos baigimo iškilmes. Jis nenuvažiavo, nenusiuntė jai nė pasveikinimo. Apie juos beveik nepasakodavo, bet mačiau, kaip jam trūksta artimųjų.

— Kai susirgo ir nebegalėjo išsiversti vienas, perkėliau jį į Vyginso globos namus, o namą ir ūkį pardaviau. Aš tvarkiau visus finansinius jo reikalus. Buvau vienintelis jo draugas. Nusiųsdavau atvirukų, dovanėlių, o kai tik važiuodavau į Hatiesburgą arba Džeksoną, užsukdavau aplankyti ir stengdavausi su juo pabūti kiek galėdamas ilgiau. Nusiveždavau pavalgyti šamo, paskui važinėdavomės kaimo keliukais. Išgėręs alaus, pripasakodavo įdomiausių istorijų. Kartą su juo žvejojau. Aštuonias valandas prasėdėjom vienoje valtyje. Niekuomet gyvenime tiek nesijuokiau.

— 1991 metų lapkritį Klovisas susirgo plaučių uždegimu ir vos nenumirė. Jis labai išsigando. Manęs paprašė pakeisti testamentą, nes sumanė palikti truputį pinigų vietinei bažnytėlei, o kas liks — Konfederacijai. Jis išsirinko kapui vietą, nurodė, kaip nori būti palaidotas. Pasiūliau testamente numatyti, kaip elgtis, jeigu jo gyvybę tektų palaikyti aparatais. Mintis jam patiko ir jis paskyrė mane ištraukti elektros kištuką, žinoma, pasitarus su gydytojais. Slaugos namuose Klovisas jautėsi prislėgtas ir apskritai pavargęs nuo vienatvės ir paties gyvenimo. Kartą prasitarė, kad jo širdis jau pas Dievą, taigi jis pasirengęs iškeliauti.

— Devyniasdešimt antrųjų sausio pradžioje plaučių uždegimas pasikartojo. Paprašiau, kad perkeltų į Biloksio ligoninę, kur galėčiau dažniau jį lankyti. Ateidavau kasdien. Niekas kitas Kloviso nelankė: nei draugai, nei giminės, nei kunigas. Niekas, išskyrus mane. Jis pamažu geso, buvo aišku, jog gyvens nebeilgai. Ištikus komai, jis nebeatsigavo, o po savaitės gydytojas konstatavo smegenų mirtį. Mes — aš ir trys gydytojai — kartu perskaitėm Kioviso testamentą ir kvėpavimo aparatą išjungėm.

— Kada tai buvo? — paklausė Sendis.

— 1992 metų vasario 6 dieną.

Sendis atsiduso, užsimerkė ir lėtai palingavo galvą.

— Jis nenorėjo bažnyčios apeigų, nes žinojo, kad niekas su juo atsisveikinti neateis. Palaidojom kapinaitėse prie Vyginso. Padėjau nešti karstą. Be manęs, buvo dar trys apsiraudojusios senos moterėlės, bet jos, matyt, ateidavo paverkti į kiekvienas Vyginso laidotuves. Nešti karstą kunigas buvo pakvietęs penkis pagyvenusius diakonus. Atėjus dar porai žmonių, iš viso tebuvo dvylika laidotuvininkų. Po trumpų mišių Klovisas atgulė amžino poilsio.

— Tikriausiai karstas nebuvo sunkus, — pastebėjo Sendis.

— Taip, jis buvo lengvas.

— Kur buvo Klovisas?

— Jo siela linksminosi su šventaisiais.

— O kur buvo jo kūnas?

— Mano trobelės verandoje, šaldiklyje.

— Tu tikras pamišėlis.

— Aš nieko nenužudžiau, Sendi. Kai degė tai, kas iš jo buvo likę, Klovisas jau giedojo su angelais. Jam buvo vis vien.

— Tu viskam turi pasiaiškinimą, ar ne?

Patrikas tylėdamas nuleido kojas nuo lovos.

Pavaikštinėjęs pirmyn ir atgal Sendis atsišliejo į sieną. Nepalengvėjo sužinojus, kad jo draugas ne žmogžudys. Net nusipurtė pagalvojęs, kad jis sudegino lavoną.

— Pasakok, — tarė Sendis. — Neabejoju, kad suplanavai viską.

— Taip, laiko turėjau.

— Aš klausau.

— Už kapo išniekinimą Misisipės valstijoje baudžiama, bet to straipsnio man pritaikyti negalima. Kioviso iš kapo neiškasiau, tik išėmiau jį iš karsto. Vienintelį, ką Perišas gali man prikabinti, tai straipsnį dėl lavono išniekinimo. Už tokį nusikaltimą gaučiau vienerius metus kalėjimo. Jeigu man jį pritaikys, tai Perišas labai stengsis, kad tuos metus atsėdėčiau.

— Jis negali leisti tau išsisukti.

— Ir neleis, bet yra viena smulkmena. Jeigu jam pats nepasakysiu, tai apie Klovisą jis ir nesužinos. Tačiau pasakyti turėsiu, nes reikia, kad atmestų kaltinimą dėl tyčinės žmogžudystės. Viena yra apie Klovisą papasakoti, tačiau liudyti teisme — visai kas kita. Jeigu apkaltins lavono išniekinimu, liudyti manęs neprivers. Kuo nors jis tikrai mane apkaltins, nes, kaip tu sakai, negali leisti man išsisukti. Tegul teisia, bet bylos nelaimės, nes esu vienintelis liudininkas; kitų, galinčių paliudyti, jog sudegė Kloviso kūnas, nėra.

— Taigi Perišas supančiotas.

— Teisingai. Federaliniai kaltinimai atmesti, todėl, kai numesim šitą bombą, Perišas bet kokia kaina stengsis mane pasodinti, kad tik neišeičiau laisvas.

— Koks tavo planas?

— Paprastas. Nuimsim nuo Perišo pečių šitą naštą ir leisim išsaugoti savo reputaciją. Surask Kloviso artimuosius, viską jiems papasakok ir pasiūlyk pinigų. Sužinoję tiesą jie, žinoma, norės iškelti man ieškinį. Tarkim, jie tą padarys, bet nieko nelaimės, nes senuko nelankė, neprižiūrėjo. Vis dėlto jie tikriausiai norės teismo, bet mes užbėgsime jiems už akių. Pasiūlysim ramiai susitarti, o už tai, kad Perišo pareikalautų nekelti bylos, sumokėsim.

— Na, tu ir šunsnukis.

— Ačiū. Manai, nepavyks?

— Giminių norų Perišas gali nepaisyti.

— Paisys, nes negali manęs apkaltinti. Tikrai nenorės pralaimėti teisme. Užsimerkti pasiteisinus šeimos pageidavimu jam kur kas parankiau, negu pralaimėti šitaip išgarėjusią bylą.

— Tai viską sugalvojai per tuos ketverius metus?

— Taip, retkarčiais užklysdavo į galvą gerų minčių.

Giliai susimąstęs Sendis žingsniavo pirmyn ir atgal.

— Reikia ir Perišui ką nors numesti, — sumurmėjo po nosimi.

— Aš rūpinuosi savim, o ne Perišu, — atsakė Patrikas.

— Ne dėl Perišo, Patrikai. O kaip teisingumas? Jeigu išsisuksi, tai visi manys, kad išsipirkai. Visi blogi, o tu geras.

— Galbūt aš tik rūpinuosi savimi.

— Aš taip pat. Bet, paniekinus teisingumą, negalima lyg niekur nieko šokti ant balto žirgo ir išjoti saulėlydžio link.

— Niekas Perišo nevertė skubėti manęs apkaltinti tyčine žmogžudyste. Galėjo porą savaitėlių palaukti. Savo noru apsiskelbė spaudoje. Man jo visai negaila.

— Man taip pat, bet bus sunku, Patrikai.

— Palengvinsiu tau darbą. Prisipažinsiu kaltas dėl lavono išniekinimo su sąlyga, kad kalėjime nesėdėsiu. Nė vienos dienos. Teisme prisipažinsiu kaltas, sumokėsiu baudą suteiksiu Perišui garbę paskelbti savo nuosprendį, bet iš ten išeisiu laisvas.

— Turėsi teistumą.

— Jeigu mane paleis, neturėsiu. Brazilijoje tai niekam nerūpi.

Sendis liovėsi vaikštinėjęs ir atsisėdo ant lovos greta Patriko.

— Tai ketini išvažiuot į Braziliją?

— Namo, Sendi.

— Su ja?

— Mes turėsim dešimt, ne, vienuolika vaikų. Dar neapsisprendėm.

— Kiek turi pinigų?

— Daug. Ištrauk mane iš čia, Sendi. Aš gyvensiu visai kitaip.

Įėjo slaugė ir įjungė šviesą:

— Jau vienuolika, Pati. Lankymas baigtas, — palietė jo petį, — Ar gerai jautiesi, meiluti?

— Gerai.

— Nieko netrūksta?

— Ačiū, nieko.

Slaugei išėjus Sendis taip pat susirengė eiti. Paėmęs portfelį šyptelėjo:

— Pati?

Patrikas tik gūžtelėjo pečiais.

— Meiluti?

Vėl gūžtelėjo.

Eidamas pro duris, Sendis dar kažką prisiminė:

— Ir dar: kur buvo Klovisas, kai automobilyje dardėjai nuo kelio?

— Kaip visuomet. Prisirišęs diržu sėdėjo keleivio pusėje. Tarp kelių jam įspraudžiau butelį alaus ir palinkėjau laimingos kelionės. Jis šypsojosi.

38

Dešimtą Londono laiku bankas dar nebus gavęs nurodymo pervesti pinigus. Iš viešbučio Eva išėjo pasivaikščioti po Pikadilį. Ji ėjo be tikslo per žmonių minią, ilgesingai žvalgydamasi į parduotuvių vitrinas ir mėgaudamasi judrios gatvės gyvenimu. Po trijų vienatvės dienų jai buvo gera klausytis skubančių gatve praeivių šurmulio. Senoviškoje užeigoje pusryčiams užsisakė karšto ožkų sūrio patiekalo. Traukte traukė į save ryto šviesą ir linksmą minios klegesį. Čia niekas nežino, kas ji. Niekam tai ir nerūpi.

Patrikas pasakojo, kaip jam buvo gera pirmuosius metus San Paule, kai niekas jo nepažinojo. Sėdėdama užeigoje ji jautėsi tarsi iš tikrųjų būtų Li Pires, o ne Eva Miranda.

Bondo gatvės parduotuvėse nusipirko būtiniausių daiktų, baltinių ir kvepalų. Tačiau netrukus, visai nebepaisydama kainų, jau rinkosi drabužius Armani, Versače, Šanel parduotuvėse. Kol kas ji dar labai turtinga moteris.

Būtų buvę kur kas paprasčiau ir tikrai ne taip dramatiška, jeigu būtų palaukę iki devynių ir visus areštavę firmoje. Tačiau ten juos būdavo sunku rasti, o Replis apskritai beveik nekeldavo kojos iš namų.

Reidą buvo numatyta pradėti priešaušriu. Nesvarbu, kad išsigąs artimieji, kad jų akivaizdoje juos pažemins. Nesvarbu, kad matys kaimynai. Geriausia čiupti, kol dar miega arba prausiasi po dušu.

Čarlzas Boganas duris atidarė tik su pižama, o kai JAV maršalas (jis ji pažinojo) išsitraukė antrankius, pravirko. Boganas nors nepatyrė gėdos prieš šeimą, nes gyveno vienas.

Dougo Vitrano namų duris atidarė žmona. Išgirdusi, jog tai FTB, vėl užtrenkė jas dviem jauniems agentams prieš nosį. Šie kantriai palaukė, kol ji užbėgs laiptais ir iš vonios pakvies savo vyrą. Laimė, vaikai miegojo ir nematė, kaip sukaustę antrankiais tarsi užkietėjusį nusikaltėlį jų tėtį įsisodino ir išsivežė, o vienais naktiniais ant laiptelių stovėdama mama jiems įkandin plūdosi ir verkė.

Džimis Havarakas kaip visuomet vakare užmigo girtutėlis, todėl belstis į duris buvo beprasmiška. Iš namų jį iškrapštė tik paskambinę mobiliuoju telefonu.

Etanas Replis nuo ankstaus ryto dirbo savo palėpėje nežinodamas, nei kuri valanda, nei kuri diena. Jis neišgirdo šurmulio apačioje. Beldimo pažadinta žmona užlipo į palėpę pranešti jam baisią žinią, prieš tai paslėpusi pistoletą. Jį laikydavo komodos stalčiuje. Ieškodamas kojinių du kartus tą stalčių buvo atidaręs, bet ginklo nerado. Nepaklausė žmonos, kur jį paslėpusi — bijojo, kad pasakys.

