Iš anglų kalbos vertė

Arvydas Malinauskas

Turinys

1 skyrius

2 skyrius

3 skyrius

4 skyrius

5 skyrius

6 skyrius

7 skyrius

8 skyrius

9 skyrius

10 skyrius

11 skyrius

12 skyrius

13 skyrius

14 skyrius

15 skyrius

16 skyrius

17 skyrius

Autoriaus žodis

Nuotraukos

Išnašos

Skiriu Annette Hudson, Renee Simmons ir jų brolio atminimui

1 SKYRIUS

Per visą Pietryčių Oklahomą, nuo Normano iki Arkanzaso, banguoja kalvos, primenančios apie kadaise jų gelmėse slypėjusias juodosios naftos atsargas. Užmiestyje dar galima aptikti keletą senų įrenginių; tebeveikiantieji vargais negalais pumpuoja po keletą galonų, ir tai keliautojams kelia klausimą, ar tokios pastangos yra ko nors vertos. Daugelis paprasčiausiai dabar tik stūkso sustingę laukuose tartum rūdijantys kadaise dosniai tryškusių versmių, aplink zujusių naftos ieškotojų ir trumpalaikės sėkmės liudytojai.

Dalis įrenginių išbarstyti dirbamosios žemės laukuose aplink Adą, seną naftininkų miestelį su šešiolika tūkstančių gyventojų, koledžu ir apygardos teismo rūmais. Vis dėlto šie įrenginiai nebeveikia — naftos čia nebėra. Dabar pinigai uždirbami gamyklose, malūnuose ir karijų1 ūkiuose.

Ados centras — judri vieta. Pagrindinėje gatvėje nerasi nei tuščių, nei lentomis užkaltų pastatų. Prekybininkai pragyvena, nors didžioji prekyba išsikėlusi į miestelio pakraštį. Kavinės pietų metą būna perpildytos.

Pontotoko apygardos teismo rūmai yra seni ir ankšti, juose visuomet daug teisininkų ir klientų. Greta kaip įprastai įsikūrusios įvairiausios apygardos institucijos ir advokatų kontoros. Tiesiog priešais Teismo rūmus, jų pievelėje, žemoje belangėje karo laikų slėptuvėje dėl neatmenamų priežasčių įrengtas tardymo izoliatorius. Ištuštėti jam neleidžia plintantis metamfetamino maras.

Pagrindinė gatvė baigiasi Rytų centrinio universiteto miesteliu, keturių tūkstančių studentų, kurių dauguma kasdien važinėja pirmyn atgal, antraisiais namais. Universitetas teikia gyvybės Ados bendruomenei, papildydamas ją jaunais žmonėmis ir specialistais, kurie Pietryčių Oklahomai suteikia šiokios tokios įvairovės.

Nedaug kam pavyksta išvengti Ada Evening News — populiaraus šio regiono dienraščio, bandančio konkuruoti su didžiausiu valstijos laikraščiu The Oklahoman, — dėmesio. Pirmasis puslapis paprastai skiriamas pasaulio ir šalies naujienoms, toliau seka valstijos ir krašto įvykiai, o paskiausiai — aktualios temos, kaip antai mokyklų sporto rezultatai, vietos politikos naujienos, bendruomenei svarbūs įvykiai ir nekrologai.

Ados ir Pontotoko apygardos gyventojai — pavykęs miestelėnų pietiečių ir nepriklausomų vakariečių derinys. Jie kalba Rytų Teksaso arba Arkanzaso akcentu, detonuodami „i“ ir kitas ilgąsias balses. Tai — čikasavų kraštas. Amerikos indėnų Oklahomoje yra daugiau negu bet kurioje kitoje valstijoje, todėl daugelio baltųjų gyslomis, praėjus šimtmečiui nuo mišrių santuokų pradžios, teka ir raudonodžių kraujas. Tai, kas kažkada buvo laikoma gėda, sparčiai nyksta — indėnų genais jau didžiuojamasi.

Ada stipriai susijuosusi Biblijos diržu2. Joje yra apie penkiasdešimt skirtingų denominacijų krikščionių bažnyčių. Jos veikia — ir gana aktyviai — ne vien sekmadieniais. Yra viena katalikų ir viena episkopalinė bažnyčia, tačiau čia nėra nei šventyklų, nei sinagogų. Daugelis gyventojų yra krikščionys ar bent jau teigia jais esą, o priklausomybė Bažnyčiai yra sveikintinas dalykas. Religine priklausomybe dažnai apibrėžiamas žmogaus socialinis statusas.

Su savo šešiolika tūkstančių gyventojų Ada Oklahomoje, kur vyrauja žemės ūkis, laikoma dideliu miestu, o ši aplinkybė vilioja fabrikus ir parduotuves, prekiaujančias žemesnėmis kainomis. Į darbą arba apsipirkti atvyksta žmonės iš kelių apygardų. Ada įsikūrusi už aštuoniasdešimties mylių į pietryčius nuo Oklahoma Sičio ir už trijų valandų kelio į šiaurę nuo Dalaso. Čia kiekvienas pažįsta ką nors iš dirbančių arba gyvenančių Teksase.

Vietos gyventojai labiausiai didžiuojasi kvorterių3 paklausa. Kai kurie iš geriausių žirgų yra užauginti Ados rančose. O Ados „High Cougars“ futbolininkams eilinį kartą laimėjus valstijos futbolo pirmenybes, miestiečiai visus metus vaikšto išdidžiai pakeltomis galvomis.

Čia gyvena draugiški žmonės, noriai bendraujantys su nepažįstamaisiais, o juolab vieni su kitais, ir pasiryžę kiekvienam ištiesti pagalbos ranką.

Jei ne dvi šiurpios žmogžudystės devintojo dešimtmečio pradžioje, pasaulis apie Adą niekada nebūtų išgirdęs.

Tartum laikantis kokios nerašytos taisyklės, dauguma naktinių klubų ir „girdyklų“ veikė Ados periferijoje, ištremti į pakampes, kad atmatos su savo piktadarybėmis būtų kuo toliau nuo padorių žmonių. Viena iš tokių vietų buvo „Coachlight“, didžiulis metalinis pastatas su nekokiu apšvietimu, pigiu alumi, automatiniais patefonais, savaitgalį koncertuojančia grupe, šokių sale, o lauke — žvyruota automobilių stovėjimo aikštele, kurioje dulkinų pikapų stovėdavo gerokai daugiau negu sedanų. Nuolatiniai jo lankytojai, kaip ir reikia tikėtis, buvo fabrikų darbininkai, pakeliui į namus ieškantys šio to išgerti, pramogų ištroškę kaimo vaikinai, naktibaldos dvidešimtmečiai, taip pat mėgėjai pašokti ir vakarėlių dalyviai, norintys pasiklausyti gyvos muzikos. Čia karjeros pradžioje yra dainavę ir Vinsas Gilas, ir Rendis Travisas.

Tai buvo populiari, lankytojų mėgstama vieta, kurioje puse etato dirbo daug barmenų, apsaugos darbuotojų ir kokteilių padavėjų. Viena iš jų — Debė Karter, vietinė dvidešimt vienerių mergina, prieš kelerius metus baigusi Ados vidurinę mokyklą ir besidžiaugianti netekėjusios moters gyvenimu. Ji dirbo puse etato dar dviejose vietose, o kartkartemis prižiūrėdavo vaikus. Debė turėjo savo automobilį ir gyveno atskirai trijų kambarių bute virš garažo Aštuntojoje gatvėje, netoli Rytų centrinio universiteto. Tai buvo daili, tamsiaplaukė, liauna, sportiška, nestokojanti vaikinų dėmesio ir labai savarankiška mergina.

Jos motina, Pegė Stilvel, labai nerimavo dėl to, kad dukra pernelyg daug laiko praleidžia „Coachlight“ ir kituose klubuose. Ji užaugino Debę ne tokiam gyvenimui; tiesą sakant, Debė buvo užaugusi bažnyčioje. Tačiau baigusi vidurinę mokyklą ji ėmė lankytis vakarėliuose, kuriuose užsibūdavo iki išnaktų. Pegė netruko tai pastebėti, todėl dėl tokio gyvenimo būdo retsykiais kildavo barniai. Debė nusprendė pradėti savarankišką gyvenimą. Ji susirado butą, paliko namus, tačiau motinai liko labai artima.

1982-ųjų gruodžio septintosios naktį Debė dirbo „Coachlight“ nešiodama lankytojams gėrimus ir vis žvilgčiodama į laikrodį. Darbo buvo ne per daugiausia, todėl ji pasiteiravo šeimininko, ar galėtų anksčiau baigti ir prisijungti prie draugų kompanijos. Šis neprieštaravo, todėl jau netrukus ji sėdėjo prie staliuko ir siurbčiojo kokteilį kartu su Gina Vieta, gera mokyklos laikų drauge, bei keliomis kitomis draugėmis. Tuo metu prie jų stabtelėjo kitas mokyklos laikų bičiulis, Glenas Goras, ir pakvietė Debę šokti. Ji sutiko, bet dainai įpusėjus staiga liovėsi šokti ir supykusi pasitraukė. Po kurio laiko moterų tualete ji prasitarė, kad jaustųsi saugesnė, jei kuri nors iš jos draugių sutiktų pas ją pernakvoti, bet nepasakė, kas ją neramina.

„Coachlight“ susiruošė užsidaryti anksti, apie 0.30, ir Gina Vieta pakvietė keletą iš jos kompanijos pratęsti vakarėlio savo namuose. Dauguma tam pritarė, bet Debė jautėsi pavargusi ir alkana, todėl norėjo tik grįžti namo. Galiausiai jos neskubėdamos išėjo iš klubo.

Daugelis matė, kaip užsidarant „Coachlight“ Debė automobilių stovėjimo aikštelėje kalbėjosi su Glenu Goru. Debę gerai pažinojo Tomis Gloveris, kuris kartu su ja dirbo vietos stiklo įmonėje. Tomis pažinojo ir Gorą. Rengdamasis išvažiuoti ir lipdamas į savo pikapą jis pastebėjo, kaip Debė atsidarė savo automobilio vairuotojo dureles. Netikėtai iš kažkur atsirado Goras, jiedu persimetė keliais žodžiais, paskui Debė jį stumtelėjo.

Maikas ir Terė Karpenteriai irgi dirbo „Coachlight“ klube: jis — apsaugininku, ji — padavėja. Žingsniuodami prie savo automobilio, jie praėjo pro Debės. Ši sėdėjo prie vairo ir kalbėjosi su Glenu Goru, stovėjusiu prie vairuotojo durelių. Karpenteriai atsisveikindami jai pamojavo ir nuėjo tolyn. Prieš mėnesį Debė buvo užsiminusi Maikui, kad ji prisibijanti Gleno dėl jo ūmaus būdo.

Tonė Ramsėj blizgino klubo lankytojų batus. 1982-aisiais naftos verslas Oklahomoje vis dar klestėjo. Adoje tuo metu daug kas avėjo dailiais batais. Vadinasi, kam nors reikėjo pasirūpinti, kad jie blizgėtų, todėl Tonė ėmėsi šio amato ir neblogai sudurdavo galą su galu. Ji taip pat gerai pažinojo Gleną. Tą naktį išeidama iš klubo ji matė Debę, sėdinčią prie savo automobilio vairo. Prie automobilio, iš keleivio pusės, atsidaręs dureles trynėsi Goras. Tonei pasirodė, kad jie visiškai kultūringai šnekučiuojasi. Nieko įtartina ji nepastebėjusi.

Goras, kuris neturėjo savo automobilio, į „Coachlight“ atsibastė su vienu iš pažįstamų, Ronu Vestu, o klube jie pasirodė apie 23.30. Vestas užsisakė alaus ir patogiai įsitaisė, tuo metu Goras ėmė vaikščioti aplink. Atrodė, kad jis pažįsta visus. Prieš paskutinį šokį Vestas sulaikė Gorą ir paklausė, ar jį reikės parvežti atgal. Išgirdęs teigiamą atsakymą, Vestas nuėjo į stovėjimo aikštelę ir ten palaukė, kol jis ateis. Po kelių minučių atskubėjęs Goras įsėdo į automobilį.

Abu nusprendė, kad būtų neblogai užkąsti, todėl Vestas nuvažiavo į kavinę „Waffler“ miestelio centre, kur užsisakė lengvus pusryčius. Už maistą, kaip ir už gėrimus „Coachlight“, sumokėjo Vestas. Tą vakarą jis pradėjo „Pas Haroldą“, kitame klube, kur tikėjosi susitikti su keliais savo bendradarbiais. Tačiau ten susidūrė su Goru, kuris retsykiais patarnaudavo prie baro arba vesdavo diskotekas. Jie nebuvo geri pažįstami, bet Gorui paprašius pavėžėti iki „Coachlight“ Vestas negalėjo jam atsakyti.

Vestas buvo laimingas šeimos tėvas, augino dvi dukreles, todėl įprastai baruose ilgai neužsibūdavo. Jis norėjo grįžti namo, bet negalėjo atsikratyti Goro, kuris su kiekviena valanda darėsi vis brangiau kainuojantis. Išėjus iš kavinės Vestas pasiteiravo, kur jo keleivis norėtų važiuoti. Pas motiną, atsakęs šis, kuri gyveno Ouk gatvėje, vos už kelių kvartalų į šiaurę. Vestas puikiai žinojo miestelį, todėl tuojau pat pasuko reikiama kryptimi, tačiau staiga, prieš įsukant į Ouk gatvę, Goras persigalvojo. Pavažinėjęs su Vestu keletą valandų Goras užsimanė pasivaikščioti. Buvo gana vėsu, temperatūra krito, pūtė žvarbus vėjas. Artėjo šalto oro frontas.

Vestas sustojo prie Ouk aveniu baptistų bažnyčios, ne per toliausiai nuo tos vietos, kur, anot Goro, gyveno jo motina. Jis išlipo, už viską padėkojo ir greitai patraukė vakarų kryptimi.

Ouk aveniu baptistų bažnyčia buvo maždaug už mylios kelio nuo Debės Karter buto. O Goro motina iš tiesų gyveno kitoje miestelio pusėje, tikrai ne prie bažnyčios.

Apie 2.30 Gina Vieta su keliomis draugėmis buvo savo bute, kai du kartus — tai atrodė neįprasta — paskambino Debė Karter. Paskambinusi pirmą kartą Debė paprašė savo draugės atvažiuoti pas ją ir parsivežti pas save, nes pas ją yra vienas svečias ir ji jaučiasi labai nepatogiai. Gina pasiteiravo, kas gi toks tas svečias. Tačiau jų pokalbį nutraukė prislopinti balsai ir grumtynės dėl telefono ragelio. Gina ne be pagrindo sunerimo — draugės prašymas pasirodė keistas. Debė pati turėjo automobilį, 1975-ųjų „Oldsmobile“, ir galėjo važiuoti, kur tik panorėjusi. Gina jau bėgo pro duris, kai telefonas suskambo antrą kartą. Tai buvo Debė, ji tvirtino, kad persigalvojo, kadangi viskas gerai ir rūpintis nėra ko. Gina vėl pasiteiravo, kas per svečias ją aplankė, bet Debė pakeitė pokalbio temą ir vardo nepasakė. Ji paprašė Ginos paskambinti ryte ir ją pažadinti, kad nepavėluotų į darbą. Šis prašymas Ginai taip pat nuskambėjo neįprastai, nes Debė to niekada nėra dariusi.

Vis dėlto Gina nusprendė važiuoti, bet po akimirkos suabejojo. Jos bute buvo kelios viešnios. Jau labai vėlus metas. Debė Karter galėjo pasirūpinti savimi ir pati, o be to, jei pas ją buvo vaikinas, Ginai būtų nepatogu įsibrauti. Ji atsigulė miegoti ir užmiršo po kelių valandų paskambinti.

Gruodžio aštuntosios rytą, apie 11 valandą, pas Debę trumpam užsuko Dona Džonson. Jos abi gerai sutardavo vidurinėje mokykloje, bet vėliau Dona persikėlė į Šonį, esantį už valandos kelio. Ji buvo atvykusi vienai dienai ir norėjo aplankyti savo tėvus bei pasimatyti su draugais. Greitai lipdama siaurais išoriniais laiptais į viršų, kur buvo Debės butas, mergina netrukus turėjo sulėtinti žingsnius, mat po kojomis išvydo stiklo šukes. Pirmiausia jai į galvą atėjo mintis, kad draugė greičiausiai užsitrenkė duris, o raktą paliko viduje, todėl norėdama įeiti turėjo išdaužti durų stiklą. Dona pasibeldė. Niekas neatsakė. Tada įsiklausė ir išgirdo kambaryje grojant radiją. Pasukusi durų rankenos bumbulą įsitikino, kad durys neužrakintos. Užteko tik įeiti pro duris, ir viešnia suprato, kad įvyko kažkas negera.

Mažytis kambarėlis atrodė nusiaubtas — nuo sofos ant grindų numestos pagalvėlės, aplink mėtėsi drabužiai. Ant sienos dešinėje pusėje kažkas raudonu skysčiu buvo iškeverzojęs: „Kitas mirs Džimis Smitas“.

Dona pašaukė Debę vardu; jokio garso. Kartą jai jau teko lankytis šiame bute, todėl kartodama Debės vardą mergina nuskubėjo į miegamąjį. Lova buvo pastumta iš vietos, kurioje prieš tai stovėjo, o visi užtiesalai nutraukti. Tuojau pat ji pastebėjo koją, o kitoje lovos pusėje ant grindų išvydo buto šeimininkę — ši gulėjo kniūbsčia, nuoga, paplūdusi krauju, su kažkokiu užrašu ant nugaros.

Apimta siaubo Dona suakmenėjo, negalėdama pajudėti tik žvelgė į draugę, vildamasi, kad ši kvėpuoja. Galbūt tai tėra sapnas, pamanė ji.

Paskui viešnia atatupsta pasitraukė į virtuvę, kur ant mažo balto stalelio išvydo dar vieną žudiko paliktą užrašą. Juk jis dar gali būti čia pat, bute, išsigando Dona ir išbėgo laukan, kur stovėjo jos automobilis. Po akimirkos ji jau skriejo gatve į artimiausią parduotuvę, iš kur, radusi telefoną, paskambino Debės motinai.

Pegė Stilvel girdėjo, ką jai sako, bet negalėjo patikėti. Jos dukra nuoga guli kraujo klane ant grindų ir nejuda. Ji paprašė, kad Dona pakartotų viską nuo pradžių, o paskui nuskubėjo prie savo automobilio. Akumuliatorius buvo išsikrovęs. Apimta siaubo ir netekusi žado grįžo atgal į namą ir paskambino Debės tėvui bei savo buvusiam vyrui Čarlzui Karteriui. Jie išsiskyrė toli gražu ne taikiai, todėl tik retai persimesdavo vienu kitu žodžiu.

Deja, niekas neatsiliepė. Priešais Debės butą, kitoje gatvės pusėje, gyveno jos draugė Kerolė Edvards. Pegė jai paskambino, pranešė, kad atsitiko kažkas baisaus, ir paprašė nubėgti pas Debę. Tuo metu Pegė vis laukė. Galiausiai ji vėl paskambino Čarlzui, ir šis pagaliau atsiliepė.

Kerolė Edvards nusiskubino į jos butą ir išvydo stiklo šukes bei atviras fasadines duris. Įžengusi vidun pamatė šeimininkės kūną.

Čarlzas Karteris, stambaus sudėjimo statybininkas, turėdamas laiko dirbo „Coachlight“ apsaugininku. Įšokęs į savo pikapą nurūko prie buto, kuriame gyveno Debė, pakeliui apmąstydamas visus galimus baisius scenarijus. Tai, ką jis galiausiai išvydo, atrodė blogiau, negu galėjo įsivaizduoti.

Pamatęs dukros kūną porąkart pašaukė ją vardu. Atsiklaupęs prie jos švelniai kilstelėjo už pečių, norėdamas pamatyti veidą. Burna buvo užkimšta kruvina frotine plaušine. Jis buvo tikras, kad dukra mirusi, bet vis tiek laukė, tikėdamasis kokių nors gyvybės požymių. Nieko nesulaukęs sunkiai atsistojo ir apsidairė. Lova stovėjo kitoje vietoje, atitraukta nuo sienos, be apklotų, o kambarys buvo sujauktas. Be abejo, čia vyko grumtynės. Paskui jis išėjo į mažąjį kambarį, pamatė ant sienos užrašytus žodžius, tada perėjo į virtuvę ir apsižvalgė. Dabar tai buvo žmogžudystės vieta. Čarlzas susigrūdo rankas į kišenes ir išėjo.

Dona Džonson ir Kerolė Edvards verkdamos stovėjo laiptų aikštelėje prie fasadinių durų ir kažko laukė. Jos girdėjo, kaip Čarlzas balsu atsisveikino su dukra ir atsiprašė jos už tai, kas atsitiko. Laukan tėvas išėjo verkdamas.

— Gal iškviesti greitąją? — pasiteiravo Dona.

— Ne, — atsakė jis. — Greitoji čia jau nebepadės. Praneškite policijai.

Pirmieji atvyko du felčeriai. Jie užbėgo laiptais aukštyn į butą, bet po kelių sekundžių vienas iš jų išpuolė į laiptų aikštelę. Jis žiaukčiojo.

Kai pasirodė detektyvas Denisas Smitas, aplink zujo patruliai, felčeriai, smalsuoliai ir net pora vietos tyrėjų. Įsitikinęs, kad tikriausiai įvykdyta žmogžudystė, jis pasirūpino teritorijos apsauga ir atitvėrė ją nuo kaimynų.

Septyniolika metų Ados policijos nuovadoje dirbantis kapitonas Denisas Smitas žinojo, ką daryti. Jis išprašė iš buto visus, išskyrus vieną detektyvą, paskui davė nurodymą policijos patruliams apeiti kaimynus ir paieškoti galimų liudytojų. Smitas nervinosi ir stengėsi nepasiduoti emocijoms. Debę jis puikiai pažinojo — jo dukra ir jaunesnioji Debės sesuo buvo geros draugės. Jis taip pat pažinojo Čarlzą Karterį ir Pegę Stilvel ir negalėjo patikėti, kad jų dukra dabar guli negyva čia, savo miegamajame ant grindų. Pasirūpinęs, kad nusikaltimo vieta būtų neprieinama pašaliniams, jis ėmėsi tirti butą.

Stiklo šukės laiptų aikštelėje buvo pasklidusios nuo išdaužto fasadinių durų langelio, jos blizgėjo abiejose pusėse — tiek viduje, tiek išorėje. Mažajame kambarėlyje kairėje stovėjo sofa, pagalvėlės nuo jos buvo išmėtytos po visą kambarį. Tiesiai priešais sofą gulėjo nauji naktiniai marškiniai, prie kurių tebekabojo „Wal-Mart“ etiketė. Paskui jis pasidomėjo užrašu ant sienos kitoje kambario pusėje ir netrukus suprato, kad jis užrašytas nagų laku. „Kitas mirs Džimis Smitas.“

Jis pažinojo Džimį Smitą.

Virtuvėje, ant nedidelio balto kvadratinio staliuko, detektyvas išvydo dar vieną užrašą, iškeverzotą tikriausiai kečupu: „Neeškok musu ir nieko.“ Ant grindų šalia staliuko gulėjo džinsai ir pora batų. Greitai paaiškės, kad Debė jais avėjo išvakarėse.

Tada jis nuėjo į miegamąjį, kurio durys buvo iš dalies užtvertos lova. Langai atviri, užuolaidos atitrauktos, kambaryje šalta. Prieš mirtį čionai vyko žūtbūtinė kova; po visą miegamąjį mėtėsi drabužiai, paklodės, antklodės, gyvūnų iškamšos. Atrodė, kad nieko nėra savo vietoje. Pasilenkęs prie Debės kūno detektyvas Smitas išvydo dar vieną žudiko paliktą pranešimą. Jai ant nugaros buvo matyti bebaigiantys nudžiūti tikriausiai taip pat kečupu užrašyti žodžiai: „Diukas Gremas“.

Jis pažinojo ir Diuką Grehamą.

Po mirusiąja gulėjo elektros laidas ir kaubojiškas diržas didele sidabrine sagtimi. Jos centre — išgraviruotas Debės vardas.

Ados policijos nuovados pareigūnui Maikui Kysveteriui fotografuojant nusikaltimo vietą, Smitas pradėjo rinkti įkalčius. Ant nužudytosios, grindų, lovos ir iškamšų jis rado plaukų. Kruopščiai surinkęs kiekvieną plaukelį, sudėjo juos į susuktus popieriaus lapus, ant kiekvieno iš jų užrašęs, kurioje vietoje jie rasti.

Jis rūpestingai surinko paklodes, užvalkalus, antklodes, elektros laidą ir diržą, porą suplyšusių moteriškų kelnaičių, kurios buvo numestos vonios kambaryje, kelias gyvūnų iškamšas, pakelį „Marlboro“ cigarečių, tuščią „7-Up“ skardinę, plastikinį šampūno indelį, nuorūkas, stiklinę iš virtuvės, telefoną ir kuokštą plaukų iš po nužudytosios, prisegė prie jų etiketes ir sudėjo į krepšį. Ne per toliausiai nuo Debės gulėjo į paklodę įvyniotas „Del Monte“ kečupo buteliukas. Jį taip pat įsidėjo į krepšį — vėliau perduos valstijos kriminalistikos laboratorijai. Kamštelio niekur nesimatė, bet jį vėliau suras medicininę ekspertizę atliksiantis specialistas.

Baigęs rinkti įkalčius detektyvas Smitas pradėjo pirštų atspaudų paėmimo procedūrą, kurią buvo atlikęs jau begalę kartų įvairiose nusikaltimų vietose: apibarstė milteliais abi fasadinių durų puses, langų rėmus, visus medinius miegamojo paviršius, virtuvės staliuką, didesnes stiklo šukes, telefoną, durų ir langų apvadus, netgi kieme stovėjusį Debės automobilį.

Garis Rodžersas buvo Oklahomos valstijos nusikaltimų tyrimų biuro (OVNTB) agentas ir gyveno Adoje. Apie 12.30 atvykęs į butą susitiko su Denisu Smitu, kuris trumpai supažindino su situacija. Jie buvo draugai, kartu ištyrę ne vieną nusikaltimą.

Miegamajame Rodžersas atkreipė dėmesį į nedidelę kraujo dėmę pietinės kambario sienos apačioje, šiek tiek aukščiau grindjuostės, prie pat elektros lizdo. Vėliau, išnešus mirusiosios kūną, jis paprašė kito policininko, Riko Karsono, išpjauti keturių colių kvadratinį „Sheetrock“ plokštės segmentą su kraujo dėme.

Denisui Smitui ir Gariui Rodžersui pasidalijus savo pirmais pastebėjimais paaiškėjo, kad abu įtaria žudiką buvus ne vieną. Chaosas nusikaltimo vietoje, taip pat tai, kad ant Debės kulkšnių ir riešų nesimatė surišimo žymių, didelė žaizda galvoje, giliai į burną sugrūstas frotinis audinys, nubrozdinimai ant šonų ir rankų, laidas ir diržas leido daryti išvadą, kad vienam žudikui viso to buvo per daug. Debė nebuvo smulkutė — jos ūgis siekė penkias pėdas ir aštuonis colius, o svoris — 130 svarų. Ji niekam nenusileisdavo, tad dėl savo gyvybės būtų kovojusi iš paskutiniųjų.

Trumpai apžiūrai atvyko ir vietinis medicinos ekspertas, gydytojas Laris Kartmelas. Pirminė jo išvada: mirties priežastis — pasmaugimas. Jis davė leidimą išnešti mirusiosios kūną, kuris buvo perduotas Tomui Krisvelui, vietos laidojimo namų savininkui. Pastarojo katafalku lavonas išvežtas į valstijos medicinos ekspertizės biurą Oklahoma Sityje, o 18.25 patalpintas šaldymo kameroje.

Detektyvas Smitas ir agentas Rodžersas grįžo į Ados policijos nuovadą, kur susitiko su Debės Karter tėvais. Juos guosdami, jie užsirašinėjo vardus. Draugių ir draugų, kolegų, priešų, buvusių darbdavių ir visų, kurie tik pažinojo Debę ir galėjo suteikti informacijos, susijusios su jos mirtimi. Sąrašui ilgėjant, Smitas su Rodžersu išsiuntinėjo šaukimus ją pažinojusiems vyrams. Jų reikalavimas buvo paprastas: atvykite į policijos nuovadą pirštų atspaudų, seilių ir galvos bei gaktos plaukų poėmiui.

Neatsisakė nė vienas. Vienas iš pirmųjų savo noru parodymus davė Maikas Karpenteris, „Coachlight“ apsaugininkas, matęs Debę automobilių stovėjimo aikštelėje su Glenu Goru maždaug pusvalandis po vidurnakčio. Pavyzdžių poėmiui netrukus prisistatė ir dar vienas Debės susitikimo su Goru liudytojas Tomis Gloveris.

Gruodžio aštuntąją, apie 19.30, Glenas Goras atvyko į klubą „Pas Haroldą“, kur jam pagal grafiką reikėjo leisti muzikos įrašus ir prižiūrėti barą. Klube sukiojosi vos vienas kitas lankytojas, ir Goras, pasiteiravęs, kodėl tiek mažai žmonių, išgirdo apie žmogžudystę. Daugelis nuolatinių klientų ir netgi kai kurie Haroldo darbuotojai tuo metu policijos nuovadoje atsakinėjo į jiems užduodamus klausimus ir davė pirštų atspaudus.

Goras nuskubėjo į nuovadą, kur jį apklausė Garis Rodžersas ir vienas iš Ados policijos pareigūnų D. V. Baretas. Jis jiems papasakojo, kad pažinojo Debę nuo vidurinės mokyklos laikų, o išvakarėse matė ją „Coachlight“ klube.

Goro apklausos protokolas:

Glenas Goras klube „Pas Haroldą“ veda diskotekas. Siuzė Džonson papasakojo jam apie Deb 82-12-8, apie 19.30 „Pas Haroldą“. Glenas su Debe mokėsi vienoje mokykloje. Glenas matė ją pirmadienį, gruodžio 6-ąją, klube „Pas Haroldą“. Jis ją matė ir 82-12-7 „Coachlight“. Tąsyk jie kalbėjosi apie Debės automobilio dažymą. Ji Glenui niekada nepasakojusi apie jokias problemas. Į „Coachlight“ jis atvykęs apie 22.30 su Ronu Vestu. Išvyko kartu su Ronu apie 1.15. Debės bute Glenas niekada nebuvęs.

Protokolą parengė D. V. Baretas, jį patvirtino Garis Rodžersas, jį buvo perskaitęs koks tuzinas policijos darbuotojų.

Vėliau Goras pakeis savo parodymus, tvirtindamas, kad gruodžio 7-ąją matęs, kaip klube prie Debės įkyriai lindęs tūlas Ronas Viljamsonas. Naujos versijos niekas netikrins. Daugelis tąsyk buvusiųjų klube žinojo Roną Viljamsoną kaip triukšmingą lėbautoją. Deja, nė vienas negalėjo prisiminti, kad tą vakarą būtų jį matęs tarp „Coachlight“ lankytojų; dauguma apklaustųjų kategoriškai tvirtino, kad jo ten nebuvo.

Jeigu Ronas Viljamsonas užsukdavo į barą, visi netrukus tai sužinodavo.

Labai keista, bet Gorui gruodžio aštuntąją pavyko išvengti ir pirštų atspaudų paėmimo, ir plaukų kirpimo. Arba jis pats kažkokiu būdu išsisuko, arba į jį nekreipė dėmesio, arba dėl aplaidumo paprasčiausiai užmiršo. Šiaip ar taip, tačiau niekas nepaėmė nei jo pirštų atspaudų, nei seilių ir plaukų pavyzdžių.

Praeis treji su puse metų, kol Ados policija pirštų atspaudų, seilių ir plaukų pavyzdžių poėmiams galiausiai iškvies Gorą — žmogų, kuris, liudytojų teigimu, paskutinysis bendravo su Debe Karter prieš jos mirtį.

Gruodžio 9-osios popietę, 3.00, Fredas Džordanas, valstijos medicinos ekspertas ir teismo medicinos patologas, atliko skrodimą. Kartu dalyvavo agentas Garis Rodžersas ir Džeris Petersas, taip pat iš OVNTB.

Daktaras Džordanas, atlikęs jau ne vieną tūkstantį skrodimų, pirmiausia pažymėjo, kad tai buvo jauna baltaodė moteris, nuoga, išskyrus porą baltų kojinių. Rigor mortis buvo visiškas, o tai reiškė, kad ji mirusi ne mažiau kaip prieš dvidešimt keturias valandas. Ant krūtinės užrašytas — tikriausiai raudonu nagų laku — žodis „mirti“. Nužudytosios kūnas išteptas raudona substancija, greičiausiai kečupu, o ant nugaros taip pat kečupu užrašyti žodžiai: „Diukas Gremas.“

Ant rankų, krūtinės ir veido matėsi pavienės nedidelės mėlynės. Ant Debės lūpų jis pastebėjo keletą smulkių žaizdelių, o iš burnos atsargiai ištraukė giliai iki pat gerklės sugrūstą krauju permirkusią žalsvą frotinę plaušinę. Kaklas puslankiu nusėtas įbrėžimais ir kraujosruvomis. Makštyje taip pat buvo kraujosruvų. Tiesioji žarna stipriai išsiplėtusi. Nuodugniai apžiūrėjęs daktaras Džordanas rado ir ištraukė nedidelį metalinį užsukamą butelio kamštelį.

Vidaus organų ekspertizės rezultatai nebuvo netikėti — subliūškę plaučiai, išsiplėtusi širdis, kraujosruvos galvos odoje, tiesa, nedidelės, todėl smegenys nepažeistos.

Visi sužalojimai padaryti Debei dar esant gyvai.

Ant riešų ir kulkšnių nesimatė jokių rišimo žymių. Keletas mėlynių ant jos dilbių atsirado tikriausiai jai ginantis. Alkoholio kiekis kraujyje mirties metu buvo mažas, tik 0,4. Paskui iš jos burnos, makšties ir išangės paimti tepinėliai. Atlikus mikroskopinę analizę paaiškėjo, kad spermos būta jos makštyje ir išangėje, tačiau burnoje jos nerasta.

Norėdamas išsaugoti įkalčius, daktaras Džordanas nukirpo jos nagus, nugrandė kečupo ir nagų lako pavyzdžius, iššukavo gaktos plaukus ir iškirpo sruogą nuo galvos.

Mirties priežastis buvo uždusimas — jį sukėlė audinys burnoje, kuriuo Debė užspringo, ir diržas arba elektros laidas, kuriuo jai buvo suveržtas kaklas.

Daktarui Džordanui baigus skrodimą, Džeris Petersas nufotografavo lavoną ir surinko reikiamus pirštų ir delnų atspaudus.

Pegė Stilvel visiškai prarado sveiką nuovoką, todėl nesugebėjo atlikti įprastų veiksmų ir priimti elementarių sprendimų. Jai nerūpėjo, nei kas organizavo laidotuves, nei kaip jos turėjo vykti, nes neketino dalyvauti. Ji pati nesugebėjo nei valgyti, nei nusiprausti ir, žinoma, negalėjo pripažinti fakto, kad jos dukra mirusi. Pas ją apsigyveno sesuo, Glena Lukas, kuri pamažu viską perėmė į savo rankas. Buvo suorganizuotos atsisveikinimo apeigos, o Pegei artimieji mandagiai paaiškino, kad jai taip pat derėtų dalyvauti.

Gruodžio 11-ąją, šeštadienį, Krisvelo laidojimo namų koplyčioje įvyko laidotuvės. Glena išmaudė Pegę, aprengė, paskui nuvežė ją į pamaldas ir visą laiką buvo šalia jos, laikydama sesers ranką savojoje.

Agrarinėje Oklahomoje visos laidotuvių apeigos faktiškai vykdavo prie atviro karsto, kuris stovėdavo tiesiog priešais sakyklą, kad visi gėdintieji matytų mirusįjį. Niekas gerai nežino, o ir nepamena priežasties, kodėl taip elgiamasi, bet velionio artimųjų kančia nuo to tik dar labiau padidėja.

Vos pažvelgus buvo akivaizdu, kad Debė sumušta. Veidas išmargintas mėlynėmis, sutinęs, tik nerta palaidinukė aukšta apykakle slėpė smaugimo žymes. Ją palaidojo taip pat su pamėgtais džinsais ir batais, plačiu kaubojišku diržu su sagtimi ir žiedu su pasagos formos deimantu, kurį motina buvo padovanojusi per Kalėdas.

Į pamaldas, kurias laikė pastorius Rikas Samersas, susirinko daugybė žmonių. Joms pasibaigus, silpnai snyguriuojant, Debė buvo palaidota Rouzdeilo kapinėse. Gyvi dar buvo jos tėvai, dvi seserys, du iš keturių senelių ir du seserėnai. Ji priklausė mažytei baptistų bažnyčiai, kurioje šešerių buvo pakrikštyta.

Žmogžudystė sukrėtė Adą. Nors miestelio istorijoje būta daug smurto ir žudynių, aukomis įprastai tapdavo kaubojai ir įvairaus plauko bastūnai, trumpai tariant, žmonės, kurie, jeigu ir nebūtų gavę kulkos į kaktą, anksčiau ar vėliau būtų priėję liepto galą. Tačiau jaunos moters išniekinimas ir nužudymas kėlė siaubą, todėl miestelyje sklandė gandai, žmonės dalijosi spėlionėmis ir skendėjo nerime. Naktimis vėl būdavo užveriami langai, užrakinamos durys. Paaugliams tėvai įvedė komendanto valandą. Jaunos motinos nenuleisdavo akių nuo vaikų, nors šie žaisdavo visai čia pat, prie namų esančioje pievelėje.

Baruose ir aludėse apie ką nors kitą retai kada galėjai išgirsti. Kadangi Debė ten dirbo, ją neblogai pažinojo daugelis nuolatinių lankytojų. Ji turėjo ne vieną draugą, todėl po jos mirties šiems teko atvykti į policiją duoti parodymų. Paaiškėjo nemažai naujų vardų — draugių, pažįstamų, draugų. Juos apklausus radosi dar daugiau ją pažinojusių žmonių, bet tikrų įtariamųjų nenustatyta. Debė buvo daug bendraujanti, mėgstama ir draugiška mergina, todėl buvo sunku patikėti, kad kas nors norėjo padaryti jai ką nors bloga.

Policija sudarė sąrašą dvidešimt trijų žmonių, kurie gruodžio septintąją lankėsi „Coachlight“, ir didžiumą jų apklausė. Deja, nė vienas neprisiminė, kad būtų matęs Roną Viljamsoną, nors dauguma jį pažinojo.

Policijoje vis daugėjo informacijos, pradedant įvairiomis užuominomis ar nuogirdomis ir baigiant prisiminimais apie keistus nutikimus. Į Denisą Smitą kreipėsi jauna moteris, vardu Angelija Neil, kuri jam papasakojo apie susidūrimą su Glenu Goru. Ji su Debe Karter artimai draugavo, todėl žinojo, kad Debei nekilo abejonių, jog Goras pavogė jos automobilio stiklo valytuvus. Šis įvykis buvo plačiai aptarinėjamas. Debė pažinojo Gorą iš vidurinės mokyklos laikų ir jo prisibijojo. Likus maždaug savaitei iki žmogžudystės, Angelija nuvežė draugę pas Gorą rimto pokalbio. Debė viena nuėjo į namą, kuriame pastarasis gyveno, pasikalbėjo, o grįžo įsitikinusi, kad valytuvus pavogė būtent jis. Paskui jos nuvažiavusios į policiją ir papasakojusios apie įvykį pareigūnui, bet raštiškas protokolas nebuvo užpildytas.

Abu — Diukas Greihamas ir Džimis Smitas — buvo žinomi Ados policijai. Greihamas kartu su žmona Džoni buvo atidarę naktinį klubą, gana civilizuotą pramogų vietą, kurioje toleruodavo ir nedidelius nusižengimus tvarkai. Kivirčai kildavo retai, bet kartą nutiko itin nemalonus incidentas su vietiniu banditėliu, smulkiu nusikaltėliu Džimiu Smitu. Šis gerokai padaugino ir ėmė triukšmauti, o paprašytas išeiti atsisakė, todėl Diukas išsitraukė šratinį šautuvą ir jį išvarė laukan. Vyrai apsikeitė grasinimais, todėl keletą dienų klube tvyrojo įtampa. Smitas galėjo bet kada sugrįžti su ginklu rankoje ir pradėti šaudyti.

Glenas Goras nuolat lankydavosi Diuko klube, kol ėmė vis daugiau flirtuoti su Džoni. Kai tapo pernelyg agresyvus, Džoni jį griežtai perspėjo, o Diukas uždraudė čia lankytis.

Debės Karter žudikas nevykusiai bandė suversti kaltę Diukui Greihamui ir kartu įbauginti Džimį Smitą. Smitas šiuo atveju buvo niekuo dėtas, nes sėdėjo valstijos kalėjime. O Diukas Greihamas atvykęs į policijos nuovadą pateikė neginčijamą alibi.

Debės šeima gavo prašymą atlaisvinti butą, kurį ji nuomojosi. Jos motina vis dar nebuvo atgavusi nuovokos. Atlikti šį nemalonų darbą pasisiūlė Debės teta Glena Lukas.

Policininkui atrakinus duris, Glena lėtai įėjo į butą. Po žmogžudystės niekas nebuvo pasikeitę, todėl išvydusi vaizdą ji tiesiog įtūžo. Čionai, be abejo, vyko grumtynės. Jos dukterėčia desperatiškai kovojo už savo gyvybę. Kas išdrįso taip nuskriausti šią malonią, dailią mergaitę?

Butas buvo įšalęs, kambaryje tvyrojo nemalonus ir jai nepažįstamas kvapas. Ant sienos tebebuvo užrašas: „Kitas mirs Džimis Smitas.“ Glena, negalėdama patikėti savo akimis, įsistebeilijo į žudiko keverzonę. Juk tam reikėjo laiko, pagalvojo ji. Vadinasi, jis čia turėjo nemažai užtrukti. Jos dukterėčia mirė po žiaurios egzekucijos. Į miegamojo sieną buvo atremtas čiužinys, viskas išmėtyta ir išvartyta. Suknelės ir palaidinukės, kabojusios sieninėje spintoje, nutrauktos nuo pakabų. Kodėl žudikas numėtė visus drabužius?

Mažoje virtuvėlėje taip pat tvyrojo netvarka, bet čia nors nesimatė grumtynių pėdsakų. Per savo paskutinę vakarienę Debė valgė šaldytų bulvyčių „Tater Tots“, kurių likučiai su kečupu buvo palikti popierinėje lėkštėje. Šalia jos, ant nedidelio balto staliuko, prie kurio Debė valgydavo, stovėjo druskinė. Netoli nuo lėkštės matėsi dar vienas šiurpą keliantis užrašas: „Neeškok musu ir nieko.“ Glena suprato, kad savo pranešimams užrašyti žudikas naudojo kečupą. Ją nustebino toks neraštingumas.

Stengdamasi nuvyti šalin baisias mintis, Glena pradėjo pakuoti daiktus. Kol surinko ir į dėžes sudėjo drabužius, indus, rankšluosčius ir kitus reikmenis, praėjo pora valandų. Policija buvo palikusi kruviną lovatiesę. Kraujo matėsi ir ant grindų.

Prieš tai Glena neketino valyti buto, tik surinkti Debės daiktus ir kuo greičiau išvažiuoti. Vis dėlto būtų negerai, pamanė ji, palikti ant sienos Debės nagų laku užrašytą žudiko keverzonę. Lygiai taip pat negerai būtų palikti kraujo dėmes ant grindų, kad jas išvalytų kas nors kitas.

Ji pamanė, kad reikėtų iššveisti visą butą, kiekvieną jo colį, pašalinti visus, net pačius menkiausius, žmogžudystės pėdsakus. Glena buvo mačiusi visko.

Po žmogžudystės vyko įprastinė įtariamųjų apklausa. Į policijos nuovadą buvo iškviestas dvidešimt vienas vyras pirštų atspaudų ir plaukų arba seilių pavyzdžių poėmiams. Gruodžio 16-ą detektyvas Smitas ir agentas Rodžersas nuvyko į Oklahomoje įsikūrusią OVNTB nusikaltimų tyrimo laboratoriją ir perdavė iš nusikaltimo vietos paimtus įkalčius kartu su mėginiais, paimtais iš septyniolikos vyrų.

Daugiausia buvo tikimasi iš keturių colių „Sheetrock“ kvadrato. Jei kruvinas atspaudas ant jo atsirado nusikaltimo metu ir jį paliko ne Debė Karter, tuomet policija turėtų labai svarbų įkaltį, kuris galiausiai padėtų išaiškinti nusikaltėlį. OVNTB agentas Džeris Petersas ištyrė jam atvežtą radinį ir rūpestingai palygino rastus pirštų atspaudus su Debės pirštų atspaudais, paimtais skrodimo metu. Pagal jo pirminę išvadą pirštų atspaudai buvo ne Debės Karter, bet jis norėjo dar kartą peržiūrėti savo atliktą tyrimą.

1983 metų sausio 4-ą Denisas Smitas pristatė daugiau pirštų atspaudų. Tą pačią dieną Debės Karter plaukų pavyzdžiai ir plaukai, rasti nusikaltimo vietoje, buvo perduoti OVNTB plaukų tyrėjai Siuzanai Land. Po dviejų savaičių ant jos darbo stalo atsirado dar daugiau plaukų iš nusikaltimo vietos. Jie visi buvo įtraukti į sąrašą ir sudėti į ilgą eilę, kad Land juos kada nors nuodugniai ištirtų — kada nors, nes ji buvo tiesiog iki kaklo pasinėrusi į nesibaigiančius darbus. Kaip ir daugelis nusikaltimų tyrimo laboratorijų, Oklahomos laboratorija negaudavo reikiamo finansavimo, neturėjo pakankamai darbuotojų, bet buvo spaudžiama dirbti greičiau ir daugiau.

Belaukdami OVNTB atsakymų, Smitas ir Rodžersas skynėsi kelią pirmyn medžiodami informaciją. Žmogžudystė tebebuvo karščiausia naujiena Adoje, ir visi nekantraudami laukė, kada nusikaltimas bus išaiškintas. Tačiau po pokalbių su padavėjomis, apsaugos darbuotojais, draugais ir įvairiais naktibaldomis tyrimas nepasistūmėjo. Nebuvo nei aiškaus įtariamojo, nei akivaizdžių įkalčių.

1983 metų kovo 7-ą Garis Rodžersas apklausė vieną vietos gyventoją, Robertą Genį Detereidžą. Detereidžas buvo ką tik grįžęs iš Pontotoko apygardos kalėjimo, kur neilgai kalėjo už vairavimą išgėrus. Jis sėdėjo vienoje kameroje su Ronu Viljamsonu, taip pat nuteistu už vairavimą neblaiviam. Kaliniai dažnai aptardavo Karter nužudymą, kūrė pačias beprotiškiausias hipotezes ir įsivaizdavo, esą jie žiną, kaip viskas iš tikrųjų įvyko. Kameros draugai irgi ne kartą kalbėjosi šia tema, ir, anot Detereidžo, šios kalbos Viljamsoną trikdžiusios. Jie dažnai ginčydavosi, o sykį netgi susimušė. Paskui Viljamsoną perkėlė į kitą kamerą. Detereidžui kilo miglotas įtarimas, esą Ronas kaip nors susijęs su nusikaltimu, todėl patarė Rodžersui atkreipti dėmesį į Viljamsoną.

Nusikaltimo tyrimo byloje pirmą kartą šmėkštelėjo Rono Viljamsono vardas.

Po poros dienų policijoje buvo apklaustas Noelis Klementas, vienas iš pirmųjų savanoriškai atvykusių pirštų atspaudų ir plaukų pavyzdžių poėmiui. Klementas papasakojo, kad pas jį į namus visiškai neseniai buvo užsukęs Ronas Viljamsonas, kuris, kaip jam pasirodė, kažko ieškojo. Įėjo net nepasibeldęs, kambaryje pamatė gitarą, paėmė ją į rankas, o paskui prakalbo apie Karter nužudymą. Per pokalbį Viljamsonas pareiškė, kad nusikaltimo rytą kaimynystėje išvydęs policijos automobilius pamanė, jog farai atvyko suimti jo. Mat jis jau turėjęs nemalonumų Talsoje, todėl Adoje jų tikrai nenorėtų.

Akivaizdu, kad policija anksčiau ar vėliau turėjo susidomėti Ronu Viljamsonu. Vis dėlto keista, kad jis buvo apklaustas tik po trijų mėnesių. Kai kurie iš policijos darbuotojų, pavyzdžiui, Rikas Karsonas, pažinojo jį nuo pat mažens, o dauguma jų prisiminė Roną kaip geriausią vidurinės mokyklos beisbolininką. 1983-iaisiais Aukščiausioji lyga jį tebevertino kaip geriausią iš Ados. 1971-aisiais, kai jis pasirašė sutartį su Ouklendo „Athletics“, daugelis žmonių, tarp kurių greičiausiai buvo ir pats Viljamsonas, tikėjosi jį tapsiant antruoju Mikiu Mantliu, antrąja Oklahomos valstijos beisbolo žvaigžde.

Tačiau beisbolas jau buvo praeityje, ir policijos pareigūnai žinojo jį kaip bedarbį gitaros brązgintoją, kuris gyveno kartu su motina, be paliovos girtuokliavo ir keistai elgdavosi.

Ronas porąkart buvo sulaikytas girtas prie vairo, vieną kartą suimtas už alkoholio vartojimą viešoje vietoje ir garsėjo nekokia reputacija iš Talsos laikų.

2 SKYRIUS

Ronas Viljamsonas gimė 1953 metų vasario trečią Adoje ir buvo vienintelis Chuanitos ir Rojaus Viljamsonu sūnus bei jauniausias jų vaikas. Rojus buvo Ados senbuvis ir dirbo Ravleigho kompanijoje prekybos agentu — apsirengęs švarką ir pasirišęs kaklaraištį vaikščiodavo sunkiai vilkdamas kojas miestelio gatvėmis, tampydamas savo didelį krepšį, prigrūstą maisto papildų, prieskonių ir kitokių virtuvei reikalingų produktų. Jo kišenės visuomet būdavo pilnos saldumynų sutiktiems vaikams, kurie su juo mielai sveikindavosi. Pavargęs po dienos darbo Rojus iki vėlumos pildydavo dokumentus. Jam telikdavo kuklūs komisiniai, todėl gimus Roniui Chuanita ilgai nelaukdama įsidarbino Ados ligoninėje.

Kadangi abu tėvai dirbo, Ronis augo prižiūrimas savo dvylikametės sesers Anetės, kuri tuo be galo džiaugėsi. Ji brolį maitino ir prausė, su juo žaisdavo ir jį lepino — mergaitė buvo laiminga su jai dovanotu žaisliuku. Kai Anetei nereikėdavo į mokyklą, ji prižiūrėdavo brolį, tvarkydavo kambarius ir ruošdavo vakarienę.

Roniui gimus, Renei, viduriniajam Viljamsonu vaikui, buvo penkeri. Nors ji nerodė didelio noro rūpintis mažuoju broliuku, tačiau greitai tapo jo žaidimų drauge. Anetė vadovavo ir jai, todėl ūgtelėję Renė su Roniu dažnai susimokydavo neklausyti savo auklės.

Chuanita buvo pamaldi krikščionė ir tvirtų įsitikinimais moteris, savo šeimą į bažnyčią vesdavosi ne tik kiekvieną sekmadienį ir trečiadienį, bet ir kitomis dienomis, kai tik būdavo laikomos pamaldos. Jos vaikai uoliai lankė sekmadieninę mokyklą, per atostogas dalyvaudavo Biblijos studijose, vasaros stovyklose, dvasinio atsinaujinimo konferencijose, bažnyčios organizuojamose socialinėse akcijose, o kartkartėmis netgi santuokų ir laidotuvių apeigose. Rojus, nors ir ne toks pamaldus, buvo labai drausmingas: stropiai lankė bažnyčią, visiškai nevartojo svaigalų, nelošė ne tik jokių azartinių žaidimų, bet ir kortomis, nesikeikė ir nešokdavo; be abejo, jis buvo visiškai atsidavęs savo šeimai. Jis griežtai auklėjo vaikus, nevengdavo nusijuosti diržo ir juo pamojuoti ar net pavaišinti vienu kitu kirčiu sūnų.

Jų šeima priklausė Pirmajai šventajai sekmininkų bažnyčiai, entuziastingai „pilnos Evangelijos“ bendruomenei. Kaip sekmininkai jie buvo tvirtai įsitikinę aistringo maldingumo, nuolatinio asmeninio santykio su Kristumi, ištikimybės bažnyčiai ir jos misijai, kruopščių Biblijos studijų ir meilingumo visiems bažnyčios nariams būtinumu. Jų pamaldose drovuoliams būtų buvę sunku, jose skambėdavo energinga muzika, aidėdavo ugningi pamokslai, o bendruomenės nariai dalyvaudavo labai aktyviai — dažnai kalbėdavo nesuprantamomis kalbomis, čia pat gydydavo ligonius, susikibdavo rankomis, visi nesivaržydami garsiai išsakydavo tai, ką jiems įkvėpdavo Dvasia.

Vaikams nuo mažens būdavo pasakojamos vaizdingos Senojo Testamento istorijos, jie buvo raginami atmintinai išmokti populiaresnes Biblijos eilutes. Be to, dar visai mažus vaikus tėvai vesdavo „priimti Kristų“ — išpažinti nuodėmes, prašyti, kad Šventoji Dvasia ateitų į jų gyvenimą visai amžinybei, ir viešai apsikrikštijus sekti Kristaus pavyzdžiu. Ronis „priėmė Kristų“ būdamas šešerių ir pavasarinio bendruomenės dvasinio atsinaujinimo metu buvo pakrikštytas į pietus nuo miestelio tekančioje Mėlynojoje upėje.

Viljamsonai buvo labai ramūs žmonės ir gyveno nedideliame name, Ketvirtojoje gatvėje, rytinėje Ados dalyje, visai arti koledžo. Laisvalaikiu jie lankydavo giminaičius, gyvenančius tame pačiame rajone, aktyviai dalyvavo bažnytinėje veikloje ir retsykiais iškylaudavo netoliese esančiame valstijos parke. Sportu jie ne itin domėjosi, bet visiškai pasikeitė, kai Ronis atrado beisbolą. Žaisti jis pradėjo su kitais gatvės berniukais, jų žaidimas be paliovos keitė variacijas ir taisykles.

Jau nuo pirmųjų dienų paaiškėjo, kad jo rankos stiprios ir miklios. Jis mušdavo iš kairės pusės. Berniukas susižavėjo beisbolu ir neilgai trukus jau zyzė tėvui, prašydamas nupirkti jam pirštinę ir lazdą. Atliekamų pinigų šeima neturėjo, bet Rojus patenkino sūnaus prašymą ir nusivedė jį į parduotuvę. Taip gimė savotiškas ritualas — kasmet, anksti pavasarį, vykti „Haynes Hardware“ išsirinkti naujos pirštinės. Įprastai jie pirkdavo padą brangiausią.

Jeigu Ronis nežaisdavo, pirštinė kabodavo jo miegamajame, kampe, kuriame buvo įsirengęs tikrą šventyklą Mikiui Mantliui, garsiausiam „Jankių“ klubo žaidėjui ir žymiausiam iš Oklahomos kilusiam beisbolininkui. Mantlis buvo visų Amerikos vaikų stabas, bet Oklahomoje jį laikė dievu. Kiekvienas valstijos Mažosios lygos žaidėjas svajojo žaisti panašiai kaip Mikis; nebuvo išimtis ir Ronis, kuris ant skelbimų lentos savo kambario kampe klijuodavo Mikio nuotraukas ir atvirukus su jo atvaizdu. Būdamas šešerių jis atmintinai žinojo visą jo, taip pat ir daugelio kitų žaidėjų žaidimo statistiką.

Jei nežaisdavo gatvėje su vaikais, Ronis svetainėje iš visų jėgų mosikuodavo lazda. Jų namas buvo mažas, baldai kuklūs ir nekeičiami, todėl kiekvienąkart, kai motina jį užtikdavo besitreniruojantį ir tik per plauką nepataikantį lazda į šviestuvą arba krėslą, berniukui tekdavo bėgti laukan. Tačiau po kelių minučių jis vėl čia atsirasdavo. Chuanitai jos sūnelis atrodė ypatingas. Nors buvo mažumėlę išpaikintas, neatrodė, kad galėtų padaryti ką nors bloga.

Be to, jis pasižymėjo dideliu nepastovumu. Vieną akimirką galėdavo būti švelnus ir jautrus, mielas su motina ir seserimis, bet po minutėlės imdavo elgtis kaip koks netašytas savanaudis vaikėzas, pagal kurio dūdelę turi šokti visi šeimos nariai. Jo nuotaikos svyravimai buvo pastebėti dar vaikystėje, bet niekas to pernelyg nesureikšmino. Ronis paprasčiausiai kartais elgdavosi kaip sunkus vaikas. Galbūt todėl, kad buvo jauniausias, ir visos šeimos moterys jį tiesiog dievino.

Kiekviename miestelyje gyvena Mažosios lygos treneris, iš tikrųjų mylintis žaidimą ir be perstojo ieškantis naujų talentų, net jeigu šiems tėra aštuoneri. Adoje taip pat gyveno toks vaikinas, Diveinas Sandersas, „Police Eagles“ treneris. Jis dirbo degalinėje prie posūkio, ne per toliausiai nuo Viljamsonų namų Ketvirtojoje gatvėje. Treneris Sandersas netruko išgirsti apie mažąjį Viljamsoną ir greitai įtraukė jį į komandos sudėtį.

Nors Ronis buvo dar vaikas, treneris aiškiai matė, kad iš jo tikrai gali išaugti beisbolo žaidėjas. Atrodė truputį keista, nes berniuko tėvas apie šią sporto šaką ne kažin ką nutuokė. Ronis beisbolininko karjerą pradėjo gatvėje.

Vasaros mėnesiais beisbolas berniukus užvaldydavo nuo ankstaus ryto, kai jie susirinkdavo aptarti vakarykščių „Jankių“ rungtynių. Tik „Jankių“. Berniukai nagrinėdavo rungtynių statistiką, kalbėdavosi apie Mikio Mantlio pasirodymą ir lūkuriuodami, kol susirinks daugiau žaidėjų, mėtydavosi kamuoliuku. Jeigu jų susirinkdavo nedaug, žaisdavo tiesiog gatvėje, išsisukinėdami nuo atsitiktinių automobilių, iškuldami vieną kitą langą. Susirinkus didesniam būriui, jie iš gatvės patraukdavo kur nors į didesnę laisvą teritoriją, o rungtynės būdavo rimtesnės ir užtrukdavo visą dieną. Tik vakarop kėblindavo namo šiek tiek apsiprausti, užvalgyti ir persirengti, o tada jau skuosdavo į Kivanio parką, kur jų laukdavo tikros rungtynės.

„Police Eagles“ įprastai laimėdavo, ir tai buvo geriausias Diveino Sanderso pasišventimo įrodymas. Komandos žvaigždė buvo Ronis Viljamsonas. Jo vardas pirmą kartą pasirodė Ada Evening News tuomet, kai jam buvo tik devyneri: „Police Eagles“: 12 atmušimų. Rono Viljamsono sąskaitoje — 2 namų bazės ir 2 dubliai.“

Rojus Viljamsonas nepraleisdavo nė vienerių rungtynių — ramiai stebėdavo žaidimą sėdėdamas kur nors pigesnėje vietoje. Jis niekada neplūsdavo nei teisėjo, nei trenerio, nebardavo ir savo sūnaus. Kartkartėmis, po nesėkmingai sužaistų rungtynių, duodavo kokį nors tėvišką patarimą, dažniausiai apie gyvenimą apskritai. Rojus niekada nežaidė beisbolo, todėl tebesimokė jo taisyklių. Sūnus čia jį lenkė visa galva.

Kai Roniui sukako vienuolika, jis perėjo žaisti į Ados jaunučių lygą ir buvo pašauktas pirmuoju numeriu „Jankių“ klubo, kurį rėmė Oklahomos valstijos bankas. Naujokas visą sezoną vedė komandą į pergales.

Dvylikamečiui berniukui ir toliau žaidžiant už „Jankius“, jo vardas beisbolo sezono metu buvo nuolat minimas Ados spaudoje: „Oklahomos valstijos bankas pirmojo kėlinio antroje pusėje turėjo penkiolika taškų... Ronis Viljamsonas buvo jau du kartus apibėgęs visas tris bazes“ (1965 m. birželio 9 d.); „Jankiai“ smūgiavo tik tris kartus... tačiau galingi Rojaus Hanėjaus, Rono Viljamsono ir Džeimso Lambo smūgiai nulėmė rungtynių baigtį. Viljamsonas vėl apibėgo tris bazes.“ (1965 m. birželio 11 d.); „Oklahomos valstijos banko „Jankiai“ dukart laimėjo taškus jau pačioje susitikimo pradžioje... Rono Vljamsono ir Karlo Tilėjaus sąskaitoje — du iš keturių sėkmingų smūgių... abu pelnė po dublį.“ (1965 m. liepos 13 d.); „Kai Banko komanda perbėgo į antrą bazę... Ronis Viljamsonas savo sąskaitoje jau turėjo du dublius ir vieną kartą buvo pasiekęs pirmąją bazę.“ (1965 m. liepos 15 d.)

Septintajame dešimtmetyje už aštuonių mylių į šiaurės rytus nuo Ados veikė Byngo vidurinė mokykla. Ji buvo laikoma kaimo mokykla, o joje mokėsi gerokai mažiau mokinių negu Ados vidurinėje mokykloje. Nors rytiniame Ados pakraštyje gyvenantys vaikai galėjo lankyti miestelio vidurinę, tačiau faktiškai visi rinkdavosi mažesniąją pirmiausia dėl to, kad į rytinį rajoną užsukdavo Byngo autobusas, o Ados autobusas neužvažiuodavo. Dauguma Rono gatvėje gyvenusių vaikų rinkosi Byngą.

Mokydamasis Byngo vidurinėje mokykloje Ronis buvo išrinktas septintos klasės sekretoriumi, o kitais metais tapo klasės prezidentu ir populiariausiu mokiniu.

1967 metais jis kartu su penkiasdešimt devyniais moksleiviais perėjo į devintąją Byngo vidurinės mokyklos klasę.

Bynge futbolo nežaidė — ši sporto šaka neoficialiai buvo „rezervuota“ Adai, kuriai atstovaudavo pajėgios ekipos, kasmet kovodavusios dėl valstijos čempionų vardų. Byngo mokykla garsėjo krepšiniu, ir Ronis, besimokydamas devintoje klasėje, netruko perprasti šios sporto šakos subtilumus taip pat greitai, kaip anksčiau beisbolo.

Nors vaikinas niekada nebuvo knygius, mokytis jam patiko, todėl jo pažymiai būdavo tik „A“ ir „B“. Labiausiai mėgo matematiką. Kai pabosdavo vadovėliai, Ronis pasinerdavo į žodynus ir enciklopedijas. Kai kuriomis temomis jis domėjosi tiesiog fanatiškai. Būdavo, prisiskaitęs žodynų apiberdavo savo draugus negirdėtais žodžiais ir priekaištaudavo jiems, kai šie nežinodavo jų reikšmės. Jis gebėdavo atmintinai išvardyti visus Amerikos prezidentus ir žinojo apie kiekvieną iš jų begalę detalių, todėl apie juos būtų galėjęs kalbėti ištisus mėnesius. Nors Ronis vis labiau tolo nuo savo Bažnyčios, tačiau tebeprisiminė įvairias Šventraščio eilutes, kurias dažnai cituodavo savo poelgiams pateisinti arba dar dažniau — savo oponentams nuginčyti. Kartais jo manijos imdavo neraminti tiek Ronio draugus, tiek šeimą.

Šiaip ar taip, Ronis buvo gabus sportininkas, todėl populiarus tarp bendraamžių. Devintokai jį išrinko klasės viceprezidentu. Dailus vaikinas susilaukė ir daug dėmesio iš merginų — jos tik ir laukdavo, kad jas pakviestų į pasimatymą, o jis nebuvo iš droviųjų. Ronis ėmė rūpintis savo išvaizda, tapo išrankus aprangai. Troško vis gražesnių drabužių, kurių jo tėvai neišgalėdavo nupirkti, tačiau jam tai būdavo nė motais, ir jis jų tiesiog primygtinai reikalaudavo. Galiausiai Rojus ėmė sau pirktis dėvėtus drabužius, kad tik jo sūnus galėtų apsirengti geresniais.

Anetė ištekėjo ir toliau gyveno Adoje. 1969-aisiais ji kartu su motina miestelio centre, pirmajame „Julienne“ viešbučio aukšte, atidarė kirpyklą „Beauty Casa“. Jos sunkiai dirbo, todėl netrukus įsuko neblogą verslą ir parūpino darbą kelioms prostitutėms, kurios prieš tai darbuodavosi viršutiniuose viešbučio aukštuose. Vakarinės plaštakės savo amatu Adoje vertėsi jau keletą dešimtmečių ir buvo suspėjusios išardyti ne vieną šeimą. Be abejo, Chuanitai buvo sunku pakęsti jų kaimynystę.

Anetės nuolaidžiavimas mažajam broliukui atsigręžė prieš ją pačią, kai šis ėmė be paliovos kaulyti pinigų drabužiams ir merginoms. Iš kažkur sužinojęs, kad sesuo vienoje vietinėje parduotuvėje drabužius perkasi skolon, įjunko daryti tą patį, tik jos vardu. Žinoma, jis nė neketino pirkti to, kas pigiau. Retsykiais atsiklausdavo jos leidimo, bet dažniausiai ne. Anetė kartais neištverdavo ir užsiplieksdavo, jie susibardavo, bet brolis ją vis tiek įkalbėdavo apmokėti sąskaitą. Per daug jį dievino, kad įstengtų paprieštarauti, be to, norėjo, kad brolis turėtų viską, kas geriausia. Kiekvieną sykį jiems susiginčijus, Ronis sugebėdavo seserį palenkti savo meilės prisipažinimais, ir jai galų gale dėl to nekildavo jokių abejonių.

Abi sesės, Renė ir Anetė, nerimavo dėl pernelyg išpaikusio ir be perstojo tėvus engiančio brolio. Sykiais jos nesusivaidydavo ir pasiryžusios nenusileisti pratrūkdavo griausmais, bet Ronis vis tiek laimėdavo. Jis verkdavo, atsiprašinėdavo, kol galiausiai jos ne tik imdavo šypsotis, bet ir juoktis. Būdavo, seserys slapčiomis duodavo jam pinigų, kad galėtų nusipirkti to, ko nepajėgia nupirkti tėvai. Egocentriškas, be saiko reiklus, netgi vaikiškas — tikras išlepintas kūdikis, — jis kartais tapdavo toks dosnus, kad pats palepindavo šeimą.

Jos be galo jį mylėjo, ir jis mylėjo jas. Taigi jos puikiai suprato, kad netgi kilus barniams jo užgaidos vis tiek bus patenkintos.

Vasarą, kai Ronis baigė devintą klasę, keletas gabesnių vaikinų ketino dalyvauti kaimyninio koledžo organizuojamoje beisbolo stovykloje. Ronis taip pat norėjo į ją vykti, tačiau Rojui ir Chuanitai ši sūnaus išvyka buvo paprasčiausiai per brangi. Vaikinas atkakliai laikėsi savo — tai buvo reta galimybė patobulinti žaidimą, o galbūt ir atkreipti į save koledžo trenerių dėmesį. Ištisas savaites jis apie nieką daugiau nekalbėdavo ir kaipmat surūgdavo, jei tik nesišviesdavo jokia viltis. Galop Rojus sutiko ir šiam reikalui paėmė iš banko vartojamąją paskolą.

Kita Rono užgaida buvo motociklas, nors Rojus su Chuanita tam priešinosi. Jie eilinį kartą atkalbinėjo ir aiškino, kad tokios prabangos negali sau leisti, tvirtino, jog motociklas yra per daug pavojingas. Tuomet jis pareiškė, kad už šį pirkinį sumokės pats. Taigi vaikinas susirado pirmąjį savo gyvenime darbą — išnešiodavo popietinius laikraščius — ir ėmė taupyti kiekvieną centą. Susitaupęs pakankamą sumą grynaisiais pradiniam įnašui, įsigijo motociklą ir susitarė su pardavėju dėl tolesnio mokėjimo.

Mokėjimo planą pakoregavo Budo Čamberso kampanija, gimtajame Rono miestelyje surengusi atsinaujinimo konferenciją. Vakarais susirinkdavo minios žmonių, skambėdavo muzika, aidėdavo charizmatiniai pamokslai... Ronis nuėjo į pirmąsias pamaldas, kurios jį giliai sujaudino, todėl kitą vakarą jis vėl buvo ten, tik šįsyk jau su didžiąja savo santaupų dalimi. Visi kišenėje turėti jo pinigai atsidūrė aukų lėkštelėje. Bet broliui Budui reikėjo daugiau, todėl trečią vakarą Ronis pasirodė su likusiomis santaupomis. Dar kitą dieną jis sukrapštė visus smulkiuosius, kuriuos pavyko rasti arba pasiskolinti, ir vakare vėl nuskubėjo į triukšmingas pamaldas palapinėje, nusiteikęs paaukoti paskutinius centus. Visą savaitę Ronis aukojo ir aukojo, todėl kai dvasinio atsinaujinimo palapinė išsikraustė iš miestelio, vaikinas liko tuščiomis kišenėmis.

Netrukus jis liovėsi nešioti laikraščius, nes darbo negalėjo suderinti su sportu. Vargais negalais surinkęs reikiamą pinigų sumą, sumokėjo likusią motociklo kainos dalį.

Ronis ir toliau reikalavo savo jau suaugusių seserų dėmesio. Kitam vaikui vargu ar būtų jo tiek skiriama, bet šis pasižymėjo tiesiog įgimtu talentu žavėti aplinkinius. Nuoširdus ir draugiškas vaikinas visuomet susilaukdavo dažniausiai niekuo nepateisinamo savo šeimos narių dosnumo.

Roniui perėjus į dešimtą klasę, pas Rojų atvyko Ados vidurinės mokyklos futbolo treneris su pasiūlymu jo sūnui mokytis didesnėje mokykloje. Vaikinas buvo gimęs sportininku ir jau tuo metu miestelyje garsėjo kaip puikus krepšininkas ir beisbolininkas. Tačiau Oklahoma — futbolo kraštas, ir treneris ėmė įkalbinėti Rojų, tvirtindamas, kad Ados „Cougars“ futbolo komandai atsiveria daug didesnės perspektyvos. Turėdamas tokį ūgį, greitas kojas ir tvirtas rankas, jo sūnus neilgai trukus taptų vienu iš geriausių žaidėjų, galbūt ir geriausiu naujoku. Treneris pažadėjo kas rytą sustoti prie jų namo ir nuvežti Rojaus sūnų į mokyklą.

Sprendimą turėjo priimti Ronis, kuris dar dvejiem metams liko Bynge.

Šalia 177-ojo greitkelio, už dvidešimties mylių nuo Ados, įsikūręs Ašero miestelis. Jame gyvena labai nedaug — mažiau negu penki šimtai — gyventojų, nėra didesniems miestams būdingo prekybos centro, stovi tik pora bažnyčių, vandens bokštas ir vingiuoja vos kelios grįstos gatvelės, palei kurias išsibarstę seni namai. Miestelio pasididžiavimas — puiki beisbolo aikštė, įrengta greta mažytės vidurinės mokyklos Lygos gatvėje.

Atrodo, kad Ašeras, kaip ir dauguma kitų nedidelių miestelių, negalėtų pasigirti didesniais laimėjimais, tačiau būtent jo mokyklos beisbolo komanda yra dažniausiai laiminti iš visų šalies vidurinių mokyklų komandų. Iš tiesų jokios vidurinės mokyklos — nei valstybinės, nei privačios — beisbolininkams nėra pavykę laimėti tiek daug rungtynių, kiek yra laimėję Ašero „Indians“.

O viskas prasidėjo 1959-aisiais, kai į miestelį atvykęs jaunas treneris Murlis Bouvenas perėmė visiškai apleistą komandą — 1958 metais ji nelaimėjo nė vienerių rungtynių. Situacija ėmė keistis labai greitai. Užteko trejų metų, kad jaunieji Ašero beisbolininkai pirmą kartą taptų valstijos čempionais. Vėliau buvo dar daugiau.

Dėl priežasčių, kurių tikriausiai niekada nesužinosime, Oklahomoje vidurinių mokyklų beisbolo varžybos vyksta ir rudenį, tačiau jose leidžiama dalyvauti tik toms mokykloms, kurios neturi pakankamai moksleivių, kad galėtų suburti futbolo komandą. Bouveno treniruojama Ašero komanda, laimėjusi valstijos čempionatą rudenį, pakartodavo šią pergalę ir pavasarį. Verta pastebėti, kad tuo laikotarpiu šios mokyklos beisbolininkai net šešiasdešimt kartų paeiliui yra žaidę valstijos čempionato finale — trisdešimt metų iš eilės, rudenį ir pavasarį.

Per keturiasdešimt metų Bouveno treniruojama komanda laimėjo 2 115 rungtynių, o pralaimėjo tik 349, keturiasdešimt tris kartus parvežė į savo miestelį čempionų taurę ir parengė daugybę žaidėjų koledžų bei žemesniųjų profesionalų lygų komandoms. 1975 metais Bouvenas buvo pripažintas Jungtinių Valstijų vidurinių mokyklų metų treneriu, o miestelis jam atsidėkojo stadiono atnaujinimu. Tas pats titulas jam suteiktas ir 1995-aisiais.

„Tai ne mano, o vaikų nuopelnas, — kalbėjo jis prisimindamas praeitį. — Juk aš neapibėgau nė vienos bazės.“

Galbūt ir neapibėgo, tačiau jo indėlis buvo tikrai didelis. Kasmet rugpjūčio mėnesį, kai temperatūra Oklahomoje dažnai siekia šimtą laipsnių4, treneris Bouvenas surinkdavo nedidelį žaidėjų būrelį ir imdavo rengtis eiliniam valstijos atkrintamųjų varžybų šturmui. Kandidatų sąrašas visada būdavo trumpas, — Ašero vidurinėje kasmet mokydavosi apie dvidešimt abiturientų, o pusę sudarydavo merginos, — todėl mokyklai neretai atstovaudavo vos dvylika žaidėjų, tarp kurių būdavo ir koks nors perspektyvus aštuntokas. Pirmiausia, ką jis padarydavo, tai visiems komandos nariams veltui išdalydavo sportinę aprangą. Komanda — tai kiekvienas žaidėjas.

Paskui prasidėdavo treniruotės, jos vykdavo triskart per dieną ir būdavo itin alinančios — vaikinai stiprino fizinę formą, bėgiodavo sprintą ir aplink bazes, studijuodavo taisykles. Treneris visada akcentuodavo, kad sportininkas privalo atkakliai dirbti, turėti tvirtas kojas, žaisti pasiaukojamai ir garbingai. Ašero beisbolininkai niekada nesiginčydavo su teisėjais, nemėtydavo, apimti nevilties, šalmų ir nežemindavo varžovų. Jei tik galėdavo, Ašero komanda niekada netriuškindavo savo silpnesnių priešininkų taip, kad šie po rungtynių raudonuotų iš gėdos.

Treneris Bouvenas stengdavosi išvengti silpnų varžovų, ypač pavasarį, kai sezonas būdavo ilgesnis, o jis turėdavo daugiau laisvės sudarinėdamas tvarkaraštį. Ašero vidurinė garsėjo drąsiais iššūkiais didmiesčių mokykloms ir pergalėmis prieš jas. Miestelio beisbolininkai nesunkiai įveikdavo Ados, Normano ir 4A bei 4B žvaigždes iš Oklahoma Sičio ir Talsos. Kalbos apie nenugalimą komandą sklido vis plačiau, todėl į senovinę, paties trenerio Bouveno išlaikomą aikštę žaisti atvykdavo patys stipriausi varžovai. Dažniausiai jie išvykdavo žemai nuleidę galvas.

Jo vadovaujami žaidėjai pasižymėjo dideliu drausmingumu, o komandos, anot daugelio beisbolo specialistų, būdavo itin gerai sukomplektuotos. Ašeras lyg magnetas traukė perspektyvius žaidėjus, puoselėjančius ambicingas svajones, todėl nieko keisto, kad ir Ronio Viljamsono kelias pasuko į šią mokyklą. Dalyvaudamas vasaros lygose, jis susipažino su Briusu Leba, vaikinu iš Ašero, turbūt antruoju pagal pajėgumą regione žaidėju, nusileidžiančiu tik Roniui, ir abu tapo neišskiriamais draugais. Greitai jie ėmė svajoti apie tai, kad būtų puiku paskutiniaisiais vidurinės mokyklos metais tapti ir komandos draugais. Aplink Bouveno aikštę kur kas dažniau sukiodavosi talentų žvalgų iš įvairių koledžų ir universitetų. Be to, atsivėrė puiki perspektyva laimėti valstijos pirmenybes 1970-ųjų rudenį ir 1971-ųjų pavasarį. O žaisdamas nugalėtojų komandoje Ronas susilauktų dar daugiau dėmesio.

Pakeisti mokyklą reiškė būsto nuomą Ašere — didžiulę Rono tėvų auką. Pinigų jie visuomet stokodavo, be to, Rojui su Chuanita būtų tekę nuolat važinėti iš Ados į Ašerą ir atgal. Tačiau Ronas buvo tvirtai apsisprendęs. Jis, kaip ir dauguma tų apylinkių beisbolo trenerių bei talentų žvalgų, buvo įsitikinęs, kad vasarą po paskutiniojo sezono vidurinių mokyklų pirmenybėse gali tikėtis vieno iš pirmųjų šaukimų naujokų biržoje. Jo svajonė žaisti profesionalų lygoje atrodė ranka pasiekiama, tetrūko vienintelio stipresnio postūmio.

Puse lūpų buvo kalbama, kad šis vaikinas galėtų tapti antruoju Mikiu Mantliu, ir Ronis šias kalbas taip pat girdėjo.

Slapčia prisidėjus kai kuriems beisbolo rėmėjams, Viljamsonai išsinuomojo kilnojamąjį namelį vos už poros kvartalų nuo Ašero vidurinės mokyklos, ir Ronis rugpjūčio mėnesį atvyko į trenerio Bouveno komandos naujokų stovyklą. Iš pradžių jį pribloškė toks didelis dėmesys fizinei formai ir tai, kad reikėjo bėgioti, bėgioti, bėgioti... Treneris savo naujajai žvaigždei net keletą kartų aiškino, kad beisbolininkui būtinos geležinės kojos, jei jis nori stipriai ir taikliai mesti, greitai bėgti ir ištverti dvejas alinančias rungtynes tą pačią dieną nuo pirmos iki paskutinės žaidimo minutės. Roniui buvo sunku su tuo susitaikyti, bet galiausiai jį užkrėtė prakaitą treniruotėse liejančių Briuso Lebos ir kitų Ašero žaidėjų pavyzdys. Prie jų prisijungęs komandos naujokas greitai pasiekė puikią sportinę formą. Būdamas vienu iš keturių amžiumi vyriausių komandos žaidėjų, Ronis netrukus tapo neoficialiu komandos kapitonu, o kartu su Leba — vienu iš lyderių.

Murlis Bouvenas džiaugėsi jo fiziniais duomenimis, greičiu ir staigiais lyg raketa metimais iš centrinio aikštės lauko. Ronis pasižymėjo tvirta ranka ir galingu mostu iš kairiosios pusės, o ypač didelį įspūdį darė jo smūgiai lazda, po kurių kamuoliukas išskriedavo per dešiniojo lauko sienelę. Startavus rudens sezonui, skautai sekė kiekvieną Rono Viljamsono ir Briuso Lebos judesį. Ašero komanda, žaisdama su kitomis mažų, futbolo pirmenybėse nedalyvaujančių mokyklų komandomis, pralaimėjo vienintelį susitikimą ir be vargo įveikusi atkrintamąsias varžybas iškovojo eilinį valstijos čempionų titulą. Rono sąskaitoje — 468 atmušimai ir šešios namų bazės, o jo bičiulis ir konkurentas Briusas atliko 444 atmušimus ir šešis kartus pasiekė namų bazę. Jie draugiškai konkuravo tarpusavyje, abu būdami tikri dėl savo tolesnės karjeros profesionalų lygoje.

Tačiau netrukus jie ėmė garsėti ir už aikštės ribų. Savaitgaliais abu vaikinai ne tik gerdavo alų, bet ir „atrado“ marihuaną. Žinoma, jų kompanijoje netrūko merginų, kurias „sumedžioti“ būdavo visiškai nesunku, nes Ašeras mylėjo savo didvyrius. Vakarėliai tapo įprasti, o Ados klubai ir barai taip plačiai atvėrė savo duris, kad neapsilankyti juose būdavo neįmanoma. Jei vaikinai padaugindavo ir nedrįsdavo automobiliu grįžti į Ašerą, prieglobsčio ieškodavo pas Anetę, kurią pažadinę iš miego imdavo atsiprašinėti ir prašydavo ko nors užkrimsti. Ronis maldaudavo, kad sesuo jo neišduotų tėvams.

Vis dėlto jie elgėsi apdairiai ir išvengdavo problemų su policija. Be abejo, abu prisibijojo Murlio Bouveno, o ir daug žadantis 1971-ųjų pavasario sezonas buvo ne už kalnų.

Ašero moksleiviai mėgo ir krepšinį, tačiau ne tik todėl, kad jis padėjo palaikyti gerą sportinę beisbolininkų formą. Ronas žaidė puolėjo pozicijoje ir padėjo komandai laimėti ne vienerias rungtynes. Juo domėjosi netgi dvi koledžų komandos, bet jam tai buvo nė motais. Krepšinio sezonui artėjant į pabaigą, jis ėmė gauti profesionalų beisbolo agentų laiškus, kuriuose šie žadėjo įdėmiai stebėti jo pasirodymą aikštėje, prašė atsiųsti rungtynių tvarkaraštį, kvietė atvykti į vasaros stovyklas. Laiškanešys neaplenkdavo ir Briuso Lebos, todėl abu draugai dažnai palygindavo gautą korespondenciją. Vieną savaitę ateidavo laiškai iš „Phillies“ ir „Cubs“, o kitą — iš „Angels“ ir „Athletics“.

Vasarį baigėsi krepšinio pirmenybės, atėjo metas didžiajam Ašero šou.

Komanda iš pradžių puikiai „apšilo“ laimėdama keletą rungtynių, kurios tebuvo lengvas pasivaikščiojimas po aikštę, o vėliau susikovė su didžiųjų vidurinių mokyklų komandomis. Atrodė, tarytum Ronas būtų gimęs su beisbolo lazda, kuria užtikrintai mojavo iki pat sezono pabaigos. Žvalgai tik ir zujo kiekvienose rungtynėse, komanda skynė pergales, trumpai tariant, Ašero vidurinę lydėjo sėkmė. Kadangi varžovai įprastai būdavo labai pajėgūs, trenerio Bouveno auklėtiniams kiekvieną savaitę tekdavo atlaikyti meistriškus metimus. Į rungtynes rinkdavosi vis daugiau sporto agentų, o Ronas kiekvienąkart įrodydavo, kad jis yra pajėgus atmušti visus metimus. Tą sezoną jis atmušė 500 metimų, penkis kartus pasiekė namų bazę, o keturiasdešimt šešiais atmušimais padėjo pelnyti taškus komandos draugams. Varžovai stengdavosi mesti kamuoliuką taip, kad jis jo nepasiektų, todėl Ronas retai smūgiuodavo, tačiau daug lakstė. Žvalgai gėrėjosi jo jėga, disciplina bazėje, greičiu, kuriuo jis pasiekdavo pirmąją bazę ir, be abejo, jo tvirta ranka.

Balandžio pabaigoje vaikinas buvo įtrauktas į sąrašą kandidatų Džimio Torpo premijai gauti, kuri skiriama žymiausiam Oklahomos valstijos vidurinių mokyklų sportininkui.

Ašero komanda iškovojo dvidešimt šešias pergales, patyrė penkis pralaimėjimus, o 1971-ųjų gegužės pirmąją rezultatu 5:0 nugalėjo Glenpulo ekipą ir eilinį kartą laimėjo valstijos čempionatą. Treneris Bouvenas pasiūlė įtraukti Roną ir Briusą Lebą į valstijos moksleivių „Visų žvaigždžių“ rinktinę. Be abejo, jie buvo to verti, tačiau nedaug trūko, kad patys sau viską sugadintų.

Likus kelioms dienoms iki mokyklos baigimo, kuris reiškė, kad jų laukia didžiulė permaina gyvenime, vaikinai suprato, kad Ašero beisbolo komanda netrukus taps praeitimi. Jie jau nebebus tokie artimi, kokie buvo paskutiniaisiais mokslo metais. Šį įvykį reikėjo pažymėti ne bet kaip, o taip, kad žemė drebėtų.

Tais laikais Oklahoma Sityje veikė trys striptizo klubai. Jie pasirinko populiarųjį „Red Dog“, bet prieš kelionę užsuko į Lebos virtuvę, iš kurios pasiėmė viskio butelį ir šešių alaus skardinių pakuotę. Kelionėje grobį suvartojo, todėl klube bičiuliai pasirodė girti. Jie užsisakė daugiau alaus ir įsistebeilijo į šokėjas, kurios atrodė vis dailesnės ir dailesnės. Prasidėjo intymūs šokiai, visiškai ištuštinę abiejų vaikinų kišenes. Briuso tėvas buvo įvedęs „komendanto valandą“ — sūnus privalėjo grįžti namo ne vėliau kaip pirmą valandą, bet striptizo šokėjos ir alkoholis pareigą nustelbė. Maždaug 0.30 jie išsvirduliavo laukan, nuo namų vaikinus skyrė dviejų valandų kelias. Draugai sėdo į naująjį Briuso „Camaro“, jo šeimininkas užvedė galingą variklį, ir jie nurūko, bet po kurio laiko, Roniui pasakius kažką tokio, kas Briusą suerzino, automobilis sustojo. Jiedu ėmė plūstis ir galiausiai nusprendė tuojau pat viską vyriškai išsiaiškinti. Išlipę iš „Camaro“, vaikinai puolė pliektis pačiame Dešimtosios gatvės viduryje.

Po kelių minučių muštynių abu pavargo, ir netrukus stojo paliaubos. Susėdę į automobilį draugai tęsė kelionę namo. Įsiplieskusio kivirčo priežasties nė vienas negalėjo prisiminti, ir šis epizodas visam laikui paskendo nakties rūke.

Briusas pražiopsojo posūkį išsukti iš pagrindinio kelio, pasuko neteisinga kryptimi, ėmė klaidžioti ir nutarė padaryti ilgą kilpą jam nepažįstamais užmiesčio keliais, važiuodamas, kaip jam atrodė, Ašero link. Išmušė „komendanto valanda“, o jis tebeklaidžiojo toli nuo namų. Jo pakeleivis be nuovokos drybsojo ant galinės sėdynės. Buvo tamsu nors į akį durk, kol Briusas išvydo greitai iš paskos artėjančias raudonas šviesas.

Jis prisiminė, kad sustojo priešais „Williams Meat Packing“ kompanijos pastatą, bet nežinojo, koks miestas yra arčiausiai. Nei nežinojo, kurioje apygardoje jie atsidūrė. Briusas išlipo iš automobilio. Valstijos kelių patrulis atrodė labai malonus ir pasiteiravo, ar vaikinas neišgėręs.

— Taip, sere.

— Ar žinote, kad viršijote leistiną greitį?

— Taip, sere.

Jie ramiai šnekučiavosi, o pareigūnas, atrodo, neketino nei rašyti protokolo, nei areštuoti pažeidėjo. Briusas jau buvo beįtikinąs policininką, kad galįs saugiai parvažiuoti, tik ūmai pro galinį šoninį stiklą pasirodė Rono galva, o jis pats laibu balsu ėmė kažką spygauti.

— Kas ten toks? — pasidomėjo policininkas.

— Draugas.

Draugas dar kažką sušuko, ir pareigūnas liepė jam išlipti iš automobilio. Ronas kažkodėl atsidarė priešingas dureles ir lipdamas laukan įkrito į gilų pakelės griovį.

Galiausiai abu draugužiai buvo suimti ir nuvežti į areštinę, šaltą drėgną skylę, kurioje laukė toli gražu ne pūkų patalai. Prižiūrėtojas numetė ant grindų du čiužinius, ir vaikinai, girti it pėdai, drebėdami iš šalčio ir baimės, iki ryto liko ankštoje kameroje. Apie skambutį tėvams negalėjo būti nė kalbos.

Taip Ronas praleido savo pirmą iš daugelio naktų už grotų.

Brėkštant prižiūrėtojas atnešė jiems kavos su kumpiu ir patarė paskambinti namo. Abu jo paklausė, nors ir labai neryžtingai, o po dviejų valandų atgavo laisvę. Briusas sėdo į „Camaro“ ir išvyko namo vienas, o Ronui, kad ir nenoromis, teko važiuoti kartu misteriu Leba ir misteriu Viljamsonu. Tai buvo ilga dviejų valandų kelionė, kurią dar labiau prailgino būsimo pokalbio su treneriu Bouvenu perspektyva.

Abu tėvai reikalavo, kad sūneliai tuoj pat nuvyktų pas savo trenerį ir išklotų jam visą tiesą. Murlio tyla buvo labai iškalbinga, bet ankstesnių savo sprendimų jis nepakeitė — vaikinai liko pretendentais gauti geriausių sezono žaidėjų titulus.

Naujų incidentų iki išleistuvių pavyko išvengti. Briusas, vienas iš geriausių klasės mokinių, pasakė puikiai parengtą kalbą. Atestatų įteikimo proga kalbėjo garbusis Frankas H. Syjus, žinomas kaimyninės Seminolos apygardos teismo teisėjas.

1971 metais Ašero vidurinę baigė septyniolika abiturientų, ir visiems iš jų tai buvo labai reikšmingas įvykis, kuriuo ypač didžiavosi jų šeimos. Tik nedaugelio tėvai turėjo galimybę studijuoti koledže, kai kurie iš jų nebuvo baigę net vidurinės mokyklos. Tačiau tiek Ronui, tiek Briusui šios iškilmės nedaug ką reiškė. Jie vis dar šildėsi savo šlovės spinduliuose ir, svarbiausia, svajojo žaisti Aukščiausioje lygoje. Jų gyvenimas negalėjo apsiriboti Oklahomos provincija.

Po mėnesio abu buvo išrinkti į Oklahomos moksleivių „Visų žvaigždžių“ rinktinę, o Ronas užėmė antrąją vietą geriausio valstijos žaidėjo rinkimuose. „Visų žvaigždžių“ rungtynes, kurių metu tribūnos buvo perpildytos, stebėjo daugybė agentų, atstovaujančių visiems Aukščiausiosios lygos klubams ir daugeliui koledžų. Joms pasibaigus, prie abiejų draugų priėjo du naujokų verbuotojai, vienas iš „Phillies“, o kitas iš Ouklendo „Athletics“, pasivedėjo juos į šalį ir pasiūlė sudaryti preliminarias sutartis. Jeigu juos tenkintų 18 000 dolerių kiekvienam, „Phillies“ naujokų biržoje pasirinktų Briusą, o „Athletics“ — Roną. Pastarajam siūloma suma pasirodė per maža, ir jis atsisakė. Briusas buvo pradėjęs nerimauti dėl savo kojų kelių ir taip pat manė, kad toks atlyginimas būtų per mažas. Jis ėmė spausti agentą, tvirtindamas, kad ketinąs dvejus metus pažaisti už Seminolos jaunimo koledžą. Jo planus galėtų pakeisti tik pelningesnis pasiūlymas, bet verbuotojas tvirtai laikėsi savo.

Kitą mėnesį Ouklendo „Athletics“ antrajame rate iš laisvųjų agentų pasirinko Roną — iš aštuonių šimtų naujokų biržoje dalyvavusių žaidėjų jis buvo pašauktas keturiasdešimt pirmuoju ir pirmuoju iš Oklahomos valstijos. „Phillies“ Briuso nepasirinko, bet sutartį vis dėlto pasiūlė. Tačiau šis vėl atsisakė ir išvyko į koledžą. Vaikinų svajonė kartu žaisti profesionalų beisbolą ėmė sklaidytis.

Pirmasis oficialus Ouklendo klubo pasiūlymas buvo įžeidžiamas. Viljamsonai neturėjo nei savo agento, nei advokato, bet suprato, kad „A“ nori įsigyti Roną pusvelčiui.

Jis vienas nuvyko į Ouklendą ir susitiko su klubo vadovais. Diskusijos buvo bergždžios, ir Ronas sugrįžo į Adą be sutarties. Netrukus jie pasikvietė jį dar kartą, ir šįsyk vaikinas susitiko su klubo vadybininku Diku Viljamsu ir keliais komandos nariais. Antrosios bazės gynėju tuo metu žaidė Dikas Grynas, draugiškas vyrukas, kuris aprodė Ronui klubo pastatą ir aikštę. Po kurio laiko jie kaktomuša susidūrė su komandos superžvaigžde, Ouklendo garsenybe Redžiu Džeksonu, kuris, išgirdęs, kad klubas antruoju šaukimu pasirinko Roną, pasiteiravo, kurioje pozicijoje šis anksčiau žaidęs.

Dikas Grynas, sumanęs truputį paerzinti Redžį, atsakė:

— Ronas yra dešiniojo lauko gynėjas.

Žinoma, Redžis žaisdavo dešiniajame lauke.

— Žmogau, tu numirsi būdamas atsarginiu, — teatsiliepė pastarasis nueidamas.

Tuo jų pokalbis ir baigėsi.

Ouklendo klubo vadovybė delsė mokėti didelius pinigus, nes norėjo, kad Ronas žaistų gaudytoju, bet pirmiau reikėjo įsitikinti, kaip jis gaudo. Derybos ir tąsyk baigėsi klubui pasiūlius nedidelę sumą.

Vakarieniaujant su tėvais Ronui ne kartą teko kalbėtis apie studijas koledže. Jis lyg ir buvo sutikęs priimti Oklahomos universiteto siūlomą stipendiją, todėl tėvai reikalavo, kad sūrius nepraleistų tokios geros progos. Tai reiškė galimybę gauti išsilavinimą koledže, o tai, be abejo, jam visada praverstų. Ronas viską suprato, bet tvirtino, kad įstoti į koledžą galės vėliau. Galiausiai, Ouklendo klubui staiga pasiūlius 50 000 dolerių sutartį, vaikinas stvėrė pinigus, o koledžą užmiršo.

Tai buvo ypatinga naujiena Ašerui ir Adai. Ronas tapo aukščiausiu visų laikų šaukimu į Aukščiausiąją lygą iš Oklahomos valstijos, ir kurį laiką jam tai turėjo teigiamą įtaką, bent jau dėl to, kad jis elgėsi labai santūriai. Jo svajonė pildėsi. Jis tapo profesionaliu beisbolo žaidėju. Auka, kurią aukojo jo šeima, turėjo būti atmokėta. Jis jautėsi vedamas Šventosios Dvasios susitaikyti su Dievu. Ronas sugrįžo į bažnyčią ir vieno sekmadienio vakaro pamaldose prisiartino prie altoriaus ir meldėsi drauge su pamokslininku. Paskui kreipėsi į susirinkusią bendruomenę, padėkojo savo broliams ir seserims Kristuje už jų meilę ir paramą. Dievas jį palaimino; jis iš tiesų buvo laimingas. Vos tramdydamas ašaras vaikinas pasižadėjo savo pinigus ir gabumus naudoti vien tik Viešpaties garbei.

Ronas įsigijo naują „Cutlass Supreme“ ir keletą naujų drabužių. Tėvams padovanojo naują spalvotą televizorių. O likusius pinigus išleido lošdamas pokerį.

1971 metais Ouklendo „Athletics“ savininkas buvo Čarlzas Finlėjus, keistuolis, kuris 1968 metais komandą perkėlė iš Kanzas Sičio į Ouklendą. Jis įsivaizdavo esąs svajotojas, tačiau elgėsi kaip klounas. Jam patiko šokiruoti beisbolo pasaulį tokiais „išradimais“ kaip įvairiaspalvė žaidėjų sportinė apranga, kamuoliukų saugotojos, oranžiniai kamuoliukai (idėja, gyvavusi labai trumpai) ir mechaniniai įrenginiai, svaidydavę naujus kamuoliukus teisėjui. Svarbiausia — būti dėmesio centre. Jis buvo nusipirkęs mulą, kurį praminė Čarliu O., ir vedžiodavosi jį aplink aikštę ir netgi po viešbučio vestibiulį.

Vis dėlto jis ne tik savo ekscentrišku elgesiu traukė žiniasklaidos dėmesį, bet ir kūrė dinastiją. Nusamdęs gabų vadybininką Diką Viljamsą, jis subūrė komandą, kurioje žaidė Redžis Džeksonas, Džo Rudis, Šalis Bando, Bertas Kampaneris, Rikas Mondėjus, Vida Blu, „Šamas“ Hunteris, Rolis Fingersas ir Tonis Laruza.

Aštuntojo dešimtmečio pradžioje „Athletics“, be jokios abejonės, buvo šauniausia beisbolo komanda. Komandos nariai — pirmieji ir kol kas vieninteliai beisbolo istorijoje — avėjo baltus sportinius batelius su pakala ir puikavosi plačiu sportinės aprangos asortimentu — įvairiomis žalios, auksinės, baltos ir pilkos spalvos kombinacijomis. Kalifornijos žvaigždės, ilgi plaukai, neskusti veidai ir išdidūs žvilgsniai. Sporto šakai, žinomai daugiau kaip šimtą metų ir griežtai saugančiai savo tradicijas, „Athletics“ buvo tikras papiktinimas. Jie elgėsi arogantiškai. Tačiau šalis tuo metu vis dar pagiriojosi nuo septintojo dešimtmečio. Ar autoritetas tais laikais ką nors reiškė? Juk taisyklių galima paprasčiausiai nesilaikyti, net jeigu jos reglamentuoja tokį inertišką profesionalų beisbolą.

1971-ųjų rugpjūčio pabaigoje Ronas trečią kartą nuvyko į Ouklendą, tik jau kaip „atletas“, visateisis klubo narys, vienas iš tų šaunių vaikinų, busimoji žvaigždė, nors profesionalus beisbolas jam buvo dar prieš akis. Jį sutiko labai svetingai, draugiškai tapšnodami per pečius ir drąsindami. Jam buvo aštuoniolika, tačiau žiūrėdamas į jo apskritą kūdikišką veidą ir akis siekiančius kirpčiukus galėjai pamanyti, kad naujokui ne daugiau kaip penkiolika. Nors komandos senbuviai žinojo, kad jo, kaip ir visų sutartį su klubu pasirašančių vaikų, šansai yra visiškai menki, vis dėlto priėmė jį maloniai. Juk kadaise ir jie buvo tokie kaip jis.

Beveik dešimt procentų vaikinų, pasirašančių kontraktus su profesionalų klubais, profesionalų lygose sužaidžia vos vienerias rungtynes, tačiau aštuoniolikmečiams tai nerūpėjo.

Ronas trynėsi aplink komandos suolelį ir aikštę, šnekučiavosi su žaidėjais, dalyvavo treniruotėse, matė į Ouklendo Alamedos apygardos koliziejų besirenkančius negausius sirgalių būrius. Iki pirmojo metimo, kurį jam teks atlikti, likus dar labai daug laiko, vaikinas buvo nuvestas į pirmąją eilę iškart už „Athletics“ komandos suolelio, iš kur galėjo stebėti savo naujosios komandos žaidimą. Kitą dieną jis grįžo į Adą labiau negu bet kada pasiryžęs kaip įmanydamas greičiau pakilti nuo atsarginių suolelio ir dvidešimties metų tapti viena iš ryškiausių didžiojo šou žvaigždžių. Galbūt dvidešimt vienerių. Jis savo akimis pamatė ir visa esybe patyrė pritrenkiamą Aukščiausiosios lygos atmosferą, todėl jau niekuomet nebebus toks, koks buvo iki tol.

Jis užsiaugino ilgesnius plaukus, pabandė augintis ir ūsus, bet gamta jo sumanymui pasipriešino. Jo draugai manė, kad jis turtingas, o Ronas ir stengėsi sudaryti tokį įspūdį. Jis buvo kitoks, šaunesnis negu daugelis Ados vaikinų. Jis gi buvo Kalifornijoje!

Rugsėjį Ronas puikiai nusiteikęs stebėjo, kaip „Athletics“ laimėjo 101 rungtynes ir tapo Amerikos lygos Vakarų zonos nugalėtojais. Greitai ir jis žais kartu su jais, gaudys kamuoliuką arba užims poziciją viduriniame lauke, vilkės spalvingą aprangą, o jo ilgi plaukai plaikstysis vėjyje, trumpai tariant, ir jis bus šios hipių komandos narys.

Lapkričio mėnesį jis pasirašė sutartį su „Topps Chewing Gum“, parduodamas kompanijai išskirtines teises demonstruoti, spausdinti ir atkurti jo vardą, veidą, fotografiją ir parašą ant beisbolui skirtų atvirukų.

Kaip ir kiekvienas Ados berniukas, jis buvo surinkęs tūkstančius panašių atvirukų; jis juos labai brangino, keisdavosi su draugais, kai kuriuos buvo įrėminęs, o didesnę dalį laikė batų dėžėje; žinoma, juos įsigydavo už sutaupytas monetas. Mikis Mantlis, Vaitis Fordas, Jogis Bėra, Rodžeris Maris, Henkas Aaronas — vertingiausi atvirukai buvo su garsenybių atvaizdais. O dabar jis turės atviruką su savo paties atvaizdu!

Svajonės sparčiai pildėsi.

Tačiau pirmiausia Ronas buvo paskolintas tolokai nuo Ouklendo esančio Kuz Bėjaus miestelio Oregono valstijoje komandai, žaidusiai Šiaurės Vakarų lygos A klasėje. Jo pasirodymas 1972 metų pavasario treniruočių stovykloje Mesoje, Arizonos valstijoje, nebuvo įspūdingas. Niekas nekraipė galvomis ir nekreipė į jį dėmesio, o Ouklendo klubas vis dar neapsisprendė, kurioje pozicijoje naujokui leisti rungtyniauti. Jį pastatė už bazės, tačiau šioje pozicijoje jam niekada anksčiau nebuvo tekę žaisti. Vėliau teko pereiti ant gūbrio, nes jis pasižymėjo stipriu metimu.

Vėliau pavasario treniruočių stovykloje Roną ištiko nesėkmė. Jam trūko apendiksas, ir komandos naujokas sugrįžo į Adą operuotis. Nekantraudamas greičiau atsistoti ant kojų ir norėdamas greičiau prastumti laiką, jis ėmė girtauti. Vietos picerijoje alus buvo pigus, o kai joje atsibosdavo, sėsdavo į savo naująjį „Cutlass“ ir važiuodavo į „Elks Lodge“, kur skandindavo sielvartą burbone ir kokakoloje. Jis nuobodžiavo ir laukė, kada su kuria nors komanda galės išbėgti į aikštę, ir kažkodėl — vaikinas ir pats to nesuprato — surado nusiraminimą girtuokliaudamas. Galų gale sulaukė skambučio ir išvyko į Oregoną.

Žaisdamas puse etato už Kuz Bėjaus „North Bend Athletics“ Ronas 155 kartus smūgiavo, kamuoliuką atmušė 41 kartą, o naudingumo koeficientas siekė tik 265. Atstovaudamas šiai komandai jis keturiasdešimt šešerias rungtynes buvo gaudytojas, o keletą kartų atliko metimus iš centrinio lauko. Sezonui artėjant į pabaigą, Ronas buvo perleistas dukterinei Burlingtono iš Ajovos valstijos komandai, žaidusiai Vidurio Vakarų lygoje, taip pat A klasėje, tik šiek tiek pajėgesnei, o tai reiškė, kad jis gyvens arčiau namų. Už Burlingtoną sužaidęs vos septynerias rungtynes, vaikinas, pasibaigus sezonui, sugrįžo į Adą.

Sutartys su dukterinių lygų klubais sudaromos trumpam laikotarpiui ir neteikia jokių garantijų. Žaidėjai uždirba grašius ir yra priversti gyventi iš varganų maistui skiriamų pinigų ir klubo savininko malonės. „Namuose“ jie gyvena moteliuose, kurie klubui, sudariusiam su jais mėnesinę sutartį, pasiūlo nuolaidas, arba mažuose butuose. Išvykose, į kurias vykstama autobusu, beisbolininkai išbando įvairius motelius. Žinoma, neaplenkia barų, naktinių ir striptizo klubų. Žaidėjai būna jauni, vos vienas kitas vedęs, šeimos ir kitos institucijos lieka kažkur toli, todėl jie nevaržomai mėgaujasi naktinio gyvenimo malonumais. Dauguma jų — vakarykščiai paaugliai, dar nesusitupėję, išlepinti ir įsitikinę, kad ne už kalnų diena, kai jie žais didelėse aikštėse ir uždirbs didelius pinigus.

Jie dažnai linksminasi. Rungtynės prasideda septintą valandą vakaro. Baigiasi dešimtą. Paskubomis išsimaudę, skuba į barus. Linksmybės tęsiasi iki paryčių, o dieną vaikinai pramiega — savo kambariuose arba tiesiog autobusuose. Gėrimai, moterys, pokeris, „žolė“ — neišvengiama užkulisinio dukterinių lygų žaidėjų gyvenimo dalis. Ronas į jį pasinėrė su didžiausiu entuziazmu.

Kaip ir visi tėvai, Rojus Viljamsonas įdėmiai ir išdidžiai stebėjo savo sūnaus žaidimą. Ronis kartkartėmis skambtelėdavo, o parašydavo dar rečiau, bet tėvas žinojo visą jo statistiką. Porą kartų Rojus su Chuanita buvo nuvykę į Oregoną pasižiūrėti sūnaus žaidimo. Ronis vis dar buvo naujokas ir bandė priprasti prie profesionalų smūgių.

Kartą, po kelionės sugrįžęs į Adą, Rojus sulaukė A klasės trenerio skambučio. Rono įpročiai už aikštės ribų vertė ne juokais sunerimti —nuolatiniai vakarėliai, išgertuvės, naktiniai nuotykiai ir pagirios. Berniukas nejautė saiko, tiesa, toks elgesys nebuvo neįprastas devyniolikmečiui, pirmą sezoną žaidžiančiam toli nuo namų, tačiau griežtas tėvo žodis galbūt padėtų jam ateiti į protą.

Ronas taip pat paskambindavo. Vasarai baigiantis, o žaidimo laikui neilgėjant, vaikinas jautėsi ignoruojamas, todėl turėjo daug priekaištų treneriui ir klubo vadovams. Ar įmanoma tobulėti ištisai trinant atsarginių žaidėjų suolelį?

Galiausiai jis griebėsi rizikingos ir retai naudojamos taktikos — ryžosi spausti trenerius. Taigi Ronas ėmė skambinėti į centrinį „Athletics“ biurą ir skųstis. Jo vaidmuo klube atrodęs apgailėtinai, jam neleisdavę pakankamai žaisti ir jis stengėsi informuoti tuos, kurie jį pasirinko naujokų biržoje.

Centriniame biure jo niekas neužjautė. Dukterinėse lygose žaidė šimtai žaidėjų, daugelis gerokai pajėgesnių už Roną Viljamsoną, tad jo skambučiai ir skundai greitai įgriso. Klubo vadovai žinojo Rono statistiką ir viską kuo puikiausiai suprato.

Jo avantiūrą nutraukė iš klubo vadovybės gautas nurodymas, kad vaikinas liautųsi malęs liežuviu ir pradėtų žaisti.

1972-ųjų rudens pradžioje sugrįžęs į Adą jis tebebuvo vietos didvyris, šįsyk jau su kalifornietišku „atspaudu“. Jis ir toliau iki išnaktų lėbaudavo. Kai spalio mėnesį Ouklendo „Athletics“ pirmąkart laimėjo Pasaulinę seriją, Ronas šią pergalę audringai atšventė viename iš triukšmingesnių miestelio barų. „Čia mano komanda!“ — be paliovos šūkavo jis, o jo sugėrovai nesiliovė juo žavėtis.

Tačiau Ronis staiga pakeitė savo įpročius, pradėjęs susitikinėti su jauna gražuole, buvusia „Miss Ada“, Pete O’Brien. Neilgai trukus jų draugystė virto rimta, porą vis dažniau būdavo galima pastebėti kartu. Ji buvo pamaldi baptiste, visiškai nevartojo alkoholio ir netoleravo žalingų Rono įpročių. Tiesą sakant, jis atrodė esąs nepaprastai laimingas ir jai pažadėjo pasikeisti į gera.

1973-iasiais kelias į aukštesnes lygas jam vis dar buvo uždarytas. Po pusėtinos pavasario treniruočių stovyklos Mesoje klubas jį perleido „Burlington Bees“ klubui, kuriame jis sužaidė vos penkerias rungtynes, o vėliau pasirodymą tęsė Kei Westo „Conchs“ komandoje, kovojusioje Floridos valstijos lygoje (A klasėje). Po penkiasdešimt devynerių žaistų rungtynių jo naudingumo koeficientas buvo apgailėtinas — 137.

Tada pirmą kartą savo gyvenime jis ėmė svarstyti, ar jam lemta žaisti aukštesnėse lygose. Po dviejų blogiau negu vidutiniškai sužaistų sezonų jis aiškiai suprato, kad atmušti profesionalų, netgi rungtyniaujančių A klasėje, metimus yra nepalyginti sudėtingiau, negu žaidžiant už Ašero vidurinę mokyklą. Visų be išimties metikų smūgiai būdavo stiprūs, o kamuoliukai skriedavo kone kulkos greičiu. Visi į aikštelę išbėgantys žaidėjai būdavo pajėgūs ir kovodavo už teisę rungtyniauti aukštesnėse lygose. Pinigus, gautus pagal kontraktą, Ronas buvo jau kadaise prašvilpęs. O prieš dvejus metus jo veide spindėjusi šypsena, kuriai toli gražu neprilygo šypsena iš atviruko, buvo pranykusi.

Jam atrodė, kad visi jį stebi. Visi draugai, o ir šiaip daugelis Ados ir Ašero gyventojų, tikėjosi, kad jis įgyvendins jų svajones ir juos visus išgarsins. Jis buvo antroji pagal ryškumą Oklahomos žvaigždė. Mikis sudrebino beisbolo pasaulį būdamas devyniolikos. Ronas jau atsiliko.

Jis grįžo atgal į Adą pas Petę, kuri maldavo pasibaigus sezonui susirasti rimtą darbą. Dėdė turėjo gerą pažįstamą Teksase, todėl Ronas nuvyko į Viktoriją ir keletą mėnesių pas jį dirbo stogdengiu.

1973 metų lapkričio trečią Ados Pirmojoje baptistų bažnyčioje, kuriai priklausė Petė, įvyko iškilmingos jos ir Rono jungtuvių apeigos. Jam tuo metu buvo dvidešimt ir jis vis dar buvo perspektyvus.

Adai Ronas Viljamsonas buvo didžiausias didvyris. Dabar jis vedė grožio karalienę iš puikios šeimos, todėl jo gyvenimas atrodė kerintis.

Jaunavedžiai 1974-ųjų vasarį drauge nuvyko į pavasario treniruočių stovyklą Mesoje. Žmona pastūmėjo jį paskutiniam bandymui prasimušti jei ne į AAA, tai bent į AA klasę. 1974 metams jis turėjo galiojančią sutartį su Burlingtonu, bet neketino ten sugrįžti. Jis buvo pavargęs nuo Burlingtono ir Kei Vesto, todėl jeigu „Athletics“ vadovybė jį būtų vėl išsiuntusi į šiuos klubus, tai būtų reiškę tik viena — jis jau išbrauktas iš perspektyvių žaidėjų sąrašo.

Ronas treniravosi gerokai nuoširdžiau — daugiau bėgiojo, papildomai lavino smūgį — panašiai, kaip Ašero laikais. Vieną dieną, įprastos treniruotės metu, stipriai smūgiavęs kamuoliuką į antrą bazę pajuto, kaip alkūnę pervėrė stiprus skausmas. Jis bandė nekreipti dėmesio, įtikinėdamas save, — taip elgiasi visi žaidėjai, — kad galima žaisti toliau. Tai turėtų praeiti, jo kūnas po žiemos dar nepripratęs prie fizinio krūvio. Deja, kitą dieną alkūnę skaudėjo dar labiau. Kovui baigiantis Ronas vos pajėgė užsimoti.

Kovo 31-ąją „Athletics“ nutraukė su juo sutartį, ir jis kartu su Pete po ilgos kelionės grįžo į Oklahomą.

Vengdami pasirodyti Adoje, jie apsistojo Talsoje, kur Ronas įsidarbino „Bell Telephone“ atstovu. Jis neketino pradėti naujos karjeros, todėl šis darbas jam reiškė tik pragyvenimo šaltinį, kol sugis ranka ir jam paskambins kuris nors jį pažįstantis beisbolo pasaulio atstovas. Deja, po kelių mėnesių jis pats pradėjo skambinėti, bet veltui.

Petė gavo darbą ligoninėje, ir jie pradėjo pamažu stotis ant kojų. Anetė jiems siųsdavo po penkis arba dešimt dolerių per savaitę, kad jaunavedžiams būtų lengviau susimokėti sąskaitas. Tačiau jos parama, tegul ir nedidelė, nutrūko, kai Petė paskambino ir paaiškino, kad Ronas šiuos pinigus išleidžiąs alui, ko ji negalinti toleruoti.

Atsirado trintis. Anetė susirūpino, nes brolis vėl ėmė gerti. Tačiau apie brolio šeimyninį gyvenimą ji žinojo labai mažai. Petė buvo uždaro būdo ir iš prigimties drovi, todėl su Viljamsonais niekada neatviraudavo. Kartą per metus juos aplankydavo Anetė su savo vyru.

Nesulaukęs paaukštinimo darbe, Ronas nutraukė sutartį „Bell“ kompanijoje ir ėmėsi pardavinėti bendrovės „Equitable“ gyvybės draudimo sutartis. 1975-aisiais jis vis dar neturėjo kontrakto su jokiu beisbolo klubu, o šie netgi nesidomėjo ignoruojamu talentu.

Tačiau būdamas kaip ir kiekvienas sportininkas savimi pasitikintis ir komunikabilus, jis puikiai dirbo gyvybės draudimo srityje. Sutartys sekė viena po kitos, todėl jis atrodė patenkintas tiek sėkme, tiek pinigais. Vis dėlto įpročio iki vėlumos sėdėti baruose ir naktiniuose klubuose neatsisakė. Petė negalėjo pakęsti girtavimo ir nesusitaikė su triukšmingais jo pasilinksminimais. Be to, Ronas įniko į marihuaną, o Petė tuo bjaurėjosi. Jo nuotaikos svyravimai tapo dar ryškesni. Dailus vyrukas, už kurio ji ištekėjo, sparčiai keitėsi.

Vieną 1976-ųjų pavasario naktį Ronas paskambino savo tėvams ir isteriškai verkdamas pareiškė, kad susimušęs su Pete ir išsiskyręs. Rojų ir Chuanitą, Anetę ir Renę žinia sukrėtė, bet jie tikėjosi, kad jųdviejų santuoką dar galima išgelbėti. Visiems jaunavedžiams tenka patirti audrų. Kurią nors dieną Ronas sulauks skambučio, apsivilks sportinę aprangą ir sugrįš į aikštę. Gyvenimas sugrįš į vėžes, o santuoka įveiks visus iškilusius sunkumus.

Deja, santuoka iširo galutinai. Kad ir kokios būtų buvusios jų skyrybų priežastys, Ronas ir Petė apie tai neužsiminė. Jie tyliai užregistravo ištuoką dėl nesutaikomų skirtingumų. Įvyko oficialios skyrybos. Santuoka netruko nė trejų metų.

Rojus Viljamsonas vaikystėje buvo artimas Hario Brečino, beisbolo pasaulyje žinomo kaip Haris „Katinas“, draugas. Jie abu augo Francise, Oklahomos valstijoje. Aštuntajame dešimtmetyje Haris dirbo „Jankių“ agentu. Rojus susirado vaikystės dienų draugą ir jo telefono numerį perdavė sūnui.

Rono sugebėjimas įtikinamai kalbėti davė vaisių — 1976 metų birželio mėnesį jam pavyko įtikinti klubo vadovybę, kad jo ranka visiškai sugijusi ir tvirta kaip niekada anksčiau. Iš patirties suprasdamas, kad atmušti profesionalų metamus kamuoliukus jam per sunku, Ronas nutarė pasinaudoti savo stipriąja puse — dešine ranka. Agentai jau seniai buvo atkreipę į ją dėmesį. Ouklendo klubas galiausiai nusprendė, kad jam geriausia žaisti metiku.

Ronas pasirašė sutartį su Niujorko-Pensilvanijos lygoje, A klasėje žaidusia „Oneonta Yankees“ komanda ir nekantraudamas laukė, kada galės išvykti iš Talsos. Svajonė atgimė.

Jo metimas, tiesa, buvo stiprus, bet jis dažnai nesuvokdavo, į kurią pusę skrieja kamuoliukas. Jis nebuvo visiškai išsigydęs traumos ir neturėjo reikiamos patirties. Pastangos kuo geriau pasirodyti — mėtyti kuo stipriau ir greičiau — davė priešingą rezultatą: Ronas vėl pajuto skausmą, kuris iš pradžių buvo pakenčiamas, bet vėliau taip paūmėjo, kad jis galėjo vaikščioti tik sukandęs dantis. Dvejų metų pertrauka nebuvo naudinga, tad sezonui pasibaigus komanda vėl nutraukė kontraktą.

Nebenorėdamas grįžti į Adą, Ronas vėl apsistojo Talsoje ir toliau dirbo draudimo agentu. Anetei atvykus pasidomėti broliu ir užsiminus apie beisbolą bei jo nesėkmes, šis prapliupo taip isteriškai šaukti, kad, atrodė, niekada nenutils. Galų gale jis savo seseriai prisipažino kenčiąs ilgai besitęsiančius ir sunkius depresijos priepuolius.

Dar kartą suklupęs Ronas sugrįžo prie savo senų įpročių — trainiodavosi aplink barus, dairydavosi naujų moterų ir maukdavo alų. Laikui prastumti jis ėmė žaisti softbolą vienoje vietos komandoje, puikuodamasis provincijos žvaigždės statusu. Vieną gražų vakarą eilinių rungtynių metu sviedęs kamuoliuką į pirmąją bazę jis staiga pajuto, kad jam stipriai nudiegė petį. Ronui teko atsisakyti ir softbolo, o trauma buvo pernelyg rimta, kad nekreiptum į ją dėmesio. Teko vykti pas gydytoją, šis paskyrė ilgą ir daug jėgų pareikalavusią reabilitaciją, kuriai pasibaigus jis jautėsi ne ką geriau.

Apie atsinaujinusią traumą niekam nepasakojo, vis dar puoselėdamas viltį, kad tinkamas poilsis padės iki pavasario sustiprėti.

Paskutinį kartą prasimušti į profesionalų beisbolą Ronas pabandė 1977-ųjų pavasarį. Jis vėl pradėjo derybas su „Jankiais“, o ištvėręs treniruočių stovyklą metiko pozicijoje gavo galimybę pasireikšti Fort Lauderdeilo komandoje, kuri rungtyniavo Floridos valstijos lygoje. Ronas joje sužaidė savo paskutinįjį sezoną, 140 susitikimų, pusę iš jų išvykose, į kurias vykdavo autobusais, tačiau buvo tausojamas, kiek tik tai buvo įmanoma. Tiesa, aikštėje jis pasirodė tik keturiolika kartų, trisdešimt tris kėlinius. Jam buvo dvidešimt ketveri, ir jis aiškiai suprato, kad jo petys nebesugis. Ašero ir Murlio Bouveno laikų šlovė liko toli praeityje.

Dauguma žaidėjų susitaiko su neišvengiamybe, tik ne Ronas. Gimtajame miestelyje juo pasikliovė per daug žmonių. Per didelę auką buvo paaukojusi jo šeima. Trokšdamas tapti profesionaliu beisbolininku jis atsisakė studijų koledže, todėl lengvai pasiduoti neketino. Žlugo jo santuoka, bet jis nebuvo nevykėlis. Be to, juk jis vilkėjo „Jankių“ sportinę aprangą, kuri buvo akivaizdus simbolis, neleidęs numirti jo svajonei.

Jis sukandęs dantis ištvėrė iki sezono pabaigos, o tada jo mylimiausi „Jankiai“ vėl nutraukė sutartį.