Bogano firmos įkūrėjas prieš trylika metų užėmė federalinio teisėjo kėdę. Vadovavimą firmai senatorius Nyjė perleido Čarlzui. Su visais penkiais federaliniais teisėjais firma palaikė glaudų ryšį, todėl jų telefonai jau čirškė nespėjus partneriams vėl susitikti už grotų. Pusę devynių visi keturi atskirais automobiliais buvo pristatyti į Biloksio federalinio teismo rūmus ir stojo priešais skubiai sušauktą artimiausią federalinį magistratą.

Kateris susierzino, kad Boganas taip lengvai ir greitai randa užtarėjų. Jis ir nesitikėjo, kad teismo šis ketvertas lauks kalėjime, tačiau skubotas klausymas prieš magistratą vos pašokus iš lovos — to jau per daug. Jis paskambino į vietinio laikraščio redakciją ir televiziją.

Reikiami dokumentai buvo greitai sutvarkyti, pasirašyti ir visas ketvertas iš teismo rūmų išėjo laisvi. Tris kvartalus iki firmos jiems iš paskos sekė kažkoks drimba su filmavimo kamera ir geltonsnapė reporterė, kuri nežinojo reikalo esmės; jai buvo pasakyta tik tiek: tai — skandalas. Nieko nekomentuodami visas ketvertas traukė pėsti link Vje Marše gatvės ir įėję vidun užsirakino.

Čarlzas Boganas iškart šoko skambinti senatoriui.

Patriko rekomenduotas privatus seklys moterį rado mažiau kaip per dvi valandas. Nieko, išskyrus telefoną, jam neprireikė. Dina Postel gyveno Meridiane, dvi valandos kelio į šiaurės rytus nuo Biloksio. Ji dirbo miesto pakraštyje, didelio prekybos centro užkandinės kasininke.

Susiradęs tą užkandinę Sendis įėjo. Apsimesdamas, kad apžiūrinėja viščiukų krūtinėlių kepsnelius ir gerai paskrudintus bulvių pirštelius, stebėjo darbuotojas. Jo dėmesį patraukė apkūni, tarški moteriškė žilstelėjusiais plaukais. Ji, kaip ir kitos, vilkėjo palaidinę raudonais ir baltais dryžiais, o kai priėjo arčiau, Sendis pamatė ženklelį su jos vardu — Dina.

Kad atrodytų paprastesnis, jis buvo su džinsais, tamsiai mėlynu megztiniu, be kaklaraiščio.

— Kuo galėčiau jums padėti? — paklausė ji nusišypsodama.

Dar nebuvo dešimtos, bulvių pirštelius valgyti ankstoka.

— Prašau didelį kavos, — šyptelėdamas paprašė Sendis.

Jos akys sublizgo. Dina mėgo flirtuoti. Pasitiko jį prie kasos. Užuot jai sumokėjęs, Sendis padavė savo vizitinę kortelę.

Ji žvilgtelėjo į ją ir numetė greta kasos aparato. Moteriai, auginančiai tris paauglius, tokios staigmenos gali reikšti tik bėdą.

— Doleris dvidešimt, — tarė ji spaudydama mygtukus ir pro kasą žvilgčiodama, ar niekas nepastebėjo.

— Turiu jums gerų naujienų, — ieškodamas smulkių tarė Sendis.

— Ko jūs iš manęs norit? — paklausė tyliai.

— Dešimties minučių. Palauksiu prie ano staliuko.

— Bet kas gi nutiko? — ieškodama grąžos vėl paklausė.

— Labai prašau. Tikrai turiu kuo jus pradžiuginti.

Jai patiko vyrai, o Sendis buvo tikrai simpatiškas ir apsirengęs kur kas geriau negu visi tie, kurie čia lankydavosi. Pavarčiusi vištienos kepsnelius, pripylė puodelį kavos, o bosui pasakė norinti pasiilsėti.

Sendis kantriai laukė prie stalelio šalia alaus šaldiklio ir ledų automato. Jai atsisėdus padėkojo:

— Ačiū.

Jai buvo gerokai per keturiasdešimt, veidas apvalus, gausiai išdailintas pigia kosmetika.

— Tai advokatas iš Naujojo Orleano, a? — tarė ji.

— Aha. Tikriausiai girdėjot apie tą advokatą, kurį apkaltino didele vagyste?

Jam dar nebaigus sakinio ji jau purtė galvą:

— Neskaitau laikraščių, meiluti. Dirbu šešiasdešimt valandų per savaitę, namuose du vaikai. Vyras prižiūri. Invalidas. Nugara sužalota. Nieko neskaitau, nieko nežiūriu, nieko daugiau neveikiu, tik dirbu čia, o kai pareinu namo, keičiu vystyklus.

Sendis gailėjosi paklausęs. Kaip liūdna!

Kiek galėdamas paprasčiau papasakojo apie Patriką. Iš pradžių ji klausėsi susidomėjusi, bet netrukus ėmė nuobodžiauti.

— Mirties bausmė, — nusprendė, kai Sendis trumpam nutilo.

— Bet jis nieko nenužudė.

— Taigi sakėt, kad kažkas ten sudegė.

— Taip. Bet jis jau prieš tai buvo negyvas.

— Jis jį nužudė?

— Ne. Jis kaip ir pavogė jį.

— Hm. Klausykit, man reikia dirbti. Gal paaiškintumėt, ko atėjot?

— Tas kūnas buvo Kloviso Gudmano, jūsų senelio, amžiną jam atilsį.

— Tai jis sudegino Klovisą! — palenkė galvą į šoną.

Sendis linktelėjo.

Akys susiaurėjo. Ji vos tvardėsi.

— Už ką?

— Matot, jam reikėjo, kad visi manytų ji žuvus.

— Bet kodėl Klovisą?

— Patrikas buvo jo advokatas ir draugas.

— Nieko sau draugas.

— Na, taip. Klausykit, aš ir pats nieko nesuprantu. Tas buvo prieš ketverius metus. Nei jūs, nei aš nieko nežinojom.

Vienos rankos pirštais barbendama į stalą, ji kramtė kitos rankos pirštų nagus. Tas vyrukas atrodo tikrai kietas advokatas, taigi ašaringu jausmų protrūkiu jo nepaveiksi. Ką daryti? Tegul kalba jis.

— Aš klausau, — tarė ji.

— Lavono išniekinimas yra sunkus nusikaltimas.

— Taip.

— Baudžiamas pagal civilinį kodeksą. Tai reiškia, kad Kloviso Gudmano artimieji gali paduoti mano klientą į teismą.

Aha. Ji atsiduso, atsitiesė ir nusišypsojusi tarė:

— Dabar supratau.

Sendis taip pat nusišypsojo:

— Taip. Todėl aš ir čia. Mano klientas norėtų su Kloviso artimaisiais susitarti be triukšmo.

— Ką reiškia „artimieji“?

— Sutuoktinis, vaikai ir vaikaičiai.

— Vadinasi, aš jiems priklausau.

— Ir jūsų brolis.

— Jo nėra. Liuteris prieš dvejus metus mirė. Narkotikai, alkoholis.

— Vadinasi, kelti bylą galit tik jūs.

— Kiek? — nebesitvardydama paklausė ji, bet tuoj pat susigėdo.

Sendis palinko į priekį:

— Siūlom dvidešimt penkis tūkstančius dolerių. Iš karto. Čekis mano kišenėje.

Ji taip pat jau lenkėsi arčiau jo, bet išgirdusi sumą sustingo. Akys sudrėko, virptelėjo apatinė lūpa:

— O Dieve.

Sendis apsižvalgė:

— Taip, dvidešimt penki tūkstančiai.

Imdama popierinę servetėlę, ji apvertė druskinę. Nusišluostė ašaras, išsipūtė nosį. Bijodamas, kad ji nepratrūktų, Sendis apsižvalgė.

— Ir viskas mano? — šiaip taip išspaudė prikimusiu balsu, vos atgaudama kvapą.

— Viskas jūsų.

Vėl nusišluosčiusi ašaras, tarė:

— Noriu kokakolos.

Tylėdama išgėrė didelį kokakolos puodelį. Gurkšnodamas prastą kavą Sendis apžiūrinėjo lankytojus. Jis neskuba.

— Aš galvoju štai ką, — pagaliau pratarė ji. — Jeigu jau čia atėjot ir iškart klojat ant stalo dvidešimt penkis tūkstančius, tai tikriausiai galėsit ir daugiau.

— Derėtis aš neįgaliotas.

— Jeigu iškelsiu bylą, jūsų klientui tikriausiai bus ne kas. Suprantat, ką noriu pasakyti? Prisiekusieji žiūrės į mane ir galvos, kad jis sudegino vargšą Klovisą, o pats nušvilpė devyniasdešimt milijonų dolerių.

Gurkštelėjęs kavos Sendis linktelėjo: jis jai pritaria.

— Susiradusi advokatą, tikriausiai gaučiau kur kas daugiau.

— Galbūt, bet tektų penkerius metus palaukti, be to, iškiltų kai kurių sunkumų.

— Kokių sunkumų? — paklausė ji.

— Jūs nesat artima Klovisui.

— Esu.

— Tai kodėl nedalyvavot jo laidotuvėse? Kaip į tai pasižiūrės prisiekusieji? Klausykit, Dina, aš čia tam, kad ramiai viską sutvarkytume. Jeigu nenorit, tai sėdu ir mašiną ir grįžtu į Naująjį Orleaną.

— Tai kiek siūlot daugiausiai?

— Penkiasdešimt tūkstančių.

— Sutarta, — ištiesė stambų, dar drėgną nuo puodelio delną.

Iš kišenės išsitraukęs tuščią čekį Sendis jį užpildė ir padavė jai pasirašyti dar porą dokumentų: sutartį ir Dinos prašymą prokurorui.

Per dešimt minučių dokumentai buvo sutvarkyti.

Galų gale Bokoje prasidėjo šioks toks judėjimas. Į Benio BMW švedė skubiai susikrovė lagaminus ir išdūmė. Ją sekė iki Majamio tarptautinio oro uosto. Ten palaukusi dvi valandas, nuėjo prie registracijos į Frankfurtą.

Frankfurte jos jau lauks. Kantriai seks tol, kol ji suklys, o paskui suras ir Benį Ariciją.

39

Paskutinis oficialus teisėjo Haskėjaus veiksmas Šioje byloje buvo ekspromtu jo kabinete surengtas klausymas, nedalyvaujant kaltinamojo advokatui. Nebuvo ir prokuroro. Šio susitikimo protokolo byloje taip pat nebus. Patriką trys sargybiniai skubiai įvedė pro tarnybinį teismo rūmų įėjimą, palydėjo laiptais į viršų ir niekam nematant įleido į Haskėjaus kabinetą, kur laukė gerbiamasis teisėjas. Teismo posėdžių tądien nebuvo. Tokiomis dienomis teismo rūmuose paprastai būna ramu, tačiau šįryt buvo suimti keturi garsūs advokatai, todėl koridoriai nuo kalbų ūžte ūžė.

Patriko žaizdos vis dar buvo aptvarstytos. Jis vilkėjo tais pačiais duksliais operacinės drabužiais, kurie aplinkiniams turėjo priminti, jog jis ne kalinys, o ligonis.

Kai jiedu liko vieni, Karlas užrakino duris ir kyštelėjo jam lapą popieriaus:

— Štai.

Tai buvo Karlo Haskėjaus pasirašytas vieno punkto įsakymas, kuriuo jis prašosi nušalinamas nuo bylos Valstija prieš Patriką S. Laniganą. Įsigalioja šiandien popiet, jau po valandos.

— Šįryt dvi valandas kalbėjausi su teisėju Traselu. Jis ką tik išėjo.

— Ar jis bus man palankus?

— Tiek, kiek galės. Aš jam sakiau, jog, mano nuomone, tai nėra tyčinė žmogžudystė. Jis lengviau atsikvėpė.

— Teismo nebus, Karlai.

Patrikas pasižiūrėjo į kalendorių ant sienos. Kiekvieną spalio dieną buvo pažymėta daugiau klausymų ir teismų, negu galėtų aprėpti penki teisėjai.

— Dar nenusipirkai kompiuterio? — paklausė jis.

— Mano sekretorė dirba kompiuteriu.

Jiedu susipažino šiame kabinete, kai jaunas, niekam nežinomas Patrikas laimėjo pirmąją savo bylą dėl automobilio katastrofos. Tris dienas trukusiam teismui pirmininkavo Karlas. Jiedu susidraugavo. Patriko klientui prisiekusieji priteisė du milijonus tris šimtus tūkstančių dolerių. Tuomet tai buvo didžiausias nuosprendis pakrantėje. Apeliaciniame teisme Bogano firma prieš Patriko valią sutiko susitarti už du milijonus. Trečdalį gavo advokatai. Išmokėję skolas ir šį bei tą nupirkę firmai, likusius pinigus partneriai pasidalijo tarpusavyje. Patrikas tuomet dar nebuvo jų partneris. Jie jam tesukrapštė dvidešimt penkis tūkstančius dolerių.

Klovisas Gudmanas tame teisme buvo tikras šviesulys.

Žvilgtelėjęs į lubas Patrikas tarė:

— Ar neprašei, kad apygarda padarytų remontą? Per ketverius metus čia niekas nepasikeitė.

— Po dviejų mėnesių išeinu. Kodėl turėčiau tuo rūpintis?

— Pameni tą Huverio procesą? Mano pirmą gynimą tavo teismo salėje ir tą gražiausią mano kaip advokato valandą?

— Žinoma.

Sunėręs rankas už galvos, Karlas užkėlė sukryžiuotas kojas ant stalo.

Patrikas jam papasakojo apie Klovisą.

Baigiantis pasakojimui, kažkas garsiai pasibeldė. Atnešė pietus. Įgaliotinis įnešė kartoninę dėžę. Iš jos sklido nepaprastai gardūs kvapai. Kai dėjo ją ant Karlo stalo, Sendis stovėjo netoliese: troškinys ir krabų kojelės.

— Iš „Mahonio“, — paaiškino Karlas. — Bobas vaišina. Prašė perduoti linkėjimų.

„Mary Mahony“ buvo ne tik advokatų ir teisėjų mėgstama penktadienio vakarų vieta. Tai buvo seniausias pakrantės restoranas, garsus savo puikia virtuve ir legendiniu troškiniu.

— Perduok jam nuo manęs linkėjimų, — tarė Patrikas, siekdamas krabo kojelės. — Netrukus užeisiu pas jį papietauti.

Lygiai vidurdienį Karlas įjungė mažą, ant knygų lentynos užkeltą televizorių. Tylėdami jiedu pasižiūrėjo reportažą apie rytinius įvykius. Tarsi pantomima. Niekas nieko nekomentavo. Advokatai, žinoma, sėdėjo užsirakinę. Keista, bet neturėjo ką pasakyti nei Morisas Mastas, nei FTB. Nesužinojusi nieko konkretaus, reporterė tik dirbo savo darbą: pasakojo nugirstas paskalas ir spėliojo pati, taigi užsiminė ir apie Patriką. Iš tam tikrų šaltinių sužinojusi, jog areštai susiję su plačiai nuskambėjusia Lanigano byla, o kad nekiltų abejonių, kadro apačioje buvo parodyta, kaip Patrikas vedamas į Biloksio teismo rūmus išankstiniam bylos klausymui. Ekrane pasirodęs jos kolega prislopintu balsu pranešė, jog stovi priešais advokatų firmą, kuri anksčiau priklausė senatoriui Hariui Nyjė, pirmos eilės Čarlzo Bogano pusbroliui (tarsi niekas to nežinotų). Senatorius išvykęs į Kuala Lumpūrą, kur tariasi, kaip į Misisipės valstiją pritraukti daugiau pigios darbo jėgos, todėl pakomentuoti įvykių negali. Nė vienas iš aštuonių firmos darbuotojų nieko nežino, todėl taip pat nieko nekomentuoja.

Jiedu tylėdami klausėsi reportažo dar dešimt minučių.

— Ko šypsaisi? — paklausė Karlas.

— Puiki diena. Tikiuosi, kad jiems užteks kvapo prikirpti senatorių.

— Girdėjau, kad federalai kaltinimus atmetė.

— Teisingai. Vakar liudijau prieš didžiąją žiuri. Karlai, kaip gera nusimesti viską, kas mane slėgė ketverius metus.

Žiūrėdamas žinias, Patrikas valgio net nepalietė. Karlas pastebėjo, kad jis tesuvalgė dvi krabo kojeles, o troškinio tarsi nematė.

— Valgyk. Jau visai panašus į skeletą.

Paėmęs dubenėlį, Patrikas atsistojo prie lango.

— Vadinasi, — tarė Karlas, — dėl skyrybų susitarta. Federalai visus kaltinimus atmetė, o tu su menkomis palūkanomis grąžini visus devyniasdešimt milijonų.

— Iš viso šimtą trylika.

— Kaltinimas tyčine žmogžudyste taip pat tuoj subyrės į šipulius, nes to senuko nenužudei. Valstija negali tavęs apkaltinti dėl vagystės, nes dėl jos apkaltino federalai. Draudimo kompanijos savo ieškinius atsiėmė. Peperis gyvas, kažkur išvažiavęs. Jo vietą užėmė Klovisas. Lieka tik menkas kaltinimas dėl kapo suklastojimo.

— Beveik. Tik tai vadinama lavono išniekinimu. Gali pasitikrinti baudžiamajame kodekse. Turėtum žinoti.

— Teisingai. Atrodo, tai sunkus nusikaltimas.

— Ne, lengvas.

Karlas maišė troškinį savo dubenėlyje. Negalėjo tuo sulysusiu žmogumi atsistebėti. Jo draugas mažais kąsneliai kramsnojo traškutį ir, žvelgdamas pro langą neabejotinai kūrė naują planą.

— Kaip norėčiau išvažiuoti, — tarė Karlas.

— Kur?

— Ten, kur ir tu. Iš čia išėjęs susitiksi su savo merginą susišluosi pinigus, vartysies paplūdimy ir plaukiosi jachta. Norėčiau ir aš taip.

— Bet kol kas dar niekur nevažiuoju.

— Vis tiek greit išvažiuosi.

Išjungęs televizorių Karlas pastūmė lėkštę į šalį.

— Vieno dalyko nesuprantu, — tarė jis. — Klovisas mirė, jį palaidojo arba nepalaidojo. Bet kaipgi tu viską padarei?

Patrikas sukrizeno:

— Nori viską žinoti, ar ne?

— Aš juk teisėjas. Mane domina faktai.

Patrikas atsisėdo, užsikėlė basas kojas ant stalo ir pradėjo:

— Vos neįkliuvau. Lavoną pavogti nelengva.

— Tikiu.

— Įtikinau Klovisą nurodyti, kaip jis norėtų būti palaidotas. Prie testamento pridėjom papildymą su nurodymais laidojimo biurui: karstas uždarytas, jokių lankytojų, jokios muzikos, naktį — budėjimas prie velionio, paprastas medinis karstas, trumpa laidojimo ceremonija.

— Medinis karstas?

— Taip. Klovisas norėjo, kad jo karstas būtų iš tikro medžio. Paprastas medinis karstas. Tokiame jis palaidojo savo senelį, tokiame norėjo būti palaidotas ir pats. Šiaip ar taip, kai jis mirė, buvau ligoninėj. Laukiau, kol su katafalku iš Vyginso atvažiuos laidotuvininkas. Jo vardas — Rolandas. Kaip iš atviruko: juodas kostiumas ir visa kita. Padaviau jam Kloviso testamento priedą. Buvau Kloviso įgaliotas tvarkyti visus jo reikalus. Rolandui buvo vis vien. Buvo trečia valanda popiet. Rolandas pažadėjo po kelių valandų Klovisą balzamuoti, paklausė, ar turiu kostiumą velioniui. Apie tai nepagalvojom. Atsakiau, kad ne, Kloviso su kostiumu nesu matęs. Rolandas turėjo keletą nebenešiojamų kostiumų, sakė tuo pasirūpinsiąs pats.

— Klovisas norėjo, kad jį palaidotų prie namų, nors aš jam daug sykių aiškinau, jog Misisipės valstijoje tai draudžiama. Laidoti galima tik registruotose kapinėse. Jo senelis dalyvavo Pilietiniame kare. Pasak Kloviso, jis buvo didvyris. Močiutė mirė, kai Klovisui buvo septyneri. Ją pašarvojo senoviškai, žmonės tris paras budėjo prie karsto svetainėje, vis ėjo ir ėjo, ir visi su užuojauta žvelgė į Klovisą. Jam tai patiko. Norėjo, kad ir jo laidotuvės būtų panašios. Jis mane prisaikdino nors vieną naktį pabudėti prie jo karsto. Paaiškinau tą Rolandui. Jis atsakė, kad jam visko tekę matyti, taigi jo niekas nestebina.

— Kai sutemus atvažiavo katafalkas, sėdėjau Kloviso namelio priebutyje. Padėjau Rolandui iškelti karstą, užnešėm jį laipteliais į kambarį ir pastatėm priešais televizorių. Pamenu, koks jis buvo lengvas. Klovisas svėrė ne daugiau kaip keturiasdešimt penkis kilogramus.

— Jūs čia būsit vienas? — paklausė Rolandas, apžvelgdamas kambarį.

— Taip. Daugiau nėra kam budėti, — atsakiau jam.

— Paprašiau, kad atidarytų karstą. Rolandas dvejojo. Paaiškinau, kad pamiršau įdėti porą Pilietinio karo relikvijų, kaip prašė Klovisas. Man matant Rolandas karstą atrakino. Pastebėjau, jog spynelė atsirakina lengvai, tiks bet koks raktelis. Klovisas gulėjo nepasikeitęs. Jam ant krūtinės uždėjau kareivišką senelio kepurę ir sudriskusią septynioliktojo Misisipės būrio vėliavą. Vėl užrakinęs karstą, Rolandas išvažiavo.

— Niekas atsisveikinti su Klovisu neatėjo. Nė vienas žmogus. Apie vidurnaktį išjungiau šviesas ir užrakinau namelio duris. Turėjau nusipirkęs raktų komplektą. Atidaryti karstui nesugaišau nė minutės. Klovisą iškėliau. Jis buvo lengvutis, sustingęs it lenta, be batų. Plėšia tris tūkstančius žalių, o batais neapauna. Atsargiai paguldžiau Klovisą ant sofos, į karstą įdėjau keturis rąstgalius ir vėl užrakinau.

— Klovisą nuvežiau į medžioklės trobelę. Vežiau jį paguldęs ant galinės sėdynės, labai atsargiai: jeigu sustabdytų kelių patrulis, neturėčiau kaip pasiaiškinti.

— Šaldiklį buvau nusipirkęs prieš mėnesį. Jį laikiau dengtoje trobelės verandoje. Vos spėjęs įgrūsti Klovisą į šaldiklį išgirdau, kaip miške kažkas trakštelėjo. Tai Peperis sėlino prie trobelės. Antrą nakties. Jis vos manęs nesučiupo. Pasakiau, kad susipykau su žmona ir esu prastai nusiteikęs, todėl būtų geriau, jeigu dabar paliktų mane vieną. Jis tikriausiai nematė, kaip tempiau kūną trobelės laiptais. Šaldiklį apraizgiau grandinėmis ir užrakinau. Ant jo pastačiau spąstus, užmečiau keletą senų dėžių. Laukiau iki aušros, nes Peperis, matyt, buvo netoliese. Paskui išsmukau iš trobelės, nuvažiavau namo, persirengiau ir dešimtą jau buvau Kloviso namelyje. Atvažiavo puikiai nusiteikęs Rolandas. Paklausė, kaip praėjo budynės. Atsakiau, kad gerai. Pagerbę velionį tylos minute, įkėlėm karstą į katafalką ir nuvežėm į kapines.

Karlas klausėsi užsimerkęs ir šypsodamasis purtė galvą: neįtikėtina, tiesiog neįtikėtina.

— Na ir šunsnukis, — sumurmėjo po nosimi.

— Ačiū. Penktadienį po darbo nuvažiavau į trobelę praleisti savaitgalio. Rašiau bylos santrauką, su Peperiu medžiojome tetervinus. Paskui patikrinau šaldiklį: Klovisas ramiai ilsėjosi. Sekmadienį prieš patekant saulei į numatytą vietą nuvežiau senąjį motociklą ir benziną. Paskui į Džeksono autobusų stotį nuvežiau Peperį. Kai sutemo, išėmiau Klovisą iš šaldiklio, paguldžiau prie židinio, kad atitirptų, ir įkėliau į bagažinę. O po valandos buvau nebegyvas.

— Sąžinė negraužia?

— Graužia. Padariau baisų dalyką, Karlai. Tačiau buvau tvirtai apsisprendęs pradingti. Turėjau kaip nors tą padaryti. Žmogaus nužudyti negalėčiau, bet man verkiant reikėjo kokio nors kūno. Juk logiška.