3 SKYRIUS

Po sezono praėjus keliems mėnesiams Briusas Leba, vaikštinėdamas Southroudo alėja, net nustėro išvydęs pažįstamą veidą. „Toppers Menswear“ salone stovėjo jo senas bičiulis Ronas Viljamsonas. Jis vilkėjo labai puošniais drabužiais ir siūlė tokius pat parduotuvės klientams. Draugužiai karštai apsikabino ir, lyg norėdami atsigriebti už kelerius nesimatymo metus, leidosi į ilgą pokalbį. Vyrai, kurie kadaise gyveno kaip broliai, negalėjo atsistebėti, kaip staiga išsiskyrė jų keliai.

Baigę Ašero vidurinę vaikinai pasuko skirtingomis kryptimis, todėl jų ryšys visiškai nutrūko. Briusas dvejus metu žaidė beisbolą koledže, bet keliams neatlaikius krūvio buvo priverstas nutraukti sportinę karjerą. Ne ką geriau susiklostė ir Rono karjera. Abu buvo išsiskyrę, nors nieko nežinojo apie vienas kito vedybinį gyvenimą. Ir vienas, ir kitas toliau mėgavosi naktiniu gyvenimu.

Jie buvo jauni, gražūs, vėl vieniši, pilnomis savo prakaitu uždirbtų pinigų kišenėmis, todėl netrukus po susitikimo ėmė drauge lankytis klubuose ir medžioti moteris. Ronui merginos visada patiko, o keletą sezonų praleidus dukterinėse lygose šis potraukis tik dar labiau sustiprėjo.

Briusas gyveno Adoje, todėl kaskart, kai tik jis važiuodavo pro Taisą, turėdavo puikią progą pasilinksminti su Ronu ir jo kompanija.

Nors beisbolas ir buvo sudaužęs jų širdis, žaidimas ir toliau liko mėgstamiausia pokalbių tema: šlovingi metai Ašero vidurinėje, treneris Bouvenas, svajonės, kurias abu kadaise puoselėjo, buvę komandos draugai, kuriems taip pat nepasisekė. Kadangi abu keliai buvo traumuoti, Briusas nesunkiai susitaikė su tuo, kad netaps profesionalų beisbolo žvaigžde, o gal ir apskritai negalės rungtyniauti. Ronas, deja, nenurimo. Jis buvo įsitikinęs, kad ateis metas, ir vėl galės išbėgti į aikštę, kad vieną gražią dieną įvyks stebuklas, jo ranka sugis ir jis sulauks lemtingo skambučio. Įvyks didžioji gyvenimo permaina. Iš pradžių Briusas į tokius draugo svaičiojimus nekreipė dėmesio — tai tik blėstančios šlovės šešėlis. Jam pačiam savo kailiu teko patirti, kad jokia kita žvaigždė negęsta taip greitai kaip vidurinės mokyklos garsenybės. Vieni su tuo susitaiko, pripažįsta tikrovę ir toliau gyvena. Kiti svajoja dar ištisus dešimtmečius.

Rono įsitikinimas, kad jis dar žais beisbolą, buvo tapęs kone manija. Todėl patiriamos nesėkmės jį ne tik trikdė, bet ir visiškai žlugdė. Jis be paliovos kamantinėdavo Briusą, ką apie jį kalba Adoje. Ar jie labai nusivylę dėl to, kad jis netapo antruoju Mikiu Mantliu? Ar jie kalbasi apie jį parduotuvėlėse ir kavinėse? Ne, žinoma, kad ne, tikino jį Briusas.

Tačiau Rono tai neguodė. Jis ir toliau tebemanė, kad savo gimtajame miestelyje laikomas nevykėliu, o vienintelis būdas pakeisti tokią žmonių nuomonę — žūtbūt sudaryti kontraktą ir sukandus dantis prasibrauti į aukštesniąsias lygas.

Nurimk, drauguži, kartodavo jam Briusas. Padėk lazdą į vietą. Metas atsibusti.

Rono šeima pastebėjo ryškius jo elgesio pokyčius. Jis vis dažniau tapdavo nervingas, nerimaudavo, nepajėgdavo sukoncentruoti dėmesio į vieną objektą, rikošetu šokinėdavo nuo vieno prie kito. Susirinkus šeimos nariams, keletą minučių sėdėdavo lyg nebylys, nepratardamas nė žodžio, o po kurio laiko įsiterpdavo į pokalbį, tačiau kalbėdavo vien apie save. Per pokalbius trokšdavo dėmesio vien sau, o kiekviena tema turėjo būti susijusi su jo gyvenimu. Ronui būdavo sunku ramiai sėdėti, jis be paliovos rūkydavo ir keistai dingdavo iš kambario. 1977-ųjų Padėkos dieną Viljamsonų šeima šventė pas Anetę, kuri paruošė tradicinę vakarienę. Kai visi susėdo prie stalo, Ronas, netaręs nė žodžio, nieko nepaaiškinęs, kone išbėgo iš svetainės ir per visą Adą sugrįžo į motinos namus.

Per kitus šeimos narių susiėjimus jis užsirakindavo kambaryje ir tūnodavo vienui vienas; žinoma, kiti dėl tokio jo elgesio nerimaudavo, tačiau nors galėdavo netrukdomai šnekučiuotis. Vėliau jis netikėtai vėl pasirodydavo ir prisijungdavo prie jų, imdamas pliaukšti, kas tik jam šaudavo į galvą, nors tai neturėdavo nieko bendra su ankstesniu šeimos pokalbiu. Ronas atsistodavo kambario centre ir lyg išprotėjęs kalbėdavo iki pailsdavo, paskui grįždavo į miegamąjį ir užsirakindavo.

Kartą jis nutraukė šeimos pokalbį įsiveržęs į kambarį su gitara, pašėlusiai ja brązgindamas, klaikiai dainuodamas ir reikalaudamas, kad prie jo prisidėtų visi likusieji. Po kelių nevykusių dainų jis liovėsi ir grįžo atgal į miegamąjį. Kažkas giliai atsiduso, kažkas pavartė akis, ir vėl viskas sugrįžo į ankstesnes vėžes. Deja, Rono šeima jau buvo įpratusi prie tokio jo elgesio.

Ronas neretai užsisklęsdavo savyje ir būdavo prislėgtas, galėdavo ištisas dienas be jokios priežasties dėl visko niršti, bet po kiek laiko staiga pasikeisdavo ir vėl norėdavo bendrauti su žmonėmis. Jis stipriai išgyveno dėl nenusisekusios beisbolininko karjeros, todėl bandė apie tai negalvoti. Vieną akimirką galėjo būti nuliūdęs ir pasigailėtinas, o kitą — linksmas ir draugiškas.

Artimieji žinojo, kad Ronas girtauja, tačiau vis garsiau sklido kalbos, jog jis vartoja ir narkotikus. Alkoholis su narkotinėmis medžiagomis greičiausiai ir turėjo įtakos pusiausvyros sutrikimui ir tokiems staigiems nuotaikos svyravimams. Anetė ir Chuanita pamėgino kuo subtiliau jo paties pasiteirauti, tačiau buvo sutiktos priešiškai.

Vėliau Rojui Viljamsonui buvo diagnozuotas vėžys, ir Rono problemos tapo nebe tokios svarbios. Auglys, aptiktas gaubtinėje žarnoje, vystėsi labai sparčiai. Nors Ronis visuomet buvo mamos mylimas berniukas, savo tėvą jis taip pat mylėjo ir gerbė. Jis jautėsi kaltas dėl savo elgesio. Ronas nebelankė bažnyčios ir rimtai abejojo krikščionybe, tačiau tvirtai laikėsi sekmininkų įsitikinimo, kad nuodėmė nelieka nenubausta. Tiesa, jo tėvas gyveno dorai, bet dabar buvo baudžiamas už sūnaus padarytą blogį.

Vis blogėjanti Rojaus sveikata tik dar labiau pagilino Rono depresiją. Jis nesiliovė mąstęs apie savo egoizmą — apie tai, kaip iš tėvų reikalavo pinigų madingiems drabužiams ir brangiai kainuojančiam sportiniam inventoriui, treniruočių stovykloms ir kelionėms, prisiminė savo laikiną persikėlimą į Ašerą ir tėvams išdidžiai padovanotą spalvotą televizorių, kurį buvo pirkęs už pinigus, gautus iš „Athletics“. Atmintyje atgijo ir tai, kaip tėvas rengdavosi paslapčia dėvėtų rūbų parduotuvėje pirktais drabužiais, kad jo išrankus sūnus, lankantis vidurinę mokyklą, atrodytų kaip dabita. Jis prisiminė, kaip tėvas sunkiai vilkdavo kojas įkaitusiu Ados šaligatviu, tąsydamas gremėzdiškus lagaminus su prekių pavyzdžiais, vanile ir prieskoniais. Jis dar prisiminė, kad tėvas nepraleisdavo nė vienerių rungtynių ir stebėdavo sūnaus žaidimą sėdėdamas pigiausiose vietose.

1978 metų pradžioje Oklahoma Sičio klinikoje Rojui buvo atlikta tiriamoji operacija. Vėžys sparčiai plito, ir chirurgai nieko negalėjo pakeisti. Viljamsonas vyresnysis sugrįžo į Adą, atsisakė chemoterapijos ir kamuojamas skausmų ėmė gesti. Paskutinėmis tėvo gyvenimo dienomis Ronas parvyko iš Talsos ir lyg pamišęs, nepaliaudamas ašaroti nesitraukdavo nuo jo lovos. Jis be perstojo atsiprašinėjo ir maldavo tėvą jam atleisti.

Rojus buvo jau užtektinai prisiklausęs. Metas suaugti, sūnau, tarė jis. Būk vyras. Liaukis verkti, gana tų isterijų. Kad ir kas nutiktų, privalai gyventi toliau.

Rojus mirė 1978-ųjų balandžio pirmąją.

1978 metais Ronas tebegyveno Talsoje, viename bute su ketveriais metais už save jaunesniu metalurgijos gamyklos darbininku Stanu Vilkinsu. Abu mėgo groti gitara ir popmuziką, todėl daug laiko praleisdavo brązgindami stygas ir dainuodami. Ronas turėjo stiprų neišlavintą balsą ir buvo gabus gitarai, kurią įsigijo ne bet kokią, o brangią, „Fendėr“ firmos. Jis galėdavo sėdėti ir skambinti po keletą valandų.

Diskotekos Talsoje būdavo labai populiarios, ir abu kambario draugai dažnai jose lankydavosi. Po darbo šiek tiek išgerdavo ir skubėdavo į klubus, kuriuose Ronas buvo gerai žinomas. Jis mėgo moteris ir beatodairiškai ieškodavo vis naujų taikinių. Atidžiai ištyrinėjęs minią, nusižiūrėdavo jam patraukliausiai atrodančią moterį ir pakviesdavo ją šokti. Jei toji neprieštaraudavo, Ronas ją po diskotekos įprastai parsivesdavo į namus. Jis buvo užsibrėžęs tikslą kiekvieną naktį permiegoti su vis kita moterimi.

Nors jis ir mėgo išgerti, tačiau nusižiūrėjęs taikinį būdavo atsargus. Per didelis alkoholio kiekis galėjo pakenkti jo kondicijai. Žinoma, kenkė ne viskas. Visoje šalyje paplitęs kokainas buvo populiarus ir Talsos klubuose. Dėl lytinių būdu plintančių ligų jaunimas per daug nesibaimino. Didžiausią nerimą kėlė pūslelinė; ŽIV dar nebuvo žinomas. Trumpalaikių meilės nuotykių mėgėjams aštuntojo dešimtmečio pabaiga buvo palanki jų hedonistiniams polinkiams tenkinti. Ne išimtis buvo ir Ronas Viljamsonas.

1978 metų balandžio 30 dieną Talsos policija buvo iškviesta į Lizos Lene butą. Atvykusiems pareigūnams moteris pareiškė, kad ją išprievartavo Ronas Viljamsonas. Gegužės penktąją jis buvo suimtas, bet sumokėjęs 10 000 dolerių užstatą paleistas į laisvę.

Ronas nusamdė patyrusį kriminalinių bylų advokatą Džoną Tanerį, kuriam prisipažino turėjęs lytinių santykių su Lenč. Savo pasiaiškinime jis teigė, jog moteris pati sutikusi — jie susipažinę klube, paskui moteris pasikvietusi jį į savo butą, kur po kurio laiko jie nuėję gulti. Nors ir keista, Taneris patikėjęs savo ginamuoju, nors taip būdavę retai.

Rono draugams mintis apie išžaginimą pasirodė absurdiška. Juk moterys pačios puldavusios į jo glėbį. Jis bet kuriame bare galėdavęs išsirinkti jam patikusią moterį, o ko jau ko, bet jaunų mergaičių bažnyčiose tikrai netykodavęs. Moterys, su kuriomis jis susitikdavęs klubuose ir diskotekose, pačios ieškodavusios nuotykių.

Nors dėl jam pareikštų kaltinimų Ronas ir jautėsi pažemintas, vis dėlto nutarė elgtis taip, tarytum dėl to nesijaudintų. Jis ir toliau kaip įprastai linksminosi ir juokdavosi iš bet kokių užuominų apie jam gresiančius nemalonumus. Juk jis turėjo patyrusį advokatą. Tegul tik kas pabando iškviesti į teismą!

Tačiau iš tiesų jis dėl iškeltos baudžiamosios bylos nerimavo, ir ne be pagrindo. Savaime suprantama, kaltinimas tokiu sunkiu nusikaitimu jo protą veikė pakankamai blaivinamai, bet šaukimas į teismą, kuriame teisėjas, paskelbęs nuosprendį, gali ilgam laikui pasiųsti už grotų, baugino.

Artimiesiems apie savo gyvenimą Ronas daug nepasakojo, — Ada buvo už dviejų valandų kelio, — tačiau jo elgesyje jie netruko pastebėti dar didesnes permainas. Ir, be abejo, dar ryškesnius nuotaikos svyravimus.

Ateitis atrodė vis niūresnė, ir Ronas įsikibo į vienintelį savo gelbėjimosi ratą. Jis gėrė dar daugiau, lėbaudavo ilgiau negu anksčiau, o moterys jį domino dar labiau — ir visa tai dėl smagesnio, nerūpestingo gyvenimo. Tačiau alkoholis tik gilino jo depresiją, o galbūt depresija reikalavo vis daugiau alkoholio — šiaip ar taip, jis darėsi vis niūresnis ir niūresnis. O elgesys — dar labiau nenuspėjamas.

Spalio devintąją Talsos policija sulaukė telefono skambučio, pranešusio apie kitą išžaginimą. Aštuoniolikos metų mergina, vardu Emi Del Ferneihou, apie ketvirtą valandą ryto po gerokai užsitęsusio pasilinksminimo klube grįžo namo. Ji buvo susikivirčijusi su savo vaikinu, kuris jai sugrįžus užsirakinęs miegojo. Nerasdama rakto ir labai norėdama į tualetą, ji nuskubėjo į netoliese veikiančią parduotuvę. Ten ji susidūrusi su Ronu Viljamsonu, kuriam miegas kaip įprastai dar nerūpėjo. Nors jiedu nebuvo pažįstami, nesunkiai užmezgė pokalbį, o galiausiai dingo aukštoje žolėje už parduotuvės.

Anot Ferneihou, Ronas sudavęs jai kumščiu, nuplėšęs beveik visus drabužius ir išprievartavęs.

Pasak Rono, Ferneihou buvo supykusi ant savo vaikino, kuris neįsileido jos vidun, ir sutiko greitomis pasimylėti piktžolėmis užžėlusioje teritorijoje.

Antrą kartą per penkis mėnesius Ronas buvo priverstas mokėti užstatą ir prašytis Džono Tanerio pagalbos. Tapęs įtariamuoju dviejose išžaginimo bylose, jis liovėsi trankytis naktimis, o netrukus ir visiškai pasislėpė nuo žmonių akių. Gyveno vienas ir faktiškai su niekuo nebendravo. Anetė jam vis siųsdavo pinigų ir šiek tiek žinojo, kas nutiko broliui. Briusas Leba apie Rono gyvenimą žinojo labai mažai.

1979-ųjų vasario mėnesį Ronas gavo šaukimą į teismą, kuriame pirmiausia buvo nagrinėjama Ferneihou išžaginimo byla. Ronas prisiekusiesiems pripažino, kad jiedu turėjo lytinius santykius, tačiau abipusiu sutikimu. Keista buvo girdėti, kad tai įvyko už parduotuvės pastato ketvirtą valandą ryto. Prisiekusieji tarėsi apie valandą, galiausiai patikėjo Ronu ir jį išteisino.

Gegužės mėnesį buvo sušauktas naujas prisiekusiųjų teismas, kuriame nagrinėta Lizos Lenč išžaginimo byla. Ronui vėl teko viską išsamiai paaiškinti. Jis Lenč sutikęs naktiniame klube, pakvietęs šokiui, mergina jam patikusi, o ir ji pati jam akivaizdžiai parodžiusi savo palankumą, nes pakvietusi jį į savo butą, kur jiedu abipusiu sutikimu pasimylėjo. Nukentėjusioji prisiekusiesiems paaiškino, kad ji vis dėlto nutarusi nesimylėti, todėl bandžiusi jį sulaikyti dar pačioje pradžioje, tačiau pabijojusi Rono Viljamsono ir galų gale pasidavusi, nenorėdama būti sumušta. Prisiekusieji ir šįsyk patikėjo Ronu ir jį išteisino.

Pirmą kartą apkaltintas išprievartavimu Ronas jautėsi pažemintas ir puikiai suprato, kad ši etiketė jam prilipo ilgiems metams. Tačiau tik nedaugelis ja paženklinami dukart, o juolab greičiau nei per keletą mėnesių. Kaip tai įvyko, kad jam, garsiajam Ronui Viljamsonui, buvo priklijuota prievartautojo etiketė? Juk dabar žmonės jį užbadys pirštais.

Jis buvo dvidešimt šešerių, ir žmonės daugumą tų metų pažinojo jį kaip beisbolo žvaigždę, pasitikintį savimi sportininką, pretendavusį į profesionalų beisbolo aukštumas. Netgi patyręs traumą jis tvirtai tikėjo, kad ranka sugis savaime, ir jis galės tęsti savo žygį. Adoje ir Ašere jo dar nebuvo pamiršę. Jis tebebuvo jaunas ir talentingas. Jo vardą žinojo visi.

Ronui tapus įtariamuoju, viskas pasikeitė. Jis žinojo, kad žmonės užmirš jį kaip žaidėją ir prisimins tik kaip prievartautoją. Ronas užsisklendė savyje, vis daugiau laiko praleisdavo vienas savame niūriame, sumaišties pilname pasaulyje. Pravaikštos tapo vis dažnesnės, galiausiai jis visiškai metė darbą „Toppers Menswear“. Pinigai baigėsi, o viską praradęs Ronas susipakavo mantą į lagaminus ir tylomis išvyko iš Talsos. Jis išgyveno krachą ir stačia galva pasinėrė į depresiją, girtuokliavimą ir narkotikus.

Chuanita apimta nerimo laukė. Ji ne per daugiausiai žinojo apie sūnaus nemalonumus Talsoje, tačiau to pakako, kad jiedvi su Anete ne juokais susirūpintų. Rono gyvenimas panėšėjo į chaosą — alkoholis, nenuspėjama, grėsminga nuotaikų kaita ir vis keistesnis elgesys. Nerimą kėlė jau vien jo išvaizda — ilgi plaukai, neskustas veidas, nešvarūs drabužiai. Ir tai buvo tas pats Ronas Viljamsonas, kuris visuomet norėjo atrodyti stilingai ir puošniai, kuris pardavinėjo madingus drabužius ir būdavo greitas pastebėti, kad vienas ar kitas kaklaraištis nelabai dera prie švarko.

Jis įsitaisė ant sofos motinos kambaryje ir užmigo. Greitai atėjo metas, kai Ronas ant šios sofos išmiegodavo dvidešimt keturias valandas per parą. Jis kartais nueidavo į savo miegamąjį, bet sutemus į jį nė kojos nekeldavo. Jį ten kažkas baugino. Nors Ronas miegodavo kietai, kartkartėmis pašokdavo šaukdamas, kad grindimis šliaužioja begalė gyvačių, o sienomis ropoja vorai.

Po kiek laiko jis ėmė girdėti balsus, tačiau tai, ką jie sakydavę, motinai nepasakodavęs. Vėliau pradėjo su jais kalbėtis.

Roną vargino viskas — valgymas ir prausimasis virto kankyne, o po to jis visada eidavęs pogulio. Būdavo vangus ir elgėsi nemotyvuotai netgi retomis blaivumo valandėlėmis. Chuanita niekuomet netoleravo alkoholio savo namuose — ji nepakęsdavo nei gėrimo, nei rūkymo. Paliaubų pasiekta tuomet, kai Ronas persikraustė į ankštą garažą šalia virtuvės. Ten jis galėdavo rūkyti, gerti ir groti gitara neskaudindamas motinos. Užsimanęs miego sugrįždavo į savo nedidelį kambarį ir griūdavo ant sofos, o atsikėlęs vėl išeidavo į garažą.

Retsykiais jo nuotaika pasikeisdavo, jėgos sugrįždavo, ir jis vėl nerdavo į naktinį gyvenimą. Ronui vėl reikėdavo alkoholio ir narkotikų, jam vėl rūpėjo moterys, tiesa, dabar su jomis buvo truputį atsargesnis. Jis išeidavo iš namų kelioms dienoms ir apsistodavo tai pas vieną, tai pas kitą draugą, kaulydamas pinigų iš atsitiktinai sutiktų pažįstamų. Tačiau neilgai trukus ir vėl paslikas drybsodavo ant sofos, užmiršęs viską pasaulyje.

Chuanita tik laukė ir nerimavo. Šeimoje niekas nesirgo jokia psichikos liga, ir ji visiškai nenumanė, kaip tokiu atveju reikėtų elgtis. Motina labai daug meldėsi. Ji buvo uždara ir stengėsi, kad apie Rono problemas nesužinotų Anetė su Rene. Jiedvi buvo sėkmingai ištekėjusios, o Ronas buvo jos, bet ne jų našta.

Retsykiais sūnus užsimindavo, kad susirado darbą. Nepajėgdamas užsidirbti pragyvenimui jis jautėsi labai prastai. Vienas jo draugas turėjo pažįstamą Kalifornijoje, kuriam reikėjo darbuotojų, todėl, dideliam artimųjų palengvėjimui, Ronas išvyko į vakarus. Po kelių dienų jis paskambino motinai ir verkdamas paaiškino, kad turįs gyventi su kažkokiais velnio garbintojais, kurie jį gąsdina ir neleidžia išvažiuoti. Chuanita nusiuntė sūnui lėktuvo bilietą, ir jam pavyko ištrūkti.

Ieškodamas darbo jis buvo nusigavęs į Floridą, Naująją Meksiką ir Teksasą, bet niekada neužsibūdavo ilgiau kaip mėnesį. Trumpa kelionė atgal jį taip išvargindavo, kad jis ilgam griūdavo ant sofos.

Galų gale Chuanitai pavyko įtikinti Roną, kad šis nuvyktų pas psichoterapeutą, kuris po susitikimo jam diagnozavo maniakinę depresiją. Gydymui buvo išrašytas litis, bet Ronas vartojo jį nereguliariai. Nors tai vienur, tai kitur įsidarbindavo puse etato, niekur ilgiau neužsibūdavo. Turėjo vienintelį talentą prekiauti, bet tokios būsenos jis vargu ar galėjo kam nors padaryti įspūdį. Ronas ir toliau prisistatydavo esąs profesionalus beisbolininkas, artimas Redžio Džeksono draugas, bet Ados gyventojai jau viską suprato.

Vėliau, 1979-aisiais, Anetė susitiko su srities teismo teisėju Ronaldu Džounsu, dirbusiu Pontotoko apygardos teisme. Ji papasakojo apie brolio būseną ir pasiteiravo, galbūt valstijos valdžia arba teisinė sistema galėtų kuo nors pagelbėti. Ne, atsakęs teisėjas Džounsas, kol Ronas nekelia pavojaus nei sau, nei kitiems, jie niekuo padėti negali.

Vieną kaip reta gerą dieną Ronas atvyko į Ados profesinės reabilitacijos centrą. Centro psichologas, supratęs, kokioje situacijoje atsidūręs šis žmogus, nukreipė jį pas daktarą M. P. Prozerį, dirbusį Oklahoma Sičio Šv. Antonijaus ligoninėje. 1979-ųjų gruodžio trečiąją Roną jis paguldė gydymui.

Tačiau netrukus, naujajam pacientui ėmus reikalauti privilegijų, kurių personalas negalėjo suteikti, prasidėjo naujos bėdos. Ronas reikalavo jam skirti daugiau dėmesio ir laiko, tarytum būtų buvęs vienintelis ligonis. Kadangi jo norų niekas netenkino, Ronas pabėgo iš ligoninės, bet po kelių valandų sugrįžo prašydamasis priimti atgal.

1980-ųjų sausio aštuntąją medicinos mokslų daktaras Prozeris paciento ligos istorijoje įrašė: „Vaikino elgesys labai keistas, o kartais psichopatiškas. Nors Ados reabilitacijos centre jam įtarė maniją, tačiau sunku nustatyti, ar jis yra šizofrenikas, linkęs į sociopatiją, ar, atvirkščiai, sociopatas, linkęs į šizofreniją... Būtinas ilgas gydymo kursas, tačiau pacientas nepripažįsta, kad jam reikia gydytis šizofreniją.“

Ronas nuo pat paauglystės, tai yra nuo tada, kai jam ėmė sektis beisbolas, gyveno svajonėmis, todėl nepajėgė susitaikyti su faktu, kad jo karjera baigėsi. Jis vis dar tikėjo, kad „jie“ — beisbolo klubų vadovai — anksčiau ar vėliau susisieks su juo, pakvies žaisti ir padės išgarsėti. „Tai vadinama šizofrenija, — rašė daktaras Prozeris. — Jis nori tik vieno — grįžti į beisbolą, bet ne šiaip grįžti, o kaip žvaigždė.“

Ronui rekomenduotas ilgalaikis šizofrenijos gydymas, bet jis nekreipė į tai dėmesio. Nors išsami medicininė apžiūra jam niekada nebuvo atlikta, nes jis niekada su ja nesutiko, daktaras Prozeris pastebėjo: „Jaunas, raumeningas, judrus vyras... fizinė būklė geresnė nei daugumos jo amžiaus vyrų.“

Pagerėjus savijautai Ronas pardavinėdavo „Rawleigh“ produktus, nešiodamas juos po namus tomis pačiomis Ados gatvėmis, kuriomis vaikščiojo jo tėvas. Tačiau tai buvo nuobodus darbas, už kurį gaudavo menkus komisinius, be to, jam trūko kantrybės pildyti reikiamus dokumentus, o svarbiausia — žemino, kad jis, Ronas Viljamsonas, beisbolo žvaigždė, vaikštinėjo nuo durų ligi durų siūlydamas įsigyti virtuvės produktus!

Negydomas ir nesigydantis, tačiau girtaujantis Ronas tapo nuolatiniu Ados barų lankytoju. Jis gerdavo iki žemės graibymo, garsiai laidydavo gerklę, girdavosi savo sportine karjera ir neduodavo ramybės moterims. Jis vertė nerimauti daugelį žmonių, jį gerai pažinojo tiek barmenai, tiek apsaugininkai. Ronui Viljamsonui užtekdavo tik pasirodyti kuriame nors iš barų, ir tą pačią akimirką visi apie tai jau žinodavo. Vienas iš Rono mėgstamiausių klubų buvo „Coachlight“, kurio apsaugininkai nenuleisdavo nuo jo akių.

Garsas apie tai, kad jis buvo įtariamas dviem išprievartavimais Talsoje, netruko atsekti paskui jį į Adą. Policija jam skirdavo daugiau dėmesio, o kai kada, Ronui pasirodžius Adoje, jį netgi sekdavo. Vieną kartą jis ir Briusas Leba, iki išnaktų trankęsi po barus, sustojo degalinėje pasipildyti kuro. Tąsyk patruliavęs policininkas sekė paskui juos keletą kvartalų, o galop sustabdė ir apkaltino degalų vagyste. Nors tai buvo nesusipratimas, jie vos išvengė arešto.

Tačiau netrukus prasidėjo ir areštai. 1980-ųjų balandį, praėjus porai metų po tėvo mirties, Ronas buvo suimtas už vairavimą išgėrus.

Lapkričio mėnesį Chuanita įkalbėjo sūnų gydytis nuo alkoholizmo. Jos įkalbinėjamas Ronas nuėjo į Adoje veikusią Pietų Oklahomos psichinės sveikatos tarnybą ir susitiko su Dveinu Logju, priklausomybės ligų gydytoju. Ronas atvirai pripažino savo problemas, paaiškino, kad alkoholį vartoja jau vienuolika metų, narkotikus — ne mažiau kaip šešerius su puse, o į svaigalus labiausiai įjunko po to, kai „Jankiai“ nutraukė su juo sutartį. Apie tai, kad buvo kaltinimas dviem išžaginimais Talsoje, deja, neužsiminė.

Logju nukreipė jį į priklausomybės ligų gydymo centrą „Bridge House“, įsikūrusį Ardmore, Oklahomos valstijoje, už šešiasdešimties mylių nuo Ados. Kitą dieną Ronas prisistatė į „Bridge House“ ir sutiko dalyvauti dvidešimt aštuonių dienų alkoholizmo gydymo programoje, kurios metu nevalia išvykti iš centro teritorijos. Jis atrodė labai nervingas ir psichologui nuolat kartojo, kad yra padaręs „siaubingų dalykų“. Per porą dienų jis tapo labai uždaras, ilgai miegodavo ir praleisdavo valgio metą. Po savaitės jį sugavo rūkantį miegamajame; tai reiškė, kad jis akivaizdžiai pažeidė vidaus taisykles, o Ronas atkirto, kad jam čia įgriso iki gyvo kaulo. Kaip tik tą dieną aplankyti brolio į Ardmorą atvyko Anetė, su kuria jis, susidėjęs savo mantą, išvyko iš centro, bet kitą dieną sugrįžo ir pasiprašė priimamas atgal. Tačiau jam liepė grįžti į Adą, o po dviejų savaičių pateikti prašymą iš naujo. Bijodamas motinos rūstybės, Ronas nusprendė namo negrįžti ir keletą savaičių kažkur prasibastė, niekam nepasakodamas, kur buvęs.

Lapkričio dvidešimt penktąją Dveinas Logju išsiuntė Ronui laišką, kuriame jį pakvietė gruodžio ketvirtąją atvykti į susitikimą. Logju tarp kitko pastebėjo: „Man rūpi jūsų savijauta ir tikiuosi tą dieną su jumis susitikti.“

Gruodžio ketvirtąją Chuanita informavo Psichinės sveikatos tarnybą, kad Ronas turi darbą ir gyvena Ardmore. Jis susipažino su naujais draugais, įsitraukė į bažnyčios gyvenimą, vėl priėmė Kristų, todėl Psichinės sveikatos tarnybos pagalbos jam jau nebereikia. Jo ligos istorija buvo baigta.

Tačiau kai po dešimties dienų Ronas susitiko su Dveinu Logju, ji buvo vėl atnaujinta. Ronui būtinai reikėjo ilgalaikio gydymo, tačiau jis tam prieštaravo. Be to, reguliariai nevartojo paskirtų vaistų, pirmiausia ličio. Kartkartėmis pripažindavo turįs priklausomybę alkoholiui ir narkotikams, bet po kurio laiko imdavo užsispyrusiai neigti. Kam nors pasiteiravus, atsakydavo, kad išgeria tik keletą alaus bokalų.

Nepajėgdamas ilgesnį laiką įsitvirtinti darbe, Ronas visuomet vaikščiojo tuščiomis kišenėmis. Kai Chuanita atsisakydavo „paskolinti“ jam pinigų, bastydavosi po Adą ieškodamas kitos išeities. Nenuostabu, kad jo draugų ratas siaurėjo; daugelis jo paprasčiausiai vengdavo. Keletą kartų jis buvo nuvažiavęs į Ašerą, kur beisbolo aikštėje visada galėdavo rasti Murlį Bouveną. Jie pasišnekučiuodavo, Ronas papasakodavo eilinę graudžią istoriją, ir jo gerasis treneris vėl pasiūlydavo dvidešimt baksų. Ronui pažadėjus juos grąžinti, Murlis išdroždavo griežtą paskaitą apie gyvenimo prasmę.

Rono ramstis buvo Briusas Leba, kuris antrą kartą vedęs įsikūrė už keleto mylių nuo miestelio ir gyveno daug ramiau negu anksčiau. Maždaug dukart per mėnesį Ronas, girtas ir purvinas, siūbuodavo prie jo namo durų, maldaudamas priimti jį nakvynei. Briusas visuomet priimdavo, padėdavo išsipagirioti, pavalgydindavo ir įprastai paskolindavo dešimt baksų.

1981 metų vasario mėnesį Ronas vėl buvo sulaikytas girtas už vairo ir pripažino savo kaltę. Praleidęs keletą dienų areštinėje, nuvyko į Čikašą aplankyti savo sesers Renės ir jos vyro Gario. Vieną sekmadienį, sugrįžę iš bažnyčios, jie rado jį sodelyje už namo. Jis paaiškino, kad buvo apsigyvenęs palapinėje už jų tvoros, o jo išvaizda vertė tuo patikėti. Be to, pakeliui į Lotouną jis vargais negalais pabėgęs nuo kelių kariškių, kurie jų namuose slėpė ginklus ir sprogmenis, planuodami susprogdinti karinę bazę. Laimė, jam pavyko pačiu laiku pasprukti, todėl dabar ieškąs, kur galėtų apsigyventi.

Renė ir Garis leido jam apsistoti jų sūnaus miegamajame. Garis surado Ronui darbą vienoje fermoje, kurioje buvo reikalingas darbininkas šienui gyvuliams vežti. Deja, tarnyba tęsėsi dvi dienas, ir jis pareiškė susiradęs softbolo komandą, kuriai esąs labai reikalingas. Vėliau fermeris paskambino Gariui ir pasakė, kad Rono atgal nepriims, be to, jo manymu, vyrukas turįs rimtų emocinių problemų.

Staiga atsinaujino Rono domėjimasis Amerikos prezidentais, ir jis ištisas dienas apie nieką daugiau nekalbėdavo. Jis ne tik galėdavo vienu akimirksniu išpyškinti jų vardus ir pavardes pagal kadencijas, taip pat ir atgaline tvarka, bet ir žinojo įvairias detalės — jų gimimo datas ir vietas, kadencijos metus, viceprezidentus, žmonas ir vaikus, svarbiausias vykdytos politikos gaires ir taip toliau. Kiekvienas pokalbis Saimonsų namuose turėdavo suktis apie Amerikos prezidentus. Kol pas juos gyveno Ronas, apie nieką daugiau nebuvo diskutuojama.

Jis buvo tikras nakviša. Nors ir norėdavo naktį miegoti, tačiau neįstengdavo. Be to, kiaurą naktį prasėdėdavo prie televizoriaus, įsijungęs jį visu garsu. Tačiau brėkštant imdavo snūduriuoti ir galiausiai užmigdavo. Saimonsai, išvargę ir paraudusiomis akimis, užkąsdavo greitus pusryčius ir skubėdavo į darbą.

Ronas dažnai skųsdavosi galvos skausmu. Vieną naktį Garis išgirdo kažką krebždant ir atsikėlęs rado Roną, naršantį po spintelę su vaistais ir ieškantį ko nors skausmui numalšinti.

Pajutęs, kad ima krikti nervai, Garis pasisodino Roną pribrendusiam rimtam pokalbiui. Jis paaiškino, kad Ronas galįs pasilikti jų namuose ir toliau, bet tik su sąlyga, kad laikysis jiems įprastos dienotvarkės. Tačiau iš reakcijos buvo galima suprasti, kad jis nepripažįsta turįs problemų. Ronas nė neatsisveikinęs išvyko atgal pas motiną, kur arba drybsodavo tarytum be sąmonės ant sofos, arba kiurksodavo užsidaręs savo kambarėlyje. Jam buvo dvidešimt aštuoneri, ir jis nė už ką nenorėjo pripažinti, kad jam būtina pagalba.

Anetė su Rene labai nerimavo dėl brolio, tačiau nedaug tegalėjo padėti. Jis buvo toks pat užsispyręs kaip anksčiau ir atrodė esąs patenkintas valkatos gyvenimu. Jo elgesys darėsi dar keistesnis, ir buvo galima pagrįstai įtarti, kad psichinė sveikata ir toliau prastėja. Deja, ši tema buvo tabu; jos padarė klaidą, gvildendamos ją su juo pačiu. Chuanita sugebėdavo įkalbėti sūnų kreiptis pagalbos į psichologą arba užsiregistruoti gydytis nuo alkoholizmo, bet jis niekada neištverdavo viso gydymo kurso. Po kiekvieno trumpo blaivumo periodo sekdavo ilgos nežinios savaitės, kai niekas negalėjo pasakyti, nei kur jis yra, nei ką veikia.

Vienintelis jo pomėgis, jei tik tai galima vadinti pomėgiu, buvo grojimas gitara, kuo jis paprastai užsiimdavo motinos prienamyje. Galėdavo ištisas valandas sėdėti, skambinti ir dainuoti paukščiams, o kai pabosdavo prienamyje, traukdavo į kelią. Neretai be automobilio ir be pinigų kurui jis bastydavosi po Adą tai šen, tai ten, bet visada su gitara rankose.

Vienas iš jo vaikystės draugų, Rikas Karsonas, dirbo Ados policijoje. Budėdamas naktinėje pamainoje jis dažnai sutikdavo Roną jau gerokai po vidurnakčio besitrainiojantį šaligatviais arba šiaip kur nors tarp namų, birzginantį stygomis ir dainuojantį. Rikas pasiteiraudavęs, kur jis einąs. Tačiau Ronas nieko konkretaus negalėdavęs atsakyti. Rikas pasisiūlydavo parvežti jį namo. Buvęs draugas kartkartėmis priimdavo pasiūlymą, bet neretai mieliau traukdavo pėsčiomis.

1981-ųjų liepos ketvirtąją Ronas buvo sulaikytas girtas viešoje vietoje ir nubaustas. Supykusi Chuanita primygtinai reikalavo, kad sūnus ieškotųsi pagalbos. Galų gale jis buvo paguldytas į Centrinę valstijos ligoninę Normane, kur jį apžiūrėjo ligoninės psichiatras daktaras Sambažonas. Rono nusiskundimas buvo vienintelis — jam „reikia pagalbos“. Jo savigarba buvo labai žema, o jėgos beveik išsekusios, jį slėgė mintys apie nevisavertiškumą, beviltiškumą ir net savižudybę. Ronas tvirtino: „Aš nedarau gera nei sau, nei tiems, kurie yra greta manęs. Nepajėgiu išsilaikyti darbe, esu nihilistas.“ Daktarui Sambažonui jis papasakojo, kad depresiją pirmą kartą sunkiai išgyveno prieš ketverius metus, priverstinai nutraukęs beisbolininko karjerą ir maždaug tuo pat metu žlugus jo santuokai. Jis prisipažino vartojąs alkoholį ir narkotikus, bet buvo įsitikinęs, kad tai jo būklei įtakos neturi.

Daktaras Sambažonas pastebėjo, kad šis vyras yra „susivėlęs, purvinas, nevalyvas... nesirūpina savo išvaizda“. Pacientas dar nebuvo visiškai praradęs nuovokos ir galėjo vertinti savo padėtį. Jam buvo diagnozuota distimija, arba chroniška lengvos depresijos forma. Daktaras Sambažonas rekomendavo gydymą vaistais, lankyti psichologines konsultacijas ir grupinę terapiją, taip pat akcentavo nuolatinę artimųjų paramą.

Centrinėje valstijos ligoninėje praleidęs trejetą dienų Ronas pareikalavo jį išleisti, ir buvo išrašytas. Po savaitės jis sugrįžo į Psichinės sveikatos kliniką Adoje, kur susitiko su psichologu asistentu Čarlzu Amosu. Ronas prisistatė buvusiu beisbolininku, kamuojamu depresijos nuo tos dienos, kai baigė sportininko karjerą. Be to, dėl savo depresijos jis kaltino ir religiją. Amosas nusiuntė jį pas medicinos mokslų daktarę Mariją Snou, vienintelę Adoje psichiatrę, kuri paskyrė jam konsultacijas kartą per savaitę. Ronui buvo išrašytas tuo metu plačiai naudotas antidepresantas „Asendin“, nuo jo būklė ėmė pamažu gerėti. Daktarė Snou pamėgino įtikinti savo pacientą, kad jam reikalinga intensyvesnė psichoterapija, tačiau po trijų mėnesių Ronas liovėsi pas ją lankytis.

1982-ųjų rugsėjo trisdešimtąją Ronas vėl buvo sulaikytas neblaivus už vairo, įkalintas ir pripažino savo kaltę.

4 SKYRIUS

Praėjus trims mėnesiams po Debės Karter nužudymo, detektyvai Denisas Smitas ir Maikas Kysveteris pirmą kartą apsilankė Viljamsonų namuose ir apklausė Roną. Pokalbyje su jais dalyvavo ir Chuanita, kuri tuo metu buvo namie. Detektyvams pasiteiravus, kur jis buvęs gruodžio septintosios naktį, Ronas negalėjo prisiminti — vis dėlto tai buvo prieš tris mėnesius. Tiesa, jis dažnai lankydavosi „Coachlight“, kaip ir kituose Ados klubuose. Chuanita dirstelėjo į savo dienoraštį, pasitikslino datą ir pareiškė, kad jos sūnus tą vakarą į namus grįžo dešimtą valandą. Ji parodė jiems tos dienos įrašą.

Detektyvai Rono pasiteiravo, ar šis pažinojęs Debę Karter. Jis atsakė, kad nesąs tuo tikras. Vardą jis tikrai žinojo, nes miestelyje žmonės apie nieką daugiau nekalbėdavo. Smitas parodė nužudytosios fotografiją, ir Ronas ją atidžiai apžiūrėjo. Galbūt ir teko kada nors sutikti, o gal ir ne. Po kiek laiko paprašė parodyti fotografiją dar kartą. Jam pasirodė, kad ją šiek tiek pažįsta. Jis kategoriškai neigė žinąs ką nors apie šį nusikaltimą, bet pasidalijo savo hipoteze, kad žudikas greičiausiai buvęs psichopatas, kuris pasekęs merginą iki jos namų, užpuolęs ją ir iškart po nusikaltimo pasprukęs iš miestelio.

Po maždaug trisdešimties minučių pareigūnai paklausė Rono, ar šis leistų paimti jo pirštų atspaudus ir plaukų pavyzdžius. Jis sutiko ir po apklausos nuvyko kartu su jais į policijos nuovadą.

Po trijų dienų, kovo septynioliktąją, detektyvai atvyko pas jį dar kartą ir uždavė tuos pačius klausimus. Ronas ir šįsyk pareiškė neturįs nieko bendra su nusikaltimu, o gruodžio septintosios naktį buvęs namie. Policija taip pat apklausė tūlą Denisą Fricą, kurį su tyrimu siejo tik tai, kad jis pažinojo Roną Viljamsoną. Kaip teigiama pirminiame policijos raporte, Fricas buvo „įtariamasis ar bent jau pažinojo įtariamąjį Karter nužudymo byloje“.

Denisas retai lankydavosi „Coachlight“, o paskutinį kartą buvo užsukęs prieš keletą mėnesių iki įvykstant žmogžudystei. Jo neminėjo nė vienas iš liudytojų; tiesą sakant, jo vardas nebuvo paminėtas iki pat 1983-iųjų kovo. Šiame rajone jis apsigyveno neseniai, todėl jį žinojo tik nedaugelis miestelėnų. Jis niekada nepavėžėjo Rono Viljamsono į „Coachlight“. Jis nepažinojo Debės Karter ir negalėjo pasakyti, kad būtų ją kada nors susitikęs, taip pat nežinojo, kur ji gyveno. Tačiau tyrėjams, sekusiems Rono Viljamsono pėdsakais ir besivadovavusiems „kelio reflekso“ hipoteze, pagal kurią nusikaltimą turėjo įvykdyti du žudikai, buvo reikalingas antras įtariamasis. Fricas jiems tiko.

Denisas Fricas užaugo netoli Kanzas Sičio, kur baigė vidurinę mokyklą, o vėliau, 1971-aisiais, Pietryčių Oklahomos valstijos universitete — biologijos bakalauro studijas. 1973 metais jo žmona Merė pagimdė jųdviejų vienintelį vaiką, dukrą Elizabetą. Tuo metu jie gyveno Diurante, Oklahomos valstijoje. Merė dirbo netoliese veikusiame koledže, o Denisas — geležinkelio kompanijoje.

1975-ųjų Kalėdų dieną, kai Denisas darbo reikalais buvo išvykęs už miesto, Merę, jai sėdint supamajame krėsle, šūviu į galvą nužudė septyniolikmetis jų kaimynas.

Dvejus metus po šios tragedijos Denisas nepajėgė dirbti. Jis buvo emociškai sugniuždytas ir neužsiėmė jokiu darbu, tik rūpinosi Elizabeta. 1981 metais, dukrai pradėjus lankyti mokyklą, jis vis dėlto prisivertė ir Konavoje įsidarbino biologijos mokytoju. Po kelių mėnesių išsinuomojo namą Adoje, ne per toliausiai nuo Viljamsonų ir buto, kurį vėliau išsinuomos Debė Karter. Kartu su juo apsigyveno ir jo motina Vanda, padėjusi auginti Elizabetą.

Tuomet jis įsidarbino devintos klasės biologijos mokytoju ir ėmėsi treniruoti moksleivių krepšinio komandą už valandos kelio esančiame Noblyje. Mokyklos vadovai leido Denisui apsigyventi mažame kilnojamame namelyje, tiesiog mokyklos teritorijoje, o savaitgaliais jis važinėdavo namo pabūti su Elizabeta ir motina. Noblyje vakarais nebūdavo ką veikti, todėl kartais, sugrįžęs namo pas dukrą, jis išeidavo kur nors pavakaroti — išgerti arba susitikti su mergina.

Vieną 1981-ųjų lapkričio vakarą Denisas buvo parvykęs į Adą. Nuobodžiaudamas ir norėdamas išgerti alaus, jis užsuko į ilgai dirbančią parduotuvę. Šalia jos senutėliame motinos „Biuike“ ant priekinės sėdynės sėdėjo Ronas Viljamsonas, brązgindamas gitara ir stebėdamas pasaulį. Denisas taip pat mokėjo groti gitara, kurią tuo metu kaip tik vežėsi ant galinės sėdynės. Netrukus jie ėmė kalbėtis apie muziką. Ronas pasisakė gyvenąs vos už kelių kvartalų ir pakvietė naują savo pažįstamą improvizacijai. Jiems abiem reikėjo draugų.

Kambarėlis, kuriame buvo įsikūręs Ronas, Denisui pasirodė labai ankštas, netvarkingas ir nešvarus. Ronas paaiškino, kad jis gyvenąs su motina, kuri nepakenčia nei tabako dūmų, nei alkoholio. Jis neturėjo darbo, todėl svečiui pasiteiravus, ką veikiąs ištisą dieną, atsakė, jog įprastai miega. Jis atrodė pakankamai draugiškas, lengvai bendraujantis ir mėgo juokauti, bet Fricas netruko pastebėti, kad šiam vyrukui lyg ir ne visi namie. Jo žvilgsnis ilgam nuklysdavo kažkur į tolį, paskui jis įsistebeilydavo į Denisą, tartum pirmąsyk jį regėdamas. Keistuolis, pamanė Denisas.

Tačiau jiems patiko groti ir kalbėtis apie muziką. Po kelių susitikimų Fricas pastebėjo Rono polinkį svaigalams ir staigią nuotaikų kaitą. Ronas mėgo alų ir degtinę, o gerti pradėdavo vakarop, kai visiškai atsibusdavo ir išeidavo iš motinos namo į savo garažą. Jis sėdėdavo apatiškas, prislėgtas depresijos ir atgydavo tik tuomet, kai pradėdavo veikti alkoholis. Jie ėmė kartu lankytis baruose ir naktiniuose klubuose.

Vieną pavakarę Denisas atvažiavo anksčiau negu įprastai, kai Ronas dar nebuvo išgėręs. Pastarasis šnekučiavosi su savo motina, malonia, bet suvargusia moterimi, kuri kalbėjo mažai, nes buvo iki soties prisiklausiusi sūnaus šnekų. Jai išėjus Denisas rado Roną jo kambaryje įbedusį žvilgsnį kažkur į sieną. Šis kambarys Roną nervino, ir jis čionai stengdavosi buvoti kuo rečiau.

Svečias išvydo daug didelių spalvotų Rono buvusios žmonos Petės ir jo paties, vilkinčio beisbolininko aprangą, nuotraukų.

— O ji buvo graži, — pratarė Fricas, žvelgdamas į Petės fotografiją.

— Kažkada visa tai buvo mano, — su liūdesiu ir kartėliu balse atsiliepė šeimininkas. Jam buvo dvidešimt aštuoneri, ir jis buvo viską praradęs.

Šlaistymasis po barus visuomet reikšdavo nuotykį. Ronas niekada neįeidavo į klubą tyliai, ramiai, visuomet stengdavosi būti dėmesio centre. Vienas iš jo mėgstamiausių triukų — apsirengti stilingu kostiumu ir dėtis esant turtingu Dalaso teisininku. Iki 1981-ųjų jis jau daugelį kartų buvo dalyvavęs teismuose ir suspėjęs išmokti profesinės teisininkų leksikos bei manierų, todėl Rono persikūnijimo liudininkais galėdavo tapti visų Normano ir Oklahoma Sičio barų lankytojai.

Fricas stovėdavo kur nors antrame plane ir mėgaudavosi šou. Jis leisdavo pasireikšti Ronui, pats per daug nekrisdamas į akis. Tačiau laikui bėgant panašūs nuotykiai ėmė jį varginti. Naktiniai žygiai su Ronu paprastai baigdavosi vienokiais ar kitokiais nemalonumais, o šou atomazga dažniausiai būdavo jiems netikėta.

Kartą, tai atsitiko 1982-ųjų vasarą, kai jie po eilinio naktinio nuotykio važiavo į Adą, Ronas pareiškė norįs nuvykti į Galvestoną. Fricas suprato padaręs klaidą, papasakodamas savo draugui apie žvejybą jūros įlankoje, Galvestone, o šis iškart pareiškė jau seniai svajojąs apie tokią pramogą. Abu buvo įkaušę, todėl neplanuota aštuonių valandų kelionė jiems neatrodė nevykęs pokštas. Juodu važiavo Denisui priklausančiu pikapu. Ronas kaip įprastai neturėjo nei automobilio, nei vairuotojo licencijos, nei pinigų kurui.

Mokykloje pamokų nebuvo, Fricas kišenėje turėjo šiek tiek pinigų, tai kodėl gi nepažvejojus? Jie pasipildė alaus atsargas ir pasuko į pietus.

Kažkur Teksase Denisą suėmė miegas, todėl vairą perėmė Ronas. Nubudęs Denisas pikapo gale išvydo keistai atrodantį juodaodį.

— Paėmiau pakeleivį, — išdidžiai paaiškino Ronas.

Važiuojant per Hiustoną, prieš pat auštant, jie sustojo nusipirkti alaus ir šio to užkąsti, bet sugrįžę neberado pikapo — jį pavogė pakeleivis. Ronas prisipažino palikęs raktelį užvedimo spynelėje, o netrukus prisiminė, kad ir variklio neišjungė. Jie išgėrė keletą skardinių alaus ir ėmė kalbėtis apie apgailėtiną situaciją, į kurią pateko. Fricas siūlė skambinti policijai, bet Ronas tuo abejojo. Jie susiginčijo, ir Fricas vis dėlto paskambino. Išgirdęs jų istoriją policininkas nusijuokė tiesiai jiems į akis.

Nors vyrukai buvo atsidūrę vargingame miesto rajone, vis dėlto pavyko rasti „Pizza Hut“. Pavalgė picos ir ištuštinę keletą alaus bokalų ėmė bastytis po miestą, nežinodami, ko griebtis. Temstant jie atsidūrė tiesiai priešais kažkokį juodaodžių barą, ir Ronas nusprendė, kad jam būtinai reikia užeiti pasilinksminti. Tai buvo beprotiškas sumanymas, tačiau Fricas greitai įsitikino, kad viduje jiems tikriausiai saugiau negu gatvėje. Priėjęs prie baro Denisas ėmė gurkšnoti alų, mintyse melsdamasis, kad tik niekas jų nepastebėtų. Ronas, kaip buvo įpratęs, ėmė garsiai šūkauti, stengdamasis atkreipti į save kitų lankytojų dėmesį. Jis vilkėjo kostiumą ir atrodė kaip klestintis Dalaso teisininkas. Denisas nesiliovė galvojęs apie savo pikapą ir vylėsi, kad jų čia niekas nepapjaus, tuo metu jo bičiulis sekė pasakas apie savo artimą draugystę su Redžiu Džeksonu.

Svarbiausias asmuo šiame klube buvo vaikinas, vadinamas Kortežu, ir Ronas netruko su juo susidraugauti. Ronui pasakojant apie tai, kaip kažkoks tipas pavogė jų pikapą, Kortežas žvengė lyg eržilas. Uždarius barą, Ronas ir Denisas išvyko su Kortežu, kuris gyveno netoliese, tik neturėjo pakankamai lovų svečiams apnakvindinti. Abu baltieji užmigo ant grindų. Nubudęs Fricas jautė sunkias pagirias, pyko dėl prarasto pikapo ir pasiryžo sugrįžti į Adą gyvas ir sveikas. Jam teko ilgokai pasidarbuoti, kol pažadino kone komos ištiktą Roną, o tada abu įkalbėjo Kortežą nuvežti juos — žinoma, už nedidelį užmokestį — iki banko, kur Denisas tikėjosi pasiimti šiek tiek pinigų. Nuvykus prie banko, Kortežas liko automobilyje, o Ronas su Denisu įėjo vidun. Denisas pasiėmė pinigus, ir juodu jau ėjo laukan, tik staiga išvydo kokį tuziną policijos automobilių, skriejančių iš visų pusių ir supančių Kortežą. Gerai ginkluoti policininkai ištraukė jį iš automobilio, kuriame šis lūkuriavo, ir įgrūdo ant vieno iš savo automobilių galinės sėdynės.

Ronas su Denisu spruko atgal į banko vidų, užmetė akį į gaudynes automobilių stovėjimo aikštelėje ir strimgalviais puolė į gatvę pro duris priešingoje pusėje. Galiausiai nusipirko autobusų bilietus. Kelionė namo buvo ilga ir sunki. Denisas negalėjo nė pažvelgti į Roną, per kurį prarado savo automobilį. Jis pats sau davė žodį nutraukti šią draugystę.

Po mėnesio Ronas jam paskambino — tai reiškė, kad jis norįs atnaujinti draugystę, kuri po Hiustone patirto nuotykio buvo gerokai atšalusi. Galimybė išeiti išgerti alaus ir pasišokti Fricui patiko, bet jis prisiekė sau būti budrus. Ronas elgdavosi normaliai tol, kol jie gurkšnodavo alų ir grodavo gitaromis pas jį kambaryje, bet bare galėjo visko nutikti.

Denisas užvažiavo pas Roną, ir abu drauge išvyko. Savo draugui jis paaiškino neketinąs ilgai užtrukti, mat yra paskyręs pasimatymą vienai jaunai damai. Tuo metu našlys energingai ieškojo moters, kurią galėtų pamilti. Po žmonos mirties buvo praėję septyneri metai, ir jis ilgėjosi tvirtų santykių. Apie Roną to negalėjai pasakyti. Moterų jam reikėjo tik seksui, bet ne daugiau.

Vis dėlto Denisas netruko įsitikinti, kad Rono tą vakarą nepavyks lengvai atsikratyti, todėl jam susiruošus vykti pas savo moterį Ronas nusekė įkandin. Supratęs, kad yra nepageidaujamas, labai įniršo, bet vis dėlto išsinešdino, tik ne pėsčiomis. Jis pavogė Deniso automobilį ir nuvažiavo pas Briusą Lebą į namus. Fricas liko nakvoti pas moterį, o ryte atsikėlęs pamatė, kad dingęs jo automobilis. Jis pranešė apie įvykį policijai, užpildė raportą, tada paskambino Briusui Lebai ir pasiteiravo, ar šis nematęs Rono. Briusas pažadėjo atvykti kartu su Ronu ir grąžinti savininkui automobilį, tačiau kai tik pasirodė Adoje, juos sustabdė policija. Kaltinimas buvo panaikintas, tačiau Denisas su Ronu nebendravo keletą mėnesių.

Fricas buvo namie, Adoje, kai jam paskambino detektyvas Denisas Smitas. Pareigūnas kvietė jį atvykti į policijos nuovadą ir atsakyti į keletą klausimų. „Kas per klausimai?“ — paklausęs Fricas. „Sužinosite, kai atvyksite“, — toks buvęs Smito atsakymas.

Fricas labai nenoriai vyko į policiją. Jis neturėjo ko slėpti, bet kiekvienas panašus susitikimas su policininkais jį nervino. Smitas ir Garis Rodžersas pasidomėjo jo santykiais su Ronu Viljamsonu, senu draugužiu, su kuriuo nesimatė jau keletą mėnesių. Iš pradžių klausimai atrodė dalykiški, bet vėliau įgavo kaltinamąjį pobūdį.

— Kur praleidote naktį iš gruodžio septintosios į aštuntąją?

Denisas iškart negalėjo atsakyti, jam reikėjo laiko prisiminti.

— Ar pažinojote Debę Karter?

— Ne.

Ir taip toliau. Maždaug po valandos Fricas išvyko iš policijos skyriaus truputį susirūpinęs, kuo gi jis galėjo sudominti policiją.

Denisas Smitas po kiek laiko vėl paskambino ir pasiteiravo, ar Fricas nesutiktų būti patikrintas melo detektoriumi. Kadangi jis domėjosi mokslu, žinojo, kad melo detektorius yra labai nepatikimas, todėl nenorėjo būti apklausiamas tokiu būdu. Antra vertus, jis niekada nebuvo sutikęs Debės Karter, todėl norėjo tai įrodyti tiek Smitui, tiek Rodžersui. Jis, kad ir nenoromis, sutiko ir gavo kvietimą nustatytą dieną atvykti apklausai į OVNTB būstinę Oklahoma Sityje. Artėjant apklausai Fricas darėsi vis nervingesnis, todėl norėdamas nusiraminti prieš pat tardymą išgėrė „Valium“.

Apklausai vadovavo OVNTB agentas Rastis Feterstounas, o visą laiką aplink sukiojosi Denisas Smitas ir Garis Rodžersas. Po apklausos pareigūnai susispietė prie diagramų bauginamai kraipydami galvas, lyg būtų sužinoję blogą naujieną.

Fricui buvo pranešta, kad jis „susimovė“.

— Tai neįmanoma, — atsakė jis.

Tačiau policininkai atkirto, kad jis bandąs kažką nuslėpti. Fricas pripažino, kad jis nervinasi, o galiausiai ir tai, kad prieš pat susitikimą išgėrė „Valium“. Prisipažinimas policijos pareigūnus sutrikdė, ir jie paskyrė datą naujam patikrinimui. Jis suprato, kad pasirinkimo neturi.

Po savaitės Feterstounas atsivežė detektorių į Adą ir pastatė jį policijos nuovados pusrūsyje. Fricas nervinosi dar labiau negu pirmą kartą, bet į klausimus atsakė atvirai ir ilgai negalvodamas.

Deja, anot Feterstouno, Smito ir Rodžerso, jis ir vėl „smarkiai susikirto“, tik šįkart labiau. Atlikę testą melo detektoriumi policininkai jį tardė toliau, tik atrodė gerokai įsiutę. Rodžersas atliko „blogojo policininko“ vaidmenį — ėmė keiktis, gąsdinti ir nuolat kartojo: „Tu, Fricai, kažką slepi.“ Smitas dėjosi esąs nusiteikęs draugiškai, bet tai tebuvo senas policijos triukas.

Rodžersas atrodė kaip kaubojus — su auliniais batais ir kitais specifiniais atributais, — išdidžiai vaikščiojo po kabinetą, koneveikdamas Fricą, keikdamasis ir siekdamas įbauginti kalbomis apie mirties bausmę ir mirtiną injekciją, kartkartėmis prieidamas prie Frico, suduodamas jam į krūtinę ir išdidžiai pareikšdamas, kad šis anksčiau ar vėliau viską papasakos. Tai, be abejo, gąsdino, bet ne per labiausiai. Fricas nuolat kartojo: „Nešdinkis man iš akių!“

Galop Rodžersas jį apkaltino išžaginimu ir žmogžudyste. Jis atrodė įtūžęs ir keikėsi dar labiau, ypač tuomet, kai ėmė detaliai pasakoti, kaip Fricas su savo sėbru Viljamsonu esą įsiveržę pas merginą, ją išprievartavę ir nužudę; paskui jis vėl pareikalavęs prisipažinti.

Nesant įrodymų, tik atviras prisipažinimas būtų garantavęs sėkmingą tyrimo baigtį, todėl pareigūnai stengėsi žūtbūt jį išgauti. Tačiau Denisas nenusileido. Jis neturėjo ką prisipažinti, bet po dviejų valandų įžeidinėjimų panoro kai ką papasakoti. Jis prabilo apie kelionę į Normaną kartu su Ronu praėjusią vasarą, prasidėjusią šėlsmu baruose medžiojant merginas ir pasibaigusią vienos mergužėlės isterija ant galinės Deniso automobilio sėdynės, kai šis nesutikęs jos išleisti. Galiausiai ji ištrūko ir paskambino policijai, o Ronui su Denisu teko slėptis ir miegoti automobilių stovėjimo aikštelėje. Beje, oficialus kaltinimas jiems nebuvo pareikštas.

Atrodė, kad istorija bent kelioms minutėms patenkino policininkų smalsumą. Jų dėmesio centre buvo Viljamsonas, o dabar jie turėjo dar rimtesnį pagrindą įtarti, kad šis su Fricu buvo draugai ir sugėrovai. Fricas nesuprato, ką tai gali turėti bendra su Karter nužudymu, bet ir visa kita, ką jis tąsyk išgirdo iš policininkų, atrodė beprasmiška. Fricas žinojo, kad jis nekaltas, o jei Smitas su Rodžersu įtaria jį, tuomet tikrasis žudikas galėjo būti ramus.

Po trijų valandų daug jėgų pareikalavusi apklausa baigėsi. Policijos pareigūnai buvo įsitikinę, kad Fricas yra susijęs su šiuo nusikaltimu, bet jo prisipažinimo nebūtų pakakę. Reikėjo dar daug ką išsiaiškinti, todėl jie nenuleido nuo Frico akių, sekė jį po visą miestelį, o kartkartėmis netgi be jokios priežasties sustabdydavo važiuojantį automobiliu. Be to, jis ne kartą pastebėdavo naktimis tiesiai priešais jo namą stovintį policijos automobilį.

Fricas savanoriškai leido paimti plaukų, kraujo ir seilių pavyzdžius. O kodėl gi turėjo neleisti? Jis neturėjo ko bijoti. Trumpam dingtelėjo mintis apie pokalbį su advokatu, bet nematė jokios prasmės. Jis juk visiškai nekaltas, ir patys policininkai galės greitai tuo įsitikinti.

Detektyvas Smitas pasidomėjo Frico biografija ir atrado, kad 1973 metais, gyvendamas Diurante, vaikinas buvo teistas už marihuanos auginimą. Disponuodamas šia informacija Ados policijos pareigūnas nuvyko į Noblį, kur Fricas dirbo mokytoju, ir informavo mokyklos vadovybę apie tai, kad jų pedagogas ne tik įtariamas žmogžudyste, bet ir buvo teistas už narkotikus, ką jis nuslėpė pildydamas direktoriaus jam pateiktą anketą. Fricą netrukus atleido iš darbo.

Kovo septynioliktąją OVNTB darbuotoja Siuzana Land iš Deniso Smito gavo „Frico ir Viljamsono galvos ir gaktos plaukų pavyzdžius“.

Kovo dvidešimt pirmąją Ronas atvyko į policijos nuovadą ir savanoriškai sutiko būti tikrinamas melo detektoriumi; apklausai vadovavo B. G. Džounsas, taip pat OVNTB tyrėjas. Pastarasis tvirtinęs, kad šios apklausos rezultatai nebus lemiami. Ronas pateikė ir seilių pavyzdžius. Po savaitės šie poėmiai karti su tuo, ką policijai pateikė Denisas Fricas, buvo išsiųsti į OVNTB.

Kovo dvidešimt aštuntąją kitas OVNTB darbuotojas, Džeris Pytersas, atliko pirštų atspaudų analizę. Savo raporte jis besąlygiškai ir vienareikšmiškai nurodė, kad delno atspaudas, išlikęs ant „Sheetrock“ plokštės, nėra Debės Karter, Deniso Frico arba Rono Viljamsono. Policiją ši naujiena turėjo nudžiuginti. Tereikia nustatyti, kas paliko šį atspaudą, ir žudikas jų rankose.

Tačiau policijos pareigūnai diskretiškai informavo Karter artimuosius, kad svarbiausias įtariamasis šioje byloje — Ronas Viljamsonas. Nors ir neturėdami pakankamai įrodymų, jie toliau rinko informaciją ir lėtai, bet metodiškai kaupė medžiagą jam apkaltinti. Tiesą sakant, jis ir atrodė įtartinas: keistai elgėsi, eidavo miegoti paryčiais, keldavosi popiet, gyveno pas motiną, neturėjo jokio darbo, garsėjo savo įkyriu elgesiu su moterimis, nuolatos lankydavosi baruose ir naktiniuose klubuose ir — o tai atrodė svarbiausia — gyveno arti nusikaltimo vietos. Kirtęs skersgatvį jis per keletą minučių galėjo atsidurti prie namo, kuriame gyveno Debė Karter! Prie viso to buvo galima pridėti dar ir anuos du įtarimus iš Talsos laikų. Šis žmogus turėjo būti prievartautojas, kad ir ką nutarė prisiekusieji.

Po žmogžudystės praėjus nedaug laiko Debės tetai Glenai Lukas telefonu paskambino nepažįstamasis ir pareiškė: „Debė negyva. Dabar tavo eilė.“ Tada ji su siaubu prisiminė nagų laku ant sienos užrašytus žodžius: „Kitas mirs Džimis Smitas.“ Ją apėmė panika, bet užuot pranešusi apie skambutį policijai, paskambino srities prokurorui.

Bilas Petersonas buvo kresnas jaunas vyras, kilęs iš vienos garsios Adoje šeimos, turėjęs trejų metų prokuroro darbo patirtį. Jo sričiai priklausė Pontotokas, Seminola ir Hjuzas, o jo biuras buvo įsikūręs Pontotoko teismo rūmuose. Jis žinojo Karter šeimą ir kaip bet kuris kitas nedidelio miestelio prokuroras buvo pasiryžęs surasti įtariamąjį ir ištirti nusikaltimą. Denisas Smitas ir Garis Rodžersas nuolatos informuodavo Petersoną apie tyrimo eigą.

Glena papasakojo Bilui Petersonui apie anoniminį skambutį, ir jiedu nutarė, kad jai turbūt skambinęs Ronas Viljamsonas, kuris tikriausiai ir yra žudikas. Išėjęs iš savo garažo, kuriame gyveno, jis už kelių žingsnių patekdavo į skersgatvį, iš kur galėdavo matyti, kur gyvena Debė, o paėjėjęs keletą žingsnių kiemo keliuku gatvės link, regėdavo Glenos namą. Keistuolis, neturintis jokio darbo ir nežinia kuo besiverčiantis, gyveno per patį vidurį ir, žinoma, stebėdavo, kas vyksta kaimynystėje.

Bilas Petersonas pasirūpino, kad Glenos telefono skambučiai būtų įrašinėjami, tačiau daugiau niekas neskambino.

Glenos dukrai Kristei buvo aštuoneri, ir ji gerai žinojo, kas nutiko jų giminaitei. Glena nenuleisdavo nuo jos akių, niekada nepalikdavo vienos, neleisdavo nė prisiartinti prie telefono ir stengėsi, kad dukra būtų saugi ir mokykloje.

Tiek jos namuose, tiek tarp giminaičių Viljamsono pavardė buvo tariama pašnibždomis. Kodėl jis nužudė Debę? Ko laukia policija?

Panašios kalbos netilo. Baime netruko užsikrėsti ir kaimynai, o vėliau ir visas miestelis. Žudikas gyveno laisvėje, visiems priešais akis, ir visi žinojo netgi jo vardą. Kodėl policija leidžia jam vaikščioti gatvėmis.

Praėjus pusantrų metų po paskutinio susitikimo su daktare Snou, Ronas iš tiesų neturėjo būti gatvėje. Jam būtinai reikėjo ilgalaikio gydymo medicinos įstaigoje. 1983 metais, ir vėl paklausęs motinos raginimo, jis pėsčiomis nuėjo jam jau žinomu keliu į Ados psichinės sveikatos kliniką. Ronas pasiprašė pagalbos dėl gilios depresijos ir nesugebėjimo gyventi visaverčio gyvenimo. Jį nukreipė į kitą gydymo įstaigą, esančią Kašinge, kur jo būklę vertino reabilitacijos specialistas Al Robertsas. Pastarasis pastebėjo, kad Rono IQ— 114, tai yra „aukštesnis negu vidutinis“, tačiau atkreipė dėmesį, kad alkoholis jam galėjo būti šiek tiek pažeidęs smegenis.

Robertsas parašė išvadą: „Šio žmogaus elgesys gali reikšti pagalbos šauksmą.“ Ronas jautėsi nesaugus, išgyveno nuolatinę įtampą, nerimą, buvo nervingas ir prislėgtas niūrių minčių.

Jis visiškai nesugeba prisitaikyti prie visuomenėje priimtų dėsnių ir maištauja prieš bet kokį autoritetą. Jo elgesys gali būti permainingas ir nenuspėjamas. Nekontroliuoja savo impulsų.

Labai įtarus žmonių atžvilgiu ir jais nepasitiki. Stokoja socialinių įgūdžių, todėl socialiniame gyvenime jaučiasi labai nemaloniai.

Jis pajėgtų prisiimti tik nedidelę atsakomybę už savo veiksmus, o gindamasis nuo galimo įžeidimo gali ūmiai supykti ir reaguoti atvirai priešiškai. Pasaulį vertina kaip grėsmingą ir baugią vietą ir nuo jo ginasi priešiškumu arba izoliuodamasis nuo aplinkos. Jis atrodo nesubrendęs ir viskam abejingas.

Ronas pateikė prašymą dalyvauti profesinio rengimo programoje Ados rytų centriniame universitete, nurodydamas, kad norėtų įgyti chemiko specialybę, o alternatyva įvardydamas kūno kultūrą, nes ateityje galėtų dirbti treneriu. Jis sutiko atlikti testus, kurie leistų geriau įvertinti jo psichinę būklę. Jį egzaminavo Melvinas Brukingas, profesinės reabilitacijos psichologas asistentas.

Brukingas gerai pažinojo Roną ir Viljamsonų šeimą, galbūt net per daug gerai. Savo pastabas jis papildydavo anekdotais, o Roną visuomet vadino Roniu.

Apie pastarojo sveikatą jis rašė: „Nežinau, ar vidurinėje mokykloje Ronis mokėsi gerai, ar ne, bet žinau, kad jis buvo geriausias sportininkas, deja, tiek aikštelėje, tiek už jos ribų jam koją nuolat pakišdavo susierzinimo protrūkiai, šiurkštus nesubrendusio vaikėzo elgesys ir pernelyg egocentriškas, arogantiškas požiūris. „Primadonos“ aikštingumas, negebėjimas bendrauti su žmonėmis ir taisyklių bei visuotinai priimtų normų ignoravimas neleido jam atskleisti savo talento beveik visur, kur tik jis pasirodydavo.“

Apie Rono šeimą jis pastebėjo: „Ronio motina visą gyvenimą sunkiai dirbo. Ji prieš daugelį metų miestelio centre buvo atidariusi grožio saloną, kuriam pati visą tą laiką vadovavo. Abu Ronio tėvai buvo jo užnugaris pačiais sunkiausiais sūnaus gyvenimo momentais, o motina, atrodo, jam ir toliau padeda, nors yra išsekusi emociškai, fiziškai ir finansiškai.“

Žlugusiai santuokai Brukingas irgi skyrė dėmesio: „Jis buvo vedęs labai gražią merginą, buvusią „Mis Ada“, tačiau ji negalėjo pakęsti Ronio nuotaikų kaitos ir nesugebėjimo pasirūpinti šeimos gerove, todėl su juo išsiskyrė.“

Žinoma, Ronas norėjo pasipasakoti apie priklausomybę nuo alkoholio ir narkotikų. Brukingas pastebėjo: „Ronis praeityje turėjo rimtų problemų, susijusių su svaigalų ir narkotinių medžiagų vartojimu... Jis nebegalėjo išsiversti be tablečių. Atrodo, kvaišalais jis bandė gelbėtis nuo sunkios depresijos. Dabar jis tvirtina, kad nebevartoja nei alkoholio, nei narkotikų.“

Brukingas pirmiausia diagnozavo maniakinę depresiją, kurią apibūdino taip:

Maniakinė depresija pasireiškia tuo, kad šį jauną vyrą kamuoja staigi nuotaikų kaita, varijuojanti nuo manijos aukštumų iki stingdančios depresijos žemumų. Mano nuomone, jo atveju dominuoja depresinė forma, nes didesnę laiko dalį jis kenčia būtent nuo depresijos. Maniakiniai pakilimai paprastai būna sukelti narkotinių medžiagų ir trumpalaikiai. Pastaruosius trejus ar ketverius metus Ronas išgyveno gilią depresiją, glaudėsi savo mamos namuose, kambaryje iš kiemo pusės, daugiausia laiko pramiegodavo, dirbo labai labai mažai ir buvo priklausomas nuo savo artimųjų pagalbos. Iš namų buvo išvykęs tris ar keturis kartus ir ryžtingai bandė ko nors griebtis, lyg ir norėdamas pradėti naują gyvenimą, tačiau jo pastangos baigdavosi nesėkme.

Brukingas, atsižvelgdamas į Rono „nuolatinį ir nepagrįstą įtarumą, nepasitikėjimą žmonėmis, perdėtą jautrumą ir ribotą jausmingumą“, diagnozavo jam ir paranojinį asmenybės sutrikimą.

Prie viso to jis pridėjo dar ir priklausomybę nuo alkoholio ir narkotikų. Jo ateities prognozės buvo „atsargios“, o pabaigoje padarė išvadą: „Nuo to karto, kai jis daugiau kaip prieš dešimt metų išvyko iš namų, šiam jaunam vyrui niekuomet nepavyko „pradėti iš naujo“. Jo gyvenimas — tai problemų ir sekinančių krizių virtinė. Jis tebebando atsistoti ant tvirto pagrindo, bet iki šiol jam dar nė karto nepavyko to padaryti.“

Brukingas turėjo įvertinti Rono būklę, bet ne jį gydyti. Baigiantis 1983-iųjų vasarai, Rono psichinė būklė tik blogėjo, tačiau reikalinga pagalba jam nebuvo suteikta. Jis buvo reikalingas ilgalaikės psichoterapijos ligoninėje, bet jo šeimai toks gydymas būtų buvęs ne pagal kišenę, valstija nemokamo gydymo suteikti negalėjo, o ir pats Ronas nebūtų sutikęs gultis į ligoninę.

Pateikęs prašymą dalyvauti Rytų centrinio universiteto organizuojamoje programoje, Ronas paprašė ir finansinės paramos. Universiteto vadovybė patenkino ir pastarąjį prašymą, o kandidatą informavo, kad čekį reikia atsiimti universiteto buhalterijoje. Jis atvyko kaip įprastai netvarkingas, ilgais plaukais ir ūsais, lydimas dviejų įtartinų tipų, kuriems — tai buvo akivaizdžiai matyti — labai rūpėjo Rono pinigai. Čekis buvo išrašytas ne tik Rono, bet ir vieno universiteto tarnautojo vardu. Būsimasis studentas labai skubėjo, bet išgirdo, kad teks palaukti, o eilė buvo ilgoka. Pinigai atrodė ranka pasiekiami, todėl laukti jis nebuvo linkęs. Abu jo draugužiai taip pat nekantravo, tad Ronas paprasčiausiai ėmė ir suklastojo tarnautojo parašą.

Netrukus, gavęs 300 dolerių, jis išėjo,.

Klastotę pastebėjo Nensė Karson, Riko Karsono, tai yra Rono vaikystės draugo, kuris dirbo Ados policijoje, žmona. Misis Karson dirbo buhalterijoje ir gerai pažinojo Roną. Ji buvo priblokšta to, ką išvydo, todėl nedelsdama paskambino savo vyrui.

Universiteto tarnautojas žinojo Viljamsonų šeimą. Jis nuvyko tiesiai į Chuanitos grožio saloną ir papasakojo apie klastotę, pažadėdamas, kad nesikreips į policiją, jei ši grąžins 300 dolerių. Chuanita tuojau pat išrašė čekį nurodytai sumai ir ėmė ieškoti sūnaus.

Kitą dieną Ronas buvo suimtas už dokumentų klastojimą. Maksimali bausmė už šį nusikaltimą — aštuoneri metai nelaisvės. Netrukus jį nuvežė į Pontotoko apygardos tardymo izoliatorių. Pinigų užstatui jis neturėjo, negalėjo padėti nė artimieji.

Žmogžudystės tyrimas vyko lėtai. Atsakymo iš OVNTB dėl pirminių pirštų atspaudų, plaukų ir seilių poėmių dar nebuvo. Specialistai tyrė trisdešimt vieno Adoje gyvenusio vyro, tarp jų ir Rono Viljamsono, ir Deniso Frico, pateiktus pavyzdžius. Atlikti Gleno Goro plaukų ir seilių poėmius kažkodėl niekas nesirūpino.

1983-iųjų rugsėjį visi plaukų pavyzdžiai ant OVNTB plaukų analitiko Melvino Heto darbo stalo tebelaukė tyrimo.

Lapkričio devintąją Ronas, kuris tuo metu įkalintas laukė teismo, dar kartą buvo tikrinamas melo detektoriumi, o procedūrai vėl vadovavo OVNTB agentas Rastis Feterstounas. Po ilgos, dvi valandas trukusios kvotos, per kurią Ronui teko atsakyti į begalę klausimų, jis buvo prijungtas prie detektoriaus. Jis ir toliau kategoriškai neigė prisidėjęs prie nusikaltimo ar apie jį ką nors žinojęs. Ir šįsyk buvo paaiškinta, kad testas neturės lemiamos reikšmės, o apklausą filmavo nuo pirmos iki paskutinės minutės.

Ronas jau buvo prisitaikęs prie gyvenimo už grotų. Jis liovėsi girtuokliauti ir svaigintis tabletėmis, nes neturėjo pasirinkimo, todėl grįžo prie savo įpročio miegoti kiaurą parą. Kadangi nebuvo gydomas, jo psichinė būklė ir toliau blogėjo.

Po kiek laiko, lapkričio mėnesį, Vikė Mišelė Ouvens Smit, kalinti Pontotoko tardymo izoliatoriuje, detektyvui Denisui Smitui papasakojo apie Roną vieną keistą dalyką. Denisas Smitas savo raporte rašė:

Šeštadienio rytą, apie 3.00 arba 4.00, Ronas Viljamsonas pažvelgė pro savo langą ir išvydo Vikę. Viljamsonas ėmė šaukti, kad ji esanti ragana, kad tai ji nuvedusi jį į Debės Karter namus, o dabar į jo kamerą atvedusi Debės dvasią, kuri jam neduodanti ramybės. Viljamsonas taip pat minėjęs savo motinos vardą ir prašęs jos atleidimo.

Gruodžio mėnesį, praėjus metams po žmogžudystės, Glenas Goras buvo pakviestas užsukti į policijos nuovadą pokalbio. Jis neigė esąs kaip nors susijęs su Debės Karter mirtimi. Tvirtino matęs ją „Coachlight“ klube tą patį vakarą, kelios valandos prieš jos mirtį, ir užsiminė apie tai, kad ji paprašiusi jo kartu pašokti, nes norėjusi atsikratyti jai įkyrėjusio Rono Viljamsono. Faktas, kad niekas kitas nebuvo matęs Rono tą vakarą „Coachlight“, neatrodė vertas dėmesio.

Nors policijos pareigūnai stengėsi surinkti visus įmanomus įkalčius prieš Roną, jų nepakako. Karter bute nebuvo rasta nė vieno piršto atspaudo, kuris būtų atitikęs Rono arba Deniso Frico pirštų atspaudą, o tai reiškė, kad versija apie jųdviejų bendrininkavimą įvykdant nusikaltimą nėra įtikinama. Nebuvo nė vieno liudininko; niekas tą naktį nieko negirdėjo. Plaukų pavyzdžiai, nors nenuginčijamam įrodymui vien tik jų nepakanka, vis dar gulėjo OVNTB kabinete, ant Melvino Heto darbo stalo.

Kaltinimai Ronui buvo pagrįsti dviem „nelemiančiais“ patikrinimais melo detektoriumi, prasta jo reputacija, dar tuo, kad jis gyvenęs ne per toliausiai nuo nužudytosios, taip pat uždelstu ir nepatikrinamu Gleno Goro liudijimu.

Kaltinimai Denisui Fricui buvo dar silpnesni. Praėjus metams po žmogžudystės buvo žengtas tik vienas realus žingsnis — atleistas iš darbo devintos klasės mokytojas.

1984-ųjų sausį Ronas buvo pripažintas kaltu dokumentų klastojimo byloje ir nuteistas trejų metų laisvės atėmimo bausme. Jį pervežė į pataisos centrą netoli Talsos, kurio administracijos darbuotojai netruko pastebėti keistą vyro elgseną. Greitai Ronas buvo perkeltas į vidutinio režimo psichinės sveikatos nuovadą stebėjimui. Vasario tryliktosios rytą su juo susitiko daktaras Robertas Briodis, kuris po pokalbio pastebėjo: „Nuteistasis atrodo prislėgtas ir kontroliuoja savo veiksmus.“ Tačiau susitikęs su juo popiet daktaras Briodis išvydo visiškai kitokį žmogų. Ronas buvo „apimtas hipomanijos, rėksmingas, irzlus, šiek tiek susijaudinęs, sunkiai asocijavo padrikas ir nelogiškas mintis, atrodė linkęs į paranoją“. Specialistas rekomendavo tolesnį stebėjimą.

Psichinės sveikatos skyriuje kaliniai turėjo daugiau laisvės negu kituose skyriuose. Ronas netoliese rado beisbolo aikštelę, į kurią retsykiais vakarais išsliūkindavo pabūti vienas. Kartą, kai jis ten snūduriavo, jį pastebėjo ir atgal į nuovadą pristatė tuo metu patruliavęs policininkas. Administracija Roną įspėjo ir liepė rašyti pasiaiškinimą, kuriame skaitome:

Tą vakarą blogai jaučiausi ir norėjau ramiai viską apgalvoti. Aikštėj visada jaučiuosi gerai. Nuėjau į aikštės pietrytinį kampą ir kaip koks senas šuo susirangiau po medžiu. Po kelių minučių policijos pareigūnas paprašė grįžti į TPC. Pusiaukelėj susitikau Brentsą, ir mes kartu įėjome pro paradines duris. Jis pasakė, kad mūsų susitikimą pamirš. Tačiau, kaip liudija šitas raštas, aš turėjau parašyti atsiliepimą.

Pagrindinį įtariamąjį pasodinus už grotų, Debės Karter nužudymo tyrimas faktiškai sustojo. Keletą savaičių beveik nieko nebuvo daroma. Denisas Fricas trumpam įsidarbino slaugos namuose, o vėliau — fabrike. Ados policija dar kiek laiko nepaliko jo ramybėje, bet galiausiai liovėsi juo domėtis. Glenas Goras tebegyveno Adoje, tačiau policijos pareigūnams beveik nerūpėjo.

Pastarieji atrodė sutrikę, įtampa, užuot slūgusi, dar labiau augo. 1984 metų rugsėjį Adoje buvo nužudyta dar viena jauna moteris. Nors jos mirtis neturėjo nieko bendra su Debės Karter mirtimi, šis įvykis stipriai paveikė tolesnį Rono Viljamsono ir Deniso Frico gyvenimą.

Denisė Haravėj, dvidešimt ketverių metų Rytų centrinio universiteto studentė, puse etato dirbo rytiniame Ados pakraštyje veikusioje „McAnally“ parduotuvėje. Prieš aštuonis mėnesius ji ištekėjo už Styvo Haravėjaus, miestelyje žinomo stomatologo sūnaus, studijavusio tame pačiame universitete. Jaunavedžiai gyveno mažame daktaro Haravėjaus bute, o studijoms užsidirbdavo patys.

Šeštadienio vakarą, balandžio 28-ąją, maždaug apie 20.30, vienas pirkėjas, būdamas ne per toliausiai nuo įėjimo į „McAnally“, prasilenkė su iš jos išeinančia dailia jauna moterimi. Greta jos ėjo vaikinas, viena ranka apkabinęs ją per liemenį. Trumpai tariant, eilinė įsimylėjėlių pora. Jiedu nuėjo prie netoliese stovinčio pikapo, į kurį pirmoji įlipusi moteris atsisėdo ant priekinės keleivio sėdynės. Tada įlipo vaikinas, užsidarė dureles ir po kelių sekundžių užvedė automobilio variklį. Jie pasuko į rytus, išvažiuoti iš miesto. Automobilis buvo senas „Chevrolet“, dengtas grublėtu pilku piešiniu.

Įėjęs į vidų pirkėjas nerado nė gyvos dvasios. Kasos aparato stalčius buvo ištrauktas ir tuščias. Peleninėje tebesmilko cigaretė. Šalia stovėjo alaus skardinė, o už prekystalio gulėjo piniginė ir atversta užrašų knygutė. Pirkėjas ėmė dairytis pardavėjo, bet parduotuvė buvo visiškai tuščia. Tuomet jis nusprendė, kad įvyko apiplėšimas, ir iškvietė policiją.

Atvykęs pareigūnas rudoje piniginėje rado vairuotojo pažymėjimą, išduotą Denisei Haravėj. Pažymėjime išvydęs fotografiją, pirkėjas moterį atpažino. Tai buvo ta pati jauna moteris, su kuria jis mažiau nei prieš pusvalandį prasilenkė eidamas į parduotuvę. Liudytojas nė neabejojo, kad toji moteris — tai Denisė Haravėj, nes jis dažnai užsukdavęs į „McAnally“ šio bei to nusipirkti ir pažinojo ją iš veido.

Detektyvas Denisas Smitas jau miegojo, kai suskambo telefonas. „Užregistruokite kaip kriminalinį nusikaltimą“, — nurodė jis ir vėl atsigulė. Deja, jo nurodymas nebuvo įvykdytas. Parduotuvės šeimininkas gyveno netoliese, todėl greitai atvyko į įvykio vietą. Patikrinęs seifą įsitikino, kad jis užrakintas. Grynaisiais po prekystaliu rado 400 dolerių, kurie buvo paruošti padėti į seifą, o kitame stalčiuje — dar 150 dolerių. Belaukdamas, kol pasirodys detektyvas, šeimininkas sutvarkė įvykio vietą: ištuštino peleninę su vienintele nuorūka ir išmetė alaus skardinę. Policininkai į tai nekreipė dėmesio. Pirštų atspaudai, jeigu juos kas nors ir paliko, buvo sunaikinti.

Styvas Haravėjus ruošėsi paskaitoms ir laukė sugrįžtant žmonos, kuri darbą „McAnally“ baigdavo 23.00. Policijos skambutis jį pribloškė, ir vaikinas netrukus pasirodė prie parduotuvės, kur atpažino žmonos automobilį, užrašų knygelę ir piniginę. Policijos pareigūnų paprašytas, Haravėjus bandė apibūdinti, kaip žmona tądien atrodė: mėlyni džinsai, teniso bateliai ir marškinėliai, kurių spalvos jis neprisiminė.

Ankstų sekmadienio rytą į darbą buvo iškviesti visi trisdešimt trys Ados policininkai. Iš artimiausių apygardų atvyko valstijos policijos kelių patruliai. Paieškoje dalyvavo ir nemažai vietos gyventojų, tarp kurių buvo ir Styvo studijų draugų. Vadovauti tyrimui valstijos lygmeniu buvo paskirtas OVNTB agentas Garis Rodžersas, o Denisas Smitas vėl „dirigavo“ Ados policijai. Jie padalijo apygardą į atskiras dalis, o paieškoje dalyvaujančius žmones suskirstė į grupes, kurios turėjo kruopščiai apžiūrėti kiekvieną gatvę, automagistralę, kelią, upę, griovį ir lauką.

Po kiek laiko į policiją atvyko parduotuvės „JP“, esančios už pusės mylios nuo „McAnally“, kasininkė, kuri papasakojo apie du vaikinus, kurie išgąsdino ją užsukę į parduotuvę tą patį vakarą, prieš dingstant Denisei. Abiem galėjo būti maždaug po dvidešimt su trupučiu, abu ilgaplaukiai, abiejų elgesys jai pasirodė keistas. Jie greitai sulošė pulo partiją, paskui sėdo į seną pikapą ir nuvažiavo savais keliais.

Pirkėjas, kuris buvo atvykęs į „McAnally“, matė, kad su Denise ėjo tik vienas vyras, o ji neatrodė išsigandusi. Vyro apibūdinimas bendrais bruožais atitiko anų dviejų vaikinų, pastebėtų „JP“, apibūdinimą, taigi policija turėjo šiokios tokios informacijos: baltieji, maždaug dvidešimt dvejų, o gal dvidešimt ketverių metų amžiaus; vienas iš jų — maždaug penkių pėdų aštuonių-penkių pėdų dešimties, šviesių plaukų, siekiančių žemiau ausų, smulkaus sudėjimo, o kitas — pečius siekiančių rusvų plaukų, laibas.

Intensyvi paieška sekmadienį nedavė jokių rezultatų, nepavyko rasti netgi menkiausio siūlo galo. Denisas Smitas ir Garis Rodžersas sutemus paiešką nutraukė, planuodami nuo pat ankstaus ryto ją tęsti toliau.

Pirmadienį visiems dalyvaujantiesiems paieškoje buvo išdalytos studentiškos Denisės fotografijos ir skrajutės su jos portretu ir apibūdinimu: ūgis — penkios pėdos penki coliai, svoris — 110 svarų, rudos akys, ilgi juodi plaukai, smulkaus kūno sudėjimo. Skrajutėse buvo ir „JP“ apsilankiusių vaikinų bei jų pikapo aprašymas. Policininkai ir savanoriai išklijavo jas visose Ados ir jos apylinkėse veikiančiose parduotuvėse.

Policijos dailininkas pagal „JP“ kasininkės apibūdinimą nupiešė du eskizus. Pirkėjas, kuris aną vakarą ėjo į „McAnally“, apžiūrėjęs piešinius pareiškė, kad bent jau vienas iš jų „daugmaž panašus“. Abu fotorobotai buvo perduoti vietos televizijos stočiai, ir žmonės, išvydę, kaip atrodo galimi įtariamieji, puolė skambinti į policiją. Tuo metu Ados policijoje dirbo keturi detektyvai — Denisas Smitas, Maikas Baskinas, D. V. Baretas ir Džeimsas Foksas — ir visi buvo nustebinti tokio skambinusiųjų aktyvumo. Su jais susisiekė daugiau kaip šimtas žmonių, kurie nurodė dvidešimt penkis įtariamųjų vardus.

Dažniausiai buvo minimos dvi pavardės. Apie trisdešimt skambinusiųjų paminėjo Bilį Čarlėjų, kuris pirmasis gavo šaukimą atvykti į policiją. Jis atėjo drauge su savo tėvais, ir šie patvirtino, kad visą šeštadienio vakarą sūnus buvo namie.

Taip pat maždaug trisdešimt susirūpinusių žmonių nurodė, kad iš fotoroboto atpažino Tomį Vardą, policijai žinomą vietinį vaikiną. Šis ne kartą buvo baustas už įvairius smulkius nusižengimus, kaip antai girtavimą viešoje vietoje ir vagiliavimą, bet niekada neįvykdė sunkesnio nusikaltimo. Jo giminaičiai gyveno Adoje, o kaimynai ir pažįstami juos žinojo kaip padorius, darbo nebijančius žmones. Tomis buvo dvidešimt ketverių, antras iš jauniausiųjų vaikų šeimoje, auginusioje aštuonias atžalas; jis buvo pašalintas iš vidurinės mokyklos.

Į apklausą jis atvyko savo noru. Detektyvai Smitas ir Baskinas prašė papasakoti, ką jis veikė praėjusio šeštadienio naktį. Tomis paaiškino, kad jis žvejojęs su draugu Karlu Fontenotu, paskui juodu nuėję į vakarėlį, kuris užsitęsęs iki ketvirtos ryto, tada grįžęs namo. Tomis neturėjo savo automobilio. Detektyvai atkreipė dėmesį į labai trumpai kirptus šviesius Vardo plaukus — buvo akivaizdu, kad jį kirpęs tikrai ne profesionalas. Jie „Polaroidu“ nufotografavo jo pakaušį, o ant fotografijos užrašė, kad ji daryta gegužės pirmąją.

Abu įtariamieji, anot liudytojų, buvo ilgų šviesių plaukų, taip atrodė ir jų fotorobotai.

Detektyvas Baskinas surado Karlą Fontenotą, kurio niekada anksčiau nebuvo matęs, ir paprašė šį užsukti į policiją atsakyti į keletą klausimų. Fontenotas sutiko, bet taip ir nepasirodė. Baskinas to nesureikšmino. Fontenoto plaukai buvo ilgi ir tamsūs.

Paiešką dar labiau sustiprinus ne tik Pontotoko apygardoje, bet ir aplink ją, Denisės Haravėj nuotrauka su aprašymu buvo išsiuntinėto visoms šalies įstatymo priežiūros institucijoms. Skambino žmonės iš įvairių vietovių, deja, iš jų nesulaukta jokios konkrečios naudos, Denisė tiesiog prapuolė, nepalikdama jokio pėdsako.

Kai Styvas Haravėjus nedalyvaudavo platinant skrajutes ir nevažinėdavo automobiliu nuošaliais keliais, jis sėdėjo užsidaręs savo kambaryje su keliais artimais draugais. Telefonas skambėdavo be paliovos, ir su kiekvienu skambučiu švystelėdavo nauja vilties kibirkštis.

Denisė neturėjo jokios priežasties pabėgti. Jie buvo vedę mažiau nei metus ir vienas kitą karštai mylėjo. Abu studijavo paskutiniame Rytų centrinio universiteto kurse, laukdami diplomų įteikimo ir dienos, kada galės išvykti iš Ados. Jis buvo tikras, kad žmona dingo ne savo valia.

Vilčių, kad Denisė bus rasta gyva, mažėjo su kiekviena besibaigiančia diena. Jeigu ją užpuolė prievartautojas, ji greičiausiai jau būtų buvusi paleista. Jeigu ją kas nors pagrobė, iš artimųjų būtų pareikalauta išpirkos. Sklido gandai apie jos buvusį mylimąjį, gyvenusį kažkur Teksase, bet greitai liovėsi. Kalbėta ir apie narkotikų prekeivius, tačiau pastarieji retai kada būdavo susiję su tokiais paslaptingais nusikaltimais.

Ados gyventojai ir vėl išgyveno siaubą. Prieš septyniolika mėnesių buvo nužudyta Debė Karter, ir miestelis dar tik atsigavo po košmaro. Žmonės vėl ėmė rakinti duris, daugelis įsitaisė antras spynas, paaugliams tėvai vėl įvedė griežtą komendanto valandą, o lombarduose išaugo prekyba ginklais. Kas gi dėjosi mažame dailiame miestelyje, turinčiame aukštąją mokyklą ir po dvi bažnyčias ant kiekvieno kampo?

Slinko savaitės, ir daugumai Ados gyventojų gyvenimas pamažu grįžo į senas vėžes. Netrukus atėjo vasara, vaikams prasidėjo atostogos. Kalbos aprimo, bet galutinai nenutilo. Teksase sulaikytas nusikaltėlis gyrėsi nužudęs dešimt moterų, todėl Ados detektyvai nedelsdami nuvyko jo apklausti. Nužudytosios kūną policija rado Misūryje. Ant jos kojų buvo tatuiruotės, o Denisė tatuiruočių neturėjo.

Baigėsi vasara, atėjo ruduo. Policija neturėjo jokių pėdsakų, kurie būtų padėję rasti Denisės Haravėj kūną.

Nepasistūmėjo į priekį ir Karter nužudymo byla. Kadangi nė vienas iš dviejų sensacingų nusikaltimų dar nebuvo išaiškintas, policijos nuovadoje tvyrojo įtampa. Pareigūnai darbuodavosi iki vėlumos, deja, bergždžiai. Kartkartėmis būdavo grįžtama prie jau anksčiau patikrintos informacijos, bet nieko naujo nepaaiškėdavo. Visas Deniso Smito ir Gario Rodžerso gyvenimas sukosi apie du nusikaltimus.

Beje, Rodžerso padėtis buvo dar sunkesnė. Prieš metus iki Denisės Haravėj dingimo panašus nusikaltimas įvykdytas Seminoloje, esančioje trisdešimt mylių į šiaurę nuo Ados. Tuomet dingo Petė Hamilton, aštuoniolikos metų mergina, dirbusi visą parą prekiaujančioje parduotuvėje. Į vidų įėjęs pirkėjas nustebo neradęs pardavėjos. Kasos aparato stalčius buvo tuščias, ant prekystalio stovėjo atidarytos dvi nealkoholinio gėrimo skardinės, užpuolimo pėdsakų nesimatė. Mergina dingo lyg į vandenį, o policijai neliko nieko kita, kaip tik manyti, kad ji buvo pagrobta ir nužudyta.

Petės Hamilton dingimo bylą tyrė OVNTB agentas Garis Rodžersas. Debė Karter, Denisė Haravėj, Petė Hamilton... Ant agento Rodžerso stalo tebegulėjo neištirtos trijų žmogžudysčių bylos.

Kadaise, kai Oklahoma dar buvo indėnų teritorija, Ada pelnytai garsėjo kaip įvairaus plauko ginkluotų nusikaltėlių prieglobstis. Ginčų baigtį čia lemdavo šešių šūvių revolveriai, o sugebėdavęs išsitraukti ginklą greičiausiai galėdavo nesibijoti, kad bus už tai nubaustas civilinės valdžios. Kadangi Ada vis dar priklausė indėnų teritorijoms, o ne Valstijoms, į ją traukė bankų plėšikai ir galvijų vagys. Šerifai, kai jų atsirado, toli gražu neprilygo Adoje ir jos apylinkėse įsikūrusiems profesionaliems nusikaltėliams.

Savo blogos reputacijos miestelis atsikratė 1909 metais, kai vietos gyventojams nusibodo gyventi baimėje. Viskas prasidėjo nuo to, kad buvo nušautas žmonių gerbiamas rančos savininkas Gasas Bobitas. Nusikaltimą įvykdė profesionalus žudikas Bobito konkurento žemvaldžio užsakymu. Suėmus nusikaltimo vykdytoją ir tris jo bendrininkus, miestelio gyventojai ėmė gyventi laukimu, kada šie bus pakarti. Tų pačių metų balandžio devynioliktosios ryte, vadovaujant Ados masonams, kurių organizacijai priklausė daug garbingų miestelio gyventojų, susibūrė linčiuotojų grupė. Iš Masonų rūmų, įsikūrusių Brodvėjaus gatvės dvidešimtajame name, centro link pajudėjo iškilminga keturiasdešimties žmonių eisena, kuri jau po kelių minučių sustojo priešais kalėjimą. Jie įkalbėjo šerifą, kad šis juos įleistų, tada išvilko visus keturis banditus iš kameros ir nuvedė juos į arklidę, kuri buvo specialiai parinkta egzekucijai. Pakavimo virvėmis jiems surišo rankas ir kojas, o paskui visus paeiliui iškilmingai pakorė.

Ankstų kitos dienos rytą vienas fotografas daržinėje pasistatė savo fotoaparatą ir padarė keletą nuotraukų. Viena nespalvota nuotrauka, nors iš išblukusi, išliko ir po daugelio metų: keturi sustingę vyrai nuleistomis rankomis ir galvomis kybo ant virvių. Po kiek laiko šis vaizdas buvo perkeltas ant atvirukų, o šie dalijami Prekybos rūmuose.

Ada dar keletą dešimtmečių didžiavosi linčo teismais.

5 SKYRIUS

Tirdami Karter bylą Denisas Smitas ir Garis Rodžersas ne tik disponavo skrodimo išvadomis, plaukų pavyzdžiais ir „įtarimą keliančiais“ testo, atlikto melo detektoriumi, rezultatais, bet ir buvo tikri, kad žudiką jau turi savo rankose. Rono Viljamsono tuo metu Adoje nebuvo, tačiau atlikęs bausmę jis turėjo sugrįžti. Detektyvai nė neabejojo, kad anksčiau ar vėliau jį pričiups.

Tačiau tirdami Haravėj dingimą jie neturėjo nieko — nei lavono, nei liudytojų, nei jokio konkretaus įkalčio. Pagal policijos dailininko sukurtus eskizus buvo galima įtarti bent jau pusę Ados vyrų. Policininkai tebelaukė, kada išmuš jų valanda.

1984-ųjų spalį į Ados policiją atvyko tūlas Džefas Mileris ir paaiškino norįs pasikalbėti su detektyvu Denisu Smitu. Jis teigė turįs informacijos, susijusios su Haravėj dingimo byla.

Mileris buvo vietinis vaikinas, nė karto nebaustas už nusikaltimus, bet policijai žinomas kaip vienas iš daugelio nenuoramų, mėgusių naktinį gyvenimą ir nuolat keitusių darbą, įprastai gamyklose. Mileris prisitraukė kėdę ir ėmė pasakoti.

Tą naktį, kai dingo Denisė Haravėj, netoli Mėlynosios upės, maždaug už dvidešimt penkių mylių nuo Ados, vyko linksmas vakarėlis. Džefas Mileris jame nedalyvavo, bet pažinojo ten buvusias dvi moteris. Šios dvi moterys — jis pasakė Smitui jų pavardes — jam pasakojo, kad vakarėlyje dalyvavo Tomis Vardas, o susirinkusieji greitai suprato, kad jiems trūksta gėrimų. Vardas, nors ir neturėjo nuosavo automobilio, pasisiūlė atvežti alaus ir tam reikalui pasiskolino Dženitos Roberts pikapą. Vardas išvyko ir sugrįžo tik po kelių valandų, tačiau be alaus, o pats atrodė lyg nesavas ir verkė. Paklaustas, kodėl verkia, atsakęs, kad padarė kai ką baisaus. Ką? Susirinkusieji nekantravo išgirsti daugiau. Pasirodo, jis kažkodėl nuvažiavęs iki pat Ados, nors pakeliui veikė ne viena parduotuvė, kurioje buvo galima nusipirkti alaus, galiausiai atsidūrė rytiniame miestelio pakraštyje esančioje „McAnally“ parduotuvėje, pagrobė joje dirbusią jauną pardavėją, ją išprievartavo, nužudė, paslėpė jos kūną ir dėl to jaučiasi labai siaubingai.

Jo išpažintis atsitiktinei sugėrovų ir narkomanų kompanijai pasirodžiusi visai natūralus poelgis.

Mileris negalėjo paaiškinti, kodėl apie šį nutikimą moterys papasakojo būtent jam, o ne policijai, taip pat nenumanė, kodėl jos keletą mėnesių tylėjo.

Nors istorija nuskambėjo absurdiškai, Denisas Smitas nedelsdamas ėmėsi darbo. Pirmiausia pabandė surasti šias moteris, bet jos Adoje jau nebegyveno. (Kai jas po mėnesio surado, jos neigė dalyvavusios vakarėlyje, taip pat neigė mačiusios Tomį Vardą, — ne tik šiame, bet ir kituose vakarėliuose, — neigė ir kada nors girdėjusios apie jauną pardavėją ar kokią kitą jauną moterį, kuri buvusi pagrobta ir nužudyta, trumpai tariant, jos neigė viską, apie ką papasakojo Džefas Mileris.)

Denisas Smitas surado Dženitą Roberts. Ji gyveno Normane, už septyniasdešimties mylių, kartu su savo vyru Maiku Robertsu. Spalio dvyliktąją Smitas su kitu detektyvu, Maiku Baskinu, nuvyko į Normaną ir neįspėję apsilankė pas Dženitą. Jie paprašė vykti kartu su jais į policijos nuovadą ir atsakyti į keletą klausimų, ką ji nenoriai padarė.

Per apklausą Dženitą prisipažino, kad ji, Maikas, Tomis Vardas, Karlas Fontenotas ir nemažai kitų žmonių dažnai iškylaudavo prie Mėlynosios upės, tačiau ji beveik galinti garantuoti, kad tą šeštadienio vakarą, kai dingo Haravėj, jų ten nebuvo. Ji dažnai skolindavusi savo pikapą Tomiui Vardui, bet jis niekada, — nei tuomet, kai jie rinkdavosi prie upės, nei kitais atvejais, — niekur nevažiuodavo, ji niekada nėra mačiusi jo verkiančio arba dėl ko nors sunerimusio, niekada nėra girdėjusi, kad jis pliurptų apie moters prievartavimą ir nužudymą. Ne, sere, to niekuomet nebuvo. Ji esanti tuo tikra.

Detektyvai maloniai nustebo sužinoję, kad Tomis Vardas gyvena pas Robertsus ir dirba drauge su Maiku vienoje pastatų apdailos kompanijoje, o darbo diena trunka nuo saulėtekio iki saulėlydžio. Smitas ir Raskinas nutarė palaukti pas Normanus, kol sugrįš Vardas, o tada pateikti jam keletą klausimų.

Pakeliui į namus Tomis su Maiku nusipirko šešių vienetų alaus pakuotę, ir tai jiems pasirodė pakankama priežastis nevažiuoti į pokalbį su pareigūnais. Tačiau svarbiausia tai, kad Tomis jų paprasčiausiai nemėgo. Jis nenorėjo vykti į Normano policijos nuovadą. Ados policininkai prieš keletą mėnesių klausinėję jį apie žmogžudystę, ir jis manąs, kad šia tema jau nebėra ką pasakyti. Vienas iš motyvų, kodėl Tomis išsikėlė iš Ados, buvo tas, kad daugeliui žmonių atrodė, jog jis labai panašus į policijos sudarytą nusikaltėlio fotorobotą, ir jam tai įgriso iki gyvo kaulo. Jis pats daugybę kartų žiūrėjęs į piešinį ir nematęs jokio panašumo. Tai buvo paprasčiausias eskizas, pieštas policijos dailininko, kuris tikrojo įtariamojo savo akyse niekada nematė ir tikriausiai nematys, išplatintas baimės apimtiems žmonėms, greitiems susieti piešinį su bet kuriuo iš Ados gyventojų. Kiekvienas norėjo padėti policijai kuo greičiau ištirti nusikaltimą. Ada — mažas miestelis. Moters dingimas buvo ypatinga žinia. Visi Tomio pažįstami bandė atspėti įtariamųjų tapatybę.

Tomiui per kelerius metus teko ne kartą susidurti su Ados policija, tiesa, nieko rimto ir nusikalstamo: jie žinojo jį, o jis — juos, todėl ir bandė kaip tik įmanydamas išsisukti nuo pokalbio su Smitu ir Rodžersu.

Dženitos nuomone, jei Tomis neturįs ko slėpti, jam būtų kur kas geriau nuvykti į policijos nuovadą ir pasikalbėti su Denisu Smitu bei Maiku Baskinu. Tomis neturėjo nieko bendra su Haravėj, bet nepasitikėjo policija. Po valandą užtrukusio atsikalbinėjimo jis galiausiai paprašė Maiko, kad šis pavėžėtų jį į Normano policijos nuovadą.

Jį pasitiko Smitas ir Baskinas, o paskui visi kartu užlipo laiptais į kambarį, kuriame stovėjo vaizdo filmavimo įranga — detektyvai paaiškino, kad jie norėtų įrašyti šį pokalbį į juostą. Tomis nervinosi, bet sutiko. Vaizdo magnetofonas buvo įjungtas, jie supažindino jį su „Mirandos teise“, o jis savo atsisakymą patvirtino parašu.

Detektyvai pradėjo apklausą pakankamai mandagiai; atrodė, tai tėra eilinis pokalbis, nieko svarbaus. Jie pasiteiravo, ar Tomis prisimena prieš keletą mėnesių vykusią apklausą. Jis, be abejo, prisiminė. Ar jis tuomet sakęs tiesą? Taip. Ar jis dabar sakąs tiesą? Taip.

Užteko kelių minučių, kad Smitas su Baskinu, užduodami vieną klausimą po kito, supainiotų Tomį balandžio mėnesio kalendoriuje. Denisės Haravėj dingimo dieną Tomis taisė vandentiekį, paskui išsimaudė ir nuvyko į Robertsų namuose, Adoje, vykusį pobūvį. Ketvirtą valandą ryto jis išėjo namo. Prieš penkis mėnesius jis teigė policininkams, kad tai įvykę Haravėj dingimo išvakarėse. „Aš tiesiog supainiojau dienas“, — bandė aiškintis Tomis, bet detektyvų įtikinti nepavyko.

Pastarieji į tai atsakė klausdami: „Kada supratai, kad mums meluoji?“ ir „Ar dabar kalbi tiesą?“, ir „Tu prisišauksi tik dar daugiau nemalonumų.“

Jų tonas tapo grubus ir kaltinamas. Smitas su Baskinu ėmė meluoti tvirtindami, esą jie žiną keletą liudytojų, galinčių patvirtinti, kad Tomis tą šeštadienio vakarą dalyvavęs vakarėlyje prie Mėlynosios upės, vėliau pasiskolinęs pikapą ir išvykęs.

Tą dieną nieko panašaus nebuvę, teigė Tomis laikydamasis savo versijos. Į žvejybą jis ėjęs penktadienį, pobūvyje pas Robertsus dalyvavęs šeštadienį, o prie upės linksminosi sekmadienį.

„Kam jiems tas melas?“ — pats savęs klausė Tomis. Jis juk gerai žinojo, kaip buvo iš tiesų.

Tačiau jie ir toliau melavo:

— Argi tu nevažiavai apiplėšti „McAnally“? Mes radome žmonių, kurie tai paliudys.

Tomis prieštaraudamas papurtė galvą ir tvirtai laikėsi savo, bet buvo ne juokais susirūpinęs. Jeigu policininkai meluoja be jokių skrupulų, tai ko jie dar gali imtis?

Tada Denisas Smitas išsiėmė didelę Denisės Haravėj fotografiją ir prikišo ją Tomiui prie pat veido.

— Pažįsti šią merginą?

— Nepažįstu. Esu tik matęs.

— Ar tu ją nužudei?

— Ne. Aš nieko negalėčiau nužudyti.

— Tai kas nužudė?

— Iš kur man žinoti?

Smitas, ir toliau laikydamas jos fotografiją ties Tomio veidu, paklausė, ar ji buvo graži.

— Jos artimieji norėtų ją palaidoti. Jie norėtų žinoti, kur dabar yra jos kūnas, kad galėtų ją palaidoti.

— Aš nežinau, kur ji, — atsakė Tomis žiūrėdamas į fotografiją ir stebėdamasis, kodėl jie kaltina jį.

— O gal vis dėlto papasakotumei, kur ji dabar, kad artimieji galėtų palaidoti?

— Nežinau.

— Pamėgink įsivaizduoti, — tarė Smitas. — Du vaikinai ją išsiveda, įsodina į pikapą ir išsiveža. Kaip tau atrodo, kaip jie pasielgtų su jos lavonu?

— Visiškai nenumanau.

— Nagi, pabandyk. Pasuk galvą. Kaip manai?

— Kiek man žinoma, kiek jums žinoma, kiek žinoma visiems, ji gali būti gyva.

Smitas tebelaikė fotografiją ir tęsė apklausą, Visi Tomio atsakymai buvo atvirai ignoruojami, laikomi netiesa arba paprasčiausiai praleidžiami pro ausis. Jie nesiliovė klausti, ar Denisė Haravėj, jo manymu, buvo graži mergina. Ar jis manąs, kad ji užpuolimo metu rėkusi? Ar jis nemanąs, kad jos šeima galėtų ją palaidoti? Ar jis meldęsis?

Galų gale jis padėjo fotografiją į šalį ir ėmė teirautis Tomio apie jo psichinę sveikatą, įtariamųjų fotorobotus ir jo išsilavinimą. Paskui vėl paėmė fotografiją, kyštelėjo ją Tomiui po akimis ir vėl pradėjo kamantinėti apie merginos nužudymą, kūno palaidojimą ir jos grožį.

Maikas Baskinas, klausydamas kolegos kalbų apie Denisės šeimos sielvartą, dėjosi esąs sentimentalus:

— Jei tik jie sužinotų, kur dabar jos kūnas, baigtųsi jų kančios...

Tomis sutiko su juo, tačiau apgailestavo, kad negali niekuo padėti.

Pagaliau vaizdo magnetofonas buvo išjungtas. Apklausa vyko valandą ir keturiasdešimt penkias minutes, ir Tomis Vardas visą laiką tvirtai laikėsi savo — jis nieko nežino apie Denisės Haravėj dingimą. Pokalbis su detektyvais jį gerokai sutrikdė, bet Tomis sutiko po kelių dienų būti patikrintas melo detektoriumi.

Robertsai gyveno vos už kelių kvartalų nuo Normano policijos nuovados, ir jis nutarė grįžti pėsčiomis. Grynas oras gaivino, bet vaikinas buvo piktas ant policininkų už jų šiurkštumą. Juk jie kaltino jį merginos nužudymu. Jie ištisai melavo tikėdamiesi, kad jis susipainios.

Grįždami atgal į Adą Smitas su Baskinu buvo tikri, kad įtariamasis jų rankose. Tomis Vardas atrodė panašus į eskizą vieno iš tų keistų vaikinų, kurie tą nelemtą šeštadienio vakarą buvo pastebėti prie „JP“. Be to, jis pakeitė parodymus, pasakodamas, kur buvęs Denisės dingimo vakarą. Ir apklausiamas elgėsi labai nervingai.

Išgirdęs, kad bus tikrinamas melo detektoriumi, iš pradžių Tomis aprimo. Jis galėsiąs pasakyti tiesą, tai bus įrodyta testu, ir policininkams neliks nieko kito, kaip tik palikti jį ramybėje. Tačiau vėliau jį pradėjo kankinti košmarai apie žmogžudystę, jis vis prisimindavo policijos jam pateiktus kaltinimus, aiškinimus apie jo panašumą į vieno iš įtariamųjų fotorobotą, prieš akis išnirdavo dailus Denisės Haravėj veidas, ausyse skambėjo žodžiai apie jos artimųjų širdgėlą. Kodėl jį kaltino?

Policijos pareigūnai buvo įsitikinę jo kaltumu. Jie norėjo, kad jis būtų kaltas! Nejaugi galima jais pasitikėti, kai jį tikrins melo detektoriumi? Gal būtų ne pro šalį pasitarti su advokatu?

Tomis paskambino savo motinai ir prisipažino nerimaująs dėl policijos ir melo detektoriaus.

— Bijau, kad jie privers mane pasakyti ką nors tokio, ko neturėčiau pasakyti, — paaiškino jis.

Kalbėk tiesą, patarė jam motina, ir viskas bus gerai.

Spalio aštuonioliktosios, ketvirtadienio, rytą Maikas Robertsas pavežė Tomį į OVNTB pastatą Oklahoma Sityje, kelionė truko dvidešimt minučių. Patikrinimas turėjo užtrukti apie valandą. Maikas pažadėjo luktelėti automobilių stovėjimo aikštelėje, o paskui abu kartu turėjo vykti į darbą. Šefas buvo išleidęs juos dviem valandoms. Stebėdamas, kaip Tomis eina į biurą, Maikas Robertsas negalėjo nė įsivaizduoti, kad jo draugas paskutinį kartą vaikšto laisvėje. Likusį savo gyvenimą Tomis praleis už grotų.

Denisas Smitas pasitiko Tomį plačiai šypsodamasis ir draugiškai spausdamas ranką, paskui palydėjo į kabinetą, kuriame vaikinui teko pusvalandį pasėdėti vienam — policijos mėgstamas triukas, kuriuo siekiama priversti įtariamąjį nervintis. 10.30 jį nuvedė į kitą kabinetą, jį pasitiko agentas Rastis Feterstounas su savo patikimu detektoriumi.

Smitas kažkur išėjo. Feterstounas, segdamas Tomiui diržą ir jungdamas elektrodus, paaiškino, kaip veikia ar bent jau turėtų veikti įrenginys. Prasidėjus apklausai, vaikinas jau prakaitavo. Pirmieji klausimai buvo labai paprasti, susiję su šeima, išsilavinimu ir darbu, tiesą žinojo kiekvienas, įrenginys veikė užtikrintai. Tomis netgi pagalvojo, kad patikrinimas būsiąs vieni juokai.

11.05 Feterstounas supažindino su „Mirandos teise“ ir perėjo prie klausimų, susijusių su Haravėj dingimu. Kvočiamas apie pustrečios valandos Tomis ryžtingai tvirtino tiesą: jis nežino nieko, kas susiję su Denisės Haravėj byla.

Apklausa be jokios pertraukėlės tęsėsi iki 13.30, tada Feterstounas atjungė savo įrenginį ir išėjo iš kabineto. Tomis pajuto palengvėjimą, netgi nudžiugo, nes tardymas pagaliau baigėsi. Jis išlaikė patikrinimą; policininkai pagaliau atstos nuo jo.

Po penkių minučių Feterstounas vėl pasirodė — šįkart atidžiai įsigilinęs į diagramas, tyrinėdamas patikrinimo rezultatus. Po akimirkos pasiteiravo Tomio, ką šis manąs. Tomis atsakė esąs tikras, kad egzaminą išlaikė, policijai klausimų nebeliko, o jam iš tikrųjų reikia skubėti į darbą.

— Tik ne taip greitai, — tarė Feterstounas. — Tu susimovei.

Tomis negalėjo patikėti, bet Feterstounas tvirtino, kad jis akivaizdžiai meluojąs ir yra susijęs su Haravėj pagrobimu. Ar Tomis norėtų apie tai pasikalbėti?

Apie ką gi dar kalbėtis?!

Feterstounas ėmė aiškinti, kad melo detektorius negali klysti, ir parodė testo rezultatus ant popieriaus. Tada jis vėl pakartojo, kad Tomis meluojąs. Tomiui būsią daug geriau iškloti visą tiesą, papasakoti, kas tuomet įvyko. Feterstounas yra geras policininkas, jam rūpi padėti Tomiui, bet jei šis jo gerumu nepasinaudos, Feterstounas būsiąs priverstas perduoti jį Smitui su Rodžersu, tiems bjaurybėms, kurie tik ir laukia, kada galės jį vėl pričiupti.

— Taigi pakalbėkime, — ragino Feterstounas.

Tomis ir toliau atkakliai tvirtino, kad jis nebeturi ką dar pasakyti. Jis be paliovos kartojo, kad detektoriaus pateikti rezultatai greičiausiai suklastoti arba įvyko kažkoks nesusipratimas, nes jis sakęs tik tiesą, tačiau Feterstounas juo netikėjo.

Tiesa, vaikinas prisipažino, kad jis nervinosi prieš patikrinimą, nerimavo ir jo metu, nes suprato, jog vėluoja į darbą. Tomis taip pat papasakojo, kad jį labai sutrikdė prieš šešias dienas įvykęs pokalbis su Smitu ir Rodžersu, po kurio jį aplankęs slogus ir keistas sapnas.

— Kas per sapnas? — nekantravo sužinoti Feterstounas.

Tomis papasakojo. Jis dalyvavo išgertuvėse, paskui atsidūrė pikape, kuriame sėdėjo kiti du vyrai ir mergina, kažkur prie senos jėgainės netoli Ados, kur jis užaugo. Vienas iš vyrų bandė pabučiuoti merginą, bet ši neleido, tada Tomis paprašęs, kad šis paliktų ją ramybėje. Paskui jis pareiškė norįs namo. „Tu jau namie“, — atsakęs vienas iš vyrų. Tomis pažvelgė pro langą ir akimoju atsidūrė namie. Prieš pat nubusdamas jis dar sapnavo stovįs prie prausyklės ir bandąs nusiplauti nuo rankų kažkokį juodą skystį. Ne, jis nežinąs, kas toji mergina, nepažinęs nė anų dviejų vyrų.

— Sapnas be prasmės, — pareiškė Feterstounas.

— Dauguma sapnų be prasmės, — atkirto Tomis.

Feterstounas išliko ramus, bet vis spaudė Tomį, kad šis viską prisipažintų, papasakotų apie nusikaltimą ir, svarbiausia, pasakytų, kur paslėptas lavonas. Jis ir vėl ėmė gąsdinti, kad perduosiąs Tomį „aniems dviem“, laukiantiems gretimame kabinete, tartum jie jau būtų nusiteikę ilgai kankinimo procedūrai.