— Visiškai logiška.

— Mirus Klovisui, atėjo laikas pradingti ir man. Daug kas priklausė nuo sėkmingai susiklosčiusių aplinkybių. Juk daug kas galėjo nepasisekti.

— Tačiau sėkmė tavęs niekaip neapleidžia.

— Kol kas.

Žvilgtelėjęs į laikrodį Karlas paėmė dar vieną krabo kojelę.

— Kiek iš to, ką čia papasakojai, sužinos teisėjas Traselas? — paklausė jis.

— Viską, išskyrus Kloviso pavardę. Palaikykim ją vėlesniam laikui.

40

Patrikas sėdėjo stalo gale. Stalas priešais jį buvo tuščias, ne taip kaip priešais jam iš dešinės sėdintį advokatą. Jo pusėje tarsi mūšiui išrikiuoti ginklai gulėjo du aplankai ir keletas bloknotų. Patrikui iš kairės sėdėjo T. L. Perišas, pasiruošęs tik vieną bloknotą, tačiau apsiginklavęs magnetofonu — Patrikas tam neprieštaravo. Kad būtų paprasčiau, apsieita be pagalbininkų ir kitokių liokajų, bet kadangi kiekvienam geram juristui privalu turėti bylos medžiagą, visi sutiko, kad posėdis būtų įrašinėjamas.

Atmetus federalinius kaltinimus, teisingumas buvo atiduotas į valstijos rankas. Perišas tą suprato. Federalai kaltinamąjį užrito ant jo pečių, kad galėtų imtis senatoriaus — kur kas svarbesnių reikalų. Tačiau kaltinamasis pakišo dar vieną staigmeną, todėl Perišas priklausė nuo jo malonės.

— Teri, apie tyčinę žmogžudystę galit pamiršti, — tarė Patrikas. Teriu į prokurorą kreipdavosi beveik visi, tačiau kaltinamajam, kurio anksčiau jis net nepažinojo, taip nederėtų. — Aš nieko nenužudžiau.

— Kas tuomet sudegė automobilyje?

— Žmogus, kuris jau keturios dienos buvo miręs.

— Ar mes jį pažįstam?

— Ne. Jo niekas nepažinojo.

— Kaip jis mirė?

— Nuo senatvės.

— Kur jis nuo senatvės mirė?

— Čia, Misisipės valstijoje.

Bloknote Perišas braižė linijas ir kvadratėlius. Federalams atsitraukus, durys jau vėrėsi. Pro jas Patrikas tuoj išeis laisvas, be antrankių. Atrodo, kad niekas jo nebesulaikys.

— Vadinasi, sudeginot lavoną?

— Taip.

— Ar yra tam tinkamas straipsnis?

Per stalą Sendis stumtelėjo popieriaus lapą. Greitosiomis jį perskaitęs Perišas tarė:

— Prašau man atleisti. Tokie dalykai ne kasdien pasitaiko.

— Tai viskas, ką turit, Teri, — ramiai tarė Patrikas, tarsi tam būtų pasirengęs senų seniausiai.

T. L. buvo įtikintas, bet prokurorai lengvai nepasiduoda.

— Atrodo, kad gausit metus pasėdėti kalėjime, — tarė jis. — Vieneri metai Parčmane nepakenktų.

— Žinoma, tik aš nesirengiu keliauti į Parčmaną.

— O kurgi jūs ketinate keliauti?

— Kur nors. Bet skrisiu ten pirmąja klase.

— Tik neskubėkit. Turim neatpažintą žuvusiojo kūną.

— Ne, Teri, neturit. Nežinot, kas sudegė, o aš nesakysiu, kol nesusitarsim.

— Ir dėl ko gi mes tarsimės?

— Atmeskit kaltinimą. Vis tiek nelaimėsit. Siūlau abiem pusėms susirinkti žaislus ir keliauti namo.

— O, kaip viskas paprasta. Pagaunam banko plėšiką, jis atiduoda pinigus, mes atsiimam kaltinimą ir pamojuojam jam rankute. Gera pamoka keturiems šimtams kaltinamųjų, laukiantiems nuosprendžio. Jų advokatai tuo tikrai pasinaudos. Tai juk smūgis į paširdžius įstatymui ir tvarkai.

— Man nerūpi tie keturi šimtai, lygiai kaip jiems visai nerūpiu aš. Tai juk baudžiamasis procesas, Teri. Kiekvienas už save.

— Tačiau ne visi pakliūva į pirmuosius puslapius.

— A, štai kas. Nerimaujat dėl to, ką parašys spauda. Kada rinkimai? Kitąmet?

— Opozicija man nepavojinga. Dėl spaudos nesijaudinu.

— Žinoma, kad jaudinatės. Juk jūs — visuomenės pareigūnas. Negalit nekreipti dėmesio, ką apie jus rašo spauda, taigi verčiau atmeskit man kaltinimą. Vis tiek bylos nelaimėsit. Jums rūpi pirmieji puslapiai? Pralaimėjęs bylą, tikrai į juos pakliūsit.

— Velionio artimieji nenori kelti bylos, — įsiterpė Sendis. — Tą galim patvirtinti viešai, — pamojavo dokumentu, atseit mes turim įrodymų, artimieji mūsų pusėje, mes žinom, kas jie, o jūs — ne.

— Puikiai tiktų pirmiesiems puslapiams, — pridūrė Patrikas. — „Artimieji prašo nekelti bylos“.

Perišui knietėjo paklausti, kiek jiems sumokėjo, tačiau susitvardė. Argi tai svarbu. Jis toliau bloknote braižė linijas ir kvadratėlius, o magnetofonas įrašinėjo tylą.

Priešininką nustūmęs iki pat liepto galo, Patrikas rengėsi kirsti lemiamą smūgį.

— Klausykit, Teri, — pradėjo nuoširdžiai, — žmogžudyste manęs apkaltinti nepavyks. Su tuo baigta. Negalit apkaltinti ir lavono išniekinimu, nes nežinot, kieno kūnas. Jūs nieko prieš mane neturit. Suprantu — karti piliulė, tačiau faktų nepakeisi. Gausit šiek tiek pylos, bet tokiam darbe jos neišvengsi.

— Labai dėkingas. Bet aš galiu apkaltinti lavono išniekinimu. Pavadinsim jį Džonu Dou1.

— O kodėl ne Džeine Dou? — paklausė Sendis.

— Nesvarbu kaip. Surinksim duomenis apie kiekvieną 1992-ųjų sausio pradžioje mirusį senuką arba senutę. Surasim artimuosius, patikrinsim, ką jie jums sakė. Gavę teismo įsakymą, atkasim keletą kapų. Mums nėra ko skubėti. O jums teks keliauti į Harisono apygardos kalėjimą. Šerifas Svynis parinks gerų kameros draugų. Paleisti už užstatą nesutiksiu. Nesutiks nė vienas teisėjas, nes kaltinamasis turi savybę pradingti be pėdsakų. Prabėgs keletas mėnesių, ateis vasara. Kalėjime karšta. Dar labiau sublogsit. O mes vis kapstysim ir kapstysim, kol rasim tuščią kapą ir nuo apkaltinimo praėjus devyniems mėnesiams — dviem šimtams septyniasdešimčiai dienų — bus teismas.

— Kaip įrodysit, kad tą padariau aš? Nėra nė vieno liudininko, tik netiesioginiai įrodymai.

— Tegu. Bet jūs nesuprantat, ką noriu pasakyti. Apkaltinti neskubėsiu. Galiu prie nuosprendžio pridėti dar porą mėnesių, taigi teismo lauksit kalėjime visus metus. Ilgoka žmogui, turinčiam daug pinigų, ar ne?

— Kaip nors ištversiu, — žiūrėdamas Perišui į akis ir stengdamasis pirmas nesumirksėti atsakė Patrikas.

— Galbūt, tačiau būtų geriau, jeigu teismo nebūtų.

— Ką tai reiškia? — paklausė Sendis.

— Reikia žvelgti plačiau, — paaiškino Perišas, virš galvos ištiesdamas rankas. Nenorim likti kvailio vietoje, Patrikai. Federalai pasitraukė ne tuščiomis. O kas liko valstijai? Pamėtėkit ir mums ką nors.

— Jūs gausit progą paskelbti man nuosprendį. Aš stosiu prieš teismą, viskas vyks, kaip pridera, dėl lavono išniekinimo prisipažinsiu kaltas, bet į kalėjimą neuždarysit. Paaiškinsit teisėjui, kad šeima atsisako kelti bylą, pasiūlysit atleisti mane nuo bausmės, lygtinai, skirsit baudą, kompensaciją už atsėdėtą laiką. Galit papasakoti, ką kankinamas iškentėjau, visi pamatys, koks jūs geras. Svarbiausia — jokio kalėjimo.

Barbendamas pirštais į stalą, Perišas svarstė.

— Tai pasakysit aukos pavardę?

— Taip, bet tik po to, kai susitarsim.

— Mes turim artimųjų leidimą atidaryti karstą, — tarė Sendis mostelėdamas kitu dokumentu.

— Aš skubu, Teri. Noriu greičiau iš čia ištrūkti.

— Turėsiu pasikalbėti su Traselu. Juk žinot, kad reikia jo sutikimo.

— Jis sutiks, — tarė Patrikas.

— Tai sutarėm? — paklausė Sendis.

— Taip, kiek tai priklauso nuo manęs, — atsakė Perišas ir išjungęs magnetofoną pradėjo rankioti nuo stalo savo ginklus.

Patrikas mirktelėjo Sendžiui.

— A, tiesa, — stodamasis tarė Perišas, — vos nepamiršau. O kur Peperis Skarboras?

— Galiu pasakyti naująją jo pavardę ir socialinio draudimo numerį.

— Vadinasi, jis gyvas?

— Taip. Galit patikrinti, bet būtų geriau palikti jį ramybėje. Jis nieko blogo nepadarė.

Nieko neatsakęs apygardos prokuroras išėjo.

Antrą valandą ji susitiko su vyresniuoju „DeutscheBank“ Londono skyriaus viceprezidentu. Jis buvo vokietis, bet puikiai kalbėjo angliškai, vilkėjo nepriekaištingai pasiūtą tamsiai mėlyną eilutę, buvo konservatyviai manieringas ir oficialiai šypsojosi. Akimirką susižavėjęs žvilgtelėjo į jos kojas, bet tuoj pat pradėjo kalbėti apie reikalus. Iš Ciūricho skyriaus gauti šimtas trylika milijonų dolerių nedelsiant bus pervesti į „AmericaBank“ skyrių Vašingtone. Ji turėjo sąskaitų numerius ir pervedimo instrukcijas. Kol skambinsiąs į Ciūrichą, pakvietė ją pasivaišinti arbata ir pyragaičiais.

— Jokių problemų, ponia Pires, — maloniai šypsodamasis tarė jis grįžęs ir paėmė pyragaitį. Ji ir nemananti, kad galėtų iškilti kokių nors problemų.

Spausdindamas tekstą sudūzgė kompiuteris. Jis padavėjai ataskaitą apie sąskaitos likutį. Pervedus pinigus, „DeutscheBank“ pasilieka truputį daugiau kaip vienas milijonas devyni šimtai tūkstančių. Sulanksčiusi įsidėjo ataskaitą į žvilgantį naują Šanel rankinuką.

Sąskaitos likutis Šveicarijos banke — trys milijonai dolerių, Kanados ir Didžiojo Kaimano bankuose — dar šeši su puse milijono. Bermuduose investuota daugiau kaip keturi milijonai, o septyni su puse milijono tebėra Liuksemburgo banke, tačiau netrukus bus pervesti kitur.

Sutvarkiusi reikalus ji išėjo iš banko ir įsėdo į netoliese laukiantį automobilį su vairuotoju. Reikės paskambinti Sendžiui ir pasakyti, ką ji ketinanti daryti toliau.

Benio valandos buvo suskaitytos. Pernakvojusi Frankfurte, jo draugužė išskrido į Londoną ir apie vidurdienį nusileido Hitrou oro uoste. Čia jos jau laukė, todėl muitinės pareigūnas tyčia ją sugaišino tikrindamas pasą. Ji buvo su tamsiais akiniais, rankos virpėjo. Filmavimo kamera viską užfiksavo.

Nieko neįtardamas ją sugaišino ir taksi stotelės tvarkdarys, kurio pareiga — švilpuku įspėti vairuotoją, kad privažiuotų paimti keleivių. Kad ponia netrukdytų reguliuoti eismo, jis paprašė ją pasitraukti prie kitų dviejų damų. Taksi vairuotojas buvo tikras, tačiau prieš įsisodindamas klientę, gavo trumpų nurodymų ir mažytį radijo siųstuvą.

— Į Pikadilį, „Athenaeum“ viešbutį, — paliepė ji. Pro automobilių spūstį sukdamas iš terminalo, per siųstuvą jis atsainiu balsu pranešė, kur klientė pageidauja ją nuvežti.

Jis neskubėjo. Po pusantros valandos išleido ją prie viešbučio. Registratūroje jai vėl teko laukti. Vadybininko asistentas atsiprašęs paaiškino, jog sugedo kompiuteris, paskui, gavęs pranešimą, kad jai skirtame kambaryje „blakė“ į telefoną jau įsegta, padavė raktą, ir durininkas palydėjo ją į viršų. Davusi jam truputį arbatpinigių, užsirakino ir šoko prie telefono.

Pirmieji žodžiai, kuriuos jie išgirdo, buvo:

— Beni, tai aš. Aš jau čia.

— Ačiū Dievui, — lengviau atsiduso Benis. — Viskas gerai?

— Taip, tik man baisu.

— Niekas nesekė?

— Ne. Nemanau. Labai saugojausi.

— Puiku. Klausyk, Briko gatvėje, už dviejų kvartalų nuo viešbučio, yra kavinukė. Po valandos susitiksim ten.

— Gerai. Man baisu, Beni.

— Viskas gerai, brangioji. Pasiilgau tavęs.

Kai ji atėjo, Benio kavinėje nebebuvo. Ji valandą laukė, paskui ją apėmė baimė, ir ji bėgte nubėgo į viešbutį. Jis nepaskambino. Ji negalėjo užmigti.

Kitą rytą vestibiulyje pasiėmė laikraštį ir gerdama kavą vartė, kol viename Daily Mail puslapyje aptiko trumpą žinutę, jog sučiuptas pabėgęs amerikietis Benis Aricija.

Susikrovusi daiktus ji užsisakė bilietą į Švediją.

41

Karlui Haskėjui pasišnabždėjus su teisėju Henriu Traselu, buvo nuspręsta Lanigano bylą svarstyti pirmumo tvarka. Tarp Biloksio teisininkų sklandė paskalos apie sandėrį, netilo gandai apie Bogano firmą. Teismo rūmai ūžė nuo kalbų.

Iš pat ryto Traselas pakvietė T. L. Perišą ir Sendį Makdermotą trumpam pokalbiui, kuris užtruko keletą valandų. Triskart jame dalyvavo ir Patrikas — su juo kalbėtasi, daktarui Hajaniui leidus naudotis savo mobiliuoju telefonu. Tuo metu gydytojas su pacientu ligoninės kavinėje žaidė šachmatais.

— Manau, jis dar per silpnas, kad galima būtų perkelti į kalėjimą, — antrąkart paskambinęs Patrikui sumurmėjo Traselas. Buvo akivaizdu, kad paleisti Patriko nuo kablio jis nenori, tačiau galimybės jį nuteisti buvo miglotos. Teisėjo laukė daugybė bylų, iškeltų narkotikų prekeiviams ir vaikų prievartautojams, todėl terliotis su lavonų niekintoju jis neketino. Visi kaltės įrodymai netiesioginiai, o turint galvoje Patriko sugebėjimus, vargu ar įmanoma tikėtis, kad pavyks jį nuteisti.

Buvo parengtos susitarimo sąlygos, prieš tai įteikus bendrą prašymą kaltinimą Patrikui pakeisti. Paskui buvo parengtas kaltinimo pakeitimo įsakymas, po to dar vienas įsakymas priimti jo prisipažinimą kaltu. Pasitarimo metu Traselas skambino šerifui Svyniui, Morisui Mastui, Džošuai Kateriui ir net Hamiltonui Džeinsui į Vašingtoną. Porąkart kalbėjosi su Karlu Haskėjumi, kuris laukė gretimame kabinete, jeigu kartais jo prireiktų.

Kas ketverius metus abiem teisėjams ir Perišui per rinkimus grėsė netekti postų. Traselas oponentų neturėjo, todėl jautėsi politiškai saugus. Haskėjus rengėsi atsistatydinti. Perišas pažeidžiamas, tačiau kaip dera geram politikui, visuomenės akyse stengėsi atrodyti tvirtas, sugebantis priimti griežtą sprendimą. Visi trys buvo seni politikai, todėl gerai žinojo pagrindinę taisyklę: priimdamas nepopuliarų sprendimą, veik greitai. Kuo greičiau jo atsikratyk. Jeigu delsi, reikalas ims dvokti. Atradusi prieštaravimų, žiniasklaida ugnį tik pakurstys.

Pasak Patriko, Kloviso reikalas visai paprastas. Jis pasakys jo pavardę, perduos jiems artimųjų įgaliojimą atkasti kapą ir patikrinti karstą. Jeigu karstas tikrai tuščias, tai prisipažinimo sutartis įsigalios. Tačiau kol karstas neatkastas, abejonių yra, taigi, jeigu vis dėlto karste kas nors bus, tai sutartis bus panaikinta ir vėl įsigalios kaltinimas tyčine žmogžudyste. Apie auką Patrikas pasakojo labai įtikinamai, todėl niekas neabejojo, jog karstas bus tuščias.

Nuvažiavęs į ligoninę Sendis rado savo klientą lovoje. Aplink jį sukiojosi slaugės, o daktaras Hajanis tvarkė jo žaizdas. Sendžio reikalas buvo skubus, todėl atsiprašęs Patrikas paprašė visus išeiti. Likę vieni atidžiai perskaitė prašymus ir įsakymus, balsu tardami kiekvieną žodį. Patrikas pasirašė.

Greta Patriko stalo Sendis pastebėjo kartoninę dėžę su keliomis teisės knygomis, kurias buvo paskolinęs savo klientui. Patrikas jau krovėsi daiktus.

Stovėdamas sekretorei už nugaros ir žiūrėdamas, kaip ji spausdina dokumentus, pietums Sendis greitosiomis suvalgė sumuštinį. Abu asistentus ir antrąją sekretorę jis išsiuntė atgal į Naująjį Orleaną.

Suskambo telefonas. Sendis stvėrė ragelį. Skambinantysis prisistatė: Džekas Stefanas, iš Vašingtono; tikriausiai Sendis apie jį girdėjęs. Taip, tikrai girdėjo. Stefanas laukia apačioje, vestibiulyje; norėtų trumpai pasikalbėti. Gerai. Traselas prašė, kad advokatai grįžtų apie antrą valandą.

Susėdę valgomajame prie popieriais užgriozdinto desertinio stalelio, jiedu žvelgė vienas į kitą.

— Atėjau pas jus tik iš smalsumo, — tarė Stefanas, bet Sendis juo nepatikėjo.

— Gal iš pradžių derėtų atsiprašyti? — pastebėjo jis.

— Taip, jūs teisus. Mano vaikinai pernelyg įsijautė. Jiems nederėjo taip šiurkščiai elgtis.

— Tai šitaip jūs suprantat atsiprašymą?

— Atsiprašau. Mes neteisūs, — pasakė be menkiausios nuoširdumo gaidelės balse.

— Perduosiu savo klientui. Jam tai labai svarbu.

— Taip. Na, o grįžtant prie reikalo, tai aš nuo viso to nusiploviau. Su žmona važiuojam atostogauti į Floridą, taigi pakeliui sumaniau užsukti pas jus. Ilgai nesutrukdysiu.

— Tai Ariciją suėmė? — paklausė Sendis.

— Taip. Ką tik. Londone.

— Gerai.

— Aš jam nebeatstovauju, o su „Plato ir Roklando“ afera neturiu nieko bendro. Mane jie pasamdė po to, kai dingo pinigai. Mano darbas buvo juos surasti. Dariau, ką galėjau, man sumokėjo, štai ir viskas.

— Tai koks jūsų apsilankymo tikslas?

— Man labai knieti išsiaiškinti vieną dalyką. Laniganą Brazilijoje radom tik po to, kai kažkas jį įskundė. Tas kažkas jį gerai pažinojo. Prieš dvejus metus mus susirado tokia „Plutono grupė“ iš Atlantos. Sakė, kad vienas jų klientas Europoje turi žinių apie Laniganą ir už jas norėtų gauti pinigų. Tuomet dar šiek tiek jų turėjom. Tas asmuo duodavo mums užuominą, mes jam sumokėdavom, ir kiekvieną kartą įsitikindavom, kad jis sako tiesą. Jis labai daug žinojo: kur Laniganas eina, ką veikia, visus jo slapyvardžius. Veikė labai sumaniai. Už viso to tikrai stovėjo kažkas, turintis gerą smegeninę. Žinojom, kas bus, ir, atvirai kalbant, nekantravom. Galų gale metė kozirį: už milijoną žalių pasakys, kur jis gyvena. Parodė Lanigano nuotraukas; ypač gera buvo ta, kur jis plauna savo „Vabalą“. Sumokėjom pinigus ir gavom Laniganą.

— Tai kas gi buvo tas klientas? — paklausė Sendis.

— Kaip tik tai mane ir domina. Toji mergina, ar ne?

Sendis vos nenusijuokė, bet juokai buvo menki. Jis prisiminė Evos pasakojimą, kaip, pasinaudodama „Plutonu“, vedžiojo Stefaną už nosies.

— Kur ji? — paklausė Stefanas.

— Nežinau, — atsakė Sendis. Ji Londone, bet tai tikrai ne jo reikalas.

— Tam paslaptingam klientui sumokėjom milijoną ir šimtą penkiasdešimt tūkstančių dolerių, o jis arba ji mus išdavė. Tikras Judas.

— Viskas juk baigta. Ko jūs iš manęs norit?

— Kaip sakiau, man tik smalsu. Būčiau dėkingas, jeigu paskambintumėt, kai sužinosit, kaip ten buvo iš tikrųjų. Man iš to jokios naudos, bet nenusiraminsiu, kol nesužinosiu, ar ne jai mokėjome pinigus.

Sendis pažadėjo paskambinti, jeigu pavyktų ką nors sužinoti, ir Stefanas išėjo.

Šerifas Reimondas Svynis apie sandėrį nugirdo pietaudamas. Jam tai labai nepatiko. Paskambino Perišui, teisėjui Traselui, tačiau abu buvo pernelyg užsiėmę, kad leistųsi su juo į kalbas. Katerio biure nerado.

Svynis nuėjo į teismo rūmus ir, kad ko nors nepražiopsotų, įsitaisė laukti koridoriuje tarp abiejų teisėjų kabinetų. Pasišnekėjo su antstoliais, įgaliotiniais. Kažkas čia tikrai vyko.

Apie antrą valandą pasirodė teisininkai: lūpos kietai sučiauptos, veidai rimti. Visi suėjo į Traselo kabinetą. Palaukęs dešimt minučių Svynis pasibeldė ir įsiveržęs į kabinetą pareikalavo paaiškinti, kas čia vyksta. Teisėjas Traselas ramiai atsakė, jog netrukus kaltinamasis prisipažins, su juo susitarta, o tai, jo ir visų čia susirinkusių nuomone, visiškai atitinka teisingumo interesus.

Tuo klausimu Svynis turėjo savo nuomonę ir nieko nelaukdamas ją išrėžė:

— Jis mus apkvailino. Ką pasakys žmonės. Jei sukčius turtingas, tai gali išsipirkti net iš kalėjimo? Ar mes kokie juokdariai?

— Ką siūlot, Reimondai? — paklausė Perišas.

— Džiaugiuosi, kad paklausėt. Pirmiausia uždaryčiau jį į apygardos kalėjimą. Tegu pasėdi, kaip ir visi. O paskui atsėdėtų tiek, kiek priklauso.

— Už kokį nusikaltimą?

— Jis ar ne jis pavogė tuos prakeiktus pinigus? Jis sudegino lavoną. Tegu pasėdi dešimt metų Parčmane. Va, tada bus ir teisingumas.

— Čia jis pinigų nevogė, — paaiškino Traselas. — Jis ne mūsų jurisdikcijoje. Tai federalų reikalas, bet jie atsiėmė kaltinimą.

Sendis sėdėjo kampe, nepakeldamas akių nuo dokumentų.

— Tai kažkas susimovė, ar ne?

— Bet ne mes, — tuoj pat užginčijo Perišas.

— Puiku. Papasakokit tai savo rinkėjams. Suverskit viską federalams, nes jų niekas nerenka. O kaip dėl to lavono? Prisipažįsta ir eina sau kur nori?

— Manot, kad už tai jį reikia bausti? — paklausė Traselas.