Tomis buvo priblokštas, sumišęs ir stipriai išsigandęs. Kai jis atsisakė „atlikti išpažintį“ Feterstounui, „gerasis“ policininkas nuvedė jį pas Smitą su Rodžersu, kurie atrodė gerokai įtūžę ir nusiteikę paleisti į darbą kumščius. Vos tik Feterstounas suspėjo išeiti ir uždaryti duris, Smitas pripuolė prie Tomio šaukdamas:

— Tu, Karlas Fontenotas ir Odelis Titsvortas pagrobėte merginą, nusivežėte ją į jėgainę, išprievartavote ir nužudėte! Ir tu dar drįsti meluoti?

Tomis neigiamai papurtė galvą, stengdamasis blaiviai galvoti ir nepulti į paniką.

Nagi, kalbėk, nusmurgęs kalės vaike, urzgė Smitas. Tu susimovei prieš melo detektorių, mes žinome, kad tu meluoji, taip pat ir tai, kad nužudei merginą!

Tomis bandė prisiminti, kas yra tas Odelis Titsvortas, kurio pavardę jis žinojo, bet jo paties niekada nebuvo sutikęs. Odelis gyveno kažkur netoli Ados, mąstė vaikinas, ir garsėjo nekokia reputacija, bet jie niekada nebuvo susitikę. Gal kartą ar porąkart ir matė jį, bet negalėjo prisiminti jau vien dėl to, kad Smitas tik stūgavo, badė pirštu ir, atrodė, tuojau pat jam smogs.

Smitas pakartojo savo versiją apie tris vyrus, pagrobusius merginą, tačiau Tomis su juo nesutiko. Ne, aš neturiu nieko bendra su šia istorija.

— Aš nepažįstu jokio Odelio Titsvorto.

— Taip, tu jį labai gerai pažįsti, — pataisė jį Smitas. — Liaukis melavęs.

Tai, kad jų versijoje figūravo Karlas Fontenotas, buvo paprasčiau suprasti, nes Tomis su juo porą metų buvo draugai. Tačiau tokie kaltinimai Tomį glumino, o Smito ir Rodžerso pasitikėjimas savimi baugino. Jie be perstojo grasino jam ir koneveikė. Jų žodynas darėsi vis sodresnis, ir Tomis greitai išgirdo kasdienėje kalboje nevartojamus, pačius nešvankiausius, kokie tik būna, žodžius.

Tomiui žliaugė prakaitas, jis jautėsi lyg apkvaitęs, tačiau stengėsi nepamesti galvos. Atsakinėjo lakoniškai. Ne, aš to nepadariau. Ne, aš su tuo nesusijęs. Keletą kartų jam magėjo sarkastiškai atsikirsti, bet pabūgo. Smitas su Rodžersu atrodė per daug įniršę ir dar ginkluoti, o Tomis buvo vienas prieš juos ir Feterstouną. Deja, šie, sprendžiant iš visko, dar nesiruošė greitai baigti.

Tris valandas išvargusiam pas Feterstouną ir valandą kankinamam Smito su Rodžersu Tomiui iš tiesų reikėjo atsikvėpti. Jis jautė, kad jam būtina nueiti į tualetą, užsitraukti cigaretę ir leisti pailsėti galvai. Jam reikėjo pagalbos — pasikalbėti su kuo nors, galinčiu paaiškinti, kas vyksta.

— Ar negalėčiau pailsėti? — paklausė jis.

— Tik kelias minutes, — atsakė detektyvai.

Tomis pastebėjo vaizdo magnetofoną, įrengtą ant šalia stovinčio stalo, išjungtą ir į nieką nereaguojantį. Ir kas gi čia nuostabaus, pagalvojo jis, juk tokie policijos darbo metodai tikrai nėra leistini.

Smitas su Rodžersu pakartotinai priminė Tomiui, kad Oklahomos valstijoje žmogžudžiams suleidžiama mirtina dozė. Jam neišvengiamai grėsė mirtis, bet jis galėtų jos išvengti. Tereikia pasakyti visą teisybę, papasakoti, kaip viskas įvyko, parodyti jiems vietą, kur yra lavonas, ir jie, naudodamiesi savo įtaka, pasistengs jam padėti.

— Aš to nepadariau, — atkakliai tvirtino Tomis.

Jis sapnavęs sapną, Feterstounas pranešė savo kolegoms.

Tomis dar kartą papasakojo sapną, kuris vėl sukėlė nepasitenkinimą. Visi trys pareigūnai sutarė, kad sapnas visiškai beprasmis, o Tomis į tai vėl atsakė:

— Dauguma sapnų beprasmiai.

Vis dėlto sapnas policininkams suteikė šiokios tokios medžiagos, ir jie pradėjo kurti savas versijas.

Tiedu vyrai automobilyje buvo Odelis Titsvortas ir Karlas Fontenotas, tiesa?

Ne, Tomis atkakliai laikėsi savo. Vyrai, kuriuos jis sapnavo, jam nepažįstami. Jis nežino jų vardų.

Nesąmonė. O mergina — Denisė Haravėj, taip?

Ne, jis nežino, kas toji susapnuota mergina.

Nesąmonė.

Policininkai dar visą valandą bandė papildyti jo sapną savomis detalėmis, bet Tomis neigė kiekvieną jų teoriją. Tai buvęs tik sapnas, nuolat kartojo vis tą patį.

Tik sapnas.

Nesąmonė, tvirtino policininkai.

Po dviejų valandų nepaliaujamo spaudimo Tomis galiausiai palūžo. Pabūgo iš baimės — Smitas su Rodžersu buvo taip įpykę, kad atrodė, dar akimirka, ir jie pradės jį mušti, o gal paprasčiausiai nušaus vietoje — ir siaubo, jog belaukdamas, kada jam bus įvykdyta mirties bausmė, visiškai nusilps ir pats pakratys kojas.

Tomis aiškiai suprato, kad negalės iš čia išeiti, jei nepasiūlys policininkams ko nors mainais. Praleidęs jų kabinete penkias valandas jis buvo išsekęs, sutrikęs ir kone paralyžiuotas baimės.

Jis padarė klaidą, kainavusią jam gyvybę ir laisvę.

Tomis nusprendė trumpam nusileisti. Būdamas visiškai nekaltas ir tikėdamasis, kad tokie pat nekalti yra ir Karlas Fontenotas, ir Odelis Titsvortas, jis nutarė leisti policininkams išgirsti tai, ko jie tikėjosi. Tereikia trumpam sutikti su jų prasimanymu. Juk tiesa greitai išaiškės. Ryt, o gal poryt policininkai supras, kad jų versija niekam tikusi. Jie apklaus Karlą, ir šis pasakys tiesą. Jie suras Odelį Titsvortą, ir šis iš jų tik pasijuoks.

Pameluok. Policija sumani — išsiaiškins, kad melavai.

Argi kas nors patikės tokiu absurdišku sapnu?

Kas pirmasis įėjo į parduotuvę? Odelis?

Iš tiesų, kodėl gi ne, atsakė Tomis. Tai buvo tik sapnas.

Galų gale policininkai pajudėjo iš mirties taško. Vaikinas palūžo, neatlaikęs jų gudrios taktikos.

Jie norėjo apiplėšti, tiesa?

Be abejo, tebūnie taip, juk tai tik sapnas.

Iki vakaro Smitas su Rodžersu Tomio sapną papildė vis naujomis detalėmis, ir šis su viskuo sutiko.

Juk tai tebuvo sapnas.

Net ir sulaukę šios groteskiškos „išpažinties“ detektyvai turėjo suprasti, kad jie susidūrė su rimtomis problemomis. Detektyvas Maikas Baskinas tuo metu buvo Adoje, lūkuriavo prie telefono policijos nuovadoje, norėdamas būti OVNTB, pačiame epicentre. Apie trečią valandą popiet paskambino Garis Rodžersas ir pranešė ilgai lauktą naujieną: Tomis Vardas prabilo! Sėskis į automobilį, važiuok prie jėgainės į vakarus nuo miestelio ir pabandyk surasti lavoną. Baskinas nedelsdamas išskubėjo, tikėdamasis, kad paieška ilgai neužtruks.

Nieko nesuradęs nusprendė, kad nuodugniai vietovės apžiūrai jam reikėtų pasikviesti į pagalbą keletą darbuotojų. Jis sugrįžo į nuovadą. Vėl suskambo telefonas. Įtariamasis kai ką patikslino. Važiuojant jėgainės link, dešinėje pusėje turėtų matytis seno sudegusio namo likučiai. Lavonas yra ten!

Baskinas vėl šoko į automobilį, surado namą, ilgokai knaisiojosi griuvėsiuose ir nieko neaptikęs parvažiavo atgal į miestelį.

Adatos paieškas šieno kupetoje atnaujino trečias Rodžerso skambutis. Yra naujienų. Pasirodo, kažkur tarp jėgainės ir sudegusio namo turėtų būti betoninis bunkeris. Jame paslėptas lavonas.

Baskinas pasikvietė į pagalbą porą pareigūnų, pasiėmė keletą prožektorių ir vėl išvyko. Radę betoninį bunkerį, ieškojo nužudytosios kūno iki pat sutemų.

Deja, nieko nerado.

Po kiekvieno Baskino skambučio Smitas ir Rodžersas vis tikslino Tomio sapną. Laikas slinko, įtariamasis buvo mirtinai pervargęs. Detektyvai išbandė įvairius metodus — žaidė gerąjį ir blogąjį policininkus, kalbėdavo ramiai, kone užjaučiamai, paskui staiga imdavo šaukti, keiktis ir grasinti. „Meluoji, nusmurgęs kalės vaike!“ — tai jų mėgstamiausia frazė. Tomis ją išgirdo turbūt tūkstantį kartų.

— Džiaukis, kad čia nėra Maiko Baskino, — pareiškė Smitas. — Jis ištaškytų tau smegenis.

Tiesą sakant, kulka į galvą Tomio jau nebūtų nustebinusi.

Jau gerokai sutemus, įsitikinę, kad lavono paieškas teks atidėti kitai dienai, Smitas su Rodžersu nusprendė reziumuoti „išpažintį“. Vaizdo magnetofono taip ir neįjungę, jie priminė Tomiui savo versiją, pradėdami tuo, kaip trys žmogžudžiai, važinėdamiesi Odelio Titsvorto pikapu, planavo apiplėšimą, o supratę, kad Denisė juos gali atpažinti, pagrobė ją, paskui nutarė išžaginti ir nužudyti. Nors tikslios informacijos, kur paslėptas merginos kūnas, jie neturėjo, detektyvai buvo įsitikinę, kad jo reikia ieškoti kur nors netoli jėgainės.

Tomis jautėsi visiškai išsekęs ir vos pralemeno. Jis bandė atmintinai kartoti detektyvų sukurtą istoriją, tačiau vis painiojosi. Smitas su Rodžersu jį sustabdydavo, pakartodavo savo pramaną ir vėl reikalaudavo, kad įtariamasis tęstų. Pagaliau po keturių ne itin sėkmingų repeticijų, jų laimės žvaigždei greitai gęstant, pareigūnai nusprendė įjungti vaizdo magnetofoną.

Pasakok iš naujo, reikalavo jie. Kalbėk, tik nė žodžio apie tą kvailą sapną.

— Betgi nieko panašaus iš tikrųjų nebuvo, — bandė prieštarauti Tomis.

Tai kas, vis tiek pasakok, neatlyžo pareigūnai, o tada mes tau padėsime įrodyti, kad tai netiesa.

Tik nė žodžio apie tą idiotišką sapną.

18.58 Tomis Vardas žvilgtelėjo į vaizdo magnetofoną ir pasisakė savo pavardę. Jis buvo kvočiamas aštuonias su puse valandos ir jautėsi išsekęs tiek fiziškai, tiek emociškai.

Vaikinas rūkė cigaretę, pirmą popiet, priešais jį stovėjo vaisvandenių skardinė, galima buvo pamanyti, kad jie ką tik baigė draugišką pokalbį, viskas atrodė kultūringa ir civilizuota.

Tomis atpasakojo istoriją. Jis, Karlas Fontenotas ir Odelis Titsvortas jėga išsivedė Denisę Haravėj iš parduotuvės, nuvažiavo prie jėgainės, esančios į vakarus nuo miestelio, išžagino ją, nužudė, o kūną paslėpė kažkur netoli betoninio bunkerio, prie Smėlėtojo užtakio. Mergina buvo nužudyta Titsvorto lenktiniu peiliu.

Tai buvo sapnas, pasakė jis. Galbūt norėjo pasakyti. Galbūt manė, kad pasakė.

Net keletą kartų jis ištarė pavardę „Titsdeilas“. Detektyvai jį pertraukdavo ir paslaugiai primindavo: „Titsvortas.“ Tomis pasitaisydavo ir kankindavosi toliau. Jis nesiliovė mąstęs. Bet kuris policininkas, net ir aklas, suprastų, kad aš meluoju.

Po trisdešimt vienos minutės vaizdo magnetofonas buvo išjungtas. Vaikiną surakino antrankiais, nuvežė atgal į Adą ir uždarė areštinėje. Maikas Robertsas tebelaukė OVNTB automobilių stovėjimo aikštelėje. Jis čia praleido beveik devynias su puse valandos.

Kitą rytą Smitas ir Rodžersas sukvietė spaudos konferenciją ir pranešė, kad jie jau ištyrė Haravėj dingimo bylą. Tomis Vardas, dvidešimt ketverių Ados gyventojas, prisipažino kaltas ir įvardijo dar du asmenis, kurie kol kas nesuimti. Pareigūnai paprašė žurnalistų, kad šie porą dienų susilaikytų nuo straipsnių šia tema, kol bus apklausti kiti du įtariamieji. Laikraščio redakcija jų prašymui nusileido, tačiau televizija — ne. Netrukus žinia apskriejo visą pietryčių Oklahomą.

Po kelių valandų policija suėmė Karlą Fontenotą, tuo metu buvusį netoli Talsos, ir pristatė jį į Adą. Smitas ir Rodžersas, vis dar negalėdami atsidžiaugti savo sėkme su Tomiu Vardu, ėmėsi naujos apklausos. Nors vaizdo magnetofonas buvo parengtas darbui, įrašu niekas nepasirūpino.

Karlui buvo dvidešimt metų, o nuo šešiolikos jis gyveno savarankiškai. Vaikinas užaugo Adoje, nuo pat mažens patyrė baisų skurdą — jo tėvas buvo alkoholikas, o motina sūnau akyse žuvo autoavarijoje. Karlas buvo jautrus įspūdžiams vaikas, turėjęs vieną kitą draugą, bet nežinojęs, kas yra šeima.

Per apklausą jis tvirtino esąs nekaltas ir nieko nežinąs apie Haravėj dingimą.

Vis dėlto Karlą palaužti buvo lengviau negu Tomį, ir greičiau nei per dvi valandas Smitas su Rodžersu turėjo dar vieną juostoje įrašytą prisipažinimą, įtartinai panašų į Vardo.

Karlas, vos atsidūręs tardymo izoliatoriuje, savo prisipažinimo išsižadėjo, o vėliau pareiškė: „Man niekad anksčiau neteko sėdėti kalėjime, niekad nebuvau baustas policijos ir niekad niekas man į akis nėra tvirtinęs, kad aš nužudęs gražią moterį, kad man gresia mirties bausmė, todėl aš jiems ir papasakojau šią istoriją, manydamas, kad jie paliks mane ramybėje. Jie taip ir padarė, kai įrašė mano pareiškimą. Jie sakė, kad aš galiu pasirinkti — užrašyti savo pasakojimą arba įrašyti į juostą. Aš net nežinojau, ką reiškia pareiškimas arba prisipažinimas, o supratau tik tada, kai jie man pasakė, kad aš prisipažinau. Todėl aš jiems pateikiau netikrą pareiškimą, kad paliktų mane ramybėje.“

Policija pasirūpino, kad istorija patektų į žiniasklaidą. Vardas ir Fontenotas viską prisipažino. Haravėj mįslė įminta, na, bent jau didesnė jos dalis. Dabar jiems beliko prakalbinti Titsvortą, ir per kelias dienas visiems trims bus galima pareikšti kaltinimus žmogžudyste.

Toje vietoje, kur riogsojo sudegusio namo likučiai, policija rado kažką, kas priminė žandikaulio skeveldras. Apie tai netrukus parašė Ada Evening News.

Nepaisant kruopštaus instruktažo, Karlo prisipažinimas buvo visiška painiava. Jo papasakota nusikaltimo versija vietomis visiškai neatitiko Tomio versijos. Jie skirtingai nurodė, kas po ko išniekino Denisę; vienas iš jų pasakojo, kad jie merginą badė peiliu prievartaudami, o kitas neigė; dūrių vietas ir skaičių jiedu nurodė taip pat skirtingai; tik vienas iš jų paminėjo, kad jai buvo pavykę ištrūkti ir netgi nubėgti keletą žingsnių; skyrėsi ir jų pasakojimas, kada ji mirė. Labiausiai skyrėsi jų pateiktos nužudymo detalės ir versijos, kaip jie pasielgė su nužudytosios kūnu.

Tomis Vardas pasakojo, kad prievartaudami Denisę ant galinės Odelio pikapo sėdynės jai sudavė ir daugybę smūgių peiliu. Ji ten ir mirė, o jie atsikratė jos kūno griovyje, esančiame netoli betoninio bunkerio. Fontenotas šį epizodą papasakojo kitaip. Pasak jo, trijulė nusitempė ją į apleistą namą, kuriame Odelis Titsvortas ją nudūręs, paskui pakišęs po grindimis, apipylęs benzinu ir padegęs namą.

Tačiau abu beveik idealiai sutarė dėl Odelio Titsvorto. Tai jis buvęs organizatorius, „idėjinis vadovas“, įkalbėjęs Vardą su Fontenotu pasivažinėti jo pikapu, išgerti alaus, užsitraukti marihuanos, o galiausiai ir apiplėšti „McAnally“. Šutvei išsirinkus, kurią parduotuvę apiplėšti, Odelis užėjo į vidų, pagrobė pinigus, prievarta išsivedė merginą ir savo kompanionams pareiškė, kad teks ją nužudyti, jei nenori, kad vėliau ji juos atpažintų. Odelis nuvažiavo prie jėgainės. Jis ir sumanė merginą išprievartauti, pradėdamas pirmas. Paskui išsitraukė ginklą — šešių colių lenktinį peilį. Jis nužudė ją sudavęs keletą smūgių peiliu, o paskui, galimas dalykas, sudegino jos kūną, o gal ir ne.

Nors jie ir neneigė savo dalyvavimo, vis dėlto didžiausią kaltę suvertė Titsvortui, o gal Titsdeilui.

Vėlų spalio devynioliktosios, penktadienio, vakarą policija suėmė ir apklausė Titsvortą. Tai buvo jau keturiskart teistas užkietėjęs niekšas, atvirai reiškęs niekinamą požiūrį į policininkus ir kuo puikiausiai išmanęs tardymo taktiką. Jis nenusileido nė per nago juodymą. Jis nieko nežinojo apie Haravėj dingimą, o Vardo ir Fontenoto liudijimus — įrašytus ir neįrašytus — laikė kliedesiu. Juolab kad šitų džentelmenų jis niekada nebuvo matęs akyse.

Jo apklausa nebuvo įrašinėjama. Titsvortą uždarė į areštinę, kurioje jis netrukus prisiminė, kad balandžio dvidešimt šeštąją, priešindamasis policininkams, susilaužė ranką. O po dviejų dienų, tą vakarą, kai dingo Denisė, jis, skaudama ir gipsu sutvarstyta ranka, svečiavosi savo draugės namuose.

Abu anksčiau kvostieji teigė, kad jis vilkėjęs sportinius marškinėlius, o jo rankas puošė tatuiruotės. Iš tiesų jo kairioji ranka tuo metu buvo sugipsuota, o jis pats, net ir labiausiai norėdamas, negalėjo atsidurti prie „McAnally“. Tikrindamas jo versiją Denisas Smitas surado įrašą poliklinikos knygoje ir policijos raportą, kurie patvirtino Odelio alibi. Smitas pasikalbėjo su jį gydžiusiu gydytoju, ir šis paaiškino, kad rankos lūžis tarp alkūnės ir peties buvo spirališkas, o tai reiškia — labai skausmingas. Titsvortas, praėjus vos dviem dienoms po lūžio, paprasčiausiai nebūtų galėjęs panešti žmogaus arba užpulti. Jo ranka buvo sugipsuota. Tai neįmanomas dalykas.

Ankstesnę versiją teko tikslinti. Policijos pareigūnams kartą knaisiojantis sudegusio namo nuolaužose, pasirodė jo savininkas ir pasiteiravo, ką šie darą. Išgirdęs, kad policija ieško Haravėj palaikų, nes vienas iš įtariamųjų prisipažino padegęs merginą kartu su namu, namo šeimininkas atsakė, kad to negalėjo būti. Jis pats padegęs savo namą 1983-iųjų sausį, dešimt mėnesių iki merginai dingstant.

Valstijos teismo medicinos ekspertas, ištyręs žandikaulio skeveldrą, pareiškė, kad ji — oposumo, o ne žmogaus. Apie tai buvo informuota ir žiniasklaida.

Tačiau žiniasklaidai nebuvo pranešta nei apie sudegusį namą, nei apie lūžusią Odelio Titsvorto ranką, nei apie tai, kad Vardas su Fontenotu iškart po apklausos atsisakė savo parodymų.

Tardymo izoliatoriuje Vardas ir Fontenotas atkakliai tvirtino esą nekalti ir visiems, kas tik jų klausėsi, pasakojo, kad jų tariami prisipažinimai buvo išgauti bauginimais ir pažadais. Vardo šeima sukrapštė reikiamą pinigų sumą ir nusamdė patyrusį advokatą, šis detaliai apibūdino visus triukus, kuriuos Smitas su Rodžersu naudojo per apklausą. O jis vis kartojo, kad tai tebuvo sapnas.

Karlas Fontenotas šeimos neturėjo.

Denisės Haravėj palaikų paieška buvo tęsiama toliau. Daugeliui kilo labai natūralus klausimas: „Jei du įtariamieji prisipažino, kodėl policija nežino, kur paslėptas lavonas?“

JAV Konstitucijos penktoji pataisa gina nuo savęs inkriminavimo, todėl — nors nusikaltimą išaiškinti paprasčiausia išgavus prisipažinimą — policijos pareigūnų elgesys tardymo metu reglamentuojamas teisės aktais. Didesnė jų dalis buvo priimta iki 1984 metų.

Prieš šimtą metų, nagrinėdamas bylą, žinomą kaip Hoptas prieš Jutą, Aukščiausiasis Teismas priėmė sprendimą, kad prisipažinimas nepriimtinas, jeigu jis išgautas manipuliuojant kaltinamojo lūkesčiais arba baimėmis, tai yra apribojant jo valios laisvę arba savitvardą, be kurių laisvas prisipažinimas yra neįmanomas.

1897 metais Aukščiausiasis Teismas, išnagrinėjęs bylą Bramas prieš Jungtines Valstijas, nurodė, kad prisipažinimas turi būti laisvas ir savanoriškas, ne išgautas grasinimais, prievarta arba pažadais, kad ir kokie silpni jie būtų. Prisipažinimas, išgautas iš kaltinamojo, jei šiam buvo grasinama, negali būti priimtas.

1960 metais, išnagrinėjęs bylą Blekburnas prieš Alabamą, Teismas pareiškė: „Prievarta gali būti tiek psichinė, tiek fizinė.“ Sprendžiant, ar policija išgaudama prisipažinimą naudojo psichologinę prievartą, lemiamą vaidmenį vaidina šie veiksniai: (1) apklausos trukmė, (2) ar ji užsitęsė, (3) paros laikas, kuriuo ji vyko, tai yra dieną ar naktį (kiekviena apklausa, vykdoma naktį, kelia rimtą įtarimą), (4) įtariamojo psichologinė būklė — intelektas, išprusimas, išsimokslinimas ir pan.

O garsiausioje iš visų bylų, susijusių su savęs inkriminavimu, Miranda prieš Arizoną Aukščiausiasis Teismas įvedė procedūrinius apribojimus, kuriais ginamos kaltinamojo teisės. Įtariamasis naudojasi konstitucine teise tylėti, todėl joks įtariamojo pareiškimas, išgautas tardymo metu, negali būti panaudotas teisme, jei policija ir tyrėjas negali įrodyti, kad apklausiamas asmuo aiškiai suprato, jog (1) jis turi teisę tylėti, (2) tai, ką jis kalba, gali būti panaudota prieš jį teisme, (3) jis turi teisę į gynybą, nepriklausomai nuo to, ar jis pajėgus nusisamdyti advokatą. Jei tardymo metu kaltinamasis reikalauja advokato, apklausa turi būti nedelsiant nutraukta.

„Mirandos teisė“ buvo priimta 1966 metais ir netrukus susilaukė didelio pripažinimo. Daugelyje policijos nuovadų ją ignoravo, bent jau tol, kol nusikaltėliai būdavo išlaisvinami, nes jiems niekas nė neužsimindavo apie jų teises. Šis įtariamųjų teises ginantis aktas susilaukė didelės griežto teisingumo šalininkų kritikos — pastarieji kaltino Teismą ginant linkusius į nusikalstamumą. „Mirandos teisei“ nemažai pasitarnavo kiekvienas policininkas, televizijos ekrane suimantis įtariamąjį ir piktai pareiškiantis: „Jūs turite teisę tylėti!“

Rodžersas, Smitas ir Feterstounas suprato, ką reiškia „Mirandos teisė“, todėl pasirūpino, kad Tomio supažindinimo su ja procedūra būtų užfiksuota vaizdajuostėje. Tačiau penkias su puse valandos užtrukusių grasinimų ir įžeidinėjimų niekas niekur neįrašinėjo.

Tomio Vardo ir Karlo Fontenoto prisipažinimai buvo išgauti žmogaus teises pažeidžiančiais metodais, bet 1984-ųjų spalį pareigūnai vis dar tikėjo rasią nužudytosios kūną, kuris būsiąs nenuginčijamas įkaltis. Iki teismo buvo likęs dar ne vienas mėnuo. Jie turėjo marias laiko Vardo ir Fontenoto kaltumui įrodyti, bent jau patys taip manė.

Tačiau Denisės kūnas nebuvo surastas. Tomis ir Karlas visiškai nenutuokė, kur jis galėtų būti, ir ne kartą tai tvirtino. Slinko mėnesiai, bet policija neturėjo nei įkalčių, nei pėdsakų. Kvočiamųjų prisipažinimai tapo dar svarbesni, nes jiems teisme buvo lemta tapti vieninteliu kaltės įrodymu.

6 SKYRIUS

Ronas Viljamsonas gerai žinojo apie Haravėj bylą. Po dešimties mėnesių, praleistų Pontotoko apygardos tardymo izoliatoriuje, trejų metų laisvės atėmimo bausmės vykdymas jam buvo atidėtas, tačiau sugrįžęs į Adą jis turėjo gyventi namų arešte, kuris griežtai apribojo judėjimo laisvę. Nieko stebėtina, kad šis apribojimas nebuvo efektyvus. Ronas nesigydė, todėl ne tik nesiorientavo laike, bet ir, trumpai tariant, buvo praradęs bet kokią nuovoką.

Lapkričio mėnesį, tebegyvendamas motinos namuose, Ronas buvo apkaltintas tuo, kad „sąmoningai ir neteisėtai, ignoruodamas Pataisos departamento jam už suklastoto dokumento panaudojimą skirtą laisvės apribojimą, nesilaikė namų arešto sąlygų — buvo išvykęs iš namų PD draudžiamu metu“.

Anot paties Rono, jis išėjo į gatvę nusipirkti cigarečių ir namo sugrįžo trisdešimt minučių vėliau negu numatyta. Jis buvo suimtas, įkalintas, o po keturių dienų jam pareikštas sunkus kaltinimas pabėgus iš įkalinimo vietos. Davęs „vargšo priesaiką“, Ronas paprašė, kad teismas jam skirtų advokatą.

Tardymo izoliatoriuje netilo kalbos apie Haravėj. Nuteistieji, neturėdami kuo užsiimti, visą dieną maldavo liežuviais. Didžiausią dėmesį jie, be abejo, skyrė Vardui ir Fontenotui, kurių nusikaltimas buvo naujausias ir sensacingiausias. Tomis papasakojo apie tai, kaip jis „išpažino“ savo sapną, ir apibūdino Smito, Rodžerso ir Feterstouno darbo metodus. Jo auditorija šiuos detektyvus gerai žinojo.

Tomis be paliovos tvirtino, kad jis visiškai nesusijęs su Denise Haravėj, o tikrieji žudikai kur nors kvatoja, šaipydamiesi iš dvejų bukagalvių vaikinų, prisipažinusių tai, ko jie nepadarę, ir policininkų, apgaule išviliojusių prisipažinimą nebūtais dalykais.

Policijai nerandant Denisės Haravėj kūno, Bilas Petersonas susidūrė su rimta teisine problema. Bylos medžiagą sudarė du vaizdajuostėje užfiksuoti įtariamųjų prisipažinimai, tačiau daiktinių įkalčių — nė vieno. Tiesą sakant, faktai prieštaravo iš esmės viskam, ką tvirtino įtariamieji, o pastarieji akivaizdžiai prieštaravo vienas kitam. Petersonas taip pat turėjo du įtariamųjų fotorobotus, bet ir šie buvo abejotinos vertės. Be abejo, vienas jų priminė Tomį Vardą, bet niekas nebūtų pasakęs, kad antrasis bent kiek panašus į Karlą Fontenotą.

Atėjo ir praėjo Padėkos diena, tačiau kūno nerado. Praėjo ir Kalėdos. 1985-ųjų sausį Bilas Petersonas įtikino teismo pirmininką, kad Denisės Haravėj mirtį patvirtinančių įrodymų visiškai pakanka. Per parengtinį teismo posėdį įtariamųjų prisipažinimų klausėsi pilnutėlė teismo salė. Susirinkusieji atrodė šokiruoti, bet Vardo ir Fontenoto pasakojimuose daugelis pastebėjo ryškius prieštaringumus. Nors Haravėj kūno vis dar nepavyko rasti, teko pradėti teismo procesą.

Deja, teisinių problemų dėl to nė kiek nesumažėjo. Nuo bylos svarstymo nusišalino du teisėjai. Tyrimas nejudėjo iš vietos ir, praėjus metams po Denisės dingimo, policija jį galiausiai atšaukė. Dauguma Ados gyventojų buvo įsitikinę Vardo ir Fontenoto kaltumu, — jei nekalti, tai kodėl prisipažino? — tačiau nesiliovė stebėjęsi įkalčių nebuvimu. Kodėl taip užsitęsė bylos tyrimas?

1985-ųjų balandį, praėjus metams po Denisės Haravėj dingimo, Ada Evening News pasirodė straipsnis, kurio autorė Dorotė Hogju atkreipė dėmesį į miestelėnų nusivylimą tyrimo eiga. „Sunkūs nusikaltimai vis dar neišaiškinti. Adą kausto baimė“ — taip vadinosi minėtas straipsnis. Apie Haravėj bylą autorė rašė: „Nors buvo apieškota didesnė miestelio ir jos apylinkių teritorija, — tai padaryta tiek iki Vardo ir Fontenoto arešto, tiek ir po jo, — nepavyko rasti nė menkiausio Haravėj pėdsako. Vis dėlto detektyvas Denisas Smitas pareiškė esąs tikras, kad mįslė jau įminta.“

Tuo tarpu apie Karter bylą Hogju pastebėjo: „Įkalčiai, rasti žmogžudystės vietoje, ir įkalčiai, susiję su įtariamuoju, beveik prieš dvejus metus išsiųsti į Oklahomos nusikaltimų tyrimo biuro laboratoriją. Policija teigia, kad vis dar laukia ekspertizės išvadų.“ OVNTB neveiklumas neliko nepastebėtas. Denisas Smitas paaiškino: „Tirdama bylą policija susiaurino įtariamųjų ratą iki vieno, tačiau suimtųjų dar nėra.“

1985-ųjų vasarį įvyko teismo posėdis, kuriame Ronui buvo pareikštas kaltinimas bandymu pabėgti. Jį gynė teismo paskirtasis advokatas Deividas Morisas, gerai pažinojęs Viljamsonų šeimą. Teismas Roną pripažino kaltu ir skyrė dejų metų laisvės atėmimo bausmę, kuri bus sutrumpinta, jei (1) reguliariai lankys psichoterapijos kursą, (2) išvengs nemalonumų, (3) neišvyks iš Pontotoko apygardos, (4) nevartos alkoholio.

Po kelių mėnesių jis buvo sulaikytas už girtavimą viešoje vietoje Potavatomio apygardoje. Bilas Petersonas atšaukė savo ankstesnį sprendimą dėl bausmės atidėjimo ir pareikalavo, kad likusį bausmės laiką Ronas praleistų už grotų. Deividą Morisą teismas vėl paskyrė Rono advokatu. Naujas teismo posėdis, turėjęs atšaukti ankstesnį nutarimą, įvyko liepos dvidešimt šeštąją, dalyvaujant srities teismo teisėjui Džonui Deividui Mileriui, arba, teisingiau sakant, buvo planuotas. Ronas, kurio būklė jam nesigydant tik blogėjo, neužsičiaupė. Jis kivirčijosi su Morisu, teisėju Milerių ir šerifo padėjėjais, o vėliau taip įsismarkavo, kad posėdį teko nukelti vėlesniam laikui.

Po trijų dienų buvo pabandyta jį pratęsti. Teismui pirmininkavęs Mileris paprašė apsaugos darbuotojų ir šerifo padėjėjų Roną sudrausminti, bet teismo salėje jis pasirodė šūkaudamas ir keikdamasis. Teismo pirmininkas pakartotinai jį perspėjo, tačiau jis į tai atsakė priekaištaudamas. Ronas reikalavo kito advokato, tačiau teismo pirmininkui pasiteiravus priežasčių, nepaminėjo nė vienos.

Jis elgėsi iššaukiamai, tačiau net ir tokiame sąmyšyje buvo akivaizdu, kad jam reikalinga pagalba. Retsykiais atrodydavo, kad jis puikiai suprantąs, kas vyksta, bet po kiekvienos panašios prošvaistės teismo salėje vėl pasigirsdavo nerišlus murmėjimas ir replikos. Teisiamasis atrodė supykęs ant viso pasaulio.

Keletą kartų Roną perspėjęs teismo pirmininkas Mileris paprašė išvesti jį atgal į kamerą, o posėdį ir vėl teko atidėti. Kitą dieną Deividas Morisas pateikė prašymą ištirti Rono psichinį veiksnumą. Be to, jis pateikė dar vieną prašymą — atleisti jį iš Rono Viljamsono advokato pareigų.

Ronas gyveno savame iškreiptame pasaulyje ir pats sau atrodė visiškai normalus. Jį labai įžeidė faktas, kad advokatas suabejojo jo psichine sveikata, todėl nustojo su juo kalbėti. Morisui toks jo ginamojo elgesys pasirodė nebepakenčiamas.

Prašymas ištirti Rono psichinį veiksnumą buvo patenkintas. Prašymas atleisti nuo gynybos — ne.

Po dviejų savaičių Ronui buvo paskirtas pokalbis su psichologu, bet netrukus teko jį atšaukti. Kaltinamasis elgėsi dar blogiau negu anksčiau. Teismo pirmininkas Mileris nurodė atlikti psichiatrinę ekspertizę.

1985-ųjų pradžioje Chuanitai Viljamson gydytojai diagnozavo kiaušidžių vėžį, kuris labai sparčiai progresavo. Pustrečių metų ji gyveno girdėdama kalbas, esą jos sūnus nužudęs Debę Karter, ir ji troško prieš mirtį sužinoti tikrą tiesą.

Chuanita tiesiog skrupulingai tvarkė visus savo raštus. Be to, ne vieną dešimtmetį ji rašė dienoraštį, kurį pildydavo kiekvieną dieną. Jos verslo žurnalai buvo nepriekaištingi — ji galėjo kiekvienai savo klientei per minutę išvardyti penkių paskutinių apsilankymų datas. Ji neišmesdavo nieko — nei apmokėtų sąskaitų, nei sugadintų čekių, nei kvitų, nei vaikų pažangumo pažymėjimų, nei kitų panašių, daugiau ar mažiau svarbių, dokumentų.

Ji šimtą kartų tikrino savo dienoraštį ir galėjo prisiekti, kad 1982 metų gruodžio septintosios naktį Ronas buvo namie, kartu su ja. Motina tai pareiškė policijai, ir ne vieną kartą. Deja, pareigūnai manė, kad jis galėjęs be didesnio vargo išsėlinti iš namų, perbėgti skersgatvį, įvykdyti nusikaltimą ir grįžti atgal. Motyvai nieko nereiškia. Nieko nereiškia ir Gleno Goro melas, esą jis matęs Roną „Coachlight“ klube priekabiaujant prie Debės Karter. Visa tai tėra smulkmenos; svarbiausia, kad nusikaltėlis buvo policijos rankose.

Be abejo, policijos pareigūnai žinojo, kad Chuanita Viljamson gerbiama žmonių. Ji buvo atsidavusi krikščionė ir gerai žinoma sekmininkų bažnyčiose. Jos grožio salono paslaugomis naudojosi keli šimtai klienčių, o Chuanita su jomis bendravo kaip su artimomis draugėmis. Jei Chuanita būtų iškviesta į teismą kaip liudininkė, jai užtektų pareikšti, kad Ronis tą naktį, kurią buvo įvykdyta žmogžudystė, miegojo namie, prisiekusieji ja patikėtų. Galbūt jos sūnus daugeliui sukeldavo problemų, bet jis buvo auklėjamas geru žmogumi.

Chuanita prisiminė dar kai ką. 1982-aisiais sparčiai populiarėjo vaizdajuosčių nuoma. Vienas nuomos punktas sėkmingai veikė jų gatvės gale. Gruodžio septintąją ji išsinuomojo vaizdo grotuvą ir penkis mėgstamus filmus, kuriuos kartu su Ronu pražiūrėjo iki pat kitos dienos ryto. Taigi tą naktį jis iš tikrųjų buvo namie, kambaryje, ant sofos, kartu su motina žiūrėdamas senus filmus. Chuanita išsaugojo netgi nuomos punkto išduotą čekį.

Deividas Morisas reguliariai teikė Chuanitai jai reikalingą teisinę informaciją. Jis labai ja žavėjosi, todėl kartkartėmis sutikdavo Ronui atstovauti po kurio nors eilinio išsišokimo, nors jaunasis Viljamsonas toli gražu nebuvo idealus klientas. Morisas išklausė jos pasakojimą, užmetė akį į čekį ir nė akimirką nesuabejojo šios moters žodžiais. Nuo to palengvėjo ir pačiam Morisui, nes jis, kaip ir dauguma miestelio gyventojų, nuolat girdėdavo gandus apie tai, kad Ronas susijęs su Karter nužudymu.

Morisui dažniausiai tekdavo ginti kriminaliniais nusikaltimais kaltinamus asmenis, ir jis buvo ne itin geros nuomonės apie Ados policiją. Tačiau jis neblogai pažinojo jos pareigūnus, todėl surengė Deniso Smito ir Chuanitos susitikimą. Jis netgi nuvežė ją į policijos nuovadą ir sėdėjo šalia jos visą laiką, kol ji kalbėjosi su detektyvu. Pastarasis atidžiai išklausė, nuodugniai apžiūrėjo nuomos čekį ir pasiteiravo, ar ji nesutiktų, kad jos pasakojimas būtų įrašytas į vaizdajuostę. Be jokios abejonės.

Deividas Morisas pro langą matė, kaip Chuanita buvo pasodinta į kėdę ir veidu atsigręžusi į vaizdo magnetofoną atsakinėjo į Smito užduodamus klausimus. Grįždamas namo jis jautė palengvėjimą, nes buvo įsitikinęs, kad Rono motina paneigė visus jos sūnui metamus kaltinimus.

Jeigu į vaizdo magnetofoną ir buvo įdėta juosta, tai to, kas joje užfiksuota, niekas niekada nepamatė. O jei detektyvas Smitas ir surašė apklausos protokolą, tai apie jį teismo procese niekas neišgirdo.

Įkalintas ir „užmušinėjantis“ laiką Ronas labai išgyveno dėl motinos. Ji gulėjo ligoninėje, ir rugpjūčio mėnesį jos dienos buvo suskaičiuotos, bet Ronas negalėjo jos aplankyti.

Tą patį mėnesį teismo potvarkiu jis vėl susitiko su daktaru Čarlzu Amosu, planavusiu pateikti kaltinamajam keletą testų. Per pirmąjį susitikimą psichiatras pastebėjo, kad Ronas visus atsakymų variantus žymi kaip teisingus. Amosui pradėjus pokalbį, jis atkirtęs: „Kas svarbiau — šitas testas ar mano motina?“ Ekspertizė buvo atšaukta, o Amosas pažymėjo: „Būtina atkreipti dėmesį, kad šis pokalbis su ponu Viljamsonu atskleidė, jog jo emocinė funkcija yra sutrikusi kur kas labiau negu per pastarąjį mūsų susitikimą 1982 metais.“

Ronas maldavo, kad jam leistų pasimatyti su motina prieš jos mirtį. To paties už jį prašė ir Anetė. Daug metų lankydama brolį, ji spėjo susipažinti su tardymo izoliatoriuje dirbančiais pareigūnais. Roniui veždama sausainių ir šokoladinių pyragaičių, ji nepamiršdavo pavaišinti kitų kalinių ir prižiūrėtojų. Tardymo izoliatoriaus virtuvėje Anetė netgi ruošdavo jiems maistą.

Ligoninė ne taip jau ir toli, mąstė ji. Ada — ne toks jau didelis miestelis, čia visi žinojo ir Roną, ir jo šeimą. Neatrodė, kad jis galėtų griebtis ginklo ir pakelti ranką prieš žmogų. Galų gale jai pavyko susitarti, ir Ronas, surakintas antrankiais ir grandine, po vidurnakčio buvo išvestas pro tardymo izoliatoriaus vartus, lydimas iki dantų ginkluotų šerifo padėjėjų, nugabentas į ligoninę, kur buvo pasodintas į invalido vežimėlį ir nuvežtas ilgu ligoninės koridoriumi.

Chuanita nenorėjo matyti savo sūnaus surakinto antrankiais. Anetė ėmė maldauti policininkų, kad šie nusileistų motinos pageidavimui; kad ir labai nenoriai, pareigūnai vis dėlto sutiko. Tačiau pakeliui į motinos palatą susitarimas buvo pamirštas. Antrankiai ir grandinės liko. Ronas maldavo policininkų, kad šie nuimtų antrankius tik kelioms minutėms, kol jis paskutinį kartą pasimatysiąs su motina. Deja. Jam buvo liepta likti vežimėlyje.

Tada Ronas paprašė antklodės antrankiams ir grandinėms pridengti. Pareigūnai dvejojo, — ar ne per didelė rizika? — tačiau galiausiai nusileido. Jie įvežė sūnų į motinos palatą, bet reikalavo, kad Anetė ir Renė išeitų už durų. Moterys prašė joms leisti likti — šiaip ar taip, bet tai buvo paskutinė galimybė šeimai pabūti drauge. Pernelyg rizikinga, paaiškino palydovai. Laukite vestibiulyje.

Ronas pasakė motinai, kad ją labai myli ir atsiprašo už visus nemalonumus jos gyvenime, už visą skausmą. Jis verkė ir maldavo atleisti jam, ką motina, be abejo, ir padarė. Jis pacitavo Bibliją. Žinoma, tikro motinos ir sūnaus artimumo buvo sunku tikėtis, nes sargybiniai stovėjo čia pat, palatoje, nenuleisdami nuo Rono akių — o ką, jei šis sumanys iššokti pro langą arba ką nors nuskriausti.

Atsisveikinimas neužtruko. Policininkai po kelių minučių nutraukė jųdviejų pokalbį, pareikšdami, kad jau metas grįžti į kamerą. Anetė su Rene girdėjo, kaip išvežamas iš palatos brolis raudojo.

Chuanita mirė 1985-ųjų rugpjūčio 31-ąją. Iš pradžių policija atmetė šeimos prašymą leisti Ronui dalyvauti motinos laidotuvėse. Jie suminkštėjo tik tada, kai Anetės vyras pasiūlė sumokėti dviem buvusiems šerifo pavaduotojams, savo pusbroliams, kad šie padėtų saugoti Roną per motinos laidotuves.

Policija taip dramatizavo šį įvykį, kad atrodė, jog Rono dalyvavimas laidotuvėse sukels didžiausią pavojų žmonių saugumui. Pareigūnų reikalavimu, pirmiausia turėjo būti į vietas susodinti visi laidotuvių dalyviai ir tik tada galėjo būti atvestas nusikaltėlis. Tačiau nuimti Ronui grandines policininkai nesutiko.

Be jokios abejonės, prieš recidyvistą, suklastojusį 300 dolerių vertės čekį, tokios atsargumo priemonės buvo tiesiog būtinos.

Bažnyčia vos talpino laidotuvių dalyvius. Karstas nuimtu dangčiu stovėjo priešais altorių, kad visi matytų sulysusį Chuanitos profilį. Atsidarė galinės durys, ir pro jas įėjo jos sūnus, kurį sargybiniai šonine nava nuvedė prie karsto. Jo kulkšnys ir riešai buvo sukaustyti grandinėmis, o šios pritvirtintos prie pilvą juosiančios grandinės. Ronui mažais žingsneliais velkant kojas, metalo dzingsėjimas šiurpino jau ir taip pašiurpusius laidotuvių dalyvius. Išvydęs atvirame karste gulinčią motiną, Ronas ėmė raudoti kartodamas: „Atsiprašau, mama. Labai atsiprašau.“ Jam prisiartinus prie karsto, rauda virto dejone.

Roną lydintys apsaugininkai pasodino jį į kėdę, o patys atsistojo iš šonų. Jam vos tik krustelėjus, pasigirsdavo dzingsėjimas. Velionės sūnus akivaizdžiai nervinosi, atrodė stipriai prislėgtas, priminė manijos kamuojamą žmogų ir nenustygo vietoje.

Ronas vėl sėdėjo Pirmojoje šventojoje sekmininkų bažnyčioje, kurioje melsdavosi vaikystėje, o Anetė dar ir dabar kiekvieną sekmadienio rytą vargonavo bažnyčioje, kurią visą gyvenimą lankė jo mama, tik labai retai praleisdama vieną kitą susirinkimą, ir nenuleisdamas akių nuo jos sudžiūvusio veido kūkčiojo.

Laidotuvių dalyviai po pamaldų buvo pakviesti į bažnyčios salę, kur jų laukė užkandžiai. Ronas nukrypavo iš paskos, lydimas akylai jį saugančių sargybinių. Jam, beveik metus valgiusiam kalinio davinį, tai atrodė tikra puota. Anetė paprašė vyresniojo policininko nuimti jos broliui antrankius, kad šis galėtų pavalgyti. Prašymas buvo atmestas. Moteris maldavo padėti, bet deja, kitokio atsakymo ji neišgirdo.

Artimieji ir draugai gailesčio kupinomis akimis žiūrėjo, kaip seserys, Anetė ir Renė, pasikeisdamos maitina brolį.

Kapinėse, perskaičius Biblijos skaitinius ir pasimeldus, gedintys laidotuvių dalyviai išsirikiavo į eilę pareikšti užuojautos Anetei, Renei ir Ronui. Žmonės draugiškai apsikabindavo, deja, tik ne Ronas. Negalėdamas iškelti rankų, jis atsakydavo nerangiu pakštelėjimu į skruostą moterims ir nevikriu rankos paspaudimu, jei užuojautos pareikšti prieidavo kuris nors vyras. Buvo rugsėjis, kepino vis dar karšta saulė, prakaito lašai ritosi jo kakta ir varvėjo skruostais. Jis nepajėgė nusišluostyti veido, todėl tai už jį darė Anetė su Rene.

Daktaras Čarlzas Amosas teismui pateikė ataskaitą, kurioje pareiškė, kad Ronas Viljamsonas, vadovaujantis Oklahomos teise, yra protiškai neįgalus, todėl nepajėgia suvokti jam pateiktų kaltinimų esmės ir bendradarbiauti su jam atstovaujančiu advokatu, o psichinę sveikatą galėtų atgauti tik po gydymo kurso. Psichiatras taip pat pažymėjo, kad išleistas į laisvę ir negydomas Ronas keltų pavojų ir sau pačiam, ir kitiems.

Teisėjas Mileris susipažino su daktaro Amoso išvadomis ir pasirašė sprendimą, paskelbiantį Roną protiškai neįgaliu. Pastarasis buvo nugabentas į valstijos Rytų ligoninę Vinitoje tolesniam stebėjimui ir gydymui. Ten jį priėmė daktaras R. D. Garsija, išrašęs dalmano ir restorilo nuo nemigos, melarilo haliucinacijoms ir manijai gydyti ir torazino — šizofrenijai, hiperaktyvumui, karingumui ir maniakinės depresijos perdėtam energingumui slopinti. Po kelių dienų vaistai ėmė veikti, Ronas aprimo, jo būklė pradėjo gerėti.

Praėjus porai savaičių, daktaras Garsija padarė išvadą: „(1) jis pajėgia suvokti jam pateiktų kaltinimų esmę, (2) ...pajėgia bendradarbiauti su savo advokatu ir racionaliai prisidėti rengiant gynybą, (3) ...jau yra psichiškai sveikas, (4) ...išleistas į laisvę ir netgi negydomas medikamentais, nelankydamas psichoterapijos kursų, nemokomas autogeninės treniruotės, greičiausiai nekeltų didesnės grėsmės nei sau, nei kitiems, nebent taptų labiau sociopatiškas ir būtų visuotinai laikomas potencialiai pavojingas, ypač jei imtų girtauti.“

Roną vėl sugrąžino į Adą, kur turėjo būti atnaujinta anksčiau paskelbto nuosprendžio atšaukimo procedūra. Tačiau, užuot davęs nurodymą ištirti kaltinamojo psichinę būklę po gydymo kurso, Mileris nedvejodamas sutiko su daktaro Garsijos išvadomis. O ankstesnio teismo potvarkio, kuriuo Ronas buvo pripažintas protiškai neįgaliu, niekas taip ir nepanaikino.

Vadovaujantis daktaro Garsijos pastebėjimais, lygtinė bausmė buvo atšaukta ir nuteistajam teko grįžti atgal į kalėjimą užbaigti jam skirtos dvejų metų laisvės atėmimo bausmės. Išleistas iš valstijos Rytų ligoninės Ronas gavo torazino, kurio turėjo užtekti dviem savaitėms.

Rugsėjį Adoje įvyko Tomio Vardo ir Karlo Fontenoto teismas. Abiejų kaltinamųjų advokatai atkakliai reikalavo, kad jų bylos būtų nagrinėjamos atskirai ir, dar svarbiau, kad teismo procesas vyktų ne Pontotoko apygardoje. Denisės Haravėj kūnas vis dar nebuvo surastas, paieškoje dalyvavo šimtai vietos gyventojų, o ir kalbos apie ją netilo. Jos uošvis buvo gerai žinomas ir gerbiamas miestelio stomatologas. Vardas ir Fontenotas už grotų sėdėjo jau vienuolika mėnesių. Jų kaltės prisipažinimas nuo praėjusiųjų metų spalio mėnesio, tai yra nuo tada, kai apie tai pranešė spauda, buvo populiariausia pokalbių kavinėse ir grožio salonuose tema.

Argi advokatai galėjo tikėtis prisiekusiųjų nešališkumo? Nieko nuostabaus, kad teismo posėdžiai, kuriuose nagrinėjamos liūdnai pagarsėjusios bylos, dažnai perkeliami kitur.

Prašymas pakeisti bylos nagrinėjamo vietą buvo atmestas.

Dar vienas ikiteisminis ginčas kilo dėl įtariamųjų prisipažinimo. Vardo ir Fontenoto gynėjai kritikavo ir patį prisipažinimą, ir, dar labiau, detektyvų Smito ir Rodžerso metodus, kuriais šie naudojosi tardydami įtariamuosius. Pastarųjų pasakojimai akivaizdžiai prasilenkė su tiesa, juolab kad jų prisipažinimas nebuvo pagrįstas jokiais, net pačiais menkiausiais, įkalčiais.

Petersonas ryžtingai kontratakavo. Jei ne įrašai su prisipažinimu, apie bylą nebūtų buvę nė kalbos. Po ilgų ir karštų diskusijų teismo pirmininkas pareiškė, kad prisiekusieji gali susipažinti su kaltinamųjų prisipažinimu.

Bylos nagrinėjime dalyvavo penkiasdešimt vienas liudytojas. Kai kurie iš jų nepasakė nieko konkretaus. Daugelis jų buvo Denisės Haravėj draugai, iškviesti tik tam, kad patvirtintų, jog ji iš tiesų dingusi be žinios ir laikoma mirusia. Beje, teismą nustebino viena keista aplinkybė. Nagrinėjant šią bylą, kaip liudytoja dalyvavo viena užkietėjusi nusikaltėlė, Terė Holand. Ji prisiekusiesiems papasakojo, kad praėjusių metų spalio mėnesį, kai Karlą Fontenotą atgabeno į apygardos tardymo izoliatorių, ji jau buvo už grotų. Juodu atsitiktinai pasikalbėję, ir šis jai prisipažinęs, kad su Tomiu Vardu ir Odeliu Titsvortu pagrobę, išžaginę ir nužudę jauną moterį.

Fontenotas apskritai neigė, kad jie buvo susitikę.

Terė Holand buvo ne vienintelė iš tardymo izoliatoriaus šnipelių, pakviestų liudyti. Belangėje dienas leido ir smulkus vagišius Leonardas Martinas. Pakviestas būti kaltinimo liudytoju teisme, prisiekusiesiems jis papasakojo kartą nugirdęs, kaip Karlas, būdamas kameroje, murmėjo pats sau vienas: „Juk žinojau, kad mus susems. Žinojau, kad susems.“

Tokiais tad įkalčiais disponavo Temidė, siekusi įtikinti prisiekusiuosius tuo, kas atrodė labiau negu abejotina.

Nesant jokių daiktinių įrodymų, juostoje įrašyti kaltinamųjų prisipažinimai buvo esminiai įkalčiai, deja, kupini prieštaringumų ir akivaizdaus melo. Kaltinimą pareiškusi šalis atsidūrė, švelniai tariant, keistoje situacijoje — pripažįstant, kad Vardas su Fontenotu meluoja, versti prisiekusiuosius jais vis tiek patikėti.

Prašytume nepaisyti visų nesąmonių apie Titsvortą, nes su šiuo nusikaltimu jis iš tiesų neturi nieko bendra.

Prašytume pamiršti tokius tuščius paistalus kaip istoriją apie padegtą namą su lavonu, nes namas buvo paleistas pelenais jau prieš dešimt mėnesių.

Buvo įjungti monitoriai. Prigeso šviesos. Ėmė suktis vaizdajuostės. Paaiškėjo šiurpios nusikaltimo detalės, ir Vardas su Fontenotu tapo realiais kandidatais į mirtininkus:

Tardamas baigiamąją kalbą, nors tai, tiesą sakant, buvo ir jo pirmoji kalba šio teismo proceso metu, srities prokuroro asistentas Krisas Rosas stengėsi dar labiau viską dramatizuoti. Savo vaizdingoje kalboje jis priminė kraują stingdančias kaltinamųjų pasakojimo detales — durtines žaizdas, kraujo klaną ir laukan išvirtusius vidurius, brutalų tokios dailios merginos prievartavimą ir subadymą peiliu, taip pat, žinoma, ir kūno sudeginimą.

Prisiekusieji atrodė stipriai suerzinti. Po trumpo svarstymo jie sugrįžo į teismo posėdžių salę, pasirengę kaltinamuosius pripažinti kaltais ir paskelbti mirties nuosprendį.

O iš tiesų dingusi mergina nebuvo nei subadyta peiliu, nei padegta, kad ir ką savo tariamuose prisipažinimuose pasakojo Vardas ir Fontenotas, kad ir ką prisiekusiesiems kalbėjo Bilas Petersonas ir Krisas Rosas.

Denisė Haravėj buvo nužudyta vieninteliu šūviu į galvą. Jos palaikus po kelių mėnesių, sausį, rado medžiotojas miško gilumoje, netoli Gerty gyvenvietės, Hjuzo apygardoje, už dvidešimt septynių mylių nuo Ados, trumpai tariant, tolokai nuo vietų, kuriose jos buvo ieškoma.

Paaiškėjusi tikroji mirties priežastis lyg ir turėjo įtikinti visus su šia byla susijusius asmenis, kad Vardas su Fontenotu paprasčiausiai išsigalvojo savo absurdiškas pasakas ir buvo priversti prisipažinti kaltę. Deja.

Po teismo, bet dar nesuradus Haravėj kūno, Tomis Vardas laukė, kada jį perveš į mirtininkų kalėjimą Makalesteryje, esančiame už penkiasdešimt penkių mylių į rytus nuo Ados.

Vis dar negalėdamas atsigauti po įvykių, pasmerkusių jį mirčiai nuo letalinės injekcijos, jis buvo išsigandęs, sumišęs ir apimtas visiškos nevilties. O dar prieš metus jis buvo vienas iš daugelio Ados dvidešimtmečių, kuriam rūpėjo gauti gerą darbą, neblogai pašėlti ir susirasti žavingą merginą.

Tikrieji žmogžudžiai yra kažkur netoli ir šaiposi iš mūsų, be paliovos mąstė jis. Šaiposi iš policininkų. Įdomu, svarstė jis, ar žudikai galėjo turėti tiek įžūlumo ir stebėti teismo procesą? O kodėl gi ne? Juk jie jautėsi saugūs.

Vieną dieną pas jį atvyko lankytojai — du policijos pareigūnai iš Ados. Jie dėjosi draugais, buvo labai susirūpinę tuo, kas laukia Tomio, kati jis atsidurs Makalesteryje. Jie atrodė dėmesingi, ramūs, nesišvaistė žodžiais — negrasino, nešūkavo, nesikeikė, nežadėjo pasiųsti myriop. Jie iš tikrųjų norėjo surasti Denisės Haravėj palaikus ir dėl to pasiūlė sandėrį. Jei Tomis jiems pasakytų, kur užkasta mergina, jie pasistengtų paveikti Petersono biurą, kad mirties nuosprendis būtų pakeistas laisvės atėmimu iki gyvos galvos. Jie tvirtino turį tokią galią, bet iš tiesų taip nebuvo. Ko jau ko, bet šios bylos baigties jie negalėjo nulemti.

Tomis nežinojo, kur nužudytosios kūnas. Jis kartojo tą patį, ką buvo kartojęs beveik ištisus metus — jis neturi nieko bendra su šiuo nusikaltimu. Net ir žvelgdamas mirčiai į akis Tomis Vardas negalėjo nudžiuginti policininkų.

Neilgai trukus po Vardo ir Fontenoto suėmimo apie šią istoriją išgirdo gerai žinomas Niujorko žurnalistas Robertas Majeris, tuo metu gyvenęs Soutveste. Ją papasakojo moteris, su kuria jis tuo metu draugavo, mat jos brolis buvo vedęs vieną iš Tomio Vardo seserų.

Istorija apie sapną-prisipažinimą ir jo sukeltą sumaištį Majerį suintrigavo. Jis ėmė svarstyti, kodėl žmogus, prisipažįstantis įvykdęs sunkų nusikaltimą, savo prisipažinimą turėtų apipinti prasimanymais? Jis nuvyko į Adą ir pradėjo tirti šį reikalą. Tiek ilgai užsitęsusio ikiteisminio proceso metu, tiek ir vykstant teismui Majeris kruopščiai rinko informaciją apie miestelį, jo gyventojus, nusikaltimą, policiją, tyrėjus ir ypač apie Vardą ir Fontenotą.

Ada nenuleido nuo jo akių. Juk tarp jų sukiojosi tikras rašytojas, kuris viskuo domėjosi, viską stebėjo ir kažką — vienas Dievas žino ką — rašė. Po kiek laiko Majeris įgijo daugelio su šia istorija susijusių žmonių pasitikėjimą. Jis kalbėjosi su Bilu Petersonu, kuris suteikė nemažai išsamios informacijos. Keletą kartų susitiko su ginamųjų advokatais. Nemažai valandų praleido bendraudamas su policijos pareigūnais. Vieno pokalbio metu Denisas Smitas prasitarė apie įtampą, kurią jis išgyvena dėl dviejų nedideliame mieste įvykdytų ir vis dar neišaiškintų nusikaltimų. Išsitraukęs Debės Karter fotografiją ir rodydamas Majeriui jis pareiškė: „Mes žinome, kad ją nužudė Ronas Viljamsonas, tik kol kas negalime to įrodyti.“

Iš pradžių Majeris neatmetė galimybės, kad šiedu vaikinai kalti. Tačiau greitai jis buvo priblokštas Smito ir Rodžerso darbo metodų ir procesinių veiksmų prieš Vardą ir Fontenotą. Policija neturėjo jokių įrodymų, išskyrus jų prisipažinimą, šokiruojantį ir pilną tokių akivaizdžių prieštaravimų, kad patikėti juo buvo neįmanoma.

Nepaisant to, Majeris stengėsi kuo objektyviau papasakoti apie nusikaltimą ir teismo procesą. Jo knygos, „Ados sapnai“ (The Dreams of Ada), kurią 1987-ųjų balandžio mėnesį išleido „Viking“ leidykla, laukė visas miestelis.

Žmonės į ją sureagavo labai greitai, bet jų reakciją buvo galima visai nesunkiai numatyti. Kai kurie ją ignoravo vien dėl autoriaus palankumo Vardo artimiesiems. Kiti buvo įsitikinę, kad vaikinai kalti, nes patys prisipažino įvykdę nusikaltimą, ir niekas negalėjo pakeisti jų nuomonės.

Vis dėlto buvo plačiai paplitusi ir kita nuomonė: policija ir tyrėjai sukurpė bylą, už grotų pasiuntė ne tuos, kuriuos reikėjo, o tikruosius nusikaltėlius paliko laisvėje.

Kritikos spaudžiamas — retas nedidelio miestelio tyrėjas gali pasigirti knyga, parašyta apie vieną iš jo tiriamų bylų, o be to, nė kiek nepadailinta — Bilas Petersonas stačia galva metėsi tirti Debės Karter nužudymo. Jis pasiryžo kai ką įrodyti.

Tyrimas nejudėjo iš mirties taško, — vargšė mergina buvo mirusi prieš ketverius metus, — tačiau pribrendo metas rezultatams.

Petersonas ir policijos pareigūnai visus tuos metus tikėjo, kad žudikas — Ronas Viljamsonas. Galbūt Denisas Fricas taip pat buvo prikišęs nagus, o galbūt ir ne, bet jie žinojo, kad Viljamsonas tą naktį tikrai lankėsi Karter bute. Įrodymų policija neturėjo, vadovavosi tik nuojauta.

Išėjęs iš tardymo izoliatoriaus Ronas grįžo į Adą. 1985-ųjų rugpjūtį, kai mirė motina, jis už grotų laukė komisijos, turėjusios ištirti jo psichinę būklę, ir buvo susitaikęs su dvejų metų nelaisvės perspektyva. Anetė su Rene, kad ir kaip nenoriai, pardavė namą, kuriame visi trys užaugo. Kai 1986-ųjų spalį Ronas buvo lygtinai išleistas į laisvę, jis neturėjo kur dėtis. Apsigyvenęs pas Anetę, kuri gyveno su vyru ir sūnumi, keletą dienų bandė prisitaikyti prie jiems įprasto gyvenimo ritmo. Deja, netrukus vėl atsinaujino jo seni įpročiai — vėlyvas vakarienes Ronas sau ruošdavo su didžiausiu triukšmu, visą naktį prakiurksodavo prie televizoriaus, įjungto visu garsu, rūkydavo, gerdavo, o ištisas dienas prasnausdavo sudribęs ant sofos. Maždaug po mėnesio, krinkant nervams, kai atrodė, kad šeima išeis iš proto, Anetė paprašė brolio išsikraustyti.

Per dvejus nelaisvės metus Rono psichinė būsena nė kiek nepagerėjo. Per tą laiką jis lankėsi keliose valstijos ligoninėse, kur jį skirtingomis vaistų kombinacijomis gydė keli gydytojai. Dažnai jis negaudavo jokių vaistų. Dalį laiko praleisdavo laikydamasis bendro visiems kaliniams režimo, bet kam nors pastebėjus jo keistą elgesį Ronas būdavo išsiunčiamas į kurią nors gydymo įstaigą.

Išleidžiant Roną į laisvę, Pataisos departamentas jį įpareigojo lankytis pas Ados psichinės sveikatos tarnybos socialinį darbuotoją. Spalio penkioliktąją jis nuvyko pas Normą Valker, kuri žurnale pažymėjo, kad Ronas Viljamsonas vartoja litį, „Navane“ ir „Artane“. Tarnybos socialinei darbuotojai jis pasirodė malonus, gebąs susitvardyti, tik truputį keistokas, „kartais nei iš šio, nei iš to minutei nutylantis ir žvelgiantis įdėmiu žvilgsniu“. Jis ketino stoti į Biblijos koledžą ir galbūt netgi tapti dvasininku. O galbūt įkurti statybos kompaniją. Dideli, netgi grandioziniai užmojai, pamanė Valker.

Po dviejų savaičių, vis dar vartodamas vaistus, jis atvyko į iš anksto paskirtą susitikimą ir atrodė pakankamai gerai. Kitus du susitikimus Ronas praleido, o atvykęs gruodžio devintąją pareikalavo, kad jį priimtų daktarė Merė Snou. Jis pareiškė nutraukęs gydymąsi vaistais, nes susipažinęs su mergina, kuri šiuo gydymo metodu netiki. Daktarė Snou bandė įkalbėti savo pacientą, kad šis vartotų jam išrašytas piliules, tačiau jis į tai atsakęs, kad Dievas jam liepęs liautis vartoti svaigalus ir narkotikus.

Ronas neatvyko į numatytus susitikimus gruodžio 18-ąją ir sausio 14-ąją. Vasario 16-ąją Anetė paskambino Normai Valker ir papasakojo, kad brolio elgesys gali tapti nekontroliuojamas. Sesuo jį apibūdino kaip „psichiškai nesveiką“ ir pridūrė, kad jis buvo užsiminęs apie ketinimą nusišauti pistoletu. Kitą dieną jis pats atvyko į Psichinės sveikatos tarnybą, atrodė labai susinervinęs, bet sveikos nuovokos dar nepraradęs. Jis reikalavo pakeisti vaistus. Po trijų dienų Valker sulaukė skambučio iš Makolo šarvojimo salės: Ronas iškėlė sceną — isteriškai šaukė ir reikalavo darbo. Ji patarė elgtis su juo atsargiai ir esant reikalui paskambinti į policiją. Tos pačios dienos popietę Anetė su vyru atvežė jį pas Valker. Jie buvo lyg netekę galvos ir atkakliai maldavo pagalbos.

Anot Valker, Ronas nebevartojo vaistų, buvo sutrikęs, atitrūkęs nuo tikrovės, nepajėgė protauti ir pasirūpinti savo gyvybiniais poreikiais — maistu ir pastoge. Ji abejojo, ar šis žmogus sugebėtų savarankiškai gyventi, netgi jei ir vartotų vaistus. Jos išvada skambėjo taip: „Dėl susilpnėjusios psichinės sveikatos ir elgesio sutrikimų reikalingas ilgalaikis stacionarus gydymas.“

Trijulė išvyko be konkretaus plano, ką toliau daryti, ir be medikamentų. Ronas bastėsi po Adą, kol galiausiai kažkur prapuolė. Vieną vakarą pas Garį Saimonsą Čikašoje svečiavosi du draugai; jiems besišnekučiuojant suskambo durų skambutis. Jis atidarė duris, ir pro jas įvirto Gario svainis, kuris visų akyse susmuko tiesiai ant svetainės grindų. „Man reikia pagalbos, — be perstojo kartojo Ronas. — Man pasimaišė protas, ir man reikia pagalbos.“ Nesiskutęs, purvinas, susiriebalavusiais ir senų seniausiai nešukuotais plaukais jis buvo praradęs orientaciją ir nežinojo kur esąs. „Daugiau neištversiu“, — tvirtino jis.

Gario svečiai nepažinojo Rono, todėl juos sukrėtė jo išvaizda ir elgesys. Vienas tuojau pat išėjo, kitas lūkuriavo. Ronas nurimo, paskui tapo apatiškas. Garis pažadėjo rasti išeitį, ir po kurio laiko jie jau sodino netikėtą svečią į automobilį. Jų pirmasis sustojimas buvo artimiausia ligoninė, kurioje juos nukreipė į vietos psichinės sveikatos centrą. Iš ten pasiuntė į Centrinę valstijos ligoninę Normane. Pakeliui į ją Ronas ėmė elgtis taip, lyg būtų sirgęs katatonija. Jam šiaip ne taip pavyko pratarti, kad jis yra išbadėjęs.

Garis žinojo vieną užkandinę, garsėjančią didelėmis maisto porcijomis, bet jiems tik įvažiavus į automobilių stovėjimo aikštelę Ronas paklausė:

— Kur mes?

— Nueisim ko nors užkąsti, — atsakė Garis.

Ronas ėmė prisiekinėti, kad jis nealkanas, todėl jie pajudėjo toliau, į Normaną.

— Kodėl mes buvom sustoję? — pasiteiravo Ronas.

— Sakei, kad esi išalkęs.

— Nesakiau, — Ronas atrodė suirzęs dėl Gario poelgio.

Pavažiavus kelias mylias, Ronas vėl pareiškė esąs labai alkanas.

Garis, išvydęs „McDonald’s“, sustojo.

— Ką mes čia darom? — vėl paklausė Ronas.

— Nueisime ko nors užkąsti, — paaiškino Garis.

— Kodėl?

— Todėl kad sakei, jog esi alkanas.

— Aš nesu alkanas. Atsiprašau, ar negalėtume pasiskubinti į ligoninę?

Jie nuvažiavo toliau ir galiausiai pasiekė Normaną, bet tuomet Ronas vėl pareiškė esąs alkanas. Garis kantriai suieškojo kitą „McDonald’s“, tačiau Ronas ir vėl lyg niekur nieko ėmė teirautis, kodėl jie sustojo.

Paskutinis stabtelėjimas prieš ligoninę buvo Vikerso degalinė Pagrindinėje gatvėje. Garis sugrįžo pas Roną su dviem dideliais šokoladiniais batonėliais, kuriuos Ronas akimirksniu pasičiupo ir ryte surijo. Garis su draugu buvo pritrenkti tokio reginio.

Centrinėje valstijos ligoninėje Ronas elgėsi taip, lyg būtų kamuojamas stuporo. Pirmasis gydytojas, pas kurį jie apsilankė, susierzino išvydęs pacientą, nenorintį bendrauti, todėl kai jie išėjo iš kabineto, Garis savo svainį griežtai subarė.

Ronas jam nieko neatsakė, tik stovėjo atsigręžęs į sieną, tartum kultūristas sulenkęs rankas, ir keliolika minučių visiškai nepajudėjo. Garis bandė jį kalbinti, bet svainis atrodė kaip be sąmonės. Praėjo dešimt minučių, tačiau Ronas net nesuvirpėjo. Jis tik stovėjo ir nebyliai stebeilijo į lubas, o per visą tą laiką nekrustelėjo nė vienas raumuo. Praėjo dvidešimt minučių, ir Garis jau buvo beketinąs trenkti durimis ir išeiti. Iš lėto praslinko trisdešimt minučių, Ronas kažką piktai drėbtelėjo, bet su Gariu vis tiek nekalbėjo.

Laimė, greitai pasirodė gydytojas ir nuvedė jį į kabinetą. Gydytojui Ronas pareiškė: „Aš čia atsidūriau tik todėl, kad labai norėjau kur nors nuvažiuoti.“ Jam buvo paskirtas litis depresijai gydyti ir „Navane“ — šizofrenijai. Pajutęs, kad savijauta ėmė gerėti, Ronas ignoruodamas gydytojų patarimus atsisakė tolesnio gydymo ir po kelių dienų grįžo į Adą.

Kitą kartą Garis su savo svainiu pagalbos ieškojo Dalase, Krikščioniškos misijos centre, kuriame buvo vykdoma reabilitacijos programa buvusiems kaliniams ir sergantiesiems priklausomybės ligomis. Gario pažįstamas pastorius mielai priėmė Roną ir pasisiūlė jam padėti. Dvasininkas Gariui pašnibždėjo: „Rono šviesos dar dega, tik kad nieko nėra namie.“

Galiausiai Garis užregistravo Roną gydymui. Atsisveikindamas su svainiu Garis įbruko jam penkiasdešimties dolerių banknotą ir nė nenumanydamas pažeidė vidaus taisykles. Garis grįžo į Oklahomą, o paskui jį parvažiavo ir Ronas. Praėjus kelioms valandoms po užsiregistravimo, jis už Gario paliktus pinigus nusipirko autobuso bilietą į Adą ir parvažiavo atgal.

Tačiau kitas Rono susitikimas su medikais Centrinėje valstijos ligoninėje įvyko jau ne jo paties valia. Kovo dvidešimt pirmąją, praėjus devynioms dienoms po sugrįžimo iš Dalaso, Ronas bandė nusižudyti, iškart išgerdamas dvidešimt „Navane“ piliulių. Medicinos seseriai jis vėliau paaiškino, kad taip pasielgė apimtas depresijos, jog neranda darbo. Jį pavyko atgaivinti, vėliau jam buvo paskirtas reikiamas gydymas, deja, po trijų dienų jis liovėsi vartojęs vaistus. Gydytojai nusprendė, kad Ronas kelia pavojų sau ir kitiems, ir rekomendavo dvidešimt aštuonių dienų gydymo kursą Centrinėje valstijos ligoninėje. Kovo dvidešimt ketvirtąją jis buvo išrašytas.

Grįžęs į Adą Ronas vakarinėje miestelio dalyje, Dvyliktojoje gatvėje, viename nedideliame name, išsinuomojo kambarį. Čia nebuvo nei virtuvės, nei kanalizacijos. Norint išsimaudyti tekdavo naudotis vandens žarna už namo. Anetė broliui atveždavo valgyti ir stengėsi juo pasirūpinti. Vieno apsilankymo metu ji pastebėjo, kad jam iš riešų bėga kraujas. Ronas jai paaiškino, kad persipjovė juos skutimosi peiliuku, norėdamas pasikankinti kaip visi, kurie kentėjo dėl jo. Jis troškęs numirti ir susitikti su savo tėvais, kuriuos įskaudino labiausiai. Sesuo maldavo jį greičiau vykti pas gydytoją, bet Ronas atsisakė. Jis atsisakė ir kreiptis į Psichinės sveikatos tarnybą, kurioje anksčiau ne kartą lankėsi.

Jis nebeturėjo nė vienos tabletės.

Senukas namo savininkas Ronui buvo labai geras. Už nuomą jis dažniausiai neimdavo nieko, o jei ir imdavo, tai labai nedaug. Garaže nuo neatmenamų laikų riogsojo sena vejapjovė, kuriai trūko vieno rato. Ronas stumdydavo ją Ados gatvėmis, siūlydamasis už penkis dolerius nupjauti veją, o užsidirbęs pinigų sumokėdavo nuomą. Balandžio ketvirtąją į Ados policijos nuovadą paskambino vieno namo savininkas iš Dešimtosios gatvės vakarinio kvartalo. Jis informavo patrulį, kad jam reikės kuriam laikui išvykti iš miestelio ir jis baiminasi dėl savo šeimos saugumo, mat naktimis aplink slampinėjąs Ronas Viljamsonas. Žmogus neabejotinai pažinojo Roną ir nenuleisdavo nuo jo akių. Jis papasakojo, kad per vieną naktį Ronas keturis kartus ėjo į „Circle K“ parduotuvę ir du ar tris — į „Love‘s“.

Jį išklausęs policininkas kalbėjo užjaučiamu tonu, — visi žinojo, kad Ronas elgiasi labai keistai, — tačiau nebuvo tokio įstatymo, kuris draustų vaikščioti po miestelį po vidurnakčio. Vis dėlto jis pažadėjo dažniau užsukti į šį rajoną.

Balandžio dešimtąją, trečią valandą ryto, į policiją paskambino „Circle K“ pardavėjas. Į parduotuvę jau kelintą kartą užsuko keistai besielgiąs Ronas Viljamsonas. Kol policijos pareigūnas Džefas Smitas pildė protokolą, įtartinas klientas užsuko dar kartą. Smitas paprašė Ronį išeiti, ir šis pakluso.

Po valandos Ronas pasirodė prie tardymo izoliatoriaus pastato, paskambino skambučiu ir pareiškė norįs prisipažinti praeityje įvykdęs keletą nusikaltimų. Netrukus, gavęs atitinkamą formą savanoriškam prisipažinimui, ėmė rašyti. Ronas prisipažino prieš ketverius metus „Coachlight“ klube pavogęs piniginę, iš vieno žmogaus namų nugvelbęs pistoletą, prisilietęs prie dviejų merginų intymių kūno dalių, mušęs ir bandęs išprievartauti Ašere gyvenančią merginą. Tačiau greitai liovėsi rašyti ir išėjo. Tuo metu budėjęs Rikas Karsonas jį pasivijo už kelių kvartalų. Ronas bandė paaiškinti, ką jis veikiąs tokį vėlyvą metą, bet atrodė labai sutrikęs. Galiausiai jis pareiškė ieškąs darbo — gal kam reikia nupjauti veją. Karsonas pasiūlė verčiau grįžti namo, priminęs, kad dieną būtų paprasčiau susirasti darbo.

Balandžio tryliktąją Ronas nuvyko į Psichinės sveikatos kliniką ir ne juokais išgąsdino jos darbuotojus. Vienas iš jų Roną apibūdino kaip „tauškiantį nesąmones“. Atvykėlis pareikalavo susitikimo su gydytoja Snou ir leidosi koridoriumi jos kabineto link. Išgirdęs, kad gydytojos nėra, jis apsisuko ir išėjo.

Po trijų dienų buvo išleisti „Ados sapnai“.

Nors policija troško apkaltinti Roną Viljamsoną Karter nužudymu, jai trūko įtikinamų įrodymų. Baigiantis 1987-ųjų pavasariui, įkalčių buvo ne daugiau kaip 1983-iųjų vasarą. Pagaliau, praėjus dvejiem metams po nusikaltimo, OVNTB pateikė plaukų analizės išvadas. Dalis Rono ir Deniso plaukų pavyzdžių „mikroskopiškai atitiko“ kai kurių plaukų, rastų žmogžudystės vietoje, pavyzdžius, deja, plaukų analizė buvo laikoma labai nepatikima.

Svarbiausia kliūtis tiriant šį nusikaltimą buvo kruvinas delno atspaudas „Sheetrock“ segmente, išpjautame iš Debės Karter miegamojo sienos. Dar 1983-iųjų pradžioje OVNTB darbuotojas Džeris Petersas, nuodugniai ištyręs atspaudą, pareiškė, kad jis nėra nei Deniso Frico, nei Rono Viljamsono. Atspaudas neatitiko nei Debės Karter delno atspaudo. Jį paliko žudikas.

O ką, jei Džeris Petersas suklydo — galbūt paskubėjo, o gal ko nors nepastebėjo? Jei atspaudą buvo palikusi Debė Karter, tuomet ir Fricas, ir Viljamsonas liktų įtariamaisiais.

Petersonui kilo idėja atlikti merginos palaikų ekshumaciją ir dar sykį atlikti jos delno atspaudo analizę. Galbūt jiems nusišypsotų sėkmė, jos rankos dar nebūtų labai suirusios ir nauji delno atspaudai — o ką, jeigu jie būtų paimti kitu kampu? — suteiktų naujos informacijos, paspartinsiančios tyrimą ir padėsiančios nubausti žudikus.

Pegė Stilvel sulaukė Deniso Smito skambučio. Tyrėjas paprašė atvykti į policijos nuovadą, bet atsisakė nurodyti priežastį. Ji, kaip ir visuomet, pamanė, kad pagaliau paaiškėjo kas nors svarbaus. Jai atvykus, prie stalo sėdėjo Bilas Petersonas, priešais save pasidėjęs šūsnį dokumentų. Jis paaiškino, kad policija norėtų ekshumuoti Debės palaikus, bet tam reikalingas jos sutikimas. Čarlzas Karteris jau buvo užsukęs ir savo sutikimą patvirtinęs parašu.

Pegę apėmė siaubas. Mintis apie tai, kad bus kėsinamasi į jos dukros ramybę, atrodė nepakeliama. Ji neigiamai papurtė galvą, bet Petersonas buvo tam pasirengęs. Jis ėmėsi spaudimo, teiraudamasis, ar Pegė norėtų, kad žmogžudystė būtų greičiau ištirta. Žinoma, kad taip, bet ar nėra kito kelio? Ne. Jeigu ji norinti surasti Debės žudiką ir pasodinti jį į teisiamųjų suolą, ekshumacija neišvengiama. Praėjo kelios minutės, ir Pegė paskubomis pasirašė sutikimą, tada paskubomis išėjo iš nuovados, sėdo į automobilį ir nuvažiavo pas savo seserį Gleną Lukas į namus.

Žinoma, svarbiausia naujiena buvo susitikimas su Bilu Petersonu ir sumanymas iškasti palaikus. Ji dabar nesitvėrė savame kailyje — taip norėjo vėl išvysti savo dukrą. „Aš vėl galėsiu ją paglostyti, palaikyti ant rankų“, — kartojo Pegė.

Glena į sesers entuziazmą sureagavo skeptiškai, mat nebuvo tikra, kad toks susitikimas išeitų į naudą. Be to, ji nepasitikėjo tyrimą vykdžiusiais žmonėmis. Per ketverius su puse metų po žmogžudystės Bilas Petersonas ją keletą kartų kvietėsi pokalbio.

Pegė svyravo. Ji dar nebuvo susitaikiusi su faktu, kad jos Debė mirusi. Glena pakartotinai prašė, kad Petersonas ir kiti policijos pareigūnai visomis su byla susijusiomis naujienomis pirmiausia pasidalytų su ja ar kuriuo nors kitu iš artimųjų. Pegė paprasčiausiai būtų nepajėgusi atlaikyti staigios permainos, ir jai buvo būtinas artimųjų palaikymas.

Glena tučtuojau paskambino Bilui Petersonui ir pareiškė norinti žinoti, ką jis ketinąs daryti. Šis paaiškino, kad ekshumacija neišvengiama, jei Debės šeima norinti, kad Ronas Viljamsonas ir Denisas Fricas būtų nuteisti už žmogžudystę. Likęs vienintelis klaustukas — kruvinas delno atspaudas, ir jeigu jis yra Debės, tai policija galės nedelsdama pričiupti Fricą su Viljamsonu.

Glena sumišo. Kaip Petersonas galėjo žinoti pakartotinos delno atspaudo analizės išvadas, jei pirmiau reikėjo iškelti nužudytosios palaikus? Kaip jis galėjo būti toks tikras, kad ekshumacija įrodys Frico ir Viljamsono kaltę?

Mintis, kad galės vėl išvysti dukrą, Pegei tiesiog susuko galvą. Kartą ji prasitarė Glenai: „Aš jau užmiršau jos balsą...“ Bilas Petersonas buvo pažadėjęs Glenai, kad ekshumacija bus atlikta kaip įmanoma greičiau ir baigsis dar prieš kam nors apie ją sužinant.

Pegė buvo savo darbo vietoje, „Brockway Glass“ kompanijoje, kai pro šalį eidama bendradarbė pasiteiravo, gal ji žinanti, kas per sujudimas Rouzdeilo kapinėse, visiškai netoli Debės kapo. Moteris išėjo iš fabriko ir leidosi bėgti per miestelį, bet pasiekusi kapines rado tik tuščią kapą. Jos dukros kūno nebuvo.

Pirmąją delno atspaudų analizę 1982-ųjų gruodžio devintąją skrodimo metu atliko OVNTB agentas Džeris Petersas. Tąsyk Debės rankos buvo be jokių pažeidimų, ir dėl atspaudų kokybės Petersui nekilo jokios abejonės. Po trijų mėnesių pateikdamas ataskaitą jis buvo įsitikinęs, kad kraujo dėmę ant „Sheetrock“ paliko ne Fricas, ne Viljamsonas ir ne auka.

Tačiau dabar, po ketverių su puse metų, žmogžudystei liekant neišaiškintai, o vyresnybei nekantraujant, Petersas netikėtai suabejojo savo tyrimu. Po ekshumacijos praėjus trims dienoms, jis pateikė naują, pataisytą, ataskaitą, kurioje pažymėjo, kad kruvinas atspaudas ant sienos atitinka Debės Karter delno atspaudą. Pirmą ir vienintelį kartą per visą savo dvidešimt ketverių metų karjerą Džeris Petersas pakeitė savo nuomonę.

Naujoji ataskaita buvo būtent tai, ko reikėjo Bilui Petersonui. Apsiginklavęs įrodymu, kad sieną iškruvino ne koks nors nežinomas žudikas, o Debė, iš paskutiniųjų kovodama už savo gyvybę, jis galėjo leistis į įtariamųjų medžioklę. Be to, jam rūpėjo greičiau perspėti miestelėnus, potencialius prisiekusiuosius.

Nors vyresnybė tvirtino, kad ekshumacija ir visos su ja susijusios detalės yra konfidencialios, Petersonas neištvėrė nepasikalbėjęs su Ada Evening News atstovu. „Tai, ką mums pavyko nustatyti, patvirtino ankstesnius įtarimus. Mes tikslinome kai kuriuos įrodymus“, — citavo jį laikraščio korespondentas.

Ką gi vis dėlto pavyko nustatyti? Petersonas nenorėjo detalizuoti, bet laikraščio „šaltinis“ papasakojo viską. Anot jo, „policija atliko palaikų ekshumaciją, kad galėtų paimti moters delno atspaudus ir juos palyginti su kruvinu delno atspaudu, kuris buvo aptiktas ant jos kambario sienos“.

„Šaltinis“ papasakojo dar daugiau: „Tyrimui buvo labai svarbu atmesti galimybę, kad kruviną dėmę paliko ne auka, o kažkas kitas “

— Dabar man jau ramiau dėl šios bylos, — pripažino Petersonas.

Žinoma, kad ramiau, nes jis gavo orderį suimti Roną Viljamsoną ir Denisą Fricą.

Penktadienio, gegužės aštuntosios, rytą Rikas Karsonas išvydo Roną vakarinėje miestelio dalyje gatve stumiantį vejapjovę trimis ratais. Juodu persimetė keliais žodžiais. Ronas, ilgais plaukais, be marškinių, atskarusiais džinsais ir sportbačiais, kaip visuomet atrodė suirzęs. Jis užsiminė apie tai, kad norėtų gauti kokį nors darbą didmiestyje, o Rikas pažadėjo važiuodamas pro šalį užsukti ir paimti jo prašymą. Ronas jam atsakė, kad vakare lauks namie.

Karsonas informavo savo pavaduotoją, kad įtariamasis šįvakar trainiosis aplink savo butą Vakarų dvyliktojoje gatvėje. Buvo sudarytas suėmimo planas, Rikas pasiprašė, kad į operaciją įtrauktų ir jį. Jei Ronas taptų nevaldomas, jis norėjo pasirūpinti, kad niekas nenukentėtų. Tačiau suimti įtariamojo išvyko kiti keturi policijos pareigūnai, tarp kurių buvo ir detektyvas Maikas Baskinas.

Ronas buvo suimtas ir atgabentas į areštinę be incidentų. Jis mūvėjo tomis pačiomis džinsinėmis kelnėmis, avėjo tais pačiais sportbačiais ir, kaip ir ryte, buvo be marškinių. Tardymo izoliatoriuje Maikas Baskinas perskaitė jam „Mirandos teisę“ ir paklausė, ar jis sutinka kalbėti. Žinoma, kodėl gi ne. Į apklausą atėjo dar vienas detektyvas, Džeimsas Foksas.

Ronas ir vėl pakartojo, kad niekada nebuvo sutikęs Debės Karter, niekada nebuvo įkėlęs kojos į jos butą, taip pat, kiek tik jis prisimena, niekada nėra jos matęs. Jis nė akimirką nesuabejojo, nors detektyvai, be perstojo tvirtinę esą tikri, kad Ronas susitepęs krauju, ant jo šaukė ir jį koneveikė.

Ronas buvo pervežtas į apygardos tardymo izoliatorių. Praėjo mažiausiai mėnuo, kol jis vėl galėjo vartoti vaistus.

Denisas Fricas kartu su motina ir teta gyveno Kanzas Sityje ir vertėsi namų dažymu. Iš Ados jis buvo išsikėlęs prieš keletą mėnesių. Iš draugystės su Ronu Viljamsonu tebuvo likę migloti prisiminimai. Detektyvas jį apklausė prieš ketverius metus, todėl istoriją apie Karter nužudymą jis buvo beveik pamiršęs.

Vėlų gegužės aštuntosios vakarą jis vienas žiūrėjo televizorių. Visą dieną sunkiai dirbęs Denisas jautėsi labai pavargęs, todėl sėdėjo net nenusimovęs išteptų darbinių dažytojo kelnių. Vakaras buvo šiltas, langai plačiai atidaryti. Suskambo telefonas, Denisas pakėlė ragelį ir išgirdo nepažįstamą moters balsą:

— Ar Denisas Fricas namie?

— Taip, tai aš — Denisas Fricas, — atsakė jis, bet moteris tuojau pat padėjo ragelį.

Galbūt ji klaidingai surinko numerį, o galbūt jo buvusi žmona kažką sumanė. Jis vėl įsitaisė priešais televizoriaus ekraną. Deniso motina ir teta jau miegojo kitame namo gale. Laikrodžio rodyklės artėjo prie 23.30.

Maždaug po penkiolikos minučių jis išgirdo visiškai netoliese uždaromų automobilių durelių trinksėjimą. Atsikėlė ir basomis eidamas prie paradinių durų išvydo būrelį kovai pasirengusių, gerai ginkluotų kareivių juodomis uniformomis, pievele artėjančių prie namo. „Kas gi čia, po velnių?“ — nustebo Denisas. Vieną sekundės dalį jam buvo dingtelėjusi mintis pranešti policijai.

Suskambo durų skambutis, vos tik jis atidarė duris, du civiliniais drabužiais vilkintys vyrai šoko prie jo, grubiai išvilko laukan ir paklausė:

— Ar jūs — Denisas Fricas?

— Taip, aš.

— Jūs suimtas už tyčinę žmogžudystę, — sumurmėjo vienas iš nekviestų svečių, o kitas tuo metu uždėjo antrankius.

— Nesuprantu, apie kokią žmogžudystę jūs kalbate? — paklausė sumišęs Denisas, ir staiga jam į galvą šovė mintis: „Kažin kiek Denisų Fricų gyvena Kanzas Sityje? Žinoma, įvyko nesusipratimas.“

Tuo metu ant slenksčio išdygo jo teta. Išvydusi prie Deniso besiartinančius SGT5 padalinio pareigūnus su į jį nukreiptais automatais, ji puolė į isteriją. Policininkams įsiveržus į vidų „užblokuoti“ namo, — tiesą sakant, jie dorai nežinojo, kodėl reikėjo tai daryti, — iš savo miegamojo išskubėjo jo motina. Denisas neturėjo šaunamojo ginklo. Name nebuvo jokių kitų žinomų ar įtariamų žudikų, bet SGT vaikinai stropiai laikėsi iš anksto numatyto reglamento.

Supratęs, kad gali čia pat, prie durų, būti nušautas, Denisas kilstelėjo akis ir pastebėjo šmėkštelint baltą plačiakraštę skrybėlę. Tada jo atmintyje išniro jau primirštas košmaras: iki ausų išsiviepę Denisas Smitas ir Garis Rodžersas, grasinantys įmesti jį už grotų.

„Tai štai kokia žmogžudystė“, — pagalvojo Denisas. Vieną gražią dieną du mažo miestelio kaubojai apgaule pasiuntė Kanzas Sičio bėglių sulaikymo padalinį į dramatišką, bet beprasmišką operaciją.

— Gal galėčiau apsiauti batus? — paklausė Denisas.

Policininkai, nors ir nenoriai, sutiko.

Fricas buvo pasodintas ant galinės policijos automobilio sėdynės, šalia jo įsitaisė ekstazės pagautas Denisas Smitas. Už vairo sėdėjo vienas iš Kanzas Sičio detektyvų. Jiems pajudėjus, Fricas žvilgtelėjo į apsiginklavusius SGT vyrukus ir pagalvojo: „Absurdas. Bet kuris puse etato dirbantis šerifo padėjėjas būtų galėjęs suimti jį tiesiog kur nors bakalėjos krautuvėlėje.“ Vis dar neatsitokėdamas nuo naktinio reido, jis negalėjo nenusišypsoti, Kanzas Sičio policininkų veiduose pastebėjęs nusivylimą.

Tarpduryje, abiem delnais prisidengusi burną, stovėjo jo motina.

Jie pristatė Denisą į nedidelį tardytojo kabinetą Kanzas Sičio policijos nuovadoje. Smitas su Rodžersu atliko įprastinę procedūrą su „Mirandos teise“, paskui pareiškė, kad jie norėtų išgirsti jo prisipažinimą. Denisas nesiliovė galvojęs apie Vardą ir Fontenotą ir buvo pasiryžęs tylėti. Smitas dėjosi esąs draugiškai nusiteikęs ir nuoširdžiai norįs jam padėti. Tuo tarpu Rodžersas buvo itin priešiškas — nuolat jį užgauliojo, gąsdino ir vis kumščiavo į krūtinę.

Po jų paskutinio susitikimo praėjo ketveri metai. 1983-iųjų birželį, Fricui „smarkiai susikirtus“ per antrąjį patikrinimą melo detektoriumi, Smitas, Rodžersas ir Feterstounas tris valandas išlaikė jį Ados policijos nuovados rūsyje. Jie nieko iš jo neišpešė tada, nieko neišpeš ir dabar.

Rodžersas niršo. Jie esą visus tuos metus žinoję, kad Fricas su Viljamsonu išprievartavo ir nužudė Debę Karter, ir nusikaltimas pagaliau išaiškintas. Jiems reikėjo tik vieno — prisipažinimo.

— Aš neturiu ką prisipažinti, — nuolat kartojo Fricas.

Kur jūsų įkalčiai? Parodykite man įkalčius.

Mėgstamiausia Rodžerso frazė, kuri ne kartą išsprūdo iš jo lūpų, buvo: „Tu tyčiojiesi iš manęs?“ Fricas kaskart norėdavo paklausti: „Kokiu būdu tyčiojuosi?“, bet nenorėjo gauti antausio.

Dvi valandas kentęs įžeidinėjimus, Fricas galiausiai pratarė:

— Tiek jau to. Prisipažinsiu.

Pareigūnų veidai nušvito — jie neturėjo jokių įrodymų, todėl tikėjosi viską išspręsią prisipažinimu. Smitas puolė ieškoti vaizdo magnetofono. Rodžersas paskubomis susirado bloknotą ir rašiklius. Ką gi, pirmyn.

Jiems susiruošus, Fricas pažvelgė tiesiai į magnetofoną ir pareiškė:

— Aš išklosiu visą tiesą. Aš nenužudžiau Debės Karter ir apie šią žmogžudystę nieko nežinau.

Smitas su Rodžersu akimirksniu pratrūko pykčiu — pasipylė nauji bauginimai, nauji įžeidinėjimai. Fricas baiminosi, bet laikėsi tvirtai. Jis atkakliai tvirtino esąs nekaltas, ir tyrėjai galų gale baigė apklausą. Jis atsisakė būti išduotas Oklahomos valstijos teisėsaugai ir liko tardymo izoliatoriuje laukti tolesnės tyrimo eigos.

Tą patį šeštadienį, tik kiek vėliau, iš tardymo izoliatoriaus Ronas buvo nuvestas į policijos nuovadą naujai apklausai. Smitas su Rodžersu, sugrįžę po efektingos Frico suėmimo operacijos, jau laukė. Jie turėjo vienintelį tikslą — priversti Roną kalbėti.

Įtariamojo apklausa buvo suplanuota dar arešto išvakarėse. Ką tik buvo išleisti „Ados sapnai“, daugelis kritikavo Smito ir Rodžerso darbo metodus. Jie nutarė, kad Smitą, gyvenusį Adoje, galėtų pakeisti Rastis Feterstounas iš Oklahoma Sičio. Jie nusprendė nesinaudoti ir vaizdo magnetofonu.

Denisas Smitas buvo nuovadoje, bet į kabinetą, kuriame vyko apklausa, nėjo. Detektyvas, ketverius metus vadovavęs tyrimui ir kone visą laiką tikėjęs Viljamsono kalte, nusišalino nuo svarbiausios apklausos.

Ados policijos nuovada buvo apsirūpinusi visa reikiama garso bei vaizdo įranga ir ja dažnai naudodavosi. Apklausos, o ypač įtariamųjų prisipažinimai, beveik visuomet būdavo įrašomi. Policija puikiai suprato, kokį įspūdį prisiekusiesiems palieka įrašytas ir jiems pademonstruotas įtariamojo prisipažinimas. Galite pasiteirauti Vardo arba Fontenoto. Įrašytas buvo ir antrasis Rono patikrinimas melo detektoriumi, kurį Ados policijos nuovadoje prieš ketverius metus atliko Feterstounas.

Jei prisipažinimo neįrašydavo vaizdo magnetofonu, tuomet tai dažniausiai atlikdavo garso magnetofonu. Policija turėjo aibę magnetofonų.

O tais atvejais, kai prisipažinimo neįrašinėjo nei vaizdo, nei garso magnetofonu, įtariamojo prašydavo užrašyti, žinoma, jeigu jis mokėdavo skaityti ir rašyti, savo versiją. Jei pastarasis pasitaikydavo neraštingas, tuomet jo prisipažinimą užrašydavo pats detektyvas, paskui jį garsiai perskaitydavo ir paprašydavo pasirašyti.

Gegužės devintąją pareigūnai nenaudojo nė vieno iš šių metodų. Viljamsonas, buvęs pakankamai raštingas ir vartojęs gerokai turtingesnį už savo tardytojus žodyną, stebėjo, kaip Feterstounas viską užrašinėja ranka. Jis pareiškė susipažinęs su „Mirandos teise“ ir sutiko kalbėti.

Štai taip atrodė policijos pateikta apklausos versija:

VILJAMSONAS tarė: „Gerai, 1982-ųjų metų gruodžio aštuntoji, aš dažnai trindavausi apie „Coachlight“ ir vieną naktį ten pamačiau merginą, gražią merginą, ir pamaniau, kad reikėtų palydėti ją namo.“

VILJAMSONAS nutilo, paskui lyg ir norėjo kažką sakyti, pradėdamas raide „F“, bet ir vėl nutilo. Paskui tęsė: „Pagalvojau:

„O ką, jeigu jai nutiks kas bloga?“, ir palydėjau iki namų.“

VILJAMSONAS vėl trumpam nutilo ir ėmė pasakoti apie tai, kaip jis pavogė garso aparatūrą.

Paskui VILJAMSONAS tarė: „Aš buvau su DENISU, ir mes nuėjome į „Holliday Inn“, aš pasakiau merginai, kad mūsų mašinoje yra baras, tada nusivedėme ją, ir ji įšoko į vidų.“

VILJAMSONAS kalbėjo pavienėmis frazėmis, ir agentas RODŽERSAS paprašė VILJAMSONO, kad jis susikoncentruotų ir pasakotų tai, kas susiję su DEBĖS KARTER byla.

VILJAMSONAS pasakė: „Taip. Aš sapnavau, kad užmušiau DEBĘ, buvau užsilipęs ant jos, apvyniojau jos kaklą virve, dūriau peiliu, daug kartų, užveržiau kaklą virve.“

Agentas RODŽERSAS paklausė VILJAMSONO, ar jis su DENISU buvo pas DEBĘ tą naktį, ir VILJAMSONAS atsakė „taip“. Agentas FETERSTOUNAS paklausė VILJAMSONO: „Ar ėjote pas ją turėdami tikslą nužudyti?“ VILJAMSONAS atsakė: „Tikriausiai.“

Agentas FETERSTOUNAS paklausė: „Kodėl?“

VILJAMSONAS atsakė: „Ji mane siutino.“

Agentas FETERSTOUNAS paklausė: „Ką nori tuo pasakyti?

Kėlė pasibjaurėjimą? Kalė?“

VILJAMSONAS atsakė: „Ne.“

VILJAMSONAS truputį patylėjo, paskui pasakė: „O, Dieve!

Jūs norite, kad prisipažinčiau, bet aš turiu šeimą, turiu sūnėną, kuriuo reikia rūpintis. O mano sesuo to neatlaikys. Savo motinos jau neįskaudinsiu — ji mirusi. Man tai neišėjo iš galvos nuo pat anos dienos.“

Maždaug 19.38 VILJAMSONAS tarė: „Jei norite mane už tai nuteisti, aš būtinai turiu susitikti su TANERIU iš Talsos. Ne, geriau DEIVIDAS MORISAS.

Išgirdę advokatų pavardes detektyvai sutriko ir liovėsi kvotę. Jie paskambino Deividui Morisui, kuris jiems patarė tuojau pat nutraukti Rono apklausą.

Viljamsono parašo po apklausos protokolu nebuvo. Jis jo niekuomet nepamatė.

Ginkluoti dar vienu tariamu prisipažinimu policijos pareigūnai ir tyrėjai jau trynė iš džiaugsmo rankas. Inkriminavę Vardą su Fontenotu, jie jau turėjo patirties, kad daiktinių įkalčių stoka bylos tyrimui per daug netrukdo. Tai, kad Debė Karter nebuvo nudurta, nieko nereiškė. Šokiruoti prisiekusieji įtariamąjį bematant pripažins kaltu.

Jei vienas sapnas-prisipažinimas Viljamsonui galėjo kainuoti laisvę, tai kitas galėjo jį išgelbėti. Po kelių dienų prie Rono kameros stabtelėjo pro šalį ėjęs tardymo izoliatoriaus prižiūrėtojas Džonas Kristianas. Juodu vaikystėje buvo kaimynai. Kristianas augo didelėje šeimoje ir turėjo daug brolių, iš kurių vienas buvo Rono bendraamžis, todėl jaunasis Viljamsonas pas juos neretai pietaudavo ir vakarieniaudavo. Juodu drauge žaidė beisbolą — gatvėje ir įvairiose lygose — ir porą metų lankė Byngo vidurinę.

Negydomas ir negeriantis vaistų Ronas toli gražu nepanėšėjo į pavyzdingą kalinį. Pontotoko apygardos tardymo izoliatorius — tai betoninis bunkeris be langų, dėl nežinomų priežasčių įrengtas vakarinėje Teismo rūmų vejos dalyje. Lubos čia žemos, patalpos ankštos, ne vienam sukeliančios klaustrofobiją, o jei kuris iš kalinių savo kameroje ima šūkauti, garsas sklinda po visą patalpą. Ronas triukšmaudavo dažnai. Jei nešūkaudavo, tai dainuodavo, verkdavo, aimanuodavo, dejuodavo, įrodinėdavo savo nekaltumą arba kažką nerišliai murmėdavo apie Debę Karter. Jis sėdėjo vienoje iš dviejų vienučių, kiek tik įmanoma toliau nuo kitų perpildytų kamerų, bet bunkeris buvo toks mažas, kad Rono balsas aidėdavo visose pakampėse.

Jį nuraminti sugebėjo vienintelis Džonas Kristianas, todėl kiti kaliniai greitai ėmė skirti, kada keičiasi prižiūrėtojų pamaina. Perėmęs budėjimą Kristianas iškart eidavo prie Rono kameros ir jį nuramindavo. Jie šnekučiuodavosi apie praeitį, vaikystę, žaidimus ir draugus, kuriuos abu kadaise pažinojo. Pasikalbėdavo ir apie Karter nužudymą, ir apie tai, kad nuteisti Roną būtų neteisinga. Aštuonias valandas jo kameroje būdavo ramu. Rono vienutė buvo tikras žiurkių urvas, bet jis sugebėdavo ir nusnūsti, ir skaityti. Baigdamas pamainą Kristianas nueidavo atsisveikinti su Ronu, kuris įprastai vaikštinėdavo pirmyn atgal, traukdavo dūmą ir nerimastingai laukdavo pasirodant kito prižiūrėtojo.

Vėlų gegužės dvidešimt antrosios vakarą Ronas dar nemiegojo ir gerai žinojo, kad budinčiojo poste sėdi Kristianas. Ronas, norėdamas pasikalbėti apie žmogžudystę, paprašė šį ateiti prie jo kameros. Jis skaitinėjo „Ados sapnus“ ir pareiškė galįs papasakoti savo sapną.

Anot Kristiano, Ronas pasakęs:

— Įsivaizduok, kad aš susapnavau, kaip visa tai įvyko. Įsivaizduok, kad aš, ištisą dieną gėręs ir maišęs alkoholį su „Quaaludes“, sėdau prie vairo ir nuvažiavau į tą „skylę“ („Coachlight“), įsivaizduok, kad ten dar „įkaliau“ ir dar labiau apgirtau. Įsivaizduok, kad atsidūriau prie Debės Karter namo durų ir ėmiau į jas belstis, o ji paprašė minutėlę luktelėti, kol baigs kalbėtis telefonu. Įsivaizduok, kad aš išlaužiau duris ir įsiveržęs į vidų ją išprievartavau, o paskui nužudžiau.

Toliau jis pridūręs:

— Ar neatrodo, kad jeigu būčiau ją nužudęs, tai būčiau iš savo pažįstamų pasiskolinęs pinigų ir kur nors išvažiavęs?

Kristianas apie šį pokalbį ilgai nesvarstė, bet atpasakojo istoriją vienam kolegai. Vėliau šis papasakojęs kitam, anas dar kitam, kol galų gale istorija pasiekusi Gario Rodžerso ausis. Detektyvas nusprendė, kad tai dar vienas akivaizdus Viljamsono kaltės įrodymas. Praėjus porai mėnesių, jis paprašė Kristiano pakartoti tai, ką jam buvo papasakojęs Ronas. Rodžersas atspausdino protokolą, sudėjo kabutes citatoms, kur jam atrodė reikalinga, ir policija kartu su detektyvais turėjo antrą tariamą prisipažinimą. Deja, daugkartiniai Rono tvirtinimai, kad jis neturįs nieko bendra su šiuo nusikaltimu, į protokolus nepateko.

Faktai kaip įprastai neturėjo jokios reikšmės. Žmogžudystės metu Ronas Talsoje negyveno. Be to, jis neturėjo nei automobilio, nei vairuotojo pažymėjimo.

7 SKYRIUS

Žinia, kad jų brolis suimtas ir kaltinamas žmogžudyste, Anetę Hadson ir Renę Saimons pribloškė. Praėjusį spalį jam išėjus į laisvę, jos buvo labai susirūpinusios vis blogėjančia brolio psichine sveikata ir fizine būkle, bet nė nenumanė, kad jis galėtų tapti pagrindiniu įtariamuoju žmogžudystės byloje. Gandai sklandė ne vienerius metus, bet buvo praėję nemažai laiko, ir artimieji jau manė, kad policija užsiėmusi kitais įtariamaisiais ir kitomis bylomis. Prieš dvejus metus mirdama Chuanita buvo tikra, jog pateikė Denisui Smitui pakankamą įrodymą, kad Ronas su šiuo nusikaltimu visiškai nesusijęs. Anetė su Rene manė lygiai taip pat.

Jos abi gyveno kukliai — rūpinosi savo šeimomis, dirbo atsitiktinius darbus, mokėjo mokesčius ir stengėsi šiek tiek pasitaupyti juodai dienai. Deja, seserų piniginės buvo per plonos, todėl jos nepajėgė nusamdyti baudžiamųjų bylų advokato. Anetė kalbėjosi su Deividu Morisu, bet Rono byla jo nė kiek nedomino. Džonas Taneris gyveno Talsoje — per toli, o ir jo paslaugos joms buvo per brangios.

Nors brolis jas buvo neblogai supažindinęs su teismų sistema, vis dėlto seserys nebuvo pasirengusios tokiam staigiam jo areštui ir kaltinimui žmogžudyste. Draugai pasitraukė. Išvydę seseris daugelis žmonių reikšmingai susižvalgydavo arba imdavo šnibždėtis. Viena pažįstama tarė Anetei: „Juk tu dėl to nekalta. Tu negali atsakyti už savo brolį“

„Mano brolis nekaltas“, — atsikirto Anetė. Ir ji, ir Renė dažnai kartodavo šiuos žodžius, bet tik vienas kitas jas išklausydavo. Apie nekaltumo prezumpciją nebuvo nė kalbos. Policija sučiupo įtariamąjį; argi jie būtų suėmę Roną, jei šis būtų buvęs niekuo dėtas?

Anetės sūnus, penkiolikmetis moksleivis, nemažai prisikentėjo, kai bendraklasiai aptarinėdavo aktualias vietos naujienas, iš kurių svarbiausia tuo metu buvo Rono Viljamsono ir Deniso Frico suėmimas ir kaltinimas įvykdžius žmogžudystę. Kadangi jo pavardė buvo Hadsonas, klasės draugai nenumanė, kad nužudymu buvo įtariamas Maiklo dėdė. Moksleiviai griežtai smerkė kaltinamuosius. Kitą rytą Anetei teko vykti į sūnaus mokyklą ir spręsti šį klausimą. Mokytojas jos labai atsiprašė ir pažadėjo nukreipti klasės diskusijas kita linkme.

Renė ir Garis Saimonsai gyveno Čikašoje, už maždaug devyniasdešimties mylių, ir šis atstumas jiems garantavo sąlyginę ramybę. Tačiau Anetė niekada nebuvo išvykusi iš Ados, deja, net ir labai norėdama negalėjo to padaryti, mat privalėjo rūpintis savo jaunėliu.

Gegužės dešimtąją, sekmadienį, Ada Evening News pirmame puslapyje išspausdino straipsnį apie įtariamųjų suėmimą ir įdėjo Debės Karter nuotrauką. Daugiausia informacijos laikraščiui pateikė Bilas Petersonas. Jis patvirtino, kad buvo atlikta mirusiosios palaikų ekshumacija, kuri leido nustatyti, kad paslaptingąjį atspaudą iš tiesų buvo palikusi nusikaltimo auka. Jis teigė, kad Fricas su Viljamsonu daugiau kaip metus laikomi įtariamaisiais, bet nepaaiškino motyvų. Apie patį nusikaltimo tyrimą jis kalbėjo: „Šią mįslę mes išnarpliojome dar prieš šešis mėnesius, todėl mums beliko suvesti galus.“

Verta dėmesio buvo žinia, kad bylos tyrime figūravo ir FTB. Ados policija jo pagalbos buvo paprašiusi prieš porą metų. FTB ištyrė įkalčius ir pateikė policijai psichologinį žudikų apibūdinimą, tačiau Petersonas laikraščiui jo nedetalizavo.

Kitą dieną pirmame puslapyje pasirodė naujas straipsnis, tik šįsyk su Rono ir Deniso nuotraukomis, kokios įprastai daromos policijoje. Jų veidai atrodė pakankamai grėsmingi, kad daugelį įtikintų jų kaltumu.

Straipsnyje buvo pakartota vakarykščiame numeryje pateikta informacija, kad abu įtariamieji suimti, pateikus jiems kaltinimus tyčiniu išprievartavimu, išprievartavimu žalojant kūną ir tyčine žmogžudyste. Keista, kad „oficialūs“ asmenys nė neužsiminė apie tai, ar abu kaltinamieji prisipažino įvykdę nusikaltimą. Matyt, Ados reporteriai buvo taip įpratę prie prisipažinimų, kad jiems tai atrodė savaime suprantama.

Policijos atstovai neprasitarė apie pirmąjį Rono tariamą prisipažinimą, tačiau supažindino žurnalistus su rašytiniais parodymais, kurie buvo pateikti prašant prokurorą išduoti suėmimo orderį. Straipsnyje buvo cituojama:“... ant mis Karter kūno ir patalynės rasti gaktos ir galvos plaukai mikroskopiškai atitiko analogiškus Ronaldo Keito Viljamsono ir Deniso Frico plaukų pavyzdžius.“

Be to, paskui juos abu vilkosi ilgas anksčiau įvykdytų nusikalstamų veikų ir įvairių teisės pažeidimų sąrašas. Ronas jų turėjo penkiolika — transporto priemonės vairavimas išgėrus ir panašiai, o taip pat dokumento klastojimas, už kurį jis buvo nubaustas laisvės atėmimo bausme. Fricas dukart baustas už vairavimą išgėrus, eismo taisyklių nesilaikymą ir disponavimą marihuana.

Bilas Petersonas dar kartą patvirtino, kad palaikai buvo ekshumuoti siekiant pakartotinai ištirti delno atspaudą, kurį, kaip parodė tyrimas, buvo palikusi auka. Jis dar pridūrė, kad abu vyrai „šioje byloje įtariamieji buvo ilgiau kaip metus“.

Straipsnis baigėsi priminimu, kad „Karter mirė nuo uždusimo, prievartavimo metu užkimšus burną plaušine“.

Tą patį pirmadienį Ronas iš tardymo izoliatoriaus per veją buvo nuvestas į teismo pastatą, esantį maždaug už penkiasdešimties žingsnių, ir pirmąsyk stojo prieš teisėją Džoną Deividą Milerį, kuris užsiėmė parengtiniu bylos nagrinėjimu. Ronas paaiškino, kad jis neturįs advokato ir abejojąs, ar pajėgs jį nusisamdyti. Netrukus jis buvo parvestas atgal į kamerą.

Po kelių valandų vienas kalinys, Mikis Veinas Harelas, tariamai nugirdo Roną raudant: „Atleisk man, Debe.“ Apie tai jis nedelsdamas informavo tardymo izoliatorių prižiūrėtoją. Be to, Ronas Harelo neva klausęs, ar pastarasis negalėtų ant jo rankos išbadyti tatuiruotės „Ronas myli Debę“.

Išgirdę apie naują nusikaltimą kaliniai imdavo skleisti įvairiausius su juo susijusius gandus. Kadangi pareigūnai būdavo tuo suinteresuoti, sukrusdavo skundikai. Svajojantieji apie bausmės sušvelninimą, o galbūt ir apie laisvę, bandydavo nugirsti arba teigdavo nugirdę kurio nors iš policijai svarbių kaltinamųjų prisipažinimą ar bent jau užuominas, leidžiančias tvirtinti, kad jis iš tikrųjų įvykdęs jam inkriminuojamą nusikaltimą, o mainais į tai tikėdavosi jiems palankaus sprendimo. Daugelyje įkalinimo įstaigų tokia praktika būdavo reta, nes informatoriai bijodavo likimo draugų keršto. Tačiau Adoje skundimas buvo labai paplitęs.

Po dviejų dienų Roną vėl iškvietė į teismą, šįsyk aptarti jo juridinio atstovavimo. Jo laukė tas pats teisėjas Džonas Deividas Mileris, o pokalbis Ronui nieko gero nežadėjo. Kadangi jis jau ilgą laiką nevartojo jokių vaistų, buvo nusiteikęs agresyviai, todėl iškart ėmė piktai šaukti:

— Aš neprisidėjau prie šitos žmogžudystės! Man gana, aš jau pavargau! Man gaila tos šeimos, bet...

Teismo pirmininkas bandė jį nuraminti, bet Ronui reikėjo išsikalbėti.

— Aš jos nežudžiau. Ir nežinau, kas ją nužudė. Tuo metu dar buvo gyva mano motina, ir ji gerai žinojo, kur aš tąsyk buvau.

Mileris norėjo paaiškinti Ronui, kad parengtinio bylos nagrinėjimo metu kaltinamajam neleidžiama gintis, bet šis nesiliovė:

— Aš reikalauju, kad kaltinimai būtų panaikinti. Tai visiškas absurdas.

Teisėjas Mileris paklausė, ar jis supranta, kuo yra kaltinamas, o Ronas į tai atsakė:

— Aš nekaltas. Niekada nesu buvęs kartu su ja, mes niekada nebuvome kartu jokiame automobilyje.

Tuo metu, kai jam buvo skaitomos jo teisės, — šią procedūrą reikėjo įrašyti į magnetofono juostą, — Ronas susierzinęs murmėjo:

— Aš jau tris kartus buvau įkištas už grotų, ir kiekvieną kartą jie norėjo įrodyti, kad aš susijęs su šita žmogžudyste.

Perskaičius Deniso Frico pavardę, Ronas vėl įsiterpė:

— Šis vaikinas su ta istorija apskritai nesusijęs. Aš tada jį pažinojau. Jis nesilankydavo „Coachlight“.

Galų gale teisėjas perėjo prie kaltinamojo neprisipažinimo kaltu procedūros. Stipriai besikeikiantis Ronas buvo išvestas. Anetė stebėjo teismo procesą ir tyliai verkė.

Sesuo jį lankė kasdien, o kartais, jei tik prižiūrėtojai leisdavo, net ir dusyk per dieną. Anetė pažinojo daugumą prižiūrėtojų, o jie visi žinojo Ronį, todėl taisyklių kartais nepaisydavo, ir ją pas brolį leisdavo dažniau, negu buvo galima.

Roną kamavo nerimas, nes jau ilgą laiką jis nevartojo jokių vaistų ir jam būtinai reikėjo specialisto pagalbos. Žinoma, jis piktinosi ir rūstavo dar ir dėl to, kad buvo suimtas už nusikaltimą, kurio nepadarė. Jį pažemino. Ketverius su puse metų Ronas pragyveno įtarinėjamas protu sunkiai suvokiama žmogžudyste. O tai jį labai slėgė. Ada — miestelis, kuriame jis buvo užaugęs, čia gyveno žmonės, kuriuos jis gerai pažinojo, jo buvę ir esami draugai, žmonės, kurie matė, kaip jis vaikystėje lankė bažnyčią, aistruoliai, kurie dar puikiai prisiminė jo sportinės šlovės dienas. Nors žmonių kalbos ir žvilgsniai jį skaudino, Ronas juos ištvėrė. Juk jis buvo nekaltas, ir tiesa, jei tik policijai pavyks ją surasti, reabilituos jį visų akyse.

Tačiau būti staiga suimtam ir įmestam į belangę, o savo nuotrauką — tokią, kokios įprastai daromos policijoje, — išvysti pirmame laikraščio puslapyje — jau per daug.

Jis negalėjo aiškiai prisiminti, ar buvo kada nors sutikęs Debę Karter, ar ne.

Tuo tarpu Fricas buvo suimtas ir sėdėjo Kansas Sičio tardymo izoliatoriuje laukdamas dienos, kada jį perkels į Adą, ir vis dar negalėjo atsipeikėti po tokio ironiško arešto. Žmogžudystė? Jis ne vienerius metus išgyveno žmonos netektį ir ilgą laiką jautėsi taip, tartum pats būtų buvęs auka.

Žmogžudystė? Jis niekada nėra nieko nuskriaudęs. Juk jis — žemo ūgio, smulkaus sudėjimo, nelinkęs nei muštis, nei smurtauti. Tiesa, jis lankydavosi baruose ir įvairiose ne per geriausia reputacija garsėjančiose vietose, bet visuomet kilus kivirčams stengdavosi niekam neužkliūti ir išnešti kudašių. Ronas Viljamsonas, jeigu jis pats ir nesukeldavo muštynių, būdavo iki pabaigos, kol viskas nurimdavo, bet tik ne Denisas. Jis buvo įtariamasis tik dėl draugystės su Ronu.

Fricas parašė ilgą laišką, kuriame aiškino, kodėl jis priešinasi ekstradicijai, ir išsiuntė jį Ada Evening News redakcijai. Jis tvirtino atsisakęs grįžti pas Smitą su Rodžersu dėl to, kad vis dar negalėjo patikėti jam pareikštu kaltinimu žmogžudyste. Denisas Fricas buvo nekaltas, visiškai nesusijęs su nusikaltimu, ir jam reikėjo laiko atsipeikėti ir viską gerai apgalvoti. Jis bandė rasti patyrusį advokatą, o jo artimieji rinko gynybai reikiamą pinigų sumą.

Laiške jis apibendrino viską, kas jį siejo su tyrimu. Neturėdamas ko slėpti ir norėdamas bendradarbiauti su policija, jis atliko viską, ko iš jo reikalavo: pateikė seilių mėginius, pirštų atspaudus, plaukų pavyzdžius (netgi ūsų), atliko rašysenos testą ir kitas procedūras; jis du kartus buvo tikrinamas melo detektoriumi ir abu kartus, anot Deniso Smito, „smarkiai susikirto“. Fricas tvirtino, kad jam vėliau pavyko išsiaiškinti, jog jis nesusikirto nė karto.