— Po šimts, kaip tik taip ir manau.

— Gerai. O kaip mes tą įrodysim? — paklausė Perišas.

— Jūs prokuroras, tai ir įrodykit.

— Taip, bet, matyt, jūs žinot ne viską. Kaip jūs tą įrodytumėt?

— Juk prisipažino, ar ne?

— Taip, o jūs manot, kad savo paties teisme Patrikas Laniganas stos ant liudytojų pakylos ir prisiekusiųjų akivaizdoje prisipažins sudeginęs lavoną? Kaip jūs įsivaizduojat teismą?

— Jis neprisipažins, — įsiterpė Sendis.

Svynio žandai ir kaklas įraudo. Numojęs į visus ranka, žvilgtelėjo į Perišą, paskui į Sendį. Supratęs, kad su teisininkais ginčytis neverta, susitvardė:

— Kada tas bus?

— Šiandien pavakare, — atsakė Traselas.

Svyniui tas taip pat nepatiko. Susikišęs rankas į kišenes, pasisuko link durų.

— Jūs, teisininkai, geriau žinot, ką darot, — ištarė taip, kad visi girdėtų.

— Viena didelė ir laiminga šeima, — sarkastiškai užbaigė Perišas.

Trenkęs durimis Svynis išėjo. Sėdo į savo automobilį be skiriamųjų ženklų ir, nuvažiuodamas nuo teismo rūmų, paskambino asmeniniam informatoriui — pakrantės dienraščio reporteriui.

Velionio artimųjų ir testamento vykdytojo sutikimas buvo, liko tik atkasti kapą. Teisėjas Traselas, Perišas ir Sendis ironiškai šypsojosi: vienintelis Kloviso draugas Patrikas Laniganas pasirašo leidimą atidaryti karstą, kad Patrikas Laniganas būtų išteisintas. Kiekvienas sprendimas šioje byloje buvo atmieštas ironija.

Tai buvo ne ekshumacija, kurią galima atlikti tik įteikus prašymą ir gavus teismo leidimą, o kartais tam prireikia net specialaus svarstymo. Šiuo atveju reikėjo tik atkasti karstą ir pažiūrėti, kas jame yra. Misisipės valstijos kodekse tą reglamentuojančio įstatymo nėra, todėl teisėjas Traselas galėjo veikti savo nuožiūra. Ką tai įskaudintų? Tikrai ne artimuosius ir tikrai ne tai, kas guli karste; vis dėlto jame, matyt, kažkas buvo.

Vyginso laidojimo biuro savininku tebebuvo Rolandas. Ar jis prisimena poną Klovisą Gudmaną, jo advokatą ir tą keistą prašymą budėti prie velionio pono Gudmano namuose? Taip, jis puikiai tą prisimena. Apie poną Laniganą skaitęs laikraščiuose. Ne, tų įvykių tarpusavyje niekaip nesiejąs.

Teisėjas Traselas Rolandui telefonu viską trumpai papasakojo, ir tik tuomet šis susivokė, kuo čia dėtas Klovisas. Ne, po budynių jis karsto nebuvo atidaręs. Ir kam? Prieš laidodamas jis niekuomet karstų neatidarinėja. Kol teisėjas kalbėjosi, Perišas Rolandui faksu išsiuntė Dinos Postel ir testamento vykdytojo Patriko Lanigano pasirašytus leidimus.

Rolandas mielai sutiko padėti. Jam dar netekę susidurti su velionio vagyste; Vyginse niekas mirusiųjų nevagia; taip, į kapines jis gali atvažiuoti tuojau pat. Taip, jų savininkas — jis.

Teisėjas Traselas į kapines nusiuntė savo klerką ir du įgaliotinius. Jie atsargiai nukėlė antkapį su užrašu:

KLOVISAS F. GUDMANĄS

1907.01.23-1992.01.06

AtA

Rolandas laukė pasirengęs kasti. Tai neužtruko nė dešimties minučių. Rolandas su pagalbininku įlipo į duobę ir dar kiek pakasė. Ties kraštais mediena buvo jau pradėjusi pūti. Apžergęs karsto galą, žemėtomis rankomis Rolandas įkišo raktelį. Teko truputį pavargti, kol užrūdijusi spynelė atšoko ir karstas prasivėrė.

Kūno jame nebuvo, tik keturi pajuodę rąstgaliai.

Pagal įstatymą reikėjo sušaukti atvirą teismo posėdį. Tą padaryti buvo nutarta penktą valandą, kai teismo rūmuose darbas baigiasi ir dauguma darbuotojų jau būna išėję. Tam pritarė visi, o ypač teisėjas ir apygardos prokuroras, kuris neabejojo, jog elgiasi teisingai, tačiau vis tiek nerimavo. Kadangi atidarius karstą kaltinamojo prisipažinimas kaltu buvo priimtas, Sendis stengėsi, kad byla būtų kuo greičiau nutraukta. Delsti nėra jokio reikalo, jo klientas dar tebėra įkalintas (nors tai niekam, išskyrus jį, nerūpėjo). Teismas įvyks numatytu laiku. Kas pasikeis, jeigu lauksim? Niekas, galiausiai nusprendė gerbiamasis teisėjas. Perišas neprieštaravo. Per artimiausias tris savaites jis turės svarstyti aštuonias bylas, taigi viena bus mažiau.

Gynybai penkta valanda tinka. Jeigu niekas nesutrukdys, tai po dešimties minučių visi bus laisvi. Jeigu juos ir toliau lydės sėkmė, tai niekas jų ten nepamatys. Patrikui penkta valanda taip pat tinka. Ką gi jam daugiau veikti?

Jis persivilko šviesiomis kelnėmis ir plačiais baltais marškinėliais, basnirčias (dėl virvės nutrintų čiurnų) įsispyrė į naujuosius batus. Apkabinęs Hajanį padėkojo už gerą širdį, atsisveikino su slaugėmis, padėkojo sanitarėms ir pažadėjo visus aplankyti. Tačiau ir jis, ir čia liekantieji žinojo, jog jis nebesugrįš.

Daugiau kaip po dviejų įkalinimo ligoninėje savaičių, lydimas advokato ir ginkluotų sargybinių, Patrikas išėjo.

42

Matyt, penkta valanda tiko visiems. Žinia apie posėdį žaibiškai apskriejo teismo rūmus, todėl nė vienas darbuotojas namo neskubėjo.

Didelės juridinės firmos nekilnojamojo turto sekretorė kanceliarijoje aiškinosi žemės nuosavybės teises ir, nugirdusi paskutinę naujieną, šoko prie telefono. Netrukus apie keistą sandėrį su Laniganu ir jo ketinimą prisipažinti kaltu jau žinojo visa pakrantės teisininkų bendruomenė. Bylos svarstymas — penktą, didžiojoje salėje.

Ši žinia sukėlė tikrą telefono skambučių audrą. Čirškė advokatų, žmonų, reporterių, iš miesto išvykusių partnerių telefonai. Apie Patriko teismą, po kurio jis tikriausiai išeis į laisvę, mažiau kaip per pusvalandį jau žinojo pusė miesto.

Tokio visuomenės dėmesio bylos svarstymas nebūtų sulaukęs net jei į jį būtų kvietę per laikraščius ir visur iškabinėtus skelbimus. Posėdis turėjo būti trumpas ir neatkreipti niekieno dėmesio. Jis turėjo likti niekieno nepastebėtas — teisinė sistema gina saviškį.

Susirinkusieji teismo salėje grupelėmis kuždėjosi, o matydami pro duris plūstančius būrius žmonių, saugojo savo vietas. Daugėjant žiūrovių, gaudesys salėje garsėjo. Negali būti, kad klystų šitiek žmonių. Atvykus reporteriams, gandai pasitvirtino.

— Ateina., — šūktelėjo arčiausiai teisėjo kėdės sėdėjęs klerkas. Smalsuoliai ėmė spraustis artyn.

Patrikas nusišypsojo dviem prie galinių durų prišokusiems operatoriams. Prisiekusiųjų kambaryje Patrikui nuėmė antrankius. Jis pasiraitojo kelnes, nes atrodė per ilgos. Įėjo Karlas. Sargybinių paprašė palaukti koridoriuje.

— Nieko sau be triukšmo, — tarė Patrikas.

— Čia paslapties neišsaugosi. Dailiai atrodai.

— Ačiū.

— Pažįstama reporterė iš Džeksono laikraščio prašė paklausti...

— Ne. Niekam nė žodžio.

— Taip ir maniau. Kada išvažiuoji?

— Nežinau. Greit.

— Kur mergina?

— Europoje.

— Gal galėčiau važiuoti kartu?

— O kam?

— Norėčiau pats pamatyti.

— Atsiųsiu vaizdajuostę.

— Tiek to, ačiū.

— Tikrai važiuotum? Ryžtumeisi bėgti, jei pasitaikytų proga?

— Su devyniasdešimčia milijonų?

— Nebūtinai.

— Žinoma, kad ne. Man kitaip. Aš myliu savo žmoną, turiu tris puikius vaikus. Tavo padėtis buvo kitokia. Ne, nebėgčiau. Bet tavęs nesmerkiu.

— Kiekvienas norėtų pabėgti, Karlai. Ateina toks metas, kai norisi nuo visko išsivaduoti. Paplūdimy arba kalnuose gyventi kur kas paprasčiau. Ten tavęs nepersekioja jokios problemos. Šitas noras mums įgimtas. Juk mes — bėgusių nuo vargo į geresnį gyvenimą imigrantų palikuonys. Mūsų protėviai traukė ieškoti aukso puodo į Vakarus, o mums nebeliko kur eiti.

— Oho. Niekuomet apie tai nemąsčiau iš istorinės perspektyvos.

— Tai paveldėta.

— O, kad prieš bėgdami iš Lenkijos mano seneliai būtų nušvilpę devyniasdešimt milijonų.

— Aš juos grąžinau.

— Girdėjau, kad vienas kitas kiaušinukas lizde dar liko.

— Tai tik vienas iš niekuo nepagrįstų gandų.

— Tai ir vėl ketini stvėręs kokio nors kliento pinigus sudeginti lavoną ir bėgti į Pietų Ameriką, kur laukia gražuolės, išsiilgusios tavo glamonių?

— Kol kas man sekėsi.

— Vargšai brazilai. Visi sukčiai bėga pas juos.

Įėjo Sendis. Jis atnešė dar vieną dokumentą kurį reikėjo skubiai pasirašyti.

— Traselas siunta, — tarė jis Karlui. — Jį spaudžia iš visų pusių. Telefonas netyla.

— O kaip Perišas?

— Nervinasi kaip prostitutė bažnyčioj.

— Reikia paskubėti, kol dar nepersigalvojo, — pasirašydamas tarė Patrikas.

Antstolis pranešė, jog teismo posėdis tuoj prasidės. Balsai pritilo, žmonės skubiai sėdosi, kur buvo laisva. Kitas antstolis uždarė dvivėres salės duris. Pasieniais buvo pilna žiūrovų. Klerkai veržėsi arčiau teisėjo kėdės. Buvo pusė šešių.

Įėjo teisėjas Traselas, griežtas ir išdidus kaip visuomet. Visi atsistojo. Jis pasisveikino ir padėkojo už teisingumui rodomą dėmesį net po darbo valandų. Jiedu su apygardos prokuroru laikėsi nuomonės, jog trumpas bylos svarstymas trenkia nešvariu sandėriu, todėl nutarė elgtis apdairiai. Jie netgi galvojo atidėti posėdį, tačiau nutarė, kad šitaip susidarytų įspūdis, jog norint prastumti kažkokį tamsų reikalą, stengiamasi išvengti visuomenės dėmesio.

Pro kitas duris įvedė Patriką. Jis atsistojo priešais teisėją greta Sendžio. Į susirinkusiuosius nesidairė. Nekantraudamas išeiti į sceną netoliese stovėjo Perišas. Gilindamasis į kiekvieną žodį teisėjas Traselas pamažu vertė bylos lapus.

— Pone Laniganai, — sodriu balsu lėtai ištarė jis. Visas likusias trisdešimt minučių jis kalbės neskubėdamas. — Jūs įteikėte keletą prašymų.

— Taip, gerbiamasis teisėjau, — atsakė Sendis. — Pirmuoju prašome kaltinimą tyčine žmogžudyste pakeisti kaltinimu dėl lavono išniekinimo.

Jo žodžių aidas nuskambėjo salės tyloje. Lavono išniekinimas?

— Prašau, pone Perišai, — tarė gerbiamasis teisėjas. Buvo susitarta, jog daugiausiai kalbės Perišas. Jam atiteks garbė viską paaiškinti teismui, įrašui, o svarbiausia — spaudai ir čia susirinkusiai publikai.

Perišas smulkiai išdėstė pastaruoju metu pakitusias bylos aplinkybes. Šiaip ar taip, tai ne žmogžudystė, o kur kas menkesnis nusikaltimas. Valstija nemano, jog ponas Laniganas nužudė žmogų, todėl neprieštarauja, kad kaltinimas būtų pakeistas. Nepaisydamas įprastinių teismo proceso etiketo taisyklių, jis tarsi Peris Meisonas žingsniavo pirmyn atgal ir stengėsi parinkti žodžius taip, kad abi pusės liktų, patenkintos.

— Toliau. Kaltinamasis prašo teismą priimti jo prisipažinimą kaltu dėl lavono išniekinimo. Prašau, pone Perišai.

Antrasis veiksmas buvo panašus į pirmąjį. Apie vargšą senuką Perišas stengėsi papasakoti kuo patraukliau, mėgaudamasis smulkmenomis, kurias sužinojo iš Sendžio. Patrikas jautė, kaip žvilgsniai iš salės smigte sminga jam į nugarą. Norėjo sušukti: „Aš juk jo nenužudžiau!“

— Pone Laniganai, ar prisipažįstate kaltas? — paklausė gerbiamasis teisėjas.

— Taip, — tvirtai, bet ne išdidžiai atsakė Patrikas.

— Ar valstija pasirengusi pareikšti kaltinamajam nuosprendį? — paklausė teisėjas prokurorą.

Priėjęs prie savo stalo, Perišas pavartė užrašus ir grįždamas atgal tarė:

— Taip, gerbiamasis teisėjau. Štai Misisipės valstijos Meridiano gyventojos ponios Dinos Postel prašymas. Ji yra vienintelė gyva Kloviso Gudmano vaikaitė, — tai tardamas, dokumentą tarsi didžiulę naujieną perdavė Traselui. — Šiuo raštu ponia Postel prašo ponui Laniganui bylos nekelti. Nuo senelio mirties praėjo jau ketveri metai. Jai būtų skaudu vėl viską prisiminti. Ponia Postel labai mylėjo savo senelį ir jo netektį skaudžiai išgyveno.

Patrikas įsmeigė žvilgsnį į Sendį. Šis jo vengė.

— Ar kalbėjotės su ja? — paklausė teisėjas.

— Taip. Maždaug prieš valandą telefonu. Ji labai susijaudinusi, maldavo nebeaitrinti liūdnų prisiminimų ir kategoriškai atsisakė liudyti teisme. Kaltinimui ji nepadės.

Perišas vėl grįžo prie savo stalo, paėmė dar vieną dokumentą ir, labiau kreipdamasis į auditoriją negu į teisėją, tarė:

— Atsižvelgdama į artimųjų pageidavimą, valstija siūlo kaltinamajam skirti dvylika mėnesių laisvės atėmimo, bet taip pat, atsižvelgdama ir į gerą jo elgesį, valstija siūlo laisvės atėmimo bausmę panaikinti ir nuteisti lygtinai, kaltinamajam skiri penkių tūkstančių dolerių baudą ir įpareigoti padengti teismo išlaidas.

— Pone Laniganai, ar sutinkat su nuosprendžiu? — paklausė Traselas.

— Taip, gerbiamasis teisėjau, — nepakeldamas galvos atsakė Patrikas.

— Nuosprendis patvirtintas. Pastabų yra? — Traselas laukė pakėlęs teisėjo plaktuką. Abi pusės papurtė galvas.

— Posėdis baigtas, — garsiai taukštelėjo.

Patrikas apsisuko ir greitai išėjo iš salės. Jis vėl pradingo. Visų akivaizdoje.

Haskėjaus kabinete abu su Sendžiu laukė valandą, kol sutemo, ir kantriausieji žiūrovai pamažu išsiskirstė. Patrikas troško kuo greičiau išvažiuoti.

Septintą jis nuoširdžiai atsisveikino su Karlu. Ilgai dėkojo jam už draugystę, pagalbą — už viską. Pažadėjo, kad jiedu visuomet liks draugai. Eidamas prie durų, dar padėkojo už tai, kad tuomet padėjo nešti jo karstą.

— Nėra už ką, — atsakė Karlas, — nėra už ką...

Iš Biloksio jie išvažiavo Sendžio „Leksusu“. Vairavo Sendis. Patrikas sėdėjo šalia tylus ir paskutinį kartą liūdnai žvelgė į pakrantės žiburius. Pro šalį skriejo Biloksio, Galfporto kazino, Kristiano prieplauka. Privažiavus Šv. Luiso įlanką, žiburiai ėmė retėti.

Sendis padavė ant lapelio užrašytą telefono numerį. Londone buvo trečia nakties, bet ji iškart pakėlė ragelį, tarsi visą laiką būtų sėdėjusi prie telefono, nenuleisdama nuo jo akių.

— Eva, tai aš, — tarė santūriai.

Sendis vos nesustabdė automobilio, norėdamas išlipti ir netrukdyti jų pokalbiui. Jis stengėsi nesiklausyti.

— Mes išvažiuojam iš Biloksio, pakeliui į Naująjį Orleaną. Taip, viskas gerai. Niekuomet dar taip puikiai nesijaučiau. O kaip tu?

Užsimerkęs ir atlošęs galvą jis ilgai klausėsi.

— Kuri šiandien diena?

— Penktadienis, lapkričio šešta, — atsakė Sendis.

— Susitiksim Eze, „Vilią Gallici“, sekmadienį. Taip. Taip. Jaučiuosi gerai, brangioji. Myliu tave. Miegok ramiai. Po kelių valandų paskambinsiu.

Luizianą jie privažiavo tylėdami. Kai pasiekė Leik Pontčartreiną, Sendis tarė:

— Šiandien popiet turėjau labai įdomų svečią.

— Kokį?

— Džeką Stefaną.

— Jis Biloksyje?

— Taip. Susirado mane viešbutyje. Sakė, kad Aricijai nebedirba Važiuoja atostogauti į Floridą.

— Reikėjo jį užmušti.

— Jis atsiprašė. Sakė, kad jo vaikinai buvo pernelyg įsijautę. Prašė tau perduoti, jog už juos atsiprašo.

— Mat koks gerutis. Neabejoju, kad ne tam tave susirado.

— Ne, ne tam. Jis klausinėjo apie tą šnipą iš Brazilijos ir „Plutono grupę“. Be užuolankų paklausė, ar tik ne Eva jį išdavė. Atsakiau, kad nieko nežinau.

— Kodėl jam tai parūpo?

— Geras klausimas. Sakė, kad tik iš smalsumo. Už informaciją sumokėjo daugiau kaip milijoną dolerių; Patriką rado, o pinigų — ne. Sakė, kad nenurims, kol nesužinos, kas jį išdavė. Kažkodėl juo tikiu.

— Logiška.

— Sakė, kad nuo viso to nusiplovė ar kažkaip panašiai. Tai jo žodžiai, ne mano.

Patrikas užsikėlė kairę pėdą ant dešinio kelio ir atsargiai palietė žaizdą.

— Kaip jis atrodo?

— Penkiasdešimt penkerių, tikras italas, pražilęs, juodų akių, simpatiškas. Kodėl klausi?

— Jis visur man vaidendavosi. Vos ne kas antras praeivis pastaruosius trejus metus man atrodė kaip Džekas Stefanas. Sapnuose jis mane persekiodavo šimtais įvairiausių veidų, kiūtojo kiekviename skersgatvyje, už kiekvieno medžio, kiekvieną naktį San Paule mynė man ant kulnų, ant vandens vaikėsi skuteriu, keliuose persekiojo įvairiausiais automobiliais. Apie Stefaną galvojau dažniau negu apie motiną.

— Tavo medžioklė baigėsi.

— Aš pavargau, Sendi. Pasidaviau. Bėglio gyvenimas pilnas nuotykių. Labai įdomus ir romantiškas, kol neišgirsti žingsnių už nugaros. Miegi, o kažkas tavęs ieško. Milijoniniame mieste vakarieniauji su nuostabia moterimi, o kažkas kaišioja visiems tavo nuotrauką ir įbrukęs kelis dolerius reikalauja tave parduoti. Per daug pinigų pavogiau, Sendi. Kai sužinojau, kad mane atsekė į Braziliją, supratau: viskas baigta.

— Ką nori tuo pasakyti?

Patrikas sunkiai atsiduso ir pažvelgė pro langą į apačioje tyvuliuojančių vandenų platybę.

— Aš pasidaviau, Sendi. Pavargau visą laiką slapstytis ir pasidaviau.

— Tą jau girdėjau.

— Žinojau, kad mane vis tiek suras, todėl nutariau priversti juos žaisti pagal savo taisykles, o ne jų.

— Nesuprantu.

— Tai buvo mano idėja, Sendi. Evos paprašiau, kad nuskristų į Madridą, iš ten — į Atlantą ir susirastų „Plutono“ firmą. Už tą informaciją Stefanas mokėjo man. Melžėm iš jo pinigus tol, kol atsibeldė į Ponta Porą.

Išsižiojęs iš nustebimo Sendis lėtai pasuko galvą ir tuščiu žvilgsniu pažvelgė į Patriką.

— Žiūrėk, kur važiuoji, — įspėjo šis.

Sendis suktelėjo vairą ir vėl sugrąžino automobilį į eismo juostą.

— Meluoji, — beveik nejudindamas lūpų tarė jis.

— Ne. Iš Stefano susišlavėm milijoną ir šimtą penkiasdešimt tūkstančių. Dabar jie tikriausiai Šveicarijoje, kartu su visais likusiais.

— Tai tu nežinai, kur jie?

— Jais pasirūpino Eva. Atiduos, kai susitiksim.

Sendis priblokštas tylėjo. Patrikas paaiškino:

— Žinojau, kad mane pagaus ir privers pinigus grąžinti, tik nemaniau, kad viskas bus šitaip, — parodė žaizdą ant kairės čiurnos. — Žinojau, kad bus baisu, bet jie vos manęs nenužudė, Sendi. Jie mane palaužė, prasitariau apie Evą. Ji su pinigais tuomet jau buvo pradingusi.

— Tu juk galėjai žūti, — Sendis vos įstengė ištarti žodį. Vairą prilaikydamas dešine ranka, kaire trynėsi kaktą.

— Taip, galėjau. Bet po dviejų valandų FTB sužinojo, kad aš Stefano naguose. Tai ir išgelbėjo man gyvybę. Stefanas nebegalėjo manęs nužudyti, nes sužinojo federalai.

— Bet kaip...

— Eva paskambino į Biloksį Kateriui, o jis — į Vašingtoną.

Sendžiui norėjosi sustabdžius automobilį šokti lauk ir, atsirėmus į tilto turėklus, išrėkti visą per mėnesį susikaupusią įtampą. Jis manė išsiaiškinęs viską, bet — še tau, dar viena staigmena.

— Tu, prakeiktas kvaily, leidaisi pagaunamas.

— Kvailys? O kas ką tik laisvas išėjo iš teismo salės? Ar ne aš ką tik kalbėjausi su mylima moterimi, kuri išsaugojo mano pinigus? Praeitis mane pagaliau paleido, Sendi. Negi nesupranti? Niekas manęs nebeieško.

— Juk galėjo kas nors nepasisekti.

— Taip, bet pasisekė. Turėjau pinigus, įrašus, alibi dėl Kloviso. Be to, turėjau pakankamai laiko viską suplanuoti.

— Kankinimų juk neplanavai.

— Ne, bet randai užgis. Nebegadinkim sau nuotaikos, Sendi. Man sekasi.

Sendis išleido Patriką prie motinos namų. Kvepėjo kepamu pyragu. Ponia Lanigan kvietė Sendį pavakarieniauti drauge, bet jis suprato, jog motinai su sūnumi norisi pabūti vieniems, o, be to, jis keturias dienas nesimatė su žmona ir vaikais. Sendis išvažiavo, bet galvoje pašėlusiai sukosi mintys.

43

Jis pabudo prieš auštant lovoje, kurioje nebuvo miegojęs daugiau kaip dvidešimt metų, kambaryje, kurio nebuvo matęs beveik dešimt. Kaip seniai tas buvo. Tie laikai priklausė anam gyvenimui. Dabar kambarys atrodė mažesnis, žemesnis. Čia nebebuvo nei vaikystę primenančių daiktų, nei mėgstamos komandos plakatų, nei nuotraukų su besišypsančiomis šviesiaplaukėmis gražuolėmis aptemptais maudymosi kostiumėliais.