Apie tyrimą Fricas savo laiške rašė: „Jie trejus su puse metų analizavo mano pirštų atspaudus, rašyseną ir plaukų pavyzdžius, lygino juos su nusikaltimo vietoje rastais ir kitokiais, jei tik tokių turėjo, įkalčiais, todėl jau seniausiai galėjo mane suimti. Tačiau, anot jūsų laikraščio, prieš šešis mėnesius išnarplioję mįslę jie dar sprendė, kaip „suvesti galus“. Aš nesu toks kvailas, kad nežinočiau, jog nusikaltimų tyrimų laboratorijos specialistams nereikia trejų su pusę metų mano savanoriškai pateiktiems mėginiams ištirti.“

Denisas, anksčiau dirbęs biologijos mokytoju, praėjus kiek laiko po to, kai pateikė mėginius, domėjosi plaukų pavyzdžių tyrimais ir jų patikimumu. Laikraščio redakcijai skirtame laiške jis rašė: „Kaip galima kaltinti mane išprievartavimu ir žmogžudyste, jei kaltinimas pagrįstas vien plaukų analize? Juk žinoma, kad skiriasi tik skirtingoms etninėms grupėms priklausančių žmonių, bet ne tos pačios etninės grupės atstovų plaukai. Bet kuris šios srities specialistas žino, kad identiškus plaukus gali turėti daugiau kaip pusė milijono žmonių.“

Laišką jis baigė desperatiškai tvirtindamas, kad yra nekaltas, ir klausdamas: „Ar aš esu kaltas, kol neįrodytas mano nekaltumas, ar nekaltas, kol neįrodyta kaltė?“

Pontotoko apygarda neturėjo visu etatu dirbančio visuomeninio advokato. Kaltinamieji, kurie nepajėgdavo nusisamdyti gynėjo, turėdavo parašu patvirtinti „vargšo priesaiką“, tada teismo pirmininkas kurį nors vietos advokatą paskirdavo jo gynėju.

Pasiturintys žmonės retai būna kaltinami sunkiais nusikaltimais, juos dažniausiai įvykdo žemesnio visuomenės sluoksnio atstovai. Plėšimai, narkotikai ir užpuolimai — pastarųjų specializacija; kadangi dauguma kaltinamųjų būdavo kalti, teismo jiems paskirti advokatai galėjo tirti, apklausti, derėtis dėl kaltės pripažinimo sutarties6, rengti dokumentus ir panašiai ir gauti labai kuklų atlygį.

Iš tikrųjų atlygis būdavo toks kuklus, kad dauguma advokatų nuo panašių bylų stengdavosi išsisukti. Neturtingųjų gynimo teisme sistema susidūrė su aibe problemų. Teisėjai tokias bylas dažnai užkraudavo advokatams, kurie baudžiamosios teisės srityje buvo pradedantieji. Pinigų kvalifikuotiems kviestiniams atsilyginti ir kitoms išlaidoms apmokėti jie neturėdavo.

Mažų miestelių advokatai labiausiai kratosi bylų, kuriose kaltinamajam žmogžudyste gresia mirties bausmė. Kadangi tokios bylos visuomenėje sukelia didelį rezonansą, advokatas puikiai supranta, kad gindamas savo neturtingo kliento, kaltinamo baisiu nusikaltimu, teises, bus visų atidžiai stebimas. Darbo būdavo begalės, o tai reiškė, kad mažesnę kontorą faktiškai galima uždaryti. Atlyginimas už darbą prilygo išmaldai. O kur dar nesibaigiantis apeliacinių skundų rengimas...

Blogiausia panašiose situacijose — tai, kad niekas nesutiks atstovauti kaltinamajam, o teisėjas ims ir paskirs bylą bet kam. Kol teismai dirba įprastu ritmu, juose knibždėte knibžda tuntai advokatų, bet užtenka pristatyti žmogžudyste kaltinamą vargšą, ir teismo rūmai akimoju virsta tuščiu kapu. Advokatai išsibėgioja į savo kontoras, užsirakina duris, nukelia telefonų ragelius.

Bene žymiausias etatinis Ados teismo rūmų advokatas buvo Barnis Vardas, aklas teisininkas, garsėjantis savo madingais drabužiais, aktyviu gyvenimu, neįtikimomis istorijomis ir polinkiu „figūruoti“ daugelyje Adoje sklandančių su jo profesija susijusių gandų. Atrodė, kad jis žino viską, kas tik vyksta Teismo rūmuose.

Barnis regėjimą prarado paauglystėje, suklydęs atliekant bandymą chemijos pamokoje. Tragedija vaikinui reiškė tik laikiną nesėkmę, kuri nesutrukdė baigti vidurinės mokyklos. Barnis įstojo į Ados rytų centrinį universitetą, o jo motina ėjo sūnaus lektorės pareigas. Gavęs diplomą, jis išvyko į Normaną ir įstojo į Oklahomos universitetą studijuoti teisės, vėl lydymas motinos. Apsiginęs diplomą jaunasis teisininkas išlaikė advokatūros egzaminą, grįžo į Adą ir kandidatavo į apygardos prokuroro postą. Laimėjęs konkursą, kurį laiką buvo vyriausiuoju apygardos prokuroru. Įpusėjus šeštajam dešimtmečiui, Barnis ėmėsi privačios baudžiamųjų bylų advokato praktikos ir netruko pelnyti ištikimo savo klientams gynėjo vardą. Būdamas aštraus proto jis greitai nustatydavo kaltinimą pateikusios šalies silpnąją vietą ir pasinaudodavo jos liudytojų klaidomis. Jis garsėjo agresyviomis kryžminėmis apklausomis ir pomėgiu įsivelti į rietenas.

Per vieną įsimintiną kivirčą Barnis smogė kumščiu kitam advokatui. Jis ir Deividas Morisas teismo posėdyje karštai susiginčijo dėl daiktinių įkalčių. Abu buvo susierzinę, tvyrojo įtampa, ir Morisui tąsyk išsprūdo: „Mielas teisininke, to netgi aklas negali nepastebėti.“ Barnis metėsi prie jo, užsimojo ir smogė į galvą — nedaug trūko, kad pataikytų. Tvarka netrukus buvo atkurta. Morisas atsiprašė, bet laikėsi deramo atstumo.

Barnį pažinojo visi. Teismo rūmuose jis dažnai sukiodavosi kartu su savo ištikimąja asistente Linda, kuri jam viską, ką reikėdavo, perskaitydavo ir užrašydavo. Kartais jis pasirodydavo su savo šunimi vedliu, bet pirmenybę teikė jaunajai damai. Jis būdavo draugiškas visiems ir niekuomet nepamiršdavo žmogaus, su kuriuo teko susitikti, balso. Kolegos advokatai išrinko jį advokatų asociacijos prezidentu, bet tikrai ne dėl to, kad jautė jam palankumą. Barnis buvo toks populiarus, kad pokerio mėgėjai pasiūlė jam tapti klubo nariu. Atėjęs į susitikimą jis atsinešė Brailio kortų malką, pareiškė, kad dalysiąs tik jis, ir netrukus ėmė žerti visus pinigus. Tada kiti lošėjai nutarė, jog būtų geriau, jei Barnis loštų, bet niekada nedalytų. Vėliau jo laimėjimų sumažėjo.

Kolegos Barnį kasmet kviesdavo į elnių medžioklę — savaitės trukmės iškylą gamtoje, kurioje dalyvaudavo išskirtinai vyriška kompanija, liedavosi viskis, būdavo pliekiama kortomis ir kepama mėsa. Žinoma, jei tik užtekdavo laiko, jie dar ir medžiodavo. Barnis svajojo kada nors sumedžioti elnią. Kartą jo draugai miške užtiko stambų patiną, tyliai, kad jo neišbaidytų, atvedė savo kolegą arčiau, padavė jam šautuvą, patogiai atrėmė į petį, nutaikė ir sušnibždėjo: „Ugnis.“ Barnis paspaudė gaiduką ir šovė. Nors kulka skriejo toli nuo taikinio, draugai jam tvirtino, kad gyvūnas tik per plauką išvengęs mirties. O Barnis šios istorijos negalėjo pamiršti dar keletą dešimtmečių.

Kaip ir daugelis girtuoklių, jis galų gale turėjo liautis gėręs. Tuo metu Barnį vedžiodavo šuo, bet jį teko pakeisti kitu, nes šis negalėjo atprasti nuo įprasto maršruto, vedusio į alkoholiu prekiaujančią parduotuvę. Akivaizdu, kad jo šeimininkas ten būdavo dažnas svečias, nes žmonės vėliau šaipydavosi, esą Barniui metus gerti parduotuvę teko uždaryti.

Jis mėgo pinigus ir stokojo kantrybės neišgalintiems deramai atsilyginti klientams. Jo moto buvo: „Klientas nekaltas, kol jo neištiko bankrotas.“ Tačiau devintojo dešimtmečio viduryje Barnis jau neprilygo Barniui karjeros viršūnėje. Buvo kalbama, — ir ne be pagrindo, — kad jis teismo posėdžiuose nevengdavo nusnūsti ir dėl to ką nors pražiopsodavo. Jis nešiojo plačius tamsintus akinius, dengusius didesnę dalį veido, todėl nei teisėjai, nei kiti advokatai nesuprasdavo, kada jis įdėmiai klausosi, o kada snūduriuoja. Apie Barnio silpnybę netruko sužinoti oponentai, kurie patyliukais, nes pro jo ausis niekas nepraslysdavo, surezgė planą: užtęsti bylos nagrinėjimą po pietų, kai jų kolega įprastai snūstelėdavo. Jeigu teismo posėdis užtrukdavo iki trečios valandos, šansai įveikti Barnį labai išaugdavo.

Prieš porą metų į jį kreipėsi Tomio Vardo artimieji, kurie jam, tiesa, nebuvo giminės, bet Barnis jį ginti atsisakė. Advokatas suprato, kad Vardas ir Fontenotas nekalti, tačiau bylų, kuriose kaltinamiesiems gresia mirties bausme, jis vengdavo. Nuobodus kanceliarinis darbas buvo ne jam.

Po kiek laiko į jį kreipėsi vėl. Teisėjas Džonas Deividas Mileris paprašė jo atstovauti Ronui Viljamsonui. Šiaip ar taip, tačiau Barnis buvo labiausiai patyręs baudžiamųjų bylų advokatas visoje apygardoje, ir jo patirtis būtų labai pravertusi. Neilgai dvejojęs jis sutiko. Advokatas didžiąja raide atmintinai žinojo visą Konstituciją ir buvo tvirtai įsitikinęs, kad kiekvienas kaltinamasis, kad ir koks nepopuliarus jis būtų, turi teisę į kvalifikuotą gynybą.

1987-ųjų birželio pirmąją teismas paskyrė Barnį atstovauti Ronui, tapusiam jo pirmuoju klientu, kuriam grėsė mirties bausmė. Anetė su Rene buvo patenkintos. Jos buvo girdėjusios apie Barnį kaip apie vieną iš geriausių baudžiamųjų bylų advokatų jų miestelyje.

Pagaliau įvyko pirmasis, tegul ir nelabai produktyvus, advokato ir jo ginamojo susitikimas. Ronas buvo pavargęs nuo tardymo izoliatoriaus, o tardymo izoliatorius buvo pavargęs nuo jo. Susitikimai vykdavo mažame, lankytojams skirtame kambarėlyje, netoli pagrindinio įėjimo. Barniui pasirodė, kad jo maištingai nusiteikusiam klientui ši vieta labai patogi. Vis dėlto advokatas pirmiausia pasirūpino, kad būtų ištirtas Rono psichinis veiksnumas. Po patikrinimo jam buvo vėl išrašytas torazinas, kuris, dideliam Barnio ir visų įkalinimo įstaigos darbuotojų ir kalinių palengvėjimui, veikė kuo puikiausiai. Vaistas veikė juolab gerai, nes prižiūrėtojai dėl ramybės jam duodavo didesnę negu gydytojo nurodytą dozę. Ronas vėl miegojo tartum kūdikis.

Tačiau vieno susitikimo su savo gynėju metu jis tepratarė vos vieną kitą žodį. Barnis susitiko su prižiūrėtojais, vaisto dozė buvo sumažinta, ir Ronas vėl sugrįžo į visavertį gyvenimą.

Apskritai kaltinamasis nebuvo nusiteikęs bendradarbiauti su jam paskirtu advokatu. Tiesa, keletą kartų padrikai, bet atkakliai tvirtino esąs nekaltas. Jį apkaltino visiškai neteisingai, kaip ir Vardą su Fontenotu. Barnis buvo susierzinęs nuo pat pirmos dienos, tai yra nuo tada, kai jį paskyrė Viljamsono advokatu, bet vis dėlto jis atkakliai yrėsi pirmyn.

Glenas Goras buvo suimtas ir kaltinamas pagrobimu bei smurtavimu. Teismas jam paskyrė advokatą Gregą Saundersą, jauną teisininką, kuris Adoje vertėsi civilinių bylų praktika. Susitikimo su klientu metu juodu su Goru kone susimušė. Saundersas išėjo pro duris į Teismo rūmus ir, susitikęs teisėją Milerį, paprašė nušalinti jį nuo šios bylos. Mileris atsisakė, tačiau Saundersas pareiškė, kad jis sutiktų ginti žmogžudyste kaltinamą klientą, jei tik galėtų atsikratyti Goro. Teisėjas Mileris nusileido ir pasiūlė atstovauti Denisui Fricui, kaltinamam Karter nužudymu.

Nors Gregas Saundersas ir sunerimo dėl to, kad jo ginamajam gresia mirties bausmė, tačiau perspektyva dirbti šalia Barnio Vardo nudžiugino. Studijuodamas paskutiniame Rytų centrinio universiteto kurse, Gregas svajojo apie teismo advokato karjerą ir neretai paskaitas iškeisdavo į teismo posėdį, jei sužinodavo, kad jame dalyvaus Barnis. Jis stebėdavo virpančius Barnio kviestinius ir nerimaujančius prokurorus. Barnis gerbė teisėjus, bet jų nebijojo, o su prisiekusiaisiais galėdavo tiesiog draugiškai pasikalbėti. Jis niekada nesinaudodavo savo negalia, kad pasiektų tikslą, bet ypatingais atvejais griebdavosi šio paskutiniojo savo ginklo norėdamas sužadinti palankumą. Gregas Saundersas Barnį laikė idealiu teismo advokatu.

Dirbdami nepriklausomai vienas nuo kito, bet reikalui esant ir bendrai, jie surašė šūsnį prašymų, kuriais greitai užvertė srities prokuroro biurą. Birželio vienuoliktąją teismo pirmininkas Mileris sušaukė posėdį, kuriame turėjo būti nagrinėjamos prokuroro ir gynybos iškeltos problemos. Barnis reikalavo visų kaltinimą pateikusios šalies liudytojų, kurie bus išklausyti teismo metu, sąrašo. Tai buvo numatyta Oklahomos valstijos teisėje, bet Bilas Petersonas su įstatymu kartais prasilenkdavo. Barniui teko jį priminti. Prokuroras norėjo atskleisti pavardes tik tų savo liudytojų, kuriuos jis ketino iškviesti į parengtinį teismo posėdį. Mileris paaiškino, kad įstatymas tai draudžia, ir Petersonui buvo nurodyta laiku informuoti gynybą apie kiekvieną naują liudytoją.

Barnis atrodė nusiteikęs labai karingai, todėl beveik visi jo pateikti prašymai buvo patenkinti. Tiesa, jo elgesyje būta ir nusivylimo. Pavyzdžiui, Barnis pareiškė, kad jį advokatu šioje byloje paskyręs teismas, ir jis nenorįs jai nagrinėti skirti viso savo laiko. Taip, jis prisiekęs sąžiningai eiti pareigas, bet jį neramina tai, kad žmogžudystės byla, kurios jis pirmąkart ėmėsi, iš jo reikalauja daugiau, negu jis galįs duoti.

Kitą dieną Barnis pateikė naują prašymą paskirti Ronui dar vieną gynėją. Prokuroras tam neprieštaravo, ir birželio šešioliktąją teismo pirmininkas Mileris paskyrė Barniui pagalbininką Franką Baberį. Juridiniai ginčai ir dokumentų karas aštrėjo — abi šalys rengėsi parengtiniam teismo posėdžiui.

Deniso Frico kamera buvo netoli nuo Rono Viljamsono. Pastarojo jis nematydavo, bet tikrai galėjo girdėti. Jei tik negaudavo didesnės vaistų dozės, Ronas visada triukšmaudavo. Jis ištisas valandas prastovėdavo prie grotuotų savo kameros durų ir nuolatos šaukdavo: „Aš nekaltas! Aš nekaltas!“ Jo žemas ir kimus balsas skambėdavo visuose ankšto pastato kampuose. Jis elgėsi lyg sužeistas, į narvą uždarytas žvėris, kuriam žūtbūt reikėjo pagalbos. Žinoma, kaliniai jau ir taip būdavo įsitempę, o Rono veriamas balsas tik dar labiau neramino.

Kai kurie kaliniai jį apšaukdavo ir erzindavo, esą jis tikrai nužudęs Debę Karter. Rietenos ir keiksmai retai kada pralinksmindavo, užtai beveik visuomet gerokai patampydavo nervus. Tardymo izoliatoriaus prižiūrėtojai perkėlė Roną iš jo vienutės į didelę kamerą, kurioje tilpo koks tuzinas kalinių, tačiau šis sumanymas pasirodė esąs pražūtingas. Vyrai visiškai neturėjo privačios erdvės ir jautėsi lyg silkės statinėje. Tačiau Ronui tai buvo nė motais. Netrukus tardymo izoliatoriaus administracija gavo pareiškimą. Jame minėtos kameros kaliniai maldavo iškelti Roną atgal į vienutę. Jų prašymas, siekiant išvengti maišto arba žmogžudystės, buvo patenkintas.

Paskui sekė ilgi tylos laikotarpiai, per kuriuos lengviau atsikvėpė visi — ir kalintieji, ir juos saugantieji. Greitai visas tardymo izoliatorius vėl žinodavo, kada budėdavo Džonas Kristianas arba prižiūrėtojai Ronui sugirdydavo eilinę didesnę torazino dozę.

Torazinas jį ramino, tačiau kartais pasireikšdavo ir pašalinis poveikis. Nuo jo dažnai imdavo niežėti kojas, todėl Ronas, kamuojamas „Torazino sindromo“, ištisas valandas prakiūtodavo prie kameros grotų krypuodamas į šonus ir visaip rangydamasis.

Fricas bandydavo su juo pasikalbėti ir jį nuraminti, deja, veltui. Rono riksmų apie jo nekaltumą būdavo skaudu klausytis, ypač Denisui, kuris jį pažinojo geriausiai. Be abejo, Ronui reikėjo šio to daugiau negu buteliuko su piliulėmis.

Neuroleptikai — tai trankviliantų ir antipsichozinių vaistų sinonimas, ir jie yra pirmiausia vartojami šizofrenijai gydyti. Torazinas taip pat neuroleptikas, ir jo istorija nevienareikšmiška. Šeštajame dešimtmetyje jis ėmė sparčiai plisti Valstijų psichiatrinėse ligoninėse. Tai stiprus vaistas, kuris labai susilpnina žmogaus sąmoningumą ir bet kokį domėjimąsi. Psichiatrai, išrašantys jį savo pacientams, tvirtina, kad jis iš tiesų labai padeda sergantiesiems psichikos ligomis, pakeisdamas arba atitaisydamas cheminę smegenų sudėtį.

Tačiau kritikai, kurių gerokai daugiau negu šalininkų, cituoja daugybę studijų, įrodančių, kad torazinas sukelia daugelį ilgai besitęsiančių šalutinių neigiamų poveikių. Apatija, mieguistumas, letarginis miegas, dėmesio koncentracijos stoka, košmarai, emociniai sutrikimai, depresija, neviltis, spontaniško domėjimosi aplinka nebuvimas, paciento sąmoningumo atbukimas ir judinamojo nervo nevaldymas — tai šalutinių poveikių, kuriuos gali sukelti šis medikamentas, sąrašas. Torazinas nuodijamai veikia ir suardo daugelį smegenų funkcijų.

Aršiausi jo kritikai toraziną pavadino „niekinga chemine lobotomija“. Anot jų, vienintelė torazino paskirtis — padėti psichiatrijos ir įkalinimo įstaigoms taupyti pinigus ir lengviau suvaldyti pacientus arba kalinius.

Ronui toraziną dalijo prižiūrėtojai, kartkartėmis instruktuojami jo advokato. Tačiau dažniausiai jie tai darydavo savo nuožiūra. Ronas gaudavo piliulę tada, kai imdavo per daug triukšmauti.

Nors Denisas Fricas po Adą sukrėtusios žmogžudystės joje pragyveno ketverius metus, policija manė, kad likęs laisvėje jis gali bandyti pabėgti. Užstatas, kaip ir Ronui, jam būtų buvęs ne pagal kišenę, todėl šios galimybės jis nė nesvarstė. Kaip ir visiems kaltinamiesiems, jiems taip pat galiojo nekaltumo prezumpcija, vis dėlto ir vienas, ir kitas buvo pasodinti už grotų, kad negalėtų pabėgti arba dar ko nors nenužudytų.

Nors jų kaltė ir nebuvo įrodyta, Fricas su Viljamsonu laukdami teismo beveik metus praleido už grotų.

Praėjus kelioms dienoms po Deniso suėmimo, prie jo kameros durų netikėtai pasirodė tūlas Maikas Tenėjus. Storas, pliktelėjęs ir neiškalbus Tenėjus plačiai šypsojosi, atrodė nusiteikęs labai draugiškai ir kalbėjosi su Denisu taip, tartum šis būtų buvęs jo senas bičiulis. Be to, jam labai magėjo kuo daugiau sužinoti apie Karter žmogžudystę.

Denisas buvo pakankamai pragyvenęs Adoje, kad žinotų, jog tardymo izoliatorius — tai skundikų, sukčių ir galvažudžių kloaka. Taip pat žinojo, kad kiekvienas pokalbis vėliau, teismo metu, gali būti perpasakotas taip tendencingai, kad dėl jo gali tekti gailėtis visą gyvenimą. Bet kuris suimtasis arba nuteistasis, prižiūrėtojas, pareigūnas, sargas ir virėjas, — trumpai tariant, kiekvienas sutiktasis, — buvo potencialus skundikas, uoliai gaudąs kiekvieną žodį, o paskui skubantis pasidalyti surinkta informacija su policijos pareigūnais.

Tenėjus teigė esąs neseniai priimtas į tarnybą ir dirbsiąs prižiūrėtoju, nors faktiškai jis dar nebuvo įtrauktas į darbuotojų sąrašą. Taigi šis vyrukas, nors neprašytas ir dar be patirties, ėmė dalyti Denisui patarimus. Jo manymu, Denisas atsidūrė labai keblioje situacijoje, jam grėsė mirties bausmė, ir geriausia, ką jis galėjo padaryti gelbėdamas savo kailį, tai nuoširdžiai prisipažinti, derėtis su Petersonu dėl kaltės prisipažinimo ir tikėtis, kad šis užtars jį prieš srities prokuratūrą; taip pat suversti kaltę Ronui Viljamsonui.

Petersonas turėtų pasielgti garbingai.

Denisas nieko nesakė, tik klausėsi.

Tenėjus neatstojo. Jis pasirodydavo kasdien, užjausdamas Denisą linguodavo galvą, vapaliodavo apie sistemą ir apie tai, kaip, jo manymu, ji veikė, ir nemokamai dalijo „giliaminčius“ patarimus.

Denisas tik klausėsi.

Parengtinis teismo posėdis buvo numatytas liepos dvidešimtąją, jam vadovauti turėjo teisėjas Džonas Deividas Mileris. Parengtiniai posėdžiai Oklahomoje, kaip ir daugelyje kitų valstijų, turėjo lemiamą reikšmę, nes iš prokuroro buvo reikalaujama parodyti savo kortas, tai yra teismui ir visiems kitiems dalyviams įvardyti savo liudytojus ir išduoti, ką šie ketina papasakoti.

Parengtinio posėdžio metu prokuroras susiduria su nelengva dilema: kaip atskleisti tiek įrodymų, kad teisėjas įsitikintų kaltinimų pagrįstumu, o gynyba nesužinotų visų jo kozirių. Trumpai tariant, tai tam tikras strateginis žaidimas su nedidele rizika.

Prokurorui įprastai nėra dėl ko labai nerimauti. Jei vietiniai teisėjai be svarstymo atmestų baudžiamąsias bylas, jie vargu ar turėtų šansų būti išrinkti naujai kadencijai.

Vis dėlto Bilo Petersono argumentai prieš Fricą ir Viljamsoną buvo tokie silpni, kad per parengtinį posėdį jam reikėjo ypač pasistengti. Jis suprato, kad neturėdamas tvirtesnių kaltės įrodymų privalės iškloti viską, ką žino. Aišku, į parengtinį posėdį turėjo atvykti ir vietos žurnalistai, pasirengę gaudyti kiekvieną pasakytą žodį. Po „Ados sapnų“ pasirodymo praėjo trys mėnesiai, bet jos sukeltos karštos diskusijos netilo. O parengtiniam teismo posėdžiui buvo lemta tapti pirmu viešu Petersono pasirodymu išėjus knygai.

Teismo rūmuose susirinko daugybė žmonių. Tarp jų sėdėjo Deniso Frico motina, taip pat Anetė Hadson ir Renė Saimons. Bene anksčiausiai atvyko Pegė Stilvel, Čarlzas Karteris ir dvi jų dukros. Žinoma, buvo ir nemažai nuolatinių teismo posėdžių dalyvių: nuobodžiaujančių teisininkų, vietinių liežuvautojų, dykinėjančių klerkų ir neturinčių kuo užsiimti pensininkų, — jie visi laukė, kada galės iš arti pamatyti du žmogžudžius. Iki teismo proceso buvo likę dar keli mėnesiai, bet daugelis nekantravo savo ausimis išgirsti pirmuosius parodymus.

Prieš prasidedant posėdžiui, Ados policijos pareigūnai sumanė pasidaryti sau pramogą ir pareiškė Ronui, kad Denisas Fricas galų gale atskleidė visą tiesą, papasakodamas apie jųdviejų įvykdytą nusikaltimą. Šokiruojanti žinia Roną visiškai pribaigė.

Denisas ramiai sėdėjo šalia Grego Saunderso prie gynybai skirto stalo; skaitinėdami kažkokius dokumentus, jie laukė prasidėsiančio posėdžio. Netoli nuo jų sėdėjo Ronas, surakintas antrankiais ir sukaustytas grandinėmis, ir žvelgė į Fricą tokiu žvilgsniu, tarytum būtų ketinęs jį pasmaugti. Staiga, niekam nesitikint, jis pašoko nuo kėdės ir ėmė rėkti ant Frico, kuris sėdėjo nuo jo vos per kelias pėdas. Stalas parvirto tiesiai ant apačioje sėdėjusios Barnio asistentės Lindos. Denisas akimoju pašoko ir, kol sargybiniai grūmėsi su Ronu, pasitraukė arčiau liudytojams skirtos vietos.

— Deni! Nususęs kalės vaike! — šaukė Ronas. — Mes tuoj pat viską išsiaiškinsim!

Jo žemas prikimęs balsas aidėjo visame pastate. Užkliudytas Barnis nuvirto nuo kėdės. Sargybiniai puolė prie Rono, bandydami jį suvaldyti. Tačiau šis lyg pamišęs nesiliovė spardytis ir švaistytis kumščiais, todėl policininkams teko gerokai paplušėti. Denisas, Gregas Saundersas ir teismo tarnautojai pasitraukė nuošaliau ir netekę žado stebėjo teismo salės viduryje vykstančias grumtynes.

Praėjo kelios minutės, kol vargais negalais pavyko nuraminti įsisiautėjusį Roną, kuris buvo gerokai aukštesnis už visus sargybinius. Vedamas iš salės Ronas sušvokštė Frico adresu dar daugiau vulgarybių ir grasinimų.

Nusėdus dulkėms, stalai ir kėdės buvo sustatyti atgal į vietas ir visi lengviau atsiduso. Barnis nematė peštynių, bet suprato, kad buvo atsidūręs pačiame jų epicentre. Jis atsistojo ir tarė:

— Norėčiau, kad tai, ką dabar pasakysiu, būtų įtraukta į protokolą. Aš ketinu pateikti prašymą atleisti mane nuo pareigų. Šis vaikinas nė nemano su manimi bendradarbiauti. Jeigu jis būtų prašęs, kad ginčiau jį už atlyginimą, manęs čionai nebūtų. Gerbiamas teismo pirmininke, aš negaliu jam atstovauti. Negaliu, ir tiek. Nežinau, kas kitas galėtų tai padaryti, bet aš negaliu. Jei mano prašymas nebus patenkintas, kreipsiuosi į Apeliacinį teismą. Aš nežadu su tuo taikstytis. Esu tam per senas, gerbiamas teismo pirmininke. Aš nenoriu su juo turėti ką nors bendra. Jokiomis aplinkybėmis. Neįsivaizduoju, kuo jis yra kaltinamas, — mano sprendimas su tuo nesusijęs, — bet taikstytis su esama situacija aš nežadu. Patys suprantate, kad šis žmogus gali griebtis smurto ir prieš mane; tada jis susilauktų didelių nemalonumų, bet dar didesni nemalonumai lauktų manęs.

Į tai teisėjas Mileris tuojau pat atsakė:

— Gynėjo prašymas atmestas.

Anetė ir Renė skaudama širdimi stebėjo savo brolio, kuris atrodė lyg pamišęs, elgesį ir kaip jis, surakintas antrankiais, buvo vilkte velkamas iš teismo salės. Jis sirgo ir jam buvo reikalinga pagalba, kurią galėjo suteikti tik kvalifikuoti specialistai, bet tam reikėjo jį ilgesniam laikui paguldyti į ligoninę. Nejaugi Oklahomos valstija galėjo teisti akivaizdžiai sergantį žmogų?

Tuo tarpu Pegė Stilvel iš kitos teismo salės pusės nustėrusi žvelgė į beprotį ir šiurpo nuo vaizduotėje ją persekiojančio dukrai įvykdytos egzekucijos vaizdo.

Atkūrus rimtį, po kelių minučių teisėjas Mileris davė nurodymą vėl įvesti Viljamsoną. Sargybiniai paaiškino Ronui, kad jo elgesys buvo netinkamas, o jeigu jis ir toliau taip elgsis, prieš jį bus imtasi griežtesnių priemonių. Tačiau vos tik įėjęs į salę ir išvydęs Denisą Fricą Ronas vėl puolė jį užgaulioti. Teisėjas liepė išvesti jį atgal į kamerą, paprašė visų smalsuolių apleisti patalpą ir gerą valandą laukė.

Nuvedę Roną į tardymo izoliatorių sargybiniai pakartojo savo grasinimus, tačiau Ronui tai mažiausiai rūpėjo. Tariami prisipažinimai Pontotoko apygardoje buvo pernelyg dažnas reiškinys, ir jis negalėjo patikėti, kad policininkams pavyko kažką panašaus išgauti iš Deniso Frico. Ronas buvo nekaltas ir pasiryžęs nepasiduoti kaip Vardas ar Fontenotas. Jei tik jam pasitaikytų galimybė nutverti Denisą už kaklo, tiesa kaipmat išaiškėtų.

Jo trečias pasirodymas teismo salėje buvo identiškas pirmiesiems dviem. Vos tik įvestas pro duris, jis pratrūko šaukti:

— Klausyk, Fricai! Mums reikia kai ką išsiaiškinti! Girdi?

Teismo pirmininkas bandė jį pertraukti, bet Ronas neketino liautis.

— Mudu dabar viską išsiaiškinsimi — šaukė jis Denisui. — Aš niekad nieko nežudžiau!

— Laikykite jį, — teisėjas kreipėsi į sargybinius. — Misteri Viljamsonai, jeigu jūs nesiliausite siautėjęs, teismo posėdis vyks be jūsų.

— Man dar geriau, — atsikirto Ronas.

— Puiku, jūs mane supratote...

— Aš neturiu jokio noro čia būti. Jei neprieštarausite, norėčiau grįžti atgal į kamerą.

— Pageidaujate atsisakyti savo teisės dalyvauti parengtiniame teismo posėdyje?

— Taip, pageidauju.

— Ar niekas jūsų neverčia taip pasielgti, niekas jums negrasina? Ar jūs pats nusprendėte atsisakyti...

— Aš pats grasinu, — atžariai atšovė Ronas, stebeilydamasis į Denisą.

— Ar jums niekas negrasino, ar tai yra jūsų asmeninis sprendimas atsisakyti savo...

— Jau sakiau, kad aš pats grasinu.

— Supratau. Jūs nenorite dalyvauti šiame teismo posėdyje, tiesa?

— Tiesa.

— Supratau. Galite nuvesti jį atgal į kamerą. Prašau įrašyti į protokolą, kad kaltinamasis Ronaldas K. Viljamsonas atsisako savo teisės dalyvauti teismo posėdyje, atsisakymą motyvuodamas savo pykčio protrūkiais ir trukdymu teismo darbui. Teismas nutaria, kad šis posėdis negali būti tęsiamas dalyvaujant kaltinamajam, remiantis... remiantis jo pareiškimu teismui ir tuo, kad jo elgesys tapo nevaldomas.

Ronas grįžo į kamerą, ir parengtinis teismo posėdis buvo tęsiamas.

1956-aisiais Jungtinių Valstijų Aukščiausiasis Teismas, išnagrinėjęs bylą Bišopas prieš Jungtines Valstijas, nusprendė, kad kaltinamasis nuosprendis psichiškai neįgaliam asmeniui prieštarauja įstatymui. Kilus abejonei dėl asmens psichinės būklės, turi būti atliktas objektyvus tyrimas, priešingu atveju pažeidžiamos jo konstitucinės teisės.

Praėjo du mėnesiai, kuriuos Ronas Viljamsonas praleido už grotų, tačiau per tą laiką jo psichine sveikata nepasidomėjo niekas — nei kaltinamoji pusė, nei gynyba. O požymių, leidžiančių įtarti ligą, buvo daugiau negu reikia. Jo ligos istorijoje apstu įrašų apie gydymą, ir teismui ji buvo lengvai prieinama. Rono isterijos priepuoliai, tiesa, iš dalies malšinami jo advokato ir prižiūrėtojų savavališkai dalijamais vaistais, buvo ne kas kita, kaip akivaizdus perspėjimas. Savo elgesiu jis garsėjo visoje Adoje, o ką jau kalbėti apie policiją.

Beje, savo išsišokimais teisme jis pagarsėjo jau anksčiau. Prieš dvejus metus, kai prokuroras norėjo atšaukti savo ankstesnį sprendimą dėl nuosprendžio už bandymą pabėgti pakeitimo lygtine bausme, jis visiškai sutrikdė teismo posėdį, todėl buvo paguldytas į psichiatrijos ligoninę tyrimui. Tąsyk teismui pirmininkavo Džonas Deividas Mileris, tas pats teisėjas Mileris, kuris dabar vadovavo parengtiniam teismo posėdžiui. Būtent Mileris jį tada pripažino neteisniu dėl psichinės negalios.

Praėjus dvejiem metams, kai Ronas vėl buvo teisiamas, tik šįkart jam grėsė mirties bausmė, teismui pirmininkavęs Mileris akivaizdžiai nematė jokio reikalo ištirti Rono psichinę būklę.

Oklahomoje galiojo įstatymas, leidęs teisėjui, taip pat ir vadovaujančiam parengtiniam teismo posėdžiui, laikinai sustabdyti procesinius veiksmus, suabejojus kaltinamojo teisnumu. Tam nereikėjo net advokato prašymo. Tiesą sakant, dauguma teismų advokatų atkakliai įrodinėdavo, kad jų klientas praeityje yra turėjęs rimtų psichikos problemų, todėl turėtų būti ištirtas, bet kiekvienas teisėjas, net ir nesulaukęs tokio prašymo, privalėjo ginti konstitucines kaltinamojo teises.

Teisėjo Milerio ramybę būtų galėjęs sudrumsti Barnis Vardas. Kaip kaltinamojo advokatas jis galėjo paprašyti, kad jo klientui būtų paskirta nuodugni psichiatrinė ekspertizė. Paskui turėjo būti atliktas jo psichinio veiksnumo tyrimas, tai yra ta pati nusistovėjusi procedūra, kurią atlikti prieš dvejus metus prašė Deividas Morisas. Kitas žingsnis būtų buvęs pripažinimas nepakaltinamu.

Roną išvedus iš teismo salės, parengtinis posėdis vyko sklandžiai, be jokių trukdymų. Jis tęsėsi keletą dienų, ir Ronas per tą laiką nė karto neišėjo iš savo vienutės. Ar jis buvo pakankamai veiksnus dalyvauti savo paties gynyboje, niekam nerūpėjo.

Pirmasis parodymus davė medicinos mokslų daktaras Fredas Džordanas, kuris pateikė skrodimo išvadas ir nurodė mirties priežastį — uždusimas, diržu suveržus kaklą arba plaušine užkimšus burną, o galbūt ir nuo to, ir nuo to.

Melas prasidėjo prabilus antrajam liudytojui, Glenui Gorui, tvirtinusiam, kad gruodžio septintosios naktį jis kartu su keliais draugais leido laiką „Coachlight“ klube. Tarp jo draugų buvusi ir Debė Karter, mergina, su kuria jis lankė tą pačią mokyklą ir kurią pažinojo nuo pat vaikystės. Kažkuriuo momentu ji paprašiusi Goro „apsaugoti“ ją, o gal „gelbėti“ nuo persekiojančio Rono Viljamsono.

Ne, Deniso Frico „Coachlight“ klube gruodžio septintąją jis nematęs.

Per kryžminę apklausą Goras tvirtino, kad policininkams apie tai papasakojęs dar gruodžio aštuntąją, bet apklausos protokole apie Roną Viljamsoną kažkodėl nė neužsiminta. Šis protokolas net nebuvo pateiktas susipažinti gynybai, kaip to reikalavo reglamentas.

Taigi Glenas Goras buvo vienintelis liudytojas, davęs tiesioginius parodymus prieš Roną Viljamsoną. Liudydamas, kad pastarasis ne tik matėsi, bet ir konfliktavo su Debe Karter likus vos kelioms valandoms iki žmogžudystės, jis formaliai susiejo žudiką ir jo auką. Visi kiti parodymai buvo pagrįsti šalutiniais faktais.

Vis dėlto tik toks teisininkas kaip Bilas Petersonas, kuris vadovavosi griežta išankstine nuostata, galėjo pasielgti taip begėdiškai ir leisti užkietėjusiam nusikaltėliui, koks buvo Glenas Goras, liudyti šioje byloje. Į parengtinį teismo posėdį šis buvo atvestas surakintas antrankiais ir sukaustytas grandinėmis. Tuo metu jis atliko bausmę — už įsilaužimą, pagrobimą ir pasikėsinimą nužudyti policijos pareigūną buvo nuteistas keturiasdešimties metų laisvės atėmimo bausme. Prieš penkis mėnesius Glenas Goras įsilaužė į savo buvusios žmonos Gvenos namus ir paėmė ją kartu su jų jaunesniąja dukra įkaitėmis. Būdamas girtas jis penkias valandas laikė į jas nukreiptą ginklą. Policijos pareigūnui Rikui Karsonui pro langą pažvelgus į vidų, Glenas nusitaikęs šovė ir pataikė jam į veidą. Laimė, sužeidimas nebuvo sunkus. Prieš išsiblaivydamas ir pasiduodamas Goras šovė ir į antrą policininką.

Tai, beje, nebuvo pirmas jo smurtavimas prieš Gveną. 1986-aisiais, kai jų pašlijusi santuoka jau iro, Glenui buvo iškelta baudžiamoji byla už tai, kad jis įsilaužė į žmonos namus ir ją užpuolė, keletą kartų smogdamas mėsininko peiliu. Ji liko gyva, pateikė kaltinimus, ir Gorui buvo iškelta baudžiamoji byla už dvi pirmojo laipsnio vagystes su įsilaužimu ir vieną užpuolimą su sužalojimu, panaudojant pavojingą ginklą.

Vos prieš du mėnesius jis buvo apkaltintas bandymu pasmaugti Gveną.

1981-aisiais metais Glenui Gorui buvo iškelta baudžiamoji byla už įsilaužimą į kitos moters namus. Be to, jam tebegaliojo kaltinimai už užpuolimą ir sužalojimą dar iš tarnybos kariuomenėje laikų. Prie viso to dar reikėtų pridėti ir daugybę areštų už smulkesnius nusikaltimus.

Praėjus savaitei po to, kai jo pavardė pasirodė papildomų liudytojų prieš Roną Vilamsoną sąraše, buvo sudaryta kaltės pripažinimo sutartis. Kartu panaikinti du kaltinimai: vienas pagrobimu ir vienas užpuolimu, naudojant pavojingą ginklą. Kai Gorui buvo paskelbtas nuosprendis, jo buvusios žmonos tėvai įteikė teismui pareiškimą, kuriuo prašė kaltinamajam griežtesnio nuosprendžio. Jame buvo rašoma:

Norėtume atkreipti jūsų dėmesį, kad šis žmogus, mūsų manymu, yra labai pavojingas. Jis ketina nužudyti mūsų dukrą, anūkę ir mus. Jis pats yra tai pasakęs. Mes dėjome visas pastangas, kad jis daugiau niekada neįsilaužtų į mūsų dukros namus, bet veltui. Jei bandytume išvardyti visus atvejus, kai jis kėsinosi į jos gyvybę, turėtume pateikti keletą ilgų pareiškimų. Prašytume į tai atsižvelgti ir neleisti jam sugrįžti į laisvę anksčiau, negu motina užaugins dukrą, nes priešingu atveju jos vėl atsidurtų pavojuje.

Barnis Vardas jau senokai įtarė, kad Glenas Goras susijęs su Debės Karter nužudymu. Jis garsėjo kaip recidyvistas, kurio nusikaltimų aukomis tapdavo moterys, o be to, jis paskutinysis matė nužudytąją. Tai, kad policija Goru beveik nesidomėjo, atrodė sunkiai suvokiama.

Goro pirštų atspaudai niekada taip ir nebuvo išsiųsti ekspertizei į OVNTB, nors tai buvo padaryta su keturiasdešimt keturių asmenų pirštų atspaudais. Vienu metu jis sutiko atlikti testą melo detektoriumi, bet testas atliktas nebuvo. Praėjus maždaug porai metų po žmogžudystės, Ados policijos nuovadoje buvo paimti Goro plaukų pavyzdžiai, tačiau jie kažkur pradingo. Vėliau atliktas antras poėmis, o gal ir trečias. Niekas negalėjo konkrečiai prisiminti.

Barnis, kuris garsėjo gebėjimu kažkokiu paslaptingu būdu nugirsti ir prisiminti visus teismo rūmų gandus, buvo tvirtai įsitikinęs, kad policija privalėjo iškvosti Gorą.

Jis žinojo ir tai, kad jo ginamasis Ronas Viljamsonas buvo nekaltas.

Goro paslaptis iš dalies paaiškėjo, kai po parengtinio teismo posėdžio buvo praėję keturiolika metų. Glenas Goras kalėjime pateikė rašytinius parodymus su priesaika, kuriuose pareiškė, kad devintojo dešimtmečio pradžioje Adoje jis prekiavo narkotikais, tai yra metamfetaminu. Kartkartėmis jam tekdavo turėti „biznio reikalų“ su Ados policininkais, ypač su Denisu Korvinu, kurį Goras apibūdino kaip „pagrindinį tiekėją“, dažnai besilankiusį klube „Pas Haroldą“ (jame, beje, dirbo ir Goras).

Jei tik Goras jiems įsiskolindavęs, pareigūnai, pateikę fiktyvius kaltinimus, jį suimdavę, nors dažniausiai į jo užsiėmimą žiūrėdavo pro pirštus. Prisaikdintas jis tvirtino: „Devintojo dešimtmečio pradžioje aš supratau, kad Ados teisėsaugininkai manęs neliečia dėl ryšių su pareigūnais, įsivėlusiais į prekybą narkotikais.“ Goras tęsė: „Neliečiamumo statuso netekau, kai lioviausi prekiauti su Ados policininkais.“ Keturiasdešimties metų nelaisvės nuosprendį jis siejo su tuo, kad nebepardavinėjo narkotikų Ados pareigūnams. Pasak Viljamsono, Goras 2001-aisiais teigė nežinojęs, ar Ronas žmogžudystės naktį buvo „Coachlight“, ar ne. Policijos nuovadoje jam parodę visą šūsnį fotografijų, bedę pirštu į Roną ir paaiškinę, kad juos domina būtent šis vyrukas. „Paskui jie be užuolankų pasiūlė „atpažinti“ misterį Viljamsoną.“ Tačiau ir tai dar ne viskas. „Aš po šiai dienai nežinau, ar Ronas Viljamsonas apskritai lankėsi „Coachlight“ bare tą naktį, kai prapuolė Debė Karter. Atpažinau jį iš nuotraukos supratęs, kad to reikia policijai.“ Goro rašytinius parodymus parengė jo patikėtinis, vėliau su jais susipažino jo advokatas, o galiausiai po jais pasirašė ir jis pats.

Kitas prokurorui atstovavęs liudytojas buvo nuolatinis „Coachlight“ lankytojas Tomis Gloveris, vienas iš paskutiniųjų, mačiusių Debę Karter. Pirmą kartą liudydamas policijos pareigūnams jis teigė, kad savo akimis regėjęs, kaip mergina automobilių stovėjimo aikštelėje kalbėjosi su Glenu Goru, o vėliau jį stumtelėjusi ir nuvažiavusi. Tačiau po ketverių su puse metų aną įvykį jis prisiminė jau kiek kitaip.

Parengtiniame teismo posėdyje Gloveris liudijo, kai matė Gorą besikalbantį su Debe, kuri paskui sėdusi į savo automobilį ir nuvažiavusi. Nei daugiau, nei mažiau. Po jo liudijęs Čarlzas Karteris prisiminė, kaip 1982-ųjų gruodžio aštuntosios rytą rado dukros lavoną.

Tada liudyti buvo pakviestas OVNTB agentas, nusikaltimo vietos tyrimo specialistas Džeris Petersas. Atrodo, jis dar nebuvo suspėjęs atsigauti po nemalonumų. Barnis kaipmat pajuto kažką įtartina ir pareikalavo, kad Petersas pasiaiškintų, kodėl šis pakeitęs savo išvadą dėl delno atspaudo ant sienos. 1983-iųjų kovą jis šiuo klausimu turėjo tvirtą nuomonę, o 1987-ųjų gegužę ją visiškai pakeitė. Argi tai nėra įtartina? Kas pastūmėjo Petersą išsižadėti savo ankstesnės išvados, kad atspaudą buvo palikusi ne Debė Karter ir ne Ronas Viljamsonas su Denisu Fricu? Ar negalėjo būti taip, kad jo išvada paprasčiausiai netiko prokurorui? Petersas pripažino, kad per ketverius metus nenutiko nieko ypatinga, tik 1987-ųjų pradžioje paskambinęs Bilas Petersonas ir pasiūlęs apsvarstyti ankstesnį sprendimą. Atlikus palaikų ekshumaciją ir iš naujo palyginus delnų atspaudus, jis netikėtai pakeitė savo nuomonę ir pateikė ataskaitą, be jokių išlygų atitinkančią prokuroro pageidavimus. Paskui eilė atėjo Gregui Saundersui, liudijusiam Deniso Frico naudai. Klausantis, ką jis kalba, piršosi išvada, kad jo parodymai buvo pakoreguoti. Žinoma, tai tebuvo parengtinis teismo posėdis, o ne pats teismo procesas, kuriame turi būti pateikiami konkretūs, pagrįstų abejonių nekeliantys įrodymai. Beje, Petersas dar pridūrė, kad iš dvidešimt vieno pirštų atspaudo, rastų bute ir automobilyje, devyniolika buvo identiški pačios Debės Karter atspaudams, vienas — Maiko Karpenterio ir vienas — Deniso Smito, tačiau nei Deniso Frico, nei Rono Viljamsono pirštų atspaudų nebuvo.

Tarp kaltinimo liudytojų ryškiausiai sužibėjo visus nustebinusi Terė Holand. Nuo 1984-ųjų spalio iki 1985-ųjų sausio Holand atliko bausmę Pontotoko apygardos kalėjime už negaliojančių čekių išrašymą. Turint omenyje tai, kad Oklahomos teisėsaugai tuo metu didžiausią galvos skausmą kėlė neišaiškintos žmogžudystės, jos įkalinimas keturiems mėnesiams davė labai teigiamų rezultatų. Pirmiausia ji pareiškė nugirdusi išsamų Karlo Fontenoto prisipažinimą pagrobus ir nužudžius Denisę Haravėj. Ji liudijo pirmajame Vardo ir Fontenoto teismo posėdyje, vykusiame 1985-ųjų metų rugsėjo mėnesį, ir papasakojo prisiekusiesiems visas sukrečiamas detales, kurias detektyvams Smitui ir Rodžersui buvo pavykę išgauti iš Tomio Vardo sapno-išpažinties. Netrukus po to Terei Holand buvo skirta labai švelni bausmė, nepaisant dar dviejų kaltinimų dokumentų klastojimu. Vardui ir Fontenotui paskelbtas mirties nuosprendis; Terė Holand pasistengė kuo greičiau išvykti iš apygardos. Ji buvo nesumokėjusi teismo jai paskirtų įmokų, į kurias teisėsaugos institucijos įprastai nebūtų per daug kreipusios dėmesio. Vis dėlto ją surado ir grąžino atgal už grotų. Išgirdusi, kad jai pareikšti nauji kaltinimai, Terė staiga vėl prisiminė turinti gerų naujienų tyrėjams. Pasirodo, jai pavyko nugirsti ne tik Fontenoto, bet ir Rono Viljamsono išpažintį, beje, labai išsamią. Bylą tiriantys pareigūnai pasirodė esą tikri laimės kūdikiai! Negana to, kad pavyko mėgstamas triukas su sapnu-išpažintimi, dabar jie galėjo pasinaudoti dar vienu įprastu ginklu. Holand konkrečiai nepaaiškino, kodėl apie Rono išpažintį ji niekam neprasitarusi iki pat 1987-ųjų pavasario. Ji tylėjusi ištisus dvejus metus. Įdomu ir tai, kad niekas nepasidomėjo, kodėl apie analogišką Fontenoto prisipažinimą ji tyrėjus informavo nieko nelaukdama.

Liudydama parengtinio posėdžio metu Holand tikriausiai jautėsi kaip žuvis vandenyje. Nedalyvaujant Ronui, ji galėjo fantazuoti, kiek tik panorėjusi. Naujoji liudytoja tvirtino savo ausimis girdėjusi, kaip kaltinamasis, kalbėdamas telefonu su motina, laidė gerklę: „Aš užmušiu tave taip pat, kaip užmušiau Debę Karter!“ Vienintelis visame tardymo izoliatoriuje telefonas kabojo ant sienos budinčiojo poste. Labai retais atvejais, kai kaliniai galėdavo pasinaudoti telefonu, jie būdavo priversti persisverti per pertvarą, kuo labiau ištiesti ranką, nes tik taip galėjo pasiekti telefono ragelį ir kalbėti girdint budinčiam prižiūrėtojui. Tai, kad kuris nors iš kalinių būtų galėjęs slapta pasiklausyti kieno nors pokalbių, atrodo mažų mažiausiai neįtikėtina.

Terė Holand dar tvirtino girdėjusi, kaip Ronas kartą skambinęs į bažnyčią, reikalavęs, kad kas nors pristatytų jam cigarečių, ir grasinęs ją paversti pelenų krūva, jeigu jo reikalavimas nebus patenkintas. Patikrinti, ar šis pasakojimas neišgalvotas, vėlgi nė vienas nesiteikė. Niekas jos nepasiteiravo apie tardymo izoliatoriaus planą, niekam neatėjo į galvą, kokiu būdu kalinti moteris galėjo atsidurti tarp arti vyrų.

Petersonas, užvesdamas ją ant kelio, pasiteiravo:

— Ar teko nugirsti kaltinamąjį kalbant apie tai, ką jis padarė Debei Karter?

— Aha, kalbėjo būdamas bendroje kameroje, — atsakė ji. — Iškart po to, kai atvežė Tomį Vardą ir Karlą Fontenotą.

— Ką jis pasakė bendroje kameroje apie tai, ką padarė Debei Karter?

— Jis tiesiog pasakė, kad... Nežinau, kaip geriau paaiškinti... Jis sakė, kad ji galvojo esanti geresnė už jį, o jis tai kalei įrodė, kad ji ne geresnė.

— O ką dar?

— Jis sakė, kad privertė ją mylėtis su juo, tik pasakė tai kitais žodžiais. Aš net gerai neprisimenu, kaip jis tai pasakė. Jis sakė, kad sugrūdo kokos... ne, kečupo buteliuką jai į subinę, o jos triusikus — į burną... sakė, kad ją gerai pamokė.

Bilas Petersonas nesiliovė jai ir toliau „dirigavęs“:

— Ar jis kalbėjo ką nors apie tai, kad Debei galėjo baigtis kitaip? — paklausė jis.

— Aha. Jis norėjo su ja sugulti, bet ji nenorėjo jo, ir jis dar sakė, kad jai būtų buvę geriau, jeigu ji būtų jam nesipriešinusi.

— Ir ko gi jis nebūtų jai daręs? — neatlyžo Petersonas, desperatiškai sufleruodamas savo abejotinos reputacijos liudytojai, ką sakyti.

— Nebūtų jos nužudęs.

Negalima neatkreipti dėmesio į tai, kad Bilas Petersonas, būdamas teismo tarnautoju, kurio pareiga — surasti tiesą, surezgė tokią aferą.

Esminė sandėrio su skundiku dalis — užmokestis. Terei Holand buvo suteikta galimybė pačiai derėtis dėl kaltės prisipažinimo ir bausmės sutrumpinimo. Ji sutiko atlyginti padarytą žalą, kas mėnesį mokėdama sutartą sumą, bet vykdyti savo įsipareigojimą greitai liovėsi.

Tik keli žmonės žinojo, kad Terė Holand jau anksčiau buvo susidūrusi su Ronu Viljamsonu. Prieš kelerius metus, kai Ronas vaikščiodavo po Adą siūlydamas „Rawleigh“ gaminius, jam buvo nutikęs netikėtas meilės nuotykis. Kartą pabeldęs į vieno namo duris išgirdo moterišką balsą, kviečiantį užeiti į vidų. Įėjęs vaikinas išvydo visiškai nuogą namo šeimininkę Marleną Keutel. Namie nieko daugiau nebuvo, todėl toliau viskas vyko pagal labai paprastą scenarijų.

Marlena Keutel buvo nestabilios psichikos ir po šio įvykio praėjus maždaug savaitei nusižudė. Ronas dar keletą kartų buvo užsukęs į jos namus su prekėmis, bet jos nerado. Apie šios moters likimą jis taip ir nesužinojo.

Marlena turėjo seserį, tai buvo Terė Holand. Netrukus po nuotykio su prekybos agentu Marlena apie tai papasakojo Terei ir pareiškė, kad Ronas ją išprievartavo. Kaltinimų jam niekas nepareiškė ir netgi neketino. Terė žinojo, kad jos sesuo, švelniai tariant, keistuolė, bet vis tiek manė, kad dėl Marlenos mirties kaltas Ronas. Pastarasis jau senų seniausiai buvo pamiršęs šį trumpalaikį nuotykį ir nė nenutuokė, kas yra toji Terė Holand.

Pirmoji parengtinio teismo posėdžio diena tuo nesibaigė, nes atėjo eilė liudyti Denisui Smitui, kuris pateikė išsamią, kruopščiai parengtą nusikaltimo vietos analizę. Jo liudijimo klausiusieji posėdžio dalyviai buvo nustebę, kai Smitas ėmė pasakoti apie įvairius žudikų paliktus užrašus — žinią ant sienos, pakeverzotą raudonu nagų laku, grasinimą „Neeškok musu ir nieko“, kečupu užrašytą ant virtuvinio staliuko, ir sunkiai įskaitomus žodžius ant Debės pilvo ir nugaros. Detektyvai Smitas ir Rodžersas manė, kad pagal rašyseną galima išaiškinti rašiusįjį, todėl prieš ketverius metus jie paprašė Deniso Frico ir Rono Viljamsono užrašyti bloknoto lapelyje keletą žodžių.

Detektyvai faktiškai neturėjo jokios patirties rašysenos analizės srityje, bet buvo tikri, kad jiems pavyko. Frico ir Viljamsono pateikti pavyzdžiai — bloknoto lapeliuose rašikliu užrašyti žodžiai — jiems pasirodė įtartinai panašūs į raudonu nagų laku ant sienos paliktą užrašą ir kečupu virtuvėje išrangytą perspėjimą.

Savo įtarimais jie pasidalijo su neįvardytu OVNTB agentu, kuris, kaip teigė Smitas, su jų išvada sutikęs ir davęs „žodinį“ patvirtinimą.

Atsakydamas į Grego Saunderso užduotą klausimą, Smitas patvirtinto:

— Taip, jų rašysena, anot darbuotojo, su kuriuo mes kalbėjomės, buvo panaši į rašyseną žmogaus, palikusio savo pranešimą ant buto sienos.

— O užrašas ant staliuko?

— Rašysena taip pat panaši.

Po kelių minučių Smito teiginiais apie rašyseną suabejojo Barnis. Jis pasiteiravo, ar Smitas turįs OVNTB ataskaitą su išvadomis apie Rono rašyseną.

— Mes jos nepateikėme, — prisipažino Smitas.

Barnis negalėjo tuo patikėti. Kodėl Rono rašysena nebuvo ištirta OVNTB? Juk ten dirba specialistai. Kas žino, ar jie nebūtų atmetę įtarimų Ronui ir Denisui.

Smitas ėmė teisintis:

— Rašysena atrodė panaši. Žinoma, išvadą padarėme vadovaudamiesi savo stebėjimais, nepretenduojančiais į mokslinių tyrimų statusą. Turiu omenyje, mes, patys suprantate... mes įžvelgėme panašumą; tiesa, patys suprantate, palyginti du skirtingus rašto pavyzdžius yra beveik neįmanoma. Matote, galima rašyti teptuku, galima rašyti pieštuku, ir tai bus visiškai skirtingi rašto pavyzdžiai.

Barnis atsakė:

— Tikiuosi, jūs neketinate teismui tvirtinti, kad šie abu vaikinai, Denisas Fricas ir Ronas Viljamsonas, pasikeisdami vienas paskui kitą ėmė nagams lakuoti skirtą teptuką, kad užrašytų savo grasinimą Džimiui Smitui ir tam kitam vyrui? O gal jūs norite pasakyti, kad juodu pakaitomis rašė kas antrą raidę, kaip galima spėti iš jūsų ką tik pateikto paaiškinimo?

— Ne, bet manau, kad tai yra mūsų bendra nuomonė, jog rašė jie abu, nebūtinai dviese tą patį užrašą, bet, patys žinote, bute buvo rasti keli skirtingi užrašai.

Nors parengtiniame posėdyje pateiktas parodymas apie rašyseną turėjo tapti vienu iš svariausių kaltinimo kozirių, vis dėlto net pačiam Bilui Petersonui jis pasirodė per silpnas, kad juo būtų galima pasinaudoti teisme.

Baigiantis pirmajai dienai, teismo pirmininkas Mileris prisiminė, kad nedalyvauja Ronas, ir dėl to susirūpino. Per teisėjų pasitarimą jis apie tai užsiminė advokatams.

— Aš pasidomėjau šiuo kazusu, tai yra kaltinamojo nedalyvavimu. Todėl žadu rytoj, be penkiolikos devynios, išsikviesti misterį Viljamsoną ir dar kartą pasidomėti, ar jis ir toliau nepageidauja dalyvauti parengtiniame teismo posėdyje. Jei taip, galės grįžti atgal.

Barnis pasisiūlė:

— Gal pageidautumėte, kad paprašyčiau sugirdyti jam kokį šimtą miligramų...

— Aš neketinu jums nurodinėti, ką turėtumėte daryti, — pertraukė Barnį Mileris.

Kitą rytą, 8.45, Ronas buvo atvesdintas į teismo salę. Teisėjas Mileris kreipėsi:

— Misteri Viljamsonai, vakar jūs išreiškėte savo pageidavimą nedalyvauti parengtiniame teismo posėdyje.

— Aš ir šiandien neturiu jokio noro, — atsakė Ronas. — Aš neturiu nieko bendra su šia žmogžudyste. Aš niekada... Aš nežinau, kas ją nužudė. Aš apie tai nieko nežinau.

— Gerai. Savo elgesiu jūs trikdėte teismo posėdį... Jūs galite, jei tik norite, pareikalauti grąžinti jums teisę dalyvauti, bet tokiu atveju turėtumėte pažadėti netrukdyti mums dirbti ir nekelti sumaišties. Jeigu norite susigrąžinti savo teisę, jūs turėsite ir atitinkamai elgtis. Taigi ar norėtumėte dalyvauti?

— Ne. Aš nenoriu.

— Ar suprantate, kad turite teisę dalyvauti teismo posėdyje ir išklausyti visų liudytojų parodymus?

— Aš nenoriu čia būti. Aš vis tiek negaliu nieko pakeisti. Pavargau, man atsibodo būti kvailio vietoje. Man jau per daug; aš paprasčiausiai nebenoriu čia būti.

— Gerai, jūs pats apsisprendė te. Jūs tikrai nenorite dalyvauti?

— Tikrai taip.

— Vadinasi, jūs atsisakote savo teisės gintis prieš liudytojus, kaip tai numatyta Konstitucijoje?

— Taip, atsisakau. Jūs visi galite kaltinti mane, kuo tik panorėję, nors aš to ir nesu padaręs. Jūs gi galite elgtis, kaip jums patinka.

Ronas trumpam nutilo, pažvelgė į Garį Rodžersą ir tęsė toliau:

— Jūs mane gąsdinate, Gari. Ketverius su puse metų neleidote man ramiai gyventi, sere, o dabar ketinate apkaltinti. Jūs, visi čia esantys, galite mane apkaltinti ir nuteisti, nes nuo manęs niekas nepriklauso.

Kaltinamasis buvo išvestas atgal į kamerą, o parodymus toliau davė Denisas Smitas. Po jo sekė nuobodus Gario Rodžerso pasakojimas apie tyrimo eigą, o OVNTB agentai Melvinas Hetas ir Merė Long supažindino su teismo medicinos išvadomis, padarytomis atlikus pirštų atspaudų, plaukų, kraujo ir seilių analizę.

Prokuroro liudytojams baigus duoti parodymus, atėjo eilė Barniui, kuris iškvietė dešimt gynybai atstovaujančių liudytojų — tardymo izoliatoriaus prižiūrėtojų ir įnamių, galėjusių nugirsti jo žodžius. Nė vienas iš jų neprisiminė, kad būtų girdėjęs ką nors tokio, kas bent iš dalies atitiktų Terės Holand parodymus.

Jų liudytojams pateikus parodymus, Barnis ir Gregas Saundersas paprašė teismo panaikinti kaltinimus išžaginimu, nes šie kaltinimai pateikti po įvykdyto nusikaltimo praėjus daugiau kaip trejiems metams, o tai prieštarauja Oklahomos valstijos teisei. Žmogžudystei, skirtingai negu visiems kitiems nusikaltimams, senaties terminas negalioja. Teisėjas Mileris pažadėjo atsižvelgti į pateiktą prašymą.

Denisas Fricas šioje sumaištyje niekam lyg ir nerūpėjo. Be abejo, Petersonui svarbiausia buvo Ronas Viljamsonas ir jo pagrindiniai liudytojai — Goras, Terė Holand ir Garis Rodžersas (jo „arkliukas“ buvo sapnas-išpažintis), kurie visi liudijo prieš Roną. Vienintelė gija, šiek tiek siejusi Fricą su nužudymu, buvo Melvino Heto parodymas apie atliktą plaukų analizę.

Gregas Saundersas atkakliai tvirtino, kad prokuroras nepateikė nė vieno svaraus įrodymo, patvirtinančio galimas Deniso Frico sąsajas su nusikaltimu. Mileris pažadėjo šį klausimą gerai apsvarstyti.

Po jo prabilo labai ryžtingai nusiteikęs Barnis, kuris kategoriškai pareikalavo panaikinti jo ginamajam visus kaltinimus, nes jiems pagrįsti trūksta įrodymų, o jo pavyzdžiu pasekė ir Gregas. Parengtiniam posėdžiui vadovavusiam Mileriui delsiant priimti nutartį ir paaiškėjus, kad gynybos pateikti prašymai jam pasirodė verti dėmesio, policijos pareigūnai ir prokuroras suprato, jog be naujų įkalčių jie neišsivers.

Svarbų vaidmenį prisiekusiųjų teismuose, ypač mažesniuose miesteliuose, vaidina ekspertų profesionalų išvados. Tais atvejais, kai jie, atstovaudami valstijai, teisme liudija prieš kriminaliniu nusikaltimu kaltinamą asmenį, jų išvados laikomos neklaidingomis.

Barnis ir Gregas Saundersas suprato, kad OVNTB darbuotojų atliktos plaukų ir pirštų atspaudų ekspertizės išvados yra abejotinos, tačiau kad abejonės neliktų vien jų asmenine nuomone, jiems buvo reikalinga pagalba. Žinoma, jiems būtų buvusi suteikta galimybė surengti kryžminę valstijos teismo medicinos ekspertų apklausą ir netgi juos sukompromituoti, bet jie gerai žinojo, kad advokatai tokio pobūdžio ginčus laimi labai retai. Priremti ekspertus prie sienos yra itin sunku, o ir prisiekusiuosius tai trikdo. Gynybai taip pat būtinai reikėjo tokio patyrusio eksperto, o dar geriau būtų buvę du.

Vis dėlto tokį prašymą advokatai pateikė. Panašūs prašymai buvo įprasti, tik retai patenkinami. Ekspertų paslaugos kainavo nemažus pinigus, todėl daug vietinių teismo tarnautojų, taip pat ir teisėjų, net susigūždavo supratę, kad aikštingos, bet neturtingos gynybos išlaidas vėl teks padengti mokesčių mokėtojų pinigais.

Prašymas buvo atmestas. Tai, kad Barnis buvo aklas, niekam nerūpėjo. Kam jau kam, bet Barniui Vardui tikrai reikėjo pagalbos tiriant plaukų struktūrą ir pirštų atspaudus.

8 SKYRIUS

Užvirė ilgas ir nuobodus kanceliarinis darbas. Srities prokuroro kontora pakoregavo kaltinimus, atmesdama išžaginimą. Kaltinamųjų advokatai sukritikavo ir naują formuluotę. Reikėjo sušaukti dar vieną teismo posėdį bylai nagrinėti.

Srities teismo pirmininko pareigas ėjo Ronaldas Džounsas iš Pontotoko apygardos, kuri kartu su Seminolos ir Hjuzo apygardomis sudarė Dvidešimt antrąją teismo sritį. Teisėjas Džounsas į šias pareigas buvo išrinktas 1982-aisiais ir garsėjo kaip kaltinimui simpatizuojantis ir kaltinamiesiems griežtas teisėjas. Be to, jis buvo tvirtas mirties bausmės šalininkas. Ronaldą Džounsą žmonės žinojo ir kaip uolų krikščionį, baptistų bendruomenės diakoną, Roną „Baptistą“ ir „Raidės“ Džounsą. Tačiau jis jautriai reaguodavo į kalinių atsivertimus, todėl kai kurie advokatai savo klientams tardavo, kad susitikus su teismo pirmininku Džounsu jiems ne pro šalį būtų užsiminti apie savo norą pažinti Viešpatį.

Rugpjūčio dvidešimtąją Ronas, nė kiek neprimenantis atgailaujančio nusidėjėlio, stojo priešais teismo pirmininką Džounsą išklausyti jam iškelto kaltinimo. Tai buvo pirmas jųdviejų susitikimas teisme. Pasiteiravęs Rono, kaip šis jaučiasi, teisėjas netikėtai gavo pylos.

— Noriu jums, pone, pasakyti tik viena, — kone išrėkė Ronas. — Štai ką... Aš labai užjaučiu Karterių šeimą, taip pat ir visus jų giminaičius.

Teismo pirmininkas Džounsas paprašė tylos.

Ronas tęsė:

— Gerbiamas teisėjau, aš žinau, kad jūs nenorite... Aš, aš to nepadariau.

Sargybiniams šiaip ne taip pavyko jį suvaldyti, ir Ronas užsičiaupė. Kaltinimo pareiškimas buvo atidėtas kitam kartui, taigi teisėjas Džounsas galėjo peržiūrėti parengtinio teismo posėdžio protokolą.

Po dviejų savaičių Ronas vėl buvo atvestas į Teismo rūmus, o jo advokatai pateikė teismui naujų prašymų. Įkalinimo įstaigos prižiūrėtojai jau buvo įgudę „gydyti“ jį reikiama torazino doze. Kai Ronas būdavo savo kameroje ir jie norėdavo ramybės, sugirdydavo jam visą normą, ir visi jausdavosi laimingi. Tačiau tomis dienomis, kai jam reikėdavo vykti į teismą, prižiūrėtojai dozę sumažindavo, kad jis būtų rėklesnis, elgtųsi iššaukiamai ir agresyviai. Neatsitiktinai Normai Valker iš Psichinės sveikatos centro kilo įtarimas, kad tardymo izoliatoriaus prižiūrėtojai sąmoningai sukeldavo tokią jo būseną, ir ji pažymėjo tai savo kartotekoje.

Antrasis susitikimas su teisėju Džounsu taip pat nenusisekė. Ronas buvo tiesmukas. Jis ir toliau tvirtino esąs nekaltas, kaltino paskalas apie jį skleidžiančius žmones, o vienu metu pareiškė: „Motina žinojo, kad aš tą naktį praleidau namie.“

Galiausiai jis buvo išvestas atgal į tardymo izoliatorių, o posėdis vyko toliau. Barnis Vardas ir Gregas Saundersas pareikalavo, kad jų ginamųjų bylos būtų nagrinėjamos atskirai, ir neketino nusileisti. Ypač atkakliai laikėsi Saundersas, kuris teigė jokiu būdu nesutiksiąs prisiimti dar ir Rono Viljamsono „bagažo“.

Teisėjas Džounsas sutiko su šiuo reikalavimu ir davė nurodymą abiejų kaltinamųjų bylas nagrinėti skyrium. Jis taip pat iškėlė klausimą dėl Rono psichinės būklės, per posėdį pareiškęs Barniui, kad ją reikėtų ištirti iki prasidedant teismo procesui. Pagaliau Ronui buvo pareikštas oficialus kaltinimas, o jis, pateikęs pareiškimą, kuriuo atmetė kaltinimą, vėl buvo sugrąžintas į kamerą.

Taigi Frico byla pradėta nagrinėti atskirai. Teisėjas Džounsas davė nurodymą sušaukti naują parengtinį teismo posėdį, nes prokuroras pirmajame pateikė per mažai įkalčių.

Liudytojų buvo akivaizdžiai per mažai.

Įprastai baudžiamasis persekiojimas, neturint svarių įrodymų, policijos pareigūnams sukelia didelį galvos skausmą, bet tik ne Adoje. Niekas dėl to nepanikavo. Pontotoko apygardos tardymo izoliatoriuje dienas leido daugybė potencialių skundikų. Pirmasis, kuriuo prieš Denisą Fricą pasinaudojo policija, buvo Sindė Makintoš, „profesionalė“, kurios specializacija — smulkūs nusikaltimai.

Denisas buvo strategiškai perkeltas į kamerą ardau Rono, kad juodu galėtų pasikalbėti. Nesantaika baigėsi, mat Denisas likimo draugą įtikino nieko neprisipažinęs.

Sindė Makintoš tvirtino, kad jai pavyko prisigauti arčiau ir nugirsti, apie ką jie kalbasi, todėl ji netrukus informavusi policininkus, jog turinti gerų naujienų. Pasak Makintoš, Fricas ir Viljamsonas kalbėjosi apie fotografijas, pateiktas pirmajame parengtiniame teismo posėdyje. Ronas jame, savaime suprantama, nedalyvavo, todėl nekantravo sužinoti, ką matęs ir girdėjęs Denisas. Fotografijose buvo užfiksuota nusikaltimo vieta, todėl Ronas pasiteiravęs Deniso:

— Kur ji [Debė Karter] buvo — lovoje ar ant grindų?

Denisas atsakęs, kad ant grindų.

Jos liudijimą policija palaikė akivaizdžiu įrodymu, kad abu vyriškiai buvo Debės bute, ją išprievartavo ir nužudė.

Įtikinti Bilą Petersoną nebuvo sudėtinga. Rugsėjo dvidešimt antrąją jis pateikė prašymą prie prokuroro liudytojų pridėti Sindę Makintoš.

Kitas skundikas buvo Džeimsas Riginsas, tik jo karjera tęsėsi neilgai. Kadangi Pontotoko apygardoje jam buvo iškelti nauji kaltinimai, jį iš kalėjimo sugrąžino į tardymo izoliatorių. Vieną naktį vedamas atgal į savo kamerą ir praeidamas pro kitą, Riginsas nugirdęs, kaip kažkas, greičiausiai Ronas, prisipažino nužudęs Debę Karter ir pridūrė, kad prieš kelerius metus Talsoje jam buvo iškelti du kaltinimai išžaginimu, bet nuo bausmės tąsyk pavyko išsisukti, todėl išsisuksiąs ir šįsyk. Riginsas negalėjo paaiškinti, kam Ronas visa tai prisipažino, bet panašios detalės nagrinėjant skundikų informaciją nebuvo reikšmingos.

Maždaug po mėnesio Riginsas pakeitė parodymus. Apklausiamas jis paaiškino, kad klydo manydamas, jog tai buvęs Ronas Viljamsonas, nes iš tiesų tai buvo ne jis, o Glenas Goras.

Savanoriškas kaltės prisipažinimas Adoje nebuvo retas reiškinys. Rugsėjo dvidešimt trečiąją į policijos nuovadą atėjo jaunas narkomanas Rikis Džo Saimonsas ir pareiškė, kad tai jis nužudęs Debę Karter ir dabar norėtų iškloti visą teisybę. Denisui Smitui ir Gariui Rodžersui nieko nereiškė įjungti vaizdo magnetofoną, ir Saimonsas pradėjo savo pasakojimą. Pirmiausia jis prisipažino daugelį metų vartojęs kvaišalus, o dažniausiai — savo paties gamybos gėrimą „atsuktuvą“, į kurį įpildavęs ir akumuliatorių rūgšties. Atvykėlis tvirtino galutinai metęs vartoti narkotikus, kai atrado Dievą, o vieną 1982-ųjų gruodžio vakarą, — jis manė, kad tai buvo 1982-aisiais, bet nebuvo visiškai tikras, — dėl kažkokios priežasties išėjo laukan ir ėmė bastytis Ados gatvėmis. Jis susidūręs su mergina, tikriausiai Debe Karter, tačiau negalįs garantuoti, kad tai buvusi ji. Tada Saimonsas pateikęs keletą viena kitai prieštaraujančių versijų, kaip jis atsidūręs merginos bute. Iš pradžių jis teigė galėjęs ją išprievartauti, bet paskui persigalvojo ir tvirtino neprievartavęs, tačiau galėjęs pasmaugti merginą, todėl ten pat, jos kambaryje, meldęsis ir privėmęs visą butą.

Jis girdėjęs keistus balsus, kurie sakę jam, ką jis turįs daryti. Šį įvykį Saimonsas prisiminęs labai miglotai, nes viskas vykę „tartum sapne“.

Keista, tačiau Smitas su Rodžersu nė kiek nenustebo, išgirdę dar vieną tariamą prisipažinimą.

Paklaustas, kodėl laukęs beveik penkerius metus, jis galiausiai sugebėjo paaiškinti, kad pastaruoju metu po miestelį sklandantys gandai padėjo jam prisiminti tą lemtingą 1982-ųjų, o gal 1981-ųjų naktį. Deja, Saimonsas negalėjo prisiminti nei to, kaip jis pateko į Debės butą, nei kiek kambarių jame buvo, nei kuriame kambaryje jis nužudė merginą. Tada jis staiga prisiminė kečupo butelį ir rašymą ant sienos. Tačiau paskui atvykėlis papasakojo, kad apie nusikaltimo detales jis išgirdęs iš savo bendradarbio.

Saimonsas teigė esąs blaivus, bet Smitas su Rodžersu nė neabejojo, kad jį vis dar veikė „atsuktuvas“. Tyrėjai jo pasakojimą atmetė nė nesvarstę. Nors jame netikslumų buvo ne daugiau negu Tomio Vardo pasakojime, Saimonso žodžiai įspūdžio jiems nepadarė. Galų gale Smitui atsibodo ir jis tiesiai šviesiai pareiškė: „Mano manymu, jūs nenužudėte Debės Karter.“ Paskui jis Saimonsui pasisiūlęs surasti gerą psichologą.

Tuo tarpu Saimonsas, dar labiau sumišęs, atkakliai tvirtino savo: tai jis nužudė Debę Karter. Abu detektyvai taip pat atkakliai tvirtino, kad jis jos nenužudė.

Galop, padėkoję Saimonsui už sugaištą laiką, išlydėjo jį pro duris.

Geros žinios retai pasiekdavo Pontotoko apygardos tardymo izoliatorių, bet lapkričio pradžioje Ronas netikėtai gavo laišką. Administracinio teismo teisėjas, vadovaudamasis socialinės apsaugos įstatymu, paskyrė jam nedarbingumo pašalpą.

Prieš metus Anetė kreipėsi dėl savo brolio pripažinimo nedarbingu, savo prašymą motyvuodama tuo, kad jis nedirba nuo pat 1979-ųjų. Teisėjas Hovardas O’Brajenas susipažino su išsamia Rono Viljamsono ligos istorija ir numatė datą, 1987-ųjų spalio dvidešimt šeštąją, jo bylai nagrinėti. Ronas iš tardymo izoliatoriaus buvo nuvežtas į Administracinį teismą.

Teisėjas O’Brajenas savo nutartyje pažymėjo: „Ieškovas pateikė visus reikiamus medicinos įstaigų išduotus dokumentus, patvirtinančius, kad jis sirgo alkoholizmu ir depresija, taip pat ir tai, kad jo būklę buvo pavykę stabilizuoti ličio preparatais. Juose aiškiai įvardyta, kad ieškovas serga atipiška maniakine depresija, kurią komplikuoja atipiškas asmenybės sutrikimas, greičiausiai ribinis, paranojinis arba antisocialus. Akivaizdu, kad negydomas vaistais jis elgiasi agresyviai, būna priekabus, linksta į smurtą, religines haliucinacijas, nepajėgia aiškiai mąstyti.“

Jis taip pat pridūrė: „Buvo užfiksuota besikartojanti dezorientacija laike, negebėjimas sukoncentruoti dėmesį, abstrakčiai mąstyti, žemas sąmoningumas.“

Teisėjas O’Brajenas nesunkiai padarė išvadą, kad Ronas serga „sunkios formos maniakine depresija, asmenybės sutrikimu ir priklausomybe nuo alkoholio ir narkotikų“. Anot jo, Rono Viljamsono būklė buvo pakankamai sunki ir neleido jam normaliai dirbti.

Rono nedarbingumo, kuris buvo tęstinis, pradžia, anot teisėjo O’Brajeno, reikėtų laikyti 1985 metų kovo 31 dieną.

Svarbiausia administracinio teismo pirmininko pareiga buvo nustatyti, ar ieškovas iš tiesų neįgalus fiziškai arba protiškai, ir prireikus skirti nedarbingumo pašalpą. Žinoma, tai buvo svarbu, tačiau neprilygo byloms, kuriose buvo sprendžiamas gyvybės ir mirties klausimas. Tuo tarpu teisėjai Mileris ir Džounsas privalėjo užtikrinti, kad kiekvieno kaltinamojo, o ypač tų, kuriems grėsė mirties bausmė, byla būtų nagrinėjama objektyviai. Ironiška, bet kartu ir liūdna, kad teisėjas O’Brajenas suprato, jog Ronas turįs rimtų problemų, o teisėjai Mileris ir Džounsas jų neįžvelgė.

Barnis buvo suinteresuotas Rono psichinės būklės įvertinimu. Jis susitarė, kad Pontotoko apygardos Sveikatos departamente jo ginamajam bus pateiktas psichologinis testas. Klinikos direktorė Klaudetė Rėj paskyrė jam keletą testų, o rezultatus išsiuntė Barniui. Ataskaita baigėsi šiuo prierašu: „Ronas yra sąmoningai sunerimęs, o nerimo priežastis — situacinis stresas. Jis jaučiasi bejėgis pakeisti savo dabartinę padėtį arba pasikeisti pats. Būdamas tokios būklės jis gali pasielgti neadekvačiai, pavyzdžiui, panikuodamas ir dėl to nepajėgdamas blaiviai mąstyti, gali nuspręsti nedalyvauti parengtiniame bylos nagrinėjime, nors dalyvavimas būtų naudingas jam pačiam. Dauguma žmonių reikalautų, kad jiems būtų sudarytos sąlygos girdėti visą informaciją ir specialistų išvadas, galinčias nulemti jų ateitį, gyvenimą arba mirtį.“

Ataskaita buvo užkišta tarp Barnio dokumentų ir liko ten visam laikui. Reikalavimas ištirti kaltinamojo veiksnumą tebuvo paprasčiausias formalumas, kurį Barnis atliko jau anksčiau. Jo klientas sėdėjo tardymo izoliatoriuje, vos už šimto pėdų nuo Teismo rūmų, kuriuose Barnis lankydavosi kasdien.

Byla šaukte šaukėsi kompetentingo asmens, kuris būtų iškėlęs klausimą dėl Rono veiksnumo.

Deniso Frico bylos nagrinėjimas gerokai pasistūmėjo į priekį, prieš jį paliudijus pusraščiui indėnui Džeimsui K. Hardžio. Sulaukęs dvidešimt dvejų, Hardžio buvo nuteistas už vagystę su įsilaužimu — jį sugavo po to, kai antrą kartą paeiliui įsilaužė į tą patį namą. Rugsėjo ir spalio mėnesiais, laukdamas, kol bus pervežtas į valstijos kalėjimą, jis sėdėjo vienoje kameroje su Denisu Fricu.

Juodu tapo šiokiais tokiais draugais. Denisas gailėjosi Hardžio ir už jį rašydavo laiškus, kurių daugelis buvo skirti žmonai. Tačiau jis nebuvo toks kvailas, kad neperprastų policijos pareigūnų užmačių. Kas antrą dieną jie visiškai be priežasties — mat jo bylos nagrinėjimas buvo baigtas — išsikviesdavo Hardžio, o šis, po susitikimo sugrįžęs atgal į kamerą, imdavo smalsauti apie Debės Karter nužudymą. Tardymo izoliatoriuje, kuriame knibždėjo aibė įvairaus plauko šnipelių, Hardžio buvo pats blogiausias.

Spąstai buvo tokie primityvūs, kad Denisas ėmė ir užrašė vienos pastraipos pareiškimą, kurį Hardžio turėdavo pasirašyti kiekvienąkart, eidamas į susitikimą su pareigūnais. Jame buvo žodžiai: „Denisas Fricas visada sako, kad jis nekaltas.“

Kalbėti šia tema išsamiau Denisas kategoriškai atsisakė.

Tačiau Hardžio tai nesustabdė. Lapkričio devynioliktąją Petersonas įtraukė Džeimsą K. Hardžio į prokuroro liudytojų sąrašą. Tą pačią dieną, vadovaujant teisėjui Džonui Deividui Mileriui, įvyko parengtinis teismo posėdis, kuriame buvo nagrinėjama Deniso byla.

Petersonui paskelbus, kad kitas jo liudytojas bus Hardžio, Denisas krūptelėjo. Kas šiam kvaileliui galėjo šauti į galvą?

Hardžio davė priesaiką ir tuoj pat ėmė begėdiškai meluoti. Rimtu veidu jo klausiusiam Bilui Petersonui vaikinas pirmiausia paaiškino, kad juodu su Fricu buvo kameros draugai ir iš pradžių gana neblogai sutardavo, bet Helovino vakarą jų pokalbis pakrypęs visiškai nenumatyta linkme. Hardžio tąsyk kamantinėjęs Denisą apie žmogžudystę, norėdamas išgirsti daugiau nusikaltimo detalių, tačiau šis nelabai pajėgė prisiminti, todėl Hardžio nusprendęs padėti „užlopyti“ spragas. Denisą tai labai sunervinę. Jis ėmęs vaikštinėti po bendrą kamerą, žinoma, dėl jį slėgusios kaltės, o paskui pažvelgęs ašarų pilnomis akimis į Hardžio ir prataręs: „Mes nenorėjome jai nieko blogo.“

Denisas neištvėrė tokių kliedesių, todėl ėmė šaukti:

— Tu meluoji! Meluoji!

Teismo pirmininkas Mileris pareikalavo liautis. Hardžio su Petersonu tęsė savo pasirodymą. Anot Hardžio, Denisas išreiškęs rūpestį savo jaunesniąja dukra: „Ką ji pagalvos išgirdusi, kad jos tėvelis — žmogžudys?“ O paskui sekė visiška nesąmonė. Denisas prisipažinęs Hardžio, esą jie su Ronu nusinešę pas Debę alaus, o po įvykdyto nusikaltimo surinkę tuščias skardines, išvalę visą butą, kad neliktų pirštų atspaudų, ir išėję.

Kryžminės apklausos metu Gregas Saundersas pasiteiravo Hardžio, ar Denisas nepaaiškinęs, kodėl juodu su Ronu panaikinę visus plika akimi nematomus savo pirštų atspaudus, tačiau palikę daugybę kitų. Hardžio šito nežinojo. Jis tvirtino, neva aną Helovino vakarą ten pat buvę dar šeši kaliniai, tačiau Deniso išpažinties jie kažkodėl negirdėję. Tuo tarpu Gregas pateikė Deniso pareiškimų policijai, pasirašytų Hardžio, kopijas.

Hardžio susikompromitavo jau prisiekdamas, bet po Grego Saunderso kryžminės apklausos jis liko kvailio vietoje. Deja, tai nieko nereiškė. Teisėjas Mileris neturėjo kito pasirinkimo, kaip tik patvirtinti Denisui pareikštą kaltinimą. Pagal Oklahomos įstatymą teisėjas parengtiniame teismo posėdyje negalėjo spręsti, ar liudytojas patikimas, ar ne.

Numatyta teismo data buvo keičiama ne vieną kartą. 1987–1988-ųjų žiemą Ronas su Denisu praleido tardymo izoliatoriuje, vildamiesi greitai sulaukti savo teismo dienos. Už grotų praleidę daugelį mėnesių, jie vis dar tikėjo, kad tiesa netruks išaiškėti ir triumfuos teisingumas.

Ikiteisminėje kovoje gynybai pavyko pasiekti vienintelę reikšmingą pergalę — teismo pirmininko Džounso sprendimu abu kaltinamieji turėjo būti teisiami atskirai. Nors Bilas Petersonas priešinosi prašymui rengti du atskirus teismo procesus, tačiau tai, kad vieno iš kaltinamųjų byla bus nagrinėjama pirmiau už kito, taip pat reiškė nemenką pranašumą. Belieka surengti Frico teismą ir leisti laikraščio korespondentams kuo greičiau pateikti išsamią informaciją nerimaujantiems ir žinių ištroškusiems miestiečiams.

Nuo pat pirmosios tyrimo dienos policija tvirtino, kad žmogžudystę įvykdė du asmenys, o pirmoji (ir vienintelė) įtariamųjų pora nuo pat pradžios buvo Fricas ir Viljamsonas. Abi pavardės per visą bylos istoriją figūravo kartu, pradedant įtarimais, o paskui tardymo metu, pareiškiant kaltinimus, suėmimo protokoluose, kaltinamosiose išvadose, parengtiniame teismo posėdyje. Ir standartinės policijos fotografijos vietos laikraštyje buvo išspausdintos viena šalia kitos. O antraštės nuolat kartojo: „Viljamsonas ir Fricas...“

Jei Bilui Petersonui pavyktų pirmajame teisme paskelbti Fricui apkaltinamąjį nuosprendį, tuomet prisiekusieji, kurie spręs Viljamsono likimą, galės iškart planuoti kartuves.

Pagal Adoje vyravusią teisingumo sampratą pirmasis turėjo būti teisiamas Fricas, o iškart po jo — Ronas Viljamsonas, toje pačioje teismo salėje, tas pats teisėjas, tie patys liudytojai, tas pats teismo procesą nušviečiantis laikraštis.

Balandžio pirmąją, iki Rono teismo likus trims savaitėms, teismo jam paskirtas antrasis advokatas Frankas Baberis įteikė prašymą atleisti jį nuo šios bylos. Baberis susirado prokuroro darbą kitoje srityje.

Teisėjas Džounsas prašymą patenkino. Baberis pasitraukė, o Barnis liko be padėjėjo teisininko, galinčio kruopščiai patikrinti visus dokumentus, daiktinius įrodymus, fotografijas ir diagramas, kuriuos kaltinamoji šalis ketino panaudoti prieš jo klientą.

1988-ųjų lapkričio šeštąją, po Debės Karter nužudymo praėjus penkeriems su puse metų, į sausakimšą Pontotoko apygardos teismo rūmų antrame aukšte esančią salę sargybiniai atvedė Denisą Fricą. Jis buvo švariai nusiskutęs, tvarkingai apkirptas ir vilkėjo vienintelį savo kostiumą, kurį motina buvo nupirkusi teismui. Vanda Frica sėdėjo pirmoje eilėje, kiek įmanoma arčiau sūnaus. Šalia sėdėjo jos sesuo, Vilma Fos. Abi moterys nenorėjo praleisti pro ausis nė vieno žodžio.

Nuo Deniso riešų nuėmus antrankius, jis apžvelgė susirinkusią minią, bandydamas atspėti, kurie iš maždaug šimto potencialių prisiekusiųjų taps dvylika išrinktųjų. Kurie iš šių teismo salėje sėdinčių registruotų balsuotojų lems jo likimą?

Jo ilgas laukimas liko praeityje. Dusniame tardymo izoliatoriuje praleidęs vienuolika mėnesių jis pagaliau atvyko į teismą. Denisas turėjo gerą advokatą; jis tikėjosi, kad teisėjas užtikrins teisingą teismo procesą, o dvylika panašių į jį vyrų rūpestingai pasvers visus „už“ ir „prieš“ ir netruks įsitikinti, kad Petersonas neturi prieš jį jokių įrodymų.

Teismo posėdžio pradžia ir paguodė, ir neramino. Jis buvo teisiamas Pontotoko apygardoje, kurioje, Denisas puikiai žinojo, apkaltinti gali būt net ir visiškai niekuo dėti žmonės. Jis trumpą laiką sėdėjo vienoje kameroje su Karlu Fontenotu, naiviu žmogumi sugniuždyta dvasia, vėliau nuteistu mirties bausme už žmogžudystę, su kuria jis neturėjo nieko bendra.

Įėjęs į salę teisėjas Džounsas pasveikino prisiekusiuosius. Po įžanginės dalies prasidėjo prisiekusiųjų atranka. Tai buvo lėtas ir nuobodus procesas. Laikui pamažu slenkant, buvo atsisakyta senyvo amžiaus, neprigirdinčių ir susirgusių kandidatų. Tada prasidėjo likusiųjų pretendentų apklausa. Dalį klausimų jiems pateikė advokatai, tačiau daugiausia klausinėjo teisėjas Džounsas. O Gregas Saundersas ir Bilas Petersonas derėjosi, kuriuos prisiekusiuosius palikti, o kuriuos atmesti.

Vienu metu, atrankos procesui jau gerokai užsitęsus, teisėjas uždavė klausimą vienam iš galimų dvylikos prisiekusiųjų, Sesiliui Smitui:

— Jūsų ankstesnės darbovietės?

Į tai Sesilis Smitas atsakė:

— Oklahomos korporacijos komisija.

Išsamiau nepasidomėjo nei teisėjas, nei advokatai. Tuo tarpu Sesilis Smitas savo sutrumpintame atsakyme nepaminėjo fakto, kad jis ilgą laiką dirbo policijoje.

Vėliau Džounsas pasiteiravo Sesilį Smitą, ar jis pažįstąs detektyvą Denisą Smitą, o galbūt jos sieja giminystės ryšiai?

Sesilis Smitas:

— Ne giminaičiai.

Teisėjas Džounsas:

— Ar esate su juo pažįstami?

Sesilis Smitas:

— Hm, esu apie jį girdėjęs, keletą kartų kalbėjomės, galbūt teko turėti šiokių tokių bendrų, bet nesvarbių reikalų.

Po kelių valandų prisiekusieji buvo prisaikdinti. Didžiausią susirūpinimą Fricui kėlė būtent Sesilis Smitas. Užėmęs savo vietą prisiekusiesiems skirtame atitvare, Smitas rūsčiai — pirmą, bet ne paskutinį kartą — nužvelgė Denisą.

Tikras teismas prasidėjo kitą dieną. Srities prokuroro asistentė Nensė Šjū bendrais bruožais nusakė prisiekusiesiems, kokius kriterijus turėtų atitikti liudytojų teisme duodami parodymai. Gregas Saundersas savo įžanginiame pareiškime pridūrė, kad parodymai yra labai silpni.

Pirmasis liudijo Glenas Goras, kuris buvo pristatytas tiesiai iš kalėjimo. Klausinėjamas Petersono Goras pateikė gana keistą liudijimą: jis nematąs Deniso Frico kartu su Debe Karter tą naktį, kai buvo įvykdyta žmogžudystė.

Dauguma prokurorų yra linkę pradėti teismo posėdį nuo paties stipriausio liudytojo, kurio parodymai leistų susieti žudiką su jo auka jau nuo pat pradžių, o dar geriau, kad patvirtintų, jog jie buvo drauge nusikaltimo dieną. Petersonas pasirinko kitokią taktiką. Goras, tiesa, pareiškė galbūt kada nors ir matęs Denisą „Coachlight“ klube, bet tai turėję būti seniai, o galbūt ir niekada nematęs.

Prokuroro taktika paaiškėjo dar kalbant pirmajam liudytojui. Goras dažniau minėjo Roną Viljamsoną negu Denisą Fricą, o ir pats Petersonas labiau domėjosi Ronu. Buvo akivaizdu, kad jis bandys įrodyti kaltę, vadovaudamasis principu „kaltas, nes draugas“.

Tačiau dar prieš Gregui Saundersui sulaukiant savojo šanso visiems girdint suabejoti Goro kaip liudytojo patikimumu dėl aibės jo paties įvykdytų nusikaltimų, diskredituoti savo liudytoją ryžosi pats Petersonas. Jis uždavė Gorui klausimą apie jo kriminalinę praeitį. Taip, jis buvo daug kartų teisiamas už pagrobimą, užpuolimą sunkinančiomis aplinkybėmis ir šaudymą į policijos pareigūną.

Pirmasis prokurorui atstovavęs liudytojas ne tik nesugebėjo susieti Deniso su nusikaltimu, bet ir pasirodė esąs recidyvistas, nuteistas keturiasdešimties metų laisvės atėmimo bausme.

Nepaisydamas tokios netikusios pradžios, Petersonas išsikvietė dar vieną nieko konkretaus nežinantį liudytoją. Tomis Gloveris papasakojo prisiekusiesiems matęs Debę Karter prieš išvykstant iš „Coachlight“ namo besikalbančią su Glenu Goru. Trumpam pasirodęs liudytojams skirtoje vietoje Gloveris nė nepaminėjo Deniso Frico.

Po jo kalbėjusi Gina Vieta prisiminė keistus Debės skambučius pirmosiomis gruodžio aštuntosios valandomis. Ji taip pat paliudijo, kad keletą kartų matė Fricą „Coachlight“ klube, bet tai buvo ne žmogžudystės naktį.

Paskui liudijęs Čarlzas Karteris papasakojo širdį veriančią istoriją apie tai, kaip jis rado negyvą dukrą. Tada į liudytojų vietą buvo pakviestas detektyvas Denisas Smitas. Jo liudijimas buvo ilgas, o apibūdindamas nusikaltimo vietą jis pateikė nemažai fotografijų. Detektyvas papasakojo apie tyrimo, kuriam jis vadovavo, eigą, apie seilių ir plaukų pavyzdžių poėmius ir taip toliau. Pirmasis Nensės Šjū klausimas, susijęs su galimais įtariamaisiais, buvo ne apie Denisą Fricą, ir tai nieko keista.

— Ar jūs tyrimo metu apklausėte žmogų, pavarde Ronaldas Keltas Viljamsonas? — paklausė ji.

— Taip, apklausėme.

Tada Smitas, nė kiek nesutrikęs ir neprieštaraudamas, ėmė be jokio sąryšio kalbėti apie Rono Viljamsono apklausą ir aiškinti, kodėl pastarasis tapęs įtariamuoju. Vis dėlto Nensė Šjū prisiminė, kieno byla nagrinėjama, ir pasiteiravo apie Deniso Frico seilių mėginį.

Smitas papasakojo, kaip jis atliko seilių poėmius ir perdavė į OVNTB laboratoriją Oklahoma Sityje. Šjū tuo ir baigė tiesioginę liudytojų apklausą, leisdama pradėti kryžminę. Jai atsisėdus į savo vietą, paaiškėjo, kad prokuroras taip ir nepateikė jokio konkretaus atsakymo, kodėl Denisas Fricas tapo įtariamuoju. Jis niekada neturėjo nieko bendra su nužudytąja. Nė vienas iš liudytojų nusikaltimo dieną nepastebėjo jo kur nors netoli Debės, tik Smitas paaiškino, kad Fricas gyvenęs „arti“ jos.

Galiausiai Fricas buvo susietas su žmogžudyste, parodymus pateikus kitam liudytojui, Gariui Rodžersui, kuris pareiškė:

— Kaltinamasis Denisas Fricas šioje byloje ėmė figūruoti mums sekant Rono Viljamsono pėdsakais, kaip pastarojo draugas.

Tada Garis Rodžersas prisiekusiesiems paaiškino, kaip juodu su Denisu Smitu sumaniai nustatė, kad šiame nusikaltime dalyvavo du žudikai. Nusikaltimas atrodė pernelyg žiaurus, kad jį būtų galėjęs įvykdyti vienas žmogus, o be to, žudikas (-ai) patys paliko užuominą, kečupu užrašydami: „Neeškok musu ir nieko“. Žodis „musu“ leido daryti logišką išvadą, kad dalyvavo daugiau negu vienas žudikas, ir Smitas su Rodžersu netruko nustatyti jų asmenybes.

Policija puikiai atliko savo darbą ir sužinojo, kad Viljamsonas su Fricu iš tiesų buvo draugai. Pasak policijos tyrėjų versijos, jie abu ir nužudę Debę Karter.

Gregas Saundersas buvo pataręs Denisui nekreipti dėmesio į prisiekusiuosius, bet šis greitai įsitikino, kad tai neįmanoma. Juk šių dvylikos žmonių rankose buvo jo likimas, galbūt ir gyvybė, todėl jis negalėjo kartkartėmis į juos nežvilgtelėti. Smitas sėdėjo pačiame priekyje ir kiekvieną kartą, kai tik Denisas pakeldavo akis į prisiekusiuosius, atsakydavo jam savo žvilgsniu.

Kažkas čia ne taip, mąstė Denisas. Netrukus jis sužinojo kas.

Per pertrauką Gregui Saundersui įeinant į Teismo rūmų pastatą, jį susistabdė vienas iš vyriausių amžiumi Ados veteranų ir jo paklausė:

— Kas gi tas gudruolis, leidęs Sesiliui Smitui prasmukti į dvyliktuką?

— Jei neklystu, tai aš. O kas gi toks tas Sesilis Smitas? — atsakė jam Gregas.

— Yra vadovavęs Ados policijai, ir tiek.

Saundersas neteko amo. Jis nudrožė tiesiai į teismo pirmininko kabinetą ir pareiškė, kad teisme nesilaikoma procesinių reikalavimų, nes vienas prisiekusysis atrankos metu nepasipasakojo savo biografijos ir yra akivaizdžiai šališkas policijos ir prokuroro naudai.

Prašymas buvo atmestas.

Daktarui Fredui Džordanui supažindinant su skrodimo išvadomis, prisiekusieji išgirdo šiurpių detalių. Jiems buvo išdalytos lavono nuotraukos, sukėlusios didžiulį šoką ir pasipiktinimą, būdingus kiekvienam teismo procesui, kuriame nagrinėjama žmogžudystės byla. Dalis prisiekusiųjų su pasidygėjimu nužvelgė Fricą.

Po solidaus ir nepriekaištingai parengto daktaro Džordano liudijimo, padariusio stiprų įspūdį prisiekusiesiems, prokuroras vėl išsikvietė keletą nieko konkretaus negalinčių papasakoti liudytojų. Pirmasis iš jų prisaikdintas ir liudytojams skirtą vietą užėmė Garis Alenas. Jo vaidmuo buvo visiškai nereikšmingas. Šis žmogus prisiekusiesiems paaiškino, kad gyveno šalia Deniso Frico. Vieną 1982-ųjų gruodžio naktį, maždaug apie 3.30, jis išgirdo Frico kieme triukšmaujant du vyrus. Alenas nebuvo tikras dėl tikslios datos, bet jam kažkodėl atrodė, kad tai nutiko prieš gruodžio dešimtąją. Du vyrai, kurių veidų jis neįžiūrėjęs, todėl ir neatpažinęs, garsiai kvatojo, keikėsi ir laistė vienas kitą sodo laistymo žarna. Lauke buvo šalta, bet vyrai strikinėjo be marškinių. Garis Alenas šiek tiek pažinojo savo kaimyną, todėl gerai įsiklausęs nusprendė, kad vieno iš triukšmautojų balsas panašus būtent į Deniso Frico. Tačiau garantuoti jis negalėjo. Pasiklausęs apie dešimt minučių, Alenas sugrįžo atgal į lovą.

Jam baigus liudyti, teismo posėdžių salėje buvo galima pastebėti ne vieną sumišusį žvilgsnį. Koks iš tikrųjų buvo šio liudijimo tikslas? Tačiau kito liudytojo, Tonio Viko, parodymai sukėlė dar didesnę sumaištį.

Vikas gyveno mažame bute, tiesiai po Gariu Alenu, ir pažinojo Denisą Fricą, taip pat ir Roną Viljamsoną. Jis paliudijo matęs pastarąjį Frico priebutyje ir žinąs, kad 1982-ųjų vasarą abu vyrai kartu buvo išvykę į Teksasą.

Gal prisiekusieji turėtų jam kokių nors klausimų?

Stojus liudyti parduotuvės darbuotojai Donai Valker, kuri atpažino Denisą teismo salėje, virš jo galvos ėmė tvenktis nauji debesys. Ji pareiškė kadaise labai gerai jį pažinojusi. 1982-aisiais Denisas buvęs dažnas parduotuvės, kurioje ji dirbo, lankytojas, kasryt reguliariai ateidavęs išgerti kavos ir pasikalbėti. Ronas taip pat lankydavęsis, ir ji žinojusi, kad juodu buvę geri bičiuliai. Tačiau po miestelį sukrėtusios žmogžudystės jie staiga liovėsi pas ją gerti kavą. Jie dingo kaip į vandenį, taip, kad ji net susirūpinusi. Po kelių savaičių lyg niekur nieko sugrįžo. Tačiau jie atrodė pasikeitę. Kaip?

— Pasikeitė jų elgesys, jų apranga. Jie anksčiau visada rengdavęsi tvarkingai, būdavo švariai apsiskutę, bet dabar atrodę visiškai kitaip — nešvarūs drabužiai, neskusti veidai, netvarkingi plaukai; o ir jų elgesys buvo pasikeitęs. Atrodė susinervinę, tarytum būtų sirgę paranoja, — pasakojo ji.

Į Grego Saunderso klausimą, kodėl ji net penkerius metus nepranešusi apie tai policijai, Valker atsakyti nesugebėjo. Ji, tiesa, pripažino, kad praėjusį rugpjūtį, po to, kai Denisas ir Ronas buvo suimti, pas ją lankėsi policijos pareigūnai.

„Pasirodymą“ tęsė Leta Kaldvel, išsiskyrusi moteris, kadaise kartu su Ronu lankiusi Byngo vidurinę mokyklą. Ji prisiekusiesiems papasakojo, kad Denisas Fricas ir Ronas Viljamsonas dažnai užsukdavę pas ją į svečius, bet dažniausiai labai vėlyvu metu, kai žmonės jau miega, ir visada atsinešdavę išgerti. Vienu metu jų pabūgusi Kaldvel paprašiusi daugiau nesilankyti. Kadangi jie nekreipę dėmesio ir toliau drumstę ramybę, ji įsigijusi ginklą ir vieną kartą jį išsitraukusi — tąkart jos nekviesti svečiai supratę, kad ji nejuokaujanti.

Deja, jos parodymai neturėjo nieko bendra su Debės Karter nužudymu ir bet kuriame teisme būtų susilaukę prieštaravimo kaip nesusiję su byla.

Galiausiai prieštaravimas vis dėlto buvo pareikštas, liudijant OVNTB agentui Rasčiui Feterstounui. Petersonas, nevykusiai bandydamas įrodyti, kad iki nusikaltimo likus keturiems mėnesiams Ronas su Denisu mėgo drauge paūžti Normane, parodymams teikti išsikvietė Feterstouną. Pastarasis 1983-iaisiais du kartus apklausė Denisą, tikrindamas jį melo detektoriumi, bet dėl daugelio rimtų priežasčių viešinti rezultatus buvo neleistina. Apklausos metu Denisas prisiminęs vieną triukšmingą naktinį pasilinksminimą Normane. Petersonui mėginant išgauti iš Feterstouno daugiau detalių, Gregas Saundersas garsiai užprotestavo. Teisėjas Džounsas advokatui pritarė pareikšdamas, kad liudijimas nesusijęs su nagrinėjama byla.

Kilus karštai diskusijai ir teismo nariams išėjus pasitarti, Petersonas pareiškė:

— Jis [Feterstounas] patvirtino, kad 1982-ųjų rugpjūtį Ronas Viljamsonas dažnai susitikinėdavo su Denisu Fricu.

— Paaiškinkite, kaip šis teiginys susijęs su byla, — pareikalavo teismui pirmininkavęs Džounsas.

Petersonas negalėjo paaiškinti, ir Feterstounas paskubomis išėjo iš teismo salės. Tai buvo dar vienas liudytojas, kurio parodymai neturėjo nieko bendra su Debės Karter nužudymo byla.

Po jo kalbėjęs liudytojas taip pat nepasakė nieko konkretaus, nors jo liudijimas pasirodė ganėtinai įdomus. Tai buvo Viljamas Martinas, Noblio vidurinės mokyklos, kurioje 1982-aisiais mokytojavo Denisas, direktorius. Jis prisiminė, kad gruodžio aštuntosios, trečiadienio, rytą jam paskambinęs Denisas atsiprašė, jog dėl ligos negalės atvykti į mokyklą, ir tądien jį pamokose pavadavęs kitas mokytojas. Martinas teismui pateikė mokytojų darbo žurnalą, iš kurio įrašų buvo matyti, kad Denisas Fricas per devynis mokslo metų mėnesius į darbą neatvyko septynis kartus.

Nors savo parodymus davė dvylika liudytojų, prokuroras liko tuščiomis rankomis. Be abejo, pavyko įrodyti, kad Denisas Fricas girtavo, draugavo su ne kokia reputacija garsėjančiais žmonėmis (Ronu Viljamsonu), gyveno kartu su savo motina ir dukra netoli Debės Karter, o dieną po žmogžudystės neatvyko į darbą.

Petersonas buvo pratęs dirbti planingai. Jis buvo įsitikinęs, kad faktus reikia kaupti pamažu, iš atskirų sudedamųjų dalių, surandant vis naujų liudytojų, vengiant įmantrybių ir skubos.

Reikėjo pamažu sujungti į vieną visus įkalčius ir pašalinti visas prisiekusiųjų abejones. Tačiau Frico byla jam reiškė tikrą iššūkį, nes Petersonas neturėjo jokio svaraus kaltės įrodymo.

Jam būtinai reikėjo šnipelių pagalbos.

Pirmasis stojo liudyti Džeimsas Hardžio, kurį kaip ir Gorą į teismo posėdį atvežė iš kalėjimo. Šis visiškai nenuovokus bukaprotis ne tik du kartus įsilaužė į tą patį namą, bet ir abu kartus veikė vienodai: įlindo pro tą patį langą į tą patį miegamąjį. Sugautas jis buvo apklaustas pareigūnų. Šie, naudodamiesi rašikliu ir popieriaus lapu, tai yra įrankiais, kurių veikimas Hardžio atrodė paslaptingas, braižydami schemas ir pasakodami vaikinui, kaip jis įvykdęs savo nusikaltimus, be jokio vargo išnarpliojo bylą. Atrodo, Hardžio tai padarė didžiulį įspūdį. Sėdėdamas tardymo izoliatoriuje kartu su Denisu, jis, pareigūnams paraginus, ryžosi išsiaiškinti Karter nužudymą, kaip ir jie braižydamas ant popieriaus lapo.

Hardžio apie savo gudrią strategiją papasakojo prisiekusiesiems. Jis klausinėjęs Denisą apie žmogžudystę, kai jie buvo sausakimšoje bendroje patalpoje. Pagaliau, kai „X“ ir „Y“ jo schemoje pasiekė aukščiausią tašką, jis pareiškė Denisui: „Taip, atrodo, kad esi kaltas.“

Denisas, priverstas kapituliuoti prieš nepalaužiamą Hardžio logiką, sugniužęs ir ašarotomis akimis prataręs: „Mes jai nenorėjome nieko blogo.“

Hardžio tauškiant tokius niekus parengtiniame teismo posėdyje, Denisas nesusivaldė ir pratrūko: „Tu meluoji! Meluoji!“ Tačiau dabar, prisiekusiesiems nenuleidžiant nuo jo akių, jis ir vėl turėjo išklausyti tas pačias pasakas ir nepasiduoti emocijoms. Nors Denisui buvo labai sunku, jį padrąsino tai, kad kai kurie prisiekusieji, girdėdami idiotišką Hardžio pasakojimą, vos susilaikė nepradėję kikenti.

Per kryžminę apklausą Gregas Saundersas atskleidė faktą, kad Denisas ir Hardžio buvo apgyvendinti vienoje iš dviejų bendrų tardymo izoliatoriaus kamerų — nedidelėje atviroje patalpoje, į kurią buvo galima patekti iš keturių dviviečių kamerų. Bendra kamera buvo numatyta aštuoniems žmonėms, bet dažniausiai į ją susigrūsdavo daugiau, todėl net ir joje praktiškai nebūdavo kur pastatyti koją. Stebėtina tai, kad niekas daugiau iš Pontotoko tardymo izoliatoriaus įnamių negirdėjo dramatiško Deniso kaltės prisipažinimo.

Hardžio paliudijo, kad jis jausdavo malonumą meluodamas Ronui apie Denisą, ir atvirkščiai.

Gregas Saundersas jo paklausė:

— Kodėl jūs meluodavote apie Denisą ir Roną Viljamsoną? Kodėl vaikštinėjote nuo vieno prie kito ir abiem melavote?

— Norėjau pasižiūrėti ir pamatyti, ką jie sakys. Jie būtų galėję perkąsti vienas kitam gerklę.

— Vadinasi, jei aš gerai supratau, jūs melavote Ronui apie Denisą, o Denisui — apie Roną tikėdamasis, kad jie perkąs vienas kitam gerklę?

— Aha, paprasčiausiai norėjau pamatyti... norėjau pamatyti, ką jie sakys.

Hardžio vėliau prisipažino nesupratęs, ką reiškia žodis „melagingi parodymai“.

Kitas informatorius, šniukštinėjęs policijai Denisą, buvo Maikas Tenėjus, tardymo izoliatoriaus prižiūrėtojas stažuotojas. Neturėdamas darbo įstatymo priežiūros srityje patirties, Tenėjus pradėjo savo karjerą tardymo izoliatoriuje, o pirmoji jam tekusi užduotis buvo išgauti iš Deniso Frico kuo daugiau informacijos. Tikėdamasis padaryti gerą įspūdį darbdaviams ir gauti nuolatinį darbą, jis labai daug laiko praleisdavo prie Deniso kameros kalbėdamasis su juo įvairiomis temomis, bet dažniausiai apie Karter nužudymą. Jis turėjo aibę įvairiausių patarimų. Pasak jo, kaip specialisto, Deniso situacija atrodė itin sudėtinga, todėl jam geriausia išeitis būtų išsiderėti švelnesnę bausmę pripažįstant savo kaltę, gelbstint savo paties kailį ir liudijant prieš Roną Viljamsoną. Petersonas turėtų būti garbingas vyras.

Denisas bandė žaisti katę ir pelę, saugodamasis, kad tik nepasakytų ką nors tokio, kas galėtų teisme atsigręžti prieš jį patį.

Šiame reikale būdamas naujokas, Tenėjus davė nedaug parodymų, o ir tie patys nebuvo gerai apgalvoti. Iš pradžių jis prisiminė Deniso pasakojimą apie tai, kaip juodu su Ronu ūždavę Oklahoma Sičio baruose, deja, tai neturėjo nieko bendra su Karter nužudymu. Saundersas ėmė protestuoti. Džounsas jam pritarė.

Paskui Tenėjus pateko į tikrą bėdą, kai pradėjo pasakoti apie tai, kad jis siūlęs Denisui derėtis dėl kaltės prisipažinimo. Tą jis pabrėžė net du kartus, duodamas suprasti, kad Denisas svarstęs apie prisipažinimą.

Gregas Saundersas vėl garsiai užprotestavo ir pateikė oficialų pareiškimą, kad nesilaikoma procesinių reikalavimų. Teismo pirmininkas pareiškimą atmetė.

Galiausiai Tenėjus nutarė nebešokdinti advokatų iš jų vietų. Jis prisiekusiesiems papasakojo dažnai kalbėdavęsis su Denisu, o po kiekvieno pokalbio skubėdavęs prie budėtojo stalo ir užrašydavęs kiekvieną žodį. Taip buvo nurodęs jo viršininkas Garis Rodžersas. Policija mėgsta kruopštumą. O vieno pašnekesio metu Denisas neva pasakęs: „Tarkime, kad taip ir buvo. Galbūt Ronas nuėjo prie durų ir įsilaužė į Karter butą. Tada, tarkime, jis pateko į vidų, bet nieko nepešė. Tai jį užvedė, ir Ronas nusprendė ją paauklėti. Mergina numirė. Tarkime, kad taip ir atsitiko. Betgi aš nemačiau, kad Ronas būtų ją nužudęs, tai kaip galiu srities prokurorui pasakoti tai, ko pats nematęs?“

Tenėjui baigus liudyti, buvo paskelbta pertrauka iki kitos dienos, ir Denisas išvestas į tardymo izoliatorių. Jis rūpestingai nusivilko savo naująjį kostiumą ir pakabino jį ant pakabo. Paskui išsitiesė ant gulto, užsimerkė ir ėmė svarstyti apie galimą šio košmaro baigtį. Žinojo, kad liudytojai meluoja, tik ar prisiekusieji tai žinojo?

Kitą rytą Bilas Petersonas pakvietė liudyti Sindę Makintoš, kuri prisipažino, kad Denisą Fricą ir Roną Viljamsoną pirmą kartą sutiko tardymo izoliatoriuje laukdama teismo nuosprendžio už fiktyvių čekių išrašymą. Ji papasakojo nugirdusi jųdviejų pokalbį, kurio metu Ronas kamantinėjo Denisą apie jo matytas nusikaltimo vietos fotografijas, kuriose buvo užfiksuota Debė Karter.

„Kur ji buvo — lovoje ar ant grindų?“ — paklausęs Ronas.

„Ant grindų“, — atsakęs Denisas.

Makintoš pripažino, kad jai pavyko išvengti nelaisvės:

— Aš padengiau nuostolius, ir jie mane išleido, — tokia buvo jos versija.

Skundikams baigus liudyti, Petersonas vėl perėjo prie patikimesnių parodymų. Truputį patikimesnių. Jis pakvietė paeiliui net keturis liudytojus, dirbusius valstijos kriminalinių tyrimų laboratorijoje. Be abejo, prisiekusiesiems jie padarė didelį įspūdį, ir tai nieko keista. Jie buvo gerai išsilavinę, patikimi, patyrę ir atstovavo Oklahomos valstijai. Trumpai kariant, ekspertai! Jie atvyko į teismą duoti parodymų prieš kaltinamąjį, padėti įrodyti jo kaltę.

Pirmasis pasirodė pirštų atspaudų ekspertas Džeris Petersas. Specialistas prisiekusiesiems paaiškino ištyręs dvidešimt vieną atspaudą, kuriuos pavyko rasti Debės bute ir automobilyje. Devyniolika buvo palikusi pati Debė, vienas atitiko detektyvo Deniso Smito atspaudą, vienas — Maiko Karpentero, bet nė vienas neatitiko nei Deniso Frico, nei Rono Viljamsono pirštų atspaudų.

Keista teisme girdėti pirštų atspaudų ekspertą, teigiantį, kad iš visų rastų atspaudų nebuvo nė vieno, kurį būtų palikęs kaltinamasis.

Laris Mulinsas paaiškino apie pakartotiną Debės delno atspaudų paėmimą per gegužės mėnesio atliktą jos palaikų ekshumaciją. Naujus atspaudus jis perdavęs Džeriui Petersui, kuris jų dėka išvydęs tai, ko nepastebėjęs prieš ketverius su puse metų.

Anot prokuroro versijos, nepalankios Ronui Viljamsonui, ilgo ir sadistiško kankinimo metu Debė buvo stipriai sužalota, kraujas iš žaizdos nutekėjęs jai ant kairiojo delno, kuriuo mergina prisilietusi prie siauro „Sheetrock“ ruoželio, truputį virš miegamojo grindų. Kadangi atspaudas neatitiko nei Rono, nei Deniso delno ir, žinoma, negalėjo būti paliktas tikrojo žudiko, tai jį turėjusi palikti pati Debė.

Merė Long dirbo kriminalinėje policijoje, o jos specializacija buvo kūno skysčiai. Ji prisiekusiesiems paaiškino, kad iš maždaug dvidešimties procentų žmonių kūno skysčių — jų seilių, spermos ir prakaito — neįmanoma nustatyti kraujo grupės. Šiai žmonių grupei taikomas profesinis terminas „besekrečiai“. Ištyrusi Rono ir Deniso kraujo ir seilių mėginius, ji padarė išvadą, kad jie priklausė būtent tiem dvidešimčiai procentų.

Asmuo, nusikaltimo vietoje palikęs spermos, tikriausiai irgi buvo „besekretis“, tiesa, Long šiuo atveju nebuvo tokia tikra, mat nuodugniam tyrimui pritrūko medžiagos.

Taigi aštuoniasdešimčiai procentų gyventojų įtarimai buvo iškart atmesti. Arba „maždaug“ aštuoniasdešimčiai procentų, plius minus keletą procentų į vieną ar į kitą pusę. Šiaip ar taip, bet Fricui su Viljamsonu buvo prikabinta grėsminga etiketė „besekrečiai“.

Long skaičiavimai subliūško per kryžminę apklausą, Gregui Saundersui privertus ją pripažinti, kad didesnė dalis kraujo ir seilių mėginių, kuriuos jai teko tirti Karter nužudymo byloje, priklausė vadinamiesiems „besekrečiams“ — dvylikai iš dvidešimties, tarp jų ir Frico bei Viljamsono.

Šešiasdešimt procentų iš jos įtariamųjų sąrašo buvo besekrečiai, tuo tarpu šalies vidurkis siekė tik dvidešimt.

Tai nieko nereiškė. Po jos duotų parodymų debesys virš Deniso Frico galvos ėmė dar labiau tvenktis.

Paskutinis prokuroro liudytojas gerokai pranoko visus kitus ir buvo pats naudingiausias. Petersonas lemiamą smūgį sudavė paskutiniajame raunde — Melvino Heto parodymai įtikino prisiekusiuosius.

Hetas buvo OVNTB plaukų tyrimo ekspertas, prityręs liudytojas, padėjęs daugelį kaltinamųjų pasiųsti už grotų.

Teisminės žmogaus plaukų ekspertizės ištakos, tiesa, labai nedrąsios, siekia 1882-uosius. Tais metais Viskonsino valstijoje vienos bylos nagrinėjime dalyvavęs prokuroro „ekspertas“, palyginęs jam „žinomą“ plauką su plauku, rastu nusikaltimo vietoje, pareiškė, kad šie du plaukai priklauso tam pačiam asmeniui. To pakako, kad jis būtų pripažintas kaltu, bet Viskonsino Aukščiausiasis Teismas, išnagrinėjęs apeliacinį skundą, atšaukė žemesnės instancijos nuosprendį ir tvirtai, nesileisdamas į jokius kompromisus, pareiškė: „Toks įrodymas yra pats rizikingiausias“

Tūkstančiai niekuo dėtų įtariamųjų būtų buvę išgelbėti, jei teismai būtų paisę šio sprendimo. Deja, policija, tyrėjai, kriminalinių tyrimų laboratorijos ir prokurorai nesiliovė naudojęsi plaukų ekspertizės išvadomis, juolab kad plaukai dažnai būdavo vienintelis nusikaltimo vietoje rastas įkaltis. Viena vertus, plaukų tyrimas plačiai paplito, antra vertus, jis vertinamas labai prieštaringai, todėl dvidešimtajame amžiuje šis kriminalinių tyrimų metodas tapo ne vienos mokslinės studijos objektu.