Jiedu su motina beveik nebendraudavo, todėl kambarys buvo jo tvirtovė. Nuo pat ankstyvos paauglystės laikydavo jį užrakintą. Tėvai čia užeidavo tik jam leidus.

Mama triūsė virtuvėje. Namuose kvepėjo kepamu kumpiu. Vakar jiedu ilgai nėjo miegoti. Šįryt ji atsikėlė anksti: nekantravo sūnų apie viską iškamantinėti. Argi galima ją už tai kaltinti?

Jis atsargiai pasirąžė. Žaizdas užtraukusi odelė suskilinėjo, ištryško kraujas. Palietė žaizdą krūtinėje. Labai niežėjo. Siaubingai norėjosi suleidus nagus gerai pasikasyti. Gulėjo sukryžiavęs kojas ir, sunėręs rankas už galvos, šypsodamasis žvelgė į lubas. Bėglio gyvenimas baigtas. Nebėra nei Patriko, nei Danilo, šešėliai už nugaros išsisklaidė. Stefanas, Aricija, Boganas su savo kompanija, federalai ir Perišas su savo kaltinimais — viskas nutolo. Niekas jo nebepersekios.

Pro langą sušvito saulė. Jos spindulių užlietas kambarėlis atrodė dar mažesnis. Patrikas atsikėlė ir, nusimaudęs po dušu, pasitepė žaizdas vaistais.

Motinai pažadėjo, kad vietoj Ešli Nikolės, kurios buvo labai pasiilgusi, ji turės kitų vaikaičių. Papasakojo apie Evą, žadėjo netrukus su ja atvažiuoti į Naująjį Orleaną. Kol kas jiedu nesusituokę, bet tikrai susituoks.

Jiedu verandoje pavalgė skrudintos duonos su kumpiu, išgėrė kavos. Miestas budo. Po pusryčių, kol dar neapipuolė smalsios kaimynės, jiedu išvažiavo pasivažinėti. Patrikas norėjo pasidairyti po gimtąjį miestą.

Devintą užsuko į drabužių parduotuvę. Patrikas išsirinko kelnes, marškinėlių ir dailų odinį krepšį kelionei. Dekaturo gatvėje stabtelėjo prie „Du Mond“ kavinės pyragaičių, paskui kitoje kavinėje papietavo.

Jiedu susikibę rankomis sėdėjo oro uoste. Beveik nesikalbėjo. Kai paskelbė reisą, Patrikas motiną tvirtai apkabino ir pažadėjo jai kasdien paskambinti. Ji norinti pamatyti vaikaičius.

— Ir kuo greičiau, — pridūrė šypsodamasi.

Jis išskrido į Atlantą. Ten su legaliu Patriko Lanigano pasu, kurį Eva perdavė per Sendį, nusipirko bilietą į Nicą.

Paskutinį kartą Evą jis matė Rio prieš mėnesį. Jiedu kartu praleido kiekvieną to savaitgalio akimirką. Patrikas žinojo, kad jo medžioklė artėja prie pabaigos. Galas jau visai čia pat.

Pamiršę viską pasaulyje jiedu apsikabinę vaikščiojo po Ipanemos ir Leblono paplūdimius. Sėdėjo savo pamėgtuose „Antikvarijaus“ ir „Antonijaus“ restoranuose, tačiau valgyti jiems nesinorėjo. Šnekučiavosi trumpomis frazėmis, nes kiekvienas ilgesnis pokalbis baigdavosi ašaromis.

Ji prašė jį bėgti, kol dar įmanoma, pasislėpti su ja kurioje nors Škotijos pilyje arba mažame kambarėlyje Romoje, kur niekas jų nesurastų. Jis jau buvo besutinkąs, tačiau silpnumo akimirka praėjo. Jis pavargo slapstytis.

Vėlai vakare, funikulieriumi pakilę į „Cukraus galvos“ viršūnę, jiedu ilgai žiūrėjo, kaip už Rio leidžiasi saulė. Miestas naktį buvo nepaprastai gražus, tačiau tuomet ne tai jiems rūpėjo. Apglėbęs saugojo ją nuo žvarbaus vėjo ir kalbėjo, kad kada nors, kai viskas bus baigta, jiedu stovės čia, žiūrės į besileidžiančią saulę ir svajos apie ateitį. Ji stengėsi tuo patikėti.

Atsisveikino gatvėje netoli jos namų. Pabučiavęs ją į kaktą, įsiliejo į minią. Paliko ją gatvėje verkiančią — jau geriau taip negu tie graudingi atsisveikinimai oro uoste — ir išskrido vakarų kryptimi, persėsdamas vis į mažesnį lėktuvą. Vėlai naktį nusileidęs Ponta Poroje, sėdo į „Vabalą“, kurį buvo palikęs prie oro uosto, ir tyliomis gatvelėmis grįžo į savo kuklų namelį Rua Tiradentėje. Prasidėjo laukimas.

Jis skambindavo jai kasdien tarp keturių ir šešių, prisistatydamas vis kitu vardu.

Paskui nebepaskambino.

Jį pagavo.

Traukinys sekmadienį iš Nicos į Ezą atvyko laiku, kelios minutės po devynių. Išlipęs dairėsi jos minioje. Ji nežadėjo jo pasitikti, tačiau jis vis tiek tikėjosi, troško ją kuo greičiau pamatyti. Nešinas naujuoju krepšiu susirado taksi ir nuvažiavo į „Vilią Gallici“.

Ji buvo užsakiusi kambarį Evai Mirandai ir Patrikui Laniganui. Gera vėl pasijusti žmogumi, kuriam nebereikia dangstytis svetima pavarde ir suklastotu pasu. Sužinojus, kad ji dar neatvykusi, nuotaika krito. Jis svajojo rasiąs ją kambaryje, išsiilgusią jo artumo. Beveik juto ją.

— Kada užsakytas kambarys? — susierzinęs paklausė registratorės.

— Vakar. Ponia skambino iš Londono ir sakė, kad atvažiuos šįryt, bet dar neatvyko.

Nuėjęs į kambarį, nusiprausė po dušu, iškrovė iš krepšio daiktus ir užsisakė arbatos su pyragaičiais. Paskui užmigo. Pro sapnus girdėjo ją beldžiantis į duris, regėjo įeinančią.

Registratorės paprašė, kad perduotų jai laiškelį, ir išėjo pasivaikščioti po tą nuostabų renesansinį miestą. Oras buvo gaivus ir tyras. Maloni lapkričio pradžia provincijoje. Jiedu galėtų apsigyventi ir čia. Žvelgdamas į neįprastus namus senoviškose siaurose gatvelėse jis galvojo, kaip būtų gera čia gyventi. Tai buvo universiteto miestelis, kurio gyventojai dievino meną. Ji puikiai kalbėjo prancūziškai, taigi jam teks gerokai pasitempti. Taip, dabar jis mokysis prancūzų kalbos. Savaitę jiedu pabus čia, po to trumpam nuskris į Rio, bet ten tikriausiai nepasiliks. Ištrūkęs į laisvę Patrikas troško gyventi visur, pažinti daugybę šalių, išmokti daugelį kalbų.

Jį užkalbino keletas jaunų mormonų. Jų atsikratęs pamažu nužingsniavo Kur Mirabo alėja. Toje pat kavinukėje, kur prieš metus jiedu sėdėjo ir susikibę už rankų žvelgė į praeivius, užsisakė stiprios kavos.

Jis tvardėsi. Gal ji pavėlavo į lėktuvą? Šiaip taip sulaukęs, kol sutems, kiek galėdamas ramiau grįžo į viešbutį.

Ji neatvykusi. Ne, neskambinusi. Jokių žinučių nėra. Jis paskambino į viešbutį Londone. Sužinojo, jog ji išsiregistravo vakar, šeštadienį apie vidurdienį.

Pro viešbučio restoraną išėjo į sodelį terasoje, atsisėdo taip, kad pro langą matytų vestibiulį. Buvo šaltoka, todėl užsisakė dvi dvigubas konjako. Iš čia jis matys, jeigu ji eitų pro šalį.

Jeigu ji pavėlavo į lėktuvą, būtų paskambinusi. Jeigu ją vėl sulaikė pasienyje, ji taip pat būtų paskambinusi. Kad ir kokių sunkumų būtų jai kilę dėl paso, vizų ar bilietų, ji jau būtų jam paskambinusi.

Niekas jos nebesiveja. Visi persekiotojai sutramdyti.

Jis nieko nevalgė, todėl konjakas jį netrukus priveikė. Kad neužmigtų, užsisakė stiprios kavos.

Barą uždarė, ir Patrikas nuėjo į kambarį. Rio de Žaneire — aštuonios ryto. Jis prisivertė paskambinti jos tėvui. Jį buvo matęs porą kartų. Eva pristatė jį kaip klientą iš Kanados. Nenorįs trukdyti, tačiau neturįs kitos išeities. Pasisakė skambinąs iš Prancūzijos. Norėtų su advokate aptarti svarbų teisinį klausimą. Atsiprašo, kad taip anksti skambina, bet niekur jos neranda. Reikalas svarbus ir skubus. Paulas kalbėjo nenoriai, tačiau pašnekovas, matyt, jo dukrą gerai pažįsta.

Paulas paaiškino, kad ji Londone. Ji jam skambinusi šeštadienį. Daugiau jis nieko nežinąs.

Pralaukęs dvi kankinamai ilgas valandas, Patrikas paskambino Sendžiui.

— Ji dingo, — tarė susijaudinęs. Sendžiui ji taip pat neskambinusi.

Dvi dienas Patrikas be jokio tikslo slankiojo Ezo gatvėmis; viešbutyje kartais nusnūsdavo, nieko nevalgė, gėrė tik konjaką ir stiprią kavą, skambinėjo Sendžiui, gąsdino savo skambučiais Paulą. Miesto romantika išsisklaidė. Užsidaręs kambaryje verkė iš širdgėlos, o vienišas klaidžiodamas gatvėmis keikė moterį, kurią vis dar beprotiškai mylėjo.

Viešbučio tarnautojai stebėjo jį išeinantį ir vėl sugrįžtantį. Iš pradžių jis vis klausdavo, ar niekas jam neskambinęs, bet paskui liovėsi — vos linktelėdavo galvą jų pusėn. Nesiskuto, atrodė pavargęs. Daug gėrė.

Trečią dieną išvažiavo. Sakė, kad grįžta į Ameriką. Paliko užklijuotą voką, paprašė jį perduoti madam Mirandai, jei ji atvažiuotų.

Patrikas išskrido į Rio. Jis nežinojo kodėl. Kad ir kaip ji tą miestą mylėjo, dabar tikrai ten negrįš. Pernelyg gudri, kad skristų į Rio. Ji išmoko slapstytis, slėpti pinigus ir leisti juos taip, kad niekam nesukeltų įtarimo.

Turėjo puikų mokytoją. Pernelyg gerai Patrikas ją šio meno išmokė. Jeigu Eva nenorės, kad ją surastų, tai niekas jos ir nesuras.

Jis viską papasakojo Paului. Senukas sugniužo tiesiog jo akyse, verkė, keikė Patriką už tai, kad sužlugdė brangiosios jo dukrelės gyvenimą. Jų susitikimas buvo liūdnas ir visiškai bergždžias.

Apsistojęs netoli jos namų nedideliame viešbutyje, jis vėl stebėjo kiekvieną veidą, tik dabar jis buvo nebe auka, o medžiotojas. Viltį praradęs medžiotojas.

Jos nesimatė, nes jis ją išmokė gerai pasislėpti.

Pinigai išseko. Prisivertęs paskambino Sendžiui ir paprašė paskolinti penkis tūkstančius dolerių. Sendis iškart sutiko, netgi pasiūlė daugiau.

Po mėnesio viską metęs, autobusu išvažiavo į Ponta Porą.

Jis galėtų parduoti savo namelį, galbūt ir „Vabalą“. Už abu gautų apie trisdešimt tūkstančių JAV dolerių. O gal geriau viską pasilaikyti ir susirasti darbo? Juk jis myli šią šalį, galėtų gyventi čia, savo išsvajotame miestelyje. Galbūt mokys anglų kalbos ir ramiai gyvens Rua Tiradentės gatvėje, kurioje jo nebetyko šešėliai, tik basakojai vaikai ant įkaitusio grindinio tebespardo futbolo kamuolius.

Nebėra kur važiuoti. Kelionė baigta. Praeities nebeliko.

Žinoma, kada nors ji tikrai jį susiras.

Išnašos

John Doe (amer.) - įsivaizduojamas atsakovas, eilinis žmogus (vert. past.).