Daugelyje studijų atkreiptas dėmesys į aukštą klaidos koeficientą, todėl Paramos įstatymo priežiūrai valdyba 1978 metais organizavo kvalifikacijos kėlimo kursus. Juose dalyvavo du šimtai keturiasdešimt geriausių šalies kriminalinių tyrimų laboratorijų, jų darbuotojai galėjo palyginti savo atliktų tyrimų, taip pat ir plaukų, išvadas.

Rezultatai, susiję su plaukų ekspertize, išgąsdino. Paaiškėjo, kad dauguma laboratorijų keturiais iš penkių atvejų klydo.

Kitos studijos tik dar labiau pakurstė diskusijas apie įrodymus, grindžiamus plaukų ekspertize. Vienos studijos metu rezultatai buvo daug tikslesni, kai tyrėjas lygino plauką, rastą nusikaltimo vietoje, su penkių skirtingų žmonių plaukais, nežinodamas, kuris iš jų, policininkų manymu, buvo pagrindinis įtariamasis. Taip buvo pašalinta netyčinės paklaidos galimybė. Tačiau atliekant tą pačią studiją išvadų tikslumas akivaizdžiai sumažėjo po to, kai tyrėjui buvo nurodyta, kuris iš penkių yra tikrasis „įtariamasis“. Vadinasi, tais atvejais, kai padaromos išankstinės išvados, jos gali turėti įtakos galutiniams rezultatams įtariamojo nenaudai.

Plaukų tyrimo ekspertai juridiniu požiūriu „žaidžia su ugnimi“, o jų išvadas lydi įspėjimai: „Žinomo asmens plaukas ir tiriamas plaukas mikroskopiškai yra panašūs ir gali būti to paties asmens.“

Vis dėlto išlieka didelė tikimybė, kad šie plaukai gali būti ne to paties asmens, bet panašūs pareiškimai pasitaiko labai retai bent jau tiesioginės apklausos metu.

Šimtai plaukų, kuriuos Denisas Smitas surankiojo nusikaltimo vietoje, prieš patekdami į teismo posėdžių salę nuėjo ilgą ir vingiuotą kelią. Juos kartu su keliomis dešimtimis plaukų, kuriuos detektyvai Denisas Smitas ir Rodžersas Smitas netrukus po nusikaltimo paėmė iš potencialių įtariamųjų, tyrė mažiausiai trys OVNTB ekspertai.

Pirmoji, surinkusi ir sugrupavusi visus plaukus kriminalinių tyrimų laboratorijoje, buvo Merė Long, bet ji greitai juos supakavo ir perdavė tirti Siuzanai Land. Tuo metu, tai yra 1983-iųjų kovą, kai Siuzana Land ėmėsi tirti plaukus, Denisas Smitas su Gariu Rodžersu buvo įsitikinę, kad žudikai — Fricas ir Viljamsonas. Tačiau, dideliam tyrėjų nusivylimui, ekspertės išvados buvo kategoriškos: plaukai mikroskopiškai atitiko tik Debės Karter plaukus.

Taigi Fricas su Viljamsonu trumpam galėjo lengviau atsipūsti, deja, jie šito negalėjo žinoti. Juolab kad apie Siuzanos Land atlikto tyrimo rezultatus jų advokatai nebuvo informuoti netgi po kelerių metų.

Prokuroras norėjo išgirsti kito specialisto nuomonę.

1983 metų rugsėjį Land viršininkas, apeliuodamas į didžiulį savo darbuotojos darbo krūvį, nurodė jai „perleisti“ šį tyrimą Melvinui Hetui. Tai buvo labai neįprasta, juolab kad Land ir Hetas dirbo skirtingose kriminalinių tyrimų laboratorijose ir skirtinguose valstijos rajonuose. Land dirbo centrinėje laboratorijoje Oklahoma Sityje. O Hetas — jos filiale, įsikūrusiame Enido miestelyje. Šiam filialui priklausė aštuoniolika apygardų, tik ne Pontotoko.

Hetas dirbo metodiškai. Tirdamas jam perduotus plaukus, jis užtruko dvidešimt septynis mėnesius, tai yra gana ilgai, ypač turint omenyje tai, kad jis tyrė tik Frico, Filjamsono ir Debės Karter plaukų pavyzdžius. Kiti plaukai, kurių buvo dvidešimt vienas, galėjo palaukti.

Kadangi policijos pareigūnai žinojo, kas nužudė Debę Karter, jie paslaugiai informavo Melviną Hetą. Gavęs iš Siuzanos Land siuntinį su plaukais, plaukų tyrimo specialistas prie Frico ir Viljamsono pavardžių rado užrašytus žodžius „įtariamasis“.

Glenas Goras dar nebuvo pateikęs plaukų pavyzdžių Ados policijai.

1985 metų gruodžio tryliktąją, praėjus trejiems metams po nužudymo, Melvinas Hetas surašė savo pirmąją ataskaitą, nurodydamas, kad septyniolika jo ištirtų plaukų mikroskopiškai atitiko Frico ir Viljamsono plaukų pavyzdžius.

Ištyręs pirmuosius pavyzdžius ir sugaišęs daugiau nei dvejus metus ir du šimtus valandų, Hetas padidino apsukas ir dvidešimt vieną plauką ištyrė greičiau nei per mėnesį. 1986-ųjų sausio devintąją savo antrojoje ataskaitoje ekspertas nurodė, kad nė vienas plaukas, kuriuos policija paėmė iš potencialių Adoje gyvenusių įtariamųjų, neatitiko rastųjų Karter bute.

Glenas Goras savo plaukų pavyzdžių tyrimui vis dar nebuvo pateikęs, bet jo niekas ir neprašė.

Darbas buvo nuobodus ir neapsiėjo be neaiškumų. Hetas, mikroskopu tirdamas plaukus, kelis kartus keitė savo nuomonę. Iš pradžių jis buvo įsitikinęs, kad plaukas yra Debės Karter, bet vėliau persigalvojo ir nutarė, kad jis yra Frico.

Taigi tokia toji plaukų analizė. Hetas kategoriškai prieštaravo kai kurioms Siuzanos Land išvadoms ir netgi įsigudrino nuneigti tai, ką buvo nustatęs pats. Iš pradžių jis padarė išvadą, kad net trylika gaktos plaukų buvo Frico ir tik du — Viljamsono. Tačiau vėliau jis įrašė kitus skaičius: dvylika — Frico ir du — Viljamsono. Dar po kiek laiko — vienuolika Frico gaktos plaukų ir du — galvos plaukai.

Pagaliau 1986-ųjų liepos mėnesį pirmą kartą ima figūruoti ir Goro plaukų pavyzdžiai. Kažkuris iš Ados policijos pareigūnų atsipeikėjęs suprato, kad dėl nežinomų priežasčių ignoruojamas Goras. Denisas Smitas paėmė Goro ir prisipažinusio įvykdžius žmogžudystę Rikio Džo Saimonso galvos ir gaktos plaukų pavyzdžius ir išsiuntė paštu Melvinui Hetui, kuris akivaizdžiai buvo paskendęs savo tyrimuose, nes išvadų teko laukti dar visus metus. 1987-ųjų liepą policijos pareigūnai dar kartą paprašė Gorą duoti plaukų pavyzdžius. Jam pasiteiravus priežasties, buvo paaiškinta, kad policija neranda ankstesnio poėmio.

Keletą mėnesių iš Heto nebuvo girdėti jokių žinių. Atėjo 1988-ųjų pavasaris, artėjo teismo procesas, tačiau jokios ataskaitos apie Goro ir Saimonso plaukų tyrimą Hetas vis dar nepateikė.

1988 metų balandžio septintąją, tai yra jau prasidėjus Frico teismo procesui, Melvinas Hetas galų gale pateikė savo trečiąją, paskutiniąją, ataskaitą. Goro plaukai skyrėsi nuo rastų nusikaltimo vietoje. Šiai išvadai padaryti Hetui prireikė beveik dvejų metų, ir ši detalė atrodė daugiau nei įtartina. Tai tik patvirtino, kad prokuroras buvo taip įsitikinęs Frico ir Viljamsono kaltumu, jog nematė reikalo laukti, kol bus baigtas plaukų tyrimas.

Nepaisant visos su ja susijusios rizikos ir netikrumo, Melvinas Hetas buvo tikras plaukų analizės fanatikas. Jis susidraugavo su Petersonu ir prieš prasidedant Frico teismo procesui pateikė jam keletą mokslinių straipsnių, liaupsinančių patikimumą įrodymų, kurie iš tikrųjų buvo laikomi nepatikimais. Tačiau nė žodžiu jam neužsiminė apie daugybę straipsnių, kritikuojančių plaukų analizę ir ja pagrįstus įrodymus.

Likus dviem mėnesiams iki Frico teismo, Hetas nuvyko į Čikagą ir apsilankė privačioje laboratorijoje „McCrone“, kur paprašė peržiūrėti jo tyrimo išvadas. Tai atliko jo pažįstamas specialistas Ričardas Bisbingas. Pastarąjį buvo nusamdžiusi Vanda Fric, norėdama, kad šis patikrintų atliktos plaukų ekspertizės rezultatus ir duotų parodymus teisme. Kad sumokėtų jam už darbą, Vanda turėjo parduoti Deniso automobilį.

Bisbingas ne tik kur kas greičiau dirbo, bet ir priėjo prie visiškai skirtingų išvadų.

Greičiau nei per šešias valandas Bisbingas paneigė kone visas Heto išvadas. Apžiūrėjęs vienuolika gaktos plaukų, kurie, anot Heto, mikroskopiškai atitiko Frico plaukus, Bisbingas nustatė, kad jo kolega buvo teisus tik dėl trijų. Tik trys plaukai „galėjo būti“ Deniso Frico. Dėl kitų aštuonių Hetas klydo.

Nė kiek nesumišęs dėl to, kad kitas plaukų ekspertas taip prastai įvertino jo atliktą darbą, Hetas grįžo į Oklahomą, nusiteikęs duoti parodymus nekeisdamas savo išvadų.

Į liudytojams skirtą vietą teisme jis atsistojo balandžio aštuntosios, penktadienio, rytą ir iškart pradėjo ugningą kalbą, prisodrintą mokslinių terminų ir frazių, kuriais siekė ne tiek informuoti prisiekusiuosius, kiek padaryti jiems kuo stipresnį įspūdį. Denisas, baigęs biologijos studijas koledže ir turėdamas biologijos mokytojo patirties, nesuprato Heto ir buvo įsitikinęs, kad jo nesuprato ir prisiekusieji. Jis keletą kartų pažiūrėjo į juos. Šie atrodė beviltiškai sutrikę, bet akivaizdžiai susižavėję ekspertu. Juk šis žmogus tiek daug žinojo!

Hetas vartojo tokius žodžius kaip „morfologija“, „žievė“, „žievės išsikišimas“, „paviršutiniškas pravėrimas“, „kortikalinės granulės“ ir „koloidai“, tartum visi buvusieji teismo salėje būtų supratę, ką ekspertas turi omenyje. O paaiškinti, ką reiškia vienas ar kitas iš daugelio pavartotų terminų, jis teikdavosi labai retai.

Žinoma, Hetas buvo neeilinis ekspertas, apgaubtas patikimo žmogaus aura, prie kurios prisidėjo jo patirtis, žodynas, pasitikėjimas savimi ir kategoriškos išvados, kad dalis tyrimui Deniso Frico pateiktų plaukų atitiko kai kuriuos nusikaltimo vietoje rastus plaukus. Duodamas parodymus jis net šešis kartus pareiškė, kad Deniso Frico plaukai mikroskopiškai atitinka tiriamus plaukus, todėl jų „šaltinis“ gali būti vienas ir tas pats. Tačiau Hetas nė karto neužsiminė apie tai, kad plaukų „šaltinis“ galėjo ir nebūti tas pats.

Jam kalbant Bilas Petersonas nuolat įsiterpdavo užsimindamas apie „kaltinamąjį Roną Viljamsoną ir kaltinamąjį Denisą Fricą“. Tuo metu Ronas buvo užrakintas vienutėje ir nė nenutuokė, kad jis yra teisiamas in absentia, o jo padėtis — ne iš gerųjų.

Hetas baigė duoti parodymus apibendrindamas prisiekusiesiems savo išvadas. Vienuolika gaktos ir du galvos plaukai galėjo būti Deniso. Tai buvo tie patys vienuolika gaktos plaukų, dėl kurių ekspertas buvo nuvykęs į „McCrone“ laboratoriją Čikagoje ir kreipėsi į Ričardą Bisbingą, kad šis patikrintų jo išvadų teisingumą.

Kryžminė apklausa, kurią atliko Gregas Saundersas, nedaug ką pakeitė. Hetas, tiesa, turėjo pripažinti, kad plaukų analizė yra pernelyg spekuliatyvi, todėl jos išvados negali būti lemiamos nustatant asmens tapatybę. Vis dėlto jam, kaip ir daugumai ekspertų, pavyko išsisukti iš nepatogių klausimų, vartojant begalę miglotų mokslinių sąvokų.

Jam baigus kalbėti, prokurorui lyg akmuo nuo širdies nusirito.

Pirmasis gynybai atstovavęs liudytojas buvo pats Denisas Fricas. Jis davė parodymus apie savo praeitį, draugystę su Ronu ir taip toliau. Denisas prisipažino, kad 1973-aisiais buvo pripažintas kaltu dėl marihuanos auginimo, bet prieš septynerius metus, pretenduodamas užimti mokytojo vietą Noblio vidurinėje mokykloje ir pildydamas anketą, šį faktą nuslėpęs, o jo motyvai buvę patys paprasčiausi — labai norėjo įsidarbinti. Duodamas parodymus jis kelis kartus kategoriškai pareiškė, jog niekada nebuvo sutikęs Debės Karter ir nieko nežinojo apie jos nužudymą.

Baigęs kalbėti Denisas buvo apklaustas Bilo Petersono.

Teisininkai žino seną nerašytą taisyklę: jei neturi faktų, dažniau pakelk balsą. Petersonas nutrepsėjo prie pakylos, pažvelgė į žudiką įtarimą sukėlusiais plaukais ir ėmė šaukti.

Po kelių minučių teisėjas Džounsas neištvėrė ir, pasikvietęs jį pas save, subarė:

— Kaltinamasis jums gali nepatikti, — griežtai sušnibždėjo teisėjas, — tačiau prašyčiau šioje teismo salėje savo pykčio nedemonstruoti.

— Aš nepykstu, — piktai atkirto Petersonas.

— Pykstate. Tai pirmas kartas, kai jūs teisme pakėlėte balsą.

— Gerai.

Petersonas buvo įsiutęs dėl to, kad Fricas, pateikdamas prašymą jį priimti į darbą, pamelavo. Vadinasi, juo negalima pasitikėti. Paskui Petersonas viešai demaskavo dar vieną melagystę. Pasirodo, Denisas, užstatydamas savo pistoletą viename Diuranto, Oklahomos valstijoje, lombarde, neteisingai užpildė jam pateiktą anketą. Jis ir vėl mėgino nuslėpti tai, kad vertėsi narkotinių augalų auginimu.

Taigi pavyko nustatyti du neabejotinos apgavystės atvejus; tiesa, nė vienas nebuvo susijęs su Karter nužudymu. Petersonas nesiliovė postringavęs — buvo aiškiai matyti, kad iš šių dviejų įvykių, nors kaltinamasis pats prisipažino melavęs, jis nori išspausti kiek įmanoma daugiau.

Ironiška, o būtų buvę ir komiška, tik, žinoma, kitokiomis aplinkybėmis, kad Petersonas pats elgėsi negarbingai, naudodamasis parodymais asmenų, kurie meluodami nė kiek neraudonavo. Ko galima tikėtis iš prokuroro, kuris savo kaltinimus grindžia nuteistųjų ir skundikų liudijimais?

Kai Petersonas galų gale ryžosi žengti lemiamą žingsnį, jis neturėjo kur. Prokuroras ėmė šokinėti nuo vieno liudytojo pareiškimo prie kito, bet Denisas tvirtai laikėsi savo. Po valandą užtrukusios nevykusios kryžminės apklausos Petersonas grįžo į savo vietą.

Antrasis, paskutinysis, Grego Saunderso liudytojas buvo Ričardas Bisbingas, kuris prisiekusiesiems paaiškino, nesutinkąs su dauguma Melvino Heto išvadų.

Buvo jau vėlyva penktadienio popietė, ir teisėjas Džounsas paskelbė savaitgalio pertrauką. Denisas sugrįžo atgal į savo tvankią kamerą, persirengė ir pamėgino nusiraminti. Jis buvo įsitikinęs, kad prokurorui nepavyko įrodyti jo kaltės, nors, žinoma, negalėjo būti tuo tikras. Atmintyje išniro nieko gera nežadantys prisiekusiųjų žvilgsniai, varstę Denisą tuo metu, kai jiems buvo pateiktos šiurpios nusikaltimo vietos fotografijos. Jis matė, kaip nuščiuvę pastarieji klausėsi Melvino Heto, ir kokį įspūdį jiems padarė jo išvados.

Savaitgalis Denisui prailgo.

Pirmadienio rytą prasidėjo baigiamasis teismo posėdis. Pirmoji kalbėjusi kaltintojo atstovė Nensė Šjū nuobodžiai perskaitė visų kaltintojui atstovavusių liudytojų pavardes ir priminė jų duotus parodymus.

Jai oponavęs Gregas Saundersas pareiškė, kad prokuroras nepateikė jokių svaresnių įrodymų ir akivaizdžiai neatliko savo priedermės įrodyti Deniso kaltę taip, kad nekiltų jokios pagrįstos abejonės, jog vienintelis argumentas, kuriuo pagrįsta byla, yra įtariamųjų draugystė, todėl prisiekusiųjų teismas jo klientą turėtų išteisinti.

Paskutinis šūvis priklausė Bilui Petersonui. Jo nerišli kalba, kurios tikslas buvo priminti svarbiausius momentus iš savo liudytojų parodymų ir įtikinti prisiekusiuosius, kad jo sukčiai ir skundikai verti pasitikėjimo, užsitęsė beveik valandą.

Vidurdienį prisiekusieji išėjo pasitarti, o po šešių valandų grįžo paskelbti žinios: vienuolika prieš vieną. Tada teisėjas paskelbė pertrauką vakarienei. Maždaug aštuntą valandą vakaro jie sugrįžo į teismo posėdžių salę, kad pripažintų Denisą Firtzą kaltu.

Denisas išklausė nuosprendį lyg suakmenėjęs — juk jis buvo visiškai nekaltas — ir priblokštas: prisiekusiesiems užteko apgailėtinų argumentų, kurių negalėtum pavadinti įrodymais. Jis norėjo tik vieno — išplūsti prisiekusiuosius, teisėją, policijos pareigūnus, visą sistemą, bet teismo posėdis dar nebuvo pasibaigęs.

Vis dėlto jis per daug nenustebo. Stebėdamas prisiekusiuosius, Denisas matė į jį nukreiptus įtarius žvilgsnius. Jie atstovavo Adai, o ji laukė nuosprendžio. Jei policija su Petersonu buvo įsitikinę, kad Denisas yra žudikas, vadinasi, taip ir yra.

Jis užsimerkė ir susimąstė apie dukrą. Elizabeta buvo keturiolikos, o tai reiškia, kad ji jau pakankamai didelė suprasti, ką reiškia kaltė ir nekaltumas. Ar jis, šiandien pripažintas kaltu, kada nors sugebės ją įtikinti, kad buvo nekaltas?

Miniai pradėjus plūsti iš Teismo rūmų, Pegė Stilvel, pasiekusi pievelę, nualpo. Ji buvo visiškai išsekusi ir apimta sielvarto. Moterį skubiai nugabeno į artimiausią ligoninę, bet netrukus iš ten išleido.

Prisiekusiesiems pripažinus Denisą kaltu, teismas tuojau pat ėmėsi skelbti nuosprendį. Teoriškai prisiekusieji, priimdami nuosprendį, turėjo atsižvelgti į sunkinančias aplinkybes, kurias akcentavo prokuroras, siekdamas kaltinamajam mirties bausmės, ir paties kaltinamojo nurodytas švelninančias aplinkybes, galinčias išgelbėti jam gyvybę.

Svarstymas dėl nuosprendžio paskelbimo neužtruko. Petersonas pakvietė į liudytojo vietą Rastį Feterstouną, kuriam pagaliau buvo suteikta galimybė papasakoti prisiekusiesiems apie tai, kad kartą Denisas jam prisipažino maždaug prieš keturis mėnesius iki žmogžudystės kartu su Ronu linksminęsis Normane. Tai buvo visas jo liudijimas. Abu įtariamieji nužudymu iš tiesų buvo nuvykę į Normaną, esantį už septyniasdešimties mylių, kur visą naktį prasitrankė baruose.

Paskui pasirodė dar vienas, paskutinysis, šioje sudėtingoje byloje liudytojas. Tai buvo Lavita Briuver, susidūrusi su Fricu ir Viljamsonu Normane, „Holiday Inn“ bare. Šiek tiek kauštelėjusi trijulė iš baro išėjo kartu. Briuver įsitaisė ant galinės sėdynės. Vairuotojo vietą užėmė Denisas. Greta jo atsisėdo Ronas, ir jie pajudėjo. Lijo. Denisas lėkė lyg išdegęs akis, nesustodamas netgi degant raudonai šviesai, nepaisydamas draudžiamųjų ženklų, todėl Briuver netrukus ėmė isteriškai šaukti. Nors nė vienas iš šių dviejų vyrų jos nepalietė ir jai negrasino, moteris pareiškė norinti išlipti. Denisas skriejo toliau. Tai tęsėsi penkiolika, o gal dvidešimt minučių, ir vienu metu, kai automobilis sulėtino greitį, ji atsidarė dureles ir iššoko. Nubėgusi prie telefono automato Briuver paskambinusi policijai.

Niekas šioje istorijoje nenukentėjo. Niekam nebuvo pareikšti kaltinimai. Niekas nebuvo pripažintas kaltu.

Vis dėlto Bilui Petersonui šis incidentas pasirodė esąs pakankamas įrodymas, kad Denisas Fricas kelia grėsmę visuomenei, todėl, siekiant apsaugoti kitas jaunas moteris, turi būti nubaustas mirties bausme. Lavita Briuver, tiesą sakant, buvo geriausias ir vienintelis tikras liudytojas, kurį jam pavyko rasti.

Kreipdamasis į prisiekusiuosius ir atkakliai prašydamas skirti kaltinamajam mirties nuosprendį, Petersonas pasižiūrėjo į Denisą, bedė į jį pirštu ir tarė:

— Denisai Fricai, už tai, ką su Ronu Viljamsonu padarėte Debrai Siu Karter, esi nusipelnęs mirties.

Denisas nesusivaldė ir pareiškė prisiekusiesiems:

— Aš nežudžiau Debės Karter.

Po dviejų valandų pasitarimo sugrįžę prisiekusieji paskelbė nuosprendį — laisvės atėmimas iki gyvos galvos. Skaitant nuosprendį Denisas atsistojo, atsigręžė į prisiekusiuosius ir prabilo:

— Ponios ir ponai prisiekusieji, aš tik norėčiau pasakyti...

— Atsiprašau, — pertraukė jį Džounsas.

— Denisai, jūs neturite teisės... — pratarė Gregas Saundersas.

Tačiau Deniso jau niekas nebegalėjo sustabdyti. Jis tęsė:

— Mano Viešpats Jėzus danguje žino, kad aš nekaltas. O jums norėčiau pasakyti tik tiek, kad aš jums atleidžiu. Melsiuosi už jus...

Parvestas atgal į kamerą, į šią tvankią ir tamsią pragaro skylę, jis nejautė jokio palengvėjimo dėl to, kad išvengė mirties bausmės. Denisas, trisdešimt aštuonerių vyras, nepadaręs nusikaltimo ir nelinkęs į smurtą, buvo priblokštas minties, kad visą likusį gyvenimą turės praleisti už grotų.

9 SKYRIUS

Anetė Hadson įdėmiai sekė Frico teismą, kasdien skaitydama vis naujus Ada Evening News pranešimus. Balandžio dvyliktosios, antradienio, numerio pirmajame puslapyje įdėto straipsnio antraštė skelbė: „Fricas pripažintas kaltu dėl Karter nužudymo“

Straipsnyje kaip įprastai buvo minimas jos brolis. „Rono Viljamsono, taip pat kaltinamo Karter nužudymu, teismo pradžia numatyta balandžio dvidešimt pirmąją.“ Iš tiesų visuose šešiuose straipsniuose apie Frico teismo procesą buvo užsimenama ir apie Roną, ir apie artėjantį pastarojo teismą.

Ar įmanoma, esant tokiai situacijai, rasti nešališkus prisiekusiuosius? Anetė ne kartą savęs šito klausė. Jei vienas iš dviejų įtariamų bendrininkų pripažįstamas kaltu, ar kitas gali tikėtis, kad tame pačiame miestelyje vyksiantis teismas bus objektyvus?

Ji nupirko Ronui naują pilką kostiumą, porą tamsiai mėlynų kelnių, dvejus baltus marškinius, du kaklaraiščius ir naujus batų.

Balandžio dvidešimtąją, teismo proceso išvakarėse, Ronas buvo pristatytas į Teismo rūmus pokalbio su teisėju. Džounsui rūpėjo, ar kaltinamasis ir toliau ketina trukdyti teismui dirbti, nes turint omenyje ankstesnius Rono išpuolius tai nė kiek nestebino. Vos tik Ronas atsistojo priešais teisėją, šis prabilo:

— Norėčiau sužinoti, ar tinkamai pasirengėme rytoj prasidėsiančiam jūsų bylos nagrinėjimui, ir įsitikinti, ar atvykęs į teismą netrikdysite jo darbo. Tikiuosi, suprantate mano susirūpinimą?

Ronas atsakė:

— Jeigu jie nepradės man aiškinti, kad aš kažką nužudžiau.

Teisėjas Džounsas:

— Vadinasi, jūs suprantate, kad jie rengiasi tai daryti?

Ronas:

— Taip, suprantu, tačiau tai netiesa.

Teismo pirmininkas žinojo, kad Ronas kadaise buvo puikus sportininkas, todėl sumanė pasitelkti sporto analogiją:

— Teismas tam tikra prasme primena sporto varžybas, bent jau tuo, kad yra dvi priešingos pusės. Kiekviena iš jų turi galimybę atakuoti ir galimybę gintis, ir jūs negalite tam prieštarauti. Tai neatskiriama proceso dalis.

Ronas:

— Hm, tai aš tada — spardomas kamuolys, ar ne?

Prokurorui Frico teismas buvo neblogas apšilimas prieš svarbiausią įvykį. Liudytojai faktiškai turėjo būti tie patys, o ir parodymai teikiami pagal tą pačią tvarką. Tačiau antruoju atveju prokuroras turėjo porą pranašumų. Pirma, kaltinamasis buvo psichiškai neteisnus, turįs polinkį vartyti stalus ir nešvankiai keiktis, o daugelis žmonių, žinoma, ir prisiekusieji, tokio elgesio negalėjo toleruoti. Jis ir atrodė klaikiai, tad nieko stebėtina, kad ne vienas jo bijojo. Antra, jo advokatas buvo aklas ir vienui vienas. Nuo balandžio pirmosios, kai teismo jam paskirtasis advokatas padėjėjas Baberis atsisakė šios bylos, į jo vietą nebuvo paskirtas joks kitas teisininkas. Barnis, tiesa, niekam nenuolaidžiavo ir garsėjo kaip puikus kryžminių apklausų specialistas, bet jo silpnoji vieta buvo pirštų atspaudai, fotografijos ir plaukų analizė.

Gynyba per daug nelaukė teismo proceso pradžios. Barnis buvo pavargęs nuo Rono Viljamsono ir susierzinęs dėl to, kad per šią bylą jis prarado nemažai mokių klientų. Be to, jis fiziškai bijojo Rono. Jam pavyko susitarti, kad jo sūnui, ne advokatui, būtų leista teismo posėdžių metu sėdėti iškart už Rono, prie gynybai skirto stalo. Pats Barnis ketino atsisėsti kiek įmanoma toliau nuo ginamojo, nors iš tiesų tai buvo visiškai netoli, o jeigu Ronui būtų šovę į galvą staiga pulti Barnį, advokato sūnus turėjo šokti ant ginamojo iš užnugario ir jį sulaikyti.

Tai iškalbingai bylojo apie advokato ir jo kliento tarpusavio pasitikėjimą.

Tačiau tik vienas kitas žmogus iš balandžio dvidešimt pirmąją užpildžiusių teismo salę suprato, kad sūnus pasirengęs apginti savo tėvą nuo jo kliento. Dauguma atvykusiųjų buvo potencialūs prisiekusieji, nesusigaudantys situacijoje ir dorai nežinantys, kas yra kas. Teismo salėje galėjai išvysti reporterių, smalsaujančių teisininkų ir paprasčiausių liežuvautojų, be kurių teismai mažuose miesteliuose neapsieina. O ypač jei teismas nagrinėja žmogžudystės bylą.

Anetė Hadson ir Renė Saimons sėdėjo pirmoje eilėje, kuo arčiau Rono. Keletas artimesnių Anetės draugių siūlėsi atvykti į teismą ir prireikus kuo nors pagelbėti. Moteris atsisakė. Jos brolis buvo ligonis, o jo elgesys — nenuspėjamas, ir ji nenorėjo, kad jo draugės pamatytų jį surakintą antrankiais bei sukaustytą grandinėmis. Be to, Anetė nenorėjo, kad jos girdėtų detalius ir šiurpinančius parodymus. Ji su Rene pakankamai išgirdo parengtiniame teismo posėdyje ir suspėjo susidaryti aiškų vaizdą to, kas jų laukia teisme.

Rono draugų nebuvo.

Kitoje teismo salės pusėje, taip pat pirmoje eilėje, ten pat, kur sėdėjo Frico teismo metu, lūkuriavo Debės Karter artimieji. Ir vieni, ir kiti aiškiai vengė akių kontakto su sėdinčiaisiais priešingoje pusėje.

Buvo ketvirtadienis, praėję beveik lygiai vieneri metai po nužudytosios palaikų ekshumacijos ir Rono su Denisu arešto. Paskutinį kartą rimtesnė medicinos pagalba Ronui buvo suteikta Centrinėje valstijos ligoninėje prieš maždaug trylika mėnesių. Barnio prašymu su Ronu kartą kalbėjosi Norma Valker iš Ados psichinės sveikatos centro, tačiau tai buvo trumpas apsilankymas, prasidėjęs ir pasibaigęs kaip ir dauguma kitų jo vizitų vietos klinikoje. Visus metus vaistus jis gerdavo, jei tik apskritai jų gaudavo, nereguliariai, tardymo izoliatoriaus prižiūrėtojų sprendimu. Laikas, Rono praleistas tardymo izoliatoriaus vienutėje, tikrai nepagelbėjo jo psichinei sveikatai.

O vis dėlto Rono Viljamsono psichinė būklė nedomino nieko, išskyrus jo artimuosius. Nei prokuroras, nei gynyba, nei kiti teismo nariai nekreipė jokio dėmesio.

Atėjo teismo diena.

Pradinį jaudulį netrukus pakeitė nuobodulys, mat prisiekusiųjų atranka užtruko gana ilgai. Slinko valandos, potencialūs prisiekusieji atsakinėjo į jiems užduodamus klausimus, o Džounsas metodiškai atmetė kone visas kandidatūras.

Ronas elgėsi deramai. O ir atrodė tvarkingai — apkirpti plaukai, nusiskutęs, nauji drabužiai. Jis kažką užsirašinėjo, akylai stebimas Barnio sūnaus, kuris, nors ir nuobodžiaudamas kaip daugelis kitų, nenuleido nuo kliento akių. Ronas nesuprato, kodėl taip atidžiai sekamas kiekvienas jo judesys.

Jau vėlokai į vakarą buvo atrinkti visi dvylika — septyni vyrai ir penkios moterys, visi baltieji. Džounsas davė jiems nurodymus ir išleido namo. Jie nebus izoliuoti.

Anetė su Renė buvo nusiteikusios viltingai. Vienas prisiekusysis buvo Anetės kaimyno, gyvenusio priešingoje gatvės pusėje, žentas. Kitas buvo sekmininkų pamokslininko, turėjusio puikiai prisiminti Chuanitą Viljamson ir jos atsidavimą bažnyčiai, giminaitis. Dar kitas — jos vyro giminaičio pusbrolis.

Dauguma prisiekusiųjų atrodė pažįstami bent iš matymo. Anetė ir Renė juos visus buvo kada nors sutikusios. Ada iš tikrųjų nedidelis miestas.

Kitą rytą, devintą valandą, prisiekusieji sugrįžo. Nensė Šjū, kaip kaltintojo atstovė, pradėjo teismo posėdį, o jos kalba buvo tikra įžanginės kalbos, pasakytos Frico teismo posėdyje, kopija. Barnis su savo pastabomis nusprendė luktelėti, kol prokuroras pateiks svarbiausius parodymus.

Prokuroras ir vėl pirmuoju duoti parodymus pakvietė Gleną Gorą, deja, viskas pakrypo kitaip negu tikėtasi. Prisistatęs, kas esąs, Goras nutilo ir atsisakė liudyti. Jis pats paprašė teismo pirmininko įvertinti tokį jo poelgį kaip teismo negerbimą. Ko jis tuo siekiąs? Goras buvo įkalintas keturiasdešimčiai metų. Jo motyvai nebuvo visiškai aiškūs, tačiau negalima atmesti prielaidos, kad svarbiausią vaidmenį suvaidino tai, jog jis bausmę atliko valstijos kalėjime, kuriame skundikai savo likimo draugų buvo niekinami, skirtingai nei Pontotoko apygardos tardymo izoliatoriuje, kur skundimai klestėjo.

Po šios sumaišties teisėjas Džounsas nutarė prisiekusiesiems perskaityti Goro parodymus, kuriuos šis davęs praėjusių metų liepą įvykusiame parengtiniame teismo posėdyje. Jo nutarimas buvo įgyvendintas, ir nors perskaityti parodymai padarė silpnesnį įspūdį, prisiekusieji vis tiek išgirdo Goro prasimanymą, esą jis matęs Roną „Coachlight“ klube tą naktį, kurią įvyko žmogžudystė.

Taip Barnis neteko galimybės iškamantinėti Gorą apie jo paties įvykdytus sunkius smurtinius nusikaltimus. Negalėjo advokatas ir pasiteirauti liudytojo, kur ir kaip jis pats praleidęs naktį, kurią buvo įvykdytas nusikaltimas.

Gorui pasišalinus, prokuroras galėjo netrukdomai tęsti toliau. Tomis Gloveris, Gina Vieta ir Čarlzas Karteris trečią kartą davė tuos pačius parodymus.

Garis Alenas vėl prisiminė tą patį keistą nutikimą, kaip 1982-ųjų gruodžio pradžioje, apie 3.30 nakties, išgirdo kieme vandeniu besilaistant du vyrus, bet nebuvo tikras, kad matęs Roną Viljamsoną. Antrasis galėjo būti Fricas, o galbūt ir ne.

Tiesą sakant, Garis Alenas neatpažino nė vieno iš anų vyrų ir negalėjo konkrečiai pasakyti, kada tai įvyko. Be to, jis buvo policijai gerai žinomas narkomanas. O Denisą Smitą jis pažinojęs dar iš koledžo laikų, mat su juo studijavo tame pačiame koledže.

Smitas pas jį apsilankė netrukus po žmogžudystės ir pasiteiravo, ar šis gruodžio aštuntąją po vidurnakčio nematęs ir negirdėjęs ko nors įtartina. Alenas jam atsakė, kad matęs kaimyninio namo kieme du vyrus, besilaistančius vandeniu iš žarnos, bet negalėjo prisiminti datos. Denisas Smitas ir Garis Rodžersas nieko nelaukdami padarė išvadą, kad tai Fricas su Viljamsonu plovėsi Debės Karter kraują. Jie ėmė reikalauti, kad Alenas papasakotų išsamiau, ir netgi parodė jam nusikaltimo vietos fotografiją. Jie iškėlė prielaidą, kad minėti du vyrai buvo Fricas ir Viljamsonas, tačiau Alenas nebuvo tikras dėl jų tapatybės.

Prieš prasidedant teismo procesui Garis Rodžersas buvo užsukęs pas Aleną ir vėl reikalavo prisiminti daugiau. Galbūt tai buvo Fricas su Viljamsonu, gal jis juos matęs ankstų gruodžio aštuntosios rytą?

Ne, Alenas nebuvo tikras. Rodžersas atmetė šalin savo apsiausto skverną, kad jo pašnekovas išvystų jam prie juosmens kabantį tarnybinį revolverį. Pareigūnas dar pridūrė, kad Alenas, jei jo atmintis nepagerės, gali gauti švino dozę. Atmintis pagerėjo, bet tik tiek, kad jis sugebėjo duoti parodymus.

Paskui Denisas Smitas apibūdino prisiekusiesiems nusikaltimo vietą, informavo apie fotografijas, pirštų atspaudus ir įkalčių rinkimą. Prisiekusiesiems buvo išdalytos nuotraukos, kurios, kaip ir buvo tikėtasi, sukėlė tokią pačią reakciją, kaip ir išvydus nužudytąją. Policijos fotografas, pasinaudojęs ugniagesių automobilio kopėčiomis, keletą kartų nufotografavo Debės butą iš aukštai. Rodydamas vieną iš jų Petersonas paprašė Smito paaiškinti prisiekusiesiems, kur esąs Viljamsono namas. Vos už kelių kvartalų.

Tuomet įsiterpė Barnis:

— Norėčiau pamatyti šias nuotraukas.

Netrukus jis gavo jas. Pagal nerašytą Adoje galiojusią taisyklę Barnis paėmė fotografijas ir su savo padėjėja Linda paėjėjo į šalį. Moteris detaliai apibūdino kiekvieną iš jų.

Tiesioginė liudytojo apklausa tebuvo formalumas, tačiau Barnis jau buvo parengęs savo sunkiąją artileriją kryžminei. Jis nuo pat pradžios stebėjosi tuo, kad du įtariamieji žmogžudžiai, žiauriai išžaginę ir nužudę merginą, nusikaltimo vietoje nepaliko nė menkiausio pirštų atspaudo. Todėl advokatas paprašė Smitą paaiškinti, nuo kokių paviršių geriausia rinkti pirštų atspaudus. Nuo lygių, kietų paviršių — stiklo, veidrodžių, kieto plastiko, dažyto medžio ir taip toliau. Tada Barnis paprašė Smito mintyse pereiti kartu su juo mažytį Debės butą, o paskui privertė prisipažinti neatkreipus dėmesio į daugybę vietų, kur galėjo likti atspaudai — virtuvinius įrankius, atviro miegamojo lango stiklą, vonios kambario įrangą, durų apdailą ir veidrodžius. Sąrašas vis ilgėjo ir ilgėjo, o įtarimas, kad Smitas, tirdamas nusikaltimo vietą, atmestinai atliko savo pareigą, buvo daugiau negu akivaizdus.

Pažeminęs liudytoją, Barnis ir toliau jį puolė. Jam ėmus elgtis pernelyg agresyviai, Bilas Petersonas arba Nensė Šjū padarydavo pastabą dėl jo metodų, bet Barnis į tai įprastai atsikirsdavo kandžiomis replikomis.

Po Smito parodymus davė Garis Rodžersas, kuris detaliai papasakojo apie tyrimo eigą. Tačiau daugiausia, kuo jis galėjo pasitarnauti prokurorui, tai atpasakoti prisiekusiesiems Rono sapną-išpažintį kitą dieną po suėmimo. Į prokuroro klausimus jis atsakinėjo sklandžiai, bet Barniui kilo neaiškumų.

Pirmiausia advokatas nusistebėjo, kodėl kaltinamojo prisipažinimas nebuvo įrašytas. Rodžersas pareiškė, kad policijos nuovada turi vaizdo magnetofoną ir juo dažnai naudojasi, tačiau Barnio prispaustas nori nenori turėjo pripažinti, jog pasitaiko atvejų, pavyzdžiui, tuomet, kai tyrėjai nebūna tikri dėl to, ką apklausiamas asmuo pasakys, ir jo neįjungia. Kokia prasmė rizikuoti įrašant tai, kas galėtų pakenkti kaltinimui, o pasitarnautų kaltinamajam?

Rodžersas pripažino ir tai, kad policijos nuovada turi pakankamai rašiklių ir popieriaus, bet susikirto bandydamas paaiškinti, kodėl juodu su Rasčiu Feterstounu neleido Ronui užrašyti savo prisipažinimo. Be to, patys užrašę įtariamojo parodymus, jie nedavė jam susipažinti su protokolu. Barniui tai sukėlė dar didesnį įtarimą. Jam bandant išsiaiškinti, kodėl Rodžersas tąsyk pasielgė taip neįprastai, tyrėjas padarė nedovanotiną klaidą. Jis užsiminė apie tai, kad 1983-iaisiais Rono apklausa buvo įrašyta vaizdo magnetofonu, tik tąsyk jis atkakliai neigęs savo kaltę.

Barnis negalėjo patikėti. Kodėl anksčiau niekas jo neinformavo apie šį vaizdo įrašą? Prieš prasidedant teismo procesui prokuroras, atskleisdamas visą surinktą su byla susijusią medžiagą, privalėjo išvardyti ir parodymus kaltinamojo naudai. Barnis, laikydamasis reglamento, nustatytu laiku, dar prieš keletą mėnesių, pateikė reikiamus prašymus. Rugsėjo mėnesį teismas buvo nurodęs prokurorui supažindinti kaltinamojo advokatą su visais Rono pareiškimais, susijusiais su nusikaltimo tyrimu.

Kaip policija ir prokuroras ketverius su puse metų galėjo slėpti vaizdajuostę nuo advokato?

Barniui atstovavo tik keli liudytojai, nes parodymai prieš Roną iš esmės buvo pagrįsti jo „prisipažinimu“, todėl prokuroras, kaip įprasta tokiais atvejais, rėmėsi daugybe liudytojų, — nors šių parodymai buvo gana padriki, — teigusių, kad Ronas įvairiu metu ir įvairiais būdais prisipažino įvykdęs žmogžudystę. Advokatui liko vienintelė reali išeitis: paneigti šiuos parodymus. O vienintelis asmuo, galėjęs paneigti prisipažinimą, buvo pats Ronas. Barnis planavo iškviesti savo ginamąjį duoti parodymus, tačiau ši perspektyva jį baugino.

1983-iaisiais darytas vaizdo įrašas būtų buvęs stiprus koziris jo rankose, galėjęs padaryti įspūdį prisiekusiesiems. Prieš ketverius su puse metų, dar gerokai iki prokurorui sudarant jam atstovausiančių abejotinų liudytojų sąrašą ir pateikiant aibę kaltinimų, Ronas sėdėjo priešais filmavimo kamerą ir atkakliai neigė savo kaltę.

Plačiai pagarsėjusioje 1963-iųjų metų nutartyje Breidi prieš Merilendą Jungtinių Valstijų Aukščiausiasis Teismas paskelbė:“... kaltintojo bandymas nuslėpti kaltinamajam palankius parodymus, jeigu jam buvo pateiktas oficialus prašymas juos nurodyti, pažeidžia teismo procesą, kuriame nuo duotų parodymų priklauso pripažinimas kaltu arba nuosprendžio sunkumas, nepriklausomai nuo to, ar kaltintojas taip elgėsi sąmoningai ar nesąmoningai.“

Tyrėjai disponuoja visais reikalingais ištekliais. Jie dažnai atskleidžia liudytojus ir parodymus, palankius įtariamajam arba kaltinamajam. Ištisus dešimtmečius jie galėdavo paprasčiausiai ignoruoti išteisinamuosius parodymus ir kuo sėkmingiausiai vykdyti baudžiamąjį persekiojimą. Breidi ištaisė susidariusią padėtį ir tučtuojau įsišaknijo baudžiamojoje teisėje. Prašymas Breidi pagrindu yra vienas iš daugelio įprastų prašymų, kuriuos baudžiamosios teisės advokatas pateikia pradinėje bylos nagrinėjimo fazėje. Breidi prašymas. Breidi svarstymas. Breidi parodymai. „Aš prigavau jį apeliuodamas į Breidi.“ Precedentas nesunkiai prigijo baudžiamosios teisės praktikoje.

Barnis, protestuodamas prieš akivaizdų Breidi pažeidimą, kreipėsi į teismui pirmininkavusį Džounsą. Rodžersas tuo metu tebestoviniavo liudytojui skirtoje vietoje, o Petersonas tyrinėjo savo batų galus. Jis pateikė prašymą nutraukti teismo procesą dėl procesinių reikalavimų nesilaikymo, bet šis buvo atmestas. Džounsas pažadėjo sušaukti šio klausimo svarstymą... pasibaigus teismo procesui!

Buvo vėlus penktadienio vakaras, visi jautėsi pavargę. Teismo pirmininkas paskelbė pertrauką iki pirmadienio, 8.30 ryto. Ronas, surakintas antrankiais, apsuptas šerifo padėjėjų, buvo paskubomis išvestas iš teismo salės. Jis visą laiką elgėsi kaip pridera, ir toks jo elgesys neliko nepastebėtas.

Ada Evening News sekmadienio numeryje viena antraštė bylojo: „Pirmoji teismo diena. Viljamsonui pavyko susitvardyti.“

Pirmasis pirmadienį parodymus davė daktaras Fredas Džordanas, kuris jau trečią kartą stovėdamas toje pačioje liudytojo vietoje pateikė išsamią informaciją apie atliktą skrodimą ir konstatavo mirties priežastį. Trečią kartą Pegė Stilvel buvo priversta klausytis tų pačių šiurpių detalių, bet širdį jai skaudėjo ne mažiau negu pirmą kartą. Laimė, motina nematė fotografijų, kurios ėjo per prisiekusiųjų rankas. Ji matė tik jų reakciją, bet to visiškai pakako.

Po daktaro Džordano parodymus davė Tonis Vikas, Frico kaimynas, po kurio sekė parduotuvės kasininkė Dona Valker, o paskui — atsitiktinė pažįstamoji Leta Kaldvel; iš trijų pastarųjų liudytojų naudos buvo ne daugiau negu Frico teisme.

Intriga atsirado iškvietus naują liudytoją, Terę Holand. Parengtiniame teismo posėdyje ji sugebėjo pripasakoti nebūtų dalykų, nebijodama būti sugauta meluojant. Tačiau šįsyk, akių nuo jos nenuleidžiant Ronui, kuris žinojo, kaip buvo iš tikrųjų, Terei turėjo būti kur kas sunkiau.

Nepaisant to, ji nieko nelaukdama ėmė sekti savo pasakas. Holand papasakojo tariamai girdėjusi Roną tardymo izoliatoriuje pasakojant apie Debę Karter — jai kalbant buvo aišku, kad Ronas bet kurią akimirką gali nesusivaldyti ir pratrūkti. Jis sėdėjo sukandęs dantis, kraipydamas galvą ir žvelgdamas į liudytoją tokiu žvilgsniu, tarytum būtų norėjęs ją čia pat užmušti.

Galiausiai ji pareiškė:

— Jis sakė, jei ji būtų jam nusileidusi, jam nebūtų reikėję jos žudyti.

Tada pasigirdo garsus Rono atodūsis.

Nensė Šjū paklausė:

— Ar jums teko kada nors girdėti telefoninį pokalbį, kurio metu jis būtų kaip nors užsiminęs apie Debę Karter?

Holand jai atsakė:

— Administracija manimi pasitikėjo, todėl dirbau skalbykloje. Ronas kartą skambino savo mamai, ir aš nugirdau... Jis reikalavo, kad ji jam atneštų gal rūkyti, gal dar ko nors. Nesu tikra, bet jie... jis rėkė ant jos. Jis motinai sakė, kad jeigu ji to nepadarysianti, jam teks nužudyti ją kaip Debę Karter.

Ronas sušuko:

— Ji meluoja!

Nensė Šjū tęsė apklausą:

— Mis Holand, ar jums kada nors teko girdėti kaltinamąjį detaliau pasakojant apie Debės Karter mirtį?

Holand:

— Jis pasakojo... Jei neklystu, bendroje patalpoje... Vaikinai žino... na, jis... jis sakė, kad sugrūdo kokos butelį jai į subinę, o triusikus — į burną.

Ronas stryktelėjo iš vietos, mostelėjo jos pusėn ir sušuko:

— Meluoji! Aš niekad nieko panašaus nesu sakęs! Aš nežudžiau šitos merginos ir tvirtinu, kad tu — melagė!

Tuo metu įsikišo Barnis:

— Nurimk, Ronai.

Tačiau šis nesiliovė:

— Aš net nežinau, kas tu tokia... Tu dar atsiimsi už tai!

Daugelis neteko žado, trumpam stojo tyla. Barnis neskubėdamas atsistojo. Jis puikiai suprato, kad parodymai koreguojami. Pagrindinė prokurorui atstovaujanti liudytoja supainiojo du esminius faktus — kelnaites ir kokakolos buteliuką, — tai dažnai pasitaiko duodant išgalvotus parodymus.

Teismo salėje tvyrojo įtampa, o Barnis, demaskavus tariamos liudytojos melą, laukė palankaus meto suduoti smūgį, todėl Nensė Šjū pabandė taisyti klaidą:

— Mis Holand, leiskite patikslinti detales, kurias jūs ką tik minėjote. Ar esate tikra, kad kaltinamasis minėjo būtent kokos buteliuką?

Barnis:

— Teismui leidus... Teismui leidus... Aš puikiai girdėjau, ką ji pasakė, ir nenorėčiau, kad srities prokuroras keistų jos parodymus. Aš prieštarauju.

Holand:

— Jis minėjo kokos buteliuką arba kečupo... ar šiaip kažkokį butelį...

Barnis:

— Prašyčiau išklausyti, ką jums pasakysiu. Teismui leidus, žinoma.

Holand:

— Praėjo jau ketveri metai.

Ronas:

— Aha, tu esi tikra...

Barnis:

— Ša!

Šjū:

— Mis Holand, ar negalėtumėte... Man žinoma, kad jūs nugirdote įvairių dalykų...

Barnis:

— Teismui leidus...

Šjū:

— Kaip jums atrodo...

Barnis:

— Aš prieštarauju tokiai apygardos prokuroro vykdomai apklausai. Akivaizdu, kad liudytojai pateikiami klausimai tėra užuominos, kuriomis siekiama išgirsti tai, ką norima išgirsti.

Teisėjas:

— Formuluokite klausimus taip, kad juose nebūtų jokios papildomos informacijos.

Šjū:

— Ar kaltinamasis kada nors minėjo, kodėl... Sakėte jį pasakojus, kad nužudė...

Holand:

— Jis norėjo permiegoti su Debe Karter.

Ronas:

— Melagė!

Barnis:

— Užsičiaupk.

Ronas (atsistojęs):

— Ji — melagė. Aš nesiruošiu sėsti į kalėjimą. Aš nežudžiau Debės Karter, ir tu meluoji!

Barnis:

— Ronai, nurimk, atsisėsk.

Petersonas:

— Gerbiamas teismo pirmininke, prašyčiau skelbti pertrauką. Barnis... Aš prieštarauju neesminėms advokato pastaboms, gerbiamasis teisėjau.

Barnis:

— Tai nėra neesminės pastabos.

Teisėjas:

— Minutėlę.

Barnis:

— Aš norėčiau kaltinamajam kai ką pasakyti.

Teisėjas:

— Minutėlę. Užduokite kitą klausimą. Misteri Viljamsonai, turiu jums priminti, kad iš tos vietos, kurioje dabar esate, neturite teisės kalbėti.

Šjū:

— Mis Holand, ar negalėtumėte prisiminti, galbūt kaltinamasis yra kalbėjęs, kodėl jis taip pasielgė?

Holand:

— Todėl kad ji nesutiko su juo permiegoti.

Ronas:

— Tu meluoji, po velnių, sakyk tiesą! Aš niekada nieko nesu nužudęs.

Barnis:

— Gerbiamas teismo pirmininke, norėčiau jūsų paklausti, ar negalėtumėte paskelbti kelių minučių pertraukos?

Teisėjas:

— Gerai. Neužmirškite instrukcijų. Prisiekusieji, galite eiti.

Ronas:

— Prašau, leiskite man su ja pasikalbėti. Leiskite pasikalbėti. Nesuprantu, apie ką ji kalba.

Trumpa pertrauka atvėsino įkarštį. Prisiekusiesiems išėjus iš salės, teisėjas Džounsas ramiai pasikalbėjo su Ronu, kuris jį patiko galįs susitvardyti. Sugrįžus prisiekusiesiems, teismo pirmininkas priminė, kad nuosprendis turi būti priimtas vadovaujantis tik įrodymais ir niekuo kitu. Jo negali lemti nei teisininkų komentarai, nei juolab kaltinamojo replikos ir veiksmai.

Deja, Rono šiurpus grasinimas „Tu dar atsiimsi už tai!“ nepraslydo prisiekusiesiems pro ausis. Jie taip pat bijojo Rono.

Kilus sumaiščiai, Nensei Šjū nepavyko visiškai pakoreguoti savo liudytojos parodymų. Tiesa, užduodama jai pagalbinius klausimus, kalbėdama užuominomis, kaltintojo atstovė sugebėjo kokos buteliuką pakeisti kečupo buteliu, bet kitos klaidos — kelnaičių burnoje — ištaisyti nepavyko. O apie kruviną plaušinę Terė Holand nė neužsiminė.

Kita aktorė, kurią prokuroras pakvietė tiesai išaiškinti, buvo Sindė Makintoš, bet vargšė mergina jautėsi tokia sutrikusi, kad neprisiminė, kurią istoriją ji turėtų pasakoti. Makintoš smarkiai susimovė ir neatlikusi savo priedermės buvo priversta pasitraukti.

Maikas Tenėjus ir Džonas Kristianas papasakojo apie savo vėlyvus pašnekesius su Ronu jo kameroje, pabrėždami tai, kas jiems sukėlė įtarimą. Vis dėlto nė vienas nepasivargino paminėti fakto, kad Ronas pakartotinai neigė bet kokį savo dalyvavimą nusikaltime ir ištisas valandas prašūkaudavo apie tai, kad jis yra nekaltas.

Po neilgos pietų pertraukos Petersonas išrikiavo OVNTB agentus tokia pačia tvarka kaip ir Firtzo teismo metu. Pirmasis parodymus davė Džeris Petersas, jis papasakojo apie pakartotiną Debės delnų atspaudų poėmį, atliktą ekshumavus nužudytosios palaikus, nes jis abejojęs dėl nedidelės jos kairiojo delno srities. Barnis bandė iš jo išgauti tiesų atsakymą, kodėl taip atsitiko, kad praėjus puspenktų metų po skrodimo jis suabejojęs savo ankstesnėmis išvadomis, bet Petersas išsisuko. Ar jis visą tą laiką dėl jų nerimavęs? O gal kurią nors dieną, 1987-aisiais, jam paskambinęs Bilas Petersonas ir pateikęs vieną kitą pasiūlymą? Petersas atsakė labai nekonkrečiai.

Vėliau parodymus davė Laris Mulinsas, kurio išvada buvo analogiška Peterso sprendimui — kraujo dėmė ant „Sheetrock“ buvo likusi nuo Debės Karter, o ne kokio nors paslaptingo žudiko rankos.

Merė Long paaiškino, kad Ronas Viljamsonas buvo iš tų žmonių, kurie neišskiria sekrecijų, taip kategoriškai priskirdama jį prie dvidešimties procentų gyventojų mažumos. Debės prievartautojas tikriausiai taip pat priklausė šiai kategorijai. Barnis prispyrė ją nurodyti konkretų skaičių žmonių, kurių poėmiai buvo ištirti, ir išgirdo, kad jų kartu su auka buvo dvidešimt. Dvylika iš jų buvo „besekrečiai“, o tai sudarė šešiasdešimt procentų visų jos tirtųjų. Tokia aritmetika jam sukėlė tik juoką.

Siuzana Land kalbėjo trumpai. Iš pradžių su Karter byla susijęs plaukų tyrimas buvo pavestas jai, bet po kurio laiko teko jį perleisti Melvinui Hetui. Barnio paklausta kodėl, ji atsakė:

— Kaip tik tuo metu tyriau dar ir aibę savižudybių, reikėjo skubėti, dėl didelio darbo krūvio jaučiau įtampą, todėl baiminausi, kad galiu būti neobjektyvi.

Paskui prisiekė ir parodymus davė Melvinas Hetas, ir šįkart kalbėjęs moksliniu stiliumi, kuris niekuo nesiskyrė nuo „paskaitos“ Deniso Frico teisme. Jis paaiškino, kokia sudėtinga procedūra būna mikroskopinė analizė, per kurią plaukai, paimti iš potencialių įtariamųjų, lyginami su nusikaltimo vietoje rastais plaukais. Jam pavyko sudaryti įspūdį, kad plaukų ekspertizė yra patikimas tyrimo metodas. Bent jau turėjo būti patikimas; baudžiamojoje teisėje jis buvo naudojamas visais laikais. Hetas neužmiršo pridurti, kad jam yra tekę tirti „tūkstančius“ plaukų. Savo pasakojimui iliustruoti jis pateikė keletą diagramų, vaizduojančių skirtingus plaukus, ir paaiškino, kad plaukas turi nuo dvidešimt penkių iki trisdešimties skirtingų bruožų.

Galiausiai perėjęs prie konkretaus Rono Viljamsono atvejo jis paliudijo, kad du gaktos plaukai, rasti ant lovos, mikroskopiškai atitiko Rono Viljamsono plaukus ir galėjo būti jo. Taip pat ir du galvos plaukai, rasti kruvinoje plaušinėje, mikroskopiškai atitiko ir galėjo būti Rono Viljamsono.

Šie keturi plaukai lygiai taip pat galėjo būti ir ne Rono Viljamsono, tačiau Hetas apie tai nė žodžiu neužsiminė.

Meistriškai įvaldęs liežuvį, Hetas gudriai išlaviravo. Baigdamas duoti parodymus apie galvos plaukus, jis pridūrė:

— Rono Viljamsono plaukus atitiko tik šie du galvos plaukai.

Plaukų ekspertizėje terminas „atitinka“ neleidžiamas, nes jis yra labai klaidinantis. Prisiekusiesiems, kurie nėra šios srities specialistai, gal ir nelengva suprasti, ką reiškia „mikroskopiškai atitinka“, bet terminas „atitinka“ suprantamas kiekvienam. Trumpai tariant, tai daug suprantamesnis, paprastesnis žodis. Atitikimas, kaip ir pirštų atspaudai, nepalieka vietos abejonei.

Hetui antrą kartą paminėjus terminą „atitinka“, Barnis užprotestavo. Teisėjas Džonsas jo protestą atmetė, pareikšdamas, kad prie jo galės sugrįžti per kryžminę apklausą.

Šiaip ar taip, tačiau didžiausia Heto blogybė buvo ta, kaip jis davė savo parodymus. Užuot padėjęs prisiekusiesiems geriau suprasti plaukų ekspertizės niuansus, Hetas nusprendė paprasčiausiai įpiršti jiems savo išvadas.

Kad prisiekusieji galėtų patys įvertinti parodymus, daugelis plaukų ekspertizės specialistų atsineša į teismo posėdį padidintas tirtų plaukų fotografijas. Plauko, kurio „šaltinis“ žinomas, fotografija būna greta ginčijamo plauko, o ekspertas labai detaliai paaiškina visus panašumus ir skirtumus. Kaip sakė Hetas, plaukas turi apie dvidešimt penkias individualias savybes, todėl geras ekspertas visada pasistengia prisiekusiesiems vaizdžiai iliustruoti savo pasakojimą, kad šie suprastų, apie ką kalbama.

Hetui tai buvo nė motais. Prie Karter nužudymo bylos užtrukęs beveik penkerius metus, tai yra kelis šimtus valandų, pateikęs tris skirtingas ataskaitas, jis prisiekusiesiems nesiteikė parodyti nė vienos jo darbą iliustruojančios nuotraukos. Nė vienas Rono Viljamsono plaukas nebuvo palygintas su kuriuo nors iš Debės bute rastų plaukų.

Iš tiesų Hetas prisiekusiesiems siūlė tiesiog juo pasitikėti. Nereikalaukite įrodymų, tik pasitikėkite jo išvadomis.

Akivaizdi Heto parodymų potekstė — keturi iš visų Karter bute rastų plaukų buvo Rono Viljamsono. Žinoma, kviečiant Hetą duoti parodymus, tik to ir buvo siekiama.

Tai, kad šis asmuo atstovavo kaltintojui kaip liudytojas, bylojo negarbingą teismo elgesį neturtingo kaltinamojo atžvilgiu, nes ignoravo šio teisę į teismo ekspertų pagalbą. Prieš keletą mėnesių Barnis jos prašė, tačiau Džounsas atsakė neigiamai.

Teisėjas Džounsas turėjo būti kompetentingas šiuo klausimu. Prieš trejus metus Jungtinių Valstijų Aukščiausiąjį Teismą buvo pasiekusi labai svarbi byla iš Oklahomos valstijos, o pasekmės ne juokais išgąsdino visos šalies baudžiamuosius teismus. Išsprendęs bylą Eikas prieš Oklahomą, Teismas konstatavo: „Tuo atveju, kai valstijos teismas nagrinėja neturtingo kaltinamojo baudžiamąją bylą, jis privalo užtikrinti, kad pastarajam būtų užtikrinta teisė į deramą gynybą... Teismas negali būti laikomas nešališku, jei kaltinamasis, vien dėl to, kad jis neturi pakankamai lėšų, negali deramai, kaip numato įstatymas, dalyvauti teismo procese, kuriame sprendžiamas jo laisvės klausimas.“

Eiko nutartis reikalavo, kad nepasiturinčiam kaltinamajam valstija sudarytų visas adekvačiai gynybai reikiamas sąlygas. Teisėjas Džounsas minėtą nutartį ignoravo tiek Frico, tiek Viljamsono teismuose.

Baudžiamajame persekiojime svarbiausią vaidmenį vaidina kaltės įrodymai. Džeris Petersas, Laris Mulinsas, Merė Long, Siuzana Land ir Melvinas Hetas buvo ekspertai. O Ronui atstovavo vienintelis Barnis, kompetentingas teismo advokatas, deja, neturintys galimybės matyti kaltės įrodymų.

Melvinas Hetas buvo paskutinis prokuroro naudai parodymus davęs liudytojas. Prasidėjus teismo posėdžiui, Barnis atsisakė teisės į įžanginę kalbą, atidėdamas ją vėlesniam laikui, gynybos pradžiai. Tai buvo rizikingas manevras. Dauguma advokatų laukia nesulaukia momento, kada galės kreiptis į prisiekusiuosius, sėdami abejones dėl prokuroro surinktų įkalčių. Įžanginė kalba ir baigiamoji diskusija yra tie teismo posėdžio momentai, kai advokatas gali tiesiogiai kreiptis į prisiekusiuosius, todėl atsisakyti šios retos galimybės — per didelė prabanga.

Prokuroro atstovams baigus duoti parodymus, Barnis dar kartą visus nustebino ir vėl atsisakydamas savo teisės į įžanginę kalbą. Savo motyvų advokatas neatskleidė, o ir niekas to nereikalavo, tačiau tokia jo pasirinkta taktika buvo labai neįprasta.

Barnis pakvietė liudyti septynis sąžiningus tardymo izoliatoriaus prižiūrėtojus. Visi šie vyrai neigė kada nors girdėję Roną Viljamsoną tiesiogiai ar netiesiogiai prisipažįstant dalyvavus Karter nužudyme.

Veinas Džoplinas ėjo Pontotoko apygardos teismo sekretoriaus pareigas. Barnis iškvietė jį kaip liudytoją, kad jis pateiktų informaciją apie Terės Holand teistumą. Ši moteris buvo suimta 1984-ųjų spalį Niu Meksike, pervežta į tardymo izoliatorių Adoje, kur būdama padėjo išaiškinti dvi šiurpias žmogžudystes, bet kažkodėl dvejus metus nepranešė policijai apie jaudinantį Rono prisipažinimą. Ji buvo pripažinta kalta dėl dokumentų klastojimo, nuteista penkeriems metams nelaisvės, trejų iš jų vykdymą atidedant, ir turėjo sumokėti kompensaciją — 70 dolerių teismo išlaidoms padengti, 527,09 dolerio už padarytą žalą, — be to, 225 dolerių mokestį advokatui (po 50 dolerių už mėnesį), 10 dolerių kas mėnesį — Pataisos departamentui ir 50 dolerių kas mėnesį — Nusikaltimų aukų fondui.

Nuteistoji sumokėjo tik vieną, 50 dolerių, įmoką, tai buvo padaryta 1986-ųjų gegužę, o nuo likusių buvo atleista.

Galiausiai Barniui liko jo paskutinis liudytojas, pats kaltinamasis. Leisti Ronui duoti parodymus buvo rizikinga. Jis elgėsi neprognozuojamai — tądien jau buvo užsipuolęs Terę Holand, todėl nieko nuostabaus, kad prisiekusieji jo baiminosi. Jis jau buvo teistas, ir Petersonas, norėdamas įteigti, kad juo negalima pasitikėti, galėjo šį faktą bet kada priminti. Niekas, beje, nežinojo, kiek ir kokių vaistų pastaruoju metu vartojo Ronas, žinoma, jei tik iš viso jų gaudavo. Jis atrodė įpykęs ir nenuspėjamas, tačiau blogiausia buvo tai, kad advokatas nebuvo jo parengęs.

Barnis paprašė, kad jam būtų leista pasitarti su teisėju, ir kreipėsi į jį— Ką gi, kuo toliau, tuo įdomiau. Manyčiau, kad dabar ne pro šalį būtų paskelbti trumpą pertrauką — mano ginamajam taip pat reikėtų nusiraminti. Atrodo, kad jis... Hm, jis bent jau nebešokinėja ir nereplikuoja. Vis dėlto prašyčiau pertraukos.

— Jums beliko vienas iš galimų liudytojų? — paklausė Džounsas.

— Taip, vienas. Jūs teisingai pastebėjote.

Paskelbus vidurdienio pertrauką, Ronas buvo išvestas laiptais žemyn, įprastu taku į tardymo izoliatorių. Išvydęs nužudytosios tėvą, jis sušuko:

— Čarlzai Karteri, aš nežudžiau jūsų dukters!

Šerifo pavaduotojai paragino jį eiti greičiau.

Pirmą valandą po pietų Ronas Viljamsonas buvo prisaikdintas. Atsakęs į keletą parengiamųjų klausimų, jis paneigė kada nors kalbėjęs su Tere Holand ir susitikęs Debę Karter.

Kada jis pirmąkart išgirdęs apie Karter nužudymą? — pasiteiravęs Barnis.

— Gruodžio aštuntąją į namus paskambino mano sesuo Anetė Hadson. Atsiliepė mama. Tada išgirdau jos žodžius: „Ronis čia niekuo dėtas, nes jis buvo namie.“ Aš paklausiau mamos, ką ji norėjo tuo pasakyti. Ji atsakė, kad skambino Anetė ir pranešė, kad mūsų kaimynystėje nužudyta mergina.

Tai, kad advokatas su savo ginamuoju nebuvo pasirengę pastarojo liudijimui, tapo akivaizdu po kelių minučių, kai Barnis pasiteiravo, kada šis pirmą kartą susitikęs Garį Rodžersą.

Ronas atsakė:

— Netrukus po to, kai atvykau į nuovadą patikrinti melo detektoriumi.

Barnis vos neužsikosėjo:

— Roni, ne... Jums nebūtina apie tai pasakoti.

Bet kokia užuomina apie melo detektorių, girdint prisiekusiesiems, buvo draudžiama. Jei taip būtų pasielgęs prokuroras, advokatas iškart būtų pateikęs protestą dėl procesinių reikalavimų nesilaikymo. Tačiau Ronui niekas to nepaaiškino. O po kelių akimirkų, pasakodamas apie incidentą su Denisu Fricu, jis ir vėl peržengė leistinas ribas.

— Mudu su Denisu Fricu važiavome automobiliu, ir aš jam papasakojau, kad Denisas Smitas mane buvo dar kartą išsikvietęs ir pareiškė, kad apklausos rezultatai buvo neįtikimi.

Barniui šiaip ne taip pavyko pakeisti temą. Jie trumpai pasikalbėjo apie Rono teistumą už dokumento klastojimą. Paskui advokatas uždavė jam keletą klausimų, kur jis buvęs tą naktį, kurią įvykdyta žmogžudystė. Galiausiai Barnis neryžtingai baigė savo ginamojo apklausą:

— Ar jūs nužudėte Debę Karter?

— Ne, sere. Nežudžiau.

— Manau, kad to visiškai pakanka.

Skubėdamas iškviesti savo klientą duoti parodymų ir ne mažiau skubėdamas užbaigti jo apklausą, kad būtų padaryta kuo mažiau žalos, Barnis nesusiprato paneigti daugumos prokurorui atstovavusių liudytojų teiginių. Ronas būtų galėjęs paaiškinti apie savo tariamą prisipažinimą Rodžersui ir Feterstounui naktį po jo suėmimo. Jis būtų galėjęs paaiškinti apie pokalbius tardymo izoliatoriuje su Džonu Kristianu ir Maiku Tenėjumi. Jis būtų galėjęs apibūdinti tardymo izoliatoriaus išplanavimą ir paaiškinti prisiekusiesiems, kad Terė Holand jokiu būdu negalėjo nugirsti to, ko negirdėjo kiti. Jis būtų galėjęs kategoriškai paneigti Gleno Goro, Gario Aleno, Tonio Viko, Donos Valker ir Letos Kaldvel duotus parodymus.

Kaip ir visi prokurorai, Petersonas nekantravo greičiau pereiti prie kaltinamojo kryžminės apklausos. Tačiau jis didžiai nustebo įsitikinęs, kad kaltinamasis visiškai ramus. Prokuroras pradėjo apklausą, akcentuodamas Rono draugystę su Denisu Fricu, kuris jau buvo nuteistas už žmogžudystę.

— Ar tiesa, kad jūs, misteri Viljamsonai, ir Denisas Fricas esate draugai? O gal ne?

— Gerai. Tebus taip, kaip sakote, — ramiu balsu atsiliepė Ronas. — Jūs pasodinote jį, o dabar norite ir mane pasodinti.

Petersonui užgniaužė žadą, o kaltinamojo žodžiai nuskambėjo visoje teismo salėje.

Pakeitęs temą, prokuroras paklausė Rono, ar jis prisimena susitikimą su Debe Karter, nors anksčiau atkakliai neigė. Klausimą pakartojus, Ronas burbtelėjo:

— Petersonai, aš jums dar kartą sakau tą patį.

Tuo metu įsiterpęs teismo pirmininkas priminė kaltinamajam, kad šis atsakytų į jam pateiktą klausimą. Ronas pakartojo tą patį — jis niekada nesutikęs Debės Karter.

Petersonas, vartojant bokso terminus, trypčiojo nuo vienos kojos ant kitos, taikydamasis kirsti lemiamą smūgį, deja, smūgiavo tik į orą. Netrukus jis vėl griebėsi fantazijos, bet dėl to pateko tik į dar sunkesnę padėtį.

— Ar žinote, kur buvote gruodžio septintosios vakarą, po dešimtos valandos?

Ronas:

— Namie.

Petersonas:

— Ir ką gi veikėte?

Ronas:

— Dešimtą valandą vakaro prieš penkerius metus aš tikriausiai žiūrėjau televizorių, o gal miegojau.

Petersonas:

— Jūs norite pasakyti, kad ne tiesa, jog išėjote pro duris į lauką ir nuėjote skersgatviu...

Ronas:

— Cha, bičiuli. Nieko panašaus.

Petersonas:

— ...nuėjote skersgatviu.

Ronas:

— Nieko panašaus, žmogau.

Petersonas:

— Jūs ir Denisas Fricas.

Ronas:

— Jūs... Jokiu būdu. Jokiu būdu.

Petersonas:

— Užlipote į jos butą.

Ronas:

— Nieko panašaus.

Petersonas:

— Ar jums žinoma, kur tą naktį praleido Denisas Fricas?

Ronas:

— Žinau, kad jis nebuvo pas Debę Karter. Ir esu tuo tikras. Petersonas:

— O iš kur jūs žinote, kad jis nebuvo pas Debę Karter?

Ronas:

— Todėl kad jūs jį pasodinote.

Petersonas:

— Kartoju. Iš kur jūs žinote, kad jis nebuvo pas Debę Karter? Ronas:

— Galiu guldyti galvą. Supraskite, kaip norite.

Petersonas:

— Paaiškinkite, iš kur jūs tai žinote?

Ronas:

— Aš ne... Nekamantinėkite manęs daugiau. Aš galiu užrašyti savo parodymus, o jūs galėsite duoti juos perskaityti prisiekusiesiems, bet dabar kartoju: jūs pasodinote jį, o dabar darote viską, kad pasodintumėte mane.

Barnis:

— Roni.

Ronas:

— Mano motina žinojo, kad aš buvau namie. Jūs jau penkerius metus neduodate man ramybės. Ką gi, galite daryti, kas tik jums patinka, man jau nusispjaut.

Petersonas baigęs apklausą atsisėdo.

Sakydamas baigiamąją kalbą, Barnis nepagailėjo karčių žodžių policijai ir kritikos jos darbui, atkreipdamas prisiekusiųjų dėmesį į ilgai užsitęsusį tyrimą ir į tai, kad niekas iš tyrėjų nepasirūpino paimti Goro plaukų pavyzdžių ir apskritai nepasidomėjo juo kaip vienu iš įtariamųjų, taip pat priminė nusikaltimo vietoje Deniso Smito atsainiai atliktą pirštų atspaudų paėmimą ir tai, kad Ronas net keletą kartų turėjo duoti poėmius, peikė abejotiną tyrimo metodą išgaunant tariamą prisipažinimą, Rono ankstesnio pareiškimo nuslėpimą nuo advokato ir nepastovias OVNTB šutvės išvadas. Klaidų sąrašas buvo ilgas ir išsamus, o policijos pareigūnus Barnis ne kartą pavadino „Keystone Kops“7.

Kaip kiekvienas geras advokatas jo vietoje būtų padaręs, Barnis tvirtino, kad teismui nagrinėti atiduotoje byloje yra aibė pagrįstų abejonių, ir paragino prisiekusiuosius vadovautis sveiku protu.

Tuo tarpu Petersonas teigė, esą šioje byloje nėra jokių neaiškumų. Policijos pareigūnai, kurie visi, be abejo, buvo savo srities specialistai, pavyzdingai atliko tyrimą, o pats Petersonas su savo „komanda“ prisiekusiesiems pateikė neginčijamų kaltės įrodymų.

Sekdamas Melvino Heto pavyzdžiu, jis bandė žongliruoti terminais. Kalbėdamas apie plaukų ekspertizę, prokuroras tarė:

— Taigi misteris Hetas ilgai ir nuodugniai tyrė plaukus, atmesdamas netinkančius, vėl tyrė ir vėl atmetė, tuo pačiu metu dirbdamas ir su kitomis bylomis. Pagaliau, 1985-aisiais, jis rado identišką rastajam nusikaltimo vietoje plauką.

Tai neprasprūdo Barniui pro ausis. Advokatas akimoju užprotestavo:

— Teismui leidus, norėčiau pareikšti, kad Valstijų istorijoje to dar niekuomet nebuvo. Prieštaraujame tokio termino vartojimui.

Protestui buvo pritarta.

Petersonas tęsė toliau, apibendrindamas tai, ką pasakė kiekvienas iš jo liudytojų. Jam paminėjus Terę Holand, Ronas įsitempė.

Petersonas:

— Terė Holand papasakojo tai, ką nugirdo prieš dvejus metus, o būtent, kad kaltinamasis savo motinai pareiškęs, kad jeigu ji neatnešianti jam...

Ronas stryktelėjo iš vietos ir pareikalavo:

— Palauk!

Petersonas:

— ... jis nužudysiąs ją, kaip nužudė Debę Karter.

Ronas:

— Nutilk! Aš niekada to nesakiau!

Barnis:

— Sėsk. Dabar svarbiausia išlikti ramiam.

Teisėjas:

— Misteri Viljamsonai.

Ronas:

— Aš nieko panašaus savo motinai nesu sakęs.

Barnis:

— Ronai.

Teisėjas:

— Klausykite savo advokato.

Ronas atsisėdo, bet kunkuliavo pykčiu. Petersonas tęsė savo baigiamąją kalbą, taip meistriškai manipuliuodamas prokuroro liudytojų parodymais, kad Barnis buvo priverstas nuolat jį pertraukti ir prašyti teisėją Džounsą, kad pastarasis primintų prokurorui remtis faktais.

Trečiadienį, 10.15, prisiekusieji pasišalino. Anetė su Rene kurį laiką dar liko teismo salėje, bet paskui išėjo pietauti. Žinoma, ne valgis joms tada rūpėjo. Įdėmiai išklausiusios visus parodymus, jos buvo dar tikresnės, kad jų brolis nekaltas, tačiau teismo salėje šeimininkavo Petersonas. Daugelis sprendimų buvo priimami atsižvelgiant į jo valią. Fricas buvo pripažintas kaltu, nors prokurorui atstovavę tie patys liudytojai pateikė tokius pat silpnus įrodymus.

Jos negalėjo pakęsti šio žmogaus. Jis elgėsi arogantiškai, buvo rėklus ir nesiskaitė su žmonėmis. Jos niekino šį prokurorą už jo elgesį su jų broliu.

Praėjo kelios valandos. Pusę penkių pranešta, kad prisiekusieji priėmė nutartį, todėl teismo posėdžių salė akimirksniu prisipildė žmonių. Teisėjas užėmė savo vietą ir įspėjo smalsuolius vengti jausmų protrūkio. Anetė su Rene sėdėjo susikibusios rankomis ir meldėsi.

Kitoje praėjimo pusėje sėdėjo Karter artimieji, kurie taip pat buvo susikibę rankomis ir taip pat meldėsi. Dar šiek tiek, ir sunkus laukimo metas liks praeityje.

16.40 prisiekusiųjų seniūnas perdavė nuosprendį teismo sekretoriui, kuris dirstelėjo į lapą ir perdavė jį teisėjui Džounsui. Pastarasis netrukus paskelbė: kaltas pagal visus kaltinamosios išvados punktus. Karteriai tylomis, bet energingai ėmė kelti aukštyn rankas, taip išreikšdami savo pergalę. Anetė su Rene be garso raudojo, kaip, beje, ir Pegė Stilvel.

Ronas nunarino galvą, jis buvo sukrėstas, tačiau neatrodė nustebęs. Vienuolika mėnesių praleidęs Pontotoko apygardos tardymo izoliatoriuje, jis buvo tapęs sugedusios sistemos dalimi. Ronas puikiai žinojo, Denisas Fricas visiškai nekaltas, ir vis dėlto tie patys policijos pareigūnai ir tas pats prokuroras toje pačioje teismo salėje jį pripažino kaltu.

Teisėjas Džounsas nekantravo greičiau užbaigti teismo procesą. Nepaskelbęs jokios pertraukos, jis davė nurodymą valstijos prokuroro atstovei pradėti bausmės skyrimo procedūrą. Nensė Šjū kreipėsi į prisiekusiuosius, paaiškindama, kad žmogžudystė itin žiauri, tiesiog žvėriška, o kadangi ji įvykdyta siekiant išvengti bausmės ir yra rimtų įtarimų, kad Ronas gali žudyti ir ateityje, tai yra kelti grėsmę visuomenei, todėl jis turėtų būti nubaustas mirties bausme.

Norėdami įrodyti savo teiginio pagrįstumą, ji iškvietė keturis liudytojus, keturias moteris, su kuriomis Ronui teko susitikti anksčiau, tačiau jos niekada nebuvo pareiškusios jam kaltinimų. Pirmoji liudijo Beverlė Setlif, tvirtinusi, kad 1981-ųjų birželio keturioliktąją, tai yra prieš septynerius metus, vėlai naktį, tuo metu, kai jau ketino eiti miegoti, prie savo namo išvydo Roną Viljamsoną. Tada jis sušukęs: „Ei! Aš žinau, kad tu esi. Tuoj pas tave ateisiu!“ Mergina niekada anksčiau nebuvo jo mačiusi. Jai užsirakinus duris, Ronas pasišalino.

Beverlė nepranešusi policijai ir net nemaniusi to daryti, tiesą sakant, jai nė į galvą nebūtų atėjusi mintis pateikti skundą, tačiau kitą dieną ji išvydusi prie parduotuvės stovintį policininką ir jam prasitarusi apie nutikimą. Jei pareigūnas ir užpildė formalų raportą, tai ji to dokumento niekada nemačiusi.

Po trijų savaičių ji vėl pamatė Roną, o jos draugas pasakė jo vardą. Praėjo šešeri metai. Kai Roną suėmė, ji paskambino policijai ir papasakojo apie bastūną.

Po jos parodymus davė Lavita Briuver, toji pati moteris, kuri liudijo prieš Denisą Fricą. Ji vėl papasakojo savo istoriją — susipažinusi su Ronu ir Denisu viename Normano bare, įsėdusį kartu su vaikinais į jų automobilį, išsigandusi, iššokusi, pranešusi policijai. Pasak šios moters versijos, Ronas jos nė pirštu nepalietęs ir jokia forma negrasinęs. Sėdėdama ant galinės Deniso automobilio sėdynės, ji ėmusi isteriškai rėkti, todėl kad jis nesustojęs, kai ji pareiškė, jog nori išlipti, o blogiausia buvo tai, kad Ronas jai liepęs užsičiaupti.

Galop ji iššokusi iš važiuojančio automobilio, pabėgusi ir paskambinusi policijai, bet nepareiškusi jokio kaltinimo.

Dar kartą parodymus davė ir Leta Kaldvel. Ji pažinojusi Roną Viljamsoną nuo mokyklos laikų, kai jiedu kartu mokėsi Byngo vidurinėje, nuo tada ir palaikiusi draugiškus santykius. Devintojo dešimtmečio pradžioje Ronas su Denisu įprato vėlyvu metu trainiotis aplink jos namus ir girtauti. Vieną dieną, kai ji darbavosi savo gėlių darželyje, pasirodė Ronas. Jie trumpai pasikalbėjo, ir ji toliau sau dirbo, bet Roną tai suerzino. Vienu metu jis sugriebė ją už riešo. Leta išsilaisvino ir nuskubėjo į namą įsitikinti, kad vaikai viduje. Jis nusekė jai įkandin, bet daugiau nepalietė ir netrukus išėjo. Moteris apie incidentą policijai nepasakojusi.

Paskutinė liudytoja kėlė didžiausią grėsmę. Tai buvo išsiskyrusi moteris, Andrėja Hardkestl, kuri papasakojo šiurpią istoriją apie vieną kelias valandas užsitęsusį košmarą. Tai įvyko 1981-aisiais. Pas ją namie lankėsi Ronas su draugu, kurie bandė įkalbėti ją eiti kartu su jais. Jie ketino traukti į „Coachlight“. Andrėja augino tris savo ir du svetimus vaikus, todėl, savaime suprantama, negalėjo niekur išeiti. Vyrai išėjo, bet netrukus Ronas grįžo atgal atsiimti cigarečių pakelio. Jis nepasibeldęs įėjo į vidų ir tuojau pat puolė Andrėją. Buvo jau po dešimtos vakaro, vaikai miegojo, ir toks jo elgesys moterį ne juokais išgąsdino. Seksas jai nerūpėjo. Jis pratrūko pykčiu ir ėmė ją mušti, smūgiuodamas į veidą ir į galvą, reikalaudamas oralinio sekso. Priešindamasi Andrėja įsitikino, kad kuo daugiau ji kalba, tuo silpniau jis ją muša.

Taigi jie ėmė kalbėtis. Nekviestas svečias ėmė pasakoti apie savo kaip beisbolininko karjerą, nenusisekusią santuoką, grojimą gitara, Dievą ir religiją ir apie savo motiną. Paaiškėjo, kad su jos buvusiu vyru, puse etato dirbusiu „Coachlight“ apsaugininku, jis yra lankęs vidurinę mokyklą. Ronas kuriam laikui aprimdavo, kalbėdavo ramiai, netgi su ašaromis akyse, bet ir vėl nei iš šio, nei iš to imdavo šaukti ir nervintis. Andrėja labiausiai nerimavo dėl visų penkių vaikų. Jam kalbant, ji nesiliovė galvojusi, kaip rasti kokią nors išeitį. Tada jis vėl puolė daužyti ją kumščiais, bandydamas nuplėšti drabužius. Ronas, tiesa, buvo pernelyg įkaušęs, kad sugebėtų išlaikyti erekciją.

Vienu metu jis Andrėjai neva prasitaręs, jog norėtų ją užmušti. Andrėja karštai meldėsi. Galiausiai ji nutarė apgauti įsibrovėlį. Moteris pakvietė jį ateiti kitos dienos popiete, kai vaikų nebus namie, ir jie galės pasimylėti kiek tik širdis geidžia. Pasiūlymas jam patikęs, ir Ronas palikęs ją ramybėje.

Tada ji paskambino savo buvusiam vyrui ir tėvui, kurie paskui drauge patruliavo gatvėse, dairydamiesi Rono. Abu buvo gerai ginkluoti ir per daug nesidrovėjo imtis teisėjų vaidmens.

Andrėjos veidas buvo sunkiai atpažįstamas — išmargintas pjautinėmis žaizdomis, mėlynėmis, užtinusiais paakiais. Ronas mūvėjo žiedą su jame išgraviruota žirgo galva, kuris po akimis buvo palikęs aibę smulkų durtinių žaizdelių. Kitą dieną pas ją atvyko policija, bet moteris kategoriškai atsisakė iškelti jam kaltinimus. Ronas gyveno visiškai netoliese, ir ji jo bijojo.

Barnis nebuvo pasirengęs šios moters liudijimui, todėl kryžminę apklausą atliko be jokio entuziazmo.

Andrėjai Hardkestl pasitraukus iš liudytojų vietos, teismo salėje tvyrojo mirtina tyla. Prisiekusieji žvilgsniais varstė kaltinamąjį. Atrodė, kad sustojo laikas.

Barnis dėl nesuprantamų priežasčių neiškvietė nė vieno liudytojo, kurį pasitelkęs būtų galėjęs sušvelninti situaciją ir pabandęs išgelbėti Ronui gyvybę. Teismo salėje sėdėjo ir Anetė su Rene, pasirengusios prireikus duoti parodymus. Nesuprantama, dėl kokių priežasčių per visą teismo procesą niekas nė žodžiu neužsiminė apie Rono psichinę negalią. Nebuvo pateiktas joks ją patvirtinantis dokumentas.

Paskutiniai žodžiai, kuriuos prisiekusieji išgirdo iš liudytojams skirtos vietos, buvo Andrėjos Hardkestl.

Bilas Petersonas, sakydamas savo baigiamąją kalbą, prašė skirti kaltinamajam mirties bausmę. Juolab kad jis dabar disponavo dar vienu, nauju, įrodymu, kažkokiu nauju faktu, o gal ir dviem, kuris teismo metu dar nebuvo patvirtintas. Rono žiedas su žirgo galva pirmą kartą paminėtas Andrėjos Hardkestl pasakojime. Petersonas iš šio fakto padarė kelias skubotas išvadas, išplėtė parodymus ir nusprendė, kad Ronas pasinaudojo tuo pačiu žiedu mušdamas Debę Karter; vadinasi, jos veidas neabejotinai atrodė kaip Andrėjos Hardkestl 1981-ųjų sausį. Iš tiesų tai buvo absurdiška mintis. To niekas negalėjo įrodyti, bet jokių įrodymų tąsyk ir nereikėjo.

Petersonas pažvelgė į prisiekusiuosius ir teatrališkai tarė:

— Tas pats braižas abiem atvejais — Andrėjai Hardkestl ir Debei Karter vaikinas tarsi paliko savo autografą.

O savo baigiamąją kalbą jis užbaigė šiais žodžiais:

— Ponios ir ponai, kai jūs sugrįšite į teismo salę, aš labai norėčiau išgirsti: „Ronai Viljamsonai, už tai, ką padarei Debrai Siu Karter, esi vertas mirties.“

Beveik tuo pat metu Ronas išpyškino:

— Aš nežudžiau Debės Karter.

Prisiekusieji išėjo priimti sprendimo, bet neužtruko. Greičiau nei po dviejų valandų jie grįžo su mirties nuosprendžiu.

Pasibaigus šiam keistam teismo procesui, Džounsas kitą dieną sušaukė posėdį, kuriame turėjo būti svarstomas nusižengimas Breidi nuostatai. Nors Barnis po teismo jautėsi pervargęs ir nusivylęs, jo pasipiktinimas pareigūnais ir Petersonu, sąmoningai nuslėpusiais 1983 metų vaizdajuostę su Rono apklausa, naudojant melo detektorių, nebuvo atslūgęs.

Tik ar verta dėl to vargintis? Šiaip ar taip, teismas jau baigėsi. Vaizdo įrašas nieko nebūtų pakeitęs.

Nė vienas nenustebo išgirdęs teismo pirmininko nutartį, kad atsakingi pareigūnai, nuslėpdami vaizdajuostę, visiškai nepažeidė Breidi. Juosta juk nebuvo iš tiesų paslėpta ir po teismo ją buvo galima pamatyti; trumpai tariant, ji buvo pateikta pavėluotai.

Tuo tarpu Ronas Viljamsonas keliavo į plačiai žinomą Makalesteryje įsikūrusio Oklahomos valstijos kalėjimo „F“ sektorių, rezervuotą mirtininkams.

10 SKYRIUS

Oklahomoje į mirties bausmę žiūrima labai rimtai. Jungtinių Valstijų Aukščiausiajam Teismui pritarus grąžinti mirties nuosprendį, Oklahomos valstijos įstatymų leidžiamasis organas skubiai sušaukė neeilinę sesiją vien tam, kad greičiau priimtų mirties nuosprendžio vykdymą reglamentuojantį įstatymą. Kitais metais įstatymų leidėjai susirinko aptarti pažangaus mirties bausmės vykdymo metodo suleidžiant mirtiną injekciją, turėjusio pakeisti nuo seno valstijoje naudojamą ir patikrintą priemonę — elektros kėdę. Pagrindinė priežastis, paskatinusi šiam žingsniui, buvo ta, kad mirtis nuo cheminių preparatų laikoma švelnesne; vadinasi, konstitucinių teisių gynėjai būtų neturėję preteksto kaltinti žiaurumu ir nehumaniškumu, o ir nuosprendžio vykdymas būtų paspartėjęs. Akylai stebint žiniasklaidai ir spaudžiant rinkėjams, įstatymų leidėjai, aiškiai suvokdami momento svarbą, karštai diskutavo apie gyvybės atėmimo metodus. Griežtos rankos šalininkai pasisakė už pakorimą ir sušaudymą, bet galiausiai dauguma sesijos dalyvių balsavo už mirtiną injekciją. Taip Oklahoma tapo pirmąja valstija, kurioje buvo įteisintas mirties bausmės vykdymas suleidžiant mirtiną cheminių preparatų dozę.

Tačiau Oklahoma netapo pirmąja valstija, realizavusia šį metodą. Dideliam įstatymo leidėjų, policijos, prokurorų ir visuomenės daugumos nusivylimui, jų valstiją greitai pralenkė daug aktyvesnės šiuo atžvilgiu valstijos. Trylika metų Oklahoma laukė, kada bus įvykdytas pirmasis mirties nuosprendis. Pagaliau 1990-aisiais laukimas baigėsi, ir mirties kameros durys buvo vėl atidarytos.

Pralaužus užtvanką, kilo tikras potvynis. Nuo 1990-ųjų Oklahomos valstijoje mirties nuosprendis buvo įvykdytas didesniam skaičiui nuteistųjų per capita negu visose kitose valstijose. Jai nė iš tolo neprilygo jokia kita valstija, netgi Teksasas.

Oklahomoje egzekucijos vykdomos Makalesteryje, aukščiausio saugumo lygio kalėjime, už šimto dvidešimties mylių į pietryčius nuo Oklahoma Sičio. Čia, liūdnai pagarsėjusiame „H“ skyriuje, įrengtos kameros mirtininkams.

Įgudimas kelia meistriškumą, todėl mirties nuosprendžiai Makalesteryje vykdomi preciziškai. Nuteistieji, kuriems ateina metas atsisveikinti su šiuo pasauliu, paskutiniąją dieną priiminėja lankytojus — šeimos narius, draugus ir, įprastai, savo advokatą. Be abejo, tokie apsilankymai sukelia daug skausmo, ypač dėl to, kad negalimas joks fizinis kontaktas. Būdami atskirti stora stiklo pertvara, jie kalbasi ir verkia telefonu. Čia neišvysi nei apsikabinimų, nei atsisveikinimo bučinių, tik juodame telefono ragelyje pasigirsta: „Aš tave myliu!“ Dažnai nuteistieji su lankytojais pasibučiuoja simboliškai, priglausdami lūpas prie stiklo. Toks pat simboliškas būna ir jų prisilietimas rankomis.

Įstatymo, draudžiančio fizinį nuteistųjų kontaktą prieš egzekuciją, nėra. Kiekvienoje valstijoje galioja savos taisyklės, tad Oklahoma laikosi pačių griežčiausių.

Jei prižiūrėtojo nuotaika būna gera, jis leidžia nuteistajam keletą kartų paskambinti telefonu. Pasibaigus lankymui, ateina paskutinės vakarienės metas, tačiau kalinio pasirinkimas apribotas penkiolikos dolerių suma, todėl prižiūrėtojas gali vetuoti bet kurį jo pasirinktą patiekalą. Populiariausi iš jų — sūrio suvožtinis, kepta vištiena, šamas ir ledai.

Likus valandai iki mirties, nuteistasis atitinkamai parengiamas. Jis pasikeičia drabužius, vietoj senųjų apsirengdamas ploną mėlyną kombinezoną, primenantį chirurgo aprangą. Paskui pasodinamas į vežimėlį ir prisegamas plačiais „Velcro“ diržais, o tą akimirką, kai jis išvyksta į savo paskutinę kelionę, jo likimo draugai ima kelti baisų triukšmą. Jie drebina ir spardo savo kamerų duris, barškina metalines grotas. Pasmerktasis palydimas šūksnių ir ūbavimų, erzelynė tęsiasi iki pat egzekucijai paskirto laiko, o tada staiga liaujasi.

Kai nuteistasis rengiamas nuosprendžio įvykdymui, mirties kamera jau būna idealiai parengta. Niūrūs egzekucijos liudytojai užpildo dvi stebėti skirtas patalpas: viena skirta nusikaltimo aukos artimiesiems, kita — žudiko giminėms. Pirmiesiems skirtoje patalpoje stovi dvidešimt keturios sulankstomosios kėdės, tačiau kelios iš jų — įprastai keturios ar penkios — būna rezervuotos žiniasklaidos atstovams, pora kėdžių — teisininkams, o kelios skirtos kalėjimo viršininkui ir administracijos darbuotojams. Vietos šerifas ir prokuroras taip pat retai praleidžia tokį įvykį.

Už pirmojo kambario ir vienpusio stiklo pertvaros įrengtas kambarys žudiko artimiesiems. Jame stovi dvylika sulankstomųjų kėdžių, bet kelios dažniausiai būna laisvos. Kai kurie pasmerktieji myriop nenori, kad jų artimieji stebėtų egzekuciją. O kai kurie artimųjų paprasčiausiai neturi.

Būna, kad aukos taip pat neturi artimųjų. Tada ir jiems skirta patalpa būna apytuštė.

Abi patalpos yra atskirtos, o nusikaltėlio ir aukos artimieji atidžiai saugomi, kad vieni su kitais nesusitiktų. Liudytojams užėmus savo vietas, jie iš pradžių nemato nieko — juos nuo mirties kameros skiria specialios žaliuzės.

Tada į egzekucijai skirtą patalpą įvežamas vežimėlis ir pastatomas į jam numatytą vietą. Ten jau laukia technikai su paruoštais intraveniniais vamzdeliais — po vieną kiekvienai rankai. Kai visos priemonės parengiamos, žaliuzės pakeliamos, ir liudytojai pamato nuteistąjį. Vienpusis stiklas neleidžia jam įžiūrėti aukos artimųjų, bet savo šeimos narius ir giminaičius jis mato ir pažįsta. Maždaug dviejų pėdų aukštyje virš jo galvos iš sienos būna išlindęs mikrofonas.

Gydytojas pritvirtina širdies veiklą stebintį aparatą. Patalpos kampe, ant nedidelės baltos pakylos, stovi kalėjimo viršininko pavaduotojas su bloknotu rankoje ir užrašinėja viską, kas vyksta. Šalia jo ant sienos kabo telefonas tam atvejui, jei paskutinę akimirką įvyktų persilaužimas juridiniame fronte arba perversmas gubernatoriaus širdyje. Ankstesniais metais kitame kambario kampe stovėdavo kapelionas, kuris per egzekuciją skaitydavo Bibliją, bet jis išėjo į pensiją.

Tada į priekį išeina kalėjimo viršininkas ir pasiteirauja, ar nuteistasis, o galbūt nuteistoji, norėtų tarti paskutinį žodį. Daugelis neturi ką pasakyti, bet atsiranda, kurie prašo atleidimo, tvirtina esą nekalti, meldžiasi arba pratrūksta pykčiu. Būna ir tokių, kurie nori pagiedoti giesmę. O kažkas galbūt norėtų paspausti ranką viršininkui ir padėkoti jam ir visai kalėjimo administracijai už rūpestingumą, parodytą jam įkalinimo metu.

Paskutiniam žodžiui tarti skirtas dviejų minučių limitas, bet iš tikrųjų laikas nėra griežtai ribojamas.

Pasmerktieji visuomet atrodo nusiraminę ir santūrūs. Jie būna susitaikę su likimu, o šiam momentui rengiasi ne vienerius metus. Daugelis jo netgi laukia. Mirtis jiems atrodo geriau negu dvidešimt ar trisdešimt metų „H“ skyriuje.

Mažame kambarėlyje už vežimėlio slepiasi budeliai. Niekas neturi teisės jų pamatyti. Joks kalėjimo darbuotojas ar nuteistasis nežino jų tapatybių. Jie yra ne etatiniai darbuotojai, o laisvai samdomi žmonės, kuriuos dar prieš daugelį metų atrinko buvęs kalėjimo viršininkas. Jų atvykimas į Makalesterį ir išvykimas iš jo apgaubtas paslapties šydu. Vienintelis viršininkas žino, kas jie, iš kur jie ir kur jie gauna cheminius preparatus injekcijoms. Už egzekuciją kalėjimo viršininkas jiems sumoka po tris šimtus dolerių grynaisiais.

Vamzdeliai iš nuteistojo rankų išvesti aukštyn ir pro dvi dviejų colių skersmens skyles sienoje išeina į mažą kambarėlį, kuriame savo darbą atlieka budeliai.

Atlikus visus formalumus, kalėjimo viršininkas, įsitikinęs, kad niekas jau nepaskambins ir nepraneš jokios naujienos, linkteli galvą, ir egzekucija prasideda.

Į atvertas venas pirmiausia suleidžiamas fiziologinis tirpalas. Paskui įšvirkščiamas pirmasis vaistas — natrio tiopentalis, kuris nuteistąjį greitai užmigdo. Tada budelis vėl suleidžia fiziologinio tirpalo ir antrą vaistų — vekuroniumo bromido — injekciją, po kurios kalinys nustoja kvėpuoti. Tuojau pat vėl suleidžiama fiziologinio tirpalo, o galiausiai — kalio chlorido, nuo kurio sustoja širdis.

Egzekucijai pasibaigus ateina gydytojas ir greitai įvertina nuteistojo būseną bei konstatuoja mirties faktą. Staiga nuleidžiamos žaliuzės, ir liudytojai, kurių daugelis būna sukrėsti reginio, skubiai, nepratarę nė žodžio, išeina. Vežimėlis išvežamas. Mirusiojo kūnas išnešamas į sanitarinį automobilį. Jei artimieji jo nepasiima, jis palaidojamas kalėjimo kapinėse.

Už kalėjimo vartų egzekucijos metu budi dvi skirtingos grupės. Vieną iš jų sudaro nužudytųjų artimieji. Jie sėdi priešais savo kemperius, viltingai laukdami pranešimo, kad mirties nuosprendis įvykdytas. Netoliese įrengtas didžiulis, trijų dalių memorialas žmogžudžių aukoms. Čia demonstruojamos spalvotos vaikų ir besišypsančių moksleivių nuotraukos, eilės mirusiesiems atminti, ryškios, didelėmis raidėmis antraštės, bylojančios apie šiurpias dvigubas žmogžudystes, ir begalė fotografijų, iš kurių žvelgia mirtininkų kalėjimo įnamių aukos. Memorialas pavadintas „Atminkime aukas“.

Ne per toliausiai nuo jų budi katalikų kunigo vadovaujama grupė, kuri meldžiasi ir gieda religines giesmes. Šią grupę sudaro mirties bausmės priešininkai, jei prie kalėjimo susirenka kiekvienos egzekucijos metu ir meldžiasi ne tik už nuteistuosius, bet ir už jų aukas.

Tiek pirmieji, tiek antrieji gerbia vieni kitus, bet jų įsitikinimai yra visiškai skirtingi.

Paskelbus, kad mirties nuosprendis įvykdytas, meldžiamasi dar uoliau. Po kiek laiko žvakės užpučiamos, giesmynai užverčiami.

Budėjimo dalyviai atsisveikindami apsikabina. Iki pasimatymo kitos egzekucijos metu.

1988-ųjų balandžio dvidešimt devintąją, Ronui atvykus į Makalesterį, apie „H“ skyrių buvo dar tik diskutuojama. Kalėjimo administracija norėjo, kad būtų įrengtas visiškai naujas mirtininkų kalėjimas, kuriame tilptų visi nuteistieji mirties bausme, tačiau įstatymų leidėjai gailėjo pinigų.

Ronas buvo įkalintas „F“ sektoriuje, kuriame mirties bausmės jau laukė aštuoniasdešimt vienas nuteistasis. „F“ sektorius, arba „Mirties zona“, kaip šis pastatas buvo tradiciškai vadinamas, užėmė du žemutinius aukštus priestate seno kalėjimo, kitaip vadinamo Didžiaisiais rūmais — milžiniško keturių aukštų pastato, veikusio nuo 1935-ųjų ir po penkiasdešimties metų galutinai apleisto. Į jo neišvengiamą uždarymą vedė ne vienas dešimtmetis, paženklintas smurto, nesibaigiančių teismo procesų ir riaušių, o pats kalėjimas dažniausiai būdavo perpildytas.

Didelį plotą užimančiuose, bet tuščiuose ir nykstančiuose Didžiuosiuose rūmuose eksploatuojamas buvo tik „F“ sektorius, kuriame savo dienas leido pasmerktieji myriop.

Roną taip pat palydėjo į „F“ sektorių, jis gavo dvejas chaki spalvos kelnes, dvejus mėlynus marškinius trumpomis rankovėmis, dvejus baltus marškinėlius, dvejas baltų kojinių poras ir dvejas baltas trumpikes. Visi drabužiai buvo gerokai nudėvėti. Tiesa, jie atrodė švarūs, bet juose, ypač trumpikėse, matėsi aiškios dėmės. Juodi odiniai batai taip pat buvo nunešioti. Ronas dar gavo pagalvę, apklotą, tualetinio popieriaus, dantų šepetėlį ir dantų pastos. Per trumpą instruktažą jam buvo paaiškinta, kad kitas higienos priemones kartu su maistu, nealkoholiniais gėrimais ir kai kuriais kitais reikmenimis bus galima įsigyti kalėjimo parduotuvėje, įprastai vadinamoje bufetu, į kurią jis pats patekti negalėjo. Pinigai, jei jų kas atsiųsdavo, būdavo padedami į asmeninę sąskaitą, o tada jis galėdavo šio bei to nusipirkti savo reikmėms. Kiekvienas kalinys savo gėrybių atsargas saugojo kaip savo akį ir buvo pasirengęs ginti nuo kiekvieno, išdrįsusio į jas kėsintis.

Persirengęs kalėjimo drabužiais ir užpildęs visus dokumentus, Ronas buvo nuvestas į kalėjimo priestatą, arba sektorių, kuriame laukiant nuosprendžio įvykdymo teks praleisti kelerius metus. Jo rankos ir kulkšnys buvo surakintos antrankiais. Kai Ronas susirinko savo mantą: pagalvę, antklodę, atsarginius drabužius ir jam skirtus reikmenis, sargybiniai atidarė milžiniškas grotuotas duris ir paradas prasidėjo.

Viršum galvos didelėmis juodomis raidėmis buvo užrašytas jo adresas: MIRTININKŲ KALĖJIMAS.

Mirtininkų kalėjimas buvo maždaug šimto pėdų ilgio ir vos dvylikos pločio, abiejose jo pusėse — kameros. Nuo grindų iki lubų — maždaug aštuonios pėdos.

Ronas ir abu sargybiniai koja už kojos ėjo koridoriumi. Tai buvo tam tikras ritualas, trumpa sveikinimo ceremonija. Jo naujieji kaimynai jau žinojo apie jo atvykimą, todėl netrukus pasigirdo šūksniai: „Naujokas!“, „Šviežiena!“, „Ei, meiluti!“

Pro grotų virbus ėmė tiestis rankos, nedaug betrūko, kad jį paliestų. Rankos buvo pačios įvairiausios — baltos, juodos ir rudos. Kone visos išmargintos tatuiruotėmis. Būk kietas, drąsino save Ronas. Neišsiduok, kad bijai. Jie daužė kamerų duris, šūkavo, pravardžiavo, grasino išprievartauti. Tik nepraskysk.

Kalėjimas jam nebuvo naujiena — juk vienuolika mėnesių praleido Pontotoko apygardos tardymo izoliatoriuje. Blogiau jau nebus, galvojo jis.

Jie sustojo prie šešioliktos kameros, triukšmas nutilo. Ką gi, sveikas atvykęs į „Mirties zoną“. Sargybinis atrakino duris, ir Ronas įžengė į savo naująją buveinę.

Oklahomoje apie kalinčius Makalesteryje sakoma: „Jis sėdi Didžiajame Make“. Ronas išsitiesė ant siauro gulto ir užsimerkė, negalėdamas patikėti, kad jį uždarė į „Didįjį Maką“.

Kameroje stovėjo dviaukštis metalinis gultas, metalinis stalas su metaline taburete, įmontuota į betoną, nerūdijančio plieno praustuvas su unitazu, veidrodis, kelios metalinės knygų lentynos ir viena elektros lemputė. Naujoji Rono kamera buvo šešiolikos pėdų ilgio, septynių pėdų pločio ir aštuonių pėdų aukščio. Grindys išklotos juodu ir baltu linoleumu. Mūrinės sienos — baltos, dažytos ne vieną kartą, kol paviršius tapo lygus.

Ačiū Dievui, čia yra langas, pagalvojo jis. Tiesa, pro jį negalėjai nieko įžiūrėti, bet užtai pro jį į vidų pateko šviesa. Ados tardymo izoliatoriuje langų nebuvo.

Ronas priėjo prie durų, kurios iš tikrųjų buvo ne kas kita, kaip eilė grotų su anga jų centre, vadinama kameros langeliu, pro kurią paduodamas maistas ir nedideli siuntiniai. Jis dirstelėjo į praėjimą ir išvydo tris vyrus: vieną — tiesiai priešais save, kitoje pusėje, kameroje Nr. 9, o kitus du — kaimyninėse kamerose, į kairę ir į dešinę nuo pirmojo. Nei Ronas, nei jo naujieji likimo draugai nepratarė nė žodžio.

Dauguma naujokų pirmosiomis dienomis būna nekalbūs. Atvykimas į vietą, kurioje jiems lemta praleisti paskutiniuosius prieš mirtį metus, pernelyg šokiruoja. Kiekviename žingsnyje persekioja baimė: ateities baimė, baimė niekada nepamatyti to, kas prarasta visam laikui, baimė būti nudurtam arba išprievartautam vieno iš tų šaltakraujiškų žmogžudžių, kuriuos girdi kvėpuojant vos už kelių pėdų.

Ronas pasiklojo gultą ir apsitvarkė. Jis brangino privatumą — daugelis mirtininkų kalėjo vienutėse, tačiau galėjo, jei tik norėjo, rinktis kameros draugą. Pastatas skendėjo triukšme — kalbėjosi nuteistieji, juokėsi sargybiniai, plyšavo televizoriai, radijo imtuvai, kažkas kažką šaukė savo draugui kitame koridoriaus gale. Ronas laikėsi atokiai nuo kameros durų, kiek įmanoma toliau nuo šios erzelynės. Jis miegojo, skaitė knygas ir rūkė. „Mirties zonoje“ rūkė visi, o seno ir naujo tabako kvapas tvyrojo koridoriuje tartum tirštas ir aitrus rūkas. Buvo čia šiokia tokia ventiliacija, tik jau pasenusi. Žinoma, langai turėjo būti nuolat uždaryti, nors jie ir buvo dengti tankiomis grotomis. Nieko neveikimas varė iš proto. Čia nebuvo jokios dienotvarkės. Jokios veiklos, kurios reikėtų laukti. Retsykiais leisdavo valandėlei išeiti į kalėjimo kiemą. Nuobodulys paralyžiavo.

Vyrams, kurie dvidešimt tris valandas praleisdavo užrakinti kamerose ir neturėdavo jokio užsiėmimo, šiokią tokią pramogą atstojo valgymas. Maistas kaliniams būdavo išvežiojamas tris kartus per dieną ir paduodamas pro kameros langelį. Jie visuomet valgydavo savo kamerose, atskirai nuo kitų. Pusryčiaudavo septintą valandą, pusryčiams įprastai būdavo plakta kiaušinienė ir košė, dažniausiai truputis kumpio, taip pat keletas skrebučių. Kalėjimo kava — atšalusi ir silpna, tačiau nuteistųjų vis tiek vertinama. Pietums valgydavo sumuštinius ir pupeles. Vakarienė būdavo skurdžiausia — neaiškios kilmės mėsa su pusiau virtomis daržovėmis. Kaliniai gaudavo juokingai mažas porcijas, o maistas į jų kameras patekdavo jau šaltas. Jis buvo gaminamas kitame pastate ir išvežiojamas vežimėliais kone vėžlio žingsniu. Ir niekam galvos dėl to neskaudėjo. Šiaip ar taip, bet nuteistieji juk buvo rytdienos lavonai. Nepaisant maisto bjaurumo, valgio metas buvo svarbus įvykis.

Anetė su Rene siųsdavo broliui pinigų, už kuriuos jis nusipirkdavo maisto, cigarečių, higienos reikmenų ir nealkoholinių gėrimų. Ronas užpildydavo specialią užsakymo formą, kurioje buvo išvardytos galimos įsigyti prekės, ir perduodavo svarbiausiam „Mirties zonoje“ žmogui. Pasiuntinys buvo nuteistasis, pelnęs sargybinių palankumą ir turėjęs teisę didesnę laiko dalį praleisti ne kameroje, tarnaudamas ryšininku tarp nuteistųjų ir prižiūrėtojų. Jis nešiodavo gandus ir raštelius, surinkdavo ir išnešiodavo skalbinius bei pirkinius, prireikus eidavo patarėjo, o retsykiais net narkotikų kurjerio pareigas.

Sporto aikštė kaliniams reiškė šventąją žemę — tai buvo spygliuota viela aptverta teritorija, savo dydžiu prilygstanti dviem krepšinio aikštelėms, greta „F“ sektoriaus. Kiekvienas nuteistasis penkis kartus per savaitę po valandą galėdavo išeiti į „kiemą“ pabūti saulėje, pabendrauti su kitais kaliniais, pamėtyti į krepšį, palošti kortomis arba domino. Čia būdavo bendraujama mažomis grupėmis, po penkis ar šešis žmones, o tai, kas vykdavo aikštėje, kontroliuodavo patys nuteistieji. Į kiemą drauge eidavo tik draugai. Naujokas negalėdavo jaustis saugus, kol jo kas nors nepasikviesdavo. Retsykiais kildavo nesutarimai ir muštynės, todėl akių nuo kiemo nenuleisdavo sargybiniai. Pirmaisiais mėnesiais Ronas buvo linkęs eiti pasivaikščioti vienas. „Mirties zonoje“ kalėjo tik žmogžudžiai, todėl jis neturėjo didelio noro trintis kartu su jais.

Dar viena vieta, kurioje nuteistieji galėdavo susitikti vieni su kitais, buvo dušas. Maudytis jie eidavo triskart per savaitę, po penkiolika minučių. Vienu metu dušo kabinoje galėdavo būti ne daugiau kaip du žmonės. Jei kas nenorėdavo maudytis kartu su kitu kaliniu, pavyzdžiui, nepasitikėdavo, jam būdavo leidžiama maudytis vienam. Ronas maudydavosi vienas. Vandens užtekdavo visiems, tačiau vienu metu buvo galima leisti tik karštą arba tik šaltą, ledinį, vandenį.

Ronui atvykus, „Mirties zonoje“ jau buvo dar dvi Pontotoko apygardos teisinės sistemos aukos, tik jis to iš pradžių nežinojo. Tomis Vardas su Karlu Fontenotu jau trejus metus laukė atsakymo į pateiktus apeliacinius skundus.

Pasiuntinys kartą perdavė Ronui raštelį, vieną iš tokių, kurie oficialiai yra neleidžiami, bet sargybinių dažniausiai ignoruojami. Jį perdavė Tomas Vardas, norėjęs pasilabinti ir palinkėti sėkmės. Ronas perdavė atsakymą ir paprašė vienos kitos cigaretės. Nors jam Tomio su Karlu ir buvo gaila, vis dėlto mintis, kad ne visi iš čia kalinčiųjų yra žmogžudžiai, jį guodė. Jis visą laiką tikėjo jų nekaltumu ir nesiliovė apie juos galvojęs.

Tomiui buvo tekę sėdėti su Ronu Ados tardymo izoliatoriuje, todėl jis žinojo, kad šis yra emociškai nestabilus. Prižiūrėtojai ir nuteistieji iš jų neretai tyčiodavosi. Prieš kelerius metus, vieną naktį, Tomis išgirdo tamsoje iš koridoriaus galo sklindantį balsą: „Tomi, čia Denisė Haravėj. Prašau, pasakyk jiems, kur užkasei mano kūną.“ Jis suprato, kad šnabžda policininkas, ir girdėjo, kaip kiti nuteistieji tvardosi, kad nesusijuoktų. Tomis ignoravo tokius tariamus vėlės apsilankymus, ir galiausiai buvo paliktas ramybėje.

Ronui buvo sunkiau. „Roni, kodėl nužudei Debę Karter?“ — aidėdavo Ados tardymo izoliatoriuje. Jis pašokdavo nuo savo gulto ir imdavo šaukti.

Mirtininkų kalėjime Tomis kasdien kovojo, kad neišprotėtų. Ši vieta buvo baisi net ir tikriems žmogžudžiams, o nekaltą žmogų ji tiesiogine prasme varė iš proto. Todėl Tomis užjautė Roną nuo pat pastarojo atvykimo dienos.

Vienas iš „Mirties zonos“ sargybinių buvo girdėjęs apie Karter nužudymą. Neilgai trukus po Rono atvykimo Tomis išgirdo sargybinį šaukiant: „Ronai, čia Debė Karter. Kodėl tu mane nužudei?“

Ronas iš pradžių nepasidavė provokacijai, bet netrukus ėmė šaukti ir tvirtinti esąs niekuo dėtas. Sargybiniams tik to ir tereikėjo, todėl tuojau pat prasidėjo patyčios. Tai patiko ir kitiems kaliniams — šie dažnai taip pat nevengdavo pasišaipyti.

Praėjus kelioms dienoms po Rono atvykimo, keletas įsiutusių augalotų sargybinių išsitempė Tomį iš kameros ir apkarstė antrankiais bei grandinėmis. Jis ne juokais susirūpino, bet kur jį išveda nenutuokė. Kalinių apie tai neinformuodavo.

Liesam nedidukui vaikinui skirtos apsaugos būtų užtekę prezidentui apsaugoti. „Kur mes einam?“ — pasiteiravo jis, bet atsakymas buvo pernelyg įslaptintas, kad sargybiniai galėtų jį atskleisti. Sunkiai vilkdamas kojas Tomis perėjo koridoriumi, išėjo iš „F“ sektoriaus, praėjo pro Didžiųjų rūmų kupolo formos rotondą, virtusią balandžių landyne, kol pateko į administraciniame pastate įsikūrusią susirinkimų salę.

Jo laukė pats viršininkas, turėjęs blogų naujienų.

Nenuėmę antrankių nei grandinių, jie pasodino Tomį į dar visai naują kėdę, stovinčią pačiame gale ilgo, susirinkimams skirto stalo, prie kurio buvo susispietę asistentai ir tarnautojai, sekretorės ir visi kiti, kas tik norėjo dalyvauti klaikiame naujienos paskelbimo spektaklyje. Jam už nugaros stovėjo sargybiniai akmeniniais veidais, pasirengę gaudyti nuteistąjį, jei tik šis, išgirdęs žinią, sumanytų stryktelėti ir bėgti kur akys veda. Visi sėdintieji prie stalo rankose laikė rašiklius ir laukė momento, kada galės aprašyti tai, kas čia vyksta.

Kalėjimo viršininkas prabilo niūriu balsu. Jis turįs paskelbti blogą žinią: kadangi niekas jo neinformavo apie egzekucijos Tomiui atidėjimą, jo valanda jau išmušė. Tiesa, galbūt kiek ankstoka — nuo apeliacinio skundo pateikimo dienos dar nepraėjo treji metai, bet tokių atvejų pasitaiko.

Viršininkas dėl to labai apgailestaująs, bet toks jau jo darbas. Iki tos lemtingos dienos liko dvi savaitės.

Tomis vos gaudė kvapą ir bandė suprasti, ką išgirdęs. Jo advokatai domėjosi, kaip vyksta apeliacinių skundų nagrinėjimas, kuris, kaip jam ne kartą teigė, gali užtrukti kelerius metus. Jis vylėsi, kad anksčiau ar vėliau teks sugrįžti į Adą naujam teismo procesui.

Ėjo 1988-ieji. Oklahomoje per dvidešimt metų nebuvo įvykdytas nė vienas mirties nuosprendis. Galbūt juos tai erzino, ir jie nesuvokė, ką darą?

Kalėjimo viršininkas kalbėjo toliau. Jie pradės pasirengimą nieko nelaukdami. Tačiau dabar reikėtų išspręsti vieną svarbų klausimą: ką daryti su jo kūnu?

Koks dar kūnas? — pagalvojo Tomis. Mano?

Tarnautojai, asistentai ir sekretorės įsikniaubė į savo bloknotus ir ėmė užsirašinėti. Kodėl čia tiek daug žmonių? — mąstė Tomis.

Gal išsiųskite mane motinai, pratarė jis ar bent jau bandė tarti. Tomiui atsistojus ėmė linkti keliai. Sargybiniai, nenuleisdami akių, parvedė jį atgal į „F“ sektorių. Jis griuvo ant gulto ir pravirko, bet verkė ne dėl savęs, o dėl savo artimųjų, ypač dėl motinos.

Po dviejų dienų jam pranešė, kad įvyko klaida. Kažkur pakeliui buvo pasimetę dokumentai. Pagaliau jie pasiekė adresatą, ir poniai Vard neteks greitai vykti į kalėjimą atsiimti savo sūnaus kūno.

Panašūs apsirikimai nebuvo neįprasti. Praėjus kelioms savaitėms po Anetės brolio pervežimo iš Ados į Makalesterį, ji gavo laišką, pasirašytą pastarojo kalėjimo viršininko. Jai pasirodė, kad šis laiškas — tik vienas iš daugelio, paprasčiausias formalumas. Gali būti, kad ji nesuklydo, turint omenyje tai, jog Makalesteryje nuolat tvyrojo mirties nuojauta.

Miela ponia Hadson,

su užuojauta informuoju, kad mirties nuosprendis jūsų broliui Ronaldui Keitui Viljamsonui, Nr. 134846, numatytas įvykdyti Oklahomos valstijos kalėjime 1988 metų liepos mėnesio 18 dieną, 0 val. 02 min.

Jūsų brolis nuosprendžio įvykdymo išvakarėse iš pat ryto bus perkeltas iš dabartinės kameros į kitą kamerą, tą dieną bus pakeistas ir jo lankymo laikas: nuo 9.00 iki 12.00, nuo 13.00 iki 16.00 ir nuo 16.00 iki 20.00.

Lankymas paskutines dvidešimt keturias valandas bus apribotas, todėl teisę jį aplankyti turės dvasininkas, advokatas, atsakingas už dokumentaciją, ir dar du asmenys, gavę kalėjimo viršininko leidimą. Mirties nuosprendžio įvykdymą jūsų broliui gali stebėti penki liudytojai. Jų kandidatūras taip pat turi patvirtinti kalėjimo viršininkas.

Kad ir kaip tai būtų skaudu, reikia pasirūpinti laidotuvėmis, ir už tai atsakingi artimieji. Jeigu jie šios pareigos neprisiima, laidotuves organizuoja valstija. Prašytume informuoti apie savo sprendimą šiuo klausimu.

Jeigu jums reikėtų išsamesnės informacijos arba galėčiau dar kuo nors padėti, galite su manimi susisiekti.

Nuoširdžiai, Džeimsas L. Saflis, kalėjimo viršininkas

Laiškas buvo rašytas 1988-ųjų birželio dvidešimt pirmąją, nepraėjus nė dviem mėnesiams nuo Rono pasirodymo Makalesteryje. Anetė žinojo, kad tais atvejais, kai už žmogžudystę skiriamas mirties nuosprendis, apeliaciniai skundai pateikiami automatiškai. Tikriausiai kas nors susipras ir informuos už egzekuciją atsakingus asmenis.

Nors laiško turinys ir sukrėtė, Anetė prisivertė nekreipti į jį dėmesio. Jo brolio rankos buvo švarios, ir anksčiau ar vėliau tai bus įrodyta teisme. Ji tuo tvirtai tikėjo ir nė akimirką nesuabejojo. Moteris skaitė Bibliją, nuolat meldėsi ir dažnai pasikalbėdavo su savo pastoriumi.

Tačiau laiškas paskatino ją savęs pačios paklausti, kas per žmonės vadovavo Makalesterio kalėjimui.

Maždaug po savaitės, praleistos „Mirties zonoje“, Ronas vieną rytą priėjo prie kameros durų ir pasisveikino su priešais, vos už dvylikos pėdų, devintoje kameroje buvusiu vyru. Gregas Vilhoutas jam atsakė tuo pačiu, ir juodu pasikeitė keliais žodžiais. Nė vienas neparodė didelio entuziazmo kalbėtis. Kitą rytą Ronas vėl pasisveikino, ir juodu šįsyk trumpai pasikalbėjo. Dar kitą dieną Gregas užsiminė apie tai, kad jis iš Talsos. Ronas kadaise ten taip pat gyveno, kartu su vienu vaikinu, Stanu Vilkinsu.

— Ar jis ne metalistas? — pasidomėjo Gregas.

Taip, bent jau tada jis dirbo metalurgijos gamykloje. Paaiškėjo, kad Gregas jį pažįsta. Sutapimas juos nustebino, ir tai pralaužė kliūtis bendrauti. Abu vyrai ėmė kalbėtis apie bendrus pažįstamus ir Taisą.

Gregas buvo taip pat trisdešimt ketverių, mėgo beisbolą ir taip pat turėjo dvi seseris, kurios juo rūpinosi.

Beje, jis irgi buvo nekaltas.

Taip prasidėjo jų tvirta draugystė, padėjusi jiems ištverti šią katorgą. Gregas pasiūlė Ronui lankyti koplyčią, įrengtą už „Mirties zonos“ ribų, kurioje kas savaitę vykdavo pamaldos ir kurią lankydavo nemažai nuteistųjų mirties bausme. Surakintus antrankiais ir sukaustytus grandinėmis juos suvarydavo į ankštą kambarėlį, kuriame pamaldoms vadovavo tikras šventasis, jų kapelionas Čarlzas Storis. Ronas su Gregu retai praleisdavo pamaldas ir visada sėdėdavo greta.

Gregas Vilhoutas Makalesteryje jau praleido devynis mėnesius. Anksčiau jis dirbo metalistu, palaikė ryšius su viena nusikalstama grupuote, buvo teistas už marihuanos laikymą, bet sunkesnių nusikaltimų nepadarė.

1985-aisiais Gregas išsiskyrė su žmona Keite. Jie augino dvi mažas dukrytes, bet labai nesugyveno. Gregas padėjo Keitei persikelti į atskirą butą ir beveik kas vakarą užsukdavo aplankyti mergaičių. Jie vylėsi, kad po kiek laiko vėl galės gyventi kaip viena šeima, bet kol kas ir vienam, ir kitam reikėjo pabūti atskirai. Nepaisant to, jiedu ir toliau palaikė lytinius santykius ir buvo vienas kitam ištikimi, neieškojo naujų partnerių.

Birželio pirmąją, praėjus trims savaitėms po skyrybų, Keitės kaimynę išgąsdino nepaliaujamas jos mergaičių verksmas. Kaimynė pabeldė į buto duris, tačiau niekas neatsiliepė, todėl ji iškvietė policiją. Įėję pro duris, žemutiniame aukšte ant grindų rado negyvą Keitę. Antrame aukšte, savo lovelėse, alkanos ir persigandusios kūkčiojo mažylės.

Keitė buvo išžaginta ir pasmaugta. Mirtis ją ištiko tarp pirmos valandos nakties ir šeštos ryto. Gregą apklaususiam policijos pareigūnui jis paaiškino, kad tuo metu buvęs namuose ir miegojęs, vadinasi, neturįs, kas galėtų patvirtinti jo alibi. Jis kategoriškai neigė bet kokias sąsajas su žmogžudyste ir piktinosi policijos surengta apklausa.

Tyrimo metu paaiškėjo, kad ant telefono, nuplėšto nuo sienos ir numesto ant grindų, netoli Keitės, likę pirštų atspaudai. Jie neatitiko nei Grego, nei jo žmonos pirštų atspaudų. Policijai dar pavyko rasti gaktos plauką ir, tai buvo svarbiausia, kažką panašaus į įkandimo žymę ant Keitės krūties. Kriminalinių tyrimų laboratorijos ekspertas patvirtino, kad žudikas užpuolimo metu kandęs jai į krūtį.

Kadangi buvo išsiskyręs su žmona, Gregas netrukus tapo pagrindiniu įtariamuoju, nors jo pirštų atspaudai ir neatitiko rastų ant telefono. Valstijos kriminalinių tyrimų laboratorijos ekspertas Melvinas Hetas po atliktos analizės pareiškė, kad gaktos plaukas, rastas nusikaltimo vietoje, neatitiko pavyzdžio, paimto iš Grego. Policija taip pat pareikalavo, kad jis leistų paimti jo dantų atspaudus, kuriuos būtų galima palyginti su įkandimo žyme.

Gregui nepatiko, kad jis laikomas įtariamuoju. Jis buvo visiškai nekaltas ir nepasitikėjo policija. Tėvų padedamas, jis už dvidešimt penkių tūkstančių dolerių sumą pasisamdė advokatą.

Tuo tarpu policijos pareigūnai kreivai pažiūrėjo į tai, kad Gregas susirado advokatą. Jie išsirūpino teismo orderį, reikalaujantį pateikti dantų atspaudus. Jis pakluso šiam reikalavimui ir penkis mėnesius negirdėjo jokių naujienų. Prižiūrėjo dukras, ištisą savaitę dirbo metalurgijos gamykloje ir tikėjosi, kad susidūrimas su policija liko istorija, tik vieną 1986-ųjų vasario dieną į jo duris pasibeldė pareigūnai su arešto orderiu, leidžiančiu suimti jį kaip kaltinamąjį pirmojo laipsnio žmogžudyste, už kurią gresia mirties bausmė.

Grego pirmasis advokatas, nors gerai apmokamas ir garsėjęs puikia reputacija, buvo pernelyg greitas derėtis dėl kaltės pripažinimo. Likus mėnesiui iki teismo, Gregas atsisakė jo paslaugų, o paskui padarė nedovanotiną klaidą, pasisamdymas advokatu Džordžą Brigsą, jau žlugusį teisininką su ilga ir spalvinga advokato karjera. Naujojo advokato honoraras buvo du tūkstančiai penki šimtai dolerių, bet už tokią sumą Gregas gavo katę maišę, kuri jam kainavo begalę nervų ir nelaisvę.

Brigsas buvo išėjęs senąją advokatūros mokyklą. Tegul kaltintojas atsiveda savo liudytojus, aš — savo, tada teismo salėje surengsime neblogą šou. Ikiteisminis susitikimas — tik nereikalingas laiko gaišimas. Kilus abejonei, pasitikėk vien įgimta nuojauta ir vadovaukis savo, o ne kieno nors kito galva.

Brigsas buvo įjunkęs į alkoholį ir skausmo malšinamuosius vaistus, kuriuos jis pradėjo vartoti prieš kelerius metus, kai po motociklo avarijos iš dalies buvo pažeistos smegenys. Jeigu jis jausdavosi gerai, nuo jo iš tolo sklisdavo smarvė, bet tai jam netrukdė formaliai eiti advokato pareigas. Tačiau būdavo ir taip, kad jis užmigdavo tiesiog teismo salėje arba prisišlapindavo į kelnes kur nors teisėjo kabinete. Jį dažnai būdavo galima išvysti šlitiniuojantį Teismo rūmų koridoriais. Gregas su savo tėvais ne juokais išsigando, kai Brigsas per pietus ištuštino keletą alaus butelių.

Apie jo girtuokliavimą ir polinkį į narkotikus gerai žinojo ir prokuroras, ir Oklahomos valstijos advokatūra, bet iš esmės niekas nesiėmė jokių priemonių, kad sustabdytų Brigsą ir jam padėtų arba apgintų jo klientus.

Grego artimiesiems pavyko rasti patyrusį ir pripažintą ekspertą, gyvenusį Kanzase, kurio specializacija buvo įkandimų tyrimas, bet Brigsas buvo per daug užsiėmęs arba išgėręs, todėl nesugebėjo su juo pasikalbėti. Brigsas neapklausė nė vieno liudytojo ir, kaip papasakojo pats Gregas, teismo procesui beveik nesiruošė.

Teismas prilygo košmarui. Prokuroras iškvietė du įkandimus tiriančius ekspertus, vienas iš kurių mažiau nei prieš metus buvo baigęs stomatologijos mokyklą. Brigsas nesugebėjo paneigti jų parodymų. Prisiekusieji po dvi valandas trukusio svarstymo pripažino Gregą kaltu. Brigsas neiškvietė nė vieno liudytojo, kurio parodymai būtų privertę suabejoti jo ginamojo kalte, todėl prisiekusieji, valandą pasitarę, nutarė, kad jis vertas mirties.

Po trisdešimties dienų Gregas buvo atvežtas į teismą, kad išklausytų jam skirtą mirties nuosprendį.

Kameros Nr. 9 grotas Gregas uždengė laikraščiais, kad niekas jo nematytų. Jis įtikinėjo save, kad esąs ne mirtininkų kalėjime, o kažkur toli, savo mažame kokone, leidžiąs laiką godžiai rydamas bet ką, kas tik pakliūva po ranka, ir žiūrėdamas televizorių. Jis nekalbėjo su niekuo, išskyrus Pasiuntinį, kuris jųdviejų pirmo pokalbio metu pasiteiravęs Grego, ar jis nenorėtų įsigyti šiek tiek marihuanos. Žinoma, kad norėjo.

Iš pradžių Gregas nė nenutuokė, kad keliems laimės kūdikiams pavyko išeiti iš „Mirties zonos“ gyviems. Būdavo pateikiami apeliaciniai skundai, nuteistiesiems atstovaudavo geri advokatai, imdavo ir atsipeikėdavo kuris nors prokuroras, ir įvykdavo stebuklas, tik niekas Grego apie tai neinformavo. Jis buvo tikras, kad mirs, ir, tiesą sakant, nenorėjo ilgai laukti.

Per šešis mėnesius jis buvo išėjęs iš kameros tik į dušą — paskubomis ir vienas. Vėliau susipažino su vienu ar dviem nuteistaisiais, kurie pakvietė jį į vidinį kiemą pasportuoti ir pabendrauti. Užteko jam tik pradėti kalbėti, ir daugelis ėmė griežti ant jo dantį. Gregas „zonoje“ buvo retas egzempliorius — jis karštai gynė mirties bausmę. Jei padarei sunkiausią nusikaltimą, privalai mokėti aukščiausią kainą, visiems girdint samprotavo jis. Tai buvo negirdėtas dalykas.

Be to, jis turėjo erzinantį įprotį visu garsu žiūrėti „Deividą Letermaną“. „Zonoje“ miegas yra branginamas, ir daugelis nuteistųjų pusę dienos praleidžia „kitame pasaulyje“. Miegodamas pergudrauji sistemą. Miegas priklauso tau, o ne valstijai.

Mirčiai pasmerkti žmogžudžiai nesikuklina su grasinimais užmušti, todėl Gregas netruko nugirsti gandus, kad jis yra atidžiai stebimas. Kiekviena „Mirties zona“ turėjo mažų mažiausiai vieną bosą ir keletą pretendentų. Dėl įtakos įprastai konkuruoja kelios grupuotės. Jų nariai įprastai išnaudoja silpnuosius, dažnai reikalaudami mokesčio už teisę „gyventi“ „Mirties zonoje“. Gregas, sužinojęs, kad iš jo reikalaujama tokio mokesčio, nusikvatojo ir perdavė atsakymą, kad jis niekam niekada nemokės nė cento už tai, kad galėtų gyventi tokiame žiurkių urve.

„Zoną“ tuo metu valdė žmogžudys, pravarde Soledadas, anksčiau kalėjęs garsiajame Kalifornijos kalėjime. Soledadas negalėjo pakęsti Grego pozicijos mirties bausmės atžvilgiu ir „Deivido Letermano“ jis nemėgo, o norėdamas pelnyti kitų kalinių pagarbą buvo pasirengęs nužudyti bet kurį nepaklusnųjį, todėl Gregas ir tapo jo taikiniu.

„Zonoje“ visi turi priešų. Nesantaika čia gali kilti akimirksniu ir bet kada baigtis smurto protrūkiu. Pakelis cigarečių gali tapti fizinio susidorojimo kieme ar duše priežastimi. O dėl dviejų pakelių tave gali ir nužudyti.

Gregui reikėjo draugo, kuris, reikalui esant, būtų šalia.

Anetės pirmasis apsilankymas Makalesteryje ją slėgė ir baugino, nors nieko kito ji ir nesitikėjo. Ji nerodė didelio noro ten vykti, bet Ronis neturėjo kitų artimųjų, kurie būtų galėję jį aplankyti, tik savo seseris.

Sargybiniai ją apčiupinėjo nuo galvos iki kojų, patikrino piniginę. Ėjimas pro Didžiųjų rūmų apsaugos postus prilygo grimzdimui į milžiniško mitinio gyvūno vidurius. Žvangėjo durys, dzingsėjo raktai, o sargybiniai lydėjo žvilgsniais, bylojančiais, kad jai čia ne vieta. Anetė nepratarė nė žodžio, ėjo lyg sapnuodama, jausdama, kaip dreba širdis ir vis greitėja pulsas.

Jie užaugo puikioje šeimoje, gyvenusioje gražiame name, ramioje gatvėje. Sekmadieniais eidavo į bažnyčią. Vaikystėje Ronas sužaidė tikriausiai tūkstantį beisbolo rungtynių. Kaip galėjo viskas taip apsiversti?

Nieko tokio, įprasiu, mąstė Anetė. Ji dar ne kartą ateityje girdės tuos pačius garsus ir regės tuos pačius sargybinius. Pasiteiravo, ar galėsianti broliui šio bei to atnešti, pavyzdžiui, pyragaičių, drabužių, pinigų. Atsakymas buvo greitas ir trumpas: ne. Nebent smulkių pinigų, todėl ji ištiesė vienam iš apsaugos darbuotojų saują dvidešimt penkių centų monetų, vildamasi, kad jis perduos jas Roniui.

Pasimatymų kambarys buvo ilga ir siaura patalpa, per vidurį atitverta storomis „Plexiglas“ plokštėmis ir padalyta į dvi atskiras dalis, kurios savo ruožtu buvo padalytos į nedideles kabinas, siekiant užtikrinti lankytojams ir lankomiesiems bent šiokį tokį privatumą. Pokalbiai vyko tik telefonu, vieni kitus galėjo matyti tik pro langą. Apie fizinį kontaktą negalėjo būti nė minties.

Po kiek laiko pasirodė ir Ronis. Kalėjime niekas niekur neskubėjo. Jis atrodė gana gerai, gal netgi kiek papilnėjęs, tačiau jo svoris visuomet tai staiga priaugadvo, tai lygiai taip pat staiga nukrisdavo.

Jis padėkojo seseriai už apsilankymą, pasakė, kad laikosi gerai, bet reikėtų pinigų. Maitina juos siaubingai, todėl būtų ne pro šalį šio bei to nusipirkti valgyti. Be to, jam labai reikėjo gitaros, knygų, žurnalų ir nedidelio televizoriaus, kuriuos jis pats galėtų įsigyti kalėjimo parduotuvėje.

— Anete, ištrauk mane iš čia, — jis nesiliovė meldęs seserį. — Juk tu žinai, kad aš nežudžiau Debės Karter.

Ji niekuomet neabejojo brolio nekaltumu, nors kai kurie iš artimųjų tuo metu jau buvo pradėję abejoti. Ji su vyru Marlonu daug dirbo, rūpinosi vaikais ir stengėsi nors truputį pinigų atidėti ateičiai. Jie nelengvai vertėsi. Ko griebtis? Galbūt pasitenkinti valstijos finansuojamų, mažiau žinomų advokatų paslaugomis? Šiaip ar taip, jie jau buvo pasirengę imtis Rono apeliacinių skundų.

Parduok namą ir pasamdyk gerą advokatą, patarė brolis. Parduok viską. Daryk ką nors, tik išgelbėk mane iš čia.

Pokalbis buvo įtemptas ir neapsiėjo be ašarų. Gretimoje kabinoje pasirodė dar vienas į pasimatymą atėjęs nuteistasis. Anetė sunkiai galėjo jį įžiūrėti pro stiklinę pertvarą, bet smalsavo sužinoti, kas jis toks ir ką jis nužudė.

Rodžeris Deilas Stafordas, tarė Ronis, garsus užkandinių žudikas. Jam paskelbti devyni mirties nuosprendžiai, paskutinis iš jų — už žmogžudystę čia, „zonoje“. Nesėkmingai bandydamas apiplėšti vieną Oklahoma Sičio užkandinę, jis nužudęs šešis žmones, iš kurių penki buvo paaugliai, taip pat tris vienos šeimos narius.

Jie visi žmogžudžiai, kartojo Ronis, ir visos jų kalbos sukasi tik apie žudymą. Visoje „zonoje“. Ištrauk mane iš čia!

Ar jis jaučiasi saugus? — paklausė sesuo.

Po velnių, ne. Tik ne čia, šiame žmogžudžių lizde. Jis visada buvo tikras, kad mirties nuosprendis būtinas, bet dabar jis esąs fanatiškai įsitikinęs jo būtinumu. Tiesa, kaimynystėje pasirodžius vienam iš „zonos“ įnamių, jis ėmė kalbėti daug tyliau.

Lankymui skirtas laikas nebuvo ribojamas. Galų gale jie atsisveikino, nuoširdžiai pažadėdami rašyti laiškus ir paskambinti. Išėjusi iš Makalesterio kalėjimo, Anetė jautėsi emociškai išsunkta.

Telefoniniai pokalbiai prasidėjo netrukus, „zonoje“ sargybiniai padėdavo telefoną ant vežimėlio ir priveždavo jį prie kameros. Sargybinis surinkdavo numerį, o pro kameros duris paduodavo telefono ragelį. Kadangi visi skambučiai būdavo apmokami kalinio sąskaita, kalėjimo administracijai nerūpėjo, kaip dažnai skambinama. Iš nuobodulio ir nevilties Ronas ėmė naudotis vežimėliu su telefonu dažniau nei bet kuris kitas nuteistasis.

Iš pradžių jis reikalaudavo 20 ar 30 dolerių, kad galėtų nusipirkti maisto ir cigarečių. Anetė su Rene stengėsi kas mėnesį jam išsiųsti po 40 dolerių, bet jos pačios turėdavo savų išlaidų, o ir atliekamų pinigų nebūdavo. Pinigų, kuriuos seserys siuntė, niekada neužtekdavo, ir Ronis joms apie tai nuolat primindavo. Jis dažnai būdavo piktas, priekaištaudavo sakydamas, kad jos išgelbėtų jį iš „zonos“, jei iš tikrųjų mylėtų. Jis nekaltas, ir visi tai žino, bet jam padėti ištrūkti gali tik seserys, niekas kitas.

Šie pokalbiai retai būdavo malonūs, nors jos ir stengėsi jam neprieštarauti. Šiaip ar taip, bet Ronas dažniausiai nepamiršdavo savo seserims priminti, kad jis jas labai myli. Anetės vyras užsakė jam National Geographic ir Ada Evening News. Ronui rūpėjo, kas vyksta gimtajame miestelyje.

Po atvykimo į Makalesterį praėjus labai nedaug laiko, jis pirmąkart išgirdo apie keistą Rikio Džo Saimonso išpažintį. Barnis irgi žinojo apie vaizdajuostėn įrašytą prisipažinimą, bet nusprendė šiuo koziriu teisme nesinaudoti, o ir savo klientui apie jį neprasitarė. Kartą pas Roną į Makalesterio kalėjimą atvyko Nepasiturinčių asmenų teisinės gynybos biurui atstovaujantis tyrėjas, kuris ir parodė Saimonso prisipažinimo įrašą. Ronas pratrūko pykčiu. Kažkas prisipažino nužudęs Debę Karter, ir prisiekusieji apie tai nieko nežino!

Žinoma, ši naujiena netrukus turi pasklisti po visą Adą, ir jis nekantravo perskaityti ją laikraštyje.

Rikis Džo Saimonsas tapo dar viena jo manija, tikriausiai net pačia didžiausia, kuri Rono sąmonėje įstrigo daugeliui metų.

Ronas bandė susisiekti telefonu su visais, kuriuos tik pažinojo; jis norėjo, kad apie Rikį Džo Saimonsą išgirstų visas pasaulis. Šio žmogaus prisipažinimas Ronui reiškė laimingą bilietą į laisvę, todėl jis norėjo, kad kas nors ryžtųsi pristatyti šį vaikiną į teismą. Jis skambino Barniui ir kitiems advokatams, apygardos valdininkams, netgi seniems pažįstamiems, bet daugelis atsisakydavo apmokėti už jo skambutį ir pokalbis baigdavosi nė neprasidėjęs.

Deja, po to, kai buvo išaiškinti du „Mirties zonos“ įnamiai, kurie „pramogaudami“ skambino savo aukų artimiesiems, naudojimosi telefonu taisykles sugriežtino. Kalėjimo administracija leido vidutiniškai du pokalbius per savaitę, bet kiekvienas jų pirmiausia turėjo būti patvirtintas.

Kartą per savaitę Pasiuntinys pereidavo visą „F“ sektorių, pirma savęs stumdamas vežimėlį su gerokai nudrengtomis knygomis iš bibliotekos. Gregas Vilhoutas skaitė viską, kas tik pasitaikydavo — biografijas, detektyvus, vesternus. Labiausiai mėgo Stiveną Kingą, bet mielai skaitydavo ir Džono Steinbeko romanus.

Jis skatino Roną skaityti, sakė, kad skaitymas padeda užsimiršti. Nieko stebėtina, kad greitai juodu jau aptarinėjo „Rūstybės kekes“ ir „Į rytus nuo rojaus“, o tokie pokalbiai „Mirties zonoje“ buvo negirdėtas dalykas. Jie ištisas valandas stovėdavo prie savo kamerų grotų ir be perstojo kalbėdavosi. Apie knygas, beisbolą, moteris ir savo teismus...

Juos abu stebino tai, kad dauguma „zonos“ gyventojų netikėjo jų nekaltumu. Tuo tarpu pastarieji, tarpusavyje kalbėdamiesi apie įvykdytus nusikaltimus, stengdavosi dar labiau „sutirštinti spalvas“. Mirtis buvo populiariausia jų pokalbių tema — žmogžudystės, teismai ir vėl žmogžudystės, planuojamos.

Ronui be perstojo tvirtinant, kad jis nekaltas, Gregas ėmė tikėti savo naujuoju draugu. Nuteistiesiems buvo leidžiama su savimi turėti teismo protokolo kopiją, todėl Gregas paprašė Rono, kad šis leistų paskaitinėti, ir perskaitė visus du tūkstančius puslapių. Adoje įvykęs teismo procesas jį šokiravo. Ronas perskaitė Grego teismo protokolo kopiją ir buvo ne mažiau šokiruotas teismo proceso, vykusio Oseidžo apygardoje.

Jie tikėjo vienas kito pasakojimu ir nekreipė dėmesio į aplinkinių skepticizmą.

Pirmosiomis savaitėmis po atvykimo į „Mirties zoną“ draugystė Ronui turėjo terapinį poveikį. Juk atsirado žmogus, kuris juo tiki, su kuriuo jis gali kalbėtis ištisas valandas, kuris supratingai ir užjaučiamai jį išklauso. Ištrūkęs iš urvą primenančios kameros Ados tardymo izoliatoriuje ir susiradęs draugą, su kuriuo galėjo pasidalyti tuo, kas slegia širdį, Ronas tapo daug ramesnis. Jis nebesiblaškė po kamerą ir nebešūkavo, įrodinėdamas savo nekaltumą. Nuotaikos svyravimai taip pat nebebuvo tokie staigūs. Jis daug miegojo, ištisas valandas skaitė, be perstojo rūkė ir kalbėjosi su Gregu. Jie drauge eidavo į kalėjimo sporto aikštę, saugodami vienas kitą nuo užpuolimo iš pasalų. Anetė atsiųsdavo daugiau pinigų, ir Ronas kalėjimo parduotuvėje įsigijo nedidelį televizorių. Ji suprato, kokia svarbi jos broliui gitara, todėl įvairiais būdais bandė Roniui ją parūpinti. Kalėjimo parduotuvėje jų nebuvo. Vis dėlto po kelių skambučių ir laiškų jai pavyko įtikinti kalėjimo administraciją, kad ši leistų vienai Makalesteryje veikusiai muzikos prekių parduotuvei atsiųsti į „Mirties zoną“ gitarą.

Siuntiniui pasiekus adresatą, prasidėjo nemalonumai. Nekantraudamas padaryti įspūdį aplinkiniams, Ronas tuojau pat ėmė energingai skambinti ir dainuoti. Pasigirdo nepatenkinti ir pikti balsai, bet Ronas į juos nekreipė dėmesio. Jis mėgo gitarą, jam patiko dainuoti, o ypač Henko Viljamso dainas. „Tavo neištikima širdis“ skambėdavo visame sektoriuje. Kaliniai ėmė koneveikti atlikėją. Šis atsikirto tuo pačiu.

Galų gale Rono muzika iki gyvo kaulo įgriso Soledadui, kuris pagrasino jį nužudysiąs. O kas man? — atsakęs Ronas. Šiaip ar taip, aš jau pasmerktas.

„F“ sektoriuje oro kondicionierių nebuvo, todėl vasarą čia galėdavai pasijusti lyg saunoje. Kaliniai išsirengdavo iki glaudžių ir susispiesdavo prie mažų elektrinių ventiliatorių, pirktų kalėjimo parduotuvėje. Jie dažnai nubusdavo dar prieš auštant, nes paklodės būdavo taip permirkusios prakaitu, kad miegoti būdavo neįmanoma. Kai kurie ištisą dieną praleisdavo visiškai nuogi.

Kalėjimas dėl nežinomos priežasties leisdavo ekskursijas į „Mirties zoną“. Turistai dažniausiai būdavo vidurinių mokyklų moksleiviai, kurių tėvai ir auklėtojai tikėdavosi taip atbaidyti savo auklėtinius nuo nusikalstamos veikos. Jei kaliniai esant karštam orui būdavo išsirengę, prižiūrėtojai atvykstant ekskursijai liepdavo apsirengti. Vieni paklusdavo, kiti — ne.

Vienas indėnas, pravarde Nuogasis Elnias, labiausiai mėgo Adomo kostiumą, todėl nuolat būdavo nuogas. Be to, jis pasižymėjo retu talentu kada tik panorėjęs išleisti dujas, o mėgstamiausias triukas pasirodžius ekskursijai buvo prispausti užpakalį prie grotų ir garsiai saliutuoti. Tai šokiruodavo jaunus moksleivius ir sužlugdydavo jų apsilankymą.

Sargybiniai liepdavo jam liautis. Tačiau jis nepaisė. Kaimynai jį dar labiau pakurstydavo, bet tik tada, kai turėdavo pasirodyti ekskursijos. Galiausiai ateinant svečiams prižiūrėtojai jį išvesdavo. Ne vienas iš kalinių bandydavo jį mėgdžioti, bet stokojo talento.

Tuos tarpu Ronas turistams tik grodavo ir dainuodavo.

1988-ųjų liepos ketvirtąją Ronas nubudo prastos nuotaikos ir jau niekada neatsigavo. Tauta šventė Nepriklausomybės dieną, skirtą džiugesiui, paradams ir taip toliau, o jis tūnojo užrakintas pragaro angoje už nusikaltimą, kurio neįvykdė. Kur jo nepriklausomybė?

Jis ėmė rėkti, keiktis ir tvirtinti esąs nekaltas, o kai į jo maištą sektoriuje kalintys nuteistieji atsakė švilpimu, visai pasiuto. Ronas ėmė mėtyti viską, kas tik pakliuvo po ranka— knygas, žurnalus, tualeto reikmenis, savo nedidelį radijo imtuvą, Bibliją, drabužius. Sargybiniai, nenuleisdami akių nuo siautėjančio kalinio, liepė jam liautis. Jis ėmė plūsti ir juos, tik dar garsiau. Į visas puses skraidė rašikliai, popieriaus lapai ir maisto produktai, kurių jis buvo nusipirkęs kalėjimo parduotuvėje. Paskui čiupo televizorių ir trenkė jį į mūrinę kameros sieną; televizorius sudužo į šipulius. Galiausiai stvėrė labiau už viską branginamą gitarą ir ėmė daužyti ją į kameros grotas.

Dauguma „Mirties zonos“ įnamių kasdien vartojo silpnus antidepresantus „Sinequan“. Buvo manoma, kad jie ramina nervų sistemą ir padeda užmigti.

Prižiūrėtojams šiaip ne taip pavyko įkalbėti Roną išgerti stipresnių raminamųjų, ir šis, paklausęs jų patarimų, po kurio laiko nurimo ir apsnūdo. Dar vėliau ėmė valyti kamerą.

Galų gale jis paskambino Anetei ir verkdamas papasakojo, kas nutiko. Praėjus kiek laiko, ji atvyko aplankyti brolio, bet susitikimas nebuvo iš maloniųjų. Ronas garsiai šaukė į telefono ragelį, priekaištavo jai už tai, kad ji nieko nedaranti jam išgelbėti, ir vėl reikalavo viską išparduoti ir samdyti gerą advokatą, kuris galėtų ištaisyti šią neteisybę. Sesuo paprašė nusiraminti, liautis šaukus, o įsitikinusi, kad jis neklauso, pagrasino išeiti.

Dar vėliau ji su Rene nupirko jam naują televizorių, radijo imtuvą ir gitarą.

1988-ųjų rugsėjį į Makalesterį atvyko advokatas iš Normano Markas Baretas, kuris norėjo susitikti su savo naujuoju klientu. Markas buvo vienas iš keturių advokatų, kurie atstovaudavo mirties bausme nuteistiems nepasiturintiems asmenims, nagrinėjant jų apeliacinius skundus. Jam buvo pavesta Viljamsono byla. Barnis Vardas buvo pasitraukęs nuo scenos.

Mirties bausmės atvejais apeliaciniai skundai teikiami automatiškai. Reikalingi dokumentai jau buvo užpildyti, procesas iš lėto pajudėjęs. Markas supažindino Roną Viljamsoną su esama situacija ir išklausė jo ilgą kalbą apie nekaltumą. Nuteistojo žodžiai advokato nė kiek nestebino, o su teismo proceso protokolu jis dar nebuvo susipažinęs.

Padėdamas savo naujajam advokatui, Ronas sudarė sąrašą liudytojų, kurie teisme davė melagingus parodymus, o paskui kone minutės tikslumu konkrečiai apibūdino, ką būtent jie melavo.

Ronas Markui Baretui paliko inteligentiško, protaujančio ir gerai suprantančio, į kokią keblią padėtį jis patekęs, įspūdį. Jis aiškiai reiškė savo mintis, savo teiginį apie tai, kad policijos pareigūnai ir prokuroras prieš jį naudojo melagingus parodymus, pagrįsdamas faktais. Jis, tiesa, šiek tiek nerimavo, bet tai atrodė visiškai suprantama. Apie Rono ligos istoriją Markas nė nenutuokė.

Naujojo advokato tėvas buvo Kristaus mokinių bendruomenės pastorius, ir ši detalė paskatino Roną pradėti pašnekesį apie religiją. Jis norėjo, kad Markas sužinotų apie tai, jog naujasis jo klientas buvo pamaldus krikščionis, kad dievobaimingi tėvai jį nuo mažens vesdavosi į bažnyčią, kad jis dažnai skaitąs Bibliją. Ronas pacitavo daug Biblijos eilučių, padarydamas Markui nemažą įspūdį. Jis prisipažino, kad viena eilutė jau senokai jam neduodanti ramybės, ir paprašė advokato paaiškinti, kaip jis pats ją suprantąs. Jie ėmė diskutuoti. Atrodė, kad Ronui šios eilutės reikšmė buvo itin svarbi, ir jis jautėsi sutrikęs nepajėgdamas jos suprasti. Advokatams lankymosi laikas nebuvo ribojamas, todėl klientai stengdavosi pasinaudoti galimybe bent trumpam išeiti iš kameros. Ronas su advokatu kalbėjosi ilgiau kaip valandą.

Po pirmojo susitikimo su naujuoju klientu Markas Baretas susidarė nuomonę, kad jis esąs fundamentalistas, lengvai užmezgantis pokalbį ir gal net pernelyg malonus. Kaip įprastai advokatas skeptiškai vertino savo kliento teiginius apie nekaltumą, nors, tiesa, buvo pasirengęs viskam. Jis taip pat atstovavo Gregui Vilhoutui ir buvo įsitikinęs, kad šis savo žmonos nežudė.

Markas žinojo, kad į „Mirties zoną“ patenka ir nekalti, o kuo labiau gilinosi į Rono bylą, tuo labiau tikėjo pastarojo nekaltumu.

11 SKYRIUS

Nors Denisas Fricas to nesuvokė, dvylika mėnesių, praleistų apygardos tardymo izoliatoriaus požemyje, padėjo pasirengti dar sunkesnėms sąlygoms, kurios jo laukė kalėjime.

Į Konerio pataisos centrą jis atvyko birželio mėnesį autofurgonu, kartu su kitais naujai nuteistaisiais, vis dar negalėdamas atsipeikėti ir susitaikyti su šia mintimi. Be abejo, svarbiausia buvo atrodyti pasitikinčiam savimi ir elgtis taip, kad niekas tuo nesuabejotų. Konerio pataisos centras buvo vienas iš vidutinio saugumo lygio kalėjimų, garsėjęs nekokia reputacija. Sąlygos jame buvo sunkios, sunkesnės negu daugelyje kitų įkalinimo įstaigų, ir Denisas nesiliovė savęs klausinėjęs, kaip tai atsitiko, kad jis tapo vienu iš šio kalėjimo įnamių.

Atlikęs visas naujais atvykusiems nuteistiesiems privalomas procedūras ir išklausęs įprastą paskaitą apie elgesio taisykles ir dienotvarkę, jis buvo nuvestas į dviem kaliniams skirtą kamerą su dviejų aukštų gultu ir langu, pro kurį matėsi laukas. Kaip ir Ronas, jis bene labiausiai apsidžiaugė langu. Adoje jis po keletą savaičių nematydavo saulės šviesos.

Kameros draugas buvo meksikietis, jo anglų kalbos žinios labai skurdžios, tačiau Denisui tai patiko — jis pats ispaniškai nemokėjo ir neketino mokytis. Čia jis susidūrė su pirmuoju dideliu sunkumu — kaip susikurti bent patį minimaliausią privatumą, kai visą laiką per ištiestos rankos atstumą šalia tavęs būna kitas žmogus.

Denisas davė sau žodį atsiradus menkiausiai galimybei siekti įrodyti savo nekaltumą. Nuleisti rankas buvo lengvinusia. Nors prieš kalinius buvo nukreipta visa sistema, jis pasiryžo ištverti.

Konerio kalėjimas buvo perpildytas ir garsėjo smurtu. Jame veikė gaujos, kaliniai vieni kitus žudydavo, mušdavo, prievartaudavo, vartojo narkotikus, o prižiūrėtojus galėjai papirkti. Denisas netruko susirasti saugesnę vietą ir vengdavo susidurti su pavojingesniais nusikaltėliais. Ką jau ką, o baimę jis įvertino. Dauguma kalinių po kalėjime praleistų kelių mėnesių nė patys nepajausdavo, kaip pasiduodavo kalėjimo rutinai ir apsiprasdavo su jo sąlygomis. Jie prarasdavo budrumą, rizikuodavo, manydavo esą saugūs.

Praradęs budrumą žmogus tapdavo pažeidžiamas, todėl Denisas prisiekė niekada neprarasti baimės pojūčio.

Kaliniai keldavosi septintą valandą ryto, tada būdavo atidaromos visų kamerų durys. Jie valgydavo kartu erdvioje valgykloje ir galėdavo sėstis, kur tik panorėję. Baltieji susėsdavo vienoje pusėje, juodaodžiai — kitoje, o indėnai su lotynų amerikiečiais atsidurdavo per vidurį, bet buvo linkę dėtis prie juodukų. Pusryčiams gaudavo gana neblogai — kiaušinių, košės, kumpio. Daugelis gyvai šnekučiuodavosi — šiaip ar taip, bendravimas su kitais nuteistųjų gyvenime vaidino svarbų vaidmenį.

Dauguma norėjo dirbti, nes tai buvo gera proga nemažai laiko praleisti toliau nuo kamerų. Kadangi Denisas anksčiau dirbo mokytoju, jį paskyrė mokyti nuteistųjų, dalyvaujančių bendrojo lavinimo programoje. Po pusryčių jis eidavo į klasę ir iki vidurdienio mokytojaudavo. Per mėnesį užsidirbdavo septynis dolerius dvidešimt centų.

Jo motina ir teta pradėjo kas mėnesį siųsti po penkiasdešimt dolerių. Pinigai joms ant kelio nesimėtė, bet abi buvo nutarusios, kad svarbiausia — pagelbėti Denisui. Gautus pinigus jis išleisdavo kalėjimo parduotuvėje tabakui, konservuotiems tunams, sausainiams ir pyragaičiams. Praktiškai visi nuteistieji rūkė, todėl cigaretės buvo tapusios tam tikra valiuta. „Marlboro“ pakelis prilygo kišenei grynųjų.

Denisas netruko susirasti teisinės literatūros biblioteką ir buvo maloniai nustebintas, kad nuo pirmos iki ketvirtos valandos gali joje netrukdomai studijuoti. Jis niekada anksčiau nebuvo skaitęs panašių knygų, bet dabar pasiryžo pasinerti į studijas. Denisas susidraugavo su dviem bibliotekos darbuotojais, — tai buvo tokie pat kaip ir jis nuteistieji, tik pasikaustę šioje srityje ir įsivaizdavo esą kalėjimo teisininkai, — kurie pamokė, kaip susiorientuoti tarp aibės traktatų ir sąvadų. Žinoma, už savo paslaugas jie kaip įprastai ėmė mokestį. Pinigus jiems atstodavo cigaretės.

Savo teisinę savišvietą Denisas pradėjo susipažindamas su šimtais Oklahomos valstijose nagrinėtų bylų, ieškodamas analogijų su savo byla ir klaidų, kurios galėjo būti padarytos jo byloje. Netrukus turėtų būti pradėtas rengti jo apeliacinis skundas, ir jis norėjo žinoti ne mažiau negu jo advokatas. Jis aptiko Federalinio teismo dokumentų rinkinius ir atidžiai domėjosi tūkstančiais visoje šalyje nagrinėtų bylų.

Nuo šešioliktos iki septynioliktos valandos visi kaliniai turėdavo būti savo kamerose, juos suskaičiuodavo, surašydavo protokolus. Vakarienė baigdavosi pusę aštuonių vakaro, po jos nuteistieji iki 22.15, kai vykdavo paskutinis patikrinimas, galėdavo laisvai vaikštinėti po skyrių, sportuoti, lošti kortomis, domino ar krepšinį. Daugelis paprasčiausiai slampinėdavo be jokio užsiėmimo, šnekučiuodavosi susibūrę į grupes, rūkė ar kaip kitaip „užmušinėjo laiką“.

Denisas vėl traukdavo į teisinės literatūros biblioteką.

Jo dukrai Elizabetai tuo metu buvo penkiolika, ir jie palaikė glaudžius ryšius susirašinėdami. Ji augo pas labai rūpestingą senelę, tvirtoje šeimoje, apsupta dėmesio. Ir tikėjo, kad jos tėvas nekaltas, tačiau Deniso neapleido mintis, kad ją gali kamuoti abejonės. Jie bent kartą per savaitę apsikeisdavo laiškais ir kalbėdavosi telefonu. Vis dėlto, kad ir kaip ji būtų norėjusi aplankyti savo tėvą, šis būtų neleidęs. Denisas nenorėjo, kad ji artintųsi prie kalėjimo. Dukra neturėjo matyti jo, dėvinčio kalinio drabužiais ir savo dienas leidžiančio už spygliuotos vielos.

Tuo tarpu Deniso motina Vanda Fric atvyko į Konerį aplankyti sūnaus labai greitai. Lankytojai buvo leidžiami sekmadieniais, nuo dešimtos ryto iki šešioliktos valandos. Susitikimai vykdavo specialiai tam įrengtoje patalpoje, kurioje stovėjo sulankstomų stalų ir kėdžių eilės. Tai buvo tikras zoologijos sodas. Vienu metu į pasimatymų kambarį įleisdavo apie dvidešimt nuteistųjų, kurių jau laukdavo artimieji — žmonos, vaikai, motinos ir tėvai. Emocijos čia tiesiog kunkuliavo. Vaikai dažnai nenustygdavo vietoje ir triukšmaudavo. Kalinius į pasimatymų kambarį įleisdavo be antrankių, buvo galimas ir šioks toks fizinis kontaktas su artimaisiais.

Būtent kontakto vyrai ir geidė, nors aistringus bučinius ir glamones drausdavo. Tačiau dažnai į pagalbą būdavo pasitelkiami kiti nuteistieji, kurie atidžiai stebėdavo, ar nepasirodys prižiūrėtojas, arba nukreipdavo pastarojo dėmesį, kol draugas čia pat mylėdavosi. Niekas per daug nesistebėdavo, jei kuri nors pora užlįsdavo, pavyzdžiui, tarp dviejų gaivinamųjų gėrimų automatų ir paskubomis atlikdavo lytinį aktą. Būdavo ir taip, kad ramiai prie stalo sėdinčios kalinių žmonos akimirksniu dingdavo — nerdavo po stalu oraliniam seksui.

Laimė, Denisui pavyko išlaikyti motinos dėmesį, neleidžiant jos žvilgsniui nuklysti kur į pašalį, bet jos apsilankymas sukėlė didžiausią įtampą. Todėl baigiantis jų pasimatymui jis pasistengė atgrasyti ją nuo kitos viešnagės.

Ronas netrukus vėl įprato blaškytis po kamerą ir šūkauti. Jei į „Mirties zoną“ patekdavai sveiko proto, gana greitai galėdavai jo netekti. Jis stovėdavo prie grotuotų kameros durų ir šaukdavo: „Aš nekaltas! Aš nekaltas!“ Tai tęsdavosi keletą valandų, kol jis užkimdavo. Ilgesnį laiką pašūkavus, Rono balsas sustiprėjo, todėl jis šūkaudavo vis ilgiau: „Aš nežudžiau Debės Karter! Aš nežudžiau Debės Karteri“

Jis buvo atmintinai išmokęs visą Rikio Džo Saimonso prisipažinimą, kiekvieną jo žodį, ir išrėkdavo jį taip, kad girdėtų ir sargybiniai, ir kaimynai. Jis galėdavo cituoti savo teismo protokolą valandų valandomis, ištisus puslapius parodymų, lėmusių jam mirties nuosprendį. Kiti nuteistieji norėdavo jį pasmaugti, bet kartu ir stebėdavosi jo atmintimi.

Šiaip ar taip, tačiau antrą valandą nakties Rono gebėjimai jiems susižavėjimo nekėlė.

Kartą Renė gavo keistą laišką, pasirašytą vieno iš „Mirties zonos“ gyventojų. Jame buvo rašoma:

Miela Rene,

tebūna pašlovintas Viešpats! Jums rašo Džėjus Neilas, Nr. 141128. Siunčiu šį laišką dėl jūsų brolio Rono jo paties prašymu. Rono kamera yra įstrižai nuo mano kameros. Būna, kad Ronas kasdien labai kankinasi. Susidariau įspūdį, kad jis vartoja kažkokius vaistus norėdamas stabilizuoti savo elgesį ir būti santūresnis. Tačiau, geriausiu atveju, šių vaistų poveikis yra minimalus. Rono silpniausia pusė — jo labai žema savigarba.

Esu įsitikinęs, kad žmonės iš O.V.K. jam aiškina, kad jo IQ yra žemesnis negu vidutinis. Ronui blogiausia būna tarp dvyliktos nakties ir ketvirtos ryto.

Retkarčiais ir vienodais intervalais jis, kiek tik leidžia jo plaučiai, šūkauja. Toks elgesys drumsčia ramybę ir gretimose kamerose esančių nuteistųjų poilsį. Iš pradžių jie bandė įkalbėti Roną liautis, vėliau stengėsi toleruoti. Tačiau daugeliui tai vis tiek įgriso. (Tam, be abejo, didžiausią įtaką darė bemiegės naktys.)

Aš esu krikščionis ir kasdien meldžiuosi už Roną. Taip pat pasikalbu ir jį išklausau. Jis labai myli jus ir Anetę. Esu jūsų brolio draugas. Aš stengiuosi būti savotišku buferiu tarp Rono ir tų, kuriuos jo riksmai erzina, atsikeldamas ir kalbėdamasis su jūsų broliu, kol jis nurimsta.

Telaimina Dievas jus ir jūsų šeimą.

Nuoširdžiai, Džėjus Neilas

Neilo draugystė su bet kuriuo iš „Mirties zonos“ įnamių visuomet keldavo įtarimą, o jo atsivertimas į krikščionybę buvo populiari kalinių pokalbių tema. Jo „draugai“ buvo nusiteikę skeptiškai. Prieš patekdamas į kalėjimą, jis kartu su savo partneriu svajojo nuvykti į San Franciską ir pagyventi gerokai laisviau. Kadangi kišenėse švilpavo vėjai, draugužiai nutarė apiplėšti banką, nors patirties ir neturėjo. Išsirinkę banką Džeronime, su didžiausiu triukšmu į jį įsiveržė ir paskelbė savo reikalavimus, bet čia sėkmė nuo jų nusigręžė. Kilus chaosui, Neilas ir jo partneris mirtinai nudūrė tris banko kasininkes, nušovė vieną ir sužeidė tris tuo metu banke buvusius klientus. Pačiame skerdynių įkarštyje Neilui baigėsi šoviniai — jis tai suprato įrėmęs revolverio vamzdį vienam tuo metu banke buvusiam vaikui ir spustelėjęs gaiduką. Ginklas neiššovė, vaikas nenukentėjo, bent jau fiziškai. Žudikai paspruko, spėję pagrobti dvidešimt tūkstančių grynaisiais, ir greitai atsidūrė San Franciske, kur tuojau pat ėmė švaistyti savo grobį parduotuvėse — prisipirko ilgų audinių paltų, dailių kaklaskarių ir kitų garderobo detalių. Plačiais mostais leisdami pinigus gėjų baruose, juodu ūžė gal kiek ilgiau nei dvidešimt keturias valandas. Linksmybės baigėsi tuo, kad jie buvo priversti grįžti atgal į Oklahomos valstiją, kur Neilui vėliau buvo įvykdytas mirties nuosprendis.

„Mirties zonoje“ Neilas mėgo cituoti Bibliją ir sakyti trumpus pamokslus, tik jo klausančiųjų auditorija buvo labai maža.

„Mirties zonoje“ sveikatos priežiūra nebuvo prioritetinis dalykas. Kaliniai sakydavo, kad pirmiausia čia prarandi savo sveikatą, o paskui sveiką protą. Roną apžiūrėjo kalėjimo gydytojas. Vartydamas Ados tardymo izoliatoriuje atliktus įrašus, jis susipažino su Rono psichinės ligos istorija. Joje buvo nurodyta, kad Ronas ilgą laiką vartojo narkotikus ir piktnaudžiavo alkoholiu, tai „F“ sektoriuje nieko nestebino. Jis mažų mažiausiai dešimt metų sirgo maniakine depresija. Be to, jį kamavo šizofrenija ir asmenybės sutrikimas.

Ronui ir vėl paskyrė melarilį, kuris jį veikė raminamai.

Daugelis nuteistųjų manė, kad Ronas paprasčiausiai „dedasi kvailiu“, tikėdamasis kaip nors ištrūkti iš „zonos“.

Už dviejų kamerų nuo Grego Vilhouto kalėjo senyvo amžiaus nuteistasis Sonis Heisas. Niekas nenutuokė, kiek metų Sonis laukė, kada jam bus įvykdytas mirties nuosprendis, tačiau visi žinojo, kad jis į „Mirties zoną“ pateko anksčiau už juos visus. Jam artėjo septyniasdešimt, sveikata buvo labai prasta, be to, jis nenorėjo nei su kuo nors matytis, nei kalbėtis. Savo kameros duris senukas buvo apdangstęs laikraščiais ir antklodėmis, nejungė šviesos, valgė tik tiek, kad palaikytų gyvybę, niekada nesimaudė, nesiskuto ir nekirpo plaukų, jo niekas niekada nelankė, o ir susitikti su advokatu jis atsisakė. Šis žmogus nei pats kam nors siųsdavo laiškus, nei juos gaudavo, jis niekam niekada neskambino, nieko nepirko „bufete“, nekeisdavo drabužių, neturėjo nei televizoriaus, nei radijo imtuvo. Jis niekada nebuvo iškėlęs kojos iš savo tamsaus mažo urvo ir ištisas dienas neišleisdavo nė garso.

Sonis buvo tikrų tikriausias pamišėlis, o kadangi psichikos ligoniui negali būti įvykdytas nuosprendis, jis tiesiog nyko paliktas likimo valiai. Taigi „Mirties zonoje“ atsirado dar vienas beprotis, nors Ronui sunkiai sekėsi įtikinti kitus, kad jam „ne visi namie“. Jis paprasčiausiai apsimetinėjo.

Vis dėlto vienas epizodas neliko nepastebėtas. Ronui kartą pavyko užkimšti tualetą ir apsemti per du colius visą savo kamerą. Tada jis išsirengė nuogai ir ėmė šokinėti nuo viršutinio gulto į vandenį — garsiai ir padrikai klykdamas krisdavo tiesiai ant pilvo, tarytum kamera būtų buvusi baseinas. Galiausiai prižiūrėtojai jį šiaip ne taip sutramdė.

Nors oro kondicionavimo sistemos „F“ sektoriuje nebuvo, šildymo sistema buvo įrengta, todėl artėjant žiemai nuteistieji pagrįstai vildavosi, kad pro senas ventiliacijos angas ims plūsti šiltas oras. Tačiau veltui. Kameros buvo ledinės. Naktimis ledas aptraukdavo langus iš vidaus, todėl šiltai apsitūloję kaliniai rytais nesikeldavo kiek galima ilgiau.

Užmigti būdavo įmanoma tik apsirengus visus turimus drabužius, apsiavus abi kojinių poras, dvejas trumpikes, apsivilkus dvejus marškinėlius, chaki kelnes, darbinius marškinius ir visa kita, ką tik kalinys įstengdavo nusipirkti kalėjimo parduotuvėje. Antra antklodė laikyta tikra prabanga, ir jos valstija nuteistiesiems nesuteikdavo. Maistą, kuris ir vasarą būdavo šaltas, žiemą nelabai galėdavai valgyti.

Oklahomos baudžiamųjų bylų apeliacinis teismas atšaukė Tomiui Vardui ir Karlui Fontenotui skirtus apkaltinamuosius nuosprendžius, nes kiekvieno jų prisipažinimas buvo panaudotas teisme prieš kitą, o kadangi jie nedavė parodymų, nebuvo nė kalbos apie jųdviejų akistatą.

Jeigu abu kaltinamieji būtų buvę teisiami atskirai, konstitucinės problemos būtų išvengta.

Jeigu nebūtų buvę jokių prisipažinimų, jų, be abejo, nebūtų nuteisę.

Galiausiai juos pervežė iš „Mirties zonos“ atgal į Adą. Pakartotinis Tomio bylos nagrinėjimas vyko Sonyje, Potavatomio apygardoje. Kaltintojais vėl buvo Bilas Petersonas ir Krisas Ronas, o teisėjas leido prisiekusiesiems peržiūrėti į vaizdajuostę įrašytą prisipažinimą. Tomis vėl buvo pripažintas kaltu ir dar kartą išgirdo mirties nuosprendį. Kol vyko bylos peržiūrėjimas, Anetė Hadson kasdien vežiojo jo motiną į teismo posėdžius. Karlo bylos pakartotinis nagrinėjimas vyko Holdenvilyje, Hjuzo apygardoje. Jį taip pat pripažino kaltu įvykdžius nusikaltimą, už kurį prisiekusieji ir vėl skyrė mirties nuosprendį.

Išgirdęs, kad apeliacinis teismas atšaukė jiems anksčiau paskelbtus nuosprendžius, Ronas buvo apimtas ekstazės, tačiau pasibaigus pakartotiniam jų bylų nagrinėjimui atrodė stipriai prislėgtas. Jo paties apeliacinis skundas pamažu skynėsi kelią pirmyn. Rono byla buvo dar kartą perduota Visuomeninių apeliacinės šalies gynėjų biurui. Išaugus mirties nuosprendžių skaičiui, šiam darbui pasamdyta daugiau advokatų. Dėl per didelio darbo krūvio Markui Baretui teko atsisakyti vienos ar dviejų bylų. Be to, jis nekantriai laukė Baudžiamųjų bylų apeliacinio teismo sprendimo Grego Vilhouto byloje. Nors ši institucija garsėjo savo griežtumu teisiamųjų atžvilgiu, Markas buvo įsitikinęs, kad Grego byla bus nagrinėjama iš naujo.

Naujuoju Rono advokatu tapo Bilas Lakeris, kuris, susipažinęs su savo ginamojo byla, iškart pareiškė, kad buvo pažeista teisė į nešališką bylos nagrinėjimą. Jis sukritikavo Barnio Vardo, kaip advokato, veiksmus ir tvirtino, kad Ronui suteikta „advokato pagalba buvo neefektyvi“. Teikiant mirties bausme nuteistų asmenų apeliacijas, įprastai būdavo pradedama šiuo argumentu. Didžiausia Barnio kaltė ta, kad jis neiškėlė klausimo dėl savo ginamojo psichinės būklės. Duodant parodymus nepaminėtas nė vienas iš įrašų, esančių Rono medicininėje kortelėje. Lakeris nustatė visas Barnio padarytas klaidas ir sudarė ilgą jų sąrašą.

Rono advokatas taip pat sukritikavo policijos ir prokuroro darbo metodus ir taktiką, todėl trumpas bylos išdėstymas virto ganėtinai ilgu. Jis atkreipė dėmesį į abejotiną teismo pirmininko Džounso sprendimą leisti prisiekusiesiems išklausyti tariamą Rono prisipažinimą, kad teisėjas ignoravo Breidi nutarties pažeidimus iš kaltintojo pusės ir kad visiškai nesiėmė priemonių Rono teisei į nešališką bylos nagrinėjimą užtikrinti.

Abejonių dėl daugumos klientų kaltės Bilui Lakeriui nekilo. Jo tikslas buvo užtikrinti, kad jų apeliacijos būtų nagrinėjamos objektyviai. Tačiau Rono atvejis buvo visiškai kitoks. Kuo labiau Lakeris gilinosi į Rono bylą, kuo daugiau klausimų jam kilo, tuo labiau jis tikėjo, kad šią bylą gali laimėti.

Ronas labai noriai bendradarbiavo su advokatu ir visada buvo pasirengęs pasidalyti savo mintimis. Jis dažnai jam skambindavo ir rašydavo padrikus laiškus. Tiesą sakant, jo komentarai ir pastebėjimai vienu ar kitu su byla susijusiu klausimu Lakeriui dažnai praversdavo. Pastarasis kartais negalėdavo atsistebėti savo ginamojo gebėjimu prisiminti savo ligos istorijoje užfiksuotas detales.

Ronui neišėjo iš galvos Rikio Džo Saimonso prisipažinimas, o tai, kad teisme apie jį net nebuvo užsiminta, reiškė, jog teismas buvo paverstas paprasčiausiu farsu. Viename savo laiške Lakeriui Ronas rašė:

Mielas Bilai,

aš manau, kad Debę Karter nužudė Rikis Saimonsas. Jis turėjo tai padaryti, antraip nebūtų prisipažinęs. Šiuo metu aš fiziškai išgyvenu tikrą pragarą. Manau, būtų teisinga, jei Saimonsas sumokėtų už tai, ką padarė, o aš atgaučiau laisvę. Jie nenori, kad tu žinotum apie jo prisipažinimą, nes gerai supranta, kad šį faktą paminėtum teikdamas apeliaciją, ir jie būtų priversti peržiūrėti mano bylą. Dėl Dievo meilės, pasakyk tiems kalės išperoms, kad nori susipažinti su Saimonso prisipažinimu.

Tavo draugas Ronas

Turėdamas marias laiko, Ronas intensyviai susirašinėjo, ypač su savo seserimis. Jos suprato, kokie svarbūs broliui jų laiškai, todėl visada surasdavo laiko jam atsakyti. Laiškuose įprastai vyravo pinigų tema. Jis negalėjo valgyti kalėjimo maisto, todėl buvo linkęs pirkti maisto produktus vadinamajame bufete. Viename laiške Renei jis rašė:

Rene,

tiesa, Anetė man atsiunčia šiek tiek pinigų. Bet mano bėdų vis daugėja. Čia yra Karlas Fontenotas, kuris neturi artimųjų, galinčių jam šio bei to atsiųsti. Ar negalėtumei man atsiųsti nors 10 dolerių papildomai?

Myliu, Ronis

Kitame laiške, išsiųstame Renei prieš pat savo pirmąsias Kalėdas „Mirties zonoje“, jis rašė:

Rene,

labas, ačiū už pinigus. Išleisiu juos konkrečiam tikslui — gitaros stygoms ir kavai.

Šiemet gavau penkis kalėdinius atvirukus, tarp jų — ir jūsų. Kalėdos iš tiesų pradžiugina žmogų.

Rene, tuos 20 dolerių atsiuntei pačiu laiku. Iš vieno savo draugo buvau nusipirkęs skolon gitarai stygas, jam žadėjau grąžinti iš tų 50 dolerių, kuriuos kas mėnesį siunčia Anetė. Aišku, man kurį laiką būtų buvę sunkoka. Suprantu, kad 50 dolerių atrodo daug, bet aš padedu vienam vaikinui, kurio motina gyvena vargingai ir negali jam padėti. Ji, tiesa, atsiuntė jam 10 dolerių, bet tai buvo pirmas kartas nuo rugsėjo, kai mane perkėlė į arčiau jo esančią kamerą. Aš jį pavaišinu kava, cigaretėmis ir kt. Jis tikras vargšas.

Šiandien penktadienis, o ryt jūs jau džiaugsitės kalėdinėmis dovanomis. Tikiuosi, kad visi gausite tai, ko jums labiausiai reikia. Vaikai tikriausiai jau labai paaugę. Jei nesusitvardysiu, tuojau pat pravirksiu.

Perduok visiems, kad aš juos myliu. Ronis

Sunku įsivaizduoti, kaip šventės būtų galėjusios „pradžiuginti“ Roną. Nuobodulys „Mirties zonoje“ varė iš proto, tačiau atskyrimo nuo artimųjų skausmas buvo nepakeliamas. Jo savijauta ėmė blogėti 1989-ųjų pavasarį. Įtampa, nuobodulys ir visiškas nusivylimas, kuris apėmė patekus į pragarą žemėje už nusikaltimą, kurio nepadarė, Roną palaužė galutinai. Bandydamas nusižudyti jis pradėjo pjaustytis riešus. Apimtas gilios depresijos jis norėjo tik vieno — mirti. Žaizdos buvo lyg ir negilios, tačiau paliko randus. Po kelių panašių nutikimų sargybiniai maištininką ėmė saugoti kur kas akyliau. Įsitikinęs, kad venų pjaustymasis nepadės, Ronas įsigudrino susikurti iš čiužinio laužą, kurio liepsnos stipriai grybštelėjo kojas. Nudegimai, tiesa, netrukus buvo užgydyti. Po šio įvykio kalėjimo prižiūrėtojams buvo duotas nurodymas nenuleisti nuo jo kameros akių.

1989-ųjų liepos dvyliktąją Ronas rašė Renei:

Brangi Rene,

tu nė neįsivaizduoji, kokias kančias čia tenka patirti. Aš stipriai apdegiau, man nustatyti antrojo ir trečiojo laipsnio nudegimai. Įtampa nežmoniška. Kai kančia tampa nepakeliama, neturiu ko griebtis. Buvo apėmę siaubingi galvos skausmai, pargriuvau ant žemės ir ėmiau trankyti galvą į betoną. Daužiau veidą taip, kad kitą dieną jis buvo visas sutinęs. Visi čia susigrūdę lyg sardinės statinėje. Niekada gyvenime neteko patirti nieko panašaus. Vienintelis stebuklingai veikiantis priešnuodis — pinigai. Maistas čia nevertas šūdo. Jaučiuosi taip, lyg būčiau atsidūręs kokiame Dievo pamirštame užkampyje. Žmonės čia visiški vargšai, bet aš maldauju nors kąsnelio, kad nenumirčiau iš bado. Numečiau nemažai svorio. Viena kančia.

Prašau, padėk man. Ronas

Kartą, užsitęsus depresijai, Ronas liovėsi bendravęs su visais aplinkiniais ir tarytum į žemę prasmego, kol kalėjimo prižiūrėtojai rado jį susirietusį embriono poza ant gulto. Kalbinamas jis į nieką nereagavo.

Vėliau, rugsėjo dvidešimt devintąją, Ronas vėl persipjovė abu riešus. Jam paskirtus vaistus jis vartojo nereguliariai, kalbėjo vien tik apie savižudybę, kol galiausiai buvo nuspręsta, kad šis nuteistasis sau kelia didelį pavojų. Iš „F“ sektoriaus jį pervežė į Vinitoje įsikūrusią Rytų valstijos ligoninę. Atvežtas į šią gydymo įstaigą, Ronas skundėsi: „Patyriau nežmonišką elgesį.“

Rytų valstijos ligoninėje jį pirmiausia apžiūrėjo gydytojas Lizaraga. Į jo kabinetą buvo atvestas trisdešimt šešerių vyras, praeityje vartojęs narkotikus ir alkoholį, apsileidęs, nesiskutęs, ilgais nešukuotais žilstančiais plaukais ir ūsais, nudrengtais kalinio drabužiais, su nudegimų žymėmis ant kojų ir randais ant rankų, kuriuos jis akivaizdžiai norėjo pademonstruoti. Nuteistasis prisipažino įvykdęs ne vieną nusikaltimą, bet kategoriškai neigė žudęs Debę Karter. Dėl patirtos neteisybės jis buvo praradęs viltį ir norėjo greičiau mirti.

Rytų valstijos ligoninėje Ronas praleido tris mėnesius. Jam buvo paskirtas normalus gydymas vaistais. Su juo bendravo keli gydytojai — neurologas, psichologas ir keletas psichiatrų, kurie atkreipė dėmesį į tai, kad šis vyras nestabilus emociškai, nepakelia nusivylimo, yra egoistas, žemos savigarbos, be to, kartkartėmis tampa visiškai abejingas aplinkai arba pasiduoda nevaldomam pykčio protrūkiui. Neliko nepastebėti staigūs ir ryškūs nuotaikos svyravimai.

Jis reikalavo sau daug dėmesio, o laikui bėgant darėsi vis agresyvesnis tiek personalo, tiek kitų pacientų atžvilgiu, todėl Roną išrašė iš ligoninės ir jis grįžo atgal į „Mirties zoną“. Daktaras Lizaraga paskyrė vartoti ličio karbonatą, „Navane“ ir „Cogentin“ (pastarasis vaistas vartojamas pirmiausia Parkinsono ligos simptomams gydyti, bet kai kada skiriamas ir trankviliantų sukeltam, drebėjimui bei nerimui sumažinti).

Sugrįžus į „Didįjį Maką“, kalėjime įvykdytas nusikaltimas. Vienas iš nuteistųjų, Mikelis Patrikas Smitas, kuris buvo laikomas pavojingiausiu nusikaltėliu visame kalėjime, žiauriai užpuolė sargybinį, pavarde Sevidžas. Smitas pritvirtino peilį, teisingiau sakant, smailų strypą, prie šepečio koto, ir tuo metu, kai Seividžas atnešė pietums maistą, dūrė juo pro kameros langelį tiesiai šiam į krūtinę. Strypas susmigo tiesiai į širdį, bet Sevidžas stebuklingu būdu liko gyvas.

Prieš dvejus metus Smitas buvo nudūręs vieną kalinį.

Užpuolimas, tiesa, įvyko ne pačioje „Mirties zonoje“, o „D“ sektoriuje, į kurį Smitą perkėlė dėl drausminių motyvų. Ir vis dėlto kalėjimo vadovybė nutarė įrengti naują, šiuolaikinius standartus atitinkančią „Mirties zoną“. Tikintis gauti finansavimą naujajam skyriui statyti, informacija apie įvykusį užpuolimą buvo pagarsinta visais įmanomais kanalais.

Parengtas „H“ skyriaus projektas, kuriame daugiausia dėmesio skirta „saugumui ir kontrolei sustiprinti, siekiant sudaryti nuteistiesiems ir darbuotojams saugias ir modernias darbo ir gyvenimo sąlygas“. Dviejuose naujojo skyriaus aukštuose, suskirstytuose į keturias dalis, turėjo būti įrengta du šimtai kamerų.

„H“ skyriaus projektą nuo pat pradžių sudarinėjo patys kalėjimo darbuotojai. Po pasikėsinimo nužudyti prižiūrėtoją Sevidžą kalėjime tvyrojusi didžiulė įtampa labiausiai ir skatino sprendimą įrengti patalpą, kurioje kalėjimo darbuotojai ir nuteistieji neturėtų jokio kontakto. Dar projektavimo stadijoje įvyko trisdešimt penkių tarnautojų, turėjusių dirbti naujajame skyriuje, susitikimas su Pataisos departamento šiam reikalui pasamdytais Tūlos architektais.

Nors iš Makalesterio kalėjimo dar niekas niekada nebuvo pabėgęs, „H“ skyriaus projektuotojai nutarė įgyvendinti grandiozinį sumanymą — visą skyrių įrengti po žeme.

Po dvejų metų, praleistų „Mirties zonoje“, Rono psichika labai pakriko. Jis vis dažniau triukšmaudavo — rykavo, šūkavo ir plūdosi tiek dieną, tiek naktį. Jo elgesys bylojo apie vis stiprėjančią desperaciją. Užsiplieksdavo visiškai be jokios priežasties ir imdavo ne tik keiktis, bet ir mėtyti viską, kas pasitaikydavo po ranka. Būdavo, kad Ronas ištisas valandas spjaudydavo pro kameros grotas į koridorių, o kartą apspjovė budėjusį sargybinį. Tačiau jam ėmus svaidyti išmatas tapo aišku, kad atėjo metas jį vėl gabenti į psichiatrijos ligoninę.

„Jis mėto šūdus!“ — išgirdę prižiūrėtojo perspėjimą, visi aplinkiniai pasislėpė. Ronui aprimus, sargybiniai išvedė jį iš kameros ir vėl nugabeno į Vinitos ligoninę sveikatai patikrinti.

Į Rytų valstijos ligoninę Ronas šįkart buvo paguldytas 1990-ųjų liepą ir praleido joje maždaug mėnesį. Jis vėl susitiko su daktaru Lizaraga, kuris nustatė tą pačią diagnozę, kaip ir praėjusį kartą. Po trijų savaičių Ronas ėmė nerimauti dėl savo apeliacinio skundo, manydamas, kad Makalesteryje, kur buvo bent jau juridinės literatūros biblioteka, jis galėtų nuveikti daugiau. Ronui pakoregavo gydymą, o pagerėjus būklei grąžino atgal į kalėjimą.

12 SKYRIUS

Po trylikos sąstingio metų Oklahomoje galiausiai buvo imtasi nagrinėti apeliacinius skundus ir sudarinėti mirties nuosprendžio vykdymo grafiką. Pirmuoju nelaiminguoju tapo Čarlzas Trojus Kolemanas, tris žmones nužudęs baltasis, „Mirties zonoje“ praleidęs vienuolika metų. Tai buvo nedidelės, bet nuolat neramumus „zonoje“ keldavusios grupuotės vadeiva, todėl nenuostabu, kad daugeliui nuteistųjų buvo nė motais, jog Čarlzui netrukus bus suleista mirtina cheminių medžiagų dozė. Tiesa, dauguma kalinių suprato, kad sprendimas pradėti mirties bausmių vykdymą reiškė, jog kelio atgal nebėra.

Egzekucija Kolemanui susilaukė milžiniško žiniasklaidos dėmesio, todėl aplink „Didįjį Maką“ jau iš anksto ėmė buriuotis žurnalistai. Jie kalbino budėjimo žvakių šviesoje dalyvius, nusikaltimų aukas, protestuojančius žmones, dvasininkus ir visus, tuo metu ėjusius pro šalį. Laikas ėjo, įtampa augo.

Gregas Vilhoutas ir Kolemanas buvo tapę draugais, nors ir karštai ginčydavosi dėl mirties bausmės. Ronas vis dar buvo jos šalininkas, nors retsykiais imdavo dvejoti. Jis nemėgo Kolemano, o šis savo ruožtu negalėjo pakęsti ramybės drumstėjo.

Tą naktį, kai Kolemanui turėjo įvykdyti mirties nuosprendį, „zonoje“ buvo sustiprinta apsauga, o kamerose tvyrojo visiška tyla. Tačiau lauke, netoli kalėjimo, triukšmo nestigo, žurnalistai skaičiavo minutes taip, lyg būtų laukiama ateinant Naujųjų. Gregas savo kameroje žiūrėjo televizorių. Tuojau po vidurnakčio pasigirdo žinia: Čarlis Trojus Kolemanas nebegyvas.

Pasigirdo pavieniai plojimai ir pritarimo šūksniai, bet dauguma kalinių tūnojo paskendę tyloje. Kai kurie iš jų meldėsi.

Gregas į žinią reagavo visiškai netikėtai. Jis staiga pajuto priešiškumą visiems, kurie šią naujieną sutiko džiaugsmingai. Mirė jo draugas. Deja, pasaulis dėl to netapo saugesnis. Vargu ar įvykdyta egzekucija atbaidys nuo nusikaltimo nors vieną busimąjį žudiką; jis gerai pažinojo žmogžudžius ir išmanė, kas juos skatina žudyti. Jeigu nusikaltimų aukų artimieji ir buvo patenkinti mirties nuosprendžiu, problemos tai neišsprendė. Gregas vaikystėje lankė metodistų bažnyčią, o dabar kasdien skaitydavo Bibliją. Argi Jėzus nemokė gailestingumo? Jei žudymas yra blogis, tai kodėl valstybei leidžiama žudyti? Kieno įgaliojimu įvykdyta egzekucija? Panašūs klausimai neretai kamavo jį ir anksčiau, o dabar tik dar labiau sukilo.

Čarlzo Kolemano mirtis Gregą sukrėtė it koks apreiškimas. Jo įsitikinimai pasisuko visais šimtu aštuoniasdešimt laipsnių kampu, ir jis niekada daugiau nepalaikė dėsnio „akis už akį“.

Vėliau savo svarstymais jis pasidalijo su Ronu, kuris prisipažino, kad tokios mintys aplanko ir jį. Tačiau jau kitą dieną Ronas kategoriškai pasisakė už mirties nuosprendį ir troško, kad Rikiui Džo Saimonsui kur nors Ados gatvėse būtų įvykdytas linčo teismas.

1991-ųjų gegužės penkioliktąją Oklahomos baudžiamųjų bylų apeliacinis teismas vieningai pritarė Ronui Viljamsonui paskelbtam apkaltinamajam nuosprendžiui ir mirties bausmei. Teismas, kaip savo išvadose rašė teisėjas Garis Lumpkinas, nustatė keletą bylos nagrinėjimo pažeidimų, tačiau „akivaizdūs kaltės įrodymai“ visiškai nusvėrė Barnio, policijos pareigūnų, Petersono ir teismo pirmininko Džounso padarytas klaidas. Deja, „akivaizdiems įrodymams“ išnagrinėti apeliacinis teismas skyrė per mažai laiko.

Bilas Lakeris paskambino Ronui pasidalyti ne kokia žinia, bet pastarasis sutiko ją pakankamai ramiai. Ronas buvo daug kartų skaitęs savo apeliacinę bylą, kalbėjęsis su Bilu ir žinojo, kad pagrindo optimizmui nėra.

Tą dieną tokią pačią žinią iš to paties apeliacinio teismo gavo ir Denisas Fricas. Teisėjai ir šiuo atveju nustatė keletą pažeidimų, kuriuos padarė Frico bylą nagrinėjęs teismas, bet ir šįkart jų sprendimą lėmė „akivaizdūs kaltės įrodymai“.

Denisas nebuvo patenkintas apeliaciniu skundu, kurį sudarė jo advokatas, todėl rezultatas jo pernelyg nenustebino. Po trejų metų, praleistų kalėjimo bibliotekoje, jis buvo įsitikinęs, kad apie įstatymus ir precedentus nusimano geriau negu jo advokatas.

Jis nusivylė, bet pasiduoti neketino. Kaip ir Ronas, Denisas turėjo kitų argumentų, kuriuos buvo parengęs kitam teismui. Nulesti rankas — nevykusi alternatyva. Tiesa, skirtingai nei Ronas, Denisas galėjo pasikliauti tik savimi. Kadangi jis nebuvo nuteistas mirties bausme, negalėjo tikėtis visuomeninio advokato pagalbos.

Vis dėlto Baudžiamųjų bylų apeliacinis teismas ne visada pritardavo kaltinimui. Dideliam savo džiaugsmui Markas Baretas 1991-ųjų balandžio šešioliktąją gavo žinią, kad Grego Vilhouto byla bus nagrinėjama iš naujo. Apeliacinis teismas negalėjo neatkreipti dėmesio į apgailėtiną Grego gynybą, kurią vykdė Džordžas Brigsas, ir priėjo prie išvados, kad ginamajam nebuvo deramai atstovaujama teisme.

Kai esi teisiamas ir tau gresia kalėjimas iki gyvos galvos, nusisamdyk arba geriausią, arba blogiausią advokatą. Gregas, pats to nesuvokdamas, buvo nusisamdęs pastarąjį ir dabar galėjo rengtis naujam teismui.

Jei kurį nors iš nuteistųjų išvesdavo iš kameros ir „Mirties zonos“, niekas niekuomet nesivargindavo paaiškinti, kur ir kodėl. Atėję prižiūrėtojai liepdavo tuojau pat apsirengti.

Tačiau Gregas žinojo, kad jo apeliacinis skundas buvo patenkintas, ir tą akimirką, kai prie jo durų pasirodė prižiūrėtojai, suprato, kad išaušo ilgai lauktoji diena. „Susirink daiktus“, — liepė vienas iš darbuotojų, ir Gregas suprato, kad atėjo metas išvykti. Asmeniniams daiktams susidėti į kartoninę dėžę jam prireikė poros minučių, ir netrukus jis kartu su savo palyda ėjo koridoriumi. Ronas tuo metu buvo perkeltas į kamerą kitame koridoriaus gale, todėl atsisveikinti neturėjo jokių galimybių. Išvykęs iš Makalesterio kalėjimo, Gregas susimąstė apie ten likusį draugą.

Jam atvykus į Oseidžo apygardos tardymo izoliatorių, Markas Baretas tučtuojau paprašė paleisti jo ginamąjį už užstatą. Kadangi jam vis dar galiojo teismo paskelbtas mirties nuosprendis, o naujo bylos nagrinėjimo data dar nebuvo paskirta, Gregas nebuvo laisvas tikrąja šio žodžio prasme. Vietoje įprasto lupikiško užstato, kurio sumokėti jis nebūtų pajėgęs, teisėjas skyrė penkiasdešimties tūkstančių dolerių sumą, kurią Grego tėvai ir seserys nieko nelaukdami sumokėjo.

„H“ skyriaus statybos darbai prasidėjo 1990 metais. Viskas čia buvo iš betono — grindys, sienos, lubos, gultai, knygų lentynos. Siekiant užkirsti kelią savadarbiams šaltiesiems ginklams gaminti, statybai nenaudotos jokios metalinės detalės. Tiesa, buvo ir daugybė grotų, ir šiek tiek stiklo, bet ne kamerose. Kamerose viskas tik iš betono.

Galiausiai statinį uždengė gruntu. Oficialiai buvo tvirtinama, kad taip pasielgta dėl energijos taupymo. Į vidų nepateko nei dienos šviesa, nei grynas oras.

„H“ skyriaus atidarymas įvyko 1991-ųjų lapkritį. Naujo, modernaus mirtininkams skirto pastato įrengimą kalėjimo administracija pažymėjo surengdama pobūvį. Jame dalyvavo dideli tūzai. Įvyko juostos perkirpimo ceremonija. Keletą akordų sugrojo į renginį atvesdintas kalėjimo orkestras. Buvo surengtos ekskursijos, nes tikrieji skyriaus įnamiai savo dienas vis dar leido už ketvirčio mylios, Didžiuosiuose rūmuose. Svečiams buvo suteikta reta galimybė už atitinkamą kainą išsimiegoti ant naujai įrengto betoninio gulto jų pačių pasirinktoje kameroje.

Pasibaigus šventei, siekiant nustatyti galimą darbo broką, naujajame skyriuje pirmiausia buvo apgyvendinti kaliniai iš vidutinio saugumo lygio kolonijos ir kurį laiką akylai stebimi. Tik įsitikinus, kad „H“ skyrius įrengtas patikimai ir atitinka visus saugumo reikalavimus, į jį buvo galima atvežti blogiečius iš „F“ sektoriaus.

Skundai ir keiksmai pasigirdo jau pačią pirmąją dieną. Čia nebuvo nė vieno lango, į vidų nepateko ne tik saulės šviesa, bet ir grynas oras. Lubos buvo dvigubos, o kameros akivaizdžiai per ankštos dviem žmonėms. Betoniniai gultai — per kieti, o atstumas nuo vieno gulto iki kito — vos trisdešimt šeši coliai. Tarp jų įspraustas nerūdijančio plieno unitazas-praustuvė, todėl tuštinimasis vykdavo tiesiog kameros kaimynui prieš akis. Patalpos įrengtos taip, kad apie pokalbius, be kurių nuteistieji neįsivaizdavo savo egzistencijos, negalėjo būti nė minties. „H“ skyriuje ne tik sargybiniai buvo atskirti nuo kalinių, bet ir patys kaliniai izoliuoti vienas nuo kito. Čia juos maitino blogiau negu „F“ sektoriuje. Kiemas, nuteistųjų labiausiai branginama erdvė, buvo paprasčiausias betoninis boksas, daug mažesnis už teniso kortą. Jo sienos buvo aštuoniolikos pėdų aukščio, o viršuje visą plotą dengė storas sienas, pro kurį neprasiskverbė nė menkiausias saulės spindulys. Apie žalią žolę galėjai tik pasvajoti.

Betonas plikas, nepadengtas nei dažais, nei niekuo kitu. Po visą pastatą sklandė betono dulkės. Jos susikaupdavo kamerų kampuose, laikėsi prikibusios priesienų, nusėsdavo ant grindų, kabojo ore ir, žinoma, skverbėsi į nuteistųjų kvėpavimo takus. Advokatai, apsilankydavę pas savo klientus, dažnai išeidavo kosėdami ir valydamiesi nosis.

Moderni vėdinimo sistema buvo „uždara“, o tai reiškia, kad oras iš išorės į patalpas nepatekdavo. Tai dar būtų buvę pusė bėdos, jei sistema nebūtų gedusi, bet gesdavo ji dažnai.

Leslė Delk, Ronui Viljamsonui valstybės paskirta dar viena advokatė, laiške savo kolegei, iškėlusiai ieškinį kalėjimui, rašė:

Maitinimas siaubingas, o beveik visi mano klientai numetė svorio. Vienas nuteistasis per dešimt mėnesių neteko devyniasdešimties svarų. Apie tai kalbėjau su kalėjimo administracijos darbuotojais, tačiau šie man, be abejo, pareiškė, kad jis jaučiasi puikiai, ir taip toliau. Paskutinio apsilankymo kalėjime metu sužinojau, kad maistas į naująjį skyrių gabenamas iš senojo kalėjimo, kuriame jis gaminamas.

„H“ skyriuje, mano manymu, jį išdalija auklėjamosios pataisos darbų kolonijos auklėtiniai. Jiems pasakyta, kad patys gali suvalgyti viską, kas lieka išdalijus maistą „Mirties zonos“ gyventojams, todėl nestebina, kad porcijos, kurias pastarieji gauna, yra beveik dvigubai mažesnės už tas, kurias gauna visi kiti kaliniai. Man atrodo, kad Pataisos departamento atstovai ne itin domisi mirties bausme nuteistųjų maitinimu. Visi mano klientai skundėsi, kad dabar jie visada gauna jau atšalusį maistą, be to, jis taip prastai paruoštas, kad nuo jo pykina, o porcijos tokios mažos, kad daugelis, norėdami sočiau pavalgyti, maisto produktus perkasi kalėjimo bufete. Žinoma, bufetas — tai kalėjimo parduotuvė, kuri visoms parduodamoms prekėms nustato savo kainas. (Jos įprastai aukštesnės negu bakalėjos parduotuvėse, kuriose maisto produktus perkame mes.) Dauguma mano klientų neturi artimųjų, galinčių padėti finansiškai, todėl jiems neprieinama netgi ši galimybė.

„H“ skyrius pribloškė jo naujakurius. Dvejus metus gyvenę gandais apie naują, šiuolaikinius standartus atitinkantį, vienuolika milijonų dolerių kainavusį pastatą, patekę į požeminį kalėjimą apstulbo: jis buvo daug ankštesnis už tą, kuriame jie kalėjo iki tol, o ir apribojimų jame laukė kur kas daugiau nei „F“ sektoriuje.

Ronas neapkentė „H“ skyriaus. Naująja kamera jam teko dalytis su Riku Roudžemu, į „Mirties zoną“ patekusiu 1985 metais, bet labai ramiu žmogumi. Rikas praktikavo budizmą ir labai dažnai medituodavo, taip pat mėgo groti gitara. Apie vienumą tokioje ankštoje patalpoje negalėjo būti nė kalbos. Norėdami turėti bent šiek tiek privačios erdvės, juodu tarp gultų nuo pat lubų nuleido antklodę.

Roudžemas nerimavo dėl Rono. Jo kameros draugas nieko nebeskaitė. Jis negalėjo sukoncentruoti minčių į vieną objektą ir kalbėdavo tai apie viena, tai apie kita. Kartkartėmis jam duodavo vaistų, tačiau gydymu to negalėjai pavadinti. Ronas dieną dažnai miegodavo, o naktį vaikštinėdavo po ankštą kamerą, nerišliai murmėdamas arba monotoniškai pasakodamas savo prasimanytas istorijas. Paskui atsistodavo prie kameros durų ir imdavo klaikiai šaukti. Kadangi jie dvidešimt tris valandas per dieną praleisdavo kartu, Rikas matė, kad jo kameros draugo būklė blogėja, tačiau niekuo padėti negalėjo.

„H“ skyriuje Ronas numetė devyniasdešimt svarų svorio. Jo plaukai pražilo, o jis pats atrodė panašus į vaiduoklį. Kartą Anetė, pasimatymų kambaryje laukdama Rono, išvydo, kaip sargybiniai atveda liesą barzdotą senuką ilgais žilais, į šalis styrančiais plaukais. Kas jis toks?

— nustebo ji. Brolis.

Anetė pasakojo: „Išvydusi prižiūrėtojus įvedant į pasimatymų kambarį ilgaplaukį, liesą, išsekusį vyrą, kurio jokiu būdu nebūčiau pažinusi, jei būčiau sutikusi kur nors gatvėje, ir tik po kurio laiko supratusi, kad tai mano brolis, sugrįžusi namo parašiau laišką kalėjimo viršininkui, prašydama patikrinti, ar Ronas neserga ŽIV, nes jis atrodė visas sunykęs. Juolab kad buvau girdėjusi apie tai, kas dedasi įkalinimo įstaigose. Taigi paprašiau, kad jie Roną ištirtų.“

Viršininkas parašė jai atsakymą, užtikrindamas, kad Ronas neserga ŽIV. Tada ji išsiuntė dar vieną laišką, kuriame pareiškė priekaištą dėl blogo maitinimo ir aukštų kainų kalėjimo parduotuvėje, užsimindama, kad parduotuvės gaunamas pelnas pervedamas į fondą, kurio lėšos naudojamos sargybiniams įrengtos sporto salės inventoriui įsigyti.

1992-aisiais kalėjimo administracija pasamdė psichiatrą Keną Fosterį, kuris netrukus aplankė Roną Viljamsoną. Atvykęs psichiatras išvydo jį apsileidusį, sutrikusį, netgi praradusį ryšį su realybe, sulysusį, žilą, palūžusį ir išsekusį, trumpai tariant, ligotą. Daktaras Fosteris aiškiai suprato, — tai, be abejo, turėjo suprasti ir kalėjimo darbuotojai, — kad čia kažkas ne taip.

Rono psichinė sveikata buvo dar blogesnė negu fizinė. Jo pykčio proveržiai ir isterijos priepuoliai buvo kur kas daugiau nei įprastas nuteistojo maištas, be to, patys prižiūrėtojai ir kiti kalėjimo darbuotojai akivaizdžiai matė, kad jis nesuvokia realybės. Daktaras Fosteris pats tapo tokių priepuolių liudininku ir išskyrė tris pagrindines temas, vyraujančias jo šūkavimuose: (1) Ronas esąs nekaltas, (2) Rikis Džo Saimonsas prisipažino įvykdęs žmogžudystę ir už tai turėtų būti nubaustas, (3) Roną kamuoja dideli skausmai, ypač krūtinės, todėl jis bijąs, kad gali numirti.

Nors paciento ligos simptomai buvo labai ryškūs, daktaras Fosteris, susipažinęs su įrašais Rono ligos istorijoje, įsitikino, kad jo psichinė sveikata ir gydymas kalėjimo personalui buvo nė motais. Jeigu ligonis, šiuo atveju Ronas, tokiais atvejais negydomas, jo būsena pablogėja ir ima reikštis psichozės simptomai.

Daktaras Fosteris rašė: „Psichinė liga dar labiau paūmėja, o ligonio būklė sunkėja, jei šis patiria nuolatinę įtampą, neišvengiamą tokioje aplinkoje, kurioje gyvena nuteistieji mirties bausme, žinodami, kad nuosprendis jiems anksčiau ar vėliau bus įvykdytas. Neatsitiktinai Visuotinio funkcionalumo įvertinimo skalėje, pateikiamoje kompetetinguose psichinės sveikatos žinynuose, įkalinimas priskiriamas prie pražūtingiausių stresą sukeliančių veksnių.“

O kokį stresą įkalinimas sukelia visiškai nekaltam žmogui, belieka tik įsivaizduoti, tik vargu ar tai įmanoma.

Psichiatras netruko įsitikinti, kad Ronui būtinas profesionalus gydymas tam palankesnėje aplinkoje. Tiesa, Ronas galbūt visam laikui liks psichikos ligoniu, vis dėlto galima tikėtis jo būklės pagerėjimo. Deja, daktaras Fosteris greitai suprato, kad pagalba sergantiems „Mirties zonos“ įnamiams nelaikoma prioritetu.

Jis kalbėjosi su Pataisos departamento direktoriumi regionui Džeimsu Safliu ir Makalesterio kalėjimo viršininku Danu Reinoldsu. Abu gerai žinojo ir Roną Viljamsoną, ir jo problemas, tačiau ir vienas, ir kitas turėjo kur kas svarbesnių reikalų.

Tačiau Kenas Fosteris pasirodė esąs labai užsispyręs ir nešališkas, nemėgstąs biurokratiškų sprendimų ir iš tiesų norįs padėti savo pacientams. Jis neatstojo nuo Saflio su Reinoldsu ir darė viską, kad juos pasiektų detali informacija apie sudėtingas Rono psichines ir fizines problemas. Psichiatras primygtinai reikalavo bent kartą per savaitę susitikti su Reinoldsu, kad galėtų jį informuoti apie savo pacientų būklę; tokių susitikimų metu jis visuomet užsimindavo ir apie Roną. Be to, kasdien kalbėdavosi su kalėjimo viršininko pavaduotoju, supažindindavo jį su paskutinėmis naujienomis ir prašydavo, kad suvestinės visuomet būtų perduotos įstaigos vadovui.

Daktaras Fosteris kalėjimo vadovybei ne kartą priminė, kad Ronas nesulaukia jam reikalingos medicinos pagalbos, dėl to nuolat blogėja jo psichinė ir fizinė sveikata. Jį labiausiai pykdė tai, kad Ronas neperkeliamas į Ypatingos priežiūros skyrių (YPS), įrengtą visiškai šalia „H“.

Nuteistieji, kuriems pasireikšdavo rimti psichikos sutrikimai, pagal galiojusią tvarką būdavo perkeliami į YPS, vienintelį Makalesterio kalėjime skyrių, pritaikytą ligoniams gydyti. Tačiau Pataisos departamentas jau nuo seno laikėsi nuostatos, draudžiančios perkelti į YPS nuteistuosius iš „Mirties zonos“. Tikroji šio sprendimo priežastis buvo nežinoma, bet daugelis advokatų, atstovavusių pasmerktiesiems myriop, įtarė, kad taip elgiamasi siekiant paspartinti nuosprendžio vykdymą. Jei myriop pasmerktas kalinys būtų deramai ištirtas ir pripažintas psichiškai nesveikas, atsirastų kliūčių kelyje į egzekucijos kambarį.

Tokia pozicija ne kartą susilaukė pagrįstos kritikos, bet jos nebuvo atsisakyta.

Kenas Fosteris užsipuolė ją dar kartą. Jis atkakliai aiškino Sefliui su Reinoldsu, kad negali adekvačiai gydyti Rono Viljamosno, kol šis neperkeltas į YPS, kur būtų galima stebėti jo būklę ir nustatyti reikiamą vaistų dozę. Jų atžvilgiu jis dažnai būdavo nusiteikęs kritiškai, kalbėdamas įsikarščiuodavo. Deja, Reinoldsas buvo užsispyręs ir nenorėjo nė girdėti apie Rono perkėlimą, o gydyti nuteistąjį mirties bausme jam atrodė bergždžias reikalas. Dėl „Mirties zonoje“ kalinčių nuteistųjų nėra ko jaudintis, kalbėjo jis. Šiaip ar taip, jie vis tiek mirs.

Daktaras Fosteris su savo prašymais dėl Rono jiems taip įkyrėjo, kad kalėjimo viršininkas Reinoldsas vieną dieną ėmė ir pareiškė draudžiąs jam atvykti į savo vadovaujamą įstaigą.

Atšaukus draudimą, daktaras Fosteris vėl atnaujino pastangas perkelti Roną į YPS. Tai užtruko kelerius metus.

Apeliaciniam teismui priėmus jam pateiktą apeliacinį skundą, Rono bylos nagrinėjimas perėjo į kitą etapą, kuriame leidžiama duoti parodymus, jei tokios galimybės nebuvo ankstesnio teismo proceso metu.

Pagal tuo metu galiojusią praktiką Bilas Lakeris bylą perdavė Leslei Delk iš Visuomeninių apeliacinės šalies gynėjų biuro. Ji pirmiausia siekė išrūpinti savo klientui geresnį gydymą. Pirmą kartą ji matė Roną dar „F“ sektoriuje ir jau tada suprato, kad šis žmogus sunkiai serga. Galiausiai, kai jį kartu su kitais nuteistaisiais perkėlė į „H“ skyrių, jo blogėjanti būklė dar labiau neramino.

Nei psichiatrė, nei psichologė, Delk buvo išklausiusi paskaitų ciklą apie psichinių ligų tipus ir jų nustatymą. Būdama mirties bausme nuteistųjų advokatė, ji ne tik spręsdavo juridinius klausimus, bet ir stebėdavo jų būklę, o iškilus būtinybei reikalaudavo skirti atitinkamą gydymą. Priimdama sprendimą ji vadovaudavosi psichinės sveikatos specialistų išvadomis, bet Rono atvejis buvo gerokai sudėtingesnis jau vien todėl, kad įvertinti jo psichinę būklę buvo labai sudėtinga. „H“ skyriuje, siekiant užtikrinti visapusišką nuteistųjų ir dirbančiųjų saugumą, niekas, netgi advokatas, neturėjo teisės būti su kaliniu toje pačioje patalpoje. Todėl Roną tyrusiai psichiatrei su juo teko bendrauti vietiniu telefonu, sėdint už stiklinės pertvaros.

Įvertinti psichologinę Rono būklę, kaip to reikalaujama nagrinėjant apeliacines bylas, Delk pakvietė psichiatrijos specialistę daktarę Patę Fleming. Pastaroji mėgino tai padaryti tris kartus ir visus nesėkmingai. Jos pacientas labai jaudinosi, atsisakė bendradarbiauti, regėjo haliucinacijas. Tuo tarpu kalėjimo vadovybė jai pareiškė, kad toks elgesys nėra neįprastas. Šiaip ar taip, buvo akivaizdu, kad nuteistasis, su kuriuo ji bandė bendrauti, yra praradęs pusiausvyrą ir nepajėgia nei pagelbėti savo advokatei, nei prasmingai funkcionuoti kaip asmenybė. Norėdama deramai įvertinti Rono būklę, ji buvo labai suvaržyta, nes neturėjo galimybės su juo pasikalbėti akis į akį ir tiesiogiai užduoti atlikti testus.

Daktarė Fleming savo nuogąstavimais pasidalijo su „H“ skyriaus gydytoju. Vėliau jis patikino ją, kad su Ronu buvo susitikę kalėjime dirbantys psichinės sveikatos specialistai; tačiau jokio pagerėjimo Patė Fleming nepastebėjo. Ji pabrėžtinai rekomendavo perkelti Roną ilgesniam laikui į Rytų valstijos ligoninę, kurioje būtų galima atlikti nuodugnius tyrimus.

Jos rekomendacijos buvo atmestos.

Leslė Delk ir toliau beldėsi į kalėjimo valdininkų kabinetų duris. Savo skundus ir pageidavimus ji išsakydavo susitikusi su prižiūrėtojais ir kitais tarnautojais, gydytojais ir vadovybe. Ji išgirdo nemažai pažadų, kurie tuojau pat būdavo pamirštami. Tiesa, įvyko šiokių tokių nežymių permainų, pavyzdžiui, buvo truputį pakoreguotas Rono gydymas vaistais, tačiau rimto gydymo jis taip ir nesulaukė. Savo nusivylimą advokatė išreiškė laiškuose įkalinimo įstaigos administracijos darbuotojams. Ji Roną lankydavo kiek įmanoma dažniau ir labai išgyveno, kad jos klientas gali bet kada mirti.

Nors kalėjimo medicinos darbuotojai stengėsi gydyti Roną, prižiūrėtojams jis tebuvo pajuokos objektas. Kai kurie sargybiniai prasimanė sau pramogą „H“ skyriuje įrengtu vidaus telefonu. Siekiant apsaugoti sargybinius nuo tiesioginių kontaktų su kaliniais, visose kamerose buvo įrengti dvipusiai garsiakalbiai, sujungti su kontrolės punktu.

— Ronai, kalba Dievas, — vidurnaktį Rono kameroje pasigirsdavo grėsmingas balsas. — Kodėl tu nužudei Debę Karter?

Po trumpos pauzės pasigirsdavo prunkštimas, kai Ronas, priėjęs prie kameros durų, imdavo šaukti:

— Aš nieko nežudžiau! Aš nekaltas!

Jo žemas, gergždžiantis balsas aidėdavo per visą pietvakarių sekciją, sudrumsdamas kitų nuteistųjų miegą. Tai tęsdavosi apie valandą; nuteistieji dėl to niršdavo, o sargybiniai linksmindavosi.

Kai Ronas aprimdavo, jo kameroje vėl pasigirsdavo balsas:

— Ronai, aš — Debė Karter. Kodėl tu mane nužudei?

Ronas vėl pratrūkdavo šaukti.

— Ronai, čia Čarlzas Karteris. Kodėl nužudei mano dukrą?

Nuteistieji prašydavo prižiūrėtojų liautis, bet šie nė neketino atsisakyti tokio malonumo. Rikas Roudžemas buvo įsitikinęs, kad dažniausiai iš Rono tyčiodavosi du į sadizmą linkę prižiūrėtojai. Toks žiaurus elgesys tęsėsi keletą mėnesių.

— Nekreipk dėmesio, — savo kameros draugo prašydavo Rikas. — Jeigu nekreipsi dėmesio, jie liausis.

Ronas to nesuprato. Jis buvo pasiryžęs visus įtikinti, kad yra nekaltas, o vienintelė priemonė — šaukti visa gerkle, kiek tik leidžia plaučiai. O tada, kai šaukti nebeįstengdavo, kai išsekdavo fiziškai arba visai užkimdavo, atsistodavo veidu į garsiakalbį ir ištisas valandas nerišliai šnabždėdavo.

Apie patyčias galiausiai išgirdo Leslė Delk, kuri 1992-ųjų spalio dvyliktąją „H“ skyriaus valdytojui išsiuntė skubų laišką. Jame, be kita ko, buvo rašoma:

Esu jums užsiminusi, kad iš skirtingų asmenų girdėjau, jog Ronui ramybės neduoda vietiniu telefonu jam skambinėjantys keli kalėjimo prižiūrėtojai, kurie jaučia malonumą pajuokdami ir provokuodami „durnius“. Deja, panašūs išpuoliai tęsiasi, o visiškai neseniai pareigūnas Martinas, priėjęs prie Rono kameros durų, ėmė iš jo tyčiotis ir jį provokuoti (esu įsitikinusi, kad ir šįkart pagrindinės temos buvo „Rikas Džo Saimonsas“ ir „Debra Siu Karter“). Iš pasakojimo supratau, kad įsikišo kitas pareigūnas, Rydingas, kuris pareikalavo liautis, tačiau Martinas nuo kameros pasitraukė tik po ilgų įkalbinėjimų.

Martino pavardę man minėjo keli skirtingi asmenys — jis yra vienas iš tų, kurie nepalieka Rono ramybėje, todėl norėčiau paprašyti, kad jūs ištirtumėte šį reikalą ir imtumėtės atitinkamų veiksmų. Gal būtų naudinga surengti keletą mokymų prižiūrėtojams, bendraujantiems su nuteistaisiais, sergančiais psichinėmis ligomis.

Žiauriai elgdavosi ne visi prižiūrėtojai. Vieną vėlų vakarą prie Rono kameros stabtelėjo moteris prižiūrėtoja, norėjusi trumpai pasikalbėti. Jis atrodė kraupiai ir prisipažino badaująs, keletą dienų nieko neturėjęs burnoje. Ji patikėjo Ronu. Paskui ji nuėjo, bet po kelių minučių grįžo su riešutinio sviesto indeliu ir rieke sužiedėjusios duonos.

Vėliau, rašydamas Renei, Ronas pasakojo be galo apsidžiaugęs tokia „švente“ ir nenumetęs ant žemės nė menkiausio trupinėlio.

Tyrėja Kim Marks iš Nepasiturinčių asmenų teisinės gynybos biuro „H“ skyriuje pas Roną praleisdavo daugiau laiko negu visi kiti. Sužinojusi, kad jai pavesta Rono byla, ji pirmiausia susipažino su pirminės instancijos teismo posėdžių protokolais, ataskaitomis ir įkalčiais. Ji anksčiau dirbo laikraščio reportere, todėl anuomet išsiugdytas smalsumas ją ir paskatino bent jau suabejoti Rono kalte.

Tyrėja sudarė potencialių įtariamųjų sąrašą — jame figūravo dvylika asmenų, dauguma jų praeityje buvo teisti už kriminalinius nusikaltimus. Pirmuoju ji įrašė Gleną Gorą, ir tai visiškai suprantama. Jis buvo su Debe tą naktį, kurią įvykdyta žmogžudystė. Jie buvo seni pažįstami, o tai reiškia, kad jis galėjo patekti į jos butą nenaudodamas prievartos. Praeityje jis ne kartą smurtavo prieš moteris. Jis kaltino Roną.

Kodėl policijos pareigūnai juo beveik nesidomėjo? Kuo labiau Kim gilinosi į policijos ataskaitas ir į patį bylos nagrinėjimą, tuo labiau pagrįstas jai atrodė Rono maištas.

Tyrėja daug kartų aplankė Roną „H“ skyriuje ir taip pat, kaip Leslė Delk, atidžiai stebėjo. Į kiekvieną susitikimą ji vykdavo smalsaudama ir nuogąstaudama. Jai dar niekada nebuvo tekę matyti taip greitai, tiesiog akyse, senstančio kalinio. Jo tamsiai rudi plaukai kaskart atrodydavo vis žilesni, nors jis dar neturėjo keturiasdešimties. Ronas buvo taip sulysęs, kad atrodė panašus į šmėklą, bet ne vien todėl, kad jau ilgą laiką nematė saulės. Drabužiai — nešvarūs ir visai ne jo dydžio. Akys — įdubusios, baugščios.

Pagal savo pareigas Kim Marks turėdavo išsiaiškinti, ar jos klientas neturi psichikos sutrikimų, o pasitvirtinus įtarimams ne tik pasirūpinti, kad jam būtų suteikta adekvati pagalba, bet ir surasti liudytojus ekspertus. Jai, kaip ir bet kam kitam, net ir visiškam diletantui, buvo aišku, kad Ronas Viljamsonas serga psichine liga, kuri baigia jį pirma laiko nuvaryti į kapus. Tačiau ji jau iš pat pradžių susidūrė su kategoriška Pataisos departamento nuostata, draudžiančia „Mirties zonoje“ kalinčius nuteistuosius bet kokiu atveju perkelti į Ypatingos priežiūros skyrių. Kaip ir Kenas Fosteris, Kim kelerius metus kovos už šią kalinių teisę.

Ji gavo ir peržiūrėjo 1983-iaisiais į vaizdajuostę įrašytą antrąjį Ronui melo detektoriumi atliktą testą. Nors jam jau tuomet buvo nustatyta depresija ir asmenybės sutrikimas, o tikriausiai ir šizofrenija, jis kalbėjo rišliai, tvardėsi ir elgėsi kaip visiškai normalus žmogus. Tačiau po devynerių metų jis visiškai nepanėšėjo į normalų. Ronas gyveno iliuzijų pasaulyje, buvo praradęs ryšį su tikrove ir apimtas įkyrių minčių apie Rikį Džo Saimonsą, religiją, melagius jo teisme, pinigų stygių, Debę Karter, teisę, savo muzikinius gabumus, milžinišką ieškinį, kurį jis vieną gražią dieną iškelsiąs valstijai, beisbolininko karjerą, šiurkštų elgesį ir neteisybę, kuriuos jis patiria.

Ji ne kartą kalbėjosi su kalėjimo darbuotojais, šie jai pasakojo, kad jis gali prarėkti ištisą dieną, o vėliau ir pati tuo įsitikino. Garsai iš „Mirties zonos“ pietvakarių sekcijos, kurioje kalėjo Ronas, dėl „H“ skyriaus specifinio išplanavimo girdėdavosi pro moterų tualete įrengtą ventiliacijos angą. Kartą, užėjusi į tualetą, ji labai nustebo išgirdusi Roną stūgaujant, lyg šis būtų visiškai išprotėjęs.

Marks tai labai stipriai sukrėtė, todėl ji kartu Lesle dar aktyviau pradėjo rūpintis Ronui reikiamu gydymu. Jos spaudė kalėjimo vadovybę padaryti išimtį ir perkelti jį į YPS ir netgi į Rytų valstijos ligoninę.

Deja, visos pastangos buvo perniek.

1992-ųjų birželį Leslė Delk pateikė prašymą ištirti nuteistojo psichinę sveikatą Pontotoko apygardos teisme. Bilas Petersonas pareiškė protestą, ir teismas jos prašymą atmetė.

Šis sprendimas iškart buvo apskųstas Apeliaciniam baudžiamųjų bylų teismui, kuris jį patvirtinto.

Liepos mėnesį Delk pateikė prašymą atidėti nuosprendžio vykdymą. Jos teiginiai buvo pagrįsti pirmiausia Rono ligos istorija, todėl ji reikalavo, kad teismas atsižvelgtų į jo psichinę būklę. Po dviejų mėnesių nuosprendžio vykdymo atidėjimas buvo atšauktas, tada Leslė dar kartą pateikė prašymą Oklahomos apeliaciniam baudžiamųjų bylų teismui.

Ji ir vėl pralaimėjo, bet dėl to nė kiek nenustebo. Tada žengė įprastą, tačiau beviltišką žingsnį — kreipėsi į Jungtinių Valstijų Aukščiausiąjį Teismą. Deja, po metų buvo gautas mechaniškas neigiamas atsakymas. Nesėkmingai baigėsi ir visi kiti desperatiški bandymai atkreipti suinteresuotų institucijų dėmesį į Rono psichinę būklę. Galiausiai, išnaudojus visas įmanomas priemones, 1994-ųjų rugpjūčio dvidešimt šeštąją Apeliacinis baudžiamųjų bylų teismas nustatė nuosprendžio Ronui Viljamsonui įvykdymo datą — 1994 metų rugsėjo dvidešimt septintąją.

„Mirties zonoje“ jis praleido šešerius metus ir keturis mėnesius.

Po dvejų metų, praleistų laisvėje, Gregas Vilhoutas dar kartą gavo šaukimą į teismą, kur jis buvo kaltinamas žmonos nužudymu.

Sugrįžęs iš Makalesterio, jis apsistojo Talsoje, norėdamas pradėti normalų gyvenimą. Lengva nebuvo. Emocinės ir psichologinės žaizdos išlieka ilgam. Jo dukros, kurioms suėjo aštuoneri ir devyneri, pakankamai ramiai augo draugų, priklausiusių tai pačiai bažnyčiai, mokytojų, šeimose. Jam kaip ir anksčiau daug padėjo tėvai ir seserys.

Grego byla susilaukė nemažo dėmesio. Teisme jį gynęs advokatas Džordžas Brigsas, laimė, jau buvo iškeliavęs iš šio pasaulio, deja, nespėjęs aplenkti aukštesnės instancijos sprendimo panaikinti jam išduotą licenciją verstis advokato praktika. Su Gregu susisiekė keletas garsių baudžiamųjų bylų advokatų, kurie siūlė savo paslaugas. Advokatus filmavimo kameros traukia taip pat, kaip skruzdėles — iškylautojų užkandžiai, todėl toks teisininkų susidomėjimas Gregą linksmino.

Apsispręsti nebuvo sunku. Jo bičiulis Markas Baretas pasiekė, kad jį išleistų iš kalėjimo, ir Gregas tvirtai tikėjo, kad šio advokato dėka jis galutinai atgaus laisvę.

Pirmojo teismo metu jam daugiausia žalos padarė du kaltintojui atstovavę kandimų žymių ekspertai. Ir vienas, ir kitas prisiekusiesiems tvirtino, kad žaizdą ant Keitės Vilhout krūties padaręs jos buvęs vyras. Vilhouto artimieji surado labiausiai patyrusį kandimų žymių specialistą daktarą Tomą Krausą iš Kanzaso. Pastarąjį apstulbino tai, kad Grego dantų sąkandis neatitiko paliktos dantų žymės. Skirtumas buvo daugiau nei akivaizdus.

Paskui Markas Baretas išsiuntė įkandimo žymės pavyzdžius vienuolikai šalyje žinomų ekspertų, daugelis kurių įprastai atstovaudavo prokurorui. Vienas iš jų buvo geriausias FTB kandimų žymių konsultantas ir ekspertas, davęs parodymus prieš Tedą Bandį. Visų specialistų išvados sutapo: Gregas Vilhoutas negali būti laikomas įtariamuoju. Apie panašumą negalėjo būti nė minties.

Duodamas parodymus, gynybai atstovavęs ekspertas pateikė dvidešimt svarbių skirtumų tarp Grego dantų sąkandžio ir įkandimo žymės, podraug įrodydamas, kad kiekvienas iš šių skirtumų eliminuoja Gregą iš įtariamųjų.

Vis dėlto prokuroras kategoriškai reikalavo, kad byla būtų nagrinėjama teismo posėdyje; deja, posėdis greitai virto paprasčiausiu farsu. Markas Baretas sėkmingai paneigė visus prokurorui atstovavusių ekspertų argumentus, o paskui nesunkiai įrodė ir DNR eksperto išvadų klaidingumą.

Kaltintojo pusei baigus duoti parodymus, Markas Baretas pateikė prašymą atmesti visus prokuroro įrodymus ir priimti Gregui Vilhoutui išteisinamąjį nuosprendį. Teismo pirmininkui paskelbus pertrauką, visi išsiskirstė pietauti. Po pietų, prisiekusiesiems ir visiems teismo posėdžio dalyviams sugrįžus į savo vietas, teismo pirmininkas paskelbė, kad advokato prašymas patenkinamas. Byla buvo nutraukta.

— Misteri Vilhoutai, — kreipėsi jis, — jūs esate laisvas.

Iki išnaktų kartu su artimaisiais ir draugais šventęs pergalę, Gregas Vilhoutas iš pat ryto nuskubėjo į oro uostą ir išskrido į Kaliforniją, pasiryžęs niekada nebegrįžti į Oklahomą, nebent tik aplankyti artimųjų ir kovoti prieš mirties bausmę. Praėjus aštuoneriems metams po Keitės mirties, jis pagaliau sugrįžo į laisvę.

Tuo tarpu policija ir prokurorai, medžiodami nekaltą žmogų, leido atvėsti tikrojo žudiko pėdsakams. Jį dar reikėjo surasti.

Naujoji “H“ skyriaus mirties kamera funkcionavo sklandžiai. 1992-ųjų kovo dešimtąją mirties nuosprendis buvo įvykdytas Robinui Lerojui Parksui, keturiasdešimt trejų juodaodžiui, 1978-aisiais nužudžiusiam degalinės klientą. „Mirties zonoje“ jam teko kalėti trylika metų.

Praėjus trims dienoms po šios egzekucijos, mirties nuosprendis įvykdytas Olanui Rendliui Robisonui, keturiasdešimt šešerių baltajam, 1980-aisiais įsilaužusiam į nuošalią sodybą ir nužudžiusiam joje gyvenusią sutuoktinių porą.

Ronas Viljamsonas turėjo tapti trečiuoju „H“ skyriuje pasodintu į mirtininkų vežimėlį ir gavusiu teisę tarti keletą paskutinių žodžių.

1994-ųjų rugpjūčio trisdešimtąją prie Rono kameros prisistatė keletas rūsčiai nusiteikusių sargybinių, norėjusių jį kažkur vesti. Ronui buvo surakintos rankos ir kojos, o grandinės pritvirtintos prie specialaus pilvą juosiančios diržo. Turėjo įvykti kažkas rimta.

Ronas kaip įprastai buvo sulysęs, seniai nesiprausęs, nesiskutęs ir svyravo į šalis, todėl sargybiniai nuo jo laikėsi kiek įmanoma atokiau. Vienas iš penketo — Martinas.

Roną išvedė iš „H“ skyriaus, įsodino į furgoną, kuriuo pavėžėjo iki administracinio pastato, stovinčio tiesiai priešais kalėjimą. Palydovai nuvedė jį į kalėjimo viršininko kabinetą — ilgą patalpą, kurioje prie ilgo, posėdžiams skirto stalo jo jau laukė daug žmonių, turėjusių tapti dramatiško įvykio liudininkais. Surakintas ir atidžiai saugomas sargybinių, Ronas buvo pasodintas pačiame stalo gale. Kitame gale sėdėjo pats įstaigos vadovas, jis pradėjo susitikimą, pristatydamas Roną prie stalo sėdintiems kalėjimo darbuotojams paniurusiais veidais.

Malonu jus visus čia matyti.

Paskui viršininkas visų susirinkusiųjų akivaizdoje ėmė skaityti Ronui „pranešimą“:

1994-ųjų metų rugsėjo dvidešimt septintą dieną 00 val. 01 min. jums bus įvykdytas mirties nuosprendis. Šio susirinkimo tikslas — supažindinti jus su taisyklėmis ir nuostatais, kurių reikės laikytis kitas trisdešimt dienų, ir aptarti išskirtines teises, kurios jums bus suteiktos.

Ronas sunerimo ir pareiškė, kad jis niekada nieko nežudęs. Galbūt per savo gyvenimą jis ir padaręs ką nors bloga, tačiau tikrai nieko nežudęs.

Pranešimas buvo skaitomas toliau, o Ronas kartojo, kad jis nenužudęs Debės Karter.

Tada viršininkas liovėsi skaitęs ir kartu su skyriaus valdytoju keletą minučių skyrė pokalbiui su Ronu. Jie čionai atėję ne tam, kad jį teistų, jie tik laikosi taisyklių ir nuostatų.

Betgi Ronas turįs vaizdajuostę su Rikio Saimonso prisipažinimu, kurią norėtų parodyti viršininkui. Po šių žodžių jis vėl ėmė dievagotis niekada nežudęs Debės Karter, paskui pradėjo kažką nerišliai kliedėti, jog apie savo nekaltumą paskelbsiąs per Ados televiziją. Be to, užsiminė apie seserį, lankančią Ados koledžą.

Viršininkas tęsė toliau:

Nuosprendžio vykdymo išvakarėse, iš pat ryto, būsite perkeltas į specialią kamerą, kurioje praleisite paskutinę kalėjime parą. Visą tą laiką jūs būsite stebimas kalėjimo pareigūnų.

Ronas vėl jį pertraukė šaukdamas, kad jis nežudęs Debės Karter. Viršininkas skaitė taisykles, reglamentuojančias lankymą, asmeninius daiktus ir laidotuves. Ronas nebekreipė į jį dėmesio ir aprimo.

— Ką turėtume daryti su jūsų kūnu? — pasiteiravo kalėjimo viršininkas.

Ronas, visiškai sutrikęs, nelaukė šio klausimo. Galiausiai jis išlemeno pageidavimą, kad palaikai būtų išsiųsti Anetei.

Instruktažui pasibaigus, kai Ronas pareiškė nebeturįs klausimų ir viską suprantąs, jį išvedė atgal į „H“ skyrių. Atbulinės atskaitos laikrodis buvo įjungtas.

Jis pamiršo paskambinti Anetei. Po dviejų dienų, tikrindama savo paštą, ji išvydo laišką su Pataisos departamento, Makalesterio kalėjimo antspaudu. Atplėšusi voką, rado viršininko pavaduotojo pasirašytą laišką:

Ponia Hadson,

su užuojauta informuoju, kad mirties nuosprendis jūsų broliui Ronaldui Keitui Viljamsonui, Nr. 134846, numatytas įvykdyti Oklahomos valstijos kalėjime 1994 metų rugsėjo mėnesio 27 dieną, 00 val. 01 min.

Lankymas paskutines dvidešimt keturias valandas bus apribotas, todėl teisę jį aplankyti turės dvasininkas, advokatas, atsakingas už dokumentaciją, ir dar du asmenys, gavę kalėjimo viršininko leidimą.

Kad ir kaip tai būtų skaudu, reikia pasirūpinti laidotuvėmis, ir už tai atsakingi artimieji. Jeigu jie šios pareigos neprisiima, laidotuves organizuoja valstija. Prašyčiau informuoti mane apie savo sprendimą.

Nuoširdžiai, Kenas Klingleris

Anetė tuojau pat paskambino Renei ir pasidalijo baisia žinia. Seserys lyg pamišusios viena kitą įtikinėjo, kad tai netiesa, kad to negali būti. Vėliau, kito pokalbio metu, jos nutarė nelaidoti brolio Adoje. Jos neįeisiančios, kad miestiečiai vėpsotų į jų brolį, pašarvotą Krisvelo laidojimo biure. Laidotuvių apeigos būsiančios privačios, jos vyksiančios ten pat, Makalesteryje, ir jose dalyvausią tik jų pakviesti asmenys. Tik keletas artimų draugų ir giminaičių.

Kalėjimas seseris informavo, kad joms bus leista stebėti nuosprendžio įvykdymą. Renė atsakė, kad ji tokio išmėginimo nepakelsianti. Anetė buvo pasiryžusi būti kartu su broliu iki pat paskutinės akimirkos.

Naujiena netruko pasklisti po visą Adą. Pegė Stilvel, žiūrėdama vietinės televizijos programą, nustebo išgirdusi, kad jau paskirta nuosprendžio Ronui Viljamsonui vykdymo data. Nors jai tai buvo džiugi žinia, tačiau moteris supyko, nes niekas nesiteikė jai apie tai pranešti. Juolab kad buvo pažadėta, jog ji galėsianti stebėti dukters žudiko egzekuciją, o ir ji pati to norėjo. Galbūt artimiausiomis dienomis jai kas nors paskambins.

Anetė atsiribojo nuo aplinkinių ir bandė paneigti jai skaudžią tiesą. Jos apsilankymai kalėjime tapo nebe tokie dažni ir sutrumpėjo. Ronis dar labiau ėjo iš proto — šaukdavo ant jos arba elgdavosi taip, tarytum jos nebūtų. Keletą kartų jos apsilankymas užtruko trumpiau nei penkias minutes.

13 SKYRIUS

Oklahomos teismams baigus nagrinėti Rono bylą ir paskelbus egzekucijos datą, jo advokatai nuskubėjo į federalinį teismą. Prasidėjo naujas apeliavimo etapas. Procesiniai veiksmai, kurių ėmėsi gynyba, vadinasi habeas corpus — išvertus iš lotynų kalbos tai reiškia „reikalingas kūnas“. Raštiškas habeas corpus įsakymas reikalauja pristatyti nuteistąjį į teismą, kad būtų nustatytas jo įkalinimo teisėtumas.

Rono bylą paskyrė advokatei Džanetai Česlėj, dirbusiai Normano nepasiturinčių asmenų teisinės gynybos biure. Džaneta turėjo didelę patirtį habeas corpus procesuose, ir karštligiškas skubėjimas, kai sparčiai tirpstant iki egzekucijos likusiam laikui reikia suspėti parengti ir įteikti „paskutinės minutės“ peticiją, jai nebuvo naujiena. Naujoji advokatė susitiko su savo ginamuoju, paaiškino apie procesą ir užtikrino, kad nuosprendžio vykdymas jam tikrai bus atidėtas. Tokie pokalbiai jos praktikoje pasitaikydavo dažnai, o jos klientai, nors ir labai sunerimę, galų gale imdavo ja pasitikėti. Nuosprendžio vykdymo datos niekas lengva ranka nekaitaliodavo, bet niekas nebūdavo pasiunčiamas myriop, pirmiau neišnaudojus paskutinės galimybės, habeas corpus.

Tačiau Ronas buvo kitoks. Oficialus mirties datos paskelbimas atėmė iš jo bet kokią nuovoką. Jis skaičiavo likusias dienas ir negalėjo patikėti Džanetos pažadais. Laikas ėjo kaip ir ėjęs. Mirties kamera laukė.

Prabėgo savaitė, antra. Ronas ilgai melsdavosi ir gilinosi į Bibliją. Jis daug laiko pramiegodavo ir liovėsi triukšmavęs. Vaistai jam buvo dalijami labai dosniai. „Mirties zona“ tylėjo ir laukė. Kiti nuteistieji, nieko nepraleisdavę pro akis ir ausis, svarstė, nejaugi egzekucijos bus vykdomos ir tokiems ligoniams kaip Ronas Viljamsonas.

Baigėsi ir trečia savaitė.

JAV Oklahomos valstijos Rytų srities teismas įsikūręs Maskoudžyje. 1994-aisiais jame dirbo du teisėjai ir nė vienas iš jų nebuvo greitas tenkinti nei habeas corpus peticijų, nei kalinių pareikštų ieškinių. O jie plūsdavo nenutrūkstamu srautu. Nebuvo kalinio, kuris neturėtų vienokių ar kitokių problemų ir skundų; daugelis jų įrodinėdavo esą nekalti arba patirią pažeminimus. „Mirties zonos“ gyventojai naudojosi aukštos kvalifikacijos teisininkų, kurių dalis dirbo garsiose firmose, paslaugomis, bet nuteistiesiems atstovaudavo pro bono; bylos būdavo storos, kūrybingai sudarytos, ir nepaisyti jose pateikiamų argumentų būdavo neįmanoma. Tačiau dauguma kalinių iš savo bėdų įprastai kapstydavosi patys, tiesa, padedami „raštininkų“, bibliotekoje mainais į cigaretes siūlančių savo paslaugas. Jei nuteistieji nepildydavo prašymų pagal habeas corpus, tuomet jie rengdavo ieškinius dėl netinkamo maitinimo, šaltų dušų, nedorų sargybinių, siaurų antrankių, saulės šviesos trūkumo. Sąrašą galima būtų tęsti.

Daugelio nuteistųjų prašymai būdavo neverti dėmesio, todėl juos iškart atmesdavo, paskui persiųsdavo į Dešimtosios apskrities apeliacinį teismą Denveryje — plačios federalinės srities, kuriai priklausė ir Oklahoma, centrą.

Džanetos Česlėj įteikta habeas corpus peticija buvo atsitiktinai priskirta federaliniam teisėjui Frankui H. Syjui, 1979-aisiais Džimio Karterio paskirtam teisėjui. Teisėjas Syjus buvo kilęs iš Seminolos ir prieš tapdamas federaliniu teisėju dirbo pirmosios instancijos teisme, Dvidešimt antrosios apskrities teisme, kuriai priklausė ir Pontotoko apygarda. Jis gerai žinojo Pontotoko teismo rūmus, miestą ir jo teisininkus.

1971-ųjų gegužę teisėjas Syjus lankėsi Ašere, kur sakė kalbą vidurinės mokyklos atestatų įteikimo proga. Vienas iš septyniolikos abiturientų buvo Ronas Viljamsonas.

Po penkiolikos teisėjo darbo metų Syjus ne itin džiaugėsi habeas corpus peticijomis, kurios patekdavo ant jo darbo stalo. Viljamsono peticija jam buvo įteikta 1994-ųjų rugsėjį, likus vos kelioms dienoms iki egzekucijos. Teisėjas Syjus įtarė, teisingiau sakant, numanė, kad mirties bausme nuteistųjų advokatai laukdavo iki paskutinio momento, kada dar būdavo galima pateikti prašymus, tam, kad jis ir kiti federaliniai teisėjai laikinai sustabdytų nuosprendžio vykdymą bent jau tol, kol vyks kanceliarinis darbas. Jis dažnai susimąstydavo, kas tai per nelaimėlis, išpiltas šalto prakaito, laukia „Mirties zonoje“, kol jam atstovaujantys advokatai griebiasi „paskutinio šiaudo“, belsdamiesi į federalinio teisėjo duris ir širdį.

Žinoma, šis procesas buvo neatsiejamas nuo teisinės praktikos, ir Syjus tai suprato, tačiau jo nemėgo. Tiesa, keletą kartų jis buvo laikinai sustabdęs mirties bausmės vykdymą, tačiau nė karto nepatenkino prašymo sušaukti teismo posėdį habeas corpus dingstimi.

Kaip įprastai pirmiausia su Viljamsono peticija susipažino Džimis Peinas, JAV teismo pareigūnas, atstovaujantis federaliniam teismui. Peinas garsėjo savo konservatyvumu, be to, kaip ir Syjus nemėgo habeas, tačiau buvo gerbiamas už savo sąžiningumą. Jau daugelį metų jis nagrinėdavo prašymus pagal habeas corpus, ieškodamas pagrįstų pretenzijų, kurios, jei tik pavykdavo jų rasti, — o taip, tiesą sakant, atsitikdavo, — nuobodų skaitymą paversdavo įdomiu užsiėmimu.

Džimio Peino darbas buvo nepaprastai svarbus ir atsakingas. Užtektų jam daugiatomiuose dokumentų rinkiniuose nepastebėti kokios nors svarbesnės detalės, ir nekaltam žmogui būtų įvykdyta egzekucija.

Džanetos Česlėj peticija buvo surašyta taip vykusiai, kad prikaustė dėmesį nuo pat pirmojo paragrafo, todėl baigęs ją skaityti Peinas rimtai suabejojo Rono teismo objektyvumu. Pagrindiniai jos argumentai buvo šie: nepakankamas advokato atstovavimas, psichinė teisiamojo būklė ir plaukų įkalčių nepatikimumas.

Džimis Peinas parsinešė peticiją į namus ir gilinosi į ją netgi naktį, o ryte atvykęs į biurą ir susitikęs su teisėju Syjumi rekomendavo sustabdyti nuosprendžio vykdymą. Pastarasis gerbė Peiną ir jo nuomonę, todėl po ilgokai užsitęsusio pokalbio apie Viljamsono peticiją sutiko nuteistajam sustabdyti nuosprendžio vykdymą.

Akių nuo laikrodžio neatitraukusiam ir dvidešimt tris dienas nuoširdžiai besimeldusiam Ronui buvo pranešta, kad mirties nuosprendžio vykdymas atidėtas neribotam laikui.

Džimis Peinas habeas peticiją perdavė teismo tarnautojai Geilai Siuard, kuri ją perskaičiusi pripažino, kad bylą būtina nuodugniai peržiūrėti. Tada ji atidavė peticiją neseniai biure pradėjusiai dirbti teismo praktikantei Vikei Hildebrand, kuri dėl darbo patirties stokos buvo neoficialiai vadinama „mirties nuosprendžio praktikante“. Prieš pradėdama teisės studijas Vikė dirbo socialine darbuotoja, todėl, tapusi nuosaikiai konservatyvaus teisėjo Syjaus vadovaujamos įstaigos praktikante, ji greitai susitaikė su jai tekusiu „atjaučiančios širdies“ vaidmeniu.

Viljamsono habeas peticija buvo pirmoji iš visų, kurias jai teko nagrinėti, susijusi su mirties bausme, o jos dėmesį prikaustė jau pirmasis dokumento paragrafas:

Byla yra labai keista, jos pagrindą sudaro Ronaldo Keito Viljamsono sapnas, jam virtęs baisiausiu košmaru. Mano ginamasis suimtas po nusikaltimo praėjus maždaug penkeriems metams, kai liudytoja, galėjusi patvirtinti jo alibi, jau buvo mirusi; apkaltinamasis nuosprendis kone visiškai pagrįstas sunkia psichikos liga sergančio asmens, paties Rono Viljamsono, „prisipažinimu“.

Vikė skaitė toliau ir netrukus apstulbo sužinojusi, kokie skurdūs parodymai buvo duoti prieš Roną Viljamsoną ir kokios neįprastos taktikos teisme laikėsi jo advokatas. Dokumentas, kai Vikė baigė jį skaityti, sukėlė nemažai abejonių Rono kalte.

Tačiau tuo pat metu jai iškilo dar vienas klausimas: ar ji pajėgs dirbti šį darbą? Nejaugi kiekviena habeas peticija bus tokia įtikinama? Nejaugi ji tikės kiekvienu, kuris nuteistas mirties bausme? Savo abejonėmis ji pasidalijo su Džimiu Peinu, o šis pasiūlė planą. Jie galėtų kreiptis į Geilą Siuard, kuri laikėsi centristinės pozicijos, ir pasiteirauti jos nuomonės. Vikė visą penktadienį kopijavo ilgą teismo posėdžio protokolą ir parengė tris jo kopijas, po vieną kiekvienam „suokalbininkui“. Trijulė visą savaitgalį praleido atidžiai studijuodama Rono teismo protokolą, o susitikę darbe ankstų pirmadienio rytą išsakė vieningą nuomonę. Tiek dešinė, tiek kairė, tiek centras sutiko, kad teisingumas šiuo atveju nebuvo užtikrintas. Jie ne tik buvo įsitikinę, kad Rono Viljamsono teismas vyko nesilaikant Konstitucijos, bet ir tikėjo, kad Ronas gali būti visiškai nekaltas.

Juos suintrigavo nuoroda į „Ados sapnus“. Džaneta Česlėj peticijoje daug dėmesio skyrė tariamam Rono Viljamsono prisipažinimui. Jis pats gavo šią knygą ir ją perskaitė netrukus po arešto, o tariamo prisipažinimo Džonui Kristianui metu turėjo ją savo kameroje. Knyga buvo išleista prieš septynerius metus ir jau senokai išparduota, bet Vikė dar rado keletą jos egzempliorių naudotų knygų knygynuose ir bibliotekose. Trijulė ją skubėdama perskaitė, o įtarimai, susiję su Ados teisėsaugininkais, tik dar labiau sustiprėjo.

Kadangi teisėjas Syjus habeas atžvilgiu būdavo nusiteikęs ne itin palankiai, jie nusprendė, kad ledus Viljamsono byloje pralauš Džimis Peinas. Syjus jį išklausė labai dėmesingai, paskui teisėją atakavo Vikė ir Geila. Visi trys buvo įsitikinę, kad byla turi būti nagrinėjama iš naujo, o federalinis teisėjas juos išklausęs pažadėjo pats asmeniškai išnagrinėti peticiją.

Syjus pažinojo Bilą Petersoną ir Barnį Vardą, ir daugelį kitų Ados veikėjų. Barnį jis laikė senu bičiuliu, bet Petersono nemėgo. Atvirai kalbant, jis nesistebėjo nei aplaidžiai atliktu teismo darbu, nei tokiais silpnais parodymais, kuriais buvo vadovaujamasi. Adoje nutikdavo keistų dalykų, ir teisėjas Syjus jau ne kartą buvo girdėjęs apie prastą vietos policijos pareigūnų reputaciją. Jį ypač neramino tai, kad pirmosios instancijos teismo pirmininkas Ronaldas Džounsas visiškai nekontroliavo teismo proceso. Prastas policijos darbas ir šališkas kaltinimas nebuvo didelė naujiena, bet iš teismo pirmininko visada tikimasi, kad jis užtikrins teisingumą.

Jo nenustebino ir tai, kad Baudžiamųjų bylų apeliacinis teismas, išnagrinėjęs pirmosios instancijos teismo darbą, neįžvelgė jame jokių pažeidimų.

Galiausiai įsitikinęs, kad teismas iš tikrųjų neužtikrino teisingumo principo, srities teisėjas kartu su savo darbuotojais ėmėsi Rono Viljamsono bylos.

Denisas Fricas nebepalaikė ryšių su Ronu. Tiesa, vieną laišką savo draugui jis buvo parašęs, deja, jokio atsakymo negavo.

Kim Marks ir Leslė Delk, tirdamos joms priskirtą bylą, nuvyko į Konerį apklausti Deniso. Jos nusivežė vaizdajuostę su joje įrašytu Rikio Džo Saimonso prisipažinimu. Denisą, kaip ir Roną, supykdė tai, kad atsirado žmogus, kuris prisipažino įvykdęs žmogžudystę, už kurią jie buvo visiškai nekaltai nuteisti, bet ši informacija teismo taip ir nepasiekė. Po šio susitikimo Denisas ėmė susirašinėti su Kim Marks, kuri jį vis informuodavo apie Rono situaciją.

Nuolatos lankydamasis teisinės literatūros bibliotekoje, Denisas sužinodavo visus naujausius gandus teisine tematika ir teisines nutartis. Jis ir jo likimo draugai, kalėjimo „teisininkai“, atidžiai sekdavo visą informaciją, susijusią su baudžiamuoju procesu. Apie 1990-uosius pirmą kartą buvo užsiminta apie DNR tyrimus, ir Denisas ėmė skaityti viską, kas tik šia tema buvo rašoma.

Vienoje 1993-iųjų metų Donahue laidoje buvo pasakojama apie keturis vyrus, išteisintus remiantis atliktų DNR tyrimų rezultatais. Laida susilaukė milžiniško susidomėjimo, ypač įkalinimo įstaigose, ir paskatino kurtis įvairius visuomeninius sąjūdžius, kovojančius už tai, kad nebūtų nuteisti nekalti žmonės.

Netrukus išpopuliarėjo dviejų Niujorko advokatų — Piterio Noifeldo ir Bario Seko — 1992-aisiais įsteigta organizacija „Innocence Project“. Jiedu Bendžamino N. Kardozo teisės fakultete atidarė nekomercinį teisinių paslaugų biurą, kuriame bylas nagrinėjo studentai, prižiūrimi fakulteto dėstytojų, profesionalių teisininkų. Noifeldas prieš tai ilgą laiką vertėsi advokato praktika Brukline. Sekas buvo žinomas kaip teismo medicinos DNR tyrimų specialistas ir dar labiau išgarsėjo kaip vienas iš advokatų, atstovavusių O. J. Simpsonui.

Denisas atidžiai sekė Simpsono teismo procesą, o jam pasibaigus ėmė svarstyti galimybę susisiekti su Bariu Seku.

Gavusi nemažai skundų dėl „H“ skyriaus, „Amnesty International“ 1994-aisiais atliko šios įkalinimo vietos patikrinimą. Buvo rasta daug tarptautinių normų, įskaitant Jungtinių Valstijų prisiimtų sutarčių ir Jungtinių Tautų aprobuotų normų, pažeidimų. Daugiausia jų nustatyta kamerose — jos buvo per ankštos, nepakankamai įrengtos ir apstatytos, tamsios, nevėdinamos, be langų ir dienos šviesos. Be abejo, aikštelės, skirtos fizinėms pratyboms ir pasivaikščiojimams, taip pat pernelyg ankštos. Daugelis nuteistųjų atsisakydavo galimybės išeiti į kiemą vien dėl to, kad galėtų valandą pabūti vienumoje savo kameroje. Nuteistieji „H“ skyriuje neturėjo galimybės nei dalyvauti jokioje mokymo, išskyrus viduriniojo mokslo, programoje, nei dirbti. Apribota ir jų religinė praktika. Kalinių izoliacija, apribojant jų bendravimą, buvo per daug griežta. Maitinimas taip pat turėjo būti peržiūrėtas.

Trumpai tariant, „Amnesty International“ nustatė, kad nuteistųjų gyvenimo sąlygos „H“ skyriuje nežmoniškos, žeminančios orumą ir pažeidžiančios tarptautines normas. Tai sąlygos, kurios „per ilgesnį laiką gali turėti žalingų padarinių nuteistųjų asmenų fizinei ir psichinei sveikatai“.

Patikrinimo išvados, pateiktos įkalinimo įstaigos administracijai, buvo oficialios, bet neturėjo įpareigojančios galios. Tiesa, kalinių ieškiniai po atlikto patikrinimo suaktyvėjo.

Po trejų metų pertraukos mirties kameros mechanizmas vėl buvo užsuktas. 1995-ųjų kovo dvidešimtąją mirties nuosprendis įvykdytas Tomui Grasui, trisdešimt dvejų baltajam, „Mirties zonoje“ praleidusiam dvejus metus. Ne kiekvienas ryždavosi taip kaip Grasas atsisakyti teisės į apeliacinį skundą ir priartinti egzekucijos dieną.

Po jo sekė Rodžeris Deilas Stafordas, liūdnai pagarsėjęs užkandinių lankytojų žudikas, o jam įvykdyta egzekucija susilaukė didelio žiniasklaidos ir visuomenės dėmesio. Nusikaltėliai, nužudę ne vieną ir ne du žmones, didmiesčiuose ypač masina žurnalistus, ir Stafordas baigė savo gyvenimą mėgaudamasis savotiškos šlovės spinduliais. „Mirties zonoje“ šis žmogus praleido penkiolika metų, o jo bylą policija, prokurorai ir ypač politikai pateikdavo kaip tipišką apeliacinio proceso klaidų pavyzdį.

1995-ųjų rugpjūčio vienuoliktąją įvyko keista egzekucija. Robertas Brečynas ryžosi mirti be mirties kameros paslaugų. Nuosprendžio vykdymo išvakarėse jis prarijo visą saują skausmo malšinamųjų vaistų, kurių jam kažkokiu būdu pavyko sukaupti nemažą kiekį. Pasirinkęs savižudybę jis tikėjosi pasiusiąs valstiją velniop, bet ši pasirodė tvirtesnė. Prižiūrėtojai aptiko Brečyną be sąmonės ir skubiai nugabeno į ligoninę, kur jam išplovė skrandį, o paskui sugrąžino atgal į „H“ skyrių, kad būtų numarintas taip, kaip pridera.

Federalinio teisėjo Syjaus vadovaujami teismo tarnautojai nuodugniai įvertino visus Viljamsono bylos aspektus. Jie kruopščiai gilinosi į teismo protokoluose pateiktą medžiagą, pradedant parengtiniu bylos nagrinėjimu ir baigiant paskutiniu teismo posėdžiu. Sukatalogavo visus Rono ligos istorijoje rastus įrašus ir ištyrė visus policijos pareigūnų surašytus dokumentus bei OVNTB ekspertų ataskaitas.

Darbo krūvį trijulė — Vikė Hildebrand, Džimis Peinas ir Geila Siuard — pasidalijo po lygiai. Tai buvo komandinis darbas, kuriame netrūko nei idėjų, nei entuziazmo. Rono Viljamsono teismas iš tiesų tebuvo teismo parodija, jame padaryta aibė klaidų, ir jie iškėlė tikslą jas ištaisyti.

Teisėjas Syjus niekada nepasitikėjo plaukų ekspertize. Kartą jam yra tekę vadovauti federalinio teismo posėdžiui, nagrinėjusiam bylą, kurioje kaltinamajam grėsė mirties bausmė, o svarbiausiu liudytoju turėjo tapti žymus FTB plaukų ekspertas. Jo kvalifikacija niekam nekėlė nė menkiausios abejonės, o jis pats jau daug kartų buvo davęs parodymus, bet Syjui tai nepadarė jokio įspūdžio. Eksperto buvo atsiprašyta, ir jis apleido teismo salę neprataręs nė žodžio.

Vikė Hildebrand pasisiūlė išsiaiškinti plaukų ekspertizės niuansus. Per kelis mėnesius ji perskaitė ne vieną dešimtį bylų ir mokslinių studijų ir priėjo prie išvados, kad plaukų ekspertize pagrįsti įkalčiai yra labai abejotini. Tokie abejotini, kad teisme jų apskritai neverta minėti (teisėjas Syjus jau seniausiai buvo tuo įsitikinęs).

Geila Siuard nagrinėjo Barnio Vardo, kaip advokato, veiksmus ir padarytas klaidas. O Džimis Peinas domėjosi Breidi klausimu. Trijulė net keletą mėnesių nagrinėjo vien tik Viljamsono bylą, atidėdama ją į šalį tik tuomet, kai atsirasdavo skubių, neatidėliotinų reikalų. Nors jiems ir nebuvo nustatytas terminas, per kurį reikėjo užbaigti darbą, tačiau Syjus buvo reiklus vadovas, netoleruojantis dykinėjimo. Todėl nenuostabu, kad jie dirbo ir naktimis, ir savaitgaliais. Kiekvienas komandos narys atidžiai skaitydavo ir prireikus pataisydavo savo kolegų pastebėjimus. Tiesą sakant, kuo labiau jie gilinosi, tuo daugiau trūkumų rasdavo, o didėjant pirmosios instancijos teismo klaidų skaičiui, augo ir jų entuziazmas.

Džimis Peinas kasdien nors trumpam susitikdavo su teisėju Syjumi, kuris, kaip buvo galima tikėtis, negailėjo savo patarimų ir komentarų. Jis perskaitydavo visų trijų savo pavaldinių užrašus, vietomis juos pakoreguodamas arba prašydamas papildyti.

Galiausiai, kai tapo akivaizdu, kad naujas teismas neišvengiamas, sunerimo pats teisėjas Syjus. Šiaip ar taip, Barnis buvo jo senas bičiulis, teisės fronto veteranas, kurį kritika labai įskaudintų. O kaip visa Ada sureaguotų į žinią, kad jų buvęs teisėjas stojo plačiai pagarsėjusio žmogžudžio Rono Viljamsono pusėn?

Visi gerai žinojo, kad tai dar ne viskas, nes jų laukia nelengvas išbandymas, mat atliktą darbą pirmiausia turėjo pripažinti Denveryje įsikūręs Dešimtosios apskrities apeliacinis teismas. O ką, jeigu jį atmes? Ar jie tikrai tiki savo sėkme? Ar jų argumentai pakankamai svarūs, kad įtikintų ir Dešimtosios apskrities teisininkus?

Teisėjo Syjaus vadovaujama komanda triūsė beveik metus. Pagaliau 1995-ųjų rugsėjo devynioliktąją, praėjus metams nuo dienos, kai buvo atidėtas nuosprendžio vykdymas, teisėjas išleido nutartį habeas corpus pagrindu ir patenkino prašymą surengti naują teismą.

Tyrimo išvados, pridėtos prie įsakymo, buvo labai išsamios, šimto puslapių, ir atrodė kaip tikras teisminio tyrimo bei argumentacijos šedevras. Nors ir juridine, bet aiškiai suprantama kalba teisėjas Syjus kaltino Barnį Vardą, Bilą Petersoną, Ados policijos nuovados pareigūnus ir OVNTB darbuotojus. Nors jis tiesiogiai ir nekritikavo teismui nevykusiai pirmininkavusio teisėjo Džounso, abejonių dėl pastarojo darbo įvertinimo tikriausiai niekam nekilo.

Rono byla turėjo būti nagrinėjama pakartotinai dėl daugelio priežasčių, iš kurių svarbiausia — advokato aplaidumas, atstovaujant savo ginamajam. Barnis padarė aibę šiurkščių klaidų. Jis neiškėlė klausimo dėl savo kliento neveiksnumo; nesurinko ir nepateikė parodymų prieš Gleną Gorą; nesukonkretino fakto, kad Terė Holand liudijo taip pat prieš Karlą Fontenotą ir Tomį Vardą; neinformavo prisiekusiųjų apie tai, kad Rikis Džo Saimonsas prisipažino įvykdęs žmogžudystę, o jo prisipažinimas buvo įrašytas vaizdajuostėje, kurios kopiją Barnis turįs; nesukritikavo Rono tariamų prisipažinimų ir nesiėmė priemonių, kad jie nepasiektų teismo; paskelbus apkaltinamąjį nuosprendį, prieš skiriant bausmę, neiškvietė nė vieno liudytojo, kuris būtų davęs parodymus jo ginamojo naudai ir galbūt lėmęs švelnesnį nuosprendį.

O Bilui Petersonui ir pareigūnams kliuvo už tai, kad jie nuslėpė vaizdajuostę su joje 1983-iaisiais įrašytu pakartotiniu Rono patikrinimu melo detektoriumi; už tai, kad kaltinimą grindė prisipažinimais (taip pat ir Rono sapnu-išpažintimi), išgautais abejotinomis priemonėmis; už kalėjimo skundikų kvietimą liudyti teisme davus priesaiką; už bylos perdavimą teismui neturint jokių svarių įkalčių ir išteisinamųjų parodymų nuslėpimą.

Federalinis teisėjas Syjus išstudijavo plaukų ekspertizės istoriją ir pareiškė, — tiesą sakant, pareiškimas buvo daugiau teatrališkas gestas, — kad parodymai, grindžiami plaukų ekspertizės išvadomis, yra nepatikimi, todėl teismuose turėtų būti uždrausti. Be to, griežtai supeikė OVNTB ekspertus už aplaidumą tvarkant poėmius Frico ir Viljamsono bylose.

Bilui Petersonui, teisėjui Džounsui ir teisėjui Džonui Deividui Mileriui buvo pareikšti priekaištai dėl to, kad šie nesustabdė teismo posėdžių ir nepasirūpino ištirti psichinės Rono Viljamsono būklės.

Teisėjas Džounsas buvo neteisus atidėdamas Breidi nutarties pažeidimo nagrinėjimą vėlesniam laikui, tai yra teismui jau pasibaigus. O atsisakymas patenkinti Barnio prašymą leisti jam pasinaudoti teisminės medicinos eksperto pagalba, kas būtų leidę paneigti OVNTB šutvės išvadas, buvo svarbi klaida, galėjusi lemti teismo baigtį.

Teisėjas Syjus, chirurgo tikslumu išanalizavęs Rono Viljamsono teismą, atskleidė, kad nuosprendis kaltinamajam buvo ne kas kita, kaip pasityčiojimas iš teisingumo. Skirtingai nei Oklahomos baudžiamųjų bylų apeliacinis teismas, nagrinėjęs Rono bylą net du kartus, teisėjas Syjus nustatė, kad teismo paskelbtas nuosprendis yra neteisingas, o visi teisininkų veiksmai kelia pagrįstų abejonių.

Savo dokumentą jis užbaigė neįprastai — epilogu, kuriame rašė:

Svarstydamas, kaip privalėčiau pasielgti, apie situaciją užsiminiau savo draugui, ne teisininkui. Paaiškinau, kad vadovaujuosi faktais ir įstatymu, kuris šiuo atveju reikalauja patenkinti prašymą nagrinėti mirties bausme nuteisto asmens bylą iš naujo.

Draugas pasiteiravo: „Ar šis asmuo — žmogžudys?“

Į jo klausimą atsakiau labai paprastai: „Mes to nežinome. Galutinį sprendimą turi priimti nešališkas teismas.“

Dieve, apsaugok mus, šios didžios šalies piliečius, kad neleistume įvykdyti mirties bausmę tiems, kurie buvo nekaltai nuteisti. Nedaug trūko, kad šioje byloje taip atsitiktų.

Vieną dokumento kopiją teisėjas Syjus iš mandagumo nusiuntė Barniui Vardui, brūkštelėjęs pastabą, kad jis dėl to apgailestaująs, bet neturįs pasirinkimo. Barnis nuo to karto nepratarė jam nė žodžio.

Nors Vikė Hildebrand, Geila Siuard ir Džimis Peinas liko patenkinti savo atliktu darbu, vis dėlto paskelbę jo išvadas viešai ėmė nuogąstauti. Pakartotinis mirties bausme nuteisto asmens bylos nagrinėjimas Oklahomoje buvo neįprastas įvykis. Tiesa, Rono bylai jie paskyrė visus metus ir buvo tikri, kad viską atliko teisingai, bet nenorėjo užtraukti nemalonumų nei teisėjui Syjui, nei visai jo įstaigai.

„Prokuroras pasiryžęs kautis“ — taip vadinosi vienas 1995-ųjų rugsėjo dvidešimt septintosios Ada Evening News rašinys. Vienoje pusėje buvo įdėta Rono Viljamsono vidurinės mokyklos laikų fotografija, kitoje — Bilo Petersono. Jo autorius rašė:

Supykęs Bilas Petersonas pareiškė, kad jis būtų „labiau nei laimingas“, galėdamas, jei to reikėtų, pasirodyti Jungtinių Valstijų Aukščiausiajame Teisme, kad būtų panaikintas federalinio teisėjo įsakymas pakartotinai nagrinėti mirties bausme už žmogžudystę Pontotoko apygardoje nuteisto nusikaltėlio Ronaldo Keito Viljamsono bylą.

Laimė, bent jau pačiam Petersonui neteks vykti į Vašingtoną ir įrodinėti savo teisumo. Jis toliau pasakojo, kad pats valstijos generalinis prokuroras jį užtikrino asmeniškai pateiksiąs „skubų“ prašymą Dešimtosios apskrities teismui Denveryje. Laikraščio korespondentas jį citavo:

Esu apstulbęs, suglumęs, piktas, sumišęs ir taip toliau, ir taip toliau. Šiai bylai teko atlaikyti ne vieną apeliaciją ir tyrimą, bet niekas iki šiol nebuvo suabejojęs apkaltinamojo nuosprendžio pagrįstumu, o čia, še tau, kad nori — federalinio teisėjo išvados.

Juk tai visiška nesąmonė.

Jis nepaminėjo, o korespondentas nepaaiškino, kad visų mirties bausme nuteistųjų apeliacijos įprastai pasiekia habeas corpus etapą, ir galutinis jų likimas paaiškėja federaliniame teisme, kurio teisėjas padaro vienokias ar kitokias išvadas ir su jomis supažindina.

Tačiau Petersonas negalėjo lyg niekur nieko nurimti. Jis tęsė:

Rono Viljamsono bylą JAV Aukščiausiasis Teismas nagrinėjo jau porą kartų, abiem atvejais pripažindamas nuosprendžio teisingumą ir atmesdamas prašymus ją peržiūrėti.

Iš tikrųjų buvo ne visai taip. JAV Aukščiausiasis Teismas niekada nesigilino į Rono bylos esmę; tiesą sakant, atsisakydamas išduoti certiorari, Teismas atsisakė nagrinėti bylą ir persiuntė ją atgal į Oklahomą. Tokia praktika buvo visiškai įprasta.

Tačiau didžiausią pramaną jis pasilaikė interviu pabaigai. Teisėjas Syjus savo dokumento išnašose paminėjo Roberto Mejerio knygą „Ados sapnai“ ir priminė, kad Ados teismas, vadovaudamasis tariamais prisipažinimais, kaltais yra pripažinęs ne vieną asmenį. Petersoną suerzino, kad oficialiame teismo dokumente buvo minima knyga, ir jis, tikriausiai žiūrėdamas laikraščio korespondentui į akis, pasakė:

Tai, kad šie trys asmenys — Viljamsonas, Fontenotas ir Vardas — buvo pripažinti kaltais vadovaujantis jų fantazijomis, yra visiška netiesa.

Oklahomos valstija perdavė federalinio teisėjo Syjaus nutartį Dešimtosios apskrities apeliaciniam teismui Denveryje. Nors tokia įvykių seka, taip pat perspektyva, kad jo byla bus nagrinėjama iš naujo, Roną džiugino, vis dėlto savo dienas ir naktis jis toliau leido už grotų.

Žinoma, jis neliko vienišas. Jo bylos tyrėja Kim Marks, advokatė Džaneta Česlėj ir daktaras Fosteris nesėdėjo sudėję rankų, bet nepaliaujamai kovojo už tai, kad Ronui būtų suteiktas atitinkamas gydymas. Kone ketverius metus kalėjimo administracija priešinosi jų prašymui perkelti Roną į Ypatingos priežiūros skyrių, kuriame buvo užtikrintos geresnės sąlygos ir medicinos priežiūra. Nors YPS buvo visiškai šalia „H“ skyriaus, patekti į jį nuteistiesiems, kalintiems „Mirties zonoje“, buvo oficialiai draudžiama.

Kim Marks taip apibūdino savo klientą:

Aš buvau labai išsigandusi, tiktai ne jo, o dėl jo. Nesilioviau tvirtinusi, kad prašydami pagalbos išbandysime visas įmanomas priemones, belsimės į visų šios sistemos vadovų kabinetų duris.

Jo plaukai jau siekė pečius ir kur ne kur gelto, mat nikotinas buvo nudažęs ne tik jo pirštų galus, bet ir pačius pirštus, ir delnus. Dantys burnoje tiesiog trūnijo. Jo oda buvo pilka, nes vandens nematė jau daug savaičių; iš jo teliko oda ir kaulai, marškiniai atrodė kelis mėnesius neskalbti, niekada nelyginti ir jam aiškiai per maži. Jis nuolat vaikštinėjo po kamerą, labai mažai kalbėjo, o jei prabildavo, iš burnos tekėdavo seilės. Jis jau visiškai nesigaudė, kas vyksta, ir aš iš tiesų baiminausi, kad jis kalėjime gali numirti dėl sveikatos problemų, kurias sukėlė jo psichinė būklė.

Džaneta Česlėj, Kim Marks ir Kenas Fosteris savo prašymais be perstojo kamavo nuolat besikeičiančius Makalesterio kalėjimo viršininkus, taip pat ir jų pavaduotojus, ir asistentus. Siuzanai Oto, Federalinio visuomeninių gynėjų biuro direktorei ir Džanetos vadovei, pavyko pasinaudoti savo ryšiais Pataisos departamente. Pagaliau 1996-ųjų vasario mėnesį Džeimsas Saflis, tuo metu ėjęs aukštas pareigas OPD, pažadėjo susitikti su Kim ir Džaneta. Jau pačioje susitikimo pradžioje Saflis pareiškė, kad davęs nurodymą Makalesterio kalėjimo viršininkui Ronui Vardui padaryti išimtį vienam nuteistajam, Ronui Viljamsonui, ir nedelsiant perkelti jį į YPS.

Ronas Vardas, rašydamas aiškinamąjį raštą YPS direktoriui, patvirtino, kad šis skyrius oficialiai uždraustas „Mirties zonos“ gyventojams. Dokumente buvo rašoma:

Taikau išimtį Oklahomos kalėjimo Ypatingos priežiūros skyriaus veiklą reglamentuojančių taisyklių punktui, kuriame teigiama: „Į Ypatingos priežiūros skyrių gali būti perkelti kiekvienas OVK kalintis nuteistasis, išskyrus kalinčius „Mirties zonoje“

Kas vis dėlto nulėmė tokią permainą? Prieš porą savaičių kalėjimo psichologas viršininko pavaduotojui nusiuntė konfidencialų laišką apie Roną Viljamsoną. Be visų kitų pastebėjimų, specialistas nurodė keletą priežasčių, dėl kurių Ronas turėtų būti perkeltas į YPS.

Kartu su kolegomis, dirbančiais mūsų įstaigoje, priėjome išvadą, kad p. Viljamsonas yra psichiškai nesveikas, bet jo būklė tikriausiai pagerėtų, jeigu jam būtų paskirtas reikiamas gydymas. Mes, beje, pastebėjome ir tai, kad jis pats nenori apie tai nė girdėti.

Kaip žinote, Ypatingos priežiūros skyriui suteikta teisė skirti gydymą nuteistiesiems savo nuožiūra, nori jie to ar nenori.

Tiesą sakant, „H“ skyrius jau buvo pavargęs nuo Rono ir reikėjo atokvėpio. Psichologas savo laiške toliau rašė:

Be abejo, p. Viljamsono būklė prastėja kas savaitę. Ir aš pats tai pastebėjau, ir „H“ skyriaus darbuotojai ne kartą informavo.

Dar šiandien teko kalbėtis su Maiku Mulensu — jo nuomonė buvo kategoriška: nuteistojo būklė nuolat sunkėja, o jo pykčio protrūkiai mūsų pietvakariniame sektoriuje ją tik dar labiau apsunkina.

Tačiau svarbiausia priežastis, lėmusi sprendimą perkelti Roną į YPS, buvo noras paspartinti nuosprendžio jam vykdymą. Laiškas baigėsi šiuo pastebėjimu:

Mano manymu, p. Viljamsono psichozė jau pasiekė tokį laipsnį, kad jį šią akimirką būtų galima pripažinti mažų mažiausiai neveiksniu. Reikia tikėtis, kad nuteistojo psichinė sveikata, perkėlus jį į YPS ir suteikus reikalingą gydymą, pagerėtų, ir jis vėl būtų veiksnus.

Ronas buvo nuvestas į YPS, kur jam skyrė palyginti neblogą kamerą su langu. Daktaras Fosteris paskyrė naujus vaistus ir pakoregavo jų dienos normą. Nors jo pacientas iškart netapo sveikesnis, tačiau nurimo ir nebejautė nuolatinio jį kamavusio skausmo.

Tiesa, jis buvo labai silpnas ir priklausomas nuo jį apėmusios manijos. O po kiek laiko, kai buvo pastebimas šioks toks pagerėjimas, balandžio dvidešimt penktąją, praėjus trims mėnesiams po perkėlimo į YPS, Roną visiškai netikėtai dviem savaitėms išgrūdo atgal į „H“ skyrių. Gydytojų pritarimo įkalinimo įstaigos vyresnybė nesiklausė. Daktaras Fosteris apie tai nė nenutuokė. Paaiškinti niekas nesiteikė. Kai Roną vėl atvedė į YPS, jo būklė atrodė gerokai pablogėjusi. Fosteris nusiuntė kalėjimo viršininkui oficialų raštą, informuojantį apie neigiamą poveikį, kurį jo pacientui padarė toks staigus pasikeitimas.

Taip sutapo, kad Ronas buvo sugrąžintas į „Mirties zoną“ balandžio dvidešimt penktąją, tai yra eilinės egzekucijos išvakarėse. Kitą dieną, balandžio dvidešimt šeštąją, mirties nuosprendis įvykdytas Bendžaminui Breveriui, 1978-aisiais Talsoje nudūrusiam koledžo studentę. Breveris „zonoje“ praleido septyniolika metų.

Vis dėlto net ir kalėdamas YPS, Ronas liko „Mirties zonos“ gyventoju. Jis neturėjo teisės praleisti eilinės žmogžudystės „H“ skyriuje dramos.

Džaneta Česlėj įtarė, kad toks staigus Rono perkėlimas buvo susijęs su tam tikrais teisiniais „manevrais“. Oklahomos valstijos teismas perdavė teisėjo Syjaus nutartį Dešimtosios apskrities teismui Denveryje, buvo numatyta data pirmajai diskusijai. Siekiant išvengti advokatės pastabos, esą jos ginamasis yra toks neveiksnus, jog buvo perkeltas į YPS, Ronas netrukus sugrąžintas į „H“ skyrių. Pirmąsyk išgirdusi apie šį kilnojimą, ji užsiplieskė it ugnis. Ji kaltino kalėjimo darbuotojus ir valstijos teisininkus, nagrinėjančius apeliacinius skundus. Galų gale ji pasižadėjo pirmojo svarstymo metu nė neužsiminti apie tai, kad Ronas yra buvęs Ypatingos priežiūros skyriuje.

Jį, tiesa, dar kartą ten perkėlė, bet jo psichinė būklė buvo akivaizdžiai pablogėjusi.

Denisas Fricas išgirdo gerą žinią, kad Rono apeliacinis skundas patvirtintas federaliniu lygmeniu ir jo byla bus nagrinėjama iš naujo. Denisui sėkmė taip plačiai nenusišypsojo. Kadangi jis nebuvo nuteistas mirties bausme, tai advokato neturėjo, todėl habeas corpus teko parengti pačiam. 1995-aisiais srities teismas atmetė jo siųstą apeliacinį skundą, todėl dabar jis kreipėsi į Dešimtosios apskrities federalinį teismą.

Žinia apie tai, kad Rono byla bus nagrinėjama iš naujo, Denisą pradžiugino, o drauge ir nuliūdino. Jam skaudėjo širdį, nes jį nuteisė pagal tų pačių liudytojų parodymus, bet jo habeas buvo atmestas. Tačiau jis tuo pat metu džiaugėsi Ronui suteiktu šansu.

1996-ųjų kovą jis pagaliau išsiuntė paklausimą „Innocence Project“ organizacijai prašydamas pagalbos. Vienas iš joje dirbusių savanorių, studentas, parašė jam atsakymą ir kartu atsiuntė klausimyną. Birželio mėnesį tas pats studentas paprašė Deniso mėginių — plaukų, kraujo ir seilių — laboratorinių tyrimų išvadų. Denisas turėjo jas visas tvarkingai pasidėjęs savo kameroje ir tuojau pat išsiuntė į Niujorką. Rugpjūtį jis nusiuntė savo apeliacinius dokumentus, o lapkritį — ir visą teismo posėdžio protokolą. Truputį vėliau, tą patį mėnesį, Denisas gavo nuostabią žinią: „Innocence Project“ oficialiai sutiko imtis jo bylos.

Laiškai plaukė abiem kryptimis, ėjo savaitės, mėnesiai... Dešimtosios apskrities teismas atmetė jo apeliaciją, o vėliau, 1997-ųjų gegužę, kai jo bylą peržiūrėti atsisakė ir Aukščiausiasis Teismas, Denisą apėmė didžiulė depresija. Jis daugiau neturėjo į ką kreiptis. Visi protingieji teisininkai, vilkintys savo juodomis mantijomis, sėdintys teismo rūmuose ir vartantys storiausių teisės knygų lapus, jo byloje neįžvelgė nieko bloga. Nė vienas nematė akivaizdaus fakto, kad buvo nuteistas visai nekaltas žmogus.

Kraupi ateities perspektyva, kuriai jis priešinosi kiek tik galėdamas, jog likusį savo gyvenimą teks praleisti kalėjime, tapo visiškai įmanoma.

Gegužės mėnesį Denisas išsiuntė į „Innocence Project“ net keturis laiškus.

1979-aisiais mažame Oukerčės miestelyje, į šiaurę nuo Oklahoma Sičio, du vyrai, Stivenas Hačas ir Glenas Eikas, įsilaužė į pastoriaus Ričardo Duglaso namus. Plėšikai nušovė Duglasą ir jo žmoną, sunkiai sužeidė abu jų vaikus, kurie per stebuklą išgyveno, mat nusikaltėliai palaikė juos mirusiais. Šaudė Glenas Eikas, kuriam teismas už tai skyrė mirties nuosprendį, bet vėliau, patenkinus apeliacinį skundą, — teisėjas buvo atmetęs prašymą leisti ištirti Eiko psichinę sveikatą, — sušauktas pakartotinis teismo posėdis. Apeliacinis skundas, žinomas kaip Eikas prieš Oklahomą, buvo labai svarbus įvykis. Aukštesnės instancijos teismas, peržiūrėjęs jo bylą, skyrė laisvės atėmimą iki gyvos galvos.

Stiveno Hačo bendrininkavimas žmogžudystėje atrodė labai abejotinas ir sukėlė nemažai karštų diskusijų, vis dėlto teismas jam skyrė mirties bausmę. 1996-ųjų rugpjūčio devintąją Hačas buvo pasodintas į mirtininkų vežimėlį, pritvirtintas diržais ir nuvežtas į „H“ skyriaus mirties kamerą. Liudytojams skirtame kambaryje egzekuciją stebėjo jau suaugę abu Duglasų vaikai.

Taigi Glenui Eikui, neabejotinam žudikui, gyvybė buvo dovanota. O nieko nenužudžiusiam Stivenui Hačui įvykdytas mirties nuosprendis.

1994-aisiais dvidešimt vienerių Amerikos indėnas Skotas Daunas Karpenteris apiplėšė parduotuvę Leik Oifoloje ir nužudė jos savininką. Po metų, praleistų „Mirties zonoje“, jis atsisakė teisės į apeliaciją ir gavo mirtiną dozę.

1997-ųjų balandžio dešimtąją Dešimtosios apskrities Denverio Apeliacinis teismas patenkino teisėjo Syjaus nutartį. Plaukų ekspertizė, tiesa, nebuvo uždrausta, bet išvadai, kad nuosprendis Ronui Viljamsonui paskelbtas neteisėtai, teismas pritarė.

Rono byla buvo perduota Nepasiturinčių asmenų teisinės gynybos biuro Mirties bausmių skyriui. Aštuonių teisininkų kolektyvui vadovavo neseniai paskirtas naujas direktorius Markas Barėtas. Kadangi byla buvo labai paini, o jam pačiam jau teko anksčiau susidurti su Ronu, jos ėmėsi pats vadovas. Pirminė bylos medžiaga vos tilpo į šešiolika dėžių.

1997-ųjų gegužę Markas kartu su Džaneta Česlėj atvyko į Makalesterį pasimatyti su savo klientu. Džaneta turėjo pristatyti Marką Ronui, kuris, tiesa, su juo buvo susitikęs jau anksčiau. Paskutinį kartą jie matėsi 1988-aisiais, netrukus po to, kai Roną perkėlė į „F“ sektorių, o Markas buvo paskirtas nagrinėti pirmąjį jo apeliacinį skundą.

Nors jis gerai pažinojo Džanetą, Kim Marks ir daugumą advokatų iš Nepasiturinčių asmenų teisinės gynybos biuro ir buvo daug girdėjęs apie Roną ir jo dalią „Mirties zonoje“, Markas jį išvydęs negalėjo nenustebti. 1988-aisiais Ronui buvo trisdešimt penkeri, jis svėrė 220 svarų ir atrodė labai sportiškai; vaikščiojo jis tada tvirtais žingsniais, veidas atrodė lyg kūdikio, o plaukai buvo juodi. Praėjus devyneriems metams, Ronui suėjo keturiasdešimt treji, bet jam galėjai duoti šešiasdešimt trejus. Po metų Ypatingos priežiūros skyriuje jis tebebuvo sulysęs, išblyškęs, apsileidęs, greičiau priminė šmėklą, o ne žmogų, ir, be abejo, sunkiai sirgo.

Nepaisant to, Ronas galėjo ilgai kalbėti apie savo bylą. Retsykiais jis imdavo kalbėti padrikai, nerišliai, leisdavosi į ilgus beprasmiškus monologus, tačiau suprato, kas vyksta, ir žinojo apie posūkį jo byloje. Markas paaiškino, kad bus atliktas Rono plaukų, kraujo ir seilių DNR tyrimas, o rezultatai palyginti su nusikaltimo vietoje rastų plaukų ir spermos DNR tyrimo rezultatais. Tyrimo išvados bus neklaidingos, patikimos ir aiškiai suprantamos. DNR nemeluoja.

Ronas visiškai nedvejojo; tiesą sakant, jam pačiam norėjosi kuo greičiau viską užbaigti.

„Aš nekaltas, — be paliovos kartojo jis. — Ir aš neturiu ko slėpti.“

Markas Baretas ir Bilas Petersonas sutarė, kad reikėtų ištirti Rono veiksnumą. Jie sutarė ir dėl DNR tyrimo. Petersonas reikalavo DNR tyrimo todėl, kad buvo įsitikinęs, jog jį atlikus Rono kaltė bus įrodyta neginčijamai.

Tačiau tyrimo teko luktelėti — vargingas Marko Bareto įstaigos biudžetas tam buvo per menkas. Preliminariais skaičiavimais, tyrimas turėjo kainuoti apie penkis tūkstančius dolerių, bet keletą artimiausių mėnesių tokios sumos nenusimatė. Galiausiai tyrimo kaina gerokai pranoko preliminarius skaičiavimus.

Taigi pirmasis Marko uždavinys buvo nustatyti ginamojo veiksnumą. Jo vadovaujama negausi komanda surinko visus Rono ligos istorijos įrašus. Jie surado psichologą, kuris peržiūrėjo jam pateiktus dokumentus, pasikalbėjo su Ronu ir buvo pasirengęs vykti į Adą duoti parodymų.

Oklahomos valstijos byla prieš Roną Keitą Viljamsoną, kurią sudarė visas kalnas dokumentacijos, du kartus keliavo į Oklahomos baudžiamųjų bylų apeliacinį teismą, metus praleido teisėjo Syjaus kabinete, dvejus metus buvo nagrinėjama Dešimtosios apskrities teisme Denveryje, du kartus be jokios naudos, tačiau to reikalavo įstatymas, buvo siunčiama į JAV Aukščiausiąjį Teismą Vašingtone ir pagaliau atsidūrė gimtajame miestelyje.

Ji grįžo į Adą, kur prieš dešimt metų keturi policijos pareigūnai apsupo Roną, bemarškinį, murziną, besikrapštantį prie vejapjovės trimis ratais, ir suėmė kaip įtariamąjį žmogžudyste.

14 SKYRIUS

Tomas Landritas buvo trečios kartos Pontotoko apygardos gyventojas. Kadaise jis lankė Ados vidurinę mokyklą ir žaidė už ją dviejuose valstijos moksleivių futbolo čempionatuose. Vėliau lankė Oklahomos universiteto koledžą ir teisės mokyklą, o tapęs teisininku įsikūrė gimtajame mieste ir įsidarbino nedidelėje kontoroje. 1994-aisiais Landritas kandidatavo į srities teismo teisėjo vietą ir nesunkiai įveikė G. K. Meihju, kuris 1990-aisiais pakeitė Ronaldą Džounsą.

Tomas Landritas gerai žinojo apie Roną Viljamsoną ir Karter žmogžudystę, todėl kai Dešimtosios apskrities teismas patvirtino teisėjo Syjaus nutartį, suprato, kad byla grįžta atgal į Adą, į jo vadovaujamą teismą. Kadangi jie gyveno nedideliame miestelyje, jų keliai susikirto jau ne kartą. Landritas 1980-aisiais atstovavo Ronui, kai šis buvo kaltinamas transporto priemonės vairavimu apsvaigus nuo alkoholio; juodu trumpai žaidė vienoje softbolo komandoje; Landritas buvo žaidęs vidurinės mokyklos futbolo komandoje kartu su Džoniu Karteriu, Debės dėde; Tomas Landritas ir Bilas Petersonas buvo seni geri draugai. 1988-aisiais, kai Roną teisė už žmogžudystę, Landritas, vedamas smalsumo, keletą kartų buvo užsukęs į teismo salę. Be abejo, jis pažinojo ir Barnį.

Juk tai buvo Adoje, kur visi pažįsta vienas kitą.

Landritas buvo mėgstamas teisėjas, mielai bendraujantis ir linksmas žmogus, bet teismo salėje visuomet griežtas. Nors dėl Rono kaltumo jis niekada nebuvo visiškai tikras, jis nebuvo tikras ir dėl jo nekaltumo. Kaip ir dauguma Roną pažinojusių Ados gyventojų, jis manė, kad šiam vaikinui trūksta bent jau vieno varžtelio. Šiaip ar taip, jis norėjo pamatyti Roną ir užtikrinti, kad šįkart jo byla būtų nagrinėjama objektyviai.

Prieš dešimt metų įvykusi žmogžudystė vis dar buvo neišaiškinta. Teisėjas Landritas užjautė Karterius dėl jų nelaimės. Atėjo metas atsakyti į visus klausimus.

1997-ųjų liepos tryliktąją Ronas Viljamsonas išvyko iš Makalesterio, kad niekada daugiau į jį nebegrįžtų. Du Pontotoko apygardos šerifo padėjėjai išvežė jį į Vinitą, kur įsikūrusi Rytų valstijos ligoninė. Šerifas Džefas Gleisas laikraščio korespondentui pasakojo, kad kalinys elgėsi kaip pridera.

„Iš jų neišgirdau jokio nusiskundimo nuteistojo elgesiu, — teigė Gleisas. — Vis dėlto, kai esi sukaustytas grandinėmis, negali pakelti kojų nei rankų, ne kažin kiek nemalonumų gali sukelti“.

Tai buvo jau ketvirtasis Rono apsilankymas Rytų valstijos ligoninėje. Jam buvo skirta „ikiteisminė programa“ — pirmiausia turėjo būti įvertinta jo būklė, paskui skirtas gydymas, kad atėjus metui galėtų stoti prieš teismą.

Teisėjas Landritas jau buvo paskyręs pirmojo teismo posėdžio datą, liepos dvidešimt aštuntąją, bet vėliau atidėjo, nes Rytų valstijos ligoninės gydytojai dar nebuvo ištyrę jo psichinės sveikatos. Nors Bilas Petersonas ir neprieštaravo patikrinimui, jo nuomonė dėl Rono veiksnumo abejonių nekėlė. Laiške Markui Baretui jis rašė: „Esu įsitikinęs, kad pagal Oklahomos valstijos teisę jis buvo veiksnus, o jo isterijos priepuoliai teisme buvo paprasčiausia pykčio išraiška.“ Jis dar pridūrė: „Kalėjime jis elgėsi pakankamai gerai.“

Mintis apie DNR testą Bilui Petersonui patiko. Jis nė akimirką nebuvo suabejojęs, kad Viljamsonas — žudikas, o dabar tai bus įrodyta moksliškai ir galutinai. Juodu su Marku Baretu apsikeitė keliais laiškais, kuriuose aptarinėjo įvairias detales: kurioje laboratorijoje tyrimas bus atliekamas, kas už ką sumokės, kada pradėti tyrimą. Jųdviejų nuomonės šiais klausimais skyrėsi, bet abu sutiko, kad tyrimas reikalingas.

Rono savijauta stabilizavosi, sveikata ėmė gerėti. Palyginti su Makalesteriu, netgi psichiatrijos ligoninė atrodė kone rojus. Rytų valstijos ligoninėje veikė keli skyriai, o Ronas buvo paguldytas į griežčiausiai saugomą, su grotuotais langais ir spygliuota viela. Palatos buvo mažos, senos ir ne itin tvarkingos, o skyrius vos talpino pacientus. Ronui labai pasisekė, nes jis gavo palatą, o dalis ligonių turėjo miegoti koridoriuje sustatytose lovose.

Su juo tuojau pat susitiko gydytojas Kurtis Grandis, kuris po pokalbio padarė išvadą, kad Ronas psichiškai nekompetentingas. Jis suvokė, kuo yra kaltinamas, bet nepajėgė bendradarbiauti su savo advokatais. Daktaras Grandis nusiuntė teisėjui Landritui laišką, kuriame tvirtino, kad tinkamai gydomas Ronas galėtų atgauti savo psichinę sveikatą tiek, kad galėtų dalyvauti teisme.

Po dviejų mėnesių daktaras Grandis dar kartą įvertino Rono psichinę būklę. Išsamioje keturių puslapių ataskaitoje, išsiųstoje teisėjui Landritui, jis teigė, kad Ronas (1) pajėgė suvokti, kuo yra kaltinamas; (2) gebėjo išklausyti savo advokatą ir pakankamai protingai prisidėjo rengiantis pakartotiniam teismo procesui; (3) sirgo psichiškai ir jam buvo būtinas gydymas („jis turėtų būti gydomas ir toliau, prasidėjus teismo procesui, kad galėtų jame dalyvauti sąmoningai“).

Daktaras Grandis taip pat pridūrė, kad Ronas nekelia pavojaus: „Neatrodo, kad misteris Viljamsonas keltų tiesioginį ir žymų pavojų sau arba kitiems, jeigu jis ir būtų išleistas iš stacionaraus skyriaus pirma laiko. Šiuo metu jis tvirtina, kad jo nevargina nei vaizdiniai, susiję su žudymu arba savižudybe, nei noras ką nors nužudyti arba žudytis pačiam. Gulėdamas ligoninėje nedemonstravo agresyvaus elgesio nei savo paties, nei kitų atžvilgiu. Šis įvertinimas pagrįstas paciento stebėjimu, atliktu jam esant struktūrinėje ir saugioje aplinkoje, todėl stebėjimo išvadomis nevertėtų vadovautis esant kitoms aplinkybėms.“

Gruodžio dešimtąją teisėjo Landrito sprendimu turėjo įvykti teismo posėdis Rono psichiniam veiksnumui įvertinti, todėl jis buvo atvežtas į Adą. Prisiregistravęs Pontotoko apygardos tardymo izoliatoriuje, Ronas pasilabino su senu pažįstamu Džonu Kristianu ir buvo palydėtas į tą pačią kamerą, kurioje jam jau teko kalėti. Greitai jo aplankyti su maisto krepšiu atskubėjo Anetė, kuri rado brolį gana žvalų, nusiteikusį optimistiškai ir laimingą, kad sugrįžo „namo“. Jis džiaugėsi nauju bylos nagrinėjimu ir išteisinimo perspektyva. Jis be perstojo minėjo Rikį Džo Saimonsą. Nors Anetė vis prašė keisti pokalbio temą, jis apie nieką kitą nekalbėjo.

Posėdžio išvakarėse Ronas keturias valandas praleido su psichologe daktare Sele Čoč — Markas Baretas buvo prašęs, kad posėdžio metu ji pareikštų savo nuomonę apie jo ginamojo psichinę būklę. Daktarė Čoč jau buvo du kartus susitikusi su Ronu ir peržiūrėjusi visus įrašus jo ligos istorijoje. Ji beveik neabejojo, kad jis nėra psichiškai pajėgus dalyvauti teisme.

O Ronas buvo pasiryžęs įrodyti, kad jis pasirengęs teismui. Devynerius metus jis laukė dienos, kada galės dar kartą stoti akistaton su Bilu Petersonu, Denisu Smitu ir Gariu Rodžersu, su visais melagiais ir skundikais. Jis nieko nenužudė ir desperatiški norėjo tai įrodyti. Ronas buvo draugiškai nusiteikęs Marko Bareto atžvilgiu, bet pyko ant jo už tai, kad šis, jo advokatas, norėjo įrodyti, jog jo ginamasis yra kvailas.

Ronas norėjo stoti prieš teismą.

Teisėjo Landrito sprendimu teismo posėdžiui buvo skirta mažesnė teismo salė, ne pagrindinė, kurioje Ronas anuomet išgirdo jam paskelbtą nuosprendį. Gruodžio dešimtosios ryte salėje nebuvo nė vienos laisvos vietos. Čia sėdėjo ir Anetė, ir keletas reporterių. Savo valandos, kada galės duoti parodymus, laukė Džaneta Česlėj ir Kim Marks. Barnis Vardas nedalyvavo.

Paskutinį kartą Ronas čia lankėsi tada, kai jį, surakintą antrankiais, atvedė iš tardymo izoliatoriaus išklausyti mirties nuosprendį. Jis tada buvo trisdešimt penkerių, jaunas, augalotas, juodaplaukis vyras dailiu kostiumu. Po devynerių metų Ronas vėl pasirodė, tik jau pražilęs, į šmėklą panašus senis kalinio drabužiais ir vos besilaikantis ant kojų. Ronui įeinant į teismo posėdžių salę, Tomas Landritas neteko žado. O Ronas labai nudžiugo išvydęs „Tomį“, vilkintį juoda mantija ir sėdintį teisėjo krėsle.

Ronui linktelėjus ir nusišypsojus, teisėjas pastebėjo, kad jis neturi daugumos dantų. Jo plaukuose geltonavo nikotinu dažytų pirštų palikti dryžiai.

Valstijai atstovavusį ir Rono pretenzijoms į neveiksnumą atkirtį pasiryžusį duoti Bilą Petersoną erzino jau pats faktas, kad tenka dalyvauti tokiame niekingame teismo procese. Markui Baretui padėjo advokatė iš Paršelio Sara Bonel, kuriai naujajame Rono teisme buvo skirtas antras pagal svarbą vaidmuo. Sara buvo patyrusi baudžiamųjų bylų advokatė, ir Markas į ją dėjo labai daug vilčių.

Jie neeikvojo laiko įrodinėjimams. Pirmuoju duoti parodymų iškvietė Roną, ir po kelių akimirkų visi atrodė labai sumišę. Markas paprašė prisistatyti, o paskui prasidėjo jųdviejų dialogas.

Markas:

— Misteri Viljamsonai, ar jums yra žinomas žmogus, kuris, jūsų įsitikinimu, įvykdė šį nusikaltimą?

Ronas:

— Taip, jis yra. Tai Rikis Džo Saimonsas, Vakarų trečioji gatvė, namo numeris trys šimtai dvidešimt trečias, 1987-ųjų metų rugsėjo dvidešimt ketvirtą dieną Ados policijos nuovadoje prisipažinęs įvykdęs nusikaltimą. Šį adresą jis nurodė kaip savo gyvenamąją vietą. Man patvirtino, kad šiuo adresu kartu su Rikiu Džo Saimonsu gyveno keli Saimonsai. Ten dar gyveno Kodis ir Debė Saimonsai.

Markas:

— Ir jūs bandėte pagarsinti žinią apie Rikį Saimonsą?

Ronas:

— Aš daug kam papasakojau apie misterį Saimonsą. Aš parašiau laišką Džo Gifordui, rašiau Tomui ir Džeriui Krisvelams iš laidojimo biuro, žinodamas, kad jeigu jie pirko paminklą čia, Adoje, jie turėjo pirkti jį iš Džo Gifordo, nes Adoje yra tik vienerios paminklų dirbtuvės, o jis yra savininkas. O gėlėmis rūpinosi „Neužmirštuolės“ gėlininkė. Aš jiems visiems parašiau laiškus. Rašau keliems žmonėms iš „Solo“ kompanijos, kur jo buvęs... jo buvęs darbdavys. Rašiau į stiklo fabriką, jo buvusiam darbdaviui, rašiau ir velionės buvusiam darbdaviui.

Markas:

— Atsiprašau, norėčiau truputį sugrįžti atgal. Kodėl jums atrodė, kad reikia parašyti laišką į paminklų dirbtuves?

Ronas:

— Todėl kad aš pažinojau Džo Gifordą. Būdamas vaikas aš ne kartą bėgiojau po jo kiemą su Bartu Rouzu, savo artimiausiu kaimynu. O žinodamas, kad jeigu misteris Karteris ir mis Stilvel pirko paminklą čia, Adoje, Oklahomos valstijoje, jie pirko jį iš Džo Gifordo, nes jis vienintelis gamina paminklus. Aš užaugau šalia Gifordo paminklų.

Markas:

— O kodėl jūs rašėte „Neužmirštuolės“ gėlininkei?

Ronas:

— Todėl kad aš supratau: jeigu jie pirko gėles čia, Adoje... ponia Stilvel yra iš Stounvalo, Oklahomos valstijoje... aš supratau, kad jeigu jie pirko gėles čia, Adoje, jie greičiausiai pirko pas „Neužmirštuolės“ gėlininkę.

Markas:

— O laidojimo biurui?

Ronas:

— Laidojimo biuras... kad Krisvelo laidojimo biuras yra laidojimo biuras, sužinojau iš Bilo Lakerio pateiktos informacijos — tai jis rašė, kad jie rūpinasi velionės šarvojimu ir laidojimu.

Markas:

— Ir jūs manėte, kad būtina jiems pranešti, jog Rikis...

Ronas:

— Taip, jis buvo ypač pavojingas žmogus, ir aš prašiau, kad jį areštuotų.

Markas:

— Trumpai tariant, jie organizavo Debės Karter laidotuves?

Ronas:

— Taip.

Markas:

— Ar jūs parašėte laišką ir „Florida Marlins“ direktoriui?

Ronas:

— Aš parašiau Ouklendo „Athletics“ trečiosios bazės treneriui, kuris vėliau tapo „Florida Marlins“ direktoriumi.

Markas:

— Ar jūs prašėte, kad jis niekam nepasakotų to, ką slapčiomis papasakojo jums?

Ronas:

— Ne, aš jam papasakojau visą tą istoriją apie „Del Monte“ kečupo buteliuką, kurį Saimonsas sakė, kad Denisas Smitas, laikydamas „Del Monte“ kečupo buteliuką savo dešinėje rankoje, stovėdamas liudytojo vietoje... o Rikis Džo Saimonsas tvirtindamas, kad jis prievartavo mirusiąją kečupo buteliu... aš parašiau Reniui, kad tai yra labiausiai šokiruojantis įkaltis, kurį man per keturiasdešimt ketverius gyvenimo metus teko matyti.

Markas:

— Ar jums žinoma, kad „Florida Marlins“ direktorius papasakojo apie tai kitiems asmenims? Ar tai tiesa?

Ronas:

— Tikriausiai taip, nes Renis Leičmanas yra geras mano bičiulis.

Markas:

— Vadinasi, jūs girdėjote ką nors tokio, kas leidžia daryti šias išvadas?

Ronas:

— O, taip! Aš įprastai pirmadieniais klausausi vakaro futbolo transliacijų, aš klausiausi ir pasaulio čempionato, ir man teko girdėti keletą televizijos transliacijų, ir per žiniasklaidą, kad „Del Monte“ kečupo butelis užsitraukė didelę gėdą.

Markas:

— Taigi jūs girdite juos kalbant...

Ronas:

— O, taip. Būtent.

Markas:

— Pirmadienio vakarą...

Ronas:

— Būtent.

Markas:

— Ir pasaulio čempionato metu...

Ronas:

— Taip, man tai buvo tikras košmaras, bet, nepaisant to, man juk svarbiausia, kad Saimonsas prisipažintų, kad jis iš tikrųjų įvykdė išžaginimą... Įvykdė išžaginimą panaudodamas įrankį, ir išžaginimą iškrypėlišku būdu, ir nužudė Debrą Siu Karter jos pačios namuose, Rytų aštuntojoje gatvėje, namo numeris tūkstantis dvidešimt du B, tūkstantis devyni šimtai aštuoniasdešimt antrų metų gruodžio aštuntą dieną.

Markas:

— Ar jūs esate girdėjęs minint Debros Karter vardą...

Ronas:

— Taip, girdėjau.

Markas:

— Taip pat ir pirmadienio futbolo transliacijų metu?

Ronas:

— Aš Debros Siu Karter vardą girdžiu visą laiką.

Markas:

— Tačiau jūs savo kameroje neturite televizoriaus, ar ne?

Ronas:

— Aš girdžiu iš kitų kamerų, kur yra televizoriai. Aš girdėjau Vinitoje. „Mirties zonoje“ pats turėjau televizorių. Aš labai aiškiai girdžiu, kad esu siejamas su šiuo žiauriu nusikaltimu, ir aš padarysiu viską, ką tik galiu, ir dar daugiau, kad tik apginčiau savo vardą nuo šio pasibaisėtino šmeižto.

Markas padarė pauzę, leisdamas visiems trumpam atsikvėpti. Susirinkusieji dirsčiojo vieni į kitus. Kiti susiraukę stengėsi išvengti akių kontakto su šalia esančiaisiais. Teisėjas Landritas kažką rašėsi į savo bloknotą. Advokatai taip pat kažką užsirašinėjo, nors suregzti ką nors prasminga nebuvo paprasta.

Vertinant iš advokato perspektyvos, psichiškai nesveiko liudytojo apklausa yra ypač sudėtinga, nes niekas, net ir pats liudytojas, nežino, kokio atsakymo galima tikėtis. Markas nutarė paprasčiausiai leisti jam išsikalbėti.

Karter artimiesiems atstovavo Kristė Šeferd, Debės dukterėčia, užaugusi netoli nuo Viljamsonų. Ji dirbo medicinos konsultante ir turėjo ilgametę darbo su žmonėmis, sergančiais sunkiomis psichikos ligomis, patirtį. Užteko keletą minučių pasiklausyti Rono pasakojimo, ir ji viską suprato. Grįžusi iš posėdžio, ji savo įspūdžiais pasidalijo su motina ir Pege Stilvel — Ronas Viljamsonas sirgo sunkia psichikos liga.

Posėdyje dalyvavo, tik dėl kitų priežasčių, daktaras Kurtis Grandis, svarbiausias Bilo Petersono liudytojas.

Apklausa vyko toliau, nors klausimai buvo jau nebūtini. Ronas juos arba ignoravo, arba atsakydavo labai lakoniškai, o paskui vėl grįždavo prie Rikio Džo Saimonso ir tęsdavo savo monologą, kol jį pertraukdavo naujas klausimas. Dešimties minučių Markui Baretui visiškai pakako.

Brolį liudytojams skirtoje vietoje pakeitusi Anetė davė parodymus apie jo nepastovias mintis ir maniją dėl Rikio Džo Saimonso.

Džaneta Česlėj išsamiai pasidalijo savo patirtimi atstovaujant Ronui, papasakojo apie tai, kiek daug pastangų teko įdėti, kad jis būtų perkeltas į Makalesterio kalėjimo Ypatingos priežiūros skyrių. Ji taip pat pastebėjo, kad Ronas be perstojo plepėdavo apie Rikį Džo Saimonsą, ir išsakė savo nuomonę, jog jis negebėjo bendradarbiauti su advokatais, nes apie nieką daugiau nekalbėdavo. Pasak jos, Rono būklė gerėjo, ir ji tikėjosi, kad vieną dieną šis vyras pajėgs sąmoningai dalyvauti naujame teismo procese. Deja, toji diena esanti tolokai.

Kim Marks kalbėjo beveik apie tą patį. Ji nebuvo mačiusi Rono keletą mėnesių ir dabar nudžiugo dėl jo psichinės sveikatos pagerėjimo. Ji labai vaizdžiai apibūdino, kaip Ronas atrodė ir elgėsi būdamas „H“ skyriuje, ir užsiminė, kad baiminosi, jog jis galįs numirti. Tiesa, dabar jos kliento psichinė būklė gerėja, bet jis ir toliau visą savo dėmesį sukoncentravęs į Rikį Džo Saimonsą. Taigi jis kol kas teismui nepasirengęs.

Paskutinioji Rono naudai parodymus davė daktarė Selė Čoč. Per visą ilgą Rono Viljamsono teismų odisėją ji buvo, kad ir kaip neįtikimai tai skamba, pirmoji ekspertė, davusi parodymus, susijusius su jo psichine būkle.

Ronas Viljamsonas sirgo maniakine depresija ir šizofrenija, o tai dvi sunkiausiai gydomos psichikos ligos, nes pacientas ne visuomet supranta vaistų svarbą. Ronas dažnai liaudavosi vartojęs jam skirtas piliules, o toks elgesys būdingas sergant ir viena, ir kita liga. Gydytoja Čoč paaiškino maniakinės depresijos ir šizofrenijos pasekmes, gydymo metodus ir galimas priežastis, kurios sukelia šias logas.

Išvakarėse ji aplankė Roną apygardos kalėjime, norėdama su juo pasikalbėti. Pokalbio metu jis paklausęs, ar ji girdinti kažkur įjungtą televizorių. Ji nebuvo tuo tikra. Bet Ronas girdėjo, kaip televizijos šou programoje buvo kalbama apie Debę Karter ir kečupo buteliuką. O buvo, anot paties Rono, taip: jis parašęs laišką Reniui Leičmanui, buvusiam Ouklendo klubo žaidėjui ir treneriui, ir papasakojęs apie Rikį Saimonsą, Debę Karter ir kečupo buteliuką. Ronas buvo įsitikinęs, kad Renis Leičmanas kažkodėl šią istoriją papasakojo dviem sporto komentatoriams, o šie ėmė apie tai kalbėtis tiesioginės transliacijos metu. Istorija netruko išplisti — Monday Night Football, World Series ir kitose transliacijose — ir buvo pasakojama nuolat.

— Kaipgi jūs negirdite? — Ronas ėmė šaukti ant gydytojos Čoč. — Jie gi garsiausiai rėkia: „Kečupas! Kečupas! Kečupas!“

Ji baigė duoti parodymus pareikšdama savo nuomonę, kad Ronas šiuo metu negalįs bendradarbiauti su advokatu ir rengtis teismui.

Per pietų pertrauką daktaras Grandis pasiteiravo Marko Bareto, ar jis negalėtų susitikti su Ronu akis į akį. Markas pasitikėjo Grandžių ir jam neprieštaravo. Psichiatro susitikimas su pacientu kaliniu įvyko tardymo izoliatoriuje, pasimatymų kambaryje.

Po pietų pertraukos, kai visi sugrįžo į savo vietas teismo salėje, atsistojo Bilas Petersonas ir suglumusiu balsu prabilo:

Taip, gerbiamas teisėjau, aš su savo liudytoju [Grandžių] per pietų pertrauką aplankiau kaltinamąjį ir manau, kad Oklahomos valstija nustatys, kad... veiksnumas yra atstatomas, bet būtent šio metu misteris Viljamsonas yra neveiksnus.

Išklausęs Rono pasakojimą teisme ir penkiolika minučių pasikalbėjęs su juo per pietų pertrauką, daktaras Grandis ėmė galvoti visiškai kitaip negu iš pradžių ir pakeitė nuomonę. Ronas buvo paprasčiausiai nepasirengęs teismui.

Teisėjas Landritas priėmė nutartį, pripažįstančią Rono neveiksnumą, ir pareiškė norįs, kad po trisdešimties dienų jis vėl būtų atvesdintas į teismą naujai apklausai. Posėdžiui baigiantis, Ronas paklausė:

— Ar galėčiau pateikti klausimą?

Teisėjas Landritas:

— Taip, pone.

Ronas:

— Tomi, aš pažinojau tave, žinojau ir tavo tėvą Polą, ir aš dabar visiškai nuoširdžiai sakau, kad neįsivaizduoju, kaip šis Diuko Greihamo ir Džimo Smito reikalas, supranti, kaip visa tai susiję su Rikiu Džo Saimonsu. Aš to nesuprantu. O dėl mano veiksnumo, tai prašyčiau leisti man sugrįžti čionai po trisdešimties dienų, o tada suimsime Saimonsą, atvesime jį į teismą, pademonstruosime jam šią vaizdajuostę ir pabandysime išgauti iš jo prisipažinimą, ką jis iš tikrųjų yra padaręs.

Teisėjas Landritas:

— Ačiū. Supratau, ką norėjote pasakyti.

Jei „Tomis“ tikrai suprato, tai jis buvo vienintelis žmogus visoje teismo salėje, kuris jį suprato.

Nepaisant Rono prieštaravimų, jis buvo sugrąžintas atgal į Rytų valstijos ligoninę toliau stebėti ir gydyti. Jis mieliau norėjo likti Adoje ir kaip nors pagreitinti visą procesą, todėl supratęs, kad jo advokatai norėjo pervežti jį į Vinitą, labai susierzino. Markas Baretas dėjo visas pastangas, kad tik jį greičiau iškeltų iš Pontotoko apygardos tardymo izoliatoriaus, kol nespėjo pasirodyti nauji šnipeliai.

Vėliau, kai Ronas jau buvo gydomas Rytų valstijos ligoninėje, stomatologas jo gomuryje aptiko skaudulį, atliko biopsiją ir nustatė piktybinį naviką. Laimė, jis dar nebuvo išplitęs, todėl chirurgas nesunkiai pašalino. Operacija pavyko sėkmingai, o gydytojas Ronui paaiškino, kad laiku nepastebėtas ir negydoma vėžys, pavyzdžiui, jam esant apygardos tardymo izoliatoriuje arba Makalesteryje, būtų išplitęs į smegenis.

Tąsyk Ronas paskambino Markui Baretui ir padėkojo už tai, kad jis pasirūpino perkelti jį į ligoninę. „Tu išgelbėjai man gyvybę“, — tarė Ronas, ir jie vėl tapo draugais.

1995-aisiais buvo paimti visų Oklahomos įkalinimo įstaigose esančių asmenų kraujo mėginiai, o tyrimų rezultatai suvesti į naują DNR duomenų banką.

Įkalčiai, surinkti tiriant Karter nužudymą, tebebuvo OVNTB laboratorijoje, Oklahoma Sityje. Kraujas, pirštų atspaudai, sperma ir plaukai iš nusikaltimo vietos kartu su pirštų atspaudais, kraujo, plaukų ir seilių pavyzdžiais, paimtais iš liudytojų ir įtariamųjų, buvo saugomi ir toliau.

Tai, kad valstijos teisėsauga disponavo viskuo, kas reikalinga tyrimui, Deniso Frico neguodė. Jis nepasitikėjo Bilu Petersonu ir Ados policija, taip pat, žinoma, ir jų bendrais iš Oklahomos valstijos nusikaltimų tyrimų biuro. Po velnių, juk Garis Rodžersas irgi OVNTB agentas.

Fricas laukė. 1998-aisiais jis susirašinėjo su „Innocence Project“, stengėsi būti kantrus ir laukė. Dešimt metų, praleistų kalėjime, išmokė kantrybės ir ištvermės, be to, jam teko patirti ir tai, ką reiškia puoselėti iliuzijas.

Fricui labai padėjo Rono rašytas laiškas. Tai buvo padrikas septynių lapų sveikinimas, rašytas ant Rytų valstijos ligoninės firminio popieriaus, ir Denisas jį skaitydamas patyliukais kikeno. Jo senasis bičiulis nebuvo visiškai praradęs nuovokos, o gal ir kovingumo. Rikis Džo Saimonsas tebevaikščiojo laisvėje, ir Ronas, po galais, buvo pasiryžęs jį pričiupti.

Norėdamas išsaugoti sveiką protą, Denisas ir toliau lankydavosi juridinės literatūros bibliotekoje, kur nesiliovė skaitęs teisinę medžiagą. Ten jis netikėtai padarė atradimą — jo habeas corpus buvo pateiktas Oklahomos valstijos Vakarų srities teismui. O Pontotokas priklausė Rytų sričiai. Galiausiai jis, vadovaudamasis teisine informacija, padarė išvadą, kad jis nepriklauso Vakarų srities jurisdikcijai. Tada iš naujo perrašė savo prašymą, dar kartą išdėstė bylos esmę ir išsiuntė į teismą, kuris ir turėjo spręsti jo klausimą. Denisas nebuvo garantuotas sėkme, bet jam tai suteikė energijos ir nuteikė tęsti kovą.

1999-ųjų sausį jis telefonu kalbėjosi su Bariu Seku. Sekas kovėsi iškart keliuose frontuose, mat „Innocence Project“ buvo verste užverstas skundais dėl klaidingų nuosprendžių. Denisas jam išreiškė savo susirūpinimą tuo, kad valstijos teisėsauga disponuoja visais įkalčiais, niekam neleisdama su jais susipažinti, bet Baris paaiškino, kad tokia praktika įprasta. Nusiramink, patarė jis, jiems nieko nenutiks. Jis gerai žinojo, kaip apsaugoti įkalčius nuo sugadinimo.

Sekas apie Deniso bylą susidarė tokią nuomonę: policijai nepavyko išsiaiškinti, kas paskutinis buvo su auka. Tai buvo nepaprastai šiurkšti klaida, ir to užteko, kad Sekas imtųsi nagrinėti šį reikalą.

1999-ųjų sausio dvidešimt šeštąją ir dvidešimt septintąją kompanijoje, pavadinimu „Laboratory Corporation of America“ (LabCorp), įsikūrusioje netoli Raleiho, Šiaurės Karolinoje, nusikaltimo vietoje rastos spermos poėmiai — nuo perplėštų kelnaičių, paklodės ir makšties tepinėlio — buvo palyginti su Rono Viljamsono ir Deniso Frico DNR tyrimų rezultatais. Tyrimą kontroliavo jų advokatų pasamdytas DNR ekspertas iš Kalifornijos valstijos Brajanas Vrakselas.

Po dviejų dienų teisėjas Landritas paskelbė Marko Bareto ir daugelio kitų ilgai lauktą žinią. LabCorp atliko tyrimą ir patvirtino galutinę išvadą: nusikaltimo vietoje rastos spermos DNR neatitinka Rono Viljamsono ir Deniso Frico DNR.

Anetė palaikė glaudų ryšį su Marku Baretu ir žinojo apie atliekamą tyrimą. Vieną dieną, jai būnant namie, suskambo telefonas. Skambino Markas, ir pirmieji jo žodžiai buvo šie: „Anete, Ronas nekaltas.“ Jos keliai sulinko, nedaug trūko, kad ji prarastų sąmonę. „Ar jūs, Markai, esate tikras?“

„Ronas nekaltas, — pakartojo advokatas. — Mes ką tik gavome laboratorijos tyrimo rezultatus.“

Ji pro ašaras negalėjo kalbėti, todėl atsiprašė ir pažadėjo greitai paskambinti. Tada atsisėdo ir ilgai raudojo, taip pat meldėsi. Ir be paliovos dėkojo Dievui už jo gerumą. Jos krikščioniškas tikėjimas padėjo jai ištverti visą šį baisų košmarą, o dabar Viešpats išklausė jos maldas. Anetė pagiedojo kelias giesmes, vėl pravirko, paskui, kiek aprimusi, ėmė skambinti giminaičiams ir draugams. Renė į žinią reagavo beveik taip pat.

Kitą dieną jos leidosi į keturių valandų kelionę aplankyti Vinitos ligoninėje besigydančio brolio. Čia jau laukė Markas Baretas kartu su Sara Bonel — tokį įvykį buvo būtina atšvęsti. Roną atvedus į pasimatymų kambarį, pro šalį atsitiktinai ėjo daktaras Kurtis Grandis, kurį jie taip pat pasikvietė pranešti naujieną. Ronas juk buvo jo pacientas, ir jie neblogai sutardavo. Po aštuoniolikos Vinitoje praleistų mėnesių Rono būklė stabilizavosi, netgi pamažu gerėjo, jis priaugo šiek tiek svorio.

— Turime gerų žinių, — Markas kreipėsi į savo klientą. — Iš laboratorijos gautas atsakymas. DNR tyrimas patvirtino, kad jūs su Denisu nekalti.

Ronas tą pačią akimirką pratrūko džiaugsmu ir puolė prie seserų. Jie apsikabino ir pradėjo raudoti, o paskui spontaniškai užgiedojo „Aš nuskrisiu“, populiarią gospel stiliaus giesmę, kurią mokėjo nuo pat vaikystės.

Markas Baretas nedelsdamas pateikė prašymą panaikinti kaltinimus ir išleisti Roną į laisvę, o teisėjas Landritas taip pat norėjo greičiau išspręsti šį klausimą. Bilas Petersonas prieštaravo, reikalaudamas atlikti plaukų DNR tyrimą. Naujas teismo posėdis buvo numatytas vasario trečiąją.

Bilas Petersonas priešinosi tokiai įvykių eigai ir stengėsi, kad jo balsas būtų kuo labiau girdimas. Prieš pat teismo posėdį Ada Evening News išspausdino jo teiginį: „Plaukų DNR tyrimas, kuris 1982-aisiais buvo neįmanomas, patvirtins, kad Karter nužudė būtent šie vyrai.“

Toks pareiškimas šokiravo Marką Baretą ir Barį Seką. Jei Petersonas drįsta taip akiplėšiškai kalbėti, kai jau atrodė, kad viskas aišku, tai galbūt jis žino kažką tokio, ko nežino jie? Galbūt jis turėjo galimybę prieiti prie plaukų, rastų nusikaltimo vietoje? O ką, jei plaukai buvo slapta sukeisti?

Vasario trečiąją didžiojoje teismo salėje nesimatė nė vienos laisvos vietos. Byla labai domėjosi Ada Evening News korespondentė Ana Kelis viską labai detaliai aprašydavo. Jos rašiniai buvo spausdinami pirmajame laikraščio puslapyje ir labai skaitomi žmonių, todėl, teisėjui Landritui įsitaisius savo krėsle, salė buvo sausakimša — daug policijos pareigūnų, Teismo rūmų darbuotojų, artimųjų ir vietos teisininkų.

Teismo salėje buvo ir Barnis, jis nieko nematė, bet girdėjo daugiau už visus kitus. Barnis nebuvo iš jautriųjų, todėl su teisėjo Syjaus nutartimi susitaikė dar 1995-aisiais. Ne, jis nesutiko su juo, bet suprato, kad jo niekada nepakeis. Barnis visą laiką buvo įsitikinęs, kad policija su Petersonu jo klientą apkaltino visiškai be reikalo, todėl jam, be abejo, labai knietėjo savo akimis išvysti jų fiasko.

Advokatų diskusija užtruko keturiasdešimt penkias minutes, paskui teisėjas Landritas žengė išmintingą žingsnį, nurodydamas prieš paskelbiant lemiamą išvadą atlikti plaukų DNR tyrimą. Atlikite jį skubos tvarka, paprašė jis advokatų.

Bilas Petersonas ir raštu, ir žodžiu visiems girdint pažadėjo išleisti Viljamsoną su Frtizu į laisvę, jei nusikaltimo vietoje rastų plaukų DNR tyrimas patvirtins jų nekaltumą.

1999-ųjų vasario dešimtąją Markas Baretas ir Sara Bonel apsilankė Leksingtono pataisos centre, norėdami pagal įprastą tvarką apklausti Gleną Gorą. Nors data pakartotiniam Rono teismui dar nebuvo nustatyta, jie tam jau rengėsi.

Goras juos iškart nustebino pareikšdamas, kad tikėjosi šio vizito. Jis skaitė spaudą ir atidžiai sekė įvykius. Buvo skaitęs teisėjo Syjaus nutartį, priimtą 1995-aisiais, ir suprato, kad byla kada nors bus nagrinėjama pakartotinai. Jie pasikalbėjo apie šią galimybę, o vėliau pokalbis pakrypo prie Bilo Petersono, žmogaus, kurio Goras neapkentė dėl to, kad šis nuteisė jį keturiasdešimčiai metų nelaisvės.

Baretas be užuolankų paklausė, kodėl Goras davęs parodymus prieš Viljamsoną ir Fricą.

Tai vis per tą Petersoną, atsakė Goras. Petersonas jam grasino, tvirtindamas, kad jeigu jis nesutiksiąs liudyti prieš Viljamsoną ir Fricą, pareikšiąs jam kaltinimą nužudžius Karter.

— O ar nesutiktumėte būti patikrintas melo detektoriumi? — paklausė Markas.

Goras atsakė, jog nematąs jokios problemos, ir pridūrė, kad pats siūlęs atlikti tai policijos nuovadoje, bet niekam to nereikėjo.

Advokatai dar pasiteiravo, ar jis neprieštarautų, jei būtų paprašytas pateikti seilių mėginį DNR tyrimui, bet Goras atsakė, kad tai daryti nebūtina. Jo DNR tyrimo duomenys jau buvo įtraukti į valstijos DNR duomenų bazę, mat visi nuteistieji privalėjo duoti poėmius. Jiems besikalbant apie DNR, Markas Baretas Gorui užsiminė, kad buvo atlikti Frico ir Viljamsono DNR tyrimai. Goras šį faktą jau žinojo.

— O ant jos kūno negalėjo būti rasta jūsų DNR? — pasidomėjo Baretas.

Gal ir galėjo, atsakė Goras, nes jis tą vakarą net penkis kartus šokęs su Karter. Nuo šokių DNR nelieka, atsakė Markas ir išsamiau paaiškino apie DNR. Ją galima išskirti iš kraujo, seilių, plaukų, prakaito ir spermos.

— Jie turi DNR, kurią išskyrė iš spermos likučių, — tarė Markas.

Goras akimirksniu persimainė, ši žinia jį akivaizdžiai suneramino. Jis paprašė leisti jam trumpam pasišalinti ir išėjo atsivesti savo patarėjo teisės klausimams. Po kurio laiko pasirodė kartu su kalėjimo teisininku Roibenu. Jam nesant, Sara Bonel paprašė prižiūrėtojo atnešti ausų krapštuką.

— Glenai, ar nesutiktumėte duoti seilių mėginio? — pasiteiravo Sara, rankoje laikydama krapštuką.

Goras čiupo jį Sarai iš rankos, perlaužė, paskubomis išsivalė abi ausis ir įsikišo į savo marškinių kišenę.

— Ar jūs turėjote lytinių santykių su Debe Karter? — Markas tęsė apklausą.

Goras nesiteikė atsakyti.

— Ar galite patvirtinti, kad niekada nesate su ja turėjęs lytinių santykių? — neatstojo Markas.

— Aš to nesakau.

— Jei taip, tuomet spermos, rastos nusikaltimo vietoje, DNR atitiks jūsų DNR.

— Aš to nedariau, — atkirto Goras. — Niekuo negaliu jums padėti.

Jis su Roibenu atsistojo. Apklausa buvo baigta. Jiems išeinant, Markas Baretas paklausė Goro, ar jie negalėtų dar kada nors susitikti.

Žinoma, atsakė Goras, bet geriau būtų, jeigu susitikimas įvyktų kitur, pavyzdžiui, jo darbo vietoje.

Darbo vietoje? Markas manė, kas Glenas Goras nuteistas keturiasdešimčiai metų kalėjimo.

Tačiau Goras jam paaiškino, kad dieną jis dirba Paršelyje, Saros Bonel gimtajame miestelyje, Viešųjų darbų skyriuje. Jį ten galima lengvai rasti, tada jie pasikalbėsią ilgiau.

Markas ir Sara sutiko su jo pasiūlymu, bet buvo priblokšti žinios, kad šis žmogus dirba už įkalinimo įstaigos ribų.

Tos pačios dienos popietę Markas paskambino Merei Long, tuo metu vadovavusiai OVNTB DNR tyrimų skyriui, ir paprašė nuteistųjų DNR duomenų banke surasti Goro DNR tyrimo rezultatus bei palyginti juos su nusikaltimo vietoje rastos spermos DNR. Ji sutiko.

Denisas Fricas 16 val. 15 min. buvo užrakintas kameroje eiliniam patikrinimui. Staiga koridoriuje pasigirdo gerai pažįstamas vieno iš nuteistųjų „advokatų“ balsas. „Ei, Fricai, tu laisvas!“ Paskui jis išgirdo dar kažką apie DNR.

Denisas negalėjo išeiti iš kameros, o „advokatas“ buvo dingęs. Tą patį girdėjo ir jo kameros draugas, todėl visą vakarą juodu praleido svarstydami, ką gi tai galėtų reikšti.

Skambinti į Niujorką buvo jau pernelyg vėlu. Denisas kankinosi visą naktį, tai užsnūsdamas, tai vėl nubusdamas, nesėkmingai bandydamas nuslopinti jaudulį. Ankstų kitos dienos rytą jis paskambino į „Innocence Project“ ir išgirdo, kad tai tiesa. DNR tyrimas patvirtino, kad nusikaltimo vietoje rasta sperma nėra nei Deniso, nei Rono.

Denisą apėmė didžiulė euforija. Pagaliau, praėjus beveik dvylikai metų po jo suėmimo, tiesa paaiškėjo. Įrodymas buvo tvirtas ir nenuginčijamas. Greitai nuosprendis jam bus panaikintas ir jis sugrįš į laisvę. Denisas paskambino motinai, kuri išgirdusi naujieną netvėrė džiaugsmu. Paskui paskambino savo dukrai Elizabetai, kuriai buvo jau dvidešimt penkeri, ir jiedu kartu pasidžiaugė laime. Tėvas ir dukra nesimatė dvylika metų, todėl ėmė garsiai svajoti apie tai, koks džiaugsmingas bus jųdviejų susitikimas.

Markas Baretas, norėdamas užtikrinti plaukų, rastų nusikaltimo vietoje, ir plaukų, kurie buvo paimti iš Frico ir Viljamsono, neliečiamumą, davė nurodymą ekspertui juos ištirti ir mikroskopiškai nufotografuoti infraraudonųjų spindulių fotoaparatu.

Po teismo posėdžio, kuriame svarstytas prašymas panaikinti kaltinimus, praėjus mažiau nei trims savaitėms, LabCorp baigė pirmąjį tyrimo etapą ir išsiuntė negalutinį atsakymą. Markas Baretas ir Sara Bonel nuvyko į Adą susitikti su teisėju. Tomas Landritas nekantravo greičiau sužinoti DNR tyrimų rezultatus.

Kadangi DNR tyrimai labai sudėtingi, skirtingi plaukai buvo tiriami skirtingose laboratorijose. Tai būtina ir dėl nepasitikėjimo tarp prokuroro ir advokatų. Šiuo atveju tyrime dalyvavo penkios atskiros laboratorijos.

Susitikime buvo aptartas ir šis klausimas, o teisėjas Landritas, išklausęs advokatus, vėl paragino kuo greičiau užbaigti tyrimą.

Po pasitarimo pas teisėją Markas ir Sara nusileido Teismo rūmų laiptais žemyn į Bilo Petersono kabinetą. Sprendžiant iš susirašinėjimo ir posėdžių, prokuroro priešiškumas vis stiprėjo. Todėl juodu tikėjosi, kad šis draugiškas apsilankymas padės sušvelninti įtemptus santykius.

Deja, Bilo Petersono kabinete išgirdo tik ilgą tiradą. Prokuroras tebebuvo įsitikinęs, kad Debę Karter išžagino ir nužudė ne kas kitas, o Ronas, ir atšaukti savo sprendimo neketino. DNR tyrimai dar ne viskas. Taip pat ir OVNTB ekspertai. Viljamsonas buvo nedoras vaikinas — prievartaudavo Talsos moteris, šlaistydavosi po barus, bastydavosi gatvėmis su gitara ir gyveno ne per toliausiai nuo Debės Karter. Petersonas taip pat buvo karštai įsitikinęs ir tuo, kad Frico kaimynas Garis Alenas tą naktį, kai įvyko žmogžudystė, kieme iš tiesų matęs Roną Viljamsoną su Denisu Fricu, kvatojančius, besikeikiančius ir vandeniu iš sodo žarnos plaunančius kraujo pėdsakus. Juodu turėjo būti kalti! Petersonas vis postringavo — atrodė, kad jam svarbiau įtikinti save, o ne Marką su Sara.

Advokatai klausėsi netekę žado. Šis žmogus visiškai negebėjo pripažinti savo klaidų, o gal pažvelgti tikrovei į akis.

Kovas Denisui Fricui prailgo lyg vieneri metai. Euforija atslūgo, ir kiekvieną dieną jis pradėdavo sukandęs dantis. Negalėjo atsiginti įkyrios minties, kad Petersonas ar kas nors iš OVNTB darbuotojų galėjo sukeisti plaukų pavyzdžius. Nelikus abejonių dėl spermos, prokuroras stengsis žūtbūt įrodyti savo teisumą, pasitelkęs paskutinį jam likusį kozirį. Jei plaukų DNR tyrimas patvirtintų jo ir Rono nekaltumą, juodu atgautų laisvę, o šis gėdingas farsas būtų demaskuotas. Trumpai tariant, ant plauko pakibo geras vardas.

Nuo Deniso niekas jau nebepriklausė, ir jį apėmė stresas. Bijodamas, kad neištiktų širdies priepuolis, jis apsilankė kalėjimo poliklinikoje. Vaistai, kuriuos jam paskyrė, ne ką tepadėjo.

Dienos slinko, atėjo balandis.

Rono džiūgavimas taip pat išblėso. Euforija, kurią jis ką tik išgyveno, baigėsi dar vienu sunkiu depresijos ir nerimo priepuoliu, jį ėmė persekioti mintys apie savižudybę. Ronas dažnai skambindavo Markui Baretui, o šis jį nuolat įtikinėdavo, kad viskas baigsis gerai. Markas atsiliepdavo į kiekvieną skambutį, o išvykdamas iš biuro pasirūpindavo, kad prie telefono kas nors budėtų.

Ronas, kaip ir Denisas, bijojo, kad kas nors iš suinteresuotų asmenų gali suklastoti tyrimų rezultatus. Juk juos abu nuteisė pasikliovus valstijos ekspertų parodymais, o juk šie žmonės ir toliau disponavo tais pačiais įrodymais. Buvo visiškai nesunku įsivaizduoti scenarijų, pagal kurį plaukų pavyzdžiai galėjo būti paprasčiausiai sukeisti, siekiant apginti tam tikrų asmenų reputaciją ir nuslėpti neteisybę. Ronas nė kiek neslėpė, kad išėjęs į laisvę iškels ieškinius visiems atsakingiems asmenims. Įsitaisiusiems šiltose vietose turėjo drebėti kinkos.

Ronas skambindavo telefonu tiek, kiek būdavo leidžiama, įprastai kartą per dieną. Jį kamavo paranoja, o galvoje nuolat sukosi siaubingiausios mintys.

Vienu metu Markas Baretas pasielgė taip, kaip dar niekada nebuvo pasielgęs ir tikriausiai daugiau niekuomet nesielgs. Jis garantavo Ronui, kad ištrauks jį iš kalėjimo.

Jeigu jų viltys, sudėtos į DNR tyrimą, žlugtų, tektų stoti prieš teismą, ir Markas patikino, kad jį išteisintų.

Patyrusio advokato žodžiai apmaldė Roną, ir jis keletą dienų buvo ramus.

„Plaukų pavyzdžiai skiriasi“. Tokia antrašte savo skaitytojus balandžio vienuoliktąją pasveikino sekmadieninis Ada Evening News numeris. Ana Keli informavo, kad LabCorp ištyrė keturiolika iš septyniolikos nusikaltimo vietoje rastų plaukų, ir jų DNR „visiškai neatitiko nei Frico, nei Viljamsono DNR“.

Bilas Petersonas ta proga pareiškė:

Šią akimirką mes nežinome, kieno yra šie plaukai. Juos kol kas palyginome tik su Frico ir Viljamsono plaukų pavyzdžiais.

Pradėjus DNR tyrimo procesą, man nekilo jokių abejonių dėl šių dviejų vyrų kaltės. Aš pats norėjau, kad [daiktiniai įrodymai] būtų ištirti ir jie abu greičiau gautų tai, ko nusipelnė. Paaiškėjus spermos tyrimo rezultatams, mano žandikauliai iš nuostabos nukaro ligi pat grindų.

Laboratorijos galutinis atsakymas turėjo paaiškėti kitą trečiadienį, balandžio keturioliktąją. Teisėjas Landritas teismo posėdį buvo numatęs balandžio penkioliktąją, todėl netrukus pasigirdo spėlionės, grįš ar ne buvę nuteistieji į laisvę. Balandžio penkioliktąją į teismo posėdį turėjo atvykti abu, Fricas ir Viljamsonas.

Į Adą turėjo atvykti netgi Baris Sekas! „Innocence Project“ organizacija, vadovaudamasi DNR tyrimų rezultatais, išgelbėjo jau ne vieną nekaltai nuteistą asmenį, todėl nenuostabu, kad garsas apie Seką sklido vis plačiau. Pasigirdus kalboms, kad jis planuoja atvykti į Adą, sujudo įvairios visuomenės informavimo priemonės. Valstijos ir nacionalinių naujienų kompanijų atstovai vienas po kito skambino Markui Baretui, teismo pirmininkui Landritui, Bilui Petersonui, „Innocence Project“ darbuotojams, Karter artimiesiems ir visiems, turintiems su šia byla ką nors bendra. Susidomėjimas augo žaibiškai.

O ką, jei Ronas Viljamsonas su Denisu Fricu ketvirtadienį iš tikrųjų sugrįš į laisvę?

Denisas Fricas dar nežinojo plaukų ekspertizės rezultatų. Antradienį, balandžio tryliktąją, jis buvo savo kameroje, kai iš kažkur atsiradęs sargybinis išrėkė: „Susipakuok mantą. Šiandien išvyksti.“

Denisas suprato, kad jį išveža į Adą, o iš ten greičiausiai išeis į laisvę. Jis paskubomis susirinko daiktus, atsisveikino su pora draugų ir iškurnėjo į kiemą. Į Adą jį buvo pasirengęs vežti ne kas kitas, o Džonas Kristianas, pažįstamas iš Pontotoko apygardos tardymo izoliatoriaus.

Dvylika metų, praleistų tardymo izoliatoriuje ir kalėjime, išmokė Denisą branginti savo privatumą ir laisvę bei džiaugtis smulkmenomis, kaip antai laukais, miškais, gėlėmis. Per žemę žygiavo pavasaris, ir Denisas, artėdamas Ados link, šypsojosi pro langą skriejančioms fermoms, banguojančioms kalvoms ir kaimeliams.

Galvoje sukosi padrikos mintys. Jis nieko nežinojo apie paskutinius tyrimų rezultatus, nežinojo, beje, ir to, ar jį veža tikrai į Adą. Denisas, tiesa, tikėjosi, kad gali atgauti laisvę, antra vertus, negalėjo garantuoti, kad paskutinę minutę viskas neapsivers aukštyn kojomis. Juk prieš dvylika metų nedaug tetrūko, kad jis būtų paleistas parengtinio teismo posėdžio metu, kai teisėjas Mileris buvo įsitikinęs, jog prokuroro įrodymai pernelyg silpni. Tačiau būtent tada policininkai ir Bilas Petersonas iškvietė Džeimsą Hardžio, kuriam baigus liudyti Deniso laukė teismas, o vėliau ir kalėjimas.

Jis mąstė apie Elizabetą, apie tai, kokia laimė būtų ją pamatyti ir apkabinti. Jis nekantravo kuo greičiau išvykti iš Oklahomos.

Tačiau staiga jis ir vėl išsigando. Laisvė lyg ir ranka pasiekiama, bet jis surakintas antrankiais ir pervežamas iš vieno kalėjimo į kitą.

Jo jau laukė Ana Keli ir laikraščio fotografas. Tardymo izoliatoriuje Denisas pasirodė šypsodamasis ir nusiteikęs kalbėti su korespondente. „Šios bylos neturėjo būti, — kalbėjo jis laikraščio korespondentei. — Jų įkalčių prieš mane nepakako, todėl jei tik policija būtų pasidomėjusi visais galimais įtariamaisiais ir atlikusi išsamų tyrimą, aš niekada nebūčiau atsidūręs teisiamųjų suole.“ Paskui Denisas užsiminė ir apie problemas Nepasiturinčių asmenų gynybos biure. „Jei neturi pakankamai pinigų gynybai, esi priklausomas nuo teisinės sistemos malonės. O patekus į šią sistemą, ištrūkti iš jos praktiškai neįmanoma, net jeigu tu esi niekuo dėtas.“

Naktį Denisas Fricas praleido savo buvusioje kameroje svajodamas apie laisvę.

Jo sąlyginė ramybė buvo sudrumsta jau kitą dieną, balandžio keturioliktąją, kai iš Vinitos atvežė Roną Viljamsoną, vilkintį dryžuota kalinio uniforma ir besivaipantį prieš filmavimo kameras. Sklido kalbos, kad jie jau rytoj išeis į laisvę, todėl tai neliko nepastebėta nacionalinės žiniasklaidos.

Ronas ir Denisas nesimatė jau vienuolika metų. Tiktai sykį apsikeitė laiškais, todėl susitikę puolė vienas kitam į glėbį ir ėmė linksmai juoktis, bandydami susivokti, kur jie atsidūrė ir kas iš tiesų vyksta. Netrukus pasirodė ir advokatai, kurie gerą valandą kalbėjosi su savo ginamaisiais. Aplink sukiojosi NBC Dateline operatorius su filmavimo kamera, pro kurio akis nepraslydo niekas. New York Daily News korespondentas Džimas Dvajeris atvyko kartu su Bariu Seku.

Jie visi buvo susigrūdę rytinėje tardymo izoliatoriaus dalyje, tiesiai priešais Teismo rūmus įrengtame mažame, pasimatymams skirtame kambarėlyje. Vienu metu Ronas išsitiesė ant grindų, dirstelėjo pro stiklines duris ir ranka pasirėmė galvą. Galiausiai kažkas pasidomėjo:

— Ei, Ronai, ką tu darai?

— Laukiu Petersono, — paaiškino jis.

Teismo rūmų pievelėje sukiojosi daugybė reporterių su savo įranga. Vienam iš jų pavyko užkalbinti Bilą Petersoną, kuris sutiko duoti interviu. Išvydęs prokurorą, stovintį priešais Teismo rūmus, Ronas prie durų ėmė šaukti:

— Ar girdi, tu, storas niekše? Mes tuoj įkrėsim tau į kaulus!

Na, o Deniso laukė staigmena, kurią jam pateikė jo motina ir dukra. Nors jis su Elizabeta nuolatos susirašinėdavo, o ji tėvui buvo atsiuntusi daug savo nuotraukų, jis tokiam susitikimui nebuvo pasirengęs. Jo laukė daili, elegantiška, jauna dvidešimt penkerių metų dama, kurią apsikabinęs nepajėgė sulaikyti ašarų.

Tą dieną teismo salėje ašaros liejosi upeliais.

Roną su Denisu nuvedė į atskiras kameras. Štai kaip tokį sprendimą pakomentavo šerifas Gleisas:

— Jie bus laikomi atskirai. Aš neturiu teisės dviejų už žmogžudystę nuteistų asmenų laikyti vienoje kameroje... Kol teisėjas nepaskelbė išteisinamojo nuosprendžio, jie yra žmogžudžiai.

Jų kameros buvo greta, todėl Denisas su Ronu galėjo kalbėtis. Deniso kameros draugas turėjo nedidelį televizorių, ir šįkart jis jau savo ausimis išgirdo, kaip naujienų laidoje pranešė, jog rytoj jie bus paleisti į laisvę. Šią žinią Denisas tuojau pat persakė Ronui.

Nieko nuostabaus, kad tardymo izoliatoriuje vėl pasirodė Terė Holand — tai tebuvo eilinis, vienas iš daugelio, stabtelėjimas jos kaip smulkios nusikaltėlės karjeroje. Ji persimetė keliais žodžiais su Ronu, tačiau šis nepasakė nieko užgaulaus. Artėjant nakčiai atgijo senas Rono įprotis. Jis vėl šūkavo apie laisvę ir jam neteisėtai paskirtą nuosprendį, taip pat įvairias nešvankybes apie tardymo izoliatoriuje kalinčias moteris, garsiai kalbėjosi su Dievu.

15 SKYRIUS

Rono Viljamsono ir Deniso Frico reabilitacijos procesas Adoje susilaukė daug visos šalies dėmesio. Balandžio penkioliktąją, iš pat ryto, Teismo rūmus supo naujienų agentūrų automobiliai, palydovinių televizijų furgonai, žiniasklaidos priemonėms atstovaujantys fotografai, įvairių televizijos kanalų filmavimo operatoriai ir reporteriai. Netoliese mindžikavo miestelėnai, nekantraujantys kuo daugiau išgirsti ir pamatyti. Kadangi visiems rūpėjo užsiimti kuo geresnę vietą teismo salėje, teismo pirmininkas Landritas organizavo kažką panašaus į loteriją korespondentams, o elektros srovė naujienų agentūrų įrangai buvo tiekiama iš Landrito kabineto, pro jo langą nutiestais kabeliais.

Tardymo izoliatoriaus kieme susirinko minia fotografų ir filmuotojų, kurie, vos tik pasirodžius, bematant apsupo nuteistuosius. Ronas vilkėjo švarką, susagstomus marškinius, buvo pasirišęs kaklaraištį ir apsimovęs laisvai krintančias kelnes, — drabužius jam paskubomis nupirko Anetė, — avėjo naujus batus, kurie buvo tokie ankšti, kad degino pėdas. Deniso motina savo sūnui atvežė kostiumą, bet jis labiau mėgo kasdienius „gatvės“ drabužius, kuriais jam pastaraisiais metais leido rengtis kalėjime. Jie greitai perėjo per kiemą į teismo pastatą, paskutinį kartą būdami surakinti antrankiais, šypsodamiesi ir juokaudami su reporteriais.

Anetė su Rene į teismą atvyko labai anksti ir tradiciškai užsiėmė vietas pirmoje eilėje, už advokatų. Jos sėdėjo susikibusios už rankų ir meldėsi, kartkartėmis pravirkdavo, o kartą ar du buvo pratrūkusios juoku. Švęsti, žinoma, buvo dar anksti. Kartu su jomis teisme dalyvavo jų vaikai, giminaičiai ir keletas artimesnių draugų. Visai čia pat sėdėjo Vanda ir Elizabeta Fric, kurios taip pat laikėsi susikibusios rankomis ir susijaudinusios šnibždėjosi. Žmonių teismo salėje vis daugėjo. Kitoje teismo salės pusėje sėdėjo Karter artimieji, jiems, nori nenori, dar kartą teko išgyventi skaudžias teismo posėdžio akimirkas. Po Debės nužudymo praėjus septyniolikai metų, jiems vėl teks akis į akį išvysti kaltinamuosius jos nužudymu, netgi ne kaltinamuosius, o nuteistuosius.

Greitai visos vietos buvo užimtos, žmonės pradėjo rikiuotis palei sienas. Teisėjas Landritas leido fotografuoti teismo posėdį, visiems fotografams ir reporteriams skyręs prisiekusiesiems skirtą aptvarą, kur teismo tarnautojai atnešė ir sustatė sulankstomąsias kėdes. Teismo salėje buvo matyti daug policininkų ir šerifo padėjėjų, turėjusių užtikrinti saugumą. Prieš teismą gauta keletas anoniminių Ronui ir Denisui grasinančių telefono skambučių. Teismo salėje, net ir labai norėdamas, nebūtum radęs laisvos vietos. Tvyrojo aiškiai juntama įtampa.

Policijos pareigūnų būryje kažkodėl nesimatė nei Deniso Smito, nei Gario Rodžerso.

Į salę įėjo Ronui ir Denisui atstovaujantys advokatai, Markas, Sara ir Baris Sekas, taip pat prokuroras Bilas Petersonas su savo advokatais Nense Šjū ir Krisu Rosu. Jie visi šypsodamiesi paspaudė vienas kitam rankas. Kaltintojas „prisidėjo“ prie gynybos pateikto prašymo panaikinti kaltinamąjį nuosprendį, o Denisą Fricą ir Roną Viljamsoną paleisti į laisvę. Abi pusės susivienijo, kad atitaisytų skriaudą, lemtingą valandą bendruomenė ryžosi veikti išvien, kad būtų atkurtas teisingumas. Visi tapo viena laiminga šeima. Niekas negalėjo likti nuošalyje ir nesididžiuoti taip puikiai funkcionuojančia teisine sistema.

Vėliau buvo atvesti ir Ronas su Denisu, kuriems čia pat, teismo salėje, nuimti antrankiai, tik šįsyk jau visam laikui. Jie atsisėdo už savo advokatų, vos už kelių pėdų nuo savo šeimų narių. Ronas žvelgė tiesiai priešais save, tačiau beveik nieko nematė. O Denisas žiūrėjo į susirinkusius žmones ir jų veiduose matė sumišimą ir priešiškumą. Neatrodė, kad dauguma buvusiųjų teismo salėje labai džiaugtųsi jų laisve.

Teisėjas Landritas užėmė savo vietą, pasveikino visus dalyvaujančiuosius teismo posėdyje ir iškart perėjo prie svarbiausio klausimo. Jis kreipėsi į Petersoną, prašydamas, kad šis pakviestų savo pirmąjį liudytoją. Į priekį išėjo Merė Long, einanti OVNTB DNR tyrimų skyriaus vadovės pareigas, ir supažindino su atliktų tyrimų rezultatais. Ji pasakojo apie tai, kad plaukai ir sperma, rasti nusikaltimo vietoje, taip pat iš įtariamųjų paimti pavyzdžiai buvo tiriami keliose skirtingose laboratorijose.

Ronas su Denisu pradėjo jaudintis. Jie manė, kad posėdis užtruks kelias minutes, kol teisėjas Landritas paskelbs išteisinamąjį nuosprendį ir išleis juos į namus. Laikas slinko labai lėtai, ir jie ne juokais sunerimo. Ronas pradėjo muistytis ir niurnėti: „Kas čia vyksta?“ Sara Bonel perdavė jam raštelį, kuriame patikino, kad viskas klostosi gerai.

Denisas nervinosi nė kiek ne mažiau. Ko šiais parodymais siekiama? O jeigu jų laukia dar viena staigmena? Juk kiekvienas apsilankymas šiuose Teismo rūmuose baigdavosi košmaru. Atmintyje išniro jį šmeižiantys liudytojai, prisiekusieji akmeniniais veidais ir mirties bausmės reikalaujantis Petersonas. Denisas vėl padarė tą pačią klaidą, apsidairydamas po teismo salę, kurioje buvo matyti vos vienas kitas palankiai nusiteikęs žmogus.

Pagaliau Merė Long perėjo prie tyrimo išvadų. Buvo ištirta septyniolika Debės Karter kambaryje rastų plaukų — trylika iš jų buvo gaktos, o keturi — galvos. Dešimt plaukų rasta lovoje arba patalynėje. Du rasti suplėšytose kelnaitėse, trys — ant skuduro, kuriuo buvo užkimšta nužudytosios burna, ir du — po Debės Karter kūnu.

Tik keturi iš septyniolikos plaukų tiko DNR tyrimui. Du iš jų buvo Debės. Rono ir Deniso plaukų tarp jų nebuvo. Trumpai tariant, apskritas nulis.

Paskui Long paaiškino, kad sperma, rasta ant patalynės, suplėšytų kelnaičių ir nužudytosios kūno, buvo ištirta jau anksčiau, o tyrimo rezultatai, be abejo, leido atmesti Ronui ir Denisui pareikštus įtarimus. Tuo ji savo parodymus baigė.

1988-aisiais Melvinas Hetas tvirtino, kad trylika iš septyniolikos plaukų „mikroskopiškai atitinka“ Deniso plaukus, o keturi — Rono. Kai kurie, anot Heto, buvo net „identiški“. Beje, trečiojoje, baigiamojoje, savo ataskaitoje, pateiktoje jau prasidėjus Deniso teismui, jis kategoriškai pareiškė, kad nė vienas iš jo tirtų plaukų neatitinka Gleno Goro plaukų pavyzdžių. Jo parodymai buvo vienintelis konkretus „patikimas“ įkaltis, kuriuo disponavo prokuroras, kaltindamas Roną ir Denisą, ir kuris tikriausiai lėmė nuosprendį.

DNR tyrimas parodė, kad vienas galvos plaukas, rastas po nužudytąja, ir vienas gaktos plaukas, likęs patalynėje, buvo Gleno Goro. Ištirta buvo ir skrodimo metu iš makšties paimta sperma. Ji buvo Gleno Goro.

Teisėjas Landritas jau žinojo tyrimų rezultatus, bet laikė paslaptyje iki posėdžio. Jam pritarus, šią informaciją apstulbusiai auditorijai pagarsino Bilas Petersonas.

Prokuroras tarė:

— Gerbiamasis teisėjau, ši diena yra labai sunki mūsų baudžiamosios teisės sistemai. Žmogžudystė įvykdyta 1982 metais, bylos nagrinėjimas vyko 1988-aisiais. Tuo metu mes disponavome įkalčiais, kuriuos pateikėme prisiekusiesiems ir kurių pagrindu Denisas Fricas ir Ronas Viljamsonas buvo pripažinti kaltais. Įrodymai, mano galva, būtent tuo metu buvo akivaizdūs.

Užuot prisiminęs, kokie iš tikrųjų buvo tie „akivaizdūs“ įrodymai, kuriais prieš vienuolika metų savo nuosprendį grindė teismas, Petersonas padrikai bandė paaiškinti, kaip DNR tyrimo rezultatai paneigė tai, kuo jis anksčiau buvo tvirtai įsitikinęs. Paaiškėjus paskutinių tyrimų rezultatams, jis atsiima buvusiems įtariamiesiems pareikštus kaltinimus. Baigdamas savo kalbą, jis paprašė patenkinti teismui pateiktą prašymą nutraukti baudžiamąją bylą. Ir atsisėdo.

Petersono kalboje nesigirdėjo nė menkiausios užuominos į norą taikytis, neparodė jis nei gailesčio, nepripažino padaręs klaidų ir netgi neatsiprašė.

Ronas su Denisu tikėjosi bent jau atsiprašymo. Atsakingo asmens profesinis nusižengimas, žmogiška klaida ir arogancija atėmė iš jų dvylika gyvenimo metų. Neteisybės, kurią patyrė, nesunkiai buvo galima išvengti, todėl reprezentavusieji valstijai jiems paprasčiausiai liko skolingi atsiprašymą.

Tačiau toji skola taip ir liks nesumokėta, o atvira žaizda niekada neužgis.

Teisėjas Landritas išsakė keletą pastabų, susijusiu su įvykusia skriauda, paskui paprašė Rono ir Deniso atsistoti. Tada jis paskelbė, kad visi jiems anksčiau pareikšti kaltinimai atšaukiami. Nuo šiol jie laisvi žmonės. Jie gali eiti. Keliolika teismo salėje buvusių žmonių paskelbtą žinią pasitiko plojimais ir džiaugsmo šūksniais; vis dėlto dauguma nematė priežasties linksmintis. Anetė su Rene apsikabino savo vaikus ir giminaičius ir vėl pravirko.

Ronas metėsi iš savo vietos prie prisiekusiųjų aptvaro, o iš čia pro šonines duris atsidūrė prie laiptų, nusileido prie paradinių Teismo rūmų durų ir išbėgęs ant laiptų įkvėpė pilnus plaučius gaivaus oro. Paskui prisidegė cigaretę, pirmąją iš milijono, kurias surūkys būdamas laisvėje, ir triumfuodamas pamojavo ja tiesiai priešais fotoaparatų objektyvus. Ši nuotrauka netrukus pateko į daugelio laikraščių puslapius.

Po kelių minučių jis sugrįžo atgal. Jis su Denisu, jų artimieji ir advokatai susiėjo draugėn čia pat, teismo salėje, pozavo nuotraukoms ir atsakinėjo į aplink susispietusių reporterių klausimus. Markas Baretas paskambino Gregui Vilhoutui ir pakvietė parskristi į Oklahomą dalyvauti šventėje. Kai Ronas vėl susitiko su Gregu, juodu apsikabino taip, tarytum būtų broliai.

— Kaip jaučiatės, misteri Viljamsonai? — pasiteiravo reporteris.

— Ką turite omeny? — atšovė Ronas, bet po akimirkos pasitaisė. — Jaučiuosi nekaip. Atrodo, mane tuojau pat pribaigs mano batai. Jie per maži.

Jam beveik visą valandą teko atsakinėti į užduodamus klausimus, nors spaudos konferencija buvo numatyta vėliau.

Pegei Stilvel išeiti iš Teismo rūmų padėjo jos dukros ir seserys. Ji atrodė stipriai sugniuždyta ir netekusi žado; jų niekas iš anksto neinformavo apie Gleną Gorą. Debės artimieji vėl turėjo viską pradėti iš pradžių, jiems vėl teko mintimis sugrįžti į žmogžudystės vietą, vėl laukti teismo, nežinant, kuo visa tai baigsis. Jie visi buvo sumišę, mat dauguma ir toliau tikėjo, kad žudikai yra Fricas ir Viljamsonas. Tačiau kaip su tuo susijęs Glenas Goras?

Pagaliau Ronas su Denisu pajudėjo prie išėjimo, o kiekvienas jų žingsnis buvo atidžiai stebimas ir fiksuojamas. Paskui juos pagavo minia, kuri lyg srovė nešte nunešė laiptais žemyn ir pro paradines duris išnešė į kiemą. Jie, jau laisvi žmonės, akimirką stabtelėjo gurkštelėti saulės ir vėsaus oro.

Jie atgavo laisvę, jie iš tiesų buvo laisvi, išteisinti, tačiau niekas nesiteikė nei atsiprašyti, nei paaiškinti, nepasiūlė nė varganos kompensacijos ar bent menkiausios pagalbos.

Atėjo metas pietauti. Ronas labiausiai mėgo šiaurinėje miestelio dalyje esantį „Bobo kepsnį“. Anetė paskambino šeimininkui ir užsakė kelis stalus, šiaip ar taip, sveikintojų daugėjo kiekvieną minutę.

Nors Ronas turėjo vos keletą dantų, o valgyti, kai į tave nutaikyti fotoaparatų objektyvai, nėra labai miela, jis vienu atsikvėpimu ištuštino visą lėkštę kiaulienos šonkauliukų ir paprašė daugiau. Ronas nesimėgavo maistu, jis mėgavosi šia akimirka. Su visais elgėsi labai mandagiai, dėkojo visiems praeiviams, sustodavusiems išreikšti jam savo palaikymo, apsikabindavo visus, kurie norėjo su juo apsikabinti, kalbėjosi su kiekvienu korespondentu, pageidavusiu straipsniui medžiagos.

Juodu su Denisu negalėjo liautis šypsojęsi net ir pilnomis maisto burnomis.

Išvakarėse New York Daily News korespondentas Džimas Dvajeris ir Aleksandra Pelosi iš NBC Dateline nuvyko į Paršelį pas Gleną Gorą, tikėdamiesi užduoti jam keletą klausimų. Goras jau žinojo apie pastaruosius įvykius Adoje ir suprato, kad vis daugiau įtarimų krinta ant jo, tampančio pagrindiniu įtariamuoju. Tačiau visų nuostabiausia, kad kolonijos administracija nekreipė į tai jokio dėmesio.

Išgirdęs, kad jo ieško kažkokie atvykėliai, Goras pamanė, kad tai greičiausiai vėl tie patys teisininkai arba kas nors iš teisėsaugininkų, su kuriais neturėjo jokio noro susitikti. Apie vidurdienį jis liovėsi plovęs indus ir spruko. Pasiekęs šiokį tokį mišką, nuėjo juo keletą mylių tolyn nuo Paršelio, paskui išėjo į greitkelį ir, susistabdęs Ados kryptimi važiuojantį automobilį, leidosi tolyn.

Ronas su Denisu, išgirdę žinią apie Goro pabėgimą, kvatojo net susiriesdami. Matyt, šis tipas iš tiesų kaltas.

Po pietų, užsitęsusių ganėtinai ilgai, Frico ir Viljamsono kompanija patraukė į Vintersmito parko viešbutį, kur jų laukė spaudos konferencija. Prie jų prisijungus advokatams, Ronas su Denisu užėmė jiems skirtas vietas prie ilgo stalo ir atsigręžė į filmavimo kameras. Sekas papasakojo apie „Innocence Project“ ir organizacijos veiklą, siekiant išlaisvinti nekaltai nuteistus asmenis. Markui Baretui buvo užduotas klausimas, kas, jo manymu, lėmė tokį klaidingą teismo nuosprendį, ir jis konkrečiai įvardijo visas bylos tyrime ir teismo procese padarytas klaidas — penkerių metų delsą, tingų ir įtartinai aplaidų policijos darbą, tardymo izoliatoriaus skundikų kvietimą duoti parodymus ir klaidinamas tyrimų išvadas. Didžioji klausimų dalis buvo skirta reabilituotiesiems. Denisas prisipažino ketinąs išvykti iš Oklahomos, apsigyventi Kanzas Sityje, kuo daugiau laiko praleisti su Elizabeta ir suplanuoti tolesnį savo gyvenimą. Ronas neturėjo artimesnių planų, išskyrus tai, kad buvo pasiryžęs išvažiuoti iš Ados.

Prie jų prisidėjo dar du buvę nekaltai nuteisti Oklahomos valstijos piliečiai iš Talsos — Gregas Vilhoutas ir Timas Durhamas. Timas kalėjime praleido ketverius metus už išprievartavimą, kurio nebuvo įvykdęs, kol galiausiai „Innocence Project“ pastangomis, nekaltumą įrodžius DNR tyrimu, buvo pripažintas nekaltu ir paleistas į laisvę.

Maskoudžyje įsikūrusio federalinio teismo darbuotojai Džimis Peinas, Vikė Hildebrand ir Geila Siuard jautė didelį pasitenkinimą, nors išoriškai to nedemonstravo. Jie nešventė, — savo pareigas Viljamsono byloje atliko jau prieš ketverius metus ir dabar buvo pasinėrę į kitas bylas, — tačiau vis tiek, nors ir trumpai, pasimėgavo širdžiai miela akimirka. Dar gerokai iki visas paslaptis atskleidusio DNR tyrimo, jie nustatė tiesą senamadišku metodu, galva ir kruopščiu darbu, ir taip išgelbėjo gyvybę nekaltam žmogui.

Nesipuikavo ir federalinis teisėjas Syjus. Malonu žinoti, kad gerai atlikai savo pareigas, tačiau jam rūpėjo jau kitos bylos. Jis paprasčiausiai padarė tai, ką ir turėjo padaryti. Nors visi kiti teisėjai, su kuriais teko susidurti Ronui Viljamsonui, jį apvylė, Frankas Syjus gerai pažinojo šią sistemą ir išmanė jos silpnąsias puses. Rasti tiesą dažnai būdavo sunku, bet jis buvo tam pasiryžęs ir žinojo, kur jos ieškoti.

Markas Baretas buvo prašęs Anetės surasti vietą spaudos konferencijai ir galbūt nedidelėms vaišėms prieš palydint Roną su Denisu namo. Ji būtent tokią vietą ir žinojo — tai bendruomenės salė prie jų bažnyčios, kurioje Ronas, galima sakyti, užaugo, kurioje ji keturiasdešimt metų grojo pianinu ir vargonais.

Numatyto renginio išvakarėse ji paskambino savo pastoriui paprašyti leidimo ir suderinti kai kurių organizacinių klausimų. Jis dvejojo, ėmė neryžtingai mikčioti, kol galiausiai pareiškė turįs atsiklausti bažnyčios vyresniųjų. Anetė pajuto kažką negero ir nuskubėjo tiesiai į bažnyčią. Jai atvykus pastorius pareiškė paskambinęs vyresniesiems, kurių nuomonė sutapo su jo: bažnyčioje tokie renginiai neturėtų vykti. Atsakymas Anetę apstulbino, ir ji pasiteiravo motyvų.

Kas nors iš žmonių gali griebtis smurto, paaiškino pastorius. Teko girdėti, jog Ronui su Denisu grasinama, todėl priešiškai prieš juos nusiteikusieji gali griebtis veiksmų. Miestelyje apie nieką daugiau nekalbama, tik apie jų paleidimą į laisvę, o dauguma gyventojų tam nepritaria. Karter giminėje yra keletas ryžtingai nusiteikusių vyrukų, taigi su renginiu bažnyčioje nieko neišdegs.

— Betgi šioje bažnyčioje visus dvylika metų buvo meldžiamasi už Roną, — priminė moteris.

Taip, tai tiesa, ir mes toliau už jį melsimės, paaiškinęs pastorius.

Deja, daugelis žmonių ir toliau įsitikinę, kad Ronas kaltas. Tai per daug sudėtinga. Gali būti suterštas geras bažnyčios vardas. Jo atsakymas esąs trumpas: ne.

Anetė labai susijaudino ir išbėgo iš bažnyčios raštinės. Pastorius bandė ją guosti, tačiau ji nebenorėjo nė klausytis.

Grįžusi iš bažnyčios ji paskambino Renei. Po kelių minučių Garis Saimonsas, pastarosios vyras, sėdo į automobilį ir leidosi į trijų valandų kelionę iš jų namų, netoli Dalaso, į Adą. Garis nuvyko tiesiai į bažnyčią ir susitiko su pastoriumi, kuris atkakliai laikėsi savo. Jie ilgai ginčijosi, bet nieko nenutarė. Bažnyčios pozicija buvo tvirta: rizikuoti neverta.

— Ronas atvyks čia sekmadienio rytą, — tarė Garis. — Tikriausiai atpažinsite jį?

— Ne, — atsakė pastorius.

Šventė įvyko Anetės namuose, kur buvo paruošta vakarienė, o draugai ir pažįstami tai atvykdavo, tai išvykdavo. Pavakarieniavę visi susirinko terasoje, kur spontaniškai ėmė giedoti gospel giesmes. Baris Sekas, Niujorko žydas, jas girdėjo pirmą kartą savo gyvenime, tačiau jau netrukus drąsiai prisidėjo prie giedančiųjų. Terasoje buvo ir Markas Baretas, kuriam šis vakaras reiškė labai daug ir jis nenorėjo iš čia išvykti. Kartu su kitais giedojo Sara Bonel, Džaneta Česlėj ir Kim Marks. Dalyvavo ir Gregas Vilhoutas su seserimi Nense. Kartu su visais linksminosi ir Fricai — Denisas, Elizabeta ir Vanda.

— Tą vakarą Anetės namuose surengtame šventiniame vakarėlyje dalyvavo visi artimieji ir draugai, — pasakojo Renė. — Buvo daugybė maisto, skambėjo giesmės ir juokas. Anetė grojo pianinu, Ronas — gitara, o likusieji giedojome įvairiausias giesmes ir dainas. Visi dainavome, plojome, trumpai tariant, džiaugėmės. Vėliau, dešimtą vakaro, nutilome, nes prasidėjo televizijos naujienų laida. Sėdėjome terasoje, vienas šalia kito, nekantraudami išgirsti žinią, kurios taip ilgai laukėme ir kuri turėjo būti paskelbta visam miesteliui, tai yra kad mano broliukas Ronaldas Keitas Viljamsonas yra ne tik laisvas, bet ir nekaltas! Nors visi džiaugėmės ir jautėme didžiulį palengvėjimą, Rono akyse galėjome įžvelgti nuovargį, kurį paliko ilgi kančios metai.

Išgirdę, kad šią džiugią žinią paskelbė ir televizija, jie toliau linksminosi. Aprimus klegesiui Markas Baretas, Baris Sekas ir dar keletas žmonių palinkėjo labos nakties. Jų laukė dar viena labai ilga diena.

Vėlai vakare suskambo telefonas, į skambutį atsiliepė Anetė. Neprisistatęs žmogus pranešė, kad apylinkėse pasirodė kukluksklano nariai, kurie ieško Ronio. Žmonės pastarosiomis dienomis iš tiesų kalbėjo, kad kažkas iš Karter artimųjų pažadėjo sumokėti už Rono ir Deniso galvas, o kukluksklanininkai nesibodėjo samdomų žudikų priedermės. Pietryčių Oklahomoje retsykiais pasirodydavo blankių klano veiklos pėdsakų, bet paskutinį kartą įtarimas nužudymu ant jų buvo kritęs prieš keletą dešimtmečių. Paprastai baltieji netapdavo jų aukomis, tačiau tokiu įtemptu momentu KKK buvo laikomas arčiausiai veikiančia organizuota gauja, galinčia įvykdyti panašų užsakymą.

Skambutis suneramino Anetę, ji apie tai prasitarė Renei ir Gariui. Jie nusprendė, kad grėsmė visiškai reali, bet Ronui apie ją geriau nežinoti.

— Laimingiausias mūsų gyvenime vakaras staiga virto pačia neramiausia naktimi, — prisiminė Renė. — Nutarėme paskambinti į Ados policijos nuovadą. Jie mums paaiškino, kad policija neatsiųs nė vieno pareigūno, be to, jei nieko neįvyko, jie negali niekuo padėti. Kokie gi naivūs mes buvome manydami, kad policija gali mus apginti! Apimti panikos zujome po visą namą, uždarinėjome langines, užsirakinome visus langus ir duris. Miegoti nesirengė niekas — nervai buvo per daug įtempti. Mūsų žentas nerimavo dėl pavojuje atsidūrusių žmonos ir naujagimio. Susirinkome į būrį ir meldėmės prašydami, kad Viešpats mus nuramintų, angelai apjuostų mūsų namą ir mus gintų. Naktis praėjo ramiai, niekam nenutiko nieko bloga. Viešpats dar kartą išklausė mūsų maldas. Prisiminus aną naktį net juokinga, kad skambinome į Ados policiją prašydami pagalbos.

Ana Keli iš Ada Evening News visą dieną skyrė pastariesiems įvykiams nušviesti. Vakare jai paskambino srities prokuroro padėjėjas Krisas Rosas. Akivaizdžiai susijaudinęs jis išreiškė nepasitenkinimą prokurorus ir policiją apšmeižusių reportažu.

Pasidomėti jų versija nerūpėjo niekam.

Ankstų kitos dienos rytą, pirmą kartą po ilgo laiko nubudę laisvėje, Ronas su Denisu ir advokatais Marku Baretu ir Bariu Seku automobiliu nuvyko į vietos viešbutį, kur zujo NBC filmavimo komanda. Jie buvo pakviesti dalyvauti tiesioginėje pokalbių laidoje „Šiandien“, kurią vedė Matas Laueris.

Žinia apie juos plito vis plačiau, ir dauguma reporterių vis dar sukiojosi Adoje, dairydamiesi žmonių, turinčių nors šiek tiek bendra su šia istorija arba kaip nors į ją įsipainiojusių. Goro pabėgimas tapo tarsi šalutine siužeto linija.

Paskui visas būrys — išlaisvintieji, jų artimieji ir advokatai — nuvažiavo į Normaną, į Oklahomos nepasiturinčių asmenų teisinės gynybos biurą, kur taip pat vertėjo pažymėti tokią svarbią progą. Ronas tarė keletą žodžių, išreikšdamas padėką tiems, kurie labai pasistengė, kad jį apgintų, o paskui dar ir išvaduotų. Iš ten jie nuskubėjo į Oklahoma Sitį filmuotis laidoje „Iš pirmų lūpų“, o iš ten — į „Pareiga įrodyti“.

Advokatai Sekas ir Baretas bandė organizuoti susitikimą su gubernatoriumi ir įtakingais įstatymų leidėjais, norėdami lobistiniu būdu „įpiršti“ įstatymo pataisas, kuriomis būtų supaprastinta DNR tyrimų atlikimo tvarka ir nustatytos kompensacijos teismų nekaltai nubaustiems asmenims. Jie su savo grupe apsilankė valstijos valdžios rūmuose, tikėdamiesi paspausti rankas ir dalyvauti dar vienoje spaudoje konferencijoje. Viešnagės metas buvo gerai apskaičiuotas, juos lydėjo nacionalinės žiniasklaidos atstovai. Deja, gubernatoriaus dienotvarkė buvo pernelyg įtempta, todėl susitikimui nerado laiko ir į jį atsiuntė savo vyriausiąjį patarėją, intelektualios išvaizdos vyriškį, kuris kaipmat perprato idėją organizuoti Rono ir Deniso susitikimą su Oklahomos baudžiamųjų bylų apeliacinio teismo nariais. Niekas negalėjo prognozuoti šio susitikimo pasekmių, bet buvo galima įtarti, kad tokia mintis kai ką įžeis. Tačiau buvo penktadienio popietė, teisininkai greičiausiai sunkiai plušėjo. Pasilabinti iš savo kabineto išėjo tik viena teismo tarnautoja, ir ta pati buvo niekuo dėta. Ji nedalyvavo nagrinėjant Frico ir Viljamsono apeliacinius skundus ir patvirtinant žemesnės instancijos teismo nuosprendį.

Baris Sekas išvyko iš Ados atgal į Niujorką. Markas grįžo namo į Normaną, o Sara išvažiavo į Paršelį. Audrai aprimus, visiems reikėjo atsikvėpti. Denisas su motina apsistojo Oklahoma Sityje, pas Elizabetą.

Grįžtant į Adą Anetė vairavo, o Ronas sėdėjo šalia sesers, keleivio vietoje, pasirengęs prireikus ją pakeisti. Rankų neveržė antrankiai. Nereikėjo vilkėti dryžuotos kalinio uniformos. Jo nesaugojo ginkluotas šerifo padėjėjas. Jis negalėjo atitraukti akių nuo užmiesčio gamtovaizdžio, Jaukuose išsibarsčiusių fermerių ūkių, naftos gręžinių bokštų ir banguojančių pietryčių Oklahomos kalvų.

Jis laukė nesulaukė, kada galės išvykti.

— Atrodė, kad mes iš naujo su juo susipažįstame — juk Ronas taip ilgai buvo pasitraukęs iš mūsų gyvenimo, — savo išgyvenimais dalijosi Renė. — Kitą dieną po jo išėjimo į laisvę mes praleidome labai šauniai. Paprašiau jo, kad būtų su mumis kantrus — turėjome jam begalę klausimų, nes mums knietėjo sužinoti, kaip jam ten, mirtininkų kalėjime, ėjosi. Jis buvo labai malonus ir net keletą valandų kantriai atsakinėjo į klausimus. Man pasidomėjus, kas per randai likę jam ant rankų, brolis atsakė: „Matyt, buvau labai apimtas depresijos, kad sėdėjau ir pjausčiausi.“ Mums rūpėjo, kokia buvo jo kamera, ar pakenčiamas maistas, kurį jis ten gaudavo, ir taip toliau. Tačiau atsakęs į aibę klausimų Ronas apžvelgė mus visus ir tarė: „Aš daugiau nebenorėčiau apie tai kalbėti. Verčiau pasišnekėkim apie ką kita.“ Mes paisėme jo norų. Jis dažnai sėdėdavo vidiniame kieme, dainuodavo ir skambindavo gitara. Kartkartėmis, būdami namuose, girdėdavome jo muzikavimą, tokiomis akimirkomis aš vos susilaikydavau nepravirkusi, galvodama apie tai, kiek jis, vargšelis, turėjo iškentėti. Jis ateidavo prie šaldytuvo, atsidarydavo dureles ir paprasčiausiai stovėdavo, žiūrėdamas į jame sudėtus maisto produktus. Jis stebėjosi matydamas tiek daug daug maisto ir žinodamas, kad gali nevaržomai valgyti viską, ko tik širdis geidžia. Arba įsitaisęs prie virtuvės lango, nustebęs žiūrėdavo į mūsų automobilius, kokių jis dar nebuvo matęs, ir juos aptarinėdavo. Vieną dieną važiuodamas automobiliu jis prasitarė, kaip keista matyti kažkur einančius, bėgančius, savo reikalais užsiėmusius žmones.

Ronas netvėrė džiaugsmu, kad pagaliau sugrįš į bažnyčią. Anetė nei tada, nei niekuomet vėliau nepasakojo jam apie incidentą su pastoriumi. Buvo pakviesti net Markas Baretas su Sara Bonel — Ronas pageidavo, kad tokią dieną jie būtų drauge. Atėjus sekmadieniui, visa Viljamsonų palyda atskubėjo į pamaldas ir įsitaisė pirmoje eilėje. Anetė kaip visuomet sėdo prie vargonų. Vos tik užgrojo pirmą, bet pakankamai džiugią giesmės melodiją, Ronas pašoko iš vietos ir pagautas dvasios ėmė entuziastingai, visiems šypsodamasis ploti ir giedoti.

Skaitydamas skelbimus, pastorius nė žodžiu neužsiminė apie Rono sugrįžimą, tačiau rytinėje maldoje įsigudrino pareikšti, kad Dievas myli kiekvieną, netgi Ronį.

Anetei su Rene tiesiog užvirė kraujas.

Sekmininkų pamaldos — ne droviesiems, todėl bažnyčią sudrebinus energingiems muzikos akordams ir choro giesmei, į kurią tuojau pat įsiliejo ir visos susirinkusios bendruomenės balsai, kelią prie Rono prasiskynė saujelė bažnyčios narių, kurie vienas po kito jį apsikabino ir pasveikino sugrįžus atgal. Po galais, jų buvo vos keletas. Likusieji uolūs krikščionys žvelgė į Roną iš tolo.

Tą sekmadienį išėjusi iš bažnyčios Anetė daugiau niekada į ją nebegrįžo.

Sekmadieniniame Ados laikraščio numeryje, pirmajame jo puslapyje, buvo išspausdintas vedamasis antrašte „Prokuroras apie savo vaidmenį rezonansinės bylos tyrime“. Rašinį iliustravo Bilo Petersono nuotrauka, kurioje jis, vilkėdamas prokuroro apdaru, stovi teisme nusiteikęs kovai.

Nuteistųjų reabilitavimo eiga jis dėl suprantamų priežasčių ne itin džiaugėsi ir buvo įsitikinęs, kad savo nepasitenkinimu turėtų pasidalyti su Ados gyventojais. Bilui Petersonui atrodė, kad jo nuopelnai ginant Rono ir Deniso teises nepelnytai sumenkinami, todėl visas ilgas Anos Keli interviu su juo buvo ne kas kita, kaip tik nuskriausto, susierzinusio ir reporterių vengiančio prokuroro monologas.

Rašinio pradžia buvo tokia:

Pontotoko apygardos srities prokuroras Bilas Petersonas tvirtina, kad Deniso Frico ir Rono Viljamsono advokatai nuopelnus dėl DNR tyrimų, kuriuos atlikus jų ginamieji buvo paleisti į laisvę, sau priskiria nepelnytai.

Naudodamasis proga, kad Ana Keli leido jam pateikti savo versiją, Petersonas detaliai pavaizdavo DNR tyrimų, atliktų Karter nužudymo byloje, eigą. Žinoma, jis stengėsi kuo rečiau minėti Marko Bareto ir Bario Seko pavardes, neužmiršdamas, pasitaikius net ir menkiausiai galimybei, pasigirti savo indėliu. DNR tyrimas buvo jo idėja!

Duodamas interviu Petersonas bandė paneigti akivaizdžius faktus. Jis nė karto neužsiminė apie tai, kad DNR tyrimui pritarė tik tikėdamasis, jog tai bus paskutinė vinis į Rono ir Deniso karstus. Jis neabejojo jų kalte, todėl labai mielai pritarė šiam tyrimui. Paaiškėjus, kad tyrimo rezultatai ne tokie, kokių jis tikėjosi, Petersonas pareikalavo pripažinti jo, garbingo prokuroro, indėlį.

Vaikiškas noras būti gerai įvertintam buvo akivaizdus kiekvienoje pastraipoje. Prokuroras miglotomis užuominomis kalbėjo apie kitus įtariamuosius ir naujus įkalčius:

Jis [Petersonas] teigė, kad atsiradus naujiems įkaičiams, kurie leistų Fricą ir Viljamsoną vėl susieti su Karter nužudymo byla, dvigubos rizikos taisyklė8 šiuo atveju negaliotų ir jie vėl taptų įtariamaisiais.

Petersonas paaiškino, kad Karter nužudymo tyrimas vėl atnaujintas, ir Glenas Goras nėra vienintelis įtariamasis.

Rašinys baigėsi dviem pasibaisėtinais Petersono teiginiais. Pirmasis buvo šis:

1988-aisiais teisdamas šiuos asmenis buvau teisus. O atsižvelgdamas į šiuo metu turimus įkalčius ir rekomenduodamas panaikinti anksčiau pareikštus kaltinimus, elgiausi pagal įstatymą, moraliai ir etiškai.

Žinoma, prokuroras nutylėjo, kad jo etiškas ir apie aukštą moralę bylojantis sutikimas panaikinti kaltinimus buvo duotas praėjus kone penkeriems metams nuo tos dienos, kai Ronui beveik buvo įvykdytas mirties nuosprendis, ir ketveriems metams po to, kai Petersonas viešai sukritikavo federalinį teisėją Syjų dėl jo įsakymo peržiūrėti bylą. Matyt, ir tai, kad jis paskutinę akimirką vargais negalais sugebėjo išstenėti, jog Ronas su Denisu, būdami nekalti, nelaisvėje praleido tik dvylika metų, taip pat bylojo apie aukštus etinius standartus.

Bet labiausiai smerktinas buvo paskutinis teiginys. Laikraštyje jis pasirodė paryškintas ir patalpintas pirmojo puslapio centre. Petersonas tvirtino:

Viljamsono ir Frico atžvilgiu aš nė karto nepavartojau termino „nekaltas“. Tai neįrodo jų nekaltumo. Tai tik reiškia, kad su dabartiniais įkalčiais aš negaliu vykdyti jų baudžiamojo persekiojimo.

Pasidžiaugę laisve vos keturias dienas, Ronas su Denisu buvo sukrėsti, nes tai, ką jie perskaitė, juos išgąsdino. Kodėl Petersonas taip geidžia juos nuteisti? Vieną kartą jis jau buvo pasiekęs savo, ir jie neabejojo, kad jam nieko nereiškia juos dar kartą nuteisti.

Nauji įkalčiai, seni įkalčiai, jokių įkalčių. Tai neturėjo reikšmės. Jie nieko nenužudė, bet už grotų iškentėjo dvylika metų. Pontotoko apygardoje įkalčiai nebuvo lemiamas veiksnys.

Rašinys įsiutino Marką Baretą ir Barį Seką, ir juodu surašė išsamius Petersono teiginių paneigimus spaudai. Tačiau išmintingai nutarę luktelėti, po kelių dienų netruko įsitikinti, kad Petersono žodžiais patikėjo vos vienas kitas žmogus.

Sekmadienį popiet Ronas, Denisas ir jų šalininkai Marko Bareto kvietimu išvyko į Normaną. Visai atsitiktinai tą dieną „Amnesty Inernational“ organizavo kasmetį labdaringą roko koncertą. Atvirame amfiteatre buvo susirinkusi nemaža minia. Diena pasitaikė šilta ir saulėta.

Tarp atliekamų kūrinių įsiterpdavo Markas Baretas, kuris pristatė Roną, Denisą, Gregą ir Timą Durhamą. Kiekvienas iš jų kalbėjo po kelias minutes, susirinkusiesiems papasakodamas savo istoriją. Nors visi vyrai labai jaudinosi ir neturėjo patirties kalbėti tokiai auditorijai, vis dėlto įsidrąsino ir pasisakė labai nuoširdžiai. Klausytojai liko sužavėti.

Keturi vyrai, keturi eiliniai baltieji, kilę iš gerų šeimų, pateko tarp sistemos krumpliaračių, kurie malė juos, sudėjus visą jų visų nelaisvėje praleistą laiką, trisdešimt trejus metus. Jie labai suprantamai pareiškė: kol sistemoje neįvyks radikalių permainų, taip gali nutikti kiekvienam.

Baigę kalbėti, jie slampinėjo po amfiteatrą, klausėsi muzikos, valgė ledus, mėgavosi saulės spinduliais ir laisve. Iš kažkur išdygo Briusas Leba ir lyg meškinas apsikabino savo seną bičiulį. Briusas nedalyvavo Rono teisme ir neparašė jam nė vieno laiško, kai šis buvo už grotų. Dėl to geriausias jo vidurinės mokyklos laikų draugas jautėsi kaltas ir nuoširdžiai prašė atleisti. Ronas atleido jam tą pačią minutę.

Jis buvo nusiteikęs atleisti visiems. Svaigus laisvės dvelksmas išsklaidė visą neapykantą ir keršto fantazijas. Nors visus dvylika metų jis svajojo apie akimirką, kada galės iškelti milžinišką ieškinį, jo svajos liko praeityje. Jis nebenorėjo atgaivinti patirto košmaro.

Visuomenės informavimo priemonės nepasitenkino keliais reportažais. Kas jau kas, o Ronas netruko atsidurti jų dėmesio centre. Kadangi jis buvo baltasis iš baltųjų miestelio, nukentėjęs nuo baltųjų policininkų, apkaltintas baltaodžio prokuroro ir nuteistas baltaodžių prisiekusiųjų, Ronas Viljamsonas iškart tapo reporterių ir žurnalistų labiausiai medžiojamu taikiniu. Niekas nesistebėdavo, jei būdavo pažeidžiamos vargšų ir mažumų teisės, bet kad taip nutiktų vaikinui iš mažo miestelio...

Daug žadanti perspektyvaus beisbolininko karjera, sunkus psichikos sutrikimas mirtininkų kalėjime, tik per plauką neįvykdytas mirties nuosprendis, nenuovokūs policininkai, nesugebantys nustatyti akivaizdaus žudiko — visa tai buvo išsamiai nušviesta žiniasklaidos.

Į Marko Bareto biurą iš įvairių pasaulio kampelių nuolat plaukė prašymai duoti interviu.

Po šešių dienų slapstymosi krūmynuose Glenas Goras pasidavė. Jis susisiekė su Ados advokatu, kuris paskambino į koloniją ir išdėstė Goro sąlygas. Nusprendęs pasiduoti jis turėjo vieną specifinį pageidavimą: išvengti susidūrimo su Ados teisėsauga.

Tiesą sakant, jam nebuvo ko jaudintis. Tie, kurie negalėjo ar nenorėjo šaudyti taikliai, nepageidavo, kad Goras būtų dar kartą teisiamas Adoje. Jiems reikėjo laiko išsilaižyti stipriai sužeistą savimeilę. Petersonas su policijos pareigūnais išdidžiai gyrėsi, kad nusikaltimo tyrimas atnaujintas, o jie entuziastingai medžioja žudiką arba žudikus. Goras jų schemoje buvo tik vienas iš pėstininkų..

Prokuroras ir policininkai nė už ką nebūtų pripažinę savo klaidų, todėl jie laikėsi įsikibę iliuzijos, kad jie galbūt buvo teisūs. Kas žino, gal į policijos nuovadą atsibels koks narkomanas ir prisipažins įvykdęs nusikaltimą arba įskųs Roną su Denisu. Gal atsiras naujas „zonos“ skundikas. O galbūt policininkams pavyks išgauti kokio liudytojo arba įtariamojo prisipažinimą.

Čia juk Ada. Kruopščiai ir patikimai dirbanti policija gali atkapstyti net ir seniausiai dingusius pėdsakus.

Ronas su Denisu nebuvo išbraukti iš įtariamųjų sąrašo.

16 SKYRIUS

Įprasta „Jankių“ stadiono rutina, išvykus vietos komandai, pasikeičia. Tokiais atvejais į jį ir iš jo nesigrūda sirgalių minia, neblyksi fotoaparatai, niekam nereikia sukti galvos, kaip greičiau atstatyti sugadintą dangą. Senajame stadione vėlyvą rytą pasirodo aikštės prižiūrėtojai, vilkintys savo chaki spalvos šortus ir pilkus marškinėlius, ir neskubėdami imasi darbo. Vyriausiasis vejos pjovėjas čiupinėjasi prie vorą primenančios „Toro“ vejapjovės, o Tomis, grunto specialistas, už namų bazės įsirėžęs spaudžia ir lygina žemę. Danas stumia pirma savęs mažesnį agregatą, pjaudamas vešlią miglę išilgai pirmosios bazės linijos. Palei aikštės tolimąją dalį žymintį takelį vienodais atstumais išdygsta purkštuvai. Netoli trečiosios bazės, prie komandos suolelio, susispiečia ekskursantų grupė su vadovu, rodančiu į kažką tolumoje, už stadiono švieslentės.

Penkiasdešimt septyni tūkstančiai tuščių vietų. Girdėti, bet visai neįkyriai, kaip tyliai dirba mažosios vejapjovės variklis, nusijuokia vienas iš aikštės prižiūrėtojų, šnypščia stadiono tribūnas plaunančių mechanizmų purkštukai, beveik pro pat dešiniosios aikštės sieną nudunda traukinys nr. 4, o greta žurnalistų sektoriaus taukši plaktukas. „Rūmų, kuriuos pastatė Rutas“9 prižiūrėtojai brangina laisvas dienas, su nostalgija aptarinėja šlovingą „Jankių“ istoriją ir svajoja apie dar didesnes pergales.

Nuo tada, kai čia buvo tikimasi išvysti Roną Viljamsoną, praėjo dvidešimt penkeri metai, ir jis, pakilęs nuo“ Jankių“ komandos suolelio, priėjo prie lauką skiriančio rudo trupintų kriauklių takelio. Ronas stabtelėjo, norėdamas aprėpti milžinišką stadioną žvilgsniu ir pajusti pagrindinės beisbolo šventovės atmosferą. Buvo nepaprastai vaiski pavasario diena. Dangus atrodė skaidrus lyg krištolas, saulė aukštai, o vešli ir žalia žolė panėšėjo į dailų kilimą. Kaitrūs spinduliai šildė jo blyškią odą. Ką tik nupjautos vejos kvapas jam priminė kitas aikštes, kitas rungtynes ir senas svajones.

Ronas buvo užsidėjęs „Jankių“ kepuraitę, kurią jam padovanojo klubo administracijoje, o kadangi tuo metu jis buvo tikra įžymybė ir tą dieną Niujorke dalyvavo laidos „Labas rytas, Amerika“ su Diana Sojer filmavime, vilkėjo vienintelę savo sportinę striukę, kurią jam prieš porą savaičių skubėdama nupirko Anetė, buvo pasirišęs vienintelį savo kaklaraištį ir apsimovęs ilgas laisvas kelnes. Jis jau turėjo kitus, nebe ankštus, batelius. Įdomu tai, kad Ronas nebekreipė dėmesio į aprangą. Nors kadaise jis dirbo galanterijos parduotuvėje ir konsultuodavo pirkėjus, kas madinga, o kas ne, dabar jam tai buvo nė motais. Dvylika metų kalėjimo pakeičia požiūrį į tokius dalykus.

Beisbolininko kepuraitė dengė „dubenėliu“ kirptus sniego baltumo tankius susivėlusius plaukus. Ronui buvo keturiasdešimt šešeri, bet atrodė jis gerokai vyresnis. Jis pasitaisė kepuraitę ir žengė ant vejos. Nors šis šešių pėdų ūgio vyras dvidešimt metų buvo nesportavęs ir netgi visiškai apleidęs savo kūną, vis dėlto kažkas jame bylojo, jog tai — kadaise žymus sportininkas. Paskui jis perėjo baudinių aikštelę, kirto bazės ribas žymintį takelį ir nuskubėjo link metiko gūbrio, nuo kurio apžvelgė nesibaigiančias ryškiai mėlynas tribūnas. Tada vieną koją atsargiai pastatė ant gumos ir pakraipė galvą. Kažkada Donas Larsenas, stovėdamas būtent šioje vietoje, atliko savo stebuklingą padavimą. Ant šio gūbrio karaliavo jo dievaitis Vaitis Fordas. Ronas žvilgtelėjo per kairįjį petį tolyn, į dešinįjį lauką, kur Rodžeris Maris taip stipriai atmušdavo kamuoliukus, jog tie skriedavo virš aptvaro. Paskui jo dėmesį patraukė sienelė priešais centrines tribūnas su žymiausių „jankių“ bareljefais.

Namų bazėje, taip pat su „Jankių“ kepuraite ant galvos, stovėjo Markas Baretas, bandydamas atspėti, ką dabar mąsto jo klientas. Žmogus, paleistas iš kalėjimo, kuriame, nors ir nebuvo įvykdęs jokio nusikaltimo, praleido dvylika metų; žmogus, kuris neišgirdo nei elementariausio atsiprašymo, nes atsakingiems asmenims pritrūko drąsos pripažinti savo kaltes, nei atsisveikinimo, nebent tik „nešdinkis, ir kuo tyliau“. Jis nesulaukė jokios kompensacijos nei konsultacijos, negavo gubernatoriaus ar kurio nors kito valdininko laiško, o ir žiniasklaidos priemonių apie jo reabilitavimą niekas nesivargino informuoti. Tačiau net ir praėjus dviem savaitėms po sugrįžimo į laisvę jis tebėra visuomenės informavimo priemonių „kalinys“, iš kurio tikimasi išpešti kuo dagiau naudos.

Pažymėtina tai, kad Ronas niekam nejautė pagiežos. Jis ir Denisas buvo stačia galva panirę į laisvę. Pagieža atsiras vėliau, kai žiniasklaidai jie jau neberūpės.

Netoli komandos suolelio stovintis Baris Sekas, akies krašteliu stebėdamas Roną, šnekučiavosi su kitais. Būdamas užkietėjęs „Jankių“ aistruolis, jis organizavo specialią ekskursiją į stadioną. Juk jo bičiuliai kelioms dienoms buvo tapę ir jo svečiais.

Kol Ronas stovėjo ant metiko gūbrio, aplink jį zujo fotografai ir filmuotojai su visa savo įranga, paskui ekskursija patraukė išilgai pirmąją bazę žyminčios linijos; niekas niekur neskubėjo, klausydamiesi savo vadovo, pasakojančio apie vieną ar kitą „Jankių“ žvaigždę. Ronas dar prisiminė daugelio žaidėjų laimėjimus ir jų biografijas. Dar niekam nebuvo pavykę išmušti kamuoliuko visiškai už „Jankių“ stadiono ribų, tačiau Mantliui trūko labai nedaug, kalbėjo vadovas. Jo atmuštas kamuoliukas atlėkė iki pat čia, paaiškino jis ir parodė į vietą, už maždaug penkių šimtų trisdešimt penkių pėdų nuo namų bazės.

— Bet Vašingtone atmušė dar toliau, — įsiterpė Ronas. — Ten nulėkė penkis šimtus šešiasdešimt penkias pėdas. Metikas buvo Čakas Stobsas.

Gidui tai padarė didelį įspūdį.

Atsilikusi per keletą žingsnių nuo Rono ėjo Anetė. Sesuo buvo įpratusi jį lydėti — pasirūpindavo įvairiomis smulkmenomis, prireikus tardavo griežtesnį žodį, rūpinosi jo išvaizda. Ji savęs nelaikė beisbolo mėgėja, juolab kad tuo metu jai labiau už viską rūpėjo brolio blaivumas. O Ronas tądien griežė ant jos dantį, mat Anetė praėjusį vakarą neleido jam pasigerti.

Su jais kartu buvo Denisas, Gregas Vilhoutas ir Timas Durhamas. Visi keturi išteisintieji dalyvavo televizijos laidoje „Labas rytas, Amerika“. Kelionės išlaidas jiems padengė ABC kompanija. Stadione su jais lankėsi ir Džimis Dvajeris iš New York Daily News.

Jie stabtelėjo ant centrinį lauką žyminčio tako. Kitoje pusėje buvo Atminimo parkas, kuriame puikavosi masyvūs Ruto ir Gėrigo, Mantlio ir Dimadžijo biustai, taip pat aibė mažesnių paminklinių lentų, skirtų kitų žymių „jankių“ garbei. Prieš renovaciją šis nedidelis kone šventos žemės kampelis iš tikrųjų buvo pačioje aikštėje, pasakojo gidas. Atsidarė vartai, ir jie įėjo į mūrinį patijų, kuriame lengvai galėjai pamiršti, jog esi beisbolo stadione.

Ronas priėjo prie Mantlio biusto ir perskaitė jo biografijos santrauką. Jis dar ir dabar galėjo išvardyti šio beisbolininko statistinius duomenis, kuriuos buvo atmintinai išmokęs vaikystėje.

Paskutinį kartą už „Jankius“ Ronui teko žaisti 1977-aisiais, atstovaujant Fort Lauderdeilo komandai, žaidusiai A lygoje, trumpai tariant, toli ne tik nuo Atminimo parko, bet ir nuo tikro profesionalo statuso. Anetė buvo išsaugojusi keletą senų brolio fotografijų, kuriose jis vilki tikrų tikriausią „Jankių“ sportinę aprangą. Iš tiesų ją anksčiau vilkėjo tikras „jankis“, žaidęs kaip tik šiame garsiajame stadione. Sportinė apranga pagrindinėje komandoje būdavo perduodama iš kartos į kartą, o kai ji jau susidėvėjusi atitekdavo kuriam nors iš jaunimo komandos žaidėjų, ant jos būdavo neišdildomai įspaustos žūtbūtinių kovų žymės. Kelnių kelius ir sėdynę puošdavo siūlų dygsniai. Elastinis jų juosmuo būdavo siaurinamas ir platinamas, o iš vidaus žymimas žymikliu, kad treneriai jų nesupainiotų. Visi džersiai buvo išmarginti žolės ir prakaito dėmėmis.

1977-ųjų Fort Lauderdeilo „Jankiai“. Ronas keturiolika kartų išbėgo į aikštę, sužaidė trisdešimt tris kėlinius, du kartus atmušė sėkmingai, keturis kartus smūgiavo pro šalį, todėl „Jankiai“, vos tik sulaukę sezono pabaigos, be jokių svarstymų nutraukė kontraktą.

Ekskursantai pajudėjo tolyn. Ronas akimirkai stabtelėjo norėdamas žvilgtelėti į Redžio Džeksono atminimo lentą. Gidas pasakojo apie kintančius stadiono dydžius, apie tai, kad Ruto laikais jis buvęs didesnis, o Mariso ir Mantlio — jau mažesnis. Įkandin sekė filmavimo grupė, įamžinanti scenas, iš kurių po montavimo nebeliks nė vienos.

„Argi tai ne juokinga? — mąstė Anetė. — Jos brolis būdamas vaikas, o ir paauglystėje norėjo būti pastebėtas, netgi reikalavo dėmesio, ir štai po keturiasdešimties metų filmavimo kameros seka kiekvieną Rono žingsnį.“

Džiaukis šia akimirka, kartojo ji sau mintyse. Juk dar prieš mėnesį jis buvo gydomas psichiatrijos ligoninėje, ir niekas negalėjo garantuoti, kad jis kada nors iš jos išeis.

Jie koja už kojos grįžo prie „Jankių“ komandos suolelio ir dar kurį laiką ten pastoviniavo. Jausdamas magišką šios vietos poveikį, Ronas pratarė Markui Baretui:

— Tik dabar supratau, kaip jiems čionai gera.

Markas linktelėjo galva, bet nesugalvojo, ką jam atsakyti.

— Aš visada tenorėjau vieno — žaisti beisbolą, — prisipažino Ronas. — Tai buvo mano vienintelis džiaugsmas.

Jis nutilo, apsidairė ir pridūrė:

— Žinote, ką? Aš jau pavargau nuo plepalų. Jei atvirai, tai labiausiai norėčiau šalto alaus.

Niujorke jis pradėjo gerti.

Pergalės eisena iš „Jankių“ stadiono patraukė į Disneilendą, kur jų laukė atstovai iš vienos Vokietijos televizijos, sumokėjusios visai jų kompanijai už tris pramogų vakarus. Ronui ir Denisui reikėjo tik papasakoti savo istoriją, o vokiečiai, kaip tikri europiečiai pakerėti mirties bausmės, fiksavo kiekvieną smulkmeną.

Disneilende Ronui labiausiai patiko „Epcot“10 centras, o konkrečiau — Vokiečių kaimelis, kuriame jis rado gero bavariško alaus ir maukė vieną bokalą po kito.

Iš ten jiems reikėjo skristi į Los Andželą, pasirodyti tiesioginiame Leeza šou. Iki skrydžio likus visai nedaug laiko, Ronas netikėtai dingo, bet ištuštinęs pintą degtinės atsirado. Kadangi jis neturėjo daugumos dantų, jį ir blaivų nebūdavo paprasta suprasti, todėl į jo kiek nerišlią kalbą niekas per daug nekreipė dėmesio.

Slinko dienos, ir jų istorija neteko savo aktualumo, todėl Ronas, Anetė, Markas Denisas, Elizabeta ir Sara Bonel grįžo namo.

Kur jau kur, bet Adoje gyventi Ronas norėjo mažiausiai.

Jis įsikūrė pas Anetę ir pradėjo sunkų prisitaikymo procesą. Reporteriai jį jau buvo palikę ramybėje.

Anetei nuolat kontroliuojant, Ronas stropiai gėrė vaistus, ir jo būsena išliko stabili. Jis ilgai miegodavo, grodavo gitara ir svajojo tapti žymiu dainininku. Ji nepripažino alkoholio savo namuose, o jis retai kur nors išeidavo.

Baimė būti suimtam ir vėl pasodintam už grotų jį buvo apėmusi taip stipriai, kad Ronas, išgirdęs kiek garsesnį triukšmą, instinktyviai atsigręždavo per petį ir krūptelėdavo. Jis suprato, kad policija jo nepamiršo. Pareigūnai ir toliau tikėjo, kad jis vienokiu ar kitokiu būdu susijęs su žmogžudyste. Panašiai manė ir dauguma Ados gyventojų.

Ronas būtų kur nors išvykęs, tačiau neturėjo pinigų. Jis nepajėgė dirbti ir apie įsidarbinimą niekada nebuvo užsiminęs. Jis jau beveik dvidešimt metų neturėjo vairuotojo pažymėjimo, bet neatrodė, kad jam būtų labai rūpėję egzaminai vairuotojo licencijai įgyti.

Anetė buvo pramynusi takus į Socialinio draudimo ministeriją, prašydama išmokėti jos broliui netekto darbingumo pensiją už praėjusį laikotarpį. Ji buvo nutraukta mokėti, kai Ronas pateko į kalėjimą. Jos pastangos nenuėjo veltui, ir brolis atgavo nemažą pinigų krūvelę, 60 000 dolerių. Jam vėl paskyrė 600 dolerių per mėnesį pensiją, kol jis atgaus darbingumą, o tai atrodė neįtikėtina.

Taigi Ronas akimirksniu pasijuto milijonieriumi ir nutarė gyventi savarankiškai. Jis troško kuo greičiau išvykti iš Ados ir apskritai iš Oklahomos valstijos. Anetės vienintelis vaikas Maiklas gyveno Misūrio valstijoje, Sprigfilde, ir jie nutarė, kad ten galėtų įsikurti ir Ronas. Už 20 000 dolerių jie nupirko jam namą ant ratų su dviem miegamaisiais ir baldais, ir jis tuojau pat jame apsigyveno.

Nors tai buvo ypatingas įvykis, Anetei brolio savarankiškas gyvenimas kėlė daug rūpesčių. Kai ji pagaliau išvyko, Ronas patenkintas sėdėjo savo naujoje atlošiamoje kėdėje ir žiūrėjo naują televizorių. Jis jautėsi nepaprastai laimingas. Po trijų savaičių atvykusi aplankyti brolio ji išvydo pribloškiantį vaizdą: Ronas tebesėdėjo savo atlošiamoje kėdėje, o aplink jį mėtėsi didžiulė, jos viltis sudaužiusi tuščių alaus skardinių kolekcija.

Jeigu Ronas nemiegodavo, negerdavo, neplepėdavo telefonu, neskambindavo gitara, jį galėdavai rasti slampinėjantį kaimynystėje esančiame „Wall-Mart“ prekybos centre, kur apsirūpindavo alumi ir cigaretėmis. Tačiau vėliau kažkas nutiko, ir jo buvo paprašyta leisti laiką kur nors kitur.

Tomis svaigiomis savarankiško gyvenimo dienomis Ronas panoro grąžinti skolas visiems, kurie jam daugelį metų skolino pinigų. Pinigų taupymą jis laikė kvailu pramanu, todėl dalijo juos į kairę ir į dešinę. Jį labai sujaudindavo per televiziją transliuojami prašymai padėti badaujantiems vaikams, evangelistams, dėl lėšų stygiaus negalintiems vykdyti savo misijos, ir kitiems stokojantiesiems. Jis ir jiems nusiųsdavo pinigų.

Sąskaitos, kurias Ronui tekdavo apmokėti už pokalbius telefonu, versdavo kraipyti galvą. Jis skambindavo Anetei ir Renei, Markui Baretui ir Sarai Bonel, Gregui Vilhoutui, į Nepasiturinčių asmenų teisinės gynybos biurą, teisėjui Landritui, Briusui Lebai ir net kai kuriems kalėjimo administracijos darbuotojams. Jis paprastai būdavo žvalus, džiaugdavosi laisve, tik kiekvieną pokalbį baigdavo pompastiškais pareiškimais apie Rikį Džo Saimonsą. Gleno Goro DNR tyrimo rezultatai jam nepadarė jokio įspūdžio. Ronas troško, kad Saimonsas būtų nedelsiant suimtas „už Debros Siu Karter išžaginimą, panaudojant įrankį, išžaginimą iškrypėlišku būdu ir nužudymą, įvykdytą jos namuose, Rytų aštuntojoje gatvėje, namo numeris tūkstantis dvidešimt du B, tūkstantis devyni šimtai aštuoniasdešimt antrų metų gruodžio aštuntą dieną!!“ Kaskart kalbėdamas telefonu Ronas šį išsamų reikalavimą pakartodavo mažų mažiausiai porą kartų.

Kad ir kaip keista, Ronas skambindavo ir Pegei Stilvel, ir tarp jų užsimezgė gana nuoširdus telefoninis ryšys. Jis patikino Debės motiną, kad niekada nebuvo sutikęs jos dukters, ir ji juo tikėjo. Po netekties praėjus aštuoniolikai metų, ji vis dar nepajėgė susitaikyti su mintimi, kad Debė mirusi. Ji Ronui prisipažino, kad jai daug metų ramybės nedavęs įtarimas, jog žmogžudystė nebuvo deramai ištirta.

Ronas įprastai vengė lankytis baruose ir bendrauti su lengvabūdėmis moterimis, bet vieną kartą vis tiek nudegė. Kartą jam einant gatve, greta stabtelėjo automobilis, kuriame sėdėjo dvi moterys, ir jis netrukus į jį įsėdo. Trijulė leidosi į turnė po barus, laikas neprailgo, ir paryčiui suvirto į jo namelį, kur viena iš naujųjų pažįstamųjų po Rono lova rado slėptuvę su pinigais. Joms išvykus, jis pasigedo tūkstančio dolerių ir pasižadėjo daugiau niekada neprasidėti su jokiomis moterimis.

Springfilde vienintelis jo draugas buvo Maiklas Hadsonas, Rono sūnėnas, kurį jis vis įkalbinėjo nusipirkti gitarą ir žadėjo išmokyti keleto akordų. Na, o Maiklas jį nuolat stebėdavo ir viską pranešdavo savo motinai. Dėdė pasigerdavo vis dažniau.

Alkoholio ir vaistų kokteilis buvo prastas, todėl nuo jo Rono paranoja dar labiau paūmėjo. Užtekdavo tik pamatyti policijos automobilį, ir jį kaipmat užvaldydavo baimė. Jis bijodavo netgi pereiti gatvę, mat buvo įsitikinęs, kad policija stebi kiekvieną jo žingsnį. Petersonas su Ados policininkais buvo kažką sumanę. Todėl savo kilnojamojo namelio langus jis apklijavo laikraščiais, ant durų užkabino spyną, o paskui iš vidaus apklijavo ir jas. Negana to, Ronas visada miegojo su mėsininko peiliu prie šono.

Porą kartų pas jį buvo apsilankęs ir pernakvojo Markas Baretas. Rono būsena, jo paranoja ir girtavimas Marką labai suneramino, bet iš galvos ilgiausiai neišėjo peilis.

Ronas buvo vienišas ir įbaugintas.

Denisas Fricas gatvėse irgi nesirodydavo. Jis sugrįžo į Kanzas Sitį ir kartu su motina apsigyveno nedideliame name Listerio alėjoje. Paskutinį kartą jis čia buvo tada, kai jį apsupo niūrūs policijos specialiosios ginkluotės ir taktikos padalinio pareigūnai.

Praėjus keliems mėnesiams po jų išteisinimo, kaltinimai Glenui Gorui dar nebuvo pareikšti. Tyrimas vyko, tik nežinia kuria kryptimi, ir Denisas suprato, kad juodu su Ronu tebėra įtariamieji. Kiekvienąkart išvydęs važiuojant policijos pareigūnus Denisas krūptelėdavo. Išėjęs iš namų dirsčiodavo sau per petį. Suskambus telefonui pašokdavo ant kojų.

Kartą nuvykęs į Springfildą aplankyti Rono ir išvydęs, kaip smarkiai šis geria, Denisas buvo priblokštas. Jie porą dienų bandė juokauti, dalijosi prisiminimais, o Ronis gėrė ir gėrė. Ne, jis nebuvo vienas iš tų viską prageriančių girtuoklėlių, nebuvo jis ir per daug emocionalus, tik išgėręs tapdavo rėklus ir nemalonus. Jis miegodavo iki pusiaudienio, o atsibudęs pradarydavo naują skardinę, išgerdavo alaus pusryčiams ir pietums, tada imdavo į rankas gitarą ir muzikuodavo.

Vieną dieną jie sėdo į automobilį ir ėmė važinėtis girsnodami alų ir džiaugdamiesi laisve. Ronas skambino gitara. Denisas vairavo labai atsargiai — jis juk nepažinojo Springfildo, ir ko jau ko, o turėti reikalų su policija nenorėjo. Besivažinėjant Ronas nusprendė užsukti į vieną naktinį klubą, kur jis norėjo truputį pagroti. Denisui draugo sumanymas pasirodė niekam tikęs jau vien todėl, kad Ronas nepažinojo nei šio klubo, nei jo savininko ar apsaugininkų. Jie karštai susiginčijo, paskui pasuko atgal į Rono namelį.

Ronas svajojo išeiti į sceną. Jis norėjo groti tūkstantinėms minioms, leisti albumus ir išgarsėti. Denisas nesiryžo jam pasakyti, kad su tokiu gergždžiančiu balsu, pažeistomis balso stygomis ir įsivaizduojamu gitaros virtuozo talentu ši svajonė buvo tuščia. Vis dėlto jis reikalavo, kad Ronas liautųsi gėręs. Denisas patarė užsimanius išgerti „Budweiser“ skiesti nealkoholiniu alumi, o stiprių gėrimų išvis atsisakyti. Ronas akivaizdžiai storėjo, ir Denisas paragino jį mesti rūkyti ir pradėti mankštintis.

Ronas pasiklausė, pasiklausė, bet kaip gėrė tikrą alų, taip gėrė. Po trijų dienų Denisas išvyko atgal į Kanzas Sitį. Po kelių savaičių vėl aplankė draugą, tik šįsyk jau su Marku Baretu, kuris vykdamas pro šalį nutarė trumpam užsukti. Jie nusivežė Roną į kavinę, kur jis, įsitaisęs su gitara ant mažytės pakylos, už smulkius sudainavo keletą Bobo Dylano dainų. Nors lankytojų buvo ne per daugiausia, o ir tie patys labiau domėjosi maistu nei muzika, Ronas dainavo ir jautėsi laimingas.

Norėdamas kuo nors užsiimti ir bent šiek tiek užsidirbti pragyvenimui, Denisas puse etato įsidarbino mėsainių kepėju. Tiesa, tik už minimalų atlyginimą, bet vis geriau negu nieko. Kadangi pastaruosius dvylika metų jis domėjosi teisine literatūra, tai tapo įpročiu, kurio lengvai neatsikratysi. Tai sužinojęs Baris Sekas patarė pagalvoti apie studijas teisės koledže ir net pažadėjo konsultuoti. Arčiausiai buvo Misūrio-Kanzas Sičio universitetas, prie kurio veikė teisės koledžas, siūlęs lankstų studijų grafiką. Denisas pradėjo parengiamąsias studijas, bet greitai pajuto, kad krūvis jam per didelis.

Denisas išgyveno potrauminį stresą, kuris išsunkdavo daug jėgų. Jis ir toliau jautė panišką kalėjimo baimę — dažnai lankydavo košmarai ir prisiminimai, jis kone kiekvieną akimirką bijojo būti vėl suimtas. Policija toliau tyrė žmogžudystę, todėl nežinodamas, kas gali šauti Ados policininkų galvon, Denisas kaskart bijodavo, kad vidurnaktį pasigirs beldimas į duris, kad specialiosios paskirties padalinys vėl surengs operaciją. Jis kreipėsi pagalbos į specialistą, ir jo psichinė sveikata pamažu ėmė gerėti. Sekas siūlė iškelti ieškinį atsakingiems už įvykusią neteisybę. Denisui ši idėja patiko.

Artėjo naujas mūšis, ir jis ėmė ginkluotis.

Rono gyvenimas tekėjo priešinga kryptimi. Jo keistas elgesys neliko nepastebėtas kaimynų. Vėliau, eidamas pasivaikštinėti po kempingo teritoriją, jis su savimi pradėjo nešiotis peilį — esą jo tyko Petersonas su Ados policininkais. Jis buvo pasiryžęs gintis ir neketino grįžti už grotų.

Anetė gavo įspėjimą dėl brolio iškeldinimo. Ronui neatsakant į jos telefono skambučius, ji išsirūpino teismo nutartį patikrinti Rono psichinę sveikatą.

Tą dieną jis buvo savo namelyje, apklijavęs ir uždangstęs kaip įprastai jo duris ir langus, gėrė alų ir žiūrėjo televizorių, kai staiga per portatyvinį megafoną pasigirdo klyksmas: „Iškelkite aukštyn rankas ir išeikite!“ Vogčiomis dirstelėjęs į kiemą, Ronas išvydo policininkus ir pamanė, kad vėl teks atsisveikinti su laisve. Jo vėl laukia „Mirties zona“...

Policijos pareigūnai bijojo Rono ne mažiau nei jis jų, bet abi pusės netruko rasti kompromisą. Ronui teks keliauti ne į mirtininkų kalėjimą, bet į psichiatrijos ligoninę patikrinimui.

Kilnojamasis namelis, kuris, nors tik metų senumo, atrodė panašus į laužą, buvo parduotas. Anetė ėmė ieškoti, kur įkurdinti Roną, kai jį išleis iš ligoninės. Deja, geriausia, ką broliui galėjo pasiūlyti, buvo slaugos namai Springfildo užmiestyje. Galiausiai, kai Roną išleido, ji nuvyko į ligoninę, paėmė jį ir nuvežė į Dalaso apygardos slaugos centrą.

Dienotvarkė ir nuolatinė priežiūra iš pradžių buvo vaisinga. Naujasis centro gyventojas reguliariai vartojo jam paskirtus vaistus, o svaigalai buvo kategoriškai draudžiami. Ronas pasijuto geriau, bet neilgai trukus ligotų senukų invalidų vežimėliuose kaimynystė jam pabodo. Jis pradėjo skųstis, ir jo skundai tapo nepakeliami. Tada Anetė surado jam naują pensioną Maršfilde, Misūrio valstijoje. Jame taip pat gyveno vieniši senukai. Ronui tuo metu buvo keturiasdešimt septyneri. Ką gi jis, po perkūnais, veikia slaugos namuose? Šis klausimas jį neramino, ir Anetė nematė kitos alternatyvos, kaip tik parsivežti jį atgal į Oklahomą.

Ronas neketino grįžti į Adą, niekas to ir nenorėjo. Oklahoma Sityje sesuo jam rado kambarėlį Prieplaukos pensione, sename motelyje, tapusiame laikina prieglauda vyrams, išgyvenantiems vienokią ar kitokią krizę arba tam tikrą pereinamąjį laikotarpį. Alkoholiniai gėrimai čia taip pat buvo draudžiami, ir Ronas keletą mėnesių neturėjo burnoje nė lašo.

Prieplaukos pensione Roną keletą kartų aplankė Markas Baretas, kuris jautė, kad jo klientas čia ilgai neištvers. Čia, beje, niekas neužsibūdavo. Dauguma pensiono gyventojų panėšėjo į zombius, ir Ronui iki jų buvo dar toli.

Ėjo mėnesiai, bet kaltinimų Glenui Gorui niekas nepareiškė. Įtarimai, kad naujasis tyrimas vyks taip pat „sėkmingai“ kaip ir pirmasis, prieš aštuoniolika metų, stiprėjo.

Ados policininkai, tyrėjai ir OVNTB disponavo nenuginčijamais, DNR tyrimu pagrįstais įrodymais, kad sperma ir plaukai, rasti nusikaltimo vietoje, buvo Gleno Goro, bet žmogžudystės jie nepajėgė išaiškinti. Reikėjo daugiau įkalčių.

Ronas su Denisu vis dar figūravo įtariamųjų sąraše. Žinoma, jie buvo laisvi piliečiai ir tuo be galo džiaugėsi, vis dėlto virš jų galvų nuolat kybojo juodas debesis. Jie kas savaitę, o kai kada ir kasdien, pasikalbėdavo vienas su kitu ir su savo advokatais. Po laisvėje, bet baimėje praleistų metų jie pasiryžo kautis.

Bilui Petersonui, Ados policijos pareigūnams ir atsakingiems Oklahomos valstijos teisėsaugininkams būtų užtekę atsiprašyti už padarytą skriaudą, išbraukti Roną Viljamsoną su Denisu Fricu iš įtariamųjų sąrašo, ir visa ši liūdna istorija būtų pasibaigusi.

Jie patys prisiprašė.

2000-ųjų balandį du ieškovai, Denisas Fricas ir Ronas Viljamsonas, iškėlė bendrą ieškinį Oklahomos valstijai. Atsakovai buvo Ados miestas, Pontotoko apygarda, Bilas Petersonas, Denisas Smitas, Džonas Kristianas, Maikas Tenėjus, Glenas Goras, Terė Holand, Džeimsas Hardžio, Oklahomos valstija, Oklahomos valstijos nusikaltimų tyrimo biuras, OVNTB darbuotojai Garis Rodžersas, Rastis Feterstounas, Melvinas Hetas, Džeris Petersas ir Laris Mulinsas, taip pat Pataisos departamento darbuotojai Garis Meinardas, Danas Reinoldsas, Džeimsas Saflis ir Laris Fildsas.

Federalinis teismas bylą įformino kaip civilinį ieškinį dėl žalos, kuri padaryta pažeidus Ketvirtąją, Penktąją, Šeštąją, Aštuntąją ir Keturioliktąją Konstitucijos pataisas, atlyginimo. Byla atsitiktinai atiteko mums jau pažįstamam federaliniam teisėjui Syjui, kuris vėliau nusišalins nuo jos nagrinėjimo.

Ieškinyje atsakovai buvo kaltinami tuo, kad (1) neužtikrino ieškovams nešališko teismo, sufabrikuodami jų kaltės įrodymus ir nuslėpdami įrodymus, neigiančius jų kaltę; (2) drauge veikdami neteisėtai suėmė ir apkaltino ieškovus; (3) melavo; (4) sąmoningai sukėlė emocines kančias; (5) atsainiai nagrinėjo ieškovų bylą; (6) inicijavo ir palaikė neteisėtus kaltinimus.

Įkalinimo įstaigų sistema buvo kaltinama žmogaus orumą žeminančiu elgesiu su Ronu mirtininkų kalėjime ir tuo, kad atsakingi kalėjimo pareigūnai daugelį kartų ignoravo pranešimus apie Rono psichikos sutrikimus.

Ieškovai reikalavo šimto milijono dolerių kompensacijos.

Ados laikraštyje buvo išspausdintas Bilo Petersono teiginys: „Mano manymu, šiuo nesėkmei pasmerktu ieškiniu siekiama tik atkreipti į save visuomenės dėmesį. Manęs jis nė kiek nejaudina.“

Be to, jis patikino, kad žmogžudystės tyrimas „tęsiamas toliau“.

Ieškinį suformulavo Bario Seko teisinių paslaugų firmos darbuotojai ir advokatė iš Kanzas Sičio Šerilė Paileit. Markas Baretas prie jų prisijungė vėliau, išėjęs iš Nepasiturinčių asmenų teisinės gynybos biuro ir ėmęs verstis privačia advokato praktika.

Civilinius ieškinius dėl neteisėto teismo nuosprendžio laimėti labai sunku, o dauguma reabilituotų asmenų paprasčiausiai negauna galimybės net kreiptis į teismą. Faktas, kad nuosprendis buvo priimtas neteisėtai, dar nesuteikia teisės pareikšti ieškinį.

Potencialus ieškovas pirmiausia privalo pareikšti ir įrodyti, kad buvo pažeistos jo civilinės ir konstitucinės teisės, dėl ko teismas jo atžvilgiu ir priėmė neteisingą nuosprendį. Toliau dar sunkiau: faktiškai kiekvienas iš teisinio proceso dalyvių, prisidėjusių prie neteisėto nuosprendžio, naudojasi teisinio neliečiamumo statusu. Teisėjas civilinio ieškinio atžvilgiu juo naudojasi nepaisant bylos nagrinėjimo metu padarytų klaidų gausos ir dydžio. Prokuroras neliečiamumo statusu naudojasi tol, kol eina savo pareigas, tai yra kol dirba prokuroru, nebent jis buvo pernelyg įsipainiojęs į tyrimą. Policijos pareigūnas taip pat naudojasi šiuo statusu, nebent būtų įrodyta, kad jo veiksmai buvę tokie neteisėti, jog bet kuris protaujantis įstatymo priežiūros pareigūnas būtų aiškiai suvokęs, jog jis pažeidžia šalies Konstituciją.

Tokie ieškiniai nepaprastai brangiai atsieina — ieškovai vien teisininkams už bylinėjimąsi pakloja po kelias dešimtis ir net kelis šimtus tūkstančių dolerių. Kadangi išieškojimas yra labai ilgas procesas, tik nedaugelis ryžtasi imtis tokių bylų.

Labiausiai nukentėjusieji, pavyzdžiui, tokie kaip Gregas Vilhoutas, negauna nė skatiko.

Dar viena stotele Ronui 2001-ųjų liepą tapo Normano reabilitacijos centras, solidi institucija, teikusi ne tik apgyvendinimo, bet ir konsultavimo, ir ugdymo paslaugas. Centro paskirtis buvo padėti pacientams atgauti savarankiškam gyvenimui reikalingas savybes, o galutinis tikslas — jų, kaip darbingų ir sąmoningų piliečių, asimiliacija bendruomenėje.

Pirmajame reabilitacijos etape pacientai dalyvaudavo dvylikos mėnesių programoje, kurios metu gyveno kambariuose po kelis, laikydamiesi aibės taisyklių. Vienas iš pirmųjų įgūdžių, kuriuos jiems centre įdiegdavo, buvo naudojimasis viešuoju transportu ir orientavimasis mieste. Pacientus mokė gaminti maistą, namų ruošos ir asmeninės higienos įgūdžių. Ronas mokėjo išsikepti plaktą kiaušinienę ir pasidaryti žemės riešutų sviesto sumuštinį.

Jis visada stengėsi laikytis arčiau savo kambario ir į kiemą išeidavo tik parūkyti. Po keturių mėnesių jis vis dar nesiorientavo viešojo transporto sistemoje.

Ronas vaikystėje buvo įsimylėjęs Debę Keit. Jos tėvas ėjo pastoriaus pareigas vienoje bažnyčioje ir norėjo savo dukrą ištekinti taip pat už pastoriaus, todėl Ronas neturėjo jokių šansų. Jos brolis Mikis Keitas pasekė tėvo pavyzdžiu ir tapo Evangelistų šventovės, į kurią perėjo ir Anetė, pastoriumi. Ronui prašant, o Anetei primygtinai reikalaujant, pastorius Keitas nuvyko į Normaną ir apsilankė reabilitacijos centre.

Ronas buvo rimtai apsisprendęs sugrįžti į bažnyčią ir susitvarkyti gyvenimą. Jis iš tiesų giliai tikėjo Dievą ir Jėzų Kristų, o Biblijos eilučių ir gospelų, kurių buvo išmokęs vaikystėje, niekada nepamiršo. Nepaisant visų savo paklydimų ir ydų, jis troško sugrįžti prie savo šaknų. Ronas giliai išgyveno slegiantį kaltės jausmą dėl savo gyvenimo būdo, bet tikėjo Jėzaus dievišku, amžinu ir besąlyginiu atleidimu.

Pastorius Keitas pasikalbėjo su Ronu, paskui jie kartu pasimeldė ir aptarė visus formalumus, kuriuos reikėjo atlikti. Jis paaiškino Ronui, kad iš tikrųjų norėdamas tapti bažnyčios nariu turįs pateikti prašymą, nurodydamas faktą, jog jis esąs iš naujo atgimęs krikščionis, ir pasižadėti mokėti bažnyčiai dešimtinę, dalyvauti, kiek tai bus įmanoma, jos gyvenime ir niekada nesuteršti jos vardo. Ronas tuojau pat užpildė atitinkamos formos dokumentą ir jį pasirašė. Pastorius supažindino su prašymu bažnyčios tarybą, kuri jį apsvarstė ir patvirtino.

Keletą mėnesių Ronas buvo patenkintas. Jis gyveno dorai ir nebevartojo alkoholio, tvirtai pasiryžęs su Dievo pagalba nugalėti šį bjaurų įprotį. Tuo metu jis įstojo į Anoniminių alkoholikų draugiją ir nepraleido beveik nė vieno jos susirinkimo. Be to, reguliariai vartojo vaistus, o pokyčius į gerą netruko pastebėti jo artimieji ir draugai. Ronas atkuto, dažnai būdavo linksmas ir sąmojingas, mėgo pasakoti anekdotus. Norėdamas apstulbinti jo nepažįstančiuosius, pokalbį jis dažniausiai pradėdavo šia fraze: „Kai aš buvau nuteistas mirties bausme...“ Jo artimieji palaikė su Ronu glaudžius ryšius ir stebėjosi jo gebėjimu detaliai prisiminti viską, kas vyko tuo metu, kai jis, tiesiogine šio žodžio reikšme, buvo išprotėjęs.

Reabilitacijos centras buvo įsikūręs beveik pačiame Normano centre, ne per toliausiai nuo Marko Bareto biuro, todėl Ronas nepraleisdavo progos jame apsilankyti. Advokatas su klientu gurkšnodami kavą kalbėdavosi apie muziką ir ieškinį. Roną labiausiai domino klausimas, kada ieškinys bus patenkintas ir kokios sumos jis gali tikėtis. Markas pakvietė Roną apsilankyti jo bažnyčioje, Normano Kristaus mokinių bendruomenėje. Šis priėmė pasiūlymą ir kartu su Marko žmona ėmė lankyti sekmadieninę mokyklą, kurioje, didelei jo nuostabai, vykdavo atviros diskusijos apie Bibliją ir krikščionybę. Čia būdavo galima užduoti pačius įvairiausius klausimus, skirtingai nei sekmininkų bažnyčiose, kur Dievo žodis buvo konkretus ir neklystamas, o pliuralizmas netoleruojamas.

Daugiausia laiko Ronas praleisdavo muzikuodamas, mokydamasis Bobo Dylano arba Eriko Klaptono dainų. Jam netgi pavyko išeiti į viešumą. Jis ėmė groti tai vienoje, tai kitoje Normano arba Oklahoma Sičio kavinėje, atlikdavo lankytojų pageidaujamus kūrinius ir užsidirbdavo kavai. Neatrodydavo, kad Ronas labai jaudintųsi. Nors jo balso diapazonas buvo labai ribotas, bet jis į tai nekreipdavo dėmesio ir atlikdavo bet kurią prašomą dainą.

Kartą jis gavo Oklahomos sąjūdžio už mirties bausmės panaikinimą kvietimą atlikti keletą dainų ir pasisakyti labdaringame renginyje, organizuojamame Faehauso meno centre, netoli Oklahomos universiteto miestelio. Renginyje jam teko pasirodyti maždaug dviem šimtams klausytojų — publikos buvo gerokai daugiau nei paprastai, ir jis iš susijaudinimo atsistojo per toli nuo mikrofono. Žmonės jį girdėjo prastai, tačiau priėmė labai palankiai. Vakaro metu Ronas susipažino su Siuzana Šarp, Oklahomos universiteto kriminalistikos profesore ir aktyvia kovotoja už mirties bausmės panaikinimą. Ji pakvietė Roną apsilankyti jos paskaitoje, ir jis kvietimą mielai priėmė.

Juodu tapo draugais, nors Ronui greitai ėmė atrodyti, kad jis ją įsimylėjo. Tuo tarpu moteris norėjo, kad jų santykiai išliktų draugiški, bet tik profesinio lygio. Jame ji matė kenčiantį, sužeistą žmogų ir norėjo jam padėti. Romanas tam būtų tik trukdęs, ir Ronas jai neprieštaravo.

Atėjo metas, ir jis, sėkmingai užbaigęs pirmąjį etapą, perėjo į antrąjį, kuriame reabilitacijos centro pacientai mokosi gyventi savarankiškai. Anetė su Rene nuolat melsdavosi, kad jam gerai sektųsi. Jos vylėsi, kad jų broliui jau nebeteks glaustis pensionuose, nakvynės namuose ir gydytis psichiatrijos ligoninėse. Jeigu Ronas sėkmingai užbaigtų antrąjį etapą, kitas žingsnis tikriausiai būtų įsidarbinimas.

Jis išsilaikė maždaug mėnesį, o paskui būklė pamažu ėmė blogėti. Likęs be griežtos dienotvarkės ir kontrolės, Ronas liovėsi reguliariai vartoti vaistus. Jis vėl užsimanė šalto alaus ir vis dažniau ėmė lankytis studentų miestelio bare „Deli“, kuriame rinkdavosi mėgėjai išgerti ir kontrkultūros atstovai.

Ronas tapo nuolatiniu, bet ne itin pageidaujamu lankytoju.

2001-ųjų spalio dvidešimt devintąją Ronas davė parodymus byloje dėl jo iškelto ieškinio. Oklahoma Sičio stenografuotojo kontoroje, kabinete, į kurį turėjo atvykti vietos įžymybe tapęs Ronas, buvo susirinkę daug nekantravusių jį apklausti teisininkų.

Po kelių bendro pobūdžio klausimų pirmasis gynybos advokatas kreipėsi į Roną:

— Ar jūs vartojate kokius nors vaistus?

— Taip.

— Ar šie vaistai, kuriuos vartojate, yra paskirti gydytojo?

— Taip, gydytojo.

— Gal jūs turite sąrašą arba informaciją apie vaistus, kuriuos gėrėte šiandien?

— Aš žinau, ką vartoju.

— Ką būtent?

— Aš vartoju depakotą, 250 miligramų, keturis kartus per dieną; zypreksą, vakare, kartą per dieną; velbutriną kartą per dieną.

— O ar jums žinoma, kodėl gydytojas juos išrašė?

— Be abejo. O depakotas vartojamas esant nuotaikos svyravimams, velbutrinas — nuo depresijos, o zypreksas — kai girdimi garsai, vargina haliucinacijos.

— Ačiū. Mus šiandien domina jūsų vartojamų vaistų poveikis atminčiai. Ką jūs pats apie tai manote?

— Hm, nežinau. Tai kad jūs manęs dar neprašėte nieko prisiminti...

Apklausa užsitęsė keletą valandų ir Roną labai išvargino.

Bilas Petersonas, kaip kaltinamasis, pateikė prašymą išnagrinėti bylą skubos tvarka. Tai buvo įprasta teisinė gudrybė, tikintis, kad teismas ieškinį panaikins.

Ieškovai tvirtino, kad Petersonas neteko teisinio neliečiamumo statuso tuo metu, kai jis, užuot vykdęs prokuroro funkcijas, pats ėmė nagrinėti Debės Karter nužudymo bylą. Denisas Fricas ir Ronas Viljamsonas nurodė du faktus, patvirtinančius, kad Petersonas sufabrikavo įkalčius.

Pirmasis buvo raštiškas Gleno Goro parodymas, kuriuo jis pareiškė, kad Bilas Petersonas, atėjęs į jo kamerą Pontotoko apygardos tardymo izoliatoriuje, grasino jam atkeršysiąs, jei jis nesutiks liudyti prieš Roną Viljamsoną. Pasak Goro, Petersonas užsiminęs, kad jam būsią geriau, jei niekas nesužinosiąs apie jo pirštų atspaudus, „rastus Debės Karter bute“, ir pagrasinęs „pareikšiąs jam kaltinimą nužudžius Karter“.

Antrasis faktas, kurį ieškovai nurodė kaip įrodymą, kad kaltintojas sufabrikavo įkalčius, buvo pakartotinis Debės Karter delno atspaudo tyrimas. Pats Petersonas buvo pripažinęs, kad 1987-ųjų sausio mėnesį jis susitiko su Džeriu Petersu, Lariu Mulinsu ir Ados policijos nuovados tyrėjais ir aptarė delno atspaudo klausimą. Petersonas tąsyk pareiškęs, kad „jis netrukus pričiupsiąs“ žudiką, ir pasiūlęs, praėjus ketveriems su puse metų, ekshumuoti nužudytosios palaikus ir pakartotinai paimti delnų atspaudus.

(Ronui ir Denisui atstovavę advokatai buvo pasamdę pirštų atspaudų ekspertą Bilą Beilėjų, kuris nustatė, jog Mulinsas su Petersu, pakartoję tyrimą, priėjo kitokią išvadą nei prieš tai todėl, kad antruoju atveju tyrė visai kitas delno sritis. Atlikęs savo tyrimą, Bedėjus kategoriškai pareiškė, kad atspaudas ant sienos visų pirma buvo likęs ne nuo Debės Karter delno.)

Federalinis teisėjas atmetė Petersono prašymą išnagrinėti bylą skubos tvarka, savo sprendimą motyvuodamas taip: „Yra rimtas pagrindas įtarti, kad Petersonas, Petersas ir Mulinsas, taip pat ir kiti atsakingi asmenys, siekdami nuosprendžio Viljamsonui ir Fricui, sistemingai fabrikavo parodymus.“

Teisėjas toliau konstatavo:

Šiuo atveju mūsų turimi netiesioginiai įrodymai leidžia manyti, kad Petersonas, veikdamas išvien su kitais bylos nagrinėjime dalyvavusiais asmenimis, pažeidė ieškovų konstitucines teises. Tai, kad bylą nagrinėjusieji asmenys pakartotinai nuslėpė išteisinamuosius parodymus, tuo tarpu kaltinamuosius parodymus akcentavo, taip pat tai, kad teismo proceso metu rėmėsi kaltinamųjų atžvilgiu galimai sufabrikuotais įkalčiais, ignoravo patikimą informaciją, leidusią pagrįstai įtarti kitus asmenis, ir naudojosi abejotinos vertės teismo medicinos tyrimų išvadomis, byloja apie atsakovų, kuriems iškeltas šis ieškinys, gerai apgalvotą veikimą siekiant konkretaus tikslo — priimti apkaltinamąjį nuosprendį Viljamsonui ir Frtizui, nors bylos nagrinėjimo metu atsakovai ne kartą galėjo įsitikinti, jog tai yra neteisinga ir nepagrįsta konkrečiais faktais.

Nutartis, priimta 2002-ųjų vasario septintąją, reiškė mirtiną smūgį atsakovams, o ieškiniui suteikė dar didesnį svorį.

Renė ne vienerius metus bandė įtikinti Anetę, kad toji išsikraustytų iš Ados. Juk žmonės visada šnairomis žiūrės į Roną, už akių apkalbėdami jo seserį. Juos atstūmė net jų bažnyčia. Dar didesnį žmonių priešiškumą sukels jų miesteliui ir apygardai iškeltas ieškinys.

Anetė sesers patarimo nepaisė, nes Ada buvo jos gimtinė. Juk brolis nekaltas. Ji išmoko nekreipti dėmesio į apkalbas ir priešiškus žvilgsnius ir gyveno kaip gyvenusi.

Tiesa, ieškinys jai nedavė ramybės. Beveik po dvejų intensyvaus ikiteisminio laikotarpio metų Markas Baretas ir Baris Sekas jautė, kad reikalai krypsta jiems palankia linkme. Derybos dėl ginčo sprendimo taikiu būdu tai nutrūkdavo, tai vėl atsinaujindavo, bet tarp advokatų ir vienoje, ir kitoje pusėje buvo aiškiai juntama, kad bus apsieita be teismo.

Tikriausiai tai buvo tinkamas metas permainoms. 2002-ųjų balandį, Adoje išgyvenusi šešiasdešimt metų, Anetė paliko savo gimtąjį miestą. Ji persikėlė į Taisą, kur gyveno jos giminaičių, o jai iš paskos veikiai pasirodė ir Ronas.

Ji labai norėjo ištraukti jį iš Normano. Jos brolis vėl stipriai gėrė, o išgėręs nemokėjo laikyti liežuvio už dantų. Jis girdavosi ieškiniu, pažintimis su advokatais, milijonais, kuriuos jis prisiteisiąs iš tų, kurie buvo jį, visiškai nekaltą, nuteisę myriop, ir taip toliau. Jis dažnai lankydavosi „Deli“ ir kituose baruose, atkreipdamas į save dėmesį žmonių, pasirengusių tapti jo geriausiais draugais, kai tik Ronas praturtėsiąs.

Jis apsigyveno pas Anetę ir greitai suprato, kad jos naujuose namuose Talsoje galios tas pats sausas įstatymas, kuris galiojo ir Adoje. Jis vėl išsiblaivė, ėmė lankytis bažnyčioje, netgi susidraugavo su jos pastoriumi. Joje veikė Biblijos studijų grupė vyrams „Šviesa paklydusiam“, kuri rinkdavo aukas misijoms į skurstančias pasaulio šalis. Lėšos šiam tikslui dažniausiai būdavo renkamos kas mėnesį rengiamose kepsnių ir bulvių vakarienėse, ir Ronas prisijungė prie maistą gaminančios komandos. Jis vyniodavo į foliją bulves kepimui ir tuo labai džiaugėsi.

2002-ųjų rudenį „nesėkmei pasmerktas“ ieškinys buvo nutrauktas taikiu šalių susitarimu, atsakovui sutikus sumokėti kelių milijonų dolerių kompensaciją. Saugodami savo karjerą ir savimeilę, visas pulkas atsakovų atkakliai siūlė taikų ginčo sprendimo būdą, be teismo įsikišimo, sutikdami kartu su savo draudimo kompanijomis atlyginti žalą ir sumokėti stambią pinigų sumą, bet mainais reikalaudami atleisti juos nuo viešo savo kaltės pripažinimo. Slaptas sandėris federalinio teismo sprendimu buvo padėtas saugoti į seifą.

Sandėrio detalės greitai tapo populiariausia pokalbių tema Ados užkandinėse, juolab kad miestelio taryba buvo priversta atskleisti visuomenei faktą, jog žalai atlyginti iš rezervinio fondo buvo atseikėta 500 000 dolerių. Gandams sklandant, išmokėtos kompensacijos suma varijavo atsižvelgiant į kavinę, tačiau buvo visuotinai sutariama, kad ji neviršijo penkių milijonų. Ada Evening News redakcija, neįvardydama informacijos šaltinio, nurodė būtent tokią sumą.

Kadangi įtarimai Ronui ir Denisui oficialiai nebuvo panaikinti, daugelis padorių Ados gyventojų ir toliau tikėjo, kad tiedu tikrai prikišę nagus prie žmogžudystės. O tai, kad jie iš savo nusikaltimo dar ir pralobo, kėlė dar didesnį pasipiktinimą.

Markas Baretas ir Baris Šėkas primygtinai reikalavo, kad jų klientai pasiimtų vienkartinę išmoką, o paskui kas mėnesį jiems būtų mokamas anuitetas.

Denisas už gautus pinigus įsigijo naują namą Kanzas Sičio priemiestyje. Jis pasirūpino ir savo motina bei Elizabeta, o likusius pinigus padėjo į banką.

Ronas nebuvo toks išmintingas.

Jis įkalbėjo Anetę, kad ši jam padėtų įsigyti butą kooperatiniame name, netoli jos namų ir bažnyčios, kuriai jie abu tuo metu priklausė. Už puikų dviejų miegamųjų butą jie sumokėjo 60 000 dolerių, ir Ronas vėl pradėjo savarankišką gyvenimą. Jam pavyko atsilaikyti keletą savaičių. Jei Anetė dėl kokios nors priežasties negalėdavo užsukti pas jį automobiliu, jis į bažnyčią džiugiai eidavo pėsčiomis.

Tačiau Taisą jis pernelyg gerai pažinojo ir netrukus ėmė lankytis striptizo klubuose ir baruose, kur visus iš eilės vaišindavo gėrimais, o merginas pradžiugindavo arbatpinigiais po kelis tūkstančius dolerių. Rono pinigai ir ilgas liežuvis traukė įvairaus plauko draugus, senus ir naujus, bet daugelis juo paprasčiausiai naudojosi. Jo dosnumas buvo virtęs yda, o nuovokos, kaip elgtis su sėkme, jis neturėjo. Kol Anetė suprato, kas vyksta, ir sustabdė brolį, penkiasdešimt tūkstančių buvo jau išgaravę.

Netoli nuo namo, kuriame gyveno Ronas, veikė baras „Bounty“. Tai nedidelis ramus baras, kurio nuolatinis lankytojas buvo Gujis Vilhoutas, Grego tėvas. Susipažinę jie tapo sugėrovais ir ilgiausiai šnekučiuodavosi apie Gregą ir „Mirties zoną“. Gujis „Bounty“ barmenams ir savininkui paaiškino, kad Ronas yra jo ir Grego mirtinas bičiulis, o jeigu jis įsiveltų į nemalonumus, kas jam buvo įprasta, šie skambintų ne policijai, o jam, Gujui. Jie pažadėjo ginti Roną.

Vis dėlto Ronas ir toliau lankėsi striptizo klubuose, o mėgstamiausias iš jų buvo „Lady Godiva“. Ten jam galvelę apsuko viena šokėja, kuri, kaip netrukus paaiškėjo, buvo ištekėjusi. Nieko tokio. Sužinojęs, kad ji turi šeimą, bet neturi kur gyventi, pakvietė ją su visa šeima pas save ir pasisiūlė užleisti jiems viršuje esantį laisvą miegamąjį. Netrukus striptizo šokėja kartu su dviem vaikais ir tariamu jų tėvu atsikraustė į naująjį misterio Viljamsono butą. Deja, aplink nebuvo nė vienos bakalėjos parduotuvės. Todėl Ronas paskambino Anetei ir pateikė jai visą būtinų nupirkti prekių sąrašą, ir ši, kad ir labai nenoriai, jo prašymą išpildė. Tačiau atvežusi pirkinius niekur nerado brolio. Šokėja su savo šeima slėpėsi nuo Rono sesers užsirakinusi viršutiniame miegamajame ir nieku gyvu nesutiko išeiti. Anetė pareiškė ultimatumą: jeigu jie tuojau pat neišsinešdins, ji iškviesianti policiją. Jiems išsikrausčius, Ronas labai liūdėjo.

Avantiūros nesiliovė, kol galiausiai įsikišo Anetė, kaip teisėta globėja išsirūpinusi teismo orderį. Ronas žinojo išeitį. Jis pardavė butą ir persikėlė į slaugos namus.

Tikri draugai jo neapleido. Apie Rono pastangas kabintis į gyvenimą žinojo Denisas Fricas. Jis pasiūlė Ronui atsikraustyti pas jį į Kanzas Sitį. Denisas pažadėjo pasirūpinti draugo gydymu ir dieta, įpratinti jį mankštintis, padėti, kad šis liautųsi gėręs ir rūkęs. Jis pats tuo metu buvo susižavėjęs sveika mityba, vitaminais ir maisto papildais, žolelių arbatomis ir kitais panašiais dalykais, todėl nekantravo išbandyti kai kurių produktų poveikį draugui. Jie keletą savaičių derino persikraustymo detales, bet Anetė šį sumanymą vetavo.

Neužmiršo Rono ir Gregas Vilhoutas, įleidęs šaknis Kalifornijoje ir tapęs uoliu mirties bausmės priešininku. Jis prašė Roną atvykti gyventi į Sakramentą, kur gyvenimas tekėjo sava vaga, o jo praeitis niekam nerūpėjo. Ronui draugo idėja patiko, bet kalbos taip ir liko kalbomis. Idėja liko nerealizuota.

Roną susirado ir Briusas Leba, kuris savo jaunystės draugui pasiūlė kambarį — tai jis buvo daręs jau ne kartą. Anetė tam pritarė, ir Ronas persikraustė gyventi pas Briusą, tuo metu dirbusį sunkvežimio vairuotoju. Šis stengėsi neprarasti budrumo ir mėgavosi laisvės pojūčiu, kurį teikia kelionės greitkeliais.

Anetė numatė, kad šis gyvenimo etapas truks ne ilgiau kaip tris mėnesius, tai Ronui buvo įprasta. Bet kokia monotonija ir sėslumas jam greitai pabosdavo. Po trijų mėnesių Ronas dėl kažko susiginčijo su Briusu (nė vienas vėliau negalėjo prisiminti dėl ko) ir grįžo atgal į Taisą, keletą savaičių pagyveno pas Anetą, o paskui trims mėnesiams išsinuomojo nedidelį kambarį viešbutyje.

2001-aisiais, praėjus dvejiem metams po Rono ir Deniso grįžimo į laisvę ir beveik devyniolikai metų po žmogžudystės, Ados policija pagaliau baigė nusikaltimo tyrimą. Dar po dvejų metų Glenas Goras iš Leksingtono kalėjimo buvo atgabentas į teismą.

Bilas Petersonas dėl aibės priežasčių atsisakė nagrinėti bylą. Įsivaizduokime jį stovintį priešais prisiekusiuosius, pirštu rodantį į kaltinamąjį ir tariantį: „Glenai Gorai, už tai, ką padarėte Debei Karter, esate vertas mirties.“ Turint omenyje, kad jis panašius žodžius jau buvo ištaręs dviem mirti pasmerktiems asmenims, toks pareiškimas tikrai būtų atrodęs ne vietoje. Savo sprendimą Petersonas motyvavo interesų konfliktu ir delegavo savo asistentą Krisą Rosą, kuris atidžiai sekė teismo eigą ir viską užsirašinėjo.

Prokuroru buvo paskirtas Ričardas Vintoris iš Oklahoma Sičio. Disponuodamas DNR tyrimų rezultatais, jie nesunkiai įrodė Goro kaltę. Prisiekusieji, išgirdę ilgą Goro kriminalinę istoriją, nedvejodami rekomendavo skirti mirties bausmę.

Denisas visai nesidomėjo Gleno Goro teismu, bet Ronas negalėjo likti toks abejingas. Jis kasdien skambindavo teisėjui Landritui ir prašydavo: „Tomi, suimk Rikį Džo Saimonsą. Tomi, kaltas ne Goras! Tikrasis žudikas yra Rikis Džo Saimonsas.“

Iš vienų slaugos namų Ronas keliaudavo į kitus. Vos tik jam naujoje vietoje atsibosdavo arba jis imdavo piktnaudžiauti parodytu svetingumu, Anetės namuose suskambėdavo telefonas, ir ji skubėdavo ieškoti broliui naujo prieglobsčio. Paskui susikraudavo Rono mantą į automobilį ir perkraustydavo jį į naują vietą. Vienur nosį riesdavo dezinfekuojamųjų priemonių smarvė, kitur tvyrojo artėjančios mirties nuojauta, bet pasitaikydavo ir namų, kuriuose jį priimdavo labai šiltai.

Ronui apsigyvenus viename svetingame pensione, įsikūrusiame nedideliame Hou miestelyje, jo aplankyti atvyko daktarė Siuzana Šarp. Ronas jau keletą savaičių nevartojo alkoholio ir jautėsi puikiai. Jie nuvažiavo į parką prie ežero, pačiame miesto pakraštyje, ir truputį pasivaikščiojo. Dangus buvo vaiskus, nesimatė nė debesėlio, o oras truputį vėsokas, bet labai gaivus.

— Jis atrodė lyg mažas berniukas, — vėliau prisiminusi šį susitikimą pasakojo daktarė Šarp. — Ronas džiaugėsi tuo, kad galėjo vaikščioti gryname ore, mėgautis saule.

Jei jis negerdavo ir reguliariai vartodavo vaistus, bendrauti su juo būdavo malonu. Vakare jis paskyrė jai „pasimatymą“ — pakvietė vakarienei į artimiausią restoraną. Tąsyk Ronas labai didžiavosi savimi — juk jis pakvietė vakarienei tokią gražią moterį.

17 SKYRIUS

Ankstyvą 2004-ųjų rudenį Ronas pajuto stiprius pilvo skausmus. Jam nuolat pūtė vidurius, buvo nepatogu sėdėti ir gulėti. Šiek tiek padėdavo vaikščiojimas, tačiau skausmai stiprėjo. Jis greitai pavargdavo ir negalėjo užmigti. Todėl naktimis dažnai vaikščiodavo slaugos namų, kuriuose tuo metu buvo apsistojęs, koridoriais, tikėdamasis, kad tai palengvins pilvo srityje juntamą spaudimą.

Anetei iki slaugos namų buvo dvi valandos kelio, bet ji nematė brolio jau visą mėnesį, nors šis telefonu ne kartą skundėsi negalavimu. Kartą atvykusi nuvežti jį pas dantų gydytoją ir pamačiusi jo pūpsantį pilvą išsigando. „Atrodė, kad jis jau dešimtą mėnesį nėščias“, — pasakojo ji. Jie atšaukė kelionę pas odontologą ir nuvažiavo tiesiai į Seminolos ligoninės greitosios pagalbos skyrių. Iš čia juos nusiuntė į Talsos ligoninę, kur jau kitą dieną Ronui diagnozavo kepenų cirozę. Liga buvo įsisenėjusi, nebūtų padėjusi nei chirurginė operacija, nei gydymas, o ir transplantacija nieko negalėjo pakeisti. Cirozė reiškė dar vieną mirties nuosprendį, beje, labai skausmingą. Optimistiškiausios prognozės jam žadėjo šešis mėnesius.

Ronas buvo nugyvenęs penkiasdešimt vienerius metus, iš jų mažiausiai keturiolika praleido už grotų, o ten tai tikrai neišgėrė nė lašo. Žinoma, per penkerius metus laisvėje jis išgėrė ne vieną butelį, tačiau per tą laiką buvo ir ilgų visiškos blaivybės periodų, kai jis visiškai nevartodavo svaigalų.

Atrodė, kad cirozė jį užklupo per greitai. Anetė jam uždavė keletą skaudžių klausimų, bet ne mažiau skaudūs buvo ir atsakymai. Pasirodo, jis ne tik girtaudavo, bet kartkartėmis vartojo narkotikus, nors tokių atvejų po sugrįžimo iš kalėjimo būta ne per daugiausia. Galimas dalykas, kad Ronui pakenkė ir ilgalaikis vaistų vartojimas. Juk jis mažų mažiausia pusę savo gyvenimo įvairiais kiekiais vartojo ypač stipraus veikimo psichotropinius vaistus.

Kas žino, galbūt jo kepenys nuo pat gimimo buvo silpnos. Šiaip ar taip, tai jau nebeturėjo reikšmės. Anetė ir vėl paskambino Renei, kad perduotų žinią, kuria buvo sunku patikėti.

Ligoninėje iš Rono ištraukė kelis galonus skysčių, o gydytojas paprašė Anetės, kad ši broliui surastų kitą prieglobstį. Jai neigiamai atsakė septynios globos įstaigos, kol galiausiai Ronui pasiūlė kambarį Brouken Arou slaugos namuose. Jam atvykus, slaugos personalas ir kiti darbuotojai priėmė jį kaip seną savo šeimos narį.

Netrukus Anetė su Rene suprato, kad šeši mėnesiai buvo pernelyg optimistinė prognozė. Ronas silpo tiesiog akyse. Išskyrus jo baisingai išsipūtusį pilvą, jis vis labiau lyso ir džiūvo. Nieko nevalgė, metė rūkyti ir negėrė. Kepenims visiškai nustojus funkcionuoti, skausmai tapo nepakeliami. Jis nerasdavo sau vietos ir ištisas valandas vaikštinėdavo po kambarį ir slaugos namų koridoriais.

Artimieji atsitvėrė nuo pašalinių ir kiek tik galėdami stengėsi būti su juo. Anetė gyveno ne per toliausiai, bet Renei su Gariu ir vaikais buvo sunkiau — jie gyveno prie Dalaso, tačiau ir jie, radę galimybę, tuojau pat leisdavosi į penkių valandų kelionę.

Markas Baretas irgi nepamiršo savo kliento. Jis turėjo daug darbo, bet laiko rasdavo ir Ronui. Jie kalbėdavosi apie mirtį ir pomirtinį gyvenimą, apie Dievą ir išganymo per Kristų pažadą. Ronas žvelgė mirčiai į akis beveik tobulai ramus. Atrodė, kad jis jos jau seniausiai laukė ir jau kažin kada su ja buvo susitaikęs. Mirti jis nė kiek nebijojo. Jis nepyko. Žinia, gailėjosi dėl daugelio dalykų savo gyvenime, dėl visų padarytų klaidų ir kančių, sukeltų kitiems, bet nuoširdžiai meldė Dievą jam atleisti ir jo maldos buvo išklausytos.

Jis niekam nejautė pagiežos, nors Bilas Petersonas su Rikiu Džo Saimonsu jam neišėjo iš galvos iki pat mirties. Tačiau galų gale Ronas atleido ir jiems.

Vieno apsilankymo metu Markas prakalbo apie muziką, ir Ronas keletą valandų kliedėjo apie savo muzikinę karjerą ir apie tai, kiek daug džiaugsmo būtų, jei jis vieną dieną sugrįžtų iš slaugos namų. Apie ligą ir mirtį jie visai neužsiminė.

Anetė broliui netgi atvežė gitarą, bet groti jam buvo per sunku. Ronas paprašė jos pagiedoti jų mėgstamų giesmių. Tačiau paskutinis Rono pasirodymas įvyko būtent čia, slaugos namuose, karaokės vakarėlyje. Jam pavyko atrasti savyje jėgų ir uždainuoti. Slaugytojos ir daugelis pacientų jau buvo girdėję jo istoriją ir sveikino jį džiaugsmingais pritarimo šūksniais. Vėliau, grojant muzikai, jis šoko su savo abiem seserimis.

Skirtingai nei kiti mirštantys pacientai, kurie turi laiko pasirengti šiam momentui, Ronas nepageidavo dvasininko, kad palaikytų jo ranką, išklausytų paskutinę išpažintį ir kartu su juo pasimelstų. Jis žinojo Bibliją ne blogiau už bet kurį pamokslininką. Evangelija jam teikė viltį ir pagrindą po kojomis. Galbūt Ronas buvo nusidėjęs daugiau nei kiti, bet jis dėl to gailėjosi ir jam buvo atleista.

Ronas buvo pasirengęs.

Per tuos penkerius laisvės metus pasitaikė keletas šviesių akimirkų, tačiau apskritai jie paženklinti nesėkmių. Jis septyniolika kartų kraustėsi iš vienos vietos į kitą ir įrodė, kad savarankiškas gyvenimas — ne jam. Kokia ateitis jo laukė? Juk Anetei ir Renei jis buvo našta. Didesnę savo gyvenimo dalį jis nugyveno kaip kieno nors našta ir jautėsi pavargęs.

Dar kalinamas Ronas „Mirties zonoje“ Anetei ne kartą prisipažino, kad būtų buvę geriau, jei jis nebūtų gimęs, kad jis labiau už viską norįs numirti. Jis jautė didžiulę gėdą dėl kančių, kurias sukėlė, ypač savo tėvams, ir norėjo greičiau su jais pasimatyti, jų atsiprašyti ir amžiams likti su jais. Kartą, gana greitai po jo sugrįžimo, Anetė rado brolį stovintį jos virtuvėje — jis atrodė lyg pagautas transo ir stebeilijo pro langą. Ronas paėmė seserį už rankos ir paprašė: „Pasimelsk su manim, Anete. Pasimelsk, kad Viešpats dabar pat pasišauktų mane namo.“

Taip melstis ji negalėjo.

Atėjo Padėkos šventė. Atostogoms į gimtinę grįžo Gregas Vilhoutas ir su Ronu praleido dešimt dienų. Nors Ronas labai greitai geso, o nuo leidžiamo morfijaus atrodė mieguistas, jie po kelias valandas dalydavosi prisiminimais apie gyvenimą „zonoje“. Savaime suprantama, išgyvento siaubo jie nepamiršo, bet po tiek metų į visa tai galėjo pažvelgti netgi su šiokiu tokiu humoru.

2004-ųjų lapkritį Oklahomos valstijoje mirties nuosprendis nuteistiesiems buvo vykdomas iki tol negirdėtu tempu, ir daugelis jų senų pažįstamų atgulė po žeme. Ronas tikėjo, kad kai kurie iš jų jau bus danguje, kai jis ten pateks. Tačiau daugumos anų žmonių danguje nebus.

Jis prasitarė Gregui, kad gyvenime matė visko — ir juoda, ir balta. Jo jau niekas nebedomina, ir jis pasirengęs išeiti.

— Jis buvo visiškai susitaikęs su Dievu, — pasakojo Gregas. — Mirtis jo negąsdino. Jis norėjo tik greičiau viską užbaigti.

Gregui atsisveikinant, Ronas gulėjo beveik be sąmonės. Morfijų jam leisdavo, kiek tik reikėdavo, o jo dienos jau buvo suskaičiuotos.

Žinia apie staigią Rono mirtį daugelį jo draugų užklupo netikėtai. Denisas Fricas tomis dienomis važiavo pro Taisą, bet nerado slaugos namų. Jis planavo netrukus vėl užsukti, deja, nesuspėjo. Briusas Leba buvo išvykęs iš valstijos ir laikinai nepalaikė ryšio.

Visai prieš pat mirtį Ronui paskambino Baris Sekas. Danas Klarkas, tyrėjas, atstovavęs Ronui civilinėje byloje, įjungė garsiakalbį, ir Bario balsas nuaidėjo per visą kambarį. Tačiau tai labiau priminė ne pokalbį, o monologą, nes Ronui buvo suleista didelė vaistų dozė ir jis jau merdėjo. Baris davė žodį greitai atvykti ir pasikalbėti akis į akį. Vėliau Ronas netgi šyptelėjo, o jo lankytojai ėmė juoktis, kai Baris tarė: „Paklausyk, Roni. Aš tau pažadu, jei tu pats to nepadarysi, tai padarysime mes — anksčiau ar vėliau pričiupsime tą Rikį Džo Saimonsą.“

Išėjus lankytojams, buvo pakviesti artimieji.

Prieš trejus metus per šalį keliavo žymi fotomenininkė Taryn Saimon, fotografavusi reabilituotus nekaltai nuteistuosius knygai, kurią ketino išleisti. Ji nufotografavo ir Roną su Denisu, užsirašė jų bylos santrauką ir paprašė jų užrašyti arba pasakyti keletą žodžių, kurie knygoje būtų išspausdinti prie nuotraukų.

Ronas tarė:

Tikiuosi nenueiti nei į dangų, nei į pragarą. Norėčiau savo mirties valandą užmigti ir niekada nebeatsibusti, niekada nesapnuoti jokių košmarų. Amžinojo poilsio, kuris minimas ant kai kurių antkapių, štai ko aš labiausiai norėčiau. Aš nenoriu stoti prieš Teismą. Aš nenoriu būti vėl kieno nors teisiamas.

Mirtininkų kalėjime klausdavau savęs, kodėl aš gimiau, kokia buvo mano gimimo prasmė, jei man teko tiek patirti? Nedaug trūko, ir aš būčiau prakeikęs savo motiną ir tėvą — taip blogai jaučiausi — dėl to, kad per juos atsiradau šiame pasaulyje. Jei būčiau turėjęs pasirinkimą, nebūčiau gimęs.

„Nekaltieji“ (Umbrage, 2003)

Jausdamas artėjančią mirtį, Ronas kai kurių savo ankstesnių minčių išsižadėjo. Jis labai troško į dangų.

Gruodžio ketvirtąją Anetė ir Renė su savo šeimomis susirinko prie jo lovos ir paskutinį kartą ištarė „sudie“.

Po trijų dienų į atsisveikinimo pamaldas Brouken Arou Heihursto šarvojimo salėje susirinko didelis būrys žmonių. Rono „gyvenimo minėjimui“ vadovavo bendruomenės, kuriai jis priklausė, pastorius Tedas Hystonas. Pamokslą pasakė ir keliais mielais prisiminimais iš jų gyvenimo Makalesteryje pasidalijo kalėjimo kapelionas Čarlzas Storis. Jaudinamą kalbą apie jų draugystę pasakė Markas Baretas. Šerilė Paileit perskaitė laišką nuo Bario Seko, kuris tuo metu buvo užsiėmęs netgi dviem apeliacinėmis bylomis dėl išteisinimo.

Atidengus karstą žmonės išvydo ramiai gulintį išblyškusį žilaplaukį senyvo amžiaus vyrą. Ant dangčio buvo pritaisyti beisbolo atributai — beisbolininko striukė, pirštinės ir lazda, o Ronui prie šono gulėjo jo gitara.

Pamaldose buvo giedami ir du klasikiniai gospelai — „Aš išskrisiu“ ir „Jis mane išvadavo“. Tai Rono dar vaikystėje išmoktos giesmės, kurias jis giedojo visą savo gyvenimą: bažnyčios organizuojamose atsinaujinimo dienose ir stovyklose, motinos laidotuvėse, į kurias buvo pristatytas sukaustytas grandinėmis, „Mirties zonoje“ nevilties dienomis ir Anetės namuose sugrįžęs į laisvę. Gyva, ramiai sėdėti neleidžianti melodija ir giesmių žodžiai atpalaidavo susirinkusius žmones, o veiduose pražydo šypsenos.

Be abejo, buvo liūdna, tačiau pamaldose galėjai pajusti ir palengvėjimą. Tragiškas gyvenimas baigėsi, ir jį nugyvenusysis jau sulaukė geresnės dalios. Būtent to Ronas ir melsdavo. Pagaliau jis iš tiesų buvo laisvas.

Popiet laidotuvių dalyviai susirinko Ados kapinėse. Atsisveikinti su Ronu atvyko gražus šeimos draugų būrys. Iš pagarbos Karteriams Anetė brolį laidojo kitose kapinėse, nei buvo palaidota Debė.

Buvo šalta vėjuota diena. 2004-ųjų gruodžio septintoji — lygiai dvidešimt dveji metai praėjo nuo tos dienos, kai paskutinį kartą matė gyvą Debę Karter.

Tarp nešančių karstą draugų buvo ir Briusas Leba su Denisu Fricu. Po vietos pastoriaus trumpos atsisveikinimo kalbos ir maldos, ašaroms riedant seserų skruostais, karstas su Ronu buvo nuleistas į žemę.

Antkapyje visam laikui įrėžtas tekstas:

RONALDAS KEITAS VILJAMSONAS

1953 02 03-2004 12 04

Išgyvenęs mirtį

Nekaltai nuteistas 1988 m.

Reabilituotas 1999 04 15

AUTORIAUS ŽODIS

Praėjus dviem dienoms po Rono Viljamsono laidotuvių, vartydamas The New Yorks Times, pastebėjau nekrologą. Sudomino jo antraštė: „Sulaukęs 51-erių, mirė Ronas Viljamsonas, žmogus, buvęs nuteistas mirties bausme ir išteisintas.“ Tačiau dar labiau sudomino Džimio Dvajerio parašytas išsamus nekrologas, atskleidęs keletą šios istorijos detalių. Ten pat išvydau įspūdingą nuotrauką, kurioje užfiksuotas Ronas teismo salėje tą dieną, kai išgirdo išteisinamąjį nuosprendį. Jis atrodė truputį suglumęs ir galbūt net šiek tiek pasipūtęs, o veide matėsi palengvėjimas.

1999-aisiais žinia apie jo išteisinimą kažkodėl liko mano nepastebėta, o apie Roną Viljamsoną ir Denisą Fricą nieko nebuvau girdėjęs.

Nekrologą perskaičiau dar kartą. Turiu pripažinti, kad net didžiausio kūrybinio įkvėpimo pagautas nebūčiau pajėgęs sukurti tokios turiningos ir daugiasluoksnės istorijos. Tačiau, kaip veikiai įsitikinau, nekrologas atskleidė tik jos paviršių. Po kelių valandų aš jau kalbėjausi telefonu su Rono seserimis, Anetė ir Rene, o paskui staiga supratau, kad rankose laikau knygą.

Apie galimybę parašyti dokumentinę knygą retai kada susimąstydavau, — kurdamas romanus jaučiuosi lyg žuvis vandenyje, — todėl visiškai nenutuokiau, ką tai reiškia. Pati istorija, jos nagrinėjimas ir aprašymas iš manęs atėmė aštuoniolika mėnesių. Daugelį kartų teko lankytis Adoje, jos Teismo rūmuose, tardymo izoliatoriuje, užkandinėse ir baruose, Makalesterio senajame ir naujajame mirtininkų kalėjimuose, Ašere, kur su Murliu Bouvenu sėdėdami stadiono tribūnose porą valandų kalbėjomės apie beisbolą, lankiausi ir Niujorke įsikūrusiame „Innocence Project“ biure, vienoje iš Seminolos kavinių pietavau su federaliniu teisėju Franku Syjumi, buvau nuvykęs į „Jankių“ stadioną ir į Leksingtono kalėjimą, kuriame kalbėjausi su Tomiu Vardu, į Normaną, kur po kelias valandas kalbėdavomės su Marku Baretu. Buvau nuvykęs į Kanzas Sitį susitikti su Denisu Fricu, lankiausi pas Anetę ir Renę Talsoje, netgi įkalbėjau Gregą Vilhoutą iš Kalifornijos grįžti namo, o tada drauge su juo nuvykome į Didįjį Maką, kur jis pirmąkart, praėjus penkiolikai metų nuo išėjimo į laisvę, vėl pamatė savo senąją kamerą.

Po kiekvieno apsilankymo ir pokalbio pasakojimas pasukdavo nauja linkme. Norėdamas būčiau galėjęs parašyti penkis tūkstančius puslapių.

Gilindamasis į šią istoriją, susidūriau su faktu, kuriam, net versdamasis advokato praktika, neskyriau daug dėmesio, o būtent — su neteisėtais nuosprendžiais. Tai problema, aktuali ne tik Oklahomai. Neteisėtų nuosprendžių pasitaiko kiekvieną mėnesį ir kiekvienoje valstijoje, o jų priežastys — įvairios, bet ir tos pačios: policijos pareigūnų aplaidumas, klaidinantys tyrimų rezultatai, klaidingi tiesioginių liudytojų parodymai, blogai savo pareigas einantys advokatai, tingūs arba arogantiški prokurorai.

Didmiesčiuose kriminalistų darbo krūvis yra akivaizdžiai per didelis, dėl to nukenčia jų darbo kokybė ir tyrimai ne visada atliekami profesionaliai. Tuo tarpu miestelių policijos pareigūnai dažnai stokoja kvalifikacijos, o jų darbo kokybe paprastai niekas nepasidomi. Žmogžudystės ir išžaginimai šokiruoja žmones ne mažiau nei anksčiau, ir jie tikisi teisingumo, be to, greito. Dori piliečiai ir prisiekusieji tikisi, kad jų valdžia ir teisėsauga savo pareigas atlieka garbingai. Priešingu atveju pasekmės būna skaudžios — kaip Rono Viljamsono ir Deniso Frico istorijoje.

O dabar apie Tomį Vardą ir Karlą Fontenotą. Šiuo metu abu atlieka laisvės atėmimo bausmę iki gyvos galvos. Tiesa, Tomis gal ir gali tikėtis vieną gražią dieną būti lygtinai išleistas į laisvę, tačiau Karlas dėl procedūrinių vingrybių tokios galimybės neturės. Jų neišgelbėtų nei DNR tyrimas, nes jų byloje nėra jokių biologinių įkalčių. Denisės Haravėj žudikas ar žudikai niekada nebus išaiškinti, bent jau policijos. Jei susidomėjote jų istorija, galite apsilankyti internetinėje www.wardandfontenot.com svetainėje.

Rinkdamas medžiagą šiai knygai, sužinojau dar du įdomius, su Ada susijusius faktus. 1985 metais Pontotoko apygardos teisme buvo teisiamas išžaginimu kaltinamas Kalvinas Li Skotas. Nusikaltimo auka buvo jauna našlė, užpulta mieganti savo namuose. Kadangi nusikaltėlis jai ant galvos užspaudė pagalvę, moteris negalėjo jo atpažinti. OVNTB plaukų ekspertizės specialistas atlikęs tyrimą pareiškė, kad du nusikaltimo vietoje rasti plaukai „mikroskopiškai atitiko“ Kalvino Li Skoto plaukus. Pastarasis kategoriškai neigė savo kaltę, bet prisiekusiesiems atrodė kitaip ir jis buvo nuteistas dvidešimt penkerius metus kalėti. Po dvidešimties kalėjime praleistų metų jis grįžo į laisvę. 2003 metais Kalvinas Li Skotas buvo išteisintas remiantis DNR tyrimo išvadomis.

Bylą tyrė Denisas Smitas. Srities prokuroro pareigas ėjo Bilas Petersonas.

Trumpai apie antrąjį faktą. 2001-aisiais federalinis teismas pripažino buvusį Ados policijos nuovados viršininko pavaduotoją Denisą Korviną kaltu metamfetamino gamybos ir platinimo byloje ir nuteisė jį šešeriems metams laisvės atėmimo bausme. Jei dar pamenate, Ados policijos pareigūną Korviną savo parašu patvirtintame raštiškame parodyme maždaug prieš dvidešimt metų minėjo Glenas Goras, teigdamas, kad kartu su juo vertėsi prekyba narkotikais.

Ada — puikus miestelis, todėl pagrįstai kyla klausimas: kada gi pagaliau tokie šaunūs jos vaikinai iškuops savo kiemą?

Galbūt tada, kai pabos mokėti kompensacijas už neteisėtus nuosprendžius? Per pastaruosius dvejus metus Adoje du kartus buvo didinamas nekilnojamojo turto mokestis, kad būtų atstatytas rezervinis fondas, kurio lėšomis miestelio taryba sumokėjo Rono ir Deniso prisiteistą kompensaciją. Argi tai, kad šį mokestį moka visi nekilnojamojo turto savininkai, taip pat ir Debės Karter tėvai, nėra jų įžeidimas?

Apskaičiuoti visas su šia byla susijusias išlaidas būtų neįmanoma. Vieno kalinio išlaikymas Oklahomos valstijai kasmet atsieina apie 20 tūkstančių dolerių. Neskaičiuojant papildomų išlaidų mirtininkų kalėjime ir valstijos psichiatrijos ligoninėse, Rono išlaikymas kainavo mažų mažiausiai 250 tūkstančių dolerių. Taip pat ir Deniso. O dabar prie šių išlaidų pridėkite pagal jų ieškinį išmokėtas kompensacijas, ir gausite įspūdingą sumą. Užtenka pasakyti, kad šiuo atveju vėjais buvo paleisti keli milijonai.

Tačiau šie skaičiai nieko nesako apie tūkstančius valandų, kurias sugaišo kruopščiai savo darbą atlikę apeliacinių bylų advokatai, įdėję daug pastangų savo klientams išlaisvinti; šie skaičiai neišreiškia ir kaltintojo advokatų sugaišto darbo laiko. Kiekvienas doleris, išleistas kaltinant arba ginant Roną Viljamsoną ir Denisą Fricą, sumokėtas iš mokesčių mokėtojų kišenės.

Reikia pripažinti, kad buvo ir taupoma. Barniui Vardui, kurį teismas skyrė Rono advokatu, buvo sumokėtas didžiulis atlygis — 3 600 dolerių, tačiau teisėjas Džounsas, jei pamenate, atmetė jo prašymą skirti pinigų, už kuriuos jis būtų galėjęs pasisamdyti teismo medicinos ekspertą, kad šis patikrintų prokuroro liudytojų pateiktų parodymų teisingumą. Tiek pat, 3 600 dolerių, buvo sumokėta ir Gregui Saundersui. Tačiau ir jis neturėjo galimybės pasinaudoti eksperto paslaugomis. Mokesčių mokėtojų negalima išnaudoti.

Finansiniai nuostoliai, kaip matome, buvo dideli, bet žmogiškieji — dar didesni. Neteisėtas nuosprendis labai neigiamai atsiliepė Rono psichinei sveikatai, kurios jis neatgavo ir sugrįžęs į laisvę. Toks likimas ištinka daugumą reabilituotų nuteistųjų. Denisas Fricas — laiminga išimtis. Jam pakako drąsos ir išminties, o vėliau atsirado ir pinigų atsistoti ant kojų. Šiuo metu jis ramiai ir tvarkingai gyvena Kanzas Sityje, o praėjusiais metais tapo seneliu.

Kaip gyvena kiti istorijos veikėjai? Bilas Petersonas toliau eina srities prokuroro Adoje pareigas. Jo padėjėjai — Nensė Šjū ir Krisas Rosas. Vienas iš jo tyrėjų — Garis Rodžersas. Denisas Smitas dar 1987-aisiais išėjo į pensiją, o 2006-ųjų birželio trisdešimtąją staiga mirė. Barnis Vardas mirė 2005-ųjų vasarą, man rašant knygą, todėl, su juo pasikalbėti neteko. Teisėjas Ronas Džounsas nebuvo perrinktas kitai kadencijai ir 1990-aisiais išvyko iš Ados rajono.

Glenas Goras atlieka bausmę Makalesterio kalėjimo „H“ skyriuje.

2005-ųjų liepą Oklahomos baudžiamųjų bylų apeliacinis teismas panaikino žemesnės instancijos teismo priimtą nuosprendį ir priėmė nutartį, įpareigojančią peržiūrėti jo bylą. Apeliacinis teismas nusprendė, kad Goras nebuvo teisiamas objektyviai, nes teisėjas Landritas atmetė kaltinamojo advokato argumentą, kad apkaltinamasis nuosprendis įvykdžius žmogžudystę jau buvo pareikštas kitiems dviem asmenims.

2006-ųjų birželio dvidešimt pirmąją Goras dar kartą buvo pripažintas kaltu. Prisiekusiesiems nepavyko rasti konsensuso mirties bausmės klausimu, ir teisėjas Landritas, kaip reikalauja įstatymas, nuteisė Gorą kalėti iki gyvos galvos be teisės į bausmės sušvelninimą.

Esu dėkingas daugeliui žmonių, padėjusių parašyti šią knygą. Anetė ir Renė kartu su savo šeimomis suteikė galimybę susipažinti su įvairiausiomis Rono gyvenimo detalėmis. Markas Baretas daugybę valandų, kurių nepajėgčiau suskaičiuoti, vežiodavo mane po Oklahomos valstiją pasakodamas istorijas, kuriomis iš pradžių net negalėjau patikėti, surado liudytojus, atvėrė senas bylas ir pasidalijo visais savo turimais kontaktais. Jo asistentė Melisa Haris nukopijavo milijoną dokumentų ir juos visus skrupulingai saugojo.

Denisas Fricas neįtikimai entuziastingai prisiminė savo skaudžią istoriją ir atsakė į visus mano klausimus. Tą patį galiu pasakyti ir apie Gregą Vilhoutą.

Brenda Tolet iš Ada Evening News peržiūrėjo visus redakcijos archyvus ir stebuklingu būdu surinko visą jų laikraštyje pasirodžiusią informaciją apie abi žmogžudystes. Ana Kėlė Vyber, šiuo metu dirbanti The Oklahoman redakcijoje, greitai prisiminė daugelį su išteisinimu susijusių faktų.

Teisėjas Frankas Syjus iš pradžių labai nenorėjo kalbėti apie vieną iš savo nagrinėtų bylų. Jis vis dar laikosi senos taisyklės, primenančios, kad teisėjai turi būti gerai girdimi, bet ne matomi, tačiau vėliau papasakojo labai daug. Vieną kartą kalbėdamas telefonu užsiminiau, jog jį būtų galima laikyti „didvyriu“, bet jis tam kategoriškai pasipriešino. Nors teisėjas buvo už dvidešimties tūkstančių mylių, turėjau jam paklusti. Vikė Hildebrand tebedirba kartu su juo ir detaliai prisimena tą akimirką, kai ji pirmą kartą perskaitė Rono prašymą dėl habeas corpus.

Džimis Peinas dabar pats eina federalinio teisėjo pareigas. Jis noriai bendravo, kai man reikėjo jo pagalbos, bet nesipuikavo savo indėliu gelbėjant Rono gyvybę. O vis dėlto jis atliko tikrą žygdarbį. Juk tai jis taip atidžiai išstudijavo Džanetos Česlėj įteiktą Rono apeliacinę bylą — ne tik savo darbo kabinete, bet ir namuose, po darbo — ir, jausdamas atsakomybę už žmogaus gyvybę, rekomendavo teisėjui Syjui paskutinę minutę sustabdyti mirties nuosprendžio vykdymą.

Teisėjas Tomas Landritas, tiesa, pasirodė tik paskutiniuose knygos skyriuose, bet būtina pripažinti faktą, kad jis jautė didelę garbę, galėdamas 1999-ųjų balandį vadovauti teismo posėdžiui, kuriame buvo paskelbtas išteisinamasis nuosprendis. Aš visada mielai lankydavausi Ados teismo rūmuose esančiame jo kabinete. Teisėjo pasakojimai visada būdavo labai sklandus ir išsamūs.

Labai malonūs ir atviri buvo Baris Sekas ir kiti „Innocence Project“ nenuilstantys darbuotojai. Jų ir DNR tyrimų dėka laisvę jau atgavo 180 buvusių kalinių, be to, jie visoje šalyje yra inicijavę per trisdešimt kitų projektų. Apie organizacijos veiklą galite išsamiau sužinoti apsilankę jos internetinėje www.innocenceproject.org svetainėje.

Tomis Vardas trejus metus ir devynis mėnesius praleido „Mirties zonoje“, senajame „F“ sektoriuje, paskui buvo visam laikui perkeltas į Leksingtono kalėjimą. Vienas kitam mes parašėme daug laiškų. Kai kurie jo pasakojimai susiję su Ronu, ir jis leido jais pasinaudoti rašant šią knygą.

Pasakodamas apie jo išgyventą košmarą, dažnai rėmiausi Roberto Mejerio „Ados sapnais“ (The Dreams of Ada). Tai nuostabi knyga, puikus pavyzdys, kaip parašyti gerą dokumentinį detektyvą. Ponas Mejeris labai noriai padėjo man renkant informaciją.

Dėkoju Oklahomos nepasiturinčių asmenų teisinės gynybos biuro advokatams ir darbuotojams, Džanetai Česlėj, Bilui Lakeriui ir Kim Marks. Dėkoju ir Briusui Lebai, Murliui Bouvenui, Kristei Šeferd, Leslei Delk, dr. Keitei Hjūm, Nensei Volersten, dr. Siuzanai Šarp, Maiklui Salemui, Geilai Siuart, Li Man, Devisui Morisui ir Bertai Kolej. Pusantrų metų tarp dėžių su mano surinkta tyrimo medžiaga nardė, nepaskendo ir sugebėjo susiorientuoti Virdžinijos universiteto trečiojo kurso teisės studentas Džonas Šermanas.

Daugelis su šia istorija susijusių žmonių savo pasakojimus patvirtino priesaikomis. Dalies medžiagos neprisireikė. Dalis žmonių duoti interviu atsisakė. Knygoje pakeisti tik laikomų išžaginimo aukomis merginų vardai.

Johnas Grishamas

2006 m. liepos mėn. 1 d.

Dešimtmetis Ronis — „Police Eagle“ komandos narys.

Viljamsonų šeima apie 1970-uosius: Anetė, Ronas ir Renė su savo tėvais

Nuotrauka iš vidurinės mokyklos laikų. Ronui aštuoniolika.

Murlis Bouvenas. Jo vadovaujamos Ašero komandos yra laimėjusios rekordinį skaičių (2115) rungtynių.

Ronas (dešinėje) prieš savo paskutinįjį sezoną.

Ronas — dukterinėje lygoje žaidusios „Jankių“ komandos narys.

Debė Karter likus dviem dienoms iki mirties.

Namas, kuriame įvykdytas nusikaltimas. Debės butas — antrame aukšte.

Denisė Haravėj, pagrobta 1984-ųjų balandžio dvidešimt aštuntąją.

Tomis Vardas ir Karlas Fontenotas vedami į teismą.

Policijoje daryta Rono Viljamsono nuotrauka.

Deniso Frico nuotrauka.

Srities prokuroras Bilas Petersonas.

Ronas Viljamsonas vedamas iš Pontotoko apygardos teismo rūmų po to, kai jam buvo paskelbtas apkaltinamasis nuosprendis ir mirties bausmė.

Gregas Vilhoutas, ketverius metus praleidęs mirtininkų kalėjime už nusikaltimą, kurio neįvykdė. Juodu su Ronu Viljamsonu tapo artimais draugais.

Srities teismo teisėjas Frankas H. Syjus. Savo oficialų raštą, kuriuo nurodė peržiūrėti Rono Viljamsoną bylą, jis užbaigė epilogu: „Dieve, apsaugok mus, šios didžios šalies piliečius, kad neleistume įvykdyti mirties bausmės tiems, kurie buvo nekaltai nuteisti. Nedaug trūko, kad šioje byloje taip atsitiktų.“

Po vienuolikos nelaisvės metų Ronas grįžo į Adą.

Klientas su savo advokatų komanda. Pirmoje eilėje: Kim Marks ir Penė Stiuart; antroje eilėje: Bilas Lakeris, Džaneta Česlėj, Ronas, Dženė Landrit, Markas Baretas ir Sara Bonel. 1999 m. balandžio 15 d.

Denisas Fricas ir Ronas Viljamsonas teisme išklauso teisėjo Tomo Landrito skelbiamą išteisinamąjį nuosprendį. 1999 m. balandžio 15 d.

Baris Sekas ir Markas Baretas spaudos konferencijoje po Rono ir Deniso išlaisvinimo. 1999 m. balandžio 15 d.

Ronas „Jankių“ stadione, praėjus dviem savaitėms po sugrįžimo į laisvę.

Anetė ir Renė su broliu prieš pat jo mirtį.

Išnašos

Šiaurės Amerikos pietrytinėje dalyje augantys riešutai.

Taip populiariai vadinama Jungtinių Valstijų dalis, kurioje dominuoja konservatyvūs evangelikalai, o bažnyčios lankomumo procentas yra labai aukštas.

Žirgų veislė.

Pagal Farenheitą, t. y. beveik 38 °C.

Policijos Specialiosios ginkluotės ir taktikos padalinys.

Sutartis tarp kaltinamojo ir jo advokato su prokuroru, kurios pagrindu kaltinamajam už prisipažinimą įvykdžius nusikaltimą sušvelninama bausmė.

Sutartis tarp kaltinamojo ir jo advokato su prokuroru, kurios pagrindu kaltinamajam už prisipažinimą įvykdžius nusikaltimą sušvelninama bausmė.

Taisyklė, pagal kurią asmuo negali būti du kartus teisiamas už tą patį nusikaltimą.

Taip „Jankių“ stadioną per atidarymą 1923 m. pavadino New York Evening Telegram. Beibas Rutas (Babe Ruth, 1895–1948) — to meto legendinis beisbolininkas.

Įvairių pasaulio tautų kultūrų ir technologinių naujovių parkas (Experimental Prototype Community of Tomorrow